Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756–1791, Wolfgang Amadeus Mozart) – vienas iš trijų Vienos klasikų,

itin žymus klasicizmo stiliaus muzikos kūrėjas.

Svarbiausi gyvenimo faktai ir datos.

1756 m. sausio 27 d. gimė Zalcburge. Kadangi kūdikis gimė silpnas, jau sausio 28 d. buvo pakrikštytas, ir jam
buvo duoti net keturi šventųjų vardai: Johanas Crizostomas Volfgangas Teofilis (Johann Chrysostom
Wolfgang Theophilus (Gottlieb)). Paskui vokiškas vardas Gotlibas (Gottlieb) pakeistas itališku Amadeus, ir
nuo to laiko jis vadinamas Volfgangu Amadėjumi Mocartu.

Volfgango Amadėjaus tėvas – Leopoldas Mocartas – buvo kompozitorius ir pedagogas. Mokė sūnų muzikos
nuo ketverių metų.

Būdamas šešerių, V. A. Mocartas jau viešai koncertavo, sukūrė pirmuosius kūrinius (juo užrašė tėvas).

1762 m. su tėvu ir seserimi Nanerle (Marija Ana) koncertavo svarbiausiuose Vokietijos ir Austrijos
miestuose.

1763 m. išvyko į koncertinę kelionę po Europos miestus, išgarsėjo kaip vunderkindas (neeilinių sugebėjimų
vaikas).

1764 m. Paryžiuje pasirodė pirmieji spausdinti V. A. Mocarto kūriniai (sonatos klavesinui).

1768 m. Vienoje parašė savo pirmąją operą „Tariamas naivumas“ ir zingšpylį „Bastienas ir Bastienne“.

1769 m. tapo Zalcburgo rūmų orkestro kapelmeisteriu; metų pabaigoje išvyko į Italiją. Kelionė truko ilgiau
nei metus (nuo 1769 m. gruodžio iki 1771 m. kovo). Romoje visus nustebino, kai Siksto koplyčioje išgirstą
kompozitoriaus L. Alegri Miserere iš atminties užrašė natomis. Šios kelionės metu popiežius Klemensas XIV
apdovanojo Mocartą Aukso pentino ordinu, o Bolonijos filharmonijos akademija priėmė jį savo nariu.

1771 ir 1772 m. vėl koncertavo Italijoje.

1777 m. motinos lydimas išvyko į Paryžių.

1778 m. vasarą mirė motina (palaidota Paryžiuje).

1779 m. vėl grįžo į gimtąjį Zalcburgą, dirbo arkivyskupo Koloredo rūmų kapelmeisteriu, tačiau dėl
nesutarimų su darbdaviu 1781 m. buvo atleistas.

1781 m. apsigyveno Vienoje. Buvo pirmasis laisvas kompozitorius: vertėsi pamokomis, koncertavo, rašė
kūrinius pagal užsakymus.

1782 m. vedė Konstancą Veber (Constanze Weber).

1787 m. klausėsi septyniolikmečio Liudviko van Bethoveno grojimo (šis norėjo tapti Mocarto mokiniu).

1790 m. Vienoje susitiko su J. Haidnu, besiruošiančiu išvykti į Angliją.

1791 m. rudenį susirgo, o gruodžio 5 d. mirė. Buvo palaidotas neturtingiesiems skirtame bendrame kape,
kurio tiksli vieta nežinoma. Simbolinis V. A. Mocarto kapas yra Centrinėse miesto kapinėse Vienoje.
Paskutinis Mocarto kūrinys – Requiem (neužbaigtas).
 Kūryba. Per palyginti trumpą gyvenimą Mocartas sukūrė apie 620 kūrinių. Sunku būtų rasti kitą tokį
kompozitorių, kuris taip puikiai galėtų kurti įvairiausių žanrų ir formų muziką: simfonijas ir koncertus,
operas ir mišias, kvartetus ir sonatas. Netgi Bethovenas negalėtų jam prilygti operos žanro kūryba.
Simfoninės muzikos srityje Mocartas nebuvo toks novatorius kaip Haidnas, tačiau jo simfoniniai kūriniai yra
tokie tobuli ir išbaigti, kad skatina jais žavėtis ir muzikus profesionalus, ir mėgėjus.

Įtakos Mocarto kūrybai turėjo Zalcburge skambėjusi muzika, Johano Kristijano Bacho (Johano Sebastijano
Bacho sūnaus), italų operos kūrėjų, Jozefo Haidno kūriniai. Gyvendamas Vienoje, Mocartas sukūrė savitą ir
nepakartojamą stilių. Jis kūrė lengvai ir greitai, dažniausiai be eskizų ir juodraščių.

Kūriniai

Simfoninė muzika: apie 40 simfonijų, iš jų žymiausios paskutinės – Nr. 35 „Hafnerio“, Nr. 36 „Linco“, Nr. 37
„Prahos“, Nr. 39, Nr. 40 ir Nr. 41 „Jupiterio“; divertismentai, serenados (Nr. 13 „Mažoji nakties muzika“, K
525), maršai, šokiai.

Koncertai: 27 fortepijonui ir orkestrui, 5 smuikui ir orkestrui, taip pat koncertai klarnetui, obojui, fleitai ir
arfai.

Operos (apie 10, įvairių tipų – opera seria, opera buffa, zingšpyliai): „Idomenėjas (1781), „Pagrobimas iš
seralio“ (1782), „Figaro vedybos“ (1786), „Don Žuanas“ (1787), „Visos jos tokios“ (1790), „Užburtoji fleita“
(1791), „Tito gailestingumas“ (1791).

Chorinė muzika: 18 mišių, Requiem d-moll K 626 (1791) ir kt. bažnytiniai kūriniai.

Kameriniai instrumentiniai kūriniai: 26 styginių kvartetai, styginių kvintetai, fortepijoniniai trio ir kvartetai,
42 sonatos smuikui ir fortepijonui.

Klavyrinė muzika: 17 klavyrinių sonatų, 3 fantazijos (Fantazija c-moll K 475, 1785), variacijos.

Kad nepasimestume Mocarto kūrinių gausoje, visi jie buvo sunumeruoti Kechelio kataloge. 1862 m.
Liudvikas Kechelis (Ludwig Alois Friedrich Ferdinand von Köchel, 1800–1877) sudarė „Visų V. A. Mocarto
kūrinių chronologinę teminę rodyklę“ (Chronologischthematisches Verzeichnis sämtlicher Tonwerke
Wolfgang Amadeus Mozarts) dar vadinamą Kechelio katalogu. Šio katalogo numeriais iki šiol žymimi
Mocarto kūriniai leidiniuose ir koncertų programose (pavyzdžiui, Requiem d-moll, K 626).
 Simfoninė muzika

Simfonijos. Didžiausią Mocarto simfoninės kūrybos dalį sudaro simfonijos (apie 50) ir divertismentai. Jai
priskiriami ir koncertai įvairiems instrumentams bei orkestrui. Mocarto simfonijos (ypač paskutinės)
pasižymi išplėtota muzikine dramaturgija, melodingumu, gausesniu kontrastų naudojimu.

Žymiausios V. A. Mocarto simfonijos – Nr. 39 (Es-dur), Nr. 40 (g-moll) ir Nr. 41 (C-dur, vėliau leidėjo
pavadinta „Jupiterio simfonija“) – sukurtos 1788 m. vasarą per šešias savaites.

Ypač populiari yra Simfonija Nr. 40, g-moll. Ji tradiciškai keturių dalių. Dalys išsidėstę įprastine tvarka:
Allegro – lėtoji dalis – menuetas ir energingas finalas. Visos dalys nors ir nesusijusios besikartojančiomis
temomis, bet išdėstomos kaip nuoseklus, vientisas ciklas.

I dalis (Allegro molto) parašyta sonatos forma, prasideda be įžangos. Iš karto skamba pagrindinės partijos
tema: greita, sujaudinta ir kartu daininga:

Šalutinė tema ramesnė, lyriškesnė, gracingesnė:

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, I dalies šalutinė partijos tema

Temų perdirbimas sudaro kontrastą ekspozicijai. Jame temos skamba vis kitoje, tonikai tolimoje tonacijoje.
Repriza yra tradicinė – pagrindinės ir šalutinės partijos temos yra pagrindinėje tonacijoje, grįžta ekspozicijos
nuotaikos.

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, I dalis

II dalis (Andante) taip pat sonatos formos. Abi temos panašios nuotaikos: lyriškos, šviesios.

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, II dalis

III dalis (Allegretto) – menuetas − mažai primena įprastą šokį. Jo kraštinės dalys (menuetas parašytas trijų
dalių forma) yra gana dramatiškos.

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, III dalies tema

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, III dalis

Labiau šokį primena tik vidurinė dalis – trio.

Simfonijos finalas, IV dalis (Allegro assai), yra greitas energingas, šiek tiek primenantis pirmąją ciklo dalį.
Parašytas sonatos forma, o kontrastas kuriamas tarp ekspozicijos temų (pagrindinės ir šalutinės), tarp
ekspozicijos ir temų perdirbimo.

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, IV dalies tema

V. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40, g-moll, IV dalis

 Koncertai. Prie simfoninės muzikos priskiriami ir koncertai instrumentams solo ir orkestrui. Mocartas
sukūrė apie 40 koncertų: 27 fortepijonui ir orkestrui, 5 smuikui ir orkestrui, taip pat koncertų klarnetui,
obojui, fleitai ir arfai. Koncertus fortepijonui Mocartas rašė, matyt, ketindamas pats juos skambinti
koncertuose. Jie yra trijų dalių (greita−lėta−greita), su įspūdingomis solisto solo kadencijomis.

Divertismentai ir serenados. Be simfonijų ir koncertų Mocartas kūrė ir lengvesnio pobūdžio populiaresnę

muziką orkestrui. Tai divertismentai ir serenados, skirti atlikti orkestrui ar instrumentų ansambliui, sudaryti
iš keleto dalių ir primenantys siuitas. Tokia muzika buvo dažniausiai atliekama lauke, per įvairius
pasilinksminimus, šventes. Pati populiariausia yra Mocarto Serenada Nr. 13, dar vadinama „Mažoji nakties
muzika“ (Eine kleine Nachtmusik, K 525), sukurta Vienoje. Ji sudaryta iš keturių dalių:

I. Allegro

II. Romanze: Andante

III. Menuetto: Allegretto

IV. Rondo: Allegro

Ypač populiari pirmoji serenados dalis dvelkia lengvumu, paprastumu, žaismingumu.

V. A. Mocartas. Serenada Nr. 13, „Mažoji nakties muzika“, I dalis

Klavyrinė muzika

Klavyrui V. A. Mocartas sukūrė 17 sonatų, fantazijų, variacijų ir kt. kūrinių. Dažnai atliekamos yra sonatos, iš
kurių išsiskiria Sonata A-dur. Ypač populiari yra paskutinioji (III) sonatos dalis, pagarsėjusi kaip „Turkų
maršas“.

Sonatą sudaro trys dalys: vidutiniška (variacijų forma) – vidutiniška (menuetas, 3 d. forma) – greita (rondo
f.).

V. A. Mocartas. Sonata A-dur, I dalies tema

V. A. Mocartas. Sonata A-dur, I dalis

Paskutinioji ypač populiari, pagarsėjusi kaip „Turkų maršas“. Jis sukurtas turkų muzikos stiliumi (alla turca),
vaizduoja spalvingą turkų kariuomenės orkestro eiseną.

V. A. Mocartas. Sonata A-dur, III dalis („Turkų maršas“), 1-8 taktai

Operinė kūryba

Visas žymiausias savo operas Mocartas sukūrė per paskutinius 10 gyvenimo metų. Tai įvairių tipų
klasicistinės operos:

zingšpyliai „Pagrobimas iš seralio“ ir „Užburtoji fleita“;

trys opera buffa tipo operos − „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“;

opera seria − „Idomenėjas, Kretos karalius“.

Opera „Figaro vedybos“ (Le Nozze di Figaro, 1786 m. pastatyta Vienoje) parašyta pagal Bomaršė pjesę. Tai
trijų veiksmų opera, kurioje veikia kilmingi asmenys – grafas Almamiva ir grafienė, ir tarnai – Figaras,
Siuzana ir kt. Tai yra opera buffa, tačiau Mocartas ją sukūrė labai menišką, kiekvienas personažas turi savo
charakterį, kuris atsiskleidžia tiek jų poelgiuose, tiek muzikinėje charakteristikoje (rečitatyvuose, arijose ir
ansambliuose).

Operos uvertiūra neatkartoja nė vienos operos melodijos, bet ji puikiai atspindi visos operos nuotaiką:
greito tempo, suteikiančio uvertiūrai komiškumo. Uvertiūra parašyta sonatos forma be perdirbimo.

V. A. Mocartas. Opera „Figaro vedybos“, uvertiūra

Pagrindinis operos veikėjas Figaras linksmas, gudrus, mokantis išsisukti iš bet kurios situacijos. Pirmojoje
savo arijoje Figaras rūpinasi, jog grafas meilinasi jo sužadėtinei Siuzanai. Iš pradžių muzika manieringa, tarsi
menuetas (kalbama apie grafą), o vėliau ji tampa linksma, greita (nes jau charakterizuojamas pats Figaras).

Antrojoje arijoje primena maršą, nes joje Figaras pasakoja jaunuoliui Kerubinui apie tarnybą kariuomenėje:

V. A. Mocartas. Opera „Figaro vedybos“, Figaro arija iš I veiksmo

Opera „Don Žuanas“ (Don Giovanni, 1787 m. pastatyta Prahoje), apie legendinį veikėją, labai dažnai
keitusį drauges, apima kelių operų bruožus. „Don Žuane“ yra rimtų personažų ir operos arijų kaip opera
seria, nors gausu komiškų situacijų, aktyviai veikia tarnas Leporelas – tarsi opera buffa. Pats Mocartas ją
pavadino dramma giocoso (linksmoji drama).

Requiem

Requiem – tai gedulingos mišios už mirusiuosius. Jose yra visos nekintančios mišių dalys ir dar pridedama
keletas papildomų. Privaloma būtent Requiem dalis – Dies irae („Dieną rūsčią“), kurioje pasakojama apie
paskutiniąją dieną, teismą ir pragaro baisumus. Tarp žymiausių pasaulyje Requiem yra ir Mocarto
gedulingos mišios.

Mocartas sukūrė palyginti nedaug bažnytinės muzikos. Tarnaudamas arkivyskupo dvare, jis parašė apie 15
mišių ir kitų bažnytinės muzikos kūrinių. Gyvendamas Vienoje, tokios muzikos beveik nekūrė.
Įspūdingiausias yra Requiem d-moll (KV 626) – paskutinysis, iki galo nebaigtas Mocarto kūrinys, skirtas
atlikti 4 solistams, mišriam chorui ir orkestrui.
Pagal legendą, pas Mocartą apsilankė juodai apsirengęs nepažįstamasis ir užsakė kompozitoriui parašyti
gedulingas mišias.

Mocartas ėmėsi šio užsakymo, ir su pertraukomis kūrė mišias. Ypač aktyviai tai darė paskutiniaisiais
gyvenimo mėnesiais, bet taip ir nespėjo užbaigti viso ciklo. Requiem užbaigė Mocarto mokinys Francas
Ksaveras Ziusmajeris.

Requiem yra 12 dalių. Ypač įsimintinos dalys Dies irae („Dieną rūsčią“) bei Lacrimosa („Sielvartingoji“).

Dies irae yra ypač dramatiška, aktyvi, vaizduojanti mirties siaubą bei žmonių maldavimus pasigailėti.

V. A. Mocartas. Requiem: Dies irae

Lacrimosa – tai ramybės oazė, pasižymi subtilia lyrika, sukauptomis dejonėmis, skaudžiais atodūsiais tarp
žodžių.

Liudvikas van Bethovenas (Ludvig van Beethoven, 1770–1827) buvo kompozitorius ir pianistas, trečiasis
Vienos klasikas (greta J. Haidno ir V. A. Mocarto), užbaigęs klasicistinės muzikos raidą ir vėlyvuosiuose
kūriniuose priartėjęs prie romantizmo stilistikos. Tai kūrėjas, apie kurio gyvenimą sklando legendos, o
kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo dar jam gyvam esant ir išliko labai populiari iki mūsų dienų.

Biografija. Bethovenas gimė Bonoje (Vokietija). Pirmuoju jo muzikos mokytoju buvo tėvas (dvaro kapelos
dainininkas). Pasakojama, kad tėvas, pastebėjęs sūnaus gabumus muzikai, svajojo, kad sūnus išgarsėtų taip
kaip Mocartas vaikystėje. Tačiau Bethovenas nebuvo vunderkindas, todėl, nors buvo verčiamas labai daug
groti, nebuvo geresnis muzikantas už savo bendraamžius. Taigi, Bethoveno vaikystė buvo sunki. Svajodamas
tapti Mocarto mokiniu, jis buvo nuvykęs į Vieną, tačiau netrukus mirė jo motina, ir Bethovenas turėjo grįžti
namo bei pasirūpinti dviem jaunesniais broliais.

Nuo 1792 m. Bethovenas gyveno Vienoje. Tuo metu jis pradėjo mokytis kompozicijos pas Jozefą Haidną
(mokėsi apie metus). Vienoje Bethovenas koncertavo didikų rūmuose, susipažino su aristokratijos atstovais
ir atsirado mecenatų, kurie jį rėmė pinigais. Todėl Bethovenas galėjo neieškoti kokios nors tarnybos, bet ir
toliau tik koncertuoti ir kurti muziką.

Bet būdamas 26-erių Bethovenas suprato, kad ėmė kursti. Nepavykus gydymui, jį apniko sunkios mintys,
neviltis, 1802 m. spalį broliams parašo itin liūdną Heiligenštato testamentą, skirtą broliams. Tačiau
kompozitorius nugalėjo nusivylimą ir vėl pradėjo gausiai rašyti muziką. Tuo metu sukurta didelė dalis
Bethoveno kūrinių. 1803–1812 m. laikotarpiu jis sukūrė III–VIII simfonijas, sonatų, kvartetų, uvertiūrų,
operą „Fidelijus“ ir kt.

Dar viena kūrybinė krizė kūrėją užklupo 1813–1815 m. Tuo laikotarpiu jis mažai kūrė, tačiau kaip tik tada
Bethovenas sulaukė didelio visuomenė pripažinimo:

„Su didžiuliu pasisekimu praėjo keletas autorinių koncertų, prasidėjusių 1813 m. gruodžio mėn. VII
simfonijos ir „Velingtono pergalės“ premjera. Populiarumo banga padėjo atgaivinti ir operą „Fidelijus“ (iki
tol ji nesulaukė pripažinimo). 1814 m. rugsėjį prasidėjo nepaliaujamomis šventėmis išgarsėjęs Vienos
kongresas (jame valstybių vadovai svarstė padėtį po Napoleono karų), sutraukęs į miestą visos Europos
karūnuotas personas ir aristokratijos viršūnes. Tai buvo ir Bethoveno šlovės ir gyvenimo gerovės
aukščiausiojo pakilimo taškas. Tačiau jam skirtas dėmesys buvo prieštaringas – iki mirties Vienoje jis buvo
garbinamas kaip gyvas klasikas ir didžiausias epochos kompozitorius, bet jo muzika nebuvo per daug
domimasi. 1814 m. lapkričio 29 d. įvyko kone sėkmingiausias pasirodymas Bethoveno gyvenime –
perpildytoje salėje buvo Austrijos ir Rusijos imperatorės, Prūsijos karalius ir beveik visi Vienos kongrese
dalyvavę kunigaikščiai, orkestre grojo žymiausi Vienos muzikantai ir vėl buvo atliekama VII simfonija bei
„Velingtono pergalė“. Sėkmė buvo stulbinama, tuoj pat buvo paskelbti du papildomi koncertai su ta pačia
programa. <...> 1815 m. sausio 25 d. Rusijos imperatorės gimtadienio proga surengtame dvaro koncerte
Bethovenas paskutinį kartą viešai skambino fortepijonu.“ (Siita, p. 340)

Apie 1818 m. Bethovenas visiškai apkurto. Tačiau ir šį kartą nugalėjo noras rašyti muziką. Tuo metu jis
sukūrė savo vėlyvuosius kūrinius, tarp jų – Missa solemnis („Iškilmingas mišias“) ir Devintąją simfoniją.

„Devintosios premjera kartu su trimis dalimis iš Missa solemnis įvyko 1824 m. gegužės 7 d., ir tai buvo
paskutinis sėkmingas Bethoveno pasirodymas Vienoje. Jis pats stovėjo prie dirigento pulto, mojavo batuta ir
vartė partitūros lapus, tačiau iš tikrųjų atlikimui vadovavo kapelmeisteris, įspėjęs orkestrantus ir choristus
absoliučiai nekreipti dėmesio į kurčią kompozitorių.“ (Siitan, p. 344)

Bethovenas mirė Vienoje 1927 m. kovo 26 d. Pasakojama, kad jo laidotuvėse dalyvavo apie 10 000 žmonių –
visa Viena atėjo palydėti genijaus į paskutiniąją kelionę.

Muzikos stilius. Bethoveno kūrybai būdinga dramatizmas, kontrastai. Bethovenas toliau tobulino Haidno ir
Mocarto suformuotas klasicistinės formos, žanro tradicijas. Įvedęs savo muzikoje daug naujovių, jis padėjo
pagrindus romantizmo muzikos stiliaus susiformavimui.

Kūrybos laikotarpiai sutampa su svarbiausiais jo gyvenimo etapais.

I laikotarpio (iki 1802 m.) kūryba – tai savojo stiliaus ieškojimai, pagrįsti klasicistine stilistika. Tuo metu
parašė sonatų fortepijonui (Nr. 8, Nr. 12, Nr. 14), pirmąsias dvi simfonijas ir kt.

II laikotarpis (1802–1812) itin vaisingas ir kūrybingas. Tuo metu kompozitorius sukūrė beveik visus
žymiausius savo kūrinius: III–VIII simfonijas, sonatų, kvartetų, uvertiūrų, operą „Fidelijus“ ir kt. Tai brandusis
Bethoveno kūrybos laikotarpis, kuriuo susiformavo kūrėjo stilius.

III laikotarpio (1816–1927) Bethoveno kūryba kupina apmąstymų ir netrukus iškilusio romantizmo stiliaus
nuojautų. Paskutiniaisiais gyvenimo metais sukuria „Iškilmingąsias mišias“, IX-ąją simfoniją, paskutiniuosius
kvartetus, sonatas fortepijonui.

Iš viso Bethovenas sukūrė: 9 simfonijas, uvertiūrų simfoniniam orkestrui („Leonora“ Nr. 1–3, „Koriolanas“),
koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (5 fortepijonui); 16 styginių kvartetų, 32 fortepijonines
sonatas. Taip pat parašė operą „Fidelijus“; oratoriją „Kristus Alyvų kalne“, baletą „Prometėjaus kūriniai“,
mišių, dainų ir kt. kūrinių.

Svarbiausiąją Bethoveno kūrybos dalį sudaro fortepijoniniai ir simfoniniai kūriniai. Fortepijono sonatose
kompozitorius labai daug eksperimentavo, ieškojo savojo stiliaus ir taikė naujus kompozicijos sprendimus.
Simfoninėje muzikoje kūrėjas įgyvendino didžiausius, monumentaliausius savo sumanymus.

Kūriniai fortepijonui

Bethovenas daug parašė fortepijonui – 32 sonatos, 23 variacijų ciklai, bagatelių, rondo ir kt. Iš bagatelių
ypač populiari Nr. 23 „Elizai“.
Bagatelė – nedidelė, nesudėtinga instrumentinė pjesė.

L. van Beethovenas. Bagatelė „Elizai“

Labiausiai žinomos ir dažniausiai atliekamos Bethoveno sonatos. Jos skirtingos, įvairių nuotaikų, kupinos
energijos ir kontrastų. Skirtingai nuo Haidno ir Mocarto, Bethoveno sonatose labai ryškus kontrastas tarp
pagrindinių sonatos temų.

„Patetinė sonata“ (Nr. 8) yra 3 dalių. Pirmoji dalis, parašyta sonatos forma, turi lėtą įžangą, kurioje nuo
pirmųjų taktų susiduriame su kontrastais tarp piano ir forte, plačios akordinės faktūros ir siauro diapazono
melodikos.

L. van Beethovenas. „Patetinė“ sonata, I dalies įžanga

Po įžangos prasideda sonatos ekspozicija – čia skamba kontrastingos pagrindinės ir šalutinės partijų temos:

L. van Beethovenas. „Patetinė“ sonata, I dalis

Patetika – jausmingumas, jausmų pakilimas, patosas. Todėl sonatos pavadinimą galėtume dar aiškinti kaip
„Jausmingoji sonata“.

Antroji ir trečioji dalys parašytos rondo forma. Antroji dalis lėta, sukauptos, lyriškos nuotaikos:

Trečiosios dalie pagrindinė tema linksma, gracinga, žaisminga:

„Mėnesienos sonata“ (Nr. 14) buvo paties kompozitoriaus apibūdinta kaip „Sonata tarsi fantazija“
(Sonata quasi una fantasia), nes ji netradicinės struktūros. Pirmoji dalis lėta, svajinga, turinti nuolatos
besikartojančią pritarimo ritminę figūrą ir išraiškingą temą, skambančią viršutiniame balse. Ji parašyta trijų
dalių forma.

Antroji sonatos dalis – žaismingas menuetas. Trečioji – audringa, veržlios nuotaikos, parašyta sonatos
forma.

Kitos žymios Bethoveno sonatos: „Appassionata“ (Nr. 23), „Aurora“ (Nr. 21)

Simfoninė muzika

Simfoninę L. van Bethoveno muziką sudaro 9 simfonijos, 11 uvertiūrų („Egmontas“, „Leonora“), koncertai
įvairiems instrumentams ir orkestrui.

Simfonijos yra vieni žymiausių Bethoveno kūrinių. Jos puikiai atspindi kompozitoriaus stilių, jo raidą. I ir II
simfonijos – ankstyvosios – yra tarsi bandymai, tipiškai klasicistinės ir dar mažai atspindi Bethoveno muzikos
stilių. III, V, VII ir IX simfonijos daugiausia yra dramatinės, pakilios, herojiškos nuotaikos, o IV, VI ir VIII –
lyriškesnės.

Bethovenas padarė pakeitimų pačiame simfonijos cikle. Trečiojoje dalyje vietoj menueto nuo III-iosios
simfonijos rašė žaismingus skerco. Penktojoje simfonijoje įvedė leitmotyvą, kuris pasikartoja visose ciklo
dalyse ir jį dar labiau suvienija. Netrukus Bethovenas pradėjo nepaisyti simfonijos žanrui taikomų taisyklių.
Šeštoji simfonija („Pastoralinė“) yra ne 4, bet 5 dalių. O devintosios dalies finale be orkestro girdime solistus
ir chorą. Taigi, Bethovenas savo simfonijose pasirodė kaip drąsus naujų spendimų ieškotojas.

III-oji simfonija „Herojinė“ – didelės apimties 4 dalių kompozicija, parašyta susižavėjus Napoleono žygiais ir
pavadinta Eroica.

Viena žymiausių simfonijų pasaulyje yra Bethoveno V-oji simfonija „Likimo“. Ji prasideda „likimo“
leitmotyvu. Kaip sakė pats Bethovenas, „taip likimas beldžias į duris“:

L. van Bethovenas. Simfonija Nr. 5 „Likimo“, leitmotyvas

Šis leitmotyvas įvairiais pavidalais pasirodo visose keturiose simfonijos ciklo dalyse. Iš likimo leitmotyvo
išauga I dalies pagrindinės partijos tema. Ji greita, valinga, kupina energijos:

L. van Bethovenas. Simfonija Nr. 5 „Likimo“, I dalies pagrindinės partijos tema

Šalutinės partijos tema lyriškesnė.

L. van Bethovenas. Simfonija Nr. 5 „Likimo“, I dalis

Antroji dalis parašyta dvitomių variacijų forma. Joje persipina dvi variacijų temos:

Trečioji „Likimo“ simfonijos dalis, kaip jau tapo įprasta Bethoveno simfonijose – skerco, parašytas trijų dalių
forma.

Finalas iškilmingas, džiugus, parašytas ne c-moll, bet vienvaldėje mažorinėje – C-dur – tonacijoje.

L. van Bethovenas. Simfonija Nr. 5 „Likimo“, IV dalis

VI-oji simfonija „Pastoralinė“ – tai penkių dalių muzikinis gamtos paveikslas.

Įspūdinga yra IX-oji simfonija. Čia Bethovenas pasireiškė kaip novatorius. Simfonijoje sukeitė vidurines dalis
vietomis – po skerco eina lėta dalis (Adagio). Ypač neįprastas yra simfonijos finalas. Čia kompozitorius įvedė
vokalą – 4 solistus ir mišrų chorą. Tai išplėtota kompozicija, parašyta pagal F. Šilerio „Odę džiaugsmui“.
Vienas šios dalies fragmentų dabar yra tapęs Europos sąjungos himnu.

3. F. Šuberto „Nebaigtoji simfonija“ (1822)

F. Šubertas parašė 9 simfonijas. Jis nesekė Bethovenu ir nerašė monumentalių herojinių simfonijų
(išskyrus IX „Didžiąją“ C-dur), o pasirinko naują, romantizmo estetinius idealus atitinkantį lyrinės dramatinės
simfonijos tipą, buvo jos pradininkas.

VIII-osios simfonijos pavadinimas „Nebaigtoji“ atsirado ne todėl, kad kompozitorius nespėjo jos pabaigti,
bet todėl, kad kūrinys sudarytas tik iš dviejų dalių, vietoj įprastų keturių. Matyt, kad dviejose dalyse
kompozitorius įgyvendino savo sumanymą.

Abi „Nebaigtosios simfonijos“ dalys yra lyrinės, panašaus charakterio. Tik pirmojoje dalyje daugiau
dramatiškų momentų, o antroji yra kupina rimties ir svajingumo.

Pirmoji dalis (Allegro moderato, sonatos forma) prasideda įžanga, kurią tyliai (pianissimo) unisonu atlieka
violončelės ir kontrabosai. Ši santūri, šliaužianti aštuonių taktų melodija tampa labai svarbi tolesnėje pirmos
dalies dramaturgijoje.
Pagrindinė ir šalutinės temos – lyrinės, nekontrastingos. Jos abi yra vokalinio pobūdžio ir faktūros: aiškiai
atskirti melodija ir akompanimentas, temos − kaip ir dainose, įstoja po kelių taktų paruošiamosios įžangos.
Pagrindinę romansinės nuotaikos temą atlieka klarnetas ir obojus.

Keli staigūs garsūs akordai nutraukia švelnią pagrindinės temos tėkmę, o po jų pasigirdę ilgesingi valtornų
balsai baigia pirmąjį ekspozicijos epizodą.

Vilnijančio akompanimento fone pasigirsta violončelių atliekama šalutinė tema. Ji pati melodingiausia,
skaidri, grakšti, primena šokį.

Temų plėtojimo epizode vyrauja įžangos tema. Kulminacijoje įžangos melodija skamba itin valingai,
pabrėžtai. Tik baigiamajame temų plėtojimo etape konfliktas rimsta, tylantis orkestras ruošia reprizą ir
pagrindinės temos pasirodymą.

Reprizoje, palyginti su ekspozicija, didesnių pakitimų nėra, todėl apibendrinantis pabaigos vaidmuo tenka
kodai. Joje skambanti įžangos tema tarsi teigia, kad konfliktas liko neišspręstas.

F. Šubertas. „Nebaigtoji simfonija“ Nr. 8 h-moll, I dalis Allegro moderato

Antroji dalis (Andante, E-dur) taip pat lyrinė. Temos dar subtilesnės, poetiškesnės. Antroji dalis parašyta taip
pat sonatos forma, tik be temų perdirbimo.

4. R. Šumano fortepijoninė muzika

(ROBERT SCHUMANN, 1810–1856)

Robertas Šumanas – vokiečių kompozitorius, dirigentas, pianistas, muzikos kritikas. Savo gyvenimo kelią
rinkosi tarp teisininko ir pianisto. Vedė savo mokytojo dukrą Klarą Vyk, kuri buvo jo gyvenimo, kūrybos
mūza ir daugelio kūrinių įkvėpėja bei atlikėja.

Klara Vyk buvo puiki pianistė, kompozitorė, kitų kompozitorių rėmėja, turėjo aštuonis vaikus. Būdama
devynerių, pirmą kartą koncertavo Leipcige ir buvo pripažinta vunderkinde, paskui koncertuodama
apkeliavo Europą ir pelnė pripažinimą. Yra parašiusi Koncertą fortepijonui, fortepijoninį trio, daug pjesių ir
keletą dainų rinkinių.
R. Šumanas norėjo tapti pianistu virtuozu, tačiau po rankos traumos atsisakė šio siekio ir paniro į kūrybą bei
muzikos kritiką.

R. Šumano laiškas iš dainininko Dietrich Fischer Dieskau asmeninio archyvo, rašytas draugei Henriette Voigt,
Leipzigas, 1834 m.

1834 m. Leipcige su keliais bendraminčiais jis pradėjo leisti „Naująjį muzikos laikraštį“ (Neue Zeitung für
Musik) ir vadovavo jam 10 metų. Didelę dalį straipsnių rašė pats, prisidengęs keliais – Florestano,
Euzebijaus, Raro ir kt. Slapyvardžiais. Straipsniuose skelbė naujo, pažangaus meno idėjas, kovojo prieš
miesčionišką, saloninį skonį, paviršutiniškumą ir konservatyvumą. Šumanas propagavo jaunų, dar nežinomų
kompozitorių – Šopeno, Listo, Berliozo, Bramso – kūrybą, aukštino nepelnytai užmirštą Bacho, Bethoveno,
Haidno, Mocarto, Šuberto muziką.

Ieškodamas pagalbininkų, laikraštį remiančių žmonių, Šumanas sugalvojo Davidsbundą – realiai

neegzistuojančią Dovydo sąjungą. (Legendinio biblijos karaliaus Dovydo, muzika nugalėjusio žydų tautos
priešus filisterius, garbei.) Jos nariai – davidsbiundleriai – buvo paties Šumano parinkti gyvi ar mirę
kompozitoriai, muzikai, draugai: Mocartas, Šopenas, Paganinis, Berliozas, Klara Vyk, Florestanas, Euzebijus
ir kiti.
 R. Šumanas rašė įvairių žanrų muziką – dainas (virš 200), simfonijas (4), koncertus (fortepijonui, smuikui,
violončelei), uvertiūras, mišias, operą ir kt., tačiau svarbiausią ir būdingiausią Šumano kūrybinio palikimo
dalį sudaro fortepijoninė muzika. Daugiausia sukūrė programinių pjesių ir sujungė jas į ciklus – „Karnavalas“,
„Drugeliai“, „Fantastinės pjesės“, „Vaikų scenos“ ir kt. To nedarė nei Vienos klasikai, nei Šubertas.

Fortepijoninis ciklas „KARNAVALAS“ (op. 9, 1835)

Šiame 20-ties pjesių cikle ryškiai atsiskleidžia Šumano kompozicinės naujovės, pažiūros į meną, kūrybos
idealai. Kompozitorius „Karnavalą“ pavadino „mažomis scenomis, kurių kiekviena paremta keturiomis
raidėmis“. Jos sudaro žodį ASCH – Čekijos miestelio pavadinimą. (Taip pat raidės Sch yra Šumano
autografas.) Keturių garsų motyvas – la, mi bemol, do, si – tampa savotiška tema, kurios variantai skamba
atskirose pjesėse ir intonaciškai jungia visą ciklą. Tai Šumano mėgstamas muzikinio plėtojimo būdas.

Prasideda karnavalas. Iškilmingi fanfariniai akordai Įžangoje skelbia jo pradžią.

Skamba muzika, sukasi poros. Iš minios išnyra, greitai viena kitą keičia karnavalo kaukės: Pjeras ir Arlekinas,
Kolombina ir Pantalonė, drugeliai, šokančios raidės. Pasilinksminime dalyvauja ir davidsbiundleriai –
Florestanas, Euzebijus, Šopenas, Paganinis, Klara Vyk.

Florestano ir Euzebijaus paveikslai – paties R. Šumano dvilypė charasteristika: maištingas ir impulsyvus

Florestanas bei švelnus ir susimąstęs Euzebijus...

Minioje yra ir davidsbiundlerių priešai – atgyvenusių pažiūrų miesčionys (filisteriai), kurie kūrinio pabaigoje
tarytum susiremia su davidsbiundleriais. Šis seno ir naujo supriešinimas ir skirtingų muzikinių temų
susidūrimas sudaro „Karnavalo“ idėjinį pagrindą. Jis tampa aiškus tik kūrinį išklausius iki galo. Filisteriams
vaizduoti Šumanas sarkastiškai parinko XVII a. melodiją, senamadišką vokiečių šokį („Grossvatertanz“ –
„Senelio šokis“), pabrėždamas vokiečių miesčionijos ribotą skonį ir konservatyvumą.

Arlekinas, Pantelone ir Daktaras – Comedia dell'arte personažai

Filisterių temą finale nustelbia davidsbiundlerių muzikos garsai. Pjesė užbaigiama vis greitėjančiu tempu,
įtikinama davidsbiundlerių pergale.

Friderikas Šopenas

(FRYDERYK CHOPIN, 1810–1849)

„Šalin kepures, ponai, – prieš jus – genijus!“ Šiais žodžiais Šumanas pradėjo straipsnį apie septyniolikmetį
Šopeną – tada dar niekam nežinomą kompozitorių. Šumano pranašystė išsipildė: Šopenas tapo vienu
žymiausių ir savičiausių kompozitorių romantikų. Jis, kaip ir S. Moniuška, laikomas lenkų nacionalinės
muzikos klasiku.

Šopenas gimė 1810 m. netoli Varšuvos Želiazova Volia dvare. Jo tėvas buvo prancūzas, motina – lenkė. Ji
buvo labai muzikali, skambino fortepijonu, dainavo. Penkerių metų berniukas jau skambino, o aštuonerių –
viešai koncertavo, pagarsėjo kaip vunderkindas. Šiuo metu jis pradėjo improvizuoti ir kurti.

1826 m. Friderikas įstojo į Varšuvos muzikos mokyklą (konservatoriją), labai domėjosi literatūra, istorija,
gerai piešė, vaidino; lankė teatrą, koncertus, o Paganinio grojimas paliko jam neišdildomą įspūdį.
Baigęs mokyklą (1829) išvyko koncertuoti į Vieną, Prahą, Drezdeną. Grįžo jau išgarsėjęs. Varšuvoje
kompozitorius sukūrė nemažą pluoštą kūrinių (2 fortepijoniniai koncertai, Krakoviakas fortepijonui su
orkestru ir kt.).

1930 m. rudenį Šopenas antrą kartą išvyko į koncertinę kelionę, kurioje jį pasiekė žinia apie sukilimą
Lenkijoje. Šopenas norėjo grįžti į gimtąjį kraštą ir įsijungti į kovą, tačiau griežtas tėvo laiškas privertė
Frideriką pakeisti savo sumanymą. Tėvas norėjo, kad sūnus tarnautų tėvynei ne ginklu, bet menu. Šopeną
jaudino tėvynės likimas, jo muzikoje iškilo protesto temos ir vaizdai. Žinia apie sukilimo Lenkijoje
numalšinimą Šopeną pasiekė pakeliui į Paryžių. Savo jausmus, skausmą dėl tėvynės nelaimės jis išreiškė
laiške artimiesiems ir savo kūriniuose: Revoliucinis etiudas c-moll, Preliudai d-moll, a-moll, Skerco b-moll ir
kt. Per sukilimus parašytus Šopeno kūrinius R. Šumanas pavadino „patrankomis, pridengtomis gėlėmis“.

Etiudas c-moll, op. 10, Nr. 12 „Revoliucinis“

F. Šopenas. Etiudas c-moll, op. 10, Nr. 12 „Revoliucinis“

1831 m. rudenį Šopenas atvyko į Paryžių. Negalėdamas grįžti į tėvynę, jis praleido likusius 18 savo
gyvenimo metų. Paryžius tuo metu buvo vienas stambiausių kultūrinių centrų. Čia gyveno Hugo, Balzakas,
Berliozas, Mejerberis, Rosinis, Kerubinis, Belinis ir kt. Kompozitorius ėmė bendrauti su pažangiaisiais to
meto menininkais – Listu, Heine, Delakrua. Artima draugystė jį siejo su A. Mickevičiumi ir Ž. Sand. Paryžiuje
Šopenas koncertavo, kūrė, tačiau pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo pamokos, kurios labai vargino.

Šopenas pagarsėjo kaip savito stiliaus pianistas, skambinęs virtuoziškai, spalvingai, laisvai – rubato. Jis
koncertavo ne tik Paryžiuje, bet ir Vokietijoje (1835, 1836), Anglijoje (1837, 1848) ir kitur. Kelionės labai
nualino kompozitoriaus sveikatą, įsisenėjo plaučių tuberkuliozė. Daugelyje paskutiniųjų metų kūrinių ėmė
reikštis tragiškos, liūdnos nuotaikos (sonata h-moll, „Fantazija“, „Paskutinės mazurkos“ ir kt.).

Šopenas mirė 1849 m. ir buvo palaidotas Paryžiuje. Didžiojo menininko širdis tautos valia pervežta į
Varšuvą.

Nuo 1927 m. Varšuvoje rengiami tarptautiniai F. Šopeno vardo pianistų konkursai.

KŪRYBA

Sukūrė daugiau nei 200 kūrinių. Daugiausia tai fortepijoninė muzika: miniatiūros – mazurkos (60),
polonezai (15), preliudai, noktiurnai (21), valsai (17), etiudai (27), ekspromtai (4). Lenkų liaudies šokiai
mazurka, polonezas tapo koncertinėmis pjesėmis. Į koncertinę estradą Šopenas iškėlė ir valsą. Preliudai,
ekspromtai, fantazijos tapo laisvais, įvairias nuotaikas atskleidžiančiais savarankiškais kūriniais. Iki to meto
rašomus pedagoginius etiudus Šopenas praturtino giliu vidiniu turiniu, ėmė rašyti pirmuosius koncertinius
etiudus. Daug meninio grožio kompozitorius atskleidė romantikų pamėgtame noktiurne.

F. Šopenas. Noktiurnas Es-dur

Mazurka B-dur, op. 7, Nr. 1

Iš stambios formos kūrinių parašė 2 koncertus (e-moll ir f-moll), koncertinį rondo – Krakoviaką su
orkestru, 3 sonatas ir kt. Labai įdomiai, naujai kompozitorius ėmė traktuoti vienos dalies kūrinius – skerco.
Jo kūryboje jie tapo stambiomis savarankiškomis virtuozinėmis pjesėmis. Šopenas, sužavėtas A.
Mickevičiaus baladžių, sukūrė pirmąsias fortepijonines balades (4) – 1 dalies kūrinius sonatos forma.
 Šopeno kūrybos stilius pasižymi dainingumu, improvizacija, ritmo įvairove, rubato. Homofoninės faktūros
kūriniuose gausu polifonijos elementų, kairės rankos partijose – „banguojančių“ akompanimentų. Listas
pavadino Šopeną „švelnios harmonijos genijumi“.

Įdomu, kad Šopenas, skirtingai nei to meto romantikai, vengė programiškumo, savo kūrinius vadino
apibendrintais žanro ar formos pavadinimais. Dėl savo ryškių vaizdų kai kurioms pjesėms pavadinimus davė
klausytojai: „Revoliucinis etiudas“ (c-moll), „Rudens etiudas“ (E-dur), „Lietaus preliudas“ (Des-dur) ir pan.

Preliudas Des-dur, op. 28, Nnr. 15 „Lietaus lašai“

F. Šopenas. Preliudas Des-dur, op. 28, Nnr. 15 „Lietaus lašai“

F. Šopenas. Valsas cis-moll, op. 64, Nr.7

F. Šopenas. Polonezas A-dur

XIX a. suklesti atlikėjų menas. Atlikėjai virtuozai stebina klausytojus akrobatiška atlikimo technika. Iškyla
nauja virtuozų karta (Paganinis, Šopenas, Listas, Rachmaninovas), laisvai interpretuojanti muzikinį tekstą.

INTERPRETACIJA – (lot. k. − aiškinimas) – tai asmeniškas ir kūrybiškas muzikos kūrinio suvokimas ir

perteikimas. Atsižvelgdamas į kompozitoriaus nuorodas, atlikėjas pasitelkia savo meninę nuojautą, žinojimą
bei technines galimybes ir tampa muzikinio teksto „aiškintoju“. Interpretacijos sąvoka atsirado XVIII a., kai
atsiskyrė komponavimas ir atlikimas, nes iki XVIII a. kompozitoriai dažniausiai patys atlikdavo savo kūrinius.
Apie atlikimą vienas pirmųjų rašė J. S. Bachas „Studijoje apie teisingą būdą skambinti klavesinu“ (1753). XIX
a. žinomos garsių atlikėjų kūrinių redakcijos ir netgi interpretacinės mokyklos. Šiais laikais tyrinėti
interpretacijas galime iš muzikos įrašų.

Polonezas – lenkų kilmės šokis-eisena. Jam būdingas trijų dalių metras, pasikartojanti ritmo formulė.
Šokama vaikštant poromis su pritūpimais takto pabaigoje. Šoko ir prastuomenė, ir bajorija, vėliau didikų bei
karalių pokyliuose dažnai polonezu buvo pradedamos iškilmingas ceremonijos.

Polonezas rūmuose pirmą kartą buvo šokamas per Henriko III vainikavimo iškilmes Krokuvoje 1573 m.

Mazurka – lenkų liaudies šokis. Būdingas trijų dalių metras, taškuotas ritmas, akcentai silpnose takto
dalyse, melodijoje dideli šuoliai. Šokamas poromis ratu, turi virš 50 figūrų. Būdingi susidaužimai kulnais,
sutrepsėjimai.