Barokas

Sąvokos

Dramma per musica – ( it. drama muzikai) –

1) 17 a. pradžios opera;

2) apskritai muzikinis sceninis kūrinys;

3) J. S. Bachas taip vadino savo pasaulietinio turinio kantatas.

Opera buffa – ( it. komiškoji opera) – komedinio, kartais satyrinio turinio

opera. Ypač populiari buvo 18 a. antrojoje pusėje Italijoje ( Neapolio
mokykla). Būdingas operos buffa bruožas – greitas teksto rečitavimas ( it.
recitatyvo secco). Pavyzdys – Pergolesi opera „ Tarnaitė ponia“.

Opera seria – ( it. rimtoji opera) – 17-18 a. Neapolio mokyklos

mėgstamas žanras. Pasižymėjo puošniu pastatymu ir atlikėjų
virtuoziškumu, nors turinys buvo menkas.

Kantata – ( lot. cantare – dainuoti) –

1) 16-17 a. bendras vokalinių kūrinių pavadinimas;

2) vėliau – kelių atskirų dalių koncertinis kūrinys chorui, solistams ir

orkestrui. Išraiškos priemonėmis kantata buvo panaši į oratoriją, bet
lyriškesnė, jos siužetas mažiau išplėtotas. Ilgainiui tarp šių žanrų skirtumas
sumažėjo.

Oratorija – didelis vokalinės-instrumentinės muzikos kūrinys chorui,

orkestrui, solistams, skaitovams, parašytas draminiu siužetu ir skirtas
koncertiniam atlikimui. Oratorija susiformavo 16 a. iš misterijų ( misterija
– paslaptis – viduramžiais biblinio siužeto sceniniai vaidinimai su
religinėmis dainomis, pritariant instrumentu); iš pradžių ji buvo vien
religinio turinio, vėliau – mitologinio ir istorinio.

Mišios – tai vokalinis arba vokalinis instrumentinis žanras, skirtas

svarbiausioms Katalikų Bažnyčios apeigoms. Mišias sudaro šešios dalys,
pagrįstos pastoviu liturginiu tekstu ir vadinamos pirmaisiais šio teksto
žodžiais: „Kyrie“ ( „ Viešpatie“), „ Gloria“ ( „ Garbė“),
„ Credo“ ( „ Tikiu“), „ Sanctus“ ( „ Šventas“),
„ Benedictus“ ( „ Palaimintas“), „ Agnus Dei“ ( „ Dievo
avinėlis“).Svarbiausia mišių dalis, išsiskirianti labiausiai išplėtotu tekstu ir
muzika, yra „ Credo“.

Mišios, kaip muzikos žanras, formavosi ir rutuliojosi drauge su Europos

profesionaliąja muzika. Kai kurios mišių dalys žinomos dar ankstyvaisiais
viduramžiais. Jos buvo monodinės, pagrįstos grigališkuoju giedojimu.
Atsiradus daugiabalsumui, nuo XIII a. mišių dalys tapo polifoninės.
Mišios, kaip atskiras kūrinys, atsirado XIV a. – tai G. de Machaut mišios,
sukurtos Karolio V vainikavimui.

Anksčiausiai atsiradęs polifoninių mišių tipas – vadinamosios cantus

firmus mišios. Jose pagrindą sudaro grigališkojo choralo melodija.

 XVI a. buvo paplitusios transkripcinės ( parodijinės) mišios, pagrįstos

kuriuo nors paprastesniu polifoniniu žanru ( motetu, madrigalu).

Missa brevis – trumposios mišios. Jos susideda tik iš Kyrie ir Gloria,

populiarios buvo protestantiškose bažnyčiose.

Missa solemnis – iškilmingosios mišios chorui, solistams, vargonams ir

orkestrui. Jose dalyvaudavo ir skaitovai.

Requiem - gedulingosios mišios, dar kitaip vadinamos missa pro

defunctis mišios už mirusius. Šiam žanrui būdinga išplėtota dalis „ Dies
irae“, kurioje atkuriami pasaulio pabaigos, Paskutinio teismo vaizdai.

Basso continuo ( žymėtinis bosas – basso sequente, basso continuo, basso

generale, Generalbass) – būdas užrašyti akordus skaitmenimis ir kitokiais
pagalbiniais ženklais. 16 a. pab. naudotas Italijoje, 17 a. pradžioje paplitęs
ir kitose šalyse. Skaitmenys rodo intervalus nuo bosinio garso.
( Skaitmenimis nežymėti tik trigarsiai). Faktūrą realizuodavo atlikėjas savo
nuožiūra. Pagal šią sistemą solistams ir ansambliams buvo pritariama
klavišiniais instrumentais ( vargonais, klavesinu).

Skaitmeninio boso sistema, pirmą kartą rasta 1595 m. A. Banchieri

„ Bažnytiniuose koncertuose“, buvo taikoma iki pat XVIII a. vidurio.
( Kartais net visas 1600-1750 m. laikotarpis būdavo vadinamas
„ generalboso epocha“).

Klavyras –

1) vok. Klavier – fortepijonas;

2) instrumentinės muzikos kūrinio, operos, oratorijos ir kt. aranžuotė

fortepijonui ( paliekant dainavimo partiją).

Concerto grosso ( it. – didysis koncertas) – XVII - XVIII a. Vakarų

Europoje – didelis kelių dalių kūrinys orkestrui, kuriame instrumentai
būdavo padalinti į dvi grupes. Solistų grupė būdavo vadinama concertino,
t. y. mažasis balsų junginys, o kiti atlikėjai – orkestras, - ripieno arba tutti
( užpildymas).

Solistų ir orkestro partijos mažai skyrėsi – solistų partija nebuvo labiau

melodiškai išplėtota ir neturėjo virtuozinių elementų. Solistai būdavo
priešpriešinami orkestrui tik tada, kai atlikdavo tą pačią temą pakaitomis,
paskui su juo susiliedavo. Conceto grosso esmę sudarė kontrastai tarp
skaidrių concertino atliekamų epizodų ir masyvių tutti.

Concerto grosso dalių skaičius liko galutinai nenusistovėjęs. Dažniausiai

būdavo naudojama ciklinė keturių dalių struktūra.

Šio žanro pradininku laikomas italų kompozitorius A. Stradella. Žymiausi

kūrėjai: A. Corelli, G. Tartini, A. Vivaldi, G. F. Hendelis, J. S. Bachas
( „Brandenburgo koncertų“ autorius).

Concerto grosso – šiuolaikinio instrumentinio koncerto prototipas.