1. Interpretacinė vertimo teorija ir jos metodologijos praktinis taikymas.

Studijų medžiaga: 1)
2020 05 06 skaitytos vaizdo paskaitos medžiaga; 2) Černiuvienė, Liucija. Paryžiaus mokykla.
Interpretacinė teorija: D. Seleskovitch ir M. Lederer. Vertimo minties raida Europoje, 2013, p. 125–
128. Prieiga:
http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2013_Mokomoji_knyga_Europos_ver
timo_minties_raida.pdf (nuoroda yra įkelta Moodle studijų dalyko puslapyje).

PARYŽIAUS MOKYKLA. INTERPRETACINĖ TEORIJA:

D. SELESKOVITCH IR M. LEDERER
vertimas – tai ne darbas su kalba, ne darbas su žodžiais, o darbas su prasme, su
vadinamuoju pranešimu, message.

M. Lederer, versti reiškia ne tik suprasti pačiam, reikia, kad suprastų kiti.
Vertimo procesas tokiu būdu skaidomas į dvi dalis: prasmės suvokimas ir jos
perteikimas
Pvz.: „Oh, quite well, in fact, despite a few bombs along the road.-
„Nepaisant kelių nesklandumų, kelių problemų“- ekvivalentiškas vertimas,
perteikiantis prasmę.
svarbiausia suprasti, kas norima pasakyti, kokios teksto autoriaus intencijos,
ir vertėjas neturėtų pakliūti, pavyzdžiui, į prasto tarimo pinkles.

D. Seleskovitch ir M. Lederer teigė, kad vertėjo žodžiu vaidmuo (siekiamybė)

yra užtikrinti tobulą supratimą tarp kalbančiųjų šalių, išversti beveik visus jų
minčių ir jausmų niuansus.
Pagrindinę D. Seleskovitch ir M. Lederer idėją, kaip vyksta vertimo procesas,
galima būtų perkelti į vadinamąjį prasmės trikampį:

Perkodavimas – tai grynai teorinis

lygmuo, kalba suprantama kaip kodas,
suprantame tekstą viena kalba – vienas
kodas, pasakome kita kalba – pereiname
į kitą kodą.
Originalaus teksto perėjimas iš vienos kalbos kodo, į kitą

Mokslininkės atskiria supratimą nuo prasmės.

mes iš pradžių suprantame gramatiškai taisyklingą žodžių junginį, tuomet
mintyse nelieka konkrečių žodžių – įvyksta vadinamoji deverbalizacija, lyg ir
išžodininimas, ir tik tuomet suvokiama teksto esmė.
*****Tarp teksto supratimo ir prasmės pasiekimo vyksta deverbalizacijos
procesas, kuomet žmogui supratus gramatiškai taisyklingą žodžių junginį dingsta
konkrečių žodžių būtinybė ir taip suvokiama teksto esmė

tik suvokęs teksto esmę vertėjas gali parinkti geriausius atitinkamai situacijai
reikalingus žodžius.

Nes tik pasiekus tą viršūnę galima mąstyti apie pasakymą vertimo kalba.
deverbalizacijos rezultatą – parafrazę, persakymą paprastais žodžiais
Originalo kalba- supratimas- deverbalizacija- prasmė- pasakymas vertimo
kalba
Pasak D. Seleskovitch, kalba prasideda tik įsitvirtinus šnekos sukurtoms
prasmėms.
Norint išreikšti mintis, reikalinga žinoti kalbą, laikytis jos taisyklių ir jos
specifikos. Žmonėms būdinga suteikti pasakymams ir žodžiams naujas prasmes,
kurios būdingos šnekai, o šioji formuoja kalbą.
Kalba mmm išmokstama, ji vartojama ir ji kuriama – nė viena teorija nebus
visavertė, jei neaprėps vienu metu šių trijų faktorių sąveikos.

2. Komunikacinė vertimo teorija, jos taikymo galimybės verčiant. Studijų medžiaga: 1) Moodle 5
temoje įkeltas failas „Komunikacinė vertimo teorija“; 2) Černiuvienė, Liucija. Komunikacinis
požiūris į vertimą. Vertimo minties raida Europoje, 2013, p. 120–124. Prieiga:
http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2013_Mokomoji_knyga_Europos_ver
timo_minties_raida.pdf (nuoroda yra įkelta Moodle studijų dalyko puslapyje).
 Komunikacinė vertimo teorija (O. Kade, P. Newmark)
komunikacinė vertimo teorija tarsi iš naujo pergrupavo visas vertimo teorijas ir
išskyrė dvi pagrindines kryptis: semantinę ir komunikacinę vertimo teoriją.

Semantinėms vertimo teorijoms buvo priskirtos tos vertimo teorijos, kurios

vertimo procese didžiausią dėmesį skyrė turinio semantikai, sintaksei ir vienaip
ar kitaip buvo veikiamos E. Nidos teorinės minties.

Tuo tarpu komunikacinė vertimo teorija į pirmą vietą iškėlė adresato

supratimo, jo reakcijos svarbą.

O.Kade

Autorius-vertėjas vertėjas- skaitytojas

O.Kade skiriamos dvi komunikacinės situacijos: pirmoji vienos kalbos ir antroji-

kitos. Primoji- originalaus teksto autoriaus (Andresanto)- vertėjo (Adresato) bei
antroji vertėjo (Andresanto)- gavėjo (adresato) situacijos atskleidžia vertėjo
svarbą.

Tačiau šioje grandinėje pastebimas trūkumas - vertėjas labai retai būna originalo
teksto adresatas. Vertėjas yra dviejų komunikacinių situacijų tarpininkas kuris
privalo užtikrinti sklandų komunikacijos tęstinumą, tačiau tekstas yra skirtas ne
jam.

vertėjas- adresatas suvok. Interp. ir adresantas- keičia kalb. Kodą, koreg

Vertėjas kaip adresatas suvokia ir interpretuoja tekstą, o kaip adresantas keičia

kalbos kodą (Originalo tekstą kaip visumą perteikia vetimo kalba) ir koreguoja
savo vertimą pagal naują komunikacinę situaciją (skaitytojo (adresato) kultūrines
aplinkybes, epochą)

A. Amparo Hurtado, suvokęs, kad vertimo proceso metu svarbu ne tik

komunikacijos akto dalyviai ir tekstas. Štai jo schema:
 Vertimo tekstas adresuojamas vertimo adresatui, tačiau vertėjas nebėra
originalo teksto adresatas, jis tampa antruoju adresantu.

Verčiant atsižvelgiama į skaitytojo ir kūrinio kultūrines aplinkybes bei

skaitytojo laikmetį, tai suvokiama kaip nauja komunikacinė situacija, pagal
kurią reikia atitinkamai koreguoti vertimo tekstą, tačiau svarbu, kad vertimo
tekstas perteiktų tą pačią prasmę (atitiktų teksto stilius, reikšmių visuma, teksto
keliamas poveikis...)
vertėjas turi atsižvelgti į šią naują komunikacinę situaciją ir atitinkamai koreguoti savo vertimą.

A. Amparo Hurtado teksto prasmė – tai atitinkamų komponentų visuma: žodžių

reikšmės, aktualizuojamos tekste, tų reikšmių visuma, teksto informacija, tai, kaip
ji pateikiama, t. y. teksto stilius, ir galiausiai teksto keliamas poveikis

Vertimo paskirtis kūrinio pov. Skait. Neturi atitikt. Aut. Intenc.

Vertimas- tarpkalbinė komunikacija, kurioje svarbus vaidmuo tenka

kalbiniams veiksniams, originalo ir vertimo teksto kultūroms, jų komunikacinių
situacijų specifikai, komunikacijos dalyviams.

Vertimas – specifinė žmogaus komunikacijos rūšis, nes ji susijusi su dviem

skirtingais šnekos aktais ir su dviejų skirtingų strategijų taikymu.

Kūrinio poveikis adresatui neprivalo atitikti autoriaus intencijas, kadangi teksto

komunikacinė situacija neišvengiamai priveda prie nevienareikšmio jo supratimo.

Svarbiausi komunikacinės vertimo teorijos bruožai Peteris Newmarkas

Jo manymu, vertimo teorija neprivalo nurodyti vienintelio vertimo metodo, bet

turi nukreipti vertėjus link įvairių tekstų tipų skirstymų ir pagal juos taikomų
vertimo kriterijų.
 Vertėjas turi suprasti ne tik tekstą bet ir tai, ką autorius norėjo pasakyti.

komunikacinės vertimo teorijos bruožai

P. Newmarkas išskiria svarbesnius komunikacinės vertimo teorijos bruožus ir

nurodo, kuo ji skiriasi nuo semantinių vertimo teorijų:

Verčia pranešimą, todėl vertimas visad įmanomas.

1) kelia tikslaus ir kokybiško vertimo reikalavimus, verčia ne tik sakinio ar

teksto reikšmę, bet visą pranešimą. Bet kokios rūšies pranešimo verimas yra
įmanomas.
svarbesnis vertimo skaitytojas, jo reakcija, o ne autorius
2) Komunikaciniam vertimui svarbesnis vertimo skaitytojas, jo reakcija, o ne
autorius. Priešingai nei sem. Vert. Teorijose, kurios neleidžia koreguoti,
tikslinti originalo.

vertimo ir originalo pranešimo poveikis skaitytojui būtų toks pats.

3) semantinis ekvivalentiškumas nėra tas pats kaip retorinis ekvivalentiškumas,

todėl komunikacinė teorija teigia, jog yra būtina, kad vertimo ir originalo
pranešimo poveikis skaitytojui būtų toks pats.

taikytini verčiant nemeninius tekstus

4) Komunikacinės vertimo teorijos principai daugiau taikytini verčiant
nemeninius tekstus, semantinis labiau tinka meniniams tekstams (kur
svarbus formos ir turinio ekvivalentiškumas.)
 Laikinesnis, susietas su adresau
5) komunikacinis vertimas, itin tampriai susietas su adresatu, aplinkos
kontekstu, jis yra laikinesnis už semantinį vertimą akcentuojantį formos ir
turinio vienovę.
subjektyvumas dėl pranešimo modifikavimo pagal adresato reakciją
6) Komunikacinis vertimas yra subjektyvesnis nei semantinis verimas, nes
komunikainiame vertime pranešimo reikšmė gali būti modifikuojama
siekiant tam tikros adresato reakcijos.
Vertėjas privalo rinktis kurias pran. reikšmes perteikti pagal jo tipą
7) Komunikacinė vertimo teorija teigia, kad atsižvelgęs į vertimo aplinkos
kontekstą, komunikacijos efektyvumą, vertėjas renkasi, kurias reikšmes
būtina perteikti verčiant konkretų pranešimą.
REIKŠMIŲ PASIRINKIMAI
P. Newmarkas išskiria dešimt galimų reikšmių: lingvistinę, referencinę,
intencinę, performacinę, subjektyviąją, inferencinę, kultūrinę, koduotą,
konotacinę ir semiotinę reikšmę.

Kuo tekstas meniškesnis, semantiškai talpesnis ir įvairiapusiškesnis, tuo

sunkiau taikyti komunikacinę teoriją P. Newmarkas neatmeta
komunikacinės ir semantinių teorijų derinimo galimybės

3. Skopos vertimo teorija ir jos metodologija. Studijų medžiaga: 1) Černiuvienė, Liucija.

Funkcionalizmas. Vertimo minties raida Europoje, 2013, p. 110–119. Prieiga:
http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/ESFproduktai/2013_Mokomoji_knyga_Europos_ver
timo_minties_raida.pdf (nuoroda yra įkelta Moodle studijų dalyko puslapyje); 2) 2020 05 13 vaizdo
seminaro metu skaityta medžiaga apie Skopos vertimo teoriją ir analizuoti pavyzdžiai.
Katharina Reiss ir Hansas Josefas Vermeeris yra du ryškiausi funkcionalizmo
krypties atstovai.
Svarbiausia yra originalo teksto atliekamos funkcijos perteikimas vertimo tekste.

K. Reiss funkcionalizmas tekstų tipų teorija fukcija-reakcija

K. Reiss daug dėmesio skiria vertimo ir originalo tekstų tikslui ir skaitytojui bei
jo reakcijai į šių tekstų funkciją
Pasak K. Reiss, vertėjas turi atsakyti į du esminius klausimus: 1. Kam
jis verčia? (Koks yra potencialus skaitytojas?) ir 2. Koks vertimo tikslas?
Funkcijos atkūrimas Pasak jos teorijos, vertimas yra originalo
teksto funkcinio ekvivalento atkūrimas vertimo kalba.
Taip pat vertimas yra dvikalbės komunikacijos procesas, šis procesas suvokiamas
kaip „antroji komunikacija“.
Pranešimo turinys kinta Vertimo komunikacija nėra ideali, kadangi
gavėjo ir reiškėjo lūkesčiai ir žinios skiriasi, tad pranešimo turinys kinta.
K. Reiss tekstų tipų teorija ifo, vaizd, paveikl. tekstai
skirtingose kultūrose aptinkami maždaug tokio paties tipo tekstai pagal jų
komunikaciją bei funkciją. Ji išskiria tris tipus: Informaciniai, vaizdingi bei
siekiantys paveikti tekstai. Pagal šiuos tipus siūloma rinktis skirtingus vertimo
būdus:
Informaciniams tekstams (parašyti paprasta logine kalba)- svarbu perteikti turinį
Vaizdingiems tekstams: (meniniai tekstai, grožinė literatūra)- svarbu perteikti
meninį turinį (stilių, autoriaus intenciją ir t.t.)
Tekstams, siekiantiemss sukelti poveikį, tam tikrą žmonių reakciją ar elgesį-
geriausiai tinka adaptacija.

Jei verčiant reikia pakeisti teksto funkciją, tekstų tipai ir vertimo būdo
pasirinkamas nebėra tokie svarbūs.
H. J. Vermeerio skopos teorija vertimas-veikla su tikslu(skopos), funkcija
Šioje teorijoje vertimas įgyja savarankiškumo, verčiat kreipiamas dėmesys ne
vien į lingvistines ir stilistines originalo teksto savybes, bet ir
ekstralingvistinius dalykus. vertėjas privalo gerai žinoti originalo ir vertimo
kalbos kultūras (kultūra įvardijama kaip normų ir konvencijų visuma, leidžianti
pritapti visuomenėje) tačiau svarbiausią vaidmenį turi vertimo tikslas.

Pagr. Teorijos principas- vertimas traktuojamas kaip procesas, kuris ir atskirai

nuo originalo teksto turi savo funkciją, tikslą (skopos), pagal kurį renkamiesi
vertimo metodai, strategijos. Vertėjas ir klientas turi derėtis dėl vertimo teksto
tikslo (skopos).
Sukurtas vertimo teksto (translatum) tikslas gali sutapti ir skirtis nuo originalo
teksto tikslo.
Originalo tekstas nebėra tam tikra norma, nustatanti, kokia bus vertimo teksto
funkcija ar koks turi būti vertimo teksto tikslas.

4. Skopos vertimo teorijos praktinio taikymo analizė ir vertimo sprendimų pagrindimas teoriniais
teiginiais.

5. Kultūrinių teksto reikšmių samprata, interpretacija ir vertimas.

Studijų medžiaga: 1) Leonavičienė, Aurelija. Suprasti ir prijaukinti kultūrines teksto reikšmes.
Kultūros barai, nr. 4, 2014, p. 35–38.

Kas yra kultūrinė reikšmė?

Įvairių vertimo teorijų atstovai skirtingai traktuoja kultūrines reikšmes :

Pagal José Ortega y Gassetą, tai yra kultūros realijos, tautos bruožai,
kurie kalboje nėra įvardijami ir aiškinami tiesiogiai, nes jie yra įprasti, bet
vistiek perteikia informaciją tekste, kadangi kultūrinės reikšmės prisipildo
emocinių ir intelektinių konotacijų bei asocijuojasi su įvairiais kontekstais.

Kultūrinę reikšmę galima traktuoti kaip dinamišką

kategoriją, kurią įprasmina konkretūs visuomenės raidos tarpsniai,
suteikdami įvairius reikšmės atspalvius
Tai gali būti atskiri žodžiai (pvz.: beekvivalentė leksika, įvardijanti
kultūrines realijas), žodžių vediniai (pavyzdžiui, deminutyvai,
įprasminantys sociokultūrinį, tarpasmeninį subjektyvųjį turinį.), pastovieji
žodžių junginiai (nusistovėję fraziologizmai) intertekstiniai vienetai
atveriantys sociokultūrinius kontekstus ir jų reikšmes, ar netgi visas tekstas,
semantinė jo visuma, kelianti sociokultūrines asociacijas su išsakytomis ir
nutylėtomis reikšmėmis

Metaforos Mitai, folkloriniai naratyvai

potencialiosios reikšmės, įvairiai aktualizuotos tekste ir padedančios

išreikšti semantinį kūrinio daugiasluoksniškumą. Vienos iš tokių yra
kultūrinės teksto reikšmės, atskleidžiančios kūrinio kultūrinį klodą,
kultūrinę pasaulėjautą.

Vokietijos lingvistinės krypties vertimo teoretikas Werneris Kolleris. Jis rašė, kad bendraudami, kalbėdamiesi
aptariame tikrovę, tad ilgainiui susiformuoja tikrovės interpretacijos, kurias atspindi kalba (1992: 162). Kiekvienas
tekstas yra glaudžiai susijęs su tam tikru komunikaciniu kontekstu – kultūra, į kurią vertėjui nevalia nekreipti dėmesio.

Kaip atsiranda kultūrinės reikšmės?

Pagal Javiero Franco Aixelos, kultūrinės teksto reikšmės pačios savaime
tarsi nė neegzistuoja,

jos atsiranda, kai tam tikra originalo tekste esanti ir į kitą kalbą verčiama
reikšmė ima vertėjams kelti problemas – sunku rasti tinkamą ekvivalentą
arba prasmė suvokiama pernelyg skirtingai

kultūrinė reikšmė kyla iš buvusių ir esamų visuomenės gyvenimo

kontekstų, jos atspindi vertybes, normas, realybės kategorizavimą

Kas būdinga kultūrinėms reikšmėms?

* kultūrinės tekstų reikšmės tekste atskleidžia krašto žmonių kulturinį,

istorinį kontekstą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą.
* modifikuoja semantinę teksto visumą, glaudžiai sąveikauja su kitomis
kūrinio reikšmėmis.
* atspindi tam tikros kultūros realybę, kasdienybę, perteikia tai, kas atrodo
savaime suprantama tame kultūriniame kontekste esančiam žmogui.
* kultūrinės reikšmės sudaro ryšį su kūrinyje atsipindimos tautos kultūriniu
identitetu, kuris padeda kurti kūrinio nuotaiką, dvasią ir kultūrinį unikalumą
* gali įkūnyti tam tikrus etinius, moralinius principus, sąveikos su gamta ir
visata pajautą. (mitai, folkloras)

Kaip verčiamos kultūrinės teksto reikšmės ir kokius sunkumus jos

sukelia vertėjui?

Eugene’as Nida teigė, kad žodžių, atskirtų nuo vietinės kultūros reiškinių,
kuriuos jie simbolizuoja, neįmanoma tinkamai suprasti

George’as Mouninas. Vertimą jis laikė lingvistiniu ir kultūriniu veiksmu,

o kultūrą ir kultūrinę reikšmę suprato labai plačiai. Kultūra, pasak teoretiko,
apima tam tikros šalies institucinę ir kitokią veiklą (technologijas, socialinį
gyvenimą, švietimo sistemą, teisę, religiją, moralę, meninę veiklą ir kt.)

Norint versti iš užsienio kalbos, reikia įvykdyti dvi būtinas sąlygas:

studijuoti užsienio kalbą ir sistemiškai tyrinėti ta kalba kalbančios
bendruomenės etnografiją – kultūrą. Pažeidus bent vieną sąlygą, vertimas
nebus adekvatus

Kadangi kalba yra neatskiriama nuo kultūros, kultūrinių reikšmių

išvengimas tekste yra neįmanomas.

Jos modifikuoja semantinę teksto visumą, tad netgi puikiai mokant vertimo
kalbą, gerai nepažįstant už jos slypinčio kultūrinio konteksto, neįmanoma
perteikti teksto esmės ir versti gerai.

Bruožas- Neišvengiamos kalboje, tekstuose; jos dažnai turi konotacines

reikšmes, atskleidžia tam tikros kultūros pasaulėžiūrą, istoriją, suteikia
emocinį aspektą, kurį sunku perteikti kita kalba.
Sunkumas- Kadangi kalba yra neatskiriama nuo kultūros, kultūrinių
reikšmių išvengimas tekste yra neįmanomas. Vertėjas priverčiamas
atkreipti dėmesį į ekstralingvistinius dalykus, kuriais perteikiama reikšmė ir
dažnai kontekstiškai reikšmingos kūrinio specifinės detalės.
Jos modifikuoja semantinę teksto visumą, tad netgi puikiai mokant vertimo
kalbą, gerai nepažįstant už jos slypinčio kultūrinio konteksto, neįmanoma
perteikti teksto esmės ir versti gerai.

Bruožas- tekste atskleidžia tam tikros kultūros specifines ypatybes, dažnai

neturi kalbinių ekvivalentų kitoje kultūroje.
sunkumas Tam tikros sąvokos ar pavadinimai, nusakantys kultūros
ypatumus, gali neturėti adekvačių atitikmenų kitoje kultūroje, jos kalboje
(skopos theory) kūrėjas Hansas Josefas Vermeeris

Bruožas- kultūrinės reikšmės perteikia svarbius kultūrai bruožus, kurie

sukelia emocinį poveikį bei kuria intelektines asociacijas su kitais
kultūriniais simboliais. Dėl to jos yra populiarios grožinėje literatūroje.
sunkumas metaforos, kurios, į kitą kalbą perkeltos kaip tiesioginis
vertinys, neretai praranda emocines ir intelektines konotacijas, tampa
nebesuprantamos.

sunkumas Aliuzijos į mitą ar kokį nors kitą kultūriškai prasmingą tekstą

vertėjui meta iššūkį – tai „kultūrinis kliuvinys“, kuriam suprasti reikia
kultūrinės informacijos
Kaip verčiamos kultūrinės reikšmės?
Kaip išreikšti kultūriškai įprasmintą turinį, svarstė ir komunikacinės
vertimo teorijos atstovai Otto Kade ir Peteris Newmarkas. Jie atsisakė
grynai semantinio požiūrio į teksto vertimą, svarbiausiu tikslu laikė
veiksmingą komunikaciją, leidžiančią koreguoti teksto reikšmes

*Vertindamas sėkmingą komunikaciją labiau nei teksto semantinę reikšmę

Peteris Newmarkas skatino naudoti keliatą vertimo teorijų norint išsirinkti
kurias originalo reikšmes vertėjas pasirenka išsaugoti vertime- kultūrinę,
konotacinę, lingvistinę, referencinę, intencinę, subjektyviąją, ar kt.

*Interpretacinės vertimo teorijos kūrėja Marianne Lederer teigia, jog tam

Tikros kultūros aspektai gali būti visiškai nesuprantami skaitytojui, todėl
svarbiau perteikti jų esmę vertime nei jų įvardyjimas vertimo kalba.

Verčiant grožinį tekstą, vertėjo užduotis – ne nuo žodžio krypti sakinio,

teksto ar kultūrinės tikrovės link, bet atvirkščiai: „Prisipildydamas
neaprėpiamų konkrečios kultūros idėjų, interpretacijų, vertėjas nuo teksto
leidžiasi prie sakinio ir žodžio“ (Ricœur)

Pagal Ricœur, vertėjas neturėtų bandyti aiškintis kaip kalbos vienetai įtinka
į kultūrinį kontekstą, bet pagal kultūrinį tautos kontekstą (bendra
pasaulėžiūra, literatūra) interpretuoti visą tekstą kaip semantinį,
komunikacinį ir pragmatinį vienetą ir tada stengtis visą tai perteikti kita
kalba.

* Ši metodologinė kultūrinių reikšmių perteikimo nuostata leidžia

vertėjui taikyti dedukcinį teksto analizės metodą, interpretuoti ir
vertinti kultūrines reikšmes visos semantinės, komunikacinės ir
pragmatinės teksto visumos požiūriu, o tik vėliau svarstyti, kokia
verbaline kitos kalbos raiška perteikti prasminius teksto ryšius,
kultūrines reikšmes.

Umberto Eco, vertėjas yra derybininkas, priverstas nuolatos derėtis su

autoriumi, skaitytoju, leidėju, su originalo tekstu, pagaliau derėtis su
savimi, kokias reikšmes perteikti, o kokių atsisakyti

Nėra vieno būdo, įvairiose kultūrose vyrauja skirtingi standartai kaip

priimtina ir kaip derėtų perteikti nežinomas kultūrines reikšmes.

Versdamas kitos kultūros tekstą, vertėjas ieško būdų, kaip supažindinti

vertimo skaitytojus su svetima kultūra, kaip plėsti kultūrinį jų akiratį,
kaip įveikti gimtosios kalbos ir kultūrinio žinojimo ribas, kad
priartėtume prie naujų kultūrinių reikšmių, priimdami naujus
kultūrinius iššūkius.

Kultūros sampratos ir jos įtaka vertimui

 Newmark Kultūra- tam tikro gyvenimo būdo apraiškos, būdingas tam
tikrai kultūrai, visuomenei. Kalba, kuria įprasminamos kultūrinės reikšmės,
turinčios vietinį atspalvį- „kultūriniai žodžiai“ apima ekologijos,
materialinės kultūros atspindžius, socialinės kultūros specifiką, papročius
tradicijas ir t.t
Mona Baker visa tai vadina „kultūriniais ypatumais“, teikia dėmesį
papročiams, kolokacijoms, idiomoms, nusistovėjusiems posakiams,
skirtingiems diskurso kūrimo tipams, laiko organizavimui ir kreipiniams.
Vertimas- tarpkultūrinis perkėlimo veiksmas
+
(skopos theory) kūrėjas Hansas Josefas Vermeeris- originalo tekstas iš
savo kultūrinės terpės yra perkeliamas į vertimo kalbos kultūrinę aplinką ir
joje įtvirtinamas

Šiuolaikinė vertimo teorija traktuoja vertimą kaip tarpsisteminę ir

tarpkultūrinę komunikaciją, apimančią kalbinius ir nekalbinius originalo ir
vertimo kontekstus
o tekstą – kaip sudėtingą semantinę visumą, kur po žodiniu apvalkalu glūdi
gilioji semantinė struktūra.
Žodžiais išreikšta teksto reikšmė gali nesutapti su mentaline teksto reikšme

6. Kultūrinės realijos – viena iš kultūrinių reikšmių rūšių. Studijų medžiaga: Moodle sistemoje
įkeltas failas, ištrauka iš: Leonavičienė, Aurelija. 2014: Kultūrinių teksto reikšmių interpretacija ir
vertimas. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija.
Kas yra kultūrinė realija? tam tikros kultūros realijų implikuojama reikšmė kalboje

Kas jai būdinga?

Su kokiais iššūkiais susiduria vertėjai versdami kultūrines realijas?

kaip jas sprendžia?
-Iš lingvistinės pusės-gali nebūti ekvivalentų,
Iš kultūrinės pusės- jos reikalauja esktralingvistinių žinių iš vertėjo,
kultūrinės kompetencijos
 1. +Naujų savokų perteikimo problema, kuomet nėra tam tikro originalo
kalbos pavadinimo ekvivalento vertimo kalboje.
+Dauguma ieško realijų kalbinių vertimo ekvivalentų ir atitikmenų
kitoje kalboje.
- +Šią problemą, pagal lingvistinės vertimo teorijos šalininką I.
Mel’cuką, vertėjai paprastai sprendžia keliais būdais- 1) svetimos
kalbos leksika pasiskolinama 2) naudojama kalkė 3) Sukuriamas
naujas kalbos vienetas iš jau turimų kalbos resursų. Visa tai darant
vertėjas privalo dar suteikti paaiškinimus.

- +H. Kobeckaitė siūlo 1. transkribciją- jei nėra kalboje tam tikrų

pavadinimų ir jų negalima perteikti neutraliais žodžiais, jie turi būti
transkribuojami pagal kalbos taisykles (Lietuvių k.- pridedant
moterišką ar vyrišką galūnę) 2. Jei daikto pav. Naudojamas vieną
kart- jis gali būti pakeistas išplėstu paaiškinimu, jei daugiau- tai
jos transkribcija turi būti aiškinama, pažymint jos specifines
savybes. 3 Svetimybės paliekamos jei jos pakankamai paplitusios.
+J. Mikutytė- siūlo šešiolika verstiniuose tekstuose pasitaikančių realijų vertimo būdų:
1 skolinio pasirinkimą- realiją žymintis žodis transkribuojamas ir neaiškinamas, nes jis yra žinomas
2 skolinio su išplėstu paaiškinimu pasirinkimą, kai paaiškinimas įsilieja į tekstą (tai yra ..., o tai
reiškia .)
3 skolinio su išnaša ar paaiškinimais knygos gale pasirinkimą (kai reikalingas plat. paaiškinimas) Vert.
past.,
4 skolinio adaptaciją- transkribuojamas svetimos kalbos žodis
5 skolinio išskyrimą kursyvu, kabutėmis ir brūkšniais „norint pabrėžti realijos ypatingumą ar tam tikrą
emocinį, stilistinį ar kitokį atspalvį“
6 originalią realijos rašybą, jei realija lengviau atpažįstama originalia forma ar yra pavadinimas
7 ) realijos vertimą pvz.: padėkos diena, baltieji rūmai
8) kalkės arba puskalkės pasirinkimą skyscraper- dangoraižis
9 naujadaro sukūrimą mėsainis, pimpačkiukai
10 generalizacijos taikymą- svetimo lenksinio vieneto pakeitimas apibendrinimu
11 ) funkcinio analogo pasirinkimą- vartojamas „panašus daiktas ar sąvoka, kelianti tokias pačias
asociacijas mylia- kilometras
12parafrazės arba paaiškinimo keliais žodžiais pasirinkimą, (dingsta nacionalinis ir istorinį koloritas)
13 kontekstinį vertimą kai realijos vertimas daro įtaką dideliai teksto daliai
14 vertėjo pabaigos žodžio arba pratarmės rašymą
15realijos naikinimą, kai ji neturi reikšms ir apsunkina tekstą.
16 kelių vertimo būdų taikymą

I. Balčiūnienė, aprašydama dešimt atitikmenų neturinčių realijų vertimo būdų (2005). minėtą
adaptavimą, kalkės sukūrimą, generalizaciją, analogo vartojimą, naujo žodžio sukūrimą, naujo žodžio
įsisavinimą, „kai kitakalbiam žodžiui suteikiamas gimtojo žodžio pavidalas (rus.vatnik – vatinis /
vatinukas)“, aprašomąjį vertimą, aiškinimą išnašose arba kūrinio pabaigoje sudarytame žodynėlyje ir,
galiausiai, realijos pašalinimą

Lietuvoje kartais vis dar laikomasi lingvistinio požiūrio į realijų, arba tiksliau, realijų
pavadinimų, signalizuojančių daugiau kalbinę leksinio vieneto raišką, vertimą
Tačiau naujausiuose vertimo mokslo darbuose aptariami grožinės literatūros kalbos, kultūros
ir vertimo koreliacijos klausimai, kultūrinių realijų vertimo strategijos (Kalėdaitė,
Asijavičiūtė 2005; Petrulionė 2012; Buitkienė D. Diliytė)

+ lietuvių literatūros kultūrinių realijų vertimo į prancūzų kalbą strategijas:

Lietuvių meninio stiliaus tekstų realijų vertimo į prancūzų kalbą analizės rezultatai leidžia skirti penkias kultūrinių
realijų adaptacijos vertimuose strategijas:

1) eksplikaciją arba paaiškinimą, t. y. autentiškos rašybos vienetų išsaugojimą arba jų kultūrinių ekvivalentų
pateikimą nusakant jais implikuojamas kultūrines reikšmes ir asociacijas,

2) perkėlimą arba kultūrinės realijos išsaugojimą – autentiškos arba adaptuotos rašybos originalo realijos
išsaugojimą nepateikiant jokių kultūrinės reikšmės paaiškinimų,

3) kultūrinį aktualizavimą – kultūrinę reikšmę turinčios originalo realijos pakeitimą vertimo kultūroje įprastu ar
panašiai traktuotinu vienetu nepateikiant kultūrinės reikšmės paaiškinimo,

4) konversiją – originalo kultūrinės realijos perteikimą tarpinės trečios kalbos vienetu – svetimybe,

5) praleidimą – kultūrinę reikšmę turinčių realijų atsisakymą vertimo tekste

+ Kultūrinių realijų eksplicitinio perteikimo strategija

Dažniausia lietuvių meninių tekstų realijų vertimo strategija laikoma kultūrinės reikšmės eksplicitinis perteikimas
arba atskleidimą to, kas kultūriškai implikuojama

1) vidinio paaiškinimo tekste strategiją, kai kultūrinė realijos reikšmė trumpai aiškinama tekste,

2) išorinio paaiškinimo strategiją, kai papildoma informacija pateikiama išnašose, nuorodose, pastabose ar teksto
pabaigoje vertėjo sudarytame žodynėlyje.
 + Kultūrinių realijų perkėlimo ir aktualizavimo strategija
perkėlimas, originalo teksto realijų išsaugojimas nepateikiant jokių kultūrinės reikšmės paaiškinimų.
Perkėlimas seka eksplicišką išreiškimą, tačiau perdažnas aiškinimas gadina teksto koherenciją- (le
traducteur-commentateur), trugdo hermeneutiškai suvokti kūrinį ir prikišamai nurodo vertėjo darbo
silpnąsias vietas

konkrečios kultūrinės realijos vertimo strategijos pasirinkimas nesprendžiamas izoliuotai, bet priimamas
atsižvelgus į viso kūrinio kontekstą, realijų kartojimąsi, stilistinę ir kultūrinę jų svarbą, išankstines vertėjo
nuostatas verčiamo teksto kultūrinių reikšmių atžvilgiu ir kitus veiksnius.
+ kultūrinio realijų aktualizavimo strategiją

Radimas taiklių kultūrinių pakaitalų, keliančių vertimo skaitytojams panašias kultūrines asociacijas

lietuvių kultūrines realijas vertėjai keitė atitinkamus prancūzų kultūros reiškinius įvardijančiais šiuolaikinės
prancūzų kalbos leksiniais vienetais, aktyvioje vartosenoje nebevartojamais archaizmais, dialektizmais ir kita
sociokultūriškai ar istoriškai determinuota leksika, implikuojančia dabartinei ir senajai lietuvių kultūrai
artimas reikšmes
Kaip matyti, vienuose pavyzdžiuose panaikinamos kultūrinės konotacijos, kituose – kultūrinės ir stilistinės
teksto reikšmės.

Skopos teorija- 1) vertimo pagrindimas vertimo kultūros kontekstu, 2) translatum funkcijų įgyvendinimas
(vertimo ir originalo tekstų funkcijos nebūtinai turi sutapti), 3) vertimo teksto koherentiškumo
įgyvendinimas, 4) vertimo tikslumo siekis, padedantis atskleisti translatum ir originalo ryšį
Vertimo tikslumo taisyklė< koherentiškumo taisyklė < Skopos taisyklė
versdamas kultūrines teksto realijas, vertėjas nebūtinai turi siekti kultūrinės reikšmės perteikimo tikslumo,
bet gali rinktis kitas, hierarchiškai svarbesnes vertimo strategijas

vertėjas pasirenka vertimo jų strategiją atsižvelgęs į teksto visumos prasmę ir poveikį, kalbos vienetais
implikuojamas kalbines ir kultūrines konotacijas, ekstratekstinį kontekstą ir, be abejo, turimas vertimo
skaitytojų kultūrines žinias.

7. Kultūrinių teksto reikšmių (kultūrinių realijų) vertimo pavyzdžių praktinė ir teorinė analizė.
Germanistams, prancūzistams ir italistams bus pateikti pavyzdžiai studijuojamomis kalbomis ir lietuvių
kalba.