Avitacija 2011 LT PDF

TESS
GERRITSEN
GRAVITACIJA
Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

UDK 821.111(73)-31 Tess Gerritsen
Ge336 GRAVITY
Pocket Books, New York, 1999
Copyright © 1999 by Tess Gerritsen

© Vertimas į lietuvių kalbą,
Jonas ČepontSy 2011
ISBN 978-9955-13-303-2 © UAB „Jotema“, 2011
Vyrams ir moterims, kurių dėka
kosminis skrydis tapo realybe
Didžiausi žmonijos atradimai

prasideda nuo svajonių
Padėkos
Šios knygos nebūčiau galėjusi parašyti be didžiadvasiškos žmo

nių iš NASA* pagalbos. Nuoširdžiausia mano padėka:
Edui Campionui, NASA atstovui ryšiams su visuomene, suren
gusiam man asmenišką, nepaprastai įdomią ekskursiją po Džonsono
kosmoso centrą.
Skrydžių vadovams Markui Kirasichui (TKS) ir Wayne’ui Hale’ui
(.šatlai**) — už jų profesines įžvalgas.
Nedui Penley, man išaiškinusiam naudingųjų krovinių parinkties
procedūras.
Johnui Hooperiui, mane supažindinusiam su naujuoju įgulos
pargabenimo aparatu.
Jimui Reuteriui iš Maršalo kosminių skrydžių centro, man išaiš
kinusiam, kaip veikia kosminės stoties aplinkos kontrolės ir gyvybės
palaikymo sistemos.
Skrydžių gydytojams med. dr. Tomui Marshburnui ir med. dr.
Smithui Johnstonui už skubiosios medicinos pagalbos nesvarumo
sąlygomis detales.
Jimui Ruhnke’ui, atsakinėjusiam į mano kartais keistus techni
nius klausimus.
Tedui Sasseenui, NASA pensininkui, už pasidalijimą savo, kaip
kosmoso inžinieriaus, ilgos karjeros prisiminimais.
* Knygos gale autorės pateiktas santrumpų ir specialiųjų terminų žodynėlis.

** Angį. Space Shuttles — NASA daugkartinio naudojimo pilotuojami erdvėlaiviai
(shuttle reiškia šaudyklę). Cit. iš: Astronomijos enciklopedinis žodynas, http://astronomija.lt/
enciklopedija/. (Čia ir toliau tekste paaiškinimai vertėjo).
Taip pat esu dėkinga už pagalbą įvairių kitų sričių specialistams:
Bobui Truaxui ir Budui Meyeriui, patiems tikriausiems raketi-
ninkams iš „Truax Engineering" kompanijos, suteikusiems išskirti
nių vidinių smulkmenų apie daugkartinio naudojimo nešančiąsias
raketas.
Steve’ui Watermanui už jo žinias apie dekompresijos kameras.
Charlesui D. Sullivanui ir Jimui Burkhartui už informaciją apie
amfibijų virusus.
Med. dr. Rossui Davisui už neurochirurgijos subtilybes.
Bo Barberiui — mano gausios informacijos apie skraidomuosius
aparatus bei kilimo ir tūpimo takus šaltiniui. (Bo, skrisiu su tavimi bet
kada!)
Galiausiai privalau darsyk padėkoti:

Emily Bestler, suteikusiai man galimybę išskleisti sparnus.
Donui Cleary ir Jane Berkey iš „Jane Rotrosen Agency“ už tai,
kad žino, ko reikia puikiam siužetui.
Megei Ruley, kurios dėka svajonės išsipildo.
Ir —
savo vyrui, Jacobui. Mielasis, mudu šitame reikale buvome drauge.
IŪRA
I
Galapagų riftas
0,30° pietų platumos, 90,30° vakarų ilgumos
Jisai sklendė ties pragarmės kraštu.

Žemiau žiojėjo šalto požemio karalystės vandens juoduma, kur
visai neprasiskverbia saulė, kur vienintelė šviesa — trum pam šmės
telinti kokio nors bioliuminescencinio padaro kibirkštėlė. Gulėdamas
kniūbsčias ant kūno išlinkiams pritaikyto povandeninio aparato Deep
Flight IV lovio, galvą įspraudęs į skaidrų akrilinį pirmgalio gaubtą,
daktaras Stivenas D. Ahernas buvo apimtas džiugaus jausmo, lyg lais
vai pleventų po beribę erdvę. Sparninių žibintų spinduliuose matė
lengvą ir nepertraukiamą organinių dalelių dulksną, krintančią iš
šviesos persunktų vandenų viršuje. Jas sudarė pirmuonių lavonėliai,
pro tūkstančius pėdų vandens grimztantys į savo galutines kapines
vandenyno dugne.
Slysdamas per tą švelnų dalelių lietų, jis nukreipė Deep Flight pa
lei povandeninio kanjono kraštą, laikydamasis pragarmės sau iš kairės,
o dugno plynaukštės — po savimi. Nors nuosėdos iš pažiūros atrodė
bergždžios, visur buvo matyti gyvybės ženklų. Vandenyno dugną raižė
klajojančių padarų, šiuo metu saugiai slypinčių nuosėdų priedangoje,
palikti pėdsakai ir vagos. Ahernas taip pat matė ir žmogaus buvimo
įrodymų: surūdijusios grandinės atkarpą, gyvatiškai apsivijusią apie
nukritusį inkarą; limonado butelį, pusiau panirusį dumble. Vaiduok
liškos atliekos iš svetimo pasaulio viršuje.
Netikėtai prieš akis sušmėžavo baugus vaizdas: tartum būtum
užsidūręs ant povandeninės apanglėjusių medžių kamienų giraitės.
Tai buvo „juodieji rūkaliai", dvidešimties pėdų aukščio kaminai, sufor
muoti ištirpusių mineralų, sūkuriuojančiais srautais besiveržiančių iš
Žemės plutos įtrūkiu. Valdymo svirtimis jis numanevravo Deep Flight
kiek į dešinę, stengdamasis išvengti „kaminų1.
10 TESS G E R R I T S E N
— Pasiekiau hidroterminę versmę, — pranešė jis. — Judu dviejų

mazgų greičiu, po kairei — „rūkalių" kaminai.
— Kaip tavo mažytė pasiduoda valdoma? — sutreškėjo ausinėse
Helenos balsas.
— Puikiai. Norėčiau vienos tokios nuosavos.
Helena nusijuokė.
— Būk pasirengęs išrašyti labai stambų čekį, Stivai. Dar neaptikai
konkrecijų lauko? Jis turėtų būti tiesiai prieky.
Minutėlę Ahernas tylėjo, stengdamasis įsižiūrėti pro drumstą
vandens tamsą, paskui tarė:
— Matau.
Mangano konkrecijos atrodė kaip išbarstyti po vandenyno dug
ną anglies gabalėliai. Keistai, beveik nenatūraliai glotnūs, susiformavę
iš besikristalizuojančių apie akmenėlius ar smilteles mineralų, jie labai
vertinami kaip titano ir kitų brangiųjų metalų šaltinis. Bet Stivas ne
kreipė dėmesio į konkrecijas. Ieškojo kur kas vertingesnio laimikio.
— Kreipiu žemyn į kanjoną, — pranešė jis.
Valdymo svirtimis nuvairavo Deep Flight per plynaukštės kraštą.
Padidėjus greičiui iki dviejų su puse mazgo, sparnai, suprojektuoti
taip, kad veiktų priešingai nei lėktuvo, trūktelėjo povandeninį aparatą
žemyn. Stivas pradėjo leistis į pragarmę.
— Tūkstantis šimtas metrų, — skaičiavo jis. — Tūkstantis šimtas
penkiasdešimt.
— Stebėk prošvaisą. Plyšys siauras. Seki vandens temperatūrą?
— Ji pradeda kilti. Jau iki penkiasdešimt penkių laipsnių*.
— Vis dar gana toli iki versmės. Po kitų dviejų tūkstančių metrų
atsidursi karštame vandenyje.
Staiga Ahernui prieš pat veidą šmėstelėjo kažkoks šešėlis. Krūp
telėjęs Stivas nejučia trūktelėjo valdymo svirtį, ir laivelis pasviro į
dešinę. Nuo stipraus trenksmo į kanjono sieną povandeninio aparato
korpusu nužvangėjo smūgio banga.
— Jėzau!
— Kas atsitiko? — paklausė Helena. — Stivai, kaip ten pas tave?
* Pagal Farenheitą, t. y. apie 13 °C.

G R/m r/m j/i 11
Stivas gaudė burna orą, širdis paniškai daužėsi tartum ne į šon

kaulius, o į aparato lovį, ant kurio gulėjo jo kūnas. Korpusas. Nejau aš
pažeidžiau korpusą? Per savo šiurkštų kvėpavimą jis klausėsi, ar ne
išgirs pasiduodančio metalo dejonės, lemtingo vidun besiveržiančio
vandens ūžesio. Trys tūkstančiai šeši šimtai pėdų skyrė jį nuo pavir
šiaus, ir iš visų pusių it kumštis spaudė per šimto atmosferų slėgis.
Pralauža korpuse, vandens pliūpsnis — ir jis būtų sutraiškytas.
— Stivai, kalbėk!
Šaltas prakaitas merkė kūną. Pagaliau Stivas šiaip taip pajėgė at
sakyti:
— Išsigandau... susidūriau su kanjono siena...
— Kas nors pažeista?
Jis pažvelgė iš nosies kupolo.
— Negaliu pasakyti. Manau, atsitrenkiau į uolą priekiniu sonaru.
— Ar tebegali manevruoti?
Stivas pabandė pajudinti valdymo svirtis, stumtelėdamas laivą
kairėn.
— Taip. Taip. — Jisai lengviau atsikvėpė, giliai įtraukdamas į
plaučius oro. — Manau, viskas gerai. Kažkas praplaukė tiesiai man
prieš kupolą. Sutrikdė mane.
— Kažkas?
— Šmėstelėjo taip greitai! Tiesiog kaip žaibo blyksnis — tartum
pravinguriuotų gyvatė.
— Tas kažkas atrodė kaip žuvies galva ant ungurio kūno?
— Taip. Taip. Kaip tik tai pamačiau.
— Vadinasi, tai buvo ungurinė vėgėlė. Thermarces cerberus.
„Cerberus, — krūptelėdamas pagalvojo Ahernas. — Trigalvis
šuo, saugantis pragaro vartus."
— Ją traukia karštis ir siera, — paaiškino Helena. — Priartėjęs
prie versmės pamatysi jų daugiau.
Jeigu taip sakai. Ahernas beveik nieko neišmanė apie jūrinę
biologiją. Padarai, dabar šmėstelintys pro jo galvą saugantį akrilinį
kupolą, buvo tik smalsumą žadinantys objektai, gyvi kelio ženklai, ro
dantys kryptį prie tikslo. Tvirtai padėjęs rankas ant valdymo svirčių,
jis manevravo Deep Flight IV giliau į pragarmę.
12 TESS GERRI TSEN
Du tūkstančiai, trys tūkstančiai metrų.

Kas, jeigu korpusas pažeistas?
Keturi tūkstančiai metrų. Leidžiantis gilyn, gniuždantis vandens
slėgis tolydžio didėjo. Dabar vanduo buvo juodesnis, nuspalvintas
besiverčiančių iš žiomens apačioje sieros kamuolių. Į tą tirštą mine
ralų suspensiją sparninės šviesos vos pajėgė prasiskverbti. Drumzlių
sūkuriai suvis trukdė matyti, ir Ahernas išmanevravo savąjį povande
ninį aparatą iš sieros nudažyto vandens. Matomumas pagerėjo. Stivas
leidosi prie vieno hidroterminės versmės krašto, atokiau nuo magmos
įkaitinto vandens masės, tačiau išorės temperatūra vis kilo.
Šimtas penkiasdešimt laipsnių pagal Farenheitą*.
Dar vienas dryžis praskriejo skersai jo regos lauką. Šįsyk Stivas
įstengė nepaleisti iš rankų valdymo svirčių. Dabar jis pamatė daugiau
ungurinių vėgėlių, it storų gyvačių, kybančių žemyn galva, tartum su
kabinėtų erdvėje. Apačioje trykštantis iš versmės vanduo buvo gausus
sieros vandenilio — toksiškos ir nesuderinamos su gyvybe cheminės
medžiagos. Bet netgi tuose juoduose ir nuodinguose vandenyse gyvy
bė gebėjo klestėti fantastiškais ir gražiais pavidalais. Prisitvirtinę prie
kanjono sienų siūbavo kirminai Riftiay šešių pėdų ilgio, vainikuojami
ryškiai raudonų pliumažų. Jis matė grupeles milžiniškų krabų, krau
piai blyškių ir panašių į vaiduoklius, šmižinėjančius šen ir ten uolos
plyšiais.
Net ir veikiant oro kondicionieriui, Stivas pradėjo justi karštį.
Šeši tūkstančiai metrų. Vandens temperatūra — šimtas aštuo
niasdešimt laipsnių**. Verdančios magmos įkaitintame vandens de
besyje temperatūra tikriausiai būtų per penkių šimtų laipsnių***. Kad
gyvybė galėtų egzistuoti net čia, visiškoje tamsoje, tuose nuodinguose
ir perkaitusiuose vandenyse, atrodė stebuklas.
— Esu šešių tūkstančių šešiasdešimties gylyje, — pranešė Aher
nas. — Nematau jo.
Jo ausinėse Helenos balsas nuskambėjo silpnas ir treškantis.
— Iš sienos išsikišęs šelfas. Turėtum jį pamatyti kokiame šešių
tūkstančių aštuoniasdešimties metrų gylyje.
* Maždaug 66 °C.
** Apie 82 °C.
*** Daugiau nei 260 °C.
GR/ll/fT/IC/J/l 13
— Aš žvalgausi.
— Lėčiau leiskis. Jis greit pasirodys.
— Šeši tūkstančiai septyniasdešimt, vis ieškau. Čia, apačioje, tar
tum žirnienėje. Galbūt ne ten esu.
—... sonaro rodmenys... krinta virš tavęs! — paklaikusį jos balsą
nustelbė elektrinės iškrovos treškesiai.
— Nesupratau. Pakartok.
— Griūva kanjono siena! Link tavęs krinta nuolaužos. Nešdinkis
iš ten!
Išgirdęs garsiai dzingsint į korpusą atsitrenkiančius akmenis, jis
paniškai nustūmė pirmyn valdymo svirtis. Prieš pat priekį per drums
tą tamsą staiga pralėkė žemyn masyvus šešėlis ir atšoko nuo kanjono
šelfo, pasiųsdamas į pragarmę naują nuolaužų lietų. Dzingsėjimai pa
dažnėjo. Paskui — kurtinamas žvangesys, ir tuoj po jo sekusį krestelė
jimą Stivas pajuto lyg kumščio smūgį sau į kūną.
Galvą mestelėjo į priekį, smakras atsitrenkė į aparato lovį. Pasiju
to svyrantis į šoną, išgirdo bjaurią dešiniojo sparno, braukiančio uolos
iškyšas, aimaną. Povandeninis aparatas vis siūbavo, o priešais pirmga-
lio kupolą trukdančiu orientuotis debesimi sūkuriavo nuosėdos.
Ahernas staigiai nustūmė avarinę balasto sumažinimo svirtį ir
čįupinėjosi su valdymo rankenomis, kreipdamas aparatą kilti viršun.
Deep Flight IV pasviro į priekį — sudžeržgė į uolas metalas — ir ne
tikėtai sustojo. Stivas sustingo. Povandeninis aparatas krypo į dešinį
šoną. Jis karštligiškai darbavosi valdymo svirtimis, nustūmė pavaras
visu greičiu į priekį.
Jokios reakcijos.
Stivas padarė pauzę atsikvėpti. Kol stengėsi sutramdyti kylančią
paniką, širdis pašėlusiai daužėsi. Kodėl jis nepajuda iš vietos? Kodėl
aparatas nereaguoja? Prisivertė užmesti akį į du skaitmeninius displė
jus. Akumuliatoriaus srovė normali. Oro kondicionierius tebeveikia.
Gylio matuoklis rodo šešis tūkstančius aštuoniasdešimt du metrus.
Nuosėdų drumzlės pamažu išsisklaidė, ir kairiojo sparno žibin
to spindulio šviesoje pradėjo ryškėti apybrėžos. Įtempęs žvilgsnį per
kupolą tiesiai į priekį, jis pamatė visiškai kitos planetos kraštovaizdį
— dantytus juodus akmenis ir kraujo raudonumo Rijiia kirminus. Pa
14 T ES S G E R R I T S E N
kreipė kaklą į šoną, stengdamasis pažvelgti į dešinįjį sparną. Nuo to,

ką išvydo, širdį šleikščiai pervertė kūlversčiais: sparnas tvirtai įstrigęs
tarp dviejų akmenų. Jis nepajudės nei į priekį, nei atgal. Įkliuvau į spąs
tus — esu palaidotas kape devyniolika tūkstančių pėdų po vandeniu.
— Girdi? Stivai, ar girdi?
Jis išgirdo savo paties balsą, silpną iš baimės:
— Negaliu pajudėti... įstrigęs dešinysis sparnas...
— ... kairiuosius eleronus. Šioks toks kryptelėjimas galėtų padėti
tau išsilaisvinti.
— Jau bandžiau. Viską išbandžiau. Nepajudu iš vietos.
Ausinėse — mirtina tyla. Nejau nutrūko ryšys? Jis atkirstas nuo
saviškių? Pagalvojo apie viršuje ant bangų siūbuojantį laivą, saulės už
lietą denį. Paviršiuje — graži saulėta diena, viršuj ore sklando paukš
čiai. Jūra — neišmatuojamo mėlio...
Dabar suskambo vyriškas balsas. Palmerio Geibrielo — žmogaus,
finansavusio šią ekspediciją. Kalbėjo ramiai ir su pasitikėjimu savimi,
kaip visada.
— Stivai, mes pradedame gelbėjimo veiksmus. Jau leidžiamas
kitas povandeninis aparatas. Iškelsime jus į paviršių kaip galėdami
greičiau. — Pauzė, paskui: — Ar ką nors matote? Kas aplinkui?
— Aš... aš guliu ant šelfo, tuoj virš versmės.
— Kokių daugiau detalių pavyksta įžiūrėti?
-K ą ?
— Jūs esate šešių tūkstančių aštuoniasdešimt dviejų m etrų gylyje.
Kaip tik tokiame, kokiu mes suinteresuoti. Kaip tas šelfas, ant kurio
gulite? Akmenys?
Aš tuoj numirsiu, o jis klausia apie suknistus akmenis.
— Stivai, įjunkite stroboskopą. Papasakokite mums, ką matote.
Prisivertęs pažvelgti į prietaisų skydelį, jis nuspaudė stroboskopo
jungiklį.
Drumzliną tamsą perskrodė šviesūs stroboskopo žybsniai. Stivas
spoksojo į naujai atsivėrusį, jam priešais akių tinklaines blikčiojantį
kraštovaizdį. Anksčiau buvo susitelkęs į kirminus. Dabar jo dėmesys
nukrypo į didžiulį išsibarsčiusių po šelfą skeveldrų lauką. Akmenys
— anglies juodumo, kaip magnio konkrecijos, tik šitie dantytais kraš-
G R / i m / mj A is
tais, lyg į krūvą sustingusios stiklo šukės. Mėgindamas įsižiūrėti sau

po dešinei, į šviežiai atskilusius akmenis, tarp kurių įstrigo aparato
sparnas, jisai staiga sumojo, ką mato.
— Helena teisi, — sušnabždėjo.
— Nesupratau.
— Ji buvo teisi! Tas iridžio šaltinis... aiškiai jį matau...
— Signalas silpsta. Patariu jums... — užgožtas elektrostatinių
treškesių Geibrielo balsas nutrūko ir galiausiai suvis nutilo.
— Nesupratau. Pakartokite, aš nesupratau! — sušuko Ahernas.
Jokio atsako.
Jis girdėjo daužantis savo širdį, šniokščiantį alsavimą. Nusira
mink, nusiramink. Per greitai eikvoji deguonį...
Už akrilinio kupolo per nuodingą vandenį delikačiu šokiu pro
šalį plaukė gyvenimas. Minutės tęsėsi į valandas, ir jisai stebėjo siū
buojančius Rijtia kirminus — ryškiai raudoni jų pliumažai be paliovos
šukavo vandenį, gaudydami maistingąsias medžiagas. Matė beakį kra
bą, lėtai žirgliojantį per akmenų lauką.
Šviesos priblėso. Oro kondicionieriaus ventiliatoriai staiga nutilo.
Akumuliatorius seko.
Stivas išjungė stroboskopą. Dabar švietė tik silpnas kairiojo spar
no žibintas. Per kelias minutes jis pajus to magmos įkaitinto vandens
šimto aštuoniasdešimties laipsnių karštį. Šis smelksis pro korpusą, pa
mažu iškeps jį gyvą savo paties prakaite. Jau juto skruostu nuo galvos
varvantį lašą. Neatitraukė akių nuo to vienišo krabo, atsargiai besiren
kančio kelią akmenuota atbraila.
Sparno žibintas sumirksėjo.
Ir užgeso.
STARTAS
2
Liepos 7-fl
Po dvejų metų
Nutraukti!
Per kietojo kuro raketos greitintuvų griausmą ir į orbitą siunčia
mo orbiterio* korpuso kratymąsi, nuo kurio barškėjo dantys, koman
da nutraukti! taip aiškiai nuskambėjo misijos specialistės astronautės
Emos Vatson mintyse, lyg būtų šią išgirdusi šūktelėtą per savąsias
radijo ausines. O iš tikrųjų niekas iš ekipažo garsiai neištarė nė žodžio,
bet tą akimirką ji žinojo, kad būtina priimti sprendimą, ir greitai. Dar
nebuvo išgirdusi priekyje jos pilotų kabinoje sėdinčių vado Bobo Kit-
redžo ar pilotės Džilės Hiuit verdikto, bet to nė nereikėjo. Jie taip ilgai
buvo dirbę drauge, kad galėjo skaityti vienas kito mintis, ir geltonos
avarinės lemputės, mirksinčios šatlo valdymo prietaisų pulte, aiškiai
diktavo tolesnius jų veiksmus.
Prieš kelias sekundes Endeavour jau buvo pasiekęs „max Q“ —
tašką, kai starto metu reiškiasi didžiausia aerodinaminė apkrova, kai
išvedamas į orbitą erdvėlaivis, įveikdamas atmosferos pasipriešinimą,
pradeda smarkiai drebėti. Kitredžas trumpam sumažino kuro pada
vimą iki septyniasdešimties procentų, kad susilpnėtų vibracija. Dabar
pulto avarinės lemputės jiems signalizavo, kad nebeveikia du iš trijų
pagrindinių variklių. Netgi su vienu pagrindiniu varikliu ir dviem ug
nimi tebesispjaudančiais kietojo kuro raketiniais greitintuvais jiems
niekaip nepavyks išeiti į orbitą.
Startą privalu nutraukti.
* Šitaip moksliniu astronautikos žargonu vadinami paleisti skrieti tam tikra orbita apie
planetą ar jos palydovą (Žemę, Marsą, Venerą, Mėnulį) erdvėlaiviai, atliekantys ilgalaikius ty-
rimus kosmose.
— Kontrole, čia Endeavour, — tvirtu balsu glaustai pranešė Kitre-

džas. Nė truputėlio baimės. — Traukos neįmanoma padidinti. Kairysis
ir vidurinysis PV prie „max Q“ nebeveikia. Mes įkliuvome. Nutraukia
me, pereiname į GSV režimą.
— Endeavour, supratome. Patvirtiname: du PV neveikia. Kai
KKG išdegs, pereikite į GSV.
Ema jau naršė būtinų atlikti veiksmų instrukcijas ir surado kor
telę su „Nutraukti ir grįžti į starto vietą“. Ekipažas kiekvieną veiksmų
žingsnį žinojo mintinai, bet per karštligišką avarinio skrydžio nu
traukimo skubą kokia nors gyvybiškai svarbi procedūra galėtų būti
užmiršta. Instrukcijų sąrašas buvo jų saugumo garantija.
Pašėlusiai baladojančia širdimi Ema peržiūrinėjo būtinų atlikti
veiksmų seką, aiškiai sužymėtą mėlynai. Nustojus dirbti dviem varik
liams, avarinį skrydžio nutraukimą ir GSV buvo įmanoma išgyventi
— bet tik teoriškai. Toliau turėjo įvykti visa virtinė kone stebuklų. Pir
miausiai, prieš atsiskirdami nuo milžiniško išorinio kuro rezervuaro,
jie privalą išpilti kurą ir išjungti paskutinį pagrindinį variklį. Paskui
Kitredžas apsuks orbiterį aplinkui į parengties poziciją, nukreipdamas
jį atgal į starto vietą. Turės vieną šansą — tik vieną vienintelį — sau
giai juos visus nutupdyti Kenedžio centro nusileidimo take. Mažiausia
klaidelė — ir Endeavour nukristų į jūrą.
Dabar jų gyvybės vado Kitredžo rankose.
Nuolat palaikant ryšį su misijos valdymo centru, jo balsas tebe
skambėjo tvirtai, net šiek tiek su nuoboduliu, nors jie artėjo prie dvi
ejų minučių žymos — kito kritinio taško. Displėjuje blykstelėjo signa
las: Proc.<50. Kietojo kuro raketos nešėjos greitintuvai buvo beišdegą
— pagal grafiką.
Ema pajuto tai iškart — bauginantį lėtėjimą, greitintuvams bai
giant eikvoti paskutinį likusį kurą. Paskui nuo stipraus šviesos blyksnio
už lango ji prisimerkė — toli atsiskyręs nuo rezervuaro sprogo KKG.
Grėsmingai pritilo startinis griausmas, smarkus kratymas silpo, jį
keitė tolygus, beveik ramus skrydis. Staiga stojusioje tyloje Eva girdėjo
dažnėjant savo pulsą, širdį it kumštį daužantis iš vidaus į krūtinės ląstą.
— Kontrole, čia Endeavour, — vis dar nenatūraliai ramiu balsu
pranešė Kitredžas. — KKG atsiskyrė.
— Supratau, matome jį.
6R/H/ITACIJA 21
— Pradedame avarinį skrydžio stabdymą.

Ketridžas nuspaudė mygtuką „Stabdyti41, jau nustatęs rotacinį
jungiklį į GSV poziciją.
Savo radijo ausinėse Ema išgirdo Džilės Hiuit balsą:
— Ema, nagi, pasiklausykim, kas sakoma instrukcijų sąraše.
— Turiu jį.
Ema pradėjo garsiai skaityti, ir savo pačios balsas jai skambėjo
stebėtinai ramiai — kaip Kitredžo ir Hiuit. Jei kas nors klausytųsi
šio dialogo, tikrai neatspėtų, kad ekipažui gresia katastrofa. Jie pra
dėjo funkcionuoti kaip mašinos, nuslopino paniką, kiekvieną veiksmą
sąlygojo mechaniška atmintis ir treniruotė. Borto kompiuteriai auto
matiškai parinks sugrįžtamąjį kursą. Toliau skriejo tolstančia trajek
torija, vis kildami į keturių šimtų tūkstančių pėdų aukštį ir pakeliui
išpildami kurą.
Emai susvaigo galva: pasviręs, nosimi žemiau uodegos, orbiteris
pradėjo apsisukimo manevrą. Horizontas, iki šiol buvęs apsivertęs,
staiga atsitaisė, kai jie pasuko atgal, link Kenedžio centro beveik už
keturių šimtų mylių.
— Endeavour, čia kontrolė. Pradėkit išjungti pagrindinį variklį.
— Supratau, — atsakė Kitredžas. — Jau pradedu PVI.
Prietaisų skyde trys variklių būklės indikatoriai staiga užsižiebė
raudonai. Kitredžas užgesino pagrindinius variklius, ir išorinis kuro
rezervuaras atsiskyręs nukris į jūrą.
Greitis sparčiai krinta, — pagalvojo Ema. — Bet mes nors kreipia
me namo.
Ji krūptelėjo. Suzvimbė perspėjamasis signalas, ir valdymo pulto
skydelyje sublyksėjo kitos lemputės.
— Kontrole, pas mus nebeveikia trečiasis kompiuteris! — sušuko
Hiuit. — Praradome navigacijos padėties vektorių! Kartoju, prarado
me navigacijos padėties vektorių!
— Galbūt sutriko inercinis matuoklis, — spėjo Endis Merseris,
dar vienas misijos specialistas, sėdintis greta Emos. — Atjunk jį iš
tinklo.
— Ne! Galėtų būti sugedusi duomenų magistralė! — įsiterpė
Ema. — Sakau, įjunkime atsarginę kopiją.
— Sutinku, — metė Kitredžas.
— Pereinu prie atsarginės, — pranešė Hiuit. Ji persijungė į penk

tąjį kompiuterį.
Vektorius vėl pasirodė. Visi su palengvėjimu atsiduso.
Pirotechninių užtaisų sproginėjimai signalizavo, kad atsiskyrė
tuščias kuro rezervuaras. Jie nematė jo nukrintant į jūrą, bet žinojo,
kad ką tik praėjo dar vienas kritiškas momentas. Orbiteris dabar skri
do laisvai — storas ir nerangus paukštis, sklendžiantis namų link.
Hiuit sušuko:
— Velnias! Praradome PSG!
Ema tik kilstelėjo aukštyn smakrą, kai suzvimbė dar vienas zir
zeklis. Nustojo veikti pagalbinis srovės generatorius. Paskui sužvigo
kitas pavojaus signalas, ir jos žvilgsnis paniškai metėsi į valdymo
pultus. Blykčiojo daugybė geltonų perspėjamųjų lempučių. Vaizdo ek
ranuose išnyko visi duomenys. Vietoje jų mirgėjo tik nieko gera neža
dantys juodi ir balti dryžiai. Avarinis kompiuterio gedimas. Skrendama
be navigacijos duomenų. Eleronai tapo nevaldomi.
— Mudu su Endžiu užsiimame PSG gedimu! — šūktelėjo Ema.
— Pamėginkite įjungti dar kartą!
Hiuit spragtelėjo jungiklį ir nusikeikė.
— Neišgaunu jokio atsako, draugai. Visai nereaguoja.
— Darsyk pamėgink!
— Vis tiek nesijungia.
— Laivas krypsta! — sušuko Ema ir pajuto savo skrandį meste-
lėjant į šoną.
Kitredžas galynėjosi su vairalazde, bet jie jau buvo pernelyg pa
svirę ant dešinio šono. Horizontas pasisuko statmenai ir paskui visai
persivertė. Emai vėl mestelėjo skrandį, kai jie dešiniu šonu pasviro
visai į viršų. Kita rotacija ištiko sparčiau, horizontas vartėsi šleikščiai
sukiodamasis — dangus, žemė, dangus.
Mirties spiralė.
Ema girdėjo Hiuit dejuojant, girdėjo Kitredžą su visiška rezigna
cija ištariant:
— Viskas, laivas prarastas.
Lemtingas suktukas pagreitėjo, pereidamas į staigų krytį, užsi
baigiantį trenksmu.
Paskui — tyla.
GRMIT/1CIJ/I 23
Jų radijo ausinėse nuskambėjo linksmas balsas:

— Deja, draugužiai. Šįsyk jums nepasisekė.
Eva nusiplėšė nuo galvos ausines.
— Šitaip negarbinga, Heizele!
Pasipiktinusi įsiterpė Džilė Hiuit:
— Ei, juk tu norėjai mus užmušti. Laivo niekaip nebuvo galima
išgelbėti.
Ema pirma iš ekipažo narių išsiropštė iš šatlo skrydžių imituoklio.
Kartu su kitais įkandin savęs ji nužygiavo į belangę skrydžių valdymo
salę, kur prie pultų eilės sėdėjo trys instruktoriai.
Grupės vadovė Heizelė Bara su šelmiška šypsena pasisuko į vado
Kitredžo keturių žmonių ekipažą. Nors nuostabiai garbiniuota rudap
laukė Heizelė atrodė kaip trykštanti sveikata kūninga žemės vaisingu
mo deivė, iš teisybės ji buvo nuožmi žaidėja, versdavusi sau pavestus
erdvėlaivių ekipažus iškęsti sunkiausias skrydžių imitacijų pratybas ir
tartum laikydavo savo pergale, kai astronautai nesugebėdavo išlikti
gyvi. Heizelė gerai suvokė, kad kiekvienas erdvėlaivio startas galėtų
baigtis katastrofa, ir siekė, kad jos astronautai būtų išsiugdę įgūdžius
išgyventi. Perspektyva prarasti vieną iš savo ekipažų atrodė košmariš
kai, ir ji vylėsi, kad niekada neteks su tuo susidurti.
— Ta imitacija iš tikrųjų buvo smūgis žemiau juostos, Heize
le, — nepatenkintas prikišo Kitredžas.
— Ei, jūs, draugužiai, nuolat liekate gyvi. Mes turime šiek tiek ap
laužyti jums ragus.
— Baik, — tarė Endis. — Kad du varikliai užgestų pakilimo
metu? Ir nulūžtų duomenų magistralė? Išeitų iš rikiuotės PSG? Ir
paskui dar primetate penktojo kompiuterio gedimą? Tiek trikčių ir
kebelių? Šitaip nerealu.
Patrikas, dar vienas iš instruktorių, išsišiepęs apsisuko su kėde.
— Jūs, draugužiai, net nepastebėjote kitų mūsų padarytų dalykų.
— Kas dar ten buvo?
— Įmečiau blusikę į jūsų deguonies bako jutiklį. Niekas nepaste
bėjote manometro rodmenų pokyčio, a?
Kitredžas nusijuokė.
— Kada gi turėjome laiko? Galynėjomės su dešimtimi kitų su
trikimų.
Heizelė kaip paliaubų ženklą iškėlė storą ranką.
— Gerai, draugužiai. Galbūt mes tikrai kiek persistengėme. Jei
atvirai, tai nustebome, kad taip ilgai išsilaikėte prie avarinio GSV reži
mo. Mes norėjome įmesti dar vieną triktį — dėl įdomumo.
— Po šimts, įmetėte visą dėžę trikčių, — supurkštė Hiuit.
— Tiesą sakant, — tarė Patrikas, — jūs, draugužiai, šiek tiek pa
sikėlę.
— Verčiau sakyk — pasitikintys savimi, — atkirto Ema.
— O tai gerai, — sutiko Heizelė. — Gerai būti pasitikintiems sa
vimi. Aną savaitę per kompleksinę imitaciją pademonstravote puikų
komandinį darbą. Net Gordonas Obis prisipažino, kad jam tai padarė
įspūdį.
— Sfinksas taip ir pasakė? — Kitredžas nustebęs kilstelėjo antakius.
Gordonas Obis, skrydžių ekipažų operatyvinio skyriaus viršinin
kas, laikydavosi taip gluminamai tyliai ir atokiai, kad niekas Džonsono
kosmoso centre gerai jo nepažinojo. Per misijos vadovybės posėdžius
jis ištisai sėdėdavo nepratardamas nė žodžio, tačiau niekas neabejojo,
kad mintyse jis registruoja kiekvieną smulkmeną. Tarp astronautų į
Obį buvo žiūrima su pagarbiu žavėjimusi ir nemenka baime. Turėda
mas įtaką galutiniams paskyrimams į skrydžius, jis galėdavo karjerą
tau sukurti ar sužlugdyti. Tai, kad jis pagyrė Kitredžo komandą, iš
tikrųjų buvo geras ženklas.
bet kitais žodžiais Heizelė kaipmat juos nusodino.
— Tačiau, — tęsė Heizelė, — Obis taip pat yra susirūpinęs, kad
jūs, draugužiai, elgiatės pernelyg lengvabūdiškai. Kad visa tai jums
tebėra žaidimas.
— O ko Obis iš mūsų tikisi? — nustebo Hiuit. — Kad nuolatos
būtume apnikti įkyrių minčių apie dešimt tūkstančių būdų nukristi
ant žemės ir sudegti?
— Katastrofa — ne teorinė galimybė.
Heizelės replika, taip ramiai ištarta, privertė juos trum pam nu
tilti. Po Challenger katastrofos kiekvienas astronautų korpuso narys
6RAVITACIJA 25
gerai suvokė, kad tik laiko klausimas, iki ištiks dar viena didžiulė
nelaimė. Žmonės, sėdintys užtaisytos sprogti penkių milijonų svarų
varomąja jėga raketos viršuje, negali sau leisti būti optimistiškiems dėl
rizikos, susijusios su jų profesija. Tačiau jie retai kalbėdavo apie mirtį
kosmose; kalbėti apie tai reiškė pripažinti tokią galimybę, pripažinti,
kad kito Challenger ekipažo sąraše galėtų būti ir tavo paties vardas.
Heizelė suprato kiek sugadinusi pakilią jų nuotaiką. Šitokia gaida
užbaigti treniruotę netinka, tad ji pradėjo su savo kritika trauktis.
— Aš šitaip sakau tik todėl, kad jūs, draugužiai, jau tokie susidai
navę. Turiu labai stengtis, kad jus kurioje nors vietoje suklupdyčiau.
Iki starto likę dar trys mėnesiai, o jau esate geros formos. Bet noriu,
kad būtumėte dar geresnės.
— Kitaip tariant, — nuo savo pulto atsiliepė Patrikas, — ne tokie
pasikėlę.
Juokais vaizduodamas nusižeminusį, Kitredžas nulenkė galvą:
— Dabar mes grįšime namo ir apsivilksime ašutiniais marški
niais.
— Pernelyg pasitikėti savimi — pavojinga, — pamokė Heizelė.
Atsikėlusi iš krėslo, ji atsistojo priešais Kitredžą. Trijų šatlo skry
džių veteranas Kitredžas buvo puse galvos aukštesnis ir pasitikinčios
karinių jūrų pajėgų lakūno laikysenos, o toks jis kadaise ir buvo. Bet
Heizelė prieš Kitredžą ar kurį nors kitą iš savųjų astronautų nesijautė
nedrąsiai. Raketų mokslininkai ar karo didvyriai — visi jie kėlė jai tą
patį motinišką rūpestį: troško, kad grįžtų iš savo misijų gyvi.
— Esi toks geras vadas, Bobai, — tarė ji, — kad užliūliavai savo
komandą, ir jie mano, jog viskas lengva.
— Ne, tai per juos atrodo lengva. Nes yra išties geri.
— Pamatysim. Kompleksinė imitacija antradienį, su Holiu ir Hi-
gučiu laive. Mes ištrauksime iš skrybėlės dar kelis naujus fokusus.
Kitredžas nusišiepė.
— Puiku, pabandykite mus užmušti. Bet tik garbingai.
— Likimas retai kada elgiasi garbingai, — rimtai pamokė Heize
lė. — Ir nesitikėkite to iš manęs.
Ema ir Bobas Kitredžas sėdėjo salūno „Naktinis skrydis" kabinoje,

gurkšnojo alų ir nagrinėjo dienos skrydžių imitacijas. Tokį ritualą jie
nusistatė prieš vienuolika mėnesių, ankstyvuoju savo komandos kūri
mo etapu, kai visi keturi pirmą kartą susiėjo kaip 162-o šatlo skrydžio
ekipažas. Kiekvieno penktadienio vakarą susitikdavo „Naktiniame
skrydyje", čia pat netoliese nuo Džonsono kosmoso centro, prie NASA
1-ojo kelio, ir apžvelgdavo savo treniruočių eigą. Ką darę gerai, ką dar
reikia taisyti. Šį ritualą įvedė Kitredžas, pats asmeniškai atsirinkęs eki
pažą. Nors jie drauge dirbo jau daugiau kaip po šešiasdešimt valandų
per savaitę, atrodė, kad jis niekada netrokšta eiti namo. Ema iš pradžių
manė, kad neseniai išsiskyręs ir dabar vienas gyvenantis Kitredžas
baiminosi grįžti į tuščius savo namus. Bet kai geriau jį pažino, suprato:
šie pasisėdėjimai — jam paprasčiausiai būdas palaikyti iš savo darbo
gaunamą aukštą adrenalino lygmenį kraujyje. Kitredžas gyveno, kad
skraidytų. Kankinamai nuobodžias šatlo eksploatacijos instrukcijas jis
•skaitė su tikru malonumu. Kiekvieną laisvą akimirką praleisdavo prie
vieno iš NASA priklausančių T-38* valdymo prietaisų skydo. Tartum
neapkęstų prie žemės jo pėdas kaustančios gravitacijos jėgos.
Jis niekaip nepajėgė suprasti, kodėl kiti jo ekipažo nariai dienos
pabaigoje galėtų norėti grįžti namo, ir šį vakarą atrodė šiek tiek melan
choliškas, kad tik jiedu sėdi „Naktiniame skrydyje" prie savo įprasto
staliuko. Džilė Hiuit nuvyko į savo sūnėno fortepijono rečitalį, o En-
dis Merseris namie šventė savo dešimtąsias vestuvių metines. Sutartą
valandą pasirodė tik Ema ir Kitredžas, ir dabar, kai baigė perkratinėti
savaitės treniruotes, tarp jųdviejų įsitvyrojo ilga tyla. Pristigus šnekos
apie darbą, pokalbis išsikvėpė.
— Rytoj pasiimu vieną iš T-38 į Baltuosius Smėlynus, — prabilo
Kitredžas. — Nori prisidėti prie manęs?
— Negaliu. Esu susitarusi su savo advokatu.
— Vadinasi, tu ir Džekas stumiate tą reikalą pirmyn?
Ji atsiduso.
— Dargi su pagreičiu. Džekas turi savo advokatą, aš — savo. Sky
rybos — kaip įsibėgėjęs traukinys.
* „Northrop T-38 Talon“ — amerikiečių dvivietis mokomasis viršgarsinis reaktyvinis

lėktuvas.
GR/ll/ir/ICIJ/l 27
— Kalbi, lyg dar ketintum persigalvoti.

Ji tvirtai pastatė ant stalo alaus bokalą.
— Nieko aš neketinu.
— Tai kodėl tebenešioji jo žiedą?
Ji nuleido akis į auksinį sutuoktuvių žiedą. Staigiai pagauta pyk
čio, pamėgino jį nusitraukti, bet tas nepasidavė. Per septynerius metus
žiedas tartum prisilydė prie piršto ir priešinosi numaunamas. Nusi
keikusi ji pamėgino dar kartą ir šįsyk trūktelėjo taip smarkiai, kad
slysdamas per sąnarį žiedas įdrėskė odą. Padėjo jį ant stalo.
— Štai. Laisva moteris.
Kitredžas nusijuokė.
— Judu tempėte savo skyrybas ilgiau, nei aš buvau susituokęs.
Šiaip ar taip, dėl ko gi pešatės?
Staiga pavargusi, ji atsilošė kėdėje.
— Dėl visko. Prisipažįstu, ir aš nebuvau išmintinga. Prieš porą
savaičių mudu pamėginome susėsti ir surašyti viską, ką turime. Ko
jis nori, ko aš noriu. Pasižadėjome, kad elgsimės civilizuotai. Kaip du
ramūs ir subrendę suaugusieji. Ką gi, vos tik įpusėjome aptarinėti su
darytą sąrašą, kilo tikras karas. Neimant belaisvių. — Ėmė atsiduso.
Tiesą sakant, šitaip tarp jųdviejų su Džeku visada buvę. Vienodai užsi
spyrę, pašėlusiai karšti. Ar meilėje, ar nesantaikoje, tarp jųdviejų nuo
lat kibirkščiavo. — Dėl vienintelio dalyko abu įstengėme sutarti, — vėl
prašneko ji. — Aš pasilieku katiną.
— Tau pasisekė.
Ji pažvelgė į jį.
— Tu niekada dėl nieko nesigailėjai?
— Kalbi apie mano skyrybas? Niekada.
Nors jo atsakymas buvo kategoriškai tvirtas, žvilgsnis nukrypo
žemyn, lyg mėgintų nuslėpti tiesą, kurią abu žinojo: dėl nenusiseku
sios savo santuokos jis dar tebeliūdėjo. Žmogus toks bebaimis, kad net
sutinka prisisegti diržais virš milijonų svarų sprogstamojo kuro, irgi
galėjo kentėti nuo paprasčiausios vienatvės.
— Matai, štai kur problema. Aš pagaliau tai suvokiau, — pa
aiškino Kitredžas. — Civiliai mūsų nesupranta, nes nepajėgia dalytis
svajone. Tik tokie, kurie išlieka susituokę su astronautu, yra šventieji
ir kankiniai. Arba tokie, kuriems nusispjaut, gyvename mes ar mirš

tame. — Jis karčiai nusijuokė. — O Bonė, ji nebuvo jokia kankinė. Ir
tikrai nė velnio nesuprato svajonės.
Ema stebeilijo į blizgantį ant stalo savo sutuoktuvių žiedą.
— Džekas ją supranta, — tyliai ištarė ji. — Tai buvo ir jo svajonė.
Zinai, būtent todėl ir sužlugo mudviejų santuoka: kad aš keliuosi aukš
tyn, o jis — ne. Kad jis — tas, kuris pasilieka ant žemės.
— Jeigu taip, tai jam reikia suaugti ir susitaikyti su realybe. Ne
visi turi savyje tam būtinos medžiagos.
— Žinai, tikrai noriu, kad nekalbėtum apie jį kaip apie kokį ne
vykėlį.
— Ei, juk tai jis pats pasitraukė.
— O ką kita galėjo daryti? Suprato, kad nebus skiriamas į skry
džius. O jeigu tau neleidžia skraidyti, nėra prasmės likti korpuse.
— Buvo nuleistas ant žemės savo paties labui.
— Tai buvo tik medikų prielaidos. Jeigu turi inkstuose akmenį,
dar nereiškia, kad tau atsiras ir antras.
— Gerai, daktare Vatson. Pati esi gydytoja. Štai ką man pasakyk:
ar norėtum turėti Džeką savajame šatlo ekipaže? Žinodama apie jo
sveikatos problemą?
Ema kiek patylėjo.
— Taip. Kaip gydytoja — taip, norėčiau. Tikėtina, kad Džekas
kosmose laikytųsi visai puikiai. Turi tiek daug ką pasiūlyti, kad neįsi
vaizduoju, kodėl būtų galima nenorėti jo ten aukštai. Galbūt aš su juo
ir skiriuosi, bet kaip žmogų gerbiu.
Kitredžas nusijuokė ir iki dugno išlenkė savąjį alaus bokalą.
— Juk nesi šiuo atžvilgiu visai objektyvi, a?
Ji buvo bešokanti užginčyti, bet sumojo neturinti kaip gintis. Kit
redžas teisus. Kai būdavo kalbama apie Džeką Makalumą, ji niekada
nesugebėdavo išlikti objektyvi.
Lauke, drėgname Hiustono vasaros nakties karštyje, Ema sustojo
„Naktinio skrydžio" automobilių aikštelėje ir pažvelgė į dangų. Miesto
žiburių pašvaistė nublukino žvaigždes, bet ji vis tiek pajėgė įžiūrėti
jaukiai pažįstamus žvaigždynus — Kasiopėją, Andromedą ir Plejades.
Kas kartą į juos pažvelgusi prisimindavo, ką Džekas jai pasakęs, kai
GRMIT/ICIJ/I 29
juodu vieną vasaros naktį gulėjo greta žolėje, spoksodami į žvaigždes.

Tą naktį ji pirmą kartą suvokė jį įsimylėjusi. Dangus pilnas moterų,
Ema. Ten aukštai ir tau lemta būti.
Tuomet ji tyliai atsakiusi:
— Taip pat ir tau, Džekai.
Atsirakinusi automobilį, Ema įsmuko į vairuotojo vietą. Siekusi
į kišenę, išsigriebė sutuoktuvių žiedą. Savo automobilio prieblandoje
stebeilydama į jį, pagalvojo apie septynerius santuokos metus, kuriuos
šis simbolizavo. Dabar jau beveik pasibaigusios. Ji nuleido žiedą atgal
į kišenę. Kairė ranka atrodė nuoga, neapsaugota. Teks prie to pripra
sti, — pagalvojo Ema ir užvedė variklį.
3
Liepos IO-fl
Daktaras Džekas Makalumas išgirdo pirmos greitukės sirenos

kauksmą ir tarė:
— Spektaklis prasideda, žmonės!
Išeidamas į Skubiosios pagalbos skyriaus prievažos estakadą, juto
savo pulsą šoktelint iki tachikardinio, juto, kaip į kraują priplūstantis
adrenalinas paverčia jo nervų sistemą trūkinėjančiais nuo įtampos gy
vais elektros laidais. Visai nenutuokė, kas atvyksta į Mailzo memorialo
ligoninę, tik žinojo, kad pakeliui — daugiau nei vienas pacientas. Per
Skubiosios pagalbos skyriaus radiją jiems buvo pranešta, kad penkio
likos automobilių susidūrimas 1-45 kelyje pareikalavo dviejų aukų
įvykio vietoje ir dvi dešimtys buvo sužeisti. Nors sunkiausios būklės
nukentėjusieji bus nuvežti į Beišorą ar Teksaso medicinos centrą, vi
sos mažesnės regiono ligoninės, tarp jų ir Mailzo memorialo, buvo iš
anksto perspėtos apie sužeistųjų antplūdį.
Džekas apsidairė po estakadą greitosios pagalbos mašinoms pri
imti ir įsitikino, kad jo brigada pasirengusi. Kita skubiosios pagalbos
skyriaus gydytoja, Ana Slezak, kovingai nusiteikusi, ryžtingu veidu
stovėjo čia pat greta. Pagalbinį jų personalą sudarė keturios medicinos
seserys, laborantė ir išsigandusio veido internas. Vos tik mėnuo kaip
iš medicinos fakulteto, internas buvo žaliausias iš skubiosios pagalbos
skyriaus personalo ir beviltiškai nugrubnagis.
Paskutinį kartą ūktelėjusi, sirena nutilo — greitukė užlėkė nuo
žulnia rampa ir atbulom prisislinko prie priimamojo durų. Džekas at
plėšė užpakalines mašinos dureles ir gavo pirmą kartą užmesti žvilgs
nį į atvežtąjį pacientą — jauną moterį sulipusiais nuo kraujo šviesiais
plaukais; jos galva ir sprandas buvo imobilizuoti standžia apykakle.
Kai moterį iškėlė iš greitukės ir Džekas galėjo geriau įžiūrėti jos veidą,
jis pašiurpo atpažinęs.
gravi taci ja 3i
— Debe, — ištarė.
Ji pažvelgė į Džeką, nepajėgdama sufokusuoti akių ir, atrodė, jo
neatpažino.
— Džekas Makalumas, — prisistatė jis.
— A, Džekas. — Ji užsimerkė ir sudejavo. — Skauda galvą.
Jis guodžiamai paplekšnojo jai petį.
— Mes gerai tavimi pasirūpinsime, mieloji. Dėl nieko nesijau
dink.
— Pažįsti ją? — paklausė Ana.
— Jos vyras — Bilas Heiningas. Astronautas.
— Sakai, vienas iš tų vyrukų, kurie dabar aukštai, kosminėje sto
tyje? — Ana nusijuokė. — Ką gi, teks tikrai toli skambinti.
— Ne problema su juo susisiekti, jeigu prireiks. DKC gali tuoj pat
paskambinti.
— Nori, kad aš imčiausi tos pacientės?
Klausimas buvo pagrįstas. Paprastai gydytojai vengia gydyti
draugus ir šeimos narius: negali išlikti objektyvus, kai sustojusia šir
dimi pacientas ant stalo — kas nors, kurį gerai pažįsti ir mėgsti. Nors
jis ir Debė kadaise susitikdavo tuose pačiuose priėmimuose ir vakarė
liuose, Džekas laikė ją tik pažįstama, ne drauge, todėl kaip gydytojas
nejautė jokio nepatogumo.
— Aš ją pasiimsiu, — tarė ir nusekė paskui ratinius neštuvus į
traumatologijos kabinetą.
Mintimis jis jau buvo priekyje ir galvojo, ką reikės atlikti. Vienin
telis matomas jos sužeidimas — perplėštas skalpas, bet kadangi Debė
aiškiai patyrusi galvos traumą, būtina įsitikinti, ar nėra kaukolės ar
kaklo slankstelio lūžio.
Kol seselės ėmė kraują laboratoriniams tyrimams ir buvo atsar
giai nutraukiami likusieji Debės drabužiai, greitukės felčeris Džekui
glaustai papasakojo, kas jai nutiko.
— Jos automobilis susidūrime buvo penktasis. Kiek mums žino
ma, į ją įsirėžė iš užpakalio, automobilis pasisuko į šoną ir paskui ji
gavo dar vieną smūgį, iš vairuotojo pusės. Durelės įlenktos.
— Ar buvo sąmoninga, kai iki jos prisikasėte?
— Kelias minutes buvo be sąmonės. Atsibudo, kai darėme laše-
linę. Iškart imobilizavome jos stuburą. Kraujospūdis ir širdies ritmas

buvo stabilūs. Ji viena iš tų, kuriems pasisekė. — Felčeris palingavo
galva. — Būtumėte matę vyrioką už jos.
Džekas priėjo prie ratukų apžiūrėti pacientės. Abu Debės vyzdžiai
reagavo į šviesą, akių judesiai buvo normalūs. Ji žinojo savo pavardę
ir kur esanti, bet nepajėgė prisiminti datos. „Orientuojasi tik dviem
atžvilgiais", — pagalvojo jis. Tai pakankama priežastis paguldyti ją į
palatą, bent jau stebėjimui pernakt.
— Debe, nukreipsiu tave į rentgeną, — pasakė Džekas. — Turime
įsitikinti, kad tau niekas nelūžę. — Jis pažvelgė į seselę. — Tuoj pat
atlikti kompiuterinę tomografiją — kaukolės ir stuburo. Ir... — nutilo
įsiklausydamas.
Girdėjosi artėjantis dar vienos greitukės sirenos kauksmas.
— Tegul padaro tas tomogramas, — įsakė jis ir vėl išskubėjo į pri
ėmimo estakadą, kur jau buvo susirinkusi jo brigada.
Prie pirmos sirenos kauksmo prisidėjo antrosios — silpnesnis.
Džekas ir Ana baugščiai susižvalgė. Pakeliui dvi greitukės?
— Bus viena iš tų karštų dienelių, — sumurmėjo jis.
— Traumatologijos kabinetas jau laisvas? — paklausė Ana.
— Pacientė pakeliui į rentgeną.
Jis žengtelėjo į priekį, atbulom pririedėjus pirmam automobiliui.
Kai tik šis sustojo, jis atplėšė dureles.
Šįsyk — vyriškis, pusamžis ir su antsvoriu, oda blyški ir lipni.
Vystosi šokas, — pirmiausiai įvertino Džekas, bet nei kraujo, nei jokių
kitų sužalojimo ženklų nebuvo matyti.
— Jis — vienas iš avarijos kaltininkų, — paaiškino greitukės
sanitaras, kai jie ratukais stūmė nukentėjėlį į procedūrinį. — Kai iš
traukėme iš automobilio, skundėsi skausmu krūtinėje. Pulsas buvo
stabilus, gal šiek tiek tachikardiškas, bet be skilvelinių ekstrasistolių.
Sistolinis kraujospūdis — devyniasdešimt. Įvykio vietoje sušvirkštėme
jam morfijaus ir davėme nitroglicerino, deguonies suvartota beveik
šeši litrai.
Visi išmanė savo darbą. Kol Ana užrašinėjo anamnezę ir objekty
vios apžiūros duomenis, seselės pritvirtino prie paciento elektrokar-
diografo laidus. Pradėjo vyniotis elektrokardiogramos juosta. Džekas
Gfi/I l / I T A C I J A 33
atplėšė popierių ir tuojau pat susitelkė į paaukštėjusį ST tarpą VI ir

V 2 derivacijose.
— Priekinės sienos miokardo infarktas, — pranešė Anai.
Ji linktelėjo.
— Taip ir maniau, kad jis — tPa* klientas
Iš tarpdurio seselė šūktelėjo:
— Atlėkė dar viena!
Džekas su dviem seselėmis išbėgo į lauką.
Ant neštuvų klykė ir rangėsi jauna moteris. Vos tik užmetęs
žvilgsnį į sutrumpėjusią jos dešinę koją su iškreipta į šoną pėda, Dže
kas suprato, kad ši nukentėjusioji keliaus tiesiai į operacinę. Greitai
nukirpęs nuo jos drabužius pamatė: įstrigęs klubo lūžis — nuo smūgio
keliu į automobilio prietaisų skydelį šlaunikaulio galvutė įsistūmusi į
gūžduobę. Vien nuo groteskiškai deformuotos kojos vaizdo jam pasi
darė bloga.
— Morfijaus? — paklausė seselė.
Jis linktelėjo.
— Suleiskite, kiek reikės. Jai baisiai skauda. Nustatykite kraujo
grupę pagal šešis antigenus. Ir kuo greičiau iškvieskite ortopedą,
nes...
— Daktare Makalumai, tuoj pat į rentgeną. Daktare Makalumai,
tuoj pat į rentgeną.
Džekas išsigandęs pakėlė galvą į vidaus ryšio garsiakalbį. Debė
Heining. Jis išbėgo iš priimamojo.
Debė gulėjo ant rentgenografo stalo, ties ja buvo palinkę skubio
sios pagalbos skyriaus seselė ir rentgeno skyriaus laborantas.
— Ką tik padarėme stuburo ir kaukolės rentgenogramas, — pra
nešė laborantas, — po to jos niekaip nepabudinome. Nereaguoja net
į skausmą.
— Kiek laiko ji be sąmonės?
— Gulėjo ant stalo dešimt penkiolika minučių, kol pastebėjome,
kad ji su mumis nebekalba.
* Angį. santr. Tissue Plasma Activator — audininis plazmos aktyvatorius — stiprus trom
bus tirpdantis fermentas.
— Padarėte kompiuterinę tomografiją?

— Kompiuteris neveikia. Jį turėtų vėl įjungti už kelių valandų.
Džekas pašvietė Debei į akis pieštukiniu žibintuvėliu, ir jam
nusmelkė paširdžius. Kairys jos vyzdys buvo išsiplėtęs ir į šviesą ne
reagavo.
— Parodykite man nuotraukas, — paprašė jis.
— Stuburo cervikalinė jau prisegta prie negatoskopo.
Džekas greitai perėjo į kitą kambarį ir užmetė akį į rentgenogra
mas, prisegtas prie negatoskopo. Kaklo slankstelių nuotraukose nepa
matė lūžių; cervikalinė jos stuburo dalis stabili. Ištraukęs kaklo rent
genogramas, pakeitė jas kaukolės nuotraukomis. Iš pirmo žvilgsnio
nieko aiškaus nepamatė. Paskui jo akys susitelkė į vos pastebimą liniją,
einančią skersai kairio smilkinkaulio. Buvo tokia plonytė, jog atrodė
lyg smeigtuko brėžis per fotoplėvelę. Fraktūra.
Nejau fraktūra perplėšusi kairę vidurinę smegenų dangalo ar
teriją? Tai sukeltų kraujavimą į kaukolės vidų. Kaupiantis kraujui ir
didėjant vidiniam slėgiui, būtų spaudžiamos smegenys. Štai kodėl taip
sparčiai blogėjo jos psichikos būklė ir išsiplėtė vyzdys.
Būtina nedelsiant išsiurbti kraują.
— Vežkit ją atgal į priimamąjį! — paliepė jis.
Per kelias sekundes Debė diržais pririšta prie ratinių neštuvų ir
bėgčia nuridenta koridoriumi. Jiems įsukant į laisvą procedūrinį, jis
šūktelėjo registratorei:
— Susisiekite su neurochirurgu, tuoj pat\ Pasakykite jiems, kad
turime epiduralinį kraujavimą, mes rengiame pacientę skubiai kauko
lės trepanacijai.
Jis žinojo, kad iš tikrųjų šiuo metu Debei reikėtų operacinės, bet
jos būklė taip sparčiai blogėjo, kad delsti nebuvo galima. Procedūrinis
turės atstoti jiems operacinę. Jie užstūmė moterį ant stalo ir pritvirti
no jai prie krūtinės rezginį laidų EKG užrašyti. Jos kvėpavimas pasi
darė nereguliarus; metas intubuoti.
Vos tik jis atplėšė pakelį su intubaciniu vamzdeliu, seselė pra
nešė:
— Ji nebekvėpuoja!
Jis įstūmė Debei į gerklę laringoskopą. Per kelias sekundes en-
GR/H/IT/ICIJ/I 35
dotrachėjinis vamzdis atsidūrė vietoje ir į plaučius pradėtas iš maišo

spaudinėti deguonis.
Seselė įjungė elektrinį skustuvą. Ant grindų šilkiniais kuokštais
ėmė kristi šviesūs Debės plaukai, apsinuogino skalpas.
Į procedūrinį įkišo galvą registratorė:
— Neurochirurgas įstrigęs transporto kamštyje! Truks mažiau
siai valandą, iki jis čia atkaks.
— Tad suraskite kokį kitą!
— Jie visi Teksaso medicinos centre! Visos galvos traumos gabe
namos ten.
Jėzau, mes įklimpę, — pagalvojo Džekas, pažvelgdamas žemyn į
Debę. Sulig kiekviena minute slėgis jos kaukolės viduje didėja. Sme
genų ląstelės žūva. — Jeigu čia būtų mano žmona, aš nedelsčiau. Nė
sekundės.
Jis smarkiai nurijo seiles.
— Atneškite Hadsono alkūninį gręžtuvą. Aš pats atliksiu trepa-
naciją.
Pamatęs išsigandusius seselių veidus, pridūrė su didesniu pasi
tikėjimu savimi nei turėjo:
— Tas pat lyg gręžti skyles sienoje. Esu anksčiau tai daręs.
Kol seselės ruošė ką tik nuskustą skalpą, Džekas apsivilko chi
rurginį chalatą ir užsimovė gumines pirštines. Išdėliojo ant pacientės
kiaušo sterilius užtiesalus ir nustebo sumojęs, kad jo rankos tebe-
tvirtos, nors širdis daužėsi kaip pašėlusi. Tiesa, jam tekę ir anksčiau
daryti trepanaciją, bet tik sykį, ir tai tik prieš daugelį metų, prižiūrint
neurochirurgui.
Nebėra laiko. Ji miršta. Pradėk.
Paėmęs skalpelį, jis išilgai virš kairio smilkinkaulio įpjovė skalpą.
Išsisunkė kraujas. Džekas nusausino tamponu ir pridegino kraujuo
jančias gyslas. Prilaikydamas retraktoriumi atstumtus žaizdos kraštus,
jis pjovė giliau per sausplėvinį šalmą ir pasiekė kaukolės skliauto ant-
kaulį, kurį nugrandė ir apnuogino kiaušo paviršių.
Pasiėmė Hadsono alkūninį gręžtuvą — mechaninį instrumentą,
valdomą rankos jėga ir atrodantį veik senoviškai, iš tokių, kokius galė
tum rasti tarp savo senelio staliaus įrankių. Pirmiausia jis pradėjo per
foratoriumi — kastuvėlio pavidalo grąžteliu, prasiskverbiančiu į kaulą

pakankamai giliai, kad padarytų skylę. Tuomet šį pakeitė kitu grąžtu
— su rožę primenančiu antgaliu aštriomis briaunomis. Giliai atsikvė
pęs, įstatė antgalį ir pradėjo gręžti giliau. Smegenų link. Kakta jam
išrasojo pirmais prakaito lašais. Jis gręžė be kompiuterinio tomografo
kontrolės, vadovaudamasis grynai klinikine intuicija. Net nežinojo, ar
tinkamoje vietoje trepanuoja.
Staiga iš skylės pliūptelėjo kraujas, išsitaškydamas po chirurgines
servetėles.
Seselė padavė dubenį. Jis ištraukė grąžtą ir stebėjo raudoną srovę
pastoviai kapsint iš kaukolės ir kaupiantis blizgančia bala dubenyje.
Vadinasi, trepanavęs deramoje vietoje. Sulig kiekvienu išvarvančiu
lašu slėgis į Debės Heining smegenis silpo.
Jis giliai atsiduso, ir įtampa nuo pečių atlėgo, palikdama raumenis
išsekusius ir geliančius.
— Paruoškite kaulo vaško, — paliepė, paskui padėjo gręžtuvą ir
siekė paimti nusiurbiamojo kateterio.
Baltoji pelė karojo ore tartum pakibusi skaidrioje jūroje. Daktarė

Ema Vatson, lieknomis galūnėmis, vaiduokliška aureole apie galvą iš
sidraikiusiais garbiniuotais plaukais, gracingai it povandeninė šokėja
lėtai artėjo jos link. Sugriebė pelę ir pamažu apsisuko veidu į kamerą,
paskui iškėlė švirkštą su adata.
Šis vaizdo klipas buvo nufilmuotas prieš dvejus metus šatlo At-
lantis viduje, 141-os ŠTM metu, bet vis dar buvo mėgstamiausias Gor-
dono Obio viešųjų ryšių filmukas — štai kodėl dabar jis buvo sukamas
per visus NASA Tigo* auditorijos vaizdo monitorius. Kas nenorėtų
mėgautis stebėdamas Emą Vatson? Guvi ir lanksti, ji turėjo savyje tai,
ką galėtum pavadinti kibirkštėle, su žibančia smalsumo liepsnele akyse.
Nuo randelio virš antakio iki nežymiai nuskilusio priekinio danties
* Džonsono kosminio centro auditorija, pavadinta Antrojo pasaulinio karo veterano,

JAV kongreso nario (Specialiojo aeronautikos ir kosmoso tyrimų komiteto pirmininko) Olino
Tigo {Olin E. Teague, 1910-1981) garbei.
GR/mT/ICIJ/l 37
(kaip jo girdėta, likusio po nutrūktgalviško slidinėjimo) jos veidas

atspindėjo audringą gyvenimą. Bet Gordoną ji labiausiai traukė savo
protu. Kompetencija. Jis susidomėjęs sekė Emos karjerą NASA, bet tai
neturėjo nieko bendra su faktu, kad ji buvo žavi moteris.
Kaip Skrydžių ekipažų operatyvinio skyriaus vadovas Gordonas

turėjo didelę įtaką ekipažų atrankai ir stengėsi palaikyti saugų — kas
nors tai vadintų beširdžiu — emocinį atstumą nuo visų savo astro
nautų. Ir pats kažkada astronautas, dusyk šatlo vadas, jau tuomet buvo
žinomas kaip Sfinksas, atokus ir mįslingas žmogus, nelinkęs į lengvas
šnekas. Dėl savo tylumo ir dalinio anonimiškumo jautėsi patogiai.
Nors dabar sėdėjo scenos viduryje tarp daugybės NASA pareigūnų,
daugelis salėje nežinojo, kas Gordonas Obis per žmogus. Jis čia buvo
tik dėl dekoracijos. Visai kaip ir Emos Vatson vaizdo klipas — tik de
koracija, žavus veidas auditorijos dėmesiui palaikyti.
Vaizdajuostė staiga baigėsi, ir ekrane pasirodė NASA logotipas,
meiliai saviškių pramintas mėsos kukuliu: žvaigždėmis nusėtas mė
lynas apskritimas, pagražintas orbitine elipse ir raudonu įžambiu
išsišakojusiu brūkšniu. NASA administratorius Lerojus Kornelas ir
DKC direktorius Kenas Blankenšipas žengtelėjo prie tribūnos atsakyti
į klausimus. Atvirai kalbant, jų užduotis buvo kaulyti pinigų, tad dabar
abu stovėjo priešais skeptiškai nusiteikusių kongresmenų ir senatorių,
įvairių pakomitečių narių, lemiančių NASA biudžetą, susirinkimą.
Antrus metus iš eilės NASA kentė žlugdančius finansų apkarpymus, ir
pastaruoju metu po Džonsono kosminio centro koridorius sklandė be
galo niūrios nuotaikos.
Žvelgdamas į elegantiškai apsirengusių vyrų ir moterų auditoriją,
Gordonas jautėsi lyg stebėtų ateivius iš kitos planetos. Kas tiems po
litikams yra? Kaip jie gali būti tokie trumparegiai? Glumino, kodėl jie
nepalaiko paties karščiausio jo įsitikinimo: žmogų nuo gyvulio skiria
žinių alkis. Kiekvienas vaikas užduoda universalų klausimą: Kodėl?
Iš prigimties jie užprogramuoti būti smalsūs, būti tyrinėtojai, siekti
mokslinių tiesų.
O tie išrinktieji oficialūs asmenys praradę smalsumą, darantį
38 TESS 6 E R R I T S E N
žmogų išskirtinį. Jie atvyko į Hiustoną ne klausti kodėl, bet kodėl mes
turėtume?
Tai Kornelas sumanė juos prisikviesti tuo, ką pats ciniškai pa
vadino „Tomo Henkso ekskursija". Tai buvo užuomina į kino filmą
„Apolonas-13“, vis dar priskiriamą prie geriausių iš NASA kada nors
sugalvotų viešųjų ryšių akcijų. Kornelas jau jiems pristatė naujausius
pasiekimus orbita besisukančioje tarptautinėje kosminėje stotyje. Lei
do paspausti ranką kai kuriems tikrų tikriausiems astronautams. Argi
ne kiekvienas to trokšta? Prisiliesti auksinio vaikino, didvyrio? Paskui
seks ekskursija po Džonsono kosminį centrą, pradedant 30-uoju kor
pusu ir skrydžių valdymo sale. Nesvarbu, kad šie klausytojai nepajėgtų
įžvelgti skirtumo tarp skrydžių valdymo pulto ir žaidimo „Nintendo"
priedėlio prie televizoriaus; visa ta tviskanti technologija tikrai juos
apakins ir padarys tikrais tikinčiaisiais.
Betgi tai neveikiay — su išgąsčiu mąstė Gordonas. — Tie politikai
ant to nekimba.
NASA turėjo reikalą su įtakingais oponentais, pradedant sena
toriumi Filu Parišu, sėdinčiu pirmoje eilėje. Parišas, septyniasdešimt
šešerių metų amžiaus nesileidžiantis į kompromisus vanagas iš Pietų
Karolinos, pirmiausiai siekė išsaugoti gynybos biudžetą — velniop
NASA. Dabar jis iškėlė savo trijų šimtų svarų kūną iš krėslo ir atsistojo
paklausti Kornelo, it džentelmenas nutęsdamas balsą:
— Jūsų agentūra dėl tos kosminės stoties pereikvojo milijardus
biudžeto dolerių. Taigi nemanau, kad iš amerikiečių būtų laukiama
aukoti savąjį gynybinį pajėgumą vien tam, jog jūs galėtumėte krapš-
tinėtis ten aukštai su savo gudriais laboratoriniais eksperimentais. Tai
atseit turėtų būti tarptautinė pastanga, ar ne? Ką gi, kiek aš suprantu,
didžiumą sąskaitos apmokame mes visi. Kaip turėčiau pateisinti tą
niekam nereikalingą didžiulę investiciją geriesiems Pietų Karolinos
žmoneliams?
NASA administratorius atsakė paruošta televizijos kameroms
šypsena. Jis buvo politikos gyvūnas, džiugiai tiesiantis visiems ranką.
Asmeninis žavesys ir charizma padarė jį žvaigžde žiniasklaidos akyse
ir Vašingtone, kur daugumą laiko įtikinėdavo Kongresą ir Baltuosius
rūrfius skirti daugiau pinigų amžinai nepakankamam agentūros biu
6RAVITACIJA 39
džetui finansuoti. Jis buvo viešas NASA veidas, o Kenas Blankenšipas,

žmogus, atsakingas už kasdienę DKC veiklą — privatusis, žinomas
tik agentūros saviškiams. Abu buvo NASA vadovybės jin ir jan, tokie
visiškai skirtingi savo temperamentais, kad buvo sunku įsivaizduoti,
kaip jie veikia išvien kaip komanda. Saviškiai NASA viduje juokau
davo, kad Lerojus Kornelas — vien stilius be turinio, o Blankenšipas
— vien turinys be stiliaus.
Į senatoriaus Parišo klausimą Kornelas atsakė sklandžiai:
— Jūs klausėte, kodėl neprisideda kitos šalys. Senatoriau, atsaky
mas toks: jos jau prisidėjo. Tai iš tikrųjų tarptautinė kosminė stotis.
Taip, rusus labai varžo pinigai. Taip, mums teko padengti trūkstamas
lėšas. Bet dėl tos stoties jie įsipareigoję. Šiuo metu turi ten aukštai kos
monautą, ir todėl itin stengiasi mums padėti, kad TKS veiktų. O dėl to,
kodėl mums reikia stoties, tik pažiūrėkite į mokslinius tyrimus, kurie
atliekami biologijos ir medicinos srityse. Medžiagotyroje. Geofizikoje.
Mes pamatysime tų mokslinių tyrimų naudą dar patys gyvendami.
Salėje atsistojo kitas klausytojas, ir Gordonas pajuto kylant krau
jospūdį. Jeigu Obis ką nors niekino labiau už senatorių Parišą, tai toks
žmogus buvo kongresmenas iš Montanos Džo Belingamas, kurio daili
kaip vyro iš „Marlboro“ reklamos išvaizda nepajėgė nuslėpti jo mok
slinio idiotizmo. Per savo paskutinę rinkiminę kampaniją jis reikalavo,
kad mokyklose būtų dėstomas kreacionizmas, išmesti biologijos vado
vėliai, o vietoje šių atversta Biblija.
— O kaip dėl viso to dalijimosi technologija su rusais ir japo
nais? — paklausė Belingamas. — Esu susirūpinęs, kad mes už dyką
atidavinėjame aukštosios technologijos paslaptis. Šis tarptautinis ben
dradarbiavimas skamba didžiadvasiškai ir taip toliau, tačiau kas jiems
sutrukdys persiversti ir panaudoti tas žinias prieš mus? Kodėl mes
turime rusais pasitikėti?
Baimė ir paranoja. Nemokšiškumas ir prietarai. Pernelyg daug to
šalyje, ir Gordonas vien klausydamasis Belingemo jautėsi vis labiau
prislėgtas. Pasidygėjęs jis nusigręžė.
Ir tada pastebėjo įžengiant į auditoriją paniurėlį Henką Milarą
— Džonsono kosminio centro astronautų personalo skyriaus virši
ninką. Jis pažvelgė tiesiai į Gordoną, ir šis iškart suprato, kad bręsta
kažkokia problema.
40 TESS GERRI TSEN
Gordonas tyliai nulipo nuo scenos, ir dvejetas vyrų išėjo į kori

dorių.
— Koks reikalas?
— Bilo Heiningo žmona pateko į avariją. Mums pranešė, kad
dalykai atrodo nekokie.
— Jėzau.
— Bobas Kitredžas ir Vudis Elisas laukia ryšių su visuomene sky
riuje. Mums visiems reikia pasikalbėti.
Gordonas linktelėjo. Užmetęs žvilgsnį pro auditorijos duris, pa
matė kongresmeną Belingamą, vis dar pliurpiantį apie pavojus dalytis
technologija su komunistais, paskui nusekė paskui Henką prie išėjimo
ir perkirto kiemą gretimo korpuso link.
Jie susitiko tarnybinėse patalpose. Kitredžas, 162-os ŠTM vadas,
buvo užraudęs ir susijaudinęs. Vudis Elisas, tarptautinės kosminės
stoties skrydžių vadovas, atrodė gerokai ramesnis, bet, antra vertus,
Gordonas niekada nebuvo matęs Eliso išmušto iš vėžių net pačiomis
kritiškiausiomis aplinkybėmis.
— Ar įvykis labai rimtas? — paklausė Gordonas.
— Ponios Heining automobilis pateko į didžiulį susidūrimą I 45
magistralėje, — atsakė H enkas.— Greitosios pagalbos mašina ji nu
gabenta į Mailzo memorialo ligoninę. Priimamajame ją apžiūrėjo
Džekas Makalumas.
Gordonas linktelėjo. Jie visi gerai pažinojo Džeką. Nors jau nebe
priklausė astronautų korpusui, Džekas tebebuvo aktyvių NASA skry
džių medikų sąraše. Prieš metus jis visiškai pasitraukė iš daugumos
savo einamų NASA pareigų, kad galėtų dirbti Skubiosios pagalbos
skyriaus gydytoju privačiame sektoriuje.
— Tai Džekas paskambino į mūsų skyrių ir pranešė apie Debę, —
paaiškino Henkas.
— Ar ką nors pasakė apie jos būklę?
— Sunki galvos trauma. Ji intensyviosios terapijos skyriuje, iš
tikta komos.
— Prognozė?
— Į tą klausimą jis nepajėgė atsakyti.
Stojo tyla — visi svarstė, kaip ši tragedija galėtų atsiliepti NASA.
GRA l / I T ACI J A 41
Henkas atsiduso.
— Teks pasakyti Bilui. Negalime nuslėpti nuo jo žinios. Tik bėda
ta... — jis nebaigė. Bet nė nereikėjo: jie visi suprato, koks reikalas.
Bilas Heiningas šiuo metu skriejo orbita TKS vos pirmą mėnesį
iš keturių, jam numatytų pagal grafiką. Ši žinia jį sugniuždys. Iš visų
faktorių, dėl kurių ilgai gyventi kosmose buvo sunku, NASA labiausiai
nerimą kėlė emocinis. Prislėgtas astronautas misijoje galėtų sukelti
daug bjaurios sumaišties. Prieš kažkiek metų panaši situacija susidarė
Mir stotyje, kai kosmonautui Volodiai Dežurovui buvo pranešta apie
jo motinos mirtį. Dienų dienas jis tūnojo užsidaręs viename iš Mir
modulių ir atsisakydavo kalbėtis su misijos valdymo centru Maskvoje.
Jo sielvartas sutrikdė visų esančiųjų Mir stotyje darbą.
— Jų santuoka labai glaudi, — vėl prašneko Henkas. — Jau dabar
galiu jums pasakyti, kad žinią Bilas sunkiai pakels.
— Siūlai jį pakeisti? — paklausė Gordonas.
— Per kitą numatytą šatlo skrydį. Ateinančias dvi savaites jam
bus nelengva sėdėti ten aukštai įstrigus. Negalime iš jo reikalauti, kad
atidirbtų visus keturis mėnesius. — Henkas tyliai pridūrė: — Žinote,
juodu turi du mažus vaikučius.
— Jo antrininkė TKS — Ema Vatson, — pasakė Vudis Elisas. —
Galėtume ją nusiųsti su 160-a ŠTM. Kartu su Venso ekipažu.
Paminėjus Emos vardą, Gordonas pasistengė neparodyti jokio
ypatingo susidomėjimo. Jokio jausmo.
— Ką jūs manote apie Vatson? Ar ji pasirengusi keliauti į orbitą
trimis mėnesiais anksčiau?
— Ji numatyta pakeisti Bilą. Yra pasirengusi atlikti visus borto
eksperimentus. Taigi, manau, alternatyva gana reali.
— Na, ne itin tuo džiaugiuosi, — pareiškė Bobas Kitredžas.
Gordonas pavargęs atsiduso ir pasisuko į šatlo vadą.
— Aš ir nesitikėjau, kad apsidžiaugsite.
— Vatson — neatskiriama mano ekipažo dalis. Mes susiformavo
me kaip komanda. Nenorėčiau jos ardyti.
— Jūsų komandai iki starto trys mėnesiai. Turėsite laiko ją pa
koreguoti.
— Apsunkinate man darbą.
H2 T ES S G E R R I T S E N
— Sakote, kad per tą laiką negalite suformuoti naujos komandos?

Kitredžas tvirčiau sučiaupė lūpas.
— Aš tik sakau, kad mano komanda — jau darbinis junginys.
Praradę Vatson, nesijausime labai laimingi.
Gordonas pažvelgė į Henką.
— O kaip 160-os ŠTM ekipažas? Vensas ir jo komanda?
— Jokių problemų. Vatson bus tik dar viena keleivė viduriniame
denyje. Jie pristatys ją į TKS kaip bet kurį kitą naudingą krovinį.
Gordonas visa tai apmąstė. Jie vis dar kalbasi apie alternatyvas,
o ne apie garantuotus dalykus. Galbūt Debė Heining atsibus sveika ir
Bilas galės likti TKS, kiek buvo numatyta. Bet, kaip ir visi kiti iš NASA
personalo, jis išmokė save turėti planą visiems nenumatytiems atve
jams, nešiotis mintyse veiksmų sekos schemą, kiekvienam ypatingam
atvejui turėti parengtus kelis variantus.
Jis pažvelgė į Vudį Elisą, laukdamas galutinio patvirtinimo. Vudis
linktelėjo.
— Gerai, — tarė Gordonas. — Suraskite man Emą Vatson.
Ji pastebėjo savo vyrą tolimajame ligoninės koridoriaus gale. Jis

kalbėjosi su Henku Milaru, ir nors stovėjo nugara į ją ir vilkėjo įpra
sta chirurgo apranga, Ema atpažino, kad tai Džekas. Po septynerių
santuokos metų išlieka toks ryšys, kad nebūtina matyti veido, jog at
pažintum žmogų.
Po teisybei, Džekas Makalumas atrodė taip pat kaip anuomet,
kai juodu tik susipažino dirbdami rezidentais San Francisko bendrojo
profilio klinikos skubiosios pagalbos skyriuje. Tuomet jisai stovėjo
prie medicinos seserų posto ir pildė ligos istoriją — nulinkusiais iš
nuovargio plačiais pečiais, susitaršiusiais plaukais, lyg ką tik būtų at
sikėlęs iš lovos. Iš tikrųjų taip ir buvo tą rytą po įtemptos nakties su
daugybe iškvietimų. Ir nors nesiskutęs, padėrusių akių, kai jis atsisuko
ir pirmą kartą pažvelgė į ją, abu iškart pajuto vienas kitam trauką.
Dabar Džekas dešimt metų vyresnis, jo tamsūs plaukai pramai-
šiui su žilsvumu ir nuovargis vėl kaip tuomet slėgė jo pečius. Ema
nebuvo jo mačiusi tris savaites, tik prieš porą dienų kalbėjosi telefonu,
GRAVITACIJA V3
ir pokalbis virto dar vienu smarkiu nesutarimu. Šiomis dienomis jie

tartum nesugebėjo vienas kito atžvilgiu elgtis išmintingai, nesugebėjo
civilizuotai kalbėtis, kad ir kaip trumpai.
Tad su bloga nuojauta ji patraukė koridoriumi jo link.
Henkas Milaras pirmas ją pastebėjo, ir jo veidas iškart įsitempė,
lyg būtų žinojęs, kad mūšis neišvengiamas, ir troškęs nešdintis iš čia
velniop, kol nenugriaudėjo šūviai. Džekas turbūt irgi pamatė Henko
veidą persimainius, nes atsisuko pasižiūrėti, kokia to priežastis.
Vos tik pamatęs Emą, jis tartum sustingo, veide nejučia šmėstelėjo
pusiau sveikinama šypsenėlė. Beveik — bet ne visai — jame atsispin
dėjo ir nuostaba, ir džiugesys, kad ją mato. Paskui kažkas kita paėmė
viršų: šypsenėlė išnyko, šią pakeitė išraiška, kuri buvo nei draugiška,
nei nedraugiška — paprasčiausiai neutrali. Svetimojo veidas, pamanė
ji, ir tai veikė kažkaip skaudžiau, negu jis būtų pasitikęs ją atvirai prie
šiškai. Tuomet būtų užsilikęs bent koks nors jausmas, koks nors žlugu
sios, kažkada buvusios laimingos santuokos likutis.
Ji pagavo save atsakant į jo abejingą žvilgsnį lygiai tokiu pat ne
utraliu veidu. Prašneko iškart į abu vyrus, nė katram nesuteikdama
pirmenybės.
— Gordonas man papasakojo apie Debę, — kreipėsi ji. — Kaip
ji laikosi?
Henkas pažvelgė į Džeką, laukdamas, kad šis pirmas atsakytų.
Galiausiai prašneko Henkas:
— Ji vis dar be sąmonės. Dėl jos mes priimamajame įsirengėme
tartum budėjimo postą. Jeigu nori, gali prie mūsų prisidėti.
— Ema, — atsiliepė Džekas, — galime pasikalbėti?
— Pasimatysiu su jumis vėliau, — metė Henkas ir paskubom pa
sitraukė koridoriumi. Juodu luktelėjo, kol jis išnyks už kampo, paskui
pažvelgė vienas į kitą.
— Debei nekaip, — pasakė Džekas.
— Kas atsitiko?
— Jai pasireiškė epiduralinis kraujavimas. Atvyko sąmoninga ir
kalbanti. Per kelias minutes pradėjo smarkiai blogėti. Aš buvau užsi
ėmęs prie kito paciento. Laiku nesupratau. Nepradėjau trepanacijos,
kol... — jis nutilo ir pažvelgė į šalį. — Jos plaučiai ventiliuojami.
Ema ištiesė ranką paliesti Džeko, bet susiturėjo, žinodama, kad

jis tik nusikratys jos. Jau taip seniai jis buvo priėmęs iš jos kokius nors
paguodos žodžius. Nesvarbu, kad ir ką ji pasakytų, jis pažiūrėtų į tai
kaip į gailestį. O Džekas to nepakentė.
— Diagnozuoti sunku, Džekai, — tegalėjo ištarti ji.
— Būčiau turėjęs tai padaryti anksčiau.
— Juk pasakei, kad ji sparčiai blogėjo. Neprikaišiok sau po laiko.
— Nuo to nė velnio nesijaučiu geriau.
— Aš ir nesistengiu, kad tu jaustumeis geriau! — išvesta iš kan
trybės sušuko ji. — Paprasčiausiai tik konstatuoju faktą, kad diagnozę
nustatei teisingai. Ir atitinkamai pagal tai veikei. Ar negali nors sykį
būti sau bent kiek atlaidesnis?
— Klausyk, čia kalbama ne apie mane, aišku? — atšovė jis. — Kal
bama apie tave.
— Ką nori tuo pasakyti?
— Debė dar negreitai bus išrašyta iš ligoninės. O tai reiškia, kad
Bilas...
— Žinau. Gordonas Obis mane jau informavo.
Džekas trumpam nutilo.
— Tai nuspręsta?
Ji linktelėjo.
— Bilas grįžta namo. Per kitą skrydį aš jį pakeisiu. — Emos
žvilgsnis nukrypo Intensyviosios terapijos skyriaus link. — Jie turi
du vaikučius, — tyliai pridūrė ji. — Jis negali likti orbitoje. Tik ne dar
kitus tris mėnesius.
— Tu dar nesi pasirengusi. Neturėjai laiko...
— Aš būsiu pasirengusi.
Ji nusisuko.
— Ema.
Džekas pamėgino ją sustabdyti, ir jo rankos prisilietimas užklupo
netikėtai. Ji atsigręžė ir pažvelgė į jį. Džekas išsyk nuleido ranką.
— Kada išvyksti į Kenedžio centrą? — paklausė jis.
— Už savaitės. Karantinas.
Jis atrodė priblokštas. Tylėjo, tebemėgindamas įsisąmoninti nau
jieną.
GRAVITACIJA HS
— Beje, man priminei, — tarė ji. — Gal sutiktum rūpintis Ham-

friu, kol manęs nebus?
— Kodėl nenori jo atiduoti į gyvūnų viešbutį?
— Žiauru tris mėnesius laikyti katiną narve.
— Ar tam mažam pabaisai jau pašalinti nagai?
— Baik, Džekai. Jis viską drasko, tik kai jaučiasi nepaisomas.
Skirk jam dėmesio, ir jis nelies tavo baldų.
Džekas žvilgtelėjo aukštyn — per vietos pranešimų garsiakalbį
nuskambėjo iškvietimas: „Daktarą Makalumą į skubiosios pagalbos
skyrių. Daktarą Makalumą į skubiosios pagalbos skyrių."
— Turbūt turi eiti, — tarė ji, jau nusigręždama.
— Palauk. Viskas dedasi per greitai. Neturėjome laiko pasikalbėti.
— Jeigu apie skyrybas, tai mano advokatas galės atsakyti į visus
klausimus, kol būsiu išvykusi.
— Ne! — jis išgąsdino ją pykčio gaidele balse. — Ne. Nenoriu
kalbėtis su tavo advokatu!
— Tad ką turi man pasakyti?
Mirksnį jis įbedė į ją akis, lyg ieškotų žodžių.
— Dėl tos misijos, — galiausiai atsakė. — Viskas pernelyg skubi
nama. Man tai nepatinka.
— Ką turi omenyje?
— Tave keičia paskutinę minutę. Kilsi į orbitą su kitu ekipažu.
— Vensas puikiai vadovauja laivui. Dėl starto jaučiuosi visai
rami.
— O kaip dėl stoties? Tavo darbas orbitoje galėtų nusitęsti iki
šešių mėnesių.
— Pajėgsiu susidoroti.
— Betgi tai nebuvo suplanuota. Viskas nuspręsta paskutinę mi
nutę.
— O ką, sakai, aš turėčiau daryti, Džekai? Pasirodyti ištižėle ir
atsisakyti?
— Nežinau! — Iš nevilties jis perbraukė delnu sau plaukus. —
Nežinau.
Minutėlę juodu stovėjo tylėdami, nė vienas nebūdamas visai tik
ras, ką derėtų pasakyti, bet ir netrokšdamas baigti pokalbio.
Septyneri santuokos metai, — pagalvojo ji, — ir štai kuo tai baigia

si. Du žmonės, kurie negali gyventi drauge, bet ir pasitraukti vienas nuo
kito nepajėgia. O dabar ir nebelikę laiko mudviejų reikalams sutvarkyti.
Iš garsiakalbio vėl nuskambėjo pranešimas: „Daktare Makalumai,
tuoj pat į Skubiosios pagalbos skyrių."
Jis pažvelgė į ją. Jo akyse atsispindėjo jausmų kova.
— Ema...
— Eik, Džekai, — paragino ji. — Ten tavęs reikia.
Jis beviltiškai atsiduso ir leidosi bėgčia į Skubiosios pagalbos sky
riaus priimamąjį.
O ji apsisuko ir patraukė priešinga kryptimi.
4
Liepos 12-fl
TKS
Per Mazgo-1 kupolo stebėjimo iliuminatorius daktarui Viljamui

Heiningui matėsi du šimtai dvidešimt mylių žemiau sūkuriuojantys
virš Atlanto vandenyno debesys. Jis palietė stiklą — perbraukė pirštais
pertvarą, saugančią jį nuo beorės erdvės. Dar viena kliūtis, skirianti jį
nuo namų. Nuo žmonos. Stebėjo besisukančią po savimi Žemę, matė
nuslystant Atlanto vandenyną ir pamažu slenkant pro šalį Šiaurės
Afriką, paskui — Indijos vandenyną. Artėjo nakties sutemos. Nors jo
kūnas buvo besvoris, plūduriavo ore, sielvarto sunkulys tartum slėgė
krūtinę, trukdė kvėpuoti.
Šią akimirką Hiustono ligoninėje jo žmona grumiasi dėl gyve
nimo, o jis niekuo negali jai padėti. Dar kitas dvi savaites lindės čia
įstrigęs kaip spąstuose, galintis tik žvelgti į tą miestą, kur Debė galbūt
miršta, bet negalintis jos pasiekti, paliesti. Geriausia, ką jis galėjo da
ryti — tai užsimerkti ir įsivaizduoti, kad sėdi šalia jos, kad jųdviejų
pirštai persipynę.
Privalai laikytis. Privalai kovoti. Aš grįžtu namo pas tave.
— Bilai? Gerai jautiesi?
Atsigręžęs išvydo iš amerikiečių laboratorijos modulio įplaukiant
Dianą Estes. Nustebo, kad būtent ji teiraujasi apie jo savijautą. Net po
mėnesio gyvenimo drauge ankštose patalpose jis taip ir nepatyrė šiai
anglei šiltesnių jausmų. Ji buvo pernelyg šalta, pernelyg abejinga. Nors
ir gražios ledinės blondinės išvaizdos, ji nebuvo iš tokių moterų, kurios
Bilą apskritai trauktų, ir tikrai niekada nepamalonino jo bent šiokiu
tokiu domesiu. Antra vertus, jos dėmesys paprastai būdavo sutelktas į
Maiklą Grigsą. Tai, kad Grigsas apačioje, Žemėje, turėjo laukiančią jo
žmoną, abiem neatrodė svarbu. Čia, viršuje, orbitinėje TKS, Diana ir
Grigsas nelyginat dvi dvigubos žvaigždės pusės, besisukančios orbito

je viena apie kitą, susietos kažkokios galingos gravitacinės traukos.
Deja, tokia realybė, kai esi vienas iš šešių skirtingų šalių žmonių,
priverstų gyventi suspaustų ankštumoje. Visada reikšdavosi nepasto
vios sąjungos ir susiskaldymai, besimainantis jausmas mes ir jie. Tokio
ilgo gyvenimo uždaroje erdvėje stresas kiekvieną iš jų paveikė skirtin
gai. Rusas Nikolajus Rudenka, kuris TKS gyveno ilgiausiai, pastaruoju
metu pasidarė paniuręs ir irzlus. Keničis Hirajis iš japonų NASDA
taip nusimindavo, kad nėra gerai įvaldęs anglų kalbos, jog dažnai nu
grimzdavo į slogią tylą. Tik Liuteris Eimsas išliko visų draugas. Kai iš
Hiustono pranešė blogą žinią apie Debę, būtent Liuteris instinktyviai
žinojo, ką pasakyti Bilui, būtent jis prakalbo iš širdies, iš savo žmogiš
kųjų savybių. Kilęs iš Alabamos, Liuteris buvo labai žmonių mėgstamo
juodaodžio dvasininko sūnus ir paveldėjo iš savo tėvo talentą guosti.
— Be jokios abejonės, Bilai, — tada pasakė Liuteris, — privalai
grįžti namo pas žmoną. Perduok Hiustonui, verčiau tegul atsiunčia
limuziną tavęs paimti, antraip jie turės reikalą su manimi.
Kaip skirtinga, nei sureagavo Diana! Visada logiška, ji ramiai nu
rodė, esą Bilas nieko negali padaryti, kad jo žmona greičiau pasveiktų.
Debė komos būsenos; ji net nežinos, kad jis šalimais. Tokia pat šalta ir
dygi kaip kristalai, kuriuos augina savo laboratorijoje, — taip Bilas pa
galvojo apie Dianą.
Štai kodėl jį suglumino dabar klausdama, kaip jaučiąsis. Ji kybojo
mazgo gale, atoki kaip ir visada. Ilgi šviesūs jos plaukai bangavo apie
veidą kaip plūduriuojančios jūržolės.
Jis vėl nusigręžė pažvelgti pro iliuminatorių.
— Laukiu, kol pasirodys Hiustonas, — tarė jis.
— Gavai kelis elektroninius laiškus iš naudingųjų krovinių sky
riaus.
Jis nieko neatsakė, tik stebeilijo žemyn į mirksinčius Tokijo žibu
rius, dabar esančius pačiame aušros pakraštyje.
— Bilai, ten yra pranešimų, reikalingų tavo dėmesio. Jeigu nesi
jauti tam pajėgus, kitiems teks pasidalyti tarp savęs tavo pareigas.
Pareigas. Štai apie ką ji atėjo pasikalbėti. Ne apie gėlą, kurią jis
jaučia, bet ar jie galės tikėtis, kad atliks priskirtas užduotis laborato
GRMIT/ICIJ/I 49
rijoje. Kasdien TKS galiojo griežtai nustatyta darbotvarkė ir mažai

palikta laiko apmąstymams ar sielvartui. Jeigu vienas ekipažo narys
išeidavo iš rikiuotės, kiti turėdavo jį pavaduoti, antraip eksperimentai
liktų neįvykdyti.
— Kartais, — su griežta logika tarė Diana, — darbas — geriausia
priemonė sielvartui nuslopinti.
Jis palietė pirštu neryškią šviesos dėmę, kuri buvo Tokijas.
— Neapsimetinėk, kad turi širdį, Diana. Niekas nepatikės.
Mirksnį ji nutilo. Jis girdėjo tik nepertraukiamą kosminės stoties
foninį ūžesį — garsą, prie kurio jau taip priprato, kad dabar vos juto.
Nesutrikusi ji atsakė:
— Aš tikrai suprantu, kad tau sunku. Žinau, nelengva būti įstri
gusiam čia viršuje, kai nėra kaip grįžti namo. Bet dėl to nieko negali
padaryti. Turi tik laukti šatlo.
Jis karčiai nusijuokė.
— Kodėl laukti? Kai galėčiau per keturias valandas atsidurti namie.
— Liaukis, Bilai. Nekvailiok.
— Aš ir nekvailioju. Paprasčiausiai galėčiau sėsti į ĮSA ir fiut...
— Ir palikti mus be gelbėjimo valties? Nemąstai blaiviai. — Ji
kiek patylėjo. — Žinai, galbūt geriau pasijaustum nuo kokių nors vais
tų. Paprasčiausiai, kad tau padėtų ištverti šį laikotarpį.
Jis atsigręžė į ją. Visą jo gėlą, visą sielvartą pakeitė pyktis.
— Nuryti tabletę ir viską pagydyti, taip?
— Tai galėtų padėti, Bilai, aš tik noriu žinoti, kad nepasielgsi ne
protingai.
— Atsiknisk, Diana.
Atsistūmęs nuo kupolo, jis nuplaukė oru pro ją link laboratorijos
liuko angos.
— Bilai!
— Kaip tu maloniai nurodei, turiu atlikti savo darbą.
— Aš pasakiau, kad galime pasidalyti tavo pareigas. Jeigu nesi
jauti tam...
— Po šimts, pats susidorosiu!
Nusiyrė į amerikiečių laboratoriją, ir jam palengvėjo, kad ji ne
atsekė iš paskos. Atsigręžęs pamatė ją plaukiant į gyvenamąjį modulį,
be abejo, patikrinti ekipažo sugrąžinimo aparato būklės. Galintis eva

kuoti visus šešis astronautus, ĮSA buvo jų vienintelė gelbėjimo valtis
parkeliauti namo, jeigu kosminę stotį ištiktų avarija. Išgąsdino Dianą
vapaliodamas, kad pagrobsiąs ĮSA, ir to pasigailėjo. Dabar ji nuolat jį
stebės ir seks, gal pasirodys emocinio lūžio požymių.
Gana kankinama tūnoti uždarytam šioje šlovinamoje sardinių
skardinėje du šimtai mylių virš Žemės. O dar kai tave įtariai stebi, tas
sunkus išmėginimas darosi visai nepakenčiamas. Galbūt jis ir despe
ratiškai trokšta grįžti namo, bet psichinės pusiausvyros nėra praradęs.
Per visus tuos pasirengimo, psichologinių testų metus patvirtinta, kad
Bilas Heiningas — profesionalas, tikrai ne toks žmogus, kuris kada
nors sukeltų pavojų savo kolegoms.
Įgudusiu judesiu atsistūmęs nuo sienos, jis nuplaukė per labo
ratorijos modulį į savo darbo vietą ir kompiuteryje pasitikrino pa
skutinį elektroninio pašto pluoštą. Dėl vieno Diana buvo teisi: darbas
atitrauks jo mintis nuo Debės.
Didesnė dalis elektroninio pašto atėjo iš NASA Eimso biologijos
tiriamojo centro Kalifornijoje, ir pranešimus sudarė įprastiniai reika
lavimai patvirtinti duomenis. Daugelis tyrimų buvo kontroliuojami iš
Žemės, ir mokslininkai kartais suabejodavo gaunamais duomenimis.
Jis praslinko žemyn pranešimus ir susiraukė išvydęs, kad vėl reikalau
jama astronautų šlapimo ir išmatų mėginių. Jis vis slinko pranešimus,
kol apsistojo prie dar vieno naujo.
Šis buvo kitoks. Atėjęs ne iš Eimso centro, bet iš privataus sekto
riaus naudingojo krovinio operacijų centro. Privati pramonė mokėjo
už tam tikrą skaičių stotyje atliekamų eksperimentų, ir jis dažnai gau
davo elektroninių laiškų iš mokslininkų, nepriklausančių NASA.
Ši žinutė buvo iš „SeaScience“* La Chojoje, Kalifornijoje.
Kam: Dr. Viljamui Heiningui,TKS biologijos tyrimai

Siuntėjas: Helena Kenig, vadovaujančioji mokslinė tyrėja
Ats.: LKP#23 (Archaeon ląstelių kultūros pavyzdys)
Pranešimas: naujausieji mums perduoti duomenys rodo spartų ir
* Firmos pavadinimas — „Jūros mokslas" (angį.).

GRMITflCIJfl 51
netikėtą ląstelių kultūros masės didėjimą. Prašom tai patvirtinti savuoju

borto mikromasės matavimo prietaisu.
„Dar vienas reikalavimas pasukioti rankenėlę", — pavargęs pa

galvojo jis.
Daugeliui orbitoje atliekamų mokslinių tyrimų vadovavo mok
slininkai iš Žemės. Duomenys buvo registruojami visokiuose labora
toriniuose įrenginiuose, panaudojant vaizdo ar automatines mėginių
tyrimo priemones, o rezultatai tiesiogiai perduodami mokslininkams
tyrėjams Žemėje. Turint TKS tą visą sudėtingą įrangą, neteisingų si
gnalų kartais galėdavo pasitaikyti. Štai tikroji priežastis, kodėl čia
aukštai reikėjo žmonių — kaprizingos elektronikos triktims pašalinti.
Kompiuteryje, registruojančiame duomenis apie naudingąjį kro
vinį, jis atsidarė LKP#23 failą ir peržiūrėjo protokolą. Ląstelių kultūra
buvo Archaeon — į bakterijas panašūs jūriniai organizmai, paimti iš
giliavandenių terminių versmių. Žmonėms jie nekenksmingi.
Jis nuplaukė per laboratoriją prie ląstelių kultūrų sekcijos ir vien
kojinėmis apautas savo pėdas įstatė į apkabas padėčiai įtvirtinti. Sek
cija buvo dėžės pavidalo įrenginys su autonomine skysčių reguliavimo
ir tiekimo sistema nuolatinei dviejų dešimčių ląstelių kultūrų ir audi
nių pavyzdžių perfuzijai palaikyti. Daugelis eksperimentų vyko visiš
kai savarankiškai, be žmogaus įsikišimo. Per keturias savaites, kurias
buvo TKS, Bilas tik sykį užmetė akį į mėgintuvėlį #23.
Ištraukė ląstelių pavyzdžių kameros padėklą. Viduje buvo dvide
šimt keturi kultūrų mėgintuvėliai, išdėstyti aplinkui bloko perimetrą.
Suradęs #23, iškėlė iš padėklo.
Ir iškart išsigando. Dangtelis pasirodė išsipūtęs, tartum spaudžia
mas iš vidaus. Vietoj šiek tiek drumsto skysčio, kurį tikėjosi pamatyti,
išvydo ryškios melsvai žalios spalvos turinį. Apvertė mėgintuvėlį vir
šumi į apačią, bet kultūra nė kiek nepasislinko žemyn. Iš skystos buvo
pavirtusi tiršta, tąsia mase.
Bilas sukalibravo kompiuterinį mikromasės matavimo prietaisą
ir įstatė mėgintuvėlį į angą pavyzdžiams tirti. Po mirksnio ekrane pa
sirodė duomenys.
Kažkas labai negerai, — pagalvojo jis. — Įsimetė kažkoks užkratas.
Arba iš pat pradžių ląstelių pavyzdys nebuvo grynas, arba į mėgintuvėlį

prasiskverbė kitas organizmas ir sunaikino pirminę kultūrą.
Jisai surinko atsakymą daktarei Kenig:
... Jums atsiųstieji duomenys pasitvirtino. Kultūra atrodo smarkiai pa

kitusi. Nebe skysta, bet tartum drebutinė masė, ryškios, beveik neono,
melsvos žalumos. Būtina svarstyti galimą užterštumą...
Stabtelėjo. Esama ir kitos galimybės: mikrogravitacijos poveikio.

Žemėje audinių kultūros turi tendenciją augti plokščia plėvele, plis-
damos savo talpyklų paviršiumi tik dviem dimensijomis. Besvorėje
erdvėje, neveikiamos gravitacijos, tos pačios kultūros elgdavosi kitaip.
Augdavo trimis dimensijomis ir įgydavo pavidalus, kokių niekada ne
galėdavo turėti Žemėje.
Kas, jeigu #23 neužterštas? Kas, jeigu archeonai paprasčiausiai
šitaip elgiasi, kai jų netramdo gravitacija?
Bemaž iškart jis tokią mintį atmetė. Tie pokyčiai pernelyg smar
kūs. Vien nesvarumas nebūtų galėjęs paversti vienaląsčio organizmo
šitokia bauginančia žalia mase.
Jisai surinko:
... Sugrąžinsime jums kultūros #23 pavyzdį su kitu šatlo skrydžiu. Prašom
pranešti, jei turite tolesnių instrukcijų...
Staiga žvangtelėjęs stalčius privertė jį krūptelėti. Atsigręžęs pa

matė prie savojo staliuko dirbantį Keničį Hirajį. Kaip ilgai jis jau ten?
Žmogus taip tyliai įplaukė į laboratoriją, kad Bilas nė nepajuto, kada
jis įslinko. Pasaulyje, kur nėra nei viršaus, nei apačios, kur žingsniai
niekada negirdimi, žodinis pasisveikinimas kartais būna vienintelis
būdas perspėti apie save kitus.
Pastebėjęs Bilo žvilgsnį, Keničis tik linktelėjo pasisveikindamas
ir toliau dirbo. O žmogaus tylumas Bilą erzino. Keničis buvo tartum
stotyje gyvenantis vaiduoklis, slankiojo visur nepratardamas nė žo
džio, visus versdamas krūpčioti. Bilas žinojo, kad šitaip yra dėl Keničio
neužtikrinto anglų kalbos mokėjimo — idant išvengtų pažeminimo,
6RAVITACIJA 53
jis stengėsi mažai kalbėti arba išvis tylėti. Vis dėlto įsmukęs į modulį
žmogus galėtų bent šūktelėti „sveiki", kad netampytų kitiems pen
kiems savo kolegoms nervų.
Bilas vėl sutelkė dėmesį į mėgintuvėlį #23. Kaip ši drebutinė masė
atrodys pro mikroskopą?
Jis įstūmė mėgintuvėlį #23 į apsauginį pleksiglazo boksą, uždarė
dangtį ir įkišo rankas į pritvirtintas prie bokso pirštines. Jeigu kiek
nors turinio ir išsilietų, šis liks bokse. Mikrogravitacijos sąlygomis po
visur plūduriuojantys palaidi skysčiai galėtų sutrikdyti stoties elektros
instaliaciją. Jis atsargiai išklibino mėgintuvėlio užsandarinimą. Žinojo,
kad turinys suspaustas: matė išsipūtusį dangtelį. Bet vis tiek liko su
krėstas, kai dangtelis staiga iššovė it šampano butelio kamštis.
Staigiai atšlijo, kai melsvai žalias lašas ištiško po apsauginį boksą.
Mirksnį laikėsi prilipęs prie sienelių virpčiodamas it gyvas. Ir buvo
gyvas — masė mikroorganizmų, susikaupusių į drebutinę medžiagą.
— Bilai, turime pasikalbėti.
Balsas privertė jį krūptelėti. Greitai jis vėl uždėjo kultūros mėgin
tuvėlio dangtelį ir atsisukęs išvydo ką tik įsmukusį į modulį Maiklą
Grigsą. O tuoj už Grigso plaukė Diana. Gražuoliai, — pagalvojo jis.
Su tamsiai mėlynais uniforminiais NASA marškiniais ir ultramarino
spalvos šortais abu atrodė liekni ir atletiški.
— Diana man sako, kad turi problemų, — prašneko Grigsas. —
Mudu ką tik kalbėjomės su Hiustonu, ir ten mano, kad vertėtų tau
pagalvoti apie kokius nors vaistus. Vien tam, kad padėtų ištverti tas
kelias kitas dienas.
— Jūs privertėte dėl to sunerimti ir Hiustoną, a?
— Jie susirūpinę tavimi. Mes visi susirūpinę.
— Klausyk, mano pajuokavimas apie ĮSA buvo grynai sarkastiškas.
— Bet privertė mus visus nervintis.
— Man nereikia jokio valiumo. Tik palikit mane vieną.
Jis iškėlė iš apsauginio bokso mėgintuvėlį ir sugrąžino į šio angą
ląstelių kultūrų skyriuje. Buvo pernelyg įpykęs, kad dabar galėtų prie
to dirbti.
— Bilai, mes privalome tavimi pasitikėti. Esame čia orbitoje vie
nas nuo kito priklausomi.
Įsiutęs Bilas pasisuko į jį.

— Ar matai priešais save klejojantį psichą? Matai?
— Tau dabar mintyse žmona. Aš tai suprantu. Ir...
— Neturėtum suprasti. Kažin ar šiomis dienomis labai tau m in
tyse paties žmona.
Jis metė supratingą žvilgsnį į Dianą, pakui atsistūmė išilgai mo
dulio į jungiamąjį mazgą. Buvo beįlendąs į gyvenamąjį modulį, bet
sustojo pamatęs ten Liuterį, dėliojant} vidudienio užkandį.
Niekur nepasislėpsi. Niekur nepabūsi vienas.
Staiga apsiašarojęs jis pasitraukė nuo liuko angos ir sugrįžo į ku
polą. Atgręžė kitiems nugarą ir įsistebeilijo pro iliuminatorius į Žemę.
Į akiplotį^au sukosi Ramiojo vandenyno pakrantė. Dar vienas saulė
tekis, dar vienas saulėlydis.
Ir dar viena laukimo amžinybė.
\
Keničis stebėjo išplaukiant iš laboratorinio modulio Grigsą ir

Dianą, abu gerai apskaičiuota jėga stumiantis nuo sienų. Judėjo gra
cingai kaip šviesiaplaukiai dievaičiai. Slapčia jis dažnai juos stebėdavo;
ypač jam patiko žiūrėti į Dianą Estes, moterį tokią šviesią ir blyškią,
jog, atrodė, perregimą.
Kai jie pasišalino, jis liko laboratorijoje vienas ir galėjo atsipalai
duoti. Tiek daug konfliktų šioje stotyje. Tai veikė jam nervus ir trukdė
susikaupti. Iš prigimties jis buvo ramus žmogus, kuriam visai tiko
dirbti vienumoje. Nors ir pakankamai gerai suprato angliškai, kalbė
jimui reikėdavo pastangų ir pokalbis sekindavo. Jautėsi kur kas pato
giau dirbdamas vienas ir tyloje, tik laboratorinių gyvūnų draugijoje.
Jis pažiūrėjo pro stebėjimo langelį į pelę gyvūnų būste ir nusi
šypsojo. Vienoje tinklinės pertvaros pusėje buvo dvylika patinėlių,
kitoje — dvylika patelių. Vaikystėje augęs Japonijoje, jis laikydavo
triušius ir mėgdavo glostyti juos sau ant kelių. Tačiau šios pelės buvo
ne jauniklės ir atskirtos nuo kontakto su žmonėmis: oras, kuriuo jos
kvėpuodavo, prieš leidžiant maišytis su kosminės stoties aplinka, buvo
filtruojamas ir kondicionuojamas. Bet kokios manipuliacijos su gyvū
nais buvo atliekamos gretimame apsauginiame bokse, su pirštinėmis;
GR / I I / I T / I CI J / I 55
ten su visais biologiniais egzemplioriais — nuo bakterijų iki laborato

rinių žiurkių — buvo galima dirbti nesibijant užkrėsti stoties orą.
Šiandien — kraujo mėginių diena. Ne itin jo mėgstama užduotis,
nes reikėdavo įdurti pelės odą adata. Įkišdamas rankas į pirštines ir
perkeldamas pirmą pelę į užsandarintą darbinę zoną, jis atsiprašomai
murmėjo japonų kalba. Gyvūnėlis stengėsi ištrūkti iš jo gniaužto. Ke-
ničis paleido pelę, paliko ją laisvai plūduriuoti ir tuo pat metu paruošė
adatą. Gailus vaizdas — pelė, pašėlusiai plakdama galūnėmis, mėgino
irtis į priekį. Neturėdama nuo ko atsistumti, ji bejėgiškai plūduriavo
ore.
Jau paruošęs adatą, Keničis pirštinėta ranka siekė vėl sugriebti
pelę. Tiktai tuomet jis pastebėjo plūduriuojantį šalia jos melsvai žalią
rutuliuką. Faktiškai taip arti, kad, staigiai iškišusi rausvą liežuvį, pelė
pabandė šį lyžtelėti. Keničis garsiai nusijuokė. Kartais astronautai dėl
pramogos gerdavo plūduriuojančius ore rutulinius vandens lašelius,
ir kaip tik tai dabar mėgino daryti pelė, žaisdama su atrastu nauju
žaisliuku.
Paskui jam toptelėjo: iš kur atsirado ta melsvai žalia substancija?
Bilas darbavosi apsauginiame bokse su įrengtomis pirštinėmis. Ar tai,
ką jis praliejo, toksiška?
Keničis nuplaukė prie kompiuterizuotos darbo vietos ir pažvelgė
į eksperimento protokolą, kurį Bilas ką tik buvo atsidaręs. Tai buvo
LKP#23, ląstelių kultūra. Perskaitęs protokolą nusiramino — rutuliuke
nėra nieko pavojinga. Archaeon — nekenksmingi vienaląsčiai jūriniai
organizmai, neturintys užkrečiamųjų savybių.
Įsitikinęs, kad nieko rimta, sugrįžo prie bokso ir įkišo rankas į šio
pirštines. Siekė paimti adatos.
5
Liepos 18-a
Neturime ryšio su Žeme.

Džekas stebeilijo aukštyn į išmetamųjų dujų šleifą, nusibrėžiantį
dangaus žydrynėje, ir baimė it aštrus peilis nuvėrė jam širdį. Nors
saulė plieskė tiesiai į veidą, išmušęs jį prakaitas sustingo į ledukus. Ap
žvelgė visą dangų. Kur šatlas? Dar vos prieš kelias sekundes stebėjo jo
paliktą lanko pavidalo pėdsaką giedrame danguje, juto, kaip nuo pa
kilimo griausmo dreba žemė. Kol stumiamas riaumojančių raketinių
variklių erdvėlaivis kopė vis aukščiau ir aukščiau į padangę, galiausiai
virsdamas blizgančiu saulės atspindžio taškeliu, Džekui atrodė, kad
kartu su šatlu nešasi į aukštybes ir jo širdis.
Jis jau nebematė erdvėlaivio. Iš tiesaus balto šleifo dabar liko tik
sutrūkinėjęs juodų dūmų pėdsakas.
Paklaikęs Džekas ieškojo akimis po dangų ir pagavo svaiginantį
vaizdinių sūkurį. Ugnis padangėse. Velniškos dūmų šakės. Suskilinėję
fragmentai vartaliodamiesi krenta jūros link.
Neturime ryšio su Žeme.
Jis atsibudo dusdamas, visas išpiltas prakaito. Jau diena, tviska
saulė, karšti skvarbūs jos spinduliai sminga pro langą į miegamąjį.
Sudejavęs jis atsisėdo ant lovos krašto ir panarino tarp rankų
galvą. Iš vakaro buvo palikęs oro kondicionierių išjungtą, ir dabar
kambaryje buvo karšta kaip krosnyje. Apgraibomis klupinėdamas jis
nusigavo per miegamąjį spragtelėti jungiklio, paskui vėl susmuko ant
lovos ir lengviau atsikvėpė, kai pro orlaidę plūstelėjo vėsa.
Vėl tas pats baisusis sapnas.
Džekas pasitrynė veidą, stengdamasis nuvyti vaizdinius, bet tie
buvo per giliai įsirėžę atmintyje. Tuomet, kai susprogo Challenger,
jis buvo koledžo pirmakursis — ėjo per bendrabučio fojė ir pamatė
GR/ H/ ITACIJ/ I 57
televizoriuje perduodamus pirmuosius nufilmuotos katastrofos kad

rus. Tą dieną ir po jos sekusias kitas jis daug kartų stebėjo tą baisiąją
filmuotą medžiagą; ji taip giliai įsmigo į pasąmonę, kad tapo jam tokia
reali, lyg pats būtų stovėjęs tą rytą Kanaveralio kyšulio tribūnose.
Ir dabar tas prisiminimas vėl iškilo į paviršių jo košmaruose.
Tai dėl Emos, dėl jos starto į orbitą.
Duše jisai stovėjo nulenkęs galvą po vėsaus vandens čiurkšle,
laukdamas, kol išbluks paskutiniai sapno pėdsakai. Ateinančią savaitę
jam prasideda trijų savaičių atostogos, bet nuotaika anaiptol ne šven
tiška. Jau kažkiek mėnesių jis neburiavęs. Gal kelios savaitės jūroje ant
vandens, toli nuo miesto žiburių akinančio spindesio bus gera terapija.
Tik jis, jūra ir žvaigždės.
Jau taip seniai jis iš tikrųjų žiūrėjęs į žvaigždes. Pastaruoju metu
atrodė, kad vengia į jas net žvilgtelėti. Vaikystėje jo žvilgsnis nuolatos
būdavo traukiamas dangaus link. Kartą motina jam papasakojo, kad
būdamas dar bamblys jis vieną naktį stovėjo ant vejos ir tiesė aukštyn
rankas, mėgindamas paliesti mėnulį. Kai nepasisekė to padaryti, jis iš
nuoskaudos užbaubė.
Mėnulis, žvaigždės, kosmoso juoduma — visa tai dabar buvo jam
nepasiekiama, ir dažnai Džekas jausdavosi kaip tas mažas berniukas,
koks kadaise buvo, baubiantis iš nuoskaudos, prirakintomis prie že
mės kojomis, vis tebesiekiantis rankomis dangaus.
Jis užsuko dušą ir stovėjo, rankomis remdamasis į sienos plyteles,
nulenkęs galvą, varvančiais plaukais. Šiandien liepos šešiolikta, — pa
galvojo. — Aštuonios dienos iki Emos starto į orbitą. Juto šiurpstant nuo
šalto vandens odą.
Per dešimt minučių jis apsirengė ir jau sėdėjo automobilyje.
Antradienis. Ema ir naujoji jos komanda tikriausiai jau bebaigią
savo trijų dienų kompleksines skrydžių imitacijos pratybas. Veikiau
siai yra pavargusi ir neturi nuotaikos su juo pasimatyti. Bet ryt ji jau
bus pakeliui į Kanaveralio kyšulį. Ryt bus nebepasiekiama.
Džonsono kosmoso centre jis pasistatė automobilį aikštelėje prie
30-ojo korpuso, kyštelėjo saugos poste savąjį NASA pažymėjimą ir už
bėgo laiptais į šatlo skrydžių valdymo salę. Viduje rado visus pritilusius
ir įsitempusius. Trijų dienų kompleksinės skrydžio imitacijos pratybos
58 TESS GE R R I T S E N
buvo lyg baigiamasis egzaminas tiek astronautams, tiek antžeminio

valdymo kolektyvui — kritinių situacijų prikimšta misijos peržvalga
nuo šatlo starto iki nusileidimo ant žemės, su įterptu rinkiniu visokių
netikėtų gedimų, kad visi išliktų budrūs. Per pastarąsias tris dienas
šioje salėje kelis kartus pasikeitė skrydžių dispečerių pamainos, ir
dabar sėdintieji prie valdymo pultų, dvi dešimtys vyrų ir moterų, at
rodė suvargę. Šiukšlių dėžė buvo kaupina popierinių kavos puodelių ir
dietinės pepsikolos skardinėlių. Nors keli dispečeriai pastebėjo Džeką
ir linktelėjo galvas, tikram pasisveikinimui laiko nebuvo; šiuo metu
jie dorojosi su stambia kritine situacija ir visų dėmesys buvo sutelktas
į problemą. Pirmą kartą per daugelį mėnesių Džekas lankėsi SVS ir
vėl pajuto nuo seno pažįstamą jaudulį, įelektrintą atmosferą, tartum
kibirkščiuojančią šioje salėje, kai misija įsibėgėjusi.
Jis nuėjo prie trečios valdymo pultų eilės ir atsistojo šalia skry
džių vadovo Rendžio Karpenterio, šiuo metu pernelyg užsiėmusio,
kad galėtų su juo kalbėtis. Tarp šatlų programos skrydžių vadovų
Karpenteris buvo vyriausiasis žynys, dviejų šimtų aštuoniasdešimt
svarų svorio įspūdinga SVS figūra: pūpsančiu virš diržo pilvu, pra-
žergtomis kojomis — it laivo kapitonas, besistengiantis išsilaikyti
siūbuojančiame tiltelyje. Šioje salėje komandavo Karpenteris. „Aš esu
puikiausias pavyzdys, — mėgdavo jisai sakyti, — kiek toli gyvenime
gali nueiti akiniuotas storulis." Skirtingai nei legendinis skrydžių va
dovas Džinas Krancas, kurio citata „Nesėkmė — tai ne pasirinkimas4
padarė jį žiniasklaidos didvyriu, Karpenteris buvo gerai žinomas tik
NASA viduje. Šiaip ar taip, dėl fotogeniškumo stokos jis nė kiek nepa
nėšėjo į filmų herojų.
Klausydamas pašnekesio per uždarąjį ryšių kanalą, Džekas greitai
sudėliojo į vietą krizės, su kuria dabar dorojosi Karpenteris, fragmen
tus. Kaip tik su tokia pačia problema Džekas buvo susidūręs prieš
dvejus metus, per savo paties kompleksinę skrydžio imitaciją, rengda
masis 145-ai ŠTM. Šatlo ekipažas pranešė pavojingai krintant kabinoje
slėgį, o tai bylojo apie spartų oro nuotėkį. Nebuvo laiko atsekti prie
žasties; jiems reikėjo pradėti avarinį nusileidimą iš orbitos.
Skrydžių dinamikos operatorius, sėdintis priešais priekinę val
dymo pultų eilę, vadinamąją „tranšėją", skubiai planavo skrydžio tra
jektorijas, bandydamas nustatyti tinkamiausią vietą nusileisti. Niekas
GR/mT/ldj/l 59
nelaikė to žaidimu; visi pernelyg gerai suvokė, kad jeigu ši krizė būtų
reali, atsidurtų pavojuje septynių žmonių gyvybės.
— Slėgis kabinoje nukrito iki trylikos kablelis devynių psi*, —
pranešė iš Aplinkos kontrolės sektoriaus.
— Edvardso karinių oro pajėgų bazė, — pranešė iš Skrydžių di
namikos skyriaus. — Tūpti numatoma apytikriai tryliktą nulis nulis.
— Esant tokiam tempui, kabinoje slėgis nukris iki septynių
psi, — pranešė aplinkos kontrolierius. — Rekomenduoju jiems dabar
pat užsidėti šalmus — prieš pradedant įėjimą į atmosferą.
Ryšio operatorius perdavė patarimą į Atlantis.
— Supratau, — atsakė laivo vadas Vensas, — šalmai užsidėti. Jun
giame deorbitacijos** variklius.
Nejučia Džekas įsitraukė į žaidimo įtampą. Tiksint sekundėms, jis
neatitraukė akių nuo centrinio ekrano salės priekyje: ten pasaulio že
mėlapyje buvo nubrėžtas orbiterio kelias. Nors ir žinojo, kad kiekvie
na krizė yra dirbtinai sukelta klastingos skrydžių imitacijų komandos,
grėsmingas šių pratybų rimtumas persidavė ir jam. Susitelkęs į besi
keičiančius ekrane duomenis, vos juto savo įsitempusius raumenis.
Slėgis kabinoje nukrito iki septynių psi.
Atlantis įskriejo į viršutinį atmosferos sluoksnį. Nutrūko radijo
ryšys, sekė dvylika ilgų minučių, kol nuo trinties sugrįžtant į atmosferą
oras apie orbiterį jonizuojasi, nukirsdamas bet kokias komunikacijas.
— Atlantis, girdite mane? — paklausė ryšio operatorius.
Staiga prasiveržė vado Venso balsas:
— Hiustone, girdime jus garsiai ir aiškiai.
Po kelių sekundžių sekęs nusileidimas buvo atliktas tobulai. Žai
dimas baigėsi.
SVS nugriaudėjo aplodismentai.
— Puiku, žmonės! Geras darbas, — pagyrė skrydžių vadovas
Karpenteris. — Aptarimas — penkiolika nulis nulis. Darom priešpie
čių pertrauką.
Šypsodamasis jis nusitraukė nuo galvos ausines su laringofonu ir
pirmą sykį pažvelgė į Džeką.
* Angį. santr.: svarai į kvadratinį colį (apkrova, slėgis).

** Išėjimas iš orbitos.
— Ei, amžius tavęs čia nemačiau, — tarė.

— Žaidžiau daktarą su civiliais.
— Pasinešęs j stambius baksus, a?
Džekas nusijuokė.
— Aha, pasakyk man, ką su visais tais pinigais veikti.
Jis apsižvalgė į skrydžių dispečerius, jau atsipalaidavusius prie
valdymo pultų su gazuotu vandeniu maišeliuose ir atsineštais iš namų
priešpiečiais.
— Imitacija pavyko gerai? — paklausė.
— Esu patenkintas. Mes įveikėme visas triktis.
— O šatlo ekipažas?
— Jie pasirengę, — Karpenteris metė į jį supratingą žvilgsnį. —
Taip pat ir Ema. Ji savo stichijoje, Džekai, tad jos nenervink. Šiuo metu
jai reikia susikaupti.
Tai buvo daugiau nei vien tik draugiškas patarimas. Veikiau per
spėjimas: Asmeninius reikalus palik sau. Nekišk nagų prie mano skry
džio ekipažo kovos dvasios.
Laukdamas tvankioje kaitroje prie 5-ojo korpuso, kuriame buvo
skrydžių imituokliai, kol pasirodys Ema, Džekas jautėsi šiek tiek pri
slėgtas ir kaltas. Ji išėjo iš pastato drauge su kitais ekipažo nariais.
Matyt, ką tik kažkas buvo papasakojęs anekdotą, nes jie visi juokėsi.
Paskui Ema pamatė Džeką ir šypsena jos veide išnyko.
— Nežinojau, kad ketini atvažiuoti, — pasakė ji.
Jis gūžtelėjo pečiais ir susidrovėjęs atsakė:
— Taip pat ir aš.
— Aptarimas po dešimties minučių, — metė Vensas.
— Būsiu, — patikino ji. — Jūs visi eikite.
Luktelėjusi, kol jos komanda nueis, Ema vėl atsisuko į Džeką.
— Man tikrai reikia prie jų prisidėti. Klausyk, žinau, šis startas
viską komplikuoja. Jeigu esi čia dėl skyrybų dokumentų, pažadu: pasi
rašysiu juos, kai tik sugrįšiu.
— Atvažiavau ne dėl to.
— Taigi dar yra kas nors?
Jis kiek patylėjo.
— Aha. Hamfris. Kokia jo veterinaro pavardė? Dėl visa ko, jeigu
GRMIT/mj/1 61
jam skrandyje susidarytų kamuolys iš prarytų plaukų ar dar kas nors

atsitiktų.
Ji suglumusi pažvelgė į jį.
— Tas pats veterinaras kaip visada. Daktaras Goldsmitas.
— Ak, taip.
Minutėlę juodu tylėdami stovėjo kepinančioje saulėje. Jo nugara
varvėjo prakaitas. Staiga ji pasirodė jam tokia maža ir gležnutė. Ir vis
dėlto ši moteris šokinėjo parašiutu iš lėktuvo. Gebėdavo raitomis ant
žirgo jį pralenkti, šokių aikštelėje sukti aplinkui ratus. Graži bebaimė
jo žmona.
Ema atsisuko pažiūrėti į 30-ąjį korpusą, kur laukė jos ekipažas.
— Turiu eiti, Džekai.
— Kada išvyksti į Kyšulį?
— Šeštą ryto.
— Visi tavo giminės atskrenda į startą?
— Žinoma. — Ji kiek patylėjo. — Juk tavęs tenai nebus, ar ne?
Challenger košmaras tebebuvo gyvas jo atmintyje: grėsmingi dūmų
pėdsakai išraižę žydrą dangų. Negaliu ten būti ir žiūrėti, — pagalvojo
jis. — Man per sunku įsivaizduoti visokias galimybes. Papurtė galvą.
Atsakymą ji priėmė šaltai linktelėdama ir žvilgsniu, kuris bylojo:
Galiu būti lygiai tokia pat abejinga kaip ir tu. Ji jau traukėsi nuo jo, ap
sisukdama eiti.
— Ema. — Jisai siekė paimti ją už alkūnės ir švelniai apgręžė į
save. — Aš tavęs ilgėsiuosi.
Ji atsiduso.
— Žinoma, Džekai.
— Tikrai ilgėsiuosi.
— Savaitės bėga pro šalį be nors vieno skambučio iš tavęs. O da
bar sakai, kad manęs ilgėsiesi, — Ema nusijuokė.
Jį įskaudino kartėlis jos balse. Taip pat ir tai, kad ji pasakė tiesą.
Pastaruosius kelis mėnesius jis iš tikrųjų jos vengė. Buvo skaudu būti
kur nors arti Emos, nes jos sėkmė tik dar labiau vertė jį jaustis ne
vykėliu.
Susitaikyti vilties nebuvo; dabar jis matė tai iš jos šalto žvilgsnio.
Neliko nieko kita, kaip tik elgtis civilizuotai.
62 TfSS GERRITSEN
Jis nusuko akis j šalį, nebepajėgdamas į ją žiūrėti.

— Aš tik atvažiavau tau palinkėti saugios kelionės. Ir nuostabaus
skrydžio. Kaskart praskriedama virš Hiustono pamok man ranka. Aš
stebėsiu, stengdamasis tave pamatyti.
Judanti žvaigždė — štai kaip atrodys TKS, nerianti dangumi,
šviesesnė už Venerą.
— Tu irgi pamojuosi, gerai?
Abu prisivertė nusišypsoti. Taigi, šiaip ar taip, juodu išsiskirs civi
lizuotai. Jis išskėtė rankas, ir ji palinko artyn, leisdamasi apkabinama.
Bet tai truko taip trumpai ir nesmagiai, lyg pirmą kartą susitiktų du
svetimi žmonės. Jis juto prie savęs jos kūną, tokį šiltą ir gyvą. Paskui ji
atsitraukė ir leidosi misijos valdymo korpuso link.
Stabtelėjo tik sykį — pamoti atsisveikinant. Saulė skaisčiai plieskė
jam į akis, ir prisimerkęs nuo ryškios šviesos Džekas matė tik žmonos
siluetą, besiplaikstančius karštame vėjyje plaukus. Ir suprato niekada
nemylėjęs jos labiau kaip šią akimirką, kai stebėjo ją nueinančią.
Liepos 19-a
Kanaveralio kyšulys
Net ir iš tolo nuo pamatyto vaizdo Emai užėmė kvapą. Statmenas

starto aikštelėje ir nutviekstas ryškių prožektorių spindulių šatlas At-
lantis kartu su milžinišku oranžiniu kuro baku ir suporintais kietojo
kuro raketiniais greitintuvais stūksojo it švyturys, aukštai išsikišęs
nakties juodumoje. Nesvarbu, kiek kartų ji buvo tai mačiusi, tačiau
starto aikštelėje apšviesto šatlo pirmasis reginys Emai visada keldavo
pagarbų baugulį.
Kiti ekipažo nariai, stovintys šalia jos ant asfalto, irgi buvo pritilę.
Idant pakeistų savo miego ciklą, tąnakt visi atsikėlė antrą valandą ir
išėjo iš jiems skirtų laikinų patalpų ketvirtajame Operacijų ir valdymo
tarnybų korpuse, kad suspėtų pasigrožėti juos į kosmosą nunešiančio
monstro naktiniu vaizdu. Ema išgirdo nakties paukščio klyksmą, ir
nuo Meksikos įlankos į ją padvelkė vėsaus vėjo gūsis, atgaivindamas
orą ir nupūsdamas sudvisusį aplinkui supančių pelkynų kvapą.
6RAI/ITACIJA 63
— Kažkaip tai verčia tave jaustis mažučiu, ar ne? — teksasietiška

tarme nutęsdamas žodžius prašneko vadas Vensas.
Kiti kažką pritariamai sumurmėjo.
— Mažučiu kaip skruzdėlė, — sutiko Čenovetas, vienintelis eki
pažo naujokas. Jam tai bus pirma kelionė šatlu. Buvo toks susijaudinęs,
kad tartum spinduliavo iš savęs elektros lauką. — Aš visada užmirštu,
koks jis didžiulis, o kai vėl pamatau, pagalvoju: „Jėzau, visa ta galybė.
Kaip man, kalės vaikui, pasisekė, kad galiu juo pasivažinėti/1
Visi nusijuokė, bet tyliai, nedrąsiai kaip parapijiečiai bažnyčioje.
— Tikrai nemaniau, kad savaitė galėtų taip lėtai slinkti, — prisi
pažino Čenovetas.
— Tam vyrui pabodo būti nekalta mergele, — nusišiepė Vensas.
— Velniai rautų, tikrai. Noriu ten viršun. — Čenoveto akys go
džiai nukrypo į dangų. Į žvaigždes. — Jūs, žmonės, jau žinote tą pa
slaptį, ir nekantrauju, kad ja pasidalytumėte su manimi.
Paslaptis. Ją žinojo tik nedaugelis išrinktųjų, jau pakilę į kosmosą.
Paslaptis buvo ne tokia, kad ją galėtum perduoti kitam; pats turėjai ją
išgyventi, savomis akimis pamatyti kosmoso juodumą ir toli apačioje
Žemės mėlį. Varomosios raketų jėgos būti prispaustam atgalios prie
krėslo. Grįžtantys iš kosmoso astronautai dažniai švyti išmania šypse
nėle, veidu, kuris byloja: Esu susipažinęs su kai kuo, ką mažai žmonių
kada nors sužinos.
Ema šitaip šypsojosi daugiau kaip prieš dvejus metus, kai išlindo
pro Atlantis liuką. Silpnomis kojomis nuėjo į saulės atokaitą, pažvelgė
aukštyn į stebėtinai žydrą dangų. Per aštuonias dienas orbiteryje ji iš
gyveno šimtą trisdešimt saulėtekių, pamatė miškų gaisrus Brazilijoje ir
sūkuriuojančio apie Samoa uragano akį, gavo regėti Žemę, kuri atrodė
širdį gniaužiamai gležna. Ema sugrįžo visam laikui pasikeitusi.
Per penkias dienas, jeigu tik neištiks katastrofa, Čenovetas irgi
pažins tą paslaptį.
— Metas mesti kiek šviesos į tinklaines, — vėl prabilo Čenove
tas. — Manosios smegenys vis dar mano, kad tebėra nakties vidurys.
— Ir yra nakties vidurys, — patvirtino Ema.
— Mums, žmonės, jau pradeda aušti, — pasakė Vensas.
Iš jų visų savuoju paros ritmu jis greičiausiai prisitaikė prie naujo
64 TfSS GERRITSEN
miego ir būdravimo grafiko, tad dabar nužingsniavo atgal į Operacijų ir

valdymo tarnybų korpusą trečią paryčiui pradėti visos dienos darbą.
Kiti nusekė paskui jį. Tik Ema mirksnį uždelsė lauke, žvelgdama
į šatlą. Dieną anksčiau jie buvo nuvežti į starto aikštelę paskutinį kar
tą peržvelgti ekipažo gelbėjimosi veiksmų. Iš arti, nutviekstas saulės,
šatlas atrodė akinamai šviesus ir pernelyg masyvus, kad pajėgtum
pilnutinai suvokti. Vienu metu galėjai sutelkti dėmesį tik į atskirą dalį.
Pirmgalį. Sparnus. Juodas plyteles it žvynus ant reptilijos pilvo. Tada,
dienos šviesoje, šatlas buvo realus ir apčiuopiamas. Dabar atrodė ne
žemiškas, nuo prožektorių tviskantis juodo dangaus fone.
Per visą karštligišką pasirengimą Ema vijo nuo savęs bet kokius
nuogąstavimus, tvirtai atsitverė nuo visų blogų nuojautų. Bet dabar ją
nusmelkė baimė.
Ji pažvelgė į dangų, pamatė nykstant už artėjančios debesų
skraistės žvaigždes. Orai keičiasi. Šiurpdama Ema apsisuko ir įėjo į
pastatą. Į šviesą.
Liepos 23-fl
Hiustonas
Į Debės kūną it gyvatės rangėsi pustuzinis vamzdelių ir žarnelių.

Pro įstatytą jai į gerklę tracheotominį vamzdelį buvo pučiamas į plau
čius oras. Pro kairę šnervę įvesta nazogastrinė žarnelė ėjo į skrandį.
Kateteriu buvo drenuojamas šlapimas, per dvi intravenines kaniules
ji buvo maitinama į kraują skysčiais. Ant riešo pagal arterijos liniją
nuolatos matuojamas kraujospūdis brėžė šokinėjančias kreives osci-
loskope. Džekas žvilgtelėjo į intraveninės lašelinės maišelius, kaban
čius ant stovo virš lovos, ir pamatė, kad šiuose — galingi antibiotikai.
Blogas ženklas; tai reiškė, kad jai įsimetė infekcija — neretas reiškinys,
kai pacientas dvi savaites ištiktas komos. Kiekvienas odos pažeidimas,
kiekvienas plastikinis vamzdelis — vartai bakterijoms patekti, ir De
bės kraujyje dabar vyko mūšis.
Iš pirmo žvilgsnio Džekas visa tai suprato, bet nutylėjo nuo De
bės motinos, sėdinčios šalia lovos ir spaudžiančios savo dukters ranką.
6RAVITACIJA 65
Debės veidas suglebęs, smakras atkaręs, akies vokai tik dalinai su
merkti. Ji tebelieka gilios komos, nesuvokianti nieko, net skausmo.
Mažutėje vienvietėje palatoje Margareta pažvelgė į įėjusį Džeką ir
pasisveikindama linktelėjo.
— Naktį ji turėjo nekokią, — tarė. — Karščiuoja. Jie nežino, kokia
to priežastis.
— Antibiotikai padės.
— O tuomet kas? Išgydysime nuo infekcijos, tačiau kas bus to
liau? — Margareta giliai atsiduso. — Ji nenorėtų šitaip. Visų tų vamz
delių. Visų tų adatų. Norėtų, kad jai leistų išeiti.
— Dar ne metas pasiduoti. Jos elektroencefalograma tebėra aktyvi.
— Tai kodėl ji nepabunda?
— Debė jauna, tikrai gali gyventi.
— Tai ne gyvenimas. — Margareta įbedė žvilgsnį į dukters ranką.
Ta buvo pamėlusi ir pabrinkusi nuo lašinės ir adatos dūrių. — Kai
mirė jos tėvas, Debė man pasakė, kad tikrai nenorėtų šitaip baigti.
Priraišiota ir prievarta maitinama. Aš vis mąstau apie tai. Apie ką ji
pasakė... — Margareta vėl pakėlė akis. — O ką jūs darytumėte? Jeigu
ji būtų jūsų žmona?
— Nė negalvočiau pasiduoti.
— Net jeigu ji jums pasakytų, kad nenori šitaip baigti?
Jis mirksnį apie tai pamąstė. Paskui tvirtai atsakė:
— Galų gale tai būtų mano sprendimas. Kad ir ką ji ar kas nors
kitas man pasakytų. Nepasiduočiau dėl mylimo žmogaus. Niekada.
Jeigu tik būtų nors menkiausias šansas ją išgelbėti.
Jo žodžiai Margaretos nė kiek nepaguodė. Jis neturėjo teisės abe
joti jos įsitikinimais, jos intuicija, bet juk moteris paklausė jo nuomo
nės, ir Džekas atsakė širdies, o ne proto balsu. Dabar, pasijautęs kaltas,
jis tik paplekšnojo Margaretai per petį ir išėjo iš palatos. Tikriausiai
sprendimą už juos priims gamta. Komos ištiktas pacientas su įsimetu
sią į organizmą infekcija jau stovi ant mirties slenksčio.
Jis paliko Intensyviosios terapijos skyrių ir niūrus įžengė į liftą.
Slogu šitaip pradėti atostogas. Išlipęs vestibiulyje jis nusprendė, kad
pirmiausiai sustos prie maisto produktų parduotuvės ir nusipirks še
šių skardinėlių pakuotę. Šiuo metu jam kaip tik reikėjo šalto kaip ledas
alaus ir popietės burinei valčiai susikrauti. Tai padės nuvyti mintis

nuo Debės Heining.
— Ekstra atvejis, skubiai j ITS. Ekstra atvejis, skubiai į ITS.
Išgirdęs pranešimą per ligoninės vidaus radijo garsiakalbį, jisai
staigiai kilstelėjo galvą. Debė, — pagalvojo ir metėsi į laiptinę.
Į mažutį jos atatvarą Intensyviosios terapijos skyriuje jau buvo
prisigrūdę medicinos personalo. Prasibrovęs prie lovos, jis užmetė
žvilgsnį į monitorių. Skilvelių virpėjimas! Jos širdis — trūkčiojančių
raumenų gniutulas, nepajėgia varyti kraujo, nepajėgia palaikyti sme
genų gyvų.
— Tuoj pat ampulę epinefrino! — sušuko viena seselė.
— Visiems atsitraukti! — įsakė daktaras, uždedamas ant pacien
tės krūtinės defibriliatoriaus plokšteles.
Džekas pamatė, kaip Debės kūną supurtė elektros iškrova, ir
monitoriuje linija šoktelėjo aukštyn, paskui vėl į ankstesnį lygmenį.
Skilveliai vis tiek tebevirpėjo.
Seselė darė širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą, sulig kiekvienu
spustelėjimu trumpi šviesūs jos plaukai kresteldavo aukštyn. Debę
prižiūrintis neurologas, daktaras Salomonas, žvilgtelėjo į atsistojusį
greta prie lovos Džeką.
— Ar sulašinote amiodarono? — paklausė Džekas.
— Dabar lašinamas, bet neveikia.
Džekas vėl žvilgtelėjo į monitorių. Skilvelių virpėjimo linija iš
stambiai dantytos keitėsi į smulkius iškilimėlius. Būklė vis blogė
ja — linija tuoj išsilygins.
— Keturis kartus jai darėme elektrošoką, — pasakė Salomo
nas. — Ritmas niekaip neatsistato.
— Epinefrino į širdį?
— Mums liko tik melstis. Bandyk!
Reanimacijos seselė paruošė švirkštą su epinefrinu ir uždėjo ilgą
kardialinę adatą. Net paimdamas švirkštą Džekas žinojo, kad mūšis
jau pralaimėtas. Ši priemonė nieko nebepakeis. Bet jis pagalvojo apie
Bilą Heiningą, nekantraujantį grįžti namo pas žmoną. Ir pagalvojo, ką
vos prieš kelias akimirkas pasakė Margaretai.
Nepasiduočiau dėl mylimo žmogaus. Niekada. Jeigu tik būtų nors
menkiausias šansas ją išgelbėti.
GRMIT/ICIJ/I 67
Jis pažvelgė žemyn į Debę ir vieną neramų mirksnį mintyse jam

šmėstelėjo Emos veidas. Smarkiai gurktelėjęs seiles, paliepė:
— Nutraukite masažą.
Seselė atkėlė rankas nuo krūtinkaulio.
Džekas greitai perbraukė Debės odą betadine sumirkytu tampo
nu ir nutaikė adatos galą po kardinę krūtinkaulio atauga. Kai įdūrė
odą, jo paties pulsas šokinėjo. Stūmė adatą gilyn į krūtinę, spaudė at
sargiai, vis ją prilaikydamas.
Į švirkštą plūstelėjo kraujas — vadinasi, adata jau širdyje.
Vienu stūmoklio spūdžiu sušvirkštė visą epinefrino dozę ir iš
traukė adatą.
— Vėl pradėkite masažuoti, — nurodė jis ir pažvelgė į monitorių.
Nagi, Debe. Kovok, velniai rautų. Neatsižadėk mūsų. Neatsižadėk Bilo.
Palatėlėje tvyrojo tyla. Visų žvilgsniai buvo susmigę į monitorių.
Linija lyginosi, miokardas, ląstelė po ląstelės, žuvo. Niekam nereikėjo
žodžių; pralaimėjimas atsispindėjo visų veiduose.
Ji tokia jauna, — pagalvojo Džekas. Trisdešimt šešerių metų.
Tokio pat amžiaus kaip ir Ema.
Sprendimą priėmė daktaras Salomonas.
— Baikime, — tarė. — Mirties laikas — vienuolika penkiolika.
Dariusi širdies masažą seselė rimtu veidu atsitraukė nuo kūno.
Skaisčiose mažutės palatos šviesose Debės liemuo atrodė tartum iš
balto plastiko. Manekenas. Nebe ta protinga ir linksma moteris, su
kuria Džekas susipažino prieš penkerius metus NASA vakarėlyje po
žvaigždėtu dangumi.
Į palatėlę įžengė Margareta. Kurį laiką stovėjo tyli, lyg neatpa
žintų savo dukters. Daktaras Salomonas padėjo jai ant peties ranką ir
švelniai pasakė:
— Tai įvyko taip greitai. Mes nieko negalėjome padaryti.
— Jis būtų turėjęs būti čia, — lūžtančiu balsu pratarė Margareta.
— Mes stengėmės palaikyti jos gyvybę, — teisinosi daktaras Sa
lomonas. — Man labai gaila.
— Tai dėl Bilo man gaila, — atsakė Margareta ir paėmusi pa
bučiavo dukters ranką. — Jis troško būti čia. Ir dabar niekada sau to
neatleis.
Džekas išėjo iš palatėlės ir susmuko ant kėdės medicinos seserų

poste. Margaretos žodžiai tebeskambėjo jam ausyse: Jis būtų turėjęs
būti čia. Ir niekada sau to neatleis.
Jis pažvelgė į telefoną. O ką aš čia dar veikiu? — nusistebėjo.
Nuo budinčiosios medicinos sesers stalo pasiėmė telefonų knygą,
atsivertė geltonuosius puslapius ir susiradęs surinko numerį.
— Kelionių agentūra „Vieniša žvaigždė", — atsiliepė moters balsas.
— Man reikia patekti į Kanaveralio kyšulį.
6
Pro atdarą išsinuomoto automobilio langą Džekas kvėpė į save

tvankų Merit Ailendo apylinkių orą ir uodė drėgnos dirvos bei augali
jos džiunglių kvapus. Vedantis į Kenedžio kosmoso centrą kelias buvo
stebėtinai kaimiškas, kertantis apelsinmedžių giraites, vingiuojantis
pro aplūžusius kioskus, kur galėjai nusipirkti spurgų, ir piktžolėmis
apaugusius sąvartynus, užgrioztus išmestomis raketų dalimis. Diena
blėso, ir priekyje jis matė galines priverstų lėtai šliaužti šimtų automo
bilių švieseles. Transporto eismas kimšosi, ir netrukus jo automobilis
bus įstrigęs virtinėje nekantrių turistų, ieškančių, kur pastatyti savo
mašinas, kad galėtų stebėti rytą startuojantį erdvėlaivį.
Beprasmiška mėginti brautis per šią spūstį. Ir kam jam stengtis
kaip nors įsigauti pro Port Kanaveralio vartus. Juk šiuo metu astronau
tai vis tiek miega. Atvažiavęs per vėlai, kad galėtų pasakyti „sudie".
Jis pasitraukė iš transporto srauto, apsuko automobilį ir nuvažia
vo atgal A l A magistralės link. Šis kelias vedė į Kokou Bičą.
Dar nuo Alano Šepardo* ir pirmojo Mercury-7 laikų Kokou Bičas
buvo tapęs astronautų pramogų centru — siaura, įsispraudusia tarp
Bananų upės vakaruose ir Atlanto vandenyno rytuose sausumos juos
ta tęsėsi šiek tiek aptriušęs viešbučių, barų ir sportiniais marškinėliais
prekiaujančių parduotuvėlių ruožas. Džekas gerai jį pažinojo — nuo
„Tokijo bifšteksų užkandinės" iki baro „Skrydis į Mėnulį". Kadaise jis
bėgiodavo tuo pačiu paplūdimiu, kur mėgdavo mankštintis ir Džonas
Glenas**. Vos tik prieš dvejus metus jisai stovėjo Prieplaukos parke ir
žvelgė per Bananų upę į starto aikštelę 39A. J savo šatlą, paukštį, kuris
* Allan Shepard (1923-1998) — pirmas amerikietis kosmonautas, atlikęs kosminį sub-

orbitinį skrydį.
** John Glenn (g. 1923) — amerikiečių astronautas ir lakūnas bandytojas.
turėjo nugabenti jį į kosmosą. Prisiminimus tebetemdė nuoskauda.

Į mintis vis sugrįždavo ilgas bėgiojimas alpiai karštą dieną. Staigus,
netveriamas dieglys kairiame šone, skausmas toks baisus, kad jis par
puolė ant kelių. O paskui, pro narkotikų miglą — niūrus skrydžių
mediko veidas, žvelgiantis į jį iš viršaus Skubiosios pagalbos skyriuje
ir pranešantis blogą žinią. Inksto akmuo.
Džekas buvo išbrauktas iš misijos dalyvių sąrašų.
Dar blogiau — ir ateityje skrydžiai į kosmosą tapo abejotini.
Inkstų akmenligės anamnezė — viena iš keleto būklių, kurios gali
visam laikui nuleisti astronautą ant žemės. Mikrogravitacija sukelia
fiziologinius organizmo skysčių pokyčius, dėl kurių įvyksta dehidraci-
ja. Dėl jos taip pat pasišalina iš kaulų kalcis. Kartu sudėti šie veiksniai
didina naujų akmenų inkstuose susidarymo riziką, o kosmose NASA
nenorėjo rizikuoti. Nors vis dar priklausė astronautų korpusui, Džekas
faktiškai ir buvo nuleistas ant žemės. Dar metus jis šlaistėsi aplinkui,
tikėdamasis paskyrimo į naują skrydį, bet jo pavardė taip ir nebepa
sirodė sąrašuose. Liko tik astronautu vaiduokliu, pasmerktu amžinai
bastytis DKC koridoriais, beieškant naujos misijos.
Mintys visu greičiu persisuko į priekį. Štai jis vėl Kanaveralyje,
jau nebe astronautas, o tik dar vienas turistas, keliaujantis Al A ma
gistrale, alkanas ir irzlus, neturintis kur prisiglausti. Visi viešbučiai
keturiasdešimt mylių aplinkui perpildyti, o Džekas jau pavargo sėdėti
prie vairo.
Įsuko į „Hilton ‘ viešbučio automobilių aikštelę ir patraukė į barą.
Nuo paskutinio karto, kai čia lankėsi, vieta buvo įgijusi gerokai
daugiau blizgesio. Naujas kilimas, naujos taburetės prie baro, nuo lubų
svyra paparčiai. O anksčiau tai buvo gana aptriušusi užeiga — senas
neišvaizdus „Hilton£ tokiame pačiame neišvaizdžiame turistų ruože.
Kokou Biče nebuvo keturių žvaigždučių viešbučių, o šis — arčiausiai
tų prabangių skylių, kokias gali čia aptikti.
Užsisakęs škotiško viskio ir sodos vandens, Džekas sutelkė dėme
sį į televizorių virš baro. Jame buvo įjungtas oficialusis NASA kanalas,
ir ekrane, apšviestas prožektorių, supamas besirangančio aplinkui vai
duokliško garo, tviskėjo Atlantis. Tai jis iškels Emą į kosmosą. Džekas
stebėjo vaizdą, mąstydamas apie mylias išvedžiotų tame korpuse laidų,
GRA l / I T A C I J A 71
begalę jungiklių ir duomenų magistralių, varžtų, jungčių ir tarpiklių.

Galybė dalykų galėtų sutrikti. Stebuklas, kad tiek mažai kas iš tikrųjų
sutrikdavo, kad žmonės, nors ir kokie netobuli, gebėjo suprojektuoti ir
pastatyti tokį patikimą laivą, kad septyni keleiviai mielai sutinka pri
sisegti jo viduje diržais. Kad tik šis startas puikiai pasisektų, — mąstė
jis. — Kad laivo paleidimo metu visi būtų gerai atlikę savo darbą ir kad
nė vienas varžtas neišklibtų. Skrydis turi pavykti puikiai, nes laive bus
manoji Ema.
Ant taburetės prie baro atsisėdo moteris.
— Įdomu, apie ką jie dabar mąsto, — prašneko ji.
Džekas pasisuko pažiūrėti į ją, ir jo dėmesį trumpai pagavo švys
telėjusi šlaunis. Elegantiška, spindinti blondinė, vienas iš tų neraiškių
veidų, kurių bruožus pamiršti po valandos, kai išsiskiri.
— Kas mąsto? — paklausė jis.
— Astronautai. Įdomu, apie ką jie mąsto. Galbūt: „O velnias, į ką
aš įsivėliau?"
Jis gūžtelėjo pečiais ir nugėrė viskio.
— Kaip tik šiuo metu jie apie nieką nemąsto. Visi miega.
— Aš negalėčiau miegoti.
— Jie visiškai pertvarkę savo paros ritmą. Veikiausiai atsigulė į
lovas prieš dvi valandas.
— Ne, noriu pasakyti, kad aš išvis negalėčiau miegoti. Gulėčiau
atmerktomis akimis ir mąstyčiau, kaip iš to išsigauti.
Džekas nusijuokė.
— Garantuoju jums, jeigu jie nemiega, tai tik todėl, kad laukia
nesulaukia, kol sulips į tą mažylį ir išgriaudės į padangę.
Ji smalsiai jį nužvelgė.
— Jūs dalyvaujate programoje, tiesa?
— Dalyvavau. Priklausiau astronautų korpusui.
— Dabar ne?
Jis pakėlė sau prie lūpų gėrimą — garsiai dzingtelėjo į dantis ledo
kubeliai.
— Išėjau į atsargą.
Pastatęs ant baro prekystalio tuščią stiklą, jis atsistojo ir pamatė
moters akyse šmėstelint nusivylimą. Leido sau kiek pagalvoti, kaip
galėtų pakrypti vakaras, jeigu jis pasiliktų ir tęstų pokalbį. Maloni

draugija. Pažadas to, kas sektų toliau.
Tačiau jisai susimokėjo sąskaitą ir išėjo iš „Hiltono“.
Vidurnaktį, stovėdamas paplūdimyje prie Prieplaukos parko,
jis žvelgė viršum vandens starto aikštelės 39B link. Aš čia, — mąstė
jis. — Net jeigu ir nežinai, esu kartu su tavimi.
Jis atsisėdo ant smėlio ir ėmė laukti aušros.
Liepos 24
Hiustonas
— Virš Įlankos aukšto slėgio sritis, todėl tikimasi, kad dangus

ties Kanaveralio kyšuliu išsilaikys giedras. Taigi GSV nusileidimas ga
limas. Edvardso karinių oro pajėgų bazė mato besimainantį debesuo
tumą, bet tikimasi, kad iki starto jis išsisklaidys. TAN vieta Saragosoje,
Ispanijoje, tebegalioja, orų prognozė palanki. TAN Morone taip pat
tebegalioja, ir sąlygos palankios. Ben Gerire, Maroke — smarkūs vėjai
ir smėlio audra, tad šiuo metu TAN tenai neperspektyvus.
Pirma dienos orų prognozės suvestinė, perduodama tuo pat metu
ir į Kanaveralio kyšulį, teikė patenkinamas žinias, ir skrydžių vadovas
Karpenteris džiaugėsi. Startas tebelieka galimas. Prastos nusileidimo
sąlygos Ben Gerire, — tik menkas rūpestis, nes dviejose atsarginėse
transatlantinio avarinio nusileidimo vietose Ispanijoje — giedra. Šiaip
ar taip, atsarga gėdos nedaro; tų vietų prireiktų tik tuo atveju, jeigu
įvyktų koks nors rimtas gedimas.
Karpenteris apsidairė į kitus pakilimo komandos narius pasi
tikrinti, gal yra kokių nors naujų priežasčių nerimui. Nervinė įtampa
skrydžių valdymo salėje buvo tiesiog apčiuopiama ir vis didėjo, kaip
visada būna prieš startą, ir tai geras ženklas. Kai žmonės neįsitempę, jie
daro klaidas. Karpenteris norėjo, kad jo komandos nervai būtų įtemp
ti, trūkinėtų visos sinapsės — parengties būklė, kuriai vidurnaktį rei
kia papildomos adrenalino dozės.
Nors atgalinė laiko atskaita vyko tiksliai pagal grafiką, Karpente-
rio nervai buvo įsitempę kaip ir visų kitų. Inspektorių grupė Kenedžio
GR/II/IT/ICIJ/I 73
centre savo patikrą baigė. Skrydžio dinamikos grupė dar kartą sekun
džių tikslumu patvirtino starto laiką. Tuo pat metu plačiai po visur
išsibarstę tūkstančiai kitų antžeminių tarnybų personalo irgi stebėjo
atgalinės atskaitos laikrodį.
Kanaveralio kyšulyje, kur šatlas buvo jau parengtas startui, tokia
pat įtampa vis augs Starto valdymo centro iššovimo skyriuje, kur prie
valdymo pultų, rengdamiesi pakilimui, sėdėjo paralelios komandos
nariai. Kai tik kietojo kuro raketos nešėjos greitintuvai užsidegs, va
dovavimą perims misijos valdymo centras Hiustone. Nors tūkstančius
mylių skyrium, dvi valdymo salės Hiustone ir Kanaveralyje buvo taip
glaudžiai tarp savęs susietos ryšių sistemomis, lyg veiktų iš to paties
pastato.
Antsvilyje, Alabamoje, Maršalo kosminių skrydžių centre, mok
slininkų grupės laukė, kol bus paleisti jų numatytieji eksperimentai.
Šimtas šešiasdešimt mylių į šiaurės rytus nuo Kanaveralio kyšulio
jūroje laukė karo laivai, pasirengę išgriebti kietojo kuro raketos nešė
jos greitintuvus, kai šie išdegę atsiskirs nuo šatlo.
Nenumatytam atvejui skirtose nusileidimo vietose ir sekimo sto
tyse, išmėtytose po visą pasaulį, pradedant NORAD Kolorade ir bai
giant tarptautiniu aerodromu Bandžulyje, Gambijoje, vyrai ir moterys
stebėjo laikrodį.
Ir šią akimirką septyni žmonės rengiasi įduoti savo gyvybes į mūsų
rankas.
Per abipusio ryšio kanalo kabelinę televiziją Karpenteris dabar
matė astronautus, kai jiems buvo padedama apsirengti įsėdimo ir
starto kostiumais. Vaizdai buvo perduodami tiesiogiai iš Floridos, bet
be garso. Karpenteris susizgribo padaręs pauzę ir tyrinėjąs jų veidus.
Nors nė viename iš jų neatsispindėjo jokio baimės pėdsako, jis žino
jo, kad po jų spinduliuojančiomis išraiškomis ta turi būti. Padažnėjęs
pulsas, nuo įtampos zvimbiantys nervai. Žmonės žinojo riziką ir tu
rėjo bijoti. Matomas ekrane vaizdas privalėjo antžeminiam personalui
aiškiai priminti: septynetas žmonių kliaunasi jais, kad gerai atliksią
savo darbą.
Karpenteris atplėšė akis nuo vaizdo monitoriaus ir vėl susitelkė į
savąją skrydžio dispečerių komandą, sėdinčią prie šešiolikos valdymo
n TESS G E R R I T S E N
pultų. Nors kiekvieną jos narį pažinojo vardais, kreipdavosi į juos pa
gal užimamą padėtį misijos vadovybėje, jų titulus, stenografiškai su
trumpintus šaukimus, kurie buvo NASA kalba. Nutaikymo tarnybos
operatorius buvo pramintas GIDO. Erdvėlaivio komunikacijų opera
torius — Kapkomu. Varomosios jėgos sistemų inžinierius — Propu.
Trajektorijos skaičiavimo operatorius — Traju. Skrydžio gydytojas
trumpintas į Mediką. O Karpenteris atsiliepdavo į šaukinį „Skrydis".
Atgalinė atskaita vyko nuo T (starto laiko), minus trys valandos,
žymos. Misija tebeturėjo prasidėti.
Įsikišęs ranką į kišenę, Karpenteris suskimbčiojo trilapio dobilo
pavidalo raktų žiedu. Tai buvo jo asmeninis sėkmės palinkėjimo ritua
las. Net ir inžinieriai turi savus prietarus.
Kad tik nieko bloga neatsitiktų, — pagalvojo jis. — Tik ne per
mano budėjimą.
Kelionė „Astrovenu“ iš O ir C korpusų iki starto aikštelės 39B

truko penkiolika minučių. Važiavo keistai tylomis, nė vienas iš ekipa
žo narių daug nekalbėjo. Vos prieš pusvalandį, rengdamiesi, jie laidė
sąmojus ir juokėsi tuo šaižiu, įelektrintu tonu, koks kartais atsiranda,
kai žmogaus nervai įsitempę iš jaudulio. Įtampa vis augo nuo tada,
kai jie pusę trečios buvo pažadinti tradiciniams bifštekso su kiaušiniu
pusryčiams. Klausydamiesi orų prognozės suvestinės, apsirengdami,
per priešstartinį ritualą dalydami kortas pokeriui ir spėliodami, kam
išpuls geriausios, visi buvo šiek tiek per triukšmingi ir linksmi, lyg jų
organizmų varikliai veiktų patikimai.
Bet dabar staiga visi nutilo.
Mikroautobusas sustojo. Čenovetas, naujokėlis, sėdintis greta
Emos, sumurmėjo:
— Niekada nemaniau, kad vystyklinis bėrimas galėtų būti vienas
iš profesinių pavojų.
Ema gavo nusijuokti. Jie visi po griozdiškais skrydžio kostiumais
mūvėjo suaugusiems skirtomis sauskelnėmis; iki jie pakils, tos trys
valandos prailgs.
Gfl/II/ITyiCIJ/l 75
Padedama starto aikštelės technikų, Ema išlipo iš mikroautobuso.

Trumpai sustojo aikštelėje, su nuostaba žvelgdama į šatlą, aukštumo
sulig trisdešimties aukštų pastatu, tviskantį prožektorių spinduliuose.
Paskutinį kartą ji apsilankė starto aikštelėje prieš penkias dienas, bet
tuomet girdėjo tik jūros vėją ir paukščius. Dabar pats erdvėlaivis at
gijo, grumėjo ir rūko it bundantis slibinas, jo bake kunkuliavo lakus
raketinis kuras.
Jie užvažiavo liftu į 195-ą lygmenį ir žengė ant grotinio trapo. Dar
tebetvyrojo naktis, bet dangus nuo starto aikštelės žiburių buvo nublan
kęs ir žvaigždės aukštai Emai vos matėsi. Kosmoso juoduma laukė.
Sterilaus baltumo patalpoje vilkintys bepūkiais medvilniniais
„kiškučio41tipo kombinezonais technikai padėjo ekipažui po vieną su
lipti pro liuką į orbiterį. Vadas ir pilotas įlipo pirmi, Emai, paskirtai į
vidurinį denį, pagelbėta paskutinei. Ji įsitaisė minkštai kimštame krės
le, prisisegė saugos diržais, užsidėjo šalmą ir iškėlė nykštį.
Liukas užsivėrė, atskirdamas ekipažą nuo išorės.
Ema girdėjo savo širdies tvinksnius. Net per oras-Žemė patikros
balsų radijo ausinėse treškesį, per bundančio šatlo gurgesius ir ste
nėjimą girdėjo pastovų savo širdies tvinksnių ritmą. Kaip vidurinio
denio keleivė ateinančias dvi valandas ji mažai ką turėjo veikti, tik
sėdėti ir mąstyti; patikros prieš startą bus atliekamos ekipažo, sėdinčio
skrydžio valdymo kabinoje. Ji nematė, kas dedasi išorėje, neturėjo į ką
žiūrėti, nebent tik į krovinio patalpą ir maisto sandėliuką.
Lauke netrukus dangų nušvies aušra, ir viršum bangų mūšos
Plajalindos paplūdimyje sklandys pelikanai.
Ema giliai atsiduso ir atsilošė laukti.
Džekas sėdėjo paplūdimyje, stebėdamas tekančią saulę.

Prieplaukos parke jis buvo ne vienas: dar prieš vidurnaktį pradėjo
rinktis pakilimo stebėti turistai, atvykstantys automobiliais, kurių be
galinė priekinių žibintų šviesų virtinė slinko „Bičių tako“ autostrada;
kai kurie atsiskirdavo šiaurėn, Merito salos laukinės gamtos rezervato
link, kiti toliau tęsė kelionę per Bananų upės tiltą Kanaveralio kyšu
lio miesto kryptimi. Vaizdas bus geras iš bet katros tų vietų. Publika
aplinkui buvo atostogų nuotaikos, su pliažiniais rankšluosčiais ir už

kandžių krepšiais. Džekas girdėjo juoką, garsiai leidžiamus radijus ir
bliaunant užsimiegojusius vaikus. Supamas tų švenčiančiųjų sūkurio,
pats buvo tylus dalyvis, vienišius, apniktas savų minčių ir baimių.
Saulei nuskaidrinus horizontą, Džekas stebeilijo į šiaurę, starto
aikštelės link. Ema tikriausiai jau Atlantis viduje, užsisagsčiusi diržus
ir laukia. Susijaudinusi, laiminga ir šiek tiek bijanti.
Jis išgirdo vaikišką balselį tariant: „Tas žmogus blogas, mamyte."
Atsisukęs pamatė mergytę. Abu mirksnį žvelgė vienas į kitą — mažutė
šviesiaplaukė princesė, susirėmusi akimis su nesiskutusiu ir labai su
sivėlusiu vyriškiu. Motina sugriebė mergytę į glėbį ir skubiai perėjo į
saugesnę paplūdimio vietą.
Džekas ironiškai palingavo galva ir vėl nukreipė žvilgsnį į šiaurę.
Ten, kur Ema.
Hiustonas
Skrydžių valdymo salėje įsitvyrojo apgaulinga tyla. Iki starto

buvo likę dvidešimt minučių — laikas patvirtinti, kad tikrai jis įvyks.
Visi pagalbinės salės dispečeriai baigė savąją sistemų patikrą, ir dabar
atėjo eilė klausimams pagrindinėje salėje.
Ramiu balsu Karpenteris skaitė paeiliui iš sąrašo, reikalaudamas
iš kiekvieno pagrindinės salės kontrolieriaus žodinio patvirtinimo.
— Fido? — paklausė Karpenteris.
— Fido pasirengęs, — atsakė skrydžių dinamikos operatorius.
— Gido?
— Nutaikymo tarnyba pasirengusi.
— Medikas?
— Medikas pasirengęs.
— DAS?
— Duomenų apdorojimo sektorius pasirengęs.
Visus apklausęs ir gavęs teigiamus atsakymus, Karpenteris žvaliai
linktelėjo salei.
— Hiustonai, jūs pasirengę? — iš Kanaveralio kyšulio paklausė
erdvėlaivio starto vadovas.
GRM/T/ICIJ/I 77
— Misijos valdymas pasirengęs, — patvirtino Karpenteris.

Visi Hiustono misijos valdymo centre išgirdo starto vadovo pra
nešimą šatlo ekipažui:
— Atlantis, jūs galite kilti. Nuo visų mūsų Kyšulyje jums sėkmės
ir laimingos kelionės.
— Starto kontrole, čia Atlantis, — jie išgirdo erdvėlaivio vado
Venso atsakymą. — Dėkui, kad paruošėte šį paukštį skrydžiui.
Nuleidusi ir sutvirtinusi šalmo antveidį, Ema įjungė savo deguo

nies tiekimo sistemą. Iki pakilimo — dvi minutės. Izoliuotai savo kos
tiume kaip kokone, jai neliko nieko kita, kaip tik skaičiuoti sekundes.
Juto persijungiančių į starto poziciją pagrindinių variklių vibraciją.
Iki starto trisdešimt sekundžių. Elektros jungtis su antžemine
kontrole jau nutraukta, ir valdymą perėmė borto kompiuteriai.
Širdies ritmas Emai paspartėjo, į gyslas plūstelėjo adrenalinas.
Klausydamasi atgalinės atskaitos ji sekundė į sekundę žinojo, ko tikė
tis, savo mintyse matė dabartinių įvykių seką.
Likus aštuonioms sekundėms, po starto aikštele išpilti tūkstančiai
galonų vandens, siekiant nuslopinti variklių griausmą.
Penkios sekundės iki starto. Borto kompiuteriai atidarė sklendes,
kad suskystinti deguonis ir vandenilis galėtų patekti į pagrindinius
variklius.
Ema pajuto šatlą trūktelint į šonus — įsijungė trys pagrindiniai
varikliai, erdvėlaivis veržėsi pirmyn, stengdamasis išsivaduoti nuo
tvirtinimo varžtų, tebeprilaikančių jį prie starto aikštelės.
Keturios. Trys. Dvi... Kelio atgal nebėra.
Įsijungė kietojo kuro greitintuvai, ir Ema sulaikė kvapą, tvirtai
įsitvėrė rankomis. Nuo turbulencijos drebėjo kaulai, griausmas buvo
toks kurtinantis, kad per savo šalmo radijo ausines ji negirdėjo pokal
bių. Teko suspausti žandikaulius, kad dantys nebarškėtų vienas į kitą.
Pajuto šatlą iššaunant suplanuotu lanku virš Atlanto, ir jos kūną pri
spaudė prie sėdynės triguba pagreičio gravitacinė jėga. Kojos taip ap
sunko, kad ji vos galėjo jas pajudinti, vibracija buvo tokia smarki, kad,
atrodė, orbiteris tuoj subyrės į gabalėlius. Jie jau pasiekė maksimalų
Q*, turbulencijos viršūnę, ir vadas Vensas pranešė sumažinąs variklių
trauką. Mažiau nei už minutės vėl ją padidinsiąs iki viso greičio.
Tiksėjo sekundės, ir šalmas barškėjo jai ant galvos, kilimo jėga it
negailestinga ranka spaudė krūtinės ląstą. Emą vėl užplūdo bloga nuo
jauta. Būtent šiuo starto momentu susprogo Challenger.
Ji užsimerkė ir prisiminė prieš dvi savaites turėtą su Heizele skry
džio imitaciją. Dabar jie artėjo prie akimirkos, kai viskas per imitaciją
pakrypo blogai, kai buvo priversti pereiti į avarinį GSV, ir tuomet Kit
redžas prarado orbiterio kontrolę. Kritinis starto momentas, o ji nieko
negalėjo padaryti, tik gulėti atsilošus ir viltis, kad gyvenimo realybė
atlaidesnė nei jo imitacija.
Per ausines ji išgirdo Venso balsą:
— Kontrole, čia Atlantis. Didinu greitį.
Džekas stovėjo užvertęs aukštyn galvą, žvelgdamas į dangų. Šatlui

iššovus, širdis tartum pašoko jam į gerklę. Girdėjo kietojo kuro grei
tintuvų, spjaudančių dvigubus ugnies fontanus, traškesį. Išmetamųjų
dujų šleifas kopė vis aukščiau, brėžiamas spindinčio taškelio — šatlo.
Žmonės aplinkui pratrūko ploti. Puikus startas, visi manė. Bet Džekas
žinojo, kad yra dar labai daug dalykų, kurie gali pakrypti blogai.
Staiga jis paklaiko, kad pametė sekundžių skaičių. Kiek laiko
praėjo? Ar maksimalus Q jau už jų? Jis prisidengė delnu akis nuo te
kančios saulės, stengdamasis pamatyti Atlantis, bet pajėgė įžiūrėti tik
išmetamųjų dujų juosta nusidriekusį debesį.
Žmonės jau pradėjo slinkti prie savųjų automobilių.
Jis liko sustingęs vietoje, apniktas baimės laukė. Nepamatė bai
saus sprogimo. Nei juodų dūmų. Jokio jį kamavusio košmaro.
Atlantis sėkmingai ištrūko nuo Žemės ir jau nešėsi kosmosu.
Džekas juto skruostais riedančias ašaras, bet nė nemėgino jų
šluostytis. Leido joms lašėti, vis žvelgdamas į dangų, į besisklaidantį
dūmų pėdsaką, žymintį jo žmonos kilsmą į padanges.
* Dinaminis slėgis ifiz. santr.).

S TO TIS
7
Liepos 25-fl
Beitis, Nevada
Telefonas vis skambėjo ir skambėjo, ir Salivanas Obis sustenėjęs

atsibudo. Jautėsi taip, lyg galvoje muštų cimbolai, o skonis burnoje
— tarsi ta būtų seniai nevalyta peleninė. Siekė telefono ir netyčia nu
mušė nuo svirtelės ragelį. Šis garsiai bilstelėjo, ir jis susiraukė iš skaus
mo. Och, mat jį bala, — pagalvojo ir nusisuko, įkniubdamas veidu į
susitaršiusius plaukus.
Moteris?
Merkdamasis nuo rytmečio šviesos, įsitikino: lovoje iš tikrųjų
šalia jo guli moteris. Blondinė. Knarkia. Jis užsimerkė vildamasis, kad
jeigu tik užmigs, ji bus jau dingusi, kai vėl atsibusiąs.
Bet nebeįstengė užmigti. Ir kaip užmigsi, kai iš nukritusio ragelio
šūkauja balsas.
Pagrabinėjęs šalia lovos, Salivanas surado telefono ragelį.
— Ką, Bridžeta? — pralemeno jis. — Ką?
— Kodėl tu ne čia? — griežtai paklausė Bridžeta.
— Nes esu lovoje.
— Jau pusė vienuoliktos! A-lio? O kaip susitikimas su naujaisiais
investuotojais? Beje, turėčiau tave perspėti: Kasperas bus nukryžiuo
tas arba pasmaugtas.
Investuotojai. Šūdas.
Salivanas atsisėdo ir susiėmė galvą, laukdamas, kol praeis svaigulys.
— Klausyk, nagi, palik mergšę ir atsirask čia, — mygo Bridže
ta. — Kasperas jau vedasi juos į angarą.
— Už dešimties minučių, — pažadėjo Salivanas. Padėjo ragelį ir
vargais negalais atsistojo. „Mergšė" nė nesujudėjo. Jis visai nenutuokė,
kas ji tokia, bet paliko miegančią lovoje, nusprendęs, kad vis tiek nėra
ko iš čia pavogti.
Nebuvo laiko nusiprausti po dušu ar nusiskusti. Nurijo tris table

tes aspirino, užgėrė jas puodeliu vakarykščios kavos, pašildęs mikro
bangų krosnelėje, ir išrūko ant savojo harlio.
Bridžeta laukė jo prie angaro. Ji ir atrodė kaip kokia Bridžeta* —
trykštanti sveikata raudonplaukė ir, be to, bjauraus charakterio. Deja,
kartais stereotipai pasiteisina.
— Jie rengiasi išvykti, — sušnypštė ji. — Krutink ten pas juos
savo pasturgalį.
— Darsyk — kas tie tipai?
— Kažkoks ponas Lukasas ir kažkoks ponas Rašadas. Atstovauja
dvylikos investuotojų konsorciumui. Praleisi šią progą, ir mes gata
vi. — Ji nutilo, su pasidygėjimu jį nužvelgdama. — O velnias, mes jau
gatavi. Tik pažvelk į save. Negalėjai bent nusiskusti?
— Nori, kad grįžčiau namo? Pakeliui dar galiu išsinuomoti smo
kingą.
— Išmesk tai iš galvos. — Ji įkišo jam į ranką sulankstytą laik
raštį.
— Kas čia?
— Kasperui reikia. Paduok jam. Nagi, varyk vidun ir įtikink juos
išrašyti mums čekį. Stambų.
Atsidusęs Salivanas įėjo į angarą. Po spiginančio dykumos sau
lės spindesio santykinė tamsa akis veikė raminamai. Prireikė kelių
akimirkų, kol jis pastebėjo tris vyriškius, stovinčius šalia juodomis
termoizoliacinėmis plytelėmis padengto orbiterio Apogee II korpuso.
Dvejetas svečių, abu verslininkų kostiumais, tarp visų oreivystės pa
dargų ir įrangos atrodė tartum ne savo vietoje.
— Labas rytas, ponai! — garsiai pasisveikino Salivanas. — At
leiskite, kad vėluoju, bet sutrukdė pasitarimas telefonu. Juk suprantate,
kaip kartais dalykai gali užsitęsti... — Suspėjo pastebėti perspėjantį
Kaspero Malholando žvilgsnį nepersistenk, šikniau ir skubiai nurijo
žodžius. — Salivanas Obis, — prisistatė. — Pono Malholando part
neris.
— Ponas Obis žino tos DNNR kiekvieną veržlę ir varžtą, — pra
* Anglosaksiškose šalyse paprastų airių merginų pravardė.

GR/ I I / I T / I C I J / I 83
nešė Kasperas. — Kadaise Kalifornijoje dirbo su pačiu senuoju meis

tru Bobų Trueksu*. Tiesą sakant, jis gali geriau už mane paaiškinti
apie sistemą. Mes jį vadiname Obi-Vanu.
Dvejetas svečių nė nemirktelėjo. Nekoks ženklas, kai universali
Žvaigždžių karų kalba nepajėgia priversti nusišypsoti.
Salivanas paspaudė ranką — pirma Lukasui, paskui Rašadui —
plačiai šypsodamasis, net jeigu jo viltys ir menko. Net jeigu ir jautė
užplūstančią antipatiją tiems dviem elegantiškiems džentelmenams,
kurių pinigų jam ir Kasperui žūtbūt reikėjo. „Apogee Engineering“
— jų kūdikis, pastaruosius trylika metų puoselėta svajonė — buvo
bežlunganti, ir tik iš naujos investuotojų grupės papildomai įsilieję
grynieji pinigai galėjo ją išgelbėti. Juodu su Kasperu privalėjo kaip dar
niekada gyvenime pasistengti įpiršti savo prekę. Jeigu neišdegtų, būtų
tas pat, kaip susikrauti savo įrankius ir parduoti orbiterį pasivažinėji
mams atrakcionuose.
Plačiu mostu Salivanas parodė į Apogee II, veikiau panašų ne į
raketinį lėktuvą, o į storą priešgaisrinį hidrantą su iliuminatoriais.
— Suprantu, tas daikčiukas gal ir nekaip atrodo, — pasakė jis. —
Bet tai, ką mes čia sukūrėme, yra pati rentabiliausia ir praktiškiausia
iš dabar egzistuojančių daugkartinio naudojimo nešančiųjų raketų.
Paremta vienpakope paleidžiamąja sistema su greitintuvu. Vertikaliai
pakilus ir pasiekus dvylikos kilometrų aukštį, raketiniai varikliai su
įpurškiamuoju kuro padavimu pagreitina nešėją iki keturių machų**
išeities taško, reiškiantis žemam dinaminiam slėgiui. Šį orbiterį visiš
kai galima naudoti daug kartų, o sveria tik aštuonias su puse tonos.
Jis atitinka principus, kurie, manome, ir yra komercinių kelionių į
kosmosą ateitis. Mažesnis. Greitesnis. Pigesnis.
— Kokio tipo keliamąjį variklį naudojate? — paklausė Rašadas.
— „Rybinsk RD-38“ — oro deguonį naudojančius variklius, im
portuotus iš Rusijos.
— Kodėl rusiškus?
— Todėl, pone Rašadai, kad — tarp mūsų ir šių sienų kalbant —
* Robert C. Truax (1917-2010) — legendinis amerikiečių raketų konstruktorius.

** Macho skaičius (pagal austrų fiziką Ernstą Machą) — greičio matavimo vienetas,
rodantis objekto greičio santykį su garso greičiu. 1 machas lygus garso greičiui.
rusai išmano apie raketinę techniką daugiau už visus pasaulyje. Jie

sukūrė dešimtis skystojo kuro raketinių variklių, naudodami pačias
naujausias medžiagas, atlaikančias didesnius slėgius. Mūsų šalis, deja,
po Apollo sukūrė tik vieną naują skystojo kuro raketinį variklį. Dabar
tai tarptautinė pramonė. Mes manome, kad savo gaminiams reikia
parinkti geriausius komponentus, kad ir iš kur tie būtų.
— O kaip tas... daiktas nusileidžia ant žemės? — paklausė ponas
Lukasas, su abejone nužvelgdamas hidranto pavidalo orbiterį.
— Na, čia ir yra Apogee II grožis. Kaip matote, jis be sparnų. Tad
kilimo ir tūpimo tako nereikia. Paprasčiausiai nukrenta stačiai žemyn,
padedamas parašiutų ir oro pagalvių sąlyčiui su žeme amortizuoti.
Galima leistis bet kur, net ir ant vandenyno. Vėlgi, turime nukelti
kepures prieš rusus, nes pasiskolinome kai kurias jų senosios Sojuz
kapsulės ypatybes. Dešimtmečius ji patikimai jiems gelbėjo.
— Jums patinka ta sena ruskių technologija, a? — paklausė Lu
kasas.
Salivanas pastiro.
— Man patinka technologija, kuri veikia. Kalbėkite, ką norite apie
rusus, bet jie išmano savo darbą.
— Taigi tai, ką čia turite — kažkas panašaus į hibridą — Sojuz,
sukergtą su kosminiu šatlu.
— Su labai mažu kosminiu šatlu. Kūrėme jį trylika metų ir iš
leidome tik šešiasdešimt penkis milijonus dolerių — stebėtinai ne
brangu, palyginti su tuo, kiek kainuoja šatlas. Turėdami daugkartinio
naudojimo erdvėlaivį, manome, gausite 30 procentų metinę investicijų
grąžą, jeigu jį leisite tūkstantį du šimtus kartų per metus. Skrydžio
kaina sudarys aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių; už vieną kilogra
mą — nepadoriai pigu, tik du šimtai septyniasdešimt. Mažesnis, grei
tesnis, pigesnis. Tokia mūsų mantra.
— Apie kokį mažumą mes kalbame, pone Obi? Kokia jūsiškė
naudingosios krovos talpa?
Sulivanas delsė atsakyti. Kaip tik šioje vietoje juodu galėtų pra
rasti savo klientus.
— Į žemą Žemės orbitą mes galime iškelti tris šimtus kilogramų
naudingojo krovinio plius pilotą.
Stojo ilga tyla.
gravitacija 85
Galiausiai ponas Rašidas paklausė:

— Tik tiek?
— Tai beveik septyni šimtai svarų. Galėsite sudėti daug moksli
nių eksperimentų ir...
— Mes žinome, kiek yra trys šimtai kilų. Nedaug.
— Užtat mes tą kompensuojame dažnesniais startais. Galite tai
laikyti lėktuvu j kosmosą.
— Po teisybei... po teisybei, mums jau pavyko sudominti
NASA! — su nevilties gaidele įsiterpė Kasperas. — Čia kaip tik tokia
sistema, kurią jie galėtų nupirkti greitiems šuoliams į kosminę stotį.
Lukaso antakiai šovė aukštyn.
— NASA susidomėjo?
— Na, mes turime ten tam tikrą palankią poziciją.
O šūdas, Kasperai, — pagalvojo Salivanas. — Nereikia.
— Parodyk jiems laikraštį, Sali.
-K ą ?
— Los Angeles Times. Antrą puslapį.
Salivanas pažvelgė laikraštį, kurį jam į rankas įbruko Bridžeta.
Atvertęs antrą puslapį pamatė straipsnį: „NASA paleidžia astronautų
pamainą". Šalia fotografija: DKC aukštų viršininkų snukiai spaudos
konferencijoje. Atpažino neišvaizdų, didelėmis ausimis ir prastos šu
kuosenos tipą: Gordonas Obis.
Kasperas pačiupo iš jo laikraštį ir kyštelėjo svečiams.
— Matote čia tą vyrą, stovintį šalia Lerojaus Kornelo? Skrydžių
ekipažų operatyvinio skyriaus viršininkas. Pono Obio brolis.
Svečiams akivaizdžiai tai padarė įspūdį. Abu pasisukę įrėmė akis
į Salivaną.
— Na? — vėl prašneko Kasperas. — Gal vis dėlto ponams bus
įdomu pasikalbėti apie reikalą?
— Verčiau iš anksto jums pasakysime, — prabilo Lukasas. — Mudu
su ponu Rašadu jau užmetėme akį, prie ko dirba kitos aerokosminės
kompanijos. Peržiūrėjome „Kelly Astroliner", „Roton" „Kistler K-l".
Visos jos mums padarė įspūdį, ypač K-l. Bet pamanėme, kad ir jūsų
mažutei kompanijai turėtume suteikti šansą pasiūlyti savo gaminį.
Jūsų mažutei kompanijai.
Užsikrušk, — pamanė Salivanas. Nemalonu maldauti pinigų,

klauptis priešais tuos pasipūtėlius. Beviltiška pastanga. Skaudėjo galvą,
skrandis urzgė, o tuodu kostiumuočiai tik sugaišino jam laiką.
— Pasakykite, kodėl turime statyti būtent ant jūsų žirgo? — pa
klausė Lukasas. — Kuo „Apogee“ būtų geriausias mūsų pasirinkimas?
— Jeigu atvirai, ponai, tai nemanau, kad mes — jūsų geriausias
pasirinkimas, — tiesiai šviesiai atkirto Salivanas, paskui apsisuko ir
nuėjo.
— E... atleiskite man, — pratarė Kasperas ir nusivijo savo partne
rį. — Sali! — sušnabždėjo. — Ką, po velniais, darai?
— Tų tipų mes nedominame. Girdėjai, ką pasakė. Jiems patinka
K-l. Mat nori didelių raketų. Pagal savuosius kotus.
— Nesuknisk to reikalo! Grįžk ir pasikalbėk su jais.
— Kodėl? Neketina mums išrašyti jokių čekių.
— Prarasime juos. Prarasime viską.
— Jau praradome.
— Ne. Ne, nes tu gali jiems jį parduoti. Tik reikia kalbėti tiesą.
Pasakyti jiems, kuo mes iš tikrųjų tikime. Nes abu žinome — mūsų
prekė geriausia.
Salivanas pasitrynė akis. Aspirino poveikis silpo, ir galva tvink
sėjo. Jam atsibodo prašyti. Esąs inžinierius ir pilotas, tad mielai likusį
gyvenimą nugyventų pajuodusiomis nuo mašininio tepalo ranko
mis. Bet to neatsitiks, jeigu neatsiras naujų investuotojų. Ir naujų
pinigų.
Jis apsisuko ir sugrįžo pas atsilankiusiuosius. Savo nuostabai, pa
matė abu vyriškius laikantis tartum su atsargia pagarba. Galbūt todėl,
kad išdrožė jiems tiesą.
— Gerai, — tarė Salivanas įgijęs drąsos, nes neturėjo ko praras
ti. Jeigu pralaimėti, tai kaip vyrui. — Štai kaip sutariam. Mes galime
paremti savo žodžius paprasčiausiai ėmę ir pademonstravę. Ar kitos
kompanijos pajėgios paleisti aparatą vos tik pamojus ranka? Ne. Ne
pajėgios. Joms reikia laiko pasirengti, — nusišiepė jis. — Mėnesių, ir
daug mėnesių. O mes galime paleisti bet kuriuo metu. Mums tereikia
užkelti šį mažylį ant greitintuvo, ir iššausime jį į žemąją Žemės orbitą.
Po šimts, galime pasiųsti jį pristatyti karštų dešrelių į kosminę stotį.
GRAI/fT/ ICIJA 87
Tik paskirkite mums datą. Pasakykite, kada laukiate starto, ir mes tai
padarysime.
Kasperas pabalo kaip — na, kaip vaiduoklis. Ir anaiptol ne kaip
draugiškai nusiteikęs vaiduoklis. Ką tik Salivanas įvarė juodu taip toli
į kampą, kad nebelieka už ko stvertis. Apogee II dar neišbandytas. Kėp
so šiame angare jau daugiau kaip keturiolika mėnesių ir kaupia dulkes,
kol juodu blaškosi, mėgindami sukrapštyti pinigų. Ir šiuo, pačiu pir
mu, reisu Šalis ketina pasiųsti jį iki pat orbitos?
— Faktiškai taip tvirtai tikiu, kad jis išlaikys išbandymą, — pri
dūrė Salivanas, lošime dar daugiau pastatydamas ant kortos, — jog aš
pats sėsiu į piloto vietą.
Kasperui pasidarė silpna.
— E... tai pasakyta tik dėl vaizdingumo, ponai. Aparatą galima
visai puikiai skraidinti ir be piloto...
— Bet tokiu atveju nebus tikros dramos, — paprieštaravo Saliva
nas. — Leiskite man jį iškelti aukštyn. Taip bus visiems įdomiau. Ką
pasakysite?
Kad visai, po šimts, pametei protą, — akimis jam pasakė Kasperas.
Dvejetas verslininkų susižvalgė, pašnabždomis apsimainė keliais
žodžiais. Paskui Lukasas prašneko:
— Mums būtų įdomu pamatyti demonstraciją. Tik prireiks laiko
visiems mūsų partneriams surinkti. Sukoordinuoti kelionių grafikus.
Tad, tarkime... už mėnesio. Jums tinka?
Jie atsiliepia į jo blefavimą. Salivanas tik nusijuokė.
— Už mėnesio? Be problemų.
Pažvelgė į Kasperą. Šis dabar stovėjo užsimerkęs, lyg suremtas
skausmo.
— Palaikysime ryšį, — metė Lukasas ir pasuko durų link.
— Jeigu galima, dar paskutinis klausimas, — tarė ponas Rašadas
ir parodė pirštu į orbiterį. — Matau, ant jūsų prototipo užrašyta Apo
gee II. Ar yra ir Apogee P.
Kasperas ir Salivanas apsimainė žvilgsniais.
— Hm, taip, — patvirtino Kasperas. — Buvo...
— Ir kas jam nutiko?
Kasperas tylėjo.
Velniai nematė, — pagalvojo Salivanas. Atrodo, geriausia tiems

tipams sakyti tiesą; ką, gi, galima pasakyti ją ir dar kartą.
— Sudužo ir sudegė, — bloškė ir išėjo iš angaro.
„Sudužo ir sudegė." Tik taip gali apibūdinti tai, kas nutiko aną
šaltą giedrą rytą prieš pusantrų metų. Tą rytą taip pat sudužo ir sude
gė jo svajonės. Sėdėdamas prie savo seno rašomojo stalo kompanijos
kontoroje ir stengdamasis numaldyti pagirias puodeliu kavos, jis neju
čia vėl iš naujo mintyse pervarė kiekvieną skaudžią tos dienos smulk
meną. Sustojantį prie starto vietos pilną oficialių NASA asmenų auto
busą. Savo brolį Gordį, šypsantį iš pasididžiavimo. Šventišką nuotaiką
tarp tuzino dirbusiųjų prie „Apogee" ir dviejų dešimčių investuotojų,
prieš startą susirinkusių po tentu kavai su spurgomis.
Atgalinė atskaita. Pakilimas. Visi merkiasi į dangų, kur dryžiu nu
skriejo Apogee I ir sumažėjo iki spindinčio taškelio.
Paskui blyksnis — ir viskas baigta.
Po to jo brolis nedaug ką pasakė — tik kelis užuojautos žodžius.
Bet taip su Gordonu būdavo visada. Per visą jųdviejų gyvenimą, kai
tik Salivanas ką nors sumaudavo, — o tai pasitaikydavo tartum per
nelyg dažnai, — Gordonas tik liūdnai ir nuviltas palinguodavo galva.
Gordonas buvo vyresnysis brolis, blaivaus proto ir patikimas sūnus,
pasižymėjęs kaip šatlo vadas.
Salivanui taip ir nepavyko patekti į astronautų korpusą. Nors irgi
buvo pilotas ir aerokosminės technologijos inžinierius, jam tartum
niekas nesiklostydavo sėkmingai. Vos tik jis įsiropšdavo į piloto ka
biną, tuoj pat įvykdavo trumpasis jungimas ar nutrūkdavo ryšys. Jis
dažnai pagalvodavo, kad vertėtų turėti sau ant kaktos ištatuiruotus žo
džius Ne mano kaltė. Mat, kai dalykai pakrypdavo blogai, dažniausiai
ir nebūdavo jo kaltės. Bet Gordonui atrodė kitaip. Jam dalykai niekada
nepakrypdavo blogai. Gordono nuomone, nesėkmės sąvoka — pasi
teisinimas nekompetentingumui pridengti.
— Kodėl jam nepaskambini? — paklausė Bridžeta.
Obis pakėlė akis. Ji stovėjo prie rašomojo stalo sukryžiuotomis
ant krūtinės rankomis it smerkianti mokytoja.
— Kam nepaskambinu?
CRAI / t TACI JA 89
— Savo broliui, kam daugiau? Pasakyk jam, kad mes paleidžiame

antrą prototipą. Pakviesk jį stebėti. Gal atsiveš ir kitus iš NASA.
— Nenoriu nieko iš NASA.
— Sali, jeigu padarysime jiems įspūdį, apgręšime šią kompaniją
į kitą pusę.
— Kaip paskutinį sykį, a?
— Mums paprasčiausiai nepasisekė. Dabar ištaisėme problemą.
— Taigi galbūt ir vėl nepasiseks.
— Ketini užtraukti mums nelaimę, ar supranti? — Ji pastūmė
priešais jį telefoną. — Skambink Gordonui. Jeigu jau nusprendėme
mesti kauliukus, tai galime lošti ir iš viso namo.
Jis žvelgė į telefoną, mąstydamas apie Apogee I. Apie tai, kaip viso
gyvenimo svajonė gali išgaruoti akimirksniu.
— Sali?
— Išmesk tai iš galvos, — atrėmė jis. — Brolis turi ir ką geriau
veikti, nei dėtis su nevykėliais.
Ir numetė laikraštį į šiukšlių krepšį.
Liepos 28-a
l a i v e Atlantis
— Ei, Vatson, — į vidurinį denį pašaukė vadas Vensas. — Eikš,

pasižiūrėsi į savo naujus namus.
Ema užplaukė įeigos laipteliais ir išniro pilotų kabinoje už Venso
krėslo. Vos užmetus akį per iliuminatorius, iš nuostabos jai kone už
gniaužė kvapą. Dar niekada nebuvo mačiusi kosminės stoties iš taip
arti. Prieš dvejus metus, per savo pirmą misiją, jie nesusijungė su TKS,
bet tik stebėjo ją iš tolo.
— Puiki, ar ne? — paklausė Vensas.
— Gražiausia, ką kada nors esu mačiusi, — tyliai atsakė Ema.
Ir iš tikrųjų buvo graži. Su plačiai nuo pagrindinės santvaros iš
skleistomis saulės baterijomis TKS atrodė it dangumi sklendžiantis
didingas burlaivis. Pagaminti šešiolikos įvairių šalių komponentai pri
statyti į kosmosą keturiasdešimt penkiais atskirais šatlo reisais, o dar
prireikė penkerių metų jai surinkti dalį po dalies orbitoje. Ji buvo kur
kas daugiau nei vien tik inžinerijos stebuklas, o simbolizavo tai, ką gali
žmogus pasiekti, kai padeda ginklus ir nukreipia žvilgsnį į dangų.
— Ką gi, dailus nekilnojamasis turtas, — pakomentavo Vensas. —
Sakyčiau, butas su gražiu reginiu.
— Mes kaip tik ties spindulio vektoriumi, — pranešė šatlo pilotas
Devitas. — Puikus skrydis.
Vensas paliko vado krėslą ir užėmė poziciją prie viršutinio pilotų
kabinos iliuminatoriaus, kad galėtų vizualiai stebėti, kaip suartėjama
su TKS jungimosi moduliu. Visame sudėtingame susitikimo procese
ši fazė buvo kebliausia. Atlantis buvo paleistas į žemesnę orbitą nei
TKS, ir pastarąsias dvi paras žaidė gaudynes su skriejančia kosmine
stotimi. Jie prisiartinsią prie jos iš apačios, naudodamiesi reaktyviniais
RVS varikliais. Kad galėtų tiksliai suderinti susijungimo padėtį. Ema
išgirdo įsijungiančių mažų manevrinių reaktyvinių variklių stuktelėji
mą ir pajuto orbiterį sudrebant.
— Žiūrėkite, — tarė Devitas. — Antai ta saulės baterija, kuri pra
ėjusį mėnesį buvo pramušta.
Jis parodė į vieną iš saulės baterijų plokščių, kurioje žiojėjo skylė.
Vienas iš neišvengiamų kosmoso pavojų — nuolatinis meteoritų ir
žmogaus rankų darbo šlamšto lietus. Net mažutė skeveldra gali tapti
niokojančiu raketiniu sviediniu, kai švilpia tūkstančių mylių per va
landą greičiu.
Jiems priartėjus ir stočiai užpildžius vaizdą pro iliuminatorių,
Emą apėmė toks pagarbus šiurpulys ir pasididžiavimas, kad staiga į
akis plūstelėjo ašaros. Namai,— pagalvojo ji. — Ašparvykstu namo.
Oro šliuzo liukas atsidarė ir iš kito tambūro, jungiančio Atlantis

su TKS, galo į juos išsišiepė rudas veidas.
— Atgabeno apelsinų! — šūktelėjo Liuteris Eimsas saviesiems
stoties draugams. — Uodžiu juos!
— NASA pristatymo į namus tarnyba, — apsimetęs rimtu atsakė
vadas Vensas. — Jūsų produktai atkeliavo. — Nešinas nailoniniu maišeliu
su šviežiais vaisiais, jis įplaukė pro Atlantis oro šliuzą į kosminę stotį.
Susijungti pavyko puikiai. Abiem erdvėlaiviams skriejant 17 500
GRAVITACIJA 91
mylių per valandą greičiu virš Žemės, Vensas prisiartino su Atlantis

prie TKS atsargiu dviejų colių per sekundę tempu, prišliedamas A t
lantis jungties modulį prie TKS borto angos taip, kad būtų susijungta
tvirtai ir patikimai.
Dabar liukai buvo atdari, ir Atlantis ekipažas vienas po kito įplau
kė į kosminę stotį, kur juos pasitiko rankų spustelėjimais, glėbesčiavi
mais ir džiugiomis šypsenomis žmonės, daugiau kaip mėnesį nematę
naujų veidų. Mazgas buvo per mažas, kad jame sutilptų trylika žmo
nių, ir ekipažų nariai greitai išsibarstė po gretimus modulius.
Ema penkta perėjo į stotį. Iškilo iš tambūro ir užuodė kvapų
mišinį: rūgštoką ir sodrų kvapą žmonių, labai ilgai ribotų uždaros
erdvės. Liuteris Eimsas, senas draugas iš astronautų treniruočių laikų,
pirmasis ją pasveikino.
— Spėju, daktarė Vatson! — sududeno jis, prisitraukdamas ją į
glėbį. — Sveika atvykusi. Kuo daugiau panelių, tuo linksmiau.
— Ei, juk žinai, kad aš ne panelė.
Jis pamerkė akį.
— Tai liks tarp mudviejų.
Liuteris visada būdavo kupinas gyvenimo džiaugsmo, žmogus,
kuris savo linksma nuotaika gebėdavo užkrėsti visus aplinkui. Visi
mėgo Liuterį, nes ir Liuteris visus mėgo. Ema džiaugėsi, kad turės jį
drauge stotyje.
O dar labiau — kai atsigręžė pažvelgti į kitus savo būsimus stoties
draugus. Pirmiausia ji paspaudė ranką Maiklui Grigsui, TKS vadui. Šis
pasisveikino mandagiai, bet beveik kariškai. Diana Estes, anglė, pasių
sta Europos kosmoso agentūros, buvo neką šiltesnė. Nusišypsojo, bet
keista — jos mėlynos akys liko ledinės. Šaltos ir atokios.
Paskui Ema pasisuko į rusą, Nikolajų Rudenką, ilgiausiai išbuvusį
TKS — beveik penkis mėnesius. Modulio šviesos tartum išblukino jo
veido spalvą, palikdamos šį tokį pat pilkai gelsvą kaip ir žilumo pa
marginti barzdos šeriai. Kai spaudė vienas kitam rankas, jo akys vos
susitiko su josios. Tam žmogui, — pagalvojo ji, — jau reikia namo. Yra
prislėgtas, išsekęs.
Kitas jos pasveikinti priplaukė Keničis Hirajis, astronautas iš
NASDA. Jis nors šypsojosi ir tvirtai paspaudė ranką. Užsikirsdamas
pasisveikino ir tuojau pat pasitraukė toliau.
Tuo tarpu modulis ištuštėjo, likę abiejų ekipažų nariai išsisklaidė

po kitas stoties dalis. Ema pasijuto esanti viena su Bilu Heiningu.
Debė Heining numirė prieš tris dienas. Atlantis pargabens Bilą
namo, ne prie žmonos lovos, bet j laidotuves. Ema nuplaukė pas jį.
— Užjaučiu, — tyliai pratarė ji. — Man taip gaila.
Jis tik linktelėjo ir nukreipė akis į šalį.
— Keista, — pasakė, — mudu visada manėme... kad jeigu kas
nors atsitiks... tai tik man. Mat juk aš svarbiausias herojus šeimoje.
Tas, kuris nuolat rizikuoja. Mums niekada neatėjo į galvą, kad tai ji
bus... — Bilas giliai atsiduso.
Ji matė, kad žmogus stengiasi tvardytis, ir suprato, kad ne metas
užuojautos žodžiams. Net nuo švelnaus prisilietimo jis galėtų nebepa
jėgti valdyti savo emocijų.
— Ką gi, Vatson, — galiausiai prašneko jis. — Spėju, kad tai aš
turiu parodyti tau čia kas kaip. Kadangi perimsi mano krūvį.
Ji linktelėjo.
— Kada tik būsi tam pasirengęs, Bilai.
— Tai pradedam iškart. Yra daug ką tau papasakoti, o laiko vis
kam perimti maža.
Nors Ema buvo susipažinusi su stoties išdėstymu, jos pirmas
žvilgsnis iš vidaus į faktišką sąrangą paveikė svaiginamai. Nesvarumo
orbitoje sąlygomis nėra viršaus ar apačios, nei grindų ar lubų. Kiekvie
nas paviršius — funkcionali darbinė zona, ir jeigu Ema ore per greitai
pasisukdavo, iškart prarasdavo bet kokią krypties orientaciją. Tai, taip
pat ir kartkartėmis užeinantis pykulys, vertė ją judėti pamažu, sukan
tis sutelkti akis į vieną tašką.
Ji žinojo, kad TKS viduje gyvenamosios erdvės tiek pat, kaip dvie
juose „Boeing-747“, bet ši buvo paskirstyta po dešimtį autobuso di
dumo modulių, sumontuotų į vieną kaip vaikiško „Konstruktoriaus11
jungiamaisiais taškais, kurie buvo vadinami mazgais. Šatlo priplaukta
prie Mazgo-2. Prie to paties mazgo buvo pridurta Europos kosmoso
agentūros ir japonų laboratorijos, taip pat ir Jungtinių Valstijų labora
torija, kuri kartu buvo ir įeiga į likusią stoties dalį.
Iš Jungtinių Valstijų laboratorijos Bilas nuvedė Emą į kitą jun
giamąjį tašką, Mazgą-1. Ten juodu trumpam sustojo pasižiūrėti pro
GR/ll/IT/ ICI j/l 93
stebėjimo kupolą. Po jais lėtai sukosi Žemė, virš jos jūrų sūkuriavo
pieno baltumo debesys.
— Štai čia aš leidžiu kiekvieną laisvą minutę, — prisipažino Bi
las. — Tik žiūriu pro tuos iliuminatorius. Man ši vieta tartum šventa.
Vadinu ją Motinos Žemės bažnyčia. — Atplėšęs žvilgsnį nuo vaizdo, jis
pasisuko parodyti kitus mazgo liukus. — Tiesiai priešais — VAK oro
šliuzas, — paaiškino. — O liukas žemiau veda į gyvenamąjį modulį.
Ten tavo miegamoji vieta. ĮSA prišlieta prie kito gyvenamojo modulio
galo, kad būtų galima greitai evakuotis.
— Šitame gyvenamajame modulyje miega trys įgulos nariai?
Jis linktelėjo.
— Kiti trys miega rusų tarnybiniame modulyje. Į jį patenkama
pro šitą liuką. Ten mudu dabar ir eisime.
Juodu paliko Mazgą-1 ir tartum žuvys, plaukiančios per tunelių
labirintą, įsmuko į rusiškąją stoties pusę.
Ta buvo seniausia TKS dalis, ilgiausiai išbuvusi orbitoje sekcija,
ir jos amžius aiškiai matėsi. Jiems slenkant per „Zaria“, — elektros jė
gainę ir varomąjį stoties įrenginį, — Ema pamatė ant sienų suodžius,
šen ten įbrėžimus ir įlenkimus. Tai, kas anksčiau tebuvo jos galvoje
brėžinių ir schemų komplektas, dabar įgijo tekstūrą, tapo apčiuopia
ma. Stotis — daugiau nei tviskančių laboratorijų labirintas, ji taip pat
ir būstas žmonėms, tad nusidėvėjimo nuo ilgo jų gyvenimo čionai
pėdsakai buvo ryškūs.
Juodu įplaukė į rusų tarnybinį modulį, ir Ema susidūrė su orienta
ciją trikdančiu Grigso ir Venso vaizdu — abu kybojo galvomis žemyn.
O gal tai aš persivertusi galva žemyn? — pagalvojo ji, pralinksminta šio
nesvarumo būklės sukelto kūlverstinio. Kaip ir amerikiečių gyvenamo
joje dalyje, RTM buvo kambuzas, tualetas ir miegamosios vietos trims
įgulos nariams. Tolimajame gale ji pastebėjo dar vieną liuką.
— Tas veda į senąją Sojuz? — paklausė ji.
Bilas linktelėjo.
— Dabar ją naudojome visokiam šlamštui sandėliuoti. Tik tiek iš
jo mums naudos.
Sojuz kapsulė, kadaise atstojusi gelbėjamąją valtį avarijų atvejams,
jau buvo pasenusi, ir jos baterijos seniai išsieikvojusios.
Į RTM įkišo galvą Liuteris Eimsas.

— Ei, jūs, metas spektakliui! Grupiniai glėbesčiavimaisi ryšiams
su žiniasklaida centre. NASA nori, kad mokesčių mokėtojai matytų čia
aukštai mūsų tarptautinės meilės šventę.
Bilas pavargęs atsiduso.
— Mes it žvėrys zoologijos sode. Kasdien šypsokis į tas prakeiktas
kameras.
Ema paskutinioji prisidėjo prie egzodo į gyvenamąjį modulį. Kai
ten atsidūrė, viduje jau spietėsi tuzinas žmonių. Viskas atrodė kaip
rankų ir kojų raizgalynė: visi siūbavo aukštyn žemyn, saugodamiesi
nesusidurti vienas su kitu.
Kol Grigsas bandė įvesti tvarką, Ema pasiliko Mazge-1. Plūdu
riuodama ore ji susizgribo pamažu besisukanti kupolo link. Vaizdas
pro tuos iliuminatorius jai užėmė kvapą.
Visu savo puikumu apačioje plytėjo Žemė, švelnų horizonto iš
linkį rėmino žvaigždės. Dabar jie buvo bepatenką į nakties zoną, ir
apačioje Ema matė slenkančius į tamsą pažįstamus orientyrus. Hius-
tonas. Jie pirmą kartą skriejo virš jo naktį.
Ji prisišliejo prie pat iliuminatoriaus, spausdama į stiklą delną. O,
Džekai, — pagalvojo. — Kaip gaila, kad tavęs čia nėra. Norėčiau, kad tu
galėtum tai pamatyti.
Paskui ji pamojo. Ir be mažiausios abejonės žinojo: kažkur žemai
tamsoje Džekas irgi jai moja.
8
Liepos 29-fl
EI. laiškas: asmeniškai dr. Emai Vatson (TKS)

Nuo: Džeko Makalumo.
Kaip deimantas danguje. Štai kaip tu atrodai čia iš apačios. Vakar
naktį aš nemiegojau, kad galėčiau stebėti tave praskrendančią. Tau
smarkiai mojau.
Šįryt per CNN tave vadino Ponia Tinkamiausiąja. „Moteris astro
nautė šauna į padanges ir nė nago nenusilaužia" ar malė kažkokius pa
našius paistalus. Ėmė interviu iš Vudžio Eliso ir Lerojaus Kornelo, ir abu
švytėjo it išdidūs tėvukai. Sveikinu. Tu — Amerikos numylėtinė.
Vensas su ekipažu nusileido idealiai, nors fotografuok. Kraugeriai
reporteriai apspito vargšą Bilą, kai šis atvyko į Hiustoną. Suspėjau jį pa
matyti per televiziją — atrodo dvidešimtimi metų pasenęs. Pamaldos už
Debę šį vidudienį. Būsiu ten.
Rytoj išplaukiu buriuoti į Įlanką.
Em, šiandien atėjo skyrybų popieriai, ir būsiu tau atviras: jausmas
nekoks. Antra vertus, ir neturi būti gero jausmo, ar ne?
Šiaip ar taip, jie sutvarkyti, mudviem lieka tik pasirašyti. Galbūt,
kai tai bus galutinai baigta, mudu galėsime vėl būti draugais. Juk tokie
visada būdavome.
Džekas.
P. S.: Hamfris šiek tiek šūdelis. Iš tavęs man priklauso nauja sofa.
EI. laiškas: asmeniškai Džekui Makalumui.

Nuo: Emos Vatson.
Amerikos numylėtinė? Prašau, nereikia. Tai pavirto į ekvilibristiką
ant įtempto lyno, kai visi Žemėje stebi ir laukia, kad aš susimaučiau. Ir kai
taip atsitiks, aš tapsiu pavyzdžiu nr. 1:„Reikėjo siųsti vyrą." Nemėgstu to.
Kita vertus, man tikrai čia patinka. Kaip gaila, kad tu negali matyti
šio vaizdo! Kai žvelgiu žemyn į Žemę ir matau, kokia nuostabiai ji graži,
trokštu visiems gyviesiems ten apačioje įkrėsti bent kiek sveiko proto.
Jeigu tik galėtų jie matyti, kokia maža, gležna ir labai vieniša Žemė, su
pama viso to šalto juodo kosmoso! Tuomet kur kas labiau ja rūpintųsi.
(Ak, och, štai ji vėl praslenka, jau akys ašaroja nuo gimtosios plane
tos. Reikėjo atsiųsti vyrą.)
Džiaugiuosi pranešti, kad pykulys praėjo. Galiu zvimbti iš modulio
į modulį beveik nieko nejusdama. Vis dar šiek tiek susvaigsta galva, kai
netikėtai pro iliuminatorių pastebiu Žemę. Tai man sujaukia nuovoką,
kur viršus, kur apačia, ir prireikia kelių sekundžių, kol persiorientuoju.
Mėginu nuolatos mankštintis, bent po dvi valandas kasdien — didelis
laiko gabalas, ypač kai tiek daug ką turiu nuveikti. Sekti dešimtis eks
perimentų, perskaityti daugybę elektroninių laiškų iš Naudingosios
krovos operacijų valdymo skyriaus, kiekvienas mokslininkas reikalauja
savo mažučiams projektams didžiausio pirmumo. Galiausiai man tenka
skubėti. Bet šįryt buvau tokia pavargusi, kad pramiegojau žadintuvo
muziką iš Hiustono. (O Liuteris sako, kad jie trankė mus Vagnerio „Val
kirija"!)
O skyrybos eina į pabaigą, kad tai galutina, ir man jausmas ne
koks. Bet, Džekai, mudu turėjome septynerius gerus metus. Tai kur kas
daugiau, nei kai kurios poros gali pasigirti. Žinau, tu nekantrauji baigti šį
reikalą. Pažadu tau, pasirašysiu tuos popierius, kai tik sugrįšiu namo.
Vis mok man.
P. S.: Hamfris niekada nepuldavo mano baldų. Ką tu padarei, kad jį
taip sunervinai?
Ema išjungė ir uždarė savo nešiojamąjį kompiuterį. Atsakinėti į as

meninius laiškus — paskutinis dienos darbas. Ji laukdavo žinių iš namų,
bet tai, kad Džekas užsiminė apie skyrybas, įskaudino. Taigi jis pasiren
gęs judėti toliauy — pagalvojo ji. — Pasirengęs „vėl būti draugais“
Užsisegdama užtrauktuku miegmaišyje ji pyko ant Džeko: kaip
jis lengvai taikosi su jųdviejų santuokos pabaiga. Skyryboms vos tik
įsibėgėjant, kai dar juodu įnirtingai kivirčydavosi, kiekvieno triukš
mingo nesutarimo ji jausdavosi keistai nuraminta. Bet dabar konflik
GRAVITACIJA 97
tai baigėsi, ir Džekas pasiekė stadiją, kai ramiai taikosi su neišvengia

ma baigtimi. Nei skausmo, nei gailesio.
O aš čia vis dar tavęs ilgiuosi. Ir nekenčiu savęs už tai.
Keničis nesiryžo žadinti Emos. Delsė prie teikiančios privatumo

jos miegamosios vietos užuolaidos ir svarstė, ar turėtų vėl pašaukti.
Juk toks menkniekis, kam jai trikdyti miegą. Per vakarienę atrodė to
kia pavargusi, net snaudė laikydama rankoje šakutę. Nesant nuolatinės
gravitacinės traukos kūnas nesukniumba, kai tavo sąmonė atsijungia,
o galva perspėjamai neknapteli, kad tave išbudintų. Yra žinoma, kad
kai kurie astronautai, atlikdami vidaus remonto darbus, užmigdavo
tebelaikydami rankoje įrankį.
Jis nusprendė jos nežadinti ir vienas pats sugrįžo į amerikiečių
laboratoriją.
Naktį Keničiui niekada nereikėdavo daugiau kaip penkių valan
dų poilsio, ir kol kiti miegodavo, jis dažnai klajodavo po kosminės
stoties labirintą, pasitikrindavo įvairius eksperimentus. Apžiūrinėda
vo, tyrinėdavo. Atrodė, kad tik tuomet, kai žmonių įgula miegodavo,
stotis pasireikšdavo visu savo tviskančiu individualumu. Tapdavo
automatine būtybe, dūzgiančia ir spragsinčia, jos kompiuteriai valdė
tūkstantį įvairių funkcijų, elektroninės komandos zvimbė nervine jos
laidų sistema. Plaukdamas tunelių raizginiu jis mąstydavo apie visas
tas rankas žmonių, dirbusių modeliuojant kiekvieną kvadratinį šios
struktūros colį. Elektronikos specialistų ir metalo apdirbėjų, plastiko
formuotojų. Stiklo gamintojų. Jų triūso dėka ūkininko sūnus, užaugęs
Japonijos kalnų kaimelyje, dabar plaukioja du šimtai dvidešimt mylių
virš Žemės.
Keničis jau mėnesį gyveno stotyje, ir viskas čia nesiliovė jam kėlę
nuostabą.
Jis žinojo, kad buvimo čia laikas ribotas. Žinojo, kokios kainos
reikalaujama iš jo organizmo: nuolatos iš kaulų šalinasi kalcis, nyksta
raumenys, silpnėja arterijų ir širdies veikla, kai nebereikia pastangų
kraujui pumpuoti, įveikiant gravitaciją. Kiekviena akimirka, praleista
TKS, brangi, ir jis nenorėjo veltui gaišti nė minutės. Tad per miegui
98 TESS GERRI TSEN
numatytas valandas bastėsi po stotį, apsistodavo prie iliuminatorių,

aplankydavo laboratorinius gyvūnus.
Štai taip jis ir aptiko nugaišusią pelę.
Ji plūduriavo ore sustingusiomis ir ištemptomis kojomis, pražiota
rausva burna. Dar vienas patinėlis. Ketvirta pelė, nugaištanti per še
šiolika dienų.
Jis įsitikino, kad gyvūnų būstas funkcionuoja normaliai, kad nu
statytas temperatūros režimas nepažeistas, o pritekančio oro srauto
greitis palaikomas standartinis — visas pasikeičia dvylika kartų per
valandą. Kodėl jos gaišta? Galbūt dėl vandens ar maisto užterštumo?
Prieš kelis mėnesius stotyje prarasta tuzinas žiurkių, kai į gyvūnų būs
to vandens tiekimo sistemą prasisunkė toksiški chemikalai.
Pelė plūduriavo konteinerio kampe. Kiti patinėliai spietėsi to
limajame gale, tartum dygėdamiesi savojo narvo, bendro gaišena.
Tartum paklaikusiai trokštų atsidurti kuo toliau nuo jos, letenėlėmis
kabindamiesi į stiklinę bokso sieną. Kitapus vielinės pertvaros patelės
irgi tūnojo susispietusios drauge. Visos, išskyrus vieną. Ši trūkčiojo,
pamažu spirale sukdamasi ore, spazmiškai plakdama letenėlėmis.
Susirgo dar viena.
Kol jisai stebėjo, patelė išleido tartum paskutinį sunkų atodūsį ir
staiga suglebo.
Kitos patelės dar glaudžiau susispietė į besiraitančią baltų kailiu
kų masę. Būtina pašalinti nugaišusias, kol užkratas — jei tai užkratas
— neišplito į kitas peles.
Keničis priglaudė pelių buveinę prie biologinių tyrimų bokso su
įrengtomis latekso pirštinėmis, užsitempė jas ir įkišo rankas pro gu
mines užtvaras. Siekęs pirma į patinėlių skyrių, išėmė gaišeną ir įdėjo
ją į plastikinį maišelį. Paskui atidarė patelių skyrių ir siekė paimti kitos
negyvos pelės. Ją išimant, pro jo ranką it žaibas šovė baltas kailiukas.
Viena pelė ištrūko į pirštinėtą boksą.
Jisai sučiupo ją ore. Ir kone tuoj pat paleido, pajutęs aštrų skaus
mo dygį. Pelė įkando tiesiai per pirštinę.
Jis iškart ištraukė iš bokso rankas, greitai nusirovė pirštines ir
įsistebeilijo į pirštą. Ant jo iškilo kraujo lašas, toks netikėtas, kad Ke-
ničį supykino. Keikdamas save užsimerkė. Niekis — tai tik įdūrimas.
GRMIT/mj/l 99
Teisėtas pelės kerštas už visas tas jo bestas adatas. Jis vėl atsimerkė, bet
pykulys nepraėjo.
Man reikia pailsėti, — nusprendė jis.
Vėl sugavo besistengiančią ištrūkti pelę ir įstūmė ją į narvą. Pa
skui išėmęs dvi gaišenas maišeliuose, įdėjo jas į šaldytuvą. Prie šios
problemos grįšiąs rytoj, kai pasijusiąs geriau.
Liepos 30-a
— Šiandien radau šitą nugaišusią, — pasakė Keničis. — Tai jau

šeštoji.
Žvelgdama į gyvūnų būstą, Ema raukėsi. Pelės buvo įkurdintos
padalytame narve, patinėliai atskirti nuo patelių tik vieline pertvara.
Kvėpavo tuo pačiu oru, gaudavo tą patį maistą ir vandenį. Patinėlių
pusėje ištemptomis sustingusiomis galūnėmis plūduriavo negyva
pelė. Kiti patinėliai spietėsi priešingame bokso gale, kabindamiesi į
stiklinę sieną, lyg baisiai trokštų ištrūkti.
— Per septyniolika dienų prarastos šešios pelės? — paklausė Ema.
— Penki patinėliai ir viena patelė.
Ema tyrinėjo likusias gyvas peles, ieškodama ligos požymių. Visos
atrodė žvalios, spindinčiomis akimis, be gleivėtų išskyrų iš šnervių.
— Pirmiausia pašalinkime tą nugaišusią, — pasiūlė ji. — Paskui
atidžiau apžiūrėsime kitas.
Pasinaudodama prie bokso esančiomis pirštinėmis, ji siekė į
narvą ir pašalino gaišeną. Šią jau buvo ištikęs rigor mortis — kojos pa
stirusios, nugara nelanksti. Burna pusiau pražiota ir mažučiu švelniu
rausvu lopinėliu išsikišęs liežuvio galiukas. Kad kosmose nugaištų la
boratoriniai gyvūnai, nebuvo kas nors neįprasta. Per vieną šatlo skrydį
1998-aisiais tarp žiurkių naujagimių buvęs veik šimtaprocentinis mir
tingumas. Mikrogravitacija — svetima aplinka, ir ne visos rūšys gerai
prie jos prisitaiko.
Iki paleidžiant į kosmosą, tos pelės turėjo būti patikrintos, ar ne-
užsikrėtusios bakterijomis, grybeliais ir virusais. Jeigu tai infekcija, ją
jos pasigavo jau būdamos TKS.
Ema įdėjo negyvą pelę į plastikinį maišelį, pasikeitė pirštines ir

vėl siekė į boksą paimti vienos iš gyvųjų pelių. Ši smarkiai rangėsi,
nesimatė jokių negalavimo požymių. Vienintelis neįprastas ženklas —
apiplėšyta ausis, turbūt sukramtyta narvo draugių. Ema apvertė pelę
pasižiūrėti pilvo ir nustebusi šūktelėjo.
— Šita patelė, — konstatavo ji.
-K ą ?
— Patinų skyriuje buvo patelė.
Keničis prisilenkė arčiau, norėdamas per pirštinėto bokso stiklą
pasižiūrėti į pelės genitalijas. Iš tikrųjų patelė. Sutrikęs jis tamsiai nu
raudo.
— Vakar naktį ji man įkando, — paaiškino jis. — Tad paskubom
įmečiau ją atgal.
Ema užjaučiamai jam šyptelėjo.
— Na, blogiausia, kas gali nutikti — tai mažylių protrūkis.
Keničis užsimovė pirštines ir įkišo rankas į antrą porą bokso
angų.
— Padariau klaidą, — tarė, — ir ją atitaisysiu.
Drauge juodu apžiūrėjo peles bokse, bet kitų ne savo vietoje ne
rado. Visi gyvūnėliai atrodė sveiki.
— Labai keista, — nusistebėjo Ema. — Jeigu susidūrėme su už
krečiamąja liga, tai turėtų būti kokių nors infekcijos požymių...
— Vatson? — pašaukė balsas per modulio selektorių.
— Aš laboratorijoje, Grigsai, — atsiliepė ji.
— Tau skubus elektroninis pranešimas iš Naudingosios krovos
operacijų skyriaus.
— Tuoj pasižiūrėsiu.
Uždariusi gyvūnų konteinerį, ji pasakė Keničiui:
— Nagi, pasitikrinsiu pranešimą. Gal išimtum negyvas peles, ku
rias padėjai saugoti šaltyje? Žvilgtelėsime į jas.
Linktelėjęs ji nuplaukė prie šaldytuvo.
Prie darbo vietos kompiuterio ji atsidarė sau adresuotą skubų
elektroninį pranešimą.
Kam: Daktarei Emai Vatson

Nuo: Helenos Kenig, vadovaujančiosios mokslinės tyrėjos
Ats.: LKP#23 (Archaeon ląstelių kultūros pavyzdys)
Pranešimas: Tučtuojau nutraukite šį eksperimentą. Iš paskutinių
Atlantis pargabentų pavyzdžių matomas grybelinis užkrėtimas. Visas
Archaeon kultūras, taip pat ir konteinerius, kuriuose saugomos, privalu
sudeginti stoties tiglyje ir pelenus išmesti už borto.
Ema kelis kartus perskaitė ekrane pranešimą. Anksčiau niekada

nebuvo gavusi tokio keisto reikalavimo. Juk grybelinis užkratas ne
pavojingas. Deginti kultūras atrodė pernelyg drastiška reakcija. Buvo
tokia susirūpinusi šiuo mįslingu reikalavimu, kad visai nekreipė dė
mesio į Keničį, išimantį iš šaldytuvo negyvas peles. Tik išgirdusi jį
aiktelint, atsisuko pažiūrėti.
Iš pradžių tepamatė jo sukrėstą veidą, aptaškytą šlykščia lipnia
srutų mase. Paskui Ema pažvelgė į ką tik pratrukusį plastikinį maišelį.
Pagautas siaubo Keničis paleido jį iš rankos, ir dabar šis laisvai kybojo
ore tarp jųdviejų.
— Kas tai7. — paklausė ji.
Pats negalėdamas patikėti, Keničis atsakė:
— Pelė.
Bet ne negyvą pelę pamatė ji maišelyje. O masę suirusių audinių,
mėsos ir kailio puvėsių tyrę, iš kurios net dabar sunkėsi bjauraus kva
po rutuliniai lašeliai.
Biologinis pavojus!
Ema metėsi per modulį prie grėsmės perspėjimo pulto ir nuspau
dė mygtuką oro srovės apytakai tarp modulių uždaryti. Keničis jau
atidarė avarinę spintelę ir ištraukė dvi Aitrinęs kaukes. Vieną pamėtėjo
Emai, ir ji šią prispaudė sau prie nosies ir burnos. Juodviem nereikėjo
apsikeisti žodžiais; abu žinojo, kaip elgtis.
Skubiai uždarė liukus abiejuose modulio galuose, sandariai izo
liuodami laboratoriją nuo likusios stoties. Paskui Ema išėmė maišą pa
vojingoms biologinėms medžiagoms laikyti ir atsargiai nuslinko prie
plūduriuojančio suskystėjusios gaišenos maišelio. Paviršiaus įtampa
sujungė skysčius į vieną rutulį; jeigu tik elgsis apdairiai ir nesujudins
oro, galės sugauti jį į maišą nepaskleisdama lašelių. Ji atsargiai nuleido
maišą virš laisvai plūduriuojančios medžiagos ir greitai jį užsandarino.
Išgirdo Keničį lengviau atsikvepiant. Pavojus lokalizuotas.
— Nieko neprasisunkė į šaldytuvą? — paklausė ji.

— Ne, pratrūko, kai aš jau išėmiau.
Jis pasišluostė veidą spirite sumirkytu tamponu, o paskui šį san
dariai uždarė, kad vėliau būtų galima saugiai sunaikinti.
— Maišelis... žinai, buvo smarkiai išsipūtęs. Kaip balionas.
Turinį veikė slėgis — vykstant irimui, išsiskyrė dujos. Per plastiki
nę saugojimo maišo sienelę ji įžiūrėjo pažymėtą ant prisegtos prie nu
gaišusios pelės kortelės mirties datą. Negali būti, — nusistebėjo ji. Tik
penkios dienos, o maita sugedo į juodą supuvusios mėsos tyrę. Prisi
lietus maišas šaltas, vadinasi, šaldytuvas veikia. Ir nors laikyta šaltai,
kažkas pagreitino kūno irimą. Mintantis mėsa streptokokas? — svarstė
ji. — Ar kokia kita bakterija, lygiai taip pat ardanti?
Ema pažvelgė į Keničį. Jam aptaškė akis, — pagalvojo.
— Reikia pasikalbėti su vadovaujančiąja moksline tyrėja, — tarė
ji. — Kuri atsiuntė tas peles.
Ramiojo vandenyno laiku buvo tik penkta ryto, bet daktaro

Maiklo Lumiso, eksperimento „Pelių apsivaisinimas ir nėštumas kos
minio skrydžio metu“ vadovaujančiojo mokslinio tyrėjo, balsas skam
bėjo visai žvaliai ir kupinas nerimo. Jis kalbėjo Emai iš Eimso mokslo
tiriamojo centro Kalifornijoje. Nors ji negalėjo jo matyti, įsivaizdavo
žmogų, kuriam priklausė šis šaižus balsas: aukštą, energingą. Žmogų,
kuriam penkta ryto — įprastas darbo dienos metas.
— Mes šiuos gyvūnus stebėjome daugiau kaip mėnesį, — kal
bėjo Lumisas. — Tai palyginti nedidelį stresą gyvūnams sukeliantis
eksperimentas. Planavome ateinančią savaitę sumaišyti patinėlius su
patelėmis, vildamiesi, kad jie sėkmingai susiporuos ir apsivaisins. Šis
mokslinis tyrimas turi svarbią taikomąją reikšmę ilgalaikiams kosmi
niams skrydžiams. Planetų kolonizacijai. Kaip turbūt įsivaizduojate,
šios žūtys — gana nemalonus faktas.
— Mes jau auginame kultūras termostate, — pranešė Ema. — Vi
sos nugaišusios pelės, atrodo, suyra greičiau nei turėtų. Remdamasi
gaišenų būkle, esu susirūpinusi dėl klostridijų ar streptokokų infekcijos.
— Tokios pavojingos infekcijos stotyje? Tai būtų rimta problema.
GRAVITACIJA 103
— Būtent. Ypač tokioje uždaroje aplinkoje kaip mūsiškė. Visi tap

tume pažeidžiami.
— O jeigu atlikus kritusių pelių autopsiją?
Ema dvejojo.
— Mes čia parengti dorotis tik su antro lygmens užkratu. O su
pavojingesnių — ne. Jeigu tai tikrai patogeninis mikrobas, negaliu ri
zikuoti užkrėsti kitų gyvūnų. Arba žmonių.
Trumpai stojo tyla. Paskui Lumisas vėl prašneko:
— Suprantu. Ir, manau, turiu su jumis sutikti. Taigi jūs saugiai
visomis gaišenomis atsikratysite?
— Tuojau pat, — atsakė Ema.
Liepos 31 -a
Pirmą kartą nuo tada, kai atvyko į TKS, Keničis negalėjo užmig
ti. Prieš kažkiek valandų užtrauktu užsisegė savo miegmaišį, tačiau
tebegulėjo plačiai atsimerkęs, vis mąstydamas apie pelių žūties mįslę.
Nors niekas neišsakė jokio priekaišto, kažkaip jis jautėsi atsakingas už
sužlugusį eksperimentą. Mėgino prisiminti, ką padaręs ne taip. Gal
naudojęs užkrėstą adatą, kai ėmęs iš jų kraujo tyrimams, o gal blogai
nustatytas gyvūnų bokso aplinkos reguliavimas? Mintys apie visas
galbūt jo padarytas klaidas niekaip neleido užmigti.
O dar tvinkčiojo galvą.
Pirmą kartą pajuto diskomfortą šįryt, kai prasidėjo kažkoks dilg
čiojimas apie akis. Per dieną dilgčiojimas perėjo į skausmą, ir dabar
sopėjo kairė galvos pusė. Skausmas ne nepakeliamas, tik įkyrus ne
smagumas.
Jis atsidarė miegmaišio užtrauktuką. Vis tiek nepavyks nė kiek
pailsėti, tai kodėl vėl nepasižiūrėjus pelių?
Nuplaukė pro užuolaida užtrauktą Nikolajaus miegamąją vietą ir
pasuko per virtinę jungiančiųjų modulių, vedančių į amerikiečiams
skirtą stoties pusę. Tik patekęs į laboratoriją jisai sumojo, kad dar kai
kas nemiega.
Gretimoje NASDA laboratorijoje murmėjo balsai. Jis tylomis nu
Į OV TESS G E R R I T S E N
plaukė į Mazgą-2 ir atsargiai pažvelgė pro atdarą liuką. Pamatė Dianą

Estes ir Maiklą Grigsą; persipynę galūnėmis, susirakinę lūpomis juodu
godžiai tyrinėjo vienas kitą. Degančiu iš nepatogumo veidu dėl to, ką
dabar teko pamatyti, nepastebėtas jis iškart pasitraukė.
Taigi kas toliau? Ar netrikdyti jųdviejų privatumo ir grįžti į savo
miegamąją vietą? Šitaip neteisinga, — staiga apmaudžiai pagalvojo
jis. — Esu čia tam, kad dirbčiau, atlikčiau savo pareigas.
Keničis nuplaukė prie gyvūnų konteinerio. Atidarinėdamas stal
čius tyčia kėlė daug triukšmo. Po kelių akimirkų, kaip jo ir tikėtasi,
staiga pasirodė Diana ir Grigsas, abu išraudę. Ir gerai, tokie ir turėtų
būti, — pagalvojo jis, — atsižvelgiant į tai, ką ketino daryti.
— Sutriko centrifūga, — pamelavo Diana. — Regis, pavyko pa
taisyti.
Keničis tik linktelėjo, nė ženklu neišsiduodamas, kad žino tiesą.
Diana laikėsi visai šaltai, kaip niekur nieko, o tai Keničį ir baugino, ir
piktino. Grigsas nors turi padorumo atrodyti šiek tiek prasikaltęs.
Japonas stebėjo juos plaukiant iš laboratorijos ir dingstant pro
liuką. Tuomet vėl perkėlė dėmesį į gyvūnų buveinę. Pasižiūrėjo narvo
vidun.
Nugaišo dar viena pelė. Patelė.
Rugpjūčio I-a
Diana Estes ramiai atkišo ranką turniketui uždėti ir kelis kartus

sugniaužė kumštį, kad išbrinktų priekinė alkūnės vena. Kai adata įsmi
go į odą, ji nekrūptelėjo, nenusuko akių į šalį; iš tikrųjų, Diana laikėsi
taip abejingai, lyg stebėtų imant kraują iš ko nors kito. Visi astronautai
ar astronautės per savo karjerą daug kartų būdavo badomi ir duria
mi. Per atrankos patikrą jie iškęsdavo daugkartinius kraujo ėmimus,
medicinines apžiūras ir itin nuodugnius klausimus. Nuolatos buvo re
gistruojami cheminiai kraujo tyrimai ir ląstelių skaičius, taip pat EKG,
prie kurių vėliau sukdavo galvą aerokosmoso fiziologai. Su prijungtais
prie krūtinės elektrodais kosminės stoties įgulos nariai šnopuodavo
ir prakaituodavo ant bėgtakių; buvo atliekami jų kūno skysčių mik
GR/ I I / I T / I C I J / I 105
robų kultūrų pasėliai, zonduojami viduriai; tyrinėtas kiekvienas jų

odos colis. Astronautai buvo ne tik puikiai parengtas personalas, bet
taip pat ir eksperimentų objektai, tolygūs laboratorinėms žiurkėms;
būdami orbitoje jie turėdavo aukotis kartais labai skausmingų testų
kompleksui.
Šiandien buvo imami mėginiai analizėms. Kaip stoties gydytojai,
būtent Emai priklausė darbuotis su adatomis ir švirkštais. Nenuosta
bu, kad daugelis įgulos kolegų, išvydę ją artinantis, sudejuodavo.
Tačiau Diana paprasčiausiai ištiesė ranką ir leidosi įduriama
adata. Laukdama, kol švirkštas prisipildys kraujo, Ema jautė ant savęs
tos moters žvilgsnį, vertinantį jos meistriškumą ir techniką. Princesė
Diana buvo Anglijos rožė, juokauta DKC, o Diana Estes — Anglijos
ledėsis, astronautė, niekada neprarandanti bent kiek savitvardos, net
ir tikros katastrofos įkarštyje.
Prieš ketverius metus Diana buvo Atlantis ekipaže, kai sugedo
pagrindinis variklis. Išlikusiuose į Žemę perduotų ekipažo narių po
kalbių įrašuose šatlo vado ir piloto balsai skambėjo pakelti ir išgąstin
gi, kai iš paskutiniųjų mėgino nukreipti šatlą į avarinio transatlantinio
nusileidimo vietą. Bet tik ne Dianos balsas. Klausytojai girdėjo ją šaltai
skaitant iš privalomų veiksmų sąrašo, kol Atlantis nešėsi į negarantuo
tą nusileidimą Šiaurės Afrikoje. O dar labiau jos reputaciją sutvirtino
biotelemetrinių tyrimų rodmenys. Per tą konkretų nusileidimą visas
ekipažas buvo prijungtas prie kraujospūdžio ir pulso matuoklių. Nors
visų kitų pulso dažnis gerokai pašoko, Dianos vos pagreitėjo iki van
gių devyniasdešimt šešių kartų per minutę.
— Todėl, kad ji ne žmogus, — kažkada pajuokavo Džekas. — Iš
tikrųjų yra androidas. Pirmoji naujausioje NASA astronautų vadoje.
Ema turėjo pripažinti, kad ta moteris kažkokia nežmogiška.
Diana pasižiūrėjo į dūrio vietą rankoje, pamatė, kad kraujas ne-
besisunkia, ir dalykiškai sugrįžo prie savųjų baltyminių kristalų augi
nimo eksperimentų. Iš tikrųjų ji buvo veik androidiškai tobula: ilgų
lieknų galūnių, nepriekaištingos odos, nuo ilgo buvimo kosmose nu
blankusios iki pieniško balčio. Visa tai ir dar genijaus IQ, pasak Džeko,
kuris anksčiau treniravosi kartu su Diana šatlo misijai, kurioje taip ir
nedalyvavo.
Prieš priimama į astronautų mokymo programą, Diana jau buvo

apgynusi madžiagotyros doktoratą ir paskelbusi per dešimtį mok
slinių straipsnių apie zeolitus — kristalines medžiagas, naudojamas
benzinui rafinuoti. Dabar ji buvo mokslininkė, atsakinga tiek už or
ganinės, tiek už neorganinės kristalizacijos tyrimus. Žemėje kristalų
formavimąsi iškreipia gravitacija. Kosmose kristalai užauga didesni
ir įmantresni, ir tai leidžia nuodugniai analizuoti jų struktūrą. Šim
tai žmogaus baltymų, nuo angiotenzino iki choriono gonadotropino,
TKS auginti kaip kristalai — šis svarbus farmacijai mokslinis tyrimas
galėtų padėti kurti naujus vaistus.
Baigusi su Diana, Ema paliko ESĄ laboratoriją ir nuplaukė į gy
venamąją dalį, kur rado Maiką Grigsą.
— Dabar tavo eilė, — pranešė ji.
Jis atsiduso ir nenorom atkišo ranką.
— Viskas mokslo labui.
— Šįsyk tik vieną mėgintuvėlį, — nuramino Ema, užverždama
turniketą.
— Mus taip bado adatomis, kad atrodome it narkiai.
Ji švelniai patapšnojo jo odą, ieškodama priekinės alkūnės venos.
Ši išsipūtė, mėlyna ir panaši į virvę raumeningoje jo rankoje. Grigsas
labai stengėsi išsaugoti gerą fizinę formą — o orbitoje tai nėra paprasta.
Gyvenimas kosmose reikalaudavo iš žmogaus savo kainos. Astronautų
veidai būdavo išpurtę, pabrinkę nuo organizmo skysčių sudėties po
slinkių. Šlaunų ir blauzdų raumenys sunykdavo, iki kojos likdavo kaip
vištų — baltos ir prakaulios, styrančios iš po siaurėjančių žemiau kelių
šortų. Pareigos sekino, erzino tiek daug dalykų, kad buvo neįmanoma
suskaičiuoti. O dar emocinė kaina, kurią tenka mokėti, kai mėnesius
būni ribotoje erdvėje kartu su kitais įgulos nariais — patiriančiais
stresą, beveik nesipraususiais ir vilkinčiais nešvariais drabužiais.
Ema patrynė odą spiritu sumirkytu tamponu ir įdūrė veną — į
švirkštą plūstelėjo kraujas. Dirstelėjusi į Maiką, pamatė jį nukreipus
žvilgsnį į šalį.
— Viskas gerai?
— Aha. Vertinu įgudusį vampyrą.
Ji atleido turniketą ir ištraukdama adatą išgirdo Maiką lengviau
atsidūstant.
GRAVITACIJA 107
— Dabar gali pusryčiauti. Paėmiau iš visų kraujo, išskyrus Keni-

čį. — Ji apsidairė po gyvenamąjį modulį. — O kur jis?
— Šįryt jo dar nemačiau.
— Tikiuosi, jis nepavalgė. Tai sumautų jo gliukozės kiekį.
Nikolajus, plūduriuojantis kampe ir ramiai baigiantis savuosius
pusryčius, pranešė:
— Jis tebemiega.
— Keista, — nustebo Grigsas. — Paprastai juk atsikelia anksčiau
už visus kitus.
— Jo miegas nėra toks geras, — paaiškino Nikolajus. — Naktį
girdėjau, kaip jis vėmė. Klausiau, gal reikia kuo padėti, o jis man at
sakė — ne.
— Pasižiūrėsiu jį, — nusprendė Ema.
Palikusi gyvenamąjį modulį, ji ilgu tuneliu pasuko į RTM, kur
buvo Keničio miegamoji vieta. Jo privatumo užuolaida buvo užtraukta.
— Keniči? — pašaukė ji.
Jokio atsako.
— Keniči?
Kiek padvejojusi, atitraukė užuolaidą ir išvydo jo veidą. Akys
blizgėjo, buvo kraujo raudonumo.
— O, Dieve mano! — aiktelėjo ji.
LIGA
9
Misijos valdymo centre, prie skrydžio medikui skirto pulto, sė

dėjo daktaras Todas Katleris, gydytojas tokio šviežio ir jaunatviško
veido, kad astronautai jį praminė Dugiu Hauzeriu — pagal televizijos
serialo apie jauniklį daktarą pagrindinį personažą. Iš tikrųjų Katleris
buvo subrendęs trisdešimt dvejų metų vyras ir garsėjo kaip puikus
specialistas. Kol Ema dirbo orbitoje, jis ėjo jos asmeninio gydytojo pa
reigas ir kartą per savaitę juodu turėdavo privatų medicininį pasitari
mą uždaruoju televizijos ryšio kanalu. Ji patikėdavo jam intymiausias
smulkmenas apie savo sveikatą. Tikėjo Todo medicinine patirtimi ir
apsidžiaugė, kad šią valandą Džonsono centro TKS misijos valdymo
salėje kaip tik jis yra budintysis medikas.
— Abiejų jo akių odenose kraujosruvos, — pranešė ji. — Vos tik
pamačiusi velniškai išsigandau. Manau, jos — nuo smarkaus vėmulio
praėjusią naktį, kad nuo staigiai pakilusio kraujospūdžio plyšo kelios
akių gyslos.
— Šiuo metu tai palyginti menkas rūpestis. Kraujosruvos savai
me išnyks, — nuramino Todas. — O kaip kita apžiūra?
— Temperatūra trisdešimt aštuoni kablelis šeši. Pulsas — šimtas
dvidešimt, kraujospūdis — 100/60. Išklausiau širdį ir plaučius — vis
kas gerai. Jisai skundžiasi, kad skauda galvą, bet aš nerandu jokių
neurologinių pokyčių. O labiau man neramu, kad nesigirdi jo žarnų
peristaltikos, o pilvas — visur jautrus. Vos per pastarąją valandą jis
kelis kartus vėmė — kol kas be kraujo. — Ema kiek patylėjo. — Todai,
jis tikrai atrodo ligonis. Ir štai bloga žinia: ką tik patikrinau amilazės
kiekį kraujyje. Šeši šimtai.
— O, mėšlas. Manai, jam pankreatitas?
— Kai kyla amilazė, tikrai galimas daiktas.

Amilazė — kasos gaminamas fermentas, ir jo kiekis labai pašoka,
kai prasideda to organo uždegimas. Bet dideli amilazės kiekiai taip
pat gali reikšti ir kitus ūmius procesus pilve — žarnų prakiurimą ar
dvylikapirštės opą.
— Baltųjų kraujo kūnelių skaičius irgi padidėjęs, — pridūrė
Ema. — Dėl visa ko padariau kraujo mikrobų kultūrų pasėlius.
— Kokia anamnezė? Nieko, į ką derėtų atkreipti dėmesį?
— Du dalykai. Pirmas: jis jautė šiokį tokį emocinį stresą. Sužlugo
vienas iš jo atliekamų eksperimentų, ir vyriokas jaučiasi už tai atsa
kingas.
— O antras koks?
— Jam akis aptaškė nugaišusios laboratorinės pelės kūno skysčiai.
— Papasakok man daugiau, — Todo balsas gerokai pritilo.
— Dėl nežinomų priežasčių jam pavesto eksperimento pelės gai
šo. Jų lavonėliai iro stulbinamu greičiu. Buvau susirūpinusi dėl patoge
ninių mikrobų, tai paėmiau kūno skysčių mėginius mikrobų kultūrų
pasėliams. Deja, visos tos kultūros žuvo.
— Kokiu būdu?
— Manau, įsimetė grybelinis užkratas. Visos lėkštelės pažaliavo.
Nepavyko nustatyti jokių žinomų patogeninių mikrobų. Gavau lėkš
teles išmesti. Tas pat atsitiko ir kitame eksperimente — su jūros orga
nizmų ląstelių kultūra. Mums teko nutraukti tą projektą, nes į kultūros
mėgintuvėlį papuolė grybelių.
Deja, spartus grybelių veisimasis — nereta problema uždarose
aplinkose, tokiose kaip TKS, nepaisant kad vyksta nuolatinė oro recir-
kuliacija. Senojoje Mir stotyje būdavo užkrėstas tais mikroorganizmais
iliuminatorių stiklas, jų beveik neįmanoma pašalinti. Laimė, apskritai
jie žmonėms ir laboratoriniams gyvūnams nepavojingi.
— Taigi mes nežinome, ar jo turėta sąlyčio su kokiais nors pa
togeniniais mikrobais, — padarė išvadą Todas.
— Ne. Šiuo metu tai atrodo labiau panašu į pankreatito atvejį, o
ne į bakterinę infekciją. Pradėjau jam intraveninę lašelinę, ir, manau,
metas įvesti nazogastrinį vamzdelį. — Ji trumpam nutilo, paskui ne
norom pridūrė: — Mums reikia galvoti apie skubią evakuaciją.
GRM/T/ICIJ/I 113
Stojo ilga tyla. Kaip tik tokio scenarijaus visi bijojosi, bet niekas
nenorėjo priimti sprendimo. ĮSA, visada pritvirtintas prie TKS, kai
joje būdavo personalas, pakankamai didelis, kad būtų galima evakuoti
visus šešis astronautus. Kadangi Sojuz kapsulės nebefunkcionavo, ĮSA
buvo vienintelė gelbėjimosi priemonė stotyje. Jeigu aparatas išvyktų,
jie visi turėtų juo sugrįžti į Žemę. Dėl vieno susirgusio įgulos nario
jiems teks palikti TKS, baigti šimtus joje atliekamų eksperimentų. Tai
būtų didžiulė stoties nesėkmė.
Bet esama alternatyvos. Būtų galima palaukti kito šatlo reiso ir
tuomet evakuoti Keničį. Taigi viskas priklauso nuo medikų sprendi
mo. Ar gali Keničis laukti? Ema žinojo, kad NASA kliaunasi jos klini
kine nuomone, ir atsakomybės svoris sunkiai prislėgė jai pečius.
Todas Katleris suprato dilemą.
— Starto aikštelėje turime parengtą 161-ai ŠTM Discovery, jis
pakils už penkiolikos dienų. Bet misija klasifikuojama kaip kari
nė — dirbtiniam Žemės palydovui susigrąžinti ir pataisyti. Šimtas
šešiasdešimt pirmojo ekipažas nebuvo rengiamas prisišlieti prie TKS
ir susitikti su jos personalu.
— O jeigu juos pakeitus Kitredžo komanda? Mano senuoju eki
pažu iš šimtas šešiasdešimt antrojo? Jiems numatyta čia prisišlieti už
septynių savaičių. Yra visiškai pasirengę.
Ema dirstelėjo į šalimais ore kybantį ir klausantį pokalbio Maiką
Grigsą. Kaip TKS vado, svarbiausias jo tikslas — išlaikyti stotį orbi
toje, be to, veikiančią, tad nebuvo nusiteikęs jos palikti. Jis įsijungė į
pokalbį:
— Katleri, čia Grigsas. Jeigu mano įgula evakuosis, mes prarasime
eksperimentus. Mėnesiai darbo nueis šuniui ant uodegos. Gelbėti šatlu
kur kas logiškiau. Jeigu Keničiui reikia grįžti, tai jūs, žmonės, atskriski-
te jo paimti. O mes visi kiti čia liksime ir dirbsime savo darbus.
— Ar dėl gelbėjimo galima taip ilgai laukti? — paklausė Todas.
— Per kiek laiko jūs galite atsiųsti čia tą paukštį? — klausimu į
klausimą atsakė Grigsas.
— Turime pasikalbėti su logistikos žmonėmis. Starto langai...
— Tik pasakykite, per kiek laiko?
Katleris trum pam nutilo, paskui vėl prašneko:
114 TE SS G E R R I T S E N
— Šalia manęs skrydžio vadovas Elisas. Kalbėkite, Skrydi.

Pokalbis, prasidėjęs kaip uždaras ir konfidencialus pasitarimas
tarp dviejų gydytojų, dabar tapo atviras skrydžio vadovui. Ema ir
Grigsas išgirdo Vudžio Eliso balsą:
— Už trisdešimt šešių valandų. Tai anksčiausia, kada įmanomas
startas.
Daug kas per trisdešimt šešias valandas galėtų pasikeisti, pagal
vojo Ema. Opa — prakiurti ar pradėti kraujuoti. Pankreatitas — su
kelti šoką ir kraujo apytakos kolapsą.
Arba Keničis galėtų visiškai pasveikti, iškentęs vien tik ūmią žar
nyno infekciją.
— Tai daktarė Vatson prižiūri ligonį, — vėl prabilo Elisas. — Čia
mes pasitikime jos nuomone. Kokia yra klinikinė būtinybė?
Ema kiek pagalvojo.
— Chirurgine prasme jam nėra ūminio pilvo — bent šiuo metu.
Bet dalykai gali sparčiai pablogėti.
— Vadinasi, nesate tikra.
— Ne, nesu.
— Nuo akimirkos, kai duosite mus žinią, kurui pripildyti vis tiek
reikės dvidešimt keturių valandų.
Visos paros tarpas nuo pagalbos šauksmo ir faktiško starto plius
papildomas laikas susijungti. Jeigu Keničiui staiga pablogėtų, ar ji su
gebėtų taip ilgai išlaikyti jį gyvą? Padėtis pradėjo tampyti nervus. Juk
ji gydytoja, o ne ateities būrėja. Neturi sau po ranka nei rentgeno, nei
operacinės. Iš medicininės apžiūros ir kraujo tyrimų matyti, kad būklė
nenormali, bet nieko konkretaus. Jeigu ji nuspręstų uždelsti gelbėjimą,
Keničis galėtų numirti. Jeigu per anksti iškviestų pagalbą, milijonai
dolerių būtų bergždžiai išeikvoti dėl nebūtino starto.
Vienoks ar kitoks sprendimas — ir josios NASA karjerai galas.
Tai balansavimas ant įtempto lyno, apie kurį Džekas ją perspėjo.
Aš susimausiu, ir visas pasaulis apie tai žinos. Tik ir laukiama pamatyti,
ar esu iš tinkamo molio.
Ji žvilgtelėjo į Keničio kraujo tyrimų spaudinį. Iš to, ką matė, nie
kas nebylojo, kad reikėtų nuspausti panikos mygtuką. Dar ne.
— Skrydi, — prašneko ji. — Aš vis palaikysiu jį lašelinėmis ir
6RAI/ITACIJA 115
pradėsiu nazogastrinį nusiurbimą. Šiuo metu visi pagrindiniai būklės

rodikliai atrodo stabilūs. Tik gaila, nežinau, kas dedasi jo pilve.
— Taigi, jūsų nuomone, skubiam šatlo startui indikacijų kol kas
nėra?
Ji giliai atsiduso.
— Ne. Kol kas ne.
— Vis dėlto mes laikysimės parengties, pasiruošę įžiebti Discove-
ry, jeigu prireiktų.
— Labai dėkui. Vėliau su jumis vėl susisieksiu ir pranešiu naujau
sius medicininius duomenis. — Ji išsijungė ir pažvelgė į Grigsą: — Ti
kiuosi, elgiuosi teisingai?
— Tik išgydyk jį, gerai?
Ema pasuko vėl pasižiūrėti Keničio. Kadangi jam reikės dėmesio
pernakt, ji perkėlė ligonį iš gyvenamojo modulio į amerikiečių labora
toriją, idant netrukdytų kitiems įgulos nariams miegoti. Jis tebegulėjo
užsegtas užtrauktuku miegmaišyje. Infuzinis siurblys palaikė pastovią
fiziologinio tirpalo tėkmę per intraveninį vamzdelį. Keničis nemiego
jo ir aiškiai jautėsi nekaip.
Kai išvydo Emą, prižiūrėję ligonį Liuteris ir Diana, regis, lengviau
atsikvėpė.
— Jis vėl vėmė, — pranešė Diana.
Ema įstatė pėdas į laikiklius stabiliai padėčiai išsaugoti ir įsikišo į
ausis stetoskopo vamzdelius. Švelniai pridėjo stetoskopo galvutės dia
fragmą prie Keničio pilvo. Vis dar jokių žarnyno peristaltikos garsų. Jo
virškinamasis traktas išsijungęs, ir skrandyje pradės kauptis skysčiai.
Juos būtina nusiurbti.
— Keniči, — tarė ji, — įvesiu į tavo skrandį vamzdelį. Tai padės
numalšinti skausmą ir galbūt sustabdys vėmulį.
— Kokį... kokį vamzdelį?
— Nazogastrinį vamzdelį.
Ji atidarė ALGP medicininį komplektą. Viduje buvo platus pasirinki
mas instrumentų ir vaistų, visai toks, kaip modernioje greitosios pagalbos
mašinoje. Stalčiuje, pažymėtame „Kvėpavimo takai“, buvo įvairūs vamz
deliai, nusiurbimo priemonės, surenkamieji maišeliai ir laringoskopas.
Ema atplėšė pakuotę, kurioje buvo ilgas nazogastrinis vamzdelis — plo
nas ir rangytas, pagamintas iš lankstaus plastiko, su perforuotu galiuku.
Krauju pasruvusios Keničio akys išsiplėtė.

— Būsiu labai atsargi, — patikino ji. — Galėtum padėti jam grei
čiau nuslinkti, nurydamas gurkšnį vandens, kai tavęs paprašysiu. Šitą
galą aš įkišiu į tavo šnervę. Vamzdelis slinks žemyn užpakaline tavo
gerklės sienele ir, kai nurysi vandens, pateks į skrandį. Vienintelis ne
smagumas bus tik iš pradžių, vos tik jį įstūmus. Kai atsidurs vietoje, jis
turėtų beveik visai tavęs nevarginti.
— Ar ilgai jis liks viduje?
— Mažų mažiausiai parą. Kol tavo žarnynas vėl pradės veikti. —
Paskui ji švelniai pridūrė: — Tai iš tikrųjų būtina, Keniči.
Atsidusęs jis linktelėjo.
Ema žvilgtelėjo į Liuterį. Šis, regis, vis labiau baisėjosi minties
apie tą vamzdelį.
— Jam reikės gurkštelėti vandens. Gali atnešti?
Paskui ji atsisuko į Dianą, plūduriuojančią netoliese. Kaip papra
stai, anglė atrodė visai rami, šaltai abejinga kritiškai situacijai.
— Man reikia nazogastrinio siurbimo komplekto.
Diana mašinaliai siekė į ALGP krepšį paimti siurbimo aparato ir
surenkamojo maišelio.
Ema išlankstė nazogastrinį vamzdelį. Pirmiausia įmerkė jo galiu
ką į lubrikanto gelį, kad šis lengviau praeitų nosiarykle. Paskui padavė
Keničiui Liuterio pripildytą kapšelį su vandeniu.
Perforuotasis vamzdelio galas blizgėjo nuo lubrikanto. Ji įkišo
galiuką į dešinę Keničio šnervę ir atsargiai stūmė gilyn, į nosiaryklę.
Kol vamzdelis slydo žemyn užpakaline gerklės sienele, iš pasiprieši
nimo Keničis springo ir žiaukčiojo, akys jam ašarojo. Ema stumtelėjo
dar giliau. Dabar japonas pradėjo raitytis, kovodamas su nenugalimu
instinktu nustumti ją į šalį, išsitraukti iš nosies vamzdelį.
— Nuryk vandens, — paragino ji.
Dusdamas, drebančia ranka jis pakėlė prie lūpų šiaudelį.
— Ryk, Keniči, — pakartojo Ema.
Kai vandens gurkšnis leidžiasi iš gerklės į stemplę, virš angos į
trachėją antgerklis refleksiškai užsidaro, neleisdamas bent kiek jo nu
tekėti į plaučius. Tuo pat metu nazogastrinis vamzdelis nukreipiamas
žemyn reikiamu kanalu. Kai tik Ema pamatė Keničį pradedant ryti, ji
GR/ H/ IT/ICIj / l 117
greitai stumtelėjo vamzdelį dar giliau, pro gerklę patekdama į stemplę,

ligi šis įslydo pakankamai toli, kad galiukas atsidurtų skrandyje.
— Viskas, — pasakė ji, lipnia juostele pritvirtindama vamzdelį
japonui prie nosies. — Laikeisi puikiai.
— Siurbimas parengtas, — pranešė Diana.
Ema sujungė nazogastrinį vamzdelį su nusiurbimo aparatu. Jie
išgirdo kelis gurgesius, paskui staiga vamzdelyje pasirodė skystis, te
kantis iš Keničio skrandžio į drenažo maišelį. Buvo tulžies žalumo,
be kraujo, su palengvėjimu konstatavo Ema. Galbūt tik tokio gydymo
ir reikėjo — poilsio žarnynui, nazogastrinio nusiurbimo ir skysčių į
veną. Jeigu jam iš tikrųjų pankreatitas, tai vien tik tokia terapija padės
išsilaikyti ateinančias kelias dienas, kol atvyks šatlas.
— Galvą... skauda, — pasiskundė Keničis užsimerkdamas.
— Duosiu tau ko nors nuo skausmo, — nuramino Ema.
— Taigi, ką tu manai? Krizės išvengta? — Tai kalbėjo Grigsas. Iš
liuko angos jisai stebėjo procedūrą, ir nors vamzdelis jau buvo įkištas,
Grigsas pasidavė atgal, lyg vien nuo ligos vaizdo jaustų pasišlykštėji
mą. Jis net nepažvelgė į patį ligonį, tik nenuleido akių nuo Emos.
— Pamatysim, — atsakė ji.
— Ką man pranešti Hiustonui?
— Aš ką tik įvedžiau vamzdelį. Dar per anksti.
— Jiems reikia greitai žinoti.
— Na, aš nežinau! — šiurkščiai atkirto ji. Paskui susitvardžiusi,
prašneko ramiau: — Gal pasikalbėkime apie tai gyvenamajame mo
dulyje? — Palikusi prie ligonio Liuterį, ji pasuko į liuką.
Gyvenamajame modulyje prie jos ir Grigso prisidėjo Nikolajus.
Visi išsidėstė apie valgomąjį stalą, lyg susirinkę dalytis užkandžiu. Bet
dalijosi jie ne užkandžiu, o savo nuogąstavimais dėl neaiškios padėties.
— Juk esi medicinos daktarė, — tarė Grigsas. — Nejau negali pri
imti sprendimo?
— Aš tebemėginu stabilizuoti jo būklę, — atsakė Ema. — Kol kas
nežinau, su kuo turiu reikalą. Tai galėtų išsispręsti kitą dieną ar per
dvi. Arba galėtų staigiai pablogėti.
— Ir tu negali mums pasakyti, katra iš tų dviejų galimybių įvyks.
— Be rentgeno ir operacinės nėra kaip pamatyti, kas dedasi jo
viduje. Negaliu pranašauti, kokia jo būklė bus rytoj.
— Nuostabu.
— Bet aš tikrai manau, kad jis turi grįžti namo. Norėčiau, kad
šatlo startas būtų kuo labiau pagreitintas.
— O evakuacija su ĮSA? — paklausė Nikolajus.
— Kontroliuojamas šaltlo reisas visada tinkamesnis ligoniui
transportuoti, — paaiškino Ema. Grįžti su ĮSA — sunki kelionė, be
to, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų Žemėje, galbūt nepavyk
tų nusileisti kaip įmanoma tinkamesnėje medicininiam transportui
vietoje
— Pamiršk apie evakuaciją ĮSA, — trumpai drūtai nukirto Grig
sas. — Mes stoties nepaliksime.
— Jeigu jo būklė taps kritiška... — buvo bepradedąs Nikolajus.
— Ema paprasčiausiai gaus išsaugoti jį gyvą, iki atvyks Discove-
ry. Velniai rautų, ši stotis — kaip greitosios pagalbos mašina orbitoje!
Ema turėtų sugebėti palaikyti jo būklę stabilią.
— O jeigu jai nepavyks? — spaudė Nikolajus. — Žmogaus gyvy
bė brangesnė už tuos eksperimentus.
— To imtumėmės tik blogiausiu atveju, — nesutiko Grigsas. —
Jeigu visi sušoksime į ĮSA, mėnesiai darbo nueis perniek.
— Klausyk, Grigsai, — įsiterpė Ema. — Aš kaip ir tu nenoriu pa
likti stoties. Velniškai stengiausi čia patekti ir neketinu trum pinti savo
buvimo. Bet jeigu mano pacientui bus reikalinga skubi evakuacija, pa
skutinis žodis priklausys man.
— Atsiprašau, Ema, — įplaukdama pro liuko angą pertraukė Dia
na. — Ką tik peržiūrėjau paskutinius Keničio kraujo tyrimus. Manau,
turėtum tai pamatyti. — Ji padavė Emai kompiuterio spaudinį.
Ema išpūtė akis į rezultatus: Kreatinkinazė: 20,6 (norma: 0-3,08).
Ta liga daugiau nei pankreatitas, daugiau nei vien tik gastroin
testinalinis sutrikimas. Didelis KK kiekis reiškė, kad pažeisti arba jo
raumenys, arba širdis.
Vėmulys kai kada būna širdies priepuolio simptomas.
Ji pažvelgė į Grigsą.
— Aš ką tik priėmiau sprendimą, — pareiškė ji. — Praneškite
Hiustonui, kad atsiųstų šatlą. Keničis turi grįžti namo.
GRAVITACIJA 119
Rugpjūčio 2-a
Džekas tempė kliverio lyną. Sukančios gervės rankeną įdegusios

jo rankos, įveikdamos pasipriešinimą, blizgėjo prakaitu. Pagaliau
pokštelėjusi „klop“ burė tinkamai įsitempė ir „Sanneke", pasvirusi
pavėjui, pirmagaliu pradėjo sparčiau skrosti drumzlinus Galvestono
užutekio vandenis. Anksčiau tą popietę už savęs paliko Meksikos įlan
ką, praburiavo apie Bolivaro kyšulį, išsilenkdamas kelto iš Galvestono
salos, ir dabar pro virtinę Teksas Sičio krantuose išsidėsčiusių naftos
rafinavimo įmonių halsu plaukė Skaidriojo ežero link. Namo.
Per keturias dienas po burėmis jūroje, Meksikos įlankos vande
nyse, jis parudavo ir apžėlė barzda. Išvykdamas apie savo planus nie
kam nebuvo papasakojęs — paprasčiausiai pasikrovė maisto ir pakėlė
bures į atvirus vandenis, iš kur nesimatė žemės, į tokias juodas naktis,
kad net žvaigždžių spindesys žilpino akis. Gulėdamas aukštielninkas
denyje, jausdamas po savimi Įlankos bangų švelniai sūpuojamą jach
tos korpusą, Džekas valandų valandas žvelgė į nakties dangų. Aukštai
viršuje į visas puses, kiek akys užmatė, plytėjo žvaigždžių laukas, ir
Džekas bemaž įsivaizdavo, kad visu greičiu lekia per kosmoso platybę,
kad kiekviena siūbtelėjusi banga jį vis giliau neša į kitos galaktikos spi
ralę. Įis išmetė iš galvos visas kitas mintis, sąmonėje liko tik žvaigždės
ir jūra. Paskui per dangų skaisčiu šviesos dryžiu drykstelėjo meteoras,
ir staiga Džekas pagalvojo apie Emą. Kad ir kokias aukštas užtvaras
jis statytų, vis tiek nepajėgė nuo jos atitverti minčių. Ji nuolat laikėsi
kažkur šalimais, sklandė pasąmonės pakraščiuose, tykodama įslinkti
į jo mintis, kai pats mažiausiai to tikėdavosi. Mažiausiai to norėdavo.
Džekas apmirė, įbedęs akis į tą nykstantį meteoro pėdsako dryžį, ir
nors niekas daugiau nepasikeitė, nei vėjo kryptis, nei bangavimo po
būdis, jisai staiga pasijautė labai vienišas.
Dar buvo tamsu, kai iškėlė bures ir pasuko atgal, namo.
O dabar, plaukdamas kanalu į Skaidrųjį ežerą — jau ne po bu
rėmis, o su įjungtu varikliu — pro stogų viršūnių siluetus saulėlydžio
žaros fone, jis apgailestavo dėl savo sprendimo taip greitai grįžti namo.
Meksikos įlankoje nuolatos dvelkė brizas, bet čia ore tvyrojo nejudan
tis karštis ir tvanki drėgmė.
Džekas prišvartavo jachtą savo nuolatinėje vietoje ir netvirtomis

nuo kelių dienų jūroje kojomis išlipo į prieplauką. Pirmučiausias rei
kalas — šaltas dušas, pagalvojo jis. Jachtą apkuopti bus galima vėliau
vakare, kai atvės oras. O dėl Hamfrio — ką gi, dar viena diena gyvūnų
viešbutyje tam jo plaukų gumului skrandyje nepakenks. Tempdama-
sis sunkų kelionkrepšį jis patraukė prieplauka ir jau žingsniavo pro
jachtų uosto maisto produktų parduotuvėlę, kai jo žvilgsnis užkliuvo
už laikraščių automato. Kelionkrepšis išslydo iš rankos ir dunkstelėjo
ant žemės. Džekas įsispoksojo į didžiulę šio ryto Houston Chronicle
antraštę per visą puslapį:
„Prasideda skubaus šatlo starto atgalinė atskaita — pakylama
rytoj."
Kas atsitiko? — nusmelkė jį mintis. — Kas blogai pakrypo?
Drebančiomis rankomis jis krapštėsi iš kišenės dolerio ketvir
tines, sumetė į plyšį monetas ir pačiupo iš automato laikraščio eg
zempliorių. Straipsnį lydėjo dvi fotografijos. Viena — Keničio Hirajo,
NASDA astronauto iš Japonijos. Kita — Emos.
Pagriebęs nuo žemės kelionkrepšį, jis puolė prie telefono.
Pasitarime dalyvavo trys skrydžių medikai — iš to Džekas supra

to, kad krizė, su kuria susidurta — medicininė. Jam įžengiant į salę,
visų galvos su nuostaba atsisuko. Skrydžių vadovo Vudžio Eliso akyse
jis išskaitė klausimą: Ir ką gi Džekas Makalumas sugalvojo, kad vėl grįžo
pas mus?
Atsakymą suteikė Todas Katleris:
— Džekas padėjo parengti mūsiškį skubiosios medicinos pa
galbos priemonių protokolą pirmai stoties įgulai. Pamaniau, kad jis
turėtų prie mūsų prisidėti.
Elisas sunerimo:
— Asmeninis aspektas tą reikalą komplikuoja, — pareiškė jis.
Turėjo galvoje Emą.
— Kiekvienas tos įgulos narys — mums kaip šeima, — atrėmė
Todas. — Taigi tam tikra prasme viskas asmeniška.
Džekas užėmė vietą greta Todo. Prie stalo sėdėjo NKTS direkto
riaus pavaduotojas, TKS misijos operacijų vadovas, skrydžių medikai
GR/im/ICIj/l 1 21
ir keletas programų administratorių. Taip pat dalyvavo NASA atsto

vė ryšiams su visuomene Gretchena Liu. Išskyrus erdvėlaivių starto
dienas, žiniasklaida NASA operacijomis dažniausiai nesidomėdavo.
O šiandien mažutėje NASA Viešosios informacijos korpuso spaudos
konferencijų salėje buvo susigrūdę žurnalistai iš visų naujienų agen
tūrų ir laukė pasirodant Gretcheną Liu. Kaip šiandien skirtinga, mąstė
Džekas. Visuomenės dėmesys nepastovus. Jai reikėjo sprogimų, trage
dijos. Kritinių situacijų. Nepriekaištingai atliktos operacijos stebuklas
nieko nedomino.
Todas pastūmė jam šūsnį popierių, kartu su pakrevezotu virš jų
rašteliu: Hirajo laboratorinių ir klinikinių tyrimų duomenys per pastarą
sias 24 valandas. Sveikas sugrįžęs.
Klausydamas pasitarimo, Džekas sklaidė medicinines ataskaitas.
Jam prireikė kažkiek laiko, kol galiausiai perprato praėjusios paros
įvykių raidą ir pagavo esminius dalykus. Astronautas Keničis Hirajis
sunkiai serga, jo laboratorinių tyrimų rodikliai visus glumina. Šatlas
Discovery parengtas startui 6.00 Rytų juostos laiku, juo skris Kitredžo
ekipažas kartu su astronautu gydytoju. Pagal numatytą grafiką jau
vyksta atgalinė laiko atskaita.
— Jokių pakeitimų jūsų rekomendacijose? — skrydžių medikų
paklausė NKTS direktoriaus pavaduotojas. — Ar jūs tebemanote, kad
Hirajis gali laukti iki evakuacijos šatlu?
Jam atsakė Todas Katleris:
— Mes tebesame įsitikinę, kad evakuacija šatlu — saugiausias
pasirinkimas. Šiuo atžvilgiu nekeičiame savo rekomendacijų. TKS ne
blogai aprūpinta medicinos įranga, su visais būtinais vaistais ir prie
monėmis, reikalingomis širdies ir plaučių veiklai palaikyti.
— Vadinasi, tebemanote, kad jį ištiko širdies priepuolis?
Todas pažvelgė į savo kolegas, kitus skrydžių medikus.
— Jeigu atvirai, — prisipažino jis, — tai mes nesame visai tikri.
Kai kurie dalykai rodo miokardo infarktą — širdies priepuolį, kalbant
paprastų žmonių žodžiais. Daugiausia — didėjantys širdies fermentų
kiekiai jo kraujyje.
— Tai kodėl vis dar nesate tikri?
— Iš EKG matyti tik nespecifiniai pokyčiai — keletas T dantelio
inversijų. Tai nėra tipiškas miokardo infarkto požymis. Be to, prieš
I 22 TESS G E R R I T S E N
priimamas į astronautų rengimo programą Hirajis buvo nuodugniai

patikrintas, ar neserga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis. Rizikos
faktorių jis neturėjo. Tiesą sakant, nelabai suprantame, kas vyksta. Vis
dėlto spėjame, kad jį ištiko širdies priepuolis. Todėl evakuacija šat
lu — geriausias variantas. Švelniau įeinama į atmosferą, o nutūpimas
kontroliuojamas. Pacientas patiria kur kas mažesnį stresą, nei grįž
damas su ĮSA. O kol kas ten, TKS, įmanoma dorotis su bet kokiomis
aritmijomis, kurios galėtų jam pasireikšti.
Džekas pakėlė akis nuo laboratorinių duomenų, kuriuos peržiū
rinėjo.
— Be būtinos laboratorinės įrangos stotyje neįmanoma nustatyti
KK frakcijų. Tad kaipgi galime būti tikri, kad šis fermentas išsiskiria
būtent iš širdies?
Visų dėmesys nukrypo į jį.
— Ką turite omenyje, kalbėdamas apie „frakcijas"? — paklausė
Vudis Elisas.
— Kreatinkinazė — fermentas, padedantis raumenų ląstelėms
panaudoti sukauptą energiją. Jo randama tiek skersaruožiuose raume
nyse, tiek širdies raumenyje. Kai pažeidžiamos širdies ląstelės, tarki
me, širdies priepuolio metu, KK kiekis kraujyje pašoka. Štai kodėl mes
spėjame, kad Hirajį ištiko širdies priepuolis. Bet jeigu tai ne širdis?
— O kas dar galėtų būti?
— Koks nors kitoks raumenų pažeidimas. Pavyzdžiui, trauma ar
traukuliai. Uždegimas. Faktiškai vien tik paprasta injekcija į raumenis
gali sukelti KK kiekio kraujyje padidėjimą. Reikia išskirti KK frakcijas,
kad būtų galima pasakyti, jog tai paeina iš širdies raumens. Stotyje to
tyrimo negalima atlikti.
— Vadinasi, galbūt jam visai ne širdies priepuolis?
— Teisingai. Ir štai dar viena mįslinga detalė. Po ūmaus raumenų
pažeidimo KK kiekis turėtų netrukus vėl nukristi iki normalaus. Bet pa
žvelkite į rezultatų kreivę. — Džekas pasklaidė laboratorinių tyrimų la
pus ir perskaitė skaičius. — Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas
Keničiui KK kiekis nuolat didėjo. O tai rodo besitęsiantį pažeidimą.
— Tai tik dalis dar didesnės mįslės, — atsiliepė Todas. — Visų
tyrimų rezultatai perdėm nenormalūs, bet be atpažįstamos charakte
ristikos. Kepenų fermentai, inkstų funkcijos rodikliai, eritrocitų nusė
GR/ll/IT/mj/l 123
dimo greitis, baltųjų kraujo kūnelių skaičius. Kai kurie laboratoriniai

rodikliai kyla aukštyn, kiti — krinta. Tartum paeiliui būtų atakuoja
mos vis kitos organų sistemos.
Džekas nustebęs pažvelgė į jį.
— Atakuojamos?
— Tai tik toks vaizdingas pasakymas, Džekai. Aš nežinau, su ko
kiu procesu turime reikalą. Tik žinau, kad tai ne laboratorinė klaida.
Atliekame kitiems įgulos nariams kontrolinius tyrimus, ir šie visai
normalūs.
— Bet argi jis toks nesveikas, kad evakuacija išvis būtų reikalin
ga? — klausimą uždavė šatlo misijų operacijų vadovas. Tuo viskuo jis
nesidžiaugė. Iš pradžių Discovery buvo numatyta užduotis atgauti ir
suremontuoti slaptąjį dirbtinį Žemės palydovą Capricorn, skirtą šni
pinėti. O dabar tą užduotį uzurpavo ši krizė. — Vašingtonui ne itin
patiks, kad palydovo remontas atidedamas. Jūs perėmėte jų reisą ir
pavertėte Discovery skraidančiąja greituke. Ar tai iš tikrųjų būtina?
Nejaugi Hirajis negali pasveikti stotyje?
— Sunku pranašauti. Mes nežinome, kas jam, — atsakė Todas.
— Dievaži, juk turite ten orbitoje gydytoją. Argi ji negali nieko
sugalvoti?
Džekas įsitempė. Čia puolama Ema.
— Jos rega — ne rentgeno aparatas, — metė jis.
— Bet turi savo žinioje beveik visa kita. Kaip jūs pavadinote stotį,
daktare Katleri? „Įranga gerai aprūpinta medicinos įstaiga"?
Tai veiksmingai nutraukė ginčą.
NKTS direktoriaus pavaduotojas paklausė:
— Ar yra kitų rūpesčių?
— Orai, — atsakė NASA sinoptikas. — Regis, aš ką tik paminėjau,
kad į vakarus nuo Gvadelupos formuojasi audros frontas, lėtai slen
kantis vakarų kryptimi. Šatlo startui tai netrukdys, bet priklausomai
nuo audros fronto kelio, kitą savaitę gali iškilti problemų Kenedžio
centrui.
— Dėkui už išankstinę informaciją. — Direktoriaus pavaduoto
jas apsidairė po salę ir nepamatė daugiau norinčių paklausti. — Taigi
startas galioja — 6.00 Rytų juostos laiku. Pasimatysime visi ten.
10
Punta Arena, Meksika
Artėjančiose sutemose Korteso jūra* tviskėjo it lydytas sidabras.

Nuo savo staliuko „Las Tres Virgenes" kavinės lauko terasoje Helenai
Kenig matėsi grįžtančios į Punta Koloradą žvejų valtys. Šį dienos metą
ji labiausiai mėgo — vakarinio brizo dvelksmą į paraudusią nuo saulės
jos odą, malonų raumenų nuovargį po plaukiojimo popietės. Padavė
jas atnešė jos užsisakytą „Margaritą" ir pastatė ant stalo.
— Gracias, senor**, — sumurmėjo ji.
Mirksnį jųdviejų žvilgsniai susitiko. Ji išvydo ramų, orų vyriškį
pavargusiomis akimis ir žilumo pasidabruotais plaukais, ir pasijautė
šiek tiek nesmagiai. „Jankių kaltės jausmas", — pagalvojo, stebėdama
jį nueinantį atgal prie baro. Tokį jausmą ji patirdavo kaskart, kai atva
žiuodavo į Bachą***. Siurbčiojo kokteilį ir žvelgė į jūrą, klausydamasi
atsklindančio pliažu iš kažkur toliau mariačio**** trimitų unkštesio.
Diena praėjo nuostabiai, beveik visą ji praleido jūroje. Iš pradžių
nardė gelmėje su dviem oro balionais ir akvalangu, vėliau, po vidu
dienio — seklesnėse vietose su kvėpuojamuoju vamzdeliu. Paskui,
prieš pat pietus — plaukiojimas po saulės paauksintus vandenis. Jūra
— jos paguoda, jos prieglobstis. Visada taip buvo. Skirtingai nei vyriš
kio meilė, jūra — pastovi ir niekada nenuvilianti. Visada pasirengusi
apkabinti bei nuraminti, tad kritiškomis savo gyvenimo akimirkomis
Helena puldavo į laukiantį jūros glėbį.
Štai kodėl ji atvažiavo į Bachą. Paplaukioti šiltuose vandenyse ir
pabūti viena, kur niekas jos nepasiektų. Net Palmeris Geibrielas.
* Ispaniškas (Mar de Cortėz) Kalifornijos įlankos pavadinimas, labiau mėgstamas vietos

gyventojų, kalbančių ispanų kalba.
** Dėkui, pone (isp.).
*** Isp. Baja — taip meksikiečiai vadina Žemutinės Kalifornijos pusiasalį.
**** Isp. mariachi — gatvės orkestrėlis Meksikoje.
6RAI/ITACIJA 125
Lūpas sutraukė nuo aitraus „Margaritos" skonio. Išgėrusi kokteilį

iki dugno, ji užsisakė dar vieną. Nuo alkoholio jau tartum plaukė. Ne
svarbu, dabar ji laisva moteris. Projektas baigtas, nutrauktas. Kultū
ros sunaikintos. Nors Palmeris ir įsiuto, ji žinojo pasielgusi teisingai.
Saugiai. Rytoj ji ilgai miegos, pusryčiams užsisakys karšto šokolado ir
huevos rancheros*. Paskui įsmuks į vandenis vėl panardyti, dar kartą
grįžti pas savąją meilę — žalsvą jūrą.
Jos dėmesį patraukė kažkokios moters juokas. Helena pažvelgė į
barą. Ten flirtavo porelė: liekna, saulėje įdegusi moteris ir vyras tvir
tais it plienas raumenimis. Mezgasi atostogų romanas. Juodu veikiau
siai drauge papietaus, susikibę už rankų pasivaikščios po paplūdimį.
Paskui seks bučinys, glamonės — visi hormonų paskatinti poravimosi
ritualai. Helena stebėjo su mokslininkės domesiu ir kartu su moteriš
ku pavydu. Žinojo, tokie ritualai — ne jai. Esanti jau keturiasdešimt
devynerių, tokia ir atrodė. Pilna per taliją, plaukai perpus žili, o veidas
niekuo neįsidėmėtinas, išskyrus protingas akis. Ji ne iš tų moterų, ku
rios traukia į save bronzinių nuo saulės adonių žvilgsnius.
Helena išbaigė antrą „Margaritą". Dabar jau visas kūnas tartum
plaukė, ir ji suprato: metas užpildyti skrandį kokiu nors maistu. At
sivertė valgiaraštį. Jo viršuje buvo užrašyta: Restaurante de Las Tres
Virgenes. „Trijų mergelių restoranas". Tinkama vieta pavalgyti. Ji irgi
galėtų būti mergelė.
Padavėjas atėjo priimti užsakymo. Vos tik buvo paprašiusi ant gro
telių keptos dorado**, kai jos akys užkliuvo už televizoriaus virš baro
— ekrane matėsi kosminis šatlas, starto aikštelėje parengtas skrydžiui.
— Kas vyksta? — paklausė ji, parodydama į televizorių.
Padavėjas gūžtelėjo pečiais.
— Padidinkite garsą, — šūktelėjo ji barmenui. — Prašau, man
reikia tai girdėti!
Barmenas siektelėjo garso mygtuko, ir transliacija suskambo an
gliškai. Amerikiečių kanalas. Helena nuėjo prie baro ir įsistebeilijo į
televizorių.
* Kaimiškai paruošti kiaušiniai (isp.) — meksikietiškas patiekalas: kepti ar kietai virti

kiaušiniai be lukšto su aštriu padažu ir raudonaisiais ar žaliaisiais pomidorais, paprastai pa
tiekiami į stalą ant tortiljos.
** Ispaniškas auksinės skumbrės, arba korifenos, pavadinimas.
— medicininė astronauto Keničio Hirajo evakuacija. Daugiau

informacijos NASA nepaskelbė, bet iš pranešimų aiškėja, kad skrydžio
medikai dėl jo ligos lieka suglumę. Spręsdami iš šios dienos kraujo
tyrimų, jie mano būsiant išmintinga paleisti gelbėjimui šatlą. Tikimasi,
šatlas pakils rytoj, šešios nulis nulis Rytų juostos laiku.“
— Senora? — paklausė padavėjas.
Atsisukusi Helena pamatė, kad rankoje jils tebelaiko užsakymų
bloknotėlį.
— Pageidaujate dar vieno kokteilio?
— Ne. Ne, turiu eiti.
— Betgi jūsų valgis...
— Atšaukite užsakymą. Prašau.
Ji atsidarė rankinuką, padavė jam penkiolika dolerių ir išskubėjo
iš restorano.
Sugrįžusi į savo viešbučio numerį, mėgino prisiskambinti į San
Diegą Palmeriui Geibrielui. Prireikė pustuzinio mėginimų, kol tarp
tautinio ryšio operatorius sujungė, bet jai atsiliepė tik Palmerio balso
paštas.
— TKS susirgo astronautas, — pasakė ji. — Palmeri, kaip tik to ir
bijojau. Ir apie tai jus visus perspėjau. Jeigu viskas pasitvirtins, turime
veikti greitai... — ji nutilo ir žvilgtelėjo į laikrodį. Mat juos velniai,—
pagalvojo. — Privalau parsirasti namo į San Diegą. Aš vienintelė žinau,
kaip su tuo dorotis. Jiems manęs prireiks.
Susimetė į lagaminą drabužius, išsiregistravo iš viešbučio ir įlipo
į taksi, kad tas nuvežtų į mažutį lauko aerodromą Buena Vištoje. Ten
jos lauks mažas lėktuvas, kuris nuskraidins į La Pasą, o iš ten ji galės
pagauti komercinį reisą į San Diegą.
Važiuoti taksi buvo nemalonu: kelias duobėtas ir vingiuotas, pro
atdarus langus veržėsi dulkės. Bet kelionės dalis, kurios ji iš tiesų bai
minosi — tai laukiantis skrydis. Maži lėktuvai varė jai siaubą. Jeigu
ne skuba grįžti namo, ji leistųsi į ilgą kelią per Bachą nuosavu auto
mobiliu, dabar saugiai likusiu stovėti kurorto aikštelėje. Prakaituotais
delnais laikėsi įsitvėrusi į sėdynės ranktūrius, įsivaizduodama, kad jos
tyko kokia nors aviacinė katastrofa.
Paskui pakėlė akis į nakties dangų — giedrą, aksominio juodu-
G R / m T / H I J /! 12 7
mo — ir pagalvojo apie dabar esančiuosius kosminėje stotyje, apie tai,

kaip rizikuoja kiti, narsesni žmonės.
Ne laikas būti bailiai. Ant svarstyklių galbūt padėtos gyvybės. O
ji — vienintelė, žinanti, ką reikia daryti.
Stuburą drebinantis kratymas staiga liovėsi. Ačiū Dievui, dabar
jie važiavo lygesniu, asfaltuotu, keliu ir iki Buena Vistos — jau vos
kelios mylios.
Nujausdamas kelionės svarbą, vairuotojas greičiau paspaudė, ir
pro atdarus langus plakė vėjas, dilgčiodamas dulkėmis jai veidą. Ji sie
kė ranka pakelti stiklų ir pajuto taksi staiga metantis į kairę, kad galėtų
aplenkti kitą, lėčiau važiuojantį automobilį. Pakėlusi akis su siaubu pa
matė, kad jie lekia posūkiu.
— Senor! Mas despacio! — šūktelėjo ji. Lėčiau.
Jie susigretino su tuo kitu automobiliu, taksi buvo šiek tiek pir
mesnis — vairuotojas neketino atsisakyti įgyto pranašumo. Priekyje
kelias suko kairėn, slėpdamasis iš akių.
— Nelenkite! — sudraudė ji. — Prašau, nelenk... — Jos žvilgsnis
šovė į priekį ir sustingo nuo žilpinančių priešpriešiais artėjančio dar
vieno automobilio šviesų.
Ji pakėlė rankas užsidengti veido, užblokuoti tų šviesų spindesio.
Bet nepajėgė atsitverti nuo padangų žvygesio ar savo pačios klyksmo,
kai priekinių žibintų šviesos bloškė tiesiai į juos.
Rugpjūčio 3-ifl
Iš savo vietos už stiklinės pertvaros sausakimšoje svečių galeri

joje Džekas aiškiai apačioje matė skrydžių valdymo salę, kur prie visų
pultų sėdėjo dispečeriai, visi dailiomis tvarkingomis uniformomis
— dėl nukreiptų į juos televizijos kamerų. Nors žemiau dirbantys
vyrai ir moterys itin susitelkę į savo pareigas, jie niekada visai nepa
miršta, kad yra stebimi, kad publikos akys susmigusios į juos ir kad
kiekvienas gestas, kiekvienas nervingas galvos krustelėjimas gali būti
matomas pro stiklinę sieną už jų. Dar vos tik prieš metus Džekas sė
dėjo prie skrydžio mediko pulto, kai buvo paleidžiamas šatlas, ir jautė
ant savęs pašaliečių žvilgsnius, kaip kažkokį neaiškų, tačiau nemalonų

karštį, nukreiptą jam į sprandą. Žinojo, kad žmonės apačioje dabar
jaučia tą pat.
Atmosfera SVS atrodė šalta ir rami — kaip ir balsai, skambantys
per uždarą ryšių kanalą. NASA siekė palaikyti tokį įvaizdį — dirban
čių savo darbą profesionalų, ir dirbančių jį gerai. Eilinė publika retai
matydavo krizines situacijas, kylančias užkulisinėse skrydžių dispe
čerių patalpose, kone katastrofas, įsiviešpataujantį chaosą, kai reikalai
pakrypsta į blogąją pusę ir visi puldinėja kaip akis išdegę.
Bet tik ne šiandien, — pagalvojo Džekas. — Prie vairo Karpenteris.
Viskas bus gerai.
Šatlo pakilimo komandai dirigavo skrydžių vadovas Rendis Kar
penteris. Ganėtinai senas ir patyręs, per savo gyvenimą jis matė dau
gybę krizinių situacijų. Jo įsitikinimu, kosminių skrydžių tragedijas
paprastai lemia ne koks nors vienas stambus veiklos sutrikimas, bet
veikiau virtinė besikaupiančių mažų problemų, kol galiausiai šios su
kelia katastrofą. Todėl jisai skyrė daug dėmesio visokiausioms smulk
menoms, buvo žmogus, kuriam kiekviena problema reiškė potencialią
krizę. Jo komanda pagarbiai žvelgė į savo viršininką iš apačios — tikra
to žodžio prasme, nes Karpenteris buvo žmogus milžinas, šešių pėdų
ir keturių colių ūgio, beveik trijų šimtų svarų svorio.
Gretchena Liu, atstovė ryšiams su visuomene, sėdėjo toli kairėje,
prie vieno iš paskutinės eilės valdymo pultų. Džekas pamatė ją atsi
gręžiant ir metant į apžvalgos galeriją šypsnį — atseit viskas gerai. Dėl
televizijos kamerų šiandien vilkėjo tamsiai mėlynu kostiumėliu, apie
kaklą buvo pasirišusi pilką šilkinį šalikėlį. Ši misija atkreipė pasaulio
dėmesį, ir nors didžioji spaudos reporterių dalis susirinko prie starto
vietos Kanaveralio kyšulyje, buvo pakankamai jų ir čia, DKC Skrydžių
valdymo salėje, kad sausakimšai užpildytų stebėjimo galeriją.
Per radiją pranešus, kad sinoptikai galutinai patvirtina palankias
orų sąlygas, dešimčiai minučių pristabdyta atgalinė atskaita toliau tęs
ta. Džekas palinko į priekį, jo raumenys įsitempė — įvykių seka spar
čiai artėjo pakilimo link. Vėl sugrįžo ta senoji priešstartinė karštligė.
Prieš dvejus metus, kai pasitraukė iš kosminės programos, jis manė
tą viską palikęs už savęs. Bet štai vėl esąs čia, iš naujo pagautas jau-
6RAVITACIJA 129
dūlio. Svajonės. Įsivaizdavo savo krėsluose diržais prisisegusį ekipažą,

erdvėlaivio korpuso vibraciją po jais, skysto deguonies ir vandenilio
kamerose didėjant slėgiui. Pagalvojo apie klaustrofobiją, kurią jaučia
astronautai užsidarydami šalmų antveidžius. Apie šnypščiantį deguo
nį, padažnėjantį jų pulsą.
— Pas mus jungiami KKG, — iš KKC starto valdymo salės pra
nešė atstovė ryšiams su visuomene. — Ir kylama! Įau pakilta! Dabar
valdymas perduodamas Hiustonui, DKC...
Brėždamas arką centriniame ekrane, šatlo kursas driekėsi nu
matyta trajektorija rytų link. Džekas tebesėdėjo įsitempęs, pašėlusiai
plakančia širdimi. Virš galerijos įmontuotuose televizijos ekranuose
buvo perduodami iš Kenedžio centro šatlo vaizdai, per garsiakalbius
skambėjo pokalbiai tarp Kapkomo ir šatlo vado Kitredžo. Discovery
įsibėgėjo ir kopė viršutinius atmosferos sluoksnius, kur žydras dangus
netukus užtems į kosmoso juodumą.
— Mes atrodome gerai, — per žiniasklaidai skirtą tinklą pranešė
Gretchena. Jos balse skambėjo idealaus starto džiugesys. O kol kas šis
ir buvo idealus. Ir pasiekus „max Q“, ir atsiskiriant KKG, ir išsijungiant
pagrindiniam varikliui.
SVS viduryje skrydžių vadovas Karpenteris stovėjo nejudėda
mas, įbedęs akis į ekraną priešais save.
— Discovery, jums leidžiama atskirti IKB, — pranešė Kapkomas.
— Jus supratau, Hiustonai, — atsiliepė Kitredžas. — Atskiriame
IKB.
Masyvi Karpenterio galva staigiai krestelėjo, ir Džekas sumojo:
ką tik kažkas pasikeitė. Visi skrydžių dispečeriai išsyk subruzdo ir
tartum pagyvėjo. Keli jų paskersavo į Karpenterį, kurio paprastai nu
linkę pečiai nuo sutelkto dėmesio staiga kilstelėjo aukštyn. Gretchena
ranka stipriau prisispaudė prie galvos ausines, atidžiai klausydamasi
pokalbio abipusio radijo ryšio kanalu.
Kažkas nutiko bloga, — pagalvojo Džekas.
Per svečių galerijos garsiakalbius toliau buvo transliuojamas ry
šys su erdvėlaiviu.
— Discovery, — vėl prašneko Kapkomas, — EMDESI praneša,
kad neužsidarė IKB įdubos dangčio sąvaros. Prašom patvirtinti.
— Jus supratau, mes patvirtiname. Sąvaros neužsidaro.

— Siūlau jums pabandyti rankiniu būdu.
Stojo grėsminga tyla.
Paskui pasigirdo Ketridžo balsas:
— Hiustonai, pas mus dabar visiška tvarka. Sąvaros ką tik užsi
darė.
Tiktai tuomet, kai giliai atsikvėpė, Džekas suprato, kad iki šiol
sėdėjo užėmęs kvapą. Kol kas tai buvo vienintelė triktis. Visa kita, pa
galvojo jis, vyksta idealiai. Tačiau to staigaus adrenalino antplūdžio
poveikis tebesilaikė, jo delnai prakaitavo. Jiems ką tik buvo priminta,
kiek daug dalykų gali pakrypti blogai, ir jis nepajėgė nusikratyti šio
naujo nerimo jausmo.
Jisai žvelgė per SVS ir klausė savęs, ar Rendį Karpenterį — ge
riausią iš geriausiųjų — kamuoja tokia pati bloga nuojauta.
Rugpjūčio 4-a
Tartum jo smegenų laikrodis automatiškai persistatė, paros ir

aktyvios veiklos ritmą paslinkdamas taip, kad protas staiga atsibudo
pirmą nakties. Džekas gulėjo lovoje plačiai atmerktomis akimis, o ant
naktinio staliuko švytintys žadintuvo skaičiai tartum spogino atgal į
jį. „Kaip šatlas Discovery, — mąstė jis, — aš skrieju prisivyti TKS. Ir
Emos.“ Jo organizmas jau sinchronizavosi su josios. Už valandos ji
pabus ir pradės naują darbo dieną. O čia, žemai, Džekas, jau atsibudęs,
jųdviejų bioritmai beveik lygiagretūs.
Jis nepamėgino vėl užmigti, bet atsikėlė ir apsirengė.
Pusę antros nakties misijos valdymo centras tyliai dūzgė veikla.
Jis pirma žvilgtelėjo į SVS, kur sėdėjo šatlo skrydžio dispečeriai. Kol
kas Discovery viduje jokių krizių neįvyko.
Koridoriumi jis nuėjo į Specialiųjų skrydžių operatyvinį skyrių —
atskirą TKS valdymo salę. Ši buvo kur kas mažesnė už šatlo SVS, taip
pat turinti savą valdymo pultų rinkinį ir personalą. Džekas patraukė
tiesiai prie skrydžio mediko pulto ir įsmuko į krėslą šalia Rojaus Blum-
feldo, budinčiojo gydytojo. Blumfeldas nustebęs pažvelgė į jį.
GRAVITACIJA 1 31
— Sveikas, Džekai. Tu turbūt iš tikrųjų sugrįžai į programą.

— Nepajėgiu likti nuošaly.
— Ką, matyt, ne dėl pinigų. Taigi tikriausiai dėl šio darbo teikia
mų jaudinančių potyrių. — Jis atsilošė nusižiovaudamas. — Šiąnakt
mažai yra dėl ko jaudintis.
— Ligonio būklė stabili?
— Pastarąsias dvylika valandų — taip, — Blumfeldas linktelėjo
galva į biotelemetrinius rodmenis savo pulte. Skersai ekrano sublyksė
jo Keničio Hirajo EKG kreivės. — Ritmas tvirtas kaip uola.
— Nieko nauja neįvyko?
— Paskutinis pranešimas apie būklę atėjo prieš keturias valandas.
Galvos skausmas jam sustiprėjo, ir vis tebesilaiko tas karštis. Nepanašu,
kad antibiotikai labai veiktų. Dėl šito mes visi krapštomės pakaušius.
— Emai nekyla kokių nors minčių?
— Šiuo metu ji veikiausiai pernelyg išsekusi, kad pajėgtų mąstyti.
Liepiau jai bent kiek numigti, nes mes vis tiek sekame monitorių. Kol
kas buvo gana nuobodu. — Blumfeldas vėl nusižiovavo. — Klausyk,
man reikia nuleisti. Gal pasektum kelias minutes pultą?
— Be problemų.
Blumfeldas paliko salę, ir Džekas užsidėjo ant galvos ausines su
mikrofonu. Pažįstamas ir geras jausmas vėl sėdėti prie valdymo pulto,
klausytis prislopintų kitų dispečerių balsų, stebėti priekyje ekraną,
kur sinusoide žymimas stoties kelias orbitoje. Tegul tai ir ne krėslas
šatle, bet arčiausia to, į kurį jis galėtų patekti. Aš niekada neprisiliesiu
žvaigždžių, bet galiu būti čia ir matyti, ką daro kiti. Džekas nusistebėjo
pats savimi, kad jau susitaikė su tuo karčiu savo gyvenimo posūkiu.
Kad pajėgia laikytis šios senos savo svajonės būdamas pakraštyje ir
tebesižavėti vaizdu iš tolo.
Džeko žvilgsnis staiga apsistojo ties Keničio Hirajo EKG, ir jis
palinko į priekį. Širdies veiklą žyminti kreivė sudrebėjo aukštyn ir
žemyn keliais sparčiais svyravimais ir dabar skersai ekrano viršaus
brėžėsi visai tiesi linija.
Džekas nusiramino. Nėra dėl ko jaudintis; palaikė tai elektrine
anomalija — veikiausiai atsilaisvino nuvedamasis elektrokardiografo
laidas. Ekrane toliau brėžiama kraujospūdžio kreivė, nepakitusi. Gal
būt ligonis sujudėjo, netyčia nutraukdamas nuo savęs laidą. Arba Ema
atjungė monitorių, leisdama ligoniui privačiai pasinaudoti tualetu.
Dabar staiga nutrūko ir kraujospūdžio registravimo duomenys — dar
viena nuoroda, kad Keničis atjungtas nuo monitorių. Jis dar kiek ste
bėjo ekraną, tikėdamasis, kad rodmenys vėl atsiras.
Kai taip neatsitiko, Džekas įsijungė į abipusio ryšio kanalą.
— Kapkomai, čia Medikas. Matau iš šio ligonio EKG, kad atsi
laisvino nuvedamasis laidas. \
— Atsilaisvino laidas? Dzingtelėsiu jai.

— Panašu, kad Keničis buvo atjungtas nuo savo monitoriaus. Ne
registruojama širdies kreivė. Ar galėtumėte pasitikrinti pas Emą, kad
ji patvirtintų?
— Jus supratau, Medike. Tuojau jai dzingtelėsiu.
Tylus gaudesys išjudino Emą iš negilaus miego, ir atsibudusi ji

pajuto kažką šalta ir drėgna sau ant veido. Ji neketino užsnūsti. Nors
misijos valdymo centras nuolatos biotelemetriškai stebėjo Keničio
EKG ir ją perspėtų apie bet kokius jo būklės pokyčius, Ema buvo nu
mačiusi budėti per visą įgulai skirtą miego laiką. Bet pastarąsias dvi
dienas jai pavykdavo nugriebti tik trumpus poilsio tarpsnius, o ir tie
dažnai būdavo pertraukiami įgulos draugų, žadinančių ją klausimais
apie ligonio būklę. Didžiulis nuovargis ir visiškas atsipalaidavimas
nuo nesvarumo būsenos galiausiai ją priveikė. Paskiausia, ką prisimi
nė prieš užmigdama — tai, kad stebėjo užliūliuojančiomis bangomis
skersai ekrano blyksintį Keničio širdies ritmą, liniją, nykstančią į ne
ryškią žalumą. Ir galiausiai į juodumą.
Pajutusi jai ant skruosto užtiškusio šalto vandens prisilytėjimą,
ji atsimerkė ir pamatė plaukiantį jos link rutuliuką — šis sukosi mir
guliuodamas visais vaivorykštės atspindžiais. Apdujusi ji ne iškart su
sigaudę, ką mato, ir tik po kelių sekundžių suprato, į ką žiūrinti, kol
pagaliau sąmonė užregistravo dešimtis kitų apvalių rutuliukų, šokčio
jančių ore kaip sidabriški kalėdiniai papuošalai.
Atmosferiniai treškesiai, paskui jos ausinėse sugergždė balsas:
— Ei, Vatson, čia Kapkomas. Mums nesmagu jus budinti, bet no
GR/I vnnciin 133
rime, kad patvirtintumėte ligonio nuvedamųjų elektrokardiogramos

laidų padėtį.
— Aš nemiegu, Kapkomai. Mąstau, — užkimusiu nuo išsekimo
balsu atsakė Ema.
— Biotelemetriniai duomenys rodo jūsų ligonio EKG anomaliją.
Medikas mano, kad pas jus ten atsilaisvino nuvedamasis laidas.
Miegodama ji plūduriavo sukiodamasi ore ir dabar iš naujo susi
orientavo modulyje. Pasisuko ten link, kur turėjo būti jos ligonis.
Prilaikomasis miegmaišis buvo tuščias. Laisva plaukiojo atjungta
intraveninės lašelinės žarnelė, iš jos galo su kaniule į orą skyrėsi bliz
gančio fiziologinio tirpalo lašai. Sklandė susiraizgę laisvi elektrodų
laidai.
Išsyk ji atjungė infuzinį siurblį ir greitai apsidairė aplink.
— Kapkomai, jo čia nėra. Jis paliko modulį! Palaukite.
Atsistūmusi nuo sienos, Ema nėrė į Mazgą-2, jungiantį su NAS-
DA ir ESĄ laboratorijomis. Pakako vieno žvilgsnio pro liukų angas,
kad paaiškėtų: japono tenai nėra.
— Nustatėte, kur jis? — paklausė Kapkomas.
— Ne. Vis dar ieškau.
Nejau jis prarado orientaciją, sutrikęs kur nors nuklydo? Grįž
dama atgalios tuo pačiu keliu per amerikiečių laboratoriją, ji nėrė pro
mazgo liuką. Lašelis aptaškė jai veidą. Ji nusišluostė drėgmės taškelį ir
krūptelėjo išvydusi savo pirštą išteptą krauju.
— Kapkomai, jis praėjo pro Mazgą-1. Kraujuoja iš savo intraveni
nės lašelinės dūrio vietos.
— Rekomenduoju uždaryti oro apykaitą tarp modulių.
— Jus supratau.
Ema šmurkštelėjo pro gyvenamojo modulio liuko angą. Šviesos
ten buvo prigesintos, ir prietemoje ji pamatė Grigsą ir Liuterį, abu
kietai įmigusius užtrauktukais užsegtuose prilaikomuosiuose mieg
maišiuose. Keničio nesimatė.
Nepanikuok, — paliepė sau, uždarydama oro apytaką tarp m odu
lių. — Galvok. Kur jis būtų galėjęs nueiti?
Atgal į savo miegamąją vietą, į TKS rusiškąjį galą.
Nepažadinusi Grigso nei Liuterio, ji paliko gyvenamąjį modulį ir
greitai nėrė į mazgus su moduliais jungiantį tunelį, šaudydama akimis

dešinėn ir kairėn, ieškodama savo pabėgusio paciento.
— Kapkomai, vis dar jo nerandu. Per „Zaria“ judu RTM link.
Ji įsmuko į rusų tarnybinį modulį, kur paprastai miegodavo Ke
ničis. Patamsyje įžvelgė Dianą ir Nikolajų, abu miegančius, plūduriuo
jančius tartum skenduolius lėtai judančiomis iš miegmaišių išsilaisvi
nusiomis rankomis. Keničio miegamoji vieta irgi buvo tuščia.
Jos nerimas perėjo į tikrą baimę.
Ema papurtė Nikolajų už peties. Rusas lėtai budinosi ir, net kai
pagaliau atsimerkė, ne iškart suprato, ką ji jam sako.
— Niekaip nerandu Keničio, — pakartojo ji. — Turime apieškoti
visus modulius.
— Vatson, — suskambo jos ausinėse Kapkomo balsas. — Inži
nierių tarnyba praneša apie pasikartojančią anomaliją Mazgo-1 oro
šliuze. Prašom patikrinti, kas ten per padėtis.
— Kokia anomalija?
— Su pertrūkiais eina signalai, kad liukas tarp išorinės ir vidinės
šliuzo kamerų galbūt nevisiškai uždarytas.
Keničis. Jis oro šliuze.
Iš paskos lydima Nikolajaus, ji šovė it sklendžiantis paukštis per
stotį ir įnėrė į Mazgą-1. Iš pirmo paklaikusio žvilgsnio į vidinę šliuzo
kamerą Ema suspėjo pagauti baugų vaizdą — tartum tris kūnus. Du
iš jų tebuvo pora VAK skafandrų — kieto apvalkalo torsai, pritvirtinti
prie oro šliuzo sienos, kad būtų lengviau juos užsivilkti.
O trečias kybojo ore — konvulsiško spazmo lanku atgal išlenktas
kūnas. Keničio.
— Padėk man jį iš čia ištraukti! — paprašė Ema.
Nuplaukusi už japono, ji įsirėmė kojomis į išorinį liuką ir stumte
lėjo ligonį Nikolajaus link. Šis ištraukė Keničį iš oro šliuzo. Bendromis
pastangomis juodu nuvairavo jį link laboratorijos modulio, kur buvo
išdėstyta medicininė įranga.
— Kapkomai, mes suradome pacientą, — pranešė Ema. — Pa
našu, kad jį ištikęs priepuolis — smarkūs traukuliai. Man reikia prie
mikrofono Mediko!
— Luktelėkite, Vatson. Kalbėkite, Medike.
GR/mr/icij/i 135
Netikėtai Ema per ausines išgirdo pažįstamą balsą:

— Sveika, Em. Girdžiu, pas tave ten viršuje problema.
— Džekas? Ką tu veiki...
— Kaip tavo pacientas?
Vis dar priblokšta, ji sutelkė dėmesį į Keničį. Net ir vėl atnaujinusi
intraveninę lašelinę, prijungusi EKG laidus, ji stebėjosi, ką Džekas veikia
Skrydžių valdymo salėje. Juk metai, kai jis nesėdėjo prie skrydžio medi
ko pulto, o dabar štai čia kalba abipusio radijo ryšio kanalu; kai klausė
apie Keničio būklę, jo balsas skambėjo ramiai, net kone atsainiai.
— Jį vis dar tampo?
— Ne. Ne, dabar jo judesiai tikslingi... mums priešinasi...
— Objektyvūs simptomai?
— Pulsas dažnas — šimtas dvidešimt, šimtas trisdešimt. Jis gaudo
orą.
— Gerai. Vadinasi, kvėpuoja.
— Mes ką tik prijungėme EKG. — Ji žvilgtelėjo į monitorių — ek
ranu greitai bėgo širdies ritmo danteliai. — Sinusinė tachikardija, daž
nis šimtas dvidešimt keturi. Pavienės skilvelinės ekstrasistolės.
— Matau tai per biotelemetriją.
— Dabar matuoju kraujospūdį...
Ji pripūtė manžetę, klausėsi žasto arterijos pulso, pamažėle ma
žindama oro slėgį manžetėje. Devyniasdešimt penki ir šešiasdešimt.
Nežymiai...
Smūgis užklupo ją iš netyčių. Šaižiai suriko iš skausmo, kai atsi
vedėjusi Keničio ranka visa jėga trenkė jai į burną. Nuo smūgio ji nu
skriejo oru per modulį ir bloškėsi kitapus į sieną.
— Ema? — pašaukė Džekas. — Ema?
Apsvaigusi ji palietė savo tvinksinčią lūpą.
— Tau kraujas! — parodė Nikolajus.
Per jos ausines paklaikęs Džeko balsas griežtai paklausė:
— Velniai rautų, kas pas jus ten dedasi?
— Man viskas gerai, — sumurmėjo ji. Ir irzliai pakartojo: — Man
viskas gerai, Džekai. Nesibaimink.
Bet nuo smūgio galva jai vis dar ūžė. Kol Nikolajus rišo diržais Ke
ničį prie prilaikomosios lentos, ji kybojo modulio gale, laukdama, kol
praeis svaigulys. Ir todėl iš pradžių neužfiksavo to, ką Nikolajus sakė.
Paskui ji pastebėjo nuostabą jo akyse.

— Pažiūrėk į jo pilvą, — sušnabždėjo Nikolajus. — Pažiūrėk!
Ema pasistūmėjo arčiau.
— Kas tai, po velnių? — sukuždėjo ji.
— Kalbėk, Ema, — mygo Džekas. — Pasakyk, kas vyksta?
Ji spoksojo į Keničio pilvą, kurio oda vilnijo, tartum po ja kas
nors virtų.
— Ten kažkas juda... po jo oda...
— Ką nori tuo „juda“ pasakyti?
— Atrodo, lyg raumenų fascikuliacija. Bet migruoja po pilvą.
— Ne peristaltika?
— Ne. Ne, tai juda aukštyn. Ne pagal žarnyno eigą.
Ji nutilo. Staiga timpčiojimas liovėsi, ir ji spoksojo į lygų, ramų
Keničio pilvo paviršių.
Fascikuliacijos, — pagalvojo ji. — Nekoordinuoti atskirų raume
nų skaidulų timpčiojimai. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, išskyrus
vieną detalę: fascikuliacijos nemigruoja bangomis.
Staiga Keničio akys atsimerkė ir išsprogo, įbestos į Emą.
Kardiomonitorius suspiegė pavojų. Pasisukusi Ema pamatė EKG
šokinėjant ekrane aukštyn žemyn dantyta kreive.
— Skilvelinė tachikardija! — konstatavo Džekas.
— Matau, matau!
Ji spragtelėjo defibriliatoriaus jungiklį, paskui čiuoptelėjo miego
arterijos pulso.
Yra. Silpnas, vos juntamas.
Keničio akys užvirto aukštyn ir buvo matyti tik kraujo raudo
numo odenos. Jis vis dar kvėpavo. Nutaikiusi ant krūtinės vietą, ji
prilipdė defibriliatoriaus elektrodų plokšteles ir nuspaudė iškrovos
mygtukus. Šimto džaulių elektros iškrova šovė per Keničio kūną.
Jo raumenis vienu metu sutraukė smarkus spazmas. Kojos kūlė
prilaikomąjį stalą, ant kurio buvo paguldytas. Tik diržai neleido jam
nulėkti per modulį.
— Vis dar skilvelinė tachikardija! — pranešė Ema.
Į modulį įskriejo Diana.
— Kuo galiu padėti? —paklausė.
6RAVITACIJA 137
— Paruošk lidokainą! — bloškė Ema. — Vaistinėlės stalčiuje, tuoj

po dešinei.
— Radau.
Ema pagriebė rankinį respiratorių ir šūktelėjo:
— Nikolajau, prilaikyk mane!
Išmanevravęs į tinkamą padėtį, rusas įrėmė padus į priešingą
sieną ir prispaudė nugarą prie Emos nugaros, kad ji galėtų išsilaikyti
vietoje, kai dės Keničiui ant veido deguonies kaukę. Ir Žemėje daryti
kardiopulmoninę reanimaciją ganėtinai nepaprasta; o mikrogravitaci-
jos sąlygomis tai košmaras — sudėtinga akrobatika, kai įranga sklando
aplinkui, vamzdeliai lankstosi ir persipina ore, pritraukti brangių vais
tų švirkštai nuplaukia tolyn. Paprasčiausias veiksmas, kai spaudinėji
rankomis paciento krūtinę, pasiunčia tave kūlvirsčiais atgalios. Nors
įgula ir treniravosi tokį scenarijų, jokiomis repeticijomis neįmanoma
atkurti tikrojo pašėlusiai manevruojančių ribotoje erdvėje kūnų chao
so per lenktynes su laiku dėl mirštančios širdies.
Uždėjusi kaukę ant Keničio burnos ir nosies, Ema suspaudė res
piratoriaus maišą, pavarydama deguonį į plaučius. EKG kreivė tebe-
siblaškė po monitoriaus ekraną.
— Leidžiu į veną vieną ampulę lidokaino, — pranešė Diana.
— Nikolajau, vėl jam šoką! — sušuko Ema.
Šiek tiek padvejojęs, jis siekė paimti defibriliatoriaus elektrodų,
pridėjo plokšteles prie krūtinės ir nuspaudė iškrovos mygtukus. Šįkart
Keničio širdimi perlėkė dviejų šimtų džaulių lankas.
Ema žvilgtelėjo į monitorių.
— Jam išsivystė skilvelių virpėjimas! Nikolajau, pradėk spaudinė
ti širdį. O aš intubuosiu!
Nikolajus paleido defibriliatoriaus plokšteles, ir šios nuplaukė,
kyburiuodamos laidų galuose. Įsirėmęs kojomis į priešingą modulio
sieną, jau buvo bepadedąs delnus ant Keničio krūtinkaulio, bet staiga
atitraukė rankas.
Ema pažvelgė į jį.
— Kas yra?
— Jo krūtinė. Pažiūrėk į jo krūtinę!
Juodu išpūtė akis.
138 TESS GERRITSEN
Keničio krūtinės oda kilnojosi, timpčiojo. Kontakto vietose, kur

iš defibriliatoriaus plokštelių trenkė elektros iškrova, susiformavo dvi
apvalios iškilumos ir dabar plito kaip raibuliai nuo įmesto į vandenį
akmens.
— Asistolija! — per jos ausines atskriejo Džeko balsas.
Nustėręs Nikolajus spoksojo į Keničio krūtinę.
Nikolajaus vietą dabar užėmė Ema, atbulom atsiremdama į jo
nugarą.
Asistolija. Širdis sustojo. Jis numirs, jeigu nespaudinėsime širdies.
Ji nejuto nieko judant, nieko neįprasta. Tik oda ištempta virš krū
tinkaulio apybrėžų. Raumenų fascikuliacijos, — pagalvojo ji. — Ne kas
nors kita. Kitaip nepaaiškinsi. Tvirčiau įsirėmusi, Ema suskato spaudi
nėti krūtinę, rankomis atlikdama Keničio širdies darbą, pumpuodama
kraują į gyvybiškai svarbius organus.
— Diana, ampulę epinefrino! — įsakė ji.
Diana supylė vaistą į intraveninės lašinės sistemą.
Visi sužiuro į monitorių, vildamiesi, melsdamiesi blyksnelio ek
rane.
11
— Būtina autopsija, — pasakė Todas Katleris.

Gordonas Obis, Skrydžių ekipažų operatyvinio skyriaus viršinin
kas, metė į jį suirzusį žvilgsnį. Kai kurie kiti konferencijų salėje irgi
atsainiai sulinksėjo galvomis, nes jis tik konstatavo tai, kas ir taip buvo
aišku. Žinoma, autopsija bus atlikta.
Į tą skubų posėdį dėl krizinės situacijos susirinko koks tuzinas
žmonių. Autopsija — mažiausias jų rūpestis. Šiuo metu Obis dorojosi
su aktualesnėmis problemomis. Paprastai žmogus mažakalbis, jisai
staiga pasijuto atsidūręs nepatogioje padėtyje: vos tik pasirodydavo
viešumoje, reporteriai tuoj puldavo kaišioti jam prie veido mikrofo
nus. Prasidėjo nemalonus procesas — surasti, kam suversti kaltę.
Dalį atsakomybės už šią tragediją teko prisiimti Obiui, nes tai
jis patvirtindavo kiekvieno ekipažo nario pasirinkimą skrydžiui.
Jeigu ekipažas susimovė, tai iš esmės susimovė pats jis, Obis. Ir tai,
kad pasirinko kaip pamainą Emą Vatson, pradėjo atrodyti didžiulė
klaida.
Bent taip jam leista suprasti iš to, ką girdėjo šioje salėje. Kaip
vienintelė gydytoja TKS viduje, Ema Vatson būtų privalėjusi suprasti,
kad Hirajis miršta. Skubi evakuacija ĮSA galbūt būtų išsaugojusi jam
gyvybę. Dabar paleistas šatlas, ir daugybę milijonų dolerių kainavusi
gelbėjimo misija pavirto į ne ką daugiau, kaip tik pristatymą į morgą.
Vašingtonas troško atpirkimo ožių, o užsienio spauda kėlė politiškai
kurstomą klausimą: „Ar amerikiečių astronautui būtų buvę leista nu
mirti?"
Faktiškai pagrindinė šio posėdžio diskusijų tema — kokios gali
mos pasekmės viešųjų ryšių prasme?
Gretchena Liu pranešė:

— Senatorius Parišas įregistravo oficialų pareiškimą.
DKC direktorius Kenas Blankenšipas atsiduso:
— Bijau ir klausti.
— Atlantos CNN atsiuntė jį faksu. Ir aš cituoju: „Milijonai m o
kesčių mokėtojų dolerių sukišti į skubaus įgulos sugrąžinimo aparatą,
ištikus nelaimei. Tačiau NASA nusprendė jo nepanaudoti. Turėjo ten
orbitoje sunkiai sergantį žmogų, kurio gyvybę būtų buvę galima iš
gelbėti. O dabar tas drąsus astronautas miręs, ir visiems aišku, kad
padaryta baisi klaida. Net ir viena mirtis kosmose — per daug. Būtina
atlikti tyrimą Kongrese." — Gretchena niūriu veidu pakėlė akis. — Ir
taip kalba mūsų mylimiausias senatorius.
— Įdomu, kiek žmonių prisimena, kad jis mėgino mūsiškę „Įgu
los sugrąžinimo aparato" programą numarinti? — atsiliepė Blanken
šipas. — Dabar mielai pakiščiau jam tai po nosimi.
— Negalima to daryti, — paprieštaravo Lerojus Kornelas. Kaip
NASA administratoriui, Kornelui buvo įaugę į kraują pasverti visas
galimas politines pasekmes. Mat jis, agentūros ryšininkas su Kongresu
ir Baltaisiais rūmais, niekada neišleisdavo iš akių, kaip dalykai galėtų
klostytis Vašingtone. — Pradėsite tiesioginį senatoriaus puolimą, ir
tikrai kils baisus triukšmas.
— Tai jis mus puola.
— Nieko nauja, visi tai žino.
— Plačioji visuomenė — ne, — patikslino Gretchena. — Su šiais
užsipuolimais jisai susilaukia stambių antraščių laikraščiuose.
— Čia ir visa esmė — senatorius trokšta antraščių, — paaiškino
Kornelas. — Pradėsime atsišaudyti — ir suteiksime žiniasklaidos žvė
riui peno. Klausykite, Parišas niekada nebuvo mūsų draugas. Jis prie
šindavosi kiekvienam biudžeto padidinimui, kada tik prašydavome.
Mat nori pirkti karo laivus, o ne erdvėlaivius, ir jo galvosenos mes
nepakeisime. — Kornelas giliai atsiduso ir apsidairė po salę. — Taigi
mums būtų pravartu atidžiau įsiklausyti į jo kritiką. Ir paklausti savęs,
ar ji nėra pagrįsta.
Salėje kaipmat stojo tyla.
— Akivaizdu, klaidų buvo padaryta, — sutiko Blankenšipas. —
GR/ H/ IT/ICIj / l 14!
Apsirikta dėl medicininių sprendimų. Kodėl mes nesugebėjome įver

tinti, ar sunkiai žmogus serga?
Obis pastebėjo du skrydžio medikus neramiai susižvalgant. Da
bar visi susitelkė į medicinos komandos darbą. Ir į Emą Vatson.
Jos čia nebuvo, kad pati galėtų apsiginti, tad teks Obiui ją užsi
stoti.
Bet Todas Katleris jį aplenkė.
— Vatson padėtis ten viršuje sunki. Bet kuriam gydytojui tokia
būtų, — teisino. — Nei rentgeno, nei operacinės. Tiesą sakant, mes nė
vienas nežinome, nuo ko Hirajis numirė. Štai kodėl būtina autopsija.
Turime žinoti, kas ištiko bloga. Ir ar prie to prisidėjo mikrogravitacija.
— Dėl autopsijos klausimų nekyla, — atsiliepė Blankenšipas. —
Visi šiuo atžvilgiu sutaria.
— Ne, apie autopsiją aš užsiminiau paprasčiausiai todėl... — Kat
leris pritildė balsą, — kad esama išsilaikymo problemos.
Stojo pauzė. Obis matė visus nuleidžiant akis ir neramiai svars
tant, ką tai galėtų reikšti.
— Stotyje stokoja šaldymo pajėgumų, štai apie ką jis kalba, — pa
aiškino Obis. — Tokiam stambiam objektui kaip žmogaus kūnas... Ne
pastoviai palaikomo slėgio aplinkoje.
Į pokalbį įsiterpė TKS skrydžio vadovas Vudis Elisas:
— Šatlas prisišlies po septyniolikos valandų, — pranešė jis. — Ar
smarkiai per tą laiką kūnas gali suirti?
— Ir šatle nėra šaldymo įrangos, — nurodė Katleris. — Mirtis
ištiko prieš septynias valandas. Pridėkite laiką, kol bus susijungta,
kūnui, taip pat ir kitam kroviniui perkelti, šatlui atsiskirti. Kalbame
mažiausiai apie tris dienas, per kurias kūnas bus kambario tempe
ratūroje. Ir tai tik, jeigu viskas vyks sklandžiai, veiks kaip laikrodžio
mechanizmas. O kaip visi žinome, tai negarantuota.
Trys dienos. Obis pagalvojo apie tai, kas galėtų atsitikti negyvam
kūnui per dvi dienas. Kaip bjauriai dvokdavo žalios vištienos dalys,
jeigu jis palikdavo jas savo šiukšlių kibire vos vienai nakčiai...
— Sakote, negalima uždelsti Discovery sugrįžimo net nė vienai
papildomai dienai? — paklausė Elisas. — O mes tikėjomės, kad bus
laiko kitoms užduotims atlikti. Daug TKS eksperimentų jau baigti ir
gali būti sugrąžinti į Žemę. Mokslininkai čia jų laukia.
M2 TESS G E R R I T S E N
— Autopsija nedaug kuo padės, jeigu kūnas bus suiręs, — pri

minė Karteris.
— Ar negalima kaip nors jo užkonservuoti? Balzamuoti?
— Nepaveikiant jo cheminių procesų — ne. Mums reikalingas
nebalzamuotas kūnas. Ir kuo greičiau pargabentas.
Elisas atsiduso.
— Reikėtų rasti kokį nors kompromisą. Kaip atlikti dar ką nors,
kol jie bus susijungę.
— Viešųjų ryšių atžvilgiu, — įsiterpė Gretchena, — nekaip atro
dys, jeigu jūs užsiimsite savo įprastais reikalais, kai viduriniame stoties
denyje sandėliuojamas lavonas. — Be to, ar nekyla... na, tam tikro pa
vojaus sveikatai? O dar... kvapas.
— Kūnas užsandarintas plastikiniame lavonmaišyje, — paaiškino
Katleris. — Jie gali jį pašalinti nuo akių, užtraukdami miegamosios
vietos užuolaidą.
Svarstoma tema tapo tokia niūri, kad daugelio esančių salėje
veidai pablyško. Galima kalbėti apie politines pasekmes ir nemalonią
žiniasklaidos reakciją. Galima kalbėti apie priešiškai nusiteikusius
senatorius ir mechanines anomalijas. Bet susitelkti į lavonus, blogus
kvapus ir kūno irimą jiems nesinorėjo.
Tylą galiausiai nutraukė Lerojus Kornelas.
— Suprantu jus, kad būtina kuo skubiausiai kūną sugrąžinti
autopsijai, daktare Katleri. Ir taip pat suprantu viešųjų ryšių aspektą.
Tariamą... jautrumo stoką, jeigu toliau tęsime savo reikalus. Bet yra
dalykų, kuriuos būtina atlikti, net ir nepaisant praradimų. — Jis apsi
dairė aplinkui stalą, — Juk tai svarbiausia, ar ne? Viena iš mūsų, kaip
organizacijos, stiprybių. Kad ir kas bloga nutinka, nesvarbu, kiek nu-
kenčiame, mes visada stengiamės atlikti darbą.
Kaip tik tą akimirką Obis salėje pajuto staigią nuotaikos permai
ną. Iki tol jie posėdžiavo veikiami tragedijos, slegiami galimo žinias
klaidos dėmesio. Jis matė nusiminusių, pralaimėjusių ir linkusių gintis
žmonių veidus. Dabar prislėgtumas sklaidėsi. Jisai susitiko akimis su
Kornelu ir pajuto, kaip ankstesnė jo panieka šiam žmogui nyksta. Jis
niekada netikėjo tokiais gražbyliais kaip Kornelas. Galvojo apie NASA
administratorius kaip apie neišvengiamą blogį ir tol juos toleruodavo,
kol šie nekišdavo nosies į operatyvinius sprendimus.
GRA l / I TACI J A 143
Kai kada Kornelas peržengdavo tą užbrėžtą liniją. Tačiau šian

dien jis padarė jiems paslaugą, priversdamas kiek atsitraukti ir į viską
pažvelgti plačiau. Kiekvienas ar kiekviena atėjo į šį posėdį su savaisiais
asmeniniais rūpesčiais. Katleris norėjo autopsijai nesugedusio lavono.
Gretchena Liu — deramo pateikimo žiniasklaidai. Šatlo valdymo gru
pė — kad Discovery misija būtų išplėsta.
Kornelas ką tik jiems priminė, kad privalą žvelgti toliau mirties,
toliau savo individualių interesų ir susitelkti į tai, kas geriausia kosmi
nei programai.
Obis pritariamai linktelėjo galva, ir kitų prie stalo tai neliko nepa
stebėta. Sfinksas pagaliau leido sužinoti savo nuomonę.
— Kiekvienas sėkmingas startas — dangaus dovana, — pareiškė
jis. — Ir šiam neleiskime nueiti perniek.
Rugpjūčio 5-a
Mirė.
Emos sportbačiai ritmingai dunksėjo į BVIS, ir kiekvienas padų
trinktelėjimas į judančią juostą, kiekvienas krestelintis jos kaulus ir
sąnarius stuktelėjimas buvo bausmė, kurią pati sau skyrė.
Mirė.
Aš jį praradau. Susimoviau ir jį praradau.
Būčiau turėjusi suprasti, kaip sunkiai jisai serga. Būčiau turėjusi
primygtinai reikalauti evakuacijos ĮSA, bet delsiau, nes maniau, kad pati
pajėgsiu dorotis. Maniau, kad man pavyks išlaikyti jį gyvą.
Raumenis sopėjo, prakaitas išmušė kaktą, bet ji vis save baudė,
įsiutinta savosios nesėkmės. Trys dienos, kai nesimankštino ant bėg-
takio, nes neturėjo laiko — reikėjo rūpintis Keničiu. Dabar ji mėgino
atsigriebti: užsisegė šoninius laikiklius, įjungė taką aktyviuoju režimu
ir pradėjo bėgti.
Žemėje ji mėgdavo bėgioti. Nors nebuvo itin greita, bet išsitreni-
ravo ištvermę ir išmoko pereiti į tą hipnotizuojantį transą, kurį patiria
ilgų nuotolių bėgikai, kai po savo padais palieka mylią po mylios, o
dirbančių raumenų karštį pakeičia euforija. Diena po dienos ji ugdė
144 TESS GERRITSEN
tą ištvermę, versdavo save, grynai iš užsispyrimo, bėgti ilgiau, toliau,

visada stengdamasi pranokti paskutinį kartą įveiktą nuotolį, niekada
neleisdama sau padaryti atokvėpio pertraukėlės. Šitaip buvo nuo vai
kystės — mažesnė už kitas mergaites, bet atkaklesnė. Visą gyvenimą ji
buvo atkakli, bet labiausiai — kovodama pati su savimi.
Aš padariau klaidų. Ir dabar mano pacientas miręs.
Prakaitas merkė marškinėlius, didelė drėgna dėmė plito jai tarp
krūtų. Raumenis trūkčiojo, atrodė, šie nebeišlaikys kovodami su nuo
latiniu laikiklių tempimu.
Kažkieno ranka siektelėjo ir išjungė BVIS elektros srovę. Sudre
bėjęs bėgtakis staiga sustojo. Pakėlusi akis, Ema susidūrė su Liuterio
žvilgsniu.
— Manau, tau jau tikrai gana, Vatson, — ramiai ištarė jis.
— Dar ne.
— Treniruojiesi jau daugiau kaip tris valandas.
— Aš vos tik pradėjau, — niūriai sumurmėjo ji ir įjungė srovę.
Sportbačių padai vėl subildėjo judančiu taku.
Liuteris kurį laiką ją stebėjo, plūduriuodamas visu kūnu jos akių
aukštyje, tad jo žvilgsnio nebuvo įmanoma išvengti. Neapkentė būti
tyrinėjama, net neapkentė jo šią akimirką, nes atrodė, kad Liuteris
kiaurai permato jos gėlą ir panieką pačiai sau.
— Gal būtų paprasčiau tiesiog trenktis galva į sieną? — paklausė jis.
— Paprasčiau. Bet ne tiek skaudėtų.
— Supratau. Kad save nubaustum, turi skaudėti, a?
— Taip.
— Ar būtų kitaip, jeigu tau pasakyčiau, kad tai šūdniekiai? Nes
taip ir yra. Tuščiai eikvoji energiją. Keničis mirė, nes sirgo.
— Čia ir turėjo būti mano vaidmuo —jį išgydyti.
— Bet nepasisekė. Todėl laikai save tarnybos nevykėle, a?
— Būtent.
— Ką gi, tu klysti. Mat aš teisę į tokį titulą įgijau anksčiau.
— Ar čia kokios nors varžybos?
Jis vėl išjungė BVIS srovę. Vėl bėgtakio juosta pamažu sustojo.
Liuteris žvelgė tiesiai jai į akis. Piktai, su tokiu pat nuožmumu, kaip
ir ji.
GR/I l/IT/l C/J/l 145
— Prisimeni, kaip aš susimoviau? Per Columbia skrydį?

Ji nieko neatsakė, nes ir nereikėjo. Visi NASA prisiminė aną įvykį.
Tai atsitiko prieš ketverius metus, per misiją suremontuoti orbitoje
dirbtinį Žemės ryšių palydovą. Liuteris buvo misijos specialistas, at
sakingas už tai, kad užbaigus remontą šatle palydovas vėl būtų su
grąžintas į orbitą. Viskas ėjo kaip numatyta. Atitinkamu momentu
ekipažas katapultavo jį iš lizdo naudingojo krovinio skyriuje ir stebėjo
nuplaukiant tolyn. Raketiniai varikliai irgi suveikė tiksliai pagal nu
matytą grafiką ir pasiuntė palydovą į tinkamą aukštį.
O ten nebereagavo į jokias komandas. Orbitoje buvo negyvas,
daugybę dolerių kainavęs metalo laužas, be naudos sukantis ratus ap
link Žemę. Kas buvo atsakingas už šią nesėkmę?
Beveik tuojau pat kaltė krito ant Liuterio Eimso pečių. Per skubą
vėl dislokuoti palydovą orbitoje jis pamiršo suderinti pagrindinius
programinės įrangos kodus — ar bent taip tvirtino privatus užsako
vas. O Liuteris spyrėsi, kad tikrai suderinęs kodus ir tapęs atpirkimo
ožiu už palydovą pagaminusiųjų broką. Visuomenė labai mažai iš
girdo apie tokius nesutarimus, bet NASA viduje tą istoriją žinojo
visi. Liuteris nebebuvo skiriamas į kitus skrydžius, liko pasmerktas
astronauto vaiduoklio vaidmeniui. Nors tebepriklausė jų korpusui, jo
nepastebėdavo pasirenkantys šatlų ekipažus.
O visą tą nemalonią istoriją komplikavo dar ir tai, kad Liuteris
buvo juodasis.
Trejus metus jis kentėjo nežinomybėje, jame vis daugiau tvenkėsi
apmaudo. Tik artimų draugų astronautų parama — užvis labiausiai
Emos — sulaikė jį korpuse. Liuteris žinojo nepadaręs jokių klaidų, bet
mažai kas iš NASA juo tikėjo. Žinojo žmones šnabždantis jam už nu
garos. Mat buvo žmogus, į kurį rasistai nurodydavo kaip. į įrodymą,
kad mažumos neturi „reikiamos medžiagos". Jisai stengėsi išsaugoti
orumą net ir tuomet, kai neviltis gniaužė iš visų pusių.
Paskui tiesa išaiškėjo. Palydovo būta su defektais. Liuteris Eimsas
buvo oficialiai išteisintas. Dar tą pačią savaitę Gordonas Obis pasiūlė
jam skrydžio užduotį keturiems mėnesiams į TKS.
Bet net ir dabar Liuteris tebejautė tebesilaikančią savo reputacijos
dėmę, tad labai skausmingai suvokė, ką Emai tenka šiuo metu ištverti.
Jis prikišo savo veidą prie pat josios, priversdamas Emą žiūrėti
jam į akis.
— Nesi tobulybė, aišku? Mes visi žmonės. — Jis trumpam nutilo,
paskui sausai pridūrė: — Na, galbūt išimtis tik Diana Estes.
Kad ir nenorėjo, ji nusijuokė.
— Bausmė baigta. Metas judėti toliau, Vatson.
Kvėpavimas vėl tapo normalus, bet širdis tebesidaužė, nes ji vis
dar pyko ant savęs. Bet Liuteris teisus: turinti judėti toliau. Metas do
rotis su savo klaidų pasekmėmis. Dar reikia perduoti j Hiustoną galu
tinę ataskaitą. Medicininę suvestinę: klinikinę eigą, diagnozę, mirties
priežastį.
Gydytoja nevykėlė.
— Už dviejų valandų prisijungia Discovery, — vėl prašneko Liu
teris. — Tau dar yra darbo.
Kiek padelsusi, ji linktelėjo galva ir atsisegė BVIS laikiklius. Metas
imtis savo pareigų; katafalkas jau pakeliui.
Rugpjūčio 7-a
Sandariai įsuptas į plastikinį maišą, suraišiotas' lavonas lėtai su

kosi patamsyje. Supamas perteklinės įrangos ir atsarginių kanistrų su
ličiu griozdynės, Keničio kūnas labiau panėšėjo į kokią nors neberei
kalingą stoties dalį, nukištą į senąją Sojuz kapsulę. Daugiau kaip metus
Sojuz nebefunkcionavo, ir stoties įgula naudojo jos tarnybinį modulį
kaip papildomą sandėlį visokiam šlamštui. Atrodė baisiai nepagarbu
čia laikyti Keničį, bet įgula jo mirties buvo baisiai sukrėsta. Nuolatos
susidurti su lavonu, plaukiojančiu viename iš modulių, kur astronau
tai dirbdavo ar miegodavo, būtų buvę pernelyg slogu.
Ema pasisuko į šatlo Discovery vadą Kitredžą ir medicinos tarny
bos karininką O’Lirį:
— Užsandarinau palaikus iškart po mirties, — pranešė ji. — Nuo
tada jie neliesti.
Paskui ji trumpam nutilo ir žvilgsniu sugrįžo prie lavono. Juodas
plastikinis lavonmaišis buvo laisvokas, ir banguojančios jo išgaubos
trukdė matyti viduje žmogaus kūno apybrėžas.
GR/ H/ I T/ I CI j / l J47
— Vamzdelių neištraukėte? — paklausė O’Liris.

— Ne. Yra du intraveniniai, endotrachėjinis ir nazogastrinis. — Ji
nieko nejudino, nes žinojo: autopsiją atliekantys patologai norės, kad
viskas būtų palikta vietoje. — Jums perduodu visus kraujo pasėlius,
visus paimtus iš jo mėginius. Viską.
Kitredžas niūriai linktelėjo galvą.
— Ką gi, imkimės.
Ema nusegė sąvaržą ir ištiesusi ranką palietė lavoną. Apčiuopė jį
kietą ir išpampusį, lyg audiniai jau būtų veikiami anaerobinio irimo.
Jai nesinorėjo galvoti, kaip turėtų Keničis atrodyti po juoda plastikine
plėve.
Procesija slinko tylomis, niūriai it laidotuvių kortežas, ilgu m o
dulių tuneliu lydintys lavoną gedėtojai plaukė ore tartum vainikai.
Priekyje stūmėsi Kitredžas ir O’Liris, atsargiai nukreipdami kūną pro
liukų angas. Iš paskos sekė Džilė Hiuit ir Endis Merseris, nė katras
nepratardami nei žodžio. Kai prieš pusantros paros orbiteris prisijun
gė, Kitredžas su savuoju ekipažu atgabeno šypsenas ir glėbesčiones,
šviežių obuolių ir citrinų, taip pat ilgai lauktą sekmadieninį New York
Times numerį. Tai buvo senoji Emos komanda, žmonės, su kuriais ji
metus treniravosi, ir vėl juos išvysti prilygo mielos nostalgijos kupi
nam šeimos susitikimui ilgai nesimačius. Dabar susitikimas baigėsi, ir
paskutinis krovinys, kuris turėjo būti perkeltas į Discovery, slinko savo
vaiduokliška kelione prisijungiamojo modulio link.
Kitredžas ir O’Liris pro liuko angą įplukdė lavoną į vidurinį
Discovery denį. Būtent čia, kur šatlo ekipažas miegojo ir valgė, kūnas
liks nukištas, iki jie nusileis į Žemę. O’Liris įmanevravo jį į vieną iš
horizontalių gultų. Prieš startuojant gultas buvo pertvarkytas taip, kad
galėtų būti naudojamas kaip medicinos postas sunkiai sergančiam li
goniui. O dabar tiks kaip laikinas karstas sugrįžtančiam lavonui.
— Jis neįtilps, — konstatavo O’Liris. — Regis, kūnas pernelyg iš
sipūtęs. Ar laikytas karštyje? — Jis pažvelgė į Emą.
— Ne, Sojuz temperatūra kontroliuojama.
— Štai kur tavo kebelis, — parodė Džilė. — Maišas užsikabino
už ventiliatoriaus grotelių. — Ištiesusi ranką ji išlaisvino plastikinę
plėvę. — Dabar pamėgink.
148 TESS GERRITSEN
Šįsyk lavonas įtilpo. O’Liris nutraukė žemyn pertvarą, kad nie

kam nereiktų matyti, kas užėmęs gultą.
Sekė iškilminga dviejų ekipažų atsisveikinimo ceremonija. Kitre
džas prisitraukęs apkabino Emą ir pašnabždėjo:
— Kitai misijai pirmiausia pasirinksiu tave, Vatson.
Kai juodu atsiskyrė, Ema verkė.
Atsisveikinimas baigėsi tradiciškai abiem vadams, Kitredžui ir
Grigsui, paspaudžiant vienas kitam ranką. Ema suspėjo paskutinį
kartą pamatyti orbiterio ekipažą — savo ekipažą — pamojant „sudie",
ir paskui liukai užsidarė. Nors Discovery liks prisišliejęs prie TKS dar
dvidešimt keturias valandas, kol jo ekipažas ilsėsis ir rengsis atsiskirti,
užsidarydami tie hermetiški liukai visiškai nutraukė bet kokį žmogiš
kąjį kontaktą tarp stoties ir šatlo. Vėl jie — du skirtingi laivai, laikinai
susikabinę it du laumžirgiai sueities šokyje, besinešantys kartu per
kosmosą.
Pilotei Džilei Hiuit sunkiai sekėsi užmigti.

Anksčiau jos niekada nekamavo nemiga. Net naktį prieš startą ji
sugebėjo kuo gražiausiai giliai įmigti pasitikėdama, kad visą gyvenimą
lydėjusi sėkmė ir ateinančią dieną jos nenuvils. Didžiavosi, kad jai ne-
prisireikdavo migdomųjų tablečių. Tabletės — nervingoms panelėms,
nuolat drebančiomis dėl galinčių jas ištikti daugybės baisių dalykų.
Neurotikėms ir apniktoms visokiausių įkyrių minčių. Kaip karinio
jūrų laivyno pilotė, Džilė buvo patyrusi ganėtinai mirtinų pavojų. Ji
buvo skraidžiusi su užduotimis virš Irako, tūpusi apgadintu reakty
viniu naikintuvu ant siūbuojančio lėktuvnešio denio, katapultavusis
į audringą jūrą. Įsivaizdavo apgavusį giltinę tiek daug kartų, kad ši
tikrai liovėsi į ją kėsintis ir nieko nepešusi grįžo namo. Taigi paprastai
naktimis ji miegodavo kuo puikiausiai.
Bet šiąnakt miegas niekaip neėmė. Vis per tą čia gabenamą lavoną.
Niekas nenorėjo būti arti jo. Nors privatumą teikianti pertvara
buvo užtraukta ir slėpė negyvėlį, jie visi jautė šį čia esant. Mirtis dali
josi jų gyvenamąja erdve, metė savo šešėlį ant jų vakarienės, slopino
įprastus juokelius. Nepageidaujamas penktas jų ekipažo narys.
GRAVITACIJA 149
Lyg stengdamiesi nuo negyvėlio pabėgti, Kitredžas, O’Liris ir Mer-

seris paliko įprastas savo miegamąsias vietas ir persikėlė į pilotų kabi
ną. Viduriniame denyje pasiliko tik Džilė, tartum norėdama vyrams
įrodyti, kad yra ne tokia linkusi bodėtis ir kad lavonas jai nė motais.
Bet dabar, prie prigesusių kabinos šviesų, ji suprato, kad užmigti
nesiseka. Vis mąstė apie tai, kas guli už tos užtrauktos pertvaros. Apie
Keničį Hirajį, kai jis dar buvo gyvas.
Gana ryškiai prisiminė jį kaip blyškų ir tyliakalbį, juodais, sty
rančiais tartum vieliniais plaukais. Sykį, per nesvarumo būklės tre
niruotes, ji netyčia prisilietė jo plaukų ir nustebo, kokie tie šiurkštūs
— kaip šerno. Kažin, kaip jis atrodo dabar? Staiga ją užvaldė nesvei
kas smalsumas: koks tapo jo veidas, kaip jį pakeitė Mirtis? Toks pats
smalsumas versdavo ją vaikystėje baksnoti šakelėmis kritusių gyvūnų
maitas, kurias kartais aptikdavo miške.
Ji nusprendė pasitraukti nuo negyvėlio toliau.
Persinešė miegmaišį į kairę kabinos pusę ir pritvirtino prie trapo,
vedančio į pilotų kabiną. Toliau jau negalėjo nusigauti, bet vis tiek liko
tame pačiame denyje. Ji vėl užsisegė miegmaišyje užtrauktuku. Rytoj jai
bus reikalingas kiekvienas refleksas, kiekviena ląstelės, kad veiktų — su
grįžtant į Žemės atmosferą ir rengiantis tūpti teks darbuotis visu pajėgu
mu. Tik valios pastangomis ji prisivertė nugrimzti į vis gilesnį transą.
Jau miegojo, kai iš plastikinio maišo, kuriame buvo Keničio Hira
jo kūnas, pradėjo sunktis raibuliuojančio skysčio upeliukas.
Iš pradžių pro siaurą plastikinės plėvės proplėšą, atsivėrusią, kai

maišas užkliuvo, išvarvėjo keletas blizgančių lašelių. Per kelias valan
das vidinis slėgis didėjo, maišas pamažu pūtėsi, jo turiniui pampstant.
Dabar spraga padidėjo, ir tviskantis skystis nusidriekė it kaspinas.
Prasiskverbęs pro ventiliacines gulto angutes kaspinas išsiskaidė į
mėlynai žalius rutuliukus, kurie trumpai pašokčioję besvorėje laisvėje
vėl susiliejo į stambokus apvalius lašus, siūbuojančius blausioje kabi
nos šviesoje. Besimainančių vaivorykštinių spalvų skystis vis liejosi.
Rutuliukai pasklido, nešiojami švelnių cirkuliuojančio oro srovių. Plū
duriuodami po kabiną jie susirado kelią prie suglebusio Džilės Hiuit
kūno. Pilotė miegojo, nejusdama ją apgaubiančio mirguliuojančio de

besies, nejusdama ūko, palengva įkvepiamo į plaučius, nei nusėdančių
kaip kondensatas jai ant veido lašelių. Tik kartą ji sujudėjo nusibraukti
nuo skruosto kutenančių besimainančių vaivorykštinių spalvų lašelių,
slystančių akies link.
Kildami su oro srovėmis, šokčioj antys lašeliai pro jungiančiąją
angą tarp denių pateko į pilotų kabinos patamsį, kur lėtai sklandė tre
jetas visiškai atsipalaidavusių, miegančių nesvarumo būklės vyrų.
12
Rugpjūčio 8-a
Prieš kelias dienas virš Karibų regiono pradėjo formuotis grės

mingas oro sūkurys. Iš pradžių jis pasireiškė kaip trumpabangė žemo
slėgio įduba aukštai padangėje — švelnūs vilnijantys debesėliai, susida
rę garuojant saulės kaitinamiems ekvatorinės jūros vandenims. Susidū
rę su vėsesnio oro frontu iš šiaurės, debesys pradėjo suktis, sūkuriuoda
mi apie sausesnio oro centrą. Dabar tai buvo aiški viesulo spiralė, kuri,
atrodo, didėjo sulig kiekvienu perduodamu GOES — geostacionarinės
orbitos meteorologinio dirbtinio Žemės palydovo — vaizdu. NOAA
orų stebėjimo tarnyba sekė jo kelią nuo pat susidarymo, stebėjo nuo
rytinės Kubos dalies jį klaidžiojantį be konkrečios krypties. Šiuo metu
ėjo naujausi, iš plūdurų siunčiami temperatūros, vėjo greičio ir kryp
ties matavimų duomenys. Pastarieji patvirtino tai, ką dabar meteorolo
gai matė savo kompiuterių ekranuose.
Atogrąžų audrą, slenkančią šiaurės rytų kryptimi, Floridos pusia
salio galo link.
Tokio pobūdžio žinių ir baiminosi skrydžių vadovas Rendis Kar

penteris. Galima šiaip taip dorotis su inžinerinėmis problemomis. Ga
lima pašalinti daugybės sistemų gedimus. Bet prieš Motinos Gamtos
jėgas jie bejėgiai. Per šįrytinį misijos valdymo grupės pasitarimą buvo
svarbiausia nuspręsti, išeiti ar neišeiti šatlui iš orbitos. Mat jie buvo su
planavę šešias valandas į priekį šatlo atsiskyrimą nuo stoties ir stabdy
mą įjungtais varikliais, išeinant iš orbitos. Orų suvestinė viską keitė.
— NOAA kosminių skrydžių meteorologinė grupė praneša,
kad atogrąžų audra slenka šiaurės—šiaurės rytų kryptimi, artėdama
Floridos salų link, — paskelbė sinoptikas. — Radaras Patriko karinių
oro pajėgų bazėje ir Doplerio radiolokatorius iš Nacionalinės meteo

rologinės tarnybos Melburne fiksuoja radialinius vėjo greičius iki še
šiasdešimt penkių mazgų, kartu su intensyvėjančių lietumi. Tie duo
menys patvirtinami ir iš radiozondo, ir iš „Jimsphere“* baliono. Be to,
tiek Fild Milo elektromagnetinių jutiklių tinklas apie Kanaveralį, tiek
LDAR rodo didėjantį žaibų aktyvumą. Tokios orų sąlygos veikiausiai
tęsis per ateinančias keturiasdešimt aštuonias valandas. Galbūt ilgiau.
— Kitaip tariant, — reziumavo Karpenteris, — Kenedyje mes ne
tupdome.
— Kenedis tikrai atkrenta. Bent ateinančias tris keturias dienas.
Karpenteris atsiduso.
— Gerai, galima sakyti, mes atspėjome, kad tai ateina. Pasiklausy
kime, kaip dėl Edvardso?
Edvardso karinių oro pajėgų bazė, įsprausta slėnyje į rytus nuo
Siera Nevados Kalifornijoje, buvo ne pirmiausias jų pasirinkimas.
Tupiant Edvardse, būtų uždelsta parengti ir iškrauti bei pakrauti šat-
lą kitai misijai, nes jį tektų transportuoti atgal į Kenedį, užkėlus ant
„Boeing-747“ kupros.
— Deja, — apgailestavo sinoptikas, — ir dėl Edvardso turime
problemą.
Karpenteriui paširdžius sutraukė į mazgą. Nusmelkė negera nuo
jauta, kad tai — blogų įvykių grandinės pradžia. Kaip vyriausiasis šatlo
skrydžių vadovas, jisai turėjo pasiskyręs užduotį asmeniškai peržvelgti
kiekvieną užregistruotą ankstesnę nesėkmę ir išanalizuoti, kas buvo
blogai padaryta. Remdamasis ta po laiko sukaupta patirtimi, per vie
nas po kito padarytus prastus, bet tariamai nepavojingus sprendimus,
jis paprastai galėdavo atsekti problemos priežastis. Kartais tai prasidė
davo gamykloje nuo išsiblaškiusio techniko, netinkamai instaliavusio
prietaisų skydą. Velniai rautų, net kai kas tokio didelio ir brangaus kaip
Hablio teleskopo lęšis prasidėjo suknistai nuo pat pradžios.
Dabar Karpenteris nepajėgė atsikratyti jausmo, kad vėliau jis pri
simins šį pasitarimą ir paklaus savęs: Ką būčiau turėjęs padaryti kitaip?
Ką būčiau galėjęs padaryti, kad užbėgčiau už akių katastrofai?
*NASA sukonstruotas balionas vėjo greičiui matuoti.

GRMIT/ICIJ/I 153
Jis paklausė:
— Kokios sąlygos Edvardse?
— Šiuo metu ten debesų aukštis — septyni tūkstančiai pėdų.
— Tai savaime reiškia, kad tūpti negalima.
— Taip. Taigi tiek apie saulėtąją Kaliforniją. Bet per ateinančias
dvidešimt keturias trisdešimt šešias valandas esama galimybės, kad
prasigiedrys. Galėtume turėti pusėtinas sąlygas tūpti, jeigu tik iš
lauktume. Antraip tektų rinktis Naująją Meksiką. Ką tik pasitikrinau
MIDDS, ir Baltieji Smėlynai* atrodo gerai. Dangus giedras, priešinis
vėjas nuo penkių iki dešimties mazgų. Nepalankūs orai neprognozuo
jami.
— Vadinasi, tenka rinktis, — tarė Karpenteris, — laukti, kol pra
sigiedrys virš Edvardso arba tūpti Baltuosiuose Smėlynuose. — Jis
apsidairė po salę į kitus savo komandos narius, norėdamas išgirsti jų
nuomones.
— Šiuo metu jie ten aukštai visai gerai jaučiasi, — prašneko
vienas iš programos vadovų. Galėtume palikti juos susijungusius su
TKS tiek laiko, kiek mums reikės, pakol orai taps palankūs. Nematau
būtinybės skubinti jų namo į ne tokią optimalią vietą.
Į ne tokią optimalią vietą buvo per mažai pasakyta. Baltieji Smė
lynai — ne kas daugiau, kaip tik izoliuotas tūpimo takas, įrengtas su
kursą nurodančiais cilindrais galuose.
— Dar svarbu kuo greičiau sugrąžinti ant žemės lavoną, — įsiter
pė Todas Katleris. — Kol dar autopsija duos kokios nors naudos.
— Mes visi tą žinome, — atsakė programos vadovas. — Bet pa
sverkite su neigiamais aspektais. Baltųjų Smėlynų galimybės ribotos.
Civilinės medicinos tarnybos paramos tenai nėra, jeigu iškiltų kokių
nors problemų tupiant. Iš esmės, atsižvelgiant į viską, siūlyčiau išlaukti
dar ilgiau, kol nusigiedrins virš Kenedžio. Logistikos prasme progra
mai tai geriausia. Orbiteris greičiau iškraunamas ir vėl pakraunamas,
iškart sugrąžinamas į starto aikštelę kitai misijai. O per tą laiką šatlo
ekipažas kelias dienas gali naudotis TKS kaip viešbučiu.
Keletas kitų programos vadovų pritariamai sulinksėjo. Jie visi
* Angį. White Sands desert — Baltųjų Smėlynų dykuma.

laikėsi pačių konservatyviausių pozicijų. Ekipažas saugus ten, kur yra;

skuba pargabenti Hirajo lavoną nublanko palyginti su visomis gali
momis problemomis tupiant Baltuosiuose Smėlynuose. Karpenteris
pagalvojo, kaip jis galėtų būti po laiko kritikuojamas, jeigu, neduok-
die, Baltuosiuose Smėlynuose tupiant įvyktų katastrofa. Pagalvojo apie
klausimus, kuriuos pats užduotų, jeigu peržiūrinėtų kito skrydžių va
dovo sprendimus. Kodėl neišlaukėte palankesnių orų? Kodėl skubinote
juos namo?
Teisingas sprendimas tas, kuris sumažintų riziką, tačiau atitiktų
misijos tikslus. Jis nusprendė pasirinkti tarpinį variantą.
— Tris dienas laukti — per ilgai, — pareiškė. — Taigi Kenedis
atmetamas. Rinkimės Edvardsą. Galbūt rytoj turėsime giedrą dan
gų. — Jis pažvelgė į sinoptiką. — Priverskite tuos debesis išsisklaidyti.
— Žinoma, tuoj, tik atliksiu atbulinį lietaus šokį.
Karpenteris dirstelėjo į sieninį laikrodį.
— Gerai, už keturių valandų žadiname ekipažą. Tuomet ir per
duosime jiems žinią. Kol kas jie dar negali grįžti.
Rugpjūčio 9-o
Džilė Hiuit atsibudo dusdama. Pirma sąmoninga jai toptelėjusi

mintis — kad skęstanti, kad sulig kiekvienu įkvėpimu įtraukianti į
plaučius vandens.
Atsimerkė ir iš pirmo žvilgsnio supanikavusi pamatė kažką pa
našaus į plūduriuojančių aplinkui ją medūzų spiečių. Staigiai jos iš
kvėptas oras nustūmė medūzas, besivartaliojančias tolyn.
Ji išsiropštė iš miegmaišio ir įjungė kabinoje šviesą. Su nuostaba
įsispoksojo į mirguliuojantį orą.
— Bobai! — pašaukė ji. — Pa? mus protėkis!
Išgirdo viršuje, pilotų kabinoje, O'Lirį aiktelint:
— Jėzau, kas čia per velniava?
— Užsidėkite kaukes! — įsakė Ketridžas. — Iki sužinosime, kad
tai netoksiška.
Džilė atsidarė skubiosios pagalbos spintelę, išsitraukė apsaugos
nuo užkrato komplektą ir pamėtėjo Ketridžui, O’Liriui ir Merseriui į
GRAVITACIJA 155
viršų kaukes su apsauginiais akiniais. Vyrai jau nėrė pro jungiančiąją

angą j vidurinį denį. Nebuvo laiko apsirengti, visi tebevilkėjo apati
niais, visi dar stengėsi nusikratyti miego.
Jau užsidėję kaukes, jie spoksojo į aplinkui plūduriuojančius
melsvai žalius rutuliukus.
Merseris ištiesė ranką ir pagavo vieną į delną.
— Keista, — nusistebėjo jis, sutrindamas rutuliuką tarp pirš
tų. — Palietus tirštas. Glitus. Kaip kažkokios gleivės.
Dabar O’Liris, medicinos tarnybos karininkas, pagavo vieną ir
prisikišo prie apsauginių akinių iš arčiau apžiūrėti.
— Tai net ne skystis.
— O man atrodo skystis, — atsakė Džilė. — Bent elgiasi kaip
skystis.
— Tačiau labiau panašu į drebutį. Beveik kaip...
Visi krūptelėjo — netikėtai trenkė garsi muzika. Aksominis Elvio
Preslio balsas dainavo „Mėlynos zomšos bateliai". Jų rytmetinis žadin
tuvas iš Skrydžių valdymo centro.
— Labą rytą, Discovery, — atskriejo linksmas Kapkomo balsas. —
Metas jums iš guolio judėti ir spindėti, žmonės!
— Kapkomai, mes jau atsikėlę, — atsiliepė Kitredžas. — Pas mus
čia... ee... keista situacija.
— Situacija?
— Kabinoje įvyko kažkas panašaus į išlają. Mėginame nustatyti,
kas tai. Kažkokia klampi substancija. Matinės melsvai žalios spalvos.
Atrodo bemaž kaip plūduriuojantys aplinkui smulkūs opalai. Jau iš
plito po abu denius.
— Jūs, žmonės, užsidėjote kaukes?
— Patvirtiname — taip.
— Žinote, iš kur tai paeina?
— Visai nenutuokiame.
— Gerai, mes jau šiuo metu konsultuojamės su ARGPS skyriumi.
Gal jiems kils kokia mintis, kas tai galėtų būti.
— Kad ir kas tai yra, nepanašu, kad būtų toksiška. Mes visi mie
gojome, o ta šlykštynė kybojo ore. Atrodo, nė vienam iš mūsų nepasi
darė bloga.
156 TESS G ERAI TŠEN
Kitredžas žvilgtelėjo aplink į savo kaukėtą ekipažą, ir šie visi pa

purtė galvas.
— Ar išlaja turi kokį kvapą? — paklausė Kapkomas. — ARGPS
skyrius nori žinoti, gal tai nutekėjo iš atliekų surinkimo sistemos.
Staiga Džilei pasidarė šleikštu. Kas, jeigu tai, ką jie kvėpė į save,
kame plaukiojo, nutekėjo iš tualetinių atmatų?
— Ee... manau, vienam iš mūsų teks pauostyti, — tarė Kitredžas
ir apsidairė į savo ekipažą. Visi tylomis tik stebeilijo į jį. — Oho, kiek
savanorių, — sumurmėjo jis ir galiausiai pasikėlė kaukę. Patrynė ru
tuliuką sau tarp pirštų ir pauostė. — Nemanau, kad tai iš nuotėkų
sistemos. Bet ir ne chemikalų kvapo. Bent ne tokių, kurių pagrindą
sudaro nafta.
— Tai koks gi kvapas? — mygo Kapkomas.
— Lyg... žuvies. Lyg glitėsių nuo upėtakio. Gal kas nors tokio iš
kambuzo?
— Arba tai galėtų būti nuotėkis iš kokio nors biologinio moksli
nio naudingojo krovinio. Jūs pargabenate kelis eksperimentus iš TKS.
Ar neturite pas save akvariumo konteinerių?
— Ta šlykštynė iš tikrųjų man primena varlių kurkulus. Mes ap
žiūrėsime konteinerius, — pažadėjo Kitredžas. Jis apsidairė po kabiną
į sienas aplipusius blizgančius gumulus. — Dabar nusėda ant visko.
Kurį laiką valysime tiškalus. Tai pavėlins mūsų sugrįžimą į atmosferą.
— Ee... Discovery, man nemalonu jums pranešti, — vėl prabilo
Kapkomas, — bet sugrįžimas į atmosferą turi būti uždelstas bet kuriuo
atveju. Jums teks dar ten pasėdėti susispaudus.
— Kas per problema?
— Pas mus čia apačioje tai bent orai. Kenedyje priešinis vėjas iki
keturiasdešimties mazgų, o dar netoliese trankosi vėtra su žaibais. Iš
pietryčių slenka atogrąžų audra. Ji jau sukėlė sąmyšį Dominikos res
publikoje ir artėja Floridos salų link.
— O kaip Edvardsas?
— Iš ten dabar pranešama apie tirštus debesis septynių tūkstan
čių pėdų aukštyje. Per ateinančias dvi paras jie turėtų išsisklaidyti.
Taigi mes numatome bent trisdešimt šešių valandų delsą, nebent jūs,
žmonės, labai trokštate tūpti Baltuosiuose Smėlynuose. Galbūt jums
teks vėl atidaryti liukus ir prisidėti prie TKS įgulos.
G R/l l/f T/l Cf j/l 157
Kitredžas sekė akimis pro šalį plaukiantį rutuliuką.

— Atsakymas neigiamas, Kapkomai. Galėtume šia išlaja užkrėsti
stotį. Pirma reikia viską išvalyti.
— Supratau. Čia greta stovi Medikas, nori patvirtinimo, kad jūsų
ekipažas nepatiria jokio negatyvaus poveikio. Ar tikrai?
— Išlaja atrodo nekenksminga. Niekam nėra kokių nors ligos
simptomų. — Jis numojo į šalį rutuliukų gumulą ir šie sukdamiesi nu
lėkė tolyn it išbarstyti perliukai. — Iš tikrųjų tai jie savotiškai gražūs.
Bet man nemalonu pagalvoti, kad užkimš mūsų elektroniką, tad ver
čiau mes tuoj pat paskirsime valymo komandą.
— Discovery, siusime jums naujausias žinias apie meteorologines
sąlygas, kai šios keisis. O dabar čiupkite šiūruokles ir kibirus.
— Aha, — nusijuokė Kitredžas. — Galite vadinti mus padangių
valytojų tarnyba. Mes net imamės iliuminatorių. — Jis nusitraukė kau
kę. — Turbūt saugu jas nusiimti.
Džilė irgi nusiėmė kaukę ir apsauginius akinius, paskui nusklen
dė per kabiną prie skubiosios pagalbos spintelės. Kai vos tik sukišo
abu daiktus vidun, apsisukusi pamatė Merserį spoksant į ją.
— Kas yra? — paklausė ji.
— Tavo akis — kas jai?
— O kas mano akiai bloga?
— Verčiau pati pasižiūrėk.
Ji nuplaukė į higienos skyrių. Vos tik užmetusi žvilgsnį į veidrodį,
liko sukrėsta. Vienos akies odena buvo kraujo raudonumo. Ne kelių
plyšusių kraujagsylių ruoželiai, bet išvien tamsiai raudona.
— Jėzau, — sumurmėjo ji, pasibaisėjusi savo pačios atspindžiu.
Juk aš pilotė, akys man reikalingos. O viena jų atrodo it kraujo pripildy
tas maišelis.
O’Liris apgręžė ją už pečių ir apžiūrėjo akį.
— Nėra dėl ko jaudintis, aišku? — nuramino. — Tai tik odenos
hemoragija.
Tik?
— Nedidelė kraujosruva į tavo akies baltymą. Atrodo rimčiau, nei
iš tikrųjų yra. Išsiskirstys be žymesnio poveikio regai.
— Kodėl taip atsitiko?
— Taip gali įvykti staigiai pakitus intrakranialiniam spaudimui.

Kartais tereikia smarkaus kosulio ar sunkaus vėmulio, kad plyštų ma
žutė gysla.
Ji su palengvėjimu atsiduso.
— Tikriausiai taip ir buvo. Atsibudau užsikosėjusi nuo vieno iš tų
plūduriuojančių šlykštynių.
— Matai? Nėra ko jaudintis. — Jis paplekšnojo ją per petį. — Tai
gi iš jūsų penkiasdešimt baksų. Sekantis pacientas!
Nusiraminusi Džilė vėl pasisuko į veidrodį, Tik mažutė kraujosru-
va, — pagalvojo. — Nėra ko jaudintis.
Bet žvelgiantis į ją iš veidrodžio atspindys vertė pasibaisėti: viena
akis normali, kita — bjauri ir blizganti raudoniu. Kažkas kaip iš kito
pasaulio. Šėtoniška.
Rugpjūčio 10-a
— Tai bent pragaro svečiai, — pareiškė Liuteris. — Mes jau ir

duris jiems užtrenkėme, o jie vis tiek nenori išeiti.
Visi kambuze nusijuokė, net ir Ema. Pastarąsias kelias dienas
TKS nedaug būta linksmumo, ir malonu girdėti žmones vėl juokau
jant. Nuo tada, kai jie perkėlė į Discovery Keničio lavoną, visų nuotaika
tartum praskaidrėjo. Įkištas į plastikinį maišą jo kūnas buvo niūrus ir
nuolatinis prieminas apie mirtį, ir Emai palengvėjo, kad nebereikia vis
susidurti su savo nesėkmės įrodymu. Ji vėl galėjo susitelkti į darbą.
Net galėjo nusijuokti iš Liuterio sąmojaus, nors dalykas, į kurį
buvo nukreiptas jo humoras — kad orbiteriui nepavyko išvykti — fak
tiškai nebuvo itin juokingas. Tai komplikavo jų dienos režimą. Mat jie
tikėjosi, kad Discovery atsiskirs nuo stoties vakar anksti rytą. Dabar
jau praėjo visa para, o erdvėlaivis vis tebebuvo prisišliejęs ir negalės
atsiskirti bent dar dvylika valandų. Dėl tiksliai nežinomo laiko, kada
jis išskris, sutriko ir stoties darbo grafikas. Atsiskyrimas — daugiau nei
vien tik paprastas orbiterio atsikabinimas, kai šis paskui nuskrenda.
Tai atsargus dviejų masyvių objektų — lekiančių 17 500 mylių per
valandą greičiu — šokis, būtina abiejų ekipažų, orbiterio ir TKS, glau
GR/mT/ICfj/l 159
di sąveika. Atsiskyrimo metu kosminės stoties programinė valdymo

įranga turi būti laikinai perkonfigūruota artimoms operacijoms, tad
jos įgulai tenka kuriam laikui atidėti didžiumą savo atliekamų moksli
nių tyrimų. Visi privalo susitelkti į orbiterio išvykimą.
Kad būtų išvengta katastrofos.
Dabar debesuotumas virš Karinių oro pajėgų bazės Kalifornijoje
viską privertė atidėti, sujaukė kosminės stoties darbo grafiką. Bet tokie
ir yra kosminiai skrydžiai: viena, ką galima apie juos nuspėti — tai,
kad bus nenuspėjami.
Vynuogių sulčių burbulas praplaukė pavojingai arti Emos galvos.
Ir čia dar labiau nenuspėjama, pagalvojo ji juokdamasi, kai suglumęs
Liuteris puolė jo vaikytis su šiaudeliu. Tik leisk savo dėmesiui bent
kiek nuklysti, ir koks nors svarbus įrankis ar gurkšnis gėrimo nuplau
kia nuo tavęs. Neveikiant gravitacijai, bet koks nepritvirtintas daiktas
gali atsidurti nežinia kur.
Kaip tik dabar su tuo buvo besusiduriantis Discovery ekipažas.
— Pas mus ta bjaurastis nusėdo ant visų paskuigalio SAP prie
taisų! — Išgirdo Ema pranešant per radiją Kitredžą. Discovery vadas
kalbėjosi su Grigsu ryšio kosmosas—kosmosas posistemiu. — Mes vis
dar bandome išvalyti jungiklius, bet tai tartum tirštos gleivės, kai iš
džiūva. Aš tik tikiuosi, kad mums neužkimšo duomenų prievadų.
— Suradote, iš kur tai randasi? — paklausė Grigsas.
— Aptikome mažutį įtrūkį rupūžžuvės konteineryje. Bet neat
rodo, kad daug būtų nutekėję — ne pakankamai, kad būtų galima pa
aiškinti, kas sklando po kabiną.
— Iš kur dar tai galėtų paeiti?
— Dabar mes tikriname kambuzą ir tualetą. Taip buvome įnikę
valyti, kad neturėjome galimybės nustatyti, iš kur visa tai. Tiesiog ne
įsivaizduoju, kas tai per medžiaga. Man lyg primena varlių kurkulus.
Apvalūs, tokie lipnios žalios masės gumulai. Pamatytum mano ekipa
žą — mes išsiterlioję glitėsiais tartum iš „Vaiduoklių gaudytojų". O dar
ta bjauriai raudona Hiuit akis. Vyruti, atrodome baisiai.
— Bjauri raudona akis? — Ema pasisuko į Grigsą. — Kas Hiuit
akiai? Negirdėjau apie ją.
Grigsas perdavė klausimą į Discovery.
— Tai tik odenos kraujosruva, — atsakė Kitredžas. — Anot

O’Lirio, nieko rimta.
— Duok man pasikalbėti su Kitredžu, — paprašė Ema.
— Prašom.
— Bobai, čia Ema. Kaip Džilei atsirado ta kraujosruva?
— Vakar atsibudo kosėdama. Mes manome, kad jai nuo to taip
atsitiko.
— Nesiskundžia pilvo skausmais? Galvos nesopa?
— Tikrai, šiek tiek anksčiau ji pasiskundė, kad skauda galvą. O
mums visiems gelia raumenis. Bet plūkėmės kaip velniai.
— Pykina? Vemiate?
— Merseriui sutriko skrandis. O ką?
— Keničiui irgi buvo prikraujavę į odeną.
— Betgi būklė nėra rimta, — paprieštaravo Kitredžas. — Taip
sako O’Liris.
— Ne, ta simptomų visuma man kelia rūpestį, — spyrėsi Ema. —
Keničio liga prasidėjo vėmuliu ir kraujosruvomis į odenas. Pilvo
skausmais. Galvos sopuliu.
— Sakai, tai koks nors užkratas? Tai kodėl pati nesusirgai? Juk jį
slaugei.
Geras klausimas. Ji nesumojo, ką atsakyti.
— Apie kokią ligą tu kalbi? — paklausė Kitredžas.
— Nežinau. Bet tik žinau, kad Keničis per dieną nuo pirmų simp
tomų pradžios tapo neįgalus. Jums, žmonės, reikia tuojau pat atsiskirti
nuo stoties ir grįžti namo. Kol kas nors iš Discovery ekipažo dar ne
susirgo.
— Nieko negaliu padaryti. Virš Edvardso vis dar debesys.
— Tuomet į Baltuosius Smėlynus.
— Šiuo metu tai nekoks pasirinkimas. Pas juos problema su viena
iš TAKON. Ei, pas mus viskas gerai. Tik išlauksime giedros. Neturėtų
trukti ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas.
Ema pažvelgė į Grigsą.
— Noriu pasikalbėti su Hiustonu.
— Vien todėl, kad Hiuit raudona akis, jie nepasuks į Baltuosius
Smėlynus.
GR/II/IT/ICIJ/I 161
— Tai galėtų būti rimčiau nei paprasta odenos kraujosruva.

— Kaipgi jie būtų galėję pasigauti Keničio ligą? Juk neturėjo su
juo kontakto.
Lavonas, — pagalvojo ji. — Jo lavonas orbiteryje.
— Bobai, — tarė ji. — Čia vėl Ema. — Noriu, kad patikrintum jo
maišą.
-K ą?
— Patikrink Keničio maišą, ar nepraplyšęs.
— Juk pati matei, kad jis tvirtai užsandarintas.
— Tu tikras, kad toks tebėra?
— Gerai, — atsiduso jis. — Turiu prisipažinti, mes nepasižiūrė
jome kūno nuo tada, kai jis atsidūrė čia. Manding, mes visi šiek tiek
dėl jo šiurpstame. Laikome gulto pertvarą užtrauktą, kad nereikėtų jo
matyti.
— Kaip atrodo lavono maišas?
— Dabar mėginu pertvarą atidaryti. Atrodo, šiek tiek užstrigusi,
bet...
Tyla. Paskui Kitredžas sumurmėjo:
— Jėzau!
— Bobai?
— Iš maišo teka skystis!
— Kas ten? Kraujas, serumas?
— Plastikas perplyšęs. Matau iš maišo sunkiantis!
„Kas ten sunkiasi?"
Fone ji išgirdo kitus balsus. Garsiai aikčiojančius iš pasišlykštėji
mo, kažkas lyg žiaukčiojo.
— Užsandarinkite jį. Užsandarinkite! — paliepė Ema.
Bet jai niekas neatsakė.
Paskui prašneko Džilė Hiuit:
— Jo kūnas it košė. Tartum... skystėtų. Turėtume sužinoti, kas jam
darosi.
— Ne! — sušuko Ema. — Discovery, tik neatidarykite maišo!
Jai palengvėjo, kai Kitredžas galiausiai atsiliepė:
— Supratau, Vatson. O’Liri, užsandarink jį. Negalima leisti, kad
daugiau... to dalyko... ištekėtų.
— Galbūt reikėtų kūną išmesti už borto, — pasiūlė Džilė.

— Ne, — paprieštaravo Kitredžas. — Jis reikalingas autopsijai.
— Kas tai per skystis? — paklausė Ema. — Bobai, atsakyk!
Tyla. Paskui jis atsakė:
— Nežinau. Bet kad ir kas tai būtų, tikiuosi, neužkrečiama. Nes
mes visi turėjome sąlytį.
Dvidešimt aštuoni svarai riebalų ir kailio. Toks buvo Hamfris, iš

sidrėbęs it storas paša Džekui ant krūtinės. Tas katinas mėgina mane
pribaigti, — pagalvojo Džekas, stebeilydamas į piktas žalias Hamfrio
akis. Vos tik Džekas užsnūdo ant sofos, tuojau pat pajuto toną katino
lašinių traiškant jam šonkaulius, spaudžiant iš plaučių orą.
Murkdamas Hamfris suleido Džekui į krūtinę nagus.
Klyktelėjęs Džekas nustūmė jį šalin, ir Hamfris visomis keturio
mis sunkiai dunkstelėjo ant grindų.
— Eik, pagauk pelę, — sumurmėjo Džekas ir nusisuko ant šono
toliau snausti, bet kur tau — beviltiška. Hamfris sumiauksėjo, reika
laudamas būti pamaitintas. Ir vėl. Žiovaudamas Džekas nusiropštė
nuo sofos ir numoklino į virtuvę. Vos tik atidarė indaują, kur buvo
sudėtas kačių ėdalas, Hamfris užmiaukė dar garsiau. Džekas pribėrė į
katino dubenėlį sauso ėdesio „Little Friskies“ ir stovėjo dygėdamasis,
kol jo kankintojas čiaumojo. Dar tik trečia valanda dienos, ir Džekas
nespėjo kaip reikiant atsimiegoti. Visą naktį budėjo Misijos valdymo
salėje prie kosminės stoties Mediko pulto, o paskui parvažiavo namo
ir įsitaisė ant sofos peržiūrėti ARGPS instrukcijų kosminės stoties po-
sistemiams. Jis vėl sugrįžęs į žaidimą, ir jausmas buvo geras. Geras
jausmas netgi brautis per sausų sausiausiai parašytą MOŽ — paranki
nę mokomąją programą. Bet galiausiai nuovargis priveikė: apie vidu
dienį, apsikrovęs šūsnimis skrydžių instrukcijų, jis užmigo.
Hamfrio dubenėlis jau buvo apytuštis. Neįtikėtina.
Džekui apsisukus eiti iš virtuvės, sučirškė telefonas.
Skambino Todas Katleris.
— Mes telkiame medicinos personalą sutikti Discovery Baltuo
siuose Smėlynuose, — pranešė jis. — Lėktuvas išskrenda iš Elingtono
už trisdešimties minučių.
GRMJT/ICIJ/I 163
— Kodėl Baltuosiuose Smėlynuose? Maniau, Discovery palauks,

iki nusigiedrins Edvardse.
— Laive iškilo medicininė problema, negalime laukti, kol orai pa
gerės. Už valandos jie išeina iš orbitos. Reikia planuoti atsargos prie
mones nuo infekcijos.
— Kokios infekcijos?
— Dar nenustatyta. Mes tik nenorime rizikuoti. Tu su mumis?
— Taip, su jumis, — nė kiek nedvejodamas atsakė Džekas.
— Tad verčiau judinkis, antraip nesuspėsi į lėktuvą.
— Palauk. O kas ligonis? Kuris susirgo?
— Visi jie, — atsakė Katleris. — Visas ekipažas.
13
Atsargos priemonės nuo infekcijos. Skubus išėjimas iš orbitos. Su

kuo gi turime reikalą?
Stiprus vėjas kėlė dulkes, kai Džekas risnojo per degutbetonio
aikštelę prie laukiančio reaktyvinio. Merkdamasis, kad smulkaus žvy
ro grūdeliai nepatektų į akis, jis užkopė laipteliais ir įnėrė į orlaivį
— penkiolikos keleivių vietų „Gulfstream IV“, vieną iš tvirtų ir patiki
mų NASA flotilės darbinių arklių, naudojamų personalui pergabenti
ten ir atgal tarp toli išdėstytų operacijų centrų. Lėktuve jau sėdėjo
dvylika keleivių, tarp jų — medicinos seserys ir gydytojai iš Skrydžių
medicinos centro. Keletas jų sveikinamai pamojo Džekui.
— Mes jau išskrendame, sere, — pranešė antrasis pilotas. — Tad
malonėkite užsisegti saugos diržą.
Džekas atsisėdo prie lango netoli lėktuvo priekio.
Paskutinis į lėktuvą įlipo Rojus Blumfeldas, vėjo sutaršytais ryš
kiai rusvais plaukais. Vos tik Blumfeldas atsisėdo, antrasis pilotas už
darė ir sklende sutvirtino dureles.
— Todas neskrenda? — paklausė Džekas.
— Jis budi prie tūpimo valdymo pulto. Panašu, kad mums skirtas
smogiamųjų pajėgų vaidmuo.
Lėktuvas pradėjo riedėti kilimo ir tūpimo tako link. Laiko nebu
vo galima gaišti — iki Baltųjų Smėlynų trunka pusantros valandos.
— Ar žinote, kas dedasi? — paklausė Džekas. — Mat aš visiškai
neinformuotas.
— Man trumpai papasakota. Žinote, apie tą protėkį, kurį jie vakar
Discovery turėjo? Tą, kurį bandė identifikuoti? Pasirodo, tai skysčiai,
besisunkiantys iš Keničio Hirajo lavonmaišio.
GR/mT/ICIj/l 165
— Juk tas maišas buvo tvirtai užsandarintas. Kaipgi galėjo pra

tekėti?
— Įplyšo plastikinė plėvė. Ekipažas praneša, kad turinį tartum
veikia slėgis iš vidaus. Vyksta kažkas panašaus į paspartintą irimą.
— Kitredžas apibūdino skystį kaip žalią, šiek tiek atsiduodantį
žuvimi. Kažin, ar iš nupasakojimo panašu į skystį iš yrančio lavono.
— Mes visi suglumę. Maišas iš naujo užsandarintas. Mums teks
palaukti, kol jie nutūps, kad galėtume išsiaiškinti, kas vyksta maišo
viduje. Pirmą kartą turime reikalą su žmogaus palaikais mikrogra-
vitacijos sąlygomis. Galbūt irimo procesas reiškiasi kaip nors kitaip.
Galimas daiktas, anaerobinės bakterijos žūva, ir todėl bjaurūs kvapai
neišsiskiria.
— Ar sunkiai ekipažas nesveikuoja?
— Ir Hiuit, ir Kitredžas skundžiasi smarkiais galvos skausmais.
Šiuo metu Merseris vemia kaip šuo, o O’Liriui skauda pilvą. Nesame
tikri, kiek tai gali būti susiję su psichologija. Juk turi reikštis kokia nors
emocinė reakcija paaiškėjus, kad rijai savo yrantį kolegą.
Psichologiniai faktoriai neabejotinai komplikavo vaizdą. Kai tik
pasitaiko apsinuodijimo maistu protrūkis, nemažas procentas nuken
tėjusių iš tikrųjų būna neinfekuoti. Sugestijos galia tokia stipri, kad
gali sukelti tokį pat sunkų vėmulį kaip ir tikrai sergančiajam.
— Jiems teko atidėti atsiskyrimą. Baltieji Smėlynai irgi turėjo
problemų: viena iš jų — TAKON siuntė klaidinančius signalus. Reikia
kelių valandų jai pataisyti, kad vėl gerai veiktų.
TAKON .arba taktinė oro navigacijos ir padėties nustatymo sis
tema — tai virtinė antžeminių siųstuvų, suteikiančių orbiteriui nau
jausius patikslintus navigacijinės padėties vektoriaus duomenis. Dėl
netikusio TAKON signalo šatlas išvis galėtų nepataikyti į tūpimo taką.
— Dabar jie nusprendė, kad laukti nebegalima, — pridūrė Blum
feldas. — Vien tik per pastarąją valandą ekipažo sveikatos būklė pa
blogėjo. Ir Kitredžui ir Hiuit, abiem odenų kraujosruvos. Būtent taip
prasidėjo ir Hirajui.
Lėktuvas pasinešė taku kilti. Kurtinantis variklių griausmas už
gulė jiems ausis, ir žemė apačioje nutolo.
Per triukšmą Džekas sušuko:
— O kaip TKS? Ar joje kas nors serga?

— Ne. Jie laikė liukus tarp erdvėlaivio ir stoties uždarytus, kad
ištekėjęs skystis nepatektų j ją.
— Vadinasi, jis išplitęs tik po Discovery?
— Kiek mums žinoma.
Taigi Emai nieko bloga, — pagalvojo jis, atsikvėpdamas iš visų
plaučių. — Ema saugi.
Bet jeigu užkratas įneštas į Discovery kartu su Hirajo lavonu,
kodėl nesusirgo stoties įgula?
— Koks numatomas šatlo parvykimo laikas? — paklausė jis.
— Šiuo metu jie atsiskiria nuo stoties. Stabdymo variklius nu
matyta įjungti už keturiasdešimt penkių minučių, o nutūpti turėtų
septyniolika nulis nulis.
Taigi antžeminė tarnyba turi ne tiek daug laiko pasiruošti. Dže
kas pažvelgė pro iliuminatorių — lėktuvas jau prasiveržė pro debesis į
auksinį saulės tviskesį. Viskas veikia prieš mus, — mąstė jis. — Pasku
bintas nusileidimas. Sugedęs TAKON įrenginys. Sergantis ekipažas.
Ir visa tai susidės kartu kažkokio užkampio kilimo ir tūpimo take.
Džilei Hiuit galva plyšte plyšo, o akių obuoliai taip baisiai sopėjo,
kad ji vos pajėgė susitelkti į atsiskyrimo procedūrų patikros sąrašą.
Tik per pastarąją valandą skausmas įsėlino į kiekvieną kūno raumenį,
ir dabar tartum dantyti žaibai plėšė jai nugarą, šlaunis. Paraudo abiejų
akių odenos — kaip ir Kitredžo. Jo akių obuoliai atrodė it du kraujo
pripildyti maišeliai. Žioruojantys. Raudoni. Jį irgi kamavo skausmas;
Džilė tai matė iš jo judesių, iš to, kaip pamažu ir atsargiai pasuka galvą.
Abu jie kentėjo, tačiau nė katras nedrįso susileisti narkotiko. Atsiski
riant nuo stoties ir nusileidžiant reikės maksimalaus budrumo, ir ne
galima rizikuoti, kad jie prarastų prie valdymo prietaisų nors truputėlį
savo gebos reaguoti.
Sugrąžinkite mus namo. Sugrąžinkite namo — tokia mantra be
paliovos smelkė Džilei galvą, kai ji iš paskutiniųjų stengėsi atlikinėti
savąsias užduotis, kai prakaitas merkė marškinėlius ir skausmas truk
dė susitelkti.
GRM/T/ICIJd 167
Juodu greitai perbėgo akimis išvykimo veiksmų patikros sąrašą.

Džilė įjungė IBM nešiojamojo kompiuterio „ThinkPad1' kabelį į pa
skuigalio valdymo pulto duomenų prievadą, paleido operacinę siste
mą ir atidarė „Susitikimo ir prisišliejimo operacijų1programą.
— Nėra duomenų srauto, — pranešė ji.
-K ą?
— Prievadą tikriausiai užkimšo tas ištekėjęs skystis. Pamėginsiu
prisijungti prie IKM viduriniame denyje.
Ji ištraukė iš lizdo kabelį. Visus veido kaulus nepakenčiamai gėlė,
bet pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį Džilė pralindo jungiančiąja
anga iš pilotų kabinos į vidurinį denį. Akys taip tvinkčiojo, kad at
rodė tuoj iššoks iš akiduobių. Apatiniame denyje ji rado Merserį jau
pasirengusį sugrįžimui į Žemės atmosferą: buvo jau su skafandru ir
prisisegęs krėsle diržais. Bet be sąmonės — veikiausiai nuo narkotikų
dozės. O’Liris, irgi prisisegęs diržais, dar buvo sąmoningas, bet atrodė
apdujęs. Džilė nuplaukė prie vidurinio denio duomenų prievado ir
prijungė prie jo savo kompiuterį.
Ir čia vis tiek jokio duomenų srauto.
— Velnias. Velnias.
Iš paskutiniųjų stengdamasi sutelkti dėmesį, ji nusigavo atgal į
pilotų kabiną.
— Nepavyko? — paklausė Kitredžas.
— Pakeisiu srovės šaltinio kabelį ir vėl išmėginsiu tą prievadą.
Dabar galvoje jai taip baisiai daužėsi, kad ėmė ašaroti akys. Su
kandusi dantis, ji ištraukė kabelį, pakeitė jį nauju. Vėl paleido operaci
nę sistemą. Iš „Windows“ atidarė SPOP.
Ekrane pasirodė Susitikimo ir prisišliejimo operacijų logotipas.
Viršutinę lūpą išmušė prakaitas, kai Džilė pradėjo rinkti misijos
trukmės laiką. Dienas, valandas, minutes, sekundes. Pirštai jos veik
neklausė. Judėjo vangiai, negrabiai. Jai teko kelis kartus iš naujo įvesti
teisingus skaičius. Pagaliau ji pasirinko „Atsiskyrimo operacijos" ir
spustelėjo ties komanda „Gerai".
— SPOP — inicijuota, — su palengvėjimu pranešė ji. — Parengta
apdoroti duomenis.
Kitredžas paklausė:
— Kapkomai, leidžiate atsiskirti?

— Pasiruoškite, Discovery.
Laukti buvo kankinama. Džilė pažvelgė žemyn į savo ranką ir
matė pirštus trukčiojant, dilbio raumenys susitraukinėjo po oda it de
šimtis besirangančių kirminų. Lyg kažkas gyva raustųsi po jos kūną.
Ji stengėsi, kad ranka nejudėtų, bet pirštai mėšlungiškai trūkčiojo,
tartum tampomi elektros srovės. Nagi, sugrąžinkite mus namo. Kol dar
pajėgiame valdyti tą paukštį.
— Discovery, — pašaukė Kapkomas. — Jums leidžiama atsiskirti.
— Supratome jus. Skaitmeninis autopilotas ties žemu Z*. Atsi-
skiriame. — Kitredžas su didžiuliu palengvėjimu žvilgtelėjo į Dži-
lę. — Taigi, kuo greičiau namo, — sumurmėjo jis ir griebėsi rankinio
valdymo svirčių.
Skrydžių vadovas Rendis Karpenteris it Koloso statula stovėjo

neatplėšdamas akių nuo ekrano priekyje. Inžinerinis jo protas šaltai
vienu metu sekė vizualinių duomenų ir pokalbių per abipusio ryšio
kanalą srautus. Kaip visada Karpenteris mąstė kelis žingsnius į prie
kį. Susijungimo kamera dabar dehermetizuota. Užraktai, jungiantys
orbiterį su TKS, atsikabins, ir iš anksto suspaustos jungties sistemos
spyruoklės atsipalaiduodamos švelniai nustums du erdvėlaivius sky
rium, leisdamos jiems laisvai nuplaukti vienas nuo kito. Tiktai tuo
met, kai tarp jų pasidarys dviejų pėdų tarpas, bus įjungti Discovery
reaktyviniai RVS varikliai, nuvairuosiantys orbiterį tolyn. Bet kuriuo
šios sudėtingos įvykių sekos momentu kas nors gali atsitikti ne taip,
bet kiekvienai galimai nesėkmei Karpenteris turėjo parengtą atsarginį
planą. Jeigu nesuveiktų ir neatsikabintų susijungimo užraktai, bus iš
šauti pirotechniniai užtaisai, kurie nukirs prilaikančius užrakto skląs
čius varžtus. Jeigu ir tai nesuveiktų, du TKS įgulos nariai galėtų išeiti į
atvirą kosmosą ir rankiniu būdu atstumti skląsčius. Atsarginiai planai
buvo parengti ir bet kokio atsarginio plano atvejui, visos netikėtos ne
sėkmės numatytos.
* Režimas, kuriuo šatlo variklių poveikis stočiai minimalus.

GRMITdCIJ/l 169
Kiekvieną nesėkmę bent buvo galima iš anksto nuspėti. Bet la

biausiai Karpenteris baiminosi trikties, apie kurią niekas nebuvo pa
galvojęs. Ir dabar jis vis savęs klausė to paties, kaip ir visada, kai prasi
dėdavo nauja misijos fazė: Ko mes nesugebėjome iš anksto numatyti?
— OSS įrenginiai sėkmingai atsiskyrė, — išgirdo jis Kitredžą pra
nešant. — Užraktai atšoko. Mes dabar laisvai dreifuojame.
Skrydžio kontrolierius greta Karpenterio pergalingai pakratė ore
kumščiu.
Karpenteris jau mąstė į priekį apie nusileidimą. Orai Baltuosiuo
se Smėlynuose laikėsi pastovūs, penkiolikos mazgų priešinis vėjas.
Iki šatlo atvykimo TAKON bus suremontuotas ir veiks. Antžeminės
tarnybos šiuo metu rinkosi prie kilimo ir tūpimo tako. Priekyje nenu-
simatė kokių nors naujų trikčių, tačiau jis žinojo: viena tyko čia pat už
kampo.
Tokios mintys sukosi jam galvoje, bet iš veido to nebuvo matyti:
nekrustelėjo nė vienas raumuo. Nė vienas skrydžių dispečeris salėje
negalėjo atspėti, kad jį graužia baimė — it tulžis gerklėje.
Ema ir kiti TKS įgulos nariai irgi stebėjo ir laukė. Visi moksliniai
tyrimai laikinai sustabdyti. Visa įgula susirinko Mazgo-1 kupole žiū
rėti, kaip masyvus šatlas atsiskiria. Grigsas taip pat stebėjo operaciją
savajame IBM „ThinkPad" kompiuteryje, kurio displėjuje buvo per
duodamas toks pats SPOP vaizdas, kokį dabar matė ir esantieji Hius-
tone, Skrydžių valdymo salėje.
Pro kupolo iliuminatorius Ema matė, kaip Discovery pradeda co
lis po colio tolti, ir ji lengviau atsikvėpė. Orbiteris jau laisvai dreifuoja
ir yra pakeliui į namus.
Medicinos tarnybos karininkas O’Liris sklendė narkotiniame

svaigulyje. Pats į ranką susišvirkštė penkiasdešimt miligramų deme-
rolo* — pakankamai, kad nors kiek sušvelnintų skausmą, ir tuomet
* Firminis opijaus kilmės analgetiko (mepiridino hidrochlorido) pavadinimas.

jis pajėgtų pritvirtinti Merserį diržais prie krėslo, parengti kabiną su
grįžimui į Žemės atmosferą. Bet net ir tokia menka narkotiko dozė
temdė protą.
Sėdėjo viduriniame denyje prisisegęs diržais prie krėslo, pasi
rengęs erdvėlaivio išėjimui iš orbitos. Kabina tartum plaukiojo prieš
akis — tai priartėdavo, tai nutoldavo, lyg matytų ją po vandeniu. Nuo
šviesos peršėjo akis, ir jis užsimerkė. Atrodė, lyg prieš kelias akimirkas
matęs pro šalį praplaukiant Džilę Hiuit su nešiojamuoju kompiuteriu;
dabar jos čia nėra, bet per ausines jis girdėjo įsitempusį pilotės balsą,
taip pat Kitredžo ir Kapkomo. Jų jau atsiskirta nuo stoties.
Net ir skendėdamas sąmonės ūke jis jautė savo nepajėgumą, gėdą,
kad sėdi prisirišęs diržais prie krėslo nelyginant invalidas, o jo ekipažo
draugai pilotų kabinoje iš visų jėgų stengiasi sugrąžinti juos namo.
Savigarba privertė kapanotis iš patogios mieguistumo užmaršties, ir
jis išniro į skaisčiai tvieskiančią vidurinio denio šviesą. Pasigrabaliojo
diržų sagčių, ir kai tos nukrito, jis išplaukė iš krėslo. Kabina pradėjo
suktis aplinkui, ir O’Liris gavo užsimerkti, kad įveiktų staiga užplūdu
sį pykulį. Nuslopink jį, — įsakė sau. — Galvok apie reikalą. Juk mano
skrandis visada buvo geležinis. — Bet nepajėgė prisiversti atsimerkti,
susidurti su tuo dezorientuojančiu patalpos sukimusi.
Pakol išgirdo garsą: kažkas sugirgždėjo taip arti, jog jis pamanė,
kad galbūt per miegą sujudėjo Merseris. O’Liris pasisuko garso pusėn
— ir pamatė priešais save ne Merserį, o maišą su Keničio Hirajo kūnu
viduje.
Tas pūtėsi. Plėtėsi.
Mano akys, — pagalvojo O’Liris. — Jos mane apgaudinėja.
Jisai sumirksėjo ir pabandė iš naujo sufokusuoti regą. Lavonmai-
šis tebebuvo išpampęs, virš lavono pilvo plastikas pūtėsi it balionas.
Prieš kelias valandas jie užtaisė protėkį, o dabar slėgis iš vidaus, matyt,
vėl didėjo.
Judėdamas per ūką lyg sapne, O’Liris nuplaukė prie gulto ir už
dėjo ranką ant pūpsančio lavonmaišio.
Ir pasibaisėjęs tuoj pat ją atitraukė. Tą trumpą sąlyčio akimirką
pajuto maišą išsipučiant, subliūkštant ir vėl išsipučiant.
Lavonas pulsavo.
GR/ I I / 1 T/ I CI J / I 171
Prakaito išmušta viršutine lūpa Džilė Hiuit stebėjo pro iliumi

natorių sau virš galvos, kaip Discovery atsikabina nuo TKS. Pamažėle
tarpas tarp abiejų platėjo, ir ji žvilgtelėjo į bėgantį skersai savo kom
piuterio ekrano duomenų srautą. Atsiskirta per vieną pėdą. Per dvi.
Grįžtame namo. Staiga galvą nuvėrė skausmas. Dūrė taip smarkiai, kad
ji pajuto temstant protą. Suėmė save į rankas, su buldogo atkaklumu
laikė įsitvėrusi sąmonės.
— OSS laisva, — pro sukąstus dantis iškošė ji.
Į tai Kitredžas sureagavo:
— Jungiu RVS operaciją, žemu Z.
Naudodamasis reaktyvinės valdymo sistemos varikliais, Kitre
džas dabar atsargiai nuvairuos tolyn nuo TKS, slinkdamas į tašką
trimis tūkstančiais pėdų žemiau stoties, kur skirtingos jų orbitos auto
matiškai pradės abu erdvėlaivius stumti tolyn vienas nuo kito.
Džilė išgirdo bumbtl — įsijungė reaktyviniai varikliai — ir pajuto
orbiterį sudrebant, kai Kitredžas prie paskuigalio valdymo prietaisų
pamažėle vedė erdvėlaivį atbulom R vektoriumi*. Vado ranka dre
bėjo, o veidas įsitempė nuo pastangų nepaleisti iš gniaužto valdymo
svirties. Jis, o ne kompiuteris vedė orbiterį, ir menkiausias neatsargus
vairalazdės trūktelėjimas galėtų iškreipti juos iš kurso.
Penkios pėdos skyrium. Dešimt. Jau praeita svarbiausia atsiskyri
mo fazė, judant vis toliau ir toliau nuo stoties.
Džilė pradėjo nusiraminti.
Ir tuomet išgirdo iš vidurinio denio klyksmą. Kupiną siaubo ir
negalėjimo patikėti riksmą.
O’Liris.
Ji atsisuko, ir tuo pat metu į pilotų kabiną ištryško bjaurus žmo
gaus likučių fontanas, susprogdamas Džilės link.
Pagrindinis šios jėgos smūgis teko Kitredžui, esančiam arčiausiai
denius jungiančiosios angos, ir jis nulėkė oru, atsitrenkdamas į rotaci
nę rankinio valdymo svirtį. Džilė nuvirto aukštielninka, jai nuo galvos
* Žemės spindulio vektorius, kuriuo šatlas atlieka suartėjimo su TKS manevrą.

nulėkė radijo ausinės, o kūną apdrabstė bjauriai dvokiantys žarnų ir

odos fragmentai, juodų plaukų kuokštai, vis dar kartu su skalpu. Ke
ničio plaukai. Išgirdo šaudant — bumbt bumbt bumbt — raketinius
variklius, ir orbiteris tartum lingavo aplinkui ją. Suirusių žmogaus da
lelių debesis pasklido po pilotų kabiną, ir sukosi košmariška galaktika,
nešanti su savimi plastikinio lavonmaišio atplaišas, organų trupinius
ir tuos keistus žalsvus gumulus. Panaši į vynuogių kekes jų masė pra
plaukė pro šalį ir ištiško čia pat į sieną.
Kai mikrogravitacijos sąlygomis kokie nors lašeliai susiduria ir
sukimba su plokščiais paviršiais, nuo smūgio jie kiek padrebuliuoja ir
paskui nurimsta. O šie tiškalai nesiliovė judėję.
Negalėdama patikėti Džilė stebėjo, kaip virpčiojimas vis stiprėja,
raibuliuodamas paviršiumi. Ir tik tuomet ji pamatė giliai įsuptą drebu-
tinės masės judant kažką juoda, rangantis it kokią moskito lervą.
Staiga jos akis pagavo naujas vaizdas, dar labiau bauginantis.
Žvilgtelėjusi pro iliuminatorių pilotų kabinos viršuje, pamatė greitai
skriejančią jų link kosminę stotį. Ši jau tiek priartėjo, kad Džilė bemaž
įžiūrėjo saulės baterijos santvaros kniedes.
Apimta panikos ji atsispyrė nuo sienos ir nėrė per tą kraupų su
sprogusių žmogaus palaikų debesį, desperatiškai ištiestomis rankomis
siekdama sugriebti orbiterio vairalazdę.
— Susidūrimo kursas! — suriko Grigsas į ryšio kosmosas—kos

mosas radiją. — Discovery, jūs judate susidūrimo kursu!
Niekas neatsakė.
— Discovery! Kursas — atbulinė eiga!
Pasibaisėjusi Ema stebėjo besinešančią į juos katastrofą. Pro
kosminės stoties kupolo iliuminatorių matė orbiterį metantis aukštyn
ir tuo pat metu pasvyrant ant dešinio šono. Matė trikampio formos
Discovery sparną skriejant artyn tokiu pagreičiu, kad jo jėgos užtektų
aliumininiam stoties korpusui kiaurai prarėžti. Matė neišvengiamą
susidūrimą ir artėjančią savo mirtį.
Iš priekinio RVS raketinio variklio orbiterio nosyje staiga iššovė
išmetamųjų dujų debesis. Discovery pajudėjo žemyn atbuline eiga. Tuo
GRAVITACIJA 173
pat metu dešinysis trikampis sparnas pasviro aukštyn, bet nepakan

kamai greitai, kad neužkliudytų kosminės stoties pagrindinės saulės
baterijos santvaros. Emai apmirė širdis.
Išgirdo Liuterį sušnabždant:
— Viešpatie Jėzau!
— Į ĮSA! — paniškai sušuko Grigsas. — Visiems į evakuacijos
aparatą!
Rankos ir kojos susimaišė ore, pėdos plakė į visas puses — įgula
puolė evakuotis iš mazgo. Nikolajus ir Liuteris pirmi pranėrė per liuką
į gyvenamąjį modulį. Ema vos tik suspėjo nusitverti už liuko turėklo,
kai jai į ausis plūstelėjo plėšomo metalo žvygesys, lankstomo ir defor
muojamo aliuminio dejonė, susidūrus dviem masyviems objektams.
Kosminė stotis sudrebėjo, ir paskui per pašėlusį kratymą pra-
rasdama orientaciją Ema suspėjo pamatyti skiriantis į šalis mazgo
sienas, sukiojantis ore Grigso nešiojamąjį kompiuterį ir pasibaisėjusį,
blizgantį nuo prakaito Dianos veidą.
Šviesos sumirksėjo ir užgeso. Patamsy sublyksėjo raudona pavo
jaus signalizacijos lemputė.
Užkaukė sirena.
14
Šatlo skrydžio vadovas Rendis Karpenteris mirtį stebėjo prie

kiniame ekrane.
Orbiterio susidūrimo su TKS akimirką smūgį Rendis pajuto taip
tikrai, lyg kažkieno kumštis būtų trenkęs pačiam į paširdžius — jis net
pakėlė ranką ir prispaudė ją sau prie krūtinės.
Kelias sekundes skrydžių valdymo salė visiškai nuščiuvo. Pri
blokšti veidai stebeilijo į priekinę sieną. Centriniame ekrane švietė
pasaulio žemėlapis su nubrėžta šatlo trajektorija. Po dešinei, SPOP
displėjuje sustingo Discovery ir TKS, pavaizduoti trimatėmis diagra
momis. Orbiteris it sulamdytas žaislas dabar buvo susiliejęs su TKS si
luetu. Karpenteris pajuto savo plaučius plečiantis ir sumojo pamiršęs
iš siaubo kvėpuoti.
SVS kilo chaosas.
— Skrydi, neturime balso ryšio! — išgirdo Karpenteris Kapkomą
šaukiant. — Discovery neatsako.
— Skrydi, tebegauname duomenų srautą iš TKS...
— Skrydi, slėgis orbiterio kabinoje nė kiek nenukritęs. Niekas ne
rodo deguonies nutekėjimo...
— O kaip TKS? — metė Karpenteris. — Ar turime su jais ryšį?
— SKAOS mėgina juos prisišaukti. Slėgis stotyje krinta...
— Kiek žemas?
— Jau septyni šimtai dešimt... šeši šimtai devyniasdešimt. Velnias,
pas juos sparti dekompresija!
Pramuštas stoties korpusas! — pagalvojo Karpenteris. Bet šios
problemos jis neišspręs; tai priklauso Specialiųjų kosminių aparatų
operacijų tarnybai, kiek toliau koridoriumi.
GRMIT/ldJ/! 175
Į abipusio ryšio kanalą staiga įsiveržė varomosios dalies inžinie

riaus balsas:
— Skrydi, skaitau įjungto RVS degimo rodmenis — F2U, F3U ir
F1U variklių. Kažkas valdo orbiterio prietaisus.
Karpenteris pasuko galvą, sutelkdamas dėmesį. SPOP displė
jus tebebuvo užstrigęs ir sustingęs, naujų vaizdų jame nesirodė. Bet,
sprendžiant iš varomosios dalies inžinieriaus pranešimo, Discovery
vairuojančios raketos ką tik įsidegė. Ir, matyt, iššovė ne atsitiktinis už
taisas: ekipažas mėgina atitolinti orbiterį nuo TKS. Bet pakol nepavyks
atkurti radijo ryšio, negalima gauti patvirtinimo apie ekipažo būklę.
Net negalima žinoti, ar jie gyvi.
Baisiausias už visus scenarijus — tas, kurio Karpenteris labiausiai
bijojo: negyvas ekipažas orbita besisukančiame šatle. Nors Hiustonas
galėjo valdyti daugelį orbiterio manevrų komandomis iš Žemės, be
ekipažo pagalbos susigrąžinti jo namo neįmanoma. Rankiniams OMS
jungikliams nuspausti, kad būtų uždegti stabdantieji išėjimo iš orbitos
raketiniai varikliai, būtinas sugebantis veikti žmogus. Reikia žmogaus
rankos oro duomenų jutikliams išdėstyti ir važiuoklei išleisti prieš tu
piant ant žemės. Be ko nors prie valdymo prietaisų šioms operacijoms
atlikti Discovery pasiliktų orbitoje — tylomis besisukantis apie mūsų
planetą laivas vaiduoklis, ligi už kelių mėnesių jo orbita sunyktų, ir
tuomet jis it meteoras ugniniu ruožu nukristų į Žemę. Toks košmaras
šmėstelėjo Karpenterio mintyse, kol tiksėjo sekundės, o SVS apėmusi
panika tolydžio didėjo. Jis negalėjo sau leisti pagalvoti apie kosminę
stotį, kurios įgula netgi šiuo metu kankinasi mirties nuo dekompre
sijos agonijos traukuliuose. Jo dėmesys privalėjo būti sutelktas į Dis
covery — į ekipažą, už kurį yra atsakingas jis, ir sulig kiekviena tylos
sekunde viltis, kad jie liks gyvi, vis labiau blėso.
Paskui staiga jie išgirdo balsą — silpną, užsikertantį:
— Kontrole, čia Discovery. Hiustonai, Hiustonai...
— Tai Hiuit! — sušuko Kapkomas. — Discovery, kalbėkite!
— ... didžiulė anomalija... negalėjome išvengti susidūrimo. Struk
tūriniai orbiterio pažeidimai, regis, minimalūs...
— Discovery, mums reikia TKS vaizdo.
— Negaliu panaudoti Ku diapazono antenos... trumpasis jungi
mas..
— Ar žinote, kiek stotis pažeista?

— Per susidūrimą nuplėšta jos saulės baterijų santvara. Regis,
pramušėme jos korpuse skylę...
Karpenteriui pasidarė bloga. Jie vis dar neišgirdo nė žodžio iš
TKS įgulos. Nė patvirtinimo, kad jie išliko gyvi.
— Kokia jūsų ekipažo būklė? — paklausė Kapkomas.
— Kitredžas vos reaguoja. Atsitrenkė galva į paskuigalio valdymo
pultą. O dėl ekipažo viduriniame denyje... nieko apie juos nežinau.
— Kokia jūsų būklė, Hiuit?
— Mėginu... Dieve, galva... — pasigirdo lyg tylus kūkčiojimas. Pa
skui ji ištarė: — Tai gyva-
— Nesupratau.
— Ta plaukiojanti aplink šlykštynė — išlaja iš lavonmaišio. Juda
visur aplinkui mane. Yra mano viduje. Matau judančią sau poodyje, ir
tai gyva.
Visu Karpenterio stuburu viršun nušliaužė šiurpulys. Taigi haliu
cinacijos. Galvos trauma. Jie prarandą Hiuit, prarandą vienintelį savo
šansą sugrąžinti į Žemę orbiterį sveiką.
— Skrydi, mes artėjame prie raketinių stabdymo variklių uždegi
mo momento, — perspėjo Fido. — Negalima to praleisti.
— Pasakykite jai, kad pradėtų išėjimą iš orbitos, — įsakė Karpen
teris.
— Discovery, — pašaukė Kapkomas. — Pasirenkite paleisti PSG.
Jokio atsako.
— Discovery? — pakartojo Kapkomas. — Jūs prašoksite uždegi
mo momentą!
Sekundės tęsėsi į minutes. Karpenterio raumenys įsitempė, ner
vais tartum laidais sruvo elektra. Jis lengviau atsikvėpė, kai pagaliau
Hiuit atsiliepė:
— Ekipažas viduriniame denyje leidimosi pozicijose. Abu be są
monės. Prisegiau juos diržais. Bet nepajėgiu apvilkti Kitredžo SSK...
— Velniop jo skafandrą! — riktelėjo Karpenteris. — Nepraleiski-
me momento. Tik nutupdykite tą paukštį!
— Discovery, patariame tuojau pat pasirengti įjungti PSG. Tik
prisekite vadą diržu dešiniame krėsle ir imkitės išėjimo iš orbitos
manevro.
GRAVITACIJA 177
Jie išgirdo trūkčiojantį skausmo atodūsį. Paskui Hiuit pranešė:

— Mano galva... sunku sufokusuoti...
— Supratome, Hiuit, — Kapkomo balsas pašvelnėjo. Tapo kone
guodžiantis. — Klausykite, Džil. Žinome, kad tai jūs dabar vado krėsle.
Žinome, kad jums skauda. Bet galime jus vesti į nusileidimą autopilotu
iki pat sustojant ratams. Jeigu tik liksite su mumis.
Ji iškankintai sukūkčiojo.
— Pasirengta įjungti PSG, — sušnabždėjo ji. — Kraunu OPS 3-0-2.
Pasakykite man kada, Hiustonai.
— Leidžiame pradėti stabdymą varikliais išėjimui iš orbitos,
Discovery, — paragino Karpenteris. Paskui tyliai pridūrė: — Nagi, su
grąžinkime jus namo.
Pragariškoje tamsoje Ema įsitempė, pasirengdama dekompresi

jos šokui. Gerai žinojo, ko tikėtis. Kaip ji numirs. Iš korpuso ūždamas
veršis oras. Jai staigiai plyš ausų būgneliai. Sparčiai stiprės skausmas,
kai plaučiai plėsis ir jų alveolės trūkinės. Oro slėgiui krintant iki va
kuumo, skysčių virimo temperatūra irgi krinta, kol susilygina su už
šalimo temperatūra. Vieną mirksnį kraujas gyslose užvirs, kitą — su
stings į ledą.
Raudoni, perspėjantys apie pavojų blyksniai ir sirena patvirtino
jos baisiausius būgštavimus. Pirmo laipsnio avarinė padėtis. Pramuš
tas stoties korpusas, ir oras nuteka į kosmosą.
Ji pajuto užgulant ausis. Nedelsiant evakuotis!
Abi su Diana, jiedvi nėrė į gyvenamąjį modulį, sklęsdamos per
tamsą, apšviečiamą tik skaisčių raudonų lempučių blyksnių perspėja
muosiuose skydeliuose. Sirena kaukė taip garsiai, jog visi turėjo šaukti,
kad girdėtų vienas kitą. Apimta panikos Ema atsimušė į Liuterį. Šis ją
sugriebė, neleisdamas rikošetu nulėkti kita kryptimi.
— Nikolajus jau ĮSA. Dabar eilė tau ir Dianai! — sušuko jis.
— Palaukit. Kur Grigsas? — paklausė Diana.
— Tik lįskit vidunl
Ema apsisuko. Psichodelinėje blykčiojančių avarinių lempučių
šviesoje ji nieko daugiau gyvenamajame modulyje nepamatė. Grigsas
178 TESS GERRITSEN
paskui juos neatsekė. Patamsyje tartum tvyrojo keistas lengvas ūkelis,

bet nesigirdėjo uraganinio šniokštesio,jeigu oras siurbtų juos pramuš
tos skylės link.
Ir jokio skausmo, — staiga ji sumojo. Pajuto ausis užgulant, bet
krūtinėje neskaudėjo, sprogstamosios dekompresijos nebuvo.
Mes galime išgelbėti stotį. Turime laiko izoliuoti nuotėkį.
Ji greitai it plaukikė apsisuko, atsispyrė nuo sienos ir slystelėjo
atgalios j jungiamąjį mazgą.
— Ei, kokio velnio, Vatson? — šūktelėjo Liuteris.
— Grįžk į aparatą!
Ji judėjo taip greitai, kad atsitrenkė į liuko angos briauną, užsi-
gaudama alkūnę. Štai čia dabar skausmas — ne nuo dekompresijos,
bet nuo savo pačios kvailo nerangumo. Ranką tvinksėjo, kai vėl atsi
spyrusi Ema įnėrė į jungiamąjį mazgą.
Grigso čia nebuvo, bet ji pamatė jo nešiojamąjį „ThinkPad11
kompiuterį, plūduriuojantį ant savojo duomenų kabelio galo. Ekrane
blyksėjo skaisčiai raudonas perspėjimas „Dekompresija". Oro slėgis
nukrito iki šešių šimtų penkiasdešimties ir toliau tebekrito. Jiems li
kusios tik kelios minutės, kad pajėgtų veikti — kelios minutės, iki jų
smegenys nebefunkcionuos.
Jis turbūt nuėjo ieškoti nuotėkio, — pagalvojo Ema. — Ketina už
blokuoti pažeistą modulį.
Per tą tirštėjantį baltą ūką ji nėrė į amerikiečių laboratoriją. Ar
tai tikrai ūkas, o gal nuo hipoksijos ūkiasi jos rega? Perspėjimas, kad
netrukus prarasianti sąmonę? Ji metėsi per tamsą ir sumojo, kad nuo
tebeblykčiojančių it stroboskopas avarinių lempučių prarado orienta
ciją. Atsimušė į tolimąją liuko angą. Dingo judesių koordinacija, ji vis
labiau darėsi nerangesnė. Pro liuko angą ji įsmuko į Mazgą-2.
Grigsas buvo čia ir įnirtingai stengėsi atjungti nutiestų tarp japo
nų ir europiečių modulių kabelių raizginį.
— Nuotėkis iš japonų modulio! — sušuko jis per sirenų kauks
mą. — Jeigu iš šios liuko angos pavyktų pašalinti kabelius ir ją užda
ryti, galėtume modulį izoliuoti.
Ema nėrė į priekį padėti jam išpainioti kabelius, bet aptiko vieną,
kuris niekaip nepasidavė atjungiamas.
GR/ ll/IT/ ICI j/l 179
— Kas čia per velnias? — nustebo ji.

Visi einantys per liukų angas kabeliai iškilus avarinei situacijai
turėjo būti lengvai atjungiami vienas nuo kito. Bet šis driekėsi ištisi
nis — o tuo nusižengta saugumo reikalavimams.
— Jis neturi greitos atjungties! — šūktelėjo Ema.
— Paduok man peilį, nukirsiu jį.
Ji apsisuko ir nėrė atgal į amerikiečių laboratoriją. Peilis. Kur, po
velniais, peilis? Pro raudonos šviesos blyksnius pamatė medicininę
spintelę. Skalpelį. Ema ištraukė stalčių, siekė į padėklą su instrumentais
ir parplaukė į Mazgą-2.
Grigsas paėmė skalpelį ir suskato pjauti kabelį.
— Kuo galime padėti? — atskriejo Liuterio šūksnis.
Apsisukusi Ema pamatė jį, taip pat Nikolajų ir Dianą, sunerimu
sius kybančius liuko angoje.
— Pramuštas japonų modulis! — atsakė ji. — Norime jį užblo
kuoti!
Staiga it fejerverkas pažiro kibirkštys.
— Velnias! Kabelyje srovė!
— Vis tiek reikia jį nukirsti! — mygo Ema.
— Ir iškepti į traškutį? Aš taip nemanau.
— Tai kaip mes liuką užsandarinsime?
Liuteris patarė:
— Traukiamės atgal! Traukiamės atgal į laboratoriją! Užblokuosi
me visą mazgą. Izoliuosime šią stoties dalį.
Grigsas pažvelgė į kibirkščiuojantį kabelį. Užblokuoti Mazgo-2
nesinorėjo, nes tai reikštų paaukoti abu — ir japonų, ir europiečių —
modulius, kurie visiškai išsihermetizuos, ir patekti į juos bus neįma
noma. O kartu tai reikštų ir paaukoti šatlo prisišliejimo jungtį, į kurią
taip pat patenkama iš Mazgo-2.
— Slėgis krinta, žmonės! — sušuko Diana, žiūrėdama į rankoje
laikomą manometrą. — Esame jau prie šešių šimtų dvidešimt penkių
milimetrų! Nagi, po šimts, traukitės atgal ir užblokuokite mazgą!
Ema jau juto alsuojanti tankiau, besistengianti atgauti kvapą.
Hipoksija. Jiems visiems užtems sąmonė, jeigu ko nors greitai nesu
galvosią.
Ji trūktelėjo Grigsą už rankos.

— Traukis. Tik taip išgelbėsime stotį!
Jis apdujęs linktelėjo ir kartu su Ema pasitraukė į amerikiečių
laboratoriją.
Traukdamas į save Liuteris mėgino užtrenkti liuką, bet nepajėgė
jo pajudinti iš vietos. Šiuo metu jie buvo šiapus Mazgo-2, tad teko
liuką traukti į save, o ne stumti, kad šis užsidarytų. Be to, jiems teko
įveikti išeinančio oro pasipriešinimą, darbuojantis sparčiai krintančio
slėgio sąlygomis.
— Gausime palikti ir šį modulį! — sušuko Liuteris. — Pasitraukti
į Mazgą-1 ir uždaryti kitą liuką!
— Nė velnio! — atkirto Grigsas. — Neketinu netekti ir šio modulio!
— Grigsai, nieko kita nebelieka. Nepajėgiu užtrenkti liuko!
— Tai duokš man! — Grigsas sugriebė už rankenos ir pabandė
užtrenkti liuką, bet tas pajudėjo vos kelis colius, kol visai išsimušęs iš
jėgų vadas pasidavė.
— Per tave mes visi žūsime vien todėl, kad išgelbėtume tą sumau
tą modulį! — šūktelėjo Liuteris.
Staiga sprendimą sušuko Nikolajus:
— Mir! Reikia kompensuoti nuotėkį! Kompensuoti nuotėkį!
Jis it kamštis šovė iš laboratorijos, skubindamasis patekti į rusiš
kąją stoties dalį.
Mir. Visi iškart suprato, apie ką jis kalba. 1997-ieji. Progress susi
dūrė su Mir moduliu „Spektras". Korpuse buvo pramušta skylė, ir iš
Mir į kosmosą pradėjo nutekėti toks brangus oras. Rusai, turintys dau
giau metų patirties su įgulos valdomomis kosminėmis stotimis, buvo
pasirengę avariniam atvejui ir kaipmat sureagavo, kompensuodami
nuotėkį: į modulį įliejo papildomai deguonies slėgiui pakelti. Tai ne tik
suteikė daugiau laiko darbui, bet ir padėjo sumažinti slėgio skirtumus,
kad būtų galima prisitraukus užtrenkti liuką.
Nikolajus parsklendė į laboratoriją su dviem deguonies balionais.
Karštligiškai skubėdamas jis atidarė iki galo vožtuvus. Net per sirenų
kauksmą jie išgirdo šnypščiant besiveržiantį iš balionų orą. Nikolajus
įmetė abu balionus į Mazgą-2. Kompensuoti nuotėkį. Kitoje liuko pu
sėje jie didino slėgį.
GR/ I l/f T/l C f / » 181
„Bet jie taip pat leidžia deguonį į modulį, kuriame atviras kabelis
su srove", — pagalvojo Ema, prisimindama kibirkštis. Tai galėtų su
kelti sprogimą.
— Nagi! — sušuko Nikolajus.— Pabandom uždaryti liuką!
Abu, Nikolajus ir Grigsas, įsitvėrė rankenos ir patraukė į save. Jie
taip ir nesužinos, ar dėl jųdviejų žūtbūtinių pastangų, ar todėl, kad pa
vyko deguonies balionais sumažinti slėgio skirtumą kitapus angos, bet
liukas pamažu pradėjo svirti ir galiausiai užsivėrė.
Grigsas jį įtvirtino vietoje, užšaudamas skląstį.
Kuri laiką jis ir Liuteris tik geibiai kybojo ore, abu pernelyg išsekę,
kad pajėgtų ištarti bent žodį. Paskui Grigsas atsisuko — blyksinčiose
šviesose jo veidas blizgėjo prakaitu.
— O dabar nutraukime tą prakeiktą triukšmą, — paragino jis.
Nešiojamasis kompiuteris tebeplaukiojo ten pat, kur buvo jį pa
likęs Mazge-1. Prisimerkęs į žioruojantį ekraną, jis greitai klavišais
išstuksėjo keletą komandų. Visų palengvėjimui, sirenos liovėsi kaukti.
Nustojo blykčioti ir raudonos lemputės, palikdamos žibėti tik pastovią
geltoną avarinės signalizacijos skydeliuose. Pagaliau jie galėjo kalbėtis
nešūkaudami.
— Oro slėgis grįžo prie šešių šimtų devyniasdešimties ir kyla, —
pranešė jis ir lengviau pasijautęs nusijuokė. — Panašu, kad išnešėme
kailį.
— Kodėl mums vis dar 3-io laipsnio perspėjimas? — paklausė
Ema, parodydama pirštu į geltoną šviesą ekrane.
Trečio laipsnio perspėjimas reiškė vieną iš trijų galimybių: arba
išėjęs iš rikiuotės jų atsarginis kursą nustatančios sistemos kompiute
ris, arba neveikia vienas iš kontrolinių girokompasų, arba jie praradę
savo radijo ryšį S diapazonu* su Skrydžių valdymo centru.
Grigsas subarškino dar keliais savo kompiuterio klavišais.
— Tai S diapazonas. Netekome jo. Veikiausiai Discovery numušė
* S diapazonas pagal IEEE (Institute o f Electric & Electronic Engineers — Elektros ir

elektronikos inžinierių institutas — stambiausia pasaulyje profesinė asociacija technologinei
pažangai skatinti) standartą apibūdinamas kaip nuo 2 iki 4 GHz dažnio radijo bangos, pri
skiriamos ultratrumposioms. Juo naudojasi NASA savo ryšiui su erdvėlaiviais ir tarptautine
kosmine stotimi palaikyti.
mūsų santvarą P-l ir taip išvedė iš rikiuotės radiją. Panašu, kad taip
pat numušė ir mūsų kairės pusės saulės baterijas. Praradome fotovol-
tinį modulį. Štai kodėl mums nepakanka elektros srovės.
— Hiustonas turbūt kraustosi iš proto, sukdamas galvą, kas atsi
tiko, — spėjo Ema. — o dabar dar negali su mumis susisiekti. O kaip
Discovery? Kas jiems ten nutiko?
Diana jau darbavosi prie ryšio kosmosas—kosmosas radijo.
— Discovery neatsiliepia, — pranešė ji. — Galbūt prarado UHF
diapazoną.
Arba jie visi negyvi ir negali atsakyti.
— Ar galime susigrąžinti šviesą? — paklausė Liuteris. — Kryž
miškai sujungus pirminį maitinimo šaltinį?
Grigsas suskato vėl barškinti kompiuterio klaviatūra. Iš dalies
TKS projekto grožį sudarė jos komponentų dubliavimas. Kiekvienas iš
srovės kanalų buvo taip konfigūruotas, kad aprūpintų elektra konkre
čias apkrovas, bet tie kanalai, esant reikalui, galėjo būti pertvarkomi
kitais keliais — „kryžmiškai sujungiant". Nors vieną fotovoltinį m odu
lį jie prarado, turėjo dar tris kitus, prie kurių galėjo prisijungti.
— Žinau, tai nuvalkiota, — tarė Grigsas, — bet „tebūnie švie
sa". — Jisai stuktelėjo kompiuterio klavišą, ir modulyje lemputės kiek
pašviesėjo. Tačiau to pakako, kad būtų galima orientuotis slenkant per
liukų angas. — Aš pertvarkiau srovės tiekimo kelius. Nesvarbios nau
dingojo krovinio skyriaus funkcijos dabar išjungtos iš tinklo. — Giliai
atsidusęs, pažvelgė į Nikolajų: — Reikia susisiekti su Hiustonu. Dabar
tau eilė, Nikolajau.
Rusas iškart sumojo, ką reikia daryti. Skrydžių valdymo centras
Maskvoje palaikė savo atskirą komunikacijų liniją su stotimi. Susidū
rimas neturėjo būti pažeidęs rusiškosios TKS dalies.
Nikolajus trumpai linktelėjo.
— Tikėkimės, Maskva apsimokėjusi savo sąskaitas už elektrą.
PUNKTAS 3-7 ATLIKTA

PUNKTAS 3-8 ATLIKTA
OPERACIJŲ SEKA 3 -0-4 VYKDOMA
GR/mr/ICIj/l 183
Dusdama nuo skausmo, suinkšdama Džilė Hiuit spaudinėjo vie

ną po kito valdymo pulto mygtukus. Galva, juto ji, tartum tuoj tuoj
susprogs it prinokęs melionas. Regos laukas taip susiaurėjo, kad jai
atrodė, lyg žiūrėtų ilgu tamsiu tuneliu, o valdymo prietaisai kitame jo
gale tiek nutolo, kad buvo beveik nepasiekiami. Reikėjo iš paskutinių
jų sutelkti dėmesį, kad galėtų spragtelėti kiekvieną jungiklį, nuspausti
kiekvieną mygtuką, vis nutolstančius iš po pirštų. Dabar ji iš visų jėgų
stengėsi įžiūrėti erdvinės padėties ir krypties indikatorių, bet rega
skydo, apvalus displėjus tartum pašėlusiai sukosi savajame aptaise. Aš
nematau. Negaliu įžiūrėti posvyrio ar nuokrypio nuo kurso...
— Discovery, jūs sąlyčio su atmosfera fazėje, — pranešė Kapko
mas. — Perjunkite į autopilotą.
Džilė prisimerkė į prietaisų skydą ir siekė jungiklio, bet šis atrodė
taip toli...
— Discovery?
Drebančiu pirštu ji užčiuopė jungiklį ir spragtelėjo į „auto".
— Patvirtinu, — sušnabždėjo ji, ir visai netekusi jėgų sudribo nu
linkusiais pečiais.
Dabar erdvėlaivį valdė kompiuteriai, skraidindami į tikslą. Ji ne
galėjo pasitikėti savimi prie vairalazdės. Net nežinojo, ar dar ilgai išliks
sąmoninga. Juodi tuneliai prieš akis jau vis labiau siaurėjo, pasiglemž-
dami šviesą. Pirmą kartą ji išgirdo šniokščiant aplinkui šatlo korpusą
orą, pajuto savo kūną prispaudžiamą prie krėslo.
Kapkomas tylėjo. Ryšys nutrūko — erdvėlaivis atsitrenkė į at
mosferą tokia jėga, kad nuo oro molekulių atplyšo elektronai. Elek
tromagnetinė audra pertraukė visas radijo bangas, atkirsdama visus
ryšių kanalus. Kitas dvylika minučių buvo tik ji ir erdvėlaivis — ir oro
šniokštesys.
Dar niekada ji nesijautė tokia vieniša.
Pajuto autopilotą kreipiant į pirmą aukštą viražą, paverčiant
erdvėlaivį ant šono, lėtinant greitį. Įsivaizdavo žioruojantį ant pilotų
kabinos langų karštį, pajuto šio šilumą, lyg saulė spindėtų jai į veidą.
Ji atsimerkė. Ir išvydo tik tamsą.
Kur šviesos? — pagalvojo. — Kur žara už lango?
Ji sumirksėjo — dar ir dar kartą. Pasitrynė akis, tartum verstų jas
matyti, verstų tinklaines sugerti šviesą. Ištiesė rankas į prietaisų skydą.

Jeigu ji nenuspaus reikiamų jungiklių, neišdėstys oro duomenų jutik-
lių ir nenuleis važiuoklės, Hiustonas negalės nutupdyti laivo. Negalės
sugrąžinti jos namo gyvos. Pirštais Džilė braukė per protą jaukiančią
gausybę ciferblatų bei mygtukų ir iš nevilties sustūgo.
Ji apako.
15
4093 pėdų aukštyje virš jūros lygio oras ties Baltųjų Smėlynų ra
ketų poligono tvyrojo sausas ir retas. Tūpimo juosta driekėsi senovėje
išdžiūvusios jūros dugnu, esančiame dykumos slėnyje tarp Sakra
mento ir Gvadelupos kalnų grandinių rytuose ir Šventojo Andriejaus
kalnų — vakaruose. Artimiausias miestas — Alamogordas Naujojoje
Meksikoje. Plynoje ir sausringoje teritorijoje sugebėjo gyvuoti tik at
kakliausia dykumų augalija.
Regione ilgai dislokavosi naikintuvų pilotų mokymo bazė. Dau
gelį dešimtmečių ta vietove naudotasi ir kitais tikslais. Antrojo pa
saulio karo metu čia buvo įrengta vokiečių belaisvių stovykla. Taip
pat čia buvo „Trinity“ programos bandymų poligonas, kur Jungtinės
Valstijos susprogdino pirmą atominę bombą, surinktą netoliese — Los
Alamose, Naujojoje Meksikoje. Dykumos slėnyje pradėjo dygti spyg
liuotų vielų tvoros ir niekaip nepaženklinti valstybiniai pastatai, kurių
paskirtis buvo paslaptis net ir šalimais esančio Alamogordo gyvento
jams.
Pro žiūroną Džekui tolumoje matėsi kilimo ir tūpimo juosta su
virš jos nuo karščio mirguliuojančiu oru. Takas 16/34 buvo suorien-
tuotas kiek įkypiau nuo krypties šiaurė—pietūs, penkiolikos tūkstan
čių pėdų ilgio ir trijų šimtų pėdų pločio — pakankamo dydžio, kad
galėtų priimti sunkiausius reaktyvinius lėktuvus net tokiame išretėju
siame ore, verčiančiame ilgai riedėti tūpiant ir įsibėgėti kylant.
Džekas su medikų brigada, taip pat nedideliu NASA ir „United
Space Alliance" transporto priemonių konvojumi laukė atvykstant
Discovery šiek tiek vakariau nuo sąlyčio su žeme taško. Jie turėjo neš
tuvus, deguonies aparatus, defibriliatorius ir neatidėliotinos kardio-
loginės pagalbos gyvybei palaikyti komplektus — viską, ką galėtum

rasti šiuolaikinėje greitosios pagalbos mašinoje, ir dar daugiau. Tu
piant Kenedyje lauktų per šimtą penkiasdešimtį antžeminės tarnybos
žmonių, pasirengusių pasitikti orbiterį. Čia, šiame dykumos aerodro
me, susirinko vos trys dešimtys, ir aštuonis iš jų sudarė medicinos per
sonalas. Kai kurie iš antžeminės komandos narių vilkėjo hermetiškais,
saugančiais nuo atmosferos poveikių kostiumais, izoliuojančiais nuo
galimo raketinio kuro nuotėkio. Jie pirmieji pasitiks orbiterį ir su at
mosferos jutikliais greitai įvertins, ar gali įvykti sprogimas, prieš leis
dami gydytojams ir medicinos seserims prisiartinti.
Burzgesys tolumoje privertė Džeką nuleisti žiūroną ir žvilgtelėti į
rytus. Artinosi sraigtasparniai, tiek daug jų, kad atrodė kaip grėsmin
gas juodų vapsvų spiečius.
— Kas tai? — paklausė Blumfeldas, irgi pastebėjęs sraigtasparnius.
Dabar ir kiti antžeminės tarnybos žmonės įsispoksojo į dangų,
daugelis iš jų suglumę kažką murmėjo.
— Gal tai parama, — spėjo Džekas.
Konvojaus vadas, pasiklausęs per savo nešiojamąją radijo stotelę,
papurtė galvą.
— Misijos valdymas sako, kad jie ne mūsų.
— Ši oro erdvė privalo būti laisva, — suniurnėjo Blumfeldas.
— Mėginame užmegzti su sraigtasparniais ryšį, bet jie neatsako.
Burzgesys pagarsėjo, ir dabar Džekas juto jį savo kaulais — duslų
ir pastovų tuksenimą, atsiliepiantį krūtinkaulyje. Jie taikėsi įsiveržti į
orbiterio oro erdvę. Už penkiolikos minčių Discovery pradės leistis iš
dangaus ir išvys priekyje, savo skrydžio kurse, tuos sraigtasparnius. Jis
girdėjo konvojaus vadą skubiai kalbant į savo radijo stotelės mikrofo
ną ir jautė per antžeminės tarnybos narius nuvilnijančią paniką.
— Jie neužleidžia pozicijų, — parodė Blumfeldas.
Džekas prisidėjo prie akių žiūroną. Suskaičiavo beveik tuziną
sraigtasparnių. Tikrai, jie nustojo artėję ir dabar it būrys maitvanagių
leidosi ant žemės kiek į rytus nuo orbiterio sąlyčio su taku taško.
— Ką tai galėtų reikšti? — nusistebėjo Blumfeldas.
GRAVITACIJA 187
Liko dvi minutės, kol užblokuotas ryšys atsistatys. Penkiolika

minučių iki sąlyčio su žeme.
Rendį Karpenterį pirmą kartą užplūdo optimizmas. Žinojo,
kad jiems pavyks Discovery saugiai nuleisti. Jeigu tik katastrofiškai
nesutriks kompiuteriai, jie nuo žemės sugebės nutupdyti tą paukštį.
Svarbiausia — Hiuit. Ji privalėjo išlikti sąmoninga, privalėjo sugebėti
spragtelėti tinkamu laiku du jungiklius. Užduotys minimalios, tačiau
esminės. Per jų radijo ryšį prieš dešimt minučių Hiuit iš balso skam
bėjo žvaliai, nors ir kenčianti. Ji — gera pilotė, moteris plieninių nervų,
užgrūdinta Jungtinių Valstijų karinio laivyno operacijų ugnyje. Jai tik
būtina neprarasti sąmonės.
— Skrydi, turime gerą žinią iš NASCOM, — pranešė antžeminė
kontrolė. — Skrydžių valdymo centras Maskvoje užmezgė radijo ryšį
su TKS per „Regul“ S diapazoną.
„Regul“ — tai rusų S diapazono radijo sistema, kuria aprūpinta
TKS. Ji visiškai atskira ir nepriklausoma nuo Jungtinių Valstijų radijo
sistemos ir su ja susisiekiama per rusų antžemines radijo stotis ir jų
dirbtinį Žemės palydovą LUČ.
— Ryšys truko trumpai. Jie praskriejo palydovo LUČ pasiekia
mumo zonos pakraščiu, — paaiškino antžeminė kontrolė. — Bet įgula
visa gyva ir sveika.
Karpenterio optimizmas dar labiau įsiplieskė. Jis pergalingai su
gniaužė savo putnius pirštus į kumštį.
— Pranešimas apie žalą?
— Ten pramuštas NASDA modulis, todėl buvo priversti užblo
kuoti Mazgą-2 ir viską toliau už jo. Taip pat jie praradę dvi saulės
baterijas ir kelis santvaros segmentus. Bet niekas nenukentėjo.
— Skrydi, jau tuoj turėtume išeiti iš ryšio blokavimo zonos, —
pranešė Kapkomas.
Išsyk Karpenterio dėmesys vėl persijungė į Discovery. Žinios apie
TKS džiugino, bet pirmiausia jo atsakomybė — šatlas.
— Discovery, girdite mane? — pašaukė Kapkomas. — Discovery?
Slinko minutės. Per daug jų. Staiga Karpenteris vėl balansavo ties
panikos riba.
Nutaikymo tarnybos operatorius pranešė:
— Antras S posūkis baigtas. Visos sistemos, atrodo, veikia gerai.

Tai kodėl Hiuit neatsiliepia?
— Discovery, — pakartojo Kapkomas, dabar jo balsas nuskambė
jo dar primygtiniau. — Girdite mane?
— Įeinama į trečią S posūkį, — vėl pranešė nutaikymo tarnybos
operatorius.
Mes praradome jį, — pagalvojo Karpenteris.
Paskui jie išgirdo jos balsą. Tylų ir netvirtą:
— Čia Discovery.
Per abipusio ryšio kanalo garsiakalbį garsiai sušniokštė lengviau
atsidusdamas Kapkomas.
— Discovery, sveiki sugrįžę! Gera vėl girdėti jūsų balsą! Dabar
jums reikia išdėstyti oro duomenų jutiklius.
— Aš... aš mėginu surasti jungiklius.
— Oro duomenų jutiklius, — pakartojo Kapkomas.
— Žinau, žinau! Bet aš nematau prietaisų skydo!
Karpenteris pasijuto, lyg jam gyslose būtų sustingęs kraujas. Die
ve mano, ji akla. Ir sėdi vado vietoje. Ne savojoje.
— Discovery, tuojau pat išdėstykite jutiklius! Skydas C-trys...
— Žinau, kuris skydas! — sušuko ji. Paskui — tyla. Tik skausmo
persmelkto alsavimo švilpesys.
— Jutikliai išdėstyti, — pranešė EMDES inžinierius. — Jai pavy
ko. Surado jungiklį!
Karpenteris leido sau vėl atsikvėpti. Vėl sužibo viltis.
— Ketvirtas S posūkis, — pranešė nutaikymo tarnybos operato
rius. — Jau prie EVBZ sąsajos.
— Discovery, kaip jums sekasi? — paklausė Kapkomas.
Minutė, trisdešimt sekundžių iki sąlyčio su žeme. Discovery da
bar skriejo šešių šimtų mylių per valandą greičiu aštuonių tūkstančių
pėdų aukštyje ir sparčiai žemėjo. Pilotai jį vadino „skrendančiąja
plyta“ — sunkus, išjungtais varikliais, slystantis žemyn ant savo tri
kampių, mažučių it stiklo šukė sparnų. Antros galimybės — nutraukti
nusileidimą ir apskristi ratą, dar kartą mėginant — nebus. Teks tūpti,
vienaip ar kitaip.
— Discovery? — pašaukė Kapkomas.
GR/H/IT/ICIj/l 189
Džekas jau pamatė jį spindintį danguje, su besidriekiančiais iš

paskos kursą reguliuojančiųjų reaktyvinių variklių išmetamų dūmų
kamuolėliais. Darydamas paskutinį posūkį, kad susilygintų su kilimo
ir tūpimo tako ašimi, erdvėlaivis atrodė it sidabrinė skiedra.
— Nagi, šen, mažyli. Atrodai tikrai puikiai! — džiūgavo Blumfeldas.
Jo entuziazmo buvo pagauti ir visos trys dešimtys antžeminės
tarnybos žmonių. Kiekvienas šatlo nusileidimas — šventinis įvykis,
pergalė tokia jaudinanti, kad stebinčiųjų nuo žemės akyse sublizgo
ašaros. Visų žvilgsniai dabar buvo nukreipti į dangų, visų širdys dau
žėsi krūtinėje, kol jie stebėjo tą sidabrinę skiedrą, savo mažylį, sklen
džiantį kilimo ir tūpimo tako link.
— Nuostabu. Dievuliau, koks gražuolis!
— Valio!
— Nusitaikė tiesiog idealiai! Taip, sere!
Konvojaus vadas, klausydamasis per ausines Hiustono, staiga iš
sitiesė, pastirusia iš išgąsčio nugara.
— O, velnias! — pratarė. — Neišleista važiuoklė!
Džekas pasisuko į jį.
— Ką?
— Ekipažas neišleido tūpimui važiuoklės!
Džekas užvertė aukštyn galvą pasižiūrėti į artėjantį šatlą. Šis jau
buvo vos per šimtą pėdų virš žemės ir lėkė daugiau kaip tris šimtus
mylių per valandą greičiu. Ratų nebuvo matyti.
Minia nuščiuvo, stojo mirtina tyla. Džiūgavimą staiga pakeitė ne
galėjimas patikėti. Siaubas.
Išleisk juos. Išleisk tuos ratus! — norėjosi Džekui šaukti.
Šatlas jau septyniasdešimt penkios pėdos virš tako, puikiai susi
lyginęs su jo ašimi. Dešimt sekundžių iki sąlyčio su žeme.
Tik skrydžio ekipažas galėjo išleisti važiuoklę tūpimui. Spragtelti
jungiklio, atlikti užduoties, numatytos žmogaus rankai, negalėjo joks
kompiuteris. Joks kompiuteris negalėjo jų išgelbėti.
Penkiasdešimt pėdų, o greitis vis dar didesnis nei du šimtai mylių
per valandą.
Džekas nenorėjo matyti, kuo galiausiai tas viskas baigsis, bet nie
ko nepajėgė sau padaryti. Neįstengė prisiversti nusisukti. Pamatė, kaip
Discovery uodega atsitrenkė į taką pirma, pažėrė fontaną žiežirbų ir
termoizoliacinių plytelių skeveldrų. Išgirdo minią klykiant ir kūkčio-
jant, kai paskui trenkėsi į taką Discovery nosis. Šatlas pradėjo slysti į
šoną, lydimas nuolaužų sūkurio. Pirmiausia atplyšo trikampis sparnas
ir nuskriejo oru it juodas pjautuvas. Su kurtinančiu žvygesiu šatlas
toliau braukėsi įkypai į taką.
Atplyšo kitas sparnas, vartaliodamasis ir trupėdamas nulėkė į
šalį.
Nuo degutbetonio dangos Discovery nuslydo ant dykumos smė
lio. Pakilo dulkių tornadas, Džekui užtemdydamas paskutinių sekun
džių vaizdą. Ausyse skambėjo minios riksmai, bet jis pats nepajėgė iš
leisti nė garso. Nei pajudėti; sukrėtimas jį taip pribloškė, kad jautėsi lyg
atsiskyręs nuo savo paties kūno ir likęs kyboti it vaiduoklis kažkokioje
košmariškoje dimensijoje.
Paskui dulkių debesis pradėjo sklaidytis, ir Džekas pamatė šatlą,
it pamuštą paukštį gulintį ant šono tarp aplinkui išsimėčiusių nuo
laužų.
Staiga pajudėjo antžeminės tarnybos konvojus, sugriaudėjo
varikliai. Džekas ir Blumfeldas įšoko į sanitarinės mašinos galą ir
kratydamiesi per dykumos nelygumus kaipmat atsidūrė katastrofos
vietoje. Net per konvojaus mašinų variklių gausmą Džekas išgirdo kitą
garsą — grėsmingą stuksenimą.
Artyn pajudėjo taip pat ir sraigtasparniai.
Mašina, į kurią jųdviejų įsiropšta, staigiai sustojo. Džekas ir
Blumfeldas, pasigriebę skubiosios medicinos pagalbos krepšius, iš
šoko ant žemes į dulkių debesį. Iki Discovery dar buvo šimtas jardų.
Sraigtasparniai jau nusileido, išsidėstydami apie šatlą žiedu. Atitverda
mi konvojų.
Džekas pasinešė bėgti prie Discovery, jau pasirengęs nerti po dar
besisukančiomis rotoriaus mentėmis. Bet dar nepasiekęs sraigtaspar
nių žiedo buvo sustabdytas.
— Kas per velniava čia vyksta? — sušuko Blumfeldas, kai iš sraig
tasparnių pasipylė uniformuoti kareiviai, išsirikiuodami priešais ant
žeminės NASA tarnybos komandą žiedu.
GRAVITACIJA 191
— Atgal! Atgal! — riktelėjo vienas kareivis.

Į priekį žengtelėjo konvojaus vadas.
— Mano komandai reikia prieiti prie orbiterio!
— Jūsų žmonės tegul nelenda artyn!
— Jūs neturite čia valdžios! Tai NASA operacija!
— Visiems nešdintis velniop, tuojau pati
Staiga pakelti šautuvai — vamzdžiai nukrypo į beginklę antže
minės tarnybos komandą. NASA personalas pradėjo trauktis atgal,
nenuleisdamas akių nuo šautuvų, kuriais aiškiai leista suprasti apie
masinį sušaudymą.
Pažvelgęs už kareivių grandinės, Džekas pamatė sparčiai tiesia
mą virš Discovery liuko baltą plastikinį tentą, atitveriantį jo angą nuo
aplinkos oro. Iš dviejų sraigtasparnių išniro kokia dešimtis figūrų su
gobtuvais ir vilkinčių ištisiniais ryškiai oranžiniais kosminiais skafan
drais.
— Tai „Račai" firmos hermetiški biologinės apsaugos kostiu
mai, — pakomentavo Blumfeldas.
Orbiterio liuką dabar visiškai paslėpė plastikinis tentas. Jie nema
tė, kai buvo atidarytas liukas. Nematė, kai tie žmonės su skafandrais
sulipo į vidurinį denį.
Tenai mūsiškis ekipažas, — pagalvojo Džekas. — Mūsų žmonės,
kurie galbūt miršta tame orbiteryje. O mes negalime jų pasiekti. Turime
čia gydytojus ir medicinos seseris, pilną sunkvežimį medicininės įrangos,
o jie neleidžia mums atlikti savo darbo.
Jis prasibrovė į priekį arčiau išsirikiavusių kareivių, žengdamas
tiesiai prie karininko, kuris, atrodė, čia vadovavo.
— Mano medikų brigada turi praeiti, — pareiškė.
Karininkas nusišiepė:
— Aš taip nemanau, sere.
— Mes — NASA tarnautojai. Gydytojai, atsakingi už šio skrydžio
ekipažo sveikatą ir gerovę. Jeigu norite, galite šaudyti į mus, bet turėsi
te nušauti ir visus kitus čia esančius, nes jie bus liudytojai. Ir nemanau,
kad jūs taip pasielgsite.
Prie peties pakilo šautuvas, vamzdis buvo nutaikytas Džekui tie
siai į krūtinę. Gerklė išdžiūvo, širdis daužėsi į šonkaulius, bet jis apėjo
kareivį, panėrė po sraigtasparnio mentėmis ir žengė toliau. Net neatsi

gręžė žvilgtelėti atgal per petį, kai kareivis sušuko:
— Stot, arba šausiu!
Jis toliau ėjo, įbedęs žvilgsnį į banguojantį tentą priekyje. Matė
žmonės „Rascal“ skafandrais atsisukant ir su nuostaba pučiant į jį akis.
Matė vėjo pakeltą dulkių tumulą nusūkuriuojant jam skersai kelio. Jau
buvo beveik prie tento, kai išgirdo Blųmfeldą sušunkant:
— Džekai, saugokis!
Smūgis į kaukolės pagrindą užklupo jį visai iš netyčių. Jis parklu
po ant kelių, galvoje skaisčiais blyksniais sprogo skausmas. Dar vienas
smūgis trenkė į šonkaulius, ir Džekas išdriko kniūbsčias, lūpomis
paragaudamas karšto it pelenai smėlio. Jis persivertė ant nugaros ir
pamatė ties savimi grėsmingai palinkusį kareivį, užsimojusį dar kartą
smogti šautuvo buože.
— Gana, — pasakė keistai prislopintas balsas. — Palik jį.
Kareivis pasitraukė. Dabar prieš akis sutavaravo kitas veidas, ste
beilijantis į Džeką pro skaidrų „Rascal“ skafandro gobtuvo antveidį.
— Kas jūs? — paklausė vyriškis.
— Daktaras Džekas Makalumas, — žodžiai išsiveržė vos šnabž
desiu. Jis atsisėdo, rega staiga išskydo, balansuodama ant tamsos ribos.
Jisai susiėmė už galvos, prisiversdamas neprarasti sąmonės, kovoda
mas su grasančia jį įtraukti juoduma. — Tame orbiteryje mano pa
cientai, — ištarė. — Reikalauju, kad man būtų leista juos pamatyti.
— Tai neįmanoma.
— Jiems būtina medicininė priežiūra...
— Jie negyvi, daktare Makalumai. Visi.
Džekas sustingo. Pamažu pakėlė galvą ir susitiko su vyriškio
žvilgsniu iš po skaidraus antveidžio. Tose akyse neįskaitė jokios iš
raiškos, nepamatė nieko, kas atspindėtų keturių prarastų gyvybių
tragediją.
— Apgailestauju dėl jūsų astronautų, — metė vyriškis ir apsisuko
nueiti.
Džekas stengėsi atsistoti. Nors svyruojantis ir apsvaigęs, sugebėjo
išsilaikyti ant kojų.
— Ir kas toks, po velniais, esat e jūs? — griežtai paklausė.
GR/mr/mj/i ? 93
Vyriškis stabtelėjo ir atsisuko.

— Aš — daktaras Aizekas Romanas iš USAMRIID. Tas orbiteris
dabar — ypatingo pavojaus zona. Kontrolę perima armija.
USAMRIID. Dr. Romanas tai ištarė kaip vieną žodį, bet Džekas
žinojo, ką tos raidės reiškia: Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų
mokslo tiriamasis infekcinių ligų institutas. Kodėl čia kariškiai? Nuo
kada tai pavirto karine operacija?
Džekas merkėsi nuo skraidančių dulkių, kaukolėje tebeskambėjo
nuo smūgio, kol jisai stengėsi įsisąmoninti tą stulbinamą informaciją.
Tartum praėjo amžinybė, sulėtinta siurrealistinių vaizdų seka: žmonės
„Rascal“ biologinės saugos skafandrais žingsniuojantys prie orbiterio.
Kareivis, įbedęs į jį bereikšmes akis. It gyvas, kvėpuojantis organizmas
vėjyje banguoja izoliacinis tentas. Jis pažvelgė į kareivių žiedą, vis
dar neleidžiantį antžeminei tarnybai prisiartinti. Pažvelgė į orbiterį:
žmonės su skafandrais jau gabeno iš po tento pirmus neštuvus. Kū
nas gulėjo sandariame maiše. Šio plastikas keliose vietose apklijuotas
skaisčiai raudonais, biologinį pavojų simbolizuojančiais lipdukais, at
rodančiais it apibarstyti ant lavono gėlių žiedai.
Nuo to neštuvų vaizdo Džekas kaipmat atsipeikėjo ir įstengė su
telkti mintis.
— Kur jūs gabenate kūnus? — paklausė.
Daktaras Romanas net neatsisuko į jį pažiūrėti, tik nukreipė ne
štuvus į laukiantį sraigtasparnį. Džekas žengtelėjo prie orbiterio ir vėl
išvydo priešais save kareivį, užsimojusį daryk smogti buože.
— Ei! — atskriejo šūksmas iš antžeminės tarnybos. — Tik paban
dyk jam vėl trenkti, ir mes turėsime trisdešimt liudytojų!
Kareivis atsisuko ir įsispoksojo į įpykusius NASA ir „United
Space Alliance“ tarnautojus, pakeltais iš pasipiktinimo balsais jau
plūstančius į priekį.
— Ką, tau čia nacistinė Vokietija?
— ... manai, dabar gali mušti civilius?
— Kas jūs tokie, velniai rautų?
Nervindamiesi kareiviai sutankino gretas — mat antžeminės tar
nybos žmonės toliau stūmėsi į priekį, šūkaudami ir keldami kojomis

dulkes.
Ore pokštelėjo šautuvo šūvis. Minia apmirė vietoje.
Kažkas čia baisiai bloga, — pagalvojo Džekas. — Kažkas, ko mes
nesuprantame.
Tie kareiviai buvo visiškai nusiteikę šaudyti. Žudyti.
Tai suvokė ir konvojaus vadas, nes paniškai išrėkė:
— Aš palaikau radijo ryšį su Hiustonu! Šiuo pat metu šimtas
žmonių Skrydžų valdymo centre klausosi, kas čia vyksta!
Pamažu kareiviai nuleido šautuvus ir žvilgtelėjo į savo karininką.
Sekė ilga tyla, trikdoma tik vėjo ir jo pakelto smėlio, padrikai dzing-
sinčio į sraigtasparnių korpusus.
Šalia Džeko vėl pasirodė daktaras Romanas.
— Jūs, žmonės, nesuprantate padėties, — prakalbo jis.
— Tai paaiškinkite mums.
— Turime reikalą su rimtu biologiniu pavojumi. Baltųjų rūmų
Saugumo taryba pašaukė veikti kariuomenės Greitojo biologinio rea
gavimo grupę — ji sukurta Kongreso nutarimu, daktare Makalumai.
Esame čia pagal įsakymą iš Baltųjų rūmų.
— Koks biologinis pavojus?
Romanas delsė atsakyti. Žvilgtelėjo į NASA antžeminės tarnybos
žmones, įsitempusius ir būriu susispietusius priešais kareivių grandinę.
— Kas per mikroorganizmas? — vėl paklausė Džekas.
Pagaliau Romanas pro plastikinį antveidį susitiko akimis su jo
žvilgsniu.
— Ta informacija įslaptinta.
— Mes — medikų komanda, atsakinga už skrydžio ekipažo svei
katą. Kodėl mums apie tai nepasakyta?
— NASA nesupranta, su kuo turi reikalą.
— Kaip čia yra, kad jūs suprantate?
Klausimas, pritvinkęs reikšmės, liko neatsakytas.
Iš po tento išniro dar vieni neštuvai. „Ir kažin, kieno tai kū
nas?" — pagalvojo Džekas. Mintyse jam švystelėjo keturių ekipažo
narių veidai. Visi dabar negyvi. Nepajėgė to fakto suvokti. Negalėjo
įsivaizduoti tų energingų, sveikų žmonių dabar pavirtusių tik lūžusių
kaulų ir plyšusių organų krūva.
Gfi/mT/mj/i 195
— Kur jūs gabenate kūnus? — paklausė jis.

— Į aukščiausio biologinės saugos laipsnio laboratoriją autopsijai.
— Kas atlieka autopsijas?
— Aš.
— Kaip skrydžio ekipažo gydytojas aš turėčiau dalyvauti.
— Kodėl? Jūs patologas?
— Ne.
— Tokiu atveju nematau, kaip jūs galėtumėte būti kuo nors nau
dingas.
— Kiek žuvusių pilotų jūs skrodėte? — atšovė Džekas. — Kiek
tyrėte aviakatastrofų? Kosminės aviacijos traumos — mano pasirengi
mo dalis. Mano kompetencijos sritis. Jums galėtų manęs prireikti.
— Aš taip nemanau, — metė Romanas ir nuėjo.
Sukaustytas įniršio Džekas sugrįžo prie NASA antžeminės tarny
bos žmonių ir pasakė Blumfeldui:
— Ši vieta dabar kariškių žinioje. Jie pasiima kūnus.
— Kokia teise?
— Anot jo, pagal tiesioginį Baltųjų rūmų įsakymą. Jie pašaukė
veikti kažką tokio, kas vadinama Greitojo biologinio reagavimo grupe.
— Juk tai antiteroristinė grupė, — nustebo Blumfeldas. — Girdė
jau apie ją. Sukurta kovai su biologiniu terorizmu.
Juodu stebėjo sraigtasparnį pakylant ir nusigabenant du kūnus.
Kas per velniava iš tikrųjų dedasi? — svarstė Džekas. — Ką jie
nuo mūsų slepia?
Jis pasisuko į konvojaus vadą:
— Galite mane sujungti su Džonsono kosmoso centru?
— Su kuo nors konkrečiu?
Džekas pagalvojo, kuo jis galėtų pasitikėti ir kas užimtų pakan
kamai aukštą postą tarp NASA biurokratų, idant galėtų pradėti mūšį
pačiame viršuje.
— Suraskite man Gordoną Obį, — paprašė jis. — Iš Skrydžių eki
pažų operatyvinio skyriaus.
A U TO P S IJA
16
Gordonas Obis įžengė į vaizdo konferencijų salę nusiteikęs įnir

tingai kovai, bet niekas iš sėdinčių aplinkui stalą pareigūnų neįtarė,
kaip baisiai jis įsiutęs. Ir nieko nuostabaus: Obis turėjo nutaisęs poke
rio lošėjo veidą ir sėsdamasis į vietą šalia apsiašarojusios ir užbrinku-
sių akių atstovės ryšiams su visuomene Gretchenos Liu nepratarė nė
žodžio. Visi atrodė priblokšti ir nė nepastebėjo, kai Gordonas įėjo.
Prie stalo taip pat sėdėjo NASA administratorius Lerojus Korne
las, DKC direktorius Kenas Blankenšipas ir koks pusėtuzinis aukštes
niųjų NASA pareigūnų. Visi jie niūriai žiūrėjo į demonstracinius vaiz
do ekranus. Pirmame ekrane iš Fort Detriko, karinės bazės Merilande,
kalbėjo pulkininkas Lorensas Harisonas, atstovaujantis USAMRIID.
Kitame monitoriuje matėsi rimtas tamsiaplaukis vyriškis civiliniais
drabužiais, pristatytas kaip „Džaredas Profitas iš Baltųjų rūmų Saugu
mo tarybos". Jis nebuvo panašus į biurokratą: liūdnų akių ir liesų, maž
ne asketiškų veido bruožų atrodė veikiau kaip viduramžių vienuolis,
prieš savo norą perkeltas į modernųjį kostiumų ir kaklaraiščių amžių.
Dabar kalbėjo Blankenšipas, jo komentarai buvo skirti pulkinin
kui Harisonui:
— Jūsų kareiviai ne tik sutrukdė mano žmonėms atlikti savo dar
bą, bet dar ir grasino jiems šautuvais. Vienas iš mūsų skrydžių medikų
buvo užpultas — šautuvo buože partrenktas ant žemės. Mes turime
tris dešimtis liudininkų...
— Daktaras Makalumas prasiveržė pro mūsų saugos kordoną.
Įsakytas nepaklausė ir nesustojo, — atkirto pulkininkas Harisonas. —
Mes privalėjome saugoti pavojingą zoną.
— Vadinasi, dabar Jungtinių Valstijų kariškiai yra pasirengę už
pulti, net nušauti civilius?
200 TfSS GERRITSEN
— Kenai, pamėginkime pažvelgti į tai iš USAMRIID pozicijų, —

bandė Blankenšipą nuraminti Kornelas, padėdamas plaštaką kolegai
ant rankos.
„Diplomato bruožas", — su pasidygėjimu pagalvojo Gordonas.
Nors Kornelas buvo kalbėtojas NASA vardu Baltuosiuose rūmuose,
taip pat geriausias jų koziris, kai tekdavo kaulyti iš Kongreso pinigų,
bet daugelis bendradarbių iš tikrųjų ne itin juo pasitikėjo. Kaip gali
ma kliautis žmogumi, kurio mąstysena veikiau politiko, o ne inžinie
riaus?
— Saugoti pavojingą zoną — svari priežastis jėgai panaudo
ti, — tęsė Kornelas. — Daktaras Makalumas iš tiesų pažeidė saugumo
liniją.
— Ir pasekmės galėjo būti pragaištingos, — per garso kanalą
patvirtino Harisonas — Mūsų žvalgyba praneša, kad į kosminę stotį
galėjo būti tikslingai įterptas Marburgo virusas. Marburgas — Ebolos
viruso giminaitis.
— Kaip jis būtų galėjęs į ją patekti? — nusistebėjo Blankenši
pas.— Visi eksperimentų protokolai peržiūrimi saugumo atžvilgiu.
Patikrinama kiekvieno laboratorinio gyvūno sveikata. Mes nesiunčia-
me į orbitą biologiškai rizikingų egzempliorių.
— Žinoma, tai jūsų agentūros kompetencija. Bet jūs priimate
eksperimentams naudinguosius krovinius iš visos šalies mokslinin
kų. Galbūt ir persijojate jų protokolus, bet negalite ištirti kiekvienos
bakterijos ar audinių kultūros, pristatomos kelionei į orbitą. Siekiant
išsaugoti biologines medžiagas gyvybingas, naudingasis krovinys iš
kart nukreipiamas į šatlą. Kas, jeigu vienas iš tų eksperimentų buvo
užkrėstas? Pasvarstykite, kaip lengva pakeisti nekenksmingą kultūrą
pavojingu mikroorganizmu, tokiu kaip Marburgas.
— Jūs sakote, tai tyčinė sabotažo pastanga, nukreipta prieš sto
tį? — paklausė Blankenšipas. — Biologinio terorizmo aktas?
— Būtent tai ir sakau. Leiskite apibūdinti, kas jums nutiktų, jeigu
būtumėte infekuotas šiuo konkrečiu virusu. Pirmiausiai pradėtų gelti
raumenis ir pasireikštų karštis. Gėla tokia smarki, tokia kankinanti,
kad vos galima ištverti juos liečiant. Infekcija raumenyse verčia jus
rėkti iš skausmo. Paskui parausta akys. Pradeda skaudėti pilvą, jūs
GRAI/IT/ICIJA 201
vemiate, vėl ir vėl. Vemiate krauju, iš pradžių juodu — apvirškintu.

Paskui vėmulys dažnėja, ir kraujas atpilamas ryškiai raudonas, liejasi
sparčiai, lyg pumpuojamas. Kepenys išbrinksta ir įplyšta. Nebeveikia
inkstai. Vidaus organai suardomi, jie virsta bjauria juoda koše. Ir stai
ga katastrofiškai krinta kraujospūdis. Ir jūs mirštate. — Harisonas pa
darė pauzę. — Štai su kuo mes galime turėti reikalą, ponai.
— Mėšlina nesąmonė! — neištvėrė Gordonas Obis.
Visi prie stalo nustebę išpūtė akis. Sfinksas prabilo. Tais retais
atvejais, kai Obis per posėdžius išvis ką nors pasakydavo, jo kalba pa
prastai būdavo monotoniška, žodžiai perteikdavo duomenis ir infor
maciją, ne emocijas. Šis protrūkis visus pribloškė.
— Atleiskite, o kas kalba? — pasidomėjo pulkininkas Harisonas.
— Aš — Gordonas Obis, Skrydžių ekipažų operatyvinio skyriaus
vadovas.
— A, astronautų viršininkas.
— Galėtumėte taip vadinti.
— Ir kodėl tai mėšlina nesąmonė?
— Netikiu Marburgo virusu. Nežinau, kas jis per vienas, bet tik
rai esu įsitikinęs, kad nesakote mums tiesos.
Pulkininko Harisono veidas sustingo į neįskaitomą kaukę. Jis nie
ko neatsakė.
Užtat prašneko Džaredas Profitas. Jo balsas nuskambėjo lygiai
taip, kaip Gordonas ir tikėjosi — netvirtai ir spigiai. Jis buvo ne iš tų,
kurie kimba į atlapus kaip Harisonas, bet žmogus, linkęs apeliuoti į
kito protą ir išmintį.
— Suprantu jūsų susierzinimą, pone Obi, — tarė Profitas. — Yra
tiek daug, ko saugumo sumetimais negalime jums pasakyti. Bet Mar
burgo atžvilgiu nevalia elgtis neatsakingai.
— Jeigu jūs jau žinote, kad tai Marburgas, tuomet kodėl nelei
džiate dalyvauti autopsijoje mūsiškiams skrydžių medikams? Bijotės,
kad sužinosime tiesą?
— Gordonai, — ramiai tarė Kornelas, — kodėl mus nepasikalbė
jus apie tai konfidencialiai?
Nuleidęs jį negirdom, Gordonas kreipėsi į ekraną:
— Apie kokias ligas mes iš tikrųjų kalbame? Apie infekciją? Tok
siną? Galbūt apie ką nors tokio, kas buvo pakrauta į šatlą kaip karinis
naudingasis krovinys?
Stojo tyla, paskui Harisonas pratrūko:
— Betgi tai NASA paranoja! Jūsų agentūra dėl visų savo nesėk
mių mėgsta kaltinti kariškius!
— Kodėl jūs atsisakote įsileisti į autopsiją mano skrydžių mediką?
— Mes kalbame apie daktarą Makalumą? — paklausė Profitas.
— Taip. Makalumas turi aviacinių traumų ir patologijos srities
pasirengimą. Jis — skrydžių medikas, taip pat buvęs astronautų kor
puso narys. Faktas, kad atsisakote leisti jam ar bet kuriam iš mūsų
gydytojų stebėti autopsijas, verčia mane susimąstyti, ką norite nuo
NASA nuslėpti?
Pulkininkas Harisonas žvilgtelėjo į šalį, lyg tame kambaryje dar
kas nors sėdėtų. Kai galiausiai vėl pasisuko veidu į kamerą, buvo už
raudęs iš pykčio.
— Tai absurdiška! Jūsų žmonės ką tik sudaužė šatlą! Sumovėte
tūpimą, užmušėte savo ekipažą ir paskui kaltinamai pirštu rodote į
mūsų kariškius?
— Visas astronautų korpusas dėl to stoja piestu, — pareiškė Gor
donas. — Mes norime žinoti, kas iš tikrųjų nutiko mūsų kolegoms.
Primygtinai reikalaujame, kad leistumėte vienam iš mūsiškių daktarų
pamatyti kūnus.
Lerojus Kornelas vėl pamėgino įsiterpti.
— Gordonai, negalite kelti tokių nepagrįstų reikalavimų, — ra
miai prašneko jis. — Jie žino, ką daro.
— Aš — irgi.
— Ketinu paprašyti jus atsitraukti, tuoj pat.
Gordonas pažvelgė Kornelui į akis. Kornelas buvo NASA at
stovas Baltuosiuose rūmuose, NASA balsas Kongrese. Priešgyniauti
jam — vadinasi, pražudyti karjerą.
Bet jis vis tiek nenusileido.
— Aš kalbu astronautų vardu, — atrėmė. — Savo žmonių var
du. — Vėl pasisuko į vaizdo ekraną, įbesdamas akis į akmeninį pulki
ninko Harisono veidą. — Ir esame ne prieš pareikšti savo susirūpini
mą spaudai. Mes nežiūrime į tokį žingsnį — atskleisti konfidencialius
GRMIT/ICIJ/I 20 3
NASA reikalus — lengvabūdiškai. Astronautų korpusas nemėgsta

atvirauti. Bet jeigu būsime priversti, pareikalausime viešo tyrimo.
Gretchenos Liu smakras atkaro.
— Gordonai, — pakuždėjo ji, — kokį velnią čia išdarinėji?
— Tai, ką ir privalau daryti.
Tyla prie stalo nusitęsė visą minutę.
Paskui, visų nuostabai, Kenas Blankenšipas prašneko:
— Palaikau mūsų astronautus.
— Aš irgi... — atsiliepė dar vienas balsas.
— ... ir aš.
Gordonas apžvelgė sėdinčius prie stalo savo kolegas. Daugelis tų
žmonių buvo inžinieriai ir vykdomieji vadovai, kurių pavardės retai
pasirodydavo spaudoje. Dažniausiai jie konfliktuodavo su astronau
tais, kuriuos laikė lakūnais, kupinais labai didelės savimeilės. Visa
šlovė atitekdavo astronautams, bet tie vyrai ir moterys, atliekantys ne
matomus ir ne itin išoriniu blizgesiu pasižyminčius darbus, padedan
čius kosminiams skrydžiams tapti realybe, buvo NASA širdis ir siela.
Ir dabar jie susivienijo už Gordoną.
Lerojus Kornelas atrodė sukrėstas — kaip vadas, paliktas savo ka
rių. Išdidus žmogus, jis patyrė žeminantį viešą smūgį. Tad atsikrenkštė
ir ištiesino pečius, o paskui pasisuko veidu į pulkininką Harisoną
vaizdo ekrane:
— Man nieko kita nelieka, kaip tik irgi paremti savo astronau
tus, — tarė. — Reikalauju, kad vienam iš mūsiškių skrydžių medikų
būtų leista stebėti autopsijas.
Pulkininkas Harisonas tylėjo. Užtat galutinį sprendimą priėmė
Džaredas Profitas — žmogus, kuris akivaizdžiai čia viskam vadovavo.
Jis nusisuko pasitarti su kažkuo, stovinčiu už kadro, paskui vėl pažvel
gė į kamerą ir linktelėjo.
Abu ekranai užtemo. Vaizdo konferencija baigėsi.
— Ką gi, jūs tikrai parodėte nosį mūsų kariškiams, — pakomen
tavo Gretchena. — Matėte, koks užpykęs atrodė Harisonas?
Ne, — pagalvojo Gordonas, prisimindamas pulkininko Harisono
veidą, prieš pat vaizdui ekrane išnykstant. — Ne pyktį mačiau jo veide.
Tai buvo baimė.
20H TESS G E R R I T S E N
Kūnai nebuvo nugabenti į USAMRIID būstinę Fort Detrike, Me-

rilande, kaip Džeko tikėtasi. Jie transportuoti vos už šešiasdešimties
mylių nuo Baltųjų Smėlynų lauko aerodromo į belangį betoninių blo
kų pastatą, labai panašų į dešimtis kitų anonimiškų vyriausybinių sta
tinių, išdygusių tame sausringame slėnyje. Bet šis turėjo vieną skiria
mąjį bruožą: virtinę ventiliacijos vamzdžių, kyšančių virš stogo linijos.
Visu tvoros perimetru styrėjo spygliuota viela. Jiems važiuojant per
karinį patikros postą, Džekas išgirdo aukštos įtampos laidų dūzgesį.
Su ginkluota palyda iš šonų Džekas prisiartino prie paradinio
įėjimo — vienintelio, kaip jisai sumojo. Ant durų puikavosi šiurpiai
pažįstamas simbolis: ryškiai raudoni biologinio pavojaus žiedai. Kuo
ši įstaiga užsiima tokiame užkampyje? — nusistebėjo jis. Paskui, apžvel
gęs nykų horizontą, gavo į savo klausimą atsakymą: pastatas kėpso čia
todėl, kad ir yra nukištas į tokį užkampį.
Pro duris ir virtinę nykių koridorių jis buvo palydėtas giliau į pa
stato vidų. Matė vyrus ir moteris, vilkinčius kariškomis uniformomis,
kitus — laboratoriniais chalatais. Visas apšvietimas buvo dirbtinis,
veidai atrodė melsvi ir liguisti.
Apsaugininkai sustojo priešais duris su užrašu: „Vyrų persiren
giamasis".
— Įeikite, — jam pasakė. — Tiksliai laikykitės visų parašytų ins
trukcijų. Paskui įeikite pro kitas duris. Jūsų jau laukia.
Džekas įėjo į patalpą. Viduje stovėjo drabužių spintelės, vežimėlis,
prikrautas įvairaus dydžio žalių chirurginių kostiumų, kabėjo lentyna
su popieriniais puodeliais, taip pat buvo kriauklė ir veidrodis. Ant
sienos priklijuotas instrukcijų sąrašas, prasidedantis nurodymu: „Nu
sivilkti VISUS kasdienius drabužius, taip pat ir apatinius."
Jis nusirengė, paliko drabužius nerakinamoje spintelėje ir apsi
vilko chirurginiu kostiumu. Paskui pastūmė duris, vėlgi paženklintas
universaliu biologinio pavojaus simboliu, ir pateko į ultravioletinių
spindulių apšviestą salę. Ten sustojo, klausdamas savęs, ką daryti to
liau.
Balsas per vidaus ryšio garsiakalbį nurodė:
GRAI/IT/ICIJ/I 205
— Šalia jūsų lentyna su kojinėmis. Apsiaukite jas ir įeikite pro

duris.
Jis taip ir padarė.
Kitame kambaryje jo laukė moteris chirurginiu kostiumu. Šiurkš
čiai, be šypsenos ji paliepė jam užsimauti sterilias gumines pirštines.
Paskui, piktai atsiplėšusi lipnios juostelės, užsandarino jo rankoves ir
klešnių apačias. Kariškiai gal ir susitaikė su Džeko apsilankymu, bet
anaiptol neketino šį laikyti draugišku. Moteris uždėjo Džekui ant gal
vos radijo telefono ausines ir padavė aptempiamą, panašią į maudy
mosi, kepuraitę, kad ta prilaikytų vietoje ausines.
— Dabar skafandrą, — riktelėjo ji.
Metas užsivilkti skafandrą. Šis buvo mėlynas, jau su prijungtomis
pirštinėmis. Kai priešiškai nusiteikusi asistentė nuleido jam ant galvos
gaubtą, Džeką smigtelėjo nerimas: juk ta moteris per savo pyktį galėtų
sabotuoti šią procedūrą, pasistengti, kad jis nebūtų visiškai užsanda
rintas nuo užkrato.
Ji uždarė jam ant krūtinės užtrauktuką ir prijungė skafandrą prie
einančios iš sienos guminės žarnos. Džekas pajuto po skafandru oro
šnypštesį. Dabar jau per vėlu nerimauti, kas galėtų nutikti bloga. Jis jau
paruoštas įžengti į pavojingą zoną.
Moteris atjungė nuo jo skafandro žarną ir parodė ranka į kitas
duris.
Jis įžengė pro jas į oro šliuzą. Durys užsitrenkė. Čia jo laukė vy
riškis su skafandru. Be žodžių jis pamojo Džekui sekti iš paskos pro
tolesnes duris.
Juodu žengė pro jas ir nuėjo koridoriumi į autopsijų salę.
Jos viduryje stovėjo nerūdijančio plieno stalas su paguldytu
lavonu, tebeužsandarintu maiše. Du vyrai su skafandrais jau stovėjo
abipus lavono. Vienas iš jų buvo daktaras Romanas. Jis pasisuko ir pa
matė Džeką.
— Prie nieko nesilieskite. Į nieką nesikiškite. Esate čia tik stebėto
jas, daktare Makalumai, ir, po velnių, netrukdykite mums.
Malonus pasveikinimas.
Skafandru vilkintis palydovas prijungė prie Džeko apsauginio
kostiumo nuo sienos atvestą žarną. Džekas vėl išgirdo po savo šalmu
206 T E SS G E R R I T S E N
šnypščiant orą. Jeigu ne radijo telefono ausinės, jis nieko negirdėtų, ką

tie kiti trys vyrai kalba.
Daktaras Romanas ir du jo padėjėjai atidarė lavonmaišį.
Džekui užėmė kvapą, gerklė susigniaužė. Lavonas buvo Džilės
Hiuit, jau be šalmo, bet dar su oranžiniu starto ir sugrįžimo kostiumu,
ant kurio buvo įsiuvinėtas jos vardas. Net ir be šio tapatybės ženklo
jis būtų atpažinęs Džilę — iš šilkinių kaštoninių plaukų, nukirptų kaip
berniuko ir su pirmosiomis žilsvumo žymėmis. Keista, bet veidas visai
nesužalotas. Akys pusiau atmerktos. Abi odenos stebėtinai skaisčiai
raudonos.
Romanas ir jo kolegos atsegė SSK užtrauktuką ir išrengė lavoną.
Ugniai atspari medžiaga sunkiai pasidavė pjaunama, ir kostiumą teko
tiesiog lupte nulupti. Vyrai darbavosi darniai, jų komentarai buvo da
lykiški, neišduodantys nė menkiausios emocijos. Be drabužių Džilė
atrodė it sulaužyta lėlė: abi rankos deformuotos lūžių, virtusios su
trupintų kaulų mase. Kojos tokios pat sulaužytos ir iškleiptos, blauz
dikauliai sulenkti neįtikėtinais kampais. Pro krūtinės ląstą styrojo du
lūžę šonkauliai, o juodos mėlynės žymėjo krėslo diržų, kuriais buvo
prisisegusi, linijas.
Džekas pajuto savo alsavimą tankėjant ir gavo nuslopinti kylantį
siaubą. Jam buvo tekę dalyvauti prie daugelio kur kas blogesnės būklės
kūnų autopsijų. Regėjęs aviatorius, sudegusius į ne ką daugiau kaip su-
anglijusius šakaliukus, kaukoles, susprogusias nuo užvirusių smegenų
slėgio. Matęs lavoną, kurio veidas buvo supjaustytas palindus po sraig
tasparnio uodegos rotoriumi. Matęs pusiau perlaužtą ir atgal sulenktą
karinio jūrų laivyno piloto stuburą, kai katapultavosi pro neatsidariusį
kabinos gaubtą.
O čia buvo kur kas, kur kas blogiau, nes jis pažinojo velionę. Pri
siminė ją gyvą. Jo siaubas buvo pramaišiui su pykčiu, kad tie trys vyrai
apžiūrinėja išrengtą Džilės kūną taip šaltai, be jokių jausmų. Jiems ji
— mėsos luitas ant stalo, niekas daugiau. Jie nekreipė dėmesio į jos
sužalojimus, groteskiškai lūžusias galūnes. Mirties priežastis — tik
antraeilis rūpestis. Juos labiau domino mikrobiologinis tranzuotojas,
užsislėpęs jos lavone.
Romanas pradėjo Y pavidalo pjūvį. Viena ranka jis laikė skalpelį,
6RAVITACUA 207
kita buvo saugiai apmauta plieninio tinklelio pirštine. Vienas pjūvis

padarytas nuo dešinio peties įstrižai per krūtį iki kardinės ataugos.
Kitas įstrižas pjūvis ėjo nuo kairio peties ir prie kardinės ataugos susi
tiko su pirmuoju. Toliau pjūvis tęsėsi tiesiai žemyn pilvu, šiek tiek ap
lenkdamas bambą ir baigėsi netoli gaktikaulio. Paskui Romanas per
rėžė šonkaulius, išlaisvindamas krūtinkaulį. Kaulinis skydas atkeltas ir
atverta krūtinės ertmė.
Mirties priežastis iškart paaiškėjo.
Kai sudūžta lėktuvas ar automobilis trenkiasi į sieną, arba apvil
tas meilužis nusižudo, nušokdamas nuo dešimties aukštų pastato, pa
sireiškia tos pačios staigaus greičio sulėtėjimo jėgos — dideliu pagrei
čiu lekiantis žmogaus kūnas sustabdomas. Vien nuo tokio smūgio gali
sutrupėti šonkauliai ir kaulų skeveldros it raketos persmeigia gyvybiš
kai svarbius organus. Gali lūžti stuburas, nutrūkti nugaros smegenys,
suskilti kaukolė, atsitrenkus į automobilio ar lėktuvo prietaisų skydus.
Net kai pilotai tvirtai prisisegę diržais ir turi ant galvos šalmus, net kai
jokia jų kūno dalis nesusiliečia su orlaiviu, vien tik staigaus sulėtėjimo
jėga gali būti lemtinga: nors liemuo gal ir suveržtas diržais, bet vidaus
organai — ne. Širdis, plaučiai ir stambiosios kraujagyslės kybo krūti
nėje, prilaikomi tik audinių. Kai liemuo staigiai sustoja, širdis toliau it
švytuoklė metasi į priekį, judėdama tokia jėga, kad nukerta audinius ir
perplėšia aortą. Kraujas pratrūksta į tarpusienį ir pleuros ertmę.
Džilės Hiuit krūtinėje telkšojo kraujo ežeras.
Romanas jį išsiurbė, paskui susiraukė į širdį ir plaučius.
— Nematau, iš kur ji nukraujavo, — tarė.
— Kodėl neišėmus viso komplekso? — pasiūlė asistentas. — Tada
geriau matysime.
— Veikiausiai plyšo kylančioji aorta, — įsikišo Džekas. — Še
šiasdešimt penkiais procentais atvejų tai atsitinka tuoj virš aortos
vožtuvų.
Romanas suirzęs žvilgtelėjo į jį. Iki šiol jam sekėsi Džeko nepaisy
ti, bet dabar liko nepatenkintas šiuo neprašytu komentaru. Neprataręs
nė žodžio, jis nusitaikė skalpeliu atpjauti stambiąsias kraujagysles.
— Patarčiau pirma apžiūrėti širdį in situ, — pasiūlė Džekas. —
Kol dar neatkirtote.
— Kaip ir iš kur ji nukraujavo — ne svarbiausias mano rūpes

tis, — replikavo Romanas.
Jiems iš tikriyų nerūpi, nuo koji žuvo, — pagalvojo Džekas. — Nori
tik išsiaiškinti, koks mikroorganizmas galėtų augti, daugintis jos viduje.
Romanas perpjovė trachėją, stemplę ir stambiąsias kraujagyslės,
paskui išėmė širdį ir plaučius vienu kompleksu. Plaučiai buvo išmar
ginti kraujosruvų. Trauminių ar infekcinių? Džekas nežinojo. Toliau
Romanas apžiūrėjo pilvo organus. Plonosios žarnos, kaip ir plaučiai,
buvo dėmėtos gleivėtomis kraujosruvomis. Daktaras išėmė žarnas ir
blizgančiomis ringėmis įmetė į dubenį. Paskui išdalijo skrandį, kasą ir
kepenis. Viskas bus supjaustyta plonais pjūviais ir ištyrinėta mikro
skopiškai.
Dabar kūnas liko beveik be visų vidaus organų. Džilė Hiuit, ka
rinio laivyno pilotė, triatlonininke ir škotiško „J&B“ viskio, iš stambių
sumų lošiamo pokerio ir kino filmų su Džimu Keriu mėgėja buvo nie
kas daugiau, kaip tik tuščiaviduris kiautas.
Romanas atsitiesė. Atrodė, lyg kažkaip jam būtų palengvėję. Iki
šiol autopsija nepadėjo atskleisti ko nors netikėta. Jeigu ir buvo kokių
nors makroskopinių Marburgo viruso įrodymų, Džekas jų nematė.
Paskui Romanas apėjo lavoną ir apsistojo prie galvos.
Kaip tik šitos dalies Džekas baiminosi labiausiai. Turėjo prisi
versti stebėti, kaip Romanas perrėžė skalpą, pjūvį atlikdamas per
viršugalvį nuo ausies iki ausies. Nulupo skalpą į priekį ir užlenkė
lopą ant veido, kaštoninių Džilės plaukų kutai užkrito ant jos smakro.
Kaulinėmis žnyplėmis skrodėjai atvėrė kiaušą. Pjūklas nepasitelktas:
didžiausio biologinio pavojaus autopsijoje draudžiama, kad sklandytų
bent kiek kaulo pjuvenų.
Į paviršių išvirto kumščio didumo kraujo krešulys, aptaškydamas
nerūdijančio plieno stalą.
— Didelė subduralinė hematoma, — pakomentavo vienas Roma
no asistentas. — Nuo traumos?
— Taip nemanau, — atšovė Romanas. — Matėte aortą — nuo
smūgio mirtis būtų turėjusi ištikti veik akimirksniu. Nesu tikras, kad
jos širdis būtų pumpavusi kraują pakankamai ilgai, jog tiek daug galė
tų prikraujuoti į kaukolės vidų.
GR/mr/ICIJ/l 20 9
Pirštinėtais pirštais jis atsargiai įsmuko į kaukolės ertmę, čiuop

damas pilkosios medžiagos paviršių.
Išslydusi drebutinė masė tekštelėjo ant stalo.
Krūptelėjęs, Romanas atšlijo atgal.
— Kas tai, velniai rautų? — nusistebėjo jo asistentas.
Romanas neatsakė, tik stebeilijo į audinio gumulą, padengtą
melsvai žalios membranos. Pro blizgantį dangalą ryškėjo kažkokia ne
lygiu paviršiumi masė, lyg beformio kūno gumbas. Daktaras jau buvo
beperpjaunąs membraną, bet susiturėjo ir dirstelėjo į Džeką.
— Kažkoks navikas, — tarė. — Arba cista. — Tai paaiškintų, ko
dėl ji pranešė apie kamuojantį galvos skausmą.
— Ne, nepaaiškintų, — paprieštaravo Džekas. — Galvos skaus
mas jai pasireiškė staiga — per kelias valandas. O navikui užaugti
reikia mėnesių.
— Iš kur jūs žinote, kad ji neslėpė savo simptomų? — atrėmė
Romanas. — Laikė juos paslaptyje, kad nebūtų išbraukta iš startinio
ekipažo?
Džekui teko sutikti su tokia galimybe. Astronautai taip trokšta
būti paskiriami į skrydžius, kad tikrai galėtų nuslėpti bet kokius simp
tomus, dėl kurių būtų pašalinti iš misijos.
Romanas pažvelgė į kitapus stalo stovintį savo asistentą. Tas link
telėjo, įstūmė masę į bandiniams skirtą specialų konteinerį ir išnešė šį
iš salės.
— Neketinate to supjaustyti? — paklausė Džekas.
— Pirma reikia užfiksuoti ir nudažyti. Jeigu dabar pradėsiu
pjaustyti, galėčiau deformuoti ląstelių architektoniką.
— Juk nežinote, ar tai navikas.
— O kas kita galėtų būti?
Džekas neturėjo ką atsakyti. Nieko panašaus dar nebuvo regėjęs.
Romanas tęsė Džilės Hiuit kaukolės vidinį tyrimą. Akivaizdžiai ta
masė, kad ir kas tokia buvo, padidino spaudimą į Džilės smegenis, de
formavo jų struktūras. Kiek laiko ji ten buvo? Mėnesius, metus? Ar Dži
lė galėjo normaliai gyventi, juolab pilotuoti tokią sudėtingą transporto
priemonę kaip šatlas? Visos šios mintys skriejo Džekui galvoje, kol jisai
stebėjo Romaną iškeliant smegenis ir slystelint šias į plieninį dubenį.
110 TESS GERRITSEN
— Nedaug trūko, ir jai būtų įvykusi smegenėlių dangalo išvar

ža, — konstatavo Romanas.
Nieko nuostabaus, kad Džilė apako. Nieko nuostabaus, kad ne
išleido prieš tupiant važiuoklės. Ji jau buvo be sąmonės, dar šiek
tiek — ir jos smegenys it dantų pasta būtų buvusios išspaustos pro
kaukolės pagrindą.
Džilės lavoną — tai, kas iš jo liko — užsandarino naujame maiše
ir kartu su biologinio pavojaus konteineriais, į kuriuos buvo sudėti jos
organai, išrideno iš salės.
Įvežtas kitas kūnas. Endžio Merserio.
Viršum skafandro pirštinių užsitempęs naujas gumines pirštines
ir pasiėmęs naują skalpelį, Romanas vėl pradėjo Y pavidalo pjūvį.
Darbavosi jau sparčiau, tartum Džilė būtų buvusi vien apšilimas ir tik
dabar būtų beįsibėgėjąs.
Merseris skundėsi pilvo skausmu ir vėmuliu, prisiminė Džekas,
stebėdamas Romaną skalpeliu perpjaunant odą ir poodinius riebalus.
Merseris, skirtingai nei Džilė, nesiskundė galvos skausmu, bet karščia
vo ir atkosėdavo šiek tiek kraujo. Ar jo plaučiuose pasimatys Marbur-
go viruso padariniai?
Vėlgi įstrižiniai Romano pjūviai susitiko žemiau kardinės atau
gos ir toliau negilia linija nusitęsė žemyn pilvu iki gaktikaulio. Vėlgi
jis perpjovė šonkaulius, išlaisvinamas trikampį skydą, dengiantį širdį,
ir atkėlė krūtinkaulį.
Pristigęs iš nuostabos kvapo, žingtelėjo atgal ir išleido iš rankos
skalpelį. Tas žvangtelėjo ant stalo. Romano asistentai stovėjo sustingę,
negalėdami patikėti savo akimis.
Merserio krūtinės ląstoje glūdėjo kekė melsvai žalių cistų, tokių
pat, kaip cista Džilės Hiuit smegenyse. Šios it mažučiai persišviečian
tys kiaušinėliai buvo susitelkusios apie jo širdį.
Romanas stovėjo it suparalyžiuotas, įbedęs žvilgsnį į žiojinčią
krūtinės ląstą. Paskui jo žvilgsnis nukrypo į blizgančią pilvaplėvę. Ši
buvo ištempta, pilna kraujo ir kūpsanti pro pilvo pjūvį.
Neatplėšdamas akių nuo išsipūtusios pilvaplėvės, Romanas vėl
žingtelėjo prie kūno. Anksčiau, kai jis darė pilvo sienos pjūvį, skalpelio
galu užkabino tos membranos paviršių ir ištekėjo krauju nudažyto
GRMIT/ICIJ/I 211
skysčio srovelė. Iš pradžių vos keli lašai. Paskui, jiems dar bestebint,
srovelė pavirto srautu. Įpjova staiga pratrūko į žiojinčią proplėšą ir iš
šios siūbtelėjo kraujas, kartu su savimi nešdamas gličių melsvai žalių
cistų tvaną.
Cistos šlioptelėjo ant grindų, ištikšdamos kraujuotomis gleivė
mis. Romanas pasibaisėjęs suriko.
Viena cista, nučiuožusi betoninėmis grindimis, atsimušė į Džeko
guminį batą. Jis pasilenkė paliesti jos pirštinėta plaštaka, bet staiga
buvo trūktelėtas atgal nuo stalo Romano asistentų.
— Pašalinkite jį iš čia! — įsakė Romanas. — Pašalinkite iš salės!
Dvejetas vyrų nustūmė Džeką prie durų. Jis priešinosi, stumda
mas nuo savęs už peties sugriebusią pirštinėtą ranką. Vyriškis klupte
lėjo atgal, užkliudė ir apvertė padėklą su chirurginiais instrumentais,
visu ilgiu išsidriekė ant grindų, slidžių nuo gleivėtų cistų ir kraujo.
Antrasis padėjėjas ištraukė Džeko oro žarną iš jungties sienoje ir
iškėlė užlinkusį šios galą.
— Patariu jums išeiti su mumis, daktare Makalumai, — pasakė
jis. — Kol dar turite kuo kvėpuoti.
— Mano skafandras! Jėzau, įplyšo! — Užkliuvęs už instrumentų
padėklo vyriškis pasibaisėjęs spoksojo į dviejų colio proplėšą skafan
dro rankovėje, ištepliotoje Merserio kūno skysčiais. — Ji šlapia. Aš
jaučiu. Vidinė mano rankovė šlapia...
— Eik! — riktelėjo Romanas. — Dezinfekuokis, tuojau pat!
Vyriškis atsijungė nuo skafandro oro žarną ir pagautas panikos
išlėkė iš salės. Džekas nusekė įkandin jo prie oro šliuzo durų, ir jie
abu, perėję šią kamerą, įžengė į dezinfekcinę dušinę. Vanduo tryško iš
dušo galvučių, barbendamas it smarkus lietus jiems į pečius. Paskui
prasidėjo dezinfekcinio skysčio liūtis — čiurkšlės žalio tirpalo, garsiai
tyškančio į plastikinius jų šalmus.
Šiai galop pasibaigus, juodu žengė pro kitas duris ir nusitraukė
skafandrus. Vyriškis kaipmat nusiplėšė jau šlapią kostiumą ir pakišo
dilbį po tekančio vandens čiaupu nuplauti visų lavono kūno skysčių,
prasisunkusių pro rankovę.
— Turite kokių nors odos pažeidimų? — paklausė Džekas.—
Įpjovų, apynagės šerpetų?
— Vakar vakare man įdrėskė duktės katė.

Džekas pasižiūrėjo į vyriškio dilbį ir pamatė nagų žymes — tris
šašuotus brėžius vidiniame dilbio paviršiuje. Tos pačios rankos kaip
ir įplyšusi skafandro rankovė. Pažvelgęs žmogui į akis, jis pamatė jose
baimę.
— Kas dabar bus? — paklausė Džekas.
— Karantinas. Mane izoliuos. Mėšlas...
— Aš jau supratau, kad tai ne Marburgas, — pasakė Džekas.
Žmogus giliai atsiduso.
— Ne, ne jis.
— Tai kas tuomet? Pasakykite, su kuo turime reikalą?
Vyriškis abiem rankomis įsitvėrė kriauklės ir įsistebeilijo į gurgu
liuojantį pro kanalizacijos angą vandenį, paskui tyliai ištarė:
— Mes nežinome.
17
Salivanas Obis lėkė savuoju harliu per Marsą.

Vidurnaktį, kai spindėdavo mėnulio pilnatis ir nušviesdavo prie
šais jį plytinčios dykumos rauplėtą paviršių, jis įsivaizduodavo, kad tai
Marso vėjas plaiksto jam plaukus ir raudonos Marso dulkės verpe
tuoja po jo motociklo padangomis. Sena fantazija iš vaikystės, iš anų
dienų, kai tie per anksti subrendę broliai Obiai šaudydavo savadarbes
raketas, konstruodavo kartoninius išsilaipinimo į Mėnulį aparatus ir
vilkėdavo raukšlėtos folijos „skafandrais11. Iš anų dienų, kai jis ir Gordis
žinojo, tiesiog žinojo, kad jų ateitis — padangėse.
Ir štai kur baigiasi tos didžiosios svajonės, — mąstė jis. — Apgirtęs
nuo tekilos bildinu ratais per dykumą. Jis taip ir nenusigaus į Marsą nei
į Mėnulį. Veikiausiai nė nepakils nuo tos prakeiktos starto aikštelės, o
liks akimirksniu susmulkintas į atomus. Greita, įspūdinga mirtis. Na,
ir velniai nematė; tai geriau, nei septyniasdešimt penkerių mirti nuo
vėžio.
Jisai staigiai, slysdamas sustabdė motociklą, pažerdamas iš po
ratų dulkes, ir įsispoksojo per mėnesienos nutviekstas smėlio Vilneles
į Apogee II, blizgantį tartum sidabrinis dryžis, nukreiptu į žvaigždes
pirmgalio kūgiu. Vakar jie pergabeno jį į starto aikštelę lėta ir šven
tiška procesija: koks tuzinas „Apogee" firmos bendradarbių pypsėjo
savo automobilių signalais ir trankė į stogus, įkandin sunkvežimio
platformos slinkdami per dykumą. Kai erdvėlaivis buvo pastatytas į
startinę padėtį, merkdamiesi nuo tvieskiančios saulės pažiūrėti į jį, visi
nuščiuvo. Suprato — šiame lošime kauliukai metami paskutinįsyk. Už
trijų savaičių, kai Apogee II pakils, kartu nešis ir jų svajones.
Taip pat ir apgailėtinus mano griaučius, — pagalvojo Salivanas.
2Jtl TESS G E R R I T S E N
Jį nukratė šiurpas suvokus, kad galbūt žvelgia į savo paties karstą.

Vėl pasuko harlio akceleratoriaus rankenėlę ir nurūko atgalios
plento link, trinksėdamas per kopas, peršokinėdamas duburius. Lėkė
viską užmiršęs, nutrūktgalviškai, pakurstytas tekilos ir staigaus, tvirto
tikrumo, kad jis jau — numirėlis. Kad už trijų savaičių skriesiąs šia ra
keta į užmarštį. O iki tol niekas neįstengs jo sujaudinti ar įskaudinti.
Mirties pažadas padarė jį nenugalimą.
Jis dar padidino greitį, skriedamas per nykų savo vaikystės fanta
zijų Mėnulio kraštovaizdį. Ir štai aš čia, mėnuleigiu lekiu per Ramybės
jūrą. Griaudėju į mėnulio kalvą. Pakylu ir švelniai nusileidžiu...
Žemė po juo nutolo. Pasijuto sklendžiąs naktimi, tarp kelių burz
gė harlis, į akis plieskė mėnulis. Vis sklendžiąs. Ar toli? Ar aukštai?
Smūgis į žemę buvo toks smarkus, kad Salivanas nebesuvaldė
motociklo ir kūlvirsčia nusirito į šalį, o harlis užvirto ant jo. Mirksnį
dryksojo apsvaigęs, suspaustas tarp motociklo ir plokščio akmens. Na
ir patek tu man į tokią suknistai kvailą padėtį, — pagalvojo jis.
Paskui nuvėrė skausmas. Gilus ir gremžiantis, tartum klubai būtų
sutrupėję į šipulius.
Jisai suriko ir persivertė ant nugaros, veidu į dangų. Iš aukštai
spindėjo mėnulis, juokdamasis iš jo.
— Jo dubuo lūžęs trijose vietose, — pranešė Bridžeta. — Praėju

sią naktį daktarai jį sugipsavo. Jie man pasakė, kad liks prikaustytas
prie lovos mažiausia šešias savaites.
Kasperas Malholandas mažne girdėjo susprogstant savo svajones,
garsiai pokštelint it pradurtas oro balionas.
— Šešias... savaites?
— Ir paskui dar trys ar keturi mėnesiai reabilitacijos.
— Keturi mėnesiai!
— Dieve mano, Kasperai, pasakyk ką nors originalaus.
— Mums baigta.
Jis pliaukštelėjo delnu sau per kaktą, lyg baustų save, kad drįso
svajoti, jog jiems kada nors pasiseks. Vėl tas senasis „Apogee“ pra
keiksmas, pakišantis jiems koją prieš pat finišo liniją. Susprogdindavęs
GRAVITACIJA 215
jų raketas. Sudeginęs pirmą jų kontorą. O dabar išvedantis iš rikiuotės

vienintelį jų pilotą. Kasperas žingsniavo po laukiamąjį mąstydamas:
Mums nuolatos nesisekė. Jie investavę visas savo bendras santaupas,
savo reputaciją ir pastaruosius trylika savo gyvenimo metų. Šitaip
Dievas pasako jiems liautis. Sumažinti nuostolius, kol dar iš tikrųjų ko
nors neatsitiko.
— Jis buvo girtas, — pridūrė Bridžeta.
Kasperas sustojo ir apsisuko pažiūrėti į ją. Stovėjo niūri, sukry
žiuotomis ant krūtinės rankomis, raudonais it liepsnojanti angelo
keršytojo aureolė plaukais.
— Daktarai man pasakė, — tęsė ji. — Alkoholio kraujyje vienas
kablelis devyni promilės. Prisisiurbęs it silkė druskos. Ir čia ne vien
tik mums įprasta nesėkmė. Tai mūsų brangutis Šalis vėl viską sukrušo.
Vienintelė man paguoda, kad ateinančias šešias savaites jis turės įsta
tytą į savo kotą kaip reikiant vamzdelį.
Netaręs nė žodžio, Kasperas išėjo iš lankytojų laukiamojo, nu
žingsniavo koridoriumi ir įsiveržė pro duris į Salivano palatą.
— Idiotas, — bloškė jis.
Šalis pažvelgė į jį sustiklėjusiomis nuo morfijaus akimis.
— Dėkui už atjautą.
— Nė kiek jos nenusipelnai. Iki raketos paleidimo trys savaitės,
o tu dykumoje kreti Čako Jegerio* numerius? Kodėl paprasčiausiai
neužbaigei savo triuko? Neišsitaškei smegenų, jeigu jau pradėjai? Po
šimts, nebūtume pajautę jokio skirtumo!
Šalis užsimerkė.
— Atleisk.
— Visada taip kalbi.
— Aš sumoviau. Žinau...
— Tu jiems pažadėjai piloto valdomą skrydį. Ta idėja buvo ne
mano, o tavo. Dabar jie to laukia. Yra sudominti. Kada paskutinį kartą
koks nors investuotojas domėjosi mumis? Juk viskas būtų galėję pasi
keisti, jeigu tik nebūtum atkimšęs butelio...
* Chuck (Charles Elwood) Yeager (g.1923) — amerikiečių pilotas bandytojas, pirmą kartą
lėktuvu viršijęs garso greitį.
— Aš išsigandau.
Šalis ištarė taip tyliai, kad Kasperas nebuvo tikras, ar gerai išgirdo.
— Ką? — perklausė jis.
— Dėl starto. Mane apėmė... bloga nuojauta.
Bloga nuojauta. Pamažu Kasperas nusileido ant kėdės šalia lovos,
ir visas pyktis iškart jam išgaravo. Baimė — ne toks dalykas, dėl kurio
žmogus lengvai prisipažįsta. Tai, kad Šalis, nuolatos pavojingai rizi
kuodavęs, prisipažintų bijąs, sukrėtė Kasperą.
Ir pagaliau pažadino jame atjautą.
— Startui aš jums nereikalingas, — tarė Šalis.
— Jie tikisi pamatyti įlipant į tą valdymo kabiną pilotą.
— Gali į mano vietą pasodinti, velniai rautų, beždžionę, o jie taip
ir nepastebės skirtumo. Raketai nereikia piloto, kapitone. Gali visas
komandas perdavinėti į ją radijo ryšiu nuo žemės.
Kasperas atsiduso. Dabar nieko kita jiems nebeliko: skrydis turės
įvykti nepilotuojamas. Aišku, jie turį svarų pasiteisinimą, kodėl Šalis
nestartuoja, bet ar investuotojai su tuo susitaikys? O gal pamanys, kad
„Apogee" programa išsikvėpė? Kad jiems pristigo drąsos rizikuoti
žmogaus gyvybe?
— Turbūt aš neišlaikiau įtampos, — tyliai pratarė Šalis. — Pra
ėjusią naktį panorau išgerti ir nebepajėgiau susilaikyti...
Kasperas suprato savo partnerio baimę — suprato, kaip vienas
pralaimėjimas neišvengiamai ves į kitą, paskui į dar kitą, kol žmogaus
gyvenime liks tikra tik tai, kad jis nevykėlis. Nenuostabu, kad Šalis iš
sigando: jis nustojo tikėjęs jų svajone. Apogėjumi.
Galbūt jie visi nustojo.
— Mes vis tiek galime paleisti tą raketą, — pagaliau prašneko
jis. — Net ir be beždžionės kabinoje.
— Aha. Vietoje jos gali pasodinti Bridžetą.
— O kas tuomet atsakinės į telefono skambučius?
— Beždžionė.
Abu nusijuokė. Buvo kaip seni kareiviai, besistengiantys sutelkti
bent kiek linksmumo neišvengiamo pralaimėjimo akivaizdoje.
— Taigi mes tai padarysime? — paklausė Šalis. — Paleisime ra
ketą?
GfMI/IT/ICIj/l 217
— Dėl to ją ir sukūrėme.
— Ką gi, gerai. — Šalis giliai atsikvėpė ir į jo veidą sugrįžo
anksčiau įprastos bravūros šešėlis. — Tad padarykime tai kaip dera.
Oficialūs pranešimai visoms telekomunikacijų agentūroms. Didžiulis
priėmimas po tentu su šampanu. Po šimts, pakvieskite mano pašven
tintąjį brolužį ir jo draugelius iš NASA. Jeigu raketa susprogs starto
aikštelėje, mes bent pasitrauksime iš to reikalo stilingai.
— Aha, stilingumo visada turėjome per akis.
Abu nusišiepė.
Kasperas atsistojo išeiti.
— Taisykis, Sali, — tarė. — Tu mums būsi reikalingas Apogee III.
Bridžeta tebesėdėjo lankytojų laukiamajame.
— Taigi, kas dabar bus? — paklausė ji.
— Startuojame, kaip numatyta.
— Be piloto?
Jis linktelėjo.
— Skraidinsime ją iš kontrolės patalpos.
Jo nuostabai, ji lengviau atsiduso.
— Aleliuja!
— Ko tokia laiminga? Mūsų žmogus paguldytas ligoninėje.
— Būtent. — Ji pasikabino per petį rankinuką ir pasuko į du
ris. — Vadinasi, jo nebus ten aukštai, kad viską sukruštų.
Rugpjūčio 11-a
Nikolajus Rudenka plaukiojo oro šliuze, stebėdamas Liuterį

įmuistant savo klubus į apatinę VAK skafandro dalį. Liuteris smul
kučiam Nikolajui atrodė lyg koks egzotiškas milžinas — plačiapetis,
kojomis it stūmokliai. O jo oda! Baltaodis Nikolajus per savuosius mė
nesius TKS nesveikai papurto, bet Liuteris tebeišliko tamsiai ir blizgiai
rudas — ryškus kontrastas blyškiems veidams, įsikūrusiems šiaip bes
palviame jų pasaulyje. Nikolajus jau apsirengė ir dabar kybojo šalia
Liuterio, pasirengęs padėti savo partneriui užsitempti viršutinę VAK
skafandro dalį. Abu mažai kalbėjosi, nė katras nebuvo nusiteikęs leng
voms šnekelėms.
1 18 TESS G E R R I T S E N
Naktį juodu beveik nesikalbėjo, tik miegojo oro šliuze, pratinda

mi savo organizmus prie 10,2 svaro į kvadratinį colį atmosferinio slė
gio, trečdaliu žemesnio nei kosminėje stotyje. Slėgis jų skafandruose
bus net dar žemesnis — 4,3. Daugiau šių pripūsti nebuvo galima, nes
galūnės taptų it medinės — storos ir per sąnarius nelanksčios. Pereiti
tiesiai iš visiškai normalaus stoties atmosferinio slėgio į žemesnio oro
slėgio VAK skafandrą būtų tas pat, kaip per sparčiai iškilti į paviršių
iš vandenyno gelmių. Astronautas galėtų nukentėti nuo kesoninės
ligos. Kraujyje susidaro azoto burbuliukai, užkemšantys kapiliarus ir
trukdantys neįkainojamam deguoniui patekti į galvos ir nugaros sme
genis. Pasekmės galėtų būti pragaištingos: paralyžius ir insultas. Kaip
ir giluminiai jūrų narai, astronautai privalo savo organizmui suteikti
laiko prisitaikyti prie kintančio slėgio. Naktį prieš išeidama į atvirą
kosmosą, VAK komanda praplauna savo plaučius grynu deguonimi
ir užsidaro oro šliuze „stovyklauti". Keturias valandas jie kartu ankštai
tūnojo mažoje kameroje, ir taip jau prigrūstoje visokios ekipuotės.
Klaustrofobams čia ne vieta.
Ištiesęs virš galvos rankas, Liuteris įsirangę į viršutinę kieto ap
valkalo skafandro dalį, pakabintą prie oro šliuzo sienos. Varginantis
šokis — lyg rangytumeis į nepaprastai siaurą tunelį. Pagaliau pro
kaklo skylę išlindo Liuterio galva, ir Nikolajus padėjo jam užsisegti
juosmens žiedą, sandariai sujungiantį dvi skafandro puses.
Juodu užsidėjo šalmus. Pasižiūrėjęs žemyn, kad galėtų įtaikyti
šalmą į skafandro liemens dalies angą, Nikolajus pastebėjo ant šios
krašto kažką blizgantį. Tik seilės, pamanė, ir užrakino šalmą. Juodu
užsimovė pirštines. Sandariai įsitaisę savo skafandruose, atidarė eki
puotės kameros liuką, perplaukė į gretimą, įgulos, kamerą ir uždarė
paskui save liuką. Dabar abu atsidūrė dar mažesniame skyriuje, ku
riame vos tilpo dvejetas vyrų ir jų pūpsančios kuprinės su gyvybės
palaikymo įranga.
Toliau sekė trisdešimt minučių „atokvėpio", kai reikėjo kvėpti į
save gryną deguonį ir taip išvalyti iš kraujo paskutinius azoto likučius.
Nikolajus plūduriavo užsimerkęs, mintyse rengdamasis laukiančiam
pasivaikščiojimui po kosmosą. Jeigu jiems nepasiseks lanksto „beta"
komplekso atblokuoti, nebus galima perorientuoti saulės baterijų ir
GR/ll/fT/mj/l 2 19
pristigs elektros srovės. Jie visi taps neįgalūs. Tai, ką Nikolajus ir Liute
ris nuveiks per ateinančias šešias valandas, neabejotinai lems kosmi
nės stoties likimą.
Nors ši atsakomybė sunkiai slėgė nuvargusius jo pečius, Nikolajus
nekantravo atidaryti liuką ir išplaukti iš oro šliuzo. Leistis į VAK — tas
pat, kaip iš naujo gimti: išnyri it vaisius iš mažos, siauros angos, o pri
laikančioji bambagyslė — lynas — kadaruoja tau plaukiant į kosmoso
platybę. Jeigu aplinkybės nebūtų tokios rimtos, lauktų šio momento,
svaigdamas iš anksto džiaugtųsi laisve plaukioti visatoje be sienų, apa
čioje po juo sukantis akinamo mėlio Žemei.
Bet, kol užsimerkęs laukė, iki praslinks trisdešimt minučių, at
einantys į mintis vaizdiniai buvo ne apie vaikščiojimą po kosmosą. O
regėjo jis žuvusiųjų veidus. Matė krintantį iš dangaus Discovery. Matė
ekipažą, diržais prisisegusius krėsluose, kratomus kaip lėles kūnus,
lūžtančius stuburus, plyštančias širdis. Nors iš Skrydžių valdymo cen
tro jiems smulkiai nepapasakojo apie katastrofą, košmariškos vizijos
užpildė jam galvą, versdamos sparčiau daužytis širdį, džiūti burną.
— Jūsų trisdešimt minučių baigėsi, vaikinai, — vidaus ryšiu at
skriejo Emos balsas. — Metas dekompresijai.
Lipniais nuo prakaito delnais Nikolajus atsimerkė ir išvydo Liu
terį įjungiant slėgio mažinimo siurblį. Buvo pradėtas siurbti oras, ir
slėgis šliuzo įgulos skyriuje pamažu krito. Jeigu būtų nuotėkis iš ska
fandrų, juodu dabar tai pajustų.
— Tvarka? — paklausė Liuteris, patikrindamas einančių nuo
bambos jųdviejų prilaikomųjų lynų užraktus.
— Aš pasirengęs.
Liuteris išleido šliuzo įgulos kameros atmosferą į kosmosą. Pa
skui palaisvino rankeną ir trūktelėjęs į save atidarė liuką.
Šnypšdamas išlėkė paskutinis oras.
Mirksnį jie stabtelėjo, įsitvėrę liuko angos kraštų, su pagarbiu bau-
guliu stebeilydami. Paskui Nikolajus išplaukė į kosmoso juodumą.
— Jie jau išeina, — pranešė Ema.

Per uždarąją televizijos sistemą ji stebėjo, kaip iš įgulos šliuzo
dalies išniro du vyrai su nusidriekusiais iš paskos it bambagyslės pri

laikomaisiais lynais. Iš sandėliavimo dėžės oro šliuzo išorėje juodu
išsiėmė įrankius. Paskui, stumdamiesi nuo ranktūrio prie ranktūrio,
nusigavo iki pagrindinės santvaros. Slinkdamas pro santvaros apačio
je įmontuotą vaizdo kamerą, Liuteris pamojo ranka.
— Žiūrite spektaklį? — suskambo jo balsas per UHF audiosistemą.
— Per išorinę vaizdo kamerą puikiai jus matome. Bet kamera,
įmontuota ant tavo skafandro, neveikia.
— Taip pat ir Nikolajaus?
— Nė katro. Pamėginsime išsiaiškinti, kas per reikalas.
— Gerai, ką gi, mes traukiame ant santvaros pasižiūrėti, kas su
gadinta.
Abu vyrai nuslinko iš pirmos vaizdo kameros aprėpties zonos ir
trumpam išnyko. Paskui Grigsas tarė:
— Štai jie, — ir parodė į kitą ekraną, kuriame astronautai su
skafandrais judėjo link antros kameros: perkeldami ranką už rankos
stūmėsi santvaros viršumi. Ir vėl išnyko iš kadro. Dabar juodu atsidūrė
akloje pažeistos kameros zonoje ir tapo nebematomi.
— Jūs jau arti, vaikinai? — paklausė Ema.
— Beveik... jau beveik vietoje, — lyg pridusęs atsakė Liuteris.
Lėčiau, — pagalvojo ji. — Pasirinkite tempą.
Kurį laiką, atrodžiusį kaip amžinybė, iš išėjusiųjų į atvirą kosmo
są susilaukta tik tylos. Ema juto dažnėjant savo pulsą, jai darėsi vis
labiau neramu. Stotis ir taip jau apgadinta ir stinga elektros energijos.
Šis remontas negali nepasisekti. Jeigu tik būtų čia Džekas, — pagalvo
jo ji. Džekas — talentingas visų galų meistras, jis gebėdavo sutaisyti
bet kurį motorinės valties variklį ar iš rastų metalo laužo sąvartyne
detalių surinkti trumpųjų bangų radijo imtuvą. Orbitoje vertingiausi
įrankiai — pora nagingų rankų.
— Liuteri? — pašaukė Grigsas.
— Nikolajau? Liuteri? Atsiliepkite.
— Mėšlas, — nuskambėjo Liuterio balsas.
— Kas yra? Ką tu matai? — paklausė Grigsas.
— Kaip tik dabar žiūriu, kokie dalykai, ir, vyruti, bjauru. Visas
pagrindinės santvaros P-6 galas persuktas. Discovery, matyt, nukirto
GR / I I / I T / I C I J / I 221
saulės bateriją 2-B ir užlenkė tą galą tiesiai į viršų. Paskui pasisukda

mas nuplėšė S diapazono antenas.
— Kaip tau atrodo? Galite ką nors pataisyti?
— Dėl S-diapazono — be problemų. Antenoms turime OPB ir
paprasčiausiai jas pakeisime. Bet kairiosios pusės saulės baterijos —
jas pamirškit. Šioje vietoje mums reikia visos naujos santvaros.
— Aišku. — Grigsas iš nuovargio pasitrynė veidą. — Ką gi, tu
rėsime vienu FVM mažiau. Manau, su tuo susidorosime. Bet būtina
perorientuoti P-4 baterijas, antraip mums šakės.
Pauzė — Liuteris ir Nikolajus slinko pagrindine santvara atgalios.
Staiga juodu atsidūrė kameros matomumo zonoje. Ema stebėjo juodu
su savaisiais gremėzdiškais skafandrais ir didžiulėmis kuprinėmis pa
mažu praslenkant it giluminius narus vandenyje ir sustojant prie P-4
baterijų. Vienas iš jų nuplaukė santvaros šonu ir atidžiai apžiūrėjo me
chanizmą, jungiantį milžiniškus saulės baterijų sparnus su santvaros
stuburu.
— Pakabos blokas sulenktas, — pranešė Nikolajus. — Lankstas
nepasisuka.
— Gali jį išlaisvinti? — paklausė Grigsas.
Jie išgirdo abu vyrus greitai apsimainant keliais žodžiais. Paskui
Liuteris prašneko:
— Ar labai dailaus remonto pageidaujate?
— Kaip pasiseks. Vyručiai, mums reikia kuo greičiau srovės, ant
raip atsidursime bėdoje.
— Manau, galime pabandyti automobilių kėbulų taisyklos me
todu.
Ema pažvelgė į Grigsą:
— Ar tai reiškia, ką aš turiu galvoje?
Į jos klausimą atsakė Liuteris:
— Tuoj paimsime plaktuką ir atkalsime tą daikčiuką, kad atrody
tų kaip naujas.
Jis dar tebebuvo gyvas.

Daktaras Aizekas Romanas pro stebėjimo langelį žvelgė į nelai
U I TfSS GERRITSEN
mingą savo kolegą, sėdintį ant ligoninės lovos ir žiūrintį televizorių.

Kad ir kaip būtų keista — multiplikacinį filmuką. Per „Nickelodeon“
kanalą. Pacientas spoksojo į ekraną bemaž desperatiškai susikaupęs.
Jis net nežvilgtelėjo į seselę su skafandru, įėjusią į palatą išsinešti pa
dėklo su nepaliestais priešpiečiais.
Romanas nuspaudė vidaus telefono mygtuką.
— Natanai, kaip šiandien jautiesi?
Krūptelėjęs daktaras Natanas Helsingeris pasisuko į langelį, ir tik
dabar pastebėjo kitapus stiklo stovintį Romaną.
— Puikiai. Esu visai sveikas.
— Jokių simptomų?
— Jau pasakiau, jaučiuosi puikiai.
Kurį laiką Romanas jį tyrinėjo akimis. Žmogus atrodė ganėtinai
sveikas, bet jo veidas buvo išblyškęs ir įsitempęs. Išsigandęs.
— Kada galėsiu išeiti iš izoliatoriaus? — paklausė Helsingeris.
— Juk dar vos trisdešimt valandų, kai tu čia.
— Astronautams simptomai pasireiškė per aštuoniolika valandų.
— Mikrogravitacijos sąlygomis. Mes nežinome, ko čia galima
tikėtis, ir nenorime rizikuoti. Pats žinai.
Helsingeris staigiai nusisuko ir vėl įsispoksojo į televizorių, bet
Romanas suspėjo pamatyti jo akyse sublizgant ašaras.
— Šiandien mano dukters gimtadienis.
— Pasiuntėme nuo tavęs jai dovaną. Tavo žmonai pranešta, kad
negalėsi dalyvauti. Kad skrendi lėktuvu į Keniją.
Helsingeris karčiai nusijuokė.
— Tu gerai viską sutvarkai, ar ne? O kas, jeigu aš numirsiu. Ką
tuomet jai pasakysi?
— Kad tai įvyko Kenijoje.
— Turbūt ne blogesnė vieta už kitas. — Jis atsiduso. — Tad ką jai
nupirkai?
— Tavo dukrai? Regis, tai buvo daktarė Barbė.
— Kaip tik tokios ji norėjo. Kaip sužinojai?
Supypsėjo Romano mobilusis telefonas.
— Užsuksiu dar vėliau tavęs aplankyti, — pažadėjo jis, paskui nu
sisukęs nuo langelio atsiliepė į skambutį.
GRAVITACIJA 223
— Daktare Romanai, čia Karlosas. Gavome kai kuriuos DNR

analizės rezultatus. Verčiau atvažiuokite ir pats tai pamatysite.
— Jau važiuoju.
Daktarą Karlosą Mikstalą jis rado sėdintį laboratorijoje priešais kom
piuterį. Vientisu srautu monitoriaus ekranu žemyn slinko duomenys.
GTGATTAAAGTGGTTAAAGTTGCTCATGTTCAATTATGCAGTTG
TTGCGGTTGCTTAGTGTCTTTAGCAGACACATATGAAAAGCTTT
TAGATGTTTTGAATTCAATTGAGTTTGGTTTATTGTCAAACTTT
AGCAGATGCAAGAGAAATTCCTGAATGCGATATTGCTTTAGTTG
AAGGCTCTG...
Duomenis sudarė tik keturios raidės G, T, A ir C — nukleotidų

seka, ir kiekviena raidė simbolizavo statybinius blokus, iš kurių suda
ryta DNR, genetinė visų gyvųjų organizmų schema.
Išgirdęs Romano žingsnius, Karlosas atsisuko. Dėl to, kas atsi-.
spindėjo iš jo veido, negalėjai apsirikti. Karlosas atrodė išsigandęs.
Kaip ir Helsingeris, — šmėstelėjo Romanui mintyse. — Visi išsigandę.
Romanas atsisėdo šalia jo.
— Kas tai? — paklausė, rodydamas pirštu į ekraną.
— Tai iš mikroorganizmo, kuriuo užsikrėtė Keničis Hirajis. Pa
ėmėm iš jo palaikų, kiek mums pavyko... jų nugrandyti nuo Discovery
sienų.
Palaikai — tinkamas žodis nusakyti tam, kas buvo likę iš Hirajo
kūno. Audinių draiskalų gumulai, ištiškę po orbiterio sienas.
— Didesniosios DNR dalies vis dar neįmanoma identifikuoti.
Nenutuokiame, kas tai per kodas. Bet šią konkrečią seką čionai, ekra
ne, galime identifikuoti. Tai kofermento F420 genas.
— O ką tai reiškia?
— Fermentas, būdingas Archaeon domenui*.
Romanas atsilošė, pajutęs kylant šiokį tokį pykulį.
— Vadinasi, tai patvirtinta, — sumurmėjo jis.
4 Biologijos terminas: bet kuris iš trijų pirminių gyvųjų sistemų skyrių, kuriuos sudaro
eukariotai, bakterijos ir archaea (vienaląsčių mikroorganizmų, neturinčių branduolio nei kokių
nors kitų membraninių organoidų, grupė), kurie rikiuojasi aukščiau taksonominių sistemų
srities, grindžiamos DNR sekų panašumais.
— Taip, tas mikroorganizmas aiškiai turi archeono DNR. — Kar-

losas kiek patylėjo. — Bijau, kad esama blogos žinios.
— Ką norite tuo pasakyti — „blogos žinios"? Ar jau ir taip ne pa
kankamai blogai?
Karlosas pastukseno klaviatūra ir nukleotidų seka persislinko
prie kito segmento.
— Štai dar vienas genų klasteris, kurį aptikome. Iš pradžių pa
maniau, kad tai tikriausiai klaida, bet paskui gavau patvirtinimą. Tas
klasteris atitinka Rana pipiens, šiaurės leopardinės varlės genus.
— Ką?
— Taip. Dievas žino, kaip jis pasigavo varlės genus. O dabar štai
kur tampa išties baisu. — Karlosas perslinko prie vėl kito genomo seg
mento. — Dar vienas identifikuojamas klasteris, — pridūrė.
Romanui nugara perbėgo šiurpas.
— Ir kas gi tie genai?
— Ši DNR būdinga Mus musculis. Naminei pelei.
Aizekas Romanas išpūtė į jį akis.
— Negali būti.
— Aš tai patvirtinau. Ši gyvybės forma į savo genomą kažkokiu
būdu inkorporavo žinduolio DNR, kuri papildomai suteikė naujų fer
mentinių pajėgumų. Ji kinta. Evoliucionuoja.
Į ką? — mintyse savęs paklausė Romanas.
— Dar ne viskas. — Karlosas vėl sustukseno klaviatūra ir į mo
nitorių atslinko nauja nukleotidų bazių seka. — Šis klasteris irgi ne
archeono kilmės.
— Tai kieno? Daugiau pelės DNR?
— Ne. Ši dalis — žmogaus.
Vėl Romanui nugara aukštyn nuvilnijo šiurpas. Sprando plauke
liai pastiro. Nustėręs jisai siektelėjo telefono.
— Sujunkite mane su Baltaisiais rūmais, — paprašė. — Man rei
kia pasikalbėti su Džaredu Profitu.
Jam atsiliepta po antro šaukiamojo signalo.
— Profitas klauso.
— Mes išanalizavome DNR, — pasakė Romanas.
— Ir?..
— Padėtis blogesnė nei manėme.
18
Nikolajus stabtelėjo pailsėti, rankos jam drebėjo iš nuovargio.

Po mėnesių, gyventų kosmose, jo kūnas nusilpo ir atprato nuo fizinio
darbo. Mikrogravitacijos sąlygomis sunkiai kilnoti netenka ir nėra
reikalo įtempti raumenų. Pastarąsias penkias valandas juodu su Liu
teriu darbavosi be pertrūkio, sutaisė S diapazono anteną, išmontavo
ir perrinko lanksto kompleksą. Dabar jis jautėsi išsekęs. Vien tik nuo
pastangų sulenkti rankas išsipūtusiame VAK skafandre paprastos už
duotys darėsi sunkios.
Dirbti su skafandru savaime buvo kančia. Kad žmogaus kūnas
būtų izoliuotas nuo ekstremalių temperatūrų diapazone nuo — 250°
iki +250° pagal Farenheitą* ir kad būtų galima palaikyti slėgį atsvarai
prieš kosmoso vakuumą, skafandras buvo sukonstruotas daugia
sluoksnis: iš aliuminiu impregnuotos „Mylar“ izoliacinės medžiagos,
neplyštančio nailoninio audinio, ugniai atsparaus dangalo „ortho-fab-
ric“ ir slėgį palaikančio pūslės pavidalo apdaro. Po skafandru astro
nautas vilkėjo apatiniais, pervarstytais aušinamųjų vandens vamzde
lių. O dar jis turėjo nešiotis gyvybės palaikymo kuprinę su vandeniu,
deguonimi, reaktyvine savigalbos įranga judėjimui kosmose ir radijo
stotele. Iš esmės VAK skafandras — tai asmeninis erdvėlaivis, gremėz
diškas ir varžantis judesius tiek, kad vien tik paprasčiausiai veržlei
priveržti reikėdavo pastangų ir atidumo.
Darbas Nikolajų išsekino. Nepatogiose skafandro pirštinėse ran
kas traukė mėšlungis, jį visą pylė prakaitas.
Be to, jis išalko.
* Maždaug nuo -150° iki +120 °C.

Gurkštelėjo vandens pro skafandro viduje įmontuotą kandiklį ir

giliai atsiduso. Nors vandens skonis pasirodė keistas, mažne atsiduo
dantis žuvimi, Nikolajus neėmė į galvą. Mikrogravitacijos sąlygomis
viskas įgyja keistą skonį. Jis nugėrė dar gurkšnį, ir pajuto sušlapus
smakrą. Negalėjo siekti ranka po šalmu ir pasišluostyti, tad nekreipė į
drėgmę dėmesio ir žvilgtelėjo žemyn į Žemę. Nuo to trum po žvilgsnio
į gimtąją planetą visu savo kvapą gniaužiančiu puikumu jam šiek tiek
susvaigo galva, sukilo šioks toks šleikštulys. Jis užsimerkė laukdamas,
kol blogumas praeis. Paprasčiausiai užsupo nuo judėjimo, nieko dau
giau; dažnai taip atsitinka, kai netikėtai tau į akiplotį šmėsteli Žemė.
Kai skrandis nurimo, atsirado kitas pojūtis: išsiliejęs vanduo dabar
sruveno jam skruostu viršun. Nikolajus susuko veidą, mėgindamas
lašelį nukratyti, bet šis toliau slinko oda.
Betgi čia mikrogravitacija, kur nėra nei viršaus, nei apačios. Van
duo išvis neturėtų varvėti.
Jisai suskato purtyti galvą, pabarškino pirštinėta ranka sau į šalmą.
Bet vis tiek juto lašelį slenkant aukštyn veidu, braukiant šlapią
liniją aukštyn žandu. Link ausies. Jau pasiekė šalmofono kraštą. Šio
audinys tikrai turėtų sugerti drėgmę ir neleisti jai sruventi toliau...
Staiga Nikolajus pastiro visu kūnu. Drėgmė nuslydo po gobtuvo
kraštu ir dabar rangėsi ausies link. Ne vandens lašelis, ne paklydusi
srovelė, bet kažkas judantis su tikslu. Kažkas gyva.
Nikolajus bloškėsi į kairę, paskui į dešinę, mėgindamas tą kažką
nukratyti. Smarkiai trenkė ranka sau per šalmą. Ir vis tiek juto tai ju
dant, įslystant po šalmofonu.
Jisai suspėjo svaiginamai pamatyti Žemę, paskui kosmoso juodu
mą, paskui vėl Žemę.
Paklaikusiame šokyje suskato plakti rankomis ir suktis aplink,
o prieš akis svaiginamai šmėkščiojo Žemė, kosmoso juoduma, vėl
Žemė...
Drėgmė įšliaužė jam į ausį.
— Nikolajau? Nikolajau, atsiliepk! — pašaukė Ema, stebėdama jį

televizijos monitoriuje. Nikolajus sukosi ir sukosi aplinkui, pašėlusiai
GR A l / I T A C I J A U I
rankomis trankydamas sau per šalmą. — Liuteri, regis, jį ištiko prie

puolis!
Vaizdo kameros kadre pasirodė Liuteris, skubantis padėti savo
VAK partneriui. Nikolajus tebesiblaškė, purtė galvą pirmyn atgal. Per
UHF Ema juodu girdėjo, Liuteris paklaikęs klausinėjo:
— Kas yra, kas yra?!
— Mano ausis... Tai mano ausyje...
— Skausmas? Tau skauda ausį? Pažiūrėk į mane!
Nikolajus vėl plojo sau į šalmą.
— Lenda giliau! — suriko jis. — Iškrapštyk jį! Iškrapštyk jį!
— Kas jam yra? — sušuko Ema.
— Nežinau! Jėzau, jis panikuoja...
— Jis per arti stovo su įrankių padėklu. Patrauk jį, kol neįsiplėšė
skafandro.
Monitoriuje Liuteris sugriebė savo partnerį už alkūnės.
— Eime, Nikolajau! Grįžtame į oro šliuzą.
Staiga Nikolajus susigriebė už šalmo, lyg ketintų šį nusitraukti.
— Ne! Nedaryk to! — suriko Liuteris ir sugriebė partnerį už abie
jų rankų, žūtbūt stengdamasis jį suturėti. Vyrai stumdėsi susikibę, nuo
bambos einantys prilaikomieji lynai vyniojosi, pynėsi apie juodu.
Greta Emos prie monitoriaus atsirado ir Grigsas su Diana, ir visi
trys pasibaisėję stebėjo vykstančią stoties išorėje dramą.
— Liuteri, įrankių stovas! Saugokite savo skafandrus!
Jam dar tebetariant tuos žodžius, Nikolajus staigiai, su jėga išsi
lenkė Liuterio glėbyje, šalmu atsitrenkdamas į stovą su padėklu. Iš po
antveidžio ištryško kažkas panašaus į balto ūko srovelę.
— Liuteri! — sušuko Ema. — Patikrink jo šalmą! Patikrink jo
šalmą!
Liuteris įsižiūrėjo į Nikolajaus antveidį. — Velnias, įskilo! Pas jį
įtrūkis! — riktelėjo jis. — Matau ištekantį orą! Pas jį dekompresija!
— Atidaryk jo avarinį deguonies čiaupą ir tempk vyrioką vidun,
tuoj pati
Liuteris ištiesė ranką ir nuspaudė ant Nikolajaus skafandro ava
rinį deguonies tiekimo jungiklį. Papildoma oro srovė galėtų padėti
išlaikyti skafandrą pakankamai ilgai pripūstą, kad Nikolajus suspėtų
grįžti gyvas. Vis grumdamasis suvaldyti savo partnerį, Liuteris pradė

jo jį tempti oro šliuzo link.
— Greičiau! — murmėjo Grigsas. — Jėzau, greičiau]
Truko brangias penkias minutes, kol Liuteris įvilko savo partnerį
į šliuzo įgulos kamerą, kad būtų galima uždaryti liuką ir atkurti at
mosferinį slėgį. Jie negaišo laiko įprastam liuko sandarumo patikrini
mui, bet iškart pripumpavo slėgį iki vienos atmosferos.
Atsidarė kitas liukas, ir pro jo angą į ekipuotės kamerą įnėrė Ema.
Liuteris jau buvo nuėmęs Nikolajaus šalmą ir karštligiškai mėgi
no jį ištraukti iš skafandro liemens dalies kiauto. Darbuodamiesi drau
ge, juodu išmuistė besipriešinantį Nikolajų iš likusios VAK aprangos.
Ema ir Grigsas nutempė jį per stotį į RTM, kur buvo pakankamai
elektros energijos ir šviesos. Visą kelią jis klykė, nagais draskydama
sis kairę šalmofono pusę. Abi jo akys buvo visai užbrinkusios, vokai
išsipūtę kaip balionai. Ema palietė jo skruostus ir pajuto krepitaciją
— nuo dekompresijos įsiskverbusio į poodinius audinius oro traškesį.
Ant jo žando blizgėjo seilių ruoželis.
— Nikolajau, nusiramink! — įtikinėjo Ema. — Tau viskas gerai,
girdi mane? Tau bus viskas gerai!
Suspigęs, jis nusiplėšė sdmofoną. Šis nuskriejo tolyn.
— Padėkit man jį paguldyti ant lentos! — paprašė Ema.
Prireikė visų rankų medicininei lentai su judesius varžančiais
diržais pastatyti, Nikolajaus apatiniams su vandeninio aušinimo siste
ma nutraukti ir pačiam vyrui pritvirtinti vietoje. Dabar jo judesiai liko
visai apriboti. Net kai Ema klausėsi jo širdies ir plaučių, tyrinėjo pilvą,
Nikolajus vis inkštė ir sukiojo galvą į šonus.
— Tai jo ausis, — pasakė Liuteris. Jau buvo nusivilkęs gremėz
dišką VAK skafandrą ir dabar išpūtęs akis spoksojo į besikankinantį
Nikolajų. — Skundėsi, kad jam kažkas ausyje.
Ema iš arčiau pasižiūrėjo į Nikolajaus veidą. Nusidriekęs nuo
smakro viršun seilių ruoželis tęsėsi toliau aukštyn žando išlinkiu. Iki
ausies. Drėgmės lašelis buvo ištepęs ausies kriauklę.
Įjungusi elemento maitinamą otoskopą, Emą įstatė jo vamzdelį į
.Nikolajaus ausies landą.
Pirmiausiai ji pamatė kraują. Skaisčiai raudoną lašą, blizgantį nuo
otoskopo šviesos. Paskui ji susitelkė į ausies būgnelį.
GRAVITACIJA 229
Šis buvo perforuotas. Jai pasimatė ne blizganti būgnelio membra

na, o juoda žiojinti kiaurymė. Barotrauma, — pirmiausiai jai toptelėjo.
Nejau ausies būgnelis susprogo nuo staigios dekompresijos? Ji patik
rino kitą kitos ausies būgnelį, bet tas buvo sveikas.
Suglumusiai išjungė otoskopą ir pažvelgė į Liuterį.
— Kas ten lauke atsitiko?
— Nežinau. Mudu abu buvome stabtelėję atsikvėpti. Ilsėjomės
prieš parsinešdami įrankius. Vieną minutę jis jautėsi puikiai, kitą —
jau panikavo.
— Man reikia pasižiūrėti jo šalmą.
Palikusi RTM, ji patraukė atgalios į ekipuotės šliuzo kamerą. Ati
darė liuką ir pažvelgė vidun, į du VAK skafandrus, kuriuos Liuteris vėl
buvo pakabinęs ant sienos.
— Ką tu darai, Vatson? — paklausė Grigsas, atsekęs ją iš paskos.
— Noriu pasižiūrėti, ar didelis buvo įtrūkis. Ar greitai jam vystėsi
dekompresija.
Ji nuėjo prie mažesniojo VAK skafandro, pažymėto „Rudenka“, ir
nukabino šalmą. Pasižiūrėjusi į jo vidų, pamatė prie antveidžio įskili
mo drėgmės dėmelę. Išsiėmusi iš vienos uždėtinės kišenės vatos gniu
žulėlį, palietė šiuo šlapumą. Buvo tirštas ir glitus. Melsvai žalias.
Nugara jai perbėgo šiurpulys.
Čionai buvo Keničis, — staiga prisiminė ji. — Tą naktį, kai mirė,
aptikome jį šiame oro šliuze. Kažkaip jis užkrėtė patalpą.
Iškart ji paniškai pasitraukė, atsitrenkdama į Grigsą liuko angoje.
— Nešdinamės! — sušuko ji. — Tuoj pat nešdinamės!
— Kas yra?
— Manau, pas mus biologinis pavojus! Uždaryk liuką! Greičiau!
Abu paknopstom išsiropštė iš oro šliuzo į mazgą. Drauge užtren
kė ir užsandarino liuką, paskui įsitempę susižvalgė.
— Manai, kiek nors prasisunkė? — paklausė Grigsas.
Ema apžvelgė mazgą, ieškodama bent kiek besisukančių ore
lašelių. Iš pirmo žvilgsnio nieko nepastebėjo. Paskui akies krašteliu
pagavo šmėstelint kažkokį judesį, tartum šokčiojant išsiduodančią
kibirkštėlę.
Ji pasisuko geriau įsižiūrėti. Tai buvo dingę.
230 TfSS GERRITSEN
Džekas sėdėjo prie Mediko pulto Specialiųjų kosminių aparatų

operacijų skyriuje, ir sulig kiekviena slenkančia minute, kai sekė laik
rodį priekiniame ekrane, įtampa jam didėjo. Per radijo ausines pa
siekiantys jį balsai kalbėjo su nauju nerimu, vis ateinant pranešimams
apie padėtį, pašnekesys tarp dispečerių ir TKS misijos vadovo Vudžio
Eliso šaudė pirmyn atgal sparčiu tempu ir glaustai. Savo išplanavimu
panaši į šatlo skrydžių valdymo salę ir besiglaudžianti tame pačiame
pastate, SKAOS buvo mažesnė, labiau specializuota anos versija, ap
tarnaujama komandos, atsidėjusios vien tik kosminės stoties opera
cijoms. Pastarąsias trisdešimt šešias valandas, nuo tada, kai Discovery
susidūrė su TKS, šioje salėje buvo matyti tolydžio didėjantis nerimas,
su kartkartėmis vis užeinančios panikos priemaiša. Kai salėje tiek daug
žmonių, tiek daug valandų neatlėgstančios įtampos, net pats oras čia
atsidavė krize, sumišusiais prakaito ir nusivadėjusios kavos kvapais.
Nikolajus Rudenka patyrė dekompresijos traumas, ir aiškiai jį
būtina evakuoti. Kadangi ten tėra viena gelbėjimosi valtis — įgulos
sugrąžinimo aparatas — grįžti namo turės visi. Evakuacija bus kontro
liuojama. Be skubos, be klaidų. Be panikos. l^ASA anksčiau yra daug
kartų imitavusi panašią situaciją, bet evakuacija ĮSA iš tikrųjų dar nie
kada nebuvo vykdyta — ne penkių gyvų stotyje esančių žmonių.
Juolab ne tos, kurią aš myliu.
Džekas prakaitavo, iš baimės jį kone pykino.
Jis vis žiūrėjo į laikrodį ekrane, pasitikrindamas su savuoju ant
rankos. Jų laukta, kol TKS ateis į tinkamą padėtį orbitoje, kad gelbėji
mosi aparatas galėtų nuo jos atsiskirti. Tikslas buvo toks: ĮSA nuleisti
į Žemę įmanomai tiesiausiu keliu į tokią tūpimo vietą, kurią tuoj pat
galėtų pasiekti medicinos personalas. Visam ekipažui reikės pagalbos.
Savaičių savaites gyvenę kosmose, visi bus silpni kaip kačiukai, raume
nys nepajėgs jų išlaikyti.
Artėjo atsiskyrimo metas. Truks dvidešimt penkias minutes, kol
jie aparatu atsiskirs nuo stoties ir gaus nutaikymą pagal GPS, paskui
dar penkiolika — stabdymui reaktyviniais varikliais išeinant iš orbi
tos. Valanda — ligi nutūps ant žemės.
GR / I I / / T / 1 CI J / I 231
Mažiau nei už dviejų valandų Ema vėl atsidurs žemėje. Vienaip

ar kitaip, — šmėstelėjo jam mintis, nespėjus jos nuslopinti. Kol pajėgė
susiturėti neprisiminęs to baisaus vaizdo, kai ant autopsijos stalo matė
išdarinėtą Džilės Hiuit kūną.
Jisai sugniaužė kumščius, prisiversdamas susitelkti į Nikolajaus
Rudenkos biotelemetrinius duomenis. Širdies ritmas padažnėjęs, bet
reguliarus, kraujospūdis stabilus. Nagi, nagi. Sugrąžinkime juos namo
kuo greičiau.
Jis išgirdo Grigsą iš TKS pranešant:
— Kapkomai, maniškiai jau visi JSA ir liukas uždarytas. Čia ankš
toka, bet mes pasirengę, kai ir jūs būsite.
— Pasiruoškite didinti galią.
— Jau pasiruošę.
— Kaip jaučiasi ligonis?
Išgirdus į radijo pokalbį įsijungiant Emos balsą, Džekui permušė
širdį.
— Svarbiausios jo gyvybinės funkcijos išlieka stabilios, bet orien
tacija tris kartus susilpnėjusi. Krepitacija nusileido į kaklą ir viršutinę
liemens dalį ir jam sukelia šiokį tokį diskomfortą. Sušvirkščiau dar
dozę morfijaus.
Nuo staigios dekompresijos minkštuosiuose jo audiniuose susi
darė oro burbuliukai. Būklė nepavojinga, tačiau sukelianti skausmą.
Bet Džekui buvo neramu, ar nėra oro burbuliukų nervų sistemoje.
Galbūt todėl Nikolajaus sąmonė sujaukta?
Vudis Elisas nurodė:
— Leidžiama didinti galią. Nuimti ARGPS plombas.
— TKS, — per abipusio ryšio kanalą prašneko Kapkomas,—
jums dabar leidžiama...
— Atidėti! — įsiterpė kažkieno balsas.
Sutrikęs Džekas pažvelgė į skrydžių vadovą Elisą. Šis atrodė irgi
toks pat sutrikęs. Tada jis apsisuko ir išvydo priešais save DKC direk
torių, ką tik įžengusį į salę, lydimą tamsiaplaukio kostiumuočio ir bent
pustuzinio karinių oro pajėgų karininkų.
— Apgailestauju, Vudi, — tarė Blankenšipas. — Patikėkite, tai ne
mano sprendimas.
— Koks sprendimas?
— Evakuacija atšaukiama.
— Juk ten ligonis! ĮSA parengtas...
— Jis negali grįžti.
— Kas taip nusprendė?
Į priekį žengtelėjo tamsiaplaukis vyriškis ir prašneko su kone
atsiprašoma gaidele balse:
— Sprendimas priimtas mano. Esu Džaredas Profitas, iš Baltųjų
rūmų Saugumo tarybos. Prašom pasakyti savo ekipažui, kad vėl ati
darytų liukus ir paliktų ĮSA.
— Mano ekipažą ištiko bėda, — paprieštaravo Elisas. — Aš grą
žinu juos namo.
Į pokalbį įsiterpė trajektorijos operatorius:
— Skrydi, privalome pradėti atsiskyrimą, jeigu norime, kad jie
pataikytų nutūpti.
Elisas linktelėjo Kapkomui:
— Perduokite ĮSA, tegul jie didina galią. Pradedam atsiskyrimą.
Kapkomas dar nespėjo ištarti kito žodžio, kai jam nuo galvos
nuplėšė radijo ausines, patį trūktelėjo aukštyn, iškėlė iš kėdės ir nu
stūmė į šoną. Prie valdymo pulto jo vietą uzemė karinių oro pajėgų
karininkas.
— Ei!— sušuko Elisas, — Ei!
Visi likę skrydžių dispečeriai sustingo, kai kiti karinių oro pajėgų
karininkai kaipmat vėduokle išsiskleidė po salę. Ginklai neištraukti,
bet grėsmė buvo akivaizdi.
— TKS, nedidinkite galios, — paliepė naujasis Kapkomas. — Eva
kuacija atšaukta. Vėl atidarykite liukus ir palikite ĮSA.
— Kažin, ar gerai jus supratau, Hiustonai, — atsiliepė suglumęs
Grigsas.
— Evakuacija atšaukiama. Turime nesklandumų iškart su dviem
kompiuteriais — trajektorijos valdymo ir nutaikymo bei navigacijos.
Skrydžio vadovas nusprendė, kad geriausia bus atidėti evakuaciją.
— Kuriam laikui?
— Dar neaišku.
Džekas pašoko ant kojų, jau ketindamas nuplėšti nuo naujojo
Kapkomo radijo ausines.
6RAI/ITACIJA 233
Staiga kelią jam pastojo Džaredas Profitas.

— Jūs nesuprantate padėties, sere.
— Toje stotyje — mano žmona. Mes grąžiname ją namo.
— Jiems nevalia grįžti. Galbūt visi yra užsikrėtę.
— Kuo?
Profitas neatsakė.
Įsiutęs Džekas metėsi ant jo, bet dviejų karinių oro pajėgų kari
ninkų buvo nutemptas atgal.
— Užsikrėtę kuo? — sušuko Džekas.
— Nauju mikroorganizmu. Kažkokia chimera.
Džekas pažvelgė į priblokštą Blankenšipo veidą. Pažvelgė į kari
nių oro pajėgų karininkus, kurie stovėjo jau pasirengę užimti vietas
prie valdymo pultų. Paskui jis pastebėjo dar vieną pažįstamą veidą
— ką tik į salę įėjusio Lerojaus Kornelo. Šis atrodė išblyškęs ir sukrės
tas. Kaip tik tuomet Džekas suprato, kad tas sprendimas, matyt, buvo
priimtas pačiame viršuje. Ir kad jokie jo, Blankenšipo ar Vudžio Eliso
ištarti žodžiai nieko nepakeis.
Dabar vadovavo nebe NASA.
CHIMERA
19
Rugpjūčio I3-fl
Jie susirinko pas Džeką namuose, kur užtraukė visas užuolaidas.

Nedrįso susitikti DKC, nes ten tikriausiai į juos būtų atkreiptas dėme
sys. Visi buvo taip apstulbinti staigaus operacijų iš NASA perėmimo,
kad nenutuokė, ką daryti toliau. Ši krizė buvo tokia, kuriai neturėta
operatyvinių instrukcijų nei planų nenumatytiems atvejams. Džekas
pasikvietė tik nedaugelį, bet visus gerai išmanančius NASA veiklą iš
vidaus: Todą Katlerį, Gordoną Obį, skrydžių vadovus Vudį Elisą ir
Rendį Karpenterį, taip pat Lizą Džani iš Naudingosios krovos opera
cijų direktorato.
Dzingtelėjo durų skambutis, ir visi įsitempė.
— Jis čia, — pasakė Džekas ir nuėjo atidaryti durų.
Su nešiojamojo kompiuterio dėklu rankoje į kambarį įžengė dak
taras Elis Petrovičius iš NASA Gyvosios gamtos mokslų direktorato
— sulysęs silpnas žmogelis, pastaruosius dvejus metus kovojantis su
limfoma. Beveik visi jo plaukai buvo išslinkę, likę tik kelios retos bal
tos sruogos. Virš išsišovusių jo kaulų ištempta oda atrodė it pageltęs
pergamentas. Bet akys spindėjo domesiu, kurį įžiebė nenuilstamas
mokslininko smalsumas.
— Pavyko gauti? — paklausė Džekas.
Petrovičius linktelėjo ir paplekšnojo per savo rankinę. Prakaulia
me jo veide šypsena atrodė kraupiai — lyg šypsotųsi vaiduoklis.
— USAMRIID sutiko pasidalyti kai kuriais duomenimis.
— Kai kuriais?
— Ne visais. Didžiuma genomo lieka įslaptinta. Mums duotos tik
sekos dalys, su didelėmis spragomis. Atskleidžiama tik tiek, kad pa
kaktų įrodyti, jog padėtis rimta.
Jis pasidėjo nešiojamąjį kompiuterį ant valgomojo stalo ir atidarė
dangtį. Visi susispietė aplinkui žiūrėti. Petrovičius paleido kompiuterį
veikti ir įstatė diskelį. Ekranu pradėjo slinkti duomenys, eilutė po ei

lutės iš pažiūros atsitiktinių raidžių. Tai nebuvo tekstas, raidės sudarė
visai ne žodžius, o kodą. Tos pačios raidės pasirodydavo vėl ir vėl,
besimainančia seka: A, T, G ir C. Jos simbolizavo nukleotidus adeni-
ną, timiną, guaniną ir citoziną. Statybinius blokus, iš kurių sudaryta
DNR. Ta raidžių grandinė buvo genomas, cheminė gyvo organizmo
schema.
— Štai ji, jų chimera, — paaiškino Petrovičius. — Mikroorganiz
mas, nužudęs Keničį Hirajį.
— Kas tai per daiktas, ta chi-me-ra, apie kurią vis girdžiu? — pa
klausė Rendis Karpenteris. — Gal mums, neišprususiems inžinie
riams, paaiškintumėte?
— Mielai, — sutiko Petrovičius. — Ir nereikia jaustis neišpru
susiems. Šis terminas yra ne iš tų, kurie būtų dažnai vartojami už
molekulinės biologijos ribų. Žodis kilęs iš senovės graikų kalbos.
Chimera — tai mitologinė pabaisa, kuri, manyta, buvo nenugalima.
Ugnimi alsuojanti būtybė liūto galva, ožio liemeniu ir gyvatės galva
pasibaigiančia uodega. Galiausia ją nugalabijo didvyris, vardu Belero-
fontas. Tiesą sakant, kova nebuvo visai garbinga, nes jis pasinaudojo
apgaule. Raitomis ant Pegaso, sparnuoto žirgo, pakilo į orą ir paleido
strėles į Chimerą iš viršaus.
— Šis mitas įdomus, — nekantriai įsiterpė Karpenteris. — Tačiau
ką tai turi bendra su mūsų padėtimi?
— Graikų Chimera buvo keista būtybė, sudaryta iš trijų skirtin-
gų gyvūnų — liūto,'ožio ir gyvatės, visų sujungtų į vieną. Ir būtent tai
mes matome čia, šitoje chromosomoje. Būtybę tokią pat keistą, kaip ir
pabaisą, kurią nudėjo Belerofontas. Tai biologinė chimera, kurios DNR
paeina mažų mažiausiai iš trijų tarp savęs nesusijusių gyvosios gamtos
rūšių.
— Galite įvardyti tas rūšis? — paklausė Karpenteris.
Petrovičius linktelėjo.
— Per daugelį metų mokslininkai visame pasaulyje sukaupė įvai
rių gyvybės rūšių, pradedant virusais ir baigiant drambliais, genų sekų
kolekciją. Bet rinkti šiuos duomenis — darbas lėtas ir varginantis. Tru
ko dešimtmečius vien žmogaus genomui išanalizuoti. Taigi, kaip galite
GRAVITACIJA 2 39
įsivaizduoti, yra nemažai rūšių, kurių genomo sekos nebuvo ištirtos.

Didelių šios chimeros genomo sričių nesiseka identifikuoti, kolekcijo
se jų niekur nėra. Bet štai ką iki šiol mums pavyko nustatyti.
Jisai spustelėjo ties piktograma „rūšiniai atitikmenys".
Ekrane pasirodė:
Mus musculis (naminė pelė)

Rana pipiens (Šiaurės Amerikos leopardinė varlė)
Homo sapiens
— Šis organizmas iš dalies pelė, iš dalies amfibija. Ir iš dalies žmo

gus. — Padaręs pauzę, jis pridūrė: — Tam tikra prasme, priešas — mes
patys.
Kambaryje tapo tylu.
— Kurie mūsų genai yra ant tos chromosomos? — tyliai paklausė
Džekas. — Kuri Chimeros dalis — žmogaus?
— Įdomus klausimas, — pagyrė Petrovičius, pritariamai linktelė
damas. — Ir jis nusipelno įdomaus atsakymo. Jūs ir daktaras Katleris
įvertinsite šio sąrašo reikšmę.
Jis ėmėsi spausdinti klaviatūra.
Ekrane pasirodė:
Amilazė
Lipazė
Fosfolipazė A
Tripsinas
Chimotripsinas
Elastazė
Enterokinazė
— Dieve mano, — sumurmėjo Todas Katleris. — Jie visi — virš

kinimo fermentai.
Mikroorganizmas nutaikytas suryti savo šeimininką, — pagalvojo
Džekas. — Naudojasi šiais fermentais, kad suvirškintų mus iš vidaus,
paversdamas mūsų raumenis, organus ir jungiamąjį audinį nieku kitu,
kaip tik bjauria pliurza.
— Džilė Hiuit... ji mums pranešė, kad Hirajo kūnas suiro, — pra

šneko Rendis Karpenteris. — Maniau, kad jai haliucinacijos.
— Šis mikroorganizmas neabejotinai sukurtas su bioinžinerijos
pagalba! — staiga sušuko Džekas. — Kažkas pagamino tą bjaurybę
laboratorijoje. Paėmė bakteriją ar virusą ir persodino genus iš kitų
rūšių, kad padarytų ją veiksmingesne žudymo mašina.
— Tačiau kokią bakteriją? Kokį virusą? — atrėmė Petrovičius. —
Štai čia mįslė. Neturėdami daugiau genomo tyrimui, negalime nu
statyti, nuo kurių rūšių pradėta. USAMRIID atsisako mums parodyti
svarbiausią šio mikroorganizmo chromosomos dalį. Tą dalį, iš kurios
būtų galima atpažinti žudiką. — Jis pažvelgė į Džeką. — Jūs čia vienin
telis, matęs autopsijoje patologiją.
— Tik labai trumpai. Mane taip greitai išstūmė iš autopsijų salės,
kad vos suspėjau užmesti žvilgsnį. Tai, ką pamačiau, buvo tartum kaž
kokios cistos, perlo didumo, įterptos į melsvai žalią matriksą. Jos buvo
Merserio krūtinės ląstoje ir pilvo ertmėje. Hiuit kaukolėje. Niekada
anksčiau nebuvau matęs nieko panašaus.
— Ar galėjo jos būti hidatidinės cistos?
— Kas tai yra? — paklausė Vudis.
— Tai parazituojančio kaspinuočio lervų stadija, vadinama echi-
nococcus. Iš jų susidaro cistos kepenyse ir plaučiuose. Beje, ir bet ku
riame kitame organe.
— Manote, tai galėtų būti parazitas?
— Galbūt tai buvo visai ne cistos, — spėjo Todas. — Galėjo būti
sporos. Grybeliniai rutuliukai. Aspergillus arba cryptococcus.
— Įgula pranešė apie grybelinio užkrėtimo problemą, — įsiterpė
Liza Džani iš Naudingosios krovos operacijų direktorato. — Vieną iš
eksperimentų teko sunaikinti dėl per didelio išvešėjimo.
— Kurį eksperimentą? — paklausė Todas.
— Turėčiau pasižiūrėti. Prisimenu, tai buvo viena iš ląstelių kultūrų.
— Bet paprastu grybeliniu užsikrėtimu tų mirčių nebūtų galima
paaiškinti, — paprieštaravo Petrovičius. — Prisiminkite, po Mir visą
laiką plaukiojo grybeliai ir niekas nuo to nenumirė. — Jis pasižiūrėjo
į kompiuterio ekraną. — Iš šio genomo matyti, kad turime reikalą su
visiškai nauja gyvybės forma. Sutinku su Džeku. Tam turėjo būti pasi
telkta genų inžinerija.
GRMIT/mj/l 241
— Vadinasi, bioterorizmas, — nusprendė Vudis Elisas. — Prieš

mūsų stotį kažkas įvykdė sabotažą. Pasiuntė tai į orbitą su vienu iš
naudingųjų krovinių.
Liza Džani energingai papurtė galvą. Agresyvi ir smarki, bet ku
riame posėdyje, kur dalyvaudavo, įtaigiai pasisakydavo, ir dabar pra
šneko visiškai užtikrintai:
— Visų naudingųjų krovinių saugumas kruopščiai tikrinamas.
Pildomi protokolai apie riziką, atliekama visų saugos priemonių trijų
pakopų analizė. Patikėkite, mes būtume ką nors tokį pavojingą atmetę.
— Tariant, jeigu žinotumėte, kad tai pavojinga, — metė Elisas.
— Be abejo, žinotume!
— Kas, jeigu saugumo priemonėse būta spragų? — paklausė
Džekas. — Daugelis iš eksperimentinių naudingųjų krovinių atvyksta
tiesiai iš vadovaujančiųjų tyrėjų — pačių mokslininkų. Mes nežinome,
kokio lygio jų sauga. Mes nežinome, gal jų laboratorijoje dirba koks
nors teroristas. Jeigu bakterijų kultūra būtų sukeista paskutinę minutę,
ar būtinai mes žinotume?
Pirmą kartą Liza atrodė neužtikrinta.
— Tai... tai mažai tikėtina.
— Bet galėjo atsitikti.
Nors ji ir nenorėjo pripažinti tokios galimybės, moters akys iš
davė nerimą.
— Mes priremsime prie sienos kiekvieną pagrindinį tyrinėtoją, —
tarė ji. — Kiekvieną mokslininką, atsiuntusį į stotį eksperimentą. Jeigu
jie nepakankamai laikėsi saugumo, aš, po šimts, tikrai tai išsiaiškinsiu.
Kurgi ne, — pagalvojo Džekas. Kaip ir kiti vyrai kambaryje, jis
šiek tiek prisibijojo Lizos Džani.
— Liko dar vienas mūsų neužduotas klausimas, — pirmą kartą
prabilo Gordonas Obis. Kaip visada, buvo Sfinksas, klausantis be ko
mentarų, tylomis apdorojantis informaciją. — Klausimas toks: Kodėl?
Kodėl kam nors reikėtų imtis stoties sabotažo? Ar tas kas nors griežia
ant mūsų dantį? Fanatikas, nusiteikęs prieš technologiją?
— Biologinis Unabomberio* ekvivalentas, — pridūrė Todas Kat
leris.
* Tokia pravarde pagarsėjo amerikiečių matematikas Teodoras Kačinskis (7heodor Kac-

zynski, g. 1942), 1978-1995 m. siuntinėjęs į įvairias įstaigas paketus su bombomis.
2H2 TESS G E R R I T S E N
— Tai kodėl paprasčiausiai nepaleidus mikroorganizmo į DKC

ir nesunaikinus mūsų infrastruktūros? Šitaip būtų lengviau ir kur kas
logiškiau, — nurodė Katleris.
— Logiką galima pritaikyti kiekvienam, taip pat ir fanatikams, —
replikavo Gordonas. — Jeigu tik žinosite jų veiklos motyvus. Ir kaip
tik tai man kelia nerimą. Štai kodėl aš klausiu savęs, ar mes iš tikrųjų
susidūrėme su sabotažu.
Su zyziančių prie diržo pranešimų gavikliu Daktaras Aizekas

Romanas lėkė koridoriumi, baimindamasis to, ką jam teks tuojau
pamatyti. Nutildęs aparačiuką, jis atidarė duris į aukščiausio saugos
lygmens izoliacijos skyrių. Neįėjo į paciento palatą, bet atsargiai su
stojo koridoriuje prie jos ir pro stebėjimo langelį spoksojo į viduje
vykstantį siaubą.
Sienos aptaškytos krauju, kraujas telkšojo ir ant grindų, kur su
remtas traukulių gulėjo daktaras Natanas Helsingeris. Dvi medicinos
seserys ir gydytojas su kosminiais skafandrais mėgino jį suturėti, kad
nesusižalotų, bet spazmai buvo tokie smarkūs ir tokie stiprūs, kad per
sonalas nepajėgė jo nulaikyti. Ligonio koja šovė aukštyn, parmušdama
seselę išdriką, ir ji nuslydo per gličias nuo kraujo betonuotas grindis.
Romanas nuspaudė vidaus telefono mygtuką.
— Jūsų skafandras! Nepažeidėte jo?
Kol seselė pamažu stojosi ant kojų, Romanas matė siaubo per
kreiptą jos veidą. Ji pasižiūrėjo į savo pirštines, rankoves, paskui į
jungtį, pro kurią per žarną į skafandrą buvo paduodamas oras.
— Ne, — atsakė ji, kone sukūkčiodama iš palengvėjimo. — Nie
kur neperplėšta.
Kraujas aptaškė langelį. Skaisčiai raudoni lašeliai nuvarvėjo stik
lu, ir Romanas staigiai atšlijo. Helsingeris dabar daužėsi galva į grindis,
jo nugara tai atsileisdavo, tai vėl persilenkdavo. Opistotonusas. Tokią
keistą pozą Romanas anksčiau buvo matęs tik sykį, pas apsinuodijusįjį
strichninu — kūną išlenktą atgal it įtemptą lanką. Helsingerį vėl iš
tiko spazmas ir jis trenkėsi pakaušiu į betoną. Kraujas aptaškė abiejų
seselių antveidžius.
GR/ l l/ IT/ICIj / l 243
— Traukitės! — įsakė Romanas per vidaus telefoną.

— Jisai save žaloja! — atsakė gydytojas.
— Nenoriu, kad kam nors iškiltų grėsmė.
— Jeigu mums pavyktų tuos traukulius sutramdyti...
— Niekas jo neišgelbės. Noriu, kad visi pasišalintumėte, tuoj pat!
Kol dar patys nenukentėjote.
Abi seselės nenorom atsitraukė. Kiek padelsęs taip pat pasielgė ir
gydytojas. Visi stovėjo tartum nebyliame gyvajame paveiksle, stebėda
mi sau prie kojų vykstančią siaubo sceną.
Vėl prasidėjo konvulsijos, ir Helsingeris daužėsi pakaušiu į grin
dis. Praplyšo skalpas — it prayrantis per siūlę audeklas. Kraujo klanas
išplito į ežerą.
— O Dieve, pažiūrėkit į jo akis! — sušuko viena seselė.
It du marmuriniai rutuliai akys lipo lauk, verždamosi iššokti iš
akiduobių. Trauminė proptozė, — pagalvojo Romanas. Akis stūmė į
priekį katastrofiškas spaudimas kaukolės viduje, pro plačiai praskirtus
vokus jos kone lipo ant kaktos.
Traukuliai nė kiek nesilpdami tęsėsi, galva trankėsi į grindis. Per
orą nuskriejo ir į langelį sudzingsėjo kaulo atplaišos. Tartum ligonis
mėgintų praskelti sau kiaušą ir išlaisvinti kažką savo viduje.
Vėl trekštelėjimas. Vėl į langelį subarbeno kraujo lašai ir kaulo
atplaišos.
Jis jau turėtų būti miręs. Kodėl vis dar tamposi?
Bet net ir vištos, kurioms nukirsta galva, toliau trūkčioja ir blaš
kosi, tad Helsingerio mirties kančios dar nesibaigė. Jo galva pakilo nuo
grindų, stuburas išsilenkė į priekį lyg pernelyg įtempta spyruoklė, kuri
tuojau nutrūks. Sprandas bloškėsi atgal. Pasigirdo trekšt\ ir kaukolė
praskilo it kiaušinis. Nuskriejo kaulo skeveldros. Į langelį tėkštelėjo
pilkosios medžiagos gniutulas.
Romanas aiktelėjo ir atatupstas atsitraukė, į gerklę jam sukilo
pykulys. Jis nulenkė galvą, mėgindamas neprarasti savitvardos. Kovo
damas su tamsa, grasančia pasiglemžti jo regą.
Prakaituodamas, drebantis jis šiaip taip įstengė pakelti galvą. Vėl
pažvelgti pro langelį.
Natanas Helsingeris pagaliau gulėjo nurimęs. Tai, kas liko iš jo
2H1 TESS G E R R I T S E N
galvos, rėmėsi į kraujo ežerą. Kraujo buvo tiek daug, kad mirksnį
Romanas nepajėgė susitelkti į nieką kitą, kaip tik į tą plintantį ryškiai
raudoną klaną. Paskui jo žvilgsnis apsistojo ant mirusiojo veido. Ant
žalios masės, virpančios ir aplipusios negyvėlio kaktą. Cistos.
Chimera.
Rugpjūčio M -a
— Nikolajau? Nikolajau, prašau, atsakyk!

— Mano ausis... Tai man ausyje...
— Skausmas? Tau skauda ausį? Pažvelk į mane!
— Lenda gilyn! Ištrauk tai! Padaryk...
Baltųjų rūmų Saugumo tarybos mokslinis konsultantas Džaredas
Profitas išjungė kasetinį magnetofoną ir apžvelgė aplinkui stalą sėdin
čius vyrus ir moteris. Visų jų veidai rodė pasibaisėjimą.
— Tai, kas nutiko Nikolajui Rudenkai — daugiau nei dekompre
sijos komplikacija, — pareiškė jis. — Štai kodėl mes ėmėmės tokių
veiksmų. Štai kodėl aš jus raginu laikytis šios krypties. Pernelyg daug
kas pastatyta ant kortos. Kol mes daugiau nežinosime apie šį mikroor
ganizmą — kaip jis dauginasi, kaip infekuoja — negalime leisti tiems
astronautams grįžti į Žemę.
Vietoj atsakymo — priblokšta tyla. Net NASA administratorius
Lerojus Kornelas, kuris pasipiktinęs pradėjo posėdį protestu dėl jo
agentūros perėmimo, sėdėjo visiškai bežadis.
Pirmą klausimą uždavė prezidentas:
— O ką mes vis dėlto žinome apie šį mikroorganizmą?
— Daktaras Aizekas Romanas iš USAMRIID į tai gali atsakyti
geriau už mane, — tarė Profitas ir linktelėjo Romanui.
Šis sėdėjo ne prie stalo, bet laikėsi atokiau ir iki šiol visų esančiųjų
kambaryje liko beveik nepastebėtas. Dabar jis atsistojo, kad būtų ma
tomas — aukštas žilstantis vyras pavargusiomis akimis.
— Deja, žinios nėra geros, — prašneko. — Mes sušvirkštėme
Chimerą tam tikram skaičiui skirtingų žinduolių rūšių, tarp jų šunims
ir vorbeždžionėms. Per devyniasdešimt šešias valandas visi nugaišo.
Mirtingumas šimtaprocentinis.
GRM/T/ICIJ/I 215
— Ir nėra kaip gydyti? Niekas neveikė? — paklausė gynybos

sekretorius.
— Niekas. Ir tai ganėtinai baugina. Bet esama dar blogesnės žinios.
Salė nuščiuvo, visų veiduose šmėstelėjo baimė. Kaipgi gali būti
dar blogiau?
— Mes pakartojome naujausios kiaušinėlių kartos, paimtos iš nu
gaišusių beždžionių, DNR analizę. Chimera įgijo dar vieną naują genų
klasterį, specifinį Ateles geoffroyi. Vorbeždžionei.
Prezidentas išbalo ir pažvelgė į Profitą:
— Ar tai reiškia tą, ką aš galvoju?
— Stulbinama, — atsakė Profitas. — Pereidama per naują šeimi
ninką, kassyk ši gyvybės forma pasidaugina į naują kartą, atrodo, įgy
jančią naują DNR. Geba keliais žingsniais aplenkti mus, prisidurdama
naujus genus, naujas savybes, kokių neturėjo anksčiau.
— Kaip, velniai rautų, ji šitaip sugeba? — paklausė generolas Mo-
rėjus iš Jungtinės štabų vadovybės. — Mikroorganizmas, prisidurian-
tis naujus genus? Save vis performuojantis? Skamba neįtikimai.
— Tai nėra neįtikima, sere, — atrėmė Romanas. — Tiesą sakant,
panašių procesų pasitaiko gamtoje. Bakterijos dažnai dalijasi genais
viena su kita, apsimaino jais ten ir atgal, pasinaudodamos virusais
kaip kurjeriais. Štai kodėl taip greitai išsivysto jų atsparumas anti
biotikams. Jos platina aplinkui atsparumo genus, prisidurdamos prie
chromosomų naują DNR. Kaip ir visa kita gamtoje, jos pasinaudos
bet kokiu ginklu, kad tik išliktų. Kad pratęstų savo giminę. Kaip tik
taip elgiasi ir šis mikroorganizmas. — Jis nuėjo į stalo priekį, kur buvo
demonstruojama padidinta elektroninė mikrofotografija. — Jūs šioje
ląstelės fotografijoje matote kažką panašaus į mažutes granules. Tai vi
ruso helperio grupelės. Kurjerių, keliaujančių į šeimininko ląstelę, pa
grobiančio jos DNR ir parnešančių genetinės medžiagos trupinėlius
ir daleles Chimerai, šitaip pridurdami į jos arsenalą naujų genų, naujų
ginklų. — Romanas pažvelgė į prezidentą. — Šis mikroorganizmas at
ėjo apsiginklavęs išlikti bet kuriomis aplinkos sąlygomis. Jam tereikia
apiplėšti vietinės faunos DNR.
Prezidentas atrodė pasiligojęs.
— Vadinasi, jis vis dar keičiasi. Vis evoliucionuoja.
M 6 TESS G E R R I T S E N
Aplinkui stalą nuvilnijo nerimo murmesiai. Išsigandę žvilgsniai,

kėdžių girgždesys.
— O kaip tas daktaras, kuris užsikrėtė? — paklausė moteris iš
Pentagono. — Tas, kurį USAMRIID laikė griežčiausios saugos izoliato
riuje? Jis dar gyvas?
Romanas delsė, jo akyse atsispindėjo kančia.
— Daktaras Helsingeris vakar naktį mirė. Mačiau, kas dėjosi
pabaigoje, ir tai buvo... siaubinga mirtis. Konvulsijos užėjo tokios
smarkios, kad mes nedrįsome jo tramdyti, baimindamiesi, kad ne-
praplyštų kieno nors skafandras ir tokiu būdu neiškiltų pavojus kam
nors kitam. Traukuliai buvo tokie, kokių aš dar nebuvau regėjęs. Tar
tum kiekvienas atskiras jo smegenų neuronas išsyk siųstų masyvią
elektrinę audrą. Jisai sulaužė lovos turėklą. Tiesiog švariai nuplėšė šį
nuo rėmo. Nusirito nuo čiužinio ir suskato... daužyti galvą į grindis.
Taip smarkiai, kad mes... — jis nurijo seiles — Mes girdėjome skylant
kaukolę. Tuo pat metu į visas puses tiško kraujas. Jis vis trankė galvą į
grindis, beveik lyg mėgintų ją perskelti. Išleisti iš vidaus vis didėjantį
spaudimą. Nuo traumos tik pablogėjo, nes kraujas pradėjo lietis į sme
genis. Ir pabaigoje intrakranialinis spaudimas buvo toks didelis, kad
akys išvirto iš akiduobių. Lyg kokio nors animacinio filmo personažo.
Kaip kokio gyvūno, kurį pamatai sutraiškytą kelyje. — Jis giliai atsi
kvėpė. — Tai, — tyliai ištarė, — buvo paskiausia, kas įvyko.
— Dabar jūs suprantate, su kokia galima epidemija mes susi
duriame, — vėl prabilo Profitas. — Štai kodėl negalime sau leisti būti
silpniems ar nerūpestingiems. Arba sentimentaliems.
Vėl ilga tyla. Visi sužiuro į prezidentą ir laukė — vylėsi — aiškaus
sprendimo.
Tačiau jis pasisuko su kėde į langą ir įsistebeilijo laukan.
— Kadaise aš irgi svajojau tapti astronautu, — pagaliau liūdnai
pratarė.
Argi ir mes visi nesvajojome?— pagalvojo Profitas. — Kuris vaikas
šioje šalyje nesvajojo skrieti į kosmosą raketa?
— Aš ten buvau, kai šatlu paleido Džoną Gleną, — tęsė prezi
dentas. — Ir verkiau. Kaip ir visi kiti. Po šimts, blioviau kaip kūdikis.
Nes juo didžiavausi. Ir didžiavausi mūsų šalimi. Ir didžiavausi vien tik
GRAVITACIJA 247
tuo, kad priklausau žmonijai... — jis padarė pauzę, giliai atsiduso ir

persibraukė ranka akis. — Kaipgi, velniai rautų, galiu pasmerkti tuos
žmones mirčiai?
Profitas ir Romanas nelaimingi susižvalgė.
— Kito pasirinkimo neturime, — pasakė Profitas. — Penkios gy
vybės prieš Dievas žino kiek jų čia, Žemėje.
— Juk jie didvyriai. Dievaži, didvyriai. O mes ketiname juos pa
likti ten viršuje, kad numirtų.
— Galimas daiktas, pone prezidente, kad mums, šiaip ar taip, vis
tiek nepavyktų jų išgelbėti, — prašneko Romanas. — Visi jie veikiau
siai jau užsikrėtę. Arba netrukus užsikrės.
— Vadinasi, kuris nors iš jų gali būti dar neužsikrėtęs?
— Mes nežinome. Bet tikrai žinome, kad Rudenka užsikrėtęs.
Manome, kad jis susidūrė su infekcija apsivilkęs VAK skafandru. Jei
gu prisimenate, astronautą Hirajį prieš dešimt dienų jie rado ištiktą
priepuolio oro šliuzo VAK ekipuotės kameroje. Tai paaiškintų, kaip
skafandras buvo užkrėstas.
— Kodėl kiti dar nesusirgo? Kodėl tik Rudenka?
— Iš mūsų tyrimų aiškėja, kad šiam mikroorganizmui reikia
inkubacijos laiko, kol pasiekia infekcinę stadiją. Manome, kad jis la
biausiai užkrečiamas apie tą laiką, kai šeimininkas miršta arba po to,
kai išsilaisvina iš lavono. Bet nesame tikri. Negalime sau leisti klysti.
Turime manyti, kad jie visi — užkrato nešiotojai.
— Tai laikykite juos griežčiausios saugos izoliatoriuje, ligi tikrai
žinosite. Bet nors leiskite jiems grįžti namo.
— Sere, būtent čia ir kyla rizika, — spyrėsi Profitas. — Kai jie bus
sugrąžinti namo. ĮSA — tai ne šatlas, kurį galima nukreipti į specialią
nusileidimo juostą. Jie grįžtų kur kas sunkiau valdomu aparatu — iš
esmės atsiskiriamąja sekcija su parašiutais. O jeigu kas nors atsitiks
bloga? Kas, jeigu ĮSA subyrės atmosferoje ar suduš tūpdamas? Šis
mikroorganizmas pasklistų po orą. Vėjas galėtų jį nuneši bet kur! Tuo
laiku jis jau turės savo genome tiek daug žmogaus DNR, kad mes ne
pajėgsime su juo kovoti. Bus pernelyg panašus į mus. Bet kuris vaistas,
kurį panaudotume jam sunaikinti, nužudytų ir žmones. — Profitas
kiek patylėjo, kad jo žodžių poveikis giliau įstrigtų į susirinkusiųjų
sąmonę. — Negalime sau leisti, kad mūsų sprendimams darytų įtaką

emocijos. Kai tiek daug pastatyta ant kortos.
— Pone prezidente, — įsiterpė Lerojus Kornelas, — su visa dera
ma pagarba leiskite man pastebėti, kad politiškai tai būtų pragaištin
gas poelgis. Visuomenė nesutiks, kad penki didvyriai mirtų kosmose.
— Šiuo metu politika mums turėtų rūpėti paskiausiai! — atkirto
Profitas. — Užvis svarbiausia — visuomenės sveikata!
— Tai kodėl tas slaptumas? Kodėl nušalinote nuo veiklos NASA?
Jūs mums parodėte tik to mikroorganizmo genomo dalis. Mūsų bio
logai yra pasirengę ir nori prisidėti savo patirtimi. Mes siekiame rasti
vaistą lygiai taip pat — net dar daugiau — kaip ir jūs. Jeigu tik USAM-
RIID pasidalytų visais savo turimais duomenimis su mumis, galėtume
dirbti išvien.
— Mūsų rūpestis — saugumas, — atsiliepė generolas Morė-
jus. — Priešiška šalis galėtų tai paversti niokojamu biologiniu ginklu.
Atskleisti genetinį Chimeros kodą — tas pat, kaip įteikti priešui tokio
ginklo brėžinius.
— Norite pasakyti, kad nepasitikite NASA ir todėl nenorite jai
suteikti tokią informaciją?
Generolas Morėjus tiesiai pasitiko Kornelo žvilgsnį.
— Deja, naujoji NASA filosofija dalytis technologija su bet kuria
šalimi pasaulyje neduoda pagrindo manyti, kad jūsų agentūra nekelia
rizikos saugumo atžvilgiu.
Kornelas paraudo iš pykčio, bet nutylėjo.
Profitas pažvelgė į prezidentą.
— Sere, iš tiesų tai tragedija, kad penki astronautai turi būti pa
likti ten viršuje numirti. Bet mes privalome žvelgti toliau — į kur kas
didesnės tragedijos tikimybę. Pasaulinės epidemijos, sukeltos mikro
organizmo, kurį tik pradedame perprasti. USAMRIID dirba dieną
naktį, stengdamasis išsiaiškinti jo veikimo mechanizmą. O kol kas
raginu jus palaikyti šią kryptį. NASA nėra tinkamai parengta dorotis
su biologine katastrofa. Pas juos yra tik vienas pareigūnas, atsakingas
už tarppląnetinę apsaugą. Vienas. Karinių pajėgų greitojo biologinio
reagavimo būrys yra parengtas kaip tik tokio pobūdžio krizei. O dėl
NASA operacijų, tai palikite jas Jungtinių Valstijų karinei kosmoso
GR/ll/IT/mj/l 249
vadovybei, remiamai 14-osios karinių oro pajėgų divizijos. Su astro

nautais NASA turi pernelyg daug asmeninių ir emocinių ryšių. Mums
prie vairo reikia tvirtos rankos. Reikia absoliučios drausmės.
Profitas lėtai apžvelgė sėdinčius prie ilgo stalo vyrus ir moteris.
Tik kelis iš tų žmonių jis iš tikrųjų gerbė. Kai kurie buvo suinteresuoti
tik savo prestižu ir įtaka. Kiti nusipelnė čia vietą tik per politinius ry
šius. O dar kiti lengvai susvyruodavo, veikiami visuomenės nuotaikų.
Ir tik nedaugelis rėmėsi tokiais nesudėtingais motyvais kaip jo.
Tik nedaugelį kamavo tokie pat, kaip ir jo, košmarai, kai pabusda
vo tamsoje šlapias nuo prakaito, sukrėstas baisios vizijos, su kuo galėtų
susidurti.
— Taigi sakote, kad astronautai gali taip ir nebesugrįžti, — api
bendrino Kornelas.
Profitas pažvelgė į nuplikusį NASA administratoriaus veidą ir
jam nuoširdžiai pagailo žmogaus.
— Kai surasime būdą, kaip tai pagydyti, kai žinosime, kad esame
pajėgūs sunaikinti šį mikroorganizmą, tuomet galėsime kalbėti apie
jūsų žmonių sugrąžinimą namo.
— Jeigu tik jie dar bus gyvi, — sumurmėjo prezidentas.
Profitas ir Romanas susižvalgė, bet abu nutylėjo. Jie jau suprato,
kas ir taip buvo aišku. Vaisto laiku nesurasią. Astronautai gyvi negrįš
į Žemę.
Šią tvankią dieną Džaredas vilkėjo švarku su kaklaraiščiu, bet

eidamas vos juto karštį. Kiti galbūt skųstųsi K. A.* vasaros vargais. O
jam aukšta temperatūra — nė motais. Jis labiau bijojo žiemos, nes buvo
labai jautrus šalčiui. Speiguotomis dienomis jo lūpos pamėlynuodavo,
o jis pats drebėdavo po šalikų ir nertinių sluoksniais. Net vasarą savo
kabinete laikydavo nertinį, kad pajėgtų atsispirti oro kondicionieriaus
poveikiui. Šiandien temperatūra per devyniasdešimt** ir visų praeivių
gatvėje veidai blizgėjo prakaitu, bet jis nenusivilko švarko nei palais
vino kaklaraiščio.
* Administracinė Kolumbijos apygarda, į kurią išskirta JAV sostinė Vašingtonas.

** Pagal Farenheitą, t. y. netoli 34 °C.
250 TESS G E R B I T S E N
Posėdį jis paliko giliai sužvarbęs — tiek kūnu, tiek siela.

Nešėsi priešpiečius vyniojamojo popieriaus maišelyje — tokius
pat priešpiečius, kokius įsidėdavo kasryt, prieš išeidamas į darbą.
Maršrutas, kuriuo žengė, buvo tas pats, kokį visada pasirinkdavo: va
karų kryptimi, Potomako link, palikdamas sau po kairei Atspindžio
tvenkinį. Ta nusistovėjusi, pažįstama tvarka veikė raminamai. Šiomis
dienomis jo gyvenime buvo tiek maža dalykų, kurie teiktų daug nu
siraminimo, ir sendamas Džarėdas vis labiau laikėsi tam tikrų ritualų,
daugmaž kaip kokio nors religinio ordino vienuolis lieka ištikimas
kasdieniam darbo, maldos ir meditacijos režimui. Daugeliu atžvilgių
jis buvo nelyginant kaip tie senovės asketai, žmogus, valgantis tik tam,
kad suteiktų kalorijų savo kūnui ir dėvįs kostiumus tik todėl, kad to iš
jo buvo reikalaujama. Žmogus, kuriam turtas nieko nereiškė.
Pavardė Profitas* negalėjo būti labiau nutolusi nuo realaus žmo
gaus.
Eidamas žolėtu šlaitu pro Vietnamo karo memorialą, sulėtino
žingsnius ir pažvelgė žemyn į iškilmingą eilę lankytojų, slenkančių pro
sieną su įrėžtomis žuvusiųjų pavardėmis. Žinojo, ką jie visi, matydami
tas juodo granito plokštes ir svarstydami apie karo baisumus, mąstė:
Tiek daug pavardžių. Tiek daug kritusiųjų.
Ir jis pagalvojo: Jūs nė neįsivaizduojate.
Susirado paunksnėje laisvą suoliuką ir atsisėdo pavalgyti. Iš rudo
maišelio išsiėmė obuolį, čederio gabalą ir butelį vandens. Ne „Evian“
ar „Perrier", bet tiesiog iš čiaupo. Valgė iš lėto, stebėdamas turistus, su
kančius ratą nuo memorialo iki memorialo. Ir šitaip mes pagerbiame
savo karo didvyrius, — pagalvojo jis. Visuomenė stato statulas, įrėžia
marmurines plokštes, kelia vėliavas. Krūpčioja nuo skaičiaus gyvybių,
abiejų pusių prarastų karo skerdykloje. Du milijonai kareivių ir civilių
žuvo Vietname. Penkiasdešimt milijonų — per Antrąjį pasaulinį karą.
Dvidešimt vienas milijonas — per Pirmąjį pasaulinį karą. Žmonės gal
būt paklaustų: ar gali žmogus turėti labiau mirtiną priešą už save patį?
Atsakymas — taip.
Nors žmonės negali jo matyti, priešas visur aplinkui juos. Jų vidu
je. Ore, kuriuo kvėpuoja, maiste, kurį valgo ir geria. Per visą žmonijos
* Angį. Profit — pelnas.

GRAVITACIJA 2 51
istoriją jis lėmė jų pražūtį ir išsilaikys dar ilgai po to, kai jie išnyks nuo
žemės paviršiaus. Tas priešas — mikrobų pasaulis, ir per šimtmečius
nužudė daugiau žmonių nei visi karai kartu sudėjus.
Nuo 542 iki 767 m. po Kr., keturiasdešimt milijonų mirė nuo
maro, kuris vadinamas Justiniano pandemija.
Keturioliktame šimtmetyje mirė dvidešimt milijonų, kai Juodoji
Mirtis sugrįžo.
1918-aisiais ir 1919-aisiais trisdešimt milijonų žuvo nuo gripo.
Ir 1997-aisiais Ėmė Sorensen Profit, keturiasdešimt trejų, pasi
mirė nuo pneumokokinės pneumonijos.
Jis baigė valgyti obuolį, graužtą įsidėjo į rudą maišelį ir rūpestin
gai susuko šį su liekanomis į standų paketėlį. Nors priešpiečiai buvo
menki, jautėsi sotus ir kurį laiką dar pasėdėjo ant suoliuko, gurkšno
damas paskutinį užsilikusį vandenį.
Pro šalį praėjo turistė, moteris šviesiai rusvais plaukais. Kai ji
šiek tiek pasisuko ir šviesa krito įkypai, atrodė panaši į Ėmę. Ji pajuto
Džaredą spoksant ir žvilgtelėjo jo pusėn. Mirksnį juodu žiūrėjo vienas
į kitą, ji — nuvargusi, jis — tylomis atsiprašydamas. Paskui ji nuėjo, ir
Džaredas nusprendė, kad vis dėlto nėra panaši į jo velionę žmoną. Nė
viena nebuvo panaši. Ir negalėjo būti panaši.
Jis atsistojo, išmetė savo paketėlį į šiukšlių dėžę ir nužingsniavo
atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Pro sieną, pro uniformuotus karo
veteranus, jau pražilusius ir nutriušusius, bet vis tiek einančius sargy
bą, pagerbiančius žuvusiųjų atminimą.
Bet net ir prisiminimai blanksta, — pagalvojo jis. Ėmės, šypsan
čios priešais jį kitapus stalo, jos juoko aidas — laikui slenkant visa tai
tolo. Laikėsi tik skausmingi prisiminimai. San Francisko viešbučio
numeris. Telefono skambutis vėlai naktį. Paklaikę oro uostų, taksi ir
telefono būdelių vaizdai, kai jisai skubėjo per visą šalį suspėti į Be-
tesdos kliniką laiku.
Bet streptokokas, sukeliantis audinių nekrozę, turėjo savąją dar
botvarkę, savąjį tvarkaraštį žudyti. Visai kaip Chimera.
Jis giliai įkvėpė oro ir pagalvojo, kiek virusų, kiek bakterijų, kiek
grybelių ką tik įsūkuriavo jam į plaučius. Ir kurie iš jų galėtų jį nu
žudyti.
20
Rugpjūčio 15-a
— Sakau, tegul jie užsikruša, — niršo Liuteris. Ryšys su Žeme

buvo išjungtas, ir Skrydžių valdymo centre jų pokalbio negalėjo gir
dėti. — Grįžtam į ĮSA, nuspaudžiam mygtukus ir pirmyn. Jie negalės
apgręžti mūsų atgal ir priversti grįžti.
Sykį jiems palikus stotį, jų apgręžti atgal iš tiesų nebūtų galima.
ĮSA iš esmės buvo sklandytuvas su stabdymo parašiutais. Atsiskyręs
nuo TKS, jis galėtų apkeliauti keturis ratus aplinkui Žemę, kol būtų
priverstas išeiti iš orbitos ir nusileisti.
— Mums patarta niekur nejudėti ir laukti, — atrėmė Grigsas. —
Būtent taip ir darysime.
— Klausysime kvailų, sušiktų įsakymų? Nikolajus pas mus nu
mirs, jeigu jo nepargabensime namo!
Grigsas pažvelgė į Emą:
— Tavo nuomonė, Vatson?
Pastarąsias dvidešimt keturias valandas Ema nesitraukė nuo savo
paciento, sekė Nikolajaus būklę. Jie patys matė, kad jo padėtis kritiška.
Pririštas diržais prie prilaikomosios lentos, jis trūkčiojo ir drebėjo,
kartkartėmis kuldavo kojomis tokia jėga, kad Ema baiminosi, jog lūš
kaulai. Atrodė kaip boksininkas, priešininko smūgių negailestingai
primuštas ringe. Nuo poodinės emfizemos minkštieji jo veido audi
niai išpurto, akių vokai bemaž aklinai užtino. Pro siaurus jų plyšelius
odenos blizgėjo demonišku raudonumu.
Ema nežinojo, kiek Nikolajus girdi ir supranta, tad nedrįso garsiai
pasakyti ką galvojanti. Ji pamojo savo įgulos draugams palikti rusų
tarnybinį modulį.
Astronautai susirinko gyvenamajame modulyje, kur Nikolajus
negalėjo jų girdėti, o jie patys galėjo nusiimti apsauginius akinius ir
kaukes.
G f MI / I T f l C I J A 253
— Hiustonas turi mums leisti evakuotis, — tarė ji, — antraip mes

jį prarasime.
— Jie žino situaciją, — atsakė Grigsas. — Ir negali sankcionuoti
evakuacijos, kol Baltieji rūmai neduos leidimo.
— Taigi mes čia tik šlaistysimės ir stebėsime vienas kitą suser
gant? — piktinosi Liuteris. — Kas, jeigu paprasčiausiai sulipam į ĮSA
ir išskrendam? Ką jie darys, pašaus mus?
Diana ramiai ištarė:
— Galėtų.
Ką tik jos pasakyta tiesa privertė visus nutilti. Kiekvienas astro
nautas, kada nors įlipęs į šatlą ir prakaitavęs per atgalinę atskaitą žino
jo, kad KKC bunkeryje sėdi karinių oro pajėgų karininkų komanda,
kurių vienintelė užduotis — susprogdinti šatlą, pelenais paversti eki
pažą, jeigu starto metu valdymo sistema sutriktų ir šatlas pragaištingai
iškryptų iš kurso tirštai apgyvendintos vietovės link. Šių trajektorijos
saugumo užtikrinimo karininkų pareiga — nuspausti sunaikinimo
mygtukus. Jie buvo susipažinę su kiekvienu šatlo ekipažo nariu. Vei
kiausiai buvo matę astronautų šeimų fotografijas. Taigi gerai žinojo,
ką nužudys. Atsakomybė baisi, tačiau niekas neabejojo, kad tie karinių
oro pajėgų karininkai atliktų savo darbą.
Lygiai taip pat, kaip jie beveik tikrai sunaikintų ĮSA, jeigu gautų
tokį įsakymą. Kai susiduriama su naujos mirtinos epidemijos šmėkla,
penkių astronautų gyvy C)ės atrodytų mažmožis.
— Galiu lažintis, kad jie leis mums saugiai nutūpti, — nesutiko
Liuteris. — Ir kodėl neturėtų leisti? Keturi iš mūsų tebesame sveiki.
Mes nieko nepasigavome.
— Bet jau turėjome kontaktą, — nurodė Diana. — Kvėpavome
tuo pačiu oru, dalijomės tomis pačiomis patalpomis, Liuteri, tu ir Ni
kolajus drauge miegojote tame oro šliuze.
— Aš jaučiuosi kuo puikiausiai.
— Aš irgi. Taip pat ir Grigsas su Vatson. Bet jeigu tai infekcija,
mums jau gali vykti inkubacijos stadija.
— Štai kodėl privalome laikytis įsakymų, — patvirtino Grigsas.
Liuteris pasigręžė į Emą:
— Sutinki su tuo kankinystės mėšlu?
2SH TESS G E R R I T S E N
— Ne, — atsakė ji. — Nesutinku.

Nustebęs Grigsas pažvelgė j ją.
— Vatson?
— Aš galvoju ne apie save, o apie savo pacientą, — paaiškino
Ema. — Nikolajus nepajėgus kalbėti, tad aš už jį pasisakau. Noriu, kad
jis atsidurtų ligoninėje, Grigsai.
— Juk girdėjai, ką Hiustonas pasakė.
— Tame, ką girdėjau, buvo daug painiavos. Duoti įsakymai eva
kuotis, paskui atšaukti. Iš pradžių mums pasako, kad tai Marburgo
virusas. O paskui — kad tai visai ne virusas, o kažkoks naujas mikro
organizmas, pagamintas bioteroristų. Nesuprantu, kas per velniava ten
apačioje dedasi. Tik žinau, kad mano pacientas... — ji staiga pritildė
balsą, — ...miršta, — visai tyliai pridūrė. — Pirmučiausia mano atsa
komybė — išsaugoti jį gyvą.
— O mano atsakomybė — veikti kaip šios stoties vadui, — at
rėmė Grigsas. — Turiu tikėti, kad Hiustonas priima geriausius spren
dimus, kokius tik gali. Jie nestatytų mūsų į šį pavojų, jeigu situacija
nebūtų išties rimta.
Ema negalėjo nesutikti. Skrydžių valdymo centre žmonės, ku
riuos ji pažįsta, kuriais tiki. Ir ten Džekas, — pagalvojo ji. Nėra žmo
gaus, kuriuo pasitikėtų labiau nei juo.
— Panašu, kad mums iš apačios siunčia duomenis, — žvilgtelėju
si į kompiuterį pasakė Diana. — Skiriami Vatson.
Žinia buvo iš NASA Gyvosios gamtos mokslų padalinio.
Daktare Vatson,
manome, kad jums derėtų tiksliai žinoti, su kuo turite reikalą — su kuo
mes visi turime reikalą. Čia pridedama Keničj Hirajj infekavusio mikro
organizmo DNR analizė.
Ema atsidarė prisegtą failą.

Ekranu slenkančiai nukleotidų sekai mintyse apdoroti jai prireikė
šiek tiek laiko. Ir dar kelių minučių, kad iš tikrųjų patikėtų išvadomis.
Ant vienos chromosomos buvo trijų skirtingų rūšių genai. Leo-
pardinės varlės. Pelės. Ir žmogaus.
GR/ll/IT/lCIJ/1 2 55
— Kas šis mikroorganizmas? — paklausė Diana.

— Nauja gyvybės forma, — tyliai atsakė Ema.
Frankenšteino pabaisa. Gamtos šlykštynė. Ema staiga susitelkė į
žodį „pelė" ir pagalvojo: Pelės. Tai jos pirmos susirgo. Per pastarąją pu
santros savaitės jos toliau gaišo. Paskutinį kartą, kai ji patikrino narvą,
buvo išlikusi gyva tik viena pelė, patelė.
Ji paliko gyvenamąjį modulį ir nusiyrė į tą stoties dalį, kurioje
buvo tiekiama mažiau srovės galios.
Amerikiečių laboratorija skendėjo gilioje prieblandoje. Ji per pu
siau tamsą nuplaukė prie konteinerio su gyvūnais. Nejau pelės buvo
pradinės šio mikroorganizmo nešiotojos, indai, kuriuose chimera
įnešta į TKS? O gal jos buvo tik atsitiktinės aukos, infekuotos per kon
taktą su kuo nors kitu stoties viduje?
Ir ar paskutinė pelė dar gyva?
Ji atidarė konteinerio stalčių ir pažvelgė į vienišą narvo gyven
toją.
Emai smilktelėjo širdį: pelė buvo nugaišusi.
Galiausiai buvo pradėjusi galvoti apie tą patelę sukramtyta au
simi kaip apie kovotoją, agresyvią peštukę, grynai per savo bjaurumą
išlikusią gyvą, pergyvenusią savo narvo drauges. Dabar, kai žvelgė į
negyvą kūnelį, plūduriuojantį tolimajame narvo kampe, Emą netikė
tai sugniaužė sielvartas. Pelės pilvas jau atrodė išpūstas. Gaišeną buvo
būtina nedelsiant išimti ir sunaikinti kartu su kitomis užkrėstomis
atmatomis.
Ji sujungė narvą su pirštinėtu apsauginiu boksu, įkišo rankas į
pirštines ir siekė sugriebti pelę. Tą pat mirksnį, kai apėmė ją pirštais,
gaišena ūmai atgijusi sukrutėjo. Ema iš netikėtumo aiktelėjo ir paleido
gyvūnėlį.
Pelė apsivertė ir spogino į ją akis, iš susierzinimo trūkčiodama
žandenomis.
Ema baugščiai susijuokė.
— Vadinasi, tu vis dėlto nenugaišai, — sumurmėjo ji.
— Vatson!
Ji pasisuko į selektorių, iš kurio ką tik šūktelėta jos pavardė.
— Esu laboratorijoje.
— Eikš čionai! Į RTM. Nikolajui priepuolis!

Ji išlėkė iš laboratorijos, patamsyje trankydamasi į sienas, kol nėrė
rusiškosios dalies link. Pirmiausia, ką' pamatė, iššokusi į RTM — tai
kitų savo įgulos draugų veidus; jų akys net ir po apsauginiais akiniais
išdavė siaubą. Jie pasitraukė į šalį, ir ji išvydo Nikolajų.
Kairė jo ranka spazmiškai trūkčiojo ir dargi su tokia jėga, kad
drebėjo visa medicininė lenta, prie kurios buvo pririštas diržais. Trau
kuliai leidosi žemyn kaire jo kūno puse, pradėjo daužytis koja, paskui
toliau nenumaldomai keliavo kūnu — jau pradėjo kilnotis abu klubai,
atšokdami nuo lentos. Tampymasis stiprėjo, riešus prilaikantys diržai
nutrynė iki kraujo odą. Ema išgirdo šleikštu trekštl — lūžo jo kairio
dilbio kaulai. Dešinį dilbį prilaikantis diržas perplyšo, ir ligonio ranka
nevaržoma daužėsi, atbula plaštaka kūlė lentos kraštą, traiškydama
kaulus ir minkštuosius audinius.
— Prilaikykite jį, kad nejudėtų. Privarysiu jį pilną valiumo! — su
šuko Ema, kaip paklaikusi rausdamasi po vaistinėlę.
Grigsas ir Liuteris, abu sugriebė ligonio ranką, bet net Liuteris ne
buvo ganėtinai stiprus, kad pajėgtų sutramdyti išsilaisvinusią galūnę.
Dešinė Nikolajaus ranka švystelėjo aukštyn it botagas, nublokšdama
Liuterį į šalį. Šis kūlversčiais nulėkė atgal, pėda užkliudydamas Dianos
skruostą ir įstrižai numušdamas jai nuo veido apsauginius akinius.
Nikolajus pakaušiu staiga trenkėsi į stalą. Su gargėsiu žioptelėjo,
ir jo krūtinė išsipūtė nuo oro. Iš gerklės išsiveržė kosulys.
Išlėkę skrepliai pataikė Dianai į veidą. Ji klyktelėjo iš pasišlykštė
jimo ir paleidusi Nikolajų nuplaukė atgal, šluostydamasi niekuo ne
pridengtą akį.
Pro Emą praplaukė melsvai žalių gleivių gumulėlis. Drebutinės
masės viduje glūdėjo panašus į perlą branduolys. Tik tuomet, kai gu
mulėlis slinko pro šviestuvų komplektą, Ema sumojo, ką mato. Kai
vištos kiaušinį laikai priešais žvakės liepsną, pro lukštą gali matyti, kas
yra viduje. Dabar tie šviestuvai buvo it žvakė — jų spindesys prasi
skverbė pro matinę branduolio membraną.
Viduje kažkas judėjo. Kažkas gyva.
Sucypė kardiomonitorius. Ema staigiai apsisuko pasižiūrėti į Ni
kolajų ir pamatė, kad jis nebekvėpuoja. Monitoriaus ekranu bėgo lygi
linija.
GRAVITACIJA 1 57
Rugpjūčio 16-a
Džekas užsidėjo ant galvos radijo ausines su mikrofonu. Jisai sė

dėjo vienas Skrydžių valdymo centro galinėje salėje, ir šis pokalbis tu
rėjo būti konfidencialus, bet žinojo, kad tai, ką juodu su Ema šiandien
pasakys, faktiškai nebus privatu. Mat įtarė, kad visus ryšius su TKS
dabar seka karinės oro pajėgos ir Jungtinių Valstijų karinė kosmoso
vadovybė.
— Kapkomai, — prašneko jis, — čia Medikas. Esu pasirengęs pri
vačiai šeimos konferencijai.
— Supratau, Medike. Antžemine kontrole, užtikrinkite abipusį
oras-Žemė ryšį. — Pauzė, paskui: — Medike, galite pradėti PŠK.
Širdis Džekui daužėsi. Giliai atsikvėpęs, jis prabilo:
— Ema, čia aš.
— Jis galbūt būtų išgyvenęs, jeigu būtų buvęs pargabentas
namo, — tarė ji. — Galbūt būtų turėjęs šansą.
— Tai ne mes sustabdėme evakuaciją. Ir vėl, kaip jau ne sykį, iš
NASA perimtas valdymas. Mes čia kovojome, kad sugrąžintume jus
namo kuo greičiau. Jeigu tik įstengsite išsilaikyti...
— Džekai, kažin ar suspėsite laiku, — ramiai pasakė ji. Dalykiškai.
Nuo tų žodžių jis pašiurpo iki pat kaulų smegenų. — Užsikrėtė Dia
na, — paskui pridūrė.
— Ar tikrai?
— Ką tik patikrinau amilazės kiekį jos kraujyje. Vis didėja. Dabar
ją stebime. Laukiame pirmų simptomų. Ta bjaurastis išsitaškė po visą
modulį. Mes išvalėme, bet nežinome, kas dar kitas turėjo kontaktą. —
Ema trum pam nutilo, ir jis išgirdo netvirtą jos atodūsį. — Prisimeni
tuos darinius, kuriuos matei Endžio ir Džilės viduje? Kuriuos palaikei
cistomis? Aš padariau vieno iš jų pjūvius ir pasižiūrėjau po mikro
skopu. Ką tik pasiunčiau vaizdus į Žemę mūsiškiui Gyvosios gamtos
mokslų skyriui. Tai ne cistos, Džekai. Ir ne sporos.
— Tai kas gi?
— Kiaušinėliai. Ir kažkas jų viduje. Kažkas, kas auga.
— Auga? Sakai, jie daugialąsčiai?
— Taip. Kaip tik tai sakau.
Jis liko priblokštas. Anksčiau manęs, kad jie turi reikalą su kažko
kiu mikrobu, ne didesniu už vienaląstę bakteriją. Mirtiniausi žmonijos
priešai visada buvo mikrobai — bakterijos, virusai ir pirmuonys, per
maži, kad žmogaus akiai būtų matomi. Jeigu Chimera daugialąstė, va
dinasi, ji kur kas toliau pažengusi nei paprastos bakterijos.
— Tą, kurį mačiau, dar nesusiformavęs, — tęsė Ema. — Labiau
panašu į... į ląstelių telkinį nei į ką nors kitą. Bet su gyslų kanalais. Ir
kontraktiliškais judesiais. Lyg visas tas daiktas pulsuotų, panašiai kaip
miokardo ląstelių kultūra.
— Galbūt tai ir buvo kultūra. Suburtų į krūvą pavienių ląstelių
grupė.
— Ne. Ne, manau, kad tai vientisas organizmas. Ir dar jaunas,
tebesivystantis.
- Į ką?
— USAMRIID žino, — tarė ji. — Tie dalykai augo Keničio Hirajo
lavone. Virškino jo organus. Kai jo kūnas suiro, jie veikiausiai išsitaškė
po visą orbiterį.
Kuriam kariškiai tuojau pat nustatė karantiną, — pagalvojo Džekas,
prisimindamas sraigtasparnius. Žmones su kosminiais skafandrais.
— Jie taip pat auga ir Nikolajaus lavone.
— Atsikratykite jo kūno, Ema! — sušuko Džekas. — Negaiškite
laiko!
— Tą dabar ir darome. Liuteris rengiasi išleisti kūną pro oro šliu
zą. Tenka viltis, kad kosmoso vakuumas užmuš tą padarą. — Ji keistai
nusijuokė, bet tuojau pat paspringusi nutilo.
— Klausykis, — tarė jis. — Pargabensiu tave namo. Net jeigu ir
pačiam tektų skristi ta prakeikta raketa, atlėksiu tavęs pasiimti.
— Jie mums neleis grįžti namo. Dabar tai žinau.
Dar niekada nebuvo girdėjęs tokios rezignacijos jos balse ir tai jį
supykdė. Pripildė nevilties.
— Tu čia man neverkšlenk, Ema!
— Esu tik realistė. Pamačiau priešą, Džekai. Chimera — sudėtin
ga daugialąstė gyvybės forma. Ji juda. Dauginasi. Naudoja prieš mus
mūsų pačių DNR, mūsų pačių genus. Jeigu tai bioinžinerijos rezultatas,
vadinasi, kažkoks teroristas sukūrė tiesiog tobulą ginklą.
GR/ll/IT/ICIj/l 259
— Tokiu atveju jis turėjo numatyti ir gynybą nuo jo. Niekas ne
paleis naujo ginklo, nežinodamas, kaip pačiam nuo jo apsisaugoti.
— Fanatikas galėtų. Teroristas, kurio vienintelis tikslas — žudyti
žmones, daugybę žmonių. O šis padaras galėtų tai daryti. Jis ne tik
žudo, bet ir dauginasi. Plinta. — Ji kiek patylėjo. Ir paskui į jos toną
įsiskverbė begalinio nuovargio gaidelė. — Atsižvelgiant į tuos faktus,
aišku, kad mes negrįšime namo.
Džekas nusirovė ausines su mikrofonu ir nuleido galvą ant rankų.

Ilgai sėdėjo salėje vienas, ir Emos balsas dar tebeskambėjo jam min
tyse. Nežinau, kaip tave išgelbėti, — mąstė jis. — Net nežinau, nuo ko
pradėti.
Negirdėjo, kai atsidarė durys. Tiktai kai Liza Džani iš Naudingo
sios krovos operacijų direktorato pašaukė jį vardu, pakėlė galvą.
— Mes turime pavardę, — pareiškė ji.
Suglumęs jis papurtė galvą.
-K ą ?
— Jau tau sakiau, kad ketinu pasižiūrėti, koks eksperimentas
turėjo būti sunaikintas dėl grybelinio išvešėjimo. Pasirodo, tai buvo
ląstelių kultūra. Vadovaujančioji mokslinė tyrėja — daktarė Helena
Kenig, jūrų biologė iš Kalifornijos.
— Ir kas apie ją?
— Dingo. Prieš dvi savaites atsisakė pareigų „SeaScience" labo
ratorijoje, kur iki šiol dirbo. Nuo to laiko apie ją nieko negirdėta. Ir,
Džekai, štai kur tu išvirsi iš kojų. Ką tik pasikalbėjau su kai kuo iš
„SeaScience“. Moteris man pasakė, kad federaliniai tyrėjai rugpjūčio
devintą surengė reidą į Kenig laboratoriją. Pasiėmė visą jos doku
mentaciją.
Džekas tiesiau atsisėdo krėsle.
— Ir kas per eksperimentas tos Kenig buvo? Kokią ląstelių kultū
rą ji pasiuntė į orbitą?
— Vienaląsčio jūrų organizmo. Juos vadina archeonais.
21
— Eksperimentas turėjo trukti tris mėnesius, — pasakojo Liza. —

Studija apie tai, kaip archeonai dauginasi mikrogravitacijos sąlygomis.
Kultūroje pradėjo duoti kai kuriuos keistus rezultatus. Spartus augi
mas, gumulų susidarymas. Ji dauginosi stulbinamai greitai.
Juodu žingsniavo vienu iš takelių, vingiuojančių per DKC mies
telį, pro tvenkinį su trykštančiu į slogų orą vandens fontanu. Diena
buvo nemaloniai karšta ir tvanki, bet abu jautėsi saugiau šnekėdamiesi
lauke; čia bent galima kalbėtis niekam nesiklausant.
— Kosmose ląstelės elgiasi kitaip, — pasakė Džekas.
Po teisybei, kaip tik todėl ląstelių kultūros ir auginamos orbito
je. Žemėje audiniai auga plokščiai, kaip popieriaus lakštas išklodami
eksperimentinę lėkštelę. Kosmose, kur nėra gravitacijos, audiniai gali
augti trimis dimensijomis, įgydami pavidalus, kokių niekada nesufor
muotų Žemėje.
— Atsižvelgiant į tai, kaip įdomiai vystėsi eksperimentas, — tęsė
Liza, — stebina, kad jis buvo staigiai nutrauktas po šešių su puse sa
vaitės.
— Kas nutraukė eksperimentą? — paklausė Džekas.
— Įsakymas atėjo tiesiogiai iš Helenos Kenig. Matyt, ji išanaliza
vo archeono pavyzdžius, sugrąžintus į žemę su Atlantis, ir rado šiuos
užkrėstus grybeliu. Tuomet įsakė esančią TKS kultūrą sunaikinti.
— O ar sunaikino?
— Taip. Bet keista, kokiu būdu tai buvo padaryta. Įgulai neleista
paprasčiausiai įdėti medžiagą į maišą ir šį išmesti į konteinerį su ki
tomis užkrėstomis drėgnomis atliekomis, kaip jie tai visada daro su
nepavojingais organizmais. Ne, Kenig liepė jiems įdėti kultūras į tiglį
ir sudeginti. O paskui pelenus išmesti už borto.
GRAVITACIJA 261
Džekas sustojo takelyje ir išpūtė į pašnekovę akis.

— Jeigu daktarė Kenig bioteroristė, kodėl jai reikėtų naikinti savo
pačios ginklą?
— Mėgini atspėti lygiai kaip ir aš.
Jis kiek pagalvojo, stengdamasis tai logiškai paaiškinti, bet atsa
kymo taip ir nesurado.
— Papasakok man daugiau apie jos eksperimentą, — papra
šė. — Kas gi yra tas archeonas?
— Mudu su Petrovičiumi peržvelgėme mokslinę literatūrą. Ar
chaeon — keistas vienaląsčių organizmų, vadinamų ekstremofilais,
„ekstremalių sąlygų mėgėjais", domenas. Jie atrasti vos prieš dvidešimt
metų, gyvenantys — ir klestintys — šalia verdančių vulkaninių vers
mių jūros dugne. Taip pat aptikti slypintys poliarinėse ledo kepurėse ir
giliosiose Žemės plutos uolienose. Tokiose vietose, kur, mes manėme,
gyvybė negalėtų egzistuoti.
— Vadinasi, jos — kažkas panašaus į ištvermingas bakterijas?
— Ne, tai visiškai atskira gyvybės atmaina. Jų pavadinimas pažo
džiui reiškia „senovinės". Yra tokios senos, kad jų atsiradimo data sie
kia atgalios iki bendro visų gyvybės formų protėvio. Tą laiką, kai dar
nė neegzistavo bakterijų. Archeonai — vieni iš pirmųjų mūsų planetos
gyventojų, ir jie veikiausiai bus paskutiniai, kurie išliks. Nesvarbu, kas
atsitiktų, — branduolinis karas, susidūrimas su asteroidu, — jie bus
čia dar ilgai po to, kai mes išnyksime, — Liza trumpam nutilo. — Tam
tikra prasme, jie — galutiniai Žemės užkariautojai.
— Ar jie užkrečiami?
— Ne. Žmonėms nekenksmingi.
— Vadinasi, tai ne mūsiškis mikroorganizmas žudikas.
— Tačiau kas, jeigu vietoje jo toje kultūroje buvo kas nors kita?
Kas, jeigu prieš pat mums atsiųsdama apmokėtą naudingąjį krovinį,
ji įkišo kitą mikroorganizmą? Man įdomus faktas, kad Helena Kenig
dingo kaip tik tuo momentu, kai ši krizė buvo beįsiplieskianti.
Džekas kurį laiką tylėjo, mintimis susitelkęs į tai, kodėl Helenai
Kenig būtų staiga prireikę įsakyti paversti pelenais nuosavą eksperi
mentą. Jis prisiminė, ką per posėdį pasakė Gordonas Obis. Galbūt tai
buvo visai ne sabotažo akcija, bet kas nors tiek pat baisaus. Klaida.
— Ir dar kai kas, — tarė Liza. — Kai kas kita dėl šio eksperimento
man įžiebia raudoną pavojaus signalą.
— Kas?
— Tai, kaip eksperimentas buvo finansuojamas. Tyrimai, atlieka
mi už NASA ribų, turi konkuruoti dėl vietos stotyje. Mokslininkas už
pildo NASA taikomųjų biologijos ir mikrogravitacijos mokslų biurui
paraišką ir paaiškina galimą komercinę eksperimento naudą. Mes tas
paraiškas peržiūrime ir perduodame svarstyti įvairiems komitetams,
kol nustatome, kuriems kroviniams suteikti pirmenybę siunčiant į or
bitą. Šis procesas trunka ilgai — bent metus ar daugiau.
— Kiek truko archeono paraiškai išnagrinėti?
— Šešis mėnesius.
Džekas susiraukė.
— Šitaip greitai prastumta?
Liza linktelėjo.
— Paspartintai. Mat nereikėjo konkuruoti dėl NASA finansavi
mo kaip kitų eksperimentų atvejais. Krovinys buvo komercinis. Kaž
kas apmokėjo, kad tas eksperimentas būtų pasiųstas į orbitą.
Faktiškai tai vienas iš būdų, kurie NASA padėdavo TKS išlaikyti
finansiškai gyvybingą — parduoti naudingosios krovos vietą stotyje
komerciniams vartotojams.
— Taigi kodėl kokia nors kompanija turėtų leisti didelius bak-
sus — ir aš tikrai kalbu apie didelius baksus — tam, kad galėtų auginti
mėgintuvėlyje iš esmės beverčius mikroorganizmus? Iš mokslinio
smalsumo?
Liza skeptiškai suprunkštė.
— Aš taip nemanau.
— Kuri kompanija už tai sumokėjo?
— Firma, kurioje dirbo daktarė Kenig. „SeaScience“ La Chojoje,
Kalifornijoje. Jie gamina komercinius jūros kilmės produktus.
Neviltis, anksčiau slėgusi Džeką, pagaliau sklaidėsi. Dabar jis tu
rėjo informaciją, kuria galėjo remtis. Sukurti veiksmų planą. Pagaliau
gali ko nors imtis.
— Man reikia „SeaScience“ adreso ir telefono numerio, — tarė. —
Ir pavardės tos darbuotojos, su kuria tu šnekėjaisi.
GR/H/IT/ICIj/l 263
Liza žvaliai linktelėjo.

— Laikyk, kad juos jau turi, Džekai.
Rugpjūčio 17-a
Diana pabudo iš neramaus miego skaudama galva, sapnai dar

temdė jai protą. Sapnai apie Angliją, apie vaikystę gimtajame Korn
valyje. Apie tvarkingą plytų takelį, vedantį prie paradinių namų durų,
apkarusių vijoklinėmis rožėmis. Savo sapne ji pastūmusi atvėrė vartu-
kus ir išgirdo šiuos sugirgždant kaip visada — vyrius reikėjo sutepti
alyva. Žengtelėjo takeliu akmeninio namuko link. Tik keli žingsniai, ir
ji atsidurs prie paradinio priebučio, atidarys duris. Sušuks jau esanti
namie, pagaliau namie. Troško, kad mama ją apkabintų, kad jai at
leistų. Bet keli žingsniai tapo dešimtimi, dviem dešimtimis. Ir vis dar
namukas buvo nepasiekiamas, takelis driekėsi vis ilgesnis ir ilgesnis,
kol namukas nutolęs sumažėjo iki lėlės trobelės dydžio.
Pabudo tiesianti į priekį abi rankas, su besiveržiančiu iš gerklės
nevilties šūksniu.
Atsimerkusi išvydo į ją stebeilijantį Maiklą Grigsą. Nors dalį jo
veido dengė apsauginė kaukė su filtru ir akiniais, ji pamatė, koks yra
pasibaisėjęs.
Atidariusi miegmaišio užtrauktuką, nuplaukė per rusų tarnybinį
modulį. Dar nė nepasižiūrėjusi į savo atspindį veidrodyje, ji jau žinojo,
ką pamatys.
Kairės akies baltymas liepsnojo skaisčiu raudoniu.
Plaukiodami drauge po blausiai apšviestą gyvenamąjį modulį,

Ema ir Liuteris kalbėjosi prislopintais balsais. Didesnioji stoties da
lis vis neturėjo pakankamai elektros srovės; tik rusų segmentas, ap
rūpintas atskiru elektros energijos tiekimu, veikė visu pajėgumu. Iš
amerikiečių stoties galo beliko kraupus šešėliuose skendinčių tunelių
labirintas, ir gyvenamojo modulio prietemoje vienintelis ryškiausias
šviesos šaltinis buvo kompiuterio ekranas, kuriame dabar spindėjo
aplinkos reguliavimo ir gyvybės palaikymo sistemų diagramos. Per

treniruotes Žemėje Ema ir Liuteris jau buvo susipažinę su ARGP sis
tema, įsiminę jos komponentus ir posistemius. Jie turį stotyje infekciją
ir nesą tikri, ar visos patalpos nėra užkrėstos. Tuo metu, kai Nikolajus
atsikosėjo, išpurkšdamas kiaušinėlius po visą rusų tarnybinį modulį,
liukas buvo atdaras. Per kelias sekundes stoties oro cirkuliacijos siste
ma, suprojektuota tam, kad nesusidarytų sudvisusio oro kišenių, pa
skleidė sūkuriais ore pakibusius lašelius į kitas patalpas. Ar aplinkos
reguliavimo sistema išfiltravo ir sugaudė ore kybančias daleles, kaip ir
buvo suprojektuota padaryti? Arba užkratas dabar visur, kiekviename
modulyje?
Kompiuterio ekrano diagramos vaizdavo oro srautus stoties at
mosferoje. Deguonis buvo tiekiamas iš kelių nepriklausomų šaltinių.
Svarbiausias šaltinis — rusiškas „Elektron“ generatorius, elektroli-
zuojantis vandenį į vandenilį ir deguonį. Kietojo kuro generatorius,
naudojantis chemines kasetes, buvo vienas iš atsarginių šaltinių. Kiti
— deguonies saugojimo rezervuarai, pakartotinai užpildomi iš šatlo.
Per vamzdžių sistemą deguonis, sumaišytas su azotu, buvo paskirsto
mas po visą stotį, ir ventiliatoriai vertė orą cirkuliuoti tarp modulių.
Ventiliatoriai taip pat įtraukdavo orą per įvairius grynintuvus ir filtrus,
pašalinančius anglies dvideginį, vandenį ir ore kybančias daleles.
— Tie DEOD filtrai būtų turėję per penkiolika minučių išgaudyti
visus kiaušinėlius ar lervas, — pasakė Liuteris, parodydamas pirštu į
didelio efektyvumo oro dalelių filtrus diagramoje. — Sistema devy
niasdešimt devyni kablelis devyni procentų efektyvi. Viskas stambes
nio nei trečdalis mikrono turėtų būti išfiltruota.
— Tariant, kad kiaušinėliai liko ore, — priminė Ema. — Problema
ta, kad jie prikimba prie paviršių. Ir aš mačiau juos judant. Jie galėjo
{šliaužti į plyšius, pasislėpti už skydelių, kur jų nepamatytume.
— Truktų mėnesius nuplėšti skydelius ir ieškoti. Net ir tuomet
kelių jų veikiausiai nepastebėtume.
— Išmesk iš galvos skydelių plėšymą. Beviltiška. Aš pakeisiu li
kusius DEOD filtrus. Rytoj dar kartą patikrinsiu mikrobinius oro mė
ginius. Turime manyti, kad tai padės. Bet jeigu tos lervos prasmuko į
elektros laidų kanalus, mes niekada jų nerasime. — Ji atsiduso, jautėsi
GR/ H/ I T/I Cf J /l 265
tokia pavargusi, kad net buvo sunku mąstyti. — Kad ir ką darytume,

veikiausiai nieko nepakeisime. Gali būti per vėlu.
— Dianai tikrai per vėlu, — tyliai ištarė Liuteris.
Šiandien Dianos akių odenose pasirodė kraujosruvos. Ji liko izo
liuota rusų tarnybiniame modulyje. Liukas uždengtas plastikine plė
vele, ir niekam neleista įeiti vidun be respiracinės kaukės ir apsauginių
akinių. Bereikalingas vargas, — mąstė Ema. Jie visi kvėpavo tuo pačiu
oru, visi lietė Nikolajų. Galbūt jie visi infekuoti.
— Turime manyti, kad rusų tarnybinis modulis dabar beviltiškai
užkrėstas, — konstatavo Ema.
— Tai vienintelis tinkamas gyventi modulis, veikiantis su visu
elektros energijos pajėgumu. Negalime jo visiškai užblokuoti.
— Tuomet, manau, žinai, ką turime daryti.
Liuteris sunkiai atsiduso.
— Vėl VAK.
— Mums būtina atkurti visą energijos tiekimą šioje dalyje, — pa
brėžė ji. — Turi baigti tą beta lanksto komplekso remontą, arba mes
atsidursime ant katastrofos slenksčio. Jeigu kas nors dar sutriks mūsų
likusiame energijos tiekime, galėtume prarasti aplinkos reguliavimo
sistemą. Arba nutaikymo ir navigacijos kompiuterius.
Kaip tik tokią galimybę rusai vadindavo grabo scenarijumi. Netu
rėdama elektros energijos, kad galėtų save suorientuoti, stotis pradėtų
nevaldomai suktis.
— Jeigu mes ir atkursime elektros tiekimą, — atrėmė Liuteris, —
tai neišsprendžia tikrosios problemos. Biologinio užkrėtimo.
— Jeigu mums pavyktų jį apriboti rusų moduliu...
— Bet Diana jau šiuo metu inkubuoja lervas! Ji kaip bomba, kuri
tuojau sprogs.
— Kai tik numirs, jos kūną išmesime už borto, — pasakė Ema. —
Anksčiau, nei paskleis bent kiek kiaušinėlių ar lervų.
— Tai gali būti nepakankamai greitai. Nikolajus atkosėjo tų kiau
šinėlių dar būdamas gyvas. Jeigu lauksime, kol Diana numirs...
— O ką tu siūlai, Liuteri? — nuo Grigso balso abu krūptelėjo ir
atsisuko pažiūrėti. Vadas stebeilijo į juodu iš liuko angos, šešėliuose
bolavo jo veidas. — Sakai, turime ją išstumti dar gyvą?
Liuteris nusklendė giliau į patamsį, lyg trauktųsi nuo puolimo.

— Jėzau, aš visai taip nesakau.
— Tai ką tu sakei?
— Tik tai, kad lervos... mes žinome, kad yra jų viduje. Žinome,
kad tik laiko klausimas...
— Galbūt lervų yra visų mūsų viduje. Galbūt ir tavo viduje. Auga,
vystosi šiuo pat metu. Ar turėtume išmesti už borto ir tave?
— Jeigu to reikia, kad jos nebeplistų. Klausyk, mes visi žinome,
kad ji numirs. Nieko dėl to negalime padaryti. Privalome galvoti į
priekį...
— Užsičiaupk! — Grigsas nėrė per gyvenamąjį modulį ir sugrie
bė Liuterį už marškinių. Abu vyrai trenkėsi į tolimąją sieną ir vėl atšo
ko. Juodu sukosi ir sukosi aplinkui ore — Liuteris stengėsi išsivaduoti
iš Grigso rankų, pastarasis nenorėjo jo paleisti.
— Liaukitės! — sušuko Ema. — Grigsai, paleisk jį!
Grigsas atleido gniaužtus. Vis dar šnopuodami abu vyrai nuplau
kė į skirtingas puses. Ema it arbitras pakibo ore tarp jų.
— Liuteris teisus, — pasakė ji Grigsui. — Privalome mąstyti į
priekį. Galbūt mes to ir nenorime, bet nieko kita nelieka.
— O jeigu tai būtum tu, Vatson? — atšovė Grigsas. — Kaip pačiai
patiktų, jeigu mes svarstytume, ką daryti su tavo kūnu? Kada įgrūsti
tave į maišą ir išmesti už borto?
— Aš tikėčiausi iš tavęs, kad šitaip planuotum! Pavojuje trys kitos
gyvybės, ir Diana tai supranta. Aš kaip įmanydama stengiuosi išlaikyti
ją gyvą, bet šiuo metu visai nenumanau, kas galėtų padėti. Man tik
lieka pripumpuoti ją antibiotikų ir laukti, kol Hiustonas atsiųs mums
kokių nors atsakymų. Kiek suprantu, mes čia viršuje palikti patiems
sau. Privalome planuoti blogiausia!
Grigsas palingavo galva. Jo akių vokai buvo paraudę, veidas su-
kritęs iš susirūpinimo. Jis tyliai ištarė:
— Kaip gali būti dar blogiau?
Ji neatsakė. Pažvelgė į Liuterį ir jo akyse išskaitė savo pačios m in
tis: Blogiausia dar ateis.
GRAVITACIJA 2 67
— TKS, turime čia šalia laukiantį Mediką, — pranešė Kapko

mas. — Kabėkite, TKS.
— Džekas? — paklausė Ema.
Nusivylė, vietoje jo išgirdusi Todo Katlerio balsą.
— Ema, tai aš. Deja, Džekas dienai paliko DKC. Kartu su Gordo-
nu išskrido į Kaliforniją.
Kad tave velniai, Džekai, — pagalvojo ji. — Esi man reikalingas.
— Mes čia apačioje visi sutinkame dėl VAK, — pasakė Todas. —
Tai reikia padaryti, ir greitai. Pirmas mano klausimas tau: kaip Liuteris
Eimsas? Fiziškai ir psichiškai? Pajėgs atlikti tą darbą?
— Yra pavargęs. Mes visi pavargę. Per pastarąsias dvidešimt ketu
rias valandas veik nemiegojome. Viską valėme.
— Jeigu duotume jam dieną pailsėti, ar sugebės išeiti į VAK?
— Šiuo metu dienos poilsis atrodo kaip neįgyvendinama svajonė.
— Bet ar tiek laiko užtektų?
Ji kiek pasvarstė.
— Manau, taip. Jam tik reikia atsimiegoti.
— Gerai. Tad štai mano antras klausimas: ar tu pajėgi dirbti VAK?
Iš netikėtumo Ema nutilo.
— Nori, kad aš būčiau jo porininke?
— Mes nemanome, kad Grigsas būtų tam pajėgus. Jis pasitraukė
nuo visų ryšių su Žeme. Mūsų psichologui atrodo, kad šio metu jo
psichika pernelyg nestabili.
— Jis išgyvena, Todai. Ir yra labai pasipiktinęs, kad neleidote
mums grįžti. Galbūt tu to nežinai, bet jis ir Diana... — ji užsikirto.
— Mes žinome. Ir tos emocijos rimtai pakirto jo veiksnumą. To
dėl VAK jam pavojinga. Štai kodėl tu turi būti Liuterio porininke.
— O kaip skafandras? Tas kitas MAKK man per didelis.
— Senajame Sojuz yra „Orlan-M“ komplektas. Buvo pagamintas
Jelenai Savickajai ir tenai paliktas keliomis misijomis anksčiau. Jelena
buvo maždaug tavo ūgio ir svorio. Turėtų tikti.
— Tai bus pirma mano VAK.
— Tu gi tam paruošta NAT-Į. Susidorosi. Liuteriui tik reikia, kad
kas nors ten lauke padėtų.
— O kaip mano pacientė? Jeigu aš išeisiu į VAK, kas ją slaugys?
268 TESS GERRITSEN
— Grigsas sugeba pakeisti intraveninę lašelinę ir šiaip pasirūpins

jos reikmėmis.
— O jeigu ištiks medicininė krizė? Kas, jeigu jai prasidės konvul
sijos?
— Ji miršta, Ema, — tyliai pratarė Todas. — Mes nemanome, kad
kaip nors tu galėtum pakeisti tą faktą.
— Nes jūs nesuteikėte man jokios naudingos informacijos, kuria
galėčiau remtis! Esate labiau suinteresuoti išlaikyti tą stotį veikiančią!
Atrodo, jums labiau rūpi tos sumautos saulės baterijos, o ne įgula.
Mums reikia vaisto, Todai, arba mes visi čia viršuje numirsime.
— Mes neturime vaisto. Dar ne...
— Tai, po šimts, sugrąžinkite mus namo!
— Manai, mes norime palikti jus ten įstrigusius viršuje? Manai,
turime alternatyvą? Pas mus tartum įsakinėtų nacių aukščiausioji va
dovybė! Visame Skrydžių valdymo centre pasodinti šikniai iš karinių
oro pajėgų ir...
Staiga stojo tyla.
— Medike? — pašaukė Ema. — Todai?
Vis jokio atsako.
— Kapkome, Medikas neatsiliepia, — pasakė ji. — Atkurkite
ryšį.
Pauzė, paskui:
— Palaukite, TKS.
Ji laukė tartum amžinybę. Kai galiausiai vėl suskambo Todo bal
sas, buvo prislopintas. Įbaugintas, — pagalvojo Ema.
— Jie klausosi, taip? — spėjo ji.
— Patvirtinta.
— Juk tai turi būti PMK! Privatus abipusis ryšys!
— Niekas nebe privatu. Įsidėmėk.
Slopindama pyktį ji smarkiai nurijo seiles.
— Gerai, gerai, nebeburnosiu. Tik pasakyk, ką žinote apie šį mik
roorganizmą. Ką galiu prieš jį panaudoti.
— Deja, nedaug ką galiu tau pranešti. Ką tik kalbėjausi su
USAMRIID. Su daktaru Aizeku Romanu, kuris vadovauja „Chimeros’*1
projektui. Žinios iš jo nekokios. Visi jų antibiotikų ir antihelmintikų
ORĄ l / I T A CI J A 269
mėginiai buvo nesėkmingi. Anot jo, Chimera turi tiek daug svetimos
DNR, kad dabar pagal savo genomą yra artimesnė žinduoliams nei
kam nors kitam. O tai reiškia, kad bet koks vaistas, kurį prieš ją pa
naudosime, naikins ir mūsų audinius.
— Ar jie mėgino priešvėžinius vaistus? Šis padaras taip sparčiai
dauginasi, kad elgiasi kaip navikas. Gal pabandyti jį pulti iš šios pusės?
— USAMRIID išbandė antimitotikus*, vildamiesi, kad tie galėtų
ją sunaikinti ląstelių dalijimosi fazėje. Bėda ta, kad dozės, kurių pri
reikė, galiausiai nužudo ir šeimininko organizmą. Nusilupo visa virš
kinamojo trakto gleivinė. Užkrėstieji gyvūnai nukraujavo.
„Baisiausia mirtis, kokią tik galima įsivaizduoti", — pagalvojo
Ema. Masyvus kraujavimas į žarnas ir skrandį. Kraujas pilasi iš bur
nos ir iš išangės. Žemėje ji buvo mačiusi tokią mirtį. Kosmose būtų
dar baisesnė — milžiniški kraujo gumulai užpildytų kabiną it skaisčiai
raudoni balionai ir aptaškytų visus paviršius, kiekvieną įgulos narį.
— Vadinasi, niekas neveiksminga, — atsiduso ji.
Todas nutylėjo.
— Nejau nieko nėra? Kokio nors vaisto, kuris nenužudytų šeimi
ninko?
— Jie užsiminė tik apie vieną dalyką. Bet Romanas mano, kad
poveikis tik laikinas. Neišgydo.
— Tai kokia ta priemonė?
— Barokamera. Reikia mažiausiai dešimties atmosferų slėgio. Tai
tolygu nerti per tris šimtus pėdų į gelmę. Infekuoti gyvūnai, laikyti
veikiant tokiam dideliam slėgiui, tebėra gyvi šešios dienos nuo kon
takto su užkratu.
— Turi būti mažiausia dešimt atmosferų?
— Jeigu tik bent kiek mažiau, ir infekcija vystosi savo tėkme.
Šeimininkas žūva.
Iš nusivylimo ji šūktelėjo.
— Net jeigu galėtume privaryti mūsų oro iki dešimties atmosferų,
tai daugiau, negu stotis pajėgtų atlaikyti.
— Net dvi būtų per didelė apkrova korpusui, — pasakė To-
* Preparatai, veikiantys prieš ląstelių mitozę (dalijimąsi).

270 TESS GERRITSEN
das. — Be to, tam reikėtų helio ir deguonies mišinio. O tokio stotyje

gauti neįmanoma. Štai kodėl nenoriu apie tai kalbėti. Jūsų padėtyje,
tai bevertė informacija. Mes jau svarstėme galimybę barokamerą nu
skraidinti į TKS, bet tokį griozdišką įrenginį — gebantį pasiekti tokius
didelius slėgius — įmanoma gabenti tik Endeavour krovinių skyriuje.
Bet bėda ta, kad šatlui jau baigtas horizontalusis apdorojimas. Prireik
tų mažiausia dviejų savaičių kamerai pakrauti ir išsiųsti į orbitą. O tai
reiškia, kad orbiteris turės susijungti su TKS. Šitaip grės pavojus nuo
jūsų užkrėsti Endeavour ir jo ekipažui. — Jis padarė pauzę. — USAM-
RIID sako, kad tai ne išeitis.
Ji tylėjo, nusivylimas užvirė į įsiūtį. Dėl vienintelės jų vilties, baro
kameros, būtina grįžti į Žemę. Bet ir tai neįmanoma.
— Gal būtų kokia nors galimybė pasinaudoti ta informacija, —
tarė ji. — Paaiškink man, kodėl gydymas dideliu slėgiu veiksmingas?
Kodėl USAMRIID netgi sugalvojo jį išbandyti?
— To paties ir aš paklausiau daktaro Romano.
— Ir ką jis atsakė?
— Kad tai naujas, keistas mikroorganizmas. Kad dėl jo reikalinga
nešabloniška terapija.
— Jis neatsakė į tavo klausimą.
— Tik tiek jis teikėsi man pasakyti.
Dešimt atmosferų — beveik viršutinė riba, kiek žmogus pajėgus
ištverti. Ema buvo aistringa mėgėja nardyti su akvalangu, bet nieka
da nedrįsdavo nusileisti giliau nei šimtą dvidešimt pėdų. Trijų šimtų
pėdų gylis — tik nutrūktgalviams. Kodėl USAMRIID, kovojant su šia
infekcija, atėjo į galvą išmėginti tokius ekstremalius slėgius?
Turbūt jie turi priežastį, — pagalvojo ji. — Matyt, kažką žino apie
tą mikroorganizmą, todėl ir mano, kad tai galėtų suveikti.
Kažką, ko mums nesako.
22
Priežastis, kodėl Gordonas Obis buvo žinomas Sfinkso pravarde,

tapo aiškesnė kaip niekada, jiedviem skrendant į San Diegą. Elingtono
aerodrome juodu pagal parašą pasiėmė vieną iš T-38 reaktyvinių. Obis
užėmė piloto vietą, o Džekas įsispraudė į vienintelę keleivio sėdynę.
Kad ore juodu beveik neapsikeitė nė žodžiu visai nieko nuostabaus.
T-38 nenuteikia pokalbiams, nes keleivis ir pilotas sėdi vienas už kito,
it du suspausti ankštyje žirniai. Bet net postovio EI Pase kurui pasipil
dyti metu, kai po pusantros valandos skrydžio ankštoje kabinoje abu
išlipo prasimankštini kojų, Obis nesidavė įtraukiamas į pokalbį. Tik
sykį, kai juodu stovėjo degutbetono aikštelės pakraštyje, gurkšnodami
iš skardinėlių limonadą „Dr. Pepper“, nusipirktą iš angaro gėrimų au
tomato, jis merkdamasis į saulę, jau peržengusią vidudienio zenitą, vis
dėlto netikėtai pakomentavo:
— Jeigu ji būtų mano žmona, ir aš būčiau apsišiktinai išsigandęs.
Paskui numetė skardinėlę į šiukšlių dėžę ir nuėjo atgal prie lėktuvo.
Nutūpus Lindbergo aerodrome, Džekas sėdo prie jųdviejų išsi
nuomoto automobilio vairo ir valstijas jungiančia 5-ąja magistrale
pasuko į šiaurę La Chojos link. Gordonas beveik nieko nekalbėjo,
tik paprasčiausiai spoksojo pro langą. Džekas visada Gordoną laikė
veikiau mašina, o ne žmogumi, ir dabar įsivaizdavo, kad jo lyg kom
piuteris smegenys registruoja skriejantį pro šalį kraštovaizdį it duo
menų bitus: KALVA. VIADUKAS. GYVENAMŲJŲ NAMŲ KVARTALO
STATYBVIETĖ. Nors kadaise Gordonas buvo astronautas, niekas iš jų
korpuso gerai jo nepažinojo. Jis pareigingai pasirodydavo jų draugijos
subuvimuose, bet laikydavosi nuošaly — tyli, vieniša figūra, gurkšno
janti ne ką daugiau kaip tik savo mėgstamąjį „Dr. Pepper". Atrodė, kad
su tuo tylėjimu visai patogiai jaučiasi, taikėsi su juo kaip ir su savo

komiškai atsikišusiomis ausimis ar prastai apkirptais plaukais. Jeigu
niekas gerai nepažinojo Gordono Obio, tai tik todėl, kad jis nematė
reikalo atsiskleisti.
Štai kodėl jo komentaras Ei Pase Džeką nustebino. Jeigu ji būtų
mano žmona, ir aš būčiau apsišiktinai išsigandęs.
Džekas negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors Sfinksas būtų išsi
gandęs, nei galėjo jo įsivaizduoti vedusio. Kiek žinojo, Gordonas visa
da buvo viengungis.
Kai juodu stūmėsi į priekį vingiuota La Chojos kranto linija, nuo
jūros jau ritosi po vidudienio įprastai kylantis rūkas. Mažne prašoko
įvažiavimą į „SeaScience" — posūkis buvo pažymėtas viena mažute
rodykle ir kelias už jos tartum vedė į eukaliptų giraitę. Tik pavažiavę
nuo posūkio pusę mylios, juodu pastebėjo pastatą: siurrealistinės iš
vaizdos veik tvirtovę primenantį balto betono kompleksą, atkreiptą į
jūrą.
Prie saugos posto stalelio juodu pasitiko moteris baltu laborato
riniu chalatu.
— Rebeka Guld, — prisistatė ji, paspausdama abiem ranką. —
Dirbu kiek tolėliau koridoriumi nuo Helenos kabineto, tai aš kalbė
jausi su jumis šįryt.
Trumpai nukirptais plaukais ir tvirto stoto Rebeką galėtum pa
laikyti bet katros lyties atstovu. Klaidino net ir žemas jos balsas.
Liftu jie nusileido į pusrūsį.
— Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl užsispyrėte čia atvykti, — nu
sistebėjo Rebeka. — Kaip minėjau jums telefonu, USAMRIID jau šva
riai viską iš Helenos laboratorijos pasiėmė. — Ji parodė į duris. — Pa
tys pamatysite, kiek mažai jie už savęs paliko.
Džekas ir Gordonas įžengė į laboratoriją ir sutrikę apsidairė ap
link. Kabėjo ištraukyti tušti kartotekų spintelių stalčiai. Nuo lentynų
ir darbastalių švariai nurinkta visa įranga, nesimatė net mėgintuvėlių
stovo. Palikta tiktai sienų dekoracija — daugiausia įrėminti reklami
niai kelionių plakatai, gundančios atogrąžų paplūdimių, palmių ir
saulėje blizgančių rudų moterų fotografijos.
— Aš buvau greta savo laboratorijoje, kai jie pasirodė. Išgirdau
GRAVITACIJA 2 73
daug sujaudintų balsų ir dūžtantį stiklą. Iškišau galvą pro duris ir

pamačiau vyrus, ratukais išvežančius bylas ir kompiuterius. Jie viską
pasiėmė. Inkubatorius su ląstelių kultūromis. Stovus su jūros vandens
pavyzdžiais. Net varles, kurias ji laikė antai tame terariume. Mano
asistentai bandė sustabdyti antpuolį ir buvo išsitempti apklausai. Sa
vaime suprantama, aš paskambinau telefonu viršun, daktarui Geibrie-
lui į kabinetą.
— Geibrielui?
— Palmeriui Geibrielui. Mūsų kompanijos prezidentui. Jis pats
nulipo žemyn, kartu su „SeaScience“ advokatu. Bet ir jiems nepavyko
antpuolio sustabdyti. Ką tik buvo prisistatę kariškiai su kartoninėmis
dėžėmis ir viską išgabeno. Pasiėmė net darbuotojų priešpiečius! —
Atidariusi šaldytuvą, Rebeka parodė tuščias lentynas. — Nežinau,
kokį velnią jie tikėjosi ten surasti. — Ji vėl atsisuko į juos. — Taip pat
nežinau, kodėl ir jūs čia.
— Manau, mes visi ieškome Helenos Kenig.
— Jau sakiau jums. Ji atsistatydino.
— Ar žinote kodėl?
Rebeka gūžtelėjo pečiais.
— To vis klausinėjo ir USAMRIID žmonės. Ar ji supyko ant
„SeaScience“? Gal buvo nestabilios psichikos? Aš tikrai to nemačiau.
Manau, ji paprasčiausiai pavargo. Perdegė nuo darbo čia septynias
dienas per savaitę, Dievas žino kiek metų.
— Ir dabar niekas jos neranda.
Rebeka piktai atkišo smakrą.
— Joks nusikaltimas palikti miestą. Tai nereiškia, kad ji biotero-
ristė. Bet USAMRIID žmonės traktavo šią laboratoriją kaip nusikalti
mo vietą. Lyg ji būtų auginusi Ebolos virusą ar dar ką nors. Helena
tyrinėjo archeonus. Nekenksmingus jūros mikrobus.
— Jūs tikra, kad tai buvo vienintelis šioje laboratorijoje vykdo
mas projektas?
— Klausiate, ar aš sekiau, ką veikia Helena? Žinoma, ne. Turiu
užtektinai savo darbo. Bet kuo gi kitu Helena būtų galėjusi užsiimti?
Ji daug metų paskyrė archeono tyrimams. Tas konkretus štamas, kurį
pasiuntė į TKS, buvo jos atradimas. Laikė savo asmenine pergale.
m TESS G E R R I T S E N
— Ar esama kokio nors komercinio archeonų pritaikymo?

Rebeka kiek dvejojo.
— Kiek man žinoma, ne.
— Tai kam juos tyrinėti kosmose?
—Ar nesate girdėję apie grynąjį mokslą, daktare Makalumai?
Žinias vien dėl žinių? Tai slaptingi, įdomūs padarai. Helena aptiko
savąją rūšį Galapagų rifte, netoliese vulkaninių žiomenų, devyniolikos
tūkstančių pėdų gelmėje. Slėgis šeši šimtai atmosferų, temperatūra
arti virimo taško, o šis mikroorganizmas kuo puikiausiai klestėjo. Tai
mums parodo, kokia prisitaikanti gali būti gyvybė, taigi visai natūralu
domėtis, kas atsitiktų, jeigu šią gyvybės formą iš ekstremalių sąlygų
perkeltum į palankesnę aplinką. Kur jos netraiško tūkstančiai svarų
slėgio. Kur netgi nėra gravitacijos, kad galėtų iškreipti jos augimą.
— Atleiskite, — pertraukė Gordonas, ir abu pasisukę sužiuro į jį.
Iki šiol Obis bastėsi po laboratoriją, kaišiojo nosį į tuščius stal
čius, žiūrinėjo į šiukšlių dėžes. Dabar jisai stovėjo šalia vieno iš kaban
čių ant sienos reklaminių kelionių plakatų. Parodė pirštu į momentinę
nuotrauką, priklijuotą prie plakato rėmo. Joje matėsi stovintis degut-
betonio aikštelėje didelis orlaivis. Po jo sparnu pozavo du pilotai.
— Iš kur šita nuotrauka?
Rebeka gūžtelėjo pečiais.
— Iš kur man žinoti? Juk laboratorija Helenos.
— Tai KC-135, — pasakė Gordonas.
Dabar Džekas suprato, kodėl Gordonas susidomėjo fotografija.
KC-135 — toks orlaivis, kurį NASA naudojo astronautams supažin
dinti su mikrogravitacija. Skraidinamas didžiulėmis parabolinėmis
kreivėmis jis buvo nelyginant į orą pakilęs „velnio kalnelių1 trauki
nukas, sulig kiekvienu pikiravimu sukuriantis trisdešimt sekundžių
nesvarumo būsenos.
— Ar daktarė Kenig kuriam nors iš savo tyrimų naudojosi KC-
135? — paklausė Džekas.
— Žinau, kad ji keturias savaites praleido kažkuriame Naujosios
Meksikos aerodrome. Visai nenumanau, kokiu lėktuvu jie naudojosi.
Džekas ir Gordonas apsimainė mąsliais žvilgsniais. Keturios sa
vaitės tyrimų su KC-135 kainuotų visą lobį.
GRA V i m C l j H 2 75
— Kas būtų galėjęs sankcionuoti tokias išlaidas? — nusistebėjo

Džekas.
— Tam būtų turėjęs pritarti pats daktaras Geibrielas.
— Galėtume su juo pasikalbėti?
Rebeka papurtė galvą.
— Taip paprasčiausiai Palmerio Geibrielo neužgriūsi. Net čia
dirbantys mokslininkai jo beveik nemato. Jis turi tyrimų laboratorijų,
išmėtytų po visą šalį, tad šiuo metu čia gali jo nė nebūti.
— Dar vienas klausimas, — vėl pertraukė Gordonas. Stovėjo
nuklydęs prie tuščio terariumo ir spoksojo į samanas ir akmenėlius,
kuriais buvo išklotas dugnas. — Kam skirtas šis aptvaras?
— Varlėms. Pasakojau jums apie jas, prisimenate? Jos buvo Hele
nos numylėtinės. USAMRIID žmonės išsivežė jas kartu su viskuo kitu.
Gordonas staiga atsitiesė visu stotu ir pažvelgė į ją.
— Kokios varlės?
Rebeka baugščiai nusijuokė.
— Ar jūs, NASA vaikinai, visada uždavinėjate tokius keistus klau
simus?
— Man tik smalsu, kokią jų rūšį būtų galima laikyti kaip numy
lėtinius.
— Regis, tai buvo kažkokios leopardinės varlės. O aš tai verčiau
rekomenduočiau ne jas, o pudelį. Jie kur kas ne tokie glitūs. — Ji pasi
žiūrėjo į laikroduką. — Taigi, ponai, bus dar kokių klausimų?
— Manau, man čia jau gana, dėkui jums, — atsakė Gordonas ir
daugiau netaręs nė žodžio išėjo iš laboratorijos.
Juodu sėdėjo išsinuomotame automobilyje, atsiritęs nuo jūros

rūkas dabar sūkuriavo apie langus, juos aprasodamas. „Rana pi-
piens, — pagalvojo Džekas. — Šiaurės leopardinė varlė. Viena iš trijų
rūšių Chimeros genome."
— Štai iš kur tai atsirado, — tarė jis. — Iš šios laboratorijos.
Gordonas linktelėjo.
— USAMRIID žinojo apie šią vietą prieš savaitę, — tęsė Dže
kas. — Kaip jie ją surado? Kaip sužinojo, kad Chimera paėjo iš „Sea-
Science11? Juk turi būti koks nors būdas priversti juos pasidalyti savo
informacija su mumis.
— Ne, jeigu tai nacionalinio saugumo reikalas.
— NASA nėra priešas.
— Galbūt jie mano, kad mes esame. Galbūt yra įsitikinę, kad grės
mė kyla iš NASA vidaus, — spėjo Gordonas.
Džekas pažvelgė į jį?
— Iš kurio nors mūsiškio?
— Yra viena ar dvi priežastys, kodėl Gynybos departamentas mus
nušalino.
— O kokia antra?
— Jie šikniai.
Džekas nusijuokė ir atsilošė sėdynėje. Kurį laiką abu tylėjo. Diena
jau juodu nuvargino, o prieš akis dar laukė skrydis atgal į Hiustoną,
— Jaučiuosi taip, lyg kumščiuočiau orą, — prašneko Džekas, del
nu prisidengdamas akis. — Nežinau, nei su kuo, nei prieš ką kovoju,
bet negaliu sau leisti nustoti kovojęs.
— Ji ne tokia moteris, dėl kurios ir aš pasiduočiau, — sutiko Gor
donas.
Nė vienas iš jųdviejų neištarė jos vardo, bet abu žinojo, kad kalba
apie Emą.
— Prisimenu pirmą jos dieną Džonsone, — tęsė Gordonas. Blau
sioje aprasojusių langų šviesoje negražus Sfinkso veidas atrodė it pil
kas eskizas pilkame fone. Sėdėjo visai nejudėdamas, sutelkęs žvilgsnį
tiesiai į priekį — toks paniuręs ir bespalvis žmogus. — Aš tada krei
piausi į pradedančiųjų astronautų grupę. Apžvelgiau visus tuos naujus
veidus. Ir pamačiau ją — sėdėjo pirmos eilės viduryje. Nesibijojo nie
ko — nei kad bus pasirinkta paklausti, nei kad atsidurs nesmagioje
padėtyje. Visiškai nieko nesibijojo. — Jis padarė pauzę ir nežymiai pa
lingavo galva. — Nebuvau linkęs jos siųsti aukštyn. Kassyk, kai būdavo
atrenkama užduočiai į naują ekipažą, trokšdavau išbraukti ją iš sąrašo.
Ne todėl, kad nebūtų tinkama. Po šimts, ne! Aš tik nenorėjau matyti
jos išvažiuojančios į starto aikštelę, kai tiek žinau, kas galėtų pakrypti
blogai, — staiga jis nutilo.
Tai buvo pati ilgiausia kalba, kokią Džekas kada nors buvo girdė
6RAI/ITACIJA 277
jęs jį išdrožiant vienu atsikvėpimu. Dar niekada Gordonas taip nebuvo

atvėręs savo jausmų. Tačiau tai, ką jis pasakė, nebuvo Džekui netikėta.
Pagalvojo, kaip visokeriopai mylįs Emą. Ir koks vyras jos nemylėtų? —
mąstė jis. — Net Gordonas Obis nepajėgus jai atsispirti.
Džekas užvedė automobilį, ir priekinis stiklas praskaidrėjo, valy
tuvams nubraukus rūko šydą. Jau buvo penkta valanda. Juodu skrisią
atgalios į Hiustoną patamsy. Jis pajudėjo iš automobilių aikštelės ir
pasuko išvažiavimo link.
Jiedviem dar nepervažiavus nė pusės aikštelės, Gordonas pra
tarė:
— Kas per velniava?
Džekas iš visų jėgų numynė stabdžius — išniręs iš rūko, jų link
visu greičiu lėkė juodas sedanas. Sužviegęs padangomis nuslydo per
aikštelę ir sustojo antras sedanas, priekiniu buferiu vos neatsimušda-
mas į jų automobilio priekį. Iš vidaus iššoko keturi vyrai.
Džekas sustingo, kai jo pusės durelės buvo staigiai atplėštos ir
kažkieno balsas įsakė:
— Ponai, prašom išlipti. Abu.
— Kodėl?
— Malonėkite išlipti iš automobilio, tuoj pat.
Gordonas tyliai ištarė:
— Jaučiu, kad derėtis neišeis.
Nenorom abu išlipo, buvo greitai apieškoti ir neteko savo pini
ginių.
— Su jumis nori pasikalbėti. Sėskite ant galinės sėdynės. — Vyriš
kis pamojo į vieną iš juodųjų automobilių.
Džekas apžvelgė keturis juos stebinčius vyriškius. Priešintis be
prasmiška — taip maždaug buvo galima apibendrinti jųdviejų padėtį.
Jis ir Gordonas nuėjo prie juodojo automobilio ir įsmuko ant galinės
sėdynės.
Priekinėje sėdynėje sėdėjo vyriškis. Juodu tematė jo pakaušį ir
pečius. Plaukai — tankūs, pasidabravę, sušukuoti atgal, kostiumas —
pilkas. Pro nuleistą langą jam padavė dvi konfiskuotas pinigines.
Vyriškis vėl uždarė langą — patamsinto stiklo užtvarą nuo pernelyg
smalsių akių. Kelias minutes jis tyrinėjo piniginių turinį. Paskui pasi
suko veidu j savo svečius ant galinės sėdynės. Keista, tamsios it vul
kaninis stiklas akys tartum nieko neatspindėjo. Dvi gaudančios šviesą
juodosios skylės. Jis numetė pinigines Džekui ant kelių.
— Jūs gerokai toli nuo Hiustono, ponai.
— Turbūt ne ten pasukome iš Ei Paso, — atkirto Džekas.
— Ko NASA čia nori?
— Norime žinoti, kas iš tikrųjų yra ta ląstelių kultūra, kurią pa
siuntėte į orbitą.
— Čia jau buvo USAMRIID. Jie švariai išvalė šią vietą. Pasiėmė
viską. Daktarės Kenig tyrimų bylas, jos kompiuterius. Jeigu turite ko
kių nors klausimų, siūlau paklausti jų.
— USAMRIID su mumis nesikalba.
— Tai jūsų, ne mano problema.
— Helena Kenig dirbo pas jus, daktare Geibrielai. Nejau nežinote,
kas dedasi jūsų laboratorijose?
Iš vyriškio veido Džekas suprato atspėjęs teisingai. Priešais jį
buvo „SeaScience“ įkūrėjas. Palmeris Geibrielas. Angeliška pavardė
žmogaus, kurio akys neskleidė nė kiek šviesos*.
— Pas mane dirba šimtai mokslininkų, — atsakė Geibrielas. —
Turiu laboratorijas Masačūsetse ir Floridoje. Negi galiu viską žinoti,
kas jose vyksta. Taip pat ir būti atsakingas už bet kokius savo darbuo
tojų padaromus nusikaltimus.
— Tai ne šiaip bet koks nusikaltimas. Kalbama apie bioinžinerijos
būdu sukurtą chimerą — mikroorganizmą, išžudžiusį visą šatlo ekipa
žą. Ir jis kilo iš jūsų laboratorijos.
— Mano tyrinėtojai vadovauja savo pačių projektams. Aš nesi
kišu. Pats esu mokslininkas, daktare Makalumai, ir žinau, kad mok
slininkai dirba geriausiai, kai jiems suteikiamas visiškas savarankiš
kumas. Laisvė atsiduoti savo smalsumui. Tai, ką padarė Helena — jos
reikalas.
— Kodėl reikėjo tyrinėti archeonus? Ką ji tikėjosi išsiaiškinti?
Jis pasisuko į priekį, ir juodu vėl matė tik jo pakaušį su sidabrinių
plaukų kupeta.
* Kalbama apie arkangelą Gabrielių (jo vardas angliškai rašomas taip pat).
Gfifl l/IT/l CIJ/I 279
— Žinojimas visada praverčia. Iš pradžių mes galime nesuvokti,

kiek tai vertinga. Pavyzdžiui, kokia galėtų būti nauda iš žinių apie
reprodukcinius plikažiaunių jūros moliuskų ypatumus? Paskui mes
sužinome apie visus vertingus hormonus, kuriuos galima gauti iš tų
žemesniųjų moliuskų. Ir staiga jų reprodukavimasis tampa be galo
svarbus.
— O kokia archeonų svarba?
— Tai bent klausimas, ar ne? Kaip tik tuo mes čia ir užsiimame.
Tyrinėjame organizmus, kol sužinome apie jų naudą. — Jis pamojo į
savo įstaigą, dabar gaubiamą rūko. — Atkreipkite dėmesį, ji prie jūros.
Visos mano laboratorijos išdėstytos prie jūros. Tai manieji „naftos
telkiniai". Štai kur aš ieškau pačių naujausių vaistų prieš vėžį, naujos
stebuklingos gydymo priemonės. Visai logiška ieškoti čia, nes būtent
štai iš kur mes esame atėję. Tai mūsų gimtinė. Visa gyvybė yra kilusi
iš jūros.
— Jūs neatsakėte į mano klausimą. Ar archeonai turi komercinę
naudą?
— Dar pamatysime.
— O kam juos siųsti į kosmosą? Ar daktarė Kenig ką nors iš
siaiškino per tuos KC-135 skrydžius? Kas būtų susiję su nesvarumo
būkle?
Geibrielas nuleido lango stiklą ir pamojo vyriškiams. Galinės
durelės staigiai atsidarė
— Dabar prašom išlipti.
— Palaukite, — tarė Džekas. — Kur Helena Kenig?
— Nuo tada, kai išėjo iš darbo, neturiu iš jos žinių.
— Kodėl ji įsakė savąsias ląstelių kultūras sudeginti?
Gordonas ir Džekas buvo ištempti nuo galinės sėdynės ir pastū
mėti savo išsinuomoto automobilio link.
— Ko ji baiminosi? — šūktelėjo Džekas.
Geibrielas neatsakė. Jo pusės langas vėl užsidarė ir veidas pasi
slėpė už patamsinto stiklo.
23
Rugpjūčio 18-ū
Liuteris išleido paskutinį užsilikusį orą iš šliuzo įgulos skyriaus ir

atidarė VAK liuką.
— Aš eisiu pirmas, — pasakė jis. — O tu pernelyg neskubėk. Pir
mą kartą už borto visada baisu.
Paveikta priešais ją atsivėrusios tuštumos, Ema paniškai nusitvė
rė už liuko angos krašto. Žinojo, kad toks jausmas įprastas ir kad jis
praeis. Tas trumpas baimės paralyžius pirmąkart išeinant į atvirą kos
mosą ištikdavo beveik kiekvieną. Protui sunku susitaikyti su kosmoso
platybe, su tuo, kad nėra nei viršaus, nei apačios. Milijonai evoliucijos
metų žmogaus smegenyse įspaudė baimę nukristi, ir kaip tik ją da
bar Ema stengėsi įveikti. Visi instinktai jai kuždėjo, kad jeigu atleistų
gniaužtą, jeigu ryžtųsi išžengti pro liuko angą, smigtų kaip akmuo že
myn, klykdama nesibaigiančiame krytyje. Racionaliu mąstymu žinojo,
kad šitaip neatsitiktų. Lynu buvo sujungta su oro šliuzo įgulos skyriu
mi. Jeigu tas lynas nutrūktų, pasinaudotų SAFER reaktyviniu aparatu
save parvaryti atgal į stotį. Reikėtų neįtikimos virtinės tarp savęs ne
susijusių nelaimingų atsitiktinumų, kad galėtų įvykti tokia katastrofa.
Ir vis dėlto kaip tik taip nutiko šiai stočiai, — pagalvojo ji. Nelai
mingas atsitiktinumas po nelaimingo atsitiktinumo. Tai jų Titanikas
kosmose. Ji nepajėgė atsikratyti dar vienos nelaimės nuojautos.
Jie jau buvo priversti nusižengti nustatytoms elgesio taisyklėms.
Užuot kaip įprasta visą naktį stovyklavę sumažinto slėgio sąlygomis,
oro šliuze juodu praleido tik keturias valandas. Teoriškai tiek turėtų
pakakti, kad būtų išvengta kesoninės ligos, tačiau bet kokia įprastų
procedūrų permaina dar labiau didino riziką.
Ema kelis kartus giliai atsikvėpė ir pajuto kausčiusį paralyžių
pradedant nykti.
GR/ H/ IT/ICI J/I 28!
— Kaip tau sekasi? — per savo šalmofoną išgirdo Liuterį klau

siant.
— Aš tik... minutėlę grožiuosi reginiu, — atsakė ji.
— Jokių problemų?
— Ne. Viskas gerai. — Atleidusi gniaužtą, ji išplaukė pro liuko
angą.
Diana miršta.
Su vis didėjančiu kartėliu Grigsas stebeilijo į stoties vidaus televi
zijos monitorius, kurių ekranuose matėsi dirbantys už borto Liuteris
ir Ema. Klusnūs robotai, šokinėjantys pagal Hiustono įsakymus. Jau
tiek daug metų ir jis buvo per nuotolį valdomas mechanizmas. Tik
dabar suprato savo vaidmenį šioje didesnėje dalykų schemoje. Jis ir
visi kiti — tik tam kartui. Orbitoje pakaitiniai vienetai, kurių tikroji
paskirtis — aptarnauti nuostabų NASA technikos įrenginį. Tegul gal
būt mes visi čia ir mirsime, bet taip, sere, išlaikysime šią suknistą stotį
kuo puikiausios būklės.
Jie gali jo nebeskaičiuoti. NASA išdavė jį, išdavė juos visus. Tegul
Vatson ir Eimsas vaidina šaunius kareivėlius; jam jau gana.
Užvis svarbiausia — Diana.
Jis paliko gyvenamąjį modulį ir pasuko į rusiškąją stoties dalį.
Prasmukęs po plastikine plėvele, kuria buvo uždengta liuko anga,
įplaukė į RTM. Nepasivargino užsidėti kaukės ar apsauginių akinių:
ką tai pakeistų? Juk vis tiek jie visi mirs.
Diana gulėjo diržais pririšta prie prilaikomosios lentos. Jos akys
užtinusios, vokai išbrinkę. Pilvas, kadaise toks plokščias ir tvirtas,
dabar buvo išpūstas. Pilnas kiaušinėlių, — pagalvojo jis. Įsivaizdavo
augančius jos viduje, besiplečiančius po blyškiu odos dangalu.
Jis švelniai palietė Dianos skruostą. Ji pravėrė krauju dryžuotas
akis, stengdamasi įžiūrėti jo veidą.
— Tai aš, — sukuždėjo jis. Pamatęs, kad ji stengiasi ištraukti ran
ką iš po prilaikančio riešą diržo, suspaudė jos plaštaką savojoje. — Tau
negalima judinti rankos, Diana. Dėl intraveninės.
— Nematau tavęs, — sukūkčiojo ji. — Nieko nematau.
— Aš čia. Prie pat tavęs.

— Nenoriu šitaip numirti.
Grigsas sumirksėjo, nuvydamas besitvenkiančias ašaras, pravė
rė burną ką nors pasakyti — netikrus patikinimus, kad ji nenumirs,
kad jis neįeisiąs jai numirti. Bet žodžiai niekaip nėjo iš gerklės. Juodu
visada sakydavo vienas kitam tiesą, nemeluosiąs jai ir dabar. Todėl jis
tylėjo.
— Visai nemaniau... — pradėjo ji ir nutilo.
— Ko? — švelniai paragino jis.
— Kad štai... kaip tai atsitiks. Be galimybės vaizduoti didvyrę. Tik
pasiligojusi ir nenaudinga. — Ji nusijuokė ir susiraukė iš skausmo. —
Maniau, ne taip išeisiu... šlovės spindesy.
Šlovės spindesy. Štai kaip kiekvienas astronautas įsivaizduodavo
mirtį kosmose. Mirksnis siaubo ir paskui greita pabaiga. Staigi de
kompresija arba gaisras. Jie niekada neįsivaizduodavo šitokios mir
ties — lėtai ir kankinamai gesti, kai tavo organizmą ryja ir virškina
kita gyvybės forma. Likti atsižadėtam esančiųjų Žemėje. Ramiai pa
aukotam dėl didesnio žmonijos labo.
Būti nebereikalingam. Jis galėjo susitaikyti su tuo dėl savęs, bet
nepajėgė susitaikyti su Dianos nebereikalingumu. Nepajėgė susitaiky
ti su faktu, kad netrukus ją praras.
Sunku patikėti, kad tą pirmą dieną, kai juodu susipažino per mo
kymus DKC, jis palaikė ją šalta ir atšiauria, pernelyg savimi pasitikin
čia ledine blondine. Jį taip pat atgrasė britiškas jos akcentas, nuo kurio
skambesio atrodė tokia pranašesnė. Palyginti su teksasiška tęsiama jo
tartimi, jos kalbėsena buvo glausta ir taisyklinga. Pirmą savaitę juodu
taip vienas kitam nepatiko, kad beveik nesikalbėjo.
Trečią savaitę, mygami Gordono Obio, abu nenorom paskelbė
paliaubas.
O aštuntą savaitę Grigsas jau apsilankydavo pas ją namuose. Iš
pradžių — tik išmesti po taurelę kaip du profesionalai, aptariantys
jų laukiančią misiją. Paskui dalykines kalbas pakeitė pokalbiai as-
meniškesnėmis temomis. Apie nenusisekusią Grigso santuoką. Apie
daugybę bendrų abu dominančių dalykų. Žinoma, visa tai vedė prie
neišvengiama.
GR/ I V I T A C I j A 283
Savąjį romaną juodu slėpė nuo visų DKC žmonių. Tiktai čia, sto
tyje, kolegoms išaiškėjo jųdviejų santykiai. Jeigu prieš tai būtų buvęs
nors koks įtarimo šešėlis, Blankenšipas būtų išbraukęs abu iš misijos.
Dargi šiais moderniais laikais astronauto skyrybos — juoda dėmė jo
biografijoje. O jeigu tos skyrybos įvyko dėl nesantuokinių meilės ryšių
su kitu astronautų korpuso nariu — ką gi, ateityje tiek ir telauk bent
kokių paskyrimų į skrydžius. Grigsas būtų buvęs pažemintas iki ne
matomojo korpuso nario, niekieno nepastebimo nei girdimo.
Pastaruosius dvejus metus jis ją mylėjo. Dvejus metus, kai gulė
davo šalia miegančios savo žmonos, jis ilgėdavosi Dianos ir svarsty
davo, kaip juodu galėtų būti drauge. Kada nors juodu būsią drauge,
net jeigu abiem tektų pasitraukti iš NASA. Ši svajonė palaikydavo jį
visas tas nelaimingas naktis. Dargi po šių dviejų mėnesių kartu su ja
ankštoje aplinkoje, dargi po kartkartėmis įsiplieskiančių tarp jųdviejų
kivirčų jis nesiliovė jos mylėjęs. Ir toliau svajojo. Iki šiol.
— Kuri šiandien diena? — sumurmėjo ji.
— Penktadienis. — Jis vėl paglostė jai plaukus. — Hiustone — pa
vakarė, pusė šešių. Laimingas metas.
Ji nusišypsojo:
— Ačiū Dievui, jau penktadienis.
— Žmonės dabar sėdi baruose. Prie traškučių ir „Margaritų“.
Dievuliau, ir man būtų neprošal išgerti ko nors stipresnio. Gražus
saulėlydis. Tu ir aš, dviese prie ežero...
Nuo sublizgusių ant jos blakstienų ašarų jam kone plyšo širdis.
Velniop biologinį užkratą, pavojų pačiam užsikrėsti. Plika ranka jis
nušluostė jai ašaras.
— Tau skauda? — paklausė. — Gal dar morfijaus?
— Ne. Pataupykite jį.
Kam nors kitam netrukus jo prireiks, — štai ką ji nutylėjo.
— Pasakyk, ko tau reikia. Ką galėčiau dėl tavęs padaryti.
— Gerti, — pratarė ji. — Visa ta kalba apie „Margaritas“...
Jis nusijuokė.
— Sutaisysiu vieną dėl tavęs. Tik be alkoholio.
— Gerai.
Grigsas nuplaukė į kambuzą ir atidarė maisto spintelę. Ši buvo
28H TESS G E R R I T S E N
prikrauta rusiškų atsargų, kitokių nei amerikiečių gyvenamajame mo

dulyje. Jis pamatė vakuume įpakuotą sūdytą žuvį. Dešreles. Visą rin
kinį neapetitiškų rusiškų produktų. Ir vodką — nedidelį butelį, matyt,
rusų įdėtą medicininiams tikslams.
Turbūt tai bus paskutinis kartas, kai mudu drauge išgersime.
Jis įkratė šiek tiek vodkos į du geriamuosius maišelius ir padėjo
butelį atgal į vietą. Paskui dar pridūrė į maišelius vandens, josios por
ciją praskiesdamas tiek, kad vos bebuvo alkoholinė. Tik dėl skonio,
pagalvojo jis. Laimingiems prisiminimams sugrąžinti. Priminti jai
apie vakarus, kuriuos juodu leisdavo drauge, žiūrėdami iš jos vidinio
kiemelio į saulėlydžius. Maišelius jis kelis kartus stipriai sukratė, kad
susimaišytų vanduo ir degtinė. Paskui sugrįžo pas ją.
Iš jos burnos sunkėsi skaisčiai raudonas burbulas.
Dianą tampė konvulsijos. Akys buvo užvirtusios, dantys sukandę
liežuvį, nukrimstas kruvinas ir apdriskęs šio galiukas tebekybojo pri
laikomas audinio siūlo.
— Diana! — suriko jis.
Kraujo burbulas atitrūko ir glotnus rutuliukas nuplaukė tolyn.
Iškart pradėjo formuotis kitas — maitinamas kraujo, besiliejančio iš
atplyšusios mėsos.
Jis pačiupo plastikinį sukandimo blokatorių, lipnia juostele jau
pritvirtintą prie prilaikomosios lentos, ir pamėgino įsprausti jai tarp
dantų, kad minkštieji audiniai dar daugiau nesižalotų. Bet dantų pra
skirti neįstengė. Žando raumenys — vieni iš stipriausių kūne, ir jie
buvo tvirtai surakinti. Sugriebęs švirkštą su valiumu, iš anksto atma
tuotu ir parengtu injekcijai, Grigsas įstūmė šio galą į lašelinės indo
vožtuvo angą. Dar jam tebespaudžiant žemyn stūmoklį, Dianos trau
kuliai pradėjo silpti. Jisai sušvirkštė visą dozę.
Jos veidas atsileido. Žandikauliai geibiai prasiskyrė.
— Diana? — pašaukė jis.
Ji nereagavo.
Slinkdamas iš burnos augo naujas kraujo burbulas. Jam teko pri
spausti delną, kad sustabdytų kraują.
Atidaręs vaistinėlės komplektą, Grigsas susirado ir atplėšė pakelį
su sterilios marlės tamponais. Keli jų kvadratėliai nuplaukė į šalį. Pa
GRAVITACIJA 1 85
skui jis užsiėmė padėtį už Dianos galvos ir švelniai pravėrė jai burną,
apnuogindamas sukandžiotą liežuvį.
Ji užsikosėjo ir pamėgino nusukti veidą į šoną. Springo savo pa
čios krauju. Kvėpė jį sau į plaučius.
— Nejudėk, Diana.
Dešiniu riešu spausdamas žemyn jos apatinius dantis, kad žandi
kauliai liktų praverti, kaire ranka jisai susuko kelis marlės tamponus ir
pradėjo sausinti kraują. Staiga jos kaklą vėl įtempė konvulsija ir žan
dikauliai kaipmat užsitrenkė.
Jisai suriko — jo plaštakos minkštimas įstrigo jai tarp dantų, ir
skausmas iškart nuvėrė toks baisus, kad aptemo akyse. Pajuto sau į
veidą ištyškant šiltą kraują, pamatė viršun pakylant skaisčiai raudoną
lašelį. Jo kraujas maišėsi su josios. Jis pabandė išlaisvinti plaštaką, bet
Dianos dantys buvo susmigę per giliai. Kraujas toliau pylėsi lauk, laše
lis pūtėsi iki krepšinio kamuolio dydžio. Perkąsta arterija! Jam niekaip
nesisekė praskirti Dianos žandikaulių: priepuolis sutraukė jos raume
nis antžmogiška jėga.
Rega jam aptemo.
Iš nevilties laisvuoju kumščiu jis trenkė jai į dantis. Žandikauliai
neatsileido.
Jis vėl jai trenkė. Didumo sulig krepšinio kamuoliu kraujo burbu
las išsilakstė dešimtimis mažesnių rutuliukų, aptaškė jam veidą, akis.
Kraujo jau buvo tiek daug, kad jam atrodė, tartum plaukiotų šio ežere,
nepajėgdamas įkvėpti gryno oro.
Nemačiom jis švystelėjo kumščiu jai per veidą ir pajuto trekšte-
lint kaulus, tačiau vis tiek nepajėgė ištraukti rankos. Skausmas tiesiog
gniuždė, buvo nepakeliamas. Jį apėmė tokia panika, kad tiesiog apako
— svarbiausia buvo nutraukti kančią. Beveik nesuvokė ką darąs — tik
daužė ir daužė ją. Dar ir dar.
Klyktelėjęs jis galop išlaisvino ranką ir nuskriejo atgal susiėmęs
už riešo, o visur aplinkui iš jo sūkuriavo skaisčiai raudonos juostos.
Prireikė kažkiek laiko, kol jis nebeatšokinėjo nuo sienų ir papurtęs
galvą praskaidrino regą. Sutelkė žvilgsnį į sudaužytą Dianos veidą,
styrančius kruvinus dantų lūžgalius. Sužalojimai, padaryti jo paties
kumščiu.
Jo nevilties staugsmas aidu atsimušė nuo sienų, užpildė ausis savo

paties sielvarto skambesiu. Ką aš padariau? Ką aš padariau?
Jis nuplaukė prie Dianos, suėmė delnais suniokotą jos veidą. Ne
bejuto savo žaizdos skausmo, jis beveik visiškai nublanko — viską nu
stelbė kur kas didesnis pasibaisėjimas tuo, ką padarė.
Vėl sustūgo — šįsyk iš įsiūčio. Trankė kumščiu į modulio sieną.
Nuplėšė plastikinę plėvelę, dengiančią liuko angą. Vis tiek mes visi nu
mirsime! Paskui jo žvilgsnis įsmigo į vaistinėlės komplektą.
Jis išsiėmė skalpelį.
Skrydžio medikas Todas Katleris stebeilijo į savo pultą, vis labiau

veriamas baimės. Ekranu slinko Dianos Estes biotelemetriniai duome
nys. Rašoma jos EKG ką tik perėjo į dantytą it pjūklo ašmenys dažnų
smailių kreivę. Laimė, šitaip ilgai netruko. Visai taip pat staiga brėžia
ma linija sugrįžo į spartų sinusinį ritmą.
— Skrydi, — prašneko jis. — Matau savo pacientės širdies ritmo
problemą. Jos EKG ką tik buvo pasirodžiusi penkių sekundžių truk
mės skilvelinė tachikardija.
— Ką tai reiškia? — žvaliai sureagavo Vudis Elisas.
— Jeigu ilgiau užsitęsia, toks ritmas gali būti mirtinas. Kaip tik
šiuo metu jis vėl sugrįžo į sinusinį, apie šimtą trisdešimt kartų per mi
nutę. Dažnesnis, negu buvo anksčiau. Nepavojingas, bet man neramu.
— Ką patariate, Medike?
— Duočiau jai antiaritmikų. Reikia intraveninės lašelinės su lido-
kainu ar amiodaronu. Abu šiuos vaistus jie turi ALGP pakete.
— Eimsas ir Vatson vis dar išėję į VAK. Teks Grigsui tai padaryti.
— Aš su juo pasikalbėsiu.
— Gerai. Kapkomai, susisiekite su Grigsu.
Jiems laukiant, kol Grigsas atsilieps, Todas vis nenuleido akių
nuo monitoriaus. Tai, ką pamatė, sukėlė jam nerimą. Dianos pulsas vis
dažnėjo: 135,140. Trumpai šoktelėjo iki 160, danteliai beveik susiliejo
išvien — pacientė sujudėjo, o galbūt pasireiškė elektros trukdžiai. Kas
ten aukštai dedasi?
Kapkomas pranešė:
— Vadas Grigsas neatsiliepia.
GR/ I l / I T/ l ( f J/l 287
— Jai būtinas lidokainas, — patvirtino Todas.

— Nesiseka su juo susisiekti.
Arba jis mūsų negirdi, arba nenori atsakyti, — pagalvojo Todas. Jie
jau nerimavo dėl emocinės Grigso sveikatos. Nejau jis taip užsisklendė
savyje, kad net nepaiso svarbaus pranešimo?
Įbestas į pulto ekraną Todo žvilgsnis staiga sustingo. Dianai Estes
tolydžio kartojosi skilvelinė tachikardija. Skilveliai susitraukinėjo taip
sparčiai, kad nepakankamai varinėjo kraują ir nepajėgė palaikyti de
ramo kraujospūdžio.
— Jai būtinas tas vaistas tuojau pat\ — metė jis.
— Grigsas neatsako, — atsiliepė Kapkomas.
— Tad sugrąžinkite vidun VAK komandą!
— Ne, — įsiterpė Skrydis. — Dabar jiems pati kebliausia remonto
vieta. Negalime jų pertraukti.
— Jos būklė tampa kritiška.
— Jeigu sugrąžinsime VAK komandą, visi remonto darbai arti
miausias dvidešimt keturias valandas sustos.
Komanda negali paprasčiausiai įšokti vidun ir tuoj pat vėl išeiti į
kosmosą. Žmonėms reikia laiko atsigauti, taip pat ir papildomo laiko
dekompresijos ciklui pakartoti. Nors Vudis Elisas neištarė to garsiai,
jis veikiausiai galvojo tą pat, kaip ir visi kiti salėje: net jeigu jie brigadą
ir atšauktų vidun, Dianai Estes didelio skirtumo nebus. Jos mirtis ne
išvengiama.
Todo siaubui EKG dabar rašė pastovią, niekaip neatsistatančią
skilvelinę tachikardiją.
— Jos būklė vis blogėja! — sušuko jis. — Tuoj pat sugrąžinkite
vidun bent vieną iš jų! Sugrąžinkite Vatson!
Sekė sekundė dvejonės, paskui Skrydis sutiko:
— Gerai.
Kodėl Grigsas neatsiliepia?

Karštligiškai prisitraukinėdama nuo vieno ranktūrio prie kito,
Ema judėjo pagrindine santvara kaip įmanoma greičiau. „Orlan-M“
skafandre jautėsi lėta ir nerangi, rankas lankstant sopėjo, nes teko
įveikti storų pirštinių pasipriešinimą. Jau ir taip buvo pavargusi nuo

remonto darbų, ir dabar prakaitas vėl sunkėsi į kosminio kostiumo
pamušalą, o raumenys drebėjo iš nuovargio.
— Grigsai, atsiliepk! Kad tave velniai, atsiliepk! — riktelėjo ji į
abipusio ryšio mikrofoną.
TKS vis tylėjo.
— Kokia Dianos būklė? — reikliai paklausė ji pridususi.
Ausinėse suskambo Todo balsas:
— Jai vis dar skilvelinė tachikardija.
— Mėšlas.
— Neskubėk, Vatson. Būk atsargi!
— Ji ilgai netrauks. Kur, po velniais, Grigsas?
Ji dabar taip sunkiai alsavo, kad vos pajėgė toliau kalbėti. Nu
sitvėrė už kito ranktūrio ir prisivertė susitelkti, kad nesusipainiotų
prilaikomasis lynas. Ropšdamasi nuo santvaros, ji nėrė prie trapo, bet
tapo staigiai sustabdyta. Jos rankovė užsikabino už darbinės platfor
mos kampo.
Lėčiau. Antraip save pražudysi.
Ji atsargiai atkabino rankovę ir pasižiūrėjusi nepamatė įplėšos.
Tebesidaužančia širdimi ji toliau leidosi trapu ir prisitraukė į oro šliu
zą. Greitai užtrenkė liuką ir atidarė slėgio išlyginimo vožtuvą.
— Kalbėk, Todai, — paragino ji, slėgiui oro šliuze pradedant atsi
statyti. — Koks ritmas?
— Jai šiurkštus skilvelių virpėjimas. Vis dar negalime susisiekti
su Grigsu.
— Mes ją prarandame.
— Žinau, žinau!
— Gerai, aš jau prie penkių psi...
— Oro šliuzo sandarumo patikra. Nepraleisk jos.
— Neturiu laiko.
— Vatson, jokių sukruštų trumpinimui
Ji nutilo ir giliai atsiduso. Todas teisus. Atšiaurioje kosmoso ap
linkoje niekada nevalia eiti trumpiausiu keliu. Ji atliko oro šliuzo san
darumo patikrą, baigė išlyginti slėgį ir atidarė kitą liuką — į ekipuotės
kamerą. Ten greitai nusimovė pirštines. Rusų gamybos „Orlan-M“
GRAVITACIJA 289
skafandrą lengviau nusivilkti negu amerikietiškąjį MAKK, bet vis tiek

užtruko šiek tiek laiko kuprinei su gyvybės palaikymo sistema nu
simesti ir išsimuistyti iš skafandro. Nesuspėsiu laiku, — karštligiškai
mąstė ji, išlaisvindama pėdas iš apatinės skafandro dalies.
— Būklė, Medike! — ji riktelėjo į savąjį radijo ryšio komplektą.
— Jai dabar smulkus virpėjimas.
Priešmirtinis ritmas, — pagalvojo Ema. Paskutinis šansas išgelbėti
Dianą.
Jau vilkinti vien tik apdaru su vandeniniu aušinimu, ji atidarė liu
ką į stotį. Pašėlusiai skubėdama pasiekti savo pacientę atsistūmė nuo
sienos ir nėrė stačiagalviais pro liuko angą.
Į veidą plūstelėjo drėgmė, užtemdydama regą. Nepataikiusi nusi
tverti už ranktūrio, ji atsimušė į tolimąją sieną. Kelias sekundes plūdu
riavo praradusi orientaciją, mirksėdama, kad nugintų nuo savęs aštrų
skausmą. Kas pateko man į akis? — pagalvojo ji. — Kad tik ne kiaušinė
liai. Dieve, prašau, kad tik ne kiaušinėliai... Pamažėle rega praskaidrėjo,
bet net ir tuomet Ema nesusigaudė, ką priešais save mato.
Visur aplinkui ją apytamsiame mazge plaukiojo didžiuliai rutu
liai. Pajuto sau ant rankos vėl drėgnumą ir pažvelgusi žemyn pamatė
potamsę dėmę, permerkusią rankovę, tamsius tiškalus, besirandančius
šen bei ten ant jos vandeniu aušinamo apdaro. Ji prikišo rankovę prie
vieno iš mazgo šviestuvų.
Dėmė — kraujas.
Pasibaisėjusi jį žvelgė į prieblandoje kybančius milžiniškus rutu
lius. Jų tiek daug...
Ema paskubom užtrenkė liuką, kad užkratas neišplistų į oro
šliuzą. Apsaugoti likusią stoties dalį — per vėlu: pasklido išplito po
visur. Ji nėrė į gyvenamąjį modulį, atidarė ANUK ir užsidėjo apsaugi
nę kaukę bei akinius. Kraujas galbūt neužkrėstas. Galbūt ji dar galės
apsisaugoti.
— Vatson? — pašaukė Katleris.
— Kraujas... visur kraujas!
— Dianos širdies ritmas merdintis — liko nebedaug laiko jį at
statyti elektrošoku.
— Jau einu pas ją! — Ema išsistūmė iš mazgo ir įnėrė į primenan
290 TESS GE R R I T SE N
tį tunelį „Zaria“. Po amerikietiškosios dalies prieblandos rusų m odu

lyje atrodė akinamai šviesu. It linksmų spalvų balionai ore plaukiojo
kraujo rutuliai. Kai kurie, susidūrę su sienomis, išsitaškė po „Zaria“
skaisčiu raudoniu. Iššaunant iš tolimojo modulio galo jai nepavyko
išvengti susidūrimo su milžinišku burbulu, plaukiančiu tiesiai skersai
kelio. Instinktyviai ji užsimerkė, kai burbulas ištiško ant apsauginių
akinių, visiškai užtemdydamas regos lauką. Slinkdama aklomis, Ema
rankove perbraukė sau akinius, stengdamasi nušluostyti kraują.
Ir pasijuto žvelgianti tiesiai į baltą kaip kreida Maiklo Grigso
veidą.
Ji sukliko. Iš siaubo suskato blaškytis po orą, niekur neatsistum-
dama.
— Vatson?
Ema spoksojo į didžiulį kraujo burbulą, tebesilaikantį prie žiojin-
čios žaizdos Grigso kakle. Štai iš kur visas tas kraujas — iš perpjautos
miego arterijos. Ji prisivertė paliesti nesužalotą kaklo dalį, pamėginti
užčiuopti pulsą. Šio nebuvo.
— Dianos EKG — tiesi linija! — pranešė Todas.
Priblokštos Emos žvilgsnis nukrypo link liuko, atsiveriančio į
RTM, kur turėjo būti izoliuota Diana. Plastikinė plėvelė nuplėšta; mo
dulis tapęs atviras visai stočiai.
Baisėdamasi Ema įplaukė į RTM.
Diana tebegulėjo diržais pritvirtinta prie prilaikomosios lentos.
Jos veidas — neatpažįstamai sudaužytas, dantys sutrupinti į šipulius.
Iš burnos sunkiasi kraujo pūslė.
Pagaliau Emos dėmesį pagavo kardiomonitoriaus spiegesys.
Skersai ekrano brėžėsi tiesi linija. Ema siekė išjungti pavojaus signalo,
bet jos ranka sustingo ore. Ant srovės jungiklio blizgėjo melsvai žalias,
drebučius primenantis gumulas.
Kiaušinėliai. Diana jau paskleidė kiaušinėlius. Išleido Chimerą į
orą.
Kardiomonitoriaus pavojaus signalas tartum stiprėjo į nepaken
čiamą kliegesį, tačiau Ema liko sustingusi, spoksodama į tą kiaušinėlių
kekę. Atrodė, tie mirguliuoja ir tolsta iš regos lauko. Ji sumirksėjo, ir
kai pradėjo vėl ryškiai matyti, prisiminė į veidą bloškusią drėgmę, per
GR/mr/icij/i 2 91
šulį, nutvilkiusį akis, kai išnėrė pro oro šliuzo liuką. Tuomet buvo be
apsauginių akinių. Tebejuto drėgmę sau ant skruosto, vėsią ir lipnią.
Ranka palietė sau veidą ir įsistebeilijo į virpančius, perlus prime
nančius kiaušinėlius ant savo pirštų galų.
Kardiomonitoriaus spiegesys tapo visai nepakenčiamas. Ji sprag
telėjo jungiklį, ir garsas liovėsi. Stojusi tyla lygiai tiek pat baugino. Ema
negirdėjo šniokščiant ventiliatorių. Šie turėtų traukti orą, varyti jį per
DEOD filtrus, kad būtų išvalytas. Ore pernelyg daug kraujo. Jis užkimšo
visus filtrus. Pakilęs tuose filtruose slėgio gradientas paveikė jutiklius,
kurie automatiškai išjungė perkaitusius ventiliatorius.
— Vatson, prašau, atsiliepk! — ragino Todas.
— Jie mirę, — jos balsas perėjo į kūkčiojimą. — Abu mirę!
Dabar į radijo pokalbį įsiterpė Liuterio balsas.
— Aš ateinu.
— Ne, — atsakė ji. — Ne...
— Tik luktelėk, Ema. Tuoj būsiu pas tave.
— Liuteri, tau negalima įeiti! Visur kraujas ir kiaušinėliai. Ši stotis
jau nebegyvenama. Privalai likti oro šliuze.
— Betgi toks sprendimas tik neilgam.
— Nėra sprendimų ilgam, velniai rautų!
— Klausyk, dabar esu šliuzo įgulos kameroje. Uždarau išorinį
liuką. Pradedu atstatyti slėgį...
— Visi ventiliatoriai išsijungė. Čia oro niekaip neišvalysi.
— Pas mane jau daugiau kaip penki psi. Darau pertrauką sanda
rumo patikrai.
— Jeigu įeisi, irgi užsikrėsi!
— Visiškai atstatau slėgį.
— Liuteri, aš jau užsikrėčiau! Man pritaškė į akis. — Ema giliai
atsikvėpė, bet oras iš plaučių išėjo kaip rauda. — Liuteri, tu tik vienas
likai. Vienintelis, turįs šansą išgyventi.
Stojo ilga tyla.
— Jėzau, Ema, — sumurmėjo jis.
— Gerai, gerai, klausykis manęs. — Ji nutilo, stengdamasi nusi
raminti, kad pajėgtų logiškai mąstyti. — Liuteri, noriu, kad pereitum
į ekipuotės kamerą. Ten tebeturėtų būti palyginti švaru ir galėsi nusi
imti šalmą. Paskui išjunk savo asmeninį radijo ryšio komplektą.
-K ą ?
— Daryk, kaip sakau. Aš keliauju į Mazgą-1. Būsiu čia pat, iš kitos
liuko pusės, galėsiu kalbėtis su tavimi.
Dabar įsiterpė Todas:
— Ema? Ema, nenutrauk ryšio su Žeme...
— Apgailestauju, Medike, — sumurmėjo ji ir išjungė savąjį radijo
ryšio komplektą.
Kiek vėliau ji išgirdo Liuterį per stoties laidinę vidaus ryšio si
stemą pranešant:
— Aš jau ekipuotės kameroje.
Juodu dabar kalbėjosi privačiai, jų pokalbio Skrydžių valdymo
centras negalėjo girdėti.
— Tau liko viena galimybė, — pasakė Ema. — Ta, dėl kurios vi
sąlaik mygai. Aš negaliu ja pasinaudoti, bet tu — gali. Tebesi švarus.
Neparneši ligos į Žemę.
— Mūsų dėl to jau sutarta. Niekas nepasilieka stotyje.
— Tavajame MAKK neužkrėsto oro likę trims valandoms. Jeigu
ĮSA nenusiimsi šalmo ir iškart pradėsi išėjimą iš orbitos, galėtum su
spėti grįžti į Žemę laiku.
— Tu liksi čia įstrigusi.
— Ir taip jau esu čia įstrigusi! — Darsyk giliai atsikvėpusi, ji pra
šneko ramiau: — Klausyk, abu žinome, kad nepaklūstame įsakymams.
Galbūt nieko gera iš to neišeis. Kas žino, kaip ten Žemėje sureaguos —
tai avantiūra. Bet, Liuteri, rinktis tenka tau.
— Tau nebebus kaip evakuotis.
— Mane nurašyk. Net negalvok apie mane. — Ir ji tyliai pridū
rė: — Aš jau mirusi.
— Ema, ne...
— O ką tu nori daryti? Atsakyk. Galvok tik apie save.
Ji išgirdo jį giliai atsidūstant.
— Noriu namo.
Ir aš taip pat, — pagalvojo ji sumirkčiodama, kad nuvytų aša
ras. — O Dieve, kaip noriu.
— Užsidėk šalmą, — paliepė. — Aš atidarysiu liuką.
24
Džekas užbėgo 30-ojo korpuso laiptais, kyštelėjo prie saugos pos

to savo tarnybinį pažymėjimą ir patraukė tiesiai į Specialiųjų kosmi
nių aparatų operatyvinį skyrių.
Prie pat valdymo salės durų jį susistabdė Gordonas Obis.
— Džekai, palūkėk. Įeisi ten, sukelsi velniavą, ir tave tuoj pat iš
mes už durų. Minutėlę atvėsk, antraip niekuo negalėsi jai padėti.
— Noriu, kad mano žmona grįžtų į Žemę, dabar pat.
— Visi nori, kad jie sugrįžtų! Mes stengiamės kaip galime, bet ap
linkybės pasikeitė. Dabar užkrėsta visa stotis. Filtrų sistema nebevei
kia. VAK komanda taip ir nesuspėjo suremontuoti lanksto komplekso,
tad energijos tiekimas sumažėjęs. O dabar jie su mumis nebesikalba.
-K ą ?
— Ema ir Liuteris išjungė ryšį. Mes nežinome, kas ten viršuje
dedasi. Štai kodėl tave skubiai čia iškvietė — kad padėtum su jais su
sisiekti.
Pro atdaras duris Džekas pažvelgė į Specialiųjų kosminių apara
tų operacijų salę. Pamatė vyrus ir moteris prie savųjų valdymo pultų
kaip visada einančius pareigas. Jį staiga įsiutino, kad tie skrydžių dis
pečeriai geba išlikti tokie ramūs ir dalykiški. Kad dviejų ar daugiau
astronautų mirtis nė kiek nepaveikė jų profesionalumo. Kiekvieno
salėje šalta laikysena tik dar labiau sustiprino jo paties sielvartą, jo
paties siaubą.
Jis įžengė į Skrydžių valdymo salę. Šalia skrydžių vadovo Vudžio
Eliso stovėjo du karinių oro pajėgų karininkai, sekdami abipusio radi
jo ryšio kanalus. Savo buvimu jie trikdomai priminė, kad valdymo salė
nebepriklauso NASA kompetencijai. Kol Džekas spraudėsi paskutine
eile Mediko valdymo pulto link, keletas dispečerių metė į jį užjaučia

mus žvilgsnius. Be žodžių jis įsmuko į krėslą greta Todo Katlerio, labai
nemaloniai suvokdamas, kad čia pat už nugaros, iš žiūrovų galerijos,
salę stebi kiti karinių oro pajėgų karininkai, atsiųsti Jungtinių Valstijų
kosmoso vadovybės.
— Girdėjai naujausias žinias? — tyliai paklausė Todas.
Džekas linktelėjo. Monitoriuje jau nebebuvo brėžiama EKG; Dia
na mirė, taip pat ir Grigsas.
— Pusė stoties vis dar neturi energijos. O dabar dar pas juos ore
sklando kiaušinėliai.
Taip pat ir kraujas. Džekas įsivaizdavo, kaip turėtų būti stotyje.
Šviesos pritemdytos. Visur mirties tvaikas. Krauju aptaškytos sienos,
juo užkimšti DEOD filtrai. Siaubų namas orbitoje.
— Mums reikia, kad tu su ja pasikalbėtum, Džekai. Gal pavyks ją
įtikinti, kad mums papasakotų, kas ten pas juos viršuje vyksta.
— Kodėl jie nekalba?
— Nežinome. Galbūt supykę ant mūsų. Turi tam teisę. O gal yra
pernelyg traumuoti.
— Ne, tikriausiai turi kokią nors priežastį.
Džekas pažvelgė į ekraną salės priekyje, kur buvo rodomas stoties
kelias orbitoje virš Žemės. Ką tu mąstai, Ema? Jis užsidėjo ant galvos
radijo ausines su mikrofonu ir pranešė:
— Kapkomai, čia Džekas Makalumas. Esu pasirengęs.
— Supratau, Medike. Neišsijunkite, pamėginsime vėl su jais su
sisiekti.
Jie laukė. TKS neatsiliepė.
Trečioje valdymo pultų eilėje du dispečeriai staiga atsigręžė per
pečius į skrydžių vadovą Vudį Elisą. Džekas per abipusio ryšio kanalą
nieko negirdėjo, bet pamatė dispečerį Odiną, atsakingą už TKS borto
tinklinius duomenis, atsistojant nuo krėslo, pasilenkiant per savo pul
tą į priekį ir kažką pašnabždant dispečeriams antroje eilėje.
Dabar OPS dispečeris trečioje eilėje nusiėmė ausines su mikro
fonu, atsistojo ir pasirąžė. Paskui kaip niekur nieko, lyg darydamas
tualetinę pertraukėlę, leidosi slinkti šoniniu praėjimu. Praeidamas pro
Mediko pultą, numetė Todui Katleriui ant kelių popieriaus skiautelę ir
toliau stūmėsi iš salės.
GR / I I / I T / I C I J / I 295
Todas išlankstė raštelį ir metė į Džeką suglumusį žvilgsnį.

— Stotis perkonfigūravo savo kompiuterius į PSES režimą, — su
kuždėjo jis. — įgula jau pradėjo ĮSA atsiskyrimo procedūrą.
Negalėdamas patikėti, Džekas išpūtė į kolegą akis. PSES, arba pa
tikimai saugus įgulos sugrąžinimas — tai kompiuterių konfigūracija,
skirta įgulos evakuacijai paremti. Įis greitai apsidairė po salę. Niekas
iš dispečerių apie tai neužsiminė nė žodžiu. Džekas matė vien eiles
ištiesintų pečių, visus dispečerius įtemptai susitelkusius į savo pultų
monitorius. Jis paskersavo į Vudį Elisą. Šis stovėjo visiškai sustingęs.
Viską išdavė kūno kalba. Jis žino, kas vyksta. Ir taip pat nieko nesako.
Džeką išpylė prakaitas. Štai kodėl įgula nekalba. Jie priėmė savo
sprendimą ir dabar mėgina jį įgyvendinti. Bet karinės oro pajėgos ilgai
neliks nežinioje. Per savąjį kosmoso stebėjimo radarų tinklą ir opti
nius jutiklius kariškiai galėjo stebėti žemoje Žemės orbitoje net tokius
mažus objektus kaip beisbolo kamuoliukas. Kai tik ĮSA atsiskirs, kai
tik taps nepriklausomu objektu orbitoje, jis atkreips Kosmoso vado
vybės Oro erdvės stebėjimo centro stoties Šajeno kalnuose dėmesį.
Milijono dolerių vertės klausimas: kaip tenai sureaguos?
Dėl Dievo, tikiuosi, tu žinai, ką darai, Ema.
ĮSA atsiskyrus, truks dvidešimt minučių, kol evakuacijos aparatas
pasirinks nutaikymą ir tūpimo vietą, dar penkiolika — kol išeidamas
iš orbitos pradės stabdyti raketomis. Ir dar valanda nutūpti. Jungtinių
Valstijų kosminė vadovybė bus juos identifikavusi ir susekusi dar ge
rokai prieš tai, kai ĮSA galės paliesti žemę.
Antroje eilėje OSO, skrydžio dispečeris, lyg tarp kitko iškėlė plaš
taką su atkištu viršun nykščiu. Šituo gestu jis tylomis pranešė žinią:
ĮSA atsiskyrė. Gerai tai ar blogai, bet įgula jau pakeliui į namus.
Lošimas jau prasideda.
Įtampa salėje didėjo. Džekas surizikavo žvilgtelėti į du karinių
oro pajėgų karininkus, bet tie atrodė nesuvokiantys situacijos, vis žiū
rėjo į laikrodį, lyg nekantrautų atsidurti kur nors kitur.
Tiksėjo minutės, o salėje buvo keistai tylu. Džekas palinko į prie
kį, jo širdis daužėsi, prakaitas merkė marškinius. Šiuo metu ĮSA jau
turėtų dreifuoti už stotį supančios erdvės zonos. Tuoj bus nustatyta
tūpimo vieta, jų nutaikymo sistema susieta su GPS dirbtiniais Žemės
palydovais.
Nagi, nagi, — mąstė Džekas. — Jau pradėkite išėjimą iš orbitos!

Tylą pertraukė suskambęs telefonas. Džekas paskersavo į šoną ir
pamatė vieną karinių oro pajėgų stebėtoją pakeliant ragelį. Staiga jis
sustingo ir pasisuko į Vudį Elisą:
— Kas, po velniais, čia vyksta?
Elisas nieko neatsakė.
Karininkas skubiai suskato spaudinėti Eliso pulto klaviatūrą ir
negalėdamas patikėti įsispoksojo į ekraną. Sugriebė telefono ragelį.
— Taip, sere. Deja, tai patvirtinta. ĮSA atsiskyrė... Ne, sere, ne
žinau, kaip jis... Taip, sere, mes sekėme abipusio radijo ryšio kanalą,
bet...
Klausydamasis beriamos iš ragelio tirados karininkas išraudo ir
suprakaitavo. Baigęs pokalbį jis drebėjo iš įsiūčio.
— Apgręžkite jį! — įsakė.
— Tai ne Sojuz kapsulė, — su vos slepiama panieka jam atkirto
Vudis Elisas. — Negali jam įsakyti apsisukti aplink kaip kokiam pra
keiktam automobiliui.
— Tai sustabdykite jį, kad netūptų!
— Negalime. Tai vienpusė kelionė namo.
Į salę skubiai įžengė dar trys karinių oro pajėgų karininkai. Dže
kas atpažino generolą Gregorianą iš Jungtinių Valstijų kosmoso vado
vybės — žmogų, dabar perėmusį vadovavimą NASA operacijoms.
— Kokia padėtis? — riktelėjo generolas.
— ĮSA atsiskyrė, bet tebėra orbitoje, — atsakė išraudusio veido
karininkas.
— Per kiek laiko jie pasieks atmosferą?
— Ee... neturiu tokios informacijos, sere.
Generolas pasisuko į skrydžių vadovą:
— Per kiek laiko, pone Elisai?
— Nuo daug ko priklauso. Esama visokių galimybių.
— Neskaitykite man sumautos inžinerijos paskaitos. Noriu aiš
kaus atsakymo. Tikslaus laiko.
— Gerai. — Elisas atsitiesė ir pažvelgė jam tiesiai į akis. — Bet
kuriuo atveju nuo vienos iki aštuonių valandų. Tai priklauso nuo jų.
Gali pasilikti orbitoje daugiausia keturis apsisukimus. Arba gali išeiti
iš orbitos dabar ir atsidurti ant žemės už valandos.
GRMIT/ICIJ/I 297
Gregorianas nukėlė telefono ragelį.

— Pone prezidente, bijau, nėra daug laiko spręsti. Jie galėtų išeiti
iš orbitos jau bet kurią minutę. Taip, sere, suprantu, tai sunkus pasirin
kimas. Bet mano rekomendacija lieka tokia pati kaip ir pono Profito.
Kokia rekomendacija? — apimamas panikos paklausė savęs Džekas.
Nuo vieno valdymo pulto karinių oro pajėgų karininkas šūktelėjo:
— Jie jau įjungė stabdymą varikliais, kad išeitų iš orbitos!
— Laikas mums baigiasi, sere, — mygo Gregorianas. — Laukiame
jūsų atsakymo tuojau pat.
Sekė ilga pauzė. Paskui generolas linktelėjo, aiškiai pasijautęs
lengviau.
— Jūs teisingai nusprendėte. Dėkoju jums.
Jis padėjo ragelį ir pasisuko į karinių oro pajėgų karininkus:
— Nuspręsta.
— Kas nuspręsta? — paklausė Elisas. — Ką jūs, žmonės, ketinate
daryti?
Jo klausimas buvo nuleistas negirdomis. Vienas karinių oro pa
jėgų karininkas paėmė telefono ragelį ir ramiai davė įsakymą:
— Pasiruoškite paleisti SEP.
Kas, po velniais, tas SEP? — pagalvojo Džekas. Pažvelgęs į Todą,
iš kolegos sutrikusio veido suprato, kad ir šis nenutuokia, kas bus pa
leista.
Į nebylų Džeko klausimą atsakė Topo, skrydžių trajektorijos dis
pečeris. Priėjęs prie jų pulto tyliai pašnabždėjo:
— Sunaikinimo egzoatmosferoje priemonė. Jie ruošiasi numušti.
— Taikinį būtina neutralizuoti, iki jis nusileis į atmosferą, — nu
rodė Gregorianas.
Džekas paniškai pašoko ant kojų.
— Ne!
Beveik kartu protestuodami pašoko iš krėslų ir kiti dispečeriai. Jų
šūksniai bemaž nustelbė Kapkomo balsą. Šis turėjo šaukti visa gerkle,
kad būtų išgirstas.
— Turiu ryšį su TKS! Ką tik TKS užmezgė ryšį!
TKS? Vadinasi, kažkas stotyje dar pasiliko. Kažkas buvo paliktas
joje.
Uždėjęs delną ant savo ausinės, Džekas klausėsi į Žemę siunčia

mo balso.
Kalbėjo Ema.
— Hiustonai, čia Vatson iš TKS. Misijos specialistas Eimsas nėra
infekuotas. Kartoju, nėra infekuotas. Jis — vienintelis grįžtantis ĮSA vi
duje. Primygtinai reikalauju, kad leistumėte aparatui saugiai nutūpti.
— Supratau, TKS, — atsakė Kapkomas.
— Matote? Nėra reikalo jo numušti, — Gregorianui pasakė Eli
sas. — Sustabdykite jūsiškės SEP paleidimą!
— Iš kur mums žinoti, kad Vatson sako tiesą? — atrėmė Grego-
rianas.
— Ji tikrai sako tiesą. Antraip kodėl pasiliktų stotyje? Ji įstrigo
ten viršuje, atimdama iš savęs galimybę sugrįžti. ĮSA buvo vienintelė
gelbėjimosi valtis, kurią turėjo!
Priblokštas tų žodžių, Džekas nustėro. Karštas pokalbis tarp Eliso
ir Gregoriano staiga jo sąmonėje tartum išblėso. Džeką nustojo do
minęs ĮSA likimas. Mintyse jam buvo tik Ema, dabar viena įkalinta
stotyje, be jokios galimybės evakuotis. Ji žino, kad yra infekuota. Pasi
liko tenai numirti.
— ĮSA baigė stabdymą varikliais, kad išeitų iš orbitos. Jau leidžia
si. Jo trajektorija — priekiniame ekrane.
Salės priekyje skersai pasaulio žemėlapio blyksėjo mažas brūkš
nelis, reiškiantis ĮSA ir vienišą jo keleivį. Jie dabar girdėjo jį per ryšio
kanalą.
— Čia misijos specialistas Liuteris Eimsas. Artėju prie įėjimo
aukščio, visos sistemos veikia normaliai.
Karinių oro pajėgų karininkas pažvelgė į Gregorianą:
— Mes vis dar pasiruošę paleisti SEP.
— Nereikia to, — pasakė Vudis Elisas. — Jis neserga. Mes galime
jį sugrąžinti namo!
— Veikiausiai ir pats aparatas užkrėstas, — spyrėsi Gregorianas.
— Jūs to nežinote!
— Negaliu prisiimti tokios atsakomybės. Nenoriu rizikuoti žmo
nių Žemėje gyvybėmis.
— Velniai rautų, betgi tai žmogžudystei■
GRAVITACIJA 299
— Jis nepakluso įsakymams. Žinojo, kaip mes sureaguosime. —

Gregorianas linktelėjo Karinių oro pajėgų karininkui.
— SEP paleista, sere.
Akimirksniu salė nuščiuvo. Vudis Elisas, išblyškęs ir sukrėstas,
stebeilijo į priekinį ekraną, į daugybę jame brėžiamų trajektorijų,
skriejančių perimamo taikinio link.
Dešimt minučių slinko mirtinoje tyloje. Salės priekyje viena iš
moterų dispečerių tyliai pravirko.
— Hiustonai, artėju prie sąlyčio su atmosfera, — staiga sutreškė
jęs per ryšio kanalą linksmas Liuterio balsas trenkė kaip perkūnas. —
Būsiu jums labai dėkingas, jeigu kas nors mane pasitiksite Žemėje, nes
man reikės pagalbos ropščiantis su tuo skafandru.
Niekas jam neatsakė. Neturėjo drąsos.
— Hiustonai? — po minutėlės tylos vėl pašaukė Liuteris. — Ei,
žmonės, girdite mane?
Pagaliau Kapkomas įstengė atsakyti:
— Aha, supratau, ĮSA, — užsikertančiu balsu pralemeno jis. —
Lauksime tavęs su alaus statinaite, bičiuli. Su šokėjomis ir šiaip su
viskuo, kas pridera...
— Ėhė, jums, vaikinai, pagaliau atsirišo liežuvis. Gerai, regis, esu
beveik pasirengęs RSP. Laikykite tą alų šaltą, ir aš...
Garsiai sutreškėjo atmosferiniai trukdžiai. Ir ryšys nutrūko.
Priekiniame ekrane blyksnis susprogo į sukrečiamą saulutę iš
fragmentų, o paskui šie išsisklaidė į smulkias pikselių dulkeles.
Vudis Elisas susmuko į krėslą ir nusvėrė galvą tarp delnų.
Rugpjūčio 19-a
— Užtikrinu abipusio ryšio oras-Žemė kanalą, — pranešė Kap

komas. — TKS, pasiruoškite kalbėti.
Kalbėk su manimi, Džekai. Prašau, kalbėk su manimi, — tylomis
meldė Ema, plaukiodama gyvenamojo modulio prietemoje. Su iš
jungtais ventiliatoriais modulyje buvo taip tylu, kad Ema girdėjo savo
pulsą, šniokščiant orą, įkvepiamą ir iškvepiamą jos plaučių.
Ji krūptelėjo, kai Kapkomas staiga pranešė:

— Ryšys oras-Žemė užtikrintas. Galite pradėti PŠK.
— Džekai? — pašaukė ji.
— Aš čia. Čia pat, mieloji.
— Jis buvo švarus! Aš jiems pasakiau, kad jis buvo švarus...
— Mes mėginome tai sustabdyti! Įsakymas atėjo tiesiai iš Baltųjų
rūmų. Nenorėta bent kiek rizikuoti.
— Tai aš kalta.
Visai išsekusi Ema pravirko. Buvo viena ir išsigandusi. Taip pat
kankinosi dėl savo katastrofiškai klaidingo sprendimo.
— Maniau, jam leis sugrįžti. Maniau, kad tai buvo geriausias šan
sas jam išlikti gyvam.
— Kodėl tu pasilikai, Ema?
— Taip reikėjo. — Giliai atsikvėpusi, ji pridūrė: — Esu infekuota.
— Tu turėjai kontaktą. Tai nereiškia, kad esi infekuota.
— Ką tik atlikau sau kraujo tyrimus. Man kyla amilazės kiekis.
Jis tylėjo.
— Nuo mano kontakto jau praėjo aštuonios valandos. Veikiausiai
turėsiu dar dvidešimt keturias ar keturiasdešimt aštuonias valandas,
iki... nebepajėgsiu veikti. — Jos balsas sutvirtėjo. Dabar skambėjo keis
tai ramus, tartum ji kalbėtų apie neišvengiamai artėjančią kokio pa
ciento, o ne savo pačios mirtį. — Pakankamai laiko keliems dalykams
sutvarkyti: kūnams išmesti už borto. Kai kuriems filtrams pakeisti,
kad ventiliatoriai vėl veiktų. Turėčiau palengvinti kitai įgulai valymo
darbus. Jeigu tik kita įgula atvyks...
Džekas vis dar nepratarė nė žodžio.
— O dėl mano pačios palaikų... — Jos balsas sutvirtėjo į negyvai
beaistrį, su nuslopintomis visomis emocijomis. — Kai ateis laikas, ma
nau, geriausia, ką galiu padaryti stoties labui — tai išeiti į VAK. Kur
numirusi nieko neužkrėsiu. Po to, kai mano kūnas... — Ji trumpam
nutilo. — „Orlaną“ ganėtinai lengva užsivilkti be kieno nors pagalbos.
Turiu po ranka valiumo ir narkotikų. Pakankamai, kad mane užmig
dytų. Taigi, kai oras man pasibaigs, aš miegosiu. Žinai, Džekai, kai pa
galvoji, tai ne toks blogas būdas išeiti. Plaukiojant erdvėje. Žvelgiant į
Žemę, žvaigždes. Ir paprasčiausiai nugrimztant į miegą.
GRAVITACIJA 301
Tuomet ji išgirdo jį: Džekas verkė.

— Džekai, — ištarė ji tyliai. — Myliu tave, nežinau, kaip tarp
mūsų viskas iširo. Tik žinau, kad iš dalies turbūt buvau kalta ir aš.
Jis kūkčiodamas įkvėpė oro.
— Ema, nereikia.
— Aš tokia kvaila, kad taip ilgai laukiau tau tai pasakyti. Turbūt
tu manai, kad dabar šitaip sakau, nes netrukus mirsiu. Bet, Džekai,
prisiekiu Dievu, tiesa tokia...
— Tu nemirsi. — Ir jis vėl pakartojo, dabar piktai: — Nemirsi.
— Girdėjai daktaro Romano tyrimo rezultatus. Niekas nesuveikė.
— Barokamera — taip.
— Barokameros nepavyks laiku čia atgabenti. O be gelbėjimosi
valties aš negaliu grįžti namo. Net jeigu man ir leistų grįžti.
— Turi būti koks nors būdas. Kas nors, kad galėtum sukurti sau
barokameros, padidinto slėgio, sąlygas. Užkrėstoms pelėms tai buvo
veiksminga. Jos tebegyvena, taigi tai jau šis tas. Jos vienintelės, išliku
sios gyvos.
Ne, — staiga sumojo ji. — Ne vienintelės.
Pamažu ji pasisuko ir įsižiūrėjo į liuko angą, vedančią į Mazgą-1.
Pelė, — pagalvojo ji. — Ar ta pelė dar gyva?
— Ema?
— Palauk, nepasitrauk nuo ryšio. Einu į laboratoriją kai ko pa
tikrinti.
Per Mazgą-1 ji nuplaukė į amerikiečių laboratoriją. Išdžiūvusio
kraujo tvaikas čia buvo toks pat stiprus, ir net tamsoje matėsi ant sie
nų tamsūs tiškalai. Ji nuplaukė prie konteinerio su gyvūnais, ištraukė
pelių narvą ir žibintuvu pašvietė vidun.
Spindulys išgriebė apgailėtiną vaizdą. Išpampusi pelė tampėsi
agonijoje, plakdama galūnėmis, pražiota burna gaudydama gurkšniais
orą.
Tau nevalia nugaišti, — pagalvojo Ema. — Juk išlikai gyva, esi iš
imtis iš taisyklės. Įrodymas, kad ir man tebėra vilties.
Pelė tampėsi, kūnelis spirališkai rangėsi agonijos kančiose. Tarp
užpakalinių jos kojų nutekėjo kraujo srovelė ir pasklido sūkuriuo
jančiais lašeliais. Ema žinojo, kas tuojau dėsis: baigiamieji padriki
traukuliai, smegenims tirpstant į suvirškintų proteinų tyrę. Ji pamatė

vėl pliūptelėjusį kraują nudažant baltą pasturgalio kailiuką. Ir paskui
pamatė dar kažką: kažką rausvo, išsikišusio tarp užpakalinių kojų.
Tai judėjo.
Pelė vėl susiblaškė.
Tas rausvas daiktas išslydo visas laukan, raičiodamasis ir beplau-
kis. Nuo jo pilvo ėjo viena blizganti gija. Bambagyslė.
— Džekai, — pašnabždom pašaukė Ema. — Džekai!
— Aš čia.
— Ta pelė... patelė...
— Kas jai?
— Pastarąsias tris savaites ji vis turėjo ir turėjo kontaktą su Chi
mera ir nesusirgo. Ji vienintelė, kuri liko gyva.
— Ir vis dar gyva?
— Taip. Ir, manau, žinau kodėl. Ji buvo nėščia.
Pelė vėl pradėjo rangytis. Blizgantis nuo kraujo ir gleivių išslydo
dar vienas mažylis.
— Veikiausiai tai atsitiko tą naktį, kai Keničis įdėjo ją kartu su
patinėliais. Aš su ja nedirbau. Visai nepagalvojau...
— Kodėl dėl nėštumo toks skirtumas? Kodėl tai turėtų apsaugoti?
Ema plaukiojo prietemoje, stengdamasi surasti atsakymą. Ne
seniai po darbo atvirame kosmose ir sukrėsta Liuterio mirties buvo
fiziškai išsekusi. Žinojo, kad ir Džekas lygiai toks pat išsekęs. Pora nu
vargusių smegenų — prieš tiksinčią laikrodinę jos infekcijos bombą.
— Taip, taip. Nagi, pagalvokime apie nėštumą, — prašneko
ji. — Tai sudėtinga fiziologinė būklė. Daugiau nei vien tik vaisiaus
auginimas. Pakinta ir visa medžiagų apykaita.
— Hormonai. Pastojusiems gyvūnams chemiškai padaugėja
hormonų. Jeigu sugebėtume pamėgdžioti tą būklę, galbūt pavyktų at
gaminti tai, kas atsitiko šiai pelei.
Hormonų terapija. Ema pagalvojo apie visokius cheminius jungi
nius, cirkuliuojančius nėščios moters organizme. Estrogenas. Proges
teronas. Prolaktinas. Žmogaus choriono gonadotropinas.
— Kontraceptinės tabletės, — pakišo mintį Džekas. — Būtų gali
ma pamėgdžioti nėštumą su kontraceptiniais hormonais.
GR/mr/ICIj/l 303
— Nieko panašaus stotyje nėra. Tai neįeina į medicininį kom

plektą.
— Ar patikrinai asmeninę Dianos spintelę?
— Ji nebūtų vartojusi kontraceptikų be mano žinios. Juk aš čia
medikė. Būčiau apie tai žinojusi.
— Vis tiek patikrink. Padaryk tai, Ema.
Ji išnėrė iš laboratorijos. Rusų tarnybiniame modulyje greitai
ištraukinėjo Dianos spintelės stalčius. Nemalonus jausmas raustis
po asmeninius kitos moters daiktus. Tegul ir mirusios moters. Tarp
tvarkingai sudėliotų drabužių ji atrado užslėptą saldainių atsargą. Ne
žinojo, kad Diana mėgo saldumynus — tiek daug dalykų apie Dianą
ji jau taip ir nesužinos. Dar viename stalčiuje aptiko šampūną, dantų
pastą ir higieninius tamponus. Jokių kontraceptinių tablečių.
Ema užstūmė stalčių.
— Šioje stotyje nėra nieko, kuo galėčiau pasinaudoti!
— Jeigu rytoj paleistume šatlą... jeigu galėtume tau įduoti hor
monų...
— Jie nepaleis! O net jeigu ir galėtum atsiųsti visą sumautą vais
tinę, vis tiek truks tris dienas, kol ši mane pasieks!
Už trijų dienų ji tikrų tikriausiai bus mirusi.
Laikydamasi už krauju aptaškytos spintelės, ji kvėpavo vis sun
kiau ir tankiau — kiekvienas raumuo buvo įsitempęs iš frustracijos.
Iš nevilties.
— Tuomet turime tai spręsti kitu aspektu, — tarė Džekas. — Ema,
nenutrauk ryšio, pasilik su manimi! Reikia, kad padėtum man mąstyti.
Ji staigiai iškvėpė orą.
— Niekur aš neinu.
— Kodėl hormonai turėtų veikti? Koks mechanizmas? Žinome,
kad jie — cheminiai signalai — vidaus ryšio sistema ląstelių lygme
nyje. Jie veikia suaktyvindami ar prislopindami genų ekspresiją. Pa
keisdami ląstelės užprogramavimą... — dabar jis kalbėjo padrikai, leis
damasis sąmonės srauto nešamas sprendimo link. — Kad hormonas
galėtų veikti, jis turi prisijungti prie tam tikro ląstelės taikinio recep
toriaus. Tai tartum raktas, kai ieškoma spynos, kuriai jis tiktų. Galbūt,
jeigu peržiūrėtume „SeaSience“ turimus duomenis — jeigu pavyktų
išsiaiškinti, kokią kitą DNR daktarė Kenig įskiepijo į šio mikroorga

nizmo genomą... — galimas daiktas, mes sužinotume, kaip nutraukti
Chimeros dauginimąsi.
— O ką tu žinai apie daktarę Kenig? Prie kokių kitų tyrimų ji dar
dirbo? Tai galėtų mus užvesti ant kelio.
— Mes turime jos curriculum vitae. Matėme jos paskelbtus
straipsnius apie archeonus. O šiaip ji mums mįslė. Kaip ir „SeaScien-
ce“. Vis dar stengiamės iškapstyti daugiau informacijos.
Tam prireiks brangaus laiko, — pagalvojo ji. — O man jo nedaug
beliko.
Taip stipriai laikėsi už Dianos spinteles, kad įskaudo rankas. Atsi-
stūmė nuo jos ir nuplaukė tolyn, tartum nešama nevilties bangos. Ap
linkui ore sklandė visokie daiktai iš Dianos spintelės — įrodymai, kaip
Diana mėgo saldumynus: šokolado plytelės, „M&M“ dražė, celofano
pakeliai su kristalizuoto imbiero saldainiukais. Būtent į pastaruosius
Ema staiga atkreipė dėmesį. Kristalizuotas imbieras.
Kristalai.
— Džekai, — pašaukė ji. — Man kilo mintis.
Pašėlusiai plakančia širdimi Ema išplaukė iš rusų tarnybinio mo
dulio ir nusiyrė atgal į amerikiečių laboratoriją. Ten įjungė naudingojo
krovinio duomenų kompiuterį. Pritemdytame modulyje monitorius
švytėjo nejaukiu gintariniu gelsvumu. Ji išsikvietė duomenų failus apie
vykdytas operacijas ir spustelėjo pelės rodyklę ties „ESA“ — Europos
kosmoso agentūra. Čia buvo išvardytos visos procedūros ir nuorodos,
kaip vykdyti ESĄ eksperimentus, pasiųstus su naudinguoju kroviniu.
— Apie ką mąstai, Ema? — per jos ausines suskambo Džeko
balsas.
— Diana dirbo prie proteinų kristalų auginimo, prisimeni? Tai
buvo farmaciniai tyrimai.
— Kokių proteinų? — greitai šovė jis klausimą, ir Ema suprato,
kad Džekas kuo puikiausiai numano, apie ką mąstanti.
— Aš dabar slenku sąrašą. Čia jų dešimtys.
Susiliedami ekrane skriejo proteinų pavadinimai. Ema sustabdė
žymeklį ties pozicija, kurios ieškojo: „Žmogaus choriono gonadotro
pinas“.
GRMIT/mj/l 305
— Džekai, — tyliai ištarė ji. — Manau, ką tik laimėjau sau šiek

tiek laiko.
— Ką suradai?
— HCG. Diana augino jo kristalus. Man teks išbandyti šiek tiek
VDE, kad galėčiau jį pasiimti. Yra ESĄ modulyje, o ten — vakuumas.
Jeigu pradėsiu sau mažinti slėgį dabar pat, galėčiau nusigauti iki tų
kristalų per keturias ar penkias valandas.
— Kiek HCG yra stotyje?
— Tikrinu.
Ji atidarė eksperimento failą ir greitai peržvelgė masės matavimo
duomenis.
— Ema?
— Palūkėk, palūkėk! Štai turiu čia naujausius masės matavimo
duomenis. Ieškau normalių HCG kiekių esant nėštumui.
— Aš tau juos galiu gauti.
— Ne, jau suradau. Taip. Taip, jeigu ištirpinsiu tą kristalo masę
fiziologiniame skiedinyje... įvedu savo kūno svorį — keturiasdešimt
penki kilogramai...
Ema surinko skaičius. Ji daro beprotiškas prielaidas. Juk nežino,
ar greitai HCG metabolizuojamas organizme, nei koks jo irimo pus-
periodis. Pagaliau atsakymas pasirodė ekrane.
— Kiek reikia dozių? — paklausė Džekas.
Ji užsimerkė. Jo man ilgam neužteks. Tai manęs neišgelbės.
— Ema?
Ji giliai atsiduso, bet iš tikrųjų sukūkčiojo.
— Trijų dienų.
KILMt
25
Buvo 1.45 nakties, ir Džekas iš nuovargio matė neryškiai, žodžiai

kompiuterio ekrane tai nutoldavo, tai vėl priartėdavo.
— Turi būti daugiau, — tarė jis. — Dar ieškokite.
Sėdinti prie klaviatūros Gretchena Liu suirzusi pažvelgė į Dže
ką ir Gordoną. Kai jie paskambino ir iškvietė atvažiuoti, ji jau kietai
miegojo, tad atvyko be sau įprasto televizijos kameroms parengto
makiažo ir kontaktinių lęšių. Juodu dar nebuvo matę savosios įpra
stai elegantiškos atstovės ryšiams su visuomene atrodančios taip ne
išvaizdžiai. Beje, ir nešiojančios akinius — raginiais rėmeliais, storais
stiklais, didinančiais primerktas jos akis.
— Sakau jums, vaikinai, tai viskas, ką man pavyksta rasti per
„Lexis-Nexis“* paiešką. Apie Heleną Kenig — beveik nieko. Apie
„SeaScience“ — tik įprasti oficialios korporacinės informacijos duo
menys. O dėl Palmerio Geibrielo, tai, na, patys matote, per pastaruosius
penkerius metus jis ne itin siekė viešumo. Vienintelė vieta, kur jo pa
vardė aptinkama žiniasklaidoje — tai Wall Street Journal finansiniai
puslapiai. Verslo straipsniuose apie „SeaScience" ir jos gaminius. Jokių
biografijos duomenų. Nei to žmogaus fotografijos.
Džekas atsidrėbė krėsle ir pasitrynė akis. Jų trejetas pastarąsias
dvi valandas praleido Ryšių su visuomene skyriuje, naršydami kiek
vieną straipsnį apie Heleną Kenig ir „SeaScience“, kokį tik pavyko
surasti per „Lexis-Nexis“. Jie išsikėlė daugybę reklaminių skelbimų
apie „SeaScience“, kuriuose buvo suminėti jos produktai, pradedant
šampūnais bei farmaciniais preparatais ir baigiant trąšomis. Bet be
veik nieko apie Kenig ar Geibrielą.
* Didžiausia pasaulyje informacinė duomenų bazė, prieinama per internetą.

— Surinkite dar kartą pavardę Kenig, — pasiūlė Džekas.

— Mes išbandėme visus galimus jos pavardės rašybos varian
tus, — atsakė Gretchena. — Nieko nėra.
— Tuomet surinkite žodį archeonai.
Atsidususi Gretchena suspaudinėjo archeonai ir spragtelėjo „Pa
ieška".
Ekraną užpildė pribloškiamai ilga virtinė citatų iš straipsnių:
„Svetimos Žemei būtybės. Mokslininkai skelbiasi atra

dę naują gyvybės atmainą." (Washington Post)
„Archeonai — būsimos tarptautinės konferencijos
tema“ (Miami Herald)
„Giliavandeniai jūrų organizmai — raktas gyvybės atsi
radimo mįslei įminti" (Philadelphia Inąuirer)
— Vaikinai, beviltiškas darbas, — pasakė Gretchena. — Kiekvie

nam straipsniui iš to sąrašo perskaityti mums prireiks visos nakties.
Kodėl paprasčiausiai nebaigus ir bent kiek nenumigus?
— Palaukit! — sušuko Gordonas. — Paslinkit žemyn prie šito. —
Jis parodė į citatą ekrano apačioje: „Per nelaimingą nardymo atsitiki
mą Galapaguose žūva mokslininkas" (New York Times).
— Galapaguose, — tarė Džekas. — Būtent ten daktarė Kenig at
rado archeono štamą. Galapagų rifte.
Gretchena spragtelėjo straipsnį, ir pasirodė visas tekstas. Tai įvy
ko prieš dvejus metus.
a u t o r in ė t e isė : The New York Times.

s k y r i u s : Tarptautinės naujienos.
a n t r a š t ė : „Per nelaimingą giluminio nardymo atsi
tikimą jūroje žūva mokslininkas".

s t r a i p s n i o a u t o r i u s : Chulijas Peresas, NYT kores
pondentas.
t u r i n y s : Vakar žuvo tyrinėjantis jūrinius organizmus
archeonus amerikiečių mokslininkas, kai jo vienvietis po

vandeninis aparatas įstrigo Galapagų rifto jūros dugno
kanjone. Daktaro Stiveno D. Aherno kūną pavyko iškelti
GRAVITACIJA 31!
iš gelmės tik šį rytą, kai kabeliais iš mokslo tiriamojo laivo

Gabriella sugebėta ištraukti mažąjį povandeninį aparatą į
paviršių.
„Žinojome, kad jis ten gilumoje dar gyvas, bet nieko
negalėjome padaryti, — pareiškė jo kolegė mokslininkė iš
laivo Gabriella. — Devyniolikos tūkstančių pėdų gylyje buvo
patekęs į spąstus. Mums prireikė keliolikos valandų, kol po
vandeninį aparatą išlaisvinome ir ištraukėme į paviršių.**
Daktaras Ahernas buvo Kalifornijos universiteto San
Diege geologijos profesorius. Jis gyveno La Chojoje, Kali
fornijoje.
— Laivas vadinosi Gabriella, — pakomentavo Džekas.

Jis ir Gordonas susižvalgė, abu priblokšti tos pačios stulbinamos
minties: „Gabriella“. Palmeris Geibrielas.
— Galiu su jumis lažintis, tas laivas priklausė „SeaScience**, — tęsė
Džekas, — ir jame buvo Helena Kenig.
Gordono žvilgsnis vėl nukrypo į ekraną.
— Ką gi, įdomu. O kaip jūs vertinate faktą, kad Ahernas buvo
geologas?
— Na ir kas? — nusižiovavo Gretchena.
— Ką geologas galėjo veikti jūrų mokslo tiriamajame laive?
— Apžiūrinėti akmenis jūros dugne?
— Atlikime paiešką pagal jo pavardę.
Gretchena atsiduso.
— Jūs, vaikinai, atėmėte iš manęs visą naktį grožio miego.
Ji surinko Stivenas D. Ahernas ir spragtelėjo „Paieška**.
Pasirodė sąrašas, iš viso septyni straipsniai. Šeši — apie jo mirtį
jūros gelmėje prie Galapagų.
Vienas straipsnis buvo išspausdintas metai iki jo mirties.
„Kalifornijos universiteto (San Diege) profesorius pri

statys naujausius savo tektitų tyrimų duomenis. Bus pagrin
dinis tarptautinės geologų konferencijos Madride pranešė
jas.** (San Diego Union)
Abu vyrai spoksojo j ekraną tiek apstulbę, kad prarado amą.

Paskui Gordonas tyliai ištarė:
— Štai kaip, Džekai. Būtent tai ir stengtasi nuo mūsų nuslėpti.
Džekui nutirpo rankos, gerklė išdžiūvo. Jisai susitelkė į vienintelį
žodį — žodį, kuris jiems viską pasakė.
Tektitai.
DKC direktoriaus Keno Blankenšipo namas buvo vienas iš ano

niminių tipinių statinių prie Skaidriojo ežero — Hiustono priemies
tyje, kur gyveno labai daug DKC tarnautojų. Kaip viengungiui namas
buvo per erdvus, ir plieskiančių apsaugos prožektorių šviesoje Džekas
pastebėjo, kad priekinis kiemas nepriekaištingai prižiūrėtas, visos
gyvatvorės lygiai apkarpytos, niekur pernelyg neišsikerojusios. Tokio
kiemo, trečią valandą nakties taip puikiai apšviesto, būtent ir galėtum
tikėtis iš Blankenšipo, garsėjančio savo ne tik perfekcionizmu, bet ir
kone paranojiška saugumo manija. Veikiausiai kaip tik šiuo metu į mus
nukreipta stebėjimo kamera, — pagalvojo Džekas, kartu su Obiu lauk
damas, kol Blankenšipas jiems atidarys paradines duris. Prireikė kelis
kartus nuspausti durų skambutį, iki viduje užsižiebė šviesos. Paskui
ant slenksčio išdygo Blankenšipas — chalatu vilkintis kresnas žemaū
gis Napoleonas.
— Trečia valanda nakties, — pasitiko Blankenšipas. — Ką judu
čia veikiate?
— Reikia pasikalbėti, — atsakė Gordonas.
— Gal sugedęs mano telefonas? Negalėjote pirma paskambinti?
— Telefonu negalima. Tik ne apie tai.
Visiems suėjus į namą ir paradinėms durims užsitrenkus, Džekas
pareiškė:
— Mes žinome, ką Baltieji rūmai mėgina nuo mūsų nuslėpti. Ži
nome, iš kur atsirado Chimera.
Blankenšipas išpūtė į jį akis — susierzinimas dėl nutraukto nak
ties miego buvo kaipmat pamirštas. Paskui pažvelgė į Gordoną lauk
damas, kad šis patvirtintų Džeko žodžius.
— Tai viską paaiškina, — tarė Gordonas. — USAMRIID slaptin
6 RAVITACIJA 313
gumą. Baltųjų rūmų paranoją. Ir faktą, kad šis organizmas elgiasi visai
kitaip, nei bet kas, su kuo mūsų daktarai iki šiol buvo susidūrę.
— Ką jūs iškapstėte?
Į klausimą atsakė Džekas:
— Mes žinome, kad Chimera turi žmogaus, pelės ir amfibijos
DNR. Bet USAMRIID nenori mums pasakyti, kokia dar kita DNR yra
jos genome. Nenori pasakyti, kas iš tikrųjų Chimera yra ir iš kur yra
kilusi.
— Vakar vakare jūs man sakėte, kad mikrobas buvo pasiųstas j
stotį su „SeaScience“ apmokėtu kroviniu. Archeonų kultūra.
— Mes šitaip manėme. Bet archeonai nepavojingi mikroorganiz
mai. Jie negali žmogui sukelti ligos — štai kodėl NASA sutiko ekspe
rimentą priimti. Bet su šiuo archeonu yra kažkas ne taip. „SeaScience“
kai ką nuo mūsų nuslėpė.
— Ką jūs turite omenyje — „kažkas ne taip“?
— Tai, iš kur jis radosi. Iš Galapagų rifto.
Blankenšipas papurtė galvą.
— Neįžiūriu čia reikšmės.
— Šią kultūrą aptiko mokslininkai iš laivo Gabriella — iš laivo,
priklausančio „SeaScience“. Vienas iš tų tyrinėtojų buvo daktaras Sti-
venas Ahernas, atskraidintas į Gabriella paskutinę minutę, matyt, kaip
konsultantas. Po savaitės jis žuvo. Povandeninis mini aparatas, kuriuo
plaukė, įstrigo rifto dugne, ir Ahernas užduso.
Blankenšipas tylėjo, bet jo žvilgsnis liko įbestas į Džeko veidą.
— Daktaras Ahernas buvo žinomas savaisiais tektitų tyrimais, —
tęsė Džekas. — Tektitai — sustiklėję uolienų gabalėliai, susidarantys
meteoritui susidūrus su Žeme. Tai daktaro Aherno tyrimų sritis. Me-
teoroidų ir asteroidų geologija.
Ir toliau Blankenšipas tylėjo.
Kodėl jis nereaguoja? — nusistebėjo Džekas. — Nejau nesupranta,
ką tai reiškia?
— „SeaScience“ nuskraidino Aherną į Galapagus, nes jiems rei
kėjo geologo nuomonės, — toliau kalbėjo Džekas. — Reikėjo, kad būtų
patvirtinta tai, ką rado jūros dugne. Asteroidą.
Blankenšipo veidas suakmenėjo. Jis apsisuko ir nuėjo į virtuvę.
Džekas ir Gordonas nusekė paskui jį.

— Štai kodėl Baltuosius rūmus taip išgąsdino Chimera! — bloškė
Džekas. — Jie žino, iš kur ji kilusi. Žino, kas tai yra.
Nukėlęs telefono ragelį, Blankenšipas surinko numerį. Po akimir
kos jis prašneko:
— Čia DKC direktorius Renetas Blankenšipas. Man reikia pa
sikalbėti su Džaredu Profitu. Taip, žinau, kuris metas. Tai skubu, tad
jeigu galėtumėte mane sujungti su jo namais... — Minutėlę įsivyravo
tyla. Paskui jis prašneko į ragelį: — Jie žino. Ne, aš jiems nepasakiau.
Patys išsiaiškino. — Pauzė. — Džekas Makalumas ir Gordonas Obis.
Taip, sere, jie stovi čia pat pas mane virtuvėje. — Jis perdavė ragelį
Džekui. — Nori su jumis pasikalbėti.
Džekas paėmė ragelį.
— Čia Makalumas.
— Kiek žmonių žino? — pirmų pirmiausia paklausė Džaredas
Profitas.
Iš šio klausimo Džekas iškart suprato, kokia slapta ta informacija.
— Žino mūsų medikai, — atsakė jis. — Ir keli žmonės iš Gyvosios
gamtos mokslų skyriaus. — Tik tiek tepasakė — nesąs toks kvailas,
kad minėtų pavardes.
— Galite jūs visi nekelti dėl to triukšmo?
— Atsižvelgiant į aplinkybes.
— Kokias?
— Ar jūsų žmonės bendradarbiaus su mumis. Pasidalys infor
macija.
— Ko jūs norite, daktare Makalumai?
— Kad viskas būtų mums atskleista. Tai, ką sužinojote apie Chi
merą. Autopsijų rezultatai. Jūsų klinikinių bandymų duomenys.
— O jeigu mes tuo nepasidalysime? Kas tuomet?
— Mano kolegos iš NASA pradės siųsti faksus į visas šalies nau
jienų agentūras.
— Ir kas būtent bus juose sakoma?
— Tiesa. Kad šis mikroorganizmas kilęs ne iš Žemės.
Stojo ilga tyla. Ragelyje Džekas girdėjo dunksinčius savo paties
širdies tvinksnius. Nejau mes teisingai spėjome? Ar iš tikrųjų atidengė
me tiesą?
GRMIT/lUJd 315
Pagaliau Profitas prašneko:

— Aš įgaliosiu daktarą Romaną pasakyti jums viską. Jis lauks jūsų
Baltuosiuose Smėlynuose.
Telefono linijoje stojo tyla.
Džekas padėjo ragelį ir pažvelgė į Blankenšipą:
— Ar seniai jūs žinojote?
Blankenšipas tylėjo, ir tai tik dar labiau pakurstė Džeko pyktį. Jis
grėsmingai žingtelėjo į priekį, ir Blankenšipas atsitraukė prie virtuvės
sienos.
— Ar seniai jūs žinojote?
— Tik... tik kelias dienas. Buvau prisaikdintas tylėti!
— Juk ten aukštai vis mirė mūsiškiai!
— Neturėjau ką kita daryti! Tas dalykas visus išgąsdino! Baltuo
sius rūmus. Gynybos departamentą. — Blankenšipas giliai įkvėpė oro
ir pažvelgė Džekui tiesiai į akis. — Jūs suprasite, apie ką aš kalbu, kai
nukaksite į Baltuosius Smėlynus.
Rugpjūčio 20
Vieną galą sukandusi dantimis, Ema kietai užveržė turniketą ir

kairio jos dilbio venos po blyškia oda išpampo it mėlynos kirmėlės.
Ji greitomis sau patrynė priekinę alkūnės veną spiritu ir susiraukė
įdūrusi adata. It narkis, nekantraujantis kuo greičiau susišvirkšti
dozę, ji susistūmė į veną visą švirkšto turinį, tuo pat metu pamažėle
atleisdama turniketą. Baigusi užsimerkė ir pasidavė minčių nešama:
įsivaizdavo, kaip HCG molekulės tartum mažutės vilties kibirkštėlės
keliauja venomis, sūkuriais įsiskverbia į jos širdį ir plaučius, pasklinda
po arterijas ir kapiliarus. Įsivaizdavo jau jaučianti jų poveikį: galvos-
kaudį atlėgstant, kūno karščio liepsnas blėstant, jau tik rusenant. Liko
trys dozės, — mąstė ji. — Dar trys dienos.
Įsivaizdavo išsklendžianti iš savo kūno ir tartum iš atstumo regė
jo save kaip dėmėtas vaisius susirietusią karste. Iš burnos iškilęs glei
vių burbulas susprogsta į šviesius, besirangančius it kirminai siūlus.
Staiga ji atsimerkė ir suprato miegojusi. Sapnavusi. Jos marški
nėliai buvo permerkti prakaito. Geras ženklas. Tai reiškė, kad karštis
nuslūgo.
Ji pasitrynė smilkinius, stengdamasi nuvyti savo sapno vaizdi
nius, bet nepavyko; realybė ir košmarai susiliejo išvien.
Nusivilko prakaitu sumirkusius marškinėlius ir persirengė šva
riais iš Dianos spintelės. Nepaisant blogų sapnų, tas trumpas snaudu
lys ją atgaivino. Vėl jautėsi žvali, pasirengusi ieškoti naujų sprendimų.
Nuplaukė į amerikiečių laboratoriją ir kompiuteryje išsikėlė visus
Chimeros failus. Tai nežemiškos kilmės mikroorganizmas, anksčiau ją
informavo Todas Katleris, ir viskas, ką NASA dabar žinojo apie šią gy
vybės formą, buvo perduota jai į borto kompiuterius. Ji peržvelgė fai
lus, vildamasi dar ką nors sumąstyti, surasti kokį nors naują gydymo
būdą, apie kurį niekas iki šiol nebuvo pagalvojęs. Viskas, ką perskaitė,
buvo slogiai pažįstama.
Ji atidarė genomo failą. Nesibaigiančiu srautu per monitoriaus
ekraną pasipylė nukleotidų seka iš A, C, T ir G raidžių. Štai čia geneti
nis Chimeros kodas — bent kai kurios jo dalys. Tos, informacija apie
kurias USAMRIID nusprendė pasidalyti su NASA. Tartum užhipno
tizuota Ema stebeilijo į žemyn ekranu besirikiuojančias kodo eilutes.
Tai ir yra dabar augančios jos viduje svetimos Žemei gyvybės formos
esmė. Raktas priešui įveikti. Jeigu tik ji žinotų, kaip juo pasinaudoti.
Raktas.
Staiga ji prisiminė, ką anksčiau Džekas pasakė apie hormonus:
Kad hormonas galėtų veikti, jis turi prisijungti prie tam tikro ląstelės
taikinio receptoriaus. Tai tartum raktas, kai ieškoma spynos, kuriai jis
tiktų.
Kodėl toks žinduolių hormonas kaip HCG turėtų slopinti neže
miškos gyvybės formos dauginimąsi? — klausė ji savęs. — Kodėl už
Žemės kilęs ribų mikroorganizmas, toks svetimas viskam, kas egzis
tuoja Žemėje, galėtų turėti visai tinkamas mūsų raktams spynas?
Kompiuterio ekrane nukleotidų seka baigėsi, nuslinkdama iki
galo. Ema spoksojo į mirksintį žymeklį ir mąstė apie Žemėje gimusias
rūšis, kurių DNR Chimera užgrobė. Įsigydama tuos naujus genus ši iš
kitur atėjusi gyvybės forma tapo iš dalies žmogumi. Iš dalies pele. Iš
dalies amfibija.
G/MI/mCIJ/l 317
Ji užmezgė ryšį su Hiustonu.

— Man reikia pasikalbėti su kuo nors iš Gyvosios gamtos mokslų
skyriaus.
— Su kuo nors konkrečiu? — paklausė Kapkomas.
— Su amfibijų žinovu.
— Palaukite prie aparato, Vatson.
Po dešimties minučių į ryšio kanalą įsijungė daktaras Vangas iš
NASA Gyvosios gamtos mokslų skyriaus.
— Norėjote paklausti apie amfibijas? — pasiteiravo jis.
— Taip, apie Rana pipiens, šiaurės leopardinę varlę.
— Ką galiu jums apie ją pasakyti?
— Kas atsitiks, jeigu leopardinę varlę veiksime žmogaus horm o
nais?
— Kokiu nors konkrečiu hormonu?
— Pavyzdžiui, estrogenu. Arba HCG.
Daktaras Vangas atsakė nedvejodamas:
— Amfibijas estrogenai iš aplinkos apskritai veikia neigiamai.
Tiesą sakant, tai nemažai ištyrinėta. Gana didelis skaičius specialistų
mano, kad pasaulyje varlių populiacijos nyksta dėl upių ir vandens
telkinių užterštumo panašiomis į estrogenus medžiagomis.
— Kokiomis panašiomis į estrogenus medžiagomis?
— Pavyzdžiui, kai kurie pesticidai savo veikimu mėgdžioja es
trogenus. Jie suardo varlių endokrinines sistemas, todėl jos nebegali
daugintis ir tarpti.
— Vadinasi, iš tikrųjų tai jų nenužudo.
— Ne, tik nutraukia dauginimąsi.
— Ar varlės tam itin jautrios?
— O taip. Kur kas labiau nei žinduoliai. Be to, varlių oda pralaidi,
tad jos apskritai labai pažeidžiamos toksinų. Na, tai tartum jų Achilo
kulnas.
Achilo kulnas. Ji minutėlę tylėjo, apie tai mąstydama.
— Daktare Vatson? — pašaukė Vangas. — Turite dar kokių klau
simų?
— Taip. Ar esama kokios nors ligos ar toksino, kurie nužudytų
varlę, bet nepakenktų žinduoliui?
— Įdomus klausimas. Jei kalbėtume apie toksinus, priklausytų

nuo dozės. Duosite varlei truputėlį aršeniko, ir ją nužudysite. Bet ar
šenikas nužudytų ir žmogų, jeigu jam duotum didesnę dozę. Paskui
vėlgi, esama mikrobinių ligų, tam tikrų bakterijų ir virusų, kurie pra
gaištingi tik varlėms. Aš ne gydytojas, tad nesu visiškai tikras, ar jie
nekenksmingi žmogui, bet...
— Virusai? — pertraukė ji. — Kokie?
— Na, pavyzdžiui, ranavirusai.
— Niekada apie tokius negirdėjau.
— Su jais susipažinę tik amfibijų specialistai. Tai DNR virusai.
Priklauso iridovirusų šeimai. Manome, kad jie sukelia buožgalvių pa-
brinkimo sindromą. Buožgalviai išsipučia ir kraujuoja.
— Ir tai jiems mirtina?
— Dargi labai.
— Ar tas virusas žudo ir žmones?
— Nežinau. Nemanau, kad kas nors žinotų. Tik žinau, kad rana
virusai išnaikino pasaulyje ištisas varlių populiacijas.
Achilo kulnas, — vėl pagalvojo Ema. — Suradau jį.
Prisidurdama leopardinės varlės DNR prie savojo geno Chimera
tapo iš dalies amfibija. Taip pat įgijo ir amfibijos pažeidžiamumus.
— Ar esama kokio nors būdo gauti gyvų kokio nors iš tų ranavi-
rusų pavyzdžių? Ir išbandyti prieš Chimerą?
Įsitvyrojo ilga tyla.
— Suprantu, — pagaliau prabilo daktaras Vangas. — Niekas to
dar nebandė. Niekas nė nesvarstė...
— Ar galite gauti viruso? — įsiterpė ji.
— Taip. Žinau Kalifornijoje dvi amfibijų tyrimo laboratorijas, kur
dirbama su gyvais ranavirusais.
— Tai gaukite. Ir susisiekite su Džeku Makalumu. Jam reikia apie
tai žinoti.
— Jis ir Gordonas Obis ką tik išvyko į Baltuosius Smėlynus. Pa
skambinsiu jiems ten.
Vėjo genami kartu su karšto smėlio šuorais skersai kelio ritosi ve
jančių žolių draiskalai. Pro sargybos būdelę, pro įelektrintą spygliuotų
GRMIT/ICIJ/I 319
vielų tvorą vyrai įvažiavo į nykią sutvirtintą kariškių teritoriją. Džekas

ir Gordonas išlipo iš mašinos ir prisimerkę pažvelgė į dangų. Temdo
ma vėjo pakeltų dulkių saulė spindėjo tamsiai oranžinė. Saulėlydžio,
o ne paties vidudienio spalvos. Prieš pakylant iš Elingtono juodviem
pavyko numigti vos kelias valandas, ir vien tik žiūrint į dienos šviesą
Džekui peršėjo akis.
— Šen, ponai, — pakvietė vairuotojas.
Abu nusekė paskui kareivį į pastatą.
Juos pasitiko gerokai kitaip nei aną kartą, kai Džekas lankėsi. Šįsyk
kariška palyda elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Daktaras Romanas laukė
prie budėtojo stalelio, nors ir neatrodė itin laimingas, kad jie atvyko.
— Tik jums leista eiti su manimi, daktare Makalumai, — pareiškė
jis. — Ponui Obiui teks palaukti čia. Taip buvo sutarta.
— Aš nieko tokio nesutariau, — atkirto Džekas.
— Sutarė ponas Profitas, jūsų vardu. Tik jo dėka jūs įsileisti į šį
korpusą. Turiu ne per daugiausia laiko, tad verčiau pasiskubinkime tai
atlikti.
Jis apsisuko ir nudrožė prie liftų.
— Ką gi, štai tau tipiškas kariškių šiknius, — tarė Gordonas. —
Eik. Aš čia palauksiu.
— Pirmiausia stabtelėsime antrame rūsio lygmenyje, — paaiški
no Romanas. — Ten mes atliekame savo bandymus su gyvūnais.
Lifto durelės atsidarė, ir juodu atsidūrė priešais stiklo sieną —
stebėjimo langą.
Džekas prisiartino prie lango ir smalsiai pažvelgė į laboratoriją
už stiklo. Viduje koks tuzinas darbuotojų vilkėjo saugančia nuo bio
loginio užsikrėtimo apranga. Narvuose buvo vorbeždžionės ir šunys.
Visai prie pat lango stovėjo stikliniai boksai su žiurkėmis. Romanas
parodė į žiurkes:
— Pastebėkite, kiekvienas boksas paženklintas data ir paros lai
ku, kada jos buvo užkrėstos. Negaliu sugalvoti geresnio būdo mirtinai
Chimeros prigimčiai pademonstruoti.
Bokse, paženklintame „Pirma para“, šešios žiurkės atrodė sveikos,
energingai suko savuosius pramankštai skirtus ratus.
Bokse su užrašu „Antra para“ matėsi pirmi ligos požymiai. Dvi iš
šešių žiurkių drebėjo, jų akys buvo pasruvusios kraujo raudoniu. Kitos

keturios buvo susispietusios į apsnūdusią krūvą.
— Pirmos dvi paros, — paaiškino daktaras Romanas, — Chi
meros dauginimosi fazė. Suprantate, tai visiškai priešinga tam, ką
mes matome Žemėje. Paprastai gyvybės forma turi subręsti, o tik po
to pradeda daugintis. Chimera pirma dauginasi, o tik po to pradeda
bręsti. Ji dalijasi sparčiu tempu ir per keturiasdešimt aštuonias valan
das pagamina šimtus savęs kopijų. Iš pradžių jos būna mikroskopinio
dydžio, plika akimi nematomos. Tokios mažos, kad galėtum jas įkvėpti
su oru arba absorbuoti per savo gleivines ir nė nepajusti, jog jau už-
sikrėtei.
— Vadinasi, jos užkrečiamos jau šitoje ankstyvoje savo gyvybinio
ciklo stadijoje?
— Jos užkrečiamos bet kurioje savo gyvybinio ciklo stadijoje. Tik
turi patekti į orą. Paprastai tai atsitinka maždaug tuo laiku, kai auka
miršta, arba tuomet, kad lavonas kelios dienos po mirties suiręs pra
plyšta. Kai tik Chimera jus infekuoja, kai tik pasidaugina jūsų organiz
me, kiekviena atskira kopija pradeda augti. Pradeda vystytis į... — jis
trumpam nutilo. — Mes iš tikrųjų nežinome, kaip tai pavadinti. Turbūt
kiaušinmaišiais. Mat jų viduje tūno lervų pavidalo gyvybės forma.
Džeko žvilgsnis nuslinko prie bokso su kortele „Trečia para“. Vi
sos žiurkės tampėsi, plakė galūnėmis, tartum pakartotinai krečiamos
elektros šoko.
— Trečią parą, — toliau pasakojo Romanas, — lervos sparčiai
auga, vien tik savo masės poveikiu dislokuodamos aukos smegenis ir
visiškai sujaukdamos šeimininko neurologines funkcijas. O ketvirtą
parą...
Juodu pažvelgė į ketvirtą boksą. Visos žiurkės, išskyrus vieną,
buvo nugaišusios. Gaišenos nebuvo išimtos. Gulėjo pastirusiomis ga
lūnėmis, plačiai pražiotomis burnomis.
Liko peržiūrėti dar tris narvus; mat leista tęstis irimo procesui.
Penktą parą gaišenos buvo bepradedančios pampti.
Šeštą parą jų pilvai dar labiau išsipūtė, oda buvo įtempta nelygi
nant būgno. Tąsus skystis sunkėsi pro atmerktas gyvūnų akis, blizgėjo
šnervėse.
GRMIT/KIJ/I 321
O septintą parą...
Džekas sustojo prie lango, stebeilydamas į septintą boksą. Šio
dugną klojo plyšusios it susprogę balionai gaišenos, pro sudriskusią
odą juodavo suskystėjusių organų tyrė. O prie vienos žiurkės snukio
buvo prilipusi drebutinė masė iš matinių rutuliukų. Šie virpčiojo.
— Kiaušinmaišiai, — pakomentavo Romanas. — Šioje stadijoje
lavono kūno ertmės tiesiog jų prifarširuotos. Auga stulbinamu greičiu,
maitindamiesi šeimininko audiniais. Virškina raumenis ir organus. —
Jis pažvelgė į Džeką. — Ar esate susipažinęs su parazitinių vapsvų
gyvybiniu ciklu?
Džekas papurtė galvą.
— Suaugusi vapsva įšvirkščia savo kiaušinėlius į gyvą vikšrą. Ler
vos auga, misdamos savo šeimininko hemolimfos skysčiu. Visą tą laiką
vikšras gyvas. Brandina svetimą gyvybės formą, ryjančią jį iš vidaus,
kol lervos galiausiai išsiveržia iš savo mirštančio šeimininko. — Ro
manas pažvelgė į nugaišusias žiurkes. — Šios lervos irgi dauginąsi ir
vystosi gyvos savo aukos viduje. Ir kaip tik tai galiausiai nužudo šei
mininką. Visos tos lervos, užpildžiusios kaukolės dėžę, graužia pilko
sios medžiagos paviršių. Pažeidžia kapiliarus, sukelia intrakranialinį
kraujavimą. Spaudimas kaukolės dėžėje didėja. Pritvinksta ir plyšta
akių kraujagyslės. Šeimininkas patiria galvos skausmus, nuo kurių ap
temsta rega, pasimaišo protas. Jis klupinėja it girtuoklis. Per tris ar ke
turias paras miršta. Ir vis tiek toji gyvybės forma toliau minta lavonu.
Pasigrobia jo DNR. Naudoja tą DNR savo evoliucijai pagreitinti.
— Į ką?
Romanas pažvelgė į Džeką.
— Galutinis rezultatas mums nežinomas. Sulig kiekviena karta
Chimera įgyja savo šeimininko DNR. Ta Chimera, su kuria dabar dir
bame, kitokia, nei su kuria pradėjome. Genomas tapo sudėtingesnis.
Gyvybės forma toliau pažengusi į priekį.
Vis labiau ir labiau žmogiška, — pagalvojo Džekas.
— Štai kodėl toks visiškas slaptumas, — pridūrė Romanas. — Bet
kuris teroristas, bet kuri priešiška šalis galėtų eksploatuoti Galapagų
riftą dėl daugiau tų padarų. Patekęs į blogas rankas šis mikroorganiz
mas... — jis nepabaigė sakinio.
— Vadinai, šis daiktas visai ne žmogaus sukurtas.

Romanas papurtė galvą.
— Buvo atsitiktinai aptiktas rifte. Iškeltas į paviršių Gabriella
įgulos. Iš pradžių daktarė Kenig manė atradusi naują archeonų rūšį.
Tačiau štai ką ji atrado. — Jis pažvelgė į krutančią kiaušinėlių masę. —
Tūkstantį metų jie tūnojo įkalinti to asteroido liekanose. Devyniolikos
tūkstančių pėdų gelmėje. Štai kas jiems tą visą laiką neleido paplisti.
Kadangi jie atsidūrė gilioje jūroje, o ne sausumoje.
— Dabar suprantu, kodėl išbandėte barokamerą.
— Visą tą laiką Chimera nekenksmingai egzistavo rifte. Mes ma
nėme, kad jeigu atkursime tuos pačius slėgius, galbūt pavyks padaryti
ją vėl nekenksmingą.
— Ir pavyko?
Romanas papurtė galvą.
— Tik laikinai. Mikrogravitacijos sąlygų poveikio ši gyvybės
forma buvo negrįžtamai pakeista. Kai buvo atgabenta į TKS, kažkokiu
būdu įsijungė jos reprodukcinis mechanizmas. Tartum iš anksto būtų
buvusi užprogramuota tapti mirtina. Bet ta programa galėjo pradėti
vėl veikti tik nesant gravitacijos.
* — Kiek trunka poveikis, gydant padidintu slėgiu?
— Užkrėstos pelės išlieka sveikos, kol būna barokameroje. Jau
dešimt parų išsaugojome jas gyvas. Bet kai tik kurią nors išimame,
liga toliau progresuoja.
— O kaip ranavirusas? — Mat vos prieš valandą daktaras Vangas
iš NASA Gyvosios gamtos mokslų skyriaus glaustai Džeką informavo
telefonu. Tą pat akimirką amfibijų viruso siunta pakrauta į Karinių
oro pajėgų reaktyvinį ir jau buvo pakeliui į daktaro Romano laborato
riją. — Mūsų mokslininkai mano, kad galėtų suveikti.
— Teoriškai. Bet dar per anksti paleisti gelbėjimo šatlą. Pirma
turime įrodyti, kad ranavirusas veikia, antraip jūs rizikuotumėte dar
vieno šatlo ekipažo gyvybėmis. Virusui išbandyti reikia laiko. Mažų
mažiausia kelių savaičių.
Ema turi ne savaites, — pagalvojo Džekas, — o tik trims dienoms
likusio HCG. — Tylomis jis žvelgė į boksą su žiurkių gaišenomis. Į
blizgančius savajame gleivių lizde kiaušinėlius. — Jeigu tik pavyktų
man laimėti daugiau laiko.
GRMir/ICIj/l 323
Laiko. Staiga jam toptelėjo mintis. Prisiminė, ką vos prieš kelias

akimirkas pasakė Romanas.
— Jūs paminėjote, kad iki šiol barokameroje pavyko išsaugoti
peles gyvas dešimt dienų.
— Teisingai.
— Bet juk tik prieš dešimt dienų sudužo Discovery.
Romanas vengė pažvelgti jam į akis.
— Jūs iš pat pradžių ketinote išbandyti barokamerą. O tai reiškia,
kad jau žinojote, su kuo turite reikalą. Net prieš atlikdami autopsijas.
Romanas apsisuko ir žengė atgal į liftą. Aiktelėjo iš nuostabos, kai
Džekas sugriebė jį už apykakles ir apgręžė j save.
— Tai nebuvo komercinis naudingasis krovinys, — bloškė Dže
kas. — Ar ne?
Romanas atsistūmė nuo jo ir kluptelėjo atbulas į sieną.
— Gynybos departamentas naudojosi „SeaScience“ kaip prie
danga, — tęsė Džekas. — Jiems sumokėjote, kad už jus pasiųstų į stotį
eksperimentą. Norėdami nuslėpti faktą, kad ši gyvybės forma turi
karinės reikšmės.
Romanas slinko į šoną, lifto link. Mėgindamas pasprukti.
Džekas sugriebė vyriškį už laboratorinio švarko ir tvirčiau su
gniaužė apykaklę.
— Tai buvo ne biologinis terorizmas, o jūsų paties sukrušta klaidai
Romano veidas tapo purpurinis.
— Aš ne... negaliu kvėpuoti!
Džekas atleido gniaužtą, ir Romanas nuslydo žemyn palei sieną.
Kojos jo nebelaikė. Minutėlę jis nepratarė nė žodžio, tik sėdėjo su
dribęs ant grindų, mėgindamas atgauti kvapą. Kai galiausiai prašneko,
įstengė tik pašnabždom.
— Neturėjome kito būdo sužinoti, kaip šis mikroorganizmas elg
sis. Kaip pasikeis, nesant gravitacijos...
— Bet žinojote, kad jis atkeliavęs iš anapus Žemės ribų.
— Taip.
— Ir žinojote, kad tai chimera. Kad ji jau turėjo amfibijos DNR.
— Ne. Ne, mes to nežinojome.
— Nemalkite man šūdo.
3M TESS G E R R I T S E N
— Mes nežinojome, kaip į genomą pateko varlės DNR! Veikiau

siai tai atsitiko daktarės Kenig laboratorijoje. Per kažkokią klaidą. Tai
ji rifte aptiko tą mikroorganizmą, tai ji galiausiai suprato, kas tai per
daiktas. „SeaScience“ žinojo, kad tai mus sudomins. Ne Žemės kilmės
mikroorganizmas — aišku, mus sudomino! Gynybos departamentas
sumokėjo už jų eksperimentus, panaudojant KC-135. Mes finansavo
me naudingojo krovinio TKS vietą. Jis negalėjo tenai nukeliauti kaip
karinis naudingasis krovinys. Būtų užduota pernelyg daug klausimų,
būtų sukurta pernelyg daug komisijų tam patikrinti. NASA nusistebė
tų, kodėl kariškiams parūpo kažkokie nekenksmingi jūros mikrobai.
Bet niekas neklausinėja privataus sektoriaus. Taigi tai iškeliavo į orbitą
kaip komercinis naudingasis krovinys, finansiškai remiamas „SeaScien-
ce“. Ir daktarės Kenig — kaip projektui vadovaujančios mokslinės
tyrėjos.
— Kur daktarė Kenig?
Daktaras Romanas pamažėle atsistojo.
— Ji žuvo.
Ši žinia užklupo Džeką netikėtai.
— Kaip? — tyliai paklausė jis.
— Per nelaimingą atsitikimą.
— Manote, aš tuo patikėsiu?
* — Tai tiesa.
Minutėlę Džekas įdėmiai tyrinėjo vyriškį ir pagaliau nusprendė,
kad Romanas nemeluoja.
— Tai atsitiko prieš dvi savaites Meksikoje, — tęsė Romanas. —
Iškart po to, kai ji paliko „SeaScience". Iš taksi, kuriuo važiavo, liko tik
laužo krūva.
— O USAMRIID reidas į jos laboratoriją? Juk jūs ten buvote ne
tam, kad tyrinėtumėte, ar ne? Norėjote įsitikinti, kad visos jos bylos
sunaikintos.
— Mes kalbame apie nežemiškos kilmės gyvybės formą. Apie
mikroorganizmą kur kas pavojingesnį, nei manėme. Taip, tas eksperi
mentas buvo klaida. Katastrofa. Tik įsivaizduokite, kas galėtų atsitikti,
jeigu ši informacija nutekėtų pas pasaulio teroristus?
Štai kodėl NASA laikyta nežinioje — kad tiesa taip ir neišaiškėtų.
GRA l / I T A C I J A 32S
— Ir jūs dar nematėte blogiausia, daktare Makalumai, — pridūrė

Romanas.
— Ką turite omenyje?
— Noriu parodyti jums dar kai ką.
Juodu nusileido liftu į kitą — trečią — rūsio lygmenį. „Giliau į
Hadą“, — pagalvojo Džekas.
Išlipę iš lifto jie vėl atsidūrė priešais stiklo sieną, o už jos buvo kita
laboratorija ir daugiau darbuotojų su kosminiais skafandrais.
Romanas nuspaudė vidaus ryšio mygtuką ir pasakė į mikrofoną:
— Gal atgabentumėte mums parodyti pavyzdį?
Viena iš laborančių linktelėjo, nuėjo prie plieninės žmogaus
aukščio saugyklos ir surinkusi šifrinės spynos skaičius dingo viduje.
Vėl išnirusi, ji stūmė vežimėlį su plieniniu konteineriu ant padėklo.
Prirideno vežimėlį prie stebėjimo lango.
Daktaras Romanas linktelėjo.
Atstūmusi skląstuką, laborantė atidarė plieninio konteinerio
dangtį, iškėlė pleksiglazo cilindrą ir pastatė šį ant padėklo. Viduje
esantis turinys nežymiai lingavo skaidriame formaline.
— Mes tai radome įsiraususį Keničio Hirajo stubure, — paaiškino
Romanas. — Stuburas apsaugojo nuo smūgio jėgos Discovery sudūž-
tant. Kai mes tai išėmėme, dar buvo gyvas — bet vos vos.
Džekas pamėgino kalbėti, tačiau nepajėgė ištarti nė žodžio. Tik
girdėjo šniokščiant ventiliatorių mentes ir ūžaujant savo paties pulsą,
kai pasibaisėjęs spoksojo į cilindro turinį.
— Štai į ką peraugo lervos, — pasakė Romanas. — Čia kita stadija.
Dabar jisai suprato, kodėl toks slaptumas. Tai, ką jis matė užkon
servuotą formaline, susirangiusį tame pleksiglazo cilindre, paaiškino
viską. Nors išėmimo metu sužaloto, esminiai to padaro bruožai buvo
akivaizdūs. Žvilganti amfibijos oda. Lerviška uodega. Ir it embriono
suriestas stuburas — ne amfibijos, bet kažkieno kur kas siaubingesnio,
nes genetinę prigimtį buvo galima atpažinti. Žinduolio, — pagalvojo
Džekas. Galbūt netgi žmogaus. Tas padaras jau buvo bepradedąs at
rodyti panašus į savo šeimininką.
326 TESS GERRI TSEN
Jeigu jam būtų leista infekuoti įvairias rūšis, vėl pakeistų savo iš
vaizdą. Jis galėtų pasigrobti bet kurio žemės organizmo DNR, įgyti bet
kurį pavidalą. Ilgainiui galėtų išsivystyti iki tokio laipsnio, kad jam iš
vis nebūtų reikalingas šeimininkas, kuriame galėtų augti ir daugintis.
Jis taptų nebepriklausomas ir save išlaikantis. Galbūt net protingas.
O Ema šiuo metu — gyva perykla šiems padarams, jos kūnas —
maitinamasis kokonas, kuriame jie auga.
Stovėdamas degutbetonio dangos aikštelėje ir žvelgdamas per
tuščią lauko aerodromą, Džekas drebėjo. Kariškas džipas, atvežęs jį
ir Gordoną atgal į karinių oro pajėgų bazę Baltuosiuose Smėlynuose,
jau nutolo sumažėdamas horizonte į žėrintį taškelį su nusidriekusia iš
paskos dulkių uodega. Nuo skaisčios, iki baltumo karštos saulės Dže
kui ašarojo akys ir mirksnį dykuma neryškai mirguliavo, tartum jis
matytų ją po vandeniu.
Jis pasisuko į Gordoną.
— Kito kelio nėra. Privalome tai padaryti.
— Daugybė dalykų gali pakrypti ne taip.
— Kaip ir visada. Tas galioja bet kurio starto, bet kurios misijos
atveju. Kodėl šįsyk turėtų būti kitaip?
— Nebus parengties kokiems nors netikėtumams nei atsarginių
saugos variantų. Žinau, su kuo turime reikalą, ir tai kaubojiška avan
tiūra.
— Ir todėl ji įmanoma. Koks jų devizas? Mažesnis, greitesnis, pi
gesnis.
— Gerai, — nusileido Gordonas, — tarkime, tu nesusprogsi starto
aikštelėje. Tarkime, karinės oro pajėgos nenumuš tavęs danguje. Kai
nusigausi ten viršun, vis tiek susidursi su visų didžiausia rizika: ar
ranavirusas suveiks.
— Gordonai, nuo pat pradžių aš nepajėgiau suprasti vieno da
lyko: kodėl tame genome amfibijos DNR? Kokiu būdu Chimera įgijo
varlės genus? Romanas mano, kad tai buvo atsitiktinumas. Per klaidą,
įvykusią daktarės Kenig laboratorijoje. — Džekas papurtė galvą. — O
aš visai taip nemanau. Manau, kad Kenig įterpė tuos genus sąmonin
gai. Kad apsidraustų, jeigu kas nors nepasisektų.
— Nesuprantu.
GRAVITACIJA 32 7
— Galbūt ji mąstė į priekį apie galimus pavojus. Apie tai, kas ga
lėtų atsitikti, jeigu ši nauja gyvybės forma mikrogravitacijos sąlygomis
pakistų. Jeigu Chimera kada nors taptų nebevaldoma, Kenig norėjo
turėti priemonę jai sunaikinti. Įveikti jos gynybą iš užnugario. Ir yra
būtent taip.
— Varlių virusas.
— Jisai suveiks, Gordonai. Turi suveikti. Dedu galvą.
Tarp jųdviejų praūžė dulkių sūkurys, nešdamasis smėlį ir visokius
popiergalius. Gordonas pasisukęs pažvelgė per degutbetonio dangą
ten, kur stovėjo T-38, kuriuo juodu atskrido iš Hiustono, ir atsiduso:
— Aš ir bijojau, kad tu taip pasakysi.
26
Rugpjūčio 22-a
Kasperas Malholandas jau rijo trečią antacidinių „Tums“ tablečių

pakelį, bet vis tiek juto savo skrandį it kunkuliuojantį rūgštimi katilą.
Tolumoje it šovinio patronas, atremtas į dykumos smėlį smaigaliu
viršun, tviskėjo Apogee II. Vaizdas nebuvo labai įspūdingas — ypač
šiems žiūrovams. Daugelis jų buvo girdėję žemę drebinantį gausmą,
kai startuodavo NASA erdvėlaiviai, jautę pagarbų baugulį, stebėdami
nusibrėžusių į dangų milžiniškų šatlo ugnies stulpų didybę. Apogee II
atrodė visai nepanašus į šatlą, veikiau priminė žaislinę vaikišką rake
tą. Kai koks tuzinas svečių kopė į naujai pastatytą apžvalgos tribūną
ir spoksojo per nykią dykumos vietovę starto aikštelės link, jų akyse
Kasperas matė nusivylimą. Visi troško ko nors stambaus. Visi buvo
įsimylėję dydį ir galią. Tai, kas maža ir elegantiškai paprasta, jų ne
domino.
Privažiavęs sustojo dar vienas minivenas, ir iš jo išsipylė nauja
svečių grupelė. Jie iškart kėlė rankas prie kaktos, prisidengdami akis
nuo rytmečio saulės. Kasperas atpažino Marką Lukasą ir Hašemį
Rašadą — verslininkus, prieš tris savaites atsilankiusius „Apogee En-
gineering“. Matė jų veiduose atsispindint tą patį nusivylimą, kai prisi
merkę žiūrėjo į starto aikštelę.
— Arčiau aikštelės negalima patekti? — paklausė Lukasas.
— Deja, ne, — atsakė Kasperas. — Dėl jūsų pačių saugumo. Tenai
mes turime reikalą su sprogiuoju raketiniu kuru.
— Betgi maniau, mes gausime nuodugniai pamatyti jūsų starto
operacijas.
— Jums bus suteikta visiška prieiga prie mūsų antžeminio valdy
mo įrenginių — tolygių Hiustono skrydžių valdymo centrui. Kai tik
aparatas pakils iš aikštelės, nuvešime jus prie pastato ir parodysime,
GR/l l/f r/l CJJ/I 32 9
kaip nukreipiame jį į žemą orbitą aplinkui Žemę. Tai tikrasis mūsų

sistemos išbandymas, pone Lukasai. Raketą gali paleisti bet kuris in
žinerijos fakulteto absolventas. Bet iškelti ją saugiai į orbitą, o paskui
nukreipti priartėjimui prie stoties — kur kas sudėtingesnis dalykas.
Štai kodėl mes šią demonstraciją keturiomis dienomis paankstino
me — kad pataikytume į starto langą, tinkamą TKS. Mat norėjome
jums pademonstruoti, kad mūsų sistema jau pajėgi atlikti susijungimą.
Apogee II — kaip tik toks paukštis, kokį NASA dairosi įsigyti.
— Juk jūs iš tikrųjų neketinate susijungti su stotimi, a? — nusi
stebėjo Rašidas. — Girdėjau, kad jai paskelbtas karantinas.
— Ne, neketiname susijungti. Apogee II — tik prototipas. Fiziškai
jis negali prisikabinti prie TKS, nes neturi orbitinio susijungimo siste
mos. Bet mes nuskraidinsime jį pakankamai arti stoties, idant galėtu
me pademonstruoti, kad esame tam pajėgūs. Žinote, vien faktas, kad
sugebame pakeisti savo starto grafiką per labai trumpą laiką, iš anksto
neperspėti — tai jau taškas mūsų naudai parduodant. Kai kalbama
apie kosminius skrydžius — svarbiausia lankstumas. Visada iššoka ko
kie nors netikėti dalykai. Pavyzdžiui, mano partneriui neseniai įvykęs
nelaimingas atsitikimas. Nors ponas Obis su lūžusiu dubeniu prikaus
tytas prie lovos, kaip matote, mes neatšaukėme starto. Valdysime visą
misiją iš antžeminio centro. Ponai, tai ir yra lankstumas.
— Galėčiau suprasti, jeigu jūs uždelstumėte startą, — pasakė Lu-
kasas. — Tarkime, dėl prastų orų. Bet kodėl jums reikėjo jį keturiomis
dienomis paankstinti? Kai kurie mūsų partneriai nesugebėjo suskubti
čia laiku.
Kasperas juto, kaip paskutinė „Tums“ tabletė išburbuliuoja su
nauju skrandžio rūgšties antplūdžiu.
— Iš tikrųjų tai visai paprasta. — Jis nutilo, išsiėmė iš kišenės
nosinę ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. — Mat susiję su mano jau
paminėtu starto langu. Kosminės stoties orbita pasvirusi į pietus
penkiasdešimt vienu kablelis šeši laipsnio. Jeigu pažiūrėsite į jos or
bitinio kelio trajektoriją žemėlapyje, ji sudaro sinusoidę, svyruojančią
tarp penkiasdešimt vieno kablelis šeši laipsnio į šiaurę ir penkiasde
šimt vieno kablelis šeši laipsnio į pietus. Kadangi Žemė sukasi, sulig
kiekviena orbita stotis praskrieja virš skirtingos vietovės žemėlapyje.
Be to, Žemė nėra visiškai apvali, ir todėl tai dar labiau komplikuoja
reikalą. Kai ta orbitinė trasa praeina virš jūsų starto vietos, tai pats
tinkamiausias laikas pakilti. Susumuojant visus šiuos faktorius, galimi
įvairūs starto laiko pasirinkimai. Be to, dar iškyla klausimas, kada ra
ketą paleisti — dieną ar naktį. Taip pat dėl leistinų pakilimo kampų.
Naujausios orų prognozės...
Svečių akys pradėjo stiklėti. Jis jau prarado jų dėmesį.
— Šiaip ar taip, — su didžiuliu palengvėjimu baigė Kasperas, —
šiandien septintą dešimt ryto yra kaip tik geriausias laikas. Tai visiškai
logiška, tiesa?
Lukasas tartum nusipurtė — lyg netikėtai iš miego išbudintas šuo.
— Taip. Žinoma.
— Vis dėlto aš norėčiau stebėti iš arčiau, — su apgailestavimo
gaidele balse pareiškė ponas Rašadas. Jis pažvelgė į raketą — horizonte
blykčiojantį statmeną brūkšnelį. — Iš taip toli nelabai ką pamatysi, ar
ne? Jis toks mažas.
Kasperas nusišypsojo, nors ir juto, kaip jo skrandis pats save virš
kina nuo užplūdusios iš nervų rūgšties.
— Na, juk žinote, kaip sakoma, pone Rašadai. Svarbu ne dydis, o
tai, kaip juo naudojiesi.
Tai paskutinis šansas, — mąstė Džekas, ir jam nuo smilkinio nu

slinkęs prakaito lašelis įsisunkė į skrydžio šalmo pamušalą. Pabandė
nuraminti pašėlusiai padažnėjusį pulsą, bet širdis it išgąsdintas žvėris
mėgino iššokti iš krūtinės ląstos. Dabar buvo akimirka, apie kurią jisai
svajojo tiek daug metų: sėdėti prisisegusiam diržais skrydžio krėsle,
uždaryti šalmą ir pajusti, kaip srūva į skafandrą deguonis. Atgalinė lai
ko atskaita tiksi prie nulio. Tose svajonėse baimės nebuvo, tik jaudulys.
Džiugus lūkestis. Nesitikėjo, kad bus taip baisu.
— Tau liko penkios minutės. Jeigu trauktis, tai dabar pats laikas.
Šalmo ausinėse Gordono Obio balsas. Sulig kiekvienu žingsniu
pakeliui į tai Gordonas vis siūlė Džekui progą persigalvoti. Skrendant
iš Baltųjų Smėlynų į Nevadą. Ankstyvo rytmečio valandomis, kai Dže
kas „Apogee Engineering“ angare persirenginėjo skafandru. Ir galiau-
6 RAI/ITACIJA 331
šiai — jiems važiuojant per juodą kaip smala dykumą į starto aikštelę.
Džekui tai buvo paskutinė galimybė atsisakyti.
— Dar galime sustabdyti atgalinę atskaitą, — įtikinėjo Gordo
nas. — Atšaukti visą misiją.
— Tebesu pasirengęs.
— Tuomet tai paskutinis mudviejų balso kontaktas. Tau nevalia
nieko pranešinėti. Jokio ryšio su Žeme, taip pat jokių kontaktų su
TKS, arba viskas prapuolę. Jeigu tik išgirsime tavo balsą, nutrauksime
misiją ir tave sugrąžinsime atgalios.
Jeigu dar galėsime, — štai ko jis nepridūrė.
— Supratau.
Stojo tyla.
— Tau nebūtina skristi. Niekas iš tavęs to nelaukia.
— Varom toliau. Tik užžiebkite tą prakeiktą žvakę, gerai?
Kaip atsakas ausinėse garsiai ir aiškiai sušvokštė Gordono ato
dūsis.
— Gerai. Tada pirmyn. Tau liko trys minutės, mes skaičiuojame.
— Dėkui tau, Gordonai. Už viską.
— Sėkmės ir gero kelio, Džekai Makalumai.
Tiesioginis ryšys nutrūko.
Ir galbūt tai paskutinis balsas, kurį girdėjau, — pagalvojo Džekas.
Nuo šiol vienintelis ryšys aukštyn iš „Apogee" antžeminio valdymo
centro bus įsakomųjų duomenų srautas, siunčiamas į borto nutaiky
mo ir navigacijos kompiuterius. Aparatas skris savaime: Džekas tebu
vo kvaila beždžionė piloto krėsle.
Džekas užsimerkė ir susitelkė į savo širdies tvinksnius. Tie su
lėtėjo. Jis dabar jautėsi keistai ramus ir pasiruošęs neišvengiamybei,
kad ir kokia ši būtų. Išgirdo besirengiančių šuoliui borto sistemų ūže
sius ir spragsėjimus. Įsivaizdavo giedrą dangų, šio atmosferą tankią it
vandenį, it oro jūrą, iš kurios jis turi išnerti ir pasiekti šaltą, skaidrų
kosmoso vakuumą.
Kur miršta Ema.
Žiūrovai stebėjimo pakyloje grėsmingai nuščiuvo. Atgalinės

atskaitos laikrodžio, demonstruojamo per uždarąjį vaizdo kanalą,
rodyklė praslinko per minus šešiasdešimt sekundžių žymą ir toliau

tiksėjo. Vis dėlto ryžtasi starto langui, — pagalvojo Kasperas, ir vėl jo
kaktą išpylė panikos prakaitas. Savo širdyje jis niekada netikėjo, kad
iki šios akimirkos bus prieita. Laukė, kad startas bus delsiamas, atidė
liojamas ir galiausiai net atšaukiamas. Dėl to prakeikto paukščio buvo
išgyvenęs tiek daug nusivylimų, tiek daug nesėkmių, kad baimė it
tulžis plūstelėjo jam į gerklę. Pažvelgė į susirinkusiųjų pakyloje veidus
ir pamatė, kad tie lūpomis tylomis skaičiuoja tiksinčias sekundes. Iš
pradžių šnabždesiu, ritmiškai judindami orą.
— Dvidešimt devynios. Dvidešimt aštuonios. Dvidešimt septy
nios...
Šnabždesys peraugo į murmesių chorą, su kiekviena sekunde vis
garsėdamas.
— Dvylika. Vienuolika, Dešimt...
Rankos Kasperui taip drebėjo, kad jis turėjo įsitverti turėklo. Juto
pirštų galuose tvinksintį pulsą.
— Septynios. Šešios. Penkios...
Jis užsimerkė. O Dieve, ką mes padarėme?
— Trys. Dvi. Viena...
Publika sutartinai iš nuostabos aiktelėjo. Paskui Kasperą užliejo
greitintuvų gausmas, ir jis nejučia atsimerkė. Spoksojo į dangų, į ug
nies dryžį, kylantį į aukštybes. Dabar tai atsitiks bet kurią sekundę. Iš
pradžių — akinantis blyksnis, paskui, atsilikdama dėl garso greičio, į
ausis jiems smogs sprogimo banga. Būtent šitaip atsitiko su Apogee I.
Bet ugninis dryžis vis kopė ir kopė aukštyn, kol iš jo liko tik blyš
kus taškelis, įspaustas tamsioje dangaus mėlynėje.
Kažkieno ranka smarkiai užplojo Kasperui per nugarą. Krūp
telėjęs jis atsisuko ir išvydo priešais save spindėte spindintį Marką
Lukasą.
— Šaunu, Malholandai! Kas per puikus startas!
Kasperas išdrįso mesti dar vieną baugų žvilgsnį į dangų. Vis dar
jokio sprogimo.
— Bet, spėju, jūs nė kiek ir neabejojote, a? — pridūrė Lukasas.
Kasperas nurijo seilę.
— Visai nė kiek.
GRAVITACIJA 333
Paskutinė dozė.
Ema spaudė švirkšto stūmoklį, pamažėle tuštindama jo turinį
sau į veną. Ištraukė adatą, prispaudė prie dūrio vietos marlės tampo-
nėlį, sulenkė alkūnę, kad šis nenusislinktų, kai ji atsikratys adata. Tai
panėšėjo į šventas apeigas — kiekvienas veiksmas buvo atliekamas
pagarbiai, iškilmingai, žinant, kad paskutinį sykį ji patirs tuos visus
pojūčius, pradedant adatos dūriu ir baigiant marlės tampono kietu
spaudimu sulenktoje alkūnėje. Ar ilgai ši paskutinė HCG dozė padės
jai išsilaikyti gyvai?
Ji pasisuko ir pasižiūrėjo į pelės narvą, kurį perkėlė į rusų tarny
binį modulį, kur buvo šviesiau. Vieniša patelė dabar buvo susirietusi į
drebantį kamuolėlį. Hormono poveikis tik laikinas. Mažyliai nugaišo
šįryt. Rytoj, — pagalvojo Ema, — šioje stotyje aš vienintelė būsiu gyva.
Ne, ne vienintelė. Jos viduje tūnos toji gyvybės forma. Daugybė
lervų, kurios netrukus pabus iš miego būsenos ir pradės maitintis bei
augti.
Ji prispaudė delną sau prie pilvo — lyg nėščia moteris čiuopianti
savo viduje vaisių. Ir kaip tikras vaisius, šioji gyvybės forma, kurią
dabar ji glaudžia savyje, perims jos DNR trupinėlius ir daleles. Taigi
tai jos biologinė atžala, turinti genetinę atmintį kiekvieno šeimininko,
per kurį perėjo. Keničio Hirajo. Nikolajaus Rudenkoš. Dianos Estes. Ir
dabar — Emos.
Ji bus paskutinioji. Daugiau naujų šeimininkų, naujų aukų nebe
bus, nes gelbėtojai neatvyks. Dabar stotis — užkrato kapavietė, tokia
pat draudžiama ir neliečiama kaip senovės žmonėms — raupsuotųjų
kolonija.
Iš RTM ji nuplaukė į tą stoties dalį, kur elektros energijos buvo
tiekiama mažiau. Pritemdytame mazge vos pakako šviesos, kad ji
galėtų orientuotis. Išskyrus ritmišką jos pačios alsavimą, šiame gale
tvyrojo visiška tyla. Ema judėjo per tas pačias oro molekules, kurios
kažkada anksčiau prasisuko pro jau mirusių žmonių plaučius. Netgi
dabar ji jautė tuos penkis mirusiuosius čia esant, įsivaizdavo jų balsų
aidą, paskutines silpnas garso bangas, galiausiai sudūžtančias į tylą.
Čia juk tas pats oras, kuriame jie judėjo, ir jame tebesilaiko jų mirties
tvaikas.
O netrukus, — pagalvojo ji, — jame tebesilaikys ir manosios.
Rugpjūčio 24-a
Džaredas Profitas buvo pažadintas tuoj po vidurnakčio. Telefonas

suskambėjo vos du kartus, ir to pakako, kad iš gilaus miego jis pašoktų
visiškai budrus. Siekė nukelti telefono ragelio.
Iš kito linijos galo suskambo šiurkštus balsas.
— Čia generolas Gregorianas. Ką tik kalbėjausi su mūsiškiu
valdymo centru Šajeno kalnuose. Tas vadinamasis demonstracinis
raketos startas iš Nevados toliau tęsiasi, pereidamas į susijungimo su
TKS trasą.
— Kieno startas?
— „Apogee Engineering".
Profitas susiraukė, mėgindamas prisiminti pavadinimą. Kas
savaitę daugybė startų iš įvairių vietų visame pasaulyje. Dešimtys
komercinių aerokosminių firmų nuolat bando greitintuvų sistemas
ar siunčia į orbitą dirbtinius palydovus, arba net ten susprogdina
kremuotus žmonių palaikus. Vyriausioji kosmoso vadovybė jau seka
orbitoje devynis tūkstančius žmogaus pagamintų objektų.
— Priminkite man apie tą startą iš Nevados, — paprašė jis.
— „Apogee" išbando savąjį daugkartinio naudojimo kosminių
skrydžių aparatą. Vakar rytą nulis septynios dešimt jie pasiuntė jį
viršun, kaip reikalaujama informavę FAA, bet mums pranešė tik po
įvykusio fakto. Šis skrydis įregistruotas kaip orbitinis jų DNNR išban
dymas. Paleidžiama į žemą orbitą aplinkui Žemę, praskriejama pro
TKS ir sugrįžtama. Mes jau sekame jų aparato kelią pusantros paros,
ir, sprendžiant iš naujausių jo manevrų raketiniais varikliais orbitoje,
atrodo įmanoma, kad jie prisiartins prie stoties arčiau, nei mums pa
sakė.
— Kiek arti?
— Tai priklauso nuo kitų jų manevrų raketiniais varikliais.
GRAVITACIJA 335
— Ar pakankamai arti, kad būtų galima faktiškai prisišlieti? Su

sijungti?
— Šiam konkrečiam aparatui tai neįmanoma. Turime visas tech
nines jų orbiterio charakteristikas. Tai tik prototipas, be orbitinio su
sijungimo sistemos. Geriausiu atveju, gali praskrieti pro šalį ir pamoti
ranka.
— Pamoti ranka? — Profitas staigiai atsisėdo lovoje. — Jūs man
sakote, kad šis aparatas pilotuojamas?
— Ne, sere. Tai tik vaizdingas posakis. „Apogee" tvirtina, kad jų
aparatas nepilotuojamas. Jame skrenda gyvūnai, tarp jų ir vorbeždžio-
nė, bet jokio piloto nėra. Ir mes neužfiksavome jokio balso ryšio tarp
antžeminės tarnybos ir aparato.
„Vorbeždžionė, — pagalvojo Profitas. — Kadangi šiame aparate
skrenda gyvūnai, tarp jų ir vorbeždžionė, neatmestina galimybė pilo
tuoti ir žmogui."
Laivo aplinkos sekimo jutikliai, kontroliuojantys anglies dvi
deginio lygį, neatskirtų, kas viduje — gyvūnas ar žmogus. Profitas
sunerimo dėl informacijos stygiaus. O dar labiau — dėl pasirinkto
starto laiko.
— Nesu tikras, ar yra bent koks pagrindas nerimauti, — tęsė
Gregorianas. — Bet jūs vis dėlto prašėte informuoti apie bet kokius
suartėjimus orbitoje...
— Papasakokite man daugiau apie „Apogee", — pertraukė jį Pro
fitas.
Gregorianas niekinamai suprunkštė.
— Smulkus žaidėjas. Dvylikos žmonių inžinerinė firma Nevadoje.
Jiems ne itin sekėsi. Prieš pusantrų metų pirmas jų aparato prototipas
susprogo dvidešimtą starto sekundę ir visi buvę investuotojai išnyko.
Esu šiek tiek nustebęs, kad jie iki šiol laikosi nesužlugę. Jų raketiniai
greitintuvai grįsti rusų technologija. Orbiteris — paprasta, nesudėtin
ga sistema su parašiutiniu sugrįžimu į atmosferą. Naudingojo krovi
nio talpa — trys šimtai kilogramų plius pilotas.
— Aš tuojau pat skrendu į Nevadą. Mums reikia geriau į tą rei
kalą įsižiūrėti.
— Sere, mes galime sekti kiekvieną to aparato judesį. Šiuo metu
neturime pagrindo imtis kokių nors veiksmų. Tai tik maža firma, besi
stengianti padaryti įspūdį naujiems investuotojams. Jeigu tas orbiteris
sukels bent kiek tikro rūpesčio, juk turime parengtus savo antžemi
nius raketinius perėmėjus, kurie tą paukštį kaipmat numuš.
Galbūt generolas Gregorianas buvo teisus. Tas faktas, kad kažko
kie karštakošiai žemės žokėjai nusprendė paleisti į kosmosą beždžio
nę, dar neduoda pagrindo visos šalies mastu skelbti ypatingąją padėtį.
Su šituo būtina elgtis labai apdairiai. Liuterio Eimso žūtis visoje šalyje
sukėlė protestų bangą. Ne metas numušti dar vieną erdvėlaivį — juo
lab pastatytą privačios amerikiečių firmos.
Bet tiek daug kas, susiję su tuo „Apogee" paleidimu, nedavė jam
ramybės. Ištaikytas laikas. Suartėjimo manevrai. Faktas, kad jie negali
nei patvirtinti, nei paneigti, kad tame aparate yra žmogus.
Kas kita tai galėtų būti, jeigu ne gelbėjimo misija?
— Aš vykstu į Nevadą, — pareiškė jis.
Po keturiasdešimt penkių minučių Profitas savuoju automobi
liu pajudėjo iš kiemo įvažos. Naktis buvo giedra, žvaigždės spindėjo
it blizgančios susmaigstytų mėlyname aksome smeigtukų galvutės.
Visatoje galbūt šimtas milijardų galaktikų, o kiekvienoje galaktiko
je — šimtas milijardų žvaigždžių. Kiek iš tų žvaigždžių turi planetas, ir
kiekoje planetų egzistuoja gyvybė? Panspermija — teorija, kad gyvybė
egzistuoja ir yra paplitusi visatoje — jau nėra vien tik spekuliacija.
Manyti, kad gyvybė yra tik šiame šviesiai mėlyname taškelyje, šioje
mažutėje Saulės sistemoje, dabar atrodė taip pat absurdiška, kaip ir
naivus senovės žmonių manymas, kad Saulė ir žvaigždės sukasi ap
link Žemę. Vienintelis griežtas reikalavimas, kad galėtų egzistuoti
gyvybė — turi būti anglies junginių ir vandens kokiu nors pavidalu.
Tų abiejų visatoje apsčiai. O tai reiškė, kad gyvybė, tegul ir kokia pri
mityvi, irgi galėtų būti apsti ir kad tarpžvaigždinės dulkės galėtų būti
apsėtos bakterijomis ar sporomis. Iš tokių primityvių padarų atsirado
visos kitos gyvybės formos.
Ir kas atsitiktų, jeigu tokios gyvybės formos, atvykstančios kaip
kosminių dulkių dalelės, apsėtų planetą, kurioje gyvybė jau egzistuoja?
Toks košmaras nuolat kamavo Džaredą Profitą.
Kadaise jis manė, kad žvaigždės gražios. Kadaise jis žvelgė į visatą
GR/ll/IT/mj/l 337
su pagarbiu bauguliu ir nuostaba. Dabar, žvelgdamas į nakties dangų,

jis matė begalinę grėsmę. Matė biologinį Armagedoną.
Iš dangaus nusileidžiantį jų nugalėtoją.
Atėjo metas mirti.

Emos rankos drebėjo, galva tvinksėjo taip smarkiai, kad ji turėjo
sukąsti dantis, jog nešauktų. Paskutinė susileista morfijaus dozė vos
palengvino skausmą. Nuo narkotiko ji buvo tokia apsvaigusi, kad vos
pajėgė sutelkti regą į kompiuterio ekraną. Į klaviatūrą po savo pirštais.
Stabtelėjo, stengdamasi nuraminti rankų drebulį. Paskui pradėjo rinkti
tekstą:
Asmeninis ei. laiškas Džekui Makalumui.

Jeigu galėčiau išsakyti paskutinį savo pageidavimą, tai norėčiau
išgirsti tavo balsą. Nežinau, kur tu esi, nei kodėl aš negaliu kalbėtis su
tavimi. Tik žinau, kad tas padaras mano viduje tuoj švęs pergalę. Netgi
tuo metu, kai aš tai rašau, juntu jį vis labiau įsitvirtinant. Juntu savo jėgas
senkant. Kovojau taip ilgai, kiek pajėgiau. Bet jau pavargau. Esu pasi
rengusi užmigti.
Kol dar galiu spausdinti šiuos žodžius, štai ką labiausiai noriu pa
sakyti: myliu tave, niekada nesilioviau tavęs mylėjusi. Sakoma, kad nė
vienas, kuris stovi ant amžinybės slenksčio, neperžengia jo su melu
lūpose. Sakoma, kad išpažintimis mirties patale visada reikia tikėti. O
čia yra manoji.
Rankos jai taip drebėjo, kad nebepajėgė daugiau spausdinti. Ji pa

sirašė ir nuspaudė „siųsti".
Vaistinėlėje susirado valiumo. Buvo likusios dvi tabletės. Nurijo
jas abi, užgerdama vandeniu. Periferinis matymas pradėjo temti. Kojos
nutirpo, tartum jau nebepriklausytų jos kūnui, o būtų kieno nors kito
galūnės.
Liko nedaug laiko.
Nebeturėjo jėgų apsivilkti VAK skafandru. Bet koks skirtumas,
kur numirti? Stotis jau užkrėsta. Jos lavonas bus tik dar vienas daiktas,
nuo kurio reikės apsivalyti.
Paskutinį kartą ji pasuko į tamsiąją stoties dalį.

Paskutines savo gyvenimo minutes norėjo praleisti kupole. Plū
duriuoti patamsyje, žvelgti pro iliuminatorių žemyn į Žemės grožį. Jai
matėsi mėlynai pilkas Kaspijos jūros išlinkis. Besūkuriuojantys virš
Kazachstano debesys ir sniego kepurės ant Himalajų. Ten apačioje
milijardai žmonių gyvena savo gyvenimus, — mąstė ji. — O čia aš,
mirštantis taškelis danguje.
— Ema? — jos radijo ausinėse tyliai suskambo Todo Katlerio
balsas. — Kaip jautiesi?
— Ne... per geriausiai, — sumurmėjo ji. — Skauda. Rega pradeda
silpti. Išgėriau paskutinį valiumą.
— Privalai ten laikytis, Ema. Klausykis manęs. Nepasiduok. Dar ne.
— Aš jau pralaimėjau kovą, Todai.
— Ne, nepralaimėjai! Privalai tikėti...
— Stebuklais? — Ji tyliai susijuokė. — Tikras stebuklas tas, kad
išvis čia esu. Kad matau Žemę iš ten, kur tiek mažai žmonių yra pa
buvoję... — Ema palietė kupolo iliuminatorių ir pajuto saulės šilumą
pro stiklą. — Aš tik norėčiau pasikalbėti su Džeku.
— Mes stengiamės, kad tai įvyktų.
— Kur jis? Kodėl nesusisiekiate su juo?
— Jis dirba kaip pašėlęs, kad tave sugrąžintų namo. Turi tuo ti
kėti.
Sumirkčiojusi ji nuslopino ašaras. Aš tikiu.
— Ar galime ką nors dėl tavęs padaryti? — paklausė Todas. —
Gal norėtum pasikalbėti su kuo nors kitu?
— Ne, — atsiduso ji. — Tik su Džeku.
Tyla.
— Manau... manau, aš dabar labiausiai noriu...
— Ko? — paragino Todas.
— Norėčiau užmigti. Tik tiek. Paprasčiausiai užmigti.
Jis atsikrenkštė.
— Žinoma. Bent kiek pailsėk. Būsiu čia pat, jeigu tau manęs pri
reiks. — Ir tyliai užbaigė: — Labos nakties, TKS.
Labos nakties, Hiustonai, — pagalvojo ji ir nusiėmusi radijo ausi
nes su mikrofonu paleido šiuos nuplaukti į tamsą.
27
Juodų sedanų konvojus staigiai sustojo priešais „Apogee Engi-

neering", iš po padangų sukeldamas didžiulį dulkių debesį. Iš pirmo
automobilio išlipo Džaredas Profitas ir pažvelgė į pastatą, atrodantį
kaip lėktuvų angaras, belangį ir nykiai pramoninį. Stogas buvo nu
sagstytas palydovine įranga.
Profitas linktelėjo generolui Gregorianui:
— Apsupkite pastatą.
Netruko nė minutės, kai Gregoriano žmonės jau davė ženklą, kad
viskas saugoma, ir Profitas įžengė į pastatą.
Viduje jis aptiko apšepusių vyrų ir moterų grupelę, sugintą į
įsitempusį ir piktą būrį. Iškart tarp jų atpažino du veidus: skrydžių
ekipažų operatyvinio skyriaus viršininko Gordono Obio ir šatlų skry
džių vadovo Rendžio Karpenterio. Taigi NASA čia, kaip jo ir įtarta, ir
šis neišvaizdus pastatas vidur Nevados dykumos paverstas maištingu
Skrydžių valdymo centru.
Kitaip nei NASA Skrydžių valdymo salėje, čia aiškiai buvo veikia
ma skurdžiomis sąlygomis. Plikos betoninės grindys. Visur kabantys
susirangę it spagečiai išvedžioti laidai ir kabeliai. Per išmestos elektro
nikos įrangos krūvą atsargiai rinkosi sau kelią groteskiškai nupenėtas
katinas.
Profitas nuėjo prie skrydžio valdymo pultų ir pasižiūrėjo į juose
srūvančius duomenis.
— Kokia orbiterio padėtis? — paklausė jis.
Vienas iš Gregoriano žmonių, skrydžių dispečeris iš Jungtinių
Valstijų kosmoso vadovybės, atsakė:
— Sere, jis jau baigė parengiamuosius manevrus raketiniais va
rikliais ir dabar juda aukštyn R vektoriumi. Galėtų susitikti su TKS

per keturiasdešimt penkias minutes.
— Sustabdykite suartėjimą.
— Ne! — užprotestavo Gordonas Obis, žengtelėdamas iš grupės į
priekį. — Nedarykite to. Jūs nesuprantate...
— Negali būti jokios stoties įgulos evakuacijos, — nukirto Pro
fitas.
— Tai ne evakuacija!
— Tai ką jis ten aukštai veikia? Aiškiai ketina susitikti su TKS.
— Ne, neketina. Jis negali. Neturi prisišliejimo sistemos, niekaip
negali susijungti su stotimi. Perimti užkrato neįmanoma.
— Jūs neatsakėte į mano klausimą, pone Obi. Ką Apogee II ten
aukštai veikia?
Gordonas dvejojo.
— Jis tik atlieka suartėjimo imitavimo manevrus. Norima išban
dyti Apogee II susitikimo su TKS galimybes.
— Sere, — įsiterpė skrydžių dispečeris iš Kosmoso vadovybės, —
aš čia matau stambią anomaliją.
Profito žvilgsnis staiga persimetė į pultą.
— Kokią anomaliją?
— Atmosferinio slėgio kabinoje. Jis nukrito iki aštuonių psi. O
turėtų būti keturiolika kablelis septyni. Arba orbiteryje rimtas oro
nuotėkis, arba tikslingai leista mažinti jame slėgį.
— Kiek laiko jis toks žemas?
Skrydžių dispečeris greitai sustuksėjo klaviatūra, ir monitoriuje pa
sirodė diagrama, atspindinti kabinos slėgio pokyčius per praėjusį laiką.
— Kaip rodo jų kompiuteriai, pirmas dvylika valandų po starto
kabinoje palaikytas slėgis keturiolika kablelis septyni. Paskui, maž
daug prieš trisdešimt šešias valandas, slėgis sumažintas iki dešimt
kablelis du ir pastoviai toks laikytas iki pastarosios valandos. — Staiga
jis kilstelėjo smakrą. — Sere, supratau, ką jie daro! Panašu, kad tai iš
ankstinės kvėpavimo parengties protokolas.
— Protokolas kam?
— Pasirengti VAK. Išeiti į kosmosą. — Jis pažvelgė į Profitą. —
Manau, tame orbiteryje yra koks nors žmogus.
GRHITACIJA 341
Profitas pasisuko j Gordoną Obį:

— Kas jame skrenda? Ką jūs pasiuntėte į orbitą?
Gordonas suprato, kad slėpti tiesos nebėra prasmės. Pripažinda
mas savo pralaimėjimą, tyliai atsakė:
— Džekas Makalumas.
Emos Vatson vyras.
— Vadinasi, vis dėlto tai gelbėjimo misija, — konstatavo Profi
tas. — Ir kokia ji numatyta? Jis išeis į VAK, ir kas toliau?
— Reaktyvinė SAFER kuprinė. „Orlan-M“ skafandras, kuriuo jis
vilki, turi tokią. Pasinaudos ja atsistumti nuo Apogee II į stotį. Pateks
vidun per TKS oro šliuzą.
— O paskui pasiims žmoną ir parsigabens ją namo?
— Ne, planas ne toks. Klausykite, jisai supranta, — mes visi su
prantame, — kodėl ji negali grįžti į Žemę. Džekas nuskrido ten tam,
kad pristatytų jai ranavirusą.
— O jeigu virusas nesuveiks?
— Tai rizika.
— TKS jis ir pats užsikrės. Mes jokiu būdu neleisime jam grįžti.
— Jis ir neplanavo grįžti! Orbiteris grįš be jo. — Jis nutilo, pa
žvelgdamas Profitui tiesiai į akis. — Ši kelionė — su bilietu į vieną
pusę, ir Džekas tai žino. Jisai sutiko su sąlygomis. Juk ten miršta jo
žmona! Jis nenori — negali — leisti jai numirti vienai.
Priblokštas Profitas nutilo. Pažvelgė į skrydžio valdymo pultą, jo
monitoriais skriejantį duomenų srautą. Tiksėjo sekundės, ir jis pagal
vojo apie savo žmoną, Eimę, mirštančią Betesdos klinikoje. Prisiminė,
kaip pašėlusiai skuodė per Denverio oro uostą, kad suspėtų į kitą reisą
ir grįžtų namo pas ją, ir prisiminė savo neviltį, kai prie įlaipinimo
vartų pamatė lėktuvą pajudant iš vietos. Pagalvojo apie tą neviltį, kuri
tikriausiai gena Makalumą, apie širdgėlą, kai atsidūręs taip arti tikslo
mato šį nepermaldaujamai nutolstant. Ir jis dar pagalvojo: Niekam čia,
Žemėje, tai nepakenks. Niekam, išskyrus Makalumą. Jis pats taip pasi
rinko, visiškai suprasdamas pasekmes. Kokią turiu teisę jį sustabdyti?
— Sugrąžinkite valdymo pultą į „Apogee" žmonių rankas, — pa
liepė jis. — Tegul jie toliau tęsia savo misiją.
— Sere?
— Pasakiau: tegul orbiteris toliau tęsia savo suartėjimą.

Minutėlė bežadės tylos. Paskui „Apogee“ dispečeriai paknopstom
puolė į savo vietas.
— Pone Obi, — tarė Profitas, pasigręždamas į Gordoną. — Juk jūs
tikrai suprantate, kad mes monitoriais seksime kiekvieną Makalumo
judesį. Aš nesu jūsų priešas, bet man pavesta saugoti didesnę gerovę,
ir padarysiu viską, kas bus reikalinga. Jeigu pamatysiu bent kokių žen
klų, kad ketinate pargabenti bet katrą iš tų žmonių į Žemę, aš įsakysiu
Apogee II sunaikinti.
Gordonas Obis linktelėjo.
— Kaip tik to iš jūsų ir tikėčiausi.
— Taigi abu žinome savo pozicijas. — Profitas giliai atsiduso ir
pasisuko į valdymo pultų eilę. — Ką gi, tęskite ir pristatykite tą žmogų
pas jo žmoną.
Džekas pakibo ties amžinybės kraštu.

Jokios VAK treniruotės NAT-Į baseine negalėjo jo parengti šiam
instinktyvios baimės smūgiui, kaustančiam paralyžiui, kai žvelgė į
kosmoso tuštumą. Jis jau buvo atidaręs liuką į atvirą naudingojo kro
vinio skyrių, ir pirmiausia, ką pamatė pro skyriaus sąvarų tarpą — tai
Žemę, besisukančią svaiginamai žemai. TKS nebuvo matyti: ši sklendė
aukščiau, už akipločio ribų. Kad galėtų ją pasiekti, jis turės išplaukti
pro tas naudingojo krovinio skyriaus suveriamąsias dureles ir apsukti
Apogee II iš kitos pusės, bet pirmiausia turėjo prisiversti nepaisyti visų
instinktų, dabar šaukte šaukiančių pasitraukti atgal į oro šliuzą.
— Ema, — ištarė jis, ir jos vardas nuskambėjo tartum tyliai su
murmėta malda. Giliai atsikvėpė ir pasirengė atleisti gniaužtą nuo
liuko angos krašto, į kurį buvo įsitvėręs, atsiduoti dangaus malonei.
— Apogee II čia Kapkomas iš Hiustono. — Apogee II — Dže
kai — prašom, atsiliepk.
Radijo ryšys, nuskambėjęs šalmofono ausinėse, užklupo jį ne
tikėtai. Mat nelaukė jokio kontakto su antžemine tarnyba. Hiustono
atviras kreipimasis į jį vardu reiškė, jog visas slaptumas sugriuvo.
— Apogee, mes primygtinai reikalaujame atsiliepti.
GR/ l l / i r / I CI j / l 343
Džekas tylėjo, nes nebuvo tikras, ar turėtų patvirtinti, kad esąs

orbitoje.
— Džekai, mums pranešė, kad Baltieji rūmai netrukdys tavo mi
sijai. Jeigu tik supranti pagrindinį faktą: ši kelionė tik į vieną pusę. —
Kapkomas padarė pauzę ir paskui tyliai pridūrė: — Jeigu išsilaipinsi
TKS, nebegalėsi jos palikti. Negalėsi grįžti namo.
— Čia Apogee, — galiausiai atsiliepė Džekas. — Pranešimas pri
imtas ir suprastas.
— Vis tiek ketini tęsti? Pagalvok apie tai.
— Po šimts, kaip manote, kodėl aš čia pasikėliau? Pasigrožėti tuo
sumautu reginiu?
— Aha, supratome. Bet prieš tęsdamas turėtum tai žinoti. Maž
daug prieš šešias valandas mes praradome ryšį su TKS.
— Ką reiškia „praradome ryšį“?
— Ema nebeatsiliepia.
Prieš šešias valandas, — pagalvojo jis. — Kas atsitiko per pastarą
sias šešias valandas?
Startas įvyko prieš dvi dienas. Tiek truko, kad Apogee II galėtų
pasivyti TKS ir atlikti priartėjimo manevrus. Per visą tą laiką jis buvo
atkirstas nuo bet kokių ryšių, visai nežinojo, kas dedasi stotyje.
— Galbūt jau pavėlavai. Dar gali persigalvoti...
— O kas matyti iš biotelemetrijos duomenų? — pertraukė jis. —
Koks jos širdies ritmas?
— Ji neprikabinta prie monitorių. Pati nusprendė atjungti laidus.
— Vadinasi, nežinote. Negalite man pasakyti, kas vyksta.
— Prieš pat nutildama ji atsiuntė tau paskutinį elektroninį laiš
ką. — Kapkomas švelniai pridūrė: — Džekai, ji su tavimi atsisveikino.
Ne. — Jis išsyk paleido liuko angos kraštą ir išsistūmė iš oro šliuzo,
stačiagalviais įnerdamas į atvirą naudingojo krovinio skyrių. — Ne.
Sugriebęs už ranktūrio, išsiropštė per suveriamąsias dureles Apo
gee II išorėn. Staiga kosminė stotis atsidūrė visai čia pat, dunksojo virš
jo tokia didelė ir išsikėtojusi, kad jis mirksnį sulaikė kvapą iš nuosta
bos. Paskui paniškai pagalvojo: Kur oro šliuzas? Nematau jo! Tiek daug
modulių, tiek daug saulės baterijų, išskleistų plote, prilygstančiam
dviem futbolo aikštėms. Jis nepajėgė orientuotis. Buvo sutrikdytas,
priveiktas svaiginamos platybės.
344 TESS G E R HI T S E N
Paskui pastebėjo išsikišusią juodą Sojuz kapsulę. Taigi buvo po

rusiškuoju stoties galu. Akimirksniu viskas stojo j savo vietas. Jis metė
žvilgsnį į amerikiečių dalį ir atpažino jų gyvenamąjį modulį. Viršuti
niame gyvenamojo modulio gale — Mazgas-1, o šis veda į oro šliuzą.
Jau žinojo, kur link sukti.
Ir vėl atsirado pasitikėjimas savimi. Turėdamas tik SAFER kup
rinę, kuri vienintelė stums į priekį, įveiksiąs tuščią erdvę be lynų, be
nieko, kas jį prilaikytų. Įjungė reaktyvinį kuprinės variklį, atsistūmė
nuo Apogee II ir leidosi TKS link.
Tai buvo pirma jo VAK. Gremėzdiškai apsirengęs ir be patirties,
jis negalėjo spręsti, kokiu greičiu juda artyn prie savo tikslo. Atsitrenkė
į gyvenamojo modulio korpusą taip smarkiai, kad bemaž nuo šio at
šoko, vos suspėdamas nusitverti už ranktūrio.
Greičiau. Ji miršta.
Silpdamas iš baimės, sunkiai ir tankiai alsuodamas Džekas užsi-
keberiojo aukštyn palei gyvenamąjį modulį.
— Hiustonai, — sušvokštė jis. — Man reikia Mediko — tegul jis
laukia čia pat šalia.
— Supratau.
— Beveik... aš jau beveik prie Mazgo-1.
— Džekai, čia Medikas. — Todo Katlerio balsas. Jis kalbėjo ramiai
ir įtaigiai. — Dvi dienas tu nepalaikei ryšio, tad tau reikėtų žinoti kelis
dalykus. Paskutinę HSG dozę Ema susileido prieš penkiasdešimt šešias
valandas. Nuo tada jos laboratoriniai duomenys prastėjo. Amilazės ir
kreatinfosfokinazės kiekiai kraujyje smarkiai pašoko. Per paskutinį
ryšio seansą ji skundėsi galvos skausmais ir silpstančia rega. Tai buvo
prieš šešias valandas. Mes nežinome dabartinės jos būklės.
— Aš jau prie oro šliuzo liuko!
— Stoties valdymo programinė įranga perjungta į VAK režimą.
Tau leidžiama grįžti į normalų slėgį.
Džekas atidarė liuką ir prisitraukė į įgulos kamerą. Apsisukdamas
užtrenkti išorinį liuką dar suspėjo pamatyti Apogee II. Aparatas jau
tolo. Vienintelė gelbėjimosi valtis grįžta į Žemę be jo. Kelio atgal ne
bėra.
Jis uždarė ir užsandarino liuką.
GRM/r/ICIj/l 345
— Slėgio išlyginimo vožtuvas atidarytas, — pranešė Džekas. —

Pradedu pereiti į normalų slėgį.
— Mėginu parengti tave blogiausiam, — tęsė Todas. — Jeigu
kartais ji...
— Pasakyk man ką nors naudinga!
— Gerai, gerai. Štai paskutinės žinios iš USAMRIID. Atrodo, rana-
virusas jų laboratoriniams gyvūnams veiksmingas. Bet tik ankstyvose
ligos stadijose. Jeigu sušvirkščiamas pirmas trisdešimt šešias valandas
po užsikrėtimo.
— O jeigu vėliau?
Katleris neatsakė. Jo tylėjimas patvirtino blogiausia.
Įgulos kameroje slėgis pasiekė keturiolika psi. Džekas atidarė
vidurinį liuką ir įnėrė į ekipuotės kamerą. Karštligiškai nusitraukė
pirštines, paskui nusivilko „Orlan-M“ skafandrą ir išsimuistė iš vė
sinamosios aprangos. Iš „Orlano“ kišenių su užtrauktukais išsiėmė
įvairius paketėlius su skubiosios pagalbos medikamentais ir iš anksto
ranavirusu užpildytais švirkštais. Dabar jau jis visas drebėjo iš baimės,
baisėdamasis tuo, ką galbūt išvysiąs stoties viduje. Trūktelėjęs atidarė
vidinį liuką.
Ir susidūrė su baisiausiu savo įsivaizduotu košmaru.
Ema plūduriavo Mazgo-1 patamsyje it plaukikė, pasidavusi ne
šama tamsios jūros bangų. Tiktai kad ši plaukikė skendo. Jos galūnės
trūkčiojo ritmiškais spazmais. Konvulsijos išrietė nugarą, o galva
timpčiojo pirmyn atgal, plaukai plaikstėsi it botagas. Agonija.
Ne, — pagalvojo jis. — Neleisiu tau numirti. Velniai rautų, Ema,
tu nepaliksi manęs.
Sugriebęs per liemenį, pradėjo ją tempti į rusiškąjį stoties galą.
Link modulių, tebeaprūpinamų elektros energija ir šviesa. Ema trūk
čiojo it laidas, purtomas elektros iškrovų, blaškėsi jo rankose. Buvo to
kia smulkutė, tokia gležnutė, o dabar mirštančiu jos kūnu jėga vilnijo
tokia stipri, kad Džekas vos pajėgė jį nulaikyti. Nesvarumo būsenos
dar nebuvo patyręs, ir dabar, stengdamasis įmanevruoti juos abu į
rusų tarnybinį modulį, jis it girtas atsimušinėjo į sienas ir liukus.
— Džekai, kalbėk man, — pašaukė Todas. — Kas vyksta?
— Perkėliau Emą į RTS — guldau ant prilaikomosios lentos...
— Ar suleidai jai viruso?

— Pirma ją priraišioju. Apimta traukulių...
Jis užsegė Emai per krūtinę ir klubus diržus, pritvirtindamas jos
kūną prie medicininės prilaikomosios lentos. Jos galva brinktelėjo
atgal, akys užvirto aukštyn. Jų odenos buvo skaisčiai, bauginamai
raudonos.
Suleisk jai virusą. Tuoj pat.
Apie prilaikomosios lentos rėmą buvo apsuktas turniketas. Dže
kas nurišo jį ir užveržė besidaužančią Emos ranką. Turėjo per jėgą iš
tiesinti alkūnę, kad galėtų pamatyti veną. Dantimis nutraukė švirkšto
su ranavirusu dangtelį. Įdūręs į veną adatą, nuspaudė stūmoklį.
— Jau suleidau, — pranešė jis. — Visą dozę!
— Kaip ji?
— Vis dar tampoma traukulių!
— Vaistinėlėje yra intraveninio dilantino.
— Matau. Pradedu intraveninę lašelinę!
Turniketas nuplaukė į šalį — šitaip Džekui priminta, kad nesva
rumo sąlygomis viskas, kas nepririšta, kaipmat nutols ir bus nebepa
siekiama. Jis pagavo turniketą ore ir vėl siekė Emos rankos.
Netrukus pranešė:
— Dilantinas jau laša! Intraveninės spaustukas iki galo atdaras!
— Jokios permainos?
Džekas žiūrėjo į žmoną, tylomis prašydamas: Nagi, Ema. Nemirk
čia man.
Pamažu jos nugara atsileido. Sprandas suglebo ir galva nustojo
daužytis į lentą. Akys vėl atvirto į priekį. Jis jau matė jų raineles — du
tamsius skritulius, supamus raudonų kaip kraujas odenų. Vos pama
čius jos vyzdžius, iš gerklės jam išsiveržė aimana.
Kairysis vyzdys buvo visiškai išplėstas. Juodas ir negyvas.
Jis pavėlavo. Ji miršta.
Jisai suėmė delnais Emos veidą, lyg vien tik valios pastangomis
galėtų priversti ją gyventi. Bet nors ir melsdamas, kad jo nepaliktų,
žinojo: vien prisilietimu ar malda jos negalima išgelbėti. Mirtis — or
ganiškas procesas. Biocheminės funkcijos, jonų judėjimas per ląstelių
membranas pamažu lėtėjo. Smegenų bangos plokštėjo. Ritmiški mio
GRAVITACIJA 347
kardo ląstelių susitraukinėjimai silpo, pereidami į virpulius. Vienu tik

noru jos nepriversi gyventi.
Bet ji nebuvo mirusi. Dar ne.
— Todai, — pašaukė jis.
— Aš čia.
— Kas vyksta pabaigoje? Kas atsitinka laboratoriniams gyvū
nams?
— Nelabai pagaunu...
— Tu sakei, kad ranavirusas veikia, jeigu užsikrėtus suleidžiamas
pakankamai anksti. O tai reiškia, kad jis turi pribaigti Chimerą. Tai
kodėl jis neveikia suleistas vėliau?
— Pernelyg daug suardoma audinių. Pasireiškia vidinis krauja
vimas...
— Kur kraujuoja? Kas paaiškėjo iš autopsijų?
— Septyniasdešimt penki procentai šunų žūva nuo kraujo išsi
liejimo į kaukolės dėžę. Chimeros fermentai pažeidžia kraujagysles
smegenų žievės paviršiuje. Jos plyšta ir kraujavimas katastrofiškai pa
didina intrakranialinį spaudimą. Tai nelyginant masyvi galvos trauma,
Džekai. Įvyksta smegenų įstrigimas.
— O jeigu sustabdysi kraujavimą, sustabdysi smegenų pažeidi
mą? Jeigu ištempsi infekcijos aukas per ūmią stadiją, jos galbūt išgy
vens taip ilgai, kol pradės veikti virusas?
— Galbūt.
Džekas įsistebeilijo į išplėstą kairį Emos vyzdį. Baisus prisimini
mas praskriejo jam galvoje: Debė Heining, be sąmonės ant ligoninės
ratinių neštuvų. Jis neišgelbėjo Debės. Per ilgai laukė, kol ėmėsi veikti,
ir dėl savo neryžtingumo ją prarado.
Aš tavęs neprarasiu.
— Todai, — vėl pašaukė jis. — Jai išplėstas kairys vyzdys. Reikia
trepanacijos.
— Ką? Tu veiki aklai. Be rentgeno...
— Tai jos vienintelis šansas! Reikia trepanuoti. Pasakyk man, kur
laikomi darbo įrankiai!
— Palauk. — Po kelių sekundžių Todas vėl prašneko: — Nesame
tikri, kur rusai sudėję savo įrankių komplektus. Bet NASA įrankiai yra
Mazge-1, ant sandėliavimo stelažo. Patikrink etiketas ant nomekso*

maišų. Jose konkrečiai pažymėta, kas viduje.
Džekas išnėrė iš rusų tarnybinio modulio ir apgraibomis nu
lėkė į Mazgą-1, pakeliui vėl atsitrenkinėdamas į sienas ir liukus.
Drebančiomis rankomis atidarė sandėliavimo stelažą. Išsitraukė tris
nomekso maišus, kol surado vieną su etikete „Elektriniai gręžtuvai/
grąžtai/adapteriai“. Paskui, pačiupęs dar antrą maišą su atsuktuvais ir
plaktukais, nėrė atgal iš mazgo. Buvo atsitraukęs nuo Emos tik minu
tėlę, tačiau baimė, kad grįžęs ras ją mirusią, skraidinte skraidino jį per
„Zaria" atgalios į tarnybinį modulį.
Ji tebekvėpavo. Dar buvo gyva.
Jis pritvirtino nomekso maišus prie stalo ir išsiėmė elektrinį ins
trumentą. Šis buvo numatytas stoties remontui ir statybai, o ne neuro
chirurgijai. Dabar, kai jau iš tiesų laikė gręžtuvą rankoje ir svarstė, ką
toliau daryti, jį apėmė panika. Juk operuoja nesteriliomis sąlygomis,
su įrankiu, skirtu plieniniams varžtams išgręžti, o ne žmogaus minkš
tiesiems audiniams ir kaului. Pažvelgė į suglebusią ant stalo Emą ir
pagalvojo, kas slypi po jos kaukolės skliautu, pagalvojo apie pilkąją
jos smegenų medžiagą, kur saugomi viso gyvenimo prisiminimai,
svajonės ir emocijos. Viskas, kas darė ją vienintele Ema. Visa tai dabar
miršta.
Iš medicininio komplekto jis išsiėmė žirkles ir skustuvą. Sugrie
bęs saują jos plaukų, pradėjo kirpti, paskui nuskuto styrančius šerius,
išvalydamas lauką pjūviui virš kairio smilkinkaulio. Kokie gražūs tavo
plaukai. Visada mylėjau tavo plaukus. Visada mylėjau tave.
Likusius jos plaukus jis surišo ir nustūmė į šalį, kad neužterštų
operacinio lauko. Su lipnios juostos atkarpa pritvirtino jos galvą prie
lentos. Dabar jau darbuodamasis greičiau, paruošė instrumentus.
Siurbiamąjį kateterį. Skalpelį. Marlę. Praskalavo grąžtus dezinfekcinia
me skystyje ir paskui dar peršluostė spiritu.
Užsimovė sterilias pirštines ir paėmė skalpelį.
Kai darė pjūvį, latekso pirštinėmis aptemptų jo delnų oda prakai
tavo. Iš skalpo išsisunkė kraujo, kuris pūtėsi į pamažu didėjantį rutu
* Ugniai atsparus audinys, artimas nailonui (pagal firmos „Nomex“ pavadinimą).

GRAVITACIJA 349
liuką. Jis nusausino kraują marle ir įpjovė giliau, kol skalpelio ašmenys
perbraukė kaulą.
Padaryti kaukolėje angą — vadinasi, atverti smegenis priešiškų
įsibrovėlių mikrobų pasauliui. Tačiau žmogaus organizmas atsparus,
pajėgus išgyventi itin žiaurius pažeidimus. Jis nuolat sau tai priminda
vo, atsargiai kaldamas duobutę smilkinkaulyje ir įstatydamas į ją grąž
to smaigalį. Juk senovės egiptiečiai ir inkai sėkmingai atlikdavo kau
kolės trepanacijas pačiais primityviausiais įrankiais atverdami kiauše
skyles ir nė nesusimąstydami apie sterilumą. Taigi tai įmanoma.
Be galo susikaupęs, nė kiek nedrebančiomis rankomis jis gręžė
kaulą. Vos keli milimetrai per giliai — ir galėtų pažeisti smegenis. Per
sekundę būtų sunaikinta tūkstantis brangių prisiminimų. Arba už
kliudytų viduriniąją smegenų dangalo arteriją, ir ištrykštų nesustab
domas kraujo fontanas. Jis vis stabtelėdavo atsikvėpti, patikrinti skylės
gylį. Neskubėk. Neskubėk.
Staiga pajuto paskutinį kaulo sluoksnelį pasiduodant, ir grąžto
galas smigtelėjo giliau. Gerklėje jusdamas savo širdies tvinksnius, jis
atsargiai ištraukė grąžtą.
Išsyk iš pragręžtos angos pradėjo formuotis kraujo burbulas, pa
mažu pūsdamasis it balionas. Kraujas buvo tamsiai raudonas — veni
nis. Džekas lengviau atsiduso: ne arterinis. Jau net dabar spaudimas į
Emos smegenis silpnėjo, intrakranialinis kraujo telkinys šalinosi pro
šią naują angą. Jisai susiurbė burbulą, paskui prispaudė marlę tebesi
sunkiančiam kraujui sugerti ir ėmėsi gręžti kitą ir dar kitą skylutes,
pramušdamas kiauše colio diametro perforacijų žiedą. Kai baigė gręž
ti paskutinę skylutę ir užbaigė ratą, plaštakas jam traukė mėšlungis,
kakta išrasojo prakaito lašeliais. Negalėjo bent kiek pailsėti — buvo
brangi kiekviena sekundė.
Jisai paėmė atsuktuvą ir plaktukėlį su rutuliniu daužikliu.
Naudodamasis atsuktuvu kaip kaltu, atsargiai įstatė šio galą į
kiaušą. Paskui, sukandęs dantis, iškėlė kaulo skritulį.
Plūstelėjo kraujas — pro didesnę angą pagaliau galėjo visas iš
tekėti, tad pamažu jis liejosi iš kaukolės dėžės.
Ir kartu dar kai kas. Kiaušinėliai. Jų gumulas siūbtelėjo laukan
ir dabar virpčiodamas plūduriavo ore. Su siurbiamuoju kateteriu jis
pagavo juos ir suvarė į vakuuminį indą. Per visą žmonijos istoriją pa
vojingiausi priešai buvo pačios mažiausios gyvybės formos. Virusai.
Bakterijos. Parazitai. O dabar — jūs, — pagalvojo Džekas, įdėmiai
žvelgdamas į indą. — Bet mes jus nugalėsime.
Iš kaukolėje padarytos angos kraujas vos besisunkė. Sulig tuo
pirmu pliūpsniu spaudimas į Emos smegenis atlėgo.
Jis pasižiūrėjo į kairę žmonos akį. Vyzdys tebebuvo išsiplėtęs. Bet
kai pašvietė žibintuvėliu, jam pasirodė, — ar tik taip įsivaizdavo? —
kad vyzdžio kraštai vos vos suvirpčiojo, tartum suraibuliavo centro
link juodas vanduo.
Tu gyvensi, pagalvojo jis.
Sutvarstė jos žaizdą marle ir ėmė daryti naują intraveninę lašeli
nę infuziją su steroidais ir fenobarbitaliu, norėdamas pagilinti Emos
komą ir apsaugoti jos smegenis nuo tolesnio pažeidimo. Prie jos krūti
nės prijungė EKG laidus. Tiktai po visų tų darbų jis galiausiai suveržė
turniketu savo paties ranką ir susileido ranaviruso dozę. Šis arba juos
abu nužudys, arba išgelbės. Visai netrukus tai paaiškės.
EKG monitoriuje Emos širdis rašė pastovų sinusinį ritmą. Pa
ėmęs jos ranką į savąją, Džekas ėmė laukti bent kokio ženklo.
Rugpjūčio n - a
Įėjęs į Specialiųjų kosminių aparatų operacijų salę Gordonas Obis

apsidairė aplink į dirbančius prie valdymo pultų vyrus ir moteris.
Priekiniame salės ekrane per pasaulio žemėlapį kosminė stotis brėžė
savo sinusoidinį kelią. Šiuo metu Alžyro dykumose kaimelių gyven
tojai, atsitiktinai žvilgtelėję į nakties dangų, nusistebėtų pamatę keistą
žvaigždę, šviesią kaip Venerą, slenkančią aukštybėse. Žvaigždę, unikalią
visame dangaus skliaute, nes ji buvo sukurta ne kokios nors visagalės
dievybės, ne kokių nors gamtos jėgų, bet gležnų žmogaus rankų.
Iš šioje salėje, pusę pasaulio atstu nuo tos Alžyro dykumos, sėdėjo
šios žvaigždės sergėtojai.
Skrydžių vadovas Vudis Elisas atsisukęs pasveikino Gordoną
liūdnai linktelėdamas.
GRAVITACIJA 351
— Nė žodžio. Ten aukštai tyla.

— Kiek laiko nuo paskutinio ryšių seanso?
— Džekas išsijungė prieš penkias valandas — norėjo bent kiek
numigti. Jau beveik trys paros, kai jis nedaug gavo pailsėti. Mes sten
giamės jam netrukdyti.
Trys paros, ir vis jokios Emos būklės permainos. Gordonas atsi
duso ir patraukė palei galinę eilę skrydžių mediko pulto link. Todas
Katleris, nesiskutęs ir suvargęs, stebėjo savo monitoriuje Emos biote-
lemetrinius rodmenis. Ir kada gi Todas paskutinį kartą miegojo? Visi
atrodė išsekę, bet niekas nė neketino prisipažinti pralaimėjęs.
— Jis vis dar ten laikosi, — tyliai ištarė Todas. — Mes nutraukėme
fenobarbitalį.
— Bet ji dar neatsibudo iš komos?
— Ne. — Atsidusęs Todas atsidrėbė krėsle ir pasižnaibė viršuno-
sę. — Nežinau, ką dar daryti. Anksčiau niekada nebuvau su tuo susi
dūręs. Su neurochirurgija kosmose.
Per pastarąsias kelias savaites tą frazę tarė daugelis iš jų. Anksčiau
niekada nebuvau su tuo susidūręs. Tai nauja. To dar nebuvome regėję.
Ir vis dėlto, argi tai ne tyrinėjimų esmė? Kad jokios krizės negalima
numatyti, kad kiekviena nauja problema reikalinga savojo sprendimo.
Kad dėl kiekvienos pergalės tenka ką nors paaukoti.
Ir būta pergalių, net vidur visos šios tragedijos. Apogee II saugiai
nusileido Arizonos dykumoje, ir Kasperas Malholandas dabar derasi
su karinėmis oro pajėgomis dėl pirmo savo kompanijai užsakymo.
Džekas vis dar sveikas, nors jau trys dienos, kai yra TKS viduje, o tai
rodo, kad ranavirusas — kartu ir vaistas, ir apsauga nuo Chimeros. Ir
pats tas faktas, kad Ema tebegyva, irgi laikytinas pergale.
Nors galbūt tik laikina.
Stebint bėgančią per ekraną Emos EKG kreivę, Gordoną apėmė
didžiulis liūdesys. Ar ilgai gali širdis plakti, kai neveikia smegenys? —
klausė jisai savęs. — Ar ilgai gali organizmas išgyventi komoje? Stebėti
lėtai gęstant šią kadaise gyvenimo džiaugsmu tryškusią moterį buvo
skaudžiau, nei matyti jos staigią, katastrofišką žūtį.
Ūmai jis tiesiau atsisėdo, įbedęs žvilgsnį į monitorių.
— Todai, — tarė. — Kas dedasi?
-K ą?
— Kažkas negera ištiko jos širdį.
Todas kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo į drebančią monitoriuje brė
žiamą kreivę.
— Ne, — atsakė jis ir siekė ryšio jungiklio. — Tai ne jos širdis.
Šaižus monitoriaus pavojaus signalas perskrodė negilų Džeko

miegą, ir jis krūptelėjęs atsibudo. Medicininio parengimo metai, bega
lės naktų su iškvietimais į ligoninių priimamuosius išmokė jį atsibusti
visiškai žvalų iš giliausio miego, ir vos tik atmerkęs akis jis jau žinojo,
kur esąs. Žinojo, kad kažkas negerai.
Pasisuko pavojaus signalo link, ir nuo apversto vaizdo trumpam
prarado orientaciją. Ema tartum kybojo veidu žemyn nuo lubų. Vie
nas iš jos EKG laidų atsilaisvinęs plūduriavo ore lyg jūržolių sruoga po
vandeniu. Džekas apsisuko šimtą aštuoniasdešimt laipsnių, ir viskas
stojosi į vietas.
Jis vėl pritvirtino EKG laidą. Širdis jam pašėlusiai daužėsi, kol
stebėjo monitorių, baimindamasis to, ką pamatys. Lengviau atsikvėpė,
kai ekranu vėl pradėjo bėgti normalus ritmas.
Ir paskui dar kai kas. Linija sudrebuliavo. Judesys.
Jis pažvelgė į Emą. Ir pamatė, kad ji atsimerkusi.
— TKS neatsiliepia, — pranešė Kapkomas.

— Toliau mėginkite. Mums reikia tuojau pat užmegzti su juo
ryšį! — bloškė Todas.
Gordonas spoksojo į biotelemetrinius rodmenis, ničnieko ne
nutuokdamas ir baimindamasis blogiausio. EKG sušokčiojo aukštyn
žemyn ir staiga išsilygino. Ne, — pagalvojo jis. — Mes ją praradome!
— Paprasčiausiai tik atsijungė, — nuramino Todas. — Nukrito
laidas. Ją galbūt tampo traukuliai.
— Vis dar jokio atsako iš TKS, — pasakė Kapkomas.
— Kas per velniava ten viršuje dedasi?
— Žiūrėk! — šūktelėjo Gordonas.
GR/ I v n n a j R 353
Todas krėsle staigiai palinko į priekį.

— Žemės kontrole, uždarykite kanalą. Kalbėk, Džekai.
Pokalbis buvo privatus; niekas, išskyrus Todą, negalėjo girdėti, ką
Džekas sako. Staiga nuščiuvusioje salėje visi sužiuro į Mediko pultą.
Net Gordonas, sėdintis čia pat šalia, negalėjo išskaityti Todo veido.
Abiem delnais prisidengęs ausines, lyg stengtųsi apsisaugoti, kad kas
nors neblaškytų, Katleris dar labiau pakumpo pirmyn.
Paskui tarė:
— Palūkėk, Džekai. Čia pas mus daug liaudies nekantrauja tai iš
girsti. Praneškime jiems naujieną. — Todas pasigręžė į skrydžių vado
vą Elisą ir pergalingai iškėlė nykščius. — Vatson atsibudo! Ji kalba!
Tai, kas atsitiko paskui, amžinai išliks įsirėžę Gordono Obio at
mintyje. Jis girdėjo kylančią balsų bangą, pereinančią į triukšmingus
džiūgavimus. Pajuto Todą smarkiai užplojant jam per nugarą. Liza
Džani maištingai ūktelėjo. O Vudis Elisas atkrito į krėslą, jo veide atsi
spindėjo negalėjimas patikėti ir kartu džiaugsmas.
Bet užvis labiausiai Gordonas prisimins savo paties reakciją. Ap
sidairė aplinkui po salę ir staiga pajuto gerklėje peršulį, viskas priešais
akis išskydo. Per visus tuos metus NASA niekas dar nematė Gordono
Obio verkiant. Po šimts, nepamatys to ir dabar.
Visi dar džiūgavo, kai jis atsistojo nuo krėslo ir niekieno nepa
stebėtas išėjo iš salės.
Po penkių mėnesių
Panama Sitis, Florida
Vyrių girgždesys ir metalo žvangtelėjimas aidu nuskardėjo per

erdvų karinio jūrų laivyno angarą, kai pagaliau atsilapojo baro kame
ros durys. Džaredas Profitas stebėjo pirmiausia pro jas pasirodant du
karinio jūrų laivyno gydytojus, kurie abu išėję giliai įkvėpė oro. Dau
giau kaip mėnesį jie praleido uždaryti toje klaustrofobiškoje patalpoje
ir staiga vėl atsidūrę laisvėje atrodė šiek tiek apduję. Juodu apsisuko
padėti išeiti iš kameros kitiems dviem jos gyventojams.
Pro duris išžengė Ema Vatson ir Džekas Makalumas. Abu sužiuro
į besiartinantį jų link Džaredą Profitą.
— Sveika sugrįžusi vėl į šį pasaulį, daktare Vatson, — prašneko jis

ir ištiesė ranką pasveikinti.
Kiek padvejojusi, Ema paspaudė ją. Atrodė gerokai liesesnė nei
savo fotografijose. Gerokai gležnesnė. Keturi mėnesiai karantino kos
mose, po to penkios savaitės barokameroje atsiėmė savo kainą. Ji buvo
praradusi raumenų masės, o akys blyškiame jos veide atrodė didžiulės
ir tamsiai švytinčios. Plaukai, ataugantys nuskustame skalpe, buvo pa
sidabravę ir ryškiai kontrastavo su likusia kaštonine ševeliūra.
Profitas pažvelgė į du karinio jūrų laivyno gydytojus.
— Gal malonėtumėte palikti mus vienus?
Jis palaukė, kol jų žingsniai nutolo. Tuomet paklausė Emos:
— Gerai jaučiatės?
— Ganėtinai gerai, — atsakė ji. — Man sako, kad aš niekuo ne
sergu.
— Niekuo, ką būtų galima susekti, — pataisė jis.
Tai buvo svarbus skirtumas. Nors pademonstruota, kad ranavi-
rusas iš tikrųjų sunaikina laboratoriniuose gyvūnuose Chimerą, jie
vis dar negalėjo garantuoti dėl ilgalaikės Emos prognozės. Daugiausia,
ką galėjo pasakyti — tai, kad jos organizme nėra jokių Chimeros po
žymių. Nuo to momento, kai su Endeavour nusileido į Žemę, pakarto
tinai vis buvo imami iš Emos kraujo mėginiai, jai atliekami rentgeno
tyrimai ir biopsijos. Nors visi rezultatai buvo neigiami, USAMRIID už
sispyrė, kad ji liktų barokameroje, kol tęsis tyrimai. Prieš dvi savaites
slėgis kameroje sumažintas iki normalios vienos atmosferos. Ema liko
sveika.
Net ir dabar ji nebuvo visiškai laisva. Visą likusį savo gyvenimą
bus tyrimų objektas.
Profitas pažvelgė į Džeką ir pastebėjo jo akyse priešiškumą. Dže
kas nieko nekalbėjo, bet tik globojamai apglėbė ranka Emą per lieme
nį, ir tas gestas bylojo: Tujos iš manęs neatimsi.
— Daktare Makalumai, tikiuosi, jūs suprantate, kad kiekvienam
sprendimui, kurį priėmiau, turėjau pakankamą motyvą.
— Suprantu jūsų motyvus. Bet tai nereiškia, kad sutinku su jūsų
sprendimais.
— Tai nors pasidalykime drauge tuo — supratimu.
6RAI/ITACIJJI 355
Jis neištiesė rankos: jautė, kad Džekas atsisakys ją paspausti. Tad

tik pasakė:
— Ten lauke daug žmonių laukia jus pasveikinti. Nenoriu ilgiau
atimti jūsų nuo draugų. — Ir jis apsisuko eiti.
— Palaukite, — pašaukė jį Džekas. — Kas bus toliau?
— Jūs laisvi. Tik kartkartėmis abu sugrįžkite tyrimams.
— Ne, norėjau paklausti, kas bus tiems žmonėms, kurie už tai at
sakingi? Tiems, kurie pasiuntė į stotį Chimerą?
— Sprendimai nebepriklauso nuo jų.
— Ir viskas? — iš pykčio Džekas pakėlė balsą. — Nei bausmės,
nei pasekmių?
— Tai bus sutvarkyta įprastu būdu. Kaip elgiasi kiekviena vyriau
sybinė institucija, tarp jų ir NASA. Diskrečiai perstumiama į ne tokias
atsakingas pareigas. O paskui — tyliai atstatydinama. Negali būti at
liekama jokio tyrimo, išvis bent kas nors atskleidžiama. Chimera per
nelyg pavojinga, kad būtų galima pasakoti apie ją visam pasauliui.
— Bet juk žuvo žmonės.
— Kaltė bus suversta Marburgo virusui. Atsitiktinai patekusiam
į stotį per užsikrėtusią beždžionę. Liuterio Eimso žūtis bus priskirta
mechaniniam ĮSA gedimui.
— Kas nors vis dėlto turėtų būti laikomas atsakingu.
— Už ką — netikusį sprendimą? — Profitas palingavo galva,
paskui apsisukęs pažvelgė į angaro duris, pro kurių plyšį skverbėsi
saulės spindulys. — Čia nėra nusikaltimo, už kurį derėtų nubausti. Tai
žmonės, kurie paprasčiausiai darė klaidas. Žmonės, kurie nesuprato,
su kuo turi reikalą. Žinau, tai jus erzina. Suprantu jūsų norą ką nors
apkaltinti. Bet šioje pjesėje nėra tikrų piktadarių, daktare Makalumai.
Yra tik... herojai. — Jis vėl atsisuko ir įrėmė akis į Džeką.
Minutėlę abu vyrai žvelgė į vienas kitą. Profitas nematė Džeko
žvilgsnyje nei šilumos, nei pasitikėjimo. Bet vis dėlto matė pagarbą.
— Draugai jūsų laukia, — priminė Profitas.
Džekas linktelėjo ir kartu su Ema nuėjo prie angaro durų. Juod-
viem žengiant laukan, į vidų suspindo skaisti saulė, ir Džaredas prisi
merkęs matė Džeko ir Emos tik siluetus, jį — uždėjusį ranką žmonai
ant peties, ją — profiliu pasisukusią į savo vyrą. Pasitinkami džiugių
šūksnių, abu išėjo ir išnyko akinamoje vidudienio šviesoje.
I ŪRA
28
Dangumi švystelėjo krintančioji žvaigždė, subyrėdama j skaisčiai

žėrinčias kibirkštėles. Iš pagarbaus baugulio Ema aiktelėjo, įkvėpdama
į plaučius kartu ir vėjo kvapą virš Galvestono užutekio. Vėl atsidūrus
namuose, viskas jai atrodė nauja ir nepažįstama. Ši nepertraukiama
dangaus panorama. Jachtos denio po jos nugara sūpavimas. Vandens
teliūskavimas į „Sanneke“ korpusą. Ji taip ilgai nepatyrė paprastų že
miškų išgyvenimų, kad vien tik jausti glamonėjantį veidą brizą buvo
brangintinas malonumas. Paskutiniaisiais karantino stotyje mėnesiais
žiūrėdavo žemyn į Žemę, ilgėdamasi žolės kvapo, sūraus oro skonio,
dirvos šilumos po basomis pėdomis. Ir mąstydavo: Kai vėl būsiu na
mie, niekada iš ten nebeišvyksiu.
Ir štai dabar ji namie, mėgaujasi Žemės vaizdais ir kvapais. Ta
čiau vis nesusiturėdavo nejučiom nenukreipusi ilgesingo žvilgsnio į
žvaigždes.
— Ar tau norėtųsi kada nors vėl ten grįžti? — paklausė Džekas
taip tyliai, kad jo žodžius bemaž nustelbė vėjas. Jis gulėjo šalimais
„Sanneke“ denyje, spausdamas savo delne jos ranką, irgi įbedęs žvilgs
nį į nakties dangų. — Ar kada nors pagalvoji: „Jeigu tik man suteiktų
dar vieną progą keliauti ten viršun, aš ja pasinaudočiau?11
— Kasdien, — sumurmėjo ji. — Argi ne keista? Kai mudu buvo
me tenai viršuje, vien tik ir kalbėdavome, kaip grįšime namo. O dabar,
kai esame namie, vis mąstome, kaip sugrįžti ten vėl.
Ji persibraukė pirštais skalpą, kur trumpesni plaukai buvo be-
ataugą stebinančiu sidabriniu ruožu. Tebeužčiuopė gumbuotą randi-
nio audinio rumbą toje vietoje, kur Džeko skalpelis buvo perpjovęs
odą ir sausplėvinį šalmą. Tai liks pastoviu prieminu, ką jai teko išgy-
venti stotyje. Ir patvariu siaubo įrašu, įrėžtu jos kūne. Ir vis dėlto, kai
tik ji pažvelgdavo į dangų, sugrįždavo ankstesnis aukštybių ilgesys.
— Manau, aš visada vilsiuosi dar vienos progos, — prisipažino
ji. — Panašiai kaip jūreiviai visada trokšta sugrįžti į jūrą. Nesvarbu,
kad ir kokia baisi buvo paskutinė jų kelionė. Arba kaip jie karštai bu
čiuodavo žemę, pasiekę krantą. Laikui bėgant, jie pradeda ilgėtis jūros
ir visada trokšta į ją sugrįžti.
Bet ji niekada nebesugrįšianti į kosmosą. Esanti nelyginant koks
jūrininkas, įstrigęs sausumoje, kai jūra visur aplinkui gundanti, tačiau
uždrausta. Kosmosas jai nepasiekiamas, jį užvėrė Chimera.
Nors DKC ir USAMRIID daktarai nebeaptikdavo jos organizme
jokių infekcijos požymių, jie nebuvo tikri, ar Chimera suvisai sunai
kinta. Galbūt liko tik snaudžiančios būsenos — kaip tylus ir nepik
tybiškas atsikraustęs į jos kūną gyventojas. Niekas iš NASA nedrįso
pranašauti, kad atsitiktų, jeigu ji sugrįžtų į kosmosą.
Taigi ji niekada ir nesugrįš. Dabar esanti astronautas vaiduoklis,
tebepriklausanti jų korpusui, bet be vilties būti paskirtai į kokį nors
skrydį. Siekti svajonės bus lemta kitiems. Stotyje jau įsikūrė nauja įgu
la, baigianti remontą ir biologinį valymą, pradėtus jos ir Džeko. Kitą
mėnesį kartu su Columbia viršun bus pristatytos pakaitinės dalys pa
žeistoms pagrindinei santvarai ir saulės baterijoms. TKS nežus. Perne
lyg daug gyvybių buvo prarasta, kad orbitoje besisukanti stotis taptų
realybe; apleisti ją dabar reikštų padaryti tą auką beprasmišką.
Aukštai danguje blykstelėjo dar vienas krintančiosios žvaigždės
ruožas — sušvito it žarija ir užgeso. Abu laukė, vildamiesi dar vienos.
Kiti žmonės, stebintys krintančiąsias žvaigždes, galėtų pamanyti, kad
tai bloga lemiantys ženklai ar angelai, iš dangaus mojantys jiems spar
nais, arba palaikyti jas proga norui išsakyti. Ema matė jas tokias, ko
kios ir buvo: kosminės skeveldros, nenuspėjami keliauninkai, atklydę
iš šaltų tamsių kosmoso platybių. Tačiau nors tai tebuvo akmenys ir
ledas, nė kiek nemenkino jų žavesio.
Kai užvertusi galvą Ema apžvelgė dangų, „Sanneke“ iškilo ant
bangos, ir ją apėmė dezorientuojantis įspūdis, kad žvaigždės dideliu
greičiu artėja, o ji pati skrieja per kosmosą ir laiką. Ema užsimerkė. Ir
visai netikėtai širdis jai pradėjo daužytis iš nepaaiškinamos baimės.
Šaltas prakaitas išpylė veidą.
6RAVITACIJA 361
Džekas palietė jos drebančią ranką.

— Kas yra? Tau šalta?
— Ne, ne. Ne šalta... — Ji sunkiai gurktelėjo seiles. — Staiga pa
galvojau kai ką baisaus.
— Ką tokio?
— Jeigu USAMRIID teisūs — jeigu Chimera atskriejo į Žemę su
asteroidu — vadinasi, tai įrodo, kad ten kitur esama gyvybės.
— Taip, galėtų įrodyti.
— Kas, jeigu tai protinga gyvybė?
— Chimera per maža, per primityvi. Neturi proto.
— Bet tas, kuris ją čia atsiuntė, galbūt turi, — sukuždėjo ji.
Džekas greta jos sustingo.
— Kolonizatorius, — tyliai ištarė jis.
— Kaip sėklos, išnešiojamos vėjo. Kur tik Chimera nusileistų, ant
bet kurios planetos, į bet kurią saulės sistemą, ji infekuotų vietines rū
šis, pasisavintų į savo genomą jų DNR. Jai nereikėtų milijonų evoliuci
jos metų, kad prisitaikytų prie naujųjų namų. Dėl savo išlikimo galėtų
įgyti visus genetinius įrankius iš jau ten gyvenančių rūšių.
O kai tik ji įsikurs, kai tik taps dominuojančia rūšimi naujojoje
planetoje, kas tuomet? Koks bus kitas jos žingsnis? Ema nežinojo. At
sakymas, mąstė ji, turėtų slypėti Chimeros genomo dalyse, kurių dar
nepavyko identifikuoti. DNR sekose, kurių funkcija tebelieka mįsle.
Dar vienas meteoras perskrodė dangų — primindamas, kad
aukštybėse nuolat vyksta kaita ir turbulencija. Kad Žemė — tik vieni
ša keliautoja per kosmoso platybes.
— Turėsime būti pasirengę, — nusprendė Ema, — iki atvyks kita
Chimera.
Džekas atsisėdo ir pasižiūrėjo į laikrodį.
— Darosi šalta, — pasakė jis. — Metas grįžti. Gordonas pasius,
jeigu praleisime rytojaus spaudos konferenciją.
— Niekada nemačiau jo praradusio savitvardą.
— Tu jo taip nepažįsti kaip aš. — Džekas ėmėsi tempti lyną, ir
vėjyje susiplaikstė pakilusi pagrindinė burė. — Žinai, jis pusiau įsi
mylėjęs tave.
— Gordis? — Ji nusijuokė. — Negaliu įsivaizduoti.
— O žinai, ko aš negaliu įsivaizduoti? — švelniai tarė jis, prisi

traukdamas ją arčiau savęs į kokpitą. — Kad koks nors vyras nebūtų
įsimylėjęs.
Staiga vėjo gūsis išgaubė burę, ir „Sanneke“ nėrė pirmyn per Gal
vestono užutekio vandenis.
— Visiems pasirengt, — metė Džekas. Ir nukreipė laivą prieš vėją,
pasukdamas pirmgaliu vakarų link. Vadovaudamasis ne žvaigždėmis,
bet kranto žiburiais.
Namų žiburiais.
Specialiųjų te rm in ų ir s a ntrum pų žodynėlis
NASA buvo praminta „Nacionaline akronimų svaidyklės admi

nistracija", ir visai pagrįstai. Pokalbiai tarp NASA darbuotojų dažnai
būna taip pripipirinti akronimų, kad į tai nepašvęstieji gali pamanyti
girdį svetimą kalbą. Štai kai kurių „Gravitacijoje" vartojamų akronimų
ir santrumpų apibrėžimai.
ALGP: aukštesnio lygmens gyvybės palaikymo paketas; borto medicini

nis rinkinys sudėtingesniam širdies veiklos palaikymui
ANUM: įgulos apsaugos nuo užkrėtimo komplektas
ARGPS: aplinkos reguliavimo ir gyvybės palaikymo sistema
BVIS: bėgtakis su vibracijos izoliavimo sistema
DEOD filtras: didelio efektyvumo oro dalelių filtras
DKC: Džonsono kosmoso centras (Hiustone)
DNNR: daugkartinio naudojimo nešančioji raketa
EKG: elektrokardiograma
EiMDESI: eksploatacijos, mechaninės dalies ir ekipažo sistemų inžinie
rius
ESU: European Space Agency — Europos kosmoso agentūra
ESU: elektroninių spindulių vamzdis (monitorius)
EVBZ: energijos (šatlo) valdymas baigiamojoje (nusileidimo) zonoje
fAA: Federal Aviation Agency — Federalinė aviacijos agentūra
FIDO: Flight Dynamics Officer — skrydžių dinamikos operatorius
FVM: fotovoltinis modulis, įrenginys Saulės energijai paversti elektros
srove (kitaip — fotoelementas)
GIDO: (iš angį. Guidance Officer) — nutaikymo tarnybos operatorius
GOES: Geostationary Operational Enviromental Satellite — geostacio-
narinis nuolat veikiantis aplinkos stebėjimo dirbtinis Žemės pa

lydovas; orų stebėjimo Žemės palydovas (šis angliškas trumpinys
visuotinai naudojamas)
GPS: Global Positioning System — visuotinė padėties nustatymo siste
ma (visuotinai vartojamas angį. terminas)
GSV: grįžti į starto vietą; paleidimo avarinio stabdymo režimas, pagal
kurį šatlas skrieja žemėjančia trajektorija, tolyn nuo paleidimo vie
tos, kad galėtų išpilti kurą, paskui apsisukti tūpimui į starto vietą ar
netoli jos
HCG: Human Chorionic Gonadotropin — žmogaus choriono gona
dotropinas; nėštumo hormonas (angliškas trumpinys, vartojamas
farmacijoje ir medicinoje)
JSfl: įgulos avarinio sugrąžinimo aparatas; kosminės stoties gelbėjimo
si valtis
IKB: išorinis kuro bakas
IK/M: impulso kodinis moduliatorius; NASA šatluose naudojamas įren
ginys telemetriniams ir įvairių laivo prietaisų duomenims perduoti
į borto kompiuterius, taip pat į Žemę
Kapkomas: radijo operatorius, palaikantis ryšį su erdvėlaivio kapsule (iš
angį. Capcom — Capsule Communicator)
KKC: Kenedžio kosmoso centras (Kanaveralio kyšulyje, Floridoje)
KKG: kietojo kuro (nešančiosios raketos) greitintuvai
K ontrolė: sutrumpintas skrydžių valdymo centro šaukinys
LMR: Lightening Detection and Ranging System — žaibų aptikimo ir
nuotolio nustatymo sistema (visuotinai aviacijoje vartojamas angį.
terminas)
M/IKK: mobilumo atvirame kosmose (už erdvėlaivio borto) komplek
tas; kostiumas (skafandras) vaikščioti atvirame kosmose (amerikie
tiškas); t. p. žr. „Orlan-M“.
IUIDDS: Meteorologic Interactive Data Display System — interaktyvioji
meteorologinių duomenų monitoringo sistema
Medikas: šaukinys skrydžio misijos gydytojui iškviesti
MOŽ: misijos operacijų žinynas
NASA: National Aeronautics and Space Administration — Nacionalinė
aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba
GR/mT/ICU/l 365
IIMSCOAI: NASA Communications Center — NASA komunikacijų cen

tras
N/ISDA: National Space Development Agency — Japonijos kosmoso
agentūra
NAT-f: nesvarumo aplinkos treniruočių įrenginys (darbui nesvarumo
sąlygomis)
NOAA: National Oceanic and Atmospheric Administration — Naciona
linė okeano ir atmosferos valdyba
IHORAD: North American Air Defence Command — Jungtinė Šiaurės
Amerikos aerokosminės gynybos vadovybė
NKTS: Nacionalinė kosminio transportavimo sistema
OilM: orbitinio manevravimo sistema.
OPB: orbitinės pakaitos blokas
OPS: operacijų seka
„Orlan-iM": skafandras išeiti į atvirą kosmosą (rus.)
0S0: TKS skrydžio dispečeris, atsakingas už mechaninę dalį, techninę
priežiūrą ir sklendes (pagal specialųjį agentą Oso iš Disnėjaus ani
macinio filmuko vaikams)
OSS: orbitinio susijungimo sistema
PMK: privati medicininė konferencija (radijo ar televizijos ryšiu)
PSES: patikimai saugus ekipažo sugrąžinimas; kosminės stoties valdy
mo programinės įrangos režimas, avariniais atvejais užtikrinantis
evakuacijos aparatų atsiskyrimą ir išvykimą
PSG: pagalbinis (elektros) srovės generatorius
PŠK: privati šeimos konferencija (radijo ar televizijos ryšiu)
R5P: radijo signalo praradimas
RTM: rusų tarnybinis modulis
Rl/S: reaktyvinio valdymo sistema; viena iš šatlo variklio sistemų, nau
dojamų erdvėlaiviui manevruoti orbitoje
SAFER: aparato pavadinimo santrumpa iš angl.„Symplified Aid for EVA
(extravehicular activity) Rescue" — pagalba gelbėjimo operacijoms
dirbant atvirame kosmose
SAP: skaitmeninis autopilotas
SEP: sunaikinimo egzoatmosferoje priemonė; raketa, skirta sunaikinti
objektams, prieš šiems patenkant į Žemės atmosferą
SSK: starto ir sugrįžimo (kai vėl įeinama į žemės atmosferą) apranga;

ryškiai oranžinis kostiumas, kuriuo astronautai vilki pakildami ir
sugrįždami į Žemę tai ištisinis dalinio slėgio skafandras, užtikri
nantis terminį barjerą, taip pat ir antigravitacinę apsaugą
SKAOS: specialiųjų kosminių aparatų operacijų skyrius; tarptautinės
kosminės stoties skrydžio valdymo salė
Skrydis: skrydžių vadovas, šaukinys
SPOP: susitikimo ir prisišliejimo operacijų programa (programinė
įranga)
SI/C: skrydžių valdymo centras
SVS: skrydžių valdymo salė
ŠTM: šatlo transportinė misija
TAKOIU: taktinė oro navigacijos sistema (naudojama kariniuose lėktu
vuose)
TAKI: transatlantinis nusileidimas; avarinis režimas, kai šatlui tenka leis
tis kitapus Atlanto vandenyno
TKS: tarptautinė kosminė stotis
Topo: TKS skrydžio trajektorijos valdymo dispečeris
UHF: Ultrahigh Freąuency — ultraukštasis dažnis
USAMRIID (United States Army Medical Research Institute o f Infectious Oiseases):
Jungtinių Valstijų ginkluotųjų pajėgų medicinos mokslo tiriamasis
infekcinių ligų institutas
IMK: veikla atvirame kosmose (išėjimas į atvirą kosmosą)
VDE: veikla erdvėlaivyje; vaikščiojimas po dekompresuotą erdvėlaivį
ar modulį
Zaria: funkcinio krovinio blokas; vienas iš kosminės stoties modulių.
Apie autorę
Tess Gerritsen metė sėkmingą vidaus ligų gydytojos praktiką, kad

galėtų auginti savo vaikus ir susitelkti į rašymą. Ji susilaukė pripažini
mo JAV už pirmąjį medicininį veiksmo romaną, New York Times sąra
šo bestselerį „Derlius'1; ji taip parašė garsųjį bestselerį „Chirurgas".
G e r r its e n , T ess
Ge336 Gravitacija: [romanas]/Tess Gerritsen; iš anglų kalbos vertė Jonas
Čeponis. — Kaunas: Jotema, [2011]. — 367, [1] p.
ISBN 978-9955-13-303-2
Jauna NASA gydytoja Ema Vatson, puiki mokslininkė, buvo rengiama svarbiausiai viso savo
gyvenimo misijai — kosmose tyrinėti gyvas būtybes. Tačiau jai atsidūrus kosminėje stotyje, viskas
pakrypsta siaubingai blogai: vienaląsčių organizmų, žinomų kaip archeonai, paimtų iš jūros gelmių
kultūra kosmoso sąlygomis ima sparčiai daugintis ir netrukus infekuoja įgulą — pasekmės šiurpios,
daugeliui baigiasi mirtimi.
UDK 821.111 (73)-31
Tess Gerritsen
GRAVITACIJA
Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Redaktorius Jonas Vabuolas
Viršelio dailininkė Daiva Zubrienė
Maketavo Elvyra Laipanova
Viršelio nuotrauka iš www.dreamstime.com
SL 250. 23 sp. 1. Užsak. Nr. 2489

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
http://www.jotema.lt
Tel. 337695, ei. paštas: info@jotema.lt
Spausdino UAB „BALTO print/Logotipas", Utenos g. 41 A, 08217 Vilnius
Jaunai NASA astronautei gydytojai
Emai Vatson tenka kovoti su kosmose
besidauginančiu mirtinu mikrobu.
Mėginimas gelbėtis baigiasi katastrofa:
NASA erdvėlaivis sudūžta, o kosminė
stotis lieka pavojingai apgadinta. Ema
stengiasi suturėti mirtiną mikrobą, o
jos artimieji Žemėje lenktyniauja su
laiku, skubėdami sugrąžinti astronautę
iš kosmoso. Bet gelbėjimo operacijos
nebus. Užkratas dabar graso ir Žemės
gyventojams, tad stotyje paskelbiamas
karantinas ir astronautai paliekami
įstrigę orbitoje...

Avitacija 2011 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Avitacija 2011 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

TESS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Copyright © 1999 by Tess Gerritsen

Didžiausi žmonijos atradimai

Šios knygos nebūčiau galėjusi parašyti be didžiadvasiškos žmo­

* Knygos gale autorės pateiktas santrumpų ir specialiųjų terminų žodynėlis.

Galiausiai privalau darsyk padėkoti:

Jisai sklendė ties pragarmės kraštu.

— Pasiekiau hidroterminę versmę, — pranešė jis. — Judu dviejų

* Pagal Farenheitą, t. y. apie 13 °C.

Stivas gaudė burna orą, širdis paniškai daužėsi tartum ne į šon­

Du tūkstančiai, trys tūkstančiai metrų.

kreipė kaklą į šoną, stengdamasis pažvelgti į dešinįjį sparną. Nuo to,

tais, lyg į krūvą sustingusios stiklo šukės. Mėgindamas įsižiūrėti sau

— Kontrole, čia Endeavour, — tvirtu balsu glaustai pranešė Kitre-

— Pradedame avarinį skrydžio stabdymą.

— Pereinu prie atsarginės, — pranešė Hiuit. Ji persijungė į penk­

Jų radijo ausinėse nuskambėjo linksmas balsas:

Ema ir Bobas Kitredžas sėdėjo salūno „Naktinis skrydis" kabinoje,

* „Northrop T-38 Talon“ — amerikiečių dvivietis mokomasis viršgarsinis reaktyvinis

— Kalbi, lyg dar ketintum persigalvoti.

ir kankiniai. Arba tokie, kuriems nusispjaut, gyvename mes ar mirš­

juodu vieną vasaros naktį gulėjo greta žolėje, spoksodami į žvaigždes.

Daktaras Džekas Makalumas išgirdo pirmos greitukės sirenos

linę. Iškart imobilizavome jos stuburą. Kraujospūdis ir širdies ritmas

atplėšė popierių ir tuojau pat susitelkė į paaukštėjusį ST tarpą VI ir

— Padarėte kompiuterinę tomografiją?

dotrachėjinis vamzdis atsidūrė vietoje ir į plaučius pradėtas iš maišo

foratoriumi — kastuvėlio pavidalo grąžteliu, prasiskverbiančiu į kaulą

Baltoji pelė karojo ore tartum pakibusi skaidrioje jūroje. Daktarė

* Džonsono kosminio centro auditorija, pavadinta Antrojo pasaulinio karo veterano,

(kaip jo girdėta, likusio po nutrūktgalviško slidinėjimo) jos veidas

Kaip Skrydžių ekipažų operatyvinio skyriaus vadovas Gordonas

džetui finansuoti. Jis buvo viešas NASA veidas, o Kenas Blankenšipas,

Gordonas tyliai nulipo nuo scenos, ir dvejetas vyrų išėjo į kori­

— Sakote, kad per tą laiką negalite suformuoti naujos komandos?

Ji pastebėjo savo vyrą tolimajame ligoninės koridoriaus gale. Jis

ir pokalbis virto dar vienu smarkiu nesutarimu. Šiomis dienomis jie

Ema ištiesė ranką paliesti Džeko, bet susiturėjo, žinodama, kad

— Beje, man priminei, — tarė ji. — Gal sutiktum rūpintis Ham-

Septyneri santuokos metai, — pagalvojo ji, — ir štai kuo tai baigia­

Per Mazgo-1 kupolo stebėjimo iliuminatorius daktarui Viljamui

Grigsas nelyginat dvi dvigubos žvaigždės pusės, besisukančios orbito­

rijoje. Kasdien TKS galiojo griežtai nustatyta darbotvarkė ir mažai

be abejo, patikrinti ekipažo sugrąžinimo aparato būklės. Galintis eva­

Kam: Dr. Viljamui Heiningui,TKS biologijos tyrimai

* Firmos pavadinimas — „Jūros mokslas" (angį.).

netikėtą ląstelių kultūros masės didėjimą. Prašom tai patvirtinti savuoju

„Dar vienas reikalavimas pasukioti rankenėlę", — pavargęs pa­

Arba iš pat pradžių ląstelių pavyzdys nebuvo grynas, arba į mėgintuvėlį

... Jums atsiųstieji duomenys pasitvirtino. Kultūra atrodo smarkiai pa­

Stabtelėjo. Esama ir kitos galimybės: mikrogravitacijos poveikio.

Staiga žvangtelėjęs stalčius privertė jį krūptelėti. Atsigręžęs pa­

Įsiutęs Bilas pasisuko į jį.

Keničis stebėjo išplaukiant iš laboratorinio modulio Grigsą ir

ten su visais biologiniais egzemplioriais — nuo bakterijų iki laborato­

Neturime ryšio su Žeme.

televizoriuje perduodamus pirmuosius nufilmuotos katastrofos kad­

buvo lyg baigiamasis egzaminas tiek astronautams, tiek antžeminio

* Angį. santr.: svarai į kvadratinį colį (apkrova, slėgis).

— Ei, amžius tavęs čia nemačiau, — tarė.

jam skrandyje susidarytų kamuolys iš prarytų plaukų ar dar kas nors

Jis nusuko akis j šalį, nebepajėgdamas į ją žiūrėti.

Šios knygos nebūčiau galėjusi parašyti be didžiadvasiškos žmo

Stivas gaudė burna orą, širdis paniškai daužėsi tartum ne į šon

— Pereinu prie atsarginės, — pranešė Hiuit. Ji persijungė į penk

ir kankiniai. Arba tokie, kuriems nusispjaut, gyvename mes ar mirš

Gordonas tyliai nulipo nuo scenos, ir dvejetas vyrų išėjo į kori

Septyneri santuokos metai, — pagalvojo ji, — ir štai kuo tai baigia

Grigsas nelyginat dvi dvigubos žvaigždės pusės, besisukančios orbito

be abejo, patikrinti ekipažo sugrąžinimo aparato būklės. Galintis eva

„Dar vienas reikalavimas pasukioti rankenėlę", — pavargęs pa

... Jums atsiųstieji duomenys pasitvirtino. Kultūra atrodo smarkiai pa

Staiga žvangtelėjęs stalčius privertė jį krūptelėti. Atsigręžęs pa

ten su visais biologiniais egzemplioriais — nuo bakterijų iki laborato

televizoriuje perduodamus pirmuosius nufilmuotos katastrofos kad

aplinkui buvo atostogų nuotaikos, su pliažiniais rankšluosčiais ir už

Nuleidusi ir sutvirtinusi šalmo antveidį, Ema įjungė savo deguo

Nebuvo laiko nusiprausti po dušu ar nusiskusti. Nurijo tris table

nešė Kasperas. — Kadaise Kalifornijoje dirbo su pačiu senuoju meis

Ema išjungė ir uždarė savo nešiojamąjį kompiuterį. Atsakinėti į as

tai baigėsi, ir Džekas pasiekė stadiją, kai ramiai taikosi su neišvengia

— Būtent. Ypač tokioje uždaroje aplinkoje kaip mūsiškė. Visi tap

Misijos valdymo centre, prie skrydžio medikui skirto pulto, sė

Pasitarime dalyvavo trys skrydžių medikai — iš to Džekas supra

ir keletas programų administratorių. Taip pat dalyvavo NASA atsto