Versta iš:

Stephen King
DOCTOR SLEEP
Scribner

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus
ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio
atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų
tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų
patalpose.

ISBN 978-609-01-2150-4

Copyright © 2013 by Stephen King

All rights reserved
Viršelio iliustracijos:
© Schubbel | Shutterstock.com
© Tursunbaev Ruslan | Shutterstock.com
© Michal Durinik | Shutterstock.com
© Vertimas į lietuvių kalbą, Valdas V. Petrauskas, 2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Valdas V. Petrauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos
literatūros vertėjų sąjungos, Kanados literatūros vertėjų
asociacijos narys.
Redagavo Nijolė A. Petrauskienė ir Gražina Stankevičienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Viršelio dailininkas Agnius Tarabilda
E. knygą maketavo Zita Pikturnienė
Kadaise, kai grupėje „Rock Bottom Remainders“
grojau ritmine gitara, su mumis paprastai
koncertuodavo Vorenas Zevonas1. Vorenui patiko pilki
marškinėliai ir tokie kino filmai kaip „Vorų karalystė“.
Kai per koncertą žiūrovai pakartotinai kviesdavo mus į
sceną, jis reikalaudavo, kad atlikčiau jo garsiausią
hitą „Londono vilkolakiai“. Sakydavau nesąs vertas
tokios garbės. Jis atremdavo, kad vertas. „Imk sol
major, – patardavo Vorenas, – ir stauk iš visų jėgų. O
svarbiausia – varyk kaip Keitas2.“
Niekada nebūčiau galėjęs varyti kaip Keitas
Ričardsas, bet visada stengdavausi iš paskutiniųjų, –
ir kai šalia stovintis Vorenas pritardavo man nata į
natą beprotiškai kvatodamas, paprastai būdavo smagu
kaip reta.
Vorenai, šįkart staugiu tau, nors ir kur tu būtum.
Velniškai ilgiuosi tavęs, drauguži.

1 Warren William Zevon (1947–2003) – amerikiečių roko

dainininkas ir muzikantas. (Čia ir kitur – vert. past.)
2 Keith Richards (1943) – anglų muzikantas, dainininkas ir dainų
kūrėjas.
Mes priėjome ribą, kai pusinės priemonės
negelbsti.
– Anoniminių alkoholikų Didžioji knyga

Jei norime gyventi, turime išsivaduoti nuo pykčio.

Šią abejotiną prabangą gali sau leisti tik
normalūs žmonės.
– Anoniminių alkoholikų Didžioji knyga
 ĮŽANGA

SIAUBAS reiškia Spjauk Ir Atsukęs Užpakalį Bėk

Ausis Suglaudęs
– Anoniminių alkoholikų priesakas
 Seifas

Tais metais, kai Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo

Džordžijos žemės riešutų plantacijos savininkas1,
gruodžio antrą dieną iki pat pamatų sudegė vienas
didžiausių Kolorado kurortinių viešbučių. Buvo
pranešta, kad viešbutis „Panorama“2 patyrė
milžiniškų nuostolių. Atlikus tyrimą, Hikariljų
apygardos priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo
skyriaus viršininkas pareiškė, kad gaisro priežastis –
sugedęs garo katilas. Tuo metu, kai įvyko nelaimė,
viešbutis buvo uždarytas žiemai, jame gyveno tik
keturi žmonės. Gyvi išliko trys. Viešbučio laikinasis
prižiūrėtojas Džonas Toransas žuvo bandydamas
nesėkmingai (ir didvyriškai) sumažinti garo slėgį,
katastrofiškai pašokusį sugedus apsauginiam
vožtuvui.
Gyvi liko prižiūrėtojo žmona ir mažametis sūnus.
Taip pat viešbučio „Panorama“ vyriausiasis virėjas
Ričardas Heloranas: palikęs sezoninį darbą Floridoje,
šis atvyko aplankyti Toransų, jo žodžiais tariant,
staiga persmelktas nuojautos, kad jiems atsitiko
nelaimė. Sprogimo metu abu suaugusieji gerokai
nukentėjo. Tik vaikas liko sveikas.
Bent jau fiziškai.

Korporacija, kuriai priklausė „Panorama“, Vendei

Torans ir jos sūnui išmokėjo kompensaciją. Ne tokią
jau didelę, bet jos užteko trejiems metams, kol Vendė
negalėjo dirbti dėl nugaros traumos. Advokatas patarė
nenusileisti ir reikalauti daugiau – korporacija
sumokėsianti, nes norinti žūtbūt išvengti teismo. Bet
Vendė, kaip ir korporacija, troško kuo greičiau
pamiršti aną kraupią žiemą Kolorade. Pasveiksiu,
pareiškė ji, ir pasveiko, nors nugaros skausmai
kamavo iki pat mirties. Skilę stuburo slanksteliai ir
sulaužyti šonkauliai sugyja, bet niekada nesiliauja
gėlę.
Vinifredė ir Denielis Toransai kurį laiką dar gyveno
Vidurio pietuose, paskiau persikėlė į Tampą. Kartais iš
Ki Vesto atvažiuodavo jų aplankyti Dikas Heloranas
(stiprios nuojautos žmogus). Svarbiausia, jaunojo
Denio. Juos siejo artimas ryšys.
Vieną 1981-ųjų kovo rytą Vendė paskambino Dikui ir
paklausė, ar jis negalėtų atvažiuoti. Esą Denis ją
pažadinęs vidury nakties ir prašęs, kad neitų į vonios
kambarį.
Paskui apskritai atsisakęs su ja kalbėtis.

Jis atsibudo panoręs į tualetą. Lauke švilpė vėjas.

Floridoje jis beveik visada šiltas, bet Deniui nepatiko
tas švilpimas, jis abejojo kada nors prie to priprasiąs.
Vėjas priminė viešbutį „Panorama“, kur sugedęs garo
katilas buvo ne pats pavojingiausias dalykas.
Juodu su motina gyveno nedideliame nuomojamame
bute, antrame aukšte. Išėjęs iš savo kambarėlio,
esančio greta motinos miegamojo, Denis pasuko
skersai koridoriaus. Vėjas siaudė brązgindamas šalia
pastato skurstančios palmės šakas. Lyg griaučiai būtų
braškėję. Jie su mama niekada neuždarydavo vonios
kambario durų, kai nesimaudydavo po dušu ar
nesinaudodavo tualetu, nes buvo sulūžusi spyna. Šįsyk
durys buvo uždarytos. Beje, anaiptol ne todėl, kad ten
būtų užėjusi motina. Per viešbučio gaisrą susižalojusi
veidą, dabar ji knarkdavo – tylutėliai šnopuodavo, ir,
eidamas pro jos miegamąjį, Denis girdėjo tą garsą.
Ką gi, tikriausiai ji netyčia užtrenkė duris, ir tiek.
 Vis dėlto jis suvokė, jog tai netiesa (jam taipgi
neduodavo ramybės tiek nuojauta, tiek ūmūs
įtarimai), bet kartais tiesiog reikia įsitikinti. Pačiam
pamatyti. Tai suprato viešbutyje „Panorama“, viename
antro aukšto kambaryje.
Atkišęs ranką, kuri pačiam pasirodė per ilga, per
lanksti, per gležna, paspaudė rankeną ir atidarė duris.
Kaip ir tikėjosi, ten buvo moteris iš 217-ojo
kambario. Prasižergusi sėdėjo ant unitazo – nuoga,
pūpsančiomis balsvomis šlaunimis. Nuvytusios krūtys
karojo kaip subliūškę balionai. Ant gaktos šiurpsojo
žilas kuokštas. Akys buvo pilkos kaip plieninis
veidrodis. Išvydusi jį, moteris plačiai išsiviepė.
Užsimerk, – kartą liepė jam Dikas Heloranas. – Jei
pamatysi ką nors negera, užsimerk ir pasakyk sau,
kad ten nieko panašaus nėra, o kai atsimerksi – nieko
nebebus.
Bet 217-ajame kambaryje penkiamečiam Deniui
nepasisekė, nepasiseks nė dabar. Jis tai suvokė.
Užuodė ją. Ji iro.
Moteris – jis žinojo, kuo ji vardu: ponia Mesi – jau
stovėjo ant pamėlusių kojų tiesdama į jį rankas. Rankų
raumenys karojo, kone smuko nuo kaulų. Ji šypsojosi,
kaip šypsomasi išvydus seną draugą. Arba ką nors
skanaus.
Nutaisęs pažiūrėti ramų veidą, Denis lėtai užvėrė
duris ir atšlijo žiūrėdamas, kaip rankena pasisuka į
dešinę... į kairę... vėl į dešinę... galiausiai nustoja
judėti.
Dabar jis buvo aštuonerių ir, net siaubo apimtas,
sugebėjo samprotauti bent truputį blaiviau. Iš dalies
todėl, kad širdies gilumoje to tikėjosi. Nors apskritai
jam visada dingodavosi, kad pasirodysiąs Horasas
Derventas. Ar galbūt barmenas, tas pats, kurį tėvas
vadino Loidu. Šiaip ar taip, jis galėjo iš anksto
numatyti, jog tai būsianti ponia Mesi. Nes iš visų
gyvųjų lavonų viešbutyje „Panorama“ toji buvo
atgrasiausia.
 Blaivus protas Deniui sakė, kad ji – tik neįsiminto
košmaro personažas, iš sapno sekęs įkandin
koridoriumi į vonios kambarį. Blaivus protas tvirtino,
kad, vėl atidarius duris, ten nebūsią nieko. Žinoma, ir
negalėtų būti dabar, kai jis nebemiega. Bet švytintis
protas tvirtino, kad tai netiesa. „Panorama“ dar
nesuvedė su juo sąskaitų. Mažų mažiausiai bent viena
kerštingoji šmėkla sekė jo pėdomis iki pat Floridos.
Kartą jis jau matė tą moterį, tysančią vonioje. Tada ji
išnėrė iš vandens ir bandė jį pasmaugti apipuvusiais
(bet siaubingai stipriais) pirštais. Jeigu Denis vėl
atidarytų vonios kambario duris, ji užbaigtų pradėtą
darbą.
Tad jis tik prikišo ausį prie durų. Iš pradžių – nieko.
Paskui išgirdo silpną garsą.
Negyvi nagai braižė medį.
Denis nukėblino į virtuvę kaip ne savo kojomis,
užlipo ant kėdės ir nusišlapino į kriauklę. Paskui
pažadino motiną ir pasakė, kad neitų į vonios
kambarį – ten esą kažkas negerai. Sulig tais žodžiais
grįžo į kambarį ir palindo po antklodėmis. Mielai būtų
niekada nesikėlęs, tik retkarčiais išlipęs iš lovos
nusišlapinti į kriauklę. Perspėjęs motiną, jau
nebenorėjo su ja kalbėtis.
Jo nekalbadieniai motinai buvo ne naujiena. Jų
pasitaikydavo ne vienas po to, kai „Panoramoje“ Denis
netyčia užklydo į 217-ąjį kambarį.
– Ar norėtum pasikalbėti su Diku?
Jis pažvelgė į ją gulėdamas lovoje ir linktelėjo.
Motina paskambino, nors buvo tik ketvirta ryto.
Dikas atvažiavo kitą dieną vakarop. Atvežė kai ką.
Dovaną.

Kai Vendė paskambino Dikui, – taip, kad girdėtų

sūnus, – Denis užmigo. Nors buvo jau aštuonerių ir ėjo
į trečią klasę, vis dar čiulpė nykštį. Išvydus tą vaizdą,
jai suspaudė širdį. Ji nuėjo prie vonios kambario durų
ir sustojo. Išsigando, – taip buvo prigąsdinta Denio, –
bet neturėjo kitos išeities: nenorėjo šlapintis į virtuvės
kriauklę kaip sūnus. Susiraukė vien įsivaizdavusi, kaip
atrodytų jos užpakalis virš porcelianinės kriauklės
(net jeigu niekas nematytų).
Rankoje Vendė laikė plaktuką iš našlės įrankių
skrynelės. Atsivėdėjusi paspaudė rankeną ir atidarė
vonios kambario duris. Kas be ko, nė gyvos dvasios,
bet klozeto dangtis nuleistas. Eidama gulti, visada jį
pakelia, nes žino, kad, užsimanęs į tualetą, Denis esti
apsimiegojęs: niekada neprisimins, jog reikia jį
pakelti, ir paleis čiurkšlę ant viršaus. Be to, smirda.
Bjauriai smirda. Lyg kur nors, įlindusi į plyšį, gulėtų
padvėsusi žiurkė.
Ji žengė žingsnį, kitą. Pajuto kažką judant ir staigiai
grįžtelėjo su plaktuku rankoje, pasiruošusi tvoti bet
kam, kas slepiasi už durų. Bet ten buvo tik jos šešėlis.
Savo šešėlio bijo, kartais šaiposi žmonės, o kas turi
didesnę teisę šaipytis nei Vendė Torans? Tiek visko
mačiusi ir patyrusi, ji žinojo, kad šešėliai būna
pavojingi. Kartais jie kandžiojasi.
Vonioje nieko nebuvo, bet ant klozeto dangčio
žymėjo neryški dėmė ir dar viena – ant dušinės
užuolaidos. Pirmiausia dingtelėjo mintis apie išmatas,
bet rausvų išmatų nebūna. Atidžiau pasižiūrėjusi,
Vendė pamatė raumenų ir yrančios odos plaušelių.
Daugiau tokių pat dėmių, panašių į žmogaus pėdas,
buvo ant kilimėlio. Ji pamanė, jog jos per mažos – per
dailios, kad būtų vyro.
– O Dieve, – sukuždėjo.
Ir galų gale vis dėlto pasirinko virtuvės kriauklę.

Tik vidurdienį Vendė iškrapštė sūnų iš lovos. Šiaip ne

taip privertė suvalgyti truputį sriubos ir pusę
sumuštinio su žemės riešutų sviestu, bet paskui jis vėl
nėrė į lovą. Kalbėti vis dar nekalbėjo. Heloranas
atvažiavo netrukus po penkių savo dabar jau
senoviniu (bet puikiai išsilaikiusiu ir tviskančiu)
raudonu kadilaku. Vendė stovėjo prie lango jo
laukdama, kaip kadaise laukdavo vyro tikėdamasi, kad
Džekas grįš namo gerai nusiteikęs. Ir neišgėręs.
Ji nulėkė žemyn laiptais ir atidarė duris kaip tik tuo
metu, kai Dikas buvo jau bespaudžiąs durų skambutį
prie lentelės TORANS 2A. Jis išskėtė rankas, ir ji
puolė jam į glėbį trokšdama taip paglūdoti bent
valandą. Ar dvi.
Pagaliau. Laikydamas už pečių, Dikas ją atstūmė.
– Gražiai atrodai, Vende. Na, o kaip mažylis? Ar jau
kalba?
– Ne, bet su tavimi kalbės. Iš pradžių gal net ne
balsu, betgi tu moki...
Ir nebaigusi sakinio Vendė nutaikė jam į kaktą
smilių nelyginant pistoletą.
– Nebūtinai, – atsakė Dikas ir nusišypsojo
prašiepdamas naujintelius dėtinius dantis. Didumą jo
paties dantų suėdė viešbutis „Panorama“ tą naktį, kai
sprogo garo katilas. Tuomet Džekas Toransas
švaistydamasis plaktuku ištratino Dikui dantis ir
pasmerkė Vendę klibikščiuoti visą gyvenimą, bet
šiuodu suprato, kad iš tikrųjų kaltas viešbutis
„Panorama“. – Denis be galo stiprus, Vende. Jei
užsimanytų mane suriesti, kuo puikiausiai susidorotų.
Be to, geriausia pasikalbėti iš lūpų į lūpas. Būtų juo
geriau jam. O dabar papasakok, kas čia atsitiko.
Papasakojusi Vendė nuvedė jį į vonios kambarį.
Nebuvo nuvaliusi dėmių norėdama, kad jis pamatytų
jas savo akimis – taip patyrę policininkai saugo
nusikaltimo vietą teismo medicinos ekspertams. Čia
irgi buvo įvykdytas nusikaltimas. Kėsintasi į jos sūnų.
Dikas ilgai žvelgė nieko neliesdamas, paskui
linktelėjo.
– Pažiūrėkim, gal Denis jau bus atsipeikėjęs.
Jis dar miegojo, bet Vendei iškart palengvėjo širdis
išvydus, kaip nušvito sūnaus veidas, kai šis pamatė,
kas sėdi šalia ant lovos purtydamas už peties.
(sveikas Deni aš atvežiau tau dovaną)
 (juk šiandien ne mano gimtadienis)
Vendė žiūrėjo į juos – suprato, kad jie kalbasi, tik
nežinojo apie ką.
– Kelkis, vaikeli, – tarė Dikas. – Eime pasivaikščioti
paplūdimiu.
(Dikai ji grįžo ponia Mesi iš 217-ojo kambario grįžo)
Dikas vėl papurtė jį už peties.
– Kalbėk balsu, Deni. Negąsdink mamos.
– Kokią dovaną? – paklausė Denis.
Dikas nusišypsojo.
– Puiku. Malonu girdėti tavo balsą, ir Vendei taip
pat.
– Taip.
Tik tiek ji išdrįso pasakyti. Priešingu atveju jis būtų
išgirdęs, kaip dreba jos balsas, ir susirūpinęs. Ji to
nenorėjo.
– Gal galėtum pavalyti vonios kambarį, kol mūsų
nebus? – tarė jai Dikas. – Ar turi gumines pirštines?
Vendė linktelėjo.
– Puiku. Užsimauk.

Paplūdimys buvo už dviejų mylių. Aplink automobilių

stovėjimo aikštelę rikiavosi margi paviljonai, kokių
paprastai pristatoma paplūdimiuose: užkandinės,
dešrainių ir suvenyrų kioskai, – bet sezonas buvo jau
pasibaigęs, ir lankytojų beveik nesimatė. Išskyrus
juos, paplūdimyje nebuvo nė gyvos dvasios.
Važiuodamas iš namų, Denis ant kelių laikė dovaną –
gana sunkų paplokščią ryšulį, suvyniotą į sidabrinį
popierių.
– Galėsi atplėšti, kai pasišnekėsime, – tarė Dikas.
Jie ėjo palei pat vandenį spindinčiu, bangų suplūktu
smėliu. Denis kėblino koja už kojos, nes Dikas – senis.
Neilgai trukus mirs. Gal net greit.
– Dar ištempsiu keletą metų, – nuramino jį Dikas. –
Nesijaudink. O dabar pasakok, kas atsitiko praeitą
naktį. Ir nieko nepraleisk.
 Nebuvo ko per daug pasakoti. Sunkiausia –
suprantamai paaiškinti, koks siaubas smaugia dabar,
kai Denis neabejoja: pagaliau suradusi jį, ta moteris
nesitrauks. Betgi čia Dikas, jis viską supranta be
žodžių, nors kai ką jis jau gali pasakyti.
– Ji grįš. Žinau, kad grįš. Grįš ne kartą, kol galų gale
priveiks.
– Ar prisimeni, kaip mes susitikome pirmą kartą?
Netikėtai pakrypus kalbai kita linkme, Denis
nustebo, bet linktelėjo. Pačią pirmąją dieną, kai jis su
tėvais atvažiavo į viešbutį „Panorama“, Heloranas
jiems surengė ekskursiją. Dabar atrodė, jog tai buvo
labai seniai.
– Prisimeni, kaip aš pirmąsyk prašnekau tavo
mintyse?
– Žinoma.
– Ir ką pasakiau?
– Paklausei, ar važiuosiu su tavimi į Floridą?
– Visiškai teisingai. Ir ką pajutai supratęs, kad nesi
vienišas? Kad nesi vienintelis?
– Apsidžiaugiau, – atsakė Denis. – Labai
apsidžiaugiau.
– Aha, – tarė Heloranas. – Aha, kurgi ne!
Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Pajūriu bėgiojo
paukščiukai, nardė į bangas, – Denio mama vadino
juos mažaisiais bėgikais.
– Ar nenustebai, kad aš pasirodžiau kaip tik tuo
metu, kai buvau tau labiausiai reikalingas? –
Heloranas šypsodamas pažvelgė į Denį. – Ne. Žinoma,
nenustebai. Ko čia stebėtis? Buvai mažas vaikas,
dabar jau esi vyresnis. Tam tikru požiūriu daug
vyresnis. Klausyk, Deni. Pasaulis sugeba išlaikyti
pusiausvyrą. Tuo aš tikiu. Sena patarlė byloja: „Kai
mokinys pasiruošęs, ateina mokytojas.“ Aš buvau tavo
mokytojas.
– Ne tik mokytojas, – pasakė Denis, imdamas Diką
už rankos. – Tu buvai mano draugas. Tu mus
išgelbėjai.
 Dikas praleido jo žodžius pro ausis... ar bent
apsimetė praleidęs.
– Mano močiutė irgi švytėjo... Prisimeni, aš tau
pasakojau?
– Aha. Sakei, judu ilgai kalbėdavotės nepraverdami
burnos.
– Tikrai. Ji mane mokė. O ją mokė prosenelė dar
vergijos laikais. Kada nors, Deni, ateis tavo eilė būti
mokytoju. Ir tada pasirodys mokinys.
– Jeigu manęs nespės pričiupti ponia Mesi, – liūdnai
atsakė Denis.
Jie priėjo prie suoliuko. Dikas atsisėdo.
– Bijau eiti toliau, paskui nepajėgsiu parkėblinti.
Sėskis šalia. Papasakosiu tau vieną istoriją.
– Nenoriu jokių istorijų, – atsakė Denis. – Ji sugrįš,
ar nesupranti? Sugrįš, ir ne vieną kartą.
– Užsičiaupk ir ištempk ausis. Dėkis į galvą mano
žodžius, – Dikas plačiai nusišypsojo prašiepdamas
akinamai baltus dėtinius dantis. – Manding, viską
suprasi. Tu ne toks jau kvailas, vaikeli.

Diko močiutė iš motinos pusės gyveno Klirvoteryje. Ji

buvo Baltoji Močiutė. Žinoma, ne todėl, kad buvo
baltoji, – ji buvo gera. Senelis iš tėvo pusės gyveno
Danbryje, Misisipės valstijoje, mažame miestelyje
netoli Oksfordo. Jo žmona buvo seniai mirusi, dar
Dikui negimus. Kaip spalvotasis, tais laikais ir tame
krašte jis buvo labai turtingas. Turėjo laidotuvių
biurą. Dikas su tėvais važiuodavo pas jį keturiskart
per metus – visada atkala širdimi. Siaubingai bijojo
Endžio Helorano ir vadino jį (mintyse, nes pavadinęs
balsu būtų užsidirbęs antausį) Juoduoju Seneliu.
– Ar esi kada nors girdėjęs apie pedofilus? –
paklausė Dikas Denį. – Vyrus, lendančius prie vaikų?
– Lyg ir, – apdairiai atsakė Denis. Kas be ko, žinojo,
kad nevalia nei kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis,
nei lipti į jų automobilį. Nes jie gali dievaižin ką tau
padaryti.
– Taigi senis Endis buvo ne šiaip sau pedofilas. Jis
buvo ir velnio neštas sadistas.
– Ką?
– Na, jam patiko kankinti žmones.
Denis beregint linktelėjo galvą.
– Kaip Frenkis Listronas mokykloje. Jis laužo
vaikams rankas ir paskuta ešerio. Jeigu neverki –
atstoja. Jei verki – neatstoja.
– Negerai, bet ten buvo dar blogiau.
Dikas nutilo ir nugrimzdo į savo mintis, kaip būtų
pamanęs atsitiktinis praeivis, bet istorija klostėsi
toliau vaizdais ir jungiamosiomis frazėmis. Denis
išvydo Juodąjį Senelį, aukštą, su eilute, tokia pat juoda
kaip ir jis pats, ir su savotiška skrybėle
(katiliuku)
ant galvos. Išvydo susiplakusias seiles lūpų
kampeliuose ir paraudusias akis, lyg senelis būtų
pavargęs ar ką tik verkęs. Išvydo, kaip jis sodina sau
ant kelių Diką – jaunesnį nei Denis dabar, tikriausiai
tokio amžiaus, kokio jis buvo aną žiemą viešbutyje
„Panorama“. Jei jie būdavo ne vieni, jis tik kutendavo
Diką, ir tiek. Priešingu atveju įsprausdavo ranką Dikui
tarp kojų ir imdavo taip gniaužyti kiaušelius, kad šis
vos nealpdavo iš skausmo.
– Patinka? – pūkšdavo senelis Endis jam į ausį. Jis
dvokdavo cigaretėmis ir viskiu „Baltasis arklys“. –
Kurgi nepatiks, visiems berniukams patinka! O jeigu ir
nepatinka, nedrįsk skųstis! Jei pasiskųsi, primušiu.
Sudeginsiu.
– Gyvatė! – pasipiktino Denis. – Fui, koks bjaurybė!
– Tai dar ne viskas, – tęsė Dikas, – bet aš tau
papasakosiu tik vieną dalyką. Po žmonos mirties
senelis pasisamdė tarnaitę, kad eitų namų apyvoką. Ji
tvarkė namus ir virė. Per pietus atnešdavo viską ant
stalo – nuo salotų iki deserto, nes taip norėjo Juodasis
Senelis. Deserto visada būdavo pyragaitis arba
pudingas. Lėkštutė arba dubenėlis su desertu
stovėdavo šalia lėkštės, tad galėdavai spoksoti ir
varvinti seilę, šlamšdamas savo ėdalą. Senelis laikėsi
griežtos taisyklės: gali žiūrėti kiek tinkamas į desertą,
bet nevalia jo nė paragauti, kol iki paskutinio kąsnelio
nesušveitei kepsnio, virtų daržovių ir bulvių košės. Ir
turi švariai išdažyti padažą, o šis būdavo susimetęs į
grumzlus ir nelabai skanus. Jei likdavo bent lašas,
Juodasis Senelis duodavo riekę duonos tardamas:
„Išdažyk, Diki Paukštyti, kad lėkštė blizgėtų kaip šuns
išlaižyta.“ Mane jis vadino Dikiu Paukštyčiu.
Kartais nepajėgdavau visko suvalgyti ir negaudavau
pyragaičio arba pudingo. Jis griebdavo ir pats
surydavo. O kartais, kai viską suvalgydavau,
įsmeigdavo nuorūką į pyragaitį arba vanilinį pudingą.
Jam tai būdavo lengva, nes visada sėdėdavo šalia
manęs. Ir apsimesdavo pokštaująs. „Vaje, maniau, jog
čia peleninė!“ – sušukdavo. Nei mama, nei tėtis jo
nesudrausdavo, nors tikriausiai žinojo, kad, jeigu tai ir
pokštas, su vaiku taip juokauti nedera. Jie irgi
apsimesdavo, jog tai tiesiog pokštas.
– Tikrai negražu, – tarė Denis. – Tėvai turėjo tave
apginti. Mama visada mane apgina. Ir tėtis apgindavo.
– Maniškiai bijojo senelio. Ir ne veltui. Endis
Heloranas buvo velnio neštas ir pamestas. Sakydavo:
„Na, Diki, šveisk, nesijaudink, nenusinuodysi.“ Jei
atkneibdavau kąsnelį, liepdavo Nonei – tuo vardu
buvo tarnaitė – atnešti dar vieną porciją deserto. Jei
neatsikąsdavau – nieko negaudavau. Galiausiai aš
niekada nepajėgdavau baigti pietų – man susukdavo
vidurius.
– Reikėjo pyragaitį ar pudingą perkelti į kitą lėkštės
pusę, – tarė Denis.
– Bandžiau, kur nebandysiu, aš nekvailas. Bet jis
padėdavo atgal sakydamas, kad desertas turi būti iš
dešinės, – Dikas nutilo spoksodamas į vandenyną –
regimojo ploto krašte, kur dangus siekėsi su Meksikos
įlanka, iš lėto plaukė mažytis baltas laivas. – Kartais,
užtikęs mane vieną, imdavo kandžiotis. O kartą, kai
pagrasinau pasiskųsiąs tėvui, jeigu neatstos, užgesino
cigaretę man į nuogą koją. Ir pasakė: „Ir dėl to
pasiskųsk, pamatysi, ar padės. Tavo tėtukas gerai
mane pažįsta ir nė žodžio nedrįs pasakyti – jis bailys ir
po mano mirties tikisi pasiglemžti mano pinigus, o aš
nesiruošiu greit mirti.“
Denis klausėsi išpūtęs akis. Visada manė, kad
pasaka apie Mėlynbarzdį baisiausia pasaulyje, kad
baisesnių nebūna, bet ši istorija buvo nepalyginamai
šiurpesnė. Tai buvo ne pasaka.
– Kartais senelis girdavosi turįs pažįstamą, tokį Čarlį
Menksą, ir jeigu jo neklausysiu, jis paskambins
tarpmiestiniu telefonu Čarliui Menksui, šis atvažiuos
prabangiu automobiliu ir išsiveš ten, kur laikomi
neklaužados. Paskui įgrūsdavo ranką man tarp kojų ir
pasiusdavo gniaužyti kiaušelius. „Žodžiu, niekam tu
nesiskųsi, Diki Paukštyti. O jei pasiskųsi, senis Čarlis
atvažiuos ir laikys tave su pavogtais vaikais, kol mirsi.
O kai mirsi, eisi tiesiai į pragarą ir degsi amžinoje
ugnyje. Nes tu – skundikas. Nesvarbu, ar kas nors
patikės tavimi, ar ne: skundikas yra skundikas.“
Aš ilgai tikėjau tuo senu pašlemėku. Nesiskundžiau
net Baltajai Močiutei, tai, švytinčiajai, nes maniau
esąs pats kaltas. Jei būčiau buvęs vyrėlesnis, būčiau
suvokęs, jog tai netiesa, bet tada buvau mažas, – jis
nutilo. – Ir tai dar ne viskas. Ar supranti, Deni, ką
turiu omeny?
Denis ilgokai žiūrėjo Dikui į veidą, perkratydamas
mintis ir vaizdus jo galvoje. Pagaliau tarė:
– Tu norėjai, kad tėtis gautų tuos pinigus. Bet jis
negavo nė cento.
– Negavo. Juodasis Senelis paliko viską Alabamos
juodaodžių našlaičių prieglaudai, ir, dievaži, suprantu
kodėl. Bet svarbiausia ne tai.
– Ir tavo geroji močiutė niekada nieko nesužinojo? Ir
neįspėjo?
– Ji suprato, kad kažkas atsitiko, bet aš tylėjau, o ji
nesispyrė. Tik pasakė, kad bus pasiruošusi mane
išklausyti, kai aš būsiu pasiruošęs pasikalbėti. Deni,
kai Endis Heloranas mirė nuo infarkto, buvau
laimingiausias vaikas pasaulyje. Mama pasakė, kad
galiu neiti į laidotuves ir likti su močiute Roza, Baltąja
Močiute, jei tik noriu, bet aš norėjau važiuoti. Kurgi
ne! Man reikėjo įsitikinti, kad Juodasis Senelis iš
tikrųjų mirė.
Tą dieną lijo. Visi stovėjo prie kapo su juodais
lietsargiais. Žiūrėjau, kaip jo karstas – ko gero,
didžiausias ir gražiausias iš visų, buvusių jo biure –
leidžiasi į duobę, ir prisiminiau visus tuos kartus, kai
jis gniaužydavo man kiaušelius ir smaigstė nuorūkas į
mano pyragaitį, o kartą užgesino cigaretę į koją,
prisiminiau, kaip viešpataudavo prie stalo lyg anas
išprotėjęs karalius Šekspyro pjesėje. Bet geriausiai
prisiminiau Čarlį Menksą, be abejo, senelio
pramanytą, sakiau sau, jog dabar senelis negalės
tarpmiestiniu telefonu paskambinti jokiam Čarliui
Menksui, kad šis atvažiuotų nakčia savo prabangiu
automobiliu ir išsivežtų pas savo pavogtus vaikus –
mergaites ir berniukus.
Vogčiomis pažvelgiau per kapo kraštą – „Tegu
žiūri“, pasakė tėtis, mamai bandant nutempti mane
nuo duobės, – ir, drėgnoje duobėje išvydęs karstą,
pamaniau: „Tu ten, šešiomis pėdomis arčiau pragaro,
Juodasis Seneli, ir labai greitai ten atsidursi, ir,
tikiuosi, velnias įkirs tau tūkstantį antausių savo
liepsnojančia ranka.“
Dikas įbruko ranką į kelnių kišenę ir ištraukė pakelį
„Marlboro“ su celofanuota degtukų dėžele. Įsispraudė
cigaretę tarp lūpų ir niekaip negebėjo jos pridegti –
taip drebėjo jam rankos ir burna. Denis nustebo
išvydęs ašaras Diko akyse.
Numanydamas, kuo baigsis istorija, Denis paklausė:
– Kada jis sugrįžo?
Dikas giliai užsitraukė cigaretę ir šypsodamas išpūtė
dūmą.
– Juk nesiknaisiojai po mano galvą, kad sužinotum,
ar ne?
– Ne.
 – Po pusės metų. Kartą, kai parėjau iš mokyklos, jis
gulėjo ant mano lovos – nuogas, su stačiu apirusiu
peniu. „Eikš, Diki Paukštyti, tūpk ant viršaus, –
pašaukė jis mane. – Įkirsk man tūkstantuką, o aš tau
įkirsiu du.“ Aš suklikau, bet niekas negalėjo manęs
išgirsti. Tėvai buvo darbe: mama – restorane, tėtis –
spaustuvėje. Išbėgau užtrenkdamas duris. Išgirdau,
kaip Juodasis Senelis atsistojo... dunkst... perėjo per
kambarį dunkst dunkst dunkst... o paskui išgirdau...
– Braižant duris, – vos girdimu balsu įsiterpė
Denis. – Nagais braižant duris...
– Visiškai teisingai. Grįžau į kambarį tik vėlai
vakare, mamai ir tėčiui parėjus iš darbo. Jis dingo, bet
liko... pėdsakų.
– Žinoma. Kaip mūsų vonios kambaryje. Nes jis jau
buvo pradėjęs irti.
– Gryna teisybė. Aš pats pakeičiau patalynę – mama
buvo išmokiusi prieš dvejus metus. Sakė, kad esu jau
didelis ir apsieisiu be tarnų, jų turi tik baltieji
berniukai ir mergaitės, tokie kaip tie, kuriuos
prižiūrėjo prieš įsidarbindama padavėja „Berkino
kepsninėje“. Daugmaž po savaitės pamačiau Juodąjį
Senelį supantis parke. Vilkėjo eilute, bet buvo perdėm
apėjęs kažkokiomis pilkomis apnašomis – manding, į
karstą įsimetė pelėsis.
– Aha, – dusdamas sukuždėjo Denis – tik tiek
sugebėjo ištarti.
– Bet antukas buvo atsegtas, visi pakarūklai išlindę.
Atsiprašau, Deni, kad pasakoju tokius dalykus, tu dar
per mažas, kad to klausytumeis, bet tu turi žinoti.
– Ir tu nuėjai pas Baltąją Močiutę?
– Nebuvo kitos išeities. Žinojau kaip ir tu: grįš, ir
baigta. Ne taip kaip... Deni, ar tau kada nors
vaidenosi mirusieji? Turiu galvoje normaliai
mirusiuosius, – jis nusijuokė, nes tie žodžiai atrodė
labai juokingi. Kaip ir Deniui. – Na, vaiduokliai?
– Kelis kartus. Kartą jų buvo trys. Stovėjo prie
geležinkelio pervažos. Du berniukai ir mergaitė.
Paaugliai. Galbūt... gal jie ten žuvo po traukinio
ratais?
Dikas linktelėjo.
– Paprastai jie įstringa ten, iš kur nukeliavo anapus,
kol susitaiko su mintimi, kad yra mirę, ir keliauja
toliau. Tokių buvai matęs „Panoramoje“.
– Žinau, – Deniui neapsakomai palengvėjo gavus
progą pasikalbėti apie tuos dalykus, juo labiau su
išmanančiu žmogumi. – Be to, kartą restorane mačiau
tokią moterį. Žinai, tame, kur staliukai stovi gatvėje?
Dikas vėl linktelėjo.
– Ji buvo kiaurai permatoma, bet, išskyrus mane,
niekas daugiau jos neregėjo, ir kai padavėja pristūmė
kėdę, kurioje ji sėdėjo, vaiduoklė dingo. Ar tu irgi
kartais jų matai?
– Seniai nesu matęs, bet tu stipriau švyti. Sulig
metais švytėjimas silpsta...
– Nuostabu! – susižavėjęs sušuko Denis.
– ...turbūt ir suaugus jo lieka per akis, juo labiau kad
iš pradžių būta labai stipraus. Paprasti vaiduokliai
visiškai kitokie nei ana moteris, kurią matei 217-
ajame kambaryje, o vėliau vonios kambaryje, tiesa?
– Taip, – sutiko Denis. – Ponia Mesi – tikra. Ji palieka
pėdsakų. Tu juos matei. Ir mama matė... o juk ji
nešvyti.
– Grįžtam, – tarė Dikas. – Metas pažiūrėti, ką tau
atvežiau.

Į automobilių stovėjimo aikštelę teko eiti dar lėčiau,

nes Dikas išsikvėpė.
– Vis per tas cigaretes, – nusiskundė jis. – Nė
nebandyk pradėti rūkyti, Deni.
– Mama rūko. Nė nenumano, kad aš žinau. Dikai, o
ką padarė tavo Baltoji Senelė? Tikriausiai ką nors
padarė, jei Juodasis Senelis niekados tavęs neužlaužė.
– Ji davė man dovaną, tokią pat, kokią aš tau duosiu.
Taip daro mokytojas, kai mokinys subręsta. Žinai,
mokymas – taipgi dovana. Pati geriausia iš visų tų,
kokių norėtum gauti ar dovanoti.
– Baltoji Senelė niekada nevadino senelio Endžio
vardu, tik pravarde, – nusišaipė Dikas. – Iškrypėliu. Aš
jai papasakojau tai, ką tu man ką tik sakei: senelis
buvo tikras, ne vaiduoklis. Ir ji pritarė: kas be ko,
gryna teisybė, nes tikras jis tapo per mane. Per mano
švytėjimą. Ji kalbėjo, jog kai kurios dvasios – ypač
piktosios – nenori palikti šio pasaulio žinodamos, kad
jų laukia baisesnis likimas. Diduma išnyksta nuo bado,
bet kai kurios susiranda peno. „Jos maitinasi
švytėjimu, Dikai, – pasakė ji man. – Tu maitini tą
iškrypėlį. Maitini nieko nenumanydamas. Jis kaip
uodas vis sukasi aplink, kol nutupia ir prisisiurbia
kraujo. Ir nieko čia nepadarysi. Gali nebent nukreipti
prieš jį tai, ko jis gviešiasi.
Jie atėjo prie kadilako. Dikas atidarė duris ir,
lengviau atsidusęs, atsisėdo prie vairo.
– Kadaise galėdavau nueiti dešimt mylių ir dar
penkias nubėgti. Dabar, truputį pasivaikščiojus
pajūriu, taip skauda strėnas, lyg arklys būtų įspyręs.
Nagi, Deni. Atplėšk dovaną.
Denis nuplėšė sidabrinį popierių ir pamatė žalią
metalinę dėžutę. Priekyje po užraktu buvo kodo
skydelis.
– Oho, nieko sau!
– Tikrai? Tau patinka? Puiku. Pirkau „Vestern Auto“
parduotuvėje. Grynas amerikietiškas plienas. Baltoji
Senelė man buvo padovanojusi tokią pat, tik su
įkabinama spynele ir rakteliu, nešiodavausi jį ant
kaklo, bet tai buvo labai seniai. Dabar devintas
dešimtmetis, pažanga, nauji laikai. Matai skydelį?
Surenki penkis skaičius, gerai įsimeni, kad
nepamirštum, ir spusteli šitą mygtuką. O kai nori vėl
atidaryti dėžutę, surenki kodą, ir baigta.
Denis nudžiugo.
– Ačiū, Dikai! Aš čia laikysiu savo brangiausius
daiktus!
 Kitaip sakant, beisbolo korteles, skautų
pasižymėjimo ženkliuką su kompasu, žalią laimės
akmenuką ir jųdviejų su tėvu nuotrauką, darytą vejoje
priešais jų daugiabutį, kur jie gyveno Bolderyje, prieš
išvykdami į „Panoramos“ viešbutį. Prieš tai, kai
gyvenimas pakrypo kreiva vėže.
– Puiku, Deni, pritariu, bet norėčiau, kad
panaudotum ją kam kitam.
– Kam?
– Norėčiau, kad gerai ją pažintum, – tiek iš vidaus,
tiek iš išorės. Ne šiaip apžiūrėtum, o iščiupinėtum iš
visų pusių. Įkištum nosį, užuostum, kuo kvepia. Ši
dėžutė turi būti tavo geriausia draugė – bent kurį
laiką.
– Kodėl?
– Todėl, kad tokią pačią dėžutę turi susikurti galvoje.
Tokią pačią, bet ypatingą. Ir kad kitą kartą, kai ta kalė
Mesi sugrįš, kad būtum pasiruošęs kautis. Tave
pamokysiu, ką reikia daryti, kaip kitados mane mokė
Baltoji Močiutė.
Jiems grįžtant Denis beveik nė žodžio daugiau
nepasakė. Daug minčių spietėsi jo galvoje. Ant kelių
gulėjo dovana – tvirto metalo seifas.

Ponia Mesi grįžo po savaitės. Ji vėl buvo vonios

kambaryje, tik šįsyk gulėjo vonioje. Denis nė kiek
nenustebo. Šiaip ar taip, juk ji ir mirė vonioje. Šįkart
jis nebėgo. Šįkart įėjo į vidų ir uždarė duris.
Šypsodamasi ji pakvietė jį prieiti arčiau. Denis
šypsodamasis priėjo. Girdėjo kitame kambaryje
veikiant televizorių. Motina žiūrėjo „Trijulę“.
– Labas, ponia Mesi, – tarė Denis. – Aš tau kai ką
atnešiau.
Paskutinę akimirką ji viską suprato ir suspiegė.

10
Netrukus į vonios kambario duris pasibeldė motina.
– Deni, ar viskas gerai?
– Kuo geriausiai, mama.
Vonioje buvo tuščia. Tiesa, liko glitėsių, bet Denis
žinojo, kad juos galima nuvalyti: šliukštelės vandens –
ir jie nutekės į kanalizaciją.
– Ar nori į tualetą? Jau išeinu.
– Ne. Aš tiesiog... Man pasirodė, kad šaukei.
Griebęs dantų šepetėlį, Denis atidarė duris.
– Visu šimtu procentų gerai. Matai?
Jis plačiai nusišypsojo. Dabar, dingus poniai Mesi,
tai buvo nesunku.
Motinos veidas nusigiedrijo.
– Puiku. Ir nepamiršk gerai išsivalyti krūminių
dantų. Ten visada užsilieka maisto.
– Nepamiršiu, mama.
Galvoje, kažkur pačiame jos užkaboryje, kur ant tam
tikros lentynėlės stovėjo ypatingojo Denio seifo
dvynys, jis girdėjo prislopintą klyksmą. Didelio čia
daikto! Tarė sau, kad tai netrukus nutils, ir neklydo.

11

Po dvejų metų, prieš pat Padėkos šventę, Alafijos

vidurinėje mokykloje, tuščioje laiptų aikštelėje, Denis
Toransas susidūrė su Horasu Derventu. Šis vilkėjo
eilute konfeti apkritusiais pečiais. Ant irstančios
rankos kabojo juoda kaukė. Nuo jo dvelkė kapu.
– Puikus vakarėlis, ar ne? – paklausė jis.
Denis apsisuko ir spruko šalin.
Po pamokų tarptautiniu telefonu jis paskambino į
vieną Ki Vesto restoraną, kur tuo metu dirbo Dikas.
– Mane užtiko dar vienas tipas iš „Panoramos“
viešbučio. Kiek seifų galėčiau turėti, Dikai? Galvoje,
savaime suprantama.
Dikas sukikeno.
– Kiek nori, vaikeli. Švytėjimas tuo ir žavus. Manai,
man teko užrakinti vien tik Juodąjį Senelį?
– Ar jie ten miršta?
 Dikas šįkart nesukikeno. Denis kaip gyvas nebuvo
girdėjęs Diko kalbant tokiu šaltu balsu.
– Ar tau ne vis viena?
Deniui buvo vis viena.
Kai neilgai trukus po Naujųjų metų buvęs
„Panoramos“ savininkas vėl apsireiškė, – šįkart Denio
miegamojo spintoje, – Denis buvo pasiruošęs. Jis įlipo į
spintą ir uždarė duris. Netrukus galvoje ant viršutinės
lentynos šalia ponios Mesi seifo atsirado dar vienas.
Kurį laiką buvo girdėti beldimas ir išmoningi
keiksmai, Denis įsiminė juos vėlesniam gyvenimui.
Gana greitai viskas nutilo. Nė menkiausio garso nei iš
Dervento, nei iš ponios Mesi seifo. Ar jie gyvi (jei
nemirėliai išvis gali būti gyvi), ar ne – tai buvo
nebesvarbu.
Svarbiausia, jie nebegalėjo ištrūkti. Denis buvo
saugus.
Taip jis manė. Žinoma, manė, kad niekada
neparagaus alkoholio turėdamas galvoje tai, kas
atsitiko tėvui.
Vis dėlto kartais mes apsirinkame.

1 Turimas omeny Džimis Karteris (Jimmy Carter), JAV

prezidentas 1977–1981 m.
2 Viešbutyje „Panorama“ vyksta šio romano pirmosios dalies
„Švytėjimas“ (Shining), taip pat to paties pavadinimo Stanley‘io
Kubricko filmo veiksmas.
 Gyvatė barškuolė

Vardu ji buvo Endrėja Steiner, mėgo filmus, bet

nemėgo vyrų. Nieko nuostabaus, turint omeny, kad ją
aštuonmetę išžagino tėvas. Ir žagino dar aštuonerius
metus. Vėliau ji padarė tam galą: motinos virbalu
perdūrė abu kiaušius, vieną po kito, paskui tą patį
virbalą įsmeigė savo žagintojui į kairę akį. Persmeigti
kiaušius buvo lengva, nes jis miegojo, bet, nepaisant
jos ypatingų gebėjimų, iš skausmo pabudo. Beje, ji
buvo stambi mergina, o jis girtas. Būtų pajėgusi
ilgokai laikyti jį prislėgtą, o paskui pribaigti.
Dabar ji buvo trisdešimt dvejų, bastėsi po Ameriką,
o Baltuosiuose rūmuose vietoj žemės riešutų
plantacijos savininko šeimininkavo buvęs aktorius.
Naujasis rūmų šeimininkas turėjo tik aktoriui
būdingus neįtikėtinai tamsius plaukus ir šypsojosi
žaviai ir nenuoširdžiai, kaip aktoriui būdinga. Endė
matė jį per televiziją viename filme. Būsimasis
prezidentas vaidino vaikiną, kuris, pakliuvęs po
traukinio ratais, neteko abiejų kojų. Jai patiko mintis
apie bekojį vyrą: toks negalėtų tavęs pasivyti ir
išžaginti.
Filmai – jėga! Filmai atplėšia tave nuo kasdienybės.
Gali tikėtis spragintų kukurūzų ir laimingos pabaigos.
Tave vedasi į kiną bernas, tai lyg ir savotiškas
pasimatymas, už viską moka jis. Pastarasis filmas
buvo gražus: bučiavosi, šaudė, trenkė muzika.
Vadinosi „Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros
skrynios ieškotojai“. Dabartinis kavalierius laikė ranką
po sijonu, aukštai ant nuogos šlaunies, bet kas čia
tokio: ranka – ne penis. Juodu susipažino bare. Beveik
su visais, su kuriais eidavo į pasimatymus, ji
susipažindavo baruose. Jis pavaišino ją alkoholiu, bet
vaišės neturi nieko bendra su pasimatymu: vaišės –
atsitiktinė pažintis, ir tiek.
Kas čia? – paklausė jis pirštu braukdamas per jos
kairę ranką virš alkūnės. Ji vilkėjo berankove
palaidinuke, todėl tatuiruotė buvo aiškiai matoma.
Ieškodama partnerio, ji visada stengdavosi neuždengti
tatuiruotės. Norėdavo, kad ją matytų vyrai. Tatuiruotė
jiems atrodydavo nei šiokia, nei tokia. Endrėja
pasidarė ją San Diege tais pačiais metais, kai nužudė
tėvą.
Gyvatė, – atsakė ji. – Barškuolė. Argi nematai dantų?
Kur nematys! Dantys dideli, pernelyg dideli pagal
galvą. Ant vieno kabojo nuodų lašas.
Aukštyn sušukuotais kaip ir prezidento plaukais,
brangia eilute jis priminė verslininką, nutarusį popiet
pailsėti nuo įprasto darbo – popierėlių dėliojimo.
Tiesa, plaukai buvo ne tamsūs, o beveik žili, iš
pažiūros atrodė daugmaž šešiasdešimties metų. Už ją
beveik dvigubai vyresnis. Bet vyrams dėl to nei šilta,
nei šalta. Jis nieko neimtų į galvą, jeigu net ji būtų ne
trisdešimt dvejų, o šešiolikos. Arba aštuonerių. Ji
prisiminė tėvą kartą sakius: jei turi kuo pasiusioti,
galiu tave pasikloti.
Žinoma, matau, – atsakė šalia sėdintis vyriškis, – o
ką tai galėtų reikšti?
Pasikasyk pakaušį ir suprasi, – atsakė Endė
lyžtelėdama viršutinę lūpą. – Aš turiu dar vieną
tatuiruotę. Kitoje vietoje.
Ar parodysi?
Galbūt. Ar mėgsti kiną?
Jis susiraukė. Ką turi galvoje?
Juk nori man paskirti pasimatymą, ar ne?
Jam buvo aišku, ką ji turi omeny – ar bent jau ką
galėtų turėti. Aplink pilna moterų, ir kai jos kalba apie
pasimatymą, galvoja apie labai konkretų dalyką. Bet
Endė turėjo omeny visai ką kita.
Žinoma. Tu man patinki.
 Tai paskirk pasimatymą. Tikrą pasimatymą. Dabar
Rialto kino teatre kaip tik eina „Dingusios Sandoros
skrynios ieškotojai“.
Aš būčiau linkęs užsukti netoliese į viešbutuką,
širdele. Kaip tau patiktų kambarys su baru ir balkonu?
Ji prikišo lūpas jam prie ausies ir krūtine įsirėmė į
ranką. Gal vėliau. Pirmiausia eime į kiną. Nupirk man
bilietą ir spragintų kukurūzų. Tamsoje aš įsiaistrinu.
Ir štai jie kino teatre, ekrane, dideliame kaip
dangoraižis, Harisonas Fordas botagu šmaukši per
žemę, keldamas dulkes. Senis su prezidento
šukuosena grabinėja po sijonu, bet ji laiko ant kelių
pasistačiusi kibirėlį su kukurūzais, kad vyriškio ranka
galėtų prieiti trečiąją bazę, bet nieku gyvu nepasiektų
namų bazės. Jis stengiasi skverbtis aukščiau, ir ji
nervinasi – nori pažiūrėti filmą iki galo ir pamatyti,
kas gi yra toje Sandoros skrynioje. Taigi...

Paprastą dieną antrą valandą popiet kino teatras buvo

pustuštis, už Endės Steiner ir jos kavalieriaus sėdėjo
tik trys žmonės. Du vyrai, vienas labai senas, kitas
pusamžis (bet išvaizda dažnai apgauna), o tarp jų –
neregėto grožio moteris. Išsišovusiais
skruostikauliais, pilkomis akimis, kreminio atspalvio
veidu. Vešlūs juodi plaukai surišti plačiu aksominiu
kaspinu. Paprastai ji dėvėdavo skrybėlę, seną
nušiurusį cilindrą, bet tądien buvo ją palikusi savo
kemperyje. Į kiną nedera eiti su cilindru. Ji buvo Roza
O’Hara, bet jos artimieji, su kuriais ji klajojo Amerikos
keliais, vadino ją Skrybėlėtąja Roza.
Pusamžis vyriškis buvo Baris Smitas. Nors ir visu
šimtu procentų baltasis, dėl šiek tiek žvairuojančių
akių tų pačių artimųjų buvo vadinamas Bariu Kinu.
– Pažiūrėk į juos, – tarė jis. – Įdomu.
– Filmą žiūrėti įdomiau, – suniurzgė senis, senelis
Flikas. Jis prieštaravo tiesiog iš įpratimo. Jis irgi
žiūrėjo į porelę, sėdinčią dviem eilėm žemėliau.
 – Galėtų būti įdomiau, – atsiliepė Roza, – nes
moteriškė turi garo, nors ir ne per daugiausia.
Trupučiuką, bet...
– Žiū! Žiū! – sušnypštė Baris, kai Endė palinko į
priekį prikišdama lūpas kavalieriui prie ausies. Baris
išsišiepė iki ausų, visiškai pamiršęs, kad rankoje laiko
dėžutę su guminukais. – Triskart mačiau, kaip ji
išsidirbinėja, ir vis tiek tiesiog žado netenku.

Verslininko ausis buvo prižėlusi šiurkščių žilų plaukų,

išterliotų šūdų spalvos siera, bet Endė neėmė į galvą –
ji norėjo dingti iš miestelio, bet velniškai trūko pinigų.
– Ar nepavargai? – sukuždėjo ji į pasišlykštėtiną
ausį. – Gal norėtum nusnausti?
Vyriškis beregint nukneibė galvą ant krūtinės ir ėmė
parpti. Endė kilstelėjo sijoną, ištraukė
atsipalaidavusią ranką ir padėjo ant alkūnramsčio.
Paskiau įniko naršyti po pono Verslininko pažiūrėti
brangų švarką. Piniginė gulėjo kairėje vidinėje
kišenėje. Puiku. Nereikės stengtis, kad nuo sėdynės
atplėštų storą šikinę. Kai tie ponai įminga, ne taip
paprasta juos išjudinti.
Ji atvožė piniginę, kreditines korteles numetė ant
grindų, permetė akimis nuotraukas – ponas
Verslininkas su gauja kitų ponų Verslininkų žaidžia
golfą; ponas Verslininkas su žmona; gerokai jaunesnis
ponas Verslininkas stovi prie Kalėdų eglutės su
sūnumi ir dviem dukrelėmis. Dukrelės su Kalėdų
Senelio kepuraitėmis ir tokios pat spalvos suknelėmis.
Tikriausiai jis jų nežagino, nors garantuoti negalima.
Ji jau seniai perprato: vyrai visada žagina, kai
neabejoja, kad sugebės išsukti uodegą. Perprato, taip
sakant, sėdėdama tėvui ant kelių.
Grynųjų skyrelyje gulėjo per du šimtus dolerių. Ji
tikėjosi daugiau: bare, kur jį nukabino, prostitutės
buvo aukštesnės klasės nei oro uoste, bet visai
neblogai ketvirtadienį per dieninį seansą nuplėšti tokį
laimikį, niekada netrūksta vyrų, pasinešusių nusivesti
gražią merginą į kiną ir sočiai išgrabinėti. Bent jau
manančių, kad tai tik užkandėlė apetitui sužadinti.

– Puiku, – stodamasi sumurmėjo Roza. – Įtikinai.

Pabandykim.
Bet Baris ją sustabdė uždėjęs ranką ant peties.
– Ne, palauk. Pažiūrėk. Dabar bus įdomiausia.

Endė vėl pasilenkė prie pasibjaurėtinos ausies ir

sukuždėjo:
– Užmik kiečiau. Kuo kiečiau. Pajusi skausmą, bet tu
tik sapnuosi, kad skauda.
Ji atidarė rankinuką ir išsiėmė peilį perlamutrinėmis
kriaunomis. Mažytį, bet aštrų kaip skustuvas.
– Ar labai skaudės?
– Tik sapnuosiu, kad skauda, – suvebleno ponas
Verslininkas, įsikniaubdamas į kaklaraiščio mazgą.
– Gryna teisybė, širduk.
Endė apkabino jį ir mikliai išpjovė dvigubą V
dešiniame skruoste, tokiame putliame, kad veikiai jis
turėjo apdribti. Akimirką grožėjosi savo kūryba
mirgančioje projektorių šviesoje. Paskui pliūptelėjo
kraujas. Kai jis pabus, veidas degs kaip ugny, brangios
eilutės dešinė rankovė bus kiaurai permirkusi krauju,
ir jam pačiam teks šauktis greitosios pagalbos.
Ir kaip tu pasiaiškinsi žmonelei? Be abejo, ką nors
sugalvosi. Bet, kol nepasidarysi plastinės operacijos,
kiekvienąsyk, kai žiūrėsi į veidrodį, matysi mano
ženklą. Ir kiekvienąsyk, kai trauksi į kokį nors barą
ieškoti mergų, prisiminsi, kaip tau įkando barškuolė.
Su mėlynu sijonu ir balta berankove palaidinuke.
Ji įsidėjo banknotus – du po penkiasdešimt ir penkis
po dvidešimt – į rankinuką, spragtelėjo jį ir buvo jau
besistojanti, bet ant peties pajuto ranką, ir į ausį
sukuždėjo moteris:
– Sveika, brangute. Filmą baigsi žiūrėti kitą kartą. O
dabar keliausi su mumis.
Endė bandė pasisukti, bet kažkas rankomis
suspaudė jai galvą. Baisiausia, kad suspaudė iš
vidaus.
O paskui – iki to laiko, kai atsidūrė Rozos kemperyje
„Earth Cruiser“, stovinčiame apleistame kempinge,
kažkur Vidurio Vakarų miesto pakrašty, – viską
apgaubė tamsa.

Kai ji atsipeikėjo, Roza atnešė jai puodelį arbatos ir

ilgai šnekėjosi. Endė girdėjo viską, bet labiausiai
dėmesį traukė moteris, jos pagrobėja. Švelniai
kalbant, ji atrodė įspūdingai. Metro
aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, ilgomis baltomis
kelnėmis, aukšta krūtine, aptempta UNICEF
marškinėliais su užrašu: Žūtbūt gelbėkime vaikus.
Veidas buvo kaip karalienės – nedrumsčiamos
ramybės. Plaukai, dabar palaidi, dryksojo ant pečių.
Nušiuręs cilindras, šauniai kūpsantis ant galvos,
nesiderino su išvaizda, bet apskritai gražesnės už ją
moters Endė Steiner kaip gyva nebuvo mačiusi.
– Ar supranti, ką aš tau sakau? Duodu tau galimybę,
Ende, ir rimtai ją apsvarstyk. Tokio dalyko, kokį
siūlau, jau dvidešimt metų mes niekam nesame siūlę.
– O jeigu aš atsisakysiu? Kas tuomet? Užmušite
mane? Ir pasiimsite tą... – Kaip ji ten sakė? – Garą?
Roza nusišypsojo. Lūpos buvo putlios, rausvos kaip
koralai. Endė, laikiusi save abejinga seksui, vis dėlto
pagalvojo, kokio skonio galėtų būti jos lūpų dažai.
– Tu neturi tiek daug garo, kad galėtume apie tai
šnekėti, brangute, o ir tas, kurio turi, toli gražu ne
gardumynas. Mums jis būtų daugmaž kaip senos
karvės mėsa kaimo stuobriui.
– Kam tokiam?
 – Nesvarbu, klausykis. Mes tavęs nežudysime. Jei
atsisakysi, tiesiog ištrinsim šitą pokalbį tau iš
atminties. Tu atsidursi pakelėje, prie kokio nors
užkampio miestelio, kad ir Topikos ar Fargo, be
pinigų, be dokumentų, nesuvokdama, kaip ten
pakliuvai. Nebent prisiminsi, kaip nuėjai į kiną su
vyriškiu, paskui apiplėšei jį ir sužalojai.
– Jis buvo to vertas! – sušuko Endė.
Pasistiebusi ant pirštų galų, Roza palietė kemperio
lubas.
– Tai jau tavo reikalas, širdele, aš ne tavo psichiatrė.
Ji nesegėjo liemenėlės; pro marškinėlius Endė matė
jos spenelius, panašius į judančius skyrybos ženklus.
– Bet gerai pagalvok: drauge su pinigais ir, be abejo,
suklastotais dokumentais mes paimsime tavo
gebėjimą. Kitą kartą, kai tamsioje kino teatro salėje
pasiūlysi vyriškiui užmigti, jis atsigręš ir paklaus, kokį
velnią tu čia paistai.
Endei šiurpas perbėgo per nugarą.
– Jūs nedrįsite.
Bet, staiga prisiminusi siaubingai stiprias rankas,
prasismelkusias jai į smegenis, suprato, kad ši moteris
išdrįs. Gal ji pasitelks į pagalbą draugus, gyvenančius
automobilių priekabose ir nameliuose ant ratų,
stovinčiuose aplink lyg paršeliai prie motininės
kiaulės, bet ji – taip, tikrai – išdrįs.
Roza praleido pro ausis jos žodžius.
– Kiek tau metų, brangute?
– Dvidešimt aštuoneri.
Ji visada pasijaunindavo įtrenkusi į ketvirtą
dešimtmetį.
Roza žiūrėjo į ją šypsodama, bet netarė nė žodžio.
Endė pažvelgė jai į žavingas pilkas akis, tačiau po
penkių sekundžių nukreipė žvilgsnį į šalį. O tada jai į
akis krito glotnios, niekuo neprilaikomos, bet vis dar
standžios krūtys. Ir kai ji vėl pakėlė akis, pamatė
moters lūpas. Rausvas kaip koralai lūpas.
– Tau trisdešimt dveji, – tarė Roza. – Pastebima, nors
ir ne per daugiausia, – nes tavo gyvenimas buvo ne iš
lengvųjų. Bėglės gyvenimas. Bet dar neblogai atrodai.
Pasilik su mumis, gyvenk kartu ir po dešimties metų
tikrai atrodysi dvidešimt aštuonerių.
– Negali būti.
Roza nusišypsojo.
– Po šimto metų ir atrodysi, ir jausies kaip trisdešimt
penkerių. Kol negurkštelėsi garo. O tada vėl būsi
dvidešimt aštuonerių, tik jausies dešimčia metų
jaunesnė. Ir garo gausi dažnai. Ilgai gyventi, būti
jaunai ir gerai maitintis – štai ką aš tau siūlau. Ką
pasakysi?
– Pernelyg gražu, kad būtų tiesa, – atsakė Endė. –
Kaip reklama, siūlanti gyvybės draudimą už dešimt
dolerių.
Iš dalies ji buvo teisi. Roza nemelavo (bent jau kol
kas), bet nepasakė kai kurių dalykų. Kad kartais
pritrūksta garo. Kad ne visi sulaukia Virsmo. Rozos
nuomone, ji galėtų sulaukti, ir Graikinis Riešutas,
Grynuolių mazgo apsišaukėlis daktaras, atsargiai su ja
sutiko, bet laiduoti nelaidavo.
– O tu su savo draugais vadinatės...
– Tai ne draugai, o artimieji, mano šeima. Mes –
Grynuolių mazgas, – Roza susinėrė pirštus ir prikišo
rankas Endei prie veido. – Tai, kas sumegzta, negali
būti atmegzta. Įsidėk į galvą.
Ir Endė, jau anksčiau suvokusi, kad išžaginta
mergina negali būti atžaginta, kuo puikiausiai tai
suprato.
– Ar iš tikrųjų neturiu kitos išeities?
Roza patraukė pečiais.
– Tik netikusią, brangute. Būtų geriausia, jeigu tu
pati to norėtum. Tuomet ir Virsmas lengviau vyktų.
– Ar skauda? Per tą Virsmą?
Roza nusišypsojo ir pirmąsyk atvirai pamelavo:
– Nė kiek.

Vasaros naktis Vidurio Vakarų miesto pakraštyje.

 Kažkur žmonės žiūrėjo, kaip Harisonas Fordas
šmaukši botagu; kažkur, be abejo, nenuoširdžiai
šypsojosi aktorius prezidentas; o čia, kempinge, Endė
Steiner gulėjo ant nukainotos atlošiamosios kėdės,
apšviesta Rozos „Earth Cruiser“ ir kažkieno
„Winnebago“ žibintų. Roza jai paaiškino, kad, nors
Grynuolių mazgas ir turi keletą kempingų, šis
priklauso ne jiems: paprasčiausiai jų patikėtiniui
visada pasiseka išnuomoti tokias vietas šiuo metu, kai
verslui visur gresiąs bankrotas. Amerika išgyvenanti
ūkio nuosmukį, bet Grynuolių mazgas nejaučiąs
grynųjų stygiaus.
– O kas tasai patikėtinis? – pasidomėjo Endė.
– Oho, kito tokio nerasi, – šypsodama atsakė Roza. –
Toks žavus, kad paukščiai krinta nuo medžių jam po
kojomis. Netrukus su juo susitiksi.
– Ar tai tavo bernas?
Sulig šiais žodžiais Roza nusikvatojo ir paglostė
Endei skruostą. Jai prisilietus, Endė pajuto, kaip iš
susijaudinimo išpylė karštis. Kvaila, bet taip atsitiko.
– Regis, turi ugnies, ar ne? Manding, tau pavyks.
Galbūt, bet gulėdama čia Endė nebejautė ano
malonaus susijaudinimo, tik baimę. Galvoje spietėsi
mintys apie žinių laidas: lavonai, rasti grioviuose,
lavonai, aptikti miško progumoje, lavonai, suieškoti
išdžiūvusiuose šuliniuose. Moterų ir merginų. Beveik
visada moterų ir merginų. Rozos ji nebijojo – beveik
nebijojo, be to, čia pat matė ir daugiau moterų, bet
matė ir vyrų.
Roza atsiklaupė šalia jos. Žibintų apšviestas veidas
būtų turėjęs atrodyti šiurkštus ir atgrasus – balta,
šešėlių nugulta kaukė, bet atsitiko priešingai: tarytum
dar labiau pagražėjo. Ji vėl paglostė Endei skruostą.
– Nebijok, – tarė. – Nebijok.
Ji atsigręžė į moterį, išblyškusią gražuolę, kurią
vadino Romiąja Seire, ir linktelėjo. Seirė irgi linktelėjo
ir nuėjo į milžinišką Rozos kemperį. Tuo tarpu visi kiti
ratu apstojo atlošiamąją kėdę. Endė išsigando. Visa tai
priminė kažką panašaus į aukojimą.
 – Nebijok. Netrukus būsi mūsiškė, Ende. Būsi su
mumis.
Jeigu tik nesubliūkši, – pagalvojo Roza. – Tuomet
įmesime tavo drabužius į krosnį šiukšlėms deginti, kur
stovi už lauko tualetų, ir rytoj trauksime toliau. Kas
nerizikuoja, tas negeria šampano.
Beje, ji tikėjosi, kad viskas baigsis gerai. Moteris jai
patiko, be to, ir migdomoji galia nesimėto po kojų.
Seirė grįžo nešina plieniniu indu, panašiu į termosą.
Padavė jį Rozai, ir ši atsuko raudoną dangtelį, po
kuriuo buvo purkštuko antgalis ir vožtuvas. Endei jis
priminė purškalą nuo uodų, tik be etiketės. Ji buvo
bepašokanti nuo kėdės ir bebėganti, bet prisiminė
kino teatrą. Rankas, iš vidaus suspaudusias galvą ir
neleidusias pajudėti iš vietos.
– Seneli Flikai, ar tu pradėsi? – paklausė Roza.
– Mielai.
Senis iš kino teatro. Dabar jis vilkėjo rausvomis
apsmukusiomis puskelnėmis, mūvėjo baltomis
puskojinėmis iki kaulėtų kelių ir avėjo sandalais.
Endei jis priminė senelį Voltoną3, dvejus metus
praleidusį koncentracijos stovykloje. Jis pakėlė
rankas, visi pasekė jo pavyzdžiu, paskui susiėmė už
rankų – apšviesti kryžmai susikertančių žibintų
šviesos pluoštų, atrodė kaip virtinė keistų popierinių
lėlių.
– Mes – Grynuolių mazgas, – prabilo jis. Balsas,
sklindantis iš įdubusios krūtinės, jau nedrebėjo – tai
buvo sodrus, skambus kur kas jaunesnio ir stipresnio
vyro balsas.
– Mes – Grynuolių mazgas, – atsiliepė visi. – Kas
sumegzta, te niekada nebus atmegzta.
– Štai moteris, – toliau kalbėjo senelis Flikas. – Ar ji
prisidės prie mūsų? Ar susies savo gyvenimą su mūsų
ir bus mūsiškė?
– Sakyk „taip“, – paragino Roza.
– T-taip, – išlemeno Endė. Jos širdis nebeplakė –
virpėjo kaip įtempta viela.
 Roza paspaudė vožtuvą. Pasigirdo tylus, gailus
šnypštimas ir išsiveržė debesėlis sidabrinio ūko. Užuot
išsisklaidęs dvelkiant silpnam vakaro vėjeliui, jis
pakibo virš indo. Roza pasilenkė, papūtė savo žavias
koralų spalvos lūpas ir pūstelėjo. Ūkas, panašus į
debesėlį komikse, tik be žodžių, nuplaukė ir sustojo
virš iškreipto Endės veido ir išplėstų akių.
– Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui, –
paskelbė senelis Flikas.
– Sabbatha hanti, – atitarė visi.
Ūkas pradėjo labai lėtai leistis.
– Mes – išrinktieji.
– Lodsam hanti, – atsiliepė visi.
– Giliai įkvėpk, – tarė Roza ir švelniai pabučiavo
Endei į skruostą. – Susitiksime kitoje pusėje.
Galbūt.
– Mes – laimingieji.
– Cahanna risone hanti.
Paskui visi drauge:
– Mes – Grynuolių mazgas, mes...
Bet Endė jau nieko nebegirdėjo. Sidabrinis debesėlis
nusileido ant veido – šaltas, šaltas! Kai jį įkvėpė, jis
paslaptingai atgijo ir suklykė. Vaikas, nuaustas iš
ūko, – ji negalėjo įspėti, berniukas ar mergaitė, –
stengėsi ištrūkti į laisvę, bet kažkas jį jau žudė. Žudė
Roza, o visi kiti, glaudžiai sustoję aplink (standžiu
mazgu), pliskino ją žibintuvėliais apšviesdami lyg
sulėtintame filme vykstantį žudymą.
Endė bandė pašokti nuo kėdės, bet nebeturėjo kūno.
Kūnas buvo dingęs. Ten, kur būta kūno, tvyrojo
skausmas žmogaus pavidalu. Mirštančio vaiko
skausmas, jos pačios skausmas.
Įkvėpk. Ta mintis apgaubė ją, tarsi drėgnu audiniu
apsiautė gyva žaizda virtusį kūną. Tai vienintelė
išeitis.
Neištveriu, visą gyvenimą stengiausi išvengti to
skausmo.
Galbūt, bet dabar nėra kur bėgti. Įkvėpk. Nuryk.
Įtrauk garą arba mirk.
 8

Grynuoliai stovėjo iškėlę rankas progiesmiu tardami

senovinius žodžius: sabbatha hanti, lodsam hanti,
cahanna risone hanti, žiūrėdami, kaip toje vietoje, kur
būta Endės Steiner krūtinės, slūgsta palaidinukė, kaip
nelyginant senio burna įdumba sijonas. Kaip jos
veidas tampa lyg matinis stiklas. Akys liko vietoje
sklęsdamos kaip mažyčiai balionėliai, pririšti
perregimomis nervų gijomis.
Bet ir jos dings, – tarė sau Graikinis Riešutas. –
Silpnoka. Maniau, kad ji stipresnė, bet apsirikau. Gal
dar sugrįš kartą kitą, bet vėl subliūkš. Liks tik
drabužiai. Jis bandė prisiminti savo Virsmą, bet
atmintis išsaugojo tik mėnulio pilnatį ir laužą vietoj
automobilių žibintų. Laužą, arklių žvengimą... ir
skausmą. Ar įmanoma iš tikrųjų prisiminti skausmą?
Vargu bau. Prisimeni, kad skaudėjo, kad kentėjai, bet
tai jau visai kas kita.
Endės veidas vėl pasirodė – kaip šmėklos veidas virš
mediumo stalo. Palaidinukės krūtinė išsipūtė pagal
kūno formą; sijonas kilstelėjo vėl atsiradus kojoms. Ji
suklykė iš siaubo.
– Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui, –
giedojo jie, apšviesti kryžmai susikertančių
automobilių žibintų šviesos pluoštų. – Sabbatha hanti.
Mes išrinktieji, lodsam hanti. Mes laimingieji,
cahanna risone hanti.
Jie nesiliaus giedoję iki pat pabaigos. Šiaip ar taip,
ilgai neužsitęs.
Endė vėl ėmė po truputį nykti. Raumenys virto
blausiu stiklu, pro kurį grynuoliai matė griaučius ir
dantis šiepiančią kaukolę. Tviskant kelias sidabrines
plombas. Likusios tuštumoje, akys pašėlusiai vartėsi
nebesamose akiduobėse. Ji vis klykė, bet dabar
klyksmas skambėjo pratisai kaip aidas, atklydęs iš ilgo
koridoriaus galo.

9
Roza manė, kad Endė sugniuš, kaip paprastai
sugniūžta visi, kai skausmas tampa nebepakenčiamas,
bet merga pasirodė kieta. Klykdama be perstojo, ji vėl
įsikūnijo. Atsinaujinusiomis rankomis pašėlusiai
stipriai griebė Rozą ir prisitraukė artyn. Roza
pasilenkė beveik nejausdama skausmo.
– Žinau, ko nori, širdele. Grįžk ir gausi.
Ji prisikišo prie pat Endės veido, burna prie burnos,
ir ėmė laižyti jai viršutinę lūpą, kol šioji virto ūku. Bet
akys, įsmeigtos į Rozą, išliko.
– Sabbatha hanti, – giedojo grynuoliai. – Lodsam
hanti. Cahanna risone hanti.
Endė grįžo: aplink jos išplėstas, kančios sklidinas
akis išaugo veidas. Pasirodė kūnas. Akimirką Roza
matė jos dilbius, stipinkaulius, žastikaulius, pirštų
kaulus, gniaužiančius jai rankas, paskui jie vėl apaugo
raumenimis.
Roza darsyk ją pabučiavo. Nepaisydama skausmo,
Endė atsakė į pabučiavimą, ir Roza įpūtė dalį savo
esybės jaunajai moteriai į gerklę.
Aš jos noriu. Ir tai, ko noriu, gaunu.
Endė vėl ėmė nykti, bet Roza jautė, kad ji grumiasi.
Ir ima viršų. Užuot bandžiusi priešintis, gerte geria
nesutramdomą gyvybinę galią, Rozos įpūstą jai į
gerklę ir plaučius.
Pirmą kartą traukia garą.

10

Naujoji grynuolių šeimynos narė naktį praleido Rozos

O’Haros lovoje ir pirmą kartą gyvenime įsitikino, kad
seksas neturi nieko bendra su siaubu ir skausmu. Jai
dvozgė gerklė tiek klykus ant atlošiamosios kėdės, bet
dabar ji vėl klykė, kai dar niekada nepatirtas
jausmas – malonumas, prilygstantis nebent Virsmo
skausmui, – perėmė jos kūną ir tarytum vėl pavertė jį
permatomu.
– Klyk, kiek tik nori, – tarė Roza, pakeldama galvą
nuo jos tarpriečio. – Jie pripratę prie klyksmų. Tiek iš
skausmo, tiek iš malonumo.
– Ar visiems įmanoma taip mylėtis?
Jeigu visiems – vadinasi, tiek prarasta! Štai ką iš jos
pavogė pašlemėkas tėvas! O žmonės vagile laikė ją!
– Taip mes mylimės, kai gauname garo, – atsakė
Roza. – Daugiau tau nereikia nieko žinoti.
Ji nuleido galvą, ir viskas prasidėjo iš naujo.

11

Prieš pat vidurnaktį Čarlis Žetonas ir Raudonoji Boba

sėdėjo ant Čarlio kemperio apatinio laiptelio
smilkydami žolę ir spoksodami į mėnulį. Iš Rozos
automobilinio namelio skambėjo vis stipresnis
klyksmas.
Čarlis ir Boba susižvelgę šyptelėjo.
– Kai kam, regis, patinka, – tarė Boba.
– Kurgi nepatiks! – atsiliepė Čarlis.

12

Endė atsibudo sulig pirmaisiais saulės spinduliais,

padėjusi galvą Rozai ant krūtinės. Jautėsi ir visiškai
kita, ir tokia pat, kokia buvo. Pakėlė galvą ir pamatė,
kad Roza žiūri į ją savo nuostabiomis pilkomis akimis.
– Tu mane išgelbėjai, – tarė Endė. – Tu padėjai man
grįžti.
– Pati viena nieko nebūčiau galėjusi padaryti. Tu
pati norėjai grįžti. Visais įmanomais būdais, širdele.
– Tai, ką mudvi darėme po to... Mes negalėtume to
pakartoti, ar ne?
Roza šypsodama papurtė galvą.
– Ne. Bet nesikrimsk. Kai kuriais potyriais tiesiog
neįmanoma mėgautis dar sykį. Be to, šiandien grįžta
mano vyras.
– Kuo jis vardu?
– Henris Rotmanas, bet tuo vardu jį pažįsta tik
stuobriai. Grynuoliai jį šaukia Tėtuku Varnu.
 – Ar tu jį myli? Juk myli, ar ne?
Roza nusišypsojo, priglaudė Endę ir pabučiavo. Bet į
klausimą neatsakė.
– Roza?
– Ko?
– Ar aš... tebesu žmogus?
Roza atsakė tais pačiais žodžiais ir tokiu pat tonu,
kokiu Dikas Heloranas kadaise atsakė jaunajam
Deniui Toransui:
– Ar tau ne vis viena?
Endė sutiko, kad vis viena. Ir pasijuto namie.

3 Amerikiečių serialo „Voltonai“ (Waltons) personažas.

 Mama

Ištisas košmarų kamuolys: kažkas, mosuodamas

plaktuku, vijosi jį begaliniais koridoriais, pats savaime
kilo ir leidosi liftas, iš visų pusių prie jo sėlino žvėrių
pavidalu atgiję krūmai, ir galiausiai blaivi mintis –
geriau būčiau miręs.
Denas Toransas atsimerkė. Per akis į braškančią iš
skausmo galvą beregint šovė saulės šviesa,
grasindama išdeginti smegenis. Siaubingos kaip reta
pagirios. Veidas degė. Nosis užsikimšusi, tiesa, kairėje
šnirpšlėje dar likusi siaura lyg adatos ąselė skylutė
oro gijai įverti. Kairėje? Ne, dešinėje. Galėjo kvėpuoti
per burną, bet ji dvokė viskiu ir cigaretėmis. Kažkokio
šlamšto prikimštas pilvas atrodė kaip švino kamuolys.
Kai kurie seni Deno sugėrovai tokią apgailėtiną
savijautą vadino pagirių lomkėm.
Šalia kažkas garsiai knarkė. Denas pasuko galvą,
nekreipdamas dėmesio į protestuojantį sprando
klyksmą ir dar vieną žvėrišką dieglį smilkiniuose. Jis
vėl prasimerkė, tik truputį – apsaugok, Dieve, nuo tos
akinamos saulės. Bent kol kas. Jis gulėjo ant pliko
čiužinio, patiesto ant plikų grindų. Šalia išsikėtojusi
tysojo aukštielninka plika moteris. Žvilgtelėjęs į save
pamatė, kad jis irgi kaip motinos pagimdytas.
Kuo ji vardu... Doloresa? Ne. Debė? Daugmaž, bet
nevisiškai...
Dinė. Ji vardu Dinė. Susitiko ją bare „Paukščių
takas“, ir viskas klostėsi gana šauniai, kol...
Daugiau jis nieko neprisiminė, o pažvelgęs į
ištinusias rankas, į dešinę nubruožtais krumpliais,
nutarė, kad geriau nebeprisiminti. Koks skirtumas?
Įprastas scenarijus niekada nesikeičia. Jis pasigėrė,
kažkas kažką leptelėjo, paskui – velniava ir muštynės.
Deno galvoje tupėjo pasiutęs šuo. Kol blaivas,
laikydavo jį už pasaito. Kai pasigerdavo, pasaitas
išsprūsdavo iš rankų. Anksčiau ar vėliau ką nors
nudėsiu. Nežinia, gal ką nors ir nudėjo šiąnakt.
Ei, Dine, įkalsiu tau vinį.
Ką, ar tikrai jis taip pasakė? O siaube, be abejo. Kai
ką jis jau prisiminė, o ir to jau buvo per daug. Jie žaidė
aštuoniukę. Bandydamas smagiau įsukti kamuolį,
Denas tiesiog numušė jį nuo stalo, kreiduotas šūdeikis
šoktelėjęs nuriedėjo prie muzikos automato, grojančio
kantri melodiją – ką gi daugiau galėtų groti?! Taip,
regis, ten buvo Džo Difis. Kodėl jis taip stipriai
trenkė? Buvo girtas, be to, užpakaly stovėjo Dinė,
kuriai įkalė vinį, ir jis norėjo prieš ją pasipuikuoti.
Didelio čia daikto, kam nepasitaiko? Bet vienas bernas
su kepe ir šilkiniais kaubojaus marškiniais
nusikvatojo. Ir visai be reikalo.
Velniava ir muštynės.
Denas palietė veidą: ten, kur vakar popiet, kai jis
išgrynino čekį ir į priekinę kelnių kišenę įsidėjo penkis
šimtus žalių, buvo lūpos, dabar pūpsojo dešrelės.
Laimė, kad bent dantys svei...
Sugurgė pilvas. Atsirūgus į burną kliustelėjo gaižus
kartimas, atsiduodantis viskiu. Jis gurktelėjo, ir
atrūgos nudegino stemplę. Nusiritęs nuo čiužinio, jis
priklaupė, vargais negalais atsistojo ir susvyravo, kai
kambarys aplink ėmė lėtai šokti tango. Galva plyšo
nuo pagirių, burbuliavo pilvas, išsipūtęs nuo
vakarykščio pigaus ėdalo, kuriuo užkandžiavo... jis vis
dar buvo girtas.
Grybštelėjęs nuo grindų apatinius, išpėslino iš
miegamojo – šlubuoti nešlubavo, bet tolydžio krypo į
kairę. Jis miglotai prisiminė, – laimė, kad atmintis kaip
sietas, – jog kaubojus paleido į jį kėdę. Tuomet juodu –
jis ir Dinė Įkalsiu Tau Vinį – išrūko iš baro, beveik
tekini ir kvatodami kaip išprotėję.
Vėl sugurgė prakeiktas pilvas. Dabar lyg kas būtų
skrandį sugniaužęs slidžia gumine pirštine. Ir
beregint suveikė visi vimdomieji veiksniai: tvokstelėjo
actu dvokiančiais stiklainyje marinuotais kietai virtais
kiaušiniais ir spirgais, pasivaideno bulvių šiaudeliai,
aptekę kečupu, lyg iš nosies pliūptelėjusiu krauju.
Visas tas ėdalas, kurį vakar kimšo sau į pilvą,
maukdamas viskį. Jis žiaukčiojo, o atmintyje sukosi
vaizdai lyg kokio pragariško televizijos žaidimo laimės
ratas.
Ką mes pasiūlysime kitam žaidėjui, Džoni? Nejau
nežinai, Bobai? Didelę lėkštę RIEBIŲ SARDINIŲ!
Vonios kambarys buvo kitapus trumpo koridoriaus.
Durys atviros, unitazo dangtis pakeltas. Denas puolė į
priekį, suklupo ir išvėmė srautą rausvai geltonos tyrės
ant plūduriuojančio šūdo. Nusisukęs sugraibė
rankenėlę, paspaudė. Ūžtelėjo vanduo, bet
nepasigirdo nuleidžiamo vandens šniokštimo. Jis
dirstelėjo į unitazą ir sunerimo: šūdas, tikriausiai jo
paties, nešamas apvirškintų užkandžių bangos,
grėsmingai kilo prie šlapimu aptaškyto kriauklės
krašto. Prieš pat maišalui išsiliejant per viršų, – šio
ryto kasdienybės siaubo viršūnė, – kanalizacijos
vamzdis atsikrenkštė ir akimoju viską susiurbė. Denas
vėl apsivėmė, paskui pritūpė, nugara atsirėmė į sieną
ir, nuleidęs plyštančią galvą, ėmė laukti, kol
prisipildys bakelis, kad galėtų dar sykį nuleisti
vandenį.
Baigta. Prisiekiu. Daugiau nė lašo. Jokių barų, jokių
muštynių. Prisiekė šimtąjį kartą. Gal tūkstantąjį.
Neabejotina buvo tik viena: reikia kuo greičiau nešti
kudašių iš šio miesto, kitaip neišvengs bėdos. Galimas
daiktas, didelės.
Džoni, koks šiandien didysis laimėjimas? Bobai,
DVEJI METAI KALĖJIMO UŽ MUŠTYNES!
Ir... žiūrovai televizijos studijoje šėlsta.
Bakelis prisipildė ir nutilo. Jis siektelėjo
rankenėlės – nuplausiąs pjesės „Pagirių rytas“ antrą
dalį, bet sustojo įsispoksojęs į trumpalaikės atminties
juodąją skylę. Ar jis prisimena savo vardą? Taip!
Denielis Entonis Toransas. Ar prisimena, kuo vardu
merga, knarkianti gretimame kambaryje ant čiužinio?
Taip! Dinė! Pavardės jis neprisiminė, tikriausiai ji net
nesisakė. Na, ar jis žino dabartinio prezidento
pavardę?
Denas pašiurpo susizgribęs, kad negali prisiminti.
Madinga Elvio šukuosena, bet labai prastai griežia
saksofonu. O kuo jis vardu?..
Ar bent žinai, kur gyveni?
Klivlande? Čarlstone? Viename iš jų.
Nuleidžiant vandenį, lyg niekur nieko į galvą atėjo
prezidento pavardė. Pasirodo, Denas buvo ne
Klivlande ir ne Čarlstone. Jis Vilmingtone, Šiaurės
Karolinoje. Dirba sanitaru Švč. Marijos ligoninėje.
Arba dirbo. Metas keliauti toliau. Jeigu pavyktų
persikelti į kitą vietą, gerą vietą, galbūt pasisektų
atsikratyti girtuoklystės ir pradėti gyvenimą iš naujo.
Jis atsistojo ir pasižiūrėjo į veidrodį. Subjaurotas ne
taip jau žiauriai, kaip baiminosi. Nosis ištinusi, bet, ko
gero, nesulaužyta. Virš patulžusios viršutinės lūpos
sukepęs kraujas. Ant dešinio skruosto mėlynė
(kaubojus tikriausiai buvo kairys), o vidury – kruvinas
žiedo atspaudas. Dar viena mėlynė, gana didelė, ant
kairiojo peties. Lyg ir prisimena, kad smogta biliardo
lazda.
Atidarė vaistinėlę. Tarp kosmetikos tūbelių ir
buteliukų su laisvai parduodamais vaistais jis aptiko
tris buteliukus receptinių vaistų. Pirmajame –
diflukanas, paprastai išrašomas gydymuisi nuo
grybelinės infekcijos. Laimė, kad jis apipjaustytas.
Antrajame – propoksifenas. Atkimšo, pamatė kokias
šešias tabletes, susipylė į saują tris ir įsidėjo į kišenę –
dėl visa ko. Paskutiniajame – fioricetas, ačiū Dievui,
beveik pilnas buteliukas. Įsimetė į burną tris tabletes
ir užgėrė šaltu vandeniu. Kai pasilenkė prie kriauklės,
galva tiesiog plyšo iš skausmo, bet, tarė jis sau,
netrukus atlėgs. Fioricetas, vaistas nuo migrenos ir
galvos skausmo, kuo puikiausiai padeda nuo pagirių.
Na... beveik visada padeda.
 Jis buvo beuždarąs vaistinėlę, paskui vėl dirstelėjo į
vidų. Išstumdė į šalis visokį šlamštą. Kur
kontraceptinis žiedas? Tikriausiai jos rankinuke?
Norėtųsi tikėtis, nes sargio jis neturėjo. Jeigu ją
jodė, – prisiminti nieko neprisiminė, bet tikriausiai
taip ir atsitiko, – vadinasi, nesisaugojo.
Jis apsivilko apatinius ir nukėblino atgal į
miegamąjį, prie durų stabtelėjęs valandėlę žiūrėjo į
moterį, vakar parsitempusią jį namo. Išsikėtojusi,
viskas kaip ant delno. Vakar atrodė kaip Vakarų
dievaitė – su žiedais ausyse, trumpu odiniu sijonuku,
palaidine iki bambos, kamštiniais sandalais. Šįryt
pamatė baltą, nuo alaus išpampusį pilvą ir pasmakrėje
augančio pagurklio požymius.
Pamatė dar kai ką baisesnio: ji net nepanaši į
moterį. Ko gero, net nepilnametė (duok Dieve, kad
nebūtų nepilnametė), bet greičiausiai ne vyresnė kaip
dvidešimties, o gal ir jaunesnė. Ant vienos sienos
kabojo kraupiai vaikiškas grupės KISS plakatas,
kuriame Džinas Simonsas spjaudėsi ugnimi. Kitame
plakate kabojo kačiukas, įsikibęs į medžio šaką.
LAIKYKIS, MAŽYLI, ramino užrašas.
Reikia kuo greičiau nešti muilą.
Jų drabužiai mėtėsi susimaišę čiužinio kojūgalyje. Jis
ištraukė savo marškinėlius iš po jos kelnaičių,
užsimovė ant kaklo, paskui ėmė vilktis džinsus.
Nespėjęs iki galo užtraukti antuko, staiga susivokė,
kad priekinė kairioji džinsų kišenė ne taip išsipūtusi
kaip vakar, kai, popiet išgryninęs čekį, įsikišo pluoštą
dolerių.
Ne. Negali būti.
Jau rimstantis galvos skausmas vėl atgijo, ėmė
pasiutiškai plakti širdis, ir, įkišęs ranką į kišenę, jis
aptiko tik dešimties dolerių banknotą ir du dantų
krapštukus. Vienas jų įsmigo į smiliaus panagę, pačią
jautriausią vietą, bet jis beveik nieko nepajuto.
Mes negalėjome pragerti penkių šimtų dolerių.
Nieku gyvu. Būtume nusprogę tiek išgėrę.
 Piniginė gulėjo užpakalinėje kišenėje. Ištraukė ją
beviltiškai puoselėdamas viltį, bet viltis išblėso.
Tikriausiai dešimkę, kurią paprastai laikė piniginėje,
vienu tarpu įsikišo į priekinę kišenę, o iš jos, sėdint
prie baro, sunkiau išmeškerioti pinigus, bet dabar ši
mintis atrodė kaip pasityčiojimas.
Jis pažvelgė į knarkiančią mergą-moterį,
išsipleikusią ant čiužinio, ir žengė prie jos ketindamas
papurtyti, pažadinti ir paklausti, kur ji, gyvatė, nukišo
jo pinigus. Smaugti, kol atsipeikės, jeigu jau toks
reikalas. Bet jeigu pavogė ji, tai kodėl parsivedė
namo? Gal dar kas nors atsitiko? Koks nuotykis, jiems
išėjus iš „Paukščių tako“? Dabar, kai galva
praskaidrėjo, jis prisiminė, – nors ir gana miglotai, –
kaip jie iš tikrųjų sėdo į taksi ir nuvažiavo į
geležinkelio stotį.
Ten amžinai šlaistosi toks pažįstamas tipas, širduk.
Ar ji tikrai taip sakė, ar jam vaidenasi?
Sakė, kas be ko. Aš gyvenu Vilmingtone,
prezidentas – Bilas Klintonas, o vakar vakare mes
važiavome į geležinkelio stotį. Ten ir šlaistėsi tas
tipas. Iš tų, kuriems patinka tvarkyti reikalus vyrų
tualetuose, ypač kai kliento veidas truputį pataisytas.
Kai jis paklausė, kas mane išgražino, atsakiau...
– Atsakiau, kad nekištų snapo kur nereikia, –
sumurmėjo Denas.
Kai juodu užėjo į tualetą, Denas ketino mergelę
pavaišinti viena doze, ne daugiau, ir tik tuo atveju,
jeigu tai ne koks pusiau manitolis. Dinei gal ir patiko
koksas, bet tik ne jam. Buvo girdėjęs, kad koksas
vadinamas turčių anacinu, o jis buvo toli gražu ne
turčius. Bet tuomet iš kabinos išėjo kažkoks tipas su
lagaminėliu, panašus į verslininką. Ir kai ponas
Verslininkas priėjo prie kriauklės nusiplauti rankų,
Denas pastebėjo, kad jo veidu ropinėja musės.
Lavonmusės. Ponas Verslininkas buvo gyvas lavonas
ir to nežinojo.
Tad, užuot nusipirkęs nedidelę porciją, be abejo,
griebė didelę. Gal paskutinę akimirką apsigalvojo.
Visai galimas daiktas: juk beveik nieko
nebeprisimena.
O muses prisimenu!
Taip. Prisiminė. Alkoholis prislopino švytėjimą,
kuriam laikui išjungė sąmonę, bet jis abejojo, ar
musės turėjo ką nors bendra su švytėjimu. Jos
pasirodo kada tinkamos, nesvarbu, ar jis blaivas, ar
girtas.
Ir vėl dingtelėjo mintis: Reikia kuo greičiau nešti
muilą.
Ir vėl dingtelėjo mintis: Geriau būčiau miręs.

Tyliai suknarkusi, Dinė nusisuko nuo negailestingos

ryto šviesos. Išskyrus čiužinį ant grindų, baldų
kambaryje nebuvo, nebuvo nė pigutės spintelės.
Sieninė spinta atdara, ir Denas pastebėjo menkutį
Dinės garderobą, suverstą į du plastikinius skalbinių
krepšius. Keli drabužėliai ant pakabų, matyt, skirti
žygiams į barus: raudoni marškinėliai su blizgučiais
išvedžiotu užrašu SEXY GIRL ir džinsinis sijonas su
madingai nuspurusia apačia. Dar stovėjo dvi poros
sportbačių, dvi poros batelių žemais kulniukais ir
viena pora aukštakulnių basučių. Sandalų kamštiniais
padais – nė ženklo. Na ir nė vienų „Reebok“, kokiais
avi jis.
Regis, atėję jie nenusispyrė batų, tad šie turėjo
mėtytis kažkur svetainėje, kurią jis miglotai prisiminė.
Ten turėtų būti ir jos rankinukas. Gal jis davė jai dėl
visa ko pasaugoti savo pinigus – nelabai tikėtina, bet
įmanoma.
Plyštančia iš skausmo galva nukėblino trumpu
koridoriumi ten, kur, kaip įsivaizdavo, buvo dar
vienas, paskutinis, buto kambarys. Pačiame gale buvo
virtuvėlė, o joje viso labo – nešiojamoji viryklė ir
šaldytuvas-baras, pakištas po darbastaliu. Svetainėje
stovėjo išduobta sofa su keliomis plytomis viename
gale vietoj kojų. Priešais ją – televizorius įskilusiu
ekranu, suklijuotu lipnia juosta, kurios vienas galas
jau tabalavo atšokęs. Prie juostos buvo prilipusios
kelios musės, viena vis dar grūmėsi dėl savo gyvybės.
Denas sužiuro į ją liguistai susidomėjęs, (jau nebe
pirmą kartą) svarstydamas, kad pagiriomis įprastoje
aplinkoje lengviau pastebėti pačius nemaloniausius
dalykus.
Priešais sofą stovėjo kavos staliukas. Ant jo buvo
pilna peleninė, paketėlis su baltais milteliais ir
žurnalas „People“ su kvaišalų likučiais. Šalia jo,
papildydamas bendrą vaizdą, mėtėsi į vamzdelį
susuktas vieno dolerio banknotas. Jis nenumanė, kiek
jiedu sugebėjo prisiuostyti, bet, spręsdamas iš likučių,
galėjo atsisveikinti su savo penkiomis šimtinėmis.
Šūdas. Man netgi nepatinka koksas. Kaip aš galėjau
jį šniaukšti? Jeigu vos sugebu kvėpuoti?
Šniaukštė ne jis. Ji. Ji šniaukštė, o jis trynėsi į
dantenas. Jis pradėjo geriau viską prisiminti. Būtų
geriau, kad prisiminimai liktų ten, kur buvę, bet, deja,
jau per vėlu.
Lavonmusės tualete, ropinėja šlapiuojančiomis pono
Verslininko akimis, landžioja į burną. Ponas Prekeiva
klausia Deną, kur jis spokso. Denas atsako: niekur,
nesvarbu, verčiau parodyk, ką turi. Pasirodo, ponas
Prekeiva turi visko. Jiems niekada nieko netrūksta. Vėl
taksi automobilis, jie važiuoja pas Dinę, ir ji,
nenorėdama (ar neišgalėdama) kęsti iki namų, godžiai
šniaukia koksą nuo riešo. Paskui juodu bando drauge
padainuoti „Robotą“.
Jis pastebėjo palei duris jos sandalus ir savo
„Reebok“, ir vėl užplūdo saldūs prisiminimai. Ji
nenusispyrė sandalų – jie tiesiog patys nusmuko nuo
kojų tuo metu, kai jis tvirtai laikė ją už sėdmenų, o ji
kabojo apžergusi jį per juosmenį. Jos kaklas atsidavė
kvepalais, o iš burnos tvoskė kepsnių padažu ir
spirgais. Jie saujomis jų prisirijo prieš eidami prie
biliardo.
Denas apsiavė savo sportbačius ir nukėblino į
virtuvėlę vienintelėje spintelėje tikėdamasis aptikti
tirpios kavos. Jos nerado, bet aptiko rankinuką,
numestą ant grindų. Prisiminė, kad Dinė sviedė jį ant
sofos ir prametusi nusikvatojo. Pusė šlamšto išbyrėjo
ant grindų drauge su dirbtinės odos pinigine. Jis
sudėjo viską atgal ir nunešė į virtuvėlę. Nors ir
velniškai gerai žinodamas, kad jo pinigai dabar guli
pono Prekeivos firminių džinsų kišenėje, vis dėlto
širdies gilumoje tikėjosi, gal dar liko šiek tiek – tik
todėl, kad jam jų reikėjo. Dešimties dolerių užteks
trims taurėms arba dviem pakuotėms (po šešias
skardines) alaus.
Jis ištraukė piniginę ir atskleidė. Ten gulėjo kelios
nuotraukos – Dinė su bernu, tokiu panašiu, kad aišku:
jie negali būti ne giminės, dar kelios – Dinė su kūdikiu
ant rankų, ir dar viena – Dinė su išleistuvių suknele
šalia dantingo vyriškio pasibaisėtinu smokingu.
Banknotų skyrelis buvo išsipūtęs, ir jam atgimė viltis,
bet, atvėręs jį, pamatė pluoštą maisto talonų. Ir šiek
tiek pinigų: dvi dvidešimkės ir trys dešimkės.
Čia mano pinigai. Šiaip ar taip, likučiai.
Nors žinojo, kad tai netiesa. Niekada nebūtų
patikėjęs pasaugoti savaitinio atlyginimo pirmai
pasitaikiusiai čirvai. Tai jos pinigai.
Taip, bet argi ne ji pakišo mintį pirkti kokso? Ar ne ji
kalta, kad šįryt jis plikas kaip tilvikas ir serga
pagiriomis?
Ne. Tu pasigėrei, todėl ir sergi pagiriomis. Pamatei
muses, todėl ir likai be cento kišenėje.
Gal ir tiesa, bet jeigu ji nebūtų siūliusi važiuoti į
geležinkelio stotį, jis niekada nebūtų matęs musių.
Tų septyniasdešimties dolerių gali jai prireikti
maistui.
Žinoma. Stiklainiui žemės riešutų sviesto ir
stiklainiui braškių uogienės. Taipgi riekei duonos, kad
turėtų ką teptis. O šiaip ji turi maisto talonų.
O nuompinigiai? Gal jai reikės mokėti už buto
nuomą?
Jeigu pritrūks pinigų nuomai, gali parduoti
televizorių. Tikriausiai prekeivis mielai paimtų, kad ir
įskilusiu ekranu. Šiaip ar taip, septyniasdešimties
dolerių neužtektų buto nuomai už visą mėnesį
apmokėti, svarstė jis, nors tas butas ir sprindžiais
išmatuojamas.
Čia ne tavo pinigai, daktare. Tai motinos balsas, kuo
mažiausiai norėtų jį išgirsti pašėlusiai plyštant galvai
šį pagirių rytą, kai tiesiog džiūsta gerklė.
– Atsikrušk, mama, – pasakė jis tyliai, bet
nuoširdžiai. Paėmė pinigus, susigrūdo į kišenę, įkišo
piniginę atgal į rankinę ir apsisuko.
Priešais stovėjo vaikelis.
Iš pažiūros gal pusantrų metų, vilkintis Atlantos
„Narsuolių“ marškinėliais. Jie siekė kelius, bet
sauskelnės vis tiek buvo matyti – šlapios, nukarusios
beveik iki kulkšnių. Denui širdis ko neiššoko iš
krūtinės, o galvoje siaubingai sudundėjo, lyg Toras
būtų trenkęs kūju. Akimirką jis nėmaž neabejojo, kad
jį ištiks infarktas arba insultas, arba ir viena, ir kita.
Jis giliai atsikvėpė.
– Iš kur tu atsiradai, šaunuoli?
– Mama, – atsakė vaikelis.
Šiaip ar taip, atsakymas nebuvo beprasmiškas:
Denas irgi atėjo į pasaulį pro tuos pačius vartus, bet
nuo to nė kiek nepalengvėjo. Galvoje pamažu rezgėsi
siaubinga mintis, ir jis netgi neketino jos slopinti.
Jis matė, kaip tu paėmei pinigus.
Na ir kas? Galvoje gimusi mintis neturėjo su tuo
nieko bendra. Na ir kas, kad vaikas matė jį imant
pinigus? Nė dvejų metukų neturi. Tokiems vaikams
viskas, ką daro suaugusieji, – šventa. Jis nė kiek
nesusijaudintų išvydęs, kaip motina vaikščioja
lubomis, iš pirštų leisdama liepsnas.
– Kuo tu vardu, šaunuoli?
Jo balsas drebėjo sulig kiekvienu vis dar
nerimstančios širdies tvinksniu.
– Mama.
Tikrai? Na ir tyčiosis iš tavęs vaikai, kai pradėsi
lankyti mokyklą!
– Ar tu gyveni gretimame bute? Ar koridoriaus gale?
 Na, sakyk taip. Nes peršasi štai kokia išvada: jeigu
vaikelis Dinės, vadinasi, ji šlaistėsi po barus
užrakinusi jį savo sušiktame butelyje. Vienui vieną.
– Mama!
Staiga mažylis pastebėjo kokainą ant kavos staliuko
ir nukurnėjo prie jo: šlapios sauskelnės tabalavo tarp
kojyčių.
– Suklus!
– Ne, čia ne cukrus, – atkirto Denas, nors iš tiesų
taip ir buvo: šniaukiamas cukrus.
Nekreipdamas dėmesio, mažylis siektelėjo baltų
miltelių. Aukščiau alkūnės ant rankos Denas pastebėjo
mėlynes. Lyg kas būtų pirštais stipriai suspaudęs jam
rankytę.
Jis čiupo mažylį už juosmens ir užpakaliuko. Pakėlęs
jį virš stalo (pro pirštus ant grindų iš sauskelnių
nuvarvėjo šlapimo), Denas staiga nepaprastai aiškiai
įsivaizdavo: vaikinas, panašus į Dinę, matytas
piniginėje rastoje nuotraukoje, griebia mažylį, purto
palikdamas pirštų atspaudus.
(ei Tomi atsikrušk ar nesupratai?)
(liaukis Rendi juk jis dar mažas)
Viskas nuščiuvo. Bet antras balsas, silpnas,
prieštaraujantis, buvo Dinės, ir jis suprato, kad
Rendis – jos vyresnysis brolis. Visai galimas daiktas.
Skriaudžia ne vien draugai. Kartais skriaudžia brolis.
Kartais dėdė. Kartais
(eikš nenaudėli gausi ko nusipelnęs)
net mielas tėtukas.
Jis nunešė mažylį – Tomį, jo vardas Tomis – į
miegamąjį. Vos pamatęs motiną, vaikelis beregint ėmė
raivytis stengdamasis ištrūkti.
– Mama! Mama! Ma-ma!
Denas nuleido jį ant grindų, ir Tomis nukepėstavo
prie čiužinio, užsiropštė ir įsitaisė šalia motinos. Net
nepabudusi Dinė apkabino jį ir priglaudė. Marškinėliai
užsivertė, ir Denas pastebėjo daugiau mėlynių – šįkart
ant mažylio kojyčių.
Brolis vardu Rendis. Aš jį surasiu.
 Mintis buvo šalta ir skaidri kaip ledas ant ežero
sausio mėnesį. Jeigu jis paims nuotrauką iš piniginės
ir susikaups nepaisydamas galvos skausmo, tikriausiai
sugebės rasti vyresnįjį brolį. Tokius dalykus jau
anksčiau yra daręs.
Galėčiau jį patį išmarginti mėlynėmis. Pasakyčiau,
kad kitą kartą jį nudėsiu.
Beje, kito karto nebus. Su Vilmingtonu metas
atsisveikinti. Jis niekada nebesusitiks su Dine ir
nebeateis į šitą suknistą butuką. Apskritai niekada
nebeprisimins nei šios nakties, nei šio ryto.
Šįkart pasigirdo Diko Helorano balsas. Ne, vaikeli.
Gal tau ir pavyks sukišti į seifą „Panoramos“ gaivalus,
bet prisiminimų nepasiseks nusikratyti. Niekada. Jie –
tikrieji vaiduokliai.
Jis stabtelėjo tarpduryje žiūrėdamas į Dinę ir
sumuštą vaikelį. Mažylis vėl užmigo, ir ryto saulės
apšviesti motina su sūneliu atrodė nelyginant angelai.
Ji – ne angelas. Gal ir ne ji sumušė vaiką, bet išdrįso
valkiotis po barus, palikusi jį vieną namuose. Jeigu tu
nebūtum čia atėjęs, kai jis pabudęs atkepėstavo į
svetainę...
Suklus, – suvapėjo mažylis siekdamas kvaišalų.
Negerai. Reikia ką nors padaryti.
Galbūt, bet tik ne aš. Neblogai atrodyčiau atėjęs į
Nacionalinio saugumo departamentą pranešti apie
vaiko teisių pažeidimą, ar ne? Prasmirdęs alkoholiu ir
vėmalais. Dar vienas doras pilietis, pasiryžęs atlikti
pilietinę pareigą.
O juk gali padėti atgal pinigus, – tarė Vendė. – Bent
tai gali padaryti.
Ir jis beveik pasekė tuo patarimu. Ištraukė pinigus iš
kišenės ir sugniaužė saujoje. Net priėjo prie piniginės,
ir tie keli žingsniai, matyt, jį šiek tiek išblaivė, nes jam
dingtelėjo mintis.
Paimk koksą, jeigu taip nori ką nors išsinešti. Už
tuos likučius gausi šimtinę. Gal net dvi, jei pasiseks.
O jeigu pirkėjas pasirodys besąs narkotikų kontrolės
tarnybos darbuotojas, – taip tikriausiai ir atsitiks
tokiam laimės kūdikiui kaip jis, – atsidurs už grotų.
Beje, gali ten pakliūti ir už tai, ką iškrėtė „Paukščių
take“. Pasiimti grynuosius kur kas saugiau. Viso labo
septyniasdešimt žalių.
Pasidalysime, – nutarė jis. – Keturiasdešimt jai, o
man trisdešimt.
Kas gero man iš tos trisdešimkės? Be to, jos
piniginėje pluoštas talonų – toks, kad arklys
paspringtų. Užteks vaikui pamaitinti.
Jis paėmė kokainą ir milteliais apibertą žurnalą ir
padėjo virtuvėje ant stalo, kad jo negalėtų pasiekti
vaikas. Kriauklėje mėtėsi kempinė, ir jis nuvalė
kokaino likučius svetainėje nuo kavos staliuko
tardamas sau, kad, jeigu ji atsibustų ir užtiktų jį
darbuojantis, grąžintų jai tuos suknistus pinigus.
Tardamas sau, kad jeigu ji nepabusianti, vadinasi, to ir
nusipelniusi.
Dinė nepasirodė. Knarkė kaip knarkusi.
Viską nuvalęs, Denas sviedė kempinę į kriauklę ir
pagalvojo, ar nederėtų palikti raštelio. Na, o ką jis
parašytų? Geriau prižiūrėk vaiką, ir, beje, aš
pasiėmiau tavo pinigus?
Tiek to, apsieisim be raštelio.
Įsikišęs pinigus į priekinę kairę kelnių kišenę, jis
išėjo stengdamasis kuo tyliau uždaryti duris. Ir tarė
sau, kad labai protingai pasielgė.

Dinės fioricetu ir darvono kokteiliu numaldęs galvos

skausmą, apie vidurdienį Denas atsidūrė prie įmonės
„Gėrimai ir importinis alus su auksine nuolaida“.
Įmonė buvo senamiestyje, kur namai mūriniai,
šaligatviuose beveik nė gyvos dvasios ir gausybė
lombardų (kiekvieno vitrinoje didelis pasirinkimas
klasikinių vienašmenių skustuvų). Jis ketino nusipirkti
labai didelį butelį kuo pigiausio viskio, bet apsigalvojo
prie durų pamatęs prekybos centro prekių vežimėlį,
kažkokio valkatos prikrautą įvairiausio šlamšto.
Valkata parduotuvėje ginčijosi su pardavėju.
Vežimėlyje ant viršaus gulėjo suvyniota ir virvele
surišta antklodė. Denas pastebėjo kelias dėmes, bet
apskritai ji atrodė gana padoriai. Jis griebė antklodę
ir, pasispaudęs po pažastimi, sparčiai nužingsniavo
šalin. Palyginti su septyniasdešimties dolerių vagyste
iš vienišos narkomanės motinos, valkatos
stebuklingojo kilimo pagrobimas atrodė tiesiog
menkniekis. Gal todėl jis kaip niekad jautėsi
menkysta.
Aš – Neįtikėtinai Mažėjantis Žmogus4, – tarė jis sau,
su savo laimikiu skubėdamas kuo greičiau pasukti už
kampo. – Pavogsiu dar keletą daiktų ir dingsiu.
Jis tikėjosi pasipiktinusio valkatos klyksmo, – kuo
didesni pamišėliai, tuo garsiau klykia, – bet nieko
neišgirdo. Dar vienas posūkis, ir galės pasidžiaugti
laimingai išnešęs kudašių.
Ir Denas pasuko.

Tą vakarą jis laukė saulėlydžio sėdėdamas pašlaitėje

prie didelio vandens nuotako po istoriniu Baimės
iškyšulio tiltu. Jis turėjo kambarį, bet grįžti į jį trukdė
menkutė kliūtis – pavėluota nuoma, kurią buvo
prisiekęs sumokėti vakar iki penktos valandos vakaro.
Ir tai dar ne viskas. Grįžęs į namus, galėjo tikėtis
kvietimo į vieną municipaliteto pastatą, panašų į
tvirtovę, atsakyti į klausimus apie įvykį bare. Apskritai
saugiausia atrodė laikytis kuo toliau nuo tos vietos.
Mieste buvo prieglauda, vadinama Vilties namais
(vietinių girtuoklių, žinoma, pavadinta Nevilties
namais), bet Denas nė neketino ten traukti. Ten tu gali
pernakvoti už dyką, bet negali įsinešti butelio.
Vilmingtone buvo per akis pigių nakvynės namų ir
motelių, kur visiems nusišvilpt, kad tu geri, šniauki ar
švirkštiesi kvaišalus, bet kurių galų švaistyti pinigus
pastogei, jei gali juos išleisti svaigalams, juo labiau
kad lauke sausa ir šilta? Pastoge ir lova teks rūpintis
vėliau, kai jis nusibels į šiaurę. Ir dar nežinia, kaip jam
pavyks be šeimininkės žinios atgauti savo menką
mantą iš kambario Beso gatvėje.
Virš upės tekėjo mėnulis. Denas sėdėjo ant patiestos
antklodės. Netrukus jis atsiguls, susivynios į ją kaip į
kokoną ir užmigs. Jis buvo girtas tiek, kad galėtų
jaustis laimingas. Atsiplėšti nuo žemės ir pakilti į
reikiamą aukštį pavyko nelengvai, bet dabar visi
pažemių rūpesčiai liko apačioje. Kas be ko, jo
gyvenimas didumai padorių amerikiečių nebūtų
atrodęs pavyzdinis, bet šiuo metu jis buvo juo
patenkintas. Turėjo butelį „Old Sun“ (nusipirko
svaigalų parduotuvėje gana atstu nuo gėrimų su
auksine nuolaida įmonės) ir pusę „Submarino“
sumuštinio pusryčiams. Ateitis buvo miglota, bet
šiąnakt skaisčiai švietė mėnulis. Viskas buvo kaip
dera.
(Suklus)
Staiga šalia atsirado mažylis. Tomis. Greta. Ištiesęs
ranką prie kvaišalų. Išmargintą mėlynėmis.
Mėlynakis.
(Suklus)
Matė jį skausmingai aiškiai, nors nebuvo nieko
bendra su švytėjimu. Negana to... Šalia knarkdama
gulėjo aukštielninka Dinė. Raudona dirbtinės odos
piniginė. Pluoštas maisto talonų su užrašu JAV ŽEMĖS
ŪKIO MINISTERIJA. Pinigai. Septyniasdešimt dolerių.
Kuriuos jis paėmė.
Mąstyk apie mėnulį. Grožėkis, kaip ramiai jis teka
virš vandens.
Kurį laiką mąstė ir grožėjosi, bet paskui vėl pamatė
aukštielninką Dinę, raudoną dirbtinės odos piniginę,
pluoštą maisto talonų, apgailėtiną gniūžtelę banknotų
(diduma jų jau išleista). Aiškiausiai jis matė mažylį,
rankyte, panašia į jūrų žvaigždę, siekiantį kvaišalų.
Mėlynas akis. Mėlynėmis išmargintą ranką.
Suklus, – tarė jis.
Mama, – tarė jis.
 Denas buvo išmokęs saikingai gerti, kad svaigalų
užtektų kuo ilgiau, girtumas būtų švelnesnis, o
rytojaus dieną galvą skaudėtų silpniau ir
pakenčiamiau. Vis dėlto kartais jis viršydavo saiką. Ir
viskas nueidavo kreiva vėže. Kaip „Paukščių take“.
Tada viskas įvyko daugmaž atsitiktinai, o šį vakarą jis
sąmoningai ištuštino butelį keturiais dideliais
gurkšniais. Smegenys – rašomoji lenta. Alkoholis –
kempinė jai nutrinti.
Jis atsigulė ir susivyniojo į vogtą antklodę. Ėmė
laukti, kol aptems sąmonė, ir ji aptemo, bet anksčiau
atėjo Tomis. Su Atlantos „Narsuolių“ marškinėliais.
Nukarusiomis sauskelnėmis. Mėlynakis, mėlynėmis
išmarginta ranka, jūrų žvaigždės delniuku.
Suklus. Mama.
Niekam apie tai nesakysiu, – pasižadėjo jis. –
Ničniekam.
Kai virš Vilmingtono (Šiaurės Karolina) patekėjo
mėnulis, Denui Toransui pagaliau aptemo sąmonė. Jis
sapnavo „Panoramą“, bet atsibudęs nieko
neprisiminė. Tai, kas jam atėjo į galvą pabudus, buvo
mėlynos akys, mėlynėmis išmarginta ranka, siekianti
kvaišalų.
Įsimiklinęs jis atgavo savo mantą ir iškeliavo į
šiaurę, į Niujorko valstiją, paskui į Masačusetsą.
Praslinko dveji metai. Kartais jis padėdavo žmonėms,
dažniausiai pagyvenusiems. Mokėjo jiems padėti.
Gana dažnai, negyvai nusigėręs, vakare dar spėdavo
paregėti mažylį, o pagirių rytą jį prisimindavo
pirmiausia. Prisiminęs mažylį, visada duodavo sau
žodį nustoti gerti. Galbūt kitą savaitę, tikriausiai kitą
mėnesį. Mažylis. Akys. Ranka, siekianti kvaišalų.
Delniukas kaip jūrų žvaigždė.
Suklus.
Mama.

4 To paties pavadinimo Jacko Arnoldo mokslinės fantastikos

filmas (1957).
Pirma dalis

ABRA
 PIRMAS SKYRIUS

Sveiki atvykę į minitauną

Išvykęs iš Vilmingtono, jis liovėsi gėręs kas dieną.

Ištverdavo savaitę, kartais dvi neimdamas į burną
nieko stipresnio kaip selteris. Atsibusdavo blaiva
galva, ir tai buvo gerai. Atsibusdavo ištroškęs ir
nelaimingas – išsiilgęs, – ir tai buvo blogai. Paskui
įveikdavo noras naktį. Arba savaitgaliais. Kartais
paveikdavo „Budweiserio“ reklama per televiziją:
gaivaus veido jaunuoliai neišpampusiais nuo alaus
pilvais, po tinklinio partijos geriantys bokalą šalto
alaus. Kartais matydavo porą išvaizdžių damų, po
darbo gurkšnojančių jaukioje gatvės kavinukėje –
vienoje iš tų prancūziškais pavadinimais su daugybe
vijoklinių augalų. Gėrimai beveik visada papuošti
mažyčiais skėtukais. Kartais sugundydavo daina per
radiją. Sykį nulaužė grupės „Styx“ daina „Robotas“.
Kai laikydavosi sauso įstatymo, būdavo sausas kaip
parakas. Kai lakdavo, nusilakdavo negyvai. Jei
atsibusdavo šalia moters, prisimindavo Dinę ir mažylį
su „Narsuolių“ marškinėliais. Prisimindavo
septyniasdešimt dolerių. Prisimindavo net pavogtą
antklodę, kurią pametė prie vandens nuotako. Gal ir
šiandien ten tebeguli. Jei tebeguli, veikiausiai bus
supelijusi.
Kartais jis nusigerdavo ir neidavo į darbą. Kurį laiką
darbdavys kentėdavo, – jis turėjo gerus nagus, – bet
vieną gražią dieną kantrybė išsekdavo. Tuomet jis
gražiai padėkodavo ir sėsdavo į autobusą. Po
Vilmingtono sekė Olbanis, po Olbanio – Jutika. Po
Jutikos sekė Niu Poltsas. Po Niu Poltso atėjo
Sterbridžas, kur jis nusilakė per liaudies muzikos
koncertą, surengtą po atviru dangumi, o rytojaus
dieną atsibudo areštinėje su sulaužytu riešu. Paskui jis
atsidūrė Vestone, po to – Martos Vynuogyno slaugos
namuose, bet ten, deja, neužsibuvo. Trečią dieną
vyriausioji slaugytoja užuodė alkoholio tvaiką,
tvoskiantį jam iš burnos, ir atsižegnojo nuo jo – nei
ačiū, nei išgrauš. Kartą, pats to nesuvokdamas,
susidūrė su grynuoliais. Bent jau blaiviu protu
nesuvokė, nors tuo, kuris švyti, kažką pajuto. Kvapą,
vėstantį, nemalonų, lyg svylančios gumos smarvę
tame greitkelio ruože, kur neseniai atsitiko nelaimė.
Iš Martos Vynuogyno slaugos namų „MassLines“
autobusu iškeliavo į Niuberiportą. Ten rado darbą
veteranų namuose, kur visiems nusispjaut, kas dedasi
aplink, kur seni kariai kartais sėdėdavo neįgaliųjų
vežimėliuose, palikti prie tuščių gydytojų kabinetų, kol
šlapimas iš perpildytų pūslių imdavo tekėti grindimis.
Netikusi vieta ligoniams, šiek tiek labiau tinkama
tokiems nevykėliams kaip jis, nors Denas ir dar keli
darbuotojai stengėsi kaip įmanydami pagelbėti
veteranams. Vienam kitam jis net padėjo iškeliauti
anapus, kai išmušė jų valanda. Tame darbe jis išsilaikė
ilgiausiai, tad prezidentas saksofonininkas net spėjo
perduoti Baltųjų rūmų raktus prezidentui kaubojui.
Niuberiporte Denas keliskart nusitašė, bet tik prieš
poilsio dienas, tad neturėjo bėdos. Po vieno tokio
trumpo užgėrimo jis pabudo tardamas sau: bent
palikau jai maisto talonus. Taip mintyse atgimė senas
bepročių televizijos žaidimas.
Nuoširdžiai užjaučiu, Dine, tu pralaimėjai, bet
niekas neišeina tuščiomis rankomis! Ką galėtume jai
pasiūlyti, Džoni?
Ką gi, Bobai, Dinė neišlošė pinigų, bet ji išsineša
naują stalo žaidimą, kelis gramus kokaino ir visą
pluoštą MAISTO TALONŲ!
O Denas laimėjo ištisą nealkoholinį mėnesį. Ko gero,
tai buvo savotiška atgaila. Ne kartą buvo pasiryžęs
išsiųsti Dinei tuos suknistus septyniasdešimt dolerių:
jau seniai būtų išsiuntęs, jei būtų turėjęs jos adresą.
Nusiųstų antra tiek, kad tik nusikratytų prisiminimų
apie mažylį su „Narsuolių“ marškinėliais, jūrų
žvaigždės delniuku siekiantį kvaišalų. Bet jis neturėjo
adreso, tad, užuot ką nors daręs, tapo blaivininku.
Plakėsi. Sausai.
Vieną vakarą, eidamas pro restoranėlį, pavadintą
„Žvejo užeiga“, pro langą pamatė patrauklią blondinę,
vienui vieną sėdinčią prie baro. Ji segėjo languotu
sijonu iki pusiau šlaunų, atrodė vieniša, ir jis užsuko į
vidų: paaiškėjo, kad ji neseniai išsiskyrusi, – vaje,
nuoširdžiai užjaučiu, ar negalėčiau pabendrauti,
išblaškyti vienatvę, – ir po trijų dienų atsipeikėjo su ta
pačia juodąja atminties skyle. Grįžo į veteranų
prieglaudą, kur plovė grindis ir keitė elektros
lemputes tikėdamasis atleidimo, bet viskas veltui.
Pasirodo, „man nusišvilpt“ – tai anaiptol ne „man
nusišvilpt į viską“, toli gražu. Išeidamas su savo
menka manta, tilpusia rakinamoje spintelėje, jis
prisiminė Bobketo Goldvaito5 žodžius: „Mano darbas
niekur nedingo, tik jis atiteko kitam.“ Tad sėdo į kitą
autobusą, šįsyk važiuojantį į Naująjį Hampšyrą, o
prieš lipdamas nusipirko stiklinį indą svaigalų.
Visą kelią jis sėdėjo girtuoklių vietoje, prie tualeto.
Iš patirties žinojo, kad patogiausia pasirinkti tą vietą,
jei ketini pilti į kaklą. Jis įkišo ranką į rudo popieriaus
maišelį, atkimšo stiklinį svaigalų indą ir įkvėpė rudos
smarvės. Ji mokėjo kalbėti, nors kartojo tik tuos
pačius žodžius: Sveikas, drauguži.
Jis tarė sau: Suklus.
Jis tarė sau: Mama.
Tarė sau, kad Tomis tikriausiai lanko mokyklą.
Aišku, jeigu jo nenudėjo gerasis dėdė Rendis.
Jis tarė sau: Tu vienintelis galėtum padaryti tam
galą.
Ši mintis aplankė jį nebe pirmą kartą, bet šįsyk
įkandin atsekė kita. Nebūtina gyventi taip, kaip gyveni
dabar, jeigu nenori. Gali gyventi ir taip, žinoma... bet
nebūtina.
Balsas buvo toks keistas, toks nepanašus į įprastus
vidinius monologus, ir jam dingtelėjo, kad kalba kas
nors kitas, pašalinis, – kartais jis pagaudavo svetimas
mintis, bet dabar tai atsitikdavo labai retai, ir tik jo
pageidavimu. Jis išmoko nuo jų atsitverti. Vis dėlto jis
apžvelgė autobusą beveik įsitikinęs, kad kas nors į jį
žiūri. Ne, niekas. Vieni miegojo, kiti kalbėjosi su
kaimynais, dar kiti spoksojo pro langą į Naujosios
Anglijos pilkumą.
Nebūtina gyventi taip, kaip gyveni dabar, jeigu
nenori.
Jeigu tai būtų tiesa. Šiaip ar taip, butelį jis užkimšo
ir padėjo ant gretimos sėdynės. Dukart jo siekė.
Pirmąsyk paėmęs beregint padėjo atgal. Antrąsyk
įkišo ranką į maišelį ir ištraukė kamštį, bet tuo metu
autobusas, kirtęs Naujojo Hampšyro ribą, sustojo
poilsio. Denas drauge su kitais keleiviais nukūrė į
restoranėlį „Burger King“ ir stabtelėjęs įmetė
popierinį maišelį į šiukšlių konteinerį. Ant vieno
aukštos žalios dėžės šono puikavosi užrašas TAI, KO
TAU NEREIKIA, PALIK ČIA.
Ak, kaip būtų gera, – pagalvojo Denas išgirdęs
dzingtelėjimą dėžės dugne. – O Dieve, kaip būtų gera!

Po pusantros valandos autobusas pravažiavo pro kelio

ženklą su užrašu SVEIKI ATVYKĘ Į FREIZERĮ, KUR
KIEKVIENĄ METŲ LAIKĄ VISI LAIKOSI SAIKO! O
žemėliau: MINITAUNO GIMTINĖ!
Autobusas sustojo prie Freizerio bendruomenės
centro įlaipinti keleivių, ir nuo gretimos sėdynės, ant
kurios pirmąją kelionės dalį gulėjo butelis, prašneko
Tonis. Denas iškart atpažino jo balsą, nors jau daug
metų Tonis nebuvo su juo taip aiškiai kalbėjęs.
(štai čia)
Čia ar kitur, koks skirtumas, – tarė sau Denas.
 Nutraukė nuo viršaus savo mantą ir išlipo. Sustojęs
ant šaligatvio, palydėjo akimis nuvažiuojantį
autobusą. Vakaruose horizonte dunksojo Baltųjų kalnų
grandinė. Iki šiol, klajodamas po šalį, Denas stengėsi
laikytis atstu nuo kalnų, ypač nuo grėsmingai dantytų,
skiriančių šalį perpus. Ir štai pagaliau aš vėl
kalnuose, – persmelkė jį mintis. – Manding, jau seniai
supratau, kad taip atsitiks. Bet šie kalnai buvo ne
tokie grėsmingi kaip tie, kurie kartais vis baugina jį
per sapnus, ir jis tarė sau, kad sugebės su jais
sugyventi, – bent jau kurį laiką. Aišku, jeigu įstengs
išmesti iš galvos mažylį su „Narsuolių“ marškinėliais.
Jeigu sugebės nebegerti. Jau metas suprasti, kad taip
bėgioti beprasmiška. Nuo savęs nepabėgsi, nors ir kur
važiuosi.
Aplink sukosi snaigės, lengvutės kaip nuotakos
šydas. Denas pastebėjo, kad parduotuvės,
išsirikiavusios abipus plačios pagrindinės gatvės,
paprastai aptarnauja slidininkus, atvykstančius
gruodį, ir vasarotojus, sulekiančius birželį. Rugsėjį ir
spalį tikriausiai čia knibžda žmonių, suvažiuojančių
pasigrožėti krintančiais lapais, bet dabar buvo metų
laikas, Naujosios Anglijos šiaurėje laikomas pavasariu:
bjaurios keturios savaitės šalčio ir drėgmės. Šį metų
laiką freizeriečiai, matyt, itin žiūri saiko, todėl
pagrindinėje pasivaikščiojimų alėjoje, Krenmoro
gatvėje, nė gyvos dvasios.
Denas užsimetė ant peties kuprinę ir lėtais
žingsniais patraukė į šiaurę. Stabtelėjo prie kaltinės
geležies tvoros paspoksoti į nei šiokį, nei tokį
karalienės Viktorijos laikų stiliaus pastatą, naujų
mūrinių namų suremtą iš abiejų pusių. Visus tris
pastatus jungė dengta galerija. Kairėje pagrindinio
pastato pusėje dunksojo bokštelis, o dešinėje nebuvo
nieko, tad namas atrodė lyg persikreipęs, bet Denui
patiko. Lyg kokia sena dama sakytų: Na, šio to
netekau. Didelio čia daikto. Ir tau kada nors gali taip
atsitikti. Denas nusišypsojo. Paskui jo šypsena išblėso.
 Bokštelyje pro langą į jį žvelgė Tonis. Pamatęs, kad
Denas į jį žiūri, pamojo ranka. Taip pat santūriai kaip
vaikystėje, kai Tonis dažnai ateidavo pas juos. Denas
užsimerkė, paskui atsimerkė. Tonis buvo dingęs.
Apskritai jo ten nebuvo, kaip jis būtų galėjęs ten
atsidurti? Langas buvo aklinai užkaltas.
Vejoje įtvirtinta lentelė – prie pastato priderintas
užrašas auksinėmis raidėmis žaliame dugne – skelbė,
jog tai HELENOS RIVINGTON NAMAS.
Jie turi katę, – dingtelėjo jam. – Pilką katę, vardu
Odrė.
Iš dalies tai buvo tiesa. Jie turėjo ne katę, o pilką
katiną, kastruotą, ir vadino jį ne Odre.
Denas ilgai žiūrėjo į lentelę, – kol išsisklaidė debesys
ir kaip Biblijoje ją kliudė saulės spindulys, – o paskui
nuėjo toliau. Nors saulė švietė gana skaisčiai,
nutvieksdama kelių prie „Olimpijos“ sporto prekių ir
sveikatingumo klubo kreivai šleivai sustatytų
automobilių chromuotas dalis, snaigės sūkuriavo kaip
sūkuriavusios, Denui primindamos motinos žodžius,
pasakytus tokiu pat pavasario oru, seniai seniai, kai
jie dar gyveno Vermonte: Velnias muša savo žmoną.

Už kelių kvartalų nuo prieglaudos Denas vėl

stabtelėjo. Priešais municipaliteto pastatą buvo
Freizerio bendruomenės centras. Jau bepradedanti
žaliuoti kokių šešių arų veja, estrada, mažojo beisbolo
aikštė, asfaltuota krepšinio aikštelė su vienu krepšiu,
pikniko stalai, net golfo pievutė. Labai gražu, bet
Deno dėmesį patraukė lentelė su užrašu:

APLANKYKITE MINITAUNĄ,
FREIZERIO „MAŽĄJĮ STEBUKLĄ“,
IR PASIVAŽINĖKITE MINITAUNO GELEŽINKELIU!

Nereikėjo būti genijum, kad suprastum, jog

Minitaunas – miniatiūrinė Krenmoro gatvės kopija.
Štai metodistų bažnyčia, pro kurią ką tik praėjo
Denas, iškėlusi į dangų septynių pėdų bokštą; štai
„Muzikinės dėžės“ teatras; „Baksų“ ledainė, knygynas
„Kalnų knygos“; parduotuvė „Marškiniai ir kiti
drabužiai“; Freizerio meno galerija – „mūsų profilis –
graviūros“. O štai ir tiksli miniatiūrinė žmogaus ūgio
Helenos Rivington namo kopija, nors ir be šoninių
priestatų. Tikriausiai todėl, smilktelėjo Denui, kad jie
atrodo kaip atgrasūs strampai, juo labiau palyginti su
centrine dalimi.
Už Minitauno stovėjo miniatiūrinis traukinys su
užrašu MINITAUNO GELEŽINKELIS ant kiekvieno
vagono, be jokios abejonės, numatytas ne didesniems
kaip pradedantys vaikščioti kūdikiai. Iš skaisčiai
raudono, didumo sulig „Honda Gold Wing“ motociklu,
garvežio kamino virto dūmai. Buvo girdėti, kaip
šnarpščia dyzelinis variklis. Ant garvežio šono
senovinėmis paauksuotomis raidėmis buvo išvedžiota:
HELENA RIVINGTON. Miesto rėmėja, sumetė Denas.
Tikriausiai kur nors Freizeryje ir gatvė pavadinta jos
vardu.
Jis dar pastovėjo vietoje, nors saulė dingo už debesio
ir pasidarė taip šalta, kad buvo matyti, kaip iš burnos
eina garas. Vaikystėje Denas visada norėjo elektrinio
traukinuko, bet niekada negavo. O štai čia, Minitaune,
pamatė didžiausio modelio žaislą, kuris patiktų bet
kurio amžiaus vaikams.
Jis permetė kuprinę ant kito peties ir perėjo į kitą
gatvės pusę. Išgirdus – ir vėl išvydus – Tonį, jam sukilo
nerimas, bet dabar jis džiaugėsi čia atvykęs. Gal iš
tikrųjų tai ta pati vieta, kurios jis ieškojo, vieta, kur jis
galės pagaliau nauja vaga nukreipti kreiva vėže
pavojingai pasukusį gyvenimą.
Nors ir kur tu eitum, nuo savęs nepabėgsi.
Denas nukišo tą mintį į įsivaizduojamą spintą. Tai
jam visada neblogai pavykdavo. Spinta lūžo nuo
įvairiausio šlamšto.

4
Garvežys iš abiejų pusių buvo apdengtas gaubtu, bet
po Minitauno geležinkelio stoties stogeliu Denas
pastebėjo suoliuką, atvilko jį ir užlipo. Vairuotojo
kabinoje įtaisytos avikailiu dengtos sėdynės. Atrodė,
kad jos ištrauktos iš seno septintojo dešimtmečio
automobilio. Kabina ir valdymo skydas irgi buvo kaip
automobilio, išskyrus senovinę lenktą svirtį, kyšančią
iš grindų. Perjungimo schemos nebuvo; vietoj
fabrikinio bumbulo – išsišiepusi kaukolė, kadaise
raudona, o dabar nuo čiupinėjimo rausva. Viršutinė
vairo dalis buvo nupjauta, o likusi veikiau priminė
nedidelio orlaivio vairą. Ant valdymo skydo – pusiau
išdilęs, bet dar įskaitomas užrašas juodu šriftu:
DIDŽIAUSIAS GREITIS – 40 KM PER VALANDĄ.
NEVIRŠYTI!
– Patinka? – pasigirdo balsas už nugaros.
Denas staigiai atsisuko ir vos nenuvirto nuo
suoliuko. Didelė sugrubusi ranka griebė jam už
alkūnės, kad nenugriūtų. Užpakaly stovėjo maždaug
šešiasdešimties metų vyriškis su šilta džinsine striuke
ir raudona languota medžiotojo kepure nuleistomis
ausinėmis. Kitoje rankoje laikė įrankinę su užrašu
FREIZERIO MUNICIPALITETO NUOSAVYBĖ.
– Atsiprašau, – tarė Denas, lipdamas nuo suoliuko. –
Aš neketinau...
– Nieko baisaus. Čia daug žmonių ateina
pasmaksoti. Daugiausia traukinių modelių mėgėjai.
Jiems tai tiesiog išsipildžiusi svajonė. Vasarą, kai čia
knibžda lankytojų ir „Rivas“ važinėja daugmaž kas
valandą, mes juos vaikome, bet šiuo metu, išskyrus
mane, nėra jokių „mes“. O man nei šilta, nei šalta.
Jis atkišo ranką.
– Bilis Frimanas. Municipaliteto darbuotojas.
„Rivas“ – mano kūdikis.
Denas spustelėjo jam ranką.
– Denas Toransas.
Bilis Frimanas nužvelgė kuprinę.
– Manding, tiesiai iš autobuso. O gal keliauji
autostopu?
 – Iš autobuso, – atsakė Denas. – O koks šios
važiuoklės variklis?
– Įdomu, ar ne? Tikriausiai kaip gyvas nesi girdėjęs
apie ševrolė „Veraneio“, ką?
Girdėti negirdėjo, bet žinojo. Todėl, kad žinojo
Frimanas. Jau daug metų Denas nebuvo patyręs tokio
ryškaus švytėjimo. Miglotai prisiminė, kaip džiaugėsi
tuo vaikystėje, kol galiausiai suprato, koks pavojingas
dalykas tas švytėjimas.
– Brazilų suburbanas, ar ne? Turbodyzelinis.
Frimanas kilstelėjo gauruotus antakius ir išsišiepė.
– Pataikei, velniai rautų! Pernai aukcione jį nupirko
Keisis Kingslis, jis čia galva. Griūk negyvas! Traukia
kaip žvėris. Įtaisų skydas irgi iš suburbano. Sėdynes
aš pats įtaisiau.
Švytėjimas priblėso, bet Denas sužinojo paskutinį
dalyką.
– Iš pontiako GTO.
Frimanas išsišiepė iki ausų.
– Šventa teisybė! Radau šiukšlyne pakeliui į Sanapį.
O pavarų dėžė iš 1961-ųjų mako. Devynios pavaros.
Neblogai, ką? Ieškai darbo ar šiaip maklinėji?
Staigiai pasikeitus pokalbio temai, Denas
sumirksėjo. Ar jis ieško darbo? Regis, taip.
Protingiausia būtų pradėti nuo slaugos namų, pro
kuriuos praėjo pėslindamas Krenmoro gatve, ir jis
įspėjo, – gal pakuždėjo švytėjimas, o gal tiesiog
nuojauta, – kad jiems reikia žmonių, bet kol kas
neketino ten pasukti. Jam sukėlė nerimą bokštelio
lange pasirodęs Tonis.
Be to, Deni, dar turi palaukti, kol išsivadės
paskutinio išgėrimo tvaikas, o tik tada rašyti prašymą
priimti į darbą. Netgi tuo atveju, jeigu tau bus
pasiūlyta naktinėje pamainoje darbuotis su šluota ir
kibiru.
Tai Diko Helorano balsas. Viešpatie! Denas jau
seniai nebeprisiminė Diko. Ko gero, nuo tada, kai
gyveno Vilmingtone.
 Kai ateis vasara, – metų laikas, kai freizeriečiai,
dievaži, laikosi saiko, – darbų bus per akis. Bet jeigu
tektų rinktis arba restoranėlį vietiniame prekybos
centre, arba Minitauną, jis tikrai pasirinktų
Minitauną. Jis išsižiojo ketindamas atsakyti Frimanui,
bet nespėjo – vėl prašneko Heloranas.
Jau baigi lenkti trečią dešimtį, vaikeli. Gali per daug
nesikliauti laime.
O Bilis Frimanas vis žiūrėjo į jį – nuoširdžiai, nė kiek
negudraudamas.
– Taip, – atsakė Denas, – aš ieškau darbo.
– Žinai, Minitaune ilgai neišsilaikysi. Kai tik ateina
vasara ir prasideda mokinių atostogos, ponas Kingslis
samdo vietinius. Daugiausia nuo aštuoniolikos iki
dvidešimt dvejų. To tikisi municipaliteto taryba. Be to,
vaikinukai dirba pusvelčiui, – jis plačiai nusišypsojo
šiepdamas švarplėtus dantis. – Ne pati prasčiausia
vieta, kur gali užkalti pinigo. Žinia, šiuo metu dirbti
lauke nelabai smagu, bet šalti orai nebeilgai laikysis.
Išties nebeilgai. Diduma statinių aplink uždangstyta
brezentu, bet veikiai jo nebeliks – išlįs aikštėn
dešrainių vežimėliai, ledų kioskai, kažkokie apskriti
įrenginiai, Deno akimis žiūrint, panašūs į karuselę. Ir,
kas be ko, čia buvo traukinys, traukinys su mažyčiais
vagonais ir dideliu turbodyzeliniu varikliu. Jeigu jis
sugebėtų užraukti ilgesniam laikui ir pelnyti
pasitikėjimą, Frimanas arba jo darbdavys – Kingslis –
gal leistų jam kartą kitą pavairuoti traukinį. Būtų
nuostabu. Vėliau, kai municipalitetas samdys tik
vietinius moksleivius, galės ieškoti darbo slaugos
namuose.
Aišku, jeigu jis nutars čia pasilikti.
Tau būtų ne pro šalį kur nors įsikurti, – vėl prabilo
Heloranas – regis, Denui pasitaikė balsų ir regėjimų
diena. – Tau būtų ne pro šalį kuo greičiau kur nors
įsikurti, kitaip tu apskritai nesugebėsi niekur
apsistoti.
Jis pats nustebo nejučia nusijuokęs.
 – Būtų visai neblogai, pone Frimanai. Išties būtų
visai neblogai.

– Ar esi kada dirbęs žemės darbus? – paklausė Bilis

Frimanas.
Jie lėtai žingsniavo palei traukinį. Vagonų stogai
siekė Deniui krūtinę, ir jis jautėsi kaip milžinas
nykštukų šalyje.
– Moku ravėti, sodinti ir dažyti. Moku pūtikliu valyti
lapus ir pjauti grandininiu pjūklu. Moku taisyti
nedidelius variklius, jeigu gedimai menki. Moku
darbuotis vejapjove, neužvažiuodamas ant mažų
vaikų. Na, o apie traukinį... apie traukinį ne kažin ką
išmanau.
– Traukiniu važinėti reikia gauti Kingslio leidimą.
Turėti draudimą ir panašiai. Klausyk, o tu turi
rekomendacinių laiškų? Ponas Kingslis neima į darbą,
jei neturi laiškų.
– Turiu. Daugiausia rekomendacijos dirbti valytoju ir
sanitaru ligoninėje. Pone Frimanai...
– Vadink mane tiesiog Biliu.
– Abejoju, kad tavo traukiniu būtų galima vežioti
keleivius, Bili. Kur jie sėdėtų?
Bilis nusišypsojo.
– Pala. Pažiūrėsim, ar tau irgi atrodys juokinga kaip
man. Tiesiog negaliu atsidžiaugti žiūrėdamas.
Frimanas nuėjo prie garvežiuko ir pasilenkė. Iki tol
vangiai dunksėjęs variklis ūmai suriaumojo
išspjaudamas juodų dūmų kamuolius. Per visą
„Helenos Rivington“ sąstatą perbėgo hidraulinių
stabdžių žviegimas. Staiga atsivožė keleivinių vagonų
ir geltono tarnybinio – devynių iš viso – stogai. Denui
pasirodė, kad atsivožia devynių vienodų automobilių
viršūs. Pasilenkęs jis žvilgtelėjo pro langus ir pamatė,
kad vagonuose per vidurį išrikiuotos kietos plastikinės
kėdės. Po šešias keleiviniuose, dvi tarnybiniame. Viso
labo penkiasdešimt.
 Biliui grįžus, Denas plačiai šypsojosi.
– Tikriausiai tavo traukinys atrodo labai keistai, kai
jame sėdi keleiviai.
– Aha. Visi juokais leipsta ir pleškina fotoaparatais
kaip pasiutę. Pažiūrėk.
Kiekvieno keleivinio vagono gale buvo plieninis
laiptelis. Bilis užšoko ant vieno, nuėjo taku ir atsisėdo.
Optinė apgaulė: vagone jis atrodė aukštesnis nei
lauke. Iškilmingai pamojo ranka Denui, ir šis
įsivaizdavo, kaip penkiasdešimt Brobdinjago
karalystės6 piliečių traukinuku, nykštukiniu, palyginti
su keleiviais, iškilmingai išvažiuoja iš Minitauno
geležinkelio stoties.
Kai Bilis Frimanas atsistojo ir išlipo, Denas paplojo.
– Guldau galvą, kad nuo Atminimo dienos iki Darbo
dienos parduodate kokį milijardą atvirukų.
– Gryna teisybė.
Bilis pasirausė striukės kišenėje, ištraukė sumaigytą
pakelį „Duke“ – pačias pigiausias, Denui puikiai
pažįstamas cigaretes, parduodamas visoje Amerikoje
autobusų stotyse ir kioskuose – ir atkišo Denui. Šis
paėmė vieną. Bilis pridegė abiem.
– Reikia naudotis proga, kol galima, – tarė Bilis
žiūrėdamas į savo cigaretę. – Dar keleri metai, ir čia
rūkyti bus draudžiama. Freizerio moterų klubas jau
šneka apie tai. Nukvakusių senučių tuntas, garbės
žodis, bet žinai, kaip sakoma: ranka, supanti suknistą
lopšį, valdo šį suknistą pasaulį, – jis išpūtė dūmus pro
nosį. – Nesakyčiau, kad diduma jų supo lopšį, kai
Niksonas buvo prezidentas. Ar bent jau naudojo
tamponus.
– Gal ir neblogai būtų, – pasakė Denas. – Vaikai
mėgdžioja suaugusiuosius.
Jis prisiminė tėvą. Kaip kartą sakė motina prieš
mirtį, labiau už butelį Džekas Toransas vertino nebent
tuziną butelių. Žinoma, ir Vendei nebuvo nieko
brangesnio už cigaretes, kurios ją ir pražudė. Kadaise
Denas pasižadėjo niekada neperimti to netikusio
įpročio. Ilgainiui jis priėjo prie išvados, kad gyvenimas
mėgsta pasityčioti paspęsdamas spąstus.
Bilis Frimanas pažvelgė į jį, beveik visiškai
užmerkęs vieną akį.
– Turiu gerą uoslę žmonėms ir iškart užuodžiau, kas
tu per žmogus. Supratau dar prieš tai, kai atsisukai ir
pamačiau tavo veidą. Manding, labai praverstum
man – mat iki gegužės pabaigos reikia apsitvarkyti
kaip paprastai pavasarį, ir aš ieškau tinkamo
žmogaus. Tai va, aš tave užuodžiau, kuo jau kuo, o
savo uosle pasitikiu. Gal kartais man galvoj negerai.
Denas nė nemanė, kad Biliui Frimanui galvoj
negerai, ir dabar suprato, kodėl taip aiškiai girdėjo jo
mintis, net dėmesio per daug neįtempdamas.
Prisiminė Diką Heloraną kartą sakius, o Dikas buvo jo
pirmas suaugusysis draugas: Daug žmonių turi tą
dovaną, kurią vadinu švytėjimu, tačiau didumai jų – tai
tik kibirkštis, gebėjimas įspėti, kokią dainą didžėjus
paleis per radiją arba kad netrukus sučirkš telefonas.
Bilis Frimanas turėjo tą kibirkštį. Silpną spindulėlį.
– Man regis, būtų ne pro šalį šnektelėti su tuo Keriu
Kingsliu, ar ne?
– Keisiu, ne Keriu. Kas be ko, jis čia svarbiausias.
Jau dvidešimt penkerius metus vadovauja visoms
miesto tarnyboms.
– Kada būtų patogiausia su juo susisiekti?
– Sakyčiau, dabar pat, – Bilis dūrė pirštu į vieną
pusę. – Ana plytų krūva kitapus gatvės – tai ne kas
kita kaip savivaldybė, ten ir visi miesto tarnybų biurai.
Pono Kingslio kabinetas rūsyje, koridoriaus gale.
Suprasi, kad patekai kur reikia, kai tik išgirsi palubėje
disko muziką. Antradieniais ir ketvirtadieniais sporto
salėje moterys užsiima aerobika.
– Šaunu, – atsakė Denas. – Taip ir padarysiu.
– Ar turi rekomendacijas?
– Taip, – Denas paplekšnojo per kuprinę, atremtą į
Minitauno geležinkelio stoties sieną.
– Ar tik kartais ne pats jas sukurpei, ką?
Denas nusišypsojo.
 – Ne, jos tikros.
– Tuomet pirmyn!
– Gerai.
– Dar kai ką norėčiau tau pasakyt, – tarė Bilis, kai
Denas buvo jau beeinąs. – Jis velnioniškai nepakenčia
alkoholio tvaiko. Jei tu išgeri, o jis tave paklaus,
patariu tau... geriau sumeluok.
Denas linktelėjo ir pakėlė ranką duodamas ženklą,
kad suprato. Meluoti jam buvo ne pirmiena.

Sprendžiant iš gyslelėmis išraizgytos nosies, Keisis

Kingslis toli gražu ne visada nepakentė alkoholio
tvaiko. Tai buvo augalotas vyriškis, ir nedidelis,
visokių rakandų prigrioztas kabinetas atrodė jam per
ankštas – kaip ir kostiumas. Šiuo metu jis suposi
kėdėje prie rašomojo stalo, peržiūrėdamas Deno
rekomendacijas, tvarkingai sudėtas į mėlyną aplanką.
Pakaušiu Kingslis beveik siekė paprasto medžio
kryžių, kabantį ant sienos šalia įrėmintos šeimyninės
nuotraukos. Daug jaunesnis ir lieknesnis Kingslis
kažkur paplūdimyje pozuoja drauge su žmona ir trimis
dukterimis maudymosi kostiumėliais. Palubėje, tik vos
ne vos prislopintas, nuoširdžiai pritariant daugelio
kojų tapsėjimui, griaudėjo „Village People“ atliekamas
hitas „Y.M.C.A.“. Denas įsivaizdavo milžinišką
šimtakojį, ką tik išėjusį iš vietinės kirpyklos su kokių
aštuonių pėdų ilgio skaisčiai raudonu triko.
– Aha, – sumurmėjo Kingslis. – Aha... taip... gerai,
gerai, gerai...
Ant stalo krašto stovėjo stiklainis su saldainiais.
Nepakeldamas akių nuo pluoštelio Deno pateiktų
rekomendacijų, Kingslis nuvožė dangtelį, sugraibė
vieną saldainį ir įsimetė į burną.
– Vaišinkis, – pasiūlė Denui.
– Ačiū, nenoriu, – atsiliepė Denas.
Jam dingtelėjo keista mintis. Kitados, labai seniai,
tikriausiai ir jo tėvas sėdėjo tokiame pat kabinete
atsakinėdamas į klausimus, kai taikėsi į „Panoramos“
administratoriaus vietą. Ką jis tada galvojo? Kad tai jo
paskutinė galimybė? Turbūt. Galbūt. Tačiau Džekas
Toransas turėjo rūpintis ne tik savimi. Denas –
priešingai. Jeigu nepasisektų, jis galėtų keliauti toliau.
Arba bandyti laimę slaugos namuose. Bet... jam patiko
miestelis. Jam patiko traukinukas, kuriame suaugę
žmonės atrodė kaip Galijotai. Jam patiko Minitaunas,
kvailas, smagus ir tarytum puikuojantis savimi, kaip ir
dera nedideliam Amerikos miesteliui. Ir patiko Bilis
Frimanas, kuris, pats to nenuvokdamas, turėjo lašelį
švytėjimo dovanos.
Viršuje vietoj „Y.M.C.A.“ skambėjo daina „Aš
ištversiu“. Kingslis, lyg to ir laukęs, vėl sudėjo Deno
rekomendacijas į aplanką ir pastūmėjo jį skersai stalo.
Dabar pasakys, kad manęs nepriima.
Tačiau, visą dieną spėjęs teisingai, šįsyk jis prašovė
pro šikšnelę.
– Viskas nuostabu, bet, man regis, tau labiau tiktų
dirbti centrinėje Naujojo Hampšyro ligoninėje arba
mūsų miestelio slaugos namuose. Net galėtum
prižiūrėti senelius namuose – matau, moki suteikti
pirmąją medicinos pagalbą. Kaip čia rašoma, moki
naudotis defibriliatoriumi. Ar nutuoki apie senelių
priežiūrą?
– Taip. Turėjau galvoje ir slaugos namus. O paskui
pamačiau poilsio zoną, Minitauną ir traukinuką.
– Tikriausiai magėtų pavairuoti traukinį, ar ne? –
suniurzgė Kingslis.
– Ne, pone, nelabai, – ryžtingai sumelavo Denas.
Prisipažinus, kad jis mielai užsiropštų ant senovinio
automobilio sėdynės ir čiuptų į rankas vairą, be abejo,
pokalbis pakryptų apie vairuotojo liudijimą, paskui
apie tai, kodėl jo neteko, vėliau baigtųsi pasiūlymu
palikti pono Keisio Kingslio kabinetą. – Man arčiau
širdies grėbliai ir vejapjovės.
– Ir laikinas darbas, sprendžiant iš tavo popierių.
– Ketinu veikiai kur nors įsikurti. Ko gero, jau būsiu
beveik išsigydęs nuo klajūno potraukio.
 Įdomu, pagalvojo jis, ar Kingslis palaikė jo žodžius
tuščiais paistalais kaip ir jis pats?
– Galiu pasiūlyti tik laikiną darbą, – tarė Kingslis. –
Kai tik moksleiviams prasidės vasaros atostogos...
– Bilis man minėjo. Jei vasaros pradžioje ryšiuos
pasilikti čia, pabandysiu įsidarbinti slaugos namuose.
Tiesą pasakius, galėčiau net iš anksto parašyti
prašymą, aišku, jeigu jūs pritartumėte...
– Man vis viena, – Kingslis susidomėjęs sužiuro į
Deną. – Ar tau nesunku bendrauti su mirštančiaisiais?
Ten mirė tavo motina, – tarė sau Denas. Regis,
švytėjimas nepranyko, beveik nė nepriblėso. – Tu
laikei jos ranką, kai ji iškeliavo anapus. Jos vardas
buvo Elena.
– Ne, – atsakė jis. Paskui nežinia kodėl pridūrė: –
Visi mes mirštame. Visas pasaulis – tai slaugos namai
po atviru dangumi.
– Ir, be kita ko, filosofas. Ką gi, pone Toransai, man
regis, priimsiu tave į darbą. Aš pasitikiu Bilio jusle, jis
retai apsirinka spręsdamas apie žmones. Nevėluoti,
nesirodyti girtam nei paraudusiomis akimis, nei su
žolytės kvapeliu. Ką nors panašaus iškrėsi – galėsi
nešdintis, nes „Rivingtonui“ tu – tuščia vieta, duodu
žodį. Aišku?
Denui pašoko apmaudas
(suknistas šūdžius)
bet beregint jį užgniaužė. Kingslis žaidė savo
aikštėje ir pagal savo taisykles.
– Aiškių aiškiausia.
– Jei tinka, gali pradėti jau rytoj. Mieste pilna
nuomojamų kambarių. Jei nori, galiu skambtelėti šen
bei ten. Ar turėsi šešiasdešimt žalių iki pirmos algos?
– Taip. Dėkui, pone Kingsli.
Kingslis numojo ranka.
– Pradžioje patarčiau „Raudonojo stogo“ viešbutį.
Ten tvarkosi mano buvęs svainis, duos tau nuolaidą.
Sutarta?
– Sutarta.
 Viskas įvyko nepaprastai greitai, sugulė į savo vietas
paskutiniai ypač sudėtingos dėlionės gabaliukai.
Denas patarė sau per daug nesidžiaugti.
Kingslis atsistojo. Jis buvo augalotas, tad stojosi iš
lėto. Denas irgi pasikėlė ir, kai Kingslis atkišo per
stalą savo leteną, paspaudė ją. Palubėje KC7 ir
„Sunshine Band“ paskelbė pasauliui, kad tai jau kitas
reikalas, oho, oho, aha, aha.
– Man ausys atbuko nuo visų tų suknistų bugių
vugių, – pasakė Kingslis.
Ne, – tarė sau Denis, – neatbuko. Ta muzika primena
tau dukterį, su kuria tu daugiau nebendrauji. Nes ji
tau dar neatleido.
– Prastai jautiesi? – paklausė Kingslis. – Taip
perbalai.
– Pavargau. Ilgai kračiausi autobusu.
Švytėjimas atgijo ir dabar buvo itin stiprus. Tik
kodėl dabar, ką?

Trečiąją darbo dieną naujoje vietoje, kur Denas dažė

estradą ir šlavė paskutinius rudenio lapus, perėjęs per
Krenmoro gatvę, atskubėjo Kingslis jam pranešti, kad,
jeigu pageidaująs, galįs keltis į kambarį Elioto
gatvėje. Atskiras tualetas, vonios kambarys, vonia,
dušas. Aštuoniasdešimt penki doleriai per savaitę.
Denas padėkojo.
– Nueik per pietų pertrauką, – tarė Kingslis. –
Klausk ponios Robertson, – jis pagrasino pirštu, jau
pakumpusiu nuo artrito. – Ir žiūrėk man, vėjų
pamušale, nepridirbk jai velnių! Ji mano sena draugė.
Nepamiršk, kad aš laidavau už tave pasikliaudamas
tik tavo pakištais popieriukais ir Bilio Frimano
nuojauta.
Denas pažadėjo nepridirbti, tačiau papildoma
nuoširdumo porcija, kuria jis bandė sutvirtinti savo
pažadą, nuskambėjo neįtikimai netgi jam pačiam. Jis
vėl prisiminė tėvą, kuris, Vermonte netekęs dėstytojo
vietos, buvo priverstas turtingą seną draugą melsti
darbo. Keisčiausia, tasai užjautė per plauką jo
nenužudžiusį žmogų, bet užjautė, ir gana. Ar žmonės
laikė būtina perspėti tėvą, kad jis nepridirbtų velnių?
Galimas daiktas. Ir Džekas Toransas vis dėlto pridirbo
velnių. Įspūdingai. Kaip niekas kitas. Alkoholis, be
abejo, atliko savo vaidmenį, bet, kai parkrinti, kai
kurie žmonės tiesiog jaučia poreikį sutrypti tave,
priminti tau sprandą, užuot padėję atsistoti.
Niekšiška, bet žmogaus prigimčiai apskritai būdinga
niekšybė. Žinoma, kai patenki į gatvės šunų rują,
aplink nieko kita nematai, išskyrus letenas, iltis ir
užpakalius.
– Ir paprašyk Bilį, kad paieškotų tau tinkamo dydžio
batų. Jis paslėpė apie dešimtį porų padarynės
sandėlyje, nors paskutinį kartą, kai buvau ten užėjęs,
pastebėjau, kad diduma jų neporiniai.
Diena buvo saulėta, oras malonus. Denas dirbo
vilkėdamas firminiais Jutikos beisbolo komandos
„Mėlynos puskojinės“ marškinėliais ir džinsais, tad
žvilgtelėjo į beveik visiškai giedrą dangų, paskui į
Keisį Kingslį.
– Taip, suprantu, vaikine, ką turi galvoje, bet čia
kalnai. Orų tarnyba žada šiaurės rytų vėją ir apie
trisdešimt centimetrų kritulių. Ilgai neišsilaikys, –
Naujajame Hampšyre balandžio sniegą žmonės vadina
vargšų trąšomis, – bet, be kita ko, laukiama ir viesulo.
Tikiuosi, sniego pūtikliu moki dirbti ne ką blogiau nei
lapų, – patylėjęs pridūrė: – Be to, tikiuosi, nesiskundi
strėnomis, nes rytoj judviem su Biliu teks surankioti
nemažai prikritusių nudžiūvusių šakų. O gal ir
supjaustyti keletą nuvirtusių sausuolių. Ar moki
naudotis grandininiu pjūklu?
– Taip, pone, – atsakė Denas.
– Puiku.

8
Denas ir ponia Robertson patiko vienas kitam. Ji net
pasiūlė jam bendroje virtuvėje pasivaišinti sumuštiniu
su kiaušinių salotomis ir puodeliu kavos. Jis mielai
sutiko tikėdamasis įprastų klausimų: kokie vėjai jį
atpūtę į Freizerį ir kur jis gyvenęs anksčiau.
Keisčiausia, tokių klausimų nesulaukė. Vietoj to ji
paklausė, ar jis negalėtų jai padėt uždaryti langines
pirmame aukšte tam atvejui, jei, jos žodžiais tariant,
„užlėktų vėjo šuoras“. Denas sutiko. Jis žiūrėjo pro
pirštus į bendrabūvio taisykles, bet vienos laikėsi
nuosekliai: visada gerai sugyvenk su šeimininke, turėk
galvoje, kad kada nors gal prireiks paprašyti palaukt
nuompinigių.
Pramogų parke Bilis jau laukė su ištisu sąrašu
darbų. Prieš tai juodu nutraukė brezentus nuo visų
vaikų atrakcionų. Tą popietę teko vėl viską
uždangstyti ir uždaryti visus kioskus. Galiausiai beliko
įvaryti „Rivą“ stoginėn. Paskui juodu atsisėdo ant
sulankstomų kėdžių prie Minitauno geležinkelio
stoties pastato ir užsirūkė.
– Žinai, Denai, aš velniškai pavargau, – prisipažino
Bilis.
– Ne tu vienas.
Bet, gerai pramankštinęs raumenis, jis jautėsi
neblogai. Denas jau buvo pamiršęs, kaip gera dirbti
gryname ore, kai nesergi pagiriomis.
Dangų užtraukė debesys. Žvilgtelėjęs į juos, Bilis
atsiduso.
– Duok Dieve, kad nebūtų tokios pūgos, kaip sako
radijas, bet tikriausiai taip ir bus. Surasiu tau batus.
Iš pažiūros jie nekokie, bet bent jau poriniai.
Denas pasiėmė batus per miestą eidamas į savo
naująjį būstą. Vėjas tolydžio stiprėjo, o dangus
niaukėsi. Rytą Freizeryje buvo beveik vasara. Vakarop
oras pritvinko žvarbios artėjančios pūgos drėgmės.
Šalinės gatvės buvo tuščios, namai pasiruošę atremti
gaivalus.
Iš Morhedo gatvės pasukęs į Elioto, Denas
stabtelėjo. Šaligatviu, vėjo nešamas drauge su
pernykščių lapų trupiniais, skriejo nuzulintas
cilindras, panašus į tuos, kuriuos dėvi cirko
fokusininkai. Arba aktoriai, vaidindami senovines
muzikines komedijas, – dingtelėjo jam. Bežiūrint į
skrybėlę, kaulus jam sukaustė šaltis, nes jokios
skrybėlės iš tikrųjų nebuvo. Išties nebuvo.
Jis užsimerkė, lėtai suskaičiavo iki penkių
jausdamas, kaip vėjas stipriai plaka džinsus apie
blauzdas, ir atsimerkė. Lapai vis dar sukosi, bet
cilindro nebebuvo. Matyt, švytėjimas vėl pakišo jam
ryškų, baugų ir, kaip paprastai, beprasmišką vaizdinį.
Jis visada sustiprėdavo, kai jis ilgėliau negerdavo, bet
iki atvykimo į Freizerį niekada nebuvo toks stiprus.
Čia tarytum oras buvo kitoks. Pralaidesnis tiems
keistiems perdavimams iš Kažkokios planetos.
Ypatingas.
Toks pat ypatingas kaip „Panoramoje“.
– Ne, – tarė jis. – Negali būti.
Keli stikliukai – ir kaip nebūta. Tu tuo tiki, Deni?
Deja, jis tuo tikėjo.

Deno kambario langas ponios Robertson apšiurusio

Viktorijos laikų stiliaus namo trečiame aukšte žvelgė į
vakaruose dunksančius kalnus. Jis galėjo puikiausiai
apsieiti be to vaizdo. Prisiminimus apie „Panoramą“
ilgainiui užklojo pilkšvas ūkas, bet, kai tik jis iškraustė
savo skurdžią mantą, jie išplaukė į paviršių...
nelyginant pasišlykštėtina biologinė atlieka
(pavyzdžiui, apirusi žvėrelio maita) iš gilaus ežero
dugno.
Pradėjo snigti temstant. Mes stovėjome didelio seno
tuščio viešbučio prieangyje – tėtis vidury, mama iš
vienos pusės, aš iš kitos. Jis laikė mus apkabinęs.
Viskas buvo gerai. Jis negėrė. Iš pradžių snigo ramiai,
paskui atūžė vėjas, užpustydamas prieangį,
užklodamas...
 Jis pabandė slopinti tuos prisiminimus, bet
bergždžias darbas.
...gyvatvorę, primenančią prigludusius žvėris. Tuos,
kurie kartais sukrusdavo, kai nežiūrėdavai į juos.
Nusisuko nuo lango jausdamas, kaip pašiurpsta
rankų oda. Jis parsinešė sumuštinį iš „Raudonojo
obuolio“ parduotuvės ir ketino užkąsti skaitydamas
ten pat pirktą knygą – Džono Sendfordo romaną
minkštais viršeliais, bet, suvalgęs kelis kąsnius,
suvyniojo jį ir padėjo šaltai ant palangės. Suvalgysiu
vėliau, tarė sau, nors abejojo, ar ilgai tesės po
devintos valandos vakaro. Duok Dieve, kad įveiktų
šimtą puslapių.
Vėjas tolydžio stiprėjo. Retkarčiais taip sustaugdavo,
net širdis apmirdavo, ir tuomet Denas nustodavo
skaityti ir pakeldavo akis. Pusę devintos vėl ėmė
snigti – sunkiais, šlapiais dribsniais, netrukus sniegas
uždrėbė langą, uždengdamas vaizdą į kalnus. Pasidarė
tik dar blogiau. „Panoramoje“ pūga irgi užpustė
langus. Iš pradžių tik pirmojo aukšto... paskui
antrojo... galiausiai trečiojo.
Tuomet jie atsidūrė tarp keturių sienų su gyvais
lavonais.
Tėvas tikėjosi, kad bus paskirtas administratoriumi.
Jam nieko daugiau nereikėjo daryti, tik įrodyti savo
ištikimybę. Paaukojant jiems sūnų.
– Savo vienatinį sūnų, – sumurmėjo Denas ir
apsižvalgė, lyg išgirdęs kažkieno balsą... ir iš tiesų
pajuto, kad jis ne vienas kambaryje. Nevisiškai vienas.
Lauke vėl sustaugė vėjas, ir Denas krūptelėjo.
Dar ne vėlu nubėgti į „Raudonąjį obuolį“. Parsinešti
butelį ko nors stipresnio. Numarinti nemalonias
mintis.
Ne. Jis skaitys knygą toliau. Nusikaltimą tiria Lukas
Davenportas, tad jis skaitys knygą toliau.
Jis užvertė knygą penkiolika minučių dešimtos ir
atsigulė. Neužmigsiu, – pagalvojo. – Kai šitaip staugia
vėjas, tikrai neužmigsiu.
Bet užmigo.
 10

Jis sėdėjo prie didelio vandens nuotako žiūrėdamas į

šiurkščia žole apaugusį šlaitą, į Baimės kyšulio upę ir
tiltą. Buvo giedra naktis, švietė mėnulio pilnatis. Nei
vėjo, nei sniego. Ir „Panoramos“ nė žymės. Jeigu
viešbutis ir nesudegė valdant prezidentui, žemės
riešutų plantacijos savininkui, dabar vis viena jis buvo
už tūkstančio kilometrų. Tad ko gi jis taip bijo?
Todėl, kad ne vienas, štai kodėl. Kažkas stovi
užpakaly.
– Nori išgirsti patarimą, meiluti?
Balsas skaidrus, virpantis. Denas pajuto, kaip
nugara perbėga šiurpas. Kojoms ir šiaip jau buvo
šalta, oda pašiurpusi. Jis matė baltais spuogeliais
išbertas šlaunis, nes vilkėjo trumpomis kelnėmis.
Žinoma, trumpomis. Protas suaugusiojo, o kūnas –
penkiamečio berniuko.
Meiluti. Kas...
Jis žinojo kas. Jis pasisakė Dinei savo vardą, bet ji
vis viena toliau vadino jį meilučiu.
Tu to neprisimeni, be to, tai tik sapnas.
Be abejo, sapnas. Jis Freizeryje, Naujojo Hampšyro
valstijoje, miega pavasario pūgai siaudžiant už
nuomojamo ponios Robertson namo sienų. Šiaip ar
taip, jam rodės, kad atsisukti nedera. Ir pavojinga.
– Apsieisiu, – atsakė jis žiūrėdamas į upę ir pilnatį. –
Prisiklausiau gerų patarimų. Nuo jų neatsiginsi
baruose ir kirpyklose.
– Laikykis atstu nuo tos moters su skrybėle, meiluti.
Su kokia skrybėle? – būtų galėjęs paklausti, bet,
tiesą pasakius, kuriems galams kvaršinti galvą?
Žinojo, kokią skrybėlę ji turi omeny – matė, kaip vėjas
ją ridena šaligatviu. Juoda kaip nuodėmė su baltu
šilkiniu pamušalu.
– Ji – Pragaro pilies kalė karalienė. Neprasidėk su ja,
nes gyvą tave suės.
Jis atsisuko. Negalėjo neatsisukti. Užpakaly, vidury
vandens nuotako, nuogus pečius apsigaubusi valkatos
antklode, sėdėjo Dinė. Plaukai prilipę prie skruostų.
Veidas išpurtęs, apiręs. Akys drumzlinos. Ko gero,
seniai mirusi, jau keleri metai guli kape.
Tu netikra, – bandė pasakyti Denas, bet nesugebėjo
ištarti nė žodžio. Jam vėl penkeri, Deniui penkeri,
„Panorama“ virtusi pelenais, tad kodėl čia sėdi jo
apvogta mirusi moteris?
– Nieko baisaus, – tarė ji. Iš jos sutinusios gerklės
ištrūko blerbiantis balsas. – Aš pardaviau koksą.
Sumaišiau su cukrumi ir gavau du šimtus, – ji
išsišiepė, ir pro dantis šliūkštelėjo vanduo. – Tu man
patikai, meiluti. Todėl ir grįžau tavęs perspėti.
Laikykis atstu nuo tos moters su skrybėle.
– Kaukė, – tarė Denas... bet balsas buvo Denio,
skardus, šaižus, lūžtantis vaiko balsas. – Kaukė, ji
netikra, jos suvis nėra.
Jis užsimerkė, kaip dažnai darydavo „Panoramoje“
pamatęs ką nors baisaus. Moteris suspigo, bet Denas
neatsimerkė. Moteris spiegė tai garsiau, tai tyliau, ir
jis suprato, jog tai staugia vėjas. Jis ne Kolorade ir ne
Šiaurės Karolinoje. Jis Naujajame Hampšyre. Jį
aplankė košmaras, bet pagaliau viskas baigta.

11

„Taimeksas“ rodė antrą valandą nakties. Kambaryje

šalta, bet rankos ir krūtinė buvo aptekę gličiu
prakaitu.
Nori išgirsti patarimą, meiluti?
– Ne, – atsakė jis. – Tik ne iš tavęs.
Ji mirusi.
Jis negalėjo to žinoti, bet žinojo. Dinė, su savo
trumpu odiniu sijonėliu ir kamštiniais sandalais panaši
į vesternų dievaitę, mirusi. Jis net žinojo, kaip ji mirė.
Išgėrė tablečių, gumele susiveržė plaukus, įlipo į šilto
vandens vonią, užmigo, nugrimzdo, prigėrė.
Vėjas staugė kraupiai pažįstamu bejėgiškai
grėsmingu balsu. Vėjas kaukia visur, bet šitaip staugia
tik kalnuose. Lyg koks įsiutęs dievas talžytų pasaulį
oriniu kūju.
Gėrimą aš visada vadinau šlykštyne, – tarė sau
Denas. – Tik kartais malonumu. Kai pabundi iš slogaus
sapno suvokdamas, kad penkiasdešimčia procentų tai
švytėjimas, tuomet išgėrimas – Labai Didelis
Malonumas.
Po vienos taurės užsnūstų. Po trijų – kietai užmigtų
ir nieko nesapnuotų. Miegas – geriausias daktaras, ir
šiuo metu Denas Toransas suprato, kad serga ir kad
jam reikia veiksmingų vaistų.
Viskas uždaryta. Tau pasisekė.
Ką gi. Galbūt.
Jis apsivertė ant šono, ir tuomet kažkas prisiglaudė
jam prie nugaros. Ne, ne koks nors daiktas. Žmogus.
Kažkas įlindo pas jį į lovą. Dinė įlindo pas jį į lovą. Tik
tas kažkas buvo mažesnis už Dinę. Lyg tai būtų...
Denas išsiropštė iš lovos, drėbėsi ant grindų ir
žvilgtelėjo per petį. Tai buvo Dinės vaikelis – Tomis.
Su dešinėje galvos pusėje įlaužta kaukole. Pro
kruvinus šviesius plaukus styrojo kaulų atšaižos. Ant
skruosto kūpsojo sukrekėję pilki glitėsiai – smegenys.
Su tokia pasibaisėtina žaizda jis negalėjo išlikti gyvas,
bet vis dėlto buvo gyvas. Delniuku, panašiu į jūrų
žvaigždę, jis siektelėjo Deno.
– Suklus, – tarė.
Vėl pasigirdo klyksmas, tik šįsyk klykė ne Dinė. Ir ne
vėjas staugė, o jis, Denas.

12

Atsibudęs antrąsyk – šįkart iš tikrųjų, – Denas

nebeklykė, tik kažkas urzgė jo krūtinėje. Jis atsisėdo,
antklodė buvo susisukusi aplink juosmenį. Lovoje
nieko daugiau nebuvo, bet sapnas dar neišsisklaidęs,
tad neužteko vien apsižiūrėti. Jis atvertė antklodę, bet
ir to neužteko. Apgraibė visą paklodę – ar neišliko
truputis mažylio kūno šilumos arba užpakaliuko
įduobtos vietos. Nieko. Žinoma, nieko. Tuomet
žvilgtelėjo palovėn ir pamatė tik pasiskolintus batus.
Vėjas pūtė silpniau. Pūga nepasibaigė, bet pamažu
ėjo silpnyn.
Jis nuėjo į vonios kambarį, paskui ūmai atsigręžė,
lyg tikėdamasis ką nors užklupti. Nieko daugiau, tik
lova ir antklodė, numesta ant grindų. Jis įjungė šviesą
virš kriauklės, šaltu vandeniu apsiprausė veidą ir,
giliai kvėpuodamas, atsisėdo ant uždengto unitazo.
Buvo beeinąs cigaretės iš pakelio, gulinčio kambaryje
ant staliuko šalia knygos, bet kojos neklausė, ir jis
nebuvo tikras, ar jos išlaikys. Bent jau šiuo metu. Tad
geriau pasėdėti. Jis matė lovą, lovoje nieko nebuvo. Ir
kambaryje nieko nebuvo. Taigi nieko baisaus.
Tik... jam neatrodė, kad nieko nėra. Bent šiuo metu.
Kai tas įspūdis dings, tarė jis sau, grįšiu į lovą. Bet
nemiegosiu. Kiek miegota, tiek gana.

13

Prieš septynerius metus, Talsos slaugos ligoninėje

dirbdamas sanitaru, Denas susidraugavo su
pagyvenusiu psichiatru, sergančiu nepagydomu
kepenų vėžiu. Kartą, kai Emilis Kemeris pasakojo
(nelabai rūpindamasis išsaugoti gydytojo paslaptį)
kelis įdomesnius savo praktikos atvejus, Denas
prisipažino, kad nuo mažens serga, jo žodžiais tariant,
„dvilypiais sapnais“. Ar Kemeriui žinoma ši negalia?
Ar ji įvardyta?
Pačiame žydėjime Kemeris buvo stambus vyras, tai
liudijo nespalvota vestuvinė nuotrauka ant naktinio
stalelio, bet vėžys – pati griežčiausia dieta, tad šiuo
metu jo svoris buvo perpus mažesnis už amžių: jis
buvo devyniasdešimt vienerių. Vis dėlto jis išliko
aiškaus proto, ir dabar, sėdėdamas ant uždengto
unitazo ir klausydamasis, kaip lauke pamažu ščiūva
pūga, Denas prisiminė vylingą senio šypseną.
– Paprastai, Denieli, už diagnozę gaunu honorarą, –
tarė jis ryškia vokiška tartimi.
 Denas nusišaipė.
– Na, vadinasi, man nepasisekė.
– Gal priešingai.
Kemeris įdėmiai įsistebeilijo į Deną melsvomis
akimis. Nors ir suvokdamas, kad tai užgaulu ir
nesąžininga, Denas negalėjo virš tų akių
neįsivaizduoti „Waffen-SS“ šalmo, panašaus į anglių
kibirėlį.
– Šiuose mirties namuose sklinda gandas, kad turi
ypatingą gebėjimą – padedi žmonėms numirti. Ar
tiesa?
– Kartais, – apdairiai atsakė Denas. – Ne visada.
Iš tikrųjų beveik visada.
– Kai ateis mano valanda, ar man padėsi?
– Žinoma, jei galėsiu.
– Puiku, – Kemeris atsisėdo – be galo sunkus ir
skausmingas veiksmas, bet, kai Denas šokosi jam
padėti, šis mostelėjo ranka. – Tai, ką tu vadini
dvilypiais sapnais, gerai žinoma psichiatrams ir itin
domina Jungo sekėjus, jie vadina šį reiškinį
apgaulingu pabudimu. Pirmas sapnas paprastai būna
sąmoningas, tai yra miegantysis suvokia, kad jis
sapnuoja...
– Taip! – sušuko Denas. – Bet antras...
– Miegantysis mano, kad jis būdrauja, – tęsė
Kemeris. – Jungas teikė tiems sapnams itin didelę
reikšmę, net priskirdamas jiems pranašingą
nuojautą... bet, kas be ko, mes suprantame, jog tai
netiesa, ar ne, Denai?
– Žinoma, – pritarė Denas.
– Poetas Edgaras Alanas Po yra aprašęs tą
apgaulingo pabudimo reiškinį dar gerokai prieš Karlo
Jungo gimimą. Jis rašė: „Visa tai, ką regime ar
tariamės regį, – tik sapnas sapne.“ Ar atsakiau į tavo
klausimą?
– Manding, taip. Dėkui.
– Nėr už ką. O dabar, man regis, galėčiau išgerti
lašelį sulčių. Obuolių, jei įmanoma.
 14

Pranašingą nuojautą... bet, kas be ko, mes

suprantame, kad tai netiesa.
Netgi tuo atveju, jei daug metų nebūtų nuo visų
slėpęs savo švytėjimo, Denas nebūtų išdrįsęs
priešgyniauti mirštančiajam... juo labiau su tokiomis
skvarbiomis mėlynomis akimis. Tiesa, nors vienas ar
abu jo dvilypiai sapnai dažnai būdavo pranašingi,
Denas paprastai arba tik iš dalies suprasdavo
pranašystę, arba suvis nieko nesuprasdavo. Bet dabar,
vienais apatiniais sėdėdamas ant uždengto unitazo ir
drebėdamas (ne tik todėl, kad kambaryje buvo šalta),
jis suprato kur kas daugiau, nei būtų norėjęs.
Tomis mirė. Greičiausiai nuo smurtauti linkusio
dėdės rankos. Ilgai netrukus nusižudė motina. Na, o
kita sapno dalis... arba ta pamėkliška skrybėlė, vėjo
ridenama šaligatviu...
Laikykis atstu nuo tos moters su skrybėle. Ji –
Pragaro pilies kalė karalienė.
– Man nusispjaut į ją, – atsakė Denas.
Neprasidėk su ja, nes gyvą tave suės.
Jis nė neketino su ja susitikti, o juo labiau prasidėti.
Na, o už Dinę jis neatsako, kaip ir už pakeltarankį jos
brolį ir neprižiūrimą kūdikį. Dabar Deno sąžinės
nebeslėgė tie suknisti septyniasdešimt dolerių: Dinė
pardavė kokainą, – jis nėmaž neabejojo, kad sapnas jo
neapgavo, – vadinasi, jie atsiskaitę. Su kaupu.
Jam rūpėjo gauti alkoholio. Ir ne tiek gauti, kiek
nusilakti. Negyvai nusitašyti. Žinoma, smagu rytais
mėgautis saulės šiluma, malonu, stipriai padirbėjus,
jausti maudžiant raumenis ir keltis nepagiriotam, bet
visi tie beprotiški sapnai ir vaizdiniai, jau nekalbant
apie neprašytas viešnias, mintis paklydėles,
įveikiančias jo užkardas, – pernelyg brangi kaina.
Nepakeliama.

15
Jis sėdėjo savo kambaryje ant vienintelės kėdės ir,
degant vienintelei lempai, skaitė Džono Sendfordo
romaną, kol septintą valandą sugaudė dviejų miestelio
bažnyčių varpai. Paskiau apsiavė naujais (šiaip ar taip,
jam jie buvo nauji) batais ir apsivilko šiltą striukę.
Išėjo į lauką, į pasikeitusį ir sušvelnėjusį pasaulį.
Nebeliko nė vieno aštraus kampo. Dar snigo, bet kur
kas silpniau.
Reikia nešdintis iš čia. Mauti atgal į Floridą. Velniop
tą Naująjį Hampšyrą, čia tikriausiai sninga net Liepos
4-ąją.
Atsiliepė Helorano balsas – tokiu pat tonu, kokiu
kalbėdavo vaikystėje, kai Denas dar buvo Denis, bet
dabar, be kita ko, buvo girdėti plieninės gaidelės.
Geriau apsistok kur nors, vaikeli, kitaip apskritai
niekur nepritapsi.
– Atsikrušk, senas kriene, – suniurzgė jis.
Jis nuėjo „Raudonojo obuolio“ link, nes parduotuvės,
prekiaujančios alkoholiu, turėjo atsidaryti mažų
mažiausiai po valandos. Stengdamasis apsispręsti,
kurį laiką iš lėto slankiojo nuo vyno prie alaus
šaldytuvų, kol pagaliau nutarė, kad, jeigu nori
nusitašyti, gali kuo atgrasiau nugarmėti į liūną. Jis
griebė du butelius „rašalo“ (aštuoniolika laipsnių,
puikus viskio pakaitalas, kai laikinai nevalia vartoti
nieko stipresnio), pasuko kasų link ir ūmai sustojo.
Pakentėk dar vieną dieną. Darsyk išmėgink laimę.
Žinoma, jis galėjo, tik kuriam galui? Kad vėl
atsibustų lovoje su Tomiu? Su Tomiu įlaužta kaukole?
Gal kitą sykį atsibus su Dine, išgulėjusia vonios
kambaryje dvi paras, kol pagaliau prižiūrėtojui
nusibodo belstis, ir jis rado ją atrakinęs duris savo
visrakčiu. Denas negalėjo to žinoti, Emilis Kemeris
karštai jam pritartų, jeigu būtų čia, bet jis žinojo.
Tikrai žinojo. Tad kurių velnių?
Gal atbuks tas nepaprastas jautrumas. Gal tai tik
laikinas dalykas, baltosios karštligės atmaina. Gal
pakentęs dar truputį...
 Bet nieko nėra pastovaus. Tai gerai supranta tik
girtuokliai ir narkomanai. Kai žmogus negali užmigti,
kai bijo apsižvalgyti, kad nepamatytų ko nors baisaus,
laikas ištįsta ir rodo aštrius dantis.
– Kuo galėčiau padėti? – paklausė pardavėjas, ir
Denas suprato
(suknistas švytėjimas suknistas dalykas)
kad pardavėjas jaučiasi kaip nesavas. Kurgi ne!
Susivėlęs, užjuodusiais paakiais, neramus,
neryžtingais žingsniais – išties panašus į apkvaišusį
nuo narkotikų šniaukšlį, svarstantį, ar išsitraukti savo
šaudyklę ir pareikalauti kasos pinigų.
– Ačiū, nereikia, – atsakė Denas. – Ką tik pamačiau,
kad piniginę palikau namie.
Denas padėjo žalius butelius į šaldytuvą. Kai uždarė
jį, buteliai maloniai kaip senam draugui pasakė: Iki
greito susitikimo, Deni.

16

Bilis Frimanas laukė jo, apsimuturiavęs iki ausų.

Atkišo Denui senamadišką slidininko kepuraitę su
priekyje išsiuvinėta „Anistono ciklonų“ emblema.
– Kas per velnias tie „Anistono ciklonai“? – paklausė
Denas.
– Anistonas yra už dvidešimties mylių į šiaurę. Per
futbolo, krepšinio ir beisbolo rungtynes jie mūsų
pagrindiniai varžovai. Jei kas nors pastebės tave su
šia kepuraite, paleis sniego gniūžtę tau į galvą, bet aš
radau tik tokią.
– Pirmyn, „Ciklonai“! – sušuko Denas, užsimovęs
kepuraitę.
– Kad tau liežuvis nuspuoguotų! – nužvelgdamas jį
nuo kojų iki galvos, atšovė Bilis. – Gal prastai jautiesi,
Denai?
– Nekaip miegojau naktį.
– Nieko nuostabaus. Tas prakeiktas vėjas velniškai
staugė, ar ne? Daugmaž kaip mano buvusioji, kai
užsiminiau, kad būtų ne pro šalį padūkti lovoje. Ar jau
pasiruošęs darbui?
– Kaip paprastai.
– Puiku. Važiuojam. Šiandien darbo per akis.

17

Darbo iš tikrųjų buvo per akis, bet apie vidurdienį

praspindo saulė, ir oras įšilo iki dešimties laipsnių.
Sniegas tirpo, ir Minitaune sučiurleno šimtai mažų
kriokliukų. Atšilus Denui pasitaisė nuotaika, ir jis net
susizgribo bedainuojąs („Vaikine! Ir man teko tokia
laimė!“8) stumdydamas savo sniego pūtiklį po
nedidelio prekybos centro kiemą šalia pramogų parko.
Virš galvos plazdėjo vėjo plaikstomas plakatas,
žadantis KRŪVĄ PAVASARIO NUOLAIDŲ IR GERAS
MINITAUNO KAINAS!
Nesivaideno.
Po darbo jis nusivedė Bilį į „Čako pastogę“ ir užsakė
po kepsnį. Bilis pasisiūlė pavaišinti alumi. Denas
papurtė galvą.
– Alkoholio kratausi iš tolo. Mat pradėjus sunku
sustoti.
– Tau būtų pravartu apie tai šnektelėti su Kingsliu, –
tarė Bilis. – Prieš penkiolika metų taip gėrė, kad teko
išsiskirti su žmona. Dabar jis neturi jokios bėdos, bet
duktė ligi šiol su juo nekalba.
Tad jie gėrė kavą. Daug kavos.
Denas grįžo į savo urvą Elioto gatvėje, į kambarį
trečiame aukšte, pavargęs, sotus ir patenkintas, kad
atsispyrė alkoholiui. Televizoriaus jis neturėjo, bet
nebuvo baigęs Sendfordo romano, tad įgulė į jį
kelioms valandoms. Viena ausimi klausėsi vėjo, bet šis
nestiprėjo. Pagalvojo, kad vakarykštė pūga –
paskutinis žiemos pasispardymas, ir apsidžiaugė.
Dešimtą valandą atsigulė ir beveik tuojau pat užmigo.
Rytinį žygį į „Raudonąjį obuolį“ prisiminė kaip per
miglą, lyg būtų ėjęs ištiktas baltosios karštinės
priepuolio.
 18

Jis pabudo vidury nakties – pažadino ne vėjas, o

pasiutęs poreikis nusišlapinti. Atsikėlęs nušlepsėjo į
vonios kambarį ir įjungė šviesą.
Vonioje stovėjo skrybėlė cilindras, pilnas kraujo.
– Ne, – sumurmėjo jis. – Aš sapnuoju.
Gal tai dvilypis sapnas. Arba trilypis. Gal keturlypis.
Tuomet Emiliui Kemeriui Denas kai ko nepasakė: jis
bijojo, kad kada nors jis gali paprasčiausiai pasiklysti
tame apgaulaus naktinio gyvenimo labirinte ir niekada
neberas kelio atgalios.
Visa tai, ką regime ar tariamės regį, – tik sapnas
sapne.
Bet dabar tai buvo tikra. Kaip ir cilindras. Išskyrus
Deną, niekas kitas nebūtų jo pamatęs, bet tai
nesvarbu. Cilindras tikras. Kažkas pasaulyje jį dėvėjo.
Akies krašteliu ant veidrodžio virš kriauklės jis
pastebėjo užrašą. Lūpų dažais.
Nežiūrėk!
Per vėlu. Galva pasisuko pati savaime; Denas išgirdo
girgždant kaklo sausgysles – kaip surūdijusius durų
vyrius. Didelio čia daikto! Jis ir šiaip žinojo, kas ten
parašyta. Ponios Mesi nebėra, nebėra ir Horeso
Dervento, jie saugiai užrakinti seifuose, kurie paslėpti
jo sąmonės gelmėje, bet „Panorama“ vis dar bando su
juo susidoroti. Ant veidrodžio ne lūpų dažais, o krauju
buvo užrašytas vienas žodis:
SITRIM

Apačioje, kriauklėje, mėtėsi kruvini Atlantos

„Narsuolių“ marškinėliai.
Be galo nebus galo, – pagalvojo Denas. –
„Panorama“ sudegė, o patys baisiausi jo vaiduokliai
sukaišioti į seifus, bet aš negaliu nuslopinti švytėjimo,
nes jis ne šiaip manyje, jis – tai aš. Jei nenumarinsiu jo
alkoholiu, tos šmėklos mane persekios tol, kol
išprotėsiu.
 Jis žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje – ant kaktos
nelyginant firminis ženklas raudonavo užrašas
SITRIM. Ne, jis nesapnuoja. Kriauklėje guli nužudyto
mažylio marškinėliai, o vonioje stovi cilindras,
sklidinas kraujo. Artėjo beprotybė. Denas jau matė ją
savo išsprogusiose akyse.
Tuomet, lyg žibintuvėliui plykstelėjus tamsoje,
pasigirdo Helorano balsas: Vaikeli, visko pamatysi, bet
visi tie vaizdai – tai lyg paveikslėliai knygoje.
„Panoramoje“ nebuvai bejėgis vaikas, juo labiau nesi
bejėgis dabar. Toli gražu. Užsimerk, o kai atsimerksi,
visas tas šlamštas bus dingęs.
Jis užsimerkė ir ėmė laukti. Bandė skaičiuoti
sekundes, bet, galvoje spiečiais verpetuojant mintims,
pametė seką priėjęs iki keturiolikos. Beveik tikėjosi,
kad sprandą apgniauš rankos, galbūt nežinomojo,
dėvinčio cilindrą. Bet stovėjo užsimerkęs. Vis viena
nebuvo kitos išeities.
Pagaliau, sukaupęs drąsą, Denas atsimerkė. Vonia
buvo tuščia. Kriauklė irgi. Dingo ir užrašas nuo
veidrodžio.
Viskas pasikartos. Kitą sykį gal atsiras sandalai
kamštiniais padais. Arba ją pačią pamatysiu vonioje.
Kodėl gi ne? Juk ten mačiau ir ponią Mesi, o jos mirė
vienodai. Tik kad iš ponios Mesi nevogiau pinigų ir
slapčia nuo jos nepasprukau.
– Ištvėriau vieną dieną, – pareiškė jis tuščiam
kambariui. – O tai jau šis tas.
Taigi, ir nors diena pasitaikė sunki, tai buvo gera
diena, vis dėlto pripažino jis. Dieną – ne bėda. O štai
naktį...
Smegenys – rašomoji lenta. Alkoholis – kempinė jai
nutrinti.

19

Denas nesumerkė akių iki šeštos ryto. Paskui

apsirengė ir vėl patraukė į „Raudonąjį obuolį“. Šįsyk
nedvejojo, tik vietoj dviejų butelių „rašalo“ iš
šaldytuvo paėmė tris. Kaip ten žmonės sako? Kur du –
tai ne vienas. Pardavėjas sudėjo butelius į popierinį
maišelį netardamas nė žodžio: buvo pripratęs prie
ankstyvų vyno pirkėjų. Denas nukulniavo į pramogų
parką, atsisėdo Minitaune ant suoliuko ir ištraukė iš
maišelio butelį, žiūrėdamas į jį kaip Hamletas į Joriko
kaukolę. Pro žalią stiklą atrodė, kad viduje ne vynas, o
žiurknuodžiai.
– Sakytum negražu, ar ne? – tarė Denas,
atsukdamas dangtelį.
Šįkart prabilo motina. Vendė Torans mirtinai
nusirūkiusi. Mat, kai, išskyrus savižudybę, nėra kitos
išeities, galima bent jau pačiam pasirinkti ginklą.
Tokia tat pabaiga, Deni? Ir dėl ko tu gyvenai?
Jis pasuko dangtelį prieš laikrodžio rodyklę. Paskui
stipriai užsuko. Paskui vėl atsuko. Vynas tvoskė
rūgštimi – kaip muzikiniai automatai, susmirdę barai
ir beprasmiški ginčai, sprendžiami kumščiais
automobilių stovėjimo aikštelėse. Apskritai gyvenimas
toks pat kvailas kaip ir tos muštynės. Pasaulis – tai ne
slaugos namai po atviru dangumi, pasaulis – tai
„Panoramos“ viešbutis, kur niekada nesibaigia
išgertuvės. Kur mirusieji lieka gyvi. Jis prisikišo butelį
prie lūpų.
Ar dėl to mudu taip stengėmės ištrūkti iš to
prakeikto viešbučio, Deni? Ar dėl to mudu taip
stengėmės susikurti naują gyvenimą? Jos balse
nebuvo girdėti jokio priekaišto – tik liūdesys.
Denis vėl užsuko dangtelį. Paskui atsuko. Užsuko.
Atsuko.
Tarė sau: Jei išgersiu, nugalės „Panorama“. Nors ir
sudegė iki pamatų sprogus garo katilui, ji nugalės. Jei
neišgersiu – išprotėsiu.
Tarė sau: Visa tai, ką regime ar tariamės regį, – tik
sapnas sapne.
Taip besukinėjantį butelio dangtelį jį aptiko Bilis
Frimanas, anksti rytą pažadintas baugios nuojautos,
kad atsitiko nelaimė.
– Na, Denai, išgersi ar smaukysi kaip smaukęs?
 – Ko gero, išgersiu. O ką gi daryti?
Taip jam pasakė ir Bilis.

20

Keisis Kingslis nelabai nustebo, kai, penkiolika

devintos ryto atėjęs į darbą, pamatė naujai pasamdytą
darbuotoją sėdint prie kabineto durų. Nenustebo nė
išvydęs Toransą rankose laikant butelį, atsukant
dangtelį, paskui vėl stipriai užsukant: ko gi stebėtis,
jei tas keistuolis iš pat pradžių žiūrėjo savotišku, į tolį
nukreiptu žvilgsniu, kokiu žiūri parduotuvių, kur
alkoholiu prekiaujama su nuolaida, nuolatiniai
klientai.
Bilis Frimanas švytėjo silpniau už Deną,
nepalyginamai silpniau, bet turėjo truputį daugiau nei
lašelį švytėjimo dovanos. Pačią pirmąją dieną jis
paskambino Kingsliui iš padarynės sandėlio, kai tik
Denas perėjo per gatvę traukdamas į municipaliteto
pastatą. Čia toks vaikinas ieško darbo, tarė Bilis. Su
rekomendacijomis jam striuka, bet, Bilio manymu, iki
Kritusiųjų karuose atminimo dienos į pagalbininkus
labai tiktų. Kingslis, jau seniai įsitikinęs, kad galima
pasikliauti Bilio nuojauta, sutiko. Šiaip ar taip, mums
vis viena reikėtų ką nors pasisamdyti, – tarė jis.
Bilis atsakė gana neįprastai, bet Bilis apskritai buvo
savotiškas. Kartą, prieš dvejus metus, jis paskambino į
greitąją pagalbą, nors tik po penkių minučių vienas
vaikas nukrito nuo sūpuoklių ir prasiskėlė galvą.
Mes jam reikalingesni negu jis mums, – pasakė Bilis.
Ir štai jis čia, sėdi susikūprinęs, palinkęs į priekį lyg
įprastiniame autobuse ar prie baro, vyno tvaiku
pasmardinęs visą koridorių, ir Kingslis, mėgėjo uosle
užuodžiantis tokius kvapus, iš karto nustatė, ko šis
prisisiurbęs. „Rašalas“. Kaip toje senoje girtuoklių
dainelėje: Ką gurkšnoji? – Rašaliuką... – Ar ne gėda? –
Kad man striuka! Tačiau kai vaikinas pakėlė akis,
Kingslis jose išvydo tik pačią juodžiausią neviltį.
– Mane Bilis pas jus atsiuntė.
 Kingslis nieko neatsakė. Jis matė, kad vaikinas
stengiasi sukaupti jėgas, grumiasi. Tai buvo matyti iš
jo akių, iš kietai sučiauptų lūpų nusvirusiais
kampeliais, o svarbiausia – iš to, kaip jis laiko butelį:
su apmaudu ir drauge meiliai ir reikliai kaip kažką
tokio, be ko negali apsieiti.
Galiausiai Denas vargais negalais išsunkė žodžius,
kurių stengėsi išvengti visą gyvenimą:
– Padėkite man.
Ir ranka perbraukė sau akis. Kingslis pasilenkė ir
nutvėrė butelį. Vaikinas akimirką tvirtai laikė jį...
paskui paleido.
– Tau bloga ir slogu, – tarė Kingslis. – Aš matau. Ar
tau bloga ir slogu todėl, kad be perstojo bloga ir
slogu?
Denas pažvelgė į jį. Adomo obuolys sutrūkčiojo.
Pagaliau, perveikęs save, jis tarė:
– Jūs neįsivaizduojate kaip.
– Gal ir įsivaizduoju, – iš savo plačių kelnių kišenės
ištraukęs ryšulį raktų, vienu atrakino duris su užrašu
FREIZERIO MUNICIPALITETO TARNYBA, išvedžiotu
ant matinio stiklo. – Užeik. Pasikalbėsime.

5 Robert Francis „Bobcat“ Goldthwait (1962) – amerikiečių

aktorius, komikas, scenaristas.
6 Džonatanas Sviftas, „Guliverio kelionės“.
7 Harry Wayne „KC“ Casey – amerikiečių muzikantas,
dainininkas, dainų autorius ir prodiuseris.
8 Grupės „Village People“ daina „Y.M.C.A.“.
 ANTRAS SKYRIUS

Nelemti skaičiai

Pagyvenusi poetė itališku vardu ir grynai

amerikietiška pavarde laikė ant kelių provaikaitę,
žiūrėdama vaizdo įrašą, prieš tris savaites jos
vaikaitės vyro padarytą gimdymo palatoje. Įrašas
prasidėjo užrašu ABRA ATEINA Į PASAULĮ! Vaizdas
trūkčiojo, Deividas stengėsi vengti itin intymių
klinikinių detalių (ačiū Dievui!), bet Končeta Reinolds
matė nuo prakaito sulipusius plaukus ant Liusės
kaktos, girdėjo ją šaukiant: „Aš stengiuosi!“, kai viena
slaugytoja tolydžio ragino ją stumti, ir pastebėjo
kraujo lašelius ant mėlynos paklodės – ne per
daugiausia, bet užtektinai, kad senelė Četa sušuktų:
„Nuostabu!“ Žinoma, ne angliškai.
Vaizdas krustelėjo, kai ekrane pagaliau pasirodė
naujagimė, ir Končeta pajuto, kaip nugara ir pečiais
perbėga šiurpas, Liusei sušukus: Ji neturi veido!
Deividas, sėdintis prie Liusės, prunkštelėjo. Nes,
žinoma, Abra turėjo veiduką, ir labai gražų. Četa
nuleido akis, lyg norėdama pati tuo įsitikinti. Kai
pakėlė akis, naujagimę jau laikė motina. Po
trisdešimties ar keturiasdešimties sekundžių, tolydžio
šokčiojant vaizdui, pasirodė dar vienas užrašas ABRA
RAFAELA STOUN, SVEIKINAME TAVE SU GIMIMO
DIENA!
Deividas paspaudė mygtuką STOP.
– Tu – vienintelė iš nedaugelio, kam apskritai teks
žiūrėti šį įrašą, – griežtai pareiškė Liusė, lyg kirviu
nukirto. – Kokia gėda!
 – Puikus įrašas! – atšovė Deividas. – Kas jau kas, o
Abra tikrai jį žiūrės, – jis dirstelėjo į šalia ant sofos
sėdinčią žmoną. – Kai paaugs. Ir, žinoma, jei norės, –
paplojo Liusei per kelį, paskui nusišypsojo žmonos
senelei – tą moterį jis gerbė, bet pakęsti nelabai
pakentė. – O iki tol įrašas gulės banko seife kartu su
draudimo ir nuosavybės dokumentais ir milijonais,
kuriuos uždirbau prekiaudamas narkotikais.
Končeta šyptelėjo įvertindama sąmojį, bet tik
truputį – girdi, nelabai juokinga. Abra ramiai miegojo
ant jos kelių. Šiaip ar taip, visi vaikai gimsta „su
marškinėliais“, tarė ji sau, jų veidelius dengia
paslaptingumo ir ateities galimybių skraistė. Gal verta
apie tai parašyti. O gal ir ne.
Končeta atvyko į Ameriką dvylikos metų švariai
kalbėdama angliškai – nenuostabu, nes buvo Vasaro
koledžo auklėtinė ir tos kalbos dalykų dėstytoja (dabar
jau pensininkė), – bet jos širdyje buvo gyvi senovės
prietarai ir burtai. Kartais jie prabildavo, paprastai
itališkai, ir duodavo jai nurodymus. Četa buvo
įsitikinusi, kad diduma meno srities darbuotojų –
puikiai prisitaikę šizofrenikai, o ir ji pati ne išimtis. Ji
žinojo, kad prietarai – niekai, ir vis dėlto
nusispjaudavo per petį, jei kelią perbėgdavo varna
arba juoda katė.
Už šizofreniją daugiausia turėjo būti dėkinga
gailestingosioms seserims. Jos tikėjo Dievą, tikėjo
Jėzaus dieviškumu, tikėjo, kad veidrodžiai – tai burtų
ežerai, ir kad mergaitei, per ilgai žiūrinčiai į veidrodį,
ant veido auga karpos. Šios moterys turėjo didžiausią
įtaką Končetai nuo septynerių iki dvylikos metų.
Užkišusios už dirželių, jos nešiojo liniuotes, skirtas ne
matuoti, o mušti, ir negalėjo praeiti pro šalį
nenusukusios auklėtinei ausies.
Liusė ištiesė rankas siekdama naujagimės. Četa
nenoromis ją atidavė. Mergytė buvo neregėto grožio.

2
Už dvidešimties mylių nuo tos vietos, kur Abra
miegojo Končetos Reinolds glėbyje, anoniminių
alkoholikų draugijos susirinkime Denas Toransas
klausėsi kažkokios moteriškės, nykiai mykiančios apie
savo lytinius santykius su buvusiu vyru. Keisis Kingslis
liepė jam per devyniasdešimt dienų dalyvauti
devyniasdešimtyje susirinkimų, ir šis, aštuntasis, vyko
vidurdienį Freizerio metodistų bažnyčios rūsyje. Jis
sėdėjo pirmoje eilėje, kaip buvo įsakęs Keisis, šioje
draugijoje vadinamas Didžiuoju Keisiu.
– Tie, kurie trokšta pasveikti, Deni, sėdi pirmoje
eilėje. Sėdinčius paskutinėje eilėje per anoniminių
alkoholikų susirinkimus mes vadiname nežiniukais.
Keisis taipgi davė jam bloknotą su nuotrauka ant
viršelio – vandenyno bangos dūžta į uolėtą kyšulį. Po
nuotrauka buvo gerai žinomas šūkis GERA PRADŽIA –
PUSĖ DARBO, bet Denas nelabai jo paisė.
– Šiame bloknote užsirašysi kiekvieną susirinkimą,
kuriame dalyvavai. Ir būk pasiruošęs jį ištraukti iš
kišenės kiekvieną sykį, kai tik paprašysiu, ir įrodyti
savo pavyzdingą lankomumą.
– Nejaugi nė susirgti vienos dienos nevalia?
Keisis nusijuokė.
– Tu sergi kiekvieną dieną, drauguži, tu – užkietėjęs
girtuoklis. Ar žinai, ką man sakė mano globėjas?
– Man regis, jūs jau esate sakęs. Vandenį gėręs,
girtas nebūsi, ar ne?
– Tu man negudrauk, o klausykis.
– Klausausi, – atsiduso Denas.
– Vilk savo subinę į susirinkimą, – toliau kalbėjo
Keisis. – Jeigu pakeliui ji atkris, susirišk į mazgą ir
neškis į susirinkimą.
– Gražu. O jeigu tiesiog pamiršiu?
Keisis gūžtelėjo pečiais.
– Tuomet susirasi kitą globėją, kuris patikėtų tavo
užmaršumu. Aš tuo netikiu.
Denas jautėsi kaip trapus niekutis, nusiritęs iki pat
aukštos lentynos krašto ir jau bekrintąs ant grindų,
tad nenorėjo nei kito globėjo, nei apskritai jokių
permainų. Jis jautėsi neblogai, tik kad pažeidžiamas.
Labai pažeidžiamas. Beveik taip, lyg jam būtų nudirta
oda. Regėjimai, kamavę jį vos atvykus į Freizerį,
liovėsi, ir, nors jis dažnai prisimindavo Dinę ir jos
mažylį, prisiminimai buvo nebe tokie skaudūs.
Baigiantis kiekvienam anoniminių alkoholikų
susirinkimui, beveik visada kas nors skaitydavo
Įžadus. Vienas jų skambėjo taip: Mes nesiilgėsime
praeities, bet ir neketiname nuo jos atsitverti. Denas
buvo įsitikinęs, kad niekada nenustos ilgėtis praeities,
tačiau bent jau atsisakė minties užtrenkti duris, kad ji
nelįstų į vidų. Ko vargti, jeigu jos vis viena atsidarys?
Juk jose nėra ne tik spynos, bet ir paprasčiausio
skląsčio.
Dabar Keisio dovanotame bloknote jis pradėjo rašyti
vieną vienintelį žodį. Rašė kruopščiai, didelėmis
raidėmis. Nėmaž nenumanė, kodėl rašo ir ką tas žodis
reiškia. Tas žodis buvo ABRA.
Tuo tarpu pranešėja baigė savo ataskaitą ir
apsibliovusi pareiškė, kad, nors jos buvusysis – šiukšlė
ir ji tebemyli jį, vis dėlto džiaugiasi, jog nenuklydo nuo
blaivybės kelio. Denas paplojo drauge su kitais
klausytojais, paskui ėmė spalvinti raides. Storinti.
Ryškinti.
Ar man pažįstamas šis vardas? Regis, taip.
Kai pradėjo kalbėti kitas pranešėjas, Denas nuėjo
prie kavos automato įsipilti kavos ir tuomet prisiminė.
Abra – Džono Steinbeko romano „Į rytus nuo rojaus“
veikėja. Skaitė jį... nežinia kada. Kažkur keliaudamas
iš vieno šalies galo į kitą. Nežinia kur. Et, didelio čia
daikto!
Kita mintis
(ar tebeturi?)
smilktelėjo į galvą, iškilo į paviršių kaip oro
burbuliukas iš vandens ir sprogo.
Tebeturi ką?
Frenkis P., vidurdienio pokalbių veteranas,
pirmininkavęs tą dieną, paklausė, ar kas nors
pageidautų išdalyti žetonus. Niekas nepakėlė rankos,
tad Frenkis mostelėjo jo pusėn.
– Na, o tu, kurs tvyloji prie kavos automato?
Šiek tiek apdujęs Denas nuėjo į priekį tikėdamasis,
kad dar nebus pamiršęs žetonų sekos. Pirmą – baltą
naujokams – jis jau turėjo. Kai paėmė į rankas
nuzulintą skardinę nuo sausainių, kurioje gulėjo
suberti žetonai ir medaliai, vėl dingtelėjo ta pati
mintis.
Ar tebeturi?

Tą dieną grynuoliai, praleidę žiemą Arizonos

kempinge, susikrovė mantą ir patraukė atgal į rytus.
Jie važiavo 77-uoju greitkeliu Šo Lo link, kaip
paprastai išsirikiavę ilga vora: keturiolika kemperių ir
keletas priekabų, kai kurių gale kabojo pritvirtinti
dviračiai ir sulankstomos kėdės. Čia buvo visokių
automobilių: ir „Southwinds“, ir „Winnebagos“, ir
„Monacos“, ir „Bounders“. Priešaky dundėjo Rozos
„EarthCruiser“ – septynių šimtų tūkstančių dolerių
vertės importinis valcuotas plienas, geriausias
kemperis, iš tikrųjų vertas tokių pinigų. Judėjo lėtai,
neviršydami leistino greičio.
Skubėti nebuvo kur. Laiko per akis. Iki šventės dar
keli mėnesiai.

– Ar išsaugojai? – paklausė Končeta Liusės, kai ši

prasisegė palaidinukę ir davė Abrai krūtį. Ši mieguista
sumirksėjo, patraukė kelis kartus ir abejingai
nusisuko. Kai tau ims skaudėti speniukai, maitinsi tik
prašoma, – tarė sau Četa. – O tada ji žįs kaip
pasiutusi.
– Išsaugojai ką? – pasiteiravo Deividas.
Liusė suprato.
 – Aš netekau sąmonės, kai tik paėmiau mažylę į
rankas. Deivis sako, kad vos neišmečiau jos.
Nespėjau, mamute.
– Ak, tą lipnią plėvę ant veido, – atsainiai tarė
Deividas. – Jos nulupo ją ir išmetė. Ir gerai padarė,
mano galva.
Jis šypsojosi, bet žiūrėjo įžūliai jai į akis. Pati žinai,
kad geriau apie tai nekalbėti, – tarytum sakė jo
žvilgsnis. – Pati žinai, tad liaukis.
Ji tikrai žinojo... ir vis dėlto abejojo. Nejaugi ir
jaunystėje ji neturėjo tvirtos nuomonės? Ji negalėjo
prisiminti, nors, regis, prisiminė visas aliai vieną
paskaitas apie Šventąsias paslaptis ir amžinąsias
pragaro kančias, kurias skaitė vienuolės
gailestingosios seserys, tos juodaskvernės galvažudės.
Apie mergaitę, kuri buvo apakinta už tai, kad slapčia
žiūrėjo į nuogą brolį vonios kambaryje. Apie vyriškį,
kuris krito negyvas, nes burnojo prieš popiežių.
Atiduokite juos mums, kol jie maži, ir nesvarbu, kiek
klasių jie užbaigs su pagyrimu arba kiek poezijos
knygų išleis – tegu ir viena knyga laimėtų visas
pagrindines literatūros premijas. Atiduokite juos
mums, kol jie maži... ir jie bus mūsų per amžius.
– Tau reikėjo pasilaikyti il amnio9. Tai sėkmės laidas.
Ji kalbėjo su dukraite, nekreipdama dėmesio į
Deividą. Jis – geras žmogus, geras vyras Liusei, bet
tepaspringsta savo atsainumu. Ir darsyk tepaspringsta
savo įžūliu žvilgsniu.
– Būčiau pasilaikiusi, bet nespėjau, mamute. O
Deividas nežinojo.
Ji vėl užsisagstė palaidinukę.
Četa palinko prie Abros ir paglostė piršto galiuku –
sena oda susilietė su jauna.
– Sakoma, gimusieji su il amnio apdovanoti dvigubu
regėjimu.
– Juk jūs tuo netikite, tiesa? – tarė Deividas. –
„Marškinėliai“ – tai tiesiog vandenmaišio skiautė.
Tai...
 Jis buvo dar kažką besakąs, bet Končeta jo
nesiklausė. Abra atsimerkė. Jos akyse buvo ištisas
poezijos pasaulis, aibė tokio grožio eilių, kad jų
neįmanoma surašyti. Ar net įsiminti.
– Tiek to, – pasakė Končeta. Ji pakėlė kūdikį ir
pabučiavo į momenėlį, pulsuojantį tiesiai virš proto
magijos. – Kas padaryta – padaryta.

Vieną naktį, maždaug penkiems mėnesiams praslinkus

po tariamo ginčo dėl Abros vandenmaišio, Liusė
susapnavo, kad verkia dukrelė – verkia taip graudžiai,
kad tiesiog širdis plyšta. Sapnavo, kad Abra nebe
Ričlando skersgatvyje esančių namų didžiajame
miegamajame, o kažkur ilgame koridoriuje. Liusė
nubėgo į tą pusę. Iš pradžių abiejose koridoriaus
pusėse rikiavosi durys, paskiau – kėdės. Mėlynos,
aukštais atlošais. Ji buvo lyg orlaivyje, lyg traukinyje.
Nubėgusi, rodos, keletą mylių, ji atsidūrė prie tualeto
durų. Už jų verkė dukrytė. Verkė ne išalkusi, o iš
baimės. Galbūt
(Viešpatie, Švenčiausioji Mergele Marija)
iš skausmo.
Liusė siaubingai bijojo, kad durys gali būti
užrakintos ir jai teksią jas išlaužti, – argi ne taip
paprastai atsitinka sapnuojant košmarą? – bet
rankena pasisuko, ir durys atsidarė. Ją vėl persmelkė
baimė: o jeigu Abra įkrito į unitazą? Apie tokius
atvejus rašo laikraščiai. Kūdikiai unitazuose, kūdikiai
šiukšlių konteineriuose. O jeigu ji įkrito į tą atgrasią
plieninę kriauklę, kokios būna viešuosiuose
tualetuose, ir dabar kniūbsčia springsta mėlynu
dezinfekuotu vandeniu?
Tačiau Abra gulėjo ant grindų. Nuoga nuogutėlė.
Ašarų sklidinomis akimis žiūrėjo į motiną. Ant jos
krūtinės lyg krauju buvo užrašytas skaičius 11.
 6

Deividas Stounas sapnavo, kad, išgirdęs verkiant

dukrelę, bėga begaliniu eskalatoriumi, judančiu – iš
lėto, bet nenumaldomai – priešinga kryptimi.
Baisiausia, kad eskalatorius prekybos centre, o jame
liepsnoja gaisras. Jis būtų uždusęs dar gerokai prieš
pasiekdamas viršų, bet gaisras buvo be dūmų, tik šėlo
liepsnos. Išskyrus Abros verksmą, nebuvo girdėti nė
garso, nors jis ir matė, kaip dega žmonės lyg žibalu
sumirkyti deglai. Pagaliau nusikapstęs į viršų, ant
grindų jis išvydo Abrą, nelyginant kažkieno numestą
šiukšlę. Aplink blaškėsi vyrai ir moterys, abejingi
kūdikiui, ir, nors siautėjo liepsnos, niekas nė neketino
važiuoti žemyn judančiu eskalatoriumi. Tiesiog
beprasmiškai lakstė į visas puses tarsi skruzdėlės,
ūkininko akėčioms išardžius skruzdėlyną. Viena
moteris, apsiavusi batus smailiais aukštais kulniukais,
vos neužmynė jo dukrelės – užmynusi būtų
neabejotinai sutrėškusi.
Abra gulėjo nuoga. Ant jos krūtinės buvo užrašytas
skaičius 175.

Stounai atsibudo drauge, abu įsitikinę, kad girdi ne

verksmą, o tiesiog ausyse aidi sapno atbalsiai. Betgi
ne, verkta čia pat, miegamajame. Lopšyje, po judančiu
Šreku, išsprogusiomis akimis, paraudusiais
skruostais, sugniaužusi kumštelius, nesavu balsu
klykė Abra.
Ji nenusiramino net pakeitus vystyklą, nei žindoma,
nei mylių mylias nešiojama koridoriumi, nei be atlydos
liūliuojama jos mėgstama lopšine. Ir galiausiai Liusė,
išsigandusi ir nebežinodama, ką daryti, – Abė buvo jos
pirmagimė, – paskambino į Bostoną Končetai. Buvo
antra valanda nakties, bet mamutė atsiliepė po antro
skambučio. Ji buvo aštuoniasdešimt penkerių, ir jos
miegas toks pat jautrus kaip ir oda. Ji labiau klausėsi
dukraitės klyksmo nei sutrikusios Liusės, dėstančios,
kokias įprastas priemones ji išbandžiusi, paskui
apibėrė dalykiniais klausimais:
– Ar ji turi temperatūros? Ar netrina ausytės? Ar
nesispardo lyg norėdama kakučio?
– Ne, – atsakė Liusė. – Nieko panašaus. Šiek tiek
užkaitusi nuo klyksmo, bet temperatūros, manding,
neturi. Mamute, ką daryti?
Četa, jau atsisėdusi prie stalo, nė kiek nedvejojo.
– Palauk dar penkiolika minučių. Jei nenusiramins ir
toliau neims krūties, vežk į ligoninę.
– Kur? Į Bostoną? – sutrikusi ir išsigandusi Liusė
prisiminė tik tą miestą, kur ji gimdė. – Betgi iki ten
pusantro šimto mylių!
– Ne, ne! Į Bridžtoną. Į kitą valstiją, į Meiną. Ten
arčiau.
– Ar tikrai?
– Manai, aš neturiu kompiuterio?
Abra verkė kaip verkusi. Vienodai, kraupiai, tiesiog
varė iš proto. Į Bridžtono ligoninę jie atvažiavo be
penkiolikos ketvirtą, ir Abra vis dar klykė iš visų jėgų.
Paprastai kelionė „Acura“ paveikdavo greičiau nei
migdomieji, tik ne tąnakt. Deividui dingtelėjo mintis
apie galvos smegenų aneurizmą, ir jis tarė sau, kad
kraustosi iš proto. Juk kūdikių neištinka insultai... ar
ne?
– Deivi? – tyliai paklausė Liusė, kai jie privažiavo
ženklą TIK GREITOSIOS PAGALBOS
AUTOMOBILIAMS. – Juk kūdikių neištinka nei
infarktai, nei insultai... ar ne?
– Žinoma, ne.
Bet jam dingtelėjo kita mintis. O jeigu mažylė
prarijo žiogelį ir jis atsisegė skrandyje? Kvailystė, juk
mes naudojame „Huggies“, jokių žiogelių niekada
nepasitaiko prie mažylės.
Vadinasi, pakliuvo kas nors kita. Liusės plaukų
segtukas. Smeigtukas, įkritęs į lopšį. O gal, neduok
Dieve, plastiko atšaižėlė, atskilusi nuo Šreko, Asiliuko
ar princesės Fionos.
 – Deivi? Ką galvoji?
– Nieko.
Šrekas sveikas. Jis tuo visiškai tikras. Beveik tikras.
Abra nesiliovė klykusi.

Deividas tikėjosi, kad budintis gydytojas duos jo

dukrelei raminamųjų, bet taisyklės draudė duoti
vaistų kūdikiams, nenustačius diagnozės, o Abra
Rafaela Stoun iš pažiūros atrodė visiškai sveika. Nei
temperatūros, nei išbėrimų. Nei skrandžio prievarčio
angos susiaurėjimo, sprendžiant iš ultragarsinio
tyrimo duomenų. Atlikus rentgeno tyrimą,
nepastebėta nei svetimkūnių gerklėje ir skrandyje, nei
vidurių pažeidimų. Žodžiu, ji niekaip negalėjo nutilti.
Tą antradienio naktį Stounai buvo vieninteliai
lankytojai greitosios pagalbos ligoninėje, ir visos trys
budinčios slaugytojos ramino Abrą kaip įmanydamos.
Tuščias darbas.
– Ar negalėtumėte duoti jai ko nors užvalgyti? –
paklausė Liusė gydytoją, kai šis grįžo apžiūrėti
mažylės. Jai į galvą atėjo žodžiai „Ringerio tirpalas“:
kažką panašaus ji buvo girdėjusi viename seriale apie
gydytojus, kurį žiūrėjo tik todėl, kad nuo paauglystės
buvo įsimylėjusi Džordžą Klunį. Tik nežinia, kas buvo
tas „Ringerio tirpalas“: kojų losjonas ar
antitrombotikas, ar vaistai nuo skrandžio opos. – Ji
neima krūties ir negeria iš buteliuko.
– Valgys, kai praalks, – atsakė gydytojas, bet
nenuramino nei Liusės, nei Deivido. Pirmiausia,
gydytojas atrodė jaunesnis už juos. Kita vertus (ir tai
buvo dar baisiau), jis, regis, nelabai tikėjo tuo, ką
sako. – Ar jau susisiekėte su savo vaikų gydytoju? –
paklausė ir, dirstelėjęs į savo popierius, pridūrė: –
Daktaru Daltonu?
– Palikome žinutę, – atsakė Deividas. – Tikriausiai jis
atsilieps ne anksčiau nei apie dešimtą ryto, o tuomet
jo paslaugų mums jau nebereikės.
 Visai galimas daiktas, – pagalvojo jis, ir galvoje –
apkvaitusioje nuo nemigo nakties ir rūpesčių – iškilo
kraupiai aiškus vaizdas: žmonės gedulo drabužiais
aplink kapelį. Ir dar mažesnis karstelis.

Pusę aštuntos ryto Četa Reinolds įsiveržė į palatą, kur

buvo uždaryti Stounai su be paliovos klykiančia
dukrele. Poetė, anot gandų, patekusi į galutinį
pretendentų į Prezidento laisvės medalį sąrašą, vilkėjo
tiesaus kirpimo džinsais ir sportiniu Bostono
universiteto nertiniu su prakiurusia alkūne. Šitaip
apsirengus, krito į akis, kaip ji sulyso per pastaruosius
ketverius metus. Ne, ne vėžys, jeigu taip manote, –
sakydavo ji, jei kas nors užsimindavo apie plačiomis
suknelėmis ir kaftanais dangstomą jos liesumą, kurio
galėtų pavydėti manekenės. – Paprasčiausiai aš
mankštinuosi ruošdamasi paskutiniam bėgimo ratui.
Jos plaukai, visada supinti į kasas arba išradingai
sušukuoti, kad būtų galima pademonstruoti ištisą
kolekciją senovinių segtukų, dabar styrojo piestu kaip
pasišiaušusi Einšteino kupeta. Ji nebuvo pasidažiusi, ir
Liusė, kad ir sielvarto pakirsta, apstulbo pamačiusi,
kokia sena atrodo Končeta. Kas be ko, ji išties buvo
nejauna, aštuoniasdešimt penkeri – gražus amželis,
bet iki šio ryto ji atrodė ne vyresnė kaip
šešiasdešimties su trupučiu.
– Būčiau atvažiavusi visa valanda anksčiau, bet
neradau kam palikti Betės.
Betė buvo jos susenusi, pasiligojusi bokserių veislės
kalė.
Četa pastebėjo priekaištingą Deivido žvilgsnį.
– Betė gaišta, Deividai. O sprendžiant iš to, ką
papasakojote telefonu, man regis, Abrai negresia itin
didelis pavojus.
– Na, o dabar ką jūs pasakysite? – paklausė
Deividas.
 Liusė sviedė į jį perspėjantį žvilgsnį, bet Četa, rodos,
nesupyko dėl užslėpto priekaišto.
– Tikrai, – ji ištiesė rankas, – duokš ją man, Liuse.
Pažiūrėsim, gal pas mamutę ji nusiramins.
Bet Abra nesiliovė, nors ir kaip mamutė ją čiūčiavo.
Nepadėjo nė švelni ir stebėtinai melodinga lopšinė
(Deivido manymu, „Mik, užmik, mažyle mano“
itališkai). Jie visi bandė paeiliui ją panešioti – iš
pradžių po palatą, paskui koridoriumi, paskui vėl po
palatą. Mažylė klykė vis garsiau. Vienu tarpu
ligoninėje kilo bruzdėjimas, matyt, atvežtas tikras
ligonis, dingtelėjo Deividui, bet palatoje Nr. 4 niekas
to beveik nepastebėjo.
Be penkių devynios atsidarė palatos durys, ir į vidų
įėjo Stounų vaikų gydytojas. Denas Toransas būtų
iškart pažinęs daktarą Džoną Daltoną, nors jo
pavardės ir nežinojo. Denui jis buvo tiesiog daktaras
Džonas, Šiaurės Konvėjuje ketvirtadieniais per
„Didžiosios knygos“ vakarones virdavęs kavą.
– Ačiū Dievui! – sušuko Liusė, vaikų gydytojui į
rankas įduodama klykiančią mažylę. – Mes čia
kankinamės vieni valandų valandas!
– Aš jau skubėjau pas jus, bet pakeliui gavau
žinutę, – Daltonas paguldė Abros galvytę sau ant
peties. – Teko apžiūrėti pacientus čia, paskui Kasl
Roke. Tikriausiai girdėjote, kas atsitiko, ar ne?
– O kas gi atsitiko? – paklausė Deividas.
Dabar, kai durys liko atdaros, jis pagaliau suprato,
kad ligoninėje kažkas vyksta. Garsiai kalbėjo žmonės.
Kažkas verkė. Pro šalį praėjo juos priėmusi slaugytoja,
apsiašarojusi, paraudusiu veidu. Ji net nežvilgtelėjo į
klykiantį kūdikį.
– Keleivinis lėktuvas įsirėžė į Pasaulio prekybos
centrą, – atsakė Daltonas. – Ir niekas netiki, kad tai
nelaimingas atsitikimas.
Tai buvo „American Airlines“ orlaivio skrydis Nr. 11.
„United Airlines“ orlaivis (skrydis Nr. 175) rėžėsi į
Pasaulio prekybos centro pietinį bokštą po
septyniolikos minučių, 9.03 ryto. 9.03 Abra staiga
nustojo verkti. 9.04 ji jau kietai miegojo.
Grįždami į Anistoną, Deividas ir Liusė klausėsi
radijo, o Abra saldžiai miegojo savo kėdutėje ant
galinės sėdynės. Naujienos buvo pasibaisėtinos, bet ir
išjungti radiją – protas nenešė... bent jau iki tol, kol
diktorius pranešė orlaivių oro linijas ir skrydžių
numerius: du Niujorke, vienas Vašingtone, vienas
nukrito kažkur Pensilvanijoje. Paskui Deividas
pagaliau ištiesė ranką ir nutildė nelaimių srautą.
– Liuse, aš norėčiau kai ką tau papasakoti. Aš
sapnavau...
– Žinau, – ji kalbėjo vienodu balsu kaip žmogus, ką
tik patyręs smūgį. – Aš irgi.
Pagaliau, kai jie įvažiavo į Naujojo Hampšyro
valstiją, Deividas patikėjo, kad, šiaip ar taip, visos tos
šnekos apie „marškinėlius“ turi pagrindo.

10

Viename Naujojo Džersio miestelyje vakariniame

Hadsono upės krante parkas pavadintas įžymiausio
miestiečio vardu. Giedrą dieną iš ten atsiveria
nuostabus vaizdas į Žemutinį Manhataną. Grynuoliai
atvyko į Hobokeną rugsėjo aštuntąją, apsistojo
privačiame sklype, kurį išsinuomojo dešimčiai dienų.
Sutartį sudarė Tėtukas Varnas. Išvaizdus ir šnekus, iš
pažiūros kokių keturiasdešimties metų, jis paprastai
vilkėdavo savo mėgstamus marškinėlius su užrašu AŠ
NE VIENIŠIUS! Kas be ko, nevilkėdavo jų, kai eidavo
derybų kokiais nors grynuolių reikalais: tuomet
dėvėdavo griežto kirpimo eilute ir ryšėdavo
kaklaraištį. Iš tikrųjų jis buvo Henris Rotmanas,
teisininkas, baigęs mokslus Harvarde 1938 metais.
Visada nešiojosi pluoštą grynųjų pinigų. Grynuoliai
savo banko sąskaitose visame pasaulyje turėjo
daugiau kaip milijardą dolerių – iš dalies investuotų į
auksą, deimantus, retas knygas, pašto ženklus ir
paveikslus, bet niekada neatsiskaitydavo čekiu ar
kreditine kortele. Visi kaip vienas, net Žirnis ir
Virkščia, iš pažiūros maži vaikai, nešiojosi gniūžtes
dešimkių ir dvidešimkių.
Džimis Skaičiukas kartą pasakė: „Mes prekiaujame
didmenomis. Mokame grynaisiais ir jodome kaimo
stuobrius.“ Džimis buvo grynuolių buhalteris. Kadaise,
pats būdamas kaimo stuobrys, susidėjo su gauja,
vadinama (gerokai vėliau karui pasibaigus)
„Kvantrilo10 galvažudžiais“. Tais laikais jis buvo kietas
vaikinas buivolo odos striuke, su šautuvu ant peties,
bet metai ilgainiui gerokai jį palaužė. Dabar savo
kemperyje jis laikė pasikabinęs ant sienos pasirašytą
Ronaldo Reigano nuotrauką.
Rugsėjo vienuoliktosios rytą grynuoliai stebėjo
bokštų dvynių puolimą iš automobilių stovėjimo
aikštelės, vieni kitiems perduodami ketverius
žiūronus. Kur kas patogiau būtų buvę žiūrėti iš
Sinatros parko, bet Rozai nereikėjo jiems nė sakyti,
kad, iš anksto ten susirinkę, jie gali sukelti įtarimą... o
artimiausiais mėnesiais ir metais amerikiečiams buvo
lemta tapti pačia įtariausia tauta: jei pastebėjai ką
nors – pranešk.
Apie dešimtą ryto – kai krantinė lūžo nuo žmonių ir
jų pasirodymas negalėjo sukelti įtarimo – jie patraukė
į parką. Dvynukai Žirnis ir Virkščia stūmė neįgaliųjų
vežimėlyje sėdintį senelį Fliką. Senelis mūvėjo kepurę
su užrašu AŠ – VETERANAS. Ilgi, skystučiai kaip
naujagimio žili plaukai kyšojo iš po jos nelyginant
karpažolės pūkai. Kadaise jis dėjosi Ispanijos ir
Amerikos karo dalyviu. Vėliau gyrėsi dalyvavęs
Pirmajame pasauliniame kare. Dabar – jau Antrajame
pasauliniame kare. Per artimiausius dvidešimt metų
ketino perkelti savo istorijos veiksmą į Vietnamą.
Senelis Flikas nebijojo susimauti: niekuo kitu jis taip
nesidomėjo kaip istorija.
Sinatros parke nebuvo vietos obuoliui nukristi.
Diduma žmonių tylėjo, bet kai kurie verkė. Enė
Prijuostė ir Siuzė Juodaakė kaip paprastai tokiais
atvejais labai pravertė: jos mokėjo verkti pagal
užsakymą. Visi kiti stovėjo nutaisę atitinkamą išraišką:
vieni nuliūdę, kiti orūs, dar kiti apstulbę.
Apskritai grynuoliai puikiai prisiderino prie minios.
Mokėjo akimoju prisitaikyti prie aplinkos.
Žiūrovai keitėsi, bet grynuoliai nesitraukė beveik
visą dieną, giedrą ir gražią (nors virš Žemutinio
Manhatano kilo kraupūs tiršti dulkių ir dūmų
debesys). Jie stovėjo prie geležinės tvoros
nesikalbėdami, tik žiūrėjo išsproginę akis. Jie giliai
alsavo užgniauždami kvapą kaip Vidurio Vakarų
turistai, kurie, pirmąsyk atsidūrę Meino valstijoje,
Pemakvid Pointo ar Kvodi Hedo kyšulyje, mėgaujasi
gaiviu jūros oru. Lyg pagerbdama aukas, Roza
nusivožė cilindrą ir laikė jį priglaudusi prie šono.
Ketvirtą valandą, sukaupę naujų jėgų, jie grįžo į
savo stovyklą automobilių stovėjimo aikštelėje. Nutarė
eiti ten dar tris dienas pagret, eiti tol, kol galutinai
išsivadės gerasis garas, o tada jau keliauti toliau.
Tuo metu senelio Fliko plaukai būsią nebe žili, o
pilki kaip plienas, ir jis kuo gražiausiai apsieisiąs be
neįgaliųjų vežimėlio.

9 Amnionas, arba vandenmaišis, vienas gemalo dangalų (it.).

10 William Clarke Quantrill (1837–1865) – pietiečių partizanų
vadas Pilietinio karo metais, vėliau – plėšikų gaujos vadeiva.
 TREČIAS SKYRIUS

Šaukštai

Freizerį nuo Šiaurės Konvėjaus skyrė dvidešimt

penkios mylios, ir vis dėlto Denas Toransas kiekvieną
ketvirtadienį vakarop išvykdavo kelionėn – iš dalies
todėl, kad kitaip negalėjo. Dabar jis dirbo Helenos
Rivington namuose. Atlyginimas buvo pakenčiamas,
be to, jis atgavo vairuotojo liudijimą. Nusipirko ne per
brangiausią automobilį, trejų metų „Caprice“ pigiomis
padangomis ir žagsinčiu radijo aparatu, bet geru
varikliu, ir kiekvienąsyk, kai sėsdavo prie vairo,
jausdavosi laimingiausias žmogus Naujajame
Hampšyre. Sakydavo sau, kad, jeigu nebereikėsią vėl
važiuoti autobusu, galėsiąs mirti ramia širdimi. Buvo
2004 metų sausis. Švytėjimas išblėso, tik retkarčiais
šmėkštelėdavo viena kita mintis ar vaizdas, be to, jis
kartais ką nors papildomai suveikdavo slaugos
namuose. Ir šiaip būtų ėmęsis savanorio darbo, o po
susirinkimų anoniminių alkoholikų bendruomenėje
Denas laikė jį lyg savotiška atgaila: padėti žmonėms
jam atrodė taip pat svarbu, kaip atsižadėti alkoholio.
Jeigu jis sugebėtų ištverti dar tris mėnesius, galėtų
atšvęsti trečiąsias blaivybės metines.
Sėdėdamas prie vairo, turėdavo sočiai laiko
prisiminti kasdienius dėkingumo apmąstymus, kurių
itin reikalavo Keisis K. (nes griežtai, kaip ir pridera
Programos senbuviui, pareiškė: dėkingas alkoholikas
niekad nepasigeria), bet į „Didžiosios knygos“
susirinkimus važinėdavo daugiausia todėl, kad per
juos atgaudavo ramybę. Jausdavosi kaip namie. Į kai
kuriuos susirinkimus, kai būdavo atvirai svarstomi
įvairūs klausimai, suvažiuodavo tokia gausybė žmonių,
kad būdavo nejauku, o ketvirtadieniais vakare Šiaurės
Konvėjuje būdavo visiškai kita nuotaika. Senas
anoniminių alkoholikų priežodis skelbia: Jei nori nuo
alkoholiko ką nors nuslėpti, įkišk į „Didžiąją knygą“11.
Ir jį patvirtindavo klausytojų gausa ketvirtadieniais.
Net turistiniu laikotarpiu nuo Liepos ketvirtosios iki
Darbo dienos Amerikos veteranų būstinėje,
dunkstelėjus pirmininko plaktukui, susirinkdavo ne
daugiau kaip dvylika žmonių. Tad Denas
prisiklausydavo dalykų, kurių, kaip numanė, niekada
nebūtų išgirdęs dalyvaujant penkiasdešimčiai, kartais
net septyniasdešimčiai atgailaujančių girtuoklių ir
narkomanų. Esant gausiai auditorijai, pranešėjai
(beveik visi kaip vienas) paprastai kalbėdavo
nuvalkiotomis frazėmis ir stengdavosi išvengti
asmeninės patirties. Ten girdėdavai: Blaivybė duoda
vaisių arba Jei nori skaičiuoti mano nuodėmes,
malonėk jas ir išpirkti, bet niekada Vieną naktį mudu
su brolio žmona nusilakėme, ir aš ją išdulkinau.
Ketvirtadieniais per susirinkimus „Mes mokomės
blaivybės“ būrelis pasiryžėlių skaitydavo mėlyną Bilo
Vilsono vadovėlį nuo pradžios iki galo, kiekvieną sykį
pradėdami nuo tos vietos, kur buvo baigę praeitą
kartą. Priėję knygos pabaigą, vėl grįždavo prie
„Daktaro žodžio“ ir pradėdavo viską iš naujo.
Dažniausiai per susirinkimą spėdavo perskaityti
daugmaž dešimt puslapių. Užtrukdavo ne ilgiau kaip
pusvalandį. Kitą pusvalandį būrelis turėdavo aptarti,
ką skaitė. Kartais iš tikrųjų aptardavo. Vis dėlto
dažniausiai pokalbis pakrypdavo kita linkme, kaip kad
neklusni adata nervingų paauglių rankose klaidžioja
po Vidža lentelę.
Trečiadienį Denas prisiminė vieną tokį susirinkimą,
kuriame atsidūrė daugmaž aštuntąjį blaivybės mėnesį.
Jie aptarė skyrių „Žodis žmonoms“, pilną
patriarchalinės veidmainystės, beveik visada
suerzinantį reabilitacijos programoje dalyvaujančias
jaunas moteris. Jos paprastai klausdavo, kodėl,
šešiasdešimt penkeriems metams prabėgus po
pirmojo „Didžiosios knygos“ leidimo, niekas nepridėjo
skyriaus „Žodis vyrams“.
Kai tą vakarą Džema T., trisdešimties metų moteris,
kurios jausmų skalę sudarė dvi spalvos: pyktis ir
nežabotas irzlumas, pakėlė ranką, jis tikėjosi išgirsti
įprastą feministinį pareiškimą. Vietoj to ramiau nei
paprastai ji tarė:
– Norėčiau jums kai ką papasakoti. Šią naštą aš
nešioju nuo septyniolikos ir, jei neišliesiu širdies,
niekada nesugebėsiu išsivaduoti nuo kokso ir vyno.
Visi sukluso.
– Kartą, girta grįždama automobiliu iš vakarėlio,
partrenkiau žmogų, – pradėjo Džema. – Tai atsitiko
Somervilyje. Palikau jį gulintį pakelėje. Nežinojau,
gyvas jis ar miręs, ir ligi šiol nežinau. Laukiau, kada
ateis policija ir mane suims, bet nieko neatsitiko. Aš
išsisukau.
Ji nusijuokė, kaip juokiamasi iš itin vykusio sąmojo,
o paskui užsikniaubė ant stalo ir pratrūko raudoti,
krūpčiodama visu sudžiūvusiu kūnu. Tuomet Denas
pirmąsyk patyrė, koks siaubingas dalykas yra
„nuoširdumas visais klausimais“, kai šis principas
panaudojamas gyvenime. Prisiminė, – kaip visada
dažnai prisimindavo, – kaip iškraustė Dinės piniginę ir
kaip mažylis siekė kokaino, paberto ant kavos
staliuko. Jis žavėjosi Džemos drąsa, bet pats tokiam
kraštutiniam sąžiningumui nebuvo pasiruošęs. Jeigu
jam reikėtų pasirinkti, ar papasakoti tokį atsitikimą,
ar išgerti...
Pasirinkčiau butelį. Be jokių abejonių.

Tą vakarą buvo skaitoma „Nėra ko prarasti“ – vienas

„Didžiosios knygos“ pasakojimų iš skyriaus „Jie
prarado beveik viską“. Veiksmas vyko pagal Denui
gerai žinomą schemą: padori šeima, sekmadieniais
bažnyčia, pirmoji taurelė, pirmas smigimas, alkoholio
sugriauta karjera, tolydžio augantis melo kamuolys,
pirmas susidūrimas su policija, netesėtas žodis
pasitaisyti, reabilitacija ir pagaliau laiminga pabaiga.
Visi „Didžiosios knygos“ pasakojimai baigdavosi
laimingai. Tai ir sudarė jos žavesį.
Vakaras buvo šaltas, bet viduje – karšta, ir Denas
buvo jau beknapsįs nosimi, kai daktaras Džonas
pakėlė ranką ir tarė:
– Jau kuris laikas ėmiau meluoti žmonai ir
neišmanau, kaip padaryti tam galą.
Denas iškart pabudo. Jam labai patiko DD.
Pasirodo, per Kalėdas Džono žmona padovanojo jam
laikrodį, o kai prieš kelias dienas paklausė, kodėl jo
nesegi, jis atsakė, kad paliko darbe.
– Iš tikrųjų ten jo nėra. Žiūrėjau visur – nėra, ir
gana. Aš dažnai važinėju po ligonines, o ten, kai tenka
persirengti, drabužius sudedu į spintelę
laukiamajame. Spintelėse įtaisyti skaitmeniniai
užraktai, bet aš jų beveik niekada nerakinu, nes
grynųjų daug nesinešioju, tad ir vogti nėra ko.
Manding, išskyrus laikrodį. Nepamenu, ar nusisegiau
jį ir padėjau į spintelę, – lyg centrinėje ligoninėje, lyg
Bridžtone, – bet, man regis, tikriausiai padėjau.
Svarbu ne nuostolis. Tiesiog jis primena man anas
dienas, kai kiekvieną vakarą negyvai nusilakdavau, o
rytą „įkaldavau“, kad nevirsčiau iš koto.
Klausytojai linkčiojo iš savo patirties pasakodami
panašias istorijas apie sąžinės priekaištus. Patarimų
niekas nedavė: tai būtų, kaip sakoma, „kišimasis į kitų
gyvenimą“ – smerktinas elgesys. Žmonės pasakojo
atsitikimus iš savo gyvenimo, ir tiek. Džonas klausėsi
nuleidęs galvą ir keliais suspaudęs sunertas rankas.
Perleidus per rankas kraitelę („Mes išsilaikome iš
savo pačių įnašų“), jis padėkojo visiems už indėlį.
Sprendžiant iš jo išraiškos, pagalvojo Denas, tas
indėlis nė velnio niekam nepadėjo.
Sukalbėjus „Tėve mūsų“, Denas sudėjo likusius
sausainius ir nučiupinėtas „Didžiąsias knygas“ į
spintelę su užrašu AA NAUDOJIMUI. Keli žmonės dar
trynėsi lauke prie peleninės, – kaip sakoma,
pratęsdami susirinkimą, – bet virtuvėje liko tik juodu
su Džonu. Denas nedalyvavo diskusijose: buvo
pernelyg įnikęs į vidinį dialogą su savimi.
Švytėjimas priblėso, bet nedingo. Iš savanorio darbo
patirties Denas žinojo, kad iš tikrųjų švyti kur kas
stipriau nei vaikystėje, nors dabar tą gebėjimą, regis,
jam sekėsi lengviau valdyti. Šiuo metu jis atrodė
pravartesnis ir nebe toks grasus. Bendradarbiai
Rivington namuose suprato, kad jis turi tam tikrą
dovaną, bet diduma jų vadino tai empatija ir daugiau į
tai nesigilino. Dabar, kai jo gyvenimas pagaliau įėjo į
savo vėžes, jis kuo mažiausiai norėjo pagarsėti kaip
savotiškas ekstrasensas. Neverta girtis savo
sumautomis keistenybėmis.
Šiaip ar taip, daktaras Džonas buvo šaunus vaikinas.
Ir kankinosi.
DD pastatė apverstą kavos aparato ąsotį į indų
džiovyklą, nusišluostė rankas į rankšluostį, pakabintą
ant viryklės rankenos, paskui atsisuko į Deną su
šypsena, tokia pat tikra kaip kavos baliklis „Coffee-
mate“, kurį Denas padėjo į spintelę šalia sausainių ir
cukrinės.
– Ką gi, einu. Susitiksime kitą savaitę, ar ne?
Galų gale sprendimas atėjo pats savaime: Denas
tiesiog negalėjo išleisti to žmogaus tokios būklės. Jis
išskėtė rankas.
– Apsikabinkim.
Plačiai išgarsintas vyriškas AA apsikabinimas. Denas
ne kartą buvo matęs, kaip apsikabina kiti vyrai, bet
pats niekada nebuvo nieko apkabinęs. Džonas
akimirką dvejojo, paskui žengė į priekį. Denas apglėbė
jį tardamas sau: Tikriausiai nepasiseks.
Bet pasisekė. Viskas įvyko greitai kaip vaikystėje,
kai jis padėdavo motinai ir tėvui rasti pamestus
daiktus.
– Klausyk, daktare, – tarė jis, pasitraukdamas nuo
Džono, – tu labai jaudinaisi dėl vaikinuko, sergančio
gūžiu.
Džonas atšlijo.
– Ką čia paistai?
– Ko gero, aš klaidingai pasakiau ligos pavadinimą.
Lyg gušė. Lyg glušė. Kažkas susiję su kaulais.
Džonas išsižiojo.
– Tai Normanas Loidas?
– Na, žinoma.
– Normis susirgo Gošė liga. Kraujo riebalų
sutrikimas. Paveldima ir labai reta liga. Padidėja
blužnis, atsiranda neurologinių sutrikimų ir paprastai
ištinka ankstyva mirtis. Vargšelio kaulai kaip stiklas,
tikriausiai mirs nesulaukęs nė dešimties metų. O iš
kur tu žinai? Kas tau sakė? Jo tėvai? Loidai gyvena
velniai žino kur, kažkur Našua.
– Buvai labai susijaudinęs – bijojai su juo kalbėtis:
tave ima siaubas, kai tenka bendrauti su mirčiai
pasmerktais vaikais. Todėl tu užsukai į „Tigriuko“
tualetą nusiplauti rankų, nors jos ir buvo švarios.
Nusisegei laikrodį ir pasidėjai ant lentynėlės, kur
stovėjo minkštas plastikinis buteliukas su bjauriu
tamsiai raudonu skystu antibakteriniu muilu. Nežinau,
kaip jis vadinasi.
Džonas D. spoksojo į jį kaip į beprotį.
– Kurioje ligoninėje guli vaikas? – paklausė Denas.
– Elioto. Atėjau laiku ir vaikų skyriuje užsukau į
tualetą šalia budinčiosios slaugytojos posto nusiplauti
rankų, – jis nutilo suraukęs antakius. – Aha, man
regis, ant sienos kabojo plakatas su Milno
personažais. Bet, jei būčiau nusisegęs laikrodį, būčiau
prisimi...
Jis susimąstė.
– Tu tikrai prisimeni, – tarė Denas ir nusišypsojo. –
Dabar prisimeni, tiesa?
– Buvau užėjęs į Elioto radinių skyrių, – atsakė
Džonas. – Kas be ko, ir Bridžtone, ir centrinėje
ligoninėje. Nieko.
– Ką gi, gal kas nors užsuko, pastebėjo laikrodį ir
pavogė. Jei taip atsitiko, tau velniškai nepasisekė...
bet galėtum bent jau žmonai prisipažinti, kas įvyko. Ir
kodėl. Tu galvojai apie vaiką, jaudinaisi dėl jo ir,
išeidamas iš tualeto, pamiršai užsisegti laikrodį. Nieko
nuostabaus. Beje, gal jis ten tebeguli. Lentynėlė
aukštai, vargu ar kas naudojasi plastikiniais
buteliukais, nes prie pat kriauklės įtaisytas indelis
skysto muilo.
– Ant lentynėlės stovėjo betadinas, – paaiškino
Džonas, – aukštai, kad nepasiektų vaikai. Niekada
nebuvau jo pastebėjęs. Bet... Denai, ar kada nors esi
buvęs Eliote?
Į tą klausimą Denas nebuvo linkęs atsakyti.
– Dar sykį pažiūrėk ant lentynėlės, daktare. Gal
pasiseks.

Kitą ketvirtadienį Denas į susirinkimą „Mokomės

blaivybės“ atvažiavo anksčiau. Jei daktaras Džonas
nutarė sudirbti savo santuoką ir, ko gero, karjerą dėl
septynių šimtų dolerių vertės laikrodžio (mėlynanosiai
sudirba santuoką ir darbą dėl menkesnių pinigų), kavą
teksią virti kam nors kitam. Bet Džonas jau buvo
atvažiavęs. Su laikrodžiu.
Šįkart apsikabinti pasiūlė Džonas. Ir be galo
nuoširdžiai priglaudė Deną prie krūtinės. Denas
tikėjosi, kad prieš paleisdamas šis pakštelės jam į abu
skruostus, kaip prancūzų įprasta.
– Jis ten ir gulėjo, kaip sakei. Gulėjo dešimt dienų.
Stebuklas, ir tiek.
– Ne, – atrėmė Denas. – Diduma žmonių retai žiūri
aukščiau akių lygmens. Tai neginčijamas faktas.
– Iš kur žinai?
Denas palingavo galvą.
– Sunku paaiškinti. Tiesiog žinau, ir gana.
– Kaip galėčiau tau atsidėkoti?
Šio klausimo Denas laukė ir tikėjosi.
– Vykdydamas dvyliktą straipsnį, apkiautėli.
Džonas D. kilstelėjo antakius.
 – Anonimiškumas. Trumpai drūtai: laikyk liežuvį už
dantų.
Iš Džono veido išraiškos buvo aišku, kad jis suprato.
Nusišypsojo.
– Ką jau ką, o tylėti moku.
– Puiku. Virk kavą. O aš išdėliosiu knygas.

Daugelyje Naujosios Anglijos AA bendruomenių

metinės vadinamos gimtadieniais ir po susirinkimo
dalyviai švenčia suruošdami vakarėlį su tortu. Likus
kelioms savaitėms iki Deno trečiųjų blaivybės metinių,
Džoną Daltoną, taip pat žinomą kaip daktaras Džonas,
arba DD, – aplankė Deividas Stounas ir Abros
prosenelė ir pakvietė jį į dar vieną šventę: Stounų
ruošiamą trečiąjį Abros gimtadienį.
– Labai malonu, – atsakė Džonas, – mielai užsuksiu,
jei galėsiu. Tik man kažkodėl atrodo, kad čia slypi dar
kai kas, tiesa?
– Įspėjote, – tarė Četa. – Ir ponas Užsispyrėlis
pagaliau nutarė apie kai ką pasikalbėti.
– Kas nors atsitiko Abrai? Jeigu kas nors negerai,
sakykite. Sprendžiant iš pastarojo sveikatos
patikrinimo, ji sveikutėlė. Žvėriškai šviesus protas.
Puikus psichologinis išsivystymas. Neprilygstami
bendravimo įgūdžiai. Skaitymo įgūdžiai taip pat.
Pastarąjį kartą, būdama čia, ji man skaitė „Kur
pažvelgsi – visur aligatoriai“. Galimas daiktas, ji
atmintinai išmoko tekstą, bet vaikui, kuriam dar nėra
trejų, tai puikus pasiekimas. Ar Liusė žino, kad jūs
čia?
– Ne kas kitas kaip Liusė su Četa mane ir atsiuntė, –
atsakė Deividas. – Liusė dabar namie su Abra, kepa
keksus pobūviui. Kai važiavau čionai, virtuvėje buvo
tikra velniava.
– Tai ko gi jūs norite? Kad aš ateičiau į pobūvį kaip
stebėtojas?
 – Pataikėte kaip pirštu į akį, – tarė Končeta. – Niekas
negali dėti galvos, kad kas nors atsitiks, bet tikimybė
auga, kai ji ima jaudintis, o ji labai jaudinasi laukdama
savo šventės. Susirinks visi jos draugai iš vaikų
lopšelio, taip pat ateis burtininkas ir rodys visokius
triukus.
Džonas atitraukė rašomojo stalo stalčių ir išėmė
geltoną bloknotą.
– Ko gi jūs baiminatės?
Deividas dvejojo.
– Na... sunku pasakyti.
Četa pažvelgė jam į akis.
– Liaukis, caro12. Dabar jau per vėlu trauktis, – ji
kalbėjo nerūpestingai, beveik linksmai, bet Džonui
Daltonui pasirodė, kad sunerimusi. – Pradėk nuo tos
nakties, kai ji pradėjo verkti ir niekaip negalėjo
nusiraminti.

Deividas Stounas dešimt metų dėstė studentams

Amerikos ir dvidešimtojo amžiaus Europos istoriją ir
išmanė, kaip dera sustyguoti pasakojimą, kad
klausytojams būtų aiški vidinė logika. Iš pradžių jis
išdėstė, kaip jų mažylė užbaigė savo klykimo
maratoną beveik iškart po to, kai antras orlaivis
įsirėžė į Pasaulio prekybos centrą. Paskui grįžo prie
sapnų ir papasakojo, kaip jo žmona susapnavo
pamačiusi ant Abros krūtinės Amerikos oro linijų
skrydžio numerį, o jis – „United Airlines“.
– Liusė sapnavo radusi Abrą lėktuvo tualete. Aš
sapnavau radęs ją degančiame prekybos centre.
Spręskite, kaip išmanote. Arba meskite tai iš galvos.
Man, pavyzdžiui, tie skrydžių numeriai perša tam
tikras mintis. Tik nežinau, ką apie tai galvoti, – jis
gana nelinksmai nusijuokė, skėstelėjo rankomis. – Gal
man baisu susitaikyti su tomis mintimis.
Džonas Daltonas puikiai prisiminė rugsėjo
vienuoliktosios rytą ir nenumaldomą Abros klyksmą.
 – Kalbėkime atvirai. Jūs tikite, kad jūsų dukrelė –
tuomet ji buvo vos penkių mėnesių – nujautė tą
nelaimę ir telepatiškai davė jums žinią?
– Taip, – atsiliepė Četa. – Trumpai ir drūtai. Šaunu.
– Suprantu, kaip visa tai atrodo, – tarė Deividas. –
Todėl mudu su Liuse niekam apie tai nesakėme.
Išskyrus Četą. Liusė jai papasakojo tą pačią dieną.
Liusė apskritai viską iškloja savo mamutei.
Jis atsiduso. Končeta pervėrė jį šaltu žvilgsniu.
– O jūs ką nors panašaus irgi sapnavote? – paklausė
ją Džonas.
Ji papurtė galvą.
– Tuomet buvau Bostone. Per toli nuo jos... kaip čia
pasakius... spinduliuotės siekio?
– Po rugsėjo vienuoliktosios praėjo jau beveik treji
metai, – tarė Džonas. – Tikriausiai nuo to laiko irgi kas
nors atsitiko?
Daug kas atsitiko, bet dabar, sugebėjęs papasakoti
apie pirmą (ir tiesiog neįtikėtiną) dalyką, Deividas
suvokė, kad apie visa kita apsakyti bus kur kas
lengviau.
– Fortepijonas. Tai atsitiko vėliau. Ar žinote, kad
Liusė skambina fortepijonu?
Džonas papurtė galvą.
– Taip, skambina. Nuo pat pradinės mokyklos. Na, ji
ne virtuozė, bet skambina neblogai. Mano tėvai
vestuvių proga padovanojo jai „Vogel“ firmos
fortepijoną. Jis stovi svetainėje, o ten taip pat buvo ir
Abros maniežas. Tai va, 2001 metais per Kalėdas
Liusei padovanojau natų sąsiuvinį – fortepijonui
pritaikytas „Bitlų“ melodijas. Jai skambinant, Abra
paprastai kuisdavosi manieže su savo žaislais ir
klausydavosi. Iš to, kaip ji šypsosi ir spardosi,
supratome, kad muzika jai patinka.
Džonas neketino leistis į ginčus. Muzika patinka
didumai kūdikių, ir jie moka tai parodyti.
– Sąsiuvinyje buvo beveik visi hitai: „Ei Džudai“,
„Ledi madona“, „Teesie“, bet Abrai labiausiai patiko
viena mažiausiai pagarsėjusių dainų „Nebe antrą
kartą“. Prisimenate?
– Vargu bau, – atsakė Džonas. – Gal išgirdęs ir
prisiminčiau.
– Dainelė smagi, bet, priešingai nei visos kitos
panašaus ritmo „Bitlų“ dainos, pritaikytos gitarai, ši
parašyta groti fortepijonu. Ne bugivugis, bet kažkas
panašaus. Abrai ji patiko. Liusei skambinant, ji ne tiek
spardydavosi, kiek tarytum mindavo dviračio
pedalus, – Deividas nusišypsojo įsivaizduodamas, kaip
Abra guli aukštielninka su savo skaisčiai violetiniu
kombinezonėliu: vaikščioti dar nemoka, o šoka kaip
tikra disko karalienė. – Per muzikinę pauzę girdėti
vien fortepijonas, labai paprasta melodija. Atliekama
vien kaire ranka. Viso labo dvidešimt devynios natos,
aš skaičiavau. Kūdikis galėtų sugroti. Ir mūsų kūdikis
sugrojo.
Džonas taip užlaužė antakius, kad jie pašoko
neįtikėtinai aukštai.
– Viskas prasidėjo 2002-ųjų pavasarį. Mudu su Liuse
skaitėme gulėdami lovoje. Per televiziją skaitė
pranešimą apie orus, kuris paprastai būna per vidurį
vienuoliktinės žinių laidos. Abra miegojo savo
kambaryje, bent taip mes manėme. Liusė norėjo
miego ir paprašė išjungti televizorių. Aš išjungiau, ir
tuomet išgirdome muziką. Dainos „Nebe antrą kartą“
fortepijono solo, tas pačias dvidešimt devynias natas.
Meistriškas atlikimas. Nė vienos klaidelės. Muzika
sklido iš apatinio aukšto.
Daktare, mudu vos neapsidirbome iš baimės.
Dingtelėjo mintis, kad į namus įsilaužė vagis, bet argi
vagis ims skambinti „Bitlų“ dainelę prieš
susišluodamas stalo sidabrą? Ginklo aš neturiu, o
golfo lazdos garaže, tad griebiau pačią storiausią
knygą, kuri pasitaikė po ranka, ir laiptais nukūriau
grumtis su nežinomuoju. Kvaila, pats suprantu.
Perspėjau Liusę, kad, jeigu suriksiu, griebtų telefoną
ir skambintų į policiją. Tačiau svetainėje nebuvo nė
gyvos dvasios, visos durys užrakintos. Fortepijono
dangtis irgi nuleistas. Užlipau į viršų ir pasakiau
Liusei, kad svetainėje nieko neradau. Mudu
nusileidome į apačią ir nuėjome į Abros kambarį.
Nesitarę – tiesiog nuėjome, ir tiek. Man regis,
supratome, kad tai Abra, bet nenorėjome balsu
pasakyti savo minčių. Ji nemiegojo, tiesiog gulėjo
lovelėje ir žiūrėjo į mus. Juk žinote, kokios protingos
jos akutės?
Džonas žinojo. Rodos, jei kūdikiai mokėtų kalbėti,
atskleistų jums visas pasaulio paslaptis. Kartais jam
dingtelėdavo, jog tikriausiai taip ir yra, tik Dievas taip
surikiavo mūsų atmintį, kad, nustoję burbuliuoti,
kūdikiai viską pamiršta, kaip mes pabudę per kelias
valandas pamirštame pačius ryškiausius sapnus.
– Ji nusišypsojo mus pamačiusi, užsimerkė ir iškart
užmigo. Kitą naktį viskas pasikartojo. Tuo pačiu laiku.
Tos pačios dvidešimt devynios natos iš svetainės...
paskui tyla... paskui einame į Abros kambarį ir
matome, kad ji nemiega. Guli visiškai rami, net
nečiulpia žinduko, tik žiūri pro lovytės groteles.
Paskui užminga.
– Ir visa tai gryna teisybė, – tarė Džonas nė kiek
neabejodamas savo žodžiais, tik norėdamas galutinai
įsitikinti. – Jūs nesekate pasakų.
Deividas nė nešyptelėjo.
– Nė kiek.
Džonas pasisuko į Četą.
– O jūs esate girdėjusi?
– Ne. Bet Deividas dar nebaigė.
– Kitas dvi naktis buvo tylu ir... Ar prisimenate, kaip
mokėte mus, kad tėvams visada sekasi, jeigu jie viską
planuoja iš anksto?
– Žinoma.
Džonas Daltonas amžinai skaitydavo tą pamokslą
jauniesiems tėvams. Kaip maitinsite kūdikį naktį?
Sudarykite tvarkaraštį, kad vienas kuris visada būtų
pasiruošęs ir nesijaustų išvargęs. Kaip maudysite,
maitinsite, rengsite vaiką ir kaip žaisite su juo, kad
būtų pastovus – taigi, ir sveikas – jo dienos režimas?
Sudarykite dienotvarkę. Sukurkite planą. Ar žinote, ką
daryti atsitikus nelaimei? Pavyzdžiui, apsivertus
lovelei arba užspringus kūdikiui? Jeigu turėsite planą,
viskas bus gerai ir devyniolika atvejų iš dvidešimties
baigsis laimingai.
– Štai ką mes padarėme. Tris naktis pagret aš
miegojau svetainėje ant sofos, priešais fortepijoną.
Trečią naktį, kai ketinau patogiau įsitaisyti ir užmigti,
vėl pasigirdo muzika. Fortepijono dangtis buvo
uždarytas, tad priėjęs jį atvožiau. Klavišai nejudėjo.
Nė kiek nenustebau, nes man atrodė, kad muzika
sklinda ne iš fortepijono.
– O iš kur?
– Iš viršaus. Skambėjo kažkur ore. Tuo metu Liusė
jau buvo Abros kambaryje. Anksčiau būdavome
apstulbę, negalėdavome ištarti nė žodžio, bet šįkart
Liusė buvo pasiruošusi. Ji paprašė Abrą pagroti dar
kartą. Stojo tyla... ir netrukus ji pakartojo. Aš stovėjau
taip arti, kad, rodos, galėjau nutverti kiekvieną natą.
Džono Daltono kabinete įsitvyrojo tyla. Jis nustojo
užsirašinėti į bloknotą. Četa žiūrėjo į jį susirūpinusi.
Pagaliau jis paklausė:
– Ar visa tai tęsiasi ligi šiol?
– Ne. Liusė pasisodino Abrą ant kelių ir paprašė
naktimis nebegriežti, nes trukdanti mums miegoti.
Tuo viskas ir baigėsi, – jis susimąstė. – Beveik baigėsi.
Kartą, daugmaž po trijų savaičių, vėl išgirdome
muziką, tik labai tylią, šįsyk sklindančią iš antro
aukšto. Iš jos kambario.
– Ji griežė sau vienai, – paaiškino Končeta. –
Atsibudo... negalėjo iškart užsnūsti... tad pagrojo sau
trumputę lopšinę.

Vieną pirmadienį popiet, praslinkus maždaug metams

po bokštų dvynių griuvimo, Abra – jau išmokusi
vaikščioti ir tarti pirmuosius prasminius žodžius –
nurepečkojo prie didžiųjų durų ir šleptelėjo ant
grindų, laikydama ant kelių savo mėgstamiausią lėlę.
– Ką čia darai, aukseli? – paklausė Liusė. Ji sėdėjo
prie fortepijono skambindama Skoto Džoplino
regtaimą.
– Tėtelis! – pranešė Abra.
– Vaikeli, tėtelis grįš ne anksčiau nei vakarienei, –
tarė Liusė, bet po penkiolikos minučių prie namo
sustojo „Acura“, ir iš jos išlipo Deivis su portfeliu po
pažastimi. Pastate, kur pirmadieniais, trečiadieniais ir
penktadieniais jis skaitydavo paskaitas, trūko
vandentiekis, ir visi užsiėmimai buvo atidėti.
– Liusė man pasakojo apie tai, – tarė Končeta, – ir,
be abejo, jau žinojau ir apie rugsėjo vienuoliktąją, ir
apie pianiną vaiduoklį. Atvažiavau pas juos po savaitės
ar dviejų. Liepiau Liusei nė žodžiu neužsiminti apie
tai, kad atvažiuosiu. Bet Abra žinojo. Įsitaisė prie durų
likus dešimčiai minučių iki mano pasirodymo. Kai
Liusė paklausė, kas turi ateiti, ji atsakė: „Mamutė.“
– Ji dažnai taip daro, – paaiškino Deividas. – Aišku,
ne visada, kai turi kas nors ateiti, bet jeigu ateina
žmogus, kurį ji pažįsta ir myli... beveik visada.
2003 metų vasaros pabaigoje Liusė aptiko dukrelę
savo miegamajame traukiant antrąjį tualetinio
staliuko stalčių.
– Doleliai! – sušuko ji motinai. – Doleliai, doleliai!
– Nesuprantu, aukseli, – atsakė Liusė, – bet jei nori
pažiūrėti į stalčių, žiūrėk į sveikatą. Ten tik seni
apatiniai ir kosmetikos likučiai.
Bet Abrai, regis, nerūpėjo stalčius, ji net nepažvelgė
į jį, kai Liusė, ištraukusi jį, parodė, kad ten nieko
daugiau nėra.
– Uzklitę! Doleliai! – paskui, giliai įkvėpusi oro,
sušuko: – Uzklitę doleliai, mama!
Tėvai niekada deramai neišmoksta kūdikių
šnekamosios kalbos, tiesiog nespėja, bet diduma vis
dėlto supranta, ir Liusė pagaliau sumetė, kad dukrelei
rūpi ne tai, kas guli stalčiuje, o tai, kas užkritę už jo.
 Ji atstūmė staliuką nuo sienos. Abra beregint puolė į
plyšį. Manydama, kad ten tikriausiai pilna dulkių, gal
net tarakonų ar pelių, Liusė bandė griebti jai už
marškinėlių, bet nespėjo. Kai Liusė atitraukė komodą
nuo sienos, kad galėtų įsisprausti pati, Abra jau laikė
dvidešimties dolerių banknotą, įkritusį tarp staliuko
viršaus ir veidrodžio pagrindo.
– Ziūlėk! – džiugiai sušuko ji. – Doleliai! Mano
doleliai!
– Ne, – atkirto Liusė, išplėšdama pinigą iš
rankytės. – Vaikams niekas neduoda dolelių, nes jiems
dolelių nereikia. Bet tu užsidirbai porciją ledų.
– Pociją! – sušuko Abra. – Pociją!
– O dabar daktarui Džonui papasakokit apie ponią
Džadkins, – tarė Deividas. – Juk jūs pati ten buvote.
– Žinoma, buvau, – atsakė Končeta. – Tai atsitiko
Liepos ketvirtąją, švenčių savaitgalį.
2003-iųjų vasarą Abra pradėjo kalbėti daugmaž
rišliais sakiniais. Končeta atvažiavo pas Stounus
praleisti savaitgalio. Sekmadienį, liepos šeštąją, Deivis
nuvažiavo į „Seven-Eleven“ nupirkti propano lauko
kepsninei. Abra svetainėje žaidė su kubeliais. Liusė ir
Četa buvo virtuvėje, tolydžio tai viena, tai kita tikrino
Abrą, ar ji kartais neištraukė televizoriaus laido ir
neėmė jo graužti, ar nesumanė kopti į kalną,
vadinamą Sofa. Bet Abra tuo nesidomėjo visa galva
pasinėrusi į darbą: iš plastikinių kubelių statė kažką
panašaus į Stounhendžą.
Liusei ir Četai traukiant iš indaplovės švarias
lėkštes, sukliko Abra.
– Ji klykė lyg galą daroma, – tarė Četa. – Žinot, kaip
tai baisu, tiesa?
Džonas linktelėjo. Jis žinojo.
– Mano metuose bėgioti nelengva, bet tą dieną aš
lėkiau kaip Vilma Rudolf13. Įpuoliau į svetainę gerokai
pralenkusi Liusę. Buvau įsitikinusi, kad mažylė
susižeidė, ir akimoju man pasirodė, jog matau kraują.
Bet jai nieko neatsitiko. Bent jau fiziškai. Ji prišoko
prie manęs ir apkabino man kojas. Aš paėmiau ją ant
rankų. Pribėgo Liusė, ir mudvi šiaip ne taip ją
nuraminome. „Venė! – šaukė ji. – Mamute, padėk
Venei! Venė nuvirto!“ Aš nesumečiau, kas toji Venė,
bet Liusė man paaiškino: Vanda Džadkins, kaimynė,
gyvenanti kitoje gatvės pusėje.
– Abra ją labai myli, – pridūrė Deividas, – mat ji kepa
sausainius ir paprastai atneša Abrai vieną su jos
vardu. Kartais išrašo jį razinomis, kartais glajumi. Ji
našlė. Gyvena viena.
– Taigi mes perėjome per gatvę, – toliau kalbėjo
Četa, – aš pirma, Liusė su Abra ant rankų – iš paskos.
Aš pasibeldžiau į duris. Niekas neatsiliepė. „Venė
valgomajame! – sušuko Abra. – Mamute, padėk Venei!
Mama, padėk Venei! Jai popa ir klaujai bėga!“
Durys buvo neužrakintos. Mes įėjome į vidų.
Pirmiausia pajutome sudegusių sausainių smarvę.
Ponia Džadkins gulėjo valgomajame ant grindų šalia
kopėtėlių. Saujoje dar laikė sugniaužusi skudurėlį,
kuriuo šluostė dulkes nuo karnizų, o apie galvą
telkšojo didžiausias kraujo klanas, panašus į aureolę.
Maniau, jog ji mirusi, – nepastebėjau, kad kvėpuotų, –
bet Liusė užčiuopė pulsą. Krintant poniai Džadkins
įskilo kaukolė ir ištekėjo truputis smegenų skysčio,
bet kitą dieną ji atsipeikėjo. Ji ateis į Abros
gimtadienį, – Četa įdėmiai pažvelgė į Abros Stoun
daktarą. – Greitosios pagalbos gydytojas pasakė, kad,
jei būtų dar kiek pagulėjusi, būtų mirusi arba iki
gyvenimo pabaigos likusi „daržove“... mano kuklia
nuomone, tai baisiau už mirtį. Šiaip ar taip, mažylė
išgelbėjo jai gyvybę.
Džonas padėjo rašiklį ant bloknoto.
– Nebežinau, nė ką besakyti.
– Ir tai dar ne viskas, bet visa kita sunku aptarti, –
pridūrė Deivis. – Gal todėl, kad mudu su Liuse
pripratome prie tokio gyvenimo. Manding, taip
priprantama prie vaiko, aklo nuo pat gimimo dienos.
Tik mūsų atveju viskas atvirkščiai. Man regis, mes kai
ką įtarėme dar gerokai prieš rugsėjo vienuoliktąją.
Atrodo, ji turi kažką tokio, kas atsirado tą pačią dieną,
kai parsivežėme ją iš ligoninės. Tai lyg...
Jis garsiai iškvėpė ir pakėlė akis į lubas, lyg
ieškodamas įkvėpimo. Končeta spustelėjo jam ranką.
– Pasakok toliau. Bent jau daktaras kol kas dar
nepašaukė sanitarų su tramdomaisiais marškiniais.
– Apskritai atrodo, kad namuose be perstojo
vaikščioja vėjas, tik jo nei matai, nei jauti. Dingojas,
kad staiga išsipūs užuolaidos ir nuo sienų nulėks
paveikslai, bet nieko neįvyksta. Šiaip ar taip, atsitinka
kitokie dalykai. Du ar tris sykius per savaitę – kartais
du ar tris sykius per dieną – perdega saugikliai. Mes
keturiskart kvietėme du skirtingus elektrikus. Jie
patikrino laidus ir patikino, kad viskas kaip reikiant.
Kartais rytą, nusileidę į apatinį aukštą, randame ant
grindų išmėtytas krėslų ir sofos pagalvėles. Vakare
liepiame Abrai sudėti žaislus, ir ji klauso, jei nebūna
pervargusi ir nesiožiuoja. Bet kartais kitą rytą žaislų
dėžė tebėra atidaryta, o dalis žaislų guli ant grindų.
Paprastai kubeliai. Jos mėgstamiausi žaislai.
Jis nutilo įsistebeilijęs į regėjimo tikrinimo lentelę,
kabančią ant galinės sienos. Džonas tikėjosi, kad
Končeta jį paragins pasakoti toliau, bet ji tylėjo.
– Taigi velniškai keista, bet, garbės žodis, taip yra.
Vieną vakarą, kai įjungėme televizorių, per visus
kanalus rodė „Simpsonus“. Abra juokėsi taip, lyg
nieko juokingesnio apskritai nebūtų mačiusi. Liusė
supyko. Pareiškė: „Abra Rafaela Stoun, jeigu čia tavo
darbas, liaukis!“ Liusė beveik niekada nekalba su ja
griežtu tonu, o kai taip prabyla, Abra iškart paklūsta.
Taip atsitiko ir tą vakarą. Aš išjungiau televizorių, o
kai įjungiau, viskas grįžo į senas vėžes. Galėčiau
paminėti jums dešimtį tokių atvejų... atsitikimų...
reiškinių... bet diduma jų tokie menkniekiai, kad jų
beveik nepastebime, – jis patraukė pečiais. – Kaip
sakiau, prie visko priprantama.
– Būtinai ateisiu, – pažadėjo Džonas. – Kaip galėčiau
atsisakyti?
 – Gal nieko ir neatsitiks, – tarė Deivis. – Ar esate
girdėję seną sąmojį apie tai, ką reikia daryti, kai varva
čiaupas? Pašaukti santechniką.
Končeta prunkštelėjo.
– Jei iš tikrųjų tuo tiki, vaikeli, manding, tavęs laukia
staigmena, – ir kreipdamasi į Daltoną pridūrė: –
Čionai teko jį tempti už ausų.
– Liaukis, mamute, – Deiviui skruostus išpylė
raudonis.
Džonas atsiduso. Jis ir anksčiau jautė jųdviejų
priešiškumą. Priežasties nežinojo, – tikriausiai
pavydėjo vienas kitam Liusės, – bet dabar jis stengėsi
žūtbūt išvengti skandalo. Ta keista byla pavertė juos
laikinais sąjungininkais, ir jis norėjo išlaikyti tą padėtį.
– Atidėkite kivirčus vėlesniam laikui, – tarė jis tokiu
griežtu tonu, kad jie nusisuko vienas nuo kito ir
nustebę įsistebeilijo į jį. – Aš tikiu jumis. Kaip gyvas
nieko panašaus nesu girdėjęs...
Nejaugi? Jis susimąstė prisiminęs pamestą laikrodį.
– Daktare? – kreipėsi Deividas.
– Atsiprašau. Išsijungiau.
Juodu šyptelėjo. Vėl sąjungininkai. Puiku.
– Šiaip ar taip, vyrų baltais chalatais niekas
neatsiųs. Laikau jus blaivaus proto, nelinkusius į
isteriją ar haliucinacijas. Gal ir įtarčiau kokią
neįprastą Miunhauzeno sindromo formą, jeigu dar kas
nors man paliudytų šiuos... psichikos reiškinius... bet,
deja, nieko daugiau nėra. Tik jūs trys. Taigi noriu jus
paklausti: ko pageidaujate?
Deivis, regis, sutriko, bet jo žmonos močiutė – nė
kiek.
– Pastebėkite ją, kaip paprastai stebite vaikus,
sergančius...
Deivido Stouno skruostus, pamažu atgavusius
įprastą atspalvį, vėl užliejo raudonis. Išpylė raudonis.
– Abra neserga, – atkirto jis.
Četa atsisuko į jį.
– Aš žinau! Cristo!14 Gal leisi man užbaigti?
 Deivis nutaisė kankinio išraišką ir skėstelėjo
rankomis.
– Tik nebandyk manęs užčiaupti, Deividai.
– Gerbiamieji, jeigu nesiliausite ginčijęsi, nusiųsiu
jus į Ramybės palatą.
Končeta atsiduso.
– Kas be ko, nelengva. Visiems mums. Atsiprašau,
Deivi, man tiesiog netyčia išsprūdo žodis.
– Nesiteisink, cara15. Mudviem abiem dėl to paties
galvą skauda.
Ji šyptelėjo.
– Taip. Dėl to paties. Pastebėkite ją, daktare
Daltone, kaip stebite kitus vaikus, kai bandote
nustatyti diagnozę. Tik to mes ir prašome, ir, man
regis, kol kas to gana. Gal kas nors jums ateis į galvą.
Tikiuosi. Matote...
Ji pasisuko į Deividą Stouną bejėgiška išraiška,
Džono nuomone, gana neįprasta jos griežtų bruožų
veidui.
– Mes bijome, – prisipažino Deivis. – Aš, Liusė,
Četa – mes baisiai bijome. Ne jos, bet dėl jos. Juk ji
dar kūdikis, ar ne? O jeigu jos galios... nežinau, kaip
reikėtų tai pavadinti... jeigu jos dar nepasiekė savo
ribų? Jeigu jos tebeauga? Ką tuomet mums daryti? Ji
galėtų... Nežinau...
– Žinai, – atšovė Četa. – Nesitvardydama ji gali
susižeisti pati ir kitus sužaloti. Nežinia, ar tai
įmanoma, tiesiog dingtelėjo mintis, jog tai visai
galimas dalykas... – ji spustelėjo Džonui ranką. –
Siaubas!

Kad gyvens Helenos Rivington namų bokštelyje,

Denas Toransas suprato tą akimirką, kai pamatė seną
draugą Tonį mojant pro langą, kuris, įdėmiau
pažiūrėjus, pasirodė aklinai užkaltas. Jis paprašė to
kambario ponią Klauzen, Rivington namų direktorę,
daugmaž pusę metų slaugos ligoninėje išdirbęs
sanitaru valytoju... ir neoficialiu reziduojančiu
gydytoju. Savaime suprantama, petys į petį su
ištikimuoju Aziu.
– Tas kambarys iki pat lubų prigrioztas rakandų, –
atsakė ponia Klauzen, šešiasdešimties su kaupu metų
moteris neįtikėtinai rudais plaukais. Linkusi į ironiją ir
blevyzgas, vis dėlto ji buvo sumani ir geros širdies
vadovė. Maža to, slaugos ligoninės direktorių tarybos
nuomone, mokėjo kaip reta puikiai rinkti lėšas. Denui
ji nelabai patiko, bet ilgainiui jis ėmė ją gerbti.
– Aš jį sutvarkysiu. Po darbo. Juk būtų geriau, jei
gyvenčiau čia pat, pašonėje, ar ne?
– Deni, sakyk man, kaip tu sugebi taip puikiai viską
daryti?
– Tiesą pasakius, nė pats nenutuokiu.
Jis pasakė tik pusę tiesos. Na, gal septyniasdešimt
procentų. Su savo švytėjimu jis gyveno visą gyvenimą
ir ligi šiol nesugebėjo jo perprasti.
– Rakandai buvę nebuvę, bet vasarą bokštelyje
karšta, o žiemą taip šalta, kad ir varinė beždžionė
kiaušius nušaltų.
– Galima pastatyti elektrinį oro šildytuvą, – pasiūlė
Denas.
– Geriau pastatyk savo varpą, – pro siaurų akinių
viršų rūsčiai nužvelgė jį ponia Klauzen. – Jei direktorių
taryba sužinotų, kaip aš tave lepinu, tikriausiai
beregint nusiųstų mane pinti krepšių tiesiai į Nešua
senelių namus. Tą, kur sienos rožinės ir ištisai cirpia
Mantovanio smuikai, – prunkštelėjo. – Atsirado, matai,
daktaras Miegas.
– Aš ne daktaras, – mandagiai atsakė Denas. Jis
žinojo, kad gaus viską, ko pageidauja. – Daktaras yra
Azis. Aš tik jo padėjėjas.
– Azrilas – triznius katinas, ir tiek, – atšovė ponia
Klauzen. – Susmirdęs valkata, atklydęs čia iš gatvės ir
priglobtas svečių, iškeliavusių į Didžiąją Nežinią. Jam
rūpi nebent dusyk per dieną gauti privalomą dubenėlį
„Friskies“.
 Denas nieko į tai neatsakė. Niekas ir nelaukė jo
atsakymo, nes abu žinojo, kad tai netiesa.
– Aš maniau, kad tu puikiai įsikūrei Elioto gatvėje.
Polinos Robertson nuomone, tu tiesiog triedi iš laimės.
Aš žinau, nes mudvi giedame bažnyčios chore.
– Kokia jūsų mėgstamiausia psalmė? – paklausė
Denas.
– „Jėzau, šiąnakt pas mane ateiki“.
Rebeka Klauzen nutaisė firminę šypseną.
– Ką gi, gerai. Išsivalyk kambarį. Įsikelk. Įsivesk
kabelį, įsigyk stereofoninę aparatūrą, įsirenk barą.
Kurių velnių man kvaršinti galvą dėl tokių niekų, aš
tavo viršininkė, ir tiek.
– Ačiū, ponia Klauzen.
– Aha, ir nepamiršk oro šildytuvo. Pasižvalgyk
sendaikčių turguje, o svarbiausia, kad laidas būtų
gražiai nuspuręs. O kurią nors šaltą vasario naktį
supleškink tą seną laužą. Tuomet toje vietoje išdygs
plytinė pabaisa, panaši į aborto aukas, supančias mus
iš visų pusių.
Denas atsistojo ir, kilstelėjęs ranką prie kaktos, britų
maniera kariškai atidavė pagarbą.
– Klausau, viršininke.
Ji mostelėjo.
– Nešdinkis, kol neapsigalvojau.

Jis įsigijo oro šildytuvą, tiesa, ne su nuspurusiu laidu,

ir tokio modelio, kuris apvirtęs iškart išsijungia. Apie
oro kondicionierių nebuvo ko nė svajoti trečiojo
aukšto bokštelyje, bet jis įtaisė į langus du pigius
ventiliatorius, kad skersvėjai pratrauktų kambarį.
Vasarą dieną beprotiškai karšta, bet tuo metu Denas
niekada nebūdavo namie. O vasaros naktys Naujajame
Hampšyre paprastai vėsios.
Didumą griozdų, kuriais buvo užverstas kambarys,
teko iškart vežti į sąvartyną, bet jis pasiliko klasės
lentą, atremtą į sieną. Ko gero, daugiau nei
penkiasdešimt metų ji glūdojo pasislėpusi už kalno
nepataisomai suluošintų senovinių neįgaliųjų
vežimėlių. Lenta labai pravertė. Jis užsirašydavo
slaugos ligoninės pacientus, jų palatų numerius,
nutrindavo amžinatvėn iškeliavusiuosius ir pridėdavo
naujokus. 2000-ųjų pavasarį sąraše buvo trisdešimt
dvi pavardės. Dešimt – Rivington-1 ir dvylika –
Rivington-2 buvo bjaurūs mūriniai pastatai abipus
Viktorijos stiliaus namo, kuriame, prisidengdama
įspūdingu Žanetos Monpars slapyvardžiu, kadaise
gyveno ir jausmingus romanus kūrė Helena Rivington.
Visi kiti ligoniai gyveno dviejuose apatiniuose
aukštuose po ankštu, bet pakenčiamu Deno bokšteliu.
Ar ponia Rivington garsi dar kuo nors, išskyrus savo
prastus romanus? – paklausė Deną Klodetė Albertson
netrukus po to, kai pradėjo dirbti slaugos ligoninėje.
Jie stovėjo rūkomojoje vietoje, mėgaudamiesi savo
yda. Klodetė, linksma afroamerikietė, diplomuota
medicinos sesuo, amerikietiškojo futbolo kairiojo
krašto puolėjo pečiais kvatojosi užvertusi galvą.
– O kaipgi! Šiam miestui paliko krūvą pinigų,
aukseli! Kas be ko, ir šį namą! Ji buvo įsitikinusi, kad
seniams reikia deramos vietos, kur jie galėtų oriai
numirti.
O Rivington namuose jų mirdavo nemažai. Denas –
drauge su paslaugiuoju Aziu – irgi stengėsi jiems
padėti. Denas tarėsi pagaliau radęs savo pašaukimą.
Slaugos ligoninė tapo jo tikraisiais namais.

Abros gimimo dieną Denas atsikėlęs pastebėjo, kad

visi vardai nutrinti nuo lentos, o vietoj jų didelėmis
kreivomis raidėmis pakraigliotas vienas vienintelis
žodis:
☺
aLI !

Denas ilgokai sėdėjo vienomis kelnaitėmis,

spoksodamas į lentą. Paskui pasikėlė ir uždėjo delną
ant raidžių tikėdamasis nubraukti, pagauti jų
švytėjimą. Kad ir menkiausią. Pagaliau nuėmė ranką ir
nusivalė kreidą į nuogą šlaunį.
– Alio, alio, – tarė... ir pridūrė: – Ar kartais tavo
vardas nebus Abra?
Jokio atsako. Jis apsivilko chalatą, pasiėmė muilą ir
rankšluostį ir nuėjo į tarnybinę dušinę, esančią
antrame aukšte. Grįžęs paėmė kempinę, rastą drauge
su lenta, pradėjo trinti žodį, ir betrinant į galvą atėjo
žodžiai
(tėtė žada, kad bus balionėlių)
ir jis liovėsi laukdamas tęsinio. Bet nesulaukęs
nutrynė lentą, o paskui ėmė iš naujo rašyti pavardes ir
palatų numerius, žiūrėdamas į tą pirmadienį išleistą
atmintinę. Vidurdienį grįždamas į kambarį beveik
tikėjosi, kad lenta vėl bus nutrinta, o vietoj pavardžių
ir numerių pamatys ☺, bet rado viską taip, kaip
aLI

buvo palikęs.

10

Abros gimtadienį tėvai nutarė švęsti jaukiame

užpakaliniame kieme, kur žaliavo veja ir žydėjo obelys
ir sedulos. Kiemo gale buvo tinklinė tvora ir vartai,
užrakinti skaitmenine spyna. Tvora iš tikrųjų atrodė
bjauriai, bet nei Deividas, nei Liusė neėmė to į galvą,
nes už jos tekėjo Sako upė – į pietryčius, pro Freizerį,
Šiaurės Konvėjų ir per valstijos sieną į Meiną. Stounų
nuomone, vaikams prie upės gyventi pavojinga, juo
labiau pavasarį, kai, tirpstant sniegui, ji patvinsta ir
sūkuriuoja. Kiekvienais metais vietinis laikraštis
skelbia nuskendus bent vieną žmogų.
Šiandien vaikams netrūko pramogų ir ant vejos. Vis
dėlto sugebėjo tik trumpai pažaisti vieną žaidimą –
„Daryk kaip aš“, bet buvo ganėtinai paaugę, kad
galėtų zuiti (o kartais voliotis) po kiemą, karstytis kaip
beždžionės Abros žaidimų aikštelėje, ropoti
linksmuoju tuneliu, kurį įrengė Deividas drauge su
keliais tėvais, ir sprogdinti aplink skraidančius oro
balionėlius. Visi jie buvo geltoni (mėgstamiausia
Abros spalva), mažų mažiausia šešios dešimtys, kaip
paliudytų Džonas Daltonas. Jis padėjo Liusei ir jos
močiutei juos pūsti. Eidama devintą dešimtį, Četa
turėjo stebėtinai puikius plaučius.
Įskaitant Abrą, iš viso buvo aštuoni vaikai, o kadangi
juos atvedė bent jau vienas iš tėvų, priežiūros jie
nestokojo. Atviroje užpakalinėje namo verandoje buvo
pristatyta lauko kėdžių, ir, pobūviui įsisiūbavus,
Džonas atsisėdo šalia Končetos, besipuikuojančios
dizainerio džinsais ir marškinėliais su užrašu PATI
GERIAUSIA PASAULYJE PROSENELĖ. Ji dorojo
milžinišką gimtadienio torto gabalą. Džonas, per
žiemą sukaupęs kelių svarų balastą, apsiribojo
samteliu braškių ledų.
– Ir kur jums telpa, – tarė jis, linktelėdamas į
lėkštėje mikliai mažėjantį torto gabalą. – Jūs tokia
liesa. Sakyčiau, tik maistą gadinate.
– Gal ir jūsų tiesa, caro, bet viena mano koja
tuščia, – dirstelėjusi į dūkstančius vaikus, ji sunkiai
atsiduso. – Gaila, kad duktė nesulaukė šios dienos.
Nedaug ko man gaila, bet visų labiausiai spaudžia
širdį, kad ji to nemato.
Džonas nutarė nesileisti į šią temą. Liusės motina
žuvo automobilio katastrofoje, kai ši buvo dar
jaunesnė už Abrą. Visa tai jis žinojo iš šeimos istorijos,
kurią Stounai surašė bendromis pastangomis.
Šiaip ar taip, Četa pakreipė kalbą kita linkme.
– Ar žinote, kodėl aš myliu tokio amžiaus vaikus?
– Ne.
Džonas mylėjo juos, nepaisydamas amžiaus... bent
jau iki keturiolikos. Tiekos metų jų liaukos pašėlusiai
gamina adrenaliną, ir artimiausius penkerius metus
diduma jų tariasi esą pasaulio bamba.
– Pažiūrėkit į juos, Džonai. Tai Edvardo Hikso
paveikslo „Ramybės karalystė“ vaikiškasis variantas.
Šeši baltieji, – na, žinoma, juk mes Naujajame
Hampšyre, – bet ir du juodaodžiai, ir žavus Amerikos
korėjietis, kuris Hanos Anderson kataloge galėtų
reklamuoti drabužius. Gal esate sekmadienio
mokykloje girdėjęs dainelę „Raudonas, geltonas,
baltas, juodas – Viešpačiui visi brangūs“? Ir čia tas
pat. Per dvi valandas nė vienas jų nepakėlė rankos
prieš kitą nei piktai pastūmė.
Džonas – savo gyvenime matęs galybę mažylių
spardantis, stumdantis, kandžiojantis – nusišypsojo ir
ciniškai, ir podraug liūdnai.
– O ko gi jūs norit? Jie visi lanko „Draugužius“,
vietinį darželį, pašėlusiai brangų. Vadinasi, jų tėvai –
vidurinės klasės grietinėlė, visi koledžų absolventai,
visi laikosi evangelijos įsakymo: „Būk nuolaidus ir
gražiai su visais sugyvenk.“ Šie vaikai – tiesiog
prijaukinti visuomeniniai žvėriukai.
Ji susiraukė, ir Džonas nutilo, nors būtų galėjęs
pasakyti daugiau. Būtų galėjęs pasakyti, kad vaikai iki
daugmaž septynerių metų – vadinamojo sąmoningo
amžiaus – mėgdžioja suaugusiųjų elgesį kaip
beždžionės. Augantys tarp žmonių, kurie gražiai
sugyvena ir nekelia balso, seka jų pavyzdžiu.
Augantys su mušeikomis ir rėksniais... ką gi...
Dvidešimt metų gydydamas vaikus (ir augindamas
du savus, kurie dabar studijavo gerose mokyklose, kur
mokyta to paties: „Būk nuolaidus ir gražiai su visais
sugyvenk“), jis nevisiškai prarado romantiškas idėjas,
kurias puoselėjo rinkdamasis pediatriją, bet tie metai
šiek tiek atvėsino jo entuziazmą. Gal vaikai ir ateina į
šį pasaulį, gaubiami aureolės, kaip tvirtino
Vodsvortas, bet vis viena dergia į kelnes, kol neįgauna
proto.

11

Popiečio erdvėje sidabriniu aidu suskambėjo

varpeliai – kaip ledų furgono signalas. Vaikai atsisuko
į tą pusę.
Visiems tiesiog akys nušvito: taku iš gatvės
beprotiškai dideliu raudonu triračiu riedėjo jaunuolis
baltomis pirštinėmis ir puošnia eilute komiškai
plačiais pečiais. Atlape kyšojo gėlė, didumo sulig
šiltadaržio orchidėja. Kad būtų patogiau sukti
pedalus, jaunuolis buvo pasiraitojęs kelnes iki kelių.
Ant vairo kabojo varpeliai, kuriuos jis judino vienu
pirštu. Dviratis svyravo į šonus, bet nevirto. Ant
atvykėlio galvos kūpsojo idiotiškas mėlynas perukas, o
ant jo – milžiniškas rudas katiliukas. Iš paskos,
nešinas dideliu lagaminu ir sulankstomu stalu, sekė iš
pažiūros suglumęs Deividas Stounas.
– Ei, vaikučiai! – sukliko dviratininkas. – Bėkit
čionai, bėkit čionai, tuoj prasidės vaidinimas!
Antrąsyk kviesti nereikėjo: krykštaudami visi jau
kūrė prie dviračio.
Liusė priėjo prie Džono ir Četos, atsisėdo šalia ir,
juokingai atkišusi apatinę lūpą, nupūtė plaukus sau
nuo akių. Ant smakro rudavo priskretusi šokolado
dėmė.
– Pažiūrėkit į burtininką. Gatvės artistas, vasarą
rodo savo triukus Freizeryje ir Šiaurės Konvėjuje.
Deivis pastebėjo skelbimą nemokamame laikraštyje,
pasikalbėjo su vaikinu ir pasamdė jį. Tai Redžis
Peletjė, bet jis skelbiasi esąs Didysis Stebukladarys.
Pažiūrėsim, ar ilgai jis sugebės pritraukti jų dėmesį –
tą keistą triratį jie jau spėjo apžiūrėti. Manding,
daugių daugiausia tris minutes.
Džonas pagalvojo, kad ji, ko gero, klysta. Vaikinas
tiksliai apskaičiavęs kiekvieną žingsnį, kad
prikaustytų mažylių dėmesį, ir jo perukas buvo
anaiptol ne baisus, o veikiau juokingas. Linksmas
veidas nenugrimuotas – irgi į gera. Klounai, Džono
nuomone, pernelyg keliami į padanges. Vaikai iki
šešerių klaikiai jų bijo, o vyresnieji jais bodisi.
Na, ko tu šiandien toks sugižęs?
Gal todėl, kad atėjo tikėdamasis pamatyti keistybių,
bet nieko nepastebėjo. Abra jam atrodė visiškai
normali. Gal jukesnė nei diduma vaikų, bet linksma
nuotaika būdinga visai šeimai. Išskyrus tas
valandėles, kai Četa ir Deivis šoka akių vienas kitam
draskyti.
 – Reikia turėti galvoje vaikų gebėjimą sukaupti
dėmesį, – jis palinko į priekį už Četos nugaros ir
nosine nuvalė priskretusį šokoladą Liusei nuo
smakro. – Jeigu turi įdomią programą, sugebės
išlaikyti jų dėmesį mažų mažiausiai penkiolika
minučių. Gal dvidešimt.
– Jeigu turi, – skeptiškai nutęsė Liusė.
Pasirodo, Redžis Peletjė, arba Didysis
Stebukladarys, turėjo paruošęs programą, ir gana
gerą. Kai jo ištikimas padėjėjas Ne Toks Jau Didis
Deivis pastatė stalą ir atvožė lagaminą, jis pasiūlė
Abrai ir jos svečiams pasigrožėti gėle jo atlape.
Vaikams priėjus, jiems į veidus iš žiedo švirkštelėjo
vanduo: iš pradžių raudonas, paskui žalias ir
galiausiai mėlynas. Visi džiaugsmingai sukrykštė.
– O dabar, berniukai, mergaitės... Ai! Oi! Kaip
kutena!
Jis nusivožė katiliuką ir ištraukė baltą triušiuką.
Vaikai aiktelėjo. Stebukladarys padavė triušiuką
Abrai, ši paglostė jį ir neliepiama paleido per rankas.
Triušiukas, regis, nekreipė į nieką dėmesio. Galbūt,
dingtelėjo Džonui, prieš spektaklį jis buvo
apkvaišintas diazepamu. Kai paskutinis vaikas atidavė
jį Stebukladariui, šis vėl įkišo gyvūnėlį į skrybėlę,
mostelėjo virš jos ranka ir parodė, kad viduje nieko
nėra. Tuščia, tik pamušalas su JAV vėliavos piešiniu.
– Kur dingo triušiukas? – paklausė mažoji Siuzė
Sung-Bartlet.
– Grįžo į tavo sapnus, aukseli, – atsakė
Stebukladarys. – Tikiuosi, šiąnakt laigys juose. Na, kas
norėtų stebuklingos skepetaitės?
Pasigirdo šauksmai: „Aš! Aš!“ – tiek berniukų, tiek
mergaičių. Stebukladarys ėmė traukti jas iš saujos ir
dalyti vaikams, be perstojo rodydamas vis daugiau
įvairių triukų. Daltono apskaičiavimu, vaikai stovėjo
susispietę pusračiu priešais Stebukladarį mažų
mažiausiai dvidešimt penkias minutes. Ir, vos
pastebėjęs pirmuosius nuobodulio požymius,
Stebukladarys paspartino tempą. Ištraukė iš lagamino
(kaip parodė žiūrovams, tokio pat tuščio kaip ir
skrybėlė) penkias lėkštes ir ėmė jomis žongliruoti
sveikindamas Abrą gimtadienio proga. Prie jo
prisidėjo visi vaikai traukdami dainelės žodžius, ir
Abra ko nepakilo į orą iš laimės.
Lėkštės vėl grįžo į lagaminą. Stebukladarys dar
kartą parodė vaikams, kad jis tuščias, ir beregint
ištraukė kokius šešis šaukštus. Paskui ėmė juos
kabinti sau prie veido, o paskutinį prilipdė prie nosies
galiuko. Varduvininkei itin patiko tas triukas, ji
šleptelėjo ant žolės krykšdama.
– Abra irgi moka, – pareiškė ji (tuo metu ji kaip tik
gyveno laikotarpį, Deivido vadinamą „Rikio
Hendersono faze“, kai kalbama apie save trečiuoju
asmeniu). – Abra irgi moka kabinti šaukštus.
– Šaunuolė! – pagyrė Stebukladarys. Tiesą pasakius,
jis nekreipė dėmesio į jos žodžius, ir Džonas negalėjo
už tai jo smerkti: vaikinas ką tik pašėlusiu tempu
užbaigė puikų spektaklį vaikams; nors nuo upės
dvelkė gaivus vėjelis, jo veidas buvo išraudęs ir
pasruvęs prakaitu, o jam dar reikėjo įspūdingai
atsisveikinti, šįsyk minant milžiniško triračio pedalus į
kalną.
Jis pasilenkė ir balta pirštine apmauta ranka
paglostė Abrai galvytę.
– Gražios gimimo dienos, o jums, vaikai, ačiū, kad
buvote tokie...
Viduje pasigirdo pratisas dzingsėjimas, panašus į
monstriško triračio skambutį. Vaikai, vos dirstelėję į tą
pusę, lydėjo akimis pedalus minantį Stebukladarį, o
Liusė nuėjo pažiūrėti, kas nukrito virtuvėje.
Ji išėjo po dviejų minučių.
– Džonai, eikit čionai, – pašaukė. – Manding, kaip tik
to ir atėjote pažiūrėti.

12

Džonas, Liusė ir Končeta stovėjo virtuvėje be žodžių

žiūrėdami į lubas. Įėjus Deivui, niekas nė negrįžtelėjo:
visi kaip užburti spoksojo į viršų.
– Kas... – prabilo jis, paskui pamatė tą vaizdą. –
Viešpatie!
Niekas neatsiliepė. Deividas pažiūrėjo truputį, lyg
bandydamasis suvokti tai, ką mato, paskui išėjo. Po
kelių minučių grįžo, vedinas už rankos dukrele. Abra
nešėsi oro balionėlį. Per juosmenį nelyginant juostą
ryšėjo Didžiojo Stebukladario dovanotą skepetaitę.
Džonas Daltonas priklaupė ant vieno kelio šalia
Abros.
– Ar čia tavo darbas, vaikeli?
Džonas neabejojo, kad iš anksto žino atsakymą, ir
vis dėlto norėjo išgirsti, ką ji pasakys. Norėjo sužinoti,
ar ji suvokia tai, kas vyksta.
Abra iš pradžių pažvelgė į grindis, kur gulėjo
indaujos stalčius su stalo įrankiais. Stalčiui išlėkus,
peiliai ir šakutės mėtėsi kaip pakliuvo, bet nieko
netrūko. Tik šaukštų nebuvo. Šaukštai kabojo
palubėje, lyg laikomi kokių ypatingų burtų. Kai kurie
tingiai sūpavosi pakibę ant šviestuvų. Samtis svyrėjo
po viryklės garų rinktuvu.
Kiekvienas vaikas sugeba savaip nusiraminti. Iš savo
turtingos patirties Džonas žinojo, kad diduma
užminga čiulpdami nykštį. Abra kiek skyrėsi nuo kitų.
Ji delnu užsidengė burną ir ėmė trintis lūpas. Tad
buvo neįmanoma suprasti, ką ji sako. Džonas švelniai
atitraukė jos ranką nuo veido.
– Ką, vaikeli?
Ji tyliai pakartojo:
– Ar padariau ką nors bloga? Aš... aš... – jos krūtinė
suvirpėjo. Abra bandė vėl prisidengti burną, bet
Džonas sulaikė jos ranką. – Norėjau būti tokia kaip
Stebukladarys.
Ji pravirko. Džonas paleido jos ranką, ir ji vėl įniko
įnirtingai trintis lūpas.
Deividas paėmė ją ant rankų ir pabučiavo į skruostą.
Liusė apkabino juos abu ir pakštelėjo dukrelei į
pakaušį.
 – Ne, dukrele, ne. Nieko bloga tu nepadarei. Tu
gerutė.
Abra įsikniaubė motinai į kaklą, ir beregint nukrito
visi šaukštai. Visi kone pašoko jiems žvangtelėjus.

13

Po dviejų mėnesių, kai į Naujojo Hampšyro Baltuosius

kalnus atėjo vasara, Deividas ir Liusė Stounai sėdėjo
Džono Daltono kabinete šypsančių vaikų
nuotraukomis nukabinėtomis sienomis – nemaža jų
gydė ilgus metus, ir daugelis jų patys jau turėjo vaikų.
– Aš pasamdžiau sūnėną, kuriam pramušta galva
kompiuteriams, – nesirūpinkite, aš pats jam moku, jis
ne brangininkas, – kad patikrintų, ar esama daugiau
tokių atvejų kaip jūsų dukters, o jeigu tokių
pasitaikytų, juos ištirtų. Jis apsiribojo pastaraisiais
trisdešimčia metų ir rado daugiau kaip devynis šimtus
tokių atvejų.
Deividas švilptelėjo.
– Tiek daug!
Džonas papurtė galvą.
– Ne per daugiausia. Jeigu tai būtų liga, – mums
nėra ko apie tai kalbėti, nes Abra niekuo neserga, – ji
būtų tokia pat retenybė kaip dramblialigė. Arba
Blaško linijos, kai susirgęs žmogus tampa margas lyg
zebras: ši liga pasitaiko vienam iš septynių milijonų.
Kaip ir tai, kas atsitiko Abrai.
– O kas gi yra Abrai? – Liusė stipriai suspaudė vyrui
ranką. – Telepatija? Telekinezė? Ar dar kokia nors
tele?
– Visa tai irgi reikia turėti omeny. Ar ji turi
telepatinių gebėjimų? Jeigu ji žino, kada turi ateiti
svečiai, ir jei suprato, kad poniai Džadkins atsitiko
nelaimė, vadinasi, greičiausiai taip. Ar turi
telekinetinių gebėjimų? Sprendžiant iš to, ką matėme
virtuvėje per jos gimtadienį, neabejotinai. Ar ji turi
ekstrasensinių gebėjimų? Ar ji aiškiaregė, jeigu jums
patinka šis žodis? Šiuo atžvilgiu negalime būti visiškai
tikri, nors rugsėjo vienuoliktosios ir dvidešimties
dolerių banknoto, užkritusio už komodos, atvejai gana
įtikinami. Na, o ką pasakytume apie tą vakarą, kai visi
televizijos kanalai rodė „Simpsonus“? Kaip jūs tai
įvardytumėte? Arba ką pasakytume apie tą nežinia iš
kur sklindančią „Bitlų“ melodiją? Jei melodiją grotų
fortepijonas, tai būtų telekinezė... bet, pasak jūsų,
fortepijonas buvo uždarytas.
– O kas bus toliau? – paklausė Liusė. – Ko mums
tikėtis?
– Nežinau. Neįmanoma nieko nuspėti. Didžiausia
paranormalių reiškinių bėda ta, kad tokios srities
apskritai nėra. Ten knibžda įvairiausių šarlatanų ir
apsimetėlių, kuriems ne visi namie.
– Trumpai drūtai, vadinasi, jūs nieko negalite mums
patarti, – tarė Liusė.
Džonas šyptelėjo.
– Priešingai, galiu labai aiškiai išdėstyti, ką jums
pridera daryti: mylėti ją kaip mylėjus. Jeigu mano
sūnėno teisybė, – jūs turite nepamiršti, kad, pirma,
jam tik septyniolika ir, antra, jis padarė išvadą
remdamasis gana abejotinais duomenimis, – kol ji
paaugs, jums teks prisižiūrėti įvairiausių keistybių.
Kai kurios jų gali itin rėžti akis. Padėtis nusistovės, kai
ji sulauks trylikos keturiolikos metų ir tie jos
gebėjimai ims silpti. Kai sukaks dvidešimt, visų tų
neįprastų reiškinių tikriausiai beveik nebeliks, –
šyptelėjo. – Tačiau visą savo gyvenimą ji pasakiškai loš
pokerį.
– O jeigu jai ims rodytis mirusieji kaip tam berniukui
filme? – paklausė Liusė. – Ką tuomet turėsime daryti?
– Bent turėsite pomirtinio gyvenimo įrodymą.
Apskritai nėra ko jaudintis be laiko. Ir laikykite liežuvį
už dantų, sutarta?
– Dėl to galite neabejoti, – atsakė Liusė. Ji pabandė
nusišypsoti, bet, turint omeny, kad nukramtė nuo lūpų
beveik visus dažus, šypsena neatrodė itin nuoširdi. –
Kaip kažin kas, mes mažiausiai trokštame, kad mūsų
dukters nuotrauka atsidurtų ant „Inside View“
viršelio.
– Ačiū Dievui, kad kitų vaikų tėvai nematė to triuko
su šaukštais, – tarė Deividas.
– Dar vienas dalykas man neaiškus, – pasakė
Džonas. – Kaip jūs manote, ar Abra suvokia savo
ypatingumą?
Stounai susižvelgė.
– Ne... nemanau, – pagaliau prabilo Liusė. – Nors po
to įvykio su šaukštais... juk mes tuomet sukėlėme tokį
šurmulį...
– Tik jūs taip manote, – tarė Džonas. – Tikriausiai ji
taip negalvoja. Na, truputį paverkė, paskui išėjo lauk
šypsodamasi. Niekas nei klykė, nei barė, nei mušė, nei
gėdino. Mano galva, nieko nereikia daryti. Kai ji
paaugs, pabandykite jai įteigti, kad mokykloje tokių
dalykų išdarinėti nevalia. Elkitės su ja kaip su
normaliu vaiku, nes apskritai ji tokia ir yra, ar ne?
– Taip, – pritarė Deividas. – Juk tai ne koks apgamas,
ne votis, ne trečioji akis.
– Nieko panašaus, – atkirto Liusė. Ji prisiminė
„marškinėlius“, su kuriais gimė Abra. – Ji turi trečią
akį. Mes jos nematome, bet ji yra.
Džonas atsistojo.
– Aš sudėsiu į krūvą visus sūnėno popierius ir
atsiųsiu jums, jeigu norite.
– Noriu, – atsakė Deividas. – Labai noriu. Man rodos,
senutė mamutė irgi norėtų.
Sulig tais žodžiais jis šiek tiek suraukė nosį. Liusė
pastebėjo tai ir apsiniaukė.
– Ką gi, džiaukitės dukrele, – tarė jiems Džonas. –
Sprendžiant iš to, ką mačiau, ji labai miela mergaitė.
Viskas baigsis gerai.
Tuo metu atrodė, kad jo teisybė.

11 Turima omeny knyga „Anoniminiai alkoholikai“, reabilitacijos

vadovas.
12 Brangusis (it.).
13 Wilma Glodean Rudolph (1940–1994) – JAV lengvaatletė,
olimpinė čempionė.
14 Jėzau! (It.)
15 Brangioji (it.).
 KETVIRTAS SKYRIUS

Daktare Miege, jūs kviečiamas

Buvo 2007-ųjų sausis. Rivington namų bokštelyje

elektrinis šildytuvas veikė įjungtas visu stiprumu, bet
Deno kambaryje vis tiek buvo šalta. Nuo kalnų pūtė
šiaurės rytų vėjas penkiasdešimties kilometrų per
valandą greičiu, dvylikos centimetrų storio sniego
sluoksniu užklodamas miegantį Freizerio miestą. Kai
rytojaus dieną apie vidurdienį pūga pagaliau nurimo,
Krenmoro gatvėje priešais namus rytų ir šiaurės
pusėje kūpsojo pusmetrinės pusnys.
Šaltis Deno nejaudino: po dviem antklodėmis jam
buvo šilta kaip po perekšlės sparnu. Vis dėlto vėjas
smelkėsi į galvą, kaip kad smelkėsi pro seno, dabar
Deno vadinamo namais Viktorijos stiliaus pastato
langus ir duris. Užmigęs jis sapnavo, kaip vėjas gailiai
vaitoja lauke už viešbučio sienų, tarp kurių jis
praleido žiemą būdamas mažas. Dabar jis sapnavo
esąs tas mažas vaikas.
Jis antrame „Panoramos“ aukšte. Mama miega, tėtis
rūsyje sklaido senus laikraščius. RENKA MEDŽIAGĄ.
RENKA MEDŽIAGĄ knygai, kurią ketina rašyti. Deniui
nevalia ten kišti nosies, ir visrakčio, kurį laiko saujoje,
nevalia buvo imti, bet jis tiesiog nesitvėrė vietoje. Štai
jis žiūri į gaisrinę žarną, kabančią ant sienos. Žarna
susukta į ritinį, atrodo kaip gyvatė su varine krame.
Mieganti gyvatė. Kas be ko, tai ne gyvatė – prieš akis
ne žvynai, o brezentas, – bet ji tikrai panaši į gyvatę.
Kartais tai iš tikrųjų būna gyvatė.
 – Na, – per miegus kužda jis žarnai. Jis dreba iš
siaubo, bet neatlyžta. Kodėl? Todėl, kad jis pats
RENKA MEDŽIAGĄ, štai kodėl. – Na, įkąsk! Negali, ar
ne? Todėl, kad tu paprasčiausia kvaila gaisrinė
ŽARNA!
Kvailos gaisrinės žarnos antgalis krusteli, ir Denis,
užuot žvelgęs į jį iš šono, staiga susivokia žiūrįs tiesiai
į žiotis. Juodoje angoje pasirodo lašas, pamažu tįsta.
Jame atsispindi jo išplėstos akys.
Vandens ar nuodų lašas?
Gyvatė ar žarna?
Nežinia, mielas Sitrimai, Sitrimai mano mielas!
Nežinia!
Žarna barška, ir siaubas, pašokęs iš tankiai
plakančios širdies, suveržia gerklę. Tokius garsus
leidžia gyvatė barškuolė.
Antgalis nusmunka nuo suvyniotos žarnos ir
bumbteli ant kilimo. Žarna vėl barška, ir Denis
sumeta, kad jam reikia pasitraukti atgal, kol ji nepuolė
ant jo ir neįkando, bet stovi kaip įbestas negalėdamas
pajudėti, o barškėjimas...
– Atsibusk, Deni! – iš kažkur šaukia Tonis. –
Atsibusk, atsibusk!
Tačiau atsibusti ne ką lengviau nei pajudėti iš vietos,
juk čia „Panorama“, juos užpustė pūga, ir dabar viskas
pasikeitė iš pagrindų. Žarnos tampa gyvatėmis,
mirusios moterys atsimerkia, o tėvas... Viešpatie,
MUMS REIKIA NEŠDINTIS, NES TĖVAS IŠĖJO IŠ
PROTO.
Barškuolė barška. Barška. Bar...

Denas girdėjo vėją kaukiant anaiptol ne už

„Panoramos“ sienų, o už Rivington namo bokštelio
langų. Girdėjo, kaip, pūgos čaižomas, barška šiaurės
pusėn žvelgiančio lango stiklas, kaip juo šnara
sniegas. Nelyginant smėlis. Girdėjo, kaip tyliai dūzgia
vidaus telefonas.
 Nubloškęs antklodes, Denas nuleido kojas ir
krūptelėjo, kai šilti pirštai palietė šaltas grindis. Kone
pirštų galais nuliuoksėjo per kambarį. Įjungė stalinę
lempą ir stipriai iškvėpė orą. Garo nepamatė, bet,
nors elektrinis šildytuvas buvo raudonai įkaitęs,
kambario temperatūra vos siekė penkis laipsnius.
Vėl sudūzgė vidaus telefonas.
Jis paspaudė mygtuką ir tarė:
– Klausau. Kas kalba?
– Klodetė. Manding, prireikė tavo pagalbos,
daktarėli.
– Ar poniai Vinik?
Greičiausiai jai, vadinasi, teks apsivilkti šiltą striukę
su gobtuvu, nes Vera Vinik guli Rivington-2, o gatvėje
šalta kaip ledainėje. Ar raganos patale. Ar dar kur
nors, kaip sakoma. Jau daugiau kaip savaitė Veros
gyvybė kabo ant plauko: ji guli komos ištikta, tolydžio
pereidama į Čeino-Stokso kvėpavimo ritmą. Kaip tik
tokiomis naktimis iškeliauja anapus silpniausi ligoniai.
Paprastai ketvirtą valandą. Jis dirstelėjo į laikrodį. Dar
tik 3.20, bet jau neilgai liko laukti.
Klodetė Albertson jį nustebino.
– Ne, tavęs šaukiasi ponas Hejesas, jis guli mūsų
pastato pirmame aukšte.
– Ar tikrai?
Dar vakar popiet Denas žaidė šaškėmis su Čarliu
Hejesu, ir vyriškis, sergantis lėtine mieloleukemija,
atrodė sveikas kaip ridikas.
– Nežinau, bet dabar ten Azis. O juk tu pats sakai...
Sako, kad Azis niekada neapsirinka: beveik šešerius
metus išdirbęs slaugos ligoninėje, Denas visiškai tuo
įsitikino. Azrilas bėgiodavo po visus tris Rivington
komplekso pastatus, o po pietų paprastai nukuisdavo į
poilsio kambarį, susiriesdavo ant sofos, o kartais
tiesiog išsipleikdavo ant lošimo stalo – tiesiai ant
pusiau sudėliotų dėlionių – ir tysodavo kaip atsainiai
numesta kailinė šerpė. Visi svečiai, regis, jį mylėjo
(jeigu ir būta kokių nusiskundimų, Deno jie niekada
nepasiekdavo), ir Azis atsakydavo jiems tuo pačiu.
Kartais jis stryktelėdavo ant kelių kokiam pusgyviam
seneliukui... bet švelniai, niekada neužgaudamas.
Nieko nuostabaus, turint galvoje jo svorį: Azis svėrė
ne daugiau kaip pusšešto kilogramo.
Išskyrus popiečio pokaitį, Azis retai ilgiau
užsibūdavo kuriame nors pastate: jam visada
rūpėdavo kur nors nudumti, ką nors pamatyti, ką nors
padaryti. („Tas kisius – tikras draugas“, – kartą
pareiškė Klodetė Deniui.) Kartais matydavai jį
sveikatos centre – tysodavo ant šiltų grindų
laižydamasis leteną. Arba treniruoklių salėje
ilsėdamasis ant laisvo bėgimo takelio. Tupėdamas ant
palikto vežimėlio ir spoksodamas į tolį, kaip tik katės
moka spoksoti. Kartais sėlindavo užpakalinio kiemo
veja suskliaudęs ausis – tikras plėšrūnas medžiotojas,
o pasigavęs paukštelį ar burunduką nešdavosi į
gretimą kiemą arba į parką ir ten sudorodavo.
Poilsio kambarys buvo atdaras ištisą parą, bet, kai
ligoniai išjungdavo televizorių ir išsivaikščiodavo, Azis
retai ten užsukdavo. Tirštėjant vakaro sutemoms, kai
Rivington namų gyvenimo ritmas sulėtėdavo, Azis
sukrusdavo, leisdavosi zuiti koridoriais nelyginant
sargybinis priešo teritorijos pasienyje. Blausiai degant
naktinėms šviesoms, pastebėti jo būdavo neįmanoma
net žiūrint tiesiai į jį: pilkas kaip pelė, jis susiliedavo
su šešėliais.
Į kambarį jis užeidavo tik tada, kai svečias
atsidurdavo prie mirties slenksčio.
Tuomet arba įsliuogdavo į vidų (jei durys būdavo
praviros), arba atsitūpdavo koridoriuje apsivyniojęs
uodega ir, prašydamasis į vidų, imdavo tyliai,
mandagiai miaukti. Kai pagaliau įsprūsdavo,
liuoktelėdavo į svečio lovą (Rivington namuose
niekada nebūdavo ligonių, tik svečiai) ir murkdamas
jaukiai susirangydavo. Jei pasirinktas asmuo
nemiegodavo, galėdavo jį paglostyti. Kiek Denui buvo
žinoma, niekas dar nebuvo prašęs išmesti jį už durų.
Ko gero, visi svečiai suprato, kad jis lankosi kaip
draugas.
 – Koks gydytojas šiandien budi? – paklausė Denas.
– Tu, – atšovė Klodetė.
– Juk tu supranti, kad aš turiu galvoje tikrą gydytoją.
– Emersonas, bet kai jam paskambinau, jo sekretorė
iškart mane nusodino. Pasak jos, nuo Berlyno iki
Mančesterio oro uostai nepriima orlaivių. Greitkeliai,
ir tie neišvažiuojami, net sniego valytuvai laukia ryto.
– Aišku, – numykė Denas. – Einu.

Kurį laiką padirbęs slaugos ligoninėje, Denas suprato,

kad mirštantieji irgi suskirstyti pagal luomą.
Pagrindiniame pastate kambariai buvo erdvesni ir
brangesni negu pirmajame ir antrajame. Viktorijos
laikų stiliaus pastate, kur kadaise Helena Rivington
kabino savo skrybėlę ir rašė romanus, kambariai buvo
vadinami apartamentais, kiekvienas kokio nors
įžymaus Naujojo Hampšyro žmogaus vardu. Čarlis
Hejesas gyveno Alano Šepardo apartamentuose.
Eidamas pas Hejesą, Denas turėjo aplenkti užkandžių
kambarėlį prie laiptų, kur stovėjo smulkių prekių
pardavimo automatai ir kelios kietos plastikinės
kėdės. Ant vienos sėdėjo išsipleikęs Fredas Karlingas
ir, šlamšdamas trapučius su žemės riešutų sviestu,
skaitė seną „Populiariosios mechanikos“ numerį.
Karlingas, vienas iš trijų pamainos sanitarų, visada
budėdavo nuo vidurnakčio iki aštuntos valandos ryto.
Kiti du dukart per mėnesį dirbdavo dieninėje
pamainoje, Karlingas – niekada. Tas žaliūkas
tatuiruotomis rankomis, baikerio praeities liudijimu,
buvo pelėda, jo paties žodžiais tariant.
– Ką mes matom! – suriaumojo jis. – Ogi bičą Denį!
O gal šiąnakt tu įsislaptinęs?
Denas, dar nevisiškai išsiblaivęs iš miegų, nebuvo
nusiteikęs juokauti.
– Ar žinai, kas atsitiko ponui Hejesui?
– Nieko. Tik tiek, kad pas jį atėjo katė, vadinasi,
metas kanopas užversti.
 – Ar nekraujavo?
Žaliūkas patraukė pečiais.
– Na, nebent iš nosies truputį bėgo kraujas.
Kruvinus rankšluosčius įkišau į „maro maišą“, kaip ir
pridera. Jie pirmojoje skalbykloje. Jei netiki, gali
pažiūrėti.
Denas buvo beklausiąs, kaip galima sakyti, kad
ponui Hejesui „iš nosies truputį bėgo kraujas“, jei
sukruvinta tiek rankšluosčių, bet numojo ranka.
Karlingas buvo bejausmis galvijas, ir Denui galvoje
netilpo, kaip tasai čia gavo darbą, jis netiko net
naktinei pamainai, kai diduma svečių arba miega,
arba stengiasi laikytis tyliai ir niekam netrukdyti. Ko
gero, kas nors užtarė. Toks gyvenimas. Argi kažkas
neužtarė jo tėvo, kad gautų paskutinįjį darbą –
viešbučio „Panorama“ administratoriaus vietą? Gal tai
ir ne neginčijamas įrodymas, kad naudotis protekcija –
ne pats sąžiningiausias būdas ieškant darbo, bet
nejučia piršosi tokia išvada.
– Labos nakties, daktarėli Mieeeeege! – suriaumojo
Karlingas, nė kiek nesistengdamas prislopinti balso.
Slaugytojų poste Klodetė braižė vaistų išdavimo
grafiką, o Dženisė Barker žiūrėjo mažytį televizorių,
beveik išjungusi garsą. Sukosi ta pati begalinė
reklama apie žarnyno valymą, bet Dženisė išsižiojusi
ir išpūtusi akis spoksojo į ekraną. Ji krūptelėjo, kai
Denas pirštais pabarškino į stalą, ir jis suvokė, kad ji
anaiptol ne sužavėta reginio, o tiesiog beveik miega.
– Ar galite man pasakyti ką nors tikra apie Čarlį?
Karlingas nieko nenutuokia.
Klodetė dirstelėjo į koridorių norėdama įsitikinti,
kad Fredo Karlingo nematyti, bet vis dėlto prislopino
balsą:
– Iš jo naudos kiek iš ožio pieno. Laukiu nesulaukiu,
kada jį atleis.
Denas buvo tos pačios nuomonės, bet jos neišsakė.
Griežta blaivybė, kaip jis ilgainiui įsitikino,
stebuklingai skatina valdyti liežuvį.
 – Buvau užėjusi pas jį prieš penkiolika minučių, –
paaiškino Dženė. – Dažnai tikriname svečius, kai pas
juos atsilanko ponas Kisius.
– Ar Azis seniai atėjo?
– Jau kniaukė prie durų, kai vidurnaktį pradėjome
naktinę pamainą, – atsakė Klodetė. – Tada atidariau
duris ir jį įleidau. Jis liuoktelėjo tiesiai į lovą. Juk gerai
jį pažįsti. Buvau tau beskambinanti, bet Čarlis
nemiegojo ir reagavo į aplinką. Kai pasisveikinau, jis
atsakė ir ėmė glostyti Azį. Tad nutariau palaukti.
Daugmaž po valandos jam iš nosies pliūptelėjo
kraujas. Fredas jį apiprausė. Teko jam įsakyti, kad
sukištų rankšluosčius į „maro maišą“.
„Maro maišais“ personalas vadino vienkartinius
plastikinius maišus, naudojamus biologiniais skysčiais
ar audiniais išteptiems drabužiams, skalbiniams ir
rankšluosčiams surinkti. Tokios taisyklės buvo
nustatytos valstijoje, kad nepaplistų užkratas.
– Kai buvau užėjusi prieš keturiasdešimt ar
penkiasdešimt minučių, jis miegojo, – pridūrė Dženė. –
Papurčiau už peties. Jis atsimerkė – akys buvo stipriai
paraudusios.
– Tuomet paskambinau Emersonui, – įsiterpė
Klodetė. – O kai jo sekretorė man parodė špygą,
paskambinau tau. Jau eini?
– Einu.
– Sėkmės, – palinkėjo Dženė. – Skambink, jei ko nors
prireiks.
– Būtinai. Kodėl tu žiūri žarnyno valymo reklamą,
Džene? Ar tau pačiai reikia?
Ji nusižiovavo.
– Šiuo metu reklamuoja tik valymą ir liemenėles „Ak
liemenėle!“ Tokią jau esu nusipirkusi.

Alano Šepardo apartamentų durys buvo praviros, bet

Denas vis dėlto pasibeldė. Neišgirdęs atsakymo,
plačiai jas atlapojo. Kažkas (ko gero, kuri nors
slaugytoja, – Fredas Karlingas tikrai nebūtų
sugalvojęs) buvo truputį pakėlęs lovos galvūgalį.
Čarlis Hejesas gulėjo iki krūtinės užklotas paklode.
Devyniasdešimt vienerių metų senis, toks sudžiūvęs ir
perbalęs, kad atrodė kiaurai perregimas. Denas
palaukė trisdešimt sekundžių norėdamas įsitikinti,
kad senio pižama ant krūtinės tebekilsuoja. Prie
kaulėto klubo gulėjo susirietęs Azis. Denui įėjus,
katinas įsmeigė į jį nepermanomą žvilgsnį.
– Pone Hejesai? Čarli?
Čarlis neatsimerkė. Akių vokai buvo pamėlę. Paakiai
pajuodę, beveik violetiniai. Priėjęs prie lovos, Denas
pastebėjo dar vieną spalvą: sukrešėjusį kraują
panosėje ir kietai sučiauptų lūpų kamputyje.
Denas nuėjo į vonios kambarį, paėmė rankšluostėlį,
suvilgė šiltu vandeniu, išgręžė. Kai grįžo prie Čarlio
lovos, Azis pasikėlė ir pasitraukė į šalį, duodamas
Denui vietos šalia miegančio žmogaus. Paklodė dar
buvo jo įšildyta. Denas švelniai nušluostė kraują
Čarlio panosėje. Bešluostant lūpas, Čarlis atsimerkė.
– Denai, čia tu? Man akys apsimiglojo.
Ne apsimiglojo, o pasruvo krauju.
– Kaip jautiesi, Čarli? Ar skauda? Jei skauda,
paprašysiu Klodetės, kad atneštų tabletę.
– Skaudėti neskauda, – atsakė Čarlis. Dirstelėjęs į
Azį, vėl nukreipė akis į Deną. – Suprantu, kodėl jis čia.
Ir suprantu, kodėl tu čia.
– Aš čia todėl, kad mane pažadino vėjas. Azis
tikriausiai ieškojo draugijos. Ne paslaptis, katės –
naktibaldos.
Denas užvertė Čarlio pižamos rankovę norėdamas
patikrinti pulsą ir pastebėjo keturias mėlynes ant
senio rankos, plonytės kaip pagaliukas. Esant
paskutinei leukemijos stadijai, net nuo pūstelėjimo ant
ligonio kūno lieka pėdsakų, o čia buvo pirštų
atspaudai, ir Denas puikiai suprato, kaip jie atsirado.
Dabar, laikydamasis blaivybės, jis išmoko tvardytis,
bet ir prigimtis nepasikeitė, ir išliko kartais tiesiog
nepakenčiamas noras išgerti.
 Karlingai, šunsnuki! Gal tau pasirodė, kad senis
pernelyg lėtas? O gal tu tiesiog supykai, kad, užuot
skaičius žurnalus ir šlamštus tuos šūdinus geltonus
trapučius, tenka valyti iš nosies bėgantį kraują?
Jis stengėsi nerodyti savo jausmų, bet Azis, regis,
viską suprato ir baugščiai sukniaukė. Kitokiomis
aplinkybėmis Denas tikriausiai būtų ėmęs klausinėti,
bet dabar turėjo svarbesnių dalykų. Azis ir šįkart
neapsiriko: Denas tai suprato vos palietęs senį.
– Labai bijau, – pralemeno Čarlis. Veikiau sukuždėjo.
Net palyginti silpnas vėjas lauke stūgavo kur kas
garsiau. – Maniau, kad nebijosiu, o vis tiek bijau.
– Nėra ko bijoti.
Užuot tikrinęs pulsą, – kuriems galams? – Denas
paėmė jo ranką. Išvydo, kaip supasi Čarlio vaikai –
keturmečiai dvyniai. Išvydo, kaip Čarlio žmona,
vilkinti vien nėrinių kelnaitėmis, kurias vyras jai
padovanojo per pirmąsias vestuvių metines,
miegamajame užtraukia užuolaidas; išvydo, kaip ji
atsigręžia į jį maloniai šypsodama, o per petį
šmaukšteli plaukai, surišti į „arklio uodegą“. Išvydo
traktorių su dryžu skėčiu virš sėdynės. Užuodė
spirgučių kvapą ir išgirdo, kaip iš sukiužusio radijo
aparato, stovinčio ant darbastalio tarp išmėtytų
įrankių, sklinda Frenko Sinatros daina „Skrisk su
manimi“. Išvydo aplytame rato gaubte atsispindint
raudoną daržinę. Čarlis valgė mėlynes, skrodė elnią ir
žvejojo atokiame ežere, kurio paviršius virpėjo įkyriai
purškiant rudenio lietui. Jis, šešiasdešimtmetis, šoko
su žmona „Amerikos legiono“ salėje. Trisdešimties
metų skaldė malkas. Penkiametis trumpomis
kelnytėmis traukė raudoną vagoną. Paskiau visi
vaizdai susimaišė – kaip kortos sukčiaus rankose,
vėjas be paliovos pustė sniegą nuo kalnų, o čia,
kambaryje, buvo tylu, didingai spindėjo budrios Azio
akys. Tokią valandėlę Denas prisimindavo savo
pašaukimą. Tokią valandėlę jo nejaudindavo nei
skausmas, nei sielvartas, nei pyktis, nei siaubas – juk
tik tai ir atvedė jį čionai, į šį kambarį, už langų
kaukiant vėjui. Čarlis Hejesas priėjo ribą.
– Pragaro aš nebijau. Gyvenau dorai, be to, netikiu,
kad esama tokios vietos. Tik bijau, kad apskritai nieko
nebus, – jis sunkiai gaudė orą. Dešinės akies kampe
ištryško kruvina ašarėlė. – Juk mums puikiai žinoma,
kad ir iki to nieko nebuvo, tad kodėl turėtų kažkas
būti po to?
– Bet vis dėlto yra, – Denas drėgna servetėle
nušluostė Čarliui veidą. – Mes niekada neprieiname
galo, Čarli. Nežinau, kaip visa tai vyksta ir ką tai
reiškia, tik žinau, jog tai tiesa.
– Ar galėtum padėt man išeiti? Esu girdėjęs, kad tu
padedi žmonėms.
– Taip. Galiu, – Denas paėmė ir kitą Čarlio ranką. –
Tau reikia tik užsnūsti. O kai atsibusi, – o tu tikrai
atsibusi, – viskas bus kur kas geriau.
– Danguje? Turi galvoje – danguje?
– Nežinau, Čarli.
Tąnakt energija buvo itin stipri. Denas jautė, kaip
nelyginant elektros srovė srūva jųdviejų sunertomis
rankomis, ir patarė sau būti švelnesniam. Jis įžengė į
tą baugštų kūną, vieną po kitos išjungiantį
(paskubėk)
gęstančias jusles. Denas įžengė į Čarlio sąmonę
(paskubėk nėra laiko)
dar budrią kaip paprastai, suvokiančią, kad narsto
paskutines mintis... bent jau Čarlio Hejeso pavidalu.
Paraudusios akys užsimerkė, paskui vėl atsimerkė.
Labai lėtai.
– Viskas gerai, – nuramino Denas. – Užmik. Kai
užmigsi, bus geriau.
– Šitaip tu tai vadini, ką?
– Taip. Vadinu miegu, ir nėra ko bijoti: užmigsi ir bus
ramu.
– Neišeik.
– Aš neišeisiu. Būsiu su tavimi.
Denas neišėjo. Tokia buvo jo siaubinga privilegija.
 Čarlis vėl užsimerkė. Denas irgi sumerkė akis ir
tamsoje išvydo lėtą melsvą mirgėjimą. Kartą... kitą...
baigta. Kartą... kitą... baigta. Lauke stūgavo vėjas.
– Miegok, Čarli. Tu puikiai jautiesi, bet esi pavargęs,
tau reikia miego.
– Aš matau žmoną, – vos girdimas kuždesys.
– Ar tikrai?
– Ji sako...
Ir viskas: Denui už vokų paskutinįsyk sumirgėjo
mėlynė, o lovoje gulintis žmogus išleido paskutinį
kvapą. Denas atsimerkė ir ėmė klausytis vėjo
laukdamas paskutinio veiksmo. Po kelių sekundžių
Čarliui iš nosies, burnos ir akių išsiveržė blausus
rausvas ūkas. Tampoje viena pagyvenusi slaugytoja,
švytėjusi panašiai kaip Bilis Frimanas, pavadino jį
„paskutiniu kvapu“. Prisipažino mačiusi jį ne kartą.
Denas matydavo jį kiekvieną kartą.
Ūkas pakilęs pakibo virš senio kūno. Paskui
išsisklaidė.
Denas atvertė dešinę pižamos rankovę ir patikrino
Čarlio pulsą. Paprastas formalumas.

Po viskam Azis paprastai išeidavo, bet tąsyk

neskubėjo. Spoksodamas į duris, stovėjo ant
dygsniuotos antklodės šalia Čarlio klubo. Denas
grįžtelėjo tikėdamasis pamatyti Klodetę ar Dženę, bet
ten nieko nebuvo.
O gal buvo?
– Ei!
Nieko.
– Ar čia tu, toji mergytė, kartais rašinėjanti mano
lentoje?
Jokio atsako. Bet ten tikrai kažkieno būta.
– Ar tu vardu Abra?
Pasigirdo silpna, per vėjo staugimą beveik
negirdima fortepijono melodija. Denas galėjo
pamanyti, jog tai vaizduotės vaisius (ne visada
gebėdavo skirti vaizduotę nuo švytėjimo), bet,
sprendžiant iš Azio laikysenos, jis neabejojo: ausys
trūkčiojo, akys įdėmiai žiūrėjo į tuščią tarpdurį.
Kažkas ten stovėjo. Stebėjo juos.
– Ar tu – Abra?
Dar viena vos girdima fortepijono melodija, paskui
vėl tyla. Tik šįsyk tikra. Ji dingo, nors ir kuo vardu
būtų buvusi. Azis pasirąžė, stryktelėjo nuo lovos ir
iškiceno nė negrįžtelėdamas.
Denas pasėdėjo valandėlę klausydamasis vėjo.
Paskui nuleido lovos galvūgalį, užtraukė apklotą ant
Čarlio veido ir nuėjo į slaugytojų postą pranešti, kad
mirė dar vienas svečias.

Baigęs tvarkyti popierius, Denas nuėjo į užkandinę po

laiptais. Kadaise bėgdavo ten iš anksto sugniaužęs
kumščius, bet tos dienos jau seniai dingo praeityje. Jis
ėjo palengva giliai kvėpuodamas, kad nurimtų jausmai
ir mintys. Anoniminiai alkoholikai turėjo priežodį:
„Prieš gerdamas pagalvok“, bet kiekvieną savaitę, kai
jie susitikdavo pokalbio, Keisis K. kaldavo jam į galvą,
kad apskritai nieko nevalia daryti nepagalvojus. Ne
tam pasirinkai blaivybę, kad būtum kvailas, Deni.
Prisimink tai kiekvieną kartą, kai galvoje prasidės
maišatis.
Betgi tie prakeikti pirštų atspaudai.
Karlingas sėdėjo išsipleikęs ant kėdės šįkart
triauškindamas mėtinius saldainius. Vietoj
„Populiariosios mechanikos“ rankose laikė iliustruotą
žurnalą su naujausio serialo apie šaunius vaikinus
žvaigždės nuotrauka viršelyje.
– Ponas Hejesas mirė, – pranešė ramiu balsu.
– Užjaučiu, – net neatplėšė akių nuo žurnalo. – Betgi
jie to čionai ir ateina, ar n...
Denas bato galu užkabino priekinę Karlingo kėdės
koją, šiek tiek pakilusią virš grindų, ir patraukė. Kėdė
apsivertė, ir Karlingas atsidūrė ant grindų. Dėžutė su
saldainiais išsprūdo jam iš rankos. Nustebęs jis
išsprogino akis į Deną.
– Ar dabar įdėmiai manęs klausaisi?
– Šunsnuki...
Karlingas bandė pašokti. Denas primynė jam krūtinę
ir prispaudė prie sienos.
– Matau, kad klausaisi. Puiku. Dabar verčiau
nebandyk stotis. Tiesiog sėdėk ir klausykis.
Denas palinko į priekį ir rankomis įsirėmė į kelius.
Stipriai, nes toms rankoms dabar knietėjo smogti.
Kartą. Ir dar kartą. Smilkiniai tvinksėjo. Raminkis, –
sudraudė jis save. – Neleisk pykčiui paimti viršaus.
Bet tai buvo nelengva.
– Jei dar kartą pastebėsiu tavo pirštų atspaudus ant
ligonio kūno, nufotografuosiu juos ir nueisiu pas ponią
Klauzen, ir tu atsidursi gatvėje, nors ir kas tave
globotų. O kai tik nebedirbsi šioje įstaigoje, surasiu
tave ir sumalsiu snukį.
Karlingas pasikėlė užpakaliu remdamasis į sieną ir
nenuleisdamas akių nuo Deno. Jis buvo aukštesnis ir
mažų mažiausiai penkiasdešimčia kilogramų
sunkesnis.
– Dar pažiūrėsim, – prakošė gniauždamas
kumščius. – O gal pabandom dabar?
– Gerai, tik ne čia, – atrėžė Denas. – Žmonės ruošiasi
miegui, be to, šalimais guli numirėlis. Su tavo pirštų
atspaudais ant rankos.
– Nieko aš jam nepadariau, tik pulsą patikrinau. Pats
žinai, tiems leukemikams beregint mėlynės atsiranda.
– Žinau, – sutiko Denas, – bet tu tyčia suspaudei, kad
jam skaudėtų. Nežinau kodėl, bet žinau, kad
suspaudei.
Drumstose Karlingo akyse kažkas šmėkštelėjo. Ne
gėda: Denas netikėjo, kad toks niekšas galėtų patirti
ką nors panašaus. Veikiau apmaudas, kad įkliuvo. Ir
baimė išlėkti iš darbo.
– Įžymybė! Daktaras Miegas! Manai, tavo šūdai
nesmirda?
 – Na, Fredai, einam į gatvę. Man tiesiog nagai
niežti.
Jis nemelavo. Jo viduje glūdėjo kitas Denas. Jau nebe
toks greitas išlįsti, bet nė kiek nepasikeitęs, toks pat
šlykštus besmegenis pašlemėkas, koks buvo kadaise.
Akies krašteliu Denas matė Klodetę ir Dženę – jos
stovėjo koridoriuje apsikabinusios ir spoksojo
išpūtusios akis.
Karlingas susimąstė. Taip, jis stambesnis, o ir
rankos ilgesnės. Bet jau senokai nebe tos formos – per
daug buritų su gausiu įdaru, per daug alaus, ir
plaučiai nebe tokie, kokie buvo dvidešimties metų, – o
ir to džiūsnos veidas grėsmingas. Su tokiais buvo
susidūręs, kai dar bastėsi su „Kelių šventaisiais“.
Pasitaiko vaikinų, kurių smegeninėj prasti saugikliai.
Jie akimoju užsiveda ir nesugeba sustoti, kol
neperdega kamščiai. Toransą jis laikė apkiautėliu,
kuris nepasakytų „šūdas“ net tada, jei prikimštum jo
pilną burną, bet dabar susivokė klydęs. Jis anaiptol ne
daktaras Miegas, o daktaras Pusprotis.
Gerai viską apsvarstęs, Fredas prakošė:
– Nėra ko veltui laiko gaišti.
Denas linktelėjo.
– Puiku. Nereikės mums lauke šalti. Tiesiog įsidėk į
galvą mano žodžius. Jei nenori išlėkti iš ligoninės,
valdyk rankas.
– Kas užvertė kojas paskyręs tave vyriausiuoju?
– Nežinau, – atšovė Denas. – Dievaži, nežinau.

Grįžęs į savo kambarį, Denas atsigulė į lovą, bet

miegas neėmė. Dirbdamas Rivington slaugos
ligoninėje, jis atliko apie pusšimtį priešmirtinių vizitų,
ir paprastai po kiekvieno širdyje įsivyraudavo ramybė.
Tik ne šiąnakt. Jis vis dar drebėjo iš pykčio. Protu
nekentė to įsisiautėjusio raudono viesulo, bet
pasąmonė juo mėgavosi. Tikriausiai visa kuo kalta
senoji genetika: prigimtis nugali auklėjimą. Kuo ilgiau
jis laikėsi blaivybės, tuo daugiau prisiminimų kilo
paviršiun. Vienas pačių ryškiausių – tėvo pykčio
priepuoliai. Jis tikėjosi, kad Karlingas jį nutvers už
liežuvio. Jie išeis lauk į pūgą, ir ten Denas Toransas,
Džeko sūnus, tam niekingam galvijui įkrės proto.
Dievaži, jis nieku gyvu nenorėjo sekti tėvu, kuriam
blaivybės laikotarpiai kainuodavo nežmoniškų
pastangų. „Anoniminiai alkoholikai“ turėjo padėti
sutramdyti pyktį ir iš tikrųjų padėjo, bet pasitaikydavo
tokių dienų kaip ši, kai Denas suvokdavo, koks silpnas
tas barjeras. Tokiomis dienomis jis pasijusdavo
niekam tikęs, regis, vertas tik būti girtuokliu.
Tokiomis dienomis itin aiškiai suvokdavo, koks
panašus į tėvą.
Jis tarė sau: Mama.
Jis tarė sau: Suklus.
Jis tarė sau: Niekingam galvijui reikia įkrėsti proto.
Juk žinai, kur jo gali gauti, ar ne? Beveik visur, velniai
rautų.
Bokštelis subraškėjo užlėkus stipriam vėjo gūsiui.
Kai vėjas nuščiuvo, kambaryje atsirado mergaitė,
mėgstanti rašinėti ant lentos. Jis beveik girdėjo jos
kvėpavimą.
Jis iškišo ranką iš po apklotų. Valandėlę ji tarytum
kabojo šaltame ore, paskui jis pajuto, kaip mergaitės
ranka – mažytė, šilta – įsliuogė jam į saują.
– Abra, – sukuždėjo jis. – Tu vardu Abra, bet žmonės
kartais vadina tave Abe. Tiesa?
Jokio atsako, bet jo ir nereikėjo. Reikėjo tik jausti
saujoje jos rankos šilumą. Tai truko vos kelias
sekundes, bet to užteko, kad atlėgtų širdis. Jis
užsimerkė ir užmigo.

Už dvidešimties mylių Anistono miestelyje Abra Stoun

gulėjo atviromis akimis. Kelias sekundes jautė kažką
spaudžiant jai ranką. Paskui ta ranka virto migla ir
dingo. Bet ji ten buvo. Jis buvo ten. Abra jį susapnavo,
bet atsibudusi suvokė, kad sapnas – tai tikrovė. Ji
stovėjo kambario tarpduryje. Tai, ką ji išvydo, buvo
siaubinga ir podraug žavu. Ten buvo mirtis, kraupi
mirtis, bet ten būta ir pagalbos. Vyriškis, teikiantis
pagalbą, jos nematė, o katė matė. Katės vardas
skambėjo beveik kaip ir jos, na, panašiai.
Jis nematė manęs, bet jautė. Ką tik mes buvome
drauge. Manau, aš jam padėjau, kaip jis padėjo
mirštančiam senukui.
Mintis buvo maloni. Nusigriebusi jos (kaip laikėsi
nusigriebusi vaiduoklio rankos), Abra apsivertė ant
šono, priglaudė prie krūtinės pliušinį zuikutį ir
užsnūdo.
 PENKTAS SKYRIUS

Grynuolių mazgas

Grynuolių mazgas nebuvo registruota bendrovė, o

jeigu būtų, kai kuriuos nuošalius Meino, Floridos,
Kolorado ir Naujosios Meksikos miestelius būtų
galima vadinti „privačiomis valdomis“. Tokiame
miestelyje ieškodami didesnio verslo ar žemės sklypo
savininko, narstydami visokiausių kompanijų rezginį,
galų gale prieitume grynuolius. Miesteliai tokiais
vaizdingais pavadinimais kaip Sauslankis, Jeruzalės
Rėžis, Skaistis, Barškuolynė buvo jiems saugi
prieglauda, bet ilgai ten jie neužsibūdavo, linkę
veikiau klajoti po šalį. Tikriausiai būsite juos
pastebėję, jeigu esate keliavę Amerikos keliais ir
greitkeliais. Galbūt 95-ajame, Pietų Karolinoje, kur
nors į pietus nuo Dilono ir į šiaurę nuo Sančio. Gal 80-
ajame, Nevadoje, kalnuose į vakarus nuo Dreiperio.
Arba Džordžijoje, kai stengėtės iš lėto (jeigu jūs
branginate kiekvieną centą) įveikti liūdnai
pagarsėjusią 41-ojo greitkelio atkarpą už Tiftono,
prikaišiotą vaizdo stebėjimo kamerų.
Kiek kartų jums teko šliaužti paskui griozdišką
kemperį, ryjant išmetamuosius dūmus ir nekantriai
laukiant progos jį aplenkti? Slinkti šešiasdešimties
kilometrų per valandą greičiu vietoj visiškai teisėtų
šimto dešimties ar net šimto dvidešimties? O pagaliau
pavykus išsiveržti į greičio juostą – Dieve mano! –
pamatyti ilgėliausią vilkstinę tų prakeiktų besočių
gremėzdų, begėdiškai ryjančių degalus: važiuoja sau
lygiai dešimčia kilometrų per valandą lėčiau nei
leistina, o prie vairo kiurkso akiniuoti seneliukai,
įsikibę į jį taip, lyg bijotų pakilti į orą kaip balionai.
O gal buvote susidūrę su jais poilsio aikštelėse prie
greitkelių, išlipę pramankštinti kojų ir įmesti kelių
monetų į smulkių prekių automatą. Į tas vietas
įvažiuojama dviem juostomis, ar ne? Lengvieji
automobiliai rikiuojasi vienoje pusėje, o vilkikai ir
kemperiai – kitoje. Paprastai sunkvežimių ir kemperių
aikštelė būna šiek tiek atsčiau. Ten tikriausiai teko
matyti grynuolių furgonų, sustatytų vienas šalia kito.
Turbūt teko matyti, kaip jų savininkai traukia prie
pagrindinio pastato, pėslina vos vilkdami kojas, nes
diduma jų nukaršę, o kai kurie nepadoriai nusipenėję.
Visada būriu, visada šalindamiesi kitų žmonių.
Kartais jie suvažiuoja prie virtinės degalinių, motelių
ir greitojo maisto užkandinių. Pastebėję jų kemperius
prie „Makdonaldo“ ar „Burger Kingo“, lekiate toliau –
jums aišku, kad dabar jie stovi išsirikiavę prie
prekystalio, vyrai su plokščiomis golfo kepuraitėmis
arba plačiakraštėmis žvejų skrybėlėmis, moterys –
aptemptais džinsais (paprastai melsvais) ir
marškinėliais su tokiais užrašais kaip PAKLAUSK
MANĘS APIE ANŪKUS! arba JĖZUS – KARALIUS,
arba LAIMINGA KELIAUTOJA. Geriau pavažiuoti
puskilometrį iki „Vaflių namų“ arba „Pas Šonį“, ar ne?
Žinote, kad jie be galo ilgai knebinėsis prie
prekystalio: iš pradžių įdėmiai skaitys valgiaraštį, o
paskui užsisakys mėsainių su agurkėliais arba be
padažo. Ir būtinai ims klausinėti, ar tame krašte
esama kokių nors įdomybių, nors ir kvailiui aišku, kad
tokiam užkampyje ne daugiau kaip trys trobos, o
jaunimas skuodžia iš čia, vos baigęs vidurinę mokyklą.
Jūs beveik nekreipiate į juos dėmesio, ar ne?
Kuriems galams? Juk tai viso labo vasarotojai, seniai
pensininkai ir vienas kitas jaunesnis pakeleivis (iš tų,
kurie visą gyvenimą bastosi keliais ir greitkeliais).
Atvykę į kokį nors kempingą, susėda rateliu ant pigių
sulankstomų kėdžių aplink kepsnines ir postringauja
apie investicijas, žvejų varžybas, troškinių receptus ir
dar dievaižin ką. Nepraleidžia progos užsukti į
sendaikčių turgų ar daiktų išpardavimą kur nors
panamėje, išrikiuoja savo dinozaurus ilga virtine
užimdami pusę kelio, ir jums tenka šliaužte šliaužti
juos lenkiant. Jie kaip diena nuo nakties skiriasi nuo
pašėlusių motociklininkų, kartais prašvilpiančių pro
šalį keliais ir greitkeliais: jie Rojaus angelai, o ne
Pragaro.
Jie velniškai įsipyksta, kai en masse16 užima poilsio
aikštelę ir visus tualetus, bet kai tik jų užakę,
kelionėje suslūgę viduriai pagaliau išsituština ir jūs
atsiduriate tupykloje, jie beregint išdulka jums iš
galvos, ar ne? Jie traukia dėmesį ne ką daugiau nei
pulkelis paukščių ant elektros stulpų laidų ar karvių
banda pakelės ganykloje. Aha, jums tikriausiai įdomu,
kaip jie išgali pašerti savo baisūnus degalų rijikus (be
abejo, turi padorių ir pastovių pajamų, priešingu
atveju kaip sugebėtų be paliovos duotis keliais), ir, ko
gero, pagalvojote, kurių velnių žmogus turėtų žudyti
gražiausius gyvenimo metus be galo be krašto
bastydamasis po Amerikos miestus ir kaimus.
Veikiausiai tik tiek dėmesio jiems ir skiriate, ne
daugiau.
O jeigu jūs vienas tų nelaimingųjų, kuriam dingo
vaikas, – nieko neliko, tik dviratukas kažkur dykvietėje
arba kepuraitė krūmuose upelio pakrantėje, – ko gero,
jų nė neįtartumėte. Nieku gyvu! Dievaži, tikriausiai
pagrobė koks nors valkata. Arba (sunku susitaikyti su
ta mintimi, bet įtikėtina) koks nors iškrypėlis iš jūsų
miesto, gal iš jūsų kvartalo, o gal net iš jūsų gatvės,
iškrypėlis žudikas, iš pažiūros normalus žmogus,
normalus, kol kas nors aptiks krūvą griaučių jo rūsyje
arba sodelyje už namo. Jums niekada nekiltų mintis
įtarti žmonių, važinėjančių kemperiais, tų pagyvenusių
pensininkų ir mielų seneliukų su golfo kepuraitėmis ir
gėlėmis išmargintais priekakčiais.
Ir apskritai jūs neklystumėte. Kemperiais važinėja
tūkstančiai, bet 2011 metais Amerikoje buvo likusi tik
viena tokia grupė: Grynuolių mazgas. Jiems patiko
klajoti, ir gerai, kad patiko, nes kitaip gyventi jiems
nevalia. Jeigu užsibūtų vienoje vietoje, galų gale
patrauktų į save dėmesį, nes sensta kitaip nei visi
žmonės. Enė Prijuostė ir Purvius Filas (stuobriams –
Enė Lamont ir Filas Kaputas) gali pasenti dvidešimčia
metų per vieną naktį. Mažyliai dvyniai (Žirnis ir
Virkščia) per naktį gali akimoju peršokti iš dvidešimt
dvejų metų į dvylika (ar panašiai) – tiek jiems buvo
per Virsmą, bet Virsmas įvyko senių seniausiai. Tarp
grynuolių iš tikrųjų jauna buvo Andrėja Steiner, dabar
vadinama Barškuole Ende... nors ji ne tokia jauna,
kaip atrodo.
Nukaršusi aštuoniasdešimtmetė niurzglė staiga
atvirsta šešiasdešimtmete. Susirukšlojęs
septyniasdešimtmetis meta šalin lazdą, nuo rankų ir
veido dingsta rudos dėmės.
Siuzė Juodaakė nustoja raišuoti.
Pusakliam Dagui Dyzeliui dingsta katarakta,
prašvinta akys, stebuklingai apželia plikė. Ir štai
akimirksniu jis vėl keturiasdešimt penkerių!
Atsitiesia Stivo Garinio pakumpusi nugara.
Skubėdama į šokius, jo žmona Raudonoji Boba,
nusimovusi nepatogias gumines sauskelnes, aunasi
kniedėmis papuoštus kaubojiškus batus.
Turėdami laiko stebėti tas permainas, žmonės
susidomėtų ir imtų šnekėti. Netrukus apsilankytų koks
reporteris, ir grynuoliai stengtųsi sprukti nuo
viešumos, kaip šikšnosparniai sprunka nuo saulės
šviesos.
Bet grynuoliai niekur ilgai negyvena (o jeigu
apsistoja kokiame nors jų bendrijos miestelyje, laikosi
skyrium), tad niekas per daug nekreipia į juos
dėmesio. Kodėl? Jie rengiasi kaip ir visi vasarotojai,
nešioja tuos pačius pigius saulės akinius, perkasi
tokius pat suvenyrinius marškinėlius ir naudojasi tais
pačiais kelių žemėlapiais. Jų baunderiai ir vinebagai
nuklijuoti tais pačiais lipdukais, garsinančiais jų
lankytas įdomias vietoves (AŠ PADĖJAU PUOŠTI
DIDŽIAUSIĄ KALĖDŲ EGLĘ!), o jeigu jums atsitinka
šliaužti iš paskos, tykant progos aplenkti, ant
bamperių skaitote tuos pačius užrašus (SENAS, BET
GYVAS; KOVOK DĖL VALSTYBINIO MEDICININIO
APTARNAVIMO; AŠ KONSERVATORIUS IR AŠ
BALSUOJU!!). Jie valgo pulkininko keptą vištieną17,
kartais perka loterijos bilietą budinčioje smulkių
prekių parduotuvėje, kur prekiaujama alumi, masalu,
šaudmenimis, automobilininkų žurnalais ir dešimčia
tūkstančių įvairiausių maistinių batonėlių. Jeigu
kokiame miestelyje, kur jie apsistoja, pasitaiko bingo
lošimų salė, užgriūva visu būriu, užsiima stalą ir lošia
iki pabaigos. Kartą Gobšė G (stuobriams – Greta Mur)
išlošė penkis šimtus dolerių, paskui gyrėsi keletą
mėnesių: nors apskritai grynuoliams pinigų netrūksta,
kai kurias damas toks elgesys išvedė iš kantrybės.
Čarliui Žetonui tai irgi nepatiko. Pasak jo, jis penkis
ėjimus laukęs reikiamo skaičiaus, bet galų gale
laimėjo G.
– Gobše, tau sekasi, kale tu suknista, – prakošė jis.
– O tu suknistas nevykėlis, – atšovė ji. – Nevykėlis
juodis!
Ir prunkštelėjusi nuėjo sau.
Jeigu kuris nors įkliūva viršijęs greitį arba pažeidęs
eismo taisykles, – tokių dalykų pasitaiko, nors ir
retai, – policininkui pateikiami tvarkingi dokumentai:
nepriekaištingas vairuotojo liudijimas, galiojantis
draudimo polisas ir kitokie popieriai. Niekas
neprieštaraudavo, kai policininkas skirdavo baudą,
kad ir neteisingai. Kaltinimų niekas neginčydavo, o
baudas sumokėdavo laiku. Amerika – gyvas
organizmas, greitkeliai – arterijos, ir grynuoliai
skleisdavo jais kaip nematomas virusas.
Tik jie neturi šunų.
Paprastai vasarotojai vežiojasi ištisas rujas šunų,
dažniausiai mažyčius baltus atgrasius šikalius su
neskoningais antkakliais. Nėra ko aiškinti. Jų šaižus
kiauksėjimas rėžia ausis, tiesiog varo iš proto, o
mažos it žiurkių akytės šviečia tokiu protu, kad kūnas
eina pagaugais. Poilsio aikštelėse jie bidzena uosdami
šunims vedžioti skirtus takus, įkandin seka jų
šeimininkai, nešini semtuvėliais išmatoms susemti. Be
jau minėtų lipdukų, įprasti vasarotojai pagražina savo
ratuotus namus geltonais rombo formos ženklais su
tokiais užrašais kaip AŠ TURIU POMERANIJOS ŠPICĄ
arba AŠ ♥ SAVO PUDELĮ.
Tik ne grynuoliai. Jie nemėgsta šunų, o ir šunys jų
nemėgsta. Ko gero, todėl, kad šunys mato jus kiaurai.
Už pigių saulės akinių stiklų – skvarbios, budrios akys.
Po „Volmarte“ pirktomis poliesterio kelnėmis –
stiprios, raumeningos medžiotojų kojos. Po dėtiniais
dantimis – aštrios iltys, laukiančios progos akimoju
išdygti.
Jie nemėgsta šunų, bet jiems patinka kai kurie
vaikai.
Taip, taip, jiems labai patinka kai kurie vaikai.

2011 metų gegužę, netrukus po Abros Stoun

dešimtojo gimtadienio ir Deno Toranso dešimties metų
blaivybės sukakties, į Skrybėlėtosios Rozos kemperio
duris pasibeldė Tėtukas Varnas. Grynuoliai buvo
apsistoję „Jaukiajame kempinge“ netoli Leksingtono,
Kentukio valstijoje. Jie keliavo į Koloradą, ketindami
praleisti didžiąją dalį vasaros viename miestelyje,
tame pačiame, kur sapnuose kartais apsilankydavo
Denas. Paprastai jie niekur neskubėdavo, bet tą
vasarą turėjo neatidėliotiną reikalą. Visi apie tai
žinojo, bet niekas nė žodžiu nebandė užsiminti.
Tuo pasirūpinsianti Roza. Kaip paprastai.
– Užeik, – pakvietė ji, ir Tėtukas Varnas žengė į vidų.
Eidamas tvarkyti reikalų, jis visada vilkėdavo
brangią eilutę ir avėdavo tviskančiais kaip veidrodis
prabangiais batais. Užsimanęs kokio nors senų gerųjų
laikų akcento, kartais ramstydavosi lazdele. Tą rytą jis
dėvėjo plačias kelnes su petnešomis, dryžuotus
marškinėlius su žuvies piešiniu (ir užrašu PABUČIUOK
MAN Į LYDĮ apačioje) ir buvo užsidėjęs plokščią
darbininko kepę, kurią nusivožė uždarydamas duris.
Retkarčiais jis eidavo ne tik padėjėjo, bet ir meilužio
pareigas, bet niekada nedrįsdavo nepareikšti
pagarbos. Rozai tai patiko kaip ir daugelis kitų jo
savybių. Ji neabejojo, kad jis galėtų vadovauti
grynuoliams, jeigu ji mirtų. Bent jau kurį laiką. Na, o
šimtą metų? Veikiausiai ne. Be abejo, ne. Jis mokėjo
dumti akis ir tvarkyti reikalus su stuobriais, bet
beveik neturėjo planavimo įgūdžių ir įžvalgumo
dovanos.
Tą rytą jis atrodė labai susirūpinęs.
Roza sėdėjo ant sofos vien su kapriais ir paprasta
balta liemenėle ir rūkydama jau trečią valandą žiūrėjo
pramoginę televizijos laidą „Šiandien“,
nenukreipdama akių nuo didžiulio sieninio
televizoriaus. Tai buvo „ramybės valanda“, kai studijos
svečiai būdavo įžymūs virėjai ir aktoriai,
reklamuojantys naujus kino filmus. Cilindras kioksojo
jai ant viršugalvio. Tėtukas Varnas pažinojo ją kur kas
ilgiau, nei gyvena stuobriai, bet niekaip negalėjo
suvokti, kaip cilindrui pavyksta nesilaikyti visuotinės
traukos dėsnio.
Ji paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir išjungė garsą.
– Ką, pats Henris Rotmanas, savo akimis negaliu
patikėti! Ir labai gardžiai atrodo, nors abejoju, kad
būtum atėjęs siūlytis man pasivaišinti. Juo labiau be
penkiolikos dešimtą ryto ir dar tokia veido išraiška.
Kas mirė?
Ji juokavo, bet iš surauktų antakių suprato, kad
pataikė kaip pirštu į akį. Išjungė televizorių ir įniko
stropiai gesinti nuorūką trokšdama nuslėpti savo
susijaudinimą. Kadaise grynuolių būta gerokai
daugiau nei du šimtai. Vakar – viso labo
keturiasdešimt vienas. Jeigu ji neklydo iš jo veido
išraiškos spėdama, kas atsitiko, šiandien jų – vienu
mažiau.
– Tomis Sunkvežimis, – atsakė jis. – Iškeliavo
miegodamas. Ištempė vieną ciklą ir – pokšt! Nėmaž
nesikamavo. Kaip žinai, velniškai retai taip atsitinka.
 – Ar Riešutas jį apžiūrėjo?
Kol dar galima įžiūrėti, – pagalvojo, bet balsu
nepridūrė. Graikinis Riešutas, stuobriams skirtame
vairuotojo pažymėjime ir kreditinėse kortelėse
įrašytas kaip Piteris Volisas iš Litl Roko, Arkanzaso
valstijos, buvo grynuolių daktaras.
– Ne, viskas įvyko labai greitai. Su juo buvo Sunkioji
Merė. Tomis ėmė blaškytis ir ją prižadino. Ji manė,
kad jis kažką sapnuoja, ir niuktelėjo alkūne. Tik
niuktelėti nebuvo kam, išskyrus pižamą. Tikriausiai
ištiko infarktas. Tomis persišaldė. Riešuto nuomone,
tai suvaidino lemiamą vaidmenį. Be to, kaip žinai, tas
galvijas visada rūkė kaip kaminas.
– Mūsų neištinka infarktai, – paskui Roza prakošė: –
Apskritai mums ir persišaldyti neįprasta.
Pastarosiomis dienomis jis klaikiai švokštė, ar ne?
Vargšelis TS.
– Taip, vargšas TS. Pasak Riešuto, be skrodimo
neįmanoma nustatyti, nuo ko mirė.
Jokio skrodimo nebus. Nebėra kūno, nėra ko skrosti.
– Na, o kaip Merė?
– O kaip tu manai? Velniškai skauda širdį. Jiedu buvo
kartu jau tada, kai Tomis Sunkvežimis dar buvo Tomis
Vežimas. Beveik devyniasdešimt metų. Ji rūpinosi juo
po Virsmo. Davė jam garo, kai rytojaus dieną jis
atsipeikėjo. Dabar ji šaukia nusižudysianti.
Roza retai apstulbdavo, bet dabar ta žinia ją
paveikė. Ligi tol nė vienas grynuolių dar nesižudė.
Gyvybė, vaizdžiai kalbant, sudarė jų gyvenimo
prasmę.
– Tikriausiai ji tik šiaip šneka, – pridūrė Tėtukas
Varnas. – Nors...
– Kas?
– Tavo teisybė, paprastai mes nepersišaldome, bet
pastaruoju metu būta tokių atvejų. Sloga, ir tiek:
šiandien sloguoji – ryt jau sveikas. Pasak Riešuto, dėl
prasto maitinimosi. Žinoma, jis tik spėja.
Roza susimąstė, pirštais plekšnodama per nuogą
pilvą ir spoksodama į tamsų televizoriaus ekraną.
Pagaliau pareiškė:
– Ką gi, sutinku, kad pastaruoju metu mityba šiek
tiek suprastėjo, betgi viso labo prieš mėnesį Delavare
gavome garo ir Tomis jautėsi kuo puikiausiai. Išsipūtė
kaip balionas.
– Aha, bet, Roza... vaikiukas iš Delavaro buvo šiaip
sau. Daugiau vaizduotės nei garo.
Tokios mintys jai niekada neateidavo į galvą, bet tai
buvo tiesa. Be kita ko, sprendžiant iš vairuotojo
liudijimo, vaikinukas buvo devyniolikos. Jis jau seniai
buvo netekęs galių, kokių tikriausiai turėjo prieš
subręsdamas. Po dešimties metų jis būtų tapęs
paprasčiausiu stuobriu. Gal net po penkerių. Be abejo,
ne kažin kiek tos naudos. Betgi negali maitintis vien
kepsniais. Kartais tenka tenkintis pupelių daigais ir
sojų varške. Toks maistas bent jau padeda išsaugoti
gyvybę, kol pasiseka papjauti dar vieną karvę.
Vis dėlto dvasinė sojų varškė su pupelių daigais
nepadėjo Tomiui Sunkvežimiui išsaugoti gyvybės, ar
ne?
– Anksčiau garo būdavo daugiau, – pasiskundė
Varnas.
– Nebūk kvailas. Tu irgi kaip tie stuobriai, amžinai
dejuojantys, kad prieš penkiasdešimt metų žmonės
buvę draugiškesni. Tai tiesiog mitas, ir aš nenoriu,
kad tu jį platintum. Žmonės ir šiaip jau nervinasi.
– Juk žinai, kad aš ne iš tų. Ir aš nemanau, mieloji,
kad tai mitas. Prieš penkiasdešimt metų visko būta
daugiau: ir naftos, ir laukinės gamtos, ir ariamos
žemės, ir švaraus oro. Būta net kelių sąžiningų
politikų.
– Kas be ko! – sušuko Roza. – Ričardas Niksonas!
Prisimeni? Stuobrių karalius!
Bet jis nesileido išmušamas iš vėžių. Varnui gal ir
trūko vaizduotės, bet buvo ne taip paprasta nukreipti
jo dėmesį į šalį. Todėl ji ir pasirinko jį savo padėjėju.
Gal ir jo teisybė. Kas galėtų neigti, kad nesumažėjo
žmonių, galinčių patenkinti grynuolių mitybos
poreikius, kaip tunų pulkų vandenyne?
 – Gal būtų ne pro šalį atidaryti vieną ąsotėlį, Roza? –
jis pamatė, kaip išsiplėtė jos akys, ir pakėlė ranką, kad
ji išklausytų iki galo. – Niekas nekalba apie tai balsu,
bet taip galvoja visa šeima.
Roza tuo neabejojo, ir prielaida, kad Tomis mirė nuo
prastos mitybos komplikacijų, atrodė klaikiai teisinga.
Kai pritrūksta garo, gyvenimas pasidaro sunkus ir
netenka žavesio. Jie, žinoma, ne vampyrai, kokius
vaizduoja kino studija „Hammer“, bet maitintis juk
reikia.
– O kada paskutinįsyk buvo septintoji banga? –
paklausė Varnas.
Jis žinojo atsakymą ne ką blogiau nei ji. Grynuoliai
menkai gebėjo spėti ateitį, bet puikiai nujausdavo
artėjant išties didelę nelaimę – septintąją bangą. Nors
Pasaulio prekybos centro puolimo detalės jiems ėmė
aiškėti tik 2001-ųjų vasaros pabaigoje, tai, kad
Niujorke kažkas turi atsitikti, jiems buvo žinoma jau
prieš kelis mėnesius. Ji gerai prisiminė, kaip jie iš
anksto džiaugėsi. Tikriausiai alkani stuobriai irgi
panašiai jaučiasi užuodę iš virtuvės sklindant itin
gardaus patiekalo kvapą.
Tą dieną jie pasisotino kaip reikiant, o ir kitomis
dienomis taipgi. Galbūt tarp žuvusiųjų Bokštuose būta
tik kelių tikrų garinių, bet, kai katastrofa iš tikrųjų
didelė, agonija ir smurtinga mirtis pagerina garo
kokybę. Todėl grynuolius ir viliojo tokios vietos – kaip
ryški šviesa mašalus. Kur kas sunkiau aptikti atskirus
stuobrius garinius, ir dabar būta tik trijų tokių su
ypatingu radaru galvoje: senelis Flikas, Baris Kinas ir
pati Roza.
Ji atsistojo, pasiėmė nuo stalo dailiai sulankstytą
palaidinukę laivelio formos iškirpte ir apsivilko per
galvą. Kaip paprastai, atrodė prašmatniai, šiek tiek
nežemiško grožio (išsišovusiais skruostikauliais ir
truputį įkypomis akimis), tiesiog gyva pagunda. Vėl
užsidėjo cilindrą ir dėl visa ko plekštelėjo per viršų.
– Kaip tu manai, Varnai, kiek dar turime pilnų
ąsotėlių?
 Jis patraukė pečiais.
– Dvylika? Penkiolika?
– Maždaug, – sutiko ji. Verčiau tegu niekas nežino,
kiek jų yra iš tikrųjų, net jos padėjėjas. Ji kuo
mažiausiai troško, kad nerimas taptų tikra panika. Kai
žmones apima panika, jie išsilaksto į visas puses.
Jeigu taip atsitiktų, Grynuolių mazgas kaipmat iširtų.
Tuo tarpu Varnas įdėmiai žiūrėjo į Rozą.
Nelaukdama, kol jis įžvelgs ką nors, ko nedera, ji
paklausė:
– Ar galėtum šiai nakčiai mums išnuomoti visą
kempingą?
– Juokauji? Kai dabar tokios benzino ir dyzelino
kainos, net savaitgaliais savininkas sugeba išnuomoti
daugių daugiausia pusę vietų. Jis šokinės iš
džiaugsmo.
– Taip ir padaryk. Atidarysim garo ąsotėlį. Duok
visiems žinią.
– Gerai sugalvota.
Jis pabučiavo ją, glostydamas jai krūtį.
– Ši palaidinukė man labiausiai patinka.
Ji nusijuokė atstumdama Varną.
– Tau patinka visos palaidinukės, kad tik apačioj
būtų papai. Eik.
Bet jis delsė slapčia šypsodamas.
– Ta mergina, Barškuolė, kuri amžinai šliaužioja prie
tavo durų, graži, ar ne?
Ji ištiesė ranką ir grybštelėjo jam žemiau juosmens.
– Oho! Gal kartais kaulas tau išdygo iš pavydo?
– Galbūt.
Ji suabejojo, bet vis tiek buvo malonu.
– Dabar ji su Seire, jiedvi labai laimingos. Beje,
mums galėtų padėti Endė. Tu žinai kaip. Duok visiems
žinią, bet pirmiausia šnektelėk su ja.
Jam išėjus, ji užrakino duris, pasuko į kabiną ir
priklaupė. Kilstelėjo kilimėlį tarp vairuotojo sėdynės ir
valdymo pedalų. Atplėšė siaurą juostelę. Po ja buvo
metalinis ketvirtainis su klaviatūra. Roza surinko kelis
skaičius, ir per kelis centimetrus atsivėrė seifas. Ji
atidarė dureles ir pažvelgė į vidų.
Penkiolika arba dvylika ąsotėlių. Taip spėjo Varnas,
ir nors Roza nemokėjo skaityti grynuolių minčių, kaip
skaitydavo stuobrių, ji neabejojo, kad, jai
pataikaudamas, jis tyčia pasakė mažesnį skaičių.
Jeigu jis žinotų, – dingtelėjo jai.
Seifas buvo išklotas putplasčiu, kad ąsotėliai
nenukentėtų greitkelyje atsitikus nelaimei, o jame –
keturiasdešimt lizdų. Tą giedrą gegužės rytą
Kentukyje trisdešimt septyni ąsotėliai buvo tušti.
Roza ištraukė vieną iš trijų pilnų, pakėlė. Buvo
lengvas. Pasvėrus delne, būtų galima pamanyti, kad
jis tuščias. Ji atsuko dangtelį, patikrino vožtuvą,
norėdama įsitikinti, kad antspaudas nepažeistas,
paskui uždarė seifą ir atsargiai – beveik pagarbiai –
pastatė ąsotėlį ant stalo, ant kurio anksčiau gulėjo
palaidinukė.
Po šios nakties liks tik du.
Reikėjo žūtbūt rasti gero garo ir pripildyti bent kelis
ąsotėlius, ir kuo greičiau. Grynuoliai dar nepriremti
prie sienos, bet iki jos – vos keli centimetrai.

„Jaukiojo kempingo“ savininkas ir jo žmona turėjo

savo kemperį, vagonėlį, užkeltą ant dažytų betoninių
blokų. Praūžus balandžio liūtims, visa pono ir ponios
Jaukučių veja margavo nuo gegužinių gėlių. Andrėja
Steiner stabtelėjo pasigrožėti tulpėmis ir našlaitėmis,
paskui palypėjo trimis laipteliais prie didelio Redmano
kemperio durų ir pasibeldė.
Ponas Jaukutis atidarė iškart – mažas žmogutis
dideliu pilvu, aptemptu ryškiai raudonais dryžuotais
marškinėliais. Vienoje rankoje laikė skardinukę „Pabst
Blue Ribbon“, kitoje – riekę baltos akytos duonos su
garstyčiomis sutepta dešrele. Jo žmona tuo metu buvo
kitame kambaryje, tad jis atidžiai apžiūrėjo jauną
moterį nuo arklio uodegon surištų plaukų iki
sportbačių galų.
– Klausau?
Tarp grynuolių būta ir daugiau migdalių, bet Endė
buvo geriausia, ir jos Virsmas davė mazgui daug
naudos. Progai pasitaikius, ji vis dar tuštindavo
pinigines susigundžiusiems ja pagyvenusiems
stuobriams. Roza laikė tai rizikingu ir vaikišku
žaidimu, bet iš patyrimo žinojo, kad ilgainiui tie nikiai,
pasak Endės, pranyks. Grynuoliams svarbiausia buvo
išgyventi.
– Ilgai tavęs netrukdysiu, noriu tik kai ko
paklausti, – prabilo Endė.
– Jeigu turi galvoje tupyklas, meilute, šūdvežys
pasirodys tik ketvirtadienį.
– Ne, ne tai.
– Tai ko reikia?
– Gal jautiesi pavargęs? Gal norėtum pasnausti?
Ponas Jaukutis beregint užsimerkė. Alus ir dešrainis
iškrito iš rankų ant kilimo. Ką gi, – smilktelėjo Endei, –
Varnas suplojo tam švilpiui dvylika šimtų. Ponas
Jaukutis gali išleisti kelis dolerius buteliui valiklio. Gal
net dviem.
Endė paėmė jam už rankos ir nuvedė į svetainę. Ten
stovėjo du kartūnu aptraukti krėslai ir staliukai su
padėklais užkandžiams – televizijos laidoms
pagardinti.
– Sėsk, – liepė ji.
Ponas Jaukutis atsisėdo neatmerkdamas akių.
– Mėgsti dūkti su merginomis, ką? – paklausė jį
Endė. – Mielai dūktum, ar ne? Jei sugebėtum
prisivyti, – ji apžiūrėjo jį įsisprendusi į šonus. –
Šlykštynė! Na, pakartok!
– Aš esu šlykštynė, – sutiko ponas Jaukutis ir ėmė
knarkti.
Iš virtuvės, maumodama sausainius su ledais,
pasirodė ponia Jaukutė.
– Ei, kas tu tokia? Ką tu jam sakai? Ko nori?
– Kad tu užmigtum, – atsakė Endė.
 Ponia Jaukutė išmetė ledus. Kojos jai sulinko per
kelius, ir ji šleptelėjo tiesiai ant vyro.
– Šūdas, – prakošė Endė. – Ne čia. Kelkis.
Ponia Jaukutė pasikėlė, ant užpakalio kėksojo prie
suknelės prilipę ištrėkšti ledai. Endė Barškuolė
apkabino moterį per tariamą liemenį ir, nubraukusi
nuo sėdynės tirpstančius ledus, nuvedė prie kito
krėslo. Netrukus vyras su žmona užsimerkę sėdėjo
vienas šalia kito.
– Miegokit visą naktį, – įsakė jiems Endė. – Tegu
ponas sapnuoja, kad vaikosi merginas. O tu, poniute,
sapnuok, kad jis nukeipo nuo širdies smūgio ir paliko
tau milijono dolerių gyvybės draudimą. Na kaip?
Neblogai skamba?
Ji įjungė televizorių visu garsumu. Moteriškė
neapglėbiama krūtine, ką tik išsprendusi galvosūkį,
glėbesčiavosi su Petu Seidžeku: atsakymas buvo
NIEKADA NEMIEGOK ANT LAURŲ. Prieš
atsigręždama į Jaukučius, akimirką ji grožėjosi
tešmeniniais moteriškės papais.
– Pasibaigus vienuoliktos valandos žinių laidai,
galėsite išjungti televizorių ir eiti į lovą. Kai atsibusite
rytoj, nieko neprisiminsite, kas atsitiko. Gal norite ko
nors paklausti?
Jie nenorėjo. Palikusi juos, Endė nuskubėjo prie
kemperių. Buvo alkana, – nebe pirmą savaitę, – bet
vakare visi pasisotins kiek telpa. Na, o rytoj?.. Tegu
rūpinasi Roza, tai jos pareiga, ir Endė Barškuolė jai
nėmaž to nepavydėjo.

Aštuntą valandą visiškai sutemo. Devintą grynuoliai

susirinko „Jaukiojo kempingo“ piknikų aikštelėje.
Skrybėlėtoji Roza su ąsotėliu rankose pasirodė
paskutinė. Išvydus jį, per minią perbėgo tylus, godus
kuždesys. Roza suprato, kaip jie jaučiasi. Ji pati irgi
buvo išalkusi.
 Ji užlipo ant inicialais išpjaustinėto piknikų stalo ir
apžvelgė visus vieną po kito.
– Mes – Grynuolių mazgas.
– Mes – Grynuolių mazgas, – sutartinai atsiliepė visi.
Veidai buvo iškilmingi, akys godžios, išbadėjusios. –
Kas sumegzta, te niekada nebus atmegzta.
Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui.
Mes nepavaldūs laikui.
Mes išrinktieji. Mes laimingieji.
Mes išrinktieji ir laimingieji.
Jie kuria, mes naudojame.
Mes naudojame tai, ką jie kuria.
Imkite ir naudokite į sveikatą.
Naudosime į sveikatą.
Kitą kartą, paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus
dešimtmetyje, Oklahomos valstijoje, Enido miestelyje,
gyveno berniukas, vardu Ričardas Geilsvortis. Dievaži,
vaikas skaito mano mintis, kartais stebėdavosi motina.
Žmonės šypsodavosi klausydamiesi, bet ji nejuokavo.
Beje, jis ne tik skaitė mintis. Gaudavo geriausius
pažymius už kontrolinius darbus, kuriems nė
nesiruošdavo. Jis žinodavo, kada tėvas grįš namo gerai
nusiteikęs, o kada ims niurgzti dėl savo santechnikos
įrangos bendrovės bėdų. Kartą Ričardas bandė
priprašyti motiną išbandyti laimę loterijoje, nes žinąs,
kokie skaičiai būsią laimingieji. Ponia Geilsvorti
atsisakė, – jie buvo nuoširdūs baptistai, – bet vėliau
labai gailėjosi. Laimėjo ne visi skaičiai, Ričardo
surašyti virtuvės atmintinėje, tik penki iš šešių.
Religiniai įsitikinimai jai kainavo septyniasdešimt
tūkstančių dolerių. Ji meldė sūnų nieko nesakyti tėvui,
ir šis pažadėjo. Buvo geras ir mielas vaikas.
Maždaug dviem mėnesiams praslinkus po
neįvykusio loterijos lošimo, ponia Geilsvorti buvo
nušauta virtuvėje, o jos geras ir mielas vaikas dingo.
Jo kūnas sudūlėjo dirvonuojančioje apleisto ūkio
žemėje, bet, Skrybėlėtajai Rozai atsklendus vožtuvą, iš
sidabrinio ąsotėlio ištrūko jo dvasia – jo garas – kaip
švytinčio sidabrinio ūko debesėlis. Pakilo virš ąsotėlio
per pusmetrį ir ėmė skleistis. Grynuoliai stebėjo
įsitempę. Diduma jų drebėjo. Kai kurie net kūkčiojo.
– Stiprinkitės ir džiaukitės gyvenimu, – prabilo Roza
ir, kilstelėjusi rankas, išskėstais pirštais palietė plonytį
ūko sluoksnį. Paskui mostelėjo. Ūkas beregint ėmė
leistis prie laukiančiųjų apačioje, skleisdamasis kaip
skėtis. Kai jis užklojo jiems galvas, visi įniko godžiai
kvėpuoti. Tai truko penketą minučių, kai kas,
hiperventiliacijos ištiktas, be sąmonės susmuko ant
žemės.
Roza pajuto, kaip jos kūnas pritvinksta jėgų, o
protas eina blaivyn. Nosį sukuteno gausybė ūmai
sustiprėjusių pavasario kvapų. Ji žinojo, kad nyksta
raukšlelės aplink akis ir lūpas, o žilos plaukų sruogos
vėl tamsėja. Vėliau, naktį, į jos kemperį ateis Varnas,
ir lovoje jie įsiliepsnos kaip deglai.
Jie gėrė Ričardą Geilsvortį, kol pagaliau nieko iš jo
nebeliko. Baltas ūkas išretėjo ir dingo. Netekusieji
sąmonės atsisėdo ir šypsodami apsižvalgė. Senelis
Flikas griebė Petę Kinę, Bario žmoną, ir smagiai
sušoko su ja džigą.
– Liaukis, senas asile! – suriko ji, bet kvatodama.
Barškuolė Endė saldžiai bučiavosi su Romiąja Seire,
glostydama jai pelių kailiuko spalvos plaukus.
Liuoktelėjusi nuo piknikų stalo, Roza pažvelgė į
Varną. Jis išsišiepė sudėdamas rateliu smilių su
nykščiu.
Miela malonu, sakė jo šypsena, ir tai buvo tiesa. Kol
kas. Bet, nors ir netverdama džiaugsmu, Roza
prisiminė ąsotėlius seife. Dabar tuščių jau nebe
trisdešimt septyni, o trisdešimt aštuoni. Grynuolių
nugaros dar labiau priartėjo prie sienos.

Grynuoliai išsinešdino sulig pirmaisiais aušros

spinduliais. Keturiolikos kemperių vora 12-uoju plentu
grįžo į 64-ąjį greitkelį. Ten šiek tiek išsisklaidė, kad
per daug nekristų į akis, palaikydami radijo ryšį bėdos
atveju.
Arba tuo atveju, jeigu pasitaikytų grobis.
Ernis ir Morina Salkovičiai, naktį puikiai
išsimiegoję, atsibudo įsitikinę, kad geresnių klientų
kaip šie vasarotojai niekada nėra turėję. Ne tik
grynaisiais apsimokėję ir švariai išvalę kempingą, bet
ir palikę duonos ir obuolių pudingo ant jų kemperio
laiptukų, prisegę malonų padėkos laiškutį. Gal, duok
Dieve, jie vėl atvažiuos kitais metais, per pusryčius
šveisdami dovanotą desertą svarstė Salkovičiai.
– Žinai, – pridūrė Morina, – aš sapnavau, kad toji
draudimo agentė iš reklamos tau pardavė gražų
gyvybės draudimo polisą. Na, ar ne kvailas sapnas?
Ernis kažką suniurzgė panosėje ir švirkštelėjo
plaktos grietinėlės ant savo duonos pudingo.
– O ką tu sapnavai, meiluti?
– Nieko.
Bet sulig tais žodžiais jis nukreipė akis į šalį.

Grynuoliams laimė nusišypsojo Ajovoje vieną karštą

liepos dieną. Roza kaip paprastai važiavo voros
priešaky ir kažkur į vakarus nuo Edero jos galvoje
suveikė sonaras. Ne griausmingai, bet vis dėlto gana
garsiai. Ji beregint CB radijo ryšiu susisiekė su Bariu
Kinu, tokiu pat azijiečiu kaip Tomas Kruzas.
– Bari, ar tu pajutai? Grįžk.
– Aha, – Baris buvo ne iš šnekiųjų.
– Su kuo šiandien važiuoja senelis Flikas?
Baris nespėjo atsakyti, spragtelėjo radijas ir į jų
pokalbį įsiterpė Enė Prijuostė:
– Jis su manimi ir Ilgšiu Polu, širdele. O ten... kas
nors gera?
Enės balsas skambėjo baimingai, ir Roza suprato
kodėl. Ričardas Geilsvortis – puikus patiekalas, bet
šešias savaites laukti kito – truputį per ilgai, juo labiau
kad jo garas jau ima išsivadėti.
 – Ar senis geros formos, Ene?
Nespėjus jai atsakyti, įsikišo užkimęs balsas:
– Kuo geriausios, moterie.
Kaip žmogus, niekada nesugebantis prisiminti savo
vardo, senelis Flikas išties buvo geros formos. Tiesa,
suirzęs, bet vis geriau nei sutrikęs.
Ji pajuto dar vieną signalą, šįkart silpnesnį. Lyg
norėdamas patvirtinti dalyką, nereikalaujantį
patvirtinimo, senelis Flikas pridūrė:
– Šūdas, mes važiuojam ne į tą pusę.
Roza nesiteikė atsakyti, tik dusyk paspaudė savo
mikrofono mygtuką.
– Varnai, atsiliepk, meiluti!
– Aš čia.
Greitas kaip paprastai. Tik ir laukė pašaukiamas.
– Važiuokit į artimiausią poilsio aikštelę. Visi,
išskyrus mane, Barį ir Fliką. Mes pavažiuosime iki
artimiausio posūkio ir grįšime atgal.
– Ar jums reikės padėti?
– Nežinau, reikia apžiūrėti iš arčiau, bet... ko gero,
nereikės.
– Puiku, – ir patylėjęs pridūrė: – Šūdas.
Roza pastatė mikrofoną ir apžvelgė begalinius
kukurūzų laukus, plytinčius abipus keturių juostų
greitkelio. Varnas, žinoma, nusivylęs. Visi tikriausiai
nusivylę. Su tokiais, kurie turi garo per akis, daug
bėdos, jie nė velnio nepasiduoda įtaigai. Vadinasi,
tenka panaudoti jėgą. Dažnai bando sutrukdyti
draugai arba artimieji. Kartais juos pavyksta
užmigdyti, bet ne visada: vaikas, turintis stipraus
garo, sugeba atsispirti net Barškuolei Endei, nors ir
kaip ji stengtųsi. Taigi kartais tenka žudyti. Negerai,
bet verta teptis rankas: gyvybė ir galia, sukaupta
plieniniame ąsotėlyje. Laikoma atsargai. Dažnai kliūva
ir daugiau naudos. Garas paveldimas, ir ne kartą
pasitaiko, kad jo turi ir kiti šeimos nariai – bent po
truputį.

7
Didžioji dalis grynuolių apsistojo jaukioje ūksmingoje
poilsio aikštelėje už keliasdešimties kilometrų į rytus
nuo Kaunsil Blafso, o trys medžiotojų kemperiai
apsisuko, paliko greitkelį ties Ederu ir nurūko į šiaurę.
Nutolę nuo 80-ojo greitkelio, jie išsiskyrė ir ėmė
šukuoti Ajovos platybes dundėdami gerais žvyruotais
vieškeliais, tą valstijos dalį dalijančiais į didelius
taisyklingus kvadratus. Stengėsi aptikti objektą iš visų
pusių – trianguliacijos metodu.
Signalas vis stiprėjo... dar labiau sustiprėjo...
pasidarė tolygus. Geras garas, nors ir ne per
geriausias. Tiek to. Vilką vijus laba ir uodega.

Tą dieną Bredliui Trevorui nereikėjo dirbti ūkyje – jis

turėjo treniruotis drauge su vietine Mažosios beisbolo
lygos visų žvaigždžių rinktine. Jei tėvas jo neišleistų,
treneris tikriausiai sušauktų visus vaikus ir vestų juos
linčiuoti ūkininko, nes Bredas buvo geriausias
rinktinės mušėjas. Iš pažiūros toks neatrodė, bet
išdžiūvęs kaip šiekštas vienuolikametis vaikinukas
atmušdavo geriausių apygardos metikų kamuoliukus.
Paprastus kamuoliukus atmušdavo itin toli. Ir anaiptol
ne todėl, kad buvo stiprus, ūkio darbuose
užsigrūdinęs, toli gražu ne. Rodos, Bredas tiesiog
įspėdavo, koks bus artimiausias metimas. Ir
nenužiūrėdavo slaptų ženklų (kaip apmaudžiai
įtardavo kitų apygardos rinktinių treneriai). Jis
paprasčiausiai žinodavo. Taip pat žinodavo, kur
patogiausia kasti šulinį arba kur nuklydo nuo bandos
karvė. Ir dar žinojo, kur vieną kartą dingo mamos
sužadėtuvių žiedas. Pažiūrėk automobilyje po
kilimėliu, – patarė, ten jis ir gulėjo.
Tą dieną treniruotė itin pavyko, bet vėliau, per
aptarimą, Bredas tarytum skrajojo padebesiais ir
atsisakė siūlomo selterio su ledais. Pasakė verčiau
eisiąs namo – padėsiąs mamai nudžiaustyti skalbinius.
 – Nejaugi bus lietaus? – paklausė treneris Maikas
Džonsonas, jau seniai įpratęs tokiais atvejais kliautis
Bredo žodžiais.
– Kad nežinau, – vangiai atsakė šis.
– Vaikeli, gal prastai jautiesi? Nekaip atrodai.
Tiesą pasakius, Bredas blogai jautėsi. Rytą atsibudo
skaudama galva, truputį karščiuodamas. Ir anaiptol
ne todėl ūmai panoro namo: tiesiog jam knietė dingti
iš beisbolo aikštės. Galvoje spietėsi... lyg ne jo mintys.
Ar iš tikrųjų jis beisbolo aikštėje, ar tik sapnuoja?
Keista, ar ne? Jis abejingai pasikasė raudoną dėmę ant
riešo:
– Rytoj tuo pačiu metu, ar ne?
Treneris Džonsonas pritarė, ir Bredas nuėjo
vilkdamas pirštinę. Paprastai jis nuliuoksėdavo kaip
visi vaikai, bet tądien nenorėjo bėgti. Vis dar skaudėjo
galvą, be to, įskaudo ir kojas. Jis pasuko į kukurūzų
lauką, plytintį už tribūnų, nutaręs drožti tiesiai – iki
namų buvo daugiau nei trys kilometrai. Kai išnėrė iš
kukurūzų į vieškelį, nuo plaukų braukdamas burbuolių
plaušelius, – tingiai, lyg sapnuodamas, – priešaky
pamatė nedidelį kemperį. Šalia jo stovėjo šypsodamas
Baris Kinas.
– Na, pagaliau, – tarė Baris.
– Kas tu toks?
– Draugas. Lipk, pavėžėsiu namo.
– Ačiū, – atsakė Bredas. Jautėsi prastai, tad
parvažiuoti būtų visai ne pro šalį. Jis pasikasė raudoną
dėmę ant rankos. – Tu esi Baris Smitas. Draugas. Aš
įlipsiu į kabiną, ir tu pavėžėsi mane namo.
Jis įlipo į kemperį. Durys užsidarė. Kemperis
nuriedėjo.
Rytojaus dieną visa apygarda ieškojo Edero visų
žvaigždžių rinktinės geriausio centrinio lauko gynėjo
ir mušėjo. Policijos spaudos atstovas kreipėsi į
gyventojus prašydamas pranešti apie visus įtartinus
automobilius. Pranešimų būta daug, bet jie nieko gero
nedavė. Ir nors trys kemperiai buvo kur kas didesni už
paprastą automobilį (Skrybėlėtosios Rozos labai
didelis), apie juos niekas neužsiminė. Juk tai
vasarotojai, ir keliauja jie visu būriu. Bredas tiesiog...
dingo.
Kaip tūkstančiai kitų nelaimingų vaikų, lyg kas jį
būtų prarijęs – vienu kąsniu.

Jie nuvežė jį į šiaurę, į apleistą etanolio gamyklą, už

keliolikos kilometrų nuo artimiausios sodybos. Varnas
ištraukė berniuką iš Rozos kemperio ir atsargiai
paguldė ant žemės. Bredas, surištas lipniąja juosta,
kūkčiojo. Kai grynuoliai susibūrė aplink (kaip
laidotuvių dalyviai prie atviro kapo), jis ėmė melsti:
– Parvežkit mane namo. Aš niekam nesakysiu.
Roza priklaupė šalia ant vieno kelio ir atsiduso:
– Mielai, vaikeli, bet negaliu.
Jis nukreipė žvilgsnį į Barį.
– Juk tu sakei, kad esi geras! Aš girdėjau! Tu sakei!
– Atleisk, drauguži, – iš pažiūros neatrodė, kad Baris
gailėtųsi. Jis atrodė išalkęs. – Nieko bloga tau
nelinkiu.
Bredas vėl pažvelgė į Rozą.
– Ką tu man darysi? Būk gera, nedaryk nieko bloga.
Žinoma, jie ruošėsi jį kankinti. Ką beveiksi,
skausmas išgrynina garą, o grynuoliams reikia peno.
Omarams irgi skauda, kai juos įmeta į verdantį
vandenį, bet stuobriai vis viena juos valgo. Maistas
savo ruožtu, o gyvenimas – savo.
Roza sunėrė rankas už nugaros. Gobšė G įspraudė
jai peilį. Trumpą, bet labai aštrų. Nusišypsojusi
berniukui, Roza jį nuramino:
– Tik truputį.
Berniukas negreit mirė. Klykė, kol trūko garso
stygos, ir riksmas virto dusliu lojimu. Vienu tarpu
Roza liovėsi ir apsidairė. Jos pirštai buvo ilgi ir
stiprūs, pirštinės raudonos, kruvinos.
– Kas atsitiko? – paklausė Varnas.
 – Pakalbėsim vėliau, – atsakė Roza ir vėl ėmėsi
darbo.
Dvylikos žibintuvėlių apšviestas žemės sklypelis už
etanolio gamyklos atrodė kaip tikra operacinė. Bredas
Trevoras sukuždėjo:
– Nužudyk mane.
Skrybėlėtoji Roza padrąsinamai nusišypsojo:
– Tuojau.
Bet ji neskubėjo.
Vėl pasigirdo duslus lojimas, pamažu virstantis
garu.
Auštant jie užkasė berniuko kūną. Paskui iškeliavo
toliau.

16 Urmu (pranc.).
17 KFC (Kentucky Fried Chicken) – pulkininko Harlando
Sanderso įkurtas greitojo maisto valgyklų tinklas.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Keistas radijas

Jau treji metai, kai tokių dalykų nebuvo pasitaikę, bet

kai kurie jų veikiai išdyla iš atminties. Pavyzdžiui,
vidurnaktį ima spiegti tavo vaikas. Liusė buvo viena
namuose, Deividas išvykęs į dviejų dienų konferenciją
Bostone, bet ji žinojo: jeigu jis būtų namie, drauge su
ja pultų į Abros kambarį. Jis nieko nebuvo pamiršęs.
Dukrelė sėdėjo lovoje – išblyškusi, susivėlusi,
išplėstomis akimis spoksodama į tolį. Paklodė – tokią
šiltą naktį niekuo daugiau nereikėjo apsikloti – buvo
susisukusi aplink mergaitę nelyginant beprotiškas
kokonas.
Liusė atsisėdo šalia Abros, apkabino ją per pečius.
Atrodė, lyg būtų apkabinusi akmenį. Sunkiausia buvo
laukti, kol ji atsipeikės. Siaubinga, kai tave išplėšia iš
miego dukters klyksmas, bet dar siaubingiau, kai ji
nejautri tavo glamonei. Nuo penkerių iki septynerių
metų tie košmarai kartodavosi gana dažnai, ir Liusė
baiminosi, kad anksčiau ar vėliau vaiko protas gali
neišlaikyti tokios įtampos: Abra kvėpuos, bet jos akys
niekada nepajėgs nukrypti nuo pasaulio, matomo jai
vienai, tik ne jos tėvams.
To neatsitiks, – tvirtino jai Deividas, o jam pritarė
Džonas Daltonas: – Vaikai atsparūs. Jeigu nepastebima
jokių užsitęsusių reakcijų: susvetimėjimo,
užsisklendimo savyje, įkyrių minčių, šlapinimosi
naktimis į lovą, vadinasi, greičiausiai ji normali.
Betgi nenormalu, kai vaikas sapnuoja košmarus ir
pabunda naktį klykdamas iš baimės. Nenormalu, kai
po to iš apačios atsklinda padriki fortepijono garsai,
kai patys savaime atsisuka čiaupai koridoriaus gale
esančiame vonios kambaryje, kai virš Abros lovos
sprogsta lemputė Liusei arba Deividui paspaudus
jungiklį.
Tuomet atsirado nematomas draugas, ir košmarų
sumažėjo. Galiausiai jie suvis liovėsi. Iki šios nakties.
Tiesą pasakius, naktis jau baigėsi: garbė Dievui,
rytuose Liusė matė pirmąsias aušros prošvaistes.
– Abe? Čia mama. Atsiliepk.
Kokias penkias ar dešimt sekundžių – nieko. Paskui
pagaliau statula jos glėbyje atgijo ir vėl tapo mergaite.
Abra krūptelėjusi giliai atsikvėpė.
– Sapnavau košmarą. Kaip anksčiau.
– Taip ir maniau, aukseli.
Paprastai pati Abra menkai ką prisimindavo. Kartais
žmones, klykiančius vienus ant kitų, leidžiančius į
darbą kumščius. Vydamasis ją, jis apvertė stalą, –
sakydavo ji. Kitą sykį ji susapnavo vienakę Skudurinę
Onutę, gulinčią greitkelyje. Kitą kartą, kai Abrai buvo
ketveri, ji papasakojo tėvams sapnavusi žmones-
vaiduoklius, važinėjančius Helenos Rivington
traukiniu, garsiausia Freizerio turistų pramoga. Jis
važinėjo tarp Minitauno ir Pragiedrulio. Mačiau juos,
nes švietė mėnesiena, pasakojo Abra tėvams. Liusė ir
Deividas sėdėjo iš abiejų pusių apsikabinę dukrelę.
Liusė ligi šiol prisimena, kokia drėgna nuo prakaito
buvusi Abros pižama. Žinojau, kad jie vaiduokliai, nes
jų veidai buvo suvytę kaip seni obuoliai, ir pro juos
kiaurai švietė mėnulis.
Rytojaus dieną popiet Abra vėl zujo ir juokdamasi
žaidė su draugėmis, bet Liusė negalėjo pamiršti to
vaizdo: negyvėliai važinėja per mišką žaisliniu
traukiniu, jų veidai mėnesienoje – nelyginant
permatomi obuoliai. Ji paklausė Končetą, ar ši
nevežiojo Abros traukinuku, kai jiedvi pramogavo.
Četa išsigynė. Jiedvi buvusios Minitaune, bet tądien
traukinukas buvęs sugedęs, tad jos važinėjusios
karusele.
 Kilstelėjusi akis į motiną, Abra paklausė:
– Kada grįš tėtis?
– Poryt. Žadėjo spėti pietų.
– Per vėlai, – nusiminė Abra. Iš akies išsprūdo ašara,
nusirito skruostu ir paptelėjo ant pižamos.
– Kodėl per vėlai? Ką tu prisiminei, Abadu?
– Jie kankino berniuką.
Liusė nenorėjo kalbėti šia tema, bet suvokė, kad
privalo. Labai dažnai Abros sapnai sutapdavo su
tikrove. Deividas matė vienakės skudurinės lėlės
nuotrauką Šiaurės Konvėjaus dienraštyje po antrašte
NETOLI OSIPIO AUTOKATASTROFOJE ŽUVO TRYS
ŽMONĖS. O vėliau, Abrai dusyk susapnavus
klykiančius ir besimušančius žmones, kriminalinėje
kronikoje Liusė aptiko žinučių apie smurtu šeimoje
kaltinamųjų suėmimą. Net Džonas Daltonas pripažino,
kad Abros galvoje yra „keistas radijas“, perduodantis
žinių laidas.
Tad Liusė paklausė:
– Kokį berniuką? Ar jis gyvena kur nors netoliese?
Tu jį pažįsti?
Abra papurtė galvą.
– Labai toli. Neprisimenu, – paskui ji nušvito. Ta
staigi nuotaikų permaina Liusę gąsdino ne ką mažiau
nei keisti dukters pabėgimai ir grįžimai. – Regis, aš
sakiau apie tai Toniui. Jis žadėjo perduoti savo tėčiui.
Tonis – jos nematomas draugas. Jau keleri metai, kai
Abra apie jį neužsimindavo, ir Liusė tikėjosi, kad tai
anaiptol ne vystymosi atžanga. Turėti nematomų
draugų dešimties metų truputį per vėlu.
– Gal Tonio tėtis spėtų juos sutramdyti, – paskui
Abros veidas apsiniaukė. – Ko gero, jau per vėlu.
– Senokai Tonis pas mus lankėsi, ar ne?
Liusė pasikėlė, pataisė susisukusią paklodę. Abra
sukikeno, kai paklodė palietė jai veidą. Liusei tai buvo
pats maloniausias garsas. Sveikas garsas. Ir už langų
vis labiau švito. Netrukus turėjo pragysti paukščiai.
– Mama, kutena!
 – Mamoms patinka kutenti. Todėl jos tokios mielos.
Na, o kaip Tonis?
– Tonis žadėjo ateiti, kai tik man prireiks jo
pagalbos, – atsakė Abra, vėl rangydamasi po paklode.
Plekštelėjusi per lovą, parodė vietą šalia savęs, ir
Liusė paguldė galvą ant priegalvio. – Sapnavau
negerą sapną, ir man reikėjo jo pagalbos. Atrodo, lyg
buvo atėjęs, bet aš neprisimenu. Jo tėtis dirba
paslaugos namuose.
Kažkas nauja.
– Buitinių paslaugų?
– Kokia tu kvaiša! Ne, jis padeda žmonėms, kurie
ten eina numirti, – atlaidžiai, vos ne mokytojos tonu
paaiškino Abra, bet Liusei nugara perbėgo šiurpas.
– Tonis sako, žmonės eina į paslaugos namus, kai
taip sunkiai serga, kad jau nebesitiki pasveikti, ir jo
tėtis stengiasi juos paguosti. Tonio tėtis turi katę
panašiu vardu į mano. Aš esu Abra, o katė – Azis.
Keista ir juokinga, ar ne?
– Taip, keista ir juokinga.
Džonas ir Deividas tikriausiai pasakytų, kad,
sprendžiant iš vardų panašumo, katė – viso labo be
galo guvaus proto dešimtmetės mergaitės vaizduotės
vaisius. Bet patys tuo tikėtų tik iš dalies, o Liusė
apskritai tuo netikėtų. Kiek dešimtmečių mergaičių
yra girdėjusios apie slaugos namus, jeigu net nemoka
taisyklingai ištarti jų pavadinimo?
– Papasakok man apie tą savo sapnų berniuką, –
dabar, kai Abra nusiramino, pokalbis šia tema
nebeatrodė pavojingas. – Papasakok, Abadu, kas jį
skriaudė.
– Nepamenu, tik žinau, kad jis laikė Barnį savo
draugu. O gal Barį? Mama, ar gali paduoti man
Šokliuką?
Pliušinis zuikutis, ištremtas kambaryje ant
aukščiausios lentynos, sėdėjo nukoręs ausis. Abra
mažų mažiausiai dvejus metus neėmė jo į lovą. Liusė
pasiekė Šokliuką ir pasodino dukrelei ant rankų. Abra
priglaudė zuikį prie rausvos pižamos ir beregint
užmigo. Jei nieko neatsitiks, pamiegos dar valandą,
gal net dvi. Liusė atsisėdo šalia nuleidusi akis.
Tegu viskas baigiasi po kelerių metų, kaip žadėjo
Džonas. Ne, geriau tegu viskas baigiasi šiandien,
šįryt. Baigta. Kad nereiktų naršyti po vietinius
laikraščius, ieškoti žinutės apie berniuką, nužudytą
patėvio ar negyvai užmuštą vietinių chuliganų,
prisiuosčiusių klijų ar dar kokios nors bjaurasties.
Tegu viskas baigiasi.
– Dieve, jeigu tu esi, ar galėtum man padėti? –
sukuždėjo ji. – Ar galėtum sugadinti tą radiją mano
dukters galvoje?

Grynuoliams rūkstant į vakarus 80-uoju greitkeliu į

miestelį Kolorado kalnuose, kur ketino praleisti vasarą
(aišku, jeigu pavyktų kaimynystėje prasimanyti gero
garo), Tėtukas Varnas tupėjo ant priekinės sėdynės
šalia Rozos jos kemperyje. Jo paties kemperį „Affinity
Country Coach“ laikinai vairavo Džimis Skaičiukas,
genialusis grynuolių buhalteris. Rozos palydovinis
radijas per stotį „Outlaw Country“ transliavo Henko
Jaunesniojo dainą „Su viskio buteliu – į pragarą“.
Daina buvo puiki, ir Varnas palaukė pabaigos prieš
paspausdamas mygtuką IŠJUNGTI.
– Žadėjai, kad pasikalbėsim vėliau. Tas „vėliau“ jau
atėjo. Kas ten tada atsitiko?
– Mus kai kas stebėjo, – atsakė Roza.
– Tikrai?
Varnas kilstelėjo antakius. Iš Trevoro jis gavo garo
ne ką mažiau nei visi kiti, bet neatrodė jaunesnis.
Pasistiprinęs jis retai atjaunėdavo. Kita vertus, jis
retai atrodydavo vyresnis nesistiprindamas, aišku,
jeigu netekdavo per ilgai laukti. Rozos nuomone, tai
buvo neblogas sandėris. Galimas daiktas, susijęs su
genais. Žinoma, jeigu jie dar turi genų. Riešutas
tvirtino, kad turi.
– Turi omeny garinį?
 Ji linktelėjo. Po melsvu kaip blukinti džinsai
dangumi, nusėtu kamuoliniais debesimis, priešaky
driekėsi 80-ojo greitkelio juosta.
– Daug garo?
– Aha. Sočiai.
– Ar toli?
– Rytų pakrantėje. Man rodos.
– Sakai, kažkas stebėjo mus iš tolo... už pustrečio
tūkstančio kilometrų, ar ne?
– Gal iš toliau. Gal iš Kanados platybių.
– Berniukas ar mergaitė?
– Tikriausiai mergaitė, bet ji tik šmėkštelėjo. Daugių
daugiausia trys sekundės. Ar tai svarbu?
Nelabai.
– Kiek ąsotėlių galėtų pripildyti toks vaikas, kurio
katile tiek garo?
– Sunku pasakyti. Mažiausiai tris.
Šįkart Roza nurodė mažesnį skaičių. Jos manymu,
nežinomoji stebėtoja (jeigu tai būta mergaitės) galėtų
pripildyti dešimt ąsotėlių, gal net dvylika. Ji pasirodė
labai trumpai, bet energingai. Stebėtoja pamatė, ką
jie daro, ir jos pasibaisėjimas buvo toks stiprus, kad
Rozai sustingo rankos ir ji pajuto pasišlykštėjimą.
Pasišlykštėjo ne ji – darinėti stuobrį buvo ne ką
nemaloniau nei elnią. Tai buvo savotiškas jausmų
atspindys.
– Gal sukam atgal, – pasiūlė Varnas. – Griebiam ją,
kol dar įmanoma.
– Ne. Aš manau, kad ji dar kaupia jėgas. Palaukim,
kol subręs.
– Ar žinai, ar tik turi tokią nuojautą?
Roza išraiškingai mostelėjo ranka.
– Manai, tavo nuojauta tokia patikima, kad verta
rizikuoti ir laukti, kol ją partrenks automobilis arba
pagrobs koks nors iškrypėlis pedofilas? – Varnas nė
kiek neironizavo. – Arba nukirs leukemija ar koks nors
vėžys? Pati žinai, jie turi polinkį į tas ligas.
– Paklausk Džimį Skaičiuką, jis tau pasakys, kad
statistikos duomenys kalba mūsų naudai, – Roza
nusišypsojo ir meiliai paplekšnojo jam per šlaunį. –
Per daug nesirūpink, Tėtuk. Dabar važiuojam į
Saidvinderį, kaip ir numatyta, paskui į Floridą keliems
mėnesiams. Pasak Bario ir senelio Fliko, šie metai
labai palankūs uraganams.
Varnas išsiviepė.
– Tai lyg raustis šiukšlių dėžėse.
– Galimas daiktas, bet šiukšlių dėžėse kartais
pasitaiko gardžių kąsnelių. Ir maistingų. Niekaip
negaliu sau dovanoti, kad mes pražiopsojome tornadą
Džopline. Na, žinoma, sunku numatyti netikėtą audrą.
– Ta mergaitė... mus matė.
– Taip.
– Matė, ką mes darome.
– Ir kas iš to, Varnai?
– Ar ji gali mus išduoti?
– Aukseli, galiu sušveisti savo skrybėlę, jeigu jai
daugiau kaip vienuolika, – Roza išraiškingai
plekštelėjo per savo cilindrą. – Jos tėvai tikriausiai
nenutuokia, kas ji tokia ir ką sugeba. O jeigu ir
nutuokia, tikriausiai stengiasi neteikti tam per daug
reikšmės, kad nereikėtų kvaršinti sau galvos.
– Arba nuves ją pas psichiatrą, o tas prirašys jai
tablečių, – pridūrė Varnas. – Vaistai prislopins jos
galias, ir mergaitę bus sunkiau surasti.
Roza šyptelėjo.
– Jeigu aš neklystu, o tuo tvirtai esu įsitikinusi,
slopinti ją paksilu – tai lyg celofanu dangstyti
prožektorių. Kai ateis laikas, mes ją surasime.
Nesirūpink.
– Tavo valia. Tu – viršininkė.
– Visiškai teisingai, meiluti, – šįkart, užuot
paplekšnojusi per šlaunį, ji grybštelėjo jam už rieto. –
Nakvojame Omahoje?
– Viešbutyje „La Quinta“. Užsakiau visą antrojo
aukšto galą.
– Puiku. Noriu pajodyti tave kaip bulių per rodeo.
– Pažiūrėsim, kas ką jodys, – atrėžė Varnas.
 Pasistiprinęs tuo vaikiu Trevoru, jis netilpo savo
kailyje. Kaip ir Roza. Kaip ir visi kiti. Jis vėl įjungė
radiją. „Cross Canadian Ragweed“ dainavo apie
Oklahomos vaikinus, kurie nemoka sukti suktinių.
Grynuoliai pasuko į vakarus.

Anoniminių alkoholikų draugijoje būta ir malonių

globėjų, ir griežtų, būta ir tokių kaip Keisis Kingslis,
kurie savo globotinius spaudžia koja primynę. Iš
pradžių Keisis įsakė Denui devyniasdešimt dienų
lankyti susirinkimus ir skambinti jam kasryt septintą
valandą. Kai Denas baigė lankyti visus aliai vieną
devyniasdešimt susirinkimų, jam buvo leista rytais
nebeskambinti. Tuomet triskart per savaitę jis
susitikdavo su Kingsliu kavinėje „Spindulėlis“.
Tą 2011 metų liepos popietę, kai Denas įžengė į
kavinę, Keisis sėdėjo prie staliuko: AA globėjas (ir
pirmasis darbdavys Naujajame Hampšyre), – nors jis
dar neketino eiti į pensiją, – Denui pasirodė labai
susenęs. Buvo beveik nuplikęs, o eidamas dar labiau
šlubavo. Jam reikėjo operuoti klubo sąnarį, bet jis vis
delsė.
Denas pasisveikino, atsisėdo, sunėrė rankas ir
pasiruošė skaityti katekizmą, Keisio žodžiais tariant.
– Ar šiandien negėrei, Denai?
– Ne.
– Kam turi dėkoti už tą blaivybės stebuklą?
– Anoniminių alkoholikų draugijos programai ir
Dievui pagal savo supratimą, – išpylė Denas. – Na, ir
globėjas man truputį pagelbėjo.
– Malonus komplimentas, bet nepūsk man miglos į
akis, jei nenori, kad ir aš tau pūsčiau.
Priėjo Petė Nojes su kavinuku rankoje ir neprašoma
įpylė Denui kavos.
– Kaip laikaisi, gražuoli?
Denas atsakė plačiai šypsodamas:
– Gerai.
 Ji sušiaušė jam plaukus ir, šiek tiek labiau nei
paprastai krypuodama klubais, nuėjo atgal prie
prekystalio. Vyrai, kaip ir pridera, palydėjo žvilgsniais
gundančią klubų švytuoklę, paskui Keisis vėl pažvelgė
į Deną.
– Na, kaip sekasi suvokti Dievą?
– Ne per geriausiai, – atsakė Denas. – Man dingsi,
kad tam teks paaukoti visą gyvenimą.
– Bet kasryt prašai Jį apsaugoti tave nuo alkoholio?
– Žinoma.
– Atsiklaupęs?
– Žinoma.
– Ar dėkoji kas vakarą?
– Žinoma, irgi atsiklaupęs.
– Kodėl?
– Idant nepamirščiau, kad mane paklupdė
alkoholis, – atsakė Denas.
Tai buvo gryna teisybė. Keisis linktelėjo.
– Tai pirmieji trys žingsniai. Rėžk glaustą santrauką.
– Aš vienas negaliu, Dievas gali, patikiu tai Dievui, –
ir pridūrė: – Dievui pagal savo supratimą.
– Tu Jo nesupranti.
– Šventa teisybė.
– O dabar pasakyk, kodėl tu gėrei.
– Todėl, kad aš girtuoklis.
– Ne todėl, kad tavęs nemylėjo mama?
– Ne.
Vendė turėjo trūkumų, bet jos meilė jam – kaip ir jo
meilė jai – niekada neblėso.
– Todėl, kad tavęs nemylėjo tėtis?
– Ne. Nors kartą sulaužė man ranką, galiausiai vos
manęs nenužudė.
– Todėl, kad ta yda paveldima?
– Ne, – Denas siurbtelėjo kavos. – Apskritai taip. Juk
tu pats žinai, tiesa?
– Žinoma. Ir dar žinau, kad tai nesvarbu. Mes
geriame, nes mes – girtuokliai. Ir niekada
nepasitaisysime. Mes gyvename šia diena, remdamiesi
savo dvasine stiprybe, ir tiek.
 – Taip, viršininke. Ar šiandien jau užteks?
– Beveik. Ar šiandien svajojai išgerti?
– Ne. O tu?
– Ne, – Keisis išsiviepė. Jo veidas nušvito ir tarsi
atjaunėjo. – Tai stebuklas. Kaip tu manai, Deni, tai
stebuklas?
– Mano galva, stebuklas.
Vėl priėjo Petė, nešina didele porcija vanilinio
pudingo, – ne su viena vyšnia ant viršaus, o su
dviem, – ir pastatė priešais Deną.
– Valgyk. Firmos dovana. Baisiai perkaręs esi.
– O man, širdele? – paklausė Keisis.
Petė prunkštelėjo.
– Tu stiprus kaip arklys. Jei nori, tau atnešiu kokteilį
„Pušelė“. Stiklinė vandens, o joje dantų krapštukas.
Ir, tarusi paskutinį žodį, nutolo šokio žingsniu.
– Ar vis dar ją tratini? – paklausė Keisis, kai tik
Denas ėmėsi pudingo.
– Gražu, – pagyrė Denas. – Labai kultūringa ir
naujamadiška.
– Dėkui. Tai tratini, ar ne?
– Mudu draugavome kokius keturis mėnesius, Keisi,
prieš trejetą metų. Petė susižadėjusi su puikiu vaikinu
iš Graftono.
– Graftonas, – niekinamai prakošė Keisis. – Gražūs
vaizdai, o miestelis šūdinas. Su tavimi ji laikosi, lyg
nebūtų susižadėjusi.
– Keisi...
– Ne, nieko bloga negalvok. Kaip gyvas nepatarčiau
savo globotiniui kaišioti snapą – arba varpą – į
svetimus santykius. Kyla baisi pagunda išgerti. Bet...
ar susitikinėji su kuo nors?..
– Kas tau rūpi?
– Vadinasi, rūpi.
– Šiuo metu ne. Buvo tokia slaugytoja Rivington
namuose, esu tau sakęs.
– Lyg Sara...
– Olson. Mudu lyg ir žadėjome sumesti skudurus,
paskui ji gavo gerą darbą Masačusetso centrinėje
ligoninėje. Retkarčiais susirašinėjam internetu.
– Jokių meilių pirmaisiais blaivybės metais, tai
pagrindinė taisyklė, – rėžė Keisis. – Retai kuris
blaivybės keliu pasukęs alkoholikas rimtai į ją žiūri.
Tu – priešingai. Bet, Denai... metas užmegzti
pastovius santykius su kuo nors.
– Vaje, mano globėjas staiga virto daktaru Filu! –
sušuko Denas.
– Gyventi miela malonu, ar ne? Kur kas maloniau nei
tą dieną, kai atkėblinai čionai tiesiai iš autobuso
paspraudęs uodegą, krauju pasruvusiomis akimis?
– Pats žinai. Nieko geresnio nė svajoti nesvajojau.
– Tad pagalvok, su kuo galėtum džiaugtis gyvenimu.
Tiek ir norėjau pasakyti.
– Įsidėsiu į galvą. O dabar galėtume pašnekėti apie
ką kita, ar ne? Pavyzdžiui, apie „Raudonąsias
puskojines“, ką?
– Pirmiausia norėčiau kai ką paklausti kaip tavo
globėjas. O paskui galėsime plepėti kaip draugai
gurkšnodami kavą.
– Šaunu, – Denas įdėmiai pažvelgė į Keisį.
– Mudu niekada nesame kalbėję apie tai, ką veiki
slaugos ligoninėje. Kaip padedi žmonėms.
– Nesam, – atsakė Denas, – ir verčiau nekalbėkime.
Žinai, kaip sakoma kiekvieno susirinkimo pabaigoje?
„Palikite tarp šių sienų tai, ką čia matėte ir girdėjote.“
Taip aš žiūriu ir į kitą savo gyvenimo pusę.
– Kiek tavo gyvenimo pusių nukentėjo nuo gėrimo?
Denas atsiduso.
– Pats žinai. Visos.
– Taigi? – ir, nesulaukęs atsakymo, pridūrė: –
Rivington namų personalas tave vadina daktaru
Miegu. Žmonėms burnos neužčiaupsi, Denai.
Denas tylėjo. Lėkštėje dar liko truputis pudingo, ir
Petė jį gyvą suėstų, jeigu jis nesuvalgytų iki paskutinio
trupinio, bet apetitas dingo. Jau seniai jis tikėjosi to
pokalbio, taipgi žinojo, kad po dešimties blaivybės
metų (juo labiau kad dabar jis pats turėjo kelis
globotinius) Keisis neperžengs leidžiamos ribos, bet
vis dėlto dar nenorėjo pradėti tos kalbos.
– Tu padedi žmonėms mirti. Aišku, nedusini
priegalviu ar dar kaip nors kitaip, bet tiesiog...
Nežinau. Ko gero, niekas nežino.
– Atsisėdu šalia, ir tiek. Pasišneku. Jeigu jie
pageidauja.
– Ar dirbi prie žingsnių programos, Denai?
Denas mielai pašnekėtų šia tema, jei patikėtų, kad
Keisis kreipia kalbą kita linkme, bet jis žinojo, jog tai
netiesa.
– Pats žinai. Juk tu mano globėjas.
– Taip, rytą tu prašai pagalbos, o vakare dėkoji.
Klūpodamas. Tai pirmieji trys žingsniai. Ketvirtas – tai
sąžinės sąskaita ir visa kita. Na, o penktas?
Viso labo buvo dvylika žingsnių. Prisiklausęs, kaip
kiekvieno susirinkimo pradžioje jie skaitomi balsu,
Denas išmoko juos atmintinai.
– Dievui ir visiems žmonėms nuoširdžiai išpažinti
savo paklydimus.
– Aha, – Keisis prisikišo puodelį prie lūpų,
siurbtelėjo kavos ir per viršų pažvelgė į Deną. – Ar
laikaisi to priesako?
– Daugmaž, – Denas mielai būtų kiaurai žemes
prasmegęs. Bet kur. Be to, – pirmą kartą per daugelį
metų, – panoro išgerti.
– Ką gi, pabandysiu spėti. Išpažinai sau visus
paklydimus, išpažinai Dievui, kurį tiki pagal savo
supratimą, o štai kitiems, pavyzdžiui, man, išpažinai
didumą, bet ne visus. Pataikiau?
Denas neatsakė.
– Štai mano nuomonė, – tęsė Keisis, – pataisyk, jei
klystu. Aštuntas ir devintas žingsniai – atitaisymas tų
skriaudų, kurias padarėme būdami girti kaip dūmas
rytą vakarą, dieną naktį ir taip visą savaitę. Man
rodos, kokios nors skriaudos tu niekaip negali
pamiršti, nes tau velniškai gėda ją išpažinti. Patikėk,
tokiu atveju tu anaiptol ne pirmas.
Denas tarė sau: Mama.
 Denas tarė sau: Suklus.
Išvydo raudoną piniginę ir apgailėtiną pluoštelį
maisto talonų. Išvydo ir pinigus. Nedaug.
Septyniasdešimt dolerių, užtektinai lakti keturias
dienas. Net penkias dienas, jeigu taupiai paskirstytų ir
gyventų pusbadžiu. Išvydo, kaip jo ranka griebia
pinigus ir kiša į kišenę. Išvydo mažylį „Narsuolių“
marškinėliais ir šlapiomis sauskelnėmis.
Tarė sau: Mažylis buvo vardu Tomis.
Tarė sau – nebe pirmą ir ne paskutinį kartą: Niekada
apie tai neužsiminsiu.
– Deni? Gal norėtum man ką nors papasakoti? Man
regis, norėtum. Nenumanau, ar ilgai nešioji širdyje tą
prakeiktą akmenį, bet numesk jį čia, palik man ir
išeisi į gatvę pusšimčiu kilogramų lengvesnis. Štai
kaip apsivalai sąžinę.
Denas prisiminė, kaip mažylis nubidzeno pas motiną
(Dinė, ji buvo vardu Dinė)
ir kaip ji, dar nespėjusi išsiblaivyti, apkabino jį ir
priglaudė prie savęs. Jie gulėjo vienas priešais kitą,
pro nešvarų miegamojo langą smelkiantis pirmiesiems
saulės spinduliams.
– Niekas manęs neslegia, – atkirto Denas.
– Nusikratyk jo, Denai. Patariu kaip draugas ir
globėjas.
Denas įdėmiai žiūrėjo į jį netardamas nė žodžio.
Keisis atsiduso.
– Kiek kartų AA susirinkimuose esi girdėjęs žodžius,
kad tavo paslaptys – tai tavo skausmas? Šimtą? Gal
tūkstantį. Iš visų AA sentencijų tai pati seniausia.
Denas neatsiliepė.
– Visi mes anksčiau ar vėliau išliejame širdį, – tęsė
Keisis. – Kada nors ir tu kam nors išliesi širdį. O jei
neišliesi, vieną gražią dieną pasijusi besėdįs bare su
taure rankoje.
– Viskas aišku, – atsiliepė Denas. – Dabar galime
pašnekėti apie „Raudonąsias puskojines“, ar ne?
Keisis dirstelėjo į laikrodį.
– Kitą kartą. Metas namo.
 Aha, tarė sau Denas. Pas savo šunį ir auksinę žuvelę.
– Puiku, – užbėgdamas Keisiui už akių, jis čiupo
sąskaitą. – Kitą kartą.

Grįžęs į savo kambarį, Denas įsispoksojo į rašomąją

lentą, paskui iš lėto nutrynė užrašą:

Jie žudo berniuką beisbolininką!

Nuvalęs lentą, paklausė:

– Kas per berniukas beisbolininkas?
Jokio atsako.
– Abra, ar tu dar čia?
Ne. Bet ką tik buvo: jei būtų dešimčia minučių
anksčiau grįžęs iš nesmagaus susitikimo su Keisiu,
būtų pastebėjęs jos pamėklišką pavidalą. Bet ar ji
buvo atėjusi pas jį? Denas taip nemanė. Tai buvo
gryna beprotybė, bet jis buvo įsitikinęs, kad ji
tikriausiai ateina pas Tonį. Pas jo buvusį nematomą
draugą. Tą, kuris kadaise atverdavo jam akis. Kartais
perspėdavo apie pavojus. Kuris pasirodė esąs jo
antrininkas, nepalyginamai įžvalgesnis ir skvarbesnio
proto.
Įbaugintam mažyliui, viešbutyje „Panorama“
kovojančiam dėl savo gyvybės, Tonis buvo vyresnysis
brolis, globėjas. Juokingiausia tai, kad dabar,
atsižadėjęs alkoholio, Denielis Entonis Toransas tapo
subrendusiu vyru, o Tonis, kaip ir anksčiau, buvo
vaikas. Gal net tas garsusis vidinis vaikas, apie kurį
amžinai postringauja Naujojo amžiaus guru. Deno
nuomone, tais paistalais apie vidinį vaiką žmonės
bando pateisinti savanaudišką, ardomąjį elgesį (Keisis
tai vadino sindromu „Noriu visko iškart“), bet jis
taipgi neabejojo, kad suaugusieji, tiek vyrai, tiek
moterys, kažkur atmintyje saugo visas savo vystymosi
stadijas – ne vien vidinio vaiko, bet ir vidinio kūdikio,
vidinio paauglio ir vidinio jaunuolio. Ir jeigu ta
paslaptingoji Abra ateina pas jį, argi ne natūralu, kad,
ieškodama savo amžininko, ji peržengia jo,
suaugusiojo, atminties slenkstį?
Gal ji ieško žaidimų draugo?
Gal net globėjo?
Tokiu atveju Tonis jau anksčiau atliko šį vaidmenį.
Bet ar jai reikia apsaugos? Kas be ko, jos žodžiai
(jie žudo berniuką beisbolininką)
kupini skausmo, bet skausmas ir švytėjimas
neatskiriami vienas nuo kito, kaip senių seniausiai
įsitikino Denas. Mažiems vaikams nevalia tiek žinoti ir
matyti. Denas galėjo susisiekti su ja, išklausinėti, gal
pasisektų sužinoti ką nors daugiau, tačiau kaip jis
pasakytų jos tėvams? Sveiki, jūs manęs nepažįstat, bet
aš pažįstu jūsų dukrelę, ji kartais ateina pas mane į
kambarį ir mudu esame labai geri draugai?
Denas netikėjo, kad jie galėtų ant jo užsiundyti
apygardos šerifą, bet jis nepasmerktų jų, jeigu jie taip
pasielgtų, ir vis dėlto, baimindamasis dėl savo
praeities dėmių, jis nė neketino tikrinti savo spėjimų.
Tegu verčiau Tonis būna jos tolimas draugas, jeigu iš
tikrųjų jie bendrauja. Gal Tonis ir nematomas, bet jis
bent jau daugmaž tinka jai pagal amžių.
Denas paėmė kreidą. Svečių vardus ir kambarių
numerius, kuriuos paprastai užrašo lentoje, surašysiąs
vėliau. Dabar jis išvedžiojo: Mudu su Toniu linkime
tau gražios vasaros dienos, Abra! Tavo kitas
draugas – Denas.
Permetęs akimis užrašą, jis linktelėjo ir nuėjo prie
lango. Lauke buvo skaisti vasaros pabaigos diena, o
juk jam šiandien laisvadienis. Jis nutarė pasivaikščioti
ir išmesti iš galvos nesmagų pokalbį su Keisiu. Taip,
Dinės butukas Vilmingtone slegia jį kaip akmuo, bet
jeigu jis, niekam neatverdamas širdies, išgyveno
dešimt metų blaivybėje, kodėl negalėtų negerti dar
dešimt, kaip ir anksčiau niekam nepasakodamas, kas
atsitiko kadaise. O gal ir dvidešimt? Ir apskritai
kuriems galams galvoti apie metus, jei AA šūkis
skelbia: Gyvenk šia diena!
 Vilmingtonas liko tolimoje praeityje. Su anuo
gyvenimu atsisveikinta.
Išeidamas kaip paprastai užrakino duris, bet spyna
nesustabdys paslaptingosios Abros, jeigu ji susimanys
grįžti. Kai jis grįš, galimas daiktas, lentoje bus kita
žinutė.
Gal mudu galėtume susirašinėti?
Žinoma, o gal „Victoria’s Secret“ manekenės sukirs
rankas ir atskleis branduolių sąlajos paslaptį?
Šaipydamasis jis išėjo į gatvę.

Anistono viešoji biblioteka, kaip paprastai, paskelbė

vasaros nupigintų knygų pardavimą, ir, Abros
paprašyta ją nuvesti tenai, Liusė apsidžiaugė
pasitaikius progai atidėti visus dienos darbus ir su
dukrele pasivaikščioti Didžiąja gatve. Vejoje stovėjo
stalai, prikrauti įvairiausių dovanotų knygų, ir, kol
Liusė rausėsi tarp knygų minkštais viršeliais (VIENA
KNYGA UŽ DOLERĮ, ŠEŠIOS – UŽ PENKIS)
ieškodama dar neskaityto Jodi Picoult romano, Abra
žiūrinėjo stalus su užrašais JAUNIMO LITERATŪRA.
Jai buvo dar toloka iki minimo amžiaus, bet ji ryte rijo
knygas (ir ne pagal savo amžių), ypač skirdama daug
dėmesio maginei ir mokslinei fantastikai. Ant jos
mėgstamiausių marškinėlių po sudėtingo mechanizmo
piešiniu margavo užrašas MŪSŲ ATEITIS – GARO
VARIKLIS.
Kai Liusė pagaliau apsisprendė įsigyti senesnę Dino
Kunco knygą ir šiek tiek naujesnę Lisos Gardner, prie
jos pribėgo Abra. Ji šypsojosi.
– Mama! Mamyte! Jis vardu Denas!
– Kas vardu Denas, aukseli?
– Tonio tėtis! Jis man palinkėjo labos vasaros dienos!
Liusė apsižvalgė beveik tikėdamasi pamatyti
nepažįstamąjį, vediną Abros metų berniuku. Aplink
vaikščiojo gausybė nepažįstamų žmonių, – šiaip ar
taip, vasara, – bet tokios porelės nepastebėjo.
 Išvydusi ją žvalgantis, Abra sukikeno.
– Ne, čia jo nėra.
– O kurgi jis?
– Gerai nežinau. Bet kažkur netoliese.
– Na... ir gerai, aukseli.
Liusė vos spėjo sušiaušti dukrelei plaukus, ir toji
nuskuodė medžioti savo astronautų, laiko keliautojų ir
burtininkų. Pamiršusi savo knygas, Liusė stovėjo
sekdama ją akimis. Papasakoti apie tai Deividui, kai jis
paskambins iš Bostono, ar ne? Ji nutarė, kad neverta.
Keistas radijas, ir tiek.
Didelio čia daikto.

Denas nutarė užsukti į „Java Express“, nupirkti porą

puodelių kavos ir pavaišinti Bilį Frimaną Minitaune.
Nors Freizerio municipalitete Denas tarnavo labai
trumpai, pastaruosius dešimt metų juodu artimai
bendravo. Iš dalies todėl, kad abu buvo susiję su
Keisiu, Bilio viršininku ir Deno globėju, bet
svarbiausia – derėjo vienas prie kito. Denui patiko,
kad Bilis, nors ir atšiauraus būdo, visada pasiruošęs
ateiti į pagalbą.
Be to, jam patiko vairuoti Helenos Rivington
traukinį. Gal tai labiau magėjo vidiniam vaikui,
gyvenančiam jo pasąmonėje: Denas neabejojo, kad
psichiatras taip ir pasakytų. Bilis paprastai mielai
leisdavo jam vairuoti, o vasarą apskritai lengvai
atsidusdavo patikėdamas jam traukinuką. Nuo Liepos
Ketvirtosios iki Darbo šventės traukinys sukardavo
kasdien dešimt ratų po šešiolika kilometrų, o Bilis
buvo toli gražu nebe jaunuolis.
Eidamas per veją Krenmoro gatvės link, ūksmingoje
alėjoje tarp Rivington namų ir Rivington-2 Denas
pastebėjo ant suoliuko sėdintį Fredą Karlingą.
Sanitaras, kadaise palikęs mėlynių ant vargšo senelio
Čarlio Hejeso rankų, vis dar dirbo naktinėmis
pamainomis, buvo toks pat piktas ir tingus, tačiau
bent jau iš patirties žinojo, kad nuo daktaro Miego
dera laikytis atstu. Denui nieko daugiau ir nereikėjo.
Karlingas, jau pasiruošęs pradėti naktinę pamainą,
laikė ant kelių riebaluotą popierinį „Makdonaldo“
maišelį ir žiautarojo didįjį mėsainį. Jųdviejų žvilgsniai
susitiko. Nė vienas nepasisveikino. Denas laikė
Karlingą šunsnukiu ir nepaslinkšiu su sadisto
polinkiais, o Karlingas Deną – veidmainiu, kaišiojančiu
snapą ne į savo reikalus, tad neliko vienas kitam
skolingi. Kol nelips vienas kitam ant galvos, viskas bus
gerai – viskas gerai bus ir viskas susitvarkys18.
Denas paėmė kavos (Biliui su keturiais gabaliukais
cukraus) ir patraukė auksinės vakaro saulės
apšviestos judrios poilsio zonos link. Sklandė
plastikinės lėkštės. Tėvai sūpavo mažylius ant
sūpuoklių ir gaudė sliuogiančius čiuožynėmis. Mažojo
beisbolo aikštėje vyko žaidimas: Freizerio jaunųjų
krikščionių asociacijos rinktinė varžėsi su vaikinais,
vilkinčiais Anistono poilsio centro marškinėliais. Jis
pastebėjo Bilį geležinkelio stotyje – pasilipęs ant
suoliuko, šveitė chromuotas traukinuko dalis. Viskas
atrodė puikiai, atrodė, lyg Denas būtų grįžęs namo.
O jeigu ir ne, – tarė sau Denas, – nieko geresnio
gyvenime nesulauksiu. Nieko daugiau man netrūksta,
išskyrus žmoną, vardu Selė, sūnelį, vardu Pitas, ir
šunį Roverį.
Jis pasuko minitauniške Krenmoro gatve į
geležinkelio stoties pavėsį.
– Ei, Bili, atnešiau tavo mėgstamo kavos skonio
cukraus!
Sulig jo žodžiais atsigręžė žmogus, pirmas
Freizeryje draugiškai jį užkalbinęs.
– Oho, koks tu geras! Aš kaip tik svajojau... O,
velnias! Kas čia dabar!
Kartoninis padėklas išsprūdo Denui iš rankų. Karšta
kava šliūkštelėjo ant teniso batelių, nuplikino kojas,
bet visa tai atrodė menka, nereikšminga.
Bilio Frimano veidu ropojo musės.
 7

Kitą rytą Bilis Frimanas atsisakė kalbėtis su Keisiu

Kingsliu, atsisakė prašyti laisvadienio ir griežtai
atsisakė eiti pas gydytoją. Tvirtino Denui, kad jaučiasi
gerai, visiškai gerai, kuo puikiausiai. Net
nepersišaldęs kaip paprastai birželį ar liepą.
Vis dėlto Denas, beveik visą naktį praleidęs be
miego, neatlyžo. Gal ir būtų atlyžęs, jeigu padėtis būtų
nebepataisoma, bet jis tuo abejojo. Jau anksčiau buvo
matęs tas muses ir žinojo, ką tai reiškia. Spiečius
šlykščių knibždančių vabzdžių, tarytum kaukė
apgulusių veidą, reiškia, kad nebėra jokios vilties. Jei
būna keletas, dar įmanoma ką nors padaryti. Jeigu jų
viena kita – vadinasi, dar yra laiko. Bilio veidu ropojo
gal trys ar keturios.
Slaugos namuose jis niekada nėra matęs musių ant
mirštančių ligonių veido.
Denas prisiminė tą dieną, kai aplankė motiną, likus
devyniems mėnesiams iki jos mirties. Ji sakėsi, kad
jaučiasi gerai, visiškai gerai, kuo puikiausiai. Ko tu
taip žiūri, Deni? – paklausė Vendė Torans. – Ar aš
išsitepusi? Ji juokingai nusišluostė nosies galiuką, ir
jos pirštai paniro į tuntą lavonmusių, lyg apvalkalas
aptekusių veidą nuo viršaus iki pat smakro.

Keisis buvo pratęs tarpininkauti. Juokaudamas

sakydavo žmonėms, kad todėl per metus užkala
šešiaženklį skaičių.
Iš pradžių jis išklausė Deną. Paskui – Bilio
atsikalbinėjimus: jis nieku gyvu negalįs palikti darbo,
juo labiau dabar, per patį sezono įkarštį, kai prie
traukinio žmonės išsirikiuoja nuo pat aštuntos ryto. Be
to, nė vienas gydytojas iškart jo nepriimsiąs. Jiems irgi
pats sezono įkarštis.
– Kada paskutinį kartą tikrinaisi sveikatą? –
paklausė Keisis, kai Bilis pagaliau išklojo visus savo
argumentus. Denas ir Bilis stovėjo priešais stalą.
Atsilošęs savo krėsle, susinėręs rankas ant pilvo,
Keisis žiūrėjo į juos kaip paprastai pakaušiu beveik
įsirėmęs į kryžių, kabantį ant sienos.
Bilis neketino pasiduoti.
– Manding, 2006-aisiais. Tuomet aš buvau visiškai
sveikas, Keisi. Daktaras sakė, kad mano kraujospūdis
gerokai žemesnis nei jo paties.
Keisis žvilgtelėjo į Deną. Jis žiūrėjo susimąstęs,
mintyse kažką svarstydamas, bet nepasitikėjimo jo
akyse nebuvo nė trupučio. Bendraudami su aplinkiniu
pasauliu, anoniminiai alkoholikai paprastai laiko
liežuvį už dantų, bet tarpusavy kalbasi – o kartais ir
liežuvauja – nesivaržydami. Tad Keisis gerai žinojo,
kad Deno Toranso gebėjimas palengvinti
mirštantiesiems paskutines valandas – ne vienintelė
Dievo dovana. Buvo girdėjęs gandų, kad Deną T.
retkarčiais aplanko apreiškimas. Iš tų, kuriuos vargu
ar įmanoma paaiškinti.
– Tu artimai bendrauji su Džoniu Daltonu, ar ne? –
paklausė jis Deną. – Vaikų gydytoju?
– Taip. Dažniausiai susitinkam ketvirtadienį vakare
šiaurės Konvėjuje.
– Ar turi jo telefono numerį?
– Žinoma, – Denas turėjo ištisą sąrašą anoniminių
alkoholikų telefonų Keisio dovanotoje užrašų
knygelėje, kurią visada nešiojosi kišenėje.
– Skambtelėk jam. Pasakyk, kad štai šitam
pašlemėkui būtina nedelsiant patikrinti sveikatą. Juk
vargu ar numanai, kokio gydytojo jam reikia, ar ne?
Kas be ko, ne vaikų tokio amžiaus tipui.
– Keisi... – prabilo Bilis.
– Cit, – nutildė jį Keisis ir vėl kreipėsi į Deną: – Nors
tikriausiai numanai, dievaži. Gal plaučių? Greičiausiai
plaučių, nes rūko kaip kaminas.
Denas susivokė nuėjęs per toli, tad trauktis jau per
vėlu.
– Ne, man rodos, kažkas su viduriais, – atsiduso jis.
– Šiek tiek viduriuoju, bet šiaip...
 – Cit, sakiau, – paskui vėl kreipėsi į Deną: – Vadinasi,
reikia vidurių gydytojo. Pasakyk Džoniui D., kad labai
svarbu, – Keisis valandėlę patylėjo. – Ar jis tavimi
patikės?
Denas apsidžiaugė išgirdęs šį klausimą. Per dešimt
gyvenimo Naujajame Hampšyre metų Denas padėjo
keliems anoniminiams alkoholikams ir puikiai žinojo,
kad, nors ir prašė niekam nieko nesakyti, kai kurie
viską išplepėjo ir ligi šiol tebeplepa. Jam buvo smagu
sužinoti, kad Džonas Daltonas ne iš tokių.
– Neabejoju.
– Puiku, – Keisis dūrė pirštu į Bilį. – Gausi mokamą
laisvadienį. Kitaip sakant, nedarbingumo pažymėjimą.
– O traukinys...
– Šiame mieste rasis dešimtis žmonių, mokančių
vairuoti traukinį. Paskambinsiu, kam reikia, o pirmus
du reisus vairuosiu pats.
– Tavo klubas...
– Dėjau aš ant to klubo! Nusibodo smirsti kabinete.
– Bet, Keisi, aš jaučiuosi...
– Man nusišvilpt, jeigu net jautiesi toks sveikas, kad
galėtum nubėgti iki Vinipisokio ežero. Važiuosi pas
daktarą, ir baigta!
Bilis apmaudžiai pažvelgė į Deną.
– Matai, kiek bėdos man pridarei? Šįryt nė kavos
nespėjau išgerti.
Tą rytą musės dingo... bet niekur nedingo. Denas
žinojo, kad susikaupęs galėtų vėl jas pamatyti, jeigu
panorėtų... bet, velniai jas griebtų, kam kiltų noras jas
pamatyti?
– Žinau, – sutiko Denas. – Nieko baisaus, gyvenimas
kartais visai užknisa. Ar galiu paskambinti tavo
telefonu, Keisi?
– Skambink į sveikatą, – Keisis atsistojo. – Ką gi, ko
gero, kėblinsiu į geležinkelio stotį, prakalsiu kelis
bilietukus. Bili, ar turi vairuotojo kepurę, kuri man
tiktų?
– Ne.
– Maniškė tiks, – pasiūlė Denas.
 9

Būdami tokia organizacija, kuri nesigarsina, niekuo

neprekiauja ir išsilaiko iš sumaigytų dolerio banknotų,
sumetamų į pintinę arba beisbolo kepuraitę, leidžiamą
per rankas, anoniminiai alkoholikai turėjo
nepastebimą, bet didelę įtaką, siekiančią toli už
nuomojamų salių ir bažnyčių rūsių sienų, tarp kurių
jie vystė savo veiklą. Ne senų draugų, tarė sau Denas,
o senų girtuoklių brolija.
Jis paskambino Džonui Daltonui, o Džonas – Gregui
Felertonui, vidaus ligų gydytojui. Felertonas
nedalyvavo AA programoje, bet buvo skolingas
Džoniui D. Denas nežinojo kodėl, bet nekvaršino sau
galvos. Svarbu, kad tą pačią dieną Bilis Frimanas
atsidūrė Luistone, Felertono kabinete ant apžiūros
stalo. Kabinetas buvo už šimto dvidešimties kilometrų
nuo Freizerio, ir Bilis visą kelią nesiliovė niurzgęs.
– Ar tau tik skrandis sutrikęs? – paklausė jį Denas,
įvairuodamas į nedidelę automobilių stovėjimo
aikštelę Pušų gatvėje.
– Aha, – burbtelėjo Bilis. Paskui nenorom pridūrė: –
Pastarosiomis dienomis pasijutau šiek tiek prasčiau,
bet ne taip jau blogai, kad negalėčiau miegoti.
Meluoji, – tarė sau Denas, bet nepasakė nė žodžio.
Svarbiausia, kad vis dėlto pavyko tą seną šunsnukį
atitempti pas gydytoją.
Kai Denas sėdėjo laukiamajame sklaidydamas
žurnalą „OK!“ su princu Viljamu ir jo gražia, bet liesa
žmona viršelyje, iš koridoriaus galo atsklido šiurpus
skausmo klyksmas. Po dešimties minučių pasirodė
Felertonas ir priėjęs atsisėdo šalia Deno. Dirstelėjęs į
„OK!“ viršelį, tarė:
– Tas vaikinas gal ir paveldės Anglijos sostą, bet vis
viena keturiasdešimties metų bus plikas kaip biliardo
kamuolys.
– Ko gero, tavo teisybė.
– Žinoma, mano teisybė. Žmonių gyvenimą tvarko
genetika, vienintelis tikras valdovas. Tavo draugą
nusiųsiu į Meino centrinę ligoninę atlikti
kompiuterinės tomografijos. Neabejoju, kokie bus
tyrimo rezultatai. Jei mano spėjimas pasitvirtins, rytoj
rytą nukreipsiu poną Frimaną pas kraujagyslių
chirurgą, kad šiek tiek pašuntuotų.
– Kas jam?
Bilis jau ėjo koridoriumi sagstydamasis diržą. Jo
įdegęs veidas buvo išblyškęs ir aprasojęs.
– Daktaras sako, kad mano aorta išsipūtusi. Kaip
pūslė automobilio padangoje. Tik padangos nežviegia,
kai jas badai.
– Aneurizma, – paaiškino Felertonas. – Žinoma, gali
būti, kad tai auglys, bet aš abejoju. Šiaip ar taip, nėra
ko laukti. Ta velniava jau didumo sulig pingpongo
kamuoliuku. Laimė, kad atvežei apžiūrėti. Jeigu
sprogtų ir netoliese nebūtų ligoninės...
Felertonas papurtė galvą.

10

Tomografija patvirtino Felertono diagnozę, ir šeštą

vakaro Bilis jau gulėjo ligoninėje, tarytum ūmai
susitraukęs. Denas sėdėjo šalia lovos.
– Velniaižin ką atiduočiau už cigaretę, – suaimanavo
Bilis.
– Niekuo negaliu tau padėti.
Bilis atsiduso.
– Vis viena jau seniai metas liautis. Ar niekas tavęs
nepasiges Rivington namuose?
– Turiu laisvadienį.
– Velniškai tu apsisukai. Žinai, jeigu rytoj rytą jie
manęs nenudaigos su savo peiliais ir šakutėmis, būsi
išgelbėjęs man gyvybę. Būsiu amžinai tau skolingas.
Neįsivaizduoju, kaip tu nuspėjai, bet jeigu tau ko nors
prireiks, – bet ko, – pasakyk, ir aš viską tau padarysiu.
Denas prisiminė, kaip prieš dešimt metų išlipo iš
tarpmiestinio autobuso į pūgą, lyg nuaustą iš
nuotakos nėrinių. Prisiminė, kaip susižavėjo skaisčiai
raudonu lokomotyvu „Helena Rivington“. Ir kaip tas
žmogus paklausė, ar jam patinka traukinukas, užuot
pasiuntęs po velnių ir užrikęs, kad nekištų nagų, kur
nereikia. Geras žodis, ir tiek, bet parodė jam kelią ten,
kur jis dabar yra.
– Bili, drauguži, ne tu man, o aš tau skolingas, ir
vargu ar kada nors sugebėsiu tau atsilyginti.

11

Blaivybės metais jis pastebėjo keistą dalyką. Kai

nesisekdavo, – pavyzdžiui, 2008-aisiais, kai vieną rytą
pamatė, kad kažkas akmeniu išmušė jo automobilio
galinį langą, – jam retai kildavo noras išgerti. Bet kai
sekdavosi, vėl pabusdavo senas geismas praskalauti
gerklę. Tą vakarą, kai, atsisveikinęs su Biliu,
laimingas ir patenkintas iš Luistono grįžo namo,
pakelėje pastebėjo barą „Kaubojaus batas“ ir vos
atsispyrė norui užeiti į vidų. Užsisakyti bokalą alaus,
išsikeisti smulkių, kad užtektų bent jau valandą šerti
muzikos aparatą. Atsisėsti ir klausytis Dženingso,
Džeksono ir Hagardo, su niekuo nesikalbėti, nesivelti į
jokius ginčus, tiesiog užsipilti, ir tiek. Pajusti, kaip
nuslenka nuo pečių sunki blaivybės našta: kartais ta
našta atrodydavo kaip batai švininiais padais. O kai
kišenėje liks paskutinės penkios monetos po dvidešimt
penkis centus, dar šešis kartus išklausyti „Su viskio
buteliu – į pragarą“.
Denas pravažiavo pakelės barą, užsuko į milžinišką
„Volmarto“ automobilių stovėjimo aikštelę ir atvožė
telefoną. Pirštas pakibo prie Keisio numerio, paskui jis
prisiminė slogų pokalbį kavinėje. Ko gero, Keisis
užsimanys pratęsti pokalbį, ypač tuo klausimu, kurį, jo
nuomone, slepia nuo jo Denas. Ne, neverta.
Lyg stebėdamas save iš šalies, Denas grįžo prie
pakelės baro ir sustojo nešvarios aikštelės gale.
Jautėsi kaip palaimintas. Taipgi jautėsi kaip savižudis,
įrėmęs sau į smilkinį užtaisytą pistoletą. Automobilio
langas buvo atviras, ir jis išgirdo iš baro sklindant
seną „Derailersų“ dainą „Mylimojo melas“. Dainavo
neblogai, o po kelių taurių atrodys, kad dainuoja
pasakiškai. Ten tikriausiai yra panų, kurios norės
pašokti. Garbanotų, su karoliais, su sijonėliais, su
kaubojiškais marškiniais. Jų netrūksta niekur. Įdomu,
dingtelėjo jam, kokio ten viskio esama, o Dieve, Dieve,
kaip jam džiūsta gerklė! Jis atidarė automobilio
dureles, nuleido koją ant žemės ir liko besėdįs
nuleidęs galvą.
Dešimt metų. Dešimt gražių metų, kuriuos jis gali
paleisti vėjais per dešimt minučių. Kaip paprasta!
Kaip bitėms nešti medų.
Visi mes anksčiau ar vėliau išliejame širdį. Kada
nors ir tu kam nors išliesi širdį. O jei neišliesi, vieną
gražią dieną pasijusi besėdįs bare su taure rankoje.
Turiu tau padėkoti, Keisi, – šaltai tarė sau Denas. –
Kad įkalei man šitą mintį į galvą tą dieną, kai
„Spindulėlyje“ gėrėme kavą.
Virš durų mirgėjo raudona strėlė ir užrašas UŽEIK.
BOKALAS „MILLER LITE“ UŽ DU DOLERIUS IKI 9
VAKARO.
Denas uždarė dureles, vėl atvožė telefoną ir
paskambino Džonui Daltonui.
– Kaip laikosi tavo bičelis? – paklausė Džonas.
– Paguldytas, apkamšytas, rytoj septintą guls ant
operacinio stalo. Džonai, man džiūsta gerklė.
– Neeeee! – virpančiu falcetu suspiegė Džonas. – Nė
graaaaamo!
Noro išgerti kaip nebūta. Denas nusijuokė:
– Gerai, kaip tik to ir tikėjausi. Bet jeigu dar sykį
pragysi Maiklo Džeksono balsu, dievaž, pasigersiu.
– Kad būtum girdėjęs, kaip dainuoju „Billie Jean“.
Aš – neprilygstamas karaokės meistras. Ar galiu tave
kai ko paklausti?
– Klausk.
Pro priekinį langą Denas stebėjo, kaip baro duris
varsto „Kaubojaus bato“ lankytojai, vargu bau
šnekučiuodami apie Mikelandželą.
– Tai, ką tu turi, alkoholis... kaip čia pasakius...
iškerta, ar ne?
 – Slopina. Užmeta priegalvį ant veido ir dusina,
tenka kovoti dėl kiekvieno oro gurkšnio.
– O dabar?
– Kaip supermenas naudoju savo galias kovodamas
už teisybę, teisingumą ir amerikietišką gyvenimo
būdą.
– Žodžiu, nenori apie tai kalbėti.
– Ne, – atsakė Denas, – nenoriu. Bet dabar man jau
geriau. Geriau, nei kadaise tikėjausi. Kai buvau
paauglys...
Jis nutilo. Paauglystėje kasdien grūmėsi su
beprotybe. Balsai galvoje – negerai, bet vaizdai
kartais dar labiau šiurpindavo. Tuomet jis pažadėjo ir
motinai, ir sau, kad niekados negers kaip tėvas, o kai
vis dėlto pradėjo – devintoje klasėje, pajuto tokį
palengvėjimą – iš pradžių, kad apgailestavo neužpylęs
anksčiau. Pagirias rytais buvo kur kas lengviau
ištverti nei nakties košmarus. Ramybės nedavė
vienintelis klausimas: ar jis paveldėjo visas tėvo ydas?
Ar tik dalį?
– Kas gi atsitiko paauglystėje? – paklausė Džonas.
– Nieko. Tiek to. Klausyk, geriau mausiu iš čia. Aš
sėdžiu baro automobilių stovėjimo aikštelėje.
– Tikrai? – Džonas susidomėjo. – Kokio baro?
– „Kaubojaus batas“. Bokalas alaus už du dolerius
iki devintos vakaro.
– Denai.
– Ką, Džonai?
– Prisimenu tą barą iš senų laikų. Jeigu nori savo
gyvenimą nuleisti į klozetą, ten nepradėk. Mergos
prisirijusios metamfetamino, o vyrų tualetas dvokia
sušvinkusiais apatiniais. „Batas“ tik tiems, kas
nebeturi kam išlieti širdies.
Aha, ir vėl tie patys žodžiai.
– O kas turi kam išlieti širdį, ką? – atsiliepė Denas.
– Nešk muilą, kol nevėlu, Denai, – dabar Džonas jau
kalbėjo susirūpinęs. – Beregint. Ir nesiknisk ten. Ir
neišjunk telefono, iki iš galinio vaizdo veidrodėlio
išnyks didelis neoninis kaubojaus batas.
 Denas paleido variklį, išvažiavo iš aikštelės ir vėl
pasuko 11-uoju greitkeliu.
– Tolsta, – paskelbė jis. – Tolsta... irrr... dingo.
Jis pajuto neapsakomą palengvėjimą. Ir
apgailestavimą: kiek bokalų po du dolerius būtų
galėjęs iškošti iki devintos valandos?
– Gal ketini įsimesti pakuotę alaus ar butelį vyno
grįždamas į Freizerį, ką?
– Ne. Viskas gerai.
– Tad susitiksim ketvirtadienį vakare. Ateik
anksčiau, padarysiu kavos „Folgers“ iš specialių
atsargų.
– Gerai, – sutiko Denas.

12

Užlipęs į savo kambarį bokštelyje ir įjungęs šviesą,

lentoje pamatė naują žinutę.

Šiandien buvo gera kaip reta!

Tavo draugė

ABRA

– Na ir gerai, vaikeli, – atsakė Denas. – Malonu.

Zzzz! Vidinis telefonas. Priėjęs spustelėjo mygtuką.
– Sveiki, daktarėli Miege, – pasigirdo Loretos Eims
balsas. – Man pasirodė, kad mačiau tave grįžtant.
Manding, formaliai tavo laisvadienis dar nepasibaigė,
bet gal norėtum aplankyti ligonį?
– Ką? Poną Kameroną ar poną Marį?
– Kameroną. Azis nuskuodė pas jį iškart po
vakarienės.
Benas Kameronas gyveno Rivington-1. Antrame
aukšte. Buvęs buhalteris, aštuoniasdešimt trejų metų
pensininkas, sergantis lėtiniu širdies
nepakankamumu. Pašėlusiai smagus senukas. Puikiai
žaidžia žodžių loto ir nepranokstamas varžovas
žaidžiant „dvidešimt penkis“, savo derinukais varantis
iš proto priešininkus.
 – Einu, – atsakė Denas. Ir stabtelėjęs dar sykį
pažvelgė į rašomąją lentą. – Labanakt, vaikeli, –
atsisveikino su ja.
Nuo tos nakties dvejus metus iš Abros Stoun negavo
jokios žinios.
Tuos dvejus metus kažkas glūdojo grynuolių
kraujyje. Bredlio Trevoro, jaunojo beisbolo žaidėjo,
atsisveikinimo dovana.

18 Tomas Sternsas Eliotas „Keturi kvartetai“ (iš anglų k. vertė

Kornelijus Platelis).
 Antra dalis

BERGŽDIEJI DEMONAI
 SEPTINTAS SKYRIUS

Ar esi mane matęs?

Vieną 2013 metų rugpjūčio rytą Končeta Reinolds

pabudo anksti savo bostoniškame bute. Kaip
paprastai, pirmiausia susivokė, kad kampe prie
tualetinio stalo nebeguli susirangęs šuo. Betė jau
seniai apleido šį pasaulį, bet Četa vis dar jos ilgėjosi.
Ji apsivilko chalatą ir nuėjo į virtuvę, kur ketino
užsikaisti rytinės kavos. Tūkstančius kartų Končeta
buvo sukorusi šį kelią ir nesitikėjo, kad šįsyk atsitiks
kas nors netikėta. Ir, žinoma, nė nedingtelėjo mintis,
kad šios dienos įvykis taps pirmąja ištisos bėdų
virtinės grandimi. Kaip vėliau Končeta paaiškino savo
dukraitei Liusei, ji nei suklupo, nei už ko nors
užkliuvo. Tiesiog dešinėje kūno pusėje per pusiaują
išgirdo menką pokštelėjimą ir atsidūrė ant grindų
baisaus skausmo varstoma koja.
Daugmaž tris minutes gulėjo spoksodama į savo
blankų atspindį tviskančiame parkete valios
pastangomis bandydama numaldyti skausmą. Ir
drauge keiksnodama save: Kvaila sene, gyveni viena
be kompanionės. Deividas jau penkerius metus tau
kala, jog esi per sena, kad galėtum gyventi viena, o
dabar jis apskritai tau galvą išūš.
Bet kompanionei reikėtų atiduoti kambarį, kurį
Končeta buvo paskyrusi Liusei ir Abrai, o jų viešnagė
buvo vienintelė širdies paguoda. Juo labiau dabar, kai
nebeliko Betės, o iš galvos išsivadėjo poetinis
įkvėpimas. Nors jai devyniasdešimt septyneri, bet ligi
šiol ji gražiai tvarkėsi ir puikiai jautėsi. Geri
„moteriški genai“. Argi ne jos mamutė palaidojo
keturis vyrus ir septynis vaikus ir sulaukė šimto dvejų
metų?
Nors, tiesą sakant (bent sau pačiai), pastarąją
vasarą jautėsi ne per puikiausiai. Vasara jai buvo...
gana sunki.
Kai skausmas pagaliau nuslūgo – trupučiuką,
Končeta koridoriumi nurepečkojo į pamažu aušros
tvindomą virtuvę. Susivokė, kad nuo grindų nelabai
malonu grožėtis nuostabia rausva šviesa. Kai
skausmas paūmėjo, ji stabtelėjo sunkiai alsuodama,
paguldžiusi galvą ant kaulėtos rankos. Tą poilsio
valandėlę ji apmąstė žmogaus gyvenimą, padalytą į
septynerių metų atkarpas, tuos taisyklingus (ir
idiotiškai vienodus) ciklus. Va šitaip ji stūmėsi prieš
daugelį metų, ketvirtaisiais Pirmojo pasaulinio karo,
dar vadinamo – juokis ir voliokis! – Paskutiniuoju,
metais. Tuomet ji buvo Končeta Abruci, repečkojo
tėvų ūkyje Davolyje po diendaržį, gaudydama
nepalyginamai greitesnius už save viščiukus. Pakilusi
iš tų dulkių, ji nugyveno vaisingą ir įdomų gyvenimą.
Išleido dvidešimt poezijos knygų, gėrė arbatą su
Grahamu Grinu, pietavo su dviem prezidentais ir –
dosniausia likimo dovana – tapo gražios, protingos,
keistų gebėjimų mergaitės prosenele. Ir kuo baigėsi
visi tie stebuklai?
Repečkojimu, štai kuo. Grįžimu prie ištakų. Dio mi
bendica19.
Nusigavusi į virtuvę, vingiuodama kaip ungurys
saulėtu stačiakampiu nušliaužė prie staliuko, prie
kurio dažniausiai valgydavo. Ant jo gulėjo jos
mobilusis. Četa nutvėrė už vienos staliuko kojos ir tol
purtė, kol telefonas nusliuogė prie krašto ir
dunkstelėjo ant grindų. Ir, meno male20, nesudužo. Ji
surinko numerį, kurį buvo prisakyta surinkti ištikus
tokiai bėdai kaip ši, ir palaukė, kol įrašytas balsas –
dvidešimt pirmojo amžiaus idiotizmo viršūnė –
pranešė, kad jos skambutis įrašytas.
 Ir pagaliau – šlovė Tau, Marija! – atsiliepė gyvo
žmogaus balsas:
– Greitoji pagalba, kas atsitiko?
Ant grindų gulinti moteris, Pietų Italijoje kadaise
repečkojusi paskui viščiukus, kad ir kęsdama
skausmą, prašneko aiškiai ir suprantamai:
– Jums skambina Končeta Reinolds. Aš gyvenu
Marlboro gatvėje, du šimtai devynioliktame name,
trečiame aukšte. Rodos, man lūžo šlaunikaulio
kaklelis. Ar galite atsiųsti greitąją pagalbą?
– Ar su jumis yra kas nors, ponia Reinolds?
– Per mano kvailumą – nė gyvos dvasios. Jūs kalbate
su kvaila sene, įsiteigusia, kad gali gyventi viena. Ir,
beje, prašom vadinti mane panele.

Liusė spėjo šnektelėti su močiute, kol ji dar nebuvo

nuvežta į operacinę.
– Man lūžo šlaunikaulio kaklelis, bet tai nieko
baisaus, – paaiškino ji Liusei. – Manding, jie sutvirtins
sraigtais ar kažkuo panašiu.
– Mamute, tu griuvai?
Liusė iškart prisiminė Abrą, tik po savaitės turinčią
grįžti iš vasaros stovyklos.
– Taip, žinoma, staiga pokšt – ir lūžo, ir griuvau.
Nieko neįprasta tokio amžiaus žmonėms kaip aš, o
kadangi dabar tai atsitinka daugiau žmonių nei
anksčiau, gydytojams tai ne naujiena. Tau nėra ko
lėkti it akis išdegus, bet, man regis, greit
pasimatysim. Reikės kai ką aptarti ir sutvarkyti.
Liusei šaltis pagairavo po širdimi.
– Ką aptarti ir sutvarkyti?
Dabar, apkvaišinta valiumu, morfijum ar dar kokiais
skausmą malšinančiais vaistais, Končeta mąstė gana
blaiviai.
– Ko gero, šlaunikaulio kaklelio lūžis kuo mažiausiai
gresia mano gyvybei, – paaiškino. Gana glaustai. Ir
baigdama paprašė: – Nieko nesakyk Abrai, cara. Ji
man atsiuntė dešimtį žinučių ir net vieną tikrą laišką,
ir, sprendžiant iš visa ko, vasaros stovykla jai labai
patinka. Dar spės prisižiūrėti, kaip jos sukriošusi
mamutė į aną pasaulį taisosi.
Jeigu tu išties manai, kad turėsiu jai pasakyti... –
tarė sau Liusė.
– Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, amore,
ką dabar galvoji, bet gal šįkart jos nepasieks bloga
žinia.
– Galbūt, – sutiko Liusė.
Kai tik ji baigė kalbėti, vėl sučirškė telefonas.
– Mama! Mamyte! – Abra beveik verkė. – Aš noriu
namo. Mamutei vėžys, ir aš noriu namo.

Grįžusi anksčiau laiko iš stovyklos „Tapavingas“

Meino valstijoje, Abra veikiai suprato, koks būtų jos
gyvenimas, jeigu jai tektų skrajoti tarp išsiskyrusių
tėvų. Paskutines dvi rugpjūčio savaites ir pirmąją
rugsėjo savaitę ji praleido su motina Končetos bute
Marlboro gatvėje. Senoji dama, puikiai ištvėrusi
šlaunikaulio operaciją, griežtai atsisakė likti ligoninėje
ir gydytis ką tik gydytojų nustatytą kasos vėžį.
– Nei tablečių, nei chemoterapijos. Nugyvenau
devyniasdešimt septynerius metus, ir gana. Na, o tau,
Liuse, draudžiu artimiausius šešis mėnesius šokinėti
aplink su valgiais, tabletėmis ir basonu. Tu turi savo
šeimą, o man dar užtenka pinigų pasisamdyti slaugę,
kuri budėtų ištisą parą.
– Ir negalvok užbaigti gyvenimą tarp svetimų
žmonių, – pareiškė Liusė įsakmiu tonu, girdi: ką
liepsiu, tą ir darysi. Ir Abra, ir jos tėvas žinojo, kad
ginčytis su ja neverta. Net Končeta nebūtų įstengusi
jos nuginčyti.
Taipgi nebuvo svarstoma, kur gyvensianti Abra:
rugsėjo devintą ji turėjo eiti į Anistono vidurinės
mokyklos aštuntą klasę. Deividas Stounas, gavęs
metus akademinių atostogų, rašė knygą, kurioje
lygino griausmingą trečiąjį dešimtmetį su laisvu
septintuoju, ir todėl – kaip ir diduma draugių iš
stovyklos „Tap“ – Abra leido dienas tai su tėvu, tai su
motina. Nuo pirmadienio iki penktadienio būdavo su
tėvu. Savaitgalį važiuodavo į Bostoną pas mamą ir
mamutę. Jos nuomone, blogiau nė būti negalėjo... bet
pasirodė, kad gali, ir dar kaip gali.

Deividas Stounas dirbo namie, bet niekada

nesivargindavo nueiti prie vartų ir iš dėžės išimti
pašto. Jo įsitikinimu, Jungtinių Amerikos Valstijų
paštas, amžinosios biurokratijos pavyzdys, atgyveno
dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje. Tiesa,
retkarčiais ateidavo koks siuntinys, kartais – darbui
užsakytos knygos, o dažniausiai – kokie nors daiktai,
Liusės užsakyti pagal katalogą. Apskritai, pasak jo,
paštu ateina tik visoks šlamštas.
Kai Liusė buvo namie, paprastai ji eidavo išimti
pašto ir peržiūrėdavo jį prie rytinio kavos puodelio.
Daugiausia tai būdavo šiukšlės ir iškart atsidurdavo
dėžėje, Deivio vadinamoje apskrituoju aplanku. Tačiau
rugsėjo pradžioje Liusė vis dar gyveno pas Končetą,
tad Abra, vienintelė namų šeimininkė, grįžusi
mokyklos autobusu, paimdavo paštą. Ji taipgi
plaudavo indus, dukart per savaitę skalbdavo savo ir
tėvo drabužius ir, jei nepamiršdavo, įjungdavo dulkių
siurblį robotą Rumbą. Dirbdavo nesiskųsdama, nes
suprato, kad motina padeda mamutei, o tėvas dirba
prie labai svarbios knygos. Pasak jo, šįkart knyga
būsianti ne AKADEMINĖ, o POPULIARIOJI. Jeigu
sulauksianti pasisekimo, galbūt jis atsisakysiąs
dėstymo ir atsidėsiąs kūrybai – bent jau kuriam laikui.
Tą dieną, rugsėjo septynioliktąją, dėžėje gulėjo
„Volmarto“ lankstinukas, atvirukas su skelbimu apie
naują dantų gydytojo kabinetą mieste (ŠYPSOKITĖS Į
SVEIKATĄ!) ir dvi vietinių nekilnojamojo turto
agentūrų kreidinio popieriaus skrajutės, viliojančios
pirkti butus Maunt Tanderio slidinėjimo kurorte.
Be to, dėžėje buvo nemokamas vietinis laikraštukas
„Anistono pirkėjas“: pirmuose dviejuose puslapiuose
buvo spausdinamos žinutės apie šalies ir pasaulio
įvykius, o vidury – vietinės žinios (daugiausia apie
sportą). Toliau buvo skelbimai ir kuponai. Liusė
tikriausiai būtų išsiplėšusi vieną kitą kuponą, o
laikraštuką įmetusi į atliekų perdirbimo konteinerį.
Duktė jo nė nebūtų mačiusi. Kadangi Liusė buvo
Bostone, išėjo priešingai.
Lėtai eidama nuo vartų prie namų, Abra pasklaidė
laikraštuką, paskui atvertė paskutinį puslapį. Ten
rikiavosi keturiasdešimt ar penkiasdešimt nuotraukų
didumo sulig pašto ženklais, daugiausia spalvotų, nors
kelios buvo nespalvotos. Viršuje buvo antraštė:

AR ESI MANE MATĘS?

Jūsų „Anistono pirkėjo“ savaitinė skiltis

Iš pradžių Abrai dingtelėjo, kad tai koks nors

konkursas, kažkas panašaus į retų kadrų medžioklę.
Paskui susivokė, jog tai dingę vaikai, ir pajuto, lyg
nematoma ranka būtų sugniaužusi jai vidurius ir
išgręžusi nelyginant mazgotę. Mokyklos kavinėje per
pietus ji nusipirko tris pakelius „Oreo“ sausainių ir
suvalgė autobusu grįždama namo. Dabar pajuto, kaip,
tos pačios rankos išspaudžiami, jie kyla gerkle.
Nežiūrėk, jei nemalonu, – įsakė ji sau. Balsas
skambėjo griežtai, pamokomai, Abra dažnai juo
prabildavo, kai būdavo prislėgta ar sutrikusi (tai buvo
mamutės balsas, nors ji to ir nesuvokė). – Mesk viską į
šiukšlių dėžę, ir baigta. Bet ji negalėjo atplėšti akių
nuo nuotraukų.
Štai Sintija Abelard, g. 2005 m. birželio 9. Abra
staigiai sumetė, kad g. reiškia „gimusi“. Dabar Sintijai
būtų aštuoneri. Žinoma, jeigu būtų gyva. Ji dingo
2009-aisiais. Kaip galima netekti ketverių metukų
dukrelės? – dingtelėjo Abrai. – Tikriausiai tėvai buvo
niekam tikę. Na, aišku, tėvai, ko gero, nekalti. Ko
gero, ten atklydo koks nors iškrypėlis, pasinaudojo
proga ir pagrobė mergaitę.
O štai Mertona Eskju, g. 1998 m. rugsėjo 4. Dingo
2010-aisiais.
O štai žemėliau, per lapo vidurį, graži lotynų
amerikietė, vardu Andžela Barbera, septynerių metų
dingusi iš namų Kentukio mieste, jau devyneri metai,
kai ieškoma. Įdomu, dingtelėjo Abrai, nejaugi jos tėvai
mano, kad tokia mažytė nuotraukėlė padės jiems
susigrąžinti dukterį? O jeigu ir padės, ar jie bepažins
ją? Be kita ko, ar ji bepažins tėvus?
Mesk tą laikraštuką, – įsakė mamutės balsas. – Ar
tau negana savų rūpesčių, kad žiopsai į svetimus vai...
Žvilgsnis užkliuvo už nuotraukos apatinėje eilėje, ir
iš lūpų ištrūko riktelėjimas. Ar veikiau aimana. Iš
pradžių ji net nesuprato kodėl, nors, deja, taip,
suprato: taip atsitinka, kai rašant rašinėlį koks nors
žodis tau sukasi ant liežuvio galo, bet neateina į galvą.
Iš nuotraukos į ją žvelgė baltasis berniukas trumpais
plaukais ir plačia išdykėlio šypsena. Skruostai lyg
būtų strazdanoti. Nuotrauka buvo per maža, kad
galėtum įžiūrėti, bet
(strazdanoti dievaži strazdanoti)
Abra nežinia kodėl tuo neabejojo. Taip, jis buvo
strazdanotas, ir vyresnieji broliai erzindavo jį, o
motina ramindavo, girdi, ilgainiui strazdanos
dingsiančios.
– Ji sakė jam, kad strazdanos lemia laimę, –
sukuždėjo Abra.
Bredlis Trevoras, g. 2000 m. kovo 2 d. Dingo 2011
m. liepos 12 d. Europidas. Gyvenamoji vieta:
Benkertonas, Ajovos valstija. Amžius: 13. Ir apačioje –
žemiau visų tų daugiausia šypsančių vaikų: Jeigu tau
atrodo, kad esi pastebėjęs Bredlį Trevorą, pranešk
Dingusių ir išnaudojamų vaikų valstybiniam centrui.
Deja, niekas nepraneš pastebėjęs Bredlį, nes niekas
daugiau jo nebepamatys. Dabar jam anaiptol ne
trylika. Bredlis Trevoras sustojo prie vienuolikos.
Sustojo kaip sudaužytas rankinis laikrodis, visas
dvidešimt keturias valandas per parą rodantis tą patį
laiką. Abra staiga susigriebė mąstanti, ar dingsta
strazdanos gulint po žeme.
– Mažasis beisbolininkas, – sukuždėjo ji.
Palei taką žydėjo gėlės. Abra pasilenkė, rankomis
įsirėmė į kelius, kuprinė ant pečių pasirodė be galo
sunki, ir išvėmė „Oreo“ sausainius ir dar
nesuvirškintus pietus ant mamos astrų. Kai pagaliau
suprato, kad daugiau nevems, nuėjo į garažą ir
sumetė paštą į šiukšlių dėžę. Visą paštą.
Tėtis sakė teisybę: visa tai šiukšlės.

Mažasis kambarys, tėvo darbo kabinetas, buvo

atdaras, ir Abra, nuėjusi į virtuvę prie kriauklės įsipilti
stiklinės vandens ir išsiplauti gaižaus pusiau
suvirškintų „Oreo“ sausainių skonio burnoje, išgirdo
vienodai kaukšint kompiuterio klaviatūros klavišus.
Puiku. Kai kaukšėjimas sulėtėja ar visiškai nutyla,
tėvas paprastai būna irzlus. Be to, labiau kreipia į ją
dėmesį. O ji norėjo likti nepastebima.
– Abadu, ar čia tu? – progiesmiu paklausė tėvas.
Paprastai tokiu atveju ji paprašydavo liautis ją
šaukus vaikišku vardu, bet ne šiandien.
– Aha, aš.
– Kaip mokslai?
Kaukšėjimas nuščiuvo. Dėl Dievo meilės, tik
neateik, – ėmė melsti Abra. – Neateik ir nežiūrėk į
mane, nepradėk klausinėti, kodėl aš tokia išbalusi ir
panašiai.
– Gerai. Kaip knyga?
– Šiandien atsakančiai padirbėjau, – atsiliepė jis. –
Rašau apie šokių stilius čarlstoną ir black bottom.
Tram-tam-ram-tam-tam.
Šiaip ar taip, svarbiausia, kad klavišai vėl
sukaukšėjo. Ačiū Dievui.
 – Jėga! – šūktelėjo ji ir, paskalavusi stiklinę, pastatė
ją į džiovyklą. – Einu į viršų ruošti namų darbų.
– Gera mergaitė. Nepamiršk, kad 2018-aisiais tavęs
laukia Harvardas.
– Gerai, tėti.
Gal ir nepamirš. Svarbu, kad neprisimintų, kas
atsitiko 2011-aisiais Benkertone, Ajovos valstijoje.

Bet pamiršti negalėjo. Todėl, kad...

Kodėl? Kodėl? Todėl, kad... na...
Todėl, kad aš galiu ką nors padaryti.
Ji pasikeitė SMS žinutėmis su Džesika, bet netrukus
Džesika išvažiavo su tėvais į šiaurės Konvėjaus
prekybos centrą vakarieniauti šeimyniniame restorane
„Panda Garden“, ir Abra atsivertė visuomeninių
mokslų vadovėlį. Jai reikėjo atskleisti ketvirtą skyrių,
dvidešimt nuobodžių puslapių apie tai „Kaip dirba
mūsų vyriausybė“, bet atsiskleidė penktas: „Tavo
pilietinė atsakomybė“.
O Dieve, ko jau ko, o žodžio atsakomybė šiandien ji
kaip tik kuo labiausiai troško išvengti. Nuėjo į vonios
kambarį dar vienos stiklinės vandens, nes burnoje
tebejautė nemalonų skonį, ir susigriebė žiūrinti į
veidrodį – į strazdanas savo veide. Jų buvo trys: viena
kairiajame skruoste ir dvi ant nosies. Nieko sau. Su
strazdanomis jai pasisekė. Ir apgamo kaip Betanė
Stivens ji neturi, ir nėra žvaira kaip Normanas
Makginlis, ir nemikčioja kaip Džinė Vitlo, ir ji negavo
tokio pasibaisėtino vardo kaip vargšelis Pensis
Eferšamas. Abra – keistokas vardas, kas be ko, bet
skamba neblogai, žmonėms net atrodo gražus, o ne
kvailas kaip Pensio, berniukų pravardžiuojamo
(mergaitės visada kažkaip įsimiklina sužinoti tokius
dalykus) Pensiu Peniu.
O svarbiausia – manęs nepjaustė kažkokie
pamišėliai, kuriems nusispjaut, kad aš klykiu ir
meldžiu liautis. Prieš mirtį nemačiau, kaip kai kurie tų
pamišėlių laižė mano kraują sau nuo rankų. Abadu –
tu laimės kūdikis.
Nors vargu bau. Laimės kūdikiai nežino to, ko jiems
nedera žinoti.
Ji užvožė unitazo dangtį, atsisėdo ir tyliai apsiverkė
rankomis užsidengusi veidą. Ir šiaip jau baisu, kad jai
tenka prisiminti Bredlį Trevorą ir jo pasibaisėtiną
mirtį, bet tai dar ne viskas. Yra ir daugiau dingusių
vaikų – tiek nuotraukų, kad, išrikiuotos paskutiniame
„Pirkėjo“ puslapyje, jos atrodo kaip moksleivių sueiga
pragare. Tos vaikiškos šypsenos ir akys, išmaniusios
apie gyvenimą dar menkiau nei Abra. Na, o ką ji
išmano? Net nežino „Kaip dirba mūsų vyriausybė“.
Ką galvoja dingusių vaikų tėvai? Kaip jie apskritai
gyvena toliau? Ar prisimena Sintiją, Mertoną arba
Andželą vos pabudę ir prieš užmigdami? Ar laukia
sugrįžtant vaikų ir saugo jų kambarius tokius, kokie
jie buvo anksčiau, ar jų drabužius ir žaislus atidavė
labdarai? Abra girdėjo, kad taip pasielgė Lenio
O᾽Miros tėvai, kai šis, krisdamas iš medžio, trenkėsi
galva į akmenį ir mirė. Lenis O᾽Mira, išgyvenęs tik iki
penktos klasės, o paskui... sustojęs, ir baigta. Be
abejo, Lenio tėvai žino, kad jis miręs: yra kapas, jie
gali jį aplankyti, padėti gėlių, ir tai visai kas kita. Gal
ir ne, bet Abra taip mano. Nes priešingu atveju
belieka tik spėlioti. Valgai pusryčius ir mąstai, o gal
tavo vaikas
(Sintija Mertona Andžela)
irgi kur nors valgo pusryčius arba laido aitvarą, arba
kartu su emigrantais skina apelsinus, arba... Širdies
gilumoje supranti, kad jis miręs, diduma jų paprastai
netenka gyvybės (kad tuo įsitikintum, užtenka
pažiūrėti šeštos valandos laidą „Nelaimingi
atsitikimai“), bet negali būti tikras.
Ji niekuo negali padėti abejonių kankinamiems
Sintijos Abelard, Mertonos Eskju ar Andželos
Barberos tėvams: nė nenutuokia, kas jiems atsitiko. O
apie Bredlį Trevorą žino...
 Buvo jau beveik pamiršusi jį, bet pasitaikė tas
kvailas laikraštukas... tos kvailos nuotraukos... Ir
atgijo prisiminimai. Ji net nenujautė, kad jie tebėra
gyvi, – jie tarytum išnėrė iš pasąmonės...
Ir tai, ką ji sugeba. Tai, apie ką niekada nepasakoja
tėvams, nes jie gali susirūpinti, kaip galėtų susirūpinti
sužinoję, kad po pamokų ji bučiavosi su Bobiu
Flanaganu, – žinoma, neįsisiurbdama į lūpas ir nė
neketindama išdarinėti visokių šlykštybių. Abra
įsivaizdavo (ir nelabai klydo, nors su telepatija tai
neturėjo nieko bendra), kad tėvų akyse ji tebėra
aštuonmetė ir tikriausiai tokia liks bent jau iki tol, kol
ims kaltis krūtys, – šiaip ar taip, kol kas jų nebuvo ar
jos buvo nepastebimos.
Jie net nesiteikia su ja PASIKALBĖTI. Džulija
Vendover sakė, kad „rimtai“ su ja dažniausiai kalbasi
mama, o Abros mama pastaruoju metu „rimtai“
kalbėjosi su ja tik apie šiukšles: kaip svarbu jas išnešti
ketvirtadienį rytą, prieš atvažiuojant mokyklos
autobusui. „Mes nereikalaujame iš tavęs dievaižin
ko, – pareiškė Liusė. – Tačiau šį rudenį kiekvienam
mūsų itin svarbu nesėdėti rankų sudėjus.“
Mamutė bent jau bandė PASIKALBĖTI. Pavasarį
pasivedėjo Abrą į šalį ir paklausė: „Ar žinai, ko
berniukai nori iš mergaičių, kai berniukai ir mergaitės
būna daugmaž tokio amžiaus kaip tu dabar?“
– Turbūt lytinių santykių, – atsakė Abra... nors tas
drovus nutrūktgalvis Pensis Eferšamas, regis,
prašydavo nebent, kad ji pavaišintų sausainiais arba
paskolintų dvidešimt penkis centus kam nors iš
automato nusipirkti, arba pasakodavo, kiek kartų
matęs „Keršytojus“.
Mamutė linktelėjo.
– Žmogaus prigimties nepakeisi: yra tokia, kokią
Dievas davė, bet tu nesileisk gundoma. Taškas.
Baigta. Galėsi apsigalvoti, kai sueis devyniolika, jei
norėsi.
Buvo truputį nesmagu, bet, šiaip ar taip, aišku kaip
diena. O apie tą dalyką galvoje nieko aiškaus. Tai
nelyginant apgamas, nematomas, bet nepaneigiamas.
Tėvai niekada nebeužsimindavo apie visus tuos
triukus, kuriuos Abra išdarinėdavo vaikystėje. Gal jie
tikėjosi, kad išnyko tai, kas skatino krėsti visas tas
išdaigas. Be abejo, ji žinojo, kad mamutė serga, bet tai
neturi nieko bendra su nežinia iš kur sklindančia
fortepijono melodija arba vandeniu, netikėtai
prapliumpančiu iš čiaupo vonios kambaryje, arba ta
gimimo diena (kurią labai miglotai prisimena), kai
virtuvės palubėje sukabino šaukštus. Tiesiog ji išmoko
valdyti tą dalyką. Nevisiškai, bet gerokai.
Be to, tas dalykas pasikeitė. Dabar ji retai regi tai,
kas turi atsitikti. Ir nebemoka mintimis judinti daiktų.
Kai buvo šešerių ar septynerių, galėdavo iki pat lubų
pakelti krūvą vadovėlių, sutelkusi į juos dėmesį. Nieko
ypatinga. Kaip kelnytes kačiukui numegzti, pasak
mamutės. O dabar nors ir kiek telkdama mintis į vieną
vienintelį vadovėlį, kad net smegenys imtų trykšti iš
ausų, vis viena jis pasislinkdavo stalu vos vieną kitą
centimetrą. Jeigu sekdavosi. Dažniausiai nepavykdavo
nė puslapio perskleisti.
Bet ji mokėjo daryti ir ką kita, dažniausiai net kur
kas geriau nei vaikystėje. Pavyzdžiui, pažiūrėti, kas
dedasi žmogaus galvoje. Ne visų žmonių: kai kurie
užsidengdavo, kiti paleisdavo papliūpą
mirguliuojančių vaizdinių, bet diduma žmonių Abrai
buvo nelyginant langai su atskleistomis užuolaidomis.
Bet kada galėdavo žvilgtelėti į vidų, kai tik
įsigeisdavo. Bet įsigeisdavo retai, nes, išvydus, kas ten
vyksta, būdavo liūdna, o kartais pikta. Patyrusi, kad
ponia Moran, jos mėgstamiausia šeštos klasės
mokytoja, turi MEILUŽĮ, ji pasijuto lyg gavusi vėzdu
per galvą.
Pastaruoju metu ji beveik niekada neatmerkdavo tos
akies. Iš pradžių sunkiai sekėsi, – lyg mokantis čiuožti
atbulomis arba rašyti kaire ranka, – bet ji išmoko.
Dėjo visas pastangas (iki tol, kol įgudo), ir ne veltui.
Kartais atmerkdavo, bet visada atsargiai, pasiruošusi
užsimerkti, kai tik pastebės ką nors neįprasta ar
bjauraus. Ir niekada nebandė lįsti į galvą tėvams arba
mamutei. Tai būtų nesąžininga. Galbūt nesąžininga ir
lįsti į smegeninę kitiems, betgi mamutė sakė:
žmogaus prigimties nepakeisi, o būdingiausias
žmogaus bruožas – smalsumas.
Kartais ji sugebėdavo įteigti žmogui mintį ką nors
padaryti. Ne kiekvienam, net ne kas antram, bet
daugelis labai lengvai pasiduodavo įtaigai. (Gal tie,
kurie tiki, kad per televiziją reklamuojamomis
priemonėmis iš tiesų įmanoma išlyginti raukšles ir
atsiauginti plaukus.) Abra žinojo, kad tą gebėjimą
būtina lavinti kaip raumenis, bet nieko nedarė. Bijojo.
Būta ir kitokių dalykų, diduma neįvardijamų, bet
tam, kurį dabar turėjo galvoje, Abra buvo sugalvojusi
pavadinimą. Vadino jį „toliamatyste“. Kaip ir visi kiti
jos gebėjimai, šis tai išblėsdavo, tai sustiprėdavo, bet,
tikrai panorėjus, – jei turėdavo į ką sutelkti dėmesį, –
paprastai viskas pavykdavo.
Pavyks ir dabar.
– Užsičiaupk, Abadu, – pakuždomis įsakė ji sau,
įtempusi visas jėgas. – Užsičiaupk, Abadudu.
Ji atskleidė elementariosios algebros vadovėlį toje
vietoje, kur buvo pažymėjusi namų darbą popieriaus
lakšteliu, prirašytu vardų Boidas, Stivas, Kemas ir
Pitas – mažų mažiausiai po dvidešimt kartų
kiekvienas. Visi keturi sudarė grupę „Pašonėje“, jos
mėgstamiausia gauja. Šaunuoliai, ypač Kemas. Ir Ema
Din, jos geriausia draugė, taip mano. Mėlynos akys,
neklusni šviesių plaukų sruoga.
Gal aš galėčiau padėti. Jo tėvai dar labiau
susikrimstų, tačiau bent jau žinotų.
– Užsičiaupk, Abadu. Užsičiaupk, besmegene
Abadudu.
Jei 5x – 4 = 26, kam lygus x?
– Šešiasdešimt zilijonų! – šūktelėjo ji. – Didelio čia
daikto!
Jos žvilgsnis nukrypo į gaujos „Pašonėje“ vaikinų
vardus, kuriuos jiedvi su Ema surašė jų
mėgstamiausiu pasviruoju šriftu („Rašysena
romantiškesnė“, – pareiškė Ema), ir staiga dingtelėjo,
kokios jos kvailos, vaikiškos ir juokingos. Tie žmonės
supjaustė jį, laižė kraują sau nuo rankų ir padarė jam
dar kažką baisesnio. Pasaulyje, kur įmanomi tokie
dalykai, varvinti seilę į gaujos vaikinuką mažų
mažiausiai nedora.
Abra užvertė vadovėlį, nusileido laiptais žemyn (tėvo
kabinete be perstojo klapsėjo klavišai) ir nuėjo į
garažą. Ištraukė laikraštuką iš šiukšlių dėžės, grįžo į
savo kambarį ir išpleikė jį ant stalo.
Tiek daug veidų, bet dabar jai rūpėjo tik vienas.

Širdis daužėsi krūtinėje. Jai ir anksčiau būdavo baisu,

kai tam tyčia bandydavo griebtis toliamatystės ar
skaityti mintis, bet niekada – kaip šiandien. Nieku
gyvu.
Ir ką gi tu darysi, jei sužinosi teisybę?
Apie tai pagalvosianti vėliau, nes gali ir nepasisekti.
Kaip tik to ir tikėjosi jos baugščioji, bailioji prigimties
pusė.
Abra pirmiausia uždėjo du kairiosios pirštus ant
Bredlio Trevoro nuotraukos, nes kairė ranka regėjo
geriausiai. Mielai būtų uždėjusi visą delną (jeigu tai
būtų koks daiktas, paimtų į saują), bet nuotrauka buvo
per maža. Kai uždengė ją dviem pirštais, nieko nebuvo
matyti. Bet Abra matė. Kuo aiškiausiai.
Akys mėlynos kaip Kemo Noulso iš gaujos
„Pašonėje“. Nuotraukoje to nematyti, bet jos tamsiai
mėlynos. Ji žinojo.
Dešiniarankis kaip aš. Bet ir kairiarankis kaip aš.
Kaip tik kairei rankai būdavo žinoma, koks bus
artimiausias metimas – staigus ar suk...
Abra aiktelėjo. Jaunasis beisbolininkas buvo
išmanus.
Juodu su jaunuoju beisbolininku buvo panašūs.
Taip, tikrai. Todėl jie ir pagrobė jį.
 Ji užsimerkė ir išvydo jo veidą. Bredlis Trevoras.
Draugams – tiesiog Bredas. Jaunasis beisbolininkas.
Kartais apsukdavo kepuraitę snapeliu į užpakalį, nes
taip daro visi beisbolininkai, kad sektųsi. Tėvas buvo
ūkininkas. Motina kepė pyragus ir pardavinėjo juos
vietiniam restoranėliui, taipgi šeimyniniame kioske.
Kai vyresnysis brolis išvyko į koledžą, Bredas pasiėmė
visas jo garso ir vaizdo įrašų plokšteles. Juodviem su
geriausiu draugu Elu labiausiai patiko daina „Dideli
kiaušai“. Atsisėdę ant Bredo lovos, juodu dainuodavo
drauge ir kvatodavo.
Jis ėjo per kukurūzų lauką, o jo laukė vyriškis.
Bredas palaikė jį maloniu žmogumi, geruoliu, nes
nepažįstamasis...
– Baris, – sukuždėjo Abra. Jos akys po suvertais
vokais greitai judėjo kaip miegančio žmogaus, labai
įsijautusio į savo sapną. – Tai buvo Baris Kinis. Jis tave
apgavo, Bredai. Tiesa?
Ir ne vien Baris. Jeigu šis būtų veikęs vienas,
Bredas, ko gero, būtų jį perpratęs. Žmonės su
žibintuvėliais visi kaip vienas siuntė tą pačią mintį:
nieko nebijok, sėsk į Bario Kinio sunkvežimį ar
kemperį, ar nesvarbu ką, nes Baris geras žmogus.
Geruolis. Draugas.
Ir jie pagrobė jį.
Abra nesitraukė. Jai nerūpėjo, ką matė Bredas, nes,
išskyrus pilką kilimėlį, jis nieko nematė. Surištas
lipniąja juosta, gulėjo kniūbsčias automobilyje, kurį
vairavo Baris Kinis. Bet ne tai buvo svarbiausia.
Dabar, prisijungusi prie tinklo, ji matė kur kas
daugiau negu jis. Ji matė...
Jo pirštinę. „Vilsono“ beisbolo pirštinę. Ir Barį Kinį...
Paskui tas epizodas išnyko. Gal grįš, o gal ir ne.
Naktis. Dvokė mėšlu. Gamykla. Kažkokia
(apleista)
gamykla. Prie jos artėjo ištisa vora automobilių,
mažų, didelių, du buvo milžiniški. Žibintai išjungti,
kad neatkreiptų dėmesio, bet danguje švietė kone
pilnatis. Jie važiavo išduobtu, gruoblėtu keliu pro
vandens bokštą, pro sandėlį kiauru stogu, pro atvirus
surūdijusius vartus, pro kelio ženklą su kažkokiu
užrašu. Jis šmėkštelėjo taip greitai, kad ji nespėjo
perskaityti. Ir štai gamykla. Apgriuvusi gamykla su
pasvirusiais kaminais ir išplėštais langais. Ten buvo
dar vienas ženklas, apšviestas mėnesienos, ir Abra
perskaitė: KANTONO APYGARDOS ŠERIFO ĮSAKYMU
PAŠALINIAMS EITI DRAUDŽIAMA.
Jie apvažiuoja gamyklą iš kitos pusės, o kai sustoja,
ima kankinti jaunąjį beisbolininką Bredą ir kankina,
kol jis pagaliau miršta nukankintas. Abra nenori
matyti, kaip jis miršta, grįžta atgal. Grįžti sunkoka,
atrodo, lyg bandytum atsukti kietai priveržtą stiklainio
dangtelį, bet jai vis dėlto pavyksta. Atsidūrusi ten, kur
norėjo, ji vėl duoda valią įvykiams.
Bariui Kiniui patiko pirštinė, primenanti jam jo
paties vaikystę. Todėl jis ją pasimatavo. Pasimatavo,
pauostė aliejų, kuriuo Bredas ją tepė, kad oda
nesukietėtų, ir keliskart įgrūdo kumštį...
Bet įvykiai vystėsi labai sparčiai, ir ji vėl pamiršo
Bredo beisbolo pirštinę.
Vandens bokštas. Sandėlis kiauru stogu. Surūdiję
vartai. O paskui pirmas ženklas. Kas ten parašyta?
Deja. Vis dar per greitai, net ir mėnesienoje. Ji grįžo
atgal (kakta išrasojusi prakaitu) ir vėl pradėjo viską iš
naujo. Vandens bokštas. Sandėlis kiauru stogu.
Pasiruošk, jau artėja. Surūdiję vartai. Paskui ženklas.
Dabar ji spėjo perskaityti užrašą, nors nebuvo tikra,
ar teisingai jį suprato.
Abra išplėšė popieriaus lapą, kuriame buvo
išraičiusi kvailų berniukų vardus, ir apvertė jį. Mikliai,
kol nepamiršo, pakeverzojo tai, ką buvo pastebėjusi:
CHEMIJOS PRAMONĖ, ETANOLIO GAMYKLA Nr. 4,
FRIMANAS, AJOVA, UŽDARYTA LAUKIANT
TOLESNIŲ NURODYMŲ.
Puiku, dabar ji žino, kur jie nužudė jį ir kur – ji tuo
neabejojo – užkasė jo kūną, beisbolo pirštinę ir visa
kita. Kas toliau? Jeigu ji paskambintų Dingusių ir
išnaudojamų vaikų paieškos tarnybos numeriu, kitame
laido gale išgirdusieji jos vaikišką balsą padėtų
ragelį... arba galbūt praneštų jos telefono numerį
policijai, ir ją veikiausiai suimtų už tai, kad ji tyčiojasi
iš žmonių, ir šiaip jau patyrusių skaudų likimo smūgį.
Paskui ji pagalvojo apie motiną, bet dabar, kai
mamutė jau viena koja kape, skambinti nieku gyvu
negalima. Mama ir šiaip turi rūpesčių per akis.
Abra atsistojo, priėjo prie lango ir pažvelgė į gatvę, į
gatvės kampe visą parą veikiančią parduotuvę
(vyresnių paauglių vadinamą „Ganykla“ – už
parduotuvės, prie šiukšlių konteinerių, jie rūkydavo
žolę) ir į Baltuosius kalnus, remiančius melsvą vasaros
pabaigos dangų. Ji įniko trintis lūpas, kaip buvo
įpratusi daryti susijaudinusi: tėvai bandė ją atpratinti,
bet dabar niekas nematė, tad jai nusispjaut.
Nusispjaut į viską.
Tėtis apačioje.
Jam irgi nenorėjo nieko sakyti. Ne todėl, kad reikia
užbaigti knygą, o tiesiog jis nieku gyvu nenorėtų veltis
į tokius dalykus, net jeigu ir patikėtų jos žodžiais.
Abrai nereikėjo nė jo minčių skaityti, kad tai suprastų.
Tad į ką kreiptis?
Nespėjus sugalvoti ko nors protingesnio, pasaulis už
lango ėmė suktis, lyg užkeltas ant milžiniško
plokštelių grotuvo. Abra nejučia tyliai aiktelėjo ir
įsikibo į palangę, sugniauždama užuolaidos kraštus.
Toks dalykas atsitiko jai nebe pirmą kartą, ir, netikėtai
užklupta, kiekvienąsyk ji siaubingai išsigąsdavo, lyg
būtų ištikęs priepuolis. Ji išsinerdavo iš savo kūno, ir
tai būdavo jau nebe toliamatystė, o toliabūvis. O jeigu
ji nesugebėtų grįžti?
Grotuvo diskas ėmė suktis lėčiau, paskui sustojo. Ji
buvo nebe savo kambaryje, o prekybos centre.
Suprato tai, nes priešais buvo mėsos skyrius. Virš jo
(užrašas lengvai įskaitomas degant dienos šviesos
lempoms) kabojo viliojantis skelbimas: MŪSŲ
PARDUOTUVĖJE NUGARINĖ – NAMŲ ŠEIMININKĖS
SVAJONĖ! Akimirką ar dvi mėsos skyrius sparčiai
artėjo, nes diskas sviedė ją į žmogų, kuris kažkur ėjo.
Ėjo apsipirkti. Baris Kinas? Ne, ne jis, nors Baris
kažkur netoliese: juk Baris ją atnešė čionai. Bet Abrą
atplėšė kažkas stipresnis už Barį. Kažkur apačioje,
regimojo ploto krašte, Abra išvydo maisto produktų
prikrautą vežimėlį. Paskui judėjimas priekin liovėsi, ir
jai pasidingojo, lyg
(kas būtų naršęs jos viduje, šnipinėjęs)
kas būtų įlindęs Į JĄ, toks keistas, neįprastas pojūtis,
ir staiga Abra suvokė, kad šįsyk ji ne viena ant to
disko. Ji žiūrėjo į mėsos skyrių, įrengtą prekybos
centro sparne, o pro jos langą į Ričlando skersgatvį ir
Baltuosius kalnus žvelgė nepažįstamas žmogus.
Ją apėmė panika: lyg kas būtų į ugnį kliustelėjęs
benzino. Nė garso neištrūko iš kietai sučiauptų jos
lūpų, atrodančių kaip siūlas, tačiau jai galvoje
nuskardėjo toks baisus klyksmas, kokio ji pati
nesitikėjo:
NE! DINK IŠ MANO GALVOS!

Pajutęs, kaip sudreba visas namas, ir pamatęs, kaip

virš galvos susiūbuoja kabanti lempa, Deividas
pirmiausia tarė sau
(Abra)
kad dukterį ištiko dar vienas paranormalus
priepuolis, nors jau keleri metai, kai nepasitaikė
telekinetinių išdaigų, o tokių – apskritai nėra buvę.
Kai viskas nurimo, jam dingtelėjo kita, jo manymu, kur
kas logiškesnė mintis: pirmąsyk patyriau žemės
drebėjimą Naujajame Hampšyre. Jis žinojo, kad
kartais čia pasitaiko tokių dalykų, bet... oho!
Jis pasikėlė nuo rašomojo stalo (prieš tai išsaugojęs
savo rašinį) ir išbėgo į koridorių. Sustojęs prie laiptų,
sušuko:
– Abra, ar pajutai, kaip krestelėjo?
Ji išėjo iš savo kambario perbalusi ir šiek tiek
išsigandusi.
– Aha, lyg ir... Aš... Man rodos, aš...
 – Žemės drebėjimas! – spindinčiu veidu sušuko
Deividas. – Tavo pirmasis žemės drebėjimas! Geras, ar
ne?
– Taip, – pritarė Abra, nė kiek nedžiūgaudama. –
Geras.
Jis dirstelėjo pro svetainės langą ir pamatė žmones,
stovinėjančius priebučiuose ir vejose. Tarp jų buvo
geras draugas Metas Renfru.
– Einu į lauką pasišnekėti su Metu, vaikeli. Ar nenori
išeiti?
– Ko gero, verčiau užbaigsiu matematiką.
Deividas pasuko prie durų, paskui atsigręžė:
– Juk neišsigandai, ar ne? Nėra ko bijoti. Viskas
baigta.
Abra būtų norėjusi tuo patikėti.

Skrybėlėtoji Roza pirko maisto produktų dviem, nes

senelis Flikas vėl pasiligojo. Prekybos centre ji
pastebėjo kelis grynuolius ir jiems linktelėjo. Prie
konservų lentynų sustojo paplepėti su Bariu Kinu,
rankoje laikančiu žmonos įduotą pirkinių sąrašą. Baris
labai nerimavo dėl Fliko.
– Pasitaisys, – nuramino jį Roza. – Juk pažįsti senelį.
Baris išsiviepė.
– Sveikas kaip ridikas.
Linktelėjusi Roza nustūmė vežimėlį toliau.
– Kurgi ne!
Įprasta diena prekybos centre, ir į tai, kas atsitiko
iškart po pokalbio su Bariu, iš pradžių ji nekreipė
dėmesio pagalvojusi, kad gal tiesiog sumažėjo
gliukozės kraujyje. Ji buvo linkusi į tokius staigius
šuolius ir todėl rankinuke paprastai nešiojosi
šokoladinį batonėlį. Paskui susivokė, kad kažkas įlindo
jai į galvą. Šnipinėja.
Ko jau ko, o neryžtingumo tikrai niekas nebūtų
galėjęs prikišti Rozai, pelnytai užėmusiai Grynuolių
mazgo vadovės vietą. Ji stabtelėjo pasukusi vežimėlį
mėsos skyriaus link (kur ketino apsipirkti) ir beregint
nėrė į kanalą, kurį atidarė kažkoks neabejotinai
pavojingas įsibrovėlis. Tikrai ne koks grynuolis, – būtų
tuojau pat atpažinusi, – ir juo labiau ne paprastas
stuobrys.
Ne, toli gražu ne paprastas.
Prekybos centro salė išnyko, ir ūmai ji susivokė
žiūrinti į kalnų grandinę. Tai ne Uoliniai kalnai, juos
būtų iškart atpažinusi. Mažesni. Ketskilo kalnai?
Adirondakas? Galbūt, o gal ir ne. Na, o įsibrovėlis...
Rozai dingtelėjo, kad tai vaikas. Tikriausiai mergaitė,
ko gero, ta pati, su kuria buvo jau susidūrusi.
Turiu sužinoti, kaip ji atrodo, ir tuomet galėsiu bet
kada ją surasti, kai tik panorėsiu. Tegu ji pasižiūri į
veidro...
Ir tuomet mintis, tokia griausminga kaip šūvis
ankštame kambaryje
(NE! DINK IŠ MANO GALVOS!)
švariai iššlavė viską iš smegeninės, ir Roza
susvyravusi griuvo ant lentynų su sriubų ir daržovių
konservais. Skardinės, ūžtelėjusios ant grindų,
nusirito į visas puses. Valandėlę Rozai dingojosi, kad ji
pati žnektelės ant žemės, netekusi sąmonės kaip
sentimentalaus romano skaistuolė. Paskui atsitokėjo.
Mergaitė nutraukė ryšį, be kita ko, labai įspūdingai.
Ar bėga kraujas iš nosies? Ji brūkštelėjo pirštais
panosėje, patikrino. Ne. Gerai.
Prišoko parduotuvės tarnautojas.
– Kaip jaučiatės, ponia?
– Gerai. Tiesiog galva apsvaigo, ir tiek. Tikriausiai
todėl, kad vakar man dantį ištraukė. Jau praėjo.
Išverčiau čia jums viską. Prašom atleisti. Laimė, kad
pasitaikė skardinės, o ne buteliai.
– Nieko baisaus, nieko baisaus. Gal norite išeiti į
gatvę, truputį pailsėti ant suoliuko?
– Ne, ačiū, nereikia, – atsakė Roza.
Ji nemelavo, bet nutarė tądien nieko nepirkti.
Nustūmė vežimėlį į kitą taką tarp lentynų ir ten
paliko.
 10

Į prekybos centrą Roza atvažiavo savo tojota takoma

(sena, bet patikima) iš kempingo, esančio į vakarus
nuo Saidvinderio. Vos įlipusi į automobilį, iš rankinuko
išsitraukė mobilųjį ir paspaudė greitojo rinkimo
mygtuką. Respondento telefonas pyptelėjo tik vieną
kartą.
– Kas atsitiko, Roza širdele? – paklausė Tėtukas
Varnas.
– Turim bėdą.
Ir, žinoma, progą. Vaikas su tokiu galingu garo
katilu – ji ne tik susekė Rozą, bet tiesiog numušė nuo
kojų, – tai ne šiaip sau koks garinukas, o šimtmečio
dovana. Ji jautėsi kaip kapitonas Ahabas, pirmąsyk
išvydęs savo milžiną baltąjį banginį.
– Papasakok, – paragino susidomėjęs Varnas.
– Daugmaž prieš dvejus metus. Vaikas Ajovoje.
Prisimeni?
– Žinoma.
– Prisimeni, aš tau sakiau, kad mus kažkas stebi.
– Aha. Iš Rytų pakrantės. Tu sakei, kad tikriausiai
mergaitė.
– Taip, mergaitė, visiškai teisingai. Ji ir vėl mane
surado. Buvau prekybos centre, rūpinausi savo
reikalais, ir staiga išnėrė ji.
– Kaip? Juk tiek laiko prabėgo?
– Nežinau, man nusispjaut. Bet mes būtinai turime
ją sučiupti, Varne. Būtinai.
– Ar ji žino, kas tu tokia? Kur mes esame?
Roza jau galvojo apie tai eidama prie automobilio.
Mergaitė jos nematė, tuo ji neabejojo. Ji žiūrėjo iš
vidaus. Ką ji galėjo matyti? Prekybos centro lentynas?
Kiek tokių lentynų visoje Amerikoje? Mažų mažiausiai
milijonas.
– Nemanau, bet svarbu ne tai.
– O kas?
– Pameni, aš sakiau, kad ji turi daug garo? Be galo
daug? Žodžiu, pasirodo, ji turi jo daugiau, nei aš
maniau. Kai aš bandžiau tą garą nukreipti prieš ją
pačią, ji ištrenkė mane iš galvos lyg nupūsdama
pienės pūkelį. Nieko panašaus man dar nebuvo
atsitikę. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad tai įmanoma.
– Ar ji galėtų būti viena iš mūsų, ar praverstų
maistui?
– Nežinau.
Bet ji žinojo. Garo – garo atsargų – jiems reikėjo kur
kas labiau nei naujokų. Be to, Roza nepageidavo, kad
tarp grynuolių būtų narių, turinčių tokią galią.
– Ką gi, kaip mes ją rasime? Turi kokių nors minčių?
Roza prisiminė, ką spėjo pamatyti prieš tai, kai buvo
negailestingai parblokšta Saidvinderio prekybos
centre. Nedaug, bet ten yra parduotuvė...
– Vaikai ją vadina „Ganykla“, – sukuždėjo ji.
– Ką?
– Nieko, nekreipk dėmesio. Man reikia pagalvoti.
Bet mes ją sučiupsime, Varne. Tikrai sučiupsime.
Stojo tyla. Kai Varnas vėl prabilo, jo balsas skambėjo
klausiamai:
– Tavo žodžiais tariant, jos garo užtektų dvylikai
ąsotėlių. Aišku, jeigu tu išties neketini atlikti su ja
Virsmo.
Roza atsainiai sukikeno, tarytum sulojo:
– Jei neklystu, mums gali pritrūkti ąsotėlių. Jeigu ji
būtų kalnas, tai tik Everestas.
Jis neatsiliepė. Rozai nereikėjo nei žiūrėti jam į
veidą, nei lįsti į galvą, kad suprastų, koks jis nustebęs.
– Gal mums jos nė neprireiks.
– Nesuprantu.
Na, žinoma. Strateginiu mąstymu Varnas niekada
negarsėjo.
– Gal mums nereikės nei žudyti jos, nei atlikti
Virsmo. Pagalvok apie karves.
– Karves?
– Tu gali ją papjauti ir keliems mėnesiams
apsirūpinti žlėgtainiais ir mėsainiais. O jeigu laikysi ją
gyvą ir prižiūrėsi, galėsi melžti šešerius metus. Gal
net aštuonerius.
 Tyla. Ilga. Ji nesiryžo jos nutraukti. Kai jis prabilo,
kalbėjo dar atsargiau:
– Niekada nebuvau girdėjęs tokio dalyko. Kai juos
nužudome, gauname garo, o jeigu jie turi ko nors
pravartaus ir yra palyginti stiprūs, kad ištvertų
Virsmą, mes atliekame jiems Virsmą. Kaip
devintajame dešimtmetyje atlikome Virsmą Endei.
Senelis Flikas, ko gero, laikosi kitos nuomonės – jo
žodžiais tariant, jis prisimena, kaip Henrikas VIII
nužudė savo žmonas, bet aš netikiu, kad grynuoliai
kada nors yra laikę garinius kaip melžiamas karves.
Jeigu ji iš tikrųjų turi tiek galios, kaip tu sakai, gali
būti pavojinga ją tausoti.
Pasakyk man ką nors tokio, ko nežinau. Jei būtum
pajutęs tai, ką aš patyriau, netgi tokia mintis tau
pasirodytų beprotybė. O gal iš tikrųjų išėjau iš proto.
Bet...
Bet nusibodo gaišti tiek laiko – visos genties laiko –
beieškant peno. Skursti kaip X šimtmečio čigonams
tuo metu, kai jie gali klestėti kaip visatos karaliai ir
karalienės. Tokie jie ir yra.
– Pasikalbėk su seneliu, jeigu jis geriau jaučiasi. Ir
su Dručke Mere, ji beveik tokio pat amžiaus kaip ir
Flikas. Su Ende Barškuole. Ji naujokė, bet turi galvą
ant pečių. Dar su kuo nors, kas, tavo nuomone, vertas
pasitikėjimo.
– O Dieve, Roza. Aš nežinau...
– Ir aš nežinau – bent jau kol kas. Ligi šiol negaliu
atsipeikėti. Žodžiu, apsiklausinėk. Šiaip ar taip, tu –
mūsų žvalgas.
– Gerai...
– Aha, ir nepamiršk pasitarti su Graikiniu Riešutu.
Paklausk, kokiais vaistais galima ilgesnį laiką tramdyti
stuobrių vaiką.
– Manding, šita mergaitė visiškai nepanaši į
stuobriukę.
– Eik jau. Didelė riebi stuobrių karvė.
Vargu bau. Veikiau didelis baltasis banginis, štai kas
ji tokia.
 Roza išjungė telefoną nelaukdama Tėtuko Varno
atsakymo. Ji – genties galva, ir jeigu taip nusprendė,
nėra ko daugiau kalbėti.
Ji – baltasis banginis ir bus mano.
Bet Ahabas svajojo apie baltąjį banginį ne todėl, kad
iš Mobio Diko galima išgauti tonas varvelio ir galybę
statinių taukų, ir Roza svajojo apie mergaitę ne todėl,
kad, veikiama psichiškai ir atitinkamais kvaišalų
mišiniais, ji galėtų būti jiems nesenkantis garo
šaltinis. Tai daugiau asmeninis siekis. Atlikti jai
Virsmo procedūrą? Įtraukti į Grynuolių mazgą?
Niekada. Ta mergiščia išspyrė ją, Skrybėlėtąją Rozą,
iš savo galvos kaip įkyrų pamokslininką, prie durų
tauškiantį niekus apie neišvengiamą pasaulio pabaigą.
Dar niekas nedrįso taip gėdingai su ja pasielgti.
Nesvarbu, kokią galią turi mergaitė, ją reikia
pamokyti.
O kas kitas, išskyrus mane, sugebėtų imtis to darbo?
Skrybėlėtoji Roza paleido variklį, išvažiavo iš
prekybos centro stovėjimo aikštelės ir pasuko į
Grynuolių mazgui priklausantį Blubelo kempingą.
Nuostabus kraštovaizdis, kodėl gi ne? Kadaise čia
stovėjo vienas gražiausių kurortinių viešbučių.
Na, žinoma, „Panorama“ senių seniausiai nuėjo
dūmais.

11

Metas ir Kesė Renfru, didžiausi vakarėlių mėgėjai,

sumanė sudrebinti kvartalą suruošdami sukrečiantį
pikniką drebėjimo proga. Jie pakvietė visus kaimynus,
ir beveik visi atėjo. Gretimoje parduotuvėje Metas
nupirko dėžę selterio, kelis butelius pigaus vyno ir
bambalį alaus. Buvo smagu kaip reta, ir Deividas
Stounas linksminosi iš visos širdies. Jam atrodė, kad ir
Abrai gera. Ji dūko su draugėmis – Džulija ir Ema, ir
jis prišnekino ją suvalgyti mėsainį ir truputį salotų.
Liusė patarė jam pratinti dukterį teisingai maitintis,
nes dabar ji tokio amžiaus, kai merginos ima
kraustytis iš proto dėl svorio ir išvaizdos, tokio
amžiaus, kai anoreksija ir bulimija bet kuriuo metu
gali parodyti savo sunykusį, išsekusį veidą.
Vis dėlto jis nepastebėjo (o Liusė, jeigu būtų buvusi
ten, tikriausiai būtų pastebėjusi), kad Abra, priešingai
nei jos be perstojo kikenančios draugės, buvo rimta.
Suvalgiusi dubenėlį ledų (visiškai mažą), ji paklausė
tėvą, ar galėtų grįžti namo kitapus gatvės ir baigti
ruošti pamokas.
– Gerai, – sutiko Deividas. – Tik pirmiausia padėkok
ponui ir poniai Renfru.
Abrai nereikėjo priminti – ji ir pati būtų padėkojusi,
bet nieko apie tai nepasakė, tik linktelėjo galvą.
– Nėr už ką, Abe, – atsakė ponia Renfru. Po trijų
taurių baltojo vyno jos akys neįprastai blizgėjo. –
Smagu, ar ne? Būtų visai ne pro šalį, kad dažniau būtų
žemės drebėjimų. Beje, aš kalbėjau su Vike Fenton –
juk pažįsti Fentonus, ar ne? Jie gyvena Tvenkinio
gatvėje, už kelių šimtų metrų, ir ji pasakė, kad nejautė
jokio žemės drebėjimo. Keista, ar ne?
– Tikrai keista, – sutiko Abra, tardama sau, kad apie
visas tas keistybes ponia Renfru ne kažin ką ir žino.

12

Baigusi ruošti namų darbą, ji nusileido į apačią ir su

tėvu pažiūrėjo televizorių, tuomet ir paskambino
mama. Abra šnektelėjo su ja ir padavė telefoną tėvui.
Liusė kažką pasakė, o ką – Abra įspėjo dar prieš tai,
kai Deivis, dirstelėjęs į ją, atsakė: „Taip, viskas gerai,
tik, regis, ji nusikalė prie namų darbų. Tie mokytojai
dabar be saiko apkrauna vaikus. Ar ji tau sakė, kad
mus krestelėjo žemės drebėjimas?“
– Einu į viršų, tėti, – tarė Abra ir atsainiai pamojo
ranka.
Ji atsisėdo prie rašomojo stalo, įjungė kompiuterį,
paskui išjungė. Nebuvo noro nei žaisti „Vaisių nindzę“,
nei juo labiau kam nors siuntinėti žinučių. Reikėjo
pagalvoti, ką daryti toliau, nes būtinai reikėjo ko nors
imtis.
Ji susikrovė knygas į kuprinę, paskui pakėlė akis ir
išvydo, kad pro langą į ją žiūri prekybos centre matyta
moteris. Tai buvo neįmanoma – kambarys buvo
antrame aukšte, bet ji žiūrėjo, ir gana. Savotiškai
išdidaus, neapsakomai skaistaus taisyklingų bruožų
veido išsišovusiais skruostikauliais, šiek tiek įkypomis,
toli viena nuo kitos įsodintomis akimis. Abrai
dingtelėjo, kad gražesnės moters kaip gyva nebuvo
regėjusi. Ir staiga suvokė, kad moteris, be jokios
abejonės, pamišėlė. Ant pečių dryksojo vešlūs juodi
plaukai, o ant tos kupetos styrojo neįsivaizduojamu
kampu šauniai pakreiptas nuzulintas aksominis
cilindras.
Iš tikrųjų jos čia nėra, nėra jos nė mano galvoje.
Protas neneša, kaip apskritai galiu ją matyti, bet
matau, ir, man regis, to ji net nenutuo...
Pamišėlė tamsiame lange šyptelėjo, ir, prasišiepus
jos lūpoms, Abra pastebėjo, kad ji turi tik vieną
viršutinį dantį, milžinišką pageltusią iltį. Ji suprato,
kad tokią ją matė Bredlis Trevoras paskutinę
gyvenimo akimirką, ir sukliko, sukliko iš visų jėgų...
bet vidiniu balsu, nes gerklėje strygsojo gumulas, o
balso stygos atrodė lyg sutrauktos.
Abra užsimerkė. Kai atsimerkė, šypsančios
skaisčiaveidės moters lange nebebuvo.
Nebėra. Bet ji gali grįžti. Ji mane pažįsta ir gali
grįžti.
Tą valandėlę ji suprato tai, ką turėjo suprasti iškart,
vos išvydusi apleistą gamyklą. Ji gali pasikliauti tik
vienu žmogumi. Tik vienas žmogus gali jai padėti. Ji
vėl užsimerkė, tik šįkart ne todėl, kad būtų troškusi
pasislėpti nuo šiurpaus regėjimo lange, – ji šaukėsi
pagalbos.
(TONI, MAN REIKIA TAVO TĖČIO! PADĖK, TONI,
PADĖK!)
Neatsimerkdama, bet jausdama šiltas ašaras,
pakibusias ant blakstienų ir skruostų, sukuždėjo:
„Toni, padėk. Man baisu.“

19 Dieve, padėk (it.).

20 Laimė (it.).
 AŠTUNTAS SKYRIUS

Abros reliatyvumo teorija

Traukinio „Helena Rivington“ paskutinis dienos reisas

vadinosi „Saulės palydos“, ir dažną vakarą Denas,
baigęs savo pamainą slaugos ligoninėje, pats sėsdavo
prie vairo. Bilis Frimanas, per savo tarnybos
municipalitete metus traukinuku apsukęs dvidešimt
penkis tūkstančius ratų, mielai užleisdavo savo vietą.
– Tau niekad nenusibosta, ką? – kartą paklausė jis
Deną.
– Visa kuo kalta sunki vaikystė.
Tiesą pasakius, ne tokia jau sunki, bet, pasibaigus
pinigams, kuriuos po „Panoramos“ jiems išmokėjo
draudimo bendrovė, Denas su mama ilgai
neužsibūdavo vienoje vietoje, ji dažnai keisdavo
darbą. Nebaigusi koledžo, gaudavo menką atlyginimą.
Pinigų būstui ir maistui užtekdavo, bet niekada
nebūdavo per daug.
Kartą, mokydamasis vidurinėje mokykloje, – jie
gyveno Breidentone netoli Tampos, – Denas paklausė
motiną, kodėl ji neužmezga draugystės su kokiu nors
vyru. Tuo metu jis jau suvokė, kad motina dar gana
išvaizdi moteris. Kreivai šyptelėjusi, Vendė Torans
atsakė: „Man užteko ir vieno vyro, Deni. Be to, dabar
aš turiu tave.“
– Ar ji žinojo, kad tu užgeri? – kartą paklausė jį
Keisis K., kaip paprastai jiems besėdint
„Spindulėlyje“. – Juk tu jaunas pradėjai, tiesa?
Denas susimąstė prieš atsakydamas.
 – Tikriausiai kur kas geriau, nei tuomet maniau, bet
mes niekada apie tai nesame kalbėję. Man regis, ji
tiesiog bijojo apie tai užsiminti. Be to, aš niekada
neturėjau reikalų su teisėsauga, o mokyklą baigiau su
pagyrimu, – Denas liūdnai šyptelėjo žiūrėdamas į Keisį
per puodelio kraštą. – Ir, žinoma, niekada nebuvau
rankos prieš ją pakėlęs. Man rodos, tai svarbiausia.
Beje, ir elektrinio traukinuko niekada nebuvo gavęs
dovanų, bet pagrindinė AA taisyklė skelbė: negerk, ir
tau seksis. Jam sekėsi. Dabar jis turėjo tokį didelį
žaislinį traukinį, kokio visi vaikai pavydėtų. Bilis sakė
teisybę: tas žaislas niekada nenusibos. Na, gal ir
nusibos po dešimties ar dvidešimties metų, tačiau
netgi tada Denas, ko gero, pasisiūlytų vairuoti
traukinį paskutinį ratą malonumo dėlei ir, gęstant
vakaro žarai, mėgaudamasis lėktų iki Pragiedrulio.
Ten atsiveria nuostabus vaizdas, o kai Sako upė rami
(paprastai po pavasario potvynio), galima grožėtis
dvigubais gaisais – danguje ir jų atspindžiu vandenyje.
Toje kelio atkarpoje viešpatauja tokia ramybė, atrodo,
kad netgi Dievas žavisi užkandęs žadą.
Nuo rugsėjo pradžios iki spalio vidurio, kai
traukinukas sustodavo žiemos poilsio, važinėti būdavo
smagiausia. Turistams išsivažinėjus, likdavo tik
saujelė vietinių keleivių, kurių didumą Denas
vadindavo vardu. Paprastą dieną, kaip šį vakarą,
Denas pažymėdavo daugių daugiausia dešimtį bilietų.
Ir tuo džiaugdavosi.
Į Minitauno geležinkelio stotį traukinukas grįžo
visiškai sutemus. Su uniformine kepure, kurios graiže
puikavosi raudonais siūlais išsiuvinėtas užrašas
MAŠINISTAS DENAS, atsmaukta ant pakaušio,
atsirėmęs į pirmą vagoną, Denas palinkėjo labos
nakties būreliui keleivių. Bilis sėdėjo ant suoliuko su
žerplėjančia cigarete, tolydžio apšviečiančia jo veidą.
Sulaukęs beveik septyniasdešimties, atrodė neblogai:
visiškai pasitaisęs po operacijos, atliktos prieš dvejus
metus, sakėsi nė neketinąs eiti į pensiją.
 – O ką gi man daryti, tavo manymu? – paklausė Bilis,
kai Denas kartą prašneko šia tema. – Keliauti į
marintuvę, kur tu darbuojies? Laukti, kol mane
aplankys tavo katė? Ačiū, apsieisiu.
Kai dingo paskutiniai trys keleiviai, – tikriausiai
patraukė ieškoti restorano, kur galėtų
pavakarieniauti, – Bilis sutrynė nuorūką ir priėjo prie
Deno.
– Nuvarysiu jį į angarą, aišku, jeigu tu pats nenori.
– Ne, maloniai prašom. Pasimiklink, kol dar subinė
nepriaugo prie suolo. Kada nustosi rūkyti, Bili?
Prisimeni, ką sakė daktaras? Ar ne nuo rūkymo
įsimetė ta bjaurastis tau į vidurius?
– Betgi ir šiaip jau beveik neberūkau, – atšovė Bilis,
įtartinai nudelbdamas akis.
Norėdamas įsitikinti, ar iš tikrųjų Bilis beveik
neberūko, Denas galėtų sužinoti ir nenaršydamas po
jo kišenes, bet nutarė, kad neverta prasidėti. Vasarą
vieną dieną jis matė vaikiną, vilkintį marškinėliais su
aštuonkampiu kelio ženklo piešiniu. Tik vietoj STOP
jame buvo parašyta PDI. Deno paklaustas, ką tai
galėtų reikšti, vaikinas atlaidžiai nusišypsojo, kaip
tikriausiai visada nusišiepdavo susidūręs su tokiais
keturiasdešimtmečiais neišmanėliais. „Per daug
informacijos“, – atsakė. Denas padėkojo tardamas sau:
Pats tai patyriau savo gyvenime, drauguži.
Visi turi paslapčių. Tuo Denas įsitikino dar
vaikystėje. Padorūs žmonės nusipelnė jas saugoti, o
padoresnio žmogaus už Bilį Frimaną su žiburiu nerasi.
– Gal einam kavos išgerti, Denai? Ar turi laiko?
Luktelk dešimt minučių, kol tą kalę nuvarysiu gult.
Denas meiliai paglostė lokomotyvo šoną:
– Gerai, bet tu valdyk liežuvį. Čia tau ne kalė, o...
Ir tuomet jam sprogo galva.

Atsipeikėjęs pasijuto betysąs ant to paties suoliuko,

ant kurio neseniai rūkė Bilis. Dabar Bilis susirūpinęs
sėdėjo šalia. Po perkūnais, atrodė siaubingai
išsigandęs. Rankoje laikė telefoną, nutaikęs pirštą į
mygtukus.
– Kišk į kišenę, – sukarkė Denas. Ir krenkštelėjęs
pridūrė: – Viskas gerai.
– Ar tikrai? Viešpatie, aš maniau, tave ištiko
infarktas.
Sprendžiant iš visa ko, taip ir buvo.
Pirmą kartą per daugelį metų Denas prisiminė Diką
Heloraną, neprilygstamąjį viešbučio „Panorama“
virėją. Dikas beveik iš karto suprato, kad Džeko
Toranso sūnelis apdovanotas tokiais pat gebėjimais
kaip ir jis. Įdomu, pagalvojo Denas, ar Dikas dar
gyvas? Tikriausiai ne. Jau tada jam buvo per
šešiasdešimt.
– Kas toksai Tonis? – paklausė Bilis.
– Ką?
– Tu sakei: klausyk, Toni, klausyk. Kas toksai tas
Tonis?
– Senų laikų sugėrovas, – ne per geriausias
prasimanymas, bet tai pirmiausia šovė į dar
apkvaišusią galvą. – Geras draugelis.
Bilis dar kelias sekundes spoksojo į šviesų savo
mobiliojo telefono stačiakampį, paskui lėtai jį užvožė
ir įsikišo į kišenę.
– Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Kaip kažin ką, tai dar
vienas iš tavo regėjimų. Kaip ir aną dieną, kai suvokei,
kas man yra čia... – ir jis plekštelėjo sau per pilvą.
– Na...
Bilis pakėlė ranką.
– Nė žodžio! Jei viskas gerai, man nėra ko jaudintis.
Priešingu atveju gal man kas gresia? O jeigu kas nors
gresia man, norėčiau žinoti. Dėl kitų aš jaudinuosi kuo
mažiausiai, tik dėl savęs.
– Ne, tau tikrai nėra ko jaudintis, – Denas pasikėlė ir
apsidžiaugė, kad tvirtai stovi ant kojų. – Bet kavagerį
tikriausiai atidėsim kitam kartui, jeigu tu
neprieštarauji.
 – Nė kiek. Tau reikia grįžti namo ir atsigulti. Žiū,
koks tu perbalęs. Šiaip ar taip, atsakančiai tave
trinktelėjo, – Bilis pažvelgė į traukinuką. – Laimė, kad
tuo metu nelėkei šešiasdešimt penkių kilometrų per
valandą greičiu.
– Neduok Dieve.

Ketindamas pasekti Bilio patarimu ir pagulėti, Denas

perėjo skersai Krenmoro gatvės Rivington namų link,
bet, užuot pasukęs gėlėmis apsodinta alėja į seną
Viktorijos laikų stiliaus pastatą, nutarė truputį
pasivaikščioti. Jis pamažu atgavo kvapą – atsigavo
pats, be to, buvo toks malonus vakaras. Kita vertus,
Denui reikėjo nuodugniai apgalvoti tai, kas atsitiko.
Šiaip ar taip, smagiai tave trinktelėjo.
Ir jis nejučia vėl prisiminė Diką Heloraną ir visa tai,
ko niekada nebuvo pasakojęs Keisiui Kingsliui. Ir
nepasakos. Skriauda, kurią jis padarė Dinei – ir, jo
galva, jos sūneliui, tiesiog palikdamas juos likimo
valiai, – tvylojo kaip neprasikalęs proto dantis ir tvylos
toliau. Bet tokią pat skriaudą patyrė ir Denis
Toransas, kai jam buvo penkeri, – ir, be abejo, jo
motina, ir ne vien tėvas dėl to buvo kaltas. Padėjo
jiems Dikas. Jei nebūtų padėjęs, juodu su motina būtų
žuvę „Panoramoje“. Skaudu prisiminti praeitį: dar
nebuvo išblėsę vaikystėje išgyventi baimė ir siaubas.
Mielai būtų viską pamiršęs, bet nebuvo kitos išeities.
Nes... na...
Nes gyvenimas – tai lyg bumerangas. Gal tokia
laimė, o gal toks likimas, bet viskas sugrįžta. Ką sakė
Dikas tą dieną, kai padovanojo man seifą? Kai
mokinys pasiruošęs, ateina mokytojas. Vargu ar aš
sugebėčiau ką nors ko nors mokyti, išskyrus priesaką:
negerk ir nepasigersi.
Priėjęs gatvės kampą, jis pasuko atgal. Aplink – nė
gyvos dvasios. Vasarai pasibaigus, Freizeris siaubingai
ištuštėdavo, ir Denas nejučia prisimindavo, kaip
ištuštėjo „Panorama“. Kaip greitai maža Toransų
šeima pasijuto vienui viena.
Žinoma, jei neimtume į skaičių šmėklų. Jos niekur
neišnyko.

Heloranas tuomet pasakė Deniui, kad vyksta į

Denverį, o iš ten skris į pietus, į Floridą. Paprašė Denį
jam padėti – nunešti lagaminus į „Panoramos“
automobilių stovėjimo aikštelę, ir Denis nunešė vieną
prie virėjo išsinuomoto automobilio. Lagaminas
nedidelis, gal truputį didesnis už portfelį, bet vilkti jį
teko įsikibus abiem rankomis. Kai visa manta saugiai
gulėjo bagažinėje ir jie jau sėdėjo automobilyje,
Heloranas įvardijo tą dalyką, esantį Denio galvoje,
dalyką, kuriuo jo tėvai beveik netikėjo.
Tu turi gebėjimą. Aš visada vadinau jį švytėjimu.
Mano močiutė irgi taip jį vadino. Ko gero, tau
velniškai vieniša, kai pagalvoji, kad pasaulyje toks esi
vienintelis?
Taip, jam vieniša, taip, jis mano, kad jis vienintelis
toks. Heloranas padėjo jam atsikratyti tos minties.
Nuo to laiko Denas buvo susidūręs su gausybe
žmonių, apdovanotų, virėjo žodžiais tariant, „bent
trupučiu švytėjimo“. Pavyzdžiui, kad ir Bilis.
Bet niekas nešvytėjo taip stipriai, kaip šį vakarą jo
galvoje suklykusi mergaitė. Denui tuomet pasirodė,
kad tas klyksmas suplėšys jį į gabalus.
Ar jis irgi turi tiek galios? Ko gero, taip ar bent jau
daugmaž. Paskutinę dieną „Panoramoje“ Heloranas
kažko paprašė šalia sėdintį sutrikusį berniuką... ko jis
paprašė?
Paprašė tvieksti jam kokią nors mintį.
Priėjęs Rivington namus, Denas stabtelėjo prie
vartų. Jau krito pirmieji šalnos pakąsti lapai, ir jie,
vakario vėjelio nešiojami, sukosi jam palei kojas.
Ir tuomet paklausiau, apie ką turėčiau galvoti, o jis
atsakė – nesvarbu. Tiesiog galvodamas sukaupk visas
jėgas. Aš taip ir padariau, bet paskutinę akimirką
truputį atlėgau, visai nedaug. Priešingu atveju, ko
gero, būčiau jį nudaigojęs. Jis ūmai atšlijo – ne,
atvirto, – ir įsikando lūpą. Pamenu, pamačiau kraują.
Jis pavadino mane pistoletu. O vėliau paklausė apie
Tonį. Mano nematomą draugą. Ir aš jam viską
papasakojau.
Tonis grįžo, bet jis buvo nebe Deno, o mergaitės,
vardu Abra, draugas. Ji turėjo rūpesčių – kaip Denas
kadaise, bet suaugę vyrai, skiriantys pasimatymus
mergaitėms, traukia dėmesį ir kelia įtarimą.
Freizeryje Denas gyveno laimingas ir tarėsi po tiekos
pražudytų metų nusipelnęs tokio gyvenimo.
Bet...
Bet, kai jam prireikdavo Diko, – „Panoramoje“,
paskui vėliau Floridoje, kai vėl pasirodė ponia Mesi, –
Dikas atskubėdavo į pagalbą. AA brolijoje tai
vadinama Dvyliktuoju žingsniu. Nes, kai mokinys
pasiruošęs, ateina mokytojas.
Denas su Keisiu Kingsliu ir kitais AA programos
vyrais ne sykį lėkdavo į pagalbą žmonėms, iki ausų
įgrimzdusiems į narkotikų ir alkoholio liūną. Kartais
tos paslaugos prašydavo jų draugai arba viršininkai,
bet dažniausiai artimieji, išbandę visas priemones ir
galiausiai puolę į neviltį. Retkarčiais jiems
pasisekdavo, bet apskritai nelaimėliai panosėje
užtrenkdavo duris siūlydami susikišti į subinę savo
šventeiviškus kone bažnytininkų kliedesius. Vienas
vaikinas, Džordžo Bušo šlovingojo žygio į Iraką
dalyvis, ten įjunkęs į kvaišalus, pagrasino jiems
revolveriu. Grįžtant iš Čokoruos miestelio, kur lūšnoje
glaudėsi veteranas su mirtinai įgąsdinta žmona,
Denas pareiškė:
– Tik tuščiai laiką sugaišom.
– Galbūt, jei būtume važiavę jų labui, – atrėmė
Keisis, – bet mes laiką gaišom ne dėl jų. Gaišom laiką
savo malonumui. Tau patinka dabartinis gyvenimas,
Denai?
 Keisis jau nebe pirmą kartą to klausė Deną ir toli
gražu ne paskutinį.
– Taip, – nė kiek nedvejodamas atsakė Denas. Gal jis
ir nebuvo „General Motors“ prezidentas ir nesifilmavo
nuogas meilės scenose su Keite Vinslet, bet neabejojo,
kad gyvena gerai.
– Manai, esi to nusipelnęs?
– Ne, – nusišypsojo Denas. – Vargu. Tai neįmanoma.
– Tad kas tave atvedė ten, kur rytą atsibundi
džiaugsmo sklidina širdimi? Laimė ar Dievo malonė?
Tikriausiai Keisis norėjo, kad Denas atsakytų: Dievo
malonė, bet blaivybės metais jis išmoko sakyti tiesą,
nors ir nenaudingą.
– Nežinau.
– Puiku, nes, kai žmogus priremtas prie sienos, jam
vis viena.

– Abra, Abra, Abra, – kartojo jis alėja artindamasis

prie Rivington namų. – Kur tu įsivėlei, vaikeli? Kur tu
nori įvelti mane?
Dingtelėjo mintis susisiekti su ja per švytėjimą, deja,
ne visada patikimą, bet, užlipęs į savo kambarį
bokštelyje, pamatė, jog to nereikės. Juodoje lentoje
buvo aiškiai parašyta:
cadabra@nhmlx.com
Valandėlę jis sutrikęs žiūrėjo į užrašą, o paskui ūmai
nusikvatojo:
– Šaunuolė! Na ir šaunuolė!
Jis įjungė savo skreitinį kompiuterį. Netrukus prieš
akis radosi tuščias elektroninio pašto langas. Jis įrašė
jos adresą ir susimąstė žiūrėdamas į blyksintį žymeklį.
Kiek jai metų? Sprendžiant iš ankstesnių žinučių,
daugmaž tarp išmintingų dvylikos ir naivokų
šešiolikos. Ko gero, arčiau dvylikos. O štai jis – senis,
kai pamiršta nusiskusti, šeriuose ant smakro jau
marguoja žilė. Sėdi prie kompiuterio, pasiruošęs
užmegzti pokalbį su nepilnamete. Gaudyk pedofilą, ar
ne?
Gal nieko baisaus. Visai galimas daiktas. Šiaip ar
taip, ji dar maža mergaitė.
Taip, bet velniškai įbauginta. Be to, įdomu su ja
susisiekti. Jau senokai įdomu. Kaip ir Heloranui, jo
galva, buvo įdomu su juo bendrauti.
Dabar praverstų truputis Dievo malonės. Ir daug
laimės.
Elektroninio laiško langelyje TEMA įrašė Sveika,
Abra. Perkėlė žymeklį apačion, giliai atsikvėpė ir
parašė tris žodžius: Papasakok, kas atsitiko.

Šeštadienį popiet Denas sėdėjo ant skaisčios saulės

užlieto suoliuko prie mūrinio, gebenių apgožto
Anistono viešosios bibliotekos pastato. Rankose laikė
atskleistą žurnalą „Jaunimo vadovas“, puslapyje buvo
kažkas parašyta, bet jis nieko nematė. Buvo per daug
susijaudinęs.
Lygiai antrą valandą dviračiu atvažiavo džinsuota
mergina ir įvairavo jį į dviračių stovą, esantį vejos
pakraštyje. Pamojo jam ranka ir plačiai nusišypsojo.
Taigi. Abra. Rimuojasi su Kadabra.
Tokio amžiaus ji buvo palyginti aukšta, ilgų kojų.
Vešlūs šviesūs plaukai, surišti į storą uodegą, pasišovę
bet kurią akimirką išsiveržti į laisvę ir išsiskleisti į
visas puses. Buvo vėsoka, ir ji vilkėjo striukelę su
užrašu ANISTONO CIKLONAI ant nugaros. Vis dar
nuoširdžiai šypsodama čiupo kelias knygas, timpa
priveržtas prie dviračio bagažinės. Daili, bet ne
gražuolė. Išskyrus plačiai viena nuo kitos įsodintas
mėlynas akis. Jos žavingos.
– Dėde Denai! Kaip malonu tave matyti!
Ir ji nuoširdžiai pakštelėjo jam į žandą. To jis
nelaukė. Jos tikėjimas „dėdės Deno“ padorumu kėlė
jam baimę.
– Ir man malonu, Abra. Sėskis.
 Jis iš anksto buvo ją perspėjęs, kad jiems dera būti
atsargiems, ir Abra, naujųjų laikų kūdikis, iškart viską
suprato. Ji sutiko, kad geriausia susitikti atviroje
vietoje, o Anistone atviriausia vieta buvo veja prie
bibliotekos, esančios beveik pačiame miestelio centre.
Ji žiūrėjo į jį nuoširdžiai, beveik godžiai. Jam
dingojosi, kad laibi pirštukai švelniai čiupinėja jam
galvą iš vidaus.
(kur Tonis?)
Denas smiliumi palietė sau smilkinį.
Abra šyptelėjusi dar labiau pagražėjo – atrodė kaip
mergina, po ketverių ar penkerių metų pavergsianti
ne vieną širdį.
(SVEIKAS, TONI!)
Žodžiai nuskambėjo taip garsiai, kad Denas
krūptelėjo ir vėl prisiminė, kaip kitados loštelėjo Dikas
Heloranas, sėdėdamas nuomotame automobilyje prie
vairo, kaip valandėlę aptemo jam akys.
(kalbėkimės balsu)
(gerai)
– Aš tavo tėčio pusbrolis, sutarta? Nevisiškai dėdė,
bet gali mane taip vadinti.
– Gerai, gerai, tu – dėdė Denas. Svarbiausia, kad
mūsų netyčia nepastebėtų geriausia mamos draugė. Ji
vardu Gretčen Silverleik. Man regis, ji kiaurai
permano mūsų giminės genealogiją, nors, tiesą
pasakius, ten nėra ko permanyti.
Va, dailiausia! – tarė sau Denas. – Geriausia draugė,
visur kaišiojanti nosį.
– Nieko baisaus, – nuramino Abra. – Jos vyresnysis
sūnus žaidžia futbolą, ir ji niekada nepraleidžia
„Ciklonų“ rungtynių. Beveik visi nugužėjo žiūrėti
futbolo, tad gali nesijaudinti, niekas nepagalvos, kad
esi...
Sakinį ji užbaigė gyvu vaizdiniu, veikiau animacija.
Šaržu, apmestu bendrais bruožais, bet aiškiu. Maža
mergaitė tamsioje gatvelėje, o prie jos grėsmingai
palinkęs storulis su lietpalčiu. Mergaitei dreba kojos,
ir, vaizdiniui nykstant, Denas spėjo virš jos galvos
pamatyti debesėlį su žodžiais: Gelbėkit, iškrypėlis!
– Menki juokai.
Jis nupiešė kitokį vaizdą ir nusiuntė jai: du augaloti
policininkai vedasi Deną Toransą dryžais kalinio
drabužiais. Anksčiau niekada nieko panašaus nebuvo
piešęs, tad vaizdelis atrodė ne toks dailus kaip Abros,
bet jis apsidžiaugė, kad apskritai sugeba piešti.
Staiga, jam nespėjus susivokti, ji išgrobė jo paveikslėlį
ir pertvarkė savaip. Denas išsitraukia iš užančio
pistoletą, nukreipia į policininką ir paspaudžia
gaiduką. Iš pistoleto tūtos išlekia skarelė su užrašu
PYKŠT POKŠT!
Denas išsižiojęs sužiuro į Abrą.
Ji sukikeno užsiėmusi rankomis burną.
– Atsiprašau. Niekaip negalėjau atsispirti pagundai.
Galėtume taip žaisti ištisą dieną, ar ne? Tai būtų
smagu!
Ne tik smagu, pagalvojo jis, bet ir gera. Visus tuos
gyvenimo metus ji praleido turėdama tokį gražų
sviedinėlį, bet su niekuo negalėjo pažaisti. Kaip ir jis,
beje. Pirmąsyk nuo vaikystės dienų – nuo susitikimo
su Heloranu – jis ne tik siuntė mintis, bet ir gavo
atsakymą.
– Kas be ko, labai smagu, bet dabar nėra laiko.
Papasakok man viską nuosekliai nuo pradžios iki galo.
Savo žinutėje išdėstei tik tai, kas svarbiausia.
– Nuo ko pradėti?
– Nuo pavardės. Žmogui, kuriam teko garbė būti
tavo dėde, tikriausiai dera ją žinoti.
Ji nusikvatojo. Denas bandė išlaikyti rimtą miną, bet
nesugebėjo. Dieve mano, jis jau pamėgo ją.
– Aš esu Abra Rafaela Stoun, – atsakė ji, ūmai
nustodama juoktis. – Tikiuosi, skrybėlėtoji tetulė
niekada to nesužinos.

7
Šildydamiesi rudenio saulėje, jie sėdėjo prie
bibliotekos ant suoliuko keturiasdešimt penkias
minutes. Pirmą kartą gyvenime Abra pajuto niekuo
netemdomą džiaugsmą – net malonumą, kad turi tokį
gebėjimą, kuris anksčiau ją varė į neviltį ir kartais
baugino. Šis žmogus pagaliau jį įvardijo: tai
švytėjimas. Gražus pavadinimas, žadinantis
pasitikėjimą savimi, nes anksčiau ji manydavo, jog tai
kažkas negera.
Jie turėjo daug ką aptarti, – palyginti galybę
pastabų, – bet nespėjus nė pradėti priėjusi
pasisveikino apkūni penkiasdešimtmetė dama tvido
sijonu. Į Deną ji pažvelgė susidomėjusi, bet palankiai.
– Labas, ponia Džerard. Prašom susipažinti su mano
dėde Denu. Ponia Džerard pernai mums dėstė
literatūrą.
– Malonu, ponia. Denas Toransas.
Ponia Džerard spustelėjo ištiestą ranką. Abra pajuto,
kad Denas – dėdė Denas – atsipalaidavo. Puiku.
– Ar jūs čia gyvenate, pone Toransai?
– Truputį toliau, Freizeryje. Dirbu ten slaugos
ligoninėje. Helenos Rivington namuose, gal esate
girdėjusi?
– O! Jūs darote gerą darbą. Abra, ar jau perskaitei
„Meistrą“? Malamudo romaną, kurį tau patariau
perskaityti?
Abra apsiniaukė.
– Turiu jį savo knyginiam kompiuteryje, – per
gimimo dieną gavau dovanų kuponą, – bet kol kas dar
nepradėjau. Man pasirodė sunkiai įkandamas.
– Tu jau gali skaityti ir sudėtingas knygas, – pareiškė
ponia Džerard. – Jau senokai. Nespėsi nė susivokti, kai
baigsi vidurinę mokyklą ir reikės stoti į universitetą.
Patariu tau pradėti jau šiandien. Malonu buvo su
jumis susipažinti, pone Toransai. Jūsų dukterėčia labai
gabi. Bet, Abra, įsidėk į galvą, kad kuo žmogus
gabesnis, tuo daugiau iš jo reikalaujama.
Ir, pabrėždama savo žodžius, bakstelėjo pirštu Abrai
į smilkinį, paskui užlipo bibliotekos laiptais ir įėjo į
vidų.
Abra atsigręžė į Deną.
– Neblogai, ar ne?
– Kol kas lyg ir nieko, – sutiko Denas. – Žinoma,
jeigu ji susitiks su tavo tėvais...
– Nesusitiks. Mama Bostone, slaugo mamutę. Ji
serga vėžiu.
– Užjaučiu. Ar mamutė tavo
(senelė?)
(prosenelė)
– Be to, – pridūrė Abra, – aš beveik nepamelavau
sakydama, kad tu mano dėdė. Pernai per biologijos
pamoką ponas Steilis pasakojo, kad visi žmonės turi
vienodą genetinį kodą. Pasak jo, mes skiriamės tik
vienu kitu menkniekiu. Ar žinai, kad mūsų genetinis
kodas devyniasdešimt devyniais procentais sutampa
su šunų?
– Ne, – atsakė Denas, – bet dabar aišku, kodėl man
visada patiko šunų ėdalas „Alpo“.
Ji nusijuokė.
– Taigi galėtum būti mano dėdė ar pusbrolis, ar dar
kas nors. Štai ką turiu omeny.
– Vadinasi, tokia yra Abros reliatyvumo teorija, ar
ne?
– Tikriausiai. Argi būtina turėti tos pačios spalvos
akis ir tokius pat plaukus, kad būtum giminė? Mes
turime kai ką bendra, ko tikriausiai neturi kiti.
Vadinasi, mudu – savotiški giminės. Kaip tu manai, ar
tai koks nors genas, lemiantis, kad akys būtų mėlynos,
o plaukai rudi? Beje, ar žinai, kad Škotijoje diduma
žmonių rudaplaukiai?
– Ne, – atsakė Denas. – Tu tiesiog informacijos
šaltinis.
Jos šypsena šiek tiek nublanko.
– Tu mane nusodini?
– Nė nemanau. Gal esama kokio nors švytėjimo
geno, bet aš tuo netikiu. Man rodos, tai kažkas
nenusakoma.
 – Vadinasi, švytėjimo neįmanoma suvokti? Kaip
Dievo danguje ir panašiai?
– Taip.
Jis susigriebė mąstąs apie Čarlį Hejesą ir apie visus
tuos, kurie buvo iki Čarlio ir vėliau, tuos, kuriuos į kitą
pasaulį nulydėjo jo antrininkas daktaras Miegas. Kai
kas mirties akimirką vadina išėjimu. Denui patiko šis
apibūdinimas – jis atrodė teisingas. Kai savo akimis
matai, kaip vyrai ir moterys išeina iš Minitauno
tikrovės į savotišką Pragiedrulio anapilį, imi mąstyti
kitaip. Tiems, kurie gulėjo mirties patale, iš po kojų
slydo pats pasaulis. Išėjimo valandėlę Denas visada
jausdavo kažką milžiniška, nematoma. Žmonės
užmigdavo, atsibusdavo, kažkur keliaudavo. Išeidavo.
Jis turėjo pagrindą tuo tikėti – net vaikystėje.
– Apie ką tu galvoji? – paklausė Abra. – Aš matau,
bet nesuprantu. O aš noriu suprasti.
– Nemoku tau paaiškinti, – atsakė jis.
– Tai lyg vaiduokliai, ar ne? Kartą esu juos mačiusi
Freizeryje važiuojant traukinuku. Sapnavau, bet, man
rodos, taip buvo iš tikrųjų.
Jis išplėtė akis.
– Nejaugi?
– Taip. Nemanau, kad jie linkėjo man bloga – tiesiog
spoksojo, bet man vis viena buvo baisu. Gal tie
žmonės važinėjosi tuo traukinuku senų senovėje. Ar
esi matęs vaiduoklių? Juk esi, tiesa?
– Esu, bet labai seniai, – ir kai kurie jų buvo ne šiaip
vaiduokliai. Paprasti vaiduokliai nepalieka žymių ant
unitazo dangčio ir dušinės užuolaidų. – Abra, ar tėvai
žino ką nors apie tavo švytėjimą?
– Tėtis mano, kad viskas praeity, – na, išskyrus
keletą atvejų, kai paskambinau iš stovyklos sužinojusi,
kad mamutė serga, – ir džiaugiasi. Mama supranta,
kad tas dalykas neišnyko, nes kartais prašo ką nors
surasti, – praeitą mėnesį pametė automobilio
raktelius, paliko juos garaže ant tėčio darbastalio, –
bet nenutuokia, kiek tos galios tebėra. Apie tai jie
nebešneka, – atsiduso. – Mamutė žino. Ji nebijo kaip
mama ir tėtis, bet liepė man saugotis. Mat, jeigu kas
nors sužinotų... – ji nutaisė komišką grimasą: išvertė
akis ir iškorė liežuvį. – Vaje, išsigimėlė! Supratai?
(taip)
Ji dėkingai nusišypsojo.
– Žinoma, supratai.
– Dar kas nors žino?
– Na... Mamutė sakė, man reikia pasitarti su daktaru
Džonu, nes jis žino šį bei tą. Jis... na... matė, ką
vaikystėje kartą iškrėčiau su šaukštais. Tarytum
sukabinau juos palubėje.
– Ar tai ne Džonas Daltonas?
Abra nušvito.
– Tu jį pažįsti?
– Žinoma. Kartą aš jam radau vieną daiktą. Tai, ką
jis pametė.
(laikrodį)
(įspėjai)
– Aš jam ne viską pasakoju, – prisipažino Abra. Ji
sutriko. – Žinoma, aš jam nepasakojau apie jaunąjį
beisbolininką, o apie skrybėlėtąją moterį kaip gyva
nepasakočiau. Jis išklotų viską maniškiams, o jie ir
šiaip turi rūpesčių per akis. Be to, kuo jie man
padėtų?
– Ką gi, tą klausimą atidedam vėlesniam laikui. Kas
toksai tas jaunasis beisbolininkas?
– Bredlis Trevoras. Bredas. Kartais nešiodavo
kepuraitę snapeliu ant sprando, pasak jo, kad sektųsi.
Ar žinai, kaip tai daroma?
Denas linktelėjo.
– Jis mirė. Jie nužudė jį. Bet iš pradžių kankino.
Kankino taip žiauriai... – jai ėmė virpėti apatinė lūpa,
ir išsyk jam pasirodė, kad ji ne trylikos, o devynerių
(neverk Abra mums nevalia atkreipti dėmesį)
(žinau žinau)
Ji nuleido galvą, keliskart giliai atsiduso ir vėl
pažvelgė į jį. Jos akys blizgėjo, bet lūpos nebevirpėjo.
– Viskas gerai, – suvapėjo ji. – Garbės žodis. Tiesiog
man džiugu, kad daugiau nebereikės man vienai
kamuotis su ta paslaptimi.

Jis atidžiai klausėsi jos pasakojimo apie pirmą

susitikimą su Bredliu Trevoru prieš dvejus metus. Ne
kažin ką galėjo papasakoti. Atmintyje išliko vienintelis
aiškus vaizdas: jis guli ant žemės, iš visų pusių
apšviestas gausybės žibintuvėlių. Ir klykia. Tai ji gerai
įsiminė.
– Jiems reikėjo jį apšviesti, nes jie darė kažką
panašaus į operaciją, – paaiškino Abra. – Bent jau jie
patys taip kalbėjo, nors iš tikrųjų negailestingai jį
kankino.
Ji papasakojo vėl mačiusi Bredlį paskutiniame
„Anistono pirkėjo“ puslapyje drauge su kitais
dingusiais vaikais. Palietusi nuotrauką norėdama
sužinoti dar ką nors apie jį.
– Tu taip sugebi? – paklausė ji. – Liesti daiktus ir
matyti vaizdus mintyse? Sužinoti tai, kas kadaise
atsitiko?
– Kartais. Ne visada. Anksčiau, kai buvau mažas,
man geriau sekdavosi.
– Manai, užaugusi irgi nebesugebėsiu? Tiek to, man
vis viena, – ji susimąstė. – O gal ir ne vis viena. Sunku
paaiškinti.
– Suprantu, ką turi omeny. Tai mūsų dovana, ar ne?
Tai, ką mes sugebame daryti.
Abra nusišypsojo.
– Ar tu įsitikinusi, kad žinai, kur jie nužudė tą
berniuką?
– Taip, ten ir užkasė. Užkasė ir jo beisbolo pirštinę.
Abra padavė jam lapą, išplėštą iš bloknoto. Tai buvo
kopija, ne originalas. Jai būtų nesmagu, jeigu kas nors
pamatytų grupės „Pašonėje“ berniukų vardus,
surašytus jos ranka, ir ne vieną kartą. Netgi tai, kaip
jie buvo surašyti, jai atrodė nepadoru: storos apvalios
raidės, jos galva, turėjusios ne įvardyti meilę, o
įkūnyti.
 – Nesijaudink be reikalo, – atsainiai nuramino
Denas, įdėmiai žiūrėdamas į lapą. – Kai buvau tavo
metų, varvinau seilę į Stivę Niks21. Ir į Enę Vilson,
roko grupės „Heart“ dainininkę. Tikriausiai nesi jos nė
girdėjusi, tau tai žila senovė, bet aš svajodavau vieną
kurį penktadienį pakviesti ją į šokius Glenvudo
vidurinėn. Ar ne kvaila?
Ji sužiuro į jį išsižiojusi.
– Kvaila, bet normalu. Nieko normalesnio pasaulyje
būti negali, tad nesikrimsk. Aš nešnipinėjau, Abra.
Visa tai atsitiko savaime. Tarytum šoko man į akis.
– Viešpatie! – Abra paraudo kaip ugnis. – Man reikia
prie to priprasti, ar ne?
– Mums abiem reikia, vaikeli.
Jis vėl pažvelgė į lapą.

KANTONO APYGARDOS ŠERIFO ĮSAKYMU

PAŠALINIAMS EITI DRAUDŽIAMA.

CHEMIJOS PRAMONĖ
ETANOLIO GAMYKLA Nr. 4
FRIMANAS, AJOVA

UŽDARYTA LAUKIANT TOLESNIŲ NURODYMŲ.

– Kaip tau pavyko viską perskaityti? Žiūrėjai kelis

kartus? Kaip kino filmą?
– PAŠALINIAMS EITI DRAUDŽIAMA buvo lengva
pamatyt, bet su chemijos pramone ir etanolio gamykla
teko pavargti. O tu taip sugebi?
– Niekada nesu bandęs. Na, gal kartą, bet ne
daugiau.
– Radau internete Frimaną ir Ajovos valstiją, –
pasigyrė ji. – Ir „Google Žemės“ žemėlapiuose mačiau
gamyklą. Aš nieko neišsigalvojau.
Denas vėl prisiminė Džoną Daltoną. Programos
dalyviai ne kartą minėjo nepaprastą Deno gebėjimą
rasti pamestus daiktus, Džonas – niekada. Ką gi, tiesą
pasakius, nieko nuostabaus. Juk gydytojai prisiekia
saugoti paslaptį panašiai kaip AA, argi ne? Vadinasi,
Džonas dusyk įpareigotas laikytis žodžio.
– Juk tu galėtum paskambinti Bredlio Trevoro
tėvams, ar ne? – toliau kalbėjo Abra. – Arba Kantono
apygardos šerifui? Manęs jie neklausytų, bet
suaugusiuoju visada patikėtų.
– Ko gero, galėčiau.
Bet, kas be ko, žmogus, žinantis, kur užkastas
lavonas, automatiškai pakliūva į įtariamųjų sąrašo
pirmąją vietą, tad, ką nors darant, iš pradžių reikia
labai, labai gerai viską apsvarstyti.
Ak, Abra, į kokią bėdą tu mane įklampinai!
– Atleisk, – sukuždėjo ji.
Jis švelniai spustelėjo jai ranką.
– Neatsiprašinėk. Kaip tik šios minties tau nederėjo
girdėti.
Ji atsitiesė.
– O Dieve, ateina Ivona Strod, mano bendraklasė.
Denas paskubomis atitraukė ranką. Jis pamatė
šaligatviu ateinant putlią tamsiaplaukę merginą,
Abros vienmetę. Ant pečių ji nešėsi kuprinę ir laikė
prie krūtinės prispaudusi bloknotą. Mergina žiūrėjo į
juos bukliomis, žvitriomis akimis.
– Ji tuojau paklaus, kas tu toks, – sukuždėjo Abra. –
Stengsis viską iškamantinėti iki panagių. Ir ji baisi
plepė.
Oi oi oi!
Denas įdėmiai pažvelgė į merginą.
(tau bus nuobodu su mumis)
– Padėk man, Abra, – paprašė jis ir pajuto, kad ji ima
talkinti. Ir mintis iškart įgavo daugiau galios ir įtaigos.
(TAU BUS BE GALO NUOBODU SU MUMIS)
– Puiku, – nudžiugo Abra. – Dar truputį. Drauge.
Vienu balsu.
(TU BEVEIK NEPASTEBI MŪSŲ TAU BUS BE GALO
NUOBODU SU MUMIS O ŠALIA TIEK VISOKIŲ
ĮDOMYBIŲ)
Ivona Strod pustekiniais prabėgo pro šalį atsainiai
mostelėjusi Abrai, bet nė kiek nelėtindama žingsnių.
Pastriuokom užlėkė bibliotekos laiptais ir dingo už
durų.
– Kad aš prasmegčiau! – sušuko Denas.
Abra susimąsčiusi pažvelgė į jį.
– Remiantis Abros reliatyvumo teorija, tikrai galėtų
taip atsitikti. Tik kelnės liktų...
Ir nusiuntė jam vaizdelį: vėjo plaikstomas kelnes,
padžiautas ant virvės.
(džinsus)
Ir abu prapliupo juoktis.

Trokšdamas įsitikinti, kad viską gerai suprato, Denas

paprašė Abrą triskart papasakoti tą atvejį, kai ji tarėsi
atsidūrusi ant plokštelių grotuvo disko.
– O tau tokių dalykų nebuvo pasitaikę? – paklausė
Abra. – Toliamatystė?
– Astralinė projekcija? Ne. O tau dažnai pasitaikė?
– Tik kartą kitą, – susimąstė. – Gal tris kartus. Kartą
buvau įėjusi į mergaitę, plaukiojančią upėje.
Pastebėjau ją iš mūsų galinio kiemo. Tuomet buvau
devynerių ar dešimties. Nežinau, kaip tai atsitiko,
nieko bloga jai nebuvo, tiesiog plaukiojo su
draugėmis, ir tiek. Tąsyk tai truko ilgiau nei kitais
kartais. Ne mažiau nei tris minutes. Sakai, tai
astralinė projekcija? Kažkas panašaus į atvirą
kosmosą?
– Tai senas terminas, dar iš tų laikų, kai vykdavo
spiritizmo seansai, tikriausiai nelabai vykęs. Taip buvo
vadinama išėjimo iš kūno patirtis, – jei apskritai tokius
dalykus įmanoma įvardyti. – Bet – noriu tik
išsiaiškinti – ar ana mergaitė nebuvo į tave įėjusi?
Abra stipriai papurtė galvą, net arklio uodega
švystelėjo į šalis.
– Ji net nenutuokė, kad aš ten. Vienintelį kartą taip
pasitaikė su ana moterimi. Skrybėlėtąja. Tik tuomet
nemačiau jos skrybėlės, nes buvau jos viduje.
Denas pirštu nubrėžė ratą.
 – Tu įėjai į ją, o ji – į tave.
– Taip, – Abra krūptelėjo. – Ji ir pjaustė Bredlį
Trevorą, kol jis pagaliau mirė. Kai ji šypsosi,
viršutiniame žandikaulyje matyti didelė ilga iltis.
Skrybėlė jam kažką priminė, kažką tokio, kas susijęs
su Dine iš Vilmingtono. Ar Dinė nešiojo skrybėlę? Ne,
bent jau jis neprisimena: tada jis buvo žiauriai
nusilakęs. Gal visa tai ir menkniekis: kartais smegenys
ima kvailioti, mezga pamėkliškas sąsajas – ypač streso
metu. Visa bėda, kad Dinė (nors ir nesmagu tai
pripažinti) beveik niekada neidavo jam iš galvos.
Kartais ją primindavo net atsitiktinai parduotuvės
vitrinoje pastebėti sandalai kamštiniais padais.
– Kas per Dinė? – paklausė Abra. Paskui, tankiai
sumirksėjusi, atšlijo, lyg Denas būtų spragtelėjęs
pirštais jai panosėje. – Oi! Turbūt man nevalia ten
landžioti. Atsiprašau.
– Nieko baisaus, – atsiliepė jis. – Verčiau grįžkime
prie skrybėlėtosios moters. Kai pastebėjai ją tąsyk,
pasirodžiusią lange, viskas buvo kitaip?
– Aha. Net gerai neprisimenu, ar tai buvo švytėjimo
valandėlė. Greičiau prisiminimas – tiesiog prisiminiau,
kaip ji kankino berniuką.
– Vadinasi, tavęs ji nematė. Nė karto.
Jeigu moteris tokia pavojinga, kaip mano Abra, tai
labai svarbu.
– Ne. Neabejoju, kad nematė. Bet labai nori
pamatyti, – ji dirstelėjo į jį išplėtusi akis, vėl
drebančiomis lūpomis. – Tada, kai pasijutau lyg ant
plokštelių grotuvo disko, ji galvojo apie veidrodį.
Norėjo, kad pamatyčiau savo atvaizdą. Norėjo
pamatyti mane mano akimis.
– Ką apskritai ji matė tavo akimis? Ar ji galėtų tave
surasti?
Abra susimąstė.
– Kai visa tai atsitiko, aš žiūrėjau pro langą, –
pagaliau atsakė ji. – Iš ten matyti tik gatvė. Na,
žinoma, ir kalnai, betgi Amerikoje begalė kalnų, ar
ne?
 – Taip.
Ar toji moteris galėtų atpažinti Abros akimis regėtus
kalnus, pamačiusi jų nuotrauką, jeigu imtų atkakliai
ieškoti internete? Apie tai, kaip ir apie visa kita, kas
susiję su šia sritimi, nieko tikra neįmanoma pasakyti.
– Kodėl jie nužudė jį, Denai? Kodėl jie nužudė jaunąjį
beisbolininką?
Ko gero, jis žinojo kodėl. Ir būtų nuslėpęs, jei būtų
galėjęs, bet netgi to trumpo pasimatymo su Abra
Rafaela Stoun užteko, kad paaiškėtų: jų santykiai
kitokie ir būti negali. Blaivybę pasirinkę alkoholikai
siekia „visiško sąžiningumo ir atvirumo“, bet jiems
retai pavyksta, o jųdviejų santykiai tik tuo ir pagrįsti.
(maistas)
Ji pažvelgė į jį pasibaisėjusi.
– Jie suėdė jo švytėjimą?
(aš manau)
(jie VAMPYRAI?)
Paskui balsu:
– Kaip „Saulėlydyje“?
– Ne, ne tokie, – atsakė Denas. – Ir, dėl Dievo meilės,
Abra, aš tik spėju.
Atsidarė bibliotekos durys. Denas apsižvalgė
baimindamasis vėl pamatyti smalsuolę Ivoną Strod,
bet tai buvo vaikinas ir mergina, kurie ėjo įsmeigę
akis vienas į kitą. Jis atsigręžė į Abrą.
– Laikas dingti iš čia.
– Žinau, – ji kilstelėjo ranką, pasitrynė lūpas,
susivokė, ką daranti, ir greit ją nuleido. – Bet aš
norėčiau daug ko paklausti. Nė kelių valandų
neužtektų.
– Mes neturime laiko. Ar tu esi tikra, kad tai atsitiko
„Semse“?
– Kur?
– Ar tu matei ją „Semso“ prekybos centre?
– Aha! Taip.
– Aš žinau tą parduotuvių tinklą. Esu buvęs keliuose,
tik ne čia.
Ji šyptelėjo.
 – Žinoma, dėde Denai, čia jų nėra. Visi jie
vakaruose. Buvau nuklydusi su „Google“, – jos
šypsena išblėso. – Jų šimtai nuo Nebraskos iki
Kalifornijos.
– Kaip ir tau, man reikia gerai viską apgalvoti. Gali
susisiekti su manimi elektroniniu paštu, jeigu būtų kas
nors svarbaus, bet geriausia būtų mudviem... – jis
bakstelėjo sau į kaktą. – Dzin dzin dzin. Gerai?
– Aha, – ji nusišypsojo. – Vienintelė tokio susisiekimo
nauda – turėti draugą, išmanantį dzin dzin dzin. Ir
suprantantį, ką tai reiškia.
– Ar dar moki rašyti lentoje?
– Žinoma. Labai lengva.
– Turi įsidėti į galvą vieną dalyką, patį svarbiausią.
Skrybėlėtoji moteris gal ir nežino, kur tu esi, bet žino,
kad kažkur esi.
Abra nutilo. Denas bandė apčiuopti jos mintis, bet ji
neįsileido.
– Ar tu gali nusistatyti minčių signalizaciją? Kad
pajustum, jeigu ji pasirodytų netoliese mintimis ar
fiziškai.
– Manai, ji ims mane medžioti, ar ne?
– Gali pabandyti. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, tu ją
matei.
– Ir jos draugus, – sukuždėjo Abra. – Ji turi daug
draugų.
(su žibintuvėliais)
– O kita priežastis? – ir, Denui nespėjus atsakyti: –
Nes aš tinkama jų maistui. Kaip jaunasis
beisbolininkas, tiesa?
Neigti buvo beprasmiška: jo kakta Abrai buvo
atviras langas.
– Ar gali nusistatyti signalizaciją? Kad suveiktų, jai
prisiartinus? Tai...
– Suprantu, kas atsitiks jai prisiartinus. Nežinau, bet
pabandysiu.
Jis žinojo, ką ji sakys toliau, – nereikėjo nė skaityti
jos minčių. Šiaip ar taip, Abra buvo dar vaikas. Ir
dabar, kai ji įsikibo jam į ranką, jis nemėgino
atsitraukti.
– Pažadėk, Denai, kad neleisi jiems manęs pagrobti.
Pažadėk.
Jis pažadėjo, nes ji buvo dar vaikas ir troško
paguodos. Bet tesėti tą pažadą buvo įmanoma tik
pašalinus pavojų.
Jis vėl tarė sau: Ak, Abra, į kokią bėdą tu mane
įklampinai!
Ir ji vėl atsakė, tik šįsyk ne balsu:
(atleisk)
– Tu niekuo dėta, vaikeli. Nei tu
(to norėjai)
nei aš. Nešk į biblioteką savo knygas. Man metas
grįžti į Freizerį. Šiąnakt aš budžiu.
– Gerai. Bet mudu draugai, tiesa?
– Tikri draugai.
– Puiku.
– Dievaži, tau patiks „Meistras“. Juk tu irgi esi visų
galų meistras, ar ne?
Jos lūpų kampučiuose atsirado dvi žavios duobutės.
– Kas jau kas, o tu viską žinai.
– Kur nežinosi, – atsiliepė Denas.
Ji pasikėlė, nuėjo kelis žingsnius, stabtelėjo ir grįžo.
– Nežinau, kas ta skrybėlėtoji, bet žinau, kad vienas
jos draugas yra vardu Baris Kinis ar panašiai. Kur ji,
ten visada ir Baris Kinis, galvą dedu. Jei turėčiau
jaunojo beisbolininko pirštinę, tikrai jį surasčiau, – nė
nemirkčiodama įdėmiai pažvelgė į jį savo gražiomis
mėlynomis akimis. – Surasčiau, nes Baris Kinis buvo
ją užsimovęs.

10

Pusiaukelėje į Freizerį, mąstydamas apie Abros

matytą skrybėlėtąją moterį, Denas kai ką prisiminė ir
krūptelėjo kaip nudiegtas. Vos neperšoko į priešinę
eismo juostą, ir jam piktai sugaudė atlekiantis
vilkikas, 16-uoju plentu dundantis į vakarus.
 Tai atsitiko prieš dvylika metų, kai jis dar bandė
sušilti kojas Freizeryje, visomis keturiomis
kabindamasis blaivybės. Tada jis ėjo pas ponią
Robertson, kaip tik tą dieną išnuomojusią jam
kambarį. Artėjo pūga, ir Bilis Frimanas, padovanojęs
jam batus, patarė grįžti namo. Iš pažiūros nekokius,
bet bent jau porinius. Ir, kai iš Mohedo gatvės pasuko
į Elioto, pamatė...
Priešaky pasirodė poilsio zona. Denas pastatė
automobilį ir nuėjo į tą pusę, kur šniokštė vanduo.
Ten, aišku, Sako upė: ji teka per porą dešimčių
Naujojo Hampšyro miestelių – nuo Šiaurės Konvėjaus
iki Krauford Nočo – lyg verdama juos kaip karoliukus
ant gijos.
Pamačiau, kaip vėjas iš pakelės griovio išrideno
skrybėlę. Seną, nuzulintą cilindrą. Gal kokio nors
cirkininko. Arba senovinio miuziklo aktoriaus. Bet iš
tikrųjų nebuvo jokio cilindro, nes, kai užsimerkęs
suskaičiavau iki penkių, jis dingo.
– Taip, man pasivaideno, – pritarė jis čiurlenančiam
vandeniui. – Bet Abra tikriausiai matė visiškai kitą
skrybėlę.
Tik jis tuo netikėjo, nes praeitą naktį sapnavo Dinę.
Ji buvo negyva, veidas ištežęs kaip tešla, pamauta ant
pagalio. Negyva, apklota antklode, kurią Denas
pavogė iš benamio vežimėlio. Laikykis atstu nuo tos
moters su skrybėle, meiluti. Štai tą ji pasakė. Ir ką
dar?
Ji – Pragaro pilies kalė karalienė.
– Nieko tu neprisimeni, – atrėžė Denas tekančiam
vandeniui. – Niekas neprisimena sapnų po dvylikos
metų.
Bet jis prisiminė. Ir dabar prisiminė, ką dar pasakė
mirusioji vilmingtonietė: Neprasidėk su ja, nes gyvą
tave suės.

11
Po šešių jis grįžo į savo kambarį bokštelyje, nešinas
padėklu su kavinėje pirkta vakariene. Pirmiausia
dirstelėjo į rašomąją lentą ir nusišypsojo pamatęs
žodžius:

Ačiū, kad manimi patikėjai

Kitos išeities neturėjau, aukseli.

Jis nuvalė Abros žinutę ir atsisėdo prie stalo
vakarieniauti. Palikęs poilsio zoną, mintimis vėl grįžo
prie Diko Helorano. Ir nieko nuostabaus: kai kas nors
tave prašo, kad jį pamokytum, pirmiausia klausi
patarimo savo mokytoją. Gėrimo metais Denas
nutraukė bet kokį ryšį su Heloranu (daugiausia iš
gėdos), bet dabar tarė sau, kad būtų įdomu susižinoti,
kas atsitiko senam draugui. Gal net susisiekti, jeigu
Dikas dar gyvas. Kas be ko, nemaža žmonių sulaukia
devyniasdešimties, jeigu prisižiūri. Pavyzdžiui, Abros
prosenelė irgi daugmaž tokio pat amžiaus.
Man reikia pasitarti, Dikai, o tu vienintelis gali
atsakyti į mano klausimus. Tad būk geras, drauguži,
būk gyvas.
Jis įjungė kompiuterį ir atidarė naršyklę. Žinojo, kad
žiemą Dikas virėjaudavo Floridos kurortinių viešbučių
tinkle, tik pamiršo kokiame, net neprisiminė, katroje
pakrantėje. Tikriausiai abiejose: vienais metais
Neiplse, kitais Palm Biče, o vėliau Sarasotoje arba Ki
Veste. Žmogui, kuris moka pamaloninti gomurį, juo
labiau turtuoliui, niekad netrūksta darbo, o Dikas
mokėjo kaip niekas kitas. Denas pagalvojo, kad rasti
Diką būsią nesunku, nes jo pavardė buvo rašoma ne
su dviem „l“ kaip įprasta, o su viena. Paieškos
langelyje jis parašė Ričardas Heloranas ir Florida ir
nuspaudė klavišą. Gavo tūkstantį atsakymų, bet
pravertė tik trečias nuo viršaus. Denas liūdnai
atsiduso. Jis nuspaudė nuorodą, ir pasirodė „Miami
Herald“ straipsnis. Jokių abejonių. Kai straipsnio
antraštėje, be pavardės, nurodomas ir amžius, iš karto
aišku, koks tai straipsnis.
 Įžymus Saut Bičo virėjas Ričardas „Dikas“ Heloranas,

81

Buvo ir nuotrauka. Nedidelė, tačiau Denas bet kada

būtų atpažinęs tą skvarbų žvilgsnį ir linksmą veidą. Ar
jis mirė vienišas? Abejotina. Jis mėgo bendrauti su
žmonėmis ir... negalėjo gyventi be moterų. Prie
mirties patalo tikriausiai buvo nelengva prasiveržti,
bet šalia trūko dviejų žmonių, kuriuos aną žiemą jis
išgelbėjo Kolorade. Vendė Torans galėjo pasiteisinti: ji
pralenkė Diką. Na, o jos sūnus...
Galbūt tą dieną, kai Dikas iškeliavo, jis, prisiplempęs
viskio, riogsojo kokioje nors užeigoje, klausydamasis
tolimųjų reisų vairuotojų leidžiamų dainų įrašų? Arba,
vakare girtas sukėlęs muštynes, tupėjo už grotų?
Dikas mirė nuo širdies smūgio. Denas žvilgtelėjo į
puslapio apačią: 1999 metų sausio 19 diena. Žmogus,
išgelbėjęs gyvybę jam ir jo motinai, mirė beveik prieš
penkiolika metų. Jis niekuo negalėjo padėti.
Užpakaly išgirdo grikšint kreidą. Dar valandėlę
pasėdėjo spoksodamas į vėstantį maistą ir skreitinio
kompiuterio ekraną. Paskui palengva atsigręžė.
Kreida gulėjo kaip gulėjusi ant lentynėlės, bet
lentoje ryškėjo piešinys. Nupieštas bendrais bruožais,
bet atpažįstamas. Beisbolo pirštinė. Kai piešinys buvo
baigtas, kreida – nematoma, bet tebegrikšinti į lentą, –
ant pirštinės nupiešė klaustuką.
– Man reikia pagalvoti, – tarė jis, bet, nespėjus
ištarti tų žodžių, supypsėjo vidinis telefonas
šaukdamasis daktaro Miego.

21 Stephanie Lynn „Stevie“ Nicks (1948) – amerikiečių

dainininkė ir tekstų autorė.
 DEVINTAS SKYRIUS

Mūsų mirusių draugų balsai

2013-ųjų rudenį šimto trejų metų Elinora Uelet buvo

seniausia Rivington namų gyventoja. Tokia sena, kad
neleido savo pavardės tarti amerikietiškai. Tardavo ne
Vilet kaip amerikiečiai, o elegantiškai prancūzų
maniera: Ulė. Denas kartais kreipdavosi į ją Ulialia, ir
ji šypsodavosi. Ronas Stimsonas, vienas iš keturių
gydytojų, dieną lankantis slaugos namų svečius, kartą
pareiškė Denui, kad Elinora – gyvenimo pergalės ir
mirties pralaimėjimo įrodymas. „Kepenų funkcija lygi
nuliui, plaučiai galutinai prarūkyti per
aštuoniasdešimt metų, tiesiosios žarnos vėžys –
progresuoja lėtai, bet be galo grėsmingai, o širdies
pertvaros plonesnės už katės ūsą. Ir vis dėlto dar
smilksta.“
Jeigu Azraelis neklydo (o Denas iš patyrimo žinojo,
kad jis niekada neklysta), ilgalaikė sutartis, Elinoros
sudaryta su gyvenimu, artėjo prie pabaigos, nors kol
kas ji atrodė toli gražu nepanaši į moterį, atsidūrusią
prie mirties slenksčio. Kai Denas įėjo į kambarį, ji
sėdėjo lovoje glostydama katę. Graži šukuosena, –
vakar lankėsi kirpėjas, – rausvi naktiniai marškiniai
kaip paprastai švarutėlaičiai: viršutinė dalis šiek tiek
atšvietė pageltusius skruostus, o apačia kaip balinė
suknia dailiai išsipūtusi virš plonų lyg pagaliukai kojų.
Denas prisikišo rankas prie skruostų ir pajudino
pirštus.
– Oh là là! Une belle femme! Je suis amoureux!22
 Ji užvertė akis, paskui nusišypsojo palenkusi galvą.
– Morisui Ševaljė niekada neprilygsi, bet man
patinki, cher23. Tu linksmas, tai svarbu, ir šelmis, o
tai labai svarbu, bet svarbiausia – turi dailų užpakalį.
Vyro užpakalis – pasaulio variklis, o tavo –
neprilygstamas. Būdama jaunesnė, užkimščiau jį
nykščiu ir gyvą tave suėsčiau. Kur nors Monte Karle,
prie viešbučio „Le Meridien“ baseino. O aplink
stovėtų susižavėję žiūrovai ir plotų mėgaudamiesi
mano abipusėmis pastangomis.
Jos balsas, užkimęs, bet ritmingas, teikė savotiško
žavesio tam veikiau nepadoriam vaizdeliui. Deno
akimis žiūrint, ši moteris prarūkytu kabareto
dainininkės balsu atrodė spėjusi visko pamatyti ir
viską išbandyti dar iki 1940 metų pavasario, kai
Eliziejaus Laukais įžygiavo vokiečių kariuomenė. Gal
išmesta už borto, bet toli gražu ne puolusi į neviltį.
Apskritai Elinora atrodė baisesnė už giltinę, nepaisant
skruostus atšviečiančių meistriškai parinktų rausvų
naktinių marškinių, nors tokia ji atrodė jau 2009-
aisiais, kai apsigyveno tame Rivington namų
kambaryje. Tik Azio apsilankymas bylojo, kad šiąnakt
viskas pasikeis.
– Neabejoju, kad jūs duotumėt garo, – pritarė jis.
– Ar labai merginėji, cher?
– Ne, šiuo metu visai ne.
Išimtis – viena mergaitė, bet ji per jauna mylėtis.
– Gaila. Nes ilgainiui šitas, – ji iškėlė kaulėtą smilių,
o paskui nulenkė, – pasidaro va toks. Pats pamatysi.
Jis nusijuokė ir atsisėdo ant lovos krašto, kaip
sėsdavosi pas daugelį kitų svečių.
– Kaip jaučiatės, Elinora?
– Neblogai, – ji palydėjo akimis Azį, kuris, atlikęs
savo vakarinį darbą, stryktelėjo nuo lovos ir
šmurkštelėjo pro duris. – Turėjau daug svečių. Tavo
katė nestygo vietoje, bet vis dėlto sulaukė tavęs
ateinant.
– Tai ne mano katė, Elinora, o slaugos namų.
 – Ne, – atrėmė ji tokiu tonu, lyg tas klausimas jos
daugiau nedomintų. – Tavo.
Denas abejojo, kad Elinorą būtų aplankęs bent
vienas svečias – išskyrus Azraelį, savaime
suprantama. Ir šį vakarą, ir šią savaitę, ir šiais metais.
Ji buvo vienui viena pasaulyje. Net dinozauras
buhalteris, kuris tvarkė jos finansus kas ketvirtį
ateidamas su portfeliu, didumo sulig saabo bagažine,
iškeliavo į kitą pasaulį. Panelė Ulialia tvirtino turinti
giminių Monrealyje, bet „man liko per mažai pinigų,
tad jie negalėtų nė padengti savo kelionės išlaidų,
cher“.
– Tai kas gi buvo atėjęs? – paklausė Denas
manydamas, kad ji turi omeny Džiną Vims arba
Andrėją Botstein, slaugytojas, budinčias nuo trečios
valandos popiet iki vienuoliktos vakaro. O gal buvo
užsukęs paplepėti Paulas Larsonas, nepaslankus, bet
sąžiningas sanitaras, kurį Denas vadino Antifredu
Karlingu.
– Kaip jau sakiau, daug. Jie ir dabar ateina. Ištisa
virtine. Šypsosi, lankstosi, vaikai rodo man liežuvį ir
vizgina kaip šuo uodegą. Kai kas kalbina. Ar esi
girdėjęs tokį poetą Giorgosą Seferį24?
– Ne, ponia, nesu.
Ar dar kas nors čia lankėsi? Visai galimas daiktas,
bet jis nejautė. Nors jausdavo ne visada.
– Ponas Seferis klausia: „Ar tai mano mirusių draugų
balsai, ar tik tiesiog gramofonas?“ Liūdniausia matyti
vaikus. Mačiau berniuką, įkritusį į šulinį.
– Tikrai?
– Taip, ir moterį, nusižudžiusią su čiužinio
spyruokle.
Jis nejautė nė menkiausio požymio, kad dar kas nors
būtų buvęs kambaryje. Gal susitikimas su Abra Stoun
iščiulpė visas jo galias? Galimas daiktas, bet, šiaip ar
taip, neįmanoma nuspėti, kada švytėjimas sustiprėja,
kada nusilpsta. Vis dėlto apie švytėjimo pokyčius jis
negalvojo. Tarė sau, kad Elinorai prasidėjo senatvinė
demencija. O gal ji vedžioja jį už nosies? Visko gali
būti. Iš Elinoros Ulialia visko galima tikėtis. Kažkas –
regis, Oskaras Vaildas – mirties patale pajuokavęs:
Arba aš, arba tie apmušalai.
– Tu turi laukti, – pasakė Elinora, nustojusi
juokauti. – Šviesa praneš apie atvykimą. Gali
pasitaikyti ir kokių nesklandumų. Atsidarys durys. Ir
tuomet ateis tavo svečias.
Denas nepatikliai dirstelėjo į atviras koridoriaus
duris. Jis visada palikdavo jas atdaras, kad Azis galėtų
išeiti kada tinkamas. Paprastai jis ir išeidavo, kai tik
pasirodydavo Denas.
– Elinora, gal išgertumėte šaltų sulčių?
– Mielai išgerčiau, jei bū... – pradėjo ji, bet ūmai
gyvybė dingo iš jos veido kaip vanduo iš kiauro
dubens. Jos žvilgsnis įsmigo į tašką virš Deno galvos,
burna plačiai išsižiojo. Skruostai subliūško, o smakras
atvipo beveik iki pat kaulėtos krūtinės. Viršutinis
dantų protezas atšoko, nuslydo ant apatinės lūpos ir
pakibo prilipęs it kraupi šypsena.
Po velnių, kaip greit!
Denas atsargiai užkabino pirštu protezą ir ištraukė.
Elinoros lūpa įsitempė, paskui šleptelėjo
susitraukdama. Denas padėjo protezą ant naktinio
stalelio, buvo besistojąs, bet apsigalvojo laukdamas,
kol pasirodys rausvas ūkas, kurį sena slaugytoja
Tampoje vadino paskutiniu kvapu... lyg tai būtų
dvasia, paliekanti žmogų drauge su gyvybe. Ūkas
nesirodė.
Tu turi laukti.
Gerai, jis palauks, kad ir menką valandėlę. Bandė
mintimis susisiekti su Abra, bet nepavyko. Juo geriau.
Gal ji jau ką nors sugalvojo savo mintims apsaugoti. O
gal nusilpo jo gebėjimas – jo jautrumas. Tokiu atveju –
nieko baisaus. Atsitaisys. Šiaip ar taip, iki šiol visada
atsitaisydavo.
Įdomu, pagalvojo jis (nebe pirmą kartą), kodėl
nematė musių ropojant slaugos namų svečių veidais?
Gal todėl, kad jam to nereikėjo. Šiaip ar taip, jis turi
Azį. Ar Azis yra ką nors matęs savo išmintingomis
žaliomis akimis? Gal ne muses, o ką nors kita.
Tikriausiai matė.
Ar tai mano mirusių draugų balsai, ar tiesiog
gramofonas?
Tą vakarą visame aukšte buvo tylu. O juk dar taip
anksti! Iš poilsio kambario, esančio koridoriaus gale,
nebuvo girdėti jokių pokalbio nuotrupų. Nei
televizijos, nei radijo. Jis negirdėjo nė Paulo sportinių
batelių čirpimo, nei Džinos ir Andrėjos balsų
slaugytojų poste. Nei telefono čirškimo. O jo laikro...
Denas kilstelėjo ranką. Nieko nuostabaus, kad
negirdi jo tiksint. Laikrodis buvo sustojęs.
Palubėje užgeso dienos šviesos lempa. Degė tik
Elinoros lempa ant naktinio stalelio. Staiga viršutinė
šviesa vėl užsidegė, bet išsijungė stalinė lempa.
Paskui vėl įsijungė, o tada užgeso abi. Įsijungia...
išsijungia... įsijungia.
– Kas čia?
Ant naktinio stalelio tarkštelėjo ąsotis. Kaukštelėjo
Deno išimti dantų protezai. Paklodė ant Elinoros lovos
keistai suribuliavo, lyg po ja kas nors būtų ėmęs
judėti. Denas pajuto šilto oro bučinį ant skruosto.
– Kas čia?
Širdis plakė kaip plakusi, bet kiekvienas tvinksnis
atsiliepė sprande ir riešuose. Pasišiaušė plaukai ant
pakaušio. Staiga jis suprato, ką Elinora matė
paskutinę akimirką:
(vaiduoklių)
mirusiųjų paradą, traukiantį per kambarį, įeinantį
pro vieną sieną ir išeinantį pro kitą. Išeinantį? Ne,
einantį pro šalį, ir tiek. Seferis jam buvo negirdėtas,
bet užtat jis prisiminė Odeną: Mirtis pasiima tuos,
kurie maudosi piniguose, kurie tyčiojasi iš visų, ir
tuos, kurie užima aukštus postus. Elinora matė juos
visus, ir dabar jie buvo kam...
Ne, čia jų nebuvo. Denas žinojo, kad kambaryje jų
nėra. Elinoros regėti vaiduokliai dingo, ir ji prisijungė
prie jų parado. Denui buvo įsakyta laukti. Ir jis laukė.
 Lėtai užsivėrė koridoriaus durys. Tuomet atsidarė
vonios kambario.
Iš mirusios Elinoros Uelet lūpų ištrūko vienas
vienintelis žodis:
Deni.

Įvažiuodamas į Saidvinderio miestelį, kiekvienas

pastebi ženklą su užrašu SVEIKI ATVYKĘ Į
AMERIKOS VIRŠŪNĘ! Žinoma, ne pačią viršūnę, bet
beveik. Už trisdešimties kilometrų nuo tos vietos, kur
rytinis šlaitas tampa vakariniu, nuo greitkelio
atsišakoja vieškelis, vingiuojantis į šiaurę. Kryžkelėje
kabo medinė lenta su užrašu SVEIKI ATVYKĘ Į
BLUBELO KEMPINGĄ! JAUSKITĖS KAIP NAMIE!
Iš pirmo žvilgsnio – senas geras vakarietiškas
svetingumas, bet vietiniai žino, kad kelią dažniausiai
užstoja vartai, o ant jų kabo toli gražu ne toks jau
svetingas užrašas LAIKINAI UŽDARYTA.
Saidvinderiečiams neaišku, kaip Blubelo savininkai
sugeba suktis. Jiems labiau patiktų, kad kempingas
būtų atviras ištisus metus, kol keliai neužsnigti. Jie
ilgisi anų dienų, kai „Panoramoje“ netrūko turistų ir
miestelyje virė prekyba, nors ir nesitiki, kad
kempingas bent iš dalies išlygintų nuostolius (nors ir
supranta, kad dabartiniai vasarotojai nė iš tolo
neprilygsta pinigingiems buvusio viešbučio svečiams).
Tuščios viltys. Visų nuomone, Blubelas – mokesčių
rojus, kuriuo naudojasi kokia nors turtinga tarptautinė
korporacija, siekianti tyčinio bankroto.
Be abejo, tai buvo rojus, bet valdė jį ne kokia nors
korporacija, o Grynuolių mazgas. Kai grynuoliai
niekur nevažiuodavo, erdvioje automobilių stovėjimo
aikštelėje nelikdavo laisvos vietos: joje vos tilpdavo jų
namai ant ratų, tarp kurių lyg kalnas kūpsodavo
Skrybėlėtosios Rozos kemperis „Earth Cruiser“.
Tą rugsėjo vakarą devyni grynuoliai susirinko
„Panoramos“ kotedže, dailiame kaimo sodybos stiliaus
pastate aukštomis lubomis. Kai kempingas įsileisdavo
vasarotojų, ten veikdavo restoranas, kur svečiams
būdavo patiekiami pusryčiai ir vakarienė. Virėjaudavo
Striukis Edis ir Dičkė Mo (stuobriams – Edas ir
Morina Higins). Aišku, jie nė iš tolo neprilygo Dikui
Heloranui, – tokių buvo reta! – bet niekas nespjaudavo
į vasarotojams siūlomus patiekalus: netikras zuikis,
makaronai su sūriu, netikras zuikis, sklindžiai su
klevų sirupu, netikras zuikis, vištienos troškinys,
netikras zuikis, tunų salotos ir netikras zuikis su
grybų padažu. Po vakarienės prie nuvoktų stalų
susėsdavo mėgėjai lošti bingo ir kortomis. Savaitgalį
vykdavo šokiai. Visos tos linksmybės dėdavosi tik
tada, kai kempingas priimdavo svečius. Tą vakarą –
kai už trijų laiko juostų į rytus Denas Toransas sėdėjo
prie mirusios moters laukdamas svečio – „Panoramos“
kotedže buvo tvarkomi visiškai kiti reikalai.
Prie vienintelio stalo, stovinčio vidury kambario ant
nublizginto klevo parketo, sėdėjo Džimis Skaičiukas.
Jo skreitinio kompiuterio ekrane švietė vaizdas – jo
gimtasis miestelis, kūpsantis Karpatų kalnų gūdumoje
(Džimis kartais mėgdavo pajuokauti, kad jo senelis
kadaise svetinęs jauną Londono advokatą Džonataną
Harkerį25).
Roza, Tėtukas Varnas, Baris Kinas, Endė Barškuolė,
Čarlis Žetonas, Enė Prijuostė, Dagas Dyzelis ir senelis
Flikas – visi spoksojo į ekraną susigrūdę aplink Džimį.
Niekas nenorėjo atsidurti šalia senelio, dvokiančio
taip, lyg jo kelnėse būtų įvykusi nedidelė avarija ir jis
nebūtų teikęsis pasiplauti (pastaruoju metu tokie
dalykai atsitikdavo vis dažniau), bet buvo
sprendžiamas svarbus klausimas, ir visi su tuo turėjo
taikstytis.
Džimis Skaičiukas, kuklus pliktelėjęs žmogelis
beždžionišku, bet maloniu veidu, atrodė daugių
daugiausia penkiasdešimties, kitaip sakant, triskart
jaunesnis, nei buvo iš tikrųjų.
– Panaršęs po internetą, kaip ir tikėjausi, nieko
naudinga neradau. Jeigu jums įdomu, paaugliai
„ganykla“ kartais vadina vietą, kur gali saugiai rūkyti
žolę...
– Visai neįdomu, – atrėžė Dagas Dyzelis. – Beje,
seneli, nuo tavęs mažumą trenkia. Neįsižeisk, jei
pasidomėsiu, kada paskutinįsyk šluosteisi subinę?
Senelis Flikas iššiepė Dagui išgedusius ir
pageltusius dantis (nė vieno dėtinio).
– Tavo žmona pašluostė šįryt, Dizai. Savo veideliu
kaip paprastai. Šlykštoka, bet, man regis, jai patin...
– Užsičiaupkit jūs abu, – sudraudė juos Roza. Ji
kalbėjo nekeldama balso, bet Dagas su seneliu
susigūžė kaip nusižengę mokinukai. – Klok, Džimi. Tik
nenuklysk į lankas. Man reikia konkretaus plano, ir
kuo greičiau.
– Nors ir koks konkretus būtų planas, visiems
kitiems jis – tuščia vieta, – įsikišo Varnas. – Jie sakys,
kad šie metai buvo dosnūs garo. Laimikis kino teatre,
gaisras Litl Roko bažnyčioje ir teroristų skerdynės
Ostine. O kur dar Chuaresas! Kas be ko, kirsti pietinę
sieną buvo baisoka, bet išėjo į naudą.
Išėjo, ir dar kaip. Chuaresas pagarsėjęs pasaulyje
kaip žmogžudysčių sostinė: pustrečio tūkstančio
lavonų per metus. Daugelis mirė nukankinti. Apskritai
atmosfera prisodrinta kaip reta. Žinia, garas ne per
gryniausias, šiek tiek pykino, bet maistingas.
– Nuo tų sušiktų meksikonų man vidurius susuko, –
rėžė Čarlis Žetonas. – Bet, šiaip ar taip, pasistiprinom
kaip reikiant.
– Metai pasitaikė geri, – sutiko Roza, – bet mums
neverta per daug kliautis Meksika: ten labai krintame
į akis. Ten mes – turčiai americanos. O čia įsiliejame į
aplinką. Ar jums nenusibodo metų metus rūpintis,
kaip gyvensime toliau? Amžinai bastytis ir skaičiuoti
ąsotėlius? O čia visai kas kita. Aukso gysla.
Niekas neatsiliepė. Ji – genties galva, ir galų gale jie
visada klausys jos žodžio, bet ta mergaitė jiems mįslė.
Na, nieko baisaus. Kai pamatys ją savo akimis –
supras. O kai belaisvė gamins jiems garą daugmaž
pagal užsakymą, tuomet jie puls ant kelių ir bučiuos
Rozai kojas. Gal ji net nenuspirs jų šalin.
– Klok, Džimi, tik nenuklysk į lankas.
– Beveik neabejoju, kad tuomet tau pasitaikė
paauglių žargonu vadinama „Ganykla“. Tai kiaurą
parą dirbančių parduotuvėlių tinklas Naujojoje
Anglijoje. Iš viso jų – septyniasdešimt trys nuo
Providenso iki Presk Ailo. Pradinukas su delninuku
rankose įmintų tą mįslę per dvi minutes. Aš surašiau
visas parduotuves ir su „Sūkuriu 360“ gavau jų
nuotraukas. Radau šešias su vaizdu į kalnus. Dvi
Vermonte, dvi Naujajame Hampšyre ir dvi Meine.
Jo skreitinio kompiuterio dėklas gulėjo po kėde.
Džimis pakėlė jį, pasirausė, ištraukė aplanką ir padavė
Rozai.
– Čia ne parduotuvių nuotraukos, o kalnų vaizdai,
atsiveriantys iš kaimynystėje esančių namų. Darsyk
ačiū „Sūkuriui 360“, pranašesniam už „Google Žemę“,
telaimina Dievas jo ilgą nosį. Žvilgtelėk, gal pamatysi
ką nors pažįstama. O jeigu ne, iškart mesk į šalį tas
nuotraukas, kurios tau nieko nesako.
Roza atskleidė aplanką ir iš lėto peržiūrėjo visas
nuotraukas. Dvi su vaizdais į Vermonto Žaliuosius
kalnus išsyk atidėjo į šalį. Viena iš Meino irgi netiko:
joje buvo tik vienas kalnas, o Roza matė ištisą
grandinę. Į kitas tris sužiuro įdėmiau. Pagaliau
atidavė jas Džimiui Skaičiukui.
– Viena iš šių.
Jis apvertė nuotraukas.
– Fraiburgas, Meino valstija... Medisonas, Naujojo
Hampšyro valstija... Anistonas, Naujojo Hampšyro
valstija. Gal kuri nors iš šių trijų tau labiau krinta į
akis?
Roza dar sykį peržiūrėjo nuotraukas, paskui padavė
jam Baltųjų kalnų vaizdus iš Fraiburgo ir Anistono.
– Man rodos, viena iš šių, bet aš patikrinsiu.
– Kaip tu patikrinsi? – paklausė Varnas.
– Aplankysiu ją.
– Sprendžiant iš tavo žodžių, tai būtų pavojinga.
 – Aplankysiu, kai ji miegos. Mergaitės kietai miega.
Ji net nesusivoks, kad pas ją buvau.
– Ar verta? Juk tie trys miestai arti vienas kito.
Galėtume nuvažiuoti ir patikrinti.
– Aha! – sušuko Roza. – Važinėsime aplink
klausinėdami: „Ieškome čia vienos mergaitės, bet
niekaip negalime sužinoti, kur ji gyvena, nors
paprastai lengvai aptinkam savo aukas, gal
padėtumėt? Gal esate matę tokią dvylikametę, kuri
spėja ateitį ir moka skaityti mintis?“
Tėtukas Varnas atsiduso ir, susikišęs į kišenes savo
dideles rankas, pažvelgė į ją.
– Atsiprašau, – suniurnėjo Roza. – Tiesiog kraujas
užvirė. Man knieti kuo greičiau užbaigti tą reikalą. O
dėl manęs nėra ko jaudintis. Savimi aš moku
pasirūpinti.

Denas sėdėjo žiūrėdamas į mirusią Elinorą Uelet. Į

stingstančias atviras akis. Į mažytes rankas, gulinčias
delnais į viršų. O labiausiai į pražiotą burną. Joje
tūnojo laikui nepavaldi bežadė mirtis.
– Kas tu? – ir mintyse sau atsakė: Lyg nežinočiau.
Argi ne jis pats troško gauti atsakymą?
Regis, užaugai geru žmogumi, vaikeli! Lūpos
nejudėjo, ir žodžiai atrodė bejausmiai. Gal mirtis
atėmė iš jo seno draugo visus žmogui įgimtus
jausmus? Gaila, jeigu taip atsitiko. O gal čia ne Dikas,
gal kas nors tik apsimeta Diku. Kas nors, tik ne
žmogus.
– Jeigu tu Dikas, įrodyk. Pasakyk man ką nors, ką
žinome tik mudu.
Tyla. Bet kažkas buvo kambaryje. Jis tai jautė.
Paskui:
Tu manęs klausei, kodėl poniai Brant prireikė
automobilių stovėjimo aikštelės sargo kelnių.
Denas iš pradžių nesuprato, ką balsas turi omeny.
Paskui susivokė. Šis prisiminimas gulėjo ant pačios
aukščiausios lentynos, kur jis laikė „Panoramos“ dienų
baisybes. Ir savo seifus, savaime suprantama. Ponia
Brant išvyko iš viešbučio tą dieną, kada atvažiavo
Denis su tėvais, ir netyčia pagavo jos mintį,
„Panoramos“ aikštelės sargui atvarius jos automobilį:
Mielai numaučiau jam tas kelnes.
Tu buvai mažas, o galvoje turėjai didelį radiją. Man
tavęs pagailo. Ir pasidarė baisu dėl tavęs. Ir ne veltui,
ar ne?
Tuose žodžiuose Denas pajuto silpną seno draugo
gerumo ir humoro atbalsį. Taip, čia Dikas. Jis
sukrėstas žiūrėjo į mirusią moterį. Kambaryje vėl
sumirksėjo šviesos. Virptelėjo ąsotis su vandeniu.
Ilgai negaliu užtrukti, vaikeli. Man sunku čia būti.
– Dikai, viena mergaitė...
Abra. Lyg atodūsis. Ji tokia kaip tu. Gyvenimas – tai
lyg bumerangas.
– Ji mano, kad ją medžioja viena moteris. Skrybėlėta.
Su senoviniu cilindru. Kartais ji turi tik vieną ilgą
viršutinį dantį. Kai alkana. Šiaip ar taip, tiek ji man
papasakojo.
Klausk, ko nori, vaikeli. Negaliu čia užtrukti. Šis
pasaulis dabar man – susapnuotas sapnas.
– Skrybėlėtoji moteris turi draugų. Abra matė juos
su žibintuvėliais. Kas jie tokie?
Vėl tyla. Bet Dikas vis dar buvo kambaryje.
Pasikeitęs, bet čia pat. Denas jautė jį visomis
juslėmis – jis buvo kaip elektros krūvis, dilginantis
drėgną akių rageną.
Jie – bergždieji demonai. Paliegę, bet patys to
nesuvokia.
– Nesuprantu.
Ne. Ir gerai. Jeigu būtum kada nors su jais
susidūręs, – jeigu tik jie būtų tave užuodę, – jau seniai
būtum miręs: jie būtų tave panaudoję ir išmetę kaip
tuščią pakuotę. Taip atsitiko tam, kurį Abra vadina
jaunuoju beisbolininku. Ir daugeliui kitų. Švytintys
vaikai – jų grobis, bet tu jau pats tai įspėjai, ar ne?
Bergždieji demonai klajoja šia žeme kaip vėžys oda.
Kadaise jie jodinėjo kupranugariais po dykumą;
kažkada traukė vilkstinėmis per Rytų Europą. Jie ėdė
riksmą ir gėrė skausmą. Tu patyrei siaubą
„Panoramoje“, tačiau bent išvengei tų žmonių. Dabar,
kai ta keista moteris savo mintimis neatstoja nuo
mergaitės, jie nenusiramins, iki sugriebs ją į savo
nagus. Galbūt nužudys ją. Galbūt pavers saviške. O
gal laikys ir naudos, kol išsunks visus syvus, ir tai
baisiausia.
– Nesuprantu.
Iščiulps iki paskutinio lašo. Kol ji taps tokia pat
bergždžia kaip jie. Iš mirusiosios burnos ištrūko
rudeniška aimana.
– Dikai, ką, velniai griebtų, man daryti?
Duok mergaitei tai, ko ji prašė.
– Iš kur jie, tie bergždieji demonai?
Iš tavo vaikystės, iš kur ateina visi demonai. Man
nevalia nieko daugiau sakyti.
– Kaip galėčiau juos sutramdyti?
Tik nužudydamas. Pagirdyk juos jų pačių nuodais.
Tuomet jie dings patys.
– Kuo vardu toji keistuolė, toji skrybėlėtoji moteris?
Tu ją pažįsti?
Koridoriuje trinktelėjo šluota į kibirą, ir ėmė
švilpauti Paulas Larsonas. Oras kambaryje pasikeitė.
Palengva sutriko vyravusi trapi pusiausvyra.
Eik pas draugus. Tuos, kurie žino, kas esi. Man
regis, užaugai geru žmogumi, vaikeli, bet turi skolą.
Stojo tyla, paskui Diko Helorano ir nebe Diko
Helorano balsas įsakmiai nuskambėjo paskutinį kartą:
Atsiteisk.
Iš Elinoros akių, nosies ir išžiotos burnos pakilo
rausvas ūkas. Pakybojo kelias sekundes ir dingo.
Šviesa nustojo mirgėti. Ir vanduo ąsotyje
neberibuliavo. Dikas išnyko. Kambaryje su Denu liko
tik lavonas.
Bergždieji demonai.
Jis neprisiminė, ar kada nors buvo girdėjęs
šiurpesnius žodžius. Bet jie turėjo gilią prasmę... tam,
kas matė „Panoramą“ tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų.
Viešbutis knibždėjo demonų, bet tai buvo bent jau
mirę demonai. Tik vargu ar moteris su cilindru ir jos
draugai buvo tokie.
Tu turi skolą. Atsiteisk.
Taip. Jis paliko likimo valiai mažylį su šlapiomis
sauskelnėmis ir „Narsuolių“ marškinėliais. Su
mergaite taip nepasielgs.

Denas palaukė slaugytojų poste, kol laidotuvių biuras

„Džordis ir sūnūs“ pristatys karstą, ir palydėjo
dengtus neštuvus iki „Rivington-1“ tarnybinio išėjimo.
Paskui grįžo į savo kambarį ir atsisėdęs sužiuro į
tuštutėlę Krenmoro gatvę. Naktinis vėjas draskė
anksti pageltusius ąžuolų lapus ir sūkuriuodamas
nešiojo po gatvę. Tolėliau, už aikštės, apšviestas
ryškiai oranžinių saugos žibintų, plytėjo irgi tuščias
Minitaunas.
Eik pas draugus. Tuos, kurie žino, kas esi.
Bilis Frimanas žinojo beveik iš pat pradžių, nes
turėjo dalelytę Deno gebėjimo. Ir jeigu Denas
skolingas, vadinasi, skolingas ir Bilis, nes stiprus ir
ryškus Deno švytėjimas išgelbėjo Biliui gyvybę.
Žinoma, to aš jam nesakysiu.
Žinoma, to jam ir nereikės priminti.
Skolingas ir Džonas Daltonas, pametęs laikrodį ir
atsitiktinai tapęs Abros gydytoju. Ką pasakė Dikas
Elinoros Ulialia lūpomis? Gyvenimas – tai lyg
bumerangas.
Na, o Abros prašymą išpildyti visų lengviausia. Nors
susidoroti... gali būti kur kas sunkiau.

Sekmadienio rytą atsibudusi Abra rado

dtor36@nhmlx.com elektroninį laišką:
 Abra, aš pasikalbėjau su vienu draugu naudodamasis mums

abiem įgimtu gebėjimu ir dabar neabejoju, kad tau gresia pavojus.

Ketinu aptarti padėtį su kitu bičiuliu, mūsų bendru draugu Džonu

Daltonu, bet tik gavęs tavo leidimą. Man rodos, mudu su Džonu

galėsime gauti tai, ką tu nupiešei mano lentoje.

Ar jau įsitaisei signalizaciją? Kai kas gali tavęs ieškoti, ir labai

svarbu, kad nerastų. Būk atsargi. Viso labo ir SAUGOKIS. Žinutę

sunaikink.

Dėdė D.

Pati žinutė ją įtikino labiau nei jos turinys – ji žinojo,

kad toks bendravimas Denui nepatinka: ko gero, tėvai
įkiš nosį į jos paštą ir pagalvos, kad ji susirašinėja su
Pipeliu Iškrypėliu.
Kad jie žinotų, kokių iškrypėlių iš tikrųjų jai reikėtų
saugotis!
Abrai buvo baisu, bet podraug – dabar, vidury
dienos, kai pro langą nespoksojo ta beprotė gražuolė
su cilindru ant pakaušio – įdomu. Lyg ji būtų tapusi
paslaptingų meilės ir siaubo romanų veikėja, tų pačių,
kuriuos mokyklos bibliotekininkė ponia Robinson
niekinamai prunkšdama vadino „paauglių
pornografija“. Tose knygose merginos meilavosi su
vilkatais, vampyrais – ir net zombiais – pačios jais
nevirsdamos.
Taip pat glostė savimeilę ir tai, kad jos ginti stojo
suaugęs vyras, juo labiau patrauklus, nerūpestinga
išvaizda primenantis Džeksą Telerį iš serialo
„Anarchijos vaikai“, kurį jiedvi su Ema Din slapta
žiūrėjo Emos kompiuteryje.
Ji ne šiaip panaikino dėdės Deno žinutę, o ištrynė
taip, kad būtų neįmanoma jos atgaminti, nusiuntė į
akliną šiukšliadėžę, Emos vadinamą „sudorotų
draugelių byla“. (Vargše Ema, kandžiai tarė sau Abra,
lyg būtum turėjusi bent vieną!) Paskui išjungė ir
užvožė kompiuterį. Elektroninės žinutės nesiuntė.
Kuriems galams siųsti laišką, jei užtenka tik
užsimerkti ir...
Švilpt!
 Išsiuntusi žinutę, Abra pasuko į dušinę.

Kai Denas grįžo į savo kambarį su puodeliu rytinės

kavos, lentoje jo laukė naujas pranešimas.

Daktarui Džonui gali sakyti, tik nieku gyvu NE MANO

TĖVAMS.

Ne. Tik ne tėvams. Bent jau kol kas. Bet Denas

neabejojo, kad jie susivoks, kas vyksta, veikiau
anksčiau nei vėliau. Jis tuo pasirūpins (jeigu prireiks),
kai išmuš valanda. O dabar jis turi darbo per akis,
pradedant šiuo skambučiu.
Atsiliepė vaikas, ir, kai Denas paprašė Rebekos,
ragelis kaukštelėjo ant stalo ir pasigirdo tolstantis
klyksmas: „Močiute! Tau skambina!“ Po kelių
sekundžių atsiliepė Rebeka Klauzen.
– Sveika, Beka. Čia Denas Toransas.
– Jeigu skambini dėl ponios Uelet, tai šįryt gavau
žinutę iš...
– Visai ne dėl to. Man reikia kelių dienų atostogų.
– Daktaras Miegas užsigeidė atostogų? Negaliu
patikėti. Pavasarį aš tave varyte išvariau atsipūsti, bet
tu vis vien ateidavai į darbą dusyk per dieną. Dėl
šeiminių aplinkybių?
Prisiminęs Abros reliatyvumo teoriją, Denas
patvirtino.

22 Ak, kokia gražuolė! Aš įsimylėjęs! (Pranc.)

23 Brangusis (pranc.).
24 Giorgos Seferis (1900–1971) – graikų poetas ir diplomatas.
25 Anglų rašytojo Bramo Stokerio romano „Drakula“ veikėjas.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

Stiklinės statulėlės

Kai sučirškė telefonas, Abros tėvas stovėjo virtuvėje

prie darbastalio su chalatu ir dubenėlyje plakė
kiaušinius. Antrame aukšte šniokštė vanduo. Jeigu
Abra laikysis įprastos sekmadienio dienotvarkės,
šniokštimas liausis tik bake išsibaigus karštam
vandeniui.
Dirstelėjęs, kas skambina, langelyje pamatė Bostono
kodą 617, bet numeris nepažįstamas – ne jo žmonos
senelės.
– Alio?
– O, Deividai, laimė, kad tave aptikau.
Skambino Liusė, sprendžiant iš balso, visiškai
nusikamavusi.
– Kur tu? Kodėl skambini ne mobiliuoju?
– Aš Masačusetso centrinėje ligoninėje, skambinu iš
automato. Čia draudžiama skambinti mobiliaisiais,
visur kabo skelbimai.
– Kaip mamutė? O kaip tu?
– Gerai. Na, o mamutė... jos būklė pagerėjo...
dabar... tačiau kurį laiką buvo labai bloga, – ji
sukūkčiojo. – O ir dabar ne per geriausia.
Ir Liusė nesusitvardė. Ne šiaip apsiverkė, bet
pratrūko graudžiai raudoti.
Deividas laukė džiaugdamasis, kad Abra dušinėje, ir
vildamasis, kad karšto vandens užteks ilgesniam
laikui. Regis, padėtis iš tiesų prasta.
Pagaliau Liusė susitvardė.
– Ji susilaužė ranką.
 – Oho! Aišku. Ir tai viskas?
– Ne, nieko panašaus!
Ji beveik rėkė tuo tonu („Na, kodėl vyrai tokie
bukapročiai!“), kurio jis negalėjo pakęsti tardamas
sau, kad tai jos itališkas paveldas, ir nė
negalvodamas, jog kartais iš tiesų būna bukaprotis.
Stengdamasis susivaldyti, jis giliai atsikvėpė.
– Pasakok toliau, širdele.
Ji ėmė pasakoti, nors dusyk vėl pratrūko raudoti, ir
Deividui teko laukti, kol ji nusiramins. Ji nežmoniškai
išvargusi, bet ne tai svarbiausia. Jis suprato, kad
dabar ji suvokė širdimi tai, ką protu permanė jau daug
savaičių: mamutė iš tikrųjų miršta. Galimas daiktas,
mirs toli gražu ne romia mirtimi.
Končeta, dabar mieganti nebent probėgšmais,
pabudusi po pusiaunakčio užsimaniusi į tualetą. Užuot
žadinusi Liusę, kad toji atneštų basoną, bandžiusi pati
nusigauti į vonios kambarį. Jai pasisekę nuleisti kojas
ant grindų ir atsisėsti, bet tuomet apsvaigusi galva, ir
ji virtusi iš lovos tiesiai ant kairės rankos. Ji ne šiaip
lūžusi – kaulas sutrupėjęs į šipulius. Liusė, išvargusi
nuo begalinio naktinio budėjimo, – darbo, apie kurį
nieko neišmanė, – pabudusi pažadinta močiutės
klyksmo.
– Ji ne šiaip šaukėsi pagalbos, – aiškino Liusė, – ir ne
klykė. Ji tiesiog cypė kaip lapė, kuriai tie siaubingi
spąstai nukirto koją.
– Įsivaizduoju, širdele, kaip buvo baisu!
Suvokdama, kad nesugebės paaiškinti, kaip tai buvo
siaubinga, Liusė Stoun stovėjo pirmo aukšto nišoje,
kur buvo automatai su užkandžiais ir – o stebukle! –
keli veikiantys telefonai automatai, gėlė visą kūną,
pasruvusį prakaitu (ji jautė, kuo kvepia, – anaiptol ne
„Dolce & Gabbana Light Blue“), tvinksėjo galva
pirmąsyk per ketverius metus vėl prasidėjus migrenai.
Kokia žiauri gyvenimo tiesa! Rodos, tau viskas aišku:
moteris sensta, senka jėgos, artinasi mirtis, – ir staiga
supranti, jog tai toli gražu ne viskas. Suvoki tai, kai
įžymiausią ankstesniosios kartos poetę aptinki
šlapimo klane, klykiančią dukraitei: padaryk ką nors,
kad neskaudėtų, kad neskaudėtų, oh madre de
Cristo26, kad neskaudėtų. Kai matai, kad kadaise
tokia graži ranka susukta kaip išgręžta mazgotė, ir
girdi, kaip poetė keikia savo ranką paskutiniais
žodžiais, trokšdama mirties, kad nustotų skaudėti.
Ar gali teisintis vyrui, kad dar buvai apsnūdusi ir
bijojai padaryti ne tai, kas reikalinga? Ar gali jam
sakyti, kad ji nagais subraižė tau veidą, kai bandei ją
pakelti, ir staugė kaip gatvėje automobilio partrenktas
šuo? Ar gali paaiškinti, kaip jauteisi, kai palikus
mylimą močiutę ant grindų teko skambinti į greitąją, o
paskui atsisėdus šalia laukti greitosios pagalbos
automobilio ir per šiaudelį girdyti vandenyje ištirpintu
oksikodonu? Kaip negalėjai sulaukti atvažiuojant
greitosios pagalbos, o galvoje skambėjo Gordono
Laitfuto daina „Edmundo Ficdžeraldo žūtis“, kurioje
klausiama, kur dingsta Dievo meilė, kai bangų
malonėje minutės virsta valandomis? Mamutė irgi
buvo bangų malonėje, bet tai buvo skausmo bangos, ji
grimzdo vis giliau, o bangos ritosi ir ritosi.
Kai ji vėl pratrūko klykti, Liusė pakišo po ja rankas
ir, stengdamasi negirdėti jos riksmo: Palik mane
ramybėje, tu mane nužudysi!, pakėlė ją staigiu trūkiu,
kuris, be abejo, turėjo nudiegti pečius ir strėnas ir
atsiliepti kelias dienas, o gal ir savaites, ir paguldė į
lovą. Paskui atsisėdo prilipusiais prie veido plaukais,
nugara atsirėmė į sieną sunkiai kvėpuodama, o
mamutė rypavo glausdama prie krūtinės klaikiai
sužalotą ranką ir klausdama, kodėl Liusė taip
skaudžiai ją krestelėjo ir kodėl jai taip atsitiko.
Pagaliau atvažiavo greitoji pagalba, vyriškis – Liusė
nežinojo, kuo jis vardu, bet mintyse dėkojo jam
nerišliais maldos žodžiais – suleido mamutei vaistų, ir
ji nurimo. Ar gali prisipažinti vyrui, kad troškai, idant
nuo tų vaistų ji numirtų?
– Taip, tikrai baisu, – pritarė ji, ir tiek. – Laimė, kad
Abra neatvažiavo šį savaitgalį.
 – Norėjo važiuoti, bet turėjo labai daug namų darbų,
o vakar pasakė, kad jai reikia į biblioteką. Matyt, labai
reikėjo, nes, kaip žinai, ji man visą galvą išūžia
kaulydama, kad eičiau su ja žiūrėti futbolo, – paistalai.
Kvailystės. O ką daugiau pasakysi? – Liuse, mane
užgrauš sąžinė, kad tau vienai teko tiek ištverti.
– Na, žinai... jei būtum girdėjęs jos klyksmą. Gal
tuomet suprastum. Niekad nenorėčiau girdėti ką nors
taip klykiant. Ji visada mokėjo taip gražiai tvardytis...
išlaikyti pusiausvyrą, kai visi aplink puldavo į neviltį...
– Žinau...
– Ir prieiti prie tokios būklės, kokią mačiau šiąnakt...
Ji prisiminė tik tokius žodžius, kaip šliundra, šūdas,
šikt, užkniso, apsimyšiu...
– Liaukis, širdele, nusiramink.
Antrame aukšte nustojo šniokštęs dušas. Dar kelios
minutės – ir Abra spės nusišluostyti ir įlįsti į savo
sekmadieninius skudurus; netrukus ji, plevėsuodama
marškinėlių skvernais ir šmaukšėdama palaidais
sportbačių raišteliais, kūliavirsčiais nukurnės laiptais
žemyn.
Bet Liusė nė neketino sustoti.
– Prisimenu vieną jos eilėraštį. Negalėčiau
padeklamuoti žodis žodin, bet jis prasidėjo daugmaž
taip: „Dievas, trapių daiktų vertintojas, / Savo
padebesių buveinę dabina Venecijos stiklo dirbiniais.“
Anksčiau man dingojosi, kad, turint omeny Končetos
Reinolds poeziją, tokia metafora atrodo pernelyg
nuvalkiota, netgi pretenzinga.
Ir kur buvusi nebuvusi prieš akis išdygo jo Abadu –
jųdviejų Abadu – nuo dušo įkaitusiais skruostais.
– Viskas gerai, tėti?
Deividas kilstelėjo ranką: Luktelėk.
– Dabar suprantu, ką iš tikrųjų ji turėjo galvoje, ir
nebegalėsiu skaityti to eilėraščio.
– Atėjo Abė, širdele, – pragydo jis dirbtinai linksmu
balsu.
– Gerai. Man reikia su ja pasišnekėti. Daugiau
nebliausiu, nebijok, bet nedora ką nors nuo jos slėpti.
 – Gal nebent tai, kas blogiausia, – švelniai pasiūlė
jis. Abra stovėjo prie stalo, su šlapiais plaukais,
surištais į dvi uodegytes, atrodė ne vyresnė kaip
dešimties metų. Jos veidas buvo rimtas.
– Galbūt, – sutiko ji, – bet daugiau negaliu, Deivi.
Net su dienine slaugytoja. Maniau, kad įstengsiu, bet
negaliu. Freizeryje yra slaugos namai visai netoli
mūsų. Man papasakojo priėmimo skyriaus slaugytoja.
Ko gero, tokiems atvejams ligoninės turi atitinkamus
sąrašus. Žodžiu, tai Helenos Rivington namai. Aš
susisiekiau su jais prieš skambindama tau, ir jie
pasakė, kad šiandien kaip tik atsirado viena laisva
vieta. Turbūt šiąnakt Dievas nustūmė nuo židinio dar
vieną Venecijos stiklo statulėlę.
– Ar Četa atgavo nuovoką? Ar judvi jau aptarėte...
– Ji atsipeikėjo prieš porą valandų, bet kol kas jos
galvoje tikra košė: praeitis susimaišė su dabartimi, ir
ji nieko nenuvokia.
O tuo metu miegojau kaip suvystytas, – sąžinės
graužiamas pagalvojo Deividas. – Ir, be abejo,
sapnavau savo knygą.
– Kai jai prablaivės protas, – o aš manau, jog tikrai
prablaivės, – aš pasistengsiu kuo švelniau pasakyti,
kad dabar sprendžiu aš. Metas pasikliauti slaugos
namais.
– Gerai.
Kai Liusė ką nors nutaria, – tvirtai nutaria, –
geriausia pasitraukti į šalį ir duoti jai valią.
– Tėti, ar mamai viskas gerai? O kaip mamutė?
Abra žinojo, kad mamai gerai, o prosenelei – ne.
Didumą Liusės pasakojimo ji pagavo dušinėje, ir jos
skruostais ritosi ašaros, sumišusios su šampūnu. Bet ji
buvo įgudusi nutaisyti linksmą veidą, kol kas nors
balsu pasakydavo, kad metas nusiteikti liūdnai.
Įdomu, pagalvojo ji, ar jos naujasis draugas Denas
vaikystėje irgi mokėjo nutaisyti linksmą veidą? Be
abejo.
– Liuse, manding, Abė nori su tavimi šnektelėti.
Liusė atsiduso.
 – Duok jai telefoną.
Deividas padavė telefoną dukteriai.

Tą sekmadienį, antrą valandą popiet, ant savo

milžiniško kemperio durų Skrybėlėtoji Roza pakabino
lentelę su užrašu BELSTIS TIK BŪTINIAUSIU
ATVEJU. Iš anksto buvo sudariusi griežtą dienotvarkę:
nieko nevalgyti, tik gerti vandenį. Vietoj rytinės kavos
ji išgėrė vimdomųjų. Tad, atėjus laikui įsibrauti į
mergiščios sąmonę, ji būsianti skaidri kaip tuščia
stiklinė.
Išsivadavusi nuo kūno poreikių, Roza sugebėsianti
sužinoti viską, ko jai reikia: mergaitės vardą, tikslią
gyvenamąją vietą, kas jai žinoma ir – svarbiausia – su
kuo ji apie tai kalbėjosi. Roza gulėsianti nejudėdama
savo dvigulėje lovoje nuo ketvirtos valandos dienos iki
dešimtos vakaro ir medituosianti žiūrėdama į lubas.
Kada jos protas apsivalysiąs kaip ir kūnas, ji
įkvėpsianti garo iš slaptame seife laikomo ąsotėlio –
vieno įkvėpimo užteks – ir pakreipsianti pasaulį taip,
kad atsidurtų mergaitėje, o mergaitė atsidurtų joje.
Pirmą valandą nakties Vašingtono laiku jos auka kietai
miegosianti, ir Roza skersai išilgai išnaršysianti jos
smegenis. Gal net pavyksią įteigti: Pas tave ateis
žmonės. Jie tau padės. Eik su jais.
Bet, kaip prieš du šimtus metų sakė poetas
ūkininkas Bobis Bernsas: pačius gražiausius pelių
planus pražūtingai sugriauna žmonės, ir, kai tik Roza
ėmė kartoti savo mantros žodžius, kažkas įniko
pražūtingai belsti į duris.
– Dink iš čia! – suriko ji. – Ką, ar nematai lentelės?
– Roza, aš atėjau su Riešutu, – atsiliepė Varnas. –
Regis, jis rado tai, ko prašei, bet jam reikia tavo
pritarimo, ir nevalia gaišti nė minutės.
Pagulėjusi dar truputį, Roza piktai atsiduso ir
atsikėlė, griebė Saidvinderio marškinėlius
(PABUČIUOK MANE ANT PASAULIO STOGO!) ir
užsimovė per galvą. Jie vos siekė klubus. Roza atidarė
duris.
– Ar tikrai verta mane trukdyti?
– Mes galime ateiti vėliau, – atsakė Graikinis
Riešutas, žmogelis pliku pakaušiu ir it plaušinės
plaušai paausiuose šiurpsančiais žilais kuokštais.
Rankoje jis laikė popieriaus lapelį.
– Na, klok, ko lauki!
Jie susėdo prie stalo virtuvėje-svetainėje. Roza
išplėšė lapelį Riešutui iš rankų ir permetė akimis. Tai
buvo lyg paini chemijos formulė su gausybe
aštuoniakampių. Ji nieko nesuprato.
– Kas čia?
– Stiprūs raminamieji, – atsakė Riešutas. – Nauji,
švarūs, nieko neprikiši. Džimis gavo receptą iš vieno
mūsų žmogaus, dirbančio NSA. Iškirs mergiščią
akimoju, ir nėra ko baimintis perdozavimo.
– Ką gi, gal mums ir pravers, – suniurzgė Roza, pati
suvokdama, kad ieško priekabių. – Kodėl negalėjai
palaukti rytojaus?
– Atsiprašau, atsiprašau, – sumekeno Riešutas.
– O aš ne, – atrėžė Varnas. – Jeigu nori kuo greičiau
patvarkyti tą mergiščią, man reikia ne tik užsakyti tų
raminamųjų, bet ir susitarti, kad juos pristatytų į
mūsų pašto dėžutę.
Grynuoliai turėjo šimtus dėžučių visoje Amerikoje –
daugiausia „Mail Boxes Etc.“ ir UPS skyriuose. Norint
jomis pasinaudoti, reikia viską susiplanuoti iš anksto,
nes grynuoliai važinėja tik savo automobiliais, iš tolo
kratydamiesi viešojo transporto. Skraidyti lėktuvais
įmanoma, bet nemalonu: jie serga aukštumos baime.
Riešuto nuomone, tai savotiškai susiję su nervų
sistema, iš esmės skirtinga nuo stuobrių. Rozai kur
kas labiau rūpėjo kita mokesčių mokėtojų išlaikoma
sistema. Labai gadinanti nervus. Po Rugsėjo 11-osios
Vidaus saugumo departamentas akylai stebėjo net
privačius skrydžius, o pagrindinė grynuolių taisyklė –
visada vengti kitų dėmesio.
 Tad tikrieji Grynuolių mazgo namai buvo valstybiniai
greitkeliai, kuriais siuvo jų kemperiai. Pravers ir šį
kartą. Nedidelis smogiamasis būrys, kas šešios
valandos keičiantis vairuotojams, iš Saidvinderio iki
Naujosios Anglijos nulėks greičiau nei per trisdešimt
valandų.
– Gerai, – atlėgo Roza. – Ką tokio turime prie 90-ojo
federalinio greitkelio Niujorko arba Masačusetso
valstijose?
Varnas (šįkart nemikčiodamas, nemekendamas ir
neprašydamas palūkėti) išklojo:
– „Ez Mail“ pašto dėžutė Sterbridže, Masačusetso
valstijoje.
Ji bakstelėjo pirštu į lapelį su nesuvokiama chemijos
formule Riešuto rankoje.
– Tegu siunčia tą vaistą tenai. Tik sumėtyk pėdas,
tegu vaistai keliauja bent per tris pašto dėžutes, kad
išsisuktume, jeigu mums užmintų ant uodegos.
Pamėtyk juos po visą šalį.
– Ar turim tiek daug laiko? – suabejojo Varnas.
– Per akis, – atsakė Roza, bet vėliau pasigailės tų
žodžių. – Siųsk į pietus, paskui į Vidurio Vakarus, o
tada į Naująją Angliją. Ir žiūrėk, kad ketvirtadienį
siuntinys būtų Sterbridže. Naudokis ekspreso paštu,
nieku gyvu ne federaliniu nei UPS.
– Bus padaryta, – tvirtai pažadėjo Varnas.
Roza nukreipė akis į grynuolių gydytoją.
– Tikiuosi, tu žinai, ką darai, Riešute. Nes jeigu
mergiščia ne užmigs, o nusibaigs nuo perdozavimo, aš
pasistengsiu, kad pirmąsyk po Litl Bighorno kautynių
būtum pirmas grynuolių tremtinys.
Graikinis Riešutas truputį pabalo. Puiku. Ji neketino
nieko tremti, bet vis dar pyko, kad jai sutrukdė
medituoti.
– Siuntinys su vaistais ateis į Sterbridžą, ir Riešutas
žinos, kaip juos vartoti, – pareiškė Varnas. – Jokio
vargo.
– Ir nėra nieko paprastesnio? Niekur aplink?
 – Ne, jeigu nori, kad ji neiškrėstų tokios šunybės
kaip Maiklas Džeksonas, – atsakė Riešutas. – Tie
vaistai saugūs ir veiksmingi. Jeigu ji, tavo nuomone,
turi tiek galios, vadinasi, kuo greičiau veikia, tuo ge...
– Gerai jau, gerai, supratau. Ar jau viskas?
– Dar vienas dalykas, – atsiliepė Riešutas. –
Manding, gal ir nėra ko skubėti, bet...
Roza dirstelėjo pro langą ir – to dar betrūko! –
pamatė per automobilių stovėjimo aikštelę ateinant
Džimį Skaičiuką irgi su popieriuku rankoje. Kuriems
galams ant durų rankenos ji pakabino lentelę su
užrašu NETRUKDYTI? Verčiau reikėjo pakabinti su
užrašu VISI Į VIDŲ!
Roza sukaupė visą blogą nuotaiką, sukimšo į maišą
ir, nugrūdusi jį į proto užkaborius, žaismingai
nusišypsojo.
– Kas dar?
– Senelis Flikas serga šlapimo nelaikymu, – pranešė
Varnas.
– Jau dvidešimt metų, kaip serga, – atšovė Roza. –
Nenori mūvėti sauskelnių, o aš negaliu jo priversti.
Niekas negali.
– Čia visai kas kita, – nesutiko Riešutas. – Dabar jis
beveik nesikelia iš lovos. Boba ir Siuzė Juodaakė juo
rūpinasi kaip išmano, bet jo kemperyje smirda kaip
kiaulidėje...
– Jis pasitaisys. Duosiu jam truputį garo.
Riešuto veido išraiška Rozai visiškai nepatiko. Vos
prieš dvejus metus nukratė kojas Tomis Sunkvežimis,
o skaičiuojant laiką grynuolių matu – ne daugiau nei
prieš dvi savaites. O dabar senelio Fliko eilė?
– Jo sąmonė gęsta, – tiesiai šviesiai išrėžė Varnas. –
Ir... – jis žvilgtelėjo į Graikinį Riešutą. – Šįryt jį slaugė
Petė, sakė, kad jai atrodo, lyg jis ruošiasi į nebūtį.
– Atrodo, – pamėgdžiojo Roza. Ji nenorėjo tuo
tikėti. – Ar dar kas nors pastebėjo jį taisantis į nebūtį?
Boba? Siuzė?
– Ne.
 Ji patraukė pečiais, lyg norėdama pasakyti: „Na,
matot!“ Tolesnę diskusiją nutraukė beldimas į duris, ir
šįsyk Roza apsidžiaugė nelauktu svečiu.
– Prašom!
Džimis kyštelėjo galvą į tarpdurį.
– Ar galima?
– Žinoma. Kodėl neatsivedei „Rockettes“ šokėjų
ansamblio ir pučiamųjų orkestro, ką? Velniai griebtų,
aš kaip tik ruošiausi pamedituoti, praleidusi kelias
smagias valandas vemdama ir valydamasi žarnyną.
Varnas pažvelgė į ją su švelniu priekaištu, kurio, ko
gero, buvo nusipelniusi – be abejo, nusipelniusi, nes
tie žmonės stengėsi mazgo labui, kaip ji buvo prašiusi.
Kas be ko, jeigu kada nors jis užims jos vietą kapitono
tiltelyje, supras jos apmaudą. Išsikovos valandėlę
atokvėpio tik tuo atveju, jei pagrasins nugalabyti
visus, kas jam trukdo. Nors kartais ir grasinimai
nepadeda.
– Radau tau kai ką įdomaus, – tarė Džimis. – O
kadangi Varnas ir Riešutas jau čia, pagalvojau...
– Žinau, ką pagalvojai. Ką ten turi?
– Panaršiau po internetą ieškodamas informacijos
apie du miestelius, kuriuos atsirinkai – Fraiburgą ir
Anistoną. Štai ką aptikau praeito ketvirtadienio
laikraštyje „Union Leader“. Gal tai ir menkniekis.
Ji paėmė lapą. Pagrindiniame straipsnyje buvo
rašoma apie kažkokią užkampio mokyklą, atsisakiusią
futbolo rinktinės dėl lėšų apkarpymo. Apačioje buvo
trumpesnis straipsnis, kurį Džimis apibrėžė raudonu
flomasteriu.

MINIATIŪRINIS ŽEMĖS DREBĖJIMAS ANISTONE

Ar pasitaiko mažyčių vietinio pobūdžio žemės

drebėjimų? Pasitaiko, jei tikėtume anistoniečiais,
gyvenančiais Ričlando skersgatvyje, įsiremiančiame
į Sako upę. Antradienį popiet keliolika tos gatvės
gyventojų pranešė apie požeminius smūgius, nuo
kurių barškėjo langai, drebėjo grindys ir nuo
 lentynų krito indai. Denas Borlandas, pensininkas,
gyvenantis pačiame gatvelės gale, parodė mums
plyšį, atsivėrusį skersai neseniai asfaltuoto keliuko į
jo garažą. „Jeigu jums reikia įrodymo, tai štai jis“, –
pareiškė vyriškis.
Nors Rentamo geologijos tarnyba (Masačusetso
valstija) praneša, kad praeitą antradienį popiet
Naujojoje Anglijoje nepastebėta žemės drebėjimo,
Metas ir Kesė Renfru „sudrebino“ kvartalą ta proga
surengdami nedidelį pobūvį, kuriame dalyvavo
diduma kaimynų.
Pasak geologijos tarnybos atstovo Endriaus
Sitenfeldo, virpesius, kuriuos pajuto Ričlando
skersgatvio gyventojai, greičiausiai sukėlė arba
staigus vandens antplūdis kanalizacijos vamzdyne,
arba karinis orlaivis, įveikdamas garso barjerą.
Išgirdęs tokius aiškinimus, ponas Renfru gardžiai
nusikvatojo. „Mes žinome, ką pajutome, – atrėžė
jis. – Tai buvo žemės drebėjimas. Ir mes nėmaž
nesiskundžiame. Nuostoliai menki, o pobūvis
velniškai pasisekė.“
(Endrius Guldas)

Roza dukart perskaitė straipsnį, ir jai sušvito akys.

– Puikus laimikis, Džimi.
Jis džiugiai išsiviepė.
– Dėkui. Na, viso geriausio, mąstykite.
– Veskis Riešutą, tegu apžiūri senelį. Varne, o tu
pasilik.
Jiems išėjus, jis uždarė duris.
– Tu manai, žemės drebėjimą Naujajame Hampšyre
sukėlė mergiščia?
– Žinoma. Ne visu šimtu procentų, bet bent jau
aštuoniasdešimčia. Dabar, kai lėksiu jos ieškoti,
šiandien bus velniškai lengva ją surasti – reikės
naršyti ne visą miestelį, o tik vieną gatvę.
– Jeigu tau, Roza, pavyks įteigti jai mintį mūsų
klausyti, mums, ko gero, net neprireiks jos
apkvaišinti.
 Ji nusišypsojo vėl pagalvojusi, kad Varnas nė
nenutuokia, kokia ypatinga toji mergiščia. Ir aš
nenutuokiau, – vėliau tarė ji sau. – Tik maniau, kad
esu gudresnė.
– Manding, nėra tokio įstatymo, kuris draustų turėti
viltį. Bet, kai tik ją sučiupsime, mums reikės
prasimanyti ko nors sudėtingesnio nei kačių kvaišalai,
kad ir patys šiuolaikiškiausi. Mums reikės kokio nors
stebuklingo vaisto, kad ji taptų nuolanki ir paklusni, o
galiausiai imtų bendradarbiauti su mumis laisva valia.
– Ar važiuosi su mumis jos medžioti?
Roza buvo nusiteikusi važiuoti, bet sudvejojo
prisiminusi senelį Fliką.
– Nežinau.
Neplėtodamas to klausimo, – Roza įvertino tokį jo
elgesį, – jis pasuko į duris.
– Patvarkysiu, kad niekas tau nebetrukdytų.
– Gerai. Ir pasek, kad Graikinis Riešutas nuodugniai
apžiūrėtų senelį – tai yra nuo galvos iki dugno. Jeigu iš
tikrųjų jam artėja galas, praneši man rytoj, kai baigsiu
savo purdah, – ji atidarė slėptuvę po grindimis ir
ištraukė ąsotėlį. – Sušerk jam likučius.
Varnas apdujo.
– Visą? Roza, kuriems velniams, jeigu jam vis viena
artėja galas?
– Visą. Metai buvo geri, kaip jūs visi neseniai man
sakėte. Tad galime šiek tiek nesivaržyti. Be to,
Grynuolių mazgas turi tik vieną senelį. Jis prisimena,
kaip europiečiai garbino medžius, o ne kooperatinius
butus. Nevalia leisti jam nusigaluoti, jei dar galime
padėti. Juk mes ne laukiniai.
– Stuobriai nesutiktų su tavo nuomone.
– Todėl jie ir stuobriai. O dabar dink iš čia.

Po Darbo šventės Minitaunas sekmadieniais baigdavo

darbą trečią valandą dienos. Tą vakarą be penkiolikos
šeštą beveik pačiame Minikrenmoro gatvės gale ant
suoliukų atsisėdo trys milžinai, iškart paversdami
architektūros nykštukais Minitauno vaistinę ir
Minitauno muzikinį teatrą (kur turistinio sezono metu
pasilenkęs pro langelį galėdavai matyti mažytį ekraną,
o jame mažulyčius kino filmus). Džonas Daltonas atėjo
į susitikimą užsidėjęs „Raudonųjų puskojinių“
kepuraitę. Šiek tiek vėliau užmovė ją ant miniatiūrinės
Helenos Rivington statulos, stovinčios miniatiūrinėje
miniatiūrinių teismo rūmų aikštėje.
– Neabejoju, kad ji sirgo už juos, – pareiškė jis. – Už
juos visi serga. Niekas nesižavi „Jankiais“, išskyrus
tokius tremtinius kaip aš. Kuo galėčiau tau padėti,
Denai? Dėl susitikimo su tavimi turėjau atsisakyti
bendros vakarienės su šeima. Žmona – kantri moteris,
bet ir jos kantrybė turi ribas.
– Ką ji pasakytų, jei kelias dienas praleistum su
manimi Ajovoje? – paklausė Denas. – Žinoma, mano
sąskaita. Reikia atlikti Dvyliktąjį žingsnį: dėdė žudo
save alkoholiu ir kokainu, šeima maldauja mane
įsikišti, o tokio darbo nepajėgčiau imtis vienas.
Anoniminių alkoholikų draugija neturėjo griežtų
taisyklių, bet laikėsi gausybės tam tikrų tradicijų
(kurios iš tiesų ir buvo taisyklės). Viena griežčiausių
draudė Dvyliktąjį žingsnį atlikti vienam tuo atveju,
jeigu alkoholikas nėra saugiai uždarytas į ligoninę,
blaivyklą arba vietinį beprotnamį. Nusižengus šiai
tradicijai, pats gelbėtojas gali susidaužti taure su
gelbėjamuoju arba drauge su juo linija po linijos
šniaukti kokainą. Priklausomybė, pasak Keisio
Kingslio, – tai dovana, kurios nelengva nusikratyti.
Denas pažvelgė į Bilį Frimaną ir šyptelėjo.
– Gal nori ko paklausti? Klausk, nesidrovėk.
– Nemanau, kad turi dėdę. Apskritai abejoju, kad
turi kokių nors giminių.
– Tikrai? Ar tik abejoji?
– Na... tu niekada nesi apie juos pasakojęs.
– Daug kas nesipasakoja apie savo šeimą. Betgi tu
gerai žinai, kad aš neturiu artimųjų, ar ne, Bili?
Bilis sumišo ir nieko neatsakė.
 – Deni, aš negaliu važiuoti į Ajovą, – atsakė
Džonas. – Iki pat savaitgalio neturiu nė vienos laisvos
valandėlės.
Denas nenuleido akių nuo Bilio. Paskui įsikišo ranką
į kišenę, kažką ištraukė apgniaužęs saujoje.
– Ką aš turiu saujoje?
Bilis sutriko kaip niekad. Dirstelėjo į Džoną, pamatė,
kad pagalbos iš jo nesulauks, ir vėl pažvelgė į Deną.
– Džonas žino, kas aš toks, – tarė Denas. – Kartą jam
padėjau, ir jis žino, kad esu pagelbėjęs ir kitiems
mūsų programos dalyviams. Tu esi vienas jų.
Pagalvojęs Bilis atsakė:
– Gal moneta, bet, man rodos, tai vienas iš tavo
medalių. Iš tų, kuriais apdovanojami anoniminiai
alkoholikai, sugebėję vienerius metus išsilaikyti
negėrę.
– O kelintų metų tas medalis?
Bilis sudvejojo žiūrėdamas į Deno kumštį.
– Aš tau padėsiu, – įsiterpė Džonas. – Jis negeria nuo
2001-ųjų pavasario, vadinasi, turi medalį greičiausiai
už dvylikos metų blaivybę.
– Logiška, bet netiesa, – Bilis susikaupė, kaktoje tarp
akių įsirėžė dvi gilios lygiagrečios raukšlės. – Man
rodos, tai... septintieji metai, ar ne?
Denas atgniaužė kumštį. Medaliono vidury buvo
didelis romėniškas šešetas.
– Velniava, – atsiduso Bilis. – Paprastai visada įspėju.
– Beveik įspėjai, – atsakė Denas. – Ir tai ne spėlionė,
o švytėjimas.
Bilis išsitraukė cigaretes, žvilgtelėjo į šalia sėdintį
gydytoją ir vėl įsikišo.
– Jeigu taip sakai...
– Jei neprieštarauji, aš tau kai ką papasakosiu apie
tave, Bili. Mažas būdamas, turėjai spėjimo dovaną.
Žinodavai, kada motina gerai nusiteikusi ir tu gali
iškaulyti vieną kitą dolerį. Žinodavai, kada tėvas
prastai nusiteikęs, ir tuomet jo šalindavaisi.
– Žinojau, kad geriau laikyti liežuvį už dantų, kai
vakarienei gaudavau vakarykščio troškinio likučių, –
pritarė Bilis.
– Ar esi lošęs?
– Per žirgų lenktynes Saleme. Išlošdavau krūvą
pinigų. Paskui, kai man sukako dvidešimt penkeri ar
panašiai, praradau uoslę įminti laimėtojus. Kartą
pritrūkau pinigų ir teko prašyti buto savininką
palaukti – taip nusikračiau totalizatoriaus viruso.
– Taip, tas gebėjimas ilgainiui blėsta, bet vis tiek dar
lieka šis tas.
– Tu išsaugojai daugiau, – atsiliepė Bilis. Šįsyk jau
tvirtu balsu.
– Tai tiesa, ar ne? – paklausė Džonas. Iš tiesų tai
buvo ne klausimas, o veikiau tvirtinimas.
– Kitą savaitę turi tik vieną ligonę ir laikai savo
pareiga ją būtinai apžiūrėti, – pareiškė Denas. –
Mergaitė serga skrandžio vėžiu. Vardu Felisitė...
– Frederika, – pataisė Džonas. – Frederika Bimel. Ji
guli Merimek Velio ligoninėje. Turiu susitikti su jos
onkologu ir tėvais.
– Šeštadienį iš ryto.
– Taip. Šeštadienį iš ryto, – jis apstulbęs pažvelgė į
Deną. – O Dieve! Dieve mano! Tas tavo... nė
nenutuokiau, koks stiprus tas gebėjimas.
– Mes grįšime iš Ajovos ketvirtadienį. Vėlių
vėliausiai penktadienį.
Jeigu nebūsime suimti, – pagalvojo. – Tuomet teks
užtrukti ilgėliau. Jis dirstelėjo į Bilį – ar šis
neperskaitė tos anaiptol nepernelyg malonios minties.
Iš pažiūros atrodė, kad ne.
– O kas ten mūsų laukia?
– Irgi tavo pacientė. Abra Stoun. Ji tokia pat kaip
mudu su Biliu, Džonai, man regis, tu jau tai žinai. Tik
turi nepalyginamai daugiau galių. Mano gebėjimai
šiek tiek didesni nei Bilio, bet, palyginti su ja, aš –
turgaus būrėja.
– O Dieve, šaukštai!
Denas susimąstė, paskui prisiminė:
– Ji pakabino juos palubėje.
Džonas išpūtė į jį akis:
 – Tu perskaitei mano mintis?
– Deja, jokios mistikos. Ji pati papasakojo.
– Kada? Kada?
– Apie tai pakalbėsim vėliau, ne dabar. Na, iš
pradžių pabandykime kaip dera paskaityti mintis, –
Denas paėmė Džonui už rankos. Padėjo – fizinis
kontaktas visada padeda. – Jos tėvai atėjo pas tave,
kai ji buvo dar visai maža. Gal drauge atėjo jos teta ar
prosenelė. Jie susirūpino dar anksčiau, nei ji papuošė
virtuvę šaukštais ir šakutėmis, nes namuose vyko
keisti paranormalūs reiškiniai. Kažkas su fortepijonu...
Bili, padėk man.
Bilis paėmė Džonui už kitos rankos, o Denas – Biliui
už laisvosios. Susidarė uždaras ratas. Miniatiūrinis
spiritizmo seansas Minitaune.
– „Bitlų“ melodija, – tarė Bilis. – Vietoj gitaros –
fortepijonas. Tai buvo... Nežinau. Bet jie kurį laiką vos
iš proto neišsikraustė.
Džonas sužiuro į jį nustebęs.
– Klausyk, – paragino jį Denas, – ji leido tau kalbėti.
Ji to nori. Pasikliauk manimi, Džonai.
Džonas Daltonas valandėlę sėdėjo susimąstęs.
Paskui papasakojo viską, išskyrus vieną dalyką.
Tai, kad visi televizijos kanalai rodė „Simpsonus“,
jam atrodė pernelyg neįtikėtina.

Baigęs pasakoti, Džonas visiškai logiškai paklausė:

kaip Denas susipažino su Abra Stoun?
Užuot atsakęs, iš užpakalinės kelnių kišenės Denas
išsitraukė nutrintą užrašų knygelę. Viršelyje buvo
nuotrauka – jūros bangos dūžta į uolėtą krantą, o
apačioje užrašas DIDELI DARBAI NE IŠKART
NUVEIKIAMI.
– Tu visada ją nešiojies, ar ne? – paklausė Džonas.
– Taip. Juk tu žinai, kad Keisis K. – mano globėjas,
tiesa?
Džonas išpūtė akis.
 – Kaip galima pamiršti, jeigu kiekvieną susirinkimą
pradėdavai žodžiais: „Kaip sako mano globėjas Keisis
K.“
– Džonai, niekam nepatinka pasipūtėliai.
– Mano žmonai patinka, – atkirto jis. – Nes aš esu
gašlus pasipūtėlis.
Denas atsiduso.
– Žvilgtelk čionai.
Džonas pasklaidė knygelę.
– Mūsų susirinkimai. Nuo 2001-ųjų.
– Keisis man liepė per devyniasdešimt dienų
dalyvauti devyniasdešimtyje susirinkimų ir kiekvieną
aprašyti. Pažiūrėk aštuntą.
Džonas atskleidė reikiamą puslapį. Freizerio
metodistų bažnyčia. Ne į visus susirinkimus jis eidavo,
bet tą prisimena. Po aprašymu didžiosiomis raidėmis
kruopščiai išvedžiotas žodis ABRA.
Džonas nepatikliai žvilgtelėjo į Deną.
– Ji susisiekė su tavimi būdama dviejų mėnesių?
– Juk tu matai, kad toliau aprašytas kitas
susirinkimas, – atsakė Denas, – taigi aš negalėčiau
vėliau įterpti jos vardo tik trokšdamas tave
apstulbinti. Gal, tavo manymu, visa knygelė – klastotė,
bet daugelis mūsų draugijos narių matė, kad ją
nešiojuos.
– Ir aš mačiau, – prisipažino Džonas.
– Aha, ir tu. Tomis dienomis aš visada ateidavau su
šia knygele vienoje rankoje ir puodeliu kavos kitoje.
Tai buvo mano saugumo garantai. Tada dar nežinojau,
kas ji tokia, o ir man ji rūpėjo kuo mažiausiai. Dar
viena atsitiktinė pažintis, ir tiek. Tarsi kūdikis, gulintis
lopšyje, ištiesia rankytę ir čiumpa tau už nosies.
Vėliau, po dvejų ar trejų metų, ji parašė žodį
mokyklinėje lentoje, stovinčioje mano kambaryje. Žodį
alio. Paskui ji tolydžio siuntė man žinutes. Lyg
tikrindama, ar ryšys tebeveikia. Abejoju, ar ji netgi
suprato, ką daro. Tačiau, prireikus pagalbos, pasirodo,
aš buvau vienintelis jos pažįstamas, ir ji kreipėsi į
mane.
 – Kokios pagalbos jai prireikė. Į kokią bėdą ji
įkliuvo? – Džonas atsigręžė į Bilį. – Ar žinai?
Bilis papurtė galvą.
– Niekada nesu apie ją girdėjęs, be to, vargu ar kada
nors esu buvęs Anistone.
– O kas sakė, kad Abra gyvena Anistone?
Bilis dūrė nykščiu į Deną.
– Jis. Argi ne?
Džonas atsigręžė į Deną.
– Gerai. Tarkim, tu mane įtikinai. O dabar klok viską
iš eilės.
Denas papasakojo jiems apie Abros košmarus:
jaunąjį beisbolininką, žmogystes aplink jį su
žibintuvėliais rankose, moterį su peiliu, laižančią
berniuko kraują nuo savo delnų. Apie tai, kaip vėliau
Abra atsitiktinai pamatė to berniuko nuotrauką
laikraštyje.
– Kaip ji galėjo sapnuoti tą nužudytą berniuką?
Todėl, kad jis irgi švytėjo?
– Beveik neabejoju, kad dėl to pirmąsyk ji ir
susisiekė su manimi. Kankinamas – o tie žmonės,
pasak Abros, tikrai jį kankino – berniukas stengėsi su
kuo nors susižinoti, taip ir atsirado ryšys.
– Išlikęs net po to berniuko, vardu Bredas Trevoras,
mirties?
– Man rodos, vėliau ryšį atgaivino vienas Bredo
Trevoro daiktas – beisbolo pirštinė. Abra galėjo
susisiekti su jo žudikais, nes vienas jų buvo ją
užsimovęs. Kaip tai atsitinka – ji nežino, o ir aš
nenumanau. Žinau tik tiek, kad ji turi neįtikėtinai
daug galios.
– Kaip ir tu.
– Štai kas atsitiko, – ėmė aiškinti Denas. – Tiems
žmonėms – jeigu apskritai tai žmonės – vadovauja
moteris, nužudžiusi vaiką. Tą dieną, vietiniame
laikraštyje tarp kitų dingusių vaikų pastebėjusi
Trevoro nuotrauką, Abra per jį įsibrovė į tos moters
galvą. O šioji – į Abros. Kelias sekundes jos žiūrėjo į
pasaulį viena kitos akimis, – sugniaužęs kumščius,
Denas pakėlė rankas ir apsuko jas vieną aplink kitą. –
Pervirtimai. Abros manymu, dabar jie ateis jos
pagrobti, ir aš irgi taip manau. Ji kelia jiems grėsmę.
– Ir ne vien dėl to, ar ne? – paklausė Bilis. Denas
klausiamai sužiuro į jį. – Švytintys žmonės turi kai ką,
tiesa? Tai, ko reikia aniems. Tai, ką gali gauti tik
žudydami.
– Taip.
– Ar toji moteris žino, kur gyvena Abra? – paklausė
Džonas.
– Abra mano, kad nežino, bet reikia turėti galvoje,
kad ji tik trylikos. Ji gali ir klysti.
– O Abra žino, kur yra toji moteris?
– Žino tik tiek, kad jųdviejų susitikimas –
įsiskverbimas vienos į kitą – įvyko „Semso“ prekybos
centre. Vadinasi, kažkur vakaruose, bet „Semso“
parduotuvių pilna devyniose valstijose.
– Įskaitant Ajovą?
Denas linktelėjo galvą.
– Tad ką gi mes laimėsime ten nuvažiavę?
– Rasime pirštinę, – atsakė Denas. – Abra mano, kad,
gavusi pirštinę, ji galėtų atsekti žmogų, kuris buvo ją
užsimovęs. Ji vadina jį Bariu Kinu.
Džonas sėdėjo nuleidęs galvą, apmąstydamas tai, ką
išgirdo. Denas jam netrukdė.
– Gerai, – pagaliau prabilo Džonas. – Tai kliedesiai,
bet tarkime, kad aš tavimi patikėjau. Nieko
nuostabaus, juo labiau kad neblogai pažįstu ir ją, ir
tave. O jeigu ta moteris nežino, kur gyvena Abra, gal
būtų protingiau nieko nedaryti? Miegančio šuns
nekibink ir panašiai?
– Nemanau, kad tas šuo miega, – atsakė Denas. – Tie
(bergždieji demonai)
išgamos trokšta jos dėl to paties, dėl ko troško
jaunojo Trevoro – šiuo atveju visiškai pritariu Biliui. Ir,
be to, jie žino, kad ji jiems pavojinga. Anoniminių
alkoholikų žodžiais tariant, gali iškelti juos aikštėn. O
kokių priemonių jie gali griebtis, mes nė
nenutuokiame. Ar labai norėtum, kad tavo pacientė
mėnesių mėnesius, o gal ir metų metus gyventų
baimės kamuojama, kiekvieną akimirką laukdama,
kada gatvėje išdygs paranormalioji Mensonų
šeimynėlė ir ją pagrobs?
– Žinoma, ne.
– Tie šikniai minta tokiais vaikais kaip ji. Tokiais,
koks buvau aš. Kurie švyti, – jis niūriai pažvelgė
Džonui Daltonui į akis. – Jeigu tai tiesa, juos būtina
sutramdyti.
– Jeigu aš nevažiuočiau į Ajovą, ką turėčiau daryti? –
paklausė Bilis.
– Na, pavyzdžiui, būtų ne pro šalį, jei ateinančią
savaitę nuodugniai susipažintum su Anistonu.
Paprašyk Keisį trumpų atostogų, nuvažiuok tenai ir
apsistok viešbutyje.

Galų gale Rozai pavyko pasinerti į siekiamą

meditacijos būseną. Sunkiausia buvo liautis
nerimavus dėl senelio Fliko, bet pagaliau įveikė tą
jausmą. Pakilo aukščiau jo. Dabar ji klajojo savyje vos
krutančiomis lūpomis be perstojo kartodama
senovinius burtažodžius – sabbatha hanti ir lodsam
hanti, cahanna risone hanti. Buvo dar per anksti
ieškoti tos pajodžargos mergiščios, bet dabar, kai,
likus vienai, stojo ramybė, ji ir neskubėjo. Meditacija
pati savaime buvo malonumas. Roza sutelkė visas
savo jėgas ir pamažu, stropiai stengėsi susikaupti.
Sabbatha hanti, lodsam hanti, cahanna risone hanti:
žodžiai, buvę senoviniai jau tada, kai grynuoliai
vežimų vilkstinėmis klajojo po Europą, prekiaudami
durpėmis ir pigiais papuošalais. Tikriausiai jie buvo
senoviniai ir pirmosiomis Babilono gyvavimo
dienomis. Mergiščia turi galios, bet grynuoliai –
visagaliai, ir Roza nesitikėjo kokių nors keblumų.
Mergiščia miegos, o Roza įslinks vogčiomis, susižinos,
kas reikalinga, ir įteigs minčių, lyg pridaigstys
nedidelių sprogmenų užtaisų. Tai bus ne šiaip sau
virusas, o ištisas lizdas, vienus mergiščia pastebėjusi
sunaikins.
Kitų – ne.

Tą vakarą, paruošusi pamokas, beveik keturiasdešimt

penkias minutes Abra telefonu kalbėjosi su motina.
Pokalbis vyko dviem lygmenimis. Pirmajame jos
aptarė dienos įvykius, ateinančią savaitę, pamokas,
kostiumą Helovino dienai, paskui – planą perkelti
mamutę į šiaurę, į Freizerio slaugos namus (kuriuos
Abra iš įpratimo tebevadino paslaugos namais), Liusė
papasakojo Abrai apie mamutės būklę, „atsižvelgiant į
visas aplinkybes, palyginti neblogą“.
Antrajame lygmenyje Abra klausėsi, kaip Liusė
graužia save už tai, kad nederamai rūpinosi močiute,
ir išgirdo visą teisybę apie mamutės būklę: ji
išsigandusi, apkvaišinta vaistais, skausmo iškankinta.
Abra bandė motiną drąsinti mintimis: viskas gerai,
mama, ir mes tave mylime, mama, ir padarei viską,
kiek galėjai. Ji puoselėjo viltį, kad bent kai kurios
pasiekė tikslą, bet širdies gilumoje pati tuo netikėjo. Ji
turėjo daug gebėjimų – ir gražių, ir podraug
siaubingų, – bet nemokėjo paveikti kito žmogaus
jausminės būsenos.
O Denas moka? – pagalvojo ji. Ko gero. Jai
dingtelėjo, kad panaudodamas dalelę savo švytėjimo
jis padeda žmonėms paslaugos namuose. Jeigu jis iš
tikrųjų taip daro, vadinasi, galėtų padėti mamutei, kai
ji ten atsidurs. Būtų nuostabu.
Ji nusileido laiptais žemyn, apsivilkusi rausvą
flanelinę pižamą, mamutės Kalėdų dovaną. Tėvas,
gurkšnodamas alų, žiūrėjo „Raudonųjų puskojinių“
rungtynes. Ji garsiai pakštelėjo jam į nosį (jis amžinai
skundėsi, kad jam nepatinka tokie bučiniai, bet ji
žinojo, kad, priešingai, labai patinka), ir pasakė, jog
eina gulti.
– La namų darbas est complète, mademoiselle?
 – Taip, tėti, bet „namų darbas“ prancūziškai –
devoirs!
– Ačiū, kad pasakei, labai ačiū. Kaip mama? Klausiu,
nes man leidai pašnekėti pusantros minutės ir išplėšei
telefoną.
– Gerai, – Abra suvokė, kad sako tiesą, bet taipgi
suprato, kad gerai – santykinė sąvoka. Ji pasuko į
koridorių, paskui grįžo. – Mama sakė, kad mamutė –
lyg stiklinė statulėlė, – mama taip nesakė, bent jau
balsu, tik taip galvojo. – Ji sakė, kad visi mes tokie.
Deivas išjungė televizoriaus garsą.
– Na, manding, jos teisybė, tik kai kurie mūsų nulieti
iš stebėtinai tvirto stiklo. Įsidėk į galvą, mamutė daug,
daug metų stovėjo ant lentynos sveika sveikutėlė. O
dabar prieik, Abadu, ir apkabink tėtį. Nežinau, ar tau
to reikia, bet man tikrai nepakenks.

Po dvidešimties minučių Abra jau gulėjo lovoje, ant

tualetinio staliuko degė naktinė lempelė – Mikė
Pūkuotukas, saugantis ją nuo mažens. Ji paieškojo
Deno ir rado jį poilsio kambaryje, kur stovėjo
pingpongo stalas, ant sienos kabojo didelis
televizorius, kūpsojo krūvos įvairių žaidimų ir žurnalų.
Jis žaidė kortomis su keliais paslaugos namų svečiais.
(ar jau kalbėjai su daktaru Džonu?)
(taip poryt skrendam į Ajovą)
Drauge su ta mintimi atskriejo greitosiomis
sumestas piešinukas – senovinis dvisparnis orlaivis.
Kabinoje du vyrai su senoviniais oreivių šalmais,
dideliais akiniais, apsimuturiavę šalikais. Abra
šyptelėjo.
(jei mes tau atvešim)
Beisbolo pirštinės piešinys. Ne tos, kurią mūvėjo
jaunasis beisbolininkas, bet Abra suprato, ką Denas
turi galvoje.
(ar nepersigąsi?)
(ne)
 Ji turi sutelkti drąsą. Kraupu imti į rankas mirusio
berniuko pirštinę, bet ji neturi kitos išeities.

Rivington-1 poilsio kambaryje ponas Bredokas žiūrėjo

į Deną be galo pasipiktinęs ir šiek tiek sutrikęs, kaip
paprastai žiūri tik senoliai, atsidūrę prie senatvinio
marazmo ribos.
– Ar tu pagaliau mesi kortą, Deni, ar spoksosi į
kampą, kol ašigaliuose ištirps ledai.
(labanakt Abra)
(labanakt Deni ir palinkėk labos nakties Toniui)
– Deni! – ponas Bredlokas barkštelėjo patinusiais
krumpliais į stalą. – Deni Toransai, alio, atsiliepk, Deni
Toransai!
(nepamiršk nustatyti signalizacijos)
– Ei, Deni! – sušuko Kora Vilinghem.
Denas pažvelgė į juos.
– Jau mečiau kortą ar dar ne?
Ponas Bredlokas susižvelgė su Kora ir užvertė akis,
Kora atsakė jam tuo pačiu.
– O dukterys sako, kad man ne visi namie, –
nusišaipė ji.

Abra buvo nustačiusi „iPodą“, kad pažadintų, – rytoj

reikėjo ne tik eiti į mokyklą, bet ir paruošti pusryčius:
pakepti kiaušinienę su grybais, pipirais ir „Monterey
Jack“ sūriu. Tačiau Denas turėjo galvoje kitokią
signalizaciją. Ji užsimerkė, susikaupė, suraukė
antakius. Viena ranka pati savaime išlindo iš po
antklodės ir įniko trinti lūpas.
Signalizacija – geras dalykas, bet jeigu skrybėlėtoji
moteris ateis jos pagrobti, verčiau paspęsti spąstus.
Daugmaž po penkių minučių raukšlės Abros kaktoje
išsilygino, o ranka nuslinko nuo lūpų. Ji apsivertė ant
šono ir užsitraukė antklodę iki smakro. Įsivaizdavo
save kariška apranga, raitą ant balto žirgo, ir užmigo.
Mikė Pūkuotukas žvelgė į ją nuo tualetinio staliuko,
kaip žvelgia nuo to laiko, kai jai sukako ketveri,
blausiai apšviesdamas jai kairį skruostą. Nepridengti
buvo tik skruostas ir plaukai.
Sapne ji šuoliavo bekraščiais laukais, žėrint
keturiems milijardams žvaigždžių.

10

Roza meditavo iki pusės antros nakties. Tuo metu, kai

grynuoliai (išskyrus Enę Prijuostę ir Dičkę Mo,
slaugančias senelį Fliką) kietai miegojo, ji tarė sau,
kad jau metas imtis darbo. Vienoje rankoje ji laikė
atspausdintą ne itin įspūdingo Anistono centro
nuotrauką, kitoje – ąsotėlį. Garo buvo likę ne per
daugiausia, bet ji neabejojo, kad užteks. Tada
suspaudė pirštais sklendę, pasiruošusi ją atsukti.
Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui:
Sabbatha hanti.
Mes – išrinktieji: Lodsam hanti.
Mes – laimingieji: Cahanna risone hanti.
– Imk ir naudokis į sveikatą, Roza, – tarė ji. Pasuko
sklendę, ir iš ąsotėlio ištrūko sidabrinio ūko debesėlis.
Ji įkvėpė ir atvirto aukštielninka ant pagalvės. Ąsotėlis
dunkstelėjo ant kilimo. Paskui prisikišo prie akių
Anistono Didžiosios gatvės nuotrauką. Ranka tarytum
dingo, o drauge su ja ir nuotrauka. Netoli Didžiosios
gatvės, ko gero, Ričlando skersgatvyje, gyvena
mergiščia. Dabar ji kietai miega, bet jos sąmonės
gelmėse glūdi Skrybėlėtoji Roza. Jos manymu,
mergiščia nežino, kaip atrodo Skrybėlėtoji Roza (kaip
ir Roza nežino, kaip atrodo mergiščia... bent jau šiuo
metu). Vis dėlto mergiščia prisimena, kaip galima
pajusti Rozą. Taipgi žino, į ką vakar žiūrėjo Roza
„Semso“ prekybos centre. Tai jos atskaitos taškas,
landa.
 Roza įsispitrijo į Anistono nuotrauką blausiomis
akimis, bet iš tikrųjų žiūrėjo į „Semso“ prekybos
centro mėsos skyrių, kur kabojo skelbimas MŪSŲ
PARDUOTUVĖJE NUGARINĖ – NAMŲ ŠEIMININKĖS
SVAJONĖ! Ji ieškojo savęs. Ir nustebo nepaprastai
greit radusi. Iš pradžių tik atbalsį: prekybos centro
muziką. Paskui vežimėlį. Toliau tvyrojo tamsa. Nieko
baisaus: visa kita paaiškės vėliau. Roza pasuko
tolimos, aidu atsiliepiančios muzikos link.
Tamsa, tamsa, tamsa, paskui truputį šviesiau, dar
šviesiau. Štai takas tarp lentynų, paskui koridorius –
jau netoli. Rozai stipriau sutvaksėjo širdis.
Gulėdama lovoje, ji užsimerkė: jei mergiščia
susivoks, kas vyksta, – nelabai tikėtina, bet
įmanoma, – ji nieko nepamatys. Roza mintyse
greitosiomis peržvelgė pradinio tikslo duomenis:
vardą, gyvenamąją vietą, visus žinomus faktus,
žmones, su kuriais ji galbūt kalbėjo.
(pasisuk pasauli)
Ji sutelkė visas jėgas ir liuoktelėjo. Šįkart
pasisukimas nebuvo jai staigmena – iš anksto buvo
viską apgalvojusi ir pasiruošusi. Akimirką tarsi kybojo
pusiaukelėje, – kanale tarp dviejų sąmonių, – paskui
atsidūrė erdviame kambaryje, kuriame, dainuodama
kvailą dainelę, dviratuku važinėjosi mergytė su
kasytėmis. Mergiščios sapnas, ir Roza jį mato. Bet ji
turi svarbesnių darbų. Kambario sienos buvo ne tikros
sienos, o kartotekos su stalčiais. Roza galėjo ištraukti
bet kurį ir kiek tinkama sklaidyti išrikiuotus aplankus.
Mergiščia ramiai miegojo Rozos galvoje sapnuodama,
kad ji penkerių ir važinėjasi savo pirmuoju dviratuku.
Puiku. Sapnuok, mažoji princese.
Mergytė pravažiavo pro šalį dainuodama lia lia lia ir
nieko nepastebėjo. Prie dviratuko buvo pritvirtinti
papildomi atraminiai ratukai, bet jie tai atsirasdavo,
tai dingdavo. Rozai dingtelėjo, kad mergiščia sapnuoja
tą dieną, kai pagaliau išmoko važinėti be jų. Graži
diena kiekvieno vaiko gyvenime.
 Džiaukis savo dviratuku, brangioji, o aš tuo tarpu
sužinosiu šį tą apie tave.
Jausdamasi kaip namie, Roza atidarė vieną stalčių.
Tą akimirką, kai ji įkišo ranką į vidų, kurtinamai
sukaukė sirena, iš visų pusių tvykstelėjo prožektoriai,
spigindami šviesa ir karščiu. Pirmąsyk per daugelį
metų Skrybėlėtoji Roza, kadaise buvusi Roza O’Hara
iš Šiaurės Airijos Antrimo grafystės, buvo užklupta iš
netyčių. Nespėjus ištraukti rankos, stalčius
užsitrenkė. Pajutusi nežmonišką skausmą, Roza
sukliko ir atšoko, bet nesugebėjo ištrūkti.
Sienomis šokinėjo jos šešėlis, bet ne vien jos. Roza
grįžtelėjo ir išvydo, kad į ją lekia mergiščia. Tik dabar
ji buvo nebe mergiščia, o mergina su žydru kaspinu
surištais plaukais ir odine striuke su slibinu ant
aukštos krūtinės. Vietoj dviratuko buvo baltas žirgas.
Jo, kaip ir raitelės, akys žaižaravo.
Raitelė rankoje laikė ietį.
(tu grįžai Denas sakė kad grįši ir tu grįžai)
O paskui – neįtikėtina, kad stuobrys, nors ir
pertekęs garo, su tokiu pasimėgavimu ištartų
(PUIKU)
Mergiščia, kuri dabar buvo nebe mergiščia, laukė
Rozos, surengusi pasalą. Paspendė spąstus ketindama
ją nužudyti... o turint omeny dabartinį jos dvasinį
pažeidžiamumą, tai buvo visiškai įmanoma.
Sutelkusi visas jėgas, Roza pasiruošė atremti
puolimą – ne pieštinių pasakojimų ietimi, o ilgų
gyvenimo metų patirties ir valios taranu.
(DINK IŠ ČIA! EIK VELNIOP! NORS IR KUO SAVE
LAIKYTUM, VISO LABO ESI MAŽVAIKĖ!)
Prie jos artėjo mergiščios vizija, tokia, kokią ji save
įsivaizdavo suaugusią, – jos avataras, – bet, Rozos
minties kliudyta, krūptelėjo, ir ietis smigo į stalčius
Rozai iš kairės, užuot perskrodusi jai šoną, kur buvo
nutaikyta.
Mergiūkštė (viso labo mergiūkštė, kartojo Roza)
pasuko žirgą ketindama pulti iš naujo, ir Roza
grįžtelėjo į stalčių, sukausčiusį jai ranką. Ji pakėlė
laisvą ranką ir patraukė stalčių iš visų jėgų,
nekreipdama dėmesio į skausmą. Iš pradžių jis net
nepajudėjo. Paskui truputį pasislinko, ir ji sugebėjo
išplėšti riešą. Ranka buvo subraižyta, kraujavo.
Vyko dar kažkas. Jos galvoje kažkas spurdėjo, lyg
paukštis būtų plasnojęs sparnais. Kas per velniava?
Suvokdama, kad prakeikta ietis bet kada gali
persmeigti jai nugarą, Roza iš visų jėgų patraukė
ranką. Plaštaka išsprūdo iš stalčiaus, ir ji laiku spėjo
sugniaužti kumštį. Dar kiek, ir stalčius
užsitrenkdamas būtų švariai nukirtęs jai pirštus.
Nagai tvilksėjo, ji suprato, kad kai pažvelgs į juos, jie
bus tamsiai violetiniai nuo kraujosruvų.
Roza atsigręžė. Mergiščia buvo dingusi. Kambarys
tuščias. Bet spurdėjimas galvoje nesiliovė, priešingai –
sustiprėjo. Ūmai ji nustojo kreipti dėmesį į skaudantį
delną ir riešą. Ne ji viena atsidūrė ant sukamojo disko,
ir nesvarbu, kad tikrajame pasaulyje ji užsimerkusi ir
guli dvigulėje lovoje.
Suknista mergiūkštė dabar kitame kambaryje, kur
pilna stalčių su aplankais.
Jos kambaryje. Jos galvoje.
Iš plėšikės Roza virto apiplėštąja.
(NEŠDINKIS NEŠDINKIS NEŠDINKIS NEŠDINKIS)
Spurdėjimas nesiliovė – paspartėjo. Roza nuslopino
panišką baimę, stengdamasi susikaupti ir atgauti
blaivų protą. Kad įstengtų išjudinti iš vietos sukamąjį
diską, nežinia kodėl staiga nepaprastai apsunkusį.
(pasisuk pasauli)
Diskui pasisukus, Roza pajuto, kaip pamažu rimsta
iš proto varantis spurdėjimas, o paskui, mergiščiai
išsinešdinus, ir suvis liaujasi.
Tik visa tai netiesa, dalykas pernelyg rimtas, kad
leistum sau prabangą dumti akis. Tu atėjai pas ją. Ir
iškart įkliuvai į spąstus. Kodėl? Nes ir puikiai
suvokdama padėtį, deramai jos neįvertinai.
Roza atsimerkė, atsisėdo ir nuleido kojas ant kilimo.
Koja užkliudė tuščią ąsotėlį ir nuspyrė šalin.
Saidvinderio marškinėliai, kuriuos apsivilko prieš
atsiguldama, buvo kiaurai peršlapę – ji dvokė
prakaitu. Pasišlykštėtina smarvė – kaip iš kiaulidės.
Netikėdama savo akimis, ji apžiūrėjo ranką, sumuštą,
subraižytą, ištinusią. Nagai nebe rausvi, o juodi, ir, ko
gero, mažų mažiausiai du nusilups.
– Nenumaniau, – sudejavo Roza. – Iš kur galėjau
žinoti? – ji pasibjaurėjo išgirdusi savo inkštimą. Tai
buvo niurgzlios senės zirzimas. – Iš niekur!
Reikėjo žūtbūt išlįsti iš to suknisto kemperio. Tegu
tai didžiausias, prabangiausias pasaulyje kemperis,
bet dabar jis primena karstą. Ji nukėblino prie durų
laikydamasi už daiktų, kad neparvirstų. Prieš išeidama
į lauką, dirstelėjo į laikrodį prietaisų skyde. Be
dešimties antra. Viskas įvyko daugių daugiausia per
dvidešimt minučių. Neįtikėtina.
Ką ji spėjo iššniukštinėti, kol sugebėjau jos
nusikratyti? Ar daug žino?
Nežinia, kiek iš tikrųjų, bet ir menkas žiupsnelis
galėtų būti pavojingas. Mergiūkštę reikia patvarkyti,
ir kuo greičiau.
Roza išėjo į blyškios mėnesienos užlietą aikštelę ir
keletą kartų giliai įkvėpė gaivaus oro. Pasijuto geriau,
atsipeikėjo, bet niekaip negalėjo pamiršti to
spurdėjimo galvoje. Pojūčio, kad į tavo galvą kažkas
įsibrovė – kažkoks stuobrys, kur tai matyta! – ir
knaisiojasi po tavo daiktus. Skausmas – negerai,
nustebimas, kad įkliuvai į spąstus, – blogiau, o visų
blogiausia – patirti pažeminimą, smurtą. Išniekinta ir
apvogta.
Atsiimsi, princese. Ne tokią užtikai, kokios ieškojai,
kale.
Prie kemperio artėjo žmogystė. Roza, sėdėjusi ant
viršutinio laiptelio, pašoko įsitempusi, pasiruošusi
viskam. Žmogystei priėjus arčiau, ji atpažino Varną.
Jis vilkėjo pižamos kelnėmis ir avėjo šlepetėmis.
– Roza, manding, tau būtų geriau... – jis užsikirto. –
Ką, velniai rautų, pasidarei rankai?
– Nesirūpink mano suknista ranka, – atrėžė ji. – Ką
čia veiki antrą valandą nakties? Juo labiau žinodamas,
kad esu užsiėmusi?
– Senelis Flikas... – atsakė Varnas. – Enė Prijuostė
sako, kad jis miršta.

26 O Dievo Motina (it.).

 VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Tomis 25

Tą rytą senelio Fliko flitvudas atsidavė ne pušų

gaivikliu ir „Alkazaro“ cigarais, o išmatomis, liga ir
mirtimi. Ir lūžo nuo žmonių. Mažų mažiausia dvylika
grynuolių, vieni mindžikavo prie senio lovos, kiti
sėdėjo arba stoviniavo svetainėje su puodeliu kavos
rankoje. Kiti trynėsi lauke. Grynuoliams buvo
neįprasta, kad kuris nors jų mirtų.
– Nešdinkitės, – įsakė Roza. – O judu, Varne ir
Riešute, pasilikite čia.
– Pažiūrėk į jį, – virpančiu balsu pralemeno Petė
Kinė. – Žiū, kokios dėmės! O jis vis keipsta ir keipsta,
Roza! Ak, siaubeli tu mano!
– Gana jau, gana, – nutraukė ją Roza. Ji kalbėjo
švelniai ir net draugiškai spustelėjo petį Petei, nors
knietėjo spirti tai lašininei prasčiokei į užpakalį ir
išgrūsti pro duris. Tinginė ir liežuvautoja, nieko
daugiau nemokėjo, tik šildyti Bariui lovą, ko gero, ir to
nelabai išmanė. Roza mėklino, kad Petė buvo tikras
pjūklas savo vyrui. Kas be ko, kai mirtinai
neprigąsdinta.
– Eikit, eikit, – paragino Varnas. – Jeigu jam lemta
numirti, žiūrovų tikrai nereikia.
– Jis išsikapstys, – pareiškė Semas Arfininkas. –
Mūsų senelis Flikas kietesnis už kietai virtą kiaušinį.
Bet sulig tais žodžiais apkabino iš pažiūros
nusiminusią Raudonąją Bobą ir akimirką stipriai
priglaudė prie savęs.
 Visi pasuko prie durų, kai kurie žvilgčiojo per petį
prieš leisdamiesi laipteliais paskui kitus. Kai viduje
liko tik trys, neskaitant senelio, Roza priėjo prie lovos.
Senelis Flikas spoksojo į ją neveizdžiomis akimis,
išžiojęs bedantę burną. Ant pagalvės dryksojo
kuokštai nuslinkusių žilų plaukų: atrodė, lovoje tyso
maru susirgęs šuo. Išplėstose drėgnose akyse tvyrojo
siaubas. Jis gulėjo nuogas, tik su šeimyninėmis
trumpikėmis, ir visas jo išsekęs kūnas margavo
išbertas raudonomis dėmėmis – lyg apėjęs spuogais,
lyg vabzdžių sugeltas.
Grįžtelėjusi į Graikinį Riešutą, Roza paklausė:
– Kas per velniava?
– Kopliko dėmelės, – atsakė šis. – Bent jau kažkas
panašaus. Nors paprastai išberia tik burnos gleivinę.
– Išversk į žmonių kalbą.
Riešutas ranka susiglostė resvus plaukus.
– Man rodos, jam tymai.
Roza išsižiojo apstulbusi, paskui prapliupo kvatoti. Ji
neketinanti stypsoti čia ir klausytis nesąmonių, ji
atėjusi aspirino – sulig kiekvienu širdies dūžiu ranką
jai persmelkiąs baisus skausmas. Ji nejučia prisiminė
animacinių filmų herojus, kurie atsivėdėję plaktuku
tvoja sau per nagus.
– Mes nesergame stuobrių ligomis!
– Na... niekados nesame sirgę.
Ji įtūžusi pervėrė jį žvilgsniu. Roza negalėjo apsieiti
be cilindro, be jo jautėsi kaip nuoga, bet cilindras
gulėjo kemperyje.
– Aš tik sakau tai, ką matau, – išlemeno Riešutas. –
Tymai, arba, kitaip sakant, raudonukė.
Raudonuke vadinama stuobrių liga. Gražumėlis!
– Betgi tai... šūdas, ir daugiau niekas!
Jis krūptelėjo. Nieko nuostabaus! Net Rozai jos
balsas pasirodė per šaižus, bet... ak, Dieve mano,
tymai? Seniausiasis Grynuolių mazgo narys miršta
nuo vaikų ligos, kuria dabar nė vaikai nebeserga?
– Tas berniūkštis iš Ajovos, beisbolininkas, turėjo
keletą dėmelių, bet man į galvą neatėjo... nes, na, kaip
tu sakai, mes nesergame stuobrių ligomis.
– Bet jau tiek metų praėjo!
– Žinau. Mano nuomone, berniuko garas buvo
užkrėstas, ir tas virusas kažkaip išsilaikė, lyg apimtas
žiemos įmygio. Matai, taip plinta kai kurios ligos.
Apmiršta, kartais glūdo ilgus metus, o paskui atgyja.
– Gal stuobriams taip ir atsitinka, tik ne mums!
Ji nieku gyvu nenorėjo su tuo sutikti.
Graikinis Riešutas tik galvą lingavo.
– Jeigu senelis apsikrėtė, kodėl mes visi nesusirgom?
Tos vaikų ligos – vėjaraupiai, tymai, kiaulytė – plinta
žaibiškai. Paistai nesąmones! – ir tuoj pat
paprieštaravo sau kreipdamasi į Tėtuką Varną: – O ką
tu galvojai leisdamas visiems čia sugužėti, kad stovėtų
susigrūdę ir kvėpuotų tuo pačiu oru?
Varnas tik gūžtelėjo pečiais įbedęs akis į lovoje
kretantį senį. Jo pailgas, dailių bruožų veidas atrodė
susimąstęs.
– Viskas keičiasi, – atsakė Riešutas. – Prieš
penkiasdešimt ar šimtą metų buvome atsparūs
stuobrių ligoms, o gal dabar netekome to imuniteto?
Iš kur galime žinoti, gal tai tiesiog natūralus
procesas?
– Manai, kad visa tai natūralu? – ji parodė į senelį
Fliką.
– Vienas atvejis – tai dar ne epidemija, – atrėmė
Riešutas, – o gal tai apskritai kokia kita liga. Bet jeigu
dar kas nors susirgs, teks paskelbti karantiną ir
atskirti ligonį nuo visų.
– Ar tai gali padėti?
Jis valandėlę dvejojo.
– Nežinau. Gal mes visi jau apsikrėtę. Gal tai lyg
uždelsto veikimo bomba ar sprogmuo su laikrodiniu
mechanizmu. Sprendžiant iš naujausių mokslinių
tyrimų, taip sensta stuobriai. Gyvena beveik
nesikeisdami, o paskui kažkas atsitinka jų genams.
Atsiranda raukšlių, ir staiga žmogus nebegali
vaikščioti – prireikia lazdos.
Varnas nenuleido akių nuo senelio.
 – Štai ir vėl, kad jį kur galas!
Senelio Fliko oda pabalo kaip pienas. Paskui
pasidarė skaidri. Tokia skaidri, kad Roza pamatė jo
kepenis, pajuodusius, sudubusius kaip tušti maišai
plaučius, tvinksintį raudoną širdies mazgą. Venas ir
arterijas, panašias į kelius ir greitkelius jos GPS
ekrane. Regos nervus, jungiančius tinklainę su
smegenimis. Tarytum pamėkliškas stygas.
Paskui jis grįžo. Pakėlė akis į Rozą, ir jų žvilgsniai
susitiko. Siektelėjo ir paėmė jai už sveikos rankos. Ji
buvo beatitraukianti plaštaką, – jeigu Riešutas
neklysta, jis serga užkrečiama liga, – bet didelio čia
daikto. Jeigu Riešuto teisybė, jie visi jau seniai
apsikrėtę.
– Roza, – sukuždėjo jis, – nepalik manęs.
– Nepaliksiu, – ji atsisėdo šalia ant lovos krašto,
jųdviejų pirštai susipynė. – Varne?
– Klausau, Roza!
– Ar tas siuntinys, kur išsiuntei į Sterbridžą, gali ten
pabūti kurį laiką?
– Žinoma.
– Gerai, vėliau apie tai pakalbėsim. Bet ilgai tęsti
nevalia. Mergiščia kur kas pavojingesnė, nei aš
maniau, – atsiduso. – Kodėl taip atsitinka, kad amžinai
bėda bėdą veja?
– Ar tai ji va šitaip sužeidė tau ranką?
Roza pasistengė išvengti tiesaus atsakymo.
– Aš negalėsiu važiuoti su jumis, nes dabar ji mane
pažįsta. Ir, be to, – pagalvojo ji, bet nepasakė balsu, –
jeigu Graikinis Riešutas neklysta, man teks likti čia ir
vaidinti motušę Kuraž. Bet mums reikia žūtbūtinai ją
sučiupti. Dabar tai ypač svarbu kaip niekad.
– Kodėl?
– Jeigu ji sirgo tymais, vadinasi, turi jiems stuobrių
imunitetą. Tad jos garas bus mums pravartus visais
atžvilgiais.
– Dabar vaikai skiepijami nuo visų tų šūdniekių, –
įsiterpė Varnas.
Roza linktelėjo.
 – Ir tai gali praversti.
Senelis Flikas vėl ėmė kapanotis. Šiurpu buvo
žiūrėti, bet Roza prisivertė. Kai pro skaidrią odą
nebuvo matyti senio vidurių, ji pažvelgė į Varną ir
pakėlė savo subraižytą, mėlynėmis išmargintą ranką.
– Be to... reikia ją pamokyti.

Kai pirmadienį Denas pabudo savo kambaryje,

tvarkaraštis nuo lentos buvo dingęs, o vietoj jo bolavo
Abros žinutė. Viršuje šypsojo snukutis. Veikiau juokėsi
rodydamas visus dantis: tikras pajodžarga.

Ji buvo atėjusi! Aš buvau pasiruošusi ir įkrėčiau jai!

GARBĖS ŽODIS!
Taip jai ir reikia, todėl VALIO!
Noriu su tavimi pasikalbėti, bet ne taip ir ne
internetu.
Toje pačioje vietoje trečią popiet.

Denas vėl atsigulė, prisidengė akis ir iškeliavo

ieškoti Abros. Surado ją, einančią į mokyklą su trimis
draugėmis, ir tai pasirodė jam labai pavojinga. Tiek
draugėms, tiek pačiai Abrai. Jis tikėjosi, kad Bilis
budi. Taipgi tikėjosi, kad Bilis bus atsargus ir nekris į
akis kokiam nors pernelyg įtariam bendruomenės
saugumo maniakui.
(gerai ateisiu mudu su Džonu išvykstame rytoj bet
reikia veikti greitai ir atsargiai)
(aišku gerai puiku)

Kai pasirodė Abra, grįžtanti iš mokyklos su raudonu

megztiniu ir ryškiai raudonais sportbačiais, Denas jau
sėdėjo ant suoliuko prie gebenėmis apaugusios
Anistono bibliotekos. Kuprinę nešėsi laikydama už
vieno diržo. Denui pasidingojo, kad nuo praeito
susitikimo ji paaugo kelis centimetrus.
Ji pamosavo ranka.
– Sveikas, dėde Denai!
– Sveika, Abra! Kas gero mokykloje?
– Jėga! Biologijos rašinys – labai gerai!
– Prisėsk ir papasakok.
Ji priėjo prie suoliuko tokia grakšti ir guvi – atrodė,
kad šoka. Akys skaisčios, skruostai rausvi: sveika
paauglė, grįžtanti iš mokyklos, šimtaprocentiniai
sveikatos būklės rodikliai. Visa jos išvaizda bylote
bylojo: viskam pasiruošusi. Jokio pagrindo baimei, bet
Denui kažkas sukėlė nerimą. Vienintelis geras
dalykas: už pusės kvartalo stovėjo nelabai išvaizdus
fordas, prie vairo sėdėjo senukas ir, iš popierinio
puodelio sriubčiodamas kavą, skaitė žurnalą. Bent jau
dėjosi, kad skaito.
(Ei Bili!)
Jokio atsako, bet jis kilstelėjo akis nuo žurnalo, ir to
užteko.
– Gerai, – pusbalsiu pridūrė Denas, – norėčiau
išgirsti, kas iš tikrųjų atsitiko.
Ji papasakojo, kaip paspendusi spąstus ir kaip
puikiai viskas pasisekė. Denas klausydamasis
stebėjosi, žavėjosi... ir nejučia vis labiau nerimavo.
Jam kėlė baimę jos pasitikėjimas savo jėgomis.
Vaikiškas pasitikėjimas, o juk priešai buvo toli gražu
ne vaikai.
– Juk mes buvome susitarę tik dėl signalizacijos, –
prikišo jis Abrai baigus.
– Taip išėjo geriau. Nežinia, ar būčiau sugebėjusi
taip ją pulti, jei nebūčiau savęs įsivaizdavusi kaip
Daneiris iš „Sostų karų“ knygų, bet tikriausiai būčiau.
Nes ji nužudė jaunąjį beisbolininką ir daug kitų. Ir dar
todėl... – pirmąsyk jos šypsena prigeso. Abrai
pasakojant, kas atsitiko, Denas vaizdavosi, kokia ji
atrodys aštuoniolikos. Dabar ji atrodė devynerių.
– Kodėl?
 – Ji – ne žmogus. Visi jie ne žmonės. Gal kadaise ir
buvo žmonės, tik ne dabar, – Abra atstatė krūtinę ir
krestelėjo galvą. – Bet aš stipresnė. Ir ji tai suprato.
(man rodos ji tave išgrūdo)
Ji pažvelgė į jį suraukusi antakius, pasitrynė lūpas,
paskui susigriebusi padėjo ranką ant kelių. Ir ten
prispaudė ją kita. Labai pažįstamas mostas, nors
kodėl gi ne? Jis anksčiau matė ją taip darant. Dabar
jam rūpėjo kur kas svarbesni dalykai.
(kitą kartą pasiruošiu kaip reikiant jeigu tik bus
kitas kartas)
Galbūt. Bet, antra vertus, kitą kartą pasiruoš ir
skrybėlėtoji moteris.
(aš tik noriu kad būtum atsargesnė)
– Būsiu. Žinoma.
Savaime suprantama, taip sako visi vaikai, kad
suaugusieji nesijaudintų, bet Denui vis tiek atlėgo
širdis. Šiaip ar taip, tik truputį. Be to, ją dar saugojo
Bilis savo nusišėrusiame raudoname F-150.
Jai vėl sušvito akys.
– Aš tiek daug sužinojau. Štai kodėl norėjau būtinai
su tavim pasikalbėti.
– Ką sužinojai?
– Na, nesužinojau, kur ji laikosi, taip toli nenuėjau,
bet radau... žinai, ji buvo mano galvoje, o aš – jos.
Susikeitėm vietomis, supranti? Ten buvo aibė stalčių
kaip pačios didžiausios pasaulio bibliotekos
kartotekoje, nors tikriausiai mačiau stalčius tik todėl,
kad juos vaizdavosi ji. Jeigu mano galvoje ji būtų
išvydusi kompiuterių ekranus, gal ir aš būčiau juos
mačiusi.
– Kiek stalčių spėjai peržiūrėti?
– Tris. Gal keturis. Jie vadina save Grynuolių mazgu.
Diduma jų – seniai, jie išties kaip vampyrai. Medžioja
vaikus, tokius kaip aš. Ir turbūt tokius, koks tu buvai
vaikystėje. Tik jie ne kraują geria, o įkvepia tokią
medžiagą, kuri išeina mirštant ypatingiesiems
vaikams, – ji išsiviepė šlykštėdamasi. – Ir kuo labiau
juos kankina, tuo stipresnė toji medžiaga. Jie vadina ją
garu.
– Ji raudona, ar ne? Raudona ar rausva?
Jis tuo beveik neabejojo, bet Abra susiraukusi
papurtė galvą.
– Ne, balta. Skaisčiai baltas debesėlis. Nė trupučio
raudonumo. Ir, girdi, jie laiko jos atsargas! Tai, ko
nesuryja, sukemša į tokius indus, panašius į termosus.
Bet jiems niekada negana. Kartą esu mačiusi laidą
apie ryklius. Ten aiškino, kad rykliai niekada
nestygsta vietoje, todėl jiems amžinai negana maisto.
Man rodos, grynuoliai irgi tokie patys, – ji išsiviepė. –
Nevidonai, dievaži.
Balta medžiaga. Ne raudona, o balta. Vis viena tai
tikriausiai tas pats, ką pagyvenusi slaugytoja vadino
paskutiniu kvapu, kas nors panašaus. Gal todėl, kad jį
išleidžia sveiki vaikai, o ne seniai, mirštantys nuo visų
įmanomų žmonijos ligų? O gal todėl, kad jie „ypatingi
vaikai“, pasak Abros? O gal ir viena, ir kita?
Ji linktelėjo.
– Ko gero, ir viena, ir kita.
– Taigi. Bet dabar svarbiausia, kad jie sužinojo apie
tave. Ji sužinojo.
– Jie bijo, kad aš kam nors apie juos neprasitarčiau,
bet ne per daugiausia.
– Todėl, kad tu – vaikas, o vaikais niekas netiki.
– Žinoma, – Abra nupūtė nuo kaktos karčiukus. –
Mamutė patikėtų, bet ji miršta. Ji atsikelia į tavo
paslaugos namus, Denai. Tai yra į slaugos ligoninę.
Juk tu jai padėsi, tiesa? Jeigu tuo metu nebūsi
Ajovoje?
– Kiek galėsiu. Abra... jie ruošiasi tave pagrobti?
– Galbūt, bet jie ruošiasi mane pagrobti ne todėl,
kad žinau apie juos. O todėl, kad esu tokia, kokia esu.
Dabar, susidūrus su tikrove, jos džiaugsmas išblėso.
Ji vėl pasitrynė lūpas, paskui nuleido ranką ir piktai
išsišiepė. Šita mergina turi parako, tarė sau Denas.
Juodu buvo panašūs. Jis irgi tokio pat būdo. Todėl ne
kartą turėjo bėdos.
 – Pati ji čia nepasirodys. Ta kalė. Supranta, kad
iškart ją pažinsiu ir pajusiu, kai tik prisiartins, nes
dabar mudvi kaip ir susijusios tam tikrais ryšiais. Bet
netrūksta kitų. Jeigu kėsinsis mane pagrobti,
susidoros su visais, kas tik bandys jiems trukdyti.
Abra griebė jam už rankų, stipriai jas suspaudė.
Denas sunerimo, bet rankų neatitraukė. Dabar jai
reikėjo pasilaikyti ko nors, kuo pasitiki.
– Reikia juos sutramdyti, kad jie nepadarytų nieko
bloga tėčiui ar mamai, ar kam nors iš mano draugų. Ir
kad nebežudytų vaikų.
Tą akimirką Denas pagavo ryškų jos minčių
atvaizdą – Abra nesiuntė jo, jis tiesiog buvo pirmajame
jos sąmonės plane. Tai buvo nuotraukų kolekcija.
Vaikai, dešimtys vaikų, o viršuje antraštė: AR ESI
MANE MATĘS? Jai nėjo iš galvos, kiek iš jų pagrobė
Grynuolių mazgas, nužudė, kad pasimėgautų
„paskutiniu kvapu“ – pasibaisėtinu penu, kuriuo
palaiko gyvybę ta gauja, – ir pakišo po velėna, kur
pakliuvo.
Žūtbūt surask beisbolo pirštinę. Gavusi ją, galėsiu
surasti Barį Kiną. Tikrai galėsiu. O drauge su juo bus
ir visi kiti. Jei nesugebėsi jų nužudyti, bent policijai
praneši. Surask man beisbolo pirštinę, Denai, būk
geras.
– Jeigu ji ten, kur tu sakai, būtinai surasime. O kol
kas, Abra, turi saugotis.
– Pasistengsiu, bet nemanau, kad ji vėl bandys
brautis man į galvą, – Abra vėl šyptelėjo. Denas išvydo
negailestingą karžygę, kuria kartais dėdavosi
mergina, Daneiris ar kažkaip kitaip. – O jei pabandys,
pasigailės.
Denas nutarė neplėtoti to klausimo. Jie ir šiaip jau
ilgokai užsisėdėjo ant suoliuko. Išties ilgiau, nei
derėtų.
– Aš tai įtaisiau savo signalizaciją. Jeigu panaršytum
mano galvoje, suprastum, kas tai per daiktas, bet aš
to nenorėčiau. Jeigu kas nors bandys įsibrauti į tavo
smegeninę pasižvalgyti, – nebūtinai skrybėlėtoji
moteriškė, o kas nors kitas, – galėtų pastebėti tai, kas
tau nežinoma.
– Aha... Gerai.
Jis matė ją galvojant, kad bet kuris neprašytas
svečias irgi pasigailės, jei mėgins brautis jai į
smegenis, ir tai sukėlė jam dar didesnį nerimą.
– Beje... jeigu bus riesta, suklik iš visų jėgų
šaukdamasi Bilio. Sutarta?
(sutarta kaip kadaise tu šaukeisi savo draugo Diko)
Jis krūptelėjo. Abra nusišypsojo.
– Aš nesekiau tavęs, tiesiog...
– Supratau. O dabar pasakyk man, kol dar esam čia.
– Ką tokio?
– Ar tikrai gavai geriausią pažymį už biologijos
rašinį?

Pirmadienį, be penkiolikos aštuntą vakaro, Roza gavo

dvi žinutes per savo radijo stotelę. Nerimavo Varnas.
– Verčiau ateik pati, – pasiūlė jis. – Prasidėjo.
Grynuoliai tylėdami stovėjo ratu aplink senelio Fliko
kemperį. Roza (šauniai pakreiptu cilindru, kaip
paprastai nepaisančiu traukos dėsnio) prasiskynė
kelią ir stabtelėjo tik norėdama apkabinti Endę,
paskui užlipo laipteliais, barkštelėjo į duris ir įėjo.
Riešutas stovėjo drauge su Dičke Mo ir Ene Prijuoste,
senelio slaugėmis per prievartą. Varnas sėdėjo lovos
kojūgalyje. Rozai įėjus, atsistojo. Tą vakarą atrodė
gerokai senstelėjęs: gilios raukšlės abipus burnos,
tamsiuose plaukuose sidabrinės gijos.
Mums reikia įkvėpti garo, – pagalvojo Roza. – Kai tik
visa tai pasibaigs, taip ir padarysim.
Dabar senelis Flikas kapanojosi labai greitai: čia
skaidrus, čia vėl kūniškas, čia vėl skaidrus. Bet
skaidrumo būsena tolydžio užsitęsdavo ir
kiekvienąsyk organizmo likdavo vis mažiau. Roza
matė, kad senelis suvokia, kas vyksta. Jo akys buvo
išsprogusios iš siaubo; kūnas keisdamasis raitėsi iš
skausmo. Širdies gilumoje ji visada troško tikėti
grynuolių nemirtingumu. Taip, kas penkiasdešimt ar
šimtą metų kas nors vis miršta – kaip anas bukagalvis
olandas, pravarde Hansas Mušeika, vos pasibaigus
Antrajam pasauliniam karui žuvęs Arkanzase per
audrą, elektros iškrovos sužalotas, kai jį kliudė vėtros
nuversta aukštos įtampos perdavimo linija, arba Ketė
Lopinėlė, arba Tomas Sunkvežimis, – bet tai buvo
išimtys. Jie visi žuvo per savo aplaidumą. Tuo
anksčiau ji visada tikėjo. Dabar suprato buvusi ne ką
protingesnė už stuobrių vaikus, tikinčius Kalėdų
Seneliu ir Velykų zuikučiu.
Senelis Flikas vėl išsikapanojo iš nebūties visas
drebėdamas ir raudodamas:
– Sustabdyk, Roza, aukseli, sustabdyk. Skauda...
Nespėjus jai atsakyti, – o ką gi ji būtų galėjusi
pasakyti? – jis vėl ėmė nykti, kol pagaliau nebeliko
nieko, išskyrus griaučius ir išsprogusias, tuštumoje
plūduriuojančias akis. Akys, šiurpiausias vaizdas.
Roza bandė susisiekti su jo sąmone ir nuraminti jį,
bet nebuvo su kuo užmegzti ryšio. Vietoj senelio
Fliko – kartais niurgzlio, o kartais mielo žmogaus –
šėlo padrikų vaizdinių uraganas. Roza išnėrė iš jo
sukrėsta. Ir vėl tarė sau: Negalimas daiktas, su tuo
nevalia taikstytis.
– Gal verčiau nutraukt jo kančias, – pasiūlė Dičkė
Mo, suleisdama nagus Enei į ranką, bet šioji tarytum
nieko nejautė. – Suleist vaistų ar dar ko nors. Ar turi
ko nors savo krepšy, Riešute? Tikriausiai turi.
– Kurių galų? – suurzgė Graikinis Riešutas. – Kad
anksčiau nusibaigtų? Bet ir šiaip dabar viskas labai
sparčiai vyksta. Be to, nebeliko venų vaistams suleisti.
Jei suleisčiau į ranką, po penkių sekundžių vaistai
ištekėtų į lovą. Verčiau nesikišti. Ilgai laukti nereikės.
Jo žodžiai pasitvirtino. Roza suskaičiavo keturis
ciklus. Per penktąjį išnyko net kaulai. Kurį laiką dar
plūduriavo akių obuoliai, spitrindami į ją, paskui
atsigręžė į Tėtuką Varną. Tada pakibo virš pagalvės,
kurioje dar dūbsojo senelio Fliko galvos išduobta
duobė, išmarginta plaukų toniko, kurio, regis, jam
niekada nepritrūkdavo. Roza prisiminė Gobšę G.
sakius, kad senelis Flikas jo prisipirko „eBay“
aukcione. „eBay“ aukcione, velniai rautų!
Paskui pamažu akys irgi išnyko. Nors, žinoma,
nevisiškai; Roza žinojo, kad šiąnakt jas susapnuos.
Tiek ji, tiek kiti grynuoliai, budėję prie senelio Fliko
mirties patalo. Jeigu apskritai pavyks kam nors
užmigti.
Jie laukė dar tikėdamiesi, kad senis pasirodys kaip
Hamleto tėvo ar Džeikobo Marlio šmėkla, ar dar kaip
nors, bet liko tik jo galvos išduobta pagalvė,
išmarginta toniko dėmėmis, ir išmatomis su šlapimu
apterštos subliuškusios kelnaitės.
Mo prapliupo raudoti įsikniaubusi Enei Prijuostei į
putlią krūtinę. Susirinkusieji lauke išgirdo ir kažkas
(Roza niekada nesužinojo kas) prašneko. Prie jo
prisidėjo kitas balsas, paskui trečias ir ketvirtas.
Netrukus po žvaigždėtu dangumi suskambo darnus
choras, ir Rozai per nugarą perbėgo šiurpas. Ji
siektelėjo Varno rankos ir, nutvėrusi ją, suspaudė.
Prie choro prisidėjo Enė. Paskui Mo prikimusiu
balsu. Riešutas. Vėliau Varnas. Skrybėlėtoji Roza giliai
atsikvėpė, ir jos balsas įsiliejo į bendrą chorą.
Lodsam hanti: mes – išrinktieji.
Cahanna risone hanti: mes – laimingieji.
Sabbatha hanti, sabbatha hanti, sabbatha hanti.
Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui.

Vėliau Varnas užėjo į Rozos kemperį.

– Vadinasi, iš tikrųjų nevažiuosi su mumis į rytus?
– Ne. Vadovausi tu.
– Ką dabar darysim?
– Gedėsime, savaime suprantama. Deja, gedului
galime skirti tik dvi dienas.
Pagal tradiciją reikia savaitės: draudžiama kruštis,
taukšti niekus, mėgautis garu. Tik meditavimas.
Paskui grynuoliai susirenka į atsisveikinimo vakarą,
susėda ratu, kiekvienas paeiliui taria žodį
pagerbdamas senelį Džonesą Fliką ir paaukoja kokį
nors daiktą, gautą iš jo arba kaip nors su juo susijusį.
(Roza jau buvo pasirinkusi žiedą su keltų piešiniu,
senelio Fliko jai dovanotą tada, kai Amerika dar
priklausė indėnams, o ji pati buvo vadinama Airijos
Rože.) Mirusių grynuolių nelikdavo palaikų, todėl juos
atstodavo atmintiniai daiktai: jie būdavo suvyniojami į
baltą drobulę ir palaidojami.
– Tad kada išvyksta mano būrys? Trečiadienį vakare
ar ketvirtadienį rytą?
– Trečiadienį vakare, – Roza troško kuo greičiau
gauti tą mergiščią. – Važiuok tiesiai. Ar tikrai žinai,
kad migdomieji lauks tavęs Sterbridže?
– Tikrų tikriausiai. Gali dėl to nesijaudinti.
Nesijaudinsiu tik tada, kai savo akimis pamatysiu tą
kalę, tysančią kemperyje, apkvaišintą, surakintą
antrankiais, pritvinkusią gardaus maistingo garo.
– Kas važiuoja su tavimi? Išvardyk.
– Riešutas, Džimis Skaičiukas, jei be jo apsieisi...
– Apsieisiu. Kas dar?
– Endė Barškuolė. Jei prireiks ką nors užmigdyti, ji
susitvarkys. Ir Kinas. Be abejo. Dabar, seneliui mirus,
jis mūsų geriausias seklys. Aišku, išskyrus tave.
– Žinoma, tegu važiuoja, bet dabar neprireiks seklio
tai mergiūkštei aptikti, – pareiškė Roza. – Nebus
jokios bėdos. Užteks vieno automobilio. Važiuok Stivo
Garinio vinebagu.
– Jau susitariau su juo.
Roza linktelėjo patenkinta.
– Dar vienas dalykas. Saidvinderyje yra krautuvėlė,
vadinama „Apygarda X“.
Varnas kilstelėjo antakius:
– Pornografijos rojus su pripučiama lėle-slaugytoja
vitrinoje?
– Matau, ten lankaisi, – prašvokštė Roza. – O dabar
klausykis, Tėtuk.
Ir Varnas sukluso.
 6

Denas ir Džonas Daltonas išskrido iš Logano

antradienį, tekant saulei. Memfyje persėdo į kitą
orlaivį ir penkiolika minučių dvyliktos nusileido De
Moine. Ten buvo karšta kaip liepos vidury, o juk
rugsėjo pabaiga.
Skrisdamas iš Bostono į Memfį, Denas apsimetė
miegąs, kad nereiktų svarstyti abejonių ir būgštavimų,
kaip jam atrodė, tarytum piktžolės vešančių gydytojo
galvoje. Kažkur Niujorko valstijos šiaurėje apsimesti
nebereikėjo – jis kietai užmigo, o tarp Memfio ir De
Moino užsnūdo ir Džonas. Kai jie, nusileidę Ajovoje,
išsinuomotu neišvaizdžiu fordu fokusu iš Herco lėkė
Frimano miestelio link, Denas pajuto, kad Džonas
išsivadavo iš savo abejonių. Bent jau šiuo metu. Dabar
jis nerimavo susijaudinęs.
– Berniūkščiai ieško lobio, – nusišaipė Denas. Ilgiau
miegojęs, jis sėdo prie vairo. Pro šalį plaukė aukštų
gelsvėjančių kukurūzų laukai.
Džonas krūptelėjo:
– Ką?
Denas nusišypsojo:
– Juk pats kaip tik dabar taip galvojai, ar ne? Kad
mudu panašūs į berniūkščius, lobio ieškotojus.
– Tu, Denieli, moki gąsdinti.
– Kas be ko. Prie to aš jau pripratęs.
Jis truputį melavo.
– Kada tu išmokai skaityti mintis?
– Tai ne vien minčių skaitymas. Švytėjimas – be galo
savotiškas gebėjimas. Jei tai galima vadinti gebėjimu.
Kartais – gana dažnai – žmogus jaučia jį kaip bjaurų
apgamą. Neabejoju, kad Abra man pritartų. Klausi,
kada supratau, kad jį turiu? Niekada. Aš visada jį
turėjau. Gimiau su juo.
– Ir tu gėrei tikėdamasis jį nuslopinti, ar ne?
Per 150-ąjį plentą įžūliai palengva kepėstavo riebus
švilpikas. Denas pasuko į šalį, ir anas neskubėdamas
dingo kukurūzuose. Vaizdas buvo nuostabus:
tūkstančio kilometrų gelmės dangus ir nė vieno kalno
aplink. Naujajame Hampšyre irgi neblogai, Denas ten
jautėsi kaip namie, bet jam atrodė, kad kur kas
maloniau gyventi lygumose. Saugiau.
– Juk tu supranti, Džoni, kad tai netiesa. Kodėl
alkoholikas geria?
– Todėl, kad jis alkoholikas?
– Pataikei kaip pirštu į akį. Aišku kaip diena.
Susikišk tuos savo beprasmiškus paistalus į vieną
vietą, ir liks gryna tiesa. Mes geriame todėl, kad esam
girtuokliai.
Džonas nusikvatojo:
– Keisis K. išties įdėjo tau proto.
– Be to, nevalia pamiršti paveldimumo, – pridūrė
Denas. – Keisis visada stengdavosi apeiti šį klausimą,
bet išvengti jo neįmanoma. Ar tavo tėvas gėrė?
– Ir tėvelis, ir mamytė. Vieni du būtų galėję padaryti
užmiesčio klubo baro apyvartą. Prisimenu, kaip vieną
dieną motina nusivilko teniso suknelę ir šoko į
baseiną, kur mes, vaikai, maudėmės. Vyrai plojo.
Tėvas tiesiog plyšo juokais. Man, priešingai, neatrodė
juokinga. Man buvo devyneri, ir iki pradėjau lankyti
koledžą, buvau pravardžiuojamas mamytės
striptizininkės sūneliu. Na, o kaip tavo tėvukai?
– Mama galėjo ir gerti, ir negerti. Kartais vadindavo
save Vende Du Alaus. Na, o tėvas... taurė vyno arba
skardinė „budvaizerio“ – ir virsta iš koto, – dirstelėjęs
į ridometrą, Denas apskaičiavo, kad liko dar
šešiasdešimt keturi kilometrai kelio. – Nori paklausyti
istorijos? Niekam dar nesu jos pasakojęs. Noriu iš
karto perspėti: istorija keista. Jeigu manai, kad
švytėjimas – tai toks šūdniekis kaip telepatija, labai
klysti, – patylėjo. – Esama ir daugiau pasaulių.
– Ar esi... matęs kitų pasaulių?
Denas pametė Džono minčių giją, bet pastebėjo, kad
šis ūmai susijaudino. Lyg būtų išsigandęs, kad šalia
sėdintis vyriškis ūmai užsikiš ranką už atvarto ir
pasiskelbs esąs Napoleono Bonaparto reinkarnacija.
 – Ne, tik atklydėlių iš ten. Abra juos vadina
žmonėmis vaiduokliais. Na, pasakoti ar ne?
– Abejoju, ar verta, bet tiek to – klok.
Denas nežinojo, ar šis Naujosios Anglijos vaikų
gydytojas patikės tuo, kas „Panoramos“ viešbutyje
žiemą atsitiko Toransų šeimai, bet staiga suvokė, kad
jam vis viena. Ir šiaip jau šis tas pasakoti tai
neišvaizdžiame automobilyje, skutančiame po skaisčiu
Vidurio Vakarų dangumi. Tik vienas vienintelis
žmogus būtų ja patikėjęs, bet Abra buvo dar per
jauna, o istorija – per baisi. Tad teks tenkintis Džonu
Daltonu. Bet nuo ko pradėti? Nuo Džeko Toranso, ko
gero. Be galo nelaimingo žmogaus, nevykėlio
dėstytojo, rašytojo ir vyro. Trys straikai pagret –
beisbolininkai tai vadina „auksiniu sombreru“. Deno
tėvas galėjo didžiuotis tik vienu reikšmingu laimėjimu:
lemtingą akimirką, prie kurios jį stūmė „Panorama“
nuo pirmosios atvykimo dienos, jis atsisakė nužudyti
sūnelį. Labiausiai jam tiktų tokia epitafija...
– Denai!
– Tėvas stengėsi, – prabilo jis. – Nieko geresnio
negaliu apie jį pasakyti. Patys baisiausi jo demonai
gyveno uždaryti buteliuose. Jeigu jis būtų pabandęs
kreiptis į AA, viskas gal būtų susiklostę kitaip. Bet jis
nesikreipė. Nemanau, kad mama apskritai buvo apie
juos girdėjusi, o jeigu ir buvo, vargu ar būtų patarusi
pabandyti. Tuo metu tėvo draugas rado jam darbą –
žiemą prižiūrėti „Panoramos“ viešbutį, ir, kai mes ten
nuvažiavome, jo nuotrauka būtų buvusi puiki
enciklopedijos straipsnio apie alkoholinę psichozę
iliustracija.
– Ar ten matei vaiduoklius?
– Taip. Mačiau. O jis nematė, nors ir jautė. Gal jis
irgi turėjo švytėjimo dovaną? Tikriausiai turėjo. Šiaip
ar taip, daug dalykų paveldima, ne tik polinkis į
alkoholizmą. Ir jie, tie vaiduokliai, nedavė jam
ramybės. Jis manė, kad jie nori jo, bet tai buvo
netiesa. Jie norėjo vaiko, turinčio labai stiprią
švytėjimo dovaną. Lygiai taip pat Grynuolių mazgas
nori Abros.
Jis nutilo prisiminęs, kaip Dikas mirusios Elinoros
Uelet lūpomis jam atsakė į klausimą, kur jie, tie
bergždieji demonai? Tavo vaikystėje; ten, iš kur kilę
visi demonai.
– Denai? Kas tau?
– Nieko, – atsakė Denas. – Šiaip ar taip, dar
neperžengęs to prakeikto viešbučio slenksčio, žinojau,
kad bus negerai. Žinojau, kai dar gyvenome – ar
veikiau smilkome – Boulderyje, rytiniame šlaite. Bet
tėvui reikėjo susirasti darbą, kad galėtų užbaigti
pjesę...

Kai jie privažiavo Ederą, Denas jau pasakojo Džonui,

kaip sprogo katilas ir kaip, siaučiant pūgai, iki pamatų
supleškėjo senas viešbutis. Miestelyje buvo vos kelios
gatvės, bet Denas vis dėlto pastebėjo viešbutį
„Holiday Inn Express“.
– Po kelių valandų čia apsistosime, – pasakė
Džonui. – Mes negalime kasti lobio vidury dienos, be
to, velniškai noriu miego. Pastaruoju metu labai mažai
miegojau.
– Ir visa tai iš tikrųjų tau atsitiko? – pusbalsiu
paklausė Džonas.
– Iš tikrųjų, – nusišypsojo Denas. – Ar gali tuo
patikėti?
– Jeigu rasime beisbolo pirštinę ten, kur nurodė
Abra, patikėsiu daugeliu dalykų. Kodėl tu man visa tai
papasakojai?
– Nes, kad ir žinodamas tiek dalykų apie Abrą,
širdies gilumoje vis dar laikai mūsų kelionę beprotybe.
Ir, be to, tau būtina suvokti, kad esama tam tikrų...
galių. Aš esu susidūręs su jomis anksčiau, o tu – ne.
Tu tik tiek ir esi matęs: kaip mergaitė krečia visokius
parapsichologinius pokštus, pavyzdžiui, palubėje
kabina šaukštus. Džonai, mes ne berniūkščiai,
ieškantys lobio. Jeigu Grynuolių mazgas sužinotų
mūsų ketinimus, beregint prismeigtų mus kaip taikinį
šalia Abros Stoun. Jeigu tu nori dėti į kojas, ką gi, tavo
valia: aš tave peržegnosiu ir palinkėsiu laimingos
kelionės.
– Ir tęsi darbą vienas.
Denas šyptelėjo.
– Na... o Bilis?
– Biliui, Dieve padėk, jau septyniasdešimt treji.
– Jis pasakytų, kad tai tik į gera. Pasak jo, kuo
senesnis, tuo ramiau širdyje: nėra ko bijoti, kad mirsi
jaunas.
Džonas parodė į kelio ženklą.
– Mes jau Frimane, – jis kreivai šyptelėjo pažvelgęs į
Deną. – Man tiesiog sunku patikėti, kad susidėjau su
tavimi. O jeigu etanolio gamyklos nebėra? Jeigu
nuotrauka „Google Žemėje“ padaryta anksčiau, o
dabar gamykla nugriauta ir toje vietoje kukurūzų
laukas?
– Ji tebėra, kur buvusi, – nuramino jį Denas.

Jis neklydo: priešaky išdygo virtinė pilkų betoninių

griozdų su surūdijusiais raukšlėtojo metalo stogais.
Dar kyšojo vienas kaminas, du kiti nuvirtę tįsojo ant
žemės kaip nugaišusios gyvatės. Langai išmušti, o
sienos išmargintos nevykusiais grafičiais, iš kurių
būtų išsityčioję bet kurio didmiesčio profesionalai. Iš
pagrindinio dvijuosčio plento atsišakojęs duobėtas
keliukas vedė į sulaukėjusių kukurūzų priaugusią
automobilių stovėjimo aikštelę. Netoliese stypsojo
Abros pastebėtas vandentiekio bokštas, iškilęs
horizonte nelyginant H. Velso romano kovinis trikojis.
Ant jos dar ryškėjo užrašas FRIMANAS, AJOVA. Čia
pat riogsojo ir angaras su įgriuvusiu stogu.
– Patenkintas? – paklausė Denas, visiškai
sulėtindamas greitį. – Gamykla, vandentiekio bokštas,
angaras, ženklas „Eiti draudžiama“. Viskas, kaip ji ir
sakė.
Džonas parodė į surūdijusius vartus keliuko gale.
– O jeigu jie užrakinti? Jau nuo septintos klasės nesu
karstęsis tvoromis.
– Kai žudikai atvežė čionai vaiką, vartai nebuvo
užrakinti, kitaip Abra būtų pasakiusi.
– Ar tikrai?
Priešais pasirodė, matyt, vietinio ūkininko
sunkvežimis. Denas padidino greitį ir pravažiuodamas
kilstelėjo ranką. Vyriškis prie vairo – žalia firminė
Džono Diro kepurė, akiniai nuo saulės,
kombinezonas – atsakė mostu vos žvilgtelėjęs į juos.
Juo geriau.
– Aš klausiau, ar...
– Supratau, – atsakė Denas. – Jei vartai užrakinti,
susitvarkysime. Kaip nors. O dabar važiuokim į motelį.
Nebevalioju.

Džonas liko viešbutyje atsiskaityti grynaisiais už du

kambarius, o Denas nuvažiavo į ūkinių prekių
parduotuvę, nusipirko kastuvą, grėblį, du kaplius,
sodininko mentę, dvi poras pirštinių ir krepšį
pirkiniams sudėti. Iš tikrųjų jam reikėjo tik kastuvo,
bet jis nutarė, kad saugiau pirkti daugiau įrankių.
– Kokie vėjai atpūtė į Ederą, jei ne paslaptis? –
paklausė kasininkas, išmušdamas čekį.
– Važiuoju pro šalį. Sesuo gyvena De Moine, turi ten
daržą. Tikriausiai turi visus tuos įrankius, bet su
dovana visada būsi laukiamas svečias.
– Kas be ko, bičiuli. Ypač padėkos už šiuos kaplius
trumpais kotais. Pravarčiausias įrankis, bet diduma
sodininkų mėgėjų niekad nepagalvoja jų įsigyti. Galit
apsimokėti „Mastercard“, „Visa“ kortelėmis...
– Tegu jos pasiilsi, – atsiliepė Denas, traukdamas iš
kišenės piniginę. – Tik išrašykit man čekį, prireikus
dėdei Semui pateikti.
 – Kas be ko. O jei pasakytumėte savo arba sesers
adresą, atsiųstume katalogą.
– Žinot, gal kitą kartą, – ir Denas išskleidė ant
prekystalio nedidelę vėduoklę dvidešimtinių.

10

Vienuoliktą vakaro Denas išgirdo tyliai barbenant į

duris. Jis pašoko ir įleido Džoną į kambarį. Abros
gydytojas buvo išblyškęs ir susijaudinęs.
– Ar numigai?
– Trupučiuką, – atsakė Denas. – O tu?
– Vis pabusdamas. Apskritai beveik nemiegojau.
Jaučiuosi kaip nesavas. O jeigu mus sustabdytų
policija, ką pasakytume?
– Kad girdėjome Frimane esant naktinį barą ir
nutarėme jo paieškoti.
– Išskyrus kukurūzus, Frimane nieko daugiau nėra.
Daugmaž dešimt milijonų hektarų.
– Mes apie tai nieko nežinome, – ramiai atkirto
Denas. – Juk mes čia tik svečiai. Be to, Džonai, mūsų
nestabdys policija. Niekas mūsų net nepastebės. Bet
jeigu tu nenori...
– Manai, pusę šalies perkirtau, kad lindėčiau
motelyje spoksodamas į Džėjų Leną? Pala, tik nueisiu į
tualetą. Savo kambary jau buvau, o dabar vėl
prispyrė. Dieve, kaip jaudinuos!
Frimanas Denui atrodė be galo toli. Bet, kai tik
Ederas liko užpakaly, kelyje nepasitaikė nė vieno
automobilio. Ūkininkai anksti eina gulti, be to, ir
važinėja savais keliais.
Prie etanolio gamyklos Denas išjungė žibintus,
pasuko į tarnybinį kelią ir pamažu privažiavo prie
uždarytų vartų. Vyrai išlipo iš automobilio. Džonas
keiktelėjo, kai užsidegė salono šviesos.
– Reikėjo išjungti prieš išvažiuojant iš motelio. Arba
sudaužyti lemputę, jeigu nėra jungiklio.
– Nusiramink, – patarė Denas. – Be mūsų, čia nėra
nė gyvos dvasios.
 Vis dėlto, jiems einant prie vartų, širdis jam aidžiai
dunksėjo krūtinėje. Jeigu Abros teisybė, čia buvo
žiauriai nukankintas ir palaidotas berniukas. Jeigu kur
nors apskritai vaidenasi, tai...
Džonas stumtelėjo vartus, o kai jie nepasidavė,
patraukė.
– Nieko neišeina. Ką daryti? Ko gero, teks lipti.
Žinoma, galiu pabandyti, bet greičiausiai nusisuksiu...
– Pala...
Denas išsitraukė mažytį žibintuvėlį ir apšvietė
vartus. Iš pradžių pastebėjo įkabinamą spyną, o
paskui – storą vielą, kuria viršuje ir apačioje buvo
surištos abi vartų pusės. Denas grįžo prie automobilio,
o kai atvožus bagažinę užsidegė lemputė, ir jis
krūptelėjo. Šūdas. Visko nenumatysi. Denas išėmė
krepšį ir užtrenkė dangtį. Vėl stojo tamsa.
– Še, – atkišo Džonui pirštines, – užsimauk, – jis
apsimovė pirštines, atsuko vielą ir pakabino ant
vartų – išeidami vėl užsuks. – Baigta, eime.
– Mane vėl prispyrė bėda.
– Po šimts! Pakentėk.

11

Denas lėtai ir atsargiai apvažiavo krovimo aikštelę.

Visur buvo pilna duobių, kai kur gana gilių, ir išjungus
žibintus sunku buvo jas įžiūrėti. To dar betrūko, kad
fordas bumbtelėtų į duobę ir nulūžtų ašis! Už
gamyklos plytėjo asfalto gabalais nusėtas plynas
laukas. Už penkiasdešimties metrų dūlavo dar viena
tinklinė tvora, o už jos – bekraščiai kukurūzų pasėliai.
Aikštelė priešais platformą buvo mažesnė už
automobilių stovėjimo aikštelę, bet vis dėlto gana
didelė.
– Denai! Kaip čia susivoksi, kur...
– Patylėk.
Denas pasilenkė į priekį, veidu veik prisikišdamas
prie vairo, ir užsimerkė.
(Abra)
 Jokio atsako. Kas be ko, ji miega. Anistone jau
ankstyvas trečiadienio rytas. Džonas sėdėjo šalia,
kramtydamas lūpas.
(Abra)
Virptelėjimas. O gal jam pasirodė? Denas tikėjosi,
kad ne.
(ABRA!)
Jo galvoje atsimerkė akys. Valandėlę viskas
susimaišė, lyg susidvejino, ir štai jau Abra žiūri
drauge su juo. Platforma ir sugriuvęs kaminas staiga
išryškėja, nors šviečia tik žvaigždės.
Jos regėjimas nepalyginamai geresnis nei mano.
Denas išlipo iš automobilio. Džonas pasekė jo
pavyzdžiu, bet Denas to beveik nepastebėjo. Jis
patikėjo savo valią merginai, dabar gulinčiai lovoje
beveik už dviejų tūkstančių kilometrų. Denas pasijuto
kaip gyvas metalo ieškiklis. Tik jis – jie – ieškojo ne
metalo.
(eik prie tos betono plokštės)
Denas pasuko prie krovimo platformos ir atsistojo į
ją nugara.
(o dabar pradėk vaikščioti skersai išilgai)
Stojo tyla – ji mąstė, kaip derėtų paaiškinti, ko ji
nori.
(kaip seriale „CSI kriminalistai“)
Jis nuėjo kokių penkiasdešimt žingsnių į kairę,
paskui į dešinę, toldamas įstrižai nuo platformos
įvairiomis kryptimis. Džonas, iš krepšio išsitraukęs
kastuvą, stovėjo prie automobilio žiūrėdamas į jį.
(čia jie buvo pastatę savo kemperius)
Denas vėl nuėjo į kairę – iš lėto, retkarčiais
nuspirdamas į šalį plytgalį ar betono gabalą.
(esi jau visai arti)
Denas stabtelėjo. Užuodė kažką nemalonaus. Vos
juntamą puvėsių smarvę.
(Abra tu)
(taip o Viešpatie Denai)
(nesijaudink aukseli)
(tu per daug nutolai apsisuk ir eik iš lėto)
 Denas apsisuko vietoje kaip kareivis, vykdydamas
komandą. Žengė krovimo platformos link.
(į kairę dar truputį į kairę lėčiau)
Jis ėjo kaip liepiamas, stabtelėdamas sulig kiekvienu
žingsniu. Vėl ta pati smarvė dūrė į nosį, tik stipriau.
Staiga antgamtiškai ryškus nakties pasaulis išskydo –
akis jam užtvindė Abros ašaros.
(jaunasis beisbolininkas čia tu stovi tiesiai virš jo)
Giliai atsikvėpęs, Denas nusišluostė ašaras. Jis
drebėjo. Ne sužvarbęs, o todėl, kad drebėjo ji. Sėdėjo
lovoje, glausdama prie krūtinės seną zuikį, ir drebėjo
kaip ant sausuolio šakos išlikęs sudžiūvęs lapas.
(eik šalin Abra)
(Denai tu)
(taip gerai bet tau nėra reikalo visa tai matyti)
Staiga absoliučiai ryškus vaizdas dingo. Abra
nutraukė ryšį. Puiku.
– Denai! – tyliai pašaukė Džonas. – Ar viskas gerai?
– Taip, – jo balsą dar virpino Abros ašaros. – Atnešk
kastuvą.

12

Jie užtruko ne ilgiau kaip dvidešimt minučių. Pirmas

dešimt minučių kasė Denas, paskui perdavė kastuvą
Džonui, ir šis iš tikrųjų rado Bredą Trevorą. Ūmai
nusisuko nuo duobės, užsidengė burną ir užsikimšo
nosį. Kai prašneko, balsas buvo duslus, bet aiškus:
– Aha, štai ir kūnas. Viešpatie!
– Ar anksčiau nejautei smarvės?
– Po dvejų metų ir dar taip giliai užkastas! Gal
sakysi, kad tu jautei?
Denas neatsakė, tad Džonas vėl atsisuko į duobę, tik
šįkart nerodydamas didelio noro. Pastovėjo keletą
minučių palinkęs, lyg ketindamas kasti giliau, paskui
atsitiesė ir išlipo, kai Denas apšvietė jo kasinėjimus
mažyčiu žibintuvėliu.
– Negaliu, – prisipažino Džonas, – maniau, kad
galėsiu, bet negaliu. Ne su... Rankos kaip guminės.
 Denas padavė jam žibintuvėlį. Džonas apšvietė
duobę, nukreipdamas spindulius į tai, kas jį tiesiog
sukrėtė: žemėmis aplipusį sportbatį. Iš lėto, lyg
saugodamasis be reikalo sudrumsti, Abros žodžiais
tariant, jaunojo beisbolininko ramybę, atkasė kūną iš
šonų. Pamažu pasirodė kūno kontūrai, panašūs į
sarkofagų bareljefus, matytus „National Geographic“
laidose.
Puvėsių smarvė labai sustiprėjo.
Denas pasitraukė į šalį ir keletą kartų giliai
atsikvėpė, galiausiai įtraukė kuo daugiau oro. Paskui
įšoko į seklų kapą, kur V raidės forma gulėjo Bredo
Trevoro sportbačiai. Keliais priropojo prie tos vietos,
kur turėjo būti berniuko juosmuo, paskui pakėlė ranką
prašydamas žibintuvėlio. Džonas padavė jį ir nusisuko.
Ir nesitvardydamas balsu sukūkčiojo.
Dantimis sukandęs žibintuvėlį, Denas ėmė žerti
žemes nuo palaikų. Pasirodė marškinėliai, prilipę prie
įdubusios krūtinės. Paskui rankos. Pirštai – dabar
veikiau geltona oda apvynioti kauliukai – kažką laikė
sugniaužę. Denui pritrūko oro, bet jis kuo atsargiau
atlenkė berniuko pirštus. Vis dėlto vienas trakštelėjęs
nulūžo.
Berniukas gulėjo užkastas, glausdamas prie krūtinės
pirštinę. Pirštinės delne, kurį gyvas būdamas stropiai
įtrindavo aliejais, knibždėjo kirmėlės.
Apstulbęs Denas švokšdamas išpūtė orą ir įkvėpė
naujo, prisodrinto puvėsių tvaiko. Iššokęs vienu
šuoliu, vos spėjo pakreipti galvą į dešinę ir išsivėmė
ant iškastų žemių, kitaip būtų išniekinęs suirusius
Bredlio Trevoro palaikus – jis mirė tik todėl, kad
turėjo tai, ko troško pabaisų gauja. Ir pagrobė
mėgaudamasi jo priešmirtiniu klyksmu.

13

Jie vėl užkasė palaikus – šįkart diduma darbo teko

Džonui – ir iš asfalto luitų sukrovė savotišką antkapį.
Protas nenešė, kad lapės ar benamiai šunys galėtų
apgraužti kaulus.
Baigę darbą, grįžo atgal prie automobilio ir susėdo
netardami nė žodžio. Galiausiai Džonas paklausė:
– Ką mes su juo darysim, Denai? Nevalia jo taip
palikti. Vaikas turėjo tėvus. Senelius. Gal brolių ir
seserų. Visi jie ligi šiolei kamuojasi nežinodami, kur jis
yra.
– Reikės palūkėti. Tiek, kad niekas negalėtų
pasakyti: „Še tau, kažkas paskambino iškart po to, kai
kažkoks prašalaitis Edero ūkinių prekių parduotuvėje
nusipirko kastuvą!“ Gal nieko panašaus ir neatsitiks,
bet nevalia rizikuoti.
– Ar ilgai?
– Gal mėnesį.
Pagalvojęs Džonas atsiduso.
– Gal net du. Tegu tėvai puoselėja viltį, kad jis
paprasčiausiai pabėgo. Tegu dar pagyvena ta viltimi,
užuot išsyk sudaužius jiems širdį, – jis papurtė galvą. –
Jei būčiau išvydęs jo veidą, manding, niekada
nebūčiau galėjęs užmigti.
– Nepatikėtum, bet žmogus gali gyventi ir su
skaudesne žaizda širdyje, – pareiškė Denas. Jis
prisiminė ponią Mesi, saugiai nukištą galvoje į
tolimiausius užkaborius: daugiau ji nebesivaidens.
Denas įjungė variklį, nuleido langą ir keletą kartų
pliaukštelėjo pirštinę į dureles nukratydamas žemes.
Paskui įkišo ranką į vidų, ten, kur saulėtomis
popietėmis lindėdavo berniuko pirštai. Užsimerkė. Po
pusės minutės atsimerkė.
– Na?
– „Tu esi Baris. Tu esi vienas iš geriečių.“
– Ką tai reiškia?
– Nežinau. Bet tikriausiai tai tas pats Abros minėtas
Baris Kinas.
– Ir viskas?
– Abra sugebės pamatyti daugiau.
– Tikrai?
 Denas prisiminė, kaip pagerėjo regėjimas, kai jo
galvoje atsimerkė Abra.
– Žinoma. Pašviesk žibintuvėliu į pirštinės delną. Ten
kažkas parašyta.
Džonas pašvietė, ir jie pamatė vaiko ranka
kruopščiai išvedžiotą žodį: TOMIS 25.
– Ką tai reiškia? – paklausė Džonas. – Man rodos, jis
buvo vardu Trevoras.
– Džimis Tomis buvo beisbolininkas. Jo numeris –
25, – Denas valandėlę žiūrėjo į užrašą, paskui
atsargiai padėjo pirštinę šalia savęs ant sėdynės. – Jis
buvo Trevoro mėgstamiausias pagrindinės lygos
žaidėjas. Jo vardu ir pirštinę pavadino. Aš prigriebsiu
tuos pašlemėkus. Prisiekiu Aukščiausiuoju, prigriebsiu
juos, ir jie pasigailės.

14

Skrybėlėtoji Roza švytėjo – kaip ir visi grynuoliai, bet

silpniau nei Denas ar Bilis. Atsisveikindami nei Roza,
nei Varnas nė neįtarė, kad tuo metu Ajovoje du
vyriškiai atkasa prieš kelerius metus jų pagrobtą
berniuką, jau nemažai žinodami apie grynuolius. Roza
būtų galėjusi perimti Deno ir Abros bendravimą
mintimis, jei būtų nugrimzdusi į gilią meditaciją, bet
tuomet, be abejo, mergina būtų iškart pajutusi
įsibrovėlę. Be to, atsisveikinimas Rozos kemperyje
tąnakt buvo labai intymaus pobūdžio.
Roza gulėjo susinėrusi rankas ant pakaušio ir
žiūrėjo, kaip Varnas rengiasi.
– Vadinasi, esi buvęs toje parduotuvėje, tiesa?
„Apygardoje X“?
– Pats nesu buvęs: turiu saugoti gerą vardą. Buvau
nusiuntęs Džimį Skaičiuką, – Varnas sukikeno
verždamasis kelnių diržą. – Jis būtų galėjęs
susitvarkyti per penkiolika minučių, bet užtruko
ištisas dvi valandas. Man regis, Džimis susirado
naujus namus.
 – Ką gi, gerai. Smaginkitės į sveikatą, vyrai, – Roza
stengėsi kalbėti žaismingai, bet, mirus seneliui Flikui,
po dviejų dienų gedulo, pasibaigusio atsisveikinimo
rateliu, jai buvo nelengva išlaikyti žaismingą toną.
– Tau ten niekas negalėtų prilygti.
Roza suraukė antakius.
– Gal tu pirmas išbandei, Henri, ką?
– Man nereikia nė bandyti, – jis apžvelgė ją nuogą su
tamsiais, nelyginant vėduoklė išskleistais plaukais.
Net gulėdama ji atrodė aukšta. Varnui patiko aukštos
moterys. – Mano namų teatre tu buvai ir būsi
pagrindinis programos numeris.
Persūdyta – įprasti pompastiški Varno paistalai, bet
Rozai vis tiek patiko. Ji atsikėlė ir prisiglaudė pirštais
naršydama jam plaukus.
– Būk atsargus. Parvežk visus gyvus ir sveikus. O
svarbiausia – atvežk ją.
– Atvešim.
– Ir nėra ko delsti.
– Nusiramink. Nuvažiuosime į Sterbridžą
penktadienį rytą, kai tik pradeda darbą pašto
bendrovė. Naujajame Hampšyre būsime vidurdienį.
Tuomet Baris jau bus nustatęs mergiščios buvimo
vietą.
– Kad tik jinai nenustatytų, kur jis yra.
– Dėl to kuo mažiausiai jaudinuosi.
Ką gi, – pagalvojo Roza, – tuomet man teks jaudintis
už du. Jaudintis iki tol, kol pamatysiu ją surakintomis
rankomis ir kojomis.
– Būtų dar geriau, jeigu ji mus užuostų ir pabandytų
atsitverti, – rėžė Varnas, – tuomet Bariui būtų lengviau
ją susekti.
– Kad tik ji išsigandusi nenubėgtų į policiją!
Varnas nusišaipė.
– Tu taip manai? „Gerai, vaikeli, – nuramins ją
policija, – mes suprantame, kad tave persekioja tie
blogiukai. Tik pasakyk, ar jie ateiviai iš kosmoso, ar
paprasti namudiniai zombiai? Tuomet mums bus
lengviau jų ieškoti.“
 – Nebūk lengvabūdis ir liaukis juokavęs. Kuo
greičiau grįžk, atlikęs darbą, ir žiūrėk man, kad
neliktų jokių pėdsakų. Jokių pašalinių! Jokių nekaltų
liudytojų. Prireikus nudėk tėvus, nudėk visus, kas tik
bandys kištis, bet tyliai, be triukšmo.
Varnas pašaipiai atidavė pagarbą.
– Klausau, ponia kapitone.
– Nešdinkis, avigalvi! Bet pirmiausia darsyk
pabučiuok. Padirbėk tuo savo išmaniu liežuviu, užuot
tauškęs niekus.
Varnas pakluso. Roza, stipriai prisiglaudusi, ilgai jo
nepaleido.

15

Grįždami į Edero motelį, didžiąją kelio dalį Denas ir

Džonas važiavo tylėdami. Kastuvas gulėjo bagažinėje.
Beisbolo pirštinė – ant galinės sėdynės, suvyniota į
„Holiday Inn“ rankšluostį.
– Dabar teks viską papasakoti Abros tėvams, –
pagaliau prabilo Džonas. – Ji supyks, o Liusė su
Deividu nenorės patikėti, bet kitos išeities nėra.
Pažvelgęs į jį akmeniniu veidu, Denas paklausė:
– Kas tu toks, gal svetimas mintis moki skaityti?
Džonas nemokėjo, bet užtat mokėjo Abra, ir Denas,
galvoje išgirdęs jos aidų balsą, apsidžiaugė, kad prie
vairo sėdi Džonas. Jeigu automobilį būtų vairavęs jis,
ko gero, kelionė būtų pasibaigusi kur nors kukurūzų
lauke.
(NEEEEEE!)
– Abra, paklausyk, – prabilo jis balsu, kad Džonas
girdėtų bent dalį jų pokalbio.
(NE, DENAI! JIE MANO, KAD MAN VISKAS GERAI!
JIE MANO, KAD DABAR AŠ BEVEIK NORMALI!)
– Aukseli, jeigu tiems žmonėms prireiks nužudyti
tavo mamą ir tėtį, manai, jie sudvejos? Nieku gyvu.
Juo labiau dabar, kai mes radome palaikus.
Abra nesumetė, kaip galėtų atsikirsti, be to, ir
nebandė... bet ūmai Denui galva pritvino jos liūdesio
ir baimės. Jam akis vėl užtraukė migla, ir skruostais
ėmė ristis ašaros.
Šūdas.
Šūdas, šūdas, šūdas.

16

Ketvirtadienis, ankstus rytas.

Endės Barškuolės vairuojamas Stivo Garinio
vinebagas per vakarų Nebraską dundėjo į rytus 80-
uoju greitkeliu neviršydamas leistinų šimto dešimties
kilometrų per valandą greičio. Horizonte jau brėško
diena. Anistoną jie pasiekė po dviejų valandų.
Deivis Stounas, vilkėdamas vonios chalatu, virė
kavą, ir tuo metu sučirškė telefonas. Skambino Liusė
iš Končetos buto Marlboro gatvėje. Sprendžiant iš
balso, ji buvo priėjusi liepto galą.
– Jei mamutei nebus blogiau, o geriau, manding, jau
niekada nebus, ateinančios savaitės pradžioje bus
galima ją išrašyti iš ligoninės. Vakar vakare tariausi su
dviem gydytojais.
– Kodėl iškart man nepaskambinai, širdele?
– Buvau baisiai pavargusi. Ir prislėgta kaip niekad.
Maniau, jeigu naktį išmiegosiu, geriau pasijusiu, bet
nieko neišėjo. Meiluti, šiame bute kiekvienas daiktas
kalba jos balsu. Ne tik apie jos kūrybą, bet ir apie
gyvybingumą...
Jos balsas nutrūko. Deividas laukė. Jiedu nugyveno
drauge daugiau nei penkiolika metų, ir jis žinojo, kad
Liusei susinervinus geriau patylėti.
– Protas neneša, ką reikės daryti su visais tais
daiktais. Man rankos svyra vien pažvelgus į knygas. Jų
keli tūkstančiai ir spintose, ir darbo kambaryje, o
administratorius sako, kad rūsyje jų dar daugiau.
– Nebūtina visko spręsti šiuo metu.
– Be to, pasak jo, ten stovi skrynia su užrašu
„Aleksandra“. Tai mano motinos tikras vardas, nors,
man regis, ji pati visada prisistatydavo kaip Sandra
arba Sendė. Net nežinojau, kad mamutė išsaugojo kai
kuriuos jos daiktus.
– Četa rašė eilėraščius nieko neslėpdama, bet
gyvenime buvo didelė slapukė.
Liusė, regis, negirdėjo jo žodžių, niūriu, šiek tiek
priekabiu mirtinai nuvargusio žmogaus balsu
dėstydama savo mintis:
– Viską sutvarkiau, nors reikėtų iš naujo užsisakyti
privatų greitosios pagalbos automobilį, jeigu leistų ją
išsivežti sekmadienį. Pasak jų, tai visai įmanoma.
Dėkui Dievui, ji turi gerą draudimą. Na, žinai, dar nuo
to laiko, kai dėstė Taftso universitete. Iš poezijos ji
neužsidirbo nė cento. Kas šioje suknistoje šalyje
sumokėtų bent centą, kad galėtų perskaityti jos
eilėraščius?
– Liuse...
– Ji gavo gerą palatą Rivington namuose, tiesą
pasakius, kelis kambarius. Aš mačiau internete. Tiesa,
ilgai ji ten neužsibus. Susidraugavau su vyriausiąja to
aukšto slaugytoja, pasak jos, mamutė jau arti
pabaigos...
– Liusyt, širdele, aš tave myliu.
Šis senas, Končetos sugalvotas maloninis kreipinys
pagaliau numaldė Liusę, ir ji nutilo.
– Visa širdimi ir siela, nors jos ir ne itališkos.
– Žinau, ir ačiū Dievui. Buvo labai sunku, bet dabar
jau beveik baigta. Grįšiu vėlių vėliausiai pirmadienį.
– Visas akis pražiūrėsim belaukdami.
– Kaip laikaisi? Kaip Abra?
– Viskas gerai, – ir dar šešiasdešimt sekundžių
Deividui bus leista tuo tikėti.
Jis išgirdo, kaip Liusė nusižiovavo.
– Ko gero, eisiu prigulti, numigsiu vieną kitą
valandą. Regis, dabar jau galėsiu užmigti.
– Gerai, eik. O aš einu Abros žadinti – metas į
mokyklą.
Jie atsisveikino, ir kai Deivis nusisuko nuo telefono,
virtuvėje kabančio ant sienos, pamatė, kad Abra jau
atsikėlusi. Ji buvo su pižama, susivėlusi,
paraudusiomis akimis ir išbalusi. Rankose laikė
Šokliuką, seną pliušinį zuikį.
– Abadu! Vaikeli! Ar sergi?
Taip. Ne. Nežinau. Bet tau tikrai bus bloga, kai
išgirsi mano žodžius.
– Tėti, man reikia su tavimi pasikalbėti. Ir šiandien
nenoriu eiti į mokyklą. Ir rytoj. Ko gero, apskritai kurį
laiką nelankysiu mokyklos, – ji neryžtingai nutilo. –
Turiu bėdą.
Pirmoji mintis, kuri dingtelėjo į galvą vos išgirdus
tuos žodžius, pasirodė tokia baisi, kad jis beregint ją
atmetė, bet Abra vis dėlto spėjo ją pagauti.
Ji šyptelėjo.
– Ne, aš ne nėščia.
Jis išsižiojęs stabtelėjo vidury virtuvės.
– Tu... ar tu ką tik...
– Taip, – patvirtino Abra. – Ką tik perskaičiau tavo
mintis. Nors šįkart, tėti, bet kas būtų galėjęs jas
perskaityti: jos atsispindi tavo veide. Ir tai ne
aiškiaregystė, o švytėjimas. Kaip ir anksčiau, galiu
daryti daug ką iš to, kas tave gąsdino tuomet, kai
buvau maža. Ne viską, bet beveik.
– Žinau, kartais tu spėji ateitį, – lėtai prabilo jis. –
Mudu su tavo mama žinom.
– Viskas kur kas sudėtingiau, nei tu galvoji. Aš turiu
draugą. Jis vardu Denas. Juodu su daktaru Džonu
buvo Ajovoje...
– Džonu Daltonu?
– Taip.
– O kas tasai Denas? Vaikas, kurį gydo daktaras
Džonas?
– Ne, jis suaugęs, – Abra paėmė tėvui už rankos,
nuvedė prie virtuvės stalo ir atsisėdo iš rankų
nepaleisdama Šokliuko. – Vaikystėje jis irgi buvo toks
kaip aš.
– Abra, aš ničnieko nesuprantu.
– Tėti, pasaulyje yra blogų žmonių, – ji žinojo, kad,
kol neatvažiuos Denas su Džonu, negalės paaiškinti,
jog jie ne šiaip paprasti žmonės, jie blogesni. – Jie nori
man bloga.
– Kodėl kas nors turėtų norėti tau bloga? Nepaistyk
niekų. Na, o kalbant apie tai, ką tu išdarinėjai
vaikystėje, mes žinotume, jei tu dar...
Stalčius po sukabintomis keptuvėmis ūmai atsidarė,
užsitrenkė ir vėl atsidarė. Šaukštų kabinėti Abra
nebemokėjo, bet tėvo dėmesiui atkreipti užteko ir
stalčiaus.
– Kartą aš supratau, kad tai jums kelia nerimą –
baimę, – ir ėmiau viską slėpti. Bet daugiau negaliu.
Denas sako, kad turiu prisipažinti.
Ji įsikniaubė į nuzulintą Šokliuko kailiuką ir
apsiverkė.
 DVYLIKTAS SKYRIUS

Jie tai vadina garu

Džonas įjungė savo mobilųjį telefoną, kai tik juodu su

Denu ketvirtadienį vakare išėjo iš Logano oro uosto
„rankovės“. Vos spėjus pamatyti daugiau kaip dvylika
neatsakytų skambučių, iškart sučirškė telefonas. Jis
dirstelėjo į langelį.
– Stounas? – paklausė Denas.
– Kadangi be perstojo skambina tas pats numeris,
vadinasi, greičiausiai tai jis.
– Neatsiliepk. Paskambinsi, kai pasuksime greitkeliu
į šiaurę, ir pasakysi, kad atvažiuosime... – Denas
dirstelėjo į laikrodį, kurio nespėjo nustatyti vietos
laiku. – Šeštą. Tuomet viską ir papasakosime.
Džonas nenoromis įsikišo telefoną į kišenę.
– Skrisdamas namo, visą kelią tikėjausi, kad dėl tos
istorijos neprarasiu gydytojo licencijos. O dabar
tikiuosi bent to, kad mūsų nesučiups policija, kai tik
sustosime prie Deivo Stouno namų.
Spėjęs jau kelis kartus susisiekti su Abra, Denas
papurtė galvą.
– Ji įtikino tėvą palaukti. Be to, dabar jų šeimoje
vyksta tokie dalykai, kad ponas Stounas nespėja nė
atsigosti.
– Jis ne vienintelis, – atsiliepė Džonas, nutaisęs nykią
šypseną.

2
Kai Denas pasuko prie Stounų namo, Abra su tėvu jau
sėdėjo ant priebučio laiptų. Buvo pusė šeštos – jie
atlėkė greičiau, nei žadėję.
Abra pašoko, Deivui nespėjus jos sulaikyti, ir
plevėsuojančiais plaukais nukūrė keliuku gatvės link.
Išvydęs, kad ji bėga prie jo, Denas padavė Džonui
pirštinę, suvyniotą į rankšluostį. Abra puolė jam į
glėbį. Ji visa drebėjo.
(radot jį radot jį ir pirštinę atiduok man)
– Ne dabar, – atsakė Denas, statydamas ją ant
žemės. – Iš pradžių mums reikia viską aptarti su tavo
tėčiu.
– Ką aptarti? – paklausė Deivas. Paėmęs ją už riešo,
atitraukė nuo Deno. – Kas tie blogi žmonės, kuriuos ji
mini? Ir, velniai rautų, kas jūs toks? – jo žvilgsnis, toli
gražu ne draugiškas, nukrypo į Džoną. – Viešpatie
Dieve mano, kas čia vyksta?
– Tai Denas, tėti. Jis toks pat kaip ir aš. Prisimeni,
esu sakiusi.
– Kur Liusė? – paklausė Džonas. – Ar ji ką nors žino?
– Ji vis dar Bostone, – atsakė Abra. – Su mamute.
Tėtis norėjo jai skambinti, bet aš priprašiau palaukti,
iki jūs atvažiuosite.
Jos žvilgsnis nė akimirkos nekrypo nuo pirštinės,
suvyniotos į rankšluostį.
– Ar jūs – Denas Toransas? – paklausė Deivas.
– Taip.
– Dirbate Freizerio slaugos ligoninėje?
– Visiškai teisingai.
– Ar jau seniai susitinkate su mano dukterimi? –
Deivas tolydžio gniaužė kumščius. – Susipažinote su ja
internete? Galvą guldau, kad taip, – jis nukreipė akis į
Džoną. – Jei nebūtum Abros gydytojas nuo pat jos
gimimo dienos, jau prieš šešias valandas būčiau
paskambinęs į policiją, kai tu neatsiliepei į mano
skambučius.
– Negalėjau atsiliepti, – atsakė Džonas. – Skridau
orlaiviu.
 – Pone Stounai, – prabilo Denas, – jūsų dukterį
pažįstu ne taip seniai kaip Džonas, bet beveik
panašiai. Pirmą kartą su ja susidūriau, kai ji buvo dar
visai maža. Ir ne kas kitas kaip ji pirmoji užmezgė ryšį
su manimi.
Deivas palingavo galvą. Atrodė sutrikęs, piktas ir
nelabai linkęs tikėti bent vienu Deno žodžiu.
– Eikime į vidų, – pasiūlė Džonas. – Manding, mes
tau viską – ar beveik viską – paaiškinsime, ir tuomet
tu labai džiaugsies, kad mes vykome į Ajovą,
padarėme tai, kas reikalinga, ir laimingai sugrįžome.
– Velniškai to tikiuosi, Džonai, nors ir labai abejoju.
Jie įėjo į vidų: Deivas, apkabinęs dukterį per pečius
(tą akimirką jiedu atrodė labiau panašūs į kalėjimo
prižiūrėtoją ir kalinį nei į tėvą su dukterimi), Džonas
Daltonas įkandin, o Denas – paskutinis. Prieš įeidamas
jis apžvelgė gatvę ir kitoje pusėje pastebėjo aprūdijusį
raudoną pikapą. Bilis parodė jam nykštį... paskui
sukryžiavo pirštus linkėdamas sėkmės. Denas atsakė
tuo pačiu ir įkandin kitų žengė pro duris.

Tuo metu, kai Ričlando skersgatvyje savo namų

svetainėje Deivas sėdosi pasišnekėti su savo
mįslingąja dukterimi ir dar mįslingesniais svečiais,
vinebagas su grynuolių smogiamuoju būriu dundėjo į
pietus nuo Toledo. Prie vairo sėdėjo Graikinis
Riešutas. Endė Steiner ir Baris miegojo – Endė kaip
užmušta, o Baris murmėdamas vartėsi nuo šono ant
šono. Salone sėdėjo Varnas sklaidydamas
„Niujorkerį“. Iš tikrųjų Varnui patiko tik komiksai ir
smulkūs skelbimai, peršantys visokias keistenybes,
kaip antai: jakų vilnų megztiniai, vietnamietiškos
skrybėlės ir netikri Havanos cigarai.
Šalia jo išsidrėbė Džimis Skaičiukas su skreitiniu
kompiuteriu rankose.
– Išnaršiau visą internetą. Teko įsilaužti į kelias
svetaines, bet... norėtum kai ką pažiūrėt?
 – Kaip tu įsimiklini greitkelyje naršyti po internetą?
Džimis globėjiškai nusišypsojo.
– 4G ryšys, vaikeli. Dabar tau ne akmens amžius.
– Tu sakai – tu žinai, – Varnas padėjo žurnalą į šalį. –
Ką ten radai?
– Anistono vidurinės mokyklos moksleivių
nuotraukas, – Džimis palietė jutiminį ekraną, ir jame
pasirodė nuotrauka. Ne gruoblėtas laikraščio
atspaudas, o puikios kokybės mokyklinis portretas –
mergina raudona suknele su pūstomis rankovėmis.
Kaštoniniai plaukai supinti į kasytes, veide plati ir
patikli šypsena.
– Džuliana Kros, – paaiškino Džimis. Vėl palietė
ekraną, ir iššoko šelmiškai šypsanti rudaplaukė
mergina. – Ema Din.
Dar sykį palietė, ir išdygo dar gražesnė mergina.
Mėlynakė, šviesiais, ant pečių nudrykusiais plaukais.
Veidas rimtas, bet duobutės skruostuose byloja, kad
linkusi šypsotis.
– O štai Abra Stoun.
– Abra?
– Aha, dabar visokiausių vardų žmonės prigalvoja.
Atsimeni tuos laikus, kai stuobriams patiko Džeinės ir
Meiblės? Kažkur esu skaitęs, kad Silvesteris Stalonė
savo sūnų pavadino Seidžu Munbladu. Iš proto galima
išsikraustyti!
– Manai, viena iš tų trijų – Rozos mergiščia?
– Jeigu Roza neapsiriko spėdama jos amžių, regis,
tokia ir turėtų būti. Tikriausiai Din arba Stoun, abi
gyvena toje pačioje gatvėje, kur įvyko žemės
drebėjimas, bet nevalia atsisakyti ir Kros – jos namas
iškart už kampo.
Džimis Skaičiukas suktelėjo pirštą, ekrane
išrikiuodamas visas tris nuotraukas. Po kiekviena
raitytu šriftu buvo išvedžiota: MANO MOKYKLINIAI
PRISIMINIMAI.
Varnas įdėmiai peržiūrėjo nuotraukas.
– Ar kas nors nesusidomės, kodėl tu meškerioji
mažamečių nuotraukas iš feisbukų ir panašiai? Kai
Stuobrijoje atsitinka tokie dalykai, visi ima mušti
pavojaus varpais.
Džimis įsižeidė.
– Įsikišk subinėn savo feisbuką! Tas nuotraukas
išplėšiau tiesiai iš Freizerio vidurinės mokyklos
kompiuterio, – jis atgrasiai sučepsėjo. – Ir užsirašyk
ant kaktos: nė labiausiai patyręs švilpis iš NSA gaujos
manęs nesuseks. Na, kieno viršus?
– Tavo, – nusileido Varnas. – Galbūt.
– Kaip tu manai, kuri iš tų trijų?
– Aš pasirinkčiau... – Varnas bakstelėjo į Abros
nuotrauką. – Jos žvilgsnis savotiškas. Garu muša.
Džimis akimirką pamąstė, paskui prunkštelėjo
pagalvojęs, kad Varnas tiesiog blevyzgoja.
– Ar gali praversti?
– Taip. Atspausdink tas nuotraukas ir išdalyk
visiems. Pirmiausia Bariui. Jis mūsų svarbiausias
seklys.
– Tuojau pat. Turiu pasiėmęs „Fujitsu ScanSnap“.
Puikus nešiojamasis prietaisas. Anksčiau naudojau
„S1100“, bet įsigijau šitą, kai „Kompiuterijoje“
perskaičiau...
– Atspausdink ir išdalyk. Gerai?
– Žinoma.
Varnas vėl paėmė žurnalą ir atskleidė paskutinį
puslapį su komiksais, kur debesėliuose reikėjo įrašyti
reikiamus žodžius. Tą savaitę buvo pavaizduota
senučiukė, įeinanti į barą su grandine pririštu lokiu. Ji
buvo išsižiojusi, tad reikėjo įrašyti jos žodžius. Ilgokai
pasvarstęs, Varnas pakeverzojo: „Ei, šikniai, kas iš
jūsų pavadino mane sena šemše?“
Vargu ar laimės pirmą vietą.
Vinebagas lėkė į tirštėjančias sutemas. Riešutas,
sėdintis prie vairo, įjungė žibintus. Ant vieno gulto
apsivertė Baris Kinas ir per miegus pasikasė riešą.
Toje vietoje pasirodė raudona dėmė.

4
Trys vyrai sėdėjo tylėdami, kol Abra užlipo į savo
kambarį kažko atsinešti. Deivas buvo bepasiūląs
kavos, – abu vyriškai atrodė pavargę ir seniai
nesiskutę, – bet tarė sau, kad jie negaus nė trupučio,
kol nepaaiškins, kas vyksta. Juodu su Liuse aptarė, ką
darysią, kai vieną gražią dieną – o jos ilgai laukti
nereikės – Abra pareis namo ir praneš, kad berniukas
ją pakvietė į pasimatymą, bet čia buvo vyrai – vyrai! –
ir, regis, su tuo, kurio jis nepažįsta, ji jau senokai
susitinka. Šiaip ar taip, netiesiogiai... O kaip reikėtų
suprasti tą „netiesiogiai“, štai kur mįslė!
Niekam nesiryžtant pradėti pokalbio, kuris žadėjo
būti nemalonus ir gal net piktas, laiptuose sudundėjo
Abros sportbačiai. Ji įėjo į kambarį, nešina „Anistono
pirkėju“.
– Žvilgtelėk į paskutinį puslapį.
Deivas apvertė laikraštį ir susiraukė.
– Kas čia per ruda bjaurastis?
– Sudžiūvę kavos tirščiai. Išmečiau laikraštį į
šiukšlių dėžę, bet jis man nėjo iš galvos, tad vėl
išgriebiau. Man nėjo iš galvos jis, – ji parodė į Bredlio
Trevoro nuotrauką apatinėje eilėje. – Ir jo tėvai. Ir
broliai, ir seserys, jeigu jų turėjo, – jos akys pritvinko
ašarų. – Jis buvo strazdanotas, tėti. Jis gėdijosi
strazdanų, bet jo motina sakė, kad strazdanotiems
visada sekasi.
– Iš kur tu gali žinoti? – suabejojo Deivas.
– Ji žino, – pareiškė Džonas, – tu irgi žinai.
Nesipriešink, Deivai. Būk geras. Tai labai svarbu.
– Noriu sužinoti, kas sieja jus su mano dukterimi, –
kreipėsi Deivas į Deną. – Papasakokite.
Denas vėl išklojo visą istoriją. Apie tai, kaip per AA
susirinkimą užrašų knygelėje pakeverzojo Abros
vardą. Apie pirmąjį jos pasisveikinimą, kreida
išvedžiotą mokyklinėje lentoje. Apie tai, kaip aiškiai
jautė Abrą tą naktį, kai mirė Čarlis Hejesas.
– Aš ją paklausiau, ar ji ir yra toji mergaitė, rašanti
mano lentoje. Ji atsakė ne žodžiais, o trumpa
fortepijono melodija. Man regis, lyg kokia sena „Bitlų“
daina.
Deivas žvilgtelėjo į Džoną.
– Tu jam papasakojai!
Džonas papurtė galvą.
– Prieš dvejus metus lentoje pamačiau Abros žinutę:
„Jie žudo jaunąjį beisbolininką.“ Nesupratau, ką tai
reiškia, ir abejojau, ar pati Abra supranta. Tuo viskas
ir būtų pasibaigę, bet paskui ji pamatė tai savo akimis.
Jis parodė į „Anistono pirkėją“ ir pašto ženklų
didumo nuotraukas.
Abra užbaigė pasakojimą.
Kai ji nutilo, prabilo Deivas:
– Vadinasi, jūs skridote į Ajovą patikėję trylikametės
paauglės šnekomis.
– Ne šiaip kokios trylikametės paauglės, – atrėmė
Džonas. – Nepaprastų gebėjimų paauglės.
– Mes manėme, kad visa tai praeity, – Deivas
priekaištingai dirstelėjo į Abrą. – Manėme, kad ji
išaugo iš to amžiaus išlaikiusi tik silpnus gebėjimus
spėti ateitį.
– Atleisk, tėti, – veik pakuždomis atsiprašė Abra.
– O gal jai nėra ko teisintis, – Denas stengėsi
nerodyti apmaudo. – Ji slėpė savo gebėjimus
suvokdama, kad judu su žmona trokštate, jog jie
išnyktų. Ji slėpė, nes myli jus ir nori būti gera duktė.
– Ji papasakojo jums apie tai, tiesa?
– Mes niekada nesame kalbėję šia tema, – atsakė
Denas. – Bet aš irgi turėjau motiną, labai ją mylėjau ir
todėl irgi taip elgiausi.
Abra pažvelgė į jį neslėpdama dėkingumo. Paskui,
nuleidusi akis, pasiuntė jam mintį. Mintį, kurią varžėsi
išsakyti balsu.
– Ji taip pat nenorėjo, kad žinotų draugės. Manė,
kad nebemylės sužinojusios apie jos gebėjimus, kad
jos bijos. Beje, ji neklydo.
– Nenuklyskime nuo svarbiausio dalyko, – perspėjo
Džonas. – Taip, mes nuskridome į Ajovą. Kaip Abra ir
sakė, Frimano miestelyje radome etanolio gamyklą.
Aptikome berniuko palaikus. Ir jo pirštinę. Joje jis
užrašė savo mėgstamiausio beisbolininko vardą, bet jo
paties vardas ir pavardė – Bredas Trevoras – užrašyti
ant dirželio.
– Jis buvo nužudytas. Tai jūs turite omeny? Jį nužudė
bepročių bastūnų gauja.
– Jie keliauja kemperiais ir vinebagais, – pusbalsiu,
lyg per miegus įsiterpė Abra. Sulig tais žodžiais ji
pažvelgė į pirštinę, suvyniotą į rankšluostį. Ji ir bijojo
tos pirštinės, ir troško ją paimti į savo rankas. Tie
prieštaringi jausmai taip aiškiai pasiekė Deną, kad
jam sutraukė skrandį. – Jų keisti vardai, kaip piratų
pravardės.
– Ar tu esi įsitikinusi, kad jie nužudė berniuką? –
beveik gailiu balsu paklausė Deivas.
– Skrybėlėta moteris nusilaižė jo kraują nuo rankų, –
atsakė Abra. Iki tol ji sėdėjo ant laiptų, bet sulig tais
žodžiais priėjo prie tėvo ir įsikniaubė jam į krūtinę. –
Prireikus jai išdygsta tam tikras dantis. Ir visiems jos
bendrams.
– Ar tas vaikas tikrai buvo toks kaip tu?
– Taip, – Abros balsas skambėjo dusliai, bet
suprantamai. – Jis matė ranka.
– Ką tai reiškia?
– Pavyzdžiui, jis numušdavo kamuoliukus, nes jo
ranka matydavo, kur jie lekia. O kai jo motina ką nors
pamesdavo, jis prisidėdavo delną prie akių,
pažiūrėdavo pro jį ir pamatydavo ieškomą daiktą.
Beveik nieko apie tai neišmanau, bet kartais ir aš taip
darau.
– Dėl to jį ir nužudė?
– Be abejo, – patvirtino Denas.
– Bet kodėl? Kad gautų to ekstrasensų vitamino?
Argi jums patiems ne juokingai skamba?
Niekas neatsakė.
– Ir jie žino, kad Abra juos susekė?
– Žino, – ji pakėlė galvą. Šlapi nuo ašarų skruostai
degė. – Jie nežino, kuo aš vardu ir kur gyvenu, bet
žino, kad esu.
 – Vadinasi, mums reikia kreiptis į policiją! – sušuko
Deivas. – Ar verčiau... Man rodos, šiuo atveju verčiau
kreiptis į FTB. Tikriausiai iš karto jie nepatikės
mumis, bet jeigu palaikai išties ten...
– Nesakysiu, kad jūsų prastai sugalvota, – įsiterpė
Denas, – bet pirmiausia turime pažiūrėti, ką Abra gali
padaryti su beisbolo pirštine, be to, jums reikia labai
rimtai apmąstyti, kokios gali būti pasekmės. Man,
Džonui, judviem su žmona, o svarbiausia – Abrai.
– Nemanau, kad judviem su Džonu galėtų grėsti
kokie nors nemalonumai...
Džonas ėmė nekantriai muistytis ant kėdės.
– Liaukis, Deividai! Kas rado palaikus? Kas juos
iškasė ir vėl užkasė pasiėmę įkaltį, kurį teismo
medicinos ekspertai, be abejo, laikytų be galo
svarbiu? Kas vežė tą įkaltį per visą šalį, kad aštuntokė
pasinaudotų juo kaip Vidža lentele?
Denas parėmė jį, nors anksčiau to daryti neketino.
Juodu surėmė Deivą iš abiejų pusių – kitomis
aplinkybėmis Deną būtų užgraužusi sąžinė, tik ne
dabar.
– Jūsų šeimą, pone Stounai, ir šiaip jau prispyrė
bėdos. Miršta jūsų žmonos senelė, jūsų žmona
nusikankinusi, palaužta skausmo. Ši istorija, patekusi
į laikraščius ir internetą, sprogs kaip bomba. Klajoklių
žmogžudžių gauja prieš paauglę, turinčią
parapsichologinių galių. Televizija kvies ją į savo
laidas, jūs priešinsitės, o televizija neatlyš. Jūsų gatvė
taps studija po atviru dangumi, gretimame name
tikriausiai įsikurs Nensė Greis27, o po savaitės kitos
visa žurnalistinė šunauja užkimdama klyks:
„Klastotė!“ Prisimenate oro balionu išskridusio
berniuko tėtį? Taip atsitiks ir jums. O ta gauja ramiai
sau važinės kemperiais.
– Tai kas gi, jūsų nuomone, saugos mano dukrelę,
jeigu jie kėsinsis ją pagrobti? Judu? Gydytojas ir
slaugos ligoninės sanitaras? O gal jūs paprasčiausias
valytojas?
 Jeigu tu žinotum, kad ten, gatvėje, akylai budi
septyniasdešimt trejų metų prižiūrėtojas, – šyptelėjo
Denas.
– Ir tas, ir tas. Klausykit, pone Stounai...
– Kadangi judu su mano dukterimi tokie geri
draugai, verčiau vadink mane Deivu.
– Gerai, Deivai. Manding, tolesni tavo veiksmai
priklausys nuo to, ar tu ketini, nepaisydamas
pavojaus, tikrinti, ar policija patikės tavo dukterimi.
Ypač tada, kai ji praneš, kad vinebagais važinėjantys
žmonės – vampyrai, čiulpiantys iš vaikų gyvybę.
– Viešpatie! – sušuko Deivas. – Aš negaliu to sakyti
Liusei. Jai saugiklis perdegs. Visi saugikliai.
– Man rodos, tai atsakymas į klausimą, ar verta
kreiptis į policiją, – pareiškė Džonas.
Stojo trumpa tyla. Kažkur namuose tiksėjo laikrodis.
Kažkur lauke lojo šuo.
– Žemės drebėjimas, – staiga prabilo Deivas. – Tas
mažas žemės drebėjimas... Tai tavo darbas, Abe?
– Ko gero, – sukuždėjo ji.
Deivas apkabino ją, paskui atsistojo, nuėmė
rankšluostį nuo beisbolo pirštinės. Palaikė ją rankose,
apžiūrėjo.
– Palaidojo jį kartu su pirštine, – sumurmėjo jis. –
Pagrobė, nukankino, nužudė, o paskui palaidojo su
beisbolo pirštine.
– Taip, – pritarė Denas.
Deivas pasisuko į dukterį.
– Ar tikrai nori ją paliesti?
– Ne, – atsakė ji tiesdama rankas. – Bet vis viena
duok man ją.

Šiek tiek padvejojęs Deividas Stounas padavė pirštinę

dukteriai. Abra paėmė ją į rankas ir pažiūrėjo į kišenę.
– Džimas Tomis, – perskaitė ji, ir, nors Denas mielai
būtų lažinęsis iš visų savo santaupų (o per dvylika
pastovaus darbo ir blaivybės metų jų turėjo), kad tą
vardą ji mato pirmą kartą, ištarė jį teisingai. – Jis
priklauso Šešių šimtų klubui.
– Be abejo, – pritarė Deivas. – Jis...
– Ša! – nutraukė jį Denas.
Jie sužiuro į merginą. Ji prisikišo pirštinę prie nosies
ir apuostė kišenę. (Denas prisiminė, kaip iš jos byrėjo
kirmėlės, ir vos susitvardė nekrūptelėjęs.)
– Ne Baris Kinis, – pagaliau pasakė Abra. – Baris
Kinas. Jis ne kinas. Jie taip vadina jį todėl, kad jo akys
šiek tiek įstrižos. Jis juos... juos... nežinau... pala...
Ji priglaudė pirštinę prie krūtinės – kaip kūdikį. Ėmė
tankiai kvėpuoti. Išsižiojusi sudejavo. Deivas
sunerimęs uždėjo ranką jai ant peties. Abra ją
nukrėtė.
– Ne, tėti, ne! – ji užsimerkė ir apkabino pirštinę.
Visi laukė. Pagaliau atsimerkusi pasakė: – Jie važiuoja
pagrobti manęs.
Denas atsistojo, priklaupė ir delnu uždengė jos
rankas.
(kiek jų keletas ar visi drauge)
– Keletas. Su jais Baris. Todėl juos ir matau. Be jo,
dar trys. Gal keturi. Viena jų – moteris su gyvatės
tatuiruote. Jie vadina mus stuobriais. Mes jiems –
stuobriai.
(ta moteris su skrybėle?)
(ne)
– Kada jie čia atvyks? – paklausė Džonas. – Ar žinai?
– Rytoj. Iš pradžių jie turi kažkur užsukti ir
paimti... – ji nutilo. Apžvelgė kambarį neveizdžiomis
akimis. Viena ranka išslydo iš po Deno delno, ir ji ėmė
trintis lūpas. Kita sugniaužė pirštinę. – Jiems reikia...
nežinau... – iš akių jai pabiro ašaros – ne iš skausmo, o
iš įtampos. – Kažkokių vaistų? Arba... pala, pala,
pasitrauk, Denai, man reikia... pasitrauk...
Denas atitraukė rankas. Spragtelėjimas ir žydra
elektrostatinė iškrova. Fortepijono natų kakofonija.
Ant staliuko prie koridoriaus durų subarškėjo
porcelianinės statulėlės. Abra užsimovė pirštinę.
Plačiai atsimerkė akys.
 – Vienas iš jų Varnas! Kitas – gydytojas, ir jiems
pasisekė, kad su jais važiuoja, nes Baris serga! Serga!
Ji apžvelgė visus paklaikusiu žvilgsniu ir
nusikvatojo. Išgirdus tą juoką, Denui ant galvos
pasišiaušė plaukai. Dingtelėjo mintis, kad taip kvatoja
pamišėliai, laiku negavę vaistų. Jis vos susitvardė
nenuplėšęs pirštinės jai nuo rankos.
Jam tymai! Jis apsikrėtė tymais nuo senelio Fliko, ir
netrukus jam prasidės ciklai! Visa kuo kaltas tas
supistas berniūkštis! Tikriausiai nebuvo paskiepytas!
Reikia pranešti Rozai! Reikia...
Denas neištvėrė. Nutraukė pirštinę jai nuo rankos ir
sviedė į kitą kambario galą. Fortepijonas nutilo.
Statulėlės barkštelėjo paskutinį kartą ir nurimo, viena
vos nenukrito nuo stalo. Deivas išsižiojęs spoksojo į
dukterį. Džonas atsistojo ant kojų, bet, regis, nepajėgė
žengti nė žingsnio.
Denas suėmė Abrą už pečių ir stipriai papurtė.
– Abra, išnerk.
Ji žiūrėjo į jį išplėtusi nieko nematančias akis.
(grįžk Abra viskas gerai)
Beveik iki pat ausų įgūžusi galvą į pečius, Abra
pamažu atsitiesė. Denas suprato, kad mergina vėl jį
mato. Ji stipriai iškvėpė orą ir atsirėmė į tėvo ranką.
Jos marškinėlių apykaklė buvo tamsi nuo prakaito.
– Abe! – prabilo Deivas. – Abadu! Kaip jautiesi?
– Gerai, bet nebevadink manęs Abadu, – ji giliai
atsikvėpė. – Dieve, kaip mane sukrėtė! – pažvelgė į
tėvą. – Ne aš pasakiau tą bjaurų žodį, o vienas jų.
Rodos, Varnas. Jis vadovauja tam būriui.
Denas atsisėdo ant sofos šalia Abros.
– Ar tikrai gerai jautiesi?
– Tikrai. Dabar. Bet pirštinės nebeliesiu. Jie kitokie
nei mes. Panašūs į žmones ir, man rodos, kadaise buvo
žmonės, bet dabar jų galvose knibžda gyvatiškos
mintys.
– Sakei, kad Baris serga tymais. Prisimeni?
– Taip, Baris. Jie vadina jį Kinu. Gerai viską
prisimenu. Labai noriu gerti.
 – Tuoj atnešiu vandens, – pasisiūlė Džonas.
– Ne, ko nors saldaus. Prašau.
– Šaldytuve yra kokakolos, – pasakė Deivas. Jis
paglostė Abrai plaukus, skruostą, pakaušį, tarytum
stengdamasis įsitikinti, kad ji tebėra drauge su jais.
Jie palaukė, kol Džonas atneš kokakolos. Abra čiupo
skardinę, godžiai atsigėrė, paskui atsirūgo.
– Atsiprašau, – sukikeno ji.
Denas labiausiai apsidžiaugė išgirdęs ją kikenant.
– Džonai... Ar suaugusieji sunkiau perserga tymais
nei vaikai, tiesa?
– Kas be ko. Susirgus tymais, suaugusiesiems gali
kilti komplikacijų, tokių kaip plaučių uždegimas,
ragenos pažeidimas, net aklumas.
– Ar mirštama?
– Žinoma, bet retai.
– Jiems būna kitaip, – paaiškino Abra, – nes jie, man
rodos, apskritai beveik neserga. Tik Baris apsikrėtė.
Jie turi kažkur sustoti ir atsiimti siuntinį. Tikriausiai
vaistus jam. Tuos, kur suleidžia.
– O kas tai per ciklai? – paklausė Deivas.
– Nežinau.
– Gal, Bariui susirgus, jie atsisakys savo plano? –
paklausė Džonas. – Gal apsisuks ir grįš ten, iš kur
atvykę?
– Nemanau. Jie visi galėjo apsikrėsti nuo Bario ir tai
žino. Jiems nėra ko prarasti, bet jų laukia didelis
laimikis, taip tvirtina jiems Varnas, – ji atsigėrė
kokakolos, abiem rankomis laikydama skardinę,
paskui, apžvelgusi visus, nukreipė akis į tėvą. – Jie
žino, kokioje gatvėje aš gyvenu. Gal net žino, kuo aš
vardu. Gal net turi mano nuotrauką. Nežinau. Bario
galvoje tikra maišalienė. Bet jie mano... jie mano, kad
jei aš paskiepyta nuo tymų...
– Tuomet ekstraktas, kurį jie išgaus iš tavęs, galės
juos pagydyti, – įsiterpė Denas. – Ar bent apsaugoti
kitus.
– Jie tai vadina ne ekstraktu, o garu, – pataisė Abra.
Deivas pliaukštelėjo delnais.
 – Baigta. Aš skambinu į policiją. Tegu juos suima.
– Negalima, – sukuždėjo Abra blausiu prislėgtos
penkiasdešimtmetės moters balsu. Daryk, ką nori. Aš
tave tik perspėju...
Deivas išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną, bet
neatvožė.
– Kodėl negalima?
– Jie sugalvos puikią dingstį, kad pateisintų savo
kelionę į Naująjį Hampšyrą, o visais dokumentais jie
apsirūpinę. Be to, turtingi. Iš tikrųjų turtingi – kaip
bankai, naftos bendrovės, „Volmartas“. Gal jie ir
pasuks atgal, bet vėliau grįš. Jie visada grįžta, kai ko
nors užsimano. Žudo visus, kas stoja jiems skersai
kelio ar gali juos įskųsti, o prireikus atsipirkti nuo
bėdų, pinigų neskaičiuoja, – ji pastatė kokakolos
skardinę ant stalo ir apkabino tėvą. – Būk geras, tėti,
niekam nieko nesakyk. Verčiau aš pasiduočiau jiems,
nei leisčiau nuskriausti mamą ar tave.
– Bet dabar jie važiuoja tik keturiese ar penkiese, –
įsiterpė Denas.
– Taip.
– O kur kiti? Ar žinai?
– Bluberdo kempinge. O gal Blubelo. Tai jų
kempingas. Netoliese yra miestelis, o jame prekybos
centras „Semsas“. Miestelis vadinasi Saidvinderis.
Roza dabar ten kartu su visais kitais grynuoliais. Taip
jie save vadi... Denai? Kas tau?
Denas neatsiliepė. Akimirką jis tiesiog neteko žado.
Prisiminė Diką Heloraną kalbant mirusios Elinoros
Uelet lūpomis. Jis tada paklausė Diką, kur laikosi tie
bergždieji demonai, ir dabar paaiškėjo jo atsakymas.
Tavo vaikystėje.
– Denai? – lyg iš tolių toliausių atsklido Džono
balsas. – Tu baltas kaip popierius.
Taip, paaiškėjo kraupi tiesa. Iš pat pradžių – dar
prieš pamatydamas jį savo akimis – Denas žinojo, kad
viešbutis „Panorama“ prakeikta vieta. Viešbučio seniai
nebeliko, jis sudegė iki pamatų, tačiau kas galėtų
garantuoti, kad išdegė ir ten glūdojęs blogis? Tik jau
ne Denas. Vaikystėje jam nedavė ramybės vaiduokliai,
pasprukę iš viešbučio.
Jų kempingas kaip tik toje vietoje, kur stovėjo
viešbutis. Žinau. Ir anksčiau ar vėliau man teks ten
grįžti. Ir tai žinau. Tikriausiai anksčiau nei vėliau. Bet
pirmiausia...
– Viskas gerai, – nuramino jis Džoną.
– Nori kokakolos? – paklausė Abra. – Bent jau mane
cukrus gelbsti nuo visokiausių bėdų.
– Vėliau. Man dingtelėjo mintis. Tik užuomazga, bet
keturiese galėtume sudaryti tikrą planą.

Niujorko valstijoje netoli Vestfildo Endė Barškuolė

išsuko iš greitkelio į sunkvežimių poilsio aikštelę.
Riešutas nuėjo nupirkti sulčių Bariui, kuriam pakilo
temperatūra ir įsiskaudėjo gerklė. Belaukdamas jo
grįžtant, Varnas paskambino Rozai. Ji atsiliepė iškart
po pirmo skambučio. Varnas kuo glausčiau išdėstė
visus reikalus ir nutilo.
– Ką aš ten girdžiu? – paklausė ji.
Varnas atsiduso ir laisva ranka pasitrynė apšepusį
žandą.
– Džimis Skaičiukas rauda.
– Pasakyk, kad liautųsi. Pasakyk, kad nėra ko
raudot, kol neskauda.
Varnas liepė jam užsičiaupti, praleisdamas abejotiną
Rozos sąmojį. Džimis, tuo metu drėgnu rankšluosčiu
šluostęs Bariui veidą, prislopino garsų ir (Varno
nuomone) įkyrų rypavimą.
– Na, šitaip geriau, – pritarė Roza.
– Ką įsakysi?
– Luktelk, reikia pagalvoti.
Mintis, kad Roza turi pabandyti ką nors sugalvoti,
Varną išgąsdino labiau nei raudonos dėmės,
išmarginusios Bario veidą ir kūną, bet jis klusniai
laukė prispaudęs prie ausies išmanųjį telefoną. Jis
sruvo prakaitu. Ar temperatūra pakilo, ar čia tiesiog
karšta? Jis įdėmiai apžiūrėjo rankas, ar nepastebės
raudonų dėmelių, bet nepamatė nė vienos. Kol kas.
– Ar viskas vyksta pagal tvarkaraštį? – paklausė
Roza.
– Kol kas. Net truputį lenkiam.
Pasigirdo du bilstelėjimai į duris. Endė pažiūrėjo,
kas beldžiasi, ir atidarė duris.
– Varne? Tu dar čia?
– Taip. Riešutas ką tik atnešė sulčių Bariui. Jam
baisiai skauda gerklę.
– Gurkštelėk, – Riešutas atkišo butelį, atsukęs
dangtelį. – Obuolių. Šaltos, tiesiai iš šaldytuvo. Kaip
sykis tavo gerklei.
Baris pasikėlė ant alkūnių ir nurijo kelis gurkšnius,
kai Riešutas prikišo prie lūpų buteliuką. Varnui buvo
slogu į jį žiūrėti. Taip iš buteliukų pienu girdomi tokie
pat kaip jis bejėgiai ėriukai.
– Ar jis gali kalbėti, Varne? Jei gali, duok jam
telefoną.
Varnas niuktelėjo alkūne Džimiui, kad trauktųsi, ir
atsisėdo šalia Bario.
– Roza. Nori su tavimi pasikalbėti.
Jis bandė laikyti telefoną, prikišęs jį Kinui prie
ausies, bet šis išplėšė jį iš rankos. Gal jis sustiprėjo
išgėręs sulčių ir aspirino, kurio davė jam Riešutas.
– Roza, – sukarkė jis, – atleisk, brangioji, kad taip
išėjo, – jis pasiklausė linkčiodamas galvą. – Žinau.
Supratau. Aš... – ir vėl klausėsi. – Ne, ne dabar, bet...
aha... Aš galiu. Padarysiu. Aha. Aš irgi tave myliu.
Gerai, perduodu.
Jis padavė telefoną Varnui, paskui, iššvaistęs visas
jėgų atsargas, sudribo ant priegalvių kalno.
– Klausau, – atsiliepė Varnas.
– Ar jam jau prasidėjo ciklai?
Varnas dirstelėjo į Barį.
– Ne.
– Ačiū Dievui už mažas malones. Jis sako, kad dar
gali nustatyti jos buvimo vietą. Tikiuosi, nemeluoja. Jei
nesugebės, jums patiems teks jos ieškoti. Mums
žūtbūtinai reikia tos mergiščios.
Varnas žinojo, kad ji turi slaptų kėslų į tą
mergiūkštę, – gal Džulianą, gal Emą, o tikriausiai
Abrą, – ir to jam užteko, bet buvo dar kai kas
svarbesnio. Galbūt grynuolių tolesnis gyvenimas.
Jiems pakuždomis tariantis vinebago gale, Riešutas
spėjo, kad mergiūkštė, ko gero, niekada nėra sirgusi
tymais, bet jos garas galėtų juos apsaugoti, nes
vaikystėje ji tikriausiai buvusi skiepyta. Tai tik
prielaidos, bet vis geriau negu nieko.
– Varne? Ko tyli, širduk?
– Mes ją surasime, – jis dirstelėjo į Grynuolių mazgo
kompiuterių genijų. – Džimis susiaurino paiešką iki
trijų galimų kandidačių, gyvenančių daugmaž tame
pačiame kvartale. Mes turime nuotraukas.
– Puiku, – ji nutilo, o kai vėl prabilo, jos balsas
skambėjo dusliau, šilčiau ir, regis, truputį virpėjo.
Varnas negalėjo patikėti, kad ji bijo, bet tikriausiai
neklydo. Bijo ne dėl savęs, o dėl Grynuolių mazgo,
kurį privalo saugoti ir ginti. – Juk tu supranti, kad aš
niekada nebūčiau jūsų išsiuntusi su sergančiu Bariu,
jei negalvočiau, kad tai gyvybiškai būtina.
– Aha.
– Suraskit ją, apkvaišinkit ir atvežkit čionai.
Supratai?
– Supratau.
– Jeigu susirgs kiti ir nutarsi, kad reikia atgabenti ją
nuomotu orlaiviu...
– Taip ir padarysim.
Bet Varnas pasibaisėjo tokia mintimi. Tie, kurie
sveiki sės į orlaivį, išlips ligoniai: pusiausvyros
praradimas, klausos susilpnėjimas daugiau nei
mėnesiui, traukuliai, vėmimas. Ir, žinoma, keliones
orlaiviais lengva atsekti pagal dokumentus. Gali
įklimpti lydintieji apkvaišintą ir pagrobtą merginą.
Nieko nepadarysi: velnio bitės, velnio ir medus.
– Metas keliauti, – įsakė Roza. – Pasirūpink Bariu,
dručki. Ir kitais.
 – O kaip jūs ten laikotės?
– Kuo puikiausiai, – atsakė Roza ir išjungė telefoną,
jam nespėjus dar ko nors paklausti. Na ir gerai.
Kartais ir be telepatijos supranti, kad tau meluojama.
Stuobriai, ir tie tai žino.
Varnas sviedė telefoną ant stalo ir pliaukštelėjo
delnais.
– Baigta, prisipilam degalų ir važiuojam.
Artimiausias sustojimas – Sterbridžas, Masačusetso
valstija. Riešute, nesitrauk nuo Bario. Aš vairuosiu
šešias valandas, paskui tu, Džimi, sėsi prie vairo.
– Aš noriu namo, – suniurzgė Džimis Skaičiukas.
Buvo dar kažką besakąs, bet karšta ranka griebė jam
už riešo.
– Dabar mes neturime kitos išeities, – sukarkė Baris.
Jis degė karščiu, akys blizgėjo, bet buvo blaivios ir
budrios. Tą valandėlę Varnas velniškai juo
didžiavosi. – Kitos išeities nėra, kompiuterinuk, tad
suimk save į nagą. Svarbiausia – grynuoliai. Visada.
Varnas atsisėdo prie vairo ir suktelėjo raktelį.
– Džimi, eikš čionai, – pašaukė jis. – Paplepėsim.
Džimis Skaičiukas įsitaisė keleivio sėdynėje.
– Kiek metų toms mergiščioms? Ar žinai?
– Ir kiek metų, ir visa kita. Aš įsilaužiau į jų
duomenų bazę, siurbdamas nuotraukas. Vienu šūviu
du zuikius, ar ne? Din ir Kros – abi keturiolikos. Stoun
vieneriais metais jaunesnė. Pradinėje ji peršoko vieną
klasę.
– Vadinasi, mano galva, turi garo.
– Aha.
– Ir visos trys gyvena tame pačiame kvartale.
– Visiškai teisingai.
– Vadinasi, mano galva, jos draugės.
Džimio akys buvo dar paburkusios nuo ašarų, bet jis
nusijuokė.
– Aha. Visos jos tokios, tos mergiščios. Tikriausiai
tepliojasi lūpas tais pačiais dažais ir myžčioja iš
džiaugsmo, klausydamosi tų pačių dainininkų. Ką turi
omeny?
 – Nieko, – atsakė Varnas. – Man reikia informacijos.
Kaip sakoma, kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį.
Po dviejų minučių Stivo Garinio vinebagas vėl išnėrė
į 90-ąjį greitkelį. Kai greitmačio rodyklė sustojo prie
šimto dešimt, Varnas įjungė autopilotą ir atsipūtė.

Glaustai išdėstęs savo planą, Denas sužiuro į Deivą,

laukdamas atsakymo. Šis valandėlę sėdėjo šalia Abros,
nuleidęs galvą ir keliais suspaudęs delnus.
– Tėti? – pašaukė Abra. – Na, ko tyli?
– Kas nori alaus? – pakėlęs galvą, paklausė Deivas.
Denas ir Džonas suglumę susižvelgė ir atsisakė.
– Ką gi, o aš išgersiu. Aišku, mielai maktelėčiau
dvigubą porciją viskio, bet spėdamas, kad jūs, ponai,
tam nepritarsite, matau, jog šįvakar lakti viskį –
anaiptol ne pati tinkamiausia proga.
– Aš atnešiu, tėti.
Abra nuliuoksėjo į virtuvę. Jie išgirdo, kaip
spragtelėjo skardinės liežuvėlis ir sušnypštė alus,
Denui sužadindamas prisiminimus, kurių diduma buvo
klastingai malonūs. Ji grįžo su skardine „Coors“ ir
bokalu.
– Įpilti?
– Būk maloni.
Užgniaužę kvapą, Denas ir Džonas lyg užkerėti
stebėjo, kaip Abra palenkia bokalą ir atsainiai
nelyginant įgudusi barmenė sienele pila alų, kad per
daug neputotų. Ji padavė bokalą tėvui, o skardinę
pastatė šalia ant staliuko. Išmaukęs gerą gurkšnį,
Deivas giliai atsiduso, užsimerkė, paskui vėl
atsimerkė.
– Gardu, – prašvokštė jis.
Kurgi ne, – pagalvojo Denas ir pastebėjo, kad į jį
žiūri Abra. Paprastai toks atviras jos veidas buvo
neįžvelgiamas, ir tą valandėlę Denas negalėjo įskaityti
jos minčių.
 – Jūsų pasiūlymas beprotiškas, bet netrūksta ir gerų
dalykų, – prabilo Deivas. – Vienas svarbiausių, kad
pagaliau turėsiu progą... tuos padarus... pamatyti savo
akimis. Priešingu atveju, niekaip negalėsiu patikėti,
kad tokių esama, nors tiek ir tiek apie juos
pripasakojote. Neįtikina manęs nei pirštinė, nei
palaikai, kuriuos sakote radę.
Abra buvo kažką besakanti, bet tėvas rankos mostu
ją nutildė.
– Aš tikiu, kad jūs tuo tikite, – toliau kalbėjo jis. –
Visi trys. Ir tikiu, kad kažkokių pavojingų pamišėlių
gauja galbūt – sakau: galbūt – kėsinasi pagrobti mano
dukterį. Aš mielai jums pritarčiau, pone Toransai,
jeigu neįveltumėte Abros. Aš neleisiu, kad mano duktė
būtų panaudojama kaip jaukas.
– Ir nereikia, – atsakė Denas, prisiminęs, kad už
etanolio gamyklos prie krovimo platformos Abra buvo
jį pavertusi savotišku dvikoju pėdsekiu šunimi,
ieškančiu lavonų, ir kaip sustiprėjo jo regėjimas, kai
Abra atsimerkė jo galvoje. Jis net verkė jos ašaromis,
nors DNR tyrimas to ir nebūtų patvirtinęs.
– Ką jūs turite omeny?
– Jūsų dukteriai nereikės būti su mumis. Ji ypatinga.
Abra, ar tu turi draugę, pas kurią galėtum pabūti rytoj
po pamokų? Gal net pernakvoti?
– Žinoma, Emą Din.
Iš jos žėrinčių akių Denas suvokė, kad ji jau suprato,
ką jis turi galvoje.
– Nieku gyvu, – atrėmė Deivas. – Aš nepaliksiu jos be
apsaugos.
– Kai mes buvome Ajovoje, Abra buvo be perstojo
saugoma, – pareiškė Džonas.
Abra suraukė antakius ir prasižiojo. Denas tuo labai
apsidžiaugė. Abra galėjo kada tinkama naršyti po jo
smegeninę, bet vis dėlto tesėjo duotą žodį.
Denas išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį.
– Bili? Ar galėtum užeiti ir prisidėti prie mūsų
draugijos?
 Po trijų minučių Bilis Frimanas įėjo į Stounų namus.
Vilkėjo džinsais ir raudonais flaneliniais marškiniais,
beveik siekiančiais kelius, o ant galvos kūpsojo
uniforminė Minitauno geležinkelio kepurė, kurią jis
nusivožė prieš paspausdamas ranką Deivui ir Abrai.
– Tu padėjai jam išsigydyti skrandį, – kreipėsi Abra į
Deną. – Prisimenu.
– Vis dėlto kapsteisi mano smegeninėje, – prikišo jai
Denas.
Ji sodriai nuraudo.
– Netyčia. O šiaip – niekada. Kartais pasitaiko
savaime.
– Radai kam teisintis.
– Nors ir kaip jus gerbiu, pone Frimanai, bet asmens
sargybinio pareigoms jūs truputį per senas, – pareiškė
Deivas. – O juk saugoti ruošiamės mano dukterį.
Bilis atvertė marškinių apačią ir parodė pistoletą,
įkištą į nuzulintą juodą dėklą.
– Koltas 1911, – paaiškino. – Automatinis. Antrojo
pasaulinio karo laidos. Irgi senas, bet niekada
neužsikerta.
– Abra, kulkos tuos padarus ima? – pasidomėjo
Džonas. – Ar tik vaikų ligos?
Abra pažvelgė į pistoletą.
– Žinoma, – atsakė ji. – Kulkos juos išguldys. Juk jie
ne vaiduokliai. Jie tokie pat tikri kaip mes.
Dirstelėjęs į Deną, Džonas paklausė:
– Manding, tu neturi ginklo, ar ne?
Denas papurtė galvą ir pažvelgė į Bilį.
– Galiu paskolinti medžioklinį šautuvą, – pasiūlė
Bilis.
– Bet... gal jis netiks, – atsakė Denas.
Bilis susimąstė.
– Gerai. Madisone turiu pažįstamą žmogų. Jis
prekiauja tikromis prekėmis, ne žaisliukais.
– O Dieve! – suaimanavo Deivas. – Kuo toliau, tuo
blogiau.
Bet nieko daugiau nepridūrė.
 – Bili, ar galėtume rytojaus dienai užsisakyti
traukinuką ir nuvažiuoti saulės palydėti į Pragiedrulį?
– Žinoma. Žmonės dažnai taip daro, ypač po Darbo
šventės, kai bilietai atpinga.
Abra nusišypsojo. Tokią šypseną Denas kartą jau
buvo matęs. Kerštingą šypseną. Įdomu, dingtelėjo
jam, ar grynuoliai neapsigalvotų, jeigu sužinotų, kad
jų numatyta auka moka taip šypsotis.
– Puiku, – pritarė ji. – Puiku.
– Abra? – sutriko ir truputį išsigando Deivas. – Kas
yra?
Abra nesiteikė jam atsakyti, bet kreipėsi į Deną:
– Jie to nusipelnė už tai, ką padarė jaunajam
beisbolininkui, – ji pasitrynė lūpas žiupsneliu sudėtais
pirštais, lyg bandydama nusivalyti šypseną, bet kai
atitraukė ranką, pro prašieptas siauras lūpas bolavo
lygūs dantukai. Ji suspaudė kumštį.
Jie to nusipelnė.

27 Amerikos televizijos laidų vedėja.

 Trečia dalis

GYVYBĖ AR MIRTIS
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Pragiedrulis

Pašto skyrius buvo prekybos centre tarp „Starbucks“

kavinės ir automobilių dalių parduotuvės. Varnas įėjo
ten iškart po dešimtos ryto, pateikė tapatybės
liudijimą Henrio Rotmano vardu, pasirašė ir išėjo po
pažastimi pasispaudęs siuntinį didumo sulig batų
dėžute. Nors veikė oro kondicionierius, vinebagas
dvokė Bario liga, bet jau pripratę prie smarvės
grynuoliai beveik nieko nejautė. Ant dėžutės buvo
nurodytas atgalinis adresas – santechnikos prekių
parduotuvė Flašinge, Niujorko valstijoje. Tokia
bendrovė iš tikrųjų buvo, bet ji neturėjo nieko bendra
su siuntiniu. Varnas, Barškuolė ir Džimis Skaičiukas
žiūrėjo, kaip Riešutas kišeniniu peiliuku pjauna
lipniąją juostą ir, atvožęs dėžutę, traukia burbulinę
pakavimo plėvelę ir dvigubą sluoksnį vatos. Po juo,
įspraustas į putplastį, gulėjo didokas buteliukas be
etiketės su gelsvu skysčiu, aštuoni švirkštai, aštuonios
strėliukės ir neregėtas pistoletas.
– Po velnių, tų kvaišalų užtektų visai jos klasei
nusiųsti į anapilį! – sušuko Džimis.
– Roza su didžiausia pagarba žiūri į tą chiquita28, –
įsiterpė Varnas. Iš putplasčio guolio ištraukęs
anestetinį pistoletą, apžiūrėjo jį ir padėjo atgal. –
Vadinasi, ir mes seksime jos pavyzdžiu.
– Varne! – dusliai sukarkė Baris. – Eikš čionai!
Palikęs Graikiniam Riešutui tvarkyti siuntinį, Varnas
nuėjo prie lovoje prakaitu srūvančio vyriškio. Baris
tysojo perdėm išbertas skaisčiai raudonomis
dėmelėmis, užtinusiomis akimis, ant kaktos sulipusiais
plaukais, kaip iš krosnies tvoksdamas karščiu, bet jis
buvo stipresnis už senelį Fliką. Ciklai dar nebuvo
prasidėję.
– Kaip laikotės? – paklausė Baris. – Neturit
temperatūros? Neberia?
– Gerai. Dėl mūsų nesirūpink, ilsėkis. Numik.
– Prisimiegosiu nukeipęs, o kol kas dar esu gyvas, –
Baris sužaibavo paraudusiomis akimis. – Aš ją
užpelengavau.
Varnas nejučia griebė Bariui už rankos, iškart
primindamas sau, kad vėliau reikės gerai išmuilinus
nusimazgoti rankas, paskui tarė sau: ir kas iš to? Jie
visi kvėpuoja tuo pačiu oru ir paeiliui vedžioja Barį į
tualetą. Liečia jį rankomis kur kliūva.
– Ar žinai, kuri iš trijų – mūsiškė? Kuo ji vardu?
– Ne.
– Ar ji žino, kad mes važiuojame jos pagrobti?
– Ne. Liaukis kamantinėjęs, aš pats papasakosiu, ką
spėjau sužinoti. Ji galvoja apie Rozą, todėl ir
sugebėjau į ją įlįsti, bet jos vardo nežino. Vadina ją
„skrybėlėtąja moterimi su ilgu dantim“. Mergiščia
jos... – Baris pasivertė ant šono ir nusikosėjo į drėgną
nosinę. – Mergiščia jos bijo.
– Ir gerai daro, – suniurzgė Varnas. – Dar ką nors?
– Sumuštiniai su kumpiu. Įdaryti kiaušiniai.
Varnas laukė.
– Kol kas dar nieko tikra negaliu pasakyti... ji
ruošiasi į iškylą. Galbūt su tėvais. Važiuos...
traukinuku? – Baris suraukė antakius.
– Kas per traukinukas? Kur?
– Nežinau. Sužinosiu, kai privažiuosim arčiau, –
Bario ranka krustelėjo Varno saujoje ir staiga
skaudžiai ją suspaudė. – Gal ji padės man, Tėtuk.
Jeigu nenukeipsiu, o jūs ją sučiupsite... ir gerokai
pakankinsite, kad išleistų truputį garo... gal tada...
– Gal, – pritarė Varnas, bet, dirstelėjęs į Bario ranką,
išvydo – akimirką – nebe pirštus, o kaulus.
 2

Tą penktadienį klasėje Abra laikėsi neįprastai ramiai.

Nė vienam mokytojui tai nepasirodė keista, nors
paprastai ji buvo nepasėda ir pleputė. Rytą jos tėvas
paskambino mokyklos medicinos punkto slaugytojai ir
paprašė perduoti mokytojams, kad nebūtų pernelyg
griežti dukteriai. Ji pati panorusi eiti į mokyklą, nors
vakar jie gavę blogų žinių apie jos prosenelę. „Ji vis
dar kremtasi“, – pridūrė Deivas.
Slaugytoja patikino viską suprantanti ir
pasikalbėsianti su mokytojais.
Iš tikrųjų tą dieną Abra stengėsi susikaupti, kad
galėtų būti išsyk dviejose vietose. Kažkas panašaus į
tai, kai, glostydamasis pilvą, bandai kasytis galvą: iš
pradžių sunku, bet paskui, kai įgundi, – nieko
ypatinga.
Dalis jos esybės buvo kūne, per pamokas atsakinėjo
į klausimus (Abra nuo pirmos klasės visada pirma
keldavo ranką, bet tądien šaukiama irzo, nors ir
sėdėjo dailiai sudėjusi rankas ant stalo), per pietus
plepėjo su draugėmis, paskui fizinio auklėjimo
mokytojo pasiprašė atleidžiama nuo pamokos – girdi,
verčiau eisianti į biblioteką. „Man skauda pilvą“, –
pasiteisino, kaip vidurinės mokyklos mergaičių buvo
įprasta, užuot pasakius, kad mėnesinės.
Nesileido į šnekas ir Emos namuose, bet ten viskas
klostėsi sklandžiai. Ema buvo iš knygių šeimos ir
dabar trečiąsyk skaitė „Bado žaidynes“. Ponas Dinas,
grįžęs iš darbo, bandė šnekinti Abrą, bet, šiai atsakant
vienskiemeniais žodžiais, o poniai Din perspėjamai
žvilgtelėjus, nėrė į krūmus ir įgulė į naujausią
„Ekonomisto“ numerį.
Abra miglotai suvokė, kad Ema, padėjusi knygą į
šalį, pasiūlė jai eiti į kiemą pasivaikščioti, – kone visa
savo esybe buvo su Denu: žiūrėjo jo akimis, jo
rankomis ir kojomis valdė „Helenos Rivington“
garvežiuko valdymo svirteles ir pedalus, gardžiavosi
jo valgomu sumuštiniu su kumpiu ir geriamu
limonadu. Kai Denas kreipdavosi į jos tėvą, iš tikrųjų
kalbėdavo ji. O daktaras Džonas? Jis važiavo
paskutiniame traukinuko vagone, tad jokio daktaro
Džono ten nebuvo. Garvežio kabinoje buvo tik du
žmonės, tėvas ir duktė, blogų naujienų apie mamutę
dar labiau suartinti – jaukiau ir būti negali.
Kartais jos mintys nukrypdavo į skrybėlėtąją moterį,
mirtinai nukankinusią jaunąjį beisbolininką, o paskui
iškreiptu snukiu godžiai laižiusią jo kraują. Abra
nepajėgė nuvyti to vaizdinio ir nemanė, kad tai daryti
svarbu. Jeigu Baris aplankys ją mintyse, vargu ar
nustebs įsitikinęs, kad ji bijo Rozos, ar ne?
Galimas daiktas, jai nebūtų pavykę mulkinti
grynuolių pėdsekio, jeigu Baris nebūtų sunkiai sirgęs.
Jis nenutuokė, kad jai žinomas Rozos vardas. Jis net
nenustebo matydamas, kad mergina, galinti nebent
svajoti apie vairuotojo teises, vairuoja traukinuką per
miškus į vakarus nuo Freizerio. Jei būtų apie tai
pagalvojęs, tikriausiai būtų taręs sau, kad vairuotojas
ten apskritai nereikalingas.
Jis mano, jog tai žaislas, ir tiek.
– ...žodžių loto?
– Ką?
Dirstelėjusi į Emą, ji ne iškart susivokė, kur esanti.
Paskui pamatė savo rankose laikanti krepšinio
kamuolį. Aha, jos kieme už namo. Mėto kamuolį į
krepšį.
– Klausiu, ar nenorėtum pažaisti žodžių loto su
manimi ir mama, nes jau mirštu iš nuobodulio.
– Tu laimėjai, ar ne?
– Na... visus tris... Kur tu esi, ar padebesy?
– Atleisk, aš labai kremtuosi dėl mamutės. Gerai,
einam žaisti žodžių loto.
Jai iš tikrųjų patiko Emos pasiūlymas. Ema su mama
buvo lėčiausios pasaulyje žodžių loto žaidėjos ir būtų
pridėjusios į kelnes, jei kas nors būtų pasiūlęs žaisti
su laikrodžiu. Tad Abrai reikėjo kuo mažiau dalyvauti
žaidime. Baris serga, bet dar nenusibaigė, ir jeigu
suvoktų, kad Abra ėmėsi telepatiškos pilvakalbystės,
būtų katastrofa. Galėtų tiksliai spėti, kur šiuo metu ji
yra.
Jau neilgai beliko. Netrukus jie visi susitiks. Dieve,
kad tik pasisektų.
Kai Ema poilsio kambaryje kraustė stalą, o ponia
Din dėstė žaidimą, Abra atsiprašiusi nuėjo į tualetą.
Jai išties reikėjo į tualetą, bet iš pradžių ji užsuko į
svetainę ir pažvelgė pro galinį langą. Bilio automobilis
stovėjo kitoje gatvės pusėje. Jis pastebėjo, kaip
sujudėjo užuolaidos, ir parodė jai nykštį. Abra pasekė
jo pavyzdžiu. Paskui toji menka jos esybės dalis nuėjo
į tualetą, o kita, kaip ir anksčiau, buvo „Helenos
Rivington“ lokomotyvo kabinoje.
Iškyloje pavalgysime, susirinksime šiukšles,
pasigrožėsime saulėlydžiu ir grįšime.
(iškyloje pavalgysime susirinksime šiukšles
pasigrožėsime saulėlydžiu ir tada)
Kažkas nemalonaus ir netikėta įsibrovė į jos
smegenis, ir taip ūmai, kad krestelėjo galva. Vyras ir
dvi moterys. Ant vyro nugaros – erelis, moterys su
tatuiruotomis gaktomis. Abra matė tatuiruotes, nes jie
nuogi mylėjosi prie baseino, grojant idiotiškai
senovinei disko muzikai. Moterys dirbtinai dejavo. Kur
ji, velniai griebtų, nuklydo?
Ją taip apstulbino tas vaizdas, kad ji neteko trapios
pusiausvyros ir akimoju atsidūrė vienoje vietoje – čia.
Atsargiai žvilgtelėjusi į trijulę, pastebėjo, kad žmonių
figūros prie baseino miglotos. Vadinasi, jie netikri.
Beveik kaip žmonės-vaiduokliai. Kodėl? Juk Baris pats
buvo beveik kaip žmogus-vaiduoklis, ir vargu ar jam
būtų įdomu žiūrėti, kaip kažkas mylisi prie ba...
Tie žmonės buvo ne prie baseino, o televizoriaus
ekrane.
Ar Baris Kinas žino, kad ji mato, jog jis žiūri
pornografinį filmą? Drauge su kitais? Abra tuo
abejojo, bet tikėjosi, kad nežino. Vis dėlto tikriausiai
jie buvo numatę tokią galimybę. Gal net tyčia bando
įvilioti ją į pasalą. Priblokšti ją, kad ji pasišalintų arba
išsiduotų, arba ir viena, ir kita.
 – Abra, – pašaukė Ema, – mes jau norime žaisti!
Mes jau žaidžiame, ir tai kur kas rimtesnis žaidimas
nei žodžių loto.
Reikia atgauti pusiausvyrą, ir kuo greičiau.
Nekreipti dėmesio į pornografinį filmą ir suknistą
disko muziką. Ji važiuoja traukinuku. Vairuoja
traukinuką. Nusipelnė tokio malonumo. Jai smagu.
Iškyloje pavalgysime, susirinksime šiukšles,
pasigrožėsime saulėlydžiu ir grįšime. Aš bijau moters
su skrybėle, bet ne per daugiausia, nes esu ne namie.
Mudu su tėčiu važiuojame į Pragiedrulį.
– Abra! Kur dingai?
– Einu! – sušuko ji. – Tik nusiplaunu rankas!
Aš su tėčiu, aš su tėčiu, ir baigta.
Žiūrėdama į veidrodį, Abra sukuždėjo:
– Įsidėk į galvą.

Džimis Skaičiukas įvairavo kemperį į Breton Vudso

poilsio aikštelę beveik prie pat Anistono, kur gyveno
ta pasiutmergė. Tik dabar jos ten nėra. Pasak Bario, ji
Freizerio miestelyje, truputį toliau į pietryčius.
Iškylauja su tėtuku. Nusimuilino. Niekur ji nedings.
Barškuolė įkišo į vaizdadiskių grotuvą pirmą diską
su filmu „Kenės nuotykiai prie baseino“.
– Jeigu mergiščia žiūri, galės šio to išmokti, – ir
paspaudė mygtuką.
Riešutas sėdėjo šalia Bario, girdydamas jį sultimis...
žinoma, kai galėjo. Mat jam iš tikrųjų prasidėjo ciklai.
Jam nėmaž nemagėjo sultys, o ménage à trois29 prie
baseino juo labiau. Jis spoksojo į ekraną, nes buvo
įsakyta. Kiekvienąsyk grįždamas į savo kūną vis
garsiau dejavo.
– Varne, – pašaukė jis, – pasėdėk šalia manęs, Tėtuk.
Varnas beregint šleptelėjo šalia, alkūne
nustumdamas Graikinį Riešutą į šalį.
– Prisilenk, – sukuždėjo Baris, ir Varnas šiek tiek
padvejojęs pakluso.
 Baris išsižiojo, bet, nespėjus tarti nė žodžio,
prasidėjo ciklas. Oda pabalo kaip pienas, paskui
pasidarė permatoma. Varnas matė sukąstus dantis,
akiduobes su skausmo sklidinomis akimis ir – o
siaube! – smegenų jungtis. Jis laukė laikydamas Bario
ranką – jau nebe ranką, o saują kauliukų. Iš toli, iš
tolių toliausių, sklido ta pati suknista disko muzika. Jie
turbūt apkvaišę, – dingtelėjo Varnui. – Kitaip būtų
neįmanoma barškintis, skardint tokiai muzikai.
Palengva, palengva Baris Kinas atgavo ankstesnį
pavidalą. Šįkart atsipeikėjęs sustaugė. Kaktą išpylė
prakaitas. Vėl pasirodė raudonos dėmelės, tik dabar
skaisčios kaip kraujo lašai.
– Klausykis, – prašvokštė jis laižydamasis lūpas.
Varnas sukluso.

Denas pasistengė kuo švariau apvalyti savo sąmonę,

kad kuo daugiau vietos liktų Abrai. Jis taip dažnai
važinėjo traukinuku į Pragiedrulį, kad dabar vairavo
beveik negalvodamas, tuo tarpu Džonas
(apsiginklavęs dviem automatiniais pistoletais ir Bilio
medžiokliniu šautuvu) būdravo tarnybiniame vagone.
Kas iš akių, tas ir iš širdies. Ar beveik. Net
miegodamas žmogus išsaugo dalelytę sąmonės, bet
Abra buvo justi taip stipriai, kad jį ėmė baimė.
Smilktelėjo mintis, kad jeigu ji ilgėliau užsibus jo
galvoje, šeimininkaudama su tokia galia, netrukus jis
bėgs pirktis madingų sandalų ir priderintų aksesuarų.
Ir, be abejo, dūsaus varvindamas seilę į grupės
„Pašonėje“ dabitas.
Pravertė ir tai, kad paskutinę akimirką, Abros
prispirtas, pasiėmė jos seną pliušinį zuikį Šokliuką.
„Turėsiu į ką sutelkti mintis“, – paaiškino ji. Nė
vienam jų net neatėjo į galvą, kad ją puikiai supras
vienas ponas, tik iš dalies priskirtinas žmonių giminei,
stuobrių aplinkoje vadinamas Bariu Smitu. Tos
gudrybės kadaise išmokęs iš senelio Fliko, buvo ne
kartą pritaikęs ją gyvenime.
Taipgi pravertė ir tai, kad Deivas Stounas išūžė jam
ausis šeimyniniais pasakojimais, kurių didumos Abra
niekada nebuvo girdėjusi. Ir vis dėlto Denas abejojo,
kad jų planas būtų pavykęs, jeigu būrio pėdsekys
nebūtų susirgęs.
– Nejaugi kiti negalėtų tavęs susekti? – paklausė jis
Abrą.
– Skrybėlėtoji moteris gal ir sugebėtų, nors ir kitame
šalies krašte būdama, bet ji nesikiša, – ir vėl grasi
šypsena iškreipė jos lūpas, ji prašiepė dantis. Tokia
mina mergina pasirodė vyresnė, nei buvo iš tikrųjų. –
Roza manęs bijo.
Abra nesilaikė be perstojo Deno galvoje. Retkarčiais
jis jausdavo, kad ji kažkur dingsta, tiria – be galo
atsargiai – aplinkinį pasaulį ieškodama to, kuris kartą
apsikvailino užsimaudamas Bredlio Trevoro beisbolo
pirštinę. Ji pranešė, kad grynuoliai stabtelėjo
Starbridžo (Denas neabejojo, kad ji turi omeny
Sterbridžą) miestelyje, ten išsuko iš greitkelio ir
šalutiniais keliais leidosi tiesiai į jos sąmonės
siunčiamą aiškų signalą. Vėliau jie papietavo pakelės
kavinėje – neskubėdami, tyčia užtęsdami paskutinę
kelionės dalį. Žino, kur ji vyksta, ir tuo tik džiaugiasi,
nes Pragiedrulis – atokus kampelis. Mano, kad ji pati
lenda jiems į rankas, ir tai esą gerai, bet veikti reikia
apdairiai, kaip per atstumą lazeriu atliekant operaciją.
Vienu tarpu, kai Deno sąmonėje šmėkštelėjo
pornografinis vaizdas – grupinis seksas prie baseino,
jis sunerimo. Tarė sau, kad bus netyčia žvilgtelėjęs į
Abros pasąmonę, kur, anot daktaro Froido, glūdo
pirminiai vaizdiniai. Vėliau jis gailėsis padaręs tokią
prielaidą, nors sąžinė ir negrauš: jis seniai buvo
išmokęs nekaišioti nosies į slaptas kitų žmonių mintis.
Viena ranka Denas laikė lokomotyvo valdymo
svirtelę, kita – nučiupinėtą pliušinį zuikį, patupdytą
ant kelių. Iš abiejų pusių traukėsi miškas, jau po
truputį degantis rudens spalvomis. Dešinėje, įsitaisęs
ant vadinamojo konduktoriaus pasėsto, Deivas dėstė
dukteriai šeimos istorijas, šokdindamas atminties
užkaboriuose lindinčius vaiduoklius.
– Vakar, paskambinusi tau, mama sakė, kad
mamutės rūsyje stovi skrynia, o ant jos užrašyta:
Alesandra. Ar žinai, kas ji tokia?
– Sendės močiutė, – atsakė Denas. Viešpatie, net
balsas laibesnis. Jaunesnis.
– Na, žinoma. O dabar papasakosiu tau vieną
atsitikimą iš jos gyvenimo, tikriausiai nesi girdėjusi, o
jeigu ir esi, tai tikrai ne iš manęs. Gerai?
– Gerai, tėti.
Deno lūpų kampučiai kilstelėjo kaip tik tuo metu, kai
už keliolikos kilometrų Abra nusišypsojo, žiūrėdama į
išsirikiavusias žodžių loto raides: SEIBANAS.
– Tavo senelė Sendė baigė Olbanio valstybinį
universitetą ir atliko pedagoginę praktiką vidurinėje
mokykloje. Lyg Vermonte, lyg Masačusetse, lyg
Naujajame Hampšyre, nebepamenu kur. Atidirbo
keturias savaites iš aštuonių privalomų, paskui ėmė ir
atsisakė darbo. Bet niekur neišvažiavo, gal kur nors
laikinai įsidarbino restorano padavėja ar panašiai ir,
be abejo, vaikščiojo į koncertus ir pobūvius. Ji mėgo...

(pramogas)
Tas žodis Abrai priminė ištvirkėlių trijulę, kuri,
griaudžiant senovinei disko muzikai, glamžėsi ir
laižėsi prie baseino. Fui! Kai kas labai keistai
įsivaizduoja pramogas.
– Abra? – tai buvo ponia Din. – Tavo eilė, aukseli.
Jeigu teks ilgiau nertis iš kailio, neišlaikys jos
nervai. Būtų buvę kur kas lengviau, jei ji būtų likusi
namie. Ji net buvo pakišusi tą mintį tėvui, bet jis nė
klausyti nenorėjo. Net jeigu ponas Frimanas
saugosiąs.
Pamačiusi ant lentos kortelę su raide R, ji sudėliojo
žodį SVARAS.
 – Ačiū, Abe Šnabe, man kaip tik reikėjo tos raidės! –
sušuko Ema. Ji apsuko lentą ir susikaupusi sužiuro –
taip ji rymos mažų mažiausiai penkias minutes. Gal
net dešimt. Paskui sudėlios kokį nors nuvalkiotą žodį
kaip AVIS ar KAVA.
Abra grįžo į traukinuką. Tėčio pasakojimas buvo
gana įdomus, nors ji žinojo kur kas daugiau, nei jis
manė.
(Abe! Ar tu)

– Abe! Ar girdi?
– Žinoma, – atsiliepė Denas. Man tiesiog teko
trumpai nusišalinti, kad sudėliočiau žodį. – Nieko sau.
– Beje, tuo metu mamutė gyveno Manhatane, ir
birželį Alesandra atvažiavo pas ją nėščia.
– Nešiojo mamą?
– Įspėjai, Abadu.
– Vadinasi, mama – pavainikė?
Geroka staigmena, bet tikriausiai kiek persistengta.
Denas, pakliuvęs į keistoką pašnekovo ir podraug
slapuko padėtį, susigraudino ir vos nesusijuokė: jis
suprato, jog Abra puikiai žino, kad jos motina –
nesantuokinė. Jau pernai Liusė buvo jai papasakojusi.
Nors ir kaip keista, Abra bandė įteigti tėvui mintį, kad
ji nieko nežino.
– Taip, aukseli. Bet čia nieko smerktina. Kartais
žmonės... na, kaip čia pasakius... nuklysta. Giminės
medis išleidžia keistas šakas, ir tu turi teisę visa tai
žinoti.
– Mamai gimus, po kelių mėnesių mirė močiutė
Sendė, tiesa? Žuvo per eismo įvykį.
– Taip. Mamutė prižiūrėdavo Liusę popiet, apskritai
ją ir užaugino. Todėl jos tokios artimos ir todėl mamai
taip graudu, kad mamutė sensta ir serga.
– O kas buvo mamos tėvas? Ar močiutė Sendė kada
nors pasisakė?
 – Geras klausimas, – atsakė Deivas. – Jei Alesandra
ir pasisakė mamutei, ši niekam neišdavė paslapties, –
jis parodė į proskyną, priešaky einančią per mišką. –
Žiū, aukseli, jau beveik atvažiavome!
Pro šalį praslinko ženklas PRAGIEDRULIS. POILSIO
ZONA – 3 km.

Varno būrys stabtelėjo Anistone prie degalinės įsipilti

degalų, bet beveik už dviejų kilometrų nuo Ričlando
skersgatvio, Didžiosios gatvės gale. Išvažiuojant iš
miesto – prie vairo dabar sėdėjo Barškuolė, o vietoj
trijulės prie baseino vaizdo grotuve sukosi
„Svinguojančios studentės“, – Baris pašaukė Džimį
Skaičiuką.
– Biče, reikia paskubėt, – sukarkė jis. – Jie jau beveik
atvažiavo. Ta vieta vadinasi Pragiedruliu. Regis, jau
esu sakęs?
– Aha, esi, – Džimis buvo bepaplekšnojąs Bariui per
ranką, bet apsigalvojo.
– Kai tik atvažiuos, iškart sės vaišintis. Tada reikia
juos ir griebti.
– Bus padaryta, – pažadėjo Džimis. – Spėsim išsunkti
iš mergiščios garo, kad tau padėtume. Roza
neprieštaraus.
– Žinoma, ne, – sutiko Baris, – bet man jau per vėlu.
Tau gal ir pravers.
– Ką čia paistai?
– Dirstelėk į savo rankas.
Džimis dirstelėjo ir išvydo ant baltos švelnios rankos
žemiau alkūnės pražystant pirmąsias dėmeles.
Raudonoji mirtis. Pamačius tai, jam išdžiūvo burna.
– O Dieve, vėl prasideda, – suvaitojo Baris, ir ten,
kur ką tik gulėjo kūnas, liko kūpsoti subliūškusi
drabužių krūvelė. Džimis spėjo pamatyti, kaip Baris
nurijo seiles... ir gerklės kaip nebūta.
– Traukis, – niuktelėjo Riešutas. – Leisk prieiti.
– Ko? Kuo tu jam padėsi? Jam galas.
 Džimis nuėjo į kabiną ir atsisėdo į keleivio vietą, kur
anksčiau drybsojo Varnas.
– Važiuok keliu 14-A aplink Freizerį, – įsakė jis. –
Taip bus greičiau nei per miestelio centrą. O paskum
palei Sako upę...
Barškuolė bakstelėjo į GPS.
– Aš jau užprogramavau. Manai, aš akla ar tiesiog
pusgalvė?
Džimis beveik negirdėjo jos žodžių. Jam nevalia
mirti. Jis dar per jaunas, juo labiau kad prieš akis tiek
neįtikėtinų išradimų kompiuterijos srityje. Iš galvos
nėjo mintis apie ciklus, apie klaikų skausmą
kiekvienąsyk grįžtant iš nebūties...
Ne. Ne. Nieku gyvu. Neįmanoma.
Pavakario saulė įžulniai plieskė į didelį priekinį
kemperio langą. Graži rudenio saulė. Iš visų metų
laikų ruduo Džimiui labiausiai patiko, jis tikėjosi
gyventi ir kitą rudenį vėl keliauti po šalį su
grynuoliais. Ir vėl. Ir vėl. Laimė, kartu su juo kieta
draugija, dėl ateities nėra ko bijoti. Tėtukas Varnas
šaunuolis, išmanus ir klastingas. Grynuoliams ir
anksčiau tekdavo pavargti. Tėtukas ir šįkart ras išeitį.
– Žiūrėk nuorodos į Pragiedrulio poilsio zoną.
Nepražiopsok. Baris sako, kad mes jau beveik vietoje.
– Džimi, liaukis kvaršinęs man galvą, – suniurzgė
Barškuolė. – Eik, pasėdėk. Nuvažiuosim per valandą, o
gal ir greičiau.
– Spausk, – paragino Džimis Skaičiukas.
Endė Barškuolė šyptelėjusi padidino greitį.
Kai jie pasuko Sako paupiu, Baris Kinas buvo dingęs
nebūtyje palikdamas drabužius. Jie dar buvo šilti nuo
sudeginusio jį karščio.

(Baris mirė)
Mintis, pasiekusi Deną, nedvelkė siaubu. Nei juo
labiau užuojauta. Gera žinia. Iš pažiūros Abra atrodė
kaip paprasta amerikietė, gražesnė už kai kurias ir
protingesnė už didumą, bet po tuo apnašu – ne per
storiausiu – slypėjo jauna vikingė, nuožmi ir
kraugeriška. Gaila, pagalvojo Denas, kad ji neturi
brolių nei seserų. Ji būtų apgynusi juos netausodama
savo gyvybės.
Kai traukinukas išnėrė iš miško ir nudundėjo palei
aptvertą skardį, Denas visiškai sulėtino greitį.
Apačioje, nutvieksta auksinių vakaro gaisų, spindėjo
Sako upė. Stačiu šlaitu upėn skubantys medžiai degė
oranžine, raudona, geltona ir violetine liepsna. Virš jų,
lyg ranka pasiekiami, plaukė putlūs debesys.
Šnypščiant pneumatiniams stabdžiams, traukinys
privažiavo prie iškabos PRAGIEDRULIO
GELEŽINKELIO STOTIS, ir Denas išjungė variklį.
Valandėlę nesusizgribo, ką sakyti, bet jam padėjo
Abra:
– Ačiū, tėti, kad leidai man vairuoti. O dabar
surenkime pudingą, – šį žodį Abra buvo ką tik
sudėliojusi Dinų poilsio kambaryje. Ji pasitaisė: –
Kitaip sakant, pikniką.
– Nejaugi tu dar nori valgyti, tiek prisišveitusi
traukinyje? – paerzino Deivas.
– Aišku, noriu. Ar nesidžiaugi, kad aš nesergu
anoreksija?
– Džiaugiuosi, žinoma, – atsakė Deivas. – Kur
nesidžiaugsi!
Akies krašteliu Denas pamatė Džoną Daltoną:
nuleidęs galvą, tasai sliūkino per piknikų aikštelę,
stengdamasis kuo tyliau žengti storu pušų skujų
kilimu. Vienoje rankoje nešėsi pistoletą, kitoje – Bilio
Frimano šautuvą. Automobilių aikštelę supo medžiai;
žvilgtelėjęs atgal, Džonas dingo už jų. Vasarą ir
aikštelėje, ir prie piknikų stalų nebūtų nė vietelės.
Tačiau tą rugsėjo pabaigos savaitgalio pavakarę,
išskyrus juos, Pragiedrulyje nebuvo nė gyvos dvasios.
Deivas pažvelgė į Deną. Tasai linktelėjo. Abros
tėvas – agnostikas iš įsitikinimo, bet katalikas pagal
santuoką – persižegnojo ir nusekė paskui Džoną į
mišką.
 – Kaip čia gražu, tėti! – sušuko Denas. Jo
nematomoji keleivė dabar kalbėjosi su Šokliuku, nes,
išskyrus Šokliuką, nieko daugiau nebeliko. Denas
patupdė nušiurusį, sukumpusį vienakį zuikį ant
piknikų stalo, paskui nuėjo prie pirmojo vagono paimti
pintinės su užkandžiais.
– Gerai jau, gerai, tėti, – kreipėsi jis į tuščią
laukymę. – Aš pati panešiu.

Dinų poilsio kambaryje Abra atstūmė kėdę ir atsistojo.

– Man vėl reikia į tualetą. Vidurius susuko. O paskui,
man rodos, verčiau eisiu namo.
Ema išpūtė akis, bet ponia Din pažvelgė su
užuojauta.
– Ak, aukseli, tau moteriškos bėdos, ar ne?
– Taip, ir baisiai skauda.
– Ar turi visko, ko reikia?
– Kuprinėje. Ačiū, man nieko nereikia. Atleiskit.
– Gražu! – sušuko Ema. – Išeini, nes bijai pralaimėti,
ką?
– Em-ma! – sudraudė ją motina.
– Nieko baisaus, ponia Din. Aš jai prakišau, kai
žaidėm krepšinį.
Abra užlipo laiptais viena ranka susiėmusi už pilvo –
tikėjosi, kad neatrodo per daug apsimetanti.
Dirstelėjusi pro langą, pamatė pono Frimano
automobilį, bet šįkart neparodė jokio ženklo.
Atsidūrusi vonios kambaryje, užsklendė duris ir
atsisėdo ant unitazo dangčio. Kaip gera pagaliau
liautis manipuliavus savo esybėmis! Ema su motina
liko apačioje. Dabar buvo tik dvi Abros: Abra vonios
kambaryje ir Abra Pragiedrulyje. Ji užsimerkė.
(Denai)
(aš čia)
(gali daugiau manimi neapsimesti)
Ji nusišypsojo pajutusi palengvėjimą. Dėdė Denas
stengėsi iš paskutiniųjų, bet dėtis mergina per skystos
blauzdos.
Kažkas nedrąsiai bilstelėjo į duris.
– Abra? – Ema. – Kaip jautiesi? Atleisk, jei įžeidžiau.
– Viskas gerai, bet aš noriu namo, išgersiu motrino
ir atsigulsiu.
– Maniau, kad nakvosi pas mus.
– Viskas gerai.
– Bene tavo tėtis neišvažiavęs?
– Užsirakinsiu ir nieko neįsileisiu, kol jis grįš.
– Gal tave palydėti?
– Ačiū, nereikia.
Ji troško pagaliau likti viena ir pasidžiaugti, kai
Denas, tėvas ir daktaras Džonas susidoros su tais
padarais. O jie tikrai su jais susidoros. Baris miręs,
kiti be jo akli. Nieko bloga jai negali atsitikti.

10

Nė menkiausio vėjelio, kad sušiurentų trapūs lapai:

nutilus lokomotyvo varikliui, Pragiedrulio poilsio
zonoje tvyrojo tyla. Tik tyliai čiurleno upė apačioje,
karkė varnas ir artėjo automobilio gausmas. Jie. Tie
patys, kuriuos siunčia skrybėlėtoji moteris. Roza.
Denas atvožė pintinės dangtį, įkišo ranką ir užčiuopė
22-ojo kalibro „gloką“, Bilio parūpintą, – Denas
nežinojo ir nesidomėjo, kur ir kaip bičiulis jį gavo.
Tačiau žinojo, kad gali paleisti penkiolika šūvių, o
jeigu penkiolikos kulkų neužteks, ką gi, galės rautis
plaukus. Jam pasivaideno amžinatilsį tėvas – kaip
paprastai žaviai ir vylingai šypsodamasis, Džekas
Toransas mestelėjo: Jei neišdegs, protas neneša, ką
galėčiau tau patarti. Denas pažvelgė į seną pliušinį
Abros zuikį.
– Ar pasiruošęs, Šokliuk? Tikiuosi, kad pasiruošęs.
Tikiuosi, kad mudu abu pasiruošę.

11
Bilis Frimanas linksojo savo automobilyje prie vairo,
bet, Abrai išėjus iš Dinų namų, ūmai atsitiesė. Pro
duris ją išlydėjo Ema, jos draugė. Merginos
atsisveikino, pliaukštelėjo viena kitai delnais, ir Abra
patraukė į namus, esančius kitapus gatvės už keturių
namų. To nebuvo numatyta, ir, kai ji atsigręžė, jis
iškėlė abi rankas, lyg klausdamas: Kas atsitiko?
Ji nusišypsojo ir vėl parodė jam nykštį, atseit, viskas
gerai. Taip Bilis suprato tą ženklą, aiškiai ir
nedviprasmiškai, bet jam pasidarė neramu, kad
mergina viena vaikščioja gatve, nesvarbu, kad tie
bepročiai dabar už trisdešimties kilometrų į pietus.
Abra – gyva jėgainė ir, galimas daiktas, išmano, ką
daro, bet, šiaip ar taip, tik trylikos metų.
Nenuleisdamas akių nuo Abros, su kuprine ant pečių
einančios gatve ir jau traukiančios raktą iš kišenės,
Bilis palinko į priekį ir, nykščiu spustelėjęs mygtuką,
atidarė dėtuvę, kur gulėjo 22-ojo kalibro „glokas“.
Pistoletus jis išsinuomojo iš Naujojo Hampšyro
Greitkelių šventųjų garbės nario. Jaunystėje Bilis
kartais duodavosi keliais drauge su jais, bet nestojo į
jų draugiją. Apskritai nesigailėjo, nors ir suprato, kuo
žavi tokios draugijos. Tikriausiai Denas su Džonu irgi
jautė ką nors panašaus priklausydami AA draugijai.
Abra įsmuko į namus ir uždarė duris. Bilis
neišsitraukė nei pistoleto, nei mobiliojo telefono – dar
nereikėjo, bet dėtuvės neuždarė. Nežinia, kas paveikė,
gal tai, ką Denas vadino švytėjimu, bet jis pajuto
grėsmę. Be reikalo Abra neliko nakvoti pas draugę.
Verčiau būtų viską dariusi, kaip numatyta.

12

Jie keliauja kemperiais ir vinebagais, – sakė Abra, ir

dabar kaip tik toks vinebagas įvairavo į automobilių
stovėjimo aikštelę, į kurią rėmėsi kelias į Pragiedrulį.
Denas stebėjo jį laikydamas ranką piknikų pintinėje.
Dabar, kai išmušė valanda, jis jautėsi palyginti ramus.
Pasukęs pintinę galu į kemperį, nykščiu nuspaudė
„gloko“ saugiklį. Vinebago durys atsidarė, ir pro jas
vienas po kito išgužėjo tariamieji Abros grobikai.
Pasak Abros, jie turi keistus – piratų – vardus, bet
Denui pasirodė kaip paprasti žmonės. Vyrai pagyvenę,
kokie paprastai važinėja tokiais gyvenamaisiais
furgonais, moteris – jauna ir daili, amerikietiško tipo,
iš tų komandų palaikymo šokėjų, kurios, ir baigusios
koledžą (ar net pagimdžiusios porą kartų), dar dešimtį
metų išlaiko figūrą. Gal vienas tų vyrų jos tėvas.
Akimirką Denas sudvejojo. Šiaip ar taip, čia turistų
lankoma vieta, o Naujojoje Anglijoje prasidėjo bobų
vasara. Jis tikėjosi, kad Džonas su Deividu nepaleis
ugnies nesvarstydami: būtų siaubinga, jeigu žūtų
nekalti...
Staiga ant moters kairės rankos jis pastebėjo
ištatuiruotą gyvatę kraupiomis iltimis, o dešinėje
rankoje – švirkštą. Vyriškis šalia irgi laikė švirkštą. O
priešaky einantis žmogus turėjo už diržo užsikišęs
kažką panašaus į pistoletą. Jie stabtelėjo prie beržinių
stulpų, ženklinančių įėjimą į piknikų zoną. Kai vadeiva
išsitraukė pistoletą, visos Deno abejonės išsisklaidė.
Pistoletas atrodė neįprastas: pernelyg plonas, kad
būtų tikras.
– Kur mergiščia?
Denas laisva ranka parodė į pliušinį zuikį Šokliuką.
– Arčiau prie jos neprieisite.
Vyriškis su keistu pistoletu buvo žemo ūgio,
pliktelėjusia kakta, iš pažiūros panašus į geraširdį
buhalterį. Virš diržo pūpsojo minkštas, sočiai
prikimštas pilvas. Jis vilkėjo siaurėjančiomis kelnėmis
ir marškinėliais su užrašu DIEVAS NEIŠSKAIČIUOJA
ŽŪKLĖJE PRALEISTŲ VALANDŲ IŠ ŽMOGUI SKIRTO
GYVENIMO.
– Norėčiau tave kai ko paklausti, zuikuti, – kreipėsi
moteris.
Denas suraukė antakius.
– Nesivaržyk.
– Pavargai, ar ne? Gal nori miego?
 Jis norėjo. Pajuto, kaip staiga apsunko vokai, virtę
švininiais svambalais. Pirštai, gniaužiantys pistoletą,
pamažu atsigniaužė. Dar dvi sekundės – ir jis būtų
subliūškęs ir užknarkęs, nukneibęs galvą ant inicialais
išpjaustinėto stalo. Bet ūmai suriko Abra.
(KUR VARNAS? AŠ NEMATAU VARNO!)

13

Denas krūptelėjo kaip žmogus, išgąsdintas tuo metu,

kai ima knapsėti nosimi. Ranka pintinėje instinktyviai
susigniaužė, driokstelėjo šūvis, ir į šalis išlakstė
vytelių skutai. Kulka nieko nekliudė, bet vinebago
žmonės šiurptelėjo, ir Deno mieguistumas išsisklaidė
kaip iliuzija, kokia jis ir buvo. Moteris su ištatuiruota
gyvate ir vyras su pūkuotų žilų plaukų vainikėliu
atšoko, bet vadeiva su keistuoju pistoletu puolė į
priekį klykdamas:
– Griebk jį! Griebk!
– O šito nenorit, šunsnukiai! – suriko Deivas
Stounas. Jis išpuolė iš miško ir atidengė ugnį. Diduma
kulkų pralėkė pro šalį, bet viena pataikė Graikiniam
Riešutui į kaklą, ir grynuolių gydytojas susmuko ant
pušų skujų, paleisdamas iš rankų švirkštą.

14

Vadovauti grynuoliams – didelė atsakomybė, be kita

ko, teikianti tam tikrų privilegijų. Viena jų buvo
milžiniškas, už beprotiškus pinigus iš Australijos
užsakytas kemperis „Earth Cruiser“, kurio vairas
vėliau buvo perkeltas į kairę pusę. Kita privilegija –
Blubelo kempinge įrengta dušinė moterims, kuria ji
galėjo naudotis kada ir kiek tinkama. Kelis mėnesius
praleidus kelionėje, niekas negali prilygti karštam
dušui dideliame, plytelėmis išklotame kambaryje, kur
galima išskėsti rankas ir net šokti, jei kiltų toks noras.
Ir kur po keturių minučių neišsenka karštas vanduo.
 Rozai patiko stovėti po dušu tamsoje, išjungus
šviesą. Ji seniai pastebėjo, kad taip lengviau galvoti,
todėl ir nuėjo į dušinę, kai tik sunerimo tryliktą
valandą vietos laiku pasikalbėjusi telefonu. Ji dar
tikėjo, kad Varno žygis pasiseks, bet pradėjo kaltis
abejonės – nelyginant pienės kadaise dailiai
nupjautoje vejoje. Jeigu mergiščia protingesnė, nei jie
manė... arba jei turi pagalbininkų...
Ne. Negali būti. Ji, be abejo, garinė – visų garinių
garinė, bet vis dėlto dar vaikas. Stuobriukė. Šiaip ar
taip, Rozai nieko kita nebeliko, kaip laukti, kas bus
toliau.
Per penkiolika minučių atsigaivinusi po dušu, ji
nusišluostė, apsisiautė gauruotu vonios rankšluosčiu
ir, drabužiais nešina, grįžo į savo kemperį. Striukis
Edis su Dičke Mo tvarkė kepsninės aikštelę,
apšnerkštą po prašmatnių pietų. Jie niekuo dėti, kad
visiems staiga dingo apetitas, kai dar du grynuolius
išbėrė prakeiktos raudonos dėmės. Jie pamojo jai.
Roza kilstelėjo ranką, norėdama jiems atsakyti, bet
tuo metu galvoje sprogo ryšulys dinamito lazdelių. Ji
sukniubo ant žemės, kelnės ir marškinėliai išsprūdo iš
rankos, išsiskleidė vonios rankšluostis.
Roza beveik to nepastebėjo. Kažkas atsitiko
smogiamajam būriui. Kažkas negera. Vos pragiedrėjus
mintims, ji griebė suglamžytus džinsus ir ėmė ieškoti
mobiliojo telefono. Niekad gyvenime ji taip karštai (ir
beviltiškai) netroško, kad Tėtukas Varnas galėtų
užmegzti telepatinį ryšį per didelį atstumą, bet,
išskyrus vieną kitą išimtį (tarp kita ko, ir ją), šiuo
gebėjimu buvo apdovanoti tik gariniai stuobriai, tokie
kaip toji mergiščia iš Naujojo Hampšyro.
Prie jos pribėgo Edis ir Mo. Jiems iš paskos skubėjo
Ilgšis Polas, Romioji Seirė, Čarlis Žetonas ir Semas
Arfininkas. Roza paspaudė greitojo rinkimo mygtuką.
Už kelių tūkstančių kilometrų skambtelėjo Varno
telefonas.
„Alio, jūs skambinate Henriui Rotmanui. Dabar
negaliu su jumis kalbėti, bet jeigu paliksite savo
telefono numerį ir trumpą žinutę...“
Sušiktas atsakiklis. Vadinasi, telefonas arba
išjungtas, arba nepasiekiamas. Roza pasirinktų antrąjį
variantą. Nuoga, kniūbsčia purve, užsėdusi ant kulnų,
Roza laisva ranka pliaukštelėjo sau per kaktą.
Varne, kur tu? Ką veiki? Kas atsitiko?

15

Vyriškis siaurėjančiomis kelnėmis ir marškinėliais

šovė į Deną iš keistojo pistoleto. Pokštelėjo suspaustas
oras, ir staiga Šokliuko kupron įsmigo strėliukė.
Denas ištraukė „gloką“ iš sukiužusios piknikų pintinės
ir paleido dar vieną šūvį. Kulka kliudė vyriškiui su
siaurėjančiomis kelnėmis tiesiai į krūtinę, jis
kriokdamas virto aukštielninkas, marškinėliai ant
nugaros paraudo nuo kraujo.
Endė Steiner vienintelė liko stovėti. Ji atsigręžė,
pamatė sutrikusį Deivą Stouną, kuris stovėjo kaip
įbestas, ir puolė jį rankoje suspaudusi švirkštą
nelyginant durklą. Jos arklio uodega švaistėsi kaip
laikrodžio švytuoklė. Ji klykė iš visos gerklės. Denui
pasirodė, kad viskas sulėtėjo ir išryškėjo. Jis spėjo
pamatyti, kad apsauginis gaubtuvėlis nuo adatos
nenuimtas, ir tarė sau: Kas čia per klounai? Deja, iš
tiesų tai buvo anaiptol ne klounai. Tai medžiotojai,
visiškai nepratę susidurti su aukos pasipriešinimu.
Kas be ko, juk paprastai jie puldavo vaikus, juo labiau
nieko pikta nesitikinčius.
Deivas spoksojo į harpiją, kuri klykdama šuoliavo jo
link. Gal jam išsibaigė šoviniai, bet veikiausiai išseko
susikaupęs pyktis. Denas pakėlė pistoletą, bet nešovė:
pernelyg pavojinga – užuot nukovęs tatuiruotąją
damą, galėjo lengvai kliudyti Abros tėvą.
Ir tuomet iš miško iššoko Džonas ir, atsitrenkęs į
Deivą, pastūmė jį puolančios moters link. Ji ko
neužduso suklykusi (iš įsiūčio? Baimės?). Abu nusirito
ant žemės. Švirkštas iškrito iš rankos. Kai tatuiruotoji
moteris keturpėsčia karštligiškai graibėsi švirkšto,
Džonas smogė jai į žandą Bilio medžioklinio šautuvo
buože. Smogė iš visų jėgų, paveiktas adrenalino.
Sutraškėjo žandikaulis. Jos veidas iškrypo į kairę,
viena akis išsprogo lyg iš nuostabos. Ji susmuko ir
apsivertė aukštielninka. Iš burnos trykštelėjo kraujas.
Ji tolydžio gniaužė kumščius.
Džonas nustėręs sviedė šautuvą ir atsigręžė į Deną.
– Aš nenorėjau smogti taip stipriai! Viešpatie, aš
paprasčiausiai išsigandau!
– Pažiūrėk į garbanių, – pasiūlė Denas. Jis atsistojo
ant kojų, kurios jam atrodė per ilgos ir lyg svetimo. –
Pažiūrėk, Džonai.
Džonas pažvelgė. Graikinis Riešutas tysojo kraujo
klane, viena ranka laikydamas peršautą kaklą. Jis
staigiai keitėsi, pereidamas iš vieno ciklo į kitą.
Drabužiai čia bliūško, čia vėl pūtėsi. Kraujas,
srūvantis pro pirštus, čia dingdavo, čia atsirasdavo.
Pirštai taipgi. Žmogus tapo kažkokia nevykusia
rentgenograma.
Džonas atšlijo, rankomis užspaudęs burną ir nosį.
Denas vis dar matė viską sulėtintu tempu ir
nepaprastai aiškiai. Spėjo pastebėti, kad
tatuiruotosios moters kraujas ir plaukų kuokštas,
prilipęs prie šautuvo buožės, irgi tai dingsta, tai vėl
pasirodo. Nejučia prisiminė, kaip švaistėsi uodegon
surišti plaukai – kaip švytuoklė, kai ji...
(Denai kur Varnas KUR VARNAS???)
...bėgo prie Abros tėvo. Abra pranešė, kad Bariui
prasidėjo ciklai. Dabar Denas suprato, ką ji turėjo
omeny.
– Tipas su žvejo marškinėliais irgi pradingsta, –
pranešė Deivas Stounas.
Jos balsas tik vos virptelėjo, ir Denas suvokė, iš ko jo
duktė paveldėjo plieninę valią. Bet nebuvo laiko apie
tai mąstyti. Abra be perstojo kalė jam į galvą, kad jie
sunaikino toli gražu ne visus.
Jis puolė prie kemperio, kuris stovėjo atviromis
durimis. Užlėkė laipteliais, virto ant kilimine danga
užklotų grindų ir netyčia trinktelėjo galvą į valgomojo
stalo koją, bet taip stipriai, kad žvaigždės iš akių
pasipylė. Kino filmuose to nepamatysi, – tarė sau ir
pasivertė ant šono tikėdamasis šūvio arba spyrio, arba
adatos dūrio: kas nors juk turėjo dengti draugus iš
užnugario. Tas, kurį Abra vadino Varnu. Vadinasi, jie
ne tokie jau kvaili ir geraširdžiai, kaip atrodo.
Vinebage nebuvo nė gyvos dvasios.
Atrodė, kad nebėra nė gyvos dvasios.
Denas pašoko ant kojų ir nukūrė į virtuvę. Pro
sujauktą sulankstomą lovelę, kurioje neseniai
kažkieno gulėta. Nejučia užuodė baisią smarvę, nors
ūžė oro kondicionierius. Čia pat stovėjo spinta
atviromis durimis, bet viduje, išskyrus drabužius,
nieko daugiau nebuvo. Jis pasilenkė žiūrėdamas, ar
nepastebėsiąs kojų. Nematyti. Nuėjo į kemperio galą
ir stabtelėjo prie tualeto durų.
Vėl dingtelėjo į galvą mintis apie kvailus kovinius
filmus, ir jis prisilenkęs staiga atplėšė duris. Tualete
buvo tuščia, ir jis nė kiek nenustebo. Jei kas nors čia ir
slapstėsi, jau seniai būtų turėjęs nukeipti. Vien nuo
smarvės.
(gal čia kas nors iš tikrųjų numirė gal net tas pats
Varnas)
Akimoju grįžo Abra, siaubo apimta, taip smarkiai
siųsdama savo mintis, kad nuslopino Deno.
(ne mirė Baris KUR VARNAS SURASK MAN VARNĄ)
Denas puolė lauk iš kemperio. Abu vyrai, atvykę
pagrobti Abros, buvo dingę – mėtėsi tik jų drabužiai.
Moteris – bandžiusi jį užmigdyti – buvo dar gyva, bet
jau merdėjo. Ji priropojo prie piknikų stalo, ant kurio
stovėjo suniokota pintinė, ir atsisėdo ant žemės.
Nugara atsirėmė į suolą nenuleisdama nuo Deno,
Džono ir Deivo akių, išlikusių suniokotame veide.
Kraujas, iš nosies ir burnos srūvantis ant smakro,
atrodė kaip ispaniška barzdelė. Palaidinukės krūtinė
buvo kiaurai permirkusi. Denui priėjus, moters oda
nutirpo nuo veido, o drabužiai nukaro ant išsikišusių
griaučių. Nebelikus pečių, nusmuko liemenėlės
petnešėlės. Iš viso kūno liko tik akys,
nenukrypstančios nuo Deno. Paskui jos oda apgijo
atsiradusius raumenis, o drabužiai vėl aptraukė kūną.
Nukritusios petnešėlės pakibo ant alkūnių, kairioji
įstrigo gyvatei barškuolei tarp ilčių, kad ji negalėtų
įkirsti. Kaulai, prilaikantys sulaužytą žandikaulį, tapo
ranka.
– Jūs sudirbot mus, – sušnypštė Endė Barškuolė. –
Mus sudirbo saujelė stuobrių. Protas neneša.
Denas parodė į Deivą.
– Štai šitas stuobrys – tos pačios merginos, kurią
kėsinotės pagrobti, tėvas. Pristatau įdomumo dėlei.
Barškuolė skausmingai išsiviepė. Iššiepė kruvinus
dantis.
– O man į jį nusišvilpt! Atsirado dar vienas pimpis
klajūnas! Romos popiežius, ir tas turi pimpį, jums
svarbu tik įkišt, ir tiek. Suknisti krušliai. Amžinai turit
nugalėt, ar ne? Amžinai turit...
– Kur dar vienas jūsiškis? Kur Varnas?
Endė užsikosėjo. Lūpų kampučiuose ištiško kraujo
purslai. Kadaise ji pasiklydo, o vėliau parsirado.
Tamsiame kino teatre ją rado deivė juodais plaukais
tarsi audros debesiu. Dabar ji miršta nepuoselėdama
jokių vilčių. Metai tarp prezidento buvusio aktoriaus ir
prezidento juodaodžio buvo puikūs, o visų gražiausia
buvo stebuklingoji naktis su Roza. Endė išsiviepė
drąsiai žiūrėdama į akis aukštam išvaizdžiam
vyriškiui. Skaudėjo viepiantis, bet ji vis dėlto viepėsi.
– Aha, tas pats. Dabar jis Rine. Barškina stuobriukes
striptizininkes.
Ji vėl ėmė tirpti. Denas išgirdo Džoną Daltoną
kuždant:
– Dieve mano, kur tai girdėta! Kraujo išsiliejimas į
smegenis. Matau savo akimis.
Denas laukė, kada tatuiruotoji moteris grįš iš
nebūties. Pagaliau ji grįžo dejuodama pro sukąstus
kruvinus dantis. Matyt, ciklinis merdėjimas buvo kur
kas skausmingesnis nei jį sukėlęs smūgis, bet Denas
nutarė, kad nepataisomų dalykų nėra. Jis atplėšė
ranką, kuria Endė ramstė sulaužytą žandikaulį, ir
suleido nagus į sužeistą vietą. Pajuto, kaip krustelėjo
visi kaukolės kaulai, lyg jis būtų palietęs į druzgus
sudaužytą vazą, suklijuotą lipniąja juosta. Šįkart
tatuiruotoji moteris ne šiaip sudejavo. Ji suriaumojo
bejėgiškai smogdama Denui, bet jis nekreipė dėmesio
į jos smūgius.
Kur Varnas?
Anistone! – sukliko Barškuolė. – Jis išlipo Anistone!
Nemušk manęs, tėti! Liaukis, nereikia, padarysiu
viską, ko tik tu nori!
Denas prisiminė Abros pasakojimą apie tuos
pabaisas, Ajovoje nukankinusius Bredą Trevorą ir
dievaižin kiek kitų vaikų, apie tai, kaip juos kankino, ir
vos susitvardė tai kraugerei kalei nenuplėšęs viso
žandikaulio. Ir tuo pačiu žandikauliu nežnekinęs jai
sužalotos, kruvinos kaukolės, kol pradingtų ir kaulas,
ir kaukolė.
Staiga – didžiausia nesąmonė tokiomis
aplinkybėmis – Denas prisiminė mažylį su „Narsuolių“
marškinėliais, siekiantį kokaino, atlikusio ant blizgaus
žurnalo viršelio. Suklus, – suvapėjo jis. Ta moteris
neturėjo nieko bendra su mažyliu, ničnieko, bet tai jo
nė kiek nepaguodė. Deno pyktis ūmai išblėso, jam
pasidarė šleikštu, silpna, tuščia širdy.
Nemušk manęs, tėti.
Jis atsistojo, nusišluostė rankas į marškinėlius ir,
nieko nematydamas, nupėdino prie traukinuko.
(Abra tu čia)
(taip)
Jau nusiraminusi, ir tai gerai.
(paprašyk savo draugės mamą paskambinti į policiją
tegu praneša kad tau gresia pavojus Varnas Anistone)
Denas kuo mažiausiai norėjo įvelti policiją į tą
istoriją, susijusią su antgamtiniais reiškiniais, bet šiuo
metu jis neturėjo kitos išeities.
(man ne)
Nespėjus jai užbaigti, visas mintis nušlavė įnirtingas
moters pagiežos proveržis.
 (AK TU IŠPERA)

Staiga skrybėlėtoji moteris vėl atsidūrė Deno

galvoje, tik dabar jis nesapnavo, o matė ją savo
akimis – vaizdas, liepsna plykstelėjęs tinklainėje:
neregėto grožio būtybė, visiškai nuoga, ant pečių
išdrikusiomis nelyginant Gorgonos gyvatės drėgnų
plaukų sruogomis. Paskui ji išsižiojo, ir grožio kaip
nebūta. Liko tik juoda ertmė su vieninteliu pageltusiu
dantimi. Beveik iltimi.

(KĄ TU PADAREI)

Denas kluptelėjo ir ranka atsirėmė į priekinį

keleivinį vagoną, kad neparvirstų. Viskas ėmė suktis
jo galvoje svaiginamu greičiu. Skrybėlėtoji moteris
dingo, aplink susispietė kažkokie susirūpinę žmonės.
Visi klausinėjo, kaip jis jaučiasi.
Jis prisiminė Abrą bandant paaiškinti, kaip viskas
sukosi galvoje tą dieną, kai „Anistono pirkėjuje“
pastebėjo Bredo Trevoro nuotrauką, kaip pati Abra
pamatė pasaulį skrybėlėtosios moters akimis, o
skrybėlėtoji moteris – Abros akimis. Dabar Denas
viską suprato. Tai pasikartojo, tik šįkart į kelionę
išvyko jis.
Roza gulėjo ant žemės. Virš galvos matė lopinėlį
vakarėjančio dangaus. Aplink susigrūdę žmonės
tikriausiai priklausė Rozos vaikžudžių genčiai. Visa tai
matė Abra.
Įdomu, ką matė Roza?

16

Barškuolė subliūško, paskui vėl grįžo iš nebūties.

Kūnas degė. Ji pažvelgė į priešais klūpantį vyriškį.
– Ar galėčiau kuo nors tau padėti? – paklausė
Džonas. – Aš gydytojas.
Nekreipdama dėmesio į skausmą, Barškuolė
nusikvatojo. Gydytojas, vienas tų, kurie ką tik nušovė
grynuolių gydytoją, siūlosi jai padėti. Hipokratas būtų
kape apsivertęs!
– Pribaik mane, šikniau. Nieko daugiau negaliu
sugalvoti.
Prie apsišaukėlio gydytojo priėjo tas vėpla, tas
pašlemėkas, savo rankomis nupylęs Graikinį Riešutą.
– Taip tau ir reikia, – prakošė Deivas. – Tu iš tikrųjų
manei, kad leisiu jums pagrobti dukterį? Nukankinti ir
nužudyti, kaip nužudėte vargšą vaikelį Ajovoje?
Jie žino ir tai? Kaip sužinojo? Bet dabar tai jau
neturi reikšmės – bent jau jai, Endei.
– O jūs pjaunate kiaules, karves ir avis. Kuo gi
skiriatės nuo mūsų?
– Mano menku supratimu, žudyti žmones – tai visai
kas kita, – atkirto Džonas. – Gali vadinti mane kvailiu
ir sentimentaliu.
Barškuolės burna buvo pilna kraujo ir kažkokių
šlykščių grumzlų. Tikriausiai dantų. Bet dabar ir tai
neturėjo reikšmės. Šiaip ar taip, tokia mirtis kur kas
maloningesnė nei Bario. Ir nepalyginamai greitesnė.
Bet iš pradžių reikėjo kai ką paaiškinti. Kad įsidėtų į
galvą.
– Žmonės – tai mes. O jūs... viso labo stuobriai.
Deivas nusišypsojo, bet jo žvilgsnis nė kiek
nesušvelnėjo.
– Ir vis dėlto tu tysai ant žemės nešvariais plaukais,
kruvinais marškinėliais. Tikiuosi, pragare tau bus
karšta.
Barškuolė jautė artėjant paskesnį ciklą. Jei
pasisektų, tai būtų paskutinis, bet kol kas ji dar laikėsi
savo materialaus kūno.
– Tu nesuprasi, kaip aš gyvenau. Anksčiau. Ir kaip
gyvenu dabar. Mūsų nedaug, ir mes sergame. Mes
apsi...
– Žinau kuo, – pertraukė ją Deivas. – Suknistais
tymais. Tikiuosi, jie suės visą jūsų prakeiktą mazgą iš
vidaus.
 – Mes nepasirinkome būti tuo, kas esame, taip kaip
ir jūs. Mumis dėti, jūs irgi darytumėt tą patį.
 Džonas lėtai papurtė galvą.
– Niekada. Niekada.
Barškuolei vėl prasidėjo ciklas. Vis dėlto ji spėjo dar
išlementi keturis žodžius:
– Prakeikti žmonės, – paskutinis atodūsis, paskutinis
žvilgsnis, gęstantis nykstančiame veide. – Prakeikti
stuobriai.
Ir ji dingo.

17

Denas pasuko prie Džono ir Deivo. Ėjo lėtai ir

atsargiai, kartais remdamasis stalų, kad išlaikytų
pusiausvyrą. Pakėlė Abros pliušinį zuikį, pats to
nesuvokdamas. Protas blaivėjo, bet džiaugtis tuo jis
nė kiek nesidžiaugė.
– Reikia kuo greičiau grįžti į Anistoną. Negaliu
susisiekti su Biliu. Anksčiau galėjau, o dabar jis dingo.
– O Abra? – paklausė Deivas. – Kaip Abra?
Denas nenorėjo net pažiūrėti į Deivą – jo veidas
buvo pajuodęs iš baimės, bet vis dėlto pažvelgė.
– Ji irgi dingo. Kaip ir skrybėlėtoji moteris. Jos abi
pranyko iš akiračio.
– Ką tai reiškia? – Deivas abiem rankomis įsikibo į
Deno marškinius. – Ką tai reiškia?
– Nežinau.
Jis pasakė tiesą, bet jam buvo baisu.

28 Mergaitė (isp.).
29 Meilė trise (pranc.).
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Varnas

Pasėdėk šalia manęs, Tėtuk, – taip pasakė Baris

Kinas. – Prisilenk.
Tai atsitiko iškart po to, kai Barškuolė paleido pirmą
pornografinį filmą. Varnas atsisėdo šalia Bario, net
paėmė jam už rankos, merdinčiajam pereinant
paskutinį ciklą. O kai šis grįžo iš nebūties...
Klausykis. Ji mus seka, tikrai seka. Tik štai, kai
prasidėjo tas porno...
Visa tai buvo sunku paaiškinti tam, kas nesugeba
užmegzti ryšio, juo labiau kai aiškintojas merdi, bet
Varnas vis dėlto pagavo esmę. Kaip Roza ir tikėjosi,
ištvirkėlių trijulė prie baseino pribloškė mergiščią, bet
ji ne vien pasišalino ir liovėsi juos sekusi. Labai
trumpai Bariui pasirodė, kad ji iškart dviejose vietose:
vis dar traukinuku važiavo su tėčiu ten, kur ketino
surengti pikniką, bet sukrėtimo akimirką it šmėkla
šmėkštelėjo keistas nesuvokiamas vaizdas. Lyg ji
vonios kambary, tupi ant unitazo.
– Gal matei prisiminimą, – pakišo mintį Varnas. – Ar
taip galėtų būti?
– Žinoma, – atsakė Baris. – Stuobrių galvoje pilna
visokio mėšlo. Greičiausiai tai nieko nereiškia. Bet
vienu tarpu ji tarytum susidvejino – virto dvynėmis.
Supranti?
Varnas nelabai suprato, bet vis dėlto linktelėjo.
– Bet jeigu man nepasivaideno, galbūt ji žaidžia kokį
žaidimą. Duokš žemėlapį.
 Džimis Skaičiukas savo skreitiniame kompiuteryje
turėjo visą informaciją apie Naująjį Hampšyrą. Varnas
pakreipė jį Bario pusėn.
– Štai kur ji, – Baris dūrė pirštu į ekraną. – Važiuoja
su tėčiu į Pravirkdulį.
– Pragiedrulį, – pataisė Varnas. – Pragiedrulį.
– Eina jis švilpt! – Baris patraukė pirštą į šiaurės
rytus. – O  tai iš čia atėjo tas keistas signalas.
Varnas griebė kompiuterį ir dirstelėjo į prakaito lašą
(be abejo, apkrėstą), nutiškusį nuo Bario ant ekrano.
– Anistonas? Taigi ji ten gyvena, Bari. Tikriausiai
visame miestelyje apstu jos atminties pėdsakų. Kaip
pleiskanų.
– Kas be ko. Prisiminimų. Svajonių. Visokio mėšlo,
kaip sakiau.
– O dabar signalas dingo.
– Taip, bet... – Baris griebė Varnui už riešo. – Jeigu ji
tokia stipri, kaip sako Roza, visiškai galimas daiktas,
kad vedžioja mus už nosies. Siunčia apgaulingus
signalus.
– Ar esi kada nors susidūręs su tokiu gariniu, kuris
mokėtų taip daryti?
– Ne, bet viskas kada nors atsitinka pirmą kartą.
Beveik neabejoju, kad ji važiuoja su tėvu, bet tu turi
nuspręsti, ar to „beveik neabejoju“ užtenka...
Ir sulig tais žodžiais Baris vėl nugrimzdo į nebūtį, ir
prasmingas ryšys nutrūko. Varnui teko spręsti sunkų
uždavinį. Jis buvo atsakingas už žygį ir neabejojo, kad
sugebės susidoroti, bet šis žygis sumanytas Rozos ir –
svarbiausia – Roza juo serga. Jeigu jam neišdegs, bus
riesta.
Jis dirstelėjo į laikrodį. Naujajame Hampšyre trečia
popiet, Saidvinderyje – pirma. Blubelo kempinge kaip
tik baigiasi pietūs, galima skambinti Rozai. Pasakyta –
padaryta. Jis surinko numerį tikėdamasis, kad ji
išsijuoks iš jo, išvadins sena boba, bet apsiriko.
– Juk žinai, kad Bariu jau negalima kliautis, – pasakė
ji, – bet tavimi aš pasitikiu. Ką tau sako nuojauta?
 Jo nuojauta nieko nesako, todėl jis ir skambina. Taip
jis pasakė ir ėmė laukti.
– Daryk savo nuožiūra, – atsakė ji. – Tik nesuknisk!
Ačiū, brangioji Roza, už tuščią burbulą, – pagalvojo
jis... ir išsigando, kad ji gali perskaityti jo mintis.
Jis sėdėjo su telefonu rankoje, siūbuodamas į šalis
drauge su kemperiu, kvėpuodamas Bario ligos smarve
ir galvodamas, ar veikiai išbers jam pačiam rankas,
kojas ir krūtinę. Pagaliau nuėjo į priekį ir uždėjo ranką
Džimiui ant peties.
– Kai atvažiuosi į Anistoną, stabtelėk.
– Ko?
– Išlipsiu.

Tėtukas Varnas lydėjo žvilgsniu draugus,

važiuojančius nuo degalinės Anistono Didžiosios
gatvės gale, slopindamas norą Barškuolei pasiųsti
mintį (kol jie dar nenutolo, nes jo ekstrasensiniai
gebėjimai buvo ne per stipriausi): Grįžk, apsišoviau.
O jeigu ne?
Kemperiui dingus iš akių, ilgesingu žvilgsniu
permetė nykią parduodamų automobilių virtinę,
išrikiuotą greta degalinės esančioje plovykloje. Nors ir
kas atsitiktų Anistone, jam vis viena bus reikalingas
automobilis. Grynųjų automobiliui pirkti turėjo
daugiau, negu reikia: juo nuvažiuotų į sutartą
susitikimo vietą 87-ajame greitkelyje netoli Olbanio.
Svarbiausia – laimėti laiko. Pirkdamas automobilį
sugaištų mažų mažiausiai pusvalandį, o tai jau per
daug. Tad, kol neįsitikins, kad be reikalo sunerimo,
teks improvizuoti ir kliautis savo įtaigos galia –
gebėjimai, kurie niekada jo nėra nuvylę.
Vis dėlto Varnas sugaišo keletą minučių užsukdamas
į gretimą krautuvėlę, kur nusipirko „Raudonųjų
puskojinių“ kepuraitę. Kai esi „Raudonųjų puskojinių“
krašte, turi rengtis kaip tos komandos aistruolis.
Ketino dar nusipirkti tamsius akinius, bet apsigalvojo.
Tvirtas vidutinio amžiaus vyriškis su tamsiais akiniais
tam tikros visuomenės dalies televizijos serialų
žiūrovams visada atrodo kaip gangsteris. Užteks ir
kepuraitės.
Didžiąja gatve jis nudrožė iki bibliotekos, kur
kadaise vyko Abros ir Deno karo tarybos pasitarimas.
Vestibiulyje iškart rado tai, ko ieškojo. Lentoje su
užrašu PASIŽVALGYKITE PO MŪSŲ MIESTĄ kabojo
Anistono žemėlapis, kur buvo aiškiai pažymėtos visos
gatvės ir skersgatviai. Varnas beregint rado merginos
gatvę.
– Šauniai vakar sužaidė, ar ne? – paklausė kažkoks
vyriškis, eidamas pro šalį su krūvele knygų rankose.
Varnas neišsyk suprato, ką turi galvoje vyriškis, bet
paskui prisiminė savo naują kepuraitę.
– Kas be ko, – pritarė nenukreipdamas akių nuo
žemėlapio.
Palaukęs, kol „Puskojinių“ aistruolis dings, Varnas
išėjo iš bibliotekos. Kepuraitė – geras dalykas, bet jis
nebuvo nusiteikęs pliurpti apie beisbolą. Kvailas
žaidimas, ir tiek.

Ričlando skersgatvis buvo labai trumpas aklagatvis,

apstatytas dailiais Naujosios Anglijos stiliaus namais.
Pakeliui Varnas pasiėmė nemokamą laikraštį
„Anistono pirkėjas“ ir dabar, stovėdamas gatvės
kampe, dėjosi įdėmiai jį skaitąs nugara atsirėmęs į
ąžuolą. Šakos slėpė jį nuo pašalinio žvilgsnio iš
gatvės, ir tai buvo gerai, nes netoliese stovėjo
raudonas sunkvežimiukas, o prie vairo sėdėjo kažkoks
vyriškis. Automobilis buvo senas, kėbule mėtėsi
kažkokie įrankiai, lyg kultivatorius, taigi vyriškis, ko
gero, sodininkas, – tokioje gatvėje gyvenantys žmonės
galėjo kaip niekur nieko samdytis sodininką, – bet
tokiu atveju kodėl jis riogso čia be darbo?
Gal jis prižiūri vaikus?
 Varnas ūmai apsidžiaugė rimtai pažiūrėjęs į Bario
žodžius ir „iššokęs iš traukinio“. O ką daryti toliau?
Galima paskambinti Rozai, bet pastarasis jųdviejų
pokalbis buvo ne ką pravartesnis nei apsilankymas
pas aiškiaregę.
Jam bestovint ąžuolo paunksnėje ir besvarstant, ką
daryti, įsikišo likimas, paprastai palankesnis
grynuoliams nei stuobriams. Atsidarė vieno namo
durys ir išėjo dvi merginos. Akylumu Varnas
nenusileido to paties vardo sparnuočiui, todėl iš karto
pažino dvi merginas iš trijų, kurias matė Džimio
kompiuteryje. Mergina su rudu sijonu buvo Ema Din,
o su juodomis kelnėmis – Abra Stoun.
Jis dirstelėjo į sunkvežimiuką. Vairuotojas, daugmaž
toks pat senas kaip automobilis, iki tol sėdėjo
susikūprinęs, dabar ūmai atsitiesė. Ausys stačios, akys
plačios. Budrus kaip zuikis pakrūmėje. Vadinasi, ji
vedžioja juos už nosies. Varnui dar buvo nelabai aišku,
katra mergina – garinė, bet neabejojo, kad jo
bendražygiai nuklydo ne tuo keliu.
Varnas išsitraukė mobilųjį telefoną, bet neskambino,
žiūrėdamas, kaip mergina juodomis kelnėmis
šaligatviu eina namo. Mergina su sijonu palydėjo ją
žvilgsniu ir nėrė atgal į vidų. Mergina su kelnėmis –
Abra – perėjo per gatvę, o vyriškis, sėdintis prie vairo,
tuo metu skėstelėjo rankas, lyg klausdamas kodėl.
Mergina iškėlė nykštį: Nesijaudink, viskas gerai.
Varną apėmė toks džiugesys, lyg maktelėjus gerą
gurkšnį viskio. Į klausimą atsakyta. Garinė – tai Abra
Stoun. Jokių abejonių. Ji saugoma, o saugo ją senas
vėpla, tupintis dar visai pakenčiamame
sunkvežimiuke. Varnas buvo įsitikinęs, kad
automobilis nuveš ir jį, ir jaunąją keleivę iki pat
Olbanio.
Jis surinko Barškuolės numerį ir nenustebo gavęs
žinutę, kad adresatas neatsako. Pragiedrulis – vietos
gyventojų pasididžiavimas, neduok Dieve, kad koks
bokštelis sudarkytų turistams kokią nuotrauką. Nieko
baisaus. Jeigu jis vienas nesugebės susidoroti su seniu
ir mergiščia, vadinasi, jam metas grąžinti savo kortelę
ir eiti į pensiją. Šiek tiek pagalvojęs, išjungė telefoną.
Artimiausias dvidešimt minučių nebuvo nusiteikęs su
kuo nors kalbėtis. Net su Roza.
Jis atsako už savo uždavinį.
Turėjo keturis paruoštus švirkštus: du kairėje
striukės kišenėje, du dešinėje. Nutaisęs gražiausią
šypseną, su kuria Henris Rotmanas (tai yra jis)
paprastai eidavo derėtis su kempingų savininkais arba
užsakyti motelių grynuoliams, Varnas patraukė iš
ąžuolo paunksnės ir nužingsniavo gatve. Kairėje
rankoje laikė susuktą „Anistono pirkėją“. Dešinę
ranką įkišęs į striukės kišenę, nuo švirkšto nuvožė
plastikinį gaubtuvėlį.

– Atsiprašau, pone, manding, aš pasiklydau. Gal

padėtumėt?
Bilis Frimanas buvo sudirgęs, susijaudinęs, perimtas
kažko panašaus į blogą nuojautą... ir vis dėlto patikėjo
tuo maloniu balsu ir angeliškai nekalta šypsena. Vos
dvi sekundes, bet to užteko. Kai jis siektelėjo atidaryti
dėtuvės, pajuto dilgtelint į sprandą.
Uodas įkando, – dingtelėjo mintis, ir, pabalinęs akis,
virto ant šono.
Varnas atidarė dureles ir nustūmė vairuotoją ant
gretimos sėdynės. Deno galva dunkstelėjo į langą
keleivio pusėje. Varnas perkėlė tabaluojančias kojas
per pavarų dėžę, užtrenkė pavarinės dangtį, kad būtų
daugiau vietos, paskui įsitaisė prie vairo ir uždarė
dureles. Giliai atsikvėpė ir apsižvalgė pasirengęs bet
kokiems netikėtumams, bet nieko neįvyko. Ričlando
skersgatvis tą popiečio valandą snaudė. Šaunu.
Spynelėje kyšojo raktelis. Varnas įjungė variklį, ir
per radiją beregint suriaumojo Tobis Kitas: Dieve,
laimink Ameriką ir nešykštėk alaus. Varnas buvo
beišjungiąs radiją, bet tą pačią valandėlę jį apakino
baltos šviesos tvykstelėjimas. Varnas negalėjo girtis
ypatingais telepatiniais gebėjimais, bet buvo glaudžiai
susijęs su kitais genties nariais: tam tikra prasme visi
jie buvo vieno organizmo galūnės, ir vienas jų ką tik
gavo galą. Vadinasi, Pragiedrulis ne šiaip apgauli
nuoroda, o velniška pasala.
Nespėjus susivokti, ką daryti toliau, akis jam
aptemdė dar vienas plykstelėjimas, o netrukus – dar
vienas.
Nejaugi visi?
Dievulėli, nejaugi visi trys? Negalimas daiktas... ar
ne?
Jis giliai atsikvėpė kartą, kitą. Sutiko su tuo, kad
taip, galimas. Vadinasi, jis žino, kas kaltas.
Prakeikta garinė mergiščia.
Jis žvilgtelėjo į Abros namus. Ramu. Ir už tai ačiū
Dievui. Jis ketino privažiuoti tiesiai prie namo, bet
tarė sau, kad neverta, dar per anksti. Išlipęs iš
automobilio, griebė sąmonės netekusį senį už
marškinių ir diržo, pasodino prie vairo ir kruopščiai
apieškojo. Ginklo neturi. Gaila. Bent šiuo metu ginklas
jam būtų ne pro šalį.
Varnas prisegė senį saugos diržu, kad tasai netyčia
neužvirstų ant klaksono ir neužblerbtų ant visos
gatvės. Paskui neskubėdamas nužingsniavo prie
merginos namo. Jei pastebėsiąs lange jos veidą – ar
bent jau krustelint užuolaidą, – leisis bėgti, bet nieko
nepastebėjo.
Galimas daiktas, jam pasiseks, bet tą mintį užtemdė
siaubingi baltos šviesos plykstelėjimai. Varnui tiesiog
nagai niežtėjo kuo greičiau griebti tą prakeiktą
mergšę, pridariusią jiems tiek bėdos, ir purtyti tol, kol
ims barškėti kaulai.

Abra lyg apsnūdusi nuėjo koridoriumi. Stounų

svetainė buvo rūsyje, bet labiausiai jie mėgo virtuvę,
ir Abra nieko negalvodama pasuko ten. Pastovėjo
rankomis atsirėmusi į stalą, prie kurio tūkstančius
kartų sėdėjo su tėvais, neveizdžiomis akimis per
kriauklės viršų spoksodama į langą. Apskritai ji buvo
ne virtuvėje, o Pragiedrulyje, žiūrėjo, kaip blogiukai
vienas po kito iššoka iš vinebago: Barškuolė, Riešutas
ir Džimis Skaičiukas. Ji žinojo jų vardus iš Bario. Bet
atsitiko kažkas negera. Vieno trūko.
(KUR VARNAS DENAI AŠ NEMATAU VARNO!)
Niekas neatsakė, nes Denas su tėčiu ir daktaru
Džonu buvo užsiėmę. Jie suguldė visus blogiukus
vieną po kito: iš pradžių Graikinį Riešutą, – bravo,
tėti! – paskui Džimį Skaičiuką ir galiausiai Barškuolę.
Kiekviena mirtis gaudžiu aidu atsiliepė jai galvoje. Tas
aidas nelyginant kūjo smūgiai į ąžuolinę lentą buvo
siaubingi, bet drauge ir savotiškai malonūs. Nes...
Nes jie to nusipelnė, jie žudė vaikus, ir kitaip buvo
neįmanoma jų sutramdyti. Tik...
(Denai kur Varnas? KUR VARNAS?)
Dabar Denas išgirdo. Ačiū Dievui. Ji išvydo
vinebagą. Denas pagalvojo, kad jis tenai, gal ir jo
teisybė. Vis dėlto...
Abra tekina nukūrė koridoriumi prie durų ir pro
langą pažvelgė į lauką. Šaligatvis tuščias, bet pono
Frimano sunkvežimiukas stovi ten, kur ir pridera.
Veido nebuvo matyti, nes saulė tvieskė į priekinį
langą, bet ji matė jį sėdint prie vairo, vadinasi, viskas
gerai.
Galbūt.
(Abra tu ten)
Denas. Ji apsidžiaugė išgirdusi jo balsą. Būtų geriau,
jeigu jis būtų čia, drauge su ja, bet jausti jį galvoje irgi
gera.
(taip)
Dėl visa ko ji dar sykį pažvelgė į tuščią šaligatvį ir
pono Frimano sunkvežimiuką, patikrino, ar įėjusi
užrakino duris, ir pasuko atgal į virtuvę.
(paprašyk savo draugės mamą paskambinti į policiją
tegu praneša kad tau gresia pavojus Varnas Anistone)
Abra sustojo kaip nudiegta vidury koridoriaus.
Nejučia kilstelėjo ranką ir įniko trintis lūpas. Denas
nežino, kad ji išėjo iš Dinų. Kaip galėtų sužinoti? Jis
labai užsiėmęs.
(aš ne)
Nespėjus perduoti žinutės, galvoje sprogo
Skrybėlėtosios Rozos balsas nušluodamas visas
mintis.

(AK TU IŠPERA KĄ TU PADAREI)

Toks įprastas koridorius tarp lauko durų ir virtuvės

staiga ėmė slysti į šoną. Paskutinįsyk, kai įvyko toks
dalykas, ji buvo pasiruošusi. Šįkart – ne. Bandė jį
sustabdyti, bet nepajėgė. Namai išnyko. Anistonas
išnyko. Ji tysojo ant žemės spoksodama į dangų.
Staiga suvokė, kad tos trijulės žūtis Pragiedrulyje
Rozą numušė nuo kojų, ir akimirksniu pašėlusiai
nudžiugo. Ir podraug ėmė karštligiškai ieškoti
apginties. Laiko buvo nedaug.

Roza bejėgiškai tysojo pusiaukelėje tarp dušinės ir

„Panoramos“ kotedžo, tačiau mintimis ji siautėjo
įlindusi mergiščiai iš Naujojo Hampšyro į galvą. Šįkart
ten jos nelaukė raitelė ant balto žirgo su ietimi
rankoje, o ne! Dabar ten buvo tik išgąsdintas
paukštytis ir senoji Roza, ir Roza troško keršto. Ji
nužudys mergiščią tik kraštutiniu atveju, ji pernelyg
vertinga, bet Roza leis jai paragauti artėjančios
mirties siaubo. Siaubo, kurį patyrė Rozos draugai.
Stuobrių galvose aibė silpnų, pažeidžiamų vietų, ir
kiekvieną jų ji puikiai žino...

(NEŠDINKIS GYVATE ATSTOK NUO MANO

GALVOS
KOL NEPRIBAIGIAU TAVĘS ŠLYKŠTYNE)

Lyg granata būtų sprogusi jai prieš akis. Roza

mėšlungiškai sutrūkčiojo ir sukliko. Dičkė Mo, kuri
lenkėsi ketindama ją paliesti, atšoko išsigandusi. Roza
jos nepamatė, net nepastebėjo. Ir vėl deramai
neįvertino mergiščios galios. Bandė už ko nors
užsikabinti jos galvoje, bet prakeikta mergšė stūmė ją
lauk. Tai buvo neįtikėtina, ji siuto, apimta siaubo, bet
nieko negalėjo padaryti. Negana to, jautė, kaip ši
verčia ją suleisti nagus sau į veidą. Jeigu Dičkė Mo ir
Striukis Edis jos nesulaikys, Roza išraks sau akis.
Reikėjo atlyžti ir duoti jai ramybę – bent kuriam
laikui. Bet tai, ką prieš atsitraukdama mergiščios
akimis išvydo Roza, pripildė jos širdį džiaugsmo. Tai
buvo Varnas su švirkštu rankoje.

Abra sukaupė visą psichinę galią – labiau nei tą dieną,

kai ieškojo Bredo Trevoro, labiau nei kada nors savo
gyvenime, ir vis dėlto jos neužteko. Ir kai ji jau buvo
besusitaikanti su mintimi, kad jai nepavyks iš galvos
išgrūsti skrybėlėtosios moters, pasaulis vėl ėmė
suktis. Jos pastangomis, bet kaip buvo sunku – lyg
stumti milžinišką akmeninį ratą. Dangus ir veidai,
žvelgiantys į ją iš viršaus, dingo. Paskui akimirką
viskas sutemo, kai ji atsidūrė
(tarp)
nebūtyje, o paskui jai prieš akis atsivėrė koridorius.
Tik šįkart ji buvo ne viena. Virtuvės tarpdury stovėjo
žmogus.
Ne, ne žmogus. Varnas.
– Sveika, Abra, – nusišypsojęs liuoktelėjo jis prie
Abros. Vis dar neatsigavusi po grumtynių su Roza,
Abra nė nebandė jo sustabdyti minties galia.
Paprasčiausiai apsisuko ir nubėgo.

Didžiausios įtampos akimirkomis Denas Toransas ir

Tėtukas Varnas elgėsi beveik vienodai, nors nei
vienas, nei kitas to nė neįtarė. Varno regėjimas
pasidarė toks pat aiškus, jis matė viską vykstant
aplink tokiu pat sulėtintu tempu. Pastebėjo rausvą
apyrankę ant kairės Abros rankos ir spėjo prisiminti
akciją prieš krūties vėžį. Pastebėjo, kad merginos
kuprinė pasviro į kairę, kai ji puolė į dešinę, ir
suprato, kad kuprinė pilna knygų. Jis net spėjo
pasigrožėti jos plevėsuojančiais šviesiais plaukais.
Jis pasivijo ją prie durų, kai ji bandė užšauti skląstį.
Kaire ranka apvijo jai kaklą ir, patraukęs į save, pajuto
pirmas – padrikas, silpnas – pastangas jį atstumti
minties galia.
Ne visą švirkštą, dar galą gaus, vargu ar ji sveria
daugiau kaip keturiasdešimt penkis kilogramus.
Ji muistėsi ir stengėsi ištrūkti, bet Varnas suvarė jai
adatą po raktikauliu. Jis be reikalo baiminosi suleisiąs
per didelę dozę – mergiščia sugebėjo išlaisvinti kairę
ranką ir taip trenkti jam per dešinę, kad švirkštas
nulėkė ant grindų. Tačiau likimas visada palankesnis
grynuoliams nei stuobriams – taip atsitiko ir dabar.
Dozė pasirodė buvusi tokia, kokios reikėjo. Jis pajuto,
kaip ji pamažu traukiasi iš jo smegeninės, kur buvo
spėjusi įsismelkti, kaip suglemba jos rankos. Sukrėsta
ji sužiuro į jį neveizdžiomis akimis.
Varnas paplojo jai per petį.
– Na, o dabar, Abra, truputį pasivažinėsime.
Netrukus susipažinsi su įdomiais žmonėmis.
Neįtikėtina, bet ji šyptelėjo. Grėsminga šypsena,
visai netinkama merginai, tokiai jaunutei, kad, sukišus
jos plaukus po beisbolo kepuraite, ji panėšėtų į
berniuką.
– Pabaisos, kuriuos vadini savo draugais, negyvi.
Jieee...
Sulig paskutiniu žodžiu liežuvis jai susipynė, akys
stojo stulpu, kojos sulinko per kelius. Varnas vos
nugalėjo pagundą leisti jai susmukti, – ji to
nusipelnė, – bet vis dėlto jis susivaldė ir griebė ją už
pažastų. Šiaip ar taip, ji – brangus turtas.
Grynuolių turtas.
 9

Varnas įėjo į vidų pro galines duris, vaikiškos

spyruoklinės spynos liežuvėlį atstūmęs „American
Express Platinum“ kortele, išduota Henriui Rotmanui.
Išeiti tuo pačiu keliu jis neketino: užpakalinis kiemas,
aptvertas aukšta tvora, nuolaidžiai leidosi tiesiai į upę.
Juo labiau kad kitoje namo pusėje jo laukė
automobilis. Jis nunešė Abrą per virtuvę į tuščią
garažą. Tėvai tikriausiai darbe... jeigu ne
Pragiedrulyje, kur džiūgauja nudobę Endę, Džimį ir
Riešutą. Kol kas Varnui buvo nusišvilpt į juos visus:
tegu mergiščios pagalbininkai palaukia. Ateis ir jų
eilė.
Jis paguldė bejausmę merginą po įrankiais nukrautu
tėvo darbastaliu. Paskui, spustelėjęs mygtuką, atidarė
garažo duris ir išėjo nepamiršdamas nutaisyti plačios
šauniojo Henrio Rotmano šypsenos. Gyventi stuobrių
pasaulyje buvo įmanoma tik apsimetant, kad jautiesi
kaip namie, o apsimesti Varnas mokėjo kaip niekas
kitas. Sparčiais žingsniais priėjęs prie sunkvežimiuko,
senį perkėlė ant vidurinės sėdynės. Kai Varnas pasuko
prie Stounų namo, Bilio galva nulinko jam ant peties.
– Nori arčiau susipažint, seneliuk, ką? – nusikvatojo
Varnas įvairuodamas į garažą.
Draugai buvo žuvę, jis pats įkliuvęs į siaubingai
pavojingą padėtį, bet, jo akimis žiūrint, viskas
pasikeitė į gerąją pusę: pirmąsyk per daugelį metų
jautėsi kaip niekad guvus ir budrus, pasaulis švietė
gražiausiomis spalvomis ir gaudė kaip aukštos
įtampos perdavimo linija. Jis sučiupo mergiščią,
velniai griebtų! Sučiupo, nepaisydamas jos
nepaprastos galios ir visų šunybių! Dabar nuveš ją
Rozai. Meilės dovana.
– Aukso puodas! – šūktelėjo kumščiu smagiai
trinktelėdamas per prietaisų skydą.
Nuėmęs nuo Abros kuprinę, pakišo po darbastaliu ir
pasodino mergiščią ant keleivio sėdynės. Saugos
diržais prisegė abu snaudžiančius keleivius. Buvo
dingtelėjusi mintis nusukti seniui sprandą ir palikti
garaže, bet jis dar galėjo praversti. Kas be ko, jei
kvaišalai jo dar nepribaigė. Varnas prikišo ranką prie
jo apšepusio sprando – patikrino pulsą. Lėtas, bet
stiprus. Dėl mergiščios nebuvo ko jaudintis: ji
kniūbojo skruostu prisiglaudusi prie lango, ir jis matė,
kad stiklas aprasojęs nuo jos kvapo. Puiku.
Varnas greitosiomis peržvelgė savo turtą. Pistoleto
nėra, – grynuoliai niekada nesivežioja šaunamųjų
ginklų, – bet jis turi du pilnus švirkštus saldžių sapnų.
Nežinia, ar ilgam jų užteks, bet svarbiausia – išlaikyti
mergiščią. Varnas pagalvojo, kad senio labai greit gali
nebeprireikti. Ką beveiksi. Vienu stuobriu daugiau,
vienu mažiau, didelio čia daikto.
Jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir šįkart paspaudė
Rozos greitojo rinkimo mygtuką. Ji atsakė, kai tik jis
ketino palikti jai žinutę. Ji kalbėjo labai lėtai ir
neaiškiai. Kaip girta.
– Roza? Kas tau?
– Mergiščia priešinosi kur kas stipriau, nei tikėjausi,
bet dabar viskas gerai. Aš jos nebegirdžiu. Sakyk, kad
ją sučiupai.
– Sučiupau. Ji dabar saldžiai miega, bet ji turi
draugų. Nenorėčiau su jais susidurti. Varau tiesiai į
vakarus, neturiu laiko čiupinėtis su žemėlapiais. Noriu
aplinkiniais keliais per Vermontą nusigaut į Niujorko
valstiją.
– Duosiu užduotį Pakalikui Slimui.
– Roza, siųsk ką nors į rytus manęs pasitikti, ir
nedelsdama. Įduok jam ką nors tokio panelytei
Nenuoramai sutramdyti, nes man jau beveik nebeliko
kvaišalų. Panaršyk po Riešuto atsargas. Tikriausiai
rasi ko nors...
– Nemokyk manęs gyventi, – atrėžė ji. – Pakalikas
pasirūpins. Bent jau numatei pradžiai kelią?
– Taip. Žinai, Roza, ta piknikų zona buvo spąstai.
Mergiščia mus žiauriai apmovė. O jeigu jos draugužiai
paskambins policijai? Aš važiuoju senu fordu F-150 su
dviem zombiais kabinoje. Man tarsi ant kaktos
parašyta PAGROBĖJAS.
Bet jis šaipėsi. Šaipėsi, kaip kažin ką. Kitame gale
stojo tyla. Varnas sėdėjo prie vairo Stounų garaže ir
laukė.
Pagaliau Roza pasakė:
– Jei užpakaly ar priešaky pastebėsi žiburėlius,
pasmauk mergiščią ir išsunk kuo daugiau garo. Paskui
pasiduok. Mes tavimi pasirūpinsime, pats žinai.
Dabar nutilo Varnas.
– Ar tikrai tai geriausia išeitis, širdele? – galiausiai
paklausė.
– Taip, – griežtai atsakė ji. – Ji kalta, kad žuvo
Džimis, Riešutas ir Barškuolė. Man skaudu dėl jų visų,
o ypač dėl Endės, nes aš pati padėjau jai ištverti
Virsmą, ir ji vos spėjo pasimėgauti tikru gyvenimu. Be
to, dar Seirė...
Sunkiai atsidususi, ji nutilo. Varnas neatsiliepė. Ką
jis galėjo pasakyti? Pirmaisiais metais po Virsmo Endė
Steiner mylėjosi su daugybe moterų, – nieko
nuostabaus, gavę garo naujokai tampa itin gašlūs, –
bet pastaruosius dešimt metų jiedvi su Romiąja Seire
buvo neperskiriamos, širdį pasirengusios viena kitai
atiduoti. Apskritai, Varno galva, Endė tiko Seirei
labiau į dukteris nei į meilužes.
– Seirė nepaguodžiama, – vėl prabilo Roza, – o ir
Siuzė Juodaakė gedi Riešuto. Mergiščia atsakys už
visų trijų žūtį. Šiaip ar taip, gali atsisveikinti su savo
stuobrių gyvenimu. Ko dar norėtum paklausti?
Varnas nieko daugiau nenorėjo klausti.

10

Niekas neatkreipė dėmesio į Tėtuką Varną ir jo

snaudžiančius keleivius, kai jis senuoju Granito
valstijos greitkeliu išvažiavo iš Anistono ir pasuko
tiesiai į vakarus. Išskyrus vieną kitą įsidėmėtiną išimtį
(labiausiai patartina saugotis senučių sakalo akimis ir
vaikų), stuobrių Amerika buvo stebėtinai neįžvalgi net
dvyliktaisiais terorizmo tamsiųjų amžių metais. Jei ką
nors pastebėjai – pranešk – puikus šūkis, bet
pirmiausia reikia ką nors pastebėti.
Jau temo, kai jie atsidūrė Vermonte, ir priešinių
automobilių vairuotojai galėjo matyti nebent Varno
sunkvežimiuko žibintus – jis buvo tyčia įjungęs
tolimąsias šviesas. Pakalikas Slimas jau spėjo
paskambinti tris kartus, nurodydamas kelią,
daugiausia žemėlapyje nepažymėtus šunkelius.
Pakalikas taipgi pranešė, kad jau išvykę Dagas
Dyzelis, Purvius Filas ir Enė Prijuostė. Jie važiuoją
2006-ųjų „Caprice“, iš pažiūros tikru vabalu, bet
keturių šimtų arklio galių varikliu. Jiems nusišvilpt į
eismo apribojimus – kelių policijai pakišią panosėn
amžinatilsį Džimio Skaičiuko parūpintus valstybės
saugumo tarnybos liudijimus.
Naudodamiesi sudėtinga palydovine stebėjimo
įranga, dvyniai Žirnis ir Virkščia sekė policijos
pokalbius šiaurės rytuose ir kol kas negirdėjo nė
užuominos apie merginos pagrobimą. Gera žinia, bet
ne tokia jau netikėta. Jeigu jos draugužiai buvo tokie
gudrūs, kad sugebėjo surengti pasalą, tikriausiai
suvokia, kas atsitiks jų paukštytei, kai tik jie paleis
liežuvį.
Kabinoje sudūzgė dar vienas telefonas.
Nenukreipdamas akių nuo kelio, Varnas palinko virš
miegančių keleivių prie dėtuvės ir užčiuopė mobilųjį
telefoną. Žinoma, senio. Prisikišo prie akių. Pavardė
nepasirodė, vadinasi, tas, kas skambina, neįrašytas į
atmintį. Tačiau numeris buvo Naujojo Hampšyro
valstijos. Kuris nors iš surengusiųjų pasalą nori
sužinoti, kaip sekasi Biliui ir merginai? Ko gero.
Varnas buvo beatsakąs, bet apsigalvojo. Vėliau
patikrinsiąs, ar palikta žinutė. Informacija – jėga.
Vėl palinkęs padėti telefono atgal, Varnas pirštais
užčiuopė metalą. Metęs telefoną, ištraukė automatinį
pistoletą. Puikus radinys ir graži dovanėlė.
Atsipeikėjęs anksčiau, nei tikėtasi, senis galėtų juo
pasinaudoti, Varnui nespėjus įminti jo ketinimų. Jis
pakišo „gloką“ po sėdyne ir užtrenkė dėtuvės
dangtelį.
Ginklas irgi jėga.

11

Visiškai sutemus, kai 108-uoju greitkeliu jie važiavo

per Žaliuosius kalnus, sukrutėjo Abra. Vis dar
jausdamasis kaip niekad guvus ir budrus, Varnas
beveik apsidžiaugė. Viena vertus, jam knietė
pabendrauti su mergina, kita vertus, sparčiai tuštėjo
to seno sunkvežimiuko degalų bakas, kas nors turėjo
kuo greičiau jį pripildyti.
Bet rizikuoti neverta.
Dešine ranka Varnas išsitraukė iš kišenės vieną iš
paskutinių dviejų švirkštų ir pasidėjo ant kelių.
Palaukė, kol atsimerkė – vis dar suglebusi ir
apkvaišusi – mergina.
– Labą vakarą, panele, – prabilo jis. – Aš Henris
Rotmanas. Ar supranti, ką sakau?
– Tu... – Abra krenkštelėjo, aplaižė sukepusias lūpas
ir pridūrė: – Tu anaiptol ne Henris Rotmanas. Tu –
Varnas.
– Vadinasi, supranti. Šaunu. Manding, tavo galvoje
dabar migla, taip bus ir toliau, nes aš taip noriu. Jei
gražiai elgsies, man nebereikės tavęs vėl apkvaišinti.
Gaudaisi?
– Kur mes važiuojam?
– Į Hogvartsą, tarptautinį kvidičo čempionatą. Aš
tau nupirksiu stebuklingą dešrainį ir stebuklingosios
cukraus vatos. Atsakyk į klausimą. Ar būsi gera
mergaitė?
– Būsiu.
– Malonu girdėti, kad tu tokia supratinga, bet
atleisk – nelabai tavimi tikiu. Norėčiau tau pranešti
kai ką svarbaus, kol neiškrėtei kokios šunybės, dėl
kurios vėliau tektų gailėtis. Ar matai adatą?
– Taip, – vis dar priglaudusi galvą prie lango, atsakė
Abra, bet žvilgtelėjo į švirkštą. Užsimerkė, paskui
labai lėtai atsimerkė. – Noriu gerti.
– Be abejo, vaistai paveikė. Nieko negaliu pasiūlyti,
teko labai skubiai išvažiuoti...
– Man rodos, kuprinėje turiu pakelį sulčių, –
užkimusiu balsu išlemeno Abra. Vis dar sunku buvo
praplėšti akis.
– Deja, ji liko garaže. Aš tau duosiu ko nors atsigerti
artimiausiame miestely... jei būsi gera Auksaplaukė. O
jei būsi bloga Auksaplaukė, galėsi visą naktį tenkintis
savo seilėmis. Supratai?
– Supratau...
– Jei pajusiu, kad lendi man į galvą, – žinau, tu
moki, – arba jei bandysi šauktis pagalbos, kai
sustosime, įšvirkšiu kvaišalų šitam senam ponui. Jam
ir šiaip jau suleidau gerą dozę, o jei dar pridėsiu,
nukeliaus tiesiai pas Emę Vainhaus. Ar aišku?
– Aišku, – ji vėl apsilaižė, paskui delnu pasitrynė
lūpas. – Neliesk jo.
– Viskas priklauso nuo tavęs.
– Kur mane veži?
– Auksaplauke? Širdele?
– Ką? – ji apdujusi sumirkčiojo.
– Užsičiaupk ir grožėkis kraštovaizdžiu.
– Hogvartsas, – sumurmėjo ji. – Saldi... vata.
Šįkart užsimerkusi jau nebeatsimerkė. Ėmė tyliai
knarkti. Švelniai, netgi maloniai. Varnui nekilo
įtarimo, kad ji apsimeta, bet dėl visa ko neatitraukė
švirkšto nuo senio kojos. Kaip Golumas kadaise buvo
sakęs apie Frodą Beginsą: saugokis, mielasis, labai
saugokis.

12

Abra atsijungė tik iš dalies: vis dar girdėjo variklio

burzgimą, bet kažkur labai toli. Lyg virš galvos. Ir
nejučia prisiminė karštas vasaros popietes prie
Vinipesokio ežero, kur ilsėjosi su tėvais, ir tolimą
motorlaivių urzgimą, kurį girdi, kai nardai po
vandeniu. Ji suvokė esanti pagrobta, suvokė, kad
reikia šauktis pagalbos, bet jautėsi visiškai rami ir
norėjo tik viena – palaimingai snūduriuoti. Žinia,
baisiai džiūvo lūpos ir burna. Liežuvis atrodė
nelyginant dulkėtas takelis.
Reikia ką nors daryti. Jis mane veža pas skrybėlėtąją
moterį, ir man reikia ką nors daryti. Jei nieko
nedarysiu, jie mane nužudys, kaip nužudė jaunąjį
beisbolininką. Arba padarys dar ką nors baisesnio.
Ji būtinai ką nors darys. Tik pirmiausia turi atsigerti.
Ir nusnausti.
Variklis ėmė burgzti dar tyliau, ir pro sumerktus
vokus tvykstelėjo ryški šviesa. Paskui stojo visiška
tyla, ir Varnas ėmė baksnoti jai į šlaunį. Iš pradžių
silpnai, paskui vis stipriau. Taip stipriai, kad
suskaustų.
– Atsibusk, Auksaplauke. Vėliau išsimiegosi.
Ji vargais negalais praplėšė akis, merkdamasi nuo
ryškios šviesos. Jie stovėjo prie degalinės. Virš galvos
degė fluorescencinės lempos. Ji delnu prisidengė akis.
Dabar ne tik kamavo troškulys, bet ir skaudėjo galvą.
Kažkas panašaus...
– Linksma, Auksaplauke?
– Ko?
– Šypsaisi.
– Tiesiog susivokiau, kas man atsitiko. Pagirios.
Varnas susimąstė, paskui nusišaipė.
– Ko gero, o tau net nepavyko pašokti su lempos
gaubtu ant galvos. Jau visai atsipeikėjai ir supranti, ką
tau sakau, ar ne?
– Taip.
Bent jau ji taip manė. Ak, kaip tvinksi smilkiniuose.
Siaubas.
– Imk.
Jis kažką kišo jai kaire ranka tiesiai į veidą. Dešinėje
kaip ir anksčiau laikė švirkštą, adatą įrėmęs ponui
Frimanui į koją.
Abra sužiuro prisimerkusi. Kreditinė kortelė. Ji
kilstelėjo ranką, kuri pasirodė pernelyg sunki, ir
paėmė ją. Akys vėl ėmė merktis, ir Varnas skėlė jai
antausį. Apstulbusi ji išpūtė akis. Niekas kaip gyvas
nebuvo jos užgavęs, bent jau iš suaugusiųjų. Žinoma,
ir pagrobta ji pirmą kartą.
– Ai! Ai!
– Lipk iš automobilio. Perskaityk nurodymus, kaip
įsipilti degalų, juk tu protinga mergaitė, viską suprasi
ir pripildysi baką. Paskui pakabinsi degalų įsipylimo
pistoletą ir įlipsi į kabiną. Jeigu viską padarysi
teisingai, Auksaplauke, privažiuosime prie ano
automato su kokakola, – jis parodė parduotuvės
galą. – Galėsi nusipirkti didelį butelį selterio. Arba
vandens, jeigu norėsi. Aš iš čia pastebėjau, kad jie turi
„Dasani“. Jei būsi negera Auksaplaukė, aš nudėsiu
senį, paskui nueisiu į parduotuvę ir nudėsiu
pardavėją. Kaip dukart du keturi. Tavo draugužis
turėjo pistoletą, dabar jis mano kišenėje. Tave
nusivesiu, o pardavėjo galva išlakstys į druzgus. Kaip
padarysi, taip ir bus. Supratai?
– Supratau, – atsakė Abra, jau šiek tiek
prasiblaiviusi. – Ar galiu nusipirkti ir kokakolos, ir
vandens?
Dabar jis išsišiepė iki ausų, nutaisęs kuo
įspūdingiausią šypseną. Nepaisant savo padėties,
galvos skausmo ir gauto antausio, Abrai ji pasirodė
žavi. Ji spėjo, kad jos nuomonei pritartų diduma
žmonių, ypač moterų.
– Baisi godišė, ar ne, nors kartais tai visai neblogas
dalykas. Na, pažiūrėsim, ar esi gera mergaitė.
Ji atsisegė saugos diržą – iš trečio karto – ir paėmė
už durelių rankenos. Prieš išlipdama, perspėjo:
– Liaukis vadinęs mane Auksaplauke. Tu žinai mano
vardą, o aš žinau tavo.
Nelaukdama atsakymo, trinktelėjo durelėmis ir (šiek
tiek svyruodama) pasuko prie kolonėlių. Mergiščia
turėjo ne tik garo, bet ir drąsos. Jis beveik žavėjosi ja.
Tačiau, turint omeny, kas nutiko Barškuolei, Riešutui
ir Džimiui, tas beveik neturėjo reikšmės.

13
Iš pradžių Abra negalėjo perskaityti nurodymų –
raidės be perstojo dvejinosi ir plaukė į šalį. Ji
prisimerkė, ir jos paryškėjo. Varnas nenuleido nuo jos
akių, žvilgsniu gręždamas jai pakaušį nelyginant
įkaitinta vinimi.
(Denai!)
Jokio atsako, bet ji ir nenustebo. Kaip ji galėtų
susisiekti su Denu, jei tik vargais negalais sumeta,
kaip veikia ta idiotiška kolonėlė? Ji jautėsi kaip niekad
išblėsusi.
Pagaliau jai pavyko paleisti benziną, nors pirmąsyk
ji įkišo kreditinę kortelę ne ta puse, ir teko viską
pradėti iš naujo. Benzinas, rodės, niekada nebaigs
lietis, bet, laimė, guminė žarna nepraleido tvaiko, ir
nuo nakties oro pamažu praskaidrėjo galva. Danguje
žėrėjo milijardai žvaigždžių. Paprastai jų gausa ir
grožis žadino jai susižavėjimą, bet tąnakt jai buvo
baisu žiūrėti į žvaigždes. Jos buvo labai toli. Ir nematė
Abros Stoun.
Bakui prisipildžius, ji prisimerkusi perskaitė naują
žinutę kolonėlės langelyje ir atsigręžė į Varną.
– Ar tau reikia kvito?
– Manding, apsieisime, o kaip tu manai?
Ir vėl ta pati kerinti šypsena, viena tų, kuri pripildo
širdį džiaugsmo, jeigu šypsomasi tau. Abra neabejojo,
kad Varnui draugių netrūksta.
Ne. Jis turi vieną vienintelę draugę. Rozą. Jeigu
susirastų kitą, Roza ją nužudytų. Sukandžiotų ir
nagais sudraskytų.
Ji vargais negalais grįžo prie automobilio ir įlipo į
vidų.
– Puiku, – pagyrė Varnas. – Laimėjai didįjį prizą:
skardinę kokakolos ir butelį vandens. Taigi... ką
reikėtų pasakyti Tėtukui?
– Ačiū, – išlemeno Abra. – Bet tu man ne tėtukas.
– O galėčiau. Galiu būti labai geras tėtukas
paklusnioms mergaitėms. Kurios moka gražiai elgtis, –
jis privažiavo prie smulkių prekių automato ir padavė
jai penkių dolerių banknotą. – Man „Fantos“, jeigu ten
yra. O jeigu nėra – kokakolos.
– Tu geri gazuotus gėrimus kaip visi žmonės?
Varnas nutaisė nuskriaustą miną.
– Jeigu mums įdursi, argi nebėgs kraujas? Jeigu
pakutensi, argi nekikensime?
– Šekspyras, ar ne? – ji vėl pasitrynė lūpas. –
„Romeo ir Džuljeta“.
– „Venecijos pirklys“, vėpla, – pataisė ją Varnas... bet
šypsodamas. – Galvą guldau, kad nežinai, kaip ten
toliau.
Ji papurtė galvą. Be reikalo. Vėl ėmė smilksėti kaip
ir anksčiau.
– Jeigu mus nunuodysi, argi nenumirsime? – jis
bakstelėjo adata į pono Frimano koją. – Prisimink
šiuos žodžius, kai pirksi gėrimus.

14

Varnas nenuleido nuo jos akių, kai ji pirko gėrimus.

Degalinė buvo miestelio pakraštyje, pamiškėje,
mergiščia galėjo pasinaudoti proga ir, spjovusi į senį,
dingti miške. Jis prisiminė pistoletą, bet nutarė
verčiau jo neliesti. Pasivyti mergiščią būtų vieni
juokai, juolab kad dabar ji visai išglebusi. Bet ji nė
nežvilgtelėjo į tą pusę. Įkišo pinigą į automatą,
ištraukė gėrimus ir truputį uždelsė gurkštelėdama
vandens. Grįžusi atidavė „Fantą“ Varnui, bet, užuot
sėdusi į automobilį, parodė į pastato galą.
– Man reikia trumpai nueit savo reikalu.
Varnas suglumo. To nebuvo numatęs, nors turėjo.
Mergiščia privaryta kvaišalų, ir jai reikia pašalinti
toksinus.
– Ką, ar negali pakentėt?
Girdi, už kelių kilometrų susirasią vietą, kur galima
nuvažiuoti nuo greitkelio, ir ten sustosią. Ji galėsianti
nueiti už krūmelio. Svarbiausia, kad jis matytų jos
viršugalvį.
Ji papurtė galvą. Kaipgi kitaip!
 Varnas susimąstė.
– Gerai, klausyk. Gali nueiti į moterų tualetą, jeigu
neužrakintas. Jei užrakintas, nueisi už namo ir ten
nusisiusiosi. Nė negalvok eiti į vidų ir pardavėją
prašyti rakto.
– Aha, o kai užeisiu už namo, tu, be abejo, žiūrėsi.
Iškrypėlis!
– Ten tikriausiai stovi šiukšlių konteineris ar kas
nors panašaus, galėsi už jo pasislėpti. Man širdis plyš
pagalvojus, kad negalėsiu pasigrožėti tavo gražiu
užpakaliuku, bet kaip nors ištversiu. O dabar lipk į
kabiną.
– Betgi tu sakei...
– Lipk arba aš vėl imsiu tave vadinti Auksaplauke.
Ji įlipo, ir jis privažiavo prie tualeto durų, vos jų
neužtverdamas.
– Dabar duokš ranką.
– Kodėl?
– Duokš, sakau.
Ji nenorom atkišo ranką. Varnas griebė už jos.
Pamačiusi švirkštą, Abra bandė ištrūkti.
– Nesijaudink, tik trupučiuką. Juk mes nenorime,
kad tau kiltų visokių netikusių minčių, ar ne? O juo
labiau kad jų siųstum. Vis tiek neišsisuksi, tad kam tas
cirkas?
Ji nustojo priešintis. Verčiau nusileisti. Varnas
bakstelėjo adatą į riešą ir paleido ranką.
– Na, o dabar eik. Pasiusiok, ir kuo greičiau. Kaip
senoj dainoj sakoma: kelionė tolima, o laikas bėga
kaip upėj vanduo.
– Nesu girdėjusi tos dainos.
– Nieko nuostabaus. Juk tu net „Venecijos pirklio“
nuo „Romeo ir Džuljetos“ nesugebi atskirti.
– Tu bjaurus.
– Pati kalta.
Ji išlipo ir kurį laiką stovėjo giliai kvėpuodama.
– Abra!
Ji pažvelgė į jį.
 – Nebandyk užsirakinti. Juk žinai, kas nukentės, ar
ne?
Ir jis plekštelėjo Biliui Frimanui per koją.
Ji žinojo.
Šiek tiek pragiedrėjusi galva vėl pradėjo blaustis.
Siaubingas žmogus, – siaubingas padaras, –
prisidengęs žavia šypsena. Ir gudrus. Viską apgalvoja.
Ji stumtelėjo tualeto duris, ir jos atsidarė. Bent jau
nereikės šlapintis įlindus į piktžoles, o tai jau šis tas. Ji
įėjo, uždarė duris ir padarė mažą reikalą. Paskui liko
besėdinti ant unitazo, nukorusi svaigstančią galvą.
Prisiminė, kaip tupėjo Emos vonios kambaryje, kai lyg
paskutinė kvailė patikėjo, kad viskas gerai pasibaigs.
Atrodė, kad tai buvo be galo seniai.
Reikia ką nors daryti.
Bet ji jautėsi kaip nesava, apkvaišusi.
(Denai)
Pasiuntė mintį sukaupusi visas jėgas... o jų liko visai
nedaug. Ar ilgai lauks Varnas? Ją apėmė neviltis,
slopindama paskutinius valios likučius. Nieko kita ji
nebenorėjo, tik susisegti kelnes, įlipti į kabiną ir vėl
užmigti. Vis dėlto pabandė dar kartą.
(Denai! Denai, atsiliepk!)
Ir ėmė laukti stebuklo.
Sulaukė tik trumpo automobilio pyptelėjimo. Viskas
aišku: laiko nebėra.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Mainai

Prisiminsi tai, ką buvai pamiršęs.

Po Pyro pergalės Pragiedrulyje šie žodžiai nedavė
ramybės Denui nelyginant atgrasi, beprasmiška
melodija, kurios neįmanoma išmesti iš galvos, ir tu
susigriebi, kad niūniuoji ją, kai vidury nakties
apsnūdęs eini į tualetą nusišlapinti. Šie žodžiai buvo
atgrasūs, bet anaiptol ne beprasmiški. Nežinia kodėl
priminė jam Tonį.
Prisiminsi tai, ką buvai pamiršęs.
Nebuvo nė kalbos grynuolių vinebagu važiuoti į
Minitauno geležinkelio stotį, kur jie paliko savo
automobilius. Jeigu net jie nebijotų, kad kas nors gali
pastebėti, kaip jie išlipa iš kemperio, arba kad gali
jame palikti pėdsakų, vis viena ir nebalsuodami
atsisakytų tos minties. Jis atsidavė liga ir mirtimi,
atsidavė blogiu. Be to, Denas turėjo dar vieną
priežastį: jis nežinojo, ar grynuoliai grįžta į žemę kaip
žmonės-vaiduokliai, bet tikrinti to nenorėjo.
Tad jie sumetė grynuolių išnaras ir švirkštus į Sako
upę, kad daiktai arba nuskęstų, arba nuplauktų
pasroviui į Meiną, ir grįžo kaip ir atvažiavę – „Helenos
Rivington“ traukinuku.
Deividas Stounas sudribo į vairuotojo vietą ir
pastebėjęs, kad Denas tebelaiko Abros pliušinį zuikį,
siektelėjo žaislo. Denas mielai jį atidavė, be kita ko,
pamatęs, kad kitoje rankoje Abros tėvas turi savo
„BlackBerry“.
– Kam jūs ketinate skambinti?
 Deivas žvilgtelėjo į medžius, plaukiančius abipus
siaurojo geležinkelio, paskui vėl į Deną.
– Kai tik turėsime ryšį, paskambinsiu Dinams. Jeigu
niekas neatsilieps – į policiją. Jeigu atsilieps ir Ema
arba jos mama man pasakys, kad Abros nėra,
paskambinsiu į policiją. Jeigu jos dar nesumojo
paskambinti.
Jis žiūrėjo šaltai ir mąsliai, toli gražu ne draugiškai,
tačiau bent jau tramdė baimę (veikiau siaubą) dėl
dukters, žadindamas Denui pagarbą. Vadinasi, bus
lengviau jį įtikinti.
– Jūs kaltas, pone Toransai. Jūs pasiūlėte tą planą.
Savo beprotišką planą.
Buvo beprasmiška minėti, kad visi pritarė tam
planui. Arba kad Abros tylėjimas juodu su Džonu
gąsdina ne ką mažiau nei jos tėvą. Apskritai Deivo
teisybė.
Prisiminsi tai, ką buvai pamiršęs.
Kas tai? Dar vienas „Panoramos“ prisiminimas?
Greičiausiai taip. Tik kodėl dabar? Kodėl čia?
– Deivai, ji tikriausiai pagrobta, – įsiterpė Džonas
Daltonas. Jis buvo įsitaisęs pirmame keleiviniame
vagone. Paskutiniai saulės spinduliai, smelkdamiesi
pro medžių šakas, glamonėjo jam veidą. – Jeigu iš
tikrųjų ji pagrobta ir jeigu tu paskambinsi į policiją,
kas, tavo nuomone, atsitiks Abrai?
Ačiū Dievui, – pagalvojo Denas. – Jei aš būčiau tai
pasakęs, vargu ar jis būtų klausęsis. Nes širdies
gilumoje jis tebelaiko mane prašalaičiu, rezgančiu
sąmokslą su jo dukterimi. Jis niekada nepatikėtų
manimi, kad ne aš įvėliau ją į tą bėdą.
– O ką gi mums belieka daryti? – paklausė Deivas, ir
jo trapios ramybės kaip nebūta. Jis pravirko
įsikniaubęs į Abros pliušinį zuikį. – Ką aš pasakysiu
žmonai? Kad šaudžiau žmones Pragiedrulyje tuo
metu, kai kažkokia pabaisa pagrobė mūsų dukterį?
– Aptarkime viską paeiliui, – pasiūlė Denas
spėdamas, kad dabar ne laikas Abros tėvui piršti
tokius AA šūkius kaip Atsipalaiduok ir pasikliauk
Dievu arba Neimk į galvą. – Kai tik atsiras ryšys,
skambinkite Dinams. Neabejoju, kad prisiskambinsite
ir kad ten viskas gerai.
– Kodėl jūs taip manote?
– Paskutinįsyk susisiekęs su Abra, paprašiau, kad jos
draugės mama paskambintų į policiją.
Deivas sutriko.
– Tikrai? O gal jūs paprasčiausiai bandote kiaušius
išsukti?
– Tikrai. Abra buvo beatsakanti: „Aš ne...“, bet
staiga ryšys nutrūko. Man regis, ji norėjo pasakyti,
kad ji jau ne pas Dinus.
– Ar ji dar gyva? – Deivas ledine ranka griebė Denui
už alkūnės. – Ar mano duktė dar gyva?
– Negaliu su ja susisiekti, bet neabejoju, kad ji gyva.
– Na, žinoma, ką kita galėtumėte pasakyti, –
sušvokštė Deivas. – Bandote gelbėti kailį, ar ne?
Denas vos susitvardė neatsakęs tuo pačiu. Įsileidę į
ginčus, jie praras paskutinę galimybę susigrąžinti
Abrą.
– Logiška, – pritarė Džonas. Vis dar išbalęs,
drebančiomis rankomis, bet kalbėjo ramiai – kaip
gydytojas prie ligonio lovos. – Mirusi ji nereikalinga
tam, kuris liko gyvas. Tam, kuris ją pagrobė. Gyva ji –
įkaitė. Ir, be to, ji reikalinga jiems... na...
– Jiems reikia jos esencijos, – paaiškino Denas. –
Garo.
– Ir dar štai kas, – pridūrė Džonas. – Kaip tu
paaiškinsi policijai, ką mes nužudėme? Kad jiems
prasidėjo ciklai, kad jie ėmė mainytis, tai dingti, tai
vėl atsirasti, kol pagaliau visiškai išnyko? O paskui
mes nusikratėme jų... jų išnarų?
– Protas neneša, kaip aš galėjau jumis patikėti ir
įsivelti į šią istoriją?
Deivas be paliovos maigė pliušinį zuikį. Ko gero,
senas žaislas suplyš ir išbyrės kamšalas. Denas pajuto,
kad ilgiau to nebeištvers.
– Klausyk, Deivai, – toliau kalbėjo Džonas. –
Atsipeikėk, jei nori išgelbėti dukterį. Ji įkliuvo į šią
istoriją, kai „Pirkėjuje“ pamačiusi berniuko nutrauką
panoro daugiau apie jį sužinoti. Kai tik skrybėlėtoji
moteris, pasak Abros, apie ją suuodė, iškart panūdo
pagrobti. Aš nieko nežinau apie garą ir menkai
išmanau, kas per daiktas yra tas švytėjimas, Deno
žodžiais tariant, bet žinau, kad tokie žmonės niekada
nepalieka gyvų liudytojų. O tavo duktė – to ajoviečio
berniuko mirties liudytoja.
– Paskambinkite Dinams, bet kalbėkite ramiai, –
patarė Denas.
– Ramiai? Ramiai?
Atrodė, kad Deivas bando pakartoti kokį nors
švedišką žodį.
– Sakykit, kad norite paklausti Abros, ar nereikėtų
ko nors parvežti iš parduotuvės – na, duonos, pieno ar
ko nors panašaus. Jeigu jie pasakys, kad ji grįžo namo,
padėkokite ir pasakykite, jog paskambinsite jai į
namus.
– O ką darysim toliau?
Denas nežinojo. Tik žinojo, kad reikia pagalvoti.
Prisiminti tai, ką buvo pamiršęs.
O Džonas žinojo.
– Paskui susisieksi su Biliu Frimanu.
Jau buvo tamsu, ir lokomotyvo žibintų šviesos kūgis
šlavė geležinkelio liniją, kai Deivo telefono ekrane
sumirgėjo ruoželiai. Jis paskambino Dinams, ir, nors
stipriau gniaužė gerokai aplamdytą Šokliuką, o veidu
ritosi dideli prakaito lašai, Denas vis dėlto pagalvojo,
kad jis šauniai laikosi. Ar galit pakviesti Abę prie
telefono? Noriu paklausti, gal reikia ko nors nupirkti.
Aha! Ji išėjo? Ačiū, paskambinsiu jai į namus. Jis dar
pasiklausė truputį, atsakė: taip, žinoma, ir išjungė
telefoną. Ir pažvelgė į Deną akimis, panašiomis į
baltais ratilais apvedžiotas kiaurymes veide.
– Ponia Din prašė paklausti, kaip jaučiasi Abra.
Pasakė, ji išėjo namo pasiskundusi mėnesinių
skausmais, – jis nuleido galvą. – Aš ir nežinojau, kad
jai prasidėjo mėnesinės. Liusė man nesakė.
 – Kai kurių dalykų tėvui žinoti nebūtina, – paaiškino
Džonas. – O dabar skambink Biliui.
– Kad nežinau jo numerio, – nervingai susijuokė
tasai. – Na ir draugija susirinko!
Denas pasakė numerį iš atminties. Priešaky miškas
ėmė retėti, ir jau sužibo žiburiai Freizerio
pagrindinėje gatvėje.
Deivas surinko numerį ir ėmė laukti. Truputį
palaukęs, išjungė telefoną.
– Atsakiklis.
Trijulė nepratarė nė žodžio, kol traukinukas, išnėręs
iš miško, važiavo tris paskutinius kilometrus iki
Minitauno. Denas bandė vėl susisiekti su Abra,
sukaupęs visą vidinio balso galią, bet negavo atsako.
Matyt, ją sugebėjo kaip nors apkvaišinti tas, kurį ji
vadino Varnu. Tatuiruotoji moteris turėjo švirkštą.
Tikriausiai Varnas irgi.
Prisiminsi tai, ką buvai pamiršęs.
Ta mintis radosi kažkur sąmonės užkaboriuose, ten,
kur jis laikė dėžutes su siaubingais „Panoramos“
prisiminimais ir viešbutyje gyvenusiomis šmėklomis.
– Katilas.
– Ką? – murmtelėjo Deivas, įsitaisęs vairuotojo
kėdėje.
– Nieko.
Viešbutyje „Panorama“ buvo senovinė šildymo
sistema. Retkarčiais reikėdavo išleisti garo, priešingu
atveju slėgis kilo iki pavojingos žymos, kai katilui
grėsė sprogti ir ištaškyti visą viešbutį. Pamažu
klimpdamas į beprotybę, Džekas Toransas tai pamiršo,
o jo sūnelis – ne. Jį įspėjo Tonis.
Kas tai – dar vienas įspėjimas ar tiesiog baimės ir
neramios sąžinės pažadinti beprasmiški žodžiai,
vedantys iš proto? Nes jį graužė sąžinė. Džono
teisybė: šiaip ar taip, grynuoliai medžiojo Abrą, bet
jausmai nepavaldūs racionaliam mąstymui. Tai buvo jo
planas, jo planas žlugo, ir jis turėjo atsakyti už
pasekmes.
Prisiminsi tai, ką buvai pamiršęs.
 Kas tai? Senas draugas bando kažką pasakyti apie
tai, kas vyksta, ar tiesiog gramofonas?

Deivas su Džonu drauge grįžo suburbanu į Stounų

namus. Denas sekė iš paskos savo automobiliu
džiaugdamasis, kad liko vienas su savo mintimis. Kas
iš to? Jis buvo beveik įsitikinęs, kad tie žodžiai turi
tam tikrą prasmę, bet negalėjo jos suvokti. Net bandė
šauktis į pagalbą Tonį – pirmą kartą nuo tų laikų, kai
buvo paauglys, bet nepasisekė.
Ričlando skersgatvyje Bilio sunkvežimiuko nebuvo.
Deno tai nenustebino. Grynuolių smogiamasis būrys
atvažiavo vinebagu. Jeigu jie išlaipino Varną Anistone,
vadinasi, jis liko be ratų ir turėjo prasimanyti
automobilį.
Garažas buvo atdaras. Deivas iššoko, automobiliui
dar nespėjus sustoti, ir puolė į vidų šaukdamas Abrą.
Paskui, nelyginant aktorius, scenoje apšviestas Džono
automobilio žibintų, pakėlė kažką nuo žemės ir lyg
suriko, lyg suaimanavo. Sustojęs šalia suburbano,
Denas pamatė, jog tai Abros kuprinė.
Denui pašoko noras išgerti – nepalyginamai
stipresnis nei tada, kai jis skambino Džonui iš
automobilių stovėjimo aikštelės prie baro „Kaubojaus
batas“, stipresnis nei visus pastaruosius metus nuo
tada, kai per pirmąjį susirinkimą gavo baltą žetoną.
Noras paprasčiausiai išvažiuoti iš kiemo ir, nepaisant
jų šauksmų, grįžti į Freizerį. Ten buvo baras „Briedis“.
Ne kartą pro jį važiavo ir visada kaip buvęs
alkoholikas svarstė: o kaip ten atrodo? Kokio alaus
galima išgerti? Kokią muziką galima paleisti? Koks
viskis stovi lentynoje, o koks šaldytuve? Ar yra dailių
moterų? Ir kaip jaustųsi po pirmo bokalo? Ar jaustųsi
kaip namie? Pagaliau namie? Gal spės atsakyti į kai
kuriuos klausimus, kol Deivas Stounas paskambins į
policiją ir policininkai išsivežę jį ims kvosti, kaip ir kur
dingo paauglė.
 Ateis laikas, – sakė jam Keisis tada, kai jis iš
paskutiniųjų laikėsi negėręs, – kai tavo proto balsas
negebės tavęs apsaugoti ir tik tikėjimas Aukščiausiąja
Galia galės apginti tave nuo alkoholio.
Aukščiausioji Galia Denui buvo ne paslaptis, nes jis
turėjo tam tikrų žinių iš pirmųjų šaltinių. Dievas liko
neįrodyta hipotezė, bet Denas žinojo, kad esama kito
gyvenimo lygmens. Kaip ir Abra, jis buvo matęs
žmonių-vaiduoklių. Vadinasi, tikriausiai yra ir Dievas.
Atsižvelgdamas į tai, kad yra kitas pasaulis, kartais
šmėkštelintis prieš akis, jis neabejojo, kad veikiausiai
taip ir yra... tik kas tai per Dievas, jeigu jis sėdi
rankas sudėjęs, kai vyksta tokie dalykai?
Lyg tau pirmam kiltų toks klausimas, – tarė jis sau.
Keisis Kingslis jam buvo įsakęs atsiklaupti dukart
per dieną: rytą melsti pagalbos, o vakare padėkoti. Tai
pirmieji trys žingsniai: aš negaliu, Dievas gali,
atsiduodu Jo valiai. Nekvaršink sau dėl to galvos.
Naujokams, atsisakantiems laikytis to patarimo,
Keisis pasakodavo režisieriaus Džono Voterso istoriją.
Viename ankstyvųjų filmų „Rausvieji flamingai“
Voterso numylėtinis transvestitas Divainas, atlikdavęs
moterų vaidmenis, suvalgė gabaliuką šuns išmatų,
kūpsančių priemiesčio vejoje. Net po daugelio metų
Votersui tekdavo aiškintis dėl tos šlovingos akimirkos,
įėjusios į kino istoriją. Pagaliau jis neištvėrė. „Taigi
ten buvo tik gabaliukas šuns šūdo, – atrėžė jis vienam
reporteriui, – bet, jį suvalgęs, jis tapo žvaigždė.“
Taigi klaupkitės ir melskite pagalbos, jeigu net jums
nepatinka, – tokiais žodžiais visada baigdavo Keisis. –
Šiaip ar taip, tai tik gabaliukas šuns šūdo.“
Denas negalėjo atsiklaupti prie vairo, bet atsisėdo
tokia poza, kokia paprastai melsdavosi rytą ir vakarą:
užsimerkė, pridėjo delną prie lūpų, lyg saugodamasis
gundančių nuodų, sudarkiusių dvidešimt jo gyvenimo
metų.
Dieve, padėk man ne...
Ir tada jam atsivėrė akys.
 Paaiškėjo, ką reiškia tai, ką Deivas pasakė jiems
važiuojant į Pragiedrulį. Ir pagiežinga Abros šypsena
(įdomu, ar Varnas matė ją taip šypsant ir kaip jam
patiko ta šypsena). O svarbiausia – pojūtis, delnu
spaudžiant lūpas prie dantų.
– O Dieve, – sukuždėjo jis. Išlipo iš automobilio, ir
jam pakirto kojas. Šiaip ar taip, vis dėlto jis suklupo,
bet beregint pašoko ir nubėgo į garažą, kur, žiūrėdami
į Abros kuprinę, stovėjo abu vyrai.
Jis griebė Deivui Stounui už peties.
– Skambinkit žmonai. Pasakykit, kad atvažiuojat.
– Ji paklaus, kas atsitiko, – atsiliepė Deivas. Iš jo
virpančių lūpų ir nuleistų akių buvo aišku, kaip jis nori
išvengti to pokalbio. – Ji Končetos bute. Aš jai
pasakysiu... Viešpatie, nežinau, ką jai sakyti.
Denas dar stipriau suspaudė jam petį, kol jis
pagaliau pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susitiko.
– Mes važiuojam į Bostoną, bet mudu su Džonu ten
turėsim kitokių reikalų.
– Kokių? Nesuprantu.
Tačiau Denas suprato. Ne viską, bet didumą.

Jie sėdo į Džono suburbaną. Deivas įsitaisė ant

priekinės sėdynės, Denas atsigulė ant užpakalinės,
galvą padėjo ant alkūnramsčio, o kojas nuleido ant
grindų.
– Liusė bandė mane iškamantinėti, kas vyksta, –
prabilo Deivas. – Pasakė, kad ją gąsdinu. Žinoma,
iškart pagalvojo apie Abrą, nes ji turi dalelytę tų pačių
gebėjimų, kokiais apdovanota Abra. Seniai tai
supratau. Pasakiau, kad Abė nakvoja pas Emą. Ar
žinote, kiek kartų esu melavęs žmonai nuo vedybų
dienos? Galėčiau suskaičiuoti vienos rankos pirštais,
ir iš visų tų kartų tris dėl pokerio – kiek prakišau
ketvirtadieniais lošdamas pas dekaną. O tai visai kas
kita. Ir po trijų valandų man teks už tai atkentėti,
dievaži.
 Savaime suprantama, ir Denas, ir Džonas žinojo, ką
jis sakė ir kaip Liusė sudirgo, kai vyras nieku gyvu
nenorėjo telefonu aptarti tokio svarbaus ir sudėtingo
reikalo. Jie buvo virtuvėje, kai jis skambino žmonai.
Bet jam reikėjo išsikalbėti. Išlieti širdį, pasak AA.
Džonui teko nebent papildyti tą monologą prideramais
žodžiais, kaip antai: aha ir aišku arba žinoma.
Vienu tarpu Deivas nutilo ir dirstelėjo į užpakalinę
sėdynę.
– Dieve mano, jūs miegat?
– Ne, – neatmerkdamas akių atsakė Denas. – Bandau
susisiekti su jūsų dukterimi.
Po to Deivo monologas pasibaigė. Dabar suburbanas
skuto 16-uoju plentu į pietus pro virtinę miestelių
visiškoje tyloje, tik dūzgiant padangoms. Automobilių
buvo nedaug, ir, kai dviejų juostų kelias praplatėjo iki
keturių, Džonas nusistatė šimto kilometrų per valandą
greitį.
Denas net nebandė šauktis Abros: abejojo, ar
pavyks. Vietoj to pamėgino kiek įmanoma sustiprinti
sąmonės imlumą. Tapti gyvu radiolokatoriumi.
Niekada nebuvo bandęs nieko panašaus, ir poveikis
buvo gana kraupus – lyg būtų užsidėjęs galingiausias
pasaulyje ausines. Atrodė, kad girdi tolydinį žemo
tembro ūžesį, tikriausiai žmonių minčių gausmą. Jis
pasiruošė tame vienodame sraute išgirsti Abros balsą,
aišku, per daug to nesitikėdamas, tačiau ką beliko
daryti?
Kai tik jie, įsukę į Spoldingo greitkelį, pravažiavo
pirmą kelių mokesčio punktą, maždaug už šimto
kilometrų nuo Bostono, pagaliau jis pagavo jos balsą.
(Denai)
Silpną. Vos girdimą. Iš pradžių pagalvojo, kad jam
vaidenasi, – tariamai išsipildė norai, – bet vis viena
atsigręžė ta kryptimi, stengdamasis balso link
nukreipti sutelktą dėmesį, tarytum prožektoriaus
spindulių pluoštą. Ir vėl išgirdo – šįkart truputį
garsesnį. Ne įsivaizduojamą. Tikrą Abros balsą.
(Denai, atsiliepk!)
 Ji apkvaišinta, ir stipriai. To, ką jis ketino daryti,
anksčiau niekada nebuvo bandęs... bet Abra buvo. Ji
turi pamokyti jį, nesvarbu, apkvaišinta ar ne.
(Abra susikaupk tu turi man padėti)
(padėti kaip padėti)
(pažaiskim mainais)
(???)
(padėk man pasukti pasaulį)

Įsitaisęs ant keleivio sėdynės, Deivas graibė puodelio

laikiklyje monetas kelių mokesčiui sumokėti
artimiausiame punkte, ir kaip tik tuo metu už nugaros
pasigirdo Deno balsas. Bet kalbėjo anaiptol ne Denas.
– Palauk trupučiuką, man reikia pasikeisti tamponą!
Suburbanas metėsi į šalį, kai Džonas ūmai atsitiesė
ir suktelėjo vairą.
– Kas per velnias?
Deivas atsisegė saugos diržą ir atsiklaupė ant
sėdynės, norėdamas pažiūrėti į gale gulintį žmogų.
Denas buvo beveik užsimerkęs, bet, Deivui ištarus
Abros vardą, atsimerkė.
– Ne, tėti, ne dabar, man reikia padėti... reikia
pabandyti... – Denas išsirietė. Ranka pakilo prie
burnos, patrynė lūpas – tūkstantįsyk Deivo matytas
judesys – ir vėl nusileido. – Pasakyk jam – aš prašiau,
kad jis manęs taip nevadintų. Pasakyk jam...
Deno galva pakrypo ir palinko ant peties. Jis
sudejavo. Rankas perbėgo traukuliai.
– Kas vyksta? – sušuko Džonas. – Ką man daryti?
– Nežinau, – atsakė Deivas. Persisvėręs per sėdynės
atlošą, paėmė už traukulių tampomos rankos ir
suspaudė.
– Važiuok, – įsakė Deivas. – Važiuok, ir tiek.
Paskui kūną ant galinės sėdynės ėmė tampyti
konvulsijos. Abra sukliko Deno balsu.
 5

Sekdamas vangia jos minčių tėkme, Denas užčiuopė

juos siejantį ryšį. Išvydo akmeninį ratą, tokį, kokį jį
įsivaizdavo Abra, bet ji buvo pernelyg nusilpusi ir
sutrikusi – trūko jėgų jam pasukti. Visas minties jėgas
ji sutelkė, kad nenutrūktų ryšys. Kad Denas įeitų į jos
sąmonę, o ji – į jo. Tačiau Denas vis dar buvo
suburbane, kurio lubomis šmėkščiojo pro šalį
pralekiančių automobilių žibintų šviesos. Šviesu...
tamsu... šviesu... tamsu...
Koks sunkus tas ratas!
Staiga pasigirdo smūgiai ir kažkieno balsas: „Išeik,
Abra. Gana tupėt. Metas važiuot.“
Ji išsigando ir pasistengė sukaupti dar šiek tiek jėgų.
Ratas krustelėjo iš vietos, nešdamas Deną į juodu
siejančią virkštelę. Kad ir kokia siaubinga atrodė
padėtis, Denas mėgavosi ja, kaip niekad keistai
jausdamasis.
Iš kažkur pasigirdo tolimas Abros balsas: „Palauk
trupučiuką, man reikia pasikeisti tamponą!“
Suburbano stogas nuplaukė į šalį. Pasisuko.
Pasidarė tamsu kaip tunelyje, ir jis dar spėjo
pagalvoti: Jeigu čia pasiklysiu, niekada nesugebėsiu
grįžti. Baigsiu savo gyvenimą kur nors beprotnamyje,
beviltiškų pamišėlių palatoje.
Bet paskui pasaulis vėl grįžo į savo vietą, tik toji
vieta buvo kitokia. Suburbano nebeliko. Denas
atsidūrė dvokiančiame tualete nešvariomis mėlynomis
plytelėmis išklotomis grindimis ir užrašu šalia
kriauklės: ATSIPRAŠOME, ŠILTO VANDENS NĖRA.
Jis tupėjo ant unitazo.
Nespėjus jam susivokti ir pasikelti, durys atsilapojo
taip staigiai, kad įskilo kelios senos plytelės, ir į vidų
įsibrovė vyriškis, iš pažiūros kokių trisdešimt
penkerių, juodais, aukštyn sušukuotais plaukais,
išsišovusiais skruostikauliais, šiurkščių, bet savotiškai
patrauklių bruožų. Vienoje rankoje laikė pistoletą.
 – Pasikeisti tamponą, kurgi ne, – prakošė jis. – Kur
tu jį laikei, Auksaplauke, kelnių kišenėje? Tikriausiai,
nes tavo kuprinė labai toli nuo čia.
(pasakyk jam kad taip manęs nebevadintų)
– Sakiau, kad manęs taip nebevadintum, – atsakė
Denas.
Varnas nutilo žiūrėdamas į mergiotę, kuri šiek tiek
siūbuodama į šalis sėdėjo ant unitazo. Siūbuoja nuo
kvaišalų. Žinoma. Bet kodėl toks keistas balsas? Irgi
nuo kvaišalų?
– Kas tau atsitiko? Šneki lyg ne savo balsu.
Denas pabandė patraukti merginos pečiais, bet
pavyko gūžtelėti tik vienu. Varnas griebė Abrai už
rankos ir trūktelėjęs pastatė Deną ant Abros kojų.
Denas sukliko iš skausmo.
Kažkur – už daugelio kilometrų – kažkas silpnai
šūktelėjo: Kas vyksta? Ką man daryti?
– Važiuok, – atsakė Denas Džonui Varno velkamas iš
tualeto. – Važiuok, ir tiek.
– Ir važiuosiu, nesijaudink, – atsiliepė Varnas ir
įgrūdo Abrą į kabiną šalia knarkiančio Bilio Frimano.
Paskui griebė už plaukų sruogos, užsivyniojo ją ant
rankos ir timptelėjo. Denas sukliko Abros balsu
suvokdamas, kad kalba nevisiškai jos balsu. Panašiu,
bet nevisiškai. Varnas pastebėjo skirtumą, bet
nesuvokė, kas atsitiko. Skrybėlėtoji moteris būtų
supratusi: juk ne kas kitas kaip Roza netyčia išmokė
Abrą to sąmonės mainų triuko.
– Bet prieš važiuodami turime kai ką išsiaiškinti.
Pasižadame daugiau nemeluoti. Dar sykį pameluosi
Tėtukui, ir senas perdyla, knarkiantis šalia, iškeliaus
anapus. Kvaišalų jam nešvirkšiu. Pavažiuosiu kur nors
į šunkelį ir suvarysiu kulką jam į pilvą. Tada ilgiau
kapanosis. Galėsi pasiklausyti, kaip jis kriokia. Įsidėjai
į galvą?
– Taip, – sukuždėjo Denas.
– Tikiuosi, kad įsidėjai, mergužėle, nes dukart savo
žodžių nekartoju.
 Varnas užtrenkė dureles ir, sparčiai užėjęs iš kitos
pusės, atsisėdo prie vairo. Denas užmerkė Abros akis
mąstydamas apie šaukštus, pakabintus palubėje per
gimimo dieną. Taipgi apie stalčius, staigiai
atsidarančius ir užsidarančius. Fiziškai Abra buvo
pernelyg silpna, kad pajėgtų susigrumti su vyriškiu,
sėdančiu prie vairo ir įjungiančiu variklį, bet kažkur
glūdėjo dar viena dalelė jos galios. Jeigu jam pavyktų
rasti ją... tą galią, kuri kilnojo šaukštus, stumdė
stalčius, skambino fortepijonu... galią, iš tolių
toliausių rašiusią jo lentoje... jeigu jam pavyktų ją
rasti ir panaudoti...
Kaip Abra įsivaizdavo raitelę su ietimi, taip Denas
įsivaizdavo virtinę jungiklių paskirstymo skyde. Vieni
valdė jos rankas, kiti – kojas, dar kiti – gūžčiojimą
pečiais. Bet buvo ir svarbesnių. Denas turėtų mokėti
juos įjungti; šiaip ar taip, ir jo sistema sudaryta iš
panašių grandinių.
Sunkvežimiukas truktelėjo iš vietos, pavažiavo atgal,
paskui apsisuko. Netrukus jie vėl skriejo greitkeliu.
– Tai va, – piktai suniurzgė Varnas. – Miegok. Kurį
velnią ketinai iškrėsti tualete? Nerti į klozetą ir
nuleisti vandenį...
Jo balsas nutilo, nes Denas pagaliau aptiko ieškomus
svertus. Ypatingus svertus raudonomis rankenėlėmis.
Jis nežinojo, ar iš tikrųjų jų esama, ar jie valdo Abros
galias, ar tai tik jo vaizduotės padarinys. Žinojo tik
viena: reikia pabandyti.
Įjungti švytėjimą, – įsakė sau Denas ir patraukė
visus svertus.

Tamsiais Vermonto laukais pavažiavęs apie penkiolika

kilometrų nuo degalinės 108-uoju greitkeliu, Varnas
ūmai pajuto skausmą. Tarytum sidabrinė gija būtų
apsivijusi kairę akį. Šalta, tampri. Jis kilstelėjo ranką,
bet gija nusliuogė į dešinę, lyg novokainas
apmarindama viršunosę. Paskui apsivyniojo ir aplink
dešinę akį. Lyg būtų prisispaudę metaliniai žiūronai.
Arba akidangčiai.
Dabar Varnui užspengė kairę ausį, o kairysis
skruostas tarsi apmirė. Jis pakreipė galvą ir pamatė,
kad mergiotė žiūri į jį nemirkčiodama išplėstomis
akimis. Neatrodė, kad jos būtų apkvaitusios nuo
vaistų. Apskritai atrodė, kad tai ne jos akys. Kur kas
vyresnio amžiaus žmogaus. Ir išmintingesnio. Tokios
pat šaltos, koks dabar buvo Varno veidas.
(sustok)
Varnas buvo pasidėjęs švirkštą, bet pistoletą laikė
rankoje – paėmė iš po sėdynės sumetęs, kad mergiščia
per ilgai tupi išvietėje. Kilstelėjo jį, ketindamas
nutaikyti į seną perdylą, kad ji liautųsi kvailiojusi, bet
staiga pasidingojo, lyg būtų įkišęs ranką į ledinį
vandenį. Pistoletas pasidarė sunkus: trijų kilogramų,
penkių, dvylikos. Taip, mažų mažiausia dvylikos.
Stengdamasis pakelti ranką, pajuto, kaip dešinė koja
slysta nuo akceleratoriaus, o kairė ranka suka vairą, ir
sunkvežimiukas, lėtindamas greitį, dailiai nuvažiuoja į
šalikelę ir ritasi dešiniaisiais ratais vos neįsmukdamas
į griovį.
– Ką tu ketini man daryti?
– Ko nusipelnei, Tėtuk.
Automobilis atsitrenkė į nuverstą beržą, perlaužė jį
ir sustojo. Mergiščia ir senis buvo prisisegę saugos
diržais, o Varnas pamiršęs prisisegti. Jis sukniubo ant
vairo prispausdamas signalą. Nuleidęs akis, pamatė,
kaip krypsta jo pusėn senio pistoletas. Krypsta labai
lėtai. To negalėjo būti. Kvaišalai turėjo paralyžiuoti
mergiščią. Velniai rautų, ir paralyžiavo. Bet kažkas
atsitiko tualete. Kad ir kas būtų žiūrėjęs mergiščios
akimis, žvilgsnis buvo šaltas ir blaivus.
Ir siaubingai įtaigus.
Roza! Roza, padėk!
– Manding, ji tavęs negirdi, – pasigirdo balsas, bet
ne Abros. – Gal ir turi kokių nors gebėjimų,
pašlemėke, bet, regis, telepatijos – nė trupučio. Man
rodos, kai nori pasikalbėti su savo drauguže,
paprastai skambini jai telefonu.
Sukaupęs visas jėgas, Varnas ėmė kreipti pistoletą į
merginą. Dabar atrodė, kad jis sveria dvidešimt
kilogramų. Sprando sausgyslės Varnui įsitempė kaip
lynai. Kaktą išpylė prakaitas. Vienas lašas pateko
Varnui į akį, nudegino, ir jis sumirksėjo.
– Aš... nušausiu... tavo draugą... – išstenėjo jis.
– Ne, – atsakė kažkas, įsikūnijęs į Abrą, – aš neleisiu.
Bet Varnas matė, kad ji visiškai išsekusi, ir tai
suteikė jam vilčių. Stengdamasis iš paskutiniųjų,
bandė nukreipti pistoletą Ripui van Vinkliui30 į pilvą,
bet, kai jau buvo arti tikslo, tūta vėl ėmė gręžtis į jį.
Jis išgirdo, kaip šnopuoja mergšė. Velniai rautų, jis ir
pats dūsta. Juodu atrodė kaip du tolimųjų distancijų
bėgikai, vienas šalia kito artėjantys prie finišo.
Pro šalį, nelėtindamas greičio, prašvilpė
automobilis. Juodu nenuleido akių vienas nuo kito.
Varnas nuleido kairę ranką ir suspaudė dešiniąją su
pistoletu. Dabar kreipti pistoletą buvo lengviau. Dieve
mano, jis nugali mergiščią! Bet jo akys! Viešpatie!
– Bili! – suriko Abra. – Bili, padėk man truputį!
Bilis suknarkė. Atsimerkė.
– Kas...
Akimirką Varno dėmesys nukrypo į šalį. Įtampa
atlėgo, ir pistoletas vėl ėmė gręžtis į jį. Rankos
nepaprastai atšalo. Metaliniai žiedai spaudė akis,
grasindami ištrėkšti jas kaip drebučius.
Pirmas šūvis driokstelėjo, kai pistoleto tūta žiojėjo
tarp priešininkų, ir kulka išmušė skylę prietaisų skyde
virš radijo. Bilis kniostelėjo iš miego, skėstelėjo
rankomis kaip žmogus, ištrūkstantis iš naktinio
košmaro. Viena ranka užgavo Abrai smilkinį, kita –
Varnui krūtinę. Kabinoje tvyrojo melsvi parako dūmai
ir tvaikas.
– Kas čia atsitiko? Kas, po velnių...
– Ne, gyvate! Ne! – sukriokė Varnas.
Jis staigiai nukreipė pistoletą į Abrą, pajutęs, kad ji
šiek tiek atsipalaidavo. Užgauta į galvą. Varnas išvydo
jos akyse sumaištį ir baimę ir pašėlusiai apsidžiaugė.
Nužudysiu ją. Nepasigailėsiu. Bet šausiu ne į galvą.
Į pilvą. Tuomet iščiulpsiu ga...
Bilis smogė petimi Varnui į šoną. Pistoletas
krestelėjo ir vėl iššovė, šįkart išmušdamas skylę stoge
tiesiai virš Abros galvos. Varnui nespėjus nuleisti
ginklo, jo rankas surakino geležiniai gniaužtai. Jis
suprato, kad ligi šiol priešininkas naudojo toli gražu
ne visą jėgą. Baimės šuoras pažadino milžinišką, ko
gero, net nežinomą galią. Šįkart, kai pistoletas ėmė
gręžtis į Varną, jo riešai trakštelėjo lūždami kaip žabų
kūleliai. Valandėlę jis išvydo spoksant į jį juodą akį ir
dar spėjo pagalvoti
(Roza aš tave my)
Akinamai baltos šviesos plykstelėjimas, paskui
tamsa. Po keturių sekundžių iš Tėtuko Varno nebeliko
nieko, išskyrus drabužius.

Stivas Garinis, Raudonoji Boba, Dikas Kreivys ir

Gobšė G atsainiai lošė kanastą Gobšės ir Purviaus Filo
kemperyje, ir tada nuskardėjo klyksmas. Lošėjai –
beje, kaip ir visi grynuoliai – buvo sudirgę, tad
beregint metė kortas ir puolė pro duris.
Visi kiti irgi iššoko iš kemperių pažiūrėti, kas vyksta,
bet sustojo kaip nudiegti išvydę Skrybėlėtąją Rozą,
nutviekstą gelsvos kotedžą „Panorama“ supančių
saugos prožektorių šviesos. Jos akys spindėjo kaip
pamišėlės. Ji rovėsi plaukus kaip siaubingą apreiškimą
paregėjęs Senojo Testamento pranašas.
– Šita nususėlė snarglė nužudė mano Varną! –
žviegė ji. – Aš ją nudėsiu! NUDĖSIU IR SUĖSIU JOS
ŠIRDĮ!
Galiausiai raudodama sukniubo, užsidengusi veidą
rankomis.
Grynuoliai stovėjo apstulbę. Niekas neišmanė nei ką
sakyti, nei ką daryti. Pagaliau prie jos priėjo Romioji
Seirė. Roza įnirtingai ją atstūmė. Seirė krito
aukštielninka, atsistojo ir vėl nedvejodama grįžo prie
Rozos. Šįkart Roza pažvelgė į ją ir išvydo ne tariamą
guodėją, o moterį, tą nepamirštamą naktį netekusią
savo brangiausiosios. Ji apkabino Seirę ir suspaudė
taip stipriai, kad grynuoliai išgirdo trakštelint jos
kaulus. Bet Seirė neištrūko, ir netrukus moterys
padėjo viena kitai atsistoti ant kojų. Roza pažvelgė į
Romiąją Seirę, paskui į Dičkę Mo, paskui į Sunkutę
Merę ir Čarlį Žetoną, lyg matydama juos pirmą kartą
gyvenime.
– Eime, Roza, – pasiūlė Mo. – Tu sukrėsta. Tau reikia
prigul...
– NE!
Ji atšlijo nuo Romiosios Seirės ir pliaukštelėjo sau
per skruostus taip stipriai, kad numušė cilindrą nuo
galvos. Pasilenkė jo pakelti, o kai vėl apžvelgė aplink
susirinkusius grynuolius, akys jau nebežėrėjo kaip
pamišėlės. Ji prisiminė Dagą Dyzelį ir kitus, kuriuos
nusiuntė pasitikti Tėtuko Varno su mergiščia.
– Man reikia susisiekti su Dyzu. Tegu grįžta kartu su
Filu ir Ene. Mums reikia laikytis drauge. Reikia
pasistiprinti garu. Sočiai. Kai tik pasistiprinsime,
sučiupsime tą gyvatę.
Visi spoksojo į ją sunerimę ir sutrikę. Roza įsiuto
išvydusi juos kvailai išsižiojusius, baimingomis akimis.
– Ar manimi nepasikliaujate, ką?
Romioji Seirė atslinkusi atsistojo šalia jos. Roza taip
stipriai ją atstūmė, kad ši vėl vos nepargriuvo.
– Kas abejoja manimi, tegu žengia į priekį.
– Niekas tavimi neabejoja, Roza, – nuramino ją
Stivas Garinis, – bet gal mums derėtų tą mergiščią
palikti ramybėje, – jis kalbėjo apdairiai, vengdamas
Rozos akių. – Jeigu Varnas iš tikrųjų žuvo, vadinasi,
netekome penkių. Dar niekad nebuvome patyrę tiek
netekčių per vieną dieną. Nebuvome net...
Roza žengė į priekį, ir Stivas beregint pasitraukė
susigūžęs lyg vaikas, laukiantis antausio.
– Ką, išsigandai kažkokios garinės mergiščios?
Nugyvenęs tiek metų, taikaisi uodegą paspraudęs
sprukti nuo stuobriukės?
Niekas neatsiliepė, juo labiau Stivas, bet Roza
perskaitė atsakymą jų akyse. Jie taikėsi. Tikrai taikėsi
sprukti. Tiek metų gražiai gyvenę. Sočiai. Lengvai
medžioję grobį. O dabar susidūrė su tokia, kuri ne tik
pritvinkusi garo, bet ir žino, kas jie tokie ir ką daro.
Užuot keršiję už Tėtuką Varną, – drauge su Roza
vadovavusį jiems ir riebiųjų, ir liesųjų karvių metais, –
jie taikėsi pasprausti uodegas ir cypaudami nešti
kudašių. Tą akimirką Rozai knietė juos visus nudobti.
Tai pajutę, jie pamažu atsitraukė dar toliau.
Visi, išskyrus Romiąją Seirę, kuri išsižiojusi it
užhipnotizuota spoksojo į Rozą. Toji griebė Seirę už
kaulėtų pečių.
– Ne, Roza! – suspigo Mo. – Nemušk jos!
– O ką tu pasakysi, Seire? Dėl tos snarglės žuvo tavo
mylimiausioji moteris. Tu irgi ketini sprukti?
– Ne, – atsakė Seirė, nenuleisdama akių nuo Rozos.
Net dabar, kai visi į ją žiūrėjo, Seirė atrodė kaip
šešėlis.
– Tu nori atpildo?
– Jo, – atsakė Seirė. Ir pridūrė: – Kelsto.
Seirė turėjo kalbos ydą ir šnekėjo labai tyliai (beveik
be žado), bet visi išgirdo ir suprato, ką ji sako.
Roza apžvelgė visus.
– O tie, kurie nenori to, ko nori Seirė, kurie trokšta
griūti ant pilvo ir šliaužti šalin...
Roza atsigręžė į Dičkę Mo ir griebė jai už suvytusios
rankos. Sucypusi iš baimės ir netikėtumo, ši bandė
ištrūkti. Roza jos nepaleido ir pakėlė jos ranką taip,
kad visi matytų. Ranka buvo išberta raudonomis
dėmelėmis.
– Ar pabėgsit nuo to šliaužte šliauždami?
Murmėdami jie pasitraukė dar kelis žingsnius.
– Užkratas jau mumyse, – pridūrė Roza.
– Diduma mūsų sveiki! – sušuko Meilutė Terė
Pikford. – Aš sveika! Nė vienos dėmelės!
Ir parodė dailias rankas, kad visi įsitikintų savo
akimis.
 Roza įsmeigė į ją ašarų sklidinas akis, degančias
įniršiu.
– Kol kas. Ar ilgai džiaugsies?
Meilutė Terė neatsakė, bet nusisuko.
Viena ranka apkabinusi Romiąją Seirę, Roza
apžvelgė susirinkusius grynuolius.
– Riešutas sakė, kad mergiščia vienintelė gali mus
apsaugoti nuo ligos, kol dar nespėjome visi apsikrėsti.
Gal kas nors turėtų kitokių pasiūlymų? Tuomet
prašom pasisakyti.
Niekas neatsiliepė.
– Palauksime, kol grįš Dyzas, Enė ir Purvius Filas, o
paskui pasistiprinsime garu. Sočiai kaip niekad.
Ištuštinsime visus ąsotėlius.
Sulig tais žodžiais visi nustebę susižvelgė ir
pasipiktinę suūžė. Gal jie mano, kad ji išprotėjo? Tegu.
Grynuolių mazgą apniko ne vien tymai, bet ir siaubas,
o tai kur kas blogiau.
– Kai susirinksime visi, sustosime ratu. Sutelksime
visas jėgas. Lodsam hanti, mes – išrinktieji, ar jau
pamiršote? Sabbatha hanti, mes – Grynuolių mazgas,
mes nepavaldūs laikui. Kartokit su manimi, – pridūrė
varstydama visus akimis. – Kartokit!
Sustoję ratu ir susiėmę už rankų, jie ėmė kartoti.
Mes – Grynuolių mazgas, mes nepavaldūs laikui. Jų
akys sužibo ryžtu. Ir tikėjimu. Šiaip ar taip, išbėrė tik
šešis. Dar ne vėlu.
Roza ir Romioji Seirė priėjo prie rato. Terė ir
Raudonoji Boba prasiskyrė užleisdamos vietą, bet
Roza nuvedė Seirę į rato vidurį. Abiejų moterų
šešėliai, apšviesti apsaugos prožektorių, nutįso į šalis
nelyginant rato stipinai.
– Kai sustiprėsime, kai vėl tapsime visi kaip vienas,
surasime ją ir sučiupsime. Sakau jums kaip jūsų
vadovė. Ir jeigu net jos garas neišgydys mūsų nuo
apnikusios ligos, mes susidorosime su ta bjaurybe...
Ir staiga jos galvoje prabilo mergiščia. Roza nematė
pagiežingos Abros Stoun šypsenos, bet ją pajuto.
(Roza nedrįsk pas mane ateiti)
 8

Gulėdamas ant galinės suburbano sėdynės, Denas

Toransas aiškiai ištarė tris žodžius Abros balsu:
– Aš pati ateisiu.

– Bili! Bili!
Bilis Frimanas pažvelgė į merginą, kalbančią
anaiptol ne merginos balsu. Ji išsidvejino, susiliejo į
vieną, vėl išsidvejino. Jis perbraukė ranka sau per
veidą. Sunku buvo praplėšti akis, mintys atrodė lyg
sulipusios į gumulą. Jis negalėjo susivokti, kas
atsitiko. Aplink tamsu, ir jie, aišku kaip diena, nebe
Abros gatvėje.
– Kas šaudė? Ir kas pridirbo man į burną?
Viešpatie...
– Bili, atsipeikėk. Tu turi...
Tu turi sėsti prie vairo, – štai ką norėjo pasakyti
Denas, bet Bilis Frimanas negalėjo vairuoti. Bent šiuo
metu. Jam vėl lipo akys, bet ne abi iš karto. Denas
niuktelėjo jam į pašonę Abros alkūne ir taip patraukė
jo dėmesį. Bent laikinai.
Kabiną nutvieskė artėjančio automobilio žibintai.
Denui užkando Abros žadą, bet ir šis vairuotojas
pralėkė pro šalį nelėtindamas greičio. Gal vieniša
moteris, gal prekybos agentas, skubantis namo. Gal
apskritai netikęs samarietis, bet šiuo atveju jiems
pasisekė. Trečiąsyk gali nepasisekti. Kaimo vietovėje
žmonės paprastai linkę padėti vieni kitiems. Ir,
žinoma, visur kaišioti nosį.
– Atsibusk, – paragino jis.
– Kas tu? – Bilis bandė sutelkti dėmesį į merginą, bet
nesugebėjo. – Nes čia tikrai ne Abra kalba.
– Nėra laiko aiškintis. Kol kas pasistenk susikaupti ir
neužsnūsti.
Denas išlipo iš automobilio ir klupčiodamas nuėjo
prie vairuotojo durelių. Jos kojos, tą dieną, kai jie
pirmąsyk susitiko, atrodžiusios tokios ilgos, dabar
buvo velniškai trumpos. Jis tik vylėsi, kad nespės prie
jų priprasti.
Varno drabužiai gulėjo ant sėdynės. Brezentiniai
batai stovėjo ant purvino dembliuko, iš jų kyšojo
puskojinės. Kraujas ir smegenų dribsniai, nutaškę
marškinius ir švarką, subliūško ir dingo drauge su
kūnu – liko tik drėgnos dėmės. Denas suglėbė viską ir,
akimirką padvejojęs, paėmė ir pistoletą. Nenorėjo jo
išmesti, bet jeigu juos sulaikytų...
Jis sviedė visą gniužulą prie sunkvežimiuko ir
užžarstė sudžiūvusiais lapais. Paskui ant to kapo
užmetė fordo nulaužtą beržo strampą. Buvo nelengva
įveikti tokį darbą Abros rankomis, bet jis susidorojo.
Paaiškėjo, kad jis negali įlipti į kabiną – teko
įsliuogti įsitvėrus į vairą. Pagaliau atsisėdęs prie vairo
susizgribo, kad kojos vos siekia pedalus. Šūdas.
Bilis saldžiai knarkė, ir Denas vėl bakstelėjo jam
alkūne. Bilis atsimerkė ir apsidairė.
– Kur mes? Ar tas tipas mane apkvaišino? – paskui: –
Dar truputį numigsiu.
Žūtbūtinai grumiantis dėl pistoleto, nepraimtas
„Fantos“ butelis nukrito ant grindų. Denas pasilenkęs
pakėlė ir luktelėjo laikydamas Abros ranką ant
dangtelio ir mąstydamas, kas atsitinka, gerokai
suplakus gazuotą gėrimą. Iš kažkur atsklido Abros
balsas
(o Dieve)
Ir ji nusišypsojo, bet šypsena nebuvo pagiežinga.
Denas palaikė tai geru ženklu.

10

Neleisk man miegoti, – prabilo kažkas Deno lūpomis,

tad Džonas įvairavo į pakelės prekybos centro
automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojo kuo toliau
nuo pagrindinio įėjimo. Ten juodu su Deivu paėmė
Deną už parankių ir nuvedė pasivaikščioti. Jis atrodė
kaip girtuoklis, smagiai pasiautėjęs naktį: tolydžio
knapsėjo nosimi. Vienas per kitą jie bandė jį
kamantinėti, kas atsitiko, kas vyksta ir kur, bet Abra
tik purtė Deno galvą.
– Prieš išleisdamas į tualetą, Varnas man į ranką
sušvirkštė kvaišalų. Visa kita – kaip pro miglas. O
dabar cit, man reikia susikaupti.
Trečią kartą besukant pro Džono suburbaną, Deno
lūpos prasišiepė ir jis sukikeno – lygiai kaip Abra.
Deivas klausiamai žvilgtelėjo į Džoną per sukumpusį,
klupčiojantį globotinį, bet Džonas tik krenkštelėjęs
papurtė galvą.
– O jergau, – pasakė Abra. – Selteris.

11

Denas palenkė butelį su gazuotu gėrimu ir nuplėšė

dangtelį. Biliui tiesiai į veidą švirkštelėjo gelsva
putojanti čiurkšlė. Jis užsikosėjo, kažką suburbuliavo
ir visiškai prablaivėjo.
– Vajėzau, vaikeli! Ką čia išdarinėji?
– Suveikė, ar ne? – Denas atkišo jam tebepurslojantį
gėrimą. – Maktelėk, kas liko. Atsiprašau, bet tau
nevalia miegoti, nors ir kaip limpa akys.
Kol Bilis šnopšdamas šliurpė selterį, Denas
pasilenkęs apčiuopė sėdynės reguliavimo svirtelę.
Viena ranka įsikibęs į vairą, kita patraukė svirtelę, ir
sėdynė šoktelėjo į priekį. Iš netikėtumo Bilis apsipylė
gėrimu smakrą (ir jam išsprūdo tokie žodžiai, kokių,
girdint jaunoms Naujojo Hampšyro mergaitėms,
paprastai suaugusieji vengia), bet dabar Abra kojomis
jau siekė pedalus. Vos ne vos. Denas įjungė atbulinę
pavarą ir, sukdamas į plentą, iš lėto pavažiavo atgal.
Kai jie vėl atsidūrė kelyje, jis lengvai atsiduso. To dar
betrūko, kad jie įstrigtų Vermonte, pustuščio
greitkelio pakelės griovyje!
– Ar žinai, ką reikia daryti? – paklausė Bilis.
– Be abejo. Ne pirmi metai prie vairo... nors būta
nedidelės pertraukos, kai Floridos valstijoje buvau
netekęs vairuotojo pažymėjimo. Tuo metu jau gyvenau
kitoje valstijoje, bet veikia toks triukas, vadinamas
pasikeitimu paslaugomis. Visų alkoholikų, keliaujančių
po mūsų gražią šalį, rykštė.
– Tu – Denas.
– Kaip pirštu į akį, – pritarė jis, per vairo viršų
žiūrėdamas į kelią. Būtų ne pro šalį po užpakaliu
pasikišti knygą, bet jos nebuvo, tad teko ieškoti kitos
išeities. Jis perjungė pavarą ir nuvažiavo toliau.
– Kaip sugebėjai į ją įlįsti?
– Neklausinėk.
Varnas buvo minėjęs kažkokį kelią (ar tik apie tai
galvojęs, Denas nebuvo tikras), ir, nulėkę apie šešis
kilometrus 108-uoju plentu, jie pamatė proskyną ir
dailią lentelę, prikaltą prie pušies, su svetingu užrašu
BOBO IR DOTĖS UŽUOVĖJA. Tikriausiai tai tas pats
kelias. Denas pasuko (Abros rankytėms pritiko vairo
stiprintuvas) ir įjungė tolimąsias žibintų šviesas. Už
puskilometrio kelią užtvėrė stora grandinė su anaiptol
ne tokiu svetingu užrašu VAŽIUOTI DRAUDŽIAMA.
Grandinė buvo tvirta. Vadinasi, Bobas su Dote
neketino šio savaitgalio praleisti savo užuovėjoje:
jiems užteko to puskilometrio nuo greitkelio, kad
jaustųsi vienui vieni. Dar viena maloni staigmena:
melioracijos griovys su tekančiu vandeniu.
Denas išjungė žibintus ir variklį ir pasisuko į Bilį.
– Matai griovį? Eik ir nusiplauk nuo veido gazuotą
vandenį. Gerai nusiplauk. Aš noriu, kad būtum budrus
kaip niekad.
– Aš budrus, – atsakė Bilis.
– Nelabai. Ir žiūrėk – nesušlapk marškinių. Kai
nusiprausi, susišukuok plaukus. Tau teks bendrauti su
žmonėmis.
– Kur mes?
– Vermonte.
– O kur tas tipas, kuris buvo mane pagrobęs?
– Negyvas.
– Taip jam ir reikia! – sušuko Bilis. Paskui pagalvojęs
paklausė: – Na, o lavonas? Kur lavonas?
 Puikus klausimas, bet ne tas, į kurį būtų norėjęs
atsakyti Denas. Jis troško tik viena: kad viskas kuo
greičiau pasibaigtų. Jis jautėsi išsekęs, išmuštas iš
vėžių.
– Dingo. Nieko daugiau tau nereikia žinoti.
– Bet...
– Ne dabar. Nusiprausk veidą, pasivaikščiok keliu.
Pramankštink rankas, keletą kartų giliai įkvėpk ir
pasistenk atgauti blaivų protą.
– Velniškai skauda galvą.
Denas nėmaž nenustebo.
– Kai grįši, mergina tikriausiai vėl bus mergina,
vadinasi, prie vairo teks sėsti tau. Jeigu jau spėjai
deramai išsiblaivyti, kad atrodytum kaip žmogus,
važiuok iki artimiausio miestelio ir apsistok motelyje.
Tu keliauji su dukraite, supratai?
– Aha, – atsakė Bilis. – Su dukraite. Abe Friman.
– Kai tik apsistosi, paskambink mobiliuoju.
– Nes būsi ten... kur dabar visi jūs esat.
– Įspėjai.
– Prisivirėm košės, drauguži.
– Prisivirėm, – sutiko Denas. – Kas be ko. O dabar
turim ją išsrėbti.
– Gerai. Koks miestelis priešaky?
– Protas neneša. Nenorėčiau, Bili, kad
užsimuštumėte kur nors kelyje. Jeigu nepajėgi
pavažiuoti dvidešimt ar trisdešimt kilometrų, o
artimiausiame motelyje taip pasišnekėti su
administratorium, kad jis nepaskambintų į policiją,
tuomet judu su Abra verčiau pernakvokite
sunkvežimiuke. Nelabai patogu, bet saugu.
Bilis atidarė dureles iš keleivio pusės.
– Palauk dešimt minučių. Apsimesiu blaivus. Ne
pirmiena, – jis mirktelėjo merginai, sėdinčiai prie
vairo. – Juk dirbu Keisiui Kingsliui. Blaivybė arba
mirtis, prisimeni?
Denas palydėjo jį iki griovio, kur tasai atsiklaupė,
paskui sumerkė Abros akis.
 Prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje
Abra sumerkė Deno akis.
(Abra)
(aš čia)
(jau atsipeikėjai)
(daugmaž)
(mums reikia vėl pasukti ratą padėsi)
Šįkart ji pajėgė.

12

– Paleiskit, vyrai, – paprašė Denas jau vėl įprastu

balsu. – Viskas gerai. Bent taip manau.
Džonas ir Deivas jį paleido, kiekvieną akimirką
pasiruošę prilaikyti, jeigu šis susvyruotų, bet jis tvirtai
stovėjo ant kojų. Pirmiausia apsičiupinėjo: veidą,
plaukus, krūtinę, kojas. Paskui linktelėjo.
– Aha, aš čia, – ir apsižvalgė. – Beje, kur?
– Prie prekybos centro, – atsakė Džonas. – Už kokių
šimto kilometrų nuo Bostono.
– Puiku, važiuojam.
– Abra, – prabilo Deivas. – Kaip Abra?
– Sveika ir gyva. Grįžo ten, kur jai priklauso.
– Jai priklauso būti namie, – neslėpdamas
pasipiktinimo, iškošė Deivas. – Savo kambaryje.
Siuntinėti žinutes draugams arba klausytis idiotiškų
grupių per „iPodą“.
Ji jau namie, – tarė sau Denas. – Kūnas – tai
žmogaus namai, vadinasi, ji namie.
– Ji su Biliu. Bilis ja pasirūpins.
– Na, o tas tipas, kuris buvo ją pagrobęs? Varnas?
Denas patylėjo stabtelėjęs prie užpakalinių Džono
suburbano durelių.
– Gali dėl jo nesibaiminti. Dabar mums reikėtų
baimintis nebent Rozos.

13
Motelis „Karūna“ iš tikrųjų buvo jau kitoje –
Niujorko – valstijoje, Kraunvilyje. Nušiurusi užeiga su
blėsuojančia neonine iškaba YRA LAI VŲ KAM ARIŲ ir
DA GYBĖ KAB LINĖS TV ANALŲ! Iš daugmaž
trisdešimties vietų automobilių stovėjimo aikštelėje
užimtos buvo tik keturios. Registratūroje dunksojo
lašinių kalnas su šlykščia arklio uodega, nukarusia
beveik iki pat strėnų. Bilis atsiskaitė „Visa“ kortele, ir
administratorius padavė du raktus, nenuleisdamas
akių nuo televizoriaus ekrano, kuriame ant raudonos
aksominės sofos pašėlusiai glamonėjosi dvi moterys.
– Ar susisiekia? – paklausė Bilis. Ir, dirstelėjęs į
moteris, pridūrė: – Ar galima iš vieno kambario
patekti į kitą?
– Galima, galima, tik atidarykit duris.
– Dėkui.
Palei virtinę namelių jis privažiavo prie dvidešimt
trečio ir dvidešimt ketvirto ir sustojo priešais. Abra
kietai miegojo susirangiusi ant sėdynės ir po galva
pasikišusi ranką. Bilis atrakino kambarius, įjungė
šviesą ir atidarė tarpines duris. Apystata ne iš
geriausiųjų, tarė jis sau, bet pakenčiama. Dabar
svarbiausia – paguldyti Abrą ir pačiam pamiegoti.
Pageidautina, ne mažiau kaip dešimt valandų. Jis retai
jausdavosi senas, o tą naktį atrodė sau tiesiog
karšinčius.
Abra kniostelėjo iš miegų, kai tik jis paguldė ją į
lovą.
– Kur mes?
– Kraunvilyje, Niujorko valstijoje. Čia saugu. Aš
būsiu gretimame kambaryje.
– Noriu kuo greičiau pamatyti tėtį. Ir Deną.
– Truputį palauk, – patarė Bilis tikėdamasis, kad taip
ir atsitiks.
Mergina užsimerkė, paskui vėl iš lėto atsimerkė.
– Aš kalbėjausi su ta moterimi. Ta gyvate...
– Tikrai? – Bilis nenumanė, ką ji turi omeny.
– Ji žino, ką mes padarėme. Pajuto. Ir dabar
kamuojasi.
 Abros akys tvykstelėjo. Taip sužimba saulė,
pagalvojo Bilis, šaltą ir rūškaną vasario pavakarę
praspindusi pro debesis.
– Smagu.
– Miegok, vaikeli.
Išbalęs nuvargusios merginos veidas vis dar dvelkė
šalta žiemos šviesa.
– Ji žino, kad nuo manęs nepaspruks.
Bilis buvo benubraukiąs plaukus jai nuo kaktos... o
jeigu ji įkąs? Nesąmonė... bet degančios akys. Kartais
jo motinai taip užsidegdavo akys, kai ji, netekusi
kantrybės, duodavo į kailį kuriam savo vaikui.
– Rytoj jausies geriau. Ir aš labai norėčiau grįžti
šiąnakt, – neabejoju, kad ir tavo tėtis trokšta to
paties, – bet užmigčiau prie vairo. Laimė, kad čia
važiuodami neįlėkėm į griovį.
– Norėčiau pasikalbėti su mama ir tėčiu.
Bilio tėvai – net geriausiais gyvenimo metais vargu
ar buvo verti Metų tėvų vardo – senių seniausiai buvo
mirę, ir jis nenorėjo nieko kita, tik miegoti. Ilgesingai
pažvelgė pro duris į lovą gretimame kambaryje.
Veikiai, tik ne dabar. Išsiėmė mobilųjį telefoną ir
atvožė. Du pyptelėjimai – ir jis jau kalbėjosi su Denu.
Netrukus padavė telefoną Abrai.
– Tavo tėtis. Kalbėk, kiek širdis geidžia.
Abra čiupo telefoną.
– Tėti! Tėti! – jos akys pritvino ašarų. – Taip, aš...
liaukis, tėti, viskas gerai. Tiesiog taip noriu miego,
kad negaliu... – staiga ji išplėtė akis, lyg išsigandusi
kokios minties. – Kaip tu jautiesi?
Ji ėmė klausytis. Biliui visiškai sulipo akys, ir jis,
sukaupęs jėgas, išpūtė jas. Staiga mergina graudžiai
pravirko, ir Bilis net apsidžiaugė: ašaros aptemdė jai
keistai degančias akis.
Ji grąžino jam telefoną.
– Denas nori su tavimi pasikalbėti.
Jis paėmė telefoną ir ėmė klausytis.
– Abra, – staiga kreipėsi jis į merginą, – Denas
klausia, ar, tavo manymu, kur nors netoliese esama
blogiukų? Kur nors ne per toliausia, kad galėtų
atsibastyti šiąnakt?
– Ne. Regis, Varnas ketino susitikti su saviškiais, bet
jie turėtų būti dar labai toli. Ir jie negali mūsų
aptikti, – ji saldžiai nusižiovavo, – tik jis būtų galėjęs
jiems nurodyti, kur mes esame. Pasakyk Denui, kad
mums niekas negresia. Ir pasakyk, kad nuramintų tėtį.
Bilis perdavė jos žodžius. Kai jis baigė kalbėti, Abra
jau tylutėliai knarkė, parietusi kojas prie krūtinės.
Bilis ištraukė iš spintos antklodę, apklojo ją ir, priėjęs
prie durų, užkabino grandinėlę. Truputį pagalvojęs,
dėl visa ko durų rankeną parėmė kėde. Atsargų ir
Dievas saugo, sakydavo Bilio tėvas.

14

Roza atidarė slėptuvę po grindimis ir išėmė vieną

ąsotėlį. Tebeklūpodama tarp dviejų priekinių
kemperio sėdynių, ji atvožė ąsotėlį ir apžiojo
šnypščiančią angą. Smakras įsirėmė į krūtinę, o
apatinė veido dalis virto tamsia kiauryme, kurioje
kyšojo vienintelė iltis. Akių kampučiai, paprastai
pakilę į viršų, nusileido, o vyzdžiai pajuodo. Rozos
veidas priminė skausmingą mirties kaukę, glaudžiai
apgulančią kaukolę.
Ji stiprinosi garu.
Baigusi pastatė ąsotėlį atgal į slėptuvę ir, įsmeigusi
žvilgsnį į priekį, atsisėdo prie vairo. Nesivargink,
Roza, aš pati pas tave ateisiu. Taip ji pasakė. Kaip ji
drįso sakyti tokius žodžius jai, Rozai O’Harai,
Skrybėlėtajai Rozai. Ji ne vien stipri, toji mergiščia:
stipri ir kerštinga. Pikta.
– Ateik, meilute, – sušvokštė ji. – Ir neatlyžk. Kuo
labiau pyksi, tuo daugiau kvailysčių prikrėsi. Ateik,
aplankyk tetulę Rozą.
Triokšt! Nuleidusi akis, Roza išvydo, kad nulaužė
apatinę vairo dalį. Garas suteikė jėgų. Rankos buvo
kruvinos. Roza sviedė šalin plastiko nuolaužą,
prisikišo rankas prie veido ir ėmė nuo delnų laižyti
kraują.

30 Apysakos „Ripas van Vinklis“ herojus. Pasivaišinęs

paslaptingų vyrų gėrimu, Ripas išmiegojo 20 metų.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Tai, kas buvo pamiršta

– Užvažiuojam pas Liusę, o paskui lekiam pasiimti

Abros, – pareiškė Deivas, kai tik Denas užvožė
telefoną.
Denas papurtė galvą.
– Ji sako, kad viskas gerai, ir aš ja tikiu.
– Ji apkvaišinta narkotikais ir nesugeba blaiviai
mąstyti, – nesutiko Džonas.
– Ji buvo gana blaivaus proto, padėdama man
susidoroti su Varnu, – atrėmė Denas, – ir todėl ja
pasitikiu. Tegu jie išsimiega, kol išsivadės ta
šlykštynė, kurios jiems prišvirkštė tas šunsnukis. Mes
turime kitokių reikalų. Neatidėliotinų. Jums teks
patikėti vien mano žodžiais. Netrukus jūs susitiksite
su dukrele, Deividai. O dabar atidžiai manęs
klausykitės. Mes išlaipinsime jus prie žmonos senelės
namo. Jūs atvešite žmoną į ligoninę.
– Nežinia, ar ji patikės manimi, kai papasakosiu, kas
mums šiandien atsitiko. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau
ką nors įtikinti tuo, kuo pats sunkiai tikiu.
– Pasakyk jai, kad palauktų, kol visi būsime drauge.
Įskaitant ir Abros mamutę.
– Abejoju, ar mums bus leista su ja pasimatyti, –
Deivas žvilgtelėjo į laikrodį. – Lankymo metas jau
pasibaigė, o ji labai serga.
– Budintieji paprastai nelabai laikosi taisyklių, kai
ligoniai arti mirties, – neatlyžo Denas.
Deivas dirstelėjo į Džoną, ir šis patraukė pečiais.
 – Juk jis dirba slaugos ligoninėje. Manding, šiuo
atžvilgiu juo galima tikėti.
– O gal ji be sąmonės, – nesutiko Deivas.
– Nesuverskime visko į krūvą.
– O kuo čia dėta Četa? Ji nieko apie tai nežino.
– Nė kiek neabejoju, kad ji žino kur kas daugiau, nei
jūs manote, – atrėmė Denas.

Jie išlaipino Deivą Marlboro gatvėje prie Končetos

namo ir palaukė, kol jis užlipo laiptais ir paskambino į
duris.
– Jis kaip vaikas, kuris nenutuokia, kad netrukus jam
numaus kelnaites ir įkrės į kailį, – nusišaipė Denas. –
Jiems tai bus sunkus išbandymas, nors ir kaip viskas
baigtųsi.
– Kai ištinka gamtos gaivalas, nėra ko kaltinti.
– Pabandyk tai paaiškinti Liusei Stoun. Ji svarsto va
šitaip: „Tu palikai dukterį be priežiūros, ir ją pagrobė
kažkoks pusprotis.“ Šiaip ar taip, ji visada laikysis šios
nuomonės.
– Gal Abra sugebės ją perkalbėti? Šiandien
padarėme viską, ką galėjome, ir kol kas mums
neblogai sekėsi.
– Bet niekas dar nepasibaigė.
– Ne. Toli gražu.
Deivas vėl paskambino į duris, žiūrėdamas į nedidelį
vestibiulį, bet tuo metu atsidarė liftas ir išpuolė Liusė
Stoun, perbalusi, įtemptu veidu. Deivas ėmė kalbėti iš
karto, kai tik atsidarė durys. Ji taip pat. Liusė griebė
jam už rankų ir timptelėjo – traukte įtraukė – į vidų.
– Vargšelis, – sumurmėjo Džonas. – Prisimenu tuos
atvejus, kai trečią valandą nakties girtas girtutėlis
įvirsdavau į namus.
– Ką gi, arba jam pasiseks ją įtikinti, arba ne, o mes
turime kitų reikalų, – atsiliepė Denas.
 3

Denas Toransas ir Džonas Daltonas atvažiavo į

centrinę Masačusetso ligoninę tuoj po pusės
vienuoliktos. Intensyviosios terapijos skyriuje
viešpatavo ramybė. Koridoriaus palubėje kabojo
pusiau subliūškęs helio dujų balionėlis su spalvotu
užrašu LINKIME PASVEIKTI, klodamas ant grindų
šešėlį, panašų į medūzą. Denas priėjo prie slaugytojų
punkto, pasisakė esąs slaugos ligoninės darbuotojas,
parodė pažymėjimą, kad dirba Helenos Rivington
namuose, kur numatyta pervežti ponią Reinolds, ir
pristatė Džoną Daltoną kaip šeimos gydytoją (šiek tiek
perdėjo, bet beveik nepamelavo).
– Prieš perveždami norime įvertinti jos būklę, –
paaiškino Denas, – ir dar pageidautų ateiti du šeimos
nariai: ponios Reinolds dukraitė su vyru. Atleiskite,
kad taip vėlai trukdome, bet taip susiklostė reikalai.
Jie netrukus atvažiuos.
– Aš pažįstu Stounus, – atsakė vyriausioji
slaugytoja. – Puikūs žmonės. Liusė itin rūpinosi savo
močiute. Končeta ne šiaip paprasta moteris. Esu
skaičiusi jos eilėraščių, jie nuostabūs. Bet jeigu jūs
tikitės kokios nors jos reakcijos, ponai, turėsiu jus
nuvilti. Ją ištiko koma.
Dar pažiūrėsim, – tarė sau Denas.
– Be to... – slaugytoja neryžtingai dirstelėjo į
Džoną. – Matot... Gal man nederėtų kištis...
– Sakykit, – padrąsino Džonas. – Dar nesu matęs
tokios vyriausiosios slaugytojos, kuri ko nors nežinotų.
Ji nusišypsojo jam, paskui vėl kreipėsi į Deną:
– Esu girdėjusi daug gražių dalykų apie Rivington
slaugos ligoninę, bet labai abejoju, ar Končeta galės
ten persikelti. Jeigu net ji išgyvens iki pirmadienio,
vargu ar verta ją vežti. Gal būtų kur kas žmogiškiau
leisti jai čia užbaigti žemiškąją kelionę. Atleiskite, jei
kišuosi ne į savo reikalus.
– Nieko baisaus, mes į tai atsižvelgsime, – atsakė
Denas. – Džonai, būk geras, nusileisk į pirmą aukštą ir
atvesk čionai Stounus, kai tik jie atvažiuos. Aš galiu
pradėti vienas.
– Ar tikrai...
– Taip, – atsakė Denas, žvelgdamas jam į akis. –
Žinoma.
– Ji devintoje palatoje, – pasakė vyriausioji
slaugytoja. – Vienvietė palata koridoriaus gale. Jeigu
ko nors prireiktų, paskambinkite.

Ant palatos Nr. 9 durų kabojo lentelė su Končetos

vardu, bet gydytojo nurodymų skyrelis buvo tuščias, o
monitorius virš galvos nežadino jokių vilčių. Denas
įžengė į įprastų kvapų aplinką: oro gaiviklis,
antiseptikas ir mirtina liga, galvoje atsiliepianti viena
vienintele aukšta smuiko gaida. Sienos buvo
nuklijuotos nuotraukomis, daugiausia įvairaus
amžiaus Abros. Vienoje jų būrelis mažylių išsižioję
spoksojo į burtininką, iš skrybėlės traukiantį baltą
triušiuką. Denas neabejojo, kad nuotrauka daryta per
aną garsųjį gimtadienį, kabančių šaukštų dieną.
Tarp šitų nuotraukų miegojo moteris, panaši į
giltinę, išsižiojusi, perlų rožiniu apvyniotais pirštais.
Ant pagalvės draikėsi retučiai, beveik nematomi
plaukai. Kadaise tamsaus gymio, dabar ji buvo visa
išgeltusi. Denas iš pirmo žvilgsnio suprato, kad
vyriausiajai slaugytojai ne paslaptis, kas jos laukia. Jei
čia būtų buvęs Azis, iškart būtų susirangęs moters
lovoje laukdamas, kol pasirodys daktaras Miegas, ir
jis galės toliau budėti tuščiuose koridoriuose –
tuščiuose visiems, išskyrus kates, kurios mato tai, kas
nematoma paprastiems mirtingiesiems.
Denas atsisėdo ant lovos krašto išsyk pastebėjęs,
kad vienintelėje lašelinėje, prijungtoje prie ligonės,
fiziologinis tirpalas. Dabar jai galėjo padėti tik vienas
vaistas, bet ligoninės vaistinėje jo nebūna. Kateteris
buvo pasviręs. Jis pataisė. Paskui paėmė
miegančiosios ranką ir pažvelgė jai į akis
 (Končeta)
Jos kvėpavimas staiga pakito.
(Končeta grįžkit)
Po plonais patamsėjusiais vokais krustelėjo akys.
Tikriausiai ji klausėsi, o gal paskutinįsyk ką nors
sapnavo. Ko gero, Italiją. Namo kieme palinkusi prie
šulinio, traukia kibirą šalto vandens. Palinkusi po
karšta vasaros saule.
(Abrai reikia kad jūs grįžtumėt ir man irgi)
Nieko daugiau jis negalėjo padaryti ir abejojo, ar to
užtenka, bet tuo metu jos akys iš lėto atsimerkė. Iš
pradžių jos atrodė neveizdžios, bet paskui žvilgsnis
praskaidrėjo. Grįžtančios sąmonės stebuklas. Nebe
pirmą kartą jis spėliojo, iš kur ji ateina ir kur dingsta
išnykdama.
Ranka jo saujoje įsitempė. Akys nenukrypo nuo
Deno, ir Končeta nusišypsojo. Silpnai, bet nusišypsojo.
„Oh mio caro! Sei tu? Sei tu? Come e possibile? Sei
morto? Sono morta anch’io?... Siamo fantasmi?“
Denas nemokėjo itališkai, bet to ir nereikėjo. Jis
puikiai girdėjo savo galvoje tai, ką ji sako.
Ak, mielasis, ar čia tu? Nejaugi? Tu miręs? Aš irgi
jau mirusi?
Paskui patylėjusi:
Ar mes – vaiduokliai?
Denas palinko į priekį, skruostu prisilietė prie jos
veido.
Pakuždėjo jai į ausį.
Ir ji pakuždomis atsakė.

Jų pokalbis buvo trumpas, bet turiningas. Končeta

daugiausia kalbėjo itališkai. Pagaliau kilstelėjo ranką –
reikėjo sutelkti visas jėgas, bet ji pasistengė, – ir
paglostė jam neskustą skruostą. Nusišypsojo.
– Jūs pasiruošusi? – paklausė jis.
– Taip. Pasiruošusi.
– Jums nėra ko bijoti.
 – Taip, žinau. Ačiū, kad atėjote. Pakartokite, signor,
kuo jūs vardu.
– Denielis Toransas.
– Si. Man jus Dievas atsiuntė, Denieli Toransai. Sei
un dono di Dio.
Denas tikėjosi, kad tai tiesa.
– Ar galiu tikėtis tos dovanos?
– Si, žinoma. Visko, ko tik reikia Abrai.
– Aš irgi turiu jums dovaną, Četa. Mudu gersime iš
to paties šaltinio.
Ji užsimerkė.
(žinau)
– Jūs užmigsite, o kai pabusite...
(viskas bus gerai)
Jėga buvo netgi stipresnė nei aną naktį, kai mirė
Čarlis Hejesas: Denas jautė jos srautą švelniai
laikydamas jos rankas ir delnais jausdamas glotnius
jos rožinio perliukus. Kažkur vienas po kito geso
žiburiai. Nieko baisaus. Italijoje mergaitė ruda
suknele, įsispyrusi į sandalus, sėmė vandenį iš šaltų
šulinio žiočių. Mergaitė atrodė panaši į Abrą. Lojo
šuo. Il cane. Ginata. Il cane si rotolava sull’erba.
Lodamas voliojosi ant žolės. Linksmoji Džinata!
Končeta šešiolikos, ji įsimylėjusi, arba trisdešimties
ir rašo eilėraščius virtuvėje prie stalo, Kvinsyje, bute
karšta, už lango gatvėje girdėti, kaip krykštauja
vaikai; jai šešiasdešimt, ji stovi lietui lyjant ir žiūri į
šimtą tūkstančių gryno sidabro gijų, tįstančių iš
dangaus. Ji – jos motina ir produkraitė, didžių
permainų metas, metas leistis į ilgą kelionę. Džinata
voliojasi žolėje, ir žiburiai
(greičiau)
gęsta vienas po kito. Atsiveria durys
(greičiau jau metas)
ir pro jas padvelkia paslaptingas, kvapnus nakties
alsavimas. O virš galvų mirga visos žvaigždės, kiek tik
jų esama visatoje.
Jis pabučiavo jai į šaltą kaktą.
– Viskas gerai, cara. Užmik. Užmik ir tau palengvės.
 Ir ėmė laukti paskutinio atokvėpio.
Ir sulaukė.

Jam taip besėdint ant lovos ir belaikant jos rankas,

durys atsilapojo ir įbėgo Liusė Stoun. Įkandin, šiek
tiek atsilikę, sekė jos vyras ir dukters gydytojas, tarsi
bijodami, kad juos nudegins baimė, įsiūtis ir
gaivališka pagieža, supanti Liusę beveik įžiūrima
nepaprastai stipria aura.
Nutvėrusi Denui už peties, per marškinius suleido į
jį nagus.
– Traukitės šalin nuo jos. Ji jums visiškai
nepažįstama. Jūs neturite nieko bendra su ja, o juo
labiau su mano duk...
– Tyliau, – neatsigręždamas bandė ją raminti
Denas. – Čia atsilankė mirtis.
Įsiūtis, teikęs jai jėgų, ūmai išgaravo, ir ji sugniužo.
Suglebusi nusileido ant lovos šalia Deno ir pažvelgė į
vaškine kauke tapusį močiutės veidą. Paskui pažiūrėjo
į išvargusį, šeriais apžėlusį vyriškį, kuris sėdėjo
laikydamas vis dar rožiniu apvyniotas mirusiosios
rankas. Liusės skruostais nejučia ėmė ristis didelės
skaidrios ašaros.
– Aš nesupratau nė pusės to, ką jie man bandė
paaiškinti. Supratau nebent, kad Abra buvo pagrobta,
bet dabar lyg ir viskas gerai, lyg ji motelyje su
kažkokiu Biliu ir lyg jie miega.
– Visiškai teisingai, – pritarė Denas.
– Tuomet būkite malonus, pasilaikykit sau
veidmainiškus pamokymus. Aš gedėsiu mamutės po
to, kai pamatysiu Abrą. Po to, kai ją apkabinsiu. O
dabar sakykite... sakykit...
Ji užsikirto žiūrėdama tai į Deną, tai į mirusią
močiutę, tai vėl į Deną. Vyras stovėjo užpakaly.
Džonas uždarė palatos Nr. 9 duris ir atsirėmė į jas.
– Jūs – Denielis Toransas? Denielis Toransas?
– Taip.
 Liusė vėl nukreipė žvilgsnį į močiutės veidą, paskui į
žmogų, išlydėjusį ją anapus.
– Kas jūs, pone Toransai?
Denas paleido Četos rankas ir paėmė Liusei už
rankos.
– Paėjėkime į šalį. Ne per toliausia. Į palatos galą.
Ji atsistojo nesipriešindama, tebežiūrėdama jam į
akis. Jis pavedėjo ją prie atvirų vonios kambario durų.
Įjungė šviesą ir parodė į veidrodį virš kriauklės,
kuriame jie atrodė kaip nuotraukoje. Dabar, pažvelgus
į juos, beveik neliko abejonių. Jokių abejonių, tiesą
pasakius.
– Mano tėvas buvo ir jūsų tėvas, Liuse, – tarė jis. –
Aš jūsų suvestinis brolis.

Jie pranešė budinčiajai slaugytojai, kad viršutiniame

aukšte mirė viena ligonė, ir nuėjo į ligoninės
Visuotinės bažnyčios koplytėlę. Liusė žinojo kelią: ten
ji praleido daug valandų mąstydama ir narstydama
prisiminimus, nors ir nebuvo itin dievobaiminga. Tai
buvo jauki vieta, nuteikianti tokiems dalykams,
neišvengiamiems vienam iš artimųjų vaduojantis
mirtimi. Tokiu metu koplyčia buvo tuščia.
– Apie viską paeiliui, – prabilo Denas. – Man įdomu,
ar tiki manimi. Mes galime atlikti DNR tyrimus, bet...
ar verta?
Nenuleisdama nuo jo akių, Liusė apstulbusi papurtė
galvą. Atrodė, kad ji stengiasi jį įsiminti.
– Viešpatie, žado negaliu atgauti.
– Kai pamačiau tave pirmą kartą, išsyk pasirodei
man lyg pažįstamas, – įsiterpė Deivas. – Dabar
suprantu kodėl. Ko gero, anksčiau būčiau susivokęs,
jei būtų ne... na, žinai...
– Ne tavo panosėje, – nusijuokė Džonas. – Ar Abra
žino?
– Kas be ko, – nusišypsojo Denas, prisiminęs Abros
reliatyvumo teoriją.
 – Ji perskaitė tavo galvoje, ar ne? – paklausė Liusė. –
Naudodamasi savo telepatija?
– Ne, nes aš ir pats nenumaniau. Net tokia
talentinga mergina kaip Abra negali perskaityti
nesamos minties. Bet pasąmonės gelmėse mes
žinojome. Po šimts, net susitarėme! Girdi, jei kas nors
paklaus, ką mudu čia darome drauge, atsakysime, kad
aš – jos dėdė. Juk aš iš tiesų jos dėdė! Turėjau
anksčiau susivokti.
– Tokių sutapimų nepasitaiko, – palingavo galvą
Deivas.
– Tai anaiptol ne sutapimas. Liuse, aš suprantu, tu
sutrikusi ir suirzusi. Papasakosiu tau viską, ką žinau,
bet tai užims šiek tiek laiko, o jo turime, ir už tai
turime dėkoti Džonui, tavo vyrui ir Abrai, ypač Abrai.
– Kai važiuosime, – pridūrė Liusė. – Papasakosi, kai
važiuosime pas Abrą.
– Gerai, – sutiko Denas, – kai važiuosime. O dabar –
trys valandos miego.
Jam nespėjus užbaigti minties, ji papurtė galvą.
– Ne, dabar. Turiu pamatyti ją kuo greičiau. Nejaugi
tu nesupranti? Ji – mano duktė, buvo pagrobta, ir aš
turiu ją pamatyti!
– Ji buvo pagrobta, bet dabar jai negresia joks
pavojus, – atsakė Denas.
– Tai tu taip sakai, kas be ko, bet nieko tikra nežinai.
– Taip sako Abra, – atkirto jis. – O ji žino. Klausykit,
ponia Stoun, – klausyk, Liuse, – dabar ji miega, ir jai
reikia išsimiegoti. Ir man reikia. Prieš akis ilga kelionė
ir, man regis, varginga. Labai varginga.
Liusė įdėmiai pažvelgė į jį.
– Prastai jautiesi, ką?
– Nuvargęs, ir tiek.
– Visi mes nuvargę, – įsiterpė Džonas. – Diena
buvo... įtempta.
Jis sukikeno, paskui rankomis užsiėmė burną kaip
vaikas, pasakęs negražų žodį.
– Aš negaliu net paskambinti jai ir išgirsti jos
balso, – pasiguodė ji. Ji kalbėjo iš lėto, lyg bandydama
apibrėžti kokią sudėtingą taisyklę. – Jie miega, nes
žmogus... kurį vadini Varnu... suleido jiems kažkokios
šlykštynės, ir dabar jiems reikia išsimiegoti.
– Netrukus, – nuramino ją Deivas, – netrukus ją
pamatysi.
Jis paėmė jai už rankų. Akimirką atrodė, kad Liusė
jas atstums. Priešingai, suspaudė jas.
– Galiu pradėti pasakot, kai važiuosim į tavo senelės
namus, – pasiūlė Denas ir atsistojo. Gana sunkiai. –
Eime.

Jis spėjo jai papasakoti, kaip dvasiškai palūžęs žmogus

Masačusetse sėdo į autobusą, važiuojantį į šiaurę, ir
prie pat Naujojo Hampšyro valstijos išmetė savo
paskutinį alkoholio butelį į šiukšlių konteinerį su
įprastu užrašu TAI, KO TAU NEREIKIA, PALIK ČIA.
Papasakojo jiems, kaip, autobusui įvažiavus į Freizerį,
pirmąsyk po daugelio metų jį prakalbino vaikystės
draugas Tonis. Štai čia, – pataręs Tonis, – čia gera
vieta.
Paskui jis peršoko prie tų laikų, kai buvo ne Denas, o
Denis (kartais daktaras, kaip sekasi, daktare?), ir be
Tonio negalėjo apsieiti. Švytėjimas buvo jųdviejų
bendra našta, ir palyginti ne tokia jau sunki.
Nepalyginamai sunkiau buvo gyventi šalia alkoholiko
tėvo, ligonio ir nepaprastai pavojingo žmogaus, kurį
Denis su motina karštai mylėjo – ko gero, tiek
apskritai, tiek ir dėl jo ydų.
– Jis buvo bjauraus būdo, ir nereikėjo būti telepatu,
kad įspėtum, kada jis nustoja valdytis. Paprastai tai
atsitikdavo, kai jis nusigerdavo. Prisimenu, tą vakarą,
kai užtiko mane naršant po savo popierius, jis buvo
nusitašęs. Jis sulaužė man ranką.
– Kiek tau buvo metų? – paklausė Deivas,
sėdėdamas šalia žmonos ant galinės sėdynės.
– Rodos, ketveri. Gal mažiau. Kai jis iškasdavo karo
kirvį, paprastai imdavo trintis lūpas, – Denis parodė. –
Ar žinote, kas dar suirzęs taip daro?
– Abra, – atsakė Liusė. – Aš maniau, kad ji perėmusi
mano įprotį.
Ji kilstelėjo dešinę ranką prie lūpų, paskui pagavo ją
kairiąja ir nuleido ant kelių. Denas jau buvo matęs
Abrą taip darant ant suoliuko prie Anistono viešosios
bibliotekos tą dieną, kai pirmąsyk su ja susitiko.
– Aš maniau, kad ji iš manęs paveldėjo tokį būdą.
Kartais man... pritrūksta kantrybės.
– Kai tik pamačiau ją pirmą kartą trinantis lūpas,
beregint prisiminiau tėvą, – tarė Denas, – bet turėjau
kitokių rūpesčių. Tad ir pamiršau.
Staiga jis prisiminė Votsoną, „Panoramos“
administratorių, kuris parodė tėvui nepatikimą garo
katilą. „Nenuleiskit nuo jo akių, – patarė tada
Votsonas. – Nes slėgis kyla nepastebimai.“ Bet Džekas
Toransas pamiršo jo žodžius. Gal kaip tik todėl Denas
tebėra gyvas.
– Turi galvoje, kad įspėjai apie mūsų giminystę iš to
menkučio įpročio? Labai drąsus spėjimas, juo labiau
kad panašūs mudu su tavimi, o ne judu su Abra, ji
visus tėvo trupinius surinkusi, – Liusė susimąstė. – Bet
ir judu turite mūsų giminei būdingą savybę: pasak
Deivo, tu vadini tai švytėjimu. Todėl ir supratai, ar ne?
Denas papurtė galvą.
– Tais metais, kai mirė tėvas, susidraugavau su
vienu žmogum, Diku Heloranu, kuris „Panoramoje“
dirbo virėju. Jis irgi švytėjo ir man papasakojo, kad
gausybė žmonių turi bent kruopelę švytėjimo dovanos.
Jis sakė teisybę. Esu sutikęs begalę silpniau ar
stipriau švytinčių žmonių. Vienas jų – Bilis Frimanas.
Todėl dabar jis ir saugo Abrą.
Džonas įspraudė suburbaną į mažytę automobilių
stovėjimo aikštelę už Končetos namo, bet niekas
neskubėjo lipti lauk. Nors ir kaip Liusė nerimavo dėl
dukters, ją pakerėjo ši istorijos pamoka. Denui net
nereikėjo į ją žvilgtelėti, kad tuo įsitikintų.
– Jeigu ne švytėjimas, tai kas gi tau padėjo atskleisti
tą paslaptį?
 – Mums bevažiuojant traukinuku į Pragiedrulį,
Deivas užsiminė, kad Končetos sandėliuke tu aptikai
kažkokią skrynią.
– Taip. Mamos skrynią. Aš nė nenumaniau, kad
mamutė išsaugojo kai kuriuos jos daiktus.
– Deivas pasakojo mudviem su Džonu, kad tavo
mama kadaise labai mėgo linksmintis.
Tiesą pasakius, apie tai Deivas pasakojo Abrai – per
telepatinį ryšį, bet Denas sumetė, kad ką tik surastai
suvestinei seseriai nedera to žinoti – bent jau kol kas.
Liusė priekaištingai žvilgtelėjo į Deivą, kaip
paprastai žiūrima į vyrus, išplepančius šeimos
paslaptis, bet nepasakė nė žodžio.
– Be to, jis sakė, kad, nebaigusi studijų Olbanio
universitete, Alesandra atliko pedagoginę praktiką lyg
Vermonto, lyg Masačusetso vidurinėje mokykloje.
Mano tėvas dėstė anglų kalbą Vermonte, kol jį
pašalino iš darbo už šiurkštų elgesį su vienu mokiniu.
Stovingtono vidurinėje mokykloje. Pasak mano
motinos, jis mėgo ūžauti. Sužinojęs, kad Abrai ir Biliui
nebegresia pavojus, perkračiau galvoje kai kuriuos
skaičius. Jie lyg ir sutapo, bet aš pagalvojau, kad kas
jau kas, o Alesandros Anderson motina tikrai žino visą
tą istoriją.
– Ar ji žinojo? – paklausė Liusė. Ir palinko į priekį,
rankomis įsirėmusi į konsolę tarp priekinių sėdynių.
– Ne viską, be to, nespėjome kaip reikiant
pasikalbėti, nors užteko ir to, ką ji man papasakojo. Ji
neprisiminė, kaip vadinosi mokykla, kur tavo motina
atliko pedagoginę praktiką, tik žinojo, kad ji buvo
Vermonte. Ir kad Alesandra turėjo trumpalaikį romaną
su praktikos vadovu. O šis buvo rašytojas, spausdino
savo kūrinius, – Denas patylėjo. – Mano tėvas tikrai
spausdino savo kūrinius. Apsakymus, bent kai
kuriuos, spausdino labai geri žurnalai, pavyzdžiui,
„Atlantic Monthly“. Končeta jos neklausė to žmogaus
vardo, o Alesandra irgi neišdavė paslapties, bet, jeigu
toje skrynioje guli universiteto dokumentai, neabejoju,
kad vadovas buvo Džekas Edvardas Toransas, – Denas
nusižiovavo ir dirstelėjo į laikrodį. – Kol kas užteks.
Eikime į butą. Tris valandas pamiegosime ir
važiuosime į Niujorko valstiją. Keliai bus tušti, ir mes
nulėksime akimoju.
– Ar gali prisiekti, kad jai negresia pavojus? –
paklausė Liusė.
Denas linktelėjo.
– Gerai, aš palauksiu. Bet ne daugiau kaip tris
valandas. Na, o miegoti...
Ji nusijuokė. Bet tai buvo liūdnas juokas.

Kai tik jie atsidūrė Končetos bute, Liusė iškart nuėjo

virtuvėn prie mikrobangų krosnelės, nustatė laikrodį
ir parodė jį Denui. Šis linktelėjo ir vėl nusižiovavo.
– Išvažiuojam pusę ketvirtos nakties.
Ji rūsčiai pažvelgė į jį:
– Žinai, aš mielai išvažiuočiau be tavęs. Nedelsdama
nė minutės.
Denas šyptelėjo:
– Ko gero, verčiau išklausyk istoriją iki galo.
Ji niūriai linktelėjo:
– Kaip tik dėl to čia ir esu. Ir dar dėl dukters, kad ji
išsimiegotų ir išsivadėtų kvaišalai, kurių jai
prišvirkštė. O dabar eik gulti, kol nenuvirtai nuo kojų.
Denas su Džonu įsitaisė svečių kambaryje. Iš sienų
apmušalų ir baldų buvo aišku, kad jis skirtas išimtinai
vienai mergaitei, bet pas Četą atvažiuodavo ir daugiau
svečių: ten stovėjo dvi lovos.
– Juk tai ne atsitiktinumas, kad viešbutis, kuriame
gyvenai mažas būdamas, irgi buvo Kolorade, ar ne? –
gulėdamas tamsoje paklausė Džonas.
– Ne.
– Tame mieste apsistojęs Grynuolių mazgas?
– Taip.
– O viešbutyje vaidenosi?
Žmonės-vaiduokliai, – pagalvojo Denas.
– Taip.
 Ir staiga Džonas savo žodžiais taip nustebino Deną,
kad tam akimoju visi miegai išlakstė. Deivo teisybė:
lengviausia pražiopsoti tai, kas tavo panosėje.
– Manding, čia nieko nuostabaus... jeigu
susitaikytum su mintimi, kad antgamtinės būtybės
gyvena tarp mūsų ir mumis minta. Vieta, kur
viešpatauja blogis, masina blogio padarus. Jie
veikiausiai ten jaučiasi kaip namie. Kaip tu manai, ar
grynuoliai turi tokių vietų kituose šalies kraštuose?
Tokių... kaip čia pasakius... „šaltų taškų“?
– Be abejo.
Denas alkūne užsidengė akis. Gėlė visą kūną,
tvinksėjo smilkiniai.
– Džoni, mielai plepėčiau su tavimi, kaip plepa
berniūkščiai, vienas pas kitą atėję į svečius nakvynės,
bet man reikia numigti.
– Žinoma, bet... – Džonas pasikėlęs pasirėmė
alkūne. – Apskritai tu būtum važiavęs tiesiai iš
ligoninės, kaip norėjo Liusė. Nes Abra tau beveik
tokia pat brangi kaip ir jiems. Tu manai, kad jai
negresia joks pavojus, o jeigu tu klysti?
– Neklystu.
Jis tikėjosi, kad tai tiesa. Turėjo tikėtis, nes
paprasčiausiai dabar niekur negalėjo važiuoti. Iki
Niujorko gal ir tesėtų. Bet važiuoti tektų toliau, ir jam
būtina numigti. Visas kūnas verkte verkia miego.
– Kas tau, Denai? Tu klaikiai atrodai.
– Nieko. Tiesiog pavargau, ir tiek.
Ir jis krito kaip į vandenį, iš pradžių į tamsą, paskui į
painų košmarą – bėgo begaliniais koridoriais, o jį
vijosi Šešėlis, mosuodamas mediniu plaktuku,
plėšdamas nuo sienų apmušalus ir keldamas
debesėlius tinko dulkių. Na, palauk, gyvačiuk! – klykė
Šešėlis. – Palauk, nenaudėli, tuoj gausi į kailį!
Paskui pasirodė Abra. Juodu sėdėjo ant suoliuko prie
Anistono bibliotekos, švietė vasaros pabaigos saulė. Ji
laikė jo ranką. Viskas gerai, dėde Denai. Viskas gerai.
Prieš mirtį tavo tėvas išvijo tą Šešėlį. Tau nėra ko...
 Bibliotekos durys atsilapojo, ir į saulę išėjo moteris
su juodų plaukų kupeta ant galvos ir šauniai pakreiptu
cilindru. Tik per stebuklą jis laikėsi ant viršugalvio.
– Žiū, Denas Toransas! – sušuko ji. – Tas pats
žmogus, kuris pavogė iš moters pinigus, kol ji
pagiriojosi, ir leido dėdei užmušti vaikutį.
Ji nusišypsojo Abrai, šiepdama vienintelę iltį. Ilgą ir
aštrią kaip durtuvas.
– Ką jis padarys su tavim, pupyt? Ką su tavim
padarys?

10

Liusė pažadino jį lygiai pusę ketvirtos, bet, kai Denas

palinko budinti Džono, papurtė galvą:
– Tegu dar pamiega. Mano vyras irgi knarkia ant
sofos, – ji net nusišypsojo. – Nejučia ateina į galvą
mintis apie Getsemanės sodą. Kaip Jėzus priekaištavo
Petrui: „Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?“ Ar
panašiai. Bet man, regis, nėra ko priekaištauti
Deividui, jis irgi tai matė. Eikš. Aš pakepiau omletą.
Kaip matau, tau jis tikrai nepakenks. Liesas kaip
šakalys, – patylėjusi pridūrė: – Broleli.
Denas nebuvo labai išalkęs, bet nuėjo į virtuvę
įkandin Liusės.
– Ką gi jis irgi matė?
– Aš tvarkiau mamutės popierius – tiesiog reikėjo
kuo nors užsiimti laikui nustumti – ir išgirdau
virtuvėje dunkstelėjimą.
Liusė paėmė Denui už rankos ir nuvedė prie
darbastalio tarp viryklės ir šaldytuvo, kur rikiavosi
senoviniai vaistinės stiklainiai. Vienas jų – su
cukrumi – buvo apverstas, o ant apiberto prekystalio
parašyta:

Viskas gerai

Buvau atsibudusi

Myliu jus
 ☺
Nors ir nuvargęs, Denas prisiminė savo rašomąją
lentą ir nejučia nusišypsojo. Neprilygstamoji Abra!
– Turbūt pabudusi nutarė parašyti žinutę, – tarė
Liusė.
– Vargu bau, – atsakė Denas.
Ji dirstelėjo į jį prie viryklės dėdama omletą į lėkštę.
– Tu ją pažadinai. Ji pajuto tavo nerimą.
– Tu tikrai taip manai?
– Taip.
– Sėskis, – ji nutilo. – Sėskis, Denai. Man rodos,
metas įprasti taip į tave kreiptis. Sėskis ir valgyk.
Denas nebuvo išalkęs, bet turėjo pasistiprinti. Ir
paklausė sesers.

11

Ji atsisėdo priešais su stikline sulčių, kurių Končeta

Reinolds paskutinįsyk gyvenime buvo užsisakiusi
prekybos centre.
– Jauna mergina, susižavėjusi įspūdingu, alkoholiu
piktnaudžiaujančiu pagyvenusiu vyriškiu. Taip aš juos
įsivaizduoju.
– Ir aš.
Denas vienodai, mechaniškai šveitė kiaušinienę,
nejausdamas skonio.
– Kavos, pone... Denai?
– Mielai.
Pro išpiltą cukrų ji nuėjo prie kavos aparato.
– Jis vedęs, bet pagal savo darbo profilį dalyvauja
didumoje fakulteto pobūvių, kur gausu gražių panelių.
O ką jau kalbėti apie libido, pražystantį apie
vidurnaktį, griaudžiant muzikai.
– Visai galimas daiktas, – pritarė Denas. – Ko gero,
mama irgi eidavo į tuos vakarėlius, bet vėliau teko
rūpintis vaikeliu, o auklei pasisamdyti stigo pinigų.
Liusė padavė jam puodelį kavos. Jis siurbtelėjo, jai
nespėjus paklausti, ar įpilti pieno.
 – Dėkui. Šiaip ar taip, jie mylėdavosi. Greičiausiai
viename iš vietinių motelių. Tik ne ant galinės
automobilio sėdynės – mes tada turėjome folksvageną
vabalą. Ten net įkaitę cirko akrobatai nieko
nenuveiktų.
– Bambatrynis, – įsiterpė Džonas įeidamas į virtuvę
su piestu stovinčiais plaukais ant pakaušio. – Kaip
kadaise sakydavo mūsų senoliai. Ar dar liko
kiaušinienės?
– Per akis, – atsakė Liusė. – Abra paliko žinutę ant
darbastalio.
– Tikrai? – Džonas priėjo perskaityti. – Ar čia ji
parašė?
– Ji. Aš iškart atpažįstu jos rašyseną.
– Čia tai bent! Verizonas31 liks be kelnių.
Liusė net nešyptelėjo.
– Sėskis ir valgyk, Džonai. Turi dešimt minučių
laiko, paskui aš eisiu žadinti mūsų Miegančiosios
Gražuolės ant sofos.
Ji atsisėdo.
– Pasakok, Denai.
– Nežinau, ar ji galvojo, kad tėtis paliks mamą, ar
ne, ir abejoju, kad rasi atsakymą jos skrynioje. Nebent
jeigu ji būtų palikusi dienoraštį. Žinau tik tiek, – iš
Deivo, o vėliau iš Končetos pasakojimų, – kad
Alesandra kurį laiką gyveno miestelyje. Gal ko nors
tikėjosi, gal tiesiog linksminosi, o gal ir viena, ir kita.
Bet, kai susivokė pastojusi, tikriausiai nuleido rankas.
Man regis, tuo metu mes jau buvome Kolorade.
– Kaip tu manai, ar tavo motina ką nors nujautė?
– Nežinau, bet tikriausiai įtarė, kad jis neištikimas,
ypač tais vakarais, kai grįždavo vėlai ir girtas kaip
dūmas. Be abejo, ji žinojo, kad girtuokliai ne tik lošia
žirgų lenktynėse ar kaišioja penkines padavėjoms į
iškirptes...
Ji palietė jam ranką.
– Kaip jautiesi? Atrodai labai nuvargęs.
– Nieko baisaus. Na, o dėl tos istorijos tu ne
vienintelė kvaršini sau galvą.
 – Ji žuvo per eismo nelaimę, – tarė Liusė.
Ir nusisuko nuo Deno, nukreipusi akis į apkabinėtas
šaldytuvo dureles. Pačiame viduryje kabojo
nuotrauka: Končeta su Abra, iš visa ko sprendžiant,
kokių ketverių, susikibusios už rankų eina per
ramunių pievą.
– Vyras, su kuriuo ji važiavo, buvo vyresnio amžiaus.
Ir girtas. Jie lėkė dideliu greičiu. Mamutė nieko man
nepasakojo, bet, kai suėjo aštuoniolika, ėmiau labai
domėtis ir stengiausi išpešti bent kokių nors
nuotrupų. Kai paklausiau, ar mama irgi buvo girta,
Končeta atsakė, kad nežino. Pasakė, kad policija
netikrina per eismo nelaimę žuvusių keleivių, tik
vairuotoją, – ji atsiduso. – Tiek to. Šeimynines istorijas
palikime kitai dienai. Geriau papasakok, kas atsitiko
mano dukrelei.
Ir jis papasakojo. Vienu tarpu grįžtelėjęs pamatė, jog
Deivas Stounas, virtuvės tarpdury kišdamasis
marškinius į kelnes, nenuleidžia nuo jo akių.

12

Denas pradėjo nuo to, kaip Abra užmezgė su juo ryšį

per Tonį kaip tarpininką. Paskui, kaip Abra susisiekė
su Grynuolių mazgu: koks buvo košmaras, kai jai
pasivaideno tas berniukas, kurį ji vadino „jaunuoju
beisbolininku“.
– Prisimenu tą košmarą, – įsiterpė Liusė. – Tada
pabudau nuo jos klyksmo. Tokių dalykų atsitikdavo ir
anksčiau, bet pastarasis pirmąsyk per dvejus ar trejus
metus.
Deivas susiraukė.
– Aš neprisimenu.
– Tu buvai išvykęs į Bostoną, į konferenciją, – ji
pasisuko į Deną. – Ar aš teisingai viską supratau? Tie
žmonės – anaiptol ne žmonės, jie... kas? Lyg
vampyrai?
– Ko gero, taip. Kas be ko, dieną jie nemiega
karstuose ir vidurnaktį nevirsta šikšnosparniais,
abejoju, ar jie bijo kryžiaus ir česnakų, bet jie –
parazitai ir, be abejo, ne žmonės.
– Po mirties žmonės nedingsta, – griežtai pareiškė
Džonas.
– Jūs išties tai matėte?
– Žinoma. Visi trys.
– Šiaip ar taip, paprastais vaikais Grynuolių mazgas
nesidomi. Tik švytinčiais.
– Tokiais kaip Abra, – pridūrė Liusė.
– Taip. Kankina juos prieš nužudydami – išgrynina
garą, pasak Abros. Daugmaž kaip degtindariai,
valantys naminę.
– Jie nori ją... įkvėpti, – įsiterpė Liusė, stengdamasi
visa tai suvokti. – Nes ji turi švytėjimo dovaną.
– Ne šiaip kokio, o galingo švytėjimo. Aš – tik
žibintuvėlis. Ji – švyturys. Ir ji permano juos. Žino, kas
jie tokie.
– Tai dar ne viskas, – įsikišo Džonas. – Tai, ką mes
padarėme tiems žmonėms Pragiedruly... Roza
įsitikinusi, kad dėl visa ko kalta Abra, nesvarbu, kas
žudė grynuolius.
– O ko gi ji tikėjosi? – pasipiktino Liusė. – Bene jie
nežino, kas tai yra savigyna? Kova dėl būvio?
– Roza supranta tik tai, kad mergiūkštė metė jai
iššūkį, – paaiškino Denas.
– Iššūkį?
– Abra susisiekė su ja telepatiškai. Pagrasino, kad
pati ateis pas ją.
– Ateis?
– Tai bent charakteris! – sumurmėjo Deivas. – Kiek
kartų aš jai sakiau, kad įklimps į bėdą!
– Ji ir neketina artintis nei prie tos moters, nei prie
jos draugų vaikžudžių, – atsiliepė Liusė.
Taip... ir ne, – pagalvojo Denas. Jis paėmė Liusei už
rankos. Ši trūktelėjo plaštaką, bet paskui nusiramino.
– Tu turi suvokti vieną paprastą dalyką, – tarė jis. –
Jie niekada nesiliaus.
– Bet...
 – Jokių „bet“, Liuse. Esant kitokioms aplinkybėms,
Roza gal ir atlyžtų, ji sena gudri lapė. Bet yra kliūtis.
– Kokia?
– Jie serga, – atsakė Džonas. – Pasak Abros, tymais.
Gal užsikrėtė nuo to berniuko Trevoro. Nežinia, kaip
derėtų tai pavadinti: dangaus atpildu ar likimo ironija.
– Tymais?
– Žinia skamba nei šiaip, nei taip, bet patikėk
manimi: tai labai rimta grėsmė. Gal prisimeni, kadaise
tymai išpjaudavo visus vaikus šeimoje? Jeigu tai
atsitiks Grynuolių mazgui, tymai nušluos juos nuo
žemės paviršiaus.
– Puiku! – sušuko Liusė. Ir jos veide pasirodė Denui
gerai pažįstama šypsena.
– Deja, jie tikisi, kad juos išgelbės Abros garas, –
įsiterpė Deivas. – Štai ką tu turi suvokti, aukseli. Tai
ne šiaip koks susikirtimas. Šitai gyvatei tai žūtbūtinė
kova, – šiek tiek padvejojęs, jis išklojo viską iki galo.
Nes turėjo pasakyti. – Jeigu Rozai pavyktų sučiupti
mūsų dukrelę, gyvą ją suėstų.

13

– Kur jie? – paklausė Liusė. – Tie grynuoliai?

– Kolorade, – atsakė Denas. – Blubelo kempinge,
prie Saidvinderio miestelio.
Jis neketino pasakoti, kad kempingas toje pat
vietoje, kur kadaise jis vos nežuvo nuo tėvo rankos,
nes kiltų daugiau klausimų ir vėl pasigirstų
aikčiojimai apie sutapimus. Denas, priešingai, nė kiek
neabejojo, kad sutapimų nepasitaiko.
– Saidvinderyje tikriausiai yra policijos skyrius, –
pasakė Liusė. – Paskambinkim, tegu jie imasi darbo.
– O ką jiems pasakysim? – mandagiai, nė
neketindamas ginčytis paklausė Džonas.
– Na... kad...
– Jeigu tau ir pavyktų įkalbėti policininkus
nuvažiuoti į kempingą, jie ten pamatytų tik saujelę
pagyvenusių žmonių, beveik senių, – atrėmė Denas. –
Geraširdžių pensininkų, važinėjančių kemperiais, iš
tų, kurie amžinai kaišioja jums vaikaičių nuotraukas.
Jų popieriai puikiausiai sutvarkyti, nuo šunų sveikatos
draudimo iki žemės nuosavybės dokumentų. Policija
nerastų ginklų net turėdama kratos orderį, – o jo
negautų, nėra pagrindo, – nes Grynuolių mazgas
apsieina be ginklų. Jų ginklas štai čia, – ir Denas
pliaukštelėjo sau per kaktą. – Taigi būtum kuoktelėjusi
poniutė iš Naujojo Hampšyro, o Abra – kuoktelėjusi
duktė, pabėgusi iš namų, o mes visi – kuoktelėję
draugai.
Liusė suspaudė sau smilkinius.
– Negaliu patikėti, kad tai įmanoma.
– Jeigu panaršytume po dokumentus, tikriausiai
rastume įrodymų, kad Grynuolių mazgas, nors ir kaip
jis oficialiai vadintųsi, buvo itin dosnus šitam Kolorado
valstijos miesteliui. Paukštis savo lizdo neteršia –
plunksnomis iškloja. Tuomet, bėdai ištikus, niekada
netrūksta draugų.
– Tie pašlemėkai jau seniai čia orą gadina, – rėžė
Džonas. – Argi ne? Nes garas jiems teikia ilgą
gyvenimą.
– Veikiausiai tavo teisybė, – pritarė Denas. – Ir, be
jokios abejonės, kaip ir visi dori amerikiečiai, jie
užsidirba ganėtinai pinigų. Ir jų užtenka patepti kur
kas didesniems ratams nei tie, kurie sukasi
Saidvinderyje. Valstijos ratams. Federaliniams ratams.
– O toji Roza... ji niekada nesiliaus.
– Ne.
Denas prisiminė pranašingą sapną: šauniai
pakreiptas cilindras, atviri nasrai, styranti iltis.
– Širdies gilumoje ji giežia apmaudą ant jūsų
dukrelės.
– Moteris, žudanti vaikus, kad išgyventų, neturi
širdies, – pareiškė Deivas.
– Ji turi širdį, – atsiliepė Denas. – Tik, deja, ta širdis
juoda.
Liusė atsistojo.
 – Gana plepėti. Važiuojam nedelsdami. Pirmiausia
nueikite į tualetą, nes sustosime tik tada, kai
nuvažiuosime į motelį.
– Ar Končeta turėjo kompiuterį? – paklausė Denas. –
Man reikia kuo greičiau kai ką pažiūrėti prieš
išvažiuojant.
Liusė atsiduso.
– Jos darbo kambaryje. Slaptažodį, man regis, įspėsi.
Bet jeigu uždelsi daugiau nei penkias minutes,
išvažiuosime be tavęs.

14

Įsitempusi it styga, Roza gulėjo atviromis akimis

lovoje, virdama garu ir pykčiu.
Ji išgirdo, kaip penkiolika minučių trečios suburzgė
variklis. Stivas Garinis ir Raudonoji Boba. Be
dvidešimties ketvirtą išgirdo suburzgiant dar vieną.
Tąsyk – dvyniai Žirnis ir Virkščia. Su jais išvažiavo
Meilutė Terė Pikford, be abejo, bailiai žvilgčiodama
pro galinį langelį, ar neatsiveja Roza. Dičkė Mo prašė
juos, meldė priimti į kemperį, bet jie atsisakė – ji buvo
apsikrėtusi.
Roza būtų galėjusi juos sustabdyti, bet kuriems
galams? Tegu savo kailiu patiria, kaip gera gyventi
Amerikoje vieniems, be Grynuolių mazgo, kuris saugo
juos ir globoja ir kempinge, ir kelyje. Ypač tada, kai
įsakysiu Pakalikui Slimui užblokuoti jų kreditines
korteles ir uždaryti gausias sąskaitas, – pagalvojo ji.
Pakalikas – tai toli gražu ne Džimis Skaičiukas, bet ir
jis akimoju įvykdys įsakymą spustelėdamas mygtuką.
Ir niekur jis nedings. Kaip visi geriausieji ar beveik
visi. Purvius Filas, Enė Prijuostė ir Dagas Dyzelis irgi
ryžosi nebegrįžti. Jie nubalsavo ir nutarė traukti į
pietus. Dyzas įtikino juos, kad Roza neverta daugiau
kliautis ir kad apskritai jau seniai grynuoliams metas
išsisklaidyti į visas puses.
Sėkmės, pupuliuk, – pagalvojo ji gniauždama
kumščius.
 Suskaidyti Grynuolių mazgą – siaubingas dalykas, o
štai praretinti – visai neblogas. Tad tegu silpnadvasiai
nešdinasi, o ligoniai dvesia. Kai ta mergšė pastips ir
mes pasistiprinsime jos garu (Roza jau nebepuoselėjo
vilčių laikyti ją nelaisvėje), išlikusieji daugmaž
dvidešimt penki mūsiškiai bus stiprūs kaip niekad. Ji
gedėjo Varno suvokdama, kad niekas nebeužims jo
vietos, bet Čarlis Žetonas nersis iš kailio, kad tik jai
įtiktų. Kaip ir Semas Arfininkas... Dikas Kreivys...
Rubuilė Fanė ir Ilgšis Polas...Gobšė G protelio turi
nedaug, bet ištikima ir paklusni.
Beje, aniems pasprukus, likusiesiems teks daugiau
garo, taigi, jie turės daugiau jėgų. O jėgų jiems
prireiks.
Ateik, mergše, – kalbėjo sau viena Roza. –
Pažiūrėsim, kaip tu susidorosi viena su dvidešimčia.
Pažiūrėsim, kaip tau patiks susidurti akis į akį su
grynuoliais. Mes surysim tavo garą ir išlaksim tavo
kraują. Bet iš pradžių sočiai prigersime tavo klyksmo.
Žvelgdama į tamsą, Roza klausėsi, kaip gęsta
tolumoje tikėjimą praradusių bėglių balsai.
Kažkas nedrąsiai pasibeldė į duris. Valandėlę
padvejojusi, Roza nuleido kojas nuo lovos.
– Prašom.
Ji buvo nuoga ir net nebandė prisidengti, kai į vidų
įslinko Romioji Seirė ant akių užkritusiais pelės
plauko spalvos kirpčiukais, beformė su flaneliniais
naktiniais marškiniais. Kaip paprastai, kad ir
stovėdama prieš akis, Seirė atrodė nepastebima.
– Man liūdna, Loza.
– Žinau. Man irgi.
Iš tikrųjų ji vos tvėrė pykčiu, bet taip skambėjo
geriau.
– Man skaudu dėl Endės.
Taip, Endė, stuobrių vadinama Andrėja Steiner, iš
kurios tėvas ištalžė viską, kas žmogiška, gerokai
anksčiau, nei ją aptiko grynuoliai. Roza prisiminė,
kaip tą dieną stebėjo ją kino teatre ir kaip vėliau,
sutelkusi visas jėgas ir valią, ji ištvėrė Virsmą. Endė
Barškuolė būtų pasilikusi. Būtų ėjusi per ugnį, jei
Roza būtų pasakiusi, kad tai reikalinga Grynuolių
mazgui.
Ji išskėtė rankas. Seirė puolė jai į glėbį ir nuleido
galvą Rozai ant krūtinės.
– Be jos as milsiu.
– Ne, širdele, nemirsi, – Roza paguldė trapią būtybę
į lovą ir stipriai apkabino. Vieni kaulai. – Sakyk, ko gi
tu nori?
Po pasišiaušusiais karčiukais piktai blykstelėjo akys.
– Kelsto.
Roza papūtė jai į vieną skruostą, paskui į kitą, tada į
išdžiūvusias lūpas. Truputį atšlijusi, pažvelgė jai į akis
ir tarė:
– Gerai. Ir tu atkeršysi. Išsižiok, Seire.
Seirė paklusniai išsižiojo. Jųdviejų lūpos vėl susitiko.
Skrybėlėtoji Roza įpūtė Seirei į gerklę garo, kurio
turėjo per akis.

15

Končetos darbo kambario sienos buvo nuklijuotos

rašteliais, eilėraščių ištraukomis ir laiškais, į kuriuos
niekas nebeatsakys. Denas atbarškino keturių raidžių
slaptažodį, paleido naršyklę ir per „Google“ surado
Blubelo kempingą. Jis turėjo savo puslapį, nors ir ne
itin turiningą: matyt, savininkai nelabai troško
prisivilioti lankytojų. Puslapis, ir tiek, bet jame buvo
kelios nuotraukos. Denas apžiūrėjo jas taip atidžiai,
kaip žiūrima sklaidant ką tik aptiktus senus šeimos
albumus.
„Panorama“ buvo seniai sudegusi, bet Denas iškart
atpažino vietovę. Kadaise, prieš įsisiautėjant pirmai
pūgai, įkalinusiai juos viešbutyje visai žiemai, su
mama ir tėčiu jis stovėjo erdvioje verandoje (kuri
atrodė dar erdvesnė todėl, kad šezlongai ir pintiniai
krėslai buvo sunešti į sandėlį), žiūrėdamas į lygią,
nuolaidžią veją. Apačioje, kur dažnai atbėgdavo
palaigyti elniai ir antilopės, dabar stovėjo ilgas kaimo
sodybos stiliaus pastatas, pavadintas „Panoramos“
kotedžu. Ten, kaip buvo skelbiama, svečiai galėjo
pietauti, lošti bingą, o penktadieniais ir šeštadieniais
vakare pašokti griežiant orkestrui. Sekmadieniais
bažnyčioje vykdavo pamaldos, kurias paeiliui
laikydavo Saidvinderio dvasininkai ir dvasininkės.
Kol nesnigo, tėvas šienavo veją, prižiūrėjo meniškai
apkarpytus krūmus. Kartą pasigyrė, kad teko ne
vienai damai meniškai apkarpyti krūmelius. Aš to
sąmojaus nesupratau, bet mama nusijuokė.
– Blevyzga, – sumurmėjo jis.
Jis pamatė virtines naujintelių mazgų kemperiams ir
nameliams ant ratų, brangios šiuolaikinės įrangos,
tiekiančios tiek dujas, tiek elektrą. Nuotraukose buvo
vyrų ir moterų dušinės, tokios didelės, kad galėtų
aptarnauti ištisą tuntą tolimųjų reisų vairuotojų.
Vaikams įrengta žaidimų aikštelė. (Įdomu, dingtelėjo
Denui, ar vaikai yra ten matę ką nors baisaus, kaip
Denis Toransas kadaise buvo regėjęs „Panoramos“
žaidimų aikštelėje.) Buvo ten mažojo beisbolo aikštė,
slydinio aikštelė, keli teniso aikštynai, net aikštelė
bočiai žaisti.
Bet nėra kroketo. Nebėra.
Aukštėliau ant šlaito – ten, kur kadaise tykojo
„Panoramos“ žvėrys, meniškai apkarpyta gyvatvorė, –
dabar rikiavosi švarutėlės baltos palydovinės lėkštės.
Kalvos viršūnėje, kur kitados dunksojo viešbutis,
riogsojo lentinė pakyla, į kurią vedė ilgi laiptai. Ta
vieta, vadinama Pasaulio Stogu, dabar priklausė
Kolorado valstijai. Blubelo kempingo svečiai galėjo
visiškai nemokamai ten užkopti ir vaikščioti nutiestais
takais. Jais vaikščioti patartina tik patyrusiems
vaikštikams, – skelbė užrašas, – bet Pasaulio Stogas
prieinamas visiems. Įspūdingi vaizdai!
Denas neabejojo, kad tai tiesa. Žinoma, įspūdingas
vaizdas atsiverdavo ir iš „Panoramos“ valgyklos, ir iš
šokių salės... bent jau iki tol, kol sniegas užversdavo
langus. Vakaruose nelyginant ietys dangų rėmė
Uolinių kalnų viršūnės. Rytuose plytėjo toliai iki pat
Bolderio. Po šimts, iki pat Denverio ir Arvados tomis
retomis dienomis, kai pragiedrėdavo orai.
Denas nelabai nustebo, kad tas žemės sklypas –
valstijos nuosavybė. Kam galėtų kilti noras čia ką nors
statyti? Prakeikta vieta – nereikėjo nė būti telepatu,
kad suprastum. Tačiau grynuoliai pasistengė suleisti
čia šaknis, ir Denas spėjo, kad atsitiktiniai svečiai –
normalūs žmonės – retai apsilankydavo čia antrą kartą
ar rekomenduodavo Blubelą savo draugams. Vieta,
kur viešpatauja blogis, masina blogio padarus, – kartą
pasakė Džonas. Tokiu atveju priešingas teiginys irgi
būtų teisingas: dorus žmones ji atbaido.
– Denai! – pašaukė Deivas. – Autobusas išvažiuoja.
– Dar trupučiuką!
Jis užsimerkė ir prisidėjo prie kaktos delną.
(Abra)
Jo balsas ją iškart pažadino.

31 Pasaulinė interneto ir telekomunikacijų bendrovė.

 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Snarglė

Už motelio „Karūna“ langų tvyrojo tamsa: pasaulis dar

glūdojo tirštame rūke. Kai iki švintant liko ne mažiau
nei valanda, atsidarė 24-ojo namelio durys, ir į lauką
išėjo mergina juodomis kelnėmis ir baltais
marškinėliais. Plaukus susipynusi į kasytes, panašias į
pelės uodegytę, ji atrodė visai vaikas. Ji giliai
atsiduso: nuo šalto, drėgno oro galvos skausmas
nuslūgo, bet širdį skaudėjo kaip skaudėję. Mirė
mamutė.
Vis dėlto, jeigu dėdė Denas neklysta, nemirė, tiesiog
persikėlė kažkur kitur. Gal tapo vaiduokle, o gal ir ne.
Šiaip ar taip, dabar ji neturėjo laiko svarstyti tokių
dalykų. Galbūt vėliau kada nors rimtai pasvarstys.
Denas paklausė, ar Bilis miega. Taip, atsakė ji, kietai
miega. Pro atviras duris ji matė Frimano kojas,
užklotas paklode, ir girdėjo, kaip jis knarkia.
Nelyginant tuščiąja eiga veikiantis motorlaivio
variklis.
Denas paklausė, ar Roza arba kas nors kitas bandė
lįsti jai į galvą. Ne. Ji būtų susivokusi. Buvo
paspendusi žabangas. Roza būtų numaniusi. Ji ne
tokia kvaila.
Jis paklausė, ar jos kambaryje yra telefonas. Taip,
yra. Dėdė Denas pasakė, ko nori. Nieko ypatinga.
Baisiausia tai, ką jai teks pasakyti tai bjaurybei iš
Kolorado. Jai irgi knietė pasakyti keletą žodžių. Knietė
jau nuo tos dienos, kai išgirdo jaunojo beisbolininko
priešmirtinį klyksmą.
 (ar supratai kokį žodį turėsi jai kalti į galvą)
Taip, žinoma.
(nes turėsi ją įsiutinti pati išmanai kaip)
(taip išmanau)
Įerzinti, kad įtūžtų. Kad tiesiog iš proto kraustytųsi.
Abra stovėjo giliai kvėpuodama rūke. Kelias, kuriuo
jie atvažiavo, atrodė lyg brūkšnelis, medžių tolėliau
suvis nebuvo matyti. Kaip ir motelio raštinės. Kartais
ji pati trokšdavo būti tokia baltutėlė iš vidaus. Tik
kartais. Širdies gilumoje niekada nesigailėjo, kad ji
tokia, kokia yra.
Pajutusi, jog yra pasiruošusi, – kiek tai įmanoma, –
grįžo į kambarį ir užsidarė duris, kad nepažadintų
Frimano, jeigu tektų garsiai kalbėti. Išstudijavusi
naudojimosi telefonu taisykles, nuspaudė 9, kai
įsijungė tarpmiestinė linija, paskambino į informaciją
ir pasiteiravo Kolorado valstijoje, Saidvinderio mieste,
Blubelo kempinge esančio kotedžo „Panorama“
telefono numerio. Galėčiau tau pasakyti pagrindinį
numerį, – pasiteisino jai Denas, – bet tuomet atsilieptų
atsakiklis.
Kotedže, kur svečiai maitinasi ir žaidžia įvairius
žaidimus, telefonas skambėjo pernelyg ilgai. Denas
buvo dėl to perspėjęs, todėl ji atkakliai laukė. Šiaip ar
taip, ten aušta dviem valandomis vėliau.
Pagaliau kažkas niurgzliai atsiliepė:
– Alio? Jeigu jums reikia raštinės, skambinkite kitu
nume...
– Man nereikia raštinės, – atrėžė Abra tikėdamasi,
kad kitame laido gale žmogus neišgirs, kaip stipriai
plaka jai širdis. – Aš noriu kalbėti su Roza.
Skrybėlėtąja Roza.
Tyla. Paskui:
– Kas skambina?
– Abra Stoun. Esi girdėjęs apie mane, ar ne? Aš esu
toji jos ieškoma mergina. Pasakyk jai, kad
paskambinsiu po penkių minučių. Jei pakels ragelį –
šnektelėsim. Jei nepakels, pasakyk jai, kad eitų šikt.
Aš daugiau neskambinsiu.
 Padėjusi ragelį, Abra susiėmė rankomis degantį
veidą ir ėmė giliai kvėpuoti.

Kai į duris pasigirdo bilstelėjimas, Roza gėrė kavą prie

savo kemperio vairo, kojomis įsirėmusi į slaptą podėlį,
kur laikė ąsotėlius su garu. Bilstelėjimas tokiu
ankstyvu metu negalėjo reikšti nieko kita, tik naujus
rūpesčius.
– Prašom, – atsiliepė ji.
Įėjo Ilgšis Polas su chalatu ir sportiniais
automobiliais išmarginta vaikiška pižama.
– Kotedže sučirškė taksofonas. Iš pradžių nekėliau,
pamaniau, kad kas nors apsiriko, be to, viriau kavą
virtuvėje. Bet jis nesiliovė, ir aš atsiliepiau. Skambino
ta mergiščia. Norėjo pasikalbėti su tavimi. Pasakė,
kad po penkių minučių dar kartą paskambins.
Dėbčiodama pro užkritusius karčiukus, Romioji
Seirė atsisėdo lovoje, apsisiautusi antklode nelyginant
skara.
– Eik iš čia, – pavarė ją Roza.
Seirė pakluso netardama nė žodžio. Roza palydėjo ją
akimis, basomis grįžtančią į kemperį, kur gyveno
kartu su Barškuole.
Mergiščia.
Užuot sprukusi ir bandžiusi slėptis, ta gyvatė
skambina. Visai suįžūlėjo merga! Nejaugi pati
sugalvojo? Sunku patikėti.
– Ko lindai į virtuvę tokioj ankstybėj?
– Negalėjau užmigti.
Ji atsigręžė į jį. Aukštas pagyvenęs vyriškis
išslinkusiais plaukais, su dviejų židinių akiniais ant
nosies galo. Stuobriai niekad jo nepastebėtų ištisus
metus kasdien susidurdami gatvėje, bet šis žmogus
turėjo ypatingų gebėjimų. Jis nemokėjo migdyti kaip
Barškuolė nei spėti buvimo vietos kaip senelis Flikas,
bet gebėjo ramiai įkalbėti. Jeigu jis patartų stuobriui
skelti antausį žmonai arba apskritai bet kam, ilgai
laukti nereikėtų. Kiekvienas grynuolis turi kokių nors
gebėjimų, iš to ir gyvena.
– Parodyk rankas, Polai.
Jis atsiduso, pasiraitojo chalato ir pižamos rankoves
iki pat raukšlėtų alkūnių. Rankos margavo nuo
raudonų dėmelių.
– Kada išbėrė?
– Vakar popiet pastebėjau.
– Temperatūra?
– Aha. Nedaug.
Ji pažvelgė į doras, patiklias akis ir vos jo
neapkabino. Kai kas pabėgo, o Ilgšis Polas tebėra čia.
Kaip ir diduma grynuolių. Užteks jėgų, jeigu toji
mergšė sukvailios ir panūs čionai kišti snapą. O ji gali
kvėštelėti. Bene trylikametės ne pakvaišusios?
– Nieko bloga tau neatsitiks, – nuramino ji Ilgšį.
Jis vėl atsiduso.
– Tikiuosi. Na, o jeigu... ką gi, smagiai pagyvenau.
– Liaukis paistęs niekus. Visiems, kurie čia liko,
nieko bloga neatsitiks. Duodu žodį, o aš jį visada tesiu.
Dabar paklausykim, ką mums papasakos mūsų
draugužė iš Naujojo Hampšyro.

Kai tik Roza įsitaisė krėsle šalia didelio plastikinio

bingo būgno (čia pat garavo puodelis su kava), taip
pasibaisėtinai sučirškė XX amžiaus taksofonas, kad ji
pašoko. Sulig trečiu skambučiu ji nukėlė ragelį ir
prabilo pačiu mandagiausiu tonu, kokiu tik mokėjo
kalbėti:
– Sveika, pupyte. Galėjai ir mintimis susisiekti su
manimi, ar ne? Nereikėtų mokėti pinigų už
tarpmiestinį ryšį.
Ta pienburnė būtų paskutinė kvailė, jeigu ryžtųsi
tokiam žingsniui. Ne vien Abra Stoun mokėjo spęsti
žabangas.
– Aš ateinu pas tave, – pasakė mergaitė. Tokiu
gaiviu, tokiu vaikišku balseliu! Rozai dingtelėjo, kiek
garo galėtų duoti toji gaiva, ir jai pašoko godulys,
nepakenčiamas kaip troškulys dykumoje.
– Juk žadėjai. Ar tikrai to nori, pupyte?
– O jei ateisiu, tu manęs lauksi? Ar vėl susidursiu su
tavo dresuotomis žiurkėmis?
Roza užsidegė pykčiu. Be reikalo, bet rytą paprastai
ji būdavo blogai nusiteikusi.
– Kodėl gi ne, pupyte?
Roza stengėsi kalbėti ramiai ir atlaidžiai kaip gera
motina (bent taip vaizdavosi – vaikų ji neturėjo),
maldanti užgaidų kūdikį.
– Todėl, kad tu bailė.
– Įdomu, iš kur tu žinai, – atsakė Roza. Ji kalbėjo
kaip ir anksčiau, – atlaidžiai, šiek tiek nustebusi, – bet
sugniaužė ragelį ir stipriai prispaudė jį prie ausies. –
Juk niekada nesi manęs mačiusi.
– Žinoma, esu. Savo galvoje, mačiau, kaip bėgai nuo
manęs paspraudusi uodegą. Ir tu žudai vaikus. O
vaikus žudo tik bailiai.
Nėra ko teisintis prieš vaikus, – sudraudė save
Roza. – Juo labiau stuobriukus. Bet iškart išgirdo save
sakančią:
– Tu nieko neišmanai apie mus. Nei kas mes tokie,
nei kaip turime manytis, kad išgyventume.
– Jūs – bailių gauja, štai kas jūs tokie, – atšovė
snarglė. – Vaizduojatės esą tokie išmintingi, tokie
stiprūs, o iš tikrųjų mokate tik ėsti ir ilgai gyventi. Jūs
kaip hienos. Žudote silpnesniuosius ir nešate kailį.
Bailiai!
Niekinamas balso tonas nudegino Rozai ausį kaip
sieros rūgštis.
– Netiesa!
– O tu – didžiausia bailė. Bijojai atvažiuoti manęs, ar
ne? To dar betrūko, kad važiuotum! Vietoj savęs
siuntei kitus.
– Arba kalbėkime protingai, arba...
– Ar protinga žudyti vaikus ir vogti jiems iš galvos tą
Dievo dovaną? Argi tai protinga, tu, išdvėsusi baili
kekše? Tu siuntei savo draugus, užuot važiavusi pati,
pasislėpei už jų pečių – ir gudriai padarei, nes dabar
jie visi padvėsę.
– Ką tu išmanai, snarglaiža! – Roza pašoko ant kojų.
Klubu užkliudė stalą, kliustelėjo kava ir nutekėjo po
bingo būgnu. Ilgšis Polas kyštelėjo galvą pro virtuvės
duris, pamatė jos veidą ir dingo. – Kas bailė? Kas iš
tikrųjų bijo? Telefonu tu drąsi įžūlauti, bet man į akis
niekada nedrįstum to pasakyti!
– O kiek galvažudžių pasitelksi į pagalbą, kai
pasirodysiu? – paerzino ją Abra. – Kiek, susna
nusivalkiojusi?
Roza neatsakė. Suprato, kad reikia tvardytis, bet
taikstytis su ta stuobriuke, kuri keikiasi kaip
nepraustaburnis moksleivis... Ir ji per daug žino.
Tikrai per daug.
– Ar išdrįstum susitikti su manimi akis į akį? –
paklausė snarglė.
– Pabandykim, – išrėžė Roza.
Kitame laido gale stojo tyla, paskui, kai mergiščia
prabilo, jos balsas skambėjo mąsliai:
– Akis į akį? Ne, blauzdos per skystos. Tokia bailė
kaip tu, ne, per skystos blauzdos. Net prieš vaiką. Tu
apgavikė ir melagė. Kartais atrodai gana išvaizdi, bet
aš mačiau tavo tikrąjį veidą. Tu tiesiog sena
susmirdusi kekšė.
– Tu... tu...
Bet ji negalėjo ištarti nė žodžio. Ji vos neužduso iš
pykčio, iki širdies gelmių sukrėsta to, kad jai,
Skrybėlėtajai Rozai, per nosį brauko pienburnė, kuri
tik dviračiu moka važinėti, o praeitą savaitę tikriausiai
svajojo, kada pagaliau vietoj spuogelių išdygs tikros
krūtys.
– Gal aš tavęs pasigailėsiu, – nusileido pienburnė.
Jos savikliova ir nutrūktgalviška drąsa buvo
neįtikėtina. – Žinoma, jei priimsi mano pasiūlymą, aš
tave į miltus sutrinsiu. Į kitus man nusišvilpt, jie ir
šiaip jau dvesia, – ji net sukikeno. – Paspringot
jaunuoju beisbolininku ir dabar džiaukitės.
 – Pasirodysi – nudėsiu, – prakošė Roza. Griebusi sau
už gerklės, įniko ritmiškai ją gniaužyti. Vėliau
pastebės mėlynes. – Jei dėsi į kojas – surasiu. O kai
surasiu, klyksi valandų valandas, kol pastipsi.
– Niekur aš nebėgsiu, – atšovė mergiščia. – Dar
pažiūrėsim, kas iš mudviejų klyks.
– Kiek atsivesi su savimi, meilute?
– Aš ateisiu viena.
– Netikiu.
– Perskaityk mano mintis, – patarė mergiščia. – O
gal irgi bijai?
Roza neatsakė nė žodžio.
– Žinoma, bijai. Prisimeni, kas tau atsitiko pastarąjį
kartą, kai aš tave išbandžiau. Prišėriau tave tavo
pačios vaistais, bet tau nepatiko, ar ne? Hiena.
Vaikžudė. Bailė.
– Liaukis... mane... pravardžiavusi.
– Ten, kur esi, yra kalva, o kalvos viršūnėje –
apžvalgos aikštelė. Vadinasi Pasaulio Stogu. Radau
internete. Ateik ten pirmadienį penktą valandą
vakaro. Viena. Jei ateisi ne viena, jeigu tavo hienos
išlįs iš irštvos, kol mes tvarkysime reikalus, aš
sužinosiu. Ir nueisiu sau.
– Aš tave surasiu, – pakartojo Roza.
– Taip manai? – atvirai tyčiodamasi nusišaipė Abra.
Roza užsimerkė ir išvydo mergiščią. Išvydo, kaip ji
raitosi ant žemės širšių prikimšta burna, kaip jai iš
akių lenda jų ugniniai gyliai. Niekas nedrįsta taip su
manimi kalbėti. Niekada.
– Gal ir surasi. Tik kiek tuomet bus išlikę gyvų tavo
sušvinkėlių grynuolių? Dvylika? Dešimt? O gal trys ar
keturi?
Tokia mintis jau buvo aplankiusi Rozą. Tačiau tai,
kad tokią išvadą padarė mergiščia, kurios ji akyse
nebuvo mačiusi, dar labiau ją įsiutino.
– Varnas mokėjo atmintinai Šekspyrą, – pareiškė
snarglė. – Citavo jį prieš pat mirtį, kol jo nenudėjau.
Aš irgi šį tą numanau, Šekspyrą mes mokykloje
mokėmės. Skaitėme tik vieną jo pjesę, „Romeo ir
Džuljetą“, bet panelė Franklin išdalijo mums
garsiausių jo citatų sąrašą, tik kitų pjesių. Tokių kaip
„Žūt ar būt“ ir „Man tai kinų raštas“. Tu žinojai, kad
tai Šekspyro žodžiai? O aš – ne. Įdomu, tiesa?
Roza neatsakė.
– Dabar tau ne Šekspyras galvoj, – nusišaipė
snarglė. – Galvoji, kaip gera būtų mane nužudyti. Man
nė tavo minčių skaityti nereikia, ir šiaip viskas aišku.
– Tavimi dėta, aš neščiau kudašių, – susimąsčiusi
suurzgė Roza. – Dumčiau savo vaikiškais kulneliais
žemės nesiekdama. Išsigelbėti neišsigelbėtum, bet
ilgėliau pagyventum.
Snarglės buvo neįmanoma išmušti iš vėžių.
– Dar viena citata man atėjo į galvą. Tiesa, tiksliai
neprisimenu, skamba lyg taip: „Susisprogdinti su savo
petarda.“ Pasak ponios Franklin, petarda – tai lyg
bomba ant pagaliuko. Man regis, kažkas panašaus
atsitiko jūsų bailių gaujai. Prigėrėte ne to garo ir
prikibote prie petardos, o dabar bomba ėmė ir
sprogo, – ji nutilo. – Ar dar klausaisi, Roza? O gal jau
dėjai į kojas?
– Atvažiuok, meilute, – atsakė Roza jau spėjusi
susitvardyti. – Jeigu nori susitikti su manimi apžvalgos
aikštelėje, puiku, aš ateisiu. Mudvi abi pasigrožėsime
reginiu, gerai? Ir pažiūrėsim, katra stipresnė.
Ji padėjo ragelį snarglei nespėjus nė žodžio įterpti.
Roza nesusivaldė, nors buvo davusi žodį tvardytis.
Šiaip ar taip, ji pasakė paskutinį žodį.
O gal ir ne, nes tos pienburnės nuolat kartojamas
žodis skambėjo ausyse kaip sugedusi gramofono
plokštelė:
Bailė. Bailė. Bailė.

Abra atsargiai padėjo ragelį. Apžiūrėjo jį, paglostė

plastikinį paviršių, dar šiltą ir drėgną nuo jos delno. O
paskui, pati nesuvokdama, kas atsitiko, apsibliovė visu
balsu. Įsikūkčiojus traukė skrandį, drebėjo visas
kūnas. Raudodama ji nukūrė į vonios kambarį,
atsiklaupė prie klozeto ir apsivėmė.
Kai išėjo, Frimanas stovėjo kambario tarpdury
susivėlęs, išsipešusiais marškiniais.
– Kas atsitiko? Gal nuo tų kvaišalų, kurių jis tau
prišvirkštė?
– Ne dėl to.
Bilis priėjo prie lango ir įsižiūrėjo į tirštą rūką.
– Gal jų išsigandai? Gal jie jau ateina?
Vis dar negalėdama atgauti žado, ji tik papurtė
galvą – taip stipriai, kad kasytės sušvytavo. Ne jie
ateis, o ji turės eiti pas juos, ir tai buvo baisiausia.
Ir ne vien dėl savęs ji bijojo.

Roza sėdėjo nejudėdama ir giliai kvėpavo stengdamasi

nusiraminti. Pagaliau susitvardžiusi pašaukė Ilgšį
Polą. Netrukus jis atsargiai kyštelėjo galvą pro
virtuvės duris. Išvydusi jo veidą, Roza nejučia
šyptelėjo.
– Nebijok. Įeik. Juk neįkąsiu.
Įėjęs jis pamatė palietą kavą.
– Tuoj pašluostysiu.
– Liaukis. Kas iš mūsų likusių geriausias pėdsekys?
– Tu, Roza.
Nė lašo abejonės.
Roza nė neketino mintimis artintis prie snarglės.
– Išskyrus mane.
– Ką gi... senelio Fliko nebėr... nei Bario... – jis
susimąstė. – Gal šiek tiek geba Siuzė, na ir Gobšė G.
Bet, man regis, geriausiai Čarlis Žetonas...
– Ar jis serga?
– Vakar buvo sveikas.
– Atsiųsk jį pas mane. O aš pašluostysiu kavą. Įsidėk
į galvą, Polai: kas pridergė, tas ir išvalo.
Jam išėjus, Roza valandėlę sėdėjo parėmusi smakrą
supintais pirštais. Vėl grįžo blaivas protas, o drauge –
gebėjimas planuoti ateitį. Ko gero, šiandien jiems
neteks paragauti garo. Reikės palaukti pirmadienio
ryto.
Pagaliau ji atsistojo, iš virtuvės atsinešė
rankšluostinio popieriaus. Ir išvalė tai, ką paliejo.

– Denai! – šįkart šaukė Džonas. – Važiuojam!

– Tuojau, – atsiliepė jis. – Tik pasišlakstau veidą
šaltu vandeniu.
Jis nužingsniavo koridoriumi klausydamasis Abros ir
linkčiodamas galvą, lyg ji būtų galėjusi jį matyti.
(Frimanas klausia kodėl aš verkiau kodėl vėmiau ką
jam atsakyti)
(sakyk tik tiek kad norėsiu pasiskolint jo
sunkvežimiuką kai atvažiuosim)
(nes važiuosim į vakarus)
(...na...)
Nelengva buvo aiškinti, bet ji suprato. Suprato ne
žodžiais, bet to ir nereikėjo.
Vonios kambaryje šalia kriauklės buvo stiklinaitė su
keliais supakuotais dantų šepetėliais. Ant mažiausio –
nesupakuoto – kotelio vaivorykštės spalvomis buvo
išvedžiota ABRA. Ant sienos kabojo lentelė su užrašu
GYVENIMAS BE MEILĖS – TAI MEDIS BE VAISIŲ.
Akimirką jis žiūrėjo į ją stengdamasis prisiminti, ar AA
programoje kas nors parašyta šia tema. Į galvą atėjo
nebent žodžiai: Jei šiandien nesugebi ko nors mylėti,
bent pasistenk nieko nenuskriausti. Nieko panašaus.
Jis paleido šaltą vandenį ir kaip reikiant apsišlakstė
veidą. Paskui nusikabino rankšluostį ir pakėlė galvą.
Šįkart portreto rėmuose šalia jo buvo ne Liusė. Tik
Denas Toransas, Džeko ir Vendės sūnus, visada laikęs
save vieninteliu vaiku.
Veidas buvo nutūptas musių.
 Ketvirta dalis

PASAULIO STOGAS
 AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Į vakarus

Tą šeštadienį, važiuojant iš Bostono į „Karūnos“

motelį, Denas geriausiai įsiminė anaiptol ne kelionę,
nes keturi keleiviai Džono Daltono automobilyje
beveik nesikalbėjo. Tyla nebuvo nei slogi, nei
priešiška – taip tyli išvargę žmonės, kurie turi apie ką
pagalvoti, bet nė velnio neturi ko pasakyti. Geriausiai
įsiminė tai, kas atsitiko jiems atvažiavus.
Denas žinojo, kad Abra laukia, nes beveik visą kelią
su ja savotiškai bendravo – iš dalies žodžiais, iš dalies
vaizdais. Jiems privažiavus, ji sėdėjo ant Bilio senojo
sunkvežimiuko užpakalinio bamperio. Išvydusi juos, ji
pašoko ant kojų ir ėmė mojuoti rankomis. Tuo metu
retėjantys debesys išsisklaidė, ir ją nutvieskė saulės
spindulių pluoštas. Lyg Dievas būtų draugiškai
paplojęs jai per petį.
Liusė sukliko, beveik suspiegė. Džonui dar nespėjus
sustabdyti suburbano, nusisegė saugos diržą ir
atplėšė dureles. Po penkių sekundžių apsikabinusi jau
bučiavo dukrai į viršugalvį, nes Abra įsikniaubė jai į
krūtinę. Dabar saulė apšvietė jas abi.
Po ilgo išsiskyrimo pagaliau susitinka motina ir
duktė, – šyptelėjo Denas. Keistai pasijuto
nusišypsojęs. Senokai nesišypsojo.

2
Liusė ir Deividas norėjo iškart grįžti su Abra į Naująjį
Hampšyrą. Denas neprieštaravo, bet dabar, kai jie
šešiese vėl susirinko drauge, reikėjo pasitarti. Vėl
budėjo lašininis su plaukų uodegyte, tik žiūrėjo ne
pornografiją, o kovą be taisyklių. Jis mielai pratęsė 24-
o kambario nuomą: jam buvo vis viena, ar jie liks
nakvoti, ar ne. Bilis sulakstė į Kraunvilį, nupirko porą
picų. Kai visi patogiai įsitaisė, Abra su Denu vienas
per kitą papasakojo, kas atsitiko iš tikrųjų ir kas dar
turi atsitikti. Aišku, jeigu viskas vyks taip, kaip jie
numato.
– Ne, – išrėžė Liusė. – Pernelyg pavojinga. Jums
abiem.
– Kur kas pavojingiau būtų nekreipti dėmesio į
tuos... tuos padarus, – niūriai numykė Džonas. – Roza
grasina ateiti pas Abrą, jeigu šioji neateis pas ją.
– Ta ragana, kaip sakoma, ją nusižiūrėjo, – įsiterpė
Bilis, traukdamas iš dėžės gabalą picos su grybais ir
dešra. – Bepročiams dažnai taip nutinka. Pažiūrėkit
„Daktarą Filą“, patys pamatysit.
Liusė priekaištingai dirstelėjo į dukterį.
– Tu pati ją įerzinai. Labai pavojingas sumanymas,
bet jeigu ji nusiramins...
Liusė nutilo, nors niekas jos nepertraukė. Gal ji pati
susivokė, kaip neįtikimai nuskambėjo jos žodžiai.
– Jie niekada nesiliaus, mama, – atsiliepė Abra. – O
ji – juo labiau.
– Abrai negrės joks pavojus, – pridūrė Denas. – Ji
bus ant rato. Nemoku paaiškinti. Jei bus riesta, Abra
pasuks ratą ir pabėgs. Pasišalins. Ji man pažadėjo.
– Žinoma, – pritarė Abra. – Aš pažadėjau.
Denas griežtai pažvelgė į ją.
– Ir tesėsi žodį?
– Taip, – atsakė Abra. Ji kalbėjo tvirtai, bet
nenoriai. – Tesėsiu.
– Nepamirškite vaikų, – priminė Džonas. – Mes
niekada nesužinosime, kiek vaikų pagrobė grynuoliai
per visus tuos metus. Gal šimtus.
 Denas pagalvojo, kad jų tikriausiai būta tūkstančių,
jeigu Abra teisingai apskaičiavo, kiek jie gyvena.
– Ir kiek dar pagrobs, jeigu net paliks Abrą
ramybėje.
– Jei visi neišmirs nuo tymų, – viltingu balsu pridūrė
Deivas. Paskui kreipėsi į Džoną: – Tu sakei, kad taip
gali atsitikti.
– Jie nori mane pagrobti, nes mano, kad galiu juos
pagydyti nuo tymų, – nusišaipė Abra. – Aha, kurgi ne,
idiotai, pabučiuokit man į uodegą.
– Išsiplauk burną, panele, – sudraudė ją Liusė, bet
lyg išsiblaškiusi. Paėmė iš dėžės gabalą picos,
pažiūrėjo į jį ir numetė atgal. – Kiti vaikai man nerūpi.
Man rūpi tik Abra. Suprantu, tai siaubinga, bet tai
tiesa.
– Taip nekalbėtum, jei būtum laikraštyje mačiusi
visas tas nuotraukėles, – atkirto Abra. – Negaliu jų
pamiršti. Kartais net sapnuoju.
– Jeigu ta beprotė turėtų bent kruopelę proto,
suprastų, kad Abra pati viena negali atvažiuoti, –
įsiterpė Deivas. – Ką, gal ji skris į Denverį, o ten
išsinuomos automobilį? Trylikos metų mergaitė? – ir,
kone pašaipiai žvilgtelėjęs į dukterį, pridūrė: – Aha,
kurgi ne, idiotai, pabučiuokit man į uodegą!
– Po to, kas atsitiko Pragiedrulyje, Roza suprato, kad
Abra turi draugų. Bet tikrai nežino, kad bent vienas jų
švyti, – jis pažvelgė į Abrą, ieškodamas jos pritarimo.
Ji linktelėjo. – Klausykit, Liuse, Deivai. Man rodos,
mudu su Abra pajėgsime padaryti galą tai... – jis nutilo
ieškodamas tinkamo žodžio, – ...tai negandai. Na, o ji
viena ar aš... – jis papurtė galvą.
– Be to, – pridūrė Abra, – judu su tėčiu vis viena
negalite man sutrukdyti. Jūs galite užrakinti mano
kambarį, bet mano galvos negalite užrakinti.
Liusė pervėrė ją tokiu žvilgsniu, kokiu motinos
bando tramdyti neklaužadas dukteris. Paprastai jis
paveikdavo net tada, kai Abra nesitverdavo savo
kailyje, bet tik ne šįkart. Ji ramiai pažiūrėjo į motiną.
Su tokiu liūdesiu akyse, kad Liusei širdį suspaudė.
 Deivas paėmė Liusei už rankos.
– Man rodos, mes neturime kitos išeities.
Kambaryje stojo tyla. Ją pertraukė Abra:
– Čia liko dar vienas gabaliukas. Jei niekas nenori,
aš suvalgysiu. Man žarna žarną ryja.

Jie aptarė viską dar kelis kartus, kai kada net keldami
balsą, bet apskritai priėjo prie bendros išvados. Kaip
vėliau paaiškėjo, išskyrus vieną dalyką. Kai jie išėjo iš
kambario, Bilis atsisakė sėsti į Džono automobilį.
– Aš su tavim, – pareiškė jis Denui.
– Ačiū, Bili, bet nieko doro iš to nebus.
– Mano sunkvežimis, mano valia. Be to, ar išties
tikiesi vienui vienas pasiekti Kolorado kalnus
pirmadienį popiet? Mirsiu iš juoko! Pažiūriu į tave,
atrodai kaip šūdukas ant pagaliuko.
– Jau ne vienas žmogus man taip sakė, tik, žinoma,
ne taip elegantiškai, – atsakė Denas.
Bilis net nenusišypsojo.
– Aš tau padėsiu. Aš senas, bet dar krutu.
– Važiuokit drauge, – patarė Abra. – Jo teisybė.
Denas įdėmiai pažvelgė į ją.
(ar tu ką nors žinai Abra)
Atsakymo ilgai laukti nereikėjo.
(ne aš kai ką nujaučiu)
Denui to užteko. Jis ištiesė rankas, ir Abra skruostu
prisiglaudė prie jo krūtinės. Denas būtų mielai dar
ilgokai taip pastovėjęs, bet nuleido rankas ir
pasitraukė atgal.
(duok žinią kai būsi netoli dėde Denai aš ateisiu)
(tik švelniai nepamiršk)
Užuot atsakiusi žodžiais, nusiuntė jam vaizdelį:
pypsintis dūmų jutiklis, lyg būtų metas keisti bateriją.
Ji nieko nepamiršo.
Priėjusi prie automobilio, Abra pasakė tėvui:
– Važiuojant namo, reikės nupirkti atviruką „Linkiu
pasveikti“. Vakar per futbolo treniruotę Džulija Kros
susilaužė rankos riešą.
Jis susiraukė.
– Iš kur žinai?
– Žinau, – atsakė ji.
Jis švelniai peštelėjo ją už kasytės.
– Tu iš tikrųjų visą tą laiką taip darei? Protas
neneša, kodėl mums nieko nesakei, Abadu.
Denas, nuo mažens apdovanotas ta dovana, būtų
atsakęs į šį klausimą. Kartais tėvus reikia saugoti.

Jie išsiskyrė. Džono visureigis pasuko į rytus, Bilio

sunkvežimiukas su šeimininku prie vairo – į vakarus.
– Ar tau tikrai nesunku vairuoti, Bili? – paklausė
Denas.
– Išknarkus visą naktį? Pupuliuk, galėčiau iki
Kalifornijos nesitraukti nuo vairo.
– Iš kur žinai, kur mes važiuojam?
– Miestelyje, belaukdamas picos, nusipirkau kelių
atlasą.
– Vadinasi, jau tada buvai viską nusprendęs? Ir
žinojai, ką mudu su Abra ketiname daryti?
– Na... daugmaž.
– Kai norėsi, kad pakeisčiau, šūktelėk, – tarė Denas
ir beregint užmigo, priglaudęs galvą prie lango. Ir
iškart nugrimzdo į atgrasių vaizdinių gelmę. Iš
pradžių – „Panoramos“ žvėrys gyvatvorės, tie, kurie
bruzda, kai į juos nežiūri. Paskui ponia Mesi iš 217-ojo
kambario, šįkart su cilindru, šauniai pakreiptu ant
pakaušio. Leisdamasis žemyn, jis pamatė mūšį
Pragiedrulyje, tik dabar, įpuolęs į vinebagą, pamatė
ant grindų gulinčią Abrą su perrėžta gerkle, o šalia
stovinčią Rozą su kruvinu skustuvu. Pamačiusi Deną,
Roza nešvankiai iššiepė savo plačius žiomenis,
kuriuose spindėjo vienintelis ilgas dantis. Aš jai
sakiau, kad viskas taip pasibaigs, o ji neklausė, –
sušvokštė ji. – Vaikai retai klauso.
Dar žemiau tvyrojo gūdi tamsa.
 Kai pabudo, išvydo ilgos baltos juostos perskrostą
prieblandą. Jie važiavo federaliniu greitkeliu.
– Ar ilgai miegojau?
Bilis dirstelėjo į laikrodį.
– Nemažai. Geriau jautiesi?
– Taip.
Ir taip, ir ne. Galvoje praskaidrėjo, bet velniškai
skaudėjo pilvą. Jis nė kiek nesistebėjo turėdamas
omeny tai, ką rytą matė veidrodyje.
– Kur mes?
– Daugmaž už dviejų šimtų kilometrų į rytus nuo
Cincinačio. Jau dukart pyliausi benzino. O tu visą laiką
knarkei.
Denas atsitiesė.
– Mes Ohajuje? Viešpatie! Kelinta valanda?
Bilis dirstelėjo į laikrodį.
– Penkiolika septintos. Važiuoti buvo vienas
malonumas: automobilių nedaug, nelyja. Manding,
mus lydi angelas.
– Gerai, paieškokim motelio. Tau reikia pamiegoti, o
man šlapimo pūslė tiesiog plyšta.
– Nieko nuostabaus.
Netrukus Bilis išsuko iš greitkelio pamatęs ženklus:
degalinė, kavinė, motelis. Jis užsuko į „Vendį“ ir
nupirko paką mėsainių, o Denas tuo metu nuėjo į
tualetą. Kai juodu grįžo į kabiną, Denas atsikando
dvigubo mėsainio, įkišo jį atgal į maišelį ir atsargiai
siurbtelėjo kavos ir pieno kokteilio. Skrandis,
sprendžiant iš visa ko, jį mielai priėmė.
Bilis apstulbo.
– Klausyk, tau reikia pasistiprint! Kas tau, vyre?
– Ko gero, nereikėjo valgyti picos per pusryčius, –
tačiau Bilis nenuleido nuo Deno akių, ir jis pridūrė: –
Kokteilis man pravers. Nieko daugiau ir nereikia.
Nenuleisk akių nuo kelio, Bili. Vargu ar kuo galėsime
padėti Abrai, jei atsidursime ligoninėje.
Po penkių minučių Bilis įvairavo automobilį prie
motelio „Fairfield Inn“ durų, virš kurių mirgėjo
užrašas YRA TUŠČIŲ KAMBARIŲ. Išjungė variklį, bet
neišlipo.
– Jeigu jau mudu drauge rizikuojam gyvybe,
viršininke, tai norėčiau žinot, kas tai per velnias.
Denas vos nepasakė, kad ne jis, o Bilis panoro
rizikuoti gyvybe, bet tai būtų nesąžininga. Ir jis viską
paaiškino. Bilis klausėsi išpūtęs akis.
– Jėzau striki bizdi! – sušuko jis, Denui baigus.
– Gal aš ko nors nepastebėjau, bet Naujajame
Testamente nieko nesakoma, kad Jėzus būtų
strikinėjęs, – atsiliepė Denas. – Nors gal ir strikinėjo
vaikystėje. Beveik visi vaikai mėgsta strikinėti. Na, ar
tu užsakysi mums kambarį, ar man pačiam teks eiti?
Bilis nė nekrustelėjo.
– Ar Abra žino?
Denas papurtė galvą.
– Bet galėtų sužinoti.
– Galėtų, bet nesužinos. Ji supranta, kad negražu
šnipinėti, juo labiau tuos, kurie tave myli. Ji
nešnipinės, kaip nešnipinėtų tėvų, kai jie mylisi.
– Žinai iš savo patirties, iš vaikystės, ar ne?
– Taip. Kartais ką nors pastebi – netyčia – ir iškart
nusisuki.
– Tau nieko bloga neatsitiks, Denai?
– Kol kas – ne, – jis prisiminė muses, ropojančias
lūpomis, skruostais ir kakta. – Gana ilgai.
– Na, o paskui?
– Apie tai pagalvosiu vėliau, kai viskas bus baigta.
Vieną gražią dieną. Na, išsinuomokim kambarį. Rytoj
reikės anksti išvažiuoti.
– Gavai kokią žinią iš Abros?
Denas nusišypsojo.
– Jai viskas gerai.
Bent kol kas.

Bet tai buvo netiesa.

 Abra sėdėjo savo kambaryje prie stalo su pusiau
perskaitytu „Meistru“ rankoje, stengdamasi nežiūrėti į
langą, kad netyčia nepastebėtų ko nors į ją žiūrint. Ji
jautė: Denui kažkas atsitiko, bet jis nenori, kad ji
žinotų, ir vis dėlto jai knietė žvilgtelėti, nors jau seniai
buvo išmokusi laikytis atstu nuo SAR: suaugusiųjų
asmeninių reikalų. Dabar ji tvardėsi dėl dviejų
priežasčių. Pirma, ji niekuo negalėjo jam padėti, nors
ir labiausiai norėdama. Antra (ir tai svarbiausia), jis
galėjo pajusti ją įlindus jam į galvą. O jeigu pajustų,
labai ja nusiviltų.
Šiaip ar taip, Denas tikriausiai aklinai užsisklendė, –
pagalvojo ji. – Jis gali. Jis stiprus.
Nors ne toks stiprus kaip ji... arba, kalbant
švytėjimo terminais, ne toks ryškus. Ji galėjo įsilaužti į
jo minčių seifus ir pažiūrėti, kas ten saugoma, bet
manė, kad tai galėtų būti pavojinga jiems abiem. Ji
neturėjo pagrindo to baimintis, – tiesiog galvojo, kad
taip galėtų būti, kaip spėjo, kad Frimanas gerai
padarė važiuodamas drauge su Denu, – bet kliovėsi
nuojauta. Be to, gal jiems kaip tik ir pravers tai, kas
saugoma tuose seifuose? Abra dėjo į tai viltis. Skriek,
viltie, greičiau už kregždę, – dar viena Šekspyro
eilutė.
Tik nežiūrėk į langą. Nedrįsk.
Ne. Nieku gyvu. Niekada. Bet ji žvilgtelėjo, o už
lango išsišiepusi į ją žiūrėjo Roza su šauniai pakreiptu
cilindru ant galvos. Plaukų kupeta, baltutėlis kaip
porcelianas veidas, juodos beprotiškos akys, putlios
raudonos lūpos, o burnoje – vienas vienintelis dantis.
Ne dantis, o iltis.
Tu padvėsi klykdama, snargle.
Abra užsimerkė ir, sutelkusi visas jėgas, pagalvojo
(tavęs čia nėra tavęs čia nėra tavęs čia nėra)
ir atsimerkė. Išsišiepęs veidas už lango buvo dingęs.
Nevisiškai. Kažkur aukštai kalnuose – ant Pasaulio
Stogo – apie ją galvojo Roza. Ir laukė.

6
Motelyje iš ryto buvo švediškas stalas. Denas
pasistengė suvalgyti jogurto ir dribsnių, kad
nesijaudintų itin atidus bendrakeleivis. Regis, Biliui
atlėgo širdis. Kai jis nuėjo atsiskaityti su motelio
administratoriumi, Denas nukūrė į tualetą. Atsidūręs
kabinoje, užsisklendė, atsiklaupė ant grindų ir išvėmė
visus pusryčius. Rausvose putose plūduriavo
nesuvirškinti dribsniai ir jogurtas.
– Gerai jautiesi? – paklausė Bilis, kai Denas atėjo
prie registratūros.
– Kuo puikiausiai, – atsakė Denas. – Važiuojam.

Pagal Bilio kelių atlasą nuo Cincinačio iki Denverio

buvo maždaug du tūkstančiai kilometrų,
Saidvinderis – dar beveik už šimto dvidešimties
kilometrų į vakarus, važiuojant per kalnus
vingiuojančiais pavojingais keliais. Tą sekmadienį
popiet Denas pabandė pats vairuoti, bet veikiai
pavargo ir užleido savo vietą Biliui. Užmigo, o kai
pabudo, saulė jau linko vakarop. Jie važiavo per Ajovą,
amžinatilsį Bredo Trevoro tėviškę.
(Abra?)
Denas baiminosi, kad per tokį atstumą susilpnės
arba visiškai nutrūks mintinis ryšys, bet Abra beregint
atsiliepė ir kaip visada aiškiai: jeigu ji buvo radijo
stotis, tai transliavo 100 000 vatų galingumo siųstuvu.
Ji sėdėjo savo kambaryje ir pyškino kompiuteriu
kažkokį namų darbą. Jis nusišypsojo ir podraug
susigraudino supratęs, kad jai ant kelių tupi pliušinis
zuikis Šokliukas. Įtampa grąžino merginą į
ankstyvosios vaikystės metus – bent jausmais.
Abra pagavo tas mintis plačiuoju ryšio kanalu.
(dėl manęs nesijaudink viskas gerai)
(gerai todėl kad tau reikia paskambinti)
(žinau o kaip tu jautiesi)
(kuo puikiausiai)
 Ji žinojo, kad tai netiesa, bet nieko neklausė, o
Denui nieko daugiau ir nereikėjo.
(ar jau nupirkai)
Ir ji atsiuntė piešinį.
(dar ne sekmadienį parduotuvės uždarytos)
Dar vienas piešinys, ir jis nusišypsojo. „Volmartas“...
tik iškaboje parašyta: ABROS PREKYBOS CENTRAS.
(ten tokių dalykų negausi teks kitur paieškoti)
(ko gero)
(ar žinosi ką jai sakyti?)
(taip)
(ji bandys įvelti tave į ilgą kalbą bandys kamantinėti
nesileisk)
(nesileisiu)
(duok man žinią kaip pasisekė kad be reikalo
nesijaudinčiau)
Jaudintis vis tiek jaudinsis, kas be ko.
(aš tave myliu dėde Denai)
(ir aš tave myliu)
Jis pakštelėjo. Abra atsakė tuo pačiu: putlios
raudonos animacinės lūpos. Jis beveik pajuto, kaip jos
prisiliečia prie skruosto. Paskui ji dingo.
Bilis įdėmiai žiūrėjo į jį.
– Ką tik šnekėjai su ja, ar ne?
– Žinoma. Nenuleisk akių nuo kelio, Bili.
– Gerai, gerai. Tu kaip mano buvusioji žmona.
Bilis įjungė posūkio žibintą, įvažiavo į kairę juostą ir
aplenkė gremėzdišką griausmingą kemperį
„Fleetwood Pace Arrow“. Įdomu, pagalvojo Denas,
lydėdamas jį žvilgsniu, ar keleiviai žiūri į juos pro
užtamsintus langus?
– Aš vairuosiu dar šimtą penkiasdešimt ar du šimtus
kilometrų, kol sustosime nakvynės, – tarė Bilis. – Esu
apskaičiavęs, kad rytoj turėsi visą valandą laiko
apsipirkti, bet vis viena kalnuose būsim judviejų su
Abra numatytu laiku, kad galėtum stoti į žūtbūtinę
kovą. Bet išvažiuot teks prieš auštant.
– Gerai. Ar supranti, kaip visa tai vyks?
 – Sumetu, kaip turėtų būti, – Bilis pažvelgė į Deną. –
Tikėkimės, kad jie nespoksos pro žiūronus, aišku,
jeigu jų turi. Kaip tu manai, ar grįšim gyvi? Sakyk
teisybę. Jei ne, tuomet, kai apsistosime nakvynės,
užsisakysiu patį didžiausią kepsnį, kokį gyvenime esu
regėjęs. Tegu paskui „MasterCard“ gaudo mano
gimines ir reikalauja apmokėt paskutinę sąskaitą. O
žinai ką? Aš neturiu giminių! Išskyrus mano buvusiąją,
kuri nė apmyžt manęs neapmyžtų, jeigu užsidegčiau.
– Grįšim, – atsakė Denas, bet nelabai tvirtu balsu. Jis
pernelyg prastai jautėsi, kad galėtų meluoti į akis.
– Tikrai? Ką gi, vis dėlto vakare užsisakysiu kepsnį.
Na, o tu?
– Ko gero, man užteks lašelio sriubos. Pačios
skysčiausios.
Vien pagalvojus apie valgį, kokią nors pomidorų ar
grybų sriubą, per kurios tirščius nė lėkštės dugno
nesimato, jam sutraukė skrandį.
– Gerai. Galėtum dar valandžiukę į akį kirsti, ką?
Denas žinojo, kad, nors ir kaip nuilsęs ir be
sveikatos, nesugebės sudėti akių, kol Abra grumiasi
su ta senovine pabaisa moters pavidalu, bet vis dėlto
užsnūdo. Miegas buvo jautrus, bet ganėtinai saldus,
kad imtų sapnuoti. Iš pradžių „Panoramą“ (tik dabar
pagrindinis veikėjas buvo liftas, pats vienas zujantis
vidury nakties). Paskui dukterėčią. Šįkart ji merdėjo
smaugiama elektros laidu. Įsmeigusi į Deną
išsprogusias akis, žiūrėjo priekaištingu žvilgsniu.
Buvo aišku, ką ji sako. Tu žadėjai man padėti. Žadėjai
mane gelbėti. Kur tu buvai?

Abra vis atidėliojo tai, ką turėjo padaryti, kol pagaliau

suprato, kad netrukus mama lieps eiti gulti. Rytoj į
mokyklą eiti nereikės, bet vis viena laukė sunki diena.
Ir, galimas daiktas, labai ilga naktis.
Kuo ilgiau atidėliosi, tuo bus blogiau, cara mia.
 Tai buvo evangelija pagal mamutę. Abra pažvelgė į
langą svajodama, kad vietoj Rozos jame pasirodytų
prosenelė. Būtų puiku.
– Mamut, man baisu, – pasiguodė ji. Tačiau, dukart
giliai atsikvėpusi, paėmė savo telefoną ir surinko
Blubelo kempingo „Panoramos“ kotedžo numerį.
Atsiliepė vyras ir, kai Abra pasakė norinti pasikalbėti
su Roza, paklausė, kas ji tokia.
– Tu žinai, kas aš esu, – atšovė ji. Ir įkyriai atgrasiu,
kaip ji vylėsi, tonu pasiteiravo: – Ar jau sergi, ponuli?
Vyriškis neatsakė (tai buvo Slimas Pakalikas), bet ji
išgirdo, kaip jis pusbalsiu į kažką kreipėsi. Netrukus
atsiliepė Roza, spėjusi atgauti pusiausvyrą.
– Sveika, pupyte. Kur tu?
– Važiuoju, – atsakė Abra.
– Tikrai? Kaip malonu, aukseli. Vadinasi, pasekusi, iš
kur skambini, nepamatysiu Naujojo Hampšyro kodo?
– Žinoma, pamatysi, – atrėžė Abra. – Aš skambinu
mobiliuoju. Pratinkis prie dvidešimt pirmojo amžiaus,
šliundra.
– Ko nori? – šiurkščiai atsiliepė Roza.
– Patikrinti, ar gerai permanei taisykles, – atšovė
Abra. – Lauk manęs sutartoje vietoje rytoj penktą
valandą. Atvažiuosiu senu raudonu sunkvežimiuku.
– O kas vairuoja?
– Dėdė Bilis, – atsakė Abra.
– Vienas tų, kurie surengė pasalą?
– Jis buvo su manimi ir Varnu. Liaukis
kamantinėjusi. Užsičiaupk ir klausykis.
– Kokia tu atžari, – nuliūdo Roza.
– Jis sustos automobilių stovėjimo aikštelės gale prie
užrašo KAI LAIMI KOLORADO PROFAI, VAIKUS
MAITINAME UŽ DYKĄ.
– Matau, jau lankeisi mūsų puslapyje. Miela malonu.
O gal dėdė lankėsi? Tikras narsuolis, jei drįso tave
vežti. Jis tavo tėčio ar mamos brolis? Mat domiuosi
stuobrių giminėmis. Sudarau genealoginius medžius.
Ji bandys kamantinėti, – perspėjo ją Denas. Ir
neklydo.
 – Aš sakiau „užsičiaupk ir klausykis“ – kas tau
neaišku? Tu nori susitikti ar ne?
Jokio atsako. Tik įtempta tyla. Kraupi įtempta tyla.
– Iš automobilių stovėjimo aikštelės aiškiai matyti ir
kempingas, ir kotedžas, ir Pasaulio Stogas kalvos
viršūnėje. Tikiuosi, mudu su dėde pamatysime tave
ant kalvos, bet niekur nematysime tavo gentainių. Kol
mudvi tvarkysime reikalus, jie turės laukti toje jūsų
pobūvių salėje. Didžiajame kambaryje, supratai? Dėdė
Bilis nesupras, jeigu jie bus ten, kur jiems nevalia, bet
aš suprasiu. Jei pastebėsiu bent vieną kur nors kitur,
mes išvažiuosim.
– Ar tavo dėdė sėdės automobilyje?
– Ne. Aš sėdėsiu, kol mes viską patikrinsime. Kai jis
grįš, aš ateisiu pas tave. Nenoriu, kad jis prie tavęs
artintųsi.
– Puiku, aukseli. Tebūnie taip, kaip tu nori.
Taip nebus. Tu melagė.
Tačiau melavo ir Abra, vadinasi, viena kitai jos
negalėjo nieko prikišti.
– Noriu paklausti vieno labai svarbaus dalyko,
aukseli, – maloniai kreipėsi Roza.
Abra vos nepasiteiravo, ko ji nori, bet ūmai
prisiminė dėdės patarimą. Tikrojo dėdės. Paklausti
vieno dalyko, aha! O paskui dar vieno... ir dar vieno...
ir dar vieno.
– Susikišk jį sau į vieną vietą, – atrėžė ji ir išjungė
telefoną. Jai virpėjo pirštai. Paskui ėmė virpėti kojos,
rankos, pečiai.
– Abra!
Mama. Stovi apačioje prie laiptų. Kažką nujaučia.
Trupučiuką, bet jaučia. Gal todėl, kad ji mama, o gal
todėl, kad švyti?
– Dukrele, ar viskas gerai?
– Gerai, mama. Jau einu gult.
– Po dešimties minučių ateisim tavęs pabučiuoti.
Kad būtum jau su pižama!
– Gerai.
 Jeigu jie žinotų, su kuo ką tik šnekėjau, – pagalvojo
Abra. Bet jie nežinojo. Jie tarėsi žiną, kas vyksta. Ji
čia, savo kambaryje, namų durys ir langai užrakinti, ir
jie mano, kad jai negresia joks pavojus. Net tėvas,
savo akimis matęs, ką išdarinėja Grynuolių mazgas.
Bet Denas žinojo. Ji užsimerkė ir pabandė su juo
susisiekti.

Denas ir Bilis stovėjo jau prie kito motelio. Iš Abros –

nė garso. Negerai.
– Na, viršininke, – prabilo Bilis. – Eime į vidų ir...
Staiga atsirado Abra. Dėkui Dievui.
– Luktelk, – pertraukė jį Denas ir ėmė klausytis. Po
dviejų minučių atsigręžė į Bilį, ir šis, išvydęs šypseną
jo veide, pagalvojo, kad prieš jį pagaliau ankstesnis
Denas Toransas.
– Ar tai ji?
– Taip.
– Kas nauja?
– Abra sako, pasisekė kuo puikiausiai. Judam į
priekį.
– Apie mane klausinėjo?
– Ar tėvo, ar motinos brolis, ir tiek. Klausyk, Bili, dėl
dėdės, regis, būsim prašovę. Esi per senas, kad būtum
Liusės ar Deivido brolis. Kai rytoj sustosim apsipirkti,
įsigyk tamsius akinius. Kuo didesnius. Ir užsismauk
beisbolo kepuraitę iki ausų, kad nebūtų matyti žilų
plaukų.
– Gal nusipirkt ir plaukų dažų?
– Nebūk kvailas, senas pirdžiau.
Bilis išsišiepė.
– Eime, užsisakysim kambarį ir ko nors užkirsim. Jau
visai neblogai atrodai. Gal išties galėsi ko nors
užkrimst.
– Sriubos, – atsakė Denas. – Neverta žaisti su
ugnimi.
– Tebūnie sriuba.
 Jis suvalgė visą sriubą. Iš lėto. Ir turėdamas galvoje,
kad, šiaip ar taip, viskas baigsis ne vėliau kaip po
paros, pasistengė nevemti. Jie vakarieniavo Bilio
kambaryje, o kai pavalgė, Denas išsitiesė ant kilimo.
Taip mažiau skaudėjo pilvą.
– Kas tai? – paklausė Bilis. – Kokia nors suknista
joga?
– Pataikei. Išmokau žiūrėdamas animacinius
filmukus apie meškutį Jogį. Na, pakartok viską iš
pradžių.
– Viską prisimenu, viršininke, nesijaudink. Žinai,
dabar tu man primeni Keisį Kingslį.
– Negąsdink. Na, pakartok.
– Kai būsim netoli Denverio, Abra įjungs savo
ultragarso siųstuvą. Jeigu iš jų liko dar kas nors, kas
turi ausis, jie supras, kad ji atvyksta. Ir kad ji ne per
toliausia. Mudu atvažiuosim į Saidvinderį anksčiau –
tarkim, ne penktą, o ketvirtą – ir pralėksim pro kelią į
kempingą. Jeigu, žinoma, prie greitkelio jie nebus
pastatę sargybos.
– Vargu bau.
Denas prisiminė dar vieną AA posakį: Mes negalime
primesti savo valios nei žmonėms, nei vietovėms, nei
daiktams. Kaip ir didumoje alkoholikų išminties perlų,
šiame posakyje buvo septyniasdešimt procentų tiesos
ir trisdešimt – vėjo.
– Šiaip ar taip, ne viskas mūsų valioje. Toliau.
– Daugmaž už pusantro kilometro yra piknikų
aikštelė. Esi ten buvęs kelis kartus su mama, kol jūsų
neužsnigo, – Bilis pritilo. – Tik judu su mama. Tėtis
niekad nevažiavo?
– Jis rašė. Pjesę. Toliau.
Bilis tęsė. Denas atidžiai klausėsi, paskui linktelėjo.
– Gerai. Puikiai atsimeni.
– Bene aš nesakiau? O dabar galiu tave kai ko
paklausti?
– Klausk.
– Ryt popiet dar pajėgsi pėsčias nueiti pusantro
kilometro?
 – Žinoma.
Duok Dieve.

10

Jie išvyko anksti, – ketvirtą valandą, gerokai prieš

auštant, – tad po devintos pamatė horizonte slūgsantį
debesį. Po valandos, kai melsvas debesis virto kalnų
grandine, jie sustojo Martenvilyje, Kolorado valstijoje.
Ten, trumpoje (ir pustuštėje) didžiojoje gatvėje, Denas
pastebėjo ne tai, ko ieškojo, o šį tą geresnio: vaikiškų
drabužių parduotuvę „Vaikų pasaulis“. Už pusės
kvartalo buvo vaistinė, o iš abiejų pusių – apdulkėjęs
lombardas ir „Video ekspresas“ su vitrinoje kreida
išvedžiotu užrašu UŽSIDAROME. VISKĄ
IŠPARDUODAME PUSVELČIUI. Jis nusiuntė Bilį į
vaistinę pirkti akinių ir nudrožė į „Vaikų pasaulį“.
Parduotuvė darė slogų, beviltišką įspūdį. Išskyrus jį,
pirkėjų daugiau nebuvo. Kažkieno puikus sumanymas
nuėjo perniek: tikriausiai pakišo koją Sterlingo ir Fort
Morgano prekybos centrai. Kuriems galams pirkti
vietinėje parduotuvėje, jei galima pavažiuoti toliau ir
naujiems mokslo metams pigiai prisipirkti kelnių ir
suknelių? Didelio čia daikto, kad pasiūta Meksikoje ar
Kosta Rikoje? Vangi moteriškė su vangiai nudrykusiais
plaukais išėjo iš už prekystalio ir vangiai nusišypsojo
Denui. Kai jis paaiškino, ko jam reikia, ji išpūtė akis.
– Žinau, skamba neįprastai, – pareiškė jis, – bet
būkit maloni, padarykit man paslaugą. Atsiskaitysiu
grynaisiais.
Jis gavo tai, ko norėjo. Mažose, skurstančiose
parduotuvėlėse atstu nuo greitkelių tas žodis
tebeskamba magiškai.

11

Netoli Denverio Denas susisiekė su Abra. Užsimerkė

ir įsivaizdavo ratą, jiems abiem gerai pažįstamą. Abra
padarė tą patį Anistone. Šįkart buvo kur kas lengviau.
Atsimerkęs jis išvydo Stounų kiemą už namo ir
popiečio saulės nutviekstą Sako upę. Abra atsimerkusi
išvydo Uolinius kalnus.
– Vaje, dėde Bili, kaip gražu, ar ne?
Bilis dirstelėjo į šalia sėdintį vyriškį. Jis buvo
neįprastai susikeitęs kojas ir judino pėdą. Skruostai
buvo paraudę, o važiuojant keliu į vakarus užgesusios
akys dabar spindėjo.
– Žinoma, aukseli, – pritarė jis.
Denas nusišypsojo ir užsimerkė. Kai atsimerkė,
Abros skaistumas pamažu išblėso. Kaip rožė be
vandens, – dingtelėjo Biliui.
– Na?
– Signalas, – atsakė Denas. Jis vėl nusišypsojo, tik
dabar jau nuvargusia šypsena. – Kaip dūmų jutiklis,
prireikus keisti bateriją.
– Manai, jie išgirdo?
– Tikiuosi, – atsakė Denas.

12

Rozai bevaikščiojant palei savo kemperį, pribėgo

Čarlis Žetonas. Tą rytą grynuoliai išgėrė garą, visą
garą, kiek tik buvo ąsotėliuose, išskyrus vieną,
laikomą slėptuvėje. Po tokios puotos, juo labiau kad
pastarąsias dvi dienas ji stiprinosi pati viena, Roza
jautėsi taip pasikrovusi, kad nė negalvojo prisėsti.
– Na? – paklausė ji. – Turi gerų naujienų?
– Aptikau ją! Na, ar ne gera naujiena?
Čarlis, irgi pasikrovęs, čiupo Rozą už rankų ir ėmė
taip suktis, kad jai plaukai suplevėsavo.
– Aptikau ją! Vos kelioms sekundėms, bet tai buvo ji!
– Ar matei jos dėdę?
– Ne, ji žiūrėjo pro priekinį langą į kalnus. Sakė,
labai gražūs...
– Tikrai gražūs, – šiepdamasi pritarė Roza. – Ar ne,
Čarli?
 – ...ir jis atsakė: žinoma. Jie atvažiuoja, Roza! Tikrai
atvažiuoja!
– Ar ji tave pastebėjo?
Jis paleido jos rankas, susiraukė.
– Nesu tikras... Senelis Flikas, ko gero, žinotų...
– Tiesiog sakyk, kaip manai.
– Ko gero, ne.
– Man to gana. Eik į kokią nors ramią vietą. Ten, kur
galėtum susikaupti ir niekas tau netrukdytų. Sėdėk ir
klausykis. Jei – kai – ją aptiksi, duok man žinią.
Nenoriu išleisti jos iš akių. Jei tau reikia daugiau garo,
sakyk. Turiu dar truputį palikusi atsargai.
– Ne, ne, viskas gerai. Aš klausysiuos. Klausysiuos
kaip įmanydamas!
Čarlis Žetonas beprotiškai nusikvatojo ir nudūmė.
Vargu ar jis žino, kur bėga, dingtelėjo Rozai, bet jai
buvo nė motais. Svarbu, kad klausytųsi.

13

Apie vidurdienį Denas ir Bilis buvo jau Fletaironso

papėdėje. Žvelgdamas į artėjančius Uolinius kalnus,
Denas pagalvojo, kad per visus klajonių metus iš tolo
jų vengė, ir nejučia prisiminė kažkokį eilėraštį, kur
sakoma, kad žmogus, nors kaip stengdamasis pabėgti
nuo savęs, galų gale atsiduria vienui vienas viešbučio
kambaryje su plika lempute virš galvos ir revolveriu
ant stalo.
Jie dar turėjo ganėtinai laiko, tad pasuko iš
greitkelio ir nuvažiavo į Bolderį. Bilis norėjo valgyti.
Denas ne... bet jam knietė širdį. Bilis įvairavo į
sumuštinių parduotuvės automobilių stovėjimo
aikštelę, bet Denas, paklaustas, ko jis norėtų, tik
papurtė galvą.
– Tikrai? Tau prieš akis tokia sunki diena!
– Pavalgysiu, kai viskas bus baigta.
Bilis nudrožė į „Sabvėjų“ nusipirkti „Bafalo“
vištienos. Denas tuo tarpu susisiekė su Abra. Ratas
pasisuko.
 Pypt!
Biliui išėjus iš parduotuvės, Denas linktelėjo
trisdešimties centimetrų ilgio sumuštinio pusėn.
– Pakentėk dar keletą minučių. Jeigu jau užsukome į
Bolderį, norėčiau kai ką apžiūrėti.
Po penkių minučių jie jau riedėjo Arapaho gatve.
Likus keliems šimtams metrų iki aptriušusių barų ir
kavinių kvartalo, Denas paprašė Bilį sustoti.
– Na, šveisk savo vištieną. Aš ilgai neužtruksiu.
Denas išlipo iš kabinos ant suskeldėjusio šaligatvio,
nukreipęs akis į apleistą trijų aukštų pastatą su
skelbimu lange: BUTAI SU VISAIS PATOGUMAIS.
NUOMA KAIP STUDENTAMS. Lopais išplikusi veja.
Šaligatvis prižėlęs piktžolių, prasikalusių pro
sueižėjusio asfalto plyšius. Jis nesitikėjo, kad namas
bus išlikęs, manė, kad Arapaho gatvė bus nustatyta
kooperatiniais namais, kurių gyventojai, turtingi
dykinėtojai, gurkšnoja kavą „Starbakse“, kas valandą
spokso į savo feisbuką ir kaip bepročiai duodasi po
tviterį. Tačiau namas stovėjo kaip stovėjęs ir iš
pažiūros atrodė nė kiek nepasikeitęs.
Priėjo Bilis su sumuštiniu rankoje.
– Mums dar liko šimtas dvidešimt kilometrų, Denai.
Metas subinę nešti.
– Gerai sakai, – sutiko Denas, tebežiūrėdamas į žalią
pastatą apsilaupiusiomis sienomis. Kadaise čia gyveno
berniukas; kadaise jis sėdėjo ant šaligatvio, kur dabar
stovi Bilis Frimanas, žiaumodamas savo sumuštinį su
vištiena. Berniukas laukė tėčio grįžtant iš pokalbio
„Panoramos“ viešbutyje. Tas berniukas turėjo balzos
medžio sklandytuvą nulūžusiu sparnu. Nieko baisaus.
Tėtis grįžęs priklijuos su klijais ir lipniąja juosta. O
paskui galbūt juodu laidys jį. Baisus žmogus buvo
tėtis, ir kaip berniukas jį dar mylėjo!
– Čia gyvenau su motina ir tėvu prieš mums
persikeliant į „Panoramą“. Šiaip sau, ar ne?
Bilis patraukė pečiais.
– Teko matyti ir prastesnių.
 Klajonių metais Denas irgi buvo matęs. Pavyzdžiui,
Dinės butą Vilmingtone.
Jis parodė į kairę.
– Štai ten buvo keletas barų. Vienas vadinosi
„Kiauras būgnas“. Regis, ta miesto dalis nė kiek
neatsinaujino, tad tikriausiai jis tebėra. Kai su tėvu
eidavome pro šalį, jis visada stabtelėdavo ir žiūrėdavo
pro langą, ir aš nujausdavau, kaip troškulys traukia jį į
vidų. Toks stiprus, kad ir mane imdavo troškinti.
Malšindamas jį, gėriau keliolika metų, bet jis
nenumaldomas. Tėtis jau tada tai žinojo.
– Bet tu jį tikriausiai mylėjai.
– Mylėjau.
Denas stovėjo nenuleisdamas akių nuo to apleisto,
palaikio pastato. Namas šiaip sau, bet jis nejučia
pagalvojo, kaip būtų susiklostęs jų gyvenimas, jeigu
jie būtų likę čia gyventi. Jei „Panorama“ nebūtų
įviliojusi jų į spąstus.
– Jis buvo ir geras, ir blogas, aš mylėjau jį ir tokį, ir
kitokį. Veikiausiai ir dabar tebemyliu, padėk man,
Dieve.
– Tu kaip ir diduma vaikų, – atsiliepė Bilis. – Myli
savo tėvus ir tikiesi, kad viskas bus gerai. O ką gi
daryti? Eime, Denai. Jeigu norime užbaigti tai, ką
pradėjom, reikia važiuot.
Po pusvalandžio Bolderis liko užpakaly – jie kilo į
Uolinius kalnus.
 DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Žmonės-vaiduokliai

Diena linko vakarop – bent jau Naujajame Hampšyre,

bet Abra vis dar sėdėjo galinėje verandoje žiūrėdama į
upę. Šokliukas tupėjo šalia ant komposto bakelio
dangčio. Išėję į kiemą, Liusė ir Deividas atsisėdo iš
abiejų pusių. Iš virtuvės į juos žiūrėjo Džonas Daltonas
su puodeliu kavos rankoje. Juodas gydytojo
lagaminėlis stovėjo ant darbastalio, bet jame nebuvo
nieko, kas galėtų praversti tą vakarą.
– Eitum į vidų, pavakarieniautum, – pasiūlė Liusė
suvokdama, kad Abra neis, tikriausiai negali eiti, kol
viskas nesibaigs. Bet žmogus visada griebiasi to, kas
įprasta. Ji žiūrėjo į viską kitomis akimis nei duktė: juk
gyvenimas tarytum plaukia savo vaga, pavojus toli, už
kelių tūkstančių kilometrų. Iki tol Abros veidas buvo
švarus kaip kūdikio, bet pastaruoju metu prie nosies
sparnelių pilna spuogiukų, o smakras išbertas
bjauriais pūlinukais. Pradėjo reikštis hormonai,
skelbdami pereinamąjį amžių: Liusė mielai tuo
patikėtų, nes tai normalu. Bet spuogeliais išberia ir
nuo sukrėtimų. O kodėl tokia išblyškusi, pajuodusiais
paakiais? Atrodo tokia pat paliegusi, koks buvo Denas,
kai Liusė matė jį pastarąjį kartą, lėtai ir skausmingai
lipantį į Frimano sunkvežimiuką.
– Dabar negaliu valgyti, mama. Neturiu laiko. Be to,
vis viena iškart išvemčiau.
– Ar dar ilgai reikės laukti, Abe? – paklausė
Deividas.
 Ji nė nežvilgtelėjo nei į motiną, nei į tėvą. Sėdėjo
nenukreipdama akių nuo upės, bet Liusė žinojo, kad iš
tikrųjų jos nemato. Ji buvo toli, ten, kur nė vienas jų
negalėjo jai padėti.
– Neilgai. Pabučiuokite mane ir eikite į vidų.
– Bet... – pradėjo Liusė ir pamatė, kaip Deividas
papurtė galvą. Tik vieną kartą, bet griežtai. Ji
atsiduso, paėmė Abrai už rankos (nepaprastai šaltos)
ir pabučiavo į kairį skruostą. Deividas pakštelėjo į
dešinį.
– Nepamiršk, ką sakė Denas, – priminė Liusė. – Jeigu
nepasiseks...
– Eikit, eikit. Kai viskas prasidės, pasidėsiu Šokliuką
ant kelių. Tuomet manęs netrukdykit. Nieku gyvu.
Priešingu atveju gali žūti dėdė Denas, o gal ir Bilis. Aš
galiu nuvirsti, lyg nualpti, bet aš nenualpsiu, taigi
nelieskite manęs ir neleiskite daktarui Džonui manęs
liesti. Tiesiog palikite mane ramybėje iki tol, kol
viskas baigsis. Man rodos, Denas žino, kur mes galime
būti drauge.
– Aš nesuprantu, kaip jūs sugebėsite juos apmauti, –
įsiterpė Deividas. – Toji moteris, Roza, iškart pastebės,
kad ten nėra jokios mergaitės...
– Eikite tuojau pat į vidų, – įsakė Abra.
Jie pakluso. Liusė maldaujamai pažvelgė į Džoną,
bet jis tik gūžtelėjo pečiais ir palingavo galvą. Visi trys
sustojo apsikabinę virtuvėje prie lango žiūrėdami į
merginą, kuri sėdėjo verandoje apglėbusi kelius. Jokio
pavojaus: aplink ramu. Tačiau pamačiusi, kad Abra,
jos mažylė, siektelėjo Šokliuko ir patupdė seną
pliušinį zuikį sau ant kelių, Liusė sudejavo. Džonas
spustelėjo jai petį. Deividas stipriau apkabino ją per
liemenį, ir ji išsigandusi įsikibo jam į ranką.
Kad tik mano dukrelei nieko bloga neatsitiktų. Jeigu
turi atsitikti... kokia nelaimė... tegu atsitinka mano
suvestiniam broliui. Niekada nežinojau, kad jis mano
brolis. Tik ne jai.
– Viskas bus gerai, – nuramino ją Deividas.
Ji linktelėjo.
 – Žinoma. Žinoma, bus gerai.
Jie žiūrėjo į merginą, sėdinčią verandoje. Liusė
žinojo, kad Abra neatsilieptų, jeigu ją pašauktų. Abros
ten nebuvo.

Be dvidešimt ketvirtą vietos laiku Bilis su Denu

pasiekė posūkį į pagrindinę grynuolių Kolorado
būstinę, tad laiko dar turėjo per akis. Asfaltuoto kelio
gale stovėjo kaimo sodybos vartai, ant jų kabojo
medinė lenta su išpjaustytu užrašu SVEIKI ATVYKĘ Į
BLUBELO KEMPINGĄ! JAUSKITĖS KAIP NAMIE!, o
šalia kelio – toli gražu nebe toks svetingas užrašas
LAIKINAI UŽDARYTA.
Bilis pralėkė nelėtindamas greičio, bet įdėmiai
apsižvalgė.
– Nieko nematyti. Net vejose, nors, manding, galėjo
prie vartų pasodinti kokią kaliausę. Vajėzau, Denai,
kaip šiurpiai atrodai!
– Laimė, kad Amerikos gražuolio konkursas tik metų
pabaigoje, – atsiliepė Denas. – Už pusantro kilometro,
gal net arčiau. Turi būti skelbimas: „Posūkis į
apžvalgos aikštelę ir piknikų zoną“.
– O jeigu jie pastatė ten sargybą?
– Nepastatė.
– Iš kur žinai?
– Todėl, kad nei Abra, nei jos dėdė Bilis negali žinoti
šito kelio, nes niekada nėra čia buvę. O apie mane
grynuoliai nieko nežino.
– Tikėkimės.
– Pasak Abros, visi grynuoliai ten, kur ir turi būti. Ji
patikrino. O dabar, Bili, patylėk. Man reikia pagalvoti.
Jam reikėjo pagalvoti apie Heloraną. Po tos
pasibaisėtinos žiemos „Panoramoje“ Denis Toransas
keletą metų bendravo su Diku Heloranu. Kartais akis į
akį, kartais mintimis. Denis mylėjo motiną, bet ji kai
ko nesuvokė, o ir negalėjo suvokti. Pavyzdžiui, kas per
daiktas tie seifai, kuriuose uždaromi švytėjimo kartais
primasinti pavojingi padarai. Tiesa, tie triukai su
seifais ne visada pavykdavo. Denas keletą kartų bandė
sukurti seifą girtuoklystei, bet visi bandymai nuėjo
perniek (gal jis kaip tik to ir norėjo). O štai ponia
Mesi... ir Horasas Derventas...
Dabar ant lentynos stovėjo ir trečias seifas, tik ne
toks tvirtas, kokius Denas kūrė vaikystėje. Todėl, kad
jis ir pats nebuvo toks stiprus? Todėl, kad jame buvo
uždaryti anaiptol ne tie neapdairūs vaiduokliai,
kadaise išdrįsę jo ieškoti? O gal dėl vieno ir dėl kito?
Jis nežinojo. Žinojo tik tiek, kad jis nepatikimas. Jeigu
atidarytų tą seifą, tai, kas jame uždaryta, gali jį
pražudyti. Bet...
– Ką tu turi omeny? – paklausė Bilis.
– Ką? – Denas apsižvalgė, viena ranka laikydamasis
už pilvo. Skaudėjo nežmoniškai.
– Pasakei: „Kitos išeities nėra.“ Ką tu turėjai omeny?
– Išmesk iš galvos.
Jie privažiavo piknikų aikštelę, ir Bilis pasuko iš
kelio. Priešaky plytėjo laukymė, pristatyta suolų, stalų,
su duobėmis kepsninėms statyti. Vieta Denui priminė
Pragiedrulį, tik čia nebuvo upės.
– Na... jeigu nepasiseks, sėsk prie vairo ir nešdinkis
su devyniais velniais.
– Manai, išsigelbėsiu?
Denas neatsakė. Pilvą tiesiog raižyte raižė.

Tą pirmadienio popietę, prieš keturias, Roza su

Romiąja Seire nuėjo ant Pasaulio Stogo.
Roza mūvėjo džinsus, išryškinančius jos ilgas dailias
kojas. Nors buvo vėsu, Romioji Seirė vilkėjo blankia
melsva namine suknele, siekiančia storas blauzdas,
aptemptas kompresinėmis kojinėmis. Roza stabtelėjo
prie lentelės, prisriegtos prie granitinio stulpelio,
stūksančio netoli trisdešimties pakopų apžvalgos
aikštelės laiptų. Joje buvo parašyta, kad toje vietoje
stovėjo istorinis „Panoramos“ viešbutis, supleškėjęs
prieš trisdešimt penkerius metus.
– Čia labai stipri energinė vieta, Seire.
Seirė linktelėjo.
– Turbūt žinai, kad kai kur muša karštosios versmės,
iš žemės veržiasi garai, ar ne?
– Ha.
– Čia irgi kažkas panašaus, – Roza pasilenkė,
pauostė žolę ir laukų gėles. Viską gožė geležingas
kraujo kvapas. – Stiprūs pojūčiai: neapykanta, baimė,
prietarai, gašlumas. Žmogžudystės atbalsis.
Pasistiprinti nelabai pasistiprinsi, bet atsigaivinti
galima. Nevystanti kvapų puokštė.
Seirė nieko neatsakė, bet įdėmiai žiūrėjo į Rozą.
– O štai tas daiktas, – Roza mostelėjo į medinius
pakylos laiptus, – tas daiktas primena kartuves, ar ne?
Trūksta tik angos.
Seirė neatsakė nė žodžio. Bent jau balsu. Tačiau jos
mintis
(nėra virvės)
nuskambėjo gana aiškiai.
– Gerai sakai, širdele, bet viena mūsų vis viena čia
kabos. Arba aš, arba toji snarglaiža, kaišiojanti snapą į
mūsų reikalus. Matai? – Roza parodė į žalią pašiūrę už
kokių dvidešimties žingsnių.
Seirė linktelėjo.
Rozai ant juosmens kabojo piniginė su užtrauku.
Atitraukusi užtrauką, ji pasirausė piniginėje, išgriebė
raktą ir atkišo draugei. Seirė nuėjo prie pašiūrės,
aukšta žolė plaikstė jai per storas kūno spalvos
kojines. Raktas tiko kabamai spynai, kuria buvo
užrakinta pašiūrė. Seirė patraukė duris, jos atsidarė,
ir pavakario saulė apšvietė patalpą, ne ką didesnę nei
kaimiečio išvietė. Viduje buvo vejapjovė, plastikinis
kibiras su pjautuvu ir grėblys. Prie galinės sienos
stovėjo kastuvas ir kaplys. Pašiūrėje nieko daugiau
nebuvo, nebuvo ir vietos, kad galėtum pasislėpti.
– Įeik, – įsakė Roza. – Pažiūrėsim, kaip tau seksis.
Priputusi tiek garo, turėtum mane nustebinti.
 Kaip ir visi kiti Grynuolių mazgo nariai, Romioji
Seirė turėjo šiokių tokių gebėjimų. Ji įėjo į pašiūrę ir
pauosčiusi suniurzgė:
– Daug dulkių.
– Nekreipk dėmesio į dulkes. Norėčiau pamatyti,
kaip tu sugebi prisitaikyti. Ar veikiau norėčiau tavęs
nematyti.
Tokį gebėjimą turėjo Seirė. Ji nemokėjo tapti visiškai
nematoma (nė vienas grynuolis to nemokėjo), bet
gebėjo užleisti savotišką ūką, derantį su jos
neišvaizdžiu veidu ir liemeniu. Ji pasisuko į Rozą,
paskui pažvelgė į savo šešėlį. Krustelėjo – per pusę
žingsnio – ir jos šešėlis susiliejo su vejapjovės
rankena. Paskui ji sustingo, ir pašiūrė ištuštėjo.
Roza užsimerkė, paskui atsimerkė, ir už vejapjovės
pasirodė Seirė kukliai ant pilvo sunertomis rankomis,
tarytum drovi mergina, vakarėlyje laukianti, kada ją
pakvies šokti koks nors vaikinas. Roza pažvelgė į
kalnus, o kai vėl nukreipė žvilgsnį į pašiūrę, ten
nebuvo nė gyvos dvasios: kamaraitė, kur nėra vietos
nė slėptis. Ryškiai apšviesta saulės, tuščia, nė šešėlio.
Kas be ko, išskyrus vejapjovės rankenos šešėlį. Tik...
– Priglausk alkūnę, – įsakė Roza. – Aš ją matau.
Trupučiuką.
Romioji Seirė pakluso ir po sekundės visiškai
pranyko. Pasirodė tik tada, kai Roza įtempė akis ir ją
pastebėjo. Juk ji žinojo, kad Seirė pašiūrėje. Kai išmuš
valanda, – o laukti liko ne per daugiausia, – snarglaiža
jos nepastebės.
– Puiku, Seire! – meiliai pagyrė ją Roza (meiliai, kiek
įstengdama). – Ko gero, man tavęs neprireiks. Jei
prireiks, griebkis pjautuvo. Ir prisimink Endę. Gerai?
Priminus Endę, Seirės lūpų kampeliai sielvartingai
nusviro. Ji įdėmiai pažvelgė į pjautuvą, įkištą į
plastikinį kibirą, ir linktelėjo.
Roza priėjusi siektelėjo spynos.
– Dabar tave užrakinsiu. Snarglė pastebės tuos,
kurie sėdi kotedže, bet tavęs ne. Neabejoju. Nes tu
romi, ar ne?
 Seirė vėl linktelėjo. Ji visada romi.
(na o kaip)
Roza nusišypsojo.
– Spyna? Dėl to nesijaudink. Svarbiausia, laikykis
tyliai. Kad man nė krust. Supratai?
– Ha.
– Supratai, kam tau reikia pjautuvo?
Roza niekada nepatikėtų Seirei ginklo, jeigu net
grynuoliai turėtų revolverį.
– Pjauvas. Ha.
– Jeigu ją įveiksiu, – o dabar turiu tiek garo, kad
įveiksiu ją be jokio vargo, – stovėsi čia ir lauksi, kol aš
tave išleisiu. Bet jeigu išgirsi mane šaukiant... pala...
jei išgirsi mane šaukiant: nelauk, kol aš tave
nubausiu, vadinasi, man reikės tavo pagalbos.
Pasistengsiu, kad ji stovėtų į tave nugara. Ar žinai, kas
tuomet atsitiks?
(aš užlipsiu laiptais ir)
Bet Roza papurtė galvą.
– Ne, Seire. Nereikės lipti. Iki aikštelės ji niekada
neprieis. Būtų skaudu netekti tiek garo, netgi
skaudžiau, nei praleisti progą savo rankomis nužudyti
tą snarglę... kuo ilgiau pakankinus. Bet nevalia žaisti
su ugnimi. Mergiščia labai stipri. Kokio signalo turėsi
laukti, Seire?
– Neauk, kol as tave nuausiu.
– Ir apie ką tuomet pagalvosi?
Pro susivėlusius karčiukus žybtelėjo akys.
– Kelstą!
– Žinoma. Apie kerštą už Endę, tos snarglaižos
draugų nužudytą. Bet ne anksčiau, nei tave
pašauksiu – aš pati noriu su ja susidoroti, – Roza taip
sugniaužė kumščius, kad nagai įsikirto į delnus
palikdami skaisčiai raudonus pusmėnuliukus. – Bet
jeigu man prireiks tavo pagalbos, ateisi. Nė akimirkos
nedvejok ir nieko nesibaimink. Nesustok, kol įsmeigsi
jai į kaklą pjautuvo ašmenis ir pamatysi, kaip iš
gerklės išlenda liežuvis.
Seirei dar labiau sužibo akys.
 – Ha.
– Puiku.
Roza pabučiavo ją, paskui uždarė duris ir užsklendė
spyną. Įsikišo raktą į piniginę ir atsirėmė į duris.
– Klausykis, širdele. Jeigu pasiseks, tu pirmoji gausi
garo. Pažadu. Paties geriausio garo tavo gyvenime.
Roza nusileido nuo apžvalgos aikštelės, keliskart
giliai atsikvėpė ir ėmė kopti laiptais.

Denas stovėjo rankomis atsirėmęs į piknikų stalą,

nuleidęs galvą, užsimerkęs.
– Nei šis, nei tas, – nesutiko Bilis. – Aš turiu eiti su
tavimi, ir baigta.
– Negalima. Daryk, kas tau priklauso.
– O jeigu pusiaukelėje neteksi sąmonės? Jeigu net to
neatsitiks, kaip sugebėsi susidoroti su visa gauja? Į
tave pasižiūrėjus, atrodo, kad ir penkiametis vaikas
tave suriestų į ožio ragą.
– Man regis, labai greit pasijusiu kur kas geriau. Ir
jėgų įgausiu. Važiuok, Bili. Prisimeni, kur reikia
sustoti?
– Pačiame aikštelės gale, prie užrašo, kad, laimėjus
Kolorado komandai, vaikai valgo už dyką.
– Visiškai teisingai, – Denas pakėlė galvą ir pamatė,
kad Bilis užsibalnojo dideliausius tamsius akinius. –
Užsismauk kepurę. Iki pat ausų. Laikykis kaip jaunas.
– Moku tokią vieną gudrybę, kad atrodyčiau
jaunesnis. Žinoma, jeigu pasiseks.
Denas praleido jo žodžius pro ausis.
– Man reikia dar kai ko.
Jis atsitiesė ir išskėtė rankas. Bilis apkabino jį,
trokšdamas suspausti taip, kad kaulai sutraškėtų, bet
neišdrįso.
– Abra gerai padarė. Be tavęs nieku gyvu nebūčiau
čionai atsikapstęs. Na, o dabar keliauk savo reikalais.
– Būk atsargus, Denai, – paprašė Bilis. – Tikiuosi,
kad Padėkos dieną tu vairuosi traukinuką į
Pragiedrulį.
– Mielai, – atsakė Denas. – Geriausias žaislinis
traukinys, kokio nė vienas vaikas nėra turėjęs.
Bilis stovėjo žiūrėdamas, kaip jis, laikydamasis
rankomis už pilvo, iš lėto pėdina kitapus progumos
prie stulpo su dviem medinėmis rodyklėmis. Viena
rodė į vakarus, į Paunio apžvalgos aikštelę. Kita – į
rytus, pakalnėn. Joje buvo užrašas Į BLUBELO
KEMPINGĄ.
Denas nužygiavo antruoju taku. Kurį laiką pro
virpančius geltonus epušių lapus Bilis dar matė, kaip
jis skausmingai slenka nudelbęs galvą, žiūrėdamas
sau po kojomis. Paskui dingo iš akių.
– Pasirūpink mano vaikinuku, – paprašė Bilis gerai
nesuvokdamas, į ką kreipiasi – į Dievą ar Abrą, ir tarė
sau, jog tai nesvarbu: šiandien ir vienas, ir kita
tikriausiai turi pernelyg daug darbo, kad teiktųsi
išklausyti senio prašymą.
Jis grįžo prie sunkvežimiuko, iš kėbulo ištraukė
mergaitę išplėstomis žydromis akimis ir šiurkščiais
šviesiais garbanotais plaukais. Visiškai lengvutę:
matyt, tuščiavidurė.
– Kaip laikaisi, Abra? Tikiuosi, tavęs per daug
nesukratė kelionėje?
Mergaitė vilkėjo Kolorado „Uolinių“ marškinėliais ir
mėlynomis puskelnėmis. Buvo basa, o kas čia tokio? Ši
mergaitė, tiesą pasakius, manekenas, pirktas
merdinčioje Martenvilio vaikiškų drabužių
parduotuvėje, pati viena nebuvo nuėjusi nė žingsnelio.
Bent jau kojos lankstėsi per kelius, ir Bilis be niekur
nieko pasodino ją šalia savęs sunkvežimiuko kabinoje.
Prisegė manekeną saugos diržu, buvo beuždarąs
dureles, paskui pačiupinėjo kaklą. Jis irgi lankstėsi,
nors ne per daugiausia. Bilis atšlijo, norėdamas
pažiūrėti, kaip manekenas atrodo iš šalies. Neblogai.
Rodės, lyg mergaitė žiūri į kažką ant kelių. O gal
meldžiasi, kaupdama jėgas būsimoms grumtynėms.
Visai neblogai.
Žinoma, jeigu jie turi žiūronų.
 Bilis įlipo į kabiną ir palaukė, kad Denas spėtų nueiti
kuo toliau. Be to, tikėdamasis, kad jis nesusmuko kur
nors kelyje į Blubelo kempingą.
Be penkiolikos penktą Bilis įjungė variklį ir išvyko
atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavo.

Nors pilvą tolydžio vis stipriau gręžė karštis, Denui

pavyko eiti vienodu greičiu. Atrodė, lyg bandytų
prasigraužti kokia ugninė žiurkė. Jeigu kelias būtų
kilęs į kalną, o ne leidęsis, jis kaip gyvas nebūtų jo
įveikęs.
Be dešimties penktą jis priėjo posūkį ir sustojo.
Tolėliau, už epušyno, plytėjo žalia išpuoselėta veja,
driekdamasi dviejų teniso aikštelių link. Toliau buvo
kemperių stovėjimo aikštelė ir ilgas rąstinis pastatas –
„Panoramos“ kotedžas. Už jo šlaitas kilo aukštyn. Ten,
kur kitados stovėjo „Panoramos“ viešbutis, skaistaus
dangaus fone dunksojo aukšta platforma, panaši į
raketų paleidimo bokštą. Pasaulio Stogas. Pažvelgus į
jį, Denui dingtelėjo ta pati mintis
(kartuvės)
kaip ir Skrybėlėtajai Rozai. Prie turėklų, atsigręžusi
į svečių automobilių stovėjimo aikštelę, stypsojo
vieniša figūra. Moteris. Cilindras šauniai pakreiptas
ant šono.
(Abra ar tu čia)
(aš čia Denai)
Sprendžiant iš balso, ji rami. Svarbiausia, kad ji
rami.
(ar jie tave girdi?)
Denas pajuto lyg kažką kutenant: Abros šypseną.
Piktą.
(jei negirdi vadinasi jie kurti)
Puiku.
(eikš bet įsidėmėk jeigu liepsiu eiti šalin EIK ŠALIN)
Ji neatsakė, bet, jam nespėjus pakartoti savo žodžių,
atsidūrė šalia.
 6

Stounai ir Džonas Daltonas bejėgiškai stebėjo, kaip

Abra šonu nuvirto ant priebučio grindų, kojomis
remdamasi į apatinius laiptelius. Šokliukas išsprūdo iš
suglebusios rankos. Nebuvo panašu, kad ji būtų
užmigusi ar nualpusi: veikiau atrodė, kad patekusi į
komą ar mirusi. Liusė puolė į priekį. Deivas ir Džonas
griebė ją už rankų.
Ji bandė ištrūkti.
– Paleiskit! Aš turiu jai padėti!
– Tu negali jai padėti, – atrėmė Džonas. – Dabar jai
gali padėti tik Denas. Juodu turi padėti vienas kitam.
Ji įsmeigė į jį paklaikusias akis.
– Ar ji bent kvėpuoja? Sakyk!
– Kvėpuoja, – atsakė Deivas, vargu ar tikėdamas
savo žodžiais.

Pasirodžius Abrai, pirmąsyk nuo pat Bostono Denui

susilpnėjo skausmas. Tačiau jo tai nė kiek
nenuramino, nes dabar drauge su juo kamavosi ir
Abra. Jis tai suprato iš jos veido išraiškos, bet
paregėjo ir tai, su kokiu nusistebėjimu ji žvalgosi po
kambarį, kuriame atsidūrė. Dviaukštė lova, pušinėmis
lentelėmis apkaltos sienos, šalavijų ir kaktusų
piešiniais išmargintas kilimas. Ant kilimo ir apatinės
lovos mėtėsi pigūs vaikiški žaislai. Kampe ant
nedidelio rašomojo stalo kūpsojo krūvelė knygų ir
didokų gabaliukų dėlionė. Kitame kambario kampe
spragsėjo ir šnypštė šildytuvas.
Priėjusi prie stalo, Abra paėmė vieną knygą. Ant
viršelio mergaitė triratuku spruko nuo šuns. Antraštė:
Mokausi skaityti su Diku ir Džeine.
Denas priėjo prie jos mąsliai šypsodamas.
– Mergaitė vardu Selė. Dikas ir Džeinė – jos brolis ir
sesuo. O šuo vadinasi Džipas. Kurį laiką jie buvo mano
geriausi draugai. Tiesą pasakius, vieninteliai draugai.
Žinoma, išskyrus Tonį.
Ji padėjo knygą ir atsigręžė į jį.
– Kas tai per vieta, Denai?
– Prisiminimas. Kadaise šioje vietoje stovėjo
viešbutis, o čia – mano kambarys. Dabar tai vieta, kur
mudu galime būti kartu. Prisimeni tą ratą, kuris ima
suktis, kai įeini į kieno nors sąmonę?
– Aha...
– Čia jo centras. Ašis.
– Norėčiau niekur iš čia neiti. Čia... saugu. Išskyrus
štai šitą... – Abra parodė į aukštą prancūzišką langą. –
Jis čia nedera, – ir beveik priekaištingai pažvelgė į jį. –
Jo čia nebuvo, tiesa? Kai buvai mažas.
– Ne. Mano kambaryje apskritai nebuvo langų, o
vienintelės durys vėrėsi į administratoriaus butą. Aš
šiek tiek jį pakeičiau. Turėjau pakeisti. Žinai kodėl?
Ji įdėmiai pažvelgė į jį:
– Nes tuomet – tai tuomet, o dabar – tai dabar. Nes
praeities nebėra, nors ji ir nulemia dabartį.
Jis šyptelėjo:
– Ir aš nebūčiau mokėjęs geriau paaiškinti.
– Tau ir nereikėjo nieko aiškinti. Aš perskaičiau tavo
mintis.
Jis atvedė ją prie prancūziško lango, kurio iš tikrųjų
niekada ir nebuvo. Pro stiklą buvo matyti veja, teniso
aikštelės, „Panoramos“ kotedžas ir Pasaulio Stogas.
– Aš ją matau, – giliai atsiduso Abra. – Ji štai ten,
nežiūri į mūsų pusę, ar ne?
– Tikiuosi, – atsakė Denas. – Ar labai skauda,
vaikeli?
– Labai, – atsakė ji. – Bet nesvarbu. Nes...
Baigti minties nereikėjo. Jis ir šiaip viską žinojo, ir
Abra nusišypsojo. Jie buvo viena esybė ir, nepaisydami
tos vienystės keliamo skausmo – tiek fizinio, tiek
dvasinio, – tuo mėgavosi. Visa širdimi.
– Denai?
– Ką, vaikeli?
 – Ten žmonės-vaiduokliai. Aš juos jaučiu, nors ir
nematau. O tu?
– Aš irgi.
Daug metų. Nes praeitis nulemia dabartį. Denas
apkabino Abrą per pečius, o Abra jį – per liemenį.
– Ką dabar darysim?
– Lauksim Bilio. Tikiuosi, jis nevėluos. O paskui
viskas turi vykti labai greitai.
– Dėde Denai?
– Ko, Abra?
– Kas lindi tavyje? Tai ne vaiduoklis. Atrodo, lyg
būtų... – ji sudrebėjo. – Atrodo, lyg būtų pabaisa.
Jis neatsakė.
Ji atsitiesė ir atšlijo per žingsnį.
– Žiū! Antai!
Į svečių automobilių stovėjimo aikštelę riedėjo
senutėlis fordas.

Rankomis atsirėmusi į turėklus, Roza stovėjo

apžvalgos aikštelėje žiūrėdama, kaip į automobilių
stovėjimo aikštelę įvažiuoja sunkvežimiukas. Nuo garo
jos regėjimas pagerėjo, bet vis viena ji gailėjosi
nepasiėmusi žiūronų. Juk sandėlyje tikriausiai guli
kelios poros svečiams, panūdusiems stebėti
paukščius, tad ko ji nepasiėmė?
Nes ir šiaip rūpesčių buvo per akis. Antkrytis...
žiurkės bėga iš laivo... Varno mirtis nuo snarglės
rankos...
Taip, visa tai tiesa, bet vis viena reikėjo nepamiršti
žiūronų. Įdomu, dingtelėjo mintis, ką dar pamiršau,
bet beregint nuvijo tą mintį. Sočiai prisirijusi garo, ji
vis dar jautėsi esanti padėties viešpatė. Viskas klostėsi
pagal planą. Netrukus čionai ateis mergiščia,
pertekusi kvailo paauglės pasitikėjimo savimi ir savo
galiomis.
Bet čia, meilut, ne aš būčiau, jei mano viršus
nebūtų! Jei viena nesugebėsiu su tavimi susidoroti,
pasiskolinsiu jėgų iš saviškių mazgo. Jie visi
didžiajame kambaryje, nes, tavo nuomone, taip būtų
geriausia. Bet čia tu prašovei pro šikšnelę. Kai mes
visi drauge, esame Grynuolių mazgas – energijos
akumuliatorius. Prireikus galiu prisijungti ir
pasipildyti jėgų.
O jeigu neišdegs, savo eilės laukia Romioji Seirė. Su
pjautuvu rankoje. Gal ji ir ne išminties bokštas, bet
užtat negailestinga žudikė, o jei perpranta savo
užduotį – aklai paklusni. Be to, ji turi savo sumetimų
pakloti snarglę apžvalgos platformos papėdėje.
(Čarli)
Čarlis Žetonas atsiliepė beregint. Apskritai jis buvo
menkas telepatas, bet dabar, kotedžo didžiajame
kambaryje palaikomas kitų grynuolių, raiškiai ir
garsiai siuntė savo mintis, vos tverdamas iš
susijaudinimo.
(signalas stiprus ir nepertraukiamas tikriausiai jį čia
pat turėtum ir tu jausti)
Roza jautė, nors stengėsi užkardyti savo sąmonę,
kad snarglė neįlįstų ir nepridarytų bėdos.
(nesijaudink tiesiog perspėk visus kad būtų
pasiruošę jeigu man prireiktų pagalbos)
Atsiliepė gausybė balsų, vieni per kitus siūlydamiesi
padėti. Ligoniai, ir tie piršosi į pagalbą. Roza už tai
juos mylėjo.
Ji įsmeigė akis į šviesiaplaukę merginą, kuri sėdėjo
kabinoje nuleidusi galvą. Ką nors skaitė? Stengėsi
sutelkti jėgas dvikovai? Stuobrių Dievulį meldė
pagalbos? Didelio čia daikto!
Eikš čionai, snargle. Eikš pas tetulę Rozą.
Bet iš kabinos išlipo ne mergina, o dėdė. Snarglė
taip ir sakė. Išlipo apsižvalgyti. Be perstojo
dairydamasis, palengva iš priekio apėjo automobilį.
Pasilenkė prie keleivio lango, kažką pasakė
mergiščiai, paskui paėjėjo keletą žingsnių į šalį.
Pažvelgė į kotedžą, paskui atsigręžė į platformą,
dūluojančią giedro dangaus fone... ir pamojo ranka. Ir
tas akiplėša pirdalius drįsta jai moti!
 Roza jam nepamojo. Susiraukė. Dėdė. Kodėl tėvai
siunčia savo snarglaižą dukterį su dėde, užuot patys ją
atvežę? Ir apskritai kodėl leido jai čia važiuoti?
Ji įtikino tėvus, kad nėra kitos išeities. Pasakė, kad
jei neateis pas mane, aš pas ją ateisianti. Štai kodėl, ir
tai savaime suprantama.
Gal ir suprantama, bet Roza vis labiau jautėsi kaip
nesava. Ji leido mergiūkštei primesti savo taisykles.
Vadinasi, vienaip ar kitaip snarglė ją šokdina. Roza
nusileido tik todėl, kad kempingas – jos valda ir kad ji
ėmėsi visų atsargumo priemonių, bet svarbiausia – ji
nesitvėrė pykčiu. Velnišku pykčiu.
Roza įsmeigė akis į žmogėną automobilių stovėjimo
aikštelėje. Jis vėl vaikščiojo šen bei ten norėdamas
įsitikinti, kad ji visiškai viena. Normalu, juo dėta, Roza
irgi būtų taip pasielgusi, bet jai vis dėlto nedavė
ramybės mintis, kad jis tiesiog stengiasi nustumti
laiką, nors negalėjo suvokti kodėl.
Roza įdėmiau įsižiūrėjo į vyriškio eiseną ir
pagalvojo, kad jis ne toks jaunas, kaip iš pradžių jai
atrodė. Iš eisenos buvo aišku, kad jis vaikščioja toli
gražu ne kaip jaunuolis. Ir su artritu jau neblogai
pažįstamas. Ir kodėl mergiščia nejuda iš vietos?
Rozai širdį pirmąsyk persmelkė baisi nuojauta.
Kažkas ne taip.

– Ji žiūri į poną Frimaną, – tarė Abra. – Metas eiti.

Jis atidarė prancūzišką langą, bet sudvejojo. Sukėlė
nerimą jos balso tonas.
– Kas nors negerai, Abra?
– Nežinau. Gal nieko nėra, bet man nepatinka.
Pernelyg įdėmiai į jį žiūri. Eime.
– Iš pradžių man reikia kai ką padaryti. Pasiruošk ir
nieko nebijok.
Denas užsimerkė ir nusėlino į tolimiausią savo
sąmonės užkaborį. Iš tikro po tiekos metų seifai turėjo
glūdoti po dulkių sluoksniu, bet tie du, Deno sukurti
vaikystėje, spindėjo kaip nauji. Kodėl gi ne? Juk jie
sukurti iš grynų gryniausios vaizduotės. Trečią –
visiškai naują – gaubė blausi aura, ir Denas pagalvojo:
Nieko nuostabaus, kad prastai jaučiuosi.
Nieko baisaus. Kol kas tegu sau stovi. Jis atvožė patį
seniausią, tikėdamasis visko, ir nieko jame nerado.
Na, beveik nieko. Seife, kuriame trisdešimt dvejus
metus kamavosi ponia Mesi, gulėjo tik žiupsnelis pilkų
pelenų. O štai kitame...
Denas susivokė, kaip buvo kvaila patarti jai nieko
nebijoti.
Abra suspigo.

10

Anistone, galinėje namo verandoje, Abrai įsimetė

drebulys. Kojas sutraukė spazmai, kulniukai
sukaukšėjo į laiptelius, ranka – suglebusi kaip žuvis,
išmesta ant kranto ir pasmerkta užtrokšti, – sviedė
vargšą suniurkytą Šokliuką, ir jis nuskriejo šalin.
– Kas jai atsitiko? – suriko Liusė.
Ir puolė prie durų. Deividas sustingo išvydęs
traukulių tampomą dukterį, bet Džonas spėjo dešine
ranka apkabinti Liusę per liemenį, o kaire – per
pečius. Ji stengėsi ištrūkti.
– Paleisk! Aš einu pas ją!
– Ne! – suriko Džonas. – Ne, Liuse, negalima!
Ji būtų išsiveržusi, bet tuo metu prišoko Deividas.
Ji suglebo ir pažvelgė į Džoną.
– Jeigu ji ten numirs, sėsi už grotų, – paskui
nukreipė į vyrą pykčiu degančias akis. – O tau niekada
neatleisiu.
– Ji rimsta, – pasakė Džonas.
Traukuliai pamažu nustojo tampę verandoje gulinčią
Abrą. Bet skruostai buvo drėgni, ir pro sumerktas
blakstienas sunkėsi ašaros. Vakaro žaros nutviekstos,
jos kabojo ant blakstienų nelyginant briliantai.
 11

Mažylio Denio Toranso miegamajame Abra prisiglaudė

prie Deno ir įsikniaubė jam į krūtinę. Kai prabilo,
balsas skambėjo dusliai:
– Ar pabaisa dingo?
– Taip, – atsakė Denas.
– Prisieki savo motina?
– Taip.
Ji kilstelėjo galvą, pažvelgė jam į akis, norėdama
įsitikinti, kad jis nemeluoja, paskui išdrįso pasižvalgyti
po kambarį.
– Kokia šypsena... – ją nukrėtė šiurpas.
– Aha, – pritarė Denas. – Man rodos... jis džiaugiasi
grįžęs namo. Kaip tu manai, Abra, išlaikysi?
Pradedam. Metas.
– Išlaikysiu. O jeigu jis... tas... grįš?
Denas pagalvojo apie seifą. Dabar jis atidarytas, bet
uždaryti jį be galo lengva. Juo labiau Abrai padedant.
– Nemanau, aukseli, kad jis... tas... ko nors iš mūsų
norėtų. Baigta. Įsidėmėk: jei liepsiu grįžti į Naująjį
Hampšyrą, nesiožiuok.
Ji vėl nieko neatsakė, bet dabar nebuvo laiko
ginčytis. Metas veikti. Jis žengė pro prancūzišką
langą. Juodu atsidūrė tako gale. Abra žingsniavo šalia:
dabar ji tik žibsėjo, netekusi pavidalo, kokiu buvo
Deno prisiminimų kambaryje.
Čia, lauke, ji pati atrodo kaip vaiduoklė, – dingtelėjo
Denui. Jis pagaliau susivokė, kaip ji žaidžia su ugnimi.
Jam buvo baisu pagalvoti, koks silpnas ryšys ją sieja
su fiziniu kūnu.
Eidami sparčiais žingsniais, bet nebėgdami, – kad
nepatrauktų Rozos dėmesio: jiems reikėjo įveikti ne
mažiau nei šimtą metrų iki kotedžo, už kurio jie būtų
nematomi iš apžvalgos aikštelės, – Denas ir jo
vaiduoklė palydovė nudrožė skersai vejos ir leidosi
taku tarp teniso aikštelių.
Jie priėjo prie virtuvės galinės sienos, ir dabar
kotedžas užstojo juos nuo platformos. Vienodai gaudė
pro langą iškištas kondicionierius, nuo šiukšlių dėžių
dvokė sugedusia mėsa. Jis patraukė užpakalines
duris – jos buvo nerakintos, bet luktelėjo.
(ar jie visi ten)
(taip visi išskyrus Rozą Denai paskubėk nes)
Abros akys, mirkčiojančios kaip vaiko sename
nespalvotame kino filme, išsiplėtė iš siaubo.
– Ji įtarė kažką negera.

12

Roza sutelkė visą dėmesį į snarglę, kuri vis dar sėdėjo

keleivio pusėje nukneibusi galvą ir nejudėjo iš vietos.
Ji nežiūrėjo į dėdę – jei iš tikrųjų tai buvo dėdė – ir nė
neketino išlipti. Pavojaus jutiklis Rozos galvoje rodė
jau nebe geltoną, o raudoną žymą.
– Ei! – skaidriu oru pasiekė ją balsas. – Ei, sena
lepše! Užmesk akį!
Ji žvilgtelėjo į vyriškį automobilių stovėjimo
aikštelėje ir apstulbusi pamatė, kaip jis pakėlė rankas
virš galvos ir nerangiai šokio žingsniais apsuko ratą.
Jai smilktelėjo, kad jis šleptelės ant užpakalio, bet ant
žemės nukrito tik jo kepurė. Supleveno žilutėliai
septyniasdešimtmečio plaukai. O gal net
aštuoniasdešimtmečio.
Roza vėl pažvelgė į merginą, kuri, nuleidusi galvą,
vis dar nejudėdama sėdėjo sunkvežimiuko kabinoje.
Dėdės kvailiojimas jai buvo nė motais. Rozai staiga
atsivėrė akys: automobilyje pasodintas manekenas, ji
iškart turėjo tai suprasti, jei apgavystė nebūtų buvusi
tokia akiplėšiška.
Betgi ji čia! Čarlis Žetonas ją jaučia kaip ir visi
grynuoliai, susirinkę kotedže... Jie visi ten drauge, jie
žino...
Visi kotedže. Visi vienoje vietoje. Ar taip Roza
sugalvojo? Ne. Pasiūlė...
Roza puolė prie laiptų.
 13

Likusieji grynuoliai, susigrūdę prie dviejų langų,

spoksojo, kaip automobilių stovėjimo aikštelėje Bilis
Frimanas bando šokti pirmąsyk per keturiasdešimt
metų (paskutinį kartą suko ratą būdamas girtas kaip
dūmas). Petė Kinė net susijuokė:
– Dievulėli, ką jis ten...
Jie nepamatė, kaip užpakaly pro virtuvės duris įeina
Denas drauge su mirgančia mergina. Išvydęs ant
grindų dvi krūveles drabužių, Denas suprato, kad
Bredlio Trevoro tymai darbuojasi iš peties. Paskui jis
grįžo į savo sąmonės gelmes ir aptiko trečią seifą,
kiaurąjį. Atvožė jį.
(Denai ką tu darai)
Įsisprendęs palinko į priekį jausdamas, kaip pilvas
kunkuliuoja nelyginant lydytas metalas, ir išpūtė
senosios poetės paskutinį kvapą, kurį priešmirtiniu
pabučiavimu ji įkvėpė jam. Iš burnos ištrūko ilga
driekana rausvo ūko, kuris raudo jungdamasis su oru.
Iš pradžių Denas tik mėgavosi palaimingai malštant
skausmui pilve, iš kurio sruvo Končetos Reinolds
nuodingos atliekos.
– Mamut! – sukliko Abra.

14

Dumdama apžvalgos aikštele, Roza išplėtė akis.

Snarglė kotedže!
Ir su ja dar kažin kas.
Nesvarstydama Roza liuoktelėjo į tą naują sąmonę.
Įniko naršyti. Nekreipdama dėmesio į gausaus garo
požymius, ji bandė užkirsti kelią jo kėslams.
Nekreipdama dėmesio ir į siaubingą mintį, kad galbūt
ji pavėlavo.

15
Išgirdę Abros klyksmą, grynuoliai atsigręžė. Vienas
jų – Ilgšis Polas – sušuko:
– O kas čia per velnias?
Raudonas ūkas sutirštėjo, ir išryškėjo moters figūra.
Dirstelėjęs į Končetos akių versmes, Denas išvydo,
kad jos jaunos. Vis dar neatgavęs jėgų ir visą dėmesį
sutelkęs į vaidalą, Denas nesusivokė, kad kažkas
naršo po jo sąmonę.
– Mamut! – tiesdama į priekį rankas, vėl sukliko
Abra.
Nuausta iš ūko moteris, regis, žvilgtelėjo į ją. Ir net
nusišypsojo. Paskui Končeta Reinolds išskydo, ir ūkas
siūbtelėjo ant susispietusių grynuolių, kurie išsigandę
ir sutrikę kabinosi vieni į kitus. Ta raudona migla
Denui atrodė kaip kraujas, tvinstantis į vandenį.
– Tai garas, – paaiškino jiems Denas. – Jūs,
išsigimėliai, juo mitote. Tad gerkite jį ir dvėskite.
Iš pat pradžių, tik sugalvojęs savo planą, Denas
neabejojo, kad jeigu viskas neįvyks akimoju, jis žus
nesužinojęs, ar jam pavyko įgyvendinti savo
sumanymą, bet jis negalėjo nė įsivaizduoti, jog viskas
pasibaigs taip greitai. Tikriausiai prisidėjo tymai,
išsekinę jiems jėgas, nes kai kurie laikėsi ilgėliau.
Šiaip ar taip, per kelias sekundes viskas buvo baigta.
Jie staugė jo galvoje kaip dvesiantys vilkai. Tas
staugimas pribloškė Deną, tik ne jo palydovę.
– Šaunu! – grasindama jiems kumštukais, suriko
Abra. – Skanu? Kaip jums patinka mano mamutė?
Skanu? Apsirykite! SUGERKITE VISKĄ!
Jie ėmė bliūkšti. Pro raudoną miglą Denas
pastebėjo, kaip du grynuoliai apsikabino
susiglausdami kaktomis, ir, nepaisant to, ką jie darė ir
kas buvo, tas vaizdas jį sugraudino. Jis perskaitė
žodžius aš tave myliu Striukio Edžio lūpose, išvydo
Dičkę Mo atsakant, o paskui jie dingo, ir jų drabužiai
nusklendė ant grindų. Taip greit viskas įvyko.
Jis atsigręžė į Abrą norėdamas pasakyti, kad reikia
kuo greičiau viską baigti, bet tuo metu sužviegė
Skrybėlėtoji Roza, ir keletą akimirkų – kol Abra spėjo
jį užgožti – tas pagiežos ir beprotiško sielvarto
klyksmas nuslopino net palaimingą džiaugsmą
išsivadavus nuo skausmo. Ir nuo vėžio, visa širdimi to
trokšdamas pagalvojo Denas. Tai jis sužinos tik
pažvelgęs į veidrodį.

16

Rozai bebėgant prie platformos laiptų, Grynuolių

mazgą užtvindė pražūtingas ūkas – Abros mamutės
palaikai žudė greitai ir veiksmingai.
Akimoju trenkė baltas gentainių agonijos žaibas.
Galvoje nelyginant artilerijos sviedinio sprogimas
sugriaudėjo priešmirtinis klyksmas. Palyginti su juo,
smogiamojo būrio žūtis Pragiedrulyje ir Varno
Niujorko valstijoje atrodė menkniekis. Roza loštelėjo,
lyg gavusi vėzdu per kaktą. Atsitrenkusi į turėklus,
atšoko ir susmuko ant grindų. Kažkur tolumoje
moteris – senė, sprendžiant iš drebančio balso, –
rypavo: ne, ne, ne, ne, ne.
Tai aš. Be abejo, nes vienintelė likau gyva.
Ne mergiščia pakliuvo į puikybės spąstus, o Roza. Ji
dar prisiminė snarglės žodžius
(susisprogdinai su savo petarda)
Tie žodžiai nutvilkė ją įsiūčiu ir baime. Žuvo jos seni
draugai ir bendrakeleiviai. Nunuodyti. Išskyrus
pasprukusius bailius, iš viso Grynuolių mazgo
vienintelė liko gyva Skrybėlėtoji Roza.
Betgi ne, netiesa. Dar yra Seirė.
Šiurpo krečiama tą vėsų pavakarį, ji gulėjo
išsikėtojusi ant platformos, bandydama susisiekti su
Seire.
(ar tu)
Ir beregint gavo nevilties ir baimės kupiną
atsakymą.
(taip bet Roza kaip tai galėjo atsitikti)
(nesvarbu tiesiog nepamiršk Seire ką esu tau
sakiusi)
(nelauk kol aš tave nubausiu)
 (puiku Seire puiku)
Jei mergiščia nepabėgs... jei per savo kvailumą dar
bandys užbaigti pragaištingą darbą...
Tikrai bandys. Roza tuo neabejojo, be to, kaip
reikiant išnaršė tos snarglės palydovo sąmonę ir
suprato du dalykus: kaip jiems pavyko surengti
skerdynes ir kaip galima prieš juos nukreipti juodu
siejantį ryšį.
Pyktis turi galią.
Kaip ir vaikystės prisiminimai.
Vargais negalais atsistojusi ant kojų, Roza
automatiškai užsivožė cilindrą, šauniai pakreipė ant
šono ir nupėslino prie turėklų. Senis spoksojo į ją,
stypsodamas šalia savo sunkvežimiuko automobilių
stovėjimo aikštelėje, bet ji nekreipė į jį dėmesio. Jis
atliko savo niekšingą darbą. Su juo susidorosianti
vėliau, o dabar visas galias reikia sutelkti į
„Panoramos“ kotedžą. Mergiščia ten ir podraug
kažkur toli. Čia, kempinge, tik jos šešėlis. Jos
palydovas, stuobrys, kempinge kūnu ir dvasia,
niekada nepasitaikęs jos kelyje. Tikras garo katilas.
Rozos galvoje suskambėjo jo aiškus ir šaltas balsas.
(sveika Roza)
Kažkur netoliese buvo vieta, kur mergiščia nustos
švytrėti. Kur apsireikš fiziniu pavidalu. Kur bus
įmanoma ją nužudyti. Tegu Seirė susitvarko su
stuobriu gariniu, bet tik tada, kai garinis susitvarkys
su snargle.
(sveikas Deni sveikas vaikeli)
Pertekusi garo, Roza įsiveržė į jį ir nubloškė prie
rato ašies. Beveik nepaisydama išsigandusios Abros
klyksmo, nusekė paskui jį.
Ir tuomet, kai Denas, netikėtai užpultas, nesugebėjo
apsiginti ir atsidūrė ten, kur norėjo Roza, ji įkvėpė jam
visą savo įsiūtį. Įkvėpė nelyginant garą.
 DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Rato ašis, Pasaulio stogas

Denas Toransas atsimerkė. Į plyštančią iš skausmo

galvą smogė saulės šviesa, grūmodama išdeginti visas
smegenis. Kaip reta siaubingos pagirios. Šalia
kraupus knarkimas: nežmoniškai atgrasus garsas,
koks gali sklisti nebent iš persigėrusios mergos.
Denas pakreipė galvą ir šalia pamatė aukštielninką
išsikėtojusią moterį. Iš matymo lyg ir pažįstamą.
Išsidraikiusiais tamsiais plaukais. Su pernelyg
duksliais Atlantos „Narsuolių“ marškinėliais.
Negali būti. Manęs čia nėra. Aš esu Kolorado
valstijoje, ant Pasaulio Stogo, ir metas visa tai baigti.
Moteris pasivertė ant šono, atsimerkė ir sužiuro į jį.
– Dieve, kaip skauda galvą, – sudejavo ji. – Eik į
svetainę, tėtuk, ir atnešk žiupsnelį kokso.
Jis žiūrėjo į ją apstulbęs, jausdamas, kaip kaupiasi
įtūžis, atsiradęs iš nežinia kur. Bet argi ne visada taip
atsitikdavo? Tai buvo jo paslaptis, niekam neįmenama
mįslė.
– Kokso? Kas nupirko kokso?
Ji išsiviepė iššiepdama vienintelį pageltusį dantį.
Dabar jis suprato, kas ji tokia.
– Tu, tėtuk. Na, nešk čionai. Kai tik praskaidrės
makaulė, pajodysiu tave kaip reta.
Nežinia, kaip jis vėl atsidūrė Vilmingtone,
apleistame butuke, nuogas, šalia Skrybėlėtosios
Rozos.
– Ką tu padarei? Kaip aš čia atsidūriau?
Ji krestelėjo galvą ir nusikvatojo.
 – Ar čia tau nepatinka? O turėtų patikti: juk šią vietą
ištraukiau iš tavo galvos. O dabar, subingalvi, daryk,
kas liepta! Skuosk atnešt kokso!
– Kur Abra? Ką tu padarei Abrai?
– Nudėjau, – atsainiai atrėžė Roza. – Ji taip rūpinosi
tavimi, kad pamiršo apsaugą, ir aš išskrodžiau ją nuo
gerklės iki bambos. Kas be ko, nesugebėjau išgerti
tiek garo, kiek norėjau, bet pasikroviau užtek...
Pasaulį užliejo raudona spalva. Denas abiem
rankomis griebė Rozai už gerklės ir įniko ją smaugti.
Galvoje tvinksėjo vienintelė mintis: prakeikta kekše,
dabar tu gausi, ko nusipelniusi, prakeikta kekše, gausi
kiek telpa, prakeikta kekše, gausi visą porciją.

Garinis vyras buvo stiprus, bet nė iš tolo negalėjo

prilygti mergiščiai. Jis stovėjo prasižergęs, susigūžęs
ir pakėlęs kumščius – tokia poza, kokia paprastai
atsistoja kiekvienas siaubingo įniršio apimtas vyras.
Pykčio pagautas vyras tampa lengvu grobiu.
Buvo neįmanoma skaityti raudonai įkaitusių jo
minčių. Nieko baisaus, juo geriau, svarbiausia, kad
mergiščia ten, kur reikia Rozai. Sutrikusi ir
apkvaišusi, Abra nusekė jį iki rato vidurio. Neilgai ji
bus sutrikusi ir apkvaišusi: snarglė netrukus uždus.
Gaus galą susisprogdinusi savo petarda.
(dėde Denai liaukis tai ne ji)
Ji, – dar primygtiniau pagalvojo Roza. Dantis išlindo
iš burnos, persmeigė apatinę lūpą. Kraujas pliūptelėjo
per smakrą ant marškinėlių. Ji nieko nejautė, kaip
nejautė kalnų vėjelio, purenančio jai vešlius juodus
plaukus. Taip, tai aš. Tu buvai mano tėtukas, tėtukas
iš baro, pakratei piniginę ir nupirkai man dozę prasto
kokso, o dabar jau išaušo rytas, ir dabar aš tave
patvarkysiu. Tu irgi to norėjai, kai atsibudai
Vilmingtone šalia girtos kekšės, ir būtum patvarkęs,
jei blauzdos nebūtų buvusios per skystos. Ir ją, ir jos
nelaikšį. Tavo tėvas mokėjo tvarkytis su neklusniomis
kvailėmis, o jo tėvas irgi. Kartais moterį tiesiog būtina
patvarkyti. Reikia...
Sugriaudėjo artėjantis variklis. Ji nieko nepaisė, nei
variklio riaumojimo, nei lūpą veriančio skausmo, nei
kraujo skonio burnoje. Mergiščia kriokė dusdama. Ir
tuomet Rozos galvoje lyg perkūnas sprogo mintis,
sužeisto žvėries kriokimas:
(MANO TĖVAS NIEKO NEMOKĖJO!)
Rozai vis dar stengiantis atsipeikėti nuo smegenis
sukrėtusio riksmo, ją parbloškė Bilio Frimano
sunkvežimiukas įsirėždamas į platformos atramą.
Cilindras nuskriejo oru.

Jis ne Vilmingtone, ne apleistame bute, o „Panoramos“

viešbutyje, savo seniai pražuvusiame miegamajame –
rato centre. Drauge su juo ne Dinė, moteris, šalia
kurios jis atsibudo aname bute, ir ne Roza.
Su juo Abra. Jis smaugia ją, sugriebęs už gerklės, ir
jai akys iššokusios ant kaktos.
Valandėlę ji vėl ėmė mainytis tuo metu, kai Roza
bandė įsibrauti į Deno sąmonę apnuodydama ją savo
įsiūčiu ir kurstydama jo pyktį. Paskui kažkas atsitiko,
ir ji dingo. Bet ne suvis.
Abra kosėjo nenuleisdama akių nuo Deno. Jis
baiminosi, kad ji bus kaip nesava, bet vos
nepasmaugta mergina laikėsi stebėtinai gerai.
(ką gi... mes žinojome, kad bus nelengva)
– Aš ne toks kaip mano tėvas! – suriko Denas. – Aš
ne toks kaip tėvas!
– Ką gi, juo geriau, – atsiliepė Abra. Ir net
šyptelėjo. – Tu pasiutęs, dėde Denai. Ko gero, mudu
išties giminės.
– Aš vos tavęs nenužudžiau, – sudejavo Denas. –
Gana! Tau metas grįžti namo. Tuojau pat grįžk į
Naująjį Hampšyrą.
Ji papurtė galvą.
 – Turėsiu grįžti, – valandėlei, ne ilgiau, – bet dabar
esu tau reikalinga.
– Abra, aš įsakau.
Ji susinėrė rankas ant krūtinės ir liko bestovinti ant
kaktusais išmarginto kilimo.
– O Viešpatie! – Denas susišiaušė plaukus. – Tu baisi
užsispyrėlė.
Ji siektelėjo jo rankos.
– Mudu drauge užbaigsim darbą. Eime. Nešdinamės
iš šito kambario. Šiaip ar taip, man čia nebepatinka.
Juodu sunėrė pirštus, ir kambarys, kur Denas
gyveno vaikystėje, išsisklaidė.

Denas spėjo pastebėti, kad, sunkvežimiukui įsirėžus į

storą Dangaus Stogo atramą, variklio kapotas virto
armonika, o iš sprogusio radiatoriaus virsta garai. Kad
Abros antrininkė manekenas kyšo pro langą keleivio
pusėje, šauniai iškėlusi plastikinę ranką. Kad pats
Bilis bando atidaryti sulankstytas dureles vairuotojo
pusėje. Senio skruostu sroveno kraujas.
Kažkas griebė jam už galvos. Stiprios rankos
stengėsi ją pasukti ir nulaužti sprandą. Tuomet staiga
išdygusios Abros rankos atplėšė Rozą. Mergina
pažvelgė į viršų.
– Visai iškvėšai, sena išdvėsusi stipena.
Roza stovėjo prie turėklų žiūrėdama žemyn ir
taisydamasi savo pasišlykštėtiną cilindrą.
– Ar patiko, kai dėdė tave smaugia? Ar vis dar jį
myli?
– Tu smaugei, ne jis.
Roza išsiviepė šiepdama kruvinas lūpas.
– Nieko panašaus, aukseli. Aš tik pasinaudojau tuo,
kas jame slypi. Turėtum tai žinoti, juk tu tokia pat
kaip ir jis.
Ji stengiasi nukreipti mūsų dėmesį, – pagalvojo
Denas. – Nuo ko? Nuo šito?
 Nuo žalio namuko – lyg lauko dušinės, lyg įrankių
būdelės.
(ar gali)
Jis nespėjo užbaigti minties. Abra pasisuko,
nukreipė akis į stoginę. Barkštelėjo spyna, atšoko ir
nukrito į žolę. Atsilapojo durys. Stoginėje nieko
nebuvo, tik vienas kitas įrankis ir sena vejapjovė.
Denui pasidingojo, kad viduje kažko esama, bet
tikriausiai sudirgę nervai. Kai Denas ir Abra vėl
pakėlė akis, Roza buvo dingusi. Ji pasitraukė nuo
turėklų.
Biliui galų gale pavyko atplėšti dureles. Jis išlipo,
susvyravo, bet išsilaikė ant kojų.
– Denai, kaip sekasi? – ir pridūrė: – Ar čia Abra?
Vajėzau, jos beveik nematyt!
– Klausyk, Bili, ar pajėgsi nueiti iki kotedžo?
– Galbūt. O kaip tenykščiai?
– Išnyko. Būtų geriausia, jeigu eitum nieko
nelaukdamas.
Bilis nė neketino ginčytis. Šlitinėdamas kaip girtas,
ėmė leistis pakalnėn. Denas dūrė pirštu į laiptus,
vedančius į apžvalgos aikštelę, ir klausiamai kilstelėjo
antakius. Abra papurtė galvą
(ji to tik ir telaukia)
ir nuvedė Deną aplink Pasaulio Stogą, kur kyšojo
Rozos cilindro kraštelis. Stoginė su įrankiais liko
užpakaly, bet įsitikinęs, kad joje nieko nėra, Denas
nesijaudino.
(Denai man reikia grįžti vienai valandėlei reikia
pasikrauti)
Vaizdelis jo mintyse: laukas, pilnas drauge
išsiskleidusių saulėgrąžų. Labai gerai: Abrai reikia
pasirūpinti savo fiziniu kūnu. Visiškai teisingai.
(eik)
(grįšiu kuo)
(eik Abra aš susitvarkysiu pats vienas)
Jeigu pasiseks, kai ji grįš, viskas bus baigta.

5
Anistone Džonas Daltonas ir Stounai pamatė, kaip
Abra giliai atsikvepia ir atsimerkia.
– Abra! – sušuko Liusė. – Jau viskas?
– Beveik.
– Kas tau ant kaklo? Mėlynės!
– Mama, nesiartink! Man reikia grįžti. Padėti Denui.
Ji siektelėjo Šokliuko, bet nespėjo sugriebti seno
pliušinio zuikio: akys užsimerkė, ir kūnas sustingo.

Vogčiomis dirstelėjusi per turėklus, Roza pamatė, kad

Abra dingusi. Aha, snarglė ilgai netesėjo, dabar gavo
grįžti jėgų atgauti. Blubelo kempinge ji darkėsi beveik
taip pat kaip andai prekybos centre, tik šįkart turėjo
kur kas daugiau galių. Kodėl? Todėl, kad jai padėjo tas
žmogus. Įkvėpdamas jai stiprybės. Jeigu jis mirtų, iki
mergiščiai grįžtant...
Žiūrėdama į jį iš viršaus, Roza sušuko:
– Tavimi dėta, Deni, kol ne vėlu, dėčiau į kojas.
Nelauk, kol aš tave nubausiu.

Romioji Seirė atidžiai klausėsi, kas vyksta ant Pasaulio

Stogo, įtempusi ne tik klausą, bet ir visą menkutį
protelį, tad iš pradžių nesusivokė, kad ji nebe viena.
Jai sukėlė nerimą tvaikas: dvokė puvėsiais. Ne
šiukšlėmis. Ji nedrįso atsigręžti: durys buvo atdaros, ir
ją galėjo pastebėti lauke stovintis žmogus. Tad ji
stovėjo nejudėdama su pjautuvu rankoje.
Seirė išgirdo Rozą liepiant vyriškiui dingti, kol ne
vėlu, ir tuomet stoginės durys pamažu pačios savaime
užsivėrė.
– Nelauk, kol aš tave nubausiu! – suriko Roza.
Išgirdusi šį sutartinį ženklą, Seirė turėjo iššokti iš
stoginės ir kirsti pjautuvu akiplėšai mergiščiai per
kaklą, bet, kadangi mergiščia dingo, vietoj jos turėjo
žūti vyriškis. Tačiau, Seirei nespėjus žengti nė
žingsnio, ranką su pjautuvu sugniaužė šalti pirštai.
Sugniaužė ir stipriai suspaudė.
Ji atsigręžė – durims užsidarius, nebuvo ko
saugotis – ir, paprastai bežadė, suspigo nesavu balsu
išvydusi svečią, pro sutrūnijusių lentų tarpus
apšviestą spingsinčios vakaro saulės. Atidžiai
sekdama, kas vyksta ant Pasaulio Stogo, ji
nepastebėjo, kaip stoginėje atsirado gyvas lavonas. Jai
šypsojo grobuoniškas snukis, aptekęs žalsvais
supuvusio avokado spalvos glitėsiais. Akiduobėse
vibždėjo ko neišsprūsdami akių obuoliai. Eilutė
margavo nuo įsisenėjusių pelėsių... bet pečiai atrodė
ką tik apiberti įvairiaspalviais konfeti.
– Puikus vakarėlis, ar ne? – išsiviepė jis, šiepdamas
eižėjančias lūpas.
Vėl suklikusi, ji smogė pjautuvu jam į kairį smilkinį.
Riesti ašmenys įsmigo giliai ir užsikirto, bet neištryško
nė lašo kraujo.
– Pasibučiuojam, širdele, – pasiūlė Horasas
Derventas. Pro lūpas raitydamasis išlindo balkšvas
liežuvio puvinys. – Jau senokai neteko pabūti su
moterimi.
Sutrūnijusiomis, nuo puvėsių blizgančiomis lūpomis
apžiojęs Seirei burną, Derventas abiem rankomis
sugniaužė jai gerklę.

Roza pastebėjo, kaip užsitrenkė stoginės durys,

išgirdo klyksmą ir suprato, kad dabar iš tiesų liko
vienui viena. Netrukus, ko gero, po kelių sekundžių,
grįš mergiščia, ir juodu puls ją sutelktomis jėgomis. To
ji negalėjo leisti.
Žvilgtelėjusi apačion į vyriškį, ji sukaupė visas garo
atgaivintas galias.
(pasismauk nieko nelaukdamas DABAR)
Jo rankos kilstelėjo prie gerklės, bet labai lėtai. Jis
priešinosi, ir taip sėkmingai, kad jai pašoko pyktis. Ji
tikėjosi, kad snarglė lengvai nepasiduos, bet apačioje
stovintis stuobrys buvo suaugęs. Ji turėjo nupūsti
išlikusį jame garą kaip skystą ūką.
Vis dėlto ji ėmė viršų.
Jo rankos pakilo iki krūtinės... iki pečių... pagaliau
iki gerklės. Ten stabtelėjo, – ji girdėjo, kaip jis sunkiai
šnopuoja. Ji primygo, ir pirštai užspaudė jungo veną.
(puiku šunsnuki dabar žinosi kaip lįsti kur nereikia
spausk spausk SPA)
Smūgis. Ne kumščiu, o veikiau lyg suspausto oro
gūsis. Ji apsidairė, bet nieko nepamatė, išskyrus
žiburėlius, kurie šmėkštelėjo ir dingo. Tai truko ne
ilgiau nei tris sekundes, bet to užteko Rozos dėmesiui
nukreipti, ir, kai ji vėl atsisuko, mergiščia buvo jau
grįžusi.
Šįkart ją kliudė ne suspausto oro gūsis, o rankos –
lyg didelės, lyg mažos. Jos įsirėmė jai į juosmenį.
Stūmė ją. Snarglė su savo draugeliu darbavosi
sutartinai – kaip tik to ir baiminosi Roza. Viduriuose
sukirbėjo baimės kirminas. Ji pabandė pasitraukti nuo
turėklų, bet nesugebėjo. Jai prireikė visų jėgų laikytis
vietoje, o be grynuolių paramos jų užtektų neilgam.
Visiškai neilgam.
Jei ne tas oro gūsis... ne stuobrys jį sukėlė, o ir
mergiščios dar nebuvo...
Viena ranka atitrūko nuo juosmens ir numušė nuo
galvos cilindrą. Roza sustaugė iš pasipiktinimo – dar
niekas nedrįso paliesti jos skrybėlės, niekas! – ir,
sutelkusi visas jėgas, nuo turėklų pasitraukė prie
aikštelės vidurio. Tos rankos vėl įsirėmė jai į strėnas ir
ėmė stumti tolyn.
Ji pažvelgė apačion į juos. Vyriškis stovėjo
užsimerkęs ir taip įsitempęs, kad išsipūtė kaklo venos,
o veidu lyg ašaros ritosi prakaitas. Tačiau mergiščia
žiūrėjo negailestingomis akimis. Žiūrėjo į viršų, į
Rozą. Ir šypsojosi.
Roza iš paskutiniųjų stengėsi trauktis atatupsta, bet
atrodė, lyg būtų įsirėmusi į akmeninę sieną. Ir ta
akmeninė siena stūmė ją į priekį, kol pagaliau ji pilvu
prisiglaudė prie turėklų ir išgirdo, kaip jie subraškėjo.
Akimirką jai dingtelėjo mintis derėtis. Pasiūlyti
mergiščiai dirbti drauge, įsteigti naują mazgą.
Pažadėti, kad, užuot mirusi 2070-aisiais ar 2080-
aisiais, Abra Stoun galėtų gyventi tūkstantį metų. Du
tūkstančius. Bet kas iš to?
Kur rasi tokią paauglę, kuri nemanytų esanti
nemirtinga?
Tad, užuot ėmusi derėtis ar melsti malonės, įžūliai
jiems suriko:
– Užsikruškit! Užsikruškit jūs abu!
Mergiščia dar grėsmingiau nusišypsojo.
– O ne, – atkirto ji. – Tu pati užsikrušk!
Šįkart turėklai ne subraškėjo, o pokštelėjo kaip
šūvis, ir Roza Skrybėlės Netekusioji nulėkė žemyn.

Ji trenkėsi galva į žemę ir iškart ėmė bliūkšti. Galva

pakrypo (kaip cilindras, – dingtelėjo Denui), beveik
tokiu pat neįtikėtinu kampu lūžus kaklui. Denas laikė
Abrą už parankės, – o ji irgi tai bliūško, tai vėl rodėsi,
blaškydamasi tarp savo namų užpakalinės verandos ir
Dangaus Stogo, – ir juodu drauge žiūrėjo į Rozą.
– Ar skauda? – paklausė Abra merdinčią moterį. –
Tikiuosi, kad skauda. Labai skauda.
Roza niekinamai išsišiepė. Dantų jau nebeturėjo, tik
vieną vienintelę pageltusią iltį. Šiek tiek aukščiau lyg
gyvi melsvi akmenukai kirbėjo akys. Paskui ji dingo.
Abra atsigręžė į Deną. Ji vis dar šypsojo, bet dabar
be šešėlio pykčio ar pagiežos.
(baiminausi dėl tavęs bijojau kad ji gali)
(ji vos nepribaigė manęs bet kažkas)
Jis parodė į viršų, kur dangaus fone styrojo turėklų
nuolaužos. Abra pažvelgė aukštyn, paskui sutrikusi į
Deną. Jis tik papurtė galvą.
Dabar parodė ji, tik ne į viršų, o žemyn.
 (kitą kartą gyveno toks stebukladarys vardu
Misterijas kuris turėjo tokį pat cilindrą)
(ir tada tu sukabinai šaukštus palubėje)
Ji linktelėjo, bet galvos nepakėlė tebežiūrėdama į
cilindrą.
(tu turi jį sunaikinti)
(kaip)
(sudegink Frimanas giriasi metęs rūkyti bet
teberūko jo kabinoje smirdi tikriausiai jis turi
degtukų)
– Sudegink, – liepė ji. – Sudeginsi? Ar pažadi?
– Taip.
(aš tave myliu dėde Denai)
(ir aš tave)
Ji apkabino jį. Jis irgi apglėbė ją, ir jos kūnas virto
lietumi. Paskui migla. Paskui išsisklaidė.

10

Vėlai vakare, tolydžio tirštėjančiose sutemose,

Anistone, Naujojo Hampšyro valstijoje, užpakalinėje
namų verandoje gulinti mergina atsitiesė, atsistojo ir
susvyravusi vos neprarado sąmonės. Vis viena nebūtų
spėjusi parvirsti – akimoju pribėgo tėvai. Drauge įnešė
ją į vidų.
– Viskas gerai, – prabilo Abra. – Galite nuleisti mane
ant grindų.
Jie taip ir padarė, tik labai atsargiai. Deividas
Stounas nesitraukė nė per žingsnį pasiruošęs griebti
ją į glėbį, jei tik pastebėtų, kad jai linksta kojos, bet
Abra tvirtai stovėjo vidury virtuvės.
– Na, kaip Denas? – paklausė Džonas.
– Gerai. Tik ponas Frimanas sudaužė savo
sunkvežimiuką – turėjo sudaužyti – ir susipjaustė
veidą, – Abra prisidėjo ranką prie smakro. – Bet, man
regis, nieko baisaus neatsitiko.
– Na, o tie? Grynuoliai?
Abra prikišo delną prie lūpų ir papūtė.
 – Kaip nebūta, – ir pridūrė: – Ar turit ko nors
valgyti? Aš velniškai išalkau.

11

Gal buvo per drąsu sakyti, kad Denas laikosi gerai. Jis
priėjo prie sunkvežimiuko ir šonu atsisėdo į vairuotojo
vietą, norėdamas atsipūsti. Ir surikiuoti mintis.
Mes išvykome paatostogauti, – nutarė jis. – Panorau
aplankyti Bolderį, vaikystės dienų miestą. Paskui
sugalvojome atvažiuoti čionai ir pasigrožėti vaizdais
nuo Dangaus Stogo, bet kempinge nebuvo nė gyvos
dvasios. Tiesiog netverdamas savo kailyje susiginčijau
su Biliu, kad užlėksiu automobiliu įkalne iki pat
apžvalgos aikštelės. Pernelyg įsivariau ir nesuvaldžiau
automobilio. Įsirėžiau į atramą. Labai apgailestauju.
Tikrai kvaila mintis.
Nuobaudą jis užsidirbs be jokios abejonės, bet
nusipelnys ir pagyrimo: alkotesteris parodys apskritą
nulį.
Denas pasirausė dėtuvėje ir aptiko buteliuką su
skysčiu žiebtuvėliams. Paties žiebtuvėlio nerado, –
tikriausiai gulėjo Bilio kelnių kišenėje, – bet rado dvi
pustuštes dėžutes degtukų. Nuėjęs ten, kur mėtėsi
cilindras, sodriai aplaistė skysčiu, kad kiaurai
persigertų. Paskui pritūpė, brūkštelėjo degtuką ir
sviedė į apverstą cilindrą. Sudegė greitai, bet Denas
stovėjo priešvėjinėje pusėje, kol liko vieni pelenai.
Dvokė pasišlykštėtinai.
Pakėlęs akis, Denas pamatė, kad, rankove
šluostydamasis kruviną skruostą, atklumpina Bilis. Kol
juodu stropiai trypė pelenus, kad menkiausia žiežirba
nesukeltų miško gaisro, Denas papasakojo, kaip
bandys pasiteisinti atvažiavusiai Kolorado valstijos
policijai.
– Teks sumokėti už šitos aikštelės remontą, ir,
garbės žodis, gausiu pakratyti kišenę. Laimė, kad
spėjau šiek tiek sutaupyti.
Bilis suprunkštė.
 – Kas gali reikalauti atlyginti nuostolius? Iš šitų
grynuolių nieko nebeliko, tik išnaros. Aš žiūrėjau.
– Deja, – atsakė Denas, – Pasaulio Stogas –
šlovingosios Kolorado valstijos nuosavybė.
– Vai, vai! – sudejavo Bilis. – Labai nesąžininga,
juolab kad tu ką tik padarei paslaugą ne tik Kolorado
valstijai, bet ir visam pasauliui. Kur Abra?
– Grįžo namo.
– Šaunu. Viskas baigta? Tikrai?
Denas linktelėjo.
Bilis valandėlę spoksojo į Rozos cilindro pelenus.
– Pašėlusiai greit sudegė. Beveik kaip siaubo filme.
– Man regis, jis labai senas. Ir pritvinkęs magijos, –
mintyse pridūrė Denas. – Juodosios magijos.
Denas grįžo prie sunkvežimiuko ir atsisėdo prie
vairo norėdamas pasižiūrėti į galinio vaizdo
veidrodėlį, kaip atrodo.
– Pamatei ką nors nauja? – paklausė Bilis. – Taip
visada klausdavo mama, aptikusi mane maivantis prie
veidrodžio.
– Ničnieko, – atsakė Denas. Jo veidu šmėkštelėjo
šypsena. Pavargusi, bet nuoširdi. – Visiškai nieko.
– Tuomet skambinkim į policiją ir praneškim, kas
atsitiko, – pasiūlė Bilis. – Paprastai iš tolo vengiu
policininkų, bet šiandien apsidžiaugsiu juos pamatęs.
Čia man šiurpas per kailį eina, – jis gudriai žvilgtelėjo
į Deną. – Juk vibždėte vibžda vaiduoklių, ar ne? Todėl
jie ir pasirinko šią vietą?
Be abejo. Bet nereikia būti Ebenizeriu Skrudžu, kad
žinotum, jog esama ir gerų, ir blogų vaiduoklių. Jiems
beeinant prie „Panoramos“ kotedžo, Denas stabtelėjęs
dar sykį pažvelgė į Pasaulio Stogą. Ir beveik
nenustebo aikštelėje prie sulūžusių turėklų išvydęs
žmogų. Anas kilstelėjo ranką – pro ją švietėsi Paunio
kalnas – ir pasiuntė oro bučinį, kurį Denas prisiminė iš
vaikystės dienų. Puikiai prisiminė. Tai buvo jų
ypatingas vakarinis atsisveikinimas.
Saldžių sapnų, daktare. Kietai miegok. Susapnuok
slibiną, o rytą man papasakosi.
 Denas žinojo, kad verks, tik vėliau. Dabar ne laikas.
Jis irgi kilstelėjo ranką ir grąžino bučinį.
Valandėlę dar žiūrėjo į tai, kas liko iš tėvo. Paskui
drauge su Biliu leidosi automobilių stovėjimo aikštelės
link. Ten jis dar kartą atsigręžė.
Ant Dangaus Stogo buvo tuščia.
 KOL UŽMIGSI

SIAUBAS reiškia Spjauk Ir Atsukęs Užpakalį Bėk

Ausis Suglaudęs.
– Anoniminių alkoholikų priesakas
 Metinės

Šeštadieniniai Anoniminių alkoholikų susirinkimai

Freizeryje buvo vieni seniausių Naujojo Hampšyro
valstijoje: 1946 metais juos pradėjo Dručkis Bobas D.,
asmeniškai pažinojęs Bilą Vilsoną, Programos
steigėją. Dručkis Bobas jau seniai gulėjo kape, kur jį
paguldė plaučių vėžys, – nustoję piktnaudžiauti
alkoholiu, buvusieji alkoholikai rūkė kaip kaminai,
naujokams liepdami užsičiaupti ir valyti pelenines, –
bet į susirinkimus vis viena dar ateidavo nemažai
žmonių. Šiandien apskritai nebuvo vietos obuoliui
nukristi, nes pabaigoje laukė vaišės – pica ir tortas.
Mat draugija minėjo savo jubiliejų, o vienas senbuvių
šventė penkioliktąsias blaivybės metines. Anksčiau
visi jį vadino tiesiog Denu arba Denu T., bet, pasklidus
gandams apie jo darbą vietinėje slaugos ligoninėje, –
ne veltui AA žurnalas vadinosi „Vynuogienojas“32, – jis
pelnė Daktaro pravardę. Juoba kad vaikystėje jį taip
vadino tėvai, Denui pravardė atrodė ironiška... bet
gerąja prasme. Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi
be perstojo grįždamas į pradinį tašką.
Deno prašymu, pirmininkavo tikras gydytojas, vardu
Džonas, ir susirinkimas plaukė įprasta vaga. Visi
kvatojo, kai Rendis M. papasakojo, kaip apvėmė
policininką, suėmusį jį girtą prie vairo, ir sprogo
juoku, kai šis pridūrė, kad kitais metais sužinojęs
policininką dalyvaujant AA programoje. Megė M.
apsiverkė guosdamasi (AA žodžiais tariant, „išliedama
širdį“), kad jai vėl uždrausta rūpintis savo dviem
vaikais. Pasigirdo įprasti nuvalkioti žodžiai, kaip antai:
„laikas gydo žaizdas“, „kalk geležį, kol karšta“,
„nenuleisk rankų – ir sulauksi stebuklo“, kol pagaliau
Megė, nustojusi bliauti, ėmė šniurkščioti. Sučirškus
kieno nors mobiliajam telefonui, visi choru sušukdavo:
Aukščiausiosios galios įsakymu – išjunk! Viena
mergelė drebančiomis rankomis išlaistė kavą: tiesą
pasakius, beveik nebūta tokio susirinkimo, kad kas
nors neišlaistytų kavos.
Be dešimties pirmą Džonas D. paleido per rankas
krepšelį („Mes išsilaikome iš savo pačių įnašų“) ir
perėjo prie skelbimų. Trevoras K., pradėjęs
susirinkimą, atsistojo pirmas ir kaip paprastai paprašė
padėti sutvarkyti virtuvę ir išnešti kėdes. Jolanda V.
rūpinosi ženkliukais: apdovanojo dviem baltais (už
vienos paros blaivybę) ir vienu violetiniu
(vadinamuoju Barnio ženkliuku, už penkis mėnesius)
ir kaip paprastai ceremoniją baigė žodžiais: „Jeigu
šiandien ištvėrėte negėrę, paplokite sau ir
Aukščiausiajai Galiai.“
Visi taip ir padarė.
Nutilus plojimams, žodį tarė Džonas:
– Šiandien du mūsų nariai švenčia penkioliktąsias
blaivybės metines. Keisi K. ir Denai T., prašom prieiti.
Griaudžiant plojimams, Denas palengva žengė į
priekį, derindamasis prie Keisio, kuris dabar
vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazdele. Džonas įteikė
Denui medalį su skaičiumi XV, ir šis iškėlė jį, kad visi
matytų.
– Nemaniau, jog šis vaikinas tesės taip ilgai, –
pridūrė Džonas, – nes jau pirmą dieną pamačiau, kad
jo kaktoje įrašyta AA, tai yra asilų asilas.
Visi jautė pareigą nusijuokti, išgirdę tą senui seną
sąmojį. Denas irgi šyptelėjo, bet jam suspurdėjo širdis.
Dabar jis vien galvojo, kaip sugebės nenualpęs ištverti
tolesnį žingsnį. Paskutinįsyk tokia pat baimė buvo
pagavusi, kai jis stovėjo prie Dangaus Stogo
žiūrėdamas aukštyn į Skrybėlėtąją Rozą ir
stengdamasis nepasismaugti savo rankomis.
Paskubėk, Keisi. Greičiau. Priešingu atveju arba
neteksiu drąsos, arba čia pat atsisveikinsiu su savo
pusryčiais.
 Gal Keisis irgi švytėjo... o gal iš akių įspėjo Deno
mintis. Šiaip ar taip, nesileido į ilgas kalbas.
– Bet vaikinas nepateisino mano lūkesčių ir dabar
laikosi kuo puikiausiai. Iš septynių alkoholikų,
įeinančių pro mūsų duris, šeši išėję nusilaka.
Septintasis – tai visų mūsų laukiamas stebuklas.
Vienas tų stebuklų stovi prieš jus visu grožiu. Imk,
daktarėli, tu jo nusipelnei.
Jis įteikė medalį Denui. Akimirką Denui pasirodė,
kad jis išslys iš atšalusių pirštų ir nukris ant grindų.
Bet nenukrito, nes Keisis sugniaužė jo ranką į kumštį
ir stipriai jį apkabino.
– Dar vieneri metai, šunsnuki, – sukuždėjo jam į
ausį. – Sveikinu.
Keisis nušlubčiojo į salės galą ir atsisėdo tarp kitų
senbuvių. Denas liko vienas prieš visus, taip stipriai
gniauždamas savo medalį, kad ant riešo išpampo
venos. Alkoholikai spoksojo tikėdamiesi pasisemti per
ilgus blaivybės metus įsigytos patirties, jėgų, vilčių.
– Prieš keletą metų... – prabilo jis ir krenkštelėjo. –
Prieš keletą metų, kai gėriau kavą su štai šituo raišu
ponu, jis paklausė, ar esu atlikęs penktą žingsnį:
„Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą
teisybę apie savo paklydimus.“ Atsakiau jam, kad
padariau beveik viską. Žmonėms, kurių neslegia mūsų
bėda, to užtektų... ir iš dalies kaip tik todėl vadiname
juos šios žemės žmonėmis.
Klausytojai prunkštelėjo. Denas giliai atsikvėpė
tardamas sau, kad, susidorojęs su Roza ir jos
Grynuolių mazgu, susidorosiąs ir su šiuo uždaviniu.
Tik čia buvo visai kas kita. Čia stovėjo ne Denas
Didvyris, o Denas Padugnė. Jis gyveno gana ilgai ir
puikiai žinojo, kad kiekvienas yra truputį niekšas, bet
tai menka paguoda, kai tenka rodyti savo priterštą
lizdą.
– Jis man pasakė, kad tikriausiai kai kas dar slegia
mano sąžinę, nes man gėda apie tai kalbėti. Pasiūlė
man išlieti širdį. Priminė man priežodį, kurį girdime
beveik per kiekvieną susirinkimą: paslaptys žmogui
įvaro ligą. Pasakė, kad, jeigu neatskleisiu savo
paslapties, anksčiau ar vėliau susivoksiu belaikąs
rankoje stiklą viskio. Ar tiesą sakau, Keisi?
Keisis linktelėjo sudėjęs rankas ant lazdos bumbulo.
Denui superštėjo akys, ir jis suprato, kad ašaros už
pirmų durelių. Dieve, padėk man, kad tik ištverčiau ir
neapsibliaučiau, – tarė jis sau.
– Tuomet neatvėriau širdies. Ilgus metus kartojau
sau, kad tai vienintelė paslaptis, kurios niekam
neatskleisiu. Bet, man regis, jo teisybė: jeigu vėl imsiu
gerti – mirsiu. Aš nenoriu mirti. Dabar turiu dėl ko
gyventi. Todėl...
Pasruvo ašaros, prakeiktos ašaros, bet trauktis buvo
jau per vėlu. Vienoje rankoje gniauždamas medalį,
kita nusišluostė akis.
– Ar prisimenate, kas parašyta „Pažaduose“? Kad
mes išmoksime nesigraužti dėl praeities ir nuo jos
neatsitversime? Atleiskite, bet, man rodos, tai
vienintelė kvailystė visais atžvilgiais teisingoje mūsų
programoje. Dėl daug ko graužiuosi, o dabar metas
virstelėti duris, kad ir kaip nenorėčiau.
Visi sukluso. Net dvi damos, dalijančios popierines
lėkštutes su pica, sužiuro į jį, sustojusios virtuvės
tarpduryje.
– Kartą, prieš pat girtavimo pabaigą, atsibudau šalia
moters, su kuria susipažinau bare. Mes gulėjome jos
bute. Tikroje lindynėje, nes merga beveik nieko
neturėjo. Mat tuo metu ir aš buvau plikas kaip
tilvikas, ir, man regis, mudu abu atsidūrėme užribyje
dėl tos pačios priežasties. Jūs suprantate dėl ko, –
Denas gūžtelėjo pečiais. – Jei esi mūsiškis, per gerklę
praleisi viską, ką turi. Moteris buvo vardu Dinė. Jos
beveik neprisimenu, bet niekaip negaliu pamiršti, kaip
apsirengiau ir išėjau, bet pirmiausia pasiėmiau jos
pinigus. Pasirodo, ji turėjo tai, ko neturėjau aš, šiaip
ar taip, besirausdamas jos rankinuke, atsigręžiau ir
pamačiau, kad šalia stovi jos vaikutis. Mažylis su
sauskelnėmis. Mudu su moteriške naktį buvome
nusipirkę žiupsnelį kokso, ir dabar jis vis dar gulėjo
ant stalo. Mažylis jį pamatė ir siektelėjo. Manė, kad
tai cukrus.
Denas vėl nusišluostė akis.
– Griebiau koksą ir padėjau aukščiau, kad vaikelis
nepasiektų. Bent tai padariau. Aišku, niekai, tačiau
bent tai. Paskui įsikišau jos pinigus ir išmoviau. Viską
atiduočiau, kad tik galėčiau ištaisyti tą klaidą. Bet
nebegaliu.
Damos, stovėjusios tarpduryje, grįžo į virtuvę. Kai
kas žvilgčiojo į laikrodį. Kažkam suurzgė viduriai.
Žiūrėdamas į devynias dešimtis alkoholikų, Denas
apstulbo: niekas nepasipiktino jo poelgiu. Ir
nesistebėjo. Jie buvo girdėję ir didesnių niekšybių. Kai
kurie ir patys prikrėtę.
– Ką gi, viskas. Ačiū už dėmesį, – padėkojo jis.
Prieš sugriaudėjant plojimams, vienas senbuvis
užmetė įprastą klausimą:
– Kaip tau pavyko, daktarėli?
Šyptelėjęs Denas kaip paprastai atsakė:
– Gyvenk šia diena.

Sukalbėjus „Tėve mūsų“ ir sudorojus picą bei tortą su

dideliu skaičiumi XV, Denas padėjo Keisiui nusigauti
iki visureigio. Drėbė šlapias sniegas.
– Naujojo Hampšyro pavasaris, – suniurzgė Keisis. –
Ar negražu?
– Purškia lietus, teškia purvus, vėjas klebena
duris! – ėmė deklamuoti Denas. – Kelias slidus, vargo
daug bus, velnias jus griebtų visus!
Keisis sužiuro į jį.
– Ar čia pats sukūrei?
– Ne. Ezra Poundas. Kada pagaliau liausies
kvailiojęs ir ryšies klubo operacijai?
Keisis išsišiepė.
– Kitą mėnesį. Pagalvojau, kad jei ryžaisi atskleisti
savo didžiąją paslaptį, vadinasi, ir aš galiu ryžtis
operacijai, – patylėjęs pridūrė: – Ne tokia jau baisi toji
tavo paslaptis, Denai.
– Iš tikrųjų. Maniau, kad visi išsibėgios klykdami. O
jie lyg niekur nieko šlamštė picą ir šnekėjosi apie orą.
– Jei net būtum prisipažinęs, kad nudaigojai aklą
močiutę, jie nebūtų palikę picos ir torto. Ne kasdien
gausi už dyką prisikirst, – jis atidarė vairuotojo
dureles. – Padėk man įlipt, Denai.
Denas padėjo.
Keisis nerangiai pasimuistė ant sėdynės, patogiau
įsitaisė, paskui paleido variklį ir įjungė valytuvus, kad
nubrauktų šlapią sniegą nuo priekinio lango.
– Kai iškeli viešumon kokį nors dalyką, jis visada
atrodo menkesnis, nei manei, – pamokė jis. – Tikiuosi,
sugebėsi tai išaiškinti mūsų naujokėliams.
– Kas be ko, o didysis išminčiau.
Keisis nužvelgė jį liūdnomis akimis.
– Eik šikt, balandėli.
– Tikrai, – pritarė Denas, – reikėtų grįžti ir padėti
sutvarkyti kėdes.
Pasakyta – padaryta.

32 Užuomina į posakį to hear something through the grapevine –

sužinoti ką nors per sugedusį telefoną, kitaip sakant, iš gandų.
 Kol užmigsi

Tais metais per Abros gimimo dieną nebuvo nei

balionų, nei burtininko. Jai sukako penkiolika.
Iš garso kolonėlių, kurias Deivas Stounas drauge su
Biliu Frimanu sustatė lauke, per visą kvartalą
griaudėjo rokenrolas. Suaugusieji valgė tortą, ledus ir
gėrė kavą Stounų virtuvėje. Paaugliai viešpatavo
svetainėje ir vejoje už namo, ir, sprendžiant iš balsų,
nė neketino nuobodžiauti. Svečiai ėmė skirstytis apie
penktą valandą, bet Abros geriausia draugė Ema Din
liko vakarienės. Abra, kerinti raudonu sijonu ir
valstietiška palaidinuke atvirais pečiais, spindėjo iš
laimės. Ji sukrykštė, kai Denas jai padovanojo
apyrankę su pakabučiais, apkabino jį ir pabučiavo į
skruostą. Ji atsidavė kvepalais. Kažkas nauja.
Kai Abra nuėjo palydėti Emos iki namų, – abi
paauglės nerūpestingai čiauškėjo visą kelią, – Liusė
pasilenkė prie Deno. Palei lūpas ir akių kampučiuose
jau spėjo išsiraizgyti raukšlelių tinklas, o plaukuose
sužibti pirmosios sidabrinės gijos. Regis, Abrai
pasisekė nusikratyti Grynuolių mazgo, dingtelėjo
Denui, o Liusei niekada to nepavyks.
– Ar pasikalbėsi su ja? Apie lėkštes?
– Eisiu pasivaikščioti prie upės ir pasigrožėti
saulėlydžiu. Gali atsiųsti ją, kai grįš iš Dinų.
Liusė lengvai atsiduso, ir Denas pagalvojo, kad ir
Deividui atlėgo širdis. Duktė jiems abiem amžinai liks
mįslė. Ar jiems palengvės, jeigu jis prisipažins, kad ir
jam Abra amžinai liks mįslė. Vargu bau.
– Sėkmės, viršininke, – palinkėjo Bilis.
Galinėje verandoje, kur kadaise gulėjo Abra,
leisgyvė, bet nepraradusi sąmonės, prie jo priėjo
Džonas Daltonas.
– Galėčiau tau pasiūlyti moralinę paramą, bet, man
rodos, tu turi pasikalbėti akis į akį.
– O tu jau esi bandęs?
– Taip. Liusė prašė.
– Nieko doro?
Džonas gūžtelėjo pečiais.
– Ji nelabai linkusi kalbėtis šiuo klausimu.
– Kaip ir aš, kai buvau tokio pat amžiaus.
– Bet tu nesukūlei nė vienos antikvarinio servizo
lėkštės savo motinai, ar ne?
– Mano motina neturėjo antikvarinio servizo, –
atrėmė Denas.
Jis nusileido nuožulnia veja už Stounų namo ir
atsidūrė prie Sako upės, vakaro saulės spinduliuose
vinguriuojančios nelyginant skaisčiai raudona gyvatė.
Netrukus kalnai sugers visą saulės šviesą, ir upė taps
pilka. Ten, kur anksčiau tinklinė tvora saugojo vaikus
nuo pavojingų žygių, dabar augo dekoratyvinių krūmų
gyvatvorė. Deividas nukėlė tvorą pernai spalį
pareiškęs Abrai ir jos draugėms, kad joms nebereikia
apsaugos, – jos kuo puikiausiai mokėjo plaukti.
Bet, žinoma, būta ir kitokių pavojų.

Abrai atėjus, vanduo jau buvo švelniai rausvos – rožių

pelenų – spalvos. Jis nė negrįžtelėjęs ją pajuto ir
suvokė, kad nuogus pečius ji apsisiautusi megztiniu.
Net centrinėje Naujojo Hampšyro valstijos dalyje,
nutirpus sniegui, pavasarį vakarais greit atvėsta.
(ačiū Denai labai graži apyrankė)
Ji jau labai retai vadino jį dėde.
(malonu)
– Jie nori, kad pasikalbėtum su manimi apie
lėkštes, – prabilo ji. Jos žodžiuose jau nebuvo tos
šilumos, kuria dvelkė mintys, be to, ir mintys irgi
dingo. Gražiai ir nuoširdžiai padėkojusi, ji vėl nuo jo
atsitvėrė. Dabar ji puikiai tai mokėjo ir, negana to,
tobulėjo sulig kiekviena diena. – Ar ne?
– O tu norėtum apie tai pasikalbėti?
– Aš jos atsiprašiau. Pasakiau, kad netyčia taip išėjo.
Man rodos, ji nepatikėjo.
(aš tikiu)
– Nes supranti. O jie nesupranta.
Denas neatsakė, tik nusiuntė jai mintį
(?)
– Jie apskritai manimi nebetiki! – pratrūko ji. – Tai
nesąžininga! Aš nežinojau, kad per tą suknistą
vakarėlį pas Dženiferę bus alkoholio, ir aš tikrai
negėriau nė lašo! O manęs vis viena ištisas dvi
savaites nė velnio niekur neleido!
(? ? ?)
Nieko. Upė beveik ištisai papilko. Jis nedrąsiai
dirstelėjo į ją ir pamatė, kad ji žiūri įbedusi akis į savo
sportbačius – raudonus, priderintus prie sijono.
Merginos skruostai irgi derinosi prie sijono.
– Gerai jau, gerai, – pagaliau išrėžė ji, vis dar
nekeldama akių, ir susigėdusi nusišypsojo. – Tavęs
neįmanoma apgauti, ar ne? Na, maktelėjau burnelę,
tiesiog norėjau paragauti. Didelio čia daikto! Ko gero,
užuodė, kai parėjau namo. Ir žinai ką? Nieko ten
baisaus. Labai neskanu.
Denas neatsakė. Jeigu jis būtų pasakęs, kad,
pirmąsyk išgėrus, jam irgi buvo labai neskanu ir
atrodė, jog tai „nieko baisaus“, ji pagalvotų, kad taip
suaugusieji bando vaikams pūsti miglą į akis.
Negalima vaikui priekaištauti, kad jis bręsta. Arba
mokyti jį, kaip dera elgtis.
– Garbės žodis, nenorėjau daužyti lėkščių, – tyliai
pridūrė ji. – Jau sakiau jai, netyčia taip išėjo. Tiesiog
aš pašėlau, ir tiek.
– Toks tavo būdas.
Jis prisiminė, kaip elgėsi Abra, bliūkštant
Skrybėlėtajai Rozai. Ar skauda? – paklausė Abra
merdinčiąją (kuri būtų buvusi panaši į moterį, jei
nebūtų turėjusi siaubingos ilties). – Tikiuosi, kad
skauda. Labai skauda.
– Gal ketini man pamokslus sakyti? – ir šiek tiek
niekinamai pridūrė: – Žinau, kaip tik to ji ir nori.
– Apsieisime be pamokslų, bet galiu tau papasakoti
vieną istoriją, kurią man kadaise pasakojo mama. Apie
tavo prosenelį, Džeko Toranso tėvą. Nori?
Abra gūžtelėjo pečiais lyg sakydama: Drožk, jei jau
pradėjai.
– Donas Toransas irgi dirbo panašų darbą kaip aš –
buvo slaugytojas. Per automobilio katastrofą lūžus
kojai, iki pat gyvenimo pabaigos jis ramstėsi lazda. Ir
vieną sykį per vakarienę su ta lazda primušė žmoną.
Be jokios priežasties: tiesiog ėmė ir primušė. Sulaužė
jai nosį, perkirto galvą. Kai ji nuvirto nuo kėdės ant
grindų, atsistojo ir įniko kaip reikiant lupti. Kaip tėvas
pasakojo mamai, jis būtų mirtinai ją užplumpinęs,
jeigu jo nebūtų nutempę mano dėdės Bretas ir
Maikas. Kai atvažiavo gydytojas, tavo prosenelis
klūpojo šalia žmonos su vaistinėle rankose,
stengdamasis jai padėti. Jis pasakė, kad žmona
nukritusi nuo laiptų. Prosenelė – tavo mamutė, Abra,
kurios tau neteko pamatyti – patvirtino jo žodžius.
Vaikai irgi.
– Kodėl? – vos atgaudama žadą, paklausė Abra.
– Bijojo. Vėliau, gerokai po Dono mirties, tavo
senelis sulaužė man ranką. Paskui „Panoramoje“, ten,
kur dabar stovi Dangaus Stogas, jis vos neužmušė
mano mamos. Mušė ne su paprasta, o su kroketo
lazda, bet apskritai tai vis viena.
– Supratau.
– Po daugelio metų Sent Pitersbergo bare...
– Liaukis! Sakiau, kad supratau!
Ji drebėjo.
– ...biliardo lazda sumušiau žmogų, nes jis
nusijuokė, kai aš nepataikiau į lizdą. Paskiau Džeko
sūnus ir Dono vaikaitis, vilkėdamas geltonu
kombinezonu, trisdešimt dienų rinko šiukšles 41-
ajame greitkelyje.
 Ji nusisuko ir apsiverkė.
– Ačiū, dėde Denai. Ačiū, kad sugadinai...
Į sąmonę įsiveržė vaizdas, akimoju išstumdamas
upę: apdegęs, rūkstantis gimtadienio tortas.
Kitokiomis aplinkybėmis jis būtų smagiai nusijuokęs.
Tik ne dabar.
Jis švelniai apkabino ją per pečius ir pasuko į save.
– Čia nėra ko nesuprasti. Nieko ypatinga. Šeimos
istorija, ir tiek. Nemirtingojo Elvio Preslio žodžiais
tariant, tavo kūdikis, tu ir sūpuok.
– Nesupratau.
– Gal kada nors rašysi eilėraščius kaip Končeta.
Arba mintimis nustumsi ką nors nuo aukšto skardžio.
– Niekada... bet Roza buvo to nusipelniusi.
Abra atsigręžė į jį ašarotu veidu.
– Tavo teisybė.
– Tad kodėl aš ją dažnai sapnuoju? Kodėl noriu grįžti
į anuos laikus? Ji būtų mus nužudžiusi, tad kodėl
mane graužia sąžinė?
– Tave graužia sąžinė todėl, kad nužudei, ar todėl,
kad buvo malonu žudyti?
Abra nuleido galvą. Denas buvo ją beapkabinąs, bet
susitvardė.
– Jokių pamokslų, jokių sąžinės priekaištų. Kraujas
šaukiasi kraujo, ir tiek. Kvaili pabudusio žmogaus
potroškiai. O tu jau tokio amžiaus, kad esi visiškai
pabudusi. Tau sunku. Žinau. Visiems sunku, bet
diduma paauglių neturi tokių gebėjimų kaip tu. Tavo
ginklo.
– O ką man daryti? Ką gi man daryti? Kartais man
būna taip pikta... ne tik ant jos, bet ir ant mokytojų...
ant bendraklasių, kurie dedasi velniai žino kuo... ir
tyčiojasi, jei pasirodai skysta per fizinio lavinimo
pamokas arba dėvi ne tuos drabužius...
Denas davė jai tą patį patarimą, kurį kadaise gavo iš
Keisio Kingslio:
– Eik į sąvartyną.
– Ką? – ji išpūtė akis.
 Jis nusiuntė jai vaizdelį: sutelkusi savo nepaprastas
galias, – stebėtina, dar nepasiekusias viršūnės, – Abra
varto išmestus šaldytuvus, sprogdina sugedusius
televizorius, svaido skalbykles. Aplink skraido
pabaidytų žuvėdrų pulkai.
Ji jau nebespoksojo išpūtusi akis, o prunkštė.
– Ir tai padeda?
– Verčiau sąvartynas nei mamos lėkštės.
Ji šelmiškai pažvelgė į jį, palenkusi galvą. Nuostabu,
juodu vėl draugai.
– Betgi tos lėkštės buvo tokios šiurrr-pios.
– Pabandysi?
– Žinoma.
Ir, sprendžiant iš Abros žvilgsnio, ji jau nestygo
vietoje.
– Ir dar kai kas.
Ji vėl rimtai nusiteikė.
– Ir nesileisk, kad visi į tave šluostytųsi kojas!
– Na, žinoma.
– Taigi. Ir nepamiršk, koks baisus gali būti tavo
pyktis. Valdykis...
Sučirškė jo telefonas.
– Atsiliepk.
Jis suraukė antakius.
– Ar žinai, kas skambina?
– Ne, bet, man rodos, tai svarbu.
Jis išsitraukė telefoną iš kišenės ir dirstelėjo į
ekraną. RIVINGTON NAMAI.
– Alio?
– Denai, čia Klodetė Albertson. Ar gali atvažiuoti?
Jis mintimis perbėgo per rašomojoje lentoje
išrikiuotą slaugos namų svečių sąrašą.
– Amanda Riker? Ar Džefas Kelotas?
Pasirodo, ne jie.
– Jei gali, atvažiuok tuojau pat, – pridūrė Klodetė. –
Jis dar nepraradęs sąmonės, – ir sutrikusi: – Jis tavęs
šaukiasi.
– Atvažiuosiu. Nors jeigu jo būklė tokia prasta, kaip
tu sakai, jis manęs nesulauks.
 Denas išjungė telefoną.
– Man reikia važiuoti, aukseli.
– Nors jis ne tavo draugas. Nors jis tau apskritai
nepatinka.
Abra žiūrėjo į jį nieko nesuvokdama.
– Tai nesvarbu.
– Kuo jis vardu? Nenugirdau.
(Fredas Karlingas)
Nusiuntęs jai atsakymą, jis apkabino ją – stipriai
stipriai. Abra atsakė tuo pačiu.
– Aš stengsiuos, – pažadėjo ji. – Iš visų jėgų.
– Žinau, kad stengsies, – atsakė jis. – Žinau. Klausyk,
Abra. Aš labai tave myliu.
– Džiaugiuosi, – atsakė ji.

Kai po keturiasdešimt penkių minučių jis atvažiavo į

slaugos namus, Klodetė buvo budėtojų poste. Jis
paklausė to paties, ko klausdavo jau dešimtis kartų:
– Ar jis dar čia?
Lyg jie važiuotų autobusu.
– Daugmaž.
– Ar turi sąmonę?
Ji pakraipė ranką.
– Tai praranda, tai atgauna.
– O Azis?
– Kurį laiką buvo ten, bet paspruko atėjus daktarui
Emersonui. Daktaras išėjo, dabar pas Amandą Riker.
Jam išėjus, Azis grįžo.
– Nėra kuo vežti jį į ligoninę?
– Nėra. Kol kas. 119-ajame prie Kasl Roko susidūrė
keturi automobiliai. Daug sužeistųjų. Ten nulėkė
keturi greitosios pagalbos automobiliai ir
sraigtasparnis. Kai kuriuos dar įmanoma išgelbėti. Na,
o Fredas...
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Kas atsitiko?
 – Juk žinai, kad jis negali gyventi be to sušikto
greitojo maisto. „Makdonaldas“ – jo antrieji namai.
Kartais apsidairo bėgdamas skersai Krenmoro gatvės,
o kartais ne. Mano, kad visi turi jį praleisti, – ji
suraukė nosį ir išsiviepė kaip vaikas, nurijęs ką nors
neskanaus. Pavyzdžiui, briuselinių kopūstų. – Tokio
jau būdo.
Denas žinojo Fredo įpročius, taipgi ir kokio jis būdo.
– Jis ėjo parsinešti savo vakarinio sumuštinio su
sūriu, – toliau pasakojo Klodetė. – Moterį, parmušusią
jį, suėmė policija: kaip girdėjau, ji buvo tokia girta,
kad vos stovėjo ant kojų. Fredą atnešė čionai. Veidas –
kaip omletas, krūtinė ir dubuo – sutrupinti, viena koja
beveik rėžte nurėžta. Jei tuo metu kaip tyčia nebūtų
budėjęs Emersonas, jis būtų miręs vietoje. Mes jį
apžiūrėjome, sustabdėme kraujavimą, bet jeigu jis
būtų buvęs net geriausios būklės... o apie vargšelį
Fredį to nepasakytum... – ji patraukė pečiais. – Pasak
Emersono, greitoji atvažiuosianti, kai tik susitvarkysią
prie Kasl Roko, bet jis tiek netesės. Daktaras
Emersonas būtų kitos nuomonės, bet aš tikiu Azrilu.
Žodžiu, jeigu eini, tai nelauk. Žinau, tau jis niekada
nepatiko...
Denas prisiminė mėlynes, sanitaro pirštų paliktas
ant vargšo Čarlio Hejeso rankų. Užjaučiu, – burbtelėjo
tada Karlingas, kai Denas pasakė, jog senis mirė.
Fredas tuomet sėdėjo patogiai išsipleikęs ant savo
mėgstamos kėdės ir triauškino mėtinius saldainius. –
Betgi jie to čionai ir ateina, ar ne?
O dabar Fredas gulėjo tame pačiame kambaryje, kur
mirė Čarlis. Gyvenimas – tai ratas, sukasi ir sukasi be
perstojo grįždamas į pradinį tašką.

Alano Šepardo apartamentų durys buvo praviros, bet

Denas vis viena mandagiai pasibeldė. Net koridoriuje
buvo girdėti, kaip karkia ir gargia Fredas Karlingas,
bet Azis nieko neėmė į galvą – kuo ramiausiai murkė
kojūgalyje susirietęs į kamuoliuką. Karlingas tysojo
ant vaškytinės vien kruvinomis apatinėmis
kelnaitėmis, apmuturiuotas tvarsčiais, irgi beveik
perdėm kruvinais, suluošintas, sužalotu veidu.
– Fredai! Čia aš, Denas Toransas. Ar girdi?
Prasimerkė vienintelė sveika akis. Gargaliavimas
nutrūko. Pasigirdo trumpas karktelėjimas, ko gero,
reiškiantis taip.
Denas nuėjo į vonios kambarį, šiltu vandeniu
sudrėkino rankšluostį, išgręžė. Visa tai jam teko daryti
daug kartų. Kai jis grįžo prie Karlingo lovos, Azis
pasikėlė, grakščiai pasirąžė, išrietė kuprą ir
stryktelėjo ant grindų. Netrukus jis jau tęsė vakarinį
budėjimą koridoriuje. Dabar jau truputį šlubčiodamas.
Buvo jau labai senas.
Denas atsisėdo ant lovos krašto ir rankšluosčiu
švelniai pašluostė sveikesniąją Fredo Karlingo veido
pusę.
– Ar labai skauda?
Vėl karktelėjimas. Vietoj kairės rankos liulėjo
sutrupintų kaulų gumulas, tad Denas paėmė jam už
dešinės.
– Kalbėti nekalbėk, tik galvok.
(dabar jau mažiau)
Denas linktelėjo.
– Gerai. Labai gerai.
(bet aš bijau)
– Bijoti nėra ko.
Jis išvydo Fredą šešerių metų, Sako upėje
besimaudantį su broliu. Fredas laikė sugniaužęs
pernelyg dukslias glaudes, kad nenusmuktų: glaudės
atiteko iš brolio kaip beveik viskas, ką jis turėjo.
Išvydo jį penkiolikos: bučiavosi su mergina Bridžtono
kino teatre po atviru dangumi, uosdamas jos kvapą,
glostydamas jai krūtinę ir svajodamas, kad vakaras
niekada nesibaigtų. Išvydo jį dvidešimt penkerių,
rūkstantį į Hampton Bičą su „Kelių šventaisiais“
motociklu „Harley FXB“: tiesiog pasaka, prisipampęs
metamfetamino ir raudonojo vyno, diena, kokių reta,
visi spokso į ilgą tviskančią „Kelių šventųjų“ vorą,
savo griausmu užtrenkiančią ausis; gyvenimas
sprogsta kaip fejerverkas. Ir Denas regi kambarėlį,
kur gyvena – gyveno – Karlingas su šuniuku, vardu
Šokoladukas. Šokoladukas – šunytis, ir tiek, sargiukas,
bet protingas. Kartais užšoka sanitarui ant kelių, ir
juodu žiūri televizorių. Fredui neramu dėl Šokoladuko,
nes šis laukia Fredo grįžtant, laukia, kada šeimininkas
išves jį pasivaikščioti, įkrės į dubenėlį konservų
„Gravy Train“.
– Dėl Šokoladuko nesirūpink, – nuramino jį Denas. –
Aš pažįstu vieną merginą, ji mielai jį priglaus. Tai
mano dukterėčia, šiandien jos gimimo diena.
Karlingas žiūrėjo į jį vienintele sveika akimi. Dabar
jis gargė dar stipriau – nelyginant springstantis
variklis.
(padėk man daktarėli padėk jei gali)
Taip. Jis gali padėti. Tai jo pašaukimas, tam jis ir
gimė. Rivington namuose buvo ramu, labai ramu.
Kažkur netoliese atsidarė durys. Jie priėjo ribą.
Fredas Karlingas žiūrėjo į jį klausdamas ką?
Klausdamas kaip? Bet viskas buvo labai paprasta.
– Tik užmik, ir tiek.
(nepalik manęs)
– Nebijok, – nuramino Denas. – Aš čia. Būsiu čia, kol
užmigsi, – jis suspaudė Karlingui ranką. Ir
nusišypsojo. – Kol užmigsi, – pakartojo.

2011 m. gegužės 1 d. – 2012 m. liepos 17 d.

 AUTORIAUS ŽODIS

Mano pirmąją knygą „Kaulų maišas“ leidykla

„Scribner“ išleido 1998 metais. Stengdamasis įtikti
savo naujiesiems partneriams, išvykau reklamuoti
romano. Kartą, kai raičiau parašus skaitytojams,
vienas vaikinas paklausė: „Ei, o kas gi atsitiko tam
berniūkščiui iš romano „Švytėjimas“?“
Tas klausimas ir mane anksčiau kamavo. Ir dar
vienas: kas būtų atsitikę nenuoramai Denio tėvui,
jeigu jis būtų įstojęs į Anoniminių alkoholikų draugiją,
užuot bandęs pats vienas kovoti su alkoholizmu, kaip
sakoma, „kietai sugniaužęs kumščius“?
Kaip ir tais atvejais, kai rašiau „Po skliautu“ ir
„63.11.22“, ta mintis nedavė man ramybės.
Retkarčiais – tiek maudydamasis po dušu, tiek
žiūrėdamas televizorių, tiek sėdėdamas prie vairo –
imdavau skaičiuoti, kiek metų dabar turėtų būti Denui
Toransui, ir svarstyti, kur jis galėtų būti. Jau
nekalbant apie jo motiną, dar vieną apskritai gerą
žmogų, Džeko Toranso pražudytą. Šiuolaikiniu
požiūriu, Vendė ir Denis buvo susaistyti, tai yra meilės
ir atsakomybės ryšiais susieti su priklausomybe
sergančiu šeimos nariu. Kartą, 2009 metais, vienas
mano draugas, besigydantis nuo alkoholizmo, man
pasakė tokį sąmojį: „Kai vienas susaistytųjų miršta,
jam prieš akis praslenka svetimas gyvenimas.“
Sąmojis man pasirodė ne tik juokingas, bet ir
pagrįstas, ir, ko gero, kaip tik tada supratau, kad turi
neišvengiamai pasirodyti „Daktaras Miegas“. Man
pačiam buvo įdomu, kas gi atsitiko.
Ar ėmiausi tos knygos drebėdamas iš baimės? Be
abejo. Juk „Švytėjimas“ – tai vienas tų romanų (drauge
su „Zalės valda“, „Naminių gyvūnėlių kapinėmis“ ir
„Tuo“), kuriuos visada mini žmonės, klausinėjami, kuri
mano knyga įvarė jiems daugiausia baimės. Be to,
nežinia kodėl Stenlio Kubriko filmą daugelis laiko
pačiu baisiausiu. (Jeigu esate matę filmą, bet romano
neskaitę, įsidėkite į galvą, kad „Daktaras Miegas“ –
pastarojo tęsinys, ir, mano galva, jame išdėstyta tikroji
Toransų šeimos istorija.)
Man regis, aš dar neblogai valdau plunksną, bet
niekas negali prilygti prisiminimui apie gerą siaubo
romaną, žodžiu, niekas, jeigu tą siaubo romaną
perskaitė jautrus paauglys. Yra tik vienas labai geras
Alfredo Hičkoko „Psichopato“ tęsinys (turiu omeny
Miko Gariso „Psichopatą IV“, kuriame Normano
Beitso vaidmenį irgi atliko Entonis Perkinsas), bet
žmonės, žiūrėję jį arba kitą kokį tęsinį, sako
purtydami galvą: ne, ne, neturi nieko bendra. Jie visi
prisimena Džanetę Li, ir nė vienas perdirbinys ar
tęsinys negali prilygti tai akimirkai, kai atplėšiama
užuolaida ir paleidžiamas į darbą peilis.
Žmonės irgi keičiasi. Žmogus, parašęs „Daktarą
Miegą“, visiškai nepanašus į geranorį alkoholiką,
parašiusį „Švytėjimą“, bet jiedviem rūpi tas pats
dalykas: rašyti pritrenkiančias istorijas. Džiaugiausi
vėl susitikęs su Deniu Toransu ir mielai leidausi jo
pėdomis. Tikiuosi, jūs irgi turėjote tokį pat malonumą.
Tokiu atveju, nuolatinis skaitytojau, viskas gerai.
Prieš atsisveikindamas noriu padėkoti tiems,
kuriems nedėkoti nevalia, ar ne?
Nan Graham redagavo mano knygą. Su išmanymu.
Ačiū tau, Nan.
Chuckas Verrillas, mano literatūrinis agentas,
pardavė šią knygą. Tai labai svarbu, ir, be to,
atsakinėjo į visus telefono skambučius ir girdė mane
raminamaisiais. Tai neįkainojamos paslaugos.
Russas Dorras rinko medžiagą, bet jeigu prasprūdo
viena kita klaidelė, tikriausiai per mano žioplumą. Jis
ne tik puikus gydytojo asistentas, bet ir įkvėpimo ir
geros nuotaikos šaltinis.
Chrisas Lottsas padėjo susidoroti su italų kalba.
Grazie, Chris.
 Rocky Woodas mane konsultavo visais „Švytėjimo“
klausimais, primindamas vardus ir datas, žodžiu, visa
tai, ką spėjau pamiršti ar tariausi nepamiršęs. Jis
taipgi užvertė mane duomenimis apie visus įmanomus
kemperius (kurių įspūdingiausias buvo Rozos „Earth
Cruiser“). Rocky permano mano romanus geriau už
mane patį. Kada nors susiraskite jį internete.
Nesigailėsite.
Mano sūnus Owenas perskaitė knygą ir pateikė
vertingų pasiūlymų. Pavyzdžiui, jis primygtinai
reikalavo aprašyti Anoniminių alkoholikų apdainuotąjį
„dugną“, kurį Denas pasiekia romano pradžioje.
Mano žmona Tabitha perskaitė „Daktarą Miegą“ ir
padėjo jį patobulinti. Aš myliu tave, Tabitha.
Ačiū jums, vaikinai ir merginos, kad mane skaitote.
Linkiu jums ilgų dienų ir malonių vakarų!
Baigdamas norėčiau perspėti: keliaudami po
Amerikos miestus ir kaimus, saugokitės kemperių.
Nežinia kas gali jais važinėti. Žmonės ar nežmonės.

Bangoras, Meino valstija