Algirdas Julius Greimas :

Būti semiotiku – tai kelti prasmės klausimą.

 Kęstutis Nastopka
Tas, kas įpranta mąstyti semiotiškai, per
semiotikos metodą bando įprasminti gyvenimą ir
rasti savo vietą jame. Tai, kas yra taikoma
literatūros tekstų aprašymams, galima taikyti ir
gyvenimo situacijų aprašymui.
 Literatūra
• Giroud, Jean-Claude, Panier Louis, „Semiotika.
Diskurso analizės teorija“, Baltos lankos, Nr. 1.
• Kęstutis Nastopka, Literatūros semiotika, Vilnius:
Baltos lankos, 2010.
• Dainius Vaitiekūnas, Literatūrinės semiotikos
pradmenys, Vilnius: VPU, 2006.
• Greimas, Algirdas Julius, Semiotika, Vilnius: Mintis
, 1989.
• Greimas, Apie dievus ir žmones, Vilnius: Mokslas,
1990.
 Literatūra
• “Parabolė apie vynuogyno darbininkus“ (Mt, 20, 1-
16), Baltos lankos, Nr. 1, p. 132-162.
• Merime, Prosper, „Lokys“. Tekstas ir dvi jo
interpretacijos. Semiotika, 1995.
• Saulius Žukas, Teksto gilumas, Vilnius : Baltos
lankos, 2010.
• Baltos lankos, nr. 3, 4, 12, 30.
 Rekomenduojama literatūra
• Toelle, Heidi, Apie neapibrėžtumą. Barbey
D‘Aurevilly novelės „Gražiausia Donžuano meilė“
analizė, Semiotika, 1994/1.
• Saulius Žukas, Vaižganto “Dėdžių ir dėdienių”
kulminacija: semiotinė analizė, Vilnius : Baltos
lankos, 1999.
• Felix Thurleman, Nuo vaizdo į erdvę, Vilnius :
Baltos lankos, 1994. (“Nuostaba kaip matymo
pasija”in Baltos lankos, nr.3)
 Sąvokos
• Antikos laikais semiotika (semeiotika) buvo medicinos
mokslo šaka, tirianti ligų požymius – simptomus.
• Anglų filosofas Johnas Locke’as pirmasis po graikų
pradėjo naudoti semiotikos terminą veikale Esė apie
žmogaus intelektą, 1690:
jos tikslas išsiaiškinti ženklų, kuriuos intelektas naudoja,
kad suprastų daiktus arba perduotų savo žinais kitiems,
prigimtį
Semiotikos terminą išpopuliarino Ch.S. Peirce’as,
semiologijos – F. de Saussure’as.
Semiotika dabar nusakytų bendrą reikšmės teoriją,
semiologija – bendra ženklų teoriją.
 Semiotikos kryptys.
Europinė kryptis
• Europinės semiotikos išeities taškas – Ferdinando de
Saussure’o (1857–1913) kalbos ženklo teorija ir ja
grindžiamas semiologijos – kitų ženklų sistemų
aprašymo – projektas.
• Paryžietiškoji Greimo semiotinë mokykla remiasi
Louiso Hjelmslevo modifikuota Saussure’o teorija
(glosematika)
• papildydama ją Vladimiro Proppo pasakojimo
sintaksės,
• Romano Jakobsono fonologijos
• Maurice’o Merleau-Ponty fenomenologijos idėjomis.
• Nuo Saussure’o einanti kalbos samprata per rusų
formalizmą ir Prahos struktūralizmą veda ir į Tartu–
Maskvos mokyklą, pirmiausia siejamą su Jurijumi
Lotmanu.
 Europinei semiotikos krypčiai artima
• Claude’o Lévi-Strausso struktūrinė
antropologija.
• Roland’o Barthes’o , Julios Kristevos literatūrinė
kritika.
• Gérard’o Genette’o naratologija.
• Michelio Foucault kultūros filosofija.
• Jacques’o Lacano psichoanalizė.
• Louiso Althusserio marksizmo interpretacija.
Anglosaksiškoji kryptis: bendra ženklų
teorija
Anglosaksiškoji , arba amerikeitiškoji, semiotika
kildinama iš Charleso Sanderso Peirce’o (1837–
1914) loginių tyrinėjimų, kuriuos išpopuliarino
Charlesas Williamas Morrisas.
Pierce‘as, skirtingai nei Saussure‘as, siejo
ženklą ne su kalbine raiška, o su loginio
samprotavimo procedūromis. Jo teorijoje ženklas,
smulkiau neskaidomas, nurodo kitus ženklus, šie
– dar kitus …
Nėra subjekto, kuris iš išorės žvelgia į ženklus ir
juos susieja: pats subjektas yra ženklų grandinės
dalis. Domisi ženklų sistemomis, kodais.
 Peirce’o triada
• Reprezentamenas (materialus ženklas)
– Objektas (referentas)
• Interpretantas (santykio tarp šių dviejų elementų
suvokimas)
Pagal išraiškos santykį su objektu ženklai yra:
ikonos (piešiniai, nuotraukos, filmai)
indeksai (dūmai nurodo ugnį, vėjarodė – vėją)
simboliai (natūrali kalba, kelio ženklai)
 Ferdinand de Saussure:
• „Kalba yra idėjas išreiškiančių ženklų sistema,
panašiai kaip raštas, kurčnebylių alfabetas,
simbolinės apeigos, mandagumo išraiškos,
kariniai signalai ir t.t. ji tiktai iš šių sistemų
svarbiausioji.”
• „Vadinasi galime įsivaizduoti mokslą, kuris tiria
ženklų gyvavimą visuomenės gyvenime <...> jį
mes pavadintume semiologija. Jis mums
išaiškintų, kas sudaro ženklus, kokiems dėsniams
jie pavaldūs. Šio mokslo dar nėra, todėl negalime
numanyti, kaip iš tiesų bus, bet jis turi teisė
egzistuoti, jam jau yra vietos. Lingvistika tėra šio
bendrojo mokslo dalis, semiologijos dėsniai bus
perkeliami į lingvistiką, ir ši turės savo sritį
žmogaus tyrinėjimų visumoje.”
 Saussure’o kalbos teorija
• Reikšminius kalbos vienetus vadindamas kalbos
ženklais, Saussure‘as apibūdina juos kaip
akustinio vaizdo (signifikanto) ir sąvokos
(signifikato) simbiozę.
• Kalba yra gryna forma, o ne substancija. Ji
sudaryta vien iš santykių, elementų kombinacinių
galimybių. Kalboje svarbūs ne atskiri elementai,
bet jų santykiai, arba jų skirtumai
• Saussure’as atskyrė kalbą ir kalbėjimą (langue ir
parole), skelbė, kad kalba kaip bendra sistema,
turinti savo vidinę tvarką, turi būti nagrinėjama
nepriklausomai nuo išorinių sąlygų.
 Hjemslevo įnašas
• Ilgainiui signifikantą ir signifikatą nurungė Louis
Hjelmslevo pasiūlyti terminai išraiškos plotmė ir
turinio plotmė. Hjelmslevas pakeitė pamatinę
Saussure‘o dichotomiją sistemos ir proceso
priešprieša, pabrėždamas dvišalę abiejų terminų
priklausomybę.
 Bendroji reikšmės teorija
• Greimo semiotika, kitaip nei teigia Tarptautinių
žodžių žodynas, nėra „mokslas, tiriantis ženklus ir
ženklų sistemas“. Kalba laikoma ne ženklų
sistema, o reikšmės struktūrų junginiu. Esminis
Greimo indėlis į yra tas, kad nuo statiško reikšmės
aprašymo, ribojamo leksinio kalbos lygmens, jis
pasuko į reikšmę kuriančių elementų santykius,
tyrinėjo ženklų susidarymą ir funkcionavimą,
diskursų vidinę tvarką.
• „Reikšmė yra ne kas kita, kaip kalbos vieno
lygmens į kitą, vienos kalbos į kitą, skirtingą,
transponavimas, o prasmė – ne kas kita, kaip šio
perkodavimo galimybė.“
 Reikšmės sąlygos
• Kalboje, pasak Greimo, vienas pats terminas
neturi reikšmės. Būtina reikšmės sąlyga yra
santykis bent tarp dviejų vienu metu suvokiamų
terminų. Kad du terminus galėtume suvokti
drauge, juos turi sieti kas nors bendra
(konjunkcijos santykis), o kad juos galėtume
atskirti, jie turi būti skirtingi vienokiu ar kitokiu
požiūriu (disjunkcijos santykis). Pvz. Magistralinis
kelias – rajoninis kelias.
 Semema
• Leksinė reikšmė dar vadinama semema. Žodis gali būti
tiriamas dviem aspektais: raiškos ir turinio aspektu. Kai
žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, žodis vadinamas
leksema, o kaip turinio — semema. Sememą gali sudaryti
viena sema arba kelios. Sema — mažiausias reikšmės
vienetas, neturintis materialios raiškos. Semos skiriamos į
bendrąsias, arba archisemas, ir skiriamąsias, arba
diferencines. Bendrosios yra bendros tam tikrai žodžių
grupei, ją vienija, apjungia. Pušis, beržas turi bendrą
semą „medis“. Skiriamosios semos — tai specifinės
žodžio semos, skiriančios vieno žodžio reikšmę nuo kitos,
pvz.: beržas „lapuotis“, pušis „spygliuotis“. Beržą iš kitų
lapuočių tarpo išskiria skiriamoji sema „baltakamienis“.
 Semema
• Sememą, kaip struktūrinį turinio vienetą, reikia
skirti nuo leksemos, įsitvirtinusios natūraliosios
kalbos vartosenoje. Ta pati garsinė leksemos
išraiška gali aprėpti skirtingas sememas. Pvz.,
kukutis (pauštis ir įrankis).
• Seminės analizės, kurią renkasi semiotika,
objektas – semema, po vienos leksemos kepure
galima atpažinti keletą sememų, o jose išskirti
seminį branduolį ir kontekstines semas.
 Sema
• Fonologijoje fonemos aprašomos kaip jas
sudarančių skiriamųjų (diferencinių) požymių
pluoštas. Hjelmslevas siūlė atitinkamai skaidyti ir
turinio vienetus – sememas. Mažiausiam reikšmės
vienetui pavadinti pasirinktas semos terminas.
 Sema
• Tai toks neskaidomas elementas, kuris atriboja vieno
žodžio reikšmę nuo kito. Semos gali būti bendrosios ir
dalinės. Bendrosios — tokios, kuriose atsispindi bendri
tam tikros klasės daiktų bei reiškinių požymiai, o dalinės
— tokios, kuriose atsispindi skiriamieji (diferenciniai)
požymiai. Pavyzdžiui, žodžių žirgas, kuinas bendroji
sema bus „toks naminis vienanagis darbinis gyvulys", o
dalinė žirgo sema — „puikus", kuino — „menkas".
Bendroji žodžių grąžtas, kaltas, kirvis, plaktukas sema
yra „toks įrankis", o dalinės: grąžto — „skylėms gręžti",
kalto — „skylėms kalti", kirvio — „malkoms kapoti ar
tašyti", plaktuko — „kam nors kalti, plakti" .
 Sema
• Elementariojoje reikšmės struktūroje mergaitė vs
berniukas galima išskirti bendrą abiems
terminams /žmoniškumo/ semą ir priešpriešinę
semų porą /moteriškumas/ vs /vyriškumas/.
Palyginę priešpriešas mergaitė vs berniukas ir
vyras vs moteris, pastebime, kad pirmąją nuo
antrosios skiria pasikartojanti /vaikiškumo/ sema.
Antrojoje ją pakeistų „suaugėliškumas“. Taigi
sememą mergaitė galima išskaidyti į semas
/žmoniškumas/ + /moteriškumas/ +
/vaikiškumas/, sememą šuniukas į semas
/šuniškumas/ + /vyriškumas/ + /vaikiškumas/ ir t.
t.
 Elementariųjų reikšmės struktūrų
interpretacija
• 1. Romanas Jakobsonas, išskirdamas dvinarėse
fonemų priešpriešose nežymėtąjį ir žymėtąjį narį,
vadino tokias priešpriešas privatyvinėmis. Tuo
terminu (lo. privo ‛atimu, išvaduoju’) „pabrėžiama,
kad vienas tokios opozicijos narys turi požymį,
„atimtą“ iš kito (nežymėtojo) nario, – vienas
opozicijos narys yra tartum neigiamas, o kitas
teigiamas“. Pvz., skardumas vs duslumas,
vyriškumas vs moteriškumas.
 Elementariųjų reikšmės struktūrų
interpretacija
2. Hjelmslevo teigimu, loginė matematinė dvinarių
priešpriešų sistema, grindžiama pašalinimo
principu, kalbai esanti per ankšta. Loginės
priešpriešos esti dvejopos : privatyvinės
(skardumas vs neskardumas) ir kvalitatyvinės
(berniukas vs mergaitė). Antruoju atveju
„nepakanka konstatuoti, kad termine-objekte
mergaitė nesama semos „vyriškumas“: šis
terminas turi savo semą „moteriškumas“.