Tekstas Spausdinti

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA
MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS
ZITA BRUŽAITĖ
MUZIKOS ISTORIJA: XX AMŽIUS
elektroninis muzikos istorijos vadovėlis vaikų muzikos mokyklų

5–7 kl. moksleiviams
(TEKSTAS SPAUSDINTI)
Turinys
1. XX amžiaus muzikos charakteristika......................................................................... 2

2. Impresionizmas .......................................................................................................... 5
3. Ekspresionizmas......................... ............................................................................... 8
4. Neoklasicizmas: Igoris Stravinskis ir Sergejus Prokofjevas .................................... 11
5. Muzikinis avangardas (1945-1965)........................................................................... 14
6. Minimalizmas (nuo 1965 m.) ir postmodernizmas (nuo 1968 m.).............................17
7. Elektroninė muzika...................................... ............................................................. 20
8. Džiazas.......................................... ............................................................................ 22
9. Populiarioji muzika: nuo pop iki rock ................. .....................................................25
10. Muzika kino filmams..................................................................................................28
©LMTA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS, 2008

Z.Bružaitė. Muzikos istorija: XX amžius
1. XX amžiaus muzikos charakteristika

Ant XIX amžiaus slenksčio paliekame karietas, žvakes ir į XX amžių persikeliame
automobiliais, elektros energijos tiekiama šviesa. Telefonas, lėktuvas, kosmoso erdvės pažinimas,
skaitmeninių garso įrašų ir interneto atsiradimas – tai keletas svarbiausių pasiekimų, dėl kurių XX a.
Vadinamas mokslo ir technikos era. Atradimai turėjo įtakos mūsų gyvenimui, pakeitė jo tempą.
Tačiau didžiuodamiesi žmonijos pasiekimais turime pripažinti, kad į XX a. Istorijos puslapius bus
įrašyti karai, katastrofos, nepagydomos ligos, kurių gijos driekiasi ir iki šių dienų. Amžiaus
atradimai ir praradimai tapo visų meno sričių kūrėjų įkvėpimo arba nevilties šauksmu, lyg veidrodis
atspindinčiu ir mums prabylančiu apie naujos epochos žmonijos gyvenimo puslapius.
Dailininkai, rašytojai, kompozitoriai stengėsi nekartoti to, kas matyta, rašyta ar
girdėta, o ieškoti naujų „neatrastų žemių“. Būti originaliam, sukurti savo stilių ir palikti apie save
bei savo laikmetį žymę ateinančioms kartoms – toks pagrindinis XX a. Kūrėjo siekis. Romantinį
kompozitoriaus portretą, laukiantį kūrybinio įkvėpimo, palaipsniui išstumia mąstantis ir
konstruojantis, todėl pasikeičia ir muzikos kūrimo principas. Kompozitoriai ieško naujų išraiškos
priemonių harmonijoje, melodijoje, tembre, natų žymėjime, ritme, neišbandytose erdvėse muzikai
suskambėti. Kai kurie minėti bruožai pradeda ryškėti jau XIX a. Pabaigoje.
Naujos muzikos pranašu dažnai vadinama dar 1859 m. Sukurta R.Vagnerio opera
„Tristanas ir Izolda“, kurioje gausu neišrištų akordų, vengiama tonikos. Todėl svarbiausieji
pokyčiai muzikoje ir prasideda nuo garsaeilio. Kompozitorių jau netenkina diatoninės melodijų
slinktys, darnūs sąskambiai, atsiranda noras kurti muziką be mažoro ar minoro, naudoti aštresnius
akordus, žaisti viduramžių ar Tolimųjų Rytų dermėmis, ar tiesiog sukurti savąją. Pakinta ir
melodija. Ji gali būti kaprizinga, besiblaškanti keliuose registruose, susilydžiusi ir paskendusi
bendrame tembrų audinyje arba skambanti vingriai, dainingai, tarsi reveransas praėjusiems
šimtmečiams. Ritminių verčių įvairovė, netolygiai pasikartojantys akcentai, dinamikos kontrastai ir
dažna metro kaita XX a. Muzikai suteikia dar aštresnį skambėjimą. Kompozitorių pradeda
netenkinti ir įprastos koncertų salės, todėl ieškoma naujų erdvių arba kūriniuose autoriai nurodo
specialiai sugalvotą atlikėjų išdėstymą scenoje.
Igoris Stravinskis. Baletas „Šventasis pavasaris“ – Didysis šventasis šokis (Išrinktoji)
Jei iki XX a. Dėmesys daugiausia buvo kreipiamas į smuiko, fortepijono, violončelės,

aukštų medinių pučiamųjų tembrus, jų solinės literatūros kūrimą, tai XX a. Pirmojoje pusėje
pakankamai kūrinių sukuriama žemiems ir mažiau paslankiems instrumentams. Šioje srityje
pasidarbavo ir atlikėjai – nuolatiniai kompozitorių skatintojai. Daugiau sukuriama kūrinių
netradicinėms instrumentų sudėtims. Juose kompozitoriai siekia pabrėžti instrumentų
virtuoziškumą, įvairius garso išgavimo būdus. XX a. Išauga mušamųjų instrumentų vaidmuo, o
naujos muzikos išraiškai pasitelkiami nauji natų žymėjimo būdai, kurie iš penklinės keliauja į
braižybos ar piešimo lapus. Ilgainiui kompozitorių pradeda netenkinti ir tradiciniai instrumentai,
susiję su romantiniu skambesiu, todėl naujovių ieškoma gamtoje, gatvėje, skambančiuose daiktuose
ar XX a. Instrumente – sintezatoriuje. XX a. Menas panašus į mozaiką, kuri sudaryta iš įvairių
stilių. Margoje stilių panoramoje pastebime autorių, kurie yra panašūs. Todėl remiantis panašumu
galime išskirti ir apibūdinti svarbiausias kompozitorių grupes, muzikos stilius. Pirmoji amžiaus
pusė (1910−1945) vadinama modernizmu
2
Išvertus iš prancūzų kalbos „moderne“ reiškia naujovišką ir šiuolaikinį. Pagrindinėmis meno ir

muzikos naujovių sostinėmis tapo Paryžius ir Viena. Čia telkėsi menininkai, akylai saugantys
romantines tradicijas ir eksperimentuojantys dermėmis, tembrais, miesto triukšmais. Taip
susiformavo modernizmo kryptys – impresionizmas, ekspresionizmas, neoklasicizmas. Ryškiausi
epochos pradžios kompozitoriai, turėję įtakos tolesnei muzikos raidai, yra kompozitoriai Klodas
Debiusi, Arnoldas Šėnbergas ir Igoris Stravinskis. Nors eksperimentai dažniausiai pasitinkami
įtarumu ir abejonėmis, dėl jų mene ir moksle gimsta naujovės: nauji muzikos kūrimo būdai ir
elektronikos naudojimas, įsigalėję antroje amžiaus pusėje. 1945–1965 metai – avangardinis
laikotarpis; 7-ojo dešimtmečio pradžioje greta avangardinių kūrinių gimsta minimalizmo stilius, o
paskutiniaisiais dešimtmečiais susiformuoja postmodernizmas.
„Avan-Garde“ išvertus iš prancūzų kalbos nelabai ką muzikine prasme mums pasakytų (reiškia
„priešakinis būrys“), tačiau mene tai reikia suprasti kaip dar stipresnį, labiau besipriešinantį
tradicijoms modernizmą. Minimalizmas susijęs su paprastumu, darna ir nuolatiniais pasikartojimais,
o postmodernizmu vadinamas neturintis vieningo stiliaus arba įvairiausių mums istoriškai žinomų
stilių lydinys, naudojamas vienu metu. Po Antrojo pasaulinio karo meno madas diktuoja du
kontinentai – Europa ir Amerika; avangardui toną duoda prancūzų kompozitoriaus Olivje Mesijano
kūryba, o lyderiais tampa Karlheincas Štokhauzenas ir Džonas Keidžas. Svarbiausius populiariosios
muzikos įvykius XX a. Atspindi amžiaus pradžioje atsiradęs džiazas, viduryje – rokas, pabaigoje –
techno muzika. Šiandien galima tik spėlioti, kokiais vingiais muzika keliaus artimiausiais
dešimtmečiais, tačiau jei į XX a. Atsigręšime iš laiko perpektyvos, galbūt praėjusio amžiaus stilių
mozaikai be vargo pritaikysime polistilistinės epochos pavadinimą.
Klausimai
1. Kokios savybės būdingos XX amžiaus muzikai?
2. Kaip vadinama muzikoje pirma XX amžiaus pusė?
3. Kuo ypatingas Džono Keidžo kūrinys „Pirmoji metalo konstrukcija?“
4. Kaip suprantate žodžius „polistilistika“, „politonalumas“?
5. Kokiems instrumentams kompozitorius XX amžiuje skyrė ypatingą dėmesį?
6.Aptarkite muzikos fragmentų sudėtingiausius muzikos elementus;
kaip ir kokiuose kūriniuose pasireiškia naujovės harmonijoje tembre, melodijoje, ritme.
7. Palyginkite romantinės ir XX a. Muzikos kalbą.
Polistilistinė mozaika
XX a. Muzika negali būti nuobodi, nesuprantama, nes vyraujant muzikinės kalbos
įvairovei klausytojui suteikiama didelė pasirinkimo galimybė. Trokštantys išgirsti ir pajusti
modernios muzikos skambesį, būtinai ras pavyzdžių tiek XX a. Pradžioje, tiek vėlesniu laikotarpiu.
Greta įmantrybių, naujovių, visada buvo ir bus kompozitorių, kuriems plastiška melodijos linija,
įprasti mažoriniai ir minoriniai sąskambiai yra gražiausi. Greta akademinės muzikos visada gyvavo
ir lengvesnio turinio, aiškesnių formų muzika. Kartais nutinka, kad tokie kūriniai tampa populiarūs,
juos su malonumu groja ir akademinės muzikos atlikėjai. Skirtingos idėjos, stiliai klesti beveik tuo
pat metu, tarsi kiekvienas menininkas atskirai keliautų ieškodamas savo veido. Tai XX a. Muzikos
istorijos bruožas, kurį galime atsekti klausydami ir lygindami panašiu laiku (1934–1938), penkerių
metų laikotarpiu sukurtų kompozicijų.
Edgaras Varezas Karlosas Gardelis Bela Bartokas Diukas Elingtonas Samuelis Barberis
3
Edgar Varèse – (1883–1965) – prancūzas ir amerikietis, vadinamas „elektroninės muzikos tėvu“,

vienas pirmųjų panaudojo kolonėles. Kompozitorius teigė, kad XX a. Simfonijos žanras yra tiesiog
absurdiškas reiškinys, todėl kūrė tiems instrumentams, kuriais būtų galima išgauti dar negirdėtų
garsų. Varezo kūrinys „Pusiaujinis“ (Ecuatorial) sukurtas 1934 m. Dviem termenvoksams, bosui,
pučiamiesiems ir mušamiesiems.
Carlos Gardel (1890−1935) – vienas populiariausių amžiaus pradžios kompozitorių, Argentinoje
vadinamas tango karaliumi ir Buenos Airių „paukščiu giesmininku“. „Tango“ – lotyniškai reiškia
„liečiu“. Tai porinis šokis, perteikiantis įvairiausius žmonių jausmus. Užgimęs Lotynų Amerikoje,
šiandien šis šokis turi savo Pasaulinę dieną – gruodžio 11-ąją, kai gimė tango žvaigždė – Gardelis.
Kompozitorius gimė Prancūzijoje, o po kelerių metų motina su mažuoju Karlosu persikėlė gyventi
į Argentiną. Gardelis muzikinę karjerą pradėjo dainuodamas liaudies dainas baruose ir vakarėliuose.
1917 m. įrašė dainą „Mano liūdnoji naktis“ (Mi Noche Triste), išgarsinusią kompozitorių. Gardelis
tapo tango dainos žanro pradininku: daug gastroliavo, koncertavo garsiausiuose naktiniuose
klubuose, filmavosi vaidybiniuose filmuose. 1935 m. kompozitorius žuvo per netikėtą lėktuvo
katastrofą. Skambant jo tango kūriniui „Tyla“ (Silencio), minios žmonių lydėjo muzikantą į
amžinojo poilsio vietą. Tais pačiais metais sukurta daina „Per vieną galvą“ (Por una cabeza) yra
dainuojama ir grojama įvairiausiais instrumentais. Per gan trumpą savo gyvenimą Gardelis įrašė
770 kūrinių, iš kurių apie 500 yra tango.
Béla Bartók (1881–1945) – vengrų pianistas ir kompozitorius, įrodęs, kad daug minčių kūrybai
galima pasisemti iš savo šalies liaudies dainų. Per savo gyvenimą jis surinko ir užrašė daug vengrų,
rumunų, slovakų, čigonų (romų) ir kitų tautų melodijų. Bartokas kūrė orkestrui, instrumentinę,
vokalinę muziką, dirbo fortepijono mokytoju, kas paskatino parašyti daug fortepijoninės muzikos
kūrinių. Bagatelės, burleskos, vaikiškos pjesės, 153 pjesių rinkinys „Mikrokosmosas“ – tai XX a.
Fortepijoninės literatūros pagrindas. Jose kompozitorius naudoja naujos muzikos įmantrybes – dvi
tonacijas arba skirtingus metrus vienu metu. Tai vadinama bitonalumu ir polimetrija. Kai amžiaus
pradžioje prancūzai kūrė švelnią garsų poeziją, Bartokas nustebino savo rūščiu Allegro barbaro.
1936 m. Kompozitorius sukūrė „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“. Partitūroje
kompozitorius nurodė atlikėjų išsidėstymą scenoje. Neoklasicizmas, neofolklorizmas (naujasis
folkloras) ir fovistinė (laukinė) muzika. Tokias kryptis atsekame Bela Bartoko kūriniuose, tačiau
kompozitorius teigė, kad nepasirašytų po jokia muzikos tendencija, nes jam labiausiai rūpėjo
pusiausvyra muzikoje.
Duke Ellington (1899–1974). Kilmingomis manieromis, taisyklinga kalba ir gracingais judesiais
visada garsėjo džiazo muzikantas, kompozitorius, aranžuočių meistras Edvardas Kenedis
Elingtonas, kuris dėl savo puošnios aprangos buvo pramintas „Duke“ (hercogu). Jo muziką vertino
ne tik XX a. pradžios džiazo muzikantai, bet ir rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Nuo 7 metų
muzikos pradėjo mokytis namuose (tai buvo padorių namų maniera), rimčiau muzikos pradėjo
mokytis tik nuo 15 metų. Su savo orkestro grupe grojo šokių salėse, restoranuose, gangsterių
susibūrimų klubuose. Viena žymiausių džiazo kompozicijų yra „Karavanas“ (Caravan), kurią
Diukas sukūrė kartu su trombonininku Chuanu Tizoliu (Juan Tizol) 1937 m. Šis kūrinys tapo
Lotynų Amerikos džiazo muzikos pradžia. Nors žodžius parašė niujorkietis Mailsas Irvingas, ši
kompozicija per visą pasaulį dažniausiai keliauja „instrumentiniais pavidalais“.
Samuel Barber (1910–1981) – amerikiečių kompozitorius. Nuo šešerių metų pradėjo mokytis
muzikos, iškart pajuto norą kurti. Būdamas devynerių, viename iš Filadelfijos institutų mokėsi
fortepijono, dainavimo, kompozicijos, lankė dirigavimo pamokas. Barberis yra daugelio kūrinių
orkestrui, instrumentiniams ansambliams ir vokalinių kūrinių autorius. Gyvenęs moderniai
skambančios muzikos apsuptyje, daugiausia kūrė romantinę muziką. Pasaulinę šlovę kompozitoriui
pelnė Adagio styginiams op. 11, kurį kompozitorius sukūrė 1938 m., būdamas dvidešimt šešerių
metų, vėliau kompozitorius padarė ir chorinę Adagio versiją „Agnus Dei“.
4
2. Impresionizmas
XIX a. Pabaigoje –XX a. Pradžioje Prancūzija garsėjo talentingais dailininkais. Vienų
tapytojų darbai buvo nuolat eksponuojami parodų salėse, kiti ieškojo naujų spalvų, naujų temų savo
paveikslams, bet negalėjo pasigirti geru savo darbų įvertinimu. Pastarieji teigė, jog nebūtina gamtą
tapyti taip kaip ji atrodo – vandenį mėlynai, žolę žaliai, daug svarbiau – perteikti gamtos sukeltą
įspūdį. Taip atsirado impresionistai. Terminas (iš prancūzų k. „impression“ – įspūdis) buvo
pritaikytas tiems, kurie dėl savo drąsių darbų nebuvo priimti į Saloną – oficialias prancūzų dailės
parodas. Todėl dailininkai surengė atskiras parodas ir dalyvavo jose 1874−1886 m. Šių parodų
organizatoriai ir aktyviausieji dalyviai buvo dailininkai, kaip antai Klodas Mone, Ogiustas
Renuaras, Edgaras Dega. Sakoma, kad pirmą kartą „impresionisto“ terminą panaudojo prancūzų
žurnalistas ir meno kritikas Lui Lerua, norėdamas pajuokti spalvingą K. Mone paveikslą Įspūdis.
Saulės patekėjimas. Taip dailininko kūrinio pavadinimas tapo XIX a. Pabaigos ir XX a. Pradžios
meno kryptimi, padovanojusia mums daug meno kūrinių.
Nuotaika, spalva ir akimirka... Impresionistams būdingi trumpalaikiai pojūčiai,
įspūdžiai, kūriniuose svarbiausia vieta tenka nuotaikai. Jokių konstrukcijų, gilinimosi į sudėtingą
žmogaus vidaus pasaulį, išgyvenimus. Impresionistų temos – gamta, kasdienybė ir žmogus joje. Jie
labiau iškėlė spalvos, garso, žodžio niuanso reikšmę, vengė tamsių tonų spalvų maišymo, tapė
daugiausia lauke iš natūros, pabrėžė šviesos įtaką spalvų kaitai, suliejo kontūrus, linijas. Taip radosi
žaismingas spalvų mirgėjimas.
Nuosekliausiai impresionizmas muzikoje reiškėsi Klodo Debiusi kūryboje, impresionizmo
įtaką patyrė daug XX a. Kompozitorių – taip pat prancūzas Morisas Ravelis, ispanas Manuelis de
Falja, italas Otorinas Respigis, rusas Igoris Stravinskis. Kompozitoriai stengėsi perteikti
regimuosius ir girdimuosius įspūdžius, kartais – tolimų kraštų egzotiką. Daug dėmesio skyrė
skambesio spalvai. Tembras impresionistams yra svarbiausias elementas, todėl gausiai kūrė
fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Mažorą−minorą praturtino senovinėmis dermėmis,
pentatonika, sudėtingais akordais. Orkestrinėje muzikoje dažnai išskiriamos solinių instrumentų
partijos, grojama su surdinomis. Ypatingą spalvą orkestre sukuria anglų rago, čelestos, arfos
tembrai, stengiamasi subtiliai ir spalvingai perteikti orkestro skambesį. Naudojamas sudėtinis
metras, kuris muzikai suteikia asimetrinį įvaizdį, vengiama aiškios ritminės pulsacijos, sukuriamas
vis naujas mirguliuojantis muzikinis piešinys (faktūra) – dažniausiai svarbesnis už melodiją ar
harmoniją.
Klodas Ašilis Debiusi (Achille-Claude Debussy)

1862–1918
Aš noriu dirbti ir sukurti originalų kūrinį, o ne visą laiką pataikyti į tuos pačius
kelius…(K. D.)
Prancūzų kompozitorius, pianistas, ryškiausias muzikinio impresionizmo

atstovas, kuriam nelabai patikdavo impresionisto etiketė. 1873–1884 m.
Studijavo Paryžiaus konservatorijoje fortepijoną ir kompoziciją, už kantatą
„Sūnus palaidūnas“ laimėjo Romos premiją, todėl trejus metus galėjo be
rūpesčių gyventi ir kurti Romoje. Nuolat domėjosi muzikiniu gyvenimu,
literatūra, vaizduojamaisiais menais, įvairiuose susibūrimuose buvo įdomus,
išsilavinęs pašnekovas. Muzikos istorijoje Debiusi (nuotr.) vadinamas novatoriumi. Savo garsų
atspalvių ieškojo pentatonikoje, užmirštose bažnytinėse dermėse, kvartinėje harmonijoje,
poliritmijoje, spalvingoje, bet ne rėksmingoje orkestruotėje. Labiau mėgo subdominantės funkcijos
akordus, kurie jo muzikai suteikė švelnumo ir ramybės savybių. Subtilios emocijos ir jų kaita –
pagrindinis prancūzų kompozitoriaus kūrybos bruožas. Beveik visi Debiusi instrumentiniai kūriniai
yra programinio pobūdžio, daugumoje jų atsispindi literatūros, dailės įspūdžiai. Iškiliausias sceninės
5
muzikos veikalas – impresionistinė 5 veiksmų opera „Pelėjas ir Melisanda“, kurią solistai atlieka
rečituojant, vengdami dinamikos kontrastų, jausmų įtampos.
Svarbesni kūriniai:
Fortepijonui: „Mėnesiena“ iš „Bergamo siuitos“, du preliudų rinkiniai, estampai
Orkestrui: simfoninis preliudas „Fauno popietė“, Simfoniniai noktiurnai
Scenai: opera „Pelėjas ir Melisanda»
Klodo Debiusi kūrybinį palikimą daugiausia sudaro fortepijonė muzika (apie 80

pjesių). Vaikystėje kompozitorių mokė groti buvusi F. Šopeno mokinė, kuri dešimtmetį berniuką
parengė Paryžiaus konservatorijos mokslams. Ji pasakodavo apie lenkų kompozitorių, todėl Šopeno
muzika tapo artima, jam Debiusi paskyrė savo 12 etiudų, kuriuose atlikėjui sugalvojo techninių
užduočių („tercijos“, „pagražinimai“, „pasikartojančios natos“). Iš ankstyvųjų fortepijoninių kūrinių
poetiška nuotaika išsiskiria Arabeska (Arabesque) ir pjesė iš „Bergamo siuitos“ – „Mėnesiena“
(„Clair de Lune“), kuri buvo sukurta XIX a. Pabaigoje, ir vadinama gražiausiu impresionistiniu
nakties peizažu.
Klodas Debiusi. „Mėnesiena“ iš „Bergamo siuitos“
Fortepijoninio stiliaus suklestėjimas Debiusi kūryboje – 1901−1913 m. Šiuo laikotarpiu sukuria 24

preliudus ir trijų pjesių ciklą „Estampai“. Preliuduose kompozitorius įdomiai pažymi jų
pavadinimus – po daugtaškio, kūrinio pabaigoje. Naujai suskamba viduramžių dermės, pilnų tonų
gama, plati dinamikos skalė (nuo pppp iki ffff ), kurią reikia perteikti aksominiu prisilietimu,
fonetinės naujovės pedalų ir kraštinių registrų pagalba. Preliuduose kompozitorius naudoja švelnius
pasažus, nurodo fortepijono asociacijas su kitais instrumentais („kaip nutolę ragų garsai“, „kaip
gitara”). Fortepijoninį ciklą „Estampai“ sudaro pjesės – „Pagodos”, „Vakaras Grenadoje” ir
„Sodai lietuje”. Žaisdamas dermėmis kompozitorius perteikia indoneziečių, ispanų, prancūzų garsų
pasaulį. Susižavėjęs Klodo Debiusi fortepijoninėmis pjesėmis japonų elektroninės muzikos kūrėjas
Isao Tomita jas pritaikė sintezatoriui ir dar plačiau išgarsino Debiusi vardą, o preliudas „Mergaitė
lino spalvos plaukais” („La fille aux cheveux de lin“) vadinamas muzikiniu portretu.
Klodas Debiusi. „Mergaitė lino spalvos plaukais“
Klausimai
1. Kas yra impresionizmas? Su kokiu menininku susijęs impresionizmo terminas?
2. Koks muzikos kalbos elementams kompozitoriams impresionistams svarbiausias?
3. Kokius muzikos žanrus mėgo kurti impresionistai?
4. Kodėl Debiusi vadinamas novatoriumi?
5. Kokiuose kūriniuose Debiusi pavadinimus rašo pabaigoje.
6. Paklausykite K. Debiusi fortepijoninių kūrinių. Kokio kūrinio muzikos ritmas panašus į K. Mone
paveikslo linijų ritmiką „Įspūdis. Saulės patekėjimas“?
7. Aptarkite K. Debiusi – I. Tomitos Arabeską; kokius tradicinius instrumentų tembrus atpažįstate?
6
K. Debiusi ir M. Ravelis: orkestrų spalvos

Trylika metų jaunesnis prancūzų kompozitorius Morisas Ravelis (Maurice Ravel)
sukūrė nemažai impresionistinių kūrinių kaip ir Klodas Debiusi – daugiausia fortepijonui, orkestrui.
K. Debiusi kūryba turėjo įtakos Moriso Ravelio muzikai, ypač – harmonijai ir orkestruotei. Šie
menininkai dažnai lyginami, nors yra gana skirtingi. Vaikystėje Ravelis buvo pakankamai tingus
muzikos mokslams, tačiau įžvalgusis ir griežtokas tėvas privertė sūnų muzikuoti, mokėdamas jam
už kiekvieną pamokos pusvalandį. Tiesa, tokį auklėjimo būdą tėvas sūnui taikė neilgai – netrukus
Ravelis pats pradėjo nuosekliau domėtis muzika. Kaip ir Debiusi, Ravelis taip pat mokėsi
fortepijono ir kūrybos Paryžiaus konservatorijoje, netgi bandė jėgas Didžiajai Romos premijai gauti
(deja, nesėkmingai), abu XX a. Prancūzų kompozitorius išgarsino orkestrinės muzikos spalvos.
Šiandien Ravelio dėka skamba ir rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio „Parodos
paveikslėliai“ orkestrinė versija.
Jei Klodas Debiusi vadinamas grynu impresionistu, tai Ravelio muzikoje vienu metu
pastebimos dvi tendencijos – impresionizmas ir neoklasicizmas. („Antikinis menuetas“ ir „Garsiniai
landšaftai“ sukurti 1895 m., Sonatina ir „Atspindžiai“ – 1905 m. Menuetas ir Sonatina –
neoklasicistinio stiliaus, kituose kūriniuose vyrauja impresionistinis tapybiškumas.) Ravelis visą
laiką labiau domėjosi senąja prancūzų kultūra, linko į klasikines formas – sonatiną, styginių
kvartetą, trio, tuo tarpu Debiusi viliojo naujosios formos. Debiusi vadinamas pojūčio poetu, jo
ritminiai kontūrai neapibrėžti, Ravelis pirmenybę teikė žmogiškiems jausmams, todėl muzika
pulsuoja temperamentu, daug muzikos sukūrė šokio stichijoje, anot kompozitoriaus –
„valsuodamas“ („Choreografinis valsas“). Ravelis mėgo lankytis poetų literatūriniuose
susibūrimuose, studijavo prancūzų dailę ir literatūrą, tačiau, kitaip nei Debiusi, savo bendraminčius
sakėsi atradęs tik artistų salone, vadinančių save valkatomis. Debiusi pianizmo stilius susijęs su
Šopenu, Ravelio fortepijoniniuose kūriniuose, kaip ir Listo kūryboje vyrauja greitesni tempai,
sudėtingi, smulkiausių ritmų pasažai, garsų repeticijos. Ravelio mama buvo baskė, todėl
kompozitorius savo muzikoje gausiai naudojo ispaniškus motyvus. Opera „Ispanų valanda“ – ne tik
kompozitoriaus „duoklė“ ispanų kultūrai, bet ir kompozitoriaus domėjimosi laikrodžiais,
mechaniniais žaislais atspindys. Ravelio kūryba įvairi, apimanti beveik visus žanrus, išskyrus
religinius. Sakė verčiau patikėsiąs fėjomis, negu Dievo buvimu. Morisas Ravelis labai vertino
Klodo Debiusi kūrybą, kurio dėka Raveliui tarsi atsivėrė spalvų žaismas, dėmesys akimirkai,
muzikinės faktūros dėlionėms. Debiusi simfoninis preliudas „Fauno popietė“ Raveliui buvo tikras
atradimas. Jį Morisas Ravelis vadino „epochos šedevru“. Šis kūrinys du prancūzų kompozitorius
susiejo draugystės saitais, tačiau kitas – išskyrė. Nesusipratimas įvyko dėl Ravelio fortepijoninės
pjesės „Habanera“, kuri buvo labai panaši į Debiusi pjesę „Vakaras Grenadoje“ iš „Estampų“
ciklo. Nesusipratimas peraugo į konfliktą, kurį dar labiau „pakaitino“ intrigų išsiilgę žmonės.
Vėliau abu kompozitoriai apgailestavo dėl įvykusio nesusipratimo, draugiški jausmai negrįžo,
tačiau vienas kito darbus sekė, vertino ir gerbė. Debiusi Simfoninis preliudas„Fauno popietė”
(„Prélude à l'après-midi d'un faune“) sukurtas XIX a. Pabaigoje, tačiau muzikos istorijoje dažnai
vadinamas pirmuoju moderniu kūriniu. Kompozitorių šiam kūriniui įkvėpė Stefano Malarme poema
apie tai, kaip senovės graikų miškų dievas groja fleita, kviečia šokiui nimfas, įsimyli. „Noktiurnai“
(Nocturnes) – išaugo iš gamtos įspūdžių. Trys dalys įprasmina tris stichijas – orą, ugnį ir vandenį.
Nekintantis dangaus paveikslas su melancholiškai pilkais debesų tonais I dalyje „Debesys“
(„Nuages“), šokanti atmosfera II dalyje „Šventės“(„Fêtes“) ir poetiškų jūros
viliokių III dalis „Sirenos“ („Sirènes“).
Pirmasis Ravelio (nuotr.) orkestrinės muzikos šedevras buvo „Ispaniška
rapsodija“. Jį kompozitorius sukūrė dar nebuvęs Ispanijoje. Rapsodija
klausytoją įtraukia į nenutrūkstamą, temperamentingą ir sodrų garsų srautą.
Kompozitorius stebina orkestro dinamikos kraštutinumais (nuo pianissimo
šnabždesių iki staigių ir stiprių orkestro tutti). „Kiekvienas orkestrantas – jam
solistas“, − taip anuomet pažymėjo muzikos kritikai. Rapsodiją sudaro 4 dalys:
„Nakties preliudas“, „Malaguenija“, „Habanera“, „Ferija“.
7
Ispanijos muzikinis peizažas išauginamas iš besileidžiančio keturių garsų motyvo, kuris

primenamas II ir IV dalyse. (III daliai buvo pritaikytas anksčiau Ravelio sukurtos fortepijoninės
pjesės variantas.)
„Nuostabi tembrų karuselė“, „keistenybių rinkinys“, „virimo knyga su receptais apie
tembrų prieskonius“ – tokiais vertinimais buvo pasitiktas geriausias Ravelio ir XX a. prancūzų
kūrinys simfoniniam orkestrui Bolero, sukurtas 1928 m. (Bolero – santūrus, vidutinio tempo šokis,
populiarus Ispanijoje.) Kūrinys buvo užsakytas balerinos Idos Rubinštein, jo pagrindą sudaro ritmo,
melodinio piešinio ir tempo nekintamumas. Pagal savo formą tai variacijos, kuriose varijuojama
tembrais ir dinamika. Bolero kartais vadinamas „crescendo orkestrui“, nes charakteringa tema
palaipsniui auginama vis kitais instrumentais, jų grupėmis iki pat galingo tutti skambesio:
3. Ekspresionizmas
Kompozitorius, norėdamas savo kūrinio fragmentą išgirsti raiškiai, jausmingai,
pabrėžtai artikuliuojant dažniausiai natose pažymi nuorodą espressivo. Šis žodis XX a. pradžioje
įgauna dar platesnę reikšmę – juo nusakoma nauja muzikinė srovė – ekspresionizmas. Išvertus šį
žodį iš lotynų ir prancūzų kalbų, jis reiškia tą patį – išraišką. Jei impresionizmo tėvynė yra
Prancūzija, tai ekspresionizmo dailės, literatūros ir muzikos darbų daugiausia yra Vokietijoje,
Austrijoje. Todėl sakome, kad ekspresionizmas – vokiškas šaknis turinti meno kryptis.
Impresionizmas – išorinius įspūdžius atspindinti kryptis, o ekspresionistams labiau

rūpėjo žmogaus vidus, siela. Kaip ir impresionizmas, ekspresionizmas anksčiausiai pasireiškė
tapyboje. Populiariausias ir kartu pavyzdinis ekspresionizmo modelis dailėje – XIX a. pabaigoje
nutapytas norvego Edgaro Munko paveikslas „Šauksmas”. Ryški spalva, potėpis, sapnų košmarai,
nerimas, kraujas ir mirtis – pagrindinės kūrėjo ekspresionisto temos. Jas atspindi XX a. pradžios
dailininkai – „iškreipto meno” kūrėju vadinamas vokietis Ernstas Liudvikas Kirchneris, austras
Oskaras Kokoška, austrų poetas Georgas Traklis, vadinamas „mirties dainiumi“ ir kt. Ypač
išraiškinga tampa teatro scena, kurioje nuo spektaklio pradžios tvyro įtampa, gausu riksmų,
kliedesių, kampuotais judesiais besiblaškančių aktorių. Nors muzikinių ekspresionistinių kūrinių
girdime Gustavo Malerio simfonijose, ryškiausiais šios krypties užgimimo pavyzdžiais vadinamos
Richardo Štrauso XX a. Pradžioje sukurtos vienaveiksmės operos „Salomėja“ ir „Elektra“. Net
Klodas Debiusi išgirdęs operą „Elektra“ teigė, kad tam tikrų vietų neįmanoma klausytis, nes
akordai surašyti kreivai.
Ekspresionistinėje muzikoje vis daugiau kūrinių, kuriuose tonika paslėpta

sudėtinguose, sodriai skambančiuose sąskambiuose. Ryškėja kompozitorių noras kurti muziką be
mažoro ir minoro, vengti darniai skambančių trigarsių. Iki tol gyvavusi muzika, vadinama tonaliąja
užleidžia vietą atonaliajai – muzikai be tonacijos. Iš pradžių kompozitoriai atonalią muziką
kurdavo intuityviai, be jokios sistemos – tiesiog vengdami tonikos akordų, diatoninių melodijų,
ramaus pasikartojančio ritmo. Kapotas, staigus, nuolat kintantis garsų organizavimas, liūdnos,
pesimistinės ar rėksmingos nuotaikos – ekspresionistinės muzikos bruožai. 1921 m. Austrų
kompozitorius Arnolas Šėnbergas pareiškė, kad muzikos garsų grupavimas be jokios tvarkos gali
kūrėją atvesti į visišką netvarką, todėl jis paskelbia savo dodekafoninės muzikos atradimą –
kūrimo būdą, kur visi dvylika pagrindinių garsų vadinami lygiais.
8
Naujoji Vienos mokykla ir Arnoldas Šėnbergas (Arnold Schönberg)

XX a. Modernios muzikos istorija yra susijusi su trim austrais, Vienoje gyvenusiais ir
kūrusiais kompozitoriais – Arnoldu Šėnbergu, Albanu Bergu ir Antonu Vėbernu. Juos jungė ne tik
gimtasis miestas, bet ir naujovių troškimas, jų įprasminimas dodekafoniniuose kūriniuose, todėl jie
vadinami Naujosios Vienos kompozitoriais. Minėtieji kompozitoriai gyveno tarp dviejų pasaulinių
karų, matė ir jautė žmonėse augantį naikinančios technikos alkį, badą, žūtis, tragiškus likimus, todėl
jų muzika yra išraiškinga, ekspresyvaus stiliaus. Pasirinkę kūrėjo dalią jie pirmiausia domėjosi ir
sekė Richardo Vagnerio tradicijomis, vėliau pradėjo kurti atonalią muziką, kol galiausiai atrado
naujus dodekafoninio kūrimo klodus, labiausiai, anot jų, tinkančius savo laikmečio dvasiai išreikšti.
Todėl visų trijų kelią būtų galima suskirstyti į nevienodos apimties laikotarpius: pradžioje kuria
tonaliai, vėliau – atonaliai, galiausiai – konstruoja muziką serijomis. Nors dodekafoninės muzikos
pradininkas Arnoldas Šėnbergas manė, kad jo sugalvota sistema naudosis viso XX a.
Kompozitoriai, jis taip pat teigė, kad dar daug geros muzikos galima parašyti C-dur tonacijoje.
Ieškodami naujovių ir kūrimo būdų, Naujosios Vienos kompozitoriai buvo ištikimi ir seniesiems
žanrams – koncertui, siuitai, kantatai.
Arnoldas Šėnbergas (1874–1951) – vadinamas
reikšmingiausiu XX a.pradžios kompozitoriumi, savo muzikiniais
atradimais atvėrusiu duris avangardinės muzikos vėjams. Vengrės ir
neturtingo žydo pirklio sūnus augo savarankiškai mokydamasis muzikos.
Prieš ateinant į didįjį muziko ir atradėjo kelią tarnavo banke, vadovavo
chorui, instrumentavo, aranžavo, dirigavo. Gimtajame mieste negavo
žymesnės vietos dirbti, tačiau buvo gerbiamas Berlyne, kur su pertraukomis
dėstė kompoziciją, harmoniją. 1933 m., stiprėjant nacistiniam režimui,
Šėnbergas (nuotr.) išvyko į Ameriką, tapo Kalifornijos universiteto
profesoriumi. Apie muziką Šėnbergas paliko daug minčių straipsniuose,
knygose. Įdomus kompozitoriaus tapytų paveikslų palikimas, kuriame
įprasminti išraiškingi portretai, vizijos, emocijos ir kt. Romantinė dvasia ir R. Vagnerio įtaka
geriausiai atsispindi sekstete „Nušvitusi naktis“, atonalų laikotarpį įprasmina melodrama „Mėnulio
Pjero“, Penkios pjesės orkestrui, dodekafoninį kūrimo principą – Variacijos orkestrui.
1912 m. Šėnbergas sukūrė „Mėnulio Pjero“ („Pierrot lunaire”) – pirmąjį kūrinį, kurio
atonalumas neišgąsdino klausytojų. Tai 21 dainos ciklas pagal belgų poeto Albero Žiro eilėraščius.
Kūrinys parašytas moters balsui ir 8 atlikėjų ansambliui: fortepijonui, violončelei ir kaitomiems
instrumentams – fleitai arba mažajai fleitai, klarnetui arba bosiniam klarnetui, smuikui arba altui.
Kūrinyje pasakojama apie poetą, prasimanantį siaubingų fantazijų, įsivaizduojantį save klounu. Dar
viena naujovė vokalinėje muzikoje – Šėnbergo sugalvotas kalbinio dainavimo būdas
(Sprechgesang), kuriam kompozitorius pritaikė specialų natų žymėjimą. Šiuo žymėjimu vokalinėje
muzikoje dabar naudojasi dauguma šiuolaikinės muzikos autorių.
Klausimai
1. Ką reiškia „espressivo“? Kada ir kur gimė ekspresionistinė kryptis?
2. Kas būdinga ekspresionistinei muzikai?
3. Kuo skiriasi tonalumas nuo dodekafonijos?
4. Dodekafoninės muzikos atradėjas.
5. Išvardinkite Naujosios Vienos mokyklos kompozitorius.
6. Kokią naujovę Šėnbergas sugalvojo savo vokalinei muzikai?
7. Palyginkite impresionistinius ir ekspresionistinius muzikos, dailės kūrinius, kūrėjų pasirinktas
temas.
8. Įvardinkite valsui būdingas savybes. Paklausę A.Šėnbergo valso fortepijonui aptarkite šio žanro
naujoves.
9
Šėnbergas, dodekafonija ir jo mokiniai

Apie Šėnbergo gyvenimą žinoma daug įdomių, rimtų ir juokingų istorijų. Kai kurios –
tarsi legendos, kuriomis galima tikėti arba jas paneigti. Pasakojama, kad Arnoldas Šėnbergas taip
bijojo 13 dienos, kad, galima sakyti, mirė nuo savo prietaringumo. Visą 1951 m. Liepos 13 dieną,
penktadienį, jis praleido po antklode. Likus ketvirčiui valandos iki vidurnakčio jo žmona įėjo į
kambarį norėdama pasakyti, kad bijoti liko tik 15 minučių. Tuo metu Šėnbergas, sunkiai pakėlęs
ranką, vos pratarė žodį „harmonija“ ir mirė. Mirties laikas – 23.47 val. (be trylikos minučių dvylikta
valanda). Tryliktą dieną gimęs ir miręs kompozitorius Šėnbergas nuo 1921 m. Tapo ištikimas
„švento skaičiaus“ (12) garbintojas ir skelbėjas dodekafoniniuose kūriniuose. „Dodekafonija“ –
išvertus iš graikų kalbos reiškia 12 garsų. Pagal šią techniką kompozitorius prieš pradedant kurti
išdėsto 12 nesikartojančių tonų iš anksto apgalvota eilės tvarka. Susidaro garsų eilė, vadinama
serija, kurią kompozitorius vėliau kartoja apverstą (inversija). Palyginti su pirmine serija, inversijoje
išlieka tie patys intervalai, bet pasikeičia kryptis – kylantys intervalai leidžiasi, ir atvirkščiai. Taip
pat 2 kartus naudojama serija atbuline tvarka, t. Y. – nuo galo. Toks būdas vadinamas retrogradu
arba vėžiniu pavidalu. Vieną kartą nuo galo pravedama originali serija, kitą kartą – veidrodinis
serijos pavidalas. Kompozitorius seriją ir jos pavidalus pasižymėdavo raidėmis (O – originali serija,
R – retrogradas, I – inversija, RI – retrogradinė inversija). Serija ir jos variantai buvo naudojami
melodijose, akorduose, o jos raiškumą dar labiau sustiprino melodijos šokinėjamas skirtinguose
registruose, kaprizingas ritmas, dinamikos kontrastai. Galima teigti, kad tokia muzika ne tik
ekspresyvi, bet ir turi konstruktyvų užmanymą, tai yra kompozitoriaus sustatyta, sąmoningai
apgalvota ir išdėstyta. Šis komponavimo būdas pradėtas Šėnbergo, buvo naudojamas Albano Bergo,
Antono Vėberno kūriniuose, vėliau davė impulsą dar sudėtingesnėms serijinėms kompozicijoms po
Antrojo pasaulinio karo. O dodekafoniniu būdu ir kai kuriuos atonaliai sukurtus kūrinius šiandien
vadiname ekspresyviu muzikos stiliumi.
Nedaug yra atvejų, kad muzikos istorijos puslapiuose greta mokytojo vienodai reikšmingu indėliu
būtų įrašytos mokinių pavardės. Arnoldas Šėnbergas buvo asmenybė, kuris jaunesniems
menininkams ir draugams davė daugiau negu muzikos studijos specialiose mokyklose. Stipriausią
žymę muzikos istorijoje jis įspraudė savo mokiniams Albanui Bergui ir Antonui Vėbernui.
Alban Berg (1885−1935) niekada neturėjo jokios tarnybos, pragyveno iš kūrybos, sukūrė nedaug
kūrinių. Sonata fortepijonui vadinama tonaliu kūriniu, opera „Vocekas“ („Wozzeck“) − atonali, o 2
dalių Koncertas smuikui ir orkestrui, parašytas likus keturiems mėnesiams iki kompozitoriaus
mirties – dodekafoninis. Kompozitorių išgarsino opera „Vocekas“, kuri šiandien vadinama
ryškiausiu ekspresionistinės muzikos pavyzdžiu, parašyta sudėtinga muzikos kalba. Tik baigęs
operos partitūrą Bergas (nuotr.) susipažino su dodekafonine muzika, o įsisavinęs savo mokytojo
rašymo būdą sakė stengęsis savomis serijomis ne pabėgti nuo tonacijos, o kaip tik – ją paryškinti ir
„sušildyti“. Toks yra Koncertas smuikui ir orkestrui.
Koncerto serija
Anton Webern (1883–1945), vadinęsis fon Vėbernu, buvo kuklus, iš gyvenimo nedaug ko siekė,
todėl neturėjo įspūdingų tarnybų, Vienos konservatoriją iš pradžių baigė kaip muzikologas. Per
klaidą karo metais jį nušovė vokiečių kareivis. Vėberno muzika neturėjo pasisekimo, pirmasis
autorinis koncertas įvyko tik po 20 metų, tačiau palyginti su savo mokytoju Šėnbergu ir savo
bendraamžiu Bergu yra moderniausias, nes mėgo muziką išauginti iš griežtų serijinių formulių, ją
konstruoti. Vėberno muzika išskirtinė savo trumpumu – ilgiausi kūriniai trunka 10−12 minučių,
trumpiausi – 10−12 sekundžių. Sukūrė 31 opusą. Juokaujama, kad viena Mocarto opera tęsiasi
ilgiau negu visi Vėberno kūriniai, kuriuos galima būtų sudėti į vieną knygą. Nors kompozitorius
kūrė ir vokalinės muzikos žanrus, įdomiausios yra instrumentinės kompozicijos, jas visas Vėbernas
vadindavo pjesėmis. Svarbiausi kūriniai, kuriems būdingas minėtos savybės, yra Šešios bagatelės
styginių kvartetui op. 9, Simfonija op. 21, Variacijos fortepijonui op. 27.
10
4. Neoklasicizmas: Igoris Stravinskis ir Sergejus Prokofjevas

Kai A. Šėnbergas paskelbė naują muzikos kūrybos būdą, o prancūzų impresionistiniai
kūriniai jau skambėjo koncertų salėse, apie 1920-uosius metus gimė neoklasicistinė kryptis. Šios
krypties kompozitoriai ilgėjosi tonalios muzikos, savo šalies tradicijų puoselėjimo, kartu siekė
atstatyti aiškumą muzikos formose, harmonijoje, vengė emocionalumo, naudojo klasicizmo ir
ankstesnių epochų (ypač baroko) žanrus, polifoniją.
Galima teigti, kad neoklasicizmo kompozitoriams tiko daug kas, išskyrus romantizmą.
Neoklasicizmo bruožus girdime daugelio XX a. kompozitorių darbuose: Igorio Stravinskio,
Sergejaus Prokofjevo, Pauliaus Hindemito. Savitai ir įdomiai neoklasicistinės muzikos bruožai
skleidėsi prancūzų „Šešeto“ kūrybinės grupuotės veikloje, Karlo Orfo muzikoje.
Igoris Stravinskis (Igor Stravinskij)
1882–1971
Mano muziką geriausiai supranta vaikai ir gyvūnai. (I. S.)
Moderniosios muzikos tėvas, chameleonas, tūkstančio veidų ir

stilių kompozitorius, Rusijos, Prancūzijos, Amerikos pilietis, palaidotas
Italijoje. Tokia kompozitoriaus „vizitinė kortelė“, kuria dažniausiai
pristatomas kompozitorius, pianistas, dirigentas Igoris Stravinskis (nuotr.).
Muzikos mokėsi savarankiškai, keletą orkestruotės ir harmonijos pamokų
nusprendusiam muziku tapti jaunuoliui paskyrė kompozitorius Nikolajus
Rimskis-Korsakovas. Pirmieji baletai „Ugnies paukštė“ ir „Petruška“, sukurti
1911 m. ir 1913 m., nė trisdešimties metų neturinčiam Stravinskiui
padovanojo pripažinimą, tačiau trečiajam baletui „Šventasis pavasaris“ teko
stipriausi kritikų kirčiai ir žlugusios premjeros dalia.
Igorio Stravinskio muzikinis skonis nuolat keitėsi. Iš pradžių jis
kūrė spalvingų orkestruočių kompozicijas, kurias praturtindavo rusų liaudies muzikos motyvais.
Tokia yra pirmųjų baletų muzika, kuri vadinama „rusiškuoju“ kompozitoriaus laikotarpiu. Pakeitęs
gyvenamą vietą, keitė ir stilių. Šveicarijoje, vėliau – Prancūzijoje kompozitorius prisipažįsta, kad
nori kurti šaltesnę muziką – taip nuo 1920 m. iki XX a. vidurio kompozitoriui didelę įtaką daro
neoklasicizmas. Dar vėliau, persikėlęs į JAV, savo muzikos kraitelę praturtina religiniais,
dodekafoniniais kūriniais. Igorio Stravinskio muzikos įvairovę, stiliaus pokyčius galima atsekti
paklausius skirtingo laikotarpio kūrinių, kuriuose atsispindi ritmų ir harmonijų aštrumas, spalvingi
orkestro pasažai, džiazo intonacijos, serijos klaidžiojimai ar praėjusių šimtmečių dvasia.
Scenai: baletai „Ugnies paukštė“, „Petruška“, „Šventasis pavasaris“, baletinė pantomima „Kareivio istorija“
Instrumentinė: „Regtaimas“
Simfoninė: „Psalmių simfonija“, Simfonija in C
Sergejus Prokofjevas (Sergej Prokofjev)
1891–1953
Rusų kompozitorius Sergejus Prokofjevas (nuotr.) už Stravinskį jaunesnis beveik

dešimčia metų. Nuo vaikystės skambino fortepijonu, anot kompozitoriaus, būdamas 5 metų sukūrė
pirmąją miniatiūrą. Vėliau Sankt Peterburgo konservatorijoje aukso medaliu baigė fortepijono
studijas. Kūrybos ir muzikos teorijos žinių įgijo lankydamas kompozitorių A. Liadovo ir N.
11
Rimskio-Korsakovo paskaitas. Mokėjo tris užsienio kalbas, gyveno Prancūzijoje,

JAV, daug koncertavo Rusijoje ir užsienio šalyse. Prokofjevas kūrė simfonijas,
instrumentinius koncertus, operas, muziką kino filmams, sonatas fortepijonui,
simfonines siuitas, kompozitoriaus „arkliukas“ – ironiški, kandūs kūriniai.
Scenai: baletai „Romeo ir Džiuljeta“, „Pelenė“
Simfoninė: Simfonija Nr. 1 („Klasikinė“) op. 25, D-dur; Nr. 7 op. 131, cis-moll
Fortepijonui: Koncertas fortepijonui op. 26, Nr. 3 C-dur, pjesių ciklai „Sarkazmai“,
„Akimirkos“
Prokofjevo kūryba įdomi harmoniniais vingiais, orkestruotės sprendimais. Visiems

instrumentams rašė in C derinime. Jo stilius aiškus, kapotai aštrus, lakoniškas, su grotesko
elementais (netikėti juoko ir baisumo, tikrovės ir prasimanymo deriniai). Kritikams siūlė tokius
savo kraštutinumus vadinti švelniau ir paprasčiau – pašaipa, išdaiga, juoku. Iš vienos pusės – S.
Prokofjevo muzika teka „rusiškąja“ M. Musorgskio, N. Rimskio−Korsakovo, M. Glinkos, A.
Borodino vaga, nes kūriniams būdingos valingos pradžios, dinamiškumas. Iš kitos pusės –
pastebimas susižavėjimas „klasikine” rašymo maniera (Haidnas, Mocartas, ankstyvasis
Bethovenas). Pastarieji kūriniai spinduliuoja giedra nuotaika, lengvumu. Nors šiandien tvirtiname,
kad Prokofjevo muzikos stilius neoklasicistinis, pats kompozitorius jį nusakė papildomomis
savybėmis: ilga, kiek kampuota, melodija, svajingumas atsispindi visuose lyrinių baletų epizoduose,
novatoriškoji linija pasireiškia ieškojimais harmonijoje, instrumentuotėje, melodikoje, o
tokatiškumą, bėglumą įkvėpė Šumano tokatos.
Baletą „Romeo ir Džiuljeta“ kompozitorius S.Prokojevas sukūrė pagal Viljamo Šekspyro

tragediją 1936 m. Romantiška amžinos meilės istorija, jaunuolių likimai priešiškai nusiteikusių
šeimų fone. Baleto muzikoje daug leitmotyvų. Besivaidijančių šeimų pyktį taikliausiai atspindi I
veiksmo I paveikslo „Riterių tema“(taip pat vadinama Montekių ir Kapulečių tema), parašyta rondo
forma. Punktyrinis refrenas atspindi neapykantą ir keršto siekį.
Sergejus Prokofjevas. Baletas „Romeo ir Džiuljeta“ op. 64 – „Riterių šokis“ nr. 13
Prokofjevo neoklasicistinį braižą atspindi jo pirmoji simfonija, baigta 1917 m. Pirmiausia buvo
sukurta III dalis Gavotas (1916 m.). Kūrinys gimė iš noro parašyti simfoniją „lengva ranka“ –
linksmą, giedrą, klasikiniu stiliumi. Tokie siekiai buvo pastebimi ir anksčiau sukurtuose Prokofjevo
kūriniuose (Simfonijetė op. 5, fortepijoninės pjesės op. 12 Rigodonas, Kapričio). S. Prokofjevas
šioje simfonijoje panaudojo Haidno porinės sudėties orkestrą, jam būdingą faktūros lengvumą ir
skaidrumą. Besišypsančią, nerūpestingą, lengvai ironišką muzikos tėkmę pabrėžia netikėti tonacijų
sugretinimai, įvairūs harmoniniai šuoliai. Simfonija („Классическая“) – keturių dalių. Kraštinės
dalys judrios. I dalis parašyta miniatiūrine sonatos forma. Joje daug trelių, pasažų, gamų,
pabrėžtinai stilizuotų foršlagų. II dalis – Larghetto, artima menuetui, Gavotas „prokofjeviškas“ –
iškilmingas, bet kartu ir nenuspėjamas netikėtais melodijų, harmonijų posūkiais.
„Jei Haidnas gyventų iki mūsų dienų, jis išsaugotų savo rašymo manierą ir tuo pačiu panaudotų
kažką naujo.“ (S. P.)
12
Klausimai
1. Kokios savybės būdingos neoklasicizmo kompozitoriams?
2. Koks kompozitorius vadinamas „chameleonu“? Kodėl?
3. Kokios tautybės yra kompozitorius Stravinskis?
4. Kuo ypatinga Stravinkio „Psalmių simfonija“?
5. Svarbiausieji Prokofjevo kūriniai.
6. Kokios savybės būdingos Prokofjevo muzikai? Kokį baletą sukūrė Prokofjevas?
7. Paklausykite I. Stravinskio „Psalmių simfonijos“ fragmentų. Palyginkite su klasicizmo
simfonijos struktūromis ir atlikimo sudėtimi.
8. Aptarkite S. Prokofjevo Simfonijos Nr.1 („Klasikinė“) III dalies pirmųjų 4 taktų harmoniją.
Neoklasicizmo karuselė
Aš grįžtu prie Bacho, prie grynojo kontrapunkto... Tai – vienintelė medžiaga, iš kurios
kaldinama tikra ir ilgaamžė muzika. Taip Igoris Stravinkis po „rusiškojo“ periodo pasuko
neoklasicizmo keliu. Gimė daug puikių kūrinių – baletas „Pulčinela“ Pergolezio temomis, opera-
oratorija „Karalius Edipas“, „Psalmių simfonija“. 1934 m. kompozitorius viešėjo Lietuvoje, Kauno
Valstybės teatre skambėjo Stravinskio kūriniai. Apie modernų koncerto atspalvį viename kultūros
žurnale slapyvardžiu pasivadinęs klausytojas rašė: „Įkyriai žmogus jautei, kad čia žūt būt
stengiamasi viską pareikšti kitaip, negu lig šiol kiti. Bet susidaro vis dėlto kažkas gražu, originaliai
gražu.“ Židinys (1934 nr. 4, p. 388)
Stravinskio muziką ypač vertino prancūzų

kompozitoriai, pasivadinę „Šešetu“(nuotr.), susikūrę po I pasaulinio
karo ir kaip kūrybinė grupuotė gyvavusi iki 1929 m. „Šešetą“
sudarė kompozitoriai Arturas Honegeris, Darijus Mijo, Francisas
Pulenkas, Lui Diurei, Žoržas Orikas, Žarmena Taifer. „Šešeto“
„krikštatėviais“ tapo rašytojas ir kritikas Žanas Kokto bei
kompozitorius Erikas Sati, garsėję triukšmingais pasisakymais,
kandžia impresionizmo kritika. Erikas Sati (Eric Satie) nevengdavo
savo kūrinius pavadinti įmantriai, idant pasišaipytų iš Debiusi programiškumo: „Trys kriaušės
formos pjesės“, „Biurokratiškoji sonatina“ ir kt. „Šešeto“ (Les Six) kompozitoriai priešinosi
emocionalumui, daugžodžiavimui. Aiškumas, paprastumas, neilgos kompozicijos, buitiniai
motyvai, miesto triukšmo atspindžiai, kartais – konstruktyvizmas – pagrindiniai „Šešeto“ idealai.
Labiausiai jie vertino I. Stravinskio kūrybą, ne vieną kūrinį sukūrė drauge (pvz., baletas „Eifelio
bokšto jaunavedžiai“). Ryškiausieji „Šešeto“ kompozitoriai – D. Mijo, A. Honegeris, F. Pulenkas
muziką aktyviai kūrė ir grupuotei iširus.
D. Mijo (Darius Milhaud) kūrė greitai ir įvairius žanrus: nuo dainos iki operos. Kūryboje naudojo
politonaciškumą, įspūdingus dinamikos efektus, prancūzų muzikinį folklorą, džiazo ir Lotynų
Amerikos liaudies šokių (tango ir samba) elementus. Viešėjo Brazilijoje, kur buvo įkvėptas sukurti
efektingas kūrinius „Brazilijos prisiminimai“, baletą-pantomimą „Jautis ant stogo“. Pastarąjį kūrinį
Paryžiaus publika vertino ne tik už spalvingą muziką, bet ir už klounados elementus.
A. Honegeris (Arthur Honegger) – šveicarų kompozitorius ir muzikos kritikas gimęs Prancūzijoje.
Jo kūrybos pagrindą sudaro stambios formos – oratorijos, simfonijos. Ypač kompozitorių išgarsino
oratorija „Žana d’Ark ant laužo“ ir simfonija Nr. 3 („Liturginė“). Honegerio kūryboje girdimi
miesto triukšmai, kuriuos kompozitorius supina su atonalumu, spalvingai sulietais tembrais ir rūsčia
nuotaika.
F. Pulenkas (Francis Poulenc) pagal išsilavinimą – pianistas, kompozicijoje buvo beveik
savamokslis. Į Prancūzų „Šešetą“ Pulenkas buvo priimtas vėliausiai – tam priešinosi Sati:
demonstratyviai išeidavo iš Pulenko koncertų, manė, kad pasiturinčiam jaunuoliui nėra reikalo
13
tapti kompozitoriumi. Muzikos stilių formavo XVIII a. Klavesinininkai, džiazas, Ravelis,

Stravinskis. „Nežinau, ar būčiau tapęs kompozitoriumi, jei nebūtų I. Stravinskio“ (F. P.).
Praėjusių epochų muzikos grožis taip pat domino du vokiečių kompozitorius,
gimusius tais pačiais, 1895 metais. Paulius Hindemitas (Paul Hindemith) – kompozitorius,
dirigentas, altininkas ir muzikos teoretikas. Karo laikotarpiu gyveno Amerikoje, dėstė Harvardo
universitete. Kūryboje aprėpė įvairius žanrus, didelį dėmesį skyrė kamerinei muzikai. Kūriniuose
siekė įprasminti saikingą emocionalumą, vienodai ir motoriškumą, ir lyrizmą. Hindemitas ilgą laiką
grojo Amaro kvartete altu, dalyvavo Zalcburgo kamerinės muzikos festivaliuose. Sonatas rašė
smuikui, fortepijonui, altui, violončelei ir t. T. (sukurta bent po vieną sonatą visiems simfoninio
orkestro instrumentams, išskyrus mušamuosius). Mėgo polifonines priemones, kurios geriausiai
atsispindi cikle fortepijonui „Ludus tonalis“.
„Visa, ką parašiau iki šiol, o jūs, deja, išleidote, galima sunaikinti. Mano kūrinių rinkinys
prasideda nuo „Carmina Burana“, – taip pareiškė kompozitorius Karlas Orfas (Carl Orff), anksti
supratęs nenorįs kurti romansų, kvartetų, todėl daugelį „tradicinių“ kūrinių sunaikinęs. Apie 1920
m. Kompozitorius susižavėjo senųjų polifonistų – Palestrinos, Laso, Gabrielio kūryba ir afri –
azijietiškais mušamaisiais instrumentais, turėjusiais įtakos jo muzikai. Tarptautinio pripažinimo
kompozitorius sulaukė dėl sceninių kantatų „Carmina Burana“, „Catulli carmina“, „Afroditės
triumfai“. „Carmina Burana“ (Bavarijos dainos) kantatos tekstas lotyniškas, paimtas iš viduramžių
rankraščio. Jame – moralizuojantys, satyriniai, lyriniai eilėraščiai. 1935 m. Orfas pamatė leidinį su
„Fortūnos rato“ iliustracija, kuri įaudrino kompozitoriaus vaizduotę, ir per 10 dienų gimė beveik
visa „Carmina Burana“ muzika. „Fortūnos ratas” kaip likimo simbolis: sėkmę keičia nesėkmė,
valdžią – bevaldystė, laimę – nelaimė.
Karlas Orfas. Sceninė kanata „Carmina Burana“ – įžangos choras (O, Fortuna)
5. Muzikinis avangardas
1945–1965
Po Antrojo pasaulinio karo savo kūrybinį kelią pradėjo nauja kompozitorių karta, kuri į
muzikinį gyvenimą įsiveržė moderniais kūriniais. XX a. pradžios modernizmas ir visos naujovės,
palyginti su amžiaus antrąja puse, atrodo kaip vaikiški žaidimai, gražiõs, net romantiškos muzikos
panorama. Naujovės plaukia iš dviejų kontinentų – Vakarų Europos ir JAV. Nėra vientiso stiliaus –
tik įvairūs stilistinių elementų bei kūrybos būdų junginiai, kuriuos skelbia vis didėjantis kūrėjų
ratas, apsėstas originalumo manijos. Kompozitoriai ieško, eksperimentuoja, linksmina ir šokiruoja.
Tačiau iš varginančių ar žaismingų bandymų per 20 metų gimė patys įdomiausi kūriniai, šiandien
vadinami avangardiniais. Nors žodžio prasmė susijusi su karyba („avan-garde“ = „priešakinis
būrys“), terminą būtų galima pritaikyti ne tik muzikai, bet ir kitoms meno rūšims – būti visų
priekyje, sugalvoti ir išpildyti kūrybines idėjas taip, kaip niekas anksčiau nėra daręs. Skirtingus XX
a. antrosios pusės kompozitorių muzikinius portretus atspindi nauji muzikos kūrimo būdai, dėl
kurių išryškėja kompozitorių polinkiai ieškoti idėjų skaičiuose, laisvėje, tembruose ar kituose
menuose. Šėnbergo sugalvota dodekafoninė muzika avangardinės muzikos kūrėjus tarsi padrąsino
naudoti naujus muzikos kūrimo būdus. Taip palaipsniui atsirado 3 populiariausi muzikos kūrimo
būdai – serializmas, aleatorika, sonoristika.
14
Serializmas. Šėnbergo dodekafoninė muzika kompozitoriams nurodė kryptį – galima naudoti ne tik
dvylika nepasikartojančių garsų, bet ir sugalvoti 12 dinamikos ženklų, artikuliacijos būdų, ritminių
verčių. Taip gimė serialistiniai kūriniai. Amžiaus viduryje prancūzų kompozitorius O. Mesianas
sukūrė „Trukmių bei intensyvumų dermę“. Jo mokinys – avangardinės muzikos lyderis
Štokhauzenas, išgirdęs šį Mesiano kūrinį, sušuko: „Tai žvaigždžių muzika!“ – ir paveiktas įspūdžio
sukūrė „Kryžminį žaismą“ instrumentiniam ansambliui. Taip prasidėjo serialistinės muzikos banga.
Tokio pobūdžio kūriniai yra sudėtingi ir atlikėjui, ir prie „matematinės“ muzikos nepratusiam
klausytojui, nes vyrauja nuolatinė ritmų kaita, garsai šokinėja dideliais ir mažais intervalais,
išnaudojami visi instrumento registrai, beveik kiekvieną garsą ar nedidelę jų grupę reikia atlikti vis
kitaip užgaunant, su kitokia dinamika. Jokių mažorų, minorų, pastovių ar nepastovių garsų. Dėl
pagarbos skaičiui serializmo kūrinių autoriai kartais pavadinami „pitagoriečiais“. Serialistinių
kūrinių XX a. antrojoje pusėje kūrė vokietis Karlheincas Štokhauzenas (Karlheinz Stockhausen),
prancūzas Pjeras Bulezas (Pierre Boulez), italas Luidžis Nono (Luigi Nono).
Aleatorika. Žinoma, kad jau Senovės Kinijoje muzikantai mėgo kurti temas mėtant kauliukus.
Lotynų kalba „alea“ taip pat reiškia lošimą kauliukais, riziką, o muzikoje – atsitiktinumą,
improvizaciją. Tai
XX a. antrosios
pusės kompozitorių
mėgstamas muzikos
kūrimo būdas, kai atlikėjams paliekama didelė laisvė. Yra įvairiausių „laisvės“ apraiškų:
kompozitorius gali nenurodyti garsų trukmės, užrašyti tik vieną taktą, nurodyti pradinę melodijos
kreivę ar specialiais ženklais nurodyti kito atlikėjo įstojimo laiką – vietą. Tokiems kūriniams
kompozitoriai dažniausiai naudoja savo sugalvotus ženklus, kuriuos paaiškina partitūros
komentaruose. Aleatorinių kūrinių nemažai rašė Džonas Keidžas. Pavyzdžiui, jo Koncertą
fortepijonui ir orkestrui reikia groti iš 64 kortelių, kurių eiliškumą nusistato pats atlikėjas. Vitoldo
Liutoslavskio „Trys Anri Mišo poemos“ („Trois poèmes d‘Henri Michaux“) diriguojamos iš dviejų
partitūrų – vokalinės ir orkestrinės, o Štokhauzenas sumanė, kad jo kompoziciją „Plius minus“
pabaigtų atlikėjai patys, panaudodami dabarties, praeities ir ateities instrumentų tembrų galimybes.
Įdomus italų kompozitoriaus Franko Donatoni kūrinys „Orkestrui“ („Per orchestra“), sukurtas
1962 m. Partitūroje nurodyta tik kryptis, kuria turi būti nukreiptos dirigento rankos, ir kampas, kurį
jos turi sudaryti. Orkestro muzikantai, patekę į dirigento nurodytą plotą, turi groti, o ką – tai jau
muzikantų reikalas. Taigi kūrimo būdo pavadinimas vienas, tačiau būdų atsitiktinumui ir laisvei yra
tiek, kiek kompozitorius turi fantazijos. Aleatorinę muziką kūrė amerikietis Džonas Keidžas (John
Cage), Karlheincas Štokhauzenas, lenkas Vitoldas Liutoslavskis (Witold Lutosławski), italas
Lučijanas Berijas (Luciano Berio) ir kt.
Sonoristika. „Sonorus“ – lotynų k. „skambus“. Sonoristiniai kūriniai pasižymi neįprastais

skambėjimo efektais. Tuo tikslu naudojami garso išgavimo būdai, kurie anksčiau nebuvo vartojami,
pavyzdžiui – groti stryko medine dalimi. Ypač sonorinės muzikos principus savo muzikoje taikė
kompozitorius Pendereckis. Jo muzika būna sudaryta iš kontrastingų garsinių blokų. Kaip ir kiti
sonoristinės muzikos autoriai – mėgo styginių orkestrus, juos naudojo kaip triukšmą keliančius
įrankius. Tačiau yra kūrinių, kuriuose netradiciniai garsai išgaunami įvairiais daiktais, pvz.:
guminiai žaislai, glamžomas popierius (estų kompozitoriaus Arvo Piarto (Arvo Pärt ) Antroji
simfonija). Savitą sonoristinę muziką kūrė vengras Djerdžis Ligetis
(György Ligeti). Jo orkestro muzikantai kūrinyje „Atmosferos“ groja nors
mažai besiskiriančią, bet savą muzikinę partiją. Pendereckio (nuotr.)
sonorinių kūrinių natos primena dėmių, pūslių ir linijų paveikslus, o Ligetis
viską kruopščiai užrašinėjo – jo partitūra panaši į smulkiai išmargintą
muzikinį kilimą. Ypač sonoristinius kūrinius mėgo kurti lenkų
kompozitoriai – Vitoldas Liutoslavskis, Kšištofas Pendereckis (Krzysztof
Penderecki), Boguslavas Šeferis (Bogusław Schaeffer).
15
Klausimai
1. Muzikinio avangardo pradžia. Kas būdinga avangardiniam stiliui?
2. Kokie kūrimo būdai gimė XX amžiaus antroje pusėje?
3. Serialistinių kūrinių autoriai?
4. Kaip kuriami aleatoriniai kūriniai?
5. Kokiame XX amžiaus komponavimo būde daugiausiai naujovių tembruose?
6. Kokios šalies kompozitoriai mėgo kurti sonoristinius kūrinius? Kokius instrumentus mėgo
sonoristinių kūrinių autoriai?
7. Palyginkite serialistinių ir aleatorikos kūrinių natų žymėjimą.
8. Sugalvokite sonorinės muzikos idėjų, kurias būtų galima išpildyti jūsų klasėje.
Idėjos, tapusios muzika...

Klasteriai. Dar XX a. Pradžioje amerikietis kompozitorius Henris Kouelas (Henry Cowell),
būdamas 14 metų, išrado ypatingą fortepijoninę techniką – klasterius. (anglų k. Cluster – „vynuogių
kekė“). Tai baltų, juodų ar visų iš eilės klaviatūros klavišų sąskambiai, išgaunami kumščiais,
delnais. Pirmąjį savo kūrinį Kouelas pavadino „Harmonine avantiūra“. Toks fortepijono skambesys
buvo labiau panašus į mušamuosius instrumentus arba triukšmą. Neužilgo Kouelas nusprendė
„pagroti“ ir fortepijono stygomis. „What's This?“ pjesės greitų pasažų foną kompozitorius taip pat
praturtina netikėtais klasterių skambesiais.
Paruoštas fortepijonas. Naujas tembrines fortepijono galimybes atvėrė vėlgi amerikietis Džonas
Keidžas. Spektaklio muzikai kompozitoriui reikėjo mušamųjų instrumentų, tačiau jų negalėjo
panaudoti dėl mažos patalpos. Tada kompozitorius sugalvojo pritaikyti fortepijoną, kad jo garsai
suskambėtų kaip mušamieji instrumentai. Apie 1940 m. Kompozitorius pradėjo „aptvarkyti“
fortepijono stygas, tarp jų įsprausdamas skirtingų dydžių metalinių varžtelių, gumos gabalėlių.
Tokiu būdu fortepijono garsai pasikeitė neatpažįstamai – kiekvienas klavišas išgaudavo kitos
atspalvio mušamojo instrumento tembrą. Kiekvienam kūriniui, kuriam reikalingas paruoštas
fortepijonas, teko parengti paaiškinamus. Vertingiausias ciklas paruoštam fortepijonui – „Sonatos ir
interliudai“ („Sonatas and Interludes“).
Muzikinis-instrumentinis teatras. Vienas didžiausių muzikinio avangardo lyderių Keidžas teigė,
kad šiuolaikinė publika į koncertą eina ne tik pasiklausyti, bet ir pažiūrėti, kaip ji atliekama.
Sakoma, kad šiandien yra pakankamai stipri muzikos galia, kurią galima matyti. Todėl atsirado
muzikinio-instrumentinio teatro pavyzdžių. Svarbiausia tokiame teatre išlieka muzika, tačiau
kompozitorius tampa dar ir režisieriumi ar aktoriumi. Tuo tikslu pasitelkiamos įvairios garsinės, bet
kartu ir teatrinės idėjos. Antai Keidžo kūrinyje Theater Piece ant fortepijono stygų numetama gyva
žuvis, vokalistė vaikšto po sceną su lėle, o vienas muzikantas tampo paskui save krėslą, kiti prabėga
pro žiūrovų eiles, apsirengę ilgais naktiniais marškiniais. Amerikiečio Frederiko Rževskio viena
sonata pavadinta „Sonata be rankų“, kuri atliekama smakru. Įdomių pavyzdžių sukūrė argentiniečių
kompozitorius Mauricio Kagelis, kurio pavadinimuose galima justi besislepiančias teatrines idėjas:
Radiopjesė „Rrrrrr...“, kamerinė muzikinė-teatrinė pjesė „Virš scenos“, „Ludwig wan“ ir t. T.
Kagelio pjesę vargonams „Papildoma improvizacija“ groja vargonininkas, užgulantis savo kūnu
klaviatūrą ir du padėjėjai, labai greitai perjunginėjantys registrus. Lučianas Berijas sekvenciją
(Sequenza) trombonui paskyrė vieno klouno atminimui. Scenoje – labai žemas pultas, kėdė, cirko
apšvietimas. Trombonininkas, apsisiautęs baltu šaliku, groja neįprastus garsus ir atlieka klounados
numerį.
Intuityvioji muzika. Labai artima aleatorinei muzikai yra intuityvioji muzika. Ją drąsiai galima
vadinti improvizacija. Nėra natų, tik žodinės kompozitoriaus nuorodos. Intuityvios muzikos
poreikis atsirado pažinus Rytų gyvenimo tradicijas – neskubėti, medituoti, įsiklausyti. Tokie yra ir
Štokhauzeno bei Keidžo sumanymai – tarsi maldos, stabtelėjimai. Kiekvieną kartą improvizuojant
tarsi iš naujo gimsta tas pats kūrinys. 1968 m. Štokhauzeno sukurta kompozicija „Treffpunkt“
(„Susitikimo vieta“) atlikėjams duoda tokią „partitūrą“:
16
Visi groja tą pačią

Vesk natą ten, kur tave veda mintys
Nepalik jos, visada būk su ja
Visada grįžk į tą pačią vietą
Mortonas Feldmanas (Morton Feldman) vertinamas kaip vienas svarbiausių kūrėjų, lyg „sanitaras“,
neleidžiantis sau taškytis garsų jūromis. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje paskatintas Džono
Keidžo jis pradėjo kurti intuityvias kompozicijas. Pauzė, ramybė, įsiklausymas, kaip antai,
„Intermission VI“, gali būti iškalbingesni dalykai..
Grafinė muzika. Aleatorinės ir sonoristinės partitūros neatrodė tradiciškai – primarginti įvairiausių
ženklų puslapiai vis dažniau panėšėjo į braižytojo ar dailininko drobes. Pradėta manyti, kad
tradicinės notacijos laikas baigėsi, o šiuolaikinės muzikos užmanymus geriausiai atspindi „akių
muzika“. Taip palaipsniui gimė grafinė muzika. Ji kuriama iš piešinių, muzikinių – ne muzikinių
ženklų, schemų. Daugelį grafinių muzikos pavyzdžių sukūrė kompozitoriai dailininkai (italas
Silvanas Buzotis (Sylvano Bussotti)). Pirmojo muzikinės grafikos kūrinio autorius – amerikietis
Earlas Braunas (Earle Brown).
Tyla. Džono Keidžo kūrinys „4’33“ yra avangardinės muzikos viršūnė. Atlikėjas keturias minutes ir
trisdešimt sekundžių sėdi tylėdamas. Tuo metu salėje atsirandantys pašaliniai garsai ir tampa
Keidžo kūriniu – kiekvieną kartą vis kitokiu. Tylusis kūrinys gimė 1952 m, jį sudaro 3 dalys,
kiekvienoje lotyniškai pažymėta tacet – tylima. 2004 metais tylos kūrinys buvo atliktas ir
simfoninio orkestro.
6. Minimalizmas (nuo 1965 m.) ir postmodernizmas (nuo 1968 m.)
Muzikoje – kaip gyvenime: po eksperimentų norisi tradicijos, po sudėtingų dalykų –

paprastumo. Po avangardinio laikotarpio serialistinių, sulietų sonorinių skambesių į muzikos kūrinį
grįžta tonacija, nesudėtinga melodija, ritmas. Minimalizmo atsiradimas pirmiausia susijęs su
skulptūra ir daile (minimal art). Menininkai norėjo duoti atkirtį sudėtingam modernizmo menui. Iš
jų paveikslų daugiausia į mus žvelgia įvairios daug kartų pasikartojančios, bet nieko apie turinį
nesakančios geometrinės figūros.
Minimalizmo stilių kompozitorių kūriniuose galima atpažinti iš nuolat

pasikartojančios muzikos: trumpi motyvai, frazės, nepertraukiamas ritminis pulsas, tolygi, be
kontrastų dinamika ir ilga kūrinio trukmė – tarsi iki begalybės auganti muzika. Galima įdėmiai
klausytis, paversti fonu ar apskritai nepastebėti. Muzikos kalbos paprastumas ir ritminis pulsas
patiko daugeliui klausytojų – ir tiems, kuriems patiko modernus skambesys ir tiems, kurie klausėsi
džiazo, roko, elektroninės muzikos. Žymiausi minimalizmo atstovai amerikiečiai – Teris Railis,
Filipas Glasas ir Stivas Raichas. Jų muzikoje gausu „monofoninių“ kūrinių (tos pačios rūšies
instrumentams, pvz, 6 fortepijonams).
Teris Railis Filipas Glasas Stivas Raichas
17
Teris Railis (Terry Riley) – vyriausias minimalistas, kuris septintajame dešimtmetyje pradėjo
domėtis vieno garso muzika, trumpų motyvų kartojimu ir jų jungimu. Railis atrado indų muzikos
lobius jų improvizacijose, grojo su džiazo ir roko muzikantais. Gausėjant ir tobulėjant garso
technikai, pabandė įrašyti trumpus motyvus į magnetofoną ir padaryti taip, kad juostos takelis
suktųsi be sustojimo. Vėliau kompozitorius tokį pasikartojančios muzikos eksperimentą sugalvojo
atlikti gyvai. Kompozitoriaus minimalisto „startas“ susijęs su kūriniais „In C“, „Vaivorykštė
kreivame ore“ („A Rainbow in Curved Air“).
Filipas Glasas (Philip Glass) vaikystėje grojo fleita, muziką pradėjo kurti paveiktas serializmo.
Gavo stipendiją studijoms Paryžiuje, kur susipažino su indų sitaros virtuozu ir kompozitoriumi.
Kelis kartus buvo Indijoje, o pažintis su indų instrumentais ir muzika pakeitė Glaso stilių. Nuo 1967
m. Jis pradėjo kurti minimalistinę muziką taupia faktūra, vėliau subūrė ansamblį savo kūriniams
atlikti. Kompozitorius labai produktyvus: muzika filmams, teatrui, daug operų, simfonijų ir
kamerinių kūrinių. Žymiausiu Glaso minimalistiniu kūriniu vadinama opera „Einšteinas
paplūdimyje“ („Einstein on the Beach“). Jame nėra veiksmo, nuoseklaus siužeto.
Stivas Raichas (Steve Reich) vadinamas vienu žymiausiu šių dienų kompozitoriumi. Jo kūrybos
kalbą veikė klasikinė muzika, neeuropinių kraštų kultūra, džiazas. Gimė Niujorke, studijavo
filosofiją ir kompoziciją, grojo fortepijonu ir mušamaisiais, domėjosi Afrikos mušamųjų muzika,
gilinosi į hebrajų šventųjų raštų giedojimo formas. Kaip ir Filipas, Raichas įkūrė ansamblį, tačiau
kurį laiką grojo ir Glaso ansamblyje. Su savo ansambliu ir dabar Raichas daug keliauja,
koncertuoja, mėgsta save vadinti didmiesčio žmogumi.
Postmodernizmas atsirado tuo pat metu, kai buvo sukurti ir pirmieji minimalistiniai
kūriniai. Minimalistų ir postmodernistų panašumas – prieštarauti naujovėms, originalumo siekiams.
Tačiau postmodernistų kūryboje išryškėjo naujas bruožas – viską jungti – kas įmanoma ir
neįmanoma, panaikinti ribas tarp dviejų stovyklų – akademinio ir populiaraus pramoginio meno.
Taip atsiranda galimybė kūrinyje naudoti skirtingus stilius, žinomų kompozitorių kūrinių temas ir
savo kalbą, šviesas, muziką ir t. T. Kompozitoriai gausiai „skolinasi“ ar perkuria (rekomponuoja)
žinomų gyvų ir mirusių muzikos autorių darbus. Išeina savotiškas XX ir šio amžiaus „pastišo“
menas. Pirmieji posmodernistiniai kūriniai buvo panašūs į skirtingų dalykų kratinį, todėl nedaug
kuo skyrėsi nuo avangardo, tačiau XX a. Pabaigoje stilius tapo „švaresnis“ – tonaliais melodijų
vingiais pabyra klasikiniai ar jiems artimi žanrai. Kompozitoriai postmodernistai gali naudoti
minimalistų kartojimo būdą, tačiau pastarųjų muzika visada bus lygesnė, šaltesnė, o dažnas
postmodernistas prabyla apie emocijas, dvasingumą, net romantizmą. Postmodernistinių muzikos
kūrinių autorių yra daug. Net ir tie kompozitoriai, kurie šiandien vadinami muzikinio minimalizmo
klasikais (Teris Railis, Filipas Glasas, Stivas Raichas) ar yra sukūrę avangardinių kūrinių (Džonas
Keidžas) – yra paveikti postmodernizmo. Pavyzdžiui, Džonas Keidžas ir Lejarenas Hileris 1969 m.
Sugalvojo kūrinį „HPSCHD“: 7 klavesinų ir pusšimčio magnetofonų pagalba pagroti savo bei kitų 6
autorių kūrinių fragmentus. Tuo tarpu Stivo Raicho darbai dažnai patenka į šių dienų technologijų ir
elektroninės šokių muzikos meistrų akiratį. Ne mažiau svarbus muzikos istorijoje faktas, kad
pastaruoju metu labiau nei anksčiau ryškėja moterų kompozitorių kūryba. Ypač savitą kalbą, stilių
su atlikėjo veikla, vaidyba, režisūra, populiariuoju menu sujungė dvi amerikietės Meridit Monk
(Meridith Monk) ir Lori Anderson (Lori Anderson).
Klausimai
1. Kur pirmiausiai atsirado minimalizmas? Kas būdinga minimalizmo stiliui?
2. Kokie yra ryškiausi kompozitoriai minimalistai?
3. Koks minimalistas sukūrė daugiausiai operų?
4. Kuo panašūs yra minimalistai ir postmodernistai?
5. Kodėl postmodernizmą galima vadinti „pastišo“ menu?
6.Ką reiškia „rekomponuoti“?
7. Palyginkite girdėtų muzikinio avangardo ir muzikinio minimalizmo fragmentus. Aptarkite jų
muzikos kalbos skirtumus.
8. Kokį išklausytą muzikinio minimalizmo pavyzdį galima būtų vadinti monofoniniu, kodėl?
18
Mintys, kūriniai, jų autoriai

„Nesu tikras, iš kur gimė mano meilė pasikartojimui. Mane domina vaizdiniai ir tai, kaip greitai jie
kinta...“(Michael Nyman)
Maiklas Naimanas – žymus XX a. Anglų kompozitorius minimalistas, pirmasis muzikoje
panaudojęs minimalizmo terminą. Naimano muzikai būdingas nuolatinis kartojimas, pastiprintas
gausiais klavišiniais, bosiniais instrumentais, kuriuos kompozitorius derina temperamentingai,
veržliai, – lyg džiazo ar roko muzikantas. Naimanas teigia, kad svarbiausias jo muzikos tikslas –
sužadinti klausytojų emocijas. Naimano kūrybai didelę įtaką daro baroko anglų muzikos tradicijos,
susijusios su teatru, šokiu ir jų kūrėjai – Perselas, Hendelis, atsekama Mocarto, Bartoko muzikos
įtaka. Sakoma, kad Naimanui, kaip ir baroko kompozitoriams, pavyksta būti rimtam ir
pokštaujančiam. Savo muziką jis atlieka su grupe The Michael Nyman Band, kurią įkūrė ir joje
groja fortepijonu. Daug kompozitorius rašo muzikos kino filmams. Daugiausia sukūrė garso takelių
britų režisieriaus Piterio Grinavėjaus (Peter Greenaway) kino filmams.
„Tonalumas jau nėra senovės liekana, o kažkas šiuolaikiško…“ (Gavin Bryars)

XX a. Pabaigoje sugrįžo tonalumas. Dėl kompozitorių minimalistų, postmodernistų ar atskirų jų
kūrinių tokia muzika buvo vadinama „naujuoju tonalumu“. Nereikia bijoti konsonansų, mažoro,
minoro, įprastinės tonacijos – tokias ir panašias mintis skelbia anglų kompozitorius – dažnai
vadinamas minimalistu ir „naujojo tonalumo“ lyderiu Gavinas Bryarsas. Pagal išsilavinimą –
filosofas, pagal profesiją – kompozitorius, kontrabosininkas, kurio muzika – neskubaus tekėjimo,
melancholiška, grindžiama nuolatiniais pasikartojimais, paveikta ne tik minimalizmo, bet ir
eksperimentinės anglų muzikos. Populiariausias kompozitoriaus Gavino Bryarso kūrinys – „Jėzaus
kraujas niekada manęs nenuvylė“ („Jesus Blood Never Failed Me Yet“). 1971 m. Kompozitorius
gavo į magnetofono juostą įrašytą vieno stoties benamio religinę giesmę. Įvairiai karpydamas ir
klijuodamas senuko dainavimą, Bryarsas išskyrė tik vieną frazę, kuri nuolat pasikartodavo. 1975 m.
Kūrinio variante benamio balsas, iš pradžių skambantis tyloje, vėliau apauginamas garsėjančiu
orkestro akompanimentu. Kompozitorius padarė keletą šio kūrinio versijų – „valkata su styginių
kvartetu“, „valkata su žemais styginiais“, „valkata su simfoniniu orkestru“ ir t. T.
„Muzika kaip ir gyvenimas yra nesuvokiama be romantizmo. Romantizmas yra kilni svajonė apie
praeitį, dabartį ir ateitį – nenugalimo grožio jėga, kuri pakyla virš abejingumo, fanatizmo, smurto
ir blogio.“ (Giya Kancheli)
Gija Kančelis – žymiausias Gruzijos kompozitorius, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Belgijoje. Jo
muzika vadinama postmodernia ir dvasinga. Malda, vulkaninės kulminacijos ir ramybė, iš tamsių,
sonorinių sąskambių iškylantis tonalumas ir gruzinų folkloras – Kančelio kompozitoriaus muzikos
stiliaus bruožai, kuriam įtakos turėjo ir dviejų dešimtmečių darbas teatre. Kompozitorius daugiausia
žinomas kaip simfoninių ir didelių apimčių kūrinių autorius, o pasaulinę šlovę jam pelnė IV-oji
simfonija, dedikuota Mikelandželo atminimui.
„Dabar mes esame „perdirbinių grupė“, nes perkuriame visus savo pačių kūrinius.“ (Robert Plant)
Jei dar visai neseniai akademinė muzika gyveno sau, o pramoginė sau – XX a. Pabaigoje ryškėja
noras „sutaikyti“ skirtingus dalykus. Šiandien jau nieko nestebina tokie postmodernizmo kultūroje
paplitę reiškiniai, kai populiarios muzikos grupės atlieka garbių akademinės muzikos kompozitorių
kūrinius ir atvirkščiai – populiarią muziką gali išgirsti iš pasaulyje pripažintų virtuozų, kolektyvų,
kaip antai – styginių kvarteto smuikininkė Vanesa Mei (Vanessa May), styginių kvartetas „Kronos“
ir t. T. Muzikos rūšių sutaikymo pavyzdys gali būti populiari sunkaus roko anglų grupės „Led
Zeppelin“ (liet. K. – „švininio dirižablio“), jo lyderio – vokalisto Roberto Planto (Robert Plant) ir
gitaristo Džimio Peidžo (Jimmy Page) daina iš ketvirtojo albumo „Laiptai į dangų“ („Stairway to
Heaven“).
19
7. Elektroninė muzika
Elektronine muzika vadiname elektros prietaisais – magnetofonu, sintezatoriumi,
kompiuteriu ar kitu specialiu įrenginiu sukurtą muziką. Elektroninės muzikos atsiradimas glaudžiai
susijęs su technologine pažanga. Pirmiausia muzikos meną nuo „pririštos“ erdvės, t. Y. Koncertų
salių, „išlaisvino“ garso įrašai. Dėl jų šiandien muzikos galime klausytis bet kur ir bet kada.
Atsiradus muzikos įrašų galimybei, kompozitorius galėjo laisvai visur dirbti su garsais: gamtoje,
mieste, teatruose ar tam skirtose studijose. Kompozitoriaus darbas XX a. Labai pasikeitė – kūrėjas
gavo galimybę kurti muziką nuo pačių jos pagrindų: garso sukūrimo, jo apdirbimo ir paskleidimo
norimoje erdvėje ir norimu laiku.
Futurizmas. Nusivylęs tradicinio orkestro galimybėmis
italų dailininkas ir kompozitorius Luidžis Rusolo (Luigi
Russolo) XX a. Pradžioje sugalvojo sujaukti romantinę
nuobodybę ir kūrinius atlikinėti savadarbiais instrumentais
– intonarumoriais (nuotr.) ir kitais triukšmingais būdais
(italų k. Rumori reiškia triukšmą). Sukūrė elektra varomas
27 triukšmo mašinas, kurių kiekvienai pagal skleidžiamą
garsą suteikė pavadinimą („staugūnas“, „zirzlys“,
„švilpikas“ ir t. T. ). Naujieji instrumentai buvo panašūs į
dėžes su garsiakalbiais ir sukama rankena. Taip gimė „triukšmų muzika“, kurią jie vadino futurizmu
(„ateities menu“).
Konkrečioji ir elektroninė muzika. Tikroji elektroninės muzikos era prasideda XX a. antroje
pusėje ir sutampa su muzikinio avangardo pradžia. Tuo metu elektroninės muzikos daugiausia buvo
galima išgirsti iš plokštelių ar magnetofono juostos. Futuristinio laikotarpio dvasia atgimė su
ypatingomis muzikinėmis idėjomis, kurias jau buvo galima atlikti mikrofonu, magnetofonu ir visais
įmanomais, gyvais ir negyvais aplinkos garsais. Prasideda naujas „triukšmo“ muzikos etapas, o
prancūzas Pjeras Šeferis (Pierre Schaeffer) tokiai muzikai sugalvojo „konkrečiosios muzikos“
pavadinimą. 1948 m. per Paryžiaus radiją nuskambėjo pirmasis triukšmų koncertas.
Amerikoje magnetofonine muzika taip pat susidomėta XX a. Viduryje. Naudojami triukšmai,
žinomų muzikos kūrinių fragmentai, įprasti instrumentai, įvairūs garsiniai efektai, išgaunami
apdorojant magnetofono juostas. Pirmųjų kūrinių autoriai ją vadino tape music. Pradžioje jų
magnetofoninės muzikos kūriniai nepasižymėjo turtingomis priemonėmis ar ypatinga kūrėjų
fantazija, bet naujovę netrukus „pasigavo“ vis daugiau kompozitorių, kurie sugalvojo
magnetofoninę muziką praturtinti. Kūrybiškiau į magnetofoninės muzikos galimybes pažvelgė
Džonas Keidžas, kuriam patiko žaidimas juostomis ir nenuspėjamas rezultatas. Todėl 1955 m.
Paveiktas įvairių bandymų sugalvojo naują terminą – „eksperimentinė muzika“, kurį apibūdino taip:
„Eksperimentinė muzika – tai eksperimentinis veiksmas, kurio rezultatas yra nenuspėjamas.“
Keidžas juostas raižė, karpė geometrinėmis formomis, klijavo tvarkingai ir atsitiktinai. Vėliau gimė
idėja sujungti juostos abu galus ir sukti muziką ratu. Taip atsirado „kilpos efektas“ (loops), kurį ir
šiandien kompozitoriai naudoja, dirbdami kompiuteriais.
Didžiausias susidomėjimas elektroninės muzikos aparatais buvo apėmęs
vokiečių kompozitorių Karlheincą Štokhauzeną (nuotr.), kuris vadinamas
tikruoju elektroninės muzikos lyderiu. Kompozitoriui įspūdį padarė prancūzų
konkrečiosios muzikos eksperimentai, kuriuos pradėjo pats bandyti Kelno radijo
studijoje. Visais gyvenimo etapais kompozitorius su dideliu išradingumu kūrė
elektroninę muziką, kurioje geriausiai apibendrino ieškojimus elektroninės
muzikos srityje ir kartu atspindėjo viso amžiaus laikmečio techninę pažangą: nuo
sudėtingų, matematiškai apskaičiuotų elektroninių kūrinių iki muzikos,
transliuojamos tiesiog iš dangaus „Malūnsparnių kvartetas“ (Helikopter-
Streichquartett); kompozitoriaus partitūrą 1995 m. Atliko muzikantai ir pilotai, o radijo ir
televizijos ryšiu kūrinys buvo matomas ir girdimas).
20
Kompiuterinė muzika. Ji yra dviejų rūšių: sukurta ir atliekama kompiuteriais, ir sukurta

kompiuteriais, bet atliekama gyvais ar elektroniniais instrumentais. Pirmasis kūrinys kompiuteriui,
sukurtas amerikiečių kompozitoriaus Lejareno Hilerio (Lejaren Hiller) 1956 m. Tai styginių
kvartetas Nr. 4 „Ilijako siuita“. Jį atlieka tradicinis styginių kvartetas, pavadinime atsispindi
kompiuterio „Illiac I“, kuriuo kompozitorius dirbo, pavadinimas.
Kompiuterinės muzikos srityje savitai pasižymėjo graikų ir prancūzų kompozitorius bei architektas
Janis Ksenakis (Iannis Xenakis). Jo muzika sudėtinga, matematiškai apskaičiuota, o septintojo
dešimtmečio pradžioje, kai dirbo kompiuteriu, sukūrė kompozicijų su simbolių pavadinimais.
Klausimai
1. Kokią muziką vadiname elektronine?
2. Kas yra futurizmas?
3. Kaip buvo kuriama muzika su magnetofonais? Kokie kompozitoriai pirmi pradėjo
eksperimentuoti su magnetofonų juostomis?
4. Kokių elektroninės muzikos įvairovių sugalvojo Štokhauzenas?
5. Pirmojo kūrinio kompiuteriui autorius?
6. Koks kompozitorius kūrė „stochastinę“ muziką? Kokia tai muzika?
7. Paklausykite P. Šeferio – P. Anri muzikos fragmento. Aptarkite skambančius garsus, tembrus ir
jų plėtojimo būdą.
8. Aptarkite: kompiuterio galimybes ir grėsmes kūrybiniame darbe.
Elektroniniai muzikos instrumentai

Telharmoniumas. Daugelis mokslininkų siekė pritaikyti mokslo išradimus muzikai, tačiau tik
nedaugeliui tai pavyko. 1897 m., kai net automobiliai buvo retenybė, Tadeušas Kahilis (Thaddeus
Cahill) sumanė užregistruoti pirmąjį savo instrumentą. Šio instrumento paskirtis – per telefonų
linijas transliuoti muziką į namus, restoranus, viešbučius, kad žmonės galėtų jos klausytis per
telefono ragelį. Taip 1906 m. Atsirado pirmasis elektromechaninis instrumentas – telharmoniumas
(Telharmonium).
Termenvoksas ir jo pasekėjai. Vienas iš ankstesnių instrumentų,
prikausčiusių auditorijos ir kompozitorių dėmesį, buvo rusų inžinieriaus ir
violončelininko Levo Termeno (Lev Termen) 1920 m. Sukurtas
termenvoksas („termeno balsas“), kurį išradėjas pavadino savo vardu.
Termenvoksas (nuotr.) buvo pirmasis melodinis elektroninis instrumentas,
išsiskiriantis savo švilpiančiu tembru, banguojančiu garsu ir galimybėmis
atlikti solinius kūrinius. Keisčiausia termenvokso savybė buvo ta, kad juo
buvo galima groti neprisilietus prie instrumento. Ši savybė ne tik stebino
avangardistus, tačiau atlikimui suteikdavo žavaus teatrališkumo.
Termenvoksas panašus į radijo aparatą su antena, o atlikėjas groja mosuodamas rankomis: dešinė
ranka reguliuoja garso aukštį, kairė – garsumą. Instrumentas sulaukė ypatingo populiarumo ir
finansinės sėkmės. Jį pamėgo ir naudojo daugelis. (Termenvoksą įsigijo garsusis komikas Čarlis
Čaplinas, o fizikas Albertas Einšteinas, siekdamas atrasti fizikos ir muzikos ryšį, grojo smuiku kartu
su Termenu.)
1928 m. Prancūzų muzikantas Morisas Martenas (Maurice Martenot) sukūrė Marteno bangas
(Ondes Martenot) – panašų į termenvoksą instrumentą. Išradėjas siekė, kad jo instrumentas galėtų
kartu groti su tradiciniais simfoninio orkestro instrumentais, ir kompozitoriai šiam instrumentui
kurtų specialią muziką. Martenas pasinaudojo termenvokso muzikinėmis savybėmis, tačiau sukūrė
patrauklesnį instrumentą, kuris savo dydžiu buvo panašus į klavesiną, turėjo medinius elementus,
kuriuose buvo įtaisyti garsiakalbiai. Marteno bangas savo kūriniuose dažnai naudojo prancūzų
kompozitoriai Olivje, Mesianas, Arturas Honegeris, Pjeras Bulezas, Darijus Mijo. Panašiu metu
kaip ir Marteno bangos (1930 m.) Vokietijoje buvo sukurtas trautonijus (trautwein). Šio išradimo
21
autorius Fridrichas Trautveinas (Friedrich Trautwein) ir uolus pagalbininkas buvo kompozitorius

Paulius Hindemitas, kuris norėjo dirbti elektroninės muzikos srityje, naudojant ne vargonus, o
styginių instrumentų tembrus. Pasaulyje buvo jau plačiai naudojami klavišiniai instrumentai, beliko
tik styginių instrumentų idėja. Elektroninis styginis instrumentas niekuo nepriminė tradicinių
styginių instrumentų. Jį sudarė „styga“, t. Y. Laidas, kurį paspaudus buvo išgaunamas garsas; tai
buvo 3 oktavų monofoninis (vieno balso) instrumentas. 1934 m. Trautveinas pridėjo dar vieną laidą,
kuriuo vienu metu galėjo būti išgrotos jau dvi natos. Pirmasis koncertas įvyko 1930 m., pavadintas
„Elektriniu koncertu“. Po šio koncerto kilo didelis susidomėjimas, ir vokiečių elektronikos
kompanija Telefunken pradėjo masinę instrumento gamybą. Tačiau instrumentas prarado
susidomėjimą dėl politinių įvykių – Trautveinas reiškė pritarimą naciams, todėl po Antrojo
pasaulinio karo išradėjas prarado visuomenės paramą.
Hamondo vargonai. Hamondo vargonai (Hammond organ) buvo pagaminti laikrodininko Lorenso
Hamondo (Laurens Hammond) 1935 m., JAV. Kaip ir telharmoniumo atveju, buvo įkurta
kompanija muzikos instrumentui gaminti. Hamondo vargonai buvo skirti plačiam vartotojų ratui.
Tai vienas ilgiausiai išsilaikiusių instrumentų istorijoje – iki 1960 m. Sėkmingai buvo naudojamas
džiazo, bliuzo ir roko muzikoje, kartais jo tembrą galima išgirsti ir šiandien.
Sintezatorius. Sintezatorių raida susijusi su amerikiečio muziko ir fiziko

Roberto Mūgo (Robert Moog) išradimais. 1949 m. Robertas Mūgas (nuotr.)
perskaitė straipsnį apie Termeno instrumentą. Dar būdamas moksleivis, jis
savo pasiekimais norėjo pralenkti Termeną. Su savo tėvu pradėjo gaminti
instrumentus, − taip įsteigė mažą verslą. 1964 m. Pavasarį Mūgas sukūrė
prietaisą, kuris turėjo stiprintuvą, aukščio ir garsumo reguliatorių. Pirmas šio
instrumento „sutikimas“ visuomenėje buvo gan įtarus. Apie tai byloja ir tų
pačių metų rengtõs pirmosios Audio inžinierių parodos asociacija (Audio
Engineering Society arba AES) atgarsiai. Žmonės nelabai suprato to įrenginio
esmės. Vėliau Mūgas patobulino savo prietaisą, pridėjęs jam klaviatūrą ir
reguliuojamas rankenėles. Sintezatoriaus pavadinimas prigijo tik nuo 1967 m., iki to laiko Mūgo
instrumentai buvo vadinami „moduliuojančiomis sistemomis“ (modulation systems). Pirmieji
serijiniu būdu gaminami instrumentai buvo vadinami „minimūgu“, „polimūgu“. Sintezatoriai buvo
pradėti gaminti daugelyje šalių, jų istorija vystėsi toliau: 1975 m. Tomas Oberhaimas (Thomas
Oberheim) sukūrė polifoninį sintezatorių, vėliau buvo sukurti programuojami sintezatoriai, o
šiandien sintezatoriaus tembrus galime išgauti kompiuterių programomis.
8. Džiazas
Iš juodojo kontinento į Šiaurės Amerikos rajonus maždaug nuo XVII a. vidurio buvo vežami vergai.
Namų ilgesį ir prisiminimus apie savo gimtąsias vietas jie sudėjo į liūdnas, sielvartingas dainas.
Siekiant palengvinti vergų dalią, juos pradėta mokyti krikščioniškų tiesų, maldų ir giesmių. Tačiau
tamsiaodžiams Afrikos atvykėliams bažnytinės melodijos buvo svetimos – perėmę kai kuriuos
žodžius, muzikinius vingius, jie papildė savomis intonacijomis, kol galiausiai visa susiliejo į
juodaodžių religines giesmes, vadinamas spiričiueliais ir gospelais (angl. K. Spiritual – „dvasinis“,
gospel – „evangelija, pamokslas“). Tuo pat metu pradėjo plisti ir estradinis pramoginis teatras,
vadinamas varjetė. Pritariant tambūrinui, būgneliui, bandžai, baltieji atlikdavo linksmas daineles,
šoko, improvizavo, ritmingai kaukšėjo batų kulniukais ir vaidindavo pašaipias juodaodžių
gyvenimo sceneles. Iš Afrikos juodaodžių ir Amerikos, Europos baltaodžių muzikinių liaudies
tradicijų – giesmių, baladžių, maršų, šokių, linksmų dainelių, pradėjo augti nauja rūšis – džiazas.
22
Džiazas (angl. K. – jazz) – afroamerikiečių muzika, kurios pagrindas yra

improvizacija. Susiformavo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Žodžio
„džiazas“ kilmė neaiški, tačiau jį juodaodžiai naudojo kaip slengą
ekspresyvioms emocijoms išreikšti. Muzikinis džiazo (jazz) terminas pradėtas
vartoti nuo 1913 m. Per šimtmetį džiazo istoriją kūrė daugelis muzikantų, kurių
dėka formavosi jo istoriniai etapai (tradicinis džiazas, modernusis džiazas,
avangardinis džiazas) ir skirtingi stiliai.
Pirmuoju džiazo muzikantu, kuris 1895 m. subūrė savo kolektyvą, vadinamas
kornetininkas Badis Boldenas (Buddy Bolden). Šie metai laikomi džiazo
gimimu. 1917 m. penki baltieji iš Naujojo Orleano (Original Dixieland Jazz
Band) įrašė pirmąją džiazo plokštelę, daugėjo įrašų, muzikantų, kurie noriai grojo tokio stiliaus muziką.
Ne visi mokėjo groti ar dainuoti iš natų, todėl gerai ir kūrybiškai improvizuoti atlikėjui buvo pats
svarbiausias tikslas. Reikšmingiausia 1920–1930 m. džiazo muzikos figūra tapo trimitininkas ir
dainininkas Luisas Armstrongas (nuotr.), vadinamas pirmuoju džiazo genijumi ir pirmuoju solistu
improvizatoriumi.
Ankstyvosios džiazo formos išsivystė Naujajame Orleane ir jo apylinkėse, todėl pirmasis stilius
vadinamas Naujojo Orleano stiliumi. Jį įprasmina bliuzas, regtaimas, ansamblinių muzikavimų pradžia.
Bliuzas – vokalinis, vokalinis-instrumentinis, o vėliau ir instrumentinis žanras. Jo formavimuisi

įtakos turėjo vergų, gyvenusių pietinėse valstijose, liūdnos dainos. Žodis blue (mėlynas)
juodaodžiams reiškė ilgesį, liūdesį. Išsivystęs iš ankstesnių religinių giesmių bliuzas dar labiau
pasižymėjo improvizaciniu atlikimu, instrumento ir vokalisto „pasikalbėjimais“. Bliuzas turi savitą
formą, ritmą ir dermę. Dvylikataktį bliuzą sudaro 3 posmo eilutės (aab), sinkopinis ritmas ir bliuzo
dermė (blue mode). Žymiausieji pirmųjų bliuzų atlikėjai – Viljamas Hendis (Handy William), Besė
Smit (Bessie Smith), Ela Ficdžerald (Ella Fitzgerald), Luisas Armstrongas (Louis Armstrong).
Bliuzų buvo įvairių – kaimo, miesto, vėliau atsirado rėksmingesnis ritmo bliuzas, jame pirmą kartą
buvo panaudotos elektrinės gitaros. Judresnis, tokios pat formos improvizacinis bliuzas vadinamas
„bugivugiu“ (boogie-woogie).
Regtaimas (angl. K. ragtime – „nutrauktas ritmas“) – tai pramoginės, neimprovizacinės pjesės,

pirmiausia atliekamos fortepijonu, vėliau – įvairiais ansambliais ar orkestrais. Gimęs XIX a.
pabaigoje užeigų, barų, naktinių klubų aplinkoje buvo populiarus apie 20 metų. Regtaimas dažnai
vadinamas „driskių muzika“, jam būdingas laužytas sinkopinis ritmas, aktyvus tempas, turi bendrų
panašumų su judriais Europos šokiais – polka, kadriliu.
Diksilendas (angl. K. Dixiland – „pietų kraštas“) – tai nedidelės atlikėjų grupės ansamblis,
sudarytas iš solistų (trimitas, klarnetas, trombonas) ir įvairių sudėčių akompanuojančių instrumentų
(fortepijonas, gitara, bandža, kontrabosas arba tūba, mušamieji). Pirmieji Naujojo Orleano stiliaus
atlikėjai buvo 3−4 solistų ansambliai (angl. K. Band – „muzikantų grupė“), kurie grodavo gatvėse per
masines šventes, rengdavo varžybas polifoniškai improvizuodami. Diksilendo muzika buvo grojama
iš klausos, be natų. Baltaodžių orkestrai muzikuodavo santūriau, juodaodžių – temperamentingiau.
Buvo žinomi du skirtingi diksilendų stiliai – Naujojo Orleano ir Čikagos. Naujojo Orleano stiliaus
muzikantai pasirinkę spiričiuelio, bliuzo, regtaimo ar kitos populiarios dainos melodiją kartu ją
improvizuodavo. Šiam stiliui dar nebuvo būdingos išplėtotos solistų improvizacijos. O Čikagos
diksilendų stilius išsiskyrė tuo, kad be kolektyvinio muzikavimo, vis didesnį vaidmenį juose
vaidino solistai improvizatoriai. Erdviose šokių salėse grojantys Niujorko ansambliai išplėtė mažąją
atlikėjų sudėtį, todėl atsirado dideli kolektyvai – bigbendai.
Bigbendai ir svingas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje žmonės pradėjo gyventi geriau, tapo
madingi dideli daiktai – automobiliai, pastatai, o muzikoje išpopuliarėjo dideli džiazo ansambliai
(big band), kuriuose grodavo daugiau kaip 10 atlikėjų, skirstomų į 3 grupes – liežuvininius
23
pučiamuosius, varinius pučiamuosius ir ritmo grupę (gitara, fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji).

Šie orkestrai dažniausiai grodavo didelėse šokių salėse, kartais surengdavo solinius koncertus,
pasirodydavo televizijos programose, juos populiarino radijo stotys ir kino filmai.
Bigbendų populiarumo laikotarpis džiazo istorijoje dar vadinamas ankstyvuoju džiazu ir „svingo
era“. Nors aktyviausias jo klestėjimas – tik dešimtmetis (1930–1940), tačiau jis buvo populiarus net
iki septintojo dešimtmečio – roko klestėjimo metais. Svingas (angl. K. Swing – „suptis“) – tai
nelygus lyginių ritminių verčių grojimas, kai aštuntinės grojamos kaip triolės. Taip sukuriama
lengvumo, supimosi nuotaika, kurią reikia jausti ir mokėti perteikti muzikuojant. Tuo pat metu
mažesniuose klubuose, restoranuose grodavo nedidelės sudėties džiazo muzikos grupės vadinamos
combo, prasidėjo solistų virtuozų era. Vokalinėje džiazo muzikoje vyrus populiarumu palaipsniui
pradėjo lenkti moterys, o trimitas vis dažniau „užleisdavo vietą“ solinėms saksofono
improvizacijoms. Svingo populiarumą lėmė baltaodžio klarnetininko Benio Gudmeno (Benny
Goodman) ir jo orkestro veikla. Jis buvo vadinamas „svingo karaliumi“, nes būtent jis svingą
paskleidė po visos Amerikos radijo ir televizijos programas. Svingas populiarino juodaodžio
pianisto Kaunto Beisio (Count Basie), Diuko Elingtono (Duke Ellington), dainininkių Elos
Ficdžerald, Dinos Vašington (Dinah Washington), saksofonininko Jango Lesterio (Young Lester) ir
daugelio kitų muzikavimas. Bliuzas, svingas, diksilendai ir bigbendai – tai tik džiazo „vaikystė“,
kuri dar turtingiau išsiskleidžia modernaus ir avangardinio džiazo laikmečiu.
Klausimai
1. Kada ir kur atsirado džiazas? Kokia muzika įtakojo džiazo atsiradimą?
2. Džiazo istoriniai etapai.
3. Pirma reikšmingiausia džiazo muzikos figūra.
4. Kas yra bliuzas? Kokia yra bliuzo dermė?
5. Kokios savybės būdingos regtaimui? Žymiausias regtaimų autorius.
6. Kas yra svingas?
7. Diksilendo ir bigbendo skirtumai.
8. Aptarkite džiazo akordų žymėjimą; išsiaiškinkite gospelo „Mes nugalėsim“ akordus.
9. Ką žinote apie dabarties džiazą ir atlikėjus? Koks džiazo stilius ir atlikėjai jums artimiausi,
kodėl?
Džiazo muzikos kalba ir svinguojantis kompozitorius

Džiazas turi savo kalbą, specifinius terminus, pradedant pavadinimais ir baigiant
džiazo muzikų pasaulio pravardėmis. Terminų, pavardžių ir pravardžių šaknys slypi Amerikos
juodųjų slenge bei jų buitinėje kalboje, todėl vertimai ne visada būna tikslūs, o kartais – beprasmiai.
Garsų žodyną, kaip ir bet kurią kitos rūšies muziką, formuoja svarbiausi elementai – ritmas,
melodija, harmonija ir t. T. Džiazo muzikoje svarbus vaidmuo tenka ritmui, dėl kurio nuolatinių
akcentų visi instrumentai traktuojami kaip mušamieji. Kai ritmo kirčiai sutampa su metriniu kirčiu –
tai vadinama ground beat, kai nesutampa – off beat. Tam tikras melodinių linijos ritmikos
nesutapimas su pagrindiniu pulsu kuria vėluojančio, lankstaus judėjimo pojūtį, vadinamąjį swing.
Tokiu būdu tarp įvairių grojančių instrumentų ir vokalinės partijos atsiranda keletas ritmo variantų
arba poliritmija. Specifiniai bruožai būdingi ir džiazo melodijai: intonuojama netiksliai, o „šalia
tono“ (ypač 3, 5 ir 7 dermės laipsniai). Melodijos trumpi motyvai replikuoja, „kalbasi“ su kitais
tembrais, vienas su kitu garsai jungiami glissando principu. Plati tembrinė džiazo paletė taip pat
suteikia spalvų – tiek instrumentinėms, tiek vokalinėms partijoms. Būdinga specifinė artikuliacija,
triukšmų mėgdžiojimas, dainavimas prasmės neturinčiais skiemenimis – scat, balso ir gamtos garsų
imitavimas growl, wah–wah ir kt. Džiazo muzikos sėkmės rezultatas – improvizacija ir atlikėjo
individualios savybės. Dažniausiai muzikuojama iš anksto apgalvotos formos rėmuose. Gausiai
varijuojami visi muzikos kalbos elementai, todėl ta pačia tema improvizuojamas kūrinys kiekvieną
kartą suskamba naujai. Tačiau gali būti ir kitaip – visiška improvizacinė laisvė (free), kurioje
kiekvieną kartą, tiesiog atliekant užgims ir negrįžtamai iškeliaus tema ir jos improvizacija.
24
Džordžas Geršvinas (George Gershwin)
1898–1937
... Mano žmonės yra amerikiečiai. Mano laikas yra dabar. (Dž. G.)
Scenai: opera „Porgis ir Besė“
Simfoninė: „Amerikietis Paryžiuje“
Fortepijonui ir simfoniniam orkestrui: „Žydroji rapsodija“, Koncertas fortepijonui F-dur
Žydų kilmės Amerikos kompozitorių nuo 6 metų augino džiazo aplinka ir

su kiekviena diena augantis gimtasis miestas – Niujorkas. Muzikos mokėsi
nuo 12 metų savarankiškai, iš klausos rinkdamas garsus, kol galiausiai
pavyko juos sujungti improvizuojant, grojant populiarias melodijas ir
kuriant. Spiričiueliai, bliuzai, svingai, regtaimai buvo pirmosios Geršvino
(nuotr.) „muzikos pamokos“. Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir
nervais, protu ir širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje
gyvenau... Vėliau mokytojas Čarlzas Hambiceras (Charles Hambitzer)
būsimajam kompozitoriui atvėrė ir Europos kompozitorių pasaulį,
akcentuodamas baroko klavyrinės muzikos palikimą ir romantinę fortepijoninę literatūrą.
Penkiolikmetis Geršvinas praėjo dirbti muzikos prekių parduotuvėje, neilgai trukus – aranžuoti ir
komponuoti. Kūrybine sėkme kompozitorius dažnai dalydavosi ir su savo broliu Aira Geršvinu (Ira
Gershwin) – daugelio muzikinių spektaklių, dainų tekstų ir operos „Porgis ir Besė“ libreto
autoriumi. Didžiausią Geršvino kūrybinį palikimą sudaro dainos (apie 300), kurias mėgo atlikti
džiazo muzikantai – Ela Ficdžerald, Luisas Armstrongas. Jose susipina džiazo intonacijos ir
svinguojantys ritmai, ankstyvosios dvasinės juodaodžių giesmės bei romantiniai Europos
kompozitorių muzikos akcentai, pelnę Geršvino kūrybai populiarumą. Geršvinas priskiriamas prie
gausiai savo metu kuriamų miuziklų autorių, kurie buvo pastatyti Brodvėjaus teatre. Už miuziklą
„Aš tave dainuoju“ 1931 m. Kompozitoriui buvo paskirta Pulicerio premija. (The Pulitzer Prizes –
garbingiausia JAV metinė premija nuo 1917 m., kuri skiriama už nuopelnus žurnalistikoje,
literatūroje, muzikoje.) Geršvinas mirė nesulaukęs 40 metų, nedaug trūksta kūrinių ir iki apvalaus –
400 – skaičiaus jo muzikos sąraše. Šiandien Geršviną galime vadinti romantišku XX a.
„džiazuojančiu“ kompozitoriumi ir kartu – simfoninio džiazo pradininku.
9. Populiarioji muzika: nuo pop iki rock

Nuo senų laikų žmonės mėgo pramogas: dainavimas, šokis, muzikavimas buvo vienas
iš svarbiausių pramogos formų. Populiariosios muzikos istorija sena ir apima daugelį jos vystymosi
etapų. XX a. Įsigalėjo žodžio „populiarus“ sutrumpinta pop forma, o jo kilmė – iš lotyniškojo
papulos (liaudis). Populiari muzika taikoma ne prie atskirų grupių, bet prie daugumos žmonių
skonio. Ji skirta poilsiui, pramogoms, dažnai turi komercinę paklausą, o nesudėtingas jos turinys ir
aiški muzikos kalba dažnai tampa fonu. Ausinukai, radijas, televizija, garso aparatūra ir įvairios
muzikos laikmenos lėmė nuolatinį žmogaus ryšį ir poreikį klausytis populiarios muzikos.
XX a. Viduryje vis daugiau kabaretuose, restoranuose nuo
estrados (pranc. K. Estrade – „pakyla“) skamba lengvo turinio dainos,
praturtintos šokio, teatro, cirko elementais. Dainų eilė – numerinė, o jas
atliekantis vienas arba keli dainininkai stengiasi bendrauti su publika.
Populiarioji vokiečių muzika buvo vadinama šlageriais (vok. K. – „paklausi
prekė“) – vodevilių, liaudies dainų, romansų supaprastintos ir dažnai
dainuojamos melodijos. Joms būdinga lyrinė nuotaika, nujaučiamas šokio
žingsnis. Prancūzų estradoje buvo mėgstama šansona – solinė daina su
25
pritarimu. Tai – sentimentalios, šmaikščios miesto dainos, kurios buvo atliekamos nedidelėse
scenose. Garsiausia XX a. Šansonų atlikėja Edita Piaf (Edith Piaf, nuotr.). Ji tarsi išaugino prancūzų
estradinės muzikos kartas – Džo Daseną (Joe Dasin), Mirėj Motjė (Mirielle Mathieu), Patriciją Kas
(Patricia Kaas).
1954 m. buvo įkurta Tarptautinė televizijos organizacija, o po dvejų metų jos
iniciatyva surengtas pirmasis dainų konkursas Eurovision, kuris turėjo įtakos tolesnei populiarios
muzikos raidai. Šis festivalis išgarsino švedų grupę ABBA, 1974 m. laimėjusią konkurse, o grupės
atliekama muzika vadinama disco arba eurodisco (populiaraus disko) stiliumi. Nuo 1981 m. dainas
su vaizdo klipais pradėjo transliuoti muzikos televizijos kanalas MTV. Keičiasi populiarios
muzikos „formatas“: ji keliauja į ekranus su vaizdu, iškilus naujoms žvaigždėms koncertai rengiami
jau ne mažose, bet didelėse erdvėse. Kaip ir amžiaus viduryje, atlikėjams išlieka tie patys arba
aukštesni reikalavimai – kurti efektingą dainavimo, judesio šou tiek scenoje, tiek vaizdajuostėje.
Todėl žymūs pop muzikos atlikėjai – Madona (Madonna Louise Ciccone Ritchie), Maiklas
Džeksonas (Michael Jackson) yra ne kartą pabrėžę, kad norint gerai atlikti dainą itin svarbus geras
fizinis pasirengimas, o su Džeksono pavarde siejami pirmieji brangūs vaizdo klipai.`
1951 m. Klivlendo radijo studijos laidų vedėjas Alanas Frydas, kalbėdamas apie
muzikos stilių, surado apibūdinimą – rokenrolas (angl. K. – „rock and roll“). Taip Šiaurės
Amerikoje pirmą kartą oficialiai buvo pavadinta naujoji pramoginė muzikos rūšis, kuri į muzikos
pasaulį įsiveržė netikėtai, o praėjus dešimtmečiui priblėso. Naujam stiliui įtakos turėjo ritmo
bliuzas, kurį temperamentingai grojo juodieji. Pažodžiui rokenrolas reikštų – „suptis ir suktis“, bet
prasmė susijusi ir su nuotaika – šėlti, dūkti, siausti. Žymiausias rokenrolo atlikėjas, vadinamas jo
karaliumi – dainininkas, gitaristas ir aktorius Elvis Preslis (Elvis Aaron Presley).
Rokenrolo dvasia ir maištingumas septintajame dešimtmetyje peraugo į roką. Terminą rocking
kaip religinį džiūgavimą naudojo Amerikos dainininkai savo gospeluose. Ankstyvasis rokas turėjo
bliuzo, bugivugio, džiazo, ritmo bliuzo ir rokenrolo muzikos savybių. Vėliau rocking suprantamas
kaip šokis ir gyvenimo būdas – gėrėtis vidiniu grožiu, mylėti, būti
laisvam. Tokiame fone kūrėsi keturių jaunuolių grupė „The Beatles“ (nuo
angl. K. Beetles – „vabalai“ ) ir tapo britų roko arba bigbito (stipraus
smūgio) lyderiais. Jie tapo pirmieji dainuojantys tik savo kūrybos dainas.
Jos buvo melodingos, nuoširdžios, nesudėtingos ir lengvai įsimenamos.
Savo dainomis jie užkariavo jaunimo simpatijas ir paveikė tolesnę roko
muzikos raidą. Bitlai (nuotr.) susikūrė 1960 m., po dešimtmečio išsiskyrė,
kiekvienas toliau tęsdamas solinę karjerą.
Džonas Lenonas (John Lennon, gitara – buvo nušautas 1980 m.)
Polas Makartnis (Paul McCartney, bosinė gitara)
Džordžas Harisonas (George Harrison, gitara – mirė nuo vėžio 2001 m.)
Ringo Staras (Ringo Starr, tikrasis vardas Richard Starkey, būgnai)
Tame pačiame dešimtmetyje taip pat formavosi įvairios roko rūšys – progresyvusis
(pažangusis) rokas, džiazrokas (su varinių pučiamųjų papildymu) ir t. T. Šiandien roko porūšių
priskaičiuojama virš 60. Svarbi roko muzikos istorijoje yra britų grupė „Pink Floyd“. 1979-ųjų metų
albumas / roko opera „Siena“ (The Wall) yra progresyvaus roko pavyzdys.
Klausimai
1. Kokią muziką vadiname populiaria?
2. Kas yra šlageris ir šansona? Žymiausia XX amžiaus šansonų dainininkė.
3. Kas yra „disco“ ir „housas“?
4. Koks atlikėjas vadinamas „rokenrolo karaliumi“?
5. Kas būdinga ankstyvajam rokui?
6. Palyginkite roką ir rokenrolą: panašumai ir skirtumai.
7. Aptarkite šių dienų populiarios muzikos naujienas, dominuojančius stilius.
26
Populiarios muzikos teatras: nuo miuziklo iki operos

XIX a. Pabaigoje europiečiai turėjo „mažosios operos“ žanrą – operetę, kuri atkeliavo
į Ameriką. Tačiau greitai pasirodė, kad Europos kompozitorių – operečių karalių Ferenco Leharo
(Franz Lehár), Žako Ofenbacho (Jacques Offenbach) sukurtos muzikinės istorijos apie karalius,
princus ir grafus nelabai tinka amerikiečiams. Pas juos nebuvo nei monarchų, nei kilmingų
aristokratų, todėl amerikiečiai sugalvojo savotišką operetės atmainą – miuziklą. Ieškodami įdomių
temų, perdirbdavo klasikines dramas ir jas šiuolaikiškai pastatydavo. Taip iš V. Šekspyro
„Užsispyrėlės sutramdymo“ buvo pastatytas „Bučiuok, mane Keit“, B. Šou „Pigmalionas“ tapo
miuziklu „Mano puikioji ledi“. Nors kaip ir operetė, miuziklas buvo pramoginio meno rūšis,
amerikiečiai miuziklų kūrėjams bei atlikėjams kėlė labai aukštus reikalavimus – muzika turėjo būti
efektinga, veiksmas – dinamiškas ir greitas, o aktoriai – ne tik gerai dainuoti, bet šokti, atlikti
reikiamus akrobatinius triukus.
Miuziklo pavadinimas nusistovėjo iš sutrumpinto muzikinės komedijos (Musical

comedy) termino ir atsirado XIX a. Pabaigoje, todėl vadinamas jauniausiu muzikiniu – teatriniu
žanru. Jo pirmtakas – Tomo Bekerio (Thomas Baker) muzikinė komedija „Niūrus nusikaltėlis“
(„The Black crook“), pastatyta Brodvėjaus muzikiniame teatre 1866 m. 1916 m. Pasirodė pirmieji
dėmesio verti kūriniai, kurių reikšmingiausias kompozitorius yra Džeromas Kernas – 700 dainų
autorius.
Sudėtingesnė miuziklų dramaturgija tapo ketvirtajame dešimtmetyje. Nors vyrauja
gyvenimiški siužetai, tačiau vietoj įprastų džiaugsmingų finalų dažniau sutinkama tragiška baigtis,
juose sparčiai plėtojami choreografijos elementai, išauga simfonizmo reikšmė. Nuo šeštojo
dešimtmečio kompozitoriai tapo dar labiau išrankesni literatūrinei ir muzikinei „medžiagai“.
Siužetai – jau ne tik gyvenimiškų scenų atspindys, bet pasitelkiami ir istorijos, politikos, folkloro,
satyros elementai, melodingumas, o disonansai ir ekspresija tapo svarbiausiu muzikos kalbos
bruožu. Žymiausiais miuziklais penktą-septintą dešimtmečiais tapo ir mūsų dienomis triumfo
sulaukė miuziklai:
Ričardo Rodžerso (Richard Rodgers) „Oklahoma“, 1943 m. Ir „Muzikos garsai“, 1959 m.
Kole Alberto Porterio (Cole Albert Porter) „Bučiuok, mane Keit“, 1948 m.
Frederiko Lou (Frderic Low) „Mano puikioji ledi“, 1956 m.
Leonardo Bernstaino (Leonard Bernstein) „Vestsaido istorija“ 1957 m.
Mičo Laito (Mitch Leigh) „Žmogus iš Lamančo“, 1965 m.
Džerio Hermeno (Jerry Herman) „Sveika, Doli“, 1964 m.
Džono Kanderio (John Kander) „Kabaretas“, 1966 m.
Greta amerikiečių kompozitorių – miuziklo žanro lyderių, XX a. Antrojoje pusėje
atsirado ir kitų šalių kompozitorių pavardžių. Miuziklo bei roko muzikos sąveikoje 1969 m. Gimė
naujas terminas – „roko opera“. Jį sugalvojo anglų roko grupė „The Who“, išleidusi albumą
„Tommy“. Jame pasakojama išgalvota istorija apie kurčią ir aklą kiniečių biliardo čempioną, kuris
stebuklo dėka įveikia negalią ir tampa mesiju. Albumo dainos tarpusavyje intonaciškai ir siužetiškai
susietos, todėl 74 minučių kūrinį grupė pavadino roko opera, nenutuokdami, kad sukūrė naujo
muzikos žanro pavadinimą.
Reikšmingiausia figūra miuziklo žanre vadinamas britų kompozitorius – Endriu
Loidas Vėberis (Andrew Lloyd Webber), sukūręs jų apie 16. Keli Vėberio miuziklai tiek
Brodvėjuje, tiek West End’o Londono teatre išgyveno neįtikimai ilgą laiką – buvo rodomi daugiau
nei dešimt metų. Už muzikinius nuopelnus kompozitorius yra gavęs daug apdovanojimų, o jo roko
opera „Jėzus Kristus – super žvaigždė“ tapo muzikiniu kultūriniu įvykiu.
Kompozitoriaus Vėberio miuziklai „Katės“ („Cats“), „Operos fantomas“ („The
Phantom of the Opera“), „Evita“ – priklauso geriausiems miuziklo pavyzdžiams. Juose gausu
skambių arijų, dainų, chorų, kurie perdainuoti ir įrašyti atlikėjų šimtus kartų, tapę populiariais
savarankiškais hitais. Įšventintas į riterius, Vėberis tapo seru – kuria muziką, augina žirgus,
vadovauja didžiausiai Londono teatrų įmonei.
27
10. Muzika kino filmams
Nino Rota Enio Morikonė Goranas Bregovičius Vangelis
Kinas yra meno rūšis, į kurią suteka visi menai. Kaip ir teatrą, kino filmą sunku įsivaizduoti
be muzikos. Savo gyvavimo pradžioje kinas buvo laikomas tik pramoga, tačiau ilgainiui išsivystė į
atskirą meno rūšį, tapo galingu informacijos, meno ir technologijos „fabriku“.
1888 m. buvo nufilmuota dviejų sekundžių scena sode. Tai seniausias filmas, kuris priklauso
prancūzų išradėjui Luisui le Princui (Louis Aimé Augustin Le Prince). Atsiradus kinui, pradėta
ieškoti būdų, kaip vaizdą suderinti su garsu. Pirmaisiais trisdešimt savo gyvenimo metų kinas buvo
vadinamas nebyliu, tačiau visiškos tylos jame nebuvo: garsiai dirbo kino projektorius, filmams
„akompanuodavo“ gyva muzika (pianistas arba nedidelis ansamblis), garso efektai, pasakojimai,
aiškinimai. Žinoma, pigiausias ir populiariausias tais laikais buvo pianistas, vadinamas taperiu.
Įvairias ekrano situacijas pastiprindavo specialios muzikinės kompozicijos, kaip antai –
„Gaudynės“, „Meilės scena“, „Mirties scena“, „Audra“, kurias atlikėjai kartodavo ne vienam, o
daugumai filmų.
1926 m. Holivudo studija Warner Bros sukūrė sistemą „Vitaphone“, kuri leido naudoti
garso įrašą, ir nebylusis kinas prakalbo. Dar populiaresnis tapo miuziklo žanras. Pirmasis su
dialogais ir dainomis buvo „Džiazo dainininkas“, pastatytas 1927 m. Filmui sulaukus pasisekimo,
Holivudo studija toliau tęsė darbą ir gausiai investavo į technologijos pažangą. Po poros metų kino
ekranuose pasirodė pirmasis miuziklas „Brodvėjaus melodija“, kuris buvo įvertintas ir apdovanotas
Oskaru. („Oskaras“ – kasmetė JAV kino ir meno akademijos meno premija, teikiama filmų
kūrėjams nuo 1929 m.)
1929 m. Detektyvų meistras Alfredas Hičkokas (Alfred Hitchcock) norėjo
eksperimentuoti su garso ekspresija (šūviai, trenksmai). Jis paskatino tolesnį garso aparatūros
tobulinimą, atvėrusį platesnes galimybes kino ir muzikos žanrų įvairovei.
Grynosios muzikos kūriniams visas dėmesys teikiamas garsui, o kine kompozitorius tampa
visos kūrėjų grupės nariu, ir jo darbas yra vaizdui suteikti prasmę. Todėl kartais reikia stipriai
dominuojančios, vedančios, o kartais – pritariančios muzikos. Animacijoje ir koviniuose filmuose
svarbi vaizdo ir garso sinchronizacija (darnumas), nes muzika turi bėgti kartu su pieštu ar lekiančiu
personažu, dramoje svarbu atspindėti veikėjų ar reiškinio būsenas, išgyvenimus ir jų perėjimus į
kitas kokybes. Muzika kino filmams kuriama iš nedidelių muzikinių idėjų. Kartais vienas mažas
motyvas yra prasmingesnis nei keliolikos minučių fragmentas.
Kaip ir teatre, kino muzikos kūrėjui yra svarbiausia numatyti variacinę pasirinkto motyvo,
melodijos ar kelių darinių vystymo kryptį. Muzikinį sprendimą paprastai diktuoja režisierius: vienu
atveju jis gali pasirinkti jau esamą muzikos kūrinį, kitu – kviesti kompozitorių kurti naują ar jungti
sukurtąją muziką su nauja. Anksčiau parašytų kūrinių fragmentus naudojo Čarlis Čaplinas filme
„Diktatorius“ (Gralio motyvas iš R. Vagnerio operos „Lohengrinas“), Stenlis Kubrikas „2001:
Kosminė odisėja“ (R. Štrauso simfoninės poemos „Taip kalbėjo Zaratustra“ pradžia) ir kt. Dėl
tokio režisieriaus pasirinkimo filmo žiūrovai dažnai atranda jiems nepažįstamą muzikos fragmentą,
o vėliau jį pamėgsta. Kino istorijos raidoje yra ir priešingų atvejų, kai sukurta kompozitoriaus
muzika kino filmui ar jo fragmentas, vadinamas garso takeliu, pradeda gyventi savarankišką
gyvenimą koncertų salėse. Ypač tokia kryptis sustiprėja nuo XX a. pabaigos. (Panašių pavyzdžių
būta dramos teatro spektakliuose (E. Grygo „Peras Giuntas“, J. Sibelijaus „Liūdnas valsas“ ir kt.).
28
Klausimai
1. Kaip vadinosi ankstyvasis kinas?
2. Koks žanras buvo populiarus kine XX amžiaus pradžioje?
3. Pirmas filmas su dainom ir sinchronizuotais dialogais.
4. Koks XX amžiaus pradžios muzikinis filmas buvo apdovanotas Oskaru?
5. Koks režisierius pradėjo daugiau eksperimentuoti su garsais?
6. Kas yra „garso takelis“?
7. Kokio kino filmo ar filmų muzika jums paliko didelį įspūdį, kodėl?
Garso takeliai
Nino Rota italų kompozitorius, milanietis. Studijavo Milano konservatorijoje kompoziciją. Nors
kūrybiniame palikime gausiai sukurta muzikos kino filmams ir grynosios muzikos žanrų – operų,
baletų, kamerinės, orkestrinės muzikos, Rotos kūrybą išgarsino darbai kinui, ypač 1972 m.
„Krikštatėvis“ („The Godfather“). Francisas Fordas Kopola (Francis Ford Coppola) – JAV
režisierius, scenaristas sukūrė dinamišką epą, kuris nukelia į 1945 m. Amerikos metus, dviejų
mafijų kruvinus vaidus, persipinančius su meilės scenomis ir šeimų šventėmis. Nino Rota aštriam
filmo turiniui sukūrė daug romantinių ir melodingų temų, o įsimintiniausia filme yra meilės tema
(love theme).
Auksiniai ereliai, liūtai, gaubliai – tai apdovanojimai už muzikinius nuopelnus italų kompozitoriui
Enio Morikonei (Ennio Morricone). Gimė Romoje, studijavo kompoziciją, orkestruotę ir trimitą.
Diplomuotas kompozitorius, aranžuotojas ir trimitininkas savo karjerą pradėjo grodamas trimitu
keliuose Romos orkestruose, bet savo ateitį siejo su rimtąja muzika, komponavimu. Įtaką
Morikonės stiliui darė pastovus ryšys su avangardine ir eksperimentine muzika besidominčiais
muzikais bei kompozitoriais. Morikonė dažnai mėgsta naudoti kelis skirtingus, iš pažiūros
nesuderinamus instrumentus, maišyti muzikinius stilius. Kompozitorius sukūrė daugiau kaip 500
kino ir televizijos filmų muziką. Jo muzikinis „veidas“ yra lyrinis-dramatinis. Geriausi muzikos
pavyzdžiai sukurti dirbant su režisieriais Romanu Polanskiu, Oliveriu Stounu, Serdžio Leone
(Sergio Leone). Pastarojo režisieriaus 1968 m. Filmas „Kartą laukiniuose Vakaruose“ („Once Upon
a Time in the West“) tapo kompozitoriaus „vizitine kortele“.
Iš visų muzikos kūrėjų kinui išsiskiria savo nenudailinta, liaudiška, pokštaujančia dvasia. Balkanų
muzikantas ir kompozitorius, vieno garsiausių dabarties kino muzikos kūrėjų Goranas Bregovičius
(Goran Bregovic) vaikystėje mokėsi muzikos, šešiolikos metų pradėjo groti roko grupėse, studijavo
universitete filosofiją ir sociologiją. Vėliau Bregovičius subūrė savo ansamblį. Nuo 1978 m.
Kompozitorius pradėjo kurti muziką kinui ir teatrui. Itin sėkmingai klostėsi jo bendradarbiavimas su
žymiu serbų režisieriumi Emiru Kusturica. Tęsdamas atlikėjo karjerą, Goranas Bregovičius subūrė
savo ansamblį, kurį sudaro keistoka sudėtis – 8 pučiamieji instrumentai, keli liaudies dainininkai,
būgnininkas ir pats Goranas, grojantis gitara bei valdantis elektroniką. Kompozitoriaus muzikoje
persipina įvairių šalių liaudies motyvai (daugiausia Balkanų), rokas, džiazas, elektroninė ir
šiuolaikinė akademinė muzika perteikta žaismingai ir kiek sujauktai. Minėtų savybių elementai
girdimi Kusturicos 1998 m. Filme „Morčius, arba katytė juoda, o katinas baltas“ („Crna mačka, beli
mačor“) pasakoja apie čigonų turtinius skirtumus, vestuves. „Bubamara“ („Saulėgrąža“) –
kompozitoriaus pritaikyta balkanų liaudies daina.
Džeimsas Horneris (James Horner) – amerikiečių kompozitorius, nuo 5 metų pradėjęs groti
fortepijonu. Studijavo Londono Karališkoje akademijoje, anksti buvo pastebėtas kino kūrėjų, todėl
muziką teko kurti iškart 8 filmams. Kartu su televizijos projektais sukūrė daugiau kaip šimtui kino
filmų garso takelių. Reikšmingiausias kompozitoriaus darbas – 1997 m. „Titanikas“, tačiau iki šio
filmo atsiskleidė individualios kompozitoriaus savybės – choro linijų pynimas su elektronika,
herojinis ir epinis melodijos turinys, keltiška, airiška ar kitos kultūros dvasia, įprasminta egzotiškais
29
tembrais – įvairiomis fleitų rūšimis, dūdmaišiais ir kt. Šios savybės suformavo neofolklorinį
Hornerio muzikos skambėjimą, kuris girdimas ir režisieriaus bei pagrindinio veikėjo Melo Gibsono
istorinėje dramoje apie škotų didvyrio gyvenimą „Narsioji širdis“ („Braveheart“).
Nuolat keliaujantis, nepagaunamas kompozitorius, kuris atokiai laikosi nuo šurmulio, žmonių
susitelkimo ir kiekvieną dieną daro du dalykus – kuria muziką ir tapo. Būdamas šešerių, atliko
pirmuosius savo kūrinius, baigęs mokyklą sukūrė roko grupę.
Vangelis visą laiką ieško naujos patirties, todėl jo muzikos kalboje telpa nuo liaudies dainos iki
elektronikos, kuria teatrui, kino filmams, kurių užsakymų neskuba priimti. Nuolat stebina ne tik
populiariais, bet ir „nepatogiais“, neįprastais darbais (pvz., „Elektroninė oratorija“). Kompozitorių
išgarsino 1982 m. Filmo „Ugnies vežimas“ („Chariots of Fire“) muzika. Filme pasakojama apie du
britų atletus. Pagrindinis Vangelio garso takelis skambėjo 1984 m. Žiemos olimpinėse žaidynėse,
daugelyje reklamų. Ir elektroninės muzikos Čaikovskiu, ir vienu paslaptingiausiu šių dienų
kompozitoriumi vadinamas Vangelis išsako savo, o gal ir daugelio nūdienos menininkų įkvėpimo
motyvą kurti:
„Mano kalba yra muzika, o mano vienintelis mokytojas – gamta.“
Užrašams
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
________________________________________________________________________________
30

Tekstas Spausdinti

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Tekstas Spausdinti

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS

MUZIKOS ISTORIJA: XX AMŽIUS

elektroninis muzikos istorijos vadovėlis vaikų muzikos mokyklų

1. XX amžiaus muzikos charakteristika......................................................................... 2

©LMTA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS, 2008

1. XX amžiaus muzikos charakteristika

Igoris Stravinskis. Baletas „Šventasis pavasaris“ – Didysis šventasis šokis (Išrinktoji)

Jei iki XX a. Dėmesys daugiausia buvo kreipiamas į smuiko, fortepijono, violončelės,

Išvertus iš prancūzų kalbos „moderne“ reiškia naujovišką ir šiuolaikinį. Pagrindinėmis meno ir

Edgar Varèse – (1883–1965) – prancūzas ir amerikietis, vadinamas „elektroninės muzikos tėvu“,

Klodas Ašilis Debiusi (Achille-Claude Debussy)

Prancūzų kompozitorius, pianistas, ryškiausias muzikinio impresionizmo

Klodo Debiusi kūrybinį palikimą daugiausia sudaro fortepijonė muzika (apie 80

Klodas Debiusi. „Mėnesiena“ iš „Bergamo siuitos“

Fortepijoninio stiliaus suklestėjimas Debiusi kūryboje – 1901−1913 m. Šiuo laikotarpiu sukuria 24

Klodas Debiusi. „Mergaitė lino spalvos plaukais“

K. Debiusi ir M. Ravelis: orkestrų spalvos

Ispanijos muzikinis peizažas išauginamas iš besileidžiančio keturių garsų motyvo, kuris

Impresionizmas – išorinius įspūdžius atspindinti kryptis, o ekspresionistams labiau

Ekspresionistinėje muzikoje vis daugiau kūrinių, kuriuose tonika paslėpta

kūrimo būdą, kur visi dvylika pagrindinių garsų vadinami lygiais.

Naujoji Vienos mokykla ir Arnoldas Šėnbergas (Arnold Schönberg)

Šėnbergas, dodekafonija ir jo mokiniai

4. Neoklasicizmas: Igoris Stravinskis ir Sergejus Prokofjevas

Igoris Stravinskis (Igor Stravinskij)

Mano muziką geriausiai supranta vaikai ir gyvūnai. (I. S.)

Moderniosios muzikos tėvas, chameleonas, tūkstančio veidų ir

Sergejus Prokofjevas (Sergej Prokofjev)

Rusų kompozitorius Sergejus Prokofjevas (nuotr.) už Stravinskį jaunesnis beveik

Rimskio-Korsakovo paskaitas. Mokėjo tris užsienio kalbas, gyveno Prancūzijoje,

Prokofjevo kūryba įdomi harmoniniais vingiais, orkestruotės sprendimais. Visiems

Baletą „Romeo ir Džiuljeta“ kompozitorius S.Prokojevas sukūrė pagal Viljamo Šekspyro

Sergejus Prokofjevas. Baletas „Romeo ir Džiuljeta“ op. 64 – „Riterių šokis“ nr. 13

Stravinskio muziką ypač vertino prancūzų

tapti kompozitoriumi. Muzikos stilių formavo XVIII a. Klavesinininkai, džiazas, Ravelis,

Sonoristika. „Sonorus“ – lotynų k. „skambus“. Sonoristiniai kūriniai pasižymi neįprastais

Idėjos, tapusios muzika...

Visi groja tą pačią

6. Minimalizmas (nuo 1965 m.) ir postmodernizmas (nuo 1968 m.)

Muzikoje – kaip gyvenime: po eksperimentų norisi tradicijos, po sudėtingų dalykų –

Minimalizmo stilių kompozitorių kūriniuose galima atpažinti iš nuolat

Teris Railis Filipas Glasas Stivas Raichas

Mintys, kūriniai, jų autoriai

„Tonalumas jau nėra senovės liekana, o kažkas šiuolaikiško…“ (Gavin Bryars)

Kompiuterinė muzika. Ji yra dviejų rūšių: sukurta ir atliekama kompiuteriais, ir sukurta

Elektroniniai muzikos instrumentai

autorius Fridrichas Trautveinas (Friedrich Trautwein) ir uolus pagalbininkas buvo kompozitorius

Sintezatorius. Sintezatorių raida susijusi su amerikiečio muziko ir fiziko

Džiazas (angl. K. – jazz) – afroamerikiečių muzika, kurios pagrindas yra

Bliuzas – vokalinis, vokalinis-instrumentinis, o vėliau ir instrumentinis žanras. Jo formavimuisi

Regtaimas (angl. K. ragtime – „nutrauktas ritmas“) – tai pramoginės, neimprovizacinės pjesės,

pučiamuosius, varinius pučiamuosius ir ritmo grupę (gitara, fortepijonas, kontrabosas ir mušamieji).

Džiazo muzikos kalba ir svinguojantis kompozitorius

Džordžas Geršvinas (George Gershwin)

Žydų kilmės Amerikos kompozitorių nuo 6 metų augino džiazo aplinka ir

9. Populiarioji muzika: nuo pop iki rock

Populiarios muzikos teatras: nuo miuziklo iki operos

Miuziklo pavadinimas nusistovėjo iš sutrumpinto muzikinės komedijos (Musical

10. Muzika kino filmams

Nino Rota Enio Morikonė Goranas Bregovičius Vangelis

You might also like