TESS

GERRITSEN

UŽKRATAS

Iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis

Jotema
UDK 821.111(73)-31 Tess Gerritsen
Ge336 LIFE SUPPORT
Pocket Books, New York, 1997

Gerritsen, Tess
Ge336 Užkratas: [detektyvinis romanas] / Tess Gerritsen; iš anglų kalbos vertė
Jonas Čeponis. — Kaunas: Jotema, [2013]. — 368 p.
ISBN 978-9955-13-371-1
Naktiniai budėjimai Springerio ligoninės Skubiosios pagalbos priimamajame kuo
puikiausiai tenkina daktarę Tobę Harper. Tačiau vieną ramią naktį pamainos rimtį sutrikdo
atgabentas pacientas. Klejojantis ir kritinės būklės dėl galimos virusinės smegenų infekcijos, jis
beveik nereaguoja į gydymą... o paskui be pėdsakų dingsta. Netrukus pasitaiko antras panašių
simptomų kamuojamas vyras, ir įvykiai įgyja šiurpų pagreitį.

UDK 821.111 (73)-31

Copyright © 1997 by Tess Gerritsen

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jonas Čeponis, 2OT2
© UAB „Jotema“, 2013
Redaktorė Lina Čekauskaitė
Viršelio dailininkė Vilūne Grigaitė
Viršelio nuotrauka iš www.iStockphoto.com
Maketavo Elvyra Laipanova

SL 230. 23 sp. 1. Užsak. Nr. 13.283

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695
EI. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė“. Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas
Jacobui, Adamui irJoshui —
mano gyvenimo vaikinams
 Padėkos

Labai dėkoju:
Emily Bestler, kurios dėka kiekviena knyga blizga
Daktarui Rossui Davisui, neurochirurgui ir didžiam eruditui
Jackui Youngui, mielai atsakinėjančiam į mano keisčiausius
klausimus
Patty Kahn — už visą jos pagalbą renkant medžiagą
Jane i Berkey ir Donui Cleary, mano vedliams leidybos pasaulyje
Ir užvis daugiausia — Megei Ruley, visada man nurodydavusiai
teisingą kryptį. Ir ten mane nuvesdavusiai
 1

Skalpelis — gražus daikčiukas.

Daktaras Stenlis Mekis niekada anksčiau to nepastebėdavo, bet
dabar, stovėdamas palenkęs galvą po operacinės lempomis, staiga pa­
sijuto besistebintis, kaip nuo geležtės it nuo deimanto atsispindi švie­
sa. Tiesiog meno kūrinys tas aštrus lyg skustuvas nerūdijančio plieno
pusmėnuliukas. Faktiškai toks gražus, kad Stenlis vos drįso paimti
jį į ranką, baimindamasis kaip nors suteršti tą magiją. Jo paviršiuje
blykčiojo spalvų vaivorykštė — šviesa, suskaidyta į gryniausias sude­
damąsias jos daleles.
— Daktare Meki, kas nors negerai?
Pažvelgęs Stenlis išvydo virš chirurginės kaukės į jį besiraukian-
čią operacinės seserį. Niekada anksčiau nebuvo pastebėjęs, kokios ža­
lios jos akys. Tartum jis matytų, iš tikrųjų matytų, tiek daug dalykų
pirmą kartą. Kreminę seselės odos tekstūrą. Smilkiniu vingiuojančią
gyslelę. Apgamą tuoj virš voko.
O ar tai apgamas? Jis įsižiūrėjo. Mažutė tamsi dėmė šliaužė tarsi
koks daugiakojis vabzdys akies kampo link...
— Stėnai? — dabar prašneko daktaras Radmanas, ir jo balsas
perskrodė Meldo nerimą. — Gerai jautiesi?
Mekis krestelėjo galvą. Vabzdys dingo. Vėl apgamas, tik mažutė
juodo pigmento dėmelė ant blyškios seselės odos. Jis gailiai atsikvėpė
ir paėmė nuo instrumentų padėklo skalpelį, paskui pažvelgė į moterį
ant operacinio stalo.
Šviesa nuo viršaus jau sukoncentruota į apatinę pacientės pilvo
dalį. Balti chirurginiai užtiesalai, spaustukais įtvirtinti vietoje, rėmino
atviros odos stačiakampį. Gražus plokščias pilvas su bikinio linija,

/
jungiančia du išsikišusius klubikaulius — nuostabus vaizdas, kurį gali
pamatyti šiuo pūgų ir žiemiškai nublyškusių veidų metų laiku. Kaip
gaila, kad jam teks tai įpjauti. Apendektomijos randas tikrai sugadin­
tų bet kurį būsimą Karibų jūros įdegį.
Mekis pridėjo geležtės galą prie odos, orientuodamas pjūvį į
Makbernio tašką — per vidurį tarp bambos ir dešinio klubikaulio
iškyšos. Apytikrėje apendikso vietoje. Tačiau jau nutaikęs skalpelį,
staiga stabtelėjo.
Drebėjo ranka.
Nesuprantama. To niekada anksčiau nebuvo atsitikę. Stenlio
Mekio rankos visada būdavo tvirtos kaip uola. O dabar prireikė milži­
niškų pastangų vien laikyti sugniaužus skalpelio kotą. Jis nurijo seiles
ir atitraukė ašmenis nuo odos. Ramiai. Kelis kartus giliai įkvėpk ir tai
praeis.
— Stėnai?
Mekis pakėlė galvą ir pamatė susiraukusį daktarą Radmaną. Taip
pat ir dvi seseles. Mekis išskaitė jų akyse klausimus, tokius pačius
klausimus, kuriuos žmonės jam už nugaros kuždėjosi pastarąsias dvi
savaites. Ar senukas daktaras Mekis kompetentingas?Galseptyniasdešimt
ketvertų metų amžiaus jam nebereikėtų leisti operuotP Jis nepaisė jų
žvilgsnių. Juk save jau apgynė Kvalifikacijos patvirtinimo komitete,
jiems patenkinamai paaiškinęs paskutinio savo paciento mirtį. Šiaip
ar taip, chirurginė intervencija visada susijusi su rizika. Kai pilvo ert­
mėje susikaupia labai daug kraujo, nesunku supainioti anatominius
orientyrus ir padaryti neteisingą pjūvį.
Būdamas išmintingas, komitetas išteisino jį nuo kaltės.
Vis dėlto į ligoninės personalo protus įsismelkė abejonės. Jis tai
matė iš seselių veidų, iš surauktos daktaro Radmano kaktos. Iš visų
tų jį stebinčių akių. Stenlis Mekis pajuto ir kitas akis. Lyg šmėstelėjo
dešimtys ore plaukiančių akių obuolių, visi spoksantys į jį.
Mekis sumirksėjo, ir baisi vizija išnyko.
Tai akiniai kalti, — pagalvojo. — Teksjuos patikrinti.

8
 Skruostu nuslydo prakaito lasas. Mekis tvirčiau sugniaužė skal­
pelio kotą. Juk tai tik praprasta apendektomija, procedūra, su kuria
pajėgus susidoroti ir chirurginės internatūros naujokas. Tikrai pajėg­
siąs tai atlikti, net ir drebančiomis rankomis.
Jisai susitelkė į pacientės pilvą, tokį plokščią, auksaspalvio įde­
gio. Dženiferė Halsi, trisdešimt šešerių. Atvykusi iš kitos valstijos, šį­
ryt savajame Bostono motelio numeryje atsibudo kamuojama skaus­
mo dešiniame apatiniame pilvo kvadrante. Skausmui stiprėjant, per
įsismarkaujančią pūgą, kai beveik nieko nesimatė, ji atvažiavo savo
automobiliu į Viklino ligoninės Skubiosios pagalbos priimamąjį ir
buvo nukreipta pas tądien budintį chirurgą Mekį. Ji nežinojo nieko
apie gandus dėl jo kompetencijos, nieko — apie melus ir kuždesius,
jau pamažu griaunančius gydytojo praktiką. Tebuvo skausmą ken­
čianti moteris, kuriai reikėjo pašalinti užsidegusį apendiksą.
Mekis prispaudė prie Dženiferės odos geležtę. Ranka jau sutvir­
tėjo. Jis sugebės tai atlikti. Žinoma, sugebės. Padarė pjūvį — lygų
taisyklingą pjūvį. Operacinės seselė asistavo pasausindama kraują,
paduodama spaustukus šiam stabdyti. Įpjovė giliau, per geltonus po­
odinius riebalus, kartkartėmis stabtelėdamas prideginti kraujuojančią
gyslą. Be problemų. Viskas bus puiku. Pateks į pilvo ertmę, pašalins
apendiksą ir vėl išeis. O paskui po pietų parvyks namo. Galbūt šiek
tiek pailsės — tiek tereikia galvai praskaidrinti.
Perpjovė žvilgančią pilvaplėvę, pateko į pilvo ertmę.
— Praplėskit, — paprašė jis.
Asistuojanti seselė paėmė nerūdijančio plieno skėtiklius ir atsar­
giai praplėtė atvertą žaizdą.
Mekis įkišo ranką į tarpą ir pajuto žarnas, šiltas ir slidžias, ran-
gantis apie latekso pirštine apmautą jo plaštaką. Koks nuostabus jaus­
mas įsirausti į žmogaus kūno karštį. Lyg vėl būtum pasitiktas įsčiose.
O štai ir apendiksas. Vieno mesto žvilgsnio į paraudusį ir išbrinkusį
audinį pakako, kad jis suprastų — diagnozė nustatyta teisingai, apen­
diksą teks išimti. Mekis paėmė skalpelį.

9
 Pilvo ertmėje grūdasi pernelyg daug žarnų — dvigubai daugiau
nei turėtų būti. Taip negerai. Jis timptelėjo plonųjų žarnų kilpą, pa­
juto šią slystant, šiltą ir gličią, per savo pirštinėtus delnus. Skalpeliu
atpjovė perteklinį ilgį ir numetė varvančią ringę ant padėklo. Štai,
pagalvojo, šitaip kur kas tvarkingiau.
Asistuojančioji seselė virš chirurginės kaukės išsprogino į jį akis.
— Ką jūs darote?— sušuko ji.
— Per daug žarnų, — ramiai atsakė Mekis. — Neturi taip
būti.
Jis vėl nusitaikė į pilvo ertmę ir sučiupo kitą žarnų kilpą. Kam
tiek daug nereikalingo audinio? Tik trukdo matyti.
— Daktare Meki, ne!
Jis nupjovė. Iš perpjautos ringės karšta čiurkšle lanku ištryško
kraujas.
Seselė sugriebė gydytojo pirštinėtą plaštaką. Mekis pasipiktinęs
numetė jos ranką — kaip kažkokia seselė drįsta pertraukti procedūrą!
— Duokit man asistuoti kitą seserį, — įsakė jis. — Reikia pa-
siurbti. Būtina pašalinti visą tą kraują.
— Sustabdykite jį! Padėkite man jį sustabdyti...
Laisvąja ranka Mekis paėmė atsiurbimo kateterį ir panardino
jo galą į pilvo ertmę. Kraujas sugurgėjo vamzdelyje ir išsiliejo į re­
zervuarą.
Dar viena ranka sugriebė jį už chalato ir nutempė nuo operaci­
nio stalo. Daktaras Radmanas. Mekis pabandė ir jo nusikratyti, bet
Radmanas nepasidavė.
— Padėk skalpelį, Stėnai.
—Ją būtina sutvarkyti. Per daug žarnų.
— Padėk skalpelį!
Stengdamasis išsilaisvinti, Mekis apsisuko ir atsidūrė akis į akį su
Radmanu. Pamiršo tebelaikąs rankoje skalpelį. Ašmenys šmaukštelėjo
per Radmano kaklą.
Gydytojas sukliko ir griebėsi už gerklės.

10
 Mekis atsitraukė, išsproginęs akis į kraują, besisunkiantį tarp
Radmano pirštų.
— Ne mano kaltė, — ištarė jis. — Aš nekaltas!
Seselė suriko į vidaus telefoną:
— Atsiųskite apsaugą! Jis išprotėjo. Mums reikia apsaugos.
TUOJAU PAT!
Mekis kluptelėjo atatupstas per slidžius kraujo klanus. Radmano
kraujo. Dženiferės Halsi kraujo. Klanai ant grindų plito į ežerą. Pas­
kui apsisukęs nėrė iš operacinės.
Jį vijosi.
Mekis lėkė koridoriumi, supanikavęs bėgo aklai ir pasiklydo ko­
ridorių labirinte. Kur jis? Kodėl niekas neatrodo pažįstama? Paskui
tiesiai priekyje pamatė langą, o už šio — sūkuriuojantį sniegą. Snie­
gas. Tie šalti balti nėriniai jį apvalys, pašalins nuo rankų kraują.
Už jo arčiau subildėjo žingsniai. Kažkas sušuko:
— Stok!
Nubėgęs dar tris žingsnius, Mekis šoko į šviesos stačiakampį.
Daugybe deimančiukų subyrėjo stiklas. Paskui pro šalį sušvilpė
šaltas oras, ir viskas buvo balta. Gražiai krištoliškai balta.
Ir jis krito.
 2

Diena už langų tvyrojo velniškai karšta, bet vairuotojas visu

smarkumu buvo įjungęs oro kondicionierių, ir Molė Piker ant už­
pakalinės sėdynės žvarbo. Saitas oras iš ventiliacinės angos prie jos
kelių it peilis smigo aukštyn po mini sijonėliu. Ji pasilenkė į priekį ir
pabarškino į organinio stiklo pertvarą.
—Atsiprašau? — pašaukė. — Ei, drauguži? Gal išjungtumėte tą
kondicionierių? Drauguži?
Molė vėl pabarškino.
Vairuotojas jos tartum negirdėjo. Arba galbūt nekreipė dėmesio.
Ji tematė jo šviesiaplaukį pakaušį.
Siurpdama susikryžiavo ant krūtinės plikas rankas ir pasitraukė
toliau nuo tos ventiliatoriaus sklendės. Pro automobilio langą įsiste­
beilijo į slenkančias pro šalį gatves. Visai nepažinojo to rajono, bet ne­
abejojo, kad jie važiuoja į pietus. Taip skelbė paskutinė kelio rodyklė:
„Vašingtono gatvė, Pietūs“. Dabar žiūrėjo į dėžes primenančius pas­
tatus grotuotais langais ir grupelėmis sėdinčius jų prieangiuose vyrus
žvilgančiais nuo prakaito veidais. Dar net ne birželis, o temperatūra
jau perkopusi per aštuoniasdešimtį34'. Molė galėjo išskaityti karštį vien
žvelgdama į žmones gatvėje. Į suglebusius jų pečius, į lėtą šlepnojimą
šaligatviais. Molei smagu buvo stebėti žmones. Daugiausia ji žiūrė­
jo į moteris, nes jos atrodė kur kas įdomesnės. Tyrinėjo jų aprangą
ir stebėjosi, kodėl kai kurios per vasarišką karštį vilki juodai, kodėl
storulės stambiais pasturgaliais pasirenka šviesias tamprias kelnes, ko­
dėl šiomis dienomis niekas nenešioja skrybėlių. Tyrinėjo, kaip vaikš-

* Pagal Farenheitą, t. y. per 27 °C. Čia ir toliau paaiškinimai vertėjo.

12
to gražuolės — vis nežymiai siūbuodamos klubais, ant aukštakulnių
puikiai išlaikydamos pusiausvyrą. Spėliojo, kokias Molei nežinomas
paslaptis jos slepia. Įdomu, ko jas mokė mamos ir kodėl tos pamokos
kažkaip nepasiekė Molės? Ilgai ir įdėmiai stebėjo jų veidus, vildamasi
dieviškos įžvalgos, kas padaro moterį gražią. Kokių jos turi ypatingų
kerų, kurių jai, Molei Piker, neduota?
Automobilis sustojo priešais raudoną šviesą. Prie kampo stovė­
jo mergužėlė — bateliai platformos padu, provokuojamai atstatytas
į priekį klubas. Kekšelė kaip ir Molė, bet vyresnė — galbūt aštuo­
niolikos, krintančiais ant bronzinių pečių tviskančiais juodais plau­
kais. Juodi plaukai — kaip būtų miela, — pavydžiai pagalvojo Molė.
— Tokie neliks nepastebėti. Ne kokios nors tarpinės spalvos kaip
geibūs Molės plaukai — nei šviesūs, nei rudi ir nė kiek neišsiskirian­
tys. Automobilio langai buvo tamsinti, todėl juodaplaukė mergužėlė
negalėjo matyti į ją spoksančios Molės. Bet tartum tai jautė, nes ant
platforminių batelių pamažu pasisuko veidu į automobilį.
Vis dėlto ji ne tokia jau ir daili.
Molė atsilošė ant sėdynės keistai nusivylusi.
Automobilis pasuko ir toliau važiavo pietryčių kryptimi. Dabar
Molės rajonas liko toli —jie keliavo gilyn į teritoriją, kuri buvo nepa­
žįstama ir kartu grėsminga. Karštis išvijo iš būstų žmones — jie sėdėjo
pavėsinguose tarpduriuose, vėdindamiesi kuo papuola ir žvilgsniais
palydėdami pravažiuojantį automobilį. Suvokė, kad jam čia ne vieta.
Lygiai taip pat ir Molė suvokė esanti čia svetima. Kurgi Romis ją
siunčia?
Jis nedavė jokio adreso. Paprastai įsprausdavo į delną popieriaus
skiautelę su pakrevezotu gatvės pavadinimu ir numeriu, o taksi tu­
rėdavo susirasti pati. Tačiau šįkart prie šaligatvio krašto Molės laukė
automobilis. Beje, prašmatnus automobilis, be kokių nors iškalbingų
dėmių ant užpakalinės sėdynės ar pašvinkusių higieninių servetėlių
gniužulų, sukimštų į peleninę. Viskas taip švaru. Dar niekada neva­
žiavusi tokiame švariame automobilyje.

13
 Vairuotojas pasuko kairėn, į siaurą gatvelę. Čia ant šaligatvio
niekas nesėdėjo. Bet Molė žinojo: yra stebima. Jautė tai. Pasiraususi
rankinuke išsiėmė cigaretę ir užsirūkė. Vos spėjo du kartus užsitrauk­
ti, kai atsietas nuo kūno balsas staiga paliepė:
— Prašom užgesinti.
Krūptelėjusi Molė apsidairė.
-Ką?
— Pasakiau, užgesink. Mes automobilyje neleidžiame rūkyti.
Paraudusi iš kaltės, skubiai užspaudė cigaretę į peleninę. Paskui
pastebėjo pertvaroje įmontuotą mažutį garsiakalbį.
— Alio, jūs girdite mane? — paklausė.
Jokio atsako.
— Jeigu girdite, gal išjungtumėte oro kondicionierių? Aš čia
šąlu. Alio? Pone vairuotojau?
Salto oro gūsiai liovėsi.
— Dėkoju jums, — pasakė ji. Ir tyliau pridūrė: — Šikniau.
Molė susirado elektrinį lango jungiklį ir per plyšelį nuleido sti­
klą. Vidun plūstelėjo vasariškas didmiesčio kvapas — karštas ir sierin­
gas. Karštis jai netrukdė. Tai priminė namus. Visas drėgnas, prakaitu
išpilančias jos vaikystės vasaras Boforte. Velniai rautų, kaip norisi ci­
garetės. Bet nebuvo linkusi ginčytis su ta metaline dėžute.
Sulėtinęs greitį automobilis pamažu sustojo. Vėl iš garsiakalbio
suskambo balsas:
— Štai tas adresas. Gali išlipti.
— Ką, čia?
— Namas tiesiai prieš tave.
Molė įsižiūrėjo į keturaukštį rausvojo smiltakmenio fasado sta­
tinį. Pirmo aukšto langai užkalti lentomis. Po šaligatvį mėtėsi stiklo
šukės.
—Turbūt juokaujate, — pyktelėjo ji.
— Paradinės durys atdaros. Užkopk laiptais į trečią aukštą. Bus
paskutinės durys tau po dešinei. Belsti nereikia, paprasčiausiai įeik.

14
 — Romis nieko apie tai neminėjo.
— Romis pasakė, kad tu nesispyriosi.
— Aha, na...
—Tai tiesiog fantazijos dalis, Mole.
— Kokios fantazijos?
— Tavo kliento. Juk žinai, kaip būna.
Molė giliai atsiduso ir vėl pažvelgė į pastatą. Ak, tie klientai ir jų
fantazijos. Tad kaipgi tas vyrukas svajoja pasidulkinti? Tarp žiurkių ir
tarakonų? Siek tiek pavojaus, šiek tiek nešvaros malonumui sustiprin­
ti. Kodėl klientų fantazijos niekada neatitikdavo josios? Svarus vieš­
bučio numeris su sūkurine vonia. Ričardas Giras su Gražia Moterimi
gurkšnoja šampaną.
— Jis laukia.
— Aha, einu, einu. — Molė atstūmė automobilio dureles ir išli­
po. — Turite palaukti manęs, tiesa?
— Būsiu čia pat.
Ji pasisuko į pastatą ir giliai įkvėpė oro. Paskui užkopė laipteliais,
pastūmė paradines duris.
Vidus buvo toks pat bjaurus kaip ir išorė. Ant visų sienų grafi-
čiai, koridorius prišiukšlintas laikraščiais ir surūdijusiomis lovos čiu­
žinių spyruoklėmis. Kažkas kaip reikiant sudarkė šią vietą.
Ji pradėjo kopti laiptais. Pastate buvo kraupiai tylu, laiptinė ai­
dėjo, Molei kaukšint aukštakulniais. Kol užlipo iki antro aukšto, jos
delnai jau suprakaitavo.
Kažkas čia ne taip. Visiškai ne taip.
Ji stabtelėjo laiptų aikštelėje ir pažvelgė trečio aukšto link. Į ko­
kią velniavą mane įvėlei, Romi. Vis dėlto, kas šis klientas?
Pasišluostė sudrėkusius delnus į palaidinukę. Paskui dar kartą at­
sikvėpė ir užkopė kitą laiptų maršą. Trečio aukšto koridoriuje sustojo
prie paskutinių durų po dešinei. Už jų išgirdo ūžesį — oro kondicio­
nieriaus? Ji atidarė duris.
Iš vidaus padvelkė vėsus oras. Molė žengtelėjo per slenkstį ir su­

15
glumo atsidūrusi kambaryje švarų švariausiomis baltomis sienomis.
Viduryje stovėjo nelyginant koks daktaro apžiūros stalas, apmuštas
kaštoninės spalvos viniplastu. Virš jo kabojo didžiulė lempa. Jokių
kitų baldų. Net kėdės.
— Sveika, Mole.
Ji staigiai apsisuko, ieškodama akimis žmogaus, ką tik ištarusio
jos vardą. Kambaryje nieko nebuvo.
— Kur jūs? — griežtai paklausė ji.
— Nėra ko bijotis. Aš tik šiek tiek varžausi. Pirma norėčiau į
tave žvilgtelėti.
Molė nukreipė žvilgsnį į veidrodį, įmontuotą tolimojoje sienoje.
—Jūs ten už jo? Kažko panašaus į vienpusį stiklą?
— Šaunuolė.
— Ko iš manęs norite?
— Kad pasikalbėtum su manimi.
—Tik tiek?
— Bus ir daugiau.
Suprantama. Visada būdavo daugiau. Bemaž atsainiai ji nuėjo
prie veidrodžio. Jis pasakė, kad varžosi. Dėl to Molė pasijautė geriau.
Labiau kontroliuojanti situaciją. Sustojo viena ranka įsisprendusi į
klubą, aptemptą mini sijonėliu.
—Tvarka. Jeigu norite pasikalbėti, pone, prašom — juk pinigai
jūsų.
— Kiek tau metų, Mole?
— Šešiolika.
—Ar tavo ciklai reguliarūs?
-Ką?
—Tavo mėnesinių ciklai.
Ji nusijuokė.
— Negaliu tuo patikėti.
—Atsakyk į klausimą.
—Aha. Lyg reguliarūs.

16
 — O paskutinysis buvo prieš dvi savaites?
— Iš kur tai žinote? — griežtai paklausė ji. Paskui, palingavusi
galva, sumurmėjo: — Ak, jums pasakė Romis.
Aišku, jis žino. Jis visada žino, kada jo merginoms „dienos“.
— Tu sveika, Mole?
Ji piktai sužioravo į veidrodį.
— Nejau neatrodau sveika?
— Nesergi kraujo ligomis? Hepatitu? ŽIV?
— Esu švari. Nieko nesusigriebsi, jeigu tau tai rūpi.
— Sifiliu? Gonorėja?
— Klausykite, — nukirto Molė. — Norite pasikrušti ar nenorite?
Tyla. Paskui balsas tyliai ištarė:
— Nusirenk.
Jau panašiau. Kaip tik to Molė ir tikėjosi.
Žengtelėjo arčiau prie veidrodžio — taip arti, kad nuo jos alsa­
vimo tarpais aprasodavo stiklas. Juk jis norės stebėti kiekvieną smul­
kmeną. Jie visada nori. Ji pakėlė ranką ir pradėjo atsisegioti palaidinu­
kę. Darė tai iš lėto, užtęsdama spektaklį. Medžiagai prasiskyrus, leido
savo mintims išblankti, jautė pasitraukianti į kažkokį saugų proto
užkaborį, kur vyrai neegzistuoja. Judino klubus, siūbuodama į taktą
įsivaizduojamai muzikai. Palaidinukė nuslydo nuo pečių ant grindų.
Dabar apsinuogino krūtys, speneliai nuo kambario žvarbos pastiro.
Molė užsimerkė. Kažkaip nuo to buvo geriau. Greičiau tai baikime,
mąstė ji. Tikpasibarškink sujuo ir mauk iš čia.
Timptelėjusi užtrauktuką nusisegė sijonėlį ir iš jo išlipo. Paskui
nusimovė kelnaites. Visa tai darė užsimerkusi. Romis jai sakė, kad
turinti gražų kūną. Ir jeigu teisingai juo naudosis, niekas nė nepas­
tebės, koks paprastas jos veidas. Dabar Molė ir naudojosi tuo kūnu,
šokdama pagal ritmą, kurį pati viena tegirdėjo.
— Puiku, — pasakė vyriškis. — Gali nebešokti.
Molė atsimerkė ir suglumusi įbedė akis į veidrodį. Matė jame
tik savo pačios atspindį. Menkus rudus plauku*. Mažas, bet smailas

17
krūtis. Siaurus it bernioko klubus. Kai šoko užsimerkusi, vaidino tam
tikrą vaidmenį. Dabar susidūrė su savo atvaizdu. Tikrąja pačia savimi.
Nejučia susikryžiavo ant nuogos krūtinės rankas.
— Eik prie stalo, — paliepė jis.
-K ą?
— Prie apžiūros stalo. Atsigulk ant jo.
— Žinoma. Jeigu tai tave užveda.
— Kaip tik tai mane užveda.
Kiekvienam savas kaprizas. Molė užlipo ant stalo. Plikais sėdme­
nimis prisiplojo prie šalto tamsiai raudono viniplasto. Atsigulė ir lau­
kė, kas dėsis toliau.
Atsidarė durys ir ji išgirdo žingsnius. Stebeilijo į vyriškį, prisiar­
tinantį prie stalo kojūgalio ir pasilenkiantį virš jos. Buvo apsirengęs
žaliais drabužiais. Ji tematė jo akis — šaltas, plieno mėlio. Virš chirur­
ginės kaukės jos žvelgė į ją.
Išsigandusi Molė atsisėdo.
— Gulkis, — įsakė vyras.
— Kokį velnią čia sugalvojai?
— Pasakiau, gulkis.
— Žmogau, aš einu iš čia.
Jis sugriebė Molę už rankos. Tik dabar ji pastebėjo, kad vyras
mūvi latekso pirštines.
— Klausyk, aš tavęs neįskaudinsiu, — patikino jis. Balsas su­
minkštėjo. Tapo švelnesnis. — Argi nesupranti? Tokia mano fantazija.
— Tai yra — vaidinti daktarą?
—Taip.
— Aš turiu būti tavo pacientė?
—Taip. Tau baugu?
Molė sėdėjo ir galvojo. Prisiminė visas kitas klientų fantazijas,
kurias turėdavo iškęsti. O ši esamomis aplinkybėmis atrodė palyginti
nekalta.
— Gerai. —Ji atsiduso ir atsigulė aukštielninka.

18
 Jis ištraukė kilpas pėdoms ir atramas kojoms — tos išsikišo iš
stalo galo.
— Nagi, Mole, tarė jis. — Tikriausiai žinai, ką daryti su savo
pėdomis.
— Ar būtina?
— Aš juk daktaras. Prisimeni?
Vyras spoksojo į kaukės dengiamą jo veidą, klausdama savęs, kas
slypi už to medžiagos keturkampio. Visiškai eilinis, be jokios abejo­
nės. Jie visi tokie eiliniai. Tik jų fantazijos atgrasios. Ją baugino.
Nenorom pakėlė kojas ir įstatė pėdas į kilpas.
Vyras kažką spustelėjo po stalo apačia, ir galinė dalis ant lankstų
nusileido. Molė gulėjo plačiai išskėstomis šlaunimis, savo apnuogintu
užpakaliu faktiškai kybodama ant stalo krašto. Ji nuolatos save de­
monstruodavo vyrams, bet ši padėtis ją kažkaip baisiai žeidė. Tos ryš­
kios šviesos, tvieskiančios žemyn į tarpukojį. Visiškas jos nuogumas
ant apžiūros stalo. Ir vyras, kurio kliniškas nešališkas žvilgsnis buvo
sutelktas į intymiausią anatominę jos kūno vietą.
Jis lipnios juostos kilpa apsuko Molės čiurną.
— Ei, — pasakė Molė, — nemėgstu būti pririšama.
— O man tai patinka, — sumurmėjo vyras, tvirtindamas kitą
lipnios juostos kilpą. — Mėgstu savo mergaites šitaip.
Molė krūptelėjo, kai jis įkišo pirštine aptemptus pirštus jos vi­
dun. Palinko į ją, iš susikaupimo prisimerkęs, stumdamasis pirštais
vis giliau. Ji užsimerkė ir pamėgino nukreipti mintis nuo to, kas dė­
josi jai tarp kojų, bet tų pojūčių nepaisyti buvo sunku. Lyg giliai į ją
raustųsi koks graužikas. Viena ranka jisai spaudė iš viršaus pilvą, o
kitos rankos pirštai krutėjo viduje. Tai kažkaip atrodė blogesnė prie­
varta nei bet koks paprastas išdulkinimas, ir Molė troško, kad viskas
greičiau baigtųsi. Nejau tai tave užveda, šliuze?— stebėjosi. —Ar tau
jau pasistojo?Kada gi pagaliau imsies reikalo?
Vyras ištraukė ranką. Molė atsileido iš palengvėjimo. Prasimer­
kusi pamatė, kad jis žiūri nebe į ją, o yra sutelkęs žvilgsnį į kažką už
jos regos lauko. Jis linktelėjo.

19
 Tiktai tuomet ji sumojo, kad kambaryje yra dar kažkas.
Jos burną ir nosį prispaudė guminė kaukė. Molė pabandė išsi­
laisvinti, bet galva buvo tvirtai prispausta prie stalo. Ėmė pašėlusiai
pirštais grabinėti anestezijos kaukės kraštus. Jai iškart atitraukė ran­
kas, tvirtai ir greitai pririšo riešus. Molė sužiopčiojo ir įkvėpė aitraus
kvapo dujų, pajuto, kaip šios tvilko gerklę. Jos krūtinė maištavo spaz-
mišku kosuliu. Molė priešinosi iš visų jėgų, bet kaukė laikėsi tvirtai.
Prieš savo valią dar kartą įkvėpė. Dabar visi jutimai jos galūnėse ėmė
silpti. Šviesos tartum temo. Ryški baltuma virto pilkuma.
Juoduma.
Ji išgirdo balsą:
— Dabar paimk kraujo.
Bet Molei žodžiai nieko nebereiškė. Visiškai nieko.

— Žmogau, o žmogau, kokį jovalą tu čia pridirbai?

Balsas Romio — tiek ji pajėgė suprasti. Bet tartum nepajėgė su­
vokti nieko kitko. Kur esanti? Kur buvusi?
Kodėl skauda galvą ir gerklė tokia sausa?
— Nagi, Mole Paikuole. Pramerk akis.
Ji sudejavo. Vien nuo savo balso garso suvibravo galva.
— Nagi, po šimts, prasimerk. Mole. Smardini visą kambarį.
Molė persivertė ant nugaros. Pro vokus prasiskverbė šviesa, rau­
dona lyg kraujas. Stengėsi juos praverti, susitelkti į Romio veidą.
Su pasidygėjimu savo tamsiose akyse jisai stebeilijo žemyn į ją.
Sutepti pomada juodi Romio plaukai buvo suglostyti atgal. Ir blizgėjo.
Atspindėjo šviesą nelyginant žalvarinis šalmas. Čionai buvo ir Sofija
— šiek tiek pašaipiu veidu stovėjo sukryžiavusi rankas ant pūpsančių
it balionai krūtų. Molė pasijautė dar nelaimingesnė, matydama So­
fiją ir Romį stovinčius taip arti vienas kito — kaip senus meilužius,
kokie jie ir buvo. Galbūt tebėra. Ta arkliaveidė Sofija visada šlaistosi
aplinkui, stengdamasi nurungti Molę. O dabar atėjo į Molės kambarį
— įsibrovė ten, kur neturi jokios teisės būti.

20
 Pasipiktinusi Molė pamėgino atsisėsti, bet rega užtemo ir ji vėl
krito ant lovos.
— Man bloga, — ištarė.
—Tau ir buvo bloga, — pasakė Romis. — O dabar apsišvarink.
Sofija tau padės.
— Nenoriu, kad ji mane liestų. Tegul išeina.
Sofija suprunkštė.
— Panele Bepape, aš ir taip nenorėčiau ilgiau užtrukti tavo pri­
vemtame kambaryje, — metė ji ir išėjo.
Molė sudejavo.
— Neprisimenu, kas atsitiko, Romi.
— Nieko neatsitiko. Tu sugrįžai ir atsigulei į lovą. Ir apvėmei
visą pagalvę.
Molė vėl pamėgino atsisėsti. Romis jai nepadėjo, net neprisilie-
tė. Juk nuo jos sklido toks blogas kvapas. Romis jau suko durų link,
palikdamas ją išsivalyti suterštą patalynę.
— Romi, — pašaukė Molė.
— A?
— Kaip aš čia patekau?
Jis nusijuokė.
— Po perkūnais, tu tikrai apsinešusi, a? — Ir jis išėjo.
Molė ilgai sėdėjo ant lovos krašto, mėgindama prisiminti pasta­
rąsias kelias valandas. Bandydama nusikratyti užsilikusio kvaitulio.
Klientas — tiek ji prisiminė. Vyras žaliais drabužiais. Kambarys
su milžinišku veidrodžiu. Ir stalas.
Bet ji nepajėgė prisiminti sekso. Galbūt užblokavo tai galvoje.
Galbūt būta tokios šlykščios patirties, kad Molė nukišo tai į savo pa­
sąmonę, kaip sėkmingai tiek daug ką užblokuodavo iš savo vaikystės.
Tik kartkartėmis leisdavo sugrįžti vaikystės prisiminimų nuotrupoms.
Daugiausia gerų prisiminimų — tikrai turėjo keletą gerų prisimini­
mų iš tų metų, kai augo Boforte, ir galėdavo pagal savo norą juos
išsikviesti. Arba nuslopinti.
 Bet šios popietės įvykius Molė išvis vos prisiminė.
Viešpatie, na ir dvokia. Pažvelgė žemyn į savo palaidinukę — ši
buvo suteršta vėmalais. Sagos susegtos kreivai ir pro tarpą matėsi plika
oda.
Pradėjo nusirengti. Nusitraukė mini sijonėlį, atsisegiojo palai­
dinukę ir numetė abu ant grindų. Paskui nušlitinėjo į dušą ir atsuko
vandenį.
Saitą. Jai norėjosi šalto.
Stovėdama po purškiančiu dušo čiaupu pajuto galvą šviesėjant.
Ir kartu išsikristalizavo kitas prisiminimas. Vyriškio, vilkinčio žaliai,
palinkusio virš jos. Spoksančio į ją. Ir diržų, surakinusių jos riešus ir
čiurnas.
Molė pažvelgė sau į rankas ir pamatė mėlynes — lyg žiedines
žymes nuo antrankių aplink riešus. Jis buvo ją pririšęs — ne taip jau
neįprasta. Ak tie vyrai ir jų beprotiški žaidimai.
Paskui žvilgsnis susitelkė į dar vieną mėlynę — kairės rankos
linkyje. Buvo tokia neryški, kad Molė beveik nepastebėjo apskriti­
mėlio. O pačiame mėlynės centre, kaip taikinio taškelis — mažutė
dūrio žymė.
Ji stengėsi prisiminti adatą, bet nepajėgė. Tik prisiminė vyriškį
su chirurgine kauke.
Ir stalą.
Šaltas vanduo sruvo jai pečiais. Drebėdama Molė spoksojo į ada­
tos žymę ir klausė savęs, ką dar užmiršusi.
 3

Per vidaus ryšio garsiakalbį ant sienos suskambo seselės balsas:

— Daktare Harper, mums jūsų čia reikia.
Krūptelėjusi Tobė Harper atsibudo ir susivokė prie savo rašo­
mojo stalo užmigusi, o pagalvę jai atstojo šūsnis medicininių žurna­
lų. Nenorom pakėlė galvą, merkdamasi nuo stalinės lempos šviesos.
Žalvarinis laikrodis ant stalo rodė 4.49 ryto. Nejau iš tikrųjų miegojo
beveik keturiasdešimt minučių? Atrodė, vos prieš minutę padėjo gal­
vą ant žurnalo. Medicininio straipsnio eilutės pradėjo plaukti, ir ji
pamanė leisianti akims šiek tiek pailsėti. Tik tiek ketino — minutė­
lės atvangos nuo nuobodaus rašinio ir kankinamai smulkaus šrifto.
Žurnalas tebebuvo atverstas ties straipsniu, kurį ji mėgino perprasti,
puslapis suglamžytas nuo jos skruosto įspaudo. ,Atsitiktinai parinktų
sergančiųjų ŽIV, turinčių mažiau nei 500 CD4+ ląstelių/cm3, kraujo
kontrolinis tyrimas, lyginant gydymo lamivudinu ir zidovudinu efek­
tyvumą.“ Ji užvertė žurnalą. Dievuliau. Nenuostabu, kad užmigo.
Pabeldusi į gydytojų kabineto duris, vidun galvą įkišo Modina.
Išėjusios į atsargą armijos majorės Modinos Kolins balsas griaudėdavo
kaip per megafoną — anaiptol to nesitikėtum iš penkių pėdų ir dvie­
jų colių ūgio nykštukės.
— Tobe? Juk tu nemiegojai, a?
— Turbūt mažumėlę nusnūdau. Kas ten pas jus?
— Skaudamas pėdos nykštys.
— Tokią valandą?
— Pacientui baigėsi kolchicinas, o jis mano, kad įsismarkauja
podagra.
Tobė sudejavo.

23
 —Jėzau. Kodėl tie trenkti pacientai niekada nenumato į priekį?
—Jie mano, kad esame pernakt veikianti vaistinė. Klausyk, mes
dar pildome jo dokumentaciją. Tad gali neskubėti.
—Tuoj ateisiu.
Modinai išėjus, Tobė sau leido minutėlę visiškai išsibudinti. Kal­
bėdama su pacientu norėjo pasirodyti bent perpus protinga. Atsikėlė
nuo rašomojo stalo ir nuėjo prie kriauklės. Budi jau dešimt valandų,
ir kol kas nepasitaikė nieko ypatinga. Tuo ir gerai dirbti tokiame ra­
miame priemiestyje kaip Niutonas. Būdavo ilgų tarpsnių, kai Sprin-
gerio ligoninės Skubiosios pagalbos priimamajame apskritai nieko
nevykdavo, kai Tobė galėdavo išsitiesti gydytojų kabinete ant kanapos
ir nusnūsti, jeigu norėdavo. Žinojo, kad kiti Skubiosios pagalbos sky­
riaus budintieji gydytojai taip ir daro, bet Tobė paprastai atsispirdavo
pagundai. Jai buvo mokama už darbą dvylikos valandų naktinėje pa­
mainoje, ir atrodė neprofesionalu bent kurią iš tų valandų prastumti
nesąmoningos būklės.
Taigi tiek iš toprofesionalumo, pagalvojo stebeilydamasi į veidro­
dį. Užmigusi tarnyboje, ir savo veide dar matė to padarinius. Žalios
akys paburkusios. Skruostas išteptas medicininio žurnalo tipogra­
finiais dažais, atsispaudusiais nuo žodžių. Grožio salone pasidary­
ta brangi šukuosena atrodė it sukelta kiaušinių plaktuvu — šviesūs
plaukai styrojo trumpais dygliais kaip ežio. Štai kokia iš tikrųjų ta
pedantiškoji ir elegantiškoji daktarė Harper — vis dėlto ne tokia jau
ir elegantiška.
Pasidygėjusi Tobė atsuko čiaupą ir įnirtingai nusivalė nuo skruos­
to spaustuvės dažų pėdsakus. Taip pat susišlakstė vandeniu plaukus,
pirštais sušukuodama juos atgal. Kas iš tų brangių šukuosenų. Bent
jau nebeatrodė kaip papurusi geltona kiaulpienė. Bet ne kažką nu­
veiksi su paburkusiomis akimis ar nuovargio raukšlelėmis. Trisdešimt
aštuonerių Tobė negalėjo nuo kiauras naktis budinčios gydytojos, ko­
kia buvo dabar, vėl sugrįžti atgalios ir tapti dvidešimt penkerių metų
medicinos studente, iki patyčių prasėdėdavusia prie knygų.

24
 Iš gydytojų kabineto ji koridoriumi nuėjo į Skubiosios pagalbos
priimamąjį.
Tenai nieko nerado. Prie registracijos stalo niekas nesidarbavo,
laukiamasis buvo tuščias.
— Alio?! — pašaukė ji.
— Daktarė Harper? — atsiliepė balsas per vidaus ryšio garsia­
kalbį.
— Kur visi?
— Mes personalo kambaryje. Galėtumėte čia ateiti?
— O kaip pacientas, kurį man reikia apžiūrėti?
— Turime problemą. Mums reikia jūsų dabar.
Problemą?Tobei nepatiko, kaip tas žodis nuskambėjo. Pulsas iš­
kart paspartėjo. Ji nuskubėjo į personalo kambarį ir atstūmė duris.
Žybtelėjo fotoaparato blykstė. Tobė sustingo vietoje, kai balsų
choras uždainavo:
„Sugimimo diena sveikinam tave! Su gimimo diena... “
Tobė pažvelgė į plazdančius virš galvos kaspinus. Paskui — į
tortą, žibantį uždegtomis žvakutėmis, dešimtimis jų. Kai nuskambėjo
paskutiniai „Su gimimo diena“ garsai, ji užsidengė plaštaka veidą ir
suvaitojo:
— Negaliu tuo patikėti. Visiškai pamiršau.
— O mes — ne, — pasakė Modina, pykštelėdama dar vieną
nuotrauką savuoju „Instamatic“. Tau septyniolika, tiesa?
— Gaila, kad ne tiek. Kas tas juokdarys, uždegęs milijonus žva­
kučių?
Savo trumpą putlią ranką pakėlė Mortis, laborantas:
— Ei, niekas man nepasakė, kada užteks.
— Matai, Mortis norėjo patikrinti mūsiškę priešgaisrinę siste­
mą...
— Tiesą sakant, tai funkcinis plaučių testas, — įsiterpė Valė,
kita Skubiosios pagalbos priimamojo medicinos sesuo. — Ir jei nori
jį išlaikyti, privalai užpūsti visas iškart.

25
 — O jeigu nepavyks?
—Tuomet teks tave intubuoti!
— Nagi, Tobe, sugalvok norą! — paragino Modina. — Ir tegul
jis bus aukštas, tamsiaplaukis ir gražus.
— Mano amžiui tiktų ir žemas, storas ir turtingas.
Arias, apsaugininkas, plonu balsu sucirpė:
— Ei! Atitinku du iš trijų reikalavimų!
— Be to, turi žmoną, — atšovė Modina.
— Nagi, Tobe! Sugalvok norą!
Tobė atsisėdo priešais tortą. Kiti susispietė apie ją, kikendami
ir stumdydamiesi lyg išdykę vaikai. Jie Tobei buvo nelyginant antra
šeima, susieti ne pagal kraują, o ilgų metų bendrai patiriamų kri­
tinių situacijų Skubiosios pagalbos skyriaus priimamajame. Naktinę
Skubiosios pagalbos priimamojo komandą Arias praminė „Auklyčių
brigada“ — Modiną, Valę ir ponią daktarę. Dieve, padėk pacientui
vyrui, turinčiam urologinių nusiskundimų.
Norą, mąstė Tobė. Ko gi man panorėti? Nuo ko pradėti?Ji gi­
liai atsikvėpė ir papūtė. Visos žvakutės užgeso iškart, ir į tai pratrūko
aplodismentai.
— Štai taip, — pagyrė Valė ir suskato ištraukti žvakutes. Staiga
ji žvilgtelėjo į langą. Ja pasekė ir kiti.
Ką tik į Skubiosios pagalbos priimamojo automobilių aikštelę
blyksinčiais mėlynais švyturėliais įsuko Niutono policijos mašina.
— Turime klientą, — pranešė Modina.
— Ką gi, — atsiduso Valė, — moterims metas dirbti. Jūs, vaiki­
nai, nesukirskite viso torto, kol mūsų nebus.
Arias prisilenkė prie Morčio ir pakuždėjo:
— Ak, tos mergaitės vis tiek nuolatos laikosi dietos...
Pirmoji koridoriumi žengė Tobė. Trejetas moterų pasiekė re­
gistratūrą kaip tik tą akimirką, kai atsidarė automatinės priimamojo
durys.
Vidun galvą įkišo jaunas faras.

26
 — Turime mašinoje tokį senioką. Radome klaidžiojantį po par­
ką. Jūs, moteriškės, gal pasižiūrėsite jį?
Tobė nusekė įkandin policininko į automobilių aikštelę.
— Jis sužeistas?
— Neatrodo. Bet gerokai pasimaišęs. Alkoholio neužuodžiau,
manau, galbūt Alzheimeris. Arba diabetinė koma.
Nuostabu, pagalvojo Tobė. Faras, įsivaizduojantis save daktaru.
— Jis sąmoningas? — paklausė ji.
— Aha, jis ant galinės sėdynės.
Faras atidarė užpakalines patrulinio automobilio dureles.
Vyriškis buvo visai nuogas. Sėdėjo susirietęs į plonų rankų ir
kojų kamuolį, plika galva maskatuodamas pirmyn atgal. Kažką sau
murmėjo, bet Tobė ne visai suprato, ką jis sako. Kažką tokio, kad
laikas gultis į lovą.
— Radome jį parke ant suolo, — pasakė antras faras, atrodantis
dar jaunesnis už savo partnerį. — Tuomet vilkėjo apatiniais, bet au­
tomobilyje visai nusirengė. Kitus jo drabužius surinkome parke. Jie
ant priekinės sėdynės.
— Gerai, verčiau gabenkime jį vidun.
Tobė linktelėjo Valei. Si jau laukė parengusi invalido vežimėlį.
— Eime, drauguži, — paragino faras. — Tos mielos moterys
tavimi pasirūpins.
Vyriškis dar labiau susigūžė ir suskato linguoti ant liesų sėdmenų.
— Niekaip nerandu savo pižamos...
— Surasime jums kokią nors pižamą, — pažadėjo Tobė. — Tik
eime su mumis vidun, sere. Pavėžinsime jus ta kėde.
Senis iš lėto pasisuko ir susitelkė į ją.
— Betgi aš jūsų nepažįstu.
— Aš — daktarė Harper. Gal man leistumėte, padėsiu jums iš­
lipti iš mašinos? — Ji ištiesė ranką.
Seniokas įsistebeilijo į jos plaštaką, lyg nieko panašaus anksčiau
nebūtų matęs. Pagaliau ją paėmė. Tobė apglėbė kita ranka jį per lie­

27
menį ir padėjo išlipti iš mašinos. Tas pat, lyg keltų sudžiūvusių žabarų
ryšį. Valė atskubėjo su invalido vežimėliu kaip tik laiku — senio kojos
tartum pradėjo linkti. Jos pririšo jį vežimėlyje diržais ir užkėlė plikas
pėdas ant pakojos. Paskui Valė įvairavo vežimėlį pro duris į priima­
mąjį. Tobė ir vienas kūdikiško veido policininkas sekė kelis žingsnius
atsilikę.
— Ką nors apie jį žinote?
— Ne, mem. Jis mums nieko apie save nepasakė.
— Ar turi kokius nors asmens tapatybės dokumentus?
—Jo kelnių kišenėje yra piniginė.
— Gerai, mums reikės susisiekti su jo artimaisiais ir išsiaiškinti,
ar yra kokių nors medicininių problemų.
— Aš atnešiu iš automobilio jo daiktus.
Tobė nuėjo į apžiūros kabinetą.
Modina ir Valė jau buvo paguldžiusios pacientą ant ratukinių
neštuvų ir dabar diržais tvirtino jo riešus prie šoninių turėklų. Senio­
kas vis vapaliojo apie savo pižamą ir mėgino sėstis, bet ne itin steng­
damasis. Išskyrus ant slėpsnų dėl kuklumo užmestą paklodę, tebebu­
vo nuogas. Kartkartėmis jo krūtinė ir rankos pašiurpdavo žąsies oda.
— Sakosi, kad jo vardas Haris, — pranešė Modina, apsukdama
apie senioko žastą tonometro manžetę. — Be sutuoktuvinio žiedo.
Akivaizdžių mėlynių nesimato. Visai praverstų vonia — tokia nuo jo
smarvė.
— Hari, — kreipėsi į senioką Tobė. — Ar esate ką nors užsiga­
vęs? Jums niekur neskauda?
— Išjunkite šviesą. Noriu į lovą.
— Hari...
— Negaliu miegoti, kai plieskia ta prakeikta šviesa.
— Kraujospūdis šimtas penkiasdešimt ir aštuoniasdešimt, —
pranešė Modina. — Pulsas — šimtas, reguliarus. —Ji paėmė elektro­
ninį termometrą. — Nagi, mielasis. Įsidėk šitą į burną.
— Aš nealkanas.

28
 — Tai ir nevalgoma. Noriu išmatuoti tau temperatūrą.
Tobė kelias akimirkas stovėjo atsitraukusi ir stebėjo žmogų. Jis
pajėgė judinti visas keturias galūnes ir, nors buvo į liesumą, atrodė
pakankamos mitybos, raumenys standūs, tvirti. Nerimą kėlė vyro hi­
gieninė būklė. Veidas apžėlęs mažiausiai savaitės senumo žilais šeriais,
nagai neapkarpyti, panagėse purvas. O dėl tos smarvės, tai Modina
teisi. Hariui tikrai reikia išsimaudyti.
Pyptelėjo elektroninis termometras. Modina išėmė jį iš žmogaus
burnos ir pasižiūrėjusi susiraukė.
—Trisdešimt septyni kablelis devyni. Tu gerai jautiesi, branguti?
— Kur mano pižama?
— Vaikine, tavo mintys išties vienpusės.
Tobė pašvietė į žmogaus burną rašikliniu žibintuvėliu ir pamatė
sublizgant auksinius vainikėlius — iš viso penkis. Vien pažiūrėjus į
paciento dantis daug ką galima sužinoti apie jo socialinę ir ekonomi­
nę padėtį. Plombos ir auksiniai vainikėliai rodo viduriniąją klasę ar
dar aukščiau. Išpuvę dantys ir nesveikos dantenos byloja apie tuščią
sąskaitą banke. Arba apie liguistą dantistų baimę. Tobė iš jo burnos
neužuodė nei alkoholio, nei vaisių kvapo, kuris reikštų diabetinę ke-
tozę.
Ji pradėjo medicininę apžiūrą nuo galvos. Perbraukusi pirštais
skalpą, neaptiko akivaizdžių lūžių ar gumbų. Rašikliniu žibintuvėliu
patikrino vyzdžių reakciją. Normali. Taip pat normalūs akių judesiai
ir vėmulio refleksas. Regis, kaukolės nervai nepažeisti.
— Eitumėt jūs šalin, — pasakė jis. — Noriu miego.
— Jūs nieko neužsigavote, Hari?
— Niekaip nerandu tos prakeiktos pižamos. Jūs paėmėte mano
pižamą?
Tobė žvilgtelėjo į Modiną.
— Gerai, paimkime tyrimams kraujo: bendram ląstelių skaičiui,
elektrolitams, gliukozės kiekiui nustatyti. NEDELSIANT. Paruoškit
dar porą mėgintuvėlių su raudonais kamšteliais biocheminiams rodi­

29
kliams ir toksikologinei patikrai. Veikiausiai teks padaryti ir šlapimo
tyrimą.
— Supratau.
Modina jau turėjo paruošusi turniketą ir vakuuminį švirkštą.
Valė prilaikė senioko ranką, o Modina traukė kraują. Pacientas vos
pajuto įsmingant adatą.
— Puiku, branguti, — tarė Modina, užspausdama tamponu dū­
rio vietą. — Esi labai geras pacientas.
— Ar žinote, kur pasidėjau pižamą?
— Tuoj tau gausiu naują komplektą. Tik luktelėk. — Modina
surinko mėgintuvėlius su krauju. — Nusiųsiu juos su žyma Džonas
Dou*.
— Vyras vardu Haris Slotkinas, — pranešė vienas iš farų. Jis
ką tik sugrįžo iš patrulinio automobilio ir dabar stovėjo tarpduryje,
laikydamas iškėlęs Hario kelnes. — Patikrinau jo piniginę. Pasak as­
mens tapatybės kortelės, jam septyniasdešimt dveji ir gyvena Zylių
Tako 119. Tai šiek tiek toliau plentu, tame naujame Brent Hilo gyve­
namųjų namų rajone.
— Artimiausi giminės?
- Č ia nurodyta, su kuo susisiekti ekstra atvejais. Kažkoks Da-
nielis Slotkinas. Tai Bostono telefono numeris.
— Aš jam paskambinsiu, — pasakė Valė ir išėjo iš kabineto, už­
traukdama paskui save asmens privatumą saugančias užuolaidas.
Tobė liko su pacientu viena ir vėl ėmėsi medicininės apžiūros.
Išklausė širdį ir plaučius, apčiupinėjo pilvą, patikrino sausgyslių ref­
leksus. Ji perkutavo, bedžiojo, maigė, bet neaptiko nieko ypatinga.
Galbūt tai tik Alzheimeris, pagalvojo atsitraukdama iš toliau apžvelgti
paciento. Labai gerai žinojo Alzheimerio ligai būdingus požymius:
yranti atmintis, naktinės klajonės. Dalelė po dalelės skilinėjanti asme­
nybė. Tamsa tokiems ligoniams bėda. Dienos šviesai blėstant, blėsta ir
Jungtinių Valstijų teisės praktikoje ir medicinoje taip įvardijami asmenys, kurių asmens
tapatybė nežinoma.

30
jų vizualiniai ryšiai su tikrove. Galbūt Haris Slotkinas yra saulėlydžių
auka — Alzheimerio liga sergantiems žmonėms naktinės psichozės
labai dažnos.
Ji paėmė Skubiosios pagalbos priimamojo aplanką ir pradėjo
rašyti, naudodamasi sutartiniu medicininio greitraščio kodu. GFS —
gyvybinės funkcijos stabilios, WARS — vyzdžiai vienodi, apvalūs,
reaguojantys į šviesą.
— Tobe? — per užuolaidą pašaukė Valė. — Prie telefono pono
Slotkino sūnus.
— Ateinu, — atsiliepė Tobė ir nustūmė į šalį užuolaidą. Neži­
nojo, kad čia pat, anapus užuolaidos, buvo stovas su instrumentais,
ir užkliudė padėklą. Metalinis dubuo vėmalams rinkti garsiai žvang­
telėjo ant grindų.
Lenkdamasi jį pakelti, Tobė už nugaros išgirdo kitą garsą — keis­
tą ritmišką barškesį. Ji pažvelgė į ratukinius neštuvus.
Dešinė Hario Slotkino koja trūkčiojo pirmyn atgal.
Jam epilepsijospriepuolis?
— Pone Slotkinai! — pašaukė Tobė. — Pažvelkite į mane. Hari,
pažvelkite į mane!
Žmogus įbedė į jos veidą žvilgsnį. Tebebuvo sąmoningas, ge­
bantis vykdyti nurodymus. Nors jo lūpos judėjo, tyliai dėliodamos
žodžius, iš jų nėjo joks garsas.
Trūkčiojimas staiga liovėsi ir koja gulėjo rami.
— Hari?
— Aš toks pavargęs, — pasiskundė jis.
— Kas atsitiko, Hari? Mėginote pajudinti koją?
Jis užsimerkė ir atsiduso.
— Išjunkite šviesą.
Tobė susiraukė. Nejau tai buvo priepuolis? O gal tik pastanga
išlaisvinti diržais pritvirtintą čiurną? Dabar seniokas atrodė ganėtinai
ramus, kojos nejudėjo.
Ji žengtelėjo iš už užuolaidos ir nuėjo prie medicinos seserų stalo.

31
 — Sūnus trečia linija, — pasakė Valė.
Tobė paėmė ragelį.
— Alio, ponas Slotkinas? Čia daktarė Harper iš Springerio li­
goninės. Neseniai į mūsų Skubiosios pagalbos priimamąjį atgabentas
jūsų tėvas. Atrodo, jis nesužalotas, bet...
— Kas jam?
Tobė užsikirto nustebinta aštrios Danielio Slotkino reakcijos. Ką
išgirdo jo balse — susierzinimą ar baimę? Paskui ji ramiai paaiškino:
— Policija jį rado parke ir atgabeno čionai. Jis sujaudintas ir
sutrikusios sąmonės. Nerandu jokių židininių neurologinių sutriki­
mų. Ar jūsų tėvui anksčiau pasireiškė kokie nors Alzheimerio ligos
požymiai? O gal buvo kitų medicininių problemų?
— Ne. Jis niekada nesirgo.
— Ir praeityje nebūta demencijos reiškinių?
— Mano tėvas guvesnio proto nei aš.
— Kada paskutinį kartą jį matėte?
— Neprisimenu. Turbūt prieš kelis mėnesius.
Tobė tylomis išklausė tą informaciją. Jeigu Danielis Slotkinas
gyvena Bostone, vadinasi, ne toliau kaip už keturiasdešimties mylių.
Tikrai ne toks atstumas, kuriuo galėtum paaiškinti tokį nedažną ben­
dravimą tarp tėvo ir sūnaus.
Tartum nujausdamas jos neišsakytą klausimą, Danielis Slotkinas
pridūrė:
— Mano tėvas labai užimtas. Golfas. Kasdien pokeris užmiesčio
klube. Mums ne visada lengva susieiti.
— Ar prieš kelis mėnesius jis buvo aštraus proto?
— Pasakykime, taip. Kai paskutinį kartą mačiau tėvą, jis man
atskaitė pamokslą apie investavimo strategiją. Viską nuo vertybinių
popierių pasirinkimo iki sojos pupelių kainų. Net mano galvai to
buvo per daug.
—Ar jis vartoja kokius nors vaistus?

32
 — Kiek žinau, ne.
— Ar žinote jo gydytojo pavardę?
—Jis lankosi pas specialistą toje privačioje Brent Hilo klinikoje.
Ten, kur ir gyvena. Regis, jo gydytojo pavardė Valenbergas. Klausyki­
te, kiekgi mano tėvui sutrikusi sąmonė?
— Policija jį rado parke ant suolo. Nusivilkusį visus drabužius.
Ilga tyla.
— Jėzau.
— Nerandu jokių sužalojimų. Kadangi sakote, kad anksčiau
jam nebuvo demencijos reiškinių, turėtų būti kas nors ūmaus. Galbūt
nedidelė apopleksija. Arba kokia nors metabolizmo problema.
— Metabolizmo?
— Pavyzdžiui, nenormalus cukraus kiekis. Arba per mažai nat­
rio. Tai irgi gali sukelti orientacijos sutrikimus.
Ji išgirdo vyriškį giliai iš plaučių iškvepiant orą — nuovargio
garsas. O galbūt susierzinimo. Juk penkta valanda ryto. Kiekvienas
tokiu laiku pažadintas ir susidūręs su panašia krize pasijaustų išsekęs.
— Būtų gerai, jeigu jūs atvyktumėte, — pasakė Tobė. — Pažįs­
tamas veidas galbūt paveiktų jį raminamai.
Vyriškis tylėjo.
— Pone Slotkinai?
Jis atsiduso.
— Turbūt teks.
— Jeigu yra kas nors dar iš šeimos, kuris galėtų tai padaryti...
— Ne, nieko daugiau nėra. Šiaip ar taip, jis tikėsis mane pasiro­
dysiant. įsitikinti, kad viskas daroma teisingai.
Kai padėjo ragelį, paskutiniai Danielio Slotkino žodžiai Tobei
įsmigo kaip šiek tiek grasinantys. Įsitikintiy kad viskas daroma teisin­
gai. Ir kodėl gi ji neturėtų viską daryti teisingai?
Vėl paėmė telefoną ir paliko Brent Hilo klinikos atsakiklyje ži­
nutę, kad jų pacientas Haris Slotkinas yra Skubiosios pagalbos prii­
mamajame, sutrikusios sąmonės ir nesiorientuojantis. Paskui parašė

33
žinutę į Springerio ligoninės Rentgenologinio skyriaus techniko pra­
nešimų gaviklį.
Po minutėlės technikas jai atskambino iš namų, mieguistu balsu.
— Čia Vinsas. Manęs ieškojote?
— Daktarė Harper iš Skubiosios pagalbos priimamojo. Reikia,
kad atvyktumėte ir tuoj pat atliktumėte galvos skenavimą kompiute­
riniu tomografu.
— Paciento pavardė?
— Haris Slotkinas. Vyras septyniasdešimt dvejų metų, jam be­
prasidedantis orientacijos sutrikimas.
— Gerai. Už dešimties minučių atvyksiu.
Tobė padėjo ragelį ir akimis permetė savo užrašus. Ką aš pra­
žiūrėjau?— susimąstė. — Ko dar turėjau ieškoti? Prisiminė galimas
naujai beprasidedančios demencijos priežastis. Insultai. Navikai. In­
trakranialiniai kraujavimai. Infekcijos.
Vėl žvilgtelėjo į gyvybinių funkcijų rodiklius. Modina užregistra­
vo 37,9 laipsnio burnos temperatūrą. Nepasakytum, kad labai karš­
čiuoja, bet ir ne visai normali. Hariui teks atlikti spinalinę punkciją
— bet prieš tai reikia kompiuterinės tomografijos duomenų. Jeigu
jo kaukolėje yra koks nors darinys, spinalinė punkciją galėtų sukelti
katastrofišką smegenų spaudimo poslinkį.
Sirenos kauksmas privertė Tobę pakelti galvą.
— Dabar kas? — nusistebėjo Modina.
Tobė pašoko ant kojų ir jau laukė prie įėjimo, kai garsiai ūktelė­
jusi privažiavo greitoji. Galinės mašinos durelės atsilapojo.
— Progresuojantis širdies nepakankamumas! — sušuko vairuo­
tojas.
Visi paknopstom puolė traukti neštuvus. Tobė suspėjo pamatyti
nutukusią moterį, blyškaus veido ir atkarusiu smakru, su jau įstatytu
endotrachėjiniu vamzdeliu.
— Pakeliui jai išnyko kraujospūdis — pamanėme, verčiau su­
stoti čia nei važiuoti toliau į Hanemaną...
— Kokia anamnezė? — pertraukė Tobė.

34
 — Rasta ant grindų. Prieš pusę metų patyrė miokardo infarktą.
Vyras sako, ji vartoja digoksiną...
Pacientė kaipmat buvo įvežta pro Skubiosios pagalbos priima­
mojo duris, vairuotojas negrabiai spaudinėjo krūtinę, kol neštuvai
buvo ridenami koridoriumi, o paskui įsukti į traumatologinį kabine­
tą. Valė spragtelėjo šviesos jungiklį. Palubėje akinamai skaisčiai užsi­
plieskė lempos.
— Gerai, visi suėmėte? Ji stambi. Žiūrėkit tą lašelinę! Vienas,
du, trys, keliam!—sukomandavo Modina.
Vienu sutartiniu judesiu keturios poros rankų nustūmė pacientę
nuo greitosios neštuvų ant procedūrinio stalo. Nė vienam nereikėjo
sakyti, ką turi daryti. Nors vyravo tariama Mėlynojo kodo* sumaištis,
chaosas turėjo savą tvarką. Kitas greitosios paramedikas spaudinėjo
maišą, pumpuodamas deguonį. Modina ir Valė bruzdėjo apie stalą,
narpliodamos intraveninės lašelinės sistemos vamzdelius ir prie kar-
diomonitoriaus jungdamos elektrokardiografo laidus.
— Sinusinis ritmas, — konstatavo Tobė, žvilgtelėjusi į ekra­
ną. — Sekundę nutraukite kompresijas.
Vairuotojas liovėsi spaudinėjęs krūtinę.
— Pulsą vos čiuopiu, — pranešė Valė.
— Paspartinkite tą lašelinę, — paliepė Tobė. —Ar dar yra bent
koks kraujospūdis?
Valė žvilgtelėjo į manžetę ant pacientės žasto.
— Penkiasdešimt ir nulis. Lašinti dopaminą?
— Lašinkite. Ir atnaujinkite kompresijas.
Vairuotojas sukryžiavo plaštakas ant moters krūtinkaulio ir vėl
ėmėsi spaudinėti. Modina pripuolė prie vežimėlio su viskuo, kas rei­
kalinga kodiniais atvejais, ir pačiupo vaistų ampules bei švirkštus.
Tobė priglaudusi prie pacientės krūtinės stetoskopą pasiklausė

* Jungtinių Valstijų ligoninėse sutartinis širdies veiklos ūmaus nepakankamumo ar susto­

jimo skelbimo kodas.

35
dešinio, paskui kairio plaučio srityje. Abiejose pusėse išgirdo aiškius
kvėpavimo garsus. Tai reiškė, kad endotrachėjinis vamzdelis gerai
įstatytas ir plaučiai pildosi oro.
— Tęskite kompresijas, — nurodė ji ir nuslinko stetoskopą ties
širdimi.
Širdies tonai vos girdėjosi.
Vėl žvilgtelėjusi į monitorių, pamatė per ekraną bėgantį spar­
tų sinusinį ritmą. Širdies laidžioj i sistema nepažeista. Kodėl moteriai
nėra pulso? Arba pacientę ištikęs šokas netekus daug kraujo. Arba...
Tobė sutelkė žvilgsnį į moters kaklą ir atsakymas iškart paaiškė­
jo. Dėl moters nutukimo sunku buvo pastebėti, kad jos jungo venos
išpampusios.
— Jūs užsiminėte, kad ji prieš pusę metų patyrė miokardo in­
farktą? — paklausė Tobė.
— Taip, — sumurmėjo vairuotojas, nesiliaudamas spaudinėti
moters krūtinę. —Taip sakė jos vyras.
— Ar, išskyrus digoksiną, vartojo dar kokius nors vaistus?
— Ant naktinio staliuko stovėjo didelis butelis su aspirinu. Ma­
nau, jai artritas.
Štai kaip, — pagalvojo Tobė.
— Modina, paduok man penkiasdešimties kubų švirkštą ir šir­
dies adatą.
— Tuoj.
— Ir pametėk pirštines ir tamponą su betadinu!
Jos link atskriejo paketėlis. Tobė pagavo jį ore ir atplėšė.
— Nutraukti kompresijas, — įsakė ji.
Vairuotojas žengtelėjo atgal.
Tobė greitai sutepė odą betadinu, paskui užsitempė pirštines ir
paėmė 50 ml švirkštą. Dar paskutinį kartą žvilgtelėjo į monitorių.
Ritmas tebebuvo spartus sinusinis. Ji giliai atsikvėpė.
— Gerai. Pažiūrėkim, ar tai padės...
Orientuodamasi pagal kaulinę kardinės ataugos iškyšą, ji pradūrė

36
odą ir kampu nukreipė adatos galą tiesiai į širdį. Lėtai stumdama ada­
tą juto savo pačios pulso dūžius. Tuo pat metu traukė atgal švirkšto
stūmoklį, atsargiai sukeldama neigiamą slėgį.
Į švirkštą plūstelėjo kraujas.
Šiuo momentu ji sustojo. Rankos buvo visiškai tvirtos. Dieve,
tegul adata bus teisingoje vietoje. Traukė atgal stūmoklį, palengva
siurbdama į švirkštą kraują. Dvidešimt mililitrų. Trisdešimt. Tris­
dešimt penki...
— Kraujospūdis? — šūktelėjo Tobė ir išgirdo //, // — šniokš­
čiant pripučiamą manžetę.
— Taip, matuoju! — atsiliepė Valė. — Aštuoniasdešimt ir pen­
kiasdešimt!
— Spėju, jau žinome, ką turime, — bloškė Tobė. — Reikia chi­
rurgo. Modina, susisiek telefonu su daktaru Keriu. Pasakyk jam, kad
pas mus širdies tamponada.
— Miokardo infarktas? — paklausė greitosios vairuotojas.
— Be to, ji vartojo dideles dozes aspirino, tad linkusi kraujuoti.
Veikiausiai plyšęs miokardas.
Slegiama kraujo uždarame perikardo maiše, širdis negali susi-
traukinėti. Negali varinėti kraujo.
Švirkštas prisipildė. Tobė ištraukė adatą.
— Kraujospūdis pakilo iki devyniasdešimt penkių, — pranešė
Valė.
Modina padėjo sieninio telefono ragelį.
— Daktaras Keris jau atvyksta. Kartu su savo brigada. Jisai sako
palaikyti ją stabilią.
— Lengviau pasakyti nei padaryti, — sumurmėjo Tobė, pirštais
čiuopdama pulsą. Pajuto jį, bet vis dar siūlinį. — Veikiausiai jai vėl
kaupiasi kraujas. Man reikės dar vieno švirkšto, su adata, ir labai grei­
tai. Galime nustatyti jos kraujo grupę ir suderinamumą, jeigu tektų
perpilti? Ir jei jau to imamės, NEDELSIANT ištirti bendrą jo ląstelių
sudėtį ir elektrolitus.
Modina ištraukė saują mėgintuvėlių.

37
 — Aštuonis vienetus?
— Mažiausia. Pilnutinį kraują, jeigu pavyks jo gauti. Ir paprašy­
kite atsiųsti į laboratoriją šviežiai užšaldytos plazmos.
— Kraujospūdis krinta iki aštuoniasdešimt penkių, — vėl pra­
nešė Valė.
— Velnias. Vėl teks nutraukti.
Tobė atplėšė paketėlį su nauju švirkštu ir numetė į šalį maiše­
lį. Am grindų jau kaupėsi popieriaus ir plastiko šiukšlės, kaip visada
taip būna per kiekvieną kodinį atvejį. Kiek kartų man teks tai kartoti?
— svarstė ji, vėl nusitaikydama adata. — Greičiau neškite čionai savo
subinę Keri. Pati viena aš neišgelbėsiu tos moters...
Tobė nebuvo tikra, ar ir daktaras Keris sugebės pacientę išgelbė­
ti. Jeigu moteriai iš tiesų plyšęs širdies skilvelis, reikia daugiau nei vien
tik krūtinės ląstos chirurgo — reikia visos ekstrakardinės kraujotakos
brigados. Springerio ligoninė — nedidelė priemiesčio įstaiga, puikiai
gebanti atlikti cezario pjūvius ar paprastas tulžies pūslės rezekcijas,
bet neaprūpinta sudėtingoms operacijoms reikalinga įranga. Grei­
tosios pagalbos brigados, transportuojančios sunkių traumų aukas,
paprastai aplenkdavo Springerio ligoninę ir važiuodavo tiesiai į kurį
nors iš stambesnių medicinos centrų, kaip antai Brigamas ar Masačū­
setso bendrojo profilio.
Tačiau šįryt greitukė nežinia kodėl pamėtėjo chirurginės krizės
atvejį tiesiog prieTobės durų slenksčio. O ji neturėjo kvalifikacijos —
nei personalo — išgelbėti tos moters gyvybę.
Jau antras švirkštas prisipildė kraujo. Dar penkiasdešimt jo mi­
lilitrų — ir nekrešančio.
— Kraujospūdis vėl krinta! — šūktelėjo Valė. — Aštuoniasde­
šimt...
— Daktare, jai skilvelinė tachikardija! — įsiterpė vienas iš grei­
tosios paramedikų.
Tobė metė žvilgsnį į kardiomonitorių. Ritmas sublogo į dantytą
liniją, būdingą skilvelinei tachikardijai. Širdis dabar naudojo dvi iš

38
keturių savo kamerų, susitraukinėdama per sparčiai, kad galėtų dirbti
efektyviai.
— Defibriliatoriaus elektrodus! — šūktelėjo Tobė. — Pradedam
nuo trijų šimtų džaulių.
Modina nuspaudė defibriliatoriaus jungiklį. Adatėlė pakilo iki
trijų šimtų vatsekundžių.
Tobė priglaudė prie pacientės krūtinės du elektrodus ir nutaikė
į vietą jų menteles. Padengtos geliu, šios garantavo geresnį elektros
kontaktą su oda.
— Atsitraukit! — paliepė ji ir nuspaudė iškrovos mygtuką.
Pacientę krestelėjo, srovei šovus per kūną, visi jos raumenys vie­
nu metu sutrūkčiojo.
Tobė žvilgtelėjo į kardiomonitorių.
— Gerai, sugrįžome į sinusinį...
— Nėra pulso. Nečiuopiu pulso, — pranešė Valė.
— Vėl imkitės kardiopulmoninės reanimacijos! — bloškė
Tobė. — Paduokite man kitą švirkštą.
Jau atplėšdama paketėlį ir prisukdama perikardiocentezės adatą
Tobė suprato, kad kovą jie pralaimi. Galėtų ištraukti litrus kraujo, bet
jis vis kaupsis perikardo ertmėje ir spaus širdį. Tik palaikyk ją gyvą,
kol čia atvyks chirurgas, — pagalvojo Tobė, ir tie žodžiai tapo jos man­
tra. — Palaikykją gyvą. Palaikykją gyvą...
— Vėl skilvelinė tachikardija, — tarstelėjo Valė.
— Iškrova trys šimtai. Supilkite lidokaino ampulę į...
Suskambo sieninis telefonas. Ragelį pakėlė Modina. Po akimir­
kos ji šūktelėjo:
— Morčiui iškilo keblumų nustatant to mano nusiųsto kraujo
suderinamumą! Pacientė B neigiama!
Velnias. Kas dar nutiks negera? Tobė prispaudė prie pacientės
krūtinės elektrodų menteles.
— Visiems atsitraukti!
Vėl moters kūnas sutrūkčiojo. Vėl ritmas atsistatė į spartų sinu­
sinį.

39
 — Čiuopiu pulsą, — pranešė Valė.
— Suleiskit lidokaino, tuojau pat. Kur mūsų šviežiai užšaldyta
plazma?
— Mortis prie jos dirba, — atsakė Modina.
Tobė žvilgtelėjo į laikrodį. Jie triūsė prie tos kodinės pacientės
beveik dvidešimt minučių, o atrodė kaip valandos. Supama chaoso,
skambant telefonui ir kalbant visiems išsyk, staiga pasijuto praran­
danti orientaciją. Pirštinėmis apmautos rankos prakaitavo, guma lipo
prie odos. Krizinė situacija sparčiai darėsi nebekontroliuojama.
Kontroliuoti — štai žodis, su kuriuo gyveno Tobė. Ji stengėsi
palaikyti savo gyvenime tvarką. Dabar jai vadovaujant ši kodinė si­
tuacija skilinėjo, ir ji nieko negalėjo padaryti. Nebuvo išmokyta at­
verti krūtinės ląstos, susiūti plyšusio širdies skilvelio. Tobė pažvelgė
į moters veidą. Šis buvo išmargintas dėmių, sudribę skruostai darėsi
tamsiai purpuriniai. Tobė suprato, kad jos akyse pacientės smegenų
ląstelės badauja. Miršta.
Greitosios vairuotojas, pavargęs spaudinėti krūtinę, susikeitė vie­
tomis su savo kolega paramediku. Spaudyti ėmėsi nauja pora rankų.
Monitoriuje širdies brėžiama linija menko į virtinę chaotiškų
dantelių. Skilvelių virpėjimas. Mirties ritmas.
Brigada sureagavo įprasta strategija: daugiau ampulių su antia-
ritminiais vaistais. Lidokainas. Bretiliumas. Vis stipresnės elektrodų
iškrovos. Apimta nevilties, Tobė ištraukė iš perikardo dar penkiasde­
šimt mililitrų kraujo.
Širdies brėžiamas ekrane ritmas plokštėjo į vis lygėjančią liniją.
Tobė pažvelgė į kitų veidus. Visi suprato, kad pastangos bergž­
džios.
— Gerai. —Tobė giliai atsiduso ir jos balsas nuskambėjo šiurpi­
namai ramiai: — Užteks. Kuri valanda?
— Šešios vienuolika, — atsakė Modina.
Išlaikėme ją gyvą keturiasdešimt penkias minutes, pagalvojo
Tobė. Daugiau padaryti neįstengėme. Niekas nebūtų įstengęs.

40
 Greitosios paramedikai pasitraukė nuo stalo. Jais pasekė ir kiti.
Tai įvyko — tas fizinis atsitraukimas, tos kelios sekundės pagarbos —
kone instinktyviai.
Su trenksmu atsidarė durys ir vidun, kaip visada dramatiškai,
įžengė daktaras Keris, krūtinės ląstos chirurgas.
— Kur tamponada? — paklausė jis.
— Ji ką tik mirė, — atsakė Tobė.
— Ką? Jos nestabilizavote?
— Mėginome. Nepajėgėme išlaikyti jos gyvos.
— Ką gi, kiek laiko ją tempėte?
— Patikėkite, — atsakė Tobė, — ganėtinai ilgai.
Ji prasispraudė pro jį ir išėjo iš kabineto.
Prie budinčiųjų medicinos seserų stalo atsisėdo minutėlę su­
kaupti minčių, prieš užpildydama Skubiosios pagalbos priimamojo
lapą. Girdėjo traumatologiniame kabinete daktaro Kerio balsą, pa­
keltą toną, kai skundėsi. Pusę šeštos ryto buvo ištrauktas iš lovos, ir
dėl ko? Dėl pacientės, kurios nesugebėta stabilizuoti? Nejau nebuvo
galima pagalvoti, prieš sugadinant jam nakties miegą? Nejau jie neži­
no, kad jam prieš akis ištisa diena operacinėje?
Kodėl chirurgai tokie sikniai? — nusistebėjo Tobė ir pasirėmė
rankomis galvą. Dieve, nejau naktis niekada nesibaigs. Budėti jai dar
liko valandą...
Pro nuovargio temdomą protą ji išgirdo sušnypščiant atsidaran­
čias Skubiosios pagalbos priimamojo automatines slankiojamąsias
duris.
— Atleiskite, — suskambo balsas. — Atvykau pamatyti savo
tėvo.
Tobė atsikėlė nuo kėdės.
—Jūs — ponas Slotkinas?
—Taip.
— Aš — gydytoja Tobė Harper. — Ji ištiesė ranką.
Slotkinas mašinaliai, be jokios šilumos šią paspaudė. Net jo odos

41
prisilietimas buvo šaltas. Nors buvo turbūt bent trisdešimčia metų
jaunesnis už savo tėvą, vyriškio panašumas į Harį Slotkiną iškart da­
rėsi akivaizdus. Danielio Slotkino veidas toks pat aštriai kampuotas,
tokie patys siaurai užbrėžti antakiai. Bet to žmogaus akys buvo kito­
kios — mažos, tamsios ir nelaimingos.
— Mes tebemėginame įvertinti jūsų tėvo būklę, — pasakė
Tobė. — Dar nemačiau sugrįžusių iš laboratorijos tyrimo rezultatų.
Jis apsidairė po priimamąjį ir nekantriai krenkštelėjo.
— Iki aštuntos turiu grįžti į miestą. Galiu dabar jį pamatyti?
— Žinoma.
Tobė pasitraukė nuo rašomojo stalo ir nuvedė jį į Hario Slotkino
palatą. Atstūmusi duris pamatė, kad ji tuščia.
— Turbūt jis rentgene. Paskambinsiu ir sužinosiu, ar ten su juo
jau baigė.
Slotkinas nusekė paskui gydytoją atgal į priimamąjį ir stovėjo
stebėdamas, kol ji kėlė telefono ragelį. Nuo jo žvilgsnio Tobė pasijuto
nejaukiai. Nusisukusi surinko numerį.
— Rentgenas, — atsiliepė Vinsas.
— Čia daktarė Harper. Kaip einasi skenuoti?
— Dar nepradėjau. Viską teberuošiu.
— Paciento sūnus nori jį pamatyti. Aš jį atsiųsiu.
— Paciento čia nėra.
-Ką?
— Man jo čia dar nepristatė. Jis dar turi būti Skubiosios pagal­
bos priimamajame.
— Aš ką tik patikrinau palatą. Jo ten... — Tobė užsikirto.
Danielis Slotkinas klausėsi ir išgirdo jos balse nerimą.
— Kokia nors problema? — paklausė Vinsas.
— Ne. Nieko. — Tobė padėjo ragelį ir pažvelgė į Slotkiną. —
Atleiskite, — pasakė ir patraukė koridoriumi į trečią apžiūros kabi­
netą. Pastūmusi atidarė duris. Hario Slotkino viduje nebuvo. Bet ra­
tukiniai neštuvai stovėjo, o paklodė, kuria jis buvo pridengtas, gulėjo
suglamžyta ant grindų.

42
 Kas nors tikriausiai jį perkėlė ant kitų ratukų ir nustūmė į kitą
kabinetą.
Tobė perėjo per koridorių į ketvirtąjį apžiūros kabinetą ir ati­
traukė užuolaidą.
Hario Slotkino — nė kvapo.
Eidama koridoriumi į antrąjį apžiūros kabinetą, juto dunksint
savo širdį. Šviesos ten buvo užgesintos. J tamsų kabinetą paciento
niekas nepaguldytų. Vis dėlto spragtelėjo sienos jungiklį.
Dar vieni tušti ratukai.
— Nejau jūs, žmonės, nežinote, kur padėjote mano tėvą? —
bloškė Danielis Slotkinas, atsekęs paskui ją koridoriumi.
Sąmoningai nuleidusi šį klausimą negirdom, Tobė įžengė į trau­
matologinį kabinetą ir užtraukė paskui save užuolaidą.
— Kur ponas Slotkinas? — pašnabždom paklausė seselės.
— Tas seniokas? — pasitikrino Modina. — O ar Vinsas nepasi­
ėmė jo į rentgeną?
— Vinsas sako jo nė neregėjęs. Bet aš nerandu to žmogaus. O
čia pat už durų jo sūnus.
— Ar žiūrėjai trečiajame kabinete?
— Žiūrėjau visuose kabinetuose!
Modina ir Valė susižvalgė.
— Verčiau patikrinkime visus koridorius, — pasakė Modina ir
kartu su Vale išskubėjo iš kabineto.
Tobė buvo palikta viena aiškintis su sūnumi.
— Kur jis? — griežtai paklausė Slotkinas.
— Mes bandome jį surasti.
— Maniau, jis turėjo būti jūsų priimamajame.
— Matyt, įvyko kažkoks nesusipratimas...
— Tai jis čia ar ne čia?
— Pone Slotkinai, gal prisėstumėte laukiamajame? Aš jums at­
nešiu puodelį kavos...
— Nenoriu kavos. Mano tėvą ištiko kažkokia sveikatos krizė. O
dabar jūs negalite jo rasti?

43
 — Seselės tikrina rentgene.
— Maniau, jūs ką tik skambinote į rentgeną.
— Prašau, prisėskite laukiamajame ir mes tiksliai išsiaiškinsime,
kas... — Tobė nebaigė, nes pastebėjo atskubančias atgal pas ją dvi
seseles.
— Paskambinome Morčiui, — pranešė Valė. — Jis kartu su
Ariu tikrina automobilių aikštelę.
— Nesuradote jo?
—Jis negalėjo toli nueiti.
Tobė pajuto sau iš veido atslūgstant kraują. Bijojo pažiūrėti į
Danielį Slotkiną. Bijojo susitikti jo žvilgsnį. Bet negalėjo užsisklęsti
nuo reiškiamo pykčio.
— Kas gi čia pas jus dedasi? — griežtai pareikalavo jis atsakyti.
Abi seselės tylėjo. Ir abi žvelgė į Tobę. Jos žinojo, kad Skubiosios
pagalbos skyriaus priimamajame laivo kapitonas — daktaras. Tas, ant
kurio pečių gula visa atsakomybė. Ir visa kaltė.
— Kur mano tėvas?
Pamažu Tobė pasisuko į Danielį Slotkiną. Jos atsakymas nu­
skambėjo vos girdimai:
— Aš nežinau.

Buvo tamsu, pėdas skaudėjo, ir jis žinojo, kad turi parsigauti

namo. Tik bėda ta, kad neprisiminė, kaip parsigauti namo. Haris
Slotkinas net nepajėgė prisiminti, kaip atsitiko, kad jis klupinėja šia
tuščia gatve. Pagalvojo, gal stabtelėti prie vieno iš namų ir paprašyti
pagalbos, bet visi langai, pro kuriuos ėjo, buvo tamsūs. Jeigu jis pa­
sibelstų į kurias nors iš tų durų ir paprašytų padėti, sektų klausimai,
ryškios šviesos, ir jis beveik tikrai pasijaustų pažemintas. Haris buvo
išdidus žmogus. Ne toks, kuris melstų kieno nors pagalbos. Jis ne-
sisiūlydavo padėti ir kitiems — netgi savo sūnui. Mat visada manė,
kad labdara luošina žmones, o jis nenorėjo auginti luošio. Tvirtumas
— tai nepriklausomybė. Nepriklausomybė — tai tvirtumas.

44
 Kaip nors pats susiras kelią namo.
Jeigu tik vėl pasirodytų tas angelas.
Ji atėjo pas jį toje siaubų vietoje, kur buvo paguldytas ant stalo
ir akinamai plieskė šviesos, kur nepažįstami žmonės badė jį adatomis
ir maigė savo ieškančiais pirštais. Paskui pasirodė angelas. Ji visai jo
neskaudino. Tik šypsojosi, atrišdama jam rankas ir kojas, ir pašnabž­
dėjo: „Eik, Hari! Kol dar jie nesugrįžo tavęs.“
Dabar yra laisvas. Ištrūko, kaip gerai!
Jis toliau slinko gatve pro tamsius ir tylius namus, dairydamasis ko­
kio nors pažįstamo orientyro. Ko nors, kas padėtų susivokti, kur esąs.
Turbūt man apsisuko galva, pagalvojo. Išėjau pasivaikščioti irpa­
mečiau kelią.
Skausmas staiga nuvėrė padą. Pažvelgė žemyn ir nustebęs sustojo.
Po gatvės žibinto šviesa pamatė esąs be batų. Ir be kojinių. Įsi­
spoksojo į savo basas pėdas. Ir į plikas kojas. Į savo penį, geibų ir
susitraukusį, išties apgailėtiną.
Aš visai be drabužių!
Haris Slotkinas paniškai apsidairė, ar kas nors nemato. Gatvė­
je — nė gyvos dvasios.
Sulenktais delnais prisidengęs genitalijas, pabėgo nuo gatvės ži­
binto, skubėdamas pasislėpti tamsoje. Kada gi prarado drabužius? Ne­
pajėgė prisiminti. Atsitūpė ant šaltos nukirptos kiemo vejos priešais
vieną namą ir mėgino galvoti, bet panika išstūmė visus prisiminimus,
kas atsitiko anksčiau tą naktį. Linguodamas ant basų pėdų pirmyn
atgal pratrūko verkšlenti, tyliai dūsaudamas ir kūkčiodamas.
Noriu namo. O Dievey kad tik aš galėčiau atsibusti nuosavoje lo­
voje...
Jis dabar tupėjo apsiglėbęs rankomis, toks nugrimzdęs į neviltį,
kad nepastebėjo iš už kampo įsukančių priekinių automobilio šviesų.
Tik tuomet, kai furgonas sustojo prie pat jo, Haris suprato buvęs pa­
stebėtas. Tvirčiau apsikabino save rankomis, susiriesdamas į drebantį
kamuolį.

45
 Tamsoje išgirdo tylų balsą:
— Hari?
Jis nepakėlė galvos. Bijojo atsitiesti, bijojo pasirodyti žeminančiai
esąs be drabužių. Pabandė susiriesti dar labiau, į standesnį kamuolį.
— Hari, atvažiavau pasiimti tavęs namo.
Jis iš lėto pakėlė galvą. Nepajėgė įžiūrėti vairuotojo veido, bet
balsas jam buvo pažįstamas. Arba manė, kad pažįstamas.
— Lipk į furgoną, Hari.
Jis lingavo ant padų pirmyn atgal ir juto savo sėdmenis braukan­
tis į šlapią žolę. Aukštu plonu balsu suaimanavo:
— Betgi aš be drabužių!
—Turi drabužius namie. Visą spintą kostiumų. Prisimeni?
Tyliai dunkstelėjo, paskui sužvigo slystantis metalas per metalą.
Haris pasižiūrėjo ir pamatė, kad furgono durelės atdaros. Už jų
žiojėjo tamsa. Šalia mašinos stovėjo žmogaus siluetas. Žmogus kvie­
čiamai ištiesė ranką.
— Eikš, Hari, — sušnabždėjo. — Važiuojam namo.
 4

Kaip gali būti sunku surasti nuogą žmogų?

Tobė sėdėjo savo mersedese ir prisimerkusi apžiūrinėjo ligoninės
automobilių aikštelę. Jau buvo įpusėjęs rytas, ir prie nakties įpratu-
sioms jos akims saulės šviesa atrodė kankinamai ryški. Kada gi saulė
patekėjo? Tobė nematė jos kylant, negalėjo pasidžiaugti nė viena laisva
minute žvilgtelėti laukan, ir dabar dienos šviesa jos tinklaines paveikė
sukrečiamai. Štai kaip būna, kai pasirenki dirbti naktines pamainas.
Buvo bepavirstanti į nakties padarą.
Ji atsiduso ir užvedė mersedesą. Pagaliau atėjo metas važiuoti
namo, metas palikti už savęs nakties negandas.
Bet toldama nuo Springerio ligoninės nepajėgė nusikratyti niū­
rios nuotaikos. Vos per vieną valandą prarado du pacientus. Jautėsi
tikra, kad moters mirtis buvo neišvengiama, kad nieko negalėjusi pa­
daryti jai išgelbėti.
Haris Slotkinas — kitas dalykas. Tobė paliko sutrikusios sąmo­
nės pacientą beveik valandą be priežiūros. Ji buvo paskutinis žmogus,
užmetęs akis į Harį, ir kad ir kaip stengėsi, nepajėgė prisiminti, ar
prieš išeidama iš palatos pririšo jo riešus. Turbūtpalikaujį nepriristą.
Tik šitaipjis būtų galėjęspabėgti. Tai aš kalta. Haris — mano klaida.
Net jeigu tai ir nebūtų buvusi jos klaida, vis tiek ji yra brigados
vadovė, už viską atsakinga. Dabar senukas kažkur klaidžioja, nuogas
ir nesiorientuojantis.
Ji sulėtino greitį. Nors žinojo, kad policija jau apieškojo šį rajo­
ną, vis tiek žvalgėsi po gatves, vildamasi pastebėti savo pabėgusį pa­
cientą. Niutonas — palyginti saugus Bostono priemiestis, ir rajonas,
per kurį ji dabar važiavo, atrodė pasiturimas. Tobė įsuko į medžiais

47
apsodintą gyvenamųjų namų gatvę ir matė gerai prižiūrimas vilas,
apkarpytas gyvatvores, įvažas su geležiniais vartais. Ne toks rajonas,
kur seną žmogų galėtų užpulti. Galbūt kas nors jį priglobė pas save.
Galbūt kaip tik šią akimirką Haris sėdi jaukioje virtuvėje, maitinamas
pusryčiu.
Kur esiy Hari?
Ji apsuko rajoną, mėgindama pamatyti tas gatves Hario akimis.
Turėjo būti tamsu, klaidu, be drabužių šalta. Kurgi jis manė einantis?
Namo. Jis būtų mėginęs rasti kelią namo į Brent Hilą.
Dusyk jai teko sustoti ir teirautis krypties. Kai pagaliau atsidūrė
ties posūkiu į Brent Hilo kelią, ji kone pravažiavo pro šalį. Jokių nu­
rodomųjų ženklų, tik dvi akmeninės kolonos abipus kelio pradžios.
Tarp jų ant vyrių kabojo atdari vartai. Sustojo tarp kolonų ir pamatė
kaldintos geležies vartų piešinyje elegantiškai suraitytas dvi įmantrias
raides — B ir H. Už kolonų kelias sukosi ir nyko už vešančių lapuo­
čių. Taigi štai čia rajonas, kur gyvena Haris, pagalvojo.
Pro atdarus vartus įvažiavo į Brent Hilo kelią.
Nors kelio danga buvo nauja, abipus jo stiebėsi visiškai suaugę
klevai ir ąžuolai. Kai kuriuos lapus jau nudažė pirmi ryškūs rudens
atspalviai. Jau rugsėjis, pagalvojo Tobė. Kada gi praėjo vasara? Ji laikė­
si vingiuoto kelio, žvilgčiodama į medžius iš abiejų pusių, stebėdama
tankų pomiškį ir visas ūksmingesnes vietas, kurios galėtų slėpti kūną.
Ar policija apieškojo brūzgynus? Jeigu Haris patamsyje atklajojo čia,
tuose krūmuose jis galėjo ir pasiklysti. Tobė paskambins Niutono po­
licijai ir pasiūlys atidžiau pasidairyti apie šį kelią.
Toliau priekyje medžiai ūmai praretėjo, užleisdami vietą tokiai
netikėtai panoramai, kad Tobė staigiai sustabdė automobilį. Kelio pa­
kraštyje žalias ženklas auksinėmis raidėmis skelbė:

BRENT HILAS
TIK GYVENTOJAMS IR SVEČIAMS

48
 Toliau už ženklo plytėjo kraštovaizdis, lyg perkeltas iš puikių
angliško kaimo tapybos drobių. Tobė pamatė švelniai banguojančius
nukirptos žolės laukus, parką su dekoratyviai apgenėtais medžiais ir
įmantriomis gyvūnų figūromis, rudens nuspalvintų beržų ir klevų
guotus. Supamas laukinių irisų, lyg brangakmenis tviskėjo tvenkinys.
Tarp vandens lelijų ramiai paviršiumi slydo gulbių porelė. Už tven­
kinio matėsi „kaimelis“ — elegantiška grupė namų, kurių kiekvienas
turėjo nuosavą statinių tvora aptvertą sodelį. Pagrindinė transporto
priemonė, regis, čia buvo golfo vežimėliai su žaliais ir baltais tentais.
Tų automobiliukų buvo visur — pastatytų įvažose ar slenkančių kai­
melio takais. Tobė kelis jų taip pat pastebėjo važinėjančius po golfo
aikštę, pergabenančius žaidėjus iš vienos ridenimo aikštelės į kitą.
Tobė sutelkė dėmesį į tvenkinį ir staiga pagalvojo, ar šis gilus ir
ar galėtų čia nuskęsti žmogus. Naktį, tamsoje, sutrikusios sąmonės
žmogus galėtų tiesiai įžengti į tą vandens telkinį.
Ji važiavo toliau keliu, kaimelio link. Už penkiasdešimties jardų
pastebėjo posūkį dešinėn ir dar vieną ženklą.

BRENT HILO KLINIKA IR

MEDICINOS PASLAUGOS GYVENTOJAMS

Tobė pasuko ten. Kelias vingiavo per spygliuočių mišką ir staiga,

visai netikėtai, atsirėmė į automobilių aikštelę. Už šios stūksojo trijų
aukštų pastatas. Viename jo šone buvo bepradedama naujo sparno
statyba. Pro tinklinę tvorą, juosiančią tą šoną, pamatė jau iškastą pa­
matams duobę. Duobės pakraštyje stovėjo būrelis vyrų su statybinin­
kų šalmais, besitarančių ties brėžiniais.
Tobė pastatė automobilį lankytojams skirtoje vietoje ir nuėjo į
pastatą.
Ją pasitiko tyli klasikinė muzika. Tobė sustojo — aplinka pada­
rė įspūdį. Čia ne koks nors įprastas tavo laukiamasis. Sofos apmuštos
sviesto spalvos oda, ant sienų kabo originalūs aliejumi tapyti paveikslai.

49
Ji pažvelgė į šūsnį žurnalų. Architectural Digest. Town & Country. Ant
šito kavos staliuko — jokios Popular Mechanics.
— Kuo galiu jums padėti? — pro registratūros langelį nusišyp­
sojo moteris rožine medicinos sesers uniforma.
Tobė prie jos prisiartino.
— Aš — daktarė Harper iš Springerio ligoninės. Praėjusią naktį
Skubiosios pagalbos priimamajame apžiūrėjau vieną jūsų pacientą.
Mėginau susisiekti su to paciento gydytoju, bet, regis, man nepasi­
sekė.
— Kokia daktaro pavardė?
— Karlas Valenbergas.
— Ak, jis išvykęs į konferenciją. Sugrįš į kliniką pirmadienį.
— Ar galėčiau žvilgtelėti į paciento kortelę? Galbūt man tai pa­
dėtų išsiaiškinti kai kuriuos medicininius klausimus.
— Apgailestauju, bet be paciento sutikimo mes negalime duoti
kortelės.
—Tas pacientas nepajėgus duoti sutikimą. Gal galėčiau pasikal­
bėti su kuriuo nors kitu iš jūsų klinikos daktarų?
— Pirma surasiu kortelę. — Seselė nuėjo prie kartotekų spinte­
lės. — Pavardė?
— Slotkinas.
Seselė ištraukė stalčių ir pirštais pasklaidė aplankus.
— Haroldas Slotkinas ar Agnesė Slotkin?
Tobė suglumo.
— Yra Agnesė Slotkin? Ji kokia nors Hario giminė?
Seselė dirstelėjo į kortelę.
—Jo žmona.
Kodėl Hario sūnus man nepasakėykadyra žmona?— nusistebėjo
Tobė ir pasiraususi rankinuke susirado rašiklį.
Gal malonėtumėte pasakyti jos telefono numerį? Tikrai turiu
pasikalbėti su ja apie Harį.
—Jos palatoje nėra telefono. Galite ten pasikelti antai tuo liftu.

50
 — Kur?
— Agnesė čia pat, viršuje, specialiosios slaugos skyriuje. Palata
trys keturi vienas.

Tobė pabeldė į duris.

— Ponia Slotkin? — pasaukė.
Jokio atsako. Ji įėjo į palatą.
Viduje tyliai grojo radijas, nustatyta klasikinės muzikos stotis.
Ant lango kabojo baltos užuolaidos ir pro permatomą audinį skver­
bėsi švelni, išskaidyta rytmečio saulės šviesa. Ant naktinio staliuko va­
zoje pamerktos rožės metė rausvus žiedlapius. Gulinti lovoje moteris
nieko to nesuvokė. Nei gėlių, nei saulės šviesos, nei palatoje esančios
lankytojos.
Tobė prisiartino prie lovos.
— Agnese?
Moteris nesujudėjo. Gulėjo ant kairio šono, veidu į duris. Akys
pusiau pramerktos, bet nenukreiptos į nieką, kūnas paremtas pagal­
vėmis už nugaros. Rankos suriestos priekyje, lyg būtų pusiau apsika­
binusi save, vaisiaus poza. Virš moters lovos kabėjo plastikinis maišas
su kremiškai balsvu skysčiu, lašančiu į maitinamąjį vamzdelį, įvestą į
moters šnervę. Nors lovos baltiniai iš pažiūros atrodė švarūs, ore tvy­
rojo nemalonus kvapas, nenustelbiamas net rožių. Tai buvo insulto
ištikto ligonio kvapas: talko, šlapimo ir maisto papildų be laktozės.
Pamažu nykstančio kūno kvapas.
Tobė paėmė moters plaštaką. Švelniai patempusi ištiesino ranką.
Per alkūnę ši beveik nesipriešino. Pastovių kontraktūrų dar neišsivystė
— slaugos personalas stropiai mankštino pacientę pasyviais judesiais.
Tobė vėl padėjo ranką, pastebėdama, kokia ji putli — nors yra komos
būklės, ligonė gerai maitinama ir gauna pakankamai skysčių.
Sutelkusi žvilgsnį į glebnų moters veidą, Tobė pagalvojo, ar tos
akys į ją žiūri. Ar išvis moteris gali ką nors matyti, suprasti?

51
 — Laba diena, ponia Slotkin, — sumurmėjo ji. — Mano vardas
Tobė.
—Agnesė negali jums atsakyti, —suskambo jai už nugaros bal­
sas. — Bet, manau, ji vis dėlto jus girdi.
Krūptelėjusi Tobė atsisuko ir pamatė ką tik prašnekusį vyrą. Jis
stovėjo tarpduryje — tiesą sakant, užpildydamos tarpdurį, ne žmogus,
o juodaodis milžinas, plataus veido ir blizgančia pleišto pavidalo no­
simi. Malonus veidas, pagalvojo ji, nes gerų akių. Vyras vilkėjo baltu
chalatu ir laikė rankose medicininę kortelę.
Šypsodamasis jis ištiesė ranką. Si buvo tokia ilga, kad riešas pra-
sikišo iš rankovės krašto. Kažin ar pas juos siuva pakankamo dydžio
chalatus tokio stambumo žmogui? — nusistebėjo Tobė.
— Daktaras Robis Breisas, — prisistatė jis. — Esu ponios Slot­
kin gydytojas. —Jūs giminaitė?
— Ne. — Tobė paspaudė vyriškiui ir pajuto, kaip ši lyg šilta
ruda pirštinė apglėbė josios. — Esu Skubiosios pagalbos priimamojo
gydytoja iš Springerio ligoninės, netoli nuo čia. Tobė Harper.
— Profesinis apsilankymas?
— Tam tikra prasme. Vyliausi, kad ponia Slotkin galės papasa­
koti apie savo vyro ligą.
— Ponui Slotkinui kas nors atsitiko?
— Praėjusią naktį jį atvežė į Skubiosios pagalbos priimamąjį su­
trikusios sąmonės ir nesiorientuojantį. Man nespėjus baigti jo apžiū­
ros, Haris pasišalino iš ligoninės. Dabar mums niekaip nepavyksta jo
surasti, o aš visai nenumanau, kas jam nutiko. Gal jūs žinote Slotkino
anamnezę?
—Aš tik rūpinuosi slaugos namų stacionariniais pacientais. Ga­
lite pasiteirauti ambulatorijos gydytojų apačioje.
— Haris — daktaro Valenbergo pacientas. Bet dabar daktaras
išvykęs. O klinika atsisako man parodyti jo medicininę kortelę be
paties sutikimo.
Robis Breisas gūžtelėjo pečiais.

52
 — Tokios čia laikomasi nuostatos.
— Ar jūs pažįstate Harį? Gal turi kokį nors sveikatos sutrikimą,
apie kurį turėčiau žinoti?
— Harį pažįstu tik paviršutiniškai. Matau jį, kai ateina aplan­
kyti Agnesės.
— Taigi esate kalbėjęsis su Hariu?
— Aha, mudu tik pasisveikindavome, štai ir viskas. Aš čionai
dirbu vos mėnesį ir vis dar stengiuosi atpažinti, kas yra kas.
— O ar turite teisę man parodyti jo kortelę?
Jis papurtė galvą.
—Tą gali tik daktaras Valenbergas, o jis, prieš suteikdamas bent
kokią informaciją, reikalauja rašytinio paciento sutikimo.
— Bet tai gali pakenkti medicininei paciento priežiūrai.
Breisas susiraukė.
— Regis, sakėte, kad Haris išėjo iš jūsų priimamojo?
— Na taip, jis...
— Vadinasi, jis jau nebe jūsų pacientas, ar ne?
Tobė tylėjo, nežinodama, kaip tą faktą užginčyti. Haris tikrai
paspruko iš jos skyriaus. Tikrai pabėgo nuo jos globos. Tad ji neturi
įtikinamų priežasčių reikalauti jo kortelės.
Pažvelgė į moterį lovoje.
— Turbūt ir ponia Slotkin nieko negali man pasakyti.
— Deja, Agnesė nekalba.
— Dėl insulto?
— Subarachnoidinė hemoragija. Sprendžiant iš medicininės
kortelės, Agnesė čia jau metai. Atrodo, taip ir liks vegetacinės būklės.
Bet kartkartėmis ji lyg pasižiūri į mane. Ar ne, Agnese? — pasakė
gydytojas. — Juk pasižiūri į mane, brangioji?
Moteris lovoje nė nesujudėjo, nevirptelėjo net antakiai.
Breisas priėjo prie lovos ir ėmėsi apžiūrinėti savo pacientę. Juo­
dos jo rankos buvo kaip ryškus moters blyškumo kontrastas. Stetos­
kopu jis pasiklausė širdį ir plaučius, patikrino žarnyno peristaltiką.

53
Žibintuvėliu pašvietė į vyzdžius. Patampė galūnes, kiek šios priešinasi
judesiams. Galiausiai, pavertęs ją į save, apžiūrėjo nugaros ir sėdmenų
odą. Jokių pragulu. Atsargiai vėl paguldė moterį ant pagalvių ir už­
traukė virš krūtinės antklodę.
— Gerai atrodote, Agnese, — sumurmėjo. — Geros dienos.
Tobė nusekė paskui gydytoją iš palatos, jausdamasi kaip nykštu­
kė, besivelkanti milžinui įpėdžiui.
—Turint galvoje, kad Agnesė metus vegetuoja, ji geros būklės.
Jis atvertė ligos istoriją ir įrašė paskutinės apžiūros duomenis.
— Na, žinoma. Pas mus „Rolls-Royce“ lygio priežiūra.
— Ir „Rolls-Royce“ kainos?
Breisas pakėlė nuo ligos istorijos akis ir pirmą sykį jo lūpose
pasirodė šypsenėlės užuomina.
— Pasakykime taip: pas mus nėra pacientų, atsiųstų medicinos
draudimo nepasiturintiesiems.
—Jie visi moka iš savo lėšų?
— Gali sau tai leisti. Turime keletą tikrai gana turtingų klientų.
— Ar ši vieta išimtinai tik pensininkams?
— Ne, yra ir keli dar aktyvūs profesiniai darbuotojai, kurie iš­
sipirko vietas Brent Hile, norėdami turėti garantiją, kad ateityje jų
reikmėmis bus pasirūpinta. Mes suteikiame būstą, maistą, medicini­
nę priežiūrą. Ilgalaikę priežiūrą, jeigu tai tampa būtina. Jūs tikriausiai
matėte, kad slaugos namus plečiame.
—Taip pat pastebėjau labai gražią golfo aikštę.
— Kartu su teniso kortais, kino teatru ir dengtu plaukymo ba­
seinu. — Jis užvertė ligos istoriją ir nusišypsojo Tobei. — Tarkime,
tada ir į pensiją norisi greičiau, ar ne?
— Nemanau, kad išgalėčiau iš pensijos čia įsikurti.
— Atskleisiu jums paslaptį: nė vienas iš mūsų neišgalėtų. —
Breisas pasižiūrėjo į laikrodį. — Malonu buvo su jumis susipažinti,
daktare Harper. Gal man atleisite, bet turiu vizituoti dar daug paci­
entų.

54
 — Ar dar kaip nors galėčiau daugiau sužinoti apie Harį?
— Pirmadienį grįžta daktaras Valenbergas. Galėsite su juo pa­
sikalbėti.
— Norėčiau dabar žinoti, su kuo turiu reikalą. Man tikrai nera­
mu. Ar negalėtumėte peržiūrėti to ambulatorinio paciento kortelės?
Paskambinti man, jeigu aptiktumėte ką nors svarbaus? — Tobė ant
savo vizitinės kortelės paskubomis brūkštelėjo namų telefono numerį
ir jam padavė.
Breisas nenorom paėmė kortelę.
— Pažiūrėsiu, ką galima padaryti, — tepasakė. Paskui apsisuko
ir įėjo į kito paciento palatą, palikdamas Tobę vieną stovėti korido­
riuje.
Ji nusigręžė nuo uždarytų durų ir atsiduso. Padarė viską, kas
įmanoma, kad atsektų informaciją, bet Brent Hilas nenorėjo padėti.
Dabar alkis ir nuovargis ją lenkė prie žemės; Tobė juto savo organiz­
mą keliant reikalavimus. Maisto. Miego. Tuojaupat. Iš lėto, apsunku­
siomis kojomis ji leidosi eiti koridoriumi liftų link. Bet pusiaukelėje
sustojo.
Išgirdo klyksmą.
Garsas sklido iš vienos palatos koridoriaus gale — klykė ne iš
skausmo, o iš baimės.
Pasinešusi to klyksmo link Tobė girdėjo kitus į koridorių išsipi­
lančius balsus, bėgančius iš paskos žingsnius. Ji pasiekė palatą pirma
ir atstūmė duris.
Pirmiausia pamatė pagyvenusį vyrą, lovoje keturiomis ant rankų
ir kojų. Žemiau juosmens jis buvo nuogas ir savo raukšlėtais sėdme­
nimis plakėsi aukštyn žemyn šuniškame poravimosi šokyje.
Paskui Tobė pastebėjo po juo prispaustą moterį, kurios gležną
kūną beveik slėpė susipynę apklotai ir paklodės.
— Patraukit jį nuo manęs! Prašau, patraukit jį nuo manęs! —
šaukė moteris.
Tobė sugriebė vyrą už rankos ir pabandė nutempti. Jis sureagavo

55
taip smarkiai pastumdamas, kad Tobė aukštielninka išdryko ant grin­
dų. Į palatą įpuolė seselė.
— Pone Heketai, liaukitės! Liaukitės! — Seselė pamėgino vyrą
atitraukti, bet irgi buvo nublokšta į šalį.
Šiaip taip repečkomis Tobė atsistojo.
—Jūs sugriebkite už vienos rankos, aš — už kitos! — sušuko ji
ir apėjo lovą iš tolesnio šono.
Abi, Tobė ir seselė, pastvėrė vyrą už rankų. Net tempiamas nuo
moters jis tebesistumčiojo lyg koks groteskiškas seksualinis robotas,
kuriam pamiršo įstatyti išjungiklį. Moteris ant lovos susirietė vaisiaus
poza ir pravirko, tarp apklotų glėbdama save.
Staiga vyras persilenkė ir trenkė alkūne Tobei į pasmakrę. Nuo
smūgio žandikauliai tarkštelėję susičiaupė, skausmas žaibu šovė per
kaukolę. Akyse plykstelėjo baltuma, ir Tobė kone paleido vyrą, ta­
čiau laikė įsikibusi vien iš įsiūčio. Dabar jie susigrūmė it žvėrys, Tobė
uodė jo prakaitą, juto kiekvieną jo kūno raumenį, besistengiantį iš
jos išsivaduoti. Seselė susverdėjo, kluptelėjo ir jį paleido. Senis grie­
bė Tobei už pakaušio ir suėmė saują jos plaukų. Dabar stumčiojosi
į ją, Tobė juto, kaip į klubą bado stačias jo penis. Gerklėje užvirė
koktumas ir įsiūtis. Ji įtempė šlaunį, pasirengusi stuktelėti keliu jam
į slėpsną.
Bet staiga taikinys dingo. Vyrą pakėlė pora didžiulių juodų ran­
kų. Robis Breisas nutempė jį per pusę palatos ir sušuko seselei:
— Suraskit man haldolo! Penkis miligramus, TUOJAU PAT!
Seselė išbėgo iš palatos. Po akimirkos sugrįžo su švirkštu rankoje.
— Nagi, negaliu jo amžinai laikyti, — paragino Breisas.
— Tuojau, tik surasiu sėdmenį!
— Greičiau, greičiau!
— Bet jis vis rangosi...
— Oho, tas vyriokas stiprus. Kuo gi jūs jį maitinate?
— Jis — protokolinis pacientas... be to, serga Alzheimeriu....
negaliu prie jo prieiti!

56
 Breisas pakeitė laikomo vyro padėtį, atsukdamas jo užpakalį į
seselę. Ji sugnybo pliko sėdmens raukšlę ir įdūrė adatą. Senis suriko.
Daužydamasis ištrūko iš Breiso rankų ir žaibišku judesiu sugriebęs
nuo naktinio staliuko stiklinę sviedė ją daktarui į veidą.
Stiklinė sudužo į Breiso smilkinį.
Tobė metėsi pirmyn, sugriebdama senį už riešo, kol jis nespėjo
dar kuo nors užsimoti. Smarkiai pasuko jam ranką, ir iš delno iškrito
stiklo šukė.
Breisas milžiniškomis rankomis apkabino vyrą per pečius ir su­
šuko:
— Suleiskite jam likusį haldolą!
Seselė vėl įdūrė vyrui į sėdmenį adatą ir nuspaudė stūmoklį.
— Viskas! Dievaži, tikiuosi, šis suveiks geriau nei melarilis.
— Tas vyriokas gauna melarilio?
— Ištisą parą. Aš gi sakiau daktarui Valenbergui, kad tai jo ne­
veikia. Sergančius Alzheimeriu būtina sekti kiekvieną sekundę, arba
jie... — seselė staigiai aiktelėjo. — Daktare Breisai, jums kraujas!
Tobė žvilgtelėjo ir išsigando pamačiusi kraująvarvant Breisoskruos­
tu ir tyškant ant balto chalato. Stiklo šukė prakirto smilkinyje odą.
—Turime sustabdyti kraują, — pasakė Tobė. —Akivaizdu, kad
reikės susiūti.
— Pirma leiskite man įsitikinti, kad vyras bus saugiai ir tvirtai
pririštas. Eime, sere. Padėsime jums grįžti į savo palatą.
Atsikrenkštęs senis spjovė seilių gumulą.
— Nigeri! Paleisk mane!
— Oho, vyruti. Bandai man įgelti, a?
— Nemėgstu nigerių.
— Aha, kaip ir visi, — atkirto Breisas labiau pavargusiu nei su­
pykusiu balsu. Jis pusiau ištempė, pusiau išvedė senį iš palatos į kori­
dorių. — Drauguži, atrodo, nusipelnei tramdomųjų marškinių.*
*

57
 — Ak. Tik nepadarykite iš manęs Frankenšteino pabaisos, gerai?
Tobė pamažu ištuštino švirkštą su ksilokainu ir ištraukė adatą.
Suleido vietinio anestetiko palei abu Robio kirstinės žaizdos kraštus ir
švelniai pabaksnojo odą.
—Jaučiate?
— Ne. Apmirę.
— Ar tikrai nenorėtumėte, kad jus susiūtų plastikos chirurgas?
—Jūs — Skubiosios pagalbos priimamojo gydytoja. Argi to ne­
darote nuolatos?
—Taip, bet jeigu jums rūpi kosmetinis rezultatas...
— O kodėl turėtų rūpėti? Aš jau ir taip velniškai bjaurus. Ran­
das tik pagražins.
— Ką gi, jis suteiks jūsų veidui charakteringų bruožų, — pasakė
Tobė imdama adatines žnyples bei siūlą. Viską, ko reikėjo, rado gerai
aprūpintame procedūriniame. Kaip visa kita Brent Hile, įranga buvo
visiškai nauja ir pati geriausia. Stalas, ant kurio gulėjo Robis Breisas,
galėjo būti pritaikomas labai įvairioms paciento padėtims, todėl pato­
gus gydyti viską, pradedant skalpo žaizdomis ir baigiant hemorojaus
mazgais. Iš viršaus tvieskė pakankamai ryški šviesa, kad galėtum atlikti
chirurgines intervencijas. O kampe, paruoštas netikėtiems atvejams,
stovėjo vežimėlis su širdies katastrofų instrumentų rinkiniu, žinoma,
pačiu moderniausiu.
Ji vėl sutepė žaizdą betadinu ir pro kirstinės žaizdos kraštus pra­
kišo lenktą siūlių adatą. Robis Breisas, visiškai ramus, gulėjo ant šono.
Daugelis pacientų būtų užsimerkę, bet jis išplėtęs akis žiūrėjo į sieną
priešais. Nors jo stambumas kėlė baugulį, akys tartum neutralizavo
bet kokią grėsmę. Jos buvo šviesiai rudos, blakstienos tankios kaip
vaiko.
Tobė paėmė dar vieną siūlą ir pravėrė per odą adatą.
— Seniokas giliai įkirto, — pakomentavo. — Jums pasisekė,
kad nepataikė į akį.
— Manau, jis taikė man į gerklę.

58
 — Ir jam visą parą skiriami raminamieji? — Ji palingavo gal­
va. — Verčiau padvigubinkite dozę ir laikykite jį užrakintą.
— Paprastai jis ir būna užrakintas. Mes laikome Alzheimerio pa­
cientus atskirame skyriuje, kur galime sekti jų judėjimą. Spėju, ponas
Heketas nepastebėtas išsmuko. Ir, žinote, kartais tie seniokai nepajė­
gia suvaldyti libido. Pranyksta savikontrolė, bet kūnas vis tiek nori.
Tobė ištraukė adatą ir surišo paskutinę siūlę. Žaizda dabar buvo
uždara, ir ji pradėjo šluostyti procedūros vietą spiritu.
— Į kokio eksperimento protokolą jis įtrauktas? — paklausė ji.
— Hm?
— Seselė sakė, kad jis gydomas pagal kažkokio eksperimento
protokolą.
— A, tai Valenbergo eksperimentas. Hormono injekcijos pagy­
venusiems žmonėms.
— Kokiu tikslu?
— Kaip jaunystės šaltinis, kam dar kitam? Turime pasiturinčią
klientūrą, ir daugelis iš jų nori gyventi amžinai. Jie visi trokšta pasi­
siūlyti savanoriais naujausiai gydymo madai. — Breisas atsisėdo ant
stalo krašto ir palingavo galva, lyg stengdamasis nuginti ūmai užėjusį
svaigulį. Tobė staiga paniškai pagalvojo: kuo jie stambesni, tuo smar­
kiau krenta. Ir tuo sunkiau juos pakelti nuo grindų.
— Gulkitės, — paliepė ji. — Per anksti atsikėlėte.
— Man viskas gerai, — nuramino Breisas. — Turiu grįžti prie
darbo.
— Ne, pasėdėkite čia, gerai? Arba parkrisite, ir man teks siūti
kitą jūsų veido pusę...
— Dar vienas randas, — suniurnėjo. — Daugiau charakteringų
bruožų.
— Jūs ir taip atrodote charakteringai, daktare Breisai.
Jis nusišypsojo, bet žvilgsnis atrodė šiek tiek nesuteiktas. Tobė
akylai minutėlę stebėjo, pasirengusi jį sugriebti, jeigu nualptų, tačiau
Breisas sugebėjo išsilaikyti tiesus.

59
 — Tad papasakokite man apie tą protokolą, — paprašė ji. —
Kokius hormonus daktaras Valenbegas skiria?
— Visą jų kokteilį. Augimo hormoną. Testosteroną. Dehidro-
epiandrosteroną. Kelis kitus. Yra pakankamai mokslinių tyrimų tam
paremti.
— Žinau, kad augimo hormonas pagyvenusiesiems žmonėms
didina raumenų masę. Bet nesu mačiusi mokslinių darbų, kur jie
būtų naudojami deriniu.
—Tačiau tai logiška, ar ne? Kai sensti, tavo hipofizė pradeda
nykti. Nebegamina kaip jaunystėje visų tų veiksmingų hormonų.
Keliama teorija, kad tai ir yra senėjimo priežastis. Mūsų hormonai
liaujasi veikti.
—Taigi Valenbergas juos pakeičia.
— Atrodo, tai turi kai kurį poveikį. Pažiūrėkite į poną Heketą.
Kupinas smarkumo.
— Pernelyg. Bet kodėl skiriami hormonai Alzheimeriu sergan­
čiam pacientui? Jis negali duoti sutikimo.
— Galbūt davė sutikimą prieš daugelį metų, kai dar buvo
veiksnus.
—Tyrimas tęsiasi taip ilgai?
—Valenbergas prie to dirba nuo devyniasdešimt antrųjų. Pasiti­
krinkite Index Medicus. Pamatysite jo pavardę iššokant bent dešimtyje
publikuotų straipsnių. Visiems geriatrijoje Valenbergo pavardė žino­
ma. — Breisas atsargiai nuleido nuo stalo kojas. Kiek pasėdėjęs, link­
telėjo galva. —Tvirtas kaip uola. Taigi, kada reikės išimti tas siūles?
— Už penkių dienų.
— O kada aš gausiu sąskaitą?
Ji nusišypsojo.
—Jokios sąskaitos. Tik padarykite man paslaugą.
— Ak, aha.
— Pasižiūrėkite Hario Slotkino medicininę kortelę. Paskambin-

60
site man, jeigu ką nors rasite. As turėčiau žinoti — jeigu ten yra kas
nors, ką galėjau praleisti iš akių.
—Jūs manote, kad galėjote ką nors praleisti?
— Nežinau. Bet nemėgstu susimauti, tikrai nemėgstu. Hariui
galėjo užtekti šviesaus proto, kad surastų kelią atgalios į Brent Hilą.
Galbūt net į savo žmonos palatą. Stebėkite, galbūt jis pasirodys.
— Perspėsiu seseles.
—Jį būtų sunku nepastebėti. —Tobė pasiėmė rankinuką. —Jis
nuogut nuogutėlis, visai be drabužių.

Tobė įsuko į savo kiemo įvažą, sustojo už Brajano hondos ir iš­

jungė variklį. Neišlipo iš automobilio ir minutėlę sėdėjo, klausydamasi
tylaus vėstančio variklio tiksėjimo, mėgaudamasi tomis ramiomis aki­
mirkomis, kai niekas netrukdo ko nors reikalaudamas. Kiek daug tų
visokių reikalavimų! Ji giliai atsiduso ir atlošė galvą į sėdynės atramą
sprandui. Devynios trisdešimt — tykus metas šiame priemiesčio rajo­
ne, gyvenamame įvairių profesijų specialistų. Sutuoktinių poros išvy-
kusios į darbą, vaikai išgabenti į mokyklą ar dieninį darželį, tad namai
stovi tušti ir laukia, kol atvyks tvarkytojai. Jie valys dulkių siurbliais,
šveis, o paskui dings, palikdami citrininį grindų vaško kvapą. Saugus
gerai prižiūrimų namų rajonas — ne pati elegantiškiausia Niutono
dalis, bet tenkinanti Tobės reikmę turėti gyvenime bent kokią tvarką.
Po nenuspėjamo budėjimo Skubiosios pagalbos priimamajame gražiai
nukirpta veja turėjo savotiško patrauklumo.
Gatvėje kiek toliau staiga atgijęs suūžė pučiamasis lapų valytu­
vas. Jos tylos minutėlė baigėsi. Kiemų priežiūros tarnybos sunkveži­
miai pradėjo savo kasdienę invaziją į kaimynystę.
Nenorom Tobė išlipo iš mersedeso ir užkopė priebučio laipte­
liais.
Brajanas, jos motinai nusamdytas pagalbininkas, sukryžiuoto­
mis ant krūtinės rankomis, priekaištingai primerkęs akis, jau laukė

61
prie paradinių durų. Nors smulkus kaip žokėjus, tvarkingas miniatiū­
rinis jaunikaitis buvo nemenka kliūtis.
—Jūsų mama šįryt tiesiog lipo sienomis, — pranešė jis. —Jums
nederėtų šitaip su ja elgtis.
— Nejau nepasakėte, kad namo grįšiu vėliau?
— Nieko nepadėjo. Juk žinote, ji negali suprasti. Tikisi jūsų na­
mie anksti, o kai neparsirandate, nesitraukia nuo langų. Vaikščioja
pirmyn atgal, pirmyn atgal, laukdama pasirodant jūsų automobilio.
— Atleisk, Brajanai. Taip jau išėjo. —Tobė žengė pro jį į namą
ir prieškambaryje ant staliuko padėjo rankinuką. Kabindama švarkelį
neskubėjo, mąstė: Nesusierzink. Neprarask kantrybės. Taujis reikalin­
gas. Mamaijis reikalingas.
— Neimu į galvą, kad jūs dvi valandas vėluojate, — tęsė jis. —
Daug mokate man už tai, labai jums dėkui. Bet jūsų mama, vargšelė,
to nesupranta.
— Darbe iškilo kai kurių problemų.
— Ji nenorėjo prisiliesti prie pusryčių. Užtat dabar jos lėkštėje
šalti kiaušiniai.
Tobė smarkiai užtrenkė drabužių spintos dureles.
—Ašjai paruošiu kitus pusryčius.
Tyla.
Tobė stovėjo nugara į jį, tebeprispaudusi delną prie spintos, ir
mąstė: nenorėjau, kad nuskambėtų taip piktai. Bet esu pavargusi. To­
kia pavargusi.
— Ką gi, — tarė Brajanas ir tuo perteikė viską. Nuoskaudą.
Užsisklendimą.
Ji atsisuko į Brajaną. Juodu buvo pažįstami jau dvejus metus, bet
santykiai taip ir nepažengė toliau darbdavio ir samdinio ribos, nevirto
tikrąja draugyste. Tobė niekada neapsilankė jo namuose, nesusipažino
su Noeliu, vyru, su kuriuo Brajanas gyveno. Bet šią akimirką suprato
priklausanti nuo Brajano labiau nei kada nors priklausė nuo bet kurio
kito žmogaus. Jis yra tas, kuris padeda jai gyvenime neišprotėti, todėl
negalinti sau leisti jo prarasti.

62
 — Atleiskite, — atsiprašė. — Šiuo metu tiesiog nepajėgiu doro­
tis su dar viena krize. Turėjau tikrai sumautą naktį.
— Kas atsitiko?
— Praradome du pacientus. Per vieną valandą. Ir dėl to jaučiuo­
si labai bjauriai. Nenorėjau atsigviešti ant jūsų.
Brajanas nežymiai linktelėjo — nenorom atsiprašymas priimtas.
— O kaip jums naktis? — paklausė ji.
— Ji ištisai miegojo. Ką tik išvedžiau ją į sodą. Regis, tai visada
veikia raminamai.
— Tikiuosi, ji neišrovė visų mano salotų.
— Man nemalonu pranešti, bet jūsų salotos peraugo į sėklines
jau prieš mėnesį.
Ką gi, esu nevykėlė ir kaip sodininkė, pagalvojo Tobė ir pasuko
per virtuvę prie kiemo durų. Kasmet su didelėmis viltimis ji užveis-
davo daržovių sklypelį. Pasėdavo lysves salotų, cukinijų ir žaliųjų pu­
pelių, sėkmingai viską užaugindavo iki brandos. O paskui gyvenimas
neišvengiamai tapdavo pernelyg užimtas visokiais reikalais, ir ji ap­
leisdavo daržininkystę. Salotos pražysdavo, o pupelės kabodavo nuo
virkščių pageltusios ir nugeibusios. Pasidygėjusi viską išraudavo ir sau
pasižadėdavo kitais metais turėti geresnį daržą, nors žinojo, kad kiti
metai atneš dar vieną derlių tokių pat nevalgomų kaip beisbolo lazdos
cukinijų.
Tobė išėjo į kiemą. Iš pradžių nepamatė motinos. Vasaros sodelis
peraugo į piktžolėtas iki smakro siekiančių gėlių ir vijoklinių augalų
džiungles. Šis sodelis visada turėjo malonaus atsitiktinumo, lyg lys­
vės būtų sukastos be jokio plano, o veikiau plėstos metai po metų
pagal ankstesnio sodininko įgeidį. Kai prieš aštuonerius metus Tobė
nusipirko šį namą, ketino išrauti labiau nevaldomus augalus, negai­
lestingai suteikti sodininkystei tam tikros tvarkos. Bet Elena ją nuo to
atkalbėjo. Elena paaiškino, kad sode netvarką reikia branginti.
Dabar Tobė stovėjo prie virtuvės durų ir apžvelgė kiemą, taip iš­
sikerojusį, kad nesimatė net plytomis grįsto takelio. Tarp gėlių stiebų

63
kažkas sušlamėjo, iškilo šiaudinė skrybėlė. Ten keliais žeme ropinėjo
Elena.
— Mama, aš namie.
Šiaudinė skrybėlė nusmuko ant pakaušio, atidengdama apvalų,
saulėje įdegusį Elenos Harper veidą. Pamačiusi dukrą, ji pamojo. Kaž­
kas jos rankoje tabalavo. Kol Tobė ėjo per kiemą ir įžengė į vijoklių
raizgyną, jos motina atsistojo. Tobė pamatė, kad ji laiko saujoje su­
gniaužusi pienes. Tai buvo vena iš Elenos ligos ironijų: ji jau pamiršo
tiek daug dalykų, — kaip gaminti valgį, kaip pačiai maudytis, —ji ne­
pamiršo ir turbūt niekada nepamirš, kaip atskirti piktžolę nuo gėlės.
— Brajanas sako, kad tu dar nevalgei, — prikišo Tobė.
— Ne, man regis, valgiau. O gal nevalgiau?
— Ką gi, ko nors paruošiu. Eikime vidun ir kartu pavalgykim.
— Bet aš turiu tiek daug darbo. — Atsidususi Elena apmetė
žvilgsniu gėlių lysves. —Tartum niekada visko nepabaigiu. Matai? Tą
bjaurastį? — ji pamojavo suvytusiais augalais. — Čia pienės. Na, tos
bjaurybės įsigali. Jeigu jų neišrausiu, įsiskverbs į tas ten purpurines.
Kaip tu jas vadini?..
— Purpurines gėles? Tikrai nežinau, mama.
— Šiaip ar taip, vietos čia tiek nedaug, tad tas bjaurybes reikia
sunaikinti. Tai kova dėl vietos. Tiek daug ką turiu nuveikti, o man vis
neužtenka laiko.
Ji apsidairė po sodą. Nuo saulės skruostai buvo įrudę. Tiek daug
ką turiu nuveiktiyo man vis neužtenka laiko. Tokia buvo Elenos man­
tra — vis pasikartojanti žodžių vija, liekanti nepažeista, kai visa kita
atmintis iro. Kodėl ta konkreti frazė tebesilaiko Elenos mintyse? Gal
jos kaip našlės, dviejų mergaičių motinos, gyvenimas buvo taip pa­
ženklintas laikotarpio įtampų, nenuveiktų darbų?
Elena vėl parpuolė ant kelių ir įniko aplinkui ravėti žemę. Kodėl
— Tobė nesuprato; galbūt norėjo išrauti daugiau tų nekenčiamų pie­
nių. Ji užvertė galvą ir pamatė, kad dangus be debesėlio, diena malo­
niai šilta. Elena čia jausdavosi gerai, ją būdavo galima palikti be prie­

64
žiūros. Vartai užrakinti, ir jos motina atrodė patenkinta. Vasarą tokia
būdavo jų nusistovėjusi tvarka. Tobė sutaisydavo motinai sumuštinį ir
palikdavo virtuvėje ant stalo. O paskui atsiguldavo miegoti. Ketvirtą
po pietų atsibusdavo, ir jiedvi su Elena drauge pavakarieniaudavo.
Ji išgirdo sutrinksint nuvažiuojantį Brajano automobilį. Vakare
pusę septintos jisai sugrįš ir pasiliks prie Elenos pernakt. O Tobė kaip
visada vėl išvyks budėti ligoninėje.
Tiek daug ką turiu nuveikti, ir vis neužtenka laiko. Tie žodžiai
jau pamažu tapo ir Tobės mantra. Kokia motina, tokia ir duktė: vis
neužtenka laiko.
Ji giliai atsiduso. Adrenalinas kraujyje po šio ryto krizės nyko, ir
dabar ją prie žemės lenkė nuovargis kaip daugybė akmenų ant pečių.
Žinojo, turėtų eiti tiesiai į lovą, bet tartum negalėjo pajudėti. Užtat
stovėjo ir stebėjo motiną, mąstydama, kaip Elena atrodė jauna — vi­
sai ne kaip pagyvenusi moteris, o veikiau kaip apvalaveidė mergaitė
su skrybėle nulinkusiais kraštais. Laiminga mergaitė, kepanti sode
smėlio pyragėlius.
Dabar as motinaypagalvojo Tobė. Ir kaip kiekviena motina ūmai
suprato, kaip greitai bėga laikas, akimirkos.
Ji atsiklaupė ant žemės šalia Elenos.
Elena paskersavo į ją, jos šviesiai mėlynose akyse šmėstelėjo su­
mišimas.
— Tau ko nors reikia, brangioji? — paklausė ji.
— Ne, mama. Tik pamaniau, padėsiu tau išrauti keletą piktžolių.
— O, — nusišypsojo Elena ir pakėlė purviną ranką nubraukti
nuo dukters skuosto užkritusią plaukų sruogą. — Ar tikrai žinai, ko­
kias rauti?
— Kodėl man neparodai?
— Štai. — Elena švelniai nukreipė Tobės ranką prie žalio kuokš­
to. — Gali pradėti nuo tų.
Ir greta viena kitos motina ir duktė klūpodamos ant žemės įniko
rauti pienes.
 5

Angusas Parmenteris padidino bėgtakio greitį ir pajuto, kaip po

jo padais judanti guminė juosta trūktelėjo. Jis paspartino žingsnius
iki žvalių šešių mylių per valandą. Paspartėjo ir pulsas — tai matė
skaitmeninėje rodmenų skalėje, įmontuotoje bėgtakio rankenose:
112, 116, 120. Reikia priversti širdį smarkiau dirbti, varinėti gys­
lomis kraują. Susiimk! Įkvėpk deguonies, iškvėpk. Tegul tie raumenys
susitraukinėja.
Priešais įrengtame kino ekrane „nuoboduliui nuvyti“ bėgo sce­
nos iš akmenimis grįstų Graikijos kaimo gatvelių. Bet jo žvilgsnis
tebebuvo sutelktas į skaitmeninę rodmenų skalę. Stebėjo savo pulsą
paspartėjant iki 130. Pagaliau reikiamas širdies susitraukimų dažnis
pasiektas. Pamėgins jį palaikyti tokį dvidešimt minučių, atliks gerą
aerobinę pramankštą. Tada pamažu atvės, leis pulsui palengva sulėtėti
iki šimto, paskui iki aštuoniasdešimties ir galiausiai iki savo įpras­
to ramybės dažnio — šešiasdešimt aštuonių kartų per minutę. Po to
padirbės su „Nautilus“ — viršutinės kūno dalies treniruokliu, ir nu-
sipraus po dušu. O tuomet bus laikas ir priešpiečiams — neriebiam,
gausiam baltymų, rupesniam maistui užmiesčio klubo valgomajame.
Po valgio išgers kelias kasdienes savo tabletes: vitaminų E, C, cinko,
seleno. Visas arsenalas stebuklingų priemonių, sutramdančių metų
bėgsmą.
Regis, visa tai veikė. Aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus An­
gusas Parmenteris niekada gyvenime nesijautė geriau. Ir jis džiaugėsi
savo pastangų vaisiais. Sunkiai dirbo, kol užsikalė turtą — sunkiau
nei kuris nors iš tų inkščiančių vaikėzų kada nors per savo gyvenimą
dirbs. Jis turėjo pinigų ir ketino gyventi pakankamai ilgai, kad galėtų

66
juos išleisti iki paskutinio sumauto cento. Tegul kita karta pati užsi­
dirba turtus. Dabar jo metas pagyventi savo malonumui.
Po priešpiečių bus golfo partija su Filu Doru ir Džimu Bigelou,
jo draugais ir varžovais. Paskui jis turės galimybę Brent Hilo mini-
venu pasivėžinti į miestą. Šįvakar planuojama ekskursija į „Vango
centrą“ pasižiūrėti spektaklio (miuziklo) „Katės“. Pastarąjį jis turbūt
praleisiąs. Gal visos tos poniutės ir kraustosi iš proto dėl dainuojančių
katyčių, bet tik ne jis; matęs tą šou Brodvėjuje, ir vieno karto buvo
daugiau negu gana.
Išgirdo šalia savęs įsisukant dviratį-treniruoklį ir žvilgtelėjo į
šoną. Pedalus pašėlusiai mynė Džimas Bigelou.
Angusas linktelėjo.
— Sveikas, Džimai.
— Labas, Angusai.
Kurį laiką juodu prakaitavo pagrečiui, pernelyg susitelkę į savo
pratybas, kad kalbėtų. Priešais ekrane Graikijos kaimelio scenas pa­
keitė purvinas miško kelias per lietų. Anguso širdies susitraukimų
dažnis pastoviai laikėsi ties 130 kartų per minutę.
— Gal jau ką nors girdėjai? — paklausė Bigelou per savo dvira­
čio ūžesį. — Apie Harį?
— Nieko.
— Mačiau juos... policiją... jie šukavo tvenkinį. —Bigelou buvo
padusęs — jam sunkiai sekėsi vienu metu kalbėti ir minti pedalus.
Pats kaltas, pagalvojo Angusas. Bigelou mėgo desertus ir lankėsi
treniruoklių salėje tik sykį per savaitę. Jis neapkentė mankštintis, ne­
apkentė sveiko maisto. Septyniasdešimt šešerių Bigelou atrodė pagal
savo amžių.
— Girdėjau... per pusryčius... jo dar nesurado. —Skaisčiai įrau­
dusiu nuo pastangų veidu Bigelou pasilenkė į priekį.
— Tokios ir mano paskutinės žinios, — patvirtino Angusas.
— Keista. Nepanašu į Harį.
— Ne, nepanašu.

67
 — Savaitgalį... jo elgesys buvo... kažkoks ne toks. Nepastebėjai?
— Ką nori tuo pasakyti?
—Vilkėjo išvirkščiais marškiniais. Kojinės iš skirtingų porų. Vi­
sai nepanašu į Harį.
Angusas žiūrėjo tiesiai į priekį, į kadrus ekrane. Priešais jį prasisky­
rė džiunglių atvašynas. Nuo medžio šakos iš viršaus nuslydo smauglys.
— O tu ar pastebėjai... jo rankas? — sušvokštė Bigelou.
— Kas joms?
—Jos drebėjo. Pastarąją savaitę.
Angusas nutylėjo. Įsitvėrė bėgtakio turėklo ir susitelkė į savo
tempą. Eik, eik. Mankštink tas blauzdasypalaikykjas tvirtas irjaunas.
— Po šimts, keisčiausias dalykas, — sušnopavo Bigelou. —Tas
Hario dingimas. Juk tu nemanai...
— Aš nieko nemanau, Džimai. Turėkim vilties, kad jis atsiras.
— Aha. — Bigelou liovėsi minti pedalus. Sėdėjo gaudydamas
kvapą ir spoksodamas į ekraną, kur atogrąžų liūtis dabar pliekė džiung­
lių paparčius. — Bėda ta, — tyliai ištarė jis, — kad aš nesitikiu, jog jis
atsiras sveikas. Jau praėjo dvi dienos.
Angusas staiga išjungė bėgtakį. Mat juos galai lėtą atvėsimą. Per­
eis tiesiai prie viršutinės kūno dalies pramankštos. Persimetęs per petį
rankšluostį jis pasuko skersai salę prie „Nautilus“. Jo apmaudui, Bige­
lou nusėdo nuo dviračio ir nusekė iš paskos.
Nekreipdamas dėmesio į Bigelou, Angusas atsisėdo ant suoliuko
ir ėmėsi mankštinti savąjį latissimus dorsi*.
— Angusai, — vėl prašneko Bigelou. — Ar tai tau nekelia ne­
rimo?
— Mes nieko negalime padaryti, Džimai. Policija ieško.
— Ne, noriu pasakyti, ar tau tai neprimena to... — jo balsas
pritilo iki murmesio, — ... kas atsitiko Stenui Meldui?
Aiigusas sustingo, delnais apgniaužęs „Nautilus“ traukmenis.
— Tai atsitiko prieš kažkiek mėnesių.
* Platusis nugaros raumuo (lot.).

68
 — Taip, bet tada buvo tas pat. Prisimeni, kaip jis pasirodė su
neužsegtu antuku? Ir paskui pamiršo Filo pavardę. Juk nepamiršti
savo geriausio draugo pavardės?
— Filo gana pasimirštanti.
— Negaliu patikėti, kad tu toks lengvabūdiškas. Iš pradžių mes
prarandame Steną. O dabar — Harį. — Kas, jeigu... —Bigelou nutilo
ir apsidairė po salę, lyg baimindamasis, kad dar kas nors galėtų klausy­
tis. — ... jeigu kažkas dedasi ne taip. Jeigu mes visi pasiligojame?
— Steno mirtis buvo savižudybė.
— Tai jie taip sako. Betgi žmonės be priežasties neiššoka pro
langus.
— Nejau taip gerai Steną pažinojai, kad galėtum sakyti jį netu­
rėjus priežasties?
Bigelou nuleido akis.
— Ne...
— Na, matai. — Angusas vėl suskato tampyti traukmenis. Iš­
tempk, atleisk. Ištempk, atleisk. Neduok tiems raumenims senti...
Bigelou atsiduso.
— Negaliu nesistebėti. Visą laiką kankino jausmas, kad kažkas
negerai. Galbūt tai kokia nors... Aš nežinau. Dievo bausmė. Galbūt
kaip tik to mes nusipelnome.
— Nebūk toks katalikas, Džimai! Visada laukdavai, kad tave
nutrenks žaibas. Jau praėjo pusantrų metų, ir aš dar niekada gyve­
nime taip gerai nesijaučiau. — Jis ištiesė koją. — Pažiūrėk į mano
keturgalvį. Matai raumens kontūrus? Pieš dvejus metus to nebuvo.
— O mano keturgalvis nė kiek nepagerėjo, — niūriai pareiškė
Bigelou.
— Nes tu jo nemankštini. Ir pernelyg dėl visko jaudiniesi.
— Taip, turbūt tikrai. — Bigelou atsiduso ir apsivyniojo apie
kaklą rankšluostį. Šitaip atrodė kaip koks senas vėžlys, kišantis iš
kiauto galvą. — Taigi šią popietę susitinkame?
— Filas neatšaukė.

69
 — Gerai. Pasimatom prie pirmosios smūgio žymos.
Angusas stebėjo savo draugą išdramblojant iš treniruoklių salės.
Bigelou atrodė senas, ir nieko nuostabaus; jis ant dviračio ištverdavo
dešimt minučių —vargu ar tokią mankštą galima pavadinti aerobine.
Kai kurie žmonės tiesiog nepajėgia aukotis dėl savo sveikatos, užtat
bergždžiai eikvoja energiją dalykams, kurių vis tiek nepakeis.
Latissimus dorsi raumenys kaito tuo maloniu mauduliu, koks
būna nuoširdžiai mankštinantis. Angusas atleido traukmenis ir mi­
nutėlę pailsėjo. Apsidairęs po salę pamatė, kad užimti ir visi kiti tre­
niruokliai, daugiausia moterų, močiučių su treningais ir teniso ba­
teliais. Kelios žvilgtelėjo jo pusėn, blykstelėdamos kviečiančiu ateiti
žvilgsniu, kuris Angusui atrodė toks juokingas jų amžiaus moterims.
Jo skoniui, jos gerokai per senos. Angusui labiau patiktų, tarkim, ko­
kia penkiasdešimtmetė. Bet tik liekna ir pakankamai pajėgi prilygti
jam visais atžvilgiais.
Metas pamankštinti krūtinės raumenis.
Jis įsitvėrė atitinkamų rankenų ir jau ketino daryti pirmą pri­
sitraukimą, kai pastebėjo, kad kažkas nutiko treniruokliui. Dešinė
rankena lyg vibravo.
Angusas atleido gniaužtą ir į ją įsižiūrėjo. Nesimatė jokios vibra­
cijos. Paskui pažvelgė žemyn ir pašiurpo. Kasgi dedasi?
Drebėjo jo dešinė ranka.

Molė Piker pakėlė galvą nuo unitazo ir nuspaudė nuleidžiamąją

svirtį. Skrandyje nebeliko nieko — išvėmė viską: „Pepsi“ „Fritos“ ir
„Lucky Charms“. Apsvaigusi atsisėdo ant grindų, atsiremdama galva
į tualeto sieną, ir klausėsi vamzdžiuose šniokščiant vandenį. Trys sa­
vaitės, pagalvojo ji. Aš sergu jau tris savaites.
Vargais negalais atsistojo ir nusivilko atgal į lovą. Susirietusi ant
gumbuoto čiužinio iškart kietai užmigo.
Vidudienį atsibudo, kai į kambarį atėjo Romis. Jis nė nepasivar-
gino iš pradžių pasibelsti; atsisėdo ant lovos ir ją papurtė.

70
 — Ei, Mole Paikuole. Tave vis dar kamuoja tas skrandžio virusas?
Suvaitojusi Molė į jį pažvelgė. Romis jai priminė roplį — plaukai
sulaižyti atgal ir blizga, akys tokios tamsios, kad nesimato vyzdžių. Ne
žmogus, o driežas. Bet glostanti jos plaukus ranka buvo švelni — to iš
Romio jau taip seniai Molė nebuvo patyrusi. Jis nusišypsojo:
— Šiandien ne per geriausiai jautiesi, a?
— Vėl vėmiau. Vis nenustoju vėmusi.
— Aha, ką gi, atnešiau tau kai ko nuo pykulio. —Jis padėjo ant
naktinio staliuko buteliuką su tabletėmis. Prie buteliuko buvo prikli­
juota etiketė su ranka užrašyta vartojimo nuoroda: Po vieną tabletę kas
astuonias valandas, kaipykina. Romis nuėjo į vonios kambarį, prileido
į stiklinę vandens ir sugrįžo prie lovos pas Molę. Atkimšo buteliuką,
išpurtė tabletę ir padėjo Molei atsisėsti.
— Nuryk, — paliepė jis.
Ji susiraukė.
— Kas tai?
— Vaistas.
— Iš kur gavai?
— Viskas gerai. Daktaras prirašė.
— Koks daktaras?
— Klausyk, stengiuosi būti malonus, stengiuosi, kad pasijaus­
tum geriau, o tu atsikalbinėji. Iš tikrųjų tai man nusišikt, išgersi tu
tabletę ar ne.
Molė nusisuko ir pajuto jo ranką prisispaudžiant jai prie nuga­
ros, susigniaužiant į kumštį. Paskui netikėtai Romis atsileido ir ėmėsi
švelniai, įtikinėjamai glostyti nugarą.
— Nagi, Mole. Juk žinai, kad aš tavimi rūpinuosi. Taip visada
buvo ir bus.
Ji karčiai nusijuokė.
— Lyg tai padarytų mane kokią nors ypatingą.
— Tu ir esi tokia. Mano ypatinga mažytė. Mano pati geriausia
mergaitė. — Romio plaštaka įsmuko jai po marškiniais ir paglostė

71
odą. — Pastaruoju metu buvai tokia dygi, niekuo tau neįtiksi. Bet
žinok, aš visada tavimi rūpinuosi, Mole, saldainiuk. — Jis palaižė jai
ausies lezgelį ir sumurmėjo: — Niam niam.
— Kas tai per tabletė?
—Jau sakiau. Kad nustotum vemti ir vėl pradėtum valgyti. Au­
ganti mergytė turi valgyti. — Jo lūpos nuslydo jai prie kaklo, per­
braukė petį. — Jeigu nevalgysi, man teks tave nuvežti į ligoninę. Juk
nenori atsidurti ligoninėje? Tarp šutvės nepažįstamų daktarų?
— Nereikia man jokių daktarų. — Molė pažvelgė į tabletę sau­
joje ir staiga nusistebėjo — ne tablete, bet Romiu. Kiek mėnesių jis
nebuvo jai toks švelnus, išvis beveik nekreipė dėmesio. Ne taip kaip
anksčiau, kai Molė is tiesų buvo jo ypatinga mergaitė. Kai juodu drau­
ge leisdavo naktis lovoje, žiūrėdami MTV, valgydami ledus, gurkšno­
dami alų. Kai jis buvo vienintelis, kuris ją paliesdavo. Kuriam buvo
leidžiama ją paliesti. Prieš tai, kai viskas tarp jųdviejų pasikeitė.
Romis šypsojosi — ne ta savo įprasta kreiva, nedora šypsenėle,
bet tokia, kuri spindėjo ir akyse.
Molė nurijo tabletę ir užgėrė vandeniu.
— Šaunuolė mano mergytė. —Jis ją vėl paguldė ant pagalvės ir
apkamšė. — Dabar miegok.
— Romi, pasilik su manim.
— Turiu daug ką nuveikti, mažyte. —Jis atsistojo. — Reikalai.
— Noriu kai ką tau pasakyti. Turbūt žinau, kodėl aš j&ergu...
— Pasikalbėsime apie tai vėliau, gerai? —Jis paglostė Molei gal­
vą ir išėjo.
Molė įsistebeilijo į lubas. Skrandžio negalavimas tris savaites —
per ilgaiy mąstė ji. Pasidėjo delnus ant pilvo ir įsivaizdavo jaučianti
jame pūtimąsi. Kada gi aš susimoviau? Kuris bernas mane užtaisė?Juk
visada būdavo atsargi, visada pati nešiodavosi gumytes, išmoko jas už­
mauti švelniai glostydama priešžaismio metu. Nebuvo kvaila, žinojo,
nuo ko merginą gali pykinti.
Dabar ją iš tikrųjų pykino, o niekaip negalėjo prisiminti, kada
padariusi klaidą.

72
 O Romis kaltins ją.
Kai kėlėsi iš lovos, jai susvaigo galva. Tai nuo alkio. Pastaro­
siomis dienomis Molė nuolat jausdavosi alkana, net kai pykindavo.
Rengdamasi drabužius pakramsnojo dar šiek tiek traškučių. Druskos
skonis malonus. Būtų galėjusi saujomis ją ryti, bet pasiliko vos keli
traškučiai. Ji suplėšė pakelį ir išlaižė iš jo trupinius, paskui pamatė
save veidrodyje druska aplipusiomis lūpomis ir taip pasidygėjo tuo
vaizdu, kad nusviedė pakelį į šiukšlių kibirą ir išėjo iš kambario.
Dar buvo tik po pirmos penkiolika ir nieko konkretaus arti­
miausiu metu kol kas negalėjai tikėtis. Toliau gatvėje pamatė Sofiją,
rymančią viename tarpduryje ir šliurpiančią iš skardinėlės pepsę. Sofi­
ja — vien pasturgalis, visai besmegenė. Pasiryžusi jos nematyti, Molė
praėjo pro šalį, žiūrėdama tiesiai į priekį.
— Nejau tai panelė Bepapė, — ištarė Sofija.
— Kuo didesni papai, tuo mažesnės smegenys.
— Vadinasi, mergužėle, tu turi velniškai dideles smegenis.
Molė nesustojusi ėjo toliau, tik dar paspartino žingsnius, idant
pabėgtų nuo Sofijos kvatojimo. Ji vis ėjo, kol už dviejų kvartalų pasie­
kė telefono būdelę. Apdriskusiuose Geltonuosiuose puslapiuose kaž­
ko paieškojo, paskui įkišo į automato plyšį ketvirtį dolerio ir surinko
numerį.
Atsiliepė balsas:
— Abortų konsultacija.
— Man reikia su kuo nors pasikalbėti, — pasakė Molė. — Esu
nėščia.

Juodas automobilis grakščiai slysdamas sustojo prie šaligatvio

krašto. Romis įsėdo ant užpakalinės sėdynės ir uždarė dureles.
Vairuotojas neatsigręžė pasižiūrėti — niekada neatsigręždavo.
Dažniausiai Romis pasijusdavo spoksantis į jo siaurą pakaušį, švie­
sius, kone baltus plaukus. Tokios plaukų spalvos dažnai nepamatysi,

73
ypač vyro. Romis paklausė savęs, ar toks mergšėms patinka. Bet, kaip
jis įsivaizdavo, mergšėms tikrai nerūpi, ar tu apskritai turi ant galvos
plaukų, svarbiau, kad piniginė nebūtų tuščia.
Šiomis dienomis Romio piniginė atrodė gerokai suplonėjusi.
Jis apsidairė po saloną, kaip visada žavėdamasis apdaila ir kartu
piktindamasis faktu, kad tipas vairuotojo sėdynėje daugeliu atžvilgių
priklausė viršūnėms. Nebūtina žinoti žmogaus pavardės ar ką jis vei­
kia; jo viršenybę galėjai užuosti, kaip galėjai užuosti, kad sėdynės odi­
nės. Tokiam tipui jis, Romulas Belas, buvo tik atpūsta į automobilį
šiukšlė, kuri netrukus bus išmesta. Neverta nė atsisukti ir pasižiūrėti.
Romis žvelgė į pliką žmogaus sprandą ir mąstė, kaip lengva būtų
susikeisti vietomis lošime. Jeigu tik jis norėtų. Nuo to pasijautė geriau.
— Turi ką nors man pasakyti? — paklausė vairuotojas.
— Aha. Pas mane dar viena užtaisyta.
— Tikrai?
— Ei, pažįstu savo mergytes skersai išilgai. Suprantu tai anks­
čiau už jas. Juk ir visais kitais kartais aš pasirodydavau teisus, ar ne?
—Taip, sutinku.
— Tai kaip dėl pinigų? Juk aš turiu atgauti savo pinigus.
— Yra viena problema.
— Kokia problema?
Vairuotojas pasitaisė užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
— Anė Parini šįryt sutartu laiku nepasirodė.
Romis sustingo, ranka įsitverdamas sėdynės atlošo priešais save.
-Ką?
— Neradau jos. Ji nelaukė manęs prie Bendruomenės parko,
kaip sutarėme.
— Ji ten buvo. Pats ją palydėjau.
— Vadinasi, turbūt pasišalino prieš man atvažiuojant.
Kvaila kalė, pagalvojo Romis. Kaip galima sukti verslą, kai tos
kalės nuolatos viską daro atvirkščiai, visada suknisa reikalus. Kalės
neturi smegenų. O dabar per jasjis atrodo nekaip.

74
 — Kur Anė Parini, pone Belai?
— Surasiu ją.
— Ir padarykite tai kuo greičiau. Negalime jos paleisti ilgiau
kaip mėnesį. — Vyriškis pamojo ranka. — Dabar galite išlipti.
— O kaip mano pinigai?
— Šiandien nebus mokami.
— Betgi sakiau jums, dar viena maniškė užtaisyta.
— Šįsyk norime pirmiau gauti, kas mums priklauso. Jau pas­
kutinė spalio savaitė. Ir nepraraskite prekės. O dabar išlipkite, pone
Belai.
— Man reikia...
— Išlipkite.
Romis išsiropštė ir užtrenkė dureles. Automobilis išsyk nuvažia­
vo, palikdamas jį įsiutusį žiūrėti įkandin.
Leidosi žingsniuoti Tremonto gatve, o sulig kiekvienu žingsniu
didėjo jaudulys. Žinojo, kur Anė Parini šlaistosi, žinojo, gali ją suras­
ti, ir jis suras.
Galvoje vis sukosi vairuotojo žodžiai: Šįsyk nepraraskiteprekės.

Telefono skambutis pažadino Tobę iš tokio gilaus miego, kad

ji jautėsi iš jo išnyranti lyg pro dumblą. Pasigrabaliojo ragelio ir nu­
trenkė šį nuo svirtelės. Jis dunkstelėjo ant grindų. Pasivertusi lovoje
pakelti ragelio, pastebėjo prie lovos laikrodį. Dvylikta valanda dienos
— jai tolygu vidurnakčiui. Ragelis nukrito už naktinio staliuko. Tobė
prisitraukė jį už laido.
— Alio?
— Daktarė Harper? Čia Robis Breisas.
Gulėjo lyg ištikta stuporo, stengdamasi prisiminti, kas tas žmo­
gus ir kodėl jo balsas atrodo pažįstamas.
— Iš Brent Hilo slaugos namų, pamenate? — paklausė jis. —
Susitikome prieš dvi dienas. Jūs manęs teiravotės apie Harį Slotkiną.

75
 — Ak. Taip. —Tobė atsisėdo, protas staiga prablaivėjo. — Dė­
kui, kad paskambinote.
— Deja, nelabai turiu ką pranešti. Peržiūrėjau klinikinę pono
Slotkino kortelę ir matau, kad ji švari — jis visiškai sveikas.
— Visiškai nieko nėra?
— Nieko, kas paaiškintų jo ligą. Medicininės apžiūros duome­
nys neįstabūs. Laboratoriniai tyrimai geri... — Per ragelį Tobė išgirdo
verčiamų puslapių šlamesį. — Jam atlikta išsami endokrininė patik­
ra — viskas normalu.
— Kada tai buvo?
— Prieš mėnesį. Taigi tai, ką matėte Skubiosios pagalbos prii­
mamajame, tikriausiai buvo kas nors ūmaus.
Ji užsimerkė ir vėl pajuto paširdžius nuveriant įtampos jaudulį.
— Nieko nauja nesužinojote? — paklausė.
— Šįryt iššukavo tvenkinį. Ten jo nerado, ir turbūt tai gerai.
Taip. Tai reiškia, kadjis gali tebebūti gyvas.
— Šiaip ar taip, tik tiek galiu pasakyti.
— Ačiū, — padėkojo Tobė ir padėjo ragelį. Žinojo, kad reikėtų
pasistengti vėl užmigti. Šiąnakt jai vėl paskirta budėti ir poilsio liko
tik keturios valandos. Bet Robio Breiso skambutis sujaudino.
Vėl suskambo telefonas.
Ji sugriebė ragelį ir paklausė:
— Daktaras Breisas?
Balsas kitame linijos gale atsiliepė lyg nustebęs.
— Ee, ne. Čia Polas.
Polas Hokinsas buvo Springerio ligoninės Skubiosios pagalbos
skyriaus vedėjas. Formaliai — Tobės viršininkas; neformaliai — vie­
nas iš artimiausių draugų tarp medicininio personalo, gebantis išklau­
syti ir atjausti.
— Atleisk, Polai, — atsiprašė Tobė. — Pamaniau, kad kai kas
man atskambina. Kas atsitiko?
— Iškilo problema. Turi šią popietę atvykti.

76
 — Bet as vos prieš kelias valandas baigiau budėti. Pagal grafiką
kitą pamainą dirbu šiąnakt.
— Kviečiu ne dėl pamainos, o susitikti su administracija. Elisas
Korkoranas to paprašė.
Springerio ligoninės gydytojų hierarchijoje Korkoranas, vyriau­
siasis chirurgas, užėmė padėtį valdžios piramidės viršūnėje. Polas Ho-
kinsas ir visi kiti skyrių vedėjai buvo jam atskaitingi.
Tobė atsisėdo.
— Dėl ko šis susitikimas?
— Esama pora dalykų.
— Haris Slotkinas?
Pauzė.
— Iš dalies. Yra ir kitų klausimų, kuriuos jie nori aptarti.
— Jie? Kas dar ten bus?
— Daktaras Keris. Administracija. Jie nori žinoti, kas atsitiko
aną naktį.
— Aš tau pasakiau, kas atsitiko.
— Taip, ir aš bandžiau jiems paaiškinti. Bet Dagą Kerį lyg kaž­
koks velnias apsėdo. Jis pasiskundė Korkoranui.
Tobė suvaitojo.
— Juk tu, Polai, žinai, dėl ko kilo triukšmas? Su Hariu Slotkinu
tai neturi nieko bendra. Viskas dėl to berniuko, Freitaso, kuris prieš
kelis mėnesius mirė. Keris mėgina man keršyti.
— Tai visai kita tema.
— Anaiptol. Keris tuomet susimovė, ir berniukas mirė. Aš Dagą
dėl to apšaukiau.
— Tu ne tik jį apšaukei. Per tave jį patraukė į teismą.
— Berniuko šeima paklausė mano nuomonės. Nejau turėjau
jiems meluoti? Šiaip ar taip, jis turėjo būti teisiamas. Palikti berniu­
ką plyšusią blužnimi nestebimą? Juk tai man teko paskelbti vargšelį
mirusiu.
— Gerai, taigi jisai susimovė. Bet tu su savo nuomone galėjai
būti santūresnė.

77
 Čia ir problema. Tobė nebuvo santūri.
Tai buvo kritinė situacija, kokios baiminasi kiekvienas gydytojas:
mirštantis vaikas. Koridoriuje klykiantys tėvai. Stengdamasi berniuką
gaivinti, iš nevilties Tobė prasitarė: „Kodėl tas berniukas ne Intensyvio­
sios terapijos skyriuje?“
Tėvai tai išgirdo. Galiausiai išgirdo ir teisininkai.
— Tobe, šiuo metu privalome susitelkti į artimiausią reikalą.
Posėdis numatytas šiandien antrą. Jie neketino tavęs pakviesti, bet aš
primygtinai pareikalavau.
— Kodėl nenorėjo manęs pakviesti? Tai slaptas linčiavimas?
— Tik pasistenk būti, gerai?
Ji padėjo ragelį ir žvilgtelėjo į laikrodį. Jau pusė pirmos; negali
palikti namų, kol nesuras ko nors pabūti su motina. Nedelsdama vėl
pakėlė ragelį ir paskambino Brajanui. Išgirdo keturis šaukiamuosius
signalus, paskui atsiliepė atsakiklis: Sveiki, čia Noelis! Ir Brajanas!Mes
begalo trokštamejus išgirsti, tadpalikite žinutę...
Nuspaudė išjungimo mygtuką ir surinko kitą numerį — savo
sesers. Prašau, būk namie. Nors sykį, Vike, prašau, atsiliepk...
— Alio?
— Čia aš, — pasakė Tobė, su palengvėjimu atsidusdama.
— Gali minutėlę palaukti? Pas mane ten kai kas ant viryklės...
Tobė išgirdo dunkstelint į stalą padedamą ragelį, paskui subarš­
kant puodo dangtį. Galiausiai linijoje vėl suskambo Vikės balsas.
—Atleisk. Šįvakar atvyksta pietų Stivo partneriai, ir aš išbandau
tą naują desertą...
— Vike, esu priremta prie sienos. Man reikia, kad tu kelias va­
landas pažiūrėtum mamą.
— Nori pasakyti... dabar! — Vikės juokas nuskambėjo šaižiai
ir nepatikliai.
— Ligoninėje skubus posėdis. Užvešiu tau ją ir vėl pasiimsiu,
kai tik jis baigsis.
— Tobe, šiandien pas mane renkasi svečiai. Aš ruošiu valgį, dar
reikia sutvarkyti namus, o iš mokyklos pareina vaikai.

78
 — Mama nesudarys sunkumų, tikrai. Ji kuo nors užsiims kieme
už namo.
— Nenoriu, kad ji šlaistytųsi po kiemą! Mes ką tik pasėjome
žolę...
— Tai įtaisyk ją priešais televizorių. Turiu tuojau pat važiuoti,
antraip pavėluosiu.
— Tobe...
Ji nutrenkė ragelį. Neturėjo laiko nei kantrybės ginčytis. Iki Vi-
kės namų važiuoti pusė valandos.
Tobė surado Eleną lauke, laimingą besikapstančią komposto
krūvoje.
— Mama, — pasakė Tobė. — Važiuojame pas Vikę.
Elena atsitiesė, ir Tobė su apmaudu pamatė, kad mamos rankos
purvinos, suknelė ištepta žemėmis. Nebuvo laiko ją nuprausti ir per­
rengti. Vikę ištiks priepuolis.
— Einam į automobilį, — paragino Tobė. — Turime paskubėti.
— Zinai, nereikėtų varginti Vikės.
— Jau kelias savaites su ja nesimatei.
— Ji labai užsiėmusi. Vikė labai užsiėmusi mergaitė. Nenoriu
jos trukdyti.
— Mama, turime tuoj pat važiuoti.
— Tu važiuok. O aš pasiliksiu namie.
— Tai tik kelioms valandoms. O paskui iškart parvažiuosime
namo.
— Ne, manau, aš pasitvarkysiu čia, sode.
Elena atsitūpė ir giliai įbedė į juodą komposto krūvą mentelę.
— Mama, turime važiuoti! — pagauta nevilties Tobė sugriebė
motiną už žasto ir taip staigiai trūktelėjo, kad Elena aiktelėjo sukrėsta.
— Man skauda! — suverkšleno.
Tobė iškart ją paleido. Elena žingtelėjo atgal, trindamasi žastą ir
sutrikusi išplėsdama į dukterį akis.
Ta Elenos tyla ir akyse sublizgusios ašaros pervėrė Tobei širdį.

79
 — Mama. — Tobė palingavo galvą, degdama iš gėdos. — At­
leisk. Tikrai atleisk. Tik noriu, kad dabar man padėtum. Prašau.
Elena pažvelgė žemyn, į nukritusią ant žolės savo skrybėlę, jos
šiaudinį kraštą virpino vėjas. Pamažu pasilenkė jos pakelti, paskui at­
sitiesė, glausdama skrybėlę prie krūtinės. Liūdnai atsidususi nuleido
galvą ir linktelėjo. Paskui nuėjo prie sodo vartukų ir stovėjo laukda­
ma, kol Tobė juos atidarys.
Pakeliui pas Vikę Tobė pamėgino susitaikyti su Elena. Prisivers­
dama linksmai kalbėjo apie tai, ką abi veiks savaitgalį. Prirems prie
namo dar vienas groteles rožėms ir pasodins „Naujosios aušros“ krū­
mą arba galbūt „Liepsnos“. Elena išties mėgo raudonas rožes. Išbars­
tys kompostą ir suplanuos svogūninių gėlių lysvę. Valgys sumuštinius
su šviežiais pomidorais ir gers limonadą. Tiek daug yra ko laukti!
Elena stebeilijo į skrybėlę sau ant kelių ir tylėjo.
Jos sustojo Vikės įvažoje, ir Tobė kaupėsi būsimam sunkiam iš­
mėginimui. Žinoma, Vikė kels didelį triukšmą, kad ja labai piktnau­
džiaujama. Ak ta Vikė ir jos atsakomybės! Dėstytojos pareigos Bentlio
koledžo Biologijos katedroje. Vyras, pasipūtėlis vadovaujantysis dar­
buotojas, kurio mėgstamiausias žodis —aš. Sūnus ir duktė, abu bren­
dimo amžiaus paniurėliai. Laiminga Tobė, viengungė ir bevaikė! Ži­
noma, savaime suprantama, kad jai priklauso rūpintis mama.
Ką gi kita turėčiau veikti savogyvenime?
Tobė padėjo Elenai išsėsti iš automobilio ir užlipti priebučio
laipteliais. Atsilapojo durys, jose pasirodė užraudusiu iš susierzinimo
veidu Vikė.
— Tobe, tai prasčiausias, koks tik įmanoma, laikas.
— Patikėk, mums abiem. Pasistengsiu ją pasiimti kaip galėdama
greičiau. — Tobė paragino motiną: — Eik mama, maloniai paviešėk.
— Aš ruošiu valgį, — pasakė Vikė. — Negaliu jos prižiūrėti...
— Viskas bus gerai. Pasodink ją priešais televizorių. Ji mėgsta
kanalą „Nickelodeon“.
Vikė susiraukė į Elenos suknelę.

80
 — Kas atsitiko jos drabužiams? Ji visa purvina. Mama, kas tavo
rankai? Kodėl ją tryneisi?
— Skauda. — Elena liūdnai palingavo galva. —Tobė ant manęs
supyko.
Tobė pasijuto raustanti.
— Turėjau ją įsodinti į automobilį. Nenorėjo eiti iš sodo. Štai
kodėl tokia purvina.
— Na, negaliu palikti ją šitaip atrodančią. Sestą pas mane ren­
kasi svečiai!
— Pažadu, iki to laiko sugrįšiu. — Tobė pabučiavo Eleną į
skruostą. — Iki, mama. Klausyk Vikės.
Neatsigręžusi pažvelgti, Elena įėjo į namą. Ji mane baudziaypa­
galvojo Tobė. Verčiajaustis kaltą, kad nesusivaldžiau.
—Tobe, — tarė Vikė, nusekdama paskui ją priebučio laipteliais
automobilio link. — Kitą kartą perspėk anksčiau. Argi ne už tai mes
mokame Brajanui?
— Nepavyko jo rasti. Netrukus grįš tavo vaikai. Jie galės mamą
prižiūrėti.
—Jie nenori!
—Tai pamėgink jiems mokėti. Atrodo, tavo vaikučiai tikrai ver­
tina visagalį baksą.
Tobė užtrenkė automobilio dureles ir užvedė variklį. Kurių vel­
nių aš taippasakiau?— pagalvojo nuvažiuodama. — Privalau atvėsti.
Privalau suimti save į rankas ir pasiruošti posėdžiui. Bet ji jau išleido
garą su Vike. Dabar sesuo ant jos niršta. Taip pat ir Elena. Galbūt
visas prakeiktas pasaulis ant jos niršta.
Staiga jai kilo noras numinti akceleratorių ir varyti, palikti viską
už nugaros. Surasti naują tapatybę, naują miestą, naują gyvenimą. Tas,
kurį dabar turi — jovalas, ir Tobė pati nežino, dėl kieno kaltės. Tikrai
ne dėl jos, juk tiesiog stengiasi viską daryti kuo geriau, kaip tik gali.
Kai sustojo Springerio ligoninės automobilių aikštelėje, buvo
2.10. Neturėjo laiko susikaupti, posėdis jau prasidėjęs, o Tobė neno­
rėjo, kad Dagas Keris laidytų gerklę jai nesant. Jeigu jis ketina ją pulti,

81
norėjo būti ten ir apsiginti. Nuskubėjo tiesiai į administracijos sparną
antrame aukšte ir įžengė į posėdžių salę.
Išsyk visos kalbos nutilo.
Apžvelgusi stalą pamatė tarp aplinkui sėdinčių šešių žmonių
draugiškus veidus. Polo Hokinso. Modinos ir Valės. Tobė atsisėdo į
krėslą šalimais Valės, priešais Polą, kuris pasisveikindamas tylomis jai
linktelėjo. Jeigu jau turinti į ką nors žiūrėti, verčiau tai bus išvaizdus
vyras. Tobė vos žvilgtelėjo į daktarą Kerį tolimajame stalo gale, bet
priešiško jo asmens buvo neįmanoma nematyti. Menkas žmogelis,
— ne vienu atžvilgiu, — jis kompensavo žemą savo stotą griežta poza
ir grėsmingai tiesiu žvilgsniu. Piktas mažutis čichuachua. Kaip tik
šiuo metu jis žvelgė tiesiai į Tobę.
Ji apsimetė nematanti Kerio ir susitelkė į Elisą Korkoraną, vy­
riausiąjį chirurgą. Nepažinojo Korkorano itin gerai, kažin ar išvis kas
nors Springeryje jį pažinojo. Buvo sunku pramušti jo jankišką santū­
rumą. Retai kada jis parodydavo emocijas. Kaip ir ligoninės adminis­
tratorė Aira Beket, sėdinti pūpsantį pilvą prispaudusi prie stalo. Tyla
užsitęsė šiek tiek per ilgai, kad Tobė galėtų jaustis rami. Jai sudrėko
delnai, po stalu pasišluostė juos į kelnes.
Prašneko Beket:
— Taigi jūs mums sakėte, panele Kolins?..
Modina atsikrenkštė:
— Mėginau jums paaiškinti, kad viskas atsitiko išsyk. Trauma­
tologiniame turėjome mirštančią moterį. Tai pareikalavo viso mūsų
dėmesio. Manėme, kad pono Slotkino būklė buvo ganėtinai stabili...
— Todėl jį apleidote? — pertraukė Keris.
— Mes jo neapleidome.
— Vis dėlto, kiek laiko palikote jį be priežiūros? — paklausė
Beket.
Modina žvilgtelėjo į Tobę, tylomis maldaudama padėk man.
— Aš paskutinioji mačiau poną Slotkiną, — atsiliepė Tobė. —
Tai buvo penktą, penktą penkiolika. Tik kažkuriuo laiku po šeštos
mes susizgribome, kad jo nėra.

82
 — Taigi palikote jį be priežiūros beveik valandą?
— Jis laukė kompiuterinės tomografijos skenavimo. Jau buvo­
me išsikvietę rentgeno techniką. Tuo metu jam daugiau nieko kita ne­
darėme. Mes vis dar nesuprantame, kaip Slotkinui pavyko pasprukti
iš kabineto.
— Todėl, kad jūs, žmonės, neužmetėte į jį akies, — nusprendė
Keris. — Jo net nepririšote.
— Jis buvo pririštas, — paprieštaravo Valė. — Per čiurnas ir
riešus!
— Vadinasi, jis tikriausiai koks nors Hudinis*. Niekas neišsi­
vaduoja, jei yra pritvirtintas keturiuose taškuose. O gal kas pamiršo
užrišti diržus?
Nė viena seselė jam neatsakė, abi stebeilijo į stalą.
— Daktare Harper? — vėl kreipėsi Beket. — Sakėte, kad jūs
paskutinioji matėte poną Slotkiną. Ar jis buvo pririštas?
Tobė nurijo seiles.
— Aš nežinau.
Polas per stalą į ją susiraukė.
— Tu man sakei, kad buvo.
—Aš maniau, kad jis pririštas. Tai yra man atrodė, kad jį pririšau.
Bet pamaina buvo tokia paklaikusi. Dabar... dabar nesu tokia tikra.
Jeigu jis buvo pririštas, tiesiog sunku patikėti, kaip galėjo pabėgti.
— Pagaliau bent tai garbingai pripažįstate, — įgėlė Keris.
— Aš niekada nesielgiu negarbingai! — atkirto Tobė. — Jeigu
susimaunu, tai ir pripažįstu.
Polas perspėjamai įsiterpė:
—Tobe...
— Kai kada mes turime kelis kritinius atvejus išsyk. Negalime
iki mažiausios smulkmenos prisiminti, kas per pamainą nutiko ne­
gerai!
* Harry Houdini — amerikiečių XIX a. pab. ir XX a. pr. magas, garsėjęs savo sugebėjimais
ištrūkti iš lamdomųjų marškinių, grandinių, antrankių ir užrakintų skrynių.

83
 — Matote, Polai? — neatlyžo Keris —Apie tai as ir kalbu. Nuo­
latos susiduriu su tokia gynyba. Ir visada tai būna naktinė pamaina.
— Regis, jūs vienintelis skundžiatės, — pastebėjo Polas.
— Galiu išvardyti bent keletą kitų daktarų, kuriems kilo proble­
mų. Mus iškviečia naktį guldyti pacientų, kurių nereikia guldyti. Tai
nuovokumo problema.
— Apie kuriuos pacientus jūs kalbate? — paklausė Tobė.
— Šiuo metu neturiu priešais save pavardžių.
— Tad suraskite. Jeigu ketinate abejoti mano nuovoka, prašau
konkretumo.
Korkoranas atsiduso.
— Mes nukrypstame nuo temos.
— Ne, tokia ir yra tema, — paprieštaravo Keris. — Polo Sku­
biosios pagalbos priimamojo personalo kompetencija. Ar žinote, kas
vyko šiąnakt priimamajame? Jie, po šimts, surengė gimtadienio po­
būvį! Aš užsukau į personalo kambarį puodelio kavos, o ten visur
buvo iškabinėti kaspinai! Tortas ir kažkiek degintų žvakučių. Štai kas
veikiausiai atsitiko. Jie tarnybinėje patalpoje taip pokyliavo, kad ne­
sivargino...
— Tai visiška nesąmonėj — nukirto Tobė.
— Juk pobūvis buvo, ar ne? — paklausė Keris.
— Pamainoje anksčiau, taip, bet tai mūsų neatitraukė nuo dar­
bų. Kai atvežė tą širdies tamponados atvejį, buvome taip įklimpę iki
ausų, kad sunku viską prisiminti. Turėjome ligonei skirti visą savo
dėmesį.
— Bet ir ją praradote, — priminė Keris.
Jo komentaras tėškė kaip antausis, ir Tobei užkaito skruostai.
Blogiausia, kad jis buvo teisus. Jos pamaina pavirto katastrofa — ir
dargi labai vieša. Atėję į laukiamąjį pacientai girdėjo piktą Hario
Slotkino sūnaus monologą. Paskui greitoji atvežė pacientą, nusiskun-
džiantį skausmu krūtinėje, o dar atvyko policija — iškviestos dvi
patrulinių automobilių komandos padėti ieškoti dingusio paciento.

84
Viršų paėmė pirmasis fizikos dėsnis, kai griežtai Tobės sureguliuota
Skubiosios pagalbos priimamojo tvarka suiro į chaosą.
Ji palinko į priekį, prispausdama prie stalo rankas ir žvelgdama
ne į Kerį, bet į Polą.
— Tai pacientei buvo tamponada, o mes nesulaukėme paramos.
Ji priklausė traumatologiniam centrui. Palaikėme gyvą tol, kol įstengė­
me. Abejoju, ar ir nuostabusis daktaras Keris būtų pajėgęs ją išgelbėti.
— Jūs man paskambinote per vėlai, kad būtų buvę galima ką
nors padaryti, — atsikirto Keris.
— Paskambinome jums iškart, kai tik supratome, kad jai širdies
tamponada.
— Ir kiek laiko prireikė tam suprasti?
— Kelių minučių nuo tada, kai moterį atvežė.
— Pagal greitosios įrašus pacientė atvežta penktą dvidešimt pen­
kios. O jūs man paskambinote tik penktą keturiasdešimt penkios.
— Ne, paskambinome jums anksčiau. —Tobė žvilgtelėjo į Mo-
diną ir Valę. Šios abi pritariamai linktelėjo.
— To nėra reanimacijos įrašuose.
— Kas gi turėjo laiko ką nors užrašinėti? Mes paknopstom sku-
binomės gelbėti jai gyvybę!
— Prašom, visi! — įsiterpė Korkoranas. — Susirinkome ne tam,
kad imtume mojuoti kumščiais. Reikia pasikalbėti, kaip įveikti šią
naują krizę.
— Kokia nauja krize? — paklausė Tobė.
Visi nustebę į ją pažvelgė.
— Neturėjau progos tau pasakyti, — prabilo Polas. — Pats ką
tik sužinojau. Kažkuris laikraštis pasigavo tą istoriją. Kažką panašaus:
„Užmirštas pacientas dingsta iš Skubiosios pagalbos priimamojo.“
Neseniai paskambino reporteris ir teiravosi smulkmenų.
— Kodėl tai įdomu laikraščiams?
— Čia lyg apie chirurgą, nupjovusį ne tą koją. Žmonės nori
žinoti, kas negerai ligoninėse.

85
 —Tačiau kas papasakojo laikraščiams? — Tobė apžvelgė stalą ir
susidūrė akimis su Keriu. Jis nusuko žvilgsnį į šalį.
— Galbūt jiems papasakojo Slotkinų šeima, — spėjo Beket. —
Galimas daiktas, jie deda pagrindus teisiniam ieškiniui. Iš tikrųjų mes
nežinome, kaip laikraščiai tai suuodė.
— Klaidos išplaukia į paviršių, — kandžiai įgėlė Keris.
—Jūsiškes paprastai pavyksta nuslėpti, — atkirto Tobė.
— Prašom, — sudraudė Korkoranas. — Jeigu pacientą suras
nenukentėjusį, mums bus viskas gerai. Bet jau dvi dienos, o kiek aš
žinau, jo dar nepastebėjo. Belieka tikėtis, kad suras gyvą ir sveiką.
— Reporteris šįryt jau du kartus skambino į priimamąjį, — pra­
nešė Modina.
—Tikiuosi, niekas su juo nesikalbėjo?
— Ne, faktiškai seserys padėjo ragelį.
Polas liūdnai nusijuokė.
— Na, tai vienas iš būdų bendrauti su spauda.
—Jeigu tik rastų tą žmogų, — pasakė Korkoranas, — mes gal­
būt išsikapstytume iš šių nemalonumų be jokios žalos. Deja, Alzhei-
merio pacientai gali klaidžioti mylių mylias.
— Jam ne Alzheimeris, — paprieštaravo Tobė. — Jo anamnezė
šiai ligai nebūdinga.
— Betgi jūs sakėte, kad Slotkinas buvo sutrikusios sąmonės.
— Nežinau kodėl. Apžiūrėdama Slotkiną neaptikau jokių židi-
ninių reiškinių. Visi kraujo tyrimų atsakymai normalūs. Deja, nepa­
vyko atlikti kompiuterinės tomografijos skenavimo. Gaila, kad nega­
liu jums pasakyti diagnozės, bet aš taip ir nebaigiau jo tirti. — Tobė
padarė pauzę. — Bet vis dėlto pagalvojau, ar tik neištinka jo epilepsi­
jos priepuoliai.
— Matėte?
— Pastebėjau trūkčiojant koją. Bet negaliu pasakyti, buvo tie
judesiai valingi ar ne.
— O Dieve. — Polas įsmuko giliau į krėslą. — Tikėkimės, jis

86
neužklys į kokį nors greitkelį ar prie vandens telkinio. Tokiu atveju
turėtume nemalonumų.
— Taip, turėtume, — linktelėjo Korkoranas.

Po posėdžio Polas paprašė Tobės palaikyti jam kompaniją ligo­

ninės kavinukėje. Buvo trečia, maisto išdavimo liniją uždarė prieš va­
landą, tad jiems teko tenkintis automatais, parduodančiais krekerius,
traškučius ir niekada neišsenkančias atsargas kavos, stiprios kaip aku­
muliatorių rūgštis. Kavinukė buvo tuščia, juodu galėjo pasirinkti bet
kurį staliuką salėje, bet Polas pasuko prie kampinio, toliau nuo durų.
Ir toliausiai nuo galinčių pasiklausyti ausų.
Jis sėdėjo nežiūrėdamas į ją.
— Man tenai buvo nelengva, — prisipažino.
Tobė nugėrė gurkšnelį kavos, paskui atsargiai, susikaupusi pa­
dėjo ant lėkštutės puodelį. Polas vis buvo sutelkęs žvilgsnį ne į ją, o
į stalo viršų. Į neutralią teritoriją. Nepanašu į Polą, kad vengtų jos
žvilgsnio. Per daugelį metų tarp jųdviejų nusistovėjo patogi ir tiesmu­
ka daugystė. Žinoma, kaip ir visose draugystėse tarp vyrų ir moterų,
pasitaikydavo ir mažų nutylėjimų. Tobė nė už ką neprisipažintų, kaip
stipriai jis ją traukia, nes nebuvo prasmės. Pernelyg jai patiko Polo
žmona, Elizabeta. Bet visais kitais atžvilgiais ji ir Polas galėjo būti
visiškai atviri vienas kitam. Todėl dabar skaudino matyti jį spoksant
į stalą, nes tai vertė savęs paklausti, kada Polas liovėsi būti visiškai
ištikimas tiesai.
— Džiaugiuosi, kad tu ten dalyvavai, — tęsė jis. — Norėjau,
kad pamatytum, su kuo man tenka susidurti.
— Kalbi apie Dagą Kerį?
— Ne tik apie Kerį, Tobe. Kitą ketvirtadienį manęs paprašė da­
lyvauti Springerio valdybos posėdyje. Žinau, tas reikalas iškils ir ten.
Keris toje valdyboje turi draugų. Ir trokšta kraujo.
—Jau kelis mėnesius; nuo tada, kai mirė tas berniukas, Freitasas.

87
 — Ką gi, dabar tai proga atsimokėti, kurios laukė. Slotkino atve­
jis iškilo į viešumą, ir ligoninės valdyba nusiteikusi išklausyti visus
Kerio nusiskundimus dėl tavęs.
— Manai, jo nusiskundimai rimti?
— Jeigu taip manyčiau, Tobe, tu pas mane nedirbtum, patikėk.
— Bėda ta, — atsiduso ji, — kad šįsyk aš iš tiesų susimoviau.
Nesuprantu, kaip Haris Slotkinas būtų galėjęs pabėgti pririštas. O
tai reiškia, kad turbūt palikau jį to nepadariusi. Tiesiog negaliu pri­
siminti... —Nuo miego stokos jai peršėjo akis, o skrandį nuo kavos
graužė rėmuo. Dabar aš prarandu savo atmintį, pagalvojo. Ar tai pir­
mas Alzheimerio ligos simptomas? Gal tai ir mano pabaigos pradžia?
— Vis mąstau apie savo motiną, — vėl prašneko ji. — Apie tai, kaip
jausčiausi, jeiji klaidžiotų kur nors gatvėse. Kaip pykčiau ant atsakin­
gų už jos priežiūrą žmonių. Aš buvau nerūpestinga ir išstačiau vargšą
senuką į pavojų. Hario Slotkino šeima turi visišką teisę su savo advo­
katais imtis manęs. Tik laukiu, kada tai atsitiks.
Polo tyla privertė Tobę pakelti akis.
— Turbūt dabar metas tau pasakyti, — tyliai pratarė jis.
-Ką?
— Seimą paprašė Skubiosios pagalbos priimamojo įrašų kopi­
jos. Reikalavimas atėjo šįryt per jų advokatų kontorą.
Tobė tylėjo. Rėmuo skrandyje perėjo į pykulį.
—Tai nereiškia, kad jie kels ieškinį, — nuramino Polas. — Pir­
ma, šeima vargu ar stokoja pinigų. O aplinkybės gali pasirodyti per­
nelyg nesmagios, kad jas norėtų viešinti. Tėvas, nuogas klaidžiojantis
po parką...
— Jeigu Haris bus rastas miręs, neabejoju, jie kels ieškinį. —
Tobė susiėmė rankomis galvą. — O Dieve, man tai bus antras per
trejus metus teisminis ieškinys.
— Ankstesnis ieškinys buvo nepagrįstas, Tobe. Tu jį atrėmei.
— Šįsyk neatremsiu.
— Slotkinui septyniasdešimt dveji — ne tiek jau daug likę gy­
venti. Tai gali sumažinti piniginę žalos kompensaciją.

88
 — Septyniasdešimt dveji — ne senas amžius. Galėtų dar gyventi
ir gyventi.
— Bet Skubiosios pagalbos priimamajame jis akivaizdžiai buvo
ligonis. Jeigu jo kūnas bus rastas, jeigu bus nustatyta, kad jis jau sirgo
nepagydoma liga, teisme tai pasitarnaus tavo naudai.
Ji pasitrynė veidą.
— Štai kur mažiausiai norėčiau atsidurti. Teisme.
— Nesijaudinkime pirma laiko. O kol kas turime bręstančius
kitus politinius klausimus. Žinome, kad informacija jau pasiekė ži-
niasklaidą, o ji mėgsta košmariškas istorijas apie gydytojus. Jeigu li­
goninės valdyba pradės jausti visuomenės spaudimą, jie sės man ant
sprando ir pareikalaus imtis veiksmų. Padarysiu viską, ką pajėgsiu,
kad tave apsaugočiau, bet, Tobe, ir mane gali pakeisti. — Jis kiek
patylėjo. — Maikas Esterhausas jau pareiškė suinteresuotumą tapti
Skubiosios pagalbos skyriaus vedėju.
— Jis būtų katastrofa.
— Jis būtų susitaikėlis. Su jais taip nekovotų kaip aš. Kaskart,
kai bandoma iš mūsų etatų nubraukti licencijuotą medicinos seserį,
pradedu rėkti kaip žudomas. O Maikas iškart mandagiai nusileistų.
Pirmą sykį Tobei toptelėjo: As su savimi tempiuosi žemyn ir Polą.
— Viena, ko mes galime viltis, — pasakė jis, — kad tą pacientą
suras. Tuomet krizė atlėgtų. Nebeliktų žiniasklaidos dėmesio, teisinio
ieškinio grėsmės. Jį būtina surasti — gyvą ir sveiką.
— O sulig kiekviena valanda tai darosi vis mažiau ir mažiau
tikėtina.
Abu sėdėjo tylėdami, jų kava puodeliuose vėso, jų draugystė pa­
siekė silpniausią tašką. Štai kodėl daktarai neturėtų tuoktis vienas su
kitu, pagalvojo ji. Šįvakar Polas sugrįš namo pas Elizabetą, kurios dar­
bas neturi nieko bendra su medicina. Ir tarp jųdviejų netvyros jokia
įtampa, neteks dalytis nerimu dėl Dago Kerio, teisminių ieškinių ar
ligoninės valdybos — tai nesugadins jiems vakarienės. Elizabeta pa­
dės Polui atitrūkti nuo šios krizės, bent vienam vakarui.
O kaspadės man?
 6

Šįvakar nebus kietos kaip guma vištienos, pastebėjo daktaras Ro­

bis Breisas, kai padavėja padėjo priešais jį ant stalo lėkštę. Jis pažvelgė
žemyn į ėrienos šoninę, šviežias bulves ir blizgias troškintas smulkias
daržoves. Viskas atrodė taip švelnu ir jauna. Pjaudamas peiliu mėsą pa­
galvojo: privilegijuotieji mėgsta maitintis viskuo, kas jauna. Bet šįvakar
jis nesijautė labai privilegijuotas, nors ir sėdėjo prie stalo degant žva­
kėms, su šampano taure. Žvilgtelėjo į greta sėdinčią savo žmoną Gretą.
Blyškią jos kaktą vagojo raukšlė. Robis Breisas įtarė, kad ta raukšlė
atsirado ne dėl maisto — jai paprašius vegetariško patiekalo, prašymas
buvo mandagiai įvykdytas, o maistas ir meniškai patiektas. Žvalgyda­
masi aplinkui į dvi dešimtis kitų stalų banketų salėje, galbūt atkreipė
dėmesį į tai, ką jis jau pastebėjo: juodu buvo pasodinti prie tolimiausio
nuo pakylos stalo. Nutremti į kampą, kur bus vos pastebimi.
Pusė kėdžių prie jų stalo buvo laisvos, o kitos trys užimtos slau­
gos namų administratorių ir itin kurčio Brent Hilo investuotojo. Jų
vietos — lyg stalų Sibiras. Apžvelgdamas salę Breisas matė, kad visi
kiti gydytojai sėdi geresnėse vietose. Daktaras Krisas Olšankas — nu­
samdytas tą pačią savaitę kaip ir Robis — nusipelnė vietos kur kas
arčiau pakylos. Galbūt tai nieko nereiškia. Galbūt tai tik paprasčiausias
neapsižiūrėjimas susodinant svečius. Bet jis negalėjo nepastebėti esmi­
nio skirtumo tarp savęs ir Kriso Olšanko.
Olšankas buvo baltasis.
Žmogau, nesuk dėl niekų galvos.
Robis nugėrė šampano, pasipiktinęs truktelėjo nemažą gurkšnį,
visą laiką aštriai suvokdamas esąs vienintelis juodasis tarp banketo
svečių. Prie kito stalo irgi sėdėjo dvi juodaodės, bet jis buvo vienin-

90
telis juodaodis vyras. To Breisui niekada nepavykdavo pamiršti, tai
iškildavo į sąmonės paviršių, kai tik įžengdavo į pilną žmonių patal­
pą. Kiek iš jų yra baltųjų, kiek azijiečių, kiek juodųjų? Pernelyg daug
kurių nors versdavo pasijausti nesmagiai, lyg būtų pažeista kažkokia
asmeniškai priimtina rasinė kvota. Netgi dabar, jau būdamas dakta­
ras, nepajėgė atsikratyti to skausmingo savo odos spalvos suvokimo.
Nieko nekeitė ir priedėlis prie jo pavardės „med. dr.“
Greta palietė vyrą ranka — tokia maža ir blyškia jo juodumo
fone.
— Tu nevalgai.
— Tikrai valgau. — Breisas pažiūrėjo į jos lėkštę su daržovė­
mis. — Kaip tau tas triušių maistas?
— Tiesą sakant, labai geras. Paragauk. — Ji įdėjo jam į burną
pilną šakutę bulvių su česnaku. —Juk skanu? Ir tavo arterijoms svei­
kiau nei tas vargšas ėriukas.
— Jeigu jau esi mėsėdis...
— Taip, toks ir liksi. Bet aš vis viliuosi, kad susiprotėsi.
Pagaliau jis nusišypsojo ir pagalvojo, kokią gražią turi žmoną.
Greta buvo ne tik akis traukianti gražuolė; jos veide matėsi ir ugnis,
ir protas. Nors Greta tartum nekreipė dėmesio, kokį daro poveikį
priešingai lyčiai, Breisas skausmingai suvokė, kaip kiti vyrai į ją žiūri.
Taip pat suvokė, kaip jie žiūri \jį, juodaodį, vedusį rausvaplaukę. Pa­
vydą, pasipiktinimą, suglumimą — štai ką jis matė vyrų akyse, kai jie
žvilgčiodavo nuo vyro į žmoną, nuo juodaodžio į baltąją.
Jų dėmesį patraukė stuksenimas į mikrofoną. Breisas pamatė
prie tribūnos stovintį Kenetą Folį, Brent Hilo vyriausiąjį vykdomąjį
direktorių.
Šviesos prigeso, ir projektoriaus ekrane virš Folio galvos pasirodė
skaidrė su Brent Hilo logotipu: įmantriai suraitytos raidės B ir Hyo
po jomis žodžiai:
TEN, KUR AUKŠČIAUSIAS ATLYGIS----GYVENIMO GEROVĖ

91
 — Bjaurus devizas, — pašnabždėjo Greta. — Kodėl neparašius
paprasčiau: Ten, kurgyvena turtuoliai?
Breisas perspėjamai spustelėjo jai kelį. Žinoma, jis su ja sutiko,
bet juk negali skleisti socialistinių pažiūrų audinių kailių ir deimantų
aplinkoje.
Folis iš tribūnos pradėjo savo kalbą:
— Prieš šešerius metus Brent Hilas buvo tik idėja. Žinoma, ne
unikali idėja; per šimtmetį amerikiečiams senėjant, kiekvienoje vals­
tijoje dygsta pensininkų bendruomenės. Brent Hilą unikalių daro ne
idėja, o jos įgyvendinimas. Tas mastas, kuriuo mes realizuojame sva­
jonę.
Ekrane sušvito kita skaidrė: Brent Hilo bendruomenės teritorija
su gulbių tvenkiniu pirmame plane ir golfo trasos su banguojančio­
mis kalvelėmis, nusidriekiančiomis tolyn į švelnų ūkelį.
— Mes žinome, kad svajonė neturi nieko bendra su ramia se­
natve, po kurios seka rami mirtis. Svajonė susijusi su gyvenimu. Su
pradžia, o ne su pabaiga. Štai ką mes siūlome savo klientams. Mes
svajonę pavertėme tikrove. Ir pažiūrėkite, kaip toli nuėjome! Brent
Hilas Niutone plečiasi. Brent Hilo La Chojos filiale vietos išpirktos.
Praėjusį mėnesį pradėjome mūsų trečio filialo statybą Neiplse, Flo­
ridos valstijoje, ir septyniasdešimt penki procentai dar nepastatytų
butų jau parduoti. O šį vakarą, per šeštąsias metines, kai iškasėme
pirmą statybvietės duobę, esu čia tam, kad praneščiau užvis labiausiai
jaudinančią žinią. — Jis padarė pauzę, ir aukščiau ekrane vėl pasiro­
dė Brent Hilo logotipas violetiškai mėlyname fone. — Rytojaus ryto
aštuntą, — tęsė jis, — mes viešai paskelbiame pradinę savo akcijų
pasiūlą biržai. Manau, jūs visi suprantate, ką tai reiškia.
Pinigus, pagalvojo Breisas, išgirdęs salėje jaudulio murmesius.
Turtą pradiniams investuotojams. O pačiam Brent Hilui tai reiškė
grynųjų injekciją, kuri išjudins naujų filialų statybą kitose valstijose.
Nenuostabu, kad ant stalo šampanas; nuo rytojaus ryto pusė žmonių
šioje salėje praturtės dar labiau.

92
 Klausytojai pratrūko aplodismentais.
Greta neplojo, su šiokiu tokiu nesmagumu pastebėjo Robis. Jo
žmonai galiojo senas stereotipas apie užsispyrusias rausvaplaukes. Ji
sėdėjo sunertomis rankoms, atkišusi smakrą — tikras įniršusios socia-
listės portretas.
Ekrane keitėsi skaidrės, atspindėdamos Gretos veide besimai­
nančių spalvų koliažą. La Chojos Brent Hilo, suprojektuoto kaip gru­
pelė Viduržemio jūros pakrantės stiliaus vilų su vaizdu į Ramųjį van­
denyną, fotografijos. Niutono sveikatingumo klubo, kuriame dešimt
senstančių moterų ryškia sportine apranga šoko aerobiką, fotografija.
Penktosios golfo ridenimo aikštelės Niutone momentinė nuotrauka:
joje du vyrai pozuoja šalia tentu dengto golfo vežimėlio. Kitoje Brent
Hilo gyventojai pietauja užmiesčio klubo tipo restorane; sidabrinia­
me kibirėlyje su ledu šąla šampano butelis.
Ten, kur gyvena turtuoliai.
Breisas pasimuistė kėdėje, nesmagiai nujausdamas, ką apie tai tik­
riausiai mano Greta. Rūpintis turtuoliais nebuvo jo, kaip medicinos
studento, gyvenimo siekis. Bet, antra vertus, Robis nenumatė, kokia
našta taps studentiškos paskolos, namo hipoteka ar pinigų taupymas,
kad jų vaikas ateityje galėtų mokytis koledže. Nė neįsivaizdavo, kad
teks parsiduoti.
Sėdinti šalimais sukryžiuotomis kojomis Greta jas apkeitė, savo
šlaunimi prisiliesdama jojo, ir Robį netikėtai nudiegė pyktis, kad ji
nepajėgia suprasti jo situacijos. Ji — žmona ir gali laikytis savo prin­
cipų. Tai jis privalo išlaikyti šeimą ir suteikti jai pastogę. Ir kokia gi
nuodėmė rūpintis turtuoliais? Kaip ir visi kiti, turtuoliai serga, jiems
reikia daktarų, reikia atjautos.
Jie apmoka savo sąskaitas.
Jis susikryžiavo ant krūtinės rankas, pasitraukdamas nuo Gretos
tiek fiziškai, tiek emociškai, ir įbedė akis į projektoriaus ekraną. Taigi
toks tikrasis Keno Folio kviestinių pietų tikslas — dar labiau išrekla­
muoti pradinį pasiūlymą visuomenei, pakurstyti naujų akcijų paklausą.

93
Folio kalba buvo skirta kur kas didesnei investuotojų auditorijai nei
dabar susirinkusi šioje salėje. Turbūt Brent Hilas jau švyti visos šalies
brokerių firmų radarų ekranuose. Kiekvienas žodis, kurį jis šį vakarą
ištars, bus tiesiogiai perduotas verslo žiniasklaidai.
Kitoje skaidrėje buvo rodoma, kaip architektas įsivaizduoja da­
bar statomą naują slaugos namų sparną. Vakar išlieti betoniniai pa­
matai, o kitą savaitę pradės kasti duobę dar vienam priestatui. Jie
stato kaip įmanydami sparčiau, ir vis tiek paklausa tik augs.
Folis apibūdino patį gaminį, o dabar aiškino jo rinkos perspek­
tyvas. Dar kitoje skaidrėje buvo pavaizduota diagrama, atspindinti
senyvo amžiaus populiacijos didėjimą Jungtinės Valstijose: kūdikių
bumo banga slinko į senatvę nelyginant smauglio prarytas ir virški­
namas paršiukas.
— Dabartinė mūsų karta palengva slides keičia vaikštynėmis.
Štai populiacija, į kurią mes nusitaikę, — dėstė Folis, savo lazerine
rodykle apibrėždamas statistinį paršiuką smauglio viduriuose. — Tai
būsimi mūsų klientai. Nuo 2005-ųjų kūdikių bumo karta pradės
trauktis į pensiją, ir Brent Hilas yra kaip tik ta vieta, kur jie pasuks.
Mes kalbame apie augimą — ir apie milžinišką jūsų investicijų grąžą.
Kūdikių bumo individai turės prieš akis jaudinamai naują gyvenimo
etapą. Jie nenori nerimauti dėl ligų ar negalios. Daugelis iš jų turės
susitaupę pinigų — ir nemažai. Jie sens, bent nenorėsjaustis seni.
O kas nori?— pagalvojo Breisas. Kuris iš mūsų pasižiūrėjęs į
veidrodį neišsigąsta, kad iš šio žvelgiantis veidas per senas, jog galėtų
būti mano?
Pagaliau į jų tyrlaukių stalą atnešė desertą ir kavą. Greta, para­
gavusi kažko tokio dirbtinio su plakta grietinėle ant viršaus, nevalgė.
Breisas sukirto abiejų desertus, pasiduodamas slegiančiai kalorijų or­
gijai. Buvo prisikimšęs pilną burną plaktos grietinėlės, kai išgirdo per
mikrofoną ištartą savo pavardę.
Greta jį niuktelėjo.
— Atsistok, — pakuždėjo. — Pristato naujus daktarus.

94
 Breisas pašoko ant kojų, netyčia užsitėkšdamas ant kostiumo
grietinėlės lasą. Pastovėjo tik sekundę, negrabiai šluostydamasis serve­
tėle, pamojo susirinkusiesiems, paskui skubiai vėl atsisėdo. Atsistojo
kiti trys nauji daktarai, pristatomi pamojo, bet nė vienas iš jų nebuvo
užsitėškęs ant kostiumo plaktos grietinėlės, nė vieno veidas nebuvo
įsitempęs iš nepatogumo. Baigiau medicinos fakultetą antruoju savo
kursey — pagalvojo jis. — Buvau išrinktas metų internu. Nors buvo
daug nepalankių aplinkybių, pasiekiau tai vienas, be cento paramos iš
savo šeimos. O dabar sėdžiu čiajausdamasis kaip prakeiktas idiotas.
Po stalu Greta palietė jam kelį.
— Čia oras per tvankus, — pašnabždėjo ji. — Man regis, dūstu
nuo aukso dulkių.
— Nori išeiti?
— Otų?

Jis pažvelgė į pakylą, kur Folis tebepostringavo apie pinigus.

Apie investicijų grąžą, pensininkų rinkos prieaugį. Tie senukai — tik­
ra aukso kasykla.
Robis numetė ant stalo servetėlę.
— Einam iš čia, — tarė.

Angusas Parmenteris jautėsi nekaip, visiškai nekaip. Nuo ketvir­

tadienio dešinės rankos drebulys dusyk užėjo ir praėjo. Jis išsiaiškino,
kad susikaupęs gali jį nuslopinti, bet tam reikėjo didelių pastangų, be
to, gėlė ir kairę ranką. Abu kartus trūkčiojimas liovėsi savaime. Per
pastarąsias dvi dienas nesyk nepasikartojo, ir jam pavyko save įtikin­
ti, kad tie priepuoliai nieko nereiškia. Galbūt per daug geria kavos.
Arba per daug laiko leidžia prie „Nautilus“ treniruoklio, perkrauda­
mas rankų raumenis. Jis liovėsi naudotis treniruokliu, ir trūkčiojimai
nebepasikartojo, o tai geras ženklas.
Bet dabar kažkas kita buvo negerai.
Jis tai pastebėjo atsibudęs iš savo popietės pogulio. Buvo tamsu,
užžiebęs lempą Angusas apsidairė po miegamąjį. Visi baldai stovėjo

95
kreivai. Kada tai atsitiko? Nejau šiandien ką nors stumdęs? Nepajė­
gė prisiminti. Bet naktinis staliukas stovėjo gerokai toliau nei galėjai
pasiekti ranka. Svyravo pakrypęs į šoną, atrodė, tuoj tuoj nuvirs. An-
gusas spoksojo, mėgindamas suprasti, kodėl nenuvirsta, kodėl ant jo
pastatyta stiklinė nenuslysta ant grindų.
Pasisukęs pažvelgė į langą. Sis irgi pakeitęs vietą. Dabar atrodė
toli toli — kaip nykstantis kvadratas ilgo tunelio gale.
Jis išlipo iš lovos ir iškart susvyravo. Nejau žemės drebėjimas?
Grindys siūbavo it bangos atviroje jūroje. Kluptelėjo į vieną šoną,
paskui į kitą, galiausiai įsitvėrė į komodą. Ten sustojo, laikydamasis už
krašto, mėgindamas atgauti pusiausvyrą. Pajuto kažką nuvarvant sau
ant pėdos. Pažvelgė žemyn ir pamatė sušlapusį kilimą, užuodė šiltą,
aitrų šlapimo kvapą. Kas, po velnių, nusišlapino jo miegamajame?
Išgirdo skambesį. Garsai tartum sklandė po kambarį lyg mažu­
čiai juodi balionėliai. Bažnyčios varpai? Laikrodis? Ne, kažkas skam­
bina prie durų.
Laikydamasis sienų, durų staktų, už visko, ko galėjo įsitverti,
Angusas išsvirduliavo iš miegamojo. Prieškambaris atrodė prailgėjęs,
durys tolo nuo jo ištiestos rankos. Staiga pirštais apglėbė rankenos
bumbulą. Pergalingai sukriokęs, atlapojo duris.
Su nuostaba įsistebeilijo į du nykštukus, stovinčius priebutyje.
— Eikit šalin, — paliepė jis.
Nykštukai spoksojo į jį ir miauksėjo.
Angusas norėjo uždaryti duris, bet iki galo neįstengė. Pasirodė
kažkokia moteris ir laikė jas atdaras.
— Ką tu darai, tėti? Kodėl neapsirengęs?
— Eik. Dink iš mano namų.
— Tėti! — Moteris dabar mėgino įsigauti vidun.
— Lauk! — bloškė Angusas. — Atstok nuo manęs!
Jis apsisuko ir nusvirduliavo per prieškambarį, stengdamasis pa­
bėgti nuo moters ir dviejų nykštukų. Bet jie jį persekiojo, nykštukai
verkšleno, moteris šaukė:

96
 — Kas atsitiko? Kas tau atsitiko?
Angusas užkliuvo už kilimo. Toliau viskas vyko grakščiai ir pri­
minė lėtą šokį po vandeniu. Jis juto savo kūną nuskrendant į priekį,
sklendžiant. Skriedamas per skystą orą, juto savo išskleistas į šonus it
sparnus rankas.
Smūgio nė nepajuto, kai atsitrenkė į grindis.
— Tėti! O, Dieve mano!
Tie prakeikti nykštukai draskė ir grabaliojo jam galvą. Dabar
prie jo pritūpė moteris. Ji apvertė jį aukštielninką.
—Tėti, neužsigavai?
— Aš galiu skraidyti, — sušnabždėjo Angusas.
Ji pažvelgė į nykštukus.
— Raskite telefoną. Surinkit devyni vienas vienas. Greičiau!
Angusas pajudino ranką, suplasnodamas ja tarsi sparnu.
— Gulėk ramiai, tėti. Mes kviečiame greitąją.
As galiu skraidyti!Jis plaukė. Sklendė ore. Ašgaliu skraidyti.

— Niekada nemačiau jo tokio. Neatpažįsta manęs ir, atrodo,

neatpažįsta savo anūkių. Nežinojau, ką daryti, tad iškviečiau greitą­
ją. — Moteris metė neramų žvilgsnį į apžiūros kabineto vidų, kur
dvi seselės mėgino registruoti Anguso Parmenterio gyvybines funkci­
jas. — Tai insultas ar kas nors tokio? Taip?
— Galėsiu pasakyti daugiau jį apžiūrėjusi, — paaiškino Tobė.
— Bet į insultą nepanašu?
— Galėtų būti. — Tobė spustelėjo moteriai žastą. — Prašau
pasėdėti laukiamajame, ponia Leisi. Išeisiu su jumis pasikalbėti, kai
tik žinosiu daugiau.
Edita Leisi linktelėjo. Glėbdamasi rankomis ji išėjo į laukiamąjį
ir nusmuko ant kušetės tarp dviejų savo dukterų. Trise jos apsikabino
viena kitą, sudarydamos šiltą ir glaudų nuosavą pasaulėlį.
Tobė apsisuko ir įėjo į apžiūros kabinetą.

97
 Angusas Parmenteris gulėjo diržais keturiose vietose pritvirtintas
prie ratukinių neštuvų ir kažką vapėjo apie svetimus žmones jo na­
muose. Kaip aštuoniasdešimt dvejų metų amžiaus žmogaus, jo rankos
ir kojos buvo stangrios ir stebėtinai raumeningos. Vilkėjo tik apatiniais
marškiniais. Tokį jį aptiko duktė — nuo juosmens žemyn nuogą.
Modina nuplėšė tonometro manžetę ir tvarkingai padėjo apara­
tą į krepšelį ant sienos.
— Gyvybinės funkcijos puikios. Kraujospūdis šimtas trisdešimt
ir septyniasdešimt. Pulsas — devyniasdešimt keturi, taisyklingas.
— Temperatūra?
— Trisdešimt aštuoni, — atsakė Valė.
Atsistojusi prie žmogaus galvos, Tobė mėgino patraukti jo dėmesį.
— Pone Parmenteri? Angusai? Aš — daktarė Harper.
— ... atėjo tiesiai pas mane į namus... nenorėjo atstoti...
— Angusai? Jūs parkritote? Užsigavote?
— ... prakeikti nykštukai, atėjo pavogti mano pinigų. Visi nori
mano pinigų.
Modina palingavo galva.
— Neišpešiau iš jo nė žodžio anamnezės.
—Jo duktė sako, kad buvo sveikas. Pastaruoju metu niekuo ne­
sirgo. — Tobė pašvietė rašikliniu žibintuvėliu pacientui tiesiai į akis.
Abu vyzdžiai susitraukė. — Vos prieš dvi savaites kalbėjosi su juo
telefonu, ir, sprendžiant iš balso, viskas buvo gerai. Angusai! Angusai,
kas jums atsitiko?
— ... visada bando atimti iš manęs tuos prakeiktus pinigus...
— Susiduriame su vienkrypčiu mąstymu, — atsiduso Tobė, iš­
jungdama žibintuvėlį.
Ji toliau tęsė apžiūrą, pirmiausia ieškodama galvos traumos
simptomų, paskui tirdama kaukolės nervus. Neaptiko jokių vietinio
pažeidimo požymių, nieko, kas galėtų paaiškinti senuko sąmonės
sutrikimą. Duktė papasakojo apie svirdinėjančią eiseną. Gal žmogui
smegenėlių insultas? Tai sutrikdytų judesių koordinaciją.

98
 Ji nusegė nuo dešinio jo riešo diržą.
— Angusai, galite paliesti mano pirštą? — paklausė atkišdama
jam prieš veidą ranką. — Palieskite mano pirštą.
— Jūs per toli, — sumurmėjo jis.
— Aš čia pat, tiesiai priešais jus. Nagi, pabandykite ir palieskite.
Jis pakėlė ranką. Ta lyg šokanti kobra sulingavo ore.
Suskambo telefonas. Modina pakėlė ragelį.
Anguso Parmenterio ranka pradėjo trūkčioti — smarkiais rit­
miškais judesiais, nuo kurių ėmė drebėti ratukiniai neštuvai.
— Kas jam? — nustebo Valė. — Epilepsija?
—Angusai! —Tobė suėmė žmogaus veidą ir pažvelgė tiesiai į jį.
Senukas į ją nežiūrėjo — spoksojo į savo ranką.
— Galite kalbėti, Angusai?
— Štai, vėl.
— Kas? Kalbate apie drebulį?
—Ta ranka... kieno čia ranka?
— Tai jūsų ranka.
Drebulys staiga liovėsi. Ranka lyg negyva nudribo ant neštuvų.
Angusas užsimerkė.
— Štai, — pratarė jis. —Jau geriau.
— Tobe? — Modina pasisuko nuo telefono. — Skambina dak­
taras Valenbergas. Jis nori su tavimi pasikalbėti.
Tobė paėmė ragelį.
— Daktaras Valenbergas? Čia Tobė Harper. Šiąnakt budinti
Skubiosios pagalbos priimamojo gydytoja.
— Pas jus mano pacientas.
— Kalbate apie poną Parmenterį?
— Man ką tik pranešė, kad jis išgabentas greitąja. Kas atsitiko?
— Jis rastas namie sutrikusios sąmonės. Šiuo metu atsipeikėjęs,
gyvybinės funkcijos stabilios. Bet jam ataksija, taip pat gerokai sutri­
kusi orientacija. Jis net neatpažįsta savo dukters.
— Ar seniai jis pas jus?

99
 — Greitoji atvežė apie devintą.
Valenbergas šiek tiek patylėjo. FoneTobė girdėjo juoką ir balsus.
Pobūvis.
— Už valandos būsiu pas jus. Tik palaikykite jo būklę stabilią,
kol atvyksiu.
— Daktare Valenbergai...
Bet linijoje jau stojo tyla.
Tobė atsisuko į pacientą. Jis gulėjo visai ramus, įdėmiai įbedęs
akis į lubas. Ir štai jo žvilgsnis nukrypo, pirma į dešinę, paskui į kairę,
lyg stebėtų labai lėtai vykstantį teniso žaidimą.
— Tuoj pat atlikime skenavimą kompiuteriniu tomografu. Ir
reikia paimti kraujo tyrimams.
Valė ištraukė iš stalčiaus saują mėgintuvėlių.
— Įprastiems? Bendram kraujo ląstelių skaičiui ir biochemi­
niam?
— Pridurk patikrą dėl kvaišalų. Panašu, jam haliucinacijos.
— Paskambinsiu į rentgeną, — pasakė Modina, vėl imdama te­
lefoną.
— Mergaitės, — tarė Tobė. — Dar vienas dalykas.
Abi seselės į ją sužiuro.
— Kad ir kas šiąnakt nutiktų, nepalikime to vyro vieno, nė se­
kundę. Kol jis bus perkeltas iš mūsų priimamojo.
Valė ir Modina linktelėjo.
Tobė paėmė laisvąją Anguso Parmenterio ranką ir tvirtai pririšo
prie šoninio ratukinių neštuvų turėklo.

— Štai, eina pjūviai, — pranešė kompiuterinio tomografo tech­

nikas.
Tobė žiūrėjo į kompiuterio ekraną, kur iš pikselių formavosi pir­
mas vaizdas — ovalas su įvairaus intensyvumo pilkuma. Ji matė An­
guso Parmenterio smegenų skerspjūvį. Kompiuteris analizavo tūks­

100
tančius rentgeno spindulių, nukreiptų į jo kaukolę, ir įvairūs kaulo,
skysčio ir smegenų substancijos tankiai lėmė šį vaizdą. Kaukolė atro­
dė kaip storas baltas rėmas, kaip kokio nors vaisiaus žievė, smegenys
— pilkšvas minkštimas, įrantytas juodų, į kirminus panašių vagų.
Ekrane vaizdas keitė vaizdą, ir kiekvienas buvo šiek tiek skirtin­
gas paciento kaukolės pjūvis. Tobė matė priekinius smegenų skilvelių
ragus — du juodus ovalus, užpildytus cerebrospinaliniu skysčiu. Uo­
degotuosius branduolius. Tarpinių smegenų gumburą. Regis, nebuvo
jokių anatominių poslinkių, jokios asimetrijos. Jokių įrodymų, kad į
kurią nors smegenų dalį sunktųsi kraujas.
— Ominių pažeidimų nematau, — pasakė Tobė. — O tu ką
manai?
Vinsas nebuvo gydytojas, bet kaip rentgeno technikas kompiu­
terinių tomogramų matė kur kas daugiau nei Tobė. Kai ekrane pasi­
rodė naujas pjūvis, jis susiraukė.
— Palauk, — tarė. — Sis vaizdas keistokas.
-K ą?
— Štai čia, — parodė į dėmelę centre. — Tai sella turcica*. Ma­
tai, kokia neaiški jo riba šitame krašte?
— Gal todėl, kad pacientas sujudėjo?
— Ne. Likusi nuotrauka visiškai ryški. Jis nesujudėjo. — Vin­
sas paėmė telefoną ir surinko rentgenologo namų telefono numerį.
— Sveiki, daktare Riteri. Ar pjūvių nuotraukos, kurios ateina į jūsų
kompiuterį, ryškios? Puiku. Mudu su daktare Harper šiuo metu jas
žiūrime. Mums pasirodė keistas tas paskutinis pjūvis... — jis suspau-
dinėjo klaviatūros klavišus, ir į ekraną sugrįžo ankstesnis kadras. —
Štai čia tas pjūvis, matote? Ką jūs manote dėl sella turcica?
Kol Vinsas tarėsi su daktaru Riteriu, Tobė prisilenkė arčiau prie
ekrano. Tai, ką pastebėjo Vinsas, buvo labai nežymus pokytis — toks
nežymus, kad pati būtų jį pražiūrėjusi. Sella turcica — mažutė plono
kaulo įduba, glaudžianti prie smegenų pagrindo hipofizę. Pati liau-
’ Turkiškasis balnas {lot. med. terminas).

101
ka gyvybiškai svarbi: jos išskiriami hormonai reguliuoja labai įvairias
funkcijas, pradedant gebėjimu pastoti iki augimo vaikystėje ir miego
bei būdravimo ciklo. Ar ta nežymi sella turcica erozija galėtų būti pa­
ciento simptomų priežastis?
— Gerai, padarysiu plonus pakaušinius pjūvius, — pasakė Vin-
sas. — Gal dar ko nors iš manęs pageidaujate?
— Duok man pasikalbėti su daktaru Riteriu, — paprašė Tobė ir
perėmė iš Vinso ragelį. — Sveikas, Džordžai, čia Tobė. Tad ką manai
apie tą sella*
— Ne kažką, — atsakė Riteris, ir ji išgirdo sugirgždant jo krės­
lą — veikiausiai odinį. Džordžas Riteris mėgo patogumus. Tobė įsi­
vaizdavo jį įsitaisiusį savo darbo kabinete ir supamą naujausios kom­
piuterinės technikos. — Tokio amžiaus žmogui hipofizės adenomos
nėra retos. Jas turi dvidešimt procentų aštuoniasdešimtmečių.
— Tokias dideles, kad eroduotų sėliai
— Na, ne. Tik ši ne itin didelė. Kokia jo endokrininė būklė?
— Dar nepatikrinau. Jis ką tik pristatytas į Skubiosios pagalbos
priimamąjį dėl ūminio sąmonės sutrikimo. Ar tai galėtų būti to prie­
žastis?
— Ne, nebent adenoma sukėlė antrinį medžiagų apykaitos su­
trikimą. Patikrinote elektrolitus?
— Kraujas paimtas. Laukiame rezultatų.
— Jeigu jie normalūs ir endokrininė būklė gera, manau, jums
teks ieškoti kokios nors kitos jo sąmonės sutrikimo priežasties. Au­
glys per mažas, kad galėtų sukelti anatominio spaudimo reiškinius.
Paprašiau Vinso padaryti keletą plonų pakaušinės plokštumos pjūvių.
Tuomet bus galima geriau tai apibūdinti. Tu turbūt norėsi nusiųsti jį
ištirti magnetiniu rezonansu. Kas jo gydantysis daktaras?
— Daktaras Valenbergas.
Tyla.
— Sis pacientas iš Brent Hilo?
— Taip.
Riteris suirzęs atsiduso.

102
 — Gaila, kad nepasakei man to anksčiau.
— O kas?
— As neperžiūrinėju Brent Hilo pacientų rentgenogramų. Vi­
soms nuotraukoms interpretuoti jie turi savo rentgenologą. O tai reiš­
kia, kad man už tai nebus sumokėta.
— Atleisk, nežinojau. Nuo kada tokia tvarka?
— Springeris prieš mėnesį pasirašė su jais subrangos sutartį. Jų
pacientai nevežami į mūsų Skubiosios pagalbos priimamąjį. Brent
Hilo daktarai kreipiasi tiesiogiai į skyrius. Kaipgi šis pacientas galiau­
siai atsidūrė pas jus?
— Duktė supanikavo ir paskambino numeriu dvyni vienas vie­
nas. Valenbergas jau pakeliui pas mus.
— Gerai. Tai tegul Valenbergas ir sprendžia dėl pakaušinių pjū­
vių. O aš einu miegoti.
Tobė padėjo ragelį ir pažvelgė į Vinsą.
— Kodėl man nepasakei, kad Brent Hilas naudojasi uždara nu­
kreipimo sistema?
Vinsas suglumęs į ją pažvelgė.
—Tu man nepasakei, kad tai Brent Hilo pacientas.
—Jie nepasitiki mūsų rentgenologais?
— Mūsų ligoninės technikai daro nuotraukas, bet jas interpre­
tuoja Brent Hilo rentgenologas. Spėju, jie nenori su niekuo dalytis
profesiniais honorarais.
Vėl ligoninių politika, pagalvojo Tobė. Kiekvienas kovoja dėl to
bemenkstančio sveikatos draudimo dolerio.
Atsistojusi pažvelgė pro stebėjimo langelį į kompiuterinio to-
mografo skenavimo kabinetą. Pacientas tebegulėjo ant stalo. Jo akys
buvo užmerktos, lūpos tylomis krutėjo. Dešinės rankos trūkčiojimas
daugiau nebepasikartojo. Vis dėlto reikės atlikti elektroencefalografiją
epilepsijai atmesti. Ir veikiausiai lumbalinę punkciją. Pavargusi Tobė
lenkėsi prie stiklo, stengdamasi prisiminti, apie ką dar galėjo nepagal­
voti ir apie ką negalėjo sau leisti nepagalvoti.

103
 Nuo tada, kai prieš dvi savaites jos budėjimo metu iš Skubiosios
pagalbos priimamojo pradingo Haris Slotkinas, Tobė žinojo esanti
atidžiai stebima ligoninės valdybos, todėl turėjo dirbti nuodugniau
negu paprastai. Kasdien ji atsibusdavo klausdama savęs, ar tai diena,
kai bus surastas Hario Slotkino kūnas, diena, kai jos pavardė vėl bus
mesta visuomenės dėmesiui. Tai, kaip iš pradžių žiniasklaida viską
nušvietė, buvo gana skaudu. Tą savaitę, kai dingo Haris, pasakojimą
apie jį transliavo visos vietinės televizijos stotys. Tobė sugebėjo ištver­
ti audrą, ir dabar tai buvo pasenusi naujiena, veikiausiai beveik visų
pamiršta. Bet vos Hario kūnas bus surastas, mąstė ji, ši žinia vėl taps
karšta medžiaga. O ji atsidurs karštoje kėdėje, mėgindama atremti
tiek teisininkus, tiek reporterius.
Už Tobės atsidarė durys ir balsas paklausė:
— Ar tai mano pacientas ant stalo?
Tobė apsisuko ir nustebo išvydusi itin aukštą vyrą su smokingu.
Jis žvilgtelėjo į Vinsą, akimis greitai įvertindamas rentgeno techniką
ir taip pat greitai nuspręsdamas jį esant nesvarbų. Paskui nuėjo prie
stebėjimo langelio ir įsistebeilijo pro stiklą į Angusą Parmenterį.
— Aš neprašiau kompiuterinės tomografijos. Kas ją užsakė?
— Aš, — atsakė Tobė.
Dabar Valenbergas įrėmė žvilgsnį įją, lyg pagaliau supratęs, kad
esanti verta jo dėmesio. Buvo ne vyresnis kaip keturiasdešimties, ta­
čiau ją nužiūrinėjo aiškiai jausdamasis pranašesnis. Galbūt dėl smo­
kingo; juk žmogus, atrodantis lyg nužengęs iš žurnalo GQ* puslapių,
turėjo visišką teisę jaustis pranašesnis. Tobulai apkirptais ir sutrauk­
tais atgal it karčiai rudais plaukais, gintaro spalvos akimis jis Tobei
priminė jauną liūtą, budrų ir ne itin draugišką.
— Jūs — daktarė Harper?
— Taip. Norėjau jums sutaupyti diagnostikos laiko. Pamaniau,
kad kompiuterinę tomografiją užsakyti verta.
* Gentelmeris Quarterly — „Ketvirtinis vyrams“, madų žurnalas, leidžiamas Jungtinėje
Karalystėje.

104
 — Kitą kartą palikite man užsakyti savo tyrimus.
— Bet man atrodė efektyviau tai atlikti dabar.
Gintaro spalvos akys susiaurėjo. Jis lyg ketino atkirsti, tačiau
persigalvojo. Tad tik linktelėjo ir pasisuko į Vinsą.
— Prašom sugrąžinti mano pacientą ant ratukų. Jis guldomas į
trečią aukštą, Bendrosios medicinos sparną, — ir jau buvo beišeinąs.
— Daktare Valenbergai, — sustabdė jį Tobė. — Norite sužinoti
kompiuterinės tomografijos skenavimo rezultatus?
— Ar yra ką pranešti?
— Nedidelė sella turcica erozija. Atrodo, jam auga hipofizės ade­
noma.
— Yra dar kas nors?
— Ne, bet jūs turbūt norėsite užsakyti plonų pjūvių tomografi­
ją. Kadangi jis jau ant stalo...
— To neprireiks. Tik nugabenkite jį viršun, ir aš pasirašysiu
siuntimą guldyti.
— O kaip dėl to pažeidimo? Suprantu, adenoma — nieko sku­
baus, bet galbūt ją teks išoperuoti.
Atsidusęs iš nekantrumo, Valenbergas atsistojo priešais Tobę.
— AS puikiai žinau apie adenomą, daktare Harper. Jau daug
metų ją seku. Plonų pjūvių tomografija būtų pinigų švaistymas. Bet
dėkui už pasiūlymą.
Jis išėjo iš kabineto.
— Oho, — sumurmėjo Vinsas. — Kas jam įstatė į subinę baslį?
Tobė pro stebėjimo langelį pažiūrėjo į Angusą Parmenterį. Šis vis
kažką sau tylomis vapėjo. Ji nesutiko su daktaru Valenbergu: manė,
kad tolesnis rentgeno tyrimas indikuotinas. Bet nebebuvo už pacientą
atsakinga.
Pažvelgė į Vinsą.
— Einam. Perkelsim jį ant ratukų.
 7

Lentelėje ant durų užrašas švelniai mėlynomis spausdintomis

raidėmis pilkame fone skelbė: p r e n a t a l in ė k o n s u l t a c ija . Už jų
Molė girdėjo skambant telefoną. Delsė koridoriuje, delnu spausdama
rankenos bumbulą ir klausydamasi silpno moters murmesio viduje.
Atsikvėpė ir įėjo.
Registratorė iš pradžių jos nepamatė — taip buvo įsitraukusi
į pokalbį telefonu. Bijodama pertraukti tą labai užsiėmusią moterį,
Molė stovėjo kitapus stalo ir laukė, kol ją pastebės. Pagaliau registra­
torė padėjo ragelį ir pažvelgė į ją.
— Kuo galiu padėti?
— Hm, turiu čia su kai kuo pasikalbėti...
— Jūs — Molė Piker?
— Aha. — Molė su palengvėjimu linktelėjo. Jos laukiama. —
Tai aš.
Registratorė nusišypsojo — tokia šypsena, kuri prasideda lūpo­
mis, bet toliau neišplinta. — Aš — Linda. Mes kalbėjomės telefonu.
Kodėl mums neperėjus į kitą kambarį?
Molė apsidairė po registratūrą.
— Regis, turiu pasimatyti su sesele ar dar kažkuo? Mat galbūt
pirma privalėčiau pasišlapinti.
— Ne, šiandien mes tik pasikalbėsime, Mole. Tualetas yra kori­
doriumi toliau, jeigu jums reikia juo dabar pasinaudoti.
— Manau, galiu palaukti.
Ji nusekė paskui moterį į gretimą kambarį. Tai buvo mažas
kabinetas su rašomuoju stalu ir dviem kėdėmis. Ant vienos sienos
milžiniškame plakate pavaizduotas milžiniškas nėščios moters pilvas.

106
Nupiešta taip, lyg tas pilvas būtų per vidurį perpjautas: galėjai matyti
viduje glūdintį kūdikį, suriestomis trumpomis putniomis rankytėms
ir kojytėmis, miege užmerktomis akimis. Ant stalo stovėjo plastikinis
nėščios gimdos modelis — trimatė dėlionė, kuri galėjo būti sluoksnis
po sluoksnio išardyta: pilvas, gimda ir paskui kūdikis. Taip pat ten
buvo didelė iliustracijų knyga, atversta ties piešiniu, vaizduojančiu
tuščią kūdikio vežimėlį — o tai atrodė gana keistas pasirinkimas de­
monstruoti.
— Gal atsisėstumėte? — pasiūlė Linda. — Pageidautumėte
puodelio arbatos? Stiklinės obuolių sulčių?
— Ne, mem.
—Tikrai? Tai nė joks vargas.
— Aš nenoriu gerti, dėkui, mem.
Linda atsisėdo prie stalo priešais Molę, taigi jiedvi žvelgė tie­
siai viena į kitą. Moters šypseną pakeitė susirūpinimas. Jos akys buvo
šviesiai mėlynos ir šiek tiek padažytos galėtų atrodyti gražios, jeigu
nežvelgtų iš tokio negyvo ir bedžiaugsmio veido. Ir nei tos moters
ilgalaikė priemiesčio namų šeimininkės šukuosena, nei suknelė užda­
ru kaklu, nei tvirtai sučiaupta maža burna nepadėjo Molei pasijausti
ramiau. Visais atžvilgiais jos buvo tokios skirtingos, kad moterį vi­
sai galėtum palaikyti ateive iš kitos planetos. Molė žinojo, kad Linda
irgi jaučia tą skirtumą, tai matėsi iš jos sėdėsenos prie rašomojo stalo
— tiesūs pečiai, priekyje sunertos kaulėtos rankos. Staiga Molei kilo
noras žemiau pasitempti sijoną, susikryžiuoti ant krūtinės rankas. Ir ji
pajautė kažką smilktelint — tai, ko seniai nebuvo jautusi.
Jautė gėdą.
— Taigi, — tarė Linda, — papasakokite man apie savo padėtį,
Mole.
— Savo, ee... padėtį?
— Telefonu sakėte esanti nėščia. Ar jums reiškiasi kokie nors
simptomai?
— Taip, mem. Man taip atrodo.

107
 — Galite pasakyti, kokie jie?
— As, ee... — Molė pažvelgė sau į kelius. Trumpas sijonėlis už-
sislinko jai šlaunimis aukštyn. Mergina šiek tiek pasimuistė ant kė­
dės. — Rytais man pykina skrandį. Nuolatos varo šlapintis. Ir kaž­
kiek laiko neturėjau mėnesinių.
— Kada buvo paskutinės?
Molė gūžtelėjo pečiais.
— Nesu visai tikra. Regis, dar gegužę.
— Vadinasi, daugiau kaip prieš keturis mėnesius. Jūsų nejaudi­
no, kad taip vėluoja?
— Na, tiesą sakant, nelabai jas seku, suprantate. Be to, pasiga­
vau tą skrandžio virusą ir maniau, kad todėl man ir vėluoja. Ir taip
pat aš... aš turbūt nenorėjau apie tai galvoti. Ką tai galėtų reikšti. Juk
žinote, kaip būna.
Linda akivaizdžiai nežinojo. Tik skvarbė Molę tomis žvarbiomis
akimis.
—Jūs ištekėjusi?
Molė nustebusi susijuokė.
— Ne, mem.
— Bet vis dėlto užsiimdavote... seksu. — Tas žodis nuskambėjo
lyg krenkštelėjimas, negarsus, pridusęs.
Molė pasimuistė ant kėdės.
— Nu, aha, — atsakė. — Užsiimdavau.
— Be apsaugos?
— Atseit klausiate, ar naudoju gumytes? Taip, žinoma. Bet, spė­
ju, man... man atsitiko nelaimė.
Moteris vėl išleido tą garsą, lyg atsikrenkštų, paskui padėjo ran­
kas ant stalo.
— Mole, ar žinote, kaip šiuo metu atrodo jūsų vaikelis?
Mergina papurtė galvą.
—Juk jūs suprantate, kad nešiojate vaikelį?— Moteris pastūmė
per stalą Molei iliustracijų knygą ir atvertė puslapį netoli pradžios.

108
Parodė paveikslėlį — miniatiūrinį kūdikį, visą susisukusį į kamuolė­
lį. — Keturių mėnesių štai kaip jis atrodo. Mažutis veidas, mažutės
rankelės ir kojelės. Matote, koks jau tobulas? Tikras kūdikis. Argi ne
mielas?
Molė neramiai sujudėjo.
— Dar neišrinkote jam vardo? Turėtumėte duoti jamvardą, kaip
manote? Kadangi jau labai greitai pajusite jį judant savo viduje, juk
negalite paprastai pašaukti ei, tu. Ar žinote tėvo vardą?
— Ne, mem.
— Na, tai koksjūsų tėvelio vardas?
Molė nurijo seiles.
— Viljamas, — sukuždėjo. — Mano tėtis vardu Viljamas.
— Ką gi, gražus vardas! Kodėl mums kūdikio nepavadinus Vi­
liu? Žinoma, jeigu tai bus mergytė, teks jį pakeisti. — Ji nusišypso­
jo. — Šiais laikais mergaitėms yra tiek gražių vardų! Jūs netgi galėtu­
mėte ją pavadinti savo vardu.
Suglumusi Molė pažvelgė į Lindą, paskui tyliai paklausė:
— Kodėl jūs taip su manimi elgiatės?
— Kaip elgiuosi, Mole?
— Tai, kaip elgiatės...
— Aš mėginu pasiūlyti jums pasirinkimą. Vienintelį pasirinki­
mą. Jūs nešiojate savo viduje kūdikį. Keturių mėnesių vaisių. Gerasis
Viešpats suteikė jums šventą atsakomybę.
— Betgi, mem, tai ne Gerasis Viešpats mane dulkino.
Moteris žioptelėjo, susigriebdama ranka už gerklės.
Molė pasirangė ant kėdės.
— Manau, gal aš eisiu...
— Ne. Ne, aš tik mėginu jums išdėstyti įvairias galimybes — vi­
sokias. Jūs tikrai turite pasirinkimą, Mole, ir netikėkite, jeigu kas nors
sakys kitaip. Jūs galite pasirinkti gyvenimą tam kūdikiui. Mažajam
Viliui.
— Prašau, nevadinkite jo taip. — Molė atsistojo.

109
 Atsikėlė nuo stalo ir Linda.
—Jis turi vardą. Yra žmogus. Galiu jums padėti susisiekti su įvai­
kinimo agentūra. Daug žmonių trokšta jūsų kūdikio — tūkstančiai
šeimų su džiaugsmu jį priims. Metas pagalvoti ne tik apie save.
— Bet aš privalau galvoti apie save, — sukuždėjo Molė. — Nes
niekas kitas negalvoja.
Ji išėjo iš kabineto, išėjo iš pastato.
Telefono būdelėje susirado Bostono telefonų knygą. Geltonuo­
siuose puslapiuose buvo nurodyta Šeimos planavimo klinika — kito­
je miesto pusėje.
Turiu galvoti apie save. Nes niekas kitas negalvoja. Ir niekada ne­
galvojo.
Molė nuvažiavo autobusu, dusyk persėsdama, ir išlipo per kvar­
talą iki savo kelionės tikslo.
Šaligatvyje būriavosi minia žmonių. Molė girdėjo juos kažką
skanduojant, bet žodžių nesuprato. Tiesiog triukšmingas balsų cho­
ras, ritmiškai drebinantis orą. Nuošaliau stovėjo du farai sukryžiuoto­
mis ant krūtinės rankomis ir atrodė nuobodžiaujantys.
Molė sustojo abejodama, ar verta artintis. Minia staiga nukreipė
savo dėmesį į gatvę, kur ką tik prie šaligatvio krašto privažiavo auto­
mobilis. Iš pastato išniro dvi moterys ir sparčiai, atsainiai prasibrovė
pro susirinkusiuosius. Jos padėjo išlipti iš automobilio keleivio sėdy­
nės damai, kuri atrodė išsigandusi, ir sunėrusios apie ją rankas pasuko
atgal į pastatą.
Dvejetas farų pagaliau subruzdo veikti ir įsiskverbė į minią, mė­
gindami palaisvinti toms trims moterims kelią.
Vienas vyras suriko:
— Štai ką jie daro kūdikiams tame pastate! — ir numetė ant
šaligatvio stiklinį indą.
Tas sudužo į šukes. Po šaligatvį ryškiu, sukrečiančiu tamsiu rau­
donumu išsitaškė kraujas.
Minia suskato skanduoti:
— Kūdikių žudikai! Kūdikių žudikai! Kūdikių žudikai!

110
 Nulenkusios galvas trys moterys aklai nusekė paskui farą laipte­
liais į pastatą. Durys užsitrenkė.
Molę truktelėjo už rankos ir kažkoks vyras įbruko jai lanksti­
nuką.
— Prisidėk prie mūsų kovos, sese, — pasakė jis.
Molė pasižiūrėjo į lankstinuką. Jame buvo išspausdinta šypsan­
čio mažylio švelniais šviesiais plaukeliais fotografija ir žodžiai: Mes
visi — Dievo angelai.
— Mums reikia naujų kovotojų, — pasakė vyras. —Tai vienin­
telis būdas nugalėti Šėtoną. Mes tave mielai priimtume. —Jis ištiesė
jai delną kaulėtais it skeleto pirštais.
Molė apsiašarojusi pabėgo.
Paskui autobusu grįžo į savo rajoną.
Buvo beveik penkta, kai ji užkopė laiptais į savo kambarį. Jautėsi
tokia pavargusi, kad vos vilko kojas, vargais negalais įveikė tą pasku­
tinį laiptų maršą.
Netekusi jėgų nudribo ant lovos. Po minutėlės pas ją į kambarį
atėjo Romis.
— Kur buvai?
— Pasivaikštinėti.
Jis paspyrė jos lovą.
— Ar šiek tiek nenusuki į šalį, a? Aš vis užmetu į tave akį, mer­
gyte. Seku tavo žingsnius.
— Palik mane ramybėje. Noriu miego.
— Dar kur nors dulkiniesi laisvalaikiu? Taip?
— Nešdinkis iš mano kambario. — Koja ji pastūmė Romį nuo
lovos.
Didelė klaida. Romis sugriebė ją už riešo ir pasuko taip žiauriai,
kad Molei pasirodė lyg trekštelėjo kaulai.
— Baik! — riktelėjo. — Sulaužysi man ranką...
— Užsimiršti, kas esi, Mole Paikuole. Ir kas aš esu. Man nepa­
tinka, kai išeini nepasakiusi kur.

111
 — Paleisk. Nagi, Romi. Man skauda.
Iš pasidygėjimo sunarnėjęs jis paleido Molės ranką ir nuėjo prie
senos rotango komodos, kurioje Molė laikė savo rankinuką. Apvertęs
rankinuką, iškratė šio turinį ant grindų. Iš piniginės ištraukė vienuo­
lika dolerių — visus pinigus, kiek ji turėjo. Jeigu Molė ir išdykavo
šone, tai tikrai be užmokesčio. Kimšdamasis dolerius į kišenę paste­
bėjo lankstinuką — tą, su šviesiaplaukio mažylio nuotrauka. Mes
visi — Dievo angelai.
Romis pačiupo lankstinuką ir nusijuokė.
— Kas čia per šūdniekiai apie angelus?
— Šiaip, nieko.
— Iš kur gavai?
— Kažkoks tipas įbruko.
— Kas?
— Nežinau, kuo jis vardu. Tai įvyko prie Šeimos planavimo kli­
nikos. Ten gatvėje buvo visa gauja kuoktelėjusių žmonių, rėkaujančių
ir stumdančių praeivius.
—Taigi ką tu ten veikei?
— Nieko. Nieko neveikiau.
Romis vėl prisiartino prie Molės lovos ir sugriebė už smakro.
Tyliai paklausė:
—Juk nenuėjai ir nepadarei ko nors, nepasakiusi man?
— Apie ką kalbi?
— Niekas tavęs nepalies, jeigu aš neleisiu. Supratai? —Jo pirštai
susmigo Molei į veidą, ir staiga ji išsigando. Romis kalbėjo tyliai, o
kaip tik tokiais kartais jis tapdavo bjaurus. Ji buvo mačiusi mėlynes,
jo paliktas kitų merginų veiduose. Kruvinus tarpus, kur anksčiau
buvo dantys. — Manau, mes tai jau seniai išsiaiškinome.
Nuo žnybiančių jo pirštų jai ištryško ašaros.
— Aha. Aha. Aš... — sukuždėjo Molė ir užsimerkė, pasirengda­
ma atlaikyti smūgį. — Romi, aš susidirbau. Man atrodo, esu nėščia.
Jos nuostabai, smūgio nebuvo. Atvirkščiai, Romis ją paleido ir

112
tartum suprunkštė. Ji nedrįso į jį pažvelgti, tik sėdėjo nuolankiai nu­
lenkusi galvą.
— Nežinau, kaip tai atsitiko, — tęsė Molė. — Bijojau tau pasa­
kyti. Supranti, pamaniau, pati susitvarkysiu. Ir tuomet nereikės nieko
tau sakyti.
Romio ranka nusileido jai ant galvos, bet prisilietimas buvo švel­
nus. Glamonė.
— Juk tu žinai, kad šitaip mes nedarome. Tai aš tavimi rūpi­
nuosi. Turi išmokti manimi pasitikėti, Mole Paikuole. Turi išmokti
man atsiverti. — Jo pirštai nuslydo jai skruostu — švelniai lyg kutu­
lys. — Aš žinau daktarą.
Ji pastiro.
— Aš tuo pasirūpinsiu, Mole, kaip pasirūpinu viskuo. Tad tu
nevaikštinėk viena tvarkytis. Supratai?
Molė linktelėjo.
Jam išėjus, Molė pamažu ištiesino galūnes ir giliai atsiduso. Šįsyk
lengvai išsisuko. Tik dabar, kai aiškinimasis baigėsi, suprato, kad ne­
nukentėjo vos per plauką. Prieš Romį negalima eiti — ne, jeigu nori
išsaugoti savo dantis.
Vėl pasijautė alkana; dabar nuolatos jautė alkį. Pagraibė po lova
pakelio kukurūzų traškučių, paskui prisiminė visus suvalgiusi rytą.
Atsikėlė iš lovos ir įniko ieškoti po kambarį ko nors valgoma.
Žvilgsnis užkliuvo už šviesiaplaukio mažylio nuotraukos. Lanks­
tinukas tebegulėjo ant grindų, kur Romis jį numetė.
Mes visi — Dievo angelai.
Molė pakėlė lankstinuką ir ėmėsi tyrinėti kūdikio veidą. Mer­
gytė tai ar berniukas? Neaišku. Ji išvis nedaug išmanė apie mažylius,
nebuvo prisiartinusi prie jų daug metų, nuo tada, kai pati dar buvo
vaikas. Tik neaiškiai prisiminė, kaip laikydavo ant kelių savo jaunes­
niąją sesutę. Prisiminė plastikinių kelnaičių treškesį virš Lilės vystyk­
lo, malonų pudros ant jos odos kvapą. Tai, kad Lilė tartum neturėjo
sprando, tik tą švelnų kauburėlį tarp savo petukų.

113
 Ji atsigulė ir pasidėjo rankas ant pilvo, pajuto savo gimdą, stan­
grią kaip apelsinas, pūpsančią po oda. Prisiminė piešinį Lindos ilius­
tracijų knygoje — mažylį su tobulais rankų ir kojų pirštukais. Coliu-
kė, kurią galėtum laikyti delne.
Mes visi — Dievo angelai.
Molė užsimerkė ir nuvargusi pagalvojo: O kaip aš?Tu mane už­
miršaiyDieve.

Tobė nusimovė pirštines ir išmetė jas į adiekų kibirą.

—Viskas susiūta. Dabar turėsi ką parodyti kitiems vaikams mo­
kykloje.
Berniukas pagaliau išdrįso pasižiūrėti į savo alkūnę. Anksčiau,
kol Tobė siuvo, gulėjo kietai užsimerkęs, nesiryždamas žvilgtelėti. Da­
bar su pagarbiu bauguliu įsispoksojo į mėlyno nailoninio siūlo maz­
gelius.
— Oho. Kiek dygsnių?
— Penki.
— Ar tai daug?
— Ir penki per daug. Galbūt turėtum atsisakyti tos senos ried­
lentės.
— Ne. Prisitrenkčiau kaip nors kitaip.
Jis atsisėdo ir nuslydo nuo procedūrinio stalo. Ir tuoj pat susver-
dėjo.
— Ak, o, — pratarė Modina ir sugriebusi berniuką už pažastų
pasodino ant kėdės. — Per greitai judi, vaike.
Ji nulenkė berniuko galvą jam tarp kelių ir užvertė į Tobę akis.
Paaugliai. Vien pagyros ir jokios ištvermės. Šitas rytoj rytą veikiausiai
iškilmingai įžengs į mokyklą ir išdidžiai visiems kaišios savo naująjį
kovos randą. Nepasivargins paminėti, kad kone nualpo ant seselės
rankų.
Suzvimbė vidaus ryšio telefonas. Skambino Valė.

114
 — Daktare Harper, vakarinio trečiame Mėlynasis kodas!
Tobė pašoko ant kojų.
—Jau bėgu.
Ji nuskubėjo koridoriumi laiptinės link, aplenkdama liftą. Savo­
mis kojomis suspėsianti greičiau.
Užbėgusi laiptais du aukštus, išniro į Vakarinio sparno trečio
aukšto koridorių ir pamatė medicinos seserį, pro vienas duris stu­
miančią reanimacinį vežimėlį. Tobė nusekė paskui ją į palatą.
Dvi skyriaus seserys jau triūsė prie lovos — viena laikė pridėjusi
prie paciento veido kaukę ir iš maišo pumpavo į plaučius deguonį,
kita spaudinėjo krūtinę. Seselė su vežimėliu ištraukė iš jo elektrokar-
diografo laidus ir tekštelėjo pacientui ant krūtinės kontaktines plokš­
teles.
— Kas atsitiko? — paklausė Tobė.
Paciento krūtinę spaudinėjami seselė atsakė:
— Jam prasidėjo traukuliai. Paskui suglebo... nustojo kvėpuo­
ti... — žodžiai veržėsi ritmiškais pertrūkiais, jai lenkiantis į priekį ir
atsitiesiant. — Daktaras Valenbergas jau pakeliui.
Valenbergas?Tobė žvilgtelėjo į paciento galvą. Anksčiau neatpa­
žino jo, nes veidą trukdė pamatyti deguonies kaukė. — Čia ponas
Parmenteris?
— Pastarąsias kelias dienas jam ne per geriausiai ėjosi. Šįryt pa­
bandžiau įtikinti, kad jį perkeltų į Intensyviosios terapijos skyrių.
Tobė prasispraudė prie lovos galvūgalio.
— Rašykite elektrokardiogramos derivacijas. O aš įstatysiu pra­
laidą orui. Paduokite septinto numerio intubacinį vamzdelį.
Seselė iš vežimėlio padavė jai laringoskopą ir atplėšė intubacinio
vamzdelio paketėlį.
Tobė pritūpė prie paciento galvos.
— Gerai, pradedam.
Deguonies kaukė nuimta. Atlošusi paciento galvą, Tobė įkišo
jam į gerklę laringoskopą. Išsyk surado balso stygas ir įstūmė į vietą

115
plastikinį intubacinį vamzdelį. Deguonies sistema buvo iš naujo pri­
jungta, ir seselė vėl ėmėsi spaudinėti maišą.
— Pavyko užrašyti, — pranešė reanimacinio vežimėlio sese­
lė. — Panašu į skilvelių virpėjimą.
— Iškrova šimtas džaulių. Paduokite man defibriliatoriaus men­
teles! Ir paruoškite lidokaino ampulę — šimtą miligramų.
Šįkart pernelyg daug komandų, ir reanimacinio vežimėlio se­
selė atrodė priblokšta. Skubiosios pagalbos priimamajame kiekviena
užduotis būtų įvykdyta akimirksniu, gydytojui neištariant nė žodžio.
Dabar Tobė gailėjosi neatsivedusi kartu su savimi Modinos.
Tobė uždėjo ant krūtinės menteles.
— Atsitraukit! — įsakė ir nuspaudė iškrovos mygtukus.
Anguso Parmenterio kūną sukrėtė šimto džaulių elektros srovė.
Visi sužiuro į monitorių.
Širdies brėžiama linija staigiai šoktelėjo aukštyn, paskui sugrįžo
į bazinį lygį. Pasirodė blyksnelis — siaura QRS komplekso viršūnėlė.
Paskui dar vienas ir dar vienas.
— Taip!— atsiduso Tobė. Ji pasilenkė užčiuopti miego arterijos.
Pulsas buvo — silpnas, bet tikrai tvinksėjo.
— Kas nors paskambinkite į Intensyviosios terapijos skyrių, —
paprašė Tobė. — Mums reikės lovos.
— Registruoju kraujospūdį — sistolinis aštuoniasdešimt pen­
ki...
— Gal būtų galima paimti kraujo elektrolitų kiekiui ištirti. Ir
paduokite man švirkštą kraujo dujų analizei.
— Štai, daktare.
Tobė nuėmė nuo adatos gaubtelį. Negaišo laiko ieškoti rieše ra­
dialinės arterijos, ėjo tiesiai prie šlauninės. Pradūrusi kirkšnį, palenkė
adatą ten link, kur tvinkčiojo pulsas. Iš plūstelėjusio į švirkštą skaisčiai
raudono kraujo suprato pataikiusi. Pritraukė į švirkštą tris mililitrus,
paskui perdavė jį seselei.
— Gerai. Gerai.

116
 Užspaudusi kirkšnies dūrio vietą, Tobė giliai atsiduso ir bran­
gią akimirką leido sau įvertinti padėtį. Pacientui plaučiai ventiliuo­
jami, yra širdies ritmas ir pakankamas kraujospūdis. Jie tvarkosi
neblogai. Dabar galima apsvarstyti klausimą: kodėl pacientą ištiko
kodinė būklė?
— Sakote, prieš išnykstant kraujospūdžiui jį ištiko trauku­
liai? — paklausė ji.
— Esu visai tikra, kad tai buvo traukulių priepuolis, — atsakė
seselė. — Aptikau jį kaip visada dešimtą valandą pereidama palatas.
Jo rankos trūkčiojo, o pats nereagavo į aplinką. Mes turime galiojantį
nurodymą pagal reikmę leisti jam į veną valiumą. Aš jau ruošiau dozę,
kai jis nustojo kvėpuoti.
— Į veną valiumą? Valenbergas taip nurodė?
— Nuo traukulių priepuolių.
— Kiek jų buvo?
— Nuo tada, kai paguldytas? Galbūt šeši. Maždaug kartą per
dieną. Paprastai jam trūkčioja dešinė ranka. Be to, sunkokai išlaiko
pusiausvyrą.
Tobė susiraukė į pacientą. Staiga prisiminė trūkčiojančią Hario
Slotkino koją.
— Kokia jo diagnozė? Ar jau žinoma?
— Jis vis dar tiriamas. Konsultavo neurologas, bet nemanau,
kad jis perprato, kur problema.
— Pacientas čia guli jau savaitę ir dar nieko neaišku?
— Na, bent man nieko nepasakė.
Licencijuota medicinos sesuo žvilgtelėjo į kitas, ir jos visos pa­
purtė galvas.
Jos išgirdo Valenbergo balsą — niekas nepastebėjo, kai jis įėjo į
palatą.
— Kokia būklė? Jums pavyko ją stabilizuoti?
Tobė atsisuko. Jų žvilgsniai susitiko, ir jai pasirodė, kad lyg pa­
stebėjo gydytojo akyse šmėstelint išgąstį. Bet jis tuoj pat dingo.

117
 —Jam buvo skilvelių virpėjimas, — atsakė Tobė. — O prieš tai
pasireiškė traukuliai ir sustojo kvėpavimas. Mes jį defibriliavome, ir
dabar ritmas sinusinis. Užsakėme vietą Intensyviosios terapijos sky­
riuje.
Valenbergas linktelėjo ir mašinaliai siekė paimti paciento ligos
istorijos. Nejau jis vengia jos žvilgsnio? Tobė stebėjo jį sklaidant pus­
lapius ir nejučia pavydėjo tokio šaltakraujiškumo. Tokios elegancijos.
Nė vieno plauko ne vietoje, nė vienos nereikalingos raukšlelės bal­
tame chalate. Tobė, vilkinti savo įprasta dukslia operacinės apranga,
jautėsi lyg ką tik ištraukta iš nešvarių skalbinių pintinės.
— Kaip suprantu, epilepsiniai traukuliai vis kartojasi, — pasakė
Tobė.
— Mes nesame tikri, ar tai epilepsiniai traukuliai. Elektroence-
falografijos duomenys to nepatvirtina. — Valenbergas padėjo ligos
istoriją ir pažvelgė į kardiomonitorių, kur toliau osciloskopas brėžė
normalų širdies ritmą. — Regis, viskas kontroliuojama. Nuo šiol aš
galiu jį perimti, dėkui jums.
— Ar jūs atmetėte toksinus? Infekcinius faktorius?
— Turėjome neurologo konsultaciją.
—Jis konkrečiai ieškojo tokių dalykų?
Valenbergas metė į Tobę suglumusį žvilgsnį.
— Kodėl?
— Mat Hario Slotkino simptomai buvo visai tokie patys. Zidi-
niniai reiškiniai. Ūminė sąmonės sutrikimo pradžia...
— Deja, sąmonės sutrikimai tarp tokios amžiaus grupės žmonių
nereti. Nelabai manau, kad tai galima pasigauti kaip paprastą slogą.
— Betgi jie abu gyvena Brent Hile. Abiem reiškėsi toks pat kli­
nikinis vaizdas. Galbūt tai susiję su kokiu nors tuo pačiu toksinu.
— Kokiu toksinu? Galite konkretizuoti?
— Ne, bet galbūt neurologas sugebėtų susiaurinti prielaidų
ratą.
— Mes kvietėme neurologą.

118
 — Jam aiški diagnozė?
— O jums, daktare Harper?
Ji užsikirto, nustebinta Valenbergo priešiško tono. Žvilgtelėjo į
seseles, bet tos labai stengėsi nesusidurti su ja akimis.
— Daktare Harper? — pro duris įkišo galvą sanitarė. — Skam­
bina iš Skubiosios pagalbos priimamojo. Apačioje pacientas. Skauda­
ma galva.
— Pasakykite, kad tuoj ateisiu.
Tobė vėl pasisuko į Valenbergą, bet šis įsikišo į ausis stetoskopą,
sėkmingai nutraukdamas bet kokią tolesnę diskusiją. Suirzusi ji išėjo
iš palatos.
Leisdamasi laiptais, vis kartojo sau, kad Angusas Parmenteris ne
jos pacientas, ne jos rūpestis. Daktaro Valenbergo specializacija geriat­
rija; jis tikrai labiau kvalifikuotas nei ji pasirūpinti tuo pacientu.
Bet nepajėgė nesinervinti.
Kitas aštuonias valandas sekė įprasta naktinės pamainos negala­
vimų virtinė — krūtinės skausmai, skrandžio sutrikimai, sukarščiavę
kūdikiai. Bet kartkartėmis, per laisvą pertraukėlę, Tobė mintimis vėl
sugrįždavo prie Anguso Parmenterio.
Ir prie Hario Slotkino, kuris dar nesurastas. Jis dingęs jau dau­
giau kaip trys savaitės. Praėjusią naktį oro temperatūra nukrito netoli
trisdešimties laipsnių*, ir Tobė sėdėjo mąstydama apie šaltį, vaizduo-
damasi, koks būtų jausmas klaidžioti nuogam tokiame vėjyje. Supra­
to — tai tik dar vienas saviplakos būdas. Hariui Slotkinui netenka
kęsti šalčio. Beveik neabejotinai jis miręs.
Auštant Skubiosios pagalbos priimamasis pagaliau ištuštėjo, ir
Tobė pasitraukė į gydytojų kabinetą. Knygų lentyna virš rašomojo
stalo buvo pilna medicininės literatūros. Peržiūrėjo pavadinimus ir
išsitraukė neuropatologijos vadovą. Rodyklėje susirado „Sąmonės
sutrikimas“. Čia buvo per dvidešimt nuorodų ir įvairios diagnozės

* Pagal Farenheitą, t. y. apie 0 °C.

119
aprėpė viską — nuo karščiavimų iki alkoholinės delirium tremens*.
Ji permetė akimis paantraštes: Metabolinis. Infekcinis. Degeneracinis.
Navikinis. Įgimtas.
Nusprendė, kad Sąmonės sutrikimas — per platus terminas; rei­
kėjo ko nors labiau specifiško, klinikinio simptomo ar laboratorinio
tyrimo, kurie užvestų ant teisingos diagnozės kelio. Prisiminė besi­
daužančią į ratukinius neštuvus Hario Slotkino koją. Ir prisiminė, ką
seselė pasakė apie trūkčiojančią pono Parmenterio ranką. Epilepsija?
Pasak daktaro Valenbergo, atlikus elektroencefalografiją tai atmesta.
Tobė užvertė vadovą ir atsidususi atsikėlė nuo stalo. Reikia dar
peržiūrėti pono Parmenterio ligos istoriją. Joje galėtų būti koks nors
nenormalus laboratorinis tyrimas, klinikinis simptomas, į kurį toliau
nesigilinta.
Septinta valanda, jos pamaina pagaliau baigėsi.
Tobė pasikėlė liftu į ketvirtą aukštą ir įėjo į Intensyviosios terapi­
jos skyrių. Medicinos seserų poste skersai monitorių ekranus virpčio­
jo septynių elektrokardiogramų linijos. Viena seselė tartum užhipno­
tizuota nenuleido nuo jų akių.
— Kuri lova pono Parmenterio? — paklausė Tobė.
Seselė tartum atsibudo iš transo.
— Parmenterio? Nežinau tokios pavardės.
— Praėjusią naktį jis buvo perkeltas čionai iš Vakarinio trečiojo.
— Pas mus nieko neatkėlė. Išskyrus tą miokardo infarktą, kurį
jūs atsiuntėte iš priimamojo.
— Ne, Parmenteris — po Mėlynojo kodo būklės.
— Ak, prisimenu. Tą perkėlimą atšaukė.
— Kodėl?
— Paklauskite Vakariniame trečiajame.
Tobė laiptais nulipo į trečią aukštą. Medicinos seserų poste nieko
nebuvo, o telefonas mirkčiojo laukimo signalu. Ji nuėjo prie ligos is­
torijų lentynos ir permetė akimis pavardes, bet Parmenterio nesurado.
Baltoji karšinė {lot. med. terminas).

120
Su vis didėjančiu apmaudu patraukė koridoriumi į paciento palatą ir
atidarė duris.
Sustingo apstulbusi nuo to, ką išvydo.
Pro langą liejosi rytmečio šviesa, ryškus jos spindesys krito ant
lovos, kurioje gulėjo Angusas Parmenteris. Jo akys buvo pusiau pra­
merktos. Veidas — melsvai baltas, smakras — geibiai atkaręs ant
krūtinės. Visos intraveninių lašelinių sistemos ir monitoriaus laidai
atjungti. Neabejotinai jis buvo miręs.
Tobė išgirdo atidaromas duris ir atsisukusi pamatė iš palatos ki­
tapus koridoriaus seselę išstumiant vežimėlį su medikamentais.
— Kas atsitiko? — paklausė jos Tobė. — Kada ponas Parmen­
teris mirė?
— Maždaug prieš valandą.
— Kodėl manęs nepakvietė reanimuoti?
— Skyriuje buvo daktaras Valenbergas. Jis nusprendė, kad rea­
nimacija nereikalinga.
— Maniau, pacientą turėjo perkelti į Intensyviosios terapijos
skyrių.
— Perkėlimą atšaukė. Daktaras Valenbergas paskambino jo
dukteriai, ir jie abu sutarė, kad nėra prasmės paciento judinti. Arba
imtis kokių nors ypatingų priemonių. Tad juodu leido jam išeiti.
Tokio sprendimo Tobė negalėjo užginčyti. Aiigusas Parmenteris
buvo aštuoniasdešimt dvejų, savaitę komos būklės, ir mažai švietėsi
vilties, kad pasveiks.
Ji tik turėjo dar vieną klausimą:
— Ar šeima davė sutikimą autopsijai?
Seselė pakėlė akis nuo medikamentų vežimėlio:
— Autopsija nebus atliekama.
— Betgi autopsiją atlikti būtina.
— Dėl laidotuvių jau viskas pasitvarkyta. Iš morgo atvyksta pa­
imti kūno.
— Kur ligos istorija?

121
 — Ją pasiėmė skyriaus administratorė. Mes tik laukiame, kad
daktaras Valenbergas pasirašytų mirties liudijimą.
— Vadinasi, jis tebėra ligoninėje?
— Manau, taip. Konsultuoja chirurginiame.
Tobė nuėjo tiesiai į medicinos seserų postą. Skyriaus administra­
torės prie stalo nebuvo, bet ji paliko ant jo palaidus Parmenterio ligos
istorijos puslapius. Tobė greitomis pervertė iki paskutinio įrašo ligos
eigą ir perskaitė galutinę daktaro Parmenterio išvadą.

Seimai pranešta. Nebekvėpuoja — medicinos seserys neuz-

čiuopiapulso. Apžiūrint: širdies tonų neišklausoma. Vyzdžiai
tarpinėjepadėtyje, nereaguojantys. Mirtis konstatuota 05.58.

Apie autopsiją visai neužsiminta, jokių samprotavimų apie mirtį

galėjusią sukelti ligą.
Sugirgždėjo riedantys ratai, ir Tobė pakėlė akis: du sanitarai iš­
stūmė iš lifto ratukinius neštuvus ir nuvairavo juos 341 palatos link.
— Palaukite, — sustabdė juos Tobė. —Jūs atėjote paimti pono
Parmenterio?
— Aha.
— Neskubėkite. Dar niekur jo nevežkite.
— Karstas jau pakeliui.
— Kūnas lieka, kur yra. Aš turiu pasikalbėti su šeima.
— Bet...
— Tik palūkėkite.
Tobė nukėlė telefono ragelį ir į Valenbergo pranešimų gaviklį
pasiuntė žinutę. Niekas neatsiliepė. Sanitarai stovėjo koridoriuje lauk­
dami ir žvilgčiodami vienas į kitą, gūžčiodami pečiais. Vėl paėmusi
telefoną, ji paskambino paciento dukteriai — šios numerį surado li­
gos istorijoje. Saukiamieji signalai gaudė šešis kartus. Virte virdama
apmaudu padėjo ragelį ir pamatė, kad sanitarai jau įstūmė ratukinius
neštuvus į palatą.

122
 Tobė nubėgo pas juos.
—Juk sakiau: pacientas lieka.
— Mem, mums įsakyta jį paimti ir nugabenti į apačią.
— Įvyko klaida, as žinau. Daktaras Valenbergas tebėra ligoninė­
je. Tik palūkėkite, kol as su juo apie tai pasikalbėsiu.
— Apie ką su manimi pasikalbėsite, daktare Harper?
Tobė apsisuko. Tarpduryje stovėjo Valenbergas.
— Apie autopsiją, — atsakė ji.
Valenbergas įėjo į palatą, leisdamas už savęs lėtai užsiverti durims.
— Tai jūs manęs ieškojote?
—Taip. Jie išveža kūną į morgą. Pasakiau jiems palaukti, kol jūs
suderinsite dėl autopsijos.
— Autopsijai nebus atliekama.
— Juk jūs nežinote, kodėl jam sustojo širdis. Nežinote, kodėl
buvo sutrikusi sąmonė.
— Labiausiai tikėtina priežastis — insultas.
— Skenuojant kompiuteriniu tomografu insulto neišryškėjo.
— Kompiuterinė tomografija galėjo būti atlikta per anksti. Ir jūs
nebūtinai pamatysite smegenų kamieno infarktą.
—Jūs spėliojate, daktare Valenbergai.
— O ko iš manęs norėtumėte? Kad užsakyčiau galvos skenavimą
mirusiam pacientui?
Sanitarai susidomėję stebėjo karštą apsimainymą nuomonėmis,
vedžiodami žvilgsnius nuo vieno prie kito iš besiginčijančiųjų. Dabar
jie nukreipė akis į Tobę — laukė, kaip ji atsikirs.
— Hariui Slotkinui reiškėsi tokie patys simptomai, — pasa­
kė ji. — Omi sąmonės sutrikimo pradžia ir lyg židininio pobūdžio
traukuliai. Abu tie vyrai gyveno Brent Hile. Abu jie anksčiau buvo
sveiki.
—Tokios amžiaus grupės žmones neretai ištinka insultas.
— Bet galėjo būti ir kas nors kita. Tik atlikus autopsiją galima
tai nustatyti. Ar yra kokia priežastis, kad jūs jai priešinatės?

123
 Valenbergas paraudo. Jo pyktis buvo toks akivaizdus, kad Tobė
kone žingtelėjo atgal. Minutėlę juodu žiūrėjo vienas į kitą, paskui jis
tartum susitvardė.
— Autopsijos nebus, — pareiškė, — nes duktė nesutiko. Ir aš
atsižvelgiu į jos norus.
— Galbūt ji nesupranta, kaip tai svarbu. Jeigu aš su ja pasikal­
bėčiau...
— Nė negalvokite apie tai, daktare Harper. Jūs brautumėtės į jos
asmeninį gyvenimą. — Visiškai įtvirtinęs savo viršenybę, Valenbergas
pasisuko į sanitarus. — Dabar galite nugabenti jį į apačią. — Ir metęs
į Tobę paskutinį niekinamą žvilgsnį, išėjo iš palatos.
Tylomis Tobė stebėjo, kaip sanitarai prirideno ratukinius neštu­
vus prie lovos ir juos užblokavo stabdžiu.
— Viens, du, trys, keliam.
Jie užstūmė lavoną ant ratukinių neštuvų ir per krūtinę pritvir­
tino diržu. Tai padaryta ne dėl saugumo, o estetiniais sumetimais.
Ratukiniai neštuvai galėtų susidurti, nuovažų nuožulnumos galėtų
būti per stačios, o juk niekas nenori, kad negyvėlis brinktelėtų ant
grindų. Virš lavono prisegtas netikro čiužinio kamšalas, paskui visa
sąranga užklota ilga paklode. Atsitiktinis koridoriumi praeinantis pro
šalį žmogus pamanytų, kad tai tik tušti neštuvai.
Sanitarai išsivežė kūną iš palatos.
Tobė stovėjo viena, klausydamasi tolstančio ratukų girgždesio.
Mąstė apie tai, kas atsitiks toliau. Apačioje, morge, bus baigti tvarkyti
dokumentai, pasirašyti įgaliojimo ir perdavimo blankai. Paskui velio­
nį įkels į katafalką ir nuveš į laidojimo namus, kur iš kūno ištrauks
skysčius ir juos pakeis balzamuojamuoju tirpalu.
O gal kūnas bus kremuojamas? — pagalvojo ji. Ugnyje pavers­
tas anglies pelenais ir mikroelementais, šitaip paliekant neatsakytus
klausimus?
Tai buvo paskutinis šansas sužinoti Anguso Parmenterio diagno­
zę. Ir galbūt taip pat Hario Slotkino. Tobė pakėlė telefono ragelį ir vėl
paskambino mirusio paciento dukteriai.

124
 Šįsyk atsiliepė tylus balsas:
— Alio?
— Ponia Leisi? Čia daktarė Harper. Mes susitikome praėjusią
savaitę Skubiosios pagalbos priimamajame.
— Taip. Prisimenu.
— Labai apgailestauju dėl jūsų tėvo. Aš ką tik sužinojau.
Moteris atsiduso — tas garsas išdavė veikiau nuovargį nei siel­
vartą.
— Manau, mes to laukėme. Ir, jei visai atvirai, tai tartum... na,
kaip palengvėjimas. Žinoma, skamba siaubingai. Bet kai savaitę ma­
čiau jį... tokį... — ji vėl atsiduso. —Jis nebūtų norėjęs šitaip gyventi.
— Patikėkite manimi, niekas iš mūsų nenorėtų. — Tobė dve­
jojo, ieškodama deramų žodžių. — Ponia Leisi, žinau, netinkamas
metas su jumis apie tai kalbėti, bet iš tikrųjų kito laiko nebebus. Dak­
taras Valenbergas man pasakė, kad nenorėjote autopsijos. Suprantu,
kaip sunku šeimai duoti panašų sutikimą. Bet šiuo atveju man tikrai
atrodo, kad tai labai svarbu. Mes nežinome, nuo ko jūsų tėvas mirė,
ir gali pasirodyti, kad...
— Aš neprieštaravau autopsijai.
— Betgi daktaras Valenbergas sakė, kad jūs nesutikote.
— Mes niekada to neaptarėme.
Tobė trumpam nutilo. Kodėlgi Valenbergas man melavo?Paskui
paklausė:
— Vadinasi, aš galiu gauti iš jūsų sutikimą autopsijai?
Ponia Leisi dvejojo tik kelias sekundes.
—Jeigu manote, kad ji būtina. Taip, — tyliai pasakė.
Tobė padėjo ragelį. Paskui jau buvo beskambinanti į Patologi­
jos skyrių, bet persigalvojo. Net turint šeimos sutikimą, nė vienas iš
Springerio patologų neatliks pomirtinio tyrimo — ne, kai tam prieš­
tarauja gydantysis gydytojas.
Kodėl Valenbergas taip siekia išvengti autopsijos?Kojis bijo, kad
nebūtų surasta?

125
 Tobė pažvelgė į telefoną. Spręsk. Privalai nuspręsti dabar. Ji pakė­
lė ragelį ir surinko informacijos numerį.
— Bostono miestas, — paprašė ji. —Teismo medicinos eksper­
tizės biuras.
Gauti telefono numerį truko akimirką, kelias kitas akimirkas
— jį surinkti. Laukdama, kol atsilieps, įsivaizdavo Anguso Parmen-
terio kūno kelionę morgo link. Liftu apačion. Šnypšdamos kabinos
durys atsidaro į pusrūsį. Koridorius su gurgiančiais vandentiekio
vamzdžiais.
— Teismo medicinos ekspertizės biuras. Stela klauso.
Tobė susikaupė.
— Čia daktarė Harper iš Springerio ligoninės Niutone. Galiu
pasikalbėti su vyriausiuoju teismo medicinos ekspertu?
— Daktaras Roubotamas atostogauja, bet galiu sujungti su jo
pavaduotoju daktaru Dvoraku.
— Taip, prašom.
Keli trekštelėjimai, paskui vyriškas balsas, bejausmis ir pavargęs,
atsiliepė:
— Daktaras Dvorakas klauso.
—Turiu pacientą, kuris ką tik mirė, — pasakė Tobė. — Manau,
indikuotina autopsija.
— Galiu paklausti kodėl?
— Jis pas mus buvo paguldytas prieš savaitę. Mačiau jį Skubio­
sios pagalbos priimamajame, kai atvežė greitąja...
— Trauminiai sužalojimai?
— Ne, jis buvo sutrikusios sąmonės, nesiorientuojantis. Smege­
nėlių pažeidimo simptomai. Šįryt anksti jis nustojo kvėpuoti ir mirė.
— Ar įtariate ką nors nešvaraus?
— Tiesą sakant, ne, bet...
— Tuomet tikrai autopsiją gali atlikti jūsų ligoninės patologas.
Jūs neprivalote pranešti apie mirtį mūsų biurui, nebent pacientas nu­
miršta pirmą parą, kai buvo priimtas.

126
 — Taip, suprantu, tai nėra jums įprastas koronerio atvejis. Bet
gydantysis gydytojas nesutinka užsakyti pomirtinio tyrimo, o tai reiš­
kia, kad mūsiškis patologas jo neatliks. Štai kodėl skambinu jums.
Šeima jau davė sutikimą.
Ji išgirdo ilgą atodūsį ir sklaidomų popierių šlamesį, beveik re­
gėjo tą žmogų prie rašomojo stalo, pavargusį ir apsivertusį darbu, su­
pamą begalės priminimų apie mirtį. Bedžiaugsmė profesija, pagalvojo
Tobė, o daktaro Dvorako balsas — kaip nelaimingo žmogaus.
Jis vėl prašneko:
— Daktare Harper, manau, jums ne visai aiškus mūsų biuro vai­
dmuo. Jeigu neiškyla klausimo dėl nešvaraus žaidimo ar visuomenės
sveikatos...
—Tai galėtų būti visuomenės sveikatos klausimas.
— Kaipgi?
—Tai jau antras atvejis, kurį per vieną mėnesį matau savo Skubio­
sios pagalbos priimamajame. Du senyvi žmonės, abiem ūminis sąmo­
nės sutrikimas, smegenėlių pažeidimo simptomai ir židininio pobūdžio
traukuliai. Ir štai kas mane jaudina: tiedu pacientai gyveno tame pačia­
me pensininkams skirtame komplekse. Gėrė tą patį vandenį, maitinosi
toje pačioje valgykloje. Veikiausiai juodu buvo pažįstami.
Daktaras Dvorakas tylėjo.
— Nežinau, su kuo mes susidūrėme, — tęsė Tobė. —Tai galėtų
būti bet kas, pradedant virusiniu meningitu ir baigiant sodo pestici­
dais. Būtų nesmagu, jeigu pražiūrėčiau ligą, kuriai galima užbėgti už
akių. Ypač jeigu ir kitiems žmonėmis iškyla rizika.
— Sakote, buvo du pacientai.
—Taip. Pirmasis pateko į mano Skubiosios pagalbos priimamą­
jį prieš tris savaites.
— Tuomet to pirmo paciento autopsija turėtų suteikti jums at­
sakymus.
— To pirmo paciento autopsijos nebuvo. Jis dingo iš ligoninės.
Jo kūnas taip ir nesurastas.

127
 Vyriškio tylą linijoje pakeitė ilgas iškvepiamo oro garsas. Kai jis
vėl prašneko, Tobė išgirdo balse naują domesio gaidelę.
— Sakėte, jūs iš Springerio ligoninės? Kokia paciento pavardė?
— Angusas Parmenteris.
— Ir kūnas vis dar ten?
— Aš pasitikrinsiu, ar jis tebėra, — pažadėjo ji.

Tobė nulėkė laiptais žemyn keturis aukštus ir atsidūrė pusrūsyje.

Vienas fluorescencinis palubės šviestuvas blykčiojo it stroboskopas, o
jos kojos skubant koridoriumi link durų su užrašu p a š a l in im a s įe it i
d r a u d ž ia m a judėjo trūkčiojamai kaukšėdamos lyg pristabdytų kadrų

filme. Ji įžengė į morgą.

Prieškambaryje plieskė visos šviesos, ant budėtojo stalo grojo ra­
dijas, bet paties patarnautojo prie jo nebuvo.
Tobė įėjo į sekcinę. Nerūdijančio plieno stalas tuščias. Paskui
patikrino šaldomąją kamerą — šaldiklio spintą, kur iki autopsijos
saugomi lavonai. Iš spintos padvelkė šaltos išgaros, šiek tiek nemalo­
naus — maitos — kvapo. Ji spragtelėjo šviesos jungiklį ir pamatė du
ratukinius neštuvus. Nuėjo prie pirmųjų, atitraukė lavonmaišio už­
trauktuką ir atidengė pagyvenusios moters veidą atmerktomis akimis,
kurių odenos buvo stebėtinai raudonos nuo kraujosruvų. Nusipur-
čiusi uždarė lavonmaišį ir nuėjo prie antrų ratukinių neštuvų. Ant šių
gulėjo stambus lavonas, ir kai ji atidarė užtrauktuką, plūstelėjo bjau­
rus kvapas. Žvilgtelėjusi į vyro veidą Tobė staigiai atšlijo, kovodama
su kylančiu šleikštuliu. Lavono dešinys skruostas buvo sutižęs.
Nekrotizuojantis streptokokas, pagalvojo ji, kūną ryjančios bak­
terijos.
— Pašaliečiams čia draudžiama, — suskambo balsas.
Atsisukusi ji pamatė morgo patarnautoją.
— Ieškau Anguso Parmenterio. Kur jis?
—Jį išvežė į krovos platformą.

128
 —Jį jau paima?
— Katafalkas ką tik atvyko.
— Velnias, — sumurmėjo Tobė ir metėsi iš morgo.
Nulėkusi koridoriumi atsidūrė prie krovos platformos durų. Pa­
stūmė jas, ir rytmečio saulė plykstelėjo tiesiai į vedą. Merkdamasi nuo
ryškios šviesos, greitai įvertino situaciją: prie tuščių ratukinių neštuvų
stovi sanitaras. Jau bepajudantis iš vietos katafalkas. Tobė nėrė pro
sanitarą ir nubėgo palei riedantį katafalką, barbendama į vairuotojo
langą.
— Sustokite. Sustabdykite automobilį!
Vairuotojas numynė stabdžius ir nuleido lango stiklą.
— Kas yra?
— Negalite paimti kūno.
—Tai sankcionuota. Ligoninė jį atidavė.
—Jis keliaus pas teismo medicinos ekspertą.
— Niekas man to nepasakė. Kiek žinau, šeima jau suderino su
morgu.
— Dabar tai teismo medicininis atvejis. Galite pasitikrinti pas
daktarą Dvoraką Teismo medicinos ekspertizės biure.
Vairuotojas žvilgtelėjo atgal į krovos platformą, kur stovėjo ir
suglumęs stebėjo sanitaras.
— Na, aš nežinojau...
— Klausykite, prisiimu visą atsakomybę, — nuramino Tobė. —
Dabar pavažiuokite atgal. Turime iškelti kūną.
Vairuotojas gūžtelėjo pečiais.
— Kaip pasakysite, — sumurmėjo ir įjungė atbulinę pavarą. —
Bet kas nors gaus už tai velnių. Ir tikrai tikiuosi, kad ne aš.
 8

Liza vėl su juo koketavo. Prie vieno iš tų kasdienių dirgiklių

daktaras Danielis Dvorakas jau išmoko priprasti: prie jaunos savo
asistentės žvilgsnių plazdančiomis blakstienomis pro apsauginius
akinius, begalinio domėjimosi jo asmeniniu gyvenimu ir akivaizdaus
nusivylimo, kad jis pasirenka nepaisyti jos pastangų suartėti. Be to,
Dvorakas niekaip negalėjo suprasti, kuo turėtų būti jai įdomus; spėjo,
kad Lizą prie jo traukia vien tik iššūkis suvilioti tylenį.
Ir darpagyvenusį, su rezignacija prisipažindavo sau, žvelgdamas
į jaunatve trykštančią asistentę. Nei raukšlelės, nei vieno žilo plauko,
nei sudribusios odos. Dvidešimt šešerių Liza, kaip taikliai pasakė jo
paauglys sūnus, buvo blondinė pupytė. O kaip už nugaros jis vadi­
na mane? — klausė Dvorakas savęs. Senu bezdalu? Tėtuku senuku?
Keturiolikmečiui kaip Patrikas keturiasdešimt penkeri turi atrodyti
tolimi kaip ledynmetis.
Bet mes visi esame arčiau mirties nei manome, mąstė Dvorakas,
žvelgdamas į nuogą kūną ant morgo stalo. Iš viršaus tvieskė šaižios
šviesos, išryškindamos lavono odoje kiekvieną raukšlelę ir apgamą.
Žilus plaukus ant krūtinės. Juodas seborėjines keratozes kakle. Neiš­
vengiamus senėjimo pokyčius. Net šviesiaplaukei kaip iš pieno plau­
kusiai Lizai kada nors atsiras rudmių.
— Panašu, kad turime atvirų laukų mėgėją, — pakomentavo jis,
perbraukdamas latekso pirštine aptemptu pirštu per šiurkščios odos
lopinį lavono kaktoje. — Aktininė keratozė. Tai nuo saulės.
— Tačiau kaip tokio senioko visai neblogi krūtinės raumenys.
Žinoma, Liza pastebėdavo tokias detales. Ji buvo prisiekusi svei­
katingumo klubo lankytoja, pamišo dėl gimnastikos prieš dvejus me­
tus, o jos fizinio tobulumo siekis pasiekė tokį tašką, kad be paliovos

130
kalbėdavo apie abdominalinių, latissimus dorsi raumenų lavinimą,
kartotinius pratimus, pasitelkdama lengvojo kultūrizmo maniakų
kodą, kuriame, regis, dažniausi būdavo vienskiemeniai žodžiai, tokie
kaip „abd.w, „lat.“ ir „kart.“ Dvorakas dažnai matydavo Lizą dirsčio-
jant į savo pačios atspindį veidrodyje virš kriauklės. Ar plaukai gerai
sušukuoti? Ar ta šviesi garbanėlė deramai krinta ant kaktos? Saulės
įdegis tebesilaiko ar jai teks pagulėti dar dvidešimt minučių savo na­
muose ant stogo? Dvoraką Lizos jaunatviškas rūpestis gražiai atrodyti
kartu ir linksmino, ir glumino.
Dvorakas retai bepasižiūrėdavo į veidrodį, ir tai tik tuomet, kai
skusdavosi barzdą. O jeigu ir pasižiūrėdavo, nustebdavo išvydęs, kad
jo plaukai lygiai tiek pat sidabraspalviai kaip ir juodi. Savo veide jis
matė metų bėgsmą: gilėjančias raukšleles apie akis, įsirėžusias vage­
les tarp surauktų antakių. Taip pat matė, koks pavargęs ir sumenkęs
tapo. Po savo skyrybų prieš trejus metus neteko svorio, ir dar dau­
giau jo numetė, kai sūnus Patrikas prieš du mėnesius išvyko į inter­
natą. Sulig prarandamomis asmeninio gyvenimo sanklodomis nyko
ir kūno kilogramai.
Šįryt Liza pakomentavo apie naują jo liesumą. Nūnai gerai atro­
dote, daktare!— sucirpė ji, o tai tik patvirtino, koks jaunimas aklas.
Dvorakas nemanė, kad atrodo gerai. Kai pažvelgdavo į veidrodį, te­
matydavo kandidatą į priklausomybę nuo prozako.
O šita autopsija vargu ar pagerins nuotaiką.
— Nagi, paverskime jį, — pasakė jis Lizai. — Pirma noriu ap­
žiūrėti nugarą.
Drauge juodu parideno lavoną šonu. Dvorakas pakoregavo švie­
są ir pastebėjo kaip ir dera dėmes, atitinkančias pomirtines kraujo
sankaupas, taip pat blyškias sritis sėdmenyse, kur kūno svoris spaudė
minkštuosius audinius. Pirštu latekso pirštinėje jis spustelėjo panašų į
mėlynę spalvos pokytį. Tas pabalo.
— Lavondėmės dar nestabilios, — pažymėjo. — Čia, virš deši­
nės mentės, nuobrozda. Bet nieko reikšminga.

131
 Juodu vėl atvertė lavoną ant nugaros.
—Jam visiškas rigor mortis*, — pastebėjo Liza.
Dvorakas žvilgtelėjo į medicininius dokumentus.
— Mirties laikas užregistruotas penktą penkiasdešimt aštuonios.
Tai atitinka.
— O kaip tos nuobrozdos ant riešų?
— Panašu, kad nuo prilaikomųjų diržų.
Dvorakas vėl pasklaidė ligos istoriją ir pamatė medicinos sesers
įrašą: Pacientas lieka neramus irfiksuotas keturiuose taškuose. O, jeigu
tik visi jo pomirtiniai tyrimai vyktų turint taip gerai dokumentuotas
mirties aplinkybes! Kai į morgą įveždavo kūną, jis laikydavo sėkme,
jeigu žinodavo mirusiojo tapatybę, o dar labiau — jeigu lavonas bū­
davo nepažeistas ir neskleisdavo nemalonių kvapų. Jeigu tekdavo tu­
rėti reikalą su bjauriausiais kvapais, Dvorakas ir jo padėjėjai apsivilk­
davo apsauginiais kostiumais ir užsidėdavo deguonies kaukes. Tačiau
šiandien jie darbavosi su standartinėmis pirštinėmis ir apsauginiais
akiniais prie kūno, kuris ligoninėje jau buvo patikrintas dėl ŽIV ir
hepatito. Nors autopsijos niekada nėra malonios, ši bus palyginti ne­
kenksminga. Ir veikiausiai mažai informatyvi.
Jis vėl nukreipė šviesą tiesiai į stalą. Lavonui buvo subadytos ran­
kos — tipinga mirusiesiems ligoninėje. Kairėje rankoje Dvorakas su­
skaičiavo keturias skirtingas dūrių vietas, dešinėje — penkias. Adatos
dūrio žymė taip pat buvo ir dešinėje kirkšnyje — veikiausiai palikta
imant arterinį kraują dujų kiekiui nustatyti. Siam pacientui nebuvo
leista ramiai užmigti amžinuoju miegu.
Dvorakas paėmė skalpelį ir padarė Yraidės pavidalo pjūvį. Vie­
nu gabalu atkėlęs krūtinkaulį, atidengė apžiūrai iškart ir krūtinės ląs­
tos, ir pilvo ertmes.
Organai neatrodė kuo nors ypatingi.
Jis pradėjo juos išimti, dirbdamas ir kartu diktuodamas radi­
nius.
Mirties sąstingis {lot. med. terminas).

132
 — „Kūnas geros mitybos vyriškos lyties baltojo, aštuoniasdešimt
dvejų metų amžiaus...“ — ir nutilo. Negalėtų būti tokio amžiaus.
Atsivertė pirmą ligos istorijos puslapį. Amžius teisingas.
— Būčiau spėjusi, kad šešiasdešimt penkeri, — nustebo Liza.
— Čia parašyta: aštuoniasdešimt dveji.
— Gal įvelta klaida?
Dvorakas tyrinėjo lavono veidą. Senėjimo procesai priklauso
tiek nuo genetikos, tiek nuo gyvensenos. Jis buvo matęs aštuoniasde­
šimtmetes moteris, kurioms nesunkiai duotum šešiasdešimt. Taip pat
trisdešimt penkerių alkoholiką, atrodantį kaip senolis. Galbūt Angu-
sui Parmenteriui tiesiog pavyko — jis paveldėjo jaunatviškus genus.
— Amžių patvirtinsiu vėliau, — nusprendė jis ir diktavo toliau:
— „Velionis mirė šiandien, penktą penkiasdešimt aštuonios
Springerio ligoninėje, Niutone, Masačūsetso valstijoje, kur buvo pa­
guldytas kaip pacientas prieš septynias dienas.“
Jis vėl paėmė skalpelį.
Dvorakas tai darė jau tiek daug kartų, kad darbavosi mašinaliai.
Atidalijo stemplę ir trachėją, taip pat stambiąsias kraujagysles, paskui
išėmė širdį ir plaučius. Liza užmetė šiuos ant svarstyklių ir šūktelėjo
svorį, paskui ant pjaustomosios lentelės padėjo širdį. Dvorakas išilgai
perskrodė vainikines gyslas.
— Nemanau, kad rasime miokardo infarktą, — pasakė jis. —
Koronarai atrodo gana švarūs.
Paskui rezekavo blužnį, plonąsias žarnas. Begalė žarnų kilpų pri­
silietus buvo šaltos ir slidžios. Skrandį, kasą ir kepenis išėmė vienu
kompleksu. Nesimatė peritonito požymių ir nesijautė anaerobinių
bakterijų kvapo. Vienas malonumas darbuotis prie šviežio lavono. Jo­
kio bjauraus kvapo, tik mėsinei būdingas kraujo tvaikas.
Ant pjaustomosios lentelės jis perkirpo skrandį ir rado šį tuščią.
— Ligoninės maistas turbūt jau suvirškintas, — pakomentavo
Liza.
— Pagal įrašus ligos istorijoje valgyti jis negalėjo.

133
 Iki šiol makroskopinės apžiūros metu Dvorakas nepamatė nie­
ko, kas padėtų nustatyti mirties priežastį.
Jis apėjo stalą prie lavono galvos, padarė pjūvį, paskui it guminę
kaukę atlenkė skalpą į priekį virš veido. Liza jau laikė paruošusi elek­
trinį pjūklą. Jiedu nekalbėjo, kol pjūklas kaukė atidarant kaukolę.
Dvorakas atkėlė kaulinę kepurę. Pro ploną minkštąjį dangalą
smegenys atrodė kaip masė pilkų kirminų. Smegenų dangalai neatro­
dė kaip nors pakitę, ir tai bylotų prieš infekciją. Dvorakas neaptiko ir
epiduralinio kraujavimo požymių.
Smegenis teks išimti atidesnei apžiūrai. Paėmęs skalpelį, jis
mikliai darbavosi, atidalydamas regimuosius nervus ir kraujagysles.
Siekdamas giliau atskirti galvos smegenis nuo stuburo smegenų, pa­
juto aštrų skausmo dilgtelėjimą.
Iškart atitraukė ranką ir įsistebeilijo į įpjautą pirštinę.
— Velnias, — sumurmėjo ir nuėjo prie kriauklės.
— Kas atsitiko? — paklausė Liza.
— Įsipjoviau.
— Kraujuoja?
Dvorakas nusiplėšė pirštines ir ištyrinėjo savo kairės plaštakos
didįjį pirštą. Iš plonytės lyg nuo skustuvo ašmenų pjautinės žaizdelės
iškilo nežymi kraujo linija.
— Skalpelis prakirto abi pirštines. Velnias, velnias, velnias. —Ji­
sai sugriebė nuo spintelės viršaus betadino butelį ir užpurškė dezin-
fektanto ant piršto. — Zūkite, bjaurybės.
— Jis ŽIV negatyvus, tiesa?
—Aha. Mano laimei, — atsakė sausindamasis vata pirštą. —To
neturėjo atsitikti. Tiesiog pasidariau neatidus.
Pykdamas ant savęs užsimovė kitas pirštines ir sugrįžo prie la­
vono. Smegenys jau buvo atskirtos nuo visų jungčių. Atsargiai abiem
plaštakomis suėmęs, pliumptelėjo jas į fiziologinį tirpalą kraujui nu­
plauti, paskui padėjo varvantį organą ant pjaustomosios lentelės. Iš
pradžių pavartė, apžiūrėdamas visus paviršius. Skiltys atrodė norma­

134
liai, be jokių iškilumų. Tuomet slystelėjo smegenis į kibirą su forma-
linu, kur šios fiksuosis savaitę, iki bus galima supjaustyti ir paruošti
tyrimui po mikroskopu. Tuomet veikiausiai ir paaiškės atsakymai.
— Daktare Dvorakai? — per vidaus ryšio garsiakalbį kreipėsi jo
sekretorė Stela.
— Aha?
— Linijoje laukia daktaras Karlas Valenbergas.
— Aš jam atskambinsiu. Esu dar tik įpusėjęs autopsiją.
— Tiesą sakant, kaip tik todėl jis spiriasi pasikalbėti su jumis
dabar. Nori, kad autopsija būtų sustabdyta.
Dvorakas atsitiesė.
— Kodėl?
— Tai gal jūs pats su juo pasikalbėtumėte.
— Turbūt teks atsiliepti į šį skambutį, — sumurmėjo jis Lizai,
nusimaudamas pirštines ir nusivilkdamas prijuostę. —Tęskite toliau,
paimkite raumenų ir kepenų gabalėlius mikroskopiniam tyrimui.
— Gal man palaukti, kol su juo pasikalbėsite?
— Mes jau tiek toli pažengę. Tad baikime audinių pjūvius.
Dvorakas nuėjo į savo kabinetą atsiliepti. Nors durys buvo už­
darytos, kambarį smelkė formalino kvapas, jo atsineštas su drabužiais,
rankomis. Ir jis pats atsidavė kaip koks užkonservuotas preparatas,
nukištas į tą belangį kabinetą.
Žmogus stiklainyje, patekęs kaip į spąstus.
Jis pakėlė ragelį.
— Daktaras Valenbergas? Čia daktaras Dvorakas.
— Manau, įvyko kažkoks nesusipratimas. Ponas Parmenteris
buvo mano pacientas, ir man visiškai galvoje netelpa, kodėl jūs atlie­
kate autopsiją.
— To pareikalavo vienas iš Springerio daktarų.
— Kalbate apie daktarę Harper? — Kitame linijos gale nuskam­
bėjo niekinamas prunkštelėjimas. —Ji niekaip nebuvo susijusi su pa­
ciento priežiūra. Ir nebuvo įgaliota jums skambinti.

135
 — Sprendžiant iš įrašų ligos istorijoje, ji matė pacientą Skubio­
sios pagalbos priimamajame.
— Tai buvo prieš savaitę. Nuo tada pacientu rūpinausi aš, taip
pat buvo pasitelkti keli siauresnių specialybių konsultantai. Niekam
iš mūsų neatrodė, kad autopsija būtina. Ir mes tikrai nemanome, kad
tai teismo medicinos eksperto atvejis.
—Ji leido man suprasti, kad tai visuomenės sveikatos klausimas.
Vėl tas niekinamas prunkštelėjimas.
— Daktarė Harper nėra visai patikimas informacijos šaltinis.
Galbūt jūs nesate girdėjęs, bet Springerio ligoninė atlieka tyrimą dėl
jos padarytų rimtų klaidų Skubiosios pagalbos priimamajame. Ji ne­
trukus gali netekti darbo, ir aš nepasitikėčiau jos nuomone. Daktare
Dvorakai, tai subordinacijos klausimas. Aš esu gydantysis gydytojas
ir jums sakau, kad bergždžiai eikvojate savo laiką. Ir mano mokamus
mokesčius.
Daktaras Dvorakas nuslopino atodūsį. Nenoriu į tai veltis. Esu
patologas. Verčiau dirbti su mirusiųjų kūnais negu su gyvųjų savimeile.
— Be to, — varė toliau Valenbergas, — yra ir šeima. Jo duktė
jaustųsi labai nemaloniai, sužinojusi, kad jos tėvas darkomas. Ji net
gali pagalvoti apie teisinius veiksmus.
Pamažu Dvorakas atsitiesė ir suglumęs kilstelėjo galvą.
— Betgi, daktare Valenbergai, aš kalbėjausi su jo dukra.
-K ą?
— Šįryt ponia Leisi man paskambino, norėdama pasikalbėti dėl
autopsijos. Paaiškinau, kokios yra tam priežastys, ir ji, atrodo, supra­
to. Neprieštaravo, kad autopsija būtų atliekama.
Kitame linijos gale įsitvyrojo tyla.
—Turbūt persigalvojo po to, kai aš su ja kalbėjausi, — pagaliau
pasakė Valenbergas.
— Spėju, taip. Kad ir kaip būtų, autopsija jau atlikta.
— Taip greitai?
— Šįryt pas mus buvo palyginti ramu.

136
 Dar viena pauzė. Kai Valenbergas vėl prašneko, jo balsas nu­
skambėjo keistai prislėgtas.
— Kūnas... jis bus sugrąžintas šeimai visas?
— Taip, su visais organais.
Valenbergas atsikrenkštė.
— Manau, tai juos patenkins.
Įdomu, padėdamas ragelį pagalvojo Dvorakas. Jis taip ir nepa­
klausė, ką autopsijos metu aptikau.
Darsyk pakartojo mintyse visą pokalbį. Nejau paprasčiausiai
buvo įtrauktas į smulkias priemiesčio ligoninės intrigėles? Valenber­
gas apibūdino daktarę Harper kaip menką gydytoją, moterį, kurios
darbas atidžiai stebimas, moterį, nesutariančią su savo kolegomis. Ne­
jau ji pareikalavo autopsijos vien stengdamasi sukompromituoti kitą
personalo gydytoją?
Šįryt jis būtų turėjęs imtis šiek tiek makiaveliškos argumentaci­
jos, būtų turėjęs išsiaiškinti tikrąsias daktarės Harper užmačias. Bet
Dvorako logika linko prie konkrečių dalykų. Jis rinko informaciją iš
to, ką galėjo matyti, paliesti ir uosti. Lavono paslaptys lengvai atsklei­
džiamos peiliu; žmonių motyvai jam tebebuvo mįslė.
Suzvimbė vidaus ryšio telefonas.
— Daktare Dvorakai? — paklausė Stela. — Skambina daktarė
Tobė Harper. Sujungti su ja?
Dvorakas pamąstė ir nusprendė, kad nėra nusiteikęs kalbėti su
moterimi, jau sugadinusia jam dieną.
— Ne, — atsakė.
— Ką jai pasakyti?
— Kad šiandien jau išėjau namo.
— Ką gi, jeigu jūs to iš tikrųjų norite.
— Stela?
-Ką?
—Jeigu ji vėl paskambins, atsakykite taip pat. Aš nepasiekiamas.
Jis padėjo ragelį ir sugrįžo į morgą.

137
 Liza stovėjo pasilenkusi ties pjaustomąja lentele, skalpeliu pjovė
kepenų gabalėlį. Dvorakui įėjus, ji pakėlė galvą.
— Na? — paklausė. — Baigsime imti gabalėlius mikroskopi­
niams tyrimams?
— Pabaik pati. Paskui sugrąžink organus į lavono vidų. Šeima
nori atgauti jį visą.
Liza atpjovė dar gabalėlį, paskui stabtelėjo.
— O kaip smegenys? Jos turi fiksuotis dar savaitę.
Dvorakas pažvelgė į kibirą, kur formaline plūduriavo Anguso
Parmenterio smegenys. Paskui pasižiūrėjo į savo sužeistą pirštą ir pa­
galvojo, kaipgi skalpelis galėjo perrėžti du pirštinių sluoksnius ir dar
jo paties kūną.
— Smegenis pasiliksime, — pasakė. —Aš tik uždėsiu į vietą kau­
kolės viršų ir susiūsiu skalpą. —Jis užsimovė naujas pirštines ir paėmė
iš stalčiaus adatą su siūlu. —Jie nė nesužinos, kad smegenų nėra.

Nusivylusi Tobė padėjo telefono ragelį. Autopsija atlikta ar ne?

Dvi dienas ji mėgino prisiskambinti Danieliui Dvorakui, bet kaskart
jo sekretorė pasakydavo, kad daktaras nepasiekiamas, o iš balso tono
buvo aišku, jogTobės skambučiai nepageidaujami.
Suzvimbė orkaitės laikmatis. Tobė išjungė dujas ir išėmė troškin-
tuvėje paruoštą patiekalą. Šįvakar šiaip taip išsisuko — lakštiniais iš
šaldyto maisto skyriaus ir apgailėtinai suvytusiomis salotomis. Ji taip
ir neturėjo laiko nusipirkti maisto produktų, nebuvo likę ir pieno, tad
pripylė į dvi stiklines vandens ir padėjo jas ant virtuvės stalo. Regis,
visas Tobės gyvenimas virto beprotiškomis grumtynėmis viską daryti
kuo greičiau. Šaldyti pietūs, rietuvės lėkščių kriauklėje ir suglamžytos
palaidinukės, ištrauktos tiesiai iš džiovintuvo. Ji klausdavo savęs, ar
didžiulis nuovargis, kurį jautė, susijęs su kokio nors viruso inkubaci­
niu periodu, o gal tai psichinis išsekimas taip traukia ją prie žemės.
Atidariusi virtuvės duris šūktelėjo:

138
 — Mama, pietūs gatavi! Ateik valgyti!
Elena išniro iš už raudonosios monardos guoto ir klusniai at­
šlepsėjo į virtuvę. Tobė prie kriauklės nuplovė motinai rankas ir pa­
sodino prie stalo. Po kaklu Elenai parišo servetėlę, pastūmė per stalą
lėkštę su lakštiniais, kuriuos supjaustė kąsnio didumo gabalėliais. Tą
pat padarė ir su salotomis. Įdėjo į Elenos ranką šakutę.
Elena nevalgė, sėdėdama laukė ir stebėjo dukterį.
Tobė atsisėdo ir iš savo lėkštės šakute pakabino kelis kąsnius
lakštinių. Pastebėjo, kad Elena nevalgo.
— Čia tau pietūs, mama. Dėkis po kąsnelį į burną.
Elena įsikišo į burną tuščią šakutę ir labai susikaupusi ją para­
gavo.
— Palauk. Aš tau pagelbėsiu.
Tobė nukreipė Elenos šakutę į lėkštę, pakabino lakštinių gumulą
ir pakėlė Elenai prie burnos.
— Visai skanu, — pagyrė Elena.
— O dabar dar kąsnelį. Nagi, mama.
Suzvimbė durų skambutis, ir Elena pakėlė akis.
—Turbūt Brajanas, — spėjo Tobė, keldamasi nuo stalo. — O tu
toliau valgyk. Nelauk manęs.
Ji paliko motiną ir nuėjo atidaryti paradinių durų.
—Jūs ankstyvas.
— Pamaniau, padėsiu prie pietų, — pasakė Brajanas įeidamas
vidun ir padavė Tobei popierinį maišelį. — Ledai. Jūsų mamos mėgs­
tamieji, braškiniai.
Paimdama ledus Tobė pastebėjo, kad Brajanas į ją nežiūri; faktiš­
kai tartum vengė jos akių, atsuko nugarą vilkdamasis ir kabindamas į
spintą striukę. Net kai vėl atsisuko į Tobę veidu, akys buvo nukreiptos
kažkur kitur.
— Taigi, kaip sekasi pietauti? — paklausė jis.
— Ką tik pasodinau ją prie stalo. Šiandien turime šiokių tokių
sunkumų valgyti.

139
 — Vėl?
—Ji nepalietė sumuštinio, kurį palikau. O į lakštinius žiūri taip,
lyg tie būtų iš kitos planetos.
— Ak, aš tuo pasirūpinsiu...
Iš virtuvės pasigirdo garsus trenksmas, paskui per grindis su-
dzingsėjo išsilakstančios porceliano šukės.
— O Dieve mano, — pratarė Tobė ir nubėgo į virtuvę.
Suglumusi Elena stovėjo stebeilydama į sudužusią stiklinę troš-
kintuvę. Lakštiniai išsidrabstė po visas grindis, viena siena buvo ap­
taškyta sūrio ir pomidorų padažo mišiniu.
— Mama, ką tu čia darai?— užriko Tobė.
Elena palingavo galvą ir suburbėjo:
— Karštas. Nežinojau, kad jis karštas.
— Viešpatie, tik pažiūrėk į tą jovalą! Visas tas sūris...
Tobė pačiupo šiukšlių kibirą. Įsiutusi ir apimta nevilties atvilko
jį per grindis prie sudužusios troškintuvės. Atsiklaupusi išvalyti pra­
žudyto valgio suprato, kad tuoj pravirks. As nebesivaldau. Viskas mano
gyvenime taip bjauriai sumauta. Nebepajėgiu dorotis ir su šituo. Tiesiog
nebepajėgiu.
— Nagi, Elena, brangioji, — išgirdo ji Brajano balsą. — Pasižiū­
rėkim į tas rankas. O varge, ant jų reiks šalto vandens. Ne, ne, nesi-
traukit, mieloji. Leiskit, aš jums padėsiu pasijausti geriau. Juk bjauru,
ar ne?
Tobė pakėlė akis.
— Kas yra?
— Jūsų mama nusidegino rankas.
— Oi, oi, ojojoi!— suinkštė Elena.
Brajanas nuvedė Eleną prie kriauklės ir paleido jai ant rankų
šaltą vandenį.
— Juk jau geriau? Nagi, paskui suvalgysime ledų, ir pasijausite
dar geriau. Atnešiau braškinių. Niam niam.
— Niam, — sumurmėjo Elena.

140
 Raustančiais iš gėdos skruostais Tobė žiūrėjo, kaip Brajanas sau­
sina Elenos delnus rankšluosčiu. Tobė net nepastebėjo, kad jos moti­
na nukentėjo. Tylomis vėl pradėjo rinkti šukes ir jau stingstančio sū­
rio gumulus. Kempine nuvalė nuo sienos padažą. Paskui atsisėdo prie
stalo ir stebėjo Brajaną įkalbinėjant Eleną valgyti ledus. Jo kantrybė,
švelnus, meilikaujamas tonas vertė Tobę pasijausti dar kaltesnę. Juk
tai Brajanas pastebėjo nudegintas Elenos rankas, tai Brajanas ja pasi­
rūpino; o Tobė tematė sudužusią troškintuvę ir jovalą ant grindų.
Jau buvo šešios penkiolika — metas Tobei rengtis į darbą.
Bet ji neturėjo jėgų atsikelti nuo stalo. Sėdėjo pasirėmusi delnu
kaktą, tik dar minutėlę uždelsdama išvykimą.
— Turiu kai ką jums pasakyti, — tarė Brajanas, paskui padėjo
šaukštą ir švelniai servetėle pašluostė Elenai burną. Tik tada susitiko
su Tobe akimis. — Aš tikrai dėl to apgailestauju. Nelengva buvo ap­
sispręsti, bet... — Jis rūpestingai padėjo servetėlę ant stalo. — Man
pasiūlė kitą vietą. Tokios progos negaliu praleisti. Taip seniai apie tai
svajojau. Aš neieškojau kito darbo... tiesiog taip nutiko.
— Kas nutiko?
— Man paskambino iš „Dviejų pušų“ slaugos namų, jie Velslyje.
Ten ieško žmogaus, kuris pradėtų naują rekreacinės terapijos progra­
mą. Tobe, jie pasiūlė man. Negalėjau atsisakyti.
—Jūs neužsiminėte apie tai nė žodžiu.
— Man tik vakar paskambino. Šįryt nuvykau pasikalbėti.
— Ir priėmėte pasiūlymą, paprastų paprasčiausiai? Nė nepasita­
ręs su manimi?
—Turėjau tuoj pat apsispręsti. Tobe, tas darbas nuo devintos iki
penktos. Tai reiškia, kad aš galėsiu gyventi kaip visi kiti žmonės.
— Kiekgi jie jums siūlosi mokėti? Aš mokėsiu daugiau.
— Aš jau sutikau.
— Kiekįp.
Brajanas kostelėjo.
— Esmė ne pinigai. Nenoriu, kad manytumėte, jog išeinu dėl
jų. Tiesiog taip... viskas susidėstė.

141
 Pamažu Tobė bejėgiškai atsilošė į kėdės atkaltę.
— Vadinasi, negaliu jums daugiau pasiūlyti.
— Ne. —Jis nuleido akis į stalą. —Jie nori, kad pradėčiau kuo
greičiau.
— O kaip mano motina? Kas, jeigu man nieko nepavyks surasti
jos priežiūrai?
—Tikrai surasite.
— Ir kiekgi turiu tam laiko?
— Dvi savaites.
— Dvi savaites?Nejau manote, kad taip paprasta rasti slaugyto­
ją. Užtrukau kelis mėnesius, kol suradaujus.
— Taip, žinau, bet...
— Ką gi, po velnių, man dabar daryti?— Neviltis jos balse pa­
kibo tarp jųdviejų it bjauri uždanga.
Brajanas iš lėto pakėlė akis ir pažvelgė į Tobę netikėtai abejingu
žvilgsniu.
— Man patinka Elena. Jūs tai žinote. Ir visada ją prižiūrėdavau
kaip įmanydamas geriau. Bet, Tobe, ji ne mano motina, o jūsų.
Paprasta tų pasakytų žodžių tiesa nutildė bet kokį jos atsaką.
Taip, ji mano motina. Aš užją atsakinga.
Tobė pažvelgė į Eleną ir pamatė, kad motina į pokalbį visai ne­
kreipia dėmesio. Pasiėmusi servetėlę, Elena suraukta iš susikaupimo
kakta ją lankstė ir lankstė.
— Ar ką nors pažįstate, kas imtųsi šio darbo? — paklausė
Tobė.
— Galiu jums nurodyti kai kurias pavardes, — atsakė Braja­
nas. — Pažįstu kelis žmones, kurie galbūt tuo susidomėtų.
— Būčiau dėkinga.
Juodu per stalą pažvelgė vienas į kitą — šįsyk ne kaip darbdavys
ir samdinys, bet kaip draugai.
— Ačiū jums, Brajanai, — prabilo ji, — už viską, ką dėl mūsų
padarėte.

142
 Svetainėje laikrodis išmušė pusę valandos. Tobė atsiduso ir prisi­
vertė atsikelti nuo kėdės. Metas į darbą.

— Tobe, mums reikia pasikalbėti.

Pakėlusi akis nuo karkiančio trimečio mažylio, ji pamatė apžiū­
ros kabineto tarpduryje stovintį Polą Hokinsą.
— Minutėlę gali palaukti?
— Tai gana skubu.
— Gerai, tik suleisiu epinefrino ir ateisiu.
— Lauksiu personalo virtuvėlėje.
Paimdama iš Modinos epinefrino ampulę, Tobė pamatė klau­
siamą seselės žvilgsnį. Jas abi stebino tas pat: kodėl Skubiosios pagal­
bos priimamojo vedėjas ketvirtadienio vakaro dešimtą čionai? Vilkėjo
kostiumu su kaklaraiščiu — ne įprasta ligoninės apranga. Jau jausda­
masi nerami, Tobė pritraukė du dešimtadalius miligramo į tuberkuli-
ninį švirkštą ir nutaisiusi linksmą balsą pasakė vaikui:
— Mes padarysime, kad tau kvėpuoti būtų daug daug lengviau.
Turi sėdėti visai nejudėdamas. Pajusi, lyg įgeltų bitutė, bet greitai pra­
eis, gerai?
— Nenoriu, kad įgeltų bitutė. Nenoriu, kad įgeltų bitutė.
Mažylio motina apkabino sūnų tvirčiau.
—Jis neapkenčia tų badymų. Tik padarykite, ir viskas.
Tobė linktelėjo. Derėtis su trimečiu vaiku vis tiek beviltiška.
Ji suleido vaistą, sukeldama klyksmą, nuo kurio galėtų nusilaupyti
sienų dažai. Taip pat staigiai klyksmas nutilo, ir berniukas, nors dar
šniurkščiodamas, godžiu žvilgsniu įsistebeilijo į švirkštą.
— Noriu jo.
— Duosiu tau naują, — pasakė Tobė ir padavė jam dar nevarto­
tą švirkštą, tik be adatos. — Galėsi pažaisti vonioje.
— Įdursiu savo sesytei.
Motina užvertė akis.

143
 — O, jai tai patiks.
Regis, karkalų mažyliui jau sumažėjo, tad Tobė, palikusi tvarky­
tis Modiną, nuėjo į personalo virtuvėlę pas Polą.
Tobei įėjus, jis atsistojo, bet neprašneko, kol ji neuždarė durų.
—Šįvakar buvo ligoninės valdybos posėdis, — pranešė jis. — Ką
tik baigėsi. Pamaniau, vertėtų tuoj pat ateiti ir paaiškinti, kas įvyko.
— Spėju, tai vėl kaip nors susiję su Hariu Slotkinu.
— Tai vienas iš klausimų, kuriuos aptarėme.
— Buvo ir kitų?
— Taip pat iškilo tas autopsijos reikalas.
— Aišku. Jaučiu, kad man vertėtų atsisėsti.
— Galbūt mums abiem vertėtų.
Tobė pasiėmė kėdę ir atsisėdo priešais Polą prie valgomojo stalo.
— Jeigu posėdis buvo skirtas „paskrudinti daktarę Harper“, tai
kodėl manęs nepakvietė į barbekiu?
Polas atsiduso.
— Tobe, mudu būtume galėję išsikapanoti iš nemalonumų dėl
Hario Slotkino. Tiesą sakant, kol kas tau šiuo atveju sekasi. Slotkinu
šeima dar nesiima teisinių veiksmų. Ir nepalankūs vieši atsiliepimai,
atrodo, liovėsi. Iš to, ką girdėjau, bet kuriuos naujus straipsnius spau­
doje užgniaužė Brent Hilas. Ir daktaras Valenbergas.
— Kodėl Valenbergas turėtų man daryti paslaugą?
— Spėju, Brent Hilui nėra gerai, jeigu išaiškės, kad vienas iš jų
pasiturinčių gyventojų bastėsi kaip koks gatvių valkata. Zinai, jie ne
šiaip įprasta Saulės Miesto pensininkų bendrija. Jų sėkmė priklauso
nuo aukščiausios kokybės statuso, jiems svarbu būti geriausiems ir
imti už tai baksus. Nepritrauksi naujų žmonių, jeigu iškyla bent kokia
abejonė dėl tavo klientų gerovės.
—Taigi Valenbergas saugo savo melžiamą karvę, o ne mane.
— Kad ir kokia būtų priežastis, jis tau padėjo. Bet dabar ėmei ir
jį supykdei. Kas tau šovė į galvą? Pasitelkti teismo medicinos eksper­
tą? Paversti tai koronerio atveju?
— Tai buvo vienintelis būdas sužinoti diagnozę.

144
 — Tas žmogus nebebuvo tavo pacientas. Dėl autopsijos būtų
turėjęs nuspręsti Valenbergas.
— Bet jis vengė tai padaryti. Arba nenorėjo žinoti mirties prie­
žasties, arba bijojo, kad ši išaiškės. Nesugalvojau, kaip kitaip pasielgti.
— Per tave jis atrodys blogai. Per tave viskas atrodys kaip koks
kriminalinis atvejis.
— Buvau susirūpinusi dėl visuomenės sveikatos...
— Visuomenės sveikata čia niekuo dėta. Tai politinis jovalas.
Šįvakar posėdyje dalyvavo Valenbergas. Taip pat ir Dago Kerio sąjun­
gininkai. Tikrai, tai buvo barbekiu, o tu — pagrindinis patiekalas.
Dabar Valenbergas grasina siųsti visus Brent Hilo pacientus į Leiksai-
do ligoninę, o ne į Springerį. O dėl to mes nukentėsime. Tu galbūt
nesupranti, bet Brent Hilas — tik viena grandis ilgoje grandinėje. Jie
susiję su dešimtimis kitų slaugos namų, ir tie visi nukreipia savo pa­
cientus pas mus. Nejau visai nenutuoki, kiek pinigų mes uždirbame
vien iš jų atsiųstųjų klubo operacijoms? O dar pridėk transuretrines
prostatos rezekcijas, kataraktas ir hemorojus, ir tu kalbėsi apie bega­
lę pacientų, iš kurių daugelis turi papildomą draudimą valstybinės
pagyvenusio amžiaus žmonių sveikatos apsaugos sistemos viršūnėje.
Negalime sau leisti prarasti tą kontingentą. O kaip tik tuo grasina
Valenbergas.
— Ir vien dėl tos autopsijos?
— Jis turi gana gerą priežastį nervintis. Kreipdamasi į teismo
medicinos ekspertą, privertei Valenbergą atrodyti nekompetentingą.
Arba dar blogiau. Dabar mums vėl skambina žurnalistai. Vėl gali pra­
sidėti nauja blogos reklamos banga.
— Dagas Keris jiems nutekina informaciją. Jam toks pasalūniš­
kas elgesys būdingas.
— Aha, ką gi, dabar Valenbergas niršta, kad jo pavardė bus iš­
tempta į viešumą. O valdyba niršta, kad jie praras visus iš Brent Hilo
siunčiamus pacientus.
— Ir, žinoma, visi niršta ant manęs.
— Nejau esi nustebusi?

145
 Tobė lėtai atsiduso.
— Gerai, taigi jūs surengėte barbekiu ir dabar as — traškus
skrudėsis.
Polas linktelėjo.
— Valenbergas reikalauja, kad nutrauktume su tavimi darbo su­
tartį. Žinoma, pirma tai turi būti suderinta su manimi, kaip Skubio­
sios pagalbos skyriaus priimamojo vedėju. Man nepalikta daug erdvės
manevruoti.
— Ką tu jiems pasakei?
— Kad tave išvyti iš darbo keblu. — Polas nepatogiai nusijuo­
kė. — Pasinaudojau delsimo taktika, kuriai galbūt nepritarsi. Pasa­
kiau, kad tu galėtum kovoti, paduodama į teismą ieškinį dėl lytinės
diskriminacijos. Tai juos sunervino. Jeigu su kuo nors jie nenori turėti
reikalo, tai su įkyria feministe.
— Kaip maloniai paglosto.
— Tik tiek įstengiau sugalvoti.
— Keista. Man niekada tai nebūtų atėję į galvą. Betgi aš ir esu
moteris.
— Prisimeni tą vienos seselės iškeltą seksualinio priekabiavimo
ieškinį? Jis tempėsi dvejus metus ir baigėsi tuo, kad Springerio li­
goninė sumokėjo visą lobį advokatams. Tik tokiu būdu galėjau juos
sustabdyti ir priversti apsvarstyti savo veiksmus. Ir išlošti tau šiek tiek
laiko, kol viskas atvės. — Jis persibraukė pirštais plaukus. — Tobe,
esu pasodintas ant karštos kėdės. Jie mane spaudžia išspręsti susiklos­
čiusią situaciją. O aš nenoriu tau pakenkti, tikrai nenoriu.
— Prašai mane pačią atsistatydinti?
— Ne. Ne tam čia esu.
— Tai ko gi iš manęs nori?
— Manau, gal tau vertėtų pasiprašyti kelias savaites neatvykti į
darbą. O per tą laiką sugrįžtų atsakymas iš Teismo medicinos eksper­
tizės. Esu tikras, kad jame bus natūralios mirties priežastys. Tai paleis
Valenbergą nuo kabliuko.
— Ir viskas man bus atleista.

146
 — Tikiuosi. Šiaip ar taip, pagal grafiką tau kitą mėnesi numa­
tyta išeiti atostogų. Galėtum jas pasiimti dabar. Trimis ar keturiomis
savaitėmis anksčiau.
Kurį laiką Tobė sėdėjo tylėdama, mintyse žaisdama domino: vie­
nas veiksmas sukelia rezultatą, o tas — dar kitą.
— Kas mane pavaduos? — pagaliau paklausė.
— Galime pervesti j tavo pamainą dirbti Džo Severiną. Šiuo
metu jis vienintelis, dirbantis ne visu krūviu. Manau, jisai sutiks.
Ji pažvelgė tiesiai Polui į akis.
— O aš prarasiu darbą. Ar ne?
— Tobe...
— Argi tai ne Dagas Keris pasiūlė įtraukti Severiną į personalo
etatus? Juk juodu draugeliai ar kas ten? Tu kalbi ne apie visus galimus
gydytojus. Jeigu aš išeinu neapmokamų, mane pakeis Džo Severinas
ir aš neturėsiu kur grįžti. Tu tai žinai.
Polas tylėjo, tik žvelgė į ją, o jo veidas buvo neperprantamas. La­
bai daug metų Tobė leido Polo Hokinso žavesiui stelbti darbo santy­
kius. Išskaitydavo jo šypsenose, draugiškume daugiau, negu iš tikrųjų
buvo. Ir kad suvokė tai tik dabar, savo pažeidžiamiausią akimirką,
buvo dar skaudesnis smūgis.
Ji atsistojo.
— Išeisiu atostogų kaip numatyta pagal grafiką. Ne anksčiau.
— Darau viską, ką galiu, kad tave apginčiau. Turi suprasti, ir
mano postas nesaugus. Jeigu prarasime Brent Hilo siunčiamus paci­
entus, Springeris nukentės. Ir valdyba ieškos atpirkimo ožių.
— Aš tavęs nekaltinu, Polai. Suprantu, kodėl taip elgiesi.
— Tai kodėl nepasielgi taip, kaip aš siūlau? Pasiimk neapmoka­
mų atostogų. Tavo vieta tebeliks čia.
— Galiu gauti raštišką garantiją?
Jis tylėjo.
Tobė pasuko į duris.
— Aš taip ir maniau.
 9

Molė Piker stovėjo ir žiūrėjo į taksofoną, mėgindama įsidrąsinti

paimti ragelį. Šiandien ji jau antrą kartą atsilankė prie tos taksofono
būdelės. Pirmą sykį nė neįžengė vidun, tik apsisuko ir nuėjo. O dabar
stovėjo tiesiai priešais aparatą, būdelės durys buvo uždaros, ir niekas
netrukdė jai paskambinti.
Drebančiomis rankomis nukėlė ragelį ir surinko numerį.
— Centrinė.
— Noriu paskambinti abonento sąskaita. Į Bofortą, Pietų Ka­
rolinoje.
— Kaip pasakyti, kas skambina?
— Molė.
Ji pasakė numerį ir nugara atsirėmusi į būdelės sienelę užmerk­
tomis akimis, pašėlusiai besidaužančia širdimi laukė, kol operatorė
sujungs. Išgirdo šaukiamąjį signalą. Jai buvo taip baisu, kad, manė,
čia pat būdelėje susivems. GerasisJėzauypadėk man.
— Alio?
Molė staigiai atsitiesė. Jos motinos balsas.
— Mama, — išpyškino ji, bet tuoj pat įsiterpė operatorė:
— Skambina jūsų sąskaita, Molė. Priimsite skambutį?
Kitame linijos gale — ilga tyla.
Prašau, prašau, prašau. Kalbėk su manimi.
— Mem? Sutinkate apmokėti?
Ilgas atodūsis, paskui:
— Ak, turbūt taip.
— Kalbėkite, — pasakė operatorė.
— Mama? Čia aš. Skambinu iš Bostono.
— Taigi tu vis dar ten.

148
 — Aha. As vis ruošiausi paskambinti...
— Tau reikia pinigų ar dar ko. Taip?
— Ne! Man sekasi gerai. Aš, ee... — Molė atsikrenkštė. — Lai­
kausi pati.
— Ką gi, tai gerai.
Molė užsimerkė. Troško, kad motinos balsas neskambėtų taip
abejingai. Troško, kad pokalbis vyktų taip, kaip ji įsivaizdavo. Kad
mama pratrūktų verkti ir paprašytų jos grįžti. Bet ašarų mamos balse
nesigirdėjo, tik tas negyvas tonas, smingantis Molei tiesiai į širdį.
—Ar yra kokia nors priežastis, dėl kurios skambini?
— Ee... ne. — Molė pasitrynė ranka akis. — Iš tikrųjų tai ne...
— Nori ką nors pasakyti ar tik šiaip?
— Aš tik... turbūt tiesiog norėjau pasisveikinti.
— Gerai. Ką gi, klausyk. Aš čia baigiu gaminti valgį. Jei neturi
ko daugiau pasakyti...
— Aš nėščia, — sušnabždėjo Molė.
Jokio atsako.
— Girdi mane? Aš turėsiu kūdikį. Pagalvok apie tai, mama! Ti­
kiuosi, tai bus mergytė, tad galėsiu ją puošti kaip princesę. Prisimeni,
kaip man siūdavai tas sukneles? Ketinu įsigyti siuvamąją mašiną, iš­
mokti siūti. — Ji dabar juokėsi, bėrė žodžius greitai ir desperatiškai,
pro ašaras. — Bet, mama, turėsi mane išmokyti, nes man niekaip
neišeitų gerai. Taip ir neišmokau užlenkti kraštų...
— Bus spalvotasis?
— Ką?
— Ar kūdikis bus spalvotasis?
— Aš nežinau...
— Kaip suprasti, kad nežinai?
Molė prispaudė sau prie burnos delną, užgniauždama kūkčiojimą.
— Tai sakai, nenumanai nuo ko? — varė tolau motina. — Ką,
pametei jų skaičių?
— Mama, — sukuždėjo Molė. — Mama, iš tikrųjų tai nesvar­
bu. Vis tiek tai mano kūdikis.

149
 — Ak, svarbu. Svarbu aplinkiniams. Kaip manai, ką sakys žmo­
nės? O tavo tėtis — tavo tėtį tai tiesiog užmuš.
Kažkas beldė į taksofono būdelės duris. Atsisukusi Molė pamatė
vyriškį, rodantį į savo laikrodį ir mojantį jai išeiti. Ji vėl nusigręžė į jį
nugara.
— Mama, — pasakė. — Noriu grįžti namo.
— Negali grįžti. Ne, kai esi tokios padėties.
— Romis man liepia atsikratyti kūdikio, nužudyti mano mažylį.
Šiandien siunčia mane pas daktarą, o aš nežinau, ką daryti. Mama,
pasakyk, ką man daryti...
Motina pavargusi atsiduso.
— Galbūt taip ir būtų geriausia, — pagaliau tyliai ištarė.
-K ą?
— Kad jo atsikratytum.
Molė suglumusi papurtė galvą.
— Betgi tai tavo anūkėlis...
—Tai joks mano anūkėlis. Ne, žinant kaip tu jį įsitaisei.
Vyriškis vėl pabeldė į duris ir sušuko Molei atlaisvinti būdelę. Ji
užspaudė delnu sau ausį, kad negirdėtų jo balso.
— Prašau, — suverkšleno Molė. — Leisk man grįžti namo.
— Šiuo metu tavo tėtis to nepakels, juk žinai. Po to, kai mums
užtraukei tokią gėdą. Po to, kai aš tau vis kartojau, ko gali tikėtis. Bet
tu nesiklausei, Mole, niekada nesiklausei.
— Aš daugiau nekelsiu jums nemalonumų. Tarp manęs ir Ro-
mio viskas baigta. Aš tik noriu dabar grįžti namo.
Vyriškis jau trankė būdelės duris, rėkdamas jai atsikrušti nuo telefo­
no. Molė desperatiškai įrėmė nugarą į dureles, stengdamasi jo neįleisti.
— Mama? — pašaukė ji. — Mama?
Atsakymas nuskambėjo su pergalės gaidele.
— Kaip pasiklosi, taip ir miegosi. Dabar džiaukis.
Molė stovėjo tebelaikydama prie ausies ragelį — nors ir žinojo,
kad motina jau išjungė telefoną, negalėjo patikėti, kad ryšys nutrūko.
Kalbėk su manimi. Pasakyk, kad ten tebesi. Kad visada ten būsi.

150
 — Ei, kale!Atsikabink nuo to sukrušto telefono!
Be žodžių ji paleido iš rankos ragelį. Tas laisvai siūbavo nuka­
ręs ant laido, trankydamasis į būdelės sieną. Apdujusi Molė išžengė
laukan, veik nematydama ją tebekeikiančio vyriškio, negirdėdama nė
žodžio, ką jis sakė.
Negaliu grįžti namo. Negaliu grįžti namo. Nei dabar, nei niekada.
Ėjo nieko nematydama, nejusdama judančių savo kojų, kliū-
dama pėdomis batuose ant platformos. Širdgėla nustelbė visus kūno
pojūčius.
Ji nė nepamatė prisiartinančio Romio.
Smūgis į pasmakrę nubloškė ją atatupstą į pastato sieną. Molė
įsitvėrė į lango grotas ir laikėsi už kaldintos geležies strypų, kad nepar-
kristų. Nesuprato, kas ką tik atsitiko, tik žinojo, kad Romis rėkia ant
jos ir kad visoje galvoje skamba nuo skausmo.
Jis sugriebė Molę už rankos ir įsitempė pro paradines duris. Ves­
tibiulyje vėl smogė. Šįsyk ji parkrito, išdrikdama ant laiptukų.
— Kur, po velnių, tu buvai? — sušuko jis.
— Aš... aš turėjau reikalų...
— Tau buvo paskirta susitikti, prisimeni? Jie nori žinoti, kodėl
nepasirodei.
Molė gurktelėjo seiles ir stebeilijo į laiptelį. Nedrįso pažiūrėti
Romiui į veidą. Tik vylėsi, kad jis patikės melu.
— Aš pamiršau, — pralemeno.
-Ką?
— Sakiau, pamiršau.
— Ak tu, kvaila kale. Juk šįryt sakiau, kur turi būti.
— Žinau.
—Turbūt tavo smegenys subinėj.
— Aš turėjau galvoti apie kitus dalykus.
— Na, jie tebelaukia tavęs. Krutink savo subinę į mašiną.
Ji pakėlė akis.
— Betgi aš nepasirengusi...
— Nepasirengusi? — nusijuokė Romis. — Tau tereikia užlipti

151
ant stalo ir pražergti kojas. — Romis ją patraukė atsistoti ir pastūmė
durų link. — Eik. Jie tau atsiuntė sukruštą limuziną.
Molė išsvirduliavo į šaligatvį.
Prie bordiūro stovėjo juodas automobilis, laukė jos. Pro tamsin­
tą stiklą ji vos matė vairuotojo siluetą.
— Na, eik, lipk vidun.
— Romi, aš nelabai gerai jaučiuosi. Nenoriu to daryti.
— Nesuk man galvos. Tik lipk į mašiną.
Romis atidarė dureles, įstūmė ją ant užpakalinės sėdynės ir vėl
jas užtrenkė.
Automobilis pajudėjo nuo šaligatvio.
— Ei! — pašaukė Molė vairuotojui. — Noriu išlipti!
Nuo priekinės sėdynės ją skyrė organinio stiklo pertvara. Molė
padaužė į ją kumščiu, mėgindama atkreipti į save dėmesį, bet vairuo­
tojas nesureagavo. Ji pažvelgė į mažutį pertvaroje įmontuotą pasikal­
bėjimo įrenginį ir atpažinusi staiga pašiurpo. Prisiminė šį automobilį.
Sykį juo jau važiavo.
— Alio? — vėl pašaukė. — Ar aš jus pažįstu?
Vairuotojas nė nepasuko galvos.
Molė atsilošė į odinę sėdynę. Tas pats automobilis. Tas pats vai­
ruotojas. Prisiminė tuos šviesius, beveik sidabriškus plaukus. Paskuti­
nį sykį, kai jis vežė ją į Dorčesterį, ten jos laukė kitas vyras — vyras su
žalia kauke. Ir dar ten buvo stalas su diržais.
Jos šiurpas peraugo į paniką. Žvilgtelėjusi į priekį pamatė, kad
jie artėja prie sankryžos. Paskutinės prieš posūkį į greitkelį. Spoksojo į
šviesoforą melsdama: Kad užsidegtų raudona. Kad užsidegtų raudona!
Priešais juos išnėrė kitas automobilis. Vairuotojui numynus
stabdžius, Molę mestelėjo į priekį. Už jų supypsėjo klaksonai, sužvigo
padangos.
Molė pastūmė dureles ir iššoko iš automobilio.
— Sugrįžk čionai! — riktelėjo vairuotojas. — Nagi, sugrįžk čionai!
Ji movė tarp dviejų tuščiąja pavara burzgiančių mašinų ir pa­
knopstom metėsi šaligatvio link, kaukšėdama platforminiais bateliais

152
į asfaltą. Su prakeiktais aukštakulniais vos nepargriuvo. Šiaip taip iš­
laikė pusiausvyrą ir pasinešė bėgti gatve.
— Ei!
Molė žvilgtelėjo atgal ir išsigando pamačiusi, kad blondinas, pa­
likęs automobilį prie šaligatvio, vejasi ją pėsčiomis, nardydamas per
pypsinčių klaksonais mašinų srautą.
Ji bėgo nemikliai, klupinėdama ant nepatogių batelių. Kvartalo
gale vėl atsigręžė.
Vairuotojas artėjo.
Kodėljis nepalieka manęs ramybėje?
Molė sureagavo instinktyviai, kaip medžiojamas žvėris — spruko.
Metusis dešinėn, pateko į siaurą gatvelę ir vargais negalais pasi­
nešė nelygiu plytų šaligatviu Švyturio kalvos link. Nubėgo vos kvarta­
lą aukštyn ir jau buvo padususi. Taip pat gėlė blauzdas —tie prakeikti
bateliai!
Ji atsisuko pažiūrėti.
Vairuotojas, sunkiai įveikdamas įkalnę, tebesivijo.
Apimta naujos panikos, Molė puolė paknopstom bėgti į kalvą
greičiau. Pasuko kairėn, paskui dešinėn, vis giliau nerdama į Švyturio
kalvos gatvelių labirintą. Nesustojo pasižiūrėti atgal — ir taip žinojo,
kad jis ten.
Bateliai jau nutrynė pėdas ir šios degė nuo naujų pūslių. Nepa­
bėgsiu nuojo.
Užsukusi už dar vieno kampo, pastebėjo prie šaligatvio stovintį
taksi veikiančiu varikliu. Ji metėsi prie jo.
Taksistas nustebęs žvilgtelėjo atgal, kai Molė nudribo ant užpa­
kalinės sėdynės ir užtrenkė dureles.
— Ei! Aš ne laisvas, — bloškė jis.
—Tik važiuokit. Važiuokit!
— Aš laukiu keleivio. Išlipk iš mašinos.
— Mane vejasi. Prašau jūsų, ar negalėtumėte pavažinėti po kvar­
talą?
— Niekur aš nevažiuosiu. Išlipk arba per radiją iškviesiu farą.

153
 Molė kilstelėjo galvą ir atsargiai pasižiūrėjo pro langą.
Jos persekiotojas stovėjo vos už kelių jardų ir žvelgėsi po gatvę.
Kaipmat ji vėl pritūpė prie grindų.
— Tai jis, — sušnabždėjo.
— Man nusišikt, kas jis. Kviečiu farą.
— Puiku. Kvieskit! Bent sykį gyvenime man praverstų sukruštas
faras.
Molė išgirdo taksistą imant radijo stotelės mikrofoną, paskui
nusikeikiant ir vėl šį padedant į vietą.
— Tai iškviesite ar ne?
— Nenoru susidėti su jokiais farais. Kodėl paprasčiausiai neišli­
pi, kaip tau sakau?
— Kodėl negalite pavažinėti po kvartalą?
— Gerai )z\i gerai, — suniurnėjo jis pasiduodamas, atleido ran­
kinį stabdį ir pajudėjo nuo šaligatvio. —Tai kas gi tas tipas?
—Jis mane kažkur vežė, o aš nenorėjau važiuoti. Todėl pabėgau.
— Kur tave vežė?
— Nežinau.
— Zinai ką? Ir aš nenoriu žinoti. Nenoriu nieko žinoti apie tavo
sumautą gyvenimą. Tik noriu, kad nešdintumeis iš mano taksi. —Jis
pasuko prie šaligatvio krašto. — Dabar išlipk.
— Nėra kur nors arti to tipo?
— Mes Kembridžo gatvėje. Pavėžėjau tave kelis kvartalus. Jis
visai kitoje pusėje.
Molė pakėlė galvą ir greitomis pasižvalgė. Aplinkui buvo daugy­
bė žmonių, bet jos persekiotojo niekur nesimatė.
— Galbūt kada nors aš jums sumokėsiu, — pasakė ji ir išlipo
iš taksi.
— Galbūt kada nors aš nuskrisiu į Mėnulį.
Molė leidosi sparčiai žingsniuoti, pirma Kembridžo gatve, pas­
kui Sadberio. Sustojo tik atsidūrusi jau giliai Nort Endo gatvelių la­
birinte.

154
 Ten užtiko kapines, prie jų vartų stovėjo suolas žmonėms pa­
ilsėti. Iškaba skelbė: k o p o l a id o j i m o t e r it o r i j a . Molė atsisėdo
ant suolo ir nusiavė batelius. Pūslės buvo pratrūkusios, kojų pirštai
nutrinti iki melsvo raudonumo. Jautėsi pernelyg pavargusi, kad nu­
žingsniuotų dar vieną kvartalą, tad tik sėdėjo basa, stebėdama pro
šalį besibastančius turistus su Laisvės kelio* bukletais rankose. Visi jie
mėgavosi nuostabia ir šilta spalio popiete.
Negaliugrįžti į savo kambarį. Negaliugrįžtipasiimti drabužių. Jei
Romis manepamatys, užmuš.
Buvo beveik ketvirta valanda ir Molė praalko; visą dieną netu­
rėjo burnoje nė kąsnio, išskyrus greipfrutų sultis ir dvi spurgas su
braškėmis pusryčių. Gardūs kvapai, sklindantys iš itališko restorano
kitapus gatvės, varė ją iš proto. Pasižiūrėjo į rankinuką, bet jame te­
buvo keli doleriai. Savo kambaryje turėjo pasislėpusi daugiau pinigų;
teks kaip nors ten įsigauti ir pasiimti, nepapuolus į akis Romiui.
Ji vėl apsiavė batelius, iš skausmo susiraukdama. Paskui nukli­
bikščiavo gatve prie taksofono. Prašau, Sojija, padaryk tai dėl manęs,
mąstė ji. Nors sykį būk man gera.
Sofija atsiliepė tyliu ir atsargiu balsu:
— Aha?
— Čia aš. Man reikia, kad nueitum į mano kambarį...
— Niekaip. Čia Romis kaip padūkęs duodasi aplinkui.
— Man reikia savo pinigų. Prašau, paimk juos man, ir aš dings­
tu. Daugiau manęs nebepamatysi.
— Nesiartinsiu prie tavo kambario. Ten dabar Romis, viską ver­
čia aukštyn kojomis. Nieko sveika nepaliks.
Molė nuslydo palei taksofono būdelės sieną.
— Klausyk, tik laikykis kuo toliau nuo čia. Nemėgink grįžti.
— Betgi aš nežinau, kur pasidėti!
Staiga Molės balsas suskilo į kūkčiojimą. Apimta nevilties su­
sirietė į kamuolį būdelėje ant grindų; plaukai užkrito ant veido, jų
sruogos drėko nuo ašarų. — Neturiu, kur eiti...
* Raudonomis plytomis grįstas takas Bostone, vedantis į šešiolika įžymių istorinių vietų.

155
 Tyla. Paskui Sofija prašneko:
— Ei, Bepape? Klausykis manęs. Regis, žinau, kas galėtų tau
padėti. Tik kelioms naktims. Paskui vėl turėsi manytis pati. Ei, tu
klausaisi?
Molė gilai atsikvėpė.
— Aha.
—Tai Čarterio gatvėje. Ten prie kampo yra duonos parduotuvė,
o šalimais — pensionas. Ji nuomojasi kambarį antrame aukšte.
— Kas tokia?
— Tik pasiteirauk Aiiės.

— Tu — viena iš Romio merginų? Taip?

Virš durų grandinėlės moteris stebeilijo į ją, ir pro siaurą tarpą
Molė matė tik pusę jos veido — raitytus skaisčiai raudonų plaukų
karčiukus, mėlyną akį su tamsiu nuovargio šešėliu aplinkui.
— Sofija patarė man ateiti, — paaiškino Molė. — Pasakė, kad
galbūt atsiras pas jus vietos...
— Sofija pirma turėjo atsiklausti manęs.
— Prašau... ar galėčiau čia pernakvoti... tik šiąnakt? — Dre­
bėdama Molė apsiglėbė rankomis pečius ir apsidairė į vieną ir kitą
tamsaus koridoriaus pusę. — Neturiu kur eiti. Aš tikrai būsiu rami.
Nė nejusite manęs čionai.
— Ką padarei, kad supykdei Romį?
— Nieko.
Moteris buvo beuždaranti duris.
— Palaukite! — sušuko Molė. — Gerai, gerai. Turbūt tikrai jį
supykdžiau. Nenorėjau vėl eiti pas tą daktarą...
Pamažu durys šiek tiek prasivėrė. Raudonplaukės moters žvilgs­
nis nuslinko žemyn, į Molės taliją. Bet ji nieko nepasakė.
— Aš tokia pavargusi, — sukuždėjo Molė. — Galima, tik pa­
miegosiu pas jus ant grindų? Prašau, tik šiąnakt.
Durys užsivėrė.

156
 Molė suunkščiojo iš nevilties. Paskui išgirdo subrazdant atkabi­
namą grandinėlę, ir durys vėl atsivėrė. Dabar moteris matėsi visa —
stovėjo išsipūtusiu po gėlėta kartūnine suknele pilvu.
— Užeik, — pakvietė.
Molė įėjo į butą. Moteris iškart uždarė duris ir vėl jas sutvirtino
grandinėle.
Minutėlę jiedvi žvelgė viena į kitą. Paskui Molės žvilgsnis nukry­
po į anos moters pilvą.
Pamačiusi Molę spoksant, moteris gūžtelėjo pečiais.
— Aš ne storulė. Čia kūdikis.
Molė linktelėjo ir uždėjo delnus ant savo švelniai suapvalėjusio
pilvo.
— Ir pas mane taip pat.

— Dvidešimt ketverius metus prižiūrėjau senus žmones. Dir­

bau keturiuose Naujojo Džersio pensionuose. Tad žinau, kaip juos
apsaugoti nuo nemalonumų. — Moteris parodė į glaustą savo darbo
reziumė, gulinčią ant Tobės virtuvės stalo. — Turiu ilgą patirtį.
— Taip, aš matau, — patvirtino Tobė, peržvelgdama darbinę
ponios Idos Bogart biografiją.
Puslapiai atsidavė cigarečių dūmais, kaip ir pati moteris, atsine­
šusi tą dvoką ant savo dukslių drabužių ir dabar užsmardinusi visą vir­
tuvę. Kodėl aš vargstu?— nusistebėjo Tobė. —Juk nenoriu tos moters
savo namuose. Nenoriu, kad būtų bent kiek arčiau mano mamos.
Ji padėjo ant stalo lapus ir prisivertė nusišypsoti Idai Bogart.
— Pasiliksiu jūsų darbo reziumė pas save, iki galutinai apsispręsiu.
—Jums reikia ko nors tuojau pat, tiesa? Taip parašyta skelbime.
— Aš vis dar peržiūrinėju pretendentus.
— Neužpyksite, jeigu paklausiu, kiek jų turite?
— Keletą.
—Nedaug kas nori dirbti naktimis. Bet man tai niekada nebuvo
sunku.

157
 Tobė atsistojo, aiškiai leisdama suprasti, kad pokalbis baigtas.
Išlydėjo moterį iš virtuvės ir toliau koridoriumi.
— Turėsiu jūsų pavardę galvoje. Dėkui, kad atėjote, ponia Bo­
gart.
Ji faktiškai išstūmė moterį iš namų ir uždarė paradines duris.
Paskui stovėjo atsirėmusi į jas nugara, tartum užsibarikaduodama
nuo daugiau tokių ponių bogart. Dar šešios dienos, mąstė ji. Kaip aš
per šešias dienas ką nors surasiu?
Virtuvėje sučirškė telefonas.
Skambino sesuo.
— Taigi kaip einasi pokalbiai? — paklausė Vikė.
— Kol kas be rezultatų.
— Maniau, kas nors atsiliepė į skelbimą.
— Viena prisiekusi rūkalė, du vos suprantantys angliškai, ir vie­
nas, sukėlęs man norą užrakinti gėrimų sekreterą. Vike, nieko ne­
išdegs. Negaliu mamos palikti nė su vienu iš tų žmonių. Tau teks
pasilikti ją nakčiai namie, kol mes ką nors surasime.
— Ji klaidžioja, Tobe. Galėtų įjungti dujinę viryklę, kol mes
miegame. Privalau galvoti apie savo vaikus.
— Ji niekada neįjungia viryklės. Ir paprastai išmiega visą naktį.
— O kaip laikinojo įdarbinimo agentūra?
—Tai būtų tik trumpalaikis sprendimas. Nenoriu, kad pas mane
nuolat ateitų vis nauji žmonės. Tai mamą trikdytų.
— Bet vis tiek būtų bent koks sprendimas. Priėjo iki to, kad
tenka rinktis — arba tai, arba slaugos namai.
— Jokiu būdu. Tik ne slaugos namai.
Vikė atsiduso.
— Tai tik pasiūlymas. Aš galvoju ir apie tave. Jeigu tik galėčiau
kuo nors daugiau tau padėti...
Bet negali, pagalvojo Tobė. Du Vikės vaikai jau pavydžiai varžosi
dėl motinos dėmesio. Primesti jų šeimai Eleną būtų ir taip jau apsi­
krovusiai Vikei dar viena našta.
Tobė nuėjo prie virtuvės lango ir pažvelgė į sodą. Motina stovė-

158
jo prie padargų pašiūrės, rankoje ji laikė lapų grėblį. Elena, atrodė,
nepajėgė prisiminti, ką veikti su grėbliu, ir tik brūžino jo danteliais
plytų takutį.
— Su kiek dar pretendentų kalbėsies? — paklausė Vikė.
— Su dviem.
— Kaip jų reziumė, atrodo geros?
— Puikios. Bet visos tik popieriuje. Tik tuomet, kai susitinki su
jais akis į akį, užuodi kaušalą.
— Ak, Tobe, taip blogai negali būti. Tu į visą tą reikalą žiūri
pernelyg negatyviai.
— Tai tu ateik ir su jais kalbėkis. Kitas turėtų čia pasirodyti bet
kurią minutę... — Išgirdusi durų skambutį, ji pasisuko. — Turbūt
tai jis.
— Tuoj pat atvažiuoju.
Tobė padėjo ragelį ir nuėjo atidaryti paradinių durų.
Priebutyje stovėjo pagyvenęs vyras, suvargusio ir pilko veido,
nusmukusiais į priekį pečiais.
— Atėjau dėl darbo, — tiek tesuspėjo išspausti, ir tuoj pat jį
ištiko kosulio priepuolis.
Tobė skubiai įsivedė jį vidun ir pasodino ant sofos. Atnešė vyriš­
kiui stiklinę vandens ir stebėjo, kaip jis purtosi nuo kosulio, paskui
atsikrenkščia ir vėl įninka purtytis, nuo naujo priepuolio. Vis purto­
mas kosulio, jis paaiškino, kad tai dar užsilikusi peršalimo uodega.
Atseit blogiausia jau praėjo, tik štai bronchitas tebesilaiko. Bet tai nė
kiek netrukdo dirbti, tikrai ne. Dirbęs ir labiau sirgdamas, dirbęs visą
savo gyvenimą — nuo šešiolikos metų.
Tobė klausėsi, daugiau iš gailesčio nei sudominta, įbedusi akis
į reziumė ant kavos staliuko. Volesas Duganas, šešiasdešimt viene-
rių. Žinojo, kad jo nenusamdys, žinojo nuo pat tos akimirkos, kai
jį pamatė, bet stigo ryžto vyriškį pertraukti. Tad tik sėdėjo pasyviai
tylėdama ir klausėsi, kaip jis priėjęs prie tokio liūdno savo gyvenimo
etapo. Kaip labai jam reikalingas darbas. Ir kaip sunku tokio amžiaus
žmogui jį rasti.

159
 Kai atvažiavo Vikė, jis tebesėdėjo pas Tobę ant sofos. Ji įėjo į
svetainę, pamatė vyriškį ir sustojo vietoje.
— Čia mano sesuo, — pristatė Tobė. — O čia Volesas Duganas.
Jis kreipiasi dėl darbo.
Volesas atsistojo paspausti Vikei rankos, bet tuoj pat vėl nudribo
ant sofos, užkluptas dar vieno kosulio priepuolio.
—Tobe, galiu minutėlę su tavimi šnektelėti? — paklausė Vikė ir
apsisukusi nuėjo į virtuvę.
Tobė nusekė ją, uždarydama paskui save duris.
— Kas tam žmogui yra? — sukuždėjo Vikė. — Atrodo taip, lyg
sirgtų vėžiu. Arba tuberkulioze.
— Jis sako — bronchitas.
—Juk nemanai jo nusamdyti, a?
— Iki šiol jis geriausias pretendentas.
—Juokauji. Nagi, pasakyk, kad juokauji.
Tobė atsiduso.
— Deja, nejuokauju. Tu nematei kitų.
— Dar prastesni užjp.
— Tas bent atrodo padorus žmogus.
— Ak, tikrai. Ir kai jis keberiokštels, mama puls jį gaivinti?
— Vike, neketinu jo nusamdyti.
—Tai kodėl nepasiunčiame jo savais keliais, kol dar nenusibaigė
tavo svetainėje?
Suzvimbė durų skambutis.
— Jėzau, — ištarė Tobė ir puolė iš virtuvės. Skubindamasi pro
šalį metė atsiprašomą žvilgsnį į Volesą Duganą, bet jis sėdėjo veidu
įsikniaubęs į nosinę, vėl kosėdamas. Ji atidarė paradines duris.
Jai nusišypsojo smulkutė moteris. Įpusėjusi ketvirtą dešimtį,
tvarkingais rudais plaukais, apkirptais princesės Di stiliumi. Jos palai­
dinukė ir laisvos kelnės atrodė dailiai išlygintos.
— Daktarė Harper? Atleiskite, jeigu aš per ankstyva. Mat tu­
rėjau būti tikra, kad pavyks rasti jūsų namus. — Ji ištiesė ranką. —
Aš — Džeinė Nolan.

160
 — Užeikite. As dar kalbuosi su kitu pretendentu, bet...
— As galiu su ja pasikalbėti, — įsiterpė Vikė, prasistumdama į
priekį paspausti Džeinei Nolan rankos. — Esu daktarės Harper se­
suo. Gal eitume pasišnekėti į virtuvę? — Vikė pažvelgė į Tobę. — O
per tą laiką gal tu baigtum su ponu Duganu? — ir pašnabždom pri­
dūrė: — Paprasčiausiai atsikratyk jo.
Volesas Duganas jau žinojo verdiktą. Sugrįžusi į svetainę, Tobė
jį rado pralaimėjusiojo žvilgsniu stebeilijantį į kavos staliuką. Ant šio
gulėjo jo reziumė — trys puslapiai chronologiškai aprašytų sunkaus
gyvenimo vargų. Vargų, veikiausiai pasiekusių pabaigą.
Juodu dar šiek tiek šnektelėjo, labiau iš mandagumo nei iš būti­
numo. Daugiau jie niekada nebesusitiks; abu tai žinojo. Kai pagaliau
jis išėjo, lengviau pasijautusi Tobė uždarė duris. Šiaip ar taip, vien
gailesčiu toli nenuvažiuosi.
Ji nuėjo į virtuvę.
Vikė ten buvo viena ir žvelgė pro atdaras duris laukan.
— Žiūrėk, — pasakė ji.
Sode plytų takučiu šlepeno Elena. Greta žengė Džeinė Nolan,
linksėdama galva, kai Elena rodė tai į vieną, tai į kitą augalą. Džeinė
buvo lyg mažutis greitas paukščiukas, budrus kiekvienam savo kom­
panionės judesiui. Elena sustojo ir susiraukusi pažiūrėjo į kažką sau
prie pėdų. Pasilenkė tai pakelti — sodo kapliuką. Pavartė jį rankose,
lyg stengtųsi įminti įnagio paskirtį.
— Ką gi čia radote? — paklausė Džeinė.
Elena ištiesė jai kapliuką.
— Tą daiktą. Šepetį. — Išsyk Elena tartum suprato pavartojusi
ne tą žodį ir papurtė galvą. — Ne, ne šepetį. Tai... žinote... žinote...
— Gėlėms, tiesa? — mėgino jai pasufleruoti Džeinė. — Kapliu-
kas dirvai purenti.
— Taip, — nušvito Elena. — Kapliukas.
— Padėkime jį į saugią vietą, kur nenusimestų. Ir kad netyčia
ant jo neužmintumėte.

161
 Džeinė paėmė kapliuką ir įdėjo į karutį. Kai pakėlė galvą, pama­
tė Tobę, nusišypsojo jai ir pamojo. Paskui paėmė Eleną už parankės ir
jos abi toliau patraukė takučiu, kol pradingo už namo kampo.
Tobė pajuto nusiverčiant nuo pečių nematomą naštą. Pažvelgė
į seserį.
— Ką tu manai?
— Jos reziumė atrodo gerai. Be to, ji turi puikias rekomenda­
cijas iš įvairių slaugos namų. Mums teks už valandą mokėti daugiau,
nes ji — licencijuota praktikuojanti medicinos sesuo. Bet, pasaky­
čiau, yra to verta.
— Regis, mamai ji patinka. O tai svarbiausia.
Vikė patenkinta atsiduso. Misija baigta. Dalykiškosios Vikės
puikiai suveikta.
—Tai va, — tarė uždarydama virtuvės duris į kiemą. — Nebuvo
taip sunku.

Dar viena diena, dar vienas doleris. Ir dar vienas lavonas.

Danielis Dvorakas pasitraukė nuo skrodimo stalo ir nusimovė
pirštines.
— Taigi matai, Rojau. Kiaurinė žaizda kairiame viršutiniame
pilvo kvadrante, suplėšyta blužnis ir dėl to gausus nukraujavimas.
Aiškiai ne natūralios mirties priežastys. Nieko netikėta.
Jis numetė pirštines į nešvarių atliekų konteinerį ir pažvelgė į
detektyvą Šihaną. Sis tebestovėjo prie stalo, bet jo žvilgsnis buvo nu­
kreiptas ne į išskrosto kūno ertmę. Ne, Sihanas spogino akis į Dvora-
ko asistentę Lizą. Kaip romantiška. Romeo ir Džuljeta, susitinkantys
ties lavonu.
Dvorakas palingavo galva ir nuėjo prie kriauklės plautis rankų.
Veidrodyje jis akies krašteliu matė beužsimezgantį romaną. Detekty­
vas Sihanas stovėjo šiek tiek tiesiau, įtraukęs pilvą. Liza juokėsi, vis
krestelėdama atgal savo šviesius karčiukus. Net skrodimų kambaryje
prigimtis reiškia savo teises.

162
 Net kai viena iš šalių — vedęs, pusamžis ir turintis antsvorio
faras.
Jeigu Sihanas nori tai mėlynakei vaidinti įsimylėjėlį, ne mano
reikalas, mąstė Dvorakas, ramiai sausindamasis rankas. Bet turėčiau
jį perspėti, kad yra ne pirmas faras, kuriam čia įsisiautėja hormonai.
Pastaruoju metu autopsijos tapo stebėtinai populiarios — ir anaiptol
ne dėl lavonų.
— Būsiu savo kabinete, — pasakė Dvorakas ir išėjo iš skrodimų
kambario.
Po dvidešimties minučių, pabeldęs į Dvorako kabineto duris,
atėjo Sihanas — droviai laimingu veidu žmogaus, kuris elgėsi kvailai,
tai žinojo, taip pat žinojo, kad ir visi kiti tai žino, bet jam buvo nu­
sispjaut.
Dvorakas nusprendė, kad ir jam nusispjaut. Nuėjo prie bylų
spintelės, išėmė vieną aplanką ir padavė Šihanui.
— Čia tas galutinis toksikologinis atsakymas, kurio pageidavo­
te. Dar ko nors reikia?
— Ee... taip. Preliminarios išvados dėl to kūdikio.
— Atitinka staigios kūdikių mirties sindromą.
Sihanas išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.
—Taip ir maniau.
— Gal užgesintumėte?
— E?
— Šiame pastate nerūkoma.
— Ir jūsų kabinete?
— Kvapas pasklinda.
Šihanas nusijuokė.
— Jūsų darbe, daktare, kažin ar dera skųstis kvapais. — Bet vis
dėlto išsiėmė iš burnos cigaretę ir užspaudė šią į kavos lėkštutę, kurią
per stalą jam pastūmė Dvorakas. — Žinote, ta Liza daili mergiotė.
Dvorakas nutylėjo pamanydamas, kad taip bus saugiau.
— Ar ji turi draugužį?
— Negalėčiau pasakyti.

163
 — Vadinasi, taip ir nepaklausėte?
— Ne.
— Nors iš smalsumo?
— Man smalsu dėl daugelio dalykų. Bet tai ne venas iš jų. —
Dvorakas trumpai patylėjo. — Beje, kaip laikosi žmona ir vaikučiai?
Pauzė.
— Puikiai.
— Taigi namie viskas gerai?
— Aha. Tikrai.
Dvorakas rimtai linktelėjo.
— Vadinasi, jūs laimingas žmogus.
Užraudusiu veidu Sihanas stebeilijo į toksikologinę išvadą. Farai
mato labai daug mirčių, pagalvojo Dvorakas, — todėl blaškosi grieb­
dami iš gyvenimo kuo daugiau teigiamų emocijų. Sihanas — stropus,
sumanus faras, iš esmės padorus vyras, tik dabar pradedantis taikytis
su tuo, kad iš veidrodžio į jį žvelgia jau pusamžis žmogus.
Kaip tik tą akimirką į kabinetą įėjo Liza nešina dviem dėklais
histologinių preparatų. Ji blykstelėjo Šihanui šypseną ir tartum pasi­
rodė netikėtai užklupta, kai jis paprasčiausiai nusuko į šalį akis.
— Kokie čia preparatai? — paklausė Dvorakas.
— Viršutiniame dėkle — Džozefo Odeto kepenų ir plaučių
pjūviai. Apatiniame — Parmenterio smegenų. — Liza vogčia metė į
Sihaną dar vieną žvilgsnį, paskui vėl sukaupusi orumą dalykišku tonu
pasitikslino: — Jūs prašėte tik nudažyti smegenis hematoksilinu ir
eozinu, taip pat PAS*, tiesa?
— Gal padarei ir Kongo raudonuoju?
— Irgi yra. Dėl visa ko. — Ji apsisuko ir išėjo, išsaugodama
savigarbą.
Po minutėlės išėjo ir Sihanas — laikinai sutramdytas Romeo.
Dvorakas nusinešė dėklus su naujais objektiniais stikleliais į labo­
ratoriją ir įsijungė mikroskopą. Pirmasis histologinis preparatas buvo
* Santr. periodinės rūgšties Shiffo metodu — toks histologinių preparatų dažymo būdas.

164
Džozefo Odeto plaučių. Rūkalius, — pagalvojo jis, sufokusuodamas
ryškumą į alveoles. Nieko netikėta; jau autopsijos metu jis atpažino
emfizemos požymius. Peržiūrėjo dar kelis plaučių pjūvius, paskui pe­
rėjo prie kepenų preparatų. Cirozė su riebaline infiltracija. Taip pat ir
girtuoklis. Nebūtų Džo Odetas persišovęs galvos, arba kepenys, arba
plaučiai būtų nuvarę jį į kapą. Yra daug savižudybės būdų.
Jisai sudiktavo radinius, paskui atidėjo į šalį dėklą su Odeto pre­
paratais ir paėmė kitą.
Po mikroskopo lęšiais atsidūrė pirmas objektinis stiklelis su An-
guso Parmenterio smegenų pjūviu. Mikroskopinis smegenų pjūvių
tyrimas — standartinė autopsijų procedūra. Siame stiklelyje matėsi
smegenėlių žievė, nudažyta periodinės rūgšties Sifo reagentu ryškiai
rausvai. Dvorakas sufokusavo vaizdą, ir regimasis laukas išryškėjo. Vi­
sas dešimt sekundžių jis žiūrėjo pro okuliarus, mėgindamas perprasti
tai, ką mato.
Artefaktas, pagalvojo. Tikriausiai čia problema. Audinio defor­
macija nuo fiksacijos arba dažymo.
Jis išėmė objektinį stiklelį ir įstūmė kitą. Vėl sufokusavo vaizdą.
Ir vėl viskas atrodė ne taip, kaip įprasta. Ten kur turėjo būti vien­
tisas neuroninis audinio laukas, kur ne kur nutaškuotas purpurinių
branduolių, matėsi kažkas panašaus į rausvai baltas putas. Visur va-
kuolės, tartum smegenų substancija būtų išėsta mikroskopinių kan­
džių.
Pamažu jis pakėlė nuo okuliarų galvą. Paskui pasižiūrėjo į savo
pirštą — tą, kurį įsipjovė skalpeliu. Pjautinė žaizda jau sugijo, bet
odoje, kur neseniai užsivėrė įpjova, tebesimatė plonytė linija. Aš dir­
bauprie smegenų, kai tai atsitiko. Ir galėjau užsikrėsti.
Diagnozę dar reikės patvirtinti. Pasikonsultuoti su neuropatolo-
gu, ištirti elektroniniu mikroskopu, peržiūrėti ligos istoriją. Planuoti
savo paties laidotuves kol kas būtų per anksti.
Delnai prakaitavo. Dvorakas išjungė mikroskopą ir giliai atsidu­
so. Paskui pakėlė telefono ragelį.

165
 Jo sekretorei truko tik minutėlę surasti Tobės Harper numerį
Niutone. Šaukiamasis signalas sugaudė šešis kartus, iki suirzęs balsas
atsiliepė:
— Alio?
— Daktarė Harper? Čia Danas Dvorakas iš Teismo medicinos
ekspertizės biuro. Ar dabar jums patogu kalbėti?
— Bandžiau su jumis susisiekti visą savaitę.
— Žinau, — prisipažino jis. Ir nesugalvojo, kaip pasiteisinti.
— Ar jau nustatėte pono Parmenterio diagnozę? — paklausė ji.
—Todėl ir skambinu. Man reikia iš jūsų šiek tiek daugiau anam­
nezės.
— Juk turite jo ligos istoriją, ar ne?
— Taip, bet norėčiau su jumis pasikalbėti apie tai, ką matėte
Skubiosios pagalbos priimamajame. Aš vis dar mėginu interpretuoti
histologiją. Man reikia daugiau klinikinio vaizdo duomenų.
Per liniją jis girdėjo kažką panašaus į šniokščiantį iš čiaupo van­
denį, paskui Tobę sušunkant: „Ne, užsuk! Užsuk čiaupą, nes vanduo
išsilies per visas grindis!“ Bilstelėjo numestas ragelis, po to sutrinksėjo
skubūs žingsniai. Paskui ji vėl prašneko į telefoną:
— Dabar man nėra tinkamas laikas kalbėtis, gal aptartume tai
asmeniškai susitikę?
Dvorakas dvejojo.
— Turbūt šitaip bus geriau. Šiandien popiet?
— Ką gi, šiandien man laisva naktis, tik turėsiu susitarti su atei­
nančiąja prižiūrėtoja. Kada jūs baigiate darbą?
— Kai reikia, pasilieku ilgai.
— Gerai. Pamėginsiu atkakti iki šeštos. Kur jus rasti?
— Olbanio gatvė septyni šimtai dvidešimt. Priešais Miesto li­
goninę. Po darbo valandų paradinės durys bus jau užrakintos. Priva­
žiuokite iš kiemo pusės.
— Aš vis dar nesu tikra, ką visa tai reiškia, daktare Dvorakai.
— Suprasite, kai pamatysite histologinius preparatus, — atsakė jis.
 10

Buvo beveik pusė septintos, kai Tobė įsuko į automobilių aikšte­

lę už dviejų aukštų pastato Olbanio gatvėje 720. Ji pravažiavo pro tris
vienodus furgonėlius, kurių kiekvieno šonai buvo paženklinti užrašu:
MASAČŪSETSO VALSTIJA, VYRIAUSIASIS TEISMO MEDICINOS EKSPERTAS,
ir pastatė automobilį užbrėžtoje vietoje netoli tarnybinio įėjimo. Visą
dieną grėsęs lietus pagaliau pradėjo krapnoti, suteikdamas tamsai si­
dabrišką atspalvį. Ėjo spalio pabaiga, ir taip anksti temo, kad Tobė
jau ilgėjosi ilgų šiltų vasaros prieblandų. Pastatas atrodė kaip kokia
laidojimo kripta, apmūryta raudonomis plytomis.
Ji išlipo iš automobilio ir pasilenkusi nuo lietaus nuėjo per aikš­
telę. Vos tik pasiekė tarnybinį įėjimą, durys staigiai atsilapojo. Nuste­
busi Tobė kilstelėjo galvą.
Tarpduryje stovėjo vyriškis, jo aukštas siluetas tamsavo krintan­
čios iš koridoriaus šviesos fone.
— Daktarė Harper?
— Taip.
— Aš — Danas Dvorakas. Paprastai durys iki šeštos užrakina­
mos, tad laukiau jūsų atvažiuojant. Įeikite.
Ji įžengė į pastatą ir nusišluostė nuo akių lietaus lašus. Mirksė­
dama nuo šviesos, įsižiūrėjo į Dvorako veidą, mintyse suderindama
iš pokalbio telefonu susidarytą paveikslą su stovinčiu priešais ją įspū­
dingu vyriškiu. Jis buvo maždaug tokio amžiaus, kaip Tobė ir tikėjosi
— įpusėjęs penktą dešimtį, juodi plaukai, gausiai pasidabrinti žilsvų
dryžių ir sutaršyti, lyg būtų nervingai per juos braukęs pirštais. Ryš­
kiai mėlynos akys taip giliai įdubusios, kad į ją žvelgė tartum iš tamsių
ertmių. Nors jis vis dėlto sugebėjo išspausti šypseną, Tobė jautė, kad

167
ši priverstinė — tik trumpai, tačiau patraukliai šmėstelėjo lūpomis
ir paskui dingo, pakeista išraiškos, kurios ji ne visai pajėgė perprasti.
Galbūt nerimo. Susirūpinimo.
— Beveik visi jau išėję namo, — paaiškino Dvorakas. — Todėl
šiuo metu čia tikrai tyku kaip morge.
— Stengiausi atvažiuoti kuo anksčiau, bet teko derintis su atei­
nančiąja prižiūrėtoja.
— Vadinasi, turite vaikų?
— Ne, prižiūrėtoja mano motinai. Nenoriu jos palikti vienos.
Juodu užkopė laiptais. Dvorakas ėjo šiek tiek priekyje, jo baltas
laboratorinis chalatas plakėsi į ilgas kojas.
— Atleiskite, kad pasikviečiau jus taip staiga, iš anksto nesude­
rinęs.
— Vengėte visų mano skambučių, o paskui staiga jums prireikė
šįvakar su manimi pasikalbėti. Kodėl?
— Man reikia jūsų kaip klinicistės nuomonės.
— Aš ne patologe. Tai jūs atlikote autopsiją.
— Bet jūs jį apžiūrėjote, kol dar buvo gyvas.
Dvorakas pastūmė duris iš laiptinės į antrą aukštą ir leidosi
žingsniuoti koridoriumi su tokiu nervingu skubotumu, kad Tobei
teko iš paskos risnoti, stengiantis neatsilikti.
— Šį atvejį konsultavo neurologas, — priminė ji. — Kalbėjotės
su juo?
— Jis apžiūrėjo pacientą jau ištiktą komos. Tuomet buvo mažai
kitokių požymių ir simptomų, kuriais būtų galima remtis, išskyrus
komą.
— O kaip Valenbergas? Juk jis Parmenterį gydė.
— Valenbergas tvirtina, kad tai buvo insultas.
— Ir ką, iš tikrųjų insultas?
— Ne.
Jis atidarė vienas duris ir spragtelėjo sieninį jungiklį. Nušvitu-
siame kabinete stovėjo praktiškas metalinis rašomasis stalas, kelios

168
kėdės ir bylų spintelė. Itin organizuoto žmogaus kabinetas, pagalvojo
Tobė, žvelgdama į tvarkingas popierių krūveles, lentynoje išrikiuo­
tus žinynus. Vienintelis asmeniškas kabineto štrichas — akivaizdžiai
neprižiūrimas papartis, kėpsantis ant bylų spintelės, ir fotografija ant
rašomojo stalo — pasišiaušusio paauglio, prisimerkusio nuo saulės
ir laikančio rankoje iškeltą puikų upėtakį. Iš veido berniokas buvo
tikras Dvorako klonas. Tobė atsisėdo ant kėdės prie rašomojo stalo.
— Gal kavos? — pasiūlė Dvorakas.
— Verčiau informacijos. Ką gi vis dėlto radote atlikęs autopsiją?
— Makroskopiškai — nieko.
—Jokių insulto požymių?
— Nei išeminio, nei hemoraginio.
— O kaip širdis? Vainikinės arterijos?
— Kaip naujos. Faktiškai dar nesu matęs jo amžiaus vyro, kurio
būtų tokia švari kairė priekinė nusileidžiančioj i arterija. Jokių infark­
to, šviežio ar kitokio, požymių. Mirtis įvyko ne nuo širdies. Dvorakas
atsisėdo iš kitos rašomojo stalo pusės ir taip įdėmiai žvelgė į Tobę, kad
ši turėjo prisiversti nenusukti akių į šalį.
— O kaip toksikologinis tyrimas?
— Praėjo tik savaitė. Preliminarioje patikroje rasta diazepamo ir
dilantino. Abu jam skirti ligoninėje nuo traukulių priepuolių. — Jis
palinko į priekį. — Kodėl jūs primygtinai pareikalavote autopsijos?
— Jau jums sakiau. Parmenteris buvo antras pacientas, kuriam
pasireiškė tokie simptomai. Norėjau išsiaiškinti diagnozę.
— Dar kartą papasakokite apie simptomus. Viską, kiek prisi­
menate.
Tobei buvo sunku susikaupti, kai tos mėlynos akys taip įdėmiai
smigo jai į veidą. Ji atsilošė, nukreipdama žvilgsnį į popierių krūvą ant
jo stalo, ir kostelėjo.
— Sąmonės sutrikimas, — pasakė. — Jie abu pateko į Skubio­
sios pagalbos priimamąjį nesiorientuojantys laike ir erdvėje.
— Pirma papasakokite apie Parmenterį.

169
 Tobė linktelėjo.
— Greitoji jį atvežė po to, kai duktė aptiko kliuvinėjantį po
namus. Jis neatpažino nei savo dukters, nei anūkių. Kiek man pa­
vyko išsiaiškinti, jam reiškėsi regos haliucinacijos. Įsivaizdavo galįs
skraidyti. Apžiūrėjusi neaptikau jokių traumos požymių. Apžiūrint
neurologiškai, tartum vienintelis lokalus simptomas buvo sutrikęs
piršto-nosies testas. Iš pradžių pamaniau, kad galėtų būti smegenėlių
insultas. Bet buvo ir kitų simptomų, kurių neįstengiau paaiškinti.
— Pavyzdžiui?
—Atrodė, kad jam kažkaip iškreipta rega. Sunkiai galėjo įvertin­
ti, kaip toli nuo jo stoviu. — Tobė trumpam nutilo, susiraukė. — O!
Tai paaiškina nykštukus.
— Atleiskite?
— Jis skundėsi, kad mato namie nykštukus. Spėju, kalbėjo apie
savo anūkes. Jos apie dešimties metų.
— Gerai, taigi jam buvo iškreipta rega ir smegenėlių pažeidimo
simptomai.
— Ir traukuliai.
— Jūsų tai paminėta priimamojo įrašuose. — Dvorakas paėmė
nuo rašomojo stalo aplanką ir atvertė. Tobė pamatė, kad tai paciento
ligos istorijos Springfildo ligoninėje fotokopija. — Jūs aprašėte židi-
ninius dešinės viršutinės galūnės traukulius.
— Tie traukuliai jam gulint ligoninėje tai atsirasdavo, tai išnyk­
davo, nors buvo skiriami antikonvulsiniai vaistai. Taip man papasa­
kojo seselės.
Dvorakas pasklaidė ligos istoriją.
—Valenbergas beveik apie juos neužsimena. Bet paskyrimų lape
aš matau dilantiną, su jo paties parašu. — Jis pažvelgė į ją. — Dėl
traukulių jūs akivaizdžiai teisi.
O kodėl turėčiau būti neteisi?— pagalvojo Tobė, staiga suirzusi,
ir dabar pati palinko į priekį.
— O kodėl man nepasakote, į kokią diagnozę kreipiate?

170
 — Nenoriu paveikti jūsų atminties. Man reikia, kad prisimin­
tumėte objektyviai.
— Jeigu būtumėte su manimi atviras, sutaupytumėte mums
abiem daug laiko.
—Jūs kur nors skubate?
— Daktare Dvorakai, šiandien man laisva naktis. Šiuo metu ga­
lėčiau būti namie ir užsiimti kitais reikalais.
Minutėlę jis tylomis žvelgė į Tobę. Paskui atsilošė kėdėje ir sun­
kiai atsiduso.
— Klausykite, atsiprašau, kad kalbu apylankomis, bet tas daly­
kas mane gerokai sukrėtė.
— Kuo?
— Manau, turime reikalą su infekciniu agentu.
— Bakteriniu? Virusiniu?
— Ne.
Tobė susiraukė.
— Kas dar galėtų būti. Kalbame apie parazitus?
Jis atsistojo.
— Gal einam į laboratoriją? Parodysiu jums histologinius pre­
paratus.
Juodu liftu nusileido į pusrūsį ir išėjo į tuščią koridorių. Jau
buvo po septintos. Tobė žinojo, kad morge dar kas nors turi budėti,
bet šiuo metu, žengdama tyliu koridoriumi, jautėsi taip, tarsi juodu
su Dvoraku pastate visiškai vieni. Jis įėjo pro duris pirmas ir spragte­
lėjo sieninį jungiklį.
Sublyksėję užsižiebė fluorescenciniai šviestuvai, ryški jų šviesa
atsispindėjo nuo tviskančių paviršių. Tobė pamatė šaldytuvą, nerū­
dijančio plieno kriaukles, darbastalį su kiekybinės analizės įranga ir
kompiuterį. Lentynose stovėjo išrikiuoti stiklainiai su žmogaus orga­
nais, plūduriuojančiais konservuojamame tirpale. Ore tvyrojo silp­
nas, bet aitrokas formalino kvapas.
Dvorakas nuėjo prie vieno iš mikroskopų ir įjungė šviesą. Mi­

171
kroskopas turėjo papildomą mokomąjį okuliarą, todėl regimąjį lauką
tyrinėti jie abu galėjo tuo pačiu metu. Daktaras pakišo po objektyvu
stiklelį ir atsisėdęs pareguliavo ryškumą.
— Pasižiūrėkite.
Tobė prisitraukė taburetę. Prisilenkusi taip, kad juodu kone lie­
tėsi galvomis, pažvelgė pro sudubliuotą okuliarą. Tai, ką pamatė, at­
rodė kaip burbuliukai rausvumos jūroje.
— Jau seniai mokiausi histologijos, — prisipažino ji. — Bent
duokite užuominą.
— Gerai. Ar atpažįstate mūsų žiūrimą audinį?
Ji paraudo iš nepatogumo. Jeigu tik galėtų išberti atsakymą! Bet
ne, dabar kankinamai suvokė savo nemokšiškumą. Ir užsitęsiančią
tarp jųdviejų tylą. Prispaudusi akį prie okuliaro prabilo:
— Man nemalonu prisipažinti, bet neatpažįstu, kas čia.
— Jūsų profesinis pasirengimas niekuo dėtas, daktare Harper.
Siame stiklelyje audinio vaizdas toks nenormalus, kad jį sunku at­
pažinti. Tai, į ką žiūrime — Anguso Parmenterio smegenėlių žievės
pjūvis, nudažytas PAS metodu. Rausvas fonas — tai neuropilis, o
branduoliai nusidažę purpurine spalva.
— Kas yra tos vakuolės?
— Kaip tik to ir klausiu. Normalioje žievėje tų skylučių nebūna.
— Keista. Panašu į rausvą mano virtuvės kempinę.
Dvorakas tylėjo. Suglumusi Tobė pakėlė galvą ir pamatė, kad jis
į ją žiūri.
— Daktare Dvorakai?
— Jūs iškart pastebėjote, — sumurmėjo.
-Ką?
— Kaip tik taip ir atrodo. Lyg rausva kempinė. — Jis atsilošė ir
pasitrynė ranka akis. Ryškioje laboratorijos šviesoje Tobė pamatė jo
veide nuovargio raukšleles, besikalančios tamsios barzdos šešėlį. —
Manau, tai spongiforminė encefalopatija, — pareiškė jis.
— Norite pasakyti, panašu į Kroicfeldo—Jakobo ligą?

172
 Dvorakas linktelėjo.
— Jai būtų galima priskirti patologinius pakitimus preparate.
Taip pat ir klinikinį vaizdą: psichikos sutrikimus, iškreiptą regą, mio-
kloninius traukulius.
— Vadinasi, priepuoliai buvo ne židininio pobūdžio?
— Ne. Manau tai, ką jūs matėte, buvo išgąsčio mioklonusas.
Smarkūs pasikartojantys spazmai, išprovokuojami stipraus garso. Di-
lantinas jų nepanaikina.
—Juk Kroicfeldo-Jakobo liga labai reta?
— Vienam iš milijono žmonių. Ji turi tendenciją smogti seny­
viems asmenims, bet tai sporadiniai atvejai.
— Betgi yra ir atvejų klasteriai. Pernai Anglijoje...
—Jūs turite galvoje pasiutusių karvių ligą. Atrodo, tai Kroicfel­
do-Jakobo ligos variantas. Galbūt net ta pati liga. Mes tikrai dar neži­
nome. Anglijoje ligos aukos užsikrėtė užvalgiusios jautienos su galvijų
spongiforminiu štamu. Tai buvo retas protrūkis, nuo tada daugiau
nepasitaikė.
Tobės žvilgsnis vėl nukrypo į mikroskopą.
— Galbūt ir čia susiduriame su klasteriu? — tyliai pratarė ji. —
Angusas Parmenteris buvo ne pirmas pacientas, kurį mačiau su to­
kiais simptomais. Tas pat buvo ir Hariui Slotkinui. Jis pateko pas mus
į ligoninę su tokiais pačiais reiškiniais. Sąmonės sutrikimas, iškreipta
rega.
—Tie simptomai nėra specifiniai. Tam patvirtinti reikalinga au-
topsija.
— Ponui Slotkinui tai neįmanoma. Jis vis dar nerastas.
— Vadinasi, diagnozės nustatyti negalime.
— Jie abu gyveno tame pačiame naujų statybų komplekse. Ga­
lėjo būti veikiami to paties patogeninio faktoriaus.
— Šios ligos nesusigriebsi kaip paprastos slogos. Ji perduodama
su prionu — pakitusiu ląstelių baltymu. Reikia tiesioginio audinių
kontakto. Pavyzdžiui, persodinant rageną.

173
 — Anglijoje žmonės užsikrėtė valgydami jautieną. Ar negalėjo
taip atsitikti čionai? Galbūt jie valgė tokį patį maistą...
— Amerikoje galvijai švarūs nuo to užkrato. Pas mus nėra pa­
siutusių karvių ligos.
— Kaip mes galime tikrai žinoti? —Tobė jau buvo suintriguota
ir karštligiškai sekė ta nauja minties linkme. Prisiminė naktį Skubio­
sios pagalbos priimamajame, kai buvo atvežtas Haris. Prisiminė, kaip
sužvangėjo nukritęs ant grindų metalinis dubuo, o paskui garsą, kurį
kėlė stuksinti į ratukinius neštuvus Hario koja. — Du žmonės iš to
paties gyvenamojo komplekso su tokiais pačiais simptomais.
— Sąmonės sutrikimas nėra pakankamai specifiškas.
— Hariui Slotkinui pasireiškė tai, ką ašpalaikiau židininiais trau­
kuliais. Dabar suprantu, kad tai galėjo būti išgąsčio mioklonusas.
—Autopsijai reikalingas kūnas. Negaliu nustatyti Hariui Slotki­
nui diagnozės, neturėdamas jo smegenų audinio.
— Gerai, o kiek tikras esate dėl Anguso Parmenterio diagnozės?
— Histologinius preparatus nusiunčiau patvirtinti neuropatolo-
gui. Jis ištirs pjūvius po elektroniniu mikroskopu. Gali užtrukti kelias
dienas, kol sulauksime atsakymo, — pasakė Dvorakas ir tyliai pridū­
rė: — Aš tik viliuosi, kad klystu.
Tobė įsižiūrėjo į jo veidą ir sumojo matanti ne tik nuovargį.
Matė baimę.
— Aš įsipjoviau, — prisipažino Dvorakas. — Autopsijos metu.
Išimdamas smegenis. —Jis palingavo galva ir keistai, su kartėliu nu­
sijuokė. — Esu atidarinėjęs daugybę kaukolių. Dirbau prie lavonų,
užkrėstų ŽIV, hepatitu, net pasiutlige. Bet nesyk neįsipjoviau. Paskui
ant skrodimų stalo man patenka Angusas Parmenteris, ir atrodo, kad
mirtis įvykusi dėl natūralių priežasčių. Savaitę pragulėjęs ligoninėje,
jokių infekcijos požymių. Ir ką aš padarau? Įsipjaunu pirštą. Dirbda­
mas prie tų prakeiktų smegenų.
— Diagnozė dar nepatvirtinta. Tai galėtų būti artefaktas. Galbūt
histologiniai preparatai gaminti neteisingai.

174
 — To aš ir viliuosi. — Dvorakas įsistebeilijo į mikroskopą, lyg
žvelgtų į savo mirtiną priešą. — Mano rankos lietė smegenis. Nebū­
čiau galėjęs pasirinkti blogesnio laiko įsipjauti.
— Tai dar nereiškia, kad užsikrėtėte. Jūsų šansai iš tikrųjų susi­
griebti tą ligą itin menki.
— Bet tebėra. Tokia rizika kol kas egzistuoja.
Dvorakas pažvelgė į Tobę, ir ji negalėjo jam paprieštarauti. Nei
apsimestinai nuraminti. Tyla nors buvo garbinga.
Jis išjungė mikroskopo lemputę.
— Ligos inkubacinis periodas ilgas. Tad praeis metai, dveji, kol
aš žinosiu. Net po penkerių metų tebeklausinėsiu savęs. Laukdamas
pirmų simptomų. Tai bent palyginti neskausminga pabaiga. Pradedi
demencija, iškreipta rega, galbūt haliucinacijomis. Paskui progresuoji
į kliedesius. Ir galiausiai nugrimzti į komą... —Jis pavargęs gūžtelėjo
pečiais. — Manau, vis geriau, nei mirti nuo vėžio.
— Atleiskite, — sumurmėjo Tobė. — Jaučiuosi atsakinga...
— Kodėl?
— Tai aš užsispyriau dėl autopsijos. Įstūmiau jus į pavojingą
padėtį.
— Aš pats save įstūmiau į tokią padėtį. Mes abu rizikuojame,
daktare Harper. Tai susiję su profesija. Juk dirbate Skubiosios pagalbos
priimamajame, kas nors į jus nusikosėja, ir užsikrečiate tuberkulioze.
Arba įsiduriate adata ir susigriebiate hepatitą arba AIDS. —Jis išėmė
objektinį stiklelį ir sugrąžino į dėklą. Paskui užtraukė ant mikroskopo
plastikinį apvalkalą. — Kiekvienoje profesijoje esama rizikos, kaip ir
rizikos, ar ryte atsikelsite iš lovos. Rizika važiuojant į darbą. Einant
prie pašto dėžutės. Sėdant į lėktuvą. — Dvorakas pažvelgė į Tobę. —
Netikėta yra ne tai, kad mes numirsime, o kaip ir kada.
—Juk šioje stadijoje infekciją kaip nors būtų galima sustabdyti.
Galbūt imunoglobulino injekcija...
— Nepadės. Pasitikrinau literatūroje.
— Ar pasitarėte su savo gydytoju?

175
 — Dar niekam apie tai neužsiminiau.
— Nė savo šeimai?
— Yra tik sūnus, Patrikas, o jam tik keturiolika. Šiame amžiuje
ir taip gana rūpesčių.
Tobė prisiminė fotografiją ant rašomojo stalo — pasišiaušusį ber­
nioką, laikantį iškėlusį savo pagautą puikų upėtakį. Dvorakas teisus:
berniukas per jaunas, kad pajėgtų suprasti gimdytojo mirtingumą.
— Tad ką ketinate daryti? — paklausė ji.
— Pasitikrinti, ar mano gyvybės draudimas apmokėtas. Ir viltis
kuo geriausia. — Jis atsistojo ir siekė išjungti šviesą. — Nieko kita
man nelieka daryti.

Vilkintis „Red Soxu*sportiniais marškinėliais ir apsitrynusiomis

treningo kelnėmis Robis Breisas atidarė duris.
— Daktare Harper, — pasveikino jis. — Na ir greitai jūs atkakote.
— Dėkui, kad sutikote su manimi pasimatyti.
— Aha, ką gi, mus užklupote ne pačiu geriausiu laiku. Supran­
tate, miego metas. Daug inkštimų ir derybų.
Tobė įžengė pro paradines duris. Kažkur viršuje klykė vaikas. Ne
dėl ko nors nelaimingas, bet piktai, ir tai lydėjo trepsėjimas kojomis,
o paskui ant grindų trinktelėjo kažkas kieta.
— Mums treji metai ir tik mokomės galios reikšmės, — paaiški­
no Breisas. — Oho, argi tiesiog ne puikūs tėvystės rūpesčiai?
Jis užrakino paradines duris ir nusivedė Tobę koridoriumi į sve­
tainę. Vėl jai padarė įspūdį vyro stambumas — rankos tokios raume­
ningos, kad nuo pečių kabojo ne tiesiai, o skėtėsi į šonus. Tobė atsisė­
do ant sofos, o Breisas įsitaisė gerokai apsitrynusiame atlošiamajame
krėsle.
Viršuje klyksmas tęsėsi, kimesnis ir pertraukiamas garsių, dra­
matiškų šniurkščiojimų. Taip pat girdėjosi kalbančios moters balsas,
ramus, bet ryžtingas.
Bostono beisbolo profesionalų komanda (liet. „Raudonieji getrai“).

176
 — Titanų kova, — pakomentavo Breisas, žvilgtelėdamas vir­
šun. — Žmona laikosi kur kas tvirčiau už mane. Aš tik nuvirstu ir
vaidinu negyvą. — Robis pažvelgė į Tobę ir jo šypsena išblėso. — Tai­
gi kas dėl Anguso Parmenterio?
— Aš ką tik iš Teismo medicinos ekspertizės biuro. Jie turi pre­
liminarią diagnozę: Kroicfeldo-Jakobo liga.
Breisas nustebęs palingavo galva.
—Jie tuo tikri?
— Dar turi patvirtinti neuropatologas. Bet simptomai diagnozę
atitinka. Ne tik Parmenterio. Taip pat ir Hario Slotkino.
— Du Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejai? Tartum žaibas trenktų į
tą pačią vietą dusyk. Kaip jūs galėtumėte tai patvirtinti?
— Na, Hario atvejo patvirtinti negalime, nes nėra kūno. Tačiau
kas, jeigu du Brent Hilo gyventojai iš tikrųjų susirgo Kroicfeldo-Ja­
kobo liga? Tuomet kyla klausimas: gal esama bendro infekcijos šalti­
nio. — Tobė palinko į priekį. —Jūs man sakėte, kad Hario ambula­
torinė kortelė sveikatos atžvilgiu švari.
—Tikrai taip.
— Ar per pastaruosius penkerius metus jis patyrė kokių nors
chirurginių intervencijų? Pavyzdžiui, ragenos persodinimą?
— Neprisimenu ką nors tokio matęs kortelėje. Spėju, kad šitaip
būtų galima užsikrėsti.
— Tokie atvejai aprašyti. — Tobė kiek patylėjo. — Liga gali
būti perduodama ir kitokiu būdu. Žmogaus augimo hormono in­
jekcijomis.
— Taigi?
— Jūs kalbėjote, kad Brent Hile atliekami tyrimai su hormonų
injekcijomis senyvo amžiaus žmonėms. Sakėte, kad jūsų pacientams
padidėjo raumenų masė ir jėga. Ar gali būti, kad pas jus sušvirkščia-
mas užterštas augimo hormonas?
— Augimo hormonas jau nebegaunamas iš lavonų. Jis gamina­
mas pramoniniu būdu.

177
 — O jeigu Brent Hile naudojamos senos jo atsargos? Augimo
hormonas, užkrėstas Kroicfeldo-Jakobo liga?
— Ankstesnysis augimo hormonas jau seniai išimtas iš apyvar­
tos. O Valenbergas šį eksperimento protokolą naudoja daug metų.
Nuo tada, kai dirbo Roslino institute. Niekada nesu girdėjęs nė apie
vieną Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejį tarp jo pacientų.
— Aš nieko nežinau apie Roslino institutą. Kas tai per įstaiga?
— Geriatrinių tyrimų centras Konektikute. Kelerius metus Va­
lenbergas ten dirbo mokslo darbuotoju, o paskui persikėlė į Brent
Hilą. Pasitikrinkite geriatrijos literatūroje — rasite nemažai moksli­
nių darbų iš Roslino. O bent pustuzinis straipsnių — su Valenbergo
kaip autoriaus pavarde. Jis yra tikras pakaitinės hormonų terapijos
guru.
— Aš to nežinojau.
— Kad tai žinotumėte, turite dirbti geriatrijos srityje.
Breisas atsikėlė nuo krėslo, dingo gretimame kambaryje ir sugrį­
žo su kažkokiais popieriais, kuriuos padėjo ant kavos staliuko priešais
Tobę. Viršuje gulėjo straipsnio iš 1992 m. Journal of the American
Geriatrics Society* fotokopija. Buvo nurodyti trys autoriai, ir pirma
puikavosi Valenbergo pavardė. Straipsnis vadinosi „Už Heifliko ribos:
ilgaamžiškumo pratęsimas ląstelių lygmeniu“.
— Tai elementariausias tyrimas, — paaiškino Breisas. — Pa­
imama maksimali ląstelės gyvenimo trukmė — Heifliko riba — ir
ją stengiamasi prailginti hormoninėmis manipuliacijomis. Jeigu jūs
sutiksite su mintimi, kad mūsų senėjimas ir mirtis — tai ląstelinis
procesas, jums kils noras padirbėti prie to, kaip prailginti ląstelės gy­
venimą.
— Betgi tam tikras ląstelių kiekis privalo mirti, tai būtina svei­
katai.
— Tikrai. Mes nuolat atsikratome mirusių ląstelių gleivinėse,
odoje. Bet šias mes regeneruojame. O ko nesugebame regeneruoti —
* Amerikos geriatrų draugijos žurnalas {angį.).

178
tai kaulų čiulpų, smegenų ir kitų gyvybiškai svarbių organų ląstelių.
Jos sensta ir miršta. Ir to pasekmė — mūsų mirtis.
— O jeigu pasitelkiamos tos hormoninės manipuliacijos?
— Čia ir yra mokslinio darbo esmė. Kurie hormonai — ar jų
derinys — prailgina ląstelių gyvenimo trukmę? Valenbergas tai tyri­
nėja nuo 1990-ųjų. Ir gauna kai kurių daug žadančių rezultatų.
Tobė pažvelgė į jį.
—Tas senukas slaugos namuose — na, tas, kuris įsileido į tokias
smarkias grumtynes?
Breisas linktelėjo.
—Jo raumenų masė ir jėga — kaip gerokai jaunesnio žmogaus.
Deja, Alzheimeris pamaišė jam smegenis. Hormonai čia nepadeda.
—Apie kokius hormonus kalbame? Jūs paminėjote jų derinį.
— Pripažinti moksliniai tyrimai teikia vilčių dėl augimo hor­
mono, dehidroepiandrosterono, melatonino ir testosterono. Manau,
pagal dabartinį Valenbergo eksperimento protokolą įvairiomis pro­
porcijomis įtraukti šie hormonai, galbūt dar ir keletas kitų.
—Jūs nesate tikras?
—Aš nedalyvauju šiame eksperimento protokole. Mano žinioje
tik slaugos namų pacientai. Klausykite, šiuo metu visa tai — vien
graži svajonė. Niekas nežino, kas veiksminga. Tik žinome, kad mums
senstant hipofizė nebegamina kai kurių hormonų. Galbūt jaunystės
šaltinis — koks nors mūsų dar neatrastas hipofizės hormonas.
— Taigi Valenbergas skiria pakaitines injekcijas. — Tobė nusi­
juokė. —Tikrai, tai tik spėlionės — neaišku, padeda ar pakenkia.
— Tai galbūt veikia. Beje, Brent Hile esama gana sveikai atro­
dančių aštuoniasdešimtmečių, zujančių po tą golfo aikštę.
—Taip pat jie turtingi, mankštinasi ir gyvena be rūpesčių.
— Aha, na, kas žino? Galbūt geriausias ilgaamžiškumo prana­
šas — solidi sąskaita banke.
Tobė pasklaidė mokslinį straipsnį, paskui vėl padėjo ant kavos
staliuko. Dar kartą pasižiūrėjo į publikacijos datą.

179
 — Jis atlieka tas hormonų injekcijas nuo 1990-ųjų, ir nė vieno
užregistruoto Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejo?
— Rosline šis eksperimento protokolas vykdytas ketverius me­
tus. Paskui Valenbergas perėjo į Brent Hilą ir toliau tęsė tyrimus.
— Kodėl jis išėjo iš Roslino?
Breisas nusijuokė.
— O kaip jūs manote?
— Dėl pinigų.
— Tai kaip tik ta priežastis, dėl kurios aš atėjau į Brent Hilą.
Gražus algos čekis, jokių tąsymųsi su draudimo kompanijomis. Ir pa­
cientai, tikrai klausantys mano patarimo. —Jis kiek patylėjo. — Kaip
girdėjau, Valenbergo atveju yra ir kitų dalykų. Paskutinėje geriatrijos
konferencijoje, kurioje dalyvavau, sklandė kai kurių gandų. Apie Va-
lenbergą ir vieną Roslino mokslo darbuotoją.
— Ak. Jeigu ne pinigai, tai seksas.
— Kas gi dar kita?
Tobė prisiminė Karlą Valenbergą su smokingu — jauną liūtą
gintaro spalvos akimis, ir lengvai įsivaizdavo jį kaip moterų geismo
objektą.
— Taigi jis turėjo romaną su mokslo darbuotoja, — tarė. —
Nieko čia labai ypatinga.
— Taip, jeigu įsivėlę trys.
— Valenbergas, ta moteris ir kas dar?
— Dar vienas medicinos daktaras iš Roslino. Kai santykiai tarp
jų tapo gerokai įtempti, visi trys išėjo iš instituto. Valenbergas atsikėlė
čionai ir vėl ėmėsi savo tyrimų. Kad ir kaip ten būtų, jau šešeri me­
tai, kai Valenbergas leidžia hormonus, ir jokių katastrofiškų šalutinių
pasekmių.
— Ir jokių Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejų?
— Neužregistruota nė vieno. Pabandykite vėl aiškintis, daktare
Harper.
— Gerai, pažiūrėkim, kaip kitaip tiedu vyrai galėjo užsikrėsti.

180
Per kokią nors chirurginę intervenciją. Tarkim, nedidelę, tokią kaip
ragenos persodinimas. Galbūt jų ambulatorinėse kortelėse pražiūrė­
jote ką nors anksčiau daryta.
Netekęs kantrybės Breisas krenkštelėjo.
—Vis dėlto, kodėl jūs į tai taip įsikibote? Mano pacientai nuolat
miršta, bet aš taip neimu į galvą.
Atsidususi Tobė nusviro į sofos atlošą.
— Žinau, tai nieko nepakeis. Haris veikiausiai miręs. Bet jeigu
jis tikrai sirgo Kroicfeldo-Jakobo liga, tai jau buvo mirštantis, kai jį
mačiau. Ir kad ir ką būčiau dariusi, niekas jo nebūtų išgelbėję. —Tobė
pažvelgė į Breisą. — Galbūt man nereikėtų jaustis tokiai atsakingai
dėl jo mirties.
— Vadinasi, tai kaltės jausmas?
Tobė linktelėjo.
— Ir šiek tiek savas suinteresuotumas. Hario sūnui atstovaujan­
tis advokatas jau renka raštiškus parodymus iš Skubiosios pagalbos
priimamojo personalo. Nemanau, kad man kaip nors pavyktų išveng­
ti teisminio ieškinio. Bet jeigu įrodyčiau, kad Haris, kai jį mačiau, jau
sirgo mirtina liga...
— Tokiu atveju teismui žalos atlyginimas neatrodytų toks di­
delis.
Ji linktelėjo. Ir susigėdo. Jūsų tėvelisjau merdėjoypone Slotkinai.
Didelio čia daikto?
— Mes nežinome, kad Haris miręs, — priminė Breisas.
— Jis jau mėnuo kaip dingęs. Kur kitur jis gali būti? Tik reikia
surasti kūną.
Viršuje verksmas liovėsi, kova pagaliau buvo laimėta. Tyla tik pa­
brėžė neramią pauzę jų pokalbyje. Laiptais žemyn sugirgždėjo žings­
niai ir į svetainę įėjo moteris. Rausvaplaukė, tokios šviesios odos, kad
svetainės lempos spindesyje veidas atrodė persišviečiantis.
— Mano žmona Greta, — supažindino Breisas. — O čia dakta­
rė Tobė Harper. Tobė ką tik užsuko šnektelėti profesiniais reikalais.

181
 — Atleiskite dėl viso to klyksmo, — atsiprašė Greta. — Tai
mūsų kasdienė kankynė. Darsyk man pasakyk, Robi, kodėl mes vis
dėlto įsitaisėme vaiką?
— Kad perduotume jam aukščiausiosios rūšies DNR. Visa bėda,
mažyte, kad jis turi tavo temperamentą.
Greta atsisėdo ant krėslo alkūnramsčio greta savo vyro.
— Tai vadinama ryžtu, o ne temperamentu.
—Aha, kad ir kaip tai vadini, kenčia ausys. — Robis patapšnojo
žmonai kelį. — Tobė — Springfildo ligoninės Skubiosios pagalbos
priimamojo gydytoja. Tai ji suadė man veidą.
— O. — Greta dėkingai linktelėjo. — Gražiai pasidarbavote.
Jam beveik neliko rando. — Ji staiga susiraukė į kavos staliuką. —
Robi, tikiuosi, tu pasiūlei mūsų viešniai ko nors atsigerti? Užkaisti
arbatos?
— Ne, mažyte, — nuramino Robis. — Mes čia jau visai bai­
gėme.
Turbūt tai užuomina pasisalinti, — pagalvojo Tobė. Nenorom ji
atsistojo.
Atsistojo ir Robis. Greitomis pabučiavęs žmoną pasakė:
—Aš neilgam. Tik užbėgsiu į kliniką. — Paskui pasisuko į Tobę,
su nuostaba žiūrinčią į jį. —Juk norėjote pamatyti tas ambulatorines
korteles, taip? — paklausė jis.
— Taip. Žinoma.
— Tad susitiksime ten. Brent Hile.
 11

— Žinojau, kad jūs neduosite man ramybės, — pasakė Robis,

atrakindamas paradines Brent Hilo klinikos duris. Patikrinkite tą,
patikrinkite aną. Ką gi, pagalvojau, paprasčiausiai leisiu jums pačiai
pamatyti tas prakeiktas korteles, kad nemanytumėte, jog ką nors nuo
jūsų slepiu.
Juodu įėjo į pastatą, paradinės durys užsitrenkė, pasiųsdamos
tuščiu vestibiuliu blaškytis aidus. Breisas pasuko į dešinę ir atrakino
duris, pažymėtas lentele: m e d i c i n i n ė d o k u m e n t a c ij a .
Tobė uždegė šviesą ir nustebusi sumirksėjo, kai pamatė šešias
eiles kartotekos spintelių.
— Pagal alfabetą? — paklausė ji.
—Taip. A — toje pusėje, Z — kitame gale. Aš surasiu Slotkino
kortelę, o jūs paieškokite Parmenterio.
Tobė pasuko prie P raidės sekcijos.
— Negaliu patikėti, kiek daug pas jus kortelių. Nejau Brent Hile
iš tikrųjų yra tiek pacientų?
— Ne. Čia centrinis visų „Orkato sveikata“ slaugos namų do­
kumentų archyvas.
— Tai koks nors konglomeratas?
— Aha. Mes — jų vadovaujančioji įstaiga.
—Taigi kiek į šį darinį įeina slaugos namų?
— Manau, apie kokią dešimtį. Pas mus bendra buhalterija ir
informacinė tarnyba.
Tobė surado spintelę su P raide prasidedančiomis pavardėmis ir
pervertė korteles.
— Nerandu, — pasakė ji.

183
 — O aš Slotkino radau.
— Tai kurgi Parmenterio?
Breisas atėjo į jos spintelių eilę.
— Ak, pamiršau. Jis miręs, tad veikiausiai jo kortelė perkelta
prie neaktyviųjų. — Breisas nuėjo prie kelių spintelių kambario gilu­
moje. Po minutėlės uždarė stalčių, kuriame rausėsi. — Turbūt išim­
ta. Man nepavyko jos rasti. Kodėl jums nesusikoncentravus į Hario
kortelę? Vartykite ją, kiek širdis geidžia, ir įsitikinsite, kad aš nieko
nepraleidau.
Tobė atsisėdo prie tuščio stalo ir atsivertė Slotkino kortelę. Si
buvo sutvarkyta pagal atskiras problemas, skyrelis „Dabartinės ligos“
buvo pirmame puslapyje. Tobė nepamatė nieko įdomaus: gerybinė
prostatos hipertrofija. Lėtinis nugaros skausmas. Dėl otosklerozės
šiek tiek susilpnėjusi klausa. Visos tikėtinos seno amžiaus negalios.
Ji atvertė medicininės anamnezės puslapį. Vėlgi įprastas sąra­
šas: apendektomija — trisdešimt penkerių metų amžiaus. Transu-
retrinė prostatos rezekcija — šešiasdešimt aštuonerių. Kataraktos
operacija — septyniasdešimties. Apskritai Haris Slotkinas buvęs
sveikas žmogus.
Tobė susirado prie apsilankymų klinikoje skyrelį, kurį sudarė gy­
dytojų pastabos. Daugelis jų rutininiai sveikatos patikrinimai, pasira­
šyti daktaro Valenbergo, kartkartėmis — pagalbinio specialisto dak­
taro Bartelio, urologo. Tobė vertė puslapius, kol apsistojo ties įrašu,
datuotu prieš dvejus metus. Jai sunkiai sekėsi iššifruoti parašą.
— Kieno čia įrašyta? — paklausė ji. — Parašas atrodo lyg pra­
sidedantis J.
Breisas prisimerkė, bandydamas perprasti neįskaitomą braižą.
— Pasiduodu.
— Neatpažįstate pavardės?
Jis papurtė galvą.
— Kartais mes pasikviečiame specialistų iš šalies. O dėl ko buvo
šis vizitas?

184
 — Regis, čia parašyta „iškrypusi nosies pertvara“. Turbūt ANG
specialistas.
— Niutone yra ANG specialistas, pavarde Grinlis. Jo parašas
turėtų prasidėti G, ne/.
Tobei ta pavardė buvo žinoma. Grinlis retsykiais konsultuodavo
Springerio skubiosios pagalbos priimamajame.
Ji pervertė į laboratorinių tyrimų skyrelį, kur buvo neseniai da­
ryto bendro kraujo kūnelių skaičiaus ir biocheminės analizės rezulta­
tų kompiuterinis spaudinys. Viskas normalu.
— Kaip jo amžiaus vyrukui, visai neblogas hemoglobinas, —
pastebėjo Tobė. — Penkiolika — geriau nei mano. —Atvertusi į kitą
puslapį stabtelėjo, raukdamasi į spaudinį su firmine antrašte Niuto­
no diagnostika. — Oho, jūs, žmonės, nesivaržote dėl išlaidų, a? Tik
pažiūrėkite į tuos laboratorinius tyrimus: skydliaukės, augimo hor­
monų, prolaktino, melatonino, AKTH radioimuninė analizė. Sąrašas
tęsiasi ir tęsiasi. — Pervertė dar kitą puslapį. — Ir tęsiasi. Si komplek­
sinė patikra atlikta prieš metus ir kita — prieš tris mėnesius. Kažkuri
Niutono laboratorija iš to žarsto pinigus.
— Tokią kompleksinę patikrą Valenbergas užsako visiems savo
pacientams, kuriems daromos hormonų injekcijos.
— Betgi šioje kortelėje niekur neužsiminta apie hormoninio
eksperimento protokolą.
Breisas trumpam nutilo.
—Tikrai atrodo keista, ar ne? Užsakyti visus tuos tyrimus, jeigu
Haris nebuvo įtrauktas į eksperimento programą.
— Galbūt Brent Hilas kemša „Niutono diagnostikos“ kišenes?
Šio paciento kompleksinė endokrininė patikra veikiausiai kainuoja
kelis tūkstančius dolerių.
—Ją užsakė Valenbergas?
—To laboratorijos atsakyme nenurodyta.
— Pasižiūrėkite į paskyrimų lapus. Sutikrinkite datas.
Tobė atvertė skyrelį „Gydytojo paskyrimai“. Puslapiai buvo gy­

185
dytojo ranka rašytų paskyrimų kalkinės kopijos, kiekvienas pasirašy­
tas ir datuotas.
— Štai, pirma kompleksinė hormonų patikra, užsakyta Valen-
bergo. Antra — to bjauraus braižo vyruko. Daktaro Grinlio — jeigu
tai jis.
— Kodėl ANG specialistas turėtų užsakyti kompleksinę endo­
krininę patikrą?
Tobė peržvelgė likusius paskyrimų lapus.
— Čia vėl tas parašas, datuotas beveik prieš dvejus metus. Jis
paskyrė prieš operaciją valiumo ir šeštai valandai ryto užsakė mašiną
transportuoti į „Hovarto chirurgijos centrą“ Velslyje.
— Prieš kokią operaciją?
— Man regis, čia parašyta „Iškrypusi nosies pertvara“. — Atsi­
dususi, Tobė užvertė kortelę. — Nelabai ką sužinojome, ar ne?
— Tad gal einame iš čia? Greta turbūt jau ant manęs pyksta.
Nusiminusi Tobė sugrąžino kortelę.
— Atleiskite, kad šiąnakt ištempiau jus čionai.
— Aha, na, aš ir pats nesuprantu, kaip tam sutikau. Jums iš
tikrųjų reikia pamatyti Parmenterio kortelę, a?
— Jeigu galėtumėte ją surasti.
Breisas įkišo Hario Slotkino kortelę į vietą ir su trenksmu užstū­
mė spintelės stalčių.
— Tiesą sakant, Harper, tai nėra aukščiausia pozicija mano pri­
oritetų sąraše.

Svetainėje degė šviesa. Sustojusi kiemo įvažoje už Džeinės Nolan

„Saab“, Tobė pamatė pro užuolaidas sunkiantis šiltą šviesą, pamatė
stovinčios prie lango moters siluetą. Sis vaizdas ramino — ta budri
figūra, įsižiūrinti į tamsą. Tai reiškė, kad kažkas yra namie, budi.
Tobė atsirakino paradines duris ir nuėjo į svetainę.
— Jau sugrįžau.

186
 Džeinė Nolan pasitraukė nuo lango ir ėmėsi rankioti žurnalus.
Ant sofos gulėjo National Enquirer, atverstas ties straipsniu „Sukre­
čiančios aiškiaregystės“. Džeinė skubiai užvertė žurnalą ir sutrikusiai
šypsodamasi pasisuko į Tobę.
— Mano intelektualus stimuliavimasis nakčiai. Žinau, kad pri­
valau lavinti protą rimtais skaitiniais. Bet, jei atvirai, —ji iškėlė ilius­
truotą žurnalą, — nepajėgiu atsispirti niekam, jeigu viršelyje Danielis
Dei Liujisas*.
— Aš irgi, — prisipažino Tobė.
Abi nusijuokė — malonu žinoti, kad moterims kai kurios keis­
tybės bendros.
— Kaip praėjo vakaras? — paklausė Tobė.
— Puikiai. — Džeinė apsisuko ir skubiai pataisė sofos pagal­
vėles. — Septintą mes pavakarieniavome, ir ji beveik viską sušveitė.
Paskui suruošiau jai putų vonią. Tačiau turbūt nereikėjo, — apgailes­
taujamai pridūrė.
— Kodėl? Kas atsitiko?
—Jai buvo taip smagu, kad nenorėjo išlipti. Pirma gavau išleisti
iš vonios vandenį.
— Regis, aš niekada nemaudžiau mamos putų vonioje.
— O, tikrai juokinga žiūrėti! Ji užsideda putų ant galvos ir pu­
čia. Matytumėte, kas dėjosi ant grindų. Lyg žiūrėtum į žaidžiantį vai­
ką. O iš dalies ji tokia ir yra.
Tobė atsiduso.
— Ir kasdien tas vaikas vis jaunėja.
— Bet ji toks mielas vaikas. Esu dirbusi prie tiek daug Alzheime-
rio ligonių, kurie nebuvo mieli. Sendami tik darosi vis nemalonesni.
Nemanau, kad taip atsitiks jūsų motinai.
— Ne, neatsitiks, — nusišypsojo Tobė. — Ji niekada tokia ne­
buvo.
* Daniel Day Lewis (g. 1957) dvigubos pilietybės (Didžiosios Britanijos ir Airijos) kino
aktorius.

187
 Džeinė susigriebė likusius žurnalus, ir Danielis Dei Lujisas din­
go jos kuprinėje. Jų šūsnyje taip pat buvo ir Modern Bride. Svajotojų
žurnalas, pagalvojo Tobė. Pasak Džeinės reziumė, ji buvo viengun­
gė. Trisdešimt penkerių Džeinė atrodė kaip labai daug kitų moterų,
kurias Tobė pažinojo — nesusisaisčiusios, bet turinčios vilties. Neri­
maujančios, bet ne desperatiškos. Moterys, kurioms tamsiaplaukių
kino stabukų nuotraukų turėtų pakakti, kol į jų gyvenimus neįžengs
vyras iš kūno ir kraujo. Jeigu toks apskritai pasirodys.
Jiedvi pasuko prie paradinių durų.
— Taigi jūs manote, kad viskas ėjosi gerai, — tarė Tobė.
— O, taip. Mudvi su Elena tiesiog puikiai sutarėme. — Džeinė
atidarė duris ir stabtelėjo. — Vos nepamiršau. Skambino jūsų sesuo.
Taip pat buvo kažkokio vyro iš Teismo medicinos biuro skambutis.
Pažadėjo vėl paskambinti.
— Daktaras Dvorakas? Ar pasakė, ko nori?
— Ne. Pasakiau jam, kad sugrįšite namo vėliau. — Džeinė nu­
sišypsojo ir pamojo. — Labanakt.
Tobė užrakino paradines duris ir nuėjo į miegamąjį paskambinti
seseriai.
— Maniau, kad tau laisva naktis, — nusistebėjo Vikė.
— Taip ir yra.
— Buvo netikėta, kai atsiliepė Džeinė.
— Paprašiau, kad kelias valandas pažiūrėtų mamą. Zinai, man
vis dėlto norisi bent kas pusmetį išeiti kur nors iš namų.
Vikė atsiduso.
— Tu vėl ant manęs pyksti. Tiesa?
— Ne, nepykstu.
— Taip, pyksti. Tobe, žinau, kad tu įstrigusi su mama. Supran­
tu, tai neatrodo teisinga. Tačiau ką man daryti? Tie vaikai varo iš pro­
to. Turiu darbą, ir vis tiek galiausiai užgriūva daugelis namų rūpesčių.
Jaučiuosi lyg kapstyčiausi per vandenį.
— Vike, nejau tai varžybos? Katra labiau kenčia?

188
 — Tu neįsivaizduoji, ką reiškia mėginti susitvarkyti su vaikais.
— Ne, turbūt neįsivaizduoju.
Ilga pauzė. Ir Tobė pagalvojo: Neįsivaizduoju, nes taip ir neturė­
jau progos. Bet negalėjo dėl to kaltinti Vikės. Tai ambicija vertė Tobę
susitelkti vien į savo karjerą. Ketveri metai Medicinos fakultete, treji
— rezidentūros. Romantikai nebuvo laiko. O paskui pradėjo silpti
Elenos atmintis, ir Tobė palengva prisiėmė atsakomybę už motiną.
To nebuvo planuota. Tai ne jos sąmoningai pasirinktas kelias. Tik taip
susiklostė gyvenimas.
Neturi teisės pykti ant savo sesers.
— Klausyk, gal sekmadienį atvažiuotumėte pietų?
— Tą naktį aš dirbu.
— Niekaip neprisimenu tavo grafiko. Vis dar keturias naktis
dirbi, tris turi laisvas?
— Dažniausiai. Kitą savaitę būsiu laisva pirmadienį ir antradienį.
— O Dieve! Nė viena iš tų dienų mums netinka. Pirmadienį
mokykloje atvirų durų diena. O antradienį Hanos fortepijono reči­
talis.
Tobė nutylėjo, tik laukė, kol Vikė baigs savo įprastą litaniją: koks
perkrautas jos kalendorius, kaip sunku suderinti keturių skirtingų žmo­
nių grafikus. Hana ir Geibas tokie perkrauti — kaip ir visi vaikai šiais
laikais. Kiekviena laisva jų vaikystės akimirka užpildyta muzikos pa­
mokomis, gimnastika, plaukymu, kompiuterijos pratybomis. Vežk juos
čia, vežk juos ten, ir į dienos pabaigą Vikė vos bepastovinti ant kojų.
—Viskas gerai, — galiausiai pertraukė ją Tobė. — Kodėl mums
nepabandžius kitą dieną?
— Aš tikrai norėjau, kad jūs atvažiuotumėte.
—Taip, žinau. Esu laisva antrą lapkričio savaitgalį.
— O, aš užsirašysiu. Tik pirma pasitikrinsiu, ar tinka mano ka­
riaunai. Paskambinsiu kitą savaitę, gerai?
— Puiku. Labanakt, Vike.
Tobė padėjo ragelį ir pavargusi persibraukė delnu plaukus. Per­
nelyg užsiėmę, mes visi pernelyg užsiėmę. Net nerandame laiko til­

189
tams tarp savęs pataisyti. Ji nuėjo koridoriumi prie motinos kamba­
rio ir įkišo pro duris galvą. Silpnoje naktinės lempelės šviesoje Tobė
pamatė, kad Elena miega. Lovoje ji atrodė kaip vaikas — šiek tiek
pravertos lūpos, lygus, be rūpesčių veidas. Kartais, kaip ir dabar, Tobė
įžvelgdavo šmėstelint šešėlį mergytės, kokia kadaise buvo Elena, ga­
lėdavo įsivaizduoti vaikelį su Elenos veidu ir Elenos baimėmis. Kas
tapo iš to vaikelio? Ar ji pasitraukė ir liko palaidota po visais tais gru-
binančiais pilnametystės sluoksniais? Ar vėl iškyla į paviršių tik dabar,
gyvenimo pabaigoje, kai tie patys sluoksniai nusilupa?
Tobė palietė motinos kaktą, nubraukė žilų plaukų sruogeles.
Elena sujudėjo ir atsimerkė, sutrikusiu žvilgsniu įsistebeilijo į Tobę.
— Čia tik aš, mama, — nuramino Tobė. — Miegok.
— Ar viryklė išjungta?
— Taip, mama. Ir durys užrakintos. Labanakt. — Ji pabučiavo
Eleną ir išėjo iš kambario.
Nusprendė dar nesigulti miego. Nėra prasmės trikdyti savo pa­
ros ritmo — kitą naktį jai vėl budėti. įsipylė į taurę brendžio ir nusi­
nešė į svetainę. įjungė grotuvą, įstatė Mendelsono kompaktinį diską.
Užgrojo vienišas smuikas — tyrai ir graudžiai. Tai buvo mėgstamas
Elenos koncertas, o dabar — ir Tobės.
Crescendo viršūnėje suskambo telefonas. Ji pritildė muziką ir
nukėlė ragelį.
Skambino Dvorakas.
— Atleiskite, kad taip vėlai trukdau, — atsiprašė jis.
— Nieko tokio. Aš neseniai grįžau namo. — Su brendžio taure
rankoje Tobė įsitaisė ant sofos pagalvėlių. — Man sakė, kad anksčiau
mėginote su manimi susisiekti.
— Kalbėjau su jūsų namų šeimininke.
Dvorakas trumpam nutilo. Jo linijos gale girdėjosi operinė mu­
zika. „Don Zuanas“. Štai, pagalvojo Tobė. Du vienišiai, abu sėdime
namie, o kompaniją mums palaiko stereogrotuvai.
— Ketinote patikrinti tų Brent Hilo pacientų ligos istorijas, —
vėl prašneko jis. — Įdomu, ar ką nors daugiau sužinojote?

190
 — Varčiau Hario Slotkino ambulatorinę kortelę. Nebūta jokių
chirurginių intervencijų, galėjusių užkrėsti Kroicfeldo-Jakobo liga.
— O hormonų injekcijų?
— Jokių. Nemanau, kad jis buvo įtrauktas į eksperimento pro­
tokolą. Bent jo ambulatorinėje kortelėje apie tai nepaminėta.
— O kaip dėl Parmenterio?
— Mums nepavyko rasti jo kortelės. Todėl nežinau, ar jam da­
rytos kokios nors chirurginės intervencijos. Ryt jūs galėtumėte pa­
klausti Valenbergo.
Jis neatsakė. Tobė sumojo, kad „Don Zuanas“ nebegroja, kad
Dvorakas sėdi tyloje.
— Gaila, kad negaliu ko nors daugiau jums pasakyti, — vėl
prašneko ji. —Turbūt siaubinga šitaip laukti diagnozės.
— Esu turėjęs ir smagesnių vakarų, — prisipažino. — Supratau,
kad gyvybės draudimo polisai — labai nuobodus skaitalas.
— O, ne. Juk ne taip praleidote vakarą, a?
— Padėjo butelis vyno.
— Po blogos dienos aš paprastai rekomenduoju brendį, — už­
jaučiamai sumurmėjo Tobė. — Tiesą sakant, dabar laikau rankoje
taurę jo. —Ji kiek patylėjo ir nutrūktgalviškai pridūrė: — Žinote, aš
visą naktį nemiegosiu. Visada nemiegu. Galite atvažiuoti, išgersime
po taurę drauge.
Dvorakas atsakė ne iškart, ir Tobė užsimerkusi pagalvojo: Dieve,
kodėl aš taip pasakiau?Kodėl kalbu lygžūtbūt nenorėčiau būti viena?
— Dėkui, bet šiąnakt iš manęs būtų nekoks kompanionas, —
prisipažino jis. — Galbūt kitą kartą.
—Taip. Kitą kartą. Labanakt.
Padėjusi ragelį, ji pagalvojo: Ir ko gi aš tikėjausi?Kad jis tuoj pat
atvažiuos, kad juodu drauge praleisią naktį žvelgdami vienas kitam į
akis?
Atsidususi vėl paleido Mendelsono koncertą. Raudojo smuikas,
o Tobė gurkšnojo brendį ir skaičiavo, kiek valandų dar liko iki aušros.
 12

Džeimsas Bigelou jau pavargo nuo laidotuvių. Per kelerius pas­

taruosius metus jų buvo tiek daug, o dabar vis dažnėjo, nelyginant
greitėjantis būgnų tratesys, žymintis laiko tėkmę. Kad tiek jo draugų
pasimirė, buvo galima tikėtis. Septyniasdešimt šešerių, jis jau pergy­
veno daugelį iš jų. Dabar mirtis artėja ir prie jo. Jautė sėlinančius jos
žingsnius, visai aiškiai įsivaizdavo sustingusį savo pavidalą, nupud­
ruotu veidu, sušukuotais plaukais, tvarkingai išlygintu ir užsagstytu
pilku kostiumu gulintį atidengtame karste. Tą pačią kompaniją, vo­
rele slenkančią pro šalį, tylomis atiduodančią savo paskutinę pagarbą.
Faktas, kad tai Angusas Parmenteris, o ne jis, Bigelou, guli karste
— tik laiko klausimas. Dar mėnuo, dar metai, ir jo karstas bus išsta­
tytas parodai šioje laidojimo salėje. Kelionė baigiasi mums visiems.
Vorelė slinko į priekį, taip pat ir Bigelou. Jis stabtelėjo prie kars­
to ir pažvelgė į savo draugą. Net tu nebuvai nemirtingas, Angusai.
Jis praslinko pro šalį, pasuko į vidurinį praėjimą ir atsisėdo ke­
tvirtoje eilėje. Iš čia stebėjo pažįstamų Brent Hilo veidų procesiją. An­
tai Anguso kaimynė Ana Valentam, atkakliai jį persekiojusi telefono
skambučiais ir troškiniais. Antai golfo draugeliai iš klubo ir porelės iš
vynų ragavimo ratelio, Brent Hilo mėgėjiško orkestrėlio muzikantai.
Kurgi Filas Doras?
Bigelou peržvelgė salę, akimis ieškodamas Filo — žinojo, kad
šis turėtų čia būti. Vos prieš tris dienas klube juodu drauge išmetė po
kelias taureles, pritildytais balsais šnektelėjo apie savo pokerio drau­
gelius Angusą, Harį ir Steną Mekį. Visi trys jau mirę, liko tik Filas ir
Bigelou. Pokeris tik tarp jųdviejų atrodo nevertas pastangų, pasakęs
Filas. Jis ketino slapčia įdėti į Anguso karstą kortų malką, tokią nely-

192
ginant išlydėtuvių dovaną didžiajam pokerio stalui danguje. Gal šei­
ma nesupyktų? — samprotavo Filas. Nejau jie pamanytų, kad neoru
turėti tokį atminimo ženklą, įkištą prie atlasinių apmušalų? Juodu
drauge liūdnai iš to pasijuokė, išgerdami dar po stiklą toniko. Velniai
rautų, pasakęs Filas, jis vis tiek tai padarysiąs. Angusas gerai įvertins
tokį poelgį.
Bet šiandien Filas su savo kortų malka nepasirodė.
Į tą pačią eilę įsispraudė Ana Valentam ir klestelėjo ant kėdės
šalimais. Jos veidas buvo storai, net groteskiškai nupudruotas — pa­
stangos užmaskuoti amžių kiekvieną raukšlelę tik dar labiau išryški­
no. Dar viena godi našlė; Džeimsas buvo jų apsuptas. Normaliomis
aplinkybėmis jis būtų vengęs užmegzti su ja pokalbį, baimindamasis
išjudinti tame vienkrypčiame prote klaidingai suprastus jausmingus
ketinimus, bet šiuo metu pakankamai arti nebuvo nieko kito, su kuo
galėtų pasikalbėti.
Prisilenkęs prie jos sumurmėjo:
— Kur Filas?
Ana pažvelgė į jį tartum nustebusi, kad užkalbino.
-Ką?
— Filas Doras. Jis turėjo čia būti.
— Man regis, jis nekaip jaučiasi.
— Kas jam yra?
— Nežinau. Prieš porą dienų atsiprašė nuo vakarinės išvykos į
teatrą. Pasakė, kad kažkas negerai akims.
—Jis man dėl to nesiskundė.
— Tik praėjusią savaitę tai pastebėjo. Ketino nueiti pas dakta­
rą. — Ana giliai atsiduso ir nukreipė žvilgsnį tiesiai į priekį — į kars­
tą. — Juk baisu, ar ne, kaip viskas irsta. Mūsų akys, mūsų sąnariai,
mūsų klausa. Šiandien supratau, kad mano balsas pasikeitęs. Anks­
čiau to nepastebėdavau. Peržiūrėjau mūsų ekskursijos į Fenel Holą
vaizdajuostę ir negalėjau patikėti, kaip senai skamba mano balsas. Aš
gi nesijaučiu sena, Džimi. Nebeatpažįstu savęs veidrodyje... — ji vėl

193
atsiduso. Skruostu nuslydo ašara, išgrauždama taką pudros dulkėse.
Ana nusišluostė ją, palikdama kalkių dryžį.
Kažkas negerai Filo akims.
Bigelou sėdėjo apie tai mąstydamas, o gedėtojų vorelė slinko pro
karstą, girgždėjo kėdės, balsai aplinkui jį murmėjo: „Prisimeni, kai
Angusas....“„Negaliu patikėti, kadjo nebėra...“„Sako, tai kažkoks in­
sultas... “„Ne, ašgirdėjau kai ką kita... “
Staiga Bigelou pašoko ant kojų.
— Nepasiliekate pamaldoms? — nustebo Ana.
— Man... man reikia su kai kuo pasikalbėti, — paaiškino
Džeimsas ir prasispraudė pro ją į praėjimą. Ji lyg pašaukė pavymui,
bet jis neatsisuko, patraukė tiesiai pro duris laukan.
Pirma nuvažiavo į Filo kotedžą, kuris buvo vos per kelis namus
nuo jo paties. Duris rado užrakintas; į skambutį niekas neatsiliepė.
Bigelou pastovėjo priebutyje, mėgindamas ką nors įžiūrėti pro lange­
lį, bet tesimatė prieškambaris su vyšnios medžio staliuku ir žalvarinis
stovas lietsargiams. Ant grindų voliojosi vienintelis batas — tai jam
pasirodė keista. Kažkas blogai. Filas dėl tvarkos toks pedantas.
Eidamas atgal pro sodo vartelius pastebėjo, kad pašto dėžutė
perpildyta. Tai irgi Filui nebūdinga.
Kažkas negeraijo akims.
Bigelou vėl įsėdo į automobilį ir vingiuojančią pusę mylios va­
žiavo į Brent Hilo kliniką. Kol nuėjo prie registratorės langelio, delnai
jam jau prakaitavo, pulsas daužėsi.
Moteris jo nepastebėjo — pernelyg buvo įnikusi tarškėti tele­
fonu.
Džeimsas pabarbeno į langelį.
— Man reikia pamatyti daktarą Valenbergą.
— Aš tuoj jūsų išklausysiu, — atsiliepė ji.
Su kylančiu irzuliu Bigelou stebėjo, kaip registratorė nusigręžė
barškinti klaviatūra ir toliau kalbėjo telefonu — kažką apie draudimo
priemokas ir įgaliojimų numerius.

194
 — Tai svarbu! — pabrėžė jis. — Turiu žinoti, kas atsitiko Filui
Dorui.
— Sere, aš kalbu telefonu.
— Filas irgi serga, ar ne? Jį vargina akys.
—Jums teks pasikalbėti su jo gydytoju.
— Tad leiskite man pamatyti daktarą Valenbergą.
— Šiuo metu jis išvykęs priešpiečių.
— Kada jis grįš? Kada?
— Sere, jūs iš tikrųjų turite nusiraminti...
Įkišęs pro langelį ranką, jis nuspaudė telefono išjungimo svir­
telę.
— Man reikiapamatyti daktarą Valenbergą.
Registratorė su kėde atsistūmė nuo langelio, kad jis negalėtų pa­
siekti. Staiga iš kartotekų kambario pasirodė dvi kitos moterys. Visos
dabar spoksojo į jį — pamišėlį, triukšmaujantį pas jas laukiamajame.
Atsidarė durys ir pasirodė vienas iš gydytojų. Stambus juodaodis
it bokštas iškilo ties Bigelou. Prisegtoje prie chalato kišenėlės kortelėje
išspausdinta: Ro b e r t a s b r e is a s , m e d . d r .
— Sere, regis, kažkokia problema?
— Man reikia pamatyti daktarą Valenbergą.
—Jo šiuo metu nėra.
—Tai^ižj pasakykite, kas atsitiko Filui.
— Kam?
— Jūs žinote! Filui Dorui! Sako, kažkas negerai jo akims. Ar jis
ligoninėje?
— Sere, kodėl jums neatsisėdus, kol šios damos patikrins karto­
tekoje dėl...
— Nenoriu sėstis! Tik noriu žinoti, ar jam ne tas pats, kas buvo
ir Angusui? Tas pats, kas ir Stenui Meldui.
Atsidarė paradinės durys ir į laukiamąjį įėjo pacientė. Ji sustingo
vietoje ir išpūtė akis į užraudusį Bigelou veidą, išsyk pajutusi, kad
atmosfera kaista.

195
 — Gal pasikalbėkime mano kabinete? — tyliu ir švelniu balsu
pasiūlė daktaras Breisas ir ištiesė Bigelou ranką. — Tai koridoriumi
kiek toliau.
Bigelou įsistebeilijo į plačią daktaro plaštaką, stebėtinai blyš­
kų delną, per kurį ėjo stora ir juoda gyvenimo linija. Pakėlė akis į
Breisą.
— Aš tik noriu žinoti, — tyliai pratarė.
— Ką žinoti, sere?
— Ar ir aš susirgsiu kaip tie kiti?
Daktaras papurtė galvą — ne atsakydamas į klausimą, bet su­
glumęs.
— Kodėl turėtumėte susirgti?
— Sakė, kad nėra jokios rizikos... sakė, kad procedūra saugi. Bet
paskui susirgo Mekis ir...
— Sere, nežinau pono Meldo.
Bigelou pažvelgė į registratorę.
— Juk jūs prisimenate Steną Mekį. Pasakykite man, kad prisi­
menate Steną.
— Žinoma, pone Bigelou, — atsakė ji. — Mes taip gailėjomės,
kai jis mirė.
— Dabar ir Filas išėjo, ar ne? Aš vienintelis likau.
— Sere? — pašaukė pro langelį kita registratorė. — Aš ką tik
pasitikrinau pono Doro kortelėje. Jis neserga.
— Tai kodėl neatėjo į Anguso laidotuves? Jis turėjo ten būti!
— Ponui Dorui teko išvykti iš miesto skubiais šeimyniniais rei­
kalais. Jis paprašė, kad jo medicininė dokumentacija būtų pervesta
pas jo naują daktarą La Chojoje.
-K ą?
— Čia taip parašyta. — Ji padavė kortelę su prisegtu prie vir­
šelio rašteliu. — Įgaliojimas datuotas vakardiena. Štai kaip skamba:
„Pacientas išsikėlė dėl skubių šeimyninių reikalų — jis negrįš. Pervesti
visą dokumentaciją į Vakarų Brent Hilą La Chojoje, Kalifornijoje.

196
 Bigelou prisislinko arčiau prie langelio ir įsistebeilijo į parašą po
įgaliojimu: Karlas Valenbergas, med. dr.
— Sere? — ant Bigelou peties nukrito juodaodžio daktaro ran­
ka. — Neabejoju, jūs netrukus sulauksite iš savo draugo žinių. Pana­
šu, kad jis buvo iškviestas.
— Bet kokių gi jis gali turėti skubių šeimyninių reikalų? — ty­
liai paklausė Bigelou.
— Galbūt kas nors susirgo. Arba mirė.
— Filas neturi šeimos.
Dabar daktaras Breisas įsistebeilijo į jį. Taip pat ir registratorės.
Matė jas stovinčias už stiklinės pertvaros ir lyg žiūroves vėpsančias į
aptvarą zoologijos sode.
— Kažkas čia ne taip, — pratarė Bigelou. — Jūs man nesako­
te, a?
— Mes galime apie tai pasikalbėti, — pakartojo daktaras.
— Noriu pamatyti daktarą Valenbergą.
— Jis išvykęs priešpiečių. Bet jūs galite pasikalbėti su manimi,
pone...
— Bigelou. Džeimsas Bigelou.
Daktaras Breisas atidarė duris į klinikos koridorių.
— Kodėl mums nenuėjus į mano kabinetą, pone Bigelou? Galė­
site man viską papasakoti.
Bigelou įsispoksojo į nusitęsiantį už durų ilgą baltą koridorių.
— Ne, — atsisakė jis ir pasitraukė. — Ne, tai nieko svarbaus...
Ir pabėgo iš pastato.

Pasibeldęs Robis Breisas įėjo į Karlo Valenbergo kabinetą. Kam­

barys, kaip ir pats jo savininkas, demonstravo pasipūtėliškai gerą sko­
nį. Breisas nelabai išmanė apie madingų baldų gamintojų firminius
ženklus, bet net ir jis pastebėjo kokybę. Masyvus rašomasis stalas
— kažkokio šiltai rausvo egzotiško medžio, kurio Breisas neįstengė

197
atpažinti. Meno kūriniai ant sienų — iš tų pretenzingai abstrakčių
dalykų, paprastai kainuojančių visą lobį. Pro langą už Valenbergo nu­
garos matėsi saulėlydžio vaizdas. Spindinti vidun šviesa apie to žmo­
gaus galvą ir pečius sudarė aureolę. Jėzus Kr. Valenbergas, — pagalvojo
Breisas, stovėdamas priešais stalą.
Valenbergas pakėlė akis nuo popierių.
— Klausau, Robi?
Robi. Ne daktare Breisai. Atseit mums abiem žinoma, kas čia va­
dovauja.
— Ar prisimenate tokį pacientą Steną Mekį?
Dėl krintančios iš už nugaros šviesos Valenbergo veidas buvo
neįskaitomas. Pamažu jis atsilošė krėsle, ir to oda sodriai girgžtelėjo.
— Kodėl jūs teiraujatės apie Steną Mekį?
— Jį minėjo vienas jūsų pacientas, Džeimsas Bigelou. Žinote
poną Bigelou?
—Taip, be abejo. Jis vienas iš pirmųjų mano kompleksinės pro­
gramos pacientų. Venas iš pirmųjų, atsikėlusių į Brent Hilą.
— Ką gi, ponas Bigelou šiandien atsilankė į kliniką ir buvo la­
bai sunerimęs. Nesu tikras, ar rišliai sužinojau iš jo, kas nutiko. Vis
raizgojo apie susirgusius visus savo draugus ir norėjo žinoti, ar jis bus
kitas. Jis paminėjo pono Mekio pavardę.
— Matyt, tai bus daktaras Mekis.
— Jis gydytojas?
Valenbergas pamojo į kėdę.
— Gal atsisėstumėte, Robi? Sunku šitaip kalbėtis, kai jūs lyg
bokštas iškilęs ties manimi.
Breisas atsisėdo. Ir išsyk suprato padaręs taktinę klaidą. Prarado
aukščio pranašumą, ir juodu per stalą žvelgė tiesiai vienas į kitą. Da­
bar visi pranašumai buvo Valenbergo pusėje. Viršenybė. Rasė. Geres­
nis siuvėjas.
— Apie ką ponas Bigelou kalbėjo? — paklausė Breisas. — Jis
atrodė pasibaisėjęs, kad gali susirgti.

198
 — Visai nenumanau.
— Užsiminė apie kažkokią procedūrą, taikytą jam ir jo draugams.
Valenbergas palingavo galvą.
— Galbūt jis turėjo galvoje hormonų protokolą? Kassavaitines
injekcijas?
— Nežinau.
— Jeigu taip, tai jis jaudinasi be reikalo. Mūsų protokolas nie­
kaip ne revoliucingas. Jūs tai žinote.
— Vadinasi, ponui Bigelou ir jo draugams buvo daromos hor­
monų injekcijos?
— Taip. Tai viena iš priežasčių, kodėl jie atvyko į Brent Hilą.
Pasinaudoti mūsų pažangiais mokslinio tyrimo metodais.
— Įdomu, kad jūs pavartojote terminą pažangiais. Ponas Bi­
gelou nieko nesakė apie injekcijas. Jis konkrečiai pavartojo terminą
procedūra. Lyg tai būtų kokia nors chirurginė intervencija.
— Ne, ne. Jam nedaryta jokios chirurginės intervencijos. Fak­
tiškai vienintelis kartas, kai prisimenu jam prireikus chirurgo — tai
nosies polipui pašalinti. Žinoma, tas buvo gerybinis.
— Ką gi, tuomet kaip dėl to hormonų protokolo? Ar būta kokių
nors rimtų šalutinių reiškinių?
—Jokių.
— Taigi nėra jokios tikimybės, kad tai buvo Anguso Parmente-
rio mirties priežastis?
— Diagnozė dar nenustatyta.
— Tai buvo Kroicfeldo-Jakobo liga. Taip man pasakė daktarė
Harper.
Valenbergas visas sustingo, ir Breisas staiga sumojo, kad jam nerei­
kėjo minėti Tobės Harper. Nereikėjo atskleisti jokio kontakto su ja.
— Ką gi, — ramiai tarė Valenbergas. — Tai nepaaiškina paci­
ento simptomų.
— O kaip dėl pono Bigelou nerimasčių? Kad kiti jo draugai
sirgo ta pačia liga?

199
 Valenbergas papurtė galvą.
— Žinote, mūsų pacientams sunku susitaikyti su faktu, kad jie
pasiekė savo gyvenimo trukmės pabaigą. Angusas Parmenteris buvo
aštuoniasdešimt dvejų. Senėjimas ir mirtis ištinka mus visus.
— Kaip numirė daktaras Mekis?
Valenbergas kiek patylėjo.
— Jo atvejis ypač prislėgė. Daktaras Mekis palūžo psichiškai.
Iššoko pro Viklino ligoninės langą.
— Jėzau.
—Tai pribloškė mus visus. Jis buvo chirurgas, dargi labai geras.
Nė nesitraukė iš operacinės, nors jau buvo septyniasdešimt ketverių
metų amžiaus. Dirbo iki pat... savo nelaimingo atsitikimo dienos.
— Autopsija atlikta?
— Mirties priežastis akivaizdi — trauma.
— Taip, bet ar autopsija atlikta?
— Nežinau. Juo rūpinosi Viklino chirurgai. Jis mirė apie savaitę
po kryčio. — Valenbergas mąsliai nužvelgė Robį. — Regis, visa tai
jus sujaudino.
— Turbūt dėl to, kad ponas Bigelou buvo toks susikrimtęs. Jis
paminėjo dar vieną pavardę, kito draugo, kuris susirgo. Filipo Doro.
— Ponas Doras laikosi puikiai. Jis persikėlė į Vakarų Brent Hilą,
La Chojoje. Ką tik gavau jo pasirašytą įgaliojimą pervesti tenai visą
dokumentaciją. — Valenbergas pavartė ant savo stalo aplankus ir ga­
liausiai ištraukė popieriaus lapą. — Štai jo faksas iš Kalifornijos.
Breisas žvilgtelėjo į lapą ir pamatė apačioje Filipo Doro parašą.
— Vadinasi, jis neserga.
— Prieš kelias dienas priėmiau poną Dorą klinikoje eilinei pro­
filaktinei patikrai.
— Ir?
Valenbergas pažvelgė tiesiai į jį
— Jis visiškai sveikas.

200
 ♦

Sugrįžęs į savo kabinetą, Breisas baigė tvarkyti per dieną susi­

kaupusias medicinines korteles ir padiktavo įrašus. Pusę septintos jis
pagaliau išjungė mikrokasetinį diktofoną ir pažvelgė į ką tik patuštiną
rašomąjį stalą. Susizgribo žiūrintis į savo paskubomis ant vieno la­
boratorinio blanko pakrevezotą pavardę: Dr. Stenlis Mekis. Šiandien
klinikoje nutikęs incidentas vis dar nedavė jam ramybės. Prisiminė
kitas Džeimso Bigelou paminėtas pavardes: Angusas Parmenteris, Fili-
pas Doras. Dviejų iš tų trijų žmonių mirtys pačios savaime dar nekėlė
nerimo. Visi jie buvo senukai; visi — pasiekę statistinės savo amžiaus
trukmės pabaigą.
Bet senas amžius savaime nėra mirties priežastis.
Šiandien Robis matė Džeimso Bigelou akyse baimę, tikrą baimę,
ir ne visai pajėgė atsikratyti nerimo.
Paėmęs telefono ragelį paskambino Gretai ir pasakė grįšiąs namo
vėliau, nes turi užvažiuoti į Viklino ligoninę. Paskui susikrovė portfelį
ir paliko kabinetą.
Šiuo metu klinika jau buvo tuščia, koridoriaus galą apšvietė
vienintelis fluorescencinis palubės šviestuvas. Eidamas po juo Robis
išgirdo silpną zvimbesį ir pakėlęs galvą pamatė įstrigusio po matiniu
plastiko dangčiu kažkokio vabzdžio šešėlį. Plasnodamas sparnais šis
beviltiškai kovojo su savo lemtimi. Breisas spragtelėjo sieninį jungiklį.
Koridorius užtemo, bet palubėje tebesigirdėjo zvimbesys, įnirtingas
sparnų plakimasis.
Iš pastato jis išėjo į drėgną ir vėjuotą naktį.
Klinikos automobilių aikštelėje stovėjo vienintelė jo tojota. Pa­
statyta po sieringa spalva žėrinčiu saugos žibintu ji atrodė veikiau
juoda nei žalia, kaip spindintis kokio nors vabalo šarvas. Stabtelėjęs
Robis pasigraibė kišenėje automobilio raktelių, paskui pažvelgė vir­
šun į šviečiančius slaugos korpuso langus, į nejudančius pacientų savo
palatose siluetus, į veik nežiūrimų televizorių ekranų mirgesį. Staiga jį

201
apėmė gili depresija. Tai, ką tuose languose matė — gyvenimo pabai­
ga. Jo paties ateities šešėlis.
Breisas įsmuko į automobilį ir išvažiavo iš aikštelės, bet vis
nepajėgė atsikratyti to depresijos jausmo. Sis laikėsi prilipęs prie jo
lyg šaltas nakties rūkas. Veikiau reikėjo pasirinkti pediatriją, mąstė
jis. Kūdikius. Gyvenimo pradžią. Augančius, o ne yrančius kūnus.
Bet Medicinos fakultete jam patarė, kad medicinos praktikos ateitis
— geriatrija, kai kūdikių bumo kartos žmonės pražyla, didžiulė jų
armija žygiuoja senatvės link, pakeliui susiurbdama medicininius iš­
teklius. Devyniasdešimt centų iš sveikatos apsaugai skiriamo dolerio
išleidžiama išlaikyti žmogui paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Štai
kur plauks pinigai; štai iš ko daktarai gyvens.
Kaip praktiškas žmogus Robis Breisas pasirinko praktišką sritį.
Ak, tačiau kaip jį tai slėgė.
Važiuodamas į Viklino ligoninę svarstė, koks būtų jo gyveni­
mas, jeigu būtų pasirinkęs pediatriją. Mąstė apie savo paties dukterį ir
prisiminė, kaip džiaugėsi žvelgdamas į raukšlėtą naujagimės veiduką,
kai ji pašėlusiai klykė gimdykloje. Prisiminė sekinančius maitinimus
antrą valandą nakties, talko miltelių ir gaižų pieno kvapą, švelnią ma­
žylės odą šiltoje vonelėje. Tiek daug atžvilgių kūdikiai panašūs į labai
nusenusius žmones. Juos reikia maudyti, maitinti ir rengti. Jiems rei­
kia keisti sauskelnes. Jie nepajėgia nei vaikščioti, nei kalbėti. Gyvena
tik iš jais besirūpinančių žmonių malonės.
Kai pasiekė Vikliną, mažą municipalinę ligoninę pačiame Di­
džiojo Bostono pakraštyje, buvo jau pusė aštuntos. Užsivilko baltą
chalatą, pasitikrino, kad prie kišenėlės yra prisegta kortelė su jo pa­
varde Ro b e r t a s b r e is a s , m e d . d R., ir įėjo į pastatą. Šioje ligoninėje
neturėjo jokių tarnybinių privilegijų nei teisės pareikalauti tenykščių
ligos istorijų, bet vylėsi, kad niekas nesivargins jo klausinėti.
Medicinos archyve jis užpildė prašymą gauti Stenlio Mekio ligos
istoriją ir padavė blanką archyvarei, smulkutei blondinei. Žvilgtelėju­
si į jo pavardės kortelę, ji sumišo, be abejo, suvokdama turinti reikalą
ne su jų ligoninės darbuotoju.

202
 —As iš Brent Hilo klinikos, — paaiškino Robis. —Stenlis Me­
lds buvo vienas iš mūsų pacientų.
Archyvare atnešė ligos istoriją; pasiėmęs ją, Breisas nusinešė prie
laisvo stalo ir atsisėdo. Skersai ligos istorijos viršelio juodu žymekliu
buvo užrašyta: Miręs. Atvertė aplanką ir pažvelgė į pirmą puslapį,
kuriame buvo surašyti identifikaciniai duomenys: vardas, pavardė,
gimimo data, socialinio draudimo numeris. Išsyk dėmesį patraukė
adresas: Zylių takas 119, Niutonas, Masačūsetsas.
Brent Hilo adresas.
Jis pervertė kitą puslapį. Dokumente buvo nušviesta tik vie­
nintelė hospitalizacija — ta, kurios pabaigoje Stenlis Mekis mirė. Su
vis didėjančiu nerimu perskaitė priimančiojo chirurgo padiktuotus
anamnezę ir medicininės apžiūros duomenis, datuotus kovo 9 diena.

74 metų amžiaus baltasis, anksčiau niekuo nesirgęs, gydy­

tojas, paguldytas per Skubiosios pagalbos priimamąjį dėl sunkios
galvos traumos, iškritus pro ketvirto aukšto langą. Prieš pat ne­
laimingą atsitikimą pacientas buvo nusiplovęs rankas ir apsivil­
kęs chalatą operavo — atliko eilinę apendektomiją. Pasak ope­
racinės medicinos seserų, daktarui reiškėsi ryškus abiejų rankų
tremoras. Nieko nepaaiškinęs jis tęsė operaciją, rezekuodamas
kelias pėdas normaliai atrodančių plonųjų žarnų, dėl to įvyko di­
delis nukraujavimas ir mirtis. Kai operacinės personalas mėgino
jį atitraukti nuo stalo, jis perpjovė anesteziologui jungo veną ir
pabėgo iš operacinės.
Liudininkai koridoriuje matė jį stačiagalviais išneriant pro
langą. Rastas automobilių aikštelėje, nereaguojantis ir kraujuo­
jantis iš daugybės pjautinių žaizdų.
Skubiosios pagalbos priimamajame pacientas intubuotas
ir stabilizuotos būklės paguldytas į Traumatologijos skyrių dėl
daugybinių kaukolės lūžių, taip pat ir dėl galimų kompresinių
stuburo lūžių...

203
 Medicininės apžiūros duomenys dokumentuoti chirurgams bū­
dingu glaustu stiliumi — greitomis suminėti paciento sužalojimai ir
neurologiniai radiniai. Perplėštas skalpas ir veidas. Atviri viršugalvio
ir pakaušio kaulų lūžiai su pilkosios substancijos išsistūmimu. Nere­
aguojantis į šviesą dešinysis vyzdys. Savarankiškai nekvėpuoja, nere­
aguoja į skausmo dirgiklius. Paciento sužalojimai, pagalvojo Breisas,
atitinka nukritimą stačiagalviais į automobilių aikštelę.
Toliau versdamas puslapius Breisas pamatė chirurgo įrašą: „Pa­
gal rentgenologinį tyrimą — stuburo C6, C7, T8 slankstelių kom-
presiniai lūžiai.“ Tai irgi bylojo kritimo ant galvos, su kryčio jėga,
persidavusia stuburu tiesiai žemyn.
Stenlio Meldo hospitalizacijos eiga atspindėjo savaitės trukmės
daugybės organų sistemų funkcijų blogėjimą. Komos būklės ir ven­
tiliuojamų plaučių, jis taip ir neatsibudo. Pirmiausia atsisakė inkstai
— veikiausiai nuo patirto dėl sužalojimų šoko. Paskui išsivystė plau­
čių uždegimas, o kraujospūdis nukrito perpus, ir dėl to įvyko žarnų
infarktas. Galiausiai, septynios dienos po skrydžio pro ketvirto aukšto
langą, sustojo širdis.
Robis parvertė puslapius į ligos istorijos pabaigą, kur buvo įkli­
juoti laboratorinių tyrimų rezultatai. Septynių dienų trukmės kom­
piuterio spaudiniai — einamasis kraujo elektrolitų ir kitų cheminių
tyrimų, ląstelių skaičiaus, šlapimo analizių žurnalas. Jis vis vertė pus­
lapius, peržvelgdamas tūkstančius dolerių kainavusius laboratorinius
tyrimus, atliktus žmogui, kurio mirtis nuo pat pirmos dienos akivaiz­
džiai buvo neišvengiama.
Ir apsistojo prie ataskaitos, pažymėtos: Patologija.

Kepenys (post mortem)'.

Makroskopiškai: svoris 1600 g, blyškios, paviršiuje ūmios
taškinės kraujosruvos. Chroninio fibrozinio pažeidimo požymių
nėra.

204
 Mikroskopiškai: hematoksilinu ir eozinu dažytuose pjū­
viuose pavieniai blogai nusidažiusių, mumifikuotų hepatocitų
ploteliai. Tai atitinka vietinę koaguliacinę nekrozę, veikiausiai
įvykusią dėl išemijos.

Breisas pervertė puslapį ir aptiko dar vieną kraujo ląstelių ty­

rimą, įdėtą visai ne vietoje. Pervertė kitą puslapį ir pasijuto žiūrįs į
galinį viršelį. Daugiau puslapių nebuvo likę.
Vėl pasklaidė puslapius ligos istorijos pradžios link, ieškodamas
kitų pomirtinio tyrimo duomenų, bet tik surado tą, kuriame apra­
šytos kepenys. Jokios logikos. Kodėl Patologijos skyriuje turėtų būti
atliktas pomirtinis tik vieno vienintelio organo tyrimas? Kur plaučių,
širdies, smegenų aprašymai?
Prie aptarnavimo stalo Breisas pasiteiravo, ar yra daugiau Stenlio
Mekio bylų.
— Tik ta viena, — atsakė archyvare.
— Betgi trūksta kai kurių Patologijos įrašų.
— Jūs galite tiesiogiai pasitikrinti Patologijoje. Jie saugo visų
savo protokolų kopijas.
Pusrūsyje esantį Patologijos skyrių sudarė žemalubių patalpų
labirintas baltai dažytomis sienomis, kurios buvo dekoruotos praš­
matniai nufotografuotais kelionių plakatais. Rūkas virš Serengečio.
Vaivorykštės lankas virš Kauai. Kažkokia mangrovių sala žalsvai mė­
lynoje jūroje. Per radiją tyliai skambėjo roko muzika. Vienintelė bu­
dinti toje patalpoje laborantė, atsižvelgiant į jos darbo pobūdį, atrodė
absurdiškai linksma. Ji pati buvo lyg dar viena ryškios spalvos dėmė
— parausvintais skruostais ir žalsviu žėrinčiais akių vokais.
— Mėginu surasti vienos autopsijos protokolą. Ji atlikta dar
kovą, — pasakė Breisas. — Paciento byloje jo nėra. Medicinos archy­
ve man patarė pasitikrinti pas jus.
— Kokia paciento pavardė?
— Stenlis Mekis.

205
 Laborantė pakraipė galvą ir nuėjo prie bylų spintos.
— Jis buvo toks malonus žmogus. Mus visus tai siaubingai su­
jaudino.
— Jūs jį pažinojote?
— Chirurgai visada ateina pas mus į apačią pasižiūrėti savo
pacientų patologijos protokolų. Mums teko pažinti daktarą Mekį
gana gerai. — Ji ištraukė stalčių ir įniko versti bylas. — Kalėdoms
jis nupirko mūsų skyriui kavos aparatą. Dabar mes jį vadiname pono
Meldo kavos memorialu. — Mergina atsitiesė ir susiraukė į atdarą
stalčių. — Keista.
— Kas?
— Nerandu jo. —Ji užstūmė stalčių. —Tikrai žinau, autopsija
daktarui Mekiui atlikta.
— Gal kur kitur nudėta? Prie 5 raidės — pagal vardą Stenlis.
Laborantė ištraukė kitą stalčių, perieškojo bylas, paskui vėl jį
užstūmė. Pasisuko į kitą laborantą, kuris ką tik įžengė į laboratoriją.
— Ei, Timai, gal kur matei daktaro Meldo autopsijos protokolą?
— Argi ji jau ne seniai daryta?
— Šių metų pradžioje.
— Tai turėtų būti tarp bylų. — Jis padėjo ant spintelės viršaus
dėklą su objektiniais stikleliais. — Pamėgink pasitikrinti Hermanu.
— Kodėl aš nepagalvojau apie Hermaną? — Mergina atsiduso ir
per laboratoriją nuėjo į vieną iš kabinetų.
Breisas nusekė iš paskos.
— Kas jis toks, tas Hermanas?
— Ne jis, o tai. Mašina. Ji uždegė šviesą. Ant stalo stovėjo asme­
ninis kompiuteris. — Štai čia Hermanas. Daktaro Seiberto numylė­
tasis projektas.
— Ir ką gi Hermanas daro?
— Jis... tas daiktas... turi palengvinti retrospektyvines paieškas,
jeigu staigiai ko nors prireikia. Tarkime, jūs norite sužinoti, koks pe-
rinatalinis mirtingumas susijęs su motinomis, kurios rūkė. Surenkate

206
raktažodžius rūkalės ir perinatalinis, ir jums išmetamas sąrašas atitin­
kamų pacientų, kuriems buvo atliktos autopsijos.
—Taigi čia yra visų pas jus atliktų autopsijų duomenys?
— Kai kurių. Daktaras Seibertas pradėjo įvesti mūsų duomenis
tik prieš du mėnesius. Dar toli gražu nėra baigęs. — Ji atsisėdo prie
klaviatūros, surinko „Mekis, Stenlis“ ir bakstelėjo „Paieška“.
Ekrane pasirodė naujas vaizdas su identifikaciniais duomeni­
mis — Stenlio Meldo autopsijos protokolas.
Laborantė atlaisvino vietą.
— Viskas jums.
Breisas atsisėdo priešais kompiuterį. Kaip skelbė ekrane pasirodę
duomenys, šis protokolas buvo įvestas prieš šešias savaites, taigi jo ori­
ginalas turėjo būti pradingęs po to. Robis bakstelėjo „Puslapį žemyn“
ir pradėjo skaityti.
Protokole buvo aprašyta, kaip kūnas atrodė post mortem išoriš­
kai: daugybinės dūrių žymės po intraveninių lašelinių, galva nuskusta,
skalpe pjūvių linijos, paliktos neurochirurgo peilio. Toliau protokole
sekė vidaus organų aprašymas. Plaučiai pilnakraujiški ir pabrinkę nuo
uždegimo. Širdyje — šviežias infarktas. Smegenyse — daugybinės he-
moragijos. Makroskopinio tyrimo radiniai atitiko chirurgo diagnozę:
sunki galvos trauma su abipuse pneumonija. Šviežias miokardo in­
farktas veikiausiai įvyko terminalinėje stadijoje.
Jisai spragtelėjo į mikroskopinio tyrimo aprašymus ir rado san­
trauką to paties puslapio, kurį matė ligos istorijoje — kepenų apibū­
dinimą. Be to, čia dar buvo ataskaitos, kurių nerado ligos istorijoje
— kepenų, širdies, plaučių mikroskopijos duomenys. Nieko netikėta,
pagalvojo. Žmogus nukrito žemyn galva ant grindinio, susitrupino
kaukolę, ir neurologinė trauma lėmė daugybinį organų nepakanka­
mumą.
Breisas spragtelėjo prie mikroskopinio smegenų aprašymo ir aki­
mis staiga užkliuvo už sakinio, užsislėpusio tarp trauminių pažeidimų
aprašymo:

207
 įvairaus intensyvumo foninio neuropilio vakuolizacija. Šioks
toks neuronų išnykimas ir reaktyvinė astrocitozė su kuru plokš­
telėmis, Kongo raudonuoju pozityviomis, matomomis smegenė­
lių pjūviuose.

Breisas spragtelėjo į paskutinį puslapį ir žvilgsniu nuslydo prie

galutinių diagnozių:

1. Daugybinės intracerebralinės hemoragijos dėl traumos.

2. Preegzistuojanti Kroicfeldo-Jakobo liga.

Automobilių aikštelėje Robis Breisas sėdėjo savo mašinoje ir

mąstė, ką toliau turėtų daryti. Ir ar turėtų ką nors daryti. Pasvėrė visas
galimas savo veiksmų pasekmes. Brent Hilo reputacijai tai būtų triuš­
kinamas smūgis. Ziniasklaida tikrai tą reikalą pasigautų ir antraštės
klyktų: „RITZ“ PRABANGA IR MIRTIS. PASIUTUSIŲ KARVIŲ LIGA
UŽ PINIGUS.
Jis prarastų darbą.
Negali toliau tylėti, žmogau. Tobė Harper teisi. Turime mirtiną
protrūkį ir nežinomejo šaltinio. Hormonų injekcijos?Maistas?
Jis siekė po sėdyne pasiimti mobiliojo telefono. Tebeturėjo To-
bės Harper vizitinę kortelę; suspaudė jos namų telefono numerį.
Atsiliepė kažkokia moteris:
— Harper rezidencija.
— Čia daktaras Breisas iš Brent Hilo. Galima pasikalbėti su
Tobe Harper?
—Jos šiuo metu nėra, bet galiu perduoti žinutę. Kokiu numeriu
jums atskambinti?
— Šiuo metu sėdžiu savo automobilyje. Tik pasakykite jai, kad
buvo teisi. Mes turime antrą Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejį.
— Atleiskite?
—Ji žinos, ką tai reiškia. — Breiso užpakalinio vaizdo veidrodė­

208
lyje sublyksėjo priekinių žibintų šviesos. Pasisukęs Robis pamatė kita
eile pamažu slenkantį automobilį. — Kuriuo laiku ji grįš?
— Šiuo metu ji darbe...
— O. Tai aš užsuksiu į Springerio ligoninę. Dėl žinutės nesirū­
pinkite.
Išjungė ryšį, vėl po sėdyne pakišo mobilųjį ir užvedė tojotą. Suk­
damas iš aikštelės, suspėjo pamatyti tų pačių priekinių žibintų šviesas
slenkančias išvažiavimo link. Intensyviame transporto sraute jis grei­
tai pametė jas iš akių.
Iki Springerio ligoninės buvo pusė valandos kelio. Kai įsuko į
jos automobilių aikštelę, iš alkio Breisui jau įsiskaudėjo galva. Sustojo
lankytojams pažymėtoje vietoje. Išjungęs variklį, minutėlę sėdėjo au­
tomobilyje, masažuodamasis smilkinius. Galvą skaudėjo nesmarkiai,
tačiau tai jam priminė, kad nuo pusryčių daugiau nieko nevalgė. Už­
truksiąs vos kelias minutes, tik jai pasakysiąs, ką sužinojęs, o paskui
tegul pati veikia. Jis tenorėjo greičiau grįžti namo, pavalgyti vakarie­
nę. Pažaisti su savo mergyte.
Robis išlipo iš automobilio, užrakino jį ir patraukė Skubiosios
pagalbos priimamojo įėjimo link. Nužengė vos porą žingsnių, kai iš­
girdo už savęs suburzgiant automobilį. Apsisukęs prisimerkė į lėtai
artėjančias priekinių žibintų šviesas. Automobilis sustojo greta. Suūžė
elektra nuleidžiamas vairuotojo pusės langas.
Iškišęs galvą tokiais šviesiais plaukais, kad jie automobilių aikšte­
lės žibinto šviesoje atrodė kaip sidabriniai, vyriškis jam nusišypsojo:
—Turbūt pasiklydau.
— Kur jums reikia? — paklausė Breisas.
— Į Irvingo gatvę.
— Tai tolokai nuo čia. — Breisas žingtelėjo prie atdaro auto­
mobilio lango. —Jums reikia sugrįžti atgal į gatvę, pasukti dešinėn ir
važiuoti apie keturis ar penkis...
Poksty pokšt užklupo jį netikėtai. Taip pat ir smūgis į krūtinę.
Breisas atšlijo atgal, išgąsdintas neišprovokuoto antpuolio. Pri­

209
sidėjo prie krūtinės ranką, kur buvo bepradedąs įsitvirtinti skausmas,
ir pajuto negalintis giliai įkvėpti. Pro marškinius prasisunkė šiluma ir
nuvarvėjo ant pirštų. Pažvelgęs žemyn pamatė, kad delnas sušlapęs ir
blizga tamsiu skysčiu.
Dar vienas pokšt, dar vienas smūgis į krūtinę.
Breisas susverdėjo. Pamėgino atgauti pusiausvyrą, bet kojos tar­
tum pačios sulinko po juo. Jis parpuolė ant kelių ir pamatė gatvės
žibintą suribuliuojant lyg vandenį.
Paskutinė kulka trenkė į nugarą.
Jis susmuko veidu į šaltą grindinį, žvirgždas susmigo į skruos­
tą. Automobilis nuvažiavo — variklio burzgesys tolo į naktį. Jautė iš
savęs karšta srove ištekant gyvybę. Prispaudė sau prie krūtinės delną,
mėgindamas užspausti tėkmę, bet ranka nebeturėjo jėgų. Įstengė del­
ną tik silpnai prilaikyti.
Dieve, tik ne čiay— pagalvojo. — Ne dabar.
Robis suskato šliaužti Skubiosios pagalbos priimamojo durų
link, tuo pat metu stengdamasis laikyti užspaudęs žaizdą krūtinėje,
bet sulig kiekvienu širdies tvinksniu juto, kaip išplūsta vis daugiau
karščio. Mėgino sutelkti žvilgsnį į iškabą s k u b io j i pa g a l b a , tačiau
rega temo ir žodžiai pradėjo išsklisti kaip besisunkiantis kraujas.
Stiklinės Skubiosios pagalbos priimamojo durys buvo tiesiai
priekyje. Staiga iš to šilto šviesos stačiakampio pasirodė figūra. Ji su­
stojo vos už kelių pėdų. Breisas desperatiškai ištiesė ranką ir sušnabž­
dėjo:
— Padėkite man. Prašau.
Jis išgirdo moterį šūktelint: „Kraujuoja žmogus! Reikia pagal­
bos, greičiau!“, o paskui sutrinksint artyn bėgančias kojas.
 13

— Statykite trečią lašelinę! — suriko Tobė. — Adata šešiolikto

kalibro! Ringerio laktatą, visa srove...
— Laboratorija praneša, kad pirmos grupės rezus neigiamas
kraujas jau pakeliui.
— Kur, po velnių, Keris?
—Jis ką tik buvo ligoninėje, — atsakė Modina. —Vėl nusiųsiu
jam žinutę į pranešimų gaviklį.
Tobė užsitempė sterilias latekso pirštines ir paėmė skalpelį. Po
ryškiomis traumatologinio kabineto šviesomis Breiso veidas blizgė­
jo prakaitu ir baime. Plačiomis akimis virš šnypščiančios deguonies
kaukės jisai stebeilijo į ją, kvėpuodamas trumpais desperatiškais gū­
siais. Tvarstis ant krūtinės vėl mirko raudoniu. Seselė anesteziologe,
iškviesta į apačią iš gimdyklos, jau ruošėsi intubuoti.
— Robi, aš jums įstatysiu į krūtinę dreną, — paaiškino Tobė. —
Vystosi ventilinis pneumotoraksas.
Tobė pamatė jį supratingai linktelint ir įtempiant smakrą, tikin­
tis naujo skausmo. Bet Breisas nė nekrūptelėjo, kai ji skalpeliu perpjo­
vė odą virš šonkaulio — poodinė ksilokaino injekcija jau apmarino
nervų galūnėles. Tobė išgirdo sušniokščiant išsiveržiantį orą ir suprato
jau patekusi į pleuros ertmę. Taip pat suprato buvusi teisi: kulka pra­
dūrė plautį ir sulig kiekvienu Robio įkvėpimu oras iš pažeisto plaučio
kaupėsi į pleuros ertmę, sudarydamas ganėtinai slėgio, kad paslinktų
iš vietos širdį ir stambiąsias kraujagysles, suspaustų dar likusį sveiką
plaučio audinį.
Tobė įstūmė pro pjūvį pirštą, praplatindama angą, ir įstatė skai­
drų plastikinį krūtinės ląstos dreną. Kitą jo galą Valė sujungė su nei-

211
giamo slėgio siurbliu. Tučtuojau į vamzdelį ištryško skaisčiai raudona
čiurkšlė ir susikaupė dreno rezervuare.
Abi, Tobė ir Valė, susižvalgė, abiem toptelėjo tokia pati mintis:
Jis kraujuoja į krūtinės ląstą... ir sparčiai.
Tobė pažvelgė į Robio veidą ir pamatė, kad jis akimis seka jos
veiksmus, kad užfiksavo jos išgąstį.
— Nėra... gerai, — sušnabždėjo jis.
— Puikiai laikotės, Robi. Jau kiekvieną minutę čia turi atvykti
chirurgas.
— Salta. Man taip šalta...
Modina užmetė ant jo antklodę.
— Kur tas rezus neigiamas pirmos grupės kraujas? — šūktelėjo
Tobė.
— Ką tik atvežė. Tuoj prikabinsiu...
— Tobe, — pašnabždėjo Valė. — Sistolinis nukrito iki aštuo­
niasdešimt penkių.
— Greičiau. Greičiau. Pilkime kraują!
Atsilapojo durys ir įžengė Dagas Keris.
— Ką jūs čia turite? — bloškė jis.
— Šautinės žaizdos krūtinėje ir nugaroje, — atsakė Tobė. —
Rentgeno nuotraukoje matyti trys kulkos, bet aš suskaičiavau keturias
įeinamąsias angas. Ventilinis pneumotoraksas. Ir tai... — ji parodė
pirštu į krūtinės ląstos dreno rezervuarą, kur jau susikaupė šimtas mi­
lilitrų kraujo, — ... vos tik per kelias pastarąsias minutes. Sistolinis
smunka.
Keris žvilgtelėjo į prisegtą prie negatoskopo rentgeno nuotrauką.
— Atverkime krūtinės ląstą, — tarė jis.
— Mums reikėtų visos kardiologinės brigados... galbūt... šun-
tavimo...
— Negalima laukti. Kraujavimą būtina sustabdyti tuoj pat. —
Keris pasižiūrėjo į Tobę, ir ji pajuto iš vidaus kylančią ankstesnę an­
tipatiją. Dagas Keris — šunsnukis, bet šiuo metu jai reikalingas. Ro-
biui Breisui reikalingas.

212
 Tobė linktelėjo seselei anesteziologei.
— Pradėkite intubuoti. Mes jį paruošime. Vale, atidaryk tora-
kotomijos rinkinį...
Kol visi blaškėsi po kabinetą ruošdamiesi operacijai, anesteziolo­
ge pritraukė į švirkštą dozę etomidato. Vaistas išjungs Robio sąmonę,
ir jį bus galima intubuoti.
Tobė palaisvino Robiui deguonies kaukę ir pamatė, kad jis at­
simerkęs, desperatiškai sutelkęs žvilgsnį jai į akis. Tiek daug kartų
anksčiau ji matydavo paciento akyse baimę ir prisiversdavo nuslopinti
savo pačios emocijas, susikoncentruoti į darbą. Tačiau šįsyk negalėjo
nepaisyti baimės savo paciento akyse. Tą žmogų ji pažinojo, jau buvo
bepamėgstanti.
Viskas bus gerai, — nuramino Tobė. —Turite manimi pasitikė­
ti. Neleisiu, kad atsitiktų kas nors bloga.
Švelniai ji delnais apglėbė jo veidą ir nusišypsojo.
— Kliaujuos... jumis... Harper, — sumurmėjo Robis.
Ji linktelėjo.
—Taip, Robi. O dabar — pasiruošęs pamiegoti?
— Pažadinkite mane... po visko...
— Laikas prabėgs kaip mirksnis. — Ji linktelėjo anesteziologei,
ir ši suleido į intraveninės lašelinės sistemą etomidato. — Miegokite,
Robi. Gerai? Būsiu čia pat, kai atsibusite...
Robio žvilgsnis liko sutelktas į ją. Tobė bus paskutinis jo įsimin­
tas vaizdas, paskutinis jo matytas veidas. Ji stebėjo, kaip iš Breiso akių
blėsta sąmonė, kaip suglemba raumenys ir užsimerkia vokai.
NeleisiUy kad atsitiktų kas nors bloga.
Ji nuėmė deguonies kaukę. Anesteziologe palenkė Robio galvą
atgal ir įstūmė į gerklę laringoskopą. Truko tik kelias sekundes surasti
balso stygas ir įvesti endotrachėjinį vamzdelį. Paskui buvo prijungtas
deguonis, o vamzdelis įtvirtintas vietoje pleistru. Dabar kvėpavimą iš
Robio perims ventiliacijos aparatas, varydamas į plaučius tikslų de­
guonies ir halotano mišinį.

213
 NeleisiUy kad atsitiktų kas nors bloga.
Įsitempusi Tobė atsikvėpė. Paskui skubiai apsivilko chalatą. Ži­
nojo, kad kiekviename žingsnyje jie pažeidžia sterilumo sąlygas, bet
nieko nepadarysi. Laiko plautis rankas nebuvo — ji užsimovė latekso
pirštines ir nuėjo prie stalo.
Atsistojo iš kitos pusės tiesiai priešais Dagą Kerį. Paciento krū­
tinė buvo paskubom sutepta betadinu ir operacinis laukas apklotas
steriliais užtiesalais.
Keris padarė pjūvį — vienintelę tiesią liniją krūtinkauliu že­
myn. Laiko veikti elegantiškai nebuvo: kraujospūdis krito — sisto­
linis iki septyniasdešimties, nors iš trijų intraveninių lašelinių visu
greičiu buvo pilamas fiziologinis tirpalas ir visavertis kraujas. Tobė ir
anksčiau buvo mačiusi skubias torakotomijas ir visada baisėdavosi jų
brutalumu. Su šiokiu tokiu šleikštuliu stebėjo, kaip Keris darbuojasi
pjūklu, vidur kaulo dulkių debesies ir tyškančio kraujo perskeldamas
krūtinkaulį.
— Velnias, — nusikeikė Keris, pažvelgęs į krūtinės ertmę. —
Čia bent litras kraujo. Siurbimą! Paduokit sterilių skarelių!
Siurbimo kateteris gurgėjo taip garsiai, kad Tobė vos girdėjo kar-
diomonitoriuje Robio širdies tvinksnius pypt pypt. Valė vis siurbė, o
Modina atplėšė sterilių skarelių paketą. Keris vieną jų įgrūdo į krūti­
nės ertmę. Kai ištraukė, ta buvo permirkusi raudonai. Numetė ją ant
grindų, įstūmė kitą. Ir vėl ištraukė kiaurai peršlapusią krauju.
— Gerai. Gerai, regis, matau, iš kur kraujuoja. Atrodo, lyg iš
kylančiosios aortos — sunkiasi sparčiai. Tobe, man reikia plačiau at­
verti...
Siurbimo kateteris vis gurgėjo. Nors didžiuma kraujo jau buvo
išsiurbta, pastovi jo srovė vis švirkštė iš aortos.
— Nematau kulkos, — tarė Keris ir žvilgtelėjo į rentgeno nuo­
trauką, paskui vėl įsižiūrėjo į atvertą krūtinės ląstą. — Štai, veržiasi iš
ten, bet kurgi ta sukrušta kulka?
— Negalite paprasčiausiai užsiūti?

214
 — Ji gali likti kur nors įstrigusi aortos sienoje. Mes susiusime,
užversime krūtinę, o paskui gali kitur praplyšti. — Keris paėmė ada­
tos laikiklį ir siūlus. — Gerai, pirma uždarykime tą protėkį. Paskui
paieškosime...
Tobė laikė patraukusi plautį, kol Keris darbavosi. Siuvo jis grei­
tai, adata vis narstė ten ir atgal aortos sienelę. Kai surišo ir kraujavi­
mas liovėsi, visi kabinete iš palengvėjimo sutartinai atsiduso.
— Kraujospūdis? — šūktelėjo jis.
— Laikosi ties septyniasdešimt penkiais, — pranešė Valė.
— Vis pilkite kraują. Turime jo daugiau?
—Jau pakeliui.
— Gerai. — Keris atsikvėpė. — Pažiūrėkime, ką dar turime.
Jis nusiurbė susitvenkusį kraują, išvalydamas lauką geresnei apž­
valgai. Paskui šiek tiek timptelėjęs, kad galėtų geriau matyti, paėmė
kempinę ir perbraukė ja išilgai aortos.
Staiga jo rankos sustingo.
— Velnias, — pratarė jis. — Kulka...
-Ką?
— Štai kur ji! Veik kiaurai perėjusi per priešinę sienelę!
Keris buvo beatitraukiąs ranką.
Staiga aukštyn ištryško kraujo fontanas, aptaškydamas abiem
veidus.
— Ne!— sušuko Tobė.
Supanikavęs Keris pačiupo nuo padėklo gnybtą ir siekė šiuo per
plūstantį kraują, bet veikė aklai, apgraibomis ieškodamas ribuliuojan­
čioje raudonoje jūroje, besiliejančioje iš krūtinės ląstos ir merkiančio­
je Tobei chalatą.
— Negaliu sustabdyti... panašu, kad išilgai perplėšta visa ta su­
mauta sienelė...
— Užspauskite ją! Negalite užspausti?
— Ką užspausti? Aorta suplėšyta į skutelius...
Supypsėjo kardiomonitorius. Anesteziologe riktelėjo:

215
 — Asistolija! Pas mus asistolija!
Tobė metė žvilgsnį į ekraną. Jame širdies brėžiama linija išsily­
gino.
Ji įkišo ranką į tą karštą kraujo telkinį ir sugriebė širdį. Spustelė­
jo sykį, du, plaštaka perimdama Robio širdies ritmą.
— Nereikia! — sudraudė Keris. — Nuo to tik dar labiau krau­
juoja!
—Jam sustojo...
— To nepakeisi.
—Tai ką, po velnių, darom?
Kardiomonitorius vis pypsėjo. Keris pažvelgė žemyn į atvertą
krūtinės ląstą. Į žvilgančio raudonio telkinį. Kadangi Tobė nutraukė
širdies masažą, fontanas nebetryško. Iš atvertos krūtinės ląstos kraujas
tik pamažu kapnojo ant grindų.
— Baigta, — ištarė Keris ir tylomis pasitraukė nuo kūno. Jo
chalatas buvo permirkęs krauju iki juosmens. — Nėra ko siūti, Tobe.
Atsisluoksniavusi visa aorta. Ji paprasčiausiai susprogo.
Tobė pažvelgė į Robio veidą. Jo akių vokai buvo pusiau praviri,
smakras atkaręs. Ventiliacijos aparatas tebeveikė, automatiškai pūsda­
mas orą į nebegyvus plaučius.
Anesteziologe spragtelėjo srovės jungiklį. Kabinete įsitvyrojo
tyla.
Tobė padėjo Robiui ant peties delną. Pro sterilius užtiesalus pa­
juto tvirtą, dar šiltą jo kūną.
Neleisiu, kad atsitiktų kas nors bloga.
— Atleisk, — sukuždėjo ji. — Man taip gaila.

Policija prisistatė anksčiau už Robio žmoną. Vos tik atvykę, pir­

mi du policijos patruliai apsaugojo nusikaltimo vietą, juosta atitver­
dami pusę automobilių aikštelės. Kol į Skubiosios pagalbos priima­
mąjį atskubėjo Greta Breis, automobilių aikštelė jau buvo užlieta pro­

216
žektorių šviesos iš bent pustuzinio policijos mašinų, tiek iš Niutono,
tiek iš paties Bostono. Tobė prie registracijos stalo kalbėjosi su vienu
iš detektyvų, kai pastebėjo pro priimamojo duris įeinančią Gretą rau­
donais, vėjo sutaršytais plaukais. Laukiamasis buvo pilnas farų, taip
pat kelių išsigandusių pacientų. Braudamasi pro juos Greta kūkčiojo
ir keikėsi.
— Kur jis? — sušuko ji.
Tobė pertraukė pokalbį su detektyvu ir nuskubėjo prie Gretos.
— Man taip gaila...
— Kurjis?
— Vis dar traumatologiniame. Greta, ne! Dar neikite ten. Duo­
kite mums laiko...
—Jis mano vyras. Turiu jį pamatyti.
— Greta...
Bet moteris prasibrovė ir pasuko į gydomąją dalį, o Tobė leidosi
ją vytis. Greta nežinojo kur eiti; blaškėsi zigzagais po koridorių, kaip
paklaikusi ieškodama po kabinetus. Galiausiai pastebėjo duris, lentele
pažymėtas t r a u m o s , ir įsiveržė pro jas.
Tobė nuskubėjo jai įkandin. Daktaras Danielis Dvorakas, su la­
tekso pirštinėmis ir chalatu, pakėlė akis nuo kūno į abi įėjusias mote­
ris. Robis gulėjo nuklotas, jo krūtinė žiojėjo atverta, veidas nuo mir­
ties buvo suglebęs.
— Ne, — pratarė Greta, ir jos balsas iš aimanos perėjo į šaižų,
graudų klyksmą. — Ne!..
Tobė suėmė ją už žasto ir pabandė išvesti iš kabineto, bet Greta
nusipurtė laikančios rankos ir besipinančiomis kojomis pripuolė prie
savo vyro. Apgobė delnais jo veidą, bučiavo akis, kaktą. Endotrachė-
jinis vamzdelis buvo dar neištrauktas, jo galas kyšojo iš burnos. Greta
pamėgino nuplėšti pleistrą, pašalinti tą žeidžiantį plastikinį daiktą.
Danielis Dvorakas sulaikė jos ranką.
— Apgailestauju, — tyliai pasakė. — Tai turi pasilikti.
— Noriu, kad tas daiktas būtų ištrauktas iš mano vyro gerklės!

217
 — Kol kas turi likti vietoje. Kai baigsiu apžiūrą, ištrauksiu.
— Kas jūs toks, po velnių?
—Teismo medicinos ekspertas daktaras Dvorakas.
Jis žvilgtelėjo į Žmogžudysčių skyriaus detektyvą, ką tik įžengusį
į traumatologinį kabinetą.
— Ponia Breis? — paklausė faras. — Aš — detektyvas Šihanas.
Gal mudu einam kur nors į ramesnę vietą? Ten, kur galėtume atsi­
sėsti.
Greta nepajudėjo. Apgaubusi delnais Robio galvą, stovėjo tyliai
murmėdama, kaskadomis užkritusiais ant veido raudonais plaukais.
— Mums reikia jūsų pagalbos, ponia Breis, kad galėtume išsiaiš­
kinti, kas įvyko. — Faras švelniai palietė jai petį. — Einam, prisėsime
kitame kambaryje. Ten galėsime pasikalbėti.
Pagaliau ji leidosi nuvedama nuo stalo. Tarpduryje sustojo ir at­
sigręžusi pasižiūrėjo į savo vyrą.
— Aš tuoj sugrįšiu, Robi, — pasakė ir pamažu išėjo iš kabineto.
Tobė ir Dvorakas liko vieni.
— Nežinojau, kad jūs čia, — nusistebėjo ji.
— Atvykau maždaug prieš dešimt minučių. Ten grūdosi tokia
minia, kad galėjote manęs nepastebėti.
Ji pažvelgė į Robį. Kažin ar jo kūnas vis dar šiltas?
— Gaila, kad mes negalime tiesiog uždaryti priimamojo. Kaip
norėčiau namo. Bet pacientai vis eina ir eina. Skaudamais pilvais ir
sloguojantys. Ir su visokiais kitais sumautais smulkiais nusiskundi­
mais...
Staiga akys jai aptemo nuo ašarų. Pasišluostė veidą ir pasuko į
duris.
— Tobe?
Ji sustojo, bet neatsiliepė ir neatsisuko.
— Man reikia su jumis pasikalbėti. Apie tai, kas šį vakarą atsi­
tiko.
— Aš jau kalbėjausi su keliais farais. Niekas iš mūsų personalo

218
nematė, kas atsitiko. Mes radome jį automobilių aikštelėje. Šliaužė
pastato link...
— Jūs sutinkate su daktaru Keriu, kad mirtis įvyko dėl nukrau­
javimo iš aortos?
Tobė giliai atsikvėpė ir nenoromis pasisuko į jį veidu.
— Jeigu daktaras Keris taip sako.
— Ką prisimenate apie operaciją?
— Ten buvo... skylutė aortoje. Keris ją užsiuvo. Bet paskui mes
pamatėme kulką... ji perėjo per... buvo įdrėksta intima. Aorta atsis-
luoksniavo. Paskui praplyšo sienelė... —Tobė gurktelėjo seiles ir nu­
suko žvilgsnį. — Tai buvo košmaras.
Dvorakas tylėjo.
— Aš jį pažinojau, — sukuždėjo ji. — Buvau apsilankiusi pas jį
namuose. Susipažinau su jo žmona. O Jėzau... — ir pastūmusi duris,
išpuolė iš traumatologinio kabineto.
Vienintelė vieta, kur galėjo pasislėpti — kambarėlis, kuriame
miegodavo gydytojai. Tobė uždarė paskui save duris ir atsisėdo ant
lovos. Raudodama, linguodama pirmyn ir atgal. Net negirdėjo, kai į
duris pasibeldė.
Vidun tyliai įėjo Dvorakas. Jau buvo nusivilkęs chalatą ir nusi­
movęs pirštines. Dabar sustojo prie lovos, nežinodamas, ką pasakyti.
— Gerai jaučiatės? — galiausiai paklausė.
— Ne. Visai negerai.
— Atleiskite dėl klausimų. Privalėjau juos užduoti.
—Jūs, po šimts, elgėtės taip šaltakraujiškai.
— Man reikėjo žinoti, Tobe. Daktarui Breisui niekuo nebepa-
dėsime. Jau ne. Bet galime rasti atsakymus. Privalome tai dėl jo pa­
daryti.
Ji nusvėrė galvą tarp rankų ir pamėgino susitvardyti, nebeverkti.
Ašaros tik dar labiau vertė jaustis pažemintai, nes jis stovėjo čia pat,
ją stebėjo. Sugirgždėjo kėdė — Dvorakas atsisėdo. Kai Tobė pagaliau
įstengė pakelti galvą, pasijuto žvelgianti tiesiai jam į akis.

219
 — Nežinojau, kad jūs ir auka buvote pažįstami, — prašneko jis.
— Jis ne auka. Jo vardas buvo Robis.
— Gerai, Robis. — Dvorakas šiek tiek užsikirto. — Jūs buvote
geri draugai?
— Ne. Ne... negeri draugai.
— Atrodo, jūs tai gan giliai dedatės į širdį.
— Ir jūs to nesuprantate, taip?
— Ne visai.
Tobė giliai įkvėpė oro ir pamažu iškvėpė.
— Žinote, tai mūsų niekaip nepaleidžia. Dažniausiai, kai pra­
randame pacientą, pajėgiame ištverti. Bet paskui pasitaiko vaikas.
Arba kas nors iš pažįstamų. Ir staiga suvokiame, kad visai neturime
jėgų ištverti... — Ji persibraukė ranka akis. — Privalau grįžti prie
darbo. Tikriausiai ten jau laukia pacientai...
Dvorakas sugriebė ją už rankos.
— Tobe, jeigu tai jums padėtų jaustis kitaip, nemanau, kad jūs
būtumėte galėję jį išgelbėti. Aorta sužalota siaubingai.
Ji nuleido akis į jo ranką, šiek tiek nustebusi, kad abu dar liečia­
si. Dvorakas irgi atrodė netikėtai užkluptas to spontaniško kontakto,
tad skubiai paleido jos riešą. Minutėlę juodu sėdėjo tylėdami.
— Tai smogė pernelyg arti, — pagaliau prabilo Tobė. Apsikabi­
nusi rankomis pečius, pasijuto vėl žvilgsniu traukiama prie jo akių.
— Einu per tą automobilių aikštelę kiekvieną vakarą. Taip pat ir visos
medicinos seserys. Jeigu mėginta apiplėšti, bet kuri iš mūsų būtų bu­
vusi lengvesnis taikinys.
— Ar prie Springerio buvo kitų užpuolimų?
— Tik vienas, kiek prisimenu. Prieš kelerius metus... išprievar­
tauta seselė. Bet apskritai čia nėra kaip Bostono centre. Dėl savo sau­
gumo mes nesijaudiname.
— Pabaisos gyvena ir priemiesčiuose.
Į duris pabeldė, ir abu krūptelėjo. Nuėjusi atidaryti Tobė išvydo
detektyvą Sihaną.

220
 — Daktare Harper, turiu užduoti jums kelis klausimus, — pa­
sakė jis ir įžengė vidun, uždarydamas paskui save duris — kambarėlis
iškart pasirodė labai ankstas. — Ką tik kalbėjausi su ponia Breis. Ji
mano, kad jos vyras galbūt atvyko čia pasimatyti sujumis.
Tobė papurtė galvą.
— Kodėl?
— Tai domina ir mus. Jis jai paskambino apie pusę septintos ir
pranešė važiuojantis į Viklino ligoninę, ketino parsirasti namo vėlai.
— Ar jis nuvažiavo į Vikliną?
— Tą mes dabar tikriname. Bet štai ko nežinome — kodėl jis
galiausiai atsidūrė čia. O jūs ar žinote?
Tobė papurtė galvą.
— Kada paskutinį kartą matėte daktarą Breisą?
— Vakar vakare.
Sihano antakis kilstelėjo aukštyn.
—Jis atvažiavo į Springerį?
— Ne. Aš buvau pas jį namie. Daktaras Breisas man parodė kai
kuriuos medicininius dokumentus.
—Jūs susitikote pasižiūrėti medicininių dokumentų?
— Taip. — Ji pažvelgė į Dvoraką. — Tai įvyko tuoj po to, kai
pasimačiau su jumis. Jūs buvote ką tik pasakęs Ajiguso Parmenterio
diagnozę. Susidomėjau Hariu Slotkinu — ar ir jis sirgo Kroicfeldo-
Jakobo liga. Tad mudu su Robiu peržiūrėjome Slotkino ambulatorinę
kortelę.
— Kokia liga? — įsiterpė Sihanas.
— Kroicfeldo-Jakobo. Tai mirtina smegenų infekcija.
— Gerai. Taigi jūs ir daktaras Breisas vakar vakare buvote susi­
tikę. O kas paskui?
— Mudu nuvažiavome į Brent Hilą. Pasižiūrėjome ambulatori­
nę kortelę. Po to abu išvažiavome namo.
—Jūs niekur nesustojote? Jis neužvažiavo pas jus į namus?
— Ne. Parsiradau namo apie pusę vienuoliktos, viena. Po to jis

221
man neskambino, ir as jam neskambinau. Todėl nežinau, kodėl norė­
jo šį vakarą mane pamatyti.
Vėl pabeldė į duris. Kiek dar žmonių gali sutilpti į šį kambarį?—
pagalvojo Tobė atidarydama duris.
Už jų stovėjo Valė.
— Turime pacientą — kairės kūno pusės silpnumas ir sutrikusi
kalba. Kraujospūdis du šimtai penkiasdešimt ir šimtas trisdešimt. Jis
antrame kabinete.
Tobė atsigręžė į Sihaną.
— Neturiu daugiau ką jums pasakyti, detektyve. O dabar gal
man atleisite, privalau eiti pas pacientus.

Kito ryto aštuntą Tobė sustojo savo kiemo įvažoje greta Džei-
nės tamsiai mėlyno šabo ir išjungė variklį. Buvo pernelyg išsekusi iš
karto išlipti iš automobilio ir susitikti su Elena, tad minutėlę sėdėjo,
stebeilydama į vėjo genamus per veją sudžiūvusius lapus. Si naktis
buvo viena iš sunkiausių jos gyvenime: pirma Robio mirtis, paskui
virtinė vienas už kitą rimčiau sergančių pacientų — insultas, miokar­
do infarktas ir terminalinės stadijos plaučių emfizemos atvejis, tokios
kritinės būklės, kad pacientą teko intubuoti. Negana to, slegiantis
sumaišties jausmas nuo visų tų aplinkui besisukinėjančių farų su
treškančiomis nešiojamosiomis radijo stotelėmis. Gal praėjusią naktį
buvo mėnulio pilnatis? — stebėjosi ji. Koks nors beprotiškas planetų
išsidėstymas, įpūtęs į Skubiosios pagalbos priimamąjį chaosą? O dar
tas detektyvas Sihanas, kiekviena proga besitaikantis užpulti ją su tik
dar vienu klausimu.
Vėjo gūsis bloškė į automobilį. Išjungus šildytuvą salone pradėjo
darytis šalta. Būtent dėl žvarbos galiausiai Tobė prisivertė išlipti ir
nueiti į namą.
Ją pasitiko kavos kvapas ir malonus porcelianinių indų tarškesys,
atsklindantys iš virtuvės.

222
 — As jau namie, — šūktelėjo kabindama į spintą striukę.
Ant virtuvės slenksčio pasirodė Džeinė, šypsanti šiltai ir svetingai.
— Ką tik užplikiau kavinuką, norėtumėte puodelio?
— Norėčiau, bet negalėsiu užmigti.
— Ak, kava be kofeino. Pamaniau, jūs nepageidausite tikros.
Tobė nusišypsojo.
—Jei taip, dėkui. Atsigersiu.
Pro langą krito blanki rytmečio šviesa: jiedvi sėdėjo prie virtuvės
stalo ir gurkšnojo kavą. Elena dar miegojo, ir Tobė beveik jautė kaltę,
kad šitaip džiaugiasi atvanga, mėgaujasi ramybės valandėle. Ji atsilošė
ir įkvėpė kylantį iš puodelio garą.
— Tiesiog rojus.
— Faktiškai tai tik puodelis paskrudintos kolumbietiškos.
—Taip, bet man nereikėjo jos malti. Nereikėjo įsipilti. Galiu tik
sėdėti ir tiesiog gurkšnoti.
Džeinė užjaučiamai palingavo galva.
— Sprendžiant iš balso, turėjote sunkią naktį.
—Tokią sunkią, kad net nesinori apie tai kalbėti. —Tobė padė­
jo ant stalo puodelį ir pasitrynė veidą. — O kaip jums praėjo naktis?
— Šiek tiek chaotiškai. Jūsų mamai buvo sunku užmigti. Ji vis
kėlėsi ir gulėsi, kėlėsi ir gulėsi, bastėsi po namus.
— O, nejaugi. Kodėl?
— Sakė turinti pasiimti jus iš mokyklos. Tad visur ieškojo auto­
mobilio raktelių.
— Jau daug metų kaip mama nevairuoja. Nesuprantu, kodėl
dabar jai prireikė automobilio raktelių.
— Na, jai atrodė tikrai svarbu, kad nepriverstų jūsų mokykloje
laukti. Nerimavo, kad galite peršalti. — Džeinė nusišypsojo. — Kai
paklausiau, kiek jums metų, ji pasakė, kad vienuolika.
Vienuolika, — pagalvojo Tobė. — Kaip tik tais metais mirė tėtis.
Tais metais viskas užgriuvo mamospečius.
Džeinė atsikėlė nuo stalo ir kriauklėje išplovė savo puodelį.

223
 — Šiaip ar taip, vakare aš ją išmaudžiau, tad jums dėl to nereikia
rūpintis. O vidurnaktį sočiai užkandome. Tikiuosi, ji dar kurį laiką
liks lovoje. Galbūt visą dieną. — Džeinė padėjo puodelį ant džiovy-
klės ir atsisuko į Tobę. — Turbūt ji buvo nuostabi mama.
— Taip, — sumurmėjo Tobė.
— Vadinasi, jums pasisekė. Labiau nei man... — Džeinė liūdnai
nukreipė žvilgsnį į grindis. — Bet juk visi negalime turėti tėvų, kokių
trokštame, ar ne? — Ji atsikvėpė, lyg ketindama dar kažką pasakyti,
paskui tik nusišypsojo ir pasiėmė rankinuką. — Iki rytojaus vakaro.
Tobė girdėjo Džeinę išeinant iš namo, uždarant paskui save pa­
radines duris. Be Džeinės virtuvė atrodė tuščia. Be gyvybės. Ji atsistojo
ir koridoriumi nuėjo į motinos kambarį. įkišusi vidun galvą pamatė,
kad Elena miega. Tobė tyliai įslinko į kambarį ir atsisėdo ant lovos.
— Mama?
Elena persivertė ant nugaros. Pamažu jos akys prasivėrė ir įsmigo
į Tobę.
— Mama, gerai jautiesi?
— Pavargusi, — sumurmėjo Elena. — Šiandien aš pavargusi.
Tobė uždėjo delną Elenai ant kaktos. Nekarščiuoja. Nubraukė
nuo motinos akių sidabrinę sruogą.
— Tu nesergi?
— Aš tik noriu miego.
— Gerai. —Tobė pabučiavo motiną į skruostą. — Miegok. Aš
irgi einu į lovą.
— Labanakt.
Tobė išėjo, palikdama Elenos kambario duris atdaras. Nusprendė
ir savo miegamojo durų neuždaryti, kad išgirstų, jei motina pašauks.
Nusiprausė po dušu, apsivilko įprastais trumparankoviais sportiniais
marškinėliais. Kai atsisėdo ant lovos, suskambo telefonas.
Ji pakėlė ragelį.
— Alio?
Vyriškio balsas, neaiškiai pažįstamas, paklausė:

224
 — Galima sužinoti, su kuo as kalbu?
Netikėtai užklupta vyriškio šiurkštumo, Tobė atsakė:
— Jeigu nežinote, kam skambinate, sere, negaliu jums padėti.
Viso labo.
— Palaukite. Čia detektyvas Šihanas, iš Bostono policijos valdy­
bos. Aš tik mėginu išsiaiškinti, kieno šis numeris.
— Detektyvas Šihanas? Čia Tobė Harper.
— Daktarė Harper?
—Taip. Jūs surinkote mano namų telefono numerį. Nežinojote?
Tyla.
— Ne.
— Na, tai iš kur jį gavote?
— Perskambinau.
- K ą ?

— Po daktaro Breiso automobilio sėdyne buvo mobilusis tele­

fonas. Suraudau jį vos prieš kelias minutes ir nuspaudžiau „Rinkti iš
naujo“. — Šihanas šiek tiek patylėjo. — Jūs buvote paskutinis žmo­
gus, kuriam jisai skambino.

Truko pusę valandos, kol Vikė atvažiavo prižiūrėti Elenos, kitas

keturiasdešimt minučių Tobė per rytinį transporto eismą bandė nusi­
gauti iki Bostono. Iškentusi pas detektyvą Šihaną dar vieną apklausą,
jautėsi tokia pavargusi ir sudirgusi, kad buvo pasirengusi kibti į atla­
pus pirmam, kuris mėgintų jai priešgyniauti. Turėjo važiuoti namo ir
iškart kristi į lovą.
Užuot taip padariusi, paskambino Vikei ir pasakė turinti dar kai
kur stabtelėti.
— Mama ne per geriausiai atrodo, — pranešė Vikė. — Kas jai
yra?
— Vakar jautės puikiai, — atsakė Tobė.
— Na, ji neseniai vėmė. Daviau atsigerti sulčių, ir, regis, dabar
jai šiek tiek geriau. Bet ji tik nori miegoti.

225
 — Ar dar kuo nors skundžiasi?
— Daugiausia dėl skrandžio. Manau, turėtum ją nuvežti pas
daktarą.
— As pati daktarė.
— Ką gi, žinoma, tu geriau išmanai, — atsikirto Vikė.
Tobė padėjo ragelį, suerzinta sesers ir šiek tiek sunerimusi dėl
pranešimo apie Elenos ligą. Tik koks nors virškinamojo trakto viru­
sas, pagalvojo. Mama per kelias dienas atsigaus.
Iš policijos valdybos ji nuvažiavo tiesiai į Olbanio gatvės 720 —
Teismo medicinos ekspertizės biurą.
Dvorakas, atrodo, iš karto pajuto bjaurią jos nuotaiką. Manda­
giai nusivedė Tobę į savo kabinetą, pripylė puodelį kavos ir pastatė
priešais ant stalo, nė nepaklausęs, ar norinti. Ji norėjo; kofeino jai
reikėjo.
Tobė greitai nurijo kelis gurkšnius ir pažvelgė tiesiai jam į akis.
— Noriu žinoti, kodėl Šihanas nusitaikė į mane. Kodėl neduoda
man ramybės?
— Nejaugi?
— Tik veltui sugaišau su juo pastarąją valandą. Klausykite, aš
nežinau, kodėl Robis man skambino į namus. Vakar vakare nebuvau
namie — atsiliepė mano motinos slaugytoja. Aš ką tik tai sužinojau.
— Ar slaugytoja žino, kodėl Breisas skambino?
— Ji nesuprato pranešimo. Breisas jai pasakė važiuojantis į li­
goninę pasimatyti su manimi, tad slaugytoja nepasivargino man tai
perduoti. Patikėkite, Danai, tarp manęs ir Robio nieko nebuvo. Nei
romano, nei sekso, nieko. Mudu buvome tik draugai.
— Tačiau jūs atrodėte nepaprastai prislėgta jo mirties.
— Prislėgta? Robis nukraujavo mano akyse! Jo kraujo buvo visur
ant mano rankų. Savo pirštais maigiau jo širdį, mėgindama priversti ją
dirbti, mėgindama išlaikyti jį gyvą. Kodėl, po velnių, neturėčiau būti
prislėgta? —Ji atsikvėpė tramdydama ašaras. — Bet jūs turite reikalą
ne su gyvaisiais, todėl nesuprasite. Pas jus patenka tik lavonai.

226
 Dvorakas tylėjo. Tylą tartum pagilino nuoskauda, pyktis dėl jos
ištartų pastarųjų žodžių.
Tobė susmuko į kėdės atkaltę ir užsidengė delnais veidą.
—Jūs teisi, — ramiai sutiko jis. —Aš nesuprasiu. Man netenka
priešais save matyti mirštančių žmonių. Ir galbūt kaip tik todėl pasi­
rinkau šią specialybę. Kad nereikėtų matyti.
Ji pakėlė galvą, bet vengė susitikti su juo akimis. Tad įbedė
žvilgsnį į rašomojo stalo kampą.
— Nemanau, kad jau atlikote autopsiją.
— Šįryt atlikome. Neradome nieko netikėta.
Vis dar nežiūrėdama į jį, ji linktelėjo.
— O ponas Parmenteris? Ar neuropatologas patvirtino jo dia­
gnozę?
— Kroicfeldo-Jakobo liga.
Dvorakas ištarė tai nė kiek nepakitusiu balsu, visai neišsiduoda-
mas, koks baisus smūgis turėjo būti ši diagnozė asmeniškai jam.
Tobė pažvelgė į ekspertą — jos dėmesys susitelkė į jo bėdą, į jo
baimes. Matė, kad jis nekaip miegojo; akys atrodė įkritusios, karš­
čiuojančios.
— Paprasčiausiai teks su tuo gyventi, — vėl prašneko Dvora­
kas. — Žinant galimybę susirgti. Ir nežinant, ar tai nutiks po dvejų,
ar po keturiasdešimties metų. Aš vis sau sakau, kad galėčiau žengtel-
ti į gatvę ir būti partrenktas autobuso. Toks gyvenimas. Pragyveni
dar vieną dieną, ir atsiranda nauja rizika. — Jis atsitiesė, lyg mėgintų
nuvyti niūrią nuotaiką. Paskui netikėtai nusišypsojo. — Ne tai, kad
mano gyvenimas būtų toks įdomus.
— Vis dėlto viliuosi, kad jis bus ilgas.
Abu atsistojo ir paspaudė vienas kitam rankas — gestas pernelyg
oficialus kaip draugams. Nors jųdviejų santykiai dar nebuvo perėję į
draugystę, ji jautė, kad kaip tik ta linkme šie juda. O ji to ir norėjo.
Dabar, pažvelgusi į Dvoraką, pasijuto sutrikusi dėl staigios savo trau­
kos prie jo, dėl savo reakcijos į šiltą jo rankos spustelėjimą.

227
 — Užvakar vakare jūs pakvietėte mane taurelės brendžio, — pri­
minė jis.
— Taip.
— Nepagavau jūsų žodžių, nes... na, tebesijaučiau sukrėstas diag­
nozės. Būčiau sugadinęs mums abiem vakarą.
Tobė prisiminė, kaip praleido aną vakarą — sėdėjo vieniša ir
prislėgta ant sofos, sklaidė medicininius žurnalus, o iš grotuvo sklido
liūdna Mendelsono muzika. Kažin ar būtum sugadinęs tą vakarą, —
pagalvojo ji.
— Šiaip ar taip, — tęsė Dvorakas, — pagalvojau, gal pamėginus
atsakyti tuo pačiu. Jau beveik vidudienis. Visą rytą čia tūnau, ir staiga
panorau kuo greičiau išsigauti iš šio nelemto pastato. Jeigu esate lais­
va... jeigu aš galėčiau jus sudominti...
— Sakote... dabar?
Tobė to nesitikėjo. Žvilgtelėjo į jį, mąstydama, kaip trokštanti,
kad tai atsitiktų, ir kartu baimindamasi, jog įžvelgia šiame pakvietime
pernelyg daug.
Dvorakas tartum suprato jos abejonę kaip nenorą.
— Atleiskite, turbūt per greitai išsišokau. Galbūt kada kitą kartą.
— Ne. Tai yra taip. Dabar bus puiku, — skubiai sutiko ji.
— Tikrai?
— Su viena sąlyga. Jeigu tik jūs ne prieš.
Jis pakreipė galvą, nežinodamas, ko tikėtis.
— Gal pasėdėtume parke? — ilgesingai pasiūlė Tobė. — Žinau,
lauke vėsoka, bet savaitę nemačiau saulės. Ir tikrai norėčiau pajusti ją
ant savo veido dabar pat.
— Žinote ką? Aš irgi. — Jis nusišiepė. — Tik užsivilksiu paltą.
 14

Juodu sėdėjo apsimuturiavę kaklus šalikais, arti glausdamiesi

parke ant suoliuko, ir valgė tiesiai iš kartoninės dėžutės išsineštinę
garuojančią picą. Šios viršų sudarė pagal tajų receptą pagaminta viš­
tiena su žemės riešutų padažu —toks pirmiausias pasirinkimas abiem
buvo netikėtas.
— Didieji protai mąsto vienodai, — anksčiau juokdamasis pa­
komentavo Dvorakas, kai juodu ėjo po belapiais medžiais suoliuko
šalia tvenkinio link. Nors pūtė šaltas vėjas, iš žydro giedro dangaus
švietė skaisti saulė.
Tai kitas žmogus, mąstė Tobė, žvelgdama į Dvorako veidą, jo
sušiauštus plaukus, nuo vėjo įraudusius skruostus. Išsivesk jį iš to slo­
gaus pastato, toliau nuo lavonų, ir tampa visiškai kitoks. Besijuokian­
čiomis akimis. Kažin ar ir pati atrodanti kitokia, pagalvojo ji. Vėjas
išdraikė į visas puses jai plaukus, nuo picos išsitepliojo rankos, bet
šią akimirką jautėsi patrauklesnė kaip seniai nebuvo jautusis. Galbūt
priežastis ta, kad Dvorakas į ją šitaip žiūri — niekas nedaro moters
gražesnės kaip trokštamo vyro šypsena, nusprendė.
Tobė atstatė veidą aukštyn, mėgaudamasi dienos giedrumu.
—Jau buvau beveik pamiršusi, kaip malonu jausti saulę.
— Nejau taip seniai ją matėte?
— Atrodo, lyg kelios savaitės. Iš pradžių visas tas lietus. O pas­
kui kitas kelias dienas ištisai pramiegojau.
—Tai vis dėlto kodėl pasirinkote naktinę pamainą?
Tobė baigė doroti paskutinį picos kąsnį ir stropiai nusišluostė
nuo rankų padažą.
— Iš tikrųjų pačiai neteko daug rinktis. Kai baigiau rezidentūros

229
ciklą Skubiosios pagalbos priimamajame, toks laikas buvo vienintelis,
kuriam Springeriui buvo reikalingi gydytojai. Iš pradžių tai labai pa­
siteisino. Po vidurnakčio Skubiosios pagalbos priimamajame būdavo
ramu ir kartais man pavykdavo kelias valandas numigti. Paskui parva­
žiuodavau namo. Ilgokai nusnūsdavau ir galėdavau džiaugtis likusia
diena. — Prisiminusi ji palingavo galva. — Taip buvo prieš dešimt
metų. Kai esi dar tik įžengusi į trečią dešimtį, gali ištverti daug mažiau
miego.
— Vidutinis amžius — pragaras.
— Vidutinis amžius? Kalbėkite už save, įžūlėli.
Merkdamasis nuo saulės, Dvorakas nusijuokė.
— Taigi dabar, po dešimties metų, jūs jau senė, sulaukusi sa­
vųjų — kelerių? Trisdešimties su kažkiek? Ir vis dėlto tebedirbate tas
gūdžias pamainas.
— Po kurio laiko jaučiausi gana patogiai. Dirbdama su tomis
pačiomis seselėmis. Su žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti. —Tobė at­
siduso. — Paskui pablogėjo mano mamos Alzheimeris. Ir man atrodė
svarbu dieną būti namie. Kaip nors jai padėti. Taigi dabar aš samdau
žmogų naktimis miegoti mano namuose. O kai grįžtu iš darbo, peri­
mu priežiūrą.
— Panašu, kad šitokiu režimu netausojate savo sveikatos.
Tobė gūžtelėjo pečiais.
— O ką kita lieka daryti, a? Iš tikrųjų tai man pasisekė. Bent
išgaliu nusamdyti padėjėją ir išsaugoti darbą, skirtingai nei labai daug
kitų moterų. O mano mama — net labiausiai į neviltį varančiais
savo tarpsniais — niekada nesiliauja buvusi... — ji nutilo, ieškoda­
ma tinkamo žodžio Elenos esmei apibūdinti, — ... gera, — pagaliau
rado. — Mano mama visada buvo geras žmogus.
Jų akys susitiko. Tobė susigūžė nuo žvarbaus vėjo, atskriejusio
per tvenkinį ir subrazdinusio plikas medžių šakas virš galvos.
— Nujaučiu, kad jūs labai panaši į savo motiną, — pastebėjo
Dvorakas.

230
 — Gera? Ne. Norėčiau tokia būti. —Ji pažvelgė per tvenkinį —
šio paviršius raibuliavo. — Manau, esu pernelyg nekantri. Pernelyg
smarki, kad būčiau gera.
— Ką gi, jūs smarki, daktare Harper. Supratau tai iš pirmo mu­
dviejų pokalbio. Be to, jūsų veide atsispindi visos emocijos.
— Baisu, tiesa?
— Galbūt sveika sielai. Jūs bent šitaip viską išleidžiate iš savęs.
Tiesą sakant, man praverstų šiek tiek jūsų smarkumo.
Gailiai nusišypsojusi Tobė prisipažino:
— O man praverstų šiek tiek jūsų santūrumo.
Pica buvo suvalgyta iki paskutinio kąsnio. Juodu atsistojo, išme­
tė kartoninę dėžę į šiukšlinę ir leidosi eiti. Dvorakas tartum nejuto
šalčio; jis žengė lengvai ir kaip ilgakojis dargi grakščiai, neužsisagstęs
palto, o permestas per petį šalikas driekėsi iš paskos it kokia pavėluota
mintis.
— Turbūt dar nebuvau sutikusi patologo, kuris nebūtų santū­
rus, — vėl prašneko Tobė. — Ar jūs visi tokie geri pokerio lošėjai?
— Ta prasme, ar mes visi esame tokios atbukusios asmenybės?
— Na, tie, kuriuos pažįstu, atrodo tokie tyleniai. Bet kartu ir
kompetentingi, lyg žinotų visus atsakymus.
— Mes žinome.
Tobė pažvelgė į jo nutaisytą rimtą veidą ir nusijuokė.
— Gerai suvaidinta, Danai. Jūs mane įtikinote.
— Faktiškai to mokoma patologijos rezidentūroje. Kaip atrody­
ti protingiems. Tie, kuriems nepavyksta, tampa chirurgais.
Ji užvertė galvą ir dar garsiau susijuokė.
—Tačiau tai, ką jūs sakote — tiesa, — pripažino jis. —Tyleniai
eina į patologiją. Ji traukia žmones, kurie mėgsta dirbti pusrūsiuose.
Kurie patogiau jaučiasi žiūrėdami pro mikroskopą nei kalbėdamiesi
su gyvais žmonėmis.
— Tai galioja ir jums?
— Sakyčiau, taip. Nesu labai įgudęs bendrauti su žmonėmis.
Tuo turbūt galima paaiškinti ir mano skyrybas.

231
 Kurį laiką juodu žengė tylomis. Vėjas pripūtė debesų, ir šešėliai
mainėsi su saulės šviesos lopiniais.
—Ji irgi buvo gydytoja? — paklausė Tobė.
— Dar viena patologe. Labai puiki, bet irgi labai santūri. Aš net
nepastebėjau, kad tarp mudviejų kažkas negerai. Kol ji manęs nepali­
ko. Spėju, tai įrodo, kad abu buvome gana geri pokerio lošėjai.
— Kaip įsivaizduoju, santuokoje tai ne itin padeda.
— Ne, nepadeda. —Jis sustojo žvilgtelėjo sau į diržą. — Kažkas
manęs ieško per pranešimų gaviklį, — tarė susiraukdamas į ekranėlį.
— Antai taksofonas.
Kol Dvorakas skambino, Tobė stovėjo užsimerkusi prie taksofo­
no būdelės ir gėrė į save trumpą saulės spindulių akimirką tarp vienas
po kito slenkančių debesų. Mėgaudamasi vien tuo, kad esanti gyva.
Ji beveik nesiklausė Dvorako pokalbio. Tik išgirdusi žodžius Brent
Hilas, staiga pasisuko ir pro organinį stiklą pasižiūrėjo į jį.
Pakabinęs ragelį, Dvorakas išėjo iš būdelės.
— Kas? — paklausė ji. —Tai apie Robį, tiesa?
Jis linktelėjo.
— Tai detektyvas Šihanas. Jis buvo nuvykęs į Viklino ligoninę,
pasikalbėjo su personalu. Jam pasakė, kad daktaras Breisas vakar va­
kare pas juos lankėsi. Buvo medicinos archyve ir Patologijoje, teira­
vosi apie vieną seną buvusio Brent Hilo gyventojo bylą. To žmogaus
pavardė Stenlis Mekis.
Tobė papurtė galvą.
— Niekada negirdėjau tokios pavardės.
— Viklino duomenimis, Mekis mirė praėjusį kovą nuo galvos
sužalojimų nukritus. Sihaną sudomino diagnozė, nustatyta atlikus
autopsiją. Liga, apie kurią prisiminė girdėjęs vos vakar vakare.
Saulė pasislėpė už debesies. Staiga stojusioje prietemoje Dvora­
ko veidas atrodė pilkas. Atokus.
— Kroicfeldo-Jakobo liga.*
*

232
 Pro konferencijų salės dvidešimt antrame aukšte langą Karlas
Valenbergas matė puošnų senųjų Bostono valstijos administracijos
rūmų kupolą, o toliau — Bendruomenės parko medžius. Plikos jų
šakos atšiauriai mėlyno dangaus fone atrodė lyg skeleto rankos. Tai­
gi tokiu vaizdu mėgaujamasi iš apartamentų, mąstė jis. Kol mes visi
kiti užsiimame Niutone tikru darbu, padėdami Brent Hilo klientams
išlikti gyviems ir sveikiems, Kenetas Folis ir jo finansininkų perso­
nalas sėdi šiame ištaigingame miesto centro biure ir prižiūri Brent
Hilo pinigus, kad niekur nedingtų ir sueitų galai su galais. Ir kad
šuoliais jų vis daugėtų. Folio sukurti Armani kbnai, — mintyse nusi­
šiepė, žvelgdamas į kitus aplinkui stalą sėdinčius žmones. Valenbergas
tik miglotai prisiminė jų pavardes ir titulus. Vyras tamsiu, mėlynais
dryželiais kostiumu — vyresnysis viceprezidentas; pasipūtusi raudon­
plaukė moteris — finansų vadybininkė. Išskyrus Valenbergą ir Rasą
Hardavėjų, korporacijos advokatą, tai — išliaupsintų plunksnagrau­
žių sambūris.
Sekretorė atnešė kavos, grakščiai išpilstė ją į penkis kaulinio por­
celiano puodelius ir išdėliojo juos ant stalo kartu su gabalinio cukraus
dubenėliu ir grietinėlės ąsotėliu. Siame posėdyje vietos kokiems nors
nepatogiems cukraus paketėliams nebuvo. Paskui ji stabtelėjo, diskre­
tiškai laukdama tolesnių Folio nurodymų. Tokių nebuvo. Penketas
prie stalo sėdinčiųjų laukė, kol sekretorė pasišalins ir uždarys duris.
Tuomet Kenetas Folis, vykdomasis Brent Hilo direktorius, pra­
šneko:
— Šį rytą man vėl paskambino daktarė Harper. Dar kartą primi­
nė, kad Brent Hilas neatlieka, kas priklauso. Kad gali susirgti daugiau
mūsų gyventojų. Ir tai gresia virsti kur kas rimtesne problema nei aš
maniau. — Jis apžvelgė stalą ir akimis apsistojo ties Valenbergu. —
Karlai, jūs mane patikinote, kad šis klausimas išspręstas.
—Jis iryra išspręstas, — atsakė Valenbergas. — Aš kalbėjausi su
daktaru Dvoraku. Ir susitikau su žmonėmis iš Visuomenės sveikatos
tarnybos. Mes visi sutinkame, kad šiuo metu nėra priežasties skelb­

233
ti pavojaus. Mūsų valgykla visiškai atitinka nustatytus reikalavimus.
Vandeniu apsirūpiname iš municipalinio vandentiekio. O jei kalbė­
sime apie tas hormonų injekcijas, dėl kurių visi taip susijaudino, tai
mes turime dokumentaciją, įrodančią, kad jie yra iš naujausių partijų.
Visiškai saugūs. Daktaras Dvorakas įsitikinęs, kad tie atvejai grynai
atsitiktinis sutapimas. Tam nusakyti yra mokslinis terminas „statisti­
nis klasteris“.
— Vadinasi, esate tikras, kad Visuomenės sveikatos tarnybą ir
Teismo medicinos ekspertizės biurą tai tenkina?
— Taip, jie sutiko to neviešinti, nes priežasties skelbti pavojų
nėra.
— Tačiau daktarė Harper apie tai žino. Mums reikia nuspręsti,
kaip reaguoti į jos klausimus. Kadangi ji žino, netrukus sužinos ir
visuomenė.
—Ar iš žiniasklaidos kas nors domėjosi? — paklausė Hardavėjus.
— Kol kas niekas. Bet į mus gali susitelkti nepageidaujamas dė­
mesys. — Folis vėl nukreipė akis į Valenbergą. — Taigi dar kartą
pasakykite, Karlai, kad mums nėra ko dėl tos ligos nerimauti.
—Jums nėra dėl ko nerimauti, — patikino Valenbergas. —Tuo­
du atvejai nesusiję. Atsitiktinių sutapimų pasitaiko.
— Jeigu į paviršių iškils daugiau atvejų, tai nebeatrodys kaip
atsitiktinis sutapimas, — pastebėjo Hardavėjus. — O pavirs viešųjų
ryšių katastrofa, nes atrodys, kad mums nerūpi aiškintis problemą.
— Štai kodėl man nerimą kelia daktarės Harper skambutis, —
pasigavo Folis. — Iš esmės ji leidžia suprasti, kad žino. Ir mus stebi.
— Tai panašu į grasinimą, — padarė išvadą Hardavėjus.
— Tai ir yra grasinimas, — pritarė finansų vadybininkė. — Šį­
ryt mūsų akcijos pakilo dar trimis punktais. Tačiau kas atsitiks, jeigu
investuotojai sužinos, kad mūsų gyventojai miršta — o mes nieko
nedarome tam sustabdyti.
— Betgi nėra ko sustabdyti, — atrėmė Valenbergas. — Tai gry­
na, faktais nepagrįsta isterija.

234
 — Daktarė Harper man pasirodė visai racionali, — pasakė Folis.
Valenbergas niekinamai suprunkštė.
-Č ia ir esmė. Ji atrodo racionali, nors tokia ir nėra.
—Vis dėlto ko ji siekia? — paklausė finansų vadybininkė. — Pi­
nigų, dėmesio? Turi būti koks nors motyvas, į kurį mes galėtume nu­
sitaikyti. Kenai, kai šįryt su ja kalbėjotės, ar nė kiek to nenujautėte?
— Manau, tai iš tikrųjų dėl daktaro Breiso, — susimąstęs atsakė
Folis, — ir blogai pasirinkto jo mirties laiko.
Paminėjus Robį Breisą, visi staiga nutilo ir įbedė akis į stalą.
Niekas nenorėjo kalbėti apie mirusįjį.
—Ji ir daktaras Breisas buvo pažįstami, — pridūrė Folis.
— Galbūt daugiau nei pažįstami, — su pasidygėjimo intonacija
pakomentavo Valenbergas.
— Kad ir kokie buvo jų santykiai, — kalbėjo toliau Folis, —
daktaro Breiso mirtis ją prislėgė ir paskatino tuos klausimus. Ir, regis,
ji turi vidinę prieigą prie jo nužudymo tyrimo. Kažkokiu būdu su­
žinojo apie daktaro Mekio diagnozę. Sužinojo, kad jis gyveno Brent
Hile. Juk tai nebuvo paviešinta.
— Žinau, kaip ji sužinojo, — pareiškė Valenbergas. — Iš Teis­
mo medicinos ekspertizės biuro. Ji valgė priešpiečius su daktaru Dvo-
raku.
— Iš kur jūs tai girdėjote?
— Kai kuriuos dalykus aš girdžiu.
— Mėšlas, — nusikeikė finansų vadybininkė — taip jau atsiti­
ko, kad pirmą nešvankų žodį ištarė vienintelė moteris grupėje. — Va­
dinasi, ji turi pavardes ir faktus, kuriuos gali nutekinti. Perniek tas
trijų punktų akcijų prieaugis.
Folis palinko į priekį, žvilgsnį tvirtai {remdamas į Valenbergą.
— Karlai, jūs — direktorius, atsakingas už mediciną. Iki šiol mes
sutikome su jūsų sprendimais. Bet jeigu jūs klystate, jeigu dar vieną
jūsiškį pacientą pakirs ši liga, tai galėtų sužlugdyti visus mūsų plėtros
planus. Velniai rautų, tai galėtų sugriauti viską, ką jau turime.

235
 Valenbergui teko nuslopinti balse susierzinimą. Jisai sugebėjo
prašnekti ramiai ir pasitikėdamas savimi, kaip ir jautėsi:
— Pakartosiu tai trečią sykį. Pakartosiu dešimt sykių, jeigu pri­
reiks. Tai ne epidemija. Ta liga daugiau nesusirgs nė vienas iš mūsų
pacientų. Jeigu taip atsitiktų, aš atiduosiu pirmumo teise išpirkti visas
tas prakeiktas savo akcijas.
—Jūs toks tikras?
—Taip, toks tikras.
Aiškiai pasijautęs lengviau, Folis atsilošė krėsle.
— Vadinasi, mums lieka nerimauti, — tarė finansų vadybinin­
kė, — tik dėl ilgo daktarės Harper liežuvio. Kuris, deja, gali padaryti
daug žalos, net jeigu ir nieko, ką ji pasakys, nebus įrodyta.
Minutėlę nė vienas nepratarė nė žodžio — visi svarstė galimus
variantus.
— Manau, turėtume paprasčiausiai nekreipti į ją dėmesio, —
pagaliau prašneko Valenbergas. — Neatsiliepti į jos skambučius, nie­
ko jai nepripažinti. Galiausiai pati pakenks savo patikimumui.
— Ir per tą laiką pakenks mūsiškiam, — paprieštaravo finansų
vadybininkė. — Ar negalime jos paveikti kokiu nors... spaudimu?
Pavyzdžiui, dėl darbo. Regis, Springerio valdyba ją spaudžia nutraukti
sutartį.
— Jie mėgino, — patvirtino Valenbergas. — Bet tas Skubiosios
pagalbos skyriaus vedėjas užsispyrė, ir jie atsitraukė. Bent laikinai.
— O kaip tas jūsų bičiulis chirurgas? Maniau, jisai sutvarkė, kad
darbo sutartis su ja būtų nutraukta. '
Valenbergas papurtė galvą.
— Daktaras Keris toks pat kaip ir visi kiti chirurgai, kuriuos
pažįstu. Pernelyg pasitiki savimi, kad jį kur galai.
Finansų vadybininkė nekantriai atsiduso.
— Gerai, kaip mes ją prigriebsime?
Folis pažvelgė į Valenbergą.
— Galbūt Karlas ir teisus, — nusprendė jis. — Nedarykime

236
nieko. Ji ir taip grumiasi, stengdamasi išsaugoti darbą, ir, manau, tą
kovą pralaimi. Leiskime jai pačiai save pribaigti.
— Galbūt šiek tiek padedant? — tyliai pasiūlė finansų vadybi­
ninkė.
—Abejoju, ar tai būtina, — paprieštaravo Valenbergas. — Pati­
kėkite manimi, Tobė Harper pati sau aršiausias priešas.

Kitoje šviežiai iškastos kapo duobės pusėje Tobė pastebėjo jį —

šiek tiek nulenkta galva, įbestu į Robio karstą žvilgsniu. Net be sau
įprastos mantijos — balto chalato — daktaras Valenbergas kiekviena
savo dalele atrodė kaip atjautus ir pamaldus gydytojas. Kokias nuodė­
mingas mintis jisai slepia? — pagalvojo Tobė. Visų susirinkusių Brent
Hilo gydytojų ir administratorių veidai buvo tartum vienodi, lyg jie
būtų užsidėję tokias pačias gumines gedulo kaukes. Kas iš jų tikrai
buvo Robio draugas? Iš jų veidų sunku pasakyti.
Valenbergas tartum pajuto esąs stebimas ir pakėlęs galvą pasižiū­
rėjo į Tobę. Akimirką juodu stebeilijo vienas į kitą. Paskui jis nusuko
žvilgsnį į šalį.
Šaltas vėjas skverbė susirinkusiuosius, ginė į duobę sausus lapus.
Robio dukrytė ant Gretos rankų pravirko — kūkčiojo ne iš sielvarto,
bet iš nekantrumo, kad taip ilgai yra priversta kęsti tarp suaugusiųjų.
Greta pastatė mergytę ant žemės, ir ši akimirksniu ištrūko kikendama
ir nardydama per vyresnių žmonių kojų džiungles.
Pastorius nepajėgė varžytis su krykštaujančia mažyle. Pasiduo­
damas jis sutrumpino baigiamuosius žodžius ir užvertė Bibliją. Gedė­
tojams pradėjus vorele traukti prie našlės, Tobė pametė iš akių Valen-
bergą. Tik apėjusi duobę iš kitos pusės pastebėjo jį žengiantį sustatytų
automobilių link.
Tobė nusekė įkandin. Gavo dusyk šūktelėti pavarde, kol jis pa­
galiau sustojo ir atsisuko pažvelgti į ją.
— Beveik savaitę mėginau su jumis susisiekti, — pasakė ji. —
Jūsų sekretorė nesyk manęs nesujungė.

237
 — Mes buvome užsivertę daugybe reikalų.
— Dabar galime pasikalbėti?
— Tai netinkamas laikas, daktare Harper.
— O kada bus tinkamas?
Valenbergas neatsakė, tik apsisuko ir nuėjo tolyn.
Tobė sekė iš paskos.
— Brent Hilas turi du patvirtintus Kroicfeldo-Jakobo ligos
atvejus, — neatlyžo ji. — Angusą Parmenterį ir Stenlį Mekį.
— Mekis mirė po kryčio iš ketvirto aukšto.
— Jis taip pat sirgo ir Kroicfeldo-Jakobo liga. Turbūt tai yra ir
pirmutinė priežastis, kodėl iššoko pro tą langą.
— Jūs kalbate apie nepagydomą ligą. Ar dėl to turiu jaustis ap­
laidus?
— Du atvejai per vienus metus...
— Statistinis klasteris. Grindžiamas didele populiacija, dakta­
re Harper. Didesniojo Bostono regione galima tikėtis keleto tokių
atvejų. Tiesiog taip pasitaikė, kad tuodu žmonės gyveno vienas kito
kaimynystėje.
— O jeigu tai labiau užkrečiama priono atmaina? Galbūt kaip
tik šiuo metu pas jus Brent Hile bręsta nauji atvejai.
Valenbergas taip nemaloniai pažvelgė į Tobę, kad ši net pasitrau­
kė žingsnį atgal.
— Klausykitės manęs, daktare Harper. Žmonės išsiperka vietas
Brent Hile, nes nori gyventi be rūpesčių, be baimių. Jie visą gyvenimą
sunkiai dirbo ir dabar nusipelno patogumų. Ir gali sau tai leisti. Žino,
kad gaus geriausią pasaulyje medicininę priežiūrą. Jiems nereikia gir­
dėti kokios nors beprotiškos teorijos apie žudančią smegenų ligą savo
maiste.
— Tik dėl to jūs rūpinatės. Dėl savo pacientų dvasios ramybės?
— Būtent už dvasios ramybę jie ir moka. Jeigu praras pasitikėji­
mą mumis, pradės pakuotis daiktus ir pasitrauks. Brent Hilas pavirs
miesteliu vaiduokliu.

238
 — As nemėginu Brent Hilo sunaikinti. Tik manau, kad privalė-
tumėte stebėti savo pacientų simptomus.
— Pagalvokite, kokią paniką tai sukeltų. Mūsų maistas saugus.
Hormonus mums siunčia geros reputacijos vaistų kompanijos. Net
Visuomenės sveikatos skyrius sutinka, kad nėra reikalo stebėti kokių
nors simptomų. Tad liaukitės mėginusi atbaidyti nuo mūsų pacien­
tus, daktare Harper. Antraip pamatysite, kaip į jūsų duris pasibels
advokatas.
Jis apsisuko ir suskato eiti šalin.
— O kaip Robis Breisas? — metė Tobė pavymui.
— Ką jis?
— Man neramu, kad jis buvo nužudytas iš karto po to, kai suži­
nojo apie Meldo diagnozę.
Na štai, ji ir išklojo. Tiesiai šviesiai išsakė savo įtarimus ir tikrai
tikėjosi, kad Valenbergas puls gintis.
Bet ne, jis apsisuko ir klaikiai ramiai šypsodamasis pažvelgė į ją.
— Taip, girdėjau, jūs stumiate policijai tokį požiūrį. Tačiau jie
atmetė šią prielaidą, nes neranda jokių įrodymų, kad tai kaip nors
susiję. — Valenbergas šiek tiek patylėjo. — Beje, jie uždavė man ne­
mažai klausimų apiejus.
— Policija? Ko gi jie klausinėjo?
— Ar aš žinojau apie kokius nors santykius tarp jūsų ir daktaro
Breiso? Ar žinojau, kad jis vėlai vakare įsivedė jus į mūsų klinikos pas­
tatą? — Šypsena išplito tiek, kad veikiau panėšėjo į prašieptus plėš­
rūno nasrus. — Man įdomu, kad jūs, moterys, jaučiate seksualinę
trauką juodiesiems.
Netikėtai įsiutinta Tobė atkišo į priekį smakrą. Varoma įtūžio
žengtelėjo jo link.
— Kad jus kur velniai. Neturite teisės šitaip apie jį kalbėti.
— Viskas gerai, Karlai? — ištarė kažkieno balsas.
Tobė staigiai atsisuko ir pamatė netoliese stovintį vyriškį, aukštą
ir beveik nuplikusį. Tą patį elegantiškai apsirengusį vyriškį, kuris sto­

239
vėjo greta Valenbergo per apeigas prie kapo. Jis kažkaip neramiai į ją
spoksojo, irTobė pasijuto užraudusi, sugniaužusi iš pykčio kumščius.
— Netyčia nugirdau, — paaiškino vyriškis. — Gal man ką nors
pakviesti, Karlai?
—Jokių problemų, Gideonai. Daktarė Harper tik pasijautė šiek
tiek, — vėl ta pati įžūli savimi patenkinto žmogaus šypsenėlė, —pa-
simaišiusi dėl Robio mirties.
Ak tu, šunsnuki, — pagalvojo Tobė.
— Už pusvalandžio šaukiame valdybos posėdį, — priminė plikis.
— Aš nepamiršau.
Valenbergas pažvelgė į Tobę, ir ji pamatė, kaip jo akys pergalin­
gai sužibo. Jis privertė ją susinervinti, prarasti savitvardą, ir šis žmo­
gus, Gideonas, tai matė. Padėtį valdė Valenbergas, ne ji, ir jis perteikė
tą faktą savo šypsena.
— Susitiksime posėdyje, — pasakė plikis ir paskutinį kartą me­
tęs susirūpinusį žvilgsnį į Tobę nuėjo.
— Manau, nėra daugiau apie ką kalbėti, — pareiškė Valenber­
gas ir taip pat buvo benueinąs.
— Kol neišaiškės naujas Kroicfeldo-Jakobo ligos atvejis, — at­
kirto ji.
Jis atsisuko ir metė į ją paskutinį kupiną pasigailėjimo žvilgsnį.
— Daktare Harper, galiu jums patarti?
— Ką patarti?
— Leiskite sau gyventi.

Aš ir gyvenu, — mąstė Tobė, piktai maukdama kavą Skubio­

sios pagalbos skyriaus personalo kambaryje. — Velniai rautų, gyve­
nu. Galbūt tai ir ne toks gyvenimas, kokį įsivaizdavo būdama jauna,
kaupianti patirtį gydytoja, ne toks, kokį būtų pasirinkusi. Bet kartais
juk negali pasirinkti, kartais lemia sunkios aplinkybės. Priedermės,
įsipareigojimai.
Elena.

240
 Tobė išgėrė iki dugno kavą ir įsipylė dar, karštos ir juodos. Tai tas
pat, kaip padauginti skrandyje rūgšties, bet jai žūtbūt reikėjo kofeino.
Robio laidotuvės sutrikdė įprastą miego grafiką, jai pavyko pailsėti
tik kelias valandas prieš atvykstant praėjusį vakarą budėti. Dabar šeš­
ta valanda ryto, Tobė laikėsi vien mašinaliais refleksais, kartkartėmis
pratrūkdama primityviomis emocijomis. Pykčiu. Frustracija. Jautė
juos abu ir žinojo, kad net kai baigsis pamaina, kai po pusantros va­
landos išeis pro ligonines duris, vieną rūpesčių ir atsakomybės virtinę
pakeis kita.
Leiskite sau gyventi, pasakė jis. Ir kaip tik tokį gyvenimą Tobei
išpuolė turėti — tą, kuris užkrautas ant jos pečių.
Vakar vakare, kai rengėsi į darbą, pasižiūrėjusi į veidrodį pamatė,
kad kai kurie jos plaukai nebe šviesūs, bet balti. Kada tai atsitiko?
Kada ji pasiekė vidutinio amžiaus ribą? Nors niekas kitas tų plaukų
nebūtų pastebėjęs, Tobė išrovė juos, tačiau plaukai ir vėl ataugs tokie
pat balti. Žuvę melanocitai neregeneruoja. Jaunystės šaltinio nebėra.
Pusę aštuntos ji pagaliau išėjo pro Skubiosios pagalbos prii­
mamojo duris ir stabtelėjo įkvėpti gaivaus rytmečio oro. Oro, kuris
neatsidavė įtrinamu spiritu, dezinfekantu ir nusivadėjusią kava. At­
rodė, diena bus graži. Migla jau sklaidėsi, atverdama žydro dangaus
lopinėlius. Vien nuo to vaizdo Tobė pasijautė geriau. Kitas keturias
paras turės laisvas ir galės gerai išsimiegoti. O ateinantį mėnesį nu­
matytosios dviejų savaičių atostogos. Galbūt galėtų palikti Eleną pas
Vikę ir kaip reikiant paatostogauti. Kokiame nors viešbutyje prie pa­
plūdimio. Su šaltais gėrimais ir karštu smėliu. Galbūt net užmegztų
trumpą romaniuką. Jau seniai Tobė miegojo su vyru. Vylėsi, kad tai
nutiks su Dvoraku. Pastaruoju metu daug apie jį mąstė, dargi taip,
kad skruostai netikėtai užkaisdavo. Po vienų vienintelių drauge val­
gytų priešpiečių juodu dusyk kalbėjosi telefonu — susitikti trukdė
nesutampantys darbo grafikai.
O paskutinį kartą, kai jie kalbėjosi, Dvorakas iš balso atrodė
atokus. Išsiblaškęs. Nejaugi ašjį taip greitai nubaidžiau?

241
 Ji prisivertė išmesti Dvoraką iš galvos. Vėl ėmėsi mąstyti apie
įsivaizduojamus vyrus ir atogrąžų vietoves.
Tobė perkirto ligoninės automobilių aikštelę ir įsėdo į savo mer-
sedesą. Šiandien paskambinsiu Vikei, — mąstė važiuodama namo. —
Jeiguji negalės ar nenorės mamospriziūrėtiysavaitei ką nors nusamdysiu.
Velniai nematė, kiek kainuos. Metų metus Tobė kruopščiai taupė,
atidėdama pinigus pensijai. Metas pradėti juos leisti, mėgautis dabar.
Ji įsuko į savo gatvę ir staiga pajuto iš panikos persiverčiant širdį.
Prie Tobės namo stovėjo policijos automobilis ir greitoji.
Dar nespėjo įsukti į kiemą, kai greitoji blyksinčiais švyturėliais
pajudėjo iš vietos ir nurūko gatve. Tobė pastatė automobilį ir įbėgo
į namą.
Svetainėje stovėjo uniformuotas faras ir kažką rašėsi į bloknotą.
— Kas atsitiko? — paklausė Tobė.
Faras pažvelgė į ją.
—Jūsų pavardė, mem?
— Tai mano namai. Ką jūs čia veikiate? Kur mano motina?
— Ją ką tik išvežė į Springerio ligoninę.
— Koks nors nelaimingas atsitikimas?
— Nebuvo jokio nelaimingo atsitikimo, — suskambo Džeinės
balsas.
Apsisukusi Tobė pamatė virtuvės tarpduryje stovinčią Džeinę.
— Negalėjau jos pažadinti, — paaiškino Džeinė, — tad iškvie­
čiau greitąją.
— Negalėjote jos pažadintP. Ar ji išvis kaip nors reagavo?
— Atrodė, ji negalėjo pasijudinti. Nei kalbėti.
Džeinė ir policininkas apsimainė žvilgsniais, kurių reikšmės
Tobė nesuprato. Tik tuomet jai toptelėjo klausimas: Kodėlpas mane
namiepolicininkas?
Ji tik tuščiai gaištanti laiką. Apsisuko išeiti, važiuoti paskui grei­
tosios pagalbos mašiną į Springerį.
— Mem? — pašaukė ją policininkas. —Jeigu palauktumėte, kai
kas čia su jumis nori pasikalbėti.

242
 Tobė nuleido negirdom jo žodžius ir išėjo į lauką.
Pakeliui į ligoninę suspėjo prisigalvoti blogiausia. Širdies prie­
puolis. Insultas. Elena komos būklės ir jai ventiliuojami plaučiai.
Prie registratūros langelio Tobę pasitiko viena iš dieninės pamai­
nos medicinos seserų.
— Daktare Harper...
— Kur mano motina? Ją atvežė greitąja.
— Ji antrame kabinete. Dabar stabilizuojame būklę. Palaukite,
dar neikite ten...
Tobė prasiveržė pro registratūrą ir atidarė antro kabineto duris.
Elenos veidą užstojo būrys medicinos personalo, triūsiančio apie
ratukinius neštuvus. Polas Hokinskas ką tik baigė intubuoti. Viena
seselė kabino prie intraveninės lašelinės sistemos naują butelį, kita
žongliravo su kraujo mėgintuvėliais.
— Kas atsitiko? — paklausė Tobė.
Polas žvilgtelėjo į ją.
— Tobe, gal palauktum už durų?
— Kas atsitiko?
—Ji ką tik nustojo kvėpuoti. Buvo ryški bradikardija, bet pulsas
atsistatė...
— Miokardo infarktas?
— Ekektrokardiogramoje nesimato. Mes tebelaukiame širdies
enzimų tyrimo rezultatų.
— O, Dieve mano. O, Dieve mano... — Tobė prasibrovė iki
ratukinių neštuvų ir paėmė motinos ranką. — Mama, čia aš...
Elena neatsimerkė, bet jos ranka krustelėjo — lyg mėgintų ati­
traukti.
— Mama, viskas bus gerai. Tavimi pasirūpins.
Dabar sujudėjo kita Elenos ranka, ji ėmė plaktis į čiužinį. Seselė
skubiai pačiupo Elenos riešą ir užnėrė ant jo prilaikomąją kilpą. Tos
gležnos, pagautos ir besistengiančios išsiveržti iš drobinio antrankio
rankos vaizdas Tobei buvo per sunkus.

243
 — Ar būtina taip smarkiai? — bloškė ji. — Jūs jau nubrozdi­
note...
— Antraip iššoks lašelinė.
—Jūs stabdote jai kraujotaką!
—Tobe, — pasakė Polas, — noriu, kad palauktum koridoriuje.
Mes viską kontroliuojame.
— Mama nė vieno iš jūsų nepažįsta...
—Tu neleidi mums atlikti savo darbo Turi išeiti.
Tobė žingtelėjo nuo ratukinių neštuvų ir pamatė, kad visi į ją
žiūri. Suprato, kad Polas teisus: ji kliudo, apsunkina jiems priimti
būtinus sprendimus. Kai pati kaip budinti gydytoja būdavo atsakinga
už kritinį atvejį, niekada neleisdavo paciento artimiesiems pasilikti
kabinete. Neturėtų leisti ir Polas.
— Palauksiu už durų, — tyliai tarė ir išėjo.
Koridoriuje Tobės laukė kažkoks nepažįstamas vyriškis. Vos per
keturiasdešimtį, nesišypsantis. Plaukai apkirpti kaip vienuolio.
— Daktarė Harper? — paklausė jis.
—Taip.
Iš to, kaip vyriškis prisiartino, kaip ją tartum vertino, Tobė su­
mojo, kad jis — faras. Tą pats ir patvirtino parodydamas ženklelį.
— Detektyvas Alprenas. Galiu užduoti keletą klausimų apie
jūsų motiną?
— Tai ašjums noriu užduoti keletą klausimų. Kodėl mano na­
muose buvo faras? Kas jus, žmones, iškvietė?
— Ponia Nolan.
— Kodėl dėl medicininės krizės ji turėtų kviesti policiją?
Detektyvas Alprenas ranka parodė į laisvą apžiūros kabinetą.
— Užeinam ten, — pasiūlė.
Suglumusi Tobė nusekė paskui Alpreną į kabinetą. Detektyvas
uždarė duris.
— Ar seniai jūsų motina serga? — paklausė jis.
— Kalbate apie jos Alzheimerio ligą?

244
 —Turiu galvoje dabartinę ligą. Dėl kurios ji čia pateko.
Tobė papurtė galvą.
— As dar nė nežinau, kas jai yra...
— Ar ji sirgo kokiomis kitomis lėtinėmis ligomis, išskyrus Alz-
heimerio?
— Kodėl jūs man užduodate tuos klausimus?
— Kaip suprantu, jūsų motina sirgo visą pastarąją savaitę. Mie­
guistumas. Pykinimas.
— Ji atrodė šiek tiek pavargusi. Maniau, tai koks virusas. Koks
nors virškinamojo trakto sutrikimas...
— Virusas, daktare Harper? Ponia Nolan taip nemano.
Nieko nesuprasdama Tobė išpūtė į jį akis.
— Ką Džeinė jums papasakojo? Sakėte, kad ji iškvietė jus...
—Taip.
— Norėčiau su ja pasikalbėti. Kur ji?
Klausimą jis nuleido negirdomis.
— Ponia Nolan minėjo kai kuriuos sužalojimus. Ji sakė, kad
jūsų motina skundėsi rankų nudegimais.
—Jie sugijo jau prieš kažkiek savaičių. Aš Džeinei papasakojau,
kas nutiko.
— O mėlynės ant jos šlaunies? Kaip ten atsirado?
— Kokios mėlynės? Nežinau apie jokias mėlynes.
— Ponia Nolan sako apie jas jūsų paklaususi prieš dvi dienas. Ir
jūs negalėjote paaiškinti.
— Ką>
— Ar galite paaiškinti mėlynes?
— Noriu žinoti, kurių velnių ji kalba tokius dalykus, — pasipik­
tino Tobė. — Kur ji?
Akimirką Alprenas ją tyrinėjo tylėdamas. Paskui palingavo galva.
— Atsižvelgdama į aplinkybes, daktare Harper, — prašneko
jis, — ponia Nolan nepageidauja su jumis matytis.
♦

245
 Po skenavimo kompiuteriniu tomografu Elena buvo paguldyta
Bendrajame intensyviosios terapijos skyriuje ir Tobei leista ją aplan­
kyti. Pirmiausia, ką ji padarė — tai nutraukė antklodes ir suskato
ieškoti mėlynių. Jų buvo keturios: mažos netaisyklingos formos dė­
melės kairės šlaunies išoriniame paviršiuje. Negalėdama patikėti Tobė
stebeilijo į jas ir tylomis save keikė, kad buvo tokia akla. Kaip ir kada
tai atsitiko? Ar Elena pati užsigavo? O gal tos žymės paliktos kieno
nors kito rankos, pakartotinai žnaibančios tą gležną odą? Ji vėl užklo­
jo motinos kojas ir ilgai stovėjo gniauždama šoninį lovos turėklą ir
tylomis tūždama. Stengėsi neleisti, kad protą užtemdytų pyktis. Bet
nepajėgė nuslopinti minties: Jeigu tai padarė Džeinė, ašją užmušiu.
Į langelį pabeldė ir vidun įėjo Vikė. Neištarė nė žodžio, tik atsi­
stojo kitapus Tobės.
—Jai koma, — paaiškino Tobė. — Ką tik atliktas galvos skena­
vimas. Atrodo, smarkus kraujo išsiliejimas į smegenėles. Neįmanoma
nudrenuoti. Mums telieka stebėti. Ir laukti.
Vikė tylėjo.
— Nuo pat šio ryto viskas — kažkokia beprotybė, — pasiskun­
dė Tobė. —Jie pastebėjo ant mamos šlaunies mėlynes. Džeinė polici­
jai sako, kad tai padariau aš. Faktiškai privertė juos manyti...
— Taip, ji man pasakė.
Tobė įsispoksojo į seserį, sunerimusi dėl negyvo jos balso tono.
— Vike...
— Praeitą savaitę aš tau pasakiau, kad mama serga. Pasakiau,
kad vemia. Bet tau tartum visai nerūpėjo.
— Maniau, tai virusas...
—Tu taip ir nenuvežei jos pas daktarą, a? — Vikė žvelgė į ją, lyg
tyrinėtų anksčiau niekada nematytą padarą. —Aš tau nepasakiau, bet
Džeinė vakar man skambino. Prašė, kad tau neprasitarčiau. Tačiau ji
buvo sunerimusi.
— Ką gi ji pasakė? Vike, ką gi pasakė?
— Ji pasakė... — Vikė netvirtai atsiduso. — Pasakė esanti su­

246
sirūpinusi dėl to, kas vyksta. Kai tik buvo nusamdyta į šį darbą, pa­
stebėjusi ant mamos žastų mėlynes, lyg ji būtų buvusi šiurkščiai su­
griebta ir purtyta. Tos mėlynės išnyko, bet paskui, šią savaitę, atsirado
kitos, ant šlaunies. Tu jas matei?
—Juk tai Džeinė kasdien ją maudo...
—Taigi jų nematei? Net nežinai apie jas?
— Džeinė manęs niekada apie tai neklausė!
— O nudegimai? Nudegimai ant mamos plaštakų?
— Tai atsitiko prieš kažkiek savaičių! Mama paėmė iš orkaitės
karštą troškintuvę.
— Vadinasi, nudegimų būta.
—Tai nelaimingas atsitikimas. Brajanas buvo ir viską matė.
— Ir, sakai, kaltas Brajanas?
— Ne. Ne tai aš sakau...
—Tad kas kaltas, Tobe?
Virš miegančio motinos kūno dvi seserys varstė viena kitą akimis.
— Aš tavo sesuo, — prašneko Tobė. — Tu mane pažįsti. Kaip
gali tikėti visiškai svetimu žmogumi?
— Nežinau. — Vikė persibraukė delnu plaukus. — Nežinau,
kuo tikėti. Tik noriu, kad man papasakotum, kas iš tikrųjų atsiti­
ko. Suprantu, su mama sunku. Kartais ji blogesnė už vaiką, ir nelen­
gva...
— Ką tu apie tai žinai? Niekada nepasisiūlei padėti.
— Aš turiu šeimą.
— Mama irgi tavo šeima. Atrodo, to tavo vyras ir vaikai nepa­
jėgia suvokti.
Vikės smakras kilstelėjo į viršų.
—Tu vėl pragydai apie kaltę, kaip visada tai darai. Kas labiausiai
kenčia, kas labiausiai nusipelno šventumo? Šventoji Tobė.
— Nepradėk.
— Kada gi tu netekai kantrybės? Kada gi galiausiai palūžai ir
pradėjai ją mušti?

247
 Tobė atšlijo — buvo tokia sukrėsta, kad nepajėgė kalbėti, tokia
įpykusi, jog nepasitikėjo savimi, ką gali pasakyti.
Vikės lūpos drebėjo. Akys tvenkėsi ašarų.
— O Dieve, — pratarė ji. — Aš ne tai turėjau galvoje.
Tobė apsisuko ir išėjo iš patalpos. Nesustojo, kol nepaliko pasta­
to ir per automobilių aikštelę nenusigavo iki savojo mersedeso.
Pirmiausia nuvažiavo pas Džeinę Nolan į namus. Ji turėjo ran­
kinuke užrašų knygelę ir susirado Džeinės adresą. BrukJainas, į rytus
nuo Springerio ligoninės.
Įveikusi keturias mylias, pasiekė žaliomis čerpėmis dengtą dvi-
butį namą nykioje, medžiais neapsodintoje gatvėje. Priekiniame prie­
butyje stovėjo keli loveliai gėlėms su sudžiūvusią žeme ir keliomis
vystančiomis piktžolėmis. Ant langų užtrauktos užuolaidos, todėl
nesimatė, kas yra viduje.
Tobė nuspaudė skambutį. Durų niekas neatidarė. Ji pabeldė,
paskui padaužė kumščiu. Atidarykykad tave velniai. Pasakyk man, ko­
dėl šitaip elgiesi!
— Džeine! — pašaukė ji.
Pro kaimynines duris baugščiai iškišo galvą moteris.
— Ieškau Džeinės Nolan, — paaiškino Tobė.
— Ką gi, liaukitės trankiusi. Jos čia nėra.
— Kada ji grįš?
— O kas jūs?
— Aš tik klausiu, kada grįš Džeinė.
— Iš kur man žinoti? Jau keletą dienų jos nemačiau. — Moteris
užtrenkė duris.
Tobė norėjo sviesti į Džeinės langą akmenį. Paskutinį kartą tren­
kė kumščiu į duris, paskui sugrįžo į automobilį.
Ir tada ją viskas griūte užgriuvo. Elenai koma. Vikė pagiežingai
susvetimėja. Tobė lingavo į priekį ir stengėsi nepravirkti, suimti save į
rankas. Pyptelėjo netyčia paliestas automobilio signalas, Tobė staigiai
atsitiesė. Buvo per sunkiai užgulusi vairą. Gatvėje praeinantis pro šalį
laiškanešys stabtelėjo ir nustebęs į ją pasižiūrėjo.

248
 Tobė pajudėjo iš vietos. Kur man važiuoti?Kur?
Pasuko pas Brajaną į namus. Jis ją parems — juk buvo ten tą­
dien, kai Elena nusidegino ranką. Paliudys apie jos charakterį, nes
vienintelis žino, kaip aukojusis dėl Elenos.
Bet Brajano namie nebuvo, dirbs iki pusės penkių, pasak jo
kompaniono Noelio, kuris atidarė duris. Gal Tobė užeitų vidun ka­
vos? Ar šiaip ko išgerti? Atrodote taip, lygjums reikėtųprisėsti.
Tai yra, jis norėjo pasakyti, kad Tobė atrodanti baisiai.
Ji atsisakė pasiūlymo. Neturėdama kur kitur pasukti, parvažiavo
namo.
Policijos automobilio jau nebebuvo. Priešais jos namą šneku­
čiuodamiesi stovėjo trys kaimynai. Tobės automobiliui prisiartinus,
jie pasisuko ir sužiuro į ją. Jai įsukus į kiemą, visi patraukė į tris skir­
tingas puses. Bailiai. Kodėl nepaklausia tiesiai į akis, ar mušusi savo
motiną?
Ji įlėkė į namą ir užtrenkė duris.
Tyla. Elenos nėra. Niekas nesibasto po sodą, niekas nežiūri ryti­
nių animacinių filmukų.
Tobė atsisėdo ant sofos ir nusvėrė tarp rankų galvą.
 15

— Gims mergytė, — pasakė Anė, pirštais braukdama per ant­

klodę, glostydama sau pilvą. — Noriu, kad tai būtų mergytė, nes
nežinočiau, kaip elgtis su berniuku. Nežinočiau, kaip jį teisingai už­
auginti. Šiais laikais sunku sutikti vyrą, kuris buvo teisingai augintas.
Jiedvi gulėjo patamsyje greta Anės lovoje. Vienintelė šviesa krito
iš lauko pro langą nuo gatvės žibinto. Kartkartėmis kambariu pra­
slinkdavo įstrižas šviesos nuo pravažiuojančio automobilio ruožas, ir
Molė trumpai suspėdavo pamatyti Anės veidą. Atrėmusi galvą į pagal­
vę ši ramiai stebeilijo į lubas. Lovoje su Ane buvo šilta. Šiandien jiedvi
paklojo švarią patalynę, o prieš tai abi sėdėjo savitarnos skalbykloje
kikendamos ir sklaidydamos senus žurnalus, kol lovos baltiniai sukosi
džiovintuve. Dabar Molė visur užuodė tą švarų skalbyklos muilo mil­
telių kvapą. Taip pat ir Anės kvapą.
— Iš kur žinai, kad bus mergytė? — paklausė Molė.
— Na, daktaras negali tikrai pasakyti.
— Buvai pas daktarą?
— Nenorėjau vėl pas tą eiti. Man ten nepatiko.
— Tai iš kur žinai, kad tai mergytė?
Anė vėl pradėjo slankioti rankomis sau po pilvą.
— Tiesiog žinau. Ta seselė, su kuria susipažinau, man sakė, kad
kai motina tikrai tai jaučia, — iš tikrųjų stipriai jaučia, — ji niekada
neapsirinka. Taigi tai mergytė.
— Dėl savojo aš nieko nejaučiu.
— Galbūt tau dar per anksti, Mole.
— Jam visiškai nieko nejaučiu. Matai, tai dar neatrodo kaip
žmogus. Tartum čia pūstųsi daug riebalų. Ar neturėčiau jausti meilės
arba dar ką nors tokio? Noriu pasakyti, argi ne taip turėtų būti?

250
 Molė pasisuko ir pažvelgė į Anės veidą, siluetu tamsuojantį pro
langą krintančioje blausioje šviesoje.
— Vis tiek turi ką nors jausti, — švelniai pasakė Anė. — An­
traip kodėl jį pasilikai?
— Nežinau.
Molė pajuto Anės ranką po antklode ieškant josios. Jiedvi gulėjo
persipynusiais pirštais, alsuodamos visiškai sinchroniškai.
— Nežinau, ką aš darau ir kodėl tai darau, — vėl prašneko
Molė. — Kažkaip visai susipainiojau. O be to, kai Romis mane pri­
kūlė, aš taip ant jo užsiutau, kad nenorėjau daryti nieko, ką man
liepia. Todėl tenai ir nenuėjau. — Ji kiek patylėjo ir vėl pažvelgė į
Anę. — Kaip tą daro?
— Ką daro?
— Tai pašalina?
Anė nusipurtė.
— Man tik sykį darė. Pernai, kad Romis mane nusiuntė į tą vie­
tą. Ten buvo tie žmonės, visi mėlynai apsirengę. Nesikalbėjo su mani­
mi, tik paliepė užlipti ant stalo ir užsičiaupti. Davė kažko pakvėpuoti,
o po to tik prisimenu, kaip atsibudau. Vėl plona. Tuščia.
— Ar tai buvo mergytė?
Anė atsiduso.
— Nežinau. Mane įsodino į automobilį ir parsiuntė atgal pas jį.
Anė paleido Molės ranką, ir tas atsitraukimas buvo ne vien tik
fizinis. Pasitraukė į savo slaptą kamputį, kur vietos buvo tik jai ir
kūdikiui.
— Mole, — po ilgos tylos prašneko Anė. — Juk žinai, kad ne­
gali ilgiau čia pasilikti.
Šie tyliai ištarti žodžiai ją pribloškė.
Molė pasivertė ant šono, veidu į Anę.
— Ką aš ne taip padariau? Pasakyk, ką?
— Nieko. Tiesiog negali šitaip toliau tęstis.
— Kodėl ne? Aš labiau stengsiuos. Darysiu viską, ką tu man...

251
 — Mole, pasakiau, kad galėsi apsistoti kelias dienas. Jau praė­
jo dvi savaitės. Aukseli, tu man patinki ir visa kita, bet šiandien pas
mane apsilankė ponas Lorencas. Iškalbėjo, kad esu priėmusi kartu
gyventi dar kažką. Sakė, to nenumatyta mūsų nuomos sutartyje. Taigi
negaliu leisti tau pasilikti. Mums dviem čia ganėtinai ankšta. O kai
atsiras mažylis...
— Tai dar tik už mėnesio.
— Mole. —Anės balsas sutvirtėjo. Tapo nepalenkiamas.
—Turi pati susirasti, kur gyventi. Negaliu tavęs čia laikyti.
Molė atsuko Anei nugarą. Manauymesgalėtume būti seimą. Tu ir
tavo kūdikis. Aš ir manasis. Irjokių vyrų,,jokių tų šiknių.
— Mole, kas tau?
— Nieko.
— Juk tu supranti, taip?
Molė pailsusiai trūktelėjo pečiu.
— Turbūt.
— Nesakau, kad tuojau pat. Gali pagyventi dar kelias dienas. Su­
galvoti, kur pasidėsi. Galbūt pamėgink vėl paskambinti savo mamai.
— Aha.
—Ji turi tave priimti. Juk mama.
Nesulaukusi atsakymo, Anė apkabino Molę per liemenį. Kitos
moters kūno šiluma, kitos moters išsipūtęs pilvas, spaudžiantis jai į
nugarą, pripildė Molę tokio ilgesio, kad ji neatsispyrė netikėtam im­
pulsui. Apsisukusi veidu į Anę, pati apsivijo ją rankomis ir prisitraukė
prie savęs, juto jųdviejų pilvus liečiantis kaip nokstančius vaisius. Ir
ūmai panoro, kad tai ji būtų Anės įsčiose, kad tdiiji būtų tas vaikelis,
kuris suras prieglaudą Anės glėbyje.
— Leisk man pasilikti, — sukuždėjo. — Prašau, leisk man pa­
silikti.
Anė tvirtai atstūmė Molės rankas.
— Negalima. Apgailestauju, Mole, bet tai neįmanoma. —Ji nu­
sisuko ir skubiai pasitraukė į kitą lovos kraštą. — O dabar labanakt.

252
 Molė gulėjo nejudėdama. Ką ašpasakiau?Ką ne taip padariau?
Prašau, padarysiu viską, ko iš manęs norėsi. Tik pasakyk, ką! Žinojo,
Anė nemiega, tamsa tarp jųdviejų buvo pernelyg pritvinkusi įtampos.
Juto, kad Anė susirietusi į tokį pat standų kamuolėlį kaip ir ji.
Bet nė viena neprašneko.

Ją pažadino dejonė. Iš pradžių Molė dar buvo apdujusi nuo pas­

kutinių savo sapno draiskalų: tvenkinyje plūduriuoja kūdikis, leisda­
mas keistus garsus — lyg kurktų varlė. Paskui ji atsmerkė: tebebuvo
naktis, o ji gulėjo Anės lovoje. Iš po vonios kambario durų smelkėsi
šviesa.
— Ane? — pašaukė ji, bet atsako neišgirdo.
Molė persivertė ir užsimerkė, mėgindama užsisklęsti nuo to trik­
dančio šviesos ruoželio.
Ją visiškai išbudino dunkstelėjimas.
Molė atsisėdo ir prisimerkė į vonios kambarį.
— Ane?
Kai ta nieko neatsakė, išlipo iš lovos ir nuėjusi pabeldė į duris.
— Tau viskas gerai?
Pasukiojo rankeną, stumtelėjo, bet durys neatsidarė — kažkas
jas blokavo. Molė pastūmė smarkiau ir pajuto kliūtį šiek tiek pasi­
duodant, leidžiant praverti duris. Ji įstengė pasižiūrėti pro plyšį ir iš
pradžių nesuprato, ką mato.
Grindimis sruvo kraujo latakas.
—Ane!—sušuko ji.
Molė pastūmė iš visų jėgų ir jai pavyko atidaryti duris pakanka­
mai plačiai, kad galėtų prasisprausti vidun. Aptiko Anę susmukusią
kampe, jos petys rėmėsi į duris, pigūs naktinukai buvo užsikėlę virš
juosmens. Kraujas aptaškęs unitazo sėdynę, o vanduo jame — tary­
tum tamsiai raudonas šilkas. Staiga iš Anės tarpkojo plūstelėjo šilta
srovė, šliūkštelėdama ant basų Molės pėdų pirštų.

253
 Pasibaisėjusi ji atšlijo ir atsitrenkė į kriauklę.
O DieveyDieveyDieve.
Nors pati Anė gulėjo nejudėdama, jos pilvas krutėjo, rangėsi, po
įtempta plika oda tampėsi standus kūno gniutulas.
Plūstelėjo dar kraujo ir nusruvo per linoleumą. Nuo sužvar­
busias pėdas palietusios kraujo šilumos Molė atsipeikėjo. Prisivertė
peržengti tamsiai raudoną klaną, nueiti prie susirietusio Aiiės kūno.
Reikėjo ją ištempti iš už durų. Sugriebė Anę už rankos ir patraukė,
bet basomis pėdomis vis slydo kraujyje. Anė išleido garsą — plonai,
tyliai suinkštė, lyg iš baliono išeitų oras. Molė trūktelėjo smarkiau, ir
pagaliau jai pavyko šiek tiek nutempti Anę per linoleumą. Tuomet ji
įsirėmė pėda į durų staktą ir naudodamasi ta kaip atrama kilstelėjo
Anės kūną.
Anė išslydo iš vonios kambario.
Dabar Molė sugriebė ją už pažastų ir ištraukė visą pro tarpdurį.
Paskui uždegė miegamajame šviesą.
Anė dar kvėpavo, bet jos akys buvo užvirtusios, veidas baltas.
Molė išbėgo iš kambario ir nubildėjo laiptais. Suskato trankyti į
pirmo aukšto buto duris.
— Padėkite!— šaukė. — Prašau, padėkite man!
Niekas neatsiliepė.
Išbėgo į gatvę prie taksofono ir surinko 911.
— Bendrosios pagalbos operatorius.
— Man reikia greitosios! Ji kraujuoja...
—Jūsų pavardė ir adresas?
— Aš Molė Piker. Adreso nežinau. Regis, esu Čarterio gatvėje...
— Kokia skersinė gatvė?
— Nematau! Ji tuoj numirs...
— Galite pasakyti artimiausio namo numerį?
Molė pasisuko ir apžvelgė pastatą.
— Vienas nulis septyni šeši! Matau vienas nulis septyni šeši.
— Kur nukentėjusioji? Kokia jos būklė?

254
 — Ji viršuje bute... plūsta krauju per visas grindis...
— Mem, jau siunčiu greitąją. Jeigu jūs palauktumėte nepadėjusi
ragelio...
Uzsikrušky pagalvojo Molė. Paliko taksofono ragelį kabantį ir
puolė atgal į pastatą.
Anė gulėjo ten pat, kur buvo ją palikusi —ant miegamojo grindų
— atmerktomis, bet nieko nematančiomis ir sustiklėjusiomis akimis.
— Prašau, tik neprarask sąmonės.
Molė pagriebė Anę už rankos, tačiau atsakomojo spustelėjimo
nepajuto. Visai be šilumos. Ji įsižiūrėjo į krūtinę: ši kilsavo negiliu
alsavimu. Kvėpuok. Prašauykvėpuok, nenustok.
Paskui jos žvilgsnį pagavo kitas judesys: Anės pilvas išsipūtė, lyg
iš jos kūno stengtųsi išsiveržti kažkokia nežinoma būtybė. Iš tarpkojo
vėl plūstelėjo kraujas.
Ir dar kažkas. Kažkas rausva.
Kūdikis.
Molė atsiklaupė tarp Anės kelių ir praskyrė šlaunis. Dar krau­
jo, pramaišiui su vandeniu, varvėjo apie kyšančią rankelę. Bent Molė
iš pradžių pamanė, kad tai rankelė. Paskui pamatė, kad nėra pirštų,
plaštakos, tik tas blizgantis rausvas tartum plaukmuo, pamažu besi­
rangantis pirmyn ir atgal.
Sekė dar vienas sąrėmis, paskutinis kraujo ir skysčių pliūpsnis,
ir plaukmuo išslydo laukan, o paskui ir visas likęs kūnas. Suklikusi
Molė atšlijo.
Tai buvo ne kūdikis.
Bet gyvas ir judantis, du plaukmenys rangėsi agoniškomis pa­
stangomis. Kitų galūnių nebuvo, tik tiedu rausvi strampai, linguojan­
tys iš vientisos mėsos gumulo, sujungto su bambagysle. Molė pamatė
kuokštus plaukų, šiurkščių ir juodų, išsikišusį dantį ir vienintelę akį,
nemirksinčią, be blakstienų. Mėlyną. Plaukmenys plakėsi, ir visas or­
ganizmas pradėjo judėti kone tikslinga kryptimi — nelyginant kraujo
klane plaukiojanti ameba.

255
 Kūkčiodama Molė keturiomis nuropojo kuo toliau. Įsispraudusi
į kampą ir negalėdama patikėti savo akimis stebėjo, kaip tas padaras
kabinasi į gyvenimą. Pelekų pavidalo rankos sutrūkčiojo padrikais, į
priepuolius panašiais spazmais. Kūnas nustojo slydęs amebos jude­
siais ir dabar tik virpčiojo. Kai pagaliau plaukmenys nurimo, o mėsa
liovėsi trūkčioti, akis tebeatsimerkusi spoksojo į ją.
Dar vienas kraujo pliūpsnis, ir išslydo placenta.
Susirietusi į kamuolį Molė paslėpė veidą sau tarp kelių.
Tartum iš didelio nuotolio išgirdo garsą — lyg unkštesį. Paskui
kažkas pabeldė į duris.
— Paramedikai! Ei? Kas nors kvietė greitąją?
— Padėkite jai, — sukuždėjo Molė. Ir kūkčiodama pakartojo
garsiau: — Padėkite jai!
Durys atsilapojo ir į butą įpuolė dvejetas uniformuotų vyrų.
Juodu sužiuro į Anės kūną, o paskui abiejų žvilgsniai persikėlė į rau­
doną kraujo pėdsaką, nusitęsiantį iš praskėstų jos šlaunų.
—Viešpatie aukštielninkas, — pratarė vienas iš jų. — Po velnių,
kas tai per daiktas?
Kitas vyras atsiklaupė šalia Aiiės.
— Ji nekvėpuoja. Duokš deguonies maišą, kaukę.
Pasigirdo šnypštesys — vienas iš vyrų suskato spaudinėti iš mai­
šo pro kaukę Anei į plaučius orą.
— Nėra pulso. Nečiuopiu pulso.
— Gerai, pradedam. Vienas du trys keturi penki, vienas du trys
keturi penki...
Molė stebėjo juos, bet viskas jai atrodė nerealu. Tartum kine,
televizijos seriale. Ten ne Anė, bet kažkokia aktorė, vaidinanti mi-
rusiąją. Tik vaizduojama, kad jai į ranką bedama adata. Kraujas ant
grindų — kečupas. Ir tas padaras — daiktas, gulintis už kelių pėdų
nuo jos...
— Vis nėra pulso...
— Elektrokardiogramoje lygi linija.

256
 — Vyzdžiai?
— Nereaguoja.
— Velnias, nesustok.
Sutreškėjo radijo stotelė:
— Miesto ligoninė.
— Čia vienuoliktoji brigada, — pranešė paramedikas. — Tu­
rime baltąją, dvidešimties su kažkiek, panašu į smarkų kraujavimą iš
makšties — galbūt mėginta padaryti abortą. Kraujas šviežias. Nėra
kvėpavimo, nei pulso. Vyzdžiai nereaguojantys, tarpinės padėties. Pa­
statėme lašelinę su Ringerio laktatu. Elektrokardiogramoje lygi linija.
Dabar reanimuojame, be efekto. Nutraukti?
— Dar ne.
— Bet jai lygi linija...
— Stabilizuokite ir transportuokite.
Paramedikas išjungė ryšį ir pažvelgė į savo partnerį.
— Ką stabilizuoti?
— Tik intubuok ją ir judam.
— O kaip dėl to... padaro?
— Velnias, neketinu jo liesti.
Molė toliau žiūrėjo tą televizijos serialą su kečupu, o ne krauju.
Matė įstumiamą aktorei — Anei — į gerklę vamzdelį. Matė akto­
rius — paramedikus — užkeliant ją ant ratukinių neštuvų ir vis tebe-
spaudinėjant krūtinę.
Vienas iš vyrų žvilgtelėjo į Molę.
— Mes ją gabename į Miesto ligoninę, — pasakė jis. — Kokia
pacientės pavardė?
-Ką?
— Jos pavardė!
— Anė. Nežinau jos pavardės.
— Klausykite, neišeikite iš buto. Girdite? Turite likti čia.
— Kodėl?
— Su jumis atvyks pasikalbėti policija. Nepasišalinkite.

257
 — Anė... o kaip Anė?
— Vėliau pasiteiraukite Miesto ligoninėje. Ji bus ten.
Molė klausėsi juos nešant laiptais žemyn neštuvus. Girdėjo pro
paradines duris sutarškant ratukus ir nuvažiuojančią greitąją vieną
vienintelį kartą ūktelint sirena.
Sujumis atvykspasikalbėti policija.
Pagaliau tie žodžiai pasiekė Molės sąmonę. Ji nenorėjo kalbėtis
su policija. Jie paklaus pavardės ir išsiaiškins, kad pernai buvusi areš­
tuota už tai, kad siūlėsi farui. Romis tuomet ją ištraukė iš areštinės ir
atsakančiai skėlė kelis kartus per žandą, kad buvo tokia idiote.
Policijapasakysy kad tai aš kalta. Kažkaip dėl visko liksiu kalta aš.
Drebėdama ji atsistojo. Tas padaras vis dar ten gulėjo, tebebė­
gantis, bet mėlyna akis išdžiūvo ir padrumstėjo. Molė aplenkė jį,
saugodamasi neįminti į kraujo klanus, ir nuėjo prie komodos. Vir­
šutiniame stalčiuje buvo pinigų, — Anės pinigų, — bet šių Anei jau
nebereikės. Tiek Molė suprato iš atvykusių paramedikų. Anė mirusi.
Ji išsiėmė pluoštą dvidešimties dolerių banknotų. Paskui greitai
apsirengė Anės drabužiais — elastinio juosmens tamprėmis, didžiu­
liais trumparankoviais marškinėliais su skersai krūtinės atspausdintu
užrašu O, mažyteiApsiavė juodus sportukus. Įsinėrė į milžinišką Anės
lietpaltį, susikimšo į rankinuką grynuosius ir paspruko iš buto.
Buvo jau kitoje gatvės pusėje, kai pamatė prie pastato sustojant
policijos automobilį su blyksinčiu ant stogo mėlynu švyturėliu. Į
namą įėjo du farai. Po kelių sekundžių jų siluetai sušmėžavo viršuje,
pro Anės buto langą.
Jie žiūrėjo į tą padarą. Mėgindami perprasti, kas tai.
Vienas iš farų atėjo per kambarį prie lango ir žvilgtelėjo laukan.
Molė smuko už kampo ir leidosi bėgti. Bėgo tol, kol užduso, kol
pradėjo pintis kojos. Ji nėrė į vieną priedurį ir susmuko ant laiptelių.
Jai permušinėjo širdį — Molė juto, kaip ji spurda kažkur gerklėje.
Dangus pradėjo šviesėti.
Ji gūžėsi ant laiptelių, iki išaušo rytas, iki pro paradines duris
išėjęs vyriškis paliepė jai nešdintis iš čia. Molė taip ir padarė.

258
 Už kelių kvartalų sustojo prie taksofono paskambinti į Miesto
ligoninę.
— Noriu pasiteirauti apie savo draugę, — pasakė ji. —Ją atvežė
greitoji.
— Jūsų draugės pavardė?
— Anė. Ją paėmė iš buto... sakė, kad nekvėpuoja...
— Atleiskite, jūs jos giminaitė?
— Ne, aš tik... suprantate...
Molė sustingo, įbedusi akis į važiuojantį pro šalį policijos auto­
mobilį. Ties Mole jis tartum sulėtino greitį, paskui toliau nuslinko
gatve.
— Alio, mem, galima sužinoti jūsų pavardę?
Molė pakabino ragelį. Policijos automobilis užsuko už kampo ir
dingo iš akių.
Ji išėjo iš taksofono būdelės ir sparčiai nužingsniavo tolyn.

Detektyvas Rojus Šihanas nuleido storą savo užpakalį ant tabu­

retės šalia Dvorako darbo vietos laboratorijoje ir paklausė:
— Gerai, taigi kas yra prionas?
Dvorakas pakėlė nuo mikroskopo galvą ir pažvelgė akis į farą.
-Ką?
— Aš ką tik kalbėjausi su jūsiške mergina, Liza.
Savaime suprantama, kaipgi ne, — pagalvojo Dvorakas.
Nepaisydamas Dvorako patarimo, Šihanas jau kelias dienas lan­
kėsi morge, iš tikrųjų turėdamas tikslą stebėti ne negyvus kūnus, o
spoksoti į gyvą.
— Beje, iš tiesų guvi mergiotė, — pagyrė Šihanas. — Šiaip ar
taip, ji sako, kad tą Kroicfeldo-Jakobo dalyką — jeigu teisingai ta­
riu — sukelia kažkas tokio, vadinamo prionu.
—Teisybė.
—Taigi ar gali žmonės jį pasigauti? Ar tai tartum sklando ore?

259
 Dvorakas pasižiūrėjo į savo pirštą, kuriame neseniai sugijo įpjau­
ta žaizdelė.
— Įprasta prasme to pasigauti neįmanoma.
— Tobė Harper sako, kad gresia epidemija.
Dvorakas papurtė galvą.
— Aš kalbėjausi ir su Ligų kontrolės centru, ir su Visuomenės
sveikatos skyriumi. Jie teigia, kad nerimauti nėra pagrindo. Tas hormo­
nų protokolas, kurį Valenbergas bando, visiškai saugus. Ir Visuomenės
sveikatos skyrius Brent Hilo įstaigoje neranda jokių pažeidimų.
— Tai kodėl daktarė Harper prieš juos taip kovoja?
Dvorakas kiek patylėjo, paskui nenorom paaiškino:
— Šiuo metu ji patiria daug įtampos. Gresia galimas teisminis
ieškinys dėl to jos dingusio paciento. O ir daktaro Breiso mirtis gana
smarkiai ją pribloškė. Kai mums gyvenime viskas nesiseka, natūralu
ieškoti, ką — žmogų ar daiktą — kaltinti. — Jis paėmė kitą objekti­
nį stiklelį ir įstūmė po lęšiu. — Manau, Tobė jau labai seniai jaučia
įtampą.
— Girdėjote, kas nutiko jos motinai?
Vėl Dvorakas delsė.
— Taip, — ramiai pripažino. — Tobė vakar man paskambino.
—Tikrai? Judu tebebendraujate?
— Kodėl turėtume nebendrauti? Šuo metu jai reikia draugo,
Rojau.
— Gali būti pateikti kriminaliniai kaltinimai. Alprenas sako,
kad tai panašu į smurtą prieš seną žmogų. Slaugytoja kaltina daktarę
Harper. O ši kaltina slaugytoją.
Dvorakas vėl nulenkė galvą prie mikroskopo.
— Motinai įvyko kraujo išsiliejimas į smegenėles. Tai nebūtinai
dėl smurto. Ir nereiškia, kad viena iš jų nusprendė senutę nugalabyti.
— Bet jai ant kojų mėlynės.
— Senyvi žmonės dažnai patys užsigauna. Jų rega nebe tokia
gera. Jie užkliūva už kavos staliukų.

260
 —Jūs iš tikrųjų labai stengiatės ją apginti, — burbtelėjo Šihanas.
— Aš tik laikausi nuomonės, kad jeigu nėra tvirtų įrodymų, tai
abejonė kalba jos naudai.
— Betgi dėl tos vadinamosios epidemijos ji yra neteisi?
—Taip, dėl to ji neteisi. Užsikrėsti Kroicfeldo-Jakobo liga — tai
ne tas pat kaip užsikrėsti gripu. Ji persiduoda tik keliais ypatingais
būdais.
— Pavyzdžiui, užvalgius pasiutusios karvės mėsos?
—Jungtinėse Valstijose galvijai neserga karvių pasiutlige.
— Bet žmonės čia vis dėlto ja suserga.
— Kroicfeldo-Jakobo liga ištinka vieną iš milijono žmonių — ir
be akivaizdžios užsikrėtimo grėsmės anamnezėje.
Abu vyrai sužiuro, kai į laboratoriją įplaukė Sihano jausmų
objektas. Liza blykstelėjo jiems šypseną ir pasilenkė atidaryti nedide­
lio šaldytuvo, kuriame buvo laikomi bandiniai. Šihanas spoksojo, nu­
stėręs nuo to žavaus vaizdo iš užpakalio. Tik tuomet, kai Liza atsitiesė
ir išėjo, jis tartum vėl pajėgė įkvėpti oro.
— Ar jie natūralūs? — sumurmėjo.
— Kas?
— Plaukai. Ji tikra blondinė?
—Tikrai negalėčiau pasakyti, — prisipažino Dvorakas ir vėl su­
sitelkė į objektinį stiklelį po mikroskopu.
— Žinote, yra vienintelis būdas tą išsiaiškinti.
— Jos paklausti?
— Patikrinti plaukus ten, kur niekas nemato.
Dvorakas atsilošė ir sugnybo sau viršunosę.
— Ar norėjote dar ko nors manęs paklausti, Rojau?
— Ak. O, taip. Esu girdėjęs apie virusus ir esu girdėjęs apie bak­
terijas. Bet kas per velnias tas prionas?
Kad ir nenorom, Dvorakas išjungė mikroskopo lemputę.
— Prionas, — atsakė, — nėra tai, ką mes paprastai vadiname
gyvu daiktu. Skirtingai nei virusas, jis neturi nei DNR, nei RNR. Ki­

261
tais žodžiais tariant, tai ne genetinė medžiaga — arba ką mes manome
esant genetine medžiaga. Tai nenormalus ląstelės baltymas. Jis gali
paversti šeimininko organizmo baltymus tokiais pat nenormaliais.
— Bet jo negalima pasigauti kaip gripo?
— Ne. Jį galima įnešti tiesioginio audinių kontakto būdu —
tarkim, persodinant galvos ar nugaros smegenų audinį. Arba nervinio
audinio ekstraktais, tokiais kaip augimo hormonas. Pavyzdžiui, jį ga­
lima susigriebti per užkrėstus smegenų elektrodus.
— Tie anglai susirgo valgydami jautieną.
— Sutinku, taip pat įmanoma užsikrėsti valgant infekuotą mėsą.
Kaip tik taip užsikrečia kanibalai.
Sihano antakiai šovė aukštyn.
— Nagi, tai pradeda darytis įdomu. Kaip yra su tais kanibalais?
— Rojau, tai visai neturi nieko bendra...
— Ne, noriu apie tai išgirsti. Taigi, kas apie kanibalus?
Dvorakas atsiduso.
— Naujojoje Gvinėjoje esama kaimelių, kur valgyti žmogieną
įeina į šventą ritualą. Žmonės, kurie užsikrėtė Kroicfeldo-Jakobo liga,
buvo moterys ir vaikai.
— Kodėl tik moterys ir vaikai?
— Vyrai gauna geriausias išpjovas iš lavono mėsos. Raumenis.
Moterys ir vaikai turi tenkintis tomis dalimis, kurių niekas kitas ne­
nori. Smegenimis.
Jis laukė pasirodant Sihano veide pasidygėjimą, bet faras tik pri­
sislinko arčiau. Kai kuriais atžvilgiais ir pats buvo lyg kanibalas — go­
dus praryti baisiausius informacijos gabalėlius.
— Taigi užvalgius žmogaus smegenų taip atsitiktų, — padarė
išvadą Sihanas.
— Infekuotų žmogaus smegenų.
— Ar iš pažiūros galima pasakyti, kad jos infekuotos?
— Ne, diagnozė nustatoma mikroskopu. Be to, šis pokalbis
kvailas.

262
 — Sis miestas didelis, daktare. Atsitinka ir keistesnių dalykų.
Mums pranešama apie vampyrus, vilkolakius...
— Apie žmones, kurie įsivaizduoja esą vilkolakiai.
— Kas žino? Šiais laikais tiek daug visokio beprotiškų kultų
mėšlo.
— Nemanau, kad Brent Hile egzistuoja koks nors kanibalizmo
kultas.
Sihanas žvilgtelėjo į supypsėjusį savo pranešimų gaviklį.
— Atleiskite, — pasakė jis ir išėjo paskambinti.
Dabar bent galėsiu ką nors nuveikti, — pagalvojo Dvorakas.
Tačiau po minutėlės Sihanas sugrįžo.
— Važiuoju į Nort Endą. Manau, jums vertėtų vykti kartu ir tai
pamatyti.
— Kas ten? Žmogžudystė?
— Jie nėra tikri. — Sihanas kiek patylėjo. — Nėra tikri, ar tai
netgi žmogus.
 16

Kraujo kvapas, šleikštus ir metalinis, smelkėsi net į koridorių.

Dvorakas linktelėjo stovinčiam sargyboje patruliui, pranėrė po poli­
cijos nutiesta juostele ir įžengė į butą. Sihanas ir jo partneris Džekas
Mūras jau buvo viduje, taip pat ir kriminalistų brigada. Mūras tupėjo
prie kažko netoli kampo. Dvorakas nenuėjo iškart prie jo, bet užsilai­
kė šalia durų, akimis atidžiai apžvelgdamas grindis.
Šios buvo išklotos atsitiktinių geltonų ir baltų kvadratų rašto
linoleumu, prie lovos numestas apšiuręs kilimėlis. Kraujas tebedžiūvo
ant grindų šalia vonios kambario — daugybė kraujo. Matėsi išteplioti
jo dryžiai, lyg kažkas būtų vilktas grindimis, taip pat painus kruvi­
nų batų padų atspaudų koliažas. Dvorakas taip pat pastebėjo ryškius
basų pėdų įspaudus — mažus, nusitęsiančius iki komodos ir paskui
išnykstančius.
Jis pažiūrėjo į sienas, bet nematė, kad jos būtų aptaškytos trykš­
tančiu arteriniu krauju. Faktiškai kraujo buvo išsitaškę nedaug — tik
tas stingstantis ežeras. Kad ir kas nukraujavo šiame kambaryje, tai
įvyko ramiai gulint ant grindų, o ne paniškai blaškantis.
— Daktare, — pašaukė Mūras. — Ateikit ir pasižiūrėkit į tai.
— Jau nufotografavote pėdsakus?
— Jie pritrypti greitosios paramedikų. Viskas nufotografuota ir
įrašyta į vaizdajuostę. Apeikite štai iš tos pusės. Tik saugokitės neuž­
minti ten ant anų pėdsakų.
Dvorakas atsargiai apėjo atsispaudusias basų pėdų žymes ir lan­
ku nusigavo iki pritūpusių Muro ir Šihano.
— Ką jūs manote? — paklausė Mūras, pasitraukdamas į šalį ir
leisdamas Dvorakui pamatyti tai, kas gulėjo ant grindų.

264
 —Jėzau.
— Ir mes taip sureagavome. Taigi, kas tai?
Dvorakas nežinojo, ką pasakyti. Pamažu pritūpė geriau įsižiū­
rėti.
Iš pirmo žvilgsnio panėšėjo į užsilikusį Helovino pokštą — vie­
naakė kūno spalvos pabaisa, sumodeliuota iš gumos ir nakties koš­
marų. Paskui jis pamatė ant jos paviršiaus džiūstančio kraujo dryžius
ir jungtį bambagysle su placenta. Tas padaras ne iš gumos, bet tikras
kūnas.
Užsimovęs latekso pirštines, jis palietė padarą. Pojūtis kaip ti­
kros odos — šaltos, tačiau minkštos. Vienintelė akis šviesiai mėlyna,
su rudimentine odos nuokara vietoj voko, bet be blakstienų. Žemiau
jos — dvi skylutės, tartum šnervės, paskui žiojintis plyšys. Burna?
Siame mėsos gabale Dvorakui sunkiai sekėsi įžiūrėti bent kokią nor­
malią anatomiją. Keistais kampais styrojo plaukų kuokštai. Ir — Die­
ve brangiausias — nejau šalia plaukmens kyšo dantis?
Jis prisiminė kadaise iš moters pilvo pašalintą auglį. Teratomą. Ji
susidarė, kai iš įsisiautėjusio kiaušinėlio išsivystė netvarkingai besidi-
ferencijuojančių ląstelių navikas. Tada auglys irgi turėjo dantis ir prie
odos rutulio prisitvirtinusius plaukų kuokštus.
Staiga Dvorako žvilgsnį prikaustė ant grindų išdžiūvusio kraujo
piešinys — netaisyklingi dryžiai, nusitęsiantys iš didesnio kraujo kla­
no, ir tiesiai ištempta bambagyslė. Pagaliau perpratęs tai, ką mato, jis
pasibaisėjęs atitraukė ranką.
— Velnias, — pratarė. — Jis judėjo.
— Aš to nemačiau, — pasakė Mūras.
— Ne dabar. Anksčiau. Paliko pėdsaką. — Jis parodė į kreivu­
liuojantį kraujo ruožą.
— Norite pasakyti... jis iš tiesų buvo gyvas?
— Atrodo, tai daugiau nei atsitiktinių ląstelių rinkinys. Yra ru­
dimentinės galūnės. Juda, vadinasi turi kažkokio skeleto struktūrą su
prisitvirtinusiais raumenimis.

265
 — Ir akį, — sumurmėjo Šihanas. — Sukruštas ciklopas. Ir žiūri
į mane.
Dvorakas žvilgtelėjo į Mūrą.
—Taigi kas čia per istorija? Kaip jūs įsitraukėte?
— Mums pranešė greitosios paramedikai. Jų mašina buvo čionai
atsiųsta apie penktą ryto, kai kažkokia moteris paskambino bendruo­
ju pagalbos telefonu. Jie rado štai ten ant grindų kraujuojančią mote­
rį. Dar daugiau kraujo vonios kambaryje, unitaze.
— Iš kur kraujavo?
— Spėju, iš makšties. Jie nežinojo, kaip tai pavadinti — neužsi­
baigusiu gimdymu ar bandymu padaryti abortą. — Mūras pažvelgė
žemyn į padarą su plaukmenimis. — Noriu pasakyti, ar jūs tai vadi­
nate kūdikiui Arba tik kūdikio dalimi?
— Manau, tai daugybinės įgimtos vystymosi ydos. Bet aš nieka­
da nieko panašaus nesu matęs.
— Aha, na, tikiuosi, kad ir aš niekada nepamatysiu dar kito to­
kio. Įsivaizduojate, kaip gimdykloje pasijaustų tėtukas? Pamatęs, kad
toks išeina? Po šimts, mane ištiktų širdies priepuolis.
— Kas atsitiko aukai?
— Moteris pristatyta į Miesto ligoninę jau mirusi, taigi tai Teis­
mo medicinos ekspertizės atvejis. Manome, kad ji Anė Parini — bent
tokiu vardu ir pavarde ją pažinojo kaimynai.
— O kita moteris? Ta, kuri paskambino?
— Paspruko dar prieš atvykstant pirmam patrulio automobiliui.
Pasak greitosios medikų, ji atrodė labai jaunutė. Kaip paauglė. Ben­
drosios pagalbos operatoriui pasisakė esanti Molė Piker.
Dvorakas nuėjo prie atdarų vonios kambario durų ir pažvelgė
vidun. Pamatė dar daugiau kraujo, aptaškyto per unitazą ir dušo ply­
teles. Ežeras jo ant grindų.
— Man reikia pasikalbėti su ta mergina.
— Manote, ji prisidėjo prie mirties?
— Aš tik noriu žinoti, ką ji matė. Ką žino apie auką. — Jis

266
pasisuko ir susiraukė į padarą. — Jeigu Anė Parini vartojo kokį nors
kvaišalą, — ir jeigu kvaišalai lėmė tau — tokiu atveju turime reikalą
su nauju, nepaprastai pavojingu teratogenu.
— Nejau kvaišalas galėtų taip veikti?
— Dar nesu matęs tokio baisaus apsigimimo. Nusiųsiu jį gene­
tinei analizei. O per tą laiką tikrai norėčiau pasikalbėti su Mole Piker.
Jeigu tai jos vardas.
— Mes turime pirštų atspaudus. Jų čia daug paliko. — Jis pa­
rodė kruvinas dėmes ant vonios kambario durų rėmo, kitas — ant
sienos šalia padaro. — Galėsime patvirtinti pavardę.
— Suraskite ją. Ir negąsdinkite, aš noriu tik pasikalbėti.
— O kaip dėl Anės Parini? — paklausė Šihanas. — Atliksite
skrodimą?
Dvorakas pažvelgė žemyn į kraują ant grindų ir linktelėjo.
— Pasimatysiu su jumis abiem morge.

Kūnas ant skrodimų stalo dabar buvo ne kas nors daugiau, kaip
tik išduobta ertmė be išimtų organų. Autopsijos metu Šihanas ir Mū­
ras labai mažai kalbėjo. Sprendžiant iš blyškių veidų, abu farai mie­
lai būtų buvę kur nors kitur. O dar nemaloniau nei paprastai vertė
jaustis aukos amžius ir lytis. Tokia jauna moteris neturėtų gulėti ant
skrodimų stalo.
Dvorakas darbavosi irgi minimaliai palaikydamas pokalbį, savo
komentarus pataupydamas diktofonui. Širdis ir plaučiai — nieko
ypatinga. Skrandis — tuščias. Kepenys ir kasa — normalaus dydžio
ir išvaizdos. Apskritai paėmus, jaunatviškas nepasiligojęs kūnas.
Savo dėmesį ekspertas sutelkė į padidėjusią gimdą, kuri buvo iš­
imta viename komplekse su priedais ir dabar po skaisčia šviesa gulėjo
ant pjaustomosios lentelės. Jis išskrodė ją, perpjaudamas miometriu-
mo ir edometriumo sluoksnius ir atverdamas ertmę.
— Štai, turime atsakymą.

267
 — Abortas? — paklausė Mūras.
— To as nematau. Gimdos perforacijos nėra. Jokių instrumen­
tinės intervencijos požymių. Senais laikais, iki Roupries Veidą teismo
proceso, nelegalių abortų atvejais paprastai pro gimdos kaklelį bū­
davo įvedamas koks nors kateteris jam išplėsti, o paskui paliekamas
kamšalas ar tamponas kateteriui išlaikyti vietoje. Bet čia nieko tokio
nėra.
— Ar galėjo ji tai iš savęs pašalinti? Nuleisti su vandeniu išvie­
tėje?
— Galimas daiktas. Bet nemanau, kad kaip tik taip atsitiko. —
Dvorakas palietė ištyrinėti kruvino audinio masę. — Štai nevisiškai
atsiskyrusios nuo gimdos placentos fragmentas. Tai vadinama placen­
ta accreta*. Tai ir galėjo sukelti nukraujavimą.
— Ar tai, tarkime, kokia nors neįprasta būklė?
— Ne tokia jau neįprasta. O šią dar pavojingesnę darė tai, kad
pati placenta buvo prisitvirtinusi apatinėje gimdos dalyje. Tai gali pa­
skatinti per ankstyvą gimdymą ir masyvų nukraujavimą.
— Vadinasi, tai natūrali mirtis?
— Sakyčiau, taip. — Dvorakas atsitiesė. — Veikiausiai ji pajuto
sąrėmius ir nuėjo į tualetą, manydama, kad reikia išsituštinti žarnyną.
Nukraujavo į unitazą, susvaigo galva ir ji parkrito ant vonios kamba­
rio grindų. Vienas Dievas težino, kiek laiko ten gulėjo, kol kas nors
pastebėjo.
— Mums tai palengvina užduotį, — dėkingai ištarė Šihanas,
atsitraukdamas nuo pjaustomosios lentelės. — Ne žmogžudystė.
— Man vis tiek reikia pasikalbėti su ta kita bute buvusia mote­
rimi. Tokios vaisiaus anomalijos nepanašios į nieką, mano iki šiol ma­
tytą. Nesinorėtų manyti, kad po gatves platinamas koks nors naujas
teratogeninis kvaišalas.
— Jau turime nuorodą apie Molę Piker, — pranešė Sihanas. —
Pernai areštuota už siūlymąsi gatvėse. Išpirkta už užstatą vieno vyriš-
* Priaugusi placenta {lot., med. terminas).

268
kio, kaip spėjame, jos sąvadautojo. Pasikalbėsime su juo, nes veikiau­
siai žino, kur ją surasti.
— Tik negąsdinkite jos, gerai? Man tereikia, kad ji papasakotų
kai ką daugiau apie šią auką.
—Jeigu mes nė kiek nepagąsdinsime, — tarė Sihanas, — ji gali
išvis nieko nekalbėti.

Romiui buvo sušikta diena, o dabar ji buvo bepavirstanti ir su­

šikta naktimi. Jis žingsniavo palei Montgomerio ir Kantono gatvių
kampą, stengdamasis nesušalti. Išeinant reikėjo pasičiupti striukę,
mąstė; bet kai paliko butą, saulė dar nebuvo nusileidusi, o jis nesiti­
kėjo tokio žvarbaus vėjo, veriančio tarp pastatų. Ir nesitikėjo, kad teks
taip ilgai laukti.
Teužsikruša. Jeigu jie nori pasikalbėti, galėjo atvykti pasimatyti
jo teritorijoje.
Jis pasitraukė nuo gatvių kampo ir leidosi eiti — palenktais į
priekį pečiais, dėl šilumos susikišęs rankas į džinsų kišenes. Nenužen­
gė nė pusės kvartalo, kai išgirdo staiga šalimais sustojant automobilį.
— Pone Belai? — pro vos praverto patamsinto lango plyšelį pa­
šaukė vyro balsas.
Romis piktai sužioravo akimis į automobilį.
— Jūs vėluojate, žmogau.
— Būčiau atvažiavęs anksčiau, jei ne kamščiai.
— Aha, žinoma. Ką gi, atsikruškit. —Jis apsisuko ir vėl patrau­
kė tolyn.
— Pone Belai, mums reikia pasikalbėti apie šią mažutę problemą.
— Neturiu ką pasakyti.
— Dėl jūsų paties geriausių interesų patariu sėsti į mašiną. Jeigu
norite ir toliau stumti su mumis reikalus. — Pauzė. — Ir jeigu norite,
kad jums mokėtų.
Romis sustojo ir įsispoksojo į gatvę. Vėjas pliekė veidą, tiesiai
pro šilkinius marškinius smaigstė šaltis.

269
 — Čionai šilta, pone Belai. Paskui parvešiu jus namo.
— Mat jį galas, — sumurmėjo Romis ir įsėdo į automobilį ant
užpakalinės sėdynės.
Įsitaisęs važiuoti, jis dėmesį sutelkė labiau į prabangų salono
vidų nei į žmogų vairuotojo sėdynėje. Kaip visada tai buvo tas pats
tipas iki baltumo šviesiais plaukais, tipas, niekada neatsisukdavęs pa­
žiūrėti į Romį.
— Jūs privalote surasti tą merginą.
Romis irzliai krenkštelėjo.
— Nieko aš neprivalau, kol man nesumokėsite.
— Ji turėjo būti mums pristatyta prieš dvi savaites.
—Aha, gerai, ji nėra vena iš manųjų labiausiai sukalbamų merg­
šių, aišku? Aš jums pavarysiu kitų.
— Sį rytą Anė Parini rasta negyva. Ar tai žinojote?
Romis išvertė į jį akis.
— Kas ją išsiuntė?
— Niekas. Mirtis natūrali. Vis dėlto kūną pasiėmė valdžios pa­
reigūnai.
— Ir ką?
— Ir tą, kad jie uždėjo rankas ant vieno egzemplioriaus. Negali­
me jiems leisti, kad surastų kitą. Merginą reikia atgabenti mums.
— Nežinau kur ji. Pats ieškau.
— Jūs pažįstate ją geriau nei kas nors kitas. Juk turite kontaktų
gatvėje, ar ne? Suraskite, kol nepradėjo gimdyti.
— Ji dar turi laiko.
— Nėštumas iki pabaigos niekada nebuvo numatomas. Mes net
nenumanome, ar jis truks visus devynis mėnesius.
— Norite pasakyti, kad ji galėtų tai išstumti bet kuriuo metu?
— Mes nežinome.
Romis nusijuokė ir pasižiūrėjo pro langą į slenkančius atgal pas­
tatus.
— Žmogau, jūs, vyručiai, varote man juoką. Siame reikale esate
gerokai atsilikę. Pas mane jau buvo užėję, klausinėjo apie ją.

270
 — Kas?
— Policija. Užsuko šiandien popiet, norėjo sužinoti, kur ji.
Vyriškis minutėlę tylėjo. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Romis
suspėjo pamatyti jo veidu šmėstelint paniką. Mole Puikuole, — pagal­
vojo jis, — na ir įvareijiems baimės.
—Jums vertėtų ją surasti, — pagaliau prašneko vairuotojas.
— Norite jos visutėlės? Ar gabaliukais, kaip „Reese’s Pieces“ sal­
dainiukai?
— Norime jos gyvos. Ji mums reikalinga gyva.
—Jei gyvą, bus sunkiau.
— Dešimt. Kai pristatysite.
— Dvidešimt penki, pusę dabar, arba atsikruškite.
— Gerai. Dvidešimt penki.
Romiui norėjosi juoktis. Tie tipai apsišiktinai išsigandę, ir viskas
per kvailą Molę Paikuolę. Dvidešimt penkių tūkstančių ji neverta.
Kuklia jo nuomone, neverta nė dvidešimt penkių centų.
— Galite pristatyti? — paklausė vyriškis.
— Galbūt.
—Jeigu negalite, aš turėsiu keletą labai nelaimingų investuotojų.
Tad suraskite ją. — Blondinas padavė Romiui voką. — Bus daugiau.
Žvilgtelėjęs vidun, Romis suspėjo pamatyti penkiasdešimties
dolerių kupiūras. Tai tik pradžia.
Automobilis sustojo ties Aptono irTremonto gatvių sankryža —
Romio namų rajone. Gaila buvo palikti tas puikias odines sėdynes,
išlipti į kiaurai košiantį vėją. Jis pamojavo voku.
— Kaip dėl likusiųjų?
— Kai pristatysite. Galėsite tai padaryti?
Vedžiokjį uz nosies, — pagalvojo Romis. — Vaizduok, kad bus
sunkiau negu is tikrųjų yra. Galbūt kaina pakils. O garsiai pasakė:
— Pažiūrėsiu, ką bus galima padaryti.
Ir išlipo. Lydėjo akimis nuvažiuojantį automobilį. Išsigandus.
Žmogus atrodo išsigandęs.

271
 Vokas buvo malonus palytėti, storas; Romis jį įsikišo į džinsų
kišenę.
Verčiau slėpkisyMole Paikuole, — pagalvojo jis. — Lauki ar ne­
laukiybet aš ateinu*.

Brajanas ją pakvietė užeiti ir pasiūlė taurę vyno. Tobė pirmą kar­

tą lankėsi pas jį namuose. Jautėsi nesmagiai, bet ne dėl netradicinės
Brajano šeimynos, susidedančios iš dviejų laimingai susiporavusių
vyrų, o veikiau dėl to, kad sėdėdama jo svetainėje ant sofos suvokė
niekada nebendravusi su Brajanu kaip su draugu. Jis ateidavęs pas ją
į namus prižiūrėti motinos, maitindavęs Eleną, maudydavęs. Atsily­
gindama už tai, Tobė kas dvi savaites jam išrašydavusi čekį apmokėti
pagalpareikalavimą. Draugystė niekada neįėjo į darbo apibūdinimą.
Ir kodėl? — nusistebėjo Tobė, kai Brajanas priešais ją ant kavos
staliuko patiesė servetėlę ir pastatė taurę baltojo vyno. Kodėl papras­
tas veiksmas kas dvi savaites išrašyti čekį padarė tikrą draugystę tarp
jųdviejų tokią neįmanomą?
Tobė sėdėjo gurkšnodama vyną ir jausdama kaltę, kad nieka­
da nesistengė užmegzti draugystės. Taip pat ir nepatogumą, kad tik
dabar, kai iš tiesų Brajano prireikė, ji net sumanė įkelti koją į jo na­
mus.
Brajanas sėdėjo priešais ją, praslinko kažkiek laiko. Juodu gurkš­
nojo vyną ir čiupinėjo sudrėkusias servetėles. Lempų gaubtai metė
lankinius šešėlius ant aukštų kaip katedroje lubų. Priešais Tobę ant
sienos kabojo nespalvota Brajano ir Noelio fotografija — apsikabi­
nę per pečius juodu stovėjo išlinkusioje paplūdimio juostoje. Abiejų
veiduose švietė šypsenos žmonių, žinančių, kaip džiaugtis gyvenimu.
Tokio įgūdžio Tobė taip ir neįgijo.
— Spėju, jūs jau žinote, kad su manimi kalbėjosi Niutono po­
licija.
* Populiarios roko dainos žodžiai.

272
 — Tai aš jiems pasakiau jūsų pavardę. Pamaniau, galėtumėte
mane paremti. Regis, jie mane laiko pragaro dukra. — Tobė padėjo
ant stalo savo vyno taurę ir pažvelgė į jį. — Brajanai, juk žinote, aš
niekada neskriaudžiau savo motinos.
— Ir kaip tik tai jiems pasakiau.
— Manai, jie jumis patikėjo?
— Nežinau.
— Ko gi jie klausinėjo?
Brajanas kiek patylėjo, nugėrė gurkšnelį vyno, ir Tobė suprato,
kad jis delsia atsakyti.
—Jie klausinėjo apie medikamentus, — pagaliau pasakė jis. —
Norėjo žinoti, ar Elena vartoja kokius nors vaistus pagal receptą. Ir
dar paklausė apie nudegimus ant jos rankų.
— Paaiškinote, kas atsitiko?
— Pakartojau kelis sykius. Atrodo, jiems mano atsakymas nepa­
tiko. Kas dedasi, Tobe?
Ji atsilošė, abiem rankomis persibraukė plaukus.
— Tai Džeinė Nolan. Nežinau, kodėl ji man šitaip daro...
— Ką jums daro?
— Aš tik vienaip galiu tai paaiškinti. Džeinė atsiranda mano
namuose ir atrodo kaip... kaip dangaus dovana. Tokia sumani, to­
kia gera. Tiesiog tobulybė. Ji įsisuka, sutvarko man gyvenimą. Paskui
viskas apsiverčia į bloga. Viskas. Džeinė pasakoja policijai, kad tai aš
kalta. Toks įspūdis, kad ji buvo užsibrėžusi man sugriauti gyvenimą.
— Tobe, tai labai keistai skamba...
— Žmonės ir yra keisti. Elgiasi beprotiškai, stengdamiesi at­
kreipti į save dėmesį. Aš policijai sakau, kad tai į ją jie turėtų sutelkti
dėmesį. Tai ją turėtų suimti. Bet jie nieko nedaro.
— Nemanau, kad puldama Džeinę Nolan, padėsite savo geriau-
siems interesams.
— Tai ji mane puola. Kodėl reikėjo iškviesti policiją? Kodėl ji
paprasčiausiai nepaklausė manęs apie nudegimus ant mamos rankų?

273
Ir kodėl reikėjo įtraukti į tai Vikę? Ji nuteikė prieš mane mano tikrą
seserį.
— Dėl kokios priežasties?
— Aš nežinau! Ji pamišėlė.
Tobė pamatė Brajaną nusukant žvilgsnį į šalį ir suprato, kadpati
nuskambėjo nekaip, tai jai reikia psichiatro pagalbos.
— Nuolat galvojau ir mėginau suprasti, kaip tai atsitiko, — kal­
bėjo ji toliau. — Kaip galėjau leisti, kad tai atsitiktų. Nepasižiūrėjau į
Džeinę taip atidžiai, kaip būtų derėję.
— Neprisiimkite visos kaltės, Tobe. Argi Vikė jums nepadėjo
pasirinkti?
— Taip, bet ji šiuos dalykus išmano labai paviršutiniškai. Iš tik­
rųjų tai buvo mano atsakomybė. Jums išėjus, įpuoliau į paniką. Man
palikote tiek mažai laiko surasti...
Tobė nutilo, lyg staiga į galvą toptelėjus minčiai. Štai kodėl į
mano gyvenimą įėjo Dzeinė. Kadangi pasitraukė Brajanas.
— Būčiau kur kas anksčiau jus perspėjęs, — paaiškino jis. —
Bet jie norėjo, kad pradėčiau darbą nedelsiant.
— Kodėl jie pasirinkojus, Brajanai?
-K ą?
— Juk sakėte, kad nesidairėte naujo darbo. Paskui staiga jus nu­
samdė. Kaipgi tai atsitiko?
— Man paskambino.
— Kas?
— Iš „Dviejų pušų“ slaugos namų. Jiems reikėjo rekreacinio
meno terapeuto. Žinojo, kad esu dirbęs medicinos sesers padėjėju. Ir
žinojo, kad esu dailininkas. Kad mano paveikslai buvo išstatyti par­
duoti trijose galerijose.
— Iš kur jie žinojo?
Brajanas gūžtelėjo pečiais.
— Turbūt kas nors užrodė jiems mano pavardę.
Ir šitaipjie persamdė tave nuo manęs, — pagalvojo Tobė. — Pa­
likdami manepaknopstom ieškoti, kuopakeisti.

274
 Kai sėjo iš Brajano namų, neatsakytų klausimų Tobei liko dau­
giau nei prieš tai.
Ji nuvažiavo į Springerio ligoninę pasiteirauti apie mamos būklę.
Dešimtą vakaro lankymo valandos jau buvo pasibaigusios, bet
niekas jai nesutrukdė įeiti į Elenos boksą Intensyviosios terapijos sky­
riuje. Šviesos buvo pritemdytos, ir Elena gulėjo pusiau patamsyje.
Tobė atsisėdo prie lovos ir klausėsi plaučių ventiliacijos aparato ūže­
sio. Osciloskope virš lovos žalia neonine linija brėžėsi Elenos širdies
ritmas. Prie lovos kojūgalyje kabėjo seselės palikta lentelė su prisegtais
duomenų lapais. Tobė paėmė ją ir įjungė skaitomąją lemputę per­
žvelgti naujausių įrašų.

15.45: oda sausa, pacientė į skausmo dirgiklius nereaguoja.

17.15: atvyko aplankyti duktė Vikė.
19.03: gyvybinėsfunkcijos stabilios; vis nereaguojanti.

Ji pervertė kitą lapą ir perskaitė naujausią įrašą:

20.30: atėjo laborantėpaimti kraujo 7-dehidroksivarfarino

patikrai.

Išsyk ji išpuolė iš bokso ir nuėjo į medicinos seserų postą.

— Kas užsakė šį tyrimą? — paklausė paduodama lentelę su
prisegtais lapais skyriaus administratorei. — Hidroksivarfarino pa­
tikrai?
— Kalbate apie ponią Harper?
— Taip, apie savo motiną.
Skyriaus administratorė ištraukė nuo lentynos Elenos ligos isto­
riją ir atsivertė paskyrimų lapus.
— Daktaras Steinglasas.
Tobė nukėlė telefono ragelį ir surinko numerį. Sugaudė du šau­
kiamieji signalai. Daktaras Steinglasas vos spėjo atsiliepti „alio“, kai
Tobė rėžė:

275
 — Bobai, kodėl užsakėte mano motinai varfarino patikrą? Ar
turite pagrindo manyti, kad jai buvo duotas kumadinas? Arba žiurkių
nuodas?
— Tai... dėl tų mėlynių. Ir dėl kraujo išsiliejimo į smegenėles.
Jau jums sakiau, jos protrombino laikas labai prailgėjęs...
— Vakar jūs sakėte, kad manote tai galint būti dėl kepenų už­
degimo.
— Protrombino laikas pernelyg nenormalus. To hepatitu nepa­
aiškintum.
— Tai kodėl patikra dėl varfarino? Ji jo negaudavo.
Ilga tyla.
— Manęs paprašė užsakyti šį tyrimą, — pagaliau prisipažino
Steinglasas.
— Kas paprašė?
— Policija. Jie pasiūlė man paskambinti teismo medicinos eks­
pertui ir pasikonsultuoti. O jis patarė atlikti patikrą dėl varfarino.
— Su kuo jūs kalbėjotės? Su kuriuo daktaru?
— Su daktaru Dvoraku.

Bemaž dar miegodamas Dvorakas patamsyje grabinėjosi telefo­

no, pagaliau po ketvirto skambučio nukėlė ragelį.
— Alio?
— Kodėl, Danai? Kodėl jūs tai darote?
— Tobė?
— Maniau, mes draugai. Pasirodo, jūs kitoje barikadų pusėje.
Nesuprantu, kaip galėjau dėl jūsų taip klysti.
— Pasiklausykite, manęs, Tobe...
— Ne, tai jūs manęs pasiklausykite! — Balsas jai užlūžo, pra­
siveržė kūkčiojimas, bet jis buvo tuoj nuožmiai nuslopintas. — Aš
nekenkiau savo motinai. Nenuodijau jos. Jeigu kas nors jai kenkė, tai
darė Džeinė Nolan.

276
 — Niekas nesako, kad jūs darėte ką nors bloga. As to nesakau.
— Tai kodėl manęs neperspėjote, kad ketinate patikrinti jos
kraują dėl varfarino? Kodėl veikiate man už nugaros? Jeigu turite in­
formacijos, kad ji buvo nuodijama, turėjote pasikalbėti su manimi.
Pasakyti man. O ne liepti atlikti tyrimą slapčia nuo manęs.
— Mėginau jums anksčiau prisiskambinti, paaiškinti, bet jūsų
nebuvo namie.
— Buvau ligoninėje. Kur kitur galėjau būti?
— Gerai, matyt, turėjau pamėginti jums paskambinti į Sprin-
gerį. Atleiskite.
— Atsiprašymu to neužglaistysite. Ypač kai veikiate man už nu­
garos.
— Buvo visai ne taip. Man paskambino detektyvas Alprenas.
Jis pasakė, kad atėjo atsakymas, kuriame nurodytas nenormalus jūsų
motinos kraujo krešėjimo laikas. Manęs paklausė, kas galėtų tai su­
kelti ir gal aš apie tai pasikalbėčiau su jos gydytoju. Patikra dėl varfa­
rino — tik kitas logiškas žingsnis.
— Logiškas. — Ji karčiai nusijuokė, — Taip, tokia kalba jums
visai būdinga.
— Tobe, yra keletas kitų priežasčių, kodėl jos krešėjimo laikas
galėtų būti nenormalus. Patikra dėl varfarino — tik standartinės tyri­
mo schemos dalis tokiais atvejais. Policija paklausė manęs patarimo,
ir aš jį daviau. Toks mano darbas.
Kuri laiką Tobė tylėjo, bet iš netvirto alsavimo ragelyje Dvorakas
suprato, kad ji stengiasi nepravirkti.
— Tobe?
— Spėju, jūsų darbas ir liudyti prieš mane teisme.
— Iki to neprieis.
— O jeigu? Jeigu iki to vis dėlto prieitų?
— Jėzau, Tobe. — Dvorakas suirzęs atsiduso. — Į šį klausimą
neketinu atsakyti.
— Nesvarbu. Jūs jau atsakėte, — bloškė ji ir tuoj pat padėjo
ragelį.

277
 Detektyvo Alpreno akys buvo kaip markatos — gyvos, tiriančios
ir greitai pagaunančios menkiausias detales. Ir pats tartum nepajė­
gė nustygti vietoje ilgiau kaip minutę, žingsniavo pirmyn ir atgal po
skrodimų patalpą, o kai sustodavo, supdavosi nuo kojos ant kojos.
Negyvas kūnas ant stalo jo visai nedomino; mat atėjo pasimatyti su
Dvoraku ir jau dešimt minučių nekantriai laukė, kol šis baigs autop-
siją.
Pagaliau Dvorakas išjungė kasetinį diktofoną, ir Alprenas pa­
klausė:
— Dabar galime apie tai pasikalbėti?
— Prašom, — atsakė Dvorakas, nepakeldamas akių nuo sta­
lo, vis mąsliai stebėdamas lavoną. Sis buvo jauno vyro, išskrostu nuo
kaklo iki gaktikaulio korpusu. Viduje mes visi tokie patys, mąstė jis,
žvelgdamas į tuščią ertmę.
Esame tik identiški komplektai organų, supakuotų įvairių ats­
palvių odos kevale. Paėmęs adatą su siūlu, pradėjo siūti ertmę, giliai
užkabindamas adata odą. Elegancijos čia nereikėjo — darbas grynai
sutvarkomasis, parengiant kūną perkelti į lavoninę. Paprastai tai at­
likdavo Liza.
Alprenas, kurio visai netrikdė šis nemalonus vaizdas, žengtelėjo
prie stalo.
— Sugrįžo tyrimo atsakymas, — pranešė jis. — Tas — kaip jūs
tai vadinate? SAESCH?
— Sparčioji aukšto efektyvumo skysčių chromatografija.
— Teisingai. Kad ir kaip tai vadintųsi, ką tik man paskambino
iš ligoninės laboratorijos. Rezultatas pozityvus.
Mirksnį Dvorakas sustingo. Prisivertė siūti toliau, sutraukti virš
tuščios ertmės odą. Kažin ar Alprenas pastebėjo? — šmėstelėjo jam
mintyse.
— Taigi ką tai reiškia?
Dvorakas vis tebelaikė tvirtai sutelkęs žvilgsnį į savo darbą.

278
 — SAESCH — tai patikros tyrimas 7-dehidroksivarfarino buvi­
mui nustatyti.
— O kas tai yra?
— Varfarino metabolitas.
— O šis?
Dvorakas užrišo mazgą ir paėmė kitą siūlo atkarpą.
— Vaistas, veikiantis normalų krešėjimą. Tai gali paskatinti grei­
tesnį mėlynių susidarymą. Kraujavimą.
— Į smegenis? Kaip poniai Harper?
Dvorakas kiek patylėjo.
— Taip. Tuo taip pat būtų galima paaiškinti ir mėlynes ant jos
kojų.
— Tad štai kodėl jūs pasiūlėte atlikti tą tyrimą.
— Daktaras Steinglasas man papasakojo apie nenormalų pro­
trombino laiką. Į diferencinę diagnozę įtraukiamas ir apsinuodijimas
varfarinu.
Alprenas stropiai užsirašinėjo informaciją ir tuo pat metu uždavė
kitą klausimą:
— Ir kokiu būdu tas vaistas, varfarinas, gaunamas?
—Jo esama kai kuriuose žiurkių nuoduose.
— Kad jos mirtinai nukraujuotų?
— Reikia laiko, kad jis suveiktų. Bet galiausiai jos žūva dėl vidi­
nio nukraujavimo.
— Malonus vaizdelis. Kur dar galima gauti varfarino?
Vėl Dvorakas patylėjo. Jis nenorėjo tęsti šio pokalbio, nenorėjo
svarstyti galimybių.
— Jį galima gauti kaip medikamentą, išrašomą pagal receptą
kumadino pavadinimu. Skiriamas kraujui skystinti.
— Tik pagal receptą?
— Taip.
— Vadinasi, reikia daktaro jam išrašyti ir vaistinės, kad jo gautum.
— Teisingai.
Rašiklis lakstė popieriumi dar greičiau.

279
 — Tai man pridės šiek tiek darbo.
-K ą?
— Vietos vaistinės. Kas atėjo į jas su kumadino receptu ir kuris
daktaras jį išrašė.
— Sis receptas nėra koks nors ypatingas. Rasite nemažai jį išra­
šančių daktarų.
— Aš peržiūrėsiu vieną konkrečią pavardę. Daktarės Harper.
Dvorakas padėjo į šalį adatos laikiklį ir pažvelgė į Alpreną.
— Kodėl nusitaikėte vien į ją? O kaip jos motinos slaugytoja?
— Džeinės Nolan nepriekaištinga darbo reputacija. Pasitikri­
nome pas tris paskutiniuosius jos darbdavius. Ir prisiminkite, tai ji
iškvietė mus ir iškėlė klausimą dėl žiauraus elgesio su senute.
— Galbūt norėdama pridengti savo pačios subinę?
— Pažvelkite į tai iš daktarės Harper pozicijos. Ji daili moteris,
bet be vyro, be šeimos. Turbūt net su niekuo nesusitikinėja. Įstrigusi
su nusenusią silpnaprote motina, kuri nė neketina mirti. Paskui jai
pradeda nesisekti darbe, ir stresas didėja.
— Ir todėl ji mėgina nužudyti? — Dvorakas palingavo galva.
— Taisyklė numeris vienas: pirmiausia ieškok šeimoje.
Dvorakas užrišo ant lavono paskutinį mazgą ir nukirpo siūlą.
Žvilgtelėjęs į užsiūtą kūną, Alprenas su padygėjimu suniurnėjo:
— Jėzau, Frankenšteinas.
— Viskas bus paslėpta po iškilmingu kostiumu. Net elgetai lei­
džiama atrodyti karste oriai. — Dvorakas nusivilko chalatą, nusimovė
pirštines ir kriauklėje nusimazgojo rankas. — O jeigu tai atsitiktinis
apsinuodijimas? — paklausė. — Motina serga Alzheimeriu. Nežinia,
ką ji galėjo susikimšti į burną. Namuose galbūt buvo žiurkių nuodų.
— Kuriuos duktė patogiai paliko, kad senutė mama galėtų pa­
siekti. Teisingai.
Dvorakas tik toliau mazgojosi rankas.
— Įdomu, kad daktarė Harper dabar atsisako kalbėtis su mani­
mi be savo advokato, — pridūrė Alprenas.
— Tai ne įtartina. Tik išmintinga.

280
 — Vis dėlto tai verčia susimąstyti.
Nežiūrėdamas į Alpreną, tiesą sakant, nedrįsdamas pažiūrėti į
detektyvą, Dvorakas išsidžiovino rankas. Neturėčiau komentuoti šio
tyrimo, — pagalvojo jis. — Nesu pakankamai tam nešališkas. Širdis
man neleidžia kurti baudžiamąją bylą prieš Tobę Harper. Tačiau kaip
tik tai jis privalėtų daryti, to iš jo reikalauja tarnybinės pareigos. Tirti
įkalčius. Siūlyti logines išvadas.
Jam nepatiko tai, apie ką bylojo įkalčiai.
Senutė aiškiai buvo nunuodyta, bet kol kas sunku nuspręsti, at­
sitiktinai ar tyčia. Jis negalėjo patikėti, kad tai padarė Tobė. O gal tik
nenori patikėti? Nejau yra praradęs savo objektyvumą paprasčiausiai
dėl to, kad jį traukia prie Tobės?
Visą naktį Dvorakas kovojo su noru jai paskambinti. Dusyk net­
gi nukėlė telefono ragelį, bet paskui vėl padėjo, sau primindamas, kad
nevalia aptarinėti įkalčių su galbūt įtariamuoju. O šįrytji mėginojam
prisiskambinti. Pasinaudojęs savo sekretore kaip užtvara, paprašė jos
nejungti jo su Tobės skambučiais. Dėl to jautėsi blogai, bet ką kita
galėjo daryti? Nors šiuo metu Tobė neturi draugų ir yra pažeidžiama,
jis negali jai siūlyti jokios paguodos.
Alprenui išėjus, Dvorakas pasitraukė į laboratoriją šalimais. Ten
ant darbastalio buvo sukrautos dėžės su mikroskopiniais audinių pre­
paratais, kuriuos reikėjo peržiūrėti ir interpretuoti. Darbas ramus,
vienumoje, ir jis tuo džiaugėsi. Valandą sėdėjo palinkęs prie mikros­
kopo, atsitvėręs nuo pasaulio, o tylą kartkartėmis pertraukdavo tik
dzingtelėjęs koks objektinis stiklelis. Atsiskyrėlis savo celėje, užsidaręs
nuo viso gyvenimo. Paprastai jis mėgdavo dirbti vienatvėje, bet šian­
dien jautėsi nelaimingas ir negalėjo susikaupti.
Pasižiūrėjo į pirštą, kuriame skalpelio įrėžą jau sugijo ir liko tik
mažutis randelis. Tai priminimas apie savo paties mirtingumą, apie
banalius iš pažiūros nutikimus, galinčius privesti prie katastrofos. Kai
per anksti nužengi nuo šaligatvio. Sėdi į ankstesnį lėktuvo reisą. Prieš
miegą surūkai tik vieną paskutinę cigaretę. Mirties šmėkla stebi, tyko
savo progos. Stebeilydamas į randelį, įsivaizdavo net dabar savo neu­

281
ronus sproginėjant iš vidaus, pastūmėtus į susinaikinimą daugybės
svetimų prionų.
Ir nieko dėl to nepadarysi, nėra nieko, ką galima būtų padaryti,
lieka tik laukti ir stebėti pasirodant simptomus. Metai, daugiausia dve­
ji. Paskui sunkiausia liks praeityje. Tada bus susigrąžinęs gyvenimą.
Dvorakas uždarė dėžę su mikroskopiniais preparatais ir įbedė
žvilgsnį į tuščią sieną priešais. Kada gi as iš tikrųjų turėjau gyvenimą?
Kažin ar jau ne per vėlu pradėti iš naujo?
Jam keturiasdešimt penkeri, buvusi žmona laimingai antrą kartą
ištekėjo, o vienturtis jo sūnus jau rengiasi šuoliui į nepriklausomumą.
Atostogas prieš šešis mėnesius Dvorakas praleido vienas, važinėdamas
po Airiją, iš alinės į alinę, džiaugdamasis atsitiktiniais žmogiškais kon­
taktais, tegul ir paviršutiniškais. Jis nelaikė savęs žmogumi, reikalingu
draugijos, kol vieną vakarą neatvažiavo į mažą gyvenvietę Airijos va­
karuose ir rado vienintelę alinę uždarytą. Stovėdamas tame dykame
kelyje, vietoje, kur niekas nežinojo jo vardo, pajautė tokią gilią ir ne­
tikėtą neviltį, kad įsėdo į automobilį ir nuvažiavo tiesiai į Dubliną.
Dabar, stebeilydamas į sieną, jautė užeinant tokią pat neviltį.
Suzvimbė vidaus ryšio telefonas. Krūptelėjęs Dvorakas atsistojo
ir pakėlė ragelį.
— Klausau?
— Jums du skambučiai. Vienas linijoje — Tobės Harper. Nori­
te, kad ir toliau ją atmesčiau?
Prireikė visų valios jėgų pasakyti:
— Perduokite jai, kad esu užsiėmęs. Neapibrėžtą laiką.
— Kitas skambutis — detektyvo Sihano, antroji linija.
Dvorakas nuspaudė antros linijos jungimo mygtuką.
— Rojus?
— Turime šiokį tokį tęsinį dėl to negyvagimio. Arba kad ir kas
tai buvo, — pranešė Sihanas, — Prisimenate tą jauną moterį, kuri
iškvietė greitąją?
— Molę Piker?
— Aha. Mes ją suradome.
 17

— Apgailestauju, bet daktaras Dvorakas negali atsiliepti.

Tobė padėjo ragelį ir nusivylusi pasižiūrėjo į laikroduką. Visą
dieną mėgino susisiekti su Dvoraku. Ir nė į vieną skambutį jai neatsa­
kė. Žinojo, policija kurpia prieš ją kažkokią bylą, ir jeigu tik ji galėtų
pasikalbėti su Dvoraku, gal pavyktų jį įtikinti, kad kaip draugas at­
skleistų, kokie yra įkalčiai.
Bet Dvorakas nenorėjo atsiliepti į jos skambučius.
Iš medicinos seserų posto Tobė nuėjo prie motinos bokso. Sto­
vėjo iš išorės prie lango ir stebėjo Elenos krūtinę tai iškylant, tai
įkrentant. Koma pagilėjo, Elena pati nekvėpavo. Paskutinė kompiu­
terinė tomograma rodė, kad kraujo išsiliejimas išsiplėtė, ir dabar kilo
klausimas dėl kraujavimo į smegenų tiltą. Prie lovos sėdėjo seselė, ji
koregavo intraveninės lašelinės spartą. Pajutusi esanti stebima, seselė
atsigręžė į langą, pamatė Tobę ir labai skubiai vėl nusisuko. Tokia pri­
pažinimo, net mandagaus linktelėjimo stoka daug ką sakė. Personalas
Tobe nebepasitikėjo. Niekas nebepasitikėjo.
Ji išėjo iš ligoninės, įsėdo į savo automobilį, bet variklio neuž-
vedė. Nežinojo, kur važiuoti. Apie namus nebuvo nė kalbos — per
tušti, per tykūs. Ketvirta valanda, dar ne pietų metas, jeigu ir turėtų
apetitą. Tobės organizmo paros ritmas sutriko, dar tik buvo beperei-
nąs į dieninį režimą, ir ji niekada nežinojo, kada smogs alkis ar nuo­
vargis. Tik žinojo, kad galvoje ūkas, kad niekas nėra gerai. Ir kad jos
gyvenimas, kitados taip sutvarkytas, dabar buvo visiškai ir negrįžta­
mai sumautas.
Ji atsidarė rankinuką ir išsiėmė Džeinės Nolan reziumė. Jį nešio­
josi, ketindama paskambinti visiems keturiems ankstesniems Džeinės

283
darbdaviams ir gauti išsamesnę informaciją, bent kokią užuominą,
kad jų „tobula“ slaugytoja nebuvo tokia tobula. Tobė telefonu jau
pasikalbėjo su trimis slaugos namų direktoriais, ir visi pateikė kuo
puikiausius Džeinės įvertinimus.
Tujuos apmulkinai. Bet as žinau tiesą.
Vienas darbdavys, su kuriuo Tobė dar nesikalbėjo, buvo Veisai-
do slaugos namai. Pagal adresą jie buvo vos už kelių mylių.
Ji užvedė automobilį.

— Mes akimirksniu vėl priimtume Džeinę išskėstomis ranko­

mis, — pasakė Dorisė Meikon, vyresnioji slaugytoja. — Iš visų mūsų
darbuotojų ji buvo labiausiai mėgstama pacientų.
Veisaido slaugos namuose buvo vakarienės metas, ir ką tik į
valgyklą nudardėjo vežimėlis su maistu. Įvairaus sąmonės šviesumo
pacientai sėdėjo prie keturių ilgų stalų, kalbėjosi mažai. Vieninteliai
salėje skambantys balsai priklausė personalui, dalijančiam patiekalus:
Štaijūsų vakarienė, brangusis. Arpadėti užsiristi tą servetėlę?Leiskiteyas
jums supjaustysiu gabaliukais mėsą...
Stebėdama žilagalvių sambūrį, Dorisė pasakė:
— Žinote, kai kurios slaugytojos šiems žmonėms labai patinka.
Pažįstamas balsas, malonus veidas jiems reiškia viską. Kai slaugytoja
išeina, kai kurie mūsų pacientai kone gedi. Ne visi turi šeimas, tad
mes tampame jiems kaip giminės.
— Ir Džeinė buvo jiems gera?
— Absoliučiai. Jeigu ketinate ją nusamdyti, jums pasisekė, kad
turite tokią nuostabią pretendentę. Mes taip gailėjomės, kai ji iš mūsų
išėjo dirbti į „Orkato sveikatą“.
— Į „Orkatą“?To jos darbo reziumė nemačiau.
— Žinau, išėjusi iš mūsų ji bent metus pas juos dirbo.
Tobė išlankstė Džeinės reziumė.
— Čia to nėra. Po jūsų ji nurodo „Sodo giraitės“ slaugos namus.

284
 — O, šie įeina į „Orkato“ tinklą. Tai slaugos namų grupė, pri­
klausanti tai pačiai korporacijai. Jeigu jūs dirbate „Orkato“ tinkle,
galite būti paskirta į bet kurį iš jų filialų.
— Kiek jų jie turi?
— Gal per dešimtį? Nesu tikra. Bet jie — vieni iš mūsų stam­
biausių konkurentų.
„Orkatas— pagalvojo Tobė. — Kodėl tas pavadinamas atrodo
girdėtas?
— Aš nė nežinojau, kad Džeinė vėl Masačūsetse ir dairosi dar­
bo, — pridūrė Dorisė. — Gaila, kad ji mums nepaskambino.
Tobė vėl sutelkė dėmesį į vyresniąją slaugytoją.
— Ji buvo išvykusi iš valstijos?
— Prieš kelis mėnesius Džeinė mums atsiuntė atviruką iš Ari­
zonos. Parašė, kad ištekėjo ir dabar tinginiauja. Tokios mano pasku­
tinės žinios. Turbūt ji persikėlė atgal. — Dorisė smalsiai pažvelgė į
Tobę. —Jeigu galvojate ją nusamdyti, kodėl paprasčiausiai nepasikal­
bate su pačia? Ji paaiškins reziumė.
— Aš tik noriu dar kartą pasitikrinti, — pamelavo Tobė. —
Galvoju ją nusamdyti, bet man kažko neramu. Tai dėl mamos, ji juk
negali pati savimi pasirūpinti. Turiu būti atsargi.
— Na, už Džeinę galiu garantuoti. Ji mūsų pacientams buvo
nuostabi. — Dorisė perėjo prie vieno iš valgomųjų stalų ir padėjo
senyvai moteriai ant peties delną. — Miriama, brangioji, juk prisi­
menate Džeinę, tiesa?
Moteris nusišypsojo, sulaikiusi pilną šaukštą bulvių košės sau
prie bedantės burnos.
—Ji grįžta?
— Ne, brangioji, tik noriu, kad šiai poniai pasakytumėte, ar
Džeinė jums patiko.
— Aš myliu Džeinę. Ji taip seniai manęs nelankė.
— Džeinė buvo išvykusi, brangioji.
— Ir kūdikis! Kažin, kiek paaugo kūdikis? Pasakykite jai, kad
sugrįžtų.

285
 Dorisė atsitiesė ir pažvelgė į Tobę.
— Pavadinčiau tai gana gera rekomendacija.
Sugrįžusi į automobilį, Tobė iš nusivylimo įsmeigė akis į prie­
taisų skydą. Kodėl niekas nemato tiesos? Buvę Džeinės pacientai ją
mylėjo. Ir ankstesni darbdaviai ją mylėjo. Miela moteris, šventoji.
O aš tapau velniene.
Jau ketino įjungti degimą ir buvo bepasukanti raktelį, kai staiga
prisiminė, kur girdėjo „Orkato“ pavadinimą.
Iš Robio Breiso. Tą naktį Brent Hilo medicininės dokumenta­
cijos salėje Robis jai pasakė, kad jų pastate yra centrinis kitų „Orkato
sveikata“ slaugos namų dokumentų archyvas.
Tobė išlipo iš automobilio ir nuėjo atgal į pastatą.
Dorisė Meikon slaugytojų poste rinko paskyrimų lapus. Ji aiš­
kiai nustebo pamačiusi, kad Tobė sugrįžo.
— Turiu dar vieną klausimą, — paaiškino Tobė. — Ta moteris
valgykloje kažką užsiminė apie kūdikį. Ar Džeinė turėjo vaiką?
— Dukterį. O kas?
— Ji niekada nekalbėjo apie...
Tobė užsikirto, mintys išsiblaškė dešimtimi įvairių krypčių iš­
syk. Ar kūdikis mirė? Ir ar jis išvis buvo? O gal Džeinė paprasčiausiai
nenorėjo užsiminti, kad turi dukterį?
Dorisė suglumusiu veidu žvelgė į Tobę.
— Atleiskite, bet argi tai turi reikšmės, kad ją nusamdytumėte?
Kodėl nesyk neužsiminta apie kūdikį?
Tobė staiga ištiesino pečius.
— Kaip Džeinė atrodo?
— Negi su ja nesikalbėjote? Juk matėte pati...
— Kaipji atrodoė
Netikėtai užklupta aštraus Tobės tono, Dorisė kelias sekundes į
ją stebeilijo.
—Ji...ee... gana paprastos išvaizdos. Niekuo neišsiskirianti.
— Kokio ūgio? Kokios spalvos plaukai?

286
 Dorisė atsistojo.
— Turime grupines savo personalo nuotraukas. Kasmet po vie­
ną jų padarome. Galiu jums Džeinę parodyti.
Ji išsivedėTobę į koridorių, kur ant sienos kabojo virtinė įrėmin­
tų nuotraukų, kiekviena pažymėta data, kada buvo daryta. Jos siekė
atgalios iki 1981—ųjų — veikiausiai tų metų, kai buvo atidaryti Vei-
saido slaugos namai. Dorisė sustojo ties spalvota fotografija, daryta
prieš dvejus metus, ir peržvelgė veidus.
— Štai, — parodė į moterį balta uniforma. — Čia Džeinė.
Tobė įsižiūrėjo į veidą fotografijoje. Moteris stovėjo kairiame
grupės krašte, šypsančiu putniu veidu, jos uniforminė skraistė it asi­
metrinė palapinė dengė plaukus virš masyvaus, nutukusio kūno.
Tobė papurtė galvą.
—Ak, betgi galiu jus užtikrinti, — užginčijo Dorisė. — Ir mūsų
pacientai patvirtins. Tai tikrai Džeinė Nolan.

— Mes paėmėme mergužėlę Nort Ende, — pranešė policijos

patrulis. — Liudininkai matė, kaip jai žandus skaldė kažkoks vyras,
mėgindamas įsitempti į automobilį. Vargšė klykė visa gerkle, ir jie įsi­
kišo padėti. Mes buvome pirmieji įvykio vietoje pasirodę pareigūnai.
Radome ją sėdinčią ant šaligatvio krašto prakirsta lūpa ir mėlyne po
akimi. Ji pasivadino Mole Piker.
— Kas tas vyras, kuris ją mušė? — paklausė Dvorakas.
— Spėju, jos sąvadautojas. Ji nenorėjo mums pasakyti. O tas
tipas pasišalino iš įvykio vietos.
— Kur dabar mergina?
— Sėdi patruliniame automobilyje. Atsisakė čia eiti. Nenori su
niekuo kalbėti. Tik nori vėl grįžti į gatvę.
— Kad tas sąvadautojas ją vėl prikultų?
—Jos intelekto koeficientas ne itin didelis.
Dvorakas atsiduso, kai jie pro paradines duris išėjo į Olbanio gat­
vę. Dėl pokalbio jis nebuvo optimistiškai nusiteikęs. Paniurusi paau­

287
glė, veikiausiai ir neišsilavinusi — menkas šaltinis anamnezei surink­
ti. Mergina nebuvo areštuota ir galėjo bet kada išeiti, bet veikiausiai
to nežinojo. Jis jai nepasakys, tikrai ne, kol negaus progos smulkiai
perkratyti jos smegenis. Jeigu tik šias ji turi.
Policininkas parodė į patrulinį automobilį, kur priekinėje sėdy­
nėje laukė jo partneris. Ant užpakalinės sėdynės po milžinišku lietpal­
čiu gūžėsi mergina styrančiais rudais plaukais ir prakirsta lūpa. Ji sau
ant skreito laikė pigų patentuotos odos rankinuką.
Faras atidarė užpakalines dureles.
— Gal išliptum, panelyte? Čia daktaras Dvorakas. Jis norėtų su
tavimi pasikalbėti.
— Man nereikia daktaro.
— Jis iš Teismo medicinos ekspertizės biuro.
— Man nereikia ir eksperto.
Dvorakas pasilenkė į automobilio saloną ir nusišypsojo merginai.
— Sveika, Mole. Einam pasikalbėti vidun. Čia šalta, kaip tu
manai?
— Nebūtų, jeigu uždarytumėte dureles.
— Negaliu laukti visą dieną. Galime pasikalbėti dabar arba vi­
durnaktį. Tau spręsti.
Jis stovėjo žvelgdamas į merginą ir laukdamas, kiek truks, kol
jai nusibos būti nužiūrinėjamai. Visi trys vyrai — du farai ir Dvora­
kas — stebėjo Molę nepratardami nė žodžio.
Molė giliai atsikvėpė, nekantriai suprunkšdama.
— Pas jus yra tualetas? — paklausė.
— Žinoma.
— Man tikrai žiauriai reikia.
Dvorakas žingtelėjo į šalį.
— Parodysiu kur.
Ji išsirangė iš patrulinio automobilio, vilkdama paskui save per
didelį lietpaltį it milžinišką peleriną. Tiktai tuomet, kai mergina atsi­
tiesė, Dvorakas staiga sutelkė žvilgsnį į jos pilvą. Ji buvo nėščia. Ma­
žiausiai šešių mėnesių, iš akies nustatė Dvorakas.

288
 Mergina pastebėjo, į kur nukreiptos jo akys.
— Aha, esu užtaisyta, — bloškė ji. — Na, ir kas?
— Manau, turėtume tave įsivesti vidun. Nėščiosioms reikia at­
sisėsti.
Molė metė į jį žvilgsnį, reiškiantį: Juk tai juokai, tiesa? Ir nuėjo
į pastatą.
— Miela mergina, — suniurnėjo faras. — Norite, kad būtume
čia pat?
— Galite važiuoti. Baigęs įsodinsiu ją į taksi.
Dvorakas rado merginą jo laukiančią tuoj už durų.
— Taigi kur tualetas? — paklausė ji.
— Vienas viršuje, kitas šalia mano kabineto.
— Gerai, einam. Turiu pasiusioti.
Kol juodu važiavo liftu, Molė tylėjo; sprendžiant iš susikaupusio
veido, visas jos dėmesys buvo sutelktas į šlapimo pūslę. Dvorakas pa­
laukė Molės prie personalo tualeto. Ji neskubėjo — išniro po dešim­
ties minučių, kvepianti muilu. Buvo nusiprausi, ir balto veido fone
bauginamu violetiniu raudoniu išsiskyrė ištinusi lūpa.
Dvorakas nusivedė ją į savo kabinetą ir uždarė duris.
— Sėskis, Mole.
— Tai ilgai truks?
— Priklausys nuo to, ar man padėsi. Jeigu ką nors žinai. — Jis
vėl pamojo į kėdę.
Ji niūriai atsisėdo, apsigobdama lietpalčiu lyg apsaugine manti­
ja. Užsispyrusiai atkišo į priekį pamėlynavusią apatinę lūpą.
Dvorakas atsistojo remdamasis šlaunimis į rašomąjį stalą ir
žvelgdamas žemyn į ją.
— Užvakar paskambinai bendruoju pagalbos telefonu. Opera­
torius įrašė tavo balsą, kai prašei atsiųsti greitąją.
— Nežinojau, kad nusikaltimas kviesti greitąją.
— Kai brigada tenai nuvyko, rado mirtinai nukraujavusią mote­
rį. Tu buvai bute kartu su ja. Kas atsitiko, Mole?
Mergina tylėjo nuleidusi galvą, nutįsę plaukai užkrito ant veido.

289
 — As nesakau, kad padarei ką nors bloga. Man tik reikia žinoti.
Mergina atkakliai nežiūrėjo į jį. Iškėlusi rankas, apsigobė per pe­
čius ir suskato linguoti ant kėdės.
— Tai nebuvo mano kaltė, — sukuždėjo.
— Žinau.
— Noriu eiti. Ar galima paprasčiausiai išeiti?
— Ne, Mole. Mums reikia pasikalbėti. Gal pažvelgtum į mane?
Ji nenorėjo. Vis laikė nuleidusi galvą, lyg pažiūrėti į akis kažkaip
reikštų pralaimėjimą.
— Kodėl nenori kalbėtis?
— O kodėl turėčiau? Juk jūsų nepažįstu.
— Nereikia manęs bijotis. Aš ne faras. Tik daktaras.
Tie žodžiai suveikė kitaip, nei jis norėjo. Molė giliau įsmuko į
kėdę ir sudrebėjo. Tos merginos jam nesisekė perprasti. Atrodė tarsi
ateivė iš kitos planetos. Visi paaugliai tokie. Dvorakas nežinojo, kaip
toliau tęsti.
Ant rašomojo stalo suzvimbė vidaus ryšio telefonas.
— Atėjo daktarė Tobė Harper, — pranešė sekretorė.
— Aš užsiėmęs.
— Nemanau, kad ji išeis. Reikalauja praleisti į viršų ir pasima­
tyti su jumis.
— Klausyk, aš šiuo metu tikrai negaliu su ja kalbėtis.
— Pasakyti, kad lauktų?
Dvorakas atsiduso.
— Gerai. Tegul palaukia. Bet tai gali užtrukti.
Dvorakas vėl pasisuko į Molę Piker, dar labiau suirzęs negu bet
kada anksčiau. Viena moteris reikalauja su juo pasikalbėti, kita — at­
sisako ištarti bent žodį.
— Mole, — prašneko jis, — man reikia žinoti apie tavo draugę,
Anę. Tą moterį, kuri mirė. Ar ji vartojo kokius nors kvaišalus? Arba
kokius nors vaistus?
Mergina vėl sudrebėjo ir susirietė į kamuolį.
— Tai labai svarbu. Moteris pagimdė labai deformuotą kūdikį.

290
Man reikia žinoti, kas galėjo tai lemti. Ta informacija gyvybiškai svar­
bi ir kitoms nėščiosioms. Mole?
Mergina pradėjo purtytis. Iš pradžių Dvorakas nesuprato, kas
vyksta. Pamanė, kad ji dreba iš šalčio. Bet paskui Molė nuvirto į prie­
kį, galva atsitrenkdama į grindis. Jos galūnės ėmė trūkčioti, visą kūną
tampė konvulsijos.
Dvorakas atsiklaupė šalia ir mėgino žūtbūt palaisvinti lietpaltį,
susigarankščiavusį jai apie kaklą. Bet jos galūnės daužėsi su antžmo­
giška jėga. Pagaliau jam pavyko prasegti jai apykaklę. Mergina vis
tampėsi, jos veidas siaubingai paraudo, akys užvirto. Kągi dabar da­
ryti?Juk esupatologasy ne Skubiosiospagalbospriimamojo gydytojas...
Jis pašoko ant kojų ir nuspaudė vidaus ryšio mygtuką.
— Man reikia daktarės Harper! Atsiųsk ją tučtuojau!
— Bet, regis, jūs sakėte...
— Būtina skubi medicinos pagalba!
Jis vėl sutelkė dėmesį į Molę. Mergina jau nebeplakė galūnėmis,
bet jos veidas vis dar buvo tamsiai raudonas, o kaktoje, kuria atsimušė
į grindis, kilo gumbas.
Neleiskjai užspringt! Paversk ant šono.
Pagaliau pro paniką prasiskverbė prieš kažkiek metų Medicinos
fakultete įsimintos pamokos. Dvorakas parpuolė ant kelių šalia mer­
ginos ir skubiai pavertė ją ant kairio šono, šiek tiek žemyn palenkė
veidą. Jeigu pradėtų vemti, skrandžio turinys neišsipils į plaučius. Jis
užčiuopė jos pulsą — dažnas, bet stiprus. Ir ji tebekvėpavo.
Gerai. Geraiy takai orui laisvi. Ji kvėpuoja. Ir kraujo apytaka nor­
mali. Ką darpamiršau?
Atsidarė kabineto durys. Dvorakas pakėlė galvą žvilgtelėti — vi­
dun įėjo Tobė Harper. Ji iškart pamatė merginą ir atsiklaupė šalia.
— Kas atsitiko?
—Jai prasidėjo kažkokie traukuliai...
—Jokios anamnezės? Gal epilepsiniai?
— Nežinau. Yra pulsas, taip pat ir kvėpuoja.
Tobė žvilgtelėjo į gumbą.

291
 — Kada ji užsigavo galvą?
— Užėjus traukuliams.
Kad galėtų pamatyti merginos kūną, Tobė praskleidė lietpaltį.
Akimirką stojo pauzė, paskui išgąstingai nuskambėjo:
— Ji nėščia.
— Aha. Nežinau, kiek laiko.
— Ar išvis ką nors apie ją žinote?
—Ji įregistruota policijoje. Dėl prostitucijos. Šiandien buvo ap­
kulta savo sąvadautojo. Tik tiek žinau.
— Turite medicininį krepšį? — paklausė Tobė.
— Mano rašomojo stalo stalčiuje...
— Išimkite.
Mergina dejavo judindama galvą.
Kol Tobė rausėsi po krepšį instrumentų, Dvorakas ištraukė iš
lietpalčio rankovės merginos ranką. Ji atsimerkė ir į jį pažvelgė. Ir
iškart pradėjo priešintis, stengdamasi išsivaduoti iš jo gniaužto.
— Viskas gerai, — nuramino jis. — Nesijaudinkite.
— Paleiskite ją, — įsakė Tobė. —Ji po priepuolio ir aptemusios
sąmonės. Jūs ją bauginate.
Dvorakas paleido pasigailėtinai liesą ranką ir atsitraukė.
— Gerai, mielute, — sumurmėjo Tobė. — Pažvelk į mane. Aš
čia pat.
Mergina perkėlė žvilgsnį į palinkusį ties ja Tobės veidą.
— Mama, — ištarė.
Tobė prašneko pamažu ir švelniai:
— Aš tavęs neskaudinsiu. Tik noriu šiek tiek pašviesti tau į akis.
Gerai?
Mergina tartum nustebusi vis spoksojo į ją. Tobė nukreipė raši-
klinio žibintuvėlio spindulį į Molės vyzdžius.
— Vienodi ir reaguojantys. Ir ji judina visas galūnes. — Tobė
paėmė tonometro manžetę.
Mergina silpnai suinkštė protestuodama, kai manžetė suspaudė
jai žastą, bet vis laikė įbedusi žvilgsnį į Tobę ir lyg nusiramino.

292
 Tobė susiraukė, kol sfigmonanometro rodyklė pamažu pulsavo
žemyn. Skubiai atleido spaudimą ir nuėmė manžetę.
—Ją reikia guldyti.
— Bostono miesto ligoninė čia pat kitapus gatvės.
— Pristatom ją į jų Skubiosios pagalbos priimamąjį. Kraujos­
pūdis du šimtai dešimt ir šimtas trisdešimt, ir ji nėščia. Manau, tuo
paaiškinami traukuliai.
— Eklampsija?
Tobė greitai linktelėjo ir užsegė juodą krepšį.
— Panėšite ją?
Dvorakas pasilenkė ir suėmė merginą į glėbį. Nors ir nėščia, ji
atrodė gležnutė, besvorė. O galbūt jis buvo pernelyg pritvinkęs adre­
nalino, kad justų sunkį. Tobė žengdama priekyje atidarinėjo duris, ir
jie išsigavo pro paradinį biuro išėjimą į Olbanio gatvę.
Kertant gatvę, siaučiantis tarp pastatų vėjas čaižė smulkiu žvyru
jiems veidus. Mergina nešama priešinosi, ir su besiplaikstančiu jam
į kojas jos lietpalčiu, besidraikančiais į veidą jos plaukais Dvorakas
klupiniuodamas užlipo ant kitos gatvės pusės šaligatvio ir rampa link
Skubiosios pagalbos priimamojo. Dvivėrės slankiojamosios durys at­
sidarė, nuslysdamos į abi puses.
Prie priimamojo langelio atvykstančių pacientų būklę įverti­
nantis medicinos broliukas pakėlė akis ir pamatė ant Dvorako rankų
merginą.
— Kas atsitiko?
Priėjusi prie langelio ir atverdama pigų Molės Piker rankinuką
asmens tapatybės dokumentui surasti, Tobė atsakė:
— Nėščioji su traukuliais, jau po priepuolio. Kraujospūdis du
šimtai dešimt ir šimtas trisdešimt.
Broliukas iškart suprato ir šūktelėjo ratukinių neštuvų.

Nuo adatos dūrio Molė visiškai atsitokėjo. Blaškėsi, mėginda­

ma išsilaisvinti iš laikančių prispaudusią rankų, bet jų buvo perne­

293
lyg daug, visos gniaužė ją lyg spąstuose, kankino. Neprisiminė, kaip
pateko į šią baisią vietą, nežinojo, ką padariusi bloga, kad nusipelnė
tokios bausmės. Gailiuosi, kad ir ką blogapadariau. Gailiuosi. Prašau,
nebeskaudinkite manęs.
—Velnias, sugadinau veną! Pamėtėkit man kitą adatą, astuonio­
likto kalibro...
— Pabandyk kitą ranką. Ten, atrodo, graži vena.
— Turite ją prilaikyti. Ji vis tamposi.
— Priepuolis?
— Ne, tik priešinasi mums...
Delnai suspaudė Molei veidą, balsas įsakė:
— Panele, turite nejudėti! Mums reikia įstatyti lašelinę!
Supanikavusios Molės žvilgsnis įsmigo į veidą, žiūrintį iš viršaus
į ją. Vyras, apsirengęs mėlynai — jam apie kaklą it žaltys kabėjo ste­
toskopas. Vyras, piktų akių.
— Ji vis dar nesiorientuoja, — pasakė vyras. — Tik įstatykite
lašelinę.
Dar viena pora rankų sugriebė Molės žastą, tvirtai prispaudė
prie čiužinio. Molė trūktelėjusi pabandė išsivaduoti, bet rankos tik
suspaudė tvirčiau, gnybdamos ir sukdamos jai odą. Vėl įdūrė adata.
Molė sukliko.
— Gerai, jau įstatyta. Prijunkite sistemą. Nagi, nagi.
— Kokiu greičiu lašinti?
— Kol kas visu. Reikia į veną penkių miligramų hidralazino.
Prikabinkit ir magnio sulfato. Ir paimkite kraujo tyrimams.
— Daktare, ką tik pro duris įrideno vieną su krūtinės skausmu.
— Kurių velnių nepalieka manęs ramybėje?
Vėl adata, vėl skausmo dūris. Molė ant ratukinių neštuvų blaškė­
si. Kažkas nukrito ant grindų ir sudužo.
— Velniai rautų, ji nenori ramiai gulėti!
— Gal suleisti raminamųjų?
— Ne, mums reikia sekti psichikos būklę. Nukalbėk ją.
— Jau bandžiau.

294
 — Pakvieskite atgal čia tą moterį. Tą, kuri ją pristatė. Galbūt jai
pavyks nuraminti.
Molė sukiojosi, stengdamasi išsiveržti iš laikančiųjų jėgų, galvą
skaudėjo, daužė lyg kūju sulig kiekvienu nauju garso protrūkiu. Balsų
greitašauda, su trenksmu uždarinėjamų metalinių spintelių žvangesys.
Eikit šalin, eikit šalin, eikit šalin.
Paskui kažkieno balsas ją pašaukė, ir Molė pajuto sau ant plaukų
švelnią ranką.
— Mole, čia aš, daktarė Harper. Viskas gerai. Viskas gerai.
Molė sutelkė žvilgsnį į moters veidą. Tas atrodė pažįstamas, bet ji
neprisiminė, kur anksčiau jį mačiusi. Tik žinojo, kad šis veidas nesusi­
jęs su skausmu. Šios ramios akys bylojo jai apie saugumą.
— Turi gulėti visai ramiai, Mole. Žinau, skauda nuo visų tų
adatų. Bet jie stengiasi tau padėti.
— Atleiskite, — sušnabždėjo Molė.
— Už ką?
— Už tai, ką padariau bloga. Aš neprisimenu.
— Tu nepadarei nieko bloga. Dabar tau įdurs, gerai? Siek tiek
bakstels.
Molė užsimerkė ir nuslopino inkštesį, kai adata įsmigo į ranką.
— Štai, gerutė mergytė. Jau viskas. Daugiau adatų nebus.
— Pažadate?
Pauzė.
— Negaliu to pažadėti. Bet nuo šiol niekas tavęs nebadys iš
anksto neperspėjęs, gerai? Aš jiems pasakysiu.
Molė siekė moters rankos.
— Nepalikite manęs.
— Tau nieko neatsitiks. Tie žmonės gerai tavimi rūpinasi.
— Bet asjų nepažįstu. —Ji pažvelgė tiesiai į moterį, ir ši galiau­
siai linktelėjo.
— Pasiliksiu prie tavęs kuo ilgiau, kiek bus galima.
Dabar prašneko kažkas kitas; moteris pasisuko klausytis, paskui
vėl pažvelgė į Molę.

295
 — Mums reikia žinoti apie tavo sveikatą. Ar turi daktarą?
— Ne.
— Vartoji kokius nors vaistus?
— Ne. A, taip. Jie mano rankinuke.
Molė išgirdo moterį atsegant odinį rankinuką, išgirdo subarš­
kant buteliuke tabletes.
—Tas, Mole?
— Aha. Nuryju vieną, kai sutrinka skrandis.
—Ant šio buteliuko nėra jokios vaistinės etiketės. Iš kur jį gavai?
— Iš Romio. Draugo. Jis man davė tabletes.
— Gerai, o kaip dėl alergijų? Ar esi kam nors alergiška?
— Braškėms. — Molė atsiduso. — O aš taip mėgstu braškes...
Įsiterpė kitas balsas:
— Daktare Harper, atėjo echoskopijos technikas.
Molė išgirdo įridenamos į patalpą aparatūros barškesį ir šovė
akimis į šoną.
— Ką man darys? Vėl badys?
— Tai neskaudės. Čia tik tyrimas ultragarsu, Mole. Reikia pati­
krinti tavo kūdikį. Jie pasinaudos garso bangomis jam pamatyti.
— Nenoriu to tyrimo. Ar jie negali manęs paprasčiausiai palikti
ramybėje?
— Apgailestauju, bet tai reikia padaryti. Pažiūrėti, ar kūdikiui
viskas gerai. Kokio jis didumo ir kaip išsivystęs. Šiandien daktaro
Dvorako kabinete tave ištiko smūgis. Ar žinai, kas yra smūgis?
— Tipo priepuolis.
— Teisingai. Tave ištiko priepuolis. Praradai sąmonę, visas tavo
kūnas purtėsi. Tai labai pavojinga. Turi likti ligoninėje, kad tau sure­
guliuotų kraujo spaudimą. Ir pažiūrėtų, ar kaip nors galima išgelbėti
kūdikį.
— Ar jam kas nors blogai?
— Priežastis, kodėl tave ištiko smūgis, kodėl pakilo kraujospū­
dis — nėštumas.
— Nereikia daugiau tyrimų. Pasakykite jiems, kad noriu išeiti...

296
 — Klausykis manęs, Mole. — Daktarė Harper kalbėjo ramiai,
bet tvirtai. —Tavo būklė gali būti mirtinai pavojinga.
Molė tylėjo. Stebeilijo į kalbančią moterį ir jos akyse matė nea­
bejotiną tiesą.
Daktarė Harper linktelėjo technikui.
— Tvarka. Darykite sonogramą. Aš palauksiu už durų.
— Ne, — užprotestavo Molė. — Pasilikite. — Ji ištiesė ranką,
tylomis maldaudama.
Kiek padvejojusi Tobė vėl paėmė Molės plaštaką ir atsisėdo ant
taburetės šalia ratukinių neštuvų.
Technikas uždengė Molės šlaunis ir gaktiplaukius paklode, pas­
kui užkėlė aukštyn ligoninės marškinius, apnuogindamas apvalų pa­
cientės pilvą.
— Siek tiek bus šalta, — perspėjo jis ir išspaudė iš tūbelės Molei
ant odos skaidraus gelio. —Tas dalykas padeda lengviau prasiskverbti
garso bangoms.
— Neskaudės? Pažadate, kad neskaudės?
— Nė trupučiuko. —Technikas parodė veik keturkampį prietai­
są, dailiai sutelpantį jam į delną. — Aš vedžiosiu to daikčiuko kraštu
tau po pilvą, gerai? Ir mes galėsime matyti vaizdus štai šiame ekrane.
— Bus galima matyti mano kūdikį?
— Taip. Žiūrėk.
Jis sutepė rankoje laikomą prietaisą geliu ir pridėjo prie jos
odos.
— Kutena, — pasakė Molė.
— Bet neskauda, ar ne? Pripažink, juk neskauda.
— Ne, neskauda.
— Dabar tik atsipalaiduok ir žiūrėk šou, gerai?
Pamažu jis slydo prietaisu jai per pilvą, įbedęs akis į monitorių.
Molė irgi stebėjo ekraną, kuriame šmėžavo daugybė neaiškių šešėlių.
Kur kūdikis? Ji tikėjosi matyti tikrą vaizdą, kaip fotografijoje, o ne tik
pilkų dėmių Sangrūdą.
— Kur jis? — paklausė.

297
 Technikas neatsakė. Molė pažvelgė į jį — sustingusiu veidu vy­
riškis spoksojo į monitorių.
— Jūs jį matote? — mygo Molė.
Technikas atsikrenkštė.
— Tik leiskite man baigti tyrimą.
— Tai berniukas ar mergaitė? Galite pasakyti?
— Ne. Ne, negaliu...
Jis slystelėjo prietaisą viena kryptimi, paskui — kita, sutelkęs
žvilgsnį į šmėstelinčius per ekraną vaizdus.
Vien tik mirganti pilkuma, pagalvojo Molė. Viena didesnė, o
aplinkui mažesnės. Ji pažvelgė į daktarę Harper.
— Ojūs ar matote jį?
Jos klausimą pasitiko tyla. Daktarė Harper vis vedžiojo žvilgsnį
nuo ekrano į techniką ir atgal. Nė vienas nežiūrėjo į Molę. Nė vienas
neištarė nė žodžio.
— Kodėl su manimi nekalbate? — sukuždėjo Molė. — Kas nors
negerai?
— Tik gulėk ramiai, meilute.
— Kas nors negerai, ar ne?
Daktarė Harper spustelėjo jai plaštaką.
— Nejudėk.
Pagaliau technikas atsitiesė ir nušluostė nuo Molės pilvo gelį.
— Parodysiu nuotrauką vienam iš mūsų daktarų, gerai? Tu tik
ilsėkis.
— Betgiji daktarė, — pasakė Molė, žvelgdama į daktarę Harper.
— Nesu tiek išmokyta, kad galėčiau čia susigaudyti. Reikia spe­
cialisto.
— Na, tai ką gi jūs matėte? Kas nors negerai?
Daktarė Harper su techniku apsimainė žvilgsniais.
Atsakė technikas:
— Aš nežinau.
 18

— Sustabdyk štai šitą kadrą, — nurodė daktaras Siblis. Jis nusi­

ėmė akinius ir įsispoksojo į monitorių, nustėręs nuo vaizdo sonogra-
moje. Minutėlę kabinete tvyrojo tyla. Paskui Siblis sumurmėjo: —
Kas per velnias?
— Ką jūs matote? — paklausė Tobė.
— Nežinau, garbės žodis, nežinau, į ką žiūriu. — Siblis pasisuko
į ultragarso techniką. — Kalbate štai apie tą šešėlį?
— Taip, sere. Apie tą masę štai čia. Nesuprantu, kas tai.
— Ar tai embrioninis audinys? — vėl paklausė Tobė.
— Negaliu pasakyti. — Siblis linktelėjo technikui. — Gerai,
slinkite kitą. Pažiūrėsime, kas toliau.
Monitoriuje sušmėžavo šešėliai, ir Siblis prisilenkė dar arčiau.
— Besikaitaliojantis audinio tankis, tiek vientisas, tiek cistinis.
— Panašu į galvą, — spėjo Tobė.
— Taip, forma neaiškiai primena kaukolę. Ir matote tą kalcifi-
katą?
— Dantis?
— Manau, taip. — Siblis nutilo, kai vaizdas pasislinko į naują
lauką. — Kur krūtinės ląsta? — sumurmėjo jis. — Nematau krūtinės
ląstos.
— Betgi dantys yra?
—Tik vienas. — Siblis sėdėjo sustingęs, stebėdamas monitoriu­
je šviesos ir šešėlių žaismą. — Galūnės, — tyliai pratarė. — Štai viena
ir štai kita. Standūs priedėliai. Bet krūtinės ląstos nėra... —Jis iš lėto
atsilošė ir užsidėjo akinius. — Tai ne vaisius, o auglys.
—Jūs tikras? — paklausė Tobė?

299
 — Tai audinio kamuolys. Pirminės gemalinės ląstelės pašėlo,
gamindamos dantis, galbūt plaukus. Bet darinys neturi širdies, nei
plaučių.
— Bet yra placenta.
— Taip, pacientės organizmas tariasi esąs nėščias ir maitina tą
auglį, padeda jam didinti masę. Įtariu, tai teratomos rūšis. Yra žino­
ma, kad tie augliai formuoja visokias keistas struktūras, pradedant
dantimis ir baigiant hormonus gaminančiomis liaukomis.
— Vadinasi, tai ne įgimta vystymosi yda.
— Ne. Tai dezorganizuotas audinys. Mėsos gabalas. Jis turėtų
būti pašalintas iš pacientės kaip galima greičiau... — Staiga Siblis loš­
telėjo, įsižiūrėdamas į ekraną. — Prasuk atgal! Nagi! — bloškė jis
technikui.
— Ką pamatėte?
— Tik sugrąžink atgal!
Mirksnį monitorius užtemo, paskui vėl sušvito pakartotiniais
kadrais.
— Negali būti, — nusistebėjo Siblis.
— Kas?
— Jis sujudėjo. — Daktaras pažvelgė į techniką. — Ar maigei
pilvą?
— Ne.
— Ką gi, pažiūrėk čia. Tas priedėlis — matai, kaip jis keičia
padėtį?
— Aš pilvo neliečiau.
— Tuomet pacientė turėjo pakeisti padėtį. Auglys savaime ne­
juda.
— Tai ne auglys, — pasakė Dvorakas.
Visi atsisuko ir sužiuro į jį. Jis laikėsi taip tyliai, kad Tobė nė
nepajuto, kada įėjo į kabinetą, ir dabar stovėjo už jos. Pamažu Dvora­
kas pasislinko arčiau monitoriaus, įbedęs žvilgsnį į sustabdyto kadro
vaizdą. —Jis tikrai juda. Turi rankas. Turi akį. Turi dantis. Galbūt net
geba mąstyti...

300
 Siblis suprunkštė.
— Juokinga. Kaipgi jūs galėtumėte žinoti?
— Kadangi jau mačiau vieną visai tokį patį. — Dvorakas pa­
sisuko ir pažvelgė į juos. Iš veido atrodė priblokštas. — Man reikia
paskambinti.

Molės palatos tamsoje Tobė matė mirksint IVAC* aparato lem­

putę — kaip tylų patvirtinimą, kad vaistai laša į pacientės veną. Už­
dariusi duris, ji atsisėdo ant kėdės prie lovos ir klausėsi merginos kvė­
pavimo. Raudona IVAC lemputė mirksėjo hipnotizuojančiu ritmu.
Pirmą kartą per šią dieną Tobė leido sau atsipalaiduoti ir klaidžioti
mintimis. Ji ką tik paskambino į Springerio ligoninę pasiteirauti apie
mamos būklę ir buvo patikinta, kad jokių poslinkių nėra. Šią akimir­
ką kitoje lovojeykitoje ligoninėjey— mąstė ji, — mano mama miegayo
raudonajos IVAC aparato lemputė patamsyje pulsuoja kaip ir prie šios
merginos.
Tobė pasižiūrėjo į laikroduką ir pagalvojo: kada gi sugrįš Dvora­
kas? Anksčiau šį vakarą ji bandė jam papasakoti apie Džeinę Nolan ir
nusivylė dėl akivaizdaus jo nenoro klausytis. Jį irgi blaškė labai daug
dalykų: Molės krizė, be paliovos pypsintis pranešimų gaviklis. O pas­
kui jis išėjo su kažkuo susitikti ligoninės vestibiulyje.
Ji atsilošė į kėdės atkaltę ir jau pagalvojo, gal kiek nusnūsti, kai
staiga iš tamsos atskriejo Molės balsas:
— Man šalta.
Tobė atsitiesė.
— Maniau, kad miegi.
— Aš tik gulėjau. Ir mąsčiau...
— Palauk, surasiu tau antklodę. Galiu uždegti šviesą?
— Gerai.
* Volumetrinio aparato (automatinės švirkštinės pompos), reguliuojančio intraveninės
lašelinės infuzijos dozavimą ir greitį, firminio pavadinimo santrumpa.

301
 Tobė įjungė lempą prie lovos, ir nuo staigios šviesos mergina
atsitraukė. Blyškaus jos veido fone mėlynė kaktoje juodavo, o išdrikę
ant pagalvės plaukai atrodė it purvo dryžiai.
Spintelės lentynoje Tobė surado papildomą ligoninės antklodę.
Išpurčiusi ją, užtiesė ant merginos lovos. Paskui užgesino lempą ir
patamsyje sugrįžo ant kėdės.
— Dėkui, — sukuždėjo Molė.
Jiedvi dalijosi tamsa, nė viena nekalbėjo, tyla jas abi veikė rami­
namai, padėjo jaustis patogiai.
Molė vėl prašneko:
— Mano mažiulė nenormali. Juk taip?
Tobė delsė, paskui nusprendė, kad švelniausias atsakymas bus
tiesa.
— Taip, Mole, — patvirtino ji. — Kūdikis nenormalus.
— Kaip atrodo?
— Sunku pasakyti. Sonograma nepanaši į įprastą nuotrauką. Ją
nelengva interpretuoti.
Molė tylomis tai svarstė. Tobė tvirtinosi kitiems klausimams,
mąstydama, kiek vaizdingi turėtų būti jos atsakymai. Tavo kūdikis net
ne žmogus. Neturi širdies, plaučių, nė liemens. Tai ne kas nors daugiau
kaip tik bauginantis mėsos ir dantų kamuolys.
Tobei palengvėjo, kai mergina toliau neklausinėjo. Galbūt bai­
minosi išgirsti visą tiesą, visą baisumą to, kas dabar augo jos įsčiose.
Tobė pasilenkė į priekį.
— Mole, kalbėjausi su daktaru Dvoraku. Jis sako, kad buvo
moteris, — kažkokia tavo pažįstama, — kuri irgi turėjo nenormalų
vaiką.
— Anė.
—Toks jos vardas?
—Taip. — Molė atsiduso.
Nors tamsa slėpė merginos veidą, Tobė tame atodūsyje girdėjo
nuovargį, išsekimą, kuris buvo daugiau nei fizinis. Ji žiūrėjo į neaiškų

302
šešėlį, kurį sudarė merginos veidas. Rega jau priprato prie tamsos, ir
jai vos vos matėsi žibančios Molės akys.
— Daktaras Dvorakas yra susirūpinęs, kad tu ir Anė galėjote
būti veikiamos to paties toksino. Kažko tokio, kas lėmė, kad jūsų
abiejų kūdikiai išsivystė nenormalūs. Ar galėjo taip būti?
— Kaip suprasti... toksino?
— Kokio nors kvaišalo ar nuodo. Aj*judvi su Ane ką nors varto­
jote? Tabletes? Aj*injekcijomis?
— Tik tabletes, apie kurias jums jau pasakiau. Tas, kurias davė
Romis.
— O tas Romis, gal jis davė tau kokių nors kitų vaistų? Ką nors
nelegalaus?
— Ne, tokių dalykų aš nevartoju, suprantate? Ir niekada nema­
čiau Anės to darant.
— Ar gerai ją pažinojai?
— Nelabai. Anė leido man kelias savaites pas ją pagyventi.
— Judvi buvote kartu tik kelias savaites?
— Paprasčiausiai man reikėjo kur nors miegoti.
Nusivylusi Tobė atsiduso.
— Vadinasi, tai nesusieina.
— Ką turite galvoje?
— Kad ir kas sukėlė jūsų kūdikių anomalijas, tai įvyko labai
ankstyvame nėštumo etape. Per pirmuosius tris mėnesius.
— Tuomet aš Anės dar nepažinojau.
— Kada tau paaiškėjo, kad esi pastojusi?
Mergina pagalvojo. Per pokalbio pertraukėlę jiedvi išgirdo pra­
girgždant pro šalį koridoriumi stumiamą vežimėlį su vaistais ir tylius
medicinos seserų balsus.
— Vasarą. Mane pykino.
— Nuėjai pas daktarą?
Pauzė. Tobė pamatė suvilnijant baltą antklodę, lyg sujudintą
drebulio.

303
 — Ne.
— Bet žinojai, kad esi nėščia?
— Supratau. Tai yra po kurio laiko nebuvo sunku pamatyti.
Romis pasakė, kad tuo pasirūpins.
— Kaip suprasti — tuopasirūpins?
— Padės atsikratyti. Paskui aš pradėjau mąstyti, kaip būtų miela
turėti kūdikį. Žaisti su juo. O jis vadintų mane mama...
Patalynė sušiugždėjo — merginos rankos po antklode sujudėjo,
ji pasiglostė pilvą. Savo negimusį vaikelį.
Tik tai buvo ne vaikelis.
— Mole, kas tėvas?
Vėl atodūsis, šįsyk labiau pavargęs.
— Nežinau.
— Gal tavo draugužis Romis?
—Jis man ne draugužis. Sąvadautojas.
Tobė nutylėjo.
— Jūs apie mane žinote, ar ne? Kuo aš užsiimu? Kuo užsiim-
davau... — Molė pasivertė lovoje, atsukdama Tobei nugarą. Dabar ji
kalbėjo negarsiai, lyg balsas sklistų iš labai toli. — Prie to pripranti.
Išmoksti per daug apie tai negalvoti. Negali apie tai galvoti. Tavo min­
tys tartum išsijungia. Ir kas dedasi ten, žemai tau tarp kojų, iš tikrųjų
vyksta ne su tavimi... — Ji nusijuokė, lyg smerktų save. — Įdomus
gyvenimas.
— Bet nesveikas.
— Aha. Ką gi...
— Kiek tau metų?
— Šešiolika. Man šešiolika.
—Tu iš Pietų, taip?
— Taip, mem.
— Kaip atsidūrei taip toli, čia, Bostone?
Ilgas atodūsis.
— Romis mane atsigabeno. Jis buvo Boforte, viešėjo pas drau­

304
gus. Kažkuo jis man patiko, suprantate? Tos iš tiesų tamsios akys.
Dar nebuvau mačiusi baltojo vaikino tokiomis tamsiomis akimis.
Taip gražiai su manimi elgėsi... —Ji atsikrenkštė, ir Tobė išgirdo vėl
sušiugždant antklodę. — Molė ją prisitraukė pasišluostyti veidą. Su­
lingavo sidabruojantis virš lovos lašelinės vamzdelis.
— Kaip suprantu, jis nebuvo toks mielas, kai atsigabeno tave į
Bostoną.
— Ne, mem. Nebuvo.
— Kodėl nesugrįžai namo, Mole? Juk visada gali grįžti namo.
Atsakymo nenuskambėjo. Tik iš drebančios lovos Tobė suprato,
kad mergina kūkčioja. Pati Molė nekėlė nė garso; tartum jos sielvartas
būtų uždarytas puodynėje, verksmas negirdimas niekam, išskyrus ją
pačią.
— Galiu tau padėti parvykti namo. Jeigu tik ten nukakti reikia
pinigų...
— Aš negaliu. — Atsakyta vos girdimu šnabždesiu. Po apklotais
mergina susirietė į standų kamuolėlį. Tobė išgirdo tylią raudą — gar­
są, su kuriuo Molės sielvartas veržėsi iš puodynės vakuumo. — Ne­
galiu. Negaliu...
— Mole.
—Jie nenori, kad aš grįžčiau.
Tobė ištiesė ranką ją paliesti ir mažne pajuto pro antklodę besi-
sunkiančią merginos kančią.
Į duris pabeldė, paskui jos atsidarė.
—Tobe, galiu su jumis pasikalbėti? — paprašė Dvorakas.
— Dabar?
— Manau, jums reiktų išeiti ir tai išgirsti. —Jis kiek padvejojo
ir žvilgtelėjo į Molę lovoje. — Dėl sonogramos.
— Aš tuoj grįšiu, — sumurmėjo Tobė merginai.
Ji išsekė paskui Dvoraką į koridorių, uždarydama už savęs duris.
— Ar ji ką nors jums pasakė? — paklausė jis.
— Nieko, kas įlietų į tą reikalą bent kiek šviesos.

305
 — As pamėginsiu vėliau su ja pasikalbėti.
— Nemanau, kad ką nors išpešite. Neatrodo, kad ji pasitikėtų
vyrais, ir priežastis gana aiški. Šiaip ar taip, yra labai daug veiksnių,
galinčių sukelti vaisiaus anomalijas. Mergina negali nieko tiksliai nu­
rodyti.
—Tai daugiau negu vien tik vaisiaus anomalija.
— Iš kur žinote?
Jis pamojo į nedidelę posėdžių salę koridoriaus gale.
— Noriu jus su kai kuo supažindinti. Ji sugebės paaiškinti ge­
riau nei aš.
Dvorakas pasakėji, bet kai Tobė įėjo į salę, persona, kurią pama­
tė sėdinčią priešais vaizdo monitorių, iš užpakalio veikiau panėšėjo į
vyrą — trumpai apkirpti plieninio žilsvumo plaukai. Platūs pečiai po
rusvais Oksfordo fasono marškiniais. Cigaretės dūmai, ratilais plau­
kiantys virš gana kampuotos galvos. Monitoriuje buvo iš naujo per­
sukama Molės Piker gimdos sonograma.
— Maniau, jūs metėte rūkyti, — pasakė Dvorakas.
Persona apsigręžė, ir Tobė pamatė, kad sukamajame krėsle iš
tikrųjų sėdi moteris. Perkopusi per šešiasdešimtį, bauginamai tiesiai
žvelgiančių mėlynų akių, neišvaizdaus veido nepuošė nė kiek makia-
žo. Dvorakui užkliuvusi cigaretė buvo įstatyta į dramblio kaulo kan­
diklį, kurį ji laikė rankoje su patogia elegancija.
—Tai mano viena vienintelė silpnybė, Danieli, — atsakė mote­
ris. — Nesutinku jos atsisakyti.
— Spėju, škotiškasis į tai neįtraukiamas.
— Škotiškasis — ne silpnybė, o tonikas.
Moteris pasisuko į Tobę ir pakėlusi antakius ją nužvelgė.
— Čia — daktarė Harper, — supažindino Dvorakas. — O čia —
daktarė Aleksandra Marks. Daktarė Marles — vystymosi genetike iš
Bostono universiteto. Viena iš mano profesorių Medicinos fakultete.
— Labai seniai, — patikslino daktarė Marks. Ji ištiesė Tobei
ranką — iš kitos moters tokio gesto nesitikėtum, bet Aleksei jis išė­

306
jo visai natūraliai. — As iš naujo peržiūrinėjau sonogramą. Kas apie
merginą žinoma?
— Aš ką tik su ja kalbėjausi, — atsakė Tobė. — Ji šešiolikos.
Prostitutė. Nežino, kas tėvas. Ir anamnezėje neigia bet kokį sąlytį su
toksinais. Vienintelis medikamentas, kurį vartojo, tai tos tabletės iš
buteliuko.
— Aš pasikonsultavau su ligoninės vaistininku, — įsiterpė
Dvorakas. — Jis atpažino tabletėse įspaustą kodą. Tai prochlorpera-
zinas. —Jis pažvelgė į daktarę Marks. —Jos paprastai išrašomos nuo
pykinimo. Nėra įrodymų, kad sukeltų vaisiaus anomalijas. Taigi ta­
blečių dėl to negalime kaltinti.
— Kaip sąvadautojui į rankas pateko receptinis vaistas? — pa­
klausė Tobė.
— Šiais laikais gatvėse visko galima gauti. Galbūt ji jums nesa­
ko, ką dar vartojo.
— Ne, aš ja tikiu.
— Kiek toli pažengęs nėštumas?
— Sprendžiant iš to, ką ji prisimena, galbūt penkis ar šešis mė­
nesius.
— Taigi tai, į ką mes žiūrime — turėtų būti vaisius antrame
vystymosi trimestre. — Daktarė Marks vėl pasisuko į monitorių. —
Tikrai yra placenta. Ir amniono skystis. Regis, čia matau bambagys­
lę. — Ji prisilenkė arčiau, tyrinėdama šmėstelinčius per monitorių
vaizdus. — Manau, jūs teisus, Danieli. Tai ne auglys.
— Vadinasi, vaisiaus anomalija? — paklausė Tobė.
— Ne.
— Kas dar kita čiayra?
— Kažkas tarpinio.
— Auglys ir vaisius? Kaip tai įmanoma?
Daktarė Marks užsitraukė cigaretę ir iškvėpė debesį dūmų.
— Puikus naujas pasaulis*.
* Užuomina į 1998 m. televizijos filmą, pastatytą pagal Aldaus Hakslio (.Aldous Huxley)
tokio pat pavadinimo romaną {„Brave New World“— liet. k. 2005).

307
 — Jūs teturite sonogramą, keletą pilkų šešėlių. Daktaras Siblis,
rentgenologas, mano, kad tai auglys.
— Daktaras niekada anksčiau tokio nematė.
— O jūs matėte?
— Paklauskite Danielio.
Tobė pažvelgė į Dvoraką.
— Apie ką kalbame?
— Ta moteris, kuri mirė gimdydama... — atsakė jis. — Anė
Parini... Nusiunčiau jos vaisių daktarei Marks — genetinei analizei.
— Atlikau tik preliminarius tyrimus, — paaiškino daktarė
Marks. — Mes padarėme audinių pjūvius ir juos nudažėme. DNR
analizei baigti truks mėnesius. Bet remdamasi grynai to... darinio his­
tologija, iškėliau kelias prielaidas. — Daktarė Marks su krėslu pasi­
suko į Tobę. — Sėskitės, daktare Harper. Pasikalbėkime apie vaisines
museles.
Į kurgiji kreipia?— nusistebėjo Tobė, įsmukdama į krėslą prie
posėdžių stalo. Dvorakas irgi atsisėdo. Daktarė Marks iš galustalės
juodu griežtai nužvelgė — kaip profesorė, priimanti pakartotiniam
egzaminui studentus skolininkus.
—Ar girdėjote apie istudijas Bazelio universitete, kuriose dirba­
ma su Drosophila melanogaster? Paprasta vaisine musele?
— Apie kokius mokslinius tyrimus jūs kalbate? — paklausė
Tobė.
— Tai susiję su ektopinėmis akimis. Mokslininkai jau nustatė
valdantįjį geną, — oligogeną — suaktyvinantį visą kaskadą iš dvie­
jų tūkstančių penkių šimtų genų, reikalingų vaisinės muselės akiai
suformuoti. Genas pavadintas „beakiu“, nes kai jo trūksta, vaisinė
muselė gimsta be akių. Šveicarų mokslininkams pavyko suaktyvinti
„beakį“ geną įvairiose muselės embriono dalyse. Gauti labai įdomūs
rezultatai. Akys atsirasdavo keisčiausiose vietose. Ant sparnų, ant ke­
lių, ant čiuptuvėlių. Vienai muselei išaugo keturiolika akių! Ir tai tik
suaktyvinus vienintelį geną.

308
 Daktarė Marks padarė pauzę savo cigaretei į peleninę užspausti.
Ir tuoj pat į dramblio kaulo kandiklį įsistatė kitą.
— Nesuprantu, ką tyrimai su vaisinėmis muselėmis turi bendra
su mūsiške situacija, — prisipažino Tobė.
— Aš prie to einu, — atsakė daktarė Marks, vėl prisidegdama
cigaretę. Užsitraukė ir su pasitenkinimu atsidususi atsilošė. — Peršo­
kime per visą eilę biologinių rūšių. Prie pelių.
— Aš vis tiek nematau ryšio.
— Mėginu pradėti nuo labai elementaraus lygmens. Judu su
daktaru Dvoraku nesate vystymosi biologai. Taigi veikiausiai nesate
susipažinę ir su įvykusia mokslo pažanga po to, kai baigėte Medicinos
fakultetą.
— Ką gi, tai tiesa, — pripažino Tobė. — Pakankamai sunku
neatsilikti ir klinikinės medicinos srityje.
— Tad leiskite man padėti jums prisivyti žiniomis. Glaustai. —
Daktarė Marks nukratė cigaretę į peleninę. — Aš kalbėjau apie peles.
Konkrečiai turiu omenyje pelių hipofizes. Mat hipofizė labai svarbi
naujagimei pelei išlikti gyvai. Dėl to ji ir vadinama „pagrindine liau­
ka“. Jos gaminami hormonai reguliuoja viską: augimą, reprodukciją,
kūno temperatūrą. Ji išskiria hormonus, kurių paskirties dar nežino­
me. Hormonus, kurių net nesame identifikavę. Be hipofizės gimusios
pelės numiršta per parą — štai kokia gyvybiškai svarbi yra ta liauka. Ir
štai kur įsiterpia moksliniai tyrimai. Nacionaliniame sveikatos insti­
tute tiriamas embrioninis hipofizės vystymasis. Jau žinoma, kad visos
skirtingos šios liaukos ląstelės susidaro iš vienintelių primordialinių.
Pirmapradžių ląstelių. Bet kas gi paskatina šias pirmaprades ląsteles
suformuoti hipofizę? — ji vedžiojo akimis nuo vieno prie kito savo
studentų „atsilikėlių“.
— Genas? — išdrįso spėti Tobė.
—Aišku. Taigi viskas grįžta prie DNR. Gyvybės statybinio bloko.
— Kuris genas? — paklausė Dvorakas.
— Pelei tai Lhx3-LIM homeobokso genas.

309
 Jis nusijuokė.
— Ką gi, visiškai aišku.
— Aš ir nesitikiu, kad jūs iki galo tai suprasite, Danieli. Tik
noriu, kad pagautumėte koncepciją. O ji tokia: esama valdančiųjų
genų, verčiančių primordialines ląsteles vystytis tam tikromis kryp­
timis. Valdantysis genas akiai suformuoti, kitas — galūnei, dar ki­
tas — hipofizei.
— Gerai, — tarė Dvorakas. — Tiek mes suprantame. Neva.
Daktarė Marks nusišypsojo.
— Tuomet kita koncepcija turėtų jums būti lengva. Aš noriu,
kad jūs sudėtumėte tuos du mokslinio tyrimo fragmentus į vieną ir
pasvarstytumėte, ką jie kartu reiškia. Valdantysis genas, paskatinan­
tis hipofizės formavimąsi. Ir vaisinė muselė, gimusi su keturiolika
akių. — Ji pažvelgė į Tobę, paskui į Dvoraką. — Ar suprantate, kur
link kreipiu?
— Ne, — atsakė Tobė.
— Ne, — beveik kartu atsakė ir Dvorakas.
Daktarė Marks atsiduso.
— Gerai. Leiskite jums papasakoti, ką aptikau audinių pjūviuo­
se. Aš išskrodžiau tą pavyzdį, kurį man atsiuntė Danielis, jo nuomo­
ne, neteisingai išsivysčiusį vaisių. Nieko panašaus nebuvau mačiusi, o
esu ištyrinėjusi tūkstančius įgimtų anomalijų. Taigi, žmogaus geno­
mą sudaro koks šimtas tūkstančių genų. Tas darinys, atrodo, turi tik
dalelę normalaus genomo. O ir ta, kuri yra, labai sutrūkinėjusi. Tą
visą genomą ištiko kažkas katastrofiška. O rezultatas? Toks, tartum
būtumėte vaisių išnarstę dalimis, o paskui mėginę atkurti jį be jokios
tvarkos. Rankos, dantys, smegenys — viskas sumesta krūvon.
Tobė pajuto šleikštulį. Pažvelgusi į Dvoraką pamatė, kad šis
pablyško. Daktarės Marks vaizduotėje sukeltas paveikslas sublogino
juos abu.
—Jis nebūtų išgyvenęs, ar ne? — paklausė Tobė.
— Žinoma, ne. Jo ląsteles gyvas palaikė vien kraujotaka per pla­

310
centą. Jis naudojosi motina kaip mitybos šaltiniu. Jeigu norite, tai
parazitas. Bet, kita vertus, visi besivystantys gimdoje vaisiai yra pa­
razitai.
— Aš niekada šitaip negalvojau, — sumurmėjo Tobė.
— Ką gi, jie tokie. Motina — šeimininkas. Jos plaučiai prisotina
deguonies kraują, jos valgomas maistas aprūpina gliukoze ir baltymu.
Sis konkretus parazitas — šis darinys — galėjo išlikti gyvas, kol buvo
gimdoje, sujungtas su motinos kraujo apytaka. Per kelias minutes, kai
buvo išstumtas, jo ląstelės pradėjo mirti. — Daktarė Marks padarė
pauzę, žvilgsniu nuklysdama į kylančią cigaretės dūmų spiralę. —Jis
niekaip nebuvo savarankiškas organizmas.
—Jeigu tai ne vaisius, kaippavadintumėte tą darinį? — paklausė
Tobė.
— Nesu visai tikra. Mes paruošėme daugybę audinių pjūvių.
Mikropreparatai nudažyti ir ištirti mano pačios, taip pat ir mūsų ka­
tedros patologo. Mūsų abiejų nuomonės sutapo. Vienas konkretus
ląstelių tipas vis pasirodydavo ir pasirodydavo kaip organizuotos jų
grupės. Ak, buvo ir kitų audinių — pavyzdžiui, raumenų ir kremz­
lės, net akis. Bet tie atrodė atsitiktiniai. O gerai organizuotos ir dife­
rencijuotos buvo pasikartojančios ląstelių grupės. Liaukinio audinio
mes dar neidentifikavome. Vienodos grupės, visos, matyt, vidurinės
nėštumo stadijos. — Ji kiek patylėjo. — Trumpai drūtai, tas darinys
atrodė kaip audinių gamykla.
Dvorakas papurtė galvą.
— Atleiskite, bet tai gerokai skamba kaip beprotybė.
— Kodėl? Laboratorijose tai jau buvo daroma. Galime privers­
ti akis augti ant vaisinės muselės sparnų! Galime įjungti ar išjungti
hipofizę valdantį geną! Jeigu tai gali dėtis laboratorijoje, gali atsitikti
ir gamtoje. Kažkokiu būdu šios merginos gimdoje embrioninės žmo­
gaus ląstelės išsivystė į daugybę to paties geno kopijų. Žinoma, tai
reiškė, kad embrionas deramai neišsidiferencijavo. Todėl nėra galū­
nių, nėra liemens. O vietoje jų auga tų specifinių ląstelių grupės.
— Kas galėjo sukelti tokią anomaliją? — pasidomėjo Tobė.

311
 — Už laboratorijos sienų? Kas nors niokojama. Mums niekada
nematytas teratogeninis faktorius.
— Betgi Molė neprisimena, su kuo nors tokiu turėjusi sąlytį.
Aš jos klausiau kelis kartus... — Tobė nutilo, jos žvilgsnis pasisuko į
duris.
Kažkas klykė.
—Tai Molė! — sušuko Tobė ir pašoko ant kojų. Išpuolė iš salės
ir nuskuodė koridoriumi, o Dvorakas išskubėjo paskui ją. Kai ji at­
bėgo į Molės palatą, seselė jau sėdėjo prie lovos, mėgindama merginą
nuraminti.
— Kas atsitiko? — paklausė Tobė.
—Ji sako, kad kažkas buvo pas ją palatoje, — atsakė seselė.
— Jisai stovėjo čia pat prie lovos! — šūktelėjo Molė. — Žino,
kad esu čia. Sekė mane...
— Kas?
— Romis.
— Šviesos buvo užgesintos, — ramiai nurodė seselė. — Tau ga­
lėjo prisisapnuoti.
— Jis kalbėjo man!
— Aš nieko nemačiau, — paprieštaravo seselė. — O mano sta­
las čia pat už kampo...
Koridoriumi nuaidėjo trinktelėjusių durų garsas.
Į palatą įkišo galvą daktarė Marks.
— Ką tik mačiau į laiptinę įbėgantį vyrą.
— Paskambinkite saugos tarnybai, — seselei metė Dvorakas. —
Tegul patikrina žemesnius aukštus.
Dvorakas išbėgo į koridorių, o Tobė puolė jam įkandin.
— Danai, kur jūs?
Jis prasistūmė pro laiptinės duris.
— Palikite tuo užsiimti saugos tarnybai! — Tobė nusekė paskui
jį į laiptinę.
Kažkur apačioje betono laiptukais žemyn bildėjo Dvorako padai.
Tobė leidosi paskui, iš pradžių atsargiai, paskui, apimta ryžto,

312
paspartino žingsnius. Dabar pyko ant Dvorako už tokį pakvaišusiai
beatodairišką vijimąsi ir ant Romio, — jeigu tai būta Romio, — kad
drįso sutrikdyti ligoninės rimtį ir persekioti merginą čia. Kaip ją sura­
do? Nejau sekė nuo pat Dvorako biuro?
Tobė dar paspartino tempą. Lėkdama per antro aukšto laiptų
aikštelę išgirdo trinktelint atidaromas, paskui vėl uždaromas duris.
— Danai! — sušuko ji.
Jokio atsako.
Pagaliau ji nusileido į pirmą aukštą ir pastūmusi duris išniro šalia
Skubiosios pagalbos priimamojo krovos platformos priešais Olbanio
gatvę. Asfaltas blizgėjo lietumi. Tobė merkėsi nuo vėjo, bloškiančio į
veidą ir atnešančio aitrų drėgno gatvės asfalto kvapą.
Iš kairės pro dulksną išryškėjo kažkoks siluetas. Tai buvo Dvora-
kas. Jis sustojo po gatvės žibintu ir apsidairė — pirma kairėn, paskui
dešinėn.
Ji risčia nubėgo šaligatviu pas jį.
— Kur jis paspruko?
— Suspėjau laiptinėje jį pamatyti. Pamečiau iš akių, vos tik iš­
bėgo iš pastato.
—Jūs tikras, kad jo is tiesų nėra pastate?
— Taip. Jis turi būti kur nors netoliese. — Dvorakas leidosi per
gatvę ligoninės transformatorinės link.
Sužvigo padangos, ir abu staigiai apsisuko.
Tiesiai į juos per tamsą lėkė furgonas.
Tobė sustingo.
Tai Dvorakas pastūmė ją į šoną, pasiuntė paknopstom, repeč-
kom išdrykti ant asfalto.
Furgonas praūžė pro šalį, ir jo užpakalinės šviesos išblėso Olba­
nio gatvės tolumoje.
Kai Tobė stengėsi atsistoti, pajuto Dvoraką suimant ją už žasto
prilaikyti ir padėti sugrįžti ant šaligatvio. Smūgis, kai parkrito, tik da­
bar pradėjo fiksuotis smegenyse kaip skausmas — iš pradžių neaiškiu
tvinkčiojimu, paskui nervų galūnių peršuliu iki kraujo nubrozdintoje

313
odoje. Juodu srovėjo po gatvės žibintu, abu pernelyg sukrėsti, kad iš
karto pajėgtų kalbėti.
Pagaliau Dvorakas prašneko:
— Atleiskite, kad taip smarkiai jus pastūmiau. Viskas gerai?
—Tik šiek tiek prisitrenkiau.
Tobė žvilgtelėjo į gatvę, ta kryptimi, kur nuvažiavo mašina. Pa­
stebėjote registracijos numerius?
— Ne. Nesuspėjau pamatyti ir vairuotojo. Viskas įvyko taip
greitai... stengiausi jus patraukti iš kelio.
Abu pasisuko, kai prie Skubiosios pagalbos priimamojo krovos
platformos blyksinčiais švyturėliais sustojo greitoji. Kažkur iš tolo ar­
tėjo antros atlekiančios greitosios kauksmas.
— Tame ligoninės priimamajame kils chaosas, — pasakė Dvo­
rakas. — Savo kabinete turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę. Einam
ten ir nuvalysime jūsų kelius.
Už žasto prilaikoma Dvorako, Tobė nušlubčiojo per gatvę, ir
sulig kiekvienu žingsniu skausmas vis stiprėjo. Kai pagaliau juodu
užlipo laiptais į jo kabinetą, ji jau baiminosi pirmo tamponėlio su
antiseptiku prisilietimo.
Nustūmęs į šalį popierius, Dvorakas pasodino ją ant rašomojo
stalo, šalia savo sūnaus, žvejo, fotografijos. Iš atidarytos vaistinėlės
pakvipo spiritu ir jodu. Pritūpęs priešais Tobę, jis sudrėkino vatos
gniužulėlį peroksidu ir švelniai patapšnojo nuobrozdą.
Tobė krūptelėjo iš skausmo.
— Atleiskite, — atsiprašė pakeldamas akis. — Kitaip negalima,
kad neskaudėtų.
— Aš tokia ištižėlė, — sumurmėjo Tobė, įsitverdama stalo kraš­
to. — Tęskite, tiesiog darykite, ką reikia.
Jis toliau tapšnojo vata Tobei kelius, vieną ranką padėjęs jai ant
šlaunies, kita — švelniai nuvalydamas nešvarumus ir žvyrą. Kol Dvo­
rakas darbavosi, Tobė žiūrėjo į jo susikaupusiai palenktą galvą. Ga­
lėjo ištiesti ranką ir sutaršyti jam plaukus. Jautė sau ant odos šiltą jo
kvėpavimą. Pagaliau turiu jį vieną, — pagalvojo ji. —Jokių kritinių

314
situacijų, niekas neblaško. Galbūt tai vienintelė proga jį priversti, kad
mane išklausytų. Kad manimi patikėtų.
— Manote, aš skriaudžiau savo motiną, taip? — prašneko ji. —
Štai kodėl nenorite su manimi kalbėtis. Todėl ir vengėte mano skam­
bučių.
Dvorakas nutylėjo, tik paėmė kitą vatos gniužulėlį.
— Mane stengiasi pakišti, Danai. Jie naudojasi mano motina,
kad man atkeršytų. O jūs jiems padedate, nė neišklausydamas, ką
noriu pasakyti.
— Aš jūsų klausiausi, Tobe.
Dvorakas baigė valyti nubrozdintas vietas. Dabar išėmė pleistro
ritinėlį ir atplėšdamas jo juosteles pradėjo klijuoti Tobei prie kelių
marlės kvadratėlius.
— Tai kodėl nepasakote, ar manimi tikite?
— Manau, štai ką jums reikėtų padaryti — pasikalbėti su savo
advokatu. Viską iškloti, ką žinote. Ir tegul jis tai aptaria su Alprenu.
— Aš nepasitikiu Alprenu.
— Ir jums atrodo, kad galite pasitikėti manimi? — Jis pakėlė į
Tobę akis.
— Nežinau! — vienu atodūsiu iškvėpė ji ir nusvarino pečius į
priekį supratusi, kad beviltiška mėginti priversti jį atjausti. — Šian­
dien po pietų kalbėjausi su Alprenu, — pridūrė. — Pasakiau jam tą
pat ką ir jums. Kad Brent Hilas nori man atkeršyti. Jie mėgina mane
pražudyti.
— Kodėl jiems turėtų rūpėti?
— Kažkaip juos išgąsdinau. Kažką padariau, kažką pasakiau, dėl
ko jie pajuto grėsmę.
— Turite nustoti kaltinusi Brent Hilą kaip visų savo bėdų prie­
žastį.
— Bet dabar aš turiu įrodymą.
Dvorakas palingavo galva.
— Tobe, aš noriu jumis tikėti. Bet nematau, kad jūsų motinos
būklė būtų kaip nors susijusi su Brent Hilu.

315
 — Išklausykite manęs. Prašau.
Jis užtrenkė pirmosios pagalbos vaistinėlę.
— Gerai. Gerai. Klausausi.
— Moteris, kurią nusamdžiau globoti motiną, nėra ta, kuo de­
dasi. Šiandien kalbėjausi su kai kuo, kas prieš kelerius metus dirbo
kartu su Džeine Nolan — su tikrąja Džeine Nolan.
— Priešingai nei kas?
— Nei apsimetėlė. Ta, kurią nusamdžiau. Tai dvi visiškai skir­
tingos moterys. Vikė galės patvirtinti mano žodžius.
Dvorakas toliau tylėjo, užsisklendęs, žvilgsnį atkakliai sutelkęs į
pirmosios pagalbos vaistinėlę.
— Danai, mačiau fotografiją. Tikroji Džeinė turėjo apie šimtą
svarų antsvorio. Tai ne mano nusamdytoji moteris.
— Vadinasi, ji numetė svorį. Juk taip gali būti?
— Yra ir kai kas daugiau. Prieš dvejus metus tikroji Džeinė dir­
bo slaugos namuose, valdomuose tinklo „Orkato sveikata“. Aš ką tik
sužinojau, kad „Orkatas“ — tai Brent Hilui priklausančios korpo­
racijos priedangos dalis. Jeigu Džeinė anksčiau tarnavo Brent Hile,
tai jie turėjo savo bylose jos reziumė. Jie galėjo žinoti, kad ji išvyko
iš Masačūsetso. Todėl jiems būtų visai nesunku pasiųsti pas mane į
namus kitą moterį, pasivadinusią Džeinės pavarde, su Džeinės reko­
mendacijomis. Jeigu aš nebūčiau pamačiusi tos fotografijos, niekada
nebūčiau atspėjusi tiesos.
Jis vis tylėjo, bet dabar pakėlė į Tobę akis. Pagaliau jis manęs
klausosi. Pagaliau svarsto ir manąją to reikalopusę.
— Ar papasakojote viską Alprenui, — pagaliau paklausė Dvo­
rakas.
— Taip. Pasakiau, kad jam tereikia pasikalbėti su tikrąja Džeine
Nolan. Tik problema ta, kad niekas nežino, kur ji gyvena, nei kokia
jos santuokinė pavardė. Mėginau ją atsekti, bet man nepavyko suži­
noti, ar ji išvis tebėra šalyje. Aišku, Brent Hilas pasirinko tokią, kurią
žinojo būsiant sunku surasti. Jeigu ji net tebėra gyva.
— O pagal Socialinio draudimo įrašus?

316
 — Pasiūliau tai Alprenui. Bet jeigu Džeinė šiuo metu niekur
nedirba, galėtų trukti savaites jai susekti. Abejoju, ar Alprenas trokšta
dėti tiek pastangų. Kadangi jis visų pirma manimi netiki.
Dvorakas atsistojo. Kurį laiką žvelgė į ją, lyg matytų, tikrai ma­
tytų pirmą kartą. Jis linktelėjo.
— Kad ir kaip ten būtų, pasikalbėsiu su juo.
— Ačiū, Danai. — Tobė atsiduso. Visa įtampa kaipmat išgara­
vo, leisdama pasijausti žvaliau. — Ačiū jums.
Dvorakas ištiesė ranką jai padėti nulipti nuo stalo. Tobė įsitvėrė
jo žasto ir leidosi pastatoma ant kojų. Tebesilaikydama jo pakėlė akis,
ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.
Tiek ir tereikėjo — to susitikimo žvilgsniais. Tobė pajuto, kaip kita
jo plaštaka pakilusi paliečia jai veidą, kaip jo pirštai pamažu slysta žemyn
jai skruostu. Ir jo akyse ji pamatė tą patį ilgesį, kokį ir pati jautė.
Pirmas bučinys buvo labai trumpas — vos susilietė lūpomis.
Nedrąsi pirma pažintis. Dvorako ranka apkabino ją per nugarą, prisi­
traukė arčiau. Ji sumurkė iš malonumo, ir jųdviejų lūpos vėl susitiko,
paskui vėl. Ji nusviro atgal ir klubais atsirėmė į stalą. Danas vis bu­
čiavo ją, į jos unkščiojimus pats atsakydamas murmesiais. Ji nuvirto
atgal, užkrito ant stalo, kartu su savimi patraukdama ir Daną. {visas
puses pasklido popieriai. Jisai suėmė delnais jos veidą, burna ieškoda­
mas josios, trokšdamas tyrinėti giliau. Tobė siekė ranka apsikabinti jį
per liemenį ir kažką užkliudė.
Sužvangėjo dūžtantis stiklas.
Abu krūptelėjo ir pasižiūrėjo vienas į kitą pridusę, tankiai alsuo­
dami, užraudusiais veidais. Dvorakas atsitraukė ir padėjo Tobei vėl
atsistoti.
Ant grindų nukrito Dvorako sūnaus fotografija gerąją puse žemyn.
— O, ne, — sumurmėjo Tobė, žvelgdama į sudužusį stiklą. —
Apgailestauju, Danai.
— Ne bėda. Tereikės naujų rėmelių. — Atsiklaupęs jis suran­
kiojo šukes ir įmetė į šiukšlinę. Paskui atsistojo, pažvelgė į ją ir vėl
nuraudo. —Tobe, aš... nesitikėjau.

317
 — Nė aš...
— Bet nesigailiu, kad taip atsitiko.
— Ne?
Jis šiek tiek patylėjo, lyg permąstydamas, kiek teisingai pastarieji
jo pasakyti žodžiai. — Ir vėl patvirtino: — Nė kiek nesigailiu.
Kelias sekundes juodu žvelgė vienas į kitą.
Paskui Tobė nusišypsojo ir prisispaudė lūpomis prie Dano
lūpų.
— Zinai ką? — sukuždėjo. — Nei aš.
Grįždami atgal per Olbanio gatvę juodu laikėsi už rankų. Tobė
žengė lyg per rūką, jau užmiršusi sumušimus ir nubrozdinimus, dabar
sutelkusi dėmesį į vyriškį, laikantį ją už rankos. Lifte vėl pasibučiavo,
tebesibučiavo ir kai atsivėrė durelės.
Jie išėjo iš kabinos kaip tik tuo metu, kai pro šalį prabarškėjo
reanimacinis vežimėlis, stumiamas supanikavusio veido seselės.
Kasgi dabar čia?— pagalvojo Tobė.
Seselė su vežimėliu užsuko už kampo ir išnyko kitame koridoriu­
je. Per vidaus informacijos sistemos garsiakalbį sutreškėjo pranešimas:
— Mėlynasis kodas, palata trys šimtai vienuolika...
Išsigandę Tobė ir Dvorakas susižvalgė.
— Ar tai ne Molės palata? — paklausė ji.
— Neprisimenu...
Juodu nusivijo užsukusią už kampo seselę su vežimėliu. Dvora­
kas bėgo pirmas, nes Tobė nelanksčiais nuo tvarsčių keliais nespėjo
kartu. Jis sustojo prie atdarų vienos palatos durų ir pažvelgė vidun.
— Tai ne Molė, — pasakė prisivijusiai Tobei. — Pacientas gre­
timoje palatoje.
Tobė žvilgtelėjo pro jį ir trumpai suspėjo pamatyti sumaištį.
Daktarė Marks darė kardiopulmoninę reanimaciją. Operacinės
apranga vilkintis rezidentas rėkavo įsakymus, o seselė skubiai traukė
reanimacinio vežimėlio stalčius. Per susigrūdusį personalą paciento
beveik nesimatė; pro susispietusius žmones Tobė teįžiūrėjo vieną liesą
pėdą — anonimišką, belytę, gulinčią atidengtą ant paklodės.

318
 — Mes jiems nereikalingi, — sumurmėjo Dvorakas.
Tobė linktelėjo ir pasuko į Molės palatą. Tyliai pabeldusi, atidarė
duris.
Viduje degė šviesa. Lova buvo tuščia.
Ji metė žvilgsnį į tualetą — irgi tuščia. Vėl pasižiūrėjo į lovą ir
staiga pamatė lašelinių injekcijų sistemos stovą su laisvai kadaruojan­
čiu plastikiniu vamzdeliu, galu tebeprijungtu prie intraveninio kate­
terio. Ant grindų blizgėjo dekstrozės ir vandens balutė.
— Kur ji? — paklausė Dvorakas.
Tobė pripuolė prie sieninės spintos ir atplėšė dureles. Molės dra­
bužiai buvo dingę.
Ji išbėgo atgal į koridorių ir įkišo galvą į 311-ą palatą, kur tebe­
buvo tęsiama reanimacija.
— Molė Piker pabėgo iš ligoninės! — pranešė Tobė.
Atsakinga už reanimaciją seselė tik žvilgtelėjo, šiuo metu jai aiš­
kiai ne tas rūpėjo.
— Dabar negaliu atsitraukti! Praneškite saugos tarnybai.
Dvorakas ištempė Tobę iš palatos.
— Patikrinkime vestibiulyje.
Juodu nubėgo atgalį į liftą.
Apačioje surado apsaugininką, prižiūrintį paradinį įėjimą.
— Ieškome merginos, — pasakė jam Dvorakas. —Apie šešioli­
kos — ilgais rudais plaukais, su lietpalčiu. Matėte ją išeinančią?
— Man regis, ji išėjo prieš kelias minutes.
— Kur link ji pasuko?
— Nežinau. Ką tik išėjo pro tas paradines duris. Nestebėjau, kur
ji patrauks.
Tobė išpuolė pro vestibiulio duris, jai į veidą bloškė lietaus šuo­
ras. Slapias asfaltas driekėsi lyg žvilgantis kaspinas.
— Tai buvo vos prieš kelias minutes, — pasakė Dvorakas. —Ji
negalėjo toli nueiti.
— Sėdam į mano automobilį, — pasiūlė Tobė. —Jame yra te­
lefonas.

319
 Apsukę pirmą kvartalą, Molės niekur nepastebėjo. Važiavo ne­
sikalbėdami, abu žvalgė šaligatvius, tyloje tik gurgždėjo švytuojantys
priekinio stiklo valytuvai.
Jiems sukant apie kvartalą antrą ratą, Dvorakas pasiūlė:
— Reikėtų paskambinti policijai.
— Policija ją tik nubaidys. Jeigu Molė pamatys farą, pabėgs.
—Ji jau bėga.
— Tu stebiesi? Ji bijo to tipo Romio. O ligoninėje jam buvo
lengvas grobis.
— Galėtume suorganizuoti policijos apsaugą.
—Ji nepasitiki policija, Danai.
Tobė dar kartą apsuko ratą apie kvartalą, paskui nusprendė
paiešką išplėsti. Pamažu vairavo į šiaurryčius Harisono gatve. Jeigu
mergina ieško saugumo tarp žmonių, pasirinktų kaip tik tokią kryptį
— judrių kinų kvartalo gatvelių link.
Po dvidešimties minučių Tobė galiausiai sustojo prie šaligatvio.
— Nieko neišdegs. Mergina nenori būti surasta.
— Manau, metas skambinti policijai.
— Kad ją areštuotų?
—Juk sutiksi, ji pati sau kelia pavojų, ar ne?
Kiek pagalvojusi, Tobė linktelėjo.
— Kai toks kraujospūdis, vėl gali ištikti traukuliai. Arba insultas.
— Pasakyta užtektinai.
Dvorakas paėmė automobilio telefono ragelį. Kol jisai skambi­
no, Tobė žvelgdama pro langą mąstė, kokia kančia turi būti šitaip
minti per tą lietų — ledinis vanduo sunkiasi į batus, varva už apy­
kaklės. Pagalvojo, kaip palyginti patogiai pati jaučiasi automobilyje.
Odinės sėdynės. Ūžiantis iš šildytuvo šiltas oras.
Šešiolikos. Ar aššešiolikos būčiau išgyvenusi gatvėse?
Be to, mergina dar ir nėščia, o jos kraujospūdis mirtinas kaip
delstinė bomba.
Už lango lietus pasmarkėjo.
 19

Keturiais kvartalais toliau, skersgatvyje už indiško restoranėlio,

kartoninėje dėžėje slėpėsi Molė Piker. Retsykiais iki jos atsklisdavo
virtuvės dvelksmai — nepažįstami, aštrūs kvapai, kurių kilmės ji ne­
galėjo nustatyti, tačiau nuo jų burnoje tvenkėsi seilės. Kai vėjas pa­
sisukdavo, Molė užuosdavo netoliese stovintį šiukšlių konteinerį ir
sužiaukčiodavo nuo pūvančio maisto dvoko.
Skrandyje sukildavo tai alkis, tai šleikštulys, ir ji gūžėsi dar stip­
riau. Lietus įsisunkė į dėžę, ši buvo bepradedanti dubti, smuko jai ant
pečių kaip permirkusio kartono mantija.
Užpakalinės indiško restoranėlio durys atsidarė ir nuo išsilie­
jusios į skersgatvį šviesos Molė sumirksėjo. Į lauką išėjo vyriškis su
turbanu, jis į šiukšlių konteinerį tempė du atliekų maišus. Atkėlė me­
talinį dangtį, sumetė atliekas ir vėl tą užtrenkė.
Molė sučiaudėjo.
Iš staiga stojusios tylos suprato, kad vyriškis ją išgirdo. Jo siluetas
lėtai priartėjo prie dėžės angos, galva su turbanu atrodė bauginamai
didžiulė. Vyriškis įsispoksojo į Molę, o ji — į jį.
— Aš alkana, — pratarė Molė.
Pamatė jį žvilgtelint virtuvės pusėn, paskui linktelint galva.
— Palauk, — pasakė jis ir sugrįžo vidun.
Po minutėlės vėl išniro su šiltu, servetėle apsuktu ryšuliu. Viduje
buvo duona, kvapni ir minkšta kaip pagalvė.
— Dabar eik, — paragino vyras, bet nepiktai. Veikiau tai buvo
ne įsakymas, o švelnus patarimas. — Negali čia likti.
— Neturiu kur eiti.
— Nori, kad kam nors paskambinčiau?

321
 — Nėra kam paskambinti.
Jis žvilgtelėjo į dangų. Lietus aprimo, virto lėta dulksna, ir tam­
sus vyriškio veidas nuo drėgmės blizgėjo.
— Negaliu tavęs įsivesti vidun, — pasakė jis. — Už trijų kvarta­
lų nuo čia yra bažnyčia. Kai šalta, jie turi lovų žmonėms pernakvoti.
— Kokia bažnyčia?
Vyriškis gūžtelėjo pečiais, lyg visos krikščioniškos bažnyčios
būtų vienodos.
— Eik ta gatve. Ją pamatysi.
Drebanti, dar sustingusiomis nuo tūnojimo dėžėje galūnėmis,
Molė atsistojo.
— Dėkui, — sumurmėjo.
Vyriškis jai neatsakė. Dar neišsigavusi iš skersgatvio, išgirdo
trinktelint uždaromas duris — jis sugrįžo į restoranėlį.
Lietus vėl pasmarkėjo.
Molė patraukė vyriškio nurodytąja kryptimi ir eidama godžiai
rijo duoną. Neprisiminė kada nors ragavusi tokios nuostabios duo­
nos; pojūtis buvo toks, lyg valgytum debesis. Kurią nors dieną, mąstė
ji, kurią nors dieną aš jam atsilyginsiu už gerumą. Molė visada prisi­
mindavo žmones, kurie būdavo jai geri; jų sąrašą ji nešiojosi galvoje.
Moteris gėrimų parduotuvėje, davusi jai vakarykštį dešrainį. Vyriškis
su turbanu. Ir ta daktarė Harper. Nė vienas iš jų neturėjo priežasties
daryti gera Molei Piker, bet jie darė. Buvo asmeniniai jos šventieji,
jos angelai.
Ji mąstė, kaip būtų malonu kada nors turėti pinigų. Įkišti į voką
pluoštelį banknotų ir paduoti tam vyriškiui su turbanu. Galbūt tuo­
met jis jau bus senas. Molė įdėsianti vidun ir raštelį: Dėkui už duoną.
Žinoma, jis jos neprisimins. Bet Molė jį prisiminsianti.
Aš nepamiršiu. Niekada nepamiršiu.
Ji sustojo, žvelgdama į pastatą kitapus gatvės. Po didžiuliu baltu
kryžiumi pamatė žodžius: m is ij o s p r ie g l a u d a , m a l o n ia i p r a š o m e .
Virš durų švietė lemputė, šilta ir kviečianti.

322
 Molė stovėjo, akimirką nustėrusi nuo dulksnoje žioruojančios
švieselės, viliojančios ją ateiti iš tamsos. Užlieta keisto laimės jausmo,
žengtelėjo nuo šaligatvio ir leidosi eiti per gatvę.
Kažkieno balsas pašaukė:
— Mole?
Ji sustingo. Supanikavęs žvilgsnis šovė garso link. Balsas buvo
moters ir atskriejo iš furgono, pastatyto šalia bažnyčios.
— Molė Piker? — vėl pašaukė moteris. — Noriu tau padėti.
Molė žingtelėjo atgal, jau pasirengusi bėgti.
— Eikš. Nuvešiu tave ten, kur šilta. Į saugią vietą. Kodėl nelipi
į furgoną?
Molė papurtė galvą. Pamažu traukėsi atgal, dėmesį taip sutelkusi
į moterį, kad neišgirdo už nugaros prisiartinančių žingsnių.
Delnas užspaudė jai burną, nuslopindamas riksmą, užlošdamas
galvą tokia jėga, kad atrodė, lūš sprandas. Ji užuodė jį — Romį, jo
šleikščiai salsvą losjoną, kurį naudodavo po skutimosi.
— Atspėk kas, Mole Paikuole? — sumurmėjo jis. — Vaikiausi
tave visą sumautą popietę.
Velkama per gatvę Molė rangėsi ir priešinosi, bet perniek. Nu­
slydo atsidarydamos furgono durelės, ir kita pora rankų įsitempė ją
vidun, pastūmė ant grindų. Kaipmat jos riešai ir čiurnos buvo apvy­
nioti lipnia juostele.
Sužviegdamas padangomis furgonas trūktelėjo nuo šaligatvio
pirmyn. Kai jie pravažiavo po gatvės žibintu, Molė suspėjo pamatyti
sėdinčią už kelių pėdų moterį — smulkutę moterį greitai lakstančio­
mis akimis ir trumpais tamsiais plaukais. Ji uždėjo delną ant suapva-
lėjusio Molės pilvo ir patenkinta atsiduso, nusišypsodama klaikiu it
lavono šiepuliu.

— Verčiau mums grįžti, — pasiūlė Dvorakas. — Nerasime jos.

Jau valandą juodu važinėjosi ratais, bent po porą kartų apžvelg-

323
darni kiekvieną rajono gatvę. Dabar abu sėdėjo prie šaligatvio pasta­
tytame Tobės automobilyje, pernelyg pavargę, kad norėtų kalbėtis, o
nuo jų kvėpavimo aprasojo langai. Lauke lietus pagaliau liovėsi ir gat­
vėje blizgėjo balos. Tikiuosi, ji saugiy— pagalvojo Tobė. — Tikiuosi,
ji glaudžiasi kur nors, kur šilta ir sausa.
—Ji pažįsta gatves, —vėl prašneko Dvorakas. — Pažįsta pakan­
kamai gerai, kad susirastų prieglobstį.
Jis paėmęs spustelėjo Tobei ranką. Patamsy juodu tyrinėjo vie­
nas kitą, abu buvo pavargę, bet nė vienas dar nenorėjo, kad ši naktis
baigtųsi.
Prisilenkęs arčiau Dvorakas vos tik susilietė su Tobe lūpomis, kai
supypsėjo jo pranešimų gaviklis.
— Gal tai apie Molę, — spėjo ji.
Jis nukėlė jos automobilio telefono ragelį. Po minutėlės vėl pa­
dėjo jį į vietą ir atsiduso.
— Ne apie Molę. Bet tuo mūsų vakaras baigiasi.
— Tau vėl į darbą?
— Deja. Galėtum mane pamėtėti? Turiu nuvykti adresu toliau
šioje pačioje gatvėje.
— O kaip tavo automobilis?
— Mane pavėžės atgal morgo furgonu.
Tobė užvedė variklį. Jie važiavo šiaurėn, kinų kvartalo link, šla­
piomis ir mirgančiomis įvairiaspalvių didmiesčių šviesų atspindžiais
gatvėmis.
— Štai — tiesiai priekyje, — pasakė Dvorakas.
Tobė jau pastebėjo blyksinčius švyturėlius. Trys Bostono poli­
cijos patruliniai automobiliai buvo sustatyti kaip papuola įvairiais
kampais prie šaligatvio ties kinų restoranu. Baltas morgo furgonas su
trafaretiniu užrašu ant šonų m a s a č u s e t s o valstija atbulom slinko į
Knapo gatvę.
Tobė sustojo už vieno iš patrulinių automobilių, ir Dvorakas
išlipo.

324
 — Jeigu ką nors sužinosi apie Molę, man paskambinsi? — pa­
klausė ji.
— Būtinai.
Jis nusišypsojo, pamojo Tobei ir nuėjo juosta atitvertos nusikal­
timo vietos link. Patrulis Dvoraką atpažino ir pakvietė praeiti.
Tobė siekė pavarų svirties, bet paskui paliko ją stovėjimo padė­
tyje ir kurį laiką sėdėjo, stebėdama gatvėje susirinkusią minią. Net
vidurnaktį buvo pilna smalsuolių. Tvyrojo keistai lengvabūdiška
atmosfera: du vyrai daužėsi delnais, moterys juokėsi. Tik farai atrodė
paniurę.
Dvorakas stovėjo tuoj už nutiestos nusikaltimo vietos juostos
ir kalbėjosi su žmogumi civiliniais drabužiais. Detektyvas parodė
skersgatvio link, paskui vis kalbėdamas pasklaidė užrašų knygelę.
Dvorakas linktelėjo, apžvelgdamas teritoriją. Detektyvas kažką pasa­
kė, ir Dvorakas nustebęs kilstelėjo galvą. Tą pat akimirką jis, atrodo,
pastebėjo, kad Tobė dar nenuvažiavusi. Detektyvas išpūtė akis, kai
Dvorakas ūmai nuo jo nuėjo, pralindo po juosta ir sugrįžo prie Tobės
automobilio.
Ji nuleido langą.
— Norėjau tik minutėlę dar pasižiūrėti, — paaiškino. —Turbūt
esu tokia pat liguistai smalsi kaip visi kiti žmonės. Keista minia.
— Aha, visada susirenka keista minia.
— Kas nutiko skersgatvyje?
Jis prisilenkė arčiau lango ir tyliai pasakė:
— Rado kūną. Sprendžiant iš jo asmens tapatybės kortelės, tai
Romulas Belas.
Ji sureagavo suglumusiu žvilgsniu.
— Labiau žinomas kaip Romis, — paaiškino Dvorakas. — Tai
Molės Piker sąvadautojas.

Kūnas dryksojo ant grindinio beveik užstojamas čia pat stovinčio

mėlyno „Taurus“. Kairė ranka sulenkta po kūnu, dešinė — atmesta į

325
šalį, tartum rodanti kinų restorano skersgatvio galo link. Egzekucija,
pagalvojo Dvorakas, žiūrėdamas į kulkos įėjimo žaizdą dešiniame la­
vono smilkinyje.
— Liudininkų nėra, — pranešė detektyvas Skarpinas. Vienas iš
senesniųjų farų, jau netoli pensijos, jis garsėjo savo prastais perukais.
Šiąnakt dirbtinis plaukų lopinys atrodė lyg paskubom tėkštelėtas ant
viršugalvio. — Kūną pastebėjo apie pusę dvyliktos iš kinų restora­
no išėjusi porelė. Tas automobilis jų. — Skarpinas parodė į mėlynąjį
„Taurus“. — Vienas iš viršutinių aukštų gyventojų, apie dešimtą va­
landą išėjęs į skersgatvį išmesti šiukšlių, kūno nematė, tad mes spė­
jame, kad tai atsitiko po dešimtos. Asmens tapatybės kortelė buvo
aukos piniginėje. Vienas iš patruliuojančiųjų policininkų atpažino tą
vardą. Jis vakar kalbėjosi su auka, klausinėjo apie merginą, kurios jūs
ieškojote.
— Belas buvo pastebėtas Bostono miesto ligoninėje šį vakarą
apie devintą.
— Kas jį ten matė?
— Ta mergina, Molė Piker. Jis atėjo pas ją į palatą.
Dvorakas užsimovė latekso pirštines ir prisilenkė iš arčiau ap­
žiūrėti lavono. Iš akies aukai vos per trisdešimt, lieknas vyras tiesiais
juodais plaukais, suteptais pomada ir sušukuotais Elvio šalmu. Oda
dar šilta; ištiesta ranka — saulėje įdegusi ir raumeninga.
— Atleiskite, kad taip kalbu, daktare, bet tai neatrodo gerai.
— Kas būtent?
— Kad važinėjatės su ta daktariuke.
Dvorakas atsitiesė ir pasižiūrėjo į Skarpiną.
— Atsiprašau?
— Dėl jos vyksta tyrimas. Ir, kaip girdėjau, jos motina neiš­
temps.
— Ką dar jūs girdėjote?
Skarpinas patylėjo, apžvelgdamas per skersgatvį minią.
— Kad ieškoma naujų įkalčių. Alpreno vaikinai tikrina miesto

326
vaistines. Jis vaikosi šio to rimta. Jeigu motina mirs, byla pateks į
Žmogžudysčių skyrių, ir tuomet atrodys tikrai nekaip. Jūs ir ji, drau­
ge atvažiuojantys į nusikaltimo vietą.
Staiga įsiutęs ant Skarpino, Dvorakas nusimovė pirštines. Tos
valandos, kurias ką tik praleido drauge su Tobe Harper, vertė jį abejo­
ti, kad ji gali smurtauti, juolab smurtauti prieš savo pačios motiną.
— Velnias, antai stovi reporteriai, — pamojo Skarpinas. — Jie
visi jus pažįsta. O netrukus jie pažinos ir daktarės Harper veidą. Pri­
simins matę judu drauge, ir paukšt! Abu suknistame pirmajame pus­
lapyje.
Jis teisus, — pagalvojo Dvorakas. Ir tai jį tik dar labiau supykdė.
— Tiesiog tai nėra gerai, — pakartojo Skarpinas, pabrėždamas
kiekvieną žodį.
—Jai nepareikšti įtarimai dėl kokio nors nusikaltimo.
— Kol kas. Pasikalbėkite su Alprenu.
— Klausykite, gal susitelkiam į šį atvejį?
— Aha, žinoma. — Skarpinas metė pasidygėjusį žvilgsnį į Ro­
mulo Belo lavoną. — Maniau, tik duosiu jums patarimėlį, daktare.
Vyrui kaip jūs nereikia tokių nemalonumų. Moteris, kuri sumuša
savo motiną...
— Skarpinai, malonėkite.
— Aha?
— Žiūrėkite savo paties sukruštų reikalų.

Tąnakt Tobė miegojo Elenos lovoje. Parvažiavusi iš tos rėksmin­

gai spalvingos nusikaltimo vietos kinų kvartale, ji įėjo į savo namą
ir pasijuto patekusi į beorę tylią ertmę. Lyg užmūryta tarp tų sienų.
Palaidota.
Savo miegamajame įjungusi radiją nustatė vėlyvos nakties kla­
sikinės muzikos stotį taip garsiai, kad net girdėtųsi duše. Jai žūtbūt
reikėjo muzikos, balsų — bet ko.

327
 Kai rankšluosčiu sausindamasi plaukus išėjo iš vonios kamba­
rio, muzika suspragsėjo atmosferiniais trukdžiais. Tobė išjungė radi­
ją. Staigiai stojusioje tyloje pajuto, kad Elenos nėra, taip aštriai, kaip
kokį fizinį skausmą.
Per koridorių nuėjo į motinos kambarį.
Neuždegė šviesos, bet tik stovėjo prietemoje, kvėpdama į save
Elenos aromatą, šiek tiek salsvą kaip gėlių, kurias ši taip meiliai pri­
žiūrėjo. Rožes ir levandas.
Atidarė drabužių spintą ir palietė pirmą pasitaikiusią po ranka iš
sukabintų ten suknelių. Vien tik iš audinio ją atpažino: mamos lini­
nė vasaros pamaina, suknelė tokia sena, kad Tobė prisiminė Eleną ja
vilkėjus per Vikės koledžo pabaigtuves. Ir štai ji čia, tebekaba spintoje
su visomis kitomis suknelėmis, kurias Elena išsaugojo per visus tuos
metus. Kada paskutinį kartą pasiėmiau tave apsipirkti? Neprisimenu.
NeprisimenUy kadapaskutinį kartą nupirkau tau suknelę...
Tobė uždarė spintą ir atsisėdo ant lovos. Buvo prieš kelias die­
nas pakeitusi patalynę, viltingai tikėdamasi, kad mama galiausiai grįš
namo. Dabar ji bemaž apgailestavo taip padariusi: su patalyne kartu
nuvilktos ir mamos žymės, dabar lova tik prėskai atsidavė skalbiamai­
siais milteliais. Ji atsigulė, mąstydama apie naktis, kurias šioje vietoje
leisdavo Elena. Stengdamasi pajusti, gal pačiame ore įsispaudęs jos
buvimo šešėlis.
Tobė užsimerkė, giliai įkvėpė. Ir užmigo.
Kito ryto aštuntą ją pažadino Vikės skambutis. Telefonas skam­
bėjo aštuonis kartus, kol Tobė šiaip taip įstengė nusvyrinėti į savo
miegamąjį ir nukelti ragelį. Dar perpus apdujusi nuo miego, vos pa­
jėgė susitelkti į tai, ką Vikė mėgino jai pasakyti.
— Reikia priimti sprendimą, bet pati viena aš to padaryti nega­
liu, Tobe. Tiesiog to jau per daug mano pečiams.
— Kokį sprendimą?
— Dėl mamos plaučių ventiliacijos. — Vikė atsikrenkštė. —Jie
kalba, kad išjungs aparatą.

328
 — Ne! — Tobė visai išsibudino. — Ne.
—Jie padarė antrą elektroencefalogramą ir sako, kad tai tas pat,
kaip...
—Aš atvažiuoju. Neleisk jiems nieko liesti. Girdi, Vike? Neleisk
jiems liesti to prakeikto aparato.
Po keturiasdešimt penkių minučių ji įžengė į Springfildo ligo­
ninės Intensyviosios terapijos skyrių. Elenos bokse stovėjo Vikė, taip
pat ir daktaras Steinglasas. Tobė nuėjo tiesiai prie motinos ir pasilen­
kusi sušnabždėjo:
— Aš čia, mama. Esu čia pat šalia.
— Šį rytą padaryta antra elektroencefalograma, — pasakė dak­
taras Steinglasas. — Nėra jokio aktyvumo. Dar vienas kraujo išsilieji­
mas į smegenų tiltą buvo pražūtingas. Ji pati nekvėpuoja, ne...
— Nemanau, kad turėtume apie tai kalbėti šioje palatoje, —
pertraukė Tobė.
— Suprantu, nelengva su tuo susitaikyti, — tarė Steinglasas. —
Bet jūsų motina negali suvokti nieko, ką šiuo metu kalbame.
— Neketinu to aptarinėti. Ne čionai, — metė Tobė ir išėjo iš
bokso.
Mažoje Intensyviosios terapijos skyriaus posėdžių salėje jie su­
sėdo prie stalo. Tobė — niūri ir tyli, Vikė — arti ašarų. Daktaras
Steinglasas, kurį Tobė laikė kompetentingu, bet nešališku, regis, jau­
tėsi nesmagiai šiame naujame šeimos krizės patarėjo vaidmenyje.
— Apgailestauju, kad turiu iškelti šį klausimą, — atsiprašė
jis. — Bet jį iš tikrųjų reikia spręsti. Jau keturios dienos, ir jokio būk­
lės pagerėjimo. Be to, ir elektroencefalogramoje nematyti aktyvumo.
Įvyko didelis kraujo išsiliejimas, jos smegenys nebefunkcionavo. Ven­
tiliacijos aparatas tik... pratęsia tokią padėtį. — Jis šiek tiek patylė­
jo. — Aš tikrai manau, kad taip būtų geriausia.
Vikė pažvelgė į seserį, paskui — vėl į Steinglasą.
—Jeigu jūs iš tikrųjų manote, kad nėra jokių šansų...
—Jis nežino, — pertraukė Tobė. — Niekas nežino.

329
 — Betgi ji kenčia, — įtikinėjo Vikė. —Tas vamzdelis gerklėje...
visos tos adatos...
— Dar nenoriu, kad ventiliacija būtų išjungta.
— Aš tik galvoju, ko mama norėtų...
— Ne tau spręsti. Juk ne tu ją globoji.
Išplėstomis nuo nuoskaudos akimis Vikė loštelėjo ant kėdės.
Tobė susiėmė už galvos.
— O Dieve, atleisk. Nenorėjau to pasakyti.
— Manau, norėjai. — Vikė atsistojo. — Gerai, tuomet tu pri­
imk sprendimą. Kadangi, atrodo, manai, kad tik tu viena ją myli.
Vikė išėjo iš bokso. Beveik iš karto ja pasekė ir daktaras Stein-
glasas.
Tobė pasiliko salėje — nuleidusi galvą, drebanti iš pasidygėjimo
savimi ir pykčio. Pyko ant savęs. Ant moters, pasivadinusios Džeine
Nolan. Jeigu tik tave surasčiau. Jeigu tik galėčiau nors suknistą sekundę
pabūti viena su tavimi.

Iki vidudienio jai išseko ir pyktis, ir adrenalinas. Nebeturėjo

jėgų vėl mėginti susisiekti su Dvoraku; šiuo metu su niekuo nenorėjo
kalbėtis. Tobė atsilošė ant kėdės šalia Elenos lovos ir užsimerkė, bet
neįstengė užsisklęsti nuo gulinčios vos už kelių pėdų motinos vaizdo.
Sulig kiekvienu ventiliacijos aparato dumplių ūžtelėjimu visai aiškiai
įsivaizdavo, kaip motinos krūtinė pakyla ir įdumba. Kaip plaučiai pil­
dosi oro. Kaip deguonies prisotintas kraujas iš plaučių alveolių srūva į
širdį, o paskui į smegenis, kur cirkuliuos be naudos ir nereikalingas.
Išgirdo kažką įeinant į boksą ir atsimerkusi pamatė Elenos lovos
kojūgalyje stovintį daktarą Steinglasą.
— Tobe, — tyliai prašneko jis, — žinau, jums sunku. Vis dėlto
mes turime priimti sprendimą.
— Aš dar nepasirengusi.
— Pas mus sunki padėtis. Visos skyriaus lovos užpildytos. Jeigu
atveš miokardo infarktą, mums reikės vietos. — Jis šiek tiek patylė­

330
jo. — Palaikysime jos plaučių ventiliaciją, kol apsispręsite. Bet jūs
suprantate, kokios pas mus aplinkybės.
Ji tylėjo. Tik žvelgė į Eleną mąstydama: Kokia ji atrodo gležna.
Kasdien tartum darosi vis mažesnė.
— Tobe?
Ji pakėlė akis į daktarą Steinglasą.
— Man dar reikia šiek tiek daugiau laiko. Noriu būti tikra.
— Galėčiau pakviesti pasikalbėti su jumis neurologą.
— Kitos nuomonės man nereikia.
— Galbūt reikia. Galbūt...
— Prašau, negalite palikti manęs vienos?
Nustebintas pykčio jos balse daktaras Steiglasas žingtelėjo atgal.
Iš bokso tarpdurio spoksojo kelios seselės.
— Atleiskite, — atsiprašė Tobė. — Siek tiek palūkėkite. Man
reikia laiko. Dar vienos dienos.
Ji pasiėmė rankinuką ir išėjo iš Intensyviosios terapijos skyriaus,
sulig kiekvienu žingsniu aštriai suvokdama, kad seselės ją stebi.
Kur dabar man eiti?— paklausė savęs, įžengdama į liftą. — Kaip
man gintis, kai esupuolama iš visųpusių?
Priešininkai užsiaugino pernelyg daug čiuptuvų. Detektyvas
Alprenas. Džeinė Nolan. Nuo seno pikta jos lemtis Dagas Keris.
Ir Valenbergas. Iš pradžių jį sutrikdė, pareikalavusi tos autopsi-
jos. Paskui kėlė nemalonius klausimus apie du Kroicfeldo-Jakobo liga
susirgusius jo pacientus. Tikrai, iš to žmogaus užgyveno sau priešą,
bet, kaip jai atrodė, rimtos žalos jam nepadarė.
Tai kodėl gi Brent Hilas taip stengiasi mane diskredituoti?Kąjie
mėgina nuslėpti?
Liftas sustojo antrame aukšte ir į kabiną įėjo pora ką tik baigusių
darbą buhalterijos tarnautojų. Tobė pasižiūrėjo į laikroduką ir pama­
tė, kad jau po penktos — oficialiai prasidėjo savaitgalis. Pro dureles
trumpai pasirodė administracijos dalies koridorius, ir staiga jai top­
telėjo mintis.

331
 Ji išsispraudė iš lifto ir nuėjo koridoriumi iki medicinos bibliote­
kos. Durys dar buvo neužrakintos, bet iš bibliotekos jau visi išsivaikš­
čioję. Pasukusi prie katalogų kompiuterio, jį įsijungė.
Ekrane nušvito „Medline“* paieškos sistema.
Grafoje „autoriaus pavardė“ Tobė surinko: Valenbergas, Karlas.
Pasirodė penkių straipsnių pavadinimai, surikiuoti atvirkščia
chronologine tvarka. Naujausias buvo paskelbtas prieš trejus metus
žurnale Cell Transplant: „Vaskuliarizacija suleidus ląstelinės neuro-
transplantato suspensijos žiurkėms“. Buvo nurodyti ir du bendraau­
toriai: Gideonas Jarborou, med. dr., ir Monika Tramel, filosof. dr.
Tobė jau buvo bepaslenkanti žymeklį žemyn prie kito straips­
nio, kai staiga jos žvilgsnį prikaustė pavardė — Gideonas Jarborou.
Prisiminė plikį per Robio laidotuves, aukštą ir elegantiškai apsirengu­
sį, bandžiusį įsikišti, kai ji ginčijosi su Valenbergu. Valenbergas tada
pavadino tą žmogų Gideonu.
Ji nuėjo prie informacijos stalo ir išsitraukė „Medicinos specia­
listų žinyną“. Tą pavardę surado įtrauktą į sąrašą chirurgijos specia­
listų skyriuje:

Gideonas Jarborou, neurochirurgas.

Humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis įgytas Dartmute.
Medicinos daktaro —Jeilio universitete.
Rezidentūra: bendrosios chirurgijos —Hartfordo ligoninėje;
neurochirurgijos —Piterio Bento Brigamo ligoninėje.
Kvalifikacinės komisijos atestacija: 1988.
Postudijinė specializacija: Roslino mokslo tiriamajame
geriatrijos institute, Grinvičas, Konektikutas.
Dabartinė praktika: Velslis, Masačūsetsas, Hovarto chirurgijos
centras.

* Interneto paieškos sistema, tiesiogiai jungianti su Jungtinių Valstijų nacionalinės biblio­

tekos biomedicinos literatūros duomenų baze.

332
 ♦

Roslino institutas. Tai ta pati mokslo įstaiga, kurioje kadaise dir­

bo Valenbergas. Robis Breisas tada kalbėjo, kad Valenbergas išėjo iš
Roslino susipykęs su vienu iš mokslo darbuotojų dėl moters. Roman­
tiškas trikampis.
Ar Jarborou buvo tas trečiasis?
Ji nusinešė „Medicinos specialistų žinyną“ prie „Medline“ kom­
piuterio ir šį kartą grafoje „autoriaus pavardė“ surinko Jarborou.
Pasirodė keletas straipsnių, tarp jų vienas Tobės jau įsidėmėtas
iš Cell Transplant. Paslinko žymeklį žemyn iki pirmo išspausdinto
straipsnio, datuoto prie šešerius metus, ir perskaitė santrauką. Jame
buvo aprašomi eksperimentai su žiurkių embrioniniais smegenų audi­
nio fragmentais, enzimu tripsinu suskaldytais į pavienes ląsteles, ku­
rios paskui suleistos į subrendusių žiurkių smegenis. Transplantuotos
ląstelės prigijo ir suformavo funkcionuojančias kolonijas, maitinamas
naujai įaugusių kraujagyslių.
Aukštyn jos nugara pradėjo slinkti šiurpas.
Tobė spragtelėjo prie kito straipsnio — išJournal ofExperimen­
tal Neurology. Kaip Jarborou bendraautoriai buvo nurodytos jai ne­
pažįstamos pavardės. Straipsnis vadinosi „Žiurkėms transplantuoto
embrioninio smegenų audinio morfofunkcinė integracija“. Prie šio
santraukos nebuvo įdėta.
Ji nuslinko prie kitų straipsnių pavadinimų:
„Žiurkėms įsodinto embrioninio transplantato sąveika su šeimi­
ninko smegenimis“.
„Pasirinktinė gestacijos stadija embrioninėms žiurkių smegenų
ląstelėms paimti.“
„Embrioninių žiurkių smegenų transplantatų kriokonservacija“.
Prie šio straipsnio buvo įdėta santrauka: „Po devyniasdešimties dienų
kriokonservacijos skystame azote nustatytas reikšmingai menkesnis
vidurinių smegenų embrioninių ląstelių išgyvenamumas palyginti su

333
šviežiomis ląstelėmis. Dėl optimalaus transplantato išgyvenamumo
būtina šviežiai paimtą embrioninį smegenų audinį persodinti nedel­
siant.“
Tobė įsistebeilijo į tą paskutinę frazę: Šviežiaipaimtą embrioninį
smegenų audinį.
Šiurpas jau išplito iki pat sprando.
Tobė spragtelėjo ties naujausiu straipsniu, datuotu prieš trejus
metus: „Embrioninių hipofizės audinių persodinimas vyresnio am­
žiaus beždžionėms: natūralios gyvenimo trukmės prailginimo pers­
pektyvos“. Autoriais nurodyti Jarborou, Valenbergas ir Monika Tra-
mel, filosofijos daktarė.
Tai buvo paskutinis jų publikuotas straipsnis; netrukus po to
Valenbergas ir jo mokslo partneriai išėjo iš Roslino. Nejau dėl to
prieštaringo straipsnio jie buvo priversti išeiti?
Ji atsistojo ir pasuko prie bibliotekos telefono. Kol rinko Dvo-
rako namų numerį, širdis smarkiai daužėsi. Saukiamieji signalai vis
gaudė ir gaudė, niekas neatsiliepė. Žvilgtelėjo į sieninį laikrodį: pen­
kios keturiasdešimt penkios. Trekštelėjo atsakiklis, pasigirdo įrašas:
Čia Danas. Prašompalikti savopavardę ir numerį...
— Danai, atsiliepk, — mygo Tobė. — Prašau, atsiliepk. — Ji
palūkėjo, vildamasi išgirsti gyvą balsą, bet bergždžiai. — Danai, aš
Springerio medicinos bibliotekoje, papildomas numeris du penki
septyni. Čia „Medline“ yra kai kas, ką turi pamatyti. Prašau, prašau,
atskambink man, kai tik...
Atsidarė bibliotekos durys.
Apsisukusi Tobė pamatė į salę įkišusį galvą vakarinį apsauginin­
ką. Apsaugininkas atrodė išsigandęs ne mažiau nei ji.
— Mem, turiu nakčiai užrakinti.
—Juk matote, aš skambinu telefonu.
— Galite baigti kalbėtis. Aš palauksiu.
Nusivylusi ji padėjo ragelį ir išėjo iš bibliotekos. Tik pastūmusi
duris į laiptinę prisiminė neišjungusi kompiuterio.

334
 Aikštelėje įsėdusi į savo automobilį, salono telefonu paskambino
tiesiogine linija į Teismo medicinos ekspertizės biurą. Vėl išgirdo tik
atsakiklio įrašą. Nebepalikusi kitos žinutės, padėjo ragelį.
Smarkiai pasukusi degimo raktelį, užvedė variklį ir pajudėjo iš
automobilių aikštelės. Vairuodama grynai iš įpročio, nuvažiavo namų
link, vis mąstydama apie tai, ką prieš kelias minutes perskaitė kom­
piuterio „Medline“ paieškoje. Neurotransplantatai. Embrioninės
smegenų ląstelės. Natūralios gyvenimo trukmės prailginimas.
Taigi štai prie kokių mokslinių tyrimų Valenbergas dirbo Rosli-
ne. Jo bendradarbis buvo Gideonas Jarborou, neurochirurgas, šiuo
metu praktikuojantis netoliese Velslyje...
Ji įsuko į degalinę, įbėgo vidun ir paprašė kasininko Velslio te­
lefonų knygos.
Geltonuosiuose puslapiuose, skyriuje Gydytojai, surado, ko ieškojo.

Hovarto chirurgijos centras

Daugiaprofilinės pagalbos grupė
1388, Aislio gatvė

Hovartas. Prisiminė tą pavadinimą mačiusi Hario Slotkino am­

bulatorinėje kortelėje. Kai Robis ją nusivežė į Brent Hilą pasižiūrėti
Hario kortelės, jie aptiko tą pavadinimą gydytojo paskyrimų lape:
Pries operaciją valiumo ir šeštą ryto masina transportuoti į Hovarto
chirurgijos centrą.
Tobė sugrįžo į automobilį ir pasuko Velslio link.
Kol pasiekė Hovarto pastatą, buvo besudėliojanti viską į vietas,
ir tai įgijo siaubingą prasmę.
Pastatė mersedesą kitapus gatvės priešais pastatą ir prieblandoje
žvelgė į niekuo neišsiskiriantį dviejų aukštų statinį. Jį gerokai slėpė že­
liantys krūmai, o priešais esanti automobilių aikštelė šiuo metu buvo
tuščia. Viršutinio aukšto langai tamsavo; apačia, įėjimas ir registratū­
ra buvo apšviesti, bet viduje nesimatė jokio judėjimo.

335
 Tobė išlipo iš automobilio ir nuėjo per gatvę prie paradinių
durų. Šios buvo užrakintos. Ant langų trafaretu užrašytos gydytojų
pavardės:

Merlis Lamas, med. dr., akušerija ir ginekologija

Lorensas Remingtonas, med. dr., bendroji chirurgija
Gideonas Jarborou, med. dr., neurochirurgija

Įdomu, pagalvojo ji. Haris Slotkinas buvo iš Brent Hilo atsiųstas

čia neva dėl iškrypusios nosies pertvaros. Bet nė vienas iš tų daktarų
nėra ausų, nosies ir gerklės specialistas.
Iš kažkur pastate sklido silpnas mašinų ūžesys. Šildymo kros­
nies? Generatoriaus? Pagal garsą Tobė negalėjo atspėti.
Ji apsuko pastatą iš šono, bet tankūs krūmai trukdė pro langus
bent ką pamatyti. Tylus ūžesys staiga išsijungė, palikdamas visišką
tylą. Tobė apėjo kampą ir atsidūrė mažoje grįstoje aikštelėje. Čia sto­
vėjo trys automobiliai.
Vienas iš jų — tamsiai mėlynas sabas. Dzeinės Nolan.
Užpakalinis įėjimas į pastatą buvo užrakintas.
Tobė sugrįžo į automobilį ir paėmė telefoną. Vėl pamėgino pa­
skambinti Dvorakui jo tiesiogine linija į biurą. Tiesą sakant, nesitikė­
jo, kad atsilieps, ir krūptelėjo, kai ragelyje suskambo žvalus jo balsas:
— Alio?
Tobė užsirydama pradėjo berti žodžius:
— Danai, žinau, kuo Valenbergas užsiima. Žinau, kaip užsikre­
čia jo pacientai...
—Tobe, klausykis. Privalai nedelsdama paskambinti savo advo­
katui.
— Jie suleidžia ne hormonus, o persodina embriono hipofizės
ląsteles! Ir kažkaip perdavė Kroicfeldo-Jakobo ligą. Dabar mėgina tai
pridengti — mėgina nuslėpti katastrofą, kol ši neiškils į viešumą...
— Nagi, klausykis manęs! Patekai į bėdą.

336
 -K ą?
— As ką tik kalbėjausi su Alprenu. — Dvorakas patylėjo ir tyliai
pridūrė: — Išduotas orderis tavo areštui.
Sekundę Tobė nepratarė nė žodžio, tik spoksojo į pastatą kitapus
gatvės. Vieną žingsnį pirmiau, — pagalvojo. Jie visada žengia vieną
žingsnį pirmiau manęs.
— Manau, štai ką turėtum padaryti, — pasakė jis. — Paskam­
binti savo advokatui ir paprašyti tave palydėti į policiją, į centrinę
būstinę Berklio gatvėje. Byla perkelta ten.
— Kodėl?
— Dėl tavo mamos... būklės.
Dvorakas turėjo galvoje žmogžudystę. Netrukus į tai bus žiūri­
ma kaip į žmogžudystę.
— Nesileisk, kad Alprenas tave areštuotų namie, — patarė Dvo­
rakas. — Ziniasklaidos rykliams tai taps gardžiu kąsneliu.
— Kodėl išduotas orderis? Ir kodėl dabar?
— Turima naujų įkalčių.
— Kokių įkalčių?
— Tobe, tik atvyk. Galiu tave pasitikti, paskui mes abu ten nu­
važiuosime.
— Niekur aš nevažiuosiu, kol nežinosiu, kokį jis turi įkaltį.
Dvorakas delsė.
— Vienas farmacininkas iš vaistinės netoli tavo namų sako išpil­
dęs tavo prašymą. Šešiasdešimt kumadino tablečių. Sako, tu padikta­
vai receptą telefonu.
— Melas.
— Aš tik persakau, ką sakė farmacininkas.
— Iš kur jis žino, kad skambinau aš?Tai galėjo būti kita moteris,
prisistatanti manimi. Tai galėjo būti Džeinė. Iš kur jam žinoti?
— Tobe, mes išsiaiškinsime. Pažadu. O šiuo metu tau bus ge­
riausia pačiai prisistatyti. Savo noru ir nedelsiant.
— Ir tuomet ką? Praleisti naktį už grotų?
—Jeigu neprisistatysi pati, gali ten praleisti kelis mėnesius.

337
 — Aš savo motinai nedariau nieko bloga.
— Tad prisistatyk ir tai pasakyk Alprenui. Kuo ilgiau delsi, tuo
kaltesnė atrodysi. Aš esu čia dėl tavęs. Prašau, tik prisistatyk policijai.
Tobė jautėsi pernelyg pralaimėjusi, kad ištartų bent žodį, ir
pernelyg pavargusi, kad svarstytų apie visus tolesnius savo veiksmus.
Paskambinti advokatui. Pasikalbėti su Vike. Sutarti, kad apmokėtų
sąskaitas, prižiūrėtų namą, parvarytų automobilį. Ir pinigai — teks
persivesti pinigus iš santaupų pensijai. Advokatai brangūs...
—Tobe, ar supranti, ką tau reikia padaryti?
— Taip, — sukuždėjo ji.
— Dabar aš jau rengiuosi iš darbo. Kur norėtum, kad tave pa­
sitikčiau?
— Policijoje. Pasakyk Alprenui, kad pasiduodu pati. Tegul nie­
ko nesiunčia pas mane į namus.
— Viskas bus padaryta, kaip nori. Aš tavęs lauksiu.
Ji padėjo ragelį ir pajuto, kad pirštai nutirpę — taip stipriai šį
gniaužė delne. Taigi dabar galų gale pratrūks audra, mąstė ji. Sėdėjo
mintyse rengdamasi sunkiems išgyvenimams. Pirštų atspaudai. Veido
nuotraukos. Reporteriai. Jeigu tik ji galėtų kur nors pasislėpti, sutelk­
ti jėgas. Bet laiko jau nebebuvo, policija jos laukia.
Tobė siekė raktelio ir jau buvo beįjungianti degimą, kai akies
krašteliu pastebėjo sublyksint priekinius kažkokio automobilio žibin­
tus. Pažvelgusi į šoną pamatė iš Hovarto automobilių aikštelės paju­
dant Džeinės šabą.
Kol Tobė apgręžė savo mersedesą, sabas jau nuslinko tolyn ir
dingo už kampo. Panikuodama, kad pames jį iš akių, ji irgi apsuko
kampą. Pasimatė šabo užpakalinės švieselės. Tobė išsyk atleido akce­
leratorių, leisdama savo persekiojamam automobiliui nutolti tik tiek,
kad galėtų jį matyti. Kitoje sankryžoje tas pasuko kairėn.
Po kelių sekundžių tą pat padarė ir Tobė.
Sabas važiavo vakarų kryptimi, pamažu vingiuodamas į prašmat­
nesniuosius Velslio kvartalus. Prie vairo sėdėjo ne Džeinė, o kažkoks
vyriškis — Tobė matė jo galvos siluetą priešpriešiais atvažiuojančių

338
automobilių šviesų fone. Visiškai susitelkusi į savo persekiojamąjį,
Tobė tik probėgšmais pastebėdavo aplinkinį rajoną: geležinius vartus,
aukštas gyvatvores ir iš daugialangių namų tvieskiančias šviesas. Sabas
padidino greitį, ir jo užpakalinės švieselės tolo naktyje. Iš skersinės
gatvės išlindo sunkvežimis ir užsikišo tarp Tobės mersedeso ir šabo.
Tobė nekantriai supypsėjo signalu.
Sunkvežimis sulėtino greitį ir pasitraukė į dešinę. Ji šovė pro šalį,
galiausiai išvažiuodama pirma jo.
Kelias priekyje buvo tuščias.
Keikdamasi varstė akimis tamsą — gal kur pamatys užpakalines
švieseles. Pastebėjo šias išnykstant į dešinę. Sabas įsuko į privačios
valdos įvažiuojamąjį keliuką ir vingiavo tarp tankiai abipus augančių
medžių.
Ji numynė stabdžius ir staigiai pasukusi į tą patį keliuką susto­
jo, kad nusiramintų nervai ir sulėtėtų pulsas — širdis daužėsi kaip
pašėlusi. Sabo užpakalinės švieselės išnyko už medžių, bet Tobė jau
nebesijaudino, kad jį pames: panašu, tas keliukas vienintelis, vedantis
į valdą ir iš jos.
Prie vartų buvo pritvirtinta pašto dėžutė su iškelta raudona vėlia­
vėle — paštininko pranešimu, kad reikia išimti išsiunčiamus laiškus.
Tobė išlipo iš automobilio ir atidariusi dangtelį pasižiūrėjo į dėžutės
vidų. Ten buvo du vokai, sąskaitos už paslaugas. Siuntėjo adrese nu­
rodyta Tramelo pavardė.
Tobė sugrįžo į automobilį ir giliai atsiduso. Išjungusi priekinius
žibintus, vadovaudamasi tik gabaritinėmis šviesomis, pamažu nuva­
žiavo keliuku pirmyn. Sis vingiavo tarp medžių nedidele nuokalne.
Visą laiką vairavo padėjusi pėdą ant stabdžio pedalo, leisdama auto­
mobiliui tik pamažėle slinkti staigiais vingiais, vos matomais blausioje
gabaritinių žibintų šviesoje. Vingiuodamas per spygliuočių tankumy­
nus keliukas tęsėsi tartum be pabaigos. Tobė nežinojo, kas yra jo gale,
tik protarpiais įžiūrėdavo pro medžių šakas sušmėžuojant žiburėlius.
Vis giliau į priešo irštvą, pagalvojo, bet neapsisuko atgal. Į priekį ją

339
ginė pastarųjų kelių savaičių skausmas ir įsiūtis. Robio mirtis. Netru­
kus ir Elenos. Leiskite sau gyventi, tuomet jai nusišiepė Valenbergas.
Štai toks dabar mano gyvenimas. Visa, kas išjo liko.
Keliukas praplatėjo į prievažą. Tobė pasuko į šoną, padangomis
praslysdama per pušų spyglius, ir išjungė variklį.
Prieky tamsoje dunksojo ištaigus rūmas. Antro aukšto languose
plieskė šviesos ir pro vieną iš jų šmėstelėjo moters siluetas, paskui at­
gal, lyg iš susijaudinimo vaikštinėtų. Tobė atpažino profilį.
Džeinė. Nejau ji čia gyvena?
Tobė pažvelgė aukštyn — masyvaus stogo linija užstojo kone
pusę žvaigždžių danguje. Patamsyje matėsi keturi kaminai, taip pat ir
vos spindintys trečio aukšto langai. Ar Džeinė čia svečiuojasi? O gal
tik nusamdyta dirbti?
Antro aukšto lange pasirodė šviesiaplaukis vyras — Džeinės šabo
vairuotojas. Juodu kalbėjosi. Jis skėstelėjo rankomis, lyg sakytų „iš
kur man žinoti?“ Dabar Džeinė tartum dar labiau susijaudino, galbūt
supyko. Ji perėjo per kambarį ir paėmė telefono ragelį.
Tobė pasičiupo iš medicininio krepšio rašiklinį žibintuvėlį ir iš­
lipo iš automobilio.
Sabas buvo pastatytas šalia paradinio priebučio. Tobė norėjo iš­
siaiškinti, kam jis priklauso, kam Džeinė dirba. Ji nuėjo prie šabo
ir žibintuvėliu pašvietė pro automobilio langą. Salone buvo švaru,
nesimatė nė menkiausio atsitiktinio popiergalio. Pamėgino atidaryti
keleivio pusės dureles ir rado jas neužrakintas. Daiktadėžėje gulėjo
automobilio registracijos dokumentai, išduoti Ričardui Tramelui. Ji
nuspaudė bagažinės užraktą ir apėjo automobilį iš galo. Pasilenkusi
žibintuvėliu pašvietė į bagažinės vidų.
Iš užpakalio trekštelėjo šakelės, kažkas pomiškyje sušlamėjo. O
paskui — žemas, grėsmingas urzgesys.
Tobė staigiai apsisuko ir pamatė ant jos šokančio dobermano
blizgančius dantis.
Šuo užpuolė taip smarkiai, kad ji išdryko aukštielninka. Ins­
tinktyviai prisidengė rankomis gerklę. Šuns nasrai sukando jai dilbį,

340
dantys įsmigo iki pat kaulo. Tobė gindamasi sukliko, bet dobermanas
nepaleido. Suskato maskatuoti galva, dantimis plėšdamas mėsą. Ap­
akinta skausmo, laisvąja ranka ji sugriebė šunį už gerklės ir pabandė
smaugti, kad paleistų, bet šio dantys atrodė amžinai įsitvirtinę dilby­
je. Tik jai grybštelėjus nagais šuniui per akis, dobermanas viauktelėjo
ir atsitraukė.
Išsilaisvinusi Tobė persirito į šoną, repečkom atsistojo ir krau­
juojančia ranka nubėgo savo automobilio link.
Dobermanas vėl puolė.
Trenkėsi jai į nugarą, parmušdamas ant kelių. Sį kartą jo nas­
rai įsikabino Tobei tik į marškinius, dantimis drėksdami medžiagą. Ji
numetė nuo savęs gyvūną ir išgirdo jį dunkstelint į šabą. Labai greitai
dobermanas vėl pašoko ant kojų ir pritūpė trečiam šuoliui.
— Gulti!— sušuko kažkoks vyras.
Tobė susverdėjo, bet taip ir nesuspėjo saugiai pasislėpti savo au­
tomobilyje. Šįsyk ją sugriebė žmogaus rankos ir parbloškė veidu že­
myn ant šabo variklio dangčio.
Tobė muistėsi, rangėsi, mėgino išsilaisvinti. Paskiausia, ką pa­
matė — tai lanku naktyje švystelint žibintuvo spindulį. Smūgis pa­
taikė jai į smilkinį, nusviesdamas į šalį. Pasijuto krintanti, virstanti į
tamsą.

Salta. Labai šalta.

Tartum kildama į paviršių per ledinį vandenį, ji pamažu atgavo
sąmonę. Iš pradžių nejuto nei rankų, nei kojų, net nesiorientavo, kur
šios ir ar išvis yra prisitvirtinusios prie kūno.
Dunkstelėjo uždaromos durys, pasiųsdamos virtinę keistai me­
talinio skambesio aidų. Tas garsas gaudė Tobei galvoje lyg varpas. Ji
sudejavo ir pasirito ant šono. Grindys atrodė kaip ledas. Susirietu­
si į kamuolį, gulėjo drebėdama ir stengėsi mąstyti, priversti galūnes
reaguoti. Ranką dabar skaudėjo, skausmas ja brovėsi aukštyn, nors

341
ranka ir buvo apmirusi. Tobė atsimerkė ir susiraukė, kai šviesa įsmigo
į tinklaines.
Marškiniai buvo kruvini. Kraujo vaizdas taip sukrėtė, kad ji visai
atsipeikėjo. Sutelkė žvilgsnį į suplėšytą raudonai permirkusią rankovę.
Dobermanas.
Užplūdus prisiminimui apie tuos nasrus, užplūdo ir skausmas
— sugrįžo toksai smarkus, kad Tobė vėl vos neprarado sąmonės. Iš
visų jėgų stengėsi išsaugoti budrų protą. Persivertusi ant nugaros, at­
simušė į stalo koją. Kažkas atsilaisvinęs nukrito ir pakibo jai virš gal­
vos. Pakėlusi akis pamatė per stalo kraštą nukarusią nuogą ranką, šios
pirštai kadarojo jai virš veido.
Aiktelėjusi Tobė nusirito į šalį ir šiaip taip atsiklaupė. Svaigulys
truko vos kelias sekundes, paskui galva prašviesėjo ir vaizdas tapo su­
krečiamai ryškus.
Ant stalo gulėjo klijuote užklotas kūnas. Matėsi tik ranka, fluo­
rescencinėje šviesoje melsvai baltos odos.
Tobė atsistojo. Galva tebesvaigo, ir ji gavo įsitverti stalo viršaus,
kad nepargriūtų. Vėl sutelkė žvilgsnį į kūną ir pamatė kambaryje dar
vieną stalą, dar vieno klijuote užkloto kūno apybrėžas. Iš ventiliato­
riaus grumėjo pučiamas atšaldytas oras. Pamažu susiorientavo aplin­
koje — sienos be langų, sunkios plieninės durys — ir sumojo, kur
esanti. Vien iš bjauraus kvapo turėjo atspėti.
Tai buvo šaldomoji kamera lavonams laikyti.
Vėl susitelkusi į nukarusią ranką, prisiartino prie stalo ir nutrau­
kė klijuotę.
Pagyvenęs vyras, tamsiai rudi jo plaukai pašaknėse pasidabravę.
Prastai nudažyti. Iš po pramerktų vokų matėsi sustiklėjusios mėly­
nos akys. Ji nutraukė užtiesalą iki galo ir pamatė, kad nuogas kūnas
nesubjaurotas jokių akivaizdžių sužalojimų. Vienintelės mėlynės ant
rankų, ir Tobė jas atpažino kaip žymes nuo intraveninių lašelinių. Po
vyro kulkšnimis buvo pakištas manilinis aplankas su viršelyje užrašyta
pavarde: Džeimsas R. Bigelou. Ji atvertė aplanką ir pamatė viduje
įdėtą vyro paskutinės gyvenimo savaitės ligos istoriją.

342
 Pirmas įrašas datuotas lapkričio 1.

Per pusryčius subjektas pastebėtas nerangus — užuot

pieną pylęs į puodelį, jo įsipylė į lėkštę — ir paklaustas, ar
reikiapadėti, sureagavo sutrikusiu veidu. Pacientaspalydėtas
į kliniką tolesniam būklės įvertinimui.
Apžiūrint: nežymūs tremorai. Pozityvūs smegenėlių pa­
žeidimo simptomai. Jokių kitų židininių pokyčių.
Pradėta veiksmų sekapastoviamperkėlimui.

Parašo po tuo įrašu nebuvo.

Tobė stengėsi suprasti, ką skaito, bet nuo galvos skausmo kiek­
vienas žodis buvo mįslė. Ir ką gi reiškė tas paskutinis sakinys: „Pradėta
veiksmų seka pastoviam perkėlimui?“
Ji pervertė puslapius toliau, per kelis kitus įrašus, ir apsistojo ties
lapkričio 3.

Pacientas bepagalbos nepajėgus vaikščioti. EEG— nie­

ko specifiška. Tremoraipablogėjo, smegenėliųpažeidimo simp­
tomai ryškesni. KT skenogramoje — hipofizė padidėjusi, be
ūminių pokyčių.

Lapkričio 4:

Antrą kartą dezorientuotas. Mioklonuso į garso dirgiklį

epizodas. Smegenėliųfunkcija toliau blogėja. Visi laboratori­
niai tyrimai lieka normalūs.

Paskui, paskutinis įrašas, lapkričio 7.

Pacientas suvaržytas keturiuose taškuose. Nelaiko žarny­

no ir šlapimopūslės. Visąparą intraveninė lašelinė su skysčiais
ir raminamaisiais. Terminalinė stadija. Bus atlikta autopsija.

343
 Tobė padėjo ligos istoriją ant plikų negyvėlio šlaunų. Kurį laiką su
keistu klinikiniu objektyvumu žiūrėjo į kūną, pastebėdama sidabriškus
plaukus ant krūtinės, raukšles ant pilvo, suvytusį penį šiurkščių plaukų
lizde. Kažin ar tas žmogus suvokė riziką? — mąstė ji. Nejau jam neatėjo
į galvą, kad pastangos amžinai gyventi pareikalaus savo kainos?
Senieji maitinasijaunaisiais.
Susverdėjusi ji atsirėmė į stalą, nuo pulsuojančio galvoje skaus­
mo aptemo akyse. Prireikė kelių sekundžių, kol vėl pradėjo aiškiai
matyti. Tuomet pažvelgė į kitą lavoną.
Nuo pirmo stalo nuėjo prie antrojo ir atsistojo ties kūnu, tebe­
slepiamu užtiesalo. Nutraukė klijuotės lavondengtę. Nors iš anksto
kaupė ryžtą, nebuvo pasirengusi tam siaubingam vaizdui, kurį pama­
tė ant stalo.
Vyro lavonas buvo išskrostas, krūtinės ląsta ir pilvas švariai per­
rėžti per vidurį ir praskėsti, ertmėje matėsi bet kaip suversti vidaus or­
ganai. Tas, kuris atliko lavono autopsiją, išėmė organus, paskui sume­
tė juos atgal, nesukdamas galvos dėl atitinkamos anatominės vietos.
Ištikta šleikštulio Tobė atsitraukė. Iš kvapo suprato, kad šis lavo­
nas pragulėjo po mirties čia ilgiau nei pirmasis.
Ji prisivertė vėl prieiti arčiau, pasižiūrėti į plastikinę asmens ta­
patybės juostelę ant riešo. Juodu žymekliu buvo užrašyta: Filipas Do­
ras. Nei ligos istorijos, nei kitokios dokumentacijos apie žmogaus ligą
prie jo nebuvo.
Sutelkusi valią, Tobė pasižiūrėjo į lavono veidą. Tai buvo dar vie­
nas senyvas vyras, žilsvais antakiais, keistai sudribusio it guminė kaukė
veido. Ji tik pastebėjo, kad skalpas už ausų perpjautas. Odos lopas buvo
nusmukęs žemyn ir apnuogino perlų spalvos kaukolės skliautą. Tobė
švelniai patraukė už plaukų, atsargiai smaukdama skalpą į priekį.
Kiaušo viršus atkrito ir nubarškėjo ant grindų.
Tobė klyktelėjusi atšoko atgal.
Atdara kaukolė žiojėjo lyg tuščias dubuo. Viduje nieko nebu­
vo — smegenys išimtos.
 20

— Ji tuoj bus čia, — ramino Dvorakas, matydamas Alpreną

stuksint pieštuku į stalą. — Tik turėkite kantrybės.
Detektyvas Alprenas pasižiūrėjo į laikrodį.
— Jau dvi valandos. Manau, susimovėte, daktare. Nereikėjo jai
sakyti.
— O jums nereikėtų daryti skubotų išvadų. Tas arešto orderis
per ankstyvas. Juk dar nebaigėte parengtinio tyrimo.
—Aha, nejau turiu tuščiai gaišti laiką ieškodamas tikrosios Džei-
nės Nolan? Veikiau areštuosiu tikrąją daktarę Harper. Jeigu tik pavyks
mums dabar ją surasti.
— Suteikite jai šansą pačiai prisistatyti. Galbūt ji laukia savo
advokato. O gal parvažiavo namo sutvarkyti reikalų.
— Namo ji neparvažiavo. Prieš pusvalandį ten pasiuntėme pa­
trulinę mašiną. Manau, daktarė Harper numynė iki dugno akcelera­
torių ir išrūko iš miesto. Veikiausiai ji šiuo metu už šimto mylių ir
galvoja, kaip atsikratyti automobilio.
Dvorakas stebeilijo į sieninį laikrodį. Neįsivaizdavo Tobės Har­
per kaip bėglės; ji atrodė esanti ne iš tokių moterų, kurios sprunka, o
veikiau tokia, kuri apsigręžia ir priešinasi. Dabar jam teko suabejoti
savo nuojauta, permąstyti viską, ką žinojo ar tarėsi apie ją žinąs.
Alprenas aiškiai jautė šiokį tokį pasitenkinimą. Dvorakas, me­
dicinos daktaras, susimovė; šį kartą faras pasirodė geriau sprendžiąs
apie žmones.
Dvorakas sėdėjo tylėdamas, o jo viduje tvenkėsi pyktis — pyktis
ant Alpreno, kad jaučiasi toksai savimi patenkintas, ant Tobės, kad
išdavė jo pasitikėjimą.

345
 Suskambo telefonas, ir Alprenas atsiliepė. Kai vėl padėjo ragelį,
jo akys žibėjo nuožmumu ir pasididžiavimu.
— Surado jos mersedesą.
— Kur?
— Logano oro uoste. Ji paliko jį pastatytą keleivių įlaipinimo
zonoje. Matyt, labai skubinosi suspėti į lėktuvą. — Alprenas atsisto­
jo. — Nėra prasmės toliau tempti, daktare. Ji neprisistatys.

Dvorakas važiavo namo išjungęs radiją, bet tyla tik dar labiau
kurstė jaudulį. Ji pabėgo, mąstė jis, ir tam tėra vienas paaiškinimas:
kalta sąžinė ir bausmės neišvengiamumas. Tačiau kai kurios detalės
vis nedavė ramybės. Mintyse pabandė atkurti galimus tolesnius To-
bės veiksmus, jeigu ji mėgino pabėgti. Nuvažiavo į Loganą, keleivių
įlaipinimo zonoje paliko automobilį, paskui nuskubėjo į terminalą ir
įsėdo į lėktuvą, skrendantį nežinia kur.
Betgi tai nelogiška. Palikti automobilį įlaipinimo zonoje papras­
čiausiai reikštų tik dar labiau atkreipti į jį dėmesį. Kiekvienas, ban­
dantis slapčia pabėgti, būtų pastatęs savo automobilį kurioje nors iš
užgrūstų papildomų aikštelių šalia oro uosto, kur tas galėtų dienų
dienas likti nepastebėtas.
Vadinasi, į lėktuvą Tobė neįsėdo. Alprenas gal ir laiko ją tokia
kvaila, bet Dvorakas nesiduos suklaidinamas. Detektyvas tik tuščiai
eikvoja laiką, tikrindamas reisus iš Logano.
Veikiausiai ji bėga kažkur kita linkme.
Įėjęs pro paradines duris, Dvorakas pasuko tiesiai prie telefono.
Dabar jautėsi piktas, įskaudintas Tobės išdavystės ir savo paties kvailu­
mo. Nukėlė ragelį paskambinti Alprenui, paskui vėl padėjo pamatęs,
kad mirksi atsakiklio lemputė. Jis nuspaudė mygtuką „Klausytis“.
Elektroninis balsas nurodė žinutės laiką: septyniolika keturias­
dešimt penkios. Paskui suskambo Tobės balsas:
„... aš Springerio medicinos bibliotekoje, papildomas numeris

346
du penki septyni. Čia „Medline“yra kai kas, ką turi pamatyti. Prašau,
prašau, man atskambink, kai tik...
Paskutinį kartą juodu kalbėjosi apie devynioliktą trisdešimt, tai­
gi telefoninė žinutė atsiųsta anksčiau. Prisiminė, kad Tobė bandė jam
kažką pasakyti, bet jis nutraukęs ją pirmiau, nei suspėjo paaiškinti,
ką aptiko.
Springerio medicinos bibliotekoje... čia „Medline“yra kai kas, ką
turi pamatyti. Prašau, prašau, man atskambink...

Skausmas lyg triuškinantis kumščio smūgis trenkė į pilvą, su­

rėmė taip smarkiai, kad užslopino bet kokią dejonę. Užsimerkusi,
sukąstais dantimis Molė sugniaužė pirštus ir įtempė diržus, kuriais
buvo fiksuoti jos riešai. Tik tuomet, kai sąrėmis baigėsi, ji suinkštė iš
palengvėjimo. Nesitikėjo, kad gimdymas vyks taip tyliai. Įsivaizdavo,
kad ji klyks, dargi labai garsiai, manė, kad skausmas — triukšmingas
reikalas. Bet kai šis užėjo, kai ji pajuto pirmas susitraukimų bangeles,
o paskui suremiant aukštyn visą gimdą, iškentė be garso, norėjo ne
klykti, o tik susiriesti ir pasislėpti tamsoje.
Betjie neketino palikti jos ramybėje.
Jų buvo du, abu apsirengę kaip chirurgai mėlynai, pro siaurą
plyšį tarp kaukės ir kepuraitės matėsi tik jų akys. Vyras ir moteris.
Nė vienas su Mole nesikalbėjo; jiems ji buvo tik objektas, nebylus
gyvūnas ant stalo, praskėstomis šlaunimis, diržais pritvirtintomis iš­
keltuose laikikliuose kojoms.
Pagaliau sąrėmis baigėsi ir, skausmo ūkui išsisklaidžius, Molė
vėl susivokė aplinkoje. Virš galvos lyg trys akinamos saulės plieskė
lempos. Atšiauriai blizgantis intraveninės lašelinės stovas. Jai į veną
nuvestas plastikinis vamzdelis.
— Prašau, — meldė ji. — Skauda. Taip skauda...
Jie nuleido tai negirdom. Moters dėmesys buvo sutelktas į bute­
lį, prijungtą prie lašelinės sistemos, vyro — į praskėstas Molės šlaunis.

347
Jeigu iš jo veido atsispindėtų bent kiek gašlumo, Molė jaustųsi nors
šiek tiek kontroliuojanti padėtį, turinti šiokią tokią valdžią. Bet jo
akyse ji nematė jokio geismo.
Prasidėjo naujas sąrėmis. Molė suskato tampytis riešus prilai­
kančiuose diržuose, stengdamasi susiriesti ant šono, ir skausmas stai­
ga perėjo į įtūžį. Užsiutusi ji tampėsi pirmyn atgal, stalas drebėjo barš­
kėdamas metalu.
— Lašelinės neužteks, — pasakė moteris. — Gal ją užmigdyti?
— Prarasime gimdos susitraukimus, — atsakė vyras. — Jokios
anestezijos.
— Paleiskite mane! — rėkė Molė.
— Neketinu kęsti to triukšmo, — atrėmė moteris.
— Tad atmatuok pitocino, ir tegul išstums tą prakeiktą daiktą.
Jis pasilenkė į priekį ir ėmėsi pirštine aptemptais pirštais tyrinėti
Molei tarp šlaunų.
— Pa...leis... ki... te... mane! — suaikčiojo Molė, ir jos balsą
nuslopino visą kūną užplūstanti skausmo banga. Įkišti vyro pirštai tik
sustiprino kančią, ir ji užsimerkė, o skruostais nuvarvėjo ašaros.
— Kaklelis visai išsiplėtęs, — pranešė vyras. —Jau beveik eina.
Molės galva nulinko į priekį, ji iš baisaus skausmo sukriokė.
— Gerai, ji gimdo. Nagi. Pirmyn, mergyte. Stumkis.
— Užsikrušk, — išstenėjo Molė.
— Stumkis, velniai rautų, arba mums teks išimti kitokiu būdu.
— Užsikrušk, užsikrušk, užsikrušk...
Moteris skėlė Molei per žandą taip žiauriai, kad jos galva krypte­
lėjo į šoną. Kelias sekundes gulėjo apsvaiginta ir bežadė, ausyje skam­
bėjo, rega aptemo. Sąrėmių skausmas išblėso. Ji juto sau iš vaginos
sunkiantis karštą skystį, girdėjo šį lašant, lašant ant popierinio patie­
salo po sėdmenimis. Paskui rega praskaidrėjo ir Molė sutelkė žvilgsnį
į vyrą. Ir suprato, ką mato jo veide — lūkestį. Nekantrumą.
Jie laukia atimti is manęs kūdikį.
— Pridėk dar pitocino, — pasakė vyras. — Reikia baigti.

348
 Moteris šiek tiek atsuko lašelinės sistemos sklendę, ir po akimir­
kos Molė pajuto užeinant dar vieną sąrėmį — šis stiprėjo taip sparčiai
ir taip nuožmiai, kad savo smarkumu ją sukrėtė. Atkėlusi galvą nuo
stalo ir kiek pajėgdama prilenkusi smakrą prie krūtinės, ji pasistūmė.
Iš tarpkojo plūstelėjo kraujas; ji išgirdo šį teškant ant chirurginio pa­
tiesalo.
— Stumk. Nagi, stumk!— sukomandavo moteris.
Skausmas stiprėjo iki netveriamos ribos. Molė dusdama giliai
įkvėpė oro ir vėl pasistangino. Rega aptemo. Staiga galvoje sprogo
naujas skausmas. Išgirdo save suklinkant, bet garsas pačiai atrodė sve­
timas, lyg mirštančio žvėries žvygsmas.
— Štai jis. Išeik, išeik... — ragino vyras.
Paskutinį kartą Molė pasistūmė ir pajuto baisų skausmą tarp
kojų staiga užleidžiant vietą plyštančio gyvo kūno peršuliui.
Ir paskui, laimei, viskas baigėsi.
Nusilpusi, visa šlapia nuo prakaito, Molė nepajėgė nei krustelėti,
nei išleisti kokį nors garsą. Galbūt ji užmigo — pati nebuvo tikra. Tik
žinojo, kad praėjo kažkiek laiko ir kambaryje kažkas judėjo. Teškėjo
vanduo, žvangtelėjo uždaroma spintelė. Prireikė didelių pastangų, bet
pamažu Molė atsimerkė.
Iš pradžių pamatė tik akinamą šviesą — tiesiai virš galvos plieskė
trys skaisčios saulės. Paskui neryškiai pasimatė vyras — stovėjo tarp
praskirtų jos šlaunų ir kažką laikė rankose.
Tai buvo su plaukais — šiurkštūs juodi jų kuokštai sulipę krau­
ju. Kūnas rausvas ir beformis — nelyginant kokia mėsininko išpjauta
nugarinė, glebna pirštinėtose vyro rankose. Ir tai judėjo. Iš pradžių tik
virpčiojo, paskui smarkiai sukrūpčiojo, kūnas susitraukė į kamuolį,
plaukai pastiro kaip išgąsdintos katės kailis.
— Primityvi raumenų veikla, — konstatavo vyras. — Ir mes
tebeturime rudimentines folikulines ir dantines struktūras. Taip pat
dar nepavyko pašalinti ir ataugų.
— Štai fiziologinio tirpalo vonelė.

349
 — Ar gretimame kambaryje viskas jau paruošta?
— Pacientas guli ant stalo. Mums tereikia paimti audinį.
— Palauk, tik pasižiūrėsiu šio svorį.
Vyras padėjo mėsos gabalą ant stalinių svarstyklių netoli Molės
galvos.
Molė įbedė žvilgsnį. Viena vienintelė akis, be vokų, bedvasė, irgi
spoksojo į ją.
Jos klyksmas suskilinėjo į daugybę šaižių aidų. Ji klykė ir klykė,
o siaubas nuo savo pačios balso tik didėjo.
— Reikia ją užčiaupti! — sunerimo moteris. — Dar išgirs pa­
cientas.
Vyras prispaudė Molei ant burnos ir nosies guminę kaukę. Į
Molę padvelkė bjauriomis dujomis. Ji trūktelėjo veidą į šalį. Vyras
sugriebė ją už smakro ir pamėgino priversti nejudėti, kvėpti į save
atgrasų tvaiką. Molė pagavo dantimis vyro mažąjį pirštą ir sukando it
supanikavęs žvėris.
— Kalė! Sukrušta kalė! — aiktelėjo vyras.
— Dieve mano, tavo pirštas...
— Švirkštą. Surask švirkštą!
-Ką?
— Kalio. Suleisk tuojau pat.
Molė pamažu atsimerkė. Pamatė ties savimi stovinčią moterį, jos
rankoje blizgėjo švirkštas su adata. Pamatė, kaip ta susmigo į lašelinės
sistemos guminę žarnelę.
Molės ranka aukštyn slinko nelyginant ugninė srovė. Ji suriko iš
skausmo ir pabandė išsilaisvinti, bet diržas tvirtai laikė riešą.
— Viską iki galo, — paliepė vyras. — Suleisk, po velnių, viską.
Moteris linktelėjo ir nuspaudė švirkšto stūmoklį.

Skaičius buvo neįtikimas. Įsiterpusios vaisiaus smegenų audinio

verpetuose tūnojo mažų mažiausiai trisdešimt trys atskiros hipofi-

350
zės — daugiau nei bet kuris ankstesnis embrioninis implantas buvo
pagaminęs. Po mikroskopu ląstelės atrodė sveikos, neužkrėstos jokios
ligos, taip pat ir merginos kraujo tyrimai visi buvo normalūs. Jie ne­
galėjo sau leisti, kad persodinant būtų perduota kokia nors infekcija.
Padarė tokią klaidą su savo pirma recipientų grupe, kai naudojo svei­
kus vaisius, paimtus iš nusamdytų skurdžiame Meksikos kaimelyje
moterų gimdų. Kaimelyje, kuriame jau gaišo galvijai.
Sis audinys buvo užaugintas iš genetiškai pakeisto embriono,
pradėto jo paties laboratorijoje. Jis žinojo, kad šis švarus.
Daktaras Gideonas Jarborou išpjovė tris liaukas ir įmetė jas į
mėgintuvėlį su tripsinu, pašildytu iki trisdešimt septynių laipsnių
Celsijaus. Likusį vaisių — jeigu tik tą mėsos gabalą buvo galima va­
dinti vaisiumi — praskalavo ir įdėjo į buferinį subalansuotą Henkso
druskos skiedinį. Skystyje tas pašokčiojo ir į paviršių iškilo mėlyna
akis, spoginanti į jį. Už tos akies nebuvo funkcionuojančių smegenų,
jokios sielos, ir vis tiek Jarborou perbėgo šiurpas. Jis uždengė stiklainį
ir pastatė į šalį. Vėliau paimsiąs likusias hipofizes. Vertingas derlius
— jo užteks dešimčiai pacientų implantuoti.
Praslinko dvidešimt minučių.
Jis praskalavo mėgintuvėlio turinį — tris hipofizes — fiziolo­
giniu tirpalu. Tripsinas iki šiol jau suskaldė audinį ir mėgintuvėlyje
sūkuriavo drumstas skystis, susidedantis ne iš vientisų hipofizių, bet
iš pavienių ląstelių suspensijos — statybinių blokų naujai šeimininko
liaukai. Jis atsargiai pritraukė suspensiją į švirkštą, paskui nunešė į
gretimą kambarį, kur laukė asistentė.
Ant stalo gulėjo pacientas, lengvai apramintas valiumu. Septy­
niasdešimt aštuonerių metų vyras, patenkinamos sveikatos, bet jau
jaučiantis savo amžių. Ir norintis susigrąžinti jaunystę bei sutinkantis
už tai mokėti, sutinkantis iškęsti menką diskomfortą dėl galimybės
atjaunėti.
Ir štai dabar vyras gulėjo ant stalo, galva įstatyta į stereotaksinį
Todo-Velso rėmą kaukolei fiksuoti. Padidintas vaizdas iš rentgeno ap­

351
arato projektavosi penkiolikos colių įstrižainės televizoriaus ekrane.
Siame matėsi sella turcica — mažutė kaulinė įduba su senstančia pa­
ciento hipofize.
Jarborou papurškė į dešinę žmogaus šnervę vietinio anestetiko
ir sutepė ją tamponu, pamirkytu į kokaino skiedinį. Paskui įstatė į
šnervę aukštyn nukreiptą ilgą adatą ir sušvirkštė į gleivinę daugiau
anestetiko.
Pacientas iš nesmagumo sumurmėjo.
— Aš tik apmarinu lauką, pone Laitai. Jūs laikotės puikiai.
Jis padavė švirkštą su anestetiku asistentei. Ir paėmė elektrinį
gręžtuvą.
Jis turėjo paprastą spiralinį antgalį, beveik adatos plonumo. Jar­
borou įstatė šį į šnervę. Vadovaudamasis vaizdu ekrane pradėjo gręžti
kaulą, antgalis kaukdamas skverbėsi per pleištikaulio pagrindą. Kai
prasiveržė kitoje pusėje ir pradūrė kietąjį dangalą, — membraną, išklo­
jančią hipofizę, — pacientas šaižiai riktelėjo, jo raumenys įsitempė.
—Viskas gerai, pone Laftai. Blogiausia dalis jau praeita. Paskau-
dės tik kelias sekundes.
Kaip jis ir pranašavo, pacientas nusiramino, diskomfortas nyko.
Kai praduriamas kietasis dangalas, tai visada sukelia trumpą skausmo
smilktelėjimą kaktoje. Jarborou dėl to nesijaudino.
Asistentė padavė jam švirkštą su ląstelių suspensija.
Pro naujai išgręžtą skylę pleištikaulyje Jarborou įkišo adatos galą
ir pamažu suleido švirkšto turinį į turkiškąjį balną. Įsivaizdavo, kaip
ląstelės įsūkuriuoja į savo naujuosius namus, auga, dauginasi, sufor-
muodamos sveikas naujas kolonijas. Kaip ląstelių gamyklos pumpuo­
ja jaunų smegenų hormonus. Hormonus, kurių ponas Laftas pats
nebegalėjo pasigaminti.
Jarborou ištraukė adatą. Jokio kraujo — graži, švari procedūra.
— Puikiai pavyko, — pranešė jis pacientui. — Dabar nuimsi-
me galvos rėmą. Kokį pusvalandį čia pagulėsite, o mes seksime jūsų
kraujospūdį.

352
 — Viskas?
— Jau atlikta. Jūs garbingai ištverėte. —Jis linktelėjo savo asis­
tentei. — Aš pasiliksiu ir jį stebėsiu. Pats iškviesiu mašiną, kai jau bus
galima gabenti į Brent Hilą.
— O ką mes darysime su... — asistentė žvilgtelėjo durų link.
Gretimo kambario link.
Jarborou nusimovė pirštines.
— Aš ir tuo pasirūpinsiu, Monika. Grįžk namo ir užsiimk kita
problema.

Sieninis termometras rodė trisdešimt penkis Farenheito laips­

nius*.
Tobė gūžėsi kampe, sulenkusi kelius prie krūtinės, ant pečių
užsimetusi lavondengtę iš klijuotės. Audinys buvo persmelktas for-
malino kvapo. Iš pradžių mintis nutraukti nuo numirėlio klijuotę ir
užsidengti pačiai buvo atgrasi ir kėlė šleikštulį. Bet paskui pradėjo
drebėti nuo šalčio ir suprato kito pasirinkimo neturinti. Tik šitaip
galėjo išsaugoti kūno šilumą.
Bet to nepakako, kad išliktų gyva. Slinko valandos ir Tobė visai
nebejuto nei rankų, nei pėdų. Bent nustojo skaudėti dilbį. Bet buvo
sunku mąstyti, protinė veikla nusilpo tiek, kad ji nepajėgė susitelkti į
nieką kita, kaip tik stengtis neužmigti.
Tačiau netrukus net ir tam pristigo valios.
Palengva galva jai nusviro prie grindų, galūnės nebeklausė. Du­
syk krūptelėjusi prabudo, susivokdama gulinti ant šono, ir šviesos te-
beplieskė. Po to ji užmigo.
Ir sapnavo. Ne vaizdus, bet garsus. Kalbėjosi du žmonės — kaž­
koks vyras ir Džeinė Nolan. Jų balsai skambėjo iškreiptai, lyg metali­
niai. Tobė jutosi plaukianti juoda skysta terpe, paskui į veidą plūste­
lėjo maloni šiluma.
' T. y. apie 2 “C.

353
 O dar paskui ji krito.
Trinktelėjusi atsipeikėjo — gulėjo patamsyje ant šono. Po
skruostu juto kilimą. Pro šešėlius prasiskverbė silpnas šviesos ruoželis,
sugirgždėjo uždaromos durys. Ji pamėgino pasijudinti, bet nepajėgė:
rankos buvo kietai suveržtos už nugaros. Išgirdo uždaromas dar kitas
duris, paskui sudžeržgė automobilio starteris.
Vyriškis paklausė:
— Ar nereikėjo užkabinti vartukų?
Atsakęs balsas priklausė Džeinei Nolan:
— Šunį pririšau. Jis neišbėgs. Tik važiuojam.
Jie pajudėjo į priekį duobėtu keliu. Keliukas nuo namo, pagal­
vojo Tobė. Kur jie mane veža?
Furgoną staigiai krestelėjo, ji atsitrenkė kairiu dilbiu į grindis ir
vos nesuriko iš skausmo. Mat gulėjo ant sužeistos rankos, ir gelbstinti
nejautra jau buvo bepraeinanti. Sukaupus pastangas pavyko persi-
versti ant nugaros, bet dabar pasijuto įstrigusi prie kažko šalto ir lyg
guminio. Nuo gatvės žibintų ir pravažiuojančių automobilių į vidų
pradėjo skverbtis šviesa, ir pasukusi galvą Tobė pamatė, į ką atsimušė:
žiūrėjo tiesiai į veidą vienam iš lavonų.
Sukrėsta Tobė aiktelėjo, ir tai atkreipė jos pagrobėjų dėmesį.
— Ei, ji atsipeikėjo, — sureagavo vyriškis.
— Tu tik vairuok, — nuramino Džeinė. — Aš užklijuosiu jai
burną. —Ji atsisegė saugos diržą ir nuropojo į furgono galą. Čia atsi­
klaupė šalia Tobės ir pusiau patamsyje ėmėsi čiupinėtis su chirurginio
pleistro ritiniu. — Nemaniau, kad mums teks vėl tave išgirsti.
Tobė stengėsi išlaisvinti rankas, bet jos buvo tvirtai surištos.
— Mano mamą... tu žalojai mano mamą...
— Zinai, tu pati kalta, — pareiškė Džeinė, atplėšdama rėžį
pleistro. — Ir įsikalk man taip kvailai į galvą, daktare Harper. Per­
nelyg rūpinaisi keliais seniais. Nė nepastebėjai, kas dedasi tavo pačios
namuose. — Ir priplojusi Tobei ant burnos pleistrą su apsimestiniu
pasidygėjimu pridūrė: — O dar vadini save gera dukra.
Tu kalė, — pagalvojo Tobė. — Žudikė kalė.

354
 Atplėšdama antrą pleistro rėžį Džeinė suprunkštė.
— Aš nenorėjau kenkti tavo motinai. Buvau ten tam, kad nenu-
leisčiau nuo tavęs akių. Kad sužinočiau, kiek toli nueisi. Bet paskui
tau į namus paskambino Robis Breisas ir viskas tapo visiškai nevaldo­
ma... — Ji priplojo Tobei ant burnos antrą pleistro rėžį. — Buvo jau
per vėlu surengti tau nelaimingą atsitikimą. Per vėlu tave užčiaupti.
Žmonės taip linkę tikėti mirusiaisiais. —Ji atplėšė paskutinį pleistro
rėžį ir prispaudė Tobei skersai veido, nuo ausies iki ausies. — Bet ar
jie tikės moterimi, skriaudusią savo motiną? Nemanau.
Kelias sekundes ji dėbsojo į Tobę, lyg vertindama savo atliktą
darbą. Furgono prietemoje, kartkartėmis pertraukiamoje pravažiuo­
jančių automobilių žibintų šviesos, Džeinės akys tartum savaime žė­
rėjo. Kiek kartų Elena atsibusdavo ir pamatydavo tas įremtas į ją akis?
Būčiau turėjusi suprasti. Būčiau turėjusi nujausti blogį mano namuose.
Furgonas padarė staigų posūkį, ir Džeinė bandė rankomis prisi­
laikyti už jo šono.
Neyjos vardas ne Džeinė, — staiga sumojo Tobė. —Ji —Monika
Tramel. Valenbergo bendradarbė Roslino institute.
Furgonas svyravo į šonus, leisdamasis vingiuota nuokalne. As­
faltą pakeitė gruntinio kelio nelygumai, ir senio lavonas pavirsdavo į
Tobę — ji juto jo kūną vis bumbtelint į josios. Paskui furgonas prisi-
stabdė ir sustojo, šoninės durelės atsidarė, nuslysdamos į šalį.
Tamsaus dangaus fone sujuodavo vyro siluetas.
— Gideono čia dar nėra, — pranešė vyras.
Karlo Valenbergo balsas.
Moteris išlipo iš furgono.
—Jis turi čia būti. Mes visi turime čia būti.
— Reikia stabilizuoti paciento būklę. Gideonas pasiliko prie jo.
— Negalime be jo to atlikti. Sį kartą reikia pasidalyti atsakomy­
be. Visiems po lygiai. Mudu su Ričardu jau ir taip labai daug nuvei­
kėme.
— Aš nenoriu to daryti.
— Teks. Duobė iškasta?

355
 Atsakymas atėjo atodūsiu:
— Taip.
—Tad baikime tai. — Moteris pasisuko į vairuotoją, jau išlipusį
iš furgono: — Iškelk juos, Ričardai.
Vairuotojas sugriebė Tobę už surištų kojų ir perpus išvilko lau­
kan. Kai Valenbergas paėmė ją už pečių, Tobė susimuistė.
Jis kone paleido ją iš rankų.
— Dieve mano! Ji dar gyva.
— Tik kelk ją, — paragino Monika.
— Viešpatie, nejau turime tai padaryti šitaip?
— Aš nepasiėmiau švirkštų. Šitaip bus be kraujo. Nenoriu, kad
prisitaškytų bent kokių įkalčių.
Valenbergas kelis kartus giliai įkvėpė oro, paskui vėl sugriebė
Tobę už pečių. Abu vyrai iškėlė ją furgono ir ėmėsi nešti per nakties
tamsą. Iš pradžių Tobė nesusigaudė, kur ją gabena. Tik žinojo, kad
žemė nelygi, kad vyrams patamsy sunku orientuotis. Retsykiais, iš
už debesų išlindus mėnuliui, ji suspėdavo pamatyti Ričardo Tramelo
galvą su šviesiais, bemaž baltais plaukais, paskui pastebėjo statybinio
krano šešėlį, išlinkusį žvaigždėto dangaus fone. Pasukusi galvą į šoną,
pamatė besiskverbiančias pro retą tvorą šviesas ir atpažino pastatą
tolumoje: Brent Hilo slaugos namų kompleksas. Ją nešė kito naujo
korpuso pamatų duobės link.
Valenbergas kluptelėjo ir paleido Tobės pečius. Ji nukrito,
bumbtelėdama pakaušiu į žemę taip smarkiai, kad vienas į kitą tarkš­
telėjo žandikauliai. Skausmas perrėžė liežuvį, pajuto besitvenkiančio
burnoje kraujo skonį.
— Jėzau, — sumurmėjo Valenbergas.
— Karlai, — šaltu metaliniu balsu paragino Monika. — Tik
greičiau tai atlikime.
— Velniop. Pati tai daryk!
— Ne, dabar tavo eilė. Šįsyk tau susitepti rankas. Taip pat ir
Gideonui. Nagi, baikite darbą.
Valenbergas giliai atsikvėpė. Dvejetas vyrų besipriešinančią Tobę

356
vėl pakėlė ir nunešė prie duobės, kur sustojo. Tobė žvelgė tiesiai Va-
lenbergui veidą, bet mėnulio nutvieksto dangaus fone nematė šio iš­
raiškos. Siūbuojama į šonus ji matė tik tamsų ovalą, matė vėjo kede­
namus jo plaukus.
Nors iš anksto pasiruošė kryčiui, smūgis į žemę buvo toks stip­
rus, kad jai ištrenkė iš plaučių orą. Mirksnį akyse aptemo. Palengva
rega sugrįžo ir Tobė pamatė virš savęs žvaigždėtą skliautą. Suprato
gulinti iškasos dugne. Iš šono nusirito žiupsnis žemių, nuo kurių su-
peršėjo akis. Ji trūktelėjo galvą į šoną ir skruostu pajuto žvyrą.
Abu vyrai nuėjo nuo duobės. Dabar man vienas vienintelis sansas,
— pagalvojo ji. Bandė išsilaisvinti, rangydamasi į vieną, paskui į kitą
pusę, ir kai daužėsi į iškasos šoną, ant jos byrėjo žemės. Bergždžios pa­
stangos: buvo taip tvirtai surišta per riešus ir čiurnas, kad besitampant
tik apmirė rankos. Bet vienas pleistro kraštas pradėjo luptis jai nuo
skruosto. Tobė trynėsi veidu į žvyrą, nusibrozdindama iki kraujo odą,
bet pleistro atsilupo daugiau.
Greičiau. Greičiau.
Tobė kosėjo ir springo nuo dulkių. Nusilupo dar colis pleistro,
lūpos išsilaisvino. Ji įkvėpė oro ir suriko.
Prie duobės pasirodė figūra.
— Niekas tavęs neišgirs, — žiūrėdama žemyn į Tobę pareiškė
Monika. — Duobė ganėtinai gili. Rytoj jos nebeliks, bus užlyginta.
Rytoj supils žvyrą. Paskui išlies pamatus. —Ji pasisuko, kai pasirodė
abu vyrai, nešantys vieną iš lavonų, kurį numetė į duobę. Negyvėlis
nukrito šalia Tobės — žmogaus galva dunkstelėjo jai į petį. Ji pasi­
traukė iki pat duobės krašto ir ant veido pažiro dar žemių.
Taigi štai kaip tai baigiasi. Trysgriaučiai duobėje. Ir betono blokas
musjojepaslėps.
Vyrai nuėjo paimti antro lavono.
Tobė vėl suriko pagalbos, bet jos balsas toje gilioje iškasoje tar­
tum pražuvo.
Monika atsitūpė prie duobės krašto ir įbedė akis žemyn.
— Naktis šalta. Visi užsidarę langus. Žinai, jie nieko neišgirs.

357
 Tobė dar kartą suriko.
Monika numetė jai ant veido saują žemių. Kosėdama Tobė pa­
sisuko į šoną ir pasijuto žiūrinti į lavoną. Monika teisi. Niekas nesi­
klauso, niekas jos neišgirs.
Vyrai sugrįžo, abu sunkiai pūškuodami nuo pastangų. Jie įmetė
į iškasą paskutinį kūną.
Tas nukrito ant Tobės, atsivertusi klijuotė uždengė jai veidą. La­
vono slegiama, Tobė vos įstengė pajudėti, bet girdėjo viršuje balsus ir
džeržgiant per žemę braukiamą kastuvą.
Į duobę nukrito pirmas kastuvas žemių ir pataikė Tobei ant
kojų. Ji pabandė jas nusikratyti, bet paskui nukrito dar viena porcija,
ir dar viena.
— Palauk Gideono, — suturėjo Monika. — Jis irgi turi daly­
vauti.
— Jis ateis pabaigti. Nagi, greičiau tvarkomės, — paragino jos
vyras.
Jis sustenėjo, ir nauja krūva žemių užkrito ant lavono, grumstai
nubyrėjo Tobei į plaukus. Vėl ji pamėgino išsigauti iš po prislėgusio
kūno. Klijuotė nuslydo, atidengdama jai akis. Tobė žiūrėjo tiesiai vir­
šun į tris stovinčias prie duobės figūras. Tartum pajutę jos žvilgsnį,
anie mirksnį nuščiuvo. Paskui Monika sukomandavo:
— Na, gerai. Jau užpilkite.
— Ne! — sušuko Tobė, bet jos balsą užslopino klijuotės audi­
nys. Ir lavono svoris.
Pradėjo kristi žemės. Ji sumirksėjo, gelbėdamasi nuo smulkaus
žvyro dilgčiojimo. Dar kastuvas žemių nukrito ant plaukų, paskui
dar daugiau grumstų, tie žiro ir žiro jai apie kūną, paslėpė galūnes.
Tobė stengėsi pajudėti, bet lavonas ir vis krintančios žemės laikė ją
prispaustą kaip spąstuose. Girdėjo ausyse ūžiant savo širdies tvinks­
nius, girdėjo gūsiais per plaučius švokščiant orą. Paslėpdama veidą po
numirėlio marška, dar suspėjo paskutinį kartą pamatyti žvaigždes.
Paskui Tobės galva liko palaidota po žemėmis, ji nieko nebematė.
 21

Dabar atėjo eilė jam paimti kastuvą.

Karlo Valenbergo rankos drebėjo, kai jis sugniaužė kastuvo kotą
ir pasėmė pirmą kupetą žemių. Stabtelėjo prie duobės krašto, stebei­
lydamas žemyn į šios tamsą, pagalvodamas apie moterį, kuri tebe­
buvo gyva. Tebeplakančia širdimi, tebevarinėjamu krauju. Milijonai
neuronų sudega paniškose mirties kančiose. Po tuo žemės apklotu ji
miršta.
Jis įmetė į duobę savo krūvą žemių ir pasėmė kastuvu kitą. Iš­
girdo Moniką pritariamai sumurmant ir tylomis ją keikė, kad pri­
vertė jį elgtis taip pasibaisėtinai. Tai paskutinis įkaltis, kurio būtina
atsikratyti, paskutiniai du lavonai, kuriuos būtina paslėpti po to taip
siaubingai nenusisekusio eksperimento.
Turėjome būti atsargesni rinkdamiesi donorus. Turėjomepatikrinti
vaisiaus medžiagą ne vien tik dėl bakterijų ir virusų. Mes taip ir nesvars­
tėme užkratoprionais galimybės.
Bet Jarborou skubinosi implantuoti ląsteles. Audinys turi būti
šviežias, atkakliai tvirtino jis. Ląstelių suspensiją būtina implantuoti
per septynias dienas po to, kai buvo paimtos, antraip jos neišgyvens
naujų šeimininkų smegenyse. Nesudarys kolonijų. O be to, buvo tas
ilgas sąrašas laukiančių nekantrių recipientų, bent trys dešimtys vyrų
ir moterų, kurie sumokėjo įnašus, kurie karštai reikalavo savo antro
šanso į jaunatvę. Jokios rizikos, jiems buvo patikinta. Iš tiesų taip
ir buvo — procedūra nekenksminga: vietinė anestezija, embrioninių
hipofizės ląstelių injekcija į smegenis, vadovaujantis rentgeno vaizdu,
o po kelių savaičių svarbiausioji liauka pamažu atjaunėja. Jis ir Gide-
onas tai darė dešimtis kartų be jokių komplikacijų iki pat tada, kai

359
Roslinas dėl moralinių sumetimų nutraukė projektą. Jeigu ne būtiny­
bė naudoti abortavusius žmogaus embrionus, ši procedūra būtų pri­
pažinta proveržiu medicinoje. Jaunystės šaltinis, išgautas iš smegenų
tų, kurie buvo nepageidaujami ir negimė.
Taip, proveržis. Bet toks, kuris bus visiems laikams atmestas dėl
politikos.
Pridusęs Valenbergas stabtelėjo atsikvėpti, oda jau šiurpo nuo
prakaito. Duobė buvo beveik užpilta. Šiuo metu moters plaučiai
jau užkimšti dulkių, smegenų ląstelės patirs deguonies badą. Širdis
beviltiškai susitrauks paskutiniais tvinksniais. Karlas nemėgo Tobės
Harper, sutiko, kad ją būtina nutildyti, bet būtų jai linkėjęs lengves­
nės mirties, kad tos daktariukės šmėkla jo nepersekiotų visus likusius
gyvenimo metus.
Jis niekada neketino ką nors nužudyti.
Teisybė, kelis embrionus teko paaukoti, bet tik iš pradžių. Da­
bar jie naudojo klonuotą audinį, vargu ar išvis pavadintiną žmogumi,
implantuotą į gimdas ir ten užaugintą. Jis nejautė kaltės dėl to, kaip
audinys buvo gaunamas. Nei jo pacientai bent kiek turėjo abejonių;
jie paprasčiausiai to norėjo ir buvo pasirengę mokėti. Kol Brent Hile
nieko apie tai nebūtų žinoma, jis būtų galėjęs tęsti darbą, ir slaptas
pinigų srautas būtų toliau plūdęs.
Bet paskui mirė Mekis, o po jo ir kiti. Dabar jam grėsė prarasti
ne tik pinigus, bet ir savo padėtį, reputaciją. Savo ateitį.
Ar verta dėl to žudyti?
Net ir toliau kasdamas žemes į sparčiai užsipildančią duobę, Va­
lenbergas skaudžiai suvokė, kad moteris apačioje miršta. Kita vertus,
mes visi mirštame. Tik kai kurie siaubingiau nei kiti.
Valenbergas įbedė kastuvą. Jautė, tuoj tuoj susivems.
— Daugiau žemių. Reikia sulyginti, — paragino Monika. —
Neturi išsiskirti. Negalima, kad statybininkų brigada pastebėtų.
— Tai pati ir sulygink. —Jis pamėtėjo jai kastuvą. — Man jau
gana.

360
 Monika paėmė kastuvą ir minutėlę tyrinėjo savo bendrą akimis.
—Taip, manau, tau gana, — pagaliau ištarė. — Ir dabar esi tiek
pat giliai įklimpęs kaip ir mudu su Ričardu.
Pastačiusi koją ant kastuvo ir pasirengusi įmesti dar vieną kaupą
žemių, ji delsė.
— Antai ir Jarborou, — pasakė Ričardas.
Valenbergas pasisuko ir pamatė artėjančias priekinių automobi­
lio žibintų šviesas. Kratydamasis gruntinio kelio nelygumais juodas
Jarborou linkolnas pririedėjo prie statybvietės tvoros ir sustojo. Atsi­
darė ir vėl užsitrenkė vairuotojo durelės.
Užsiplieskė ryški šviesa, savo spinduliu užliedama statybos iška­
są. Dengdamasis akis nuo staigaus spindesio, Valenbergas žingtelėjo
atbulas. Išgirdo per žvyrą pašėlusiai sugrikšint kitas padangas, paskui
užsitrenkė dar dvejos durelės ir sudundėjo atbėgančiųjų žingsniai.
Jis merkėsi į siluetus, staiga išdygusius prožektorių šviesoje. Ne
Jarborou, — pagalvojo. — Kasjūs tokie?
Jo link žengė du vyrai.

Jai į plaučius plūstelėjo šviežias oras — toks šaltas, kad net de­
gino gerklę. Tobė sužiopčiojo jo dar ir dar, švokšdama tarp kosulių.
Kažkas buvo prispausta jai prie veido, ir Tobė priešinosi, stengdamasi
ištrūkti, daužė tvirtai laikančias jos galvą rankas. Girdėjo balsus, tiek
daug jų, kad buvo sunku atskirti, ir visus kalbančius išsyk.
— Nepertrauk, vis duok jai deguonies!
—Ji priešinasi...
— Ei, man reikia čia dar poros rankų! Negaliu įstatyti lašelinės.
Ji rangėsi, aklom draskydamas!. Tolumoje žibėjo šviesa, ir Tobė
kovojo, stengdamasi veržtis per tamsą, pasiekti šviesą, kol ta neišny­
ko. Bet rankas juto kaip paralyžiuotas — kažkas laikė jas prispaudęs.
Oras, kurį kvėpė į save, atsidavė guma.
— Tobe, liaukis mums priešinusis!

361
 Pajuto save sugriebiamą už rankos, lyg kažkas norėtų ištempti
ją iš tamsos.
Juoda uždanga priešais akis staiga tartum praplyšo, ir ji išnėrė
į šviesos srautą. Pamatė žiūrinčius žemyn į ją veidus. Ir pamatė dar
daugiau šviesų, mėlynų ir raudonų, šokančių ratu. Gražu, — pagal­
vojo ji. — Spalvos — tokiosjos gražios. Naktyje sutreškėjo atmosferi­
niai trukdžiai. Policijos radijas.

— Daktare, verčiau ateikite ir pažiūrėkite į tai, — pašaukė vie­

nas faras.
Dvorakas neatsakė; jo akys buvo įbestos į greitąją, į šokčiojančias
užpakalines jos šviesas — mašina kratėsi gruntiniu keliu, gabendama
Tobę į Springerio ligoninę. Ji neturėtų šiąnakt būti viena, mąstė jis.
Aš privalėčiau būti su ja; štai kur norėčiau būti. Ir kur norėčiau pa­
silikti.
Jis pasisuko į farą ir susivokė, kad kojos ne visai tvirtos, kad iš
tikrųjų visas dar dreba. Naktis įgijo beprotišką neoninį pobūdį. Visos
tos patrulinės mašinos, visos tos šviesos. O už statybvietės tvoros su­
sirinko žiūrovai — tikėtina nusikaltimo vietos publika, bet šią sudarė
senesnė minia, Brent Hilo gyventojai, kurie, išgirdę daugybę sirenų,
smalsumo pagauti išsibastė į naktį, tebevilkintys frotiniais chalatais.
Jie stovėjo rimta eile, pro vielų tinklo tvorą spoksodami į pamatų
duobę, kur buvo atkasti du kūnai ir dabar gulėjo visiems matomi ant
žemės.
— Jūsų ten laukia detektyvas Sihanas, — pranešė faras. — Jis
vienintelis, kuris prie to prisilietė.
— Prie ko prisilietė?
— Prie kūno.
— Dar vieno?
— Bijau, taip.
Dvorkas nusekė paskui farą, ir abu eidami tvoros link klupinėjo.

362
 — Jis rastas automobilio bagažinėje, — kopdamas sušnopavo
faras.
— Kurio automobilio?
— Daktaro Jarborou linkolne, tame, kurį iš Hovarto pastato at­
sekėme čionai. Panašu, kad jis gabeno laidoti paskutinės minutės pa­
pildą. Mes tikrai nesitikėjome to pamatyti, kai atidarėme bagažinę.
Juodu praėjo pro senyvų žiūrovų sambūrį ir pasuko prie Jarbo­
rou automobilio, pastatyto šalia tvoros. Prie atdaros bagažinės stovėjo
detektyvas Sihanas.
— Šiąnakt jie plūsta trejetais, — pasakė jis.
Dvorakas palingavo galva.
— Nežinau, ar šiąnakt pajėgsiu daugiau su tuo dorotis.
— Jūs gerai jaučiatės, daktare?
Dvorakas patylėjo, mąstydamas apie laukiančią naktį. Apie va­
landas, kurias užtruks, iki atsiras prie Tobės lovos. Bet dėl gaišaties
nieko nepadarysi; jis privalo tai atlikti.
Išsitraukė iš kišenės latekso pirštines.
— Nagi, imamės šio reikalo, — pasakė ir pasižiūrėjo į bagažinės
vidų.
Sihanas nukreipė savo žibintuvo spindulį į lavono veidą.
Kelias sekundes Dvorakas nepajėgė ištarti nė žodžio. Stovėjo
stebeilydamas į merginos veidą, į švelnią odą bjaurojančią mėlynę,
į pilkas akis, atmerktas ir tuščias. Kadaise jose buvo siela; kadaise jis
matė ją, skaisčiai spindinčią. Kur tu dabar?— mąstė jis. — Tikiuosi,
ten gera. Šilta, jauku ir saugu.
Jis pasilenkė ir švelniai užmerkė Molės Piker akis.

Seselių juokas koridoriuje pažadino Dvoraką iš neramaus mie­

go. Jis atsimerkė ir pamatė pro langą besiliejančią dienos šviesą. Sėdė­
jo ant kėdės prie Tobės lovos palatoje. Ji tebemiegojo, kvėpavo lėtai
ir ritmingai, užraudusiais skruostais. Per praėjusią naktį didžiuma že­

363
mių nuo jos veido buvo nušluostyta, bet plaukuose tebežėrėjo kelios
smilteles.
Dvorakas atsistojo ir pasirąžė, mėgindamas pramankštinti spran­
do sąstingį. Pagaliau saulėta diena, pagalvojo žvelgdamas pro langą.
Dangumi plaukė tik mažutėlė debesies sruogelė.
Balsas už jo sumurmėjo:
—Tai buvo baisiausias košmaras.
Apsisukęs susitiko su Tobe akimis. Ji ištiesė į jį ranką. Jis šiltai ją
paėmė ir atsisėdo prie lovos.
— Bet aš jo juk nesapnavau, a? — pasitikrino ji.
— Ne. Deja, tai buvo pernelyg realu.
Minutėlę Tobė gulėjo tylėdama, susiraukusi, lyg mėgintų atski­
rus savo atminties fragmentus surinkti į vieną suprantamą visumą.
— Mes radome jų medicininius dokumentus.
Ji klausiamai į jį pažvelgė.
— Jie saugojo duomenis apie visus smegenų implantus. Septy­
niasdešimt septyni aplankai, sukrauti Hovarto pastato rūsyje. Pacien­
tų pavardės, operacijų aprašymai, tolesnio sekimo galvos skenogra-
mos.
—Jie kaupė duomenis?
Dvorakas linktelėjo.
— Kad galėtų pagrįsti savo pretenzijas į sėkmę. Iš pirmo žvilgs­
nio į tuos dokumentus, implantai vis dėlto davė naudos.
— Bet ir buvo susiję su rizika, — tyliai pridūrė Tobė.
— Taip, pernai metų pradžioje buvo grupė pacientų, kuriems
Valenbergas tebenaudojo abortuotus vaisius. Penkiems vyrams pada­
ryta implantacija iš to paties embrioninių ląstelių fondo. Jie visi užsi­
krėtė vienu metu. Pririekė metų, kol pirmajam išryškėjo simptomai.
— Daktarui Meldui?
Dvorakas linktelėjo.
— Sakei, kad yra septyniasdešimt penki aplankai. Kaip visi kiti
pacientai?

364
 — Gyvi ir sveiki. Ir žydi. Todėl iškyla moralinė dilema. O jeigu
šis gydymas išties veiksmingas?
Iš neramaus jos žvilgsnio jisai suprato, kad Tobei irgi kyla abe­
jonių. Kaip toli mesgalimepratęsti gyvenimą?Kiek savo humaniškumo
turimepaaukoti?
— Žinau, kur surasti Harį Slotkiną, — staiga prašneko ji. Pa­
žvelgė į Dvoraką su netikėtu aiškumu akyse. — Brent Hile — po
naujuoju slaugos namų sparnu. Prieš kelias savaites ten išliejo pa­
matus.
— Taip, Valenbergas mums pasakė.
— Nejaugi?
— Dabar jie kimba vienas kitam į gerkles. Valenbergas ir Gide-
onas prieš Tramelus. Vienas per kitą stengiasi primesti kaltę. Atrodo,
šiuo metu Tramelų padėtis sunkiausia.
Tobė patylėjo, kaupdama drąsą kitam klausimui.
— O Robis?
— Ričardo Tramelo darbas. Pistoletas registruotas jo vardu.
Laukiame balistinės ekspertizės, kad tai patvirtintų.
Ji linktelėjo, tylomis sąmonindamasi skaudžią informaciją. Dvo-
rakas pamatė Tobės akyse sublizgusias ašaras ir nusprendė kol kas pa­
laukti, nepasakoti apie Molę. Ne metas ją apsunkinti dar viena tra­
gedija.
Į duris pasibeldė, ir į palatą įėjo Vikė. Atrodė blyškesnė nei va­
kar vakare, kai Dvorakas matė ją lankančią Tobę. Blyškesnė ir keistai
baugšti. Ji sustojo kelios pėdos iki lovos, lyg nedrįstų prisiartinti.
Dvorakas atsistojo.
— Manau, paliksiu judvi vienas, — tarė.
— Ne, — paprieštaravo Vikė. — Prašau, neišeikite.
— O aš niekur ir neinu. — Jis pasilenkė ir pabučiavo Tobę. —
Bet palauksiu koridoriuje.
Ir atsitiesęs nuėjo prie durų. Ten stabtelėjo.
Žvilgtelėjęs atgal, pamatė Vikę staiga išsivaduojant iš kažkokių

365
nematomų pančių. Trim greitais žingsniais ji pripuolė prie lovos ir
apkabino Tobę.
Dvorakas persibraukė ranka akis ir tyliai išėjo iš palatos.

Po d v ie ju d ie n i)

Dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas pūtė savuosius dvidešimt

įkvėpimų per minutę, po kiekvieno ūžtelėjimo sekdavo atodūsis, šon­
kauliai ir krūtinės ląsta įdubdavo. Tobę šis ritmas veikė raminamai. Ji
šukavo motinai plaukus ir plovė jai galūnes ir liemenį, slysdama sku­
durėliu per žymes, kurios Tobei tapo taip gerai pažįstamos. Žvaigž­
dės pavidalo pigmentinė dėmė ant kairio žasto. Randas po biopsijos
krūtyje. Artrito sulenktas it piemens kablys pirštas. Bet tas randas ant
kelio — kaip šis Elenai atsirado stebėjosi Tobė. Panėšėjo į labai seną
randą: gerai sugijęs, veik nematomas, jo kilmė siekia pamirštus jos
motinos vaikystės tolius. Po ryškiomis Intensyviosios terapijos sky­
riaus bokso šviesomis žvelgdama į jį Tobė mąstė: Visus tuos metus
mama turėjo šį randą, o aš iki šiol niekada jo nepastebėjau.
— Tobe?
Atsisukusi ji pamatė bokso tarpduryje stovintį Dvoraką. Galbūt
jau kurį laiką ten stovėjo, Tobė nepajuto, kada jis atvyko. Papras­
čiausiai tai Dvorakui buvo būdinga. Per pusantros paros, kai gulėjo
ligoninėje, Tobė atsibusdavo ir manydavo esanti viena. Paskui pasuk­
davo galvą ir pamatydavo, kad jis tebesėdi palatoje ir žiūri į ją, tylus
ir nepastebimas.
— Ką tik atvyko tavo sesuo, — pranešė jis. — Daktaras Stein-
glasas jau pakeliui į viršų.
Tobė pažvelgė į motiną. Į pasklidusius ant pagalvės Elenos plau­
kus. Jie atrodė ne kaip senos moters, o kaip puikios jaunos merginos

366
sruogos, šviesios lyg vėjo išpūstos sidabraspalvės burės. Tobė pasilenkė
ir palietė lūpomis motinos kaktą.
— Labos nakties, mama, — sukuždėjo ir išėjo iš bokso.
Kitapus stebėjimo lango Tobė atsistojo šalia Vikės. Dvorakas at­
ėjo už jų. Nors ir nematė, jos jautė jį esant. Abi pro stiklą matė, kaip
daktaras Steinglasas įžengia į boksą, nueina prie dirbtinės plaučių
ventiliacijos aparato. Jis klausiamai žvilgtelėjo į Tobę.
Ji linktelėjo.
Jis išjungė aparatą.
Elenos krūtinė nurimo. Tylomis praslinko dešimt sekundžių.
Vikė paėmė Tobės ranką, tvirtai suspaudė.
Elenos krūtinė nebekilsavo.
Dabar lėtėjo jos širdis. Pirma pauzė. Užsikertantis tvinksnis. Ir
galiausiai visiška ramybė.
Nuo pat taday kai gimstamey mirtis — mūsų galutinė stotelė, —
pagalvojo Tobė. — Tik nežinoma mūsų atvykimo į ją data ir valanda.
Elenai kelionė baigėsi antrą penkiolika, šią vėlyvo rudens dieną.
Danieliui Dvorakui mirtis gali ateiti po dvejų arba po keturias­
dešimties metų. Ji gali iš anksto paskelbti apie save rankų tremoru
arba ištikti netikėtai, gretimame kambaryje miegant vaikaičiams. Jis
išmoks taikytis su tuo netikrumu, kaip žmonės taikosi su visais kitais
gyvenimo netikrumais.
O kaip mes visi kiti?
Tobė prispaudė prie stiklo ranką ir pajuto pirštų galais savo pul­
są — šiltą ir stiprų. Ašjau kartą numiriau, — pagalvojo ji.
Tai bus visai nauja kelionė.
 Literatūros nuorodos

Berny, P.J., Buronfosse, T, and Lorgue, G., „Anticogulant Poisoning in

Animals“,Journal ofAnalytical Toxicobgy, Nov.-Dee. 1995; 19 (7): 576-90.
Boer, G. J, „Ethical Guidelines for the Use of Human Embryonic or
Fetal Tissue for Experimental and Clinical Neurotransplantation and Rese­
arch^“,Journal ofNeurology, Dec. 1994; 242 (1): 1-13.
Carey, Benedict, „Hooked on Youth“, Health, Nov.-Dee. 1995, 68-74.
Hainline, Bryan E., Padilla, Lillie-Mae, et al., „Fetal Tissue Derived
from Spontaneus Pregnancy Losses Is Insufficient for Human Transplanta­
tion“, Obstetrics and Gynecology, April 1995: 85 (4): 619-24.
Hayflick, L., and Moorhead, P. S., „The Cell Biology of Human
Ageing“, NewEnglandJournal ofMedicine, Dec.2, 1976; 295 (23): 1302-8.
O’Brien, Claire, „Mad Cow Disease: Scant Data Cause Widespread
Concern“, Science, March 29, 1996; 271 (5257): 1798.
Prusiner, Stanley, „The Prion Diseases“, ScientificAmerican, Jan. 1995;
272 (1): 48-57.
Rosenstein, J. M., „Why Do Neural Transplants Survive?“ Experimen­
tal Neurology, May 1995: 133(1): 1-6.
Roush, Wade, „Smart Genes Use Many Cues to Set Cell Fate“, Science,
May 3, 1996; 272 (5262): 652-53.
Sheng, Hui, Zhadanov, Alexander, et al., „Specification or Pituitary
Cell Lineages by LIM Homeobox Gene Lhx3“, Science, May 1996; 272
(5264): 1004-7.
Vinogradova, O. S., „Some Factors Controlling Morpho-Functional
Integration of the Transpanted Embryonic Brain Tissue“, Zhumal Vysshei
Nervnoi Deiatelnosti įmeni I. R Pavlova (Moscow), May-June 1994; 44 (3):
414-30.
Weinstein, P. R., and Wilson, C. B., „Stereotaxic Hypophysectomy“,
Youmans Neurological Surgery, vol. 6, Julian Youmans, Ed., 3rd ed., Phila­
delphia: Saunders, 1990.
Naktiniai budėjimai Springerio ligonii
priimamajame kuo puikiausiai tenkini
Tačiau vieną ramią naktį pamainos rimtį sutrikdo atgabentas
pacientas. Klejojantis ir kritinės būklės dėl galimos virusinės
smegenų infekcijos, jis beveik nereaguoja į gydymą... o paskui
be pėdsakų dingsta. Netrukus pasitaiko antras panašių simpto­
mų kamuojamas vyras, ir įvykiai įgyja šiurpų pagreitį: tai mirti­
na infekcija, kuri gali būti platinama tik per tiesioginį audinių
kontaktą. Tobė pradeda sekti pėdsakais, praside­
dančiais nuo nėščios šešiolikmetės prosti-
_ tutės, kol tie atveda iki netikėtos trage-

789955 133711
www.jotema.lt
www.facebook.com/jotema