ARISTOTELIS "POETIKA"

Aristotelis- žymiausias graikų filosofas, Platono mokinys, apie 335 m. p. m. e.

Atėnuose įsteigė savo mokyklą "Likėjų".

POETIKA (I.)

Poeziją Aristotelis supranta plačiąja prasme - tai grožinė literatūra .

Aristotelis teigia, kad imitaciniam menui (jį jis apibrėžia ne tik kaip kopijavimą,
bet kūrybinį procesą) priklauso: epinis ir traginis kūriniai, komedija ir
ditirambas, didžioji fleitos ir kitaros muzikos dalis. Jie skiriasi vienas nuo kito
trim atžvilgiais:

1. imituoja arba skirtingomis priemonėmis

2. imituoja skirtingus objektus
3. imituoja skirtingu būdu.

Aristotelis teigia, kad yra tokių meno rūšių, kurios naudojasi visomis
kūrybinėmis priemonėmis: ritmu, melodija ir metru. Tai: ditirambinė poezija,
nomai, tragedija ir komedija. Tik dvi pirmosios šiomis priemonėmis naudojasi
ištisai, o likusios- atskirose dalyse.

(II)

Menininkai imituoja VEIKIANČIUS ŽMONES, todėl tie žmonės būtinai turi būti
geri arba blogi. Visų žmonių charakterius sudaro YDA IR DORYBĖ. Dėl to poetai
savo veikėjus sukuria arba geresnius už mus, arba blogesnius, arba panašius į
mus.

Pvz. Homeris imituoja geresnius žmones, Kleofonas- panašius į mus, o

Hegemonas Tasietis (pirmasis parodijų rašytojas)- blogesnius.

KOMEDIJA- SIEKIA IMITUOTI BLOGESNIUS ŽMONES

TRAGEDIJA- SIEKIA IMITUOTI GERESNIUS ŽMONES NEGU NŪDIENIAI.

(III)

Imituoti objektus taip pat galima PASAKOJANT arba parodant visus veikėjus
aktyviai veikiančius.
IMITACINIAME MENE YRA TRYS SKIRTUMAI:
1. PRIEMONIŲ
2. OBJEKTO
3. BŪDO

(IV)

Poezijai pradžią davė dvi priežastys. Viena iš jų- pamėgdžiojimas. Kiekvienam iš

mūsų tai teikia malonumą, be to mums malonu ir gera žiūrėti į paveikslus, kur
yra kažkas pamėgdžiota. Mums įdomu tyrinėti, filosofuoti,mokytis. Kadangi
mėgdžiojimas mūsų prigimtyje slypi kaip ir melodija arba ritmas, žmonės jį vystė
ir savo improvizacijomis davė pradžią poezijai.

Poezija susiskirstė pagal poetų charakterių būdingas savybes:

a) rimti poetai ėmė imituoti kilnius veiksmus ir lygiai tokius pat žmones; kūrė
himnus, panegirikas;
b) menki poetai imitavo blogų žmonių veiksmus. Kūrė pašaipias eiles.

Atsirado atitinkamas metras JAMBAS, todėl ir dabar poezija vadinama jambine,

nes tą metrą poetai naudojo norėdami pašiepti vienas kitą.

ŽYMIAUSIAS KILNIOSIOS POEZIJOS KŪRĖJAS- HOMERAS. Pirmasis išryškino

pagr. komedijos bruožus, sudramatinamas ne pašaipą, o juoką.

Taigi, kai pasirodė tragedija ir komedija, poetai pagal savo prigimtį rinkosi vieną
iš dviejų poezijos rūšių. Iš jambikų virto poetais komikais, o iš epikų- poetais
tragikais.

Tragedijos, kaip ir komedijos kilmė yra improvizacijos.

Eschilas buvo pirmasis, kuris padidino aktorių skaičių nuo vieno iki dviejų,
sumažino choro reikšmę ir svarbiausią vaidmenį suteikė dialogui.

(V)

Komedija, kad ir morališkai blogesnių žmonių imitacija, savo charakterių

blogybėmis negali peržengti juokingumo ribų. Juokingumas yra bjaurumo dalelė.
Juokingumas yra tam tikras trūkumas ir toks bjaurumas, kuris neteikia skausmo.

Mintis kurti fabulas komedijoje priklauso EPICHARMUI ir FORMIDUI.

Fabula (lot. fabula – pasakojimas) – literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma,

susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.
Epo kūrinys ir tragedija yra panašūs tik tuo, kad jie abu parašyti metrine forma ir
imituoja kilnius žmones, tačiau:

epo kūrinys turi vienos rūšies metrą ir naudoja pasakojimo formą.

Be to, epas ir tragedija skiriasi ir veiksmo ilgumu- tragedija stengiasi, kad veiksmas
įvyktų per vieną dieną, o epo kūrinio laikas- neribotas.

(VI)

TRAGEDIJA- KŪRINYS, KURIS IMITUOJA UŽBAIGTĄ IR KILNŲ TAM TIKROS APIMTIES

VEIKSMĄ, APRAŠYTĄ DAILIA KALBA, SKIRTINGA KIEKVIENOJE KŪRINIO DALYJE. TAI
YRA KŪRINYS, KURĮ VEIKĖJAI VAIDINA, O NE PASAKOJA. TAI KŪRINYS, KURIS
SUŽADINA GAILESTĮ IR BAIMĘ.

Tragedija imituoja veiksmą, kurį kurią tam tikri veikėjai,o jie turi charakterius. Iš to
išplaukia, kad yra dvi veiksmų priežastys: mąstymas ir charakteris.

Mąstymu Aristotelis laiko visas priemones, kuriomis veikėjai pasinaudoja, įrodinėdami

kokią nors tiesą arba išreikšdami savo nuomonę.

KIEKVIENOJE TRAGEDIJOJE TURI BŪTI ŠEŠIOS SUDEDAMOSIOS DALYS: FABULA

(imitacijos būdas) CHARAKTERIAI, MĄSTYMAS (imitacijos priemonės) SCENOS
REIKMENYS, KALBA(svarbiausia- giesmė) IR MUZIKINĖ KOMPOZICIJA (imitacijos
objektas)

Svarbiausia iš dalių yra FABULA (įvykių jungtis), kadangi tragedija yra ne žmonių, o jų
veiklos ir gyvenimo, laimės ir nelaimės imitacija.
Laimė ir nelaimė yra susijusi su veikla;
gyvenimo tiklas- veikimo būdas.

Veiksmai yra fabula- jie tampa tragedijos tikslu, o jis yra visų svarbiausias dalykas. .

BE VEIKSMO TRAGEDIJOS BŪTI NEGALI. Fabula yra tragedijos pagrindas ir siela,

charakteriai lieka antroje vietoje.

(VII)

Dar kartą: TRAGEDIJA- TAI UŽBAIGTO IR VISO VEIKSMO, TURINČIO TAM TIKRĄ
APIMTĮ, IMITACIJA. tragedija turi pradžią, vidurį ir pabaigą.

Fabuloms, kaip teigia Aristotelis, reikalingas toks dydis, kad jį įsimintume. Apimtis
nustatoma atsižvelgiant į pačio dalyko esmę. Fabula turi būti tokios apimties, kurios
rėmuose galėtų įvykti pasikeitimas į laimę iš nelaimės arba atvirkščiai.

(VIII)
Fabuloje turi būti vieningas ir užbaigtas veiksmas. Fabulų dalys tarp savęs turi būti taip
susijusios, kad sukeičiant jas ar pašalinant kurią nors iš jų, suritų visas kūrinys.

(IX)

Tikrasis poeto uždavinys nėra tik pasakoti apie tai,kas vyko iš tikrųjų, bet apie tai ,kas
galėtų įvykti ir kas yra galima pagal tikimybę.

Istorikas ir poetas skiriasi ne tuo,kad vienas rašo eilėmis, o kitas proza. Istorikas
pasakoja apie įvykius, kurie tikrai buvo, o antrasis apie įvykius, kurie galėtų būti. Todėl
poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją, nes ji labiau atskleidžia bendruosius
dėsningumus, o istorija- pavienius įvykius.

Komedijoje poetai savo veikėjams suteikia atsitiktinius vardus, nepritaikydami jų

individualiems žmonėms. Tragedijoje- priešingai. Čia yra minimi tikrai buvusių žmonių
vardai. Vis dėlto yra ir tokių tragedijų, kur praktiškai visi vardai pramanyti. Pvz.:
Agatono "Antė".

Poetas turi būti daugiau fabulos negu metro kūrėjas, nes jis yra poetas imitacijos dėka, o
imituoja veiksmus.

Epizodinės fabulos, pasak Aristotelio, yra blogiausios- čia epizodai eina vienas po kito,
nesusieti nei tikimybės, nei būtinybės. Tokios fabulos yra kuriamos menkų poetų.

Tragedija- tai imitacija ne tik užbaigto veiksmo, bet ir tokio, kuris sukelia baimę, gailestį,
o šios aistros ypač pasireiškia, kai įvykiai pasireiškia netikėtai (kai pvz Mitijo statula
Arge užgriuvo Mitijo žudiką ir jį krisdama užmušė)

(XX)

Yra paprastos ir sudėtinės fabulos. Paprastos susidaro iš nenutrūkstamo ir vieningo

veiksmo, kurio pasikeitimas įvyksta be peripetijos. Sudėtinis veiksmas yra toks, kuriame
pasikeitimas vyksta su peripetija arba ir su atpažinimu. Bet šie abu įvykiai turi
išsirutulioti iš ankstesnių įvykių.

(XI)

Peripetija yra veiksmo pasikeitimas visiškai priešinga kryptimi. Pvz Edipe atvyksta
pasiuntinys, tikėdamasis nudžiuginti Edipą ir išvaduoti jį iš baimės, kilusios dėl motinos,
bet, pasisakęs,kas jis, susilaukė visai priešingų rezultatų. Čia yra atpažinimas lydimas
peripetijos.
Daiktas taip pat turi atpažinimą. Atpažinimas, lydimas peripetijos, sukels baimę ir
gailestį, tokių veiksmų imitacija ir yra tragedija.

Patetinis įvykis- tai veiksmas, lydimas mirties ir kančių, pavyzdžiui, žudymai žiūrovų
akivaizdoje, didužiulių kančių atvejai, sužeidimai ir k.t.

(XII)

Tragediją sudaro šios dalys: PROLOGAS, EPIZODAS, EKSODAS, CHORO GIESMĖ (parodas
ir stasimas). Šios dalys yra bendros visoms dramoms, o aktorių giesmės ir raudos
("komai") būdingos tik tragedijai.

Prologas- tobulai išvystyta tragedijos dalis prieš choro įėjimą;

Epizodas- tobulai išvystyta tragedijos dalis tarp choro giesmių;
Eksodas- tobulai išvystita tragedijos dalis, po kurios nebūna choro giesmės;
Iš choro giesmių parodas- pirmoji tobulai išvystita choro partija;
stasimas- choro giesmė, neturinti nei anapestinių, nei trochėjinių eilučių
"komas"- raudų giesmė, kurią vienu metu atlieka ir choras, ir aktoriai.

(XIII)

Griežčiausios tragedijos kompozicija turi būti SUDĖTINĖ.

Tikra tragedija turi kelti baimę ir gailestį.

Veikėjas neturi būti nei labai blogas, nei labai geras. Jis turi būti įprastas žmogus-
nei labai geras, nei labai blogas, kuris padarė keletą klaidų ir būtent dėl jų
pakliuvo į nelaimę,nors kadaise buvo didžiai gerbiamas.

Gerai sukurtoje fabuloje likimas turi keistis iš laimės į nelaimę, toks pasikeitimas
turi būti dėl didelės HEROJAUS klaidos.

(XVI)

Baimė ir gailestis gali būti sukeliami sceninėmis priemonėmis, taip pat ir pačių įvykių
išdėstymu. Pastarasis yra gero poeto privalumas. Tikra fabula turi būti sukurta taip,kad
žmogus, nematydamas, o tik girdėadmas pasakojamą, pajustų šiurpulį, gailestį.

Įvykiai,kurie gali sukelti baimę, gailestį:

a. tokius veiksmus turi vykdyti draugai, priešai arba žmonės, kurie vienas kitam
abejingi- nei priešai, nei draugai; (pvz: brolis žudo brolį, motina- sūnų)

(XV)

Svarstydami charakterius, turime atsižvelgti į keturias jų ypatybes. Pirmas ir

svarbiausias reikalavimas- SIEKTI TAURUMO. Charakteris bus taurus, kai veiksmai bus
tokie patys.
Aristotelis teigia, kad net moteris turi charakterį, nors yra menkas padaras.

Antroji charakterio ypatybė- atitikimas. Galima suvaidinti vyrišką charakterį, bet

moteriai netinka vyriškas drąsumas ir rūstumas.

Trečioji- panašumas į tradicinį asmenį.

Ketvirtoji- nuoseklumas.

Fabulos atomazga turi kilti iš charakterio veiksmų, be dievų įsikišimo.

TRAGEDIJA- GERESNIŲ UŽ MUS ŽMONIŲ IMITACIJA.

Poetas ir rūsčius, kvailus žmones turi imituoti tauriais.

(XVI)

Atpažinimo rūšys:
1. atpažinimas iš išorinių ženklų (Odisėją atpažino iš jo rando)
2. to paties poeto sugalvoti atpažinimai. Pvz Orestas pats pasistengia,kad jį atpažintų;
3. ši rūšis kyla iš prisiminimo, kai veikėjas, pamatęs tam tikrą daiktą, labai susijaudina ir
tokiu būdu atpažįstamas
4. kyla iš silogizmo. pvz: tai buvo Choeforose, kur silogizmas toks: yra atvykęs jaunuolis,
panašus į mane, o panašus negali būti niekas kitas, kaip tik Orestas, taigi jis ir yra
atvykęs;
5. sudėtinis atpažinimo būdas, susijęs su klaidingu publikos sprendimu. Pvz Odisėjas
tvirtina, kad jis vienintelis gali atpažinti lanką, kurio nėra matęs, o publika įsitikinusi,
kad jis to lanko neatpažins ir taip padaro klaidingą sprendimą.

Geriausias atpažinimo atvejis yra tas,kuris išplaukia iš pačių įvykių. Tokie įvykiai neturi
dirbtinumo.

(XVII)

Kuriant fabulas reikia kiek galima ryškiau įsivaizduoti visas situacijas, nes tik pats
dalyvaudamas poetas nieko nepraleis, kas suderinta.

Kurti poeziją dera žmonėms, turintiems įgimtą talentą, o ne laukiantiems įkvėpimo,

kadangi pirmieji sugeba lanksčiai persikūnyti į savo veikėjų vaidmenis.

Poetas, kuriantis fabulą, pirmiausia turi apmesti bendrąjį planą ir tik po to jungti
epizodus, t.y juos išvystyti. Būtina, kad epizodai jungtųsi su pagrindiniu veiksmu.

(XVIII)

Kiekviena tragedija susideda iš užuomazgos ir atomazgos. Užuomazgą sudaro įvykiai,

esą dažniausiai už tragedijos ribų. Užuomazga- tragedijos dalis, kuri tęsiasi nuo pradžios
ligi veiksmo ribos, nuo kurios įvyksta pasikeitimas į laimę arba nelaimę.
Atomazga- tai tragedijos dalis nuo pasikeitimo (į laimę ar nelaimę) iki galo.

TRAGEDIJOS RŪŠYS (4 rūšys,tiek pat ir tragedijos dalių):

1. sudėtinė tragedija (peripetija ir atpažinimas)
2. patetinė tragedija
3. etinė tragedija
4. stebuklų tragedija

NEGALIMA KURTI TRAGEDIJOS SU EPINE KOMPOZICIJA. Epinė kompozicija apima daug

fabulų.

CHORĄ POETAS TURI LAIKYTI TARSI VIENĄ IŠ SAVO VEIKĖJŲ. Pirmasis įterptines
giesmes įvedė Agatonas.

(XIX)

Mąstymui priklauso tai,kas turi būti išreikšta žodžiu, o jo atskiri uždaviniai- įrodyti,
atmesti kitokią nuomonę, sukelti aistras, pavyzdžiui, gailestį, baimę, pyktį.

Skirtumas tarp retorikos ir dramos toks,kad dramoje minėtosios mąstymo formos turi
išryškėti ir be žodžių, o retorikoje visa tai turi pasiekti kalbantysis asmuo ir kasd tai
būtų jo kalbos rezultatas.

(XX)

Vardina visas kalbos dalis ir jas aiškina. : raidė, skiemuo, jungtukas, artikelis, vardas,
veiksmažodis, linksnis, sakinys.

(XXI)

Vieni vardai yra paprasti, o kiti- sudėtiniai. Paprastu vardu Aristotelis laiko tokį, kuris
nėra sudėtas iš dalių, turinčių savo reikšmę. Galimas ir trigubas, ir keturgubas ir etc
vardas.

Kiekvienas vardas yr aarba tarminis, arba metafora, arba puošmeninis žodis, arba
naujadaras, arba ištęstinis, trumpintinis arba pakeistasis.

Pagrindinis žodis- visų mūsų vartojamas žodis.

Tarminis žodis- toks, kurį vartoja tik kai kurie žmonės.

Metafora- tai žodžio, reiškiančio vieną daiktą, perkėlimas į kitą daiktą. Perkeliama arba
iš giminės į rūšį, arba iš rūšies į giminę, arba iš rūšies į rūšį, arba pagal analogiją.
Perkėlimas iš rūšies į giminę: dešimtį tūkstančių žygių Odisėjas atliko. reiškia: "daug".
Perkėlimas iš rūšies į rūšį: jo gyvybę vario kardu išsėmė- norėta pasakyti "nukirsti".
Kartais prie metaforos prisideda ir tas žodis, kuriam priklauso jį pakeitusi metafora.
Toks pats santykis yra tarp taurės ir Dioniso arba tarp skydo ir Arėjo. Tad poetas galės
pasakyti apie taurę, kad ji yra "Dioniso skydas", o apie skydą, kad jis "Arėjo taurė".

(XXII)

Geros poetinės kalbos privalumas yra aiškumas ir kilnumas. Jei kalboje naudojame
metaforas, prailginimus ir nenaudojame daug barbarizmų bei tarminių žodžių, kalba
tampa kilnesnė. Tačiau jeigu vartosime vien tik tokius išsireiškimus, kalba bus it mįslė,
net taps juokinga.

Kurti metafonas reiškia įžvelgti daiktų panašumus.

Sudėtiniai žodžiai tinka ditirambams;

tarmybės- herojinei poezijai;
metaforos- jambiniam trimetrui (tragedijai)

Žodžiu, o tragedija yra meno rūšis, kurioje imitacija atliekama pasinaudojant veiksmu.

(XXIII)

Pasakojamoji poezija neturi būti panaši į istorinį pasakojimą.

(XXIV)