Pobarokinės muzikos idėjos

Šviečiamasis amžius, augimas įvairiose srityse, formuojasi pinigų sistema, buržuazija tampa galingiausiu luomu. Europa vaduojasi iš provincinio
uždarumo, keičiamasi kultūros vertybėmis.

Susiduria naujasis realizmas ir aristokratizmas. Galantiškasis stilius – tai dvarų ir rūmų stilius, muzika labiau atspindėjo aristokratų luomą, o tuo tarpu
literatūra jau kalbėjo apie žmogų, natūralius jausmus. Prigimtis tampa aukščiau luomo. „Audra ir veržimasis“ suteikė stimulą romantizmo idėjoms,
juntamas naujumo poreikis. Kitos idėjos Gluck muzikinėse dramose. Epochų sandūra baigiasi Prancūzų revoliucija.

Pavadinimai : galantiškasis stilius, manierizmas ar sentimentalizmas, architektūroje rokokas.

Sentimentalumas išaugo iš pastoralinės poezijos ir dailės. Iseris atkreipė dėmesį į pastoralinio pasaulio dirbtinumą, teigė, kad sentimentalizme
nuolat peržiangiamos ribos tarp realybės ir fikcijos.

Pompastika – tai kas hipertrofuota, perdėta - aristokratų luomo ženklas.

Literatūroje – Ruso Išpažintimi ir Gothes Jaunojo Verterio kančios – nauja asmeniška, individualistiška pasaulėjauta.

Literatūrocentrizmas persmelkia ir kitus menus.

Buržuazija vis labiau perima aristokratinę kultūrą.

Muzika liudija nueinantį rafinuotumą. Išlieka senieji muzikiniai institutai ir muzikavimo tradicijos, bet formuojasi naujas stilius, kuriam būdinga
homofonijos pirmenybė, polifonijos sumenkimas, melodija, kontrastingumas, netikėtos pauzės, staigios moduliacijos, nuotaikų kaita.

Populiariausi instrumentai: klavikordas, Prancūzijoje – klavesinas. Populiarėja smuikas, formuojasi modernusis orkestras. Plinta namų muzikavimas,
ansamblinis muzikavimas. Daugėja muzikos mokyklų, leidyklų. Taip pat iškyla sukomercinimo problema. Muzikos mokoma privačiai, prie bažnyčių
nebent steigiamos giedojimo mokykos.

Vadovėliai aprašantys baroko muziką atsirado pobarokiniu laikotarpiu. Klasicizmas perėmė kai kurias baroko tradicijas. Jos bene labiausiai išlikusios
natų ornamentikoje. Kompozitoriai pateikia vis daugiau nuorodų (pvz J. S. Bach), taip sumažindami atlikėjų laisvę. Tik pats šifravimas liko barokinis.

Tačiau Ch. W. Gluck užrašymuose buvo daug netvarkos, paliekama didesnė laisvė atlikėjams.

Manheimo orkestras

Pereinamojo laikotarpio iš baroko į klasicizmą atlikimą geriausiai apibūdina orkestro raida ir čia išsiskiria Manheimo orkestras.

Jo įkūrėjas J. V. Stamitzas. Jo grojimo būdas artimas italams A. Corelli ir A. Vivaldi.

Šiame orkestre galutinai nusistovėjo moderniojo orkestro sudėtis ir orkestrinis muzikavimas. Orkestras turėjo didelę styginių grupę, su aiškiai
apibrėžtomis instrumentų funkcijomis.

Nuo baroko skyrėsi tuo, kad baroko orkestrai neturėjo apibrėžto dydžio, priklausė nuo turimų instrumentų ir muzikantų skaičiaus. Manheimo
orkestras rėmėsi didelio orkestro proporcijomis.

Styginiai buvo Manheimo orkestro pagrindas, pučiamieji naudojami spalvoms reikšti, iš baroko naudojami obojai ir fleitos, kaip tarpinis instrumentas
naudotas ir klarnetas. Varis dažniausiai naudojamas boso linijai sustiprinti. Šį varinių grojimo būdą vadino orkestro pedalu.

Jie pirmieji pradėjo ieškoti orkestro spalvų, suformulavo orkestruotės prasmės pagrindus, inspiravo pučiamųjų instrumentų raidą.

Šių pokyčių viena svarbesnių priežasčių yra simfoninio žanro formavimasis. Manheimo kompozitoriai kūrė naujus struktūravimo ir formos principus,
atsirado vidiniai pakartojimai, periodizacija, klišinės formulės. Įtraukiama antroji tema, suteikianti naujas plėtojimo galimybes. Iš baroko pasiekė
retorinės figūros, susiformavo frazių pabaigų kadencijų formulės, vis dažniau sekvenciškai išrašomos garsų kekės, akompanimente paplinta Alberti
bosų judėjimas.

Klišės: volai (motyvo ant tos pačios harmonijos kartojimas vis aukščiau), išskaidytas kylantis trigarsis, manheimo smūgiai (natos kartojimas su po jos
einančia apsuka ant tos pačios natos), dūsavimo figūra ( krintanti sekunda žemyn).

Orkestro trūkumai : vienpusiškai naudojami orkestro balsai – vyravo viršutinis balsas. Tačiau tuo pačiu melodija tampa pačia muzikos esme, ji bene
geriausiai atskleidžia charakterių kaitą.

Manheimo orkestro grojimo kartu preciziškumas, skambesio pusiausvyra amžininkams darė didžiulį įspūdį. Pastebėta ir orkestro disciplina,
pabrėžiama diminuendo ir crescendo reikšmė. Forte piano reiškia muzikos spalvas. Spalva lyg ir tampa svarbesnė už muzikos struktūrą.
Iš baroko išliko: barokinis artikuliavimas, muzikos kaip tam tikros kalbos suvokimas, išliko afektų teorijos postulatai. Tačiau artikuliaciją ėmė keisti
pučiamųjų instrumentų plėtra. Taip pat didelę įtaką darė stryko raida.

Stryko pokyčiai: išrasta trinkelė, o jai judinti – varžtas. Stryko tobulinimui daug padarė Tartini, kurio strykas buvo plonesnis, ilgesnis. Vėliau strykas
pradėtas kitaip laikyti, nykščio padėtis panaši kaip ir šiandien. Manheime stryko plaukų plotis didesnis, jis buvo lengvas, spyruokliuojantis, svorio
centras arčiau trinkelės, kas leido groti stipriau. Šiuolaikinio grojimo stryku techniką pagrindė L. Mozart. W. Cramaras išrado stryko galvos formą,
Tourte ištobulino stryką iki šių dienų formos ir kokybės.

Pučiamųjų technologija ir pobūdis skyrėsi nuo šių dienų. Tuo metu jais siekta skaidrumo ir kontrastų. Variniai skambėjo skaidriai ir aštriai, buvo
pasitelkiami maksimaliems kontrastams.

Orkestro skambesiui itin svarbi harmonijos plėtotė, spalvos, įvairovė.

Orkestro dydis labai įvairavo. Orkestro sudėtis priklausė ir nuo salės dydžio ir akustikos.

Dirigentas tampa svarbiausiu muzikinių idėjų formuotoju, primetančiu savo valią kitiems muzikantams. Baroko orkestrui vadovavo klavesinininkas
arba smuikininkas. Daug ką pakeitė atsiradusi lazdelė.

Didėjo muzikinių įvykių rengėjo reikšmė.

Padidėjo skirtis tarp kamerinio ir orkestrinio muzikavimo. Skirtumas atsirado dėl to, kad abejoms sritims reikėjo specialaus muzikinio rašto, atlikimo
stiliaus ir kt.

Iš pradžių orkestrinį muzikavimą lėmė operos vaidmuo, bet atsiradęs specifinis repertuaras stiprino jo pozicijas tarp kitų žanrų.

Dinamikos atsiradimas

Moderniojo orkestro ir instrumentų formavimasis padėjo rastis naujiems garsiniams kontrastams. Itin didelė įtaka dinamikos atsiradimui susijusi su
Manheimo orkestru.

Schubart apie Manheim orkestrą: niekur kitur visi orkestrinės paletės atspalviai nebuvo aiškiau išreikšti.

Tačiau buvo ir priešininkų, kaip pvz. J. A. Hasse.

Į Manheimą garsinę naujovę atvežė italas N. Jommelli, nes Italijoje dinamika buvo įprastinė dainavimo maniera.

Pati dinamikos raida buvo ilga: formavosi Italijoje ir per operos solistus plito Europoje. Ji buvo suprantama kaip aidų efektas, ar būdas išvengti
sumaišties tarp piano ir forte kraštutinumų.

Jommelli dėka, dinamikos nuorodos pasirodė partitūroje. Jei anksčiau dinamika priklausė nuo atlikėjo, dabar ji tampa pavaldi kompozitoriui.
Manheime dinamika tampa svarbiu repetavimo objektu.

Klasicizmas. Muzikos daugiaprasmiškumo formavimasis

Griuvo aristokratų dvarų kultūros struktūros, svarbesniu tapo viešasis muzikinis gyvenimas. Menininkas išlaisvinamas iš aristokratų (pvz. Haydn
pasitraukimas iš Esterhazy rūmų) priklausomybės. Svarbesniu tampa viešasis muzikos gyvenimas. Formuojasi naujas demokratiškas, tačiau ir
sukomercintas menas. Kultūros centrais tampa miestai.

Klasicizmas apibrėžiamas kalbant apie tris Vienos kompozitorius. Jų ieškojimuose – ankstesnių muzikos išraiškos priemonių sintezė ir tradicijų
išfiltravimas. Juos siejo muzikinės kalbos traktavimas, harmonijos reikšmė.

Šių kompozitorių stiliaus ištakos – opera buffa. Kinta atlikėjo funkcija. Atlikėjas tampa aktoriumi, opera suteikia muzikai lengvumo, humoro,
žaismingumo, charakterių kaitą, kontrastus. Opera transformuojasi ir į instrumentinę muziką. Deja šiandien klasikinė muzika vis dar traktuojama
kaip rimtoji, vietoj lengvumo atsiranda dramatinė įtampa.

Ilgą laiką atlikėjas ir kūrinys nebuvo atskirti, to meto grojimas buvo artimas improvizacijai. Kūrinio forma, struktūra buvo pavaldūs atlikėjui. Tačiau
klasicizme iniciatyvą perima kompozitoriai. (pvz artikuliacija). Glucko operos reikalavo laikytis kompozitoriaus koncepcijos. Iškilo orkestro vaidmuo
operoje, kompozitorius vis daugiau komponentų fiksuoja partitūroje. Svarbiausia atlikėjo funkcija tampa – įgarsinti kūrinį.

Klasicizmo sintezė – atlikimo priemonių įtraukimas į kompozitoriaus kuriamą struktūrą. Iš atlikėjo atimama ornamentavimo laisvė. Taip pat
kompozitorius nurodo artikuliciją. Tačiau reikia nepamiršti jog klasikinė muzika rėmėsi baroko grojimo maniera.

Haydnui – muzikos kūryba – tai daiktų darymas, meistrystės pagrindas pati muzika, jos forma. Susiduriame su formos struktūros analizės svarba.