Italų smuiko menas

Pirmieji smuikai gimė Italijoje XV a. pabaigoje. Smuiko kūrimo tikslas buvo — priartinti jo garso
skambėjimą prie žmogaus balso. Pati garsiausia smuiko meistrų mokyklą buvo Kremonos
mokykla Italijoje, priklausianti vienai iš seniausių Kremonos giminei, kurioje Andrea Amati
pirmas išgavo smuiko soprano balsą (moters balsą). Smuiko išradimas atvėrė naujas muzikavimo
galimybes, taip pat jo dekai atsirado daug naujų žanrų - ansamblinė ir orkestrinė muzika.
Smuikas paveldėjo savo derinimą iš seno (VIII a.) instrumento „rebekos“, taip pat šaižo tembrą,
galvutę, koliukų vietą; iš “fidelio“, X a. instrumento, smuikas paveldė grifą, formą, stygų laikyklį.
Taip atsirado Barokinis smuikas, kuris šiek tiek skiriasi nuo šiuolaikinio smuiko. Jis turėjo
storesnę atramėlę (tai keisdavo instrumento tembrą slopio garsą); grifas buvo trumpesnis, todėl
grodavo tik vienoj pozicijoj; trumpas kaklas, todėl grojant pirmoj pozicijoj ranką remėsi į dėką;
spiruoklė (balkė), (kuri sustiprina viršutinė dėką) buvo trumpesnė nei dabar. XVII-IXX a. (po
Prancūziškos Buržuazinės Revoliucijos) smuikas tapo tokiu, kaip jis atrodo dabar (viskas
atvirkščiai Barokui).
Kremonos meistrų mokykla- viena iš seniausių mokyklų, kuri įkūrė Andrea Amati(1505-1577),
pirmas išgavęs šviesų, sidabrinį smuiko tembrą. Jis pirmas parinko smuikui medieną (klevas ir
eglė). Ir nors jo instrumentų tembras buvo malonus ir šviesus, garsas buvo nepakankamai stiprus.
Andrea darbą pratęsė jo anukas Nikolo Amati (1596-1684), kuris išgavo stiprų smuiko garsą ir
taip pat išlaikė gražų tembrą. Jis tapo žymiausių iš Amačių giminės meistrų. Taip pat žymiausiu
tapo N. Amati mokinys Antonio Stradivari (1644-1737), kuriam pavyko dar labiau priartinti
smuiko garsą žmogaus balsui. Stradivario smuikų gamyba skiriama į 3 periodus: 1- Amatizė, 2-
Alanže ir 3- Auksinis laikotarpis, kurio metu atsirado tobuliausi Stradivario smuikai. Jo
žymiausias mokinys- Karlo Bergonzi (1676-1747) iš pradžiu mokėsi pas Gvarnerį, todėl jo
instrumentų lakas tamsesnis nei Stradivario, taip pat apatinė smuiko dalys šiek tiek didesnė. Jo
violončėles yra geresnės nei smuikai, nes Stradivariui nusileidžia tembriniam savybėms. Taip pat
pas Nikolo Amati pradėjo mokitis Andrea Gvarneri(1620-1698), kurio anukas Džiuzeppe
Gvarneri (1698-1744) (taip pat žinomas kaip del Gesu) aplenkė savo senelį ir tapo žymiausiu iš
Gvarnerių meistrų smuikų gamyboje. Jo smuikų garsas labai stiprus (mėgstamiausias Paganini
smuikas). Kaip ir Stradivari, Gvarneri darbas skiriamas į 3 periodus: 1- iki ~1730 labai greitas bet
tikslus darbas; 2- ~1730-1740- labai kropštus darbas; 3- ~1740-1744 atmestiniai (bet kaip)
padaryti smuikai, jų tembras nukenčia, bet garsas stiprus.
Baroko epochoje smuikas dubliavo vokalistų partijas, tokiosia žanrose, kaip konsona, frotola,
vilanela, madrigalas, ričerkaras (melodiniai instrumentai su boso kontinu). Vienu populiariausiu
Baroko žanru tapo trio sonata, kur dažniausiai grodavo du smuikai ir klavesinas arba violončėlė.
Trio sonatos buvo du tipai: bažnytinė ir kamerinė. Bažnytinė sonata- rimtesnė, solidesnė,
atliekama bažnyčioj religiniuose apeigose. 4 dalys (LGLG) (G dalys polifoniškai, L-
homofoniškai). Kamerinė sonata (pasaulinė)- kylo iš šokio siuitos, grojo per šventes (2-6 dalys)
(GLGL). Šio žanro pirmuoju kompozitoriumi, suformavusiu trio sonata, laikomas Salamone Rossi
(1570-1630). Tarquinio Merula (1595 –1665) atskirė bažnytines ir kamerines sonatas.
Ansamblinė muzika padėjo formuoti naujus žanrus, vienas iš kuriu- koncerto grosso (concerto
grossi). Pirmasis kompozitorius, kuris panaudojo šį termina buvo Arcangello Corelli (1653 –
1713). Koncerto grosso susideda iš 2 grupių: 1- Tutti (orkestras) ir 2- solistai, kurie groja,
dalindamiesi vieną melodiją (4 dalys LGLG). Po Corellio mirties buvo išspausdinta 12 jo koncerto
grosso, kurie įkvepė rašyti tuo pačių žanru tokius kompozitorius, kaip  Francesco
Geminiani, Pietro Locatelli, Giuseppe Torelli ir taip pat Antonio Vivaldi. Iš šio žanro išsivysto
solinis barokinis koncertas (3 dalių GLG).
 Francesco Saverio Geminiani (1687- 1762) buvo vienas iš Corellio mokinių, tirėjų, mokslininkų.
Sukūrė 12 sonatų smuikui su baso kontinu, kurie yra techniškai sudėtingesni nei Corellio; įkvėptas
savo mokytoju pratesė žanrą koncerto grosso; parašė teorinį darba „Menas groti smmuikų“. Šiame
darbe jis rašė, kad „Gera muzika išreiškia sielos judesius“.
Kitas Corellio mokinys – Pietro Antonio Locatelli (1764-1695) buvo ypatingai virtuoziškas,
novatoriškas smuiko atlikėjas. Parašė teorinį darbą „Smuiko menas“, kuris vėliau įkvepė Paganinį
parašyti 24 kapryčių. Lokatellio darbas susideda iš 12 smuiko solo dalių (iš viso 24 d.), į kurį
įtrauktas pirštų tempimus, trelių sutapatinimas su melodija, šuoliai dideliais atstumais su stryko
permetimais per stygas greitame tempe. Jis pirmas panaudojo rikošetą ir apvaldo grifą iki 17
pozicijų.
Antonio Vivaldi (1678-1741)- parašė virš 200 koncertų smuikui. Dirbo konservatorijoje
(mergaičių našlaičių prieglaudoje), kur mokė groti smuiku ir viola, buvo vokalo pedagogas,
orkestro vadovas, kūrė, gastroliavo su našlaičių orkestru, kurį pats įsteigė, ir jis atlikdavo jo
kūrinius. Pats populiariausias Vivaldi kūrinys “Metų laikai“, kurio kiekviena dalys išreiškia
žmogaus emocijas  kiekvienu metų laiku.
Giuseppe Tartini (1692-1770)- smuiko virtuozas, kuris techniškai tobulėjo vienolyne, kuriame
slėpėsi nuo persekėjimo. Ten jis parašė savo žymiausią kūrinį „Velnio trėlės“, kuri, kaip yra
tikima, pagrojo velnias Tartinio sapne. Taip pat jis parašė apie 200 sonatų ir 100 koncertų, buvo
stryko reformatorius ir parašė darbą „Stryko menas“.