Valstybinė lietuvių kalbos komisija

LIETUVIŲ BENDRINĖ KALBA

Bendrinė kalba, kaip sąmoningai tvarkomas ir įvairius visuomenės bendravimo bei kultūros
poreikius tenkinantis reiškinys, yra priešybė tarmėms ir socialiniams dialektams, kurie rutuliojasi
stichiškai ir tarnauja tik tam tikriems visuomenės sluoksniams. Kad galėtų egzistuoti ir visapusiškai
tenkinti šiuolaikinės informacinės visuomenės poreikius, bendrinė kalba turi būti ne tik sistemiška,
pastovi, bet ir funkciškai diferencijuota, distinktyvi (turinti pakankamą skiriamųjų raiškos
priemonių kiekį) bei ekonomiška.

Kalbos sistemiškumas yra kintamas reiškinys, turintis vidinių prieštaravimų. Kadangi kalbos
sistemą sudaro nuolat tarpusavy sąveikaujantys posistemiai, vienu požiūriu nesisteminis reiškinys
gali būti reguliarus kitu atžvilgiu. Sakydami, kad kalba pastovi, gerai suprantame, – nors ir pamažu,
ji kinta, tačiau to kitimo vienos kartos žmonės paprastai nepastebi. Šiems prieštaravimams įveikti
būtina apgalvota bendrinės kalbos tvarkybos strategija, suderinti normų kodifikacijos kriterijai.

Bendrinė lietuvių kalba yra susidariusi pietinių vakarų aukštaičių tarmės pamatu. Ypač tai
akivaizdžiai matyti iš fonetikos ir kirčiavimo, taip pat morfologijos, iš dalies ir sintaksės. Tačiau
akivaizdu ir tai, kad dabartinė bendrinė kalba, ypač jos leksika, yra gerokai nutolusi nuo pamatinės
tarmės ir rutuliojasi vis daugiau remdamasi savo pačios vartosenos polinkiais. Todėl nuosekliai,
sistemingai besiplėtojanti bendrinės kalbos vartosena, jau turinti šimtametę tradiciją, laikytina
pagrindiniu bendrinės kalbos normų šaltiniu. Tarmės, kaip tradicinis gyvosios kalbos etalonas, yra
kitas neišsenkantis bendrinės kalbos normų šaltinis, pirmiausia tada, kai kodifikuojant taikomas
autentiškos vartosenos kriterijus.

Kalbos tvarkyba, kaip ir bet kuri kita visuomenės veikla, vadovaujasi visuomeninio tikslingumo
principu: priimtina tai, kas tikslinga, reikalinga visai kalbinei visuomenei ar tam tikrai jos daliai, kas
susiję su viešąja vartosena (pagal tai, kokią visuomenės dalį apima, bendrinės kalbos normos
skirstomos į bendrąsias ir dalines). Bendrinės kalbos tvarkyba yra apgalvota ir nuolatinė veikla,
turinti iš Jono Jablonskio ir „Gimtosios kalbos“ einančias tradicijas. Paprastai ji prasideda tada, kai
iš kelių faktų reikia atrinkti vieną, tinkamiausią, arba naujam reiškiniui prireikia žodžio, naujai
sąvokai – termino. Kalbą kuria tauta, o kalbininkai tvarko tos kūrybos rezultatus. Bendrinės kalbos
tvarkybos strategija ir normų kodifikacijos kriterijai natūraliai išplaukia iš tvarkomosios veiklos
pobūdžio ir bendrinės kalbos esminių savybių. Labai svarbu dėl šių kriterijų sutarti ir jų laikytis –
tai laiduotų kalbos tvarkybos veiksmingumą ir sėkmę.

Kalbos sistemiškumas suponuoja taisyklingumo kriterijų, turintį aiškią tradiciją: kodifikuojamas

reiškinys turi būti taisyklingas, t.y. neprieštarauti bendrinės kalbos sistemai plačiąja prasme, pritapti
prie kurio nors posistemio. Su kalbos sistemiškumu iš dalies susijęs grynumo kriterijus, nes
svetimybių perkrauta kalba praranda dalį sistemiškumo, darosi nevienalytė, vis mažiau bepanaudoja
savo vidines, ypač darybos, išgales, netenka tautinio prestižo. Skolinys vartotinas tada, kai nėra arba
neįmanoma pasidaryti jam atitikmens ar pakaito.

Su kalbos sistemiškumu susijęs kodifikacijos praktikai labai svarbus lankstaus pastovumo

kriterijus, kuriuo remiantis viešojoje bendrinės kalbos vartosenoje įteisinami paplitę ir bendrinės
kalbos sistemai neprieštaraujantys normos variantai. Tai įgalina sumažinti prieštaravimą tarp kalbos
tradiciškumo ir naujoviškumo, laiduoja kalbos augimą ir tobulėjimą. Tačiau atskirų kalbos lygmenų
variantai toleruotini nevienodu mastu. Tam tikroms kalbos sritims, pavyzdžiui, fonologinei
sistemai, terminijai, vietovardžiams, pageidautinas griežtas standartas. Terminų kūrėjai ir
tvarkytojai vadovaujasi terminų bei sąvokų sistemų kūrimo ir aprobavimo principais, taip pat
specialiais tarptautiniais kodeksais ir standartais; asmenvardžių kodifikacija susiduria su
ekstralingvistinėmis kliūtimis, kurios gali būti pašalinamos tik teisiniu keliu. Tai specifinės
kodifikacijos požiūriu sritys.

Iš bendrinės kalbos funkcinės diferenciacijos plaukia funkcinės sklaidos kriterijus. Juo remiantis
įteisinami funkciniai stiliai ir neutralizuojamas prieštaravimas tarp bendrosios ir dalinės normos.
Pavyzdžiui, tiek mokslinis, tiek grožinis stilius remiasi tomis pačiomis bendrosiomis normomis,
tačiau moksliniuose tekstuose vartojama gerokai daugiau terminų, tarptautinių žodžių, vengiama
emocingumo bei vaizdingumo.

Siekis, kad bendrinė kalba būtų distinktyvi ir ekonomiška, suponuoja kalbos distinktyvumo ir
ekonomijos kriterijus. Iš konkuruojančių ar galimų variantų pasirenkami tie, kurie geriau skiriasi
nuo kitų to paties lygmens reiškinių ir, kai kitos sąlygos vienodos, tą patį turinį leidžia perteikti
trumpiau. Šių kriterijų taikymas rodo kodifikacijos brandą. Visuomeninio tikslingumo principas
neleidžia atmesti tokių išplitusių naujovių, kurios ne griauna, o plečia kalbos sistemos ribas. Tokių
reiškinių kodifikavimas turi būti svarstomas ir vertinamas atsižvelgiant į viešąją bendrinės kalbos
vartoseną. Bendrinės kalbos vartosenoje visuotinai ar kone visuotinai išplitę dalykai yra rimtas
signalas tikslinti jų kodifikaciją.

Kiti kodifikacijos kriterijai – kalbos gyvumas, estetiškumas, aiškumas ir pan., yra taikytini
atskiriems funkciniams stiliams, kai pagrindinių kriterijų nepakanka tinkamiausiam variantui
atrinkti. Autentiškos vartosenos kriterijų įprasta taikyti norminant vardyną.

Kalbos reiškinių kodifikavimą galima įsivaizduoti maždaug taip. Pirmiausia visuomeninio

tikslingumo principą atitinkantys faktai įvertinami taisyklingumo požiūriu, po to – grynumo,
distinktyvumo, ekonomijos ir lankstaus pastovumo kriterijais. Remiantis funkcine sklaida, dar
galima pasitelkti gyvumo, estetiškumo, aiškumo ir autentiškos vartosenos kriterijus. Atidėtų į šalį
reiškinių likimą galutinai turėtų išspręsti viešoji bendrinės kalbos vartosena, į kurią ypač
atsižvelgtina, kai kodifikuotos normos niekaip neprigyja ir kodifikaciją nori nenori tenka koreguoti.

Kalbos kultūros darbe būtina skirti didžiąsias kalbos klaidas – faktus, kurių niekaip negalima
pateisinti bendrinės kalbos sistema, ir kodifikacijos pažeidimus. Į pastaruosius reikia žiūrėti
pakančiau. Griežtesnės kodifikacijos reikalavimai taikytini prestižinei (idealiajai) bendrinės kalbos
formai. Griežta kodifikacija reikalinga rašybai – čia nepageidautini kaitaliojimai ir gretybės.
Skyryboje galimas saikingas variantiškumas. Kalbos klaidų ir normos pažeidimų negalima painioti
su normos variantais.

Kad bendrinės kalbos kodifikacijos kriterijų būtų laikomasi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, ir
kad būtų laiduojamas normų pastovumas, normos turi būti juridiškai įteisintos. Kodifikuota norma
keistina tik per variantus. Pavyzdžiui, teikiant naujus variantus, kaip pagrindinė nurodytina
ankstesnė kodifikuota forma – anksčiau teikti variantai prireikus gali būti sukeičiami vietomis.
Vėliau antrosios gretybės galima ir atsisakyti, bet tik įsitikinus, kad ji retai bevartojama.