Georgas Friedrichas Händelis

PAGRINDINIAI FAKTAI:
• XVIII a. I pusės (vėlyvojo baroko) vokiečių ir britų kompozitorius
• Reikšmingiausias kūrybos žanras – opera
• Pirmasis sukūrė oratoriją anglų kalba
• Laikomas pirmuoju Europos kompozitoriumi–tarptautine žvaigžde (t. y. žinomu ir
atliekamu visoje Europoje)

KŪRYBA:
• Apie 40 operų, iš jų žymiausios:
o „Almira“ (1705)
o „Agripina“ (1709)
o „Rinaldas“ (1711)
o „Julijus Cezaris“ (1724)
o „Alčina“ (1735)
o „Kserksas“ (1738)
• 26 oratorijos, iš jų žymiausios:
o „Aleksandro šventė“ (1736)
o „Saulius“ (1739)
o „Izraelis Egipte“ (1739)
o „Mesijas“ (1741)
o „Samsonas“ (1743)
o „Semelė“ (1744)
• Itališkos kantatos (apie 100)
• Odės, antemos:
o Jurgio II karūnacijos antema „Kunigas Zadokas“ (Zakok the Priest, 1727)
• Orkestrinės siuitos:
o „Vandens muzika“
o „Muzika karalieškiesiems fejerverkams“
• 45 instrumentiniai koncertai (daugiausia concerti grossi)
• Trio sonatos (20)
• Sonatos instrumentams solo (20)

KŪRYBOS RAIDA:
G. F. Händelio kūrybos raida susijusi su jo gyvenamosiomis vietomis:
1) Hamburgo (1703–06)
• Kūrybinio kelio pradžia, sukuriamos pirmosios operos
2) Italijos laikotarpis (1706–10)
• Bendrauja su žymiais italų kompozitoriais, perima jų stiliaus bruožus
• Rašo daug kantatų (įprastas pasiruošimas operos rašymui)
• Kuria pirmąsias Neapolio ir Venecijos stilius jungiančias operas
3) Hanoverio laikotarpis (1710–12)
• Darbas Hanoverio kurfiursto Georgo Ludvigo dvare
• Nuolatinės gastrolės Londone
4) Londono laikotarpis (1712–1759)
• Susiformuoja brandusis stilius
• Sukuriamos svarbiausios operos
• Kuriamos oratorijos, žymiausios orkestrinės siuitos

G. F. Händelis operas aktyviausiai kūrė pirmojoje Londono laikotarpio pusėje.

Paskutiniais dviem gyvenimo dešimtmečiais, kai Händelio operų stilius ėmė
prarasti populiarumą, kompozitorius ėmė kurti daug oratorijų. Būtent jos
Händelio gyvenimo pabaigoje išlaikė jo žinomumą.

BENDROSIOS G. F. HÄNDELIO STILIAUS YPATYBĖS:

(aptinkamos visuose žanruose)
• Klasikinės, tonalios harmonijos naudojimas
• Homofoninė faktūra su polifonijos elementais;
• Sekvencijavimas:
• Sekvencija – kompozicinė priemonė, kai tam tikras motyvas ar frazė kartojami,
transponuojant juos aukštyn arba žemyn
• Concertato stilius – komponavimo stilius, kuriam būdingas instrumentų grupių
konkuravimas (pvz. viena grupė atlieka muzikinį „klausimą“, kita – „atsakymą“;
„nepasidalina“ muzikinės medžiagos ir pan.)
• Išradingai naudojami mediniai pučiamieji instrumentai
• Išradingos orkestrinės faktūros

G. F. HÄNDELIO OPERŲ YPATYBĖS:

1) Libretai – italų kalba (kai kuriose ankstyvosiose operose naudojami vokiški
rečitatyvai, skirti vokiškai publikai padėti suprasti siužeto eigą (dažniausiai operų
veiksmas plėtotas tik rečitatyvuose)
2) Muzikinių kontrastų kūrimas:
 o kontrastuojančios aria da capo dalių nuotaikos, skirtingi tempai (lėtas–
greitas–lėtas / greitas–lėtas–greitas)
o dinaminiai kontrastai (garsu–tylu)
o orkestriniai efektai ir kontrastai
3) Jungiamos itališkos (Venecijos ir Neapolio operos mokyklų), prancūziškos ir
vokiečių operos tradicijos:
a) Venecijos mokykla (C. Monteverdi įtaka):
▪ Kontrastų naudojimas (dinaminiai kontrastai; concertato stilius)
▪ Siekis priblokšti
▪ Senovės Romos istorijos siužetai
b) Neapolio mokykla (D. Scarlatti įtaka):
▪ Melodingumas
▪ Ilgos melodinės linijos
▪ Koloratūra (esminė vokalinės išraiškos priemonė, naudojama pastiprinti
reikšmes)
▪ Emocijų raiška melodinėje linijoj
▪ Operos siužete būtinas meilės trikampis, romantinių santykių peripetijos
c) Prancūziškoji tradicija (J.-B. Lully įtaka):
▪ Prancūziškosios uvertiūros struktūra, sudaryta iš 2 dalių
I. Lėta, iškilminga, taškuoto ritmo dalis
II. Greita, judri dalis (dažnai naudojamas fugato )
▪ Išradingas medinių pučiamųjų naudojimas, suteikiantis muzikai daugiau spalvų
▪ Kai kada įtraukiamos prancūziškų šokių scenos
d) Vokiečių tradicija:
▪ Ankstyvosiose operose – vokiško teksto rečitatyvai su itališko teksto arijomis
4) Solisto melodija dažna dubliuojama orkestro instrumentai
5) Mediniai pučiamieji dažnai polifoniškai palydi melodinę liniją
6) Arijų formos įvairovė:
a) įprasta, reprizinė aria da capo forma
b) perdirbtos aria da capo formos
c) nereprizinės formos
7) Kompleksiškos struktūros scenos: Händelis „įelektrindavo“ operos veiksmą
netradiciškai jungdamas operos numerius ir siekdamas siužetinės įtampos didinimo

G. F. HÄNDELIO ORATORIJOS:
XVIII a. 3 deš. pabaigoje G. F. Händelio operos ėmė prarasti populiarumą. Tai lėmė
keletas priežasčių:
• Nuslūgęs britų susidomėjimas užsienio (kontinento) kultūra (ypač itališka kaip
egzotiška kultūra)
• Dėl politinių aspektų (pvz. spartus kolonijų užkariavimas) kylantis nacionalizmas
(anglų kultūra – aukščiausia)
• „Vargšų operos“ atsiradimas ir išpopuliarėjimas
Paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais Händelis pasuko naujo žanro kryptimi.
Oratorija – antras po operos reikšmingiausias Händelio kūrybos žanras. Jis ne
tik tapo kompozitoriaus vizitine kortele, bet ir užtikrino finansinį stabilumą bei
atnaujino jo kaip reikšmingiausio Anglijos kompozitoriaus šlovę.

Komerciniu požiūriu, oratorija buvo netgi pranašesnis žanras už operą:

• Oratorija, kaip ir opera, yra muzikinis veikalas su libretu ir siužetu. Tačiau
oratorija yra koncertinis žanras, tad jam nereikia organizuoti sceninio
pastatymo (scenografija, kostiumai, apšvietimas ir kt.) – atlikimas pigesnis (daugiau
pelno lieka)
• Dėl to, kad oratorijos atlikimui nebūtina teatro scena, ją lengviau atlikti įvairiose
salėse ar net lauke (taigi, daugiau galimybių uždirbti!)
• Nors jau beveik šimtmetį gyvavo kontinente, oratorija Anglijoje buvo visiška
naujiena (taigi, patrauklu). G. F. Händelis buvo pirmasis, sukūręs oratoriją anglų
kalba
• Nuo seno Anglijoje itin populiarus chorinis dainavimas. Kadangi Händelio
oratorijose yra daug chorinių numerių, oratorijos tapo bendruomenėms patraukliais
kūriniais ir ligi šiol yra plačiai atliekamos visoje Anglijoje (ypač „Mesijas“)

G. F. HÄNDELIO ORATORIJŲ YPATYBĖS:

• Oratorijose dainuoja solistai ir choras, groja orkestras
• Oratorijų libretai daugiausiai religiniai, dažnai paremti istorijomis iš Senojo
Testamento. Visgi yra oratorijų ir Senovės Romos istorijos ar pasaulietiniais
siužetais
• Dažniausiai trijų dalių
• Oratorijos yra sudarytos iš įprastų baroko vokalinių numerių: rečitatyvų,
arijų, chorų ir orkestrinių epizodų. Visgi reikšmingiausi yra choriniai numeriai
• Händelio oratorijų inovacijos:
1. libretas anglų kalba
2. daug chorinių numerių
• Kaip ir operos, Händelio oratorijos yra įvairių Europos muzikinių stilių mišinys.
Jose galima įžvelgti įtakų iš:
a) itališkos operos – įprasta rečitatyvų ir arijų struktūra
b) antikinės graikų dramos ir vokiškų pasijų – choras kaip siužeto įvykių
komentatorius ar aktyvus veikėjas
c) angliškų kaukių (angl. masque – anglų barokinių muzikinių vaidinimų) ir antemų
(stambios formos proginių himnų) – didingumas ir chorinių numerių svarba

Neabejotinai žymiausia G. F. Händelio oratorija – „Mesijas“.

„Mesijo“ ypatybės:
• Nėra nuoseklaus siužeto; kūrinio libretas sudarytas iš įvairių Šv. Rašto
ištraukų apie Mesijo atėjimą (nors kūrinyje akivaizdžiai kalbama apie Jėzaus kaip
Mesijo atėjimą, visoje oratorijoje jo vardas nė sykio neminimas)
• Kūrinyje yra daug chorinių numerių, būtent jie yra reikšmingiausi
• Kūrinį sudaro 3 dalys. Jų temos:
1) Pranašystės apie Mesijo atėjimą; dalies pabaigoje – Šv. Kalėdų scena, angelo
apreiškimas piemenims
2) Mesijo kančia, mirtis ir prisikėlimas; dalį baigia garsusis „Aleliuja“ choras
3) Atpirkimas ir amžinasis gyvenimas

„Mesijas“ išlaikė savo populiarumą be pertraukos nuo pat sukūrimo. Manoma, jog
„Mesijas“ yra daugiausiai kartų atliktas kūrinys istorijoje.

ŽYMIAUSI OPERŲ IR ORATORIJŲ NUMERIAI:

1. Almirenos arija „Lascia ch‘io pianga“ (liet. Leiskite man verkti) iš operos
„Rinaldas“
• Puikus Neapolio operos stiliaus pavyzdys:
o dėmesio centre – kantilena, melodija, pasižyminti giliu emocionalumu
o akompanimentas tik padeda atsiskleisti vokalinei linijai, nedominuoja
• Geras aria da capo (ABA1) formos pavyzdys (A1 čia – identiškas A pakartojimas
su papildoma ornamentika). Arijos dalims būdinga skirtinga emocija:
o A – liūdesys, rezignacijos6 nuotaika, introversija7 („Leiskite man verkti [dėl
savo] žiaurios lemties, ir kad galėčiau atsidusti [dėl savo prarastos] laisvės)
o B – reikalavimo, maldavimo epizodas, iškankinto žmogaus pyktis, ekstraversija8
(„Pasigailėjęs [manęs], sielvartas tegu sutrupina mano kančių pančius“)
o Reprizos (A1 dalies) melodiją galima gausiai išpuošti ornamentika, taigi,
atskleisti balso galimybes ir išryškinti tekste slypinčias prasmes

2. Dardano arija „Pena tiranna“ (liet. Žiaurus sielvartas [valdo mano širdį)) iš operos
„Galijos Amadidžis“
• Sekvencijos naudojimo pavyzdys: arijos įžangoje ir A dalyje naudojama kvartų
ratu paremta sekvencija (tuo laiku retai sutinkama, tačiau būdinga Händelio
harmonijai)
• Puikus prancūziško stiliaus orkestruotės pavyzdys:
o Styginiuose akordai kartojami oktavomis žemiau/aukščiau – taip iš paprastos
harmoninės medžiagos sukuriama išraiškinga, didinga faktūra
o Mediniai pučiamieji naudojami naujos tembrinėms spalvoms išgauti: fagotas
įžangoje turintis atskirą, gerai girdimą solinę liniją (neįprastą to laikotarpio
muzikoje). Ją vėliau perima tembriškai giminingas obojui, polifoniškai susipindamas
su solisto balsu
3. Kleopatros arija „V‘adoro pupile“ (liet. Dievinu jus, o akys) iš operos „Julijus
Cezaris“
• Neįprastos arijos formos pavyzdys:
o Arijos tema – Kleopatros meilė Cezariui. Arijos struktūra – aria da capo su
kontrastingomis dalimis:
A dalis – „Dievinu jus, o akys, meilės strėlėmis žaibuojančios. Jūsų žiežirbos
malonios mano krūtinei“ (geismo, meilės afektas)
B dalis – „Pasigailėkit [jūs akys] mano liūdnos širdies, kuri kas valandą šaukiasi
mylimojo jūsų [savininko]“ (ilgesio, troškimo afektas)
A1 dalis – kartojama A
o A ir B dalyse, Kleopatra dainuoja sau, tačiau ją šalimais stebi Cezaris. Po B
dalies jis įsiterpia į solisto ariją (itin retas atvejis tuo laiku), išreikšdamas
susižavėjimą Kleopatra. Po intarpo, Kleopatra atlieka reprizinę dalį (A1).
o Įterpdamas komentarą į ariją, Händelis didina siužetinę įtampą ir veikėjų
tarpusavio sąveiką
o Arijos pertraukimas kito veikėjo rečitatyvu XVIII a. pradžioje buvo novatoriškas
sprendimas, savo šviežumu turėjęs nustebinti ir paveikti klausytojus

4. Kserkso rečitatyvas („Fronde tenere e belle...“ (liet. Tvirtosios ir gražiosios šakos

[mano mylimo platano10]...)) ir arija „Ombra mai fu“ (liet. Šešėlis nekris)
• Akompanuojamojo rečitatyvo (recitativo accompagnato) pavyzdys
• Nereprizinės arijos pavyzdys: nėra kontrastingos vidurinės dalies; forma atliekant
pakartojimą – AA1 (A1 čia – identiškas A pakartojimas su papildoma ornamentika)

5. Arija „Let the Bright Seraphim“ (liet. Tegu šviesusis serafimas) iš oratorijos
„Samsonas“
• Muzikinės „tapybos“ ir asociacijų naudojimo pavyzdys:
o Serafimai – aukščiausios žydų ir krikščionių dvasinės būtybės, esančios
arčiausiai Viešpaties Sosto (viršiausia angelų kasta). Vienas serafimų skiriamųjų
ženklų – trimitas
o Trimito panaudojimas arijoje apie serafimą kuria glaudžią teksto ir muzikos
asociaciją, sukuria savotišką iliustratyvumą
• Concertato stilius solistų partijose: solistės partiją atkartoja trimitas (primena
risposta – venecijietišką aido techniką)
• Kontrastingas aria da capo pavyzdys: A – mažoras, B – minoras, A1 – mažoras

6. Choras „Aleliuja“ (angl. Hallelujah) iš oratorijos „Mesijas“

• Energingas chorinis numeris, įsimenamas dėl pradžioje skambančio
„Aleliuja“ šaukinio
• Numerį sudaro pasikartojanti kontrastingos faktūros:
a) įprasta chorinė homofonija (pradžia „Hallelujah“)
b) unisonas oktavomis („For the Lord God omnipotent reigheth“ (liet. Nes
Viešpats Dievas visagalingai valdo))
 c) polifoninis fugato epizodas („and he shall reighn for ever and ever“ (liet. jis
tevaldo per amžių amžius))
• Fun fact: „Mesijo“ chorą „Aleliuja“ pirmą kartą išgirdęs Anglijos karalius Jurgis
III atsistojo. Kadangi karaliui stovint niekas kitas negali sėdėti, teko atsistoti ir
visiems salėje buvusiems – tiek klausytojams, tiek atlikėjams... Šiuo nutikimu dažnai
iliustruojamas Händelio „Aleliuja“ paveikumas

G. F. HÄNDELIO ORKESTRINĖ MUZIKA:

• Orkestrinė siuita „Vandens muzika“ (angl. Water Music) greičiausiai skirta
naujai karūnuoto Jurgio I (buvusio Hanoverio kurfiurstro Georgo Ludvigo)
propagandai:
• Būdamas vokietis ir beveik nežinomas tarp Anglijos žmonių, karalius norėjo
viešai pasirodyti kaip šlovingas monarchas
• Spėjama, jog „Vandens muzika“ buvo atliekama iš baržų, karaliui plaukiant
Temzės upe. Tai spėti leidžia ir į kūrinį įtraukti medžiokliniai ragai, kurių garsas gali
sklisti labai toli (koncertinėje muzikoje jie nebuvo naudojami)
• Pasak populiarios legendos, Jurgis I pyko ant iš Hanoverio į Londoną anksčiau be
leidimo gyventi išvykusio Händelio. Vieną kartą, karaliui plaukiojant baržoje Temzės
upėje, neva priplaukė kita barža, kurioje Händelis su orkestru atliko „Vandens
muziką“. Kūrinys esą taip sužavėjęs karalių, kad šis atleidęs Händeliui. Vis dėlto
neabejojama, kad ši istorija yra išgalvota, ir tikroji „Vandens muzikos“ atsiradimo
priežastis – prabangaus paradinio kūrinio poreikis

• 6 concerto grosso (op. 3, 1734), sudaryti iš ankstesnių Händelio operų ir kamerinių

kūrinių orkestruočių
• 12 concerto grosso (op. 6, 1738) – originaliai sukurti instrumentiniai orkestrai,
kuriuose konkuruoja skirtingos orkestro grupės

Orkestrinė siuita „Muzika karališkiesiems fejerverkams“ (angl. Music for the

Royal Fireworks):
• Atlikta 1749 m. pažymint Acheno taikos sutarties pasirašymą
• Orkestrinė siuita atlikta atvirame lauke Green parke Londone,
akompanuojant fejerverkų pasirodymui
• Dėl abiejų anksčiau paminėtų priežasčių karalius reikalavo į kurinį įtraukti daug
karinio orkestro instrumentų, ir atsisakyti smuikų. Dėl to kilo karaliaus ir Hendelio
konfliktas; vėliau buvo sukurta ir antroji „Muzikos karališkiesiems fejerverkams“
versija su styginiais instrumentais
• Skaičiuojama, jog viešos kūrinio repeticijos klausėsi apie 12 tūkstančių žmonių
minia, kelioms valandoms sustabdžiusi eismą Londono centre

G. F. HÄNDELIO PALIKIMAS IR ĮTAKA:

Nors J. S. Bachas ir G. F. Händelis, kūrę barokiniu stiliumi, abu išgyveno XVIII a.
vidurio stilistinio virsmo laikotarpį, abiejų amžininkų muzikos atminimas susiklostė
skirtingai

J. S. Bacho muzika jo gyvenimo pabaigoje tapo nebepopuliari, ją nurungė nauji stiliai

(juose dominavo homofoninė faktūra – pagrindinis skirtumas nuo sodria polifonija
pasižyminčios Bacho muzikos). Bacho kūryba padarė tiesioginę įtaką jo sūnų
kompozitorių kūrybai, tačiau tiesioginių pasekėjų nesusilaukė. Iki XIX a. pradžios J.
S. Bacho kūryba buvo žinoma tik kontrapunktu besidomintiems specialistams (tarp jų
– ir W. A. Mozartui). Tik XIX a. Romantizmo kompozitoriai ėmė skatinti J. S. Bacho
kūrybos atlikimą, tyrinėjimą, įtraukimą į privalomą pedagoginį repertuarą

Skirtingai nuo J. S. Bacho, G. F. Händelis laikomas pirmuoju kompozitoriumi, kurio

muzika nenustojo skambėti nuo pat jo mirties. Händelio oratorijos, orkestrinės siuitos
ir concerti grossi (daugiskaita) buvo atliekami koncertų salėse visoje Europoje ir
JAV. Neretai jo kūriniai būdavo aranžuojami (4 Händelio oratorijų aranžuotes darė ir
W. A. Mozartas)

Visgi dėl greito operos žanro progreso ir komiškosios operos įtakos, senąjį baroko
operos stilių (opera seria, aria da capo forma) reprezentuojančios Händelio operos
buvo primirštos, ir tik XX a. pradėtos statyti dažniau

G. F. Händelio oratorijos padarė įtaką austrų kompozitoriui F. J. Haydnui. Jo

oratorijose „Metų laikai“ ir „Pasaulio sutvėrimas“ galima įžvelgti tokius Händelio
oratorijų bruožus:
• Naudojama anglų kalba (Haydno atveju, oratorijos originaliai dvikalbės: anglų ir
vokiečių kalbomis)
• Glaudi muzikos ir teksto sąsaja, muzikos iliustratyvumas (muzikinė tapyba (sąsaja
su Vivaldi))

Beje, tiesioginę Händelio ir Haydno sąsają įkūnija JAV nuo 1815 m. ligi šiol
veikianti Händelio ir Haydno draugija (Handel and Haydn Society), kurios choras ir
orkestras specializuojasi baroko ir klasicizmo muzikos atlikime ir ieško naujų,
muzikologinėmis žiniomis grįstų interpretacijų.