NAUJOJI

V •

Nubuskite ir siekite savo tikslų

Eckhart Tolle
„Šios akimirkos jėgos “ autorius
 Eckhart Tolle

NAUJOJI
V •

Nubuskite ir siekite savo tikslų

M ija I b a
U D K 1 5 9 .9 Versta iš leidinio:
T o -4 5 F,( '.KMART T O L L E
A new earth :
.ivv.ikcning to y our life’s purpose
( A pyilgiu A) l t khart 'lolle, 2005

I S B N 9 7 8 - 0 - 4 5 2 - 2 89 9 6 - 3

Iš anglų k. veriė
Rasa Sem iodenė, T adas Jurevičius ir A ndrius R ondom anskis

N eturint raštiško autorinių teisių turėtojo leidim o, šią knygą dau ­

ginti bet kokiom is priem onėm is ir platinti draudžiam a.

© Leidykla „M ijalba", 2010

© Vertimas į lietuvių kalbą:
Rasa Semiotienė,
Tadas Jurevičius,
IS B N 978-9955-599-94-4 Andrius Rondom anskis, 2010
 TURINYS

I S K Y R IU S . Ž M O G A U S S Ą M O N Ė S S U Ž Y D Ė JI M A S 9
Pradžia .................................................................................................. 9
Šios knygos tikslas .............................................................................. 11
Paveldėtoji disfunkcija ..................................................................... 13
N au jo jo sąm onin gu m o atsiradim as ............................................ 16
D vasingum as ir religija .................................................................... 18
V irsm o būtinybė ............................................................................... 20
N au jasis dangus ir n aujoji žemė ................................................... 22

II S K Y R IU S . E G O : D A B A R T IN Ė Ž M O N I JO S B Ū K L Ė .... 23
Iliuzinis „aš“ ...................... 24
Balsas galvoje ...................................................................................... 2 6
E go turinys ir struktūra ................................................................... 28
Susitapatinim as su daiktais ............................................................ 29
Pam estas žiedas .................................................................................. 31
N uosavybės iliuzija ........................................................................... 33
Troškim as turėti daugiau ............................................................... 36
Susitapatinim as su kūnu ................................................................. 38
V idinio kūno pajautim as ................................................................ 39
Buvim o užm iršim as .......................................................................... 41
N u o D ekarto klaidos iki Sartro įžvalgos .................................... 41
N epap rasta ram ybė ........................................................................... 4 2

III S K Y R IU S . E G O Š E R D IS ............................................................ 4 4
N usisk u n d im ai ir pasipiktinim as ................................................. 45
Reaktyvum as ir nuoskaudos .......................................................... 4 7
Teisieji ir neteisieji ............................................................................. 48
Iliuzijos gynim as ............................................................................... 49
T iesa: santykinė ar absoliuti? ......................................................... 50
Ego nėra asm eniškas ......................................................................... 52
K aras ir m ąstym o m odelis .............................................................. 53
6 NAUJOJI / I M I

K o siekiam e: ramybės ar dram os? .............................................. 54

U ž ego ribų: tikroji tapatybė ......................................................... 55
V isos konstrukcijos netvirtos ....................................................... 56
E go pranašum o siekis ..................................................................... 57
E go ir šlovė ........................................................................................ 58

IV S K Y R 1 U S. VA I O M E N Y S 1R E G O V EI D Al ....................... 60
U žpuolikai, aukos, meilužiai ....................................................... 61
Apibrėžim ai ir ribos ......................................................................... 62
Įsijautim as į vaidm enis ................................................................... 63
Laikini vaidm enys ............................................................................ 65
V ienuolis prakaituotais delnais ................................................... 66
L aim ingo žm ogaus vaidm uo ir tikra laim ė .............................. 66
Tėvystė ir m otinystė: vaidm uo ar funkcija? ............................ 67
Sąm on in ga kančia ............................................................................ 70
Sąm on in ga tėvystė ir m otinystė .................................................. 71
Vaiko atpažinim as ............................................................................ 72
V aidm enų atsisakym as ................................................................... 73
Patologinis ego .................................................................................. 75
N elaim in gu m o fonas ...................................................................... 76
Laim ės paslaptis ............................................................................... 78
Patologinės ego form os ................................................................. 80
D arbas su ego ir be ego ................................................................. 82
E go ir liga ........................................................................................... 83
Kolektyvinis ego ............................................................................... 84
N epan eigiam as nem irtingum o įrodym as ................................ 85

V S K Y R IU S . S K A U S M O K Ū N A S ............................................... 87
E m ocijų gim im as ............................................................................. 88
E m ocijos ir ego ................................................................................. 90
A ntis su žm ogaus protu ................................................................. 92
Praeities našta .................................................................................... 93
Individualus ir kolektyvinis skausm as ....................................... 94
K aip skausm o kūnas atsinaujina ................................................. 96
K aip skausm o kūnas m aitinasi m intim is ................................. 97
 TURINYS 7

K aip skausm o kūnas m aitinasi gyvenim o dram om is .......... 98

D idelis skausm o kūnas .................................................................. 100
Pram ogos, žiniasklaida ir skausm o kūnas ................................ 101
Kolektyvinis m oterų skausm o kūnas ............................ 102
N acijų ir rasių skausm o kūnai .................................................... 104

V I S K Y R IU S . IŠ S IL A IS V IN IM A S ............................................... 106
Buvim as .............................................................................................. 108
Skausm o kūno sugrįžim as ............................................................ 110
V aikų skausm o kūnas .................................................................... 111
N elaim in gum as ............................................................................... 113
Tapatybės su skausm o kūn u nutraukim as .............................. 114
Žadikliai ............................................................................................. 116
Skausm o kūnas ir pabudim as ...................................................... 118
Išsilaisvinim as iš skausm o kūno ................................................. 119
*

V II S K Y R IU S . SA V ĘS P A Ž IN IM A S ............................................ 121
M enam asis „aš“ ................................................................................. 122
G au sa .................................................................................................. 123
Savęs pažinim as ir žinios apie save ............................................. 125
C haosas ir aukštesnioji tvarka ................................................... 126
G ėris ir blogis .................................................................................. 127
N esipriešinim as įvykiam s ............................................................. 129
Štai kaip? ............................................................................................ 129
E go ir ši akim irka ............................................................................ 130
Laiko paradoksas ............................................................................. 133
Laiko pašalinim as ............................................................................ 134
Sapnu otojas ir sapnas ..................................................................... 135
A pribojim ų peržengim as ............................................................... 136
B uvim o džiaugsm as ........................................................................ 138
E go sum ažinim as ............................................................................. 139
K aip išorėje, taip ir viduje ............................................................ 141

V III S K Y R IU S . V ID IN Ė S E R D V Ė S R A D I M A S ..................... 144

O b jek tų sąm onė ir erdvės sąm onė ............................................. 146
K ritim as žem iau m inčių ir pakilim as virš jų 147
8 NAUJOJI ŽEMĖ

Televizija ............................................................................................ 148

V idinės erdvės atpažinim as ........................................................ 150
A r girdi, kaip teka kalnų upelis? ................................................ 152
Patys geriausi veiksm ai ................................................................. 153
Suvokim as be vardų ...................................................................... 153
K as tas, kuris patiria? .................................................................... 155
Kvėpavim as ....................................................................................... 156
Priklausom ybės ............................................................................... 158
V idinio kūno suvokim as .............................................................. 159
Vidinė ir išorinė erdvė ................................................................... 160
K aip pastebėti protarpius ............................................................ 162
Savęs radim as ir praradim as ....................................................... 163
Tyla ..................................................................................................... 164

IX S K Y R IU S . V I D I N I S T IK S L A S .............................................. 165
Pabudim as ........................................................................................ 166
D ialogas apie vidinį tikslą ........................................................... 168

X S K Y R IU S . N A U JO JI Ž E M Ė ...................................................... 179
T ru m pa jū sų gyvenim o istorija .................................................. 180
Pabudim as ir grįžtam asis judėjim as ......................................... 181
Pabudim as ir išeinam asis ju dėjim as ......................................... 184
Sąm onė ............................................................................................... 186
Budrus veikim as ............................................................................. 187
Trys budraus veikim o m odalum ai ............................................ 188
Priėm im as .......................................................................................... 189
Pasitenkinim as ................................................................................. 189
Entuziazm as .................................................................................... 192
D ažn io puoselėtojai ...................................................................... 195
N au jo ji žemė — ne utopija ........................................................... 196

A P IE A U T O R I Ų ................................................................................. 197
 I SKYRIUS

ŽMOGAUS SĄMONĖS
SUŽYDĖJIMAS

Pradžia
Prieš 114 m ilijon ų m etų, vieną rytą patekėjus saulei, Žem ės pla­
netoje pražydo pirm oji gėlė. Ji iškleidė žiedą, kad priim tų į save
šviesos spindulius. Šiuo didingu įvykiu prasidėjo evoliucinė auga­
lų transform acija. A ugalai dengė Ž em ės paviršių jau dau g m ilijon ų
m etų. Pirm oji gėlė turbūt gyveno trum pai, o gėlės apskritai dar ilgai
buvo retas ir izoliuotas reiškinys, nes sąlygos jo m s buvo nepalan­
kios. Tačiau vieną dieną gam ta peržengė lem tingą ribą, ir visą plane­
tą užliejo spalvų bei arom atų vandenynas. Taip įvykiai b ū tų atrodę,
jei ju os b ū tų liudijęs sąm oningas stebėtojas.
G erokai vėliau tie delikatus ir arom atingi augalai, kuriuos mes
pavadinom e gėlėm is, suvaidino esm inį vaidm enį kitos biologinės
rūšies evoliucijoje. T a kita rūšis — tai žm ogus. Ž m onės, kai jų
sąm onė pakankam ai išsivystė, gėlėm is susižavėjo, gėlės juos ėmė
traukti. G ėlės tikriausiai buvo pirm as dalykas, kurį žm onės ėmė
vertinti ne praktiniais sum etim ais juk jos nebuvo būtina žm onių
išlikim o sąlyga. G ėlės įkvėpė nesuskaičiuojam ą gausybę dailininkų,
poetų ir m istikų. N et Jėzus liepė žm onėm s kontem pliuoti gėles ir
m okytis iš jų, kaip dera gyventi. O Buda, kaip skelbia viena legenda,
kartą pasakė „nebylų pam okslą" - jis iškėlė į viršų gėlę ir įsm eigė į ją
žvilgsnį. Po akim irkos vienas sekėjas, vienuolis, vardu M ahakasjapa,
pradėjo šypsotis. Jis buvo vienintelis, kuris, pasak legendos, suprato
pam okslą. Ta šypsena (kitaip sakant, supratim as) keliavo per dvi­
dešim t aštuon ių kartų m okytojus ir galų gale tapo dzenbudizm o
šaltiniu.
R egėdam i gėlių grožį, žm onės galėjo žvilgtelėti į savo prigim tį, ku­
rios esm inė savybė taip pat yra grožis. Tas žvilgsnis buvo nepaprastai
10 NAUJOJI ŽEMĖ

svarbus ž m o g au s sąm o n ė s e voliu cijos įvykis. Iš jo kilo d žiau g sm as

ir m eilė. G ėlės savo fo rm a išreiškia visiškai b efo rm ę a u k ščiau sią ir
sak raliau sią m ū sų pačių esybės asp ek tą. K fem eriškcsnės ir delikates-
nės nei au g alai, iš ku rių jos evoliu cio n av o, gėlės yra tarsi k ito s bū ties
erdvės žin ian ešiai, tiltas tarp fizinių fo rm ų ir b e fo rm io p asau lio . Jų
kvap as - tai d v asio s d velksm as. Jei žodį „n u šv itim a s" p av arto tu m e
platesn e p rasm e , g alė tu m e pasak y ti, k ad gėlės yra n ušvitę augalai.
Tas pasakytina apie visas gyvybės form as: m ineralus, augalus, gy­
vūnus, žm ones. V isų jų atstovai gali patirti nušvitim ą. Tačiau tai
įvyksta labai retai - nušvitim as yra daugiau nei evoliucinis žingsnis.
Tai netgi yra evoliucinio vientisum o pertraukim as, šuolis į visai kitą
būties lygm enį, kuriam e m aterialusis pradas turi kur kas menkesnę
prasm ę.
K as gali būti sunkiau ir kiečiau už akm enį, tankiausią iš visų for­
m ų? Ir vis dėlto kai kurie akmenys virto kristalais, tapo perm atom i
ir laidūs šviesai. Iš kai kurių anglies pavyzdžių, veikiant didžiuliam
slėgiui ir aukštai tem peratūrai, susiform avo deim antai, o iš kai kurių
m ineralų - kitokie brangakm eniai.
V ienos reptilijos, labiausiai, regis, prie žem ės prikaustyti gyvūnai,
nekito m ilijonus m etų, o kitos, sugebėjusios užsiauginti plunksnas
ir sparnus, virto paukščiais ir nugalėjo taip ilgai jų gim inę kausčiusią
traukos jėgą. N egalėtum e pasakyti, kad pastarosios reptilijos išm oko
geriau šliaužti - ne, jos pakilo į n au ją lygm enį ir šliaužim o veiksm as
jom s tapo nebereikalingas apskritai.
N u o n eatm enam ų laikų gėlės, kristalai, brangieji akm enys ir
paukščiai žm ogaus dvasiai turi ypatingą reikšmę. N ors visa tai yra
laikinos vienos Sąm onės, vieno G yvenim o m anifestacijos, jų „neže-
m iškum as" žm ones žavi ir vilioja.
Pajutę savo pačių Buvim ą, žm onės taip pat pojūčiais užčiuopia
dieviškąjį gyvybės pradą, sąm onę, dvasią, kuri yra persm elkusi visas
gyvybės form as, atpažįsta ją kaip savo pačių esmę ir ją myli. Tačiau
kol toks pajautim as dar neužgimęs, žm ogus regi tik išorinius pavi­
dalus, nesuvokia, kokia yra jų esmė, taip pat jis nesuvokia ir savo
esmės, todėl tapatinasi tik su savo fiziniu kūnu ir psich ologinių sa­
vybių rinkiniu.
 '/ , M O l i A U S S U M O N Č S M i/ .Y M '| IM A S 1I

Vis dėlto žvelgdam as į gėlę, kristalų, b r a n g ų j į a k m e n į ar p a u kš t į ,

tas pats žm ogus, kad ir nejausdam as savo B u v i m o ar j a u s d a m a s jį
m enkai, suvokia, kad šie objektai yra daugiau nei vien ma t e r i ja , jis
jau čia nepaaiškinam ą jų trauką bei artum ą. Taip yra todėl , kad dėl
savo „nežem iškum o“ gėlės, kristalo, brangakm enio ar p a u k š č i o (i
zinis pavidalas nenustelbia savyje slypinčios dvasios, o kitos l o t i n o s
tą dvasią užgožia. Išim tis čia yra naujai gim usi gyvybė: žm ogaus k ū ­
dikiai, žvėreliai, gyvulėliai... Jie trapūs, delikatus, dar neįgavę tvirto
m aterialaus pavidalo, dar nesuaugę su fiziniu pasauliu, todėl iš jų
sklinda nežem iško m eilum o šviesa.
Štai dėl tų priežasčių, kai kon tem pliuojate gėlę, kristalą, brangųjį
akm enį ar paukštį ir atsisiejate nuo jų kaip pavadinim us turinčių
objektų, jū s žvelgiate į beform iškum o sferą. Tai langelis į dvasios
pasaulį. D ėl to šios gyvybės form os buvo tokios svarbios žm ogaus
sąm onės evoliucijoje nuo pat seniausių laikų. Pavyzdžiui, branga­
km enis lotoso žiede yra svarbiausias budizm o sim bolis, o balandis
krikščionim s sim bolizuoja Šventąją D vasią. Šie sim boliai ruošia dir­
vą esm ingesniam planetos sąm onės pokyčiui, kurio vykdytojai bus
žm onių gim inės atstovai. Aš kalbu apie dvasinį pabudim ą, kurio
pradžią m es jau ėm ėm e liudyti.

Šios knygos tikslas

Ar žm onija pasirengusi sąm onės virsm ui, nuostabiam ir giliam
vidiniam sužydėjim ui, kurį palyginę su gėlių žydėjim u, regėtum e
tik m en ką ano atspindį? Ar žm onės gebės atsisakyti savo struktūriš­
ko m ąstym o, atverti sąm onę ir tapti skaidrūs it krištolas ar branga­
km eniai? Ar jie galės atsispirti m aterializm o ir m aterialum o traukai,
nutraukti susitapatin im ą su pavidalais, kuris laiko ju os įkalinęs jų
asm enybių viduje ir kuris yra ego pagrindas?
A pie tokį virsm ą kalbėjo ir skleidė šią žinią žm onėm s didieji
žm on ijos m okym ai. Ž inianešiai - B u da, Jėzus ir kiti, m ažiau ži­
n om i - buvo ankstyvieji žm onijos p ab u d im o žiedai, retos ir bran­
gios esybės. T ačiau anuo m etu visuotinis sužydėjim as dar nebuvo
I2 NAUJOJI ŽEMĖ

įm anom as, todėl jų žinia buvo nesuprasta ir neretai stipriai iškrai­

pom a. Ji negalėjo perm ainyti dau gum os žm on ių elgsenos ir ją pri­
ėmė vos vienas kitas.
A r dabar žm onija yra labiau pasirengusi nei ankstyvųjų m okyto­
jų laikais? K odėl taip turėtų atsilikti? K ą galėtų padaryti kiekvienas
iš jūsų, siekdam as sužadinti ar pagreitinti šią vidinę perm ainą? K o ­
kie požym iai apibūdina senąją ego sąm onę ir kaip atpažinti beuž-
gim stančią naująją sąm onę? Tokius ir panašius svarbius klausim us
nagrinėsim e šioje knygoje. Svarbu tai, kad ji pati yra virsm o įrankis,
kuris radosi iš n aujosios sąm onės.
K nyga nesiekia apkrauti jū sų n auja inform acija, įtikinti ju s vie­
nais ar kitais dalykais arba įpiršti kokią nors nuom onę, o tik m ėgina
sukelti jū sų sąm onės virsm ą, kitaip tariant, pabudim ą. Tuo aspektu
knyga nėra „įd o m i". „Įd o m i" reikštų tai, kad išdėstytas idėjas bei są­
vokas galite įvertinti, m intyse jas analizuoti, sutikti su jom is ar nesu­
tikti. Si knyga yra apie ju s. Ji arba pakeis jū sų sąm onės būseną, arba
liks ju m s bereikšm ė. Ji padės pabusti tik tiem s, kurie tam pasirengę.
Toli gražu ne visi yra tokie, tačiau su kiekvienu pab u du siu oju ko­
lektyvinė sąm onė plečiasi ir palengvina dvasinę kelionę kitiem s, dar
nepabudusiem s. Jei nežinote, ką reiškia pabudim as, skaitykite šiuos
puslapius. T ik patys pabudę, suvoksite šio žodžio reikšmę. U žtenka
m inties blykstelėjim o, kad prasidėtų negrįžtam as pab u dim o vyks­
m as. K ai kurie tą blykstelėjim ą patirs dabar, paėm ę į rankas šią kny­
gą, o kai kurie net nesuvoks, kad planetoje vyksm as jau prasidėjęs.
Vieni paju n ta pab u d im ą per praradim ą ar kančią, kiti - pabendravę
su dvasiniu m okytoju ar perskaitę dvasinių m okym ų knygą (viena
tokių knygų yra Šios akim irkos jė g a*), o galbūt bus viskas kartu.
Jeigu jaučiate, kad pradėjote busti, skaitydam i šią knygą perm ainas
paspartinsite ir įtvirtinsite.
Esm inė pabu dim o sąlyga yra nepabudusio savęs (kalbančio, m ąs­
tančio ir veikiančio ego) atpažinim as, taip pat atpažinim as kolektyvi­
nio m ąstym o sąlygotų procesų, kurie įtvirtina nepabudimo būseną.

* Eckhart Tolle, Šios akim irkos jėga. K nygą 2 0 0 4 m etais išleido „M ijalbos"'
leidykla.
 / M t m , Al s SĄMONINS SU/VIM' (IMAS 13

Štai kodėl ši knyga nagrinėja pagrindinius ego a s p e k t u s ir p a r o ­

do, kaip jie pasireiškia individualiai ir kolektyviai, lai vta svarbu
dėl dviejų tarpusavyje susijusių priežasčių: pirm oji yra ta, ka d kol
nesuprasite, kaip veikia jū sų ego, jū s savęs nepažinsite ir n u o l a t o s
klysite m ėgindam i su ego susitapatinti. K itaip tariant, jus užv al dys
jū sų tariam as „aš“ . Antra, atpažinim as yra vienas iš bū dų pabusti.
K ai suvokiate savo nesąm oningum ą, im a rastis sąm oningum as, o
tai jau yra pabudim as. N eįm an om a įveikti savo ego ir laim ėti, lygiai
kaip neįm anom a kovoti su tam sa. Viskas, ko reikia, yra sąm onės
šviesa. O ta šviesa esate jūs.

Paveldėtoji disfunkcija
K ai gilinam ės į senąsias religijas ir dvasines tradicijas, pastebim e,
kad po gausiais išoriniais skirtingum ais slypi dvi esminės įžvalgos,
vienijančios jas visas. Tos įžvalgos vadinam os skirtingais vardais, ta­
čiau abi skelbia dvejopą esm inę tiesą. Pirm oji tos tiesos dalis m um s
praneša, kad, būdam i „norm alios" psichikos būsenos, daugum a
žm onių gali turėti stiprų vadinam ąjį disfunkcijos arba net bepro­
tybės elem entą. K o gera, labiausiai prie šios disfunkcijos vertinimo
kaip kolektyvinės dvasinės ligos form os priartėjo kai kurie hinduiz-
m o m okytojai. Jie vadina tai žodžiu m aja - iliuzijos šydu. Ram ana
M aharšis (R am ana M aharshi), vienas didžiųjų indų išm inčių, kons­
tatuoja tiesiai: „Protas yra m aja*
Budizm e vartojam i kiti term inai. Buda m okė, kad žm ogaus pro­
tas, b ū dam as įprastinės būsenos, kuria dukkha - tai gali būti išversta
kaip kentėjimas, nepasitenkinimas ar tiesiog vargas. B u d a sako, kad
tai yra neatsiejam a žm ogiškosios būties dalis. K ad ir ką veiktum ėte,
pasak B udos, susidursite su dukkha, anksčiau ar vėliau ta būsena
būtinai ju s užklups.
K rikščionybė skelbia, jo g įprastinė kolektyvinė žm onių būsena
yra susijusi su „pirm ąja nuodėm e". Beje, nuodėmė- tai itin klaidin­
gai suprantam as ir aiškinam as žodis. Pažodžiui išvertus iš senovės
graikų kalbos, kuria parašytas N au jasis Testam entas, nusidėti reiškia
14 NAUJOJI /I M f

nepataikyti į taikinį, kaip lankininkas nepataiko į tikslą, taigi nusi­

dėti - tai nepataikyti į žmogiškosios egzistencijos esmę. Tai yra gyventi
tam soje, būti akliem s, kentėti patiem s ir kankinti kitus. Sis term i­
nas, atm etus jo kultūrinį kontekstą ir klaidingus aiškinim us, byloja
apie prigim tinę žm ogiškosios būties disfunkciją.
Ž m on ijos pasiekim ai įspūdingi ir neginčytini. Esam e sukūrę
didingus m uzikos, literatūros, tapybos, architektūros, skulptūros
darbus. M okslas ir technika pakeitė m ū sų gyvenim ą, leido m um s
daryti ir kurti dalykus, kurie dar prieš porą šim tų m etų b ū tų atrodę
lyg stebuklas. Ž inom a, žm ogaus proto galia didžiulė. T ačiau kaip tik
tas protas yra paženklintas beprotybės ženklu. M okslas ir technika
sustiprino žalingą žm ogaus proto disfunkcijos įtaką, darom ą pla­
netai, kitom s gyvybės form om s ir patiem s žm onėm s. X X am žiaus
istorija yra kaip tik tas laikotarpis, kuriam e disfunkcija, tas kolekty­
vinis pam išim as, ėm ė reikštis akivaizdžiausiai. M aža to - disfunkcija
pradėjo sparčiai aštrėti.
Pirm asis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. N aikinantys ir
žiaurūs karai, kilę iš baim ės, godu m o ir valdžios troškim o, buvo
įprasti reiškiniai žm onijos istorijoje, taip pat kaip vergija, kankini­
m ai bei plačiai paplitusi prievarta, vykdom a religiniais ir ideologi­
niais sum etim ais. Ž m on ės dažniau nukentėdavo nuo kitų žm onių
rankų nei nuo stichinių nelaim ių. Iki 1914 m etų žm ogaus protas
jau buvo išradęs ne tik vidaus degim o variklį, bet ir bom bas, kul­
kosvaidžius, povandeninius laivus, liepsnosvaidžius ir nuodingąsias
dujas. Protas tarnaujantis beprotybei! M ilijonai vyrų žuvo apkasų
karuose Prancūzijoje ir Belgijoje dėl kelių kilom etrų purvinos že­
m ės. K ai 1918 m etais karas baigėsi, likę gyvi kareiviai su siaubu
ir nenuovoka žvelgė į n uniokotą E u ropą ir skaičiavo aukas - žuvo
dešim tys m ilijon ų žm onių ir dar daugiau buvo suluošinta. N iekada
pirm iau žm ogaus beprotybė nebuvo tokia akivaizdi ir destruktyvi.
Tačiau žm on ija net nenum anė, kad tai buvo tik pradžia.
A m žiaus pabaigoje skaičius žm onių, m irusių sm urtine m irtim i
nuo savo gentainių rankos, pasiekė per šim tą m ilijonų. Jie žuvo
ne tik karuose, bet ir per m asinius naikinim us, pavyzdžiui, Sovie­
tų Sąjun goje valdant Stalinui buvo nužudyta dvidešim t m ilijon ų
 '/, M ( ) ( ; A U S S \ M ( ) N i. S S l f 7 V 1) I- 11 M A S 15

„klasinių priešų, šn ipų ir išdavikų", o n ac i st i n ėj e Vo k i et i jo j e kiek

vėliau prasidėjo neišpasakytas H olokau sto siaubas. T a i p pat d a u g y ­
bė žm onių žuvo per nesuskaičiuojam us m ažesnius va l s tyb i ų vi d u je
vykusius konfliktus - čia galim a, pavyzdžiui, prisim inti I s p ani j o s
pilietinį karą ar K am bodžos rau don ų jų khm erų diktatūrą, kuri s u ­
naikino ketvirtadalį tos šalies gyventojų.
Tereikia pasižiūrėti dienos naujienas per televizorių, kad suvok­
tum e, jo g m asinis pam išim as nesiliovė - jis perdavė estafetę X X I
am žiui. K itas kolektyvinės žm ogaus proto disfunkcijos aspektas yra
baisi prievarta, kurią žm onės nukreipė prieš kitas gyvybės form as
ir pasaulį. K alb u apie deguon į gam in an čių m išk ų naikinim ą, pik ­
tavališką elgesį su gyvūnais intensyviosios gyvulininkystės ūkiuose,
upių, vandenynų ir oro taršą. Skatin am i go d u m o, žm onės visiškai
n esirūpina aplinka ir jeigu jų niekas nesustabdys, jie susinaikins
patys. . .
Kolektyvinės beprotystės apraiškos sudaro didžiąją žm onijos is­
torijos dalį. Tai lyg ir savaim e supran tam a žm onijos būsena. Je i­
gu žm onijos istorija b ū tų klinikinis vieno ligonio atvejis, diagnozė
skam bėtų taip: „C h ron išk a paranoja, patologin is polinkis žudyti,
sm urtauti ir žiauriai elgtis su tariam ais priešais, kurie tėra jo paties
ligos projekcija į išorę. Ligonis nepakaltinam as, su retais proto pra­
šviesėjim ais."
Baim ė, godu m as ir valdžios troškim as gim do ne tik tautų, gen­
čių, religijų bei ideologijų konfliktus, bet ir nepaliaujam ai nuodija
asm eninius santykius. T ie neigiam i veiksniai iškraipo jū sų suvo­
kim ą, žm ones ir save m atote kitokius, nei esate iš tikrųjų, dėl tų
veiksnių neadekvačiai vertinate gyvenim iškas situacijas, todėl im a­
tės klaidingų veiksm ų, kurie lyg ir privalėtų jus išvaduoti iš baim ės
gniaužtų bei patenkinti poreikį turėti daugiau , tačiau pasirodo, kad
ego yra bedugnė kiaurym ė, kurios niekaip užpildyti neįm anom a.
V is dėlto reikia pabrėžti, kad baim ė, godu m as ir valdžios troš­
kim as nėra ta disfunkcija, apie kurią m es čia kalbam e. Tai tik giliai
kiekvieno žm ogaus prote įsišaknijusios kolektyvinės iliuzijos p o ­
veikio rezultatas. Įvairūs dvasiniai m okym ai liepia m u m s atsikra­
tyti baim ės ir troškim ų, tačiau retai kam tai padaryti pasiseka, nes
16 NAUJOJI / IM I'

daugelio žm onių dvasinė praktika nepaliečia disfunkcijos esmės.

Baim ė, godu m as ir valdžios troškim as, kaip kalbėjom e, patys savai­
m e nėra disfunkcija. Pastangos tapti geresniem s atrodo pagirtinos ir
kilnios, tačiau jūs to tikslo nepasieksite, kol neįvyks jū sų sąm onės
pokytis. Senoji sąm onė yra disfunkcijos dalis, kuri skatina norėti
daugiau ir valdyti, galų gale - susitapatinti su savo proto sukurtu
įvaizdžiu. N etapsite geri, vien tik m ėgindam i tokie būti, taigi priva­
lote rasti gerum ą, jau esantį jum yse, ir tik leisti jam atsiskleisti. O jis
atsiskleis, jeigu įvyks esm inis jū sų sąm onės pokytis.
K om unizm o istorija, iš pradžių įkvėpta k iln ių idealų, aiškiai
rodo, kas atsitinka, kai žm onės m ėgina pakeisti išorinę tikrovę —su­
kurti n aują žemę - pirm iau nepakeitę savo vidinės tikrovės, savo
sąm onės. Jie kuria planus ir nė nenutuokia, kaip ju os iškreips kie­
kvieno žm ogaus turim a disfunkcija - jo ego.

Naujojo sąmoningumo atsiradimas

D au gu m a senovės religijų bei dvasinių tradicijų skelbia tą pačią
įžvalgą - m ū sų „norm alią” psichikos būseną ženklina viena didelė
yda. Tačiau ši bloga žinia išprovokuoja antrąją įžvalgą: žm ogiškoji
sąm onė gali patirti virsm ą, o tai jau yra gerai. H in d u istų m okym uo­
se (kai kur ir budistų) šis virsm as, pokytis, vadinam as nušvitimu.
Jėzus m okė, kad tai yra išsigelbėjimas, o pagal bu dizm ą tai yra kančių
pabaiga. Šiam pokyčiui apibūdinti dar yra vartojam i išsilaisvinimo ir
pabudimo term inai.
D idysis žm onijos pasiekim as nėra m eno kūriniai, m okslas ar
technika, o m ū sų pačių disfunkcijos, beprotystės, pripažinim as.
T olim oje praeityje pavieniai žm onės jau tai suprato. Pirm asis toks
žm ogus, ko gera, buvo G au tam a Sidharta, gyvenęs Indijoje prieš
du tūkstančius šešis šim tus metų. Vėliau jam buvo suteiktas Budos
titulas. (Buddha reiškia „pabu dęs” .) Beveik tuo pačiu m etu K inijoje
gyveno kitas pabudęs žm onijos m okytojas. Jo vardas buvo Lao Dzė.
Jis užrašė savo m okym o tiesas vienoje iš išm intingiausių kada nors
parašytų dvasinių knygų Tao Te Cing.
 / \ l ( >( i A l S s AMONI S M / i l 1 1 | l M V. 17

K ai pripažįstam e savo beprotystę, i m a m e sveikti ir g a l i m e p e r ­

žengti ego ribas. Taigi anais tolim ais laikais Ž e m ė j e u ž g i m ė n a u j a s
sąm onės lygm uo, pirm asis naujosios sąm onės ži edas. T i e n e g a u s u s
praregėjusieji kreipėsi į savo am žininkus, kalbėjo a p i e n u o d ė m ę ,
kančią, iliuziją. Jie sakė: „Pažvelkite, kaip jūs gyvenate. Ar m a t o t e ,
k ą darote, kokias kančias sukeliate?“ Jie skelbė p ab u dim ą iš kol ekty
vinio „norm alios" egzistencijos košm aro ir rodė kelią.
Pasaulis dar nebuvo pasirengęs jų priim ti, vis dėlto jie buvo ne­
paprastai svarbūs žm onių pab u dim o istorijoje. Ž in om a, am žininkai
p irm ų jų m okytojų nesuprato, nesuprato jų ir vėlesnės kartos. Įtai­
gūs, bet nesudėtingi jų m okym ai buvo iškraipom i ir kartais klaidin­
gai aiškinam i net pačių m okinių. A m žiam s bėgant, atsirado gausių
prierašų, neturėjusių nieko bendra su pirm iniais m okym ais; jie tik
atskleidė visišką žm onių nesupratingum ą. Kai kuriuos m okytojus
išjuokė, išplūdo ar nužudę, kitus garbino lyg dievus. M okym ai, aiš­
kinę apie proto disfunkciją, nurodę kelią, kaip atsisakyti kolektyvi­
nės beprotystės, buvo iškraipyti ir galiausiai patys tapo beprotystės
ir pam išim o dalim i.
T aigi religija iš esmės ėm ė skaldyti, užuot vienijusi. U žuot nu­
m alšinusi prievartą ir neapykantą, ji pagim dė dar daugiau prie­
vartos ir neapykantos, dar labiau suskaldė žm oniją; skilo net patys
tikėjim ai. Religija tapo ideologija, tikėjim o sistem a, kuri tiko žm o­
nėm s — šie galėjo ja pasinaudoti, idant sustiprintų savo klaidingą
„aš“ pajautim ą. Prisidengę religija, žm onės galėjo jaustis „teisūs",
o kitus laikyti „paklydėliais". Tokiu būdu jie įtvirtindavo savo kaip
teisuolių tapatybę (visi kiti buvo neteisūs, bedieviai, priešai) ir nere­
tai tuo pateisindavo žm onių žudynes. Ž m ogu s sukūrė „dievą" tokį,
koks buvo pats. Tai, kas am žina, be pabaigos, neįvardijam a, buvo
paversta proto stabu, kurį visi privalėjo tikėti ir garbinti kaip „savo"
ar „m ū sų " dievą.
Ir vis dėlto... vis dėlto... kad ir kokios beprotybės buvo vykdom os
įvairių religijų vardu, Tiesa, kurią jos skelbė, tebešviečia. N ors ir
blausi, ji prasism elkia pro daugiasluoksnę iškraipym ų ir klaidingų
interpretacijų uždangą. Tačiau jūs tos T iesos nesuvoksite, jei pir­
m iau nerasite jos savyje. Pasaulyje visais laikais atsirasdavo vienas
18 NAUJOJI ŽEMĖ

kitas žm ogus, kuris patirdavo sąm onės virsm ą ir todėl sugebėdavo

išgirsti tikrąją religijų skelbiam ą žinią. Tačiau siekdam i apibūdinti
nekonceptualią, ne m inčių sukurtą l iesą, tokie žm onės pasitelkda­
vo savo religijų koncepcijas.
Šių vyrų ir m oterų dėka šalia pagrindinių religijų susiform avo
m okyklos, arba judėjim ai, kurie ne tik dar kartą atrado, bet kai ku­
riais atvejais net sustiprino pradinio m okym o šviesą. Pavyzdžiui,
ankstyvojoje ir viduram žių krikščionybėje atsirado gnosticizm as ir
m isticizm as, islam o religijoje - sufizm as, judaizm e - hasidizm as ir
kabala, hindttizme advaita vedantos m okym as, budizm e - dzenas
ir dzogčenas. D au gu m a šių m okyklų griovė nusistovėjusias šventų­
jų garbinim o tradicijas, sluoksnis po sluoksnio naikino pražūtingas
konceptualum o ir m entalinių vaizdinių struktūras. R eligijų hierar-
chai jas vertino įtariai ar net priešiškai. K itaip nei vyraujančios reli­
gijų kryptys, tų m okyklų m okym ai akcentavo vidinį virsm ą ir naujo
suvokim o būtinybę. K aip tik per šias ezoterines m okyklas, ar ju ­
dėjim us, pagrindinės religijos atgavo keičiam ąją pirm in ių m okym ų
galią, nors daugeliu atvejų jie buvo prieinam i tik nedidelei žm onių
grupei. Sekėjų atsirasdavo per m ažai, kad jie b ū tų galėję daryti bent
kiek didesnę įtaką įsišaknijusiam kolektyviniam dau gum os nesąm o­
ningum ui. Laikui bėgant, kai kurios iš m inėtų m okyklų pačios tapo
per d au g konceptualios, kad išsaugotų savo tikrąją galią.

Dvasingumas ir religija
K oks yra oficialiųjų religijų vaidm uo form uojan t n aująją sąm o­
nę? D augelis žm onių jau supranta skirtum ą tarp dvasingum o ir
religijos. Jie suvokia, kad tikėjim o - m in čių rinkinio, kurį laikote
absoliučia tiesa - išpažinim as dar nepadaro jų dvasingų, nesvarbu,
kokiai religijai jie priklausytų. Iš tikrųjų kuo daugiau m inčių (įsi­
tikinim ų) priim ate ir su jom is susitapatinate, tuo labiau nutolstate
nuo dvasingum o lygm ens savyje. D au g „tikinčių jų " yra įstrigę ties
tuo lygm eniu. Jie prilygina tiesą m inčiai, o kadangi yra visiškai susi­
tapatinę su m intim i (savo protu), tai siekia tapti vienvaldžiais tiesos
 /, M O ( i A l J N S Ą M O N I N S S U / Y 1 > l’-', 11 M A S 19

savininkais - tokiu būdu jie nesąm oningai gi n a s a v o tap at yb ę . Tie

žm onės nesuvokia, koks ribotas yra protas. Jei neti kės it e ir n e m ą s t y ­
site, kaip m ąsto ar tiki jie, jų akyse būsite paklydėliai, o n e t o l i m o j e
praeityje tai būtų buvusi priežastis ju s nužudyti. Kai kas, beje, ž u d o
iki šiol.
N au jasis dvasingum as, skatinantis sąm onės virsm ą, dabar daž­
niausiai gim sta ir egzistuoja atskirai nuo veikiančių oficialių religinių
sistem ų. (Ž inom a, net tikėjim uose, kuriuose vyrauja protas, esama
dvasingum o apraiškų, nors religinių institucijų hierarchai išsigandę
stengiasi tas apraiškas užgniaužti.) D vasin gum o suklestėjim as šalia
bažnytinių dogm ų yra visiškai naujas reiškinys. Praeityje tai būtų
buvę nesuvokiam a, ypač Vakaruose, proto valdom oje aplinkoje, kur
K rikščionių bažnyčia turėjo absoliučias teises į dvasingum ą. N iekas
negalėjo kalbėti apie dvasinius dalykus ar išleisti ta tem a knygos, jei
tam nepritardavo Bažnyčia, p jei vis dėlto kas nors drįsdavo tai p a­
daryti, būdavo greitai nutildytas. D ab ar kai kuriose Bažnyčiose ir ti­
kėjim uose pastebim i pokyčių ženklai. Tai šildo širdį; verta padėkoti
net už m enkiausią atvirum o požym į, pavyzdžiui, tokį, kokį parodė
popiežius Jo n as Paulius II, aplankęs m ečetę ir sinagogą.
Iš dalies dėl dvasinių m okym ų, egzistuojančių šalia oficialiųjų
religijų, taip pat dėl Rytų išm inties įtakos vis daugiau tradicinių
religijų sekėjų nebesitapatina su griežtom is tikėjim o form om is bei
do gm o m is ir atranda tikėjim o gelmes savyje. (Įžvelgę tas gelmes sa­
vyje, jie aptinka jas ir tradicinėje religijoje.) Jie suvokia, kad žm o­
gaus „dvasin gum as11 neturi nieko bendra su jo form aliu tikėjim u ir
rem iasi tik jo sąm onin gum u. Toks suvokim as lemia, kaip jie funkci­
on u oja šiam e pasaulyje ir kaip bendrauja su kitais žm onėm is.
N eįžvelgiantys, kas yra anapus form ų, dar labiau įstringa savo
tikėjim o, kitaip tariant, savo proto, ribose. Šiuo m etu m es stebim e
ne tik n epaprastą sąm onės atgim im ą - taip pat dau gėja žm onių,
kuriuos vis tvirčiau su pan čioja ego. K ai kurios religinės in stituci­
jos n aujajai sąm onei atsivers, tačiau bus ir tokių, kurios sugriežtins
savo dogm as ir liks dalim i proto struktūrų, padėsian čių kolektyvi­
niam ego ginti savo pozicijas ir priešintis perm ain om s. K ai kurios
Bažnyčios, sektos, kultai ar religiniai ju d ėjim ai iš esm ės yra k o­
20 NAUJOJI ŽEMĖ

lektyvinio ego įsikūnijim ai, nedalom ai susiję su savo proto sukurta

pozicija; tas pat pasakytina ir apie didžiąją dalį politin ių ideologijų
sekėjų - tai žm onės, nepripažįstantys jokių alternatyvių tikrovės
interpretacijų.
Tačiau ego lem ta išnykti, visos jo valdom os sustabarėjusios struk­
tūros, religinės ar kitokio pobūdžio institucijos, korporacijos ar
vyriausybės, kad ir kokios įsigalėjusios būtų, žlugs iš vidaus. K on ­
servatyviausios struktūros, aršiausiai besipriešinančios pokyčiam s,
nunyks pirm iausia. Tą liudija buvusi Sovietų Sąjun ga ir jos k om u ­
nistinė ideologija. K ad ir kokia stipri bei m onolitinė atrodė sovietų
valstybė, po kelių dešim čių gyvavim o m etų ji subyrėjo draskom a
vidinių prieštaravim ų. Šito niekas nebuvo num atęs. V isi buvo tie­
siog priblokšti. Tačiau tokių staigm enų bus daug.

Virsmo būtinybė
Krizės akivaizdoje, kai esam a pasaulio tvarka, žm on ių bendra­
vim as ir jų santykis su gam ta kelia visuotinį pavojų, kai žm oniją
kam uoja neįveikiam os problem os, tam pa aišku, kad ir atskiri in­
dividai, ir visa jų paderm ė arba turės išnykti, arba atlikti evoliucinį
šuolį ir įveikti savo būsenos ribotum us.
M an o m a, kad gyvybė pirm iau sia atsirado vandenyje. S a u su m o ­
je dar nebuvo gyvūnų, o vandenyne jau k n ibždėjo įvairių gyvybės
form ų. Vėliau vienas iš vandens p ad arų išdrįso išlipti į sausum ą.
G alb ū t iš prad žių jis pašliaužė tik kelis centim etrus, o paskui, iš­
vargintas m ilžiniškos žem ės traukos, grįžo į vandenį, kur trauka
beveik n eju n tam a ir kur egzistuoti tada buvo lengviau. T ačiau jis
pab an dė vėl, paskui - dar kartą... ir taip po truputį prisitaikė gy­
venti ant žem ės, pelekų vietoje jam užaugo k ojo s, žiaun ų vietoje
išsivystė plaučiai. Su n k u patikėti, k ad vandens gyvūnai b ū tų ri­
zikavę, veržęsi į tokią svetim ą jiem s aplin k ą ir patyrę evoliucinį
virsm ą, jei dėl tam tikros kritinės situ acijos jie n eb ū tų buvę pri­
versti pasielgti b ū ten t taip. G alb ū t koks nors didžiulis vandens
plotas buvo atkirstas n uo pasaulio vandenyno ir van du o jam e per
 ŽM O GAUS SĄMONKN SUŽYDI-ĮIMAS 21

tūkstančius m etų pam ažu sunyko - tai p r i v e r t ė Žuvis pal ikt i s a v o

arealus ir evoliucionuoti.
Tokia pat krizė dabar sm ogė ir m um s. Ji kelia g r ė s m ę , ir m e s tu
rime tą iššūkį priim ti. Ja u daugiau kaip prieš du su p u s e t u k s i a n č i o
m etų senovės m okytojų atpažinta žm ogaus proto d i s f u n k c i j a , su
stiprinta šiuolaikinio m okslo ir technikos laim ėjim ų, ėmė kėsi ntis j
visą m ū sų planetą. D ar visai neseniai apie žm ogaus sąm onės v i r s m o
būtinybę (taip pat n um atytą senovės m okytojų) visam e pasaulyje
kalbėjo vos vienas kitas įvairių religijų ir kultūrų atstovas. Ž m ogaus
sąm onė dar nebuvo pradėjusi skleistis - tam dar nebuvo visų reikia­
m ų sąlygų.
T ačiau žym i dalis žemės gyventojų greitai suvoks (jei dar to nesu­
vokė), kad žm onijai reikia labai ryžtingai pasirinkti: evoliucionuoti
arba m irti. O kita žm onijos dalis, m aža, bet sparčiai besiplečianti,
jau patiria senų m ąstym o m odelių žlugim ą ir naujos sąm onės užgi­
m im ą.
Tai, kas dabar užgim sta, nėra n auja tikėjim o sistem a, nauja reli­
gija, dvasinė ideologija ar m itologija. M itologijų , dvasinių ideolo­
gijų ir tikėjim ų laikas baigiasi. Tas pokytis palies gilesnius klodus,
nei jū sų proto ar m in čių turinys. N au josios sąm onės ištakos bus
m inties transcendencija, gebėjim as pakilti virš proto ir naujo m a­
tm ens suvokim as savyje - m atm ens, kuris gerokai platesnis nei m in ­
tis. T uom et liausitės tapatinęs! su nepcrtaukiam u m ąstym o srautu ir
nebeieškosite jam e savojo „aš“ , kaip kad buvo iki šiol. K oks palen­
gvėjim as suvokti, kad „balsas m ano galvoje11 nesu aš pats! O kas aš
tada esu? Tas, kuris tai m ato. Suvokim as, atsirandantis pirm iau nei
m intis, erdvė, kurioje užgim sta m intys ir em ocijos.
Ego yra ne kas kita, kaip susitapatinim as su form a, visų pir­
m a - m inties form a. Jeigu blogis yra realus (o jis realus santykinai,
ne absoliučiai), jį galim a ir apibrėžti: tai visiškas susitapatinim as su
form om is: fizine form a, m ąstym o form a ir em ocijų form a. Tokios
tapatybės rezultatas yra absoliutus savo ryšio su visum a (su kitais
žm onėm is ir su Šaltiniu) nesuvokim as. Šis užm aršum as yra prigim ­
tinė nuodėm ė, iš jos kyla kančia ir iliuzija. K ai tokia visiškos atskir-
ties iliuzija daro įtaką m ū sų m intim s, žodžiam s ar veiksm am s, kokį
22 NAUJOJI ŽEMĖ

pasaulį m es galim e sukurti? N orėdam i rasti atsakym ą, pastebėkite,

kaip žm onės bendrauja vieni su kitais, paskaitykite istorijos vadovėlį
ar tiesiog pažiūrėkite televizijos žinių laidą.
Jei žm ogaus m ąstym as liks nepakitęs, mes ir toliau iš naujo kur­
sim e vis tą patį pasaulį, tą patį blogį, tą pačią disfunkciją.

Naujasis dangus ir naujoji žemė

Šios knygos pavadin im ą įkvėpė B iblijos pranašystė, kuri šiuo
m etu aktuali labiau nei bet kada anksčiau. Ji sutinkam a Senajam e
ir N au jajam e Testam ente ir skelbia egzistuojančios pasaulio tvarkos
žlugim ą, „n aujojo dangaus ir n aujosios žem ės" atsiradim ą. Reikia
suprasti, kad dan gus šiam e kontekste yra ne vieta, o sąm onės gelmės.
Tai ezoterinė žodžio reikšmė, kuri su tam pa su Jėzaus m okym ais. O
žemė čia yra išorinė form a, kuri visada atspindi vidų. Kolektyvi­
nė žm onių sąm onė ir gyvenim as žemėje yra susiję vidiniais saitais.
„Naujasis dangus" —tai patyrusi virsmą žmogaus sąmonė, o „naujoji
žemė"yra to virsmo atspindys fizinėse formose, pavidaluose. K adan gi
žm ogaus gyvenim as ir jo sąm onė yra susiję su visos planetos būtim i,
nykstant senajai žm onių sąm onei, daugelyje pasaulio vietų prasi­
dės dideli geografiniai ir klim ato pokyčiai, kai kur jie pastebim i jau
šiandien.
 II S K Y R I U S

EGO:
DABARTINĖ ŽMONIJOS BŪKLĖ

Ž odžiai, ištarti balsu ar mintyse, gali jus tiesiog užkerėti. Jū s len­

gvai paskęstate juose, žodžiai hipnotizuoja, jū s besąlygiškai tikite,
kad ką nors pavadinę žodžiu jau žinote, kas tai yra. Tačiau tai ne­
tiesa. Jū s tik paslėpėte paslaptį po etikete. K ad ir apie ką kalbėtu­
m ėte - apie paukštį, m edį, kelio akm enį ar žm ogų - tai yra ab so­
liučiai nepažinūs ir neišm atuojam ai gilūs dalykai. Tai, ką priim am e,
patiriam e, apie ką galvojam e, tėra tikrovės paviršius, mažesnis nei
ledkalnio viršūnė.
Po tuo paviršium i viskas susiję ne tik tarpusavyje, bet ir su Šal­
tiniu, iš kurio kilusi visa gyvybė. Kelią atgal į jį, į save, į D ievą
ju m s gali parodyti net akm uo, o tuo labiau - gėlė ar paukštis. K ai
žvelgiate į tuos daiktus ar laikote ju os rankose leisdam i jiem s tiesiog
būti, neklijuodam i žodin ių etikečių, jus apim a pagarbios baim ės ir
nuostabos jausm as. D aik tų esmė nebyliai praneša jum s apie save ir
atspindi jū sų pačių tikrąją esybę. Tokius potyrius išgyvena didieji
m enininkai ir užfiksuoja ju o s savo kūriniuose. Van G ogas niekada
nesakė: „Tai tik sena kėdė“ . Jis žiūrėjo į ją, žiūrėjo, žiūrėjo... jis jautė
kėdės Buvim ą. O tada paėm ė į rankas teptuką... Tokios kėdės kaip
daikto kaina buvo keli doleriai, o jos atvaizdas drobėje šiandien ver­
tinam as m aždaug dvidešim t penkiais m ilijonais.
K ai neuždengiate pasaulio žodžiais ir etiketėmis, jūsų gyvenimas
prisipildo stebuklo - to stebuklo, kurį žm onija prarado prieš daug
m etų, kai pateko į savo m inčių nelaisvę, užuot tas m intis valdžiusi.
G yvenim as, patyręs stebuklą, atsinaujina, tam pa tyras, už žodžių, pa­
vadinim ų ir įvaizdžių jūs pajuntate savo tikrąją esybę. K ad tai įvyktų,
turite išlaisvinti savojo „aš“ , savojo Buvim o pojūtį iš daiktų sum aiš­
ties, nebesitapatinti su ja. A pie tokį išsilaisvinim ą kalba ši knyga.
24 N A U J O J I ŽF.MĖ

K uo greičiau prikabinate žm onėm s, daiktam s ir situacijom s eti­

ketes, tuo skurdesnė ir be gyvybės tam pa jūsų tikrovė, jū s liaujatės
regėję stebuklą, nepaliaujam ai vykstantį aplink jus ir jum yse. T am ­
pate protingi, tačiau prarandate išm intį, džiaugsm ą, meilę, kūrybin­
gum ą. V isa tai prapuola protarpyje tarp suvokim o ir interpretacijų.
Ž inom a, žodžiai ir m intys m um s reikalingi. Jie turi savo grožį. Ta­
čiau argi turim e tapti jų belaisviais?
Žodžiai sutraukia tikrovę iki tokio m atm ens, kurį geba užčiuopti
žm ogaus protas. Tas m atm u o nėra labai didelis. K alb ą sudaro penki
pagrindiniai garsai, kuriuos generuoja balso stygos. T ie garsai žym i­
mi balsėm is a, e, i, o, u. K iti garsai yra priebalsiai, kuriuos sukuria
oro pasipriešinim as kalbos padarguose, jie žym im i priebalsėm is r,
f , g ir taip toliau. A r tikrai m anote, kad šių garsų kom bin acijom is
galite išreikšti savo esybę, paaiškinti, kas esate, koks visatos tikslas,
ar net apibūdinti, kas iš tikrųjų yra m edis ar akm uo?

Iliuzinis „aš“

Ž odis „aš“ įkūnija ir didžiausią klaidą, ir giliausią tiesą - pri­

klausom ai nuo to, kaip mes šį žodį vartosim e. Įprastoje vartosenoje
tai net tik vienas labiausiai paplitusių žodžių (drauge su „m an “ ir
,,m ano“), bet ir labiausiai klaidinantis. Ž od is „aš“ išreiškia prigim ­
tinę savivokos klaidą, iliuzinį tapatum o pojūtį. Tai yra ego. Iliuzinis
„aš“ pojūtis, kaip sakė Albertas Einšteinas, gebėjęs giliau pažvelgti
į erdvės ir laiko tikrovę bei žm ogaus prigim tį, yra „optin ė sąm onės
apgaulė". Toji iliuzinė savastis vėliau tam pa visų aiškinim ų pagrin­
du, tiksliau, klaidingu tikrovės, m ąstym o procesų, bendravim o bei
santykių interpretavim u. V isa jū sų tikrovė tam pa pirm inės iliuzijos
atspindžiu.
V is dėlto jei iliuziją vertinsite kaip iliuziją, ji išsisklaidys. Tai gera
žinia. Iliuzijos atpažinim as yra jos pabaiga. Jo s išlikim as priklauso
nuo jū sų tikrovės suvokim o. Jeigu sugebėsite suprasti, kas jū s ne­
sate, tai atsakym as, kas jū s esate, ateis savaim e. K aip tik taip ir atsi­
tiks, kada jū s lėtai ir atidžiai perskaitysite šį ir tolesnį skyrių, kurie
 F,( i O : I ) A 15A R I ' ! N F. Z M O N I I O S Iii K I I 25

nagrinėja netikrojo „aš“ struktūrą, vadinam ą ego. K o k ia yra to neti­

krojo „aš“ prigim tis?
Tai, k ą jūs paprastai vadinate „aš“ , nesate j ūs. Dėl a b s u r d i š k o
redukcionizm o veiksm o {kai sudėtingi dalykai skaidom i į paprastes­
nes sudėtines dalis) nesibaigiantis savęs pažinim as yra p a i n i o j a m a s
su žodžiu „aš“ , išreikštu balsu arba m intim is, ar su bet kuo, kas
tapatin am a su „aš“ . T ad ką gi žymi žodis „aš“ ir susiję žodžiai „m an “ ,
„m an o“ ?
K ai vaikas sužino, kad tėvų balsu ištartų garsų seka yra jo arba
jo s vardas, tai im a lyginti tą žodį, tapusį m intim i, su tuo, kas jis
yra. Tuo laikotarpiu kai kurie vaikai kalba apie save trečiuoju as­
m eniu. Pavyzdžiui, taip: „D žon is yra alkanas.11 N etrukus jie sužino
apie stebuklingąjį „aš“ ir sutapatina j į su savo vardu, kurį mintyse
jau bū na sutapatinę su tuo, kas jie yra („Aš esu D žon is“ ). Vėliau
atsiranda daugiau m inčių, kurios susilieja su pradine „aš“ m intim i.
K itas žingsnis būna m intys apie „m an e“ ir „m an o“ , padedančios
išskirti daiktus, susijusius su „aš“ . Vyksta objektų identifikacija,
daiktų tyrinėjim as, o galiausiai vaikas su jais im a sieti savo tapatybę.
K ad a sulūžta „m an o “ žaislas arba kas nors jį atim a, patiriam i stiprūs
išgyvenim ai. Taip įvyksta ne todėl, kad žaislas turi ypatingą vertę -
vaikas labai greitai praras su sidom ėjim ą juo ir imsis kirų žaislų ar
d a i k t ų - bet dėl m inties apie „m an o“ . Žaislas tapo besivystančio
vaiko „aš“ dalim i. N etekęs žaislo, jis neteko dalies savęs.
Vaikui augant, pirm inę „aš“ m intį (idėją) papildo kitos: atsiranda
m intys apie lytį, nuosavybę, apie savo kūną, tautybę, rasę, religiją,
profesiją. K itos sritys, su kuriom is tapatinam as „aš“ , yra vaidm e­
nys (m otinos vaidm uo, tėvo vaidm uo, vyro, žm onos ir taip toliau),
sukauptos žinios ar turim os n uom onės, sim patijos ir antipatijos,
prisim inim ai apie „save“ , faktai, kuriuos prisim inus galim a tiksliau
save charakterizuoti kaip „aš ir m ano istorija“ . Tai yra tik keli daly­
kai, kurie padeda žm onėm s apsibrėžti savo tapatybę. V isa tai - ne
daugiau nei m intys, kurias krūvoje šiaip taip išlaiko jų sąsajos su
„aš“ idėja. K ai sakote „aš“ , tai kalbate apie tam tikrą proto sukurtą
konstrukciją. D ar tiksliau: tardam i „aš“ arba galvodam i apie save
kaip „aš“ , dažniausiai kalbate ar galvojate ne jū s, o ta jū sų proto
26 NAUJOJI ŽEMĖ

konstrukcija, tai yra jū sų ego. D vasiškai pabudę ir toliau vartojate

žodį „aš“ , bet tada jis sklinda iš gilesnių jūsų esybės klodų.
D augelis žm onių tapatinasi su nesiliaujančiu m inčių srautu,
nuolatiniu m ąstym u, kuris didžiąja dalim i yra pasikartojantis ir be­
tikslis. Jų „aš“ negali egzistuoti atskirai, šalia m ąstym o proceso ir jį
lydinčių em ocijų. Tai reiškia, kad žm onės yra dvasiškai nesąm onin­
gi. K ai jiem s kas nors pasako, kad jų galvoje skam ba ir niekada ne­
nutyla balsas, jie n ustem ba („K oks balsas?11) arba supykę tai neigia,
tačiau neigia ne jie, o tas pats balsas, m ąstytojas, m in čių kūrėjas.
G alim a sakyti, kad ju os yra užvaldžiusi svetim a esybė.
Ž m on ės dažnai negali pam iršti to pirm ojo karto, kai sugebėjo
atsiriboti nuo savo m in čių ir akim irką patyrė tapatybės v irsm ą -
užuot tapatinęsi su protu, jie staiga im a tapatintis su proto fone
esančia sąm one. K artais tas virsm as būna toks subtilus, kad žm o­
gus tik paju n ta netikėtą džiaugsm o ir ramybės antplūdį, o kodėl tai
vyksta, jis nežino.

Balsas galvoje
Pirm asis sąm onės blykstelėjim as m an pasireiškė tada, kai buvau
pirm o kurso studentas Lon dono universitete. D ukart per savaitę
važiuodavau m etro į universiteto biblioteką, paprastai apie devintą
ryto, kai baigdavosi piko valanda. K artą priešais m ane atsisėdo kokių
dvidešim t trejų m etų m ergina. Buvau pastebėjęs ją keletą kartų anks­
čiau tam e traukinyje. Jo s buvo neįm anom a nepastebėti. N ors vago­
nas būdavo pilnas, vietos šalia m erginos būdavo neužim tos - m at at­
rodė, kad ji pam išusi. Ji būdavo nepaprastai įsitem pusi ir be paliovos
garsiai ir piktai šnekėdavosi su savim i, regėjos, m ergina visiškai ne­
susivokia esanti tarp žm onių. G alvą ji laikydavo nuleidusi, šiek tiek
pakreipusi į kairę, lyg kreipdam asi į kažką, sėdintį tuščioje vietoje
šalia jos. N eprisim enu tikslių žodžių, tačiau jos m onologas skam bėjo
m aždaug taip: „O paskui ji m an pasakė... tada aš atsakiau, kad ji m e­
lagė, kaip ji drįsta kaltinti m ane... ji pati visada m anim i naudojosi,
o aš ja pasitikėjau... ji m ane išdavė...11 Ji ant kažin ko pyko, esą su ja
pasielgė blogai, esą neapgynė jos nuo m irtinos grėsmės.
 I'.CO: I>\B \ K I IN I Ž M O N I J O S BUKI.F 27

Kai traukinys atvyko į Totenhem o Kori K o m i o siūlely, m e r g i n a

atsistojo, prisiartino prie durų, o iš jo s burnos tebesi l iej o žo dž i a i . Tai
buvo ir m ano stotelė, todėl išlipau paskui ją. Išėjusi į gatvę, ji p a s u k o
B edfordo aikštės link, vis dar įsitraukusi į įsivaizduojam ą p o k a l b į ,
vis dar piktai nežinia ką kaltindam a ir gin dam a savo poziciją. M a n
tapo sm alsu, todėl nusprendžiau ją pasekti bent jau tiek, kiek j os
kelias sutapo su m an uoju. N ors įsigilinusi į savo pokalbį, ji žinojo,
kur eina. N etrukus priėjom e Senato rū m ų pastatą, įspūdingą ke­
tvirtojo dešim tm ečio statinį, kuriam e dabar buvo įsikūrusi univer­
siteto centrinė adm inistracija ir biblioteka. Jaučiausi priblokštas. Ar
galėjo taip būti, kad m es einam e į tą pačią vietą? Taip, kaip tik ten
m ergina ir žingsniavo. A r ji buvo dėstytoja, studentė ar adm inistra­
cijos darbuotoja, o gal bibliotekininkė? T ikriausiai ji dalyvavo ko­
kio psichologo tiriam ajam e darbe. A tsakym o niekada nesužinojau.
Ž ingsniavau atsilikęs nuo jo s apie dvidešim t žingsnių ir kai įėjau
į pastatą (ironiška, čia buvo film uojam a centrinė M in čių policijos
būstinė — film as pagal D žordžo O rvelo rom aną ,,1984-ieji“), ji jau
buvo dingusi vienam e iš liftų.
Įvykis m ane paveikė. B ūdam as subrendęs žm ogus, dvidešim t
penkerių m etų pirm ojo kurso studentas, vertinau save kaip besifor­
m uojantį intelektualą ir buvau tikras, kad visus atsakym us į žm ogiš­
kosios egzistencijos keliam as dilem as galiu rasti intelektualiai, kitaip
tariant, m ąstydam as. T ada nesupratau, kad m ąstym as be sąm onės
yra pagrindinė žm ogiškosios egzistencijos problem a. Žvelgiau į savo
dėstytojus kaip į išm inčius, žinančius atsakym us į visus klausim us,
o į universitetą - kaip į žinių šventovę. K aip galėjo čia įsiterpti p a­
m išusi m oteris?
Prieš eidam as į biblioteką, užsukau į vyrų tualetą. Plaudam asis
rankas galvojau apie tą m erginą. T optelėjo m intis, kad labai neno­
rėčiau sulaukti jos likim o. Ir štai tada į m ane akis įsm eigė gretim ai
stovėjęs vyras - m an staiga tapo aišku, kad šiuos žodžius aš sum ur­
m ėjau balsu. „O , V iešpatie, aš jau dabar esu sulaukęs jos likim o“ , -
tariau sau. Argi m ano protas nebuvo nuolatos aktyvus kaip ir jos?
T arp m ū sų buvo tik nežym ių skirtum ų. Jo s m ąstym ą valdė pyk­
tis. O m ano atveju tai buvo nerim as. Ji galvojo garsiai. A š m ąsčiau
28 NA UJO JI ŽEMĖ

daugiausia m intyse. Jei ji buvo nesveiko proto, tada visi mes esame
ligoniai. Skiriasi tik ligos intensyvumas.
T ada m an akim irkai pavyko atsiriboti nuo savo proto ir pažvelgti
į situaciją platesniu žvilgsniu ir įvyko poslinkis iš m ąstym o į są­
m onę. Tebebuvau vyrią tualete, dabar jau vienas, ir žvelgiau į savo
atvaizdą veidrodyje. T ą atsiribojim o nuo proto akim irką garsiai nu­
sijuokiau. G albūt atrodžiau nenorm alus, bet tai buvo sveiko žm o­
gaus juokas, didžiapilvio Budos linksm um as. „G yvenim as nėra toks
rim tas, kaip man atrodo." Štai ką reiškė m ano juokas. Tačiau tai
buvo tik minties blykstelėjim as, kurį netrukus užm iršau. K itus trejus
m etus praleidau apim tas nerim o ir depresijos, visiškai susitapatinęs
su savo protu. M ane netgi ėm ė persekioti m intys apie savižudybę,
tačiau vieną dieną sąm onė vėl nušvito ir šį kartą tai buvo daugiau
nei trum pas jo s blyksnis. Paskui išsilaisvinau iš savo netikrojo „aš“ ir
sustabdžiau nevalingą m ąstym o procesą.
Tada, kai sutikau tą m erginą, aš ne tik paju tau sąm onės blykste­
lėjim ą, bet ir pirm ą kartą suabejojau, ar žm ogaus intelektas iš tikro
yra toks galingas. Po kelių m ėnesių vienas tragiškas įvykis m ano
abejones dar labiau sustiprino. Pirm adienio rytą atėjau į vieno di­
džiai m ano gerbiam o profesoriaus paskaitą, tačiau m u m s visiems
buvo pranešta, kad savaitgalį jis nusišovė. Jaučiau si priblokštas. Jis
buvo nepaprastai gerbiam as dėstytojas ir, rodėsi, žinojo atsakym us
į visus klausim us. V is dėlto tuo m etu dar nenutuokiau, kuo būtų
galim a pakeisti protą, nem ačiau jok ios alternatyvos. D ar nesuvo­
kiau, kad m ąstym as tėra m enka m ū sų sąm onės dalis, taip pat nieko
neišm aniau apie žm ogaus ego, ju o labiau nejaučiau jo savyje.

Ego turinys ir struktūra

Ego ir protas yra sąlygoti praeities. O sąlygos, ju os form avusios,

susideda iš turinio ir struktūros.
M inėto vaiko atveju, kai šis, netekęs žaislo, graudžiai rauda, tas
žaislas atspindi turinį. Jį gali lengvai pakeisti bet koks kitas turi­
nys - kitas žaislas ar objektas. K oks bus turinys, lem ia jū sų aplinka,
 I' .GO: D A B A UTIN I' Ž M O N I J O S III i K I I 29

a u k l ė j i m a s , k u l t ūr a . A r vaikas iš t u r t i n g o s š e i m o s , ar iš n e p a s i t u ­
rinčios, ar žaislas tėra gabalas m edžio, turintis g y v ū n o l o m i ą , ar tai
sudėtingas elektroninis m echanizm as —jo p r a r a d i m a s s ukel i a s k a u s ­
m ą. T ačiau skausm o priežastis iš esmės slypi žodyje „ m a n o " o tai
jau yra struktūra. N esąm oningas noras sustiprinti savo t a p a t y b ę per
ryšius su daiktais yra užkoduotas pačioje ego ir proto s t r u k t ū r o j e .
V iena pagrindinių proto struktūrų, įtvirtinančių ego, yra t a p a ­
tybės nusistatym as, arba identifikacija. Ž odis „identifikacija" kilęs
iš lotynų kalbos žodžio idem, reiškiančio „toks pats“ , ir facere -,,da -
ryti“ . Vadinasi, kai aš siekiu susitapatinti su kokiu nors dalyku, tai
jis tam pa „tokiu p ačiu ". T oks pat, kaip kas? Toks pats, kaip aš. Tas
dalykas tam pa m ano dalim i. V ienas pagrindinių identifikacijos ly­
gių yra tapatybė su daiktais: m ano žaislas, vėliau - m ano au tom obi­
lis, m ano nam as, m ano drabužiai ir taip toliau. M ėginate rasti save
daiktuose, bet ju m s nepasiseka, ir jū s tarp daiktų prapuolate. Tokia
yra ego lem tis.

Susitapatinimas su daiktais

Ž m on ės, dirbantys reklamos versle, puikiai žino, kati norėdami

parduoti nelabai reikalingus daiktus privalo įtikinti galim us pir­
kėjus, kad tie daiktai padės jiem s susikurti gerą įvaizdį bei pelnyti
gerą aplinkinių įvertinim ą, kitaip tariant, sustiprins jų „aš“ pojūtį.
Pavyzdžiui, reklam os specialistai ju m s kala į galvas, kad vartodam i
tam tikrą produktą jūs būtinai išsiskirsite iš m inios bei atsiskleisite
kaip individualybė. Tas produktas gali būti siejam as su kokiu nors
garsiu asm eniu arba jaunu, patraukliu ir laim ingu žm ogum i. N et
nusenusių ar jau m irusių garsenybių nuotraukos iš to periodo, kai
šie žm onės buvo šlovės viršūnėje, puikiai pasitarnauja šiam tikslui.
Ju m s peršam a prielaida (nors garsiai jos niekas neskelbia), kad n u ­
sipirkę tą ar kitą produktą jūs m agišku būdu įgysite garsių žm onių
bruožų ir įsiliesite į garsenybių gretas. T ad dažniausiai jūs perkate
ne produktą, o „tapatybės patvirtin im ą". Pavyzdžiui, toks tapaty­
bės patvirtinim o įrankis yra popu liarių dizainerių sukurti drabužiai.
30 NAUJOJI ŽEMĖ

Jie labai brangūs ir jų nedaug. Jeigu tokius drabužius galėtų įsigyti

kiekvienas, jie prarastų psichologinę vertę ir teliktų m ateriali jų ver­
tė - kur kas m ažesnė, nei kad už juos prašo rinkoje.
Su kokiais daiktais žm ogus tapatinasi, priklauso nuo jo am žiaus,
lyties, pajam ų, socialinės padėties, skonio, kultūrinės aplinkos ir pa­
našių faktorių. Su kuo jūs tapatinatės, yra turinys, o nesąm oningas
noras įtvirtinti savąjį „aš“ - struktūra. Tai yra pagrindinės kryptys,
kuriom is veikia ego ir protas.
V adinam osios vartotojų visuom enės nariai siekia įsitvirtinti per
daiktus, tačiau jiem s tai nesiseka. Štai čia ir yra paradoksas, nes kaip
tik tokios nesėkm ės vartotojų visuom enei leidžia egzistuoti: perkate
daiktą, jis ju m s greitai liaujasi teikęs pasitenkinim ą, ir jū s puolate
ieškoti kito daikto.
Be abejonės, fiziniam e m atm enyje, kuriam e gyvena m ū sų pavir­
šinis „aš“ , daiktai yra būtini ir neišvengiam i. M u m s reikia būsto,
drabužių, baldų, darbo įrankių, transporto priem onių. G ali prireik­
ti daiktų, kuriuos vertinam e dėl grožio ar jiem s bū din gos kokybės.
Privalome gerbti, ne niekinti daiktų pasaulį. Kiekvienas daiktas turi
savo būtį, laikinąją form ą, pavidalą, kilusį iš neišreikštos gyvenim o
form os - visų daiktų, kūn ų ir form ų Šaltinio. Senosiose kultūrose
žm onės tikėjo, kad viskas, net negyvi objektai, turi dvasią, ir tuo
m ūsų protėviai buvo arčiau tiesos, nei m es esam e dabar. Kai gyve­
nate pasaulyje, atbukintam e proto sukurtų konstrukcijų, nejaučiate
visatos gyvybingum o. D au gu m os žm onių tikrovė, kurioje jie gyve­
na, yra konceptuali - tik proto kūrinys.
Tačiau m es nesugebėsim e gerbti daiktų, jei naudosim e ju os tik
kaip savirealizacijos priem onę, kitaip tariant, jei m ėginsim e per juos
atrasti save. K aip tik taip elgiasi ego. Ego susitapatinim as su daiktais
sukuria priklausom ybę nuo jų, tikrą daiktų m aniją, kuri savo ruož­
tu gim do vartotojišką visuom enę bei ekonom ines struktūras, kur
vienintelė pažangos priem onė yra siekis turėti daugiau. O nežabotas
siekis turėti daugiau, neribotas kaupim as yra disfunkcija ir liga. Tai
toji pati disfunkcija, kuria pasižym i vėžinės ląstelės: jų pagrindinis
tikslas yra daugintis, nors tai galų gale sunaikina organizm ą, o su
juo - ir visas nesveikas ląsteles, nes jo s - organizm o dalis. K ai kurie
 !(,(>: DABARTINI' ŽM O N IJO S BDKI T 31

ekonom istai yra taip pam ėgę augim o sąvoką, j o g be jos neį sivaiz­
du o ja savo teorijų, todėl nuosm ukio laikotarpį jie v ad i n a „ n e i g i a m u
au gim u “ .
D idelę žm onių gyvenim o dalį sudaro laikas, skirtas įsigyti d a i k ­
tam s. Štai kodėl viena m ū sų epochos yd ų yra daiktų g a u s ė j i m a s .
K ai negalite pajusti gyvenim o pilnatvės, m ėginate užpildyti gyveni
m o tu štu m ą daiktais. Siūlau ju m s patyrinėti savo santykį su daiktais
(tegu tai būna viena jū sų dvasios ugdym o praktikų). Ypač atkreip­
kite dėm esį į daiktus, kuriuos apibūdinate žodeliu „m an o “ . B ūki­
te budrūs ir sąžiningi, pasistenkite nustatyti, pavyzdžiui, kaip jū sų
savivertė priklauso nuo turim ų daiktų. Ar daiktai sukelia ju m s rafi­
n uotą svarbos ir viršenybės prieš kitus jausm ą? A r jų stygius verčia
ju s jaustis prasčiau už kitus, turinčius tų daiktų daugiau? A r dažnai
kalbate apie turim us daiktus, rodote ju os žm onėm s, siekdam i p a­
kelti savivertę jų akyse, o per jątos - ir savo pačių akyse? A r ju s apim a
apm audas arba pyktis, o galbūt pasijuntate pažem inti, jei kiti turi
daugiau nei jūs arba jei prarandate brangią nuosavybę?

Pamestas žiedas

Tuo laikotarpiu, kai susitikdavau su žm onėm is kaip patarėjas ir

dvasinis m okytojas, dukart per savaitę lankiau vieną vėžiu sergančią
m oterį. Tai buvo keturiasdešim t penkerių m etų m okytoja, kuriai,
pasak gydytojų, buvo likę gyventi ne daugiau kaip keli m ėnesiai.
V izitų m etu apsikeisdavom e vos keliais žodžiais, dažniausiai sėdėda­
vom e tyloje, ir kaip tik tada ji ėmė jau sti vidinę ram ybę, kurios per
įtem ptą m okytojos gyvenim ą niekada nebuvo patyrusi.
V ieną dieną atvykęs radau ją susikrim tusią ir piktą. „K as atsiti­
ko?" - paklausiau. Pasirodė, kad dingo jos žiedas su deim antu, bran­
gus tiek m aterialia, tiek sentim entų prasm e; m oteris buvo įsitikinu­
si, kad tą žiedą pavogė kasdien ateinanti slaugytoja. M an o ligonė
negalėjo suprasti, kaip žm ogus galėjo būti toks beširdis ir negailes­
tingas. Ji pasiteiravo, kaip jai geriau elgtis: pasikalbėti su slaugyto­
ja akis į akį ar kviesti policiją. A tsakiau, kad negaliu nurodyti, ką
32 NAUJOJI ŽEMĖ

daryti, tačiau patariau įvertinti, kiek žiedas ar koks nors kitas daik­
tas yra svarbūs jo s gyvenime. „Jūs nesuprantate, - spyrėsi ji, - tai
buvo m ano m očiutės žiedas. M ūvėjau jį kas dieną, iki kol susirgau ir
ištino rankos. Jis man reiškė labai daug. Kaip galiu nenusim inti?"
G reitas atsakym as, pykčio bei gynybos intonacijos balse rodė,
jo g ji dar nebuvo pasirengusi pažvelgti į savo vidų ir atskirti em oci­
nę reakciją nuo įvykio, kad galėtų stebėti visa tai iš šalies. Pyktis ir
nepasitenkinim as buvo ženklai, kad jos lūpom is kalba ego. Tariau:
„U žduosiu ju m s kelis klausim us, tik neskubėkite atsakyti į ju os iš
karto, pradžioje įsiklausykite į save. T rum pai stabtelėsiu po kiekvie­
no klausim o. K ai jau žinosite atsakym ą, galite jo žodžiais ir neiš­
reikšti." M oteris atsakė esanti pasirengusi. Paklausiau: „Ar suvokia­
te, kad to žiedo vis tiek teks atsisakyti, gal net greitai? K iek dar laiko
ju m s reikia, kad nuo jo atprastum ėte? Ar jū s sau tapsite m enkesnė,
kai jo atsisakysite? Ar dėl to praradim o sum enkės jū sų esybė?' Po
paskutinio klausim o stojo kelios m inutės tylos.
K ai ji vėl prašneko, jos veide švietė šypsena, ji atrodė nurim usi.
„Paskutinis klausim as privertė m ane suprasti svarbų dalyką. K ai iš
pradžių m intyse ieškojau atsakym o, protas m an diktavo, kad tikrai
m ano esybė dėl praradim o sum enkėjo. T ada dar kartą uždaviau
sau tą klausim ą: A r sumenkėjo mano tikroji esybė? Šį kartą atsakym ą
m ėginau labiau išjausti nei išm ąstyti. Staiga pajutau savo Buvim ą.
N iek ada anksčiau taip nesijaučiau. Jei galiu taip stipriai jausti savo
A š Esu, vadinasi, m ano esybė visiškai nenukentėjo. Ir dabar dar ją
tebejaučiu, labai ram ią, gyvą." - „Tai yra B uvim o džiaugsm as, - ta­
riau. - Jį pajun tam e tik atsiriboję nuo proto. B uvim ą reikia išjausti.
Jo negalim a išm ąstyti. Ž m ogaus ego to nežino, nes jį valdo protas.
Jū sų galvoje žiedas buvo kaip m intis, kurią jū s painiojote su A š Esu
pojūčiu. M anėte, kad tikroji jū sų esybė ar jos dalis yra žiede. K ad
ir ko siektų ego ar prie ko jis prisijungtų, tai bus tik Buvim o pakai­
talai, kurių neišjausite. G alim a vertinti daiktus bei jais rūpintis, bet
kai prie jų prisirišate, tai jau tam pa ego. Iš tiesų jūs ne prie daikto
prisirišate, o prie m inties su įvardžiais „aš", „m an " ar „m an o". Kai
visiškai susitaikote su praradim u ir įveikiate savo ego, tada pasirodo
A š Esu —tikroji jū sų esybė, sąm on ė." M oteris tarė: „D ab ar suprantu,
 ! 1 , 0 : 1) A B A R T I N H Ž M O N I J O S B U K L I ' 33

apie ką kalbėjo Jėzus, kai pasakė: ‘J ei kas nori atimti marškinius,

tai atiduok ir apsiaustą.’ Pirm iau tie žodžiai m an prasm ės neturė­
j o / 1 — „Tas tiesa, - atsakiau. — K ita vertus, tai nereiškia, kati privalu
nerakinti durų. Tai tik reiškia, kad kai kada yra geriau leisti įvykiams
tekėti sava vaga, nei jiem s priešintis.”
Paskutinėm is gyvenim o savaitėm is, kai jos kūnas visai nusilpo, ji
ėm ė vis labiau spindėti, lyg jos kūnas b ū tų skleidęs šviesą. Ji atidavė
d au g turto, kai ką netgi m oteriai, kurią įtarė pavogus žiedą. Sulig
kiekvienu atiduotu daiktu jo s džiaugsm as augo. K ai jos m otin a p a­
skam bino ir pranešė, kad dukra jau m irė, ji taip pat pam inėjo, kad
po m irties vonios spintelėje buvo rastas tas žiedas. G al žiedą grąžino
slaugytoja, o gal jis ten buvo visą laiką. N iekas nesužinos. Tačiau
vieną dalyką m es žinom e: gyvenim as pateiks ju m s tokias situacijas,
kurios padės ju m s plėsti sąm onę. Iš kur žinosite, kad tai reikalinga
situacija? N es ji yra ta, kurią išgyvenate šiuo m etu.
A r yra blogai didžiuotis savo turtais ir jausti apm audą, jei kas
nors turi daugiau nei jūs? V isiškai ne. Pasididžiavim o jausm as, noras
pasirodyti, džiaugsm as, kai turite daugiau negu kiti, ir liūdesys, kai
turite m ažiau, nėra nei gerai, nei blogai - tai yra ego. O ego blogas
nėra - ego tik nesąm oningas. K ai savyje pastebite ego, im ate žvelgti
giliau. N evertinkite ego per rim tai. Kai m anote, kad jūsų elgseną
valdo ego, nusišypsokite. K artais net nusijuokite. K aip žm onija ga­
lėjo taip ilgai būti fgo valdžioje? G aliausiai atsim inkite, kad ego nėra
asm eniškas. Tai nesate jūs. Jei jum s atrodo, kad ego yra jū sų asm eni­
nė problem a, tai tik dar didesnio ego įpiršta nuom onė.

Nuosavybės iliuzija
K ą nors turėti —ką tai iš tikro reiškia? K ą reiškia kokį nors daiktą
padaryti „savo daiktu” ? Jeigu stovite N iu jork o gatvėje, rodote pirštu
į m ilžinišką dangoraižį ir sakote „Sis pastatas yra m ano. Jis m an
priklauso” , tai arba esate nepaprastai turtingi, arba ju s kam uoja
haliucinacijos, arba m eluojate. Bet kuriuo atveju jū s kalbate apie
dalykus, kur m inties form a „aš” ir m inties form a „pastatas” susilieja'
34 NAUJOJI ŽEMĖ

į viena. Štai kaip kyla m entalinė nuosavybės sąvoka. Jei turite do­
kum entus, patvirtinančius jū sų nuosavybę, visi ju m s pritars. Esate
turtingi. Jei doku m en tų neturite, niekas jū sų teiginiui nepritars ir
būsite pasiųsti pas psichiatrą. Esate arba apim ti m anijos, arba begė­
diškai m eluojate.
Č ia svarbu pabrėžti, kad pateikta istorija („Tas daiktas yra m an o“)
ir m inties form os, kurios ją sudaro, ar jai pritaria žm onės, ar nepri­
taria, neturi absoliučiai nieko bendra su jū sų tikrąja esybe. N et jei
visi sutiks su tuo faktu, tai bus visiškas prasim anym as. Ilk gulėdam i
mirties patale ir atsiriboję nuo išorinio pasaulio, daugelis žm onių
suvokia, kad su jų tikrąja esybe joks daiktas niekada neturėjo nieko
bendra. M irties akivaizdoje nuosavybės sąvoka tam pa visiškai be­
reikšmė. Paskutinėm is gyvenim o akim irkom is žm onės supranta,
kad gyvendam i ieškojo savo esybės, siekė patirti Buvim ą, o iš tikrųjų
ta esybė visad buvo šalia, tik ją tem dė daiktai, su kuriais jie tapatino-
si; o tapatindam iesi su daiktais, jie galų gale tapatinosi su protu.
Jėzus kalbėjo taip: „Palaim inti turintys vargdienio dvasią: jų yra
dangaus karalystė.“ (Evangelija pagal M atą, 5—3) K ą tai reiškia „tu ­
rintys vargdienio dvasią“ ? Jo k io vidinio bagažo, jok ios tapatybės.
N ei su daiktais, nei su m entalinėm is sąvokom is, išreiškiančiom is
„aš“ idėją. O kas yra „dangaus karalystė"? Paprastas, bet didelis B u ­
vim o džiaugsm as, kurį patiriate tada, kai atsisakote susitapatinim o
ir įgyjate „vargdienio dvasią".
K aip tik todėl turto atsisakym as buvo vertinim as kaip dvasios
ugdym o praktika ir Rytuose, ir Vakaruose. Tačiau toks žingsnis iš
karto neišlaisvins jū sų iš ego pančių. Ego nepasiduos, ieškos kitų
dalykų, su kuriais jis galėtų susitapatinti, pavyzdžiui, su jū sų m en­
taliniu „aš", su tuo, kuris atsisakė m aterialaus turto ir todėl yra vir­
šesnis, dvasingesnis nei kiti —tie, kurie turto neatsisakė. Yra žm onių,
kurie atsisakė viso savo turto, tačiau jų ego didesnis nei kai kurių
m ilijonierių. K ai atsikratote vieno susitapatinim o objekto, jū sų ego
netruks rasti kitą. Ja m nesvarbu, su kuo tapatintis, svarbu tik kad
b ū tų kokia nors tapatybė. T ada „vargdienio dvasia" ir vartotojiš­
kos ideologijos atsisakym as vėl bus tik m inties form a, kita m enta­
linė pozicija, galinti pakeisti tapatybę su materialiais daiktais. Taip
 H ,O : D A B A R T Į N i: Ž . M O N I Į O S P.l I I !' 3S

tapatindam iesi dažnai apsiskelbiate teisuoliais, o k i l u s i m a t e v a d i n t i

paklydėliais. K aip pam atysim e vėliau, „būti t e i s i e m s " , o k i m s l ai ky
ti paklydėliais yra vienas svarbiausių ego proto m o d e l i ų , v i e n a pa
grin din ių n esąm onin gum o form ų. Ž odžiu, ego turinys gal i k e i st i s, o
proto struktūra, palaikanti tą ego —ne.
V iena n esąm oningų žm on ių prielaidų yra ta, kad jei s usi t apat ina
te su objektu kaip su savo nuosavybe, tai akivaizdus to m a t e r i a l a u s
objekto apčiuopiam um as ir pastovum as suteiks daugiau a p č i u o p i a
m u m o bei pastovum o jū sų „aš“ . Tokie „apčiuopiam i ir p a s t o v ū s "
objektai yra statiniai ir ypač žemė - jū sų nuom one, tai vienintelė
nuosavybės form a, kurios niekas nesunaikins. Tačiau kaip tik žemės
turėjim o idėja pasirodė visiškai absurdiška Siaurės A m erikos kolo­
nizavim o laikais —vietiniam s gyventojam s, indėnam s, buvo visiškai
nesuprantam a, kaip galim a „turėti žem ę“ . Todėl jie ją ir prarado,
nes pasirašė kolonistų pakištus dokum en tus, kurie indėnam s buvo
lygiai taip pat nesuprantam i. Jie jautėsi priklausą savo žemei, bet
žem ė jau jiem s nepriklausė.
Ego siekia sulyginti turėjim ą su Buvim u: turiu, vadinasi, esu. Ir
ju o daugiau turiu, tuo svarbesnis esu. Ego gyvena palyginim ais. Ver­
tinate save pagal tai, kokius ju s m ato kiti. Jeigu visi gyventų rū m u o­
se arba b ū tų turtingi, jū sų rūm ai ar turtas nepadėtų ju m s padidin ti
savojo „aš“ . T ada galėtum ėte persikelti į paprastą trobelę, atsisakyti
turto ir pakeisti savo tapatybę - pasijustum ėte dvasingesni nei kiti
ir jū sų „aš“ padidėtų. K itų žm onių nuom onė apie jus yra lyg vei­
drodis, parodantis, kokie ir kas jūs esate. Jū sų ego savivertės jausm as
dažniausiai siejasi su verte, įgyta kitų žm onių akyse. O kadangi jau ­
čiate poreikį būti vertinam i kitų, tai gyvendam i aplinkoje, kurioje
vertinam as m aterialus turtas, pakliūnate į šios kolektyvinės apgau ­
lės spąstus, būnate pasm erkti kaupti daiktus visą likusį gyvenim ą ir
puoselėti tuščią viltį, kad jų gausybėje rasite prasm ę ir savąjį „aš“ .
K aip atsikratyti priklausom ybės nuo daiktų? N et nebandykite.
Tai neįm anom a. Priklausom ybė nuo daiktų dingsta savaim e, kada
jū s nekeliate tikslo ju ose rasti save. K ol kas tik suvokite, kad esate
priklausom i. G ali būti ir taip, kad net nežinosite, jo g esate nuo ko
nors priklausom i (susitapatinę) tol, kol to daikto neprarasite. Jei dėl
36 NAUJOJI ŽEMĖ

tokio praradim o nusim insite, tai reikš, kad nesate laisvi. Kata vertus,
jei suvoksite, kad tapatinatės su daiktais, tokia tapatybė jau nebebus
visa apim anti. („E su sąm onė, kuri suvokia priklausom ybę.11) Tai bus
jū sų sąm onės virsm o pradžia.

Troškimas turėti daugiau

Ego tapatinasi su turim ais dalykais, tie dalykai kelia ego pasiten­
kinim ą, tačiau pasitenkinim as būna paviršutiniškas ir trum palaikis.
G iliai savyje jaučiate užslėptą nepasitenkinim ą dėl pilnatvės stokos,
dėl to, ko „nepakanka11. „D ar neturiu to pakan kam ai11, o tai, ego
supratim u, reiškia „dar nesu visiškai a s \
K aip m atėm e, turėjimas - nuosavybės sąvoka - yra ego sukurtas
pram anas, teikiantis jam solidum o ir pastovum o, išskirtinum o ir
ypatingum o. Jei ju m s nepavyksta rasti savęs turim uose daiktuose,
gim sta dar galingesnis postūm is, priklausantis ego struktūrai: p o ­
reikis turėti daugiau, ką galėtum e įvardyti „troškim u ". N ė vienas
ego ilgai neišsilaikys be šio poreikio. Todėl troškim as turėti palaiko
ego dau g labiau nei pats turėjim as. Ego svarbiau norėti negu turė­
ti. N oras turėti tam pa svarbesnis už patį turėjim ą. Paviršutiniškas
pasitenkinim as turėjimu yra pakeičiam as troškim u norėti. Tai yra
liguistas psichologinis poreikis turėti dar daugiau daiktų, su kuriais
galėtum ėte tapatintis.
T am tikrais atvejais psichologinis poreikis turėti daugiau arba
pojūtis, kad neturite pakankam ai (tai yra labai bū din ga ego), persi­
kelia į fizinį lygm enį ir virsta nepasotinam u alkiu. Kenčiantys nuo
bulim ijos žm onės dažnai susikelia sau vėm im ą, kad tik vėl galėtų
valgyti. Tačiau alkanas yra jų protas, o ne kūnas. Sis m itybos sutri­
kim as bus išgydytas, jei kankiniai, užuot tapatinęsi su protu, susi­
draugaus su kūnu, pajus jo tikruosius poreikius ir liausis tenkinę ego
pseudoporeikius.
N eretai ego aiškiai žino, ko nori, ir siekia savo tikslų nuožm iai ir
negailestingai. Č in gisch anas, Stalinas, H itleris, - tai tik keli tipiš-
kesni pavyzdžiai. T ačiau energija, slypinti už jų troškim ų, sukuria
 ! ( , ( > : 1) A B A R T I N K / M O N I Į O.S B U K I T'. 37

priešingą tokio pat stipru m o energiją, o šioji galiausiai juos su n ai­

kina. T ačiau jie spėja su jau k ti savo ir daugybės žm onių gyvenim us,
o kartais žem ėje sukuria pragarą. D au g u m a ego turi kon fliktuojan ­
čius tarpusavyje troškim us. K iekvieną kartą jie nori vis kitų dalykų
arba apskritai nežino, kokie yra jų norai. Jie tik gali pasakyti, ko
tikrai nenori - tai yra ši akim irka. Įtam pa, nekantrum as, n u o b o d u ­
lys, nerim as, nepasitenkinim as, —visa tai neišsipildžiusių troškim ų
rezultatas. Troškim as yra tam tikra struktūra, todėl jok s turinys ne­
suteiks ilgalaikio pasitenkinim o, kol toji m entalinė struktūra liks
kokia buvusi. Betikslius, bet stiprius troškim us turi bręsta n tys p a­
augliai, kai kurie iš jų yra nuolatinės n eigim o bei n epasitenkinim o
būsenos.
Fizinės m aisto, vandens, pastogės, aprangos bei pagrindinių
p ato gu m ų reikm ės yra natūralios visiem s žm onėm s, bėda ta, kad
neišlaikom a išteklių pusiausyyra - ją ardo beprotiškas ir n epaso­
tinam as poreikis turėti daugiau. Tai yra ego godu m as. Ego sugeba
pasireikšti ir kolektyviai - per ekonom ines pasaulio struktūras, to ­
kias kaip m ilžiniškos korporacijos, kurios yra ego dariniai, besirun-
giantys tarpusavyje dėl turėjim o daugiau. Jų vienintelis beprotiškas
tikslas yra pelnas. T o tikslo siekiam a labai negailestingai. G am ta,
gyvūnai, žm onės, net tų korporacijų darbu otojai yra ne daugiau
kaip skaičiai suvestinėse, negyvi daiktai, kuriuos pan audotus gali­
m a išm esti.
T okios m inties form os kaip „m an ", „m an o“ , „dau giau “ , „aš no-
riu“ , „m an reikia“ , „privalau turėti" ar „nepakanka" siejasi su ego
struktūra, o ne su turiniu, litrin į galim a pakeisti kitu turiniu, ta­
čiau struktūros lieka. Kol ncatpažinsite savyje m inėtų m inties for­
m ų, kol jų neapšviesite sąm onės šviesa, jūs tikėsite jom is ir būsite
priversti veikti jų valdom i, jausitės pasm erkti ieškoti ir nerasti - kai
jus valdo tokios m intys, joks turtas, vieta, žm ogus ar sąlygos jū sų
netenkins. K ol ego struktūra slypės jum yse, jok s turinys ju m s nebus
visiškai geras. N esvarbu, ką ju m s pavyks turėti ar įgyti, vis tiek ja u ­
sitės nelaim ingi. Be perstojo ieškosite dalykų, kurie teiktų didesnį
pasitenkinim ą, užpildytų vidinę tu štu m ą ir padėtų pajusti gyveni­
m o prasm ę.
38 NAUJOJI ŽEMĖ

Susitapatinimas su kūnu

K ita pagrindinė susitapatinim u Forma yra tapatybė su „savo“

kūnu. V isų pirm a kūnas būna vyriškas arba m oteriškas, taigi buvi­
m as vyru ar m oterim i yra svarbi daugelio žm onių „aš“ pojūčio dalis.
Lytis tam pa tapatybe. Susitapatinim as su lytimi prasideda anksty­
voje vaikystėje, o tai skatina įsijausti į tam tikrus vaidm enis, ugdytis
standartinius elgsenos m odelius, kurie lem ia ne tik seksualum ą, bet
ir visus jūsų gyvenim o aspektus. Toks vaidm uo daugeliui žm onių
yra lyg spąstai, ypač kai kuriose tradicinėse bendruom enėse. N ors
Vakarų kultūroje susitapatinim as su lytimi jau nebeturi lem iam os
reikšmės, dar yra pasaulyje vietų, kur baisiausia m oters lem tis yra
likti netekėjusiai arba būti nevaisingai, o vyrui - neturėti seksualinės
potencijos ir negebėti produkuoti vaikų. G yvenim as kelia pasiten­
kinim ą tik tada, kai patenkinam i tam tikri su žm ogaus lytim i susiję
reikalavimai.
V akaruose žm ogaus savivertę didele dalim i lem ia fizinė kūno iš­
orė: stiprus ar silpnas, dailus ar bjaurus (palyginus su kitais). D au ­
gelio savivertė susijusi su fizine jėga, grožiu, gera fizine form a ir iš­
vaizda. N eretas jaučiasi nuvertintas, nes yra įsitikinęs, kad jo kūnas
negražus ar netobulas.
Pasitaiko atvejų, kai „savo k ū n o" suvokim as visiškai iškrypsta.
Pavyzdžiui, jau n a m oteris įsikala į galvą, kad ji turi per dau g svorio,
todėl pradeda badauti, nors iš tiesų ji yra liekna. Ji nem ato tikro
savo kūno. Ji „m ato " m entalines konstrukcijas „esu apk ū n i" arba
„tapsiu apk ū n i". Šio reiškino priežastis yra susitapatinim as su protu.
Ž m onės vis labiau tapatinasi su protu, tai savo ruožtu skatina ego
disfunkciją, todėl pastaraisiais dešim tm ečiais nepaprastai padaugėjo
anoreksijos atvejų. Jeigu anoreksijos auka sugebėtų pažvelgti į savo
kūn ą be išankstinių nuostatų arba bent jau įvertintų tas nuostatas
objektyviai, o ne tikėtų jom is, arba dar geriau - jei gebėtų pajusti
savo kūn ą iš vidaus, ji pradėtų sveikti.
Besitapatinantys su gražia išvaizda, fizine jėga ar gabum ais žm o­
nės kenčia, nes šios savybės vieną dieną im a blankti ir išnyksta. K i­
taip ir būti negali. T okių žm onių tapatybei gresia žlugim as. G ražūs
 EGO: DABARTINĖ Ž.MONIĮOS BUKI,K 39

ar negražūs žm onės savo tapatybę - neigiam ą ar t e i g i a m ą sieja su

kūnu. Tiksliau, j ie kildina savo tapatybę iš „aš“ idėj os , ku ri ą k l a i d i n ­
gai sieja su savo kūno m entaliniu įvaizdžiu, tačiau k ū n a s j u k yra ne
daugiau kaip fizinė form a, o šiai, kaip ir kitom s, yra lem tas l a i k i n u ­
m as ir sunykim as.
Fizinio kūno, kuriam lem ta pasenti, sunykti ir m irti, sutapati­
nim as su „aš“ anksčiau ar vėliau neišvengiam ai sukels kančią. Pa­
stangos nesitapatinti su kūn u visiškai nereiškia tą kūną apleisti, jį
niekinti ar nesirūpinti juo. Jeigu esate stiprūs, gražūs ir energingi,
galite tik džiaugtis tokiom is savybėm is - kol jo s yra. G alite gerinti
kūno būseną sveikai m aitindam iesi ir atlikdam i fizinius pratim us.
Jei netapatinsite kūno su savo tikrąja esybe, nuvytus grožiui, su m a­
žėjus energijai ar kūnui tapus neįgaliam , išsaugosite savivertę. K ai
kūnas praranda jėgas, pro nykstančią form ą lengviau prasiskverbia
sąm onės šviesa —beform is m atm uo.
Ž m on ės tapatinasi ne tik su dailiais ar tobulais kūnais. T aip pat
sėkm ingai galim a tapatintis ir su „problem išku*1 kūn u ir prie savo
tapatybės pritraukti kūno netobulum ą, ligą ar negalią. T ada galvosi­
te ir kalbėsite apie save kaip apie įsisenėjusios ligos ar negalios „kan-
k inį“ . Sulauksite dau g dėm esio iš gydytojų ir kitų žm onių, kurie
nuolatos ju m s prim ins jū sų konceptualią kankinio ar paciento tapa­
tybę. O jū s nesąm oningai prisitvirtinate prie ligos, nes ji bus tapusi
pačia svarbiausia jū sų tapatybės dalim i. Tai dar viena m inties form a,
su kuria gali tapatintis ego. Kai tik ego randa tapatybę, nuo jos jis
nesitraukia. Stebėtina, bet gana dažnai ego, ieškodam as tvirtesnės
tapatybės, gali net sukelti ligą, kad per ją sutvirtėtų pats.

Vidinio kūno pajautimas

N ors susitapatinim as su kūnu yra vienas iš esm inių ego požy­

m ių, gera žinia ta, kad jū s tokią tapatybę galite nesunkiai nutraukti.
N ereikia stengtis įtikinti savęs, kad nesate kūnas, verčiau atitrauki­
te dėm esį nuo išorinio kūno ir nuo m in čių apie kūn ą (gražus, sti­
prus, bjaurus, silpnas, nutukęs ir taip toliau) ir nukreipkite žvilgsnį
40 NAUJOJI ŽEMĖ

vidun, pajuskite ten pulsuojantį gyvybingum ą. V isai nesvarbu, ko­

kia jū sų kūno išorė —po išoriniu pavidalu yra intensyvus gyvas ener­
ginis laukas.
Jei nelabai suvokiate, kas tai yra vidinis kūnas, akimirką pa­
būkite užsimerkę ir pasistenkite aptikti gyvum ą savo plaštakose.
Neklauskite apie tai proto, nes jis atsakys: „A š nieko nejaučiu.“
O gal netgi pridurs: „Leisk man galvoti apie įdomesnius daly­
kus/ 4Todėl, užuot klausę proto, iškart kreipkitės [plaštakas - pa­
juskite jo se subtilų gyvumą. Taip, ten esama gyvumo. Turite nu­
kreipti ten savo dėm esį ir tą gyvum ą pastebėsite. Galbūt pirmiau
pajusite lengvą dilgčiojimą, o paskui - ir plaštakų gyvumą. Jei
dėm esį į plaštakas laikysite sutelkę ilgesnį laiko tarpą, tas pojūtis
stiprės. Kiti žmonės tai patiria net neužsimerkę. Jie gali pajausti
savo „vidines plaštakas44 skaitydami šias eilutes. Pajutę plaštakų
gyvumą, pereikite prie pėdų, laikykite ten sutelktą dėm esį mi­
nutę, stenkitės vienu metu jausti ir plaštakas, ir pėdas. O paskui
leiskite tam jausmui apimti v isą kūną: kojas, rankas, pilvą, krū­
tinę... ir štai jū s jau jaučiate savo vidinį kūną kaip visa apimantį
gyvumo darinį.
K ą aš vadinu „vidiniu kūn u“ , iš tiesų jau nebėra kūnas, o gyvy­
binė energija, tiltas tarp form ų pasaulio ir beform iškum o. Išsiugdy-
kite įprotį jausti vidinį kūną kuo dažniau. Po kurio laiko ju m s net
nereikės užsimerkti, kad jį pajaustum ėte. Pavyzdžiui, pasitikrinkite,
ar galite tai jausti ko nors klausydamiesi. Kai pojūčiais užčiuopiate
vidinį kūną, liaujatės tapatintis su savo fiziniu kūnu, taip pat ir su
protu. K itaip sakant, nuo form ų pasaulio tolstate į beform iškum ą,
kurį galim a pavadinti pačiu Buvim u. Tai yra jū sų tikroji tapatybė.
K ūno sąm onė jum s ne tik padeda įsitvirtinti šioje akim irkoje, bet ir
parodo kelią, kuriuo galite ištrūkti iš ego kalėjimo. Be to, kai esate
tokios būsenos, stiprėja fizinio kūno im uninė sistem a ir sugebėjim as
pačiam gydytis.
 k ,o : d a b a r t į n i; Ž m o n i j o s b u k i ,h 41

Buvimo užmiršimas
Ego visada tapatinasi su form a. Jis form ose ieško savęs ir ten save
praranda. Form os - tai ne tik m aterialūs daiktai ir fiziniai kūnai. Fs-
m ingesnės nei daiktai ir kūnai (išorinės form os) yra m inčių formos,
kurios be paliovos kyla sąm onės lauke. Tai yra energiniai dariniai,
kur kas subtilesni nei tanki fizinė m aterija, tačiau jie vis viena pri­
skirtini form ų pasauliui. Tai, ką jūs jaučiate ir priim ate kaip niekad
nenutylantį balsą savo galvoje ir jį lydinčias em ocijas, iš tikrųjų yra
nevalingo m ąstym o srautas. K ai su ju o im ate tapatintis, jis pasi­
glem žia visą jū sų dėm esį, jūs pasiklystate tarp tų m in čių ir em ocijų
ir patenkate į ego gniaužtus. Ego galim a apibūdinti kaip nuolat ky­
lančių m in čių form ų ir m entalinių bei em ocinių vaizdinių sankau­
pą, kuriai suteiktas „aš“ pojūtis. Č ia ir yra ego šaltinis - beform is
„aš“ , sum išęs su form a. Toks sum aišym as yra didžioji klaida, iš ku­
rios kyla m ū sų atskirum o iliuzija, tikrovę verčianti košm aru.

N uo Dekarto klaidos iki Sartro įžvalgos

X V II am žiaus filosofas D ekartas (D escartes), laikom as šiuolaiki­

nės filosofijos pradininku, savo pam atinę klaidą (jis pats tikėjo, kad
tai yra pam atinė tiesa) išreiškė tokiu posakiu: „M ąstau, vadinasi,
esu.“ Tai buvo D ekarto atsakym as į klausim ą: „Ar yra dalykas, kurį
aš galiu teigti su visišku tikrum u?1' Faktas, jo g žm ogus visą laiką
m ąsto, jo supratim u, buvo visiškai neabejotinas, todėl jis sutapatino
m ąstym ą ir būtį („aš m ąstau 11 ir „aš esu“). U žuot atskleidęs didžiąją
tiesą, D ekartas rado ego šaknis, tačiau to nė nenutuokė.
Prabėgo bem až trys šim tai m etų, ir kitas žym us filosofas m inė­
tam e teiginyje aptiko šį tą, ko D ekartas ir visi kiti nepastebėjo. Tas
filosofas buvo Ž anas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre). A nalizuodam as
D ekarto posakį „M ąstau, vadinasi, esu“ , Sartras, kaip jis pats kalbė­
jo, suprato, kad „sąm onė, kuri sako aš esu, nėra ta pati sąm onė, kuri
m ąsto*. K ą Sartras turėjo omenyje? K ai suvokiam e, kad m ąstom e,
tas suvokim as nėra m ąstym o dalis. Č ia jau im a reikštis kitas sąm onės
42 NAUJOJI ŽEMĖ

m atm uo, iš jo ir kyla išvada aš esu. Jei be m ąstym o nieko daugiau

nebūtų, m es net nesusivoktum e, kad m ąstom e. B ū tu m e tarsi sa­
pnuojantis žm ogus, kuris nežino, kad jis sapnuoja, ir tapatinasi su
kiekvienu sapno vaizdiniu. Beje, daugelis taip ir gyvena - kaip lu­
natikai, patekę į seno disfunkcinio m ąstym o spąstus, kuriuose jie
nuolat kuria tą patį savo tikrovės košm arą. K ita vertus, jei sap n u o­
dam i žinom e, kad sapnuojam e, iš sapno galim e nubusti. T uo būdu
pakylam e į kitą sąm onės m atm enį.
Sartro įžvalga buvo labai svarbi, tačiau pats jis buvo pernelyg
susitapatinęs su m ąstym u, kad tą svarbą suprastų.

Nepaprasta ramybė
A pie kitą sąm onės m atm enį esam a nem ažai pasakojim ų. Jų au­
toriai dažnai būna žm onės, tam tikru gyvenim o m om entu patyrę
tragiškų išgyvenim ų. Vieni netenka nuosavybės, kiti - artim ųjų,
socialinės padėties, reputacijos ar sveikatos. O kartais kokia nors
baisi nelaim ė ar karas nusineša viską, ir žm ogus lieka visiškai „tu š­
čiom is rankom is". Tai ribinė situacija. V iskas, su kuo jie tapatinosi
ir kas palaikė jų „aš“ pojūtį, dingo. Iš pradžių ju os apėm ė didžiulė
baim ė ir aštrus sielvartas, tačiau paskui beveik staiga šios em ocijos
nuslopo ir jų vietą užėmė sakralus B uvim o pojūtis, gili ram ybė ir
skaidrum as. Jėzus K aln o pam oksle kalbėjo taip: „Palaim inti turin­
tys vargdienio dvasią: jų yra dangaus K aralystė." (Evangelija pagal
M atą 5 ,3 ) . Ž m on ės, tai patyrę, klausia savęs, kaip tok ių išbandym ų
akivaizdoje jie sugebėjo likti visiškai ram ūs.
A tsakym as paprastas, jei suprantam e, kas yra ego ir kaip jis funk­
cionuoja. K ai pavidalai, su kuriais tapatinom ės, žlunga ar tiesiog
dingsta, ego gauna neatrem iam ą sm ūgį, nes tie pavidalai buvo jo
ram stis. Ego tapatinasi su m aterialiais pavidalais, form om is. Kai
nebeturim e su kuo tapatintis, kas m es esame? Kai aplink esan­
čios form os dingsta arba artėja m irtis, m ū sų B uvim o pojūtis - Aš
E S U - išlaisvėja, dvasia išsiveržia iš m aterijos pančių. T ada im am e
suvokti savo tapatybę kitaip: pajuntam e, kad esam e beform is visa
 !(,(>: D A B A R T I N I - / M O N I | O S BUKI T 43

persm elkiantis Buvim as. G alų gale būtis n ug a l i p a v i d a l u s ir visas

tapatybes. T a i yra dieviškosios ramybės būsena. T i k r a s i s a t s a k y m a s į
klausim ą „K as aš esu“ nėra „Aš esu tas ar an as...“ T a s a t s a k y m a s yra
„A Š E S U “ .
N e kiekvienas, patyręs didį praradim ą, n ubunda, liaujasi tapatin ­
tis su pavidalais ir panyra į ramybę. K ai kurie žm onės tokiose situa­
cijose pasijun ta aukom is ir pradeda kaltinti aplinkybes, kitus žm o­
nes, likim ą ar net D ievą. Ju o s apim a pasipiktinim as, jie im a graužtis
ir gailėtis savęs - taip jų ego sukuria n aujus pavidalus, naujas form as
ir tapatybes, kurie užim a prarastųjų vietą. Ego netgi n eįdom u, kad
n aujoji tapatybė yra nelaim inga. Ego svarbu, kad ji b ū tų - gera ar
bloga. N au jasis ego bus griežtesnis ir ribotesnis nei jo pirm takas.
K ai patiriam e tragiško praradim o skausm ą, arba jam priešinam ės,
arba atsiduodam e. K ai kurie žm onės, kai ju os užklum pa nelaimės,
tam pa pikti, ju os užlieja apųtaudas, o kiti tokiose pat situacijose
įgyja išm inties, im a skleisti m eilę ir atjautą. A tsidavim as nelaimei
reiškia, kad priim am e gyvenim ą tokį, koks jis yra. Esam e atviri jam .
O priešindam iesi stiprinam e ego ir sulaukiam e vis didesnio išorinio
spaudim o, nuo m ū sų nusisuka visata ir gyvenim as liaujasi teikęs
pagalbą. K ai langinės užvertos, į kam barį saulės šviesa nepatenka.
A tsidavusiem s atsiveria naujas sąm onės m atm uo. Jeigu tada reikia
im tis kokių nors veiksm ų, m ū sų veiksm ai bus kūrybingi ir juos
rem s visatos protas. Todėl aplinkybės klostysis m ūsų naudai, m um s
padės ir su m um is bendradarbiaus kiti žm onės, pastebėsim e, kad
im a rastis vadin am ų jų laim ingų atsitiktinum ų. Jeigu jo k ių veiksm ų
nelaim ės ar praradim o akivaizdoje im tis neįm anom a, nesipriešinda­
m i m es liekam e ram ybėje, kuri gim sta iš atsidavim o nuotaikos. M es
liekam e Dieve.
 III S K Y R I U S

EGO ŠERDIS

D au gu m a žm onių visiškai paklūsta iš savo galvų aidinčiam balsui.

Tai yra be paliovos sklindantis nevalingų ir įkyrių m in čių srautas su
lydinčiom is em ocijom is. G alim a sakyti, kad tokie žm onės yra savo
proto nuosavybė. K ol neįsisąm oninam e šio vyksm o, tapatinam ės
su m ąstytoju, su m in čių generuotoju. Tai yra ego proto požym is.
Vadinam e jį ego protu, nes kiekvieną m intį, kiekvieną nuom onę,
požiūrį, prisim inim ą, reakciją, em ociją yra persm elkęs ego pojūtis
(čia esu as).
M ū sų m ąstym as, m ū sų proto turinys, yra sąlygotas praeities,
auklėjim o, kultūrinės aplinkos, šeim os ir pan ašių veiksnių. Proto
aktyvum o šerdį sudaro tam tikras pasikartojančių ir įkyrių m inčių
rinkinys, su kuriuo mes tapatinam ės kaip su savuoju „aš“ .
K ai tariam e „aš“ , dažniausiai tai yra ego balsas. Ego sudaro, kaip
sakėm e, m intys, em ocijos, prisim inim ai, su kuriais m es tapatinam ės.
T aip pat į ego struktūrą įeina m ū sų gyvenime atliekam i vaidm enys
(dažniausiai nė nenutuokiam e, kad ju os atliekame) ir kolektyvinės
tapatybės aspektai, tokie kaip tautybė, religija, socialinis sluoksnis,
priklausom ybė politinėm s grupėm s ir panašiai. Taip pat svarbi ego
dalis yra m ū sų fizinė išvaizda ir savivertė (ar esam e „geri, ar „b logi",
ar m um s „sekasi", ar m us lydi „nesėkm ės").
Kiekvieno žm ogaus ego vis kitoks, tačiau iš esm ės visų ego turinys
panašus. K itaip sakant, skiriasi tik ego paviršiai, o vidus visų toks
pat. K odėl taip yra? N es jų būties pagrindas - susitapatinim as ir
atsiskyrim as nuo visum os.
K ai gyvenam e proto sukurtam e pasaulyje, sudarytam e iš m in ­
čių ir em ocijų (tai yra m ū sų ego), m ū sų tapatybė tam pa nepatiki­
m a, nes ir m intys, ir em ocijos yra efem eriškos, nepastovios pačia
savo prigim tim i. O kiekvienas ego stengiasi išlikti, apsisaugoti ir
išsiplėsti - tam tikslui jam reikia kito ego, kitų, priešingų, m inčių.
 I < ,(> M K l >1s 45

K onceptualus, m in čių sukurtas „aš“ negali egzistuoti be kito to­

kio pat konceptualaus ir m in čių sukurto „aš“ . C) kiti „aš" tam pa
apčiu op iam i tada, kai m es ju o s regim e kaip savo priešus, laigi šis
nesąm oningas ego darinys n uolat ieško kaltų ir skundžiasi. Jėzus
apie tai kalbėjo taip: „K od ėl gi m atai krislą savo brolio akyje, o
nepastebi rąsto savojoje?!“ (Evangelija pagal L u k ą 6 ,4 1 ) Taip elgiasi
atskiri individai. O jų grupės —valstybės —tarpusavyje konfliktuoja
ir kariauja. Šventajam e R ašte Jėzaus klausim as lieka neatsakytas,
tačiau atsakym as, m atyt, turėtų būti toks: „K ai aš (ego) kritikuoju
kitus, pats jau čiu osi didesnis ir pran ašesn is."

Nusiskundimai ir pasipiktinimas

N usisk u n d im ai yra viena^ m ėgstam iausių ego strategijų, pade­

dan čių jam stiprėti. Kiekvienas nusiskundim as - tai proto sukurp­
ta trum pa istorija, kuria m es esam e visiškai įtikėję. N esvarbu, ar
skundžiam ės garsiai, ar tik mintyse. K artais nusiskundim ai būna
vienintelis dalykas, su kuriuo ego gali susitapatinti. K ai patenkam e į
tokio ego nelaisvę, m um s pasidaro įprasta skųstis - ypač kitais žm o­
nėm is. Tas įprotis nesąm oningas, todėl net nepastebim e, kad taip
elgiam ės. Tokios elgsenos dalis yra „etikečių klijavim as", o šiurkš­
čiausia „etikečių klijavim o" form a tam pa aiškūs įžeidinėjim ai (pa­
šlem ėkas, niekšas, kalė...), kuriais ego siekia įtvirtinti savo viršenybę
ir trium fuoti kitų akivaizdoje. įžeidinėjim ai neretai perauga į piktus
riksm us ar netgi į fizinę prievartą.
N usisk u n d im us ir „etikečių klijavim ą" lydi pasipiktinim as. Pasi­
piktinim as ego suteikia dar daugiau energijos. K ai piktinam ės, uži­
m am e n uskriaustųjų ir užgautų žm onių poziciją. Piktinam ės kitais
žm onėm is, nes jie yra godūs, nesąžiningi, neprincipingi, m u m s ne­
patin ka jų elgesys, jų praeitis, jų kalbos, jų nesėkm ės, jų nenudirbti
darbai. Ego patinka piktintis. D ažnai ydų, kurias atseit m atom e ki­
tuose, nėra. M es visiškai klaidingai interpretavom e tikrovę, tai m ūsų
protas ieškojo priešų, kad pats pasijaustų pranašesnis. O kartais kitų
žm onių ydos būna tikros, tačiau mes jas pernelyg sureikšm inam e ir
46 NAUJOJI ŽEMĖ

išpučiam e, nieko daugiau, be jų, nem atom e. M es reaguojam e į kitų

žm onių ego, o tai darydam i stiprinam e savąjį ego.
N ereaguoti į kitų ego yra geriausias būdas įveikti savąjį ego. Ir
ne tik. Taip pat tuo būdu galim a įveikti kolektyvinį visos žm onijos
ego. Tačiau tai padaryti sugebėsim e tik tada, kai suprasim e, kad kitų
žm onių elgesys kyla iš ego. K ad tai yra kolektyvinės žm on ių disfunk­
cijos išraiška. N ereaguodam i į ego paskatintus poelgius, padedam e
žm onėm s sveikti. Sąlygotą protą im a keisti nesąlygota sąm onė.
K artais būna taip, kad turim e gintis nuo visiškai nesąm oningų
žm onių. Tačiau tą padaryti galim e nepavertę jų savo priešais. G eriau ­
sia apsauga tokiais atvejais yra likti sąm oningiem s, nevaldom iem s
ego. Ž m on ės tam pa m ū sų priešais tada, kai mes suasm eninam e jų
n esąm onin gum ą (jų ego). N ereagavim as į kitų ego teikia m u m s sti­
prybės. K itas žodis, kuriuo galėtum e pavadinti nereagavimą, yra at­
laidumas. G alim a sakyti, kad atleisti - tai nem atyti, nepastebėti tam
tikrų dalykų, užuot žvelgus į ju os tiesiai. N epastebėdam i jų, im am e
pastebėti sveikum ą - savybę, kuri yra kiekvieno žm ogaus esmė.
Ego m ėgsta skųstis ne tik žm onėm is. Ir ne tik žm on ių ego neken­
čia. Ego taip pat skundžiasi tam tikrom is situacijom is ir jų nem ėgs­
ta. Situacijos, kaip ir žm onės, tam pa m ū sų priešais. M es dejuojam e:
„Tai neturėjo atsitik ti...", „Aš nenoriu čia b ū ti...“ , „M an nepatinka
ši veikla...", „Su m anim i elgiasi nesąžiningai..." O didžiausias ego
priešas galų gale yra ši akim irka, arba pats gyvenimas.
N u sisk u n d im ų nedera painioti su inform acija apie netinkam ą
elgesį ir su patarim ais, kaip ištaisyti klaidas. O susilaikym as nuo
sku ndų anaiptol nereiškia, kad kitas žm ogus liovėsi blogai elgtis ar
atsikratė kokių nors ydų. Pavyzdžiui, kai sakom e padavėjui, kad jo
atnešta sriuba yra šalta ir ją reikia pašildyti, tai nėra ego balsas. M es
tiesiog nurodėm e faktą, o faktai visad yra neutralūs. K as kita būtų
tokioje situacijoje pasakyti: „K aip drįsote atnešti m an šaltą sriu­
bą!?.." Tai jau nusiskundim as. „A š" pasijuto įskaudintas ir dabar su
džiaugsm u apkaltins kitą žm ogų, kam šis suklydo. N usiskundim ai,
kuriuos čia pabrėžiam e, tarnauja ego interesam s ir trukdo m um s
keistis. K artais netgi bū na akivaizdu, kad ego nenori keistis, todėl be
paliovos skundžiasi.
 I'.g o si r i >i s 47

T om is akim irkom is, kai m u m s kas nors n e p a t i n k a , t u r ė t u m e su­

sivokti, kad m ū sų galvose skam ba ego balsas - tik s ą l y g o t o p r o t o
sukurta m intis. O pastebėję ir išgirdę šį balsą turim e s u pr a s t i , kad
jis - tai visai ne m es patys. M es tie, kurie tą balsą girdim e, bet ne
pats balsas. U ž visa ko, fone, slypi sąm onė, o pirm am e plane s k a m ­
ba balsas ir veikia protas. Tai supratę, tam pam e laisvi nuo ego. T a i
jau nebe ego, o tik senas sąlygotas m ąstym o ir m inčių m odelis. Kur
yra ego, yra ir nesąm oningum as. Sąm onė ir ego drauge egzistuoti ne­
gali. Seni m ąstym o m odeliai, kai ju o s atpažįstam e, dar gali tam tikrą
laiko tarpą gyvuoti ir vėl pasireikšti, nes jie per tūkstančius kolekty­
vinio žm onijos n esąm oningum o m etų yra sukaupę jėgos, tačiau po
kiekvieno tokio atpažinim o jie tam pa vis silpnesni.

Reaktyvumas ir nuoskaudos

Pasipiktinim as dažniausiai atsiranda drauge su nusiskundim ais,

tačiau jį gali lydėti ir aštresnės em ocijos, pavyzdžiui, įniršis. Tai dar
vienas būdas, kuriuo ego stiprina savo valdžią ir verčia m us elgtis
reaktyviai. D au gybė žm onių tik ir laukia, kol įvyks kas nors, į ką jie
galėtų sureaguoti, kas ju os galėtų suerzinti ar sutrikdyti - ir, žinom a,
sulaukia tokių situacijų labai dažnai. („Tai tiesiog siaubinga... K aip
jis drįso!?..“ ) Jie įpratę prie sugadintos nuotaikos ir pykčio kaip prie
narkotikų. Tačiau taip reaguodam i jie iš tikrųjų tik įtvirtina savo ego
ir suteikia jam daugiau jėgos.
Ilgai trunkantis pasipiktinim as perauga į nuoskaudą. N u o sk au ­
da - tai būsena, kai esam e nuolat „prieš". Tai priežastis, dėl kurios
n uoskaudos sudaro didelę daugelio žm onių ego dalį. Kolektyvinės
n uoskaudos tau tų ar genčių sąm onėje išsilaiko ištisus am žius ir vis
skatina prievartą, todėl susiform uoja nesibaigiantis prievartos ci­
klas.
N u osk au d a yra stipri neigiam a em ocija, susijusi su praeitim i, kar­
tais labai tolim ais įvykiais, kurie vis neduoda m um s ram ybės, m es
ju os dažnai prisim enam e ar net apie ju os pasakojam e („K ą jie man
pad arė..." arba „K ą jie padarė m u m s...“). N u osk au d a ar nuoskaudos
48 NAUJOJI ŽEMĖ

užteršia visas gyvenim o sritis, jų neigiam a em ocinė energija trukdo

suvokti dabarties įvykius, netgi veikia m ūsų kalbėseną ir bendravi­
m ą su žm onėm is ir neleidžia m um s ištrūkti iš ego gniaužtų.
Turim e sąžiningai pasakyti sau, ar nepuoselėjam e nuoskaudų ir
ar yra m ū sų gyvenim e žm onių, kuriem s nesam e atleidę - priešų. Įsi­
sąm oninkim e, kaip nuoskaudos veikia m ūsų m intis ir em ocijas, nes
m intys savo ruožtu n uoskaudą „m aitin a", palaiko ją gyvą, o em o­
cijos yra kūno atsakas į tas m intis. N esistenkite leisti nuoskaudai
nunykti. Pastangos sunaikinti n uoskaudą ar kam nors atleisti vaisių
neduos. Atleidim as įvyksta savaim e, be pastangų, kai pam atom e,
kad tikrasis nuoskaudų tikslas yra stiprinti netikro „aš“ pojūtį ir p a­
dėti išsilaikyti ego. Tai supratę, tam pam e laisvi, nes suardom e vieną
galingiausių žm ogaus protą užėm usių ego struktūrų.
Praeitis neturi sutrukdyti m um s gyventi dabartyje. Tačiau kai at­
siduodam e praeities nuoskaudom s, kaip tik tai ir atsitinka. Tai kas
gi yra nuoskaudos? T ik senų m inčių ir em ocijų nešulys.

Teisieji ir neteisieji

N u sisku ndim ai ir kaltųjų paieškos stiprina ego atskirum o nuo

kitų pojūtį, leidžia jam apsibrėžti savo ribas („Č ia esu aš“) — nuo
to priklauso jo išlikim as. Taip pat ego stiprina pran ašum o jausm as.
Kai ego skundžiasi, tarkime, transporto spūstim is, politikais, „go­
džiais turtuoliais", „aptingusiais bedarbiais", kolegom is, buvusiu
sutuoktiniu ar dar kuo nors, jis jaučiasi esąs geresnis, pranašesnis.
Kai skundžiam ės, jaučiam e, kad esam e teisūs, o žm onės ir situacija,
kuriais esam e nepatenkinti, m ū sų supratim u, yra neteisūs.
N iekas neteikia ego daugiau stiprybės kaip teisum o pojūtis. T a­
čiau jei norim e būti teisūs, suprantam a, reikia, kad kas nors būtų
neteisus. K itaip sakant, ego pradeda neteisiųjų paieškas, kad pats
pasijustų teisus ir stiprus. N eteisūs gali būti ne tik žm onės, bet ir si­
tuacijos („Taip neturėjo atsitikti"). K ai tariam ės esą teisūs, užim am e
įsivaizduojam ą aukštesnę m oralinę poziciją nei neteisieji. O tokia
pozicija padeda ego stiprėti ir plėstis.
 IC O ŠERDIS 49

Iliuzijos gynimas

Be abejo, esam a nepaneigiam ų faktų. Jei jū s, pavyzdžiui, tvirti­

nate, kad šviesa sklinda griežiau už garsą, o kas nors ginčijasi, kati
yra atvirkščiai, jū s būsite teisūs, o jū sų oponentas - neteisus. (Jūsų
tiesą gali patvirtinti tas faktas, kad pirm a pasirodo žaibas, o tik pas­
kui pasigirsta griaustinis.) Taigi būsite teisūs ir tai žinosite. A r čia
dalyvauja egoi G albūt, bet nebūtinai. Jei tik paprasčiausiai skelbiate
tiesą, ego tam e veiksm e nedalyvaus, nes jū s, tai darydam i, su niekuo
nesitapatinate. K ą reiškia „su niekuo nesitapatinate“ ? N esitapati-
nate su tam tikra proto pozicija. T ačiau toks susitapatinim as gali
greitai prasidėti. Pavyzdžiui, im ate kalbėti taip: „Patikėkite m anim i,
aš tikrai žin au ...“ arba „N a, kodėl jūs m anim i netikite..." Ego čia sle­
piasi už trum pučio žodelio „m an im i". Ir paprastas teiginys „Šviesa
sklinda greičiau nei garsas", nors ir teisingas, dabar jau tarnauja ego
ir gina iliuziją. Teisingą teiginį suteršė netikras „aš" ir teiginys tapo
suasm enintas, pririštas prie ego. O kai kas nors nepatiki ego žodžiais
(„N a, kodėl jū s m anim i n etikite..."), ego pasijun ta įžeistas.
Ego viską priim a asm eniškai ir reaguoja labai em ocingai, gyny-
biškai, net agresyviai. A r tokiom is akim irkom is mes ginam e tiesą?
N e. T iesos, kad ir kaip kas būtų, ginti nereikia. N ei šviesa, nei garsas
nesidom i, kas ką apie ju os m ano. Vadinasi, tokiu atveju ginam ės p a­
tys, ginam e savojo „aš" iliuziją, proto sukurtą tikrojo „aš" pakaitalą.
D ar tiksliau būtų pasakyti, kad iliuzija gina pati save.
Jeigu ego iliuzijas sukelia tikri faktai, tai ką tada kalbėti apie m a­
žiau apčiuopiam us dalykus: nuom ones, požiūrius, pasvarstym us?
Ju o s visus labai lengvai persm elkia asm eniškum as ir „aš" pojūtis.
Ego pain ioja nuom ones ir požiūrius su faktais. Ego netgi neat­
skiria, kur yra tikras įvykis, o kur - reakcija į tą įvykį. Kiekvienas
ego sugeba m eistriškai interpretuoti įvykius ir ju os iškraipyti. T ik
sąm onė, o ne m ąstym as, gali atskirti, kur yra faktai, o kur - n uo­
m onė apie faktus. T ik sąm onė leidžia įvertinti gyvenim o situacijas,
pažvelgti į jas kitaip, be pykčio, jose elgtis deram ai ir įveikti savo
m ąstym o ribas.
50 NAUJOJI ŽEMĖ

Tiesa: santykinė ar absoliuti?

K ur baigiasi paprastų ir patikrinam ų faktų sritis ir prasideda „Aš

teisus, o jūs klystate" tipo argum entai, kyla pavojus žm onių santy­
kiam s, jis netgi paliečia santykius tarp tautų, genčių, religijų ir kitų
didelių žm onių grupių.
Bet vis dėlto jeigu įsitikinim as, kad esam e teisūs, o kiti ne, yra
m entalinės disfunkcijos išraiška, kuri stiprina ego ir skatina žm ones
konfliktuoti, ar tai reiškia, kad tokių dalykų, kaip teisingas elgesys,
teisingi įsitikinim ai ir veiksm ai, nėra apskritai? G al teiginys, kad
nėra nei teisiųjų, nei neteisiųjų, yra m oralinio reliatyvizmo form a,
kurią kai kurie šiuolaikiniai krikščionybės m okytojai laiko didžiuliu
m ūsų laikų blogiu?
Krikščionybės istorija - tai puikus pavyzdys, kaip vienos žm o­
nių grupės įsitikinim as savo teisum u gali jų elgesį padaryti iš tiesų
beprotišką. Ištisus am žius žm onės buvo deginam i laužuose ar kan­
kinam i vien todėl, kad jų n uom on ė skyrėsi (kartais labai nedaug)
nuo Bažnyčios do gm ų ir siaurų Šventraščio interpretacijų („tiesos").
Bažnyčia tada buvo teisi, o kitaip m anantys žm onės - neteisūs.
Tokie neteisūs, kad ju os reikėjo nužudyti. „T iesa" buvo svarbesnė
nei žm onių gyvybės. O kas buvo tada Tiesa? Tai buvo pasakojim as,
kuriuo žm onės privalėjo patikėti. K itaip sakant, tam tikras m inčių
rinkinys.
N e taip seniai K am bodžos diktatorius Pol Potas įsakė nužudyti
m ilijoną savo šalies gyventojų. Tarp jų turėjo būti visi, kurie nešiojo
akinius. Kodėl? Pol Potas, savaip interpretavęs m arksizm ą, susikūrė
savo tiesą, kuri skelbė, kad visi, kurie nešioja akinius, yra išsilavinę,
o jei išsilavinę, vadinasi, priklauso išn au dotojų klasei, buržuazijai,
kuri engia valstiečius. Buržuaziją, Pol Poto supratim u, reikėjo pa­
šalinti, kad atsirastų erdvės naujom s socialinėm s jėgom s. Pol Poto
tiesa taip pat tebuvo m inčių rinkinys.
K atalikų bažnyčia ir kitos religinės organizacijos visiškai teisios,
kai reliatyvizmą (tikėjim ą, kad nėra absoliučios tiesos, kuria galėtų
rem tis žm onija) laiko dideliu m ū sų laikų blogiu. K ita vertus, ab­
soliučios tiesos nerasim e, jei ieškosim e jo s dogm ose, doktrinose,
 I (,() M K I >I s 51

ideologijose, įvairių taisyklių rinkiniuose ir pasakojim uose. Ką tie

dalykai turi bendra? V isa tai yra m in čių rinkiniai. M im is geriausiu
atveju gali nurodyti, kur yra tiesa, tačiau m intis niekada nebus tiesa.
Štai kodėl budistai sako: „Pirštas, rodantis į M ėnulį, nėra M ėnulis.“
V isos religijos yra vienodai teisios ir visos religijos vienodai klaidin­
gos - tai priklauso nuo to, kokių tikslų jos m um s padeda siekti.
R eligijos gali tarnauti ego, tačiau jos gali tarnauti ir Tiesai. Jei esa­
m e įsitikinę, kad m ū sų religija tarnauja T iesai, vadinasi, mes ją ati­
du odam e į ego tarnystę. T ada religija perauga į ideologiją, ir gim sta
iliuzija - vienos religijos sekėjai pasijun ta pranašesni už kitų religija
sekėjus. Prasideda konfliktai. K ita vertus, kai religija tarnauja Tiesai,
ji perteikia kelio gaires, kurias m u m s yra palikę dvasiškai pabudę
žm onės. T os gairės turi padėti m um s, einantiem s dvasiniu keliu.
Yra tik viena absoliuti T iesa, o visos kitos tiesos kyla iš jos. K ai
randate šią Tiesą, im ate elgtis^ kaip ji ju m s sako. Ž m ogaus veiksm ai
atspindi arba T iesą, arba iliuziją. A r galim a T iesą išreikšti žodžiais?
Taip, tačiau žodžiai, žinom a, nėra T iesa, o tik į ją rodo.
T iesa neatskiriam a nuo to, kas m es esame. Taip, mes esame Tiesa.
Jei jo s ieškosim e kur kitur (ne savyje), kiekvieną kartą būsim e ap ­
gauti. T iesa yra pati m ū sų Esybė. Jėzus tai perteikė tokiais žodžiais:
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenim as..." (Evangelija pagal Jo n ą 14, 6) Šie
Jėzaus žodžiai, jei gerai suprasti - tai nepaprastos gairės, rodančios,
kur yra Tiesa. Tačiau jei suprasim e juos klaidingai, jie taps didžiule
kliūtim i. Jėzus kalba apie vidinį AŠ E S U , esm inę kiekvieno žm ogaus
tapatybę. Tai gyvenim as, kuris ir yra AŠ. Kai kurie krikščionybės
m istikai tai vadino „K ristum i viduje", budistai sako, kad tai yra B u ­
dos prigim ties išgyvenim as, hinduistai tai vadina A tm anu - viduje
esančiu D ievu. K ai paliečiam e šį vidinį savo m atm enį (ta būsena
yra visiškai natūrali, anaiptol ne stebuklingas žygdarbis), visi m ū sų
veiksm ai ir santykiai im a atspindėti vienovę su pačiu gyvenim u. Tai
yra m eilės būsena. Įstatym ai, įsakym ai ir taisyklės reikalingi tiems,
kurie atskirti nuo Tiesos, nuo savo pačių esmės, kad jų ego pernelyg
neįsisiautėtų, tačiau ir tai pavyksta ne visada. Šv. A ugustinas sakė:
„M ylėk ir daryk, ką darai." Jok ie kiti žodžiai nėra taip arti Tiesos
kaip šie.
52 NAUJOJI ŽEMĖ

Ego nėra asmeniškas

M ąstym o m odelis „M es teisūs, o jie klysta" (kolektyvinis lygm uo)

ypač pastebim as tose pasaulio vietose, kurias alina įvairūs įsisenėję
skaudūs konfliktai - tarp valstybių, rasių, ideologijų ar religijų. Abi
konflikto pusės turi savo požiūrį, savo istoriją, kitaip sakant - savo
m inčių rinkinį, su kuriuo jos tapatinasi. Ir nė viena iš pu sių nesu­
geba pripažinti, kad „an ų “ m inčių rinkinys taip pat turi teisę egzis­
tuoti. Izrealio rašytojas Jeh u da H alevis 2 0 0 2 m etais New York Times
puslapiuose kalbėjo apie „priešingų požiūrių suderin im ą11, tačiau
daugelyje pasaulio regionų žm onės to padaryti nenori ir nesugeba.
Kiekviena konflikto pusė įsitikinusi, kad tiesa priklauso tik jai. Be
to, jo s abi laiko save aukom is ir viena kitą vadina „blogio įsikūniji­
m u ". Ir kadangi kita pusė yra pavadinta priešu ir dehum anizuota,
visus jos narius, netgi vaikus, galim a žudyti ar engti nejaučiant jų
kančios ir žm ogiškum o. Tokiu būdu visi patenka į užburtą naikini­
m o ir atpildo (veiksm o ir atoveiksm io) siekim o ratą.
Č ia tam pa aišku, kad kolektyvinis ego (mes prieš juos) yra dar bai­
siau pam išęs nei individualus ego, nors jų funkcionavim o m echaniz­
m as lieka tas pats. Kiek iki šiol žm onės vieni kitus žudė ir kankino,
didžiąją šių nusikaltim ų dalį įvykdė ne krim inaliniai nusikaltėliai ar
psichikos ligoniai, o norm alūs ir gerbiam i savo šalių piliečiai - jie
tuo bū du tarnavo kolektyviniam ego. N etgi galim a b ū tų teigti, kad
m ū sų planetoje sąvokos „norm alus" ir „pam išęs" reiškia tą patį. Kas
yra tokio pam išim o esmė? A tsakym as toks: visiškas susitapatinim as
su m intim is ir em ocijom is, su ego.
Planetoje vis dar viešpatauja godum as, savanaudiškum as, išnau­
dojim as, žiaurum as, prievarta... Jei šių dalykų neatpažįstam e kaip
individualios ir kolektyvinės disfunkcijos, ar psichikos ligos, apraiš­
kų, ju os suasm eninam e, o tai yra klaida. K ai priskiriam e žm onėm s
tam tikrą dirbtinai sukurtą tapatybę ir sakom e „Štai kas jis yra, štai
kas yra jie", tikrąją jų tapatybę painiojam e su jų ego, tiksliau, taip
klysta m ū sų pačių ego, idant kitus pasm erkęs ir paskelbęs priešais
taptų už ju os stipresnis ir pranašesnis. Tokia veikla ego nepapras­
tai patinka. Jis mielai atsiskiria nuo kitų, ir ta atskirtis tam pa tokia
 Et;o Š e r d is 53

m ilžiniška, kad mes pam irštam e savo bendrą ž m o g i š k ą j ą p r i gi mt į ,

nebejaučiam e, kad m ū sų šaknys suleistos į tą patį G y v e n i m ą , ir n e ­
bem atom e m um s visiem s įgim to dieviškum o.
T ie ego bruožai, kuriuos m atom e kituose ir į kuriuos aštri ausi ai
reaguojam e, būdingi ir m u m s patiem s, tačiau m es jų pastebėti ne­
norim e ir nesugebam e. Todėl žvelgdam i į vadinam uosius priešus ga­
lėtum e sužinoti, kokie esam e patys. K okie jų bruožai m us labiausiai
trikdo ir m u m s nepatinka? G odu m as? Savanaudiškum as? Valdžios
troškim as? N en uoširdum as, nesąžiningum as, polinkis sm urtauti ar
dar kas nors? V isa tai, kas m us taip erzina ir į ką m es reaguojam e
neigiam ai, yra ir m um yse. Tačiau tai - tik ego form a, o kaip tokia, ji
visiškai beasm enė ir nėra tai, kas iš tikrųjų yra žm ogus. Ji - visai kas
kita nei m es patys. Todėl kiti žm onės m u m s grėsm ę kelia tik tada,
kai m es jų tikrąją tapatybę supainiojam e su jų ego.

Karas ir mąstymo modelis

K artais turim e gintis patys ar ginti kitus. Tačiau jei tokiais atvejais
įtikėsim e, kad „kovojam e su b logiu “ , patys virsim e tuo pačiu blogiu,
su kuriuo kovojam e. K ovodam i su nesąm oningum u, tam pam e ne­
sąm oningi. N esąm oningum o, arba disfunkcinio ego, neįveiksime jį
užpuolę. O jei savo oponentą vis dėlto nugalėtum e, jo nesąm onin­
gum as persiduotų m um s arba atsirastų naujas oponentas. Viskas, su
kuo kovojam e, stiprėja, kam priešinam ės, įgauna daugiau jėgos.
D abar dažnai girdim e, kad kas nors su kuo nors „kariauja". K ai
aš išgirstu tokį pranešim ą, m an iš karto bū na aišku, kad „karas" p a­
sm erktas nesėkmei. Šiandien vyksta karas su narkotikais, su teroriz­
m u, su vėžiu, su skurdu ir dar dau g su kuo. Pavyzdžiui, nors kariau­
jam e su nusikalstam um u ir narkom anija, per pastaruosius dvidešim t
penkerius m etus su narkotikais susijusių nusikaltim ų skaičius dra­
m atiškai išaugo. Jungtinėse Valstijose kalinių skaičius nuo 3 0 0 000
1980 m etais išaugo iki 1,2 m ilijono 2 0 0 4 m etais (JAV T eisingum o
departem ento duom enys). K ad sėkm ingiau kariautum e su ligom is,
sukūrėm e antibiotikus. Iš pradžių jie buvo labai veiksm ingi, atrodė,
54 NAUJOJI ŽEMĖ

kad karas su užkrečiam om is ligom is bus laim ėtas. Tačiau dabar

daugelis ekspertų tvirtina, kad jau atsirado antibiotikam s atsparių
bakterijų, kurios gali sukelti tas pačias atseit jau įveiktas ligas, netgi
jų epidem ijas. Tai yra lyg uždelsto veikim o bom ba. O Journal o f
the American M edical Association paskelbė, kad netinkam as m edika­
m entinis gydym as yra trečioji m irčių priežastis Jungtinėse Valstijose
(po širdies ligų ir vėžio). Tradicinė kinų m edicina ir hom eopatija yra
puikus pavyzdys, kaip liga nelaikom a priešu, su kuriuo reikia kovoti
ir jį nugalėti.
Kariauti m us verčia tam tikras m ąstym o m odelis. Tačiau visi veiks­
mai, kilę iš šio m odelio, arba įsivaizduojam ą priešą, tai yra blogį, su­
stiprina, arba karą laim im e, tačiau tuojau pat atsiranda kitas priešas,
kitas blogis, dažnai netgi didesnis nei nugalėtasis. M ūsų mentalinė
būsena ir išorinė tikrovė yra labai susiję dalykai. Kai m ąstym o m o­
delis skatina m us kariauti, m ūsų suvokim as tam pa nepaprastai se­
lektyvus ir iškreiptas. K itaip sakant, m atom e tik tai, ką matyti esame
nusiteikę, o tikrovę interpretuojam e taip, kaip m um s patogu. N e­
sunku įsivaizduoti, kaip elgiamės apim ti tokių iliuzijų. A rba užuot
įsivaizdavę pažiūrėkite per televizorių vakaro žinių laidą.
M atykim e ego tokį, koks jis yra: kaip kolektyvinės disfunkcijos
ir pam išim o priežastį. T ada liausim ės vertinę ego kaip kitų žm onių
tapatybę. K ai m atom e, kas iš tikrųjų yra ego, m um s dau g lengviau
nereaguoti į jį. N elieka nusiskundim ų, sm erkim o, kaltinim ų ir netei­
siųjų. Tai tik ego požym iai. Visi kenčiam e nuo tos pačios proto nega­
lios, vieni daugiau, kiti mažiau. K ai tai suprantam e, im am e žm ones
atjausti. N ebeskatinam e dram os, kuri yra visų ego santykių dalis. O
ką reiškia skatinti? Reaguoti. Tokios reakcijos padeda ego klestėti.

Ko siekiame: ramybės ar dramos?

Jū s norite ramybės. N ėra nė vieno, kuris jos nenorėtų. Vis dėlto
tam tikra jū sų dalis trokšta dram os ir konfliktų. G alb ū t dabar, šią
akim irką, to nejaučiate. Tačiau gana kokio nors incidento ar net
m inties, ir jū s sureaguojate. Pavyzdžiui, staiga kas nors ju s kuo nors
apkaltino, nepripažino jū sų nuopelnų, pasikėsino į jū sų teritoriją,
 EGO ŠERDIS 55

sukritikavo jū sų veiksm us, pareiškė finansines preten zijas... ir štai

jūs pajuntate, kad jus užvaldė ir visu kūn u perbėgo kažin kokia jėga,
o gal baim ė, užsim askavusi pykčiu ir priešiškum u. Ar girdite, kaip
tada jū sų balsas tam pa šaižus ir keliom is oktavom is žemesnis, jūs
pradedate kalbėti garsiau, netgi rėkti? A r jaučiate, kaip jū sų protas
(ego) sku ba ginti savo pozicijų, teisintis, kaltinti ir smerkti? N oriu
paklausti, ar galite tokiom is akim irkom is pabusti iš nesąm oningu­
m o? A r galite pajusti, kad tam tikra jū sų esybės dalis jau kariauja,
ji jau čia grėsm ę ir stengiasi bet kokia kaina išlik ti... ir kad reikia
dram os, idant šiam e gyvenim o spektaklyje ji galėtų patvirtinti savo .
n ugalėtojos tapatybę? Ir galų gale ar jaučiate, kad ta pati jū sų esybės
dalis verčiau bus teisi, nei gyvens ramybėje?

Už ego ribų: tikroji tapatybė

K ai ego kariauja, žinokite, kad jo kova dėl išlikim o yra ne dau ­
giau nei iliuzija. T ačiau ta iliuzija jus užvaldo. Sun ku žvelgti į šią
akim irką, ypač tada, kai ego stengiasi išgyventi ar kai atsibudo seniai
praeityje patirtos em ocijos. V is dėlto jei ju m s pavyksta užčiuopti
šios akim irkos tikrovę, ego gniaužtai silpnėja ir jū s im ate jausti savo
Buvim ą. T ada jū sų gyvenim as prisipildo jėgos, kuri gerokai pranoks­
ta ego ir proto galią. Jei norite ištrūkti iš ego nelaisvės, turite suvok­
ti, kad ego egzistuoja. Suvokim as ir ego yra nesuderinam i dalykai.
Suvokim as - tai jėga, kuri slypi šioje akim irkoje. Ji leidžia pajusti
Buvim ą. G alutinis žm ogaus būties tikslas, jū sų tikslas, yra padaryti
taip, kad ši jėga pasklistų pasaulyje. Be to, toks išsilaisvinim as negali
būti tikslas, kurį turėsim e pasiekti k ada nors ateityje - iš ego galim e
išsivaduoti tik šią akim irką, ne rytoj ar poryt. T ik dabartis gali su ­
griauti jū sų praeitį ir perm ainyti jū sų sąm onės būseną.
K as yra dvasinė realizacija? G al įtikėjim as, kad esate dvasia? N e,
įtikėjim as yra m intis. O gal apie jū sų tikrąją tapatybę praneša gim i­
m o liudijim as? Tai jau arčiau tiesos, tačiau gim im o liudijim as taip
pat yra užrašyta m intis. D vasinė realizacija yra aiškus supratim as,
kad tai, ką m ąstote, patiriate ir jaučiate, nesate jūs. N egalim a rasti
savęs tuose nuolat praeinančiuose dalykuose. Pirm as tai tikriausiai
56 NAUJOJI ŽEMĖ

suvokė Buda, todėl esm iniu jo m okym o tašku tapo imatos {ne as)
sam prata. O kai Jėzus liepė „išsižadėti savęs", jis turėjo om enyje p a­
neigti „aš“ buvim o iliuziją, ją sugriauti. Jeigu ego b ū tų tai, kas esame
iš tikrųjų, jo neigti nereikėtų, tai b ū tų absurdas.
Ir tada lieka tik sąm onės šviesa, kurioje atsiranda ir išnyksta visi
pojūčiai, m intys, potyriai. Tai yra Buvim as, gelm ingasis, tikrasis A Š.
K ai galų gale pažįstate save tokius, kokie esate iš tikrųjų, visi daly­
kai jū sų gyvenim e netenka absoliučios prasm ės - lieka tik reliatyvi
prasm ė. Jū s gerbiate pasaulį, bet jis netenka savo absoliutaus rim tu­
m o ir sunkum o. Lieka tik vienas iš tiesų svarbus dalykas: ar jaučiu
savo B uvim ą (AŠ E S U ) visose gyvenim o situacijose? A r jaučiu, kad
E S U šioje akim irkoje? A r galiu susitapatinti su grynąja sąm one? O
gal esu pasiklydęs tarp gyvenim o įvykių, tarp m inčių, pasiklydęs
pasaulyje?

Visos konstrukcijos netvirtos

M es jaučiam e nesąm oningą ego spau d im ą (jis gali reikštis įvai­
riai) stiprinti savo įvaizdį, vaiduoklišką „aš“ , užgim stantį tada, kai
m intis - tas didis prakeiksm as ir didis palaim inim as - nuslopina
ir užtem do paprastą, tačiau gilų džiaugsm ą, kurį išgyvename, kai
esam e susijungę su savo Būtim i, Šaltiniu, D ievu. K ad ir kaip reiš­
kiasi ego elgesys, esm inis m otyvas visad bus tas pat: noras išsiskir­
ti, kontroliuoti, turėti daugiau valdžios, daugiau visko. Ir, žinom a,
troškim as jaustis atskirtiem s nuo kitų, kitaip sakant, tai yra poreikis
turėti priešų ar oponentų.
Ego visada iš žm onių ar situacijų ko nors reikalauja. Jis vis jaučia
stygių, jam vis negana, vis „reikia11 - ir jis siekia tą poreikį patenkin­
ti. Tačiau tada, kai tai pavyksta, patenkintas ego būna neilgai, jis ja u ­
čia, kad jo tikslai nepasiekti. D ėl tos priežasties im a rastis atotrūkis
tarp ego norų ir tikrovės, o iš čia kyla nuolatinis nepasitenkinim as
ir skausm as. Ja u klasika tapusi The Rolling Stones daina Satisfaction
{Pasitenkinimas) yra ego daina.
V isus ego veiksm us valdo baim ė — baim ė tapti niekuo, baim ė
išnykti, m irties baim ė. Ego siekia tą baim ę įveikti, tačiau daugiausia,
 i ' <; o š i k i >i s 57

kas jam pavyksta - tai tik tą baim ę laikinai u ž n u s k u m i na u j a i s arti

mais santykiais, naujais daiktais, naujom is p e r g al ė mi s , T a č i a u iliu
zija justą patenkinti negali. Ju s išlaisvins tik tiesa - kai s u p r a s i t e , kas
iš tikrųjų esate.
Kodėl ego bijo? N es pats ego kyla iš susitapatinim o su p av i d a l u ,
form a. O jok ia form a nėra am žina. Form os kinta, ir ego tą s av o
gelm ėse žino. Štai kodėl jis visad jaučiasi nesaugus, nors žvelgiant iš
šalies gali atrodyti, kad jis pasitiki savim i.
K artą su draugu vaikštinėjom e po nuostabų gam tos parką Ma~
libu m iesto apylinkėse ir užėjom e apgriuvusį n am ą — jį prieš kelis
dešim tm ečius sun iokojo gaisras. Pati valda jau seniai buvo a p a u g u si'
m edžiais ir užžėlusi aukšta žole, o šalia tako, kuris vedė griuvėsių
link, parko adm inistracija pritvirtino perspėjam ąjį užrašą: „A T SA R ­
G IA I: V IS O S K O N S T R U K C IJO S N E T V I R T O S 1*.
„Tai be galo prasm in ga tiesa“ , - tariau tada savo draugui. Stovė­
jom e apim ti pagarbios baim ės. K ai suprantate, kad visos konstruk­
cijos (form os), net ir tos, kurios atrodo patikim os, yra netvirtos,
jum yse užgim sta ram ybė. G alų gale suvokę visų form ų laikinum ą,
pajuntate savo tikrosios esybės beform iškum ą - m atm enį, kuris eg­
zistuoja už m irties ribų. Jėzus tai vadino am žinuoju gyvenimu.

Ego pranašumo siekis

Ego reiškiasi subtiliom is, bet l engvai p a s t e b i m o m i s form om is.
G alim e rasti tų apraiškų kituose ž m o n ė s e ir, dar svarbiau — savyje.
A tm inkite štai ką: kai tik suvokiate savo ego, drauge suvokiate, kas
jū s iš tikrųjų esate už ego ribų. Suvokiate s a v o aukštesnįjį A S. A tpa­
žinę tai, kas netikra, pažįstate tai, kas yra tikra.
Pavyzdžiui, jūs ruošiatės kam nors pranešti kokią nors naujieną.
„Ar žinai? Spėk, ką tau pasakysiu? N a, klausyk...“ Jei esate pakan­
kam ai budrūs, galbūt pastebėsite, kad tą akim irką, dar nepranešę
naujienos, pajutote pasitenkinim ą, net jei ir naujiena bloga. Taip
atsitinka todėl, kad labai tru m pą laiko tarpą jū sų ego jau čia prana­
šu m ą prieš pašnekovą: jū s žinote daugiau nei jis. Tai yra ego pasiten­
kinim as. Ego sm arkiau pajaučia save. N et jei tas kitas žm ogus būtų
58 NAUJOJI ŽEMĖ

pats popiežius ar prezidentas, jū s šią akim irką žinote daugiau už

jį, todėl pranašum as jū sų pusėje. N em ažai žm onių kaip tik dėl tos
priežasties yra pam ėgę skleisti gandus. O be to, gandai ir paskalos
dažniausiai dar turi pasm erkim o ir kritikos atspalvį, taigi jų skleidė­
jai jaučia tam tikrą m oralinį pranašum ą prieš apkalbam us žm ones.
Tai vienas būdų, kaip ego kaupia galią.
Jei kas nors už m us daugiau turi, daugiau žino ir daugiau gali,
m ūsų ego tokių žm onų akivaizdoje jau čiau grėsmę, nes jis tam pa
menkesnis. T ada jis gali pasistengti atgauti savo svarbą m enkinda­
m as tų žm onių nuosavybę, žinias, gebėjim us. Ego gali pasirinkti ir
kitą strategiją: užuot varžęsis su kitais, jis prisišlieja prie kokio nors
žm ogaus, kuris visų kitų akyse yra galingesnis ir svarbesnis.

Ego ir šlovė
G erai žinom a tokia ego strategija, kai jūs pokalbyje „lyg tarp kit­
ko" pam inite kokio nors savo įtakingo pažįstam o vardą - tada ego
pašnekovų akyse (ir savo paties) tam pa stipresnis. Šlovę m ū sų dienų
pasaulyje lydi prakeiksm as, nes jū s, jei ją pelnote, prarandate savo
tikrąjį „aš“ , jus nustelbia kolektyvinis m entalinis vaizdas. D augybė
sutiktų žm onių trokšta susisieti su ju m is ir tokiu bū du išplėsti savo
tapatybę (m entalinį savo pačių vaizdinį). Jie gali nė nenutuokti, kad
jiem s rūpite ne jūs, o jų pačių netikras „aš“ - jie visom is išgalėmis
jį stiprina. Tokie žm onės yra įsitikinę, kad su jū sų pagalba jie taps
„didesn i", jie siekia save užpildyti jum is, tiksliau - jū sų m entaliniu
vaizdiniu, jū sų garsaus žm ogaus įvaizdžiu, kurį jie turi susidarę ir
kuris jiem s yra priem onė sustiprinti savo pačių tapatybę.
Šlovės pervertinim as yra viena iš ego beprotystės apraiškų šiu o­
laikiniam e pasaulyje. K ai kurie garsūs žm onės daro tą pačią klaidą:
jie susitapatina su kolektyvine fikcija - su įvaizdžiu, kurį yra sukū­
rusi žiniasklaida - ir pasijunta pranašesni už „paprastus m irtinguo­
sius". Tokio susitapatinim o rezultatas tas, kad jie nutolsta ir nuo
kitų žm onių, ir nuo savęs, im a jaustis nelaim ingi ir priklausom i nuo
savo populiarum o. Ju o s supa tik tie, kurie palaiko jų išpūstą įvaizdį,
todėl jie praranda gebėjim ą nuoširdžiai bendrauti.
 IC O NIKIUS 59

A lbertui Einšteinui likim as lėmė tapti vienu garsiausiu pasaulio

žm onių, ju o žavėjosi beveik kaip antžm ogiu, tačiau jis pats niekada
nesusitapatino su kolektyvinio proto sukurtu įvaizdžiu, liko kuklus,
jo ego neišsipūtė. Pats jis kalbėjo taip: „E gzistu oja tiesiog absurdiškas
skirtum as tarp m an priskiriam ų pasiekim ų bei sugebėjim ų ir tikro­
vės - kas aš iš tiesų esu ir ką aš su gebu .11
Šlovės apgaubtiem s žm onėm s sunku užm egzti nuoširdžius san­
tykius su kitais. N u ošird ūs santykiai tie, kurių nevaldo ego, o ben­
draujantys tarpusavyje žm onės nesistengia tuo bendravim u kurti
savo įvaizdžio. T okiuose santykiuose do m in u o ja nuoširdus dėmesys,
jų netem do jokie slapti siekiai. N u ošird us dėm esys yra tikrų santy­
kių sąlyga. Ego visada ko nors nori, o jei m ato, kad nieko negaus,
jis tam pa visiškai abejingas, jam tada niekas nerūpi. Taigi trys ego
valdom ų santykių požym iai yra tokie: pirm a, noras ką nors gauti;
antra, pyktis, nuoskaudos ir sm erkim as, kai norai lieka nepatenkin­
ti, ir trečia, abejingum as.
 IV SKYRIUS

VAIDMENYS
IR
EGO VEIDAI

Kai ego ko nors nori (arba siekia ko nors išvengti), jis atlieka tam
tikrą vaidm enį, kad tuos poreikius patenkintų. Poreikiai gali būti
materiali nauda, valdžia, pranašum as, išskirtinum as, fizinis arba psi­
chologinis pasitenkinim as. Paprastai žm onės nė nenutuokia, kad jie
atlieka tam tikrus vaidm enis. Jie patys yra tie vaidm enys. Kai kurie
vaidm enys būna subtilūs, kiti - visiškai akivaizdūs (to akivaizdum o
nem ato tik patys vaidm ens atlikėjai). K artais vaidm enys tik padeda
pelnyti kitų žm onių dėm esį, nes dėm esys yra psichinės energijos
form a, o energijos ego reikia. Ego nežino, kad energijos šaltinis yra
žm ogaus viduje, tad ieško jo išorėje. Ego siekia ne to nuoširdaus dė­
m esio, kuris kyla iš Buvim o pojūčio, o tam tikros dėm esio formos.
T a form a gali būti nuopelnų pripažinim as, pagyros, susižavėjim as,
galų gale - tiesiog pastebėjim as, kad ego apskritai egzistuoja.
K ita vertus, drovus žm ogus, kuris aplinkinių dėm esio vengia,
taip pat gali būti valdom as ego, nes ego kartais dėm esio ir trokšta, ir
bijo. Bijo todėl, kad dėm esys gali peraugti į kritiką ar nepritarim ą, o
tai ego m enkina. Todėl būna taip, kad drovus žm ogus labiau dėm e­
sio vengia, nei jo trokšta. D rovum ą dažnai lydi negatyvus asm eninis
įvaizdis ir susi m enkinim as. Bet koks asm eninis įvaizdis (savęs m a­
tymas tokio ar kitokio, gero ar blogo) yra ego apraiška. Jei įvaizdis
geras, pozityvus, ego baim inasi, kad to pozityvum o per mažai. Jei
įvaizdis negatyvus, blogas, ego siekia būti didesnis ir geresnis nei kiti.
D au gu m a žm onių save pakaitom is vertina tai gerai, tai blogai - pri­
klausom ai nuo situacijos ar kitų žm onių, su kuriais jie bendrauja.
Ju m s reikia žinoti štai ką: kai tik pasijuntate už kitus pranašesni ar
m enkesni, tai yra jū sų ego pasireiškim as.
 VAIDMENYS IR E G O VEIDAI 61

Užpuolikai, aukos, meilužiai

K artais ego, jei nesugeba gauti pagyrų ar ju o niekas nesižavi,

bando pelnyti dėm esį kitaip ir im a vaidinti atitinkam us vaidm enis.
N egavę pozityvaus dėm esio, žm onės im a ieškoti negatyvaus dėm e­
sio, pavyzdžiui, išprovokuoja neigiam ą kitų žm onių reakciją. Tai, be
kitų, būdin ga vaikam s - jie tyčia blogai elgiasi, kad tik ju os kas nors
pam atytų. N egatyvūs vaidm enys tam pa itin akivaizdūs tada, kai ego
yra sustiprintas praeities em ocinio skausm o (skausm o kūno). T o­
kiais atvejais ego stengiasi tą skausm ą patirti iš naujo, todėl ir elgiasi
taip, kad jam skaudėtų. K iti ego nuolat nusikalsta - tokiu b ū du jie
siekia pelnyti neigiam ą žm onių dėm esį ir pasm erkim ą, nes jie tada
jaučiasi svarbūs ir garsūs. Regis, jie m aldauja: „Prašau m an pasakyti,
kad aš egzistuoju, kad nesu visiškai bereikšm is..." Tokia patologija
tėra kraštutinė įprasto ego form a.
D ažnas yra aukos vaidm uo. Jį atlikdam as ego siekia, kad jį kiti
atjaustų, jo gailėtųsi (tai irgi dėm esio form os), dom ėtųsi jo proble­
m om is. („T ik paklausykite, kas m an atsitiko...") Įsijautim as į aukos
vaidm enį yra daugelio ego elgesio tipų elem entas. A ukom is jaučiasi
tie, kurie dažnai skundžiasi, piktinasi, jaučiasi įžeisti ir taip toliau.
O jeigu jū s atliekate aukos vaidm enį, suprantam a, nenorite, kad
aukos istorija baigtųsi, todėl taip pat nenorite, kad baigtųsi ir jū sų
problem os (tą patvirtins kiekvienas psichoterapeutas), todėl proble­
m os tam pa jū sų tapatybės dalim i. Jei jū sų liūdnos istorijos niekas
nesiklauso, jūs ją be paliovos m intim is kartojate sau, kartojate ir
gailitės savęs, nes ju s esą nuskriaudė kiti žm onės, gyvenim as, likim as
ar D ievas. T okiu bū du kuriatės įvaizdį, virstate ju o, o tai viskas, ko
reikia ego.
K ai žm onės užm ezga meilės santykius, jų pradžioje taip pat
atlieka tam tikrą vaidm enį - tai įprasta. Jie stengiasi pritraukti į
savo gyvenim ą kitą žm ogų, kuris, ego supratim u, leis jiem s jaustis
ypatingiem s, padarys ju os laim ingus, tenkins jų poreikius. Įvykių
scenarijus toks: „Aš vaidinsiu vaidm enį žm ogaus, kurio reikia tau,
o tu - kurio reikia m an .“ Tai yra nesąm oningas ir žodžiais neišreikš­
tas susitarim as. Tačiau vaidinti vaidm enį - sunkus darbas, be to,
62 NAUJOJI ŽEMĖ

nelengva išsaugoti vaidm enį ilgą laiką, ypač jei pradėjote su savo par­
tneriu gyventi kartu. K ą m atote, kai nukrinta kaukės? D ažniausiai,
deja, net ne tikrą žm ogų, bet jo apvalkalą: gryną ego, kuris jau nie­
ko nebevaidina, ir jo skausm o kūną - per visą gyvenim ą sukauptas
nuoskaudas. Toks ego turi daugybę nepatenkintų norų, kurie virsta
pykčiu, nukreiptu į sutuoktinį ar partnerį, kam jis ar ji nesugebėjo
padėti įveikti baim ės ir nepilnavertiškum o jausm o.
Tai, ką m es vadinam e „įsim ylėjim u", dažniausiai tėra aštri ego
poreikių ir norų apraiška. Tai priklausom ybė nuo kito žm ogaus,
tiksliau, nuo jo įvaizdžio, kurį jū s susikuriate savo galvoje. Ir tai
neturi nieko bendra su tikra meile, nes tikra meilė neturi nieko ben­
dra su poreikių ir n orų tenkinim u. Šiuo atžvilgiu labai sąžininga
yra ispanų kalba. Te ąuiero reiškia „aš ravęs n oriu" ir kartu „aš tave
m yliu". K itas pasakym as „aš tave m yliu" ispaniškai skam ba te amo,
jam e nėra jok ių dviprasm ybių („aš tavęs n oriu "), tačiau jis vartoja­
m as retai. G alb ū t todėl, kad tikra meilė irgi pasitaiko retai.

Apibrėžimai ir ribos

K ai iš genčių kultūros susiform avo senosios civilizacijos, žm o­

nėm s buvo priskirtos tam tikros funkcijos: vieni tapo šventikais,
kiti - kariais, dar kiti - žem dirbiais, pirkliais, am atininkais ir taip
toliau. Susikūrė klasių sistem a. Ž m ogau s visuom enėje atliekam a
funkcija, kurią jis dažniausiai paveldėdavo, apibrėždavo jo tapatybę,
tokį jį regėdavo kiti žm onės, tokį save m atydavo jis pats. Funkcija
tapdavo vaidm eniu, tačiau niekas jos kaip vaidm ens neatpažinda­
vo — žm ogus su ja tiesiog susiliedavo. Tais laikais vos vienas kitas,
pavyzdžiui, B u da ir Jėzus, suprato, kad kastos ar socialinės klasės
tėra susitapatinim as su form a - su laikinu ir sąlyginiu dalyku. Toks
susitapatinim as užtem do am žinybės šviesą, kurią skleidžia kiekvie­
nas žm ogus.
Šiuolaikiniam e pasaulyje socialinės struktūros ne tokios sustaba­
rėjusios, ne taip griežtai apibrėžtos, ir nors daugelis žm onių yra vei­
kiam i savo aplinkos, jiem s niekas autom atiškai funkcijų nepriskiria
 V A I D M E N Y S IR E G O VEIDAI 63

ir su jom is jų nesutapatina. T iesą sakant, dabar vis daugiau žm onių

nebesusigaudo, kur pritaikyti savo gebėjim us ir kokių tikslų siekti,
jie net nežino, kas yra patys.
K ita vertus, aš sveikinu žm ogų, kuris m an prisipažįsta, kad nebe­
žino, kas jis toks yra. Jis tada n ustem ba ir klausia: „Ar tikrai m anote,
kad toks sutrikim as yra geras dalykas?“ O aš jam patariu paanali­
zuoti šią situaciją, kodėl jis tai vadina sutrikim u. Jei kas nors sako,
kad jis nežino, kas toks yra, tai visiškai nereiškia sutrikim o. Sutrikęs
žm ogus kalbėtų taip: „N ebežinau, kas esu, nors turėčiau žinoti, m an
reikia tai žin o ti...“ A r įm an om a atsisakyti įsitikinim o, kad privalote
žinoti, kas tokie esate? K itaip tariant, ar galite liautis ieškoję kon­
ceptualių apibrėžim ų, kurie suteiktų ju m s tapatybės pojūtį („Aš esu
tas ar tas...“)? Ar galite apskritai išm esti iš galvos mintį apie tapaty­
bę? K ai nebem anysite, kad turite ar privalote žinoti, kas tokie esa­
te, sutrikim as staiga išnyks. V isiškai susitaikę su m intim i, kad ju m s
nereikia žinoti savo tapatybės, jū s panirsite į skaidrią ram ybę - tai
būsena, artim esnė jū sų tikrajai tapatybei nei visos kitos jū sų patirtos
būsenos. K ai apsibrėžiate save tam tikrom is sąvokom is, jūs drauge
jom is ir apsiribojate.

Įsijautimas į vaidmenis

Ž m on ės šiam e pasaulyje atlieka įvairias funkcijas. Tai supranta­

m a ir kitaip būti negali, nes skiriasi žm onių fizinės ir intelektinės
galim ybės: žinios, talentai, įgūdžiai, energingum as. Svarbu ne tai,
kokią funkciją vykdote. Svarbu, kiek su ja susitapatinate - ar ji ne-
pasiglem žia visos jū sų esybės ir ar netam pa jū sų vaidm eniu. K ai vai­
dinate vaidm enį, esate nesąm oningi. C) kai susivokiate, kad vaidina­
te, tarp jū sų ir vaidm ens atsiranda atstum as. Tai žingsnis į laisvę nuo
vaidm ens. K ai esate visiškai susitapatinę su vaidm eniu, įsijautę į jį,
jūs painiojate tam tikrą elgesio m odelį su savo esybe ir jaučiatės per­
nelyg rim ti. Be to, tada autom atiškai priskiriate vaidm enis ir tiems
žm onėm s, kurie kaip nors susiję su jū sų vaidm eniu. Pavyzdžiui, kai
nueinate pas gydytoją, kuris visiškai susitapatinęs su savo vaidm e­
niu, esate jam ne žm ogus, o tik pacientas ar ligos istorija.
64 NAUJOJI ŽEMĖ

N ors, kaip sakėm e, socialinės struktūros šiandieną ne tokios su­

stabarėjusios kaip senovėje, vis viena visuom enėje esam a nemažai
vaidm enų, su kuriais žm onės lengvai tapatinasi, į kuriuos įsijaučia
ir kurie tam pa jų ego dalim i. Todėl žm onių santykiai netenka auten­
tiškum o, jie tam pa dehum anizuoti, atsiranda susvetim ėjim as. Tokie
vaidm enys suteikia ju m s kom forto jausm ą, ju m s nereikia galvoti,
kas iš tikrųjų esate, tačiau jie užgožia jū sų esybę. Ž m on ės, atlikdam i
savo funkcijas įvairiose hierarchinėse struktūrose (arm ijoje, Bažny­
čioje, valstybės institucijose, stam biose kom pan ijose), linkę su to­
m is funkcijom is susitapatinti - jie pradeda vaidinti vaidm enis. O
kai vaidm uo užgožia žm onių esybę, nuoširdus bendravim as tam pa
neįm anom as.
K ai kurie vaidm enys, į kuriuos žm onės įsijaučia, yra archetipi­
niai. Iš tokių galim a pam inėti vidurinės klasės n am ų šeim ininkės
vaidm enį (nors dabar jis ne toks pastebim as, koks buvo seniau),
taip pat „kieto" vyruko {mačo), vyrų gundytojos ar nekonform isto
m enininko vaidm enis. Europoje dažnai sutinkam as „kultūringo"
žm ogaus vaidm uo - jo atlikėjai puikuojasi literatūros, dailės ir m u ­
zikos žiniom is kaip kiti rūbais ar autom obiliais. Yra ir universalus
suaugusio žm ogaus vaidm uo. K ai jį atliekate, į gyvenim ą ir save p a­
čius žvelgiate be galo rim tai, nelieka spontan iškum o, atviros širdies,
džiaugsm o.
X X am žiaus septintajam e dešim tm etyje Ju n gtin ių V alstijų V aka­
rų pakrantėje prasidėjo hipių judėjim as, jis greitai apėm ė visą Vaka­
rų pasaulį. Ju d ėjim o gim im o priežastis buvo ta, kad jauni žm onės
atm etė socialinius archetipus ir sustabarėjusius elgesio m odelius,
protestavo prieš ego valdom as socialines bei ekonom ines struktūras
ir galų gale atsisakė vaidinti tuos vaidm enis, kuriuos jiem s buvo sky­
rę tėvai ir visuom enė. Reikšm ingas tas faktas, kad hipių judėjim as
sutapo su siaubingu V ietnam o karu, kuriam e žuvo 57 000 am eri­
kiečių ir trys m ilijonai vietnam iečių. Karas visiem s atskleidė, kokia
ligota yra sistem a ir ją palaikantys m ąstym o m odeliai. D ar šeštajam e
dešim tm etyje daugelis am erikiečių buvo nusiteikę konservatyviai ir
pritarė savo šalies politikai, tačiau kilus V ietnam o karui m ilijonai
jų atsisakė kolektyvinės tapatybės, nes kolektyvinė tapatybė buvo
 VAIDMENYS I R HG O VI I D A I 65

nesveika. H ip ių ju dėjim as parodė, kad žm onijos sąm onėje iki tol

griežtos ego struktūros ėmė silpnėti. Ju d ėjim as vėliau išsigim ė ir nu­
nyko, tačiau jis paliko savo pėdsaką ir paveikė net tuos, kurie ju dė­
jim u i nepriklausė. G alim a sakyti, hipių ju dėjim as atvėrė duris, pro
kurias į Vakarų pasaulį įžengė Rytų išm intis ir dvasingum as tai
esm inis veiksnys, skatinantis nubusti pasaulio sąm onę.

Laikini vaidmenys

Jei esate tokie budrūs ir sąm oningi, kad sugebate analizuoti, kaip
bendraujate su žm onėm is, turbūt pastebite, kad jū sų elgesys, kal­
bėsena ir n uotaika subtiliai keičiasi priklausom ai nuo to, su kuo
bendraujate. Tas pat pasakytina ir apie kitus žm ones. Pavyzdžiui,
su k om pan ijos prezidentu kalbate kitaip nei su durininku, su vai­
ku - kitaip nei su suaugusiuoju. K odėl taip yra? A tsakym as toks:
jūs vaidinate vaidm enis. K ai kalbatės su kom pan ijos prezidentu,
durininku ar vaiku, būnate ne tie, kas esate iš tikrųjų. T aip pat kai
užeinate į parduotuvę ar restoraną, p aštą ar banką, galite susivokti,
kad im ate vaidinti tam tikrą tai situacijai bū din gą socialinį vaidm e­
nį. Pavyzdžiui, tam pate klientais ir kalbate bei elgiatės taip, kaip
„priklauso“ elgtis ir kalbėti klientam s. K aip į klientus į jus žiūrės ir
atitinkam ai su ju m is elgsis padavėjai ir pardavėjai, kurie irgi vaidina
savus vaidm enis. K itaip tariant, bendraudam i du žm onės paklūsta
tam tikriem s elgesio m odeliam s. N etgi galim a sakyti, kad bendrauja
ne žm onės, o jų įvaizdžiai. K uo sm arkiau susitapatinate su savo vai­
dm eniu, tuo m ažiau jū sų santykiuose lieka autentiškum o, nes san­
tykius užm ezgate ne jū s su santykių partneriu, o tai, kas jū s tariatės
esą, su tuo, kuo laikote santykių partnerį. Tas pat pasakytina ir apie
kitą pusę. Jū sų proto sukurtas įvaizdis (kas tariatės esą) bendrauja
su kitu jū sų proto sukurtu įvaizdžiu (kas, jū sų supratim u, yra kitas
žm ogus). K ito žm ogaus protas irgi bū na sukūręs tokius pačius įvaiz­
džius, todėl iš tikrųjų tarpusavyje bendrauja keturi įvaizdžiai, keturi
m entaliniai kūriniai, kurie yra visiškai fiktyvūs. Taigi visai supranta­
m a, kodėl žm onės taip konfliktuoja - nes tikrų santykių nėra.
66 NAUJOJI ŽEMĖ

Vienuolis prakaituotais delnais

K artą dzeno m okytoją vienuolį K asaną pakvietė į vieno didiko
laidotuves vadovauti gedulingom s apeigom s. Jau atvykęs į vietą ir
laukdam as provincijos valdytojo bei kitų garbingų žm onių vienuo­
lis pastebėjo, kad jo delnai prakaituoja.
K itą dieną K asanas sukvietė savo m okinius ir pranešė šiem s, kad
jis nėra tiek pasiruošęs, kad galėtų juos m okyti - m at nesugeba vie­
nodai jaustis visų žm onių akivaizdoje, ar tie žm onės b ū tų elgetos,
ar karaliai, neįžvelgia, kad už visų socialinių vaidm en ų slypi vis ta
pati tikroji žm ogaus esybė. Tai taręs K asanas nukeliavo pas vieną
m okytoją ir pats tapo jo m okiniu. G rįžo jis pas savo m okinius po
aštuonerių m etų jau nušvitęs.

Laimingo žmogaus vaidmuo ir tikra laimė

„K aip ju m s sekasi?1' - „N uostabiai. G eriau nebūna."
Tai tikra ar ne?
Labai dažnai žm onės vaidina laim ingų vaidm enį, nors už jų šyp­
senų ir briliantiškai b altų dan tų slepiasi skausm as. D epresija, išse­
kim as, dirglum as, —štai kas būdin ga žm onėm s, kurie jaučiasi nelai­
m ingi, tačiau bando šią būsena paneigti. Taip elgdam iesi jie dažnai
neigia patys save.
Laim in go žm ogaus vaidm uo („N uostabiai. G eriau nebūna.")
yra būdingas A m erikai, o daugelyje kitų šalių prasta savijauta ir iš­
vaizda yra beveik norm a ir socialiai priim tinas dalykas. G al tai šiek
tiek perdėta, tačiau girdėjau, kad vienos Europos šiaurės valstybės
sostinėje jus gali sulaikyti, jei tik im site šypsotis nepažįstam iesiem s
gatvėje —atseit taip elgiasi tik neblaivūs.
Jei jaučiatės nelaim ingi, pirm iausia turite tai sau pripažinti. T ik
nesakykite „Aš esu nelaim ingas". N elaim ingum o būsena ir jū s - tai
du skirtingi dalykai. Todėl verčiau kalbėkite taip: „M anyje yra ne­
laim ingum as." O tada paanalizuokite savo būseną ir situaciją, kuri
ją sukėlė. G albū t ju m s reikia situaciją pakeisti ar tiesiog iš jos pasi­
šalinti. Jei nieko padaryti negalite, pažvelkite tiesai į akis ir tarkite:
 V A I D M E N Y S IR E G O VEIDAI 67

„K ą gi... dabar yra, kaip yra. G aliu arba priim ti visa tai, arba p a­
sijausti dar prasčiau.'1 Pagrindinė prastos savijautos priežastis daž­
niausiai būna ne situacija, o jū sų mintys apie ją. Todėl patyrinėkite
savo m intis, atskirkite jas nuo situacijos, nes situacijos visad būna
neutralios. Taigi yra situacija, faktas, ir yra jū sų m intys apie tai.
U žu ot kūrę galvoje įvairias istorijas, likite prie faktų. Pavyzdžiui, kai
sakote sau „Aš žlugęs", tai yra jū sų sukurta istorija. Ji ju s suvaržo ir
neleidžia im tis reikalingų veiksm ų. O štai kai sakote „M an o banko
sąskaitoje liko tik penkiasdešim t centų", tai jau yra faktas. K ai žvel­
giate į faktus, įgaunate jėgos. Sekite savo m intis, nes m intys didžia
dalim i kuria jū sų em ocijas. Stenkitės su m intim is nesitapatinti, o
pajausti, kad esate jas stebinti sąm onė.
N eieškokite laim ės. Jei ieškosite, nerasite, nes pats ieškojim as yra
laim ės priešybė. Laim ė - efem eriška, tačiau laisvė nuo nelaim in­
gu m o pasiekiam a dabar - žvelkite tiesai į akis, užuot kūrę apie ją
istorijas. K ai jaučiatės nelaim ingi, tas jau sm as nustelbia ju m s įgim tą
gerovės ir vidinės ram ybės būseną - tikrosios laim ės šaltinį.

Tėvystė ir motinystė: vaidmuo

ar funkcija?
Suaugusieji bendraudam i su mažais vaikais paprastai vaidina. Jie
taria kvailus žodžius ir garsus, kalba su vaiku iš aukšto, nevertina
jo kaip sau lygaus. Tas faktas, kad kol kas daugiau žinote ar esate
fiziškai didesni, jokiu būdu nereiškia, kad vaikas nėra ju m s lygus.
D augelis su augusiųjų vienu ar kitu savo gyvenim o tarpsniu tam pa
tėvais ir m otin om is, o tai yra vienas universaliausių vaidm enų. Č ia
reikia užduoti labai svarbų klausim ą: ar sugebate gerai vykdyti tėvų
ir m otin ų funkcijas ir su jom is nesusitapatinti, kad jos netaptų jū sų
vaidm eniu? Funkcijos dalis yra tenkinti vaikų poreikius, saugoti
ju os nuo įvairių pavojų ir kartais paaiškinti jiem s, ką daryti, o ko
nedaryti. Tačiau kai tėvystė ar m otinystė yra vaidm uo ir kai tas vai­
d m u o užvaldo visą ar beveik visą jū sų esybę, funkcija tam pa išpūs­
tai reikšm inga. T ada tenkindam i vaikų poreikius duodate jiem s per
dau g ir taip ju os gadinate, pernelyg karštai saugodam i nuo pavojų
68 NAUJOJI ŽEMĖ

trukdote jiem s patiem s pažinti pasaulį, o aiškindam i, k ą daryti ir ko

nedaryti, im ate ju os kontroliuoti ir prim etate jiem s savo valią.
M aža to - taip stengiatės elgtis netgi tada, kai poreikis vykdyti
tėvystės ar m otinystės funkcijas jau yra praėjęs. Tokie tėvai ir to­
kios m otinos žūtbūt siekia likti reikalingi savo vaikam s. N etgi kai
vaikui jau keturiasdešim t m etų, jie tvirtina, kad „geriau žino, ko
jam reikia". V aidm uo tebeatliekam as, todėl autentiškų santykių su
vaikais nėra. 'Ievai ir m otinos susitapatina su savo vaidm eniu ir ne­
sąm oningai bijo tos tapatybės netekti. O kai jų pastangos kontro­
liuoti suaugusius vaikus žlunga (taip dažniausiai ir būna), jie ima
ju os kritikuoti ir verčia išgyventi kaltės jau sm ą, - tai vis nesąm onin­
gos pastangos išsaugoti tėvystės ar m otinystės vaidm enį, tapatybę.
Iš pirm o žvilgsnio atrodo, kad jie rūpinasi vaikais (jie ir patys tuo
tiki), tačiau tikrasis tikslas yra išsaugoti vaidm enis. Ju o s skatina ego
m otyvas stiprėti ir plėstis, kartais tas motyvas būna išradingai už­
m askuotas ir jo nesuvokia net tie, kurie yra jo valdom i.
Tėvai ir m otinos, atliekantys tuos vaidm enis ir su jais susitapatinę,
dažnai stengiasi su vaikų pagalba kom pensuoti savo pačių gyvenimo
nesėkmes. Jeigu jų dažniausiai nesąm oningus tokio m anipuliavim o
motyvus galim a b ū tų kaip nors išreikti žodžiais, jie skam bėtų taip
ar kaip nors panašiai: „N oriu , kad pasiektum , ko nepavyko pasiekti
man. N oriu, kad pasaulio akyse būtum šio to vertas, tada ir aš pasiju­
siu vertingesnis. N en uliūdin k manęs. D au g ką dėl tavęs paaukojau.
Jei aš liksiu tavimi nepatenkintas, užkrausiu tau nepakeliam ą kaltės
naštą, kad tu pasijustum blogai ir galų gale išpildytum m ano norus.
Todėl aš sakau, kad geriau žinau, ko tau reikia. M yliu tave ir mylėsiu,
tačiau tik tada, jei tu elgsiesi taip, kaip aš m anau esant reikalinga."
Tačiau kai tokius nesąm oningus m otyvus įsisąm oninate ir jie
tam pa akivaizdūs, jūs tuojau pat pam atote, kokie jie buvo absurdiš­
ki. U ž jų slypėjęs ego tam pa regim as, regim a tam pa ir jo disfunkcija.
Buvo tokių tėvų ir m otinų, kurie, pasikalbėję su m anim i, staiga su­
sivokė: „O D ieve, negi aš taip iš tikrų jų elgiausi?.." K ai suprantate,
ką darote ar darėte, kartu pam atote, koks beprasm iškas buvo jū sų
elgesys — tada nesąm oningi m otyvai liaujasi ju s valdę. Sąm on in gu ­
m as yra didysis perm ain ų kūrėjas.
 VAIDMENYS IR K C O VIMDAI 69

Jeigu jū sų tėvai elgiasi nesąm oningai ir yra v a l d o m i ego. ši t o j i e m s

nesakykite. Labai tikėtina, kad jie, tai išgirdę, dar gil i au p ani rs į n e ­
sąm on in gu m o būseną, nes jų ego im s gintis. Ju m s t o k i o s e s i t u a c ij os e
visiškai pakaks atpažinti jų ego ir suprasti, kad tai - ne j ū s ų tėvai.
K artais ego m odeliai, net ir ilgai gyvavę, stebuklingu būdu i šnyksta
patys, jei tik jiem s nesipriešinate. O pasipriešinim as jiem s įkvepia
jėgos. N et jei ego neišnyktų, priim kite tėvų elgesį su atjauta, nesuas­
m eninkite jo ir stenkitės nebūti reaktyvūs.
Taip pat įsisąm oninkite savo pačių neatpažintus m otyvus ir lū­
kesčius, kurie lem ia jū sų reakciją į tėvų elgesį. Pavyzdžiui, sakote: „
Tėvai turėtų pritarti m ano veiksm am s. Jie turėtų m ane suprasti ir
priim ti tokį, koks esu.“ O kodėl? Faktas toks, kad jie to nepadaro,
nes padaryti negali. Jų sąm onė dar neatliko kvantinio šuolio, ne­
įvyko didžioji perm aina, todėl jie dar nesugeba įsisąm oninti, kad
vaidina vaidm enį. Jū s tęsiate; „Suprantu, tačiau nebūsiu laim ingas
toks, koks esu, kol jie m an nepritars ir m anęs tokio nepriim s.“ Ar
tikrai? K oks ju m s skirtum as, ar jie pritars, ar nepritars? Jei neatsaky­
site sau į tokius klausim us, jus kam uos neigiam os em ocijos, jausitės
nelaim ingi.
Būkite budrūs. Ar nebūna, kad apie tėvą ar m otiną m intim is
pasakote „E sate nei šiokie, nei tokie, jum s nieko rim ta nepavyko
padaryti1' ar kaip kitaip išreiškiate nepasitenkinim ą? Jei būsite pa­
kankam ai sąm oningi, suprasite, kad tokius žodžius taręs vidinis ba­
las tėra praeities sąlygota mintis, o kiekviena sena m intim i tikėti
nebūtina. Tai tik sena m intis - ir nieko daugiau. Pajauskite savo
Buvim ą D abartyje, nes tik D abartis gali išsklaidyti nesąm oningos
praeities pėdsakus.
A m erikiečių dvasinis m okytojas R am as D asas (R am D ass) pasa­
kė: „Jei ju m s atrodo, kad nušvitote, pagyvenkite savaitę su tėvais."
Tai iš tiesų geras patarim as. Santykiai su tėvais yra patys pirm ieji
gyvenim e, jie didžia dalim i lem ia, kokie bus jū sų santykiai su visai
kitais žm onėm is, be to, jie parodo, ar sugebate gyventi D abartyje.
K uo labiau santykius veikia praeitis, tuo sm arkiau jūs turite jausti
šią akim irką, antraip nuolatos būsite priversti išgyventi praeitį.
70 NAUJOJI ŽEMĖ

Sąmoninga kančia

Jei auginate vaikus, saugokite juos ir auklėkite geriausiai, kaip tik

sugebate, tačiau dar svarbiau, kad suteiktum ėte jiem s erdvės - er­
dvės būti. Jie ateina į šj gyvenim ą iš jūsų, tačiau jie nėra jūsų. T eigi­
nys „Aš geriau žinau, ko tau reikia“ galioja tada, kai vaikai dar visai
m aži, o jiem s augant jis savo galios pam ažėle netenka. K uo dau ­
giau planuojate, koks turėtų būti jū sų vaikų gyvenim as, tuo labiau
painiojatės savo proto pinklėse, užuot jautę šią akim irką ir iš tiesų
padėję vaikam s. Suprantam a, jie darys klaidų ir dėl to kentės, kaip
kenčia visi žm ones. T iesa sakant, tai tik ju m s atrodys, kad jie klysta.
K as ju m s atrodo klaida, vaikui dažnai yra būtinas patirti dalykas.
Padėkite savo vaikam s, kiek galite, veskite ju os per gyvenim ą, tačiau
supraskite, kad kartais jiem s reikia leisti suklysti, ypač kai jie artėja
prie pilnam etystės. Jū s turite kartais leisti jiem s patirti kančią. Ta
kančia jiem s gali būti visai netikėta, taip pat ji gali būti akivaizdi jų
klaidų išdava.
Ar būtų gerai, jei visiškai apsaugotum ėte vaikus nuo kančios?
N e. Jie tada neevoliucionuotų kaip žm onės ir liktų paviršutiniškai
susitapatinę su daiktų pavidalais, išorinėm is form om is. K ančia pa­
deda žvelgti giliau. Paradoksas toks, kad kančią sukelia susitapati­
nim as su form om is, tačiau kančia susitapatinim ą su form om is galų
gale suardo. D idelė kančios dalis kyla iš ego, tačiau kančia ego ir
sunaikina —bet tik tada, kai ją įsisąm oninam e.
Ž m on ėm s lem ta įveikti kančią, bet tik ne taip, kaip yra įsitikinęs
ego. V iena iš daugelio klaidingų ego prielaidų, viena iš iliuzinių idėjų
yra ta, kad „aš neturėčiau kentėti". Kartais ta idėja išreiškiam a taip:
„M an o vaikas turi būti laim ingas." Toks m ąstym as yra kančios ša­
knys. Kančios tikslas yra kilnus: kančia skatina žm ogaus evoliuciją ir
padeda sudeginti ego. Ž m ogu s ant kryžiaus - tai archetipinis vaizdi­
nys, sim bolizuojantis kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį. K ai prieši­
natės kančiai, evoliucijos vyksmas rutuliojasi lėtai, nes pasipriešini­
m as didina ego, kurį reikia sudeginti. O kai kančią priim ate, vyksmas
pagreitėja, kadangi kenčiate sąm oningai. G alite susitaikyti su savo
pačių kančia, galite susitaikyti su kitų žm onių kančia, pavyzdžiui,
 VAIDMENYS IR E C O VEIDAI 71

tėvų ar vaikų. Kančioje, jei ji sąm oninga, prasideda pcrsimainymas.

K ančios ugnis virsta sąm onės šviesa.
Ego sako „Aš neturiu kentėti" ir verčia ju s kentėti dar labiau, l ai
yra tiesos iškraipym as, paradoksas. O tikra tiesa yra tokia, kad turite
tarti kančiai „taip" - tik tada ją peržengsite.

Sąm oninga tėvystė ir motinystė

N em ažai vaikų širdyje slepia neapykantą tėvam s, o tai n uodija
jų tarpusavio santykius. Vaikai slapčia puoselėja troškim ą, kad tėvai
visų pirm a b ū tų iš tikrųjų nuoširdūs, o ne vaidintų vaidm enį, ir čia
nesvarbu, kaip kruopščiai tas vaidm u o atliekam as. G alite nertis iš
kailio ir viską daryti tinkam ai, galite atiduoti vaikui geriausia, ką
turite, tačiau to gali būti negana. Faktiškai veiksmų, darymo, niekada
nebus gana, je i jū s paneigsite Ęuvimą. Ego apie B uvim ą nieko nenu­
tuokia ir jam atrodo, kad ju s išgelbės darym as. Todėl jei esate ego
gniaužtuose, jūs nė kiek neabejojate, kad jei darysite ir padarysite
vis daugiau, galų gale kada nors ateityje sukaupsite tiek rezultatų,
jo g galėsite jausti pasitenkinim ą. Tačiau taip nebus. Jū s tik pasikly-
site darym o sum aištyje. V isa civilizacija yra pasiklydusi darym o su ­
m aištyje. Tas darym as neturi šaknų Buvim e, todėl yra beprasm is.
K aip pajausti Buvim ą, kai gyvenate šeim oje ir bendraujate su vai­
kais? Svarbu skirti vaikam s dėm esį. D ėm esys būna dvejopas: susijęs
su form a ir nesusijęs su form a. Susijęs su form a dėm esys kreipiam as
į darym ą ar vertinim us: „Ar paruošei pam okas? E ik pietauti. Susi­
tvarkyk kam barį. Išsivalyk dantis. N edary k to. Paskubėk, ruoškis."
Taip klostosi įvykiai daugelyje šeim ų. Ž in om a, su form a susijęs
dėm esys reikalingas ir atlieka savo funkciją, tačiau jei tuo jū sų santy­
kiai su vaiku baigiasi, tai prarandam as gyvybiškai svarbus bendravi­
m o kom ponentas ir B uvim ą užgožia darym as, „pasaulio rūpesčiai",
kaip sakė Jėzus.
Beform is dėm esys neatskiriam as nuo Buvim o. K aip jis veikia?
K ai padedate savo vaikui, liečiate jį, klausotės jo ar su ju o kalbatės,
būkite budrūs, ram ūs, jauskite, kad esate, ir nenorėkite nieko, tik
to, kas vyksta šią akim irką. Tokiu b ū du sukursite Buvim o erdvę.
72 NAUJOJI ŽEMĖ

T okiom is akim irkos liausitės buvę tėvas ar m otina. Būsite pats bu ­

drum as, ram ybė, Buvim as, kuris klauso, liečia, netgi kalba. Buvi­
m as, slypintis už darym o.

Vaiko atpažinimas
E sam e žm onės ir esam e Buvim as. K ą tai reiškia? Siekdam i gy­
venti m eistriškai, turim e galvoti ne apie kontrolę, o apie pusiausvyrą
tarp žmogaus ir Buvim o. M otina, tėvas, vyras, žm ona, senas, jaunas,
įvairūs vaidm enys, funkcijos ir veikla, — visa tai priklauso žmogaus
sferai. Tai yra gerbtinas dalykas, tačiau jo negana, kad gyvenime
užm egztum e iš tiesų prasm ingus ir pasitenkinim ą teikiančius santy­
kius. Vien žm ogiškojo aspekto m aža, kad ir kaip jū s stengtum ėtės,
kad ir kokie dideli būtų jū sų pasiekim ai. Yra dar Buvim as —sąm o­
nės būsena, tai, kas mes esame iš tikrųjų. Žmogus yra form a. Buvi­
mas form os neturi. Žmogus ir Buvim as tarpusavyje persipynę, tos
dvi sferos egzistuoja neatskirtos viena nuo kitos.
Ž m ogišku o ju aspektu esate neginčijam ai viršesni nei jū sų vaikai.
Ju k jūs didesni, stipresni, daugiau žinote ir daugiau galite padary­
ti. Jei žm ogus nesąm oningas, žmogaus sfera yra viskas, tėvai tada
jaučiasi esą viršesni už vaikus. O vaikus jie tada nori m atyti m en ­
kesnius. K ai santykiuose vyrauja form a, lygybės tarp jū sų ir jū sų
vaikų nebus. Taip, galite vaikus mylėti, tačiau ta meilė bus kilusi iš
žmogaus sferos, kitaip sakant, savanaudiška, sąlygota, su pertrūkiais.
T ik tada, kai pakylate virš form ų ir tam pate lygūs, santykius nušvie­
čia tikra meilė. Laiko ribas viršijantis A Š E S U , Buvim as, atpažįsta
save kituose, ir tie kiti, vaikai šiuo atveju, pasijun ta m ylim i, arba
atpažinti.
M ylėti - tai atpažinti save kitam e. Tada paaiškėja, kad kito žm o­
gaus skirtybės tėra iliuzija, kilusi grynai iš žmogaus sferos, iš form ų
pasaulio. M eilės ilgesys, kurį jaučia kiekvienas vaikas, yra troškim as,
kad jį pagaliau atpažintų ne form ų sferoje, o Buvim o. Jei tėvai ver­
tina vien žm ogiškąjį vaiko aspektą ir neigia B uvim o aspektą, vaikas
im s jausti, kad santykiam s kažin ko trūksta, kažin ko, kas yra gyvy­
biškai svarbu, todėl santykiai pasitenkinim o nekelia. Vaiko širdyje
 VA11) M F, N Y S IR l iCO V 1.11) A I 73

tada užgim sta skausm as ar net neapykanta tė v a ms . „ K o d ė l m a n ę s

neatpažįstate?“ - tai yra skausm o ir neapykantos balsas.
O kai kito žm ogaus atpažinti pasijuntate patys, p e r j us a b u p a ­
saulyje plečiasi Buvim o sfera. Tai yra meilė, kuri a t p i r ks pasaul į.
K albu turėdam as galvoje m ū sų santykius su savo vaikais, t ači au, ži
n om a, tą galim ą pasakyti ir apie visus kitus santykius.
Skelbiam a, kad „D ievas yra m eilė“ . Tai nėra visiškai tikslu. D ie­
vas - tai V ienas G yvenim as, aprėpiantis nesuskaičiuojam ą daugybę
gyvybės form ų. K ur yra meilė, ten yra ir dualum as: mylintysis ir
m ylim asis, objektas ir subjektas. Todėl dar galim a sakyti, kad m ei­
lė - tai vienovė, atsiradusi dualum o sferoje. F orm ų pasaulyje atsi­
randa D ievas. M eilė daro pasaulį m ažiau žem išką, skaidresnį, len­
gvesnį, suteikia jam dieviškum o ir sąm onės šviesos.

Vaidmenų atsisakymas
E sm inė gyvenim o m eno pam oka, kurią visi turim e išm okti, yra
tokia: kiekvienoje situacijoje darykite, ką reikia daryti, tačiau nesu­
kurkite iš savo veiksm ų vaidm ens ir su ju o nesusitapatinkite. Jū sų
veiksm ai jėgos įgauna tada, kai atliekate juos tam , kad atliktum ėte,
ir kai nesiekiate jais patvirtinti savo tapatybės ar prie jos prisiderinti.
Kiekvienas vaidm uo, kad ir koks jis buitį, stiprina fiktyvų „aš“ p o ­
jū tį, taip įsijautęs žm ogus pasaulį m ato iškreiptą ir visus jo įvykius
priim a asm eniškai. D idžioji dau gum a žm onių, kurie šiam e pasau­
lyje užim a aukštus postus (politikai, televizijos garsenybės, verslo ir
religijų lyderiai) yra visiškai susitapatinę su savo vaidm enim is. Iš­
im čių labai nedaug. O tokius susitapatinusius žm ones vadina V IP
(very importan person —labai svarbus asmuo), tačiau iš tikrųjų jie yra
tik nesąm oningi ego žaidim o žaidėjai. Ž aidim as atrodo svarbus, vis
dėlto jis n epadeda siekti jok ių tikslų. Šekspyras rašė: „Sakm ė, seka­
m a idioto, pilna triukšm o ir šėlsm o, tačiau visai be p rasm ės/4 Jeigu
ego kuriam os dram os ir turi kokį nors prasm in gą tikslą, tas tikslas
yra sukurti planetoje daugiau kančios, nes ego kuriam a kančia galų
gale sunaikina patį ego. Ego sukelia gaisrą ir pats jam e sudega.
74 NAUJOJI ŽEMĖ

Iš tikrųjų svarbūs yra tie, kurie vaidm en ų nevaidina ir neprojek­

tuoja į aplinką proto sukurtų įvaizdžių (vienas kitas toks žm ogus
yra televizijos ir verslo pasaulyje). T ie žm onės nesistengia atrodyti
kitokie, nei jie yra, jų poelgiai ir veiksm ai kyla iš Buvim o ir tik
jie gali pakeisti šį pasaulį. Jie yra n aujosios sąm onės nešėjai. K ad
ir ką jie darytų, jų veiksm ai įgauna jėgos, jų darom a įtaka gerokai
pranoksta jų atliekam as funkcijas. T ie žm onės - paprasti, nepreten­
zingi, natūralūs - vien savo buvim u gali perm ainyti viską, su kuo
jie susiduria.
Jei nesate įsijautę į vaidm enį, tai reiškia, kad jū sų veiksm ų nėra
persm elkęs ego. Jū s neturite slaptų kėslų stiprinti savo asm eninį
įvaizdį, todėl kad ir ką darytum ėte, darysite tai su tikra jėga. Jū s
būsite sutelkę dėm esį tik į situaciją. Susiliesite su ja. N esistengsite
būti „kažkuo“ , kas iš tikrųjų nesate. T okiom is akim irkom is esate
galingiausi, jū sų veiksm ai tada efektyviausi. K ita vertus, jok iu būdu
nesistenkite „būti savim i“ . Tai jau būtų vaidm uo, kurio pavadini­
m as „N atūralus, spontaniškas aš“ . Vos tik pabandote kuo nors tapti,
im ate vaidinti vaidm enį. „Būkite, kas esate“ geras patarim as, tačiau
jis gali ir suklaidinti. Į žaidim ą gali įsijungti protas („N agi, pasvars­
tykim e, kaip čia m an tapus savim i..."). Ir tada protas sukurpia stra­
tegiją, padėsiančią ju m s siekti to tikslo. Todėl klausim as „K aip būti
savim i?" yra iš esm ės ydingas. Jam e užkoduota prielaida, kad „n o­
rėdam i būti savim i" turite im tis kokių nors veiksm ų. Tačiau jok ių
veiksm ų čia nereikia, nes jūs ir taip esate, kas esate. „B et aš nežinau,
kas esu. N en utu okiu , ką tai reiškia būti savim i..." Jeigu tai tiesa,
jeigu tikrai nežinote, kas esate, vadinasi, esate pats Buvim as, viršijęs
žm ogaus ribas, grynojo potencialum o laukas, o ne tai, ką b ū tų gali­
m a apibrėžti žodžiais.
Liaukitės bandę save apsibrėžti. Ir liaukitės bandę pateikti savo
apsibrėžim us kitiem s („Aš esu tas ir tas..."). Jū s atėjote į šį pasaulį
gyventi. Taip pat nesirūpinkite, kaip ju s apibrėš kiti žm ones. Jei jie
bandys tai padaryti, jie tik nusibrėš savo pačių ribas. Tai jau jų pro­
blem os. Todėl bendraudam i su žm onėm is, negalvokite, kokią gy­
venim e atliekate funkciją, koks jū sų vaidm uo - būkite sąm oningas
Buvim as.
 VAIDMENYS IR E D O VEIDAI 75

K odėl ego žaidžia žaidim us? Priežastis yra viena ydinga prielaida,
fundam entali klaida, neįsisąm oninta m intis: „M anęs yra per m ažai.“
O iš jos gim sta kita m intis: „Todėl turiu vaidinti vaidm enį, idant
gaučiau, ko m an trūksta. M an reikia daugiau, nei turiu dabar, tada
ir m anęs bus dau giau .“ Tačiau jūs negalite būti kas nors daugiau,
negu kad esate dabar, nes po savo fiziniu ir psichologiniu apvalkalu
esate pats gyvenim as, pats Buvim as. Jei laikysite save form a, visad
už ką nors būsite viršesni ir už ką nors - m enkesni. Bet iš tikrųjų jūs
nesate nei viršesni, nei m enkesni. Tai supratę, taip pat suprantate,
kokie vertingi esate, ir jum yse n ubu n d a tikrasis kuklum as. Ego aki­
m is žiūrint, kuklum as ir vertingum as - nesuderinam i dalykai. O iš
tiesų tai yra tas pats.

Patologinis ego
*
Ego pačia savo esm e yra patologinis reiškinys, ir nesvarbu, kokias
form as jis yra įgavęs. G raikiško žodžio pathologia pirm asis dėm uo
pathos reiškia kančią. Jis puikiai tinka apibūdin ti ego. A pie tai, kad
ego valdom as gyvenim as yra kančia, B u d a kalbėjo jau prieš 2 6 0 0
m etų.
T ačiau ego gniaužtuose esantis žm ogus kančios kaip tokios neat­
pažįsta. Ego yra aklas ir jos nepastebi, nem ato, kaip kenčia pats ir
kaip kankina kitus. N elaim in gu m o būsena yra ego sukurta psichi­
kos ir em ocijų liga, jau pasiekusi m ū sų planetoje epidem ijos m astą.
J ą b ū tų galim a sulyginti su siaubinga Ž em ės tarša pram oninėm is
atliekom is. N egatyvios būsenos, tokios kaip pyktis, pavydas, nepa­
sitenkinim as, neapykanta ir panašios, netgi nelaikom os negatyvio­
m is, žm onės jas vadina savaim e supran tam u dalyku, nesuvokia, kad
susikelia jas patys, todėl kaltina dėl to išorinius veiksnius. („M an
skauda, bet dėl to kaltas esi tu .“) Taip netiesiogiai kalba ego.
Ego nem ato skirtum o tarp situacijos, reakcijos į ją ir jos inter­
pretacijos. Pavyzdžiui, tariate: „Ak, kokia siaubinga dien a...“ Tačiau
nesuprantate, kad šaltis, vėjas ir lietus savaim e nėra blogi dalykai. Jie
yra tai, kas yra. Siaubin ga tik jū sų reakcija, vidinis pasipriešinim as ir
iš to kilusios neigiam os em ocijos. Šekspyras rašė: „N ei gera nėr, nei
76 NAUJOJI ŽEMĖ

bloga, tik proto ž a i s m a s ..M a ž a to - kančią ego neretai priim a kaip

teigiam ą dalyką, nes iki tam tikro laipsnio kančia ego stiprina.
Ypač ego stiprina pyktis ir neapykanta. Pykdam as ir neapkęsda­
m as ego pasijunta atskirtas nuo kitų, kitus im a regėti kaip visiškai
skirtingus nei jis pats ir tokiu būdu „pastato" neįveikiam ą m entalinę
tvirtovę, kurioje jaučiasi esąs teisus neteisuolių apsuptyje. Jei paan a­
lizuotum ėte, kaip tokios m entalinės būsenos veikia kūno funkcijas
(širdies darbą, im uninę sistem ą ir taip toliau), neabejotinai pam aty­
tum ėte, kad jos yra išties patologinės - kančios, o ne pasitenkinim o
šaltinis.
Kai esate apim ti negatyvum o, tam tikra jū sų esybės dalis to nori
ir priim a tą būseną kaip m alonią ar verčia ju s m anyti, kad taip jau s­
dam iesi greičiau pasieksite savo tikslą. A ntraip argi kas nors norė­
tų blogai jaustis, sargdinti kūną ir kankinti kitus? Jei tai vis dėlto
suvokiate, vadinasi, tiesiogiai suvokiate ir savąjį ego, o suvokę ego,
jū s nuo jo atitraukiate sąm onę. Tai reiškia, kad sąm onė im a plės­
tis, o ego - mažėti. Jei apim ti negatyvum o staiga susivoksite, kad
patys kuriatės sau kančią, to pakaks, kad įveiktum ėte ego ribas ir
jo sąlygotas būsenas bei reakcijas. T ada jū s įgysite daugybę galim y­
bių tvarkytis su bet kokia situacija. Tos galim ybės kils iš sąm onės.
G alėsite atsisakyti nelaim ingum o būsenos vos tik suvoksite, kad ji
ir sąm onė - du skirtingi dalykai. N elaim in gu m as - ego sritis. Ego
gali būti protingas, tačiau ne išm intingas. Protas skatina siekti savų
ribotų tikslų, o išm intis m ato visum ą, kurioje viskas yra susiję. Pro­
tas žiūri tik savų interesų, jis - trum paregis. Protingi yra daugelis
verslininkų ir politikų, tačiau išm intingų tėra vienas kitas. Protu
pasiekti rezultatai būna trum palaikiai, jie pasm erkti išnykti. Protas
atim a, išm intis sudeda.

Nelaimingumo fonas
Ego kuria atskirtį, o atskirtis - kančią. Tai byloja apie akivaiz­
džią ego patologiją. Salia lengvai pastebim ų negatyvum o form ų
(pykčio, neapykantos ir kitų) egzistuoja ir sunkiau atpažįstam os,
pavyzdžiui, nekantrum as, irzlum as, nervingum as, jausm as, kad jau
 V A I D M E N Y S IR E G O VEIDAI 77

„visko gana“ . Jo s sukuria nelaim ingum o foną. Tokia būsena būdin ­

ga daugeliui žm onių. Turite būti itin budrūs, kad ją atpažintum ėte.
K ai tai įvyksta, išaušta pabu dim o akim irka ir jūs liaujatės tapatintis
su savo protu.
Štai viena paplitusi negatyvum o apraiška, kurios lengva nepaste­
bėti ir kuri daugelio laikom a „norm alia". Ji ju m s turbūt pažįstam a.
Ar dažnai jaučiate nepasitenkinim ą, kuris yra tarsi jū sų nelaim in­
gu m o būsenos fonas? D augybė žm onių su šią būsena yra susitapa­
tinę, tačiau jie nesugeba pažvelgti į save iš šalies ir to pastebėti. O
tą būseną gim do tam tikros m intys ir nesąm oningi įsitikinim ai. Tas
m intis m intijate lygiai taip pat, kaip sapnuojate sapną: net nesusi­
vokiate, kad tai vyksta, kaip kad ir sapnu otojas nesusivokia, jo g jis
sapnuoja.
Pateiksiu kelias tokias nesąm oningas m intis, kurios gim do nepa­
sitenkinim ą ir pasipiktinim ą. "Jai grynos m intys, n uoga struktūra be
konteksto, kuriam e ji kyla - taip bus aiškiau. Jeigu jū sų gyvenimo
fone yra nelaim ingum o jausm as, patyrinėkite, kurios iš šių m inčių
būdingos jum s, o paskui patys nustatykite, kokiam e kontekste, ko­
kioje gyvenim o situacijoje jos kyla.

Mano gyvenime kažkas turi įvykti, kad aš galų gale pasijusčiau lai­
mingas ir ramus. Piktinuosi, kad tai vis neįvyksta. Galbūt tas pasipik­
tinimas paskatins įvykius.

Praeityje buvo įvykių, kurių būti neturėjo, ir aš dėl to piktinuosi. Jei

jų nebūtų buvę, aš dabar būčiau laimingas ir ramus.

D abar vyksta tai, ko neturėtų būti. Tie įvykiai trukdo man būti
ramiam ir laimingam.

D ažnai tokios m intys bū n a nukreiptos į kitus žm ones. Ž odį

„įvykti" čia keičia žodis „daryti".

Tu turi padaryti tą ar aną, kad aš pasijausčiau laimingas ir ramus.

Piktinuosi, kad dar nepadarei. Gal mano pasipiktinimas privers tave
pajudėti.
78 NAUJOJI ŽEMĖ

Tai, ką padarei ar pasakei praeityje arba ko nepadarei ir nepasakei,

dabar trukdo man būti ramiam ir laimingam.

Tai, ką tu darai ar ko nedarai dabar, trukdo man būti ramiam ir

laimingam.

Laimės paslaptis

A ukščiau pateiktos prielaidos, ar m intys, yra sum išusios su ti­

krove. Tai ego sukurtos istorijos, kurių tikslas - įtikinti ju s, kad jūs
dabar negalite būti ram ūs ir laim ingi, kad negalite būti, kas esate iš
tikrųjų. Būti, kas esate iš tikrųjų, ir būti ram iem s - tai tas pat. Ego
verčia ju s galvoti: „G al kada nors būsiu ram us ir laim ingas... jeigu
tik įvyks tas ar anas dalykas, jei tik gausiu tą ar an ą arba tapsiu tuo
ar an uo." A rba: „N iek ada nebūsiu ram us ir laim ingas, nes praeityje
įvyko tas ar anas dalykas. Ju k tokie yra visi žm onės. Kiekvienas jų
turi savą istoriją, kodėl negali būti laim ingas." Ego nežino, kad ra­
m ūs ir laim ingi galite būti tik dabar. O gal žino, tačiau bijo, kad ir
jūs galite tai sužinoti. N es ramybė visų pirm a reiškia ego viešpatavi­
m o pabaigą.
K aip pasiekti ram ybę dabar? Susitaikykite su šia akim irka. Si aki­
m ir k a - tai aikštė, kurioje vyksta gyvenim o žaidim as. Jis negali vykti
niekur kitur. Susitaikę su šia akim irka pažiūrėkite, kas vyksta, ką jūs
patys galite padaryti ar pasirinkti ir kaip per ju s reiškiasi gyvenimas.
Štai žodžiai, kurie perteikia gyvenim o m eno, sėkm ės ir laim ės pa­
slaptį: gyvenim as ir mes esam e viena. K ai tai suprasite, pajusite, kad
ne jūs gyvenate gyvenim ą, o pats gyvenim as teka per jus. G yveni­
m as yra šokėjas, o m es - šokis.
Ego patinka piktintis tikrove. K as yra tikrovė? V isa, kas yra. B u da
ją vadino tatata - tai gyvenim o tokybė, kuri yra ne daugiau kaip
šios akim irkos tokybė. Pasipriešinim as jai yra vienas iš pagrindinių
ego požym ių. Iš šio pasipriešinim o kyla negatyvum as, kuris m aitina
ego, šis pasipriešinim as sukelia nelaim ingum o būseną, kuri yra to­
kia m iela ego. T okiu bū du jūs kenčiate patys ir kankinate kitus nė
nežinodam i, kad tai darote, nė nenutuokdam i, kad Ž em ėje kuriate
 VAIDMENYS IR E G O VEIDAI 79

pragarą. K urti kančią ir to nesuprasti - štai kas yra nesąm oningo

gyvenim o esmė. Tai toks gyvenim as, kurį visiškai valdo ego. Ego ne­
sugebėjim as atpažinti savęs ir įvertinti savo veiksm us yra neįtikimas
ir pribloškiam as. Ego kartoja lygiai tokius pat veiksm us, už kuriuos
sm erkia kitus. O kai jam kas nors tai prikiša, ego puola piktai gintis
ir savo naudai sukuria aibę protingų argum en tų bei pasiteisinim ų.
T aip elgiasi pavieniai žm ones, korporacijos, vyriausybės. K ai viskas
žlunga ir toks elgesys nepasiteisina, ego im a šaukti, griebiasi fizinės
prievartos, siunčia į kitas šalis jū rų pėstininkus. Labai prasm ingi yra
K ristaus žodžiai: „Atleisk jiem s, nes jie nežino, k ą daro.“
Jei norim e, kad tūkstančius m etų trunkantys žm onijos vargai
baigtųsi, pradėti turim e nuo savęs. Turim e visiškai prisiim ti atsako­
m ybę už savo būseną kiekvieną akim irką. Dabar. Paklauskite savęs:
„Ar m anyje dabar yra nors kiek negatyvum o?“ T ada im kite budriai
stebėti savo m intis ir em ocijas. Stenkitės pastebėti m enkiausias ne­
laim ingum o apraiškas, apie kurias kalbėjom e pirm iau. Tai yra ne­
pasitenkinim as, nervingum as, irzlum as, jausm as, kad „viskas lenda
per gerklę11 ir taip toliau. Pastebėkite m intis, kuriom is teisinatės
dėl savo nelaim ingum o — jos iš tikro tą n elaim ingum ą ir sukelia.
K ai susivokiate, jo g jus kam u oja negatyvum as, žengiate žingsnį į
priekį gyvenim o sėkm ės link. O iki to laiko jūs su negatyvum u, su
savo būsenom is, su ego, tapatinsitės. K ai tapatybę su savo m intim is,
em ocijom is ir reakcijom is nutraukiate, tai nereiškia neigimo. Jū s tik
atpažįstate savo ego kaip ego, ir tapatybė su ju o nutrūksta savaime.
Jū sų savivoka, jū sų „aš“ pajautim as persim aino: pirm iau buvote
savo m intys, em ocijos ir reakcijos, o dabar jau esate pats Buvim as,
sąm onė, kuri m intis, em ocijas ir reakcijas tik stebi.
„V ieną gražią dieną aš išsilaisvinsiu iš ego g n iau žtų /1 K as čia kal­
ba? Ego. Išsilaisvinti iš ego gniaužtų anaiptol nėra sudėtingas užda­
vinys. Tai paprasta. V isa, ką ju m s reikia padaryti, tai įsisąm oninti
savo m intis ir em ocijas tada, kai jos kyla. Tai nėra „darym as“ . Tai
yra budrus „m atym as". Todėl tiesa yra tokia, kad negalite padary­
ti nieko, idant išsilaisvintum ėte iš ego gniaužtų. K ai tai vis dėlto
įvyksta, kai m ąstym as užleidžia vietą sąm onei, jū sų gyvenim e im a
reikštis proto kokybės, gerokai pranokstančios ego protingum ą, jūs
80 NAUJOJI ŽEMĖ

atpažįstate beasm enę m inčių ir em ocijų prigim tį, - jose nebelieka

„aš“ . D abar tai jau tiesiog žm ogiškos m intys ir žm ogiškos em ocijos.
Jū s jau esate Buvim o šviesa, ir visa jū sų asm eninė istorija tam pa
tiesiog istorija, o tai yra tik m inčių ir em ocijų rinkinys, kuris dabar
jau nebėra reikšm ingas ir nebeužim a svarbios jūsų sąm onės vietos,
nebeform uoja jūsų tapatybės.

Patologinės ego formos

Jau žinom e, kad ego pačia savo esm e yra patologija. Ž odis „p ato­
logija" išreiškia disfunkciją ir kančią. D au gu m ai psichikos ligonių
būdingi tie patys ego bruožai, kurie pastebim i ir vadin am ų jų nor­
m alių žm onių elgesyje, tačiau ligonių atveju tie bruožai esti nepa­
prastai akivaizdūs - visiem s, išskyrus pačius kenčiančius ligonius.
Pavyzdžiui, daugelis vadin am ųjų norm alių žm onių retkarčiais
įvairiai m eluoja, idant atrodytų svarbesni, išskirtinesni, didesni kitų
akyse. Jie kalba apie savo pasiekim us, pažintis, gabum us, nuosavy­
bę ir kitus dalykus, su kuriais tapatinasi ego. Būna, kad žm onės,
valdom i iš ego kylančio „m an negana" jau sm o ir norėdam i atrodyti
geriau, m eluoja nevalingai ir nuolatos. D au gu m a jų pasako jim ų yra
gryniausia fantazija, vaizduotės rūm as, pastatytas ego, kad jis jam e
jaustųsi ypatingesnis ir didesnis. Toks didingas ir išsipūtęs ego kurį
laiką gali kvailinti kitus, tačiau paprastai tai trunka neilgai - dau gu ­
m a apgaulę greitai perpranta.
Paranojinė šizofrenija, arba tiesiog paranoja, iš esm ės yra perne­
lyg didelio ego liga. Šiai ligai būdingos fantazijos, kuriom is protas
stengiasi įprasm inti jį slegiančią nepaliaujam ą baim ę. Pagrindinis
tokių fantazijų elem entas yra ligonių įsitikinim as, kad kiti žm onės
juos persekioja (dažniausiai persekiotojų būna dau g arba jais lai­
kom i netgi visi aplinkiniai), rezga prieš ju os sąm okslą ir nori juos
nužudyti. Fantazijos kartais būna labai nuoseklios ir tikroviškos, tad
jas kai kurie priim a už gryną pinigą. T am tikrais atvejais paranojiniai
įsitikinim ai užvaldo ištisas organizacijas ar netgi nacijas. Iš baim ės
ir nepasitikėjim o kitais žm onėm is ego pabrėžia jų skirtybes, sutelkia
dėm esį į jų trūkum us ir sutapatina trūkum us su žm onėm is. D ar
 V A I D M E N Y S IR E G O VEIDAI 81

vienas žingsnis šia kryptim i, ir kiti žm onės virsta pabaisom is. Ego
reikia kitų žm onių, kad galėtų jų bijoti ir nekęsti. Sartras yra pasa­
kęs, kad „pragaras - tai kiti žm onės11. Tai yra ego balsas. Paranojos
kankinam i žm onės pragarą išgyvena itin aštriai, tačiau daugiau ar
m ažiau tas pragaras kam uoja visus, kuriuos valdo jų ego. K uo sti­
presnis jū sų ego, tuo karščiau jū s tikite, kad visas jū sų gyvenimo
problem as sukuria kiti žm onės. Taip pat labai tikėtina, kad jūs n uo­
dijate kitų žm onių gyvenim ą. Ž in om a, to pastebėti patys nesugeba­
te. V isad pastebite tik kitų žm onių veiksm us.
Psichikos liga, kurią mes vadinam e paranoja, pasireiškia dar
vienu sim ptom u, šiaip jau būdin gu kiekvienam ego, tik paranojos
atveju šis sim ptom as įgauna ekstrem alią form ą. K u o žm ogus labiau
įsitikinęs, kad jį persekioja, šnipinėja ir jam grasina, tuo svarbesnis
yra jis pats sau. Jis - visatos centras, apie kurį sukasi visi įvykiai, į jį
nukreiptas visų kitų dėm esys. J i s - ypatingas, nes yra nuskriaustas
tokios daugybės žm onių. Tačiau savo iliuzijose jis ne tik auka, bet
dažnai dar ir didvyris, kuriam lem ta išgelbėti pasaulį ir įveikti blogio
jėgas.
Kolektyvinis genčių, n acijų ar religinių organizacijų ego taip
pat neretai pasižym i stipria paranoja: „m es“ kovojam e prieš „k itų “
skleidžiam ą blogį. Tai yra didelių žm onijos kančių šaltinis. Tokios
ekstrem alios kolektyvinės paranojos pavyzdžiai buvo Ispanijos in­
kvizicija, deginusi „raganas" ir eretikus, du Pasauliniai karai, Šaltasis
karas, kom unistinės diktatūros, M akartizm o era Am erikos istorijo­
je, užsitęsęs A rtim ųjų Rytų konfliktas...
K uo nesąm oningesnės yra žm onių grupės ar ištisos nacijos, tuo
didesnė tikim ybė, kad ego patologija peraugs į fizinę prievartą. Prie­
varta - tai prim ityvus, bet labai paplitęs būdas, kuriuo ego siekia
įrodyti savo teisum ą ir kitų paklydim ą. K ai tarpusavyje bendrauja
nesąm oningi žm onės, jų argum entais dažnai tam pa jėga. K as įvyks­
ta? D u ar daugiau žm onių, kurių požiūriai skiriasi, yra įsitikinę, kad
jie teisūs, jie tapatinasi su savo m intim is ir savo tiesom is - inves­
tuoja jas į savojo „aš“ pajautim ą. K itaip sakant, tapatybė susilieja
su m intim is, ar požiūriais. Todėl gindam i savo požiūrį, jie ginasi
patys. N esąm oningai jie jaučia, tarsi kovotų dėl savo išlikim o, ir
82 NAUJOJI ŽEMĖ

tai atspindi jų em ocijos - jie pikti, įniršę, agresyvūs. Jiem s būtinai

reikia laim ėti, antraip jie bus sunaikinti. Tai yra iliuzija. Ego nežino,
kad protas ir jo užim am a pozicija neturi nieko bendra su tikrąja
žm ogaus esybe.
D zenbudizm e yra tos posakis: „N eieškok tiesos, tiesiog liaukis
branginti savo n uom on ę." K ą tai reiškia? N esitapatinkite su savo
protu. O tada iš už proto pasirodys tikroji jū sų esybė.

Darbas su ego ir be ego

D augelis žm on ių nuo ego tam tikrais laiko tarpais visiškai ar bent
iš dalies išsilaisvina. T ie, kurie yra tikri savo veiklos srities profesio­
nalai, tokią laisvę patiria dirbdam i. Jie net nežino, kad jų darbas yra
tarsi dvasios ugdym o praktika. Tačiau baigę darbą ir grįžę į asm e­
ninio gyvenim o erdvę, jie tam pa santykinai nesąm oningi. Tai reiš­
kia, kad tikrasis jų Buvim as apsiriboja viena gyvenim o sfera. Pažįstu
m okytojų, m enininkų, slaugių, gydytojų, m okslininkų, socialinių
darbuotojų, padavėjų, kirpėjų, verslininkų, prekybininkų ir kitų
profesijų atstovų, kurie atlieka savo darbą nuostabiai ir nevaldom i
ego, darydam i viską, ko reikalauja situacija. Jie tiesiog susilieja su
savo veikla, su šia akim irka, su žm onėm is, kurių labui dirba. Ir jie
galų gale daro įtaką žm onėm s toli gražu ne vien savo profesiniais
veiksm ais. Kiekvienas, kuris su jais susiduria, pajunta, kaip susil­
pnėja jų ego, jų draugijoje atsipalaiduoja ir liaujasi vaidinti vaidm e­
nis net itin stiprų ego turintys žm onės. Visiškai nenuostabu, kad tie,
kurie dirba nevaldom i ego, pasiekia n uostabių profesinių rezultatų.
Ž m on ės, vyrai ir m oterys, kurie sugeba susilieti su savo darbu, kuria
naująją žemę.
Taip pat pažįstu d au g žm onių, kurie savo darb ą atlieka labai
techniškai, tačiau jiem s nuolatos trukdo ego. D alis jų dėm esio skirta
darbui, dalis - sau. Jų ego reikalauja pripažinim o, o kai jo negauna
(pripažinim o niekada nebūna gana), im a piktintis ir švaistyti veltui
energiją. „K ą? Kas nors yra labiau pripažintas nei aš?..“ K artais to­
kie žm onės labiausiai rūpinasi, kaip gauti kuo daugiau pelno ir val­
džios, darbas jiem s tėra priem onė šiam tikslui pasiekti ir ne daugiau.
 VAIDMENYS IR E C O VEIDAI 83

K ai profesiniam e gyvenim e jie susiduria su kliūtim is, kai reikalai

pakrypsta kita linkm e, nei jie vylėsi, kai kiti žm onės ar aplinkybės
veikia ne jų naudai, jie, užuot įvertinę n aują situaciją ir prisilaikę
prie tos akim irkos reikalavimų, im a priešintis ir pykti. Jie jaučiasi
asm eniškai įžeisti, im a švaistyti daugybę energijos beprasm iam s [iro
testam s, nors tą energiją galėtų nukreipti į spren dim ų paieškas. I )ar
blogiau - ši energija (dabar jau antienergija) sukuria n aujų kliūčių.
D augelis žm on ių iš tiesų yra didžiausi savo priešai.
Ž m on ės, patys to nejausdam i, slepia profesinę in form aciją ir
trukdo dirbti kitiem s, kad tik šie nepasiektų daugiau ir n ebūtų ge­
riau įvertinti. Bendradarbiavim as ego yra visiškai svetim as dalykas,
nebent atsiranda kokių slaptų m otyvų. Ego nenori pripažinti, kad
reikalai tuo sklandžiau klostosi, kuo sėkm ingiau žm onės tarpusavyje
bendradarbiauja. K ai nepadedate kitiem s ar netgi jiem s trukdote,
visata ju m s atsilygina taip p a ę jū sų kelyje im a rastis žm onių, kurie
nepadeda ju m s ir kuria ju m s kliūtis. T aip yra todėl, kad jūs atsisky­
rėte nuo visum os. Be to, esm inis ego nepritekliaus jausm as („M an
negana“) verčia jį patikėti, jo g kitų žm onių sėkm ė yra atim ta iš jo.
Bet toks įsitikinim as tik dar labiau sum ažina ego galim ybes. Jei lau­
kiate sėkm ės, turite džiaugtis bet kokiom is jos apraiškom is.

Ego
O ir liga
O

L iga ego gali sustiprinti, gali ir susilpninti. Jei skundžiatės, gailitės

savęs, jei nekenčiate pačios ligos, ego stiprėja. Ego stiprės ir tada, kai
padarysite ligą savo tapatybės dalim i: „Lsu ligonis, sergantis tokia ir
tokia liga.“ Ir visi žino, kas jūs dabar esate. Kita vertus, kartais žm o­
nės su didžiuliu ego susirgę tam pa m alonūs ir švelnūs, jie pažvelgia
į gyvenim ą kitom is akim is, prisiliečia prie savo vidinio žinojim o,
paju n ta iš ten kylantį pasitenkinim ą ir im a kalbėti išm intingus žo­
džius. Tačiau kai jie pasveiksta, jiem s grįžta jų buvusi energija, o
drauge su ja - ir ego.
K ai sergate, jū sų energija išsenka, ir kūno protas jos likučius
im a n audoti sveikim o tikslam s; energijos protui tada nelieka ir
protas nebem aitina ego, kuris kitom is sąlygom is sudegina daugybę
84 NAUJOJI ŽEMĖ

energijos. Būna, kad ego vis dėlto dalį energijos pasiim a. V isiškai aiš­
ku, kad tie žm onės, kurie sirgdam i dar ir sustiprina savo ego, sveiks­
ta kur kas lėčiau, o kai kurie nepasveiksta niekada. Liga tada tam pa
chroniška ir nuolatine jų netikro „aš“ jausm o dalim i.

Kolektyvinis ego
K oks sunkus yra gyvenimas! Vienas būdų, kuriuo ego siekia
išvengti nepasitenkinim o savo paties egzistencija, yra išsiplėtim as
ir susistiprinim as, kitaip sakant, susitapatinim as su grupe: nacija,
politine partija, korporacija, institucija, sekta, klubu, sporto k om ­
an d a.. .
Kartais asm eninis ego, regis, visai ištirpsta - tai įvyksta tada,
kai žm ogus savo gyvenim ą skiria dideliam tikslui ir kai dirba
nesavanaudiškai, nereikalaudam as nei atlyginim o, nei pripažinim o,
nei šlovės. Kokia palaim a yra nusim esti siaubin gą asm eninio „aš“
naštą! Kolektyvo nariai, kad ir kaip sunkiai dirbtų ar beatodairiškai
aukotųsi, jaučiasi laim ingi ir patenkinti. A trodo, kad jie peržengė
ego ribas. Č ia kyla toks klausim as: ar jie išties laisvi, ar tik užuot buvę
asm eninio ego valdžioje dabar pateko į kolektyvinio ego gniaužtus?
Kolektyviniam ego būdingi tie patys požym iai kaip ir asm eni­
niam , pavyzdžiui, tai yra poreikis konfliktuoti, priešų paieškos, siekis
būti teisiam visų kitų neteisiųjų akivaizdoje ir taip toliau. Anksčiau
ar vėliau kolektyvas susipyksta su kitais kolektyvais, nes nesąm onin­
gai trokšta turėti opoziciją, kad ši padėtų jam nusistatyti savo ribas,
savo tapatybę. Kolektyvo nariai tada kenčia, nes kančia lydi visus ego
paskatintus veiksm us. T ada kartais jie n ubunda ir jiem s paaiškėja,
kad kolektyvas yra iš esm ės nesveikas.
Tai yra skausm inga - kolektyvo labui jie dau g dirbo ir su ju o
buvo susitapatinę, o jis, pasirodo, yra pasiligojęs. Ž m on ės, tai p a­
tyrę, dažnai tam pa ciniški ir im a neigti senąsias vertybes. Jie greitai
priim a kitą vertybių sistem ą, nes anoji buvo iliuzinė ir todėl žlugo.
Taigi jų ego m iršta, tačiau netrukus atgim sta kitu pavidalu.
Kolektyvinis ego paprastai būna nesąm oningesnis, nei jį sudaran­
tys individualūs ego. Pavyzdžiui, žm onių m inia (laikinas kolektyvinis
 VAIDMENYS IR E C O VEIDAI 85

ego) gali pasielgti žvėriškai, o pavieniai į ją susibūrę ž m o n ė s taip ne

pasielgtų niekada. Ištisos nacijos neretai elgiasi taip, kati las elgesys,
jei taip pasielgtų individas, b ū tų pripažintas nesveiku.
K ai im a rastis n auja sąm onė, kai kurie žm onės pasijunta p aš au kt i
jungtis į grupes, tą sąm onę atspindinčias. Tokios grupės nėra ko
lektyvinio ego valdžioje, jų nariai nesiekia su jom is susitapatinti, jie
apskritai nesiekia kaip nors apsibrėžti, kas jie yra. N et jei jie d a r
nėra visiškai laisvi nuo ego, jiem s pakanka sąm onin gu m o savyje ir
kituose atpažinti ego apraiškas, vos šios pasirodo. V is dėlto ir tokie
žm onės turėtų būti budrūs, nes ego stengsis susigrąžinti prarastas p o ­
zicijas visais įm anom ais būdais. V ienas didžiausių šių gru pių tikslų
turėtų būti apšviesti žm ogiškąjį ego sąm onės šviesa - ego jo je ištirps.
G rupės gali būti labdaros organizacijos, m okyklos, bendruom enės,
taip pat jo s gali vienyti nušvitusius verslininkus. Tokie kolektyvai
atliks svarbią funkciją - padės*užgim ti naujai sąm onei. K aip kad ego
valdom os žm onių grupės traukia m us į n esąm oningum o sferą, taip
nušvitę žm onės gali kaip galingas verpetas įsukti planetos sąm onę ir
sužadinti visuotinius pokyčius.

Nepaneigiamas nemirtingumo įrodymas

Ego gim sta iš suskilusios ž m o g a u s p s i c h i k o s , kai tikroji t a p a t y b ė
pasidalija į dvi dalis, kurias g a l i m a p a v a d i n t i „ a š " ir „m an o“ . D ėl
šios priežasties kiekvienas ego yra š iz of r e n i š ka s (išverstas iš graikų
kalbos, šis žodis reiškia „skilusį p r o t ą " ) . Susikuriate savo m entalinį
įvaizdį, tam tikrą konceptualų „ a š " ir su ju o susitapatinate. G yveni­
m ą taip pat konceptualizuojate ir atskiriatc jį nuo savęs. K ai sakote
„m an o gyvenim as" ir iš tikrųjų tikite tais savo žodžiais, jūs panyrate
į iliuzijos sferą. Jei yra toks d a l y k a s kaip „m an o gyvenim as", vadi­
nasi, „aš" ir „gyvenim as" yra du skirtingi dalykai, o jei taip, tai visai
įm an om a, kad gyvenim ą, savo brangiausią turtą, aš galiu prarasti.
M irties grėsm ė tam pa visai reali. Ž odžiai ir koncepcijos suskaldo
gyvenim ą į segm entus, kurie atskirai paim ti neturi jok io realaus pa­
grindo. Ž od žių darinys „m an o gyvenim as" yra ego kilm ės šaltinis.
86 NAUJOJI ŽEMĖ

Jei „aš“ ir „gyvenim as" yra du dalykai, tai reiškia, kad nuo gyvenim o
esu atskirtas, taip p at atskirtas ir nuo žm onių, nuo visų daiktų ir bū ­
tybių, - nuo visko. Tačiau kaipgi galiu būti atskirtas nuo gyvenimo?
N u o Buvim o? Tai yra visiškai neįm anom a. Taigi tokio dalyko kaip
„m an o gyvenim as" nėra. Gyvenim as nėra tai, ką aš galiu turėti. Aš
pats ir esu gyvenim as. Aš ir gyvenimas yra viena. K itaip būti negali.
O jei taip, ar galiu gyvenim ą prarasti? Ar galiu prarasti tai, ko aš
neturiu? A r galiu prarasti tai, kas A š Esu? Tai neįm anom a.
 V SKYRIUS

SKAUSMO KŪNAS

D au gu m a m ū sų m in čių kyla nevalingai, savaim e, ir tos mintys

kartojasi. Tai ne daugiau kaip m entaliniai trikdžiai, neturintys jokio
realaus tikslo. M ąstym as nėra tas dalykas, kuris įvyksta ju m s pasi­
stengus. Sakydam i „Aš m ąstau “ , dažniausiai neturite galvoje jokio
valingo veiksm o, kai galite rinktis, atlikti jį ar jo neatlikti. Todėl
pasakym as „Aš m ąstau “ yra netikslus. Tai tas pat, kas pasakyti „Aš
virškinu" arba „Aš cirkuliuoju kraujagyslėm is savo kraują". V irš­
kinim as tiesiog vyksta, kraujas kraujagyslėm is tiesiog cirkuliuoja,
m intys tiesiog atsirandą.
Balsas galvoje gyvena savo gyvenim ą. Ir daugelis žm onių yra to
balso valdžioje. Ju o s valdo mintys, protas. O kadangi protas yra są­
lygotas praeities įvykių, jūs priversti vis gyventi praeitim i. Rytuose
tai vadinam a karma. Tapatinatės su balsu galvoje, tačiau šito, su ­
prantam a, nežinote. O jei žinotum ėte, iš balso valdžios ištruktum ė­
te, nes iš tikrųjų jo valdžioje esate tik tada, kai su juo susitapatinate.
K itaip sakant, kai tam pate juo.
Proto valdžioje žm onija jau yra tūkstančius m etų. Ir tos valdžios
gniaužtai stiprėja, o žm onėm s vis nepavyksta atpažinti, kad jie - tai
ne jų engėjas. V isiškai susitapatinę su protu, su tuo netikruoju „aš",
jie leido atsirasti ego. Ego stiprum as priklauso nuo jū sų (jūsų sąm o­
nės) susitapatinim o su protu (m ąstym u) laipsnio. O m ąstym as tėra
m enkutis jū sų tikrosios esybės, sąm onės visum os, aspektas.
Kiekvienas žm ogus su protu susitapatinęs skirtingu laipsniu. Yra
žm onių, kurie kartais m ėgaujasi laisve nuo ego. N ors ta laisvė būna
trum pa, ram ybė, džiaugsm as ir gyvum as, patiriam i tom is akim ir­
kom is, įprasm ina visą gyvenim ą. T ada im a veržtis kūrybiškum as,
užgim sta meilė, kyla atjauta. Tačiau daugelis ego gniaužtuose yra
be jo k ių pertraukų. Jie nutolę nuo pačių savęs, nuo kitų žm onių
ir nuo pasaulio. Jų veidus yra iškreipusi įtam pa, jų kakta išvagota
88 NAUJOJI ŽEMĖ

gilių raukšlių, jų akyse nėra spindesio. V isą jų dėm esį būna pasi­
glem žusios jų m intys, todėl jie, kai su jais kalbatės, jū sų nem ato ir
negirdi. Jų iš tikrųjų čia net nėra. Jie - savo praeityje arba ateityje, o
ta praeitis ir ateitis gyvuoja tik jų prote, yra tik m in čių form a. Arba
bendraudam i su ju m is jie vaidina savo vaidm enis ir nėra autentiški.
D augelis žm onių nutolę nuo tikrosios savo esybės; kai kurie nutolę
taip sm arkiai, kad jų elgesys ir bendravim as tam pa akivaizdžia klas­
tote, kurią pastebi bem až visi - išskyrus tuos, kurie taip pat sm arkiai
nutolę nuo savo esybės ir kurie taip pat bruka pasauliui elgesio ir
bendravim o klastotę.
Kai esate nutolę nuo savo tikrosios esybės, susvetim ėję, blogai
jaučiatės visada - kad ir kur būtum ėte, kad ir ką veiktum ėte, kad ir
su kuo bendrautum ėte. Blogai jaučiatės netgi tada, kai esate vieni
ir bendraujate tik su savim i. Jū s vis stengiatės „grįžti n am o“ , bet
nam ų nerandate. Tokį susvetim ėjim ą kaip visuotinę žm ogiškosios
egzistencijos problem ą aprašė didieji X X am žiaus rašytojai Fran­
cas K afka, A lberas K am iu, T. S. Idiotas ir D žeim sas D žoisas (Franz
K afka, Albert C am u s, T. S. Eliot, Jam es Joys). G alim as daiktas, ta
problem a graužė ju os pačius, todėl jie taip nuostabiai sugebėjo ją
perteikti žodžiais. Jie nepasiūlė sprendim o. Jie tik parodė, kokia ke­
bli yra žm onių padėtis, kad mes geriau tai suprastum e - toks yra tų
rašytojų indėlis. Pirm as žingsnis, kai norim e įveikti problem ą, yra
tą problem ą atpažinti.

Emocijų gimimas
Salia m inčių, nevisiškai nuo jų atskirai, egzistuoja dar vienas ego
m atm uo. Tai yra em ocijos. Suprantam a, negalim a teigti, kad visas
m ąstym as ir visos em ocijos priklauso vien ego sferai. M ąstym as ir
em ocijos bus ego dalis tik tada, kai su m ąstym u ir em ocijom is jūs
im site tapatintis, kai atsiduosite jiem s ir kai jie taps jū sų „aš“ .
Fizinis organizm as, jū sų kūnas, turi savo supratingum ą, tas p a­
sakytina ir apie visas kitas gyvybės form as. Tas kūno supratingum as
reaguoja į jū sų proto kalbą - į m intis. K ūno supratingum as yra ne­
atskiriam a visatos supratingum o dalis, vienas iš n esuskaičiuojam ų
 SKAUSMO KŪNAS 89

jo pasireiškim ų. Jis tam tikram laiko tarpui susiej a j visiim;| a t o m u s

ir m olekules, kurios sudaro jū sų fizinį kūną. Kūno s u p t ai inj»tunas
tai jėga, lem ianti ir prižiūrinti kūno organų funkcijas, d e g u o n i e s pa
sisavinim ą, m aisto perdirbim ą į energiją, im uninės sistem os veiklą,
sensorinės inform acijos perdavim ą sm egenim s ir jos virtim ą į v a i z­
dus bei kitokius išorinės tikrovės atspindžius. V isa tai ir dar tūkstan­
čius kitų organizm o funkcijų k oordinuoja kūno supratingum as. N e
jū s patys valdote savo k ūn ą — tai daro kūno supratingum as. Jis taip
pat reguliuoja jū sų reakcijas į įvairius aplinkos veiksnius.
T aip fun kcionuoja visa gyvybė. Tas pats supratingum as padeda
sėklai virsti augalu, rytm etį gėlei išskleisti žiedus ir priim ti į save
saulės šviesą, o vakare vėl susiskleisti. Ir tas pat supratingum as yra
pasireiškęs kaip senovės graikų deivė G aja —sudėtingos gyvos siste­
m os, kokia yra m ū sų Ž em ė, personifikacija.
Iš kūno supratingum o kyla instinktyvios organizm o reakcijos
į bet kokią grėsm ę ar iššūkį. Beje, gyvūnai reaguoja panašiai kaip
žm onės — jų reakcijos būna pyktis, baim ė, m alonum o pojūtis. Tai
galim a pavadinti pirm apradėm is em ocijom is. Tam tikrose situaci­
jose žm ogus instinktyviai reaguoja lygiai kaip gyvūnas, pavyzdžiui,
pavojaus akivaizdoje mes išsigąstam e, im a greičiau plakti m ūsų šir­
dis, susitraukia raum enys, pagreitėja kvėpavim as, mes pasiruošta­
me bėgti arba kovoti. Tai yra pirm apradės baim ės ir pirm apradžio
pykčio paskatinta reakcija. K ai m us įstum ia į kam pą, staiga išsiski­
ria energijos pliūpsnis, kuris suteikia kūnui iki tol neturėtos jėgos.
T okios instinktyvios reakcijos šiek tiek prim ena tikrąsias m ū sų em o­
cijas, vis dėlto tai - ne em ocijos. Esm inis em ocijų ir instinktyvių re­
akcijų skirtum as tas, kad instinktyvių reakcijų atveju kūnas reaguoja
į išorinę situaciją, o em ocijų atveju - į m intis.
E m ocija taip pat gali būti reakcija į išorinį įvykį ar situaciją, bet
tik netiesiogiai - reaguojam e ne į patį įvykį, o į proto sukurtą jo in­
terpretaciją. Taigi tas įvykis jau būna perleistas per m entalinį filtrą,
jam priskirtos savybės „geras“ ar „b lo gas", „patin ka" ar „nepatinka"
ir panašios. Pavyzdžiui, išgirdę, kad pavogė kieno nors au tom obi­
lį, ko gera, nepatirsite jo k ių em ocijų, tačiau jei ju m s praneš, kad
pavogtas jūsų autom obilis, jū s turbūt labai susikrim site. Stebėtina,
90 NAUJOJI ŽEMĖ

kiek em ocijų kyla iš m ažos m entalinės konstrukcijos, kurios pavadi­

nim e yra žodelis „m an o“ .
N o rs kūnas yra labai supratingas, jis neskiria, kur yra reali situa­
cija, o kur tik m intis, todėl į kiekvieną m intį reaguoja taip pat kaip
ir j realią situaciją. K ūnas „nežino", kad tai - tik m intis. N eram ios,
baim ingos m intys kūnui reiškia „M an kilo pavojus". Jis tada ati­
tinkam ai ir reaguoja (pagreitėja pulsas, padažnėja kvėpavim as, su ­
sitraukia raum enys), nors galbūt jū s taip galvodam i patogiai gulite
šiltoje lovoje. Jum yse tokiom is akim irkom is staiga atsiranda energi­
jos perteklius, tačiau kadangi pavojus netikras, energija nesunaudo-
jam a. D alis jos nuteka į protą ir sukelia dar daugiau nerim o m inčių.
O likusi energijos dalis sutrikdo organizm o funkcijų harm oniją.

Emocijos ir ego

h’go reiškiasi ne tik galvoje skam bančiu balsu, su kuriuo jūs tapa­
tinatės, bet ir em ocijom is, kurios yra kūno reakcija į galvoje sk am ­
bančio balso žodžius.
Jau žinom e, kad tas balsas didesnę laiko dalį atspindi m ąstym o
proceso disfunkciją. O į disfunkcinį m ąstym ą kūnas reaguoja nega­
tyviom is em ocijom is.
Taigi balsas galvoje papasakoja kokią nors istoriją, o kūnas ja pa­
tiki ir į ją reaguoja - kyla em ocijos. E m ocijos savo ruožtu kursto jas
sukėlusias m intis - susidaro užburtas ratas, m ąstym as tam pa em o­
cinis, balso galvoje pasakojam os istorijos taip pat įgauna em ocinį
atspalvį.
K iekvieno žm ogaus ego em ocinis kom ponentas vis kitoks. V ie­
nų jis silpnesnis, kitų - stipresnis. M intys, žadinančios em ocijas,
kartais kyla taip greitai, kad kūnas sureaguoja pirm iau, nei galvoje
skam bantis balsas jas paskelbia. Tos m intys yra priešžodinės stadijos,
galim a sakyti, kad tai - neįvardintos ir nesąm oningos prielaidos. Jų
šaknys atsiranda iš žm ogaus auklėjim o, dažniausiai tai įvyksta anks­
tyvoje vaikystėje. Pavyzdžiui, viena nesąm oninga prielaida yra tokia:
„N iekuo negalim a pasitikėti." Ji būdin ga žm onėm s, kurių santykiai
 SKAUSM O KŪNAS 91

su tėvais ar broliais ir seserim is vaikystėje buvo nevaisi ngi ir n eį k v ė p ė

tarpusavio pasitikėjim o. Panašių prielaidų esam a daug. „ N i e k a s ma­
nęs negerbia ir nevertina.11 „Turiu kovoti, antraip pražūsiu.'* „ P i n i g ų
m an visada bus per m ažai.“ „G yvenim as m ane skriaudžia.“ „AŠ ne
nusipelniau gerovės." „E su nevertas m eilės." T okios prielaidos k ū n e
kuria em ocijas, o šios savo ruožtu kursto m intis. Taip form uojasi
jū sų asm eninė tikrovė.
Ego balsas be paliovos drum sčia natūralią kūno gerovės būseną.
Beveik visus žm ones k am u oja įtam pa ir jie jaučia grėsmę, tačiau
taip yra ne todėl, kad jiem s kas nors grėstų iš išorės - visa tai kyla jų
prote. K ūnas turi prie savęs pririštą ego ir jok iu bū du negali išvengti
jo kuriam ų m in čių disfunkcijos. O paskui negatyvių m inčių srautą
liejasi srautas negatyvių em ocijų.
K as yra negatyvi em ocija? Tai tokia em ocija, kuri n uodija kūną
ir trukdo jam ram iai bei harm oningai funkcionuoti. Baim ė, neri­
m as, pyktis, pagieža, liūdesys, neapykanta, pavydas, - visa tai trikdo
kūno energijos tėkm ę, blogai veikia širdies darbą ir virškinim ą, sil­
pn ina im uninę sistem ą, pažeidžia horm onines liaukas ir taip toliau.
N etgi oficialioji m edicina, kuri apie ego disfunkciją išm ano nedaug,
jau im a pripažinti, kad tarp negatyvių em ocijų ir fizinių ligų yra
ryšys. Be to, em ocijos, žeidžiančios kūną, taip pat paliečia ir visus
žm ones, su kuriais bendraujate, m aža to - jos sukelia grandininę
negatyvum o reakciją ir tokiu būdu nukenčia žm onės, kurių nieka­
d a gyvenim e nebuvote sutikę. V isos negatyvios em ocijos turi vieną
bendrą pavadinim ą - tai yra nelaim ingum o būsena.
A r pozityvios em ocijos k ūn ą veikia priešingai? A r jos stiprina
im uninę sistem ą, energizuoja ir gydo kūną? Taip, iš tikrųjų pozi­
tyvios em ocijos gydo, tačiau turim e skirti ego sukurtas geras em o­
cijas ir tas, kurios kyla iš m ū sų natūralios būsenos, kai jaučiam e
savo Buvim ą. Ego generuojam os pozityvios em ocijos turi savyje savo
priešingybę ir ta priešingybė gali greitai paim ti viršų. Štai keli pavyz­
džiai. K ą ego vadina meile, yra noras turėti kitą žm ogų savo valdžioje
ir nesveikas prisirišim as prie jo. Tokia meilė per vieną akim irką gali
virsti neapykanta. A rba ego džiaugsm ingai laukia kokio nors įvy­
kio, tačiau tas džiaugsm as greitai perauga į nusim inim ą, nes įvykis,
‘>2 NAUJOJI ŽEMĖ

pasirodo, nepatenkino ego lūkesčių. Liaupsės ir pripažinim as ego lei­

džia jaustis laim ingam ir gyvybingam , tačiau galbūt jau kitą dieną,
sulaukęs kritikos, jis tam pa prislėgtas ir liūdnas. Vakarėlių šėlsm as
kitą rytą virsta niūriom is pagiriom is. N ėra tokių gerų dalykų, kurie
nesibaigtų blogai. N ėra au kštum ų be žem um ų.
Ego generuojam os em ocijos kyla iš proto susitapatin im o su išorės
veiksniais, o šie yra nestabilūs ir kiekvieną akim irką gali pasikeisti.
Iš gilesnių k lo dų kilusios em ocijos, kita vertus, yra veikiau tikrosios
m ū sų Esaties būsenos. Jo s neturi priešingybių. Ten, iš kur jos kilu­
sios, priešingybių nėra apskritai. Esatis kartais bū na užtem dyta, ta­
čiau priešingybių neturi. Iš Esaties erdvės sklinda meilė, džiaugsm as
ir ram ybė, tikrosios jū sų prigim ties požym iai.

Antis su žmogaus protu

K nygoje Šios akimirkos jėga rašiau apie dvi antis, kurios susipeša
ir po trum pos kovos nuskrenda į priešingas puses. Skrisdam os jos
abi keletą kartų energingai suplaka sparnais - taip sudegina energi­
jo s perteklių, kuris susidarė, kai jos kovojo tarpusavyje. O paskui jos
skrenda visiškai ram iai, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Jei antys turėtų žm ogaus protą, taip nebūtų - jos, jau išsiskyru­
sios, im tų kurti istorijas ir kova tęstųsi jų mintyse. A nčių istorija
galėtų būti tokia: „T iesiog negaliu patikėti... ji priplaukė prie pat
m anęs, m us teskyrė keli coliai. Jai atrodo, kad kūdra yra jos vienos.
Jai nė m otais, kad ir m an reikia privačios erdvės. M an o pasitikėji­
m as ja visiškai žlugo. Jaučiu , ji ir kitą kartą pasielgs panašiai, kad tik
mane suerzintų. Tačiau aš taip paprastai nenusileisiu. Pam okysiu ją
taip, kad ji ilgai neužm irš..." Protas nesustodam as kuria savo istori­
jas, seka jas ištisas dienas, m ėnesius, metus, nors situacija jau seniai
pasikeitusi. K ūnas jaučia, kad kova tebevyksta, jis išskiria energiją,
o ta energija skatina rastis vis naujas m intis. Tai yra em ocinis ego
m ąstym as. Ž odžiu, jei antys turėtų žm ogaus protą, jų gyvenimas
išties b ū tų nelengvas. O žm onės taip gyvena visą laiką. Jiem s prak­
tiškai nė viena gyvenim o situacija ar įvykis nėra pasibaigę - protas
tebekuria apie tai istorijas.
 SKAUSMO KŪNAS 93

E sam e pasiklydusi paderm ė. G am ta, kiekviena j os gėlė, ki ekvi e­

nas m edis ar gyvūnas gali duoti m um s vertingų p a m o k ų , jei (ik
sugebėtum e stabtelėti, įsižiūrėti ir įsiklausyti. Pavyzdžiui, a n č i ų pa
m ok a tokia: „Suplakite sparnais, pam irškite savo istorijas ir grįžkit e
į vienintelę vietą, kurioje galite būti stiprūs. Ta vieta - šioje a k i m i r ­
k oje.”

Praeities našta
N esugebėjim ą, tiksliau, nenorą atsikratyti praeities labai gražiai
atspindi dviejų dzeno vienuolių, Tanzeno ir E kido, istorija. D u vie­
nuoliai žingsniavo kaim o keliuku ir priėjo didelę purviną balą, at­
siradusią čia po sm arkaus lietaus. Č ia jie sutiko m erginą, kuri taip
pat ėjo tuo pačiu keliuku, bet dabar sustojo, nes bijojo išsipurvinti
savo šilkinį kim ono. Tanzenas paėm ė m erginą ant rankų ir pernešė
ją per purvyną.
T oliau vienuoliai ėjo tylėdam i. T ačiau po kokių penkių valandų,
kai jie jau buvo prie pat savo šventyklos, Ekidas neiškentė ir tarė:
„K aipgi tu galėjai paliesti tą m erginą? V ienuoliam s taip elgtis ne­
derėtų.” Tanzenas jam atsakė: „Aš paleidau merginą jau prieš kelias
valandas, o kodėl tu ją vis dar nešiesi?”
D abar pabandykite įsivaizduoti, j ką panašus taptų gyvenimas,
jei kas nors gyventų kaip Ekidas - nesugebėtų ar nenorėtų išm esti iš
galvos įvairių situacijų ir k au ptų savyje vis daugiau šlam što. Taip gy­
vena didžioji m ū sų planetos gyventojų dalis. Jie tem piasi savo prote
sun kią praeities naštą.
Praeitis gyvena jum yse atsim inim ų pavidalu, tačiau atsim inim ai
savaim e nėra problem a. A tsim indam i praeitį m okom ės iš klaidų.
A tsim inim ai blogi tada, kai im a jus slėgti ir tam pa jū sų „aš“ dalim i.
Jū s pakliūnate į praeities kalėjim ą, jū sų asm enybė yra su form uo­
ta taip pat praeities, jū sų atsim inim ai persunkti „aš“ pojūčio, jūs
kuriate istorijas ir su jom is tapatinatės. G im sta „m ažasis aš“ , kuris
greitai užtem do jū sų tikrąją beform ę laiko ribas viršijančią esybę.
Jū sų istoriją sudaro ne tik m entaliniai, bet ir em ociniai atsim ini­
m ai. Seniai patirtos em ocijos išgyvenam os vis iš naujo. K aip ir tas
94 NAUJOJI ŽEMĖ

vienuolis, penkias valandas nešęsis nepasitenkinim ą ir kurstęs jį savo

m intim is, daugelis žm onių apsikrauna visai nereikalingais em ocijų
ir m inčių nešuliais. Ju o s riboja jų pačių pyktis, priešiškum as, kaltės
jausm as, graužtis. Jų em ocinis m ąstym as yra tapęs jų netikra esybe.
Tai priežastis, dėl kurios jie taip puoselėja senas em ocijas - jos sti­
prina jų tapatybės pojūtį.
D ėl polinkio taip ilgai saugoti seniai patirtas em ocijas beveik
kiekvienas žm ogus savo energiniam e lauke turi sukaupęs daugybę
em ocinio skausm o. V adinu tai „skausm o kūn u “ .
G alim e liautis auginę skausm o kūną. G alim e atsisakyti įpročio
kaupti em ocijas, galim e išm okti „suplakti sparnais", neužsibūti pra­
eityje, kad ir kokia ji buvo vakar ar prieš tris dešim tis metų.
Atitraukim e dėm esį nuo praeities, sutelkim e jį į tyrą ir laiko ribas
viršijančią šią akim irką, liaukim ės sukę galvoje m entalinį kiną apie
praėjusius dalykus. Tada m ūsų tapatybe taps pats Buvim as, o ne
m intys ir ne em ocijos.
Jokie praeities įvykiai negali jum s sutrukdyti gyventi dabartyje.
O jei praeitis negali trukdyti dabarčiai, ar gali ji ką nors apskritai?

Individualus ir kolektyvinis skausmas

V isos negatyvios em ocijos, jei jų užgim im o akim irką jų neįsisą­
m oninam e, iki galo neišsisklaido ir palieka skausm o pėdsaką.
Ypač sunkiai su neigiam om is em ocijom is tvarkosi vaikai. D ažnai
jie linkę nustum ti tokius jausm us į užm arštį. Jei šalia nėra visiškai
sąm onin go suaugusiojo, kuris su atjauta ir m eile padėtų vaikui savo
em ocijas suprasti, tik tai ir telieka - jas užgniaužti. O užgniaužtos
em ocijos lieka net ir tada, kai vaikas užauga. Jo s reiškiasi netiesio­
giai, pavyzdžiui, prasiveržia nerim o, pykčio, sm urto protrūkių pa­
vidalais, kartais jos sukelia psichikos ligą ir trukdo užm egzti arti­
m us santykius. D augelis psichoterapeutų yra turėję pacientų, kurie
sakosi, esą jų vaikystė buvo laim inga, tačiau greitai paaiškėja, kad
tiesa yra visiškai kitokia. Praktiškai niekas negali vaikystėje išvengti
em ocinio skausm o. N et jei abu tėvai bus nušvitę, vaikas iš esmės vis
viena augs nesąm oningų žm onių pasaulyje.
 SKAUSMO KŪNAS 95

Stiprių negatyvių nevisiškai įsisąm onintų e m o c i j ų palikti s k a u s ­

m o pėdsakai sukuria energinį lauką, kuris p e r s m e l k i a ki ekvi eną
jū sų kūno ląstelę. T ą energinį lauką sudaro ne tik vaikystėje p at i r t o s
em ocijos, bet ir vėlesnės, daugelį jų sukuria ego balsas. Jei ž m o g a u s
gyvenim o pam atas yra netikras „aš“ , neišvengiam as jo palydovas bu s
em ocinis skausm as.
Tas energinis senų, bet vis dar labai gyvybingų em ocijų laukas
yra skausm o kūnas. Jį turi beveik kiekvienas.
Skau sm o kūnas savo prigim tim i bū n a ne tik individualus. Jis taip
pat įkūnija skausm ą, kurį kentėjo nesuskaičiuojam a gausybė žm o­
n ių nuo pat žm onijos istorijos pradžios. O ta istorija - tai genčių
kovos, vergovė, grobikiški karai, prievartavim ai, kankinim ai ir kitos
prievartos form os. Seniai patirtas skausm as vis dar gyvas kolektyvi­
nėje žm onijos sąm onėje. Be to, jo kiekvieną dieną daugėja - įsijun­
kite televizorių ir pažiūrėkite žinias arba atkreipkite dėm esį, kokie
dram atiški yra žm onių santykiai. G alim as daiktas, kad skausm as yra
užkoduotas žm ogaus D N R , nors dar iki šiol to niekas nenustatė.
K iekvienas n aujagim is į šį pasaulį atsinešą em ocinio skausm o
kūną. V ien ų jis didesnis, kitų — m ažesnis. Kai kur i e k ū d i k i a i jau ­
čiasi visai laim ingi, tačiau esama ir tokių, kur i e a t r o d o n e l a i m i n g i ,
ir to n elaim ingum o juose d a u g . K ū d i k i a i p a p r a s t a i verki a t ad a, kai
negauna p a k a n k a m a i m e i l ė s ir d ė m e s i o , bet kiti verkia be jok ių re­
gim ų priežasčių, a t r o d o , kad jie vi sus a p l i n k u i n o r i padaryti tokius
pačius nelaim ingus, k o k i e yra p at ys - ir jiem s dažniausiai pasiseka.
Jie atėjo į šį pasaulį jau t u r ė d a m i s a v yj e dau g žm ogiškojo skausm o.
K ūdikiai taip verkia ir t ad a, kai paju n ta tėvo ar m otin os negatyvias
em ocijas, m ažylių skausm o k ū n a s dėt to im a plėstis, nes jis sugeria
tėvų skausm o kūn ų energiją. V a i ku i augant, auga ir jo skausm o
kūnas.
Ž m o gu s, turintis nedidelį skau sm o kūną, jo k iu b ū du nėra
dvasiškai pranašesnis už tą, kurio sk au sm o kūnas didžiulis. N etgi
dažnai būna priešingai. Ž m on ės, su kau pę d au g sk au sm o, turi d au ­
giau galim y bių n ub u sti dvasiškai. V ien u s skau sm o kūnas įkalina,
o kiti, n ebegalėdam i to sk au sm o kentėti, jau čia stip rų m otyvą ug­
dyti dvasią.
96 NAUJOJI ŽEMĖ

Kodėl kenčiantis ir nuo skausm o iškreiptu veidu K ristus yra

toks reikšm ingas kolektyvinės žm onių sąm onės sim bolis? M ilijonai
žm onių (ypač tai pasakytina apie tuos, kurie gyveno viduram žiais)
nereaguotų j kenčiančio Kristaus atvaizdą taip jautriai, jei jie ne­
sąm oningai neatpažintų jo kaip savo vidinės tikrovės atitikm ens.
O vienas jų vidinės tikrovės požym ių yra skausm o kūnas. D augelis
žm onių dar ne tokie sąm oningi, kad sugebėtų atpažinti patį skaus­
m o kūną, tačiau priėm ę Kristaus kančią, jie ta linkm e žengia pirm ą
žingsnį. Į K ristų galim a žvelgti kaip į archetipinį žm ogų, kuris įkū­
nija ir skausm ą, ir jo transcendencijos galimybę.

Kaip skausmo kūnas atsinaujina

Skausm o kūnas yra pusiau auton om in ė energijos form a, gyvuo­
janti daugelyje žm onių. Tai esybė, sudaryta iš em ocijų. Ji turi savo
prim ityvų protą (ta prasm e ji panaši į klastingą gyvūną), kurio di­
džiausias rūpestis yra išlikim as. Kaip ir visi gyvi organizm ai, skaus­
m o kūnas turi m aitintis. Jo m aistas yra energija, kuri virpa pan a­
šiais dažniais kaip ir jis pats. O tokią energiją skleidžia skausm ingos
em ocijos. Štai kodėl skausm o kūnas taip m ėgsta negatyvų m ąstym ą
ir žm onių santykių dram as. Jis, galim a sakyti, yra liguisrai priklau­
som as nuo nelaim ingum o.
Kai sužinote, kad jum yse tūno kažin kokia esybė, kuri nuolat
trokšta skau sm in gų išgyvenim ų, būnate sukrėsti. O kai galų gale
tam pate nelaim ingi, jūs ne tik nenorite tos būsenos atsikratyti, bet
ir stengiatės nelaim ingus padaryti kitus, kad galėtum ėte jų nelai­
m in gum u pam aitinti savo skausm o kūną.
D augelio žm onių skausm o kūnas arba snaudžia, arba būna akty­
vus. Kai jis snaudžia, jūs lengvai pam irštate, kad jum yse tūno tam ­
sus liūdesio debesis ar galintis pratrūkti ugnikalnis. K ada tai įvyks ir
skausm o kūnas pabus, priklauso n uo jo sukauptos energijos. D až­
niausiai skausm o kūnas snaudžia kelias savaites, tačiau ta būsena gali
trukti tik kelias dienas ar net kelis m ėnesius. Retais atvejais skausm o
kūnas snaudžia kelerius m etus, kol jį pažadina koks nors įvykis.
 SKAUSMO KŪNAS 97

Kaip skausmo kūnas maitinasi mi n t i mi s

Skau sm o kūnas n ubu n d a iš snaudulio tada, kai išalksta, kai au i
na m etas jam pasipildyti energijos. Paskatinti jį atsibusti gali ir koks
nors įvykis, o kai skausm o kūnas alkanas, tas įvykis gali buli visiškai
nereikšm ingas, pavyzdžiui, kieno nors m estelėtas žodis ar koks p o ­
elgis, ar netgi jū sų pačių m intys. Jei šalia nieko nėra, jei gyvenate
vieni, skausm o kūnas m aitinsis jū sų m intim is. Staiga jū sų m ąstym as
taps labai negatyvus. G alb ū t net neatkreipsite dėm esio, kad prieš
im dam i taip m ąstyti išgyvenote neigiam ų em ocijų antplūdį - n uo­
taika tapo ju od a, ėmė kam uoti nerim as ar ant ko nors sm arkiai su-
pykote. M intys yra energija, ir skausm o kūnas dabar ja m aitinasi.
T ačiau skausm o kūnui tinka ne visos m intys. N ereikia būti perne­
lyg jautriem s, kad pastebėtum ėte, jo g m intydam i pozityvias m intis
jaučiatės visai kitaip. T okių m in čių energija virpa kitais dažniais nei
negatyvių m inčių. Ir skausm o"kūno m aistui džiaugsm ingos, šviesios
m intys netinka. Skausm o kūnas m ėgsta tik ju od as m intis, nes jų
energijos virpesiai su tam pa su jo energinio lauko virpesiais.
V isa kas yra be paliovos virpančios energijos laukas. Kėdė, ant
kurios sėdite, knyga, kurią laikote rankose, ir panašūs daiktai atrodo
kieti ir vientisi tik todėl, kad juos taip suvokia jūsų jutim ai. N e­
nutrūkstam as m olekulių, atom ų, elektronų ir subatom inių dalelių
šokis sukuria tai, ką jūs regite kaip knygą ar kėdę, medį ar žm ogaus
kūną. K ą m es suvokiam e kaip kietą m ateriją, yra energija, virpanti
tam tikrais dažniais. M intys irgi yra energijos virpesiai, tik jų dažnis
kur kas aukštesnis nei m aterijos, todėl jie yra nem atom i ir neap­
čiuopiam i. M in čių energijos virpesiai savo dažniais yra nevienodi.
Jei m intis negatyvi, jo s virpesiai žem esni, jei pozityvi - aukštesni. O
skausm o kūno dažniai su tam pa su negatyvių m in čių dažniais, todėl
tik jos skausm o k ūn ą gali pasotinti.
K ai skausm o kūnas n ubunda, jo em ocijos greitai užvaldo m ąsty­
m ą ir šis tam pa negatyvus. Balsas galvoje pradeda pasakoti liūdnas
ar nerim o ir pykčio kupinas istorijas apie ju s pačius ir jū sų gyveni­
m ą, apie kitus žm ones, apie praeitį ir ateitį, apie įsivaizduojam us
įvykius. Balsas kaltina, sm erkia, skundžiasi, kuria liūdnas vizijas. O
9H NAUJOJ I ŽE M Ė

jūs visiškai su ju o susitapatinate, tikite jo iškreipta fantazija. Tokiu

būdu atsiranda priklausom ybė nuo nelaim ingum o būsenos.
Jū s ne tik negalite sustabdyti negatyvių m inčių srauto —jūs neno­
rite to padaryti. Taip yra todėl, kad skausm o kūnas tuo m etu gyvena
per ju s, netgi apsim eta, kad jis —tai jūs. Skausm as jam yra m alonus,
jis godžiai ryja negatyvių m inčių energiją. Toks jum s įprastas balsas
galvoje tam pa skausm o kūno balsu ir im a valdyti jū sų vidinį dialo­
gą. Susiform uoja ydingas uždaras ratas, kurį sudaro jū sų skausm o
kūnas ir jū sų m ąstym as. Kiekviena m intis dabar m aitina skausm o
kūną, o šis savo ruožtu generuoja dar daugiau negatyvių m inčių. Po
kelių valandų ar dienų skausm o kūnas pagaliau pasisotina ir užsnūs­
ta. O rganizm as lieka nualintas, neatsparus ligom s. Skausm o kūnas
iš tikrųjų yra dvasinis parazitas. Tai tiksliausias jo apibūdinim as.

Kaip skausmo kūnas maitinasi

gyvenimo dramomis
Jei šalia jū sų nuolat yra kitų žm onių (pavyzdžiui, tai gali būti
šeim os nariai ar verslo partneriai), jū sų skausm o kūnas pasistengs
ju os išprovokuoti, sudrum sti jų pusiausvyrą, sukelti dram ą ir pasi­
m aitinti jos neigiam a energija. Skausm o kūnas m ėgsta artim us san­
tykius, jam patin ka šeim a, nes kaip tik tokiom is aplinkybėm is jis
gauna didžiąją dalį savo m aisto. Kai kito žm ogaus skausm o kūnas
stengiasi ju s išprovokuoti, jam atsispirti labai sunku. Jis instinkty­
viai žino, kokios yra jū sų silpnybės ir pažeidžiam iausios vietos. Jei
skausm o kūnui nepavyksta vieną kartą, jis b ando vėl, paskui - dar
kartą. K artais atsitinka taip, kad dviejų žm onių skausm o kūnai pa­
žadina vienas kitą ir vienas kitą pam aitin a energija.
Skausm o kūnas žm onių santykius dažnai užn uodija tam tikrais
laiko intervalais. K aip nepakeliam ai skausm inga vaikui m atyti savo
tėvo ir m otinos skausm o kūnų keliam as dram as, bet vis dėlto tokia
yra m ilijonų viso pasaulio vaikų lem tis, jų kasdienio gyvenim o koš­
m aras. Tokiu b ū du skausm o kūnas iš vienos žm on ių kartos keliauja
į kitą. Po kiekvieno skausm o kūnų pasireiškim o partneriai susitaiko
ir stoja santykinės taikos m etas —taikos būna tiek, kiek leidžia ego.
 SKAUSM O KŪNAS 99

Skausm o kūną dažnai pažadina alkoholis, y p a č kai j o d a u g . Tas

visų pirm a pasakytina apie vyrus, nors liečia ir mot eri s. Kai ž m o g u s
pasigeria, jį užvaldo skausm o kūnas ir jo asm enybė visiškai pasi kei
čia. Jei žm ogus labai nesąm oningas, o jo skausm o k ū n a s ma i t i n a s i
sm urto sukeltom is em ocijom is, dažniausiai tas sm urtas n u k r y p s t a
į žm oną ar vaikus. Išsiblaivęs vyras nuoširdžiai gailisi ir p as i žad a
daugiau taip nesielgti (jis nuoširdžiai tiki, kad kalba tiesą), tačiau
reikalas tas, kad pasižada ne ta esybė, kuri sm urtavo, taigi galim a
neabejoti, kad sm urtas pasikartos ir kartosis tol, kol žm ogus, atpaži­
nęs savyje tarpstantį skausm o kūną, liausis su ju o tapatintis. K artais
tokiais atvejais padeda psichoterapija.
D augelis skausm o kūn ų nori ir jausti skau sm ą patys, ir skaudinti
kitus, tačiau esam a tokių, kurie pasirenka vieną vaidm enį: arba au ­
kos, arba nusikaltėlio. Bet kokiu atveju skausm o kūnas m aitinasi iš
prievartos kylančiom is em ocijpm is. Prievarta gali būti psichologinė
ar fizinė. Būna, kad poros jau čia abipusę meilę („M es m ylim e vienas
kitą“ ), tačiau iš tikrųjų tai tėra abipusė jų skausm o kūnų trauka - jie
papildo vienas kitą. N eretai dviem žm onėm s susitikus jau būna aiš­
ku, katras iš jų atliks aukos, o katras - nusikaltėlio vaidm enį. Nors
sakom a, kad „du žm ones santuokoje sujungia dan gu s1', dažnai būna
taip, kad ju os sujungia pragaras.
Jei kada nors turėjote katę, turbūt pastebėjote, kad ji visad žino,
kas aplink vyksta - net tada, kai miega. Vos pasigirdus kokiam ne­
įprastam garsui, katė net m iegodam a suklūsta ir truputį praplėšia
akis. Taip pat elgiasi ir snaudžiantis skausm o kūnas. Jis visad pasi­
ruošęs veikti ir tik laukia tinkam o dirgiklio.
K ai du žm onės artim ai draugauja, skausm o kūnas dažnai būna
toks gudrus, kad tyliai tūno, kol tie žm onės įsipareigoja gyventi
drauge iki m irties. K ai sudarote santuoką, jū s gaunate ne tik žm oną
ar vyrą, bet ir jo ar jos skausm o kūną. Būnate ne juokais sukrėsti
pastebėję, kad beveik iškart po vestuvių ar po m edaus m ėnesio jū sų
partneris visiškai pasikeičia. Jo (ar jos) balsas tam pa šaižus, be palio­
vos pilasi kaltinim ai ir kyla konfliktai dėl pačių m enkiausių sm ul­
km enų. O būna, kad vyras ar žm ona užsidaro savyje. „K as nege-
rai?“ - tada klausia kita pusė. „V iskas gerai11, - pasigirsta atsakym as,
100 NAUJOJI ŽEMĖ

tačiau iš partnerio sklindantis priešiškum as sako, kad negerai yra

viskas. Partnerio akyse, kai į jas žvelgiate, nebėra spindesio, jas, at­
rodytų, uždengė storas šydas, jū sų m ylim o žm ogaus esybė yra vi­
siškai nustelbta, prieš jus stovi kažin kokia svetim a, pikta būtybė,
iš jos sklinda neapykanta, kartėlis ir pyktis. D abar su ju m is kalba
ne sutuoktinis, kurį pirm iau pažinojote, o jo ar jos skausm o kūnas.
V iskas, ką išgirstate, yra skausm o kūno tikrovės versija, visiškai iš­
kreipta baim ės, priešiškum o, pykčio ir troškim o kuo labiau kentėti
ir kankinti kitus.
Kai įvykiai pasisuka tokia linkm e, im ate svarstyti, ar partnerio
veidas, kurį regėjote pirm iau, kai santykiai buvo geri, buvo tikras;
greitai jum s ima atrodyti, jog padarėte didžiulę klaidą, kad su ju o ar
ja sujungėte savo gyvenimą. Ž inom a, tas veidas yra netikras. Tai tik
laikinai įsigalėjusio skausm o kūno fizionom ija. Sun ku rast partne­
rį, kuris skausm o kūno neturėtų iš viso, vis dėlto išm intinga b ū tų
paieškot žm ogaus su švelnesniu skausm o kūnu.

Didelis skausmo kūnas

K ai kurių žm onių skausm o kūnai labai dideli ir niekada nesnau­
džia. T ie žm onės kalbėdam i su ju m is m andagiai šypsosi, tačiau vi­
siškai akivaizdu, kad ju ose kun kuliuoja pyktis ir kitos neigiam os
em ocijos, jos, regis, tik ir laukia progos prasiveržti į paviršių, - tada
kas nors bus apkaltintas, pasm erktas, įskaudintas. D ideliem s skaus­
m o kūnam s niekada negana, jie jau čia nuolatinį alkį ir vis kursto ego
poreikį ieškoti priešų.
Tokie žm onės sugeba iš esmės paprastas problem as išpūsti iki
neįtikėtinų dydžių, jie provokuoja kitus reaguoti į jas ir tokiu būdu
įtraukia ju os į savo dram ą. K artais jie įsivelia į am žinus ir bevaisius
teisinius ginčus su organizacijom is ar atskirais asm enim is; kiti ne­
kenčia buvusio sutuoktinio ar partnerio. N eįsisąm on in ę ir neatpa-
žinę savo vidinio skausm o, jie tą skausm ą perkelia į gyvenim o situ­
acijas ir įvykius. Skausm as, kaip jiem s atrodo, kyla ne iš jų pačių, o
ateina iš išorės. Per savo nesąm onin gum ą jie netgi nesuvokia, kokie
yra nelaim ingi ir kokias kančias kenčia.
 SKAUSM O KŪNAS 101

Pasitaiko, kad turintys didelį skausm o k u iki ž m o n ė s (amp. i a k

tyvistais ir im a ginti kokią nors idėją, už ką nors kovoti. T a s d a l y k a s
gali būti išties prasm ingas, jie netgi iš pradžių p as i eki a t a m tikrų
rezultatų, tačiau kadangi jų kalbos ir veiksm ai persunkti n e i g i a m o s
energijos, jie nesąm oningai visur ieško priešų ir stengiasi sukelti k u o
daugiau konfliktų, tai greitai susilaukia opozicijos. Paprastai tokie
ju dėjim ai žlunga dėl vidinių nesutarim ų, nes jų dalyviai (jų skaus­
m o kūnai), kiekvienam e žingsnyje ieškodam i priešų, galų gale jų
randa ir tarp saviškių.

Pramogos, žiniasklaida ir skausmo kūnas

Tarkim e, kad esate nepažįstam i su šiuolaikine m ū sų civilizacija
ir kad netikėtai patekote čia iš kitos epochos ar net kitos planetos -
tada nustebsite pam atę, jo g m ilijonai m ielai m oka pinigus, kad tik
galėtų pažiūrėti, kaip vyksta žudynės ir kaip žm onės kankina vieni
kitus. Č ia tokie vaizdai vadinam i „pram oga".
K odėl sm urto film ai taip traukia publiką? Yra sukurta ištisa in­
dustrija, kuri skatina žm ones liguistai prisirišti prie nelaim ingum o
pojūčio. Ž inom a, žm onės žiūri sm urto filmus todėl, kad nori jaustis
blogai. K okia jų esybės dalis verčia juos taip elgtis? lai, suprantam a,
yra skausm o kūnas. D idelė pram ogų verslo dalis tarnauja jo intere­
sam s. Jam atsinaujinti padeda ne tik reaktyvus ir negatyvus mąsty­
m as bei gyvenim o dram os, bet ir kinas su televizija. V ieni skausm o
kūnai film us kuria, kiti skausm o kūnai m oka pinigus, kad galėtų
ju os pam atyti.
Ar „visada" yra blogai rodyti ir stebėti sm urto scenas? A r jos vi­
sos tik m aitina skausm o kūną? D abartin ėje žm onijos evoliucijos
pakopoje sm urtas skverbiasi į visas gyvenim o sritis ir jo gausėja.
D ažniausiai tai yra ego, dar sustiprinto kolektyvinio skausm o kūno,
pastangos išlikti neišvengiam o žlugim o akivaizdoje. Vis dėlto jei fil­
m as parodo sm urtą platesniam e kontekste, atskleidžia, kokios yra
sm urto pasekm ės ne tik aukai, bet ir nusikaltėliui, jei film o kūrėjai
pabrėžia, kad pats sm urtas yra iš kartos į kartą perduodam o kolekty­
vinio n esąm oningum o rezultatas, tada toks film as labai svarbus, nes
102 NAUJOJI ŽEMĖ

jis padeda žm onijai nubusti. Tai tarsi veidrodis, kuriam e žm onės p a­

m ato savo pam išim o atspindį. O ta jū sų esybės dalis, kuri pam išim ą
(netgi jū sų pačių) atpažįsta, yra bundanti sąm onė. Toks atpažini­
mas reiškia pam išim o pabaigą. T okių film ų yra ir jie skausm o kūno
nem aitina. Pavyzdžiui, geriausi filmai apie karą tie, kurie atsklei­
džia karo tikrovę ir jos nepagražina, neidealizuoja. Skausm o kūnas
m ėgsta tik tuos film us, kuriuose prievarta rodom a kaip norm alus ar
netgi pageidautinas reiškinys. Vienintelis pan ašių film ų tikslas yra
išaukštinti prievartą, kad žiūrovai išgyventų kuo daugiau neigiam ų
em ocijų ir kad jie liguistai prisirištų prie savo skausm o kūnų.
Bulvarinė spaud a visų pirm a siūlo savo skaitytojam s ne naujie­
nas, o negatyvias em ocijas - tai yra skausm o kūno m aistas. D idžiulės
straipsnių antraštės skelbia apie prievartą ir sm urtą. Č ia nepralen­
kiam a yra Britanijos bulvarinė spauda, l okių laikraščių leidėjai žino,
kad negatyvias em ocijas parduoti d au g lengviau nei naujienas.
Tačiau tendencija pabrėžti neigiam us dalykus, apskritai im ant,
pastebim a visų laikraščių naujienų skyriuose bei televizijos naujienų
laidose. K uo naujienos blogesnės, tuo įtaigiau žiniasklaida jas pra­
neša publikai. O kartais negatyvią nuotaika kelia pati žiniasklaidos
priem onė. Skau sm o kūnui tai patinka.

Kolektyvinis moterų skausmo kūnas

Kolektyvinis skausm o kūno m atm uo yra įvairialypis. Gentys,
nacijos ir rasės turi savo kolektyvinį skausm o kūną, vienų tas kūnas
lengvesnis, kitų - sunkesnis. Ir bem až kiekvienas genties, nacijos ar
rasės atstovas turi savyje daugiau ar m ažiau išreikštą to bendro kūno
dalį.
Bem až kiekviena m oteris savyje saugo kolektyvinio m oteriškojo
skausm o kūno dalį, ir ta dalis ypač suaktyvėja prieš m enstruacijas.
Tuo periodu daugelį m oterų užplūsta neigiam ų em ocijų banga.
M oteriškojo pradm ens slopinim as, vykęs pastaruosius du tūks­
tantm ečius, leido kolektyvinėje žm onijos sąm onėje įsigalėti ego.
N ors ego turi ir m oterys, ir vyrai, vyriškajam e pavidale ego įsišaknija
ir suklesti kur kas greičiau nei m oteriškajam e. Taip yra todėl, kad
 SKAUSM O KŪNAS 103

m oterys gerokai m ažiau tapatinasi su protu nei vyrai. M o t e r y s g e ­

riau jau čia savo vidinę esybę, savo kūną ir organizm o s u p r a t i n g u m ą ,
iš kurio kyla intuicija. M oteriškasis pavidalas mažiau a p r i b o t a s , atvi
resnis, geriau jaučia kitas gyvybės form as ir labiau d e r a su g a m t o s
pasauliu.
Jei vyriškosios ir m oteriškosios energijų pusiausvyra m ūsų pla­
netoje nebūtų buvusi sutrikdyta, žm onijos ego šiandieną būtų kin­
kas silpnesnis. M es nekariautum e su gam ta ir nebūtum e taip baisiai
atitolę nuo savo tikrojo „aš“ .
Šiandieną niekas tiksliai nežino, kiek m oterų nužudė R om os ka­
talikų bažnyčios įkurta šventoji inkvizicija kovos su erezija laikotar­
piu. N iekas tada jok ios statistikos nefiksavo, bet m an om a, kad per
m aždaug tris šim tus m etų inkvizicija sunaikino nuo trijų iki penkių
m ilijon ų m oterų. D rau ge su H olok au stu tai yra vienas iš juodžiausių
žm onijos istorijos puslapių. Ipkvizicijos laikais m oteris apšaukdavo
raganom is ir sudegindavo ant laužo ar kitaip nukankindavo vien už
tai, kad jo s m iškuose ar laukuose rinkdavo vaistažoles ar glostydavo
nam inius gyvulius. Sakralusis m oteriškum as buvo pavadintas velnio
pram anu ir visas tas žm ogiškosios patirties klodas buvo sunaikintas.
N ors silpniau, m oteriškąjį pradą slopino ir kitos religijos: judaiz­
mas, islam as, netgi budizm as. Į moterį buvo žiūrim a kaip į vyro
nuosavybę ir vaikų gim dytoją. O vyrai, paneigę m oteriškum ą, netgi
savo pačių m oteriškąjį pradą, šiandieną valdo pasaulį. Užtat pasau­
lio pusiausvyra visiškai sunaikinta. Tai yra pam išim o ligos istorija.
K as atsakingas už m oteriškojo pradm ens baim ę, kurią galim a
b ū tų apibūdin ti kaip aštrią kolektyvinę paranoją? G alėtum e atsa­
kyti, kad, žinom a, kalti yra vyrai, tačiau tada kyla klausim as, kodėl
senosiose dar prieš krikščionybės atsiradim ą klestėjusiose civiliza­
cijose, pavyzdžiui, šum erų, egiptiečių ar keltų, m oterys buvo ger­
biam os, o m oteriškasis pradas - šlovinam as? K as atsitiko, kad vyrai
staiga išsigando m oterų? Tos baim ės priežastis buvo augantis ego.
Ego žinojo, kad gali užvaldyti visą planetą tik būdam as vyriškos for­
m os, o idant tai įvyktų, reikėjo iš m oterų atim ti jų įtaką.
Todėl dabar turim e situaciją, kai m oterų priespauda yra savai­
m e supran tam as reiškinys, jam pritaria netgi dalis pačių m oterų.
104 NAUJ OJ I ŽEMĖ

N u slopin tą sakralųjį m oteriškum ą jos jaučia kaip em ocinį skausm ą.

Tas skausm as yra tapęs jų skausm o kūno dalim i, o visą m oterų skaus­
m o kūną sudaro skausm as, kuris susikaupė per tūkstančius m etų, kai
jos gim dė vaikus, vergavo, kai jas prievartavo, kankino ir žudė.
Tačiau dabar padėtis sparčiai keičiasi. Ž m on ės sąm onin gėja ir ego
spaudim as žm ogaus protui silpnėja. O kadangi ego m oterų niekada
nebuvo taip stipriai užvaldęs kaip vyrų, m oterys laisvėja greičiau.

Naci j ii ir rasių skausmo kūnai

Šalys, kurių gyventojai patyrė d au g prievartos, turi didesnį k o­
lektyvinį skausm o kūną nei kitos. Tas visų pirm a pasakytina apie
seną istoriją turinčias nacijas — jų skausm o kūnai stiprūs ir d id e­
li. O jaunų šalių, pavyzdžiui, K anados ar Australijos, ar kaip nors
apsisaugojusių nuo kolektyvinės beprotybės, tarkime, Šveicarijos,
skausm o kūnai silpnesni. Suprantam a, tų šalių gyventojai turi as­
m eninius skausm o kūnus ir jiem s reikia su jais tvarkytis.
Jei esate pakankam ai jautrūs, kai kuriose šalyse vos išlipę iš lėk­
tuvo pajusite energinio lauko slėgį. K itur po kasdienybės apvalkalu
jau čiam a „snaudžianti11 prievarta, o yra šalių, pavyzdžiui, A rtim u o­
siuose Rytuose, kur kolektyvinis skausm o kūnas toks slogus ir dide­
lis, kad didžioji dalis gyventojų yra jo verčiami n uolat nusikalsti ir
kam nors keršyti —žm onės yra patekę į užburtą beprotybės ratą, kad
tik kolektyvinis skausm o kūnas galėtų be paliovos atsinaujinti.
Šalyse, kur skausm o kūnas didelis, bet jau nebe toks aštrus, koks
buvo pirm iau, pavyzdžiui, Ja p o n ijo je ar V okietijoje, žm onės sten­
giasi tą kolektyvinį skau sm ą n uslopinti darbu, kitur — alkoholiu,
tačiau pastarasis būdas skausm o k ū n ą gali ir stiprinti. O štai K in i­
jo je didelį kolektyvinį skausm o k ū n ą padeda slopin ti labai ten p o ­
puliari tai ei m ankšta, kurios, net keista, neuždraudė kom unistinė
valdžia, bijan ti visko, ko ji nesugeba kontroliuoti. Šią m editacinę
m an kštą tiesiog gatvėse ar m iestų parkuose kasdien atlieka dešim ­
tys tūkstan čių kinų. Tai ei ram ina protą ir pastebim ai veikia kolek­
tyvinį energinį lauką, taip pat pad eda pajusti B u vim ą ir sum ažinti
skausm o kūną.
 SKAUSM O KŪNAS 105

D vasios ugdym o prakdkos, kurios a t l i e k a m o s k i m o vei ksni ais

{tai či, joga, čigongas), sparčiai populiarėja ir V a k a r ų p as aul yj e, j o s
silpnina skausm o k ūn ą ir skatina pasaulinį pabudim ą.
Kolektyvinis rasių skausm o kūnas itin būdingas žydų taniai , ku
rios atstovai buvo persekiojam i d au g am žių. Taip pat visai nekei sta,
kad kolektyvinį skausm ą jau čia A m erikos indėnai - ju k europiečių
kolonistai daugybę jų išžudė ir sunaikino jų kultūrą. Tas liečia it
juod aodžiu s A m erikos gyventojus. Jų protėviai buvo per prievartą
atskirti nuo savo šaknų ir parduoti į vergiją. Am erikos ekonom ikos
pam atus tais laikais sukūrė keturi ar penki m ilijonai ju o d ų jų vergų.
R eikia pridurti, kad ju od aodžių am erikiečių ir indėnų patirtos kan­
čios neapsiribojo šiom is dviem rasėm is ir paveikė visą kolektyvinį
A m erikos skausm o kūną. Prievarta visada paliečia abi puses: ir auką,
ir nusikaltėlį. K ą padarote kitiem s, padarote ir sau.
Iš tikrų jų nelabai svarbu, kokia ju s kam uojančio skausm o kūnų
dalis yra kolektyvinė (nacijos ar rasės), o kokia asm eninė. Abiem
atvejais skausm ą galite įveikti tik prisiėm ę atsakom ybę už savo bū ­
seną šią akim irką. N et jei sm erkiate ką nors, kas to pasm erkim o yra
nusipelnęs, toks jū sų elgesys tik stiprina skausm o kūną ir neleidžia
ju m s išsivaduoti iš ego gniaužtų. Yra tik vienas nusikaltėlis, kaltas
dėl planetos nelaim ių - tai žm ogaus nesąm oningum as. Kai tai su ­
prantate, atleidžiate visiems. O kai atleidžiate, jūsų aukos tapatybė
išnyksta ir pasirodo tikroji jėga - ji kyla iš Buvim o. U žuot kaltinę
tam są, jūs im ate skleisti šviesą.
 VI SKYRIUS

IŠSILAISVINIMAS

Jei norite išsilaisvinti iš skausm o kūno, turite susivokti, kad jį

turite. Tai yra laisvės pradžia. Paskui, ir tai yra labai svarbu, turite
išsaugoti budrum ą it pajausti, kokią sunkią neigiam ų em ocijų naštą
skausm o kūnas jum s užkrauna prabudęs. K ai skausm o kūną paga­
liau atpažįstate, jis nebegali pasiglem žti jū sų tapatybės ir nuolatos
atsinaujinti.
'Tapatybę su skausm o kūnu nutrauksite įsisąm oninę savo Buvi­
mą. Kai su skausm o kūnu nebesitapatinate, jis liaujasi valdęs jū sų
m ąstym ą ir nebegali m aitintis jū sų negatyviom is m intim is, vadi­
nasi, nebegali atsinaujinti. D ažniausiai skausm o kūnas išnyksta ne
iš karto, tačiau kai pradedate riboti savo ryšį su ju o, jis im a netekti
energijos. E m ocijos tada liaujasi tem džiusios jū sų m ąstym ą, praei­
tis nebetrukdo suvokti dabarties. Energija, pirm iau buvusi skausm o
kūno spąstuose, išsilaisvina, pakeičia savo virpesių dažnį ir virsta
Buvim u. T okiu b ū du skausm o kūnas tam pa sąm onės m aistu. Iš­
m intingiausi kada nors m ū sų planetoje gyvenę vyrai ir m oterys tu­
rėjo didelį skausm o kūną.
K ad ir ką kalbėtum ėte ar darytum ėte, kad ir kaip stengtum ėtės
atrodyti, savo em ocinės ir m entalinės būsenos nepaslėpsite. K ie­
kvienas žm ogus skleidžia energinį lauką, kuris atspindi jo vidinę
būseną, o kiti (tą sugeba daugelis) ją nesąm oningai užfiksuoja ir
elgiasi bendravim o situacijoje vedam i tos n uojautos. N etgi esama
tokių, kurie kitų žm onių būseną aiškiai paju n ta dar šiem s netarus
nė žodžio, o štai vėliau, kai jau įvyksta pasikeitim as žodžiais, kai
prasideda dialogas, tų dviejų žm onių ryšį nustelbia vaidm enys. D ė ­
mesys nukrypsta į proto kuriam us dalykus, todėl gebėjim as jausti
kito žm ogaus energinį lauką gerokai susilpnėja (vis dėlto pasąm onės
lygm enyje jis išlieka).
 IŠ S IL A IS V IN IM A S 107

K ai im ate suprasti, kad skausm o kūnas reikalauja kuo daugiau

skausm o, kitaip sakant, jis nori, kad ju m s nutiktų kas bloga, taip pat
suprantate, jo g didelė dalis eism o nelaim ių įvyksta esam aktyviam
skausm o kūnui. K ai du vairuotojai su prabudusiais skausm o kūnais
susitinka sankryžoje, visai tikėtina, kad įvyks nelaimė. N esąm onių
gai jie abu jos trokšta. Skausm o kūn ų vaidm uo ypač pastebim as
tada, kai vairuotojai kelyje staiga susipyksta dėl visiškų sm ulkm enų,
tarkim e, kas nors priekyje jų važiuoja per lėtai.
N eretai prievartos veiksm us atlieka „norm alū s" žm onės, laikinai
tapę tikrais m aniakais. V iso pasaulio teism uose vis nuskam ba tokie
advokatų žodžiai: „Tai m ano ginam ajam visiškai nebūdinga, jo cha­
rakteris ne toks, kad jis n usikalstų." O patys kaltinam ieji teisinasi:
„N esupran tu, kokios jėgos tada m ane užvaldė..." Tačiau, kiek aš ži­
nau, dar nė vienas gynėjas nėra kalbėjęs taip: „N u sikaltim o priežas­
tis yra ta, kad pab u do m ano^ginam ojo skausm o kūnas, todėl gina­
m asis nesuvokė, k ą daro. Tai darė netgi ne jis, o jo skausm o kūn as."
G alim as daiktas, kad netolim oje ateityje advokatai teism uose kalbės
taip.
A r tai reiškia, kad žm onės, patekę skausm o kūno valdžion, neat­
sako už savo veiksm us? O kaip jie gali atsakyti? K aip galite atsakyti
už savo poelgius, jei buvote nesąm oningos būsenos, jei nesuvokėte,
ką darote? Tačiau priim ta m anyti, kad žm onės yra evoliucionavę
iki sąm onin gų būtybių lygio, o jei kurie tokie nėra, kurie nepaklu­
so evoliuciniam s visatos dėsniam s, už savo n esąm onin gum ą privalo
atsakyti patys.
Tačiau tai yra tik santykinė tiesa. Jei įvykius vertinsim e plates­
niam e kontekste, suprasim e, kad nepaklusti visatos dėsniam s neį­
m anom a, todėl galim a sakyti, jo g netgi žm onių nesąm oningum as
ir dėl to kylanti kančia yra evoliucijos dalis - kai nebegalite daugiau
suktis užburtam e kančios rate, im ate busti. K ai įvykius vertinam e
žvelgdam i į ju os plačiai, pam atom e, kad skausm o kūnas irgi turi
savo prasm ę.
108 NAUJ OJ I ŽEMĖ

Buvimas

K artą į m ane kreipėsi ketvirtą dešim tį einanti m oteris. Ji p asi­

sveikino, o aš pajutau, kad jos m andagi ir nenuoširdi šypsena sle­
pia skausm ą. K ai tik ji pradėjo man pasakoti savo istoriją, šypsena
akim irksniu virto skausm o grim asa. O paskui ji ėm ė nevaldom ai
verkti ir prisipažino, kad jaučiasi visiškai vieniša ir nepatenkinta
gyvenim u. Vaikystėje tėvas ją m ušdavo, todėl dar nuo tų laikų ji
širdyje nešiojosi d au g pykčio ir liūdesio. Iš karto pam ačiau, kad jos
skausm o kūnas labai didelis. D abar tai buvo tarsi filtras, kuris vertė
ją į gyvenim ą žiūrėti siaurai ir regėti jam e vien skausm ą. M oteris
taip pat nesugebėjo įžvelgti ryšio tarp savo skausm o ir m inčių, ne­
suprato, kad m intim is skausm o kūną tik m aitina. K itaip sakant,
ji gyveno užsikrovusi be galo nelaim ingo „aš“ naštą. K ita vertus,
ji buvo pasiruošusi skausm ą įveikti ir nubusti. Todėl ir atėjo pas
mane. Aš pasistengiau, kad ji nukreiptų dėm esį į savo kūną, į p o ­
jūčius, paprašiau, kad ji paju stų em ocijas tiesiogiai ir nesiklausytų
savo liūdnų m inčių, liūdnos istorijos. Ji paprieštaravo, esą tikisi, kad
aš parodysiu jai, kaip iš savo nelaim ingum o būsenos išsivaduoti, o aš
atseit nardinu ją dar giliau. Ir vis dėto ji, nors ir nenorom is, padarė,
ko aš prašiau. N etruku s jo s visas kūnas pradėjo virpėti, skruostais
ristis ašaros. „Štai kaip jū s jaučiatės šią akimirką, —tariau jai. - Toks
yra faktas, ir jū s nieko nepadarysite. O dabar, užuot bandžiusi šią
skausm in gą akim irką pakeisti, pažiūrėkite, ar ju m s pavyktų susitai­
kyti su ja ir jos keliam ais p o jū č iais/1
Kurį laiką ji tylėjo, paskui nekantraudam a žvilgtelėjo į m ane, tar­
si norėdam a atsistoti, ir piktai atšovė: „N e, aš nenoriu to priim ti.11
Aš paklausiau: „K as čia kalba? A r jū s pati, ar jū sų nelaim ingum as?
Ar suprantate, kad esate nelaim inga todėl, kad esate nelaim inga.
Jū sų nelaim ingum as turi kelis sluoksnius.11 Ji tylėjo, o aš tęsiau: „Aš
neprašau jū sų ką nors daryti. N o riu tik kad pažiūrėtum ėte, ar ga­
lite leisti tiem s jau sm am s ten būti. G aliu pasakyti ir kitaip, nors
tai nuskam bės keistai. Taigi kas atsitiks jū sų nelaim ingum ui, jeigu
nekreipsite dėm esio į tą faktą, kad esate nelaim inga?11
 IŠSILAISVINIMAS 109

Ji atrodė sutrikusi, m in utę ar dvi sėdėjo tyliai, p as ku i aš p a s t e b ė ­

jau , kad jo s energinis laukas staiga pasikeitė. „K aip keista, p ag al i a u
tarė ji .- A š nelaim inga, bet apie tą nelaim ingum ą jaučiu at s i r ad us i ą
erdvę. N elaim in gum as dabar m ane spaudžia m ažiau.11 P i r m ą kartą
išgirdau tokį apibūdin im ą: „Apie n elaim ingum ą jaučiu a t s i r a d u s i ą
e r d v ę . . T a erdvė atsiranda tada, kai priim ate viską, ką patiriate šią
akim irką, kai su tais potyriais susitaikote.
Paskui aš kalbėjau nedaug, leidau jai įsijausti į savo potyrius. Vė­
liau ji suprato, kad kai n ustojo tapatintis su senom is skausm ingom is
em ocijom is, kurios joje tūnojo, ir kai nukreipusi į jas dėm esį liovėsi
jo m s priešintis, tos em ocijos nebegalėjo daugiau valdyti jos m inčių
ir kurti istorijos, pavadinim u „K ok ia aš nelaim inga11. Į jos gyvenim ą
įsiliejo dabarties m atm u o, kuris n uslopino praeities m atm enį ir ne­
laim ingum ą. Ji pajuto savo Buvim ą. Jo s skausm o kūnas ėm ė silpti.
Pačios em ocijos nedaro jū sų “nelaim ingų. N elaim in gus jus padaro
proto sukurta istorija. Taigi nebūsite nelaim ingi, jeigu apie savo ne­
laim in gu m ą nesukursite istorijos.
K ai m ū sų sesija baigėsi, m an tapo m alonu, kad ką tik stebėjau,
kaip kitas žm ogus įsisąm onino savo Buvim ą. M ūsų žm ogiškosios
būties tikslas yra pateikti pasauliui šį sąm onės m atm enį. Be to, m a­
čiau, kaip nyksta skausm o kūnas. Su juo reikia ne kovoti, o apšviesti
jį sąm onės šviesa.
M ano viešnia išėjo, o po kelių m in učių pas m ane užėjo draugė.
Vos įžengusi į kam barį ji tarė: „K as atsitiko? Č ia tvyro tokia sunki ir
drum zlina energija. M an nuo jos negera. A tsidaryk langus ir uždek
sm ilkalą.11 Paaiškinau jai, kad ką tik vieną žm ogų išvadavau iš skaus­
m o kūno ir kad čia užsilikusi energija yra m ū sų sesijos rezultatas.
Tačiau draugė nenorėjo m anęs klausytis ir paskubom is išėjo.
Atvėriau langus ir nuėjau papietauti į kaim ynystėje esantį indų
restoranėlį. K as ten įvyko, dar sykį patvirtino vieną seniai m ano
žinotą tiesą: tam tikram e lygmenyje visi individualūs žm onių skaus­
m o kūnai yra susiję. Ir vis dėlto tas įvykis m ane sukrėtė.
 NAUJOJI ŽEM Ė

Skausmo kūno sugrįžimas

A tsisėdau prie stalelio ir užsisakiau pietus. Restoranėlyje sėdėjo

dar keli svečiai, o prie gretim o stalelio ką tik baigė pietauti vyras
neįgaliojo vežimėlyje. Jis į m ane žvilgtelėjo. Ž vilgsnis buvo trum pas,
bet labai išraiškingas. Prabėgo kelios m inutės. Staiga vyras ėmė neri­
m auti, jo kūnas suvirpėjo. Kai prie jo priėjo padavėja paim ti tuščių
lėkščių, jis piktai tarė: „Pietūs buvo prasti, tiesiog siaub in gi.11- „K o ­
dėl valgėte, jei taip?" - paklausė padavėja. T ie žodžiai vyrą visiškai
įsiutino. Jis ėm ė šaukti ir plūstis, iš jo lūpų liejosi patys šlykščiausi
žodžiai, visas restorano kam barys prisipildė pykčio ir neapykantos.
Vyras ieškojo, prie ko prikibti. N etrukus jis apšaukė ir kitus svečius,
tačiau, net keista, m anęs nepastebėjo. T ada m an netgi pasirodė, kad
čia apsilankė kolektyvinis žm onijos skausm o kūnas ir pareiškė man:
„M anei, kad m ane nugalėjai? Pažvelk, aš vis dar čia.“ N etgi p am a­
niau, kad į šį restoraną kažin kokiu būdu atklydo per m ano gydym o
sesiją išsiskyrusi neigiam a energija ir kad ji užklupo žm ogų, kurio
paties energijos virpesiai su ja sutapo.
N etrukus pasirodė restorano adm inistratorius ir paprašė, kad tas
pikčiurna pasišalintų. Jis savo elektriniu vežimėliu išdūm ė lauk, ta­
čiau tuojau pat pritrenkti svečiai jį pam atė vėl. Jo skausm o kūnui
buvo negana. Jis, vežim ėliu atidaręs duris, įvažiavo į vidų ir ėmė
visus šlykščiai plūsti. Padavėja norėjo jį nuram inti, tačiau jis su savo
vežim ėliu prirėm ė ją prie sienos. A plinkui aidėjo keiksm ai, virė ti­
kras pragaras. Paskui pasirodė policininkas, ir vyras nutilo. Polici­
ninkas jam liepė palikti šią vietą ir daugiau čia negrįžti. Padavėja,
laimei, rim čiau sužeista nebuvo, jai tik truputį nubrozdino kojas.
Kai incidentas pagaliau baigėsi, prie manęs priėjo adm inistratorius
ir paklausė: „Ar čia buvo jū sų darbeliai?" Jis juokavo, tačiau intuicija
jam , matyt, pakuždėjo, kad tarp m anęs ir šio įvykio buvo tam tikras
ryšys.
 IŠSILAISVINIMAS

Vaikų skausmo kūnas

V aikų skausm o kūnas kartais pasireiškia bloga n u o t a i k a ir netio

ru bendrauti su žm onėm is. Vaikai tada tam pa paniurę, su jais s u n k u
užm egzti ryšį, jie, apsikabinę lėlę, gali įsisprausti į kam pą ir či ul pi i
ten pirštą. Jiem s užeina verkim o priepuoliai, kiti kankina s u a u g u
siuosius savo užgaidom is... O nepatenkinti norai skausm o kūną tik
kursto. A ugant ego, norai irgi auga. K artais būna taip, kad tėvai ne­
tikėdam i savo akim is stebi, kaip jų m ažasis angelas per akim irką
virsta pabaisa. „Iš kur tos visos neigiam ybės?“ - stebisi jie. Tokiais
atvejais per vaiką daugiau ar m ažiau reiškiasi kolektyvinis žm onijos
skausm o kūnas, kilęs iš žm onijos ego.
Vaikai taip pat gali perim ti dalį tėvo ar m otin os skausm o kūno,
tada abu tėvai, stebėdam i vaiko elgesį, m ato savo pačių atspindį.
M atydam i beprotiškas tėvų dram as, vaikai skaudžiai kenčia, o jei
dram os kartojasi dažnai, vaikai, kai užauga, jau turi didelį skausm o
kūną. Suaugusieji bando slėpti nuo vaikų savo skausm o kūnus, jie
sako, esą „vaikų akivaizdoje kivirčytis negalim a” , tačiau vaikus ap­
gauti sunku. Tada, nors tėvai tarpusavyje kalba lyg ir m andagiai,
nam ai būna pilni neigiam os energijos. Netgi galim a pajusti, kaip ta
energija persm elkia visų nam uose esančių žm onių kūnus ir ieško,
kaip ten įsitvirtinti. Prislopintas skausm o kūnas būnąs itin toksiš­
kas, jis padaro daugiau žalos, nei atvirai besireiškiantys skausm o kū­
nai. Vaikai absorbuoja prislopintų tėvų skausm o kūn ų skleidžiam us
nuodus ir ugdosi nuosavus skausm o kūnus.
K artais vaikai, gyvendami su labai nesąm oningais tėvais, nujau­
čia, kad šie yra valdom i ego ir skausm o kūnų. V iena m oteris, kurios
tėvas ir m otina tarpusavyje nuolat riedavosi, m an papasakojo, kad
ji, tada dar vaikas, nors abu tėvus ir m ylėjo, klausdavo savęs: „K aip
aš čia patekau? Ju k tie žm ones pam išę." Ji intuityviai jautė, kad taip
gyventi yra tikra beprotybė. Tokia n u o jau ta padėjo jai išvengti tėvų
skausm o k ū n ų įtakos - ji jų į save neabsorbavo.
Tėvai dažnai susirūpinę suka galvas, kaip jiem s tvarkytis su vaikų
skausm o kūnais. Tačiau visų pirm a jiem s reikėtų paklausti savęs, ar
jie susitvarko su savo skausm u patys, ar atpažįsta jį savyje ir ar sugeba
112 NAUJ OJ I ŽEMĖ

likti budrūs, kai skausm o kūnai pabunda. Tą jie turėtų padaryti, kad
neleistų em ocijom s užvaldyti m ąstym o, antraip jis pradeda kurti is­
torijas apie „nelaim ingą žm o gų “ .
K ai vaiką užvaldo skausm o kūnas, nelabai ką galite padaryti - tik
likite budrūs ir nepradėkite į tokias situacijas reaguoti em ociškai,
nes vaiko skausm o kūną jos tik pakurstys. Skausm o kūnai m ėgsta
dram as, todėl nesileiskite apgaunam i ir pernelyg rim tai į tas dra­
m as nežiūrėkite. Jei skausm o kūnas prabudo dėl nepatenkintų vaiko
įgeidžių, jų tenkinti vis viena nepulkite, nes vaikas tokį jū sų elgesį
interpretuos taip: „K uo aš nelaim ingesnis, tuo greičiau gaunu nori­
m us dalykus." lokiu būdu vystosi disfunkcija. Kai į skausm o kūno
proveržius nereaguojate, jis gali dar labiau suaktyvėti, tačiau paskui
nurim sta. Laim ei, vaikų skausm o kūnai aktyvūs bū n a neilgai - kur
kas trum piau nei suaugusiųjų.
Kai skausm o kūnas nurim sta, kiek palaukę arba kitą dieną galite
pasikalbėti su vaiku apie šį įvykį. Nepasakokite jam apie skausm o
kūną. G eriau paklausinėkite: „K as vakar tave buvo užvaldęs, kad
tu taip verkei? Ar atsim eni? K aip tada jauteisi? ju k nebuvo sm agu,
tiesa? A r tave puolęs daiktas turi vardą? Ne? O jei turėtų, koks tai
galėtų būti vardas? O kaip tas daiktas galėtų atrodyti? G al galėtum
nupaišyti? K as atsitiko paskui, kai jis dingo? G al jis užm igo? K aip
m anai, ar jis grįš?"
Tai tik klausim ų pavyzdžiai. Šie ir panašūs klausim ai padės vaikui
ugdytis pastabum ą, o pastabum as padeda jausti savo Buvim ą. Tada
vaikas supras, kad jis ir skausm o kūnas yra du skirtingi dalykai. Taip
pat galite pakalbėti su vaiku apie savo pačių skausm o kūną, tik pasi­
rinkite vaikui supran tam us žodžius. O kai vaiko skausm o kūnas vėl
pabus, tarkite: „Jis grįžo, taip?" Skausm o kūnui apibūdin ti vartokite
tuos žodžius, kuriuos vartoja vaikas. Tegu jis atkreipia dėm esį į savo
pojūčius. N ekritikuokite vaiko ir nesm erkite - verčiau parodykite
jam , kad esate nustebę ir kad dom itės, kas čia vyksta.
N ors m ažai tikėtina, kad tokie jū sų veiksm ai vaiko skausm o
k ūn ą sustabdys iš karto (galbūt ju m s pasirodys, kad vaikas jū sų
net negirdi), vis dėlto vaiko sąm onėje užgim s suvokim as, kas su
ju o vyksta. Po kelių tokių pokalbių suvokim as išsiplės, o skausm o
 IŠSILAISVINIMAS 113

kūnas susilpnės. Vaikas ims jausti savo Buvimu. Vien.) dieną, gali­
m as dalykas, pastebėsite, kad vaikas su savo skausm o kimu tvarkosi
kur kas geriau nei jū s patys.

Nelaimingumas
N e visada nelaim ingum as kyla iš skausm o kūno. N elaim ingi ga­
lite pasijusti tada, kai ju m s nepavyksta pasiekti darnos su šia aki­
m irka, kai vienaip ar kitaip ją neigiate. Kai besąlygiškai priim site
visiškai neišvengiam ą šios akim irkos tikrovę ir tarsite jai „taip“ , jūs
ne tik išvengsite nelaim ingum o pojūčio, bet ir sulauksite paties G y­
venim o pritarim o.
K ai nelaim ingum as kyla iš skausm o kūno, jis visad būna nepro­
porcingai didelis. K itaip sakant, jū sų reakcija į situaciją esti gerokai
per jautri. Taip galim a atpažinti, kad nelaim ingum o jau sm ą sukėlė
skausm o kūnas (nors kenčiantis žm ogus paprastai pats to padary­
ti negali). Ž m on ės, turintys didelius skausm o kūnus, labai lengvai
randa priežastį nuliūsti, supykti, įsižeisti, išsigąsti. Visai menki d a­
lykėliai, kurie kitiems kelia ju ok ą ar net visai praslysta [iro akis,
jiem s sužadina aštraus nelaim ingum o jausm ą. Suprantam a, tai nėra
tikrosios nelaim ingum o priežastys, o lik jo /adikliai jie atgaivina
sukauptas neigiam as em ocijas, šios plūsteli į protą ir energizuoja ego
struktūras.
Skausm o kūnas ir ego yra artim i gim inaičiai. Jie vienas kitam
reikalingi. Bendrom is pastan gom is interpretuodam i skausm ą žadi­
nantį įvykį, jie visiškai jį iškreipia, ir jū s tada į dabartį žiūrite savo
em ocinės praeities žvilgsniu. V isa, k ą m atote ir patiriate, yra nei
realus įvykis, nei reali situacija —tai yra jū sų viduje. K artais situacija
ar įvykis bū n a realūs, tačiau jū s ju os be saiko išpučiate ir reaguojate
į ju os pernelyg jautriai. Toks išpūtim as ir tokia reakcija reikalingi
skausm o kūnui, nes tai yra jo m aistas.
K artais žm onėm s su dideliu skausm o kūnu būna neįm anom a su­
sivokti, kur yra tikrovė, o kur jos interpretacija —„liūdna nelaim in­
go žm ogaus istorija11. K uo ta istorija liūdnesnė, tuo labiau ji tem ­
do tikrovę. Ir istorija galų gale jau nebeatpažįstam a kaip istorija, o
114 N A U J O J I ?, E M Ė

užim a tikrovės vietą. Kai patenkate į tokias m inčių ir em ocijų pin ­

kles, jau nebegalite iš jų ištrūkti, nes net nesuvokiate, kad esate
pinklėse. Esate savo pačių sukurtos dram os nelaisvėje, savo pačių
sukurtam e pragare. D abar tai jau jū sų tikrovė ir jok ia kita tikrovė
jum s neįm anom a. Ir reaguoti jūs į ją galite tik taip, kaip reaguojate
dabar.

Tapatybės su skausmo kūnu nutraukimas

Ž m on ės su dideliu skausm o kūnu skleidžia ypatingą energiją ir
dėl to aplinkiniam s palieka itin nem alonų įspūdį. Sutikę skausm o
kūno valdom ą žm ogų, kiti paprastai stengiasi kuo greičiau pasiša­
linti iš tos aplinkos ar bendrauti su ju o kiek įm anom a m ažiau - juos
atstum ia to žm ogaus energinis laukas. Būna ir taip, kad skausm o
kūnas išprovokuoja kitų žm onių agresiją - šie puola skausm o kūno
savininką įžeidinėti ar net mušti. Jei taip įvyksta, vadinasi, jų ener­
gijos virpesiai yra panašūs į skausm o kūno skleidžiam us virpesius.
Tokiais atvejais galim a sakyti, kad vienas skausm o kūnas sureagavo
į kitą skausm o kūną.
Todėl visai suprantam a, kad žm onės su dideliais ir aktyviais skaus­
mo kūnais dažnai įsivelia į konfliktus, netgi ju os aktyviai provokuo­
ja. O kartais, kad kiltų konfliktas, jiem s net nieko nereikia daryti - jų
skleidžiam as negatyvum as savaime pritraukia konfliktuoti linkusius
ir agresyvius žm ones. Susidūrę su tokiu aktyviu skausm o kūnu, turite
būti labai budrūs, kad nepradėtum ėte į jį reaguoti priešiškai. Jei lie­
kate ramūs, jū sų ram ybė kartais padeda skausm o kūno užvaldytiems
žm onėm s susivokti ir nutraukti tapatybę su savo skausm u - įvyks­
ta staigaus pabudim o stebuklas. N ors tokia būsena gali trukti labai
trum pai, tikro pabudim o vyksmas jau būna prasidėjęs.
Vieną tokį pabudim ą m ačiau prieš dau g m etų. Prieš vienuolik­
tą vakaro suskam bo m ano durų skam butis. Skam bin o Etelė, kai­
mynė. Per d o m ofon ą ji labai susijaudinusi pasakė: „M u m s reikia
pasikalbėti. Tai labai svarbu. Prašau m ane įleisti.“ Etelė buvo labai
inteligentiška ir išsilavinusi trisdešim tm etė m oteris. Tačiau ji turėjo
stiprų ego ir didelį skausm o kūną. K ai buvo paauglė, Etelė pabėgo
 IŠSILAISVINIMAS 115

iš V okietijos nuo nacių persekiojim o, o daugelis j os g i m i n a i č i ų ž u v o

koncentracijos stovyklose.
Etelė atsisėdo ant sofos, ji buvo labai neram i, j o s r a u k o s d r e b ė ­
jo. Iš aplanko ji išsitraukė pluoštą laiškų ir kitokių d o k u m e n t ų it
paskleidė ju os tiesiai ant grin dų sau po kojom is. O aš tą a k i m i r k ą
visam e kūne paju tau energijos antplūdį. Pasistengiau būti atviras it
intensyviai budrus — kiekviena savo kūno ląstele. Pažvelgiau į vieš
n ią nem intydam as jok ių m in čių ir neturėdam as jo k ių išankstinių
nuostatų. Iš jos lū p ų išsiveržė žodžių lavina: „Jie šiandieną m an at­
siuntė dar vieną grasinam ą laišką. Jie nori su m anim i susidoroti.
Turite m an padėti. M u m s reikia kovoti su jais drauge. Jų parsidavu­
sių advokatų nesustabdys niekas. A š neteksiu savo buto. Jie grasina
atim ti m ano nuosavybę ir m ane iškraustyti...“ Paaiškėjo, kad Etelė
atsisakė m okėti už kom unalines paslaugas, nes n am o valdytojas lai­
ku nepasirūpino kažką jo s bute surem ontuoti. D abar valdytojas jai
ėm ė grasinti teismu.
Ji kalbėjo apie dešim t m inučių. A š sėdėjau, žiūrėjau į ją ir klau­
siausi. Staiga ji nutilo ir perm etė akim is ant grindų pasklidusius p o ­
pierius. A trodė, kad ji pab u do iš sapno - nurim o, sušvelnėjo. Jo s
visas energijos laukas pasikeitė. Ji pažvelgė į mane ir paklausė: „Bet
tai ju k visiški niekai, tiesa?" - „T iesa", - atsakiau. Ji dar kelias m i­
nutes ramiai pasėdėjo, tada susirinko popierius ir išėjo. K itą rytą
mes susitikom e gatvėje. Ji m ane sustabdė ir kiek įtariai paklausė:
„K ą jū s vakar m an padarėte? Aš pirm ą kartą per daugelį m etų gerai
m iegojau - kaip vaikas."
Ji m anė, kad aš jai „kažką" padariau, tačiau aš nepadariau nieko.
G eriau ji b ū tų taip ir paklaususi - ko aš nepadariau. Aš nepradėjau
į jos kalbas reaguoti, nepatvirtinau, kad jos sukurta istorija yra tiesa,
nepakursčiau jos proto ir nedaviau m aisto jos skausm o kūnui. Tuo
bū du aš leidau jai išgyventi savo pačios potyrius, pajausti juos. Toks
elgesys visad veiksm ingesnis nei kokie nors žodžiai ar veiksm ai, nors
paskui iš tokio elgesio kyla ir reikalingi žodžiai, ir reikalingi veiks­
mai.
Jo s patirtas pokytis nebuvo am žinas, veikiau — tik žvilgsnelis į
savo vidų, į tai, kas gali atsitikti. D zene tokie žvilgsniai vadinam i
116 NAUJOJI ŽEMĖ

žodžiu satori. Satori - tai Buvim o akim irka, kuri stoja, kai nutyla
galvoje skam bantis balsas, liaujasi m intys ir nuslopsta m inčių kuria­
m os em ocijos. T ada m inčių šurm ulio ir em ocijų sum aišties vietoje
atsiveria vidinė erdvė.
M intijantis protas nesugeba suvokti Buvim o, todėl dažnai jį
interpretuoja klaidingai. Protas gali pasakyti, kad B uvim o būsena
skatina žm ogų nutolti nuo tikrovės, daro jį nerūpestingą ir neatjau­
tų, trukdo jam bendrauti su aplinkiniais. Tačiau tiesa tokia, kad
bendravim as tada vyksta kur kas gilesniam e lygmenyje, nei leidžia
pasiekti m intys ir em ocijos. Iš esm ės tik toks bendravim as sujungia
žm ones, tik tada gim sta ryšys, gerokai pranokstantis įprastą ben­
dravim ą. Buvim o tyloje pajutę savo ir kito žm ogaus beform ę esybę
suvokiate, kati lai yra viena. Tada gim sta tikra meilė ir atjauta, tada
imate iš tikrųjų rūpintis kitais.

Zadikliai
E sam a tokių skausm o kūnų, kurie reaguoja tik į tam tikrą si­
tuaciją, į konkretų žadiklį, kuris dera su to skausm o kūno kitados
išgyventos kančios virpesiais. Pavyzdžiui, jei vaikas auga šeim oje,
kurią kankina finansinės dram os, jis absorbuos finansines tėvų pro­
blem as ir užsiaugins skausm o kūną, kuris reaguos į visas situacijas,
susijusias su pinigais, netgi su visai nedideliu jų kiekiu. Jį apim s
pyktis ir nerim as, o už šių em ocijų slėpsis baim ė dėl savo išlikim o.
Esu m atęs gana sąm on in gų žm onių, kurie, kai tik jiems paskam ­
bindavo jų biržos brokeris ar n ekilnojam ojo turto agentas, staiga
im davo rėkti, pykti ir svaidytis kaltinim ais. K aip kad dabar m atom e
perspėjim us dėl žalos sveikatai ant kiekvieno cigarečių pakelio, taip
ant kiekvieno banknoto turėtų būti užrašas: „Pinigai gali pažadinti
jūsų skausm o k ūn ą ir padaryti jus visiškai n esąm oningus."
O tie, kuriais vaikystėje tėvai ar vienas iš jų nesirūpino arba visai
paliko, gali užsiauginti skausm o kūną, reaguojantį į situacijas, kurios
bent kiek prim ena jų vaikystėje patirtą skausm ą. Pavyzdžiui, tokių
žm onių skausm o kūną gali pažadinti į pasim atym ą kelias m inutes
pavėlavęs draugas ar draugė, ar laiku nam o negrįžęs sutuoktinis. O
 IŠSILAISVINIMAS 1 17

jei vyras ar žm ona tokius žm ones palieka ar miršta, šie patiria siatt
bingą skausm o kūno sukeltą priepuolį. Jų patiriam as s k a u s m a s ge
rokai aštresnis, nei panašiose situacijose išgyvena kiti ž m o n e s . Juos
apim a nenugalim as sielvartas, ju o d a depresija, nevaldom as pyktis. ..
M oteris, kurią vaikystėje m ušė tėvas, vėliau gyvenime [rajaus
skausm o k ūn ą artim ai bendraudam a su vyrais. N etgi gali atsitikti
taip, kad ji, valdom a skausm o kūno em ocijų, ieškos vyro, p a n a š a u s
į savo tėvą. Jo s skausm o kūnas jau s m agnetinę trauką prie žm onių,
kurie gali jį įskaudinti, kaip skaudindavo vaikystėje. Tokio skausm o
paieškos kartais klaidingai tapatinam os su meile.
Vyras, jei jis žinojo, kad jo gim im as buvo nepageidaujam as, ir jei
jis nepatyrė m otinos meilės bei rūpesčio, užsiaugina didelį prieštara­
vim ų draskom ą skausm o kūną, kuris verčia jį ilgėtis m otinos meilės
ir drauge jos nekęsti, kam ji anuom et nedavė jam taip be galo reika­
lin gų dalykų. K ai toks žm ogus suauga, jo skausm o k ūn ą (em ocinį
skausm ą) gali pažadinti beveik kiekviena m oteris. Toks skausm as
skatina vyrą elgtis pagal m odelį „nugalėk ir sugundyk“ —tokiu būdu
vyras ieško m oters meilės ir dėm esio, kurio rei kal auj a j o s k a u s m o
kūnas. Vyras tam pa tikru g u n d y m o m e i s t r u , tači au vos s an t yki a i su
m oterim i tam pa artim i, prasi verži a s k a u s m o k ū n o p ykt i s m o t i n a i ir
santykiai ž l un g a .
K ai išm oksite atpažinti savo skausm o kūną vos šiam prabudus,
taip pat sugebėsite nustatyti, kokie žadikliai (situacijos, įvykiai, žm o­
nės ir jų poelgiai bei ištarti žodžiai) jį pažadina. Tada, žadikliam s
atsiradus, tapsite budrūs ir per akim irką ar kelias pastebėsite, kokias
em ocines reakcijas jie provokuoja. Tai įvertinę ir jau sdam i savo B u ­
vim ą, jūs su savo em ocijom is nesusitapatinsite, vadinasi, skausm o
kūnas jū sų neužvaldys ir nepradės reikštis kaip galvoje skam bantis
balsas. Jei tuo m etu šalia yra jū sų partneris, galite jam ar jai tarti:
„Tavo žodžiai (ar veiksm ai) ką tik pažadino m ano skausm o k ū n ą...“
Susitarkite su partneriu, kad nedelsdam i pranešite vienas kitam apie
savo skausm o kūno prab u dim ą ir apie to prabudim o priežastis. Kai
taip pradėsit elgtis, skausm o kūnas nebegalės atsinaujinti per jūsų
santykių dram as, o jū s, užuot grim zdę į nesąm oningum ą, visiškai
įsitvirtinsite šioje akim irkoje.
118 NAUJ OJ I ŽEMĖ

T ada didesnė atsibudusio skausm o kūno dalis virs šios akim irkos
energija ir padės ju m s įsisąm oninti savo Buvim ą, o likusioji dalis
pasitrauks ir im s laukti geresnės progos pasireikšti vėl — gal tada,
kai būsite m ažiau sąm oningi. O tokia proga atsiranda tada, kai ne­
tenkate budrum o, nebejaučiate savo Buvim o. Tai, pavyzdžiui, atsi­
tinka, kai išgeriate nors kelis gurkšnelius alkoholio ar žiūrite film ą
apie sm urtą. D uris, pro kurias skausm o kūnas gali grįžti, taip pat
atveria net ir visai m enkos neigiam os em ocijos: suirzim as, nerim as
ir panašios. Skau sm o kūnui reikia, kad būtum ėte nesąm oningi. Jis
nepakenčia B uvim o šviesos.

Skausmo kūnas ir pabudimas

Iš pirm o žvilgsnio lyg ir atrodytų, kad skausm o kūnas yra didžio­
ji kliūtis, trukdanti gim ti naujai žm onijos sąm onei. Skausm o kūnas
užvaldo protą, kon troliuoja ir iškraipo m ąstym ą, žlugdo santykius ir
apskritai yra tarsi koks tam sus debesis, dengiantis visą jū sų energinį
lauką. G alų gale jis stengiasi padaryti jus nesąm oningus ir verčia
visiškai susitapatinti su savo protu bei em ocijom is. Jū s tam pate re­
aktyvūs, kalbate ir elgiatės taip, kad būtum ėte nelaim ingi patys ir
nelaim ingą darytum ėte pasaulį.
N elaim in gu m o p ojūtis augdam as ardo jū sų gyvenim ą. K ūnas
nebegali išlaikyti įtam pos ir im a sirgti, galim os ir kitokios disfu nk­
cijos. Pavyzdžiui, skausm o kūno troškim as, kad b ū tų kuo blogiau,
priverčia jus sukelti eism o nelaim ę ar įvelia į kokią skaudžia gyve­
nim o dram ą, o galbūt netgi pastūm ėja jus griebtis fizinio sm urto.
Skausm o jū sų gyvenime susikaupia tiek daug, kad nebegalite gyven­
ti su tuo savo netikruoju „aš“ . Skausm o kūnas, suprantam a, yra to
netikrojo „aš“ dalis.
Jei neatpažįstate savo skausm o kūno kaip tokio, jis jus užvaldo
ir tam pa jū sų ego dalim i. Viskas, su kuo jūs tapatinatės, tam pa ego.
O skausm o kūnas yra viena galingiausių esybių, su kuria ego gali
susitapatinti, be to, skausm o kūnui ego reikalingas, nes per ego jis
atsinaujina. Tačiau ši toli gražu ne šventoji sąjunga vieną dieną su­
yra. Tai atsitinka tada, kai skausm o kūnas tam pa toks didelis, kad,
 IŠSILAISVINIMAS 119

užuot savo energija stiprinęs ego struktūras, ima jas nai ki nti. I.ygiai
taip pat per aukšta elektros įtam pa sudegina kokį no r s e l ekt r oni nį
prietaisą.
T aigi žm onės su dideliais skausm o kūnais dažnai pajunta, kati
taip gyventi jie toliau negali, jiem s ja u gana dram ų ir skausm o
tai tam pa nepakeliam a. V iena m oteris savo skausm o būseną labai
aiškiai ir paprastai apibū din o tokiais žodžiais: „M an atsibodo būti
n elaim ingai." K ai kurie žm onės paju n ta, kad jie tokie ilgiau būti
negali. (T ą esu pajautęs ir aš.) T ada jų gyvenim o prioritetu tam pa
vidinė ram ybė. A štrus em ocinis skausm as skatina ju o s nutraukti
tapatybę su savo p roto turin iu ir m entalinėm is bei em ocinėm is
struktūrom is, kurios įtvirtina nelaim ingum o pojūtį. G alų gale jie
susivokia, kad nei neigiam os em ocijos, kurias jie n uolat išgyvena,
nei jų kuriam a „nelaim ingo žm o gau s" istorija nėra jų tikroji esybė.
Jie im a suprasti, kad yra aktyvūs savo tikrovės kūrėjai, o ne pasyvūs
jos stebėtojai. T aigi skausm o kūnas, užuot stūm ęs ju os dar giliau į
n esąm oningum ą, tam pa veiksniu, skatinančiu pabusti ir pajausti
savo Buvim ą.
Tačiau dabar m ūsų planetoje vyksta nepaprastas sąm onės atgim i­
m as, todėl daugum ai žm onių nereikės kentėti, idant jie paskui ga­
lėtų nutraukti tapatybę su skausm o kūnu it įveiktų dislunkciją. Jie,
kai pajus, jo g jų skausm o kūnas bunda, galės sąm oningai pasirinkti
su ju o nesitapatinti ir pajausti savo Buvim ą. Jie vidum i ir išore bus
ram ūs ir budrūs, nesipriešins šios akim irkos tikrovei.
Kitas žm onijos evoliucijos žingsnis p irm ą kartą planetos istorijo­
je gali būti žengtas sąm oningai pasirinkus tai padaryti. K as rinksis?
Jū s. O kas jū s esate? Sąm onė, pažinusi pati save.

Išsilaisvinimas iš skausmo kūno

Ž m on ės dažnai klausia, ar ilgai užtrunka išsilaisvinti iš skausm o
kūno. Tai priklauso nuo skausm o kūno stiprum o, ar dydžio, ir nuo
žm ogaus sugebėjim o pajausti savo Buvim ą. Turėkite galvoje, kad
kančią sukelia ne pats skausm o kūnas, o susitapatinim as su ju o. Kai
su ju o susitapatinate, esate priversti vėl išgyventi praeities įvykius
120 NAUJ OJ I Ž E MĖ

ir elgtis nesąm oningai. Todėl verčiau reikėtų paklausti, kiek ilgai

užtrunka nutraukti tapatybę su skausm o kūnu.
A tsakym as į šj klausim ą būtų toks: tai neužtrunka nė kiek. K ai
tik skausm o kūnas nubunda, susivokite, kad jū sų jau sm ai ir p o jū ­
čiai kyla iš jo —iš jū sų viduje slypinčio skausm o kūno. Tai viskas, ko
reikia, kad tapatybė su skausm o kūn u b ū tų nutraukta. K ai liaujatės
su ju o tapatintis, prasideda jū sų persim ainym as. Suvokdam i savo
skausm o kūną, neįeisite sukilti senom s em ocijom s, jos nebeužval-
dys jū sų vidinio dialogo, nediktuos ju m s, kaip elgtis ir kaip ben­
drauti su kitais žm onėm is. Senos em ocijos dar kurį laiką jum yse gali
gyvuoti, retkarčiais išlįsti į paviršių ir gundyti jus su jom is susitapa­
tinti, tačiau tai jau truks neilgai. Jū s žinosite, kad em ocijos kyla iš
jū sų vidaus, o ne iš gyvenim o situacijų.
Kai pajusite skausm o kūną, neišsigąskite ir nepam anykite, kad
ju m s įvyko kas nors negera. Ego patinka, kai ju m s kyla problem ų.
Turite ne tik žinoti, kad jum yse yra skausm o kūnas, bet ir priim ti jį.
A ntraip jū sų žinojim as nunyks. Priim ti - tai leisti sau jausti viską, ką
jaučiate tą akim irką. Tai yra šios akim irkos tokybės suvokim as. N e­
galite neigti to, kas yra. Jei pabandysite neigti, kentėsite. O priėm ę
šią akim irką, jau nebesate atskirti n uo visum os, nebesate atskiri jos
fragm entai, kaip kad pirm iau save įsivaizdavo jū sų ego. A tsiskleidžia
tikroji jū sų prigim tis, kuri drauge yra ir D ievo prigim tis. D ievas ir
jūs esate viena.
Jėzus apie tai kalbėjo taip: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jū sų
dangiškasis Tėvas yra tob u las.” (Evangelija pagal M atą 5 -4 8 ) Bet
šiose N au jo jo Testam ento eilutėse yra klaida, atsiradusi verčiant
tekstą iš senosios graikų kalbos. V ietoj žodžio „tob u li” čia turėtų
būti „vientisi [su D ievu ]” . Tačiau ju m s nereikia tapti vientisiem s -
ju m s tik reikia būti, kas ir taip esate.
 VII SKYRIUS

SAVĘS PAŽINIMAS

Gnotbi Seauton —pažink save. Šie žodžiai buvo iškalti virš įėjim o
į A polono šventyklą D elfuose, švento orakulo vietą. Senovės G raiki­
joje žm onės eidavo pas orakulą vildam iesi sužinoti savo lemtį, ju os
dom ino, kaip pasielgti konkrečiom is aplinkybėm is. V isai tikėtina,
kad dau gum a lankytojų skaitydavo žodžius virš įėjim o nesuprasda­
m i, kad tie žodžiai nurodo į tiesą, dau g gilesnę už bet ką, ką galė­
jo pasakyti orakulas. M atyt, jie taip pat nesuvokė, jo g neatskleidus
tam e priesake - pažink save - slypinčios tiesos, bet koks, kad ir di­
dingiausias apreiškim as ar pati tiksliausia orakulo suteikta inform a­
cija neduos jiem s jokios naudos, neapsaugos nuo nepasitenkinim o
ir jų pačių susikurtų kančių. T ie žodžiai reiškia štai ką: prieš ko nors
klausdam as, pirm iausia užsiduok sau esminį ir svarbiausią gyveni­
m o klausim ą - kas aš esu?
N esąm on in gi žm onės (daugelis patekusiųjų į ego pinkles tokie
lieka visą gyvenim ą) nedvejodam i atsakys j tai m inėdam i savo var­
dą, profesiją, asm eninę istoriją, savo kūno form ą ar būseną, - viską,
su kuo jie tapatinasi. K iti atrodys sąm onin gesni ir m ąstys apie save
kaip apie nem irtingas sielas ar dieviškąsias dvasias. A r pažįsta jie
save iš tikrųjų, ar tik įm aišo į savo proto turinį šiek tiek regim ai
dvasin gų sąvokų? V ien priim ti tam tikrų idėjų ar įsitikin im ų rin­
kinį - anaiptol dar ne savęs pažinim as. D vasinės idėjos ir tikėjim ai
geriausiu atveju gali pasitarnauti kaip gairės, tačiau patys savaim e
retai kada pajėgia išstum ti iš žm ogaus proto jam e įsišaknijusias
pagrindines n uostatas apie tai, kas jis tariasi esąs. T ikrasis savęs
pažinim as neturi nieko bendra su jok io m is prote gim stančiom is
idėjom is. Pažinti save - tai pajausti savo Buvim ą, užuot klaidžiojus
proto labirintais.
122 NAUJOJI ŽEMĖ

Menamasis „aš“
N u o pojūčio, kas esate, priklauso, ką laikysite savo poreikiais,
kas ju m s gyvenim e bus svarbu, o svarbūs dalykai savo ruožtu turės
galios ju s liūdinti ir trikdyti. Vadovaudam iesi šiuo kriterijum i, ga­
lite įvertinti, kiek esate save pažinę. Jei sakote ar m anote, kad kas
nors ju m s yra svarbu, tai nebūtinai atitinka tikrovę - išties ju m s
svarbius ir rūpim us dalykus atskleidžia jū sų poelgiai bei reakcijos.
Todėl paklauskite savęs: Kas mane liūdina ir trikdo? Jeigu ju s trikdo
m ažm ožiai, tada būtent toks ir yra jū sų m enam asis „aš“ - sm ulkus
ir m ažas/ku o jūs nesąm oningai tikite. Kita vertus, o kas yra m ažm o­
žiai? Viskas, nes vi skas yra laikina.
G alite skelbtis žiną, jog jūs nemirtinga dvasia, arba sakyti, kad
pavargote nuo .šio pam išusio pasaulio ir tenorite ramybės, bet už­
tenka telefono skam bučio su prastom is naujienom is... Pavyzdžiui:
vertybinių popierių birža patyrė nuosm ukį, sandoris žlunga, pavogė
autom obilį, atvyksta uošvė, atidėta kelionė, jus paliko partneris, jie
reikalauja daugiau pinigų, jus kaltina... Ir staiga jus užlieja pykčio
ar nerim o banga. Jū sų balsas tam pa šiurkštesnis: „M an jau gana!“
Šokate kaltinti ir priekaištauti, puolate ir ginatės, teisinatės, - visa
tai vyksta autopiloto režimu. Pasirodo, yra dalykų, kurie ju m s kur
kas svarbesni už vidinę ramybę, nors vos prieš akim irką skelbėte, kad
norite tik jos ir tvirtinote, kad esate nem irtinga dvasia. Reikalai, pini­
gai, sandoriai, nuostoliai ar nuostolių grėsmė dabar ju m s yra gerokai
svarbesni dalykai. Bet kas tas „jūs"? N em irtinga dvasia, kaip kad save
vadinate? N e. Tai yra „m ažasis aš", kuris ieško saugum o ir pasitenki­
nim o laikinuose dalykuose ir supyksta, kai to saugum o ar pasitenki­
nim o jam rasti nepavyksta. Štai dabar žinote, kuo išties save laikote.
Jeigu iš tikrųjų norite ramybės, ją ir pasirinksite. Jei ram ybė ju m s
būtų svarbesnė už visa kita ir jei tikrai suvoktum ėte, kad esate dva­
sia, o ne „m ažasis aš", sudėtingos situacijos ir žm onės nepriverstų
jū sų reaguoti negatyviai, liktum ėte visiškai budrūs. Jū s priim tum ėte
situaciją ir susilietum ėte su ja, užuot nuo jo s atsiskyrę. T ada iš bu­
drum o kiltų atsakas. A tsakytų tai, kas jūs esate (sąm onė), o ne tai,
kuo save laikote („m ažasis aš"). A tsakas b ū tų galingas ir veiksm in­
gas, be to, jis jok io žm ogaus ar situacijos nenuteiktų priešiškai.
 SAVlįS PAŽINIMAS 123

Pasaulis pasirūpina, kad negalėtum ėte ilgą laiką savęs ap gau d in ė­

ti, todėl atskleidžia, kas ju m s išties svarbu. Jū sų reakcijos j žm ones
ir situacijas, ypač kai jos provokuoja, geriausiai parodo, kiek save
pažįstate.
K u o ribočiau ir siauriau save suvokiate, tuo daugiau ribų, nesą
m on in gu m o m atysite kituose, labiau į tai kreipsite dėm esį, skau
džiau reaguosite. Jų tikros ar tariam os „yd os" ju m s taps jų tapatybe.
Tai reiškia, kad juose matysite tik jų ego ir tokiu būdu stiprinsite
savąjį ego. U žu ot kiaurai žvelgę į kitus „p ro " jų ego, jūs žvelgiate tik
į ego. O kas gi žvelgia į kitą ego} Jūsiškis ego.
L abai nesąm oningi žm onės savo pačių ego patiria per jo atspindį
aplinkiniuose. K ai suprantate, kad kitų žm on ių savybės, verčiančios
ju s reaguoti neigiam ai, taip pat būdin gos ir ju m s (o kartais vien tik
ju m s), im ate įsisąm oninti savo ego. Šioje savo raidos pakopoje jau
galite suvokti, kad su kitais elgėtės taip, kaip, jū sų ankstesniu m any­
m u, jie elgėsi su jum is. Liaujatės laikyti save auka.
Jū s - tai ne ego, todėl negalim a teigti, kad ego pajautim as yra savęs
pažinim as. Jūs tada tik suvokiate, kas nesate. Tačiau kaip tik suvoki­
m as, kas nesate, pašalina didžiausią kliuvinį iš tiesų pažinti save.
N iekas negali pasufleruoti, kas jūs esate, liti butų (ik dar viena
idėja, dar viena koncepcija, kuri jūsų nepakeistų. Tikrajai jūsų esy­
bei {kas jū s esate) įsitikinim ai nereikalingi. Tiesą sakant, kiekvienas
įsitikinim as yra tam tikra kliūtis. Ju m s net nėra reikalo suprasti,
kas esate, nes ir taip esate, kas esate. K ita vertus, kol savo esybės
neapšviesite sąm onės šviesa, pasaulis irgi nenušvis. Jū sų esybė liktų
neišreiškiam ybėje, kuri, kaip jūs žinote, yra jū sų tikrieji nam ai. O
jū s tada prim intum ėte varguolį, kuris nežino, kad banke turi šim tą
m ilijonų, todėl jo turtas - tik nerealizuota galim ybė.

Gausa
Jū sų m enam asis „aš" taip pat diktuoja, kaip ju m s vertinti kitų
žm onių elgesį su jum is. D augelis skundžiasi, kad aplinkiniai elgiasi
su jais nederam ai. „N esulaukiu jok ios pagarbos, dėm esio ar pripaži­
nim o. M anęs visiškai nevertina", —sako jie. O sulaukę iš aplinkinių
124 NAUJOJI ŽEMĖ

gerum o, jie įtaria slaptus m otyvus: „Jie nori m an ipuliuoti, pasinau­

doti m anim i. N iekas m anęs nemyli iš tikrų jų .11
Šiuo atveju jie laiko save „m ažu vargingu aš“ , kurio poreikiai
niekad nepatenkinam i. Ši pam atinė savivokos klaida sukuria v isų jų
santykių disfunkciją. Jie įsitikinę, jo g kitiem s neturi k ą duoti ir kad
pasaulis (ar kiti žm onės) nepatenkina jų reikm ių. V isa jų tikrovė
pastatyta ant iliuzinės savivokos pam ato. Tai blogina visas gyvenim o
situacijas, darko visus santykius. Jeigu m intis apie pinigų, pripaži­
nim o, m eilės ar kitų dalykų stygių tapo dalim i to, kuo save laikote,
ju m s visad visko stigs. U žuot jautęsi dėkingi už tą gerovę, kuri jau
yra jūsų gyvenime, m atote tik nepriteklių. Bet kokios gausos pa­
m atas yra dėkingum as už jau turim us dalykus. T iesa tokia, kad jū s
patys atsisakote duoti pasauliui tai, ko, jūsų m anym u, jis neduoda
jum s. N eduodate, nes karštai tikite, kad esate maži ir neturite ką
duoti.
Kitas kelias savaites elkitės kitaip ir stebėkite, kaip keisis jū sų
tikrovė. D uok ite žm onėm s viską (ar tai b ū tų pagyros, dėkingum as,
pagalba, rūpestis ir taip toliau), ką, jū sų m anym u, jie atsisako duoti
jum s. Negalite? T iesiog elkitės taip, lyg galėtum ėte - ir išties galė­
site. Ir neilgai trukus patys im site gauti. N eįm an om a gauti to, ko
neduodate. Ištekantis iš jū sų srautas lem s įtekantį į ju s srautą. Jū s
jau turite viską, ko, jū sų m anym u, pasaulis ju m s neduoda, bet visų
pirm a turite tai atiduoti. Taip kuriam a gausa. Jėzus šį ištekančio ir
įtekančio srauto dėsnį išsakė tokiais vaizdingais žodžiais: „D uokite,
ir ju m s bus duota; saikas geras, prikim štas, sukratytas ir su kaupu
bus atiduotas ju m s į užantį. K ok iu saiku seikite, tokiu ju m s bus
atseikėta.11 (Evangelija pagal Lu ką 6,38)
V isos gausos šaltinis slypi ne kur nors išorėje - jis yra jū sų esybės
dalis. Vis dėlto pirm učiausia pripažinkite išorinę gausą ir už ją pa­
dėkokite. Pastebėkite visur aplink jus verdančią gyvenim o pilnatvę.
O d a pajuskite saulės šilum ą, gėrėkitės nuostabiais žiedais gėlių par­
duotuvėje, suleiskite dantis į sultingą vaisių arba kiaurai perm irkite
iš dangaus krintančio lietaus lašuose. G yvenim o pilnatvė kiekvie­
nam e žingsnyje. Pripažinę visur aplinkui tarpstančią gausą, paža­
dinsite gausą, snaudžiančią viduje. O tada leiskite jai tekėti išorėn.
 SAVĘS PAŽINIMAS 125

Energija teka į išorę, kai šypsotės nepažįstam ajam . Taip imate duoti.
K uo dažniau savęs klauskite: „K ą galėčiau atiduoti, kaip galėčiau
pasitarnauti šiam žm ogui, šiai situacijai?" K ad jaust u mėtė gausą,
ju m s nieko nereikia turėti, tačiau jei jaučiate ją nuolatos, beveik
garantuota, kad įgysite viską, ko ju m s reikia. G ausa skirta tik tiems,
kurie ją turi. A trodo, tarsi tai b ū tų neteisybė, tačiau taip, žinom a,
nėra. Toks visuotinis dėsnis. T iek gausa, tiek nepriteklius yra vidinės
būsenos, pasireiškiančios kaip jū sų tikrovė. Jėzus tai pasakė tokiais
žodžiais: „K as turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atim ta ir tai,
ką tu ri." (Evangelija pagal M orkų 4, 25)

Savęs pažinimas ir žinios apie save

G alb ū t norą pažinti save slopin a baim ė sužinoti, kas esate iš ti­
krųjų. D au g žm onių slapčia.baim inasi - o jei sužinosiu, kad esu
blogas? Tačiau viskas, ką galite išsiaiškinti apie save, būsite ne jūs.
N esate niekas, ką įm an om a apie save sužinoti.
V ieni iš baim ės nenori sužinoti, kas jie yra, o kitus užvaldęs ne­
pasotinam as šių žinių troškim as, jie nori jų vis daugiau. Kai kurie
taip susižavi savim i, jo g metų metus skiria psichoanalizei, gilinasi į
kiekvieną savo vaikystės sm ulkm eną, „atkasa" įvairiausių savo slaptų
b aim ių ir troškim ų, — žodžiu, randa savo asm enybės ir charakterio
struktūroje vis naujų persipynusių klodų. Po dešim t m etų psicho­
analitikas galutinai pavargsta nuo jū sų ir jū sų istorijos ir pareiškia,
kad analizė baigta. G alb ū t netgi pasiunčia ju s kuo toliau nuo savęs
su gerų penkių tūkstančių puslapių storum o dosjė. „Č ia viskas apie
jus. Viskas, kas esate." Tačiau kai nešatės tą su n kų aplanką nam o,
pasitenkinim as, jo g pagaliau pažinote save, greitai užleidžia vietą
keistam įtarim ui, kad kažin ko dar trūksta, kad tai, kas jū s esate, ,
nėra iki galo aprašyta dosjė puslapiuose. Taip išties ir yra - faktų
daug, tačiau jie atspindi tik jū sų esybės paviršių.
N ei psichoanalizė, nei siekis tyrinėti savo praeitį anaiptol nėra
ydingi dalykai, bent jau tol, kol nepradedate painioti žinių apie save
su savęs pažinim u. Penkių tūkstančių puslapių storio dosjė pasa­
koja apie ju s - apie praeities sąlygotą jū sų proto turinį. V iskas, ką
126 NAUJOJI ŽEMĖ

sužinote psichoanalizės ar savistabos būdu, yra apie jus. Tačiau tai

nesate jūs. Tai turinys, o ne esmė. Virš ego pakylam e tada, kai iš­
žengiam e iš turinio. Pažinti save - tai būti savim i, o savim i būnam e
tada, kai liaujam ės tapatintis su turiniu.
D au gu m a žm onių apibūdin a save savo gyvenim o turiniu. Turi­
nys yra viskas, ką suvokiate, patiriate, darote, galvojate ar jaučiate.
Turinys visiškai pasigvelbia daugum os dėm esį ir jie su ju o susitapa­
tina. G arsiai ar m intim is tardam i žodžius „m an o gyvenim as11, tu­
rite om enyje ne patį gyvenimą, ar būtį, o visas jos charakteristikas,
ar atributus. K albate apie turinį: savo am žių, sveikatą, santykius,
finansus, darbo ir gyvenim o aplinkybes, taip pat m entalinę ir em o­
cinę būseną. V idinės ir išorinės jūsų gyvenim o aplinkybės, jū sų pra­
eitis ir ateitis, visi įvyktai, visa, kas jum s nutinka, priklauso turinio
sričiai.
O kas dar yra be turinio? Tai, kas suteikia turiniui galim ybę
būti - vidinė sąm onės erdvė.

Chaosas ir aukštesnioji tvarka

Kai pažįstate tik savo turinį, taip pat m anote, kad žinote, kas
ju m s gerai ar blogai. Įvykius skirstote į tuos, kurie „m an geri11, ir
tuos, kurie „m an blogi11. Tuo būdu Iragm entuojate vientisą gyve­
nim ą, kuriam e viskas tarpusavyje susiję ir kiekvienas įvykis vaidi­
na savo būtin ą vaidm enį, atlieka visum oje savo funkciją. Si visum a
nėra vien išorinė daiktų regimybė, su ded am ų jų jos dalių sum a, jū sų
gyvenim o ar pasaulio turinys.
U ž regimai atsitiktinės ar net chaotiškos įvykių sekos m ūsų gy­
venim e ir pasaulyje slypi nem atom a aukštesnioji tvarka ir tikslingu­
mas. Šią idėją gražiai išreiškia dzenbudizm o posakis: „K ai sninga,
kiekviena snaigė gula į jai skirtą vietą.11 Šios aukštesniosios tvarkos
niekad nesuprasim e m ąstydam i apie ją, nes m ąstyti mes galim e tik
apie turinį, o aukštesnioji tvarka kyla iš pavidalo neturinčios sąm o­
nės sferos. Tačiau galim e akim irkai ją išvysti ir - dar daugiau - prisi­
derinti prie jos, tai yra tapti sąm oningais aukštesniojo tikslo siekim o
dalyviais.
 SAVĘS PAŽINIMAS 127

Jei patektum e į žm ogaus rankos neliestą girią, m u s ų p ro t a s a p ­

linkui m atytų tik betvarkę ir chaosą. Jis net prarastų g e b ė j i m ą skirti
gyvenim ą (gėrį) nuo m irties (blogio), nes visur kur iš p ū v a n č i o s ir
yrančios m aterijos dygsta n auja gyvybė. T ik tada, kai n u r i n m m i e
viduje ir liautųsi proto triukšm as, įstengtum e suvokti čia v i e š p a č i u
jan čią nem atom ą darną, sakralum ą, aukštesniąją tvarką, - čia k i e ­
kvienas daiktas yra savo vietoje ir negali būti kitoks, nei jis yra.
Protas patogiau jaučiasi parke, nes parkas buvo suplanuotas va­
dovaujantis m ąstym u, o ne savaim e užaugo. T okią tvarką protas
supranta. Tačiau m iško tvarka protui neįkandam a, ji jam prim ena
chaosą. Ji anapus m entalinių gėrio ir blogio kategorijų. Protu jos
nesuprasite, bet galite pajusti ją, jei liausitės m ąstyti ar aiškintis, jei
tapsite ram ūs ir budrūs. T ik taip įm an om a įsisąm oninti m iško sa­
kralum ą. Vos pajutę neregim ą darną suvokiate, kad nesate nuo jos
atskirti, o suvokę tai tam pate sąm oningais jos dalyviais. T okiu būdu
gam ta padeda ju m s vėl susiderinti su gyvenim o vientisum u.

Gėris ir blogis
T am tikru gyvenim o metu daugum a žm onių suvokia, kad, be
gim im o, augim o, sėkm ės, geros sveikatos, m alonum ų ir pergalių,
taip pat egzistuoja pralaim ėjim ai, nesėkmės, ligos, senatvė, nyki­
m as, skausm as ir mirtis. Tradiciškai pirm ieji dalykai įvardinami „gė­
riu", antrieji - „b lo giu ", „tvarka" ir „netvarka". Ž m o n ių gyvenimo
„prasm ė" paprastai siejam a su „gėriu", bet jam nuolatos grėsm ę ke­
lią sunaikinim as, žlugim as, suirutė - tai yra „blogis". T ada bet kokie
aiškinim ai netenka galios ir gyvenim as praranda prasm ę. Suirutė
anksčiau ar vėliau įsiveržia į kiekvieno žm ogaus būtį, kad ir kiek
draudim o sutarčių tas žm ogus b ū tų sudaręs. Suirutė gali pasireikšti
netektim is ar nelaim ingais atsitikim ais, ligom is, negaliom is, sena­
tve, m irtim i. Tačiau įsibrovusi į asm eninį gyvenim ą ir sugriovusi
visa tai, kas protui atrodė prasm inga, suirutė gali atverti vartus, už
kurių rasim e aukštesniąją tvarką.
„Šio pasaulio išm intis D ievo akyse yra kvailybė", - skelbia Šven­
tasis Raštas. (Pirm asis laiškas korintiečiam s 3, 19) A pie kokią „šio
128 NAUJOJI ŽEMĖ

pasaulio išm intį" kalbam a? Apie m entalinius veiksm us ir vien m ąs­

tym u n ustatom ą prasm ę.
M ąstym as izoliuoja situaciją ar įvykį ir pavadina jį geru arba blo­
gu, tarsi jis turėtų individualią egzistenciją. Tokiu bū du tikrovė su­
skaidom a į dalis, tam pa fragm entuota. Toks suskaidym as yra iliuzija,
tačiau kai patenkam e į jos spąstus, ji atrodo visiškai reali. Vis dėlto
visata - tai nedalom a visum a, kurioje niekas neegzistuoja atskirai.
Turint om enyje gilum inius visų daiktų ir įvykių tarpusavio ry­
šius, tokios m entalinės etiketės kaip „gerai" ir „b logai" galiausiai yra
iliuzinės. Jo s visad reikalauja riboto požiūrio, dėl to teisingos yra tik
santykinai ir laikinai. T ą teiginį iliustruoja istorija apie išm intingą
žm ogų, loterijoje laim ėjusį autom obilį. Sužinoję šią sm agią naujieną,
gim inaičiai ir draugai atėjo jo pasveikinti. „Argi ne puiku! - džiūga­
vo jie. - Tau taip pasisekė." Ž m o gu s nusišypsojo ir tarė: „G alb ū t."
Keletą savaičių jis m ėgavosi kom fortu, tačiau vieną dieną sankryžoje
į jo naująjį autom obilį įsirėžė girtas vairuotojas, ir sunkiai sužalo­
tas laim ėtojas atsidūrė ligoninėje. Atėję aplankyti jo, gim inaičiai ir
draugai kalbėjo: „N a, tau tikrai nepasisekė." Vyras vėl nusišypsojo ir
pasakė: „G a lb ū t." O kitą naktį, kai jis m iegojo ligoninės lovoje, dėl
nuošliaužos jo nam as prasm ego į jūrą. K itą dieną pas jį vėl sugužėjo
būrys draugų. Jie vienu balsu tvirtino: „Ak, kaip tau pasisekė, kad
buvai ligon in ėje..." O jis, kaip ir anksčiau, teatsakė „G alb ū t."
Sakydam as „galbūt" išm intingas žm ogus atsisako vertinti visus
įvykius ir nutikim us. U žu ot vertinęs, jis priim a viską, kas vyksta,
ir taip sąm oningai susiderina su aukštesniąja tvarka. Jis žino, kad
protas dažnai neįgalus suvokti, kokią vietą užim a ir kokią paskirtį
atlieka visum os audinyje iš pažiūros atsitiktinis įvykis. Tačiau at­
sitiktinum ų nėra, kaip nėra įvykių ar dalykų, kurie egzistuotų sa­
varankiškai, vieni be kitų, izoliuoti. N et paties nereikšm ingiausio
įvykio priežastys faktiškai yra beribės ir nesuvokiam u b ū du su siju ­
sios su visum a. Jei užsim otum ėte atsekti kokio nors įvykio priežastį,
jum s tektų grįžti visą kelią iki pat kūrinijos gim im o. K osm osas ne
chaotiškas. Pats žodis kosmos graikų kalba reiškia „tvarką". Tačiau tai
ne tokia tvarka, kurią kada nors pajėgtų perprasti žm ogaus protas,
nors kartais jam ir pavyksta užčiuopti jos kontūrus.
 SAVĘS PAŽINIMAS 129

Nesipriešinimas įvykiams
D id is in dų filosofas ir dvasinis m okytojas D ž . K i i š n a m u i l i s
daugiau nei penkiasdešim t m etų beveik be perstojo keliavo po visų
pasaulį bandydam as žodžiais (o žodžiai priklauso turinio sričiai)
perteikti tai, kas yra anapus žodžių, anapus turinio. Gyvenim ui ar
tinantis prie pabaigos, vienoje paskaitoje jis nustebino auditoriją
klausim u: „N orit sužinoti m ano paslaptį?'1Visi įtem pė ausis. N em a­
ža klausytojų dalis vaikščiojo į K rišnam určio paskaitas jau dvidešim t
ar trisdešim t m etų, bet vis tiek nepajėgė suprasti jo m okym ų esmės.
G aliausiai po šitiek m etų m okytojas atskleidė jiem s savo paslaptį.
„M an o paslaptis tokia, - tarė jis, - kad aš nesipriešinu įvykiam s.“
Plačiau jis nieko neaiškino, todėl, m anyčiau, dau gum a klausyto­
jų tik dar labiau susipainiojo. Tačiau šis paprastas teiginys turi labai
gilią prasm ę.
K aip suprasti pasakym ą „Aš nesipriešinu įvykiam s"? Šie žodžiai
reiškia, kad viduje esu susiderinęs su tuo vyksm u. Vyksm as susijęs
su šios akim irkos tokybe - ši akim irka visad yra tokia, kokia yra.
Ir dar vyksm as susijęs su turiniu, pavidalu, kurį ši akim irka - vie­
nintelė egzistuojanti akim irka - įgauna. Susiderinti su tuo, kas yra,
vadinasi, neprieštarauti tam, kas vyksta, ir protu neklijuoti etikečių
„gerai" ar „b logai", o tiesiog leisti viskam būti. Jeigu taip, tai gal tada
jū s jau nebegalite im tis veiksm ų ir keisti savo gyvenimo? Priešingai.
K ai jū sų veiksm ų pagrindas yra vidinis susiderinim as su šia esam ąja
akim irka, tiem s veiksm am s galios suteikia pati G yvenim o išm intis.

Štai kaip?..
D zeno m okytojas H ak uin as gyveno vienam e Jap o n ijo s m ieste. Jį
žm onės labai gerbė, d au g kas ateidavo pas jį dvasinių pam okym ų.
Bet nutiko taip, kad paauglė artim iausio jo kaim yno dukra tapo
nėščia. Prispirta prie sienos įpykusių tėvų, ji galų gale atskleidė jiem s
bū sim o kūdikio tėvo vardą - tai dzeno m okytojas H akuinas. įtūžę
jie nuskubėjo pas H ak u in ą ir išklojo, esą jų dukra nešioja jo kūdikį.
V ieninteliai m okytojo žodžiai buvo tokie: „Štai kaip?.."
 NAUJOJI ŽEMĖ

Ž in ia apie šį gėdin gą dalyką pasklido po m iestą ir už jo ribų.

M okytojas prarado gerą vardą, jį liovėsi lankę žm onės. Paties jo,
beje, tai nė kiek nesutrikdė. G im u s kūdikiui, m erginos tėvai atnešė
jį H akuinui. „E si jo tėvas, tai ir prižiūrėk.11 M okytojas su meile ėmė
globoti kūdikį. Praėjus m etam s, sąžinės užgraužta m ergina prisipa­
žino tėvams, kad tikrasis kūdikio tėvas — m ėsos parduotuvėje dir­
bęs jaunuolis. D idžiai susikrim tę tėvai nuėjo pas H ak u in ą prašyti
atleidim o. „Atleisk m um s. N orėtum e atsiim ti kūdikį. M ū sų duktė
prisipažino, kad tėvas - ne tu.“ „Štai kaip?..“ - tepasakė jis ir atidavė
vaikelį.
M okytojas į melagystę ir tiesą, blogas ir geras naujienas atsako
lygiai tokiu pat būdu: „Štai kaip?..“ Jis leidžia akim irkos pavidalui,
geras jis ar blogas, būti tokiam , koks jis yra, ir tokiu būdu netam pa
žm ogiškos dram os dalyviu. Jam tėra ši akim irka. O ši akim irka yra
tokia, kokia yra. M okytojas nesuasm enina įvykių. Ji nėra niekieno
auka. Jis visiškai susivienijęs su vyksmu, tad vyksm as negali kaip
nors jo paveikti, (vykių valioje atsiduriate tik tada, kai imate jiems
priešintis - tada jū sų laim ė ir nelaimė priklauso nuo pasaulio.
M okytojas su m eile globojo kūdikį. N esipriešindam as jis blogį
pavertė gėriu. Ir visad atsakydam as taip, kaip reikalauja ši akim irka,
jis, atėjus laikui, kūdikį ram iai atidavė.
D abar pabandykite įsivaizduoti, kaip skirtingose šios istorijos
pakopose b ū tų reagavęs ego.

Ego ir ši akimirka

Patys svarbiausi, pam atiniai santykiai jū sų gyvenim e - tai santy­

kiai su dabar, su šia akim irka, tikriau sakant, su tuo pavidalu, kurį
ši akim irka įgauna — su tuo, kas yra ar kas vyksta. Jei santykiai su
šia akim irka pakrikę, tas pakrikim as atsispindės visuose kituose jūsų
santykiuose, kiekvienoje situacijoje, kad ir kokia ji būtų. Ego galim a
apibrėžti taip: funkcinis santykių su šia akim irka sutrikim as. Kokie
turėtų būti jū sų santykiai su šia akim irka, galite nuspręsti būdam i
tik šioje akim irkoje.
 SAVĘS PAŽINIMAS 131

K ai pasiekiate tam tikrą sąm onin gu m o lygį (o jei s k a i t o t e šią k n y ­

gą, galim a beveik neabejoti, kad jau esate pasiekę), t a m p a t e p a j ė g u s
nuspręsti, kokių santykių norėtum ėte su šia akim irka. K o n o r i u : ar
kad ši akim irka b ū tų m an draugas, ar priešas? Si akim irka neaiški
riam a nuo gyvenim o, tad iš tikrųjų jū s sprendžiate, kokių sa n t y k i u
norėtum ėte su gyvenim u. Jei nusprendėte, kad norite draugauti su
šia akim irka, tai ju m s priklauso žengti pirm ą žingsnį: tapkite d rau ­
giški jos atžvilgiu, nuoširdžiai priim kite ją, nesvarbu, su kokia kauke
ji pasirodytų - ir netrukus išvysite rezultatus: gyvenim as taps jum s
draugiškas, žm onės norės ju m s padėti, palankiai klostysis aplinky­
bės... Vienas sprendim as pakeičia visą jū sų tikrovę. Tačiau šį spren­
d im ą kiekvieną kartą turite priim ti vis iš naujo - kol taip gyventi
ju m s pasidarys visiškai natūralu.
Sprendim as susidraugauti su šia akim irka yra ego m irties pradžia.
Ego niekad negalės susiderinti su dabartim i, kitaip sakant, su gyve­
n im u, nes pati ego prigim tis verčia jį ignoruoti dabar, jam priešintis
ar jį niekinti. Ego negali egzistuoti be laiko. K uo ego stipresnis, tuo
labiau jū sų gyvenim ą užgožęs laikas. Beveik visos jūsų mintys yra
apie praeitį arba ateitį; savo tapatybės ieškote praeityje, o jū sų pa­
sitenkinim as priklauso nuo ateities. Baim ė, nerimas, lūkesčiai, ap ­
gailestavim as, kaltės jausm as, pyktis, - tai laiko susaistytos sąm onės
disfunkcija.
Į šią akim irką ego gali žvelgti trejopai: kaip į priem onę, vedančią
tikslo link, kaip į kliūtį arba kaip į priešą. Panagrinėkim e kiekvieną
m odelį atskirai, kad jam įsivyravus galėtum ėte jį atpažinti - ir vėl
nuspręsti.
Si akim irka ego geriausiu atveju gali būti tik kaip priem onė tiks­
lui siekti. Ji padeda nukakti į tam tikrą ateities tašką, kuris tarsi yra
labai svarbus, nors ateitis niekad neateina kitaip nei šios akim irkos
pavidalu - dėl to ateitis ne kas kita, o tik m intis jū sų galvoje. Kai
m ąstote apie ateitį, jūs niekad nebūnate visiškai čia, nes nuolat sten­
giatės atsidurti kur nors kitur.
Pastarajam m ąstym o m odeliui pradėjus dom inuoti (tai atsitinka
dažnai), ši akim irka tam pa kliūtim i, kurią reikia įveikti. Iš čia kyla
nekantrum as, nusivylim as ir stresas; m ū sų kultūroje, tarp kita ko,
 NAUJOJI ŽEM Ė

tai yra kasdienė dau gum os žm onių tikrovė, įprasta jų būsena. D abar
vykstantis gyvenim as regim as kaip „problem a", todėl jū s gyvenate
problem ų pasaulyje ir m anote, kad jas visas privalote išspręsti, nes
tik tada galėsite būti laim ingi ir patenkinti, tik tada galėsite pradėti
gyventi. Tačiau bėda ta, kad vos išsprendus kokią problem ą tuoj
atsiranda kita. K ol ši akim irka laikom a kliūtim i, problem om s nebus
galo. „Būsiu, kas tik panorėsi, —sako G yvenim as. —Elgsiuos su tavi­
mi taip, kaip tu elgiesi su m anim i. Jeigu m atai m ane kaip problem ą,
būsiu tau problem a. Jei m atai m ane kaip kliūtį, būsiu kliūtis."
Blogiausiu atveju (tai anaiptol ne retenybė) ši akim irka laikom a
priešu. Jei nekenčiate veiklos, kuria užsiim ate, jei skundžiatės aplin­
ka, kurioje gyvenate, keikiate tai, kas vyksta ar kas jau įvyko, jei jū sų
vidinis dialogas susideda iš „privalai" ir „negalim a", iš kaltin im ų ir
priekaištavim ų, jūs ginčijatės su tuo, kas yra, su tuo, kas visad jau
yra tiesa. Ju s paverčiate Gyvenim ą priešu ir G yvenim as jum s sako:
„K aro nori, karą ir gaun i." Visada vidinę būseną atspindinti išorinė
tikrovė tokiu atveju patiriam a kaip priešiška.
Todėl gyvybiškai svarbu vis savęs paklausti: kokie m ano santykiai
su šia akim irka? Taip paklausę tapkite budrūs ir ieškokite atsakym o.
Ar dabar, ši akim irka, m an ne daugiau nei priem onė tikslui pasiek­
ti? A r nelaikau jos kliūtim i? Ar neverčiu jos būti priešu? K adan gi
ši akim irka yra viskas, ką turite, kadangi G yvenim as neatskiriam as
nuo dabar, toks klausim as iš tikrųjų reiškia štai ką: kokie m ano san­
tykiai su Gyvenim u? K lausim as puikiai padeda nuplėšti ego kaukę
ir pajausti savo Buvim ą. N ors klausim as neįkūnija absoliučios tiesos
(galiausiai aš ir ši akim irka esame viena), jis yra teisingą kryptį ro­
danti gairė. V is užduokite jį sau tol, kol jo ju m s nebereikės.
K aip peržengti santykių su šia akim irka funkcinius sutrikim us?
Svarbiausia —pam atyti ju os savyje, savo m intyse ir veiksm uose. N es
tuo metu, kai m atote, kad jū sų santykiai su dabar pakrikę, jau čia­
te savo Buvim ą. T ą akim irką, kai išvystate funkcinius sutrikim us,
jie pradeda tirpti. Pam atę ju os kai kurie žm onės im a griausm ingai
juoktis. Šis m atym as suteikia pasirinkim o galią - pasakyti „taip " šiai
akim irkai ir su ja susidraugauti.
 S AV lįS P A Ž I N I M A S 133

Laiko paradoksas
Iš pažiūros ši akim irka yra „tai, kas vyksta". K a d a n g i įvykiai be
perstojo keičia vienas kitą, atrodo, kad kiekviena j ū s ų g y v e n i m o
diena susideda iš tūkstančių akim irkų, kuriose nutinka skirtingi d a
lykai. Laikas regim as kaip begalinė virtinė akim irkų, kuriu vi enos
yra „geros", o kitos - „b lo gos". T ačiau jeigu pažvelgsite atidžiau, tie­
sioginės patirties akim is, aptiksite, kad jok io akim irkų daugio nėra.
Suprasite, kad visad tėra vien ši akimirka. G yvenim as visad vyksta
ir skleidžiasi šiam e nuolatiniam e dabar. Praeitis ir ateitis egzistuoja
tik tada, kai prisim enate praeitį arba laukiate ateities, bet net ir tai
darote būdam i vienintelėje egzistuojančioje šioje akimirkoje.
K odėl gi tada atrodo, tarsi akim irkų b ū tų daug? Todėl, kad ši
akim irka yra painiojam a su tuo, kas vyksta, su turiniu. D abar erdvė
yra painiojam a su tuo, kas toje erdvėje vyksta. Turinį palaikius šia
akim irka, gim sta ne tik laiko,*bet ir ego iliuzija.
Č ia ir yra visas paradoksas. A trodytų, kaip galėtum e paneig­
ti laiko realumą? Jis reikalingas kaip atskaitos taškas, kai norime
nukeliauti iš vienos vietos į kitą, pagam inti valgį, pastatyti namą,
perskaityti knygą... M um s reikalingas laikas, kad užaugi ūme, kad
išm oktum e ką nauja. Viskas, ką darom e, regis, užima lam tikrą lai­
ko tarpą. Viskas pavaldų laikui ir galiausiai „šis kraugerys ii tonas lai­
kas", kaip jį pavadino Šekspyras, m us nužudys. Tai tarsi plukdanti
m us nirtulinga upė arba viską ryjanti ugnis.
N eseniai buvau susitikęs su savo senais draugais, šeim a, kurios
ilgą laiką nem ačiau. Išvydęs ju os nustėrau. Vos susilaikiau nepaklau­
sęs „Jūs sergate? K as nutiko? K as ju m s tai padarė?" Lazdele besi-
ram sčiuojanti m otina, rodos, buvo susitraukusi ir sum ažėjusi, jos
veidas prim inė visiškai suvytusį obuolį. Seniau energija, entuziazm u
ir jaunatviškais lūkesčiais tryškusi jos dukra, pagim džiusi ir užaugi- ,
nusi tris vaikus, atrodė išsekusi ir suvargusi. Tada atsim iniau - nuo
paskutinio m ū sų susitikim o prabėgo beveik trisdešim t m etų. V isa
tai su jais padarė laikas. Ir neabejoju, kad ne m ažesnį sukrėtim ą iš­
vydę m ane patyrė jie.
Viskas, atrodytų, paklūsta laikui, nors tuo pačiu m etu viskas
vyksta šią akim irką. Tai ir yra paradoksas. K ad ir kur pažvelgtum e,
134 NAUJOJI ŽEM Ė

visur rasim e aibes netiesioginių, tai yra šalutiniais faktais parem tų,
laiko realum o įrodym ų —pūvantį obuolį, savo veido atspindį vonios
veidrodyje, skirtingą nuo veido prieš tris dešim tis m etų darytoje
fotografijoje. O tiesioginio įrodym o nerasim e nė vieno - jū s nie­
kad nepatiriate paties laiko. Viskas, ką kada nors esate patyrę, yra ši
akim irka, tiksliau, tai, kas joje vyksta. Jei rem sim ės tik tiesioginiais
įrodym ais, pam atysim e, kad laiko nėra, o visa, kas yra - dabar.

Laiko pašalinimas

N egalite išsikelti sau tikslo „kada nors atsikratyti ego1. T okiu atve­
ju taptum ėte tik dar labiau nepatenkinti, jum yse atsirastų dar dau ­
giau vidinių konfliktų, nes jum s visad atrodys, kad dar nepasiekėte,
dar „neįgijote" tos būsenos, kad jus vis dar valdo ego. Jeigu laisvė
nuo ego yra jūsų ateities tikslas ir jūs duodate sau daugiau laiko, tai
reiškia, kad ego tik stiprėja. Būkite budrūs ir pasitikrinkite, ar jūsų
dvasinėm is paieškom is nesidangsto ego. N et bandym as atsikratyti
savojo „aš“ , jei tai paversta ateities tikslu, gali būti slaptas siekis įgyti
jo daugiau. D u o ti sau daugiau laiko —vadinasi, du oti daugiau laiko
savajam „aš“ . Ego, netikras proto sukurtas „aš“ , gyvena ir m in ta lai­
ku, tai yra praeitim i ir ateitim i, o laikas yra jū sų prote. Laikas neturi
objektyvios būties, jis - proto konstrukcija, reikalinga praktiniam s
tikslam s, tačiau kartu tai yra didžiausias kliuvinys pažinti save. Lai­
kas yra horizontalus gyvenim o m atm u o, paviršinis tikrovės sluoks­
nis. Tačiau yra ir vertikalus gelmės m atm uo, į kurį galim e patekti tik
per šios akim irkos vartus.
Todėl užuot pridėję prie savęs laiką, jį patraukite. Pašalinę laiką
iš savo sąm onės, pašalinsite ego. Tai yra vienintelė tikra dvasios ug­
dym o praktika.
K albėdam i apie laiko pašalinim ą, savaim e aišku, turim e om eny­
je ne laikrodžio laiką, n aud ojam ą praktiniam s tikslam s, kaip kad
susitikim am s ar kelionėm s planuoti. Siam e pasaulyje b ū tų beveik
neįm anom a funkcionuoti be laikrodžio laiko. R eikia pašalinti psi­
chologinį laiką, tai yra nesibaigiančius proto rūpesčius dėl praeities
 SAVĘS PAMINIMAS 135

ir ateities, jo nenorą būti vienovėje su gyveniniu, kuri kyla, kai susi

derinam e su neišvengiam a šios akim irkos esamybe.
K ai tik įprastas „ne“ , kurį sakote gyvenim ui, virsta „taip", kai
tik leidžiate šiai akim irkai būti tokiai, kokia ji yra, laikas ištirpsta, o
kartu su ju o - ir ego. N es norėdam as likti gyvas, ego turi sutvarkyti
viską taip, kad laikas - praeitis ir ateitis - b ū tų svarbesnė už dabartį.
Ego nepakenčia draugystės su šia akim irka. K ol ego vadovauja jūsų
gyvenim ui, nelaim ingi galite būti dvejopai: pirm a, kai negaunate,
ko norite, ir antra, kai tai gaunate.
V isa, kas yra ar kas nutinka - tai pavidalas, kurį įgauna ši aki­
m irka. K ol priešinatės jam viduje, tas pavidalas, arba pasaulis, yra
neįveikiam a užkarda, skirianti jus n uo to, kas esate anapus pavidalų,
nuo beform io vieningo G yvenim o, su kuriuo esate viena. K ai šios
akim irkos pavidalui tariate „taip “ , tas pats pavidalas tam pa durim is
į tai, kas pavidalo neturi. Sk iltis tarp pasaulio ir D ievo pradingsta.
Jei priešinatės G yvenim o pavidalui, jei laikote dabar priem one,
kliūtim i ar priešu, stiprinate savo paties pavidalu grįstą tapatybę -
ego. Iš čia randasi ego reaktyvumas. Kas yra reaktyvumas? Liguistas
įprotis reaguoti, priešintis. K uo reaktyvesni esate, tuo labiau įsi pat-
niojate į pavidalo tinklus. K uo labiau susitapatinate su pavidalu, tuo
stipresnis tam pa ego. Jū sų bsaties šviesa tada pro pavidalą neprasi­
skverbia ar tik m atosi blausus jos švytėjim as.
Kai pavidalui nesipriešinate, į paviršių kaip visa apim antis Bu­
vim as, tyli galia, iškyla tai, kas jum yse yra anapus pavidalų. Si galia
d au g didesnė už jū sų trum palaikę pavidalu grįstą tapatybę. Ji daug
labiau yra tai, kas jū s esate, nei bet kas pavidalų pasaulyje.

Sapnuotojas ir sapnas
N esipriešinim as yra esm inė visoje visatoje galios sąlyga. Jis p a­
deda sąm onei (dvasiai) išsilaisvinti iš įkalinim o pavidale. K ai viduje
nesipriešinate pavidalui - viskam , kas yra ar vyksta - paneigiate ab­
soliutų jo tikroviškum ą. Ir atvirkščiai - kai jam priešinatės, pasaulis
ir jam e esantys daiktai im a atrodyti tikroviškesni, tvaresni ir ilgaam-
žiškesni, tas pat pasakytina ir apie pavidalu grįstą tapatybę, arba ego.
136 NAUJ OJ I ŽEMĖ

T aip pasauliui ir ego suteikiam as svoris ir absoliuti svarba - į save

ir pasaulį tada žiūrėti pradedate labai rimtai. Pavidalų žaism as tada
klaidingai suvokiam as kaip kova už išlikimą, o jei taip, tai jū s nuolat
su kuo nors kariaujate.
D au gu m a nutinkančių dalykų, dau gum a gyvenim o priim am ų
pavidalų yra efem eriškos prigim ties. V isi jie trum palaikiai. D aiktai,
kūnai ir ego, įvykiai, situacijos, mintys, em ocijos, troškim ai, am b i­
cijos, baim ės, dram os... visa tai ateina, suvaidina tariam ai svarbų
vaidm enį, tačiau jum s dar nespėjus to suprasti dingsta, ištirpsta ne­
būtyje, iš kurios, beje, ir buvo atėję. Ar buvo kada nors šie dalykai ti­
kri? Ar buvo jie kada tikresni už sapną, už susapn uotus pavidalus?..
Kai pabundam e ryte, nakties sapnas sutirpsta, ir mes sakom : „O ,
tai tebuvo sapnas. Jis buvo netikras.'1 račiau kai kas sapne turėtų
būti tikra, nes kitaip jo apskritai nebūtų. Atėjus mirties valandai,
atsigręžę atgal į gyvenim ą galim e suabejoti, ar nebuvo jis tik dar vie­
nas sapnas. Ju k netgi dabar galite prisim inti praeitų m etų atostogas
ar vakarykščią dram ą ir suprasti, kad tai ne itin skiriasi nuo praeitos
nakties sapno.
Yra sapnas ir yra sapnuotojas. Sapnas - tai trum palaikis pavida­
lų žaism as. Sapn o pasaulis santykinai (bet ne absoliučiai) realus. O
štai sapnuotojas yra absoliuti tikrovė, kurioje pasirodo ir išnyksta
įvairūs pavidalai. Sapn u otojas nėra asm uo. A sm uo yra sapno dalis.
Sapnuotojas yra substratas, kuriam e pasirodo sapnas, tai, kas sudaro
galim ybę tam sapnui rastis. Tai absoliuti plotm ė, esanti už reliaty­
viosios, am žinybė - už laiko, sąm onė pavidale ir už jo. Sapnuotojas
yra pati sąm onė —tai, kas jūs esate.
M ūsų tikslas dabar yra pabusti sapne. K ai sapne esam e budrūs,
pasibaigia ego sukurta žem iškoji dram a ir sapnas tam pa dau g len­
gvesnis ir puikesnis. Tai ir yra naujoji žemė.

Apribojimų peržengimas
A teina laikas, kai žm ogus im a siekti asm eninio augim o pavida­
lų lygm enyje. T ada jis bando įveikti tokias jį varžančias aplinky­
bes kaip fizinių jėgų stygius ar finansinis nepriteklius, įgyja naujų
 SAVĘS PAŽINIMAS 137

įgūdžių ir žinių ar kūrybine veikla suteikia p as au l i ui kų nors na u j a,

kas praturtina ne tik jo paties, bet ir kitų žm onių g y v e n i m u s . lai
gali būti m uzikos ar dailės kūrinys, knyga, kokios no r s p a s l au g os ,
sukurtas verslas ar organizacija.
K ai jaučiate savo Buvim ą, kai jū sų dėmesys visiškai sut el kt as į
dabar, tas Buvim as tekės į jus ir transform uos visą jū sų veiklą. J ū s ų
veiksm ai bus kokybiški ir galingi. K ai esate tokios būsenos, jū sų veiks
m ai yra ne priem onė pasiekti kokiam nors tikslui (uždirbti pinigų,
iškovoti pripažinim ą, laim ėti), o patys savaim e teikia pasitenkinim ą,
nes viską, ką darote, darote džiaugsm ingai ir gyvybingai. Ir, žinoma,
negalėsite tokios būsenos pasiekti, kol nesusidraugausite su šia aki­
mirka. Tai efektyvios ir negatyvum o neužterštos veiklos pagrindas.
Pavidalas reiškia apribojim ą. M es čia esam ne tik tam , kad jau s­
tum e apribojim us, bet taip pat ir tam , kad ju os peržengdam i pieš­
tum e sąm onę. K ai kuriuos apribojim us galim a įveikti išoriniam e ly­
gm enyje. Tačiau gyvenime bū na ir kitų apribojim ų, su kuriais dera
išm okti sugyventi. Ju o s tegalim a įveikti viduje. A nksčiau ar vėliau
su jais susiduria kiekvienas. Tokie apribojim ai arba laiko jus ego re­
akcijų pinklėse (tai yra intensyvaus nepasitenkinim o būsena), arba
jū s pakylate viršum jų viduje besąlygiškai susitaikę, nusileidę tam,
kas yra. Būtent to apribojim ai jus ir turi išmokyti. Susitaikym as at­
veria jū sų gyvenime vertikalų m atm enį, gelm ę. Ir tada iš tos gelm ės į
šį pasaulį pakyla neįkainojam os vertės kokybė, kuri priešingu atveju
liktų neišreikšta. K ai kurie susitaikę su sm arkiais apribojim ais žm o­
nės išm oksta gydyti kitus, tam pa dvasiniais m okytojais. Kiti pasiau­
kojam ai dirba siekdam i palengvinti žm onijos kančias ar dovanoti
pasauliui savo kūrybos vaisių.
A štu ntojo dešim tm ečio pabaigoje kiekvieną dieną pietaudavau
su vienu ar dviem draugais K em bridžo universiteto doktorantūros
centro, kuriam e m okiausi, užkandinėje. Ten pat kartais valgydavo
vyras invalido vežimėlyje; paprastai jį supdavo trijų keturių žm o­
nių draugija. V ieną dieną, kai jis sėdėjo prie stalelio tiesiog prie­
šais m ane, nesusilaikiau atidžiau jo neapžiūrėjęs ir tai, ką pam ačiau,
m ane pritrenkė. Jis atrodė beveik visiškai paralyžiuotas. Jo kūnas
buvo išsekęs, galva bejėgiškai nulinkusi ant krūtinės. Vienas iš
138 NAUJOJI ŽEMĖ

palydovų rūpestingai dėjo jam į burną m aistą, tačiau didelė jo dalis

krito į lėkštelę, kurią jam po sm akru laikė kitas palydovas. Retkar­
čiais prie vežim ėlio prirakintas vyras nesuprantam ai sugargaliuoda­
vo, o kuris nors palydovas tada prikišdavo jam prie burnos ausį ir
kažkokiu stulbinam u būdu sugebėdavo suprasti ir persakydavo ki­
tiems, ką anas bandydavo pasakyti.
Vėliau paklausiau savo draugo, ar jis nežinąs, kas tas vyras. „K as
gi jo nežino? - atsakė draugas, - jis m atem atikos profesorius, o tie
palydovai - jo studentai. Jis serga m otorinių neuronų liga, kuri p a­
laipsniui paralyžiuoja jo kūną. (lydytojai jam geriausiu atveju d u o ­
da penkerius m elus. N eįsivaizduoju, kokia blogesnė lem tis galėtų
tekti žm ogui."
Po kelių savaičių sutikau jį išeidam as iš pastato, jis važiavo vidun.
Prilaikiau duris, kad jo elektra varom as vežimėlis galėtų įvažiuoti,
ir m ūsų akys susitiko. N ustebau pam atęs, kad jo žvilgsnis visiškai
giedras. Jo akyse nebuvo nė šešėlio liūdesio. Iškart supratau, kad jis
gyvena visiškai nesipriešindam as ir su viskuo susitaikęs.
Prabėgo keleri m etai. Ir kartą pirkdam as kioske laikraštį pirm a­
m e vieno populiaraus tarptautinio žinių žurnalo puslapyje išvydau
to žm ogaus nuotrauką. N ustebau. M aža to, kad vis dar buvo gyvas,
jis sugebėjo tapti įžym iausiu pasaulyje fizikos teoretiku. Jo pavar­
dė - Stivenas H okin gas (Stephen Havvking). Straipsnyje radau p u i­
kų sakinį, patvirtinusį m ano nuojautą, kai anuom et pažvelgiau jam
į akis. K om en tuodam as savo gyvenim ą, jis (dabar jau n audodam as
kalbos sintezatorių) pasakė: „K as galėtų norėti ko nors daugiau?"

Buvimo džiaugsmas
N epasitenkinim as ir negatyvum as yra m ū sų planetos liga. N e­
gatyvum as vidiniam e lygm enyje yra tas pat kas aplinkos tarša išo­
riniam e. N egatyvum as išplitęs visur, ne tik ten, kur žm onės gyvena
stygiuje, bet netgi labiau ten, kur žm onės turi daugiau nei pakan­
kam ai. A r ne nuostabu? N e. N es turtingųjų pasaulis dar stipriau
susitapatinęs su pavidalu, dar labiau pasiklydęs turinyje, įsipainiojęs
į ego pinkles.
 SAVĘS PAŽINIMAS 139

Ž m on ės įsitikinę, kad jų laimė priklauso n u o to, kas vyksta, k i ­

taip tariant, priklausom a nuo pavidalų. Jie ne s u v o k i a , j o g v y k s m o
sritis yra pats nepastoviausias dalykas visatoje. Ji nuo l ai m a i n os i .
O žm onėm s atrodo, kad arba ši akim irka yra suteršta įvykio, kuris
įvykti esą neturėjo, arba jai ko nors t r ū k s t a - k a s įvykti turėj o, tai ian
neįvyko. Todėl jie nepastebi gilum inio tobulum o, kuris neatsieįa
m as nuo paties gyvenim o, tobulum o, kuris visad jau čia, g l ū d i n t i s
už visa to, kas vyksta ar kas nevyksta, už pavidalų. Priimkite šią
akim irką ir raskite šį tobulum ą, kuris nepaliestas laiko yra anapus
visų pavidalų.
B uvim o džiaugsm as - vienintelė tikra laim ė - negali ateiti per
jok į pavidalą, jok ią nuosavybę, pasiekim ą, jok į asm enį ar įvykį -
nieką, kas įvyksta ar nutinka. Tas džiaugsm as niekad neateis ju m s -
niekada. Jis sklinda iš jum yse esančio pavidalo neturinčio m atm ens,
iš pačios sąm onės, todėl jis i r „tai, kas jū s esate, yra viena.

Ego sumažinimas
Ego visad pasirengęs gintis nuo bet ko, kas, jo supratim u, kelia
jam grėsmę. Tokiu atveju iškart suveikia autom atiniai ego gynybos
m echanizm ai, kurių paskirtis - atstatyti m entalinį „aš“ pavidalą. Jei
kas nors im a m us kaltinti ar kritikuoti (tai ego supranta kaip jo su­
m enkinim ą), jis iš karto pradeda atstatyti savo pam intą savivoką tei­
sindam asis, gindam asis ar kaltindam as. Ja m nesvarbu, teisus ar netei­
sus kitas žm ogus. Savisauga jį dom ina kur kas daugiau nei tiesa. Taip
apsaugom as psichologinis „aš“ . N et toks tarsi savaime suprantam as
dalykas, kaip atsikirsti kitam m us „idiotu ” išvadinusiam vairuotojui,
yra autom atinis nesąm oningos ego gynybos veiksmas. Vienas labiau­
siai paplitusių ego gynybos m echanizm ų yra pyktis, o pyktis ego labai
sm arkiai išpučia, nors ir laikinai. Visi gynybos m echanizmai yra labai
svarbūs ir prasm ingi ego, tačiau išties jie neatlieka jokios konstruk­
tyvios funkcijos. Patys nekonstruktyviausi iš jų yra fizinė prievarta ir
savęs apgaudinėjim as, pasireiškiantis didybės fantazijom is.
Sąm oningai susilpninkite ego, o kai tai įvyks, nebandykite jo a t s t a ­
tyti - tai puiki dvasios ugdym o praktika. Patariu ju m s kartkartėm is
140 NAUJ OJ I ŽEMĖ

išbandyti ją. Pavyzdžiui, kai kas nors ju s sukritikuoja, apkaltina ar

įžeidžia, užuot tučtuojau atsikirtę ar kitaip apsigynę, nedarykite
visiškai nieko. Leiskite savo asm ens įvaizdžiui likti sum enkintam
ir analizuokite savo pojūčius. Keletą sekundžių tikriausiai jausitės
nem aloniai, tarsi būtum ėte susitraukę ir sum ažėję. Paskui galbūt
pajusite itin gyvą vidinę erdvę - jūs, pasirodo, nė kiek nesumažė-
jote, nebuvote pam inti. Iš tikrųjų jūs išsiplėtėte. O tada, ko gero,
įsisąm oninsite vieną nepaprastą dalyką: kai ju s vienokiu ar kitokiu
bū du tariam ai pažemina ir jūs visiškai į tai nereaguojate, ju m s pasi­
daro aišku, kad išties niekas tikra nebuvo pam inta, nesum ažėjo, kad
leidę sau būti m ažesniem s tam pate didesni. K ai nustojate gintis ir
nebestiprinate savo pavidalo, taip pat su juo ir nebesitapatinate. Su ­
mažėję (rę o požiūriu) jūs iš tikrųjų išsiplečiatc ir suteikiate daugiau
vietos savo Buvim ui. Tada pro susilpnintą pavidalą im a skverbtis
tikrosios jūsų esybės šviesa. lai Jėzus ir turėjo om enyje sakydam as
„Išsižadėk pats savęs" ar „A tsuk kitą skruostą".
Visa tai, žinom a, nereiškia, kad turėtum ėte prašytis įžeidinėjam i
ar užgauliojam i arba tapti nesąm oningų žm onių aukom is. Kartais
aplinkybės reikalauja ryžtingai atsikirsti. Tačiau jū sų žodžiai turės
jėgos ir nebus m echaninė reakcija tik tada, kai bus gim ę ne iš besi­
ginančio ego. E san t būtinybei, galite tvirtai ir aiškiai pasakyti kitam
žm ogui „ne“ , ir tai, kaip aš vadinu, bus aukštos kokybės „ne", toks
„ne" neturės jok io negatyvum o.
Jeigu niekuo neišsiskirdam i, nebūdam i kuo nors ypatingi ja u ­
čiatės patenkinti, vadinasi, esate susiderinę su visatos galia. Tai, ką
ego laiko silpnum u, išties yra vienintelė tikra jėga. Si dvasinė tiesa
yra visiška priešingybė šių dienų kultūros vertybėms ir jų peršam am
žm onių elgesio m odeliui.
U žuot siekę būti kalnu, kaip m oko Lao Dzė, „būkite visatoje
slėniu". Tokiu būdu atgausite vientisum ą ir „visa ką įgysite".
Panašiai vienam e iš palyginim ų skelbia Jėzus: „K ai būsi pakvies­
tas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeim ininkas
tau p asak y s:,Bičiuli, pasislink aukščiau!’ T ada tau bus garbė prieš vi­
sus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažem intas, o kuris
save žem ina, bus išaukštintas." (Evangelija pagal L u ką 1 4 ,1 0 -1 1 )
 SAVĘS PAŽINIMAS 141

K itas šios praktikos aspektas yra susilaikym as nuo b a n d y m ų su

stiprinti savąjį „aš“ . N esistenkite išsiskirti nei būti yp . ui n g i, n e n o
rėkite padaryti įspūdžio, nereikalaukite dėm esio. Pavyzdžiui, kartais
geriau pasilaikyti savo n uom on ę sau, kai kiti reiškia savąją, it stebėti
vidinius pojūčius.

Kaip išorėje, taip ir viduje

Pažvelgę į giedrą nakties dan gų nesunkiai ir be jok ių pastangų
suvokiate visiškai paprastą, bet ir didžiai gilią tiesą. K ą matote?
M ėnulį, planetas, žvaigždes, švytinčią Paukščių Tako ju ostą, galbūt
kokią kom etą ar net kaim yninę A ndrom edos galaktiką, esančią už
dviejų m ilijon ų šviesm ečių. Taip, bet ar galėtum ėt paprasčiau pa­
sakyti, k ą m atote? Erdvėje plūduriuojančius objektus. Tai kas tada
sudaro visatą? O bjektai ir erdvė.
Jei pažvelgus į vaiskų nakties dan gų ju m s neatim a žado, vadinasi,
jū s išties nežiūrite į jį, neįsisąm oninate ten esančios visum os. Tokiu
atveju tikriausiai žvelgiate tik į objektus ir galbūt stengiatės jiem s
suteikti vardus bei pavadinim us. Jei kada nors jus, žvelgiančius į
kosm inę erdvę, šios nesuvokiam os paslapties akivaizdoje buvo apė­
m usi pagarbi baim ė, vadinasi, bent akim irkai buvote išsižadėję troš­
kim o aiškinti ir klijuoti etiketes, suvokėte ne tik objektus erdvėje,
bet ir begalinę pačios erdvės gelmę. Vadinasi, viduje buvote pakan­
kam ai nurim ę, kad pastebėtum ėte platybes, kuriose egzistuoja šie
nesuskaičiuojam i pasauliai. Pagarbią baim ę sužadina ne laktas, kad
kažin kur ten plūduriuoja m ilijardai pasaulių, o gelm ė, kuri visus
ju os savyje geba sutalpinti.
Ž inom a, erdvės išvysti neįm anom a, kaip neįm anom a jo s išgirs­
ti, paliesti, paragauti ar užuosti, tad kyla klausim as, kaip apskri­
tai galim e žinoti, kad ji egzistuoja? Tačiau šis iš pažiūros logiškas
klausim as fundam entaliai klaidingas. Erdvės esm ė yra nebūtis, ar
nedaiktiškum as, taigi sakyti, kad ji „egzistuoja", įprastine pastarojo
žodžio reikšm e negalim a. Egzistuoja tik daiktai, tai yra pavidalai.
N et vadindam i erdvę „erdve" rizikuojam e susipainioti, nes suteikę
jai vardą paverčiam e ją objektu.
142 NAUJOJI ŽEMĖ

Tarkim e taip: jū sų viduje yra kai kas gim inin ga erdvei, todėl jūs
ir galite ją suvokti išorėje. Suvokti ją? Taip teigti irgi nėra visiškai
tikslu, nes kaipgi galim a suvokti erdvę, jeigu joje nėra nieko, kas
b ū tų suvokiam a? A tsakym as tiek pat paprastas, kiek gilus. K ai su­
vokiate erdvę, jū s iš esmės nesuvokiate nieko, išskyrus patį suvoki­
m ą - vidinę sąm onės erdvę. Per jus visata įsisąm onina pati save!
K ai akis neranda nieko, į ką galėtų žiūrėti, ta nebūtis, ar ne-
daiktiškum as, patiriam a kaip erdvė. Kai ausis nieko negirdi, ta ne­
būtis patiriam a kaip (yla. Kai jutim ai, sukurti jausti pavidalą, jo
neapčiuopia, pavidalas nebeužstoja, nebeslepia pavidalo neturinčios
sąm onės, kuri yra u / patyrim o akto ir apskritai leidžia būti bet k o­
kiam patyrim ui, bet kokiam suvokim ui. Kai m ąstote apie neišm a­
tuojam ą erdvės gelm ę ar klausotės ankstyvo rytm ečio tylos, kažin
kas jum yse suvirpa ta pačia gaida tarsi atpažinęs ką artim a. Jū s tada
neaprėpiam ą erdvės gelm ę patiriate kaip savo pačių ir žinote, kad ši
brangi beform ė tyla daug labiau yra tai, kas jūs esate, nei koks kitas
dalykas, sudarantis jū sų gyvenim o turinį.
Senovės Indijos šventraščiai Upanišados apie tą pačią tiesą kalba
tokiais žodžiais:

Ko neįžiūri akys, kuo akys pačios žiūri, — tai Brahmanas [Dva­

sia], žinok; visai ne tai, kas garbinama šiapus. Ko ausys neišgirsta, kuo
ausys pačios girdi, —tai Brahmanas [Dvasia], žinok; visai ne tai, kas
garbinama šiapus. Ko protas nesupranta, kuo protas pranta pats, — tai
Brahmanas [Dvasia], žinok, sako (išminčiai); o visai ne tai, kas garbi­
nama šiapus. *

Dievas, pasak šventraščio, yra pavidalo neturinti sąm onė ir to,

kas jūs esate, esmė. V isa kita - tik pavidalai, tai, „kas garbinam a
šiapus11.
D vilypė visatos tikrovė, susidedanti iš daiktų ir erdvės - daiktiš­
kum o ir nedaiktiškum o - yra ir jū sų tikrovė. Sveikas, harm oningas
ir vaisingas žm ogaus gyvenim as - tai šokis tarp dviejų tikrovę suda­
rančių m atm enų: pavidalo ir erdvės. D au gu m a žm onių taip susita­

* A. Beinoriaus vertim as
 SAVĘS PAŽINIMAS IH

patinę su pavidalo m atm eniu, su pojūčiais, m i n t i m i s ir e m o c i j o m i s ,

kad paslėptosios esm inės pusės jų gyvenim uose visiškai nėra. S u s i t a ­
patin im as su pavidalu laiko ju os ego pinklėse.
Tai, ką m atote, girdite, jaučiate, apčiuopiate ar g al voj a te, tėra
viena tikrovės pusė - pavidalas, form a. Jėzaus m okym uose tai pa
prasčiausiai vadinam a „pasauliu ", o kitas m atm u o - „dangaus kata
lyste“ , ar „am žinuoju gyvenim u".
K aip erdvė įgalina egzistuoti visus daiktus, kaip be tylos negalė
tų būti garso, taip ir jū s neegzistuotum ėte be gyvybę teikiančio ir
beform io m atm ens, kuris yra jū sų tikrosios esybės esmė. G alėtum e
sakyti „D ievas", jei šis žodis n ebūtų taip iškreiptas. M an labiausiai
patinka vadinti tai Esatim i. Esatis yra pirm iau egzistencijos. Egzis­
tencija - tai pavidalas, turinys, „tai, kas vyksta". Egzistencija yra
pirm asis gyvenim o planas, o Esatis - jo fonas.
Ž m o n ija serga kolektyvinę liga - žm onės taip įnikę į pasaulio
įvykius, taip labai užhipnotizuoti n uolat kintančių pavidalų, taip
labai sutelkę dėm esį į savo gyvenim o turinį, kad užm iršo esm ę, tai,
kas yra už turinio, už pavidalų, už m inčių. Jie taip užvaldyti laiko,
kad užm iršo am žinybę, kuri yra jų ištakos, jų nam ai, jų likim as.
A m žinybė - tai gyva jų pačių tikrovė.
Prieš kelerius m etus lankydam asis K inijoje užkopiau į kalną ne­
toli G uilin o m iesto. V iršukalnėje stovėjo stūpa - šventųjų palaikų
saugykla. A nt jos buvo auksinis reljefinis užrašas, ir aš paklausiau
gido, ką jis reiškia. „Jis reiškia B u dd\ - atsakė šis. „K odėl tada čia du
hieroglifai, o ne vienas?" - pasidom ėjau. „Vienas jų reiškia imogus, -
paaiškino gidas. - K itas reiškia ne. A bu kartu jie reiškia Buda.“
M ane apėm ė pagarbi baim ė. H ieroglifuose „B u d a" sudėtas visas
B u dos m okym as. Turintiem s akis jie atskleidžia gyvenim o paslaptį.
Tikrovę sudaro du m atm enys: daiktiškum as (būtis) ir nedaiktišku-
m as (nebūtis), pavidalas ir pavidalo nebuvim as, o paslaptis —supras­
ti, kad pavidalas nėra tai, kas jūs esate.
 V ili S K Y R IU S

VIDINĖS ERDVĖS RADIMAS

Senovinė sufijų istorij a p a s a k o j a , k ad vienoje A rtim ų jų R ytų ša­

lyje gyveno kara l i us, kurį be paliovos draskė liūdesys. M ažiausias
m enkniekis jį sti pri ai s u e r z i n d a v o ar priversdavo pratrūkti pykčiu, o
trum pa l a i m ė labai greitai v i r s d a vo liūdesiu ir neviltim i. G aliausiai,
visiškai p a v a r g ę s n u o sav ęs ir g y v e n i m o , karalius ėm ė ieškoti išeities
ir p as i kvi et ė karalyst ėje š v i e s u m u g ar s ėj an t į išm inčių. Šiam atėjus,
kara l i us tarė: „ N o r i u bū t i toks k a i p tu. D u o k įrankį, kuris padėtų
m a n įgyti d v a s i o s p u s i a u s v y r o s ir išmi nti es. Sum okėsiu, kiek papra­
šysi."
Išm inčius atsakė: „Ž inau, kas tau galėtų padėti. Bet tas dalykas
toks brangus, jo g net karalystės už jį būtų per mažai. D ėl to duočiau
jį tau dovanai, jei tik m okėtum deram ai gerbti šią dovaną." Karalius
prisiekė, kad dovaną gerbs, ir išm inčius išėjo.
Po kelių savaičių jis grįžo ir įteikė karaliui p u ošn ią brangakm e­
niais inkrustuotą dėželę. K aralius atvožė ją ir pam atė viduje papras­
čiausią auksinį žiedą. A nt jo buvo išraižytos raidės. U žrašas sakė: Tai
irgi praeis.
„K ą tai reiškia?" - paklausė karalius. - „V isad m ūvėk šį žiedą.
K ad ir kas nutiktų, prieš pavadindam as tą n utikim ą geru ar blogu,
prisiliesk prie žiedo ir perskaityk užrašą. Taip visad išliksi ram us."
Tai irgi praeis. K as šiem s paprastiem s žodžiam s suteikia tokią ga­
lią? Ž velgiant paviršutiniškai, atrodys, kad teisindam i blogas aplin­
kybes jie taip pat neleis deram ai pasidžiaugti gerais gyvenim o daly­
kais. „Per d au g nedžiūgauk, tai ilgai n etruks", - regis, sako jie tada,
kai viskas gyvenim e klojasi gerai.
V isa šių žodžių prasm ė atsiskleidžia dviejų kitų anksčiau šioje
knygoje pasakotų istorijų kontekste. Istorija apie dzeno m okytoją,
kuris teatsakydavo „Štai kaip?..", parodo, jo g viduje nesipriešinant
įvykiams, susivienijant su jais, viskas išsirutulioja į gera. Istorija apie
 VIDINĖS E R D V ĖS RADI M AS I4S

žm ogų, visom is aplinkybėm is lakoniškai t ardavus ) „( di l bi u' 1, m o k o

nesidžiaugti ir neliūdėti (nevertinti įvykių), o p a s a k o j i m a s a p i e žie
d ą atkreipia m ū sų dėm esį į laikinum ą, kurį suvokę į v e ik i a m e pi i
sirišim ą prie pavidalų. N esipriešinti, nevertinti ir neprisirišti trys
tikros laisvės ir nušvitusios būties aspektai.
A n t žiedo išraižyti žodžiai nem oko, kad džiaugtis gerais d a l yka i s
gyvenim e nevalia, taip pat jie nėra vien paguoda, kai sunku. Jų pa
skirtis aukštesnė - jie pad eda m um s suvokti, kad kiekviena situac ija
laikina, kad visi pavidalai - tiek „geri“ , tiek „b lo gi“ - yra trum pa
laikiai. K ai įsisąm oninate šią tiesą, jū sų prisirišim as prie pavidalų
sum enksta, jūs daugiau ar m ažiau liaujatės su jais tapatintis. Tačiau
neprisirišti yra viena, o džiaugtis pasaulio dovanojam u gėriu —visai
kas kita. Iš tikrųjų pasaulis, prie jo neprisirišus, teikia net daugiau
pasitenkinim o. Išvydę visa ko laikinum ą ir kitim o neišvengiam y­
bę bei susitaikę su tuo, galite džiaugtis pasaulio m alonum ais, kol
jie trunka, be baim ės jų netekti, be nerim o dėl ateities. Atsisakę
prisirišim o, įgaunate pran ašum ą - tarytum atsiduriate ant pakylos,
n uo kurios galim a regėti savo gyvenim o įvykius, užuot įsipainiojus
į ju os. T am pate nelyginant astronautai, regintys Ž em ės planetą, ap­
su p tą erdvės platybių, ir suvokiantys paradoksalią tiesą: Ž em ė tuo
pačiu m etu yra ir brangi, ir nereikšm inga. Pripažinim as, kad tai irgi
praeis, išvaduoja iš prisirišim o pančių, o drauge su neprisirišim u
jū sų gyvenim e atsiranda naujas m atm u o - vidinė erdvė.
K ai jau nebesate visiškai susitapatinę su pavidalais, jū sų sąm onė
išsilaisvina iš jų kalėjim o. Išsilaisvinant atsiskleidžia vidinė erdvė.
Ji prim ena tylą, sunkiai apčiu opiam ą gilum inę ramybę, kuri nepa­
sitraukia net susidūrus su regim ai blogom is aplinkybėm is. Tai irgi
praeis - ir staiga aplink įvykį randasi erdvė. Erdvė taip pat gaubia
em ocinius pakilim us ir nuosm ukius, net skausm ą. O visų svarbiau­
sia - erdvė gaubia m intis. Ir iš tos erdvės sklindanti ramybė nepri­
klauso šiam pasauliui, nes šis pasaulis - pavidalai, o ram ybė yra tai,
kas tarp pavidalų. Tai D ievo ramybė.
D abar galite džiaugtis ir gerbti šio pasaulio dalykus nesuteikda­
mi jiem s tos svarbos ir reikšmės, kurios jie neturi. G alite d a l y v a u ­
ti kūrim o šokyje ir veikti neprisirišdam i prie rezultatų, n e k e l d a m i
 NAUJOJI ŽEMĖ

pasauliui nepagrįstų reikalavimų: „patenkink m ane“ , „padaryk

m ane laim ingą", „suteik m an sau gu m ą", „pasakyk, kas aš esu". Sitų
dalykų pasaulis ju m s negali duoti, ir kai jū s nustojate puoselėti to­
kius lūkesčius, visos pačių susikurtos kančios pasibaigia. V isų jų
priežastis - pavidalo pervertinim as ir nesugebėjim as suvokti vidinės
erdvės m atm ens. K ai šis m atm uo gyvenime yra, galite m ėgautis d a­
lykais, pojūčiais ir jutim iniais m alonum ais nepasim esdam i juose,
viduje prie jų neprisirišdam i, kitaip sakant, n etapdam i priklausom i
nuo pasaulio.
Ž odžiai tai irgi praeis yra gairės, kreipiančios m us į tikrovę. Iš­
keldam i aikštėn visų pavidalų nepastovum ą, jie netiesiogiai rodo į
am žinybę. T ik am žinybė jum yse gali atpažinti laikinų dalykų laiki­
num ą.
K ai erdvės m atm u o pam etam as, neatpažįstam as, pasaulio daly­
kai įgauna absoliučią svarbą, rim tum ą ir svorį, nors šių savybių jie
išties neturi. Pasaulis tada tam pa grėsm ingas ir galiausiai im a kelti
neviltį. Senojo Testam ento pranašas tai tikriausiai jautė, nes parašė
tokius žodžius: „V isi dalykai labiau varginantys, negu žm ogus gali
pasakyti." (K oheleto knyga 1, 8)

Objektų sąmonė ir erdvės sąmonė

D au gu m o s žm on ių gyvenim ai kaip kokiu šlam štu užgriozdinti
m aterialiais daiktais, tie žm onės n uolat suka galvas, ką čia įsigijus
dar. Jų gyvenim ai pan ašūs į žm on ijos istoriją, V in ston o Čerčilio
apibū din tą taip: „V ienas prakeiktas daiktas po k ito..." Jų protuose
m inčių raizgalynė - nespėja nutilti viena m intis, o ją jau užgožia
kita. Tai ob jek tų sąm onės m atm uo, daugelio žm on ių kasdienė ti­
krovė, kurioje n eįm an om a pusiausvyra. Idant į m ū sų planetą grįžtų
ram ybė ir žm on ija pasiektų savo lem tį, ob jek tų sąm onę turi at­
sverti erdvės sąm onė. Erdvės sąm onė - nauja žm onijos evoliucijos
pakopa.
Erdvės sąm onė pasireiškia tuo, kad daiktų suvokim ą (jutim us,
mintis ir em ocijas) visad lydi gilum inis sąm onin gu m o srautas. Būti
sąm onin gam - tai suvokti ne tik daiktus, bet ir patį suvokim o faktą.
 V I D 1 N Ė S I- R D V I S R A D I M A N 147

Jei fone apčiuopiate budrią vidinę tylą, kai p i r m a m e p la n e verda

įvykiai - tai jis! Sis m atm uo esti visuose, bet d a u g u m a ž m o n i ų vi
siškai jo nesuvokia. K artais aš atkreipiu į jį dėm esį k l a u s i m u : „Ar
jaučiate, kad esate?"
Erdvės sąm onė lem ia ne tik išsilaisvinim ą iš ego, bet ir vergystės
šio pasaulio daiktam s, m aterijai ir m aterializm ui pabaigą, l ai dvasi
nis m atm u o, be kurio neperžengsim e m aterialių šio pasaulio ribų ir
nesuprasim e tikrosios jo prasm ės.
K iekvieną kartą, kai liūdite dėl kokio nors įvykio, asm ens ar situ ­
acijos, tikroji liūdesio priežastis yra ne tas įvykis, asm uo ar situacija,
o ydingas požiūris į ju os. Teisingas požiūris kyla tik iš erdvės. O
ydingas požiūris stum ia į objektų sąm onės spąstus, taip žvelgdam i
ir vertindam i nesuvokiate am žinos vidinės erdvės, pačios sąm onės.
Ž odžiai tai irgi praeis tarsi gairės pad eda rasti savyje šį m atm enį.
K ita gairė, padedanti pažiųti vidinę tiesą, yra šis teiginys: „M an o
susierzinim o priežastis visad kita, nei pats m an au ." (A Course in
M iracles, Part I, Lesson 5; C alifornia: Foundation for Inner Peace,
G len A llen , 1990)

Kritimas žemiau minčių ir pakilimas virš jų

Pervargę kartais pajuntate didesnę ramybę ir labiau atsipalaiduo­

jate nei įprastai. Taip yra dėl to, kad m ąstym as tada nurim sta ir jūs
nebeatsim enate proto sukurto ir am žinai bėdų prislėgto „aš". Jūs
grim ztate į m iegą. Panašiai veikia ir alkoholis. K ai kas išgėręs im a
dainuoti ir šokti - nuo senų senovės taip buvo reiškiam as gyveni­
m o džiaugsm as. K adan gi protas tada slegia m ažiau, ju s gali pasiekti
Buvim o džiaugsm o blyksniai. G alb ū t dėl to alkoholis kitaip yra va­
dinam as žodžiu „spiritas" (anglų. k. šis žodis dar reiškia „dvasia").
Tačiau kaina už tai nem aža - nesąm oningum as. U žu ot pakilę virš
m inčių, nusileidžiate žem iau jų . D ar keletas taurelių, ir jū s regre­
suojate iki augalų karalijos lygmens.
Erdvės sąm onė nedaug ką bendra turi su „išplaukim u į atvirą
erdvę" apsvaigus. Tiesa, abi būsenos yra už m inties. Tai jas sieja.
Tačiau esm inis skirtum as tas, kad pirm osios atveju jūs p a k y l a t e
148 NAUJ OJ I ŽEMĖ

aukščiau m inčių, o antrosios - nusileidžiate žem iau. Pirm oji būse­

na - žingsnis į priekį žm ogaus evoliucijoje, antroji - žingsnis atgal į
pakopą, kurią palikom e prieš dau g tūkstančių m etų.

Televizija
Žiūrėti televizorių - pam ėgta m ilijon ų viso pasaulio žm onių
laisvalaikio veikla, tiksliau, neveiklumas. V idutinis šešiasdešim ties
m etų sulaukęs am erikietis j televizoriaus ekraną būna praspoksojęs
visus penkiolika m etų. D augelyje kitų šalių skaičiai panašūs.
D idelė dalis žm onių pasakys, kad žiūrėdam i televizorių jie atsi­
palaiduoja. Ir iš tikrųjų jei atidžiai save stebėsite, pam atysite, jo g
kuo ilgesnį laiką praleidžiate sutelkę dėm esį į televizoriaus ekraną,
tuo labiau prislopsra jū sų pačių m entalinė veikla. Jū sų protas, kai
žiūrite pokalbių laidas, žaidim us, serialus ar net reklamas, negene­
ruoja beveik nė vienos minties. Jū s ne tik kad užm irštate savo pro­
blem as, bet kuriam laikui išsivaduojate iš paties savęs - o kas galėtų
labiau atpalaiduoti nei tokia būsena?
Taigi kyla klausim as - ar sukuria televizoriaus žiūrėjim as vidinę
erdvę? A r padeda ju m s tai būti dabartyje, jausti savo Buvim ą? D eja,
ne. N ors jū sų protas tuo m etu nekuria jok ių m inčių, jis yra prisi­
jungęs prie televizijos laidų herojų m entalinės veiklos. Jų mintys
tam pa jū sų m intim is. Jū sų protas neveiklus tam pa tik ta prasm e,
kad nekuria m inčių pats, tačiau jis nenutrūkstam ai traukia į save iš
televizoriaus ekrano plūstančias m intis ir vaizdinius. Taip sužadina­
m a transą prim enanti pasyvi padidėjusio im lum o būsena, nedaug
kuo besiskirianti nuo hipnozės. Štai kodėl televizija puikiai padeda
m an ipuliuoti viešąja n uom one - tai puikiai žino politikai, įvairių
tikslų siekiančios grupės ir reklam ų kūrėjai. Jie pasirengę sum okėti
m ilijonus dolerių, idant pagau tų ju s, kai esate apim ti im laus nesą­
m on in gum o būsenos. Jie nori, kad jų m intys taptų jū sų m intim is,
ir paprastai jiem s tai pavyksta.
Taigi tikėtina, kad žiūrėdam i televizorių nusileisite žem iau m in ­
čių lygm ens, o ne pakilsite aukščiau jo. Ta aplinkybė televiziją sieja
su alkoholiu ir panašiom is narkotinėm is m edžiagom is. Televizija
 V ID IN Ė S E R D V Ė S RADI MAS 11*1

irgi laikinai išlaisvina iš proto gniaužtų, bet ju m s už lai reikia m iiim

kėti didžiulę kainą - prarasti sąm oningum ą. Be to, prie trlcvi'/.ijoN
priprantam a kaip ir prie svaigalų. Štai jau siekiate nuotolinio vai
dym o pultelio norėdam i išjungti televizorių, bet, užuot padarę lak
tik karštligiškai keliaujate jo kanalais. Vienintelis m ygtukas, kurio,
regis, negali paspausti jū sų pirštas - išjungim o. Paprastai jus neitus
tojate žiūrėti ne todėl, kad jū sų dėm esį prikaustė kas įdom aus, bei
kaip tik dėl to, kad nieko įdom aus nėra. Jei jau užkibote am ka­
bliuko, kuo lėkštesnė ir beprasm iškesnė laida, tuo greičiau prie jos
priprantate ir negalite atsisakyti. Jei ji b ū tų įdom i ir žadintų m intį,
protas jaustų paskatą savarankiškai m ąstyti, o tai yra dau g geriau nei
nesąm oningas televizinis transas. T ada televizijos vaizdiniai visiškai
nepasigvelbtų jū sų dėm esio.
Jei laidos turinys kokybiškas, jis tam tikru m astu gali neutrali­
zuoti, o kartais net panaikiųti hipnotinį ir protą stingdantį televi­
zijos poveikį. K ai kurios laidos labai pagelbsti daugeliui žm onių,
pakeičia jų gyvenim us į gera, atveria jų širdis, padaro ju os sąm onin ­
gesnius. N et kai kurios kom edijos, piešiančios žm ogaus kvailum o ir
egoizm o karikatūras, netyčiom is gali daryti dvasinę įtaką. Jo s m oko
į nieką nežiūrėti pernelyg rimtai, priim ti gyvenim ą lengva širdim i ir
verčia m us juoktis. Juokas išlaisvina, taip pat ir gydo. Tačiau didžiąją
televizijos kom pan ijų dalį valdo žm onės, kuriuos savo ruožtu yra
visiškai užvaldęs ego, tad slapta televizijos užduotis yra kontroliuoti
jus, gram zdinti į m iegą, daryti nesąm oningus. Vis dėlto televizija
turi m ilžinišką ir iki šiol m enkai ištyrinėtą potencialą.
Venkite žiūrėti tokias laidas, kurios atakuoja jus sparčia, keičian­
čių vienas kitą kas dvi tris sekundes ar greičiau vaizdinių seka (to­
kios dažnai būna įvairios reklam os). Besaikis televizijos spoksojim as
lem ia dėm esio sutrikim us, kurie šiom is dienom is vargina m ilijonus
viso pasaulio vaikų. D ėl nesugebėjim o išlaikyti sutelktą dėm esį il­
gesnį laiko tarpą visi žm ogaus potyriai tam pa paviršutiniški, santy­
kiai nepatenkinam i, veikla nekokybiška.
D ažnas ir ilgai trunkantis televizijos žiūrėjim as padaro žm ogų ne
tik nesąm oningą, bet ir pasyvų, taip pat išsekina jo energiją. Todėl
užuot žiūrėję viską iš eilės, pasirinkite program as, kurias išties norite
150 NAUJ OJ I ŽEMĖ

pam atyti. Ž iūrėdam i stenkitės jausti kūne gyvum ą, kartkartėm is

sutelkite dėm esį į kvėpavim ą ir nusukite akis nuo ekrano, kad jis
visiškai neužvaldytų jū sų r egos. N egarsinkite televizoriaus labiau nei
būtina, kad jis visai n e p a s i g v e l b t ų jūsų klausos. O reklam inių pau ­
zių m etu garsą apskritai išj unki te. Ir jok iu bū du neikite m iegoti vos
išjungę televizorių ar d a r b l o g i a u - kol jis įjungtas.

Vidinės erdvės atpažinimas

M inčių p r o t a r p i a i ( erdvė tarp m i n č i ų ) tikriausiai retkarčiais jau
švysteli j ū s ų g y v e n i m e , no rs jūs gal ite to net nežinoti. Pradžioje
potyrių u ž h i p n o t i z u o t a it iš i mt i na i su pavidalais susitapatinusi są­
m o n ė , ti ksli au, o b j e k t ų s ą m o n ė , n e p aj ė g i a suvokti erdvės. D ėl to
jūs negal ite į s i s ą m o n i n t i savęs, nes n u o l a t esate įsisąm oninę k ą nors
ki tką. N u o s avęs j us vis a t i tr a u ki a pavi dal a i . Ir net t a d a , kai tariatės
suvoktą save, j ūs s u v o k i a t e ne save, o m in t i s , nes esate pavertę save
objektu, m entaliniu pavidalu.
Sužinoję apie vidinę erdvę, galite pradėti jos ieškoti, bet tol, kol
ieškosite kaip objekto ar potyrio, jo s nerasite. Su šia dilem a su sid u ­
ria visi, siekiantys savęs pažinim o ar nušvitim o. K aip tik dėl to Jėzus
pasakė: „D ievo karalystė ateina nepastebim ai. Ir niekas nepasakys:
,Štai ji čia arba ten!‘ Ju k D ievo karalystė jau yra tarp jū sų .“ (Evange­
lija pagal L u k ą 17, 2 0 -2 1 )
Jei jū sų gyvenim as nėra kam uojam as nevilties, nepasitenkinim o,
nerim o, liūdesio ir kitų neigiam ų būsenų, jei sugebate džiaugtis pa­
prastais dalykais, kaip kad lietaus teškenim u ar vėjo dvelksm u, jei
galite įžvelgti dan gu m i plaukiančių debesų grožį ar kartais nejaus­
ti vienum oje vienatvės ir poreikio stim uliuoti protą pram ogom is,
jei kartais nuoširdžiai pasirūpinate visiškai nepažįstam u žm ogum i
nelaukdam i iš jo nieko m ainais... tai reiškia, kad šiaip nenutrūks­
tam am e m ąstym o sraute, žm ogiškam e prote, atsivėrė erdvė. D rau ­
ge visad ateina gerovės, budrios ram ybės pojūtis, net jei jis vos ap ­
čiuopiam as. Jo stiprum as įvairuos nuo galbūt vargiai tepastebim o
pasitenkinim o iki tokio, kurį senovės Indijos išm inčiai pavadino
ananda —B uvim o palaim a. K adan gi esate pratę dėm esį kreipti tik į
 V I D I N Ė S I R I A I S R ADI MAS ĮSI

pavidalą, tą p ojūtį suvoksite nebent netiesiogiai. S u g e b ė j i m ą regėti

grožį, branginti paprastus dalykus, m ėgautis vienatve- ar nuoširdų
elgesį su kitais žm onėm is sieja bendras elem entas - pasitenkinim o,
ramybės ir gyvum o pojūtis. Tai nem atom as fonas, be kurio visi tie
potyriai b ū tų neįm anom i.
Kai m atote grožį, kai ju s užplūsta gerum as, kai suprantate p a ­
prastų dalykų vertę, ieškokite savyje šių potyrių fono. Tačiau ieš­
kokite ne taip, kaip ieškote kokio daikto. Ju m s nepavyks suspausti
jo delne ir tarti „Štai, dabar jį turiu“ ar apčiuopti protu ir kaip nors
apibūdinti. Tai, apie k ą kalbu, prim ena giedrą dangų. Tai neturi
pavidalo. Tai erdvė, tyla, Buvim o saldybė, tai galų gale yra neapsa­
kom ai daugiau nei šie žodžiai, kurie viso labo tik gairės. Jei tiesio­
giai jaučiate šį fon ą savyje, jis gilėja. Todėl žavėdam iesi paprastais
gyvenim o dalykais, regėdam i grožį, jau sd am i nuoširdum ą, suvokite
vidinę erdvę —šių išgyvenim tį šaltinį, pagrin d ą ir foną.
D au g poetų ir išm inčių bėgant am žiam s pastebėjo, kad tikrąją
laim ę (aš ją vadinu Buvim o džiaugsm u) sukelia paprasti, iš pažiū­
ros niekuo neišsiskiriantys dalykai. D au gu m a žm onių, nenuilstam ai
trokšdam i kokių nors reikšm ingų įvykių, vis praleidžia nereikšm in­
gus, kurie, beje, išties gali visai nebūti nereikšmingi. Paniręs į retą
gilios tylos būseną, vokiečių filosofas Prydrichas N y č ė (Lriedrichc
N ietzshe) kūrinyje Tai[) kalbėjo Zaratusfra rašė: „Laim ė, kiek ne­
dau g tereikia, kad ji būtų!.. M ažiausio, nepastebim iausio, lengviau­
sio dalykėlio, driežo krepštelėjim o, dvelktelėjim o, šlam esio, akies
žvilgtelėjim o, - didžiausią laim ę sudaro maži dalykai. N urim kite."
K odėl „didžiausią laimę sudaro m aži dalykai"? Nes tikra laimė
kyla ne iš daiktų ar įvykių, nors iš pradžių viskas atrodo atvirkščiai.
M aži ir subtilūs dalykai užim a tik nedidelę jūsų sąm onės dalį - d i­
desnioji vidinės erdvės dalis lieka laisva, neužgožta pavidalų. V idinė
sąm onės erdvė ir jū sų tikroji esybė yra tas pat. K itais žodžiais ta­
riant, neryškių, m ažų dalykų pavidalai palieka sąm onėje vietos vidi­
nei erdvei. O tikra laim ė, ar Buvim o džiaugsm as, sklinda būtent iš
vidinės erdvės, pačios nesąlygotos sąm onės. Tačiau kad suvoktum ė­
te neryškius, m ažus dalykus, jū sų pačių viduje turi būti ram u. Taigi
nurim kite. Žiūrėkite. Klausykite. Būkite.
152 NAUJOJI ŽEMĖ

Štai dar vienas būdas rasti vidinę erdvę - suvokite, kad suvokiate.
Balsu ar m intim is tarkite „Aš esu“ ir daugiau nieko prie to nepridur-
kite. Paskui išgirskite stojusią tylą. Pajauskite savo Buvim ą, nuogą,
neuždengtą, neaprengtą esamybę. N ei jaunystė nei senatvė, nei tur­
tas nei skurdas, nei gėris nei blogis, —niekas jos nepaliečia. Tai visa ką
savyje talpinančios įsčios, iš kurių gim ė visa kūrinija, visi pavidalai.

Ar girdi, kaip teka kalnų upelis?

K artą vienas dzeno m okytojas tylėdam as ėjo kaln ų takeliu su
m okiniu. Priėję seną kedrą, jie atsisėdo po ju o ir susiruošė valgyti
paprastą m aistą - ryžius su daržovėm is. K ai pavalgė, jau nas vienuo­
lis, dar neatradęs dzeno paslapties rakto, nutraukė tylą klausim u:
„M okytojau, kaip man įžengti į dzeną?" Jis, savaim e aišku, norėjo
sužinoti, kaip pasiekti tam tikrą sąm onės būseną, kuri sudaro visą
dzeno esmę.
M okytojas toliau sėdėjo tylėdam as. M okinys beveik penkias m i­
nutes nekantriai laukė atsakym o. Jau žiojosi klausti naujo klausi­
m o, bet m okytojas staiga tarė: „Ar girdi, kaip teka kalnų upelis?"
M okinys nė nenutuokė, apie kokį kalnų upelį kalba m okytojas. Jis
per d au g įtem ptai m ąstė apie dzeno prasm ę. D abar, kai įsiklausė,
triukšm ingas jo protas nuščiuvo. Pradžioje jis nieko negirdėjo. T a­
čiau kiek vėliau, kai m okinys tapo budrus, jo ausis iš tolum os staiga
pasiekė vos girdim as m ažo upeliūkščio čiurlenim as. „Taip, dabar
girdžiu", - pasakė jis.
M okytojas pakėlė pirštą ir pažvelgė m okin iui į akis. Jo žvilgsnis
vienu m etu buvo ir nuožm us, ir švelnus. „Ž en k į dzeną iš čia", —
tarė jis.
M okinys neteko žado. Jis pirm ą kartą patyrė satori — nušvitim o
blyksnį. Jis suprato, kas tai yra dzenas, visai nesuprasdam as, kas yra
tai, ką jis suprato!
M okytojas ir m okinys tylom is tęsė kelionę. M okinys stebėjo­
si jį supančio pasaulio gyvum u. V iską jis m atė naujom is akim is.
T ačiau pam ažu jis vėl pradėjo m ąstyti. B u drią tylą nustelbė proto
triukšm as, ir netrukus jis kreipėsi į m okytoją vėl. „M okytojau, - jis
 V I D I N Ė S E R D V Ė S R ADI MAS 153

tarė, — m ąstau, ką tu būtum ei pasakęs, jei n e b ū č i a u išgi rdęs k al n ų

upelio?“ M okytojas stabtelėjo, atsisuko į jį, pakėlė pirš tą ir atsakė:
„Ž en k į dzeną iš čia."

Patys geriausi veiksmai

E go klausia: „K aip šioje situacijoje galėčiau patenkinti savo p o ­
reikius? K aip galėčiau atsidurti kitoje situacijoje, kurioje m ano p o ­
reikiai b ū tų patenkinti?"
Buvim as yra būsena, kai jaučiate vidinę erdvę. K ai esate šios bū ­
senos, klausiate: „K aip tinkam ai atsakyti į šios situacijos, šios aki­
m irkos poreikius?" T iesą sakant, ju m s net nėra reikalo tokį klausim ą
užduoti. Jū s tylūs, budrūs, atviri tam , kas yra. Taip į situaciją įvedate
n aują m atm enį - erdvę. Jū s žiūrite ir klausotės. Susivienijate su si­
tuacija ir sprendim as ateina iš pačios situacijos. Iš tikrųjų žiūrite
ir klausotės ne jūs - ne asm uo, bet pati budri tyla. Ir tada, jei tam
tikras veiksm as yra galim as ar būtinas, jū s jį atliekate, tiksliau, tinka­
m as veiksm as įvyksta per jus. T inkam as veiksm as yra tas, kuris dera
su visum a. A tlikus jį, pasilieka budri, visa aprėpianti tyla. Nėra jokio
noro pergalingai kelti rankas į orą ir garsiai šaukti ar girtis: „Valio!
Žiūrėkite, tai padariau aš."
V isas kūrybingum as kyla iš vidinės erdvės. Vos įvykus kūrim o
aktui ir pasirodžius vienokiam ar kitokiam pavidalui, būkite itin
budrūs, idant neužgim tų sam pratos „aš" ir „m an o". Jei prisiskiriate
savo poelgių nuopelnus sau, grįžta ego ir užtem do erdvę jum yse.

Suvokimas be vardų
D au gu m a žm onių pasaulį suvokia į jį nesigilindam i, ypač jei
aplinka jiem s gerai pažįstam a. D idžiąją jų dėm esio dalį pasigvel­
bia balsas galvoje. K ai kurie pasijunta budresni tik keliaudam i ir
lankydam i nepažįstam as vietas, nes tada didesnė jų sąm onės dalis
nuo m ąstym o nukrypsta į ju tim in į patyrim ą. Jie labiau jau čia savo
Buvim ą. K iti net tokiu atveju lieka visiški balso galvoje belaisviai, jų
potyrius iškraipo akim irksniu kylantys vertinim ai. Ir, galim a sakyti,
154 NAUJ OJ I ŽEMĖ

iš tikrųjų jie niekur nebūna nuvykę. K eliauja tik jų kūnas, o patys

jie lieka ten, kur visada - savo galvose.
Tokia dau gum os žm onių tikrovė - vos ką nors suvokę, jie iškart
tai interpretuoja, suteikia vardus, lygina su kitkuo, k ą jau yra paty­
rę, rūšiuoja pagal kriterijus „patinka - n epatinka", „gera - bloga".
V isa tai daro iliuzinis „aš“ ego. kokie žm onės niekaip neištrūksta iš
m entalinių pavidalų nelaisvės.
N epabusite dvasiškai tol, kol neįveiksite nesąm oningo įpročio
duoti visa kam vardus ir pavadinim us; jei tai ju m s nepavyksta, tai
bent jau įsisąm oninkite šį įprotį ir susivokite, kai taip im ate elgtis.
N uolatinis vardijim o procesas pad eda ego tolau egzistuoti proto p a­
vidalu. Procesui pasibaigus ar ju m s tik įsisąm oninus jį, užgim sta
vidinė erdvė, ir jūs jau nebesate visiškoje proto valdžioje.
Pasirinkite .šalimais esantį objektą - pieštuką, kėdę, puodelį,
augalą ir tyrinėkite jį akim is, žvelkite į jį susidom ėję, sm alsiai.
Tam netinka objektai, sukeliantys stiprias asociacijas su praeitim i,
prim enantys ju m s jų įsigijim o aplinkybes ar panašiai. T aip pat ven­
kite daiktų su užrašais, kaip kad knyga ar butelis. Užrašai skatins
m ąstym ą. N eįsitem pdam i,, atsipalaidavę, bet budrūs, visą dėm esį
sutelkite į objektą, kiekvieną jo detalę. Kilus m intim s, neįsitraukite
į jas. Ju m s svarbu ne m ąstym as, o pats suvokim o aktas. Ar galite
suvokti nem ąstydam i? A r galite žiūrėti neklausydam i iš galvos sklin­
dančio ir nuolat viską kom entuojančio, darančio išvadas, lyginančio
ar bandančio išsiaiškinti balso? Po poros m in učių leiskite žvilgsniui
paklaidžioti po kam barį ar vietą, kurioje esate, nušvieskite budriu
dėm esiu kiekvieną regim ą daiktą.
T ada įsiklausykite į garsus. Klausykitės jų taip, kaip žiūrėjote į
jus supančius daiktus. Kai kurie garsai gali būti natūralūs (vandens
čiurlenim as, vėjo ūžim as, paukščių čiulbesys), kiti - skleidžiam i
žm ogaus. Kai kurie bus m alonūs, kiti - ne. Tačiau neskirstykite ju os
į gerus ir blogus. Leiskite kiekvienam jų būti, koks jis yra, be jo k ių
interpretacijų. Svarbiausia čia taip pat yra neįtem ptas, bet budrus
dėmesys.
Taip žvalgantis ar klausantis turėtų ateiti subtili, pradžioje, gali­
m as daiktas, vos pastebim a ramybė. K ai kurie žm onės ją jau čia kaip
 V I D I N Ė S E R D V Ė S R ADI MAS 155

tylą fone. K iti vadina tai rim tim i. K ai m ąstym as ne be p a s i g v e l bi a

visos sąm onės, dalis jo s lieka beform ės pirm inės b ū s e n o s . T ai yra
vidinė erdvė.

Kas tas, kuris patiria?

Tai, k ą m atote, girdite, ragaujate, liečiate ir užuodžiate, yra ju ti­
m ų objektai. Ju o s jūs patiriate. Bet kas tas subjektas, kuris patiria?
G al atsakysite taip: „N a, subjektas, savaim e aišku, esu aš, D žeinė
Sm it, vyresnioji buhalterė, keturiasdešim t penkerių m etų išsiskyrusi
am erikietė, dviejų vaikų m otin a - aš patiriu ." Toks atsakym as bus
klaidingas. D žeinė Sm it ir visa kita, kas sutapatinam a su m entaline
D žeinės Sm it koncepcija, yra patyrim o objektai, ne patiriantis su­
bjektas.
Bet kokį patyrim ą sudaro, t rys dalys: ju tim in is suvokim as, m in ­
tys, ar m entaliniai vaizdiniai, ir em ocijos. D žeinė Sm it, vyresnioji
buhalterė, keturiasdešim t penkeri metai, amerikietė, dviejų vaikų
m otina, skyrybos - visa tai m intys, jū s jas patiriate apie tai m ąsty­
dam i. Šie dalykai ir bet kas kita, ką galite pasakyti ir sum ąstyti apie
save, yra objektai - ne subjektas. Tai patirtis, ne tas, kuris patiria.
G alite pridėti dar visą tūkstantį apibrėžim ų (m inčių), kas tokie esa­
te, ir taip neabejotinai dar labiau įsivelti į savivokos painiavą (taip
pat, beje, ir padidinti asm eninio psichoterapeuto pajam as), tačiau
taip nerasite patiriančio subjekto, kuris yra pirm esnis nei bet kokia
patirtis ir be kurio jokios patirties nebūtų.
Tai kas yra tas, kuris patiria? K as yra patyrėjas? Jū s. O kas jūs
esate? Sąm onė. O kas yra sąm onė? Į šį klausim ą atsakym o nėra. Vos
atsakę į jį, sukonstruojate m entalinę sąm onės klastotę, paverčiate ją
objektu. Sąm onė, tradiciškai vadinam a dvasia, negali būti pažinta
įprasta pastarojo žodžio reikšme ir ieškoti jos — bergždžias reika­
las. V isas pažinim as vyksta dualizm o plotm ėje, kur yra subjektas ir
objektas, pažinėjas ir pažįstam asis. Subjektas, „aš“ , arba pažinėjas,
be kurio nebūtų įm anom a ką nors apskritai pažinti, suvokti, sum ąs­
tyti ar pajusti, visad liks nepažinus. Taip yra dėl to, kad „aš“ neturi
jok io pavidalo. Pažinti galim a tik pavidalus. M aža to - pavidalų pa­
156 NAUJ OJ I ŽEMĖ

saulis neegzistuotų be m atm ens, kuris yra be pavidalo. M atm u o be

pavidalo - tai švytinti erdvė, kurioje atsiranda ir išnyksta pasaulis.
T a erdvė ir yra gyvenim as, tai Aš Esu. Ji am žina. N epriklausom as
nuo laiko, am žinas Aš Esu. Įvykiai toje erdvėje yra santykiniai ir
laikini - tai m alonum as ir skausm as, laim ėjim ai ir praradim ai, gi­
m im ai ir mirtys.
V idinę erdvę rasti ir suvokti tą, kuris patiria (patyrėją), trukdo
susižavėjim as potyriu - tada visiškai jam e pasim etate. K itaip tariant,
sąm onė tada pasiklysta nuosavam e sapne. Kiekviena m intis, kiekvie­
na em ocija ir kiekvienas potyris gali taip įtraukti jus, kad tam pate
išties j sapną panašios būsenos. Ištisus tūkstantm ečius tokia būsena
buvo žm onijai įprasta.
N ors sąm onės pažinti ir neįm anom a, galite įsisąm oninti ją kaip
save. G alite tiesiogiai pajusti ją bet kokioje situacijoje, nesvarbu, kur
būtum ėte. G alite pajusti ją čia ir dabar kaip savo Buvim ą, vidinę
erdvę, kurioje yra suvokiam i ir m intim is virsta šio puslapio žodžiai,
lai visa persm elkiantis Aš Esu. Jū sų skaitom i ir apm ąstom i žodžiai
yra pirm as planas, o Aš E su - pam atas, plika akim i neapčiuopiam as
kiekvieno potyrio, kiekvienos m inties ir jau sm o fonas.
■Z

Kvėpavimas
V idinę erdvę rasite sukūrė m ąstym o sraute protarpius. Be šių
protarpių jū sų m ąstym as tam pa pasikartojantis, stokojąs įkvėpim o
ir bet kokių kūrybinių kibirkštėlių - toks, koks iki pat šių dienų yra
dau gum os m ū sų planetos žm onių m ąstym as. Ju m s nėra reikalo rū­
pintis dėl šių protarpių trukm ės. Pakanka vos kelių sekundžių. Pa­
mažu šie protarpiai savaim e, be jo k ių pastangų, ilgės. D au g svarbiau
už protarpių trukm ę yra jų dažnum as - tada jū sų kasdienė veikla ir
m ąstym o srautas įgaus erdvės m atm enį.
Vienas pažįstam as neseniai parodė m an m etinį stam bios dvasi­
nės organizacijos veiklos planą. Permečiau jį akim is. D idelis išties
įdo m ių sem inarų ir kursų pasirinkim as padarė man įspūdį. Planas
prim inė švedišką stalą, kur galim a rinktis iš m ilžiniškos viliojančių
patiekalų įvairovės. Pažįstam as paprašė m anęs rekom enduoti vieną
 V I D I N Ė S E R D V Ė S R ADI MAS 157

ar du kursus. „N ežinau, - atsakiau. - V isi jie, rodos, labai įdom ūs.

Bet yra toks dalykas, - pridūriau. - Jeigu pradėsite praktikuoti są­
m on in gą kvėpavim ą ir tęsite praktiką m etus, pasikeishe kur kas
sm arkiau, nei jus pakeistų visi sem inarai šiam e sąraše. Be to, jum s
tai nieko nekainuotų. “
Įsisąm onindam i kvėpavim ą atitraukiate dėm esį nuo m ąstym o ir
sukuriate erdvę. Tai vienas sąm onės sužadinim o būdų.
Įsisąm oninkite savo kvėpavim ą. A tkreipkite dėm esį į pojūčius,
kylančius kvėpuojant. Jauskite į kūn ą ir iš jo srūvantį orą. Stebė­
kite, kaip krūtinė ir pilvas kiek išsipučia įkvepiant ir susitraukia iš­
kvepiant. V ieno sąm onin go įkvėpim o ir iškvėpim o pakanka, kad
nenutrūkstam oje m in čių sekoje atsirastų šiek tiek erdvės. Vienas
sąm oningas įkvėpim as ir iškvėpim as (dar geriau du ar trys), atlikti
dau g kartų dienoje, yra puikus būdas įlieti į savo gyvenim ą erdvės.
N et jei m edituotum ėte kvėpavim ą po dvi ar daugiau valandų, kaip
daro kai kurie žm onės, suvokti tereikia vieną įkvėpim ą ir iškvėpim ą.
Vienas jis visų svarbiausias. V isa kita yra praeitis ar ateitis, kitaip
tariant, m intys. Kvėpavim as — tai ne jū sų atliekam as veiksm as, o
vyksm as, kurį jū s liudijate. Sis vyksm as savaim inis. Jį atlieka jū sų
kūne glūdintis supratingum as, o ju m s tereikia stebėti. T am nereika­
lingos jokios pastangos. Be to, atkreipkite dėm esį į tru m pą pauzę,
rim ties tašką iškvėpim o gale, atsirandantį prieš ju m s pradedant vėl
traukti orą.
D augelio žm onių kvėpavim as nenatūraliai paviršutiniškas. K uo
sąm onin giau kvėpuojate, tuo jū sų kvėpavim as savaim e tam pa giles­
nis - toks ir turi būti.
K adan gi kvėpavim as neturi jok io pavidalo, jis nuo seniausių lai­
kų buvo prilyginam as dvasiai -p av id alo neturinčiam G yvenim ui.
„Tuom et V iešpats D ievas padarė žm ogų iš žemės dulkių ir įkvėpė
jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žm ogus tapo gyva būtybe.“
(Pradžios knyga 2, 7) V okiečių kalbos žodis atmen, reiškiantis „kvė­
p u o ti", kilęs iš senovės indų (sanskrito) žodžio Atman , kuris reiškia
viduje esančią dieviškąją dvasią, ar D ievą.
T a aplinkybė, kad kvėpavim as neturi pavidalo, yra viena prie­
žasčių, kodėl sąm oningas kvėpavim as padeda atskleisti vidinę erdvę
158 NAUJOJI ŽEMĖ

ir sužadinti sąm onę. Kvėpavim as yra puikus m editacijos objektas

kaip tik dėl to, kad jis ne objektas - neturi pavidalo ar kontūrų.
K ita priežastis - kvėpavim as yra vienas m ažiausiai krintančių į akį
ir regimai nereikšm ingas f e n o m e n a s , „truputis'1, kuris, pasak Nyčės,
suteikia m um s didžiausią lai mę. Praktikuoti sąm on in gą kvėpavim ą
kaip m editaciją ar ne - just) reikalas. Tačiau atm inkite, kad kokios
nors kitos m editacijos k v ė p a v i m o m editacijos neatstos.
Suvokdam i s a v o k v ė p a v i m ą atsiduriate šioje akim irkoje, o tai yra
bet kokios vi d i nė s t r a n s f o r m a c i j o s sąlyga. Suvokdam i kvėpavim ą,
visiškai j au č ia t e s a v o B u v i m ą . Taip pat pastebėsite, jo g n eįm an o­
m a m ąs t y t i ir kartu s ą m o n i n g a i k v ė p u o t i . Sąm oningas kvėpavim as
s u s t a b d o prot ą , l a č i a u už uo t p a t e k ę į t r a n s o būseną ar pusiau pri­
s n ū d ę , t a m p a t e visiškai žv al us ir itin b u d r ū s . N e leidžiatės žemiau
m inčių, o p ak y l a te virš jų. Ir jei į d ė m i a u paanalizuosite savo poty-
rus, p a m a t y s i t e , kad b ūt i ši oj e a k i m i r k o j e ir liautis galvojus nepra­
randant sąm onin gu m o - iš t i k r ų j ų reiškia tą patį - sąm onės erdvės
atsiradim ą.

Priklausomybės

Įsisenėjusius ir kom pulsyvius elgsenos m odelius galim a pavadin­

ti priklausom ybėm is, ar žalingais įpročiais. Tokia priklausom ybė
gyvena viduje kaip kvaziesybė, ar subasm enybė; tai yra periodiškai
visiškai jus užvaldantis energinis laukas. Ji netgi paim a į savo val­
džią jū sų protą, galvoje skam bantį balsą, kuris tokiais atvejais tam pa
priklausom ybės balsu. Jis gali kalbėti: „Si diena tau buvo sunki. Esi
vertas pasism aginti. K odėl turėtum atsisakyti vienintelio gyvenime
tau likusio m alonum o?" Jeigu dėl sąm onin gum o stokos susitapati­
nate su šiuo vidiniu balsu, pagaunate save pėdinantį šaldytuvo link
ir siekiantį riebaus pyrago su šokoladu. K itais atvejais priklauso­
m ybė gali visiškai apeiti m ąstantįjį protą - tiesiog susivokiate, kad
traukiate cigaretę ar glaudžiate prie lūpų taurelę. („K aip šitas daiktas
atsidūrė m ano rankose?..") C igaretę prisidegėte ar įsipylėte išgerti
visiškai nesąm oningai.
 V I D I N Ė S E R D V Ė S RADI MAS 159

Jei ju s k am u oja sunkiai įveikiami įpročiai (rūkym as, persivalgy­

m as, girtavim as, televizijos žiūrėjim as, priklausom ybė nuo interneto
ar kiti), galite padaryti štai ką: pastebėję kylantį nenugalim ą poreikį,
sustokite ir triskart sąm oningai įkvėpkite ir iškvėpkite. Taip suža­
dinsite sąm onin gum ą. T ada pasistenkite suvokti nenugalim ą po­
traukį kaip savo viduje esantį energinį lauką. Sąm oningai pajauskirc
nenugalim ą poreikį užsirūkyti, išgerti alkoholio, persivalgyti ir taip
toliau. T ada vėl kelis sykius sąm oningai įkvėpkite ir iškvėpkite. G a ­
lim as daiktas, jo g nenugalim as potraukis išnyks - aišku, tik kuriam
laikui. Įm anom a, kad šis potraukis vis tiek pasirodys už jus stipresnis
ir būsite priversti jam pasiduoti. Per d au g dėl to nesigraužkite. Są­
m on in gum ui augant, priklausom ybės silpsta ir ilgainiui pasitraukia.
Stenkitės užfiksuoti bet kokią žalingą įprotį pateisinančią m intį, vos
ji kyla jū sų prote, net jei jo s argum entai visai pagrįsti. Paklauskite
savęs: „K as čia kalba?“ Ir suprasite, kad kalba priklausom ybė. T ada
priklausom ybei ju s įveikti bus sunkiau.

Vidinio kūno suvokimas

K itas paprastas, bet labai veiksm ingas būdas rasti gyvenime erdvę
irgi glaudžiai susijęs su kvėpavim u. A ptiksite, jog jausdam i subtilų
įeinantį ir išeinantį oro srautą, taip pat išsipučiančią ir susitraukian­
čią krūtinę bei pilvą, drauge im ate suvokti vidinį kūną. T ada jū sų
dėm esys gali nukrypti į po v isą jį pasklidusį gyvybės pojūtį.
D au gu m a žm onių taip įnikę į savo m intis, taip susitapatinę su
galvoje skam bančiu balsu, kad nebejaučia gyvum o savo viduje. K ai
negalite pajausti savo gyvum o, dau g prarandate. Tai tikra netektis.
T ada ne tik im ate ieškoti šios natūralios vidinio pasitenkinim o b ū ­
senos pakaitalų, bet ir bandote kom pensuoti nuolatinį nesm agum ą,
atsirandantį praradus ryšį su visad čia esančiu, bet dažniausiai ne­
pastebim u gyvum u. Iš tokių pakaitalų galim a pam inėti narkotinių
m edžiagų sukeltą euforiją, besaikį ju tim ų jaudrin im ą, pavyzdžiui,
pernelyg garsios m uzikos klausym ą, pom ėgį be reikalo rizikuoti,
sekso m aniją. N et santykių dram os kartais pakeičia tikro gyvu­
m o pojūtį. N u olatos fone esantį n esm agum o jau sm ą dažniausiai
160 NAUJ OJ I ŽEMĖ

bandom a paslėpti intym iais santykiais - ieškom a vyro ar moters,

kuris ar kuri „suteiktų man laim ę". Tokie santykiai yra didžiausių
nusivylim ų šaltinis. O n esm agum ui vėl iškilus į paviršių, žm ogus
paprastai kaltina savo partnerį.
D u ar tris kartus sąm oningai įkvėpkite ir iškvėpkite. T ada paban ­
dykite užčiuopti subtilų gyvum o pojūtį, pasklidusį po visą kūną.
K itaip tariant, pam ėginkite pajausti k ūn ą iš vidaus. Ar jum s pa­
vyksta? T rum pai pajauskite įvairias kūno dalis. Suvokite plaštakas,
paskui - rankas, pėdas ir kojas. Ar jaučiate pilvą, krūtinę, kaklą ir
galvą? Ar jaučiate lūpas? Ar jose esam a gyvybės? T ada vėl suvokite
visą vidinį kūną vienu metu. ( lai bū r praktikos pradžioje norėsite
užsimerkti; pajutę kūną atsim erkite ir apsidairykite toliau jį jau sd a­
mi. Kai kurie skaitytojai pastebės, kad užsimerkti jiem s nėra reika­
lo - vidinį kūną jie gali jausti tiesiog skaitydam i šią knygą.

Vidinė ir išorinė erdvė

Jū sų vidinis kūnas ne kietas, o sudarytas iš erdvės. Kalbu ne apie
fizinį jū sų pavidalą, bet gyvybę, kuri daro jį gyvą, apie fizinį kūną
sukūrusį ir jį palaikantį supratingum ą, vienu m etu koordinuojantį
šim tus tok ių sudėtingų funkcijų, kad žm ogiškas protas pajėgus ap­
rėpti tik m ažą jų dalelę. K ai pradedate suvokti šiuos dalykus, išties
vyksta štai kas: supratingum as im a suvokti pats save. Šios „nepagau­
nam os gyvybės" niekad neaptiko joks m okslininkas, nes ji yra jų
pačių teškančioji sąm onė.
Fizikai nustatė, jo g regimas m aterijos kietum as yra m ū sų ju tim ų
kuriam a iliuzija. N e kitaip yra ir su m ū sų kūnu, kurį m es suvokiam e
ir laikom e kietu pavidalu, nors iš tikrųjų 9 9 ,9 9 % jo sudaro erdvė.
Apytikriai toks yra atom ų ir atstum ų tarp jų santykis, o kiekvienam e
atom e erdvės irgi ne m ažiau. Taigi m atom e fizinį kūną tokį, koks jis
m um s atrodo, tik dėl klaidingo suvokim o. Apskritai kūną galim a
laikyti m ikrokosm ine išorinės erdvės versija. N orėdam i suprasti er­
dvės, skiriančios dangaus kūnus, platybes, apm ąstykite šiuos pavyz­
džius: pastoviu 3 0 0 0 0 0 kilom etrų per sekundę greičiu sklindančiai
šviesai prireikia vos daugiau nei sekundės nukakti nuo Ž em ės iki
 V I D I N Ė S E R D V Ė S RADI MAS 161

M ėnulio; Saulės šviesa Ž em ę pasiekia per m a ž d a u g a s u m n i a s m i­

nutes; šviesa iš artim iausios Saulei žvaigždės, p a v a d i n t o s K e n t a u r o
Proksim a, iki Žem ės keliauja 4,5 m etų. Štai k o k i a m i l ži n i š ka erdvė
m us supa! Be to, dar yra tarpgalaktinė erdvė, kurios p la t ybes n u i m s
apskritai nesuvokiam os. A rtim iausios galaktikos - A n d t n i u e d o s
ūko - šviesa iki m ū sų sklinda 2 ,4 m ilijon o m etų. Ar ne n u o s t a b u ,
kad jū sų kūne santykinai irgi tiek pat erdvės, kiek visatoje?
Taigi jū sų fizinis kūnas, turintis konkretų pavidalą, pasirodo savo
esm e esąs beform is. Jis gali tapti vartais į vidinę erdvę. N ors v i d i nė
erdvė jok io pavidalo neturi, ji nepaprastai gyva. Si „tuščia erdvė"
tai pati gyvybė, neišreikštasis Šaltinis, iš kurio kyla visos gyvybės
apraiškos. Tradiciškai Šaltinis įvardijam os žodžiu „D ievas".
M intys ir žodžiai priklauso pavidalų, ar form ų, pasauliui, jais
neįm an om a išreikšti to, kas anapus pavidalų. Todėl galim a sakyti,
kad teiginys „jaučiu savo vidinį k ūn ą“ atspindi proto kuriam ą klai­
din gą suvokim ą. Išties vyksta štai kas: įsikūnijusi sąm onė (Aš Esu)
im a suvokti pati save. K ai nustoju painioti save su laikinom is „aš“
form om is, tada per „m an e" im a reikštis beribiškum o ir am žinybės
m atm u o - D ievas. Jis „m an " vadovauja. Taip pat išlaisvina mane
n uo prisirišim o prie pavidalų. Vis dėlto grynai intelektinis pripaži­
nim as („Aš nesu šis pavidalas") nepadės. V isų svarbiausias klausim as
toks: ar sugebu jausti savo vidinę erdvę, savo paties Buvim ą, tiksliau,
B u vim ą to, kas Aš Esu?
T ą pačią tiesą prieisim e vadovaudam iesi kita gaire. Paklauskite
savęs: „Ar suvokiu ne tik tai, kas vyksta šią akim irką, bet ir patį
Dabar, kaip gyvą, laiko nepaliestą vidinę erdvę, kurioje viskas vyks­
ta?" N ors D abar (ši akim irka), regis, neturi nieko bendra su vidiniu
kūnu, įsisąm oninę D abar erdvę, viduje netikėtai pasijuntate gyves­
ni. Jaučiate vidinio kūno gyvum ą - gyvum ą, kuris neatsiejam as nuo
B uvim o džiaugsm o. K ad išeitum e iš kūno rėm ų ir suvoktum e, jo g
nesam e jis, turim e į jį įeiti.
Stenkitės kuo dažniau suvokti vidinį kūn ą ir taip kasdieniam e
gyvenim e kurti erdvę. K o nors laukdam i, klausydam iesi, žvelgda
m i į dangų, m edį, gėlę, m ylim ąjį ar vaiką, tuo pat m etu jauskite
viduje gyvum ą. T okiu bū du dalis jū sų dėm esio, ar sąm onės, toliau
162 NAUJOJI ŽEMĖ

liks laisvėje, o likusioji dalis liks užim ta išoriniu pavidalų pasauliu.

Kiekvieną kartą ju m s šitaip „apgyvenus" savo kūną, jis tam pa tarsi
inkaras, padedantis būti šioje akim irkoje, neleidžia ju m s atitrūkti ir
pasiklysti m ąstym e, em ocijose ar išorinėse aplinkybėse.
Ju m s m ąstant, jaučiant, patiriant ir išgyvenant, sąm onė įgau ­
na pavidalą. Ji reinkarnuoja - „gim sta" m intim i, jau sm u , ju tim i­
niu potyriu ar išgyvenim u. Tai nenutrūkstam as atgim im ų ratas, iš
kurio galiausiai tikisi išsivaduoti budistai, ir tai pasiekiam a tik šią
akimirką.

Kaip pastebėti protarpius

D ieną jū sų regą ir klausą veikia nuolat kintančių dirgiklių seka.

Tą akim irką, kai ką nors pam atote ar išgirstate - ypač jei vaizdas ar
garsas nepažįstam as - dar prieš protui įvardijus ar interpretavus tai,
paprastai stoja budraus dėm esingum o protarpis, kuriam e įvyksta
suvokim o aktas. Sis protarpis ir yra vidinė erdvė. Skirtingų žm onių
jo trukm ė skiriasi. Protarpius pastebėti nėra lengva, nes daugum os
jie itin trum pi, trunka tik sekundę ar dar trum piau.
Vyksta štai kas: pirm ą suvokim o akim irką, pasirodžius naujam
vaizdui, suskam bus garsui, įprastinis m ąstym o srautas trum pam nu­
ščiūva. Sąm onė nukreipiam a nuo m inčių, nes ji reikalinga jutim inio
suvokim o aktui. Labai neįprastas reginys ar garsas gali ne tik išoriš­
kai, bet ir vidiniam e lygm enyje „atim ti jum s žadą", kitaip tariant,
sukurti ilgesnį protarpį.
N u o šių tarpų dažnum o ir trukm ės priklauso jū sų sugebėjim as
džiaugtis gyvenim u, jausti vidinį ryšį su kitais žm onėm is, su gam ta.
Protarpiai nulem ia jū sų išsilaisvinim o nuo ego laipsnį, nes ego reiškia
visišką erdvės m atm ens nesuvokim ą.
Ju m s pradėjus įsisąm oninti šiuos trum pus savaim inius protar­
pius, jie im s ilgėti, o jūs vis dažniau išgyvensite laisvą nuo m ąstym o
suvokim o džiaugsm ą. T ada pasaulis atrodys šviežias, naujas ir gyvas.
Ir atvirkščiai - kuo tankesnė m entalinė abstrahavim o ir konceptua-
lizavim o širm a, per kurią suvokiate gyvenim ą, tuo bedvasiškesnis ir
nuobodesnis tam pa pasaulis.
 VI DI NĖS ERDVĖS RADIMAS 163

Savęs radimas ir praradimas

V idinė erdvė taip pat atsiveria kiekvieną kartą, kai tik j us atsisa
kote poreikio pabrėžti savo pavidalu grįstą tapatybę, ’ lbk.s porei ki s
kyla iš ego ir nėra tikras. K ai tik išsižadate tokio elgsenos m o d e l i o ,
atsiveria vidinė erdvė, jū s priartėjate prie savo tikrosios esybės. Igo
tada atrodo, kad save prarandate, tačiau tiesa yra visiškai ki toki a.
Jėzus m okė, kad turite prarasti save, idant atrastum ėte. A tm etę tokį
elgsenos m odelį, jū s liaujatės teikę reikšmę tam , kas esate pavidalų
lygm enyje, ir tada atsiskleidžia anapus pavidalų esantis jū sų tikrasis
„aš“ . M ažėdam i didėjate.
Ž m on ės nesąm oningai bando pabrėžti savo pavidalu grįstą tapa­
tybę keliais būdais. B u dru m as padės atsekti savo viduje kai kuriuos
tokius nesąm oningus m odelius. Štai keli pavyzdžiai: reikalaujate
padėkų už savo darbą ir pykstate jų negavę; stengiatės sulaukti dė­
m esio, todėl visiem s pasakojate savo bėdas, ligos istorijas ar keliate
scenas; reiškiate savo nuom onę, kai niekas jo s neklausia ir kai ji nie­
kaip negali pakeisti situacijos; labiau rūpinatės kito asm ens n u o m o­
ne apie save nei pačiu asm eniu, kitaip sakant, naudojatės ju o kaip
ego veidrodžiu ir prieš jį pozuojate; bandote padaryti kitiem s įspūdį
savo nuosavybe, žiniom is, gražia išvaizda, padėtim i, fizine jėga ir
pan ašiom is savybėm is; m ėgstate išpūsti savo ego stipriai pykdam i
ar įsižeisdam i; esate linkę skųstis ir įrodinėti savo teisum ą bei kitų
paklydim ą; stengiatės atrodyti svarbūs...
Jei aptiksite savyje tokius elgsenos m odelius, siūlau paeksperi­
m entuoti. Išbandykite, koks jausm as ateina ir kas įvyksta atsisakius
to m odelio. T iesiog atm eskite jį ir stebėkite.
N u stoti teikti reikšm ę tam , kas esate pavidalų lygmenyje, - dar
vienas sąm onės sužadinim o būdas. Atskleiskite m ilžinišką galią,
kuri im a tekėti per jus į pasaulį, kai nebepabrėžiate pavidalu grįstos
tapatybės.
164 NAUJOJI ŽEMĖ

Tyla
Sakom a, kad „D ievo žodžiai yra tyla, o visa kita - tik prastas
vertim as". Iš tikrųjų tyla reiškia tą pat, ką ir erdvė. Įsisąm oninę
tylą, kad ir kur tai vyktų, susijungiam e su pavidalo neturinčiu ir
nuo laiko nepriklausom u m atm eniu savyje. Tas m atm u o yra aukš­
čiau m inčių, aukščiau ego. Tai gali būti tyla, tvyranti gam toje, jū sų
kam baryje ankstyvo ryto valandom is ar tyla tarp garsų. Tyla neturi
pavidalo - štai kodėl jos nesuvoksim e m ąstym u. M intis yra pavida­
las. Suvokti tylą - tai būti tyliems. O būti tyliems — tai būti sąm o­
ningiem s be m inčių. Tyla priartina m us prie tikrosios m ū sų esybės.
N utilę tam pate tuo, kas buvote prieš įgaudam i šį laikiną fizinį ir
m entalinį pavidalą, kuris vadinam as asm enybe. T aip pat tuo, kas
būsite pavidalui išnykus. Ir tuo, kas esate anapus savo laikinosios
būties - nesąlygota, pavidalo neturinčia it am žina sąm one.
 IX S K Y R I U S

VIDINIS TIKSLAS

V os pakylam e aukščiau paprasčiausios kovos dėl išlikim o, svar­

biausias gyvenim e m um s tam pa prasm ės ir tikslo klausim as. D au ­
gelis žm onių jaučiasi įtraukti kasdienybės rutinos, kuri, rodos, gy­
venim o prasm ę atim a. Kai kam atrodo, kad gyvenim as teka pro šalį
ir ju os aplenkia, o gal jau seniai pratekėjo. K iti jaučiasi smarkiai
varžom i darbo, kurį dirba siekdam i išlaikyti šeim ą, ar savo finansi­
n ių aplinkybių bei gyvenim o sąlygų. Vieni išsekinti didžiulės įtam ­
pos, kiti - pilko nuobodulio. Vieni įsivėlę į pašėlusią veiklą, kili
sukaustyti sąstingio. D au gu m ą svajoja apie pin igų teikiam ą laisvę ir
galim ybes. Kiti jau m ėgaujasi santykine tokio pobūdžio laisve, bet
kartu susivokia, jo g net ir to m aža, kad gyvenim as būtų prasm ingas.
T ikro tikslo neatstoja niekas. Tačiau to tikro, ar pagrindinio, tikslo
išoriniam e lygm enyje nerasite. Jis susijęs ne su jū sų veikla, užsiėm i­
m ais, o su jū sų tikrąja esybe - kitaip, su sąm onės būsena.
Taigi svarbiausia yra suvokti štai ką: gyvenim as turi vidinį tikslą
ir išorinį tikslą. V idinis tikslas susijęs su Buvim u ir yra pagrindinis.
Išorinis tikslas susijęs su veikla ir yra antrinis. Č ia mes visų pirm a
kalbam e apie vidinį tikslą, tačiau šiam e ir kitam e skyriuje taip pat
aptarsim e, kaip suderinti vidinį ir išorinį tikslus. Beje, abi tikslų
kategorijos taip susipynusios, kad praktiškai n eįm anom a nagrinėti
vienos nepaliečiant kitos.
Jū sų vidinis tikslas yra pabusti. Štai kaip, regis, paprasta. Toks
pats yra ir kiekvieno kito šioje planetoje gyvenančio žm ogaus tiks­
las. G alų gale tai — visos žm onijos tikslas. Jū sų vidinis tikslas yra
neatsiejam a visatos ir jo s augančio su pratingu m o tikslo dalis. Ilgai­
niui jū sų išorinis tikslas gali pakisti. Įvairūs žm onės turi visai kito­
kius išorinius tikslus. K ai randate vidinį tikslą ir gyvenate darnoje su
ju o, sukuriate išorinio tikslo pam atą. Tai tikros sėkm ės pagrindas.
K ita vertus, be šios darnos irgi įm an om a šį tą pasiekti - didžiulėm is
166 NAUJOJI ŽEMĖ

pastangom is, kova, ryžtu, uolum u ar klasta. Bet tokios pastangos

nebus džiaugsm ingos ir neišvengiam ai pagim dys vienokią ar kitokią
kančią.

Pabudimas
Pabudim as — tai sąm onės pokytis, kai m ąstym as ir suvokim as
(sąm onė) išsiskiria. I kuigum ai žm onių tai nutinka ne iškart, o laips­
niškai. N et tie reti žm onių paderm ės atstovai, kurie staiga dram a­
tiškai ir, regis, negrįžtamai pabunda, vis tiek turi išgyventi procesą,
kurio metu nauja sąm onės būsena pam ažu įsilieja į jų gyvenim ą bei
veiklą ir visa tai perkeičia.
Užuot klaidžiojęs m ąstym o labirintais, pabudęs žm ogus atpažįsta
save kaip už visa to esantį sąm oningum ą. M ąstym as tada liaujasi bu ­
vęs savo paties reikmes tenkinantis aktyvum as. Jū sų gyvenim ą im a
valdyti sąm onin gum as. Sąm oningum as tai įsisąm onintas ryšys su
visuotiniu supratingum u. K itaip jis vadinam as Buvim u - sąm one
be m inčių.
Pabudim o vyksm as yra m alonės aktas. N eįm an om a sužadinti jo
patiem s, n eįm an om a kaip nors jam pasiruošti ar paskatinti jį su ­
kauptais nuopelnais. N ėra jokios loginės veiksm ų sekos, vedančios
link pab u dim o, nors protui tai, žinom a, labai patiktų. Ju m s nereikia
pab u dim o užsitarnauti. N usidėjėliui kartais jis gali įvykti anksčiau
nei šventajam . Štai kodėl Jėzus bendravo su įvairiausiais žm onėm is,
ne tik su gerbiam ais. Pabudim as niekaip nepriklauso nuo jū sų va­
lios. V isos jū sų pastan gos - tai ego bandym ai praturtinti save p ab u ­
dim u, ar nušvitim u, tai yra įgyti vertingą nuosavybę ir taip dar la­
biau išsipūsti. U žu ot iš tikrų jų pabudę, tada jū s leidžiate savo protui
sukonstruoti pab u dim o koncepciją, susikuriate m entalinį vaizdinį,
koks yra pabudęs, ar nušvitęs, žm ogus, ir bandote gyventi priside­
rindam i prie šio įvaizdžio. G yvenim as, grindžiam as įvaizdžiu, kurį
susikūrėte apie save ar kurį sukūrė apie jus kiti žm onės, yra netikras
gyvenim as - tai dar vienas nesąm oningas ego vaidm uo.
Taigi jei pabu dim as nepriklauso nuo jū sų valios ir pastangų, jei­
gu jis tiesiog įvyksta arba neįvyksta, kaip jis gali būti pagrindinis
 VIDINIS TIKSLAS 167

gyvenim o tikslas? A r tikslo turėjim as nereiškia, kati galiu- v i e n o k i o ­

m is ar kitokiom is pastan gom is jo siekti?
Be jo k ių pastangų, vien per m alonę, įvyksta tik p i r m i n i s [Kibu
dim as, pirm asis m in čių n etem dom os sąm onės blyksnis. Jei ši k n y g a
pasirodys ju m s nesuprantam a ar beprasm iška, vadinasi, p i r m a s i s
blyksnis dar nenušvietė jūsų. T ačiau jei skaitydam i ją s u v i r p a t e ir
pripažįstate, jo g joje esam a tiesos, p ab u dim o vyksm as jau prasidė­
jo. O prasidėjęs jis atgal nepasuka, nors ego ir gali kuriam laikui jį
pristabdyti. Bus žm onių, kuriem s pab u dim o vyksm ą sužadins, arba
inicijuos, ši knyga. K itiem s ji leis susivokti, jo g jie jau pam ažu bun­
da ir pab u d im ą priartins. Be to, knyga padės atpažinti ego, kai tik
jis bandys atgauti valdžią ir užtem dyti kylantį sąm onin gum ą. K iti
žm ones pab u n d a staiga įsisąm oninę savo įprastus m ąstym o m od e­
lius, ypač giliai įsišaknijusias neigiam as m intis, su kuriom is jie tapa-
tinosi visą gyvenimą. Staiga randasi sąm onin gum as, kuris suvokia
m intis, bet yra atskiras nuo jų.
K oks m ąstym o ir sąm on in gu m o ryšys? Sąm oningum as yra er­
dvė, kurioje egzistuoja jo s (erdvės) įsisąm onintos mintys.
Blykstelėjus sąm on in gu m u i, pajutę savo Buvim ą, jūs apie tai
sužinote tiesiogiai. Sąm on in gum as n ustoja jum s buvęs vien m en ta­
line kon cepcija ir jūs liaujatės pataikavę beprasm iškam m ąstym ui.
G alite pakviesti į savo gyvenim ą Buvim ą, kitaip tariant, galite su ­
sikurti gyvenim e erdvę. D rau ge su pab u d im o m alone ateina atsa­
kom ybė. Turite rinktis vieną iš dviejų galim ybių: bandyti gyventi
kaip seniau, tarsi nieko n ebūtų įvykę, arba suprasti įvykio reikšm ę
ir atpažinti kylantį sąm o n in gu m ą kaip svarbiausią įvykį, kuris gali
ju m s nutikti. P astaruoju atveju pagrindinis jū sų gyvenim o tikslas
bus atsivėrim as kylančiai sąm onei ir jos šviesos paskleidim as p a­
saulyje.
„Aš noriu pažinti D ievo m intis, - pasakė Einšteinas. - Visa kita
yra sm u lk m en o s/1 K as tai yra D ievo mintys? Sąm onė. K ą reiškia pa­
žinti D ievo m intis? Būti sąm oningam . Kas yra detalės? jū sų išorinis
tikslas ir visa, kas vyksta išorėje.
Taigi belaukdam i, kol jū sų gyvenim e nutiks kas nors reikšm inga,
galite taip ir nesuprasti, jo g jū sų viduje jau įvyko pats reikšm ingiausias
168 NAUJ OJ I ŽEMĖ

dalykas, galintis nutikti žm ogui - m ąstym o ir sąm on in gu m o išsis­

kyrim o vyksm o pradžia.
D augelis pirm osiose pabu dim o pakopose atsidūrusių žm onių pa­
m eta išorinj tikslą. Pasaulietiškos paskatos jiem s jau yra beprasm iš­
kos. Labai aiškiai m atydam i m ūsų civilizacijos pam išim ą, jie kartais
pasijunta atitolę nuo juos supančios kultūros. K ai kas jaučiasi lyg
gyventų niekieno žem ėje, tarp dviejų pasaulių. Ego jų jau nebeval-
do, kita vertus, kylantis sąm onin gum as dar neįsiliejo į jų gyvenim ą.
Jie dar nesuderino vidinio ir išorinio tikslų.

Dialogas apie vidinį tikslą

Sis dialogas apibendrina daugybę m ano pokalbių su tikrojo gy­

venimo tikslo ieškančiais žm onėm is. T ikra šiuo atveju ju m s yra tai,
kas išreiškia jū sų giliausią esybę, kas dera su jūsų vidiniu tikslu. Štai
kodėl pirm iausia nukreipiu pašnekovų dėm esį į jų vidinį ir pagrin­
dinį tikslą.

Negaliu pasakyti tiksliai, tačiau noriu, kad gyvenime kas pasikeistų.

Noriu užsiimti tokia veikla, kuri būtų prasminga, dar noriu gerovės ir
išvien su ja ateinančios laisvės. Noriu bent kiek pakeisti pasaulį. Tačiau
je i paklaustumėte, ko tiksliai aš noriu, turėčiau prisipažinti, jo g neži­
nau. Galpadėtumėt man rasti gyvenimo tiksląė

Jū sų tikslas yra sėdėti čia ir kalbėtis su m anim i, nes čia esate ir tai
darote. Tol, kol atsikelsite, išeisite ir užsiim site kokia kita veikla. Tai
bus kitas jū sų tikslas.

Vadinasi, mano tikslas visus kitus trisdešimt metų sėdėti kontoro­

je - kol išeisiu į pensiją ar kol mane atleisi

Jū s dabar ne savo kontoroje, tad kitoks yra ir jū sų tikslas. Kai iš­

ties sėdėsite kontoroje ir užsiim site savo reikalais, tada tai ir bus jū sų
tikslas. Bet ne visų trisdešim ties m etų, o tik tos akim irkos.
 VIDINIS TIKSLAS 169

M anau, mes ne visai suprantam vienas kilų. Pasak jūsų. tikslas

tai, ką darau dabar. O mano nuomone, tikslas reiškia bendrą gyve­
nimo siekį, kryptį, didingą ir reikšmingą dalyką, įprasm inantį mano
dabartinę veiklą, viską keičiantį. Kuistis tarp popierių kontoroje ne,
tai ne tikslas.

K ol neįsisąm oninate Buvim o, prasm ės ieškosite tik veiklos ir

ateities m atm enyje, tiksliau, laiko m atm enyje. K ad ir kokį tikslą ar
prasm ę rasite, ji sutirps ar pasirodys apgaulė. T ą prasm ę neišvengia­
m ai sunaikins laikas. Bet kokia tam e lygm enyje m ū sų rasta prasm ė
tikra yra tik santykinai ir laikinai.
Jei, pavyzdžiui, jū sų gyvenim ui prasm ę suteikia rūpinim asis vai­
kais, kaip bus su ta prasm e, kai jiem s jū sų nebereikės ir kai jie galbūt
net nenorės jū sų klausyti? Jei jū sų gyvenim o prasm ė padėti kitiem s,
jū sų gyvenim as tos prasm ės ^nepraras ir jūs jausitės laim ingas tik
tada, jei tiem s kitiem s bus prasčiau nei ju m s. Jei trokštate pranokti
kitus, laim ėti ar sulaukti sėkm ės vienokioje ar kitokioje veikloje ir
tai ju m s rodosi prasm inga, pasvarstykite, kas bus, jei taip niekad ir
nelaim ėsite ar jū sų pergalių gija vieną dieną im s ir nutrūks (taip,
žinom a, ir atsitiks)? T ada šiokios tokios, kad ir m enkos prasm ės be­
liks ieškoti savo vaizduotėje ar atm intyje - visai netinkam oje tokiam
reikalui vietoje. Be to, laim ėjim ai ir sėkm ė bet kokioje srityje įm a­
n om i tik tada, kai tūkstančiai ar m ilijonai kitų pralaim i, tad ju m s
reikalingos kitų „nesėkm ės", idant gyventum ėte „prasm in gai".
N eteigiu, jo g padėti kitiem s, rūpintis savo vaikais ar siekti pro­
fesinio m eistriškum o neverta. D augeliui žm onių šie dalykai sudaro
svarbią išorinio tikslo dalį, bet išorinis tikslas pats savaim e visad yra
reliatyvus, nestabilus ir laikinas. Taigi sakau ne tai, kad užsiim ti to ­
kia veikla nedera, o tai, kad dera sujungti tokią veiklą su vidiniu,
pagrindiniu tikslu - tada jū sų veikla įgaus gilesnę prasmę.
Jei nesusiderinsite su pagrindiniu tikslu, bet koks jū sų siekis, net
sukurti rojų Ž em ėje, bus pagim dytas ego arba jį sunaikins laikas.
A nksčiau ar vėliau jis im s kelti kančią. N esvarbu, kuo užsiimsiu*
(net jei veikla atrodys dvasinga), jei ignoruosite vidinį tikslą, į jūsų
veiklos sritį įsėlins ego ir viską sugadins. Šią tiesą patvirtina daugelyje
170 NAUJ OJ I ŽEMĖ

tautų paplitęs posakis: „G erais norais kelias į pragarą grįstas." K i­

tais žodžiais tariant, svarbiausia yra ne jū sų siekiai ar veiksm ai, bet
sąm onės būsena, iš kurios jie išplaukia. Siekdam i savo pagrindinio
tikslo, kuriate naujosios tikrovės, naujosios žem ės pam atus. K ai šie
pam atai padėti, jū sų išorinis tikslas užkraunam as dvasine galia, nes
jū sų siekiai, ketinim ai ir evoliucinis visatos im pulsas su tam pa - tam ­
pa vieniu.
M ąstym as ir sąm onin gum as išsiskiria (o tai yra pagrindinio tikslo
esmė) paneigus laiką. Č ia, savaim e aišku, kalbam e ne apie praktinį
laiką, kuris reikalingas tariantis dėl susitikim ų, planuojant keliones
ir taip toliau. K albam e ne apie laikrodžio laiką, o psichologinį lai­
k ą - giliai prote įsišaknijusį įprotį siekti gyvenim o pilnatvės ateityje,
kur jos iš principo nėra, ir ignoruoti vienintelį b ū dą ją rasti — šią
akim irką.
Laiką paneigiate tada, kai pagrindinis jū sų gyvenim o tikslas yra
tai, ką darote šią akim irką. Toks požiūris nepaprastai veiksm ingas.
Savo veikla neigdam i laiką, susiejate vidinį ir išorinį tikslus, Buvim ą
ir darym ą. Paneigę laiką, jūs paneigiate ir ego. K ad ir ką darysite,
atliksite tai ypač gerai, nes tokiu atveju pats darym as tam pa jū sų dė­
m esio centru. D arym as, ar veikla, virsta kanalu, per kurį į šį pasaulį
įeina sąm onė. Jū sų veikla, net patys paprasčiausi veiksm ai, kaip kad
telefonų knygos pu slapių vartymas ar žingsniai per kam barį, bus
itin kokybiška. Pagrindinis pu slapių vertim o tikslas yra versti pusla­
pius, antrinis tikslas - rasti telefono num erį. Pagrindinis ėjim o per
kam barį tikslas yra eiti per kam barį, antrinis tikslas - paim ti kitam e
jo gale padėtą knygą (o tą pačią akim irką, kai ją paim ate, tai tam pa
jū sų pagrindiniu tikslu).
G alb ū t atsim insite aukščiau aptartą laiko paradoksą: bet kokiam
veiksm ui atlikti reikalingas laikas, tačiau tas veiksm as vyksta šią aki­
mirką. Taigi kai jū sų vidinis tikslas yra paneigti laiką, išorinis tikslas
neišvengiam ai bus susijęs su ateitim i ir negalės be jos egzistuoti. Bet
šis tikslas visad tik antraeilis. Kiekvieną kartą, kai im ate dėl ko nors
nerim auti, pajuntate įtam pą, žinokite, kad viršų paėm ė išorinis tiks­
las ir jūs pam etėte iš akių vidinį tikslą. U žm iršote, jo g svarbiausia
yra jū sų sąm onės būsena, o visi kiti dalykai —antraeiliai.
 V I D I N I S TI KS I . AS 171

Ar nesutrukdys toks gyvenimas man siekti didingų dalykui Bijau,

kad iki gyvenimo galo būsiu įsivėlęs į įvairiausius menkniekius ir nie­
kada nepakilsiu aukščiau vidutiniškumo, neišnaudosiu savo galimy
bių.

D id in gi d aly k ai g im sta iš m ažų , je i p astarieji atliekam i ati­

d žiai ir su d eram a p ag arb a. K ie k v ie n o ž m o g a u s g y v e n im as iš ti­
k rų jų su sid e d a iš m enkniekių. D id y b ė - tai m entalinė ab strak cija
ir m ė g sta m ia u sia e g o sv ajo n ė. Č ia p a ra d o k sa s tas, k ad d id y b ės
p am atas - p a g a rb a šio s ak im irk o s sm u lk m en o m s, o ne d id y b ės
id ė jo s v a ik y m a sis. S i ak im irk a sm u lk i tuo atžv ilg iu , k ad j i v isad
paprasta, tačiau jo je sly p i pati d id ž iau sia g a lia. J i y ra v ien as sm u l­
k ia u sių dalyk ų , tačiau , k aip ir ato m as, turi m ilž in išk ą p oten cialą.
P r iė jo p risiliesite tik tada, kai su šia ak im irk a su sid erin site. O gal
tik sliau būtų tarti, kad tad a ątsiv eriate ja i, o per sav e atv e d ate ja i
š į p asau lį. K aip tik tai om en y je tu rėjo Jė z u s sak y d am as: „M a n y je
esa n tis T ė v a s daro sa v u o siu s d arb u s.“ „ I š sa v ę s aš nieko n egaliu
dary ti.“ (E v a n g e lija p a g a l Jo n ą 14,10; 5 ,3 0 ) N e rim as, įtam pa ir
n egaty v u m as atkerta ju s nuo šio s g a lio s. G rįžta iliu zija, e s ą jū s
atsk iras nuo jo s , v isa tą v a ld an č io s jė g o s . Ja u č ia tė s v ie n iša s, k o ­
v o jate, b andote k o n ors siekti. B e t k od ėl ran d asi n erim as, įtam pa
ar n e g aty v u m as? N e s n u sigręžėte nuo šio s ak im irk os. O k odėl
taip p a sie lg ė te ? N e s m an ėte, k ad k ai k a s yra už j ą sv arb iau . U ž ­
m iršo te sav o pagrin d in į tik slą. T aigi v ien a sm u lki k laid elė, v ie­
n as k laid in g as su v o k im as pripildo p a sa u lį kan čios.
Per šią akim irką ju m s atsiveria gyvenim o galia, tradiciškai vadi­
nam a „D ievu ". K ai tik nusigręžiate nuo jos, D ievas n ustoja buvęs
jū sų gyvenim o tikrove ir ju m s telieka m entalinė D ievo koncepcija,
kuria vieni žm onės tiki, kiti - ne. Bet netgi tikėjim as D ievu yra
skurdus kiekvieną jū sų gyvenim o akim irką besireiškiančios gyvos
D ievo tikrovės pakaitalas.

Ar visiška darna su šia akimirka nereiškia visos veiklos pabaigos? Ar

laikinai šią darną griaunantis tikslas neatstato jos aukštesniame, sudė ­
tingesniame lygmenyje, kai būna pasiektas? Įsivaizduoju, kad medžio
172 NAUJOJI ŽEMĖ

daigas, besiskverbiantis pro dirvą, irgi negali būti visiškoje darnoje su

šia akimirka, nes turi tikslą —tapti dideliu medžiu. Galbūt darnoje su
šia akimirka jis gyvens tada, kai pasieks brandą?

D a ig a s n ieko nenori, nes j i s yra su silie ję s su v isu m a ir v isu m a

v e ik ia p er jį. Jė z u s k alb ėjo : „P asižiū rėk ite, k aip a u g a lauk o le li­
jo s . Jo s n esid arb u o ja ir n everpia, bet sak au ju m s: nė S a lia m o n a s
p ač io je sa v o d id y b ėje n ebu vo taip p a sip u o šę s k aip k iek vien a jų .“
(E v a n g e lija p ag al M atą 6, 28 29) G alėtu m e teigti, kad v isu m a
(G y v en im a s) nori, kad d a ig a s taptų m edžiu, tačiau p ats d a ig a s
n esu v o k ia sa v ę s atskirai nuo gy v en im o ir dėl to sau nenori n ie­
ko. J is v ien y b ėje su G yven im u , taigi nori to, ko ir jis . Š tai kodėl
jo n ed rask o įtam pa, n esp au d žia n erim as. Ir je ig u ja m p asitaik o
mirti pirm a laiko, j i s m iršta len gvai. M ird am as j i s taip pat su si­
taik ęs, kaip ir g y v e n d am as. N esv arb u , k aip m ig lo tai, tačiau ji s
ja u č ia , j o g yra giliai įsišak n iję s B u v im e, p av id alo n eturinčiam e,
b efo rm iam e, ir am žin ai čia esan čiam e G yven im e.
K aip ir senovės K inijos daoizm o išm inčiai, Jėzus atkreipia m ūsų
dėm esį į gam tą, nes regi joje veiklią galią, su kuria žm onės praradę
ryšį. Tai kūrybinė visatos galia. Be to, Jėzus sako, kad jei D ievas ap­
rengia tokiu grožiu paprastas gėles, neabejotinai dar gražiau Jis ap ­
rengs jus. K itaip tariant, gam ta per grožį išreiškia evoliucinį visatos
im pulsą, o susiderinęs su šio im pulso pagrindą sudarančiu supratin­
gum u, žm ogus išreikš tą patį im pulsą aukštesniu, dar nuostabesniu
būdu.
Todėl būkite ištikim i gyvenimui ištikim ybe savo vidiniam tiks­
lui. Kai ką nors atliekate jau sdam i savo Buvim ą, jū sų veiksm ai įgau­
na dvasinės galios. N esvarbu, kokie jie, svarbu, kad jie persunkti
sąm onės - tai yra pirm inis jū sų tikslas. O antrinis tikslas yra tų
veiksm ų rezultatai. A nksčiau tikslas jum s visad siejosi su ateitim i,
tačiau dabar jis įgauna gilesnę prasm ę, kuri egzistuoja tik dabartyje
(šioje akim irkoje) ir paneigia laiką.
Susitikę su žm onėm is darbe ar bet kur kitur, skirkite jiem s visą
savo dėm esį. Jū s jau nesate vien tik asm uo, bet sąm onin gu m o lau­
kas, budrus Buvim as. Pradinė jūsų bendravim o priežastis - pirkim as
 VIDINIS TIKSLAS 173

ar pardavim as, inform acijos paieška ar jos t e i k i ma s it p a n a š i a i da

bar pasidaro antraeilė. Pagrindinis jū sų b e n d r a v i m o t i k s l a s d a b a i
yra tarp jū sų užgim stantis sąm on in gu m o laukas. Si s ą m o n e s e r d v ė
svarbesnė už žodžius, už fizinius ar m entalinius o b j e k t u s . Ž m o g u s ,
ar žm ogiškasis Buvim as, pasidaro svarbesnis už šio p a s a u l i o d a t k
tus. Tai visiškai nereiškia, kad pam irštate praktinius reikalus. N e t
gi atvirkščiai - kai randate Buvim o m atm enį ir kai jis ju m s t a m p a
svarbiausias, jū sų veikla rutuliojasi ne tik lengviau, bet ir galingiau.
Šio vienijančio sąm onės lauko užgim im as yra būtiniausias naujosios
žem ės santykių veiksnys, pati jų esmė.

Ar sėkmės sąvoka tik ego pagimdyta iliuzija? Koks yra tikros sėkmės
matas?

Šis pasaulis kala ju m s į galvas, kad sėkm ė yra pasiekti tai, ką užsi­
brėžėte. Sėkm ė - tai laim ėjim ai, o esm iniai sėkm ės dėm enys esą yra
pripažinim as ir (arba) klestėjimas. Bet šie dalykai yra tik šalutiniai
sėkm ės produktai, ne pati sėkmė. Įprastai sėkm ės sąvoka siejam a
su veiklos rezultatais. Kai kurie sakys, kad sėkm ę lem ia atkaklaus
darbo ir laim ės ar talento derinys, o gal tvirtins, kad sėkm ė pasie­
kiam a tinkam u laiku atsidūrus tinkam oje vietoje. Taip, bet kuris šių
veiksnių gali suvaidinti lem iam ą vaidm enį, tačiau jie nėra sėkm ės
esmė. Jū s negalite tapti sėkm ės lydim ais žm onėm is. (Beje, šito ju m s
niekas nepasakys, nes niekas tos tiesos pasaulyje nežino.) Jū s galite
tik būti sėkm ės lydim i. Sėkm ė gali ju s lydėti tik šią akim irką, ir ne­
sileiskite pam išusio pasaulio įtikinam i, kad yra kitaip. K ą tai reiškia?
Tai reiškia, kad viską, k ą darote, net pačius paprasčiausius dalykus,
darote kokybiškai, sutelkiate į veiklą visą dėm esį ir jai atsiduodate.
K okybiška veikla reikalauja jū sų Buvim o.
Tarkim e, jū s verslininkas, ir po dvejų įtam pos, didžiulių pastan­
gų kup in ų m etų ju m s galiausiai pavyksta sukurti paklausų ir pelną
duodan tį gam inį ar paslaugą. Tai sėkmė? Įprastu supratim u - taip.
O iš tikrųjų ištisus dvejus m etus jū s teršėte tiek savo kūną, tiek
žemę negatyvia energija, kankinote aplinkinius ir kankinotės patys,
neigiam ai paveikėte dau g kitų žm onių, su kuriais asm eniškai net
174 NAUJ OJ I ŽEMĖ

nebuvote susitikęs. U ž visų šių veiksm ų slypi nesąm oninga prielai­

da, kad sėkm ė yra įvykis ateityje ir kad tikslas pateisina priem ones.
Bet tikslas ir priem onės yra tas pats dalykas. Ir jei priem onės nesu­
teikia žm onijai laim ės, nesuteiks jos ir tikslas. Rezultatas, kuris yra
neatskiriam as nuo prie jo atvedusių veiksm ų, jau suterštas pačiais
veiksm ais, taigi kurs naujas kančias. Tokia karm inė veikla nesąm o­
ningai įam žina kančią.
K aip jau žinote, jūsų antrinis, arba išorinis, tikslas priklauso lai­
ko m atm eniui, o pagrindinis tikslas neatskiriam as nuo D abar (šios
akim irkos) ir dėl to reikalauja paneigti laiką. K aip šie tikslai suderi­
nam i? Suvokite, kad visa jūsų gyvenim o kelionė galiausiai yra žings­
nis, kurį žengiate šią akim irką. Visad tėra tik šis vienas žingsnis,
todėl sutelkiate į jį visą dėm esį. Tai anaiptol nereiškia, kad nežinote,
kur einate tiesiog svarbiausia jum s yra šis žingsnis, o kelionės tiks­
las - antraeilis. Ir tai, ką išvysite nukeliavę į tikslą, priklauso nuo šio
vienintelio žingsnio kokybės. G alim a pasakyti ir kitaip: tai, ką jum s
ruošia ateitis, priklauso nuo jū sų dabartinės sąm onės būsenos.
K ai darymą persm elkia laikui nepavaldi B uvim o kokybė, tai yra
sėkm ė. K ol nepajausite savo Buvim o, klaidžiosite, kad ir ką darytu­
m ėte. Pasiklysite tarp m inčių ir reakcijų į išorinius įvykius.

Ką tiksliai turite omenyje sakydamas „pasiklysite “?

Jū sų esybės esm ė yra sąm onė. K ai sąm onė (jūs) visiškai susita­
patina su m ąstym u bei tokiais mentaliniais ir em ociniais dariniais
kaip norai ar baim ės (tai yra pagrindinės ego varom osios jėgos), ji
užm iršta savo prigim tį, pasiklysta, praranda save m in čių dariniuo­
se. Sąm onė taip pat pasiklysta susitapatinusi su veikla ir reakcijom is
į įvykius. Kiekvieną m intį, kiekvieną troškim ą ar baim ę, kiekvieną
veiksm ą ar reakciją tada užpildo klaidinga savivoka, kuri neleidžia
pajusti paprasto Buvim o džiaugsm o ir verčia ieškoti to džiaugsm o
pakaitalų - fizinių m alonum ų ar kartais net skausm o. T ada gyvenate
užm iršę Buvim ą. Bet kokia sėkm ė tokioje užmarštyje - viso labo tik
trum palaikė iliuzija. K ad ir ką pasiekiate, netrukus vėl tam pate nelai­
m ingi arba jū sų dėm esį visiškai pasigvelbia kokia nauja problem a.
 V I D I N I S T I K S I ĄS 171

A r suvokęs vidinį tikslą geriau suprasiu, ką turiu daryti Poriniame

lygmenyje?

Išoriniai žm onių tikslai yra labai skirtingi, be to, j oks i š o i m i s

tikslas nėra am žinas. T ikslai priklausom i nuo laiko ir dėl l o vien,į
tikslą neišvengiam ai keičia kitas. Taip pat skiriasi vidinio ti kslo (nu
b u dim o siekio) darom a įtaka išorinėm s žm ogaus gyvenim o ap l i nk y
bėm s. K ai kurie žm onės staiga atitrūksta nuo savo praeities: d a r b o ,
gyvenim o situacijos, santykių, - jiem s visa kas iš esm ės pakinta. J ie
apsisprendžia keistis ne po kankin am ų svarstym ų ir dvejonių, bet
staiga suvokę: „Štai k ą turiu daryti..." Sprendim as, galim a sakyti,
paruoštas iš anksto. Jis kyla iš sąm onin gum o, ne iš m ąstym o. Pra-
bundate ryte ir žinote, kokį žingsnį reikia žengti. K artais žm onės
palieka beprotišką darbo ar gyvenim o aplinką. Todėl prieš rasdam i,
kas ju m s tinka išoriniam e lygm enyje ir kas dera su n ubudusią sąm o­
ne, pasistenkite suvokti, kas jau netinka, jau nebeveiksm inga, kas su
vidiniu tikslu nebedera.
D idelius pokyčius gali staiga sužadinti išoriniai įvykiai. N etikėtas
susitikim as atveria naujas galim ybes ir išplečia akiratį. Sutirpsta įsi­
senėjusios kliūtys ar nesutarim ai. Jū sų draugai arba taip pat patiria
šią vidinę transform aciją, arba savaim e palieka jū sų gyvenim ą. V ieni
santykiai nunyksta, kiti pagilėja. Ju s gali arba išm esti iš darbo, arba
jūs galite inicijuoti ten teigiam us pokyčius. Sutuoktinis palieka jus
arba abu pakylate į n aują bendravim o lygmenį. K ai kurie pokyčiai
iš pirm o žvilgsnio atrodo neigiam i, tačiau netrunkate suprasti, kad
taip jū sų gyvenim e atsiveria erdvė naujiem s dalykam s, naujiem s p o ­
tyriams.
G ali užeiti tarpsnis, kai jausitės nesaugūs ir „netikri". K ą tada d a­
ryti? K adan gi ego jau nebevadovauja jū sų gyvenim ui, psichologinis
išorinio sau gum o (nors išorinis saugum as tik iliuzija) poreikis su ­
m ažėja. Išm okstate sugyventi su netikrum u, net ju o m ėgautis. Kai
tai įvyksta, gyvenime atsiveria beribių galim ybių. Baim ė jau nėra
pagrindinė jū sų veiksm ų paskata ir nebestabdo pokyčių. Rom ėnų
filosofas Tacitas taikliai pasakė, kad „sau gum o troškim as trukdo į g y ­
vendinti didžius ir kilnius su m an ym u s". Jei netikrum as nėra j u m s
176 NAUJOJI ŽEMĖ

priim tinas, jis virsta baim e. Jei priim tinas - tam pa b u drum u ir k ū ­
rybiškum u.
Aš pats prieš d au g m etų, stipraus vidinio akstino skatinam as,
m ečiau akadem inę karjerą, kurią pasaulis b ū tų pavadinęs „d au g ža-
dan čia“ , ir žengiau į visišką nežinią, į netikrum ą. Ir štai po kelerių
m etų pasirodė nauja m ano, kaip dvasinio m okytojo, inkarnacija.
G erokai vėliau vėl nutiko panašus įvykis. Pajutau paskatą palikti
nam us A nglijoje ir persikraustyti j vakarinę Siaurės A m erikos pa­
krantę. Paklusau šiai paskalai, nors ir nesupratau jos. Iš šio ėjim o į
netikrum ą radosi Šios tikimirkąs jėga - didžiąją knygos dalį parašiau
K alifornijoje ir Britų K olum bijoje, kol dar nebuvau įsigijęs n uosa­
vų nam ų. faktiškai neturėjau jokių pajam ų ir gyvenau iš sparčiai
senkančių santaupų. Tačiau viskas susiklostė tiesiog puikiai. Pinigai
baigėsi tada, kai aš jau beveik buvau baigęs knygą. K aip tik tada
nusipirkau loterijos bilietą ir laimėjau tūkstantį dolerių - tie pinigai
leido man pratem ti dar mėnesį.
Vis dėlto ne visiem s prireikia išgyventi tokius drastiškus išorinių
aplinkybių pokyčius. K itoje spektro pusėje yra žm onės, liekantys
visiškai toje pačioje vietoje ir toliau darantys, ką darė. Keičiasi tik
veiklos kokybė, o ne pobūdis. Ir to priežastis ne baim ė ar inertišku­
m as. Jų veikla jau yra tobula ir leidžia į šį pasaulį tekėti sąm onei,
tad kitokios veiklos nė nereikia. Tokie žm onės taip pat pad eda rastis
naujajai žemei.

O ar neturėtų taip jaustis visi?Jei vidinį tikslą pasiekiame susivieni­

ję su šia akimirka, kodėl apskritai kas nors turėtų pajusti poreikį palikti
dabartinį darbą ar keisti gyvenimo aplinkybes?

Susivieniję su tuo, kas yra, jūs neprarandate sugebėjim o veikti,

im tis iniciatyvos ir ką nors keisti. T ačiau paskatos veikti tada jau
kyla iš gilesnio lygm ens, ne iš ego norų ar baim ės. K ai susiderinate
su šia akim irka, sąm onė atsiveria ir susivienija su visum a, kurios
neatsiejam a dalis yra ir ši akim irka. T ada per jus veikia visum a.

Ką turite omenyje sakydamas „visuma"?

 VIDINIS TIKSLAS 177

V isu m a aprėpia visa, kas egzistuoja, ' l a i p a s a u l i s , k o s m o s a s , la

čiau visa, kas egzistuoja, pradedant m ikrobais, ž m o n ė m i s ii b a i g i a m
galaktikom is, nėra atskiri daiktai ar esybės, bei s u d a r o t a i p u s a v v j * ’
susijusių daugiam ačių procesų rezginį.
Šios vienovės nesugebam e regėti ir m atom e daiktus a t s k i r u s dėl
dviejų priežasčių. V isų pirm a jutim inis suvokim as apkarpo l i k o m ;
iki jos elem entų, kurie patiriam i ribotais jutim ais: rega, klausa, s k o
niu ir lyta. V is dėlto jei tikrovę suvoksim e nebandydam i jos imer
pretuoti ar protu klijuoti jai etikečių, tai vis tiek pajusim e gilum ini
regim ai atskirų elem entų ryšį.
K ita rim tesnė atskirum o iliuzijos priežastis yra neįveikiamas
m ū sų įprotis m ąstyti. V isata m um s susiskaido į atskirus elem entus
tada, kai m us įtraukia nepaliaujam as m ąstym o srautas. M es praran­
dam e gebėjim ą pajusti visų elem entų (visko, kas egzistuoja) tarpu­
savio ryšį. M ąstym as suskaldp tikrovę į bedvasius fragm entus. Toks
fragm entuotas tikrovės suvokim as skatina itin neišm intingus ir des­
truktyvius poelgius.
T ačiau egzistuoja visum os lygm uo, gilesnis netgi už visų dalykų
tarpusavio ryšį. Šiam e lygm enyje visa kas yra viena. Tai Šaltinis, ne­
išreikštas vienas Gyvenim as. Tai nepriklausom as nuo laiko supratin­
gum as, kuris pasireiškia kaip laike evoliucionuojanti visata.
V isu m ą sudaro egzistencija ir Buvim as - tai, kas išreikšta, ir tai,
kas neišreikšta, pasaulis ir D ievas. Todėl kai susiderinate su visum a,
tam pate sąm oninga visum os tarpusavio ryšių ir jos tikslo dalis. O
tikslas yra sąm onės n ubudim as šiam e pasaulyje. K ai jū sų sąm onė
im a busti, ju s pradeda lydėti savaim iniai palankūs įvykiai, netikė­
ti susitikim ai ir laim ingi atsitiktinum ai. Tokį sinchronizm ą Karlas
Ju n gas (C arl Ju n g) pavadino „nepriežastinio sutapim o prin cipu". Jis
nusako atvejus, kai tarp dviejų sinchroniškų įvykių m ūsų paviršinia­
m e tikrovės lygm enyje nėra regim o priežastinio ryšio. T aip išoriškai
pasireiškia anapus regimybės pasaulio glūdintis supratingum as ir gi­
lum inės visa ko sąsajos. M ū sų protas to nesupras, tačiau mes galime
būti sąm oningi šio supratingum o atsiskleidim o dalyviai.
G am ta ir visum a yra viena. T ačiau gam tos ir visum os ryšys n e s ą
m oningas. Pavyzdžiui, kaip tik dėl šios priežasties per 2004 m e t a i s
178 NAUJOJI ŽEMĖ

Indijos vandenyne kilusį cunam į faktiškai nežuvo nė vienas laukinis

gyvūnas. G laudesnis nei žm onių ryšys su visum a (vadinasi, ir su
gam ta) leido jiem s intuityviai pajusti artėjančią b an gą d au g anks­
čiau, negu ji tapo m atom a ar girdim a, todėl jie turėjo pakankam ai
laiko pasitraukti į aukščiau virš jūros lygio esančias vietoves. N ors
net toks teiginys galbūt atspindi tik žm ogaus požiūrį. G yvūnai ti­
kriausiai tiesiog pasijuto bekeliaują į aukštum as. K ai protas ieško
paaiškinim ų, kodėl kas nors pasielgė taip ar kitaip, jis atkerta m us
nuo visum os ir neleidžia pajusti ryšio, kuris sieja m us su gam ta.
M ū sų tikslas ir lemtis suteikti šiam pasauliui n aują m atm enį, kuris
rasis, kai mes im sim e gyventi sąm oningai jausdam i visu m ą ir suside­
rinę su visuotiniu supratingum u.

Ar gali visuma naudotis žmogaus protu ir kurti ju o sau parankius

dalykus ir situacijas?

Taip. Pavyzdžiui, įkvėpim as ir entuziazm as reiškia, kad žm ogus

įgavo kūrybinę galią ir geba padaryti neišpasakytai daugiau, nei leis­
tų jo asm eniniai sugebėjim ai.
 X S K YR IU S

NAUJOJI ŽEMĖ

A stronom ai aptiko įrodym ų, leidžiančių m anyti, jog visata atsi­

rado prieš penkiolika m ilijardų m etų įvykus didžiajam sprogim ui ir
nuo to laiko nepaliaujam ai plečiasi. Ir ne vien plečiasi, o diferenci-
ju ojasi, tam pa vis sudėtingesnė. Be to, kai kurie m okslininkai pos­
tuluoja, esą šis ju dėjim as nuo vienovės į įvairovę galiausiai pasisuks
priešinga kryptim i. V isata tada nustos plėstis, im s trauktis ir galų
gale grįš į neišreikštą ir nesuvokiam ą nebūtį, iš kurios pradžioje at­
sirado. G alim as daiktas, gim im o, plėtros, susitraukim o ir m irties ci­
klas pasikartos vėl, paskui - dar kartą... K am visa tai? „K odėl visata
apskritai varginasi egzistuoti?" - klausia fizikas Stivenas H okingas,
nors ir supranta, kad atsakym o į šį klausim ą niekad nesuteiks joks
m atem atinis m odelis.
V is dėlto žvelgdam i vidun ir neapsiribodam i paviršium i, paste­
bėsite, jo g patys turite vidinį ir išorinį tikslus. O kadangi esate mi-
krokosm inis m akrokosm o atspindys, vadinasi, visata irgi turi vidinį
ir išorinį tikslus, kurie neatsiejami nuo jūsų tikslų. Išorinis visatos
tikslas yra kurti pavidalus ir išgyventi tų pavidalų sąveiką —jų žais­
m ą, sapną, dram ą ar kaip tai bevadintum ėtc. Vidinis jos tikslas - p a­
žadinti pavidalo neturinčią savo esmę. lokiu būdu išorinis ir vidinis
tikslai sutaikom i: esm ė (sąm onė) perkeliam a į pavidalų pasaulį, ir
tada tas pasaulis persim aino. Ž m ogiškasis protas visiškai nepajėgus
įsivaizduoti ar suprasti galutinio šios transform acijos tikslo. Ir vis
dėlto ši transform acija yra m ūsų, šios planetos gyventojų, uždavinys.
Tai išorinio ir vidinio tikslų derm ė, pasaulio ir D ievo sutaikym as.
Prieš im dam iesi tirti, kaip visatos išsiplėtim as ir sutraukim as sie­
jasi su jū sų gyvenim u, turėtum ėte įsim inti, jo g nieko, ką galim e pa­
sakyti apie visatos prigim tį, nereikia laikyti absoliučia tiesa. Begaly­
bės niekad nepaaiškins jok ia koncepcija, jok ia m atem atinė form ulė,
visum os platybių neaprėps jok ia m intis. Tikrovė yra viena visum a, o
180 NAUJOJI ŽEMĖ

m ąstym as suskaido ją į fragm entus. Iš to kyla pagrindinės suvokim o

klaidos, pavyzdžiui, sakote, kad esam a atskirų daiktų ir įvykių ar
kad vienas įvykis yra kito įvykio priežastis. Jo k ia m intis neįm anom a
be požiūrio taško, o požiūrio taškas pačia savo esm e yra ribotas ir dėl
to jo galiausiai negalim a laikyti tiesa, bent jau absoliučia. T iesa yra
tik visum a, o visum os neįm anom a ištirti nei apm ąstyti. Žvelgiant iš
taško, kuris anapus m ąstym o (žm ogaus protui toks požiūris nesuvo­
kiam as), viskas vyksta šią akim irką, Dabar. Visa, kas kada nors buvo
ar bus, yra Dabar, ne laike, nes laikas tėra m entalinė konstrukcija.
Puikiai santykinę ir absoliučią tiesą iliustruoja saulėtekis ar sau­
lėlydis. Kai sakom e, kad saulė pakyla ryte ir nusileidžia vakare, tai
tiesa, tačiau tik santykinė. Absoliuto atžvilgiu teiginys klaidingas.
Saulė kyla ar leidžiasi tik ribotu stebėtojo, esančio ant ar šalia Žem ės
paviršiaus, požiūriu. Jei būtum e atviram e kosm ose, suprastum e, jo g
Saulė nei kyla, nei leidžiasi, o be paliovos šviečia. Vis dėlto net su ­
vokę tai, galim e ir toliau kalbėti apie saulėtekį ar saulėlydį, grožėtis
ju o, piešti jį, rašyti apie jį eiles, nors ir tikrai žinom e, kad ši tiesa ne
absoliuti, o tik santykinė.
Todėl dar kiek pakalbėkim e apie kitą santykinę tiesą - reiškinį,
kai visata įgauna pavidalą ir vėl grįžta į pavidalo neturinčią (befor­
mę) būtį, panagrinėkim e, kaip tai siejasi su m ū sų pačių gyvenimu.
Sis reiškinys irgi yra sąlygojam as laiko. Sąvoka „m an o gyvenim as",
be abejo, taip pat yra santykinė tiesa, šį ribotą požiūrį sąlygoja m ąs­
tym as. A ukščiausia prasm e nėra tokio dalyko kaip „jū sų gyvenim as",
nes jū s ir gyvenim as - ne atskiri, o viena.

Trumpa jūsų gyvenimo istorija

Pasaulio pasireiškim as, kaip ir jo grįžim as į neišreikštą būvį (jo
plėtim asis ir susitraukim as) - tai du visuotiniai ju d ėjim o tipai, ku­
riuos galėtum e pavadinti išeinam uoju ir grįžtam uoju. V isatoje šie
ju dėjim o tipai yra įgavę įvairiausių išraiškų, pavyzdžiui, tai nenu­
trūkstam as m ū sų širdies išsiplėtim as ir susitraukim as, įkvėpim as ir
iškvėpim as... Ju dėjim o tipai taip pat atsispindi m iego ir būdravim o
cikle. K iekvieną naktį, kai pasineriate į gilų be sap n ų m iegą, nieko
 NAUJ OJ I / I M I ĮS I

apie tai nežinodam i grįžtate į neišreikštą visos g yv y b es Š a b i n į , o ryte

išnyrate iš jo atgavę jėgas.
Išeinam asis ir grįžtam asis judėjim as atsispindi k i e k v i e n o ž i n o
gaus būtyje. Štai tarytum iš niekur „jū s“ imate ir a t s i r a n d a t e š i a m e
pasaulyje. G im im ą lydi plėtra. A uga ne tik jū sų fizinis k ū n a s , bei ir
žinios, veiklos rūšių įvairovė, nuosavybė, patirtis. Jū sų į t a kos sietą
plečiasi ir gyvenim as darosi vis sudėtingesnis. Tuo m etu s v a rb i a u s i as
ju m s yra išorinis tikslas, jūs jo ieškote, jį užsibrėžiate, tada siekiate.
Paprastai atitinkam ai auga ir ego, tai yra susitapatinim as su visais
aukščiau pam inėtais dalykais. A iškėja jū sų pavidalu grįstos tapat y
bės kontūrai. Tuo m etu išorinis tikslas —augim as —dažniausiai visiš­
kai patenka į ego valdžią, o ego, skirtingai nuo gam tos, nežino, kada
plėtros yra gana, jo troškim as turėti daugiau nepasotinam as.
Ir tada, kai tik tariate sau, jo g šį tą jau pasiekėte ar radote savo vie­
tą po saule, prasideda grįžtarųasis judėjim as. Vienas po kito pradeda
m irti jū sų artimieji - jū sų pasaulio dalį sudarę žm onės. Prasidėjus
šiam judėjim ui, jū sų fizinis pavidalas silpsta, įtakos sfera siaurėja.
U žu ot didėję, kaip buvo ligi šiol, imate mažėti, ir ego reaguoja į tai
vis stipresniu nerim u ir depresija. Jū sų pasaulis pradeda trauktis, jūs,
galim as daiktas, pam atote, kad nebegalite valdyti savo gyvenimo.
D abar nebe jūs valdote gyvenimą, o gyvenimas valdo jus lėtai veržda-
m as kilpą. Su pavidalu susitapatinusi sąm onė jau išgyvena saulėlydį,
pavidalai tirpsta ir nyksta. V ieną dieną išnykstate ir jūs. Jū sų krėslas
stovi kur stovėjęs, tačiau jū sų jau jam e nėra, ten tik tuščia erdvė. O
jūs grįžote ten, iš kur vos prieš kelis dešim tm ečius atėjote.
Kiekvieno žm ogaus gyvenim as (faktiškai bet kokios gyvybės for­
m os gyvenim as) - tai ištisas pasaulis, unikalus būdas, kuriuo visata
patiria pati save. Ir jū sų pavidalui išnykus, išnyksta ir vienas iš nesu­
skaičiuojam ų pasaulių.

Pabudimas ir grįžtamasis judėjimas

G rįžtam asis judėjim as žm ogaus gyvenim e (kai dėl senatvės, ligos,
negalios, praradim o ar kokios nors asm eninės tragedijos p r a d e d a
silpti ar nykti kūnas) atveria didžiules dvasinio p ab u dim o g a l i m y b e s ,
182 NAUJ OJ I ŽEMĖ

nes pad eda sąm onei nustoti tapatintis su pavidalu. K adangi m ūsų
šiuolaikinėje kultūroje taip m aža dvasinių tiesų, ta proga pasinau­
do ja nedaugelis. Ir kai žm onėm s ar jų artim iesiem s nutinka panašūs
dalykai, jie piktai kelia akis į dangų, m ano, kad ju os ištiko siaubinga
neteisybė, didžiulis blogis, tai, ko neturėjo nutikti.
M ū sų civilizacija menkai nutuokia, kokie yra žm ogaus gyvenim o
tarpsniai ir ką jie reiškia. Ir kuo m enkiau jūs išsilavinę dvasiškai, tuo
daugiau kenčiate. Ypač Vakaruose daugeliui žm onių m irtis yra viso
labo abstrakti idėja, jie nenum ano, kas nutinka žm ogaus pavidalui,
kai artinasi išnykim o valanda. D au gu m a nukaršusių senų žm onių
uždarom i slaugos nam uose. Negyvus kūnus tuojau palaidoja, nors
kai kuriose senesnėse kultūrose juos rodydavo visiem s. L aidojim o
biuruose m irusiųjų veidai grim uojam i —ju m s leidžiam a matyti tik
pagražintą m irties versiją.
Kadangi m irtis daugum ai žm onių tik abstrakti idėja, jie visiškai
nepasiruošę akim irkai, kai jų pavidalas išnyks. Kai ta akim irka galų
gale išaušta, žm ones ištinka šokas, ju os apim a neviltis ir siaubas, jie
visiškai sutrinka, niekur nebem ato jokios prasm ės, nes jų gyveni­
m o prasm ė ir tikslai išim tinai siejosi su kaupim u, sėkm e, statym u,
gynyba ir ju tim ų tenkinim u. Ž odžiu, prasm ę jiem s teikė judėjim as
išorėn ir pavidalai, su kuriais jie tapatinosi, kitaip tariant - ego.
D au gu m a žm onių, kai jų gyvenim as, jų pasaulis griūva, nepajėgūs
įžvelgti jokios prasm ės. Tačiau potenciali prasm ė čia net gilesnė
negu ju dėjim o išorėn.
Tradiciškai dvasinis m atm u o žm ogaus gyvenime atsiranda atėjus
senatvei, taip pat - dėl įvairių praradim ų ar tragedijų. V idinis tikslas
jam tam pa aktualus tik tada, kai išorinis jo tikslas žlunga ir ego kiau­
tas trūkinėdam as ir pleišėdam as im a vertis. Tokie įvykiai ženklina
grįžtam ojo ju dėjim o pradžią pavidalo išnykim o link. Akivaizdu, jo g
daugum oje senovės kultūrų žm onės intuityviai suprato šį vyksmą,
kaip tik dėl to senoliai būdavo gerbiam i ir vertinam i. Jie sau goda­
vo išm intį ir suteikdavo gelm ės m atm enį, be kurio jok ia civilizacija
negali ilgai gyvuoti. M ūsų civilizacijoje, kuri visiškai susitapatinu­
si su išore ir nieko neišm ano apie vidinį dvasios m atm enį, žodis
„senas“ iš esm ės yra įgavęs neigiam ą reikšmės atspalvį. Jis bem až
 NAUJOJI /I \I1 1KA

lygiareikšm is žodžiui „bevertis“ , todėl pavadinti ką „ s e n u " y t .t vos

ne įžeidim as. V engdam i šio žodžio, vartojam e to k i u s m i n u i / m u s
kaip „pagyvenęs" ir „senjoras". O štai indėnai, g y v e n a n t y s d a b a r
tinėje Am erikos teritorijoje, savo senolius didžiai gerbi a it v e n i n a .
K odėl senatvė m ū sų kultūroje laikom a nieko verta? N e s senatvėj e
svarbiausia tam pa nebe darym as, o Buvim as, o darym e pa k l y d us i
m ū sų civilizacija apie B uvim ą nežino nieko. Ji klausia: B u v i m a s ? Ir
ką su juo daryti?
Būna, nutinka taip, jo g išeinam ąjį augim o ir plėtros judėjim ą
šiurkščiai nutraukia iš pažiūros pirm a laiko prasidėjęs grįžtam asis
judėjim as, pavidalo nykim o procesas. K ai kuriais atvejais tai vyksta
trum pai, tačiau kartais procesas negrįžtam as. M anom a, kad vaikas
neturėtų susidurti su m irtim i, tačiau tikrovė tokia, kad kai kurie
vaikai susiduria su ja dėl ligos ar per nelaim ingus atsitikim us m irus
vienam ar abiem tėvams; m iršta ir patys vaikai. K ai kurie kūdikiai
gim sta su negalia, kuri sm arkiai suvaržo natūralią jų gyvenim o plė­
trą. Pasitaiko, kad santykinai jau nam e am žiuje žm ogaus galim ybės
sm arkiai apribojam os.
Pirm a laiko nutrūkęs judėjim as išorėn gali sužadinti ankstyvą
dvasinį pabudim ą. G aliausiai juk neįvyksta nieko, ko neturi įvykti,
kitais žodžiais - kas nėra didžiosios visum os dalis ir jos tikslas. Tuo
bū du išorinio tikslo žlugim as kartais padeda rasti vidinį tikslą, o tai
savo ruožtu vėliau leidžia iškilti gilesniam išoriniam tikslui, esan­
čiam e darnoje su vidiniu. D au g kančių išgyvenę vaikai dažnai labai
anksti suauga ir tam pa ne pagal m etus brandūs.
Praradim ai pavidalų lygm enyje atsveriami įgijim ais esmės lygm e­
nyje. Tradicinis senovės kultūrų ir legendų aklo pranašo ar sužeisto
gydūno vaizdinys iliustruoja didžiulio praradim o pavidalų lygm e­
nyje atveriam ą dvasinį pasaulį. Jei tiesiogiai patirsite netvarią visų
pavidalų prigim tį, tikriausiai niekad jų nepervertinsite ir dėl to ne­
pasiklysite aklai jų vaikydam iesi ar prie jų prisirišę.
Šiandieninė m ū sų kultūra dar tik pradeda atpažinti pavidalo ny­
kim o vyksm o, ypač senatvės, teikiam as palankias galim ybes. D e j a ,
dau gum a žm onių tragiškai n eišnaudoja šios progos, nes ego s u s i t a ­
patin a su grįžtam uoju ju d ėjim u taip pat, kaip pirm iau tapatinusi su
184 NAUJ OJ I ŽEMĖ

išeinam uoju. D ėl to, užuot atsivėręs, ego kiautas tik dar labiau susi­
spaudžia ir sukietėja. Susilpnėjęs ego tada visas likusias dienas pra­
leidžia verkšlendam as ir skųsdam asis, k am uojam as baim ės, pykčio,
savigailos, kaltės, kaltinim ų ir kitų neigiam ų m entalinių būsenų. Be
to, kad išvengtų tikrovės, ego prisiriša prie atsim inim ų, jį įtraukia
pokalbiai apie praeitį.
K ai ego n ustoja tapatintis su grįžtam uoju ju dėjim u , senatvė ar
besiartinanti m irtis atgauna savo pirm inę paskirtį: tam pa durim is į
dvasines erdves. Esu sutikęs senų žm onių, kurie šią tiesą paliudijo
savo gyvenim ais. Jie tiesiog spinduliavo - silpstantys jų pavidalai
tapo vaiskūs ir dėl to pro juos skverbėsi sąm onės šviesa.
N au jojo je žemėje senatvės privalumai bus visų suprantam i, sena­
tvė bus didžiai vertinam a kaip sąm onės sužydėjim o laikas. T iem s,
kurie vis dar klaidžios išorinėse savo gyvenim o aplinkybėse, ji bus
vėlyvo grįžim o nam o metas - jie tada pažadins savo vidinį tikslą.
Daugeliui kitų ji ženklins pabu dim o vyksmo suintensyvėjim ą ir
kulm inaciją.

Pabudim as ir išeinam asis judėjim as

Ego uzurpuoja natūralią gyvenim o plėtrą, vykstančią išvien su ju ­
dėjim u išorėn, ir jos sąskaita plečiasi pats. „T ik pažvelk, ką sugebu
padaryti. K ertu lažybų, tu to n esugebėtum ", - sako vienas pyplys
kitam , kai pastebi augančią savo kūno galią ir galim ybes. Tai vienas
pirm ųjų ego bandym ų susitapatinti su ju dėjim u į išorę, sum enkinti
kitus ir tokiu b ū du pakelti savo vertę („Aš geresnis už tave"). Savai­
me aišku, tuo tik prasideda ego suvokim o klaidų virtinė.
A ugant sąm onin gu m u i, ego palaipsniui liaujasi valdęs jū sų gyve­
nim ą. Taigi jei norite pažadinti savo vidinį tikslą, ju m s nėra reikalo
laukti, kol jū sų pasaulis ims trauktis arba grius atėjus senatvei ar
ištikus asm eninei tragedijai. K adan gi planetoje užgim sta n auja są­
m onė, vis didesnis žm onių skaičius pabu n da be jok io sukrėtim o.
Jie sąm oningai priim a pabu dim o vyksm ą dar neužbaigę ju dėjim o
išorėn, augim o ir plėtros ciklo. K ai ego n ustoja savintis šį ciklą, dva­
sinis m atm u o ateina į pasaulį per m intis, kalbą, veiksm us ir kūrybą
 NAUJ OJ I / I M I 185

(judėjim o išorėn apraiškas) taip pat galingai k a i p ir per tylą, B u v i m ą

ir pavidalų nykim ą - ju d ėjim ą vidun.
Iki šių dienų ego tem dė žm ogaus intelektą, kuris tėra s m u l k u s v i ­
suotinio supratingum o aspektas, ju o piktnaudžiavo. T o k s ego va l do
m as intelektas tarnauja beprotystei. A tom u i suskaldyti r ei kal i ngas
didžiulis intelektas, tačiau atom in ių b om b ų gam inim as ir k a u p i m a s
yra beprotiškas ar geriausiu atveju itin neišm intingas u ž s i ė m i m a s .
K vailum as santykinai yra nekenksm ingas, tačiau intelektualus k va i ­
lum as - didžiai pavojingas. Intelektualus kvailum as, kurį iliustruoja
begalės akivaizdžių pavyzdžių, kelia grėsm ę m ūsų, kaip rūšies, eg­
zistencijai.
Jei ne ego disfunkcija, m ū sų protas visiškai susiderintų su visatos
ju d ėjim o išorėn ciklu ir jos kūrybiniu im pulsu. T aptum e sąm on in ­
gais pavidalų kūrim o dalyviais. K uriam e ne mes - per m us kuria
visuotinis supratingum as. Tįtda nesitapatintum e nei su kūrim o
vyksm u, nei su jo rezultatais ir dėl to neprarastum e savęs, kūryba
m ū sų nenualintų ir nekeltų streso. Stresas yra viena, o intensyvum as
- visai kai kita. Stresas, kaip ir įvairios neigiam os reakcijos susidūrus
su kliūtim is, rodo, jo g procesą valdo ego.
Jėga, slypinti už ego norų, kuria „priešus", kurie bū n a tokie sti­
prūs, koks yra ego. Todėl kuo stipresnis ego, tuo stipresnis žm onių
atskirum o pojūtis, tuo didesnė tarp jų kyla priešprieša. Priešiškos
reakcijos nesulaukia tik tokie veiksm ai, kuriais siekiam a gerovės
visiem s. Tokie veiksm ai jungia, ne atskiria. Jie nėra atliekam i tik
„m an o" šalies labui, o visos žm onijos, jie reikalingi ne „m an o" reli­
gijai, bet visų žm onių sąm onei sužadinti, ne tik „m an o" rūšies, bet
visų gyvų būtybių, visos gam tos gerovei.
Taip pat m um s lem ta sužinoti, kad veikla, nors ir būtina, tėra
antrinis m ū sų išorinės tikrovės pasireiškim o faktorius. Pagrindinis
kūrim o vyksm o faktorius yra sąm onė. N esvarbu, kokie aktyvūs esa­
m e, kiek pastangų dedam e, pasaulį kuria m ū sų sąm onės būsena , i r
jeigu viduje niekas nepasikeičia, jok ios pastangos išorėje irgi nieko
nepakeis. M es tik vis iš n aujo „perkursim e" skirtingas to paties pa
šaulio versijas; pasaulio, kuris yra išorinis ego atspindys.
186 NAUJ OJ I ŽEMĖ

Sąmonė

Sąm onė savaim e yra sąm oninga. Ji - neišreikšta ir am žina; kaip

tokia, ji neevoliucionuoja, nesivysto. Ji niekad negim ė ir niekad ne­
mirs. Tačiau virtusi išreikštąja visata, sąm onė pakliūna į laiko val­
džią - tada prasideda laipsniška jos evoliucija. Šio vyksm o priežas­
ties žm ogiškasis protas iki galo suprasti nepajėgus. T ačiau tą vyksm ą
galim e įžvelgti savo pačių viduje ir tapti sąm oningais jo dalyviais.
Sąm onė —tai supratingum as, už atsirandančių pavidalų glūdintis
ju os organizuojantis pradas. M ilijonus m etų sąm onė kūrė pavida­
lus ir darė tai tam , kad galiausiai pasireikštų per juos m aterialiam e
pasaulyje.
N ors neišreikštąją grynosios sąm onės erdvę galim a b ū tų laikyti
kitu m atm eniu, išties ji nėra atskirta nuo pavidalų m atm ens. Pavi­
dalas (form a) ir beform iškum as persm elkia vienas kitą. Neišreikštu-
m as užlieja m aterialųjį m atm enį kaip sąm onin gum as, vidinė erdvė,
Buvim as. K aip tai įvyksta? Per pavidalą žm ogaus, kuris tapo sąm o­
ningas ir taip realizavo savo likim ą. Ž m ogiškasis pavidalas buvo su­
kurtas kaip tik šiam aukštesniam tikslui, o dirvą tam ruošė m ilijonai
kitų pavidalų.
Sąm onė įsikūnija išreikštajam e pasaulyje, kitaip tariant, ji įgau­
na pavidalą. T aip ji tarytum panyra į sapną. Supratingum as išlieka,
tačiau sąm onė savęs nebesuvokia. Ji praranda save pavidaluose, su
jais susitapatina. G alim a sakyti, dieviškum as nusileidžia į m ateriją.
Šioje visatos evoliucijos pakopoje visas ju dėjim as išorėn yra panašus
į sapną. Pabudim o blyksniai sutviska tik individualaus pavidalo su­
nykim o akim irką, kitaip vadinam ą m irtim i. O tada vėl naujai įsikū­
n ijam a ir susitapatin am a su pavidalu, vėl sapnuojam as individualus
sapnas, kuris yra kolektyvinio sapno dalis. Liūtui draskant į gabalus
zebro kūną, tam e zebro pavidale įsikūnijusi sąm onė atsiskiria nuo
nykstančio pavidalo, trum pai akim irkai pab u n d a ir paju n ta savo es­
m inę nem irtingą sąm onės prigim tį, o tada iškart vėl panyra į m iegą
ir įsikūnija naujam e pavidale. K ai liūtas pasensta ir nebepajėgia m e­
džioti, jis išleidžia paskutinį kvapą - tuo m etu vėl tru m pam sutviska
pab u dim o blyksnis, kurį lydi dar vienas pavidalų sapnas.
 N A U J O J I Ž E M P, 1X7

M ū sų planetoje žm ogaus ego atstovauja galutinei v i s u ot i n i o mi c

go ir sąm onės susitapatinim o su pavidalu fazei. E v o l i u c i o n u o j a n č i a i
sąm onei ši fazė buvo būtina.
Ž m ogau s sm egenys yra itin sudėtingas ir diferencijuotas pa v i da
las, per kurį į šį m atm enį įžengia sąm onė. Sm egenis sudaro apyti kriai
šim tas m ilijardų nervinių ląstelių (vadinam ų neuronais) - m a ž d a u g
tiek pat m ū sų galaktikoje yra žvaigždžių. Sm egenys anaiptol nesu
kuria sąm onės - tai sąm onė sukūrė sm egenis, patį sudėtingiausią
pavidalą žem ėje, kad galėtų per jas reikštis. N ereikia m anyti, kad
pažeidus sm egenis galim a netekti sąm onės. T okiu atveju sąm onė
tiesiog nebegali įžengti į šį m atm enį per pavidalą. Sąm onės netekti
negalite, nes ji yra pati jū sų esmė. N etekti ar prarasti galite tik tai,
ką turite - ne tai, kas esate.

*
Budrus veikimas

B udrus veikim as yra dar viena sąm onės evoliucijos apraiška. B ai­
giantis dabartinei m ū sų evoliucijos pakopai, ego disfunkcija tam pa
vis ryškesnė ir visiškai nereikalinga — panašiai kaip nebereikalingas
pasidaro lėliukės apvalkalas prieš pat šiai virstant drugiu. Tačiau
n auja sąm onė pasirodo tik tiek, kiek sunyksta senoji.
E sam e labai svarbaus žm ogaus sąm onės evoliucijos etapo liudy­
tojai, bet apie tai vakaro žiniose neišgirsite. Šiuo m etu m ū sų plane­
toje, tikriausiai ir daugelyje kitų m ū sų galaktikos ir visatos vietų,
sąm onė bunda iš sapno, kuriam e regi pavidalus. Tai nereiškia, kad
visi pavidalai (pasauliai) netrukus sutirps, nors kai kurių iš jų tikrai
laukia tokia lem tis. B un dan ti sąm onė dabar tiesiog gali kurti nepra­
rasdam a savęs kūryboje. Ji pajėgi išsaugoti savivoką net kurdam a ir
patirdam a pavidalus. Paklausite, kodėl ji tai daro? N es jai tai kelia
džiaugsm ą. Kaip sąm onė tai daro? Per pabu du siu s žm ones, kurie yra
perpratę budraus veikimo paslaptį.
Budriai veikti pradedate suderinę išorinį tikslą, savo veiklą, su vi
diniu tikslu, kuris yra pabusti ir likti pabudusiem s. Budrus v e i k im a s
ju m s leidžia susivienyti su išeinam uoju visatos judėjim u. S ą m o n ė
188 NAUJOJI ŽEMĖ

per ju s teka į šį pasaulį. Ji teka į jū sų m intis ir įkvepia jas. Ji teka į

jū sų veiklą, vadovauja jai ir suteikia galios.
R ealizuojate savo likim ą ar ne, priklauso ne nuo to, ką darote,
o nuo to, kaip tai darote. O pastarąjį dalyką lem ia jū sų sąm onės
būsena.
Prioritetai keičiasi: pagrindiniu jū sų veiklos tikslu tam pa pati vei­
kla ir į tą jū sų veiklą tekantis sąm onės srautas. K aip tik šis sąm onės
srautas ir lem ia veiklos kokybę. Tą pačią m intį galim a suform uluoti
kitaip: kad ir ką darytum ėte, kad ir kokia b ū tų situacija, pagrindi­
nis veiksnys bus sąm onės būsena, o situacija - antrinis. Tokiu atve­
ju sėkm ė priklauso ir neatskiriam a nuo sąm onės, iš kurios sklinda
veiksm ai. Veiksm us gim dyti gali reaktyvi ego jėga arba budrus pabu ­
dusios sąm onės dėm esingum as. Visi išties efektyvūs veiksm ai kyla iš
šio budraus dėm esin gum o lauko, o ne iš ego ir sąlygoto m ąstym o.

Trys budraus veikimo modalumai

Sąm onė į jū sų veiksm us ir per ju os į šį pasaulį gali lietis trim is
būdais - tai trys m odalum ai, kuriais jūs susiderinate su kūrybine
visatos galia. M odalu m as šiuo atveju reiškia energiją, ar dažnį, kuris
plūsta į jū sų veiksm us ir sujungia juos su šiam e pasaulyje pasiro­
džiusia pabudusia sąm one. Jū sų veikla bus disfunkcinė ir valdom a
ego, jeigu jos neveiks vienas iš šių trijų m odalum ų. M odalu m ai gali
keisti vienas kitą, tačiau būna, kad kurioje nors gyvenim o pakopoje
vienas jų įsivyrauja. Kiekvienas m odalum as labiausiai tinkam as tam
tikroje situacijoje.
Budraus veikim o m odalum ai yra tokie: priėm im as, pasitenkini­
m as ir entuziazm as. Kiekvienas m odalum as ženklina tam tikrą są­
m onės virpesių dažnį. Ar jū sų veikla b ū tų visai paprastutė, ar itin
sudėtinga - būkite budrūs ir įsitikinkite, kad vienas iš m odalum ų
veikia. Jei veikla neteikia jum s pasitenkinim o, nesate entuziastingi
ir nesugebate net priim ti tos veiklos, atidžiai išanalizavę situaciją
pastebėsite, kad kuriate kančias sau ir kitiems.
 NAUJ OJ I ŽEMĖ

Priėmimas

Jeigu kokia nors veikla neteikia ju m s pasitenkinim o, j us bei u

jau galite ją priim ti, jei ją atlikti ju m s būtina. Priim ti - tai s u p r as i i,
jo g esam a situacija dabar reikalauja iš jū sų šių veiksm ų, todėl j u o s
atliekate noriai. M es jau sm ulkiai aptarėm e, kaip svarbu priim ti įvy­
kius, taigi veiklos priėm im as yra tik kitas pirm ojo atvejo aspektas.
Pavyzdžiui, tikriausiai nejausite didžiulio pasitenkinim o, kai naktį
pilant lietui giliam e užkam pyje keisite kiaurą savo autom obilio pa­
dangą, (apie entuziazm ą čia neverta nė kalbėti), tačiau priim ti visa
tai įm anom a. Jeigu veikiate priim dam i, vadinasi, veikiate ram ūs ir
jū sų veiksm us užpildo ram ybė - subtilūs energijos virpesiai. Išoriš­
kai priėm im as gali atrodyti pasyvi būsena, tačiau iš tikrųjų tokia
būsena yra aktyvi ir kūrybinga, nes ram ybė ir subtilūs energijos vir­
pesiai pad eda į šį pasaulį patekti sąm onei.
Jeigu veikla neteikia ju m s pasitenkinim o, o „tiesiog priim ti" jos
nepavyksta - sustokite. N es kitaip elgdam iesi neprisiim tum ėte atsa­
kom ybės už vienintelį dalyką, už kurį galite būti atsakingi —savo są­
m onės būseną. O jeigu neprisiim ate atsakom ybės už savo sąm onės
būseną, neprisiim ate atsakom ybės ir už patį gyvenimą.

Pasitenkinimas
Jei veikla ju m s teikia tikrą pasitenkinim ą ir džiaugsm ą, jū sų ja u ­
čiam a ram ybė patiriam a kaip energingum as, gyvum as. Pasitenki­
nim as yra antras budraus veikim o m odalum as. N au jojo je žemėje
troškim as liausis buvęs pagrindinis žm onių veiklos m otyvas, jo vietą
užim s pasitenkinim as. T roškim ą gim do ego iliuzija, esą jūs atskirti
nuo visum os, nuo visos kūrinijos. Pasitenkinim as padės ju m s susi­
ju n gti su pačia visatos kūrybine galia.
K ai savo gyvenim o centru padarote šią akim irką (ne praeitį ir ne
ateitį), jū sų sugebėjim as m ėgautis veikla neįtikėtinai išauga, keičia
si jū sų būties kokybė. Pasitenkinim as ir džiaugsm as yra d i n a m i š
kasis B uvim o aspektas - taip reiškiasi įsisąm oninusi save k ū r y b i n ė
190 NAUJ OJ I ŽEMĖ

visatos galia. Ju m s tikrai nereikia laukti, kol jū sų gyvenim e nutiks

kas „reikšm inga“ , kad galiausiai pajustum ėte pasitenkinim ą. Pats
pasitenkinim as, džiaugsm as yra tiek reikšm ingas, kad nieko reikš­
m ingesnio ju m s ir nereikia. Sindrom as „laukiu, kol galėsiu pradėti
gyventi11yra vienas dažniausiai pasitaikančių n esąm oningos būsenos
paklydim ų. D a u g labiau tikėtina, kad pozityvūs pokyčiai išoriniam e
jū sų gyvenim o lygm enyje prasidės tada, kai išm oksite džiaugtis da­
bartine veikla - tuo, ką turite. N eprašykite proto leidim o džiaugtis.
N es tokiu atveju jis apipils jus krūva priežasčių, kodėl šiuo m etu
džiaugtis dar negalite. „N e dabar, - atsakys protas. - A r nem atai,
kad aš užsiėmęs? N ėra laiko. G alb ū t galėsi pradėti džiaugtis rytoj...11
Bet tas „rytoj11 taip niekad ir neišauš...
Kita vertus, teigti, kad štai „m an sm agu užsiim ti vienokia ar ki­
tokia veikla, ji man teikia džiaugsm ą11, yra klaidinga. T ada atrodo,
tarytum džiaugsm as randasi iš veiklos, bet yra kitaip. N e veikla su ­
teikia džiaugsm ą - džiaugsm as liejasi į veiklą ir į šį pasaulį iš jūsų
gelm ių. K laidingas įsitikinim as, jo g džiaugsm ą suteikia veikla, yra
įprastas ir kartu pavojingas, nes gim do nuom onę, esą džiaugsm as yra
tai, ką galim a gauti iš išorės, tarkim e, iš veiklos ar daiktų. T ada im a­
te džiaugsm o ir laim ės ieškoti pasaulyje. Tačiau pasaulis džiaugsm o
suteikti negali. Štai kodėl daugelio žm onių gyvenim ai - nusivylim ų
virtinė. Pasaulis n edu od a to, kas, jų m anym u, jiem s reikalinga.
K oks yra ryšys tarp jū sų veiklos ir pasitenkinim o ar džiaugsm o
būsenos? Pasitenkinim ą ir džiaugsm ą ju m s teiks bet kokia veikla,
kuria užsiim site, be to, ta veikla jau nebus vien tik priem onė k o­
kiam nors tikslui pasiekti. Pasitenkinim ą ju m s iš tikrųjų teiks ne
pats veiksm as, kurį atliksite, o į jį besiliejantis gilus gyvum o jau s­
mas. Tas gyvum as ir jūs esate viena. Vadinasi, kai koks nors užsiėm i­
mas jus džiugina, jūs išties patiriate dinam iškąjį B uvim o džiaugsm o
aspektą.
Štai dvasinė praktika, kuri suteiks ju m s įkvėpim o ir praplės jū sų
kūrybos horizontus. Sudarykite savo kasdienių, dažnai atliekam ų
užsiėm im ų sąrašą. Įtraukite į sąrašą ir tokius užsiėm im us, kurie
ju m s atrodo neįdom ūs, n uobodūs, varginantys ar keliantys įtam ­
pą. Tačiau į jį neturėtų patekti jū sų nekenčiam a veikla, kuria išties
 NA U J O J I Ž E M [■' 191

bjauricės. Pastaruosius dalykus reikia arba priim ti, arba apskritai

užm iršti. Į sąrašą galite įrašyti kelionę į darbą ir atgal, apsipirkim ą
parduotuvėje, skalbim ą ar bet kokius ju s varginančius, nuobodulį ar
įtam pą keliančius darbelius. O tada, kai tik užsiim site jais, leiskite
jiem s būti bu drum o laidininkais. Veikite visiškai susitelkę ir kartu
jauskite savyje budrią, gyvą tylą, kuri kaip fonas gaubs jū sų veiklą.
N etruksite aptikti, kad veikla, atliekam a panirus į tokią budrum o
būseną, užuot varginusi, erzinusi ir kėlusi įtam pą, teikia ju m s p asi­
tenkinim ą. T iksliau tariant, pasitenkinim ą ju m s teikia ne išoriniai
veiksm ai, o į veiksm us besiliejantis vidinis sąm onės srautas. Taip
veikloje atrandam as Buvim o džiaugsm as. Jeigu ju m s atrodo, kad
jūsų gyvenim ui stin ga prasm ės arba jis pernelyg įtem ptas ar n u o­
bodus, taip yra tik todėl, kad dar neįliejote į jį sąm onės. K ol kas
sąm onin gas ir budrus veikim as dar netapo jū sų pagrindiniu tikslu.
N au jo ji žemė nubus tada, kai kuo daugiau žm onių bus supratę,
jog pagrindinis jų tikslas yra skleisti pasaulyje sąm onės šviesą ir p a­
daryti visą savo veiklą sąm onės laidininke.
T ada pabudusi sąm onė n uslopina ego ir im a vadovauti jū sų gy­
venim ui. G alb ū t pastebėsite, jo g sąm onės įkvėpta jū sų veikla, kuria
užsiėm ėte jau ilgą laiką, natūraliai im a plėstis ir kyla į aukštesnę
pakopą.
N em aža dalis talentingų žm onių tiesiog daro tai, kas jiem s teikia
didžiausią pasitenkinim ą, nenorėdam i šia savo veikla ką nors p a­
siekti nei kuo tapti. Jie gali būti m uzikantai, dailininkai, rašytojai,
m okslininkai, m okytojai, statybininkai, verslo organizatoriai ir taip
toliau. K artais jų įtakos laukas kelerius m etus būna nežym us, tačiau
paskui staigiai arba pam ažu į jų veiklą įsilieja kūrybinio įkvėpim o
banga, tada veiklos sfera išsiplečia d au g plačiau, nei apskritai kas
galėjo įsivaizduoti - tuo bū du jie paliečia begalę kitų žm onių. Tada
suintensyvėja pasitenkinim as, kurį jie gaun a iš savo veiklos, ir kartu
užgim sta kūrybingum as, gerokai viršijantis bet kokio paprasto žm o­
gaus sugebėjim us.
T ik neįsileiskite pastarosios minties į savo galvą, nes ten dar gali
slėptis ego liekanos. Jū s vis dar paprasti žm onės. N epaprasta yra tai,
kas per ju s ateina į šį pasaulį. X IV am žiaus persų poetas ir sufiz­
192 NAUJOJI ŽEMĖ

m o m okytojas H afizas šią tiesą gražiai išreiškė tokiais žodžiais: „Esu

kiaurym ė fleitos, per kurią kvėpuoja K ristus. Klausykite šios m uzi­
kos. “

Entuziazmas
T ie, kurie lieka ištikim i savo vidiniam tikslui - p ab u dim u i, gali
rasti dar vieną kūrybingum o raiškos būdą. V ieną dieną jiem s staiga
tam pa aišku, koks yra jų tikrasis išorinis tikslas. Priešais akis jiem s
išnyra nuostabi vizija, siekis, ir nuo tos akim irkos jie pradeda dirbti
tos vizijos įkvėpti. Paprastai vizija vienaip ar kitaip bū na susijusi su
jų ankstesne veikla, kuri jiem s kėlė tikrą pasitenkinim ą. Taip randasi
trečias budraus veikim o m odalum as - entuziazm as.
Entuziazm o dėm enys yra didelio pasitenkinim o, ar džiaugsm o,
pojūtis ir didelis tikslas, arba vizija. Kai pasitenkinim ą sustiprina
vizija, energinio lauko virpesių dažnis pasikeičia. Pasitenkinim as
tam pa intensyvus ir tokiu bū du virsta entuziazm u. Entuziazm o ska­
tinam os kūrybinės veiklos viršūnėje jū sų veiksm ai bus nepaprastai
intensyvūs, pasižym ės m ilžiniška energija. Jausitės kaip taikinio link
lekianti strėlė ir tuo pat m etu išgyvensite didžiulį džiaugsm ą.
Pašaliniam stebėtojui galbūt pasirodytų, kad esate įsitem pę, ta­
čiau iš entuziazm o kylantis intensyvum as su įtam pa, ar stresu, ne­
turi nieko bendra. Stresas im a jus varginti, kai tikslą pasiekti norite
labiau, nei daryti, ką darote. Pusiausvyra tarp pasitenkinim o ir in­
tensyvum o tada sutrinka, pastarasis elem entas paim a viršų - atsi­
randa nesveika įtam pa. Įtam pa paprastai rodo, jo g grįžo ego ir jūs
atsiribojote nuo kūrybinės visatos galios. Jo s vietoj liko tik šiurkšti
ego troškim o jėga ir sunkios pastangos - veikla džiaugsm o nebetei-
kia. Įtam pa, ar stresas, kai esate jo veikiam i, visad sum enkina jū sų
veiklos kokybę ir efektyvumą. T aip pat stresas gim do neigiam as
em ocijas: nerim ą, pyktį. Be to stresas žaloja kūną - dabar vis pla­
čiau pripažįstam a, kad tai yra viena pagrindinių vėžio bei širdies ligų
priežastis.
Skirtingai nuo streso, entuziazm o energiniai virpesiai aukšti ir dėl
to jis rezonuoja su kūrybine visatos galia. Štai kodėl Ralfas Valdas
 N A U J O J I Ž E MK I 'M

Em ersonas (R alph W aldo Em erson) pasakė: „ B e c n t u / i a / m o n i e ­

ko didinga pasiekti neįm an om a." Ž odis „entuziazm as" yra kilęs ii
graikų kalbos - jo dėm uo theos reiškia D ievą. G im iningas g ra i ki š ka s
žodis enthousiazein reiškia „būti įkvėptam D ievo" ar „ b ū t i a p i m t a m
D ievo". Ir iš tikrųjų - pastebėsite, jo g kai ju s apim a e n t u z i a z m a s ,
jaučiatės taip, lyg kažin kas dirbtų už ju s, ju m s nebereikia v i sko
daryti patiem s. T iesą sakant, patys jū s negalite padaryti nieko reikš
m inga. Ilgalaikis entuziazm as sužadina kūrybinės energijos bangą, o
ju m s tada telieka „ant jos užsėsti".
Entuziazm as suteikia jū sų veiksm am s įkvėpim o ir jėgos. Su šia
jėga nesusilietę žm onės žvelgs į „jū sų " pasiekim us su pagarbia bai­
m e ir tapatins ju os su ju m is, tačiau tiesa yra kitokia, apie ją, Jėzus
kalbėjo taip: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti." (Evangelija pagal
Jo n ą 5,30) Skirtingai nuo ego troškim o, iš kurio randasi tiesiogiai
proporcingas pasipriešinim ą?, entuziazm as su priešiškum u neturi
nieko bendra. Jis nekonfrontuoja. Jis nepadaro vienų laim ėtojais,
kitų pralaim ėtojais. Jo veikla grįsta kitų įtraukim o - ne atm etim o
principu. Entuziazm as n eišnaudoja kitų žm onių ir n em anipuliuoja
jais, nes jis - kuriam oji galia ir jam nereikalinga antrinių šaltinių
energija. Ego visad siekia im ti, o entuziazm as d u o d a ir dalijasi savo
gausa. Susidūręs su kliūtim i priešiškų situacijų ar nelinkusių ben­
dradarbiauti žm onių pavidalu, jis niekad nepuola, bet apeina kliūtį
ar priešus padaro draugais.
Entuziazm as ir ego negali gyvuoti greta. Jei yra vienas, kito nėra.
Entuziazm as turi kryptį, bet tuo pat m etu jis susivienijęs su šia aki­
m irka - savo gyvum o, džiaugsm o ir galios šaltiniu. Entuziazm as
nieko nenori, nes jam nieko netrūksta. Jis ir gyvenim as yra viena, ir
nesvarbu, kokia audringa b ū tų entuziazm o įkvėpta veikla, jūs joje
nepasiklystate. O būties centre visad išlieka tyli, bet itin gyva er­
dvė - ram ybės šerdis veiklos sūkuryje. Ji yra visa ko Šaltinis, tačiau
jo s paliesti negali niekas.
Entuziazm as padeda ju m s susiderinti su išeinam uoju k ū r y b i n i u
visatos principu, tačiau kurdam i jū s visai nesitapatinate su savo k ū ­
riniais, kitaip tariant, esate be ego. O kadangi nesitapatinate, tai it
neprisirišate - išvengiate iš to kylančios kančios. Kūrybinės e n e r g i j os
194 N A U J O J I ŽF. MĖ

bangai nuslūgus, veiklos intensyvum as išnyksta, o džiaugsm as lie­

ka. N iekas n uolatos n ebūna apim tas entuziazm o, tačiau po kiek
laiko gali pakilti n auja kūrybinės energijos banga ir entuziazm as
atgim sta.
Prasidėjus ju d ėjim u i vidun, pavidalų nykim o link, entuziazm as
n ustoja ju m s tarnauti. Entuziazm as priklauso išeinam ajai gyvenim o
ciklo fazei. O su grįžtam uoju ju d ėjim u (tai yra kelionė nam o) susi­
derinsite, kai susitaikysite su savo lem tim i.
A pibendrindam as noriu pakartoti, kad jū sų veiklos teikiam as pa­
sitenkinim as, kai siekiate didelio tikslo, perauga į entuziazmą. Tačiau
net turėdam i konkretų siekį, savo dėm esio centre turite išsaugoti šią
akim irką, antraip nutrauksite ryšį su visuotiniu tikslu. Įsitikinkite,
kad jū sų tikslas nėra išpūstas m entalinis jū sų paties vaizdinys (tai
bylotų apie viduje vis dar slypintį ego). Pavyzdžiui, jei trokštate tapti
kino žvaigžde, žymiu rašytoju, turtingu verslininku ar panašiai, tai
jus dar valdo ego. Taip pat nederėtų siekti vienokios ar kitokios nuo­
savybės - rūm ų jūros pakrantėje, privačios įm onės ar dešim ties m ili­
jon ų dolerių banke. Siekiai ir vizijos, kuriose regite save išsipūtusį ar
turintį tam tikrą nuosavybę - statiški ir dėl to neįkvėps ju m s galios.
Todėl labai svarbu, kad jū sų siekiai b ū tų dinam iški, tai yra nukreipti
į veiklą, kuria užsiim ate ir per kurią susijungiate su kitais žm onėm is
bei visum a. U žu ot įsivaizdavę save kaip įžym ų aktorių, rašytoją ar
kokį kitą veikėją, suvokite, kad savo darbais įkvepiate ar galite įkvėp­
ti begalę žm onių. Pajuskite, kaip jū sų veikla praturtina ne tik jūsų
pačių, bet ir daugybės kitų žm onių gyvenimus. Jū s esate kanalas, per
kurį visų žm onių labui iš neišreikšto Šaltinio srūva energija.
Visa tai reiškia, kad jū sų siekis, ar vizija, proto ir jausm ų
lygmenyje jau yra tikrovė. Entuziazmas - tai galia, perkelianti
prote esantį modelį į fizinį matmenį. Turėkite galvoje, kad jum s
vargu ar pavyks apreikšti gyvenime savo troškimus, jei jų smar­
kiai neišgyvenate - apreikšti galite tai, k ąjau savyje turite. Tiesa,
sunkiu darbu bei pastangomis irgi galite siekti tikslų, tačiau toks
būdas naujajai žemei netinkamas. Jėzus kalbėjo: „K o tik melsda­
miesi prašote, tikėkite gavę, ir tikrai taip bus.“ (Evangelija pagal
Morkų 11,24)
 NAUJOJI ŽEMĖ 195

Dažnio puoselėtojai

V ieni žm onės į pavidalą, į išorę, savo veiksm us nukreipia i n t e n ­

syviau nei kiti. Pavyzdžiui, jie jau čia stiprią paskatą statyt i, kurti, d a ­
lyvauti, siekti, daryti pasauliui įtaką. Jei toks žm ogus menkai s ą m o ­
ningas, ego, žinom a, paim s viršų ir n audos išeinam ojo ciklo energi ją
savo tikslam s. Tai stipriai sum enkins žm ogaus kūrybinę energiją ir
dėl to siekdam as savo troškim ų jis turės vis labiau pasikliauti pa­
stangom is. Jei žm ogus sąm oningas ir išorėn veiksm us kreipia inten­
syviai, jis bus labai kūrybingas. K iti, pasibaigus natūralios plėtros
stadijai, kuri vyko jų fizinio brendim o ir augim o m etais, gyvena iš­
oriškai niekuo neišsiskiriantį, iš pažiūros pasyvų ir santykinai ram ų
gyvenim ą. Jie iš prigim ties linkę žvelgti vidun ir jų gyvenim uose
ju dėjim as išorėn, į pavidalą, pasireiškia m inim aliai. G rįžim as nam o
jiem s d au g patrauklesnis už ėjim ą išorėn. Jie nedega troškim u veltis
į kokią nors veiklą ar pakeisti pasaulį. Jei jie ir turi kokių am bicijų,
jos apsiriboja užsiėm im u, leidžiančiu jiem s būti tam tikru m astu
nepriklausom iem s. K ai kurie jų sunkiai prisitaiko šiam e pasaulyje.
V ieniem s pasiseka ir jie randa saugią nišą, kur gali ram iai ir netrik­
dom i gyventi, nuolatines pajam as du odan tį darbą ar sm u lkų n uosa­
vą verslą. A ntri paju n ta potraukį apsigyventi kokioje nors dvasinėje
bendruom enėje ar vienuolyne. Treti tam pa atskalūnais ir gyvena vi­
suom enės paribiuose - visuom enė jiem s svetima. Ketvirti pasineria
į narkotikų svaigulį, nes gyvenim as šiam e pasaulyje jiem s kelia per
d au g skausm o. O yra ir tokių, kurie galiausiai tam pa gydūnais ar
dvasiniais m okytojais, kitaip tariant, B uvim o meistrais.
Praėjusiais am žiais ju os tikriausiai b ū tų vadinę m ąstytojais ar
m edituotojais. M ū sų civilizacijoje jiem s, regis, nėra vietos. Tačiau
beužgim stančioje n aujojoje žemėje jų vaidm uo toks pat gyvybiškai
svarbus kaip ir kūrėjų, veiksm o žm onių, reform atorių. Ž m onės,
apie kuriuos kalbam e, įtvirtina šioje planetoje naujos sąm onės d a ž ­
nį. V adinu ju os dažnio puoselėtojais. Jų m isija yra savo veikla ar
tiesiog vien buvim u sužadinti žm onių sąm onę. Jų atliekam i regi mai
nereikšm ingi dalykai įgauna gilią prasm ę, jie dovanoja pasauliui ei
dvią tylą, nes kiekvieną veiksm ą atlieka visiškai susitelkę ir j a u s d a m i
196 NAUJ OJ I ŽEMĖ

savo Buvim ą. Jų veiksm ai, net patys paprasčiausi, yra sąm oningi ir
dėl to kokybiški. J ų tikslas viską daryti kaip šventą ritualą. K adan gi
kiekvieno žm ogaus sąm onė yra neatskiriam a kolektyvinės žm onijos
sąm onės dalis, pasauliui jie daro d au g gilesnį poveikį, nei galėtų pa­
sirodyti paviršutiniškai stebint jų gyvenim ą.

N aujoji žemė - ne utopija

Ar nėra n aujosios žemės sąvoka tik dar viena utopinė vizija?
A naiptol. V isas utopines vizijas sieja bendra gija — m entalinė pro­
jekcija į ateitį, į laiką, kai viskas bus gerai, kai būsim e išgelbėti, visur
įsiviešpataus taika ir harm onija, o m ū sų problem ų nebeliks. T okių
utopinių vizijų buvo apsčiai. K ai kurios jų baigėsi nusivylim u, kai
kurios — katastrofom is.
Visų utopin ių vizijų šerdį sudaro viena pagrindinių senosios są­
m onės struktūrinių disfunkcijų - išsigelbėjim o paieškos ateityje.
Ateitis iš tikrųjų neegzistuoja niekur kitur, kaip tik jū sų prote esan­
čiuose m in čių pavidaluose, todėl ieškodam i išsigelbėjim o ateityje,
jūs nesąm oningai ieškote jo savo galvoje. Vadinasi, esate pavidalo
pinklėse, o tai ir yra ego.
„Aš regėjau n aują dan gų ir n aują žem ę“ , - rašo biblinis prana­
šas (A preiškim as Jo n u i 2 1 ,1 ). N au josios žemės pam atas yra naujasis
dangus — pabu du si sąm onė. Ž em ė tėra išorinis šios vidinės tikro­
vės atspindys. N au jo jo dangaus, taigi ir naujosios žemės užgim im as
nėra m us išlaisvinsiantys ateities įvykiai. N iekas neišlaisvins m ū sų
ateityje, nes išlaisvinti iš esmės gali tik ši akim irka. Suvokti, vadinasi,
pabusti. Pabudim as, kaip ateities įvykis, yra beprasm is, nes pab u s­
ti - tai suvokti Buvimą. O Buvim as yra tik šioje akim irkoje. Todėl
naujasis dangus, pab u du sioji sąm onė, nėra kokia nors siektina atei­
ties būsena. N au jasis dangus ir naujoji žemė užgim sta jum yse šią
akim irką, o jeigu tai nenutinka, - jie viso labo m intis jū sų galvoje,
vadinasi, jų nėra apskritai. Jėzus kalbėjo m okiniam s: „Ju k D ievo
karalystė jau yra tarp jū sų .“ (Evangelija pagal L u k ą 17,21)
K alno pam oksle Jėzus išsakė pranašystę, iki pat šios dienos su­
prastą nedaugelio. Jis pasakė: „Palaim inti rom ieji, jie paveldės žem ę.“
 NAUJOJI ŽEMĖ 197

(Evangelija pagal M atą 5,5) K ai kuriuose Biblijos vertim uose varto­

jam as žodis „nuolankieji". K as gi tie „nuolankieji" ar „rom ieji" ir ką
reiškia, kad jie „paveldės žem ę"?
R om ieji yra tie, kurie be ego. Tai žm onės, atskleidę savo tikrąją
esm inę sąm onės prigim tį ir atpažinę šią prigim tį visuose „kituose",
visuose gyvybės pavidaluose. Jie gyvena su viskuo susitaikę ir jaučia
vienovę su visum a ir Šaltiniu. Jie įkūnija pabu du sią sąm onę, kuri
keičia visas m ū sų planetos gyvenim o sritis, tarp kurių ir gam ta, nes
gyvendam as žem ėje žm ogus neišvengiam ai su ja sąveikauja. Tokia
štai prasm e frazės „rom ieji paveldės žem ę".
Ž em ėje užgim sta n auja būtybių paderm ė. Tai vyksta dabar pat ir
jū s esate vieni iš tos paderm ės!
 APIE A U TO R IŲ

D vasinis m okytojas ir rašytojas Ekhartas Tolė (Eckhart Tolle)

gim ė Vokietijoje ir m okėsi L on d o n o bei K em bridžo universitetuose.
Sulaukęs dvidešim t devynerių, jis patyrė gilią vidinę transform aciją,
kuri iš pagrin d ų pakeitė jo gyvenim ą. K itus kelerius m etus jis gili­
nosi į savo potyrius ir stengėsi integruoti ju os į gyvenim ą - tai buvo
kelionės į savo vidų laikas. Vėliau Ekhartas Tolė L on don e pradėjo
dirbti su pavieniais asm enim is ir m ažom is grupelėm is kaip kon sul­
tantas ir dvasinis m okytojas. N u o 1995 m etų jis gyvena K anadoje,
Vankuveryje.
Ekhartas Tolė parašė dvi didelio populiarum o sulaukusias kny­
gas: „Šios akim irkos jėga" (vėliau ji buvo išversta į trisdešim t tris p a ­
saulio kalbas) ir „N au jo ji žem ė“ . A bi šios knygos pelnytai laikom os
įtaigiais dvasios ugdym o vadovais.
Itin įžvalgūs, tačiau paprasti Ekharto Tolės m okym ai jau padėjo
begalei pasaulio žm onių rasti vidinę ram ybę ir pasiekti gyvenim o
pilnatvę. Šių m okym ų šerdis yra sąm onės transform acija, dvasinis
pabudim as, kurį autorius regi kaip n au ją žm onijos evoliucijos pak o­
pą. Būtinas pab u dim o elem entas - ego valdom os būsenos atsisaky­
m as. To neatlikę, negalim e nė svajoti apie asm eninę laim ę ir žiaurių
m ū sų planetos konfliktų pabaigą.
Ekhartas Tolė yra populiarus paskaitininkas, jis keliauja po pa­
saulį su savo m okym u. D au g jo kalbų, intensyvių kursų ir grupin ių
dvasinių praktikų išleista C D ir D V D plokštelių pavidalu. D au g u ­
m a jo m okym ų yra anglų kalba, bet kartais jis skaito paskaitas vo­
kiškai ar ispaniškai. Be „Šios akim irkos jėg o s" ir „N au josios žem ės"
Ekhartas Tolė yra parašęs m editacinių skaitinių knygą „K alb a tyla".
T aip pat galim a įsigyti „Šios akim irkos jėg o s" ištraukų kom piliaciją,
pavadintą „Šios akim irkos jėgos praktika".
 Tolle, Eckhart
To-45 Naujoji žemė : nubuskite ir siekite savo tikslų / Eckhart Tolle ;
[iš anglų kalbos vertė Rasa Šemiotienė, Tadas Jurevičius, Andrius
R ondom anskis]. —Kaunas : Mijalba, 2010. —200 p.

IS B N 978-9955-599-94-4
Ekhartas Tolė parašė dvi didelio populiarum o sulaukusias kny­
gas: „Šios akimirkos jėga" (vėliau ji buvo išversta į trisdešimt tris pa­
saulio kalbas) ir „N aujoji žemė". Abi šios knygos pelnytai laikomos
įtaigiais dvasios ugdym o vadovais.
Itin įžvalgūs, tačiau paprasti Ekharto Tolės m okym ai jau padėjo
begalei pasaulio žm onių rasti vidinę ramybę ir pasiekti gyvenimo
pilnatvę. Šių m okym ų šerdis yra sąmonės transformacija, dvasinis
pabudim as, kurį autorius regi kaip naują žm onijos evoliucijos pa­
kopą. Būtinas pabudim o elementas — ego valdom os būsenos atsi­
sakymas. To neatlikę, negalime nė svajoti apie asmeninę laimę ir
žiaurių m ūsų planetos konfliktų pabaigą.
U D K 159.9+29

E ckh art Tolle

N A U JO JI Ž E M Ė
Nubuskite ir siekite savo tikslų
Vertė Rasa Šemiotienė, Tadas Jurevičius ir Andrius Rondom anskis
Redagavo Andrius Rondom anskis
Viršelio dailininkas Eitautas M arčiukaitis

Tiražas 2 0 0 0 vnt.
Išleido leidykla „M ijalba", Kaunas, tel. 8 6 8 7 86760
EI. paštas: info@ m ijalba.com , www.mijalba.com
Spausdino U A B „ B A L T O prin t/L ogotipas",
U tenos g. 41 A, LT-08217 V ilnius, tek: 8 5 2 1 0 1 1 1 1
www.logotipas.lt
Kaina sutartinė
 Parašęs knygą „Š io s akimirkos jė g a “ , Eckhartas Tolle
milijonus žmonių įkvėpė siekti laisvės ir džiaugsmo, - dalykų,
kurie randami šioje būties akimirkoje. „N aujojoje žemėje“
ego
autorius išplėtojo savo idėją ir parodė, kaip įveikti valdomos
sąmonės ribas. Tai yra ne tik esminė laimingo gyvenimo sąlyga,
bet ir žingsnis, kurį žengę žmonės užbaigs pasaulyje vykstančius
konfliktus ir nutrauks kančią. Eckhartas Tolle aiškina, kaip mūsų
prisirišimas prieego sukuria disfunkciją, iš kurios savo ruožtu
kyla pyktis, pavydas ir kitos neigiamos būsenos, kurios žmogų
daro nelaimingą. Skaitytojai galų gale pamatys, kaip atsibusti iš
tokios būsenos su nauja sąmone ir pradėti gyventi tikrą
pasitenkinimą teikiantį gyvenimą.

Skleidžianti šviesą ir pakylėjanti, ši knyga - tai nepaprastas

dvasinis manifestas, skelbiantis, kad yra kelias, vedantis į
geresnį pasaulį.

ECKH ARTAS TO LLE yra šiuolaikinis dvasinis mokytojas,

jis daug keliauja ir neša savo žiniąpasauliui.

9789955599944