Versta iš:

Sarah J. Maas, A COURT OF SILVER FLAMES

Bloomsbury, 2017

Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis

Redaktorė Sigita Bertulienė

Korektorė Rasa Mielkuvienė

E. knygą maketavo Ligita Plešanova

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be

kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo

draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai

prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-5371-1

Text copyright © Sarah J. Maas 2021

Map copyright © Virginia Allyn, 2019

Cover design: Patti Ratchford

Cover illustration: Happypets

© Vertimas į lietuvių kalbą, Daumantas Gadeikis, 2022

© Leidykla „Alma littera“, 2023

Visoms nestoms – kopkite į kalną.

Ir Joshui, Taranui bei Annie,

tai dėl jūsų aš kopiu į savąjį.

 Ji plakė kojomis, padus lyžčiojo stingdantis juodas vanduo.

Ne žvarbus kaip žiemos speigas, net ne svilinantis kaip ledas, o dar šaltesnis.

Pirmapradis.

Žvaigždes skiriančios erdvės šaltis prieš pasaulyje atsirandant šviesai.

Pragaro šaltis – tikro pragaro, dingtelėjo jai, priešinantis stiprioms į Katilą

grūdančioms rankoms.

Tikro pragaro, nes ji matė ant akmeninių grindų gulinčią Eleiną, virš jos

palinkusį raudonplaukį, vienaakį fėjų vyrą. Nes iš po permirkusių rusvai auksinių

sesers plaukų kyšojo smailios ausys, blyški Eleinos oda švytėjo kaip

nemirtingosios.

Tai tikras pragaras – baisesnis už juodas it rašalas gelmes, atsivėrusias vos už

kelių centimetrų nuo jos kojos pirštų.

„Panardinkite ją“, – paliepė rūstusis fėjų karalius.

O tas balsas, taip su Eleina pasielgusio vyro balsas...

Ji žinojo, kad ners į Katilą. Žinojo, kad pralaimės šitą kovą.

Žinojo, kad niekas jos neišgelbės: nei raudanti Feirė, nei buvęs Feirės

mylimasis užkimšta burna, nei sugniuždyta naujoji jos pora.

Nei Kasianas, kuris sutriuškintas kraujavo ant grindų. Karys tebebandė pakilti

ant drebančių rankų. Ją pasiekti.

Hiberno karalius – tai jo darbas. Jis taip pasielgė su Eleina. Su Kasianu.

Ir su ja.

Ledinis vanduo kandžiojo padus.

It nuodingas bučinys, negailestinga mirtis, kurią pajutęs visas jos kūnas, iki

paskutinės skaidulos, sukaukė besipriešindamas.

Ji panirs, bet nepasiduos.

 Vanduo nematomais nagais kabinosi jai į kulkšnis, tempė gilyn. Ji rangėsi,

išplėšė ranką iš sargybinio gniaužtų.

Ir Nesta Arčeron ištiesė ranką. Bedė pirštu – į Hiberno karalių.

Mirties pažadas. Pažymėtas taikinys.

Rankos įgrūdo ją į laukiantį vandens glėbį.

Nesta nusijuokė iš baimės karaliaus akyse prieš vandeniui praryjant ją visą.

Pradžioje

Ir pabaigoje

Tebuvo Tamsa

Daugiau nieko

Grimzdama į bedugnę jūrą, be horizonto, be paviršiaus, ji nejautė šalčio. Bet

jautė ugnį.

Nemirtingumas nebuvo romi jaunystė.

Tai liepsna.

Tai išsilydęs metalas, liejamas jai į gyslas, kaitinantis žmogišką kraują, kol iš

jo teliko garas, grūdinantis trapius kaulus, kol jie tapo it ką tik nukaltas plienas.

O kai ji išsižiojo suklykti, kai skausmas perplėšė perpus jos pačią esybę,

neištrūko nė garselio. Čia nieko nebuvo, tik tamsa, agonija ir galia...

Jie sumokės. Visi jie.

Pradedant Katilu.

Pradedant dabar.

Ji draskė tamsą nagais ir dantimis. Draskė, plėšė ir taršė.

O tamsi ją supanti amžinybė sudrebėjo. Pasimuistė. Suspurdėjo.

Tamsai atšlijus ji nusikvatojo. Kvatojo žiaumodama nežabotą, dantimis

išplėštą galią, nurijo ją vienu mauku; juokėsi saujomis brukdama amžinybę į

savo širdį, į savo gyslas.

Katilas muistėsi it katės letenos prispaustas paukštelis. Ji neatlyžo.

Ji atsiims iš tamsos už visa, ką iš jos pavogė, ką pavogė iš Eleinos.

 Nesta su Katilu sukosi vienas apie kitą juodos amžinybės glėby, liepsnodami

tamsoje it ką tik gimusi žvaigždė.

PIRMA DALIS

NAUJOKĖ
 1 skyrius

Kasianas pakėlė kumštį prie žalių durų tamsiame koridoriuje ir sudvejojo.

Jau nukovė tiek priešų, kad pats pametė skaičių, nesuskaičiuojamuose mūšio

laukuose stovėjo iki kelių kraujyje ir švaistėsi kalaviju, priėmė sprendimus,

kainavusius patyrusių karių gyvybes, buvo generolas, karys ir žudikas, bet... štai

nuleido kumštį.

Delsė.

Namas šiauriniame Sidros krante prašėsi perdažomas. Sprendžiant iš lentų

girgždėjimo, lydėjusio jį lipant du laiptatakius, reikėjo ir naujų grindų. Bet čia

bent jau švaru. Velarės standartais tikrai niūroka, bet kai mieste išvis nebuvo

lūšnynų, toks apibūdinimas mažai ką reiškė. Kasianui teko lankytis ir nakvoti kur

kas prastesnėse vietose.

Iš pradžių jis nesuprato, kodėl Nesta čia apsistojo. Na, taip, Vėjo namas buvo

per toli nuo miesto, o Nesta nemokėjo skraidyti ar vėtytis. Jai būtų reikėję kaskart

minti dešimt tūkstančių laiptų aukštyn ir žemyn. Bet kam gyventi šitoje skylėje,

kai miesto namas stovi tuščias? Nuo tada, kai baigė statyti didžiulius Feirės ir

Riso namus ant upės kranto, miesto namas liko atviras jų draugams. Kasianas

žinojo, kad Feirė pasiūlė Nestai kambarį, bet toji atsisakė.

Jis susiraukęs nužvelgė besilupančius durų dažus. Pro nemenką plyšį tarp

durų ir grindų nesigirdėjo nė šnipštelėjimo, nors pro tarpą pratilptų ir riebiausia

pelė; ankštame koridoriuje nesklandė jokių šviežių kvapų.

 Gal Kasianui pasisekė – jos nėra. Galbūt miega po baru kokioje nors

nudrengtoje užeigoje, kurioje svečiavosi vakar naktį? Tačiau tada tektų jos

ieškoti.

Jis vėl pakėlė kumštį, raudonas jo sifonas sužibo senų lubose įtaisytų laumių

rutulių šviesoje.

„Bailys. Užsiaugink kiaušius, po galais.“

Kasianas pasibeldė. Dar kartą.

Tyla.

Jis vos neatsiduso iš palengvėjimo. Po galais, ačiū Motinai...

Už durų sukaukšėjo lėti, ryžtingi žingsniai. Vienas aršesnis už kitą.

Jis tvirčiau suskleidė sparnus, atlošė pečius ir plačiau išskėtė kojas. Tradicinė

kovinė stovėsena, įkalta per daugelį metų treniruočių, seniai virtusi re leksu.

Nenorėjo nė galvoti, jo kūnas taip sureagavo į tuos žingsnius.

Viena po kitos atšaunamos keturios spynos puikiai atstojo karo būgnų

dundėjimą.

Kasianas mintyse perbėgo per ilgą sąrašą to, ką sakys, ir kaip Feirė siūlė

kalbėti.

Truktelėtos durys prasivėrė, rankena pasisuko taip smarkiai, kad Kasianui

dingtelėjo, ar ji neįsivaizdavo laikanti jo sprandą.

Nesta Arčeron jau buvo susiraukusi. Bet pagaliau ji čia.

Atrodė sumautai.

– Ko nori? – paklausė tik per delną pravėrusi duris.

Kada ją matė pastarąjį kartą? Praėjusį mėnesį, per vasaros pabaigos vakarėlį,

barža plaukiant Sidroje? Neatrodė taip prastai. Nors, geriau pagalvojus, nė

vienas, vakare skandinęs savo gėlą vyne ir stipriuosiuose gėrimuose, ryte

neatrodytų labai gerai. Ypač...

– Dabar septynios ryto, – kalbėjo Nestra, perliejusi jį svilinamu pilkai žydrų

akių žvilgsniu, kuris visada pakurstydavo jo temperamentą.

 Vilkėjo vyriškus marškinius. Dar blogiau – tik vyriškus marškinius.

Kasianas pasirėmė ranka į durų rankeną ir apdovanojo ją kreiva šypsenėle,

kuri, žinojo, ją siutino.

– Sunkus vakaras?

Tiksliau, sunkūs metai. Dailus jos veidas buvo blyškus, kur kas liesesnis nei

prieš karą su Hibernu, lūpos bekraujės, o akys... Šaltos ir atšiaurios it žiemos rytas

kalnuose.

Jose nebuvo nė lašo džiaugsmo, juoko. Kaip ir jos širdyje.

Nesta pabandė priverti jam ranką.

Kasianas įbruko į plyšį batą, kol dar nespėjo sulaužyti pirštų. Nesta išplėtė

šnerves.

– Feirė kviečia tave į savo namus.

– Kuriuos? – paklausė Nesta, nirčiai dėbtelėjusi į tarpduryje įspraustą koją. –

Ji jų turi penketą.

Kasianas nurijo besiveržiančius žodžius. Čia ne mūšio laukas, o jis ne jos

priešininkas. Jo darbas tebuvo pargabenti Nestą į nustatytą vietą. Ir melstis, kad

žavingi naujieji Feirės ir Riso namai nevirstų griuvėsiais.

– Naujuosius.

– Kodėl sesuo pati neatvyko manęs pasiimti? – Įtariai žybtelėjusios akys, šiek

tiek įsitempusi nugara Kasianui buvo pažįstami. Jo paties instinktai sukirbėjo

atsakyti į jos priešiškumą, spausti iki galo, patikrinti, kas gali nutikti.

Nuo Žiemos saulėgrįžos jiedu vienas kitam tetarė kelis žodžius. Daugiausia

baržoje, per vakarėlį praėjusį mėnesį. Žodžiai buvo tokie:

„Traukis.“

„Labas, Nesta.“

„Traukis.“

„Mielai.“

Po ilgų mėnesių tylos ir nesimatymo pasakė tik tiek.

 Kasianas nė nesuprato, kodėl ji pasirodė vakarėlyje, ypač žinodama, kad

daug valandų bus įkalinta ant vandens su jais. Matyt, reto apsilankymo

kaltininkė buvo Amrena ir trupinėlis jos įtakos. Bet į vakaro pabaigą Nesta

stovėjo baržos priekyje laukdama progos išlipti, tvirtai apsikabinusi rankomis, o

Amrena kažką niūriai mintijo kitame baržos gale, kone tirtėdama iš įsiūčio ir

pasibjaurėjimo.

Nė vienas neklausė, kas tarp jųdviejų įvyko, net Feirė. Laivas prisišvartavo, ir

Nesta kone bėgte išbėgo ir nuo tada daugiau su niekuo nesikalbėjo. Iki šiandien.

Iki šio pokalbio, kuris atrodė bene ilgiausias nuo mūšių su Hibernu.

Pagaliau Kasianas atsakė:

– Feirė yra Didžioji Valdovė. Ji užsiėmusi Nakties Dvaro reikalais.

Nesta pakreipė galvą, rusvi auksiniai plaukai nukrito per kaulėtą petį. Jei kas

kitas taip sujudėtų, veiksmas atrodytų mąslus. Bet jos judesys perspėjo – it auką

vertinantis plėšrūnas.

– O, mano sesuo, – tarė šaltai, nerodydama jokių jausmų, – nusprendė, kad

turiu nedelsdama pasirodyti?

– Ji žinojo, kad tau tikriausiai reikės apsitvarkyti, norėjo duoti laiko. Tikisi

tave pamatyti devintą.

Kasianas laukė sprogimo, kai Nesta mintyse atims du skaičius.

Jos akys žybtelėjo.

– Nejau atrodo, kad man reikia dviejų valandų padoriai išvaizdai atgauti?

Kasianas pasinaudojo kvietimu ją nužiūrėti: nuogos ilgos kojos, elegantiškas

klubų linkis, laibas liemuo – pernelyg liesas – ir gundančios pilnos krūtys, kurios

nederėjo prie paaštrėjusių jos kūno kampų.

Bet kuriai kitai moteriai tų įspūdingų krūtų būtų pakakę jį sugundyti įsiteikti

vos tik pamačius. O šalta liepsna Nestos akyse per pirmą susitikimą sukūrė visai

kitokią pagundą.

Dabar, jai tapus Didžiąja Fėja, dėl įgimto valdingumo ir agresijos – ir

netikusio būdo – Kasianas vengė jos kaip įmanydamas. Ypač po to, kas nutiko

per karą su Hibernu ir po jo. Nesta savo jausmus jam parodė daugiau nei aiškiai.

Pagaliau jis tarė:

– Atrodai taip, lyg tau reikėtų kelių sočių pietų, vonios ir tikrų drabužių.

Nesta purkštelėjo, bet pačiupinėjo marškinių kraštą.

Kasianas pridūrė:

– Spirk tą vargšelį lauk, apsiprausk, o aš atnešiu arbatos.

Ji vos vos kilstelėjo vieną antakį.

Kasianas kreivai šyptelėjo.

– Manai, negirdžiu vyro tavo miegamajame, bandančio kaip įmanoma tyliau

apsirengti ir išsmukti pro langą?

It atsakant kambaryje kažkas tyliai dunkstelėjo. Nesta sušnypštė.

– Po valandos grįšiu pažiūrėti, kaip einasi. – Kasiano kariai iš jo kandžių

žodžių būtų supratę, kad neverta bandyti generolo kantrybės, kad ne be reikalo

jis nešioja septynis sifonus savo galiai suvaldyti. Bet Nesta neskraidė jo

legionuose, nekovojo jo vadovaujama ir tikrai neparodė prisimenanti, kad jam

daugiau nei penki šimtai metų, ir...

– Nesivargink. Pasirodysiu laiku.

Kasianas atsistūmė nuo durų rankenos, skėstelėjęs sparnais atsitraukė kelis

žingsnius.

– Manęs ne to prašė. Turiu palydėti tave nuo durų iki durų.

Nesta įsitempė.

– Patupėk ant kamino.

Jis nusilenkė nedrįsdamas atitraukti nuo jos akių. Nesta iš Katilo išniro...

apdovanota. Jos dovanos buvo įspūdingos – ir tamsios. Bet nuo mūšio su

Hibernu, nuo tada, kai Amrena sudaužė Katilą, o Feirė su Risu sugebėjo jį atkurti,

tų dovanų niekas nei matė, nei girdėjo. Eleina nuo tada taip pat neparodė nė

žymės aiškiaregės gebėjimų.

 Bet jei Nestos galios išliko, ji vis dar galėjo nušluoti ištisus mūšio laukus...

Kasianas žinojo, kad negalima kitam plėšrūnui parodyti savo silpnybės.

– Arbatos su pienu ar su citrinomis?

Nesta užtrenkė duris jam prieš nosį.

Ir užrakino visas keturias spynas.

Kasianas švilpaudamas nuėjo tamsiu koridoriumi ieškoti maisto,

spėliodamas, ar tas vargšelis kambaryje išties spruks pro langą – labiau

bėgdamas nuo jos.

Šiandien jam prireiks energijos. Ypač kai Nesta sužinos, dėl ko gi ją iškvietė

sesuo.
 Nesta Arčeron nežinojo jos bute esančio vyro vardo.

Grįždama į miegamąjį rausėsi vynu permirkusioje atmintyje, vangstydamasi

knygų stirtų ir drabužių šūsnių, prisimindama karštus žvilgsnius užeigoje,

drėgną, karštą jų lūpų susitikimą, kūnu varvantį prakaitą, kai jojo ant jo, iki

malonumas ir alkoholis nusitempė į palaimingą užmarštį, bet ne vardą.

Kai Nesta priėjo tamsų, ankštą miegamąjį, vyras jau svėrėsi pro langą,

Kasianui, be abejonės, tykant gatvėje pamatyti jo įspūdingai apgailėtiną

išvykimą. Lova su žalvario stulpais buvo sukuista, antklodės sviro ant

girgždančių nelygių medinių grindų, o įskilęs langas tarškėjo į sieną ant

išklypusių vyrių. Vyras atsigręžė į ją.

Jis buvo išvaizdus, kaip ir dauguma Didžiųjų Fėjų. Šiek tiek liesesnis nei

Nesta mėgo – beveik dar berniukas, palyginti su tarpdury ką tik stūksojusiu

raumenų kalnu. Jis krūptelėjo Nestai įtipenus į miegamąjį, skausmingai

susiraukė pamatęs, ką ji vilki.

– Aš... tai...

Nesta nusitraukė jo marškinius, paliko tik pliką odą. Vyrukas išplėtė akis, bet

baimės tvaikas nedingo – ne jos baimės, o vyro, girdėto prie priekinių durų.

Priminusio, kas jos sesuo. Kas jos sesers pora. Kas jos sesers draugai. Lyg visa tai

ką nors reikštų.

Kaip atsiduotų jo baimė, jei sužinotų, kad Nesta juo pasinaudojo,

permiegojo norėdama užsimiršti? Nuramdyti tą kunkuliuojančią tamsą,

kibždančią jos širdyje nuo pat tada, kai išlipo iš Katilo? Per pastaruosius metus

Nesta patyrė, kad seksas, muzika ir alkoholis nuramina. Ne visai, bet bent jau

neleido jos galiai iškilti į paviršių. Nors ir tebejautė ją srūvant gyslomis, glaudžiai

apsivijusią kaulus.

Nesta švystelėjo jam baltus marškinius.

– Dabar gali išeiti pro priekines duris.

– Aš... ar jis dar... – Vyruko žvilgsnis leidosi jos krūtimis, sustangrėjusiomis

vėsiame ryto ore, jos nuoga oda. Jos šlaunų linkiais.

– Viso. – Nesta nuėjo į prirūdijusį, varvantį vonios kambarį prie miegamojo.

Ten bent jau buvo karšto vandens.

Kartais.

Feirė su Eleina bandė įkalbėti ją persikraustyti. Ji visada nuleisdavo jų

patarimus negirdomis. Ir šiandien nesiklausys to, ką jai sakys. Žinojo, kad Feirė

ketina ją išpeikti. Galbūt tai kaip nors susiję su faktu, kad Nesta absurdišką
vakarykštę užeigos sąskaitą perleido seseriai.

Nesta šnirpštelėjo ir pasuko čiaupą. Čia nebuvo tarnų, jos nesekė jokios akys,

niekas nesmerkė kiekvieno jos žingsnio, niekas nesilankė, nebent pati

pakviesdavo. Užsukdavo tik ilganosiai, pasipūtę kariai.

Užtruko penkias minutes, kol vanduo įkaito taip, kad būtų galima prisileisti

vonią. Pernai pasitaikydavo dienų, kai ji nė nesivargindavo laukti. Tiesiog

lipdavo į ledinį vandenį, nejausdama jokio šalčio, tik tamsias ją ryjančio Katilo

gelmes. Ryjančio jos žmogiškumą, jos mirtingumą ir verčiančio šituo.

Ne vieną mėnesį teko kovoti su kūną gniaužiančia panika, nuo kurios ji

tirtėdavo vien pagalvojusi, kad reikės panirti po vandeniu. Bet Nesta prisivertė

pratintis. Išmoko sėdėti lediniame vandenyje, žiaukčiodama ir drebėdama,

sukandusi dantis. Ryžtingai nesitraukdavo, kol kūnas nesuprasdavo, kad ji

vonioje, ne Katile, kad yra savo namuose, ne akmeninėje pilyje už jūros, kad yra

gyva, nemirtinga. Kitaip nei jos tėvas.

Iš jos tėvo teliko vėjo nešiojami pelenai, jo būtį žymėjo tik antkapis ant

kalvos prie šio miesto. Bent taip sakė sesuo.

„Mylėjau tave nuo pat pirmosios akimirkos, kai paėmiau ant rankų“, –

paskutinėmis jųdviejų akimirkomis kartu sakė tėvas.

„Nekišk savo purvinų rankų prie mano dukros“,  – tokie buvo paskutiniai jo

žodžiai, spjaute išspjauti Hiberno karaliui. Jos tėvas iššvaistė savo paskutinį

atodūsį tam kirminui karaliui.

Jos tėvas... Vyras, niekada nekovojęs dėl savo vaikų, išskyrus gyvenimo

pabaigą. Kai atplaukė jų gelbėti – taip, gelbėti žmonių ir fėjų, bet pirmiausia

savo dukrų. Jos.

Didžiulė, beprasmė auka.

Nestos gyslomis sruvo pražūtinga, tamsi galia, bet jos nepakako Hiberno

karaliui sustabdyti, kad nenusuktų tėvui sprando.

Iki tol ji nekentė tėvo, baisiai nekentė, bet jis dėl kažkokios nepaaiškinamos
priežasties ją mylėjo. Nepakankamai, kad mėgintų gelbėti dukras nuo skurdo ar

apsaugoti nuo bado. Bet kažkodėl meilės užteko, kad žemyne surinktų kariauną.

Kad plauktų į karą laivu, pavadintu jos vardu.

Tomis paskutinėmis akimirkomis Nesta vis dar nekentė tėvo. Mirštant

karaliaus gniaužtuose jo akys buvo kupinos ne baimės, o kvailos meilės jai.

Štai kas pasiliko – jo žvilgsnis. Neapykanta Nestos širdyje tėvui mirštant dėl

jos. Ji supūliavo, gnaibė it giliai širdyje palaidota galia, nežabota šniokštė

galvoje, kol jos nebenuramdė jokios ledinės vonios.

Nesta galėjo jį išgelbėti.

Dėl to kaltas Hiberno karalius. Ji tai žinojo. Bet kalta ir ji. Kaip kalta, kad

Katilas sučiupo Eleiną, Nestai bandant jį atrasti pasitelkus aiškiaregystę, kalta,

kad Hibernas pridarė tokių baisybių it kokius elnius medžiodamas ją ir seserį.

Kai kuriomis dienomis Nestą taip surakindavo nežabotas siaubas ir panika,

kad nebegalėdavo nė įkvėpti. Niekas nebetramdydavo baisiosios jos širdyje vis

kylančios galios. Niekas, tik muzika tose užeigose, kortų žaidimai su

nepažįstamaisiais, nesibaigiantys vyno buteliai ir beprasmis seksas, kuris vis

dėlto leisdavo akimirką atitrūkti nuo širdyje siaučiančios audros.

Nesta baigė plautis prakaitą ir kitus vakaro pėdsakus. Seksas buvo

neprastas – patyrė ir geresnio, bet ir daug blogesnio. Kai kuriems vyrams net

nemirtingo gyvenimo nepakako miegamojo menui įvaldyti.

Tad ji pati mokėsi, kas jai patinka. Iš vietos vaistininkės mėnesiui nusipirko

kontraceptinės arbatos, o tada atsivedė pirmąjį vyrą. Jis nė nenutuokė, kad jos

nekaltybės plėvė tebebuvo vietoje, kol nepamatė kraujo ant paklodės. Jo veidą

perkreipė grimasa – paskui šmėstelėjo baimė, kad ji apie nepatenkinamą

pirmąją sueitį galėtų pranešti sesei. Nepakenčiamai sesers porai. Nesta

nesivargino jam aiškinti, kad bet kokia kaina vengė jų abiejų. Ypač antrojo.

Šiomis dienomis Risandas, regis, mielai elgėsi taip pat.

Po karo su Hibernu Risas jai siūlė įvairių darbų. Postų savo Dvare.
 Ji jų nenorėjo. Tai buvo gailesčio aukos, menki mėginimai įtraukti ją į Feirės

gyvenimą, duoti pelningą darbą. Didysis Valdovas niekada jos nemėgo. Jųdviejų

pokalbiai geriausiu atveju būdavo šaltai mandagūs.

Nesta Risandui niekada nesakė, kad čia gyvena dėl tos pačios priežasties, dėl

kurios jis jos nekentė. Dėl to kartais maudydavosi šaltame vandenyje. O kitomis

dienomis pamiršdavo pavalgyti. Negalėjo pakęsti traškančio židinio. Ir

kiekvieną vakarą skandinosi vyne, muzikoje ir kūniškuose malonumuose. Visos

nelemtos blogybės, kurias jai priskyrė Risandas, buvo tiesa – o ji tai žinojo dar

gerokai prieš jam pasirodant prie jos durų slenksčio.

Visa, ką Risandas teikdavosi jai duoti, davė tik iš meilės Feirei. Geriau jau

leisti laiką, kaip pati norėjo. Galų gale jie už tai mokėjo.

Nuo smūgių į duris sutirtėjo visas butas.

Nesta dėbtelėjo į prieškambarį svarstydama, ar apsimesti, kad išėjo, bet

Kasianas ją girdėjo, užuodė. O jei išlauš duris, kas buvo visai tikėtina, jai teks

galvos skausmas, kaip paaiškinti tai šykščiam šeimininkui.

Todėl Nesta apsivilko suknelę, kurią vakar paliko numetusi ant grindų, ir vėl

atrakino visas keturias spynas. Jas įrengė pirmąją dieną, vos tik čia įsikėlė.

Užrakinti jas tapo kone vakaro ritualu. Net kai čia lankydavosi bevardžiai vyrai,

net kai dėl vyno nebesuprasdavo, ką daro, nepamiršdavo užrakinti jų visų.

Lyg tai sulaikytų šio pasaulio pabaisas.

Nesta pravėrė duris tiek, kad pamatytų savimi patenkinto Kasiano vypsnį, ir

palikusi pradarytas nudrožė ieškoti batų.

Kasianas įėjo iš paskos nešinas arbatos puodeliu – tuo, kurį tikriausiai

pasiskolino iš parduotuvės ant kampo. Arba jį tiesiog padovanojo, nes žmonės

garbino žemę po jo purvinais batais. Kasianas ir prieš Hiberno kon liktą jau buvo

garbinamas mieste. Jo didvyriškumas ir pasiaukojimas – žygdarbiai mūšio

laukuose – po karo jam pelnė dar daugiau pagyrų.

Nesta jo gerbėjų ir nekaltino. Pati patyrė malonumą ir gryną siaubą matyti jį

tuose mūšio laukuose. Vis dar atsibusdavo išmušta prakaito nuo tų prisiminimų:

kaip neįstengdama įkvėpti stebėjo jį kovojant, supamą priešų; kaip pasijuto

susitelkus Katilo galiai, kai žinojo, kad ta galia smogs į stipriausią jų kariaunos

vietą – į jį.

Nesta negalėjo išgelbėti tūkstančio ilyrų, kritusių danguje tą akimirką, kai ji

pakvietė Kasianą iš pavojaus. Užgniaužė ir tą prisiminimą.

Ilyras apsidairė po jos butą ir tyliai švilptelėjo.

– Ar kada galvojai nusisamdyti valytoją?

Nesta apsidairė po savo nedidukę svetainę: įdubusią raudoną sofą, pajuodusį

plytų židinį, kandžių apėstą gėlėtą krėslą, paskui seną virtuvėlę, apstatytą

purvinų indų kolonomis. Kur ji vakar numetė batelius? Nesta nuėjo ieškoti

miegamajame.

– Šviežias oras taip pat būtų į naudą, – iš kito kambario pridūrė Kasianas.

Sugirgždėjo pradaromas langas.

Rudus batelius ji rado priešinguose miegamojo kampuose. Vienas trenkė

išlietu vynu.

Nesta prisėdo ant čiužinio krašto apsiauti, timptelėjo raištelius. Nė nepakėlė

galvos išgirdusi artėjančius Kasiano žingsnius – jie nutilo pasiekę slenkstį.

Jis šnirpštelėjo. Garsiai.

– Vyliausi, kad tarp svečių bent jau pasikeiti patalynę, bet, regis, tau tai

nekliudo.

Nesta užsirišo pirmą batą.

– O koks tavo reikalas?

Tas patraukė pečiais, bet veido išraiška prieštaravo vaidinamam

abejingumui.

– Jei čia užuodžiu kelis skirtingus vyrus, tavo palydovai irgi neišvengiamai

užuodžia.

– Tai nė vieno dar nesulaikė. – Ji užsirišo antrą batelį, rudoms Kasiano akims
sekant kiekvieną judesį.

– Tavo arbata aušta. – Žybtelėjo balti jo dantys.

Nesta nekreipdama dėmesio į svečią vėl įniko į paieškas miegamajame. Jos

paltas...

– Tavo paltas ant grindų, prie priekinių durų, – tarė Kasianas. – O lauke vėsu,

pasiimk šaliką.

Ji nuleido ir šį patarimą negirdomis, bet nuėjusi į prieškambarį, saugodamasi

neprisiliesti prie vyro, rado savo tamsiai mėlyną paltą ten, kur jis ir sakė. Tada

atidarė priekines duris ir mostelėjo jam išeiti pirmam.

Kasianas žengė prie jos neatplėšdamas žvilgsnio, ištiesė ranką...

Ir nuo kablio ant sienos paėmė žydrą ir kreminį šaliką, kurį Eleina jai

padovanojo pavasarį gimtadienio proga. Spausdamas šaliką kumštyje it

smaugiamą gyvatę išėjo lauk.

Kažkas nedavė jam ramybės. Paprastai Kasianas prieš prarasdamas

savitvardą tverdavo ilgiau. Gal tai kaip nors susiję su tuo, ką norėjo pasakyti

Feirė?

Nestai rakinant vieną spyną po kitos, paširdžius kuteno nerimas.

Ji nebuvo kvaila. Žinojo, kad nuo karo pabaigos ir šias žemes, ir žemyną

krečia neramumai. Žinojo, kad pradingus Sienai kai kurios fėjų teritorijos ima

kėsintis į gretimas žemes, tikrindamos atsaką į jų elgesį su žmonėmis. Taip pat

žinojo, kad tos keturios žmonių karalienės vis dar slepiasi savo bendruose

rūmuose, jų kariaunos dar nestojo į mūšį ir tebėra nepaliestos.

Jos buvo pabaisos – visos iki paskutinės. Nužudė auksaplaukę jas išdavusią

karalienę, o kitą – Vasą – pardavė valdovui kerėtojui. Atrodė pelnyta, kad Katilas

jauniausiąją iš keturių likusių karalienių pavertė sena žiežula. Taip, pavertė ją

ilgaamže fėja, bet pasendino jos zinį kevalą, keršydamas už Nestos pavogtą

galią. Už tai, kad ji sudraskė Katilą, kol tas iškraipęs pakeitė jos mirtingą kūną

nauju.
 Ta susenusi karalienė kaltino Nestą. Norėjo ją nužudyti, jei nemelavo

Hiberno varnai prieš Brijaksiui ir Risandui sunaikinant juos už tai, kad įsibrovė į

Vėjo namo biblioteką.

Per keturiolika nuo karo praėjusių mėnesių apie tą karalienę negirdėjo nė

šnipštelėjimo.

Bet jei iškilo kokia nors nauja grėsmė...

Keturios spynos tarsi juokėsi iš jos, bet Nesta nusisuko ir nusekė paskui

Kasianą iš namo į šurmuliuojantį miestą.

 Namas prie upės iš tiesų buvo dvaras, toks naujas, švarus ir gražus, kad Nesta,

pro aukštą marmurinę arką įžengusi į spindinčią priekinę salę, skoningai

papuoštą dramblio kaulo ir smėlio spalvomis, prisiminė, jog jos batai aplieti

pagižusiu vynu.

Didžiulę erdvę perpus dalijo platūs laiptai, virš jų nuo raižytų lubų kabojo

rankų darbo stiklo sietynas, sukurtas Velarės amatininkų. Laumių šviesos lizdo

formos rutuliuose metė mirgančius atspindžius ant poliruotų šviesaus medžio

grindų, šviesą užstojo tik paparčiai vazonuose, mediniai baldai, taip pat

pagaminti Velarėje, ir absurdiška daugybė paveikslų. Nesta nesivargino nieko

apie tai sakyti. Nepriekaištingas grindis dalijo tankūs mėlyni kilimai, per erdvius

koridorius abiejose pusėse driekėsi kiliminiai takai, dar vienas vedė po laiptų

arka iki pat sienos ir langų abiejose pusėse, pro kuriuos buvo matyti veja,

besileidžianti prie spindinčios upės.

Kasianas pasuko kairėn – link o cialiems reikalams skirtų salių, kaip Feirė

sakė Nestai per jos pirmą ir paskutinį vizitą prieš du mėnesius. Nesta tada buvo

pusgirtė ir nekentė kiekvienos apsilankymo sekundės, kiekvieno tobulo

kambario.

Dauguma fėjų, nusprendusių žmonai ar porai nupirkti absurdišką dovaną,

ieškodavo kokių nors papuošalų.

Risas Feirei nupirko rūmus.

Ne, jis nupirko karo nuniokotą žemę, o tada suteikė savo porai laisvę sukurti

jų svajonių namus.

Ir kažkaip, tyliai mintijo Nesta, sekdama koridoriumi paskui Kasianą link

vieno iš darbo kambarių pravertomis durimis, Feirė su Risu sugebėjo padaryti

šitą vietą jaukią, svetingą. Milžiniškas pastatas, bet vis dėlto namai. Net ir

ceremonijų baldai atrodė sukurti patogumui ir poilsiui, ilgiems pokalbiams prie

sotaus maisto. Kiekvienas paveikslas buvo išrinktas pačios Feirės arba jos

nutapytas, daugiausia portretai su jais – jos draugais, jos... naująja šeima.

Savaime suprantama, Nestos ten nebuvo.

Net jų dievų prakeiktam tėvui teko portretas ant vieno didžiulių laiptų šono:

jam ir Eleinai, besišypsantiems ir laimingiems, kokie buvo prieš pasauliui

nusiritant subinėn. Jiedu sėdėjo ant akmeninio suolo tarp rožiniais ir mėlynais

žiedais apsipylusių hortenzijų krūmų. Pirmųjų jų namų sodas, to mielo dvaro ant

jūros kranto. Nestos su mama niekur nematyti.

Galų gale taip visada ir buvo – Eleiną su Feire lepino jų tėvas. Nestą garbino ir
mokė mama.

Nesta jau per pirmąjį apsilankymą pastebėjo, kad jos niekur nematyti.

Nematyti ir jų mamos. Aišku, ji nieko apie tai nesakė, bet trūkumas atrodė

akivaizdus.

To pakako pykčio žarijai širdyje įpūsti, Nestai teko sugriebti ir įtempti

nematomą vidinį pavadį, saistantį kraupią joje slypinčią galią, kol Kasianas

įsmuko į kabinetą ir nematomiems ten laukiantiems asmenims pranešė:

– Ji atvyko.

Nesta įsitempė, bet Feirė tik prunkštelėjo.

– Penkiomis minutėmis pasiankstinote. Nesitikėjau.

– Geras ženklas lošti. Vertėtų užsukti pas Ritą, – atsakė Kasianas, o Nesta

įžengė į medžiu apkaltą kambarį.

Kabinetas žvelgė į vešlų sodą. Patalpa buvo šilta ir prabangi, Nesta gal

pripažintų, kad jai patinka nuo grindų iki lubų kylančios knygų lentynos ir safyrų

spalvos aksomu apmušti baldai priešais juodo marmuro židinį, jei nematytų, kas

jame laukia.

Feirė, apsitaisiusi storu baltu megztiniu ir tamsiomis aptemptomis kelnėmis,

laukė prisėdusi ant riesto sofos ranktūrio.

Risas su savo įprastais juodais drabužiais stovėjo sunėręs rankas, atsirėmęs į

židinio atbrailą. Šiandien be sparnų.

Ir Amrena įprastų pilkų spalvų drabužiais sukryžiavusi kojas sėdėjo odiniame

krėsle prie liepsnojančio židinio, jos blausios sidabrinės akys perliejo Nestą

priešišku žvilgsniu.

Tarp jos ir tos moters labai daug kas pasikeitė.

Už tai buvo atsakinga Nesta. Ji neleido sau pagalvoti apie ginčą per

atsisveikinimo su vasara vakarėlį upe plaukiančioje baržoje. Ar apie jiedvi su

Amrena nuo tada skyrusią tylą.

Daugiau nebesilankė Amrenos bute. Nebeplepėjo rinkdamos dėliones.

Tikrai nebesimokė kerų. Nesta pasirūpino ir tuo.

Feirė bent jau nusišypsojo sesei.

– Girdėjau, vakaras praėjo su trenksmu.

Nesta dirstelėjo į Kasianą, kuris užsiėmė krėslą priešais Amreną, paskui į

laisvą vietą ant sofos prie Feirės, galiausiai į Risą prie židinio.

Ištiesusi nugarą, pakėlusi smakrą, siusdama, kad jie visi nenuleidžia nuo jos

akių, galiausiai prisėdo ant sofos šalia sesers. Siuto, kad Risas su Amrena

pastebėjo jos purvinus batus ir tikriausiai užuodė nuo jos trenkiantį to vyruko

kvapą, nors ir po rytinės vonios.

– Atrodai baisiai, – pareiškė Amrena.

Nesta nebuvo tokia kvaila, kad dėbtelėtų į... kad ir kas Amrena buvo. Taip,

dabar ji buvo Didžioji Fėja, bet kadaise moteris buvo kažkas kita. Ne iš šio

pasaulio. Bet jos liežuvis tebebuvo aštrus it peilis.

Kaip ir Nesta, Amrena neturėjo su Dvaru siejančių Didžiosios Fėjos galių. Bet

dėl to jos įtaka čia nė kiek nesumenko. Nestos, kaip Didžiosios Fėjos, galios taip

ir nepabudo – teturėjo tai, ką atėmė iš Katilo, užuot laukusi, ar tas teiksis ją

apdovanoti, kaip apdovanojo Eleiną. Nesta nė nenutuokė, ką išplėšė iš Katilo,

kol tas grobė jos žmogiškumą, bet žinojo, kad tų galių nesupranta, ir tikrai

nenorėjo nei kada suprasti, nei įvaldyti. Vien nuo tos minties jai suko žarnas.

– Nors galiu lažintis, kad nelengva gerai atrodyti, – kalbėjo Amrena, – kai

tąsaisi iki išnaktų, geri iki sąmonės netekimo ir dulkini bet ką, kas pasitaiko.

Feirė griežtai dėbtelėjo į Didžiojo Valdovo dešinę ranką. Regis, Risas buvo

linkęs pritarti Amrenai. Kasianas laikė liežuvį už dantų. Nesta kuo ramiausiai

atsakė:

– Nežinojau, kad mano veikla patenka tavo atsakomybėn.

Kasianas tyliai kažką sumurmėjo – tai priminė įspėjimą. Nesta nežinojo,

kuriai iš jų. O jai ir nerūpėjo.

Amrenos akys nušvito kadaise joje liepsnojusios galios likučiais. Viskuo, kas
beliko. Nesta žinojo, kad jos pačios galia taip pat gali švytėti, bet Amrenos galios

pasirodė kuriamos šviesos ir karščio, o jos sidabrinė liepsna kilo iš šaltesnių,

tamsesnių gelmių. Senos, bet ir ką tik atsiradusios vietos.

Amrena nenusileido:

– Patenka, kai vynui švaistai tiek mūsų aukso.

Gal vakar išties perspaudė su baro sąskaita.

Nesta pasižiūrėjo į Feirę, ta susiraukė.

– Privertei mane sukarti tokį kelią vien tam, kad galėtum atskaityti

pamokslą?

Feirė šiek tiek išplėtė akis – tokias pačias kaip ir josios.

– Ne, tai ne pamokslas. – Ji griežtai dėbtelėjo į Risą, kuris atsirėmęs į židinio

atbrailą vis dar šaltai tylėjo, paskui į Amreną, širstančią ant kėdės. – Laikyk tai

diskusija.

Nesta pašoko ant kojų.

– Mano gyvenimas – ne tavo rūpestis, ir tikrai apie jį nediskutuosiu.

– Sėskis, – suurzgė Risas.

Tas įsakmus, gaivališkas, valdingas balsas...

Nesta sustingo priešindamasi, nekęsdama savo fėjiškos, tokiems dalykams

paklūstančios prigimties. Kasianas nesikeldamas palinko į priekį, lyg norėdamas

šokti tarp jų. Nesta galėjo prisiekti, kad jo veidas persikreipė iš skausmo.

Bet ji atlaikė Risando žvilgsnį. Priešinosi sutelkusi visą valią iki paskutinio

lašo, priešinosi, nors išgirdus įsakymą jos keliai norėjo lenktis, atsisėsti.

Risas tarė:

– Pasiliksi čia. Mus išklausysi.

Nesta tyliai nusijuokė.

– Nesi mano Didysis Valdovas. Ir man neįsakinėji. – Tačiau ji žinojo, koks jis

galingas. Matė savo akimis, jautė širdimi. Net dabar drebėjo būdama šalia.

Risas užuodė tą baimę. Jo lūpų kamputis sukrutėjo, užsirietė į žiaurią

šypsenėlę.

– Nesta Arčeron, nori stoti vienas prieš vieną? – sumurkė jis. Nakties Dvaro

Didysis Valdovas mostelėjo į pakalnę už langų. – Ten apstu vietos pasipešti.

Nesta sukando dantis, mintyse užriko ant savo kūno klausyti savęs. Mieliau

mirs nei jam nusilenks. Ar kuriam kitam iš jų.

Riso šypsena praplatėjo – jis puikiai suprato, kas vyksta.

– Gana, – Risui drėbė Feirė. – Sakiau tau nesikišti.

Jis nukreipė žvaigždžių dulkėmis žibančias akis į savo porą, o Nesta pagaliau

neišlaikius keliams tik vargais negalais susilaikė nesusmukusi ant sofos. Feirė

pakreipė galvą ir griežtai Risandui pasakė:

– Arba eik lauk, arba lik čia, bet laikyk liežuvį už dantų.

Risas vėl sunėrė rankas, bet neatsakė nė žodžio.

– Tu irgi, – drėbė Feirė Amrenai. Ta suniurnėjo ir pasimuisčiusi įsitaisė giliau

krėsle.

Nesta nesivargino nutaisyti malonios minos, kai Feirė atsisuko į ją ir pagaliau

prisėdo ant sofos, po ja sušnarėjo aksominės pagalvėlės. Sesuo atsikrenkštė.

– Nesta, mums reikia šį tą pakeisti, – kimiai tarė Feirė. – Tau reikia – ir mums

reikia.

Kur, po galais, buvo Eleina?

– Prisiimu kaltę, – kalbėjo Feirė, – kad leidau reikalams taip nusiristi. Po karo

su Hibernu tiek visko vyko, kad... tu... turėjau būti šalia, padėti tau, bet nebuvau

ir esu pasiruošusi pripažinti, kad iš dalies esu dėl to kalta.

– Dėl ko kalta? – sušnypštė Nesta.

– Dėl tavęs, – paaiškino Kasianas. – Tokio nesąmoningo elgesio.

Jis taip sakė per Žiemos saulėgrįžą. Ir visai kaip tada, dabar jai nuo įžeidimo

surakino nugarą, nuo arogancijos...

– Klausyk, – Kasianas kilstelėjo rankas, – tai ne kokia moralinė silpnybė, bet...

– Suprantu, kaip tu jautiesi, – pertraukė jį Feirė.

 – Tu ničnieko nesupranti apie tai, kaip aš jaučiuosi.

Feirė neatlyžo.

– Metas šį tą pakeisti. Nuo dabar.

– Nesikišk į mano gyvenimą su savo teisuoliškomis, geradariškomis

nesąmonėmis.

– Tu neturi gyvenimo, – drėbė Feirė. – O aš daugiau nė akimirkos nesėdėsiu

žiūrėdama, kaip save naikini. – Ji pridėjo ranką sau ant širdies, lyg tai ką nors

reikštų. – Po karo nusprendžiau duoti tau laiko, bet, regis, tai buvo prastas

sprendimas. Aš klydau.

– Nejaugi? – Žodis įsmigo tarp jų it durklas.

Risas įsitempė išgirdęs pašaipą, bet tebetylėjo.

– Baigta, – virpančiu balsu išspaudė Feirė. – Toks elgesys, tavo butas, viskas –

Nesta, viskas baigta.

– Ir kurgi, – lediniu, dirbtinai maloningu balsu paklausė Nesta, – turėčiau

dėtis?

Feirė žvilgtelėjo į Kasianą.

Tas bent kartą nevypsojo.

– Keliausi su manimi, – tarė jis. – Treniruotis.

 2 skyrius

Kasianas jautėsi it paleidęs strėlę į miegantį drakoną. Nesta, susisukusi į

savo nutriušusį mėlyną paltą, su purvinais batais ir susirangiusia pilka suknele,

nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų ir paklausė:

– Ką?

– Nuo šio susitikimo, – patikslino Feirė, – tu keliesi į Vėjo namą. – Ji

kinktelėjo rytų pusėn, link rūmų, iškaltų kalne kitame miesto gale. – Mudu su

Risu nusprendėme, kad kiekvieną rytą treniruosiesi su Kasianu Užuovėjoje

Ilyrijos kalnuose. Po pietų keliausi dirbti į biblioteką po Vėjo namu. O butas,

bastymasis po užeigas... Nesta, visa tai baigta.

Nesta sugniaužė ant kelių kumščius. Bet netarė nė žodžio.

Jam reikėjo įsitaisyti šalia, užuot leidus savo Didžiajai Valdovei sėstis ant

sofos per ranką nuo Nestos. Nesvarbu, kad Feirę saugojo Riso skydas, – ji buvo į jį

susisupusi ir per pusryčius. Treniruotės niekada nesibaigia , burbtelėjo Feirė,

Kasianui paklausus apie nepramušamą apsaugą, tokią stiprią, kad slopino net jos

kvapą. Risas paprašė Heliono pamokyti apie visiškai neįveikiamus skydus, tad man,

savaime suprantama, teko malonumas pabūti bandomuoju triušiu. Turėčiau bandyti jį

pramušti, kad patikrinčiau, ar Risas teisingai laikosi Heliono nurodymų. Beprotybė

pasiekė naują lygį.

Gal tai ir beprotybė, bet ištiko pačiu laiku. Net jei jie ir nežinojo, kaip Nestos

galia veikia prieš paprastus kerus.

 Rodos, Risas galvojo panašiai, ir Kasianas pasiruošė šokti tarp seserų. Jo

sifonai įspėjamai žybtelėjo, sugrumėjo Riso galia.

Kasianas nė kiek neabejojo, kad Feirė sugebėtų apsiginti prieš daugumą

priešininkų, bet Nesta...

Jis nebuvo tikras, ar Feirė smogtų atgal, net jei Nesta paleistų į ją tą šiurpią

galią. O jam buvo koktu nežinoti, ar Nesta galėtų taip žemai pulti. Bjauru, kad

reikalai taip nusirito, jog išvis svarsto tokią galimybę.

– Aš nesikelsiu į Vėjo namą, – atsakė Nesta. – Ir nesitreniruosiu tame

nelemtame kaimelyje. Tuo labiau su juo. – Ir dėbtelėjo nuodingu žvilgsniu –

kitaip Kasianas jo nepavadintų.

– Dėl to nesiderėsime. – Amrena per dvi minutes jau antrą kartą sulaužė

pažadą nesikišti į pokalbį. Vyriausioji iš Arčeron seserų turėjo talentą įerzinti bet

ką. Bet Nestą su Amrena visada siejo ryšys ir tarpusavio supratimas.

Iki jųdviejų kivirčo baržoje.

– Norėtumėt, bet nebus, – purkštelėjo Nesta, bet nebandė atsistoti

pamačiusi Riso akis šaltai žybtelėjus.

– Kol mes kalbamės, tavo bute krauna daiktus. – Amrena nubraukė pūkelį

nuo savo šilkinės suknelės. – Kai grįši, ten jau bus tuščia. Tavo drabužius jau

nusiuntė į namą, nors abejoju, ar jie tiks treniruotėms Užuovėjoje. – Ji

pabrėžtinai dėbtelėjo į pilką Nestos suknelę, labiau apsmukusią nei anksčiau. Ar

Nesta pastebėjo dūmuotose Amrenos akyse šmėstelėjusį nerimą – ar suprato,

kaip tai reta?

Dar svarbiau, ar Nesta suprato, kad šio susitikimo tikslas nebuvo ją

pasmerkti, kad jis surengtas iš rūpesčio. Svilinantis moters žvilgsnis Kasianui

išdavė, kad ji tai telaiko puolimu.

– Negalite taip elgtis, – atšovė Nesta. – Nepriklausau jūsų Dvarui.

– Regis, tai tau netrukdo švaistyti šio Dvaro pinigų, – atkirto Amrena. – Karo

su Hibernu metu priėmei žmonių pasiuntinės pareigas. Taip jų ir neatsisakei, tad

pagal o cialią teisę tebesi šio Dvaro narė. – Ji mostelėjo smulkiais pirštais, ir link

Nestos nuskriejusi knyga šleptelėjo ant pagalvės šalia. Dabartinės Amrenos

galios maždaug tuo ir apsiribojo – paprastais, neįspūdingais Didžiųjų Fėjų

kerais. – Du šimtai trisdešimt šeštas puslapis, jei nori įsitikinti pati.

Amrena dėl to rausėsi po jų įstatymus? Kasianas nė nežinojo, kad tokia

taisyklė išvis egzistuoja – jis neklausinėdamas priėmė Riso pasiūlytą postą, nė

negalvodamas, su kuo sutinka, rūpėjo tik tai, kad jis, Risas ir Azrielis bus kartu.

Kad jie turės namus, kurių niekas iš jų negalės atimti. Iki Amarantos.

Ir visada jautėsi dėkingas už Didžiąją Valdovę, sėdinčią vos už kelių pėdų nuo

jo, išgelbėjusią juos nuo Amarantos rimbo, grąžinusią jam brolį, o paskui

išgelbėjusią Risą iš užsilikusios tamsos.

– Tad štai tavo pasirinkimai, mergyte, – Amrena kilstelėjo liauną smakrą.

Kasianui neprasprūdo, kaip Feirė susižvalgė su Risu: matė neaprėpiamą skausmą

savo Didžiosios Valdovės veide dėl ultimatumo, kurį, žinojo, ji pateiks sesei, ir

vos tramdomą įsiūtį Riso akyse, kad jo pora taip kenčia. Karys šiandien jau matė

tokius jų žvilgsnius – tikėjosi, kad antrą kartą neteks išvysti.

Kai Risas ryte gavo sąskaitą už Nestos vakaronę, Kasianas su jais valgė

ankstyvus pusryčius. Risas ėmė garsiai skaityti vieną punktą po kito. Reto vyno

buteliai, egzotiški patiekalai, lošimo skolos...

Feirė sėdėjo palinkusi virš savo lėkštės, kol į kiaušinienę ėmė kapsėti nebylios

ašaros.

Kasianas žinojo, kad ir anksčiau buvo pokalbių – kivirčų – dėl Nestos. Dėl to,

ar reikėtų duoti jai laiko gyti pačiai, kuo jie iš pradžių tikėjo, ar reikia įsikišti. Bet

Feirei verkiant prie stalo Kasianas suprato, kad jos ašaros išduoda lūžį.

Susitaikymą, kad viltis pražuvo.

Prireikė visų Kasiano treniruočių, viso mūšio lauke ir už jo matyto siaubo, kad

pats neparodytų to gniuždančio sielvarto.

Risas guosdamas uždėjo ranką Feirei ant peties, švelniai spustelėjęs pažiūrėjo
į Azrielį, paskui – į Kasianą, tada išdėstė planą. Lyg jau seniai, labai seniai būtų to

laukęs.

Jam bekalbant įėjo Eleina. Ji nuo aušros triūsė dvaro soduose, rimtai išklausė

Riso pasakojimą. Feirė neįstengė pridurti nė žodžio. Bet klausydamasi Riso

Eleina nė karto nepaprieštaravo.

Paskui Risas nusiuntė žinutę į kitą upės pusę, į Amrenos butą-mansardą. Feirė

primygtinai reikalavo, kad nurodymus duotų Amrena, ne Risas, norėdama

išlaikyti bent šiokį tokį šeiminį ryšį tarp Riso ir savo sesers.

Kasianas abejojo, ar toks ryšys išvis yra, bet Risas sutiko, priklaupęs Feirei prie

šono nubraukė ašarų pėdsakus ir pabučiavo į smilkinį. Tai pamatę visi pakilo nuo

stalo ir išsiskirstė, paliko savo Didįjį Valdovą ir Valdovę vienus.

Kasianas nelaukdamas šovė į dangų – leido šniokščiančiam vėjui užgožti

visas galvoje lakstančias mintis, leido gnaibančiai žvarbai atvėsinti

besidaužančią širdį. Šis susitikimas ir tai, kas įvyks po jo... bus nelengva.

Amrena, sutarė jie, visada buvo viena iš tų retų asmenų, kuriuos Nesa

išklausydavo. Pastaroji jos kone bijojo – bent šiek tiek. Amrena intuityviai

suprato, kas Nesta yra giliai širdyje.

Ir ji buvo vienintelė, su kuria Nesta po karo kalbėjosi bent kiek atviriau.

Todėl neatrodė sutapimas, kad praėjusį mėnesį po jųdviejų kivirčo laive

Nesta ėmė elgtis dar prasčiau. Kad dabar atrodė... štai taip.

– Pirma, – Amrena pakėlė laibą pirštą, – gali kraustytis į Vėjo namą, rytais

treniruotis su Kasianu, o po pietų dirbti bibliotekoje. Nebūsi kalinė. Bet niekas

tavęs neskraidins ir nevėtys į miestą. Jei norėsi eiti paūžauti, prašom, niekas

tavęs nelaikys. Tai yra, jei ryšiesi nulipti dešimt tūkstančių laiptų. – Amrenos

akys žybtelėjo mesdamos iššūkį. – Ir jei kaip nors sugraibysi bent sudilusį skatiką

nusipirkti išgerti. Bet jei laikysiesi šio plano, po kelių mėnesių iš naujo

įvertinsime, kur ir kaip gyveni.

– O kitas pasirinkimas? – drėbė Nesta.

 Motina apsaugok, na ir mergina – moteris. Ji nebebuvo žmogus. Kasianui

sunkiai sekėsi sugalvoti, kas dar ryžtųsi taip atžariai kalbėtis su Amrena ir Risu. Ir

tikrai ne vienu metu, viename kambaryje. Tuo labiau ne taip tulžingai.

– Grįžti į žmonių žemes.

Amrena pasiūlė kelioms dienoms pasodinti ją Išskaptuoto miesto požemyje,

bet Feirė tiesiog atsakė, kad žmonių pasaulis tokiai kaip Nesta bus pakankamas

kalėjimas.

Ir tokiai kaip Feirė. Ar Eleina.

Dabar visos trys seserys buvo Didžiosios Fėjos, turinčios didžiulių galių, nors

tik Feirė gebėjo laisvai jomis naudotis. Net Amrena nežinojo, ar Eleinos ir Nestos

kerai išliko. Katilas joms suteikė unikalių galių, nepanašių į kitų Didžiųjų Fėjų, –

pirmajai aiškiaregystę, o Nestai... Kasianas nežinojo, kaip pavadinti jos dovaną.

Net nežinojo, ar tai išvis galima vadinti dovana – ar ji tas galias pasiėmė pati.

Sidabrinė liepsna, artėjančios mirties nuojauta, nežabota galia, kurią savo

akimis matė paleistą į Hiberno karalių. Kad ir kas tai buvo, ta galia skyrėsi nuo

įprastų Didžiųjų Fėjų talentų.

Žmonių pasaulis jų nebelaukė. Jos niekada ten nebegrįš. Nors visos trys buvo

karo didvyrės, kiekviena savaip nusipelniusi, žmonėms tai nerūpėtų. Jie laikytųsi

labai, labai atokiai, jei išvis nesigriebtų smurto. Taigi, gal teoriškai Nesta ir

galėtų grįžti į žmonių žemes, bet ten draugijos nerastų, nesulauktų šilto

priėmimo, vargu ar bent vienas miestelis sutiktų ją išskėstomis rankomis. Net jei

sugebėtų rasti, kur gyventi, iš esmės būtų ten ir įkalinta, baimindamasi žmonių

nusistatymo negalėtų nė kojos iš namų iškelti.

Nesta atsisuko į Feirę ir nuožmiai išsiviepė.

– O tai vieninteliai mano pasirinkimai?

– Aš... – Feirė susilaikė nebaigusi sakinio – atsiprašau – ir atlošė pečius. Tapo

Nakties Dvaro Didžiąja Valdove net ir be savo juodosios karūnos, net ir su senu

Riso megztiniu. – Taip.

 – Neturi teisės.

– Aš...

Nesta pratrūko:

– Tu įmurkdei mane į šitą makalynę, atitempei į šitą baisią vietą. Per tave esu

tokia, per tave čia įstrigau...

Feirė krūptelėjo. Riso įsiūtis tapo kone apčiuopiamas, nuo tvinkčiojančios

nakties pabučiuotos galios Kasianui sugniaužė paširdžius, atgijo visi muštru

išugdyti kario instinktai.

– Gana, – sukuždėjo Feirė.

Nesta sumirksėjo.

Feirė atsikrenkštė, bet nesudvejojo.

– Gana . Kelsiesi į Vėjo namą, treniruosiesi ir dirbsi, ir man nerūpi, kokia

tulžimi ant manęs taškysiesi. Padarysi tai, ir viskas.

– O kaip mane aplankys Eleina?..

– Eleina su tuo jau sutiko prieš kelias valandas. Dabar ji krauna tavo daiktus.

Jie lauks tavęs, kai atvyksi.

Nesta atšlijo.

Feirė neatlyžo.

– Eleina žino, kaip su tavimi susisiekti. Jei norės aplankyti tave Vėjo name,

galės taip ir padaryti. Bet kuris mūsų mielai ją ten užnešime.

Žodžiai liko kyboti ore, tokie slegiantys ir nemalonūs, kad Kasianas pridūrė:

– Pažadu nesikandžioti.

Nesta atsisukusi iššiepė dantis.

– Spėju, tai tavo mintis?

– Taip, – sumelavo vypsodamas. – Mums ten bus labai smagu.

Tikriausiai nudės vienas kitą.

– Noriu pasikalbėti su savo seserimi. Viena, – valdingai tarė Nesta.

Kasianas dirstelėjo į Risą, šis vertindamas nužvelgė Nestą. Kasianui per

šimtmečius kelis kartus teko patirti tokį žvilgsnį, ir jis nė kiek nepavydėjo Nestai.

Bet Nakties Dvaro Didysis Valdovas tik linktelėjo.

– Mes būsime koridoriuje.

Kasianas sugniaužė kumščius dėl nutylėto įžeidimo, kad ja nepasitiki ir toli

nesitrauks, nepaisant Feirę saugančio skydo. Nors racionalus kario mąstymas ir

pritarė tokiam sprendimui. Nesta išplėtė akis, ir ilyras žinojo, kad ir ji įžeidimą

suprato.

Iš sukąstų Feirės dantų Kasianas spėjo, kad jos toks subtilus spjūvis nežavi –

nepadės įtikinti Nestos, kad jie taip nori jai padėti. Vėliau Risui užkurs pelnytą

pirtį.

Kasianas palaukė, kol Risas su Amrena pakils, tik tada išėjo paskui juos. Kaip

Risas ir sakė, jis paėjo tris žingsnius koridoriuje, toliau nuo medinių durų, kerais

apsaugotų nuo pasiklausymų, ir atsirėmė į sieną.

Kasianas padarė taip pat ir Amrenai tarė:

– Nė nežinojau, kad turime tokių įstatymų apie Dvaro narystę.

– Ir neturime, – Amrena krapštė savo raudonai lakuotus nagus.

Generolas tyliai nusikeikė.

Risas kreivai šyptelėjo. Bet Kasianas susiraukęs spoksojo į uždarytas dvivėres

duris ir meldėsi, kad Nesta neiškrėstų kokios kvailystės.

 Nesta sėdėjo kuo tiesiausiai, nuo įstangos jai maudė nugarą. Dar niekada

niekam nejautė tokios neapykantos, kaip dabar nekentė jų visų. Na, gal išskyrus

Hiberno karalių.

Jie ją aptarinėjo, nusprendė, kad yra negera ir nevaldoma, ir...

– Anksčiau tau nerūpėjo, – tarė Nesta. – Kodėl dabar parūpo?

Feirė žaidė su savo sidabriniu vestuviniu žiedu su žvaigždės safyru.

– Sakiau tau: man rūpėjo. Mes – turiu omeny visus – ne kartą apie tai
kalbėjomės. Apie tave. Mes... aš nusprendžiau, kad geriausia bus tau duoti laiko

ir erdvės.

– O ką apie tai sakė Eleina? – Iš tiesų Nesta net nenorėjo išgirsti atsakymo.

Feirė sukando dantis.

– Kalbame ne apie Eleiną. Be to, kiek pamenu, su ja beveik nesimatai.

Nesta nė nenumanė, kad jie taip atidžiai ją stebi.

Niekada nepaaiškino Feirei – niekada nerado žodžių paaiškinti, – kodėl

laikėsi per tokį atstumą. Katilas pagrobė Eleiną, o ją išgelbėjo Azrielis su Feire.

Bet Nestą vis dar valdė siaubas – ir miegant, ir būdraujant. Prisiminimai, ką jautė

išgirdusi viliojamą Katilo dainą ir supratusi, kad ji buvo skirta Eleinai, ne

jiedviem su Feire. Kaip jautėsi radusi tuščią Eleinos palapinę, numestą jos

mėlyną apsiaustą.

Nuo tada visas tik pablogėjo.

Jūs turite savo gyvenimą, aš turiu savo, – per praėjusią Žiemos saulėgrįžą ji

pasakė Eleinai. Žinojo, kaip jos žodžiai įskaudins sesę. Bet nebegalėjo to tverti –

neblėstančio, iki kaulų persismelkusio siaubo. Vis prieš akis iškylančių vaizdų –

numesto apsiausto, stingdančio Katilo vandens, prie jos šliaužiančio Kasiano,

triokštelėjusio tėvo sprando...

Feirė atsargiai pasakė:

– Vyliausi, kad sugebėsi atsitiesti. Norėjau duoti tau erdvės, nes užsipuoli

visus, kas tik priartėja, bet tu nė nesistengei.

Galbūt šiais metais rasi jėgų labiau pasistengti, – Nestai ausyse nuskambėjo prieš

devynis mėnesius apledėjusioje gatvėje vos už kelių kvartalų nuo čia Kasiano

pasakyti žodžiai, it būtų ką tik juos taręs.

Pasistengti? Jis daugiau nieko nesugalvojo.

Žinau, kad tau tai svetimas žodis.

Tada jos širdyje kunkuliavęs įniršis išsiveržė lauk. Kodėl išvis turėčiau stengtis ką

nors daryti? Mane į šį pasaulį, į šitą Dvarą įmetė per prievartą.

 Tada keliauk kur kitur.

Nesta atsakymą nurijo: Daugiau neturiu kur eiti.

Tai buvo tiesa. Jos nė kiek netraukė grįžti į žmonių kraštus. Ir ten iš tiesų

niekada nesijautė kaip namie. O šitas keistas, naujas fėjų pasaulis... galbūt jau

priprato prie kitokio, pakeisto kūno, susitaikė, kad niekada nebebus tokia, kokia

buvusi, ir kad jos žmogiškumas pradingo visiems laikams, bet nerado savo vietos

ir šiame pasaulyje. Tą mintį ir bandė paskandinti alkoholiu, muzika ir kortomis,

ne ką rečiau nei tomis priemonėmis stengėsi užgniaužti giliai viduje kirbančią

galią.

Feirė kalbėjo toliau:

– Tik švaistei mūsų pinigus.

– Tavo poros pinigus. – Vėl dilgtelėjo nuoskauda. Nestos širdis sugaudė nuo

tiesioginio smūgio. – Baisiai ačiū, kad atsitraukei nuo savo lizdelio dailinimo ir

lakstymo po parduotuves ir prisiminei mane.

– Šiuose namuose įrengiau kambarį ir tau. Prašiau padėti jį įrengti. Liepei

man atsiknisti.

– Kokio galo norėčiau čia gyventi? – Kur matytų, kokie jie visi laimingi, kur

nė vienas neatrodė nė iš tolo taip nukentėjęs nuo karo kaip ji. Labai nedaug

trūko, kad taptų viena iš jų – to rato dalimi. Paskutinio mūšio rytą laikėsi su jais

už rankų ir tikėjo, kad visi išgyvens.

O paskui sužinojo, kaip negailestingai iš jos viskas gali būti atimta. Kokia

tikroji vilties, džiaugsmo ir meilės kaina. Daugiau niekada nenorėjo to patirti.

Nenorėjo ištverti to, ką pajuto miško laukymėje kikenant Hiberno karaliui, visur

telkšant kraujui. Tą dieną jos galios nepakako jiems išgelbėti. Galima sakyti, nuo

tos dienos Nesta baudė savo galią už tai, kad ją pavedė, laikė užrakintą giliai

širdyje.

Feirė tarė:

– Nes tu – mano sesuo.

 – Taip, o tu visada dėl mūsų aukojaisi, dėl savo apgailėtinos žmonių

šeimynėlės...

– Vakar išleidai penkis šimtus auksinių! – sušuko Feirė ir pašokusi ant kojų

ėmė žingsniuoti priešais židinį. – Ar bent įsivaizduoji, kokie tai pinigai? Ar žinai,

kokia man buvo gėda šiandien ryte, kai gavome tą sąskaitą, ir mano draugai –

mano šeima  – turėjo apie tai klausytis?

Nesta nekentė to žodžio. Žodžio, kuriuo Feirė vadino savo Dvarą. Lyg

Arčeronų šeima būtų tokia apgailėtina, kad Feirei teko susirasti kitą. Išsirinko

savo šeimą. Nesta suleido nagus sau į delną – skausmas padėjo nukreipti mintis

nuo perštėjimo paširdžiuose.

Jos sesuo kalbėjo toliau:

– Ir išgirsti ne tik sąskaitą, bet ir kam išleidai tuos pinigus...

– Ak, tai svarbu tavo prestižas...

– Svarbu, kokį tai kuria įspūdį apie mane, apie Risą, apie mano Dvarą, kai

mano nelemta sesuo švaisto mūsų pinigus vynui ir lošimams, ir ničniekuo

nepadeda miestui! Jei neįmanoma suvaldyti mano sesers, kodėl turėtume teisę

valdyti ką kita?

– Nesu koks daiktas, kurį gali valdyti, – šaltai atšovė Nesta. Viską jos

gyvenime nuo pat tos akimirkos, kai gimė, valdė kiti. Jautėsi it srovės nešamas

šapelis; kai tik pabandydavo ką nors pakeisti, jai kaskart sukliudydavo, o to Nesta

nekentė dar labiau nei Hiberno karaliaus.

– Todėl ir treniruosiesi Užuovėjoje. Išmoksi valdytis.

– Niekur aš neisiu.

– Eisi, net jei tave reikės surišti ir nešte nunešti. Mokysiesi iš Kasiano ir darysi

viską, ko bibliotekoje paprašys Klota. – Nesta užgniaužė prisiminimą – tamsias

bibliotekos gelmes, senovinę ten gyvenančią pabaisą. Taip, būtybė išgelbėjo

juos nuo Hiberno pakalikų, bet... išmetė tą mintį iš galvos. – Gerbsi ją ir kitas

bibliotekos kuniges, – kalbėjo Feirė, – ir nekelsi joms nė menkiausių bėdų. Laisvą

laiką galėsi leisti, kaip norėsi. Name.

Nestos gyslomis plūdo svilinamas įniršis, taip garsiai, kad vos girdėjo tikrą

ugnį, prieš kurią žingsniavo jos sesuo. Ir džiaugėsi tuo šniokštimu galvoje, nes

degančio medžio spragsėjimas per daug priminė lūžtantį tėvo sprandą – taip

priminė, kad namie net negalėjo prisiversti užkurti židinio.

– Neturi teisės uždaryti mano buto, imti mano daiktų...

– Kokių daiktų? Kelių drapanų ir papelijusio maisto. – Nesta nė nespėjo

pasmalsauti, iš kur Feirė tai žino. Nes sesuo tuoj pat pridūrė: – Visą tą pastatą

nugriaus.

– Neišdrįstum.

– Jau nuspręsta. Risas jau aplankė savininką. Pastatas bus nugriautas, ten

statysime prieglaudą dėl karo namų netekusioms šeimoms.

Nesta stengėsi suvaldyti kvėpavimą. Iš jos ką tik atėmė vieną iš retų pačios

padarytų pasirinkimų. Regis, Feirei nė kiek nerūpėjo. Ji visada rinkosi savo

likimą. Visada gaudavo, ko norėjo. O dabar, regis, išsipildys ir šitas sesers noras.

Nesta iškošė:

– Daugiau niekada nenoriu su tavimi kalbėtis.

– Nieko tokio. Galėsi kalbėtis su Kasianu ir kunigėmis.

Regis, įžeidimais neišsisuks.

– Nebūsiu tavo kalinė...

– Ne. Gali išeiti, kada tik norėsi. Kaip Amrena ir sakė, gali išeiti iš Vėjo namo.

Jei įstengsi nulipti tuos dešimt tūkstančių laiptų. – Feirės akys žybtelėjo. – Bet

nebemokėsiu tau, kad naikintum pati save.

Naikintum save. Tyla spengė Nestai ausyse, apglėbusi uždusino jos liepsnas,

nuramdė nepakenčiamą įsiūtį. Visiška, stingdanti tyla.

Nesta išmoko gyventi su tyla, prasidėjusia tą akimirką, kai žuvo jos tėvas,

tyla, kuri pradėjo ją smaugti nuo tada, kai po kelių dienų apsilankė jo kabinete

apgriautame dvare ir rado vieną apgailėtinų tėvo medžio drožinių. Jį pamačiusi

Nesta norėjo staugti visa gerkle, bet aplink buvo daugybė fėjų ir žmonių.

Tramdėsi, kol baigėsi susitikimas su visais karo didvyriais. Paskui leido sau

prasmegti. Tiesiai į tą tylos duobę.

– Kiti laukia, – tarė Feirė. – Eleina tikriausiai jau baigė.

– Noriu su ja pasikalbėti.

– Ji užsuks aplankyti, kai bus pasiruošusi.

Nesta pažiūrėjo sesei į akis.

Feirės akys žybtelėjo.

– Manai, nežinau, kodėl atstūmei net Eleiną?

Nesta nenorėjo apie tai kalbėti. Kalbėti apie tai, kad jiedvi su Eleina visada

buvo artimesnės. O dabar kaži kaip Eleina buvo artimesnė su Feire. Eleina

pasirinko Feirę ir šitą šutvę, o ją paliko praeityje. Amrena pasielgė taip pat.

Aiškiai tai pasakė baržoje.

Nestai buvo nusispjaut, kad per karą su Hibernu ir pati nedrąsiai užmezgė

ryšį su Feire, paskatinta bendrų tikslų: apginti Eleiną, apginti žmonių žemes.

Nesta suprato, kad tai tebuvo pasiteisinimai pridengti dabar jos širdyje

kunkuliuojantį įtūžį.

Nebesivargino atsakyti, o Feirė jai išeinant taip pat nebetarė nė žodžio.

Jųdviejų niekas nebesiejo.

 3 skyrius

Kasianas atidžiai stebėjo Risandą kruopščiai maišant savo arbatą.

Jam teko matyti draugą taip pat šaltai ir tiksliai kapojant priešus, kaip dabar

valdė šaukštelį.

Jie sėdėjo Didžiojo Valdovo kabinete, apšviesti žalio stiklo lempų ir sunkaus

geležinio sietyno. Šiaurinį darbinio sparno, kaip jį vadino Feirė, galą užėmė

dviejų aukštų atriumas.

Pagrindiniame kabinete, išpuoštame mėlynais rankų darbo kilimais, kurių

Feirė keliavo pas Ceserės amatininkus, buvo dvi erdvės prisėsti, Riso stalas ir du

ilgi stalai prie knygų lentynų. Nedidelė pakyla tolimame kambario gale vedė į

plačią, pakeltą altaną, rėminamą dar daugiau knygų, o jos vidury puikavosi

didžiulis veikiantis jų pasaulio modelis, supamas žvaigždžių ir planetų bei kitų

paslaptingų dalykų, apie kuriuos Kasianui kartą jau paaiškino, bet tas nusprendė,

kad jie yra per daug nuobodūs, ir nuo tada tiesiog nekreipė dėmesio.

Azas, savaime suprantama, buvo pakerėtas. Risas pastatė modelį savo

rankomis prieš kelis šimtmečius. Sistema sekė ne tik Saulę, bet ir rodė laiką, o tai

kažkaip padėjo Risui mąstyti apie aukštas materijas, apie gyvybę už jų pasaulio ir

kitus dalykus, kuriuos Kasianas taip pat iškart pamiršo.

Mezonine, kuris buvo pasiekiamas tik spiraliniais kaltinės geležies laiptais,

kairėje prie įėjimo buvo dar daugiau knygų – vien čia tūkstančiai, – kelios

stiklinės spintos, pilnos trapių daiktų, nuo kurių Kasianas laikėsi atokiau
(bijodamas sudaužyti savo meškiškomis letenomis, kaip jas apibūdino Morė), ir keli

Feirės paveikslai.

Jų buvo pilna ir pirmame aukšte – vieni tyčia pakabinti šešėliuose, kiti

nutvieksti nuo pievos papėdėje tekančios upės atsispindinčios šviesos. Kasiano

Didžioji Valdovė gebėjo taip įamžinti pasaulį, kad net jį priversdavo susimąstyti.

Kartais jos paveikslai ilyrą net baugino. Jos vaizduojamos tiesos ne visada buvo

malonios.

Kasianas kelis kartus užsuko į Feirės studiją stebėti ją tapant. Keista, kad ji tai

leido.

Kai jis apsilankė pirmą kartą, Feirę rado stovint įsitempusią prie molberto.

Kasianas suprato, kad ji tapo skeletišką krūtinę, tokią liesą, jog galėjo

suskaičiuoti beveik visus kaulus.

Pastebėjęs pažįstamą apgamą ant nesveikai liesos kairės rankos, pakeltos

prie šonkaulių, dirstelėjo į tą patį apgamą vidury tatuiruotės, ant jos pačios

ištiestos, teptuką laikančios rankos. Kasianas tik linktelėjo Feirei, parodydamas,

kad suprato.

Savo skurdžioje jaunystėje jis niekada nebuvo toks liesas kaip Feirė, bet

suprato kiekviename teptuko moste slypintį alkį. Neviltį. Tuštumą, stygių,

primenantį pilką, mėlyną ir blyškią, liguistą baltą spalvas. Neviltį, besislepiančią

juodoje tuštumoje už tapomos krūtinės ir rankos. Mirtis, tykanti šalia it maitos

laukianti varna.

Kitas kelias dienas jis dažnai susimąstydavo apie tą paveikslą – kaip jautėsi jį

matydamas, kaip nedaug tetrūko, kad jie būtų praradę savo Didžiąją Valdovę dar

prieš ją sutikdami.

Risas baigė maišyti arbatą ir bauginamai tiksliai padėjo šaukštelį ant stalo.

Kasianas pakėlė akis nuo portreto už milžiniško jo Didžiojo Valdovo stalo.

Auksiniai laumių šviesos rutuliai buvo išdėlioti kambaryje, kad įkvėptų jam

gyvybės.
 Feirės veidas – autoportretas – tarsi juokėsi iš jo. Iš nugara į ją sėdinčios poros.

Paveikslą ten pakabino, kad Feirė jį prižiūrėtų, sakė Risas.

Kasianas sukalbėjo maldelę, kad jį patį saugotų dievai, o Risas gurkštelėjęs

arbatos paklausė:

– Pasiruošęs?

Karys atsilošė ant kėdės.

– Man jau yra tekę pažaboti jaunus karius.

Violetinės Riso akys žybtelėjo.

– Nesta nėra koks jaunas nepaklusnus eržilas.

– Susidorosiu.

Risas spoksojo į puodelį.

Kasianas atpažino jo išraišką. Tą rimtą, bauginamai ramų veidą.

– Žinai, šį pavasarį puikiai pasidarbavai atkurdamas kovinę ilyrų parengtį.

Generolas įsitempė. Šito pokalbio laukė jau nuo tada, kai su ilyrais praleido

keturis mėnesius gludindamas nesutarimus tarp karo genčių, rūpindamasis, kad

šeimos, netekusios tėvų ir sūnų, brolių ir vyrų, nekęstų nepritekliaus, kad jos

žinotų, jog jų vadas yra šalia, pasiruošęs padėti ir išklausyti, ir apskritai aiškiai

suprastų, kad pabandžius sukilti prieš Risą pasekmės būtų pragaištingos.

Praėjusio pavasario Kraujo apeigos atsijojo aršiausius ramybės drumstėjus,

įskaitant Kaloną, kurio puikybė pasirodė besanti didesnė už jo prastai išlavintus

gebėjimus, dėl to vyrukas padėjo galvą vos už kelių mylių nuo Ramielio šlaitų.

Kasianas pats širdo ant savęs, kad išgirdęs apie jaunojo vyro žūtį lengviau

atsiduso, bet netrukus po to ilyrai liovėsi niurnėję. O Kasianas nuo tada leido

laiką stiprindamas jų gretas, organizuodamas naujų daug žadančių karių

treniruotes ir rūpindamasis, kad patyrę kariai išlaikytų formą ir būtų pasiruošę

vėl stoti į kovą. Bent jau užduotis užpildyti gretas ilyrams suteikė tikslą, ir

Kasianas žinojo, kad jam nelabai belieka ką daryti, išskyrus atsitiktinius

patikrinimus ir tarybų susirinkimus.

 Taigi, ilyrai gyveno ramiai – taip ramiai, kaip tik galėjo gyventi karių tauta su

savo nesibaigiančiomis treniruotėmis. O Risas to ir norėjo. Ne todėl, kad maištas

būtų tikra nelaimė, o dėl šito. Dėl to, ką žinojo išgirsiąs iš Riso lūpų.

– Manau, tau metas imtis rimtesnių atsakomybių.

Kasianas susiraukė. To ir laukė.

Risas prunkštelėjo.

– Juk nesakysi, kad nesupratai, jog ilyrų įvykiai tebuvo išbandymas?

– Turėjau tokios vilties, – burbtelėjo Kasianas, glaudžiau suskleidęs sparnus.

Risas vyptelėjo, bet smagumas tuoj pat išgaravo.

– Bet Nesta nėra patikrinimas. Ji... kitokia.

– Žinau. – Jis tai matė net prieš ją sukuriant. O po tos baisios dienos Hiberne...

Nepamiršo Kaularaižio kalėjime sukuždėtų žodžių.

Kraujo valdove, ar nori, kad tau papasakočiau, ką man kuždėjo akmuo, tamsa ir

tolima jūra? Kaip jie drebėjo iš baimės toje saloje už jūros? Kaip tirtėjo, kai ji pasirodė? Ji

kažką paėmė – kažką brangaus. Išplėšė dantimis.

Benkartų prince, ką pažadinai tą dieną Hiberne?

Pats nenorėjo sau pripažinti, kiek naktų paskutinis klausimas neleido jam

užmigti.

Kasianas prisivertė atsakyti:

– Nuo karo dar nematėme nė menkiausio jos galių šnipštelėjimo. Visai

įmanoma, kad jos prapuolė sudužus Katilui.

– O gal jos tik snaudžia, kaip Katilas dabar snaudžia Drakono ir Mirjamos

saugiai paslėptas Kretėjoje. Jos galia bet kurią akimirką gali pabusti.

Kasianui nugara perbėgo šiurpuliukai. Jis pasitikėjo sera mų princu ir

pusžmoge moterimi, kad jie saugos paslėpę Katilą, bet jei tas pabus, nei jie, nei

kas kitas neįstengs suvaldyti jo galios.

Risas tarė:

– Pasisaugok.
 – Galima pamanyti, kad jos bijai.

– Bijau.

Kasianas sumirksėjo.

Risas kilstelėjo antakį.

– Kaip manai, kodėl šiandien ryte pasiunčiau tave jos atvesti?

Kasianas papurtė galvą nenulaikydamas juoko. Risas šyptelėjo ir sunėręs

pirštus ant pakaušio atsilošė krėsle.

– Brolau, tau reikia dažniau išeiti į treniruočių ringą, – jam tarė Kasianas,

nužvelgęs galingą draugo kūną. – Juk nenorėtum, kad tavo pora rastų kokių

minkštų vietelių.

– Kai esu šalia, ji niekada neranda jokių minkštų vietelių, – atšovė Risas, ir

Kasianas vėl nusijuokė.

– Feirė iškarš tau kailį už tai, ką pasakei?

– Jau liepiau tarnams skirstytis, kai tik užneši Nestą į namą.

– Manau, tarnai prisiklauso jūsų barnių. – Feirė tikrai nedvejojo Risui

pasakyti, kai jis prisivirdavo košės.

Ilyras jam šelmiškai šyptelėjo.

– Nenoriu, kad prisiklausytų kitų.

Kasianas atsakė šypsena, nors jam paširdžius ir pakuteno kažkas panašaus į

pavydą. Jis visai nepavydėjo draugams jų džiaugsmo – nieko panašaus. Ne kartą

pamatęs laimę Riso veide turėjo nueiti šalin, kad neapsiverktų draugo

akivaizdoje, nes jo brolis ilgai laukė tos meilės, jos nusipelnė. Risas ne kartą ir ne

du viskuo rizikavo kovodamas dėl tokios ateities su Feire. Dėl šito.

Bet kartais, matydamas tą poros žiedą, portretą už stalo, šį namą, Kasianas

tiesiog... norėjo.

Laikrodis išmušė pusę vienuolikos, ir Kasianas atsistojo.

– Smagaus nesikivirčijimo.

– Kasianai...
 Jis sustojo išgirdęs balso toną.

Risas kruopščiai nutaisė ramią miną.

– Nepaklausei, kokią didesnę atsakomybę turiu omeny.

– Maniau, kad ir su Nesta turėsiu užtektinai reikalų, – leptelėjo jis.

Risas nužvelgė jį supratingu žvilgsniu.

– Galėtum daugiau.

– Aš tavo generolas. Ar to negana?

– Ar tau gana?

Taip , vos neatsakė Kasianas. Bet sudvejojo.

– Ak, išties dvejoji, – linktelėjo Risas. Kasianas bandė atkurti savo proto

skydus, bet suprato, kad jie tebėra vietoje. Risas vypsojo it grietinėlę išlaižęs

katinas. – Brolau, tavo veidas viską pasako, – sumurkė jis. Bet linksmumas

greitai išgaravo. – Mudu su Azu turime gerą priežastį manyti, kad žmonių

karalienės vėl kažką rezga. Noriu, kad tuo pasidomėtum. Išsiaiškink.

– Ką, keisimės vaidmenimis? Nuo šiol Azas vadovaus ilyrams?

– Neapsimetinėk kvailiu, – šaltai atšovė Risas.

Kasianas nusivaipė. Bet jie abu žinojo, kad Azrielis greičiau išvaikytų ir

sunaikintų Ilyriją nei jai padėtų. Jiedviem vis dar nesisekė įtikinti savo brolio, kad

ilyrai taip pat nusipelno būti išgelbėti.

Risas kalbėjo toliau:

– Azrielis pats neprisipažins, kad turi tiek darbų, jog visko nespėja. Nenoriu

užkrauti jam dar vienos atsakomybės. Ši tavo užduotis jam padės. – Risas

šyptelėjo mesdamas iššūkį. – O visiems mums parodys, iš kokio molio tu

nudrėbtas.

– Nori, kad vaidinčiau šnipą?

– Kasai, yra ir kitų būdų rinkti žinias, ne tik žvalgytis pro rakto skylutę. Azas

nėra dvariškis. Jis dirba iš šešėlių. Bet man reikia ko nors – reikia tavęs, – kad

veiktum atvirai. Smulkmenas paaiškins Morė. Šiandien turėtų grįžti iš Valahano.

 – Aš taip pat nesu dvariškis. Pats žinai. – Vien nuo tos minties jam pasidarė

negera.

– Bijai?

Kasianas leido sifonams ant riešų sumirgėti vidine liepsna.

– Tai turėsiu susidoroti su tomis karalienėmis ir dar treniruoti Nestą?

Risas atsilošė, jo tyla viską pasakė.

Kasianas nudrožė prie uždarytų dvivėrių durų, tramdydamas besiveržiančius

keiksmus.

– Na, mūsų laukia keli ilgi mėnesiai.

Jam beveik priėjus duris, Risas tyliai atsakė:

– Tikrai taip.
 – Ar po karo pasilikai odos šarvus? – vietoj pasisveikinimo Nestos paklausė į

vestibiulį įžengęs Kasianas. – Rytoj tau jų prireiks.

– Pasirūpinau, kad Eleina juos įdėtų, – atsakė ant laiptų sėdinti Feirė,

nežiūrėdama į savo sesę, kuri atžariai stovėjo laiptų papėdėje. Ilyras spėliojo, ar

jo Didžioji Valdovė jau pastebėjo, kad tarnai išsivaikščiojo.

Linksma kibirkštėlė Feirės akyse jam pakuždėjo, kad ji puikiai supranta, kas

vyksta. Ir kas jos laukia po kelių minučių.

 Ačiū dievams, kad jis neš iš čia kailį. Tikriausiai reikėtų skristi iki pat jūros,

kad negirdėtų Riso. Ar nejaustų jo galios, kai... Kasianas susitvardė nebaigęs

minties. Jie su broliais jau seniai išaugo iš tų kvailų jaunuolių, kurie dulkindavo

pirmas pasitaikiusias norą parodžiusias moteris dažnai viename kambaryje. Jis

norėjo, kad taip ir liktų.

Nesta tik sunėrė rankas.

– Nuvėtysi mus į Vėjo namą? – ilyras paklausė Feirės.

Jam atsakė už nugaros išdygusi Morė:

– Nuvėtysiu aš. – Mirktelėjo Feirei. – Ji turi ypatingą susitikimą su Risu.

Pamatęs iš gyvenamojo sparno atėjusią Morę Kasianas išsišiepė.

– Maniau, kad grįši vėliau. – Jis išskėtė rankas, priglaudė Morę prie krūtinės ir

stipriai suspaudė. Auksiniai jos plaukai iki liemens kvepėjo šaltomis jūromis.

Morė spustelėjo atsakydama.

– Nenorėjau laukti popietės. Valahane jau iki kelių priversta sniego. Man

reikėjo saulės.

Kasianas atsitraukė pasižiūrėti į jos gražų veidą, tokį pat gerai pažįstamą kaip

jo paties. Nepaisant lengvų žodžių, rudas Morės akis temdė šešėlis.

– Kas negerai?

Feirė pakilo ant kojų, taip pat pastebėjo draugės įtampą.

– Nieko, – Morė persimetė plaukus per petį.

– Melagė.

– Papasakosiu vėliau, – numykė ir dirstelėjo į Nestą. – Rytoj turėtum

užsitempti odos šarvus. Kai treniruosiesi Užuovėjoje, jų reikės apsisaugoti nuo

šalčio.

Nesta atsakė stingdančiu, nuobodžiaujančiu žvilgsniu.

Morė tik išsišiepė jai.

Feirė nusprendė, kad tai geras metas ramiai žengti tarp jų, vis dar saugomai

tvirto it plienas Riso skydo. Nesvarbu, kad po minutėlės jie trys vis tiek turės būti
labai arti.

– Šiandien turėsi laiko įsikurti name – išsipakuoti daiktus. Jei nori, pailsėk.

Nesta netarė nė žodžio.

Kasianas persibraukė ranka per plaukus. Katile, pasigailėk. Risas iš jo tikisi,

kad žais politiką, kai net čia jaučiasi lyg skęsdamas.

Morė vyptelėjo, it perskaičiusi jo mintis.

– Sveikinu su paaukštinimu. – Ji papurtė galvą. – Dvariškis Kasianas.

Nemaniau, kad sulauksiu tos dienos.

Feirė sukikeno. O Nesta nepatikliai, nustebusi dirstelėjo į jį. Ilyras,

norėdamas užbėgti už akių, jai paaiškino:

– Nesuk galvos, vis dar tik nereikšmingas benkartas.

Feirė Nestai santūriai tarė:

– Pasikalbėsime netrukus.

Ta ir vėl nieko neatsakė.

Regis, išvis liovėsi kalbėtis su Feire. Tačiau bent jau keliavo nesipriešindama.

Beveik nesipriešindama.

– Keliausime? – Morė abiem atkišo alkūnes.

Nesta išblyškusiu veidu ir įdubusiais skruostais, liepsnojančiomis akimis

spoksojo į grindis.

Feirė sugavo Kasiano žvilgsnį. Jos akys perteikė visa, ko Didžioji Valdovė iš jo

maldavo.

Nesta žengė pro seserį, stvėrė Morei už riešo ir įsmeigė akis į sieną.

Morė nusivaipė Kasianui, bet tas į jos grimasą neatsakė. Gal Nesta į juos ir

nežiūrėjo, bet ilyras žinojo, kad ji viską mato, girdi ir vertina.

Tad jis tiesiog paėmė kitą Morės ranką ir mirktelėjo Feirei, o tada juos

nusinešė vėjas ir tamsa.

 Morė juos nuvėtė tiesiai virš Vėjo namo.

Skrandžiui nė nespėjus persiversti kūlio, Nesta atsidūrė Kasiano rankose;

ilyras išskleidęs sparnus nusklendė ant akmeninės verandos. Nesta jau seniai

neskrido jo rankose, seniai nematė miesto tokio mažyčio, žemai sau po kojomis.

Kai karys nutūpė ant žemės, o Morigana pamojavusi prapuolė vidury mirtino

kryčio, Nestai toptelėjo, kad Kasianas galėjo užnešti iki pat viršaus. Name galiojo

paprastos taisyklės: dėl stiprių apsauginių kerų niekas negalėjo įsivėtyti tiesiai
vidun, reikėjo užlipti dešimt tūkstančių laiptelių, atsivėtyti ir iš bauginamo

aukščio kristi ant verandos – ir, tikėtina, susilaužyti kaulus – arba atsivėtyti prie

apsauginių kerų ribos su kuo nors, kas turėjo sparnus ir galėjo nusklęsti likusį

kelią. Bet skrieti Kasiano rankose... ji mieliau būtų rizikavusi susilaužyti visus

kaulus nukritusi ant verandos. Laimei, skrydis tetruko kelias sekundes.

Nesta ištrūko iš jo glėbio, vos tik po kojomis pajuto nugludintus akmenis.

Kasianas ir nesipriešino – suglaudė sparnus ir stabtelėjo prie turėklo, už kurio

atsivėrė mirganti Velarė.

Pernai Nesta čia praleido kelias savaites – siaubingą laikotarpį po to, kai jas

pavertė fėjomis, kai maldavo Eleinos parodyti bent kokį ženklą, kad nori

gyventi. Nesta vos įstengdavo užmigti baimindamasi, kad Eleina nušoks nuo

verandos, per daug persisvers per vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės langų ar

tiesiog puls žemyn tais dešimt tūkstančių laiptų.

Nuo užplūdusių prisiminimų ir įspūdingo vaizdo – toli apačioje mirgančio

Sidros kaspino ir raudono akmens rūmų, įrengtų paties kalno plokščia viršūne

šlaite, – jai užgniaužė kvapą.

Nesta susikišo rankas į kišenes gailėdamasi, kad nepaėmė Feirės siūlytų šiltų

pirštinių. Atsisakė jų. Tiksliau, atsisakė savo tyla, nes nuo pat tada, kai jiedvi išėjo

iš darbo kabineto, ji sesei netarė nė žodžio.

Bijojo to, kas gali išsprūsti jai pro lūpas.

Nesta su Kasianu ilgai stebėjo vienas kitą.

Vėjas plaikstė jo tamsius pečius siekiančius plaukus, bet galėjai pamanyti,

kad ilyras stovi ir vasaros lauke, bent jau sprendžiant iš jo reakcijos į šaltį, – čia,

aukštai virš miesto, buvo kur kas žvarbiau. Nesta mėgino suvaldyti tarškančius

dantis, kad neišbyrėtų.

Pagaliau Kasianas tarė:

– Apsistosi savo senajame kambaryje.

Lyg ji čia turėtų kokių nors teisių. Ar kur kitur.

 Jis kalbėjo toliau:

– Mano kambarys vienu aukštu aukščiau.

– Kam man tai žinoti? – išsprūdo Nestai.

Ilyras nuėjo prie stiklinių durų, vedančių į kalno vidų.

– Tuo atveju, jei prisisapnuotų baisus sapnas ir užsimanytum, kad kas

paskaitytų knygą, – sumurkė, o jo lūpose žaidė kreiva šypsenėlė. – Gal vieną iš tų

gašliųjų, kurias taip mėgsti.

Nesta išplėtė šnerves. Bet įžengė pro Kasiano laikomas duris ir vos

neatsiduso plūstelėjus jaukiai šilumai iš raudono akmens patalpų. Naujosios jos

rezidencijos. Vietos naktį padėti galvą.

Šita vieta nebuvo namai. Visai kaip butas nebuvo namai.

Nei ištaigingas naujasis jos tėvo namas prieš Hibernui jį apgriaunant. Nei jų

trobelė ar didingas dvaras prieš tai. Žodis namai Nestai buvo svetimas.

Bet šis Vėjo namo aukštas jai buvo puikiai pažįstamas: kairėje – valgomasis,

dešinėje – laiptinė, kuria nulipusi du aukštus atsidurs savajame, o dar žemiau ras

virtuves. Biblioteka buvo daug, daug žemiau.

Nestai šiaip nerūpėtų, kur apsistoti, bet buvo patogu savo aukšte turėti

nedidelę asmeninę bibliotekėlę. Kur ji ir rado tas gašliąsias knygas, kaip jas

pavadino Kasianas. Per tas kelias savaites, kai pirmą kartą buvo čia apsistojusi,

surijo jų kelias dešimtis, ieškodama bet kokios atsparos, kuri padėtų išlaikyti

sveiką protą ir nekaukti dėl to, kas buvo padaryta su jos kūnu, jos gyvenimu, –

kas buvo padaryta Eleinai. Eleinai, kuri nevalgė, nekalbėjo, išvis nieko nedarė.

Eleinai, kuri dabar buvo labiau prisitaikiusi.

Kelis mėnesius prieš karą ir jam prasidėjus Nesta sugebėjo laikytis. Įsiliejo į

šitą pasaulį, ėmė bendrauti su jo gyventojais ir išvydo... ateitį.

Kol jos neėmė medžioti Hiberno karalius ir Katilas. Kol nesuprato, kad visa,

kas jai rūpi, galėjo būti panaudota jai įskaudinti, palaužti ir įkalinti. Kol neatėjo

paskutinis mūšis, kai ji nesugebėjo apsaugoti nuo mirties tūkstančio ilyrų –

išgelbėjo tik vieną.

Jį. Jei būtų priversta, ir vėl taip padarytų. O tai žinodama... ta tiesa Nestai taip

pat buvo nepakenčiama.

Kasianas ėmė leistis laiptais, kiekvienas jo judesys tvoskė arogancija.

– Nereikia manęs lydėti į mano kambarį. – Nesvarbu, kad jo kambariai buvo

toje pačioje pusėje. – Pati žinau, kaip ten nueiti.

Jis vyptelėjo grįžtelėjęs per raumeningą petį ir leidosi toliau.

– Prieš įsikurdamas tik noriu įsitikinti, kad atvykai sveika gyva. – Praeidamas

kinktelėjo į laiptų aikštelę su arka, atsiveriančia į koridorių, kuriame buvo jo

miegamasis. Nesta tai žinojo tik todėl, kad pirmosiomis savo savaitėmis tapus

Didžiąja Fėja neturėjo daug veiklos ir neretai klaidžiodavo po dvarą it koks

vaiduoklis.

Kasianas pridūrė:

– Azas gyvena dviem durimis toliau. – Jie priėjo Nestos aukštą, ilyras

pasipūtęs nuėjo koridoriumi. – Bet jo tikriausiai nepamatysi.

– Jis čia įsikėlė manęs stebėti? – Nestos žodžiai aidėjo nuo raudono akmens.

Kasianas šykščiai atsakė:

– Sako, kad jam Vėjo name patinka labiau nei name prie upės.

Ne jam vienam.

– Kodėl?

– Nežinau. Jis Azas. Mėgsta šitą vietą. – Kasianas gūžtelėjo, pro auksinius

laumių rutulių dangalus tvieskianti šviesa paauksavo nagus ant jo sparnų

galiukų. – Jis laikosi nuošaly, tad didumą laiko būsime vieni du.

Nesta nedrįso atsakyti. Jo teiginyje buvo per daug užslėptų reikšmių. Vieni.

Su Kasianu. Čia.

Karys sustojo prieš pažįstamas drožinėtas medines duris. Pasirėmė į staktą,

rudos akys sekė kiekvieną jos žingsnį.

Nesta žinojo, kad namas priklauso Risui. Žinojo, kad Risas apmoka visą
Kasiano gyvenimą, kad Didysis Valdovas nansuoja visą vidinį ratą. Žinojo, kad

greičiausias būdas užtikrintai suerzinti Kasianą, nedelsiant jį įskaudinti – ten ir

kirsti, priversti suabejoti savo darbu, ar nusipelnė čia būti. Instinktas sukilo it

atsiritanti banga, ant liežuvio kirbėjo žodžiai, kruopščiai parinkti raižyti ir žeisti.

Ji visada turėjo tokią dovaną, jei galima taip pavadinti. Bet tai nebuvo

prakeikimas, ne visai. Gebėjimas puikiai jai pasitarnavo.

Nesta sustojo priešais duris, o Kasianas nužiūrėjo jos veidą.

– Na, skelk, Nese.

– Nevadink manęs taip. – Ji pakišo žodžius it masalą. Tegul galvoja, kad ji

pažeidžiama.

Bet vyras atsistūmė nuo staktos glaudžiai sutraukęs sparnus.

– Tau reikia karšto maisto.

– Nenoriu.

– Kodėl?

– Nes aš nealkana.

Sakė tiesą. Po to mūšio ji pirmiausia neteko apetito. Valgydavo tik iš instinkto

ir socialinio įsipareigojimo kartais suvaidinti, kad jai kažkas dar rūpi.

– Bet maisto skrandyje rytoj per treniruotę netempsi nė valandos.

– Aš nesitreniruosiu toje baisioje vietoje. – Užuovėja jai nepatiko nuo pat

pirmo apsilankymo – šalta, pilka ir pilna paniurusių gyventojų atšiauriais

veidais.

Sifonas ant kairio Kasiano dilbio nušvito, nuo akmens tįstelėjo raudona

šviesos kilpa ir apsivyniojo durų rankeną. Ji truktelėjo geležį žemyn, durys

sugirgždėjusios atsivėrė, paskui galios čiuptuvas prapuolė. – Tau davė įsakymą ir

alternatyvą, jei nenori jo vykdyti. Jei nori grįžti į žmonių žemes, prašom.

Tada keliauk kur kitur.

Jis tikriausiai paprašytų tos savimi patenkintos Moriganos išmesti ją už

sienos kaip šiukšlių maišą.

 Nesta būtų patikrinusi jo blefą, tik... žinojo, kas jos lauktų pietuose. Karas toli

gražu nepadėjo sušvelninti žmonių požiūrio į fėjas. Ji neturėjo, kur daugiau dėtis.

Kad ir kaip Eleina gedėjo prarasto gyvenimo su Greisenu, čia ji rado savo vietą,

vaidmenį. Rūpintis Feirės rūmų prie upės sodais, padėti kitiems Velarės

gyventojams atsodinti savo sunaikintus sodus – ji turėjo tikslą, džiaugsmo ir

draugų: tas dvi pamėkles, dirbančias Risando namuose. Bet sesei tokie dalykai

visada sekėsi. Ji visada buvo ypatinga.

Dėl to Nesta kovojo nagais ir dantimis, kad apsaugotų Eleiną.

Katilas tai sužinojo. Sužinojo ir Hiberno karalius.

Nestą prislėgė sena našta, viliojo užmarštis.

– Aš pavargusi. – Laimei, pavyko tai ištarti abejingai.

– Tada šiandien pailsėk, – kiek tyliau atsakė Kasianas. – Morė arba Risas

nuvėtys mus į Užuovėją rytoj po pusryčių.

Ji neatsakė. Ilyras kalbėjo toliau:

– Pradėsime palengva: dvi valandos treniruočių, tada pietūs, paskui tave

parneš susitikti su Klota.

Nesta neturėjo energijos daugiau klausinėti apie treniruotes ar apie darbą

bibliotekoje su aukštąja kunige. Jai tikrai nerūpėjo. Tegul Risandas, Feirė,

Amrena ir Kasianas verčia ją užsiimti šitomis nesąmonėmis. Tegul mano, kad tai

bent ką pakeis.

Nesta nesivargindama atsakyti įžengė pro arką į savo kambarį. Bet jautė

stebintį jo žvilgsnį, vertinantį kiekvieną jos žingsnį, kaip suėmė durų kraštą, kaip

įtempė pirštus prieš jas užtrenkdama.

Nesta stabtelėjo nežengdama giliau į kambarį, sumirksėjo gindamasi nuo

šviesos, tvieskiančios pro langus per visą galinę sieną. Tolstantys žingsniai jai

pranešė, kad jis nuėjo.

Tik jiems nutilus Nesta apsidairė po kambarį, nepasikeitusį nuo tada, kai čia

lankėsi pastarąjį kartą – su senuoju Eleinos kambariu jungusios durys dabar buvo
užmūrytos.

Erdvioje patalpoje lengvai tilpo didžiulė lova su baldakimu, stovinti prie

sienos jai kairėje, dešinėje buvo nedidelė erdvė pasisėdėjimams su sofa ir dviem

kėdėmis. Sieną priešais užėmė raižyto marmuro židinys, laimei, neužkurtas, po

kambarį buvo išdėlioti keli kilimai, saugantys nuo akmeninių grindų vėsumos.

Bet šitas kambarys Nestai patiko ne dėl to. Ne, ją žavėjo vaizdas: langai per

visą sieną, žvelgiantys į miestą, upę, lygumas ir tolumoje žibančią jūrą. Daugybė

žemių, galybė gyventojų, neaprėpiami toliai. Tarsi šie rūmai plūduriuotų

debesyse. Čia pasitaikydavo tokių dienų, kai tirštas rūkas visiškai užstodavo

vaizdą apačioje, tyvuliuodavo taip arti lango, kad galėdavai jį paliesti.

Bet dabar nesirangė nė vienas rūko čiuptuvas. Už lango buvo vaiski ankstyvo

rudens diena, saulė kone akino.

Slinko sekundės. Minutės.

Ausyse stiprėjo pažįstamas ūžesys. Nestą slėgė tuštuma it kokia laumė,

kaulėtomis rankomis įsikibusi į kulkšnį ir tempianti į tamsias vandens gelmes.

Kaip tada, kai ją įstūmė į amžiną ledinį Katilo vandenį.

Nesta tarsi nutolo nuo savo kūno – jis tapo svetimas. Norėdama užtemdyti

šviesą užtraukė sunkias pilkas aksomines užuolaidas. Palikusi tris krepšius ir dvi

skrynias prie komodos nuėjo prie lovos.

Tik šiaip ne taip prisivertė nusiauti batus ir įsmuko po baltomis pūkinėmis

antklodėmis ir užtiesalais, užsimerkė ir kvėpavo.

Ir kvėpavo.

Ir kvėpavo.
 4 skyrius

M orė jau spėjo užsiimti staliuką kavinėje prie upės, sėdėjo permetusi ranką

per kaltinės geležies kėdės atlošą, kitą elegantiškai pasidėjusi ant sukryžiuotų

kelių. Kasianas stabtelėjo per kelias pėdas nuo staliukų labirintų, išdėstytų palei

šaligatvį, ir nusišypsojo ją stebėdamas. Pakreipusią veidą į saulę, nesurištiems

plaukams spindint ir raibuliuojant apie veidą it išsilydžiusiam auksui, papūtusią

putlias lūpas, besimaudančią šviesoje.

Morė niekada nenustojo mėgautis saulės šviesa. Net praėjus penkiems

šimtams metų nuo tada, kai ištrūko iš kalėjimo, kurį vadino namais, ir paspruko

nuo pabaisų, kuriuos vadino giminėmis, jo draugė – tiesą sakant, sesuo – iki šiol

mėgaudavosi kiekviena saulėje praleista akimirka. Lyg pirmieji septyniolika jos

gyvenimo metų, praleistų Išskaptuoto miesto tamsoje, tebesuptų ją it Azo

šešėliai.

Kasianas atsikrenkštė eidamas prie staliuko, maloniai šypsodamasis kitiems

lankytojams ir praeiviams, arba spoksantiems į jį išsižiojus, arba išdrįsusiems

pamojuoti, o kai pagaliau prisėdo, Morė jau vypsojo, rudos jos akys tviskėjo

humoru.

– Nepradėk, – įspėjo Kasianas, apglėbęs sparnais kėdės atkaltę ir mostelėjęs

kavinės savininkui, kuris gana gerai jį pažinojo, atnešti vandens – ne arbatos ar

saldumynų, stovinčių priešais Morę.

Morė išsišiepė – tokia graži, kad jam užgniaužė kvapą.

 – Nejau negaliu pasidžiaugti matydama, kaip gyventojai alpėja pamatę

mano draugą?

Ilyras pavartė akis ir burbtelėjo šeimininkui ačiū, kai ant stalo atsirado ąsotis

vandens ir stiklinė.

Šeimininkui nuėjus aptarnauti kitų staliukų, Morė tarė:

– Rodos, pamenu metą, kai ir tau patiko tokie dalykai.

– Buvau jaunas, pasipūtęs kvailys. – Kasianas susiraukė prisiminęs, kaip

staipydavosi po laimėtų mūšių ar atliktų misijų, tikėdamas, kad nusipelnė

nepažįstamųjų pagyrų. Baisiai ilgai užsiiminėjo tokiomis nesąmonėmis. Tik

Risui pakliuvus į Amarantos nelaisvę, – kai Didysis Valdovas tiek daug paaukojo,

mėgindamas paslėpti miestą ir matydamas nusivylimą bei baimę gyventojų

veiduose, – vaikščiodamas tomis pačiomis gatvėmis ilyras suprato, koks buvo

kvailys.

Morė atsikrenkštė, it pajutusi, kur nukrypo draugo mintys. Ji neturėjo Riso

talentų, bet išgyvenusi Košmarų Dvarą išmoko perprasti net ir subtiliausią veido

išraišką. Kartą jam sakė, kad tame apgailėtiname Dvare net menkiausias

mirktelėjimas gali lemti, gyvensi ar mirsi.

– Ji jau įsikūrė?

Kasianas žinojo, apie ką ji kalba.

– Snaudžia.

Morė šnirpštelėjo.

– Nepradėk. – Jo akys nukrypo į mirgančią Sidrą vos už kelių pėdų. – Prašau,

nepradėk.

Morė gurkštelėjo arbatos – tikras elegantiško nekaltumo įsikūnijimas.

– Geriau jau mestume Nestą į Košmarų Dvarą. Ji ten pritaptų.

Kasianas sukando dantis – ir dėl įžeidimo, ir žinodamas, kad tai tiesa.

– Būtent nuo tokio gyvenimo ir norime ją nukreipti.

Morė nužvelgė jį sumirksėjusi tankiomis blakstienomis.

 – Tau skaudu matyti ją tokią.

– Dėl visko skaudu. – Juodu su More visada siejo toks ryšys: tiesa bet kokia

kaina, kad ir kokia skaudi būtų. Nuo pat pirmojo ir vienintelio karto, kai

permiegojo, kai jis per vėlai sužinojo, kad Morė nuo jo nuslėpė baisias pasekmes.

Kai pamatė sužalotą draugės kūną ir suprato, kad nors ir nežinojo tiesos, vis tiek

prie to prisidėjo.

Kasianas iškvėpė ir krestelėjęs galvą nuginė kruviną net po penkių šimtmečių

jo mintis teršiantį prisiminimą.

– Man skaudu, kad Nesta tapo... tokia. Skaudu, kad ji su Feire nuolat kimba

viena kitai į gerklę. Skaudu, kad Feirė dėl to kenčia, ir žinau, jog kenčia ir Nesta.

Skaudu... – Jis pabeldė pirštais į staliuką, paskui atsigėrė vandens. – Tikrai

nenoriu apie tai kalbėtis.

– Gerai. – Vėjelis kilstelėjo plonytį sutemų melsvumo Morės suknelės

audeklą.

Ilyras vėl leido sau gėrėtis tobulu jos veidu. Be kraupių jųdviejų su More

nakties pasekmių, paskui jam teko nemažai atsiimti iš Riso, o Azrielis taip siuto –

nebyliai, kaip jam įprasta, – kad Kasianas užgniaužė visą Morei jaustą geismą.

Leido aistrai virsti prieraišumu, o visus romantiškus jausmus pavertė šeiminiais

ryšiais. Bet vis dar galėjo gėrėtis draugės grožiu – kaip gėrėtųsi meno kūriniu.

Nors puikiai žinojo, kad Morės vidus yra daug gražesnis ir tobulesnis už išorę.

Svarstė, ar ji pati tai žino.

Vėl gurkštelėjęs tarė:

– Papasakok, kas nutiko Valahane. – Senovinėje kalnuotoje fėjų teritorijoje

už šiaurinės jūros vyko neramumai dar prieš karą su Hibernu, įvairiomis

istorinėmis eromis ji buvo ir Pritiano priešė, ir sąjungininkė. Dar nebuvo aišku,

kokį vaidmenį karštakraujis Valahano karalius ir išdidi tauta atliks naujajame jų

pasaulyje, nors atrodė, kad daug kas priklausys nuo dažnų Morės, kaip Riso

pasiuntinės, apsilankymų jų Dvare.

 Morė prisimerkė.

– Jie nenori pasirašyti naujos sutarties.

– Mėšlas. – Risas, Feirė ir Amrena ne vieną mėnesį dirbo prie tos sutarties,

padedami sąjungininkų kituose dvaruose ir teritorijose. Labiausiai prisidėjo

Helionas, Dienos Dvaro Didysis Valdovas ir artimiausias Riso sąjungininkas.

Helionui Kerų sklaidytojui niekas neprilygo nežabota arogancija – ir tą pravardę

tikriausiai susigalvojo pats. Bet Didžiajam Valdovui priklausė tūkstantis

bibliotekų, ir jis pasitelkė visas turimas žinias sutarčiai paruošti.

– Tame nelemtame Dvare praleidau savaičių savaites, – Morė kepštelėjo

sluoksniuotą pyragaitį prie savo arbatos puodelio, – šaldama subinę,

bandydama išbučiuoti jų šaltas subines, o karalius ir karalienė atsisakė sutarties.

Grįžau šiandien kiek ankstėliau, nes žinojau, kad paskutinės akimirkos

mėginimai juos įtikinti būtų nepageidaujami. Galų gale ten vykau tik draugiško

vizito.

– Kodėl jie nepasirašo sutarties?

– Nes tos kvailos žmonių karalienės nerimsta – jų kariauna vis dar

neišsiskirstė. Valahano karalienė manęs net paklausė, kokia prasmė iš taikos

sutarties, jei naujas karas, šįkart prieš žmones, gali perbraižyti teritorijų ribas

daug žemiau Sienos. Nemanau, kad Valahaną domintų taika. Ar sąjunga su

mumis.

– Tai Valahanas nori dar vieno karo, kad galėtų praplėsti savo žemes? Po karo

prieš penkis šimtus metų jie ir taip atsiplėšė daugiau nei apžiojo.

– Jiems nuobodu, – Morė bjaurėdamasi susiraukė. – O žmonės, nepaisant tų

karalienių, yra daug silpnesni už mus. Žmonių žemės yra sultingas kąsnelis.

Monteserė ir Raskas tikriausiai galvoja panašiai.

Kasianas užvertęs galvą suvaitojo. Tokia baimė juos kamavo ir per pastarąjį

karą: kad tos trys užjūrio teritorijos gali susivienyti su Hibernu. Jei būtų taip ir

padariusios, joms nebūtų likę jokių šansų atsilaikyti. Dabar, net žuvus Hiberno
karaliui, salos gyventojai liko pikti. Hibernas vėl galėjo sutelkti kariauną. O jei jis

susivienytų su Valahanu, jei Monteserė ir Raskas susivienytų atsiriekti daugiau

žmonių žemių...

– Jau pranešei tai Risui.

Jis neklausė, bet Morė vis tiek linktelėjo.

– Todėl jis tavęs ir prašo pasidomėti, ką veikia žmonių karalienės. Aš kelias

dienas pailsėjusi vėl trauksiu į Valahaną, bet Risui reikia žinoti, ką apie visa tai jos

mano.

– Tai tu turėtum įtikinti Valahaną nepradėti naujo karo, o aš turėčiau įkalbėti

žmonių karalienes pasielgti taip pat?

– Prie žmonių karalienių tavęs niekas neprileis, – Morė nevyniojo žodžių į

vatą. – Bet iš to, ką mačiau Valahane, žinau, kad jos kažką rezga. Kažką planuoja.

Nesiseka perprasti, ką ar kodėl žmonės būtų tokie kvaili, kad pradėtų karą, kurio

negali laimėti.

– Joms savo arsenale reikėtų turėti kažką, kas suteiktų pranašumą.

– Tai ir turi išsiaiškinti.

Kasianas patrepsėjo batu ant šaligatvio akmenų.

– Nieko sau užduotėlė.

Morė išgėrė arbatą.

– Dvariškiai ne tik dabinasi gražiais drabužiais ir vaikšto į prabangius

vakarėlius.

Ilyras susiraukė. Kurį laiką jiedu sėdėjo draugiškai tylėdami, Kasianas

klausėsi virš Sidros kuždančio vėjelio, linksmai aplink tarškančių fėjų, į lėkštes

dzinksinčių įrankių. Morė mielai leido jam galvoti, o pati vėl mėgavosi saule.

Kasianas atsitiesė.

– Yra vienas žmogus, kuris pažįsta tas karalienes skersai ir išilgai. Kuris gali

užvesti mane ant kelio.

Morė pramerkė vieną akį, paskui neskubėdama palinko į priekį, plaukai

pasklido apie ją it raibuliuojanti aukso upė.

– Ak?

– Vasa. – Kasianas daug nebendravo su išvarytąja žmonių karaliene –

vienintele padoria iš išgyvenusiųjų, kitos karalienės ją išdavė ir pardavė valdovui

kerėtojui, o tas prakeikė ją dieną būti ugnies paukšte, o naktį – moterimi. Vasai

pasisekė: kitą pasipriešinusią karalienę jos atidavė Atorui. Šis pamovė ją ant

lempos stulpo už kelių tiltų nuo ten, kur Kasianas su More dabar sėdėjo.

Morė linktelėjo.

– Gal ji ir galėtų padėti.

Kasianas pasirėmė rankomis į stalą.

– Liusienas gyvena su Vasa. Ir Džurianu. Jis yra mūsų pasiuntinys žmonių

žemėse. Tegul tuo ir užsiima.

Morė atsikando dar pyragaičio.

– Nebegalime besąlygiškai pasitikėti Liusienu.

Kasianas krūptelėjo.

– Ką?

– Nors Eleina tebegyvena čia, Liusienas suartėjo su Džurianu ir Vasa.

Šiandien jis ten gyvena savo noru, ne tik kaip pasiuntinys. Kaip jų draugas.

Kasianas mintyse perkratė visa, ką nuo karo pabaigos girdėjo ar matė

bendraudamas su Liusienu, bandydamas nuspręsti, kaip vertintų Risas su More.

– Jis ilgus mėnesius padėjo jiems susigaudyti žmonių politikoje, kas valdo jų

žemių lopinėlį Pritiane, – lėtai atsakė ilyras. – Taigi Liusienas negali būti

nešališkas, kai praneša mums naujienas apie Vasą.

Morė rimtai linktelėjo.

– Gal Liusienas ir nori gero, bet visi pranešimai bus iškreipti – net jei pats to

nejaus – jų naudai. Mums reikia, kad žinias surinktų asmuo, nepriklausantis jų

rateliui. – Ji įsimetė pyragaičio likučius į burną. – O tai būtum tu.

Gerai. Gal ir logiška.

 – Kodėl dar dėl to nesusisiekėte su Vasa?

Morė numojo ranka, nors rimta išraiška neatitiko atsainaus gesto.

– Nes mes tik dabar imame suvesti galus. Bet tikrai turėtum su ja pasikalbėti,

kai galėsi. Tiesą sakant, kaip įmanoma greičiau.

Kasianas linktelėjo. Nepasakytų, kad Vasa jam nepatiko, bet su ja susitikęs

privalėtų pasikalbėti ir su Liusienu bei Džurianu. Pirmąjį jau išmoko pakęsti, bet

antrasis... Nesvarbu, kad Džurianas kovojo jų pusėje. Kad žmonių generolas,

penkis amžius kankintas Amarantos nelaisvėje, atgaivintas Katilo apsuko

Hiberną ir padėjo Kasianui bei jo šeimai laimėti karą. Ilyrui jis vis tiek nepatiko.

Kasianas pakilęs pasilenkė ir pataršė spindinčius Morės plaukus.

– Pasiilgstu tavęs. – Pastaruoju metu ji dažnai būdavo išvykusi, o kaskart

sugrįžusios draugės akis temdydavo jam neperprantamas šešėlis. – Žinai, mes

tave įspėsime, jei Keiras kada čia apsilankys. – Jos nenaudėlis tėvas taip ir

nepareikalavo Riso grąžinti paslaugą – priimti jį Velarėje.

– Erisas išlošė man laiko, – jos žodžiai sruvo tulžimi.

Kasianas nenorėjo patikėti, bet žinojo, kad Erisas tai padarė kaip geros valios

ženklą. Jis įsileido Risandą į savo mintis, kad parodytų, kodėl įtikino Keirą

neapibrėžtam laikui atidėti vizitą į Velarę. Tik Erisas gebėjo taip paveikti galios

alkstantį Košmarų Dvaro prievaizdą, ir jie vis dar nežinojo, ką Rudens Dvaro

įpėdinis jam pasiūlė mainais. Bent jau Kasianas nežinojo. Risas tikriausiai

suuodė. Sprendžiant iš balto Morės veido, ji taip pat žinojo. Matyt, Erisas

paaukojo kažką reikšmingo, kad apsaugotų Morę nuo tėvo vizito, o šis tikriausiai

būtų pasirinkęs pačią prasčiausią akimirką užsukti, kad sukeltų jai daugiausia

skausmo.

– Man nerūpi, – Morė numojusi ranka baigė pokalbį. Kasianas matė, kad

kažkas neduoda jai ramybės. Bet draugė įsileis jį, kai bus pasiruošusi.

Kasianas apėjo stalą ir pabučiavo jai į pakaušį.

– Pailsėk. – Ir nelaukdamas atsakymo šovė į dangų.

 Nesta pabudo aklinoje tamsoje.

Tamsoje, kokios neregėjo jau daug metų. Nuo pat tos lūšnos, tapusios

kalėjimu ir pragaru.

Ji krūptelėjusi atsisėdo ir spausdama rankas prie krūtinės žioptelėjo oro. Ar

visa tai tebuvo koks karštinės sukeltas sapnas žiemos naktį? Gal ji tebebuvo

trobelėje, vis dar badavo ir skurdo be jokios vilties...

Ne. Kambaryje buvo šilta, lovoje gulėjo viena, nesispaudė prie seserų
ieškodama šilumos, nesipešė, kuri gaus geidžiamą viduriuką šalčiausiomis

naktimis ar guls iš krašto tvankią vasarą.

Ir nors tapo kaulėta, kokia buvo tomis ilgomis žiemomis... šis kūnas taip pat

buvo naujas. Fėjos. Galingas. Bent jau anksčiau.

Nesta pasitrynė veidą ir pakilo iš lovos. Grindys buvo šiltos. Ne ledinės lūšnos

grindlentės.

Nutipenusi prie lango atitraukė užuolaidas ir dirstelėjo į tamsų miestą

apačioje. Gatvėse tvieskė auksinės šviesos, mirguliavo ant besirangančios Sidros

juostos. Tik žvaigždžių šviesa dabino sidabru toliau besidriekiančias lygumas

prieš šaltą ir tuščią jūrą.

Apsidairius po dangų nebuvo matyti jokių ženklų, kiek dar liko iki aušros, o

atidžiai įsiklausius tapo aišku, kad kiti gyventojai tebemiega. Visi trys.

Kiek ji išmiegojo? Jie atvyko vienuoliktą ryto, o Nesta netrukus po to

užsnūdo. Visą dieną ničnieko nevalgė. Sugurgė pilvas.

Bet nekreipdama į tai dėmesio atrėmė kaktą į vėsų stiklą. Leido žvaigždžių

šviesai glostyti galvą, veidą, kaklą. Įsivaizdavo tviskančius šviesos pirštus

slystant skruostu, kaip jai vienai darydavo mama.

Mano Nesta. Eleina ištekės dėl meilės ir grožio, bet tu, mano sumani mažoji

karaliene... tu ištekėsi užkariaudama.

Mama vartytųsi kape žinodama, kad po daugybės metų jos Nesta vos

neištekėjo už silpnavalio medkirčio sūnaus, kuris sėdėjo sudėjęs rankas, kai jo

tėvas mušė mamą. Kuris pakėlė ranką ir prieš Nestą, kai jo atsisakė. Bandė

pasiimti, ko ji nesiūlė.

Nesta stengėsi pamiršti Tomą. Neretai užsimanydavo, kad Katilas būtų

atėmęs ir tuos prisiminimus, kaip atėmė jos žmogiškumą, bet vaikino veidas

kartais dar sugadindavo jos sapnus. Jos mintis būdraujant. Kartais vėl jausdavo ją

šiurkščiai maigančias Tomo rankas, paliekančias mėlynes. Kartais liežuvį vėl

nutvilkydavo varinis jo kraujo skonis.

 Atsitraukusi nuo lango Nesta įsižiūrėjo į tolimas žvaigždes. Minčių kertelėje

svarstė, ar jos moka kalbėti.

Mano Nesta  – taip ją visada vadino mama, net mirties patale, sulysusi ir

perbalusi nuo šiltinės. Mano mažoji karalienė.

Kadaise Nesta džiaugėsi tuo titulu. Kaip įmanydama stengėsi tesėti jo

pažadą, mėgavosi prabangiu gyvenimu, kuris išgaravo, vos tik kreditoriai ėmė

sukti ratus, o visi jos vadinamieji draugai pasirodė tesą pavydūs bailiai su

besišypsančiomis kaukėmis. Nė vienas jų nepasisiūlė padėti apsaugoti Arčeronų

šeimą nuo skurdo.

Juos visus, vaikus ir palaužtą vyrą, paliko vilkams.

Tad Nesta tapo vilke. Apsiginklavo nematomais dantimis ir nagais, išmoko

smogti greičiau, skaudžiau ir taikliau. Mėgavosi tuo. Bet kai atėjo metas

atsikratyti vilkės, suprato, kad ta surijo ir ją.

Virš miesto mirgėjo žvaigždės, lyg pritariamai merkdamos akį.

Nesta sugniaužė kumščius ir vėl atsigulė į lovą.

 Kad jį Katilas nujotų, gal ir nereikėjo sutikti jos čia atskraidinti.

Kasianas pabudo savo plačiausioje lovoje – tokioje didelėje, kad tilptų trys

šonas prie šono sugulę ilyrų kariai su visais sparnais. Per praėjusius penkis

šimtmečius kambaryje nedaug kas pasikeitė. Morė kartais pabumbėdavo, kad

norėtų atnaujinti Vėjo namą, bet kariui jo kambarys patiko ir toks, koks buvo.

Jį pažadino uždaromos durys – pabudo iškart pasiruošęs kovai, daužantis

širdžiai išsitraukė peilį, kurį laikė ant naktinio staliuko. Dar du slėpėsi po čiužiniu,
kitas rinkinys – virš durų, o du kardai gulėjo po lova ir komodos stalčiuje. Ir tai tik

jo kolekcija. Motina težino, ką Azas slėpė savo kambaryje.

Per praėjusius penkis amžius, kuriuos jis, Azas, Morė ir Risas gyveno Vėjo

name, jie ten prikaišiojo tiek ginklų, kad būtų galima apginkluoti nedidelį

legioną. Tiek prisirinko, išslapstė ir jau pamiršo, kad kiekvieną sykį sėsdamas ant

sofos rizikavai įsidurti į užpakalį. Taip pat buvo visai tikėtina, kad iš daugumos

ginklų teliko makštyse dūlančios rūdys.

Bet ginklus savo miegamajame Kasianas laikė sutepęs aliejumi, švarius.

Paruoštus.

Durklas žybtelėjo žvaigždžių šviesoje, sifonai rausvai mirgėjo, jam galia

tiriant koridorių už durų.

Bet nerado jokio pavojaus, joks priešas nepralaužė naujų apsauginių kerų.

Hiberno kariai įsiveržė pro juos mažiau nei prieš metus, bibliotekoje vos

nesučiupo Feirės su Nesta. Kasianas to nepamiršo – nepamiršo siaubo Nestos

veide, jai bėgant pas jį ištiesus rankas.

Bet garsas koridoriuje... po akimirkos susivokė, kad ten Azrielis.

Kasianas suprato, kad atidaromas duris išgirdo tik todėl, kad Azas to norėjo.

Nenorėjo kalbėti, bet norėjo, kad Kasianas žinotų, jog jis jau čia.

Tad Kasianas liko gulėti lovoje, spoksodamas į lubas, jo sifonas vėl snaudė, o

peilis ilsėjosi makštyse ant staliuko. Iš žvaigždynų pozicijų ilyras žinojo, kad dar

tik po trijų – aušros dar teks palaukti. Reikėtų išsimiegoti. Rytoj bus nelengva

diena.

Lyg jo nebylus prašymas būtų purptelėjęs į pasaulį, mintyse sumurkė vyriškas

balsas. Ko tu taip vėlai nemiegi?

Kasianas nužvelgė dangų už langų, lyg tikėdamasis ten pamatyti sklandantį

Risą. Tavęs galėčiau paklausti to paties.

Risas sukikeno. Sakiau tau: man teko atsiprašyti savo poros. Ilga, vulgari pauzė.

Padarėme pertraukėlę.
 Kasianas nusijuokė. Leisk vargšei moterėlei pamiegoti.

Ji pati pradėjo šį raundą. Riso žodžiai trykšte tryško vyrišku pasitenkinimu. Bet

dar neatsakei į mano klausimą.

Ko seki mane tokią vėlyvą valandą?

Norėjau patikrinti, ar viskas gerai. Ne aš kaltas, kad jau buvai pabudęs.

Kasianas tyliai sudejavo. Viskas gerai. Nesta nuėjo gulti, kai tik atvykome, nuo

tada nesikėlė iš lovos. Spėju, tebemiega.

Ten atvykote prieš vienuoliktą.

Žinau.

Dabar penkiolika minučių po trečios ryto.

Žinau.

Tyla buvo tokia prikišama, kad Kasianas pridūrė: Nesikišk.

Nė nesvajočiau.

Kasiano šis pokalbis netraukė, ne trečią ryto ir tikrai ne antrą sykį per dieną.

Rytoj vakare pranešiu apie pirmąją pamoką.

Riso tyla ir vėl buvo prikišama. Bet pagaliau Kasiano brolis tarė: Morė nuvėtys

jus į Užuovėją. Labanakt, Kasianai.

Tamsi sąmonė jo mintyse išblėso, paliko tuščią ir sužvarbusį.

Rytoj ilyro laukė mūšio laukas, į kokį jam dar neteko kelti kojos.

Kasianas spėliojo, ar vakare liks bent vienas sveikas jo kūno lopinėlis.

 5 skyrius

– Jei nepavalgysi, jau maždaug po pusvalandžio gailėsiesi.

Prie ilgo stalo Vėjo namo valgomajame sėdinti Nesta pakėlė akis nuo lėkštės

kiaušinienės ir dubenėlio garuojančios košės. Sąnariai tebebuvo sustingę nuo

miego, tai nepagerino ir nuotaikos, todėl ji atsakė:

– Aš to nevalgysiu.

Kasianas kibo į savo porciją – kone dukart didesnę už josios.

– Arba tai, arba nieko.

Nesta sėdėjo nejudėdama ant kėdės, kiekvienas krustelėjimas primindavo

apie dėvimus odos šarvus. Jau buvo pamiršusi, koks jausmas mūvėti kelnes –

kokia nuoga jaučiasi demonstruodama šlaunis ir užpakalį.

Laimei, Kasianas įdėmiai skaitė kažkokį pranešimą ir nematė, kaip ji įslinkusi

atsisėdo. Nesta dirstelėjo durų pusėn, vildamasi, kad ten pasirodys tarnas.

– Suvalgysiu skrebutį.

– Skrebutį sudeginsi per dešimt minučių, o paskui jausiesi pavargusi. –

Kasianas linktelėjo į košę. – Užsipilk pieno, jei nori skaniau. – O prieš jai

paklausiant pridūrė: – Cukraus nėra.

Nesta suspaudė šaukštą.

– Už bausmę?

– Vėlgi, cukrus suteiktų trumpalaikės energijos, o paskui apsnūstum. – Ilyras

kišosi kiaušinius į burną. – Tau reikia išlaikyti vienodą energijos lygį visą dieną –
maistas su daug cukraus ar viena duona suteikia tik laikiną antplūdį. Liesa mėsa,

neskaldyti grūdai, vaisiai ir daržovės padeda jaustis palyginti sočiai ir išsaugoti

jėgas.

Nesta pabarbeno nagais per lygų stalą. Jai kelis kartus teko čia sėdėti su

Risando dvariškiais. Šiandien tik jiedviem jis atrodė absurdiškai didelis.

– Ar yra dar kokių kasdienio gyvenimo sričių, kur man nurodinėsi?

Kasianas patraukė pečiais nenustodamas valgyti.

– Nesuteik priežasčių į sąrašą įtraukti dar ko nors.

Pasipūtęs šiknius.

Kasianas vėl kinktelėjo į maistą.

– Valgyk.

Nesta įsmeigė šaukštą į dubenį, bet jo nepakėlė.

– Kaip nori, – tarstelėjo Kasianas baigdamas doroti košę ir grįždamas prie

kiaušinienės.

– Kiek šiandien truksime? – Diena išaušo giedra, bet Nesta žinojo, kad Ilyrijos

kalnuose orai įnoringi. Ten jau galėjo būti iškritęs pirmasis sniegas.

– Kaip jau sakiau vakar: pirmoji treniruotė truks dvi valandas. Iki pietų. – Jis

padėjo dubenėlį ant lėkštės ir sukrovė įrankius ant viršaus. Po akimirkos stirta

pradingo, kerais išgabenta iš namo. – Tada ir valgysime kitą kartą. – Jis

reikšmingai dėbtelėjo į jos maistą.

Nesta atsilošė ant kėdės.

– Pirma, aš nedalyvausiu šitoje pamokoje. Antra, aš nealkana.

Kasianas primerkė šviesiai rudas akis.

– Nevalgydama tėvo nesugrąžinsi.

– Tai neturi nieko bendra, – sušnypštė Nesta. – Ničnieko.

Ilyras pasirėmė dilbiais į stalą.

– Gana tų nesąmonių. Manai, man neteko patirti to, ką dabar kenti? Manai,

man neteko to paties matyti, daryti ar jausti? Ir regėti, kaip kankina kitas mano
mylimas fėjas? Nesi pirmoji ir nebūsi paskutinė. Nesta, tai, kas atsitiko tavo

tėvui, yra baisu, bet...

Ji pašoko ant kojų.

– Tu nieko nežinai. – Neįstengė susivaldyti netirtėjusi. Pati nežinojo, ar iš

įsiūčio, ar dėl kokių kitų jausmų. Nesta sugniaužė kumščius. – Pasilaikyk savo

sumautą nuomonę sau.

Ilyras net sumirksėjo išgirdęs keiksmažodį, pamatęs svilinantį įsiūtį Nestos

veide. Paskui jis paklausė:

– Kas išmokė tave keiktis?

Nesta sugniaužė kumščius dar stipriau.

– Jūsų šutvė. Jūs – didžiausi nepraustaburniai, kokius tik esu girdėjusi.

Kasianas pralinksmintas prisimerkė, bet kietai sučiauptos lūpos nė

nekrustelėjo.

– Pasilaikysiu savo sumautą nuomonę sau, jei pavalgysi.

Nesta sutelkė žvilgsnį į tiek nuodų, kiek tik įstengė.

Ilyras tiesiog laukė. Nepajudinamas kaip kalnas, ant kurio stovėjo Vėjo

namas.

Nesta atsisėdo, griebė dubenį košės, pakabinusi įsidėjo gumulą į burną ir vos

nežiauktelėjo. Bet prisivertė nuryti. Paskui dar šaukštą. Ir dar vieną. Kol dubuo

liko švarus. Tada ėmėsi kiaušinienės.

Kasianas stebėjo kiekvieną kąsnį.

O kai nieko nebeliko, spoksodama jam į akis sumetė indus vieną ant kito,

kambaryje sutarškėjo įrankiai.

Vėl atsistojo ir patraukė prie ilyro. Prie durų už jo. Jis taip pat atsistojo.

Nesta galėjo prisiekti, kad jai prieinant taip arti, kad vos pajudinusi alkūnę

brūkštelėtų per pilvą, Kasianas sulaikė kvėpavimą. Ji meiliai tarė:

– Nekantrauju klausytis tavo tylos.

Nenulaikydama lūpose kirbančios šypsenos Nesta žengė prie durų. Bet ją

sulaikė už žasto suėmusi ranka.

Kasiano akys liepsnojo, raudonas sifonas ant ją sulaikiusios rankos žibėjo

raudonai. Ilyro lūpas išrietė sukta, pašaipi šypsenėlė.

– Nesta, džiaugiuosi matydamas, kad atsibudai nusiteikusi pažaisti. – Jo

balsas tyliai grumėjo.

Prieš jos pačios valią Nestos širdis sudundėjo reaguodama į tą balsą, į iššūkį

jo balse, į jo artumą ir dydį. Visada taip reaguodavo. Dėl to kartą net leido jam

prisiglausti ir lyžtelėti kaklą.

Per pastarąjį mūšį leidosi pabučiuojama. Bučinys buvo menkas – sužalotas

ilyras tik tiek sugebėjo, – bet ją visiškai sutriuškino.

Šiame gyvenime gailiuosi tik vieno dalyko. Kad mes neturėjome laiko. Kad neturėjau

laiko su tavimi, Nesta. Susirasiu tave kitame pasaulyje – kitame gyvenime. Ir ten

turėsime laiko. Pažadu.

Nenorėjo nė pagalvoti, kaip dažnai prisimindavo tą akimirką. Jos veidą

suėmusių pirštų prisilietimą, kruvinų, bet vis tiek švelnių lūpų skonį.

Neįstengė to tverti.

Kasianas nė nemirktelėjo, bet jo gniaužtai atlyžo.

Nesta prisivertė neatsikrenkšti. Valios jėga atšaldė kraują į ledą.

Kasianas vėl linksmai prisimerkė, bet ją paleido.

– Išvykstam po penkių minučių.

Nesta šiaip ne taip atsitraukė.

– Barbaras.

Jis mirktelėjo.

– Toks gimiau ir užaugau.

Ji svyruodama atsitraukė dar žingsnį. Jei atsisakys išeiti iš namo, Kasianas,

Morigana arba Risas tiesiog nutemps ją į Užuovėją. O jei atsisakys ką nors daryti,

jie nesukdami galvos nubogins ir paleis ją žmonių žemėse. Ta mintis tik

sustiprino jos ryžtą.

 – Daugiau niekada nedrįsk manęs liesti.

– Turėsiu omeny. – Jo akys tebeliepsnojo.

Nestos pirštai patys susirietė. Žodžius ji rinkosi it mėtomus peilius.

– Jei manai, kad tos nesąmoningos treniruotės tau padės įsmukti į mano

lovą, esi kvaištelėjęs. – Ir aitriai vyptelėjusi pridūrė: – Mieliau įsileisčiau nušašusį

gatvės šunį.

– Ak, aš tikrai nelįsiu į tavo lovą.

Nesta šnirpštelėjo pasiekusi pergalę, o jai priėjus laiptus Kasianas sumurkė:

– Tai tu įsmuksi į manąją.

Ji atsisuko taip ir nenuleidusi kojos.

– Mieliau padvėsiu.

Kasianas pašaipiai vyptelėjo.

– Dar pažiūrėsim.

Nesta beviltiškai ieškojo kokių kitų aštrių žodžių, nežinojo, ar nusivaipyti, ar

suurzgti, ar dar ką, o ilyras tik dar plačiau išsišiepė.

– Tau liko trys minutės pasiruošti.

Nestai dingtelėjo paleisti į jį artimiausią po ranka pasitaikiusį daiktą – vazą

nuo stovo prie arkos. Bet parodžiusi, kad leido jam įgelti, tik jį pamalonintų.

Todėl gūžtelėjo ir išėjo pro arką. Lėtai. Visiškai nepaveikta kario ir jo išdidžių,

nepakenčiamų pagyrų.

Įlįs į jo lovą, kurgi ne.

 Tos kelnės nuvarys jį į kapus.

Skausmingai ir neišvengiamai.

Kasianas toli gražu nepamiršo, kaip per karą Nesta atrodė su ilyriškais odos

šarvais. Bet, palyginti su prisiminimu... Motina apsaugok.

Pamačius ją einant pro šalį, išsitiesusią ir neskubančią, kaip tikrą kilmingą

ponią savo namuose, pradingo visi jo žinomi žodžiai, net gebėjimas kalbėti.

Kasianas žinojo, kad leido jai laimėti tą raundą, kad prarado visą pranašumą,
vos tik ji atsainiai patraukė pečiais ir nuėjo toliau, nė neįtardama, kokia

geidžiama jam atrodo. Kaip tai matant jam galvoje liko tik gyvuliškiausios

mintys.

Ilyrui susitelkti prireikė visų trijų minučių, kol ji buvo apačioje. Motina žino,

be Nestos treniruotės, jis šiandien ir taip turėjo iki kaklo reikalų, trūko tik

užsisvajoti, kaip numauna tas kelnes ir garbina kiekvieną įspūdingo užpakaliuko

lopinėlį.

Jis negalėjo sau leisti taip blaškytis. Dėl milijono priežasčių.

Bet mėšlas – kada jis pastarąjį kartą kaip reikiant pasiniurkė lovoje? Nuo karo

tikrai neturėjo tokios progos. Gal dar prieš Feirei išlaisvinant juos visus iš

geležinio Amarantos kumščio. Kad jį Katilas išvirtų, mėnesį prieš nuverčiant

Amarantą, ar ne? Su ta moterimi, kurią sutiko pas Ritą. Skersgatvyje prie

Malonumų rūmų. Prie plytinės sienos. Greitai ir vulgariai, viskas baigėsi per

kelias minutes, ir jis, ir moteris tenorėjo saldžios palaimos, nieko kito.

Tai nutiko daugiau nei prieš dvejus metus. Nuo tada teturėjo delną.

Reikėjo pakasyti šį niežulį prieš nusprendžiant, kad gyventi name su Nesta

yra gera mintis. Nesta patyrė skriaudą, kentėjo sutrikusi, ir jai mažiausiai reikėjo,

kad Kasianas varvintų seilę. Čiupo už rankos kaip koks gyvulys, nesusivaldė

nesuartėjęs.

Nesta nenorėjo su juo turėti nieko bendra. Taip ir pasakė per Žiemos

saulėgrįžą.

Gana aiškiai pasakiau, ko iš tavęs noriu.

Ničnieko.

Tie žodžiai kažką sudaužė jo širdyje, paskutinį barjerą, paskutinę vilties

skiautę, kad visa, ką jie patyrė per karą, gali prie ko nors vesti. Kad kai Kasianas

merdėdamas atvėrė jai širdį, o ji uždengė jį savo kūnu ir nusprendė mirti šalia, ji

taip pat pasirinko jį.

Kvaila suknista viltis – pats turėjo susiprasti, kad neverta jos puoselėti. Tad tą
Žiemos saulėgrįžos vakarą apledėjusiose gatvėse, kai žinojo, kad ji į miesto

namą užsuko tik dėl pinigų, kuriuos Feirė pakišo po nosim mainais už

pasirodymą, kai ji pareiškė, kad nenori turėti su juo nieko bendra... Kasianas

išmetė ne vieną mėnesį ieškotą dovaną į užšalusią Sidrą, o tada ėmėsi darbo

užgniaužti tarp ilyrų augantį nepasitenkinimą.

Kitus devynis mėnesius laikėsi nuo jos atokiau. Taip atokiai, kaip tik galėjo.

Tą vakarą vos nepadarė kvailiausios klaidos, vos neapnuogino jai širdies, kad

išplėštų iš krūtinės. Vos pavyko išsaugoti orumo skutus. Tik per savo lavoną leis

jai dar kartą taip su juo pasielgti.

Nesta pasirodė susivyniojusi kasą ringėmis ant pakaušio kaip pintą karūnėlę.

Kasianas stengėsi nežiūrėti jai žemiau kaklo. Į apnuogintą kūną. Jai reikėjo

atgauti prarastą svorį ir priaugti raumenų, bet... tie sumauti odos šarvai.

– Eime, – jo balsas buvo šiurkštus ir šaltas. Ačiū Katilui.

Verandoje už stiklinių valgomojo durų nutūpė Morė, lyg nukristi dešimt

metrų nuo apsauginių kerų ribos būtų niekis. Na, dingtelėjo Kasianui, gal jai tai

ir buvo niekis.

Morė stovėjo mindžikuodama, trindama rankas ir grieždama dantimis,

dėbtelėjo į Kasianą žvilgsniu, sakančiu: Šikniau, lieki man skolingas.

Nesta susiraukė, bet užsivilko paltą, judėjo grakščiai ir neskubėdama, tada

nuėjo prie laukiančios Morės. Kasianas nuskraidins juos už kerų barjero, tada

Morė nuvėtys į Užuovėją.

Kur jis turės kaip nors įkalbėti Nestą treniruotis.

Bet, laimei, Nesta žinojo, kad šiandien turi padaryti labai nedaug – tik

nuvykti į Užuovėją. Ji visada išmanė tokią emocinę, protinę karybą. Būtų tapusi

puikia generole. Vis dar galėtų. Kada nors.

Kasianas nežinojo, ar tai būtų gera mintis. Paversti Nestą karo ginklu.

Ji bedė į Hiberno karalių pirštu žadėdama mirtį prieš prievarta paverčiama

Didžiąja Fėja. Po kelių mėnesių laikė rankose jo nupjautą galvą kaip trofėjų ir
spoksojo į negyvas karaliaus akis.

O jei Kaularaižys kalbėjo tiesą, kad jai išlipus iš Katilo buvo verta baimintis...

Mėšlas.

Ilyras nesivargindamas imti apsiausto truktelėjęs atidarė stiklines duris,

įkvėpė žvarbaus rudens oro ir nuėjo į laukiančios Morės glėbį.

 Užuovėjoje nebuvo nei ledo, nei sniego, bet Nesta vis tiek sudrebėjo nuo

veriamo šalčio, kuris juos pasitiko vos persikėlus. Morigana, mirktelėjusi

Kasianui ir nutvilkiusi Nestą įspėjamu žvilgsniu, paliko juos priešais plytintį

lauką.

Dešinėje kilo keli nedideli akmeniniai namai, už jų stovėjo keli būstai iš

šviežių pušinių rąstų. Kaimelis čia išaugo visai neseniai. O tiesiai priešais juos

palei plokščios viršukalnės kraštą stovėjo kovos ringai, aprūpinti įvairiausiais

ginklais, svarmenimis ir treniruočių įranga. Nesta nesigaudė įspūdingoje ginklų

gausybėje, težinojo paprasčiausius pavadinimus: kalavijas, durklas, strėlė,

skydas, ietis, lankas, žiauriai atrodantis apvalus spygliuotas kamuolys ant

grandinės...

Kitame šone žėravo laužų duobės, dūmų tumulai kilo prie aptvare

besiganančių nupenėtų kiaulių, gauruotų avių ir ožkų. Ir, savaime suprantama,

prie pačių ilyrų. Moterys prižiūrėjo virš laužų garuojančius puodus ir keptuves –

visos sustingo pasirodžius Kasianui su Nesta. Kaip ir dešimtys vyrų treniruočių

ringuose. Nė vienas nesišypsojo.

Prie jų išdidžiai traukė augalotas, plačiapetis Nestos kadaise matytas vyras,

lydimas jaunesnių vyrų, – po du iš šonų. Visi laikė glaudžiai suskleidę sparnus

tikriausiai tam, kad tilptų rikiuotėje, bet sustoję priešais Kasianą šiek tiek juos

praskleidė.

Kasianas saviškius laikė, kaip mintyse vadino Nesta, įprastine poza – ne

plačiai, bet ir nepritraukęs. Povyza buvo patogi ir išdidi, Kasianas atrodė galingas

ir viskam pasiruošęs.

Matyto vyro žvilgsnis užkliuvo už Nestos.

– Ką ji čia veikia?

Nesta mįslingai jam šyptelėjo.

– Raganauju.

Galėjo prisiekti, kad Kasianas po nosim sukuždėjo maldelę Motinai, paskui

garsiai tarė:

– Devlonai, priminsiu tau, kad Nesta Arčeron yra mūsų Didžiosios Valdovės

sesuo, ir su ja reikia elgtis pagarbiai. – Jo žodžiai buvo tokie kandūs, kad net

Nesta dirstelėjo į šaltą it akmuo Kasiano veidą. To griežto balso tono negirdėjo

nuo pat karo. – Ji čia treniruosis.

Nesta labiau už viską norėjo nustumti jį nuo uolos krašto.

Devlono išraiška surūgo.

– Visus ginklus, kuriuos ji palies, paskui reikės užkasti. Sudėkite juos į krūvą.

Nesta sumirksėjo.

Kasianas išplėtė šnerves.

– Nieko panašaus nedarysime.

Devlonas uostelėjo jos pusėn, jo pakalikai sukikeno.

– Ragana, ar tu kraujuoji? Jei taip, tau išvis neleidžiama liesti ginklų.

Nesta prisivertė patylėti. Ieškojo geriausio būdo įgelti tam paršui.

Kasianas stebėtinai ramiai atsakė:

– Tai pasenę prietarai. Ji gali liesti ginklus nepriklausomai nuo to, ar dabar jos

ciklas, ar ne.

– Gali, – linktelėjo Devlonas, – bet juos vis tiek reikės užkasti.

Stojo tyla. Nesta puikiai matė, kaip Kasianas paniuręs spokso į Devloną. Bet

jis netikėtai tarė:

– Kaip sekasi naujokams?

Devlonas išsižiojo, paskui užsičiaupė susierzinęs, kad iš jo atėmė galimybę

pasipešti.

– Gerai, – drėbęs nusisuko ir nuėjo, jo kareiviai nusekė iš paskos.

Kasiano mina sulig kiekvienu įkvėpimu darėsi vis aršesnė, Nesta įsitempė,

kraujyje pamažu kaupėsi adrenalinas laukiant, kad jis kibtų taršyti Devloną.

Bet Kasianas tik suurzgė:

– Eime. – Ir patraukė į tuščią treniruočių areną.

 Devlonas žvilgtelėjo per petį, o Nesta perliejo jį šaltu žvilgsniu ir nusekė

Kasianui iš paskos. Ilyro žvilgsnis svilino nugarą it įkaitintas geležinis žymeklis.

Kasianas nėjo prie vieno iš begalės ginklų stovų, išdėstytų po treniruočių

lauką. Jis sustojo tolimiausiame ringe, įsirėmęs į klubus laukė jos.

Dar ko užsimanė? Tikrai pas jį neis. Nesta nusižiūrėjo laiko nugairintą

akmenį prie ginklų stovo, nugludintą arba negailestingo klimato, arba

nesuskaičiuojamos daugybės karių, sėdėjusių ten, kur ji dabar. Stingdantis

paviršius kandžiojo odą net ir per storus odos šarvus.

– Ką ten darai? – išvaizdus Kasiano veidas atrodė kone grobuoniškas.

Ji sukryžiavo kojas per kulkšnis, pasitaisė apsiaustą kaip suknelės šleifą.

– Sakiau tau: aš nesitreniruosiu.

– Stokis. – Jis niekada jai taip neįsakinėjo.

Stokis, kūkčiojo ji tą dieną priešais Hiberno karalių. Stokis.

Nesta atrėmė jo žvilgsnį. Prisivertė žiūrėti ramiai ir abejingai.

– Kasianai, kaip ir buvo reikalauta, aš lankausi treniruotėse, bet nepriversi

manęs daryti nė menkiausio pratimo. – Ji bedė į purvą. – Tampyk mane po

purvą, jei taip nori, bet nepakelsiu nė piršto.

Ilyrų žvilgsniai bombardavo juos it akmenys. Kasianas paniuro.

Ir gerai. Tegul mato, kokia apgailėtina ji tapo, kaip švaisto gyvenimą.

– Stokis, po paraliais, – tyliai suurzgė ilyras.

Devlonas su savo grupele grįžo pritraukti jų ginčo ir sustojo už rato. Bet

šviesiai rudos Kasiano akys nė akimirkos nenukrypo nuo jos.

Sekundės dalį pasirodė, kad jo žvilgsnis prašo.

Stokis, mintyse, širdyje sukuždėjo balselis. Nežemink jo taip. Nesuteik tiems

šikniams pasitenkinimo matyti jį kvailinamą.

Bet jos kūnas nesiteikė nė krustelėti. Ji nubrėžė ribą, o nusileidusi jam, bet

kam...

Akimirką jo veidas persikreipė iš, rodos, pasišlykštėjimo. Nusivylimo. Pykčio.

 Ir gerai. Nors atrodė, lyg viduje kažkas būtų subyrėję, Nestai kartu ir

palengvėjo.

Kasianas nusisukęs iš makštų ant nugaros išsitraukė kalaviją. Ir netaręs

daugiau nė žodžio, nė nežvilgtelėjęs pradėjo rytinę treniruotę.

Tegul jos nekenčia. Taip geriau.

 6 skyrius

Kasiano žingsniai ir judesiai buvo nuostabūs, mirtini ir tikslūs, Nesta vos

susilaikė nevėpsojusi išsprogusiomis akimis.

Jai visada buvo sunku atplėšti nuo jo akis. Nuo pat pirmojo susitikimo

būdama šalia Nesta visada jautė, kur jis, – ar būtų kambaryje, ar lauke. Neįstengė

užgniaužti tos juslės, kad ir kaip norėjo.

Bėk! – maldavo jis merdėdamas.

Negaliu, verkė ji. Negaliu.

Pati nežinojo, kur prapuolė moteris, kuria buvo tą akimirką. Neįstengė rasti

kelio atgal. Bet net ir sėdėdama ant akmens ir žiūrėdama į siūbuojančias kalnų

pušis, akies krašteliu stebėjo Kasianą, puikiai matė kiekvieną grakštų judesį,

girdėjo lygų kvėpavimą, regėjo vėją kedenant tamsius plaukus.

– Matau, sunkiai dirbi.

Moriganos balsas atitraukė Nestos žvilgsnį nuo kalnų ir nuo kario, kuris

atrodė esąs jų dalis. Stulbinama moteris stovėjo šalia jos, net prisimerkusi iš

pasigėrėjimo stebėjo Kasianą. Devlono ar jo pakalikų niekur nebuvo matyti,

matyt, jau seniai nuėjo. Nejaugi jau praėjo dvi valandos? Morė tyliai paklausė:

– Jis išvaizdus, ar ne?

Nesta įsitempė išgirdusi šilumą jos balse.

– Esu tikra, kad jis taip mano.

Morigana nė nešyptelėjo, nuleido akis į Nestą.

 – Kodėl nesitreniruoji kartu?

– Padariau pertraukėlę.

Morigana nužvelgė jos veidą, pastebėjo, kad oda neišraudusi, neprakaituota,

plaukai neišsitaršę. Moteris tyliai tarė:

– Žinai, aš būčiau siūliusi išmesti tave atgal į žmonių žemes.

– Ak, žinau. – Nesta liko sėdėti, nesiteikė priimti iššūkio. – Šaunu, kad

buvimas Feirės seserimi teikia ir pranašumų.

Moriganai atvipo lūpa. Kasianas už jos sustojo nutraukęs pratimą.

Moriganos akyse plykstelėjo tamsi ugnelė.

– Kadaise pažinojau daugybę tokių kaip tu. – Ranka palietė savo pilvą. –

Nenusipelnei nė trupinėlio to palankumo, kurį tau teikia tokios geros fėjos kaip

jis.

Nesta puikiai tai žinojo. Ir žinojo, apie ką kalba Morigana – Košmarų Dvaro

Išskaptuoto miesto gyventojus. Feirė taip ir nepapasakojo jai visos istorijos, bet

Nesta žinojo pagrindinį dalyką – apie pabaisas, kankinusias ir žalojusias

Moriganą, iki numetė ją vilkams.

Nesta atsilošusi pasirėmė ant delnų, šaltas akmuo gėlė net per pirštines. Ji

išsižiojo, bet Kasianas jau priėjo šnopuodamas ir blizgėdamas prakaitu.

– Pasiankstinai.

– Norėjau pamatyti, kaip sekasi. – Morigana atplėšė liepsnojantį žvilgsnį nuo

Nestos. – Regis, šiandien lėta pradžia.

Kasianas persibraukė pirštais per plaukus.

– Galima taip sakyti.

Nesta taip sukando dantis, kad paskaudo.

Morigana padavė jam ranką, paskui nė nežvilgtelėjusi ištiesė kitą Nestai.

– Keliausim?
 Morigana buvo teisuoliška ilganosė.

Ta mintis siutino Nestą požeminėje bibliotekoje po Vėjo namu. Tuščia,

teisuoliška ilganosė.

Grįžus Kasianas netarė jai nė žodžio. Nesta ir nelaukė, ar pasiūlys jai

papietauti, tuoj pat nudrožė į savo kambarį ir nėrė į vonią susišildyti kaulų.

Išlipusi rado po durimis pakištą raštelį. Jame glaustomis, drąsiomis raidėmis

buvo prisakyta pirmą valandą prisistatyti į biblioteką. Be grasinimų, be pažadų

ištremti į žmonių žemes. Lyg jam nerūpėtų, ar Nesta paklus.

Na, bent jau pavyko jį palaužti greičiau nei tikėjosi.

Nesta į biblioteką nuėjo ne norėdama nusileisti jo ar Risando nurodymams, o

todėl, kad alternatyva buvo ne mažiau nepakenčiama: sėdėti tyliame

miegamajame, kur tylą drums tik šniokštimas galvoje.

Pastarąjį kartą bibliotekoje lankėsi daugiau nei prieš metus. Kai ten įsigavo

Hiberno žudikai, nusivijo ją su Feire į tamsią požemio širdį. Nesta žvilgtelėjo per

akmeninį takelio turėklą – tiesiai į tamsią duobę apačioje. Tamsoje nebesnaudė

jokia senovinė būtybė, bet prieblanda niekur nedingo. O jos dugne – aikštelė, kur

nutūpęs Kasianas ištiesė jai rankas. Pamačius jos siaubą, jo veide suliepsnojo

neaprėpiamas įsiūtis...

Nesta nuginė tą mintį. Sutramdė nupurčiusį drebulį ir įsižiūrėjo į moterį prie

stalo, kone paslėptą ant jo sukrautų knygų bokštų.

Kunigės rankos buvo subjaurotos. Nebuvo mandagesnio būdo joms

nusakyti. Kaulai sulankstyti ir gumbuoti, pirštai iškraipyti keistais kampais...

Feirė kartą minėjo, kad šios bibliotekos gyventojų praeitis buvo sunki. Švelniai

tariant.

Nesta nenorėjo žinoti, kas buvo padaryta Klotai, bibliotekos aukštajai

kunigei, kad tokia tapo. Kas jai išpjovė liežuvį, o paskui tyčia taip užgydė, kad

žalos nebebūtų galima ištaisyti. Ją nuskriaudė vyrai, ir...

Rankos nardino ją gilyn, gilyn, gilyn į stingdantį vandenį, balsai juokėsi ir šaipėsi.

Šiurkštus vyro veidas vypsojo laukdamas, kokį ištraukus pamatys trofėjų...

Ji negalėjo to sustabdyti. Negalėjo išgelbėti ant grindų kūkčiojančios Eleinos.

Negalėjo išsigelbėti. Niekas jos neišvaduos, o tie vyrai darys, ką panorėję, jos kūnas

nebebuvo jos, nebebuvo žmogiškas – bent jau neilgai...

Nesta šiaip ne taip grįžo mintimis į dabartį, atstūmė užvaldžiusį prisiminimą.

Klota sėdėjo tylėdama, šviesaus gobtuvo šešėliuose slepiamu veidu, tarsi

matytų Nestą kankinančius prisiminimus, tarsi žinotų, kaip dažnai ją

pažadindavo tos dienos Hiberne prisiminimai. Skaidrus mėlynas akmuo ant

Klotos mantijos gobtuvo prieblandoje žibėjo kaip sifonas, o kunigė jai per stalą

pastūmė pergamento skiautę.

Šiandien gali pradėti dėdama knygas į lentynas trečiame aukšte. Jį pasieksi rampa

man už nugaros. Ten rasi vežimėlį su knygomis, sudėliotomis abėcėline tvarka pagal

autorių. Jei autoriaus nėra, padėk jas į šalį ir pamainos pabaigoje kreipkis pagalbos.

Nesta linktelėjo.

– Kada baigsis mano pamaina?

Klota riešais ir atgaliais delnais prisitraukė nedidelį laikrodį. Storu krumpliu

parodė į šeštos valandos žymę.

Penkios valandos darbo. Nesta susidoros.

– Gerai.

Klota vėl ją nužvelgė. Tarsi matytų joje siaučiančią, riaumojančią jūrą, nė

akimirkos nenurimstančią, neduodančią nė sekundės ramybės.

Nesta nuleido akis į stalą. Prisivertė iškvėpti. Bet orui ištrūkus pro lūpas,

vidun siūbtelėjo pažįstamas svoris.

Aš bevertė, aš niekas, – vos nepasakė Nesta. Pati nežinojo, kodėl tie žodžiai

sukunkuliavo jos širdyje, sukirbėjo ant liežuvio verždamiesi lauk. Nekenčiu viso,

kas esu. Ir baisiai, baisiai pavargau. Pavargau ir nebenoriu niekur būti, tik savo galvoje.

Ji laukė Klotos gesto, bent menkiausios užuominos, kad išgirdo jos mintis.

Kunigė linktelėjo į biblioteką viršuje ir apačioje. Tyliai paleisdama.

Nesta sunkiai kilnodama kojas nuėjo besileidžiančia rampa.

 Užduotis buvo paprasta, bet reikėjo sukaupti dėmesį, kad laikas pralėktų.

Nestos mintyse stojo palaiminga tyla.

Niekas jos netrukdė ieškant skyrių ir lentynų, pirštais braukiant per knygų

nugarėles ir ieškant reikiamos vietos. Bent trisdešimt kunigių ten dirbo, ką nors

tyrė ar gydėsi, nors buvo kone neįmanoma jų suskaičiuoti dėl vienodų šviesių

mantijų ir gobtuvų, slepiančių daugumos veidus. Kelios, kurios nešiojo

gobtuvus pakeltus, santūriai jai šyptelėjo.

 Čia buvo jų prieglobstis, padovanotas Risando. Niekas negalėjo įžengti be jų

leidimo.

Tai reiškė, kad kunigės įsileido Nestą, nors ji ir nežinojo priežasties.

Nestos rankos jau buvo beveik susiraukšlėjusios nuo dulkių, kai varpas

didžiulėje bibliotekoje sumušė šešis sidabrinius dūžius, kurie nuaidėjo nuo

aukščiausių lygių iki pat juodos duobės. Kai kurios kunigės pakilo iš savo darbo

vietų visuose aukštuose; kitos pasiliko.

Nesta rado Klotą prie to paties stalo. Ar ji kada išvis pakeldavo gobtuvą?

Turėjo pakelti, bent jau prausdamasi, bet ar kam nors rodė savo veidą?

– Šiandien baigiau, – pranešė Nesta.

Klota jai per stalą pastūmė kitą raštelį.

Ačiū už pagalbą. Pasimatysime rytoj.

– Gerai. – Nesta įsikišo raštelį kišenėn.

Bet Klota kilstelėjo sužalotą ranką. Nesta stebėdamasi žiūrėjo, kaip parkeris

kilstelėjo virš skiautės popieriaus ir pradėjo rašyti.

Apsirenk drabužiais, kurių negaila ištepti dulkėmis. Čia sugadinsi šitą gražią

suknelę.

Nesta pasižiūrėjo į pilką užsimestą suknią.

– Gerai, – pakartojo ji.

Parkeris vėl sujudėjo, kažkaip užkerėtas atkartoti Klotos mintis. Malonu

susipažinti, Nesta. Feirė labai tave gyrė.

Nesta nusisuko.

– Kunige, niekas nemėgsta melagių.

Galėjo prisiekti, kad iš po gobtuvo išsprūdo linksmas žioptelėjimas.

 Kasianas neatėjo vakarieniauti.

Nesta užsuko į savo kambarį tik nusiplauti dulkių nuo rankų ir veido, paskui

varoma gurgiančio pilvo kone bėgte užlėkė laiptais į viršų.

Valgomasis buvo tuščias. Iš indų suprato, kad valgys viena.

Nesta spoksojo pro saulėlydžio nušviestą miestą toli apačioje, girdėjo

suknelės šnarėjimą ir girgždančią kėdę.

Kodėl dar stebisi? Vėjo prieglobstyje jį pažemino. Kasianas tikriausiai buvo su

draugais upės name, jiems gyrėsi, kad ras kokį kitą būdą su ja susitvarkyti.

Priešais ją atsirado lėkštė maisto – be ceremonijų klestelėjo ant padėkliuko.

Net namas jos nekentė.

Nesta piktai apsidairė po raudono akmens kambarį.

– Vyno.

Nieko. Ji kilstelėjo taurę.

– Vyno.

Nieko. Nesta pabarbeno nagais per lygų stalo paviršių.

– Ar tau buvo liepta neduoti man vyno?

Kalbasi su namu – nauja žemuma.

Bet lyg jai atsakant taurė prisipildė vandens.

Nesta atsisukusi į durų arką suurzgė:

– Juokinga.

Ji apžiūrėjo maistą: pusė keptos vištos, sprendžiant iš kvapo, pagardintos

rozmarinais ir čiobreliais; sviestu aplieta bulvių košė; šparaginės pupelės,

apkeptos su česnakais.

Tyliai ūžė jai galvoje, kambaryje.

Nesta vėl pabarbeno pirštais.

Absurdiška. Visas šitas teatras, šitas šiurkštus kišimasis buvo absurdiškas.

Ji atsistojo ir patraukė prie arkos.

– Pasilaikykit savo vyną. Gausiu pati.

 7 skyrius

Nelikus Sienos, kurios kerai neleisdavo pasiekti žmonių žemių, nusileidus

saulei Morė nuvėtė Kasianą tiesiai į Dvarą, tapusį Džuriano, Vasos ir, rodos,

Liusieno būstine. Net praėjus daugiau nei metams tebebuvo matyti karo

pėdsakai: iškirsti medžiai, plikos žemės lopai, kur dar neataugo žaluma, ir

slegianti tuštuma, kurioje pilkų akmenų pastatas atrodė vienintelis išgyvenęs

stichinę nelaimę. Mėnesienoje tuštuma atrodė dar atšiauresnė, medžių likučiai

pasidabruoti, o duobėtos žemės šešėliai – dar gilesni.

Kasianas nežinojo, kam anksčiau priklausė tie namai, regis, nežinojo ir

dabartiniai jo gyventojai. Feirė jam sakė, kad jie vadinosi ištremtųjų gauja.

Kasianas šnirpštelėjo vien apie tai pagalvojęs. Paleidusi draugą prie medinių

arkinių namo durų Morė negaišo, o iš jos vypsnio ilyras suprato, kad jei ir

maldautų pagalbos, ji nepadėtų. Ne, norėjo pamatyti Kasianą žaidžiant dvariškį,

kaip Risas ir prašė.

Jis nesiruošė imtis užduoties šiandien, bet po tragiško mėginimo treniruoti

Nestą jam reikėjo ko nors imtis. Bet ko.

Nesta puikiai žinojo, kokią košę užvirė nepakėlusi subinės nuo to akmens. Ką

apie tai galvos Devlonas ir kiti besistaipantys subingalviai. Žinojo, bet vis tiek

darė savo.

Vos palikęs Nestą Vėjo name Kasianas nuskrido į nuošalią uolą ant jūros

kranto, kur bangų ošimas užgožė jo kaulus svilinantį karštį.

 Paskui dar užsuko į namą prie upės prisipažinti apie savo nesėkmę, bet Feirė

tik irzliai niurnėjo apie Nestos elgesį, o Risas į jį linksmai dirsčiojo.

O Amrena pareiškė: Leisk pačiai išsikasti sau kapą, vaikeli. Paskui ištiesk ranką.

Maniau, kad būtent tai ir darėme jau visus metus, atšovė jis.

Laikyk ištiesęs ranką, Amrena tik tiek atsakė.

Netrukus jis susirado Morę ir paaiškino, kad jį reikia perkelti, ir štai jau

stovėjo čia. Pakėlė kumštį prie durų, bet jos atsilapojo nespėjus nė paliesti.

Už jų pasirodė randuotas, bet dailus Liusieno veidas, auksinė akis tyliai

dūzgė.

– Taip ir maniau, kad pajutau dar kažką atvykus.

Kasianas įžengė vidun, grindlentės sugirgždėjo po jo batais.

– Ką tik atvykai?

– Ne, – atsakė Liusienas, ir ilyras po tamsiai pilku švarku pastebėjo įtemptus

jo pečius, neramią tylą, kuria tvokste tvoskė namo akmenys. Įsidėmėjo

išdėstymą, jei kartais prireiktų jėga skintis kelią iki išėjimo. Matant, kokią

antipatiją spinduliavo Liusienas, patraukęs link durų arkos jiems kairėje, tokia

baigtis atrodė įmanoma.

Liusienas neatsisukdamas tarė:

– Svečiuojasi Erisas.

Kasianas nesudvejojo. Nesiekė durklo ant šlaunies, nors ir prireikė pastangų

nuginti sumušto Morės veido prisiminimą. Jai prie pilvo vinimi prismeigtą

raštelį, įsirėžusį vaizdą, kaip gulėjo nuoga, numesta prie Rudens Dvaro sienos it

kokia šiukšlė. Neraliuotas paršas ją ten rado ir paliko. Ji gulėjo ant mirties

slenksčio, ir...

Kasiano planai, ką vieną dieną jam padarys, neapsiribojo durklo sukeltu

skausmu. Eriso kančios tęsis savaites. Mėnesius. Metus.

Ilyrui nerūpėjo, kad Erisas įkalbėjo Keirą atidėti vizitą Velarėje, rodos, tai

padarė paskatintas paskutinių padorumo likučių. Nerūpėjo, kad Risas kažką

įžvelgė Erise, kas pelnė jo pasitikėjimą. Kasianui tai buvo nė motais. Jis įsmeigė

akis į raudonplaukį vyrą, įsitaisiusį prie ūžiančio židinio stebėtinai prabangioje

svetainėje. Žinojo, kad negalima paleisti priešo iš akių.

Erisas sėdėjo įsitaisęs ant aukso spalvos kėdės, sukryžiavęs kojas, blyškus jo

veidas buvo tikras dvariškos arogancijos paveikslas.

Kasiano pirštai patys susirietė. Kaskart per pastaruosius penkis amžius

pamatęs šitą paršą turėdavo tvardytis. Tramdyti užplūstantį akinamą įsiūtį.

Erisas nusišypsojo puikiai tai žinodamas.

– Kasianai...

Auksinė Liusieno akis sudūzgė regėdama ilyro pyktį, o rusvoji akis įspėjamai

žybtelėjo.

Jis užaugo greta Eriso. Turėjo kęsti Eriso ir Berono žiaurumą. Kentėjo, kai jo

paties tėvas nužudė jo mylimąją. Bet Liusienas išmoko nepasiduoti jausmams.

Nagi. Risas paprašė Kasiano tai padaryti. Turėtų galvoti kaip Risas, kaip

Morė. Nustumti įsiūtį į šalį.

Kasianas davė sau sekundėlę tai padaryti, tik pusiau girdėdamas, kad Vasa

kažką kalba. Jis pastebėjo ir kone pamiršo du žmones kambaryje – rudaplaukį

karį Džurianą ir jauną raudonplaukę karalienę.

Jei čia būtų Risas ir Morė... Jie Erisui girdint netartų nė žodžio. Apsimestų, kad

tai draugiškas vizitas, kad užsuko pasidomėti, kaip sekasi žmonių žemėse. Net

jei Erisas buvo labiausiai tikėtinas jų sąjungininkas.

Ne, Erisas išties buvo jų sąjungininkas. Risas su juo derėjosi, su juo dirbo.

Erisas kiekvieną sykį tesėdavo savo žodį. Risas juo pasitikėjo. Nepaisant visko,

kas įvyko, pasitikėjo ir Morė. Lyg ir. Tad tikriausiai ir Kasianui reikėtų daryti taip

pat.

Jam skaudėjo galvą. Tiek daug ką apskaičiuoti. Teko tai daryti mūšio lauke,

bet šitie minčių žaidimai ir melo tinklai... Kodėl Risas paprašė jo tai padaryti? Su

ilyrais Kasianas bendravo tiesmukai: paaiškino, kokį jie patirs pragarą, jei sukils,
ir atskubėdavo padėti, kai tik jiems prireikdavo. Tai nesulyginama su šitais

žaidimais.

Kasianas sumirksėjo, jam toptelėjo, ką pasakė Vasa: Generole Kasianai, labai

malonu.

Jis greitai, mechaniškai nusilenkė.

– Jūsų Didenybe.

Džurianas užsikosėjo, ir Kasianas dirstelėjo į žmogų karį. Kadaise buvusį

žmogų? Pusiau žmogų? Atsakymo nežinojo. Amaranta suraižė Džurianą į

gabalus, jo sąmonę kažkaip įkalino akyje, kurią įtaisė žiede ir nešiojo penkis

šimtus metų. Kol Hibernas iš jo kaulų prikėlė kūną ir grąžino sąmonei šį

pavidalą – tą patį, kuris kadaise, per karą, vedė kariaunas į mūšio lauką. Kas

Džurianas buvo dabar? Ar jį galima vadinti žmogumi?

Ant absurdiškos rožinės sofos prie tolimosios sienos įsitaisęs Džurianas tarė:

– Ji ima pūstis tik tada, kai taip pavadini.

Vasa atsitiesė, tamsiai mėlynas jos švarkas labai kontrastavo su raudono

aukso spalvos plaukais. Iš trijų raudonplaukių kambaryje Kasianui jos spalvų

gama patiko labiausiai: auksinė oda, plačios kiek įkypos mėlynos akys,

rėminamos tamsių blakstienų ir antakių, ir šilkiniai raudoni plaukai, kuriuos po

pastarojo jų susitikimo pasitrumpino iki pečių.

Vasa Džurianui tarė:

– Žinai, aš esu karalienė.

Naktį karalienė, dieną – ugnies paukštė, kitų žmonių karalienių parduota ją

užkeikusiam kerėtojui valdovui. Pasmerkusiam moterį kiekvieną aušrą virsti

liepsnų ir pelenų paukšte. Prieš atvykdamas Kasianas palaukė saulėlydžio, kad

rastų žmogaus pavidalu. Kad galėtų pasikalbėti.

Džurianas užsikėlė koją ant kojos, židinio šviesoje buvo matyti batus aplipęs

purvas.

– Kiek girdėjau pastarąjį sykį, tavo karalystė nebebuvo tavo. Ar tebesi

karalienė?

Vasa pavartė akis, paskui atsisuko į Liusieną, kuris klestelėjo ant sofos prie

Džuriano. Lyg fėjų vyras ir anksčiau būtų sprendęs panašius jų kivirčus. Bet

Liusienas nenuleido akių nuo Kasiano.

– Atvykai su žiniomis ar su įsakymais?

Kasianas žiūrėjo į Liusieną, nepamiršdamas prie ugnies stovinčio Eriso.

– Duodame tau nurodymus kaip mūsų pasiuntiniui. – Linktelėjo Džurianui su

Vasa. Bet kai esi su savo draugais, pateikiame tik siūlymus.

Erisas šnirpštelėjo. Kasianas nekreipdamas į jį dėmesio Liusieno paklausė:

– Kaip laikosi Pavasario Dvaras?

Bent tiek galėjo pasakyti apie Liusieną: jis kažkaip spėdavo atlikti visus tris

vaidmenis – Nakties Dvaro pasiuntinio, Džuriano ir Vasos sąjungininko ir

tarpininko su Tamlinu – ir vis tiek rasdavo laiko rengtis nepriekaištingai.

Liusieno veidas nieko neišdavė apie tai, kaip sekasi Tamlinui ir jo Dvarui.

– Neblogai.

Kasianas pats nežinojo, kodėl tikėjosi išgirsti apie Pavasario Didįjį Valdovą.

Liusienas apie tai pranešdavo tik Risui.

Erisas vėl šnirpštelėjo iš ilyro nemokšiškumo, o tas nesusilaikęs pagaliau

atsigręžė į jį.

– Ką tu čia veiki?

Erikas nė nepasimuistė ant kėdės.

– Prieš kelias dienas keliasdešimt mano karių išėjo patruliuoti mano

teritorijoje ir negrįžo. Neradome jokių mūšio pėdsakų. Net mano šunys juos

atsekė tik iki paskutinės žinomos vietos.

Kasianas prisimerkė. Žinojo, net neturėtų rodyti savo reakcijos, bet... tie

šunys buvo geriausi visame Pritiane. Įgimtais burtais apdovanoti gyvūnai. Pilki ir

žvitrūs it vėjas, lakstė greitai kaip mintis, mokėjo užuosti bet kokį grobį. Jie buvo

taip vertinami, kad Rudens Dvaras uždraudė juos atiduoti ar parduoti už savo
sienų, ir tokie brangūs, kad juos laikė tik kilmingieji. O šuniukų atsivesdavo taip

retai, kad buvo sunku gauti bent vieną. Kasianas žinojo, kad Erisas jų laiko

dvylika.

– Nė vienas jų nemokėjo vėtytis? – paklausė Kasianas.

– Ne. Nors dalinyje yra vieni gabiausių mano kovotojų, nė vienas karys

nepasižymi burtais ar aukšta kilme.

Tardamas žodį kilme jis vyptelėjo Kasianui. Šiknius.

Vasa tarė:

– Erisas užsuko pasidomėti, ar sugalvosiu kokią nors priežastį, kodėl jo kariai

būtų galėję prisidaryti bėdų su žmonėmis. Jo šunys pagrobimo vietoje užuodė

keistų kvapų. Žmogiškų, bet ir... keistų.

Kasianas pasižiūrėjęs į Erisą kilstelėjo antakį.

– Manai, kad grupė žmonių galėjo nužudyti tavo karius? Tada negalėjo būti

tokie jau gabūs.

– Priklausomai nuo žmonių, – paniuręs atšovė Džurianas. Vasos veidas buvo

it veidrodis.

Kasianas susiraukė lyg pipirą kandęs.

– Atsiprašau. Aš... atsiprašau.

Nieko sau dvariškis.

Bet Erisas tik patraukė vieną petį.

– Manau, daug kas norėtų pradėti naują karą, ir tai galėtų būti jo pradžia.

Nors taip pat įmanoma, kad tai tavo Dvaro darbas. Negaliu būti tikras, jog

Risandas negalėtų sugalvoti išvėtyti mano kareivių ir palikti keistų kvapų, kad

nukreiptų mūsų dėmesį.

Kasianas apdovanojo jį nuožmia šypsena.

– Mes esame sąjungininkai, pameni?

Erisas atsakė tokia pat šypsena.

– Visiems laikams.
 Kasianas nesusilaikė.

– Galbūt pats pradanginai savo karius, – jei jie išvis pradingo, – ir tiesiog tai

išsigalvoji dėl tos pačios tavo minėtos nesąmoningos priežasties.

Erisas sukikeno, bet įsiterpė Džurianas.

– Tarp žmonių tvyro priešiškumas jūsų padermei. Bet kiek mes žinome, kiek

girdėjome iš lordo Greiseno pajėgų, čia gyvenantys žmonės laikosi senųjų sienų

ir nerodo noro kurstyti neramumų.

Pro ausis neprasprūdo nutylėtas kol kas.

Ar paklausęs apie žmonių karalienes Kasianas išduotų Riso planus? Pokalbis

krypo ton pusėn, tad jis galėtų apie tai užsiminti lyg tarp kitko, neminėdamas,

kad dėl to ir atvyko... Mėšlas, jam skaudėjo galvą.

– O kaip jūsų... jūsų seserys? – Jis linktelėjo Vasai. – Ar jos gali būti kaip nors

su tuo susijusios?

Erisas įsispoksojo į jį, ir Kasianas prikando beišsprūstantį keiksmą. Gal ir per

daug pasakė. Norėjo, kad čia būtų Morė. Net jei ir būtų viename kambaryje su

Erisu... Ne, geriau jau apsaugos ją nuo tokios kančios.

Mėlynos Vasos akys apniuko.

– Tiesą sakant, kaip tik prie to ir ėjome. – Ji mostelėjo į Kasianą. – Jūs

girdėjote tuos pačius gandus kaip ir mes: karalienės vėl nerimsta už jūros, nori

pridaryti bėdų.

– Taigi klausimas – ar jos tokios kvailos, kad privirtų košės? – pridūrė

Džurianas.

– Jos toli gražu nėra kvailos, – Liusienas papurtė galvą. – Bet pagrobimo

vietoje paliktas žmogaus kvapas yra pernelyg akivaizdus pėdsakas, todėl

abejotina, ar tai kurios jų darbas.

– Jos kruopščiai apgalvoja kiekvieną veiksmą. – Vasa pažiūrėjo į plačius

langus, žvelgiančius į nuniokotas žemes. – Nors neįsivaizduoju, kodėl viena jų

norėtų pagrobti tavo karius, – pridūrė Erisui, kuris, rodos, gaudė kiekvieną jų
žodį. – Žemyne yra ir daugiau fėjų. Tai kam joms vargintis keliauti per jūrą, kad

pagrobtų taviškių? Ir kodėl ne Pavasario Dvare? Tamlinas dabar nė nepastebėtų,

jei kas nors pradingtų.

Liusienas krūptelėjo, o Kasianas susiraukė, nors žinia, kad tas šiknius kenčia,

ir turėjo jam kelti šypseną. Jei artinosi karas, jiems reikės, kad Tamlinas ir jo

pajėgos būtų pasiruošę kovai. Reikėjo, kad Tamlinas būtų pasiruošęs. Risas

reguliariai jį lankė, rūpindamasis, kad būtų ir jų pusėje, ir pasiruošęs vesti savo

karius.

Kasianas vis dar neįstengė suprasti, kaip Risas sugebėjo nenudėti Pavasario

Dvaro Didžiojo Valdovo.

Bet todėl Risas ir buvo Didysis Valdovas, o Kasianas – jo kalavijas.

Ilyras žinojo, kad, jei kada išgirs to žmonių suskio, kadaise palietusio Nestą

prieš jos valią, vardą, niekas nesukliudys jį rasti. Kasianas niekada nepamiršo

prieš kelerius metus įvykusio pokalbio su Nesta, kai ji dar buvo žmogumi.

Nepamiršo, kaip ji krūptelėjo jam prisilietus, ir žinojo – užuodė ir matė baimę jos

akyse, – kad vyras ją nuskriaudė. Ar bandė nuskriausti. Nesta taip ir

nepapasakojo jam smulkmenų, bet patvirtino tai neišdavusi vyro vardo.

Kasianas dažnai svarstė, kaip jį nužudytų, jei tik Nesta leistų. Visai viliojo mintis

nulupti odą.

Draugai suprastų, kad tie įvykiai užgavo seną žaizdą. Suprastų jo veiksmus,

paskatintus įsisenėjusio skausmo. Pirmą ir paskutinį kartą, kai Kasianas leidosi

užvaldomas tokio įsiūčio, priminė tik supleškinta ilyrų stovykla.

O Risas paskyrė jį vaidinti dvariškį. Padėti kalaviją į šalį ir pasitelkti žodžius.

Kokia nesąmonė...

Erisas nukėlė koją nuo kojos.

– Na, tai būdas pasėti įtampą tarp mūsų. Paskatinti nepasitikėti vienus kitais.

Silpninti mūsų ryšius.

– Išties primena Hiberno karaliaus metodus, – linktelėjo Džurianas. – Galėjo

ir jas išmokyti kelių panašių triukų. – Kol Nesta nenupjovė jam galvos.

Bet Vasa tarė:

– Karalienių nereikia nieko mokyti. Jos buvo patyrusios intrigantės dar prieš

susisiekiant su Hibernu. Ir bendravo su didesnėmis pabaisomis nei jis.

Kasianas galėjo prisiekti, kad jos mėlynose akyse akimirką plykstelėjo

liepsnos.

Džurianas ir Liusienas spoksojo į karalienę, pirmasis visiškai neįskaitomu

veidu, antrasis skausmingai susiraukęs. Kasianas nuramdė norą atšlyti. Reikėjo

prieš atvykstant ko nors paklausti, kiek liko laiko, iki Vasa bus priversta grįžti į

žemyną – į atokų ežerą, kur gyveno jos pavadį laikantis valdovas kerėtojas, iš

kurio Feirės tėvas išsiderėjo, kad leistų jai laikinai išvykti.

Feirės... ir Nestos tėvas. Kasianas užgniaužė prisiminimą, kaip triokštelėjo

vyro sprandas. Ar kaip tą akimirką atrodė Nesta. Ir galiausiai spjovęs į atsargumą

paklausė:

– Kuri iš karalienių pasielgtų taip drąsiai?

Auksinis Vasos veidas persikreipė.

– Brialina.

Kadaise jauna žmonių karalienė, kurią Katilas pavertė Didžiąja Fėja. Bet

siusdamas dėl to, ką iš jo atėmė Nesta, Katilas nubaudė Brialiną. Taip, pavertė ją

nemirtinga fėja, bet ji suseno į žiežulą. Buvo pasmerkta tūkstančius metų

gyventi kaip senė.

Karalienė nė kiek neslėpė savo neapykantos Nestai. Troškimo atkeršyti.

Jei Brialina bandys jai pakenkti, Kasianas pats nužudys karalienę.

Ilyras stengėsi sutramdyti galvoje siaučiantį žvėrį, kuris privertė jį įsitempti.

Nurims tik pasisotinęs kruvino smurto.

– Ramiau, – tarė Liusienas.

Kasianas suurzgė.

– Ramiau, – pakartojo Liusienas, jo rusva akis žybtelėjo liepsna.

 Ugnis, netikėtas jos valdingumas, smogė Kasianui it galvą kliudęs akmuo,

išmušė troškimą žudyti, žudyti ir žudyti bet ką, kas grasino...

Visi spoksojo į jį. Kasianas pamuistė įtemptus pečius, skėstelėjo sparnus. Per

daug jiems parodė. Kaip nemąstantis žvėris leido per daug pamatyti, per daug

sužinoti.

– Pasiųskite savo Šešėlių giesmininką sekti Brialiną, – niūriai paliepė

Džurianas. – Jei ji kaip nors geba sučiupti būrį fėjų karių, turime apie tai žinoti.

Nedelsiant. – Kalbėjo kaip generolas, kuriuo Džurianas kadaise ir buvo.

Kasianas kreipėsi į Vasą:

– Jūs išties manote, kad Brialina padarytų ką nors panašaus? Taip tiesmukai?

Kas nors tikrai bando mus apmulkinti, užsiundyti ant jos.

Liusienas paklausė:

– Kaip ji išvis galėtų taip greitai čia atsigauti ir pradingti? Kelionė per jūrą

trunka savaites. Čia galėtų tik atsivėtyti.

– Karalienės moka vėtytis, – paaiškino Džurianas. – Taip darė per karą,

pameni?

Bet Vasa patikslino:

– Tik kai bandome kelios drauge. Ir ne vėtomės, kaip tai daro fėjos, – tai

kitokia galia. Panašiau į tai, kaip septyni Didieji Valdovai gali suvienyti savo

galias ir nuveikti stebuklus.

Mėšlas.

Erisas tarė:

– Iš patikimo šaltinio girdėjau, kad kitos trys žmonių karalienės išsilakstė. –

Kasianas atsidėjo žinią ir iš jos kylančius klausimus vėlesniam metui. Iš kur Erisas

tai sužinojo? – Brialina jau kelias savaites viena gyvena tuose rūmuose. Ilgai, iki

pradingstant mano kariams.

– Tai ji negali vėtytis, – baigė Kasianas. – Ir vėlgi – ar tikrai būtų tokia kvaila,

kad kitoms karalienėms pasitraukus griebtųsi ko panašaus?

 Vasa paniuro.

– Taip. Kitoms pasitraukus, jos ambicijos liko nevaržomos. Bet ji taip veiktų

tik turėdama neribotos galios rėmėją. Kuris galbūt tampo ją už virvelių.

Rodos, net ugnis pritilo.

Liusieno akis spragtelėjo.

– Kas?

– Spėlioji, kas sugebėtų pradanginti visą dalinį fėjų karių kitoje jūros pusėje?

Kas galėtų suteikti Brialinai galios vėtytis ar tiesiog ją nuvėtytų? Kas galėtų

padėti Brialinai, kad ji įgautų drąsos imtis tokių darbelių? Sakyčiau, Koščėjus.

Kasianas sustingo detalėms stojus į vietas, kaip vienoje iš Amrenos dėlionių.

– Tave įkalinusio kerėtojo vardas Koščėjus? Ar jis... ar jis Kaularaižio brolis? –

Visi sužiuro į jį išplėtę akis. Kasianas patikslino: – Kaularaižys man kartą minėjo,

kad turi brolį, kitą tikrą nemirtingąjį, mirties valdovą. Toks jo vardas.

– Taip, – sukuždėjo Vasa. – Koščėjus yra... buvo... Kaularaižio vyresnysis

brolis.

Liusienas su Džurianu nustebę sužiuro į ją. Bet Vasa neatplėšė akių nuo

Kasiano. Jos žvilgsnis buvo sklidinas baimės ir neapykantos, tarsi būtų bjauru

vien tarti jo vardą.

Karalienė kalbėjo kimesniu balsu:

– Koščėjus nėra paprastas kerėtojas. Ežere jį laiko tik senoviniai kerai. Nes jį

kartą jau pergudravo. Visa, ką jis daro, daro bandydamas išsivaduoti.

– Kodėl jį ten įkalino? – paklausė Kasianas.

– Per daug pasakoti, – numojo karalienė. – Bet žinok, kad Brialina ir kitos

mane jam pardavė ne pačios sugalvojusios, o jo paskatintos. Jis kuždėjo joms į

ausis, jo žodžiai pleveno jų dvaruose nešami vėjo.

– Koščėjus tebėra ežere, – atsargiai tarė Liusienas. Jis ten lankėsi, prisiminė

Kasianas. Su Nestos tėvu nukeliavo prie ežero, kur kalėjo Vasa.

– Taip, – lengviau atsipūtė Vasa. – Bet Koščėjus senas kaip jūra – dar senesnis.
 – Kai kas sako, kad jis yra pati Mirtis, – sukuždėjo Erisas.

– Nežinau, ar tai tiesa, – Vasa pakraipė galvą, – bet jį vadina Koščėjumi

Bemirčiu, nes jo nelaukia mirtis. Jis išties nemirtingas. Ir tikrai žinotų, kas galėtų

Brialinai suteikti pranašumą prieš mus.

– Ir manai, kad Koščėjus taip pasielgtų, – neatlyžo Kasianas, – ne iš

palankumo žmonių karalienėms, o siekdamas išsivaduoti?

– Tikrai taip. – Vasa pasižiūrėjo į savo rankas, pagniaužė pirštus. – Bijau, kas

gali atsitikti, jei jis kada iš ten ištrūks. Jei Koščėjus pamatys, kad šis pasaulis yra

tik per plauką nuo nelaimės, supras, kad galėtų smogti, smogti stipriai ir jį

užvaldyti. Kaip kadaise, senų senovėje, jau bandė.

– Tos legendos senesnės už mūsų dvarus, – tarė Erisas.

Vasa linktelėjo.

– Tik tiek pavyko sužinoti jo nelaisvėje.

Liusienas spoksojo pro langą – tarsi matytų ežerą už jūros, vidury žemyno.

Lyg ieškotų taikinio.

Bet Kasianas jau užtektinai prisiklausė. Nelaukdamas atsisveikinti patraukė

prie arkos, vedančios į prieškambarį.

Tespėjo žengti du žingsnius už priekinių durų, vos įkvėpė gaivaus nakties oro

ir už nugaros išgirdo Eriso balsą:

– Esi niekam tikęs dvariškis. – Kasianas atsisukęs pamatė jį uždarius priekines

duris ir pasirėmus į jas. Rudens Dvaro įpėdinis buvo išblyškęs, jo veidas

mėnesienoje priminė akmenį. – Ką žinai?

– Ne daugiau už tave, – atsakė Kasianas, vildamasis, kad Erisas tiesą palaikys

apgaule.

Erisas pauostė naktinio vėjelio. Nusišypsojo.

– Ji nesiteikė užsukti vidun pasisveikinti?

Kasianas nenutuokė, kaip jis užuodė ore dar plevenantį Morės kvapą. Gal

Erisas ir jo dūmų skalikai buvo artimesni, nei Kasianas manė.

 – Ji nežinojo, kad tu čia.

Melas. Morė tikriausiai tai pajuto. Kasianas jos nebeskaudins, paprašys, kad jį

pasiimtų Risas. Kelias valandas paskris į šiaurę, – kol pasieks ribą, kiek siekia Riso

galios, – tada nusiųs jam mintį.

Vėjas kedeno ilgus raudonus Eriso plaukus.

– Kad ir ką darai, kad ir kuo domiesi, noriu prisidėti.

– Kodėl? Ir negali.

– Nes man reikia Brialinos turimo pranašumo, to, ką jai pasakė ar parodė

Koščėjus.

– Kad galėtum nuversti savo tėvą.

– Nes mano tėvas jau pažadėjo savo pajėgas Brialinai ir pažadėjo karą, kurį ji

nori sukurstyti.

Kasianas krūptelėjo.

– Ką?

Erisas šaltai šyptelėjo.

– Norėjau pasižiūrėti, ką apie tai žino Vasa su Džurianu. – Keista, kad

nepaminėjo savo brolio. – Bet aišku, kad jie apie tai nieko nenutuokia.

– Paaiškink, ką turėjai omeny sakydamas, kad Beronas pažadėjo savo pajėgas

Brialinai.

– Būtent tai, kaip ir skambėjo. Jis išgirdo apie karalienės ambicijas ir prieš

mėnesį nuvyko pas ją į rūmus. Aš likau čia, bet pasiunčiau su juo savo geriausius

karius. – Kasianas susilaikė neišplūdęs Eriso, kad nevyko kartu, ypač kai perprato

paskutinius žodžius.

– Ne tuos pačius karius, kurie pradingo?

Erisas niūriai linktelėjo.

– Jie grįžo su mano tėvu, bet buvo... nesavi. Abejingi ir keisti. Netrukus po to

jie prapuolė, o mano šunys patvirtino, kad kvapai įvykio vietoje sutampa su

dovanų, kurias atsiuntė Brialina, bandydama pelnyti tėvo palankumą.

 – Visą šį laiką žinojai, kad tai jos darbas? – Kasianas mostelėjo į namą,

galvodamas apie ten likusią trijulę.

– Juk nemanei, kad išpilsiu viską, ką žinau? Man reikėjo Vasos patvirtinimo,

kad Brialina sugebėtų ką nors panašaus.

– Kam Brialinai vienytis su tavo tėvu vien dėl to, kad pagrobtų tavo karius?

– Tai ir norėčiau išsiaiškinti.

– Ką sako Beronas?

– Jis apie tai nė neįtaria. Žinai, kokie mano santykiai su tėvu. O  ši nelemta jo

sąjunga su Brialina mums tik pakenks. Visiems mums. Ji virs fėjų karu dėl

valdžios. Todėl noriu pats rasti atsakymus, užuot klausęsis tų, kuriais mane

bando šerti tėvas.

Kasianas nužiūrėjo paniurusį Erisą.

– Tai pašalinkime tavo tėvą.

Erisas šnirpštelėjo, o Kasianas suirzo.

– Tėvas daugiau niekam nepasakojo apie savo naująją sąjungininkę. Jei

Nakties Dvaras imsis veikti, visi sužinos, kaip aš prie to prisidėjau.

– Tai Brialinos sąjunga su Beronu tau kelia nerimą dėl to, ką ji reikštų tau, ne

mums visiems.

– Tik noriu apginti Rudens Dvarą nuo jo pikčiausių priešų.

– Ir kodėl turėčiau veikti su tavim išvien?

– Nes mes išties esame sąjungininkai. – Erisas išsišiepė it vilkas. – Ir netikiu,

kad tavo Didysis Valdovas norėtų, jog kreipčiausi į kitus dvarus ir prašyčiau jų

pagalbos pasipriešinti Brialinai su Koščėjumi. Jiems priminčiau, kad užsimanius

pelnyti Brialinos palankumą pakaktų jai perduoti vieną iš Arčeronų seserų.

Tikiuosi, nesi toks kvailas, kad manytum, jog ir mano tėvui nedingtelėjo tokia

mintis.

Įsiūtis vėl aptraukė Kasianui akis raudona marška. Jis jau anksčiau parodė šią

savo silpnybę. Erisui parodė, ką jam reiškia Nesta ir ką padarytų, kad ją apgintų.
 Asilas, išplūdo save. Kvailas, niekam tikęs asilas.

– Galėčiau nudėti tave čia pat ir išvis nesukti dėl to galvos, – balsu svarstė

Kasianas. Jam buvo vienas malonumas prilupti Erisą tą vakarą ant ledo su Feire ir

Liusienu. Šiaip ar taip, jau daug šimtmečių laukė, kada galės jį užmušti.

– Tada tikrai sulauktum karo. Mano tėvas tuoj pat lėktų pas Brialiną –

tikriausiai ir Koščėjų, – tada patrauktų savo pusėn kitas nepatenkintas teritorijas

ir jus ištrintų iš žemėlapio. Galbūt ir tiesiogine prasme, nes jei Risandas ir Feirė

žūtų nesulaukę įpėdinio, Nakties Dvarą pasidalytų kiti.

Kasianas sukando dantis.

– Tai tu būsi mano sąjungininkas, noriu to ar ne?

– Galvažudys pagaliau įsikalė į galvą. – Kasianas nekreipė dėmesio į

įgėlimą. – Taip. Noriu žinoti, ką žinai tu. O aš pranešiu tau apie visus tėvo

veiksmus, susijusius su Brialina. Tad išsiųsk savo Šešėlių giesmininką. O kai jis

grįš, susirask mane.

Kasianas spoksojo į jį iš po surauktų antakių. Eriso lūpų kampučiai užsirietė į

viršų, ir prieš išsivėtydamas į naktį it vaiduoklis jis pridūrė:

– Generole, rūpinkis mūšiais. Valdyti palik tiems, kurie išmano žaidimą.

 8 skyrius

Nesta nesivargino eiti į vyno rūsį. Ar į virtuvę. Jie bus užrakinti.

Bet žinojo, kur yra laiptai. Žinojo, kad bent jau tos durys bus neužrakintos.

Vis dar urgzdama atlapojo sunkias ąžuolines duris ir nuo stačių, siaurų laiptų

pažvelgė žemyn. Nuo spiralinių laiptų. Iš kurių kiekvienas – pėdos aukščio.

Dešimt tūkstančių laiptelių, besisukančių ratas po rato. Tik kai kur iškirsti

siauri langeliai įleido šviežio oro ir leido pasidairyti, kiek jau nulipta.

Nestą nuo miesto skyrė dešimt tūkstančių laiptelių – ir dar bent pusmylis

kelio nuo kalno apačios iki artimiausios užeigos. O ten laukė palaiminga

užmarštis.

Dešimt tūkstančių laiptelių.

Ji nebebuvo žmogus. Didžiosios Fėjos kūnas sugebės tai padaryti.

Ji sugebės.
 Nesugebėjo.

Pirmiausia ėmė svaigti galva. Be galo be krašto leidžiantis ratu, įsmeigus akis

sau po kojomis, kad paslydusi nenusiristų ir nenusisuktų sprando, apsisuko

galva.

Jai suko tuščią pilvą.

Bet susitelkusi lipo toliau, skaičiavo kiekvieną laiptelį. Septyniasdešimt.

Septyniasdešimt vienas. Septyniasdešimt du.

 Dairantis pro retus siaurus langelius, miestas apačioje atrodė nė kiek ne

arčiau.

Nestai ėmė drebėti kojos; keliai vaitojo nuo įstangos išlaikyti ją tiesiai,

išlaikyti pusiausvyrą ant stataus kiekvieno laiptelio krašto.

Siauroje erdvėje tebuvo girdėti jos kvėpavimas ir žingsniai. Tematė

nesibaigiančią riestą tobulą sienos arką priekyje. Ji nesikeitė, išskyrus tuos

mažyčius, labai jau retus langelius.

Ratu ir ratu, ir ratu, ir ratu, ir ratu...

Aštuoniasdešimt šeši, aštuoniasdešimt septyni...

Žemyn ir žemyn, ir žemyn, ir žemyn...

Šimtas.

Nesta sustojo nepriėjusi kito langelio, sienos stūmė ją, žemė slydo iš po

kojų...

Ji atsirėmė į raudono akmens sieną, kakta gėrė jos vėsumą. Kvėpavo.

Dar devyni tūkstančiai devyni šimtai laiptelių.

Atsistūmusi nuo sienos vėl ėmė leistis.

Jai sukosi galva. Drebėjo kojos.

Įveikus dar vienuolika žingsnių, keliai sulinko taip staiga, kad ji vos

nepaslydo. Neišsidrėbė tik susilaikiusi už nelygios sienos.

Laiptinė nesustodama sukosi ratu, Nesta užsimerkė kovodama su svaiguliu.

Nelygus šnopavimas aidėjo nuo akmenų. O sustojusi ji nebeįstengė gintis

nuo to, ką jai kuždėjo mintys. Nebegalėjo nutildyti paskutinių jai tėvo tartų

žodžių.

Mylėjau tave nuo pat pirmos akimirkos, kai paėmiau į rankas.

Prašau, – maldavo ji Hiberno karaliaus. – Prašau.

O tas vis tiek nusuko tėvui sprandą.

Nesta grieždama dantimis godžiai rijo orą. Atsimerkusi ištiesė koją žengti

dar žingsnį.
 Ši taip drebėjo, kad ji neišdrįso perkelti ant jos svorio.

Apsisuko neleisdama sau apie tai galvoti, dėl to siusti. Nė neleido sau pajusti

pralaimėjimo. Kojos priešinosi, bet Nesta prisivertė jas kelti. Ir ištiesti.

Vėl ratu ir ratu.

Aukštyn ir aukštyn, šimtą vienuolika laiptų.

Paskutinius trisdešimt užsiropštė kone šliaužte, vos gaudydama orą,

prakaitui permerkus suknelės liemenę, plaukams sulipus ant drėgno sprando.

Kokia, po galais, nauda tapti Didžiąja Fėja, jei nesugebi šito tverti? Smailias ausis

spėjo pamėgti. Retas ciklas, kuris, įspėjo Feirė, bus skausmingas, iš tiesų jai buvo

tik į naudą. Nesta džiaugėsi, kad dėl to galvą pakanka sukti dukart per metus. Bet

kokia permainos prasmė – išvis kokia prasmė, – jei nė neįstengė įveikti tų laiptų?

Ji kopė įsmeigusi akis į laiptelį priešais save, ne į besisukančią sieną, nuo

kurios tik svaigo galva.

Šitas bjaurus namas. Šita nepakenčiama vieta.

Suniurnėjo pagaliau pamačiusi ąžuolines duris laiptinės viršuje.

Taip stipriai kabinosi į laiptus, kad pirštų galiukus vėrė skausmas, pagaliau

prisitraukusi paskutinius kelis žingsnius pilvu iššliaužė į koridorių.

Tiesiai priešais Kasianą, kuris išsišiepęs stovėjo atsirėmęs į sieną.

 Kasianui reikėjo pertraukėlės prieš vėl ją pamatant.

Grįžęs jis iškart papasakojo Risui ir kitiems, ką sužinojo; tie klausėsi jo rimtai,

paniurę. Baigiant pranešimą Azrielis jau ruošėsi pasidomėti Brialina, o Amrena

svarstė, kokių galių ar išteklių karalienė ir Koščėjus galėtų turėti, jei sugebėjo taip

lengvai sučiupti Eriso karius.

O Kasianui tėškė naują įsakymą – stebėti Erisą. Nors jis kreipėsi į tave,

paaiškino Risas, tu esi mano generolas. Erisas vadovauja Berono pajėgoms. Palaikyk su
juo ryšį. Kasianas jau žiojosi prieštarauti, bet Risas reikšmingai žvilgtelėjo į

Azrielį, ir Kasianas nusileido. Azas ir taip buvo užsivertęs darbais. Kasianas turės

pats susitvarkyti su tuo šūdžiumi Erisu.

Erisas nori išvengti karo, kuris atskleistų jo planus. Jei Beronas susivienys su Brialina,

Erisas bus priverstas rinktis tarp tėvo ir Pritiano. Jo bandymai išvinguriuoti tarp dviejų

pusių nueitų šuniui ant uodegos. Jis nori imtis veiksmų tada, kai bus palankiausia jo

planams. Šitie įvykiai grasina tam sukliudyti.

Bet niekas taip ir nenusprendė, kas kelia didžiausią pavojų jiems patiems, –

Brialina ir Koščėjus ar Berono palankumas sudaryti su jais sąjungą. Kol Nakties

Dvaras mėgino įtvirtinti taiką, tas niekšas kaip įmanydamas bandė pradėti naują

karą.

Po neįprastai tylios vakarienės Kasianas parskrido į Vėjo namą. Ir rado

atidarytas ąžuolines laiptinės duris, prie jų sklandė Nestos kvapas.

Ilyras nusprendė palaukti. Skaičiavo minutes.

Ir nepasigailėjo.

Pamatyti ją, iššliaužiančią į laiptų aikštelę, gaudančią orą, nuo veidu

varvančio prakaito susiraičiusiais plaukais, – tikrai atpirko tokią nevykusią dieną.

Nesta išsipleikusi nuo koridoriaus grindų sušnypštė:

– Kad ir kas sukūrė šituos laiptus, jis yra tikras pabaisa.

– Ar patikėsi, jei pasakysiu, kad aš, Risas ir Azas, kai buvome vaikai, už

bausmę turėdavome jais užlipti ir nulipti?

Jos akys žybtelėjo pykčiu – puiku. Vis geriau nei bejausmis ledas.

– Kodėl?

– Nes buvome jauni, kvaili ir tikrinome Didžiojo Valdovo, nesuprantančio

praktinių pokštų, pavyzdžiui, plikinėti viešumoje, kantrybę. – Jis kinktelėjo į

laiptus. – Besileidžiant man taip susisuko galva, kad apvėmiau Azą. Jis – Risą, o

šis apsivėmė pats. Buvo vidurvasaris, ir kai pagaliau užlipome atgal, karštis buvo

nepakenčiamas, mes baisiai dvokėme, o vėmalų smarvė laiptinėje tapo

pasibaisėtina. Lipdami pro tą vietą vėl apsivėmėme.

Galėjo prisiekti, kad jos lūpų kampučiai timptelėjo aukštyn.

Pats Kasianas nė nesistengė tramdyti prisiminimo sukeltos šypsenos. Nors

paskui jiems ir teko nusileisti išvalyti netvarkos.

Kasianas paklausė:

– Kiek laiptelių nusileidai?

– Šimtą vienuolika. – Nesta nebandė atsistoti.

– Apgailėtina.

Ji pasistūmė pirštais nuo grindų, bet kūnas nė nekrustelėjo.

– Šitas kvailas namas nedavė man vyno.

– Nusprendžiau, kad tai bus vienintelė motyvacija, galinti įtikinti tave

rizikuoti leistis dešimt tūkstančių laiptų.

Nestos pirštai vėl įsikibo į grindų akmenis.

Ilyras kreivai jai šyptelėjo, džiaugdamasis galimybe prasiblaškyti.

– Nepajėgi atsistoti, tiesa?

Ji įtempė rankas, alkūnės sulinko.

– Kad tu į uolą įskristum.

Kasianas atsistūmė nuo sienos ir priėjo tris žingsnius. Suėmęs už pažastų

pastatė ant kojų.

Nesta visą laiką varstė jį piktu žvilgsniu. Tebesvilino ir susvyravusi, o ilyras

suėmė ją tvirčiau, kad nepargriūtų.

– Žinojau, kad tu prastos formos, – tarė žengęs atatupstas, kai įsitikino, kad ji

neparvirs, – bet šimtas žingsnių... Rimtai?

– Du šimtai, skaičiuojant kelią atgal, – burbtelėjo Nesta.

– Vis tiek apgailėtina.

Ji išsitiesė ir pakėlė smakrą.

Laikyk ištiestą ranką.

Kasianas patraukė pečiais ir pasuko koridoriumi į laiptinę, vedančią į jo

kambarius.

– Jei nusibos būti silpnai kaip ką tik gimęs kačiukas, pasirodyk treniruotėje. –

Dirstelėjo per petį. Nesta vis dar gaudė orą, visa išraudusi ir įsiutusi. – Ir dalyvauk

joje.

Nesta atsisėdo prie pusryčių stalo džiaugdamasi, kad iš savo kambario išėjo
vos išaušus.

Sustingusiomis, tvinkčiojančiomis kojomis iki valgomojo ėjo dvigubai ilgiau

nei įprastai.

Iš lovos išsivertė tik grieždama dantimis ir švaistydamasi dviaukščiais

keiksmais. Paskui buvo tik dar blogiau. Sulenkiant kojas, kad apsimautų kelnes,

einant į tualetą, net atidarant duris. Nebuvo nė vieno kojų lopinėlio, kurio

nemaustų.

Tad ji išėjo iš savo kambario anksčiau, nenorėdama suteikti Kasianui

malonumo matyti ją susiraukusią įšlubuojant į valgomąjį.

Aišku, dabar turėjo kitą bėdą – nebuvo tikra, ar sugebės atsistoti.

Todėl valgė neskubėdama, labai lėtai. Atbulais dantimis kramtė košę, kai

Kasianas įslinko pro valgomojo duris ir vos į ją pažiūrėjęs nusišaipė.

Jis žinojo. Tas pasipūtęs paršas kažkaip žinojo.

Gal būtų ką nors jam rėžusi, bet ilyrui ant kulnų žengė Azrielis. Pasirodžius

Šešėlių giesmininkui Nesta atsisėdo tiesiau, o tas niūriai šyptelėjo, jo pečius

gaubė šešėliai.

Azrielis buvo gražus, kitaip nepasakysi. Nepaisant randuotų rankų ir šešėlių,

plūstančių nuo jo it dūmai, Nestai visada atrodė išvaizdžiausias iš trijų vyrų,

kurie save vadino broliais.

Kasianas atsisėdo ant kėdės priešais ją, tuojau pat jam prieš nosį atsirado

maistas, ir ilyras siutinamai linksmai pasisveikino:

– Labas rytas, Nesta.

Ji atsakė tokia pat saldžia šypsena.

– Labas rytas, Kasianai.

Šviesiai rudos Azrielio akys linksmai žybtelėjo, bet jis, netaręs nė žodžio,

įsitaisė šalia Kasiano, priešais atsirado antra porcija.

– Senokai tavęs nemačiau, – jam tarė Nesta. Tiesą sakant, pastarojo karto nė

neprisiminė.
 Azrielis įsidėjo į burną kąsnį kiaušinienės, tada atsakė:

– Ir aš tavęs. – Šešėlių giesmininkas linktelėjo į jos drabužius. – Kaip

treniruotės? – Kasianas įspėjamai dėbtelėjo į jį.

Nesta žvalgėsi tai į vieną, tai į kitą. Negali būti, kad Azrielis negirdėjo apie

vakardieną. Kasianas tikriausiai pasigyrė ir apie nutikimą laiptinėje.

Ji atsigėrė arbatos.

– Nuostabiai. Tiesiog nepakartojamos.

Azrielio lūpų kampučiai užsirietė į šypseną.

– Tikiuosi, mano brolio pernelyg nekankini.

Nesta padėjo savo puodelį.

– Šešėlių giesmininke, ar tai grasinimas?

Kasianas godžiai atsigėrė savo arbatos. Išmaukė iki arbatžolių tirščių.

Azrielis šaltai atsakė:

– Man nereikia griebtis grasinimų. – Šešėliai susiraitė apie jį it kirsti

pasiruošusios gyvatės.

Nesta šyptelėjo nenusukdama akių.

– Man taip pat.

Ji atsilošė į kėdės atkaltę ir kreipėsi į Kasianą, kuris susiraukęs stebėjo juos

abu:

– Noriu treniruotis su juo.

Galėjo prisiekti, kad Kasianas nuščiuvo. Įdomu.

Azrielis užsikosėjo paspringęs arbata.

Kasianas pabarbeno pirštais per stalą.

– Manau, pamatysi, kad Azas yra dar negailestingesnis už mane.

– Su tokiu dailiu veideliu? – sumurkė ji. – Sunku patikėti.

Azrielis palinko prie lėkštės, kibo valgyti.

– Jei nori treniruotis su Azu, – šykščiai pasakė Kasianas, – prašom. – Akimirką

susimąstė, paskui jo akys nušvito, ir jis pridūrė: – Bet abejoju, ar su juo ištversi
bent vieną treniruotę, kai nulipusi šimtą laiptelių kitą dieną nebesugebi atsistoti

nuo kėdės.

Nesta įsispyrė į grindis. Jei atsistos, Kasianas pamatys kiekvieną skausmo

raukšlelę jos veide, bet leisti jam paimti viršų...

Azrielis dairėsi tai į vieną, tai į kitą, o Nesta įsirėmė rankomis į stalą, nurijo

beišsprūstantį aiktelėjimą ir vienu judesiu atsistojo.

Kasianas pakabinęs įsidėjo į burną dar kiaušinienės ir maumodamas

burbtelėjo:

– Nesiskaito, jei didumą darbo atlieka rankos.

Nesta nutaisė visiškos paniekos miną, nors gerkle jau kopė urzgesys.

– Galiu lažintis, kad sau naktį sakai ką kita.

Azrielio pečiai sutirtėjo nuo nebylaus juoko, o Kasianas padėjo šakutę,

perliejo ją žvilgsniu mesdamas iššūkį.

Pažeminęs balsą tarė:

– Ar to tave moko tie vulgarūs romanai? Tik naktį?

Prireikė sekundės, kad perprastų jo žodžius. Ir neištvėrė – veidą išmušė

karštis, akys nukrypo į jo tvirtas rankas. Nors Azrielis stebėdamas net prikando

lūpą, kad nesusijuoktų, ji nesusilaikė.

Kasianas padykusiai šypsodamasis pridūrė:

– Tai gali nutikti bet kada – vos išaušus, kai prausiuosi, net po ilgų, sunkių

treniruočių.

Nestai neprasprūdo pro ausis, kad jis šiek tiek pabrėžė žodžius ilgų, sunkių.

Ji nevalingai surietė kojų pirštus. Bet tik šykščiai šyptelėjo ir nuėjo prie durų,

sutelkusi visas jėgas, kad neparodytų, kaip maudžia kojas. Atsakė tik tiek:

– Kasianai, regis, turi per daug laisvo laiko.

 – Tu iki ausų mėšle, – vėsioje verandoje ramiai tarė Azrielis, kol Nesta viduje

vilkosi apsiaustą.

– Žinau, – burbtelėjo Kasianas. Pats nesuprato, kaip tai įvyko: kaip perėjo nuo

patyčių Nestai prie jo miegamojo įpročių. Paskui įsivaizdavo, kaip Nesta suima

jį, timpčioja... tik per plauką susilaikė nešokęs nuo kėdės ir nešovęs į dangų.

Žinojo, kad Azas gerai užuodžia pasikeitusį jo kvapą. Išgirdus Nestą tariant jo

vardą, oda aptempė raumenis, maudė į kelnių sagas besitrinanti varpa.

 Visus kartus, kai ji kreipėsi į jį vardu, galėjo suskaičiuoti ant vienos rankos

pirštų.

Pagalvojus apie ranką, mintyse iškilo jos delnas, spaudžiantis jį stipriai ir

grubiai, būtent taip, kaip mėgo...

Kasianas sukando dantis ir įkvėpė žvarbaus ryto oro. Susikaupė mėgindamas

atvėsti. Prisivertė klausytis malonios ryto vėjo dainos. Vėjai apie Velarę visada

buvo malonūs, švelnūs. Ne tokie kaip nuožmios, negailestingos Ilyrijos viršūnę

valdančios srovės.

Azas sukikeno, vėjas pataršė jo tamsių plaukų sruogas.

– Gal judviem ten reikia prižiūrėtojo?

Taip. Ne. Taip.

– Maniau, kad tu esi prižiūrėtojas.

Azas vyptelėjo.

– Nesu tikras, ar manęs pakaks.

Kasianas parodė jam vidurinį pirštą.

– Sėkmės šiandien.

Azas netrukus išvyks šnipinėti Brialinos – taip vakar nusprendė Feirė. Nors

Risas prašė Kasiano pasidomėti žmonių karalienėmis, slaptos operacijos teks

Azui.

Šviesiai rudos Azrielio akys spindėjo. Jis spustelėjo Kasianui petį, ranka šildė

žvarbiame ore.

– Ir tau sėkmės.
 Kasianas pats nežinojo, kodėl manė, kad šiandien Nesta įžengs su juo į

treniruočių ringą. Ji klestelėjo ant to paties akmens kaip ir vakar ir daugiau

nejudėjo.

Kai Morė pasirodė nuvėtyti jų į stovyklą, jis jau spėjo išmesti iš galvos mintis,

koks būtų jausmas pajusti Nestos rankas žemiau juosmens, ir ėmė svarstyti, ko ją

šiandien pamokyti. Sutrumpinti pamoką iki valandos, paskui palikti ją

senuosiuose Riso mamos namuose, kol pats apeis ilyrų karo gentis ir patikrins,
kaip joms sekasi užpildyti gretas.

Neminės, kad jiems netrukus gali tekti skristi į mūšį, priklausomai nuo to, ką

sužinos Azas.

Nestai naujienų taip pat nepasakojo. Ypač apie Erisą. Ji nė kiek neslėpė savo

paniekos fėjų karalystėms. Ir Kasianas nesiruošė įteikti Nestai dar vieno žodinio

ginklo prieš save, nes ji tikriausiai tuoj pat permatytų jį kiaurai ir suprastų, kad

ilyras ir pats žino, jog visos tos politinės manipuliacijos ir planai viršija jo išmonę.

Kasianas taip pat neleido sau pagalvoti, ar protinga čia ją palikti vieną kad ir

valandai.

– Tai grįžome prie to paties? – paklausė Kasianas, nekreipdamas dėmesio į

visus iki paskutinio jį stebinčius stovyklos subingalvius. Stebinčius juos. Ją.

Nesta krapštėsi nagus, kelios plaukų sruogos išsprūdusios iš kasų plevėsavo

vėjyje. Ji palinko virš kelių mėgindama atsisėsti kuo glausčiau.

Kasianas tarė:

– Nebūtų taip šalta, jei atsistotum ir pajudėtum.

Ji tik sukryžiavo kojas.

– Jei nori kitas dvi valandas sėdėti ant to akmens ir šalti, prašom.

– Gerai.

– Gerai.

– Gerai.

– Neblogai, Nese. – Jis vyptelėjo žinodamas, kad jai tai bus it raudonas

skuduras buliui, ir nudrožė į treniruočių ringo vidurį. Sustojo jo centre ir susitelkė

į kvėpavimą.

Nesulaukęs atsakymo, leido sau mintyse atsitraukti į ramią, nepajudinamą

erdvę, leido savo kūnui pradėti penkis šimtmečius kartojamą judesių seriją.

Pirmieji žingsniai buvo skirti kūnui priminti, kad pradės darbą. Tampėsi ir

kvėpavo, stengėsi pajusti viską – nuo kojų pirštų iki sparnų galiukų. Viską

pažadinti.
 Paskui buvo sunkiau.

Kasianas judėjo ir kvėpavo atsidavęs instinktams, tik sąmonės krašteliu jautė

jį nuo akmens stebinčią moterį.

Laikyk ištiesęs ranką.

Po valandos pagaliau baigęs Kasianas sunkiai gaudė orą. Patenkintas

pamatė, kad Nesta sėdi sustirusi iš šalčio.

Bet taip ir nepajudėjo. Nė nekrustelėjo, kol jis atliko pratimus.

Nusibraukęs nuo kaktos prakaitą ilyras pastebėjo, kad jos lūpos pamėlusios.

Nepriimtina.

Jis mostelėjo į Riso mamos namą.

– Eik, palauk ten. Aš turiu reikalų.

Nesta nejudėjo.

Kasianas pavartė akis.

– Arba dar valandą sėdėk čia, arba eik vidun sušilti.

Juk ji nebuvo tokia užsispyrus, ar ne?

Laimei, kaip tik tada per stovyklą siūbtelėjo ledinio vėjo gūsis, ir Nesta

patraukė į namą.

Viduje išties buvo šilta, suodiname židinyje, užimančiame nemažą

pagrindinio kambario dalį, traškėjo ugnis. Matyt, Feirė arba Risas pažadino

namą jiems sušildyti. Kasianas prilaikė atidaręs duris Nestai, o ji įėjo jau

trindama rankas.

Nesta neskubėdama apsidairė: nužvelgė prieš langus stovintį virtuvės stalą,

nedidelę pasisėdėjimų erdvę, užimančią antrą pusę kambario, siaurus laiptus,

vedančius į atvirą antro aukšto koridorių, ir du miegamuosius toliau. Vienas tų

kambarių buvo jo nuo pat vaikystės – pirmasis miegamasis, ten pirmą kartą

miegojo po stogu.

Šis namas buvo tikrų jo namų pradžia. Kasianas žinojo kiekvieną įbrėžimą ir

rakštį, kiekvieną įdubimą ir apdegintą žymę – visa saugoma kerų. Ana įdubimas

prie turėklų – ten prasiskėlė galvą, kai Risas pargriovė jį per vienas iš

nesuskaičiuojamų jų peštynių. Štai dėmė ant senos raudonos sofos – ten

Kasianas išpylė elį, kai jie trys prisigėrė iki žemės graibymo, būdami šešiolikos

pirmą kartą palikti nakvoti vieni, – Riso mama išvyko į Velarę reto vizito pas savo

porą, – o Kasianas buvo per girtas, kad sugalvotų, kaip išvalyti. Net Risas,
svirduliuojantis nuo elio ir naminės, nesugebėjo išvalyti dėmės, tik netyčia

kerais ją išsaugoti, užuot nuvalęs. Trijulė perdėliojo pagalvėles taip, kad paslėptų

nuo ryte grįžusios Riso mamos, bet ji iškart pamatė.

Gal dėl to, kad jie dar buvo girtut girtutėliai, ką išdavė nesibaigiantis Azo

žagsėjimas.

Kasianas kinktelėjo į virtuvės stalą.

– Kadangi tau taip patinka sėdėti, gali įsitaisyti patogiau.

Nesulaukęs atsakymo atsisuko ir pamatė Nestą stovint priešais židinį, tvirtai

sunėrusią rankas, ant jos nuostabių plaukų mirgėjo plazdanti šviesa. Ji nė

nežvilgtelėjo į ilyrą.

Nesta visada stovėdavo nejudėdama. Net būdama žmogumi. O tapus

Didžiąja Fėja, ta jos savybė tik dar labiau krito į akį.

Moteris spoksojo į ugnį, lyg ši kuždėtų jos liepsnojančiai sielai.

– Į ką žiūri? – paklausė Kasianas.

Ji sumirksėjo, rodos, tik dabar pastebėjusi, kad jis tebėra šalia.

Židinyje pokštelėjo rąstigalis, ir Nesta krūptelėjo.

Ne nustebinta, pastebėjo Kasianas, o iš siaubo. Išsigandusi.

Jis dirstelėjo į ją, paskui į ugnį. Kur ji buvo nusikėlusi tas kelias akimirkas?

Kokį siaubą iš naujo išgyveno?

Nesta perbalo. Pilkšvai mėlynas akis užtemdė šešėlis.

Jis pažinojo tą išraišką. Ją matė ir pats taip jautėsi tiek kartų, kad seniai

pametė skaičių.

– Kaimelyje yra parduotuvių, – staiga beviltiškai užsimanė padaryti bet ką,

kad tik užpildytų tuštumą jos širdyje. – Jei nenori čia sėdėti, gali pasivaikščioti.

Nesta vis dar nieko neatsakė. Tad ilyras pasidavė ir tyliai išėjo lauk.
 9 skyrius

Nesta įžengė į šiltą mažytę parduotuvėlę. Atidarius duris skimbtelėjo virš jų

pakabintas varpelis.

Grindys buvo iš naujų pušinių lentų, nušlifuotų ir blizgančių, gale stovėjo

toks pat prekystalis, o atidarytos durys gale vedė į kitą kambarėlį. Parduotuvėje

ant manekenų kabojo drabužiai, vyriški ir moteriški, kiti gulėjo tvarkingai

sulankstyti ant stalų.

Už prekystalio pasirodė tamsiaplaukė moteris, į kasą supinti jos plaukai

blizgėjo laumių rutulių šviesoje. Moters veidas traukė akį – elegantiškas ir ryškių

bruožų, kurie kontrastavo su putliomis lūpomis. Įkypos akys ir šviesiai ruda oda

išdavė, kad ji kilusi iš kito regiono, galbūt jos šaknys siekė Aušros Dvarą. Žvelgė

atvirai. Blaiviai.

– Labas rytas, – kalbėjo tvirtai ir dalykiškai. – Kuo galėčiau padėti?

Jei moteris ir atpažino Nestą, to neparodė. Nesta mostelėjo į savo odos

šarvus.

– Ieškojau ko nors šiltesnio. Šaltis skverbiasi vidun.

– Ak, – pardavėja dirstelėjo pro duris į tuščią gatvę. Nerimavo, kad kas nors

pamatys Nestą viduje? Ar laukė kito pirkėjo? – Kariai yra išdidūs kvailiai ir

niekada nesiskundžia, kad su odos šarvais šalta. Sako, kad jie puikiai šildo.

– Šarvai gana šilti, – prisipažino Nesta, mintyse šyptelėjusi iš to, kaip

pašnekovė pasakė išdidūs kvailiai. Tarsi Nestos antipatija stovyklos vyrams

nebūtų jai svetima. – Bet man vis tiek žvarbu.

– Hmm. – Pardavėja atlenkė prekystalį ir išėjo į salę. Nužvelgė Nestą nuo

galvos iki kojų. – Karinės ekipuotės nepardavinėju, bet galbūt galėtume

pagaminti vilna muštus odos šarvus. – Ji linktelėjo į gatvę. – Kaip dažnai

treniruojatės?

– Aš nesitreniruoju. Aš... – Nesta nutilo ieškodama tinkamų žodžių. Atvirai

kalbant, ji elgėsi kaip nelemta subingalvė. – Aš stebiu, – išspaudė šiek tiek

apgailėtinai.

– Ak. – Moters akys žybtelėjo. – Jūs čia prieš savo valią?

Ne jos reikalas. Bet Nesta atsakė:

– Galima sakyti, kad tokios mano pareigos Nakties Dvare.

Norėjo pažiūrėti, ar pardavėja smalsaus, ar iš tiesų jos nepažino. Ar pasmerks

Nestą už tai, kad švaisto gyvenimą veltui.

Pardavėja pakreipė galvą, kasa nuslydo per kuklios rankomis megztos

suknios petį. Jos sparnai sutrūkčiojo, judesys patraukė Nestos akį. Per sparnus

driekėsi randai – fėjai tai buvo neįprasta. Azrielis su Liusienu buvo randuoti, abu

patyrė tokių baisių traumų, kad Nesta taip ir neišdrįso paklausti smulkmenų. O iš

kur ši moteris galėjo turėti randų?..

– Man pakirpo sparnus, – tarė pardavėja. – Tėvas buvo... tradicinių pažiūrų.

Jis tikėjo, kad moterys turėtų tarnauti savo šeimai ir likti namie. Aš nepritariau.

Galiausiai jis laimėjo.

Aitrūs, trumpi žodžiai. Feirė kartą pasakojo, kad Riso mama taip pat vos

nepatyrė tokio likimo. Jai pavyko išsisukti tik pasirodžius Riso tėvui. Ji pasirodė

besanti jo pora, ir tą nelaimingą sąjungą kentė daugiausia iš dėkingumo dėl

nesužalotų sparnų.

Regis, šitos moters niekas neišgelbėjo.

– Užjaučiu... – Nesta neramiai pamindžikavo.

Pardavėja numojo liauna ranka.

 – Dabar nebesvarbu. Parduotuvėje turiu tiek darbų, kad neretai išvis

pamirštu, jog kadaise galėjau skraidyti.

– Gydytojai negalėtų jų išgydyti?

Moters veidas persikreipė, ir Nesta iškart pasigailėjo savo klausimo.

– Gydymas būtų itin sudėtingas – daugybė jungiančiųjų raumenų, nervų ir

juslių. Abejoju, ar kas nors, be Aušros Didžiojo Valdovo, sugebėtų ką padaryti. –

Nesta prisiminė, kad Tesanas buvo gydymo meistras – Feirės gyslose tekėjo ir jo

galia. Siūlėsi pagydyti Eleiną iš sąstingio, apėmusio tapus Didžiąja Fėja.

Nesta nustūmė gilyn iškilusį prisiminimą apie blyškų sesers veidą, tuščias

rudas akis.

– Kad ir kaip būtų, – greitai pridūrė pardavėja, – galiu užklausti mūsų tiekėjų,

ar būtų įmanoma padirbinti šiltesnius odos šarvus. Gali užtrukti kelias savaites,

gal net mėnesį, bet pranešiu, kai tik sulauksiu atsakymo.

– Šaunu. Ačiū. – Staiga Nestai šis tas dingtelėjo. – Aš... kiek tai kainuos? – Ji

neturėjo pinigų.

– Jūs dirbate Didžiajam Valdovui, ar ne? – pardavėja vėl pakreipė galvą. –

Galiu nusiųsti sąskaitą į Velarę.

– Jie... – Nesta nenorėjo prisipažinti, kaip žemai nusmuko, – ne šitai

nepažįstamajai. – Iš tiesų gal man nereikia šiltesnių drabužių.

– Maniau, Risandas jums gerai moka.

– Taip, bet aš... – Gerai. Jei jau moteris sugebėjo kalbėti tiesmukai, sugebės ir

Nesta. – Man apkarpė lėšas.

Pardavėjos žvilgsnis tapo smalsus.

– Kodėl?

Nesta įsitempė.

– Nemanau, kad mes pakankamai gerai pažįstamos, kad jums tai sakyčiau.

Moteris gūžtelėjo.

– Gerai. Vis tiek galiu pasiteirauti. Sužinoti kainą. Jei jums čia šalta,
neturėtumėte kentėti. – Paskui griežtai pridūrė: – Kad ir ką manytų Didysis

Valdovas.

– Manau, jam labiau patiktų, kad Kasianas numestų mane nuo ana tos uolos

krašto.

Pardavėja šnirpštelėjo. Bet paskui ištiesė Nestai ranką.

– Aš Emerė.

Nesta paspaudė ranką, nustebo pajutusi, kad ji tvirta it geležis.

– Nesta Arčeron.

– Žinau, – Emerė paleido Nestos delną, – jūs nužudėte Hiberno karalių.

– Taip. – Neverta to neigti. Ir neįstengė prisiversti pameluoti, kad nė kiek tuo

nesididžiuoja.

– Puiku. – Emerės šypsena buvo pavojingai žavi. Moteris pakartojo: –

Puiku. – Moteris širdy turėjo plieno. Buvo matyti ne tik iš tiesios nugaros ir

pakelto smakro, bet ir iš žvilgsnio.

Nesta pasuko link durų, į už jų laukiantį šaltį, nežinodama, kaip reaguoti į

neslepiamą palankumą dėl to, apie ką išgirdę kiti arba apstulbdavo, arba

pabūgdavo, arba nepatikėdavo.

– Ačiū už pagalbą.

Kaip keista kalbėtis mandagiais, normaliais žodžiais. Keista, kad norisi juos

tarti, ir dar nepažįstamajai.

Nestai išėjus į gatvę, į ją spoksojo ir vyrai, ir moterys, ir tarp jų lakstantys

vaikai. Keli praeiviai paragino savo vaikus nesustoti. Ji šaltai atrėmė jų

žvilgsnius.

Ne veltui slepiate nuo manęs vaikus, norėjo pasakyti. Aš pabaisa, kurios verta

bijoti.
 – Ta pati užduotis kaip ir vakar? – sveikindamasi Klotos paklausė Nesta, vis

dar sužvarbusi po stovyklos, iš kur išvyko vos prieš dešimt minučių.

Kasianas į Risando mamos namus grįžo nekalbus, buvo įsitempęs po reikalų

kituose ilyrų kaimeliuose, o Morigana, pasirodžiusi jų parvėtyti į Vėjo namus,

buvo ne mažiau paniurusi. Paleidęs Nestą nusileidimo verandoje Kasianas nė

neatsisveikino, tuoj pat nuėjo pas dulkes besipurtančią Morę. Po sekundės jau

skraidino šviesiaplaukę gražuolę į žvarbų vėją.

 Tai neturėjo jos erzinti – matyti jį nuskrendant su kita moterimi rankose.

Širdies kertelėje žinojo, kad regint tą vaizdą nudiegęs susierzinimas yra visai

neracionalus. Ne kartą ir ne du atstūmė vyrą šalin, ir jis neturėjo jokios

priežasties manyti, kad ji norėtų ko kito. Taip pat žinojo, kad jį su Morigana sieja

praeitis, kad jie kadaise buvo meilužiai.

Nesta nusigręžė ir įėjo į Vėjo namą per valgomąjį, kur rado dubenį kažkokios

sriubos su kiauliena ir pupomis. Nebyli, rūpestinga auka.

Ji namui tetarė:

– Aš nealkana. – Ir patraukė į biblioteką.

Dabar laukė, kol Klota parašė atsakymą ir padavė lapelį.

Nesta perskaitė: Reikia sudėti knygas penktame lygyje.

Nesta žvilgtelėjo per turėklą prie Klotos stalo, tyliai paskaičiavo. Penktas

lygis buvo... labai žemai. Ne pirmame tikros tamsos žiede, bet prieblandoje vos

aukščiau.

– Ten niekas nebegyvena, tiesa? Brijaksis negrįžo?

Užkerėtas Klotos rašiklis sujudėjo. Antrame raštelyje buvo parašyta: Brijaksis

niekada nenuskriaudė nė vienos iš mūsų.

– Kodėl?

Rašiklis grikštelėjo ant popieriaus. Man atrodo, Brijaksis mūsų gailėjosi. Mūsų

košmarai išsipildė dar prieš atvykstant čia.

Buvo sunku nedirstelėti į gumbuotas Klotos rankas, nebandyti įžiūrėti per jos

gobtuvo šešėlius.

Kunigė raštelyje pridūrė: Galiu skirti aukštesnį lygį.

– Ne, – kimiai atsakė Nesta. – Susidorosiu.

Ir tiek. Po valandos, kai odos šarvus aplipo dulkės, Nesta sulinko prie švaraus

medinio stalo, reikėjo pailsėti.

Ant stalo atsirado tas pats dubuo kiaulienos ir pupų sriubos.

Ji užvertė akis į aukštas lubas.

 – Sakiau, kad aš nealkana.

Prie dubens atsirado šaukštas. Ir servetėlė.

– Tai visiškai ne tavo reikalas.

Šalia dunkstelėjo nusileidusi vandens stiklinė.

Nesta sunėrė rankas ir atsilošė ant kėdės.

– Su kuo kalbiesi?

Išgirdusi tęvą moterišką balsą Nesta atsisuko, įsitempė tarp dviejų

artimiausių lentynų pamačiusi kunigę patarnautojos mantija. Ji buvo atmetusi

gobtuvą, laumių šviesa žaidė sodrios vario ir kaštonų spalvos plaukuose, tiesiai

sušukuotuose atgal. Plačios žalsvai mėlynos akys buvo vaiskios, atrodė

bedugnės, kaip tie akmenys, paprastai kunigių nešiojami ant gobtuvo, o nosį ir

skruostus margino strazdanos, lyg pažertos nerūpestingos rankos. Ji buvo

jauna – kone mergaitiška, laibomis grakščiomis rankomis ir kojomis. Didžioji

Fėja, bet... Nestai pačiai buvo sunku paaiškinti, kaip pajuto, kad merginos

kraujyje įmaišyta ir dar kažko. Tas dailus veidelis kažką slėpė.

Nesta mostelėjo į sriubą ir vandenį, bet tie jau buvo pradingę. Susiraukusi

dėbtelėjo į lubas, į namą, kuriam užteko įžūlumo ją erzinti, o paskui priversti

pasirodyti pakvaišėle. Bet kunigei tarė:

– Su niekuo.

Kunigė pasvėrė penkis rankose laikomus tomus.

– Šiandien jau baigei?

Nesta dirstelėjo į vežimėlyje dar likusias knygas.

– Ne. Dariau pertraukėlę.

– Dirbai dar tik valandą.

– Nežinojau, kad kažkas mane seka. – Nesta nė nebandė slėpti priešiškumo.

Šiandien jau pasikalbėjo su viena nepažįstamąja, išeikvojo kasdienio padorumo

kvotą. Neturėjo jėgų būti maloni antrai.

Patarnautojai įspūdžio nepadarė.

 – Ne kiekvieną dieną bibliotekoje sulaukiame ko naujo. – Ji padėjo knygas į

Nestos vežimėlį. – Šitas jau galima sudėti į vietas.

– Aš neatsakau patarnautojoms.

Kunigė išsitiesė visu ūgiu, buvo šiek tiek aukštesnė už vidutinę fėjų moterį. Ją

supo traškanti energija, Nestos galia sugrumėjo atsakydama.

– Tu čia esi, kad dirbtum, – kuo ramiausiai atsakė kunigė. – Ir ne tik Klotai.

– Apie savo aukštąją kunigę kalbi gana neformaliai.

– Klota nereikalauja palaikyti hierarchijos. Mus ragina kreiptis į ją vardu.

– O koks tavo vardas? – Būtinai pasiskųs Klotai dėl šitos įžūlios patarnautojos

elgesio.

Kunigės akys linksmai žybtelėjo, lyg nujaustų Nestos planą.

– Gvineta Berdara. – Fėjoms buvo neįprasta sakyti pavardę. Net Risas

nevartojo, bent kiek žinojo Nesta. – Bet dauguma mane vadina Gvine.

Dviem lygiais aukščiau prie turėklo tylėdamos praėjo dvi kunigės,

nulenkusios gobtuvais uždengtas galvas, nešinos knygomis. Bet Nesta galėjo

prisiekti, kad viena jas stebi.

Gvinė pasekė jos žvilgsnį.

– Ten Rozlina su Deirdre.

– Iš kur žinai? – Su gobtuvais jos atrodė kone vienodos, neskaitant rankų.

– Iš kvapo, – tiesiog atsakė Gvinė ir pasisuko į knygas, kurias buvo sukrovusi

ant vežimėlio. – Tai ar sudėsi jas, ar man nešti kitur?

Nesta pervėrė ją šaltu žvilgsniu. Buvo visai tikėtina, kad čia gyvenančios

kunigės nežino, kas ji tokia. Ką padarė. Kokią turi galią.

– Sudėsiu, – pagaliau iškošė pro sukąstus dantis.

Gvinė brūkštelėjo plaukus už smailių ausų. Strazdanos margino ir jos rankas,

lyg būtų aptaškytos rūdimis. Jei kunigės patirtos traumos ir paliko kokių zinių

žymių, visus įrodymus slėpė mantija.

Bet Nesta puikiai žinojo, kad žaizdos gali būti nematomos. Randai gali būti
tokie pat gilūs ir skaudūs kaip ir kaulų lūžiai.

O tos minties Nestai pakako, kad švelniau tartų:

– Tuojau pat. – Gal jos padorumo kvota dar ir neišeikvota?

Gvinė pastebėjo permainą.

– Man nereikia tavo gailesčio. – Žodžiai buvo aštrūs ir skvarbūs kaip jos

žalsvai mėlynų akių žvilgsnis.

– Tai ne gailestis.

– Čia gyvenu beveik dvejus metus, bet dar taip neatitrūkau nuo gyvenimo,

kad nesuprasčiau, kai kas prisimena, kodėl aš čia, ir ima kitaip elgtis. – Ji kietai

sučiaupė lūpas. – Manimi nereikia rūpintis. Tik šnekėtis kaip su moterimi.

– Abejoju, ar tau patiks, jei šnekėsiuosi, kaip šnekuosi su dauguma, – atsakė

Nesta.

Gvinė prunkštelėjo.

– O tu pabandyk.

Nesta vėl dėbtelėjo į ją susiraukusi.

– Dink man iš akių.

Gvinė vėl plačiai išsišiepė, rodydama beveik visus dantis, jos akys suspindo

taip, kaip, Nesta žinojo, josios niekada nespindėjo.

– Ak, tu šauni. – Gvinė apsisukusi nuėjo tarp lentynų. – Išties šauni. – Kunigė

pradingo prieblandoje.

Nesta kurį laiką spoksojo jai įkandin, spėliodama, ar susitikimo

neišsigalvojo. Du draugiški pokalbiai per vieną dieną. Nė neprisiminė, kada

pastarąjį kartą taip nutiko.

Pro šalį praslinko kita gobtuvu prisidengusi kunigė, sveikindamasi linktelėjo

Nestai smakru.

Vėl stojo tyla, lyg Gvinė būtų vasaros audra, kuri atslinko ir po akimirkos vėl

išsisklaidė. Nesta atsidususi paėmė Gvinės vežimėlyje paliktas knygas.

 Po kelių valandų Nesta, dulkina, išsekusi ir pagaliau išalkusi, priėjo prie

Klotos stalo ir paklausė:

– Rytoj tuo pačiu metu?

Klota parašė: Ar tu nepatenkinta savo darbu?

– Būčiau patenkinta, jei tavo patarnautojos nevarinėtų manęs kaip tarnaitės.

Gvineta minėjo, kad su tavim susidūrė. Ji dirba Merilei, mano dešinei rankai, o ši yra

labai reikli mokslininkė. Jei Gvinetos prašymai buvo netikėti, tai dėl įtempto jos darbo
režimo.

– Ji prašė sudėti jos knygas, ne rasti kitų.

Tų knygų reikia kitiems mokslininkams. Bet nesu pratusi aiškinti savo patarnautojų

elgesio. Jei tau nepatiko Gvinetos prašymas, reikėjo taip ir pasakyti. Jai.

Nesta suirzo.

– Taip ir padariau. O ji šiek tiek dygliuota.

Kiti galėtų tą patį pasakyti apie tave.

Nesta sunėrė rankas.

– Kiti galėtų.

Galėjo lažintis, kad Klota po gobtuvu šypsosi, bet kunigė parašė: Gvinetai,

kaip ir tau, teko daug patirti. Prašyčiau neskubėti jos teisti.

Nestos gyslas nusvilino rūgštis, labai jau primenanti gėdą. Nustūmė tą

jausmą į šalį.

– Turėsiu omeny. O darbas einasi gerai.

Klota teparašė: Labanakt, Nesta.

Nesta sunkiai užlipo laiptais ir įžengė į patį namą. Koridoriuose buvo girdėti

vėjo vaitojimas, jam atsakė tik gurgiantis Nestos pilvas.

Laimei, kai pro dvivėres duris įėjo į privačią bibliotekėlę – ten buvo tuščia.

Nesta iškart atsileido pamačiusi lentynose glaudžiai sudėtas knygas, mieste

apačioje besileidžiantį saulėlydį, it gyvą aukso juostą besirangančią Sidrą.

Atsisėdusi prie stalo šalia plačių langų Vėjo namui tarė:

– Esu tikra, kad dabar nebeduosi, bet norėčiau tos sriubos.

Nieko. Nesta užvertusi galvą atsiduso. Nuostabu.

Jos pilvą nudiegė skausmas, lyg tuoj pat nepavalgius grasintų imti ryti

organus. Šykščiai pridūrė:

– Prašau.

Atsirado sriuba ir stiklinė vandens. Paskui servetėlė ir stalo įrankiai. Židiny

pliūptelėjo ugnis, bet Nesta greitai tarė:

 – Be ugnies. Nereikia.

Ugnis išblėso, bet laumių šviesos spinduliai sužibo ryškiau.

Nestai jau siekiant šaukšto ant stalo atsirado lėkštė šviežios duonos su pluta.

Lyg namas būtų rūpestinga auklė.

– Ačiū, – tarė ji tyliai ir kibo valgyti.

Laumių rutuliai kartą mirktelėjo, lyg sakydami prašom.

 10 skyrius

Nesta kimšo, kol pilve nebetilpo nė kąsnio, dukart paprašė dar sriubos.

Namas kuo mieliausiai jai pakluso, galiausiai net pasiūlė riekelę šokoladinio

torto.

– Ar Kasianas tai leido? – Ji paėmė šakutę ir nusišypsojo drėgnam,

blizgančiam tortui.

– Tikrai ne, – atsakė tas iš tarpdurio, Nesta atsigręžusi susiraukė. Ilyras

kinktelėjo į tortą. – Bet skanaus.

Ji padėjo šakutę.

– Ko nori?

Kasianas apsidairė po šeimos biblioteką.

– Kodėl valgai čia?

– Nejau neakivaizdu?

Subolavo jo šypsena.

– Aišku tik tai, kad kalbiesi pati su savimi.

– Kalbuosi su namu. O tai daug geriau nei kalbėtis su tavimi.

– Jis neatsako.

– Būtent.

Kasianas prunkštelėjo.

– Pats prisiprašiau. – Jis nužingsniavo per kambarį žiūrėdamas į dar

nepaliestą tortą. – Ar tu tikrai... kalbiesi su namu?

 – Tu su juo nesikalbi?

– Ne.

– Jis manęs klausosi, – pareiškė Nesta.

– Aišku, kad klausosi. Jis užkerėtas.

– Net neprašytas atnešė man maisto į biblioteką.

Kasianas išplėtė akis.

– Kodėl?

– Aš nežinau, kaip veikia jūsų fėjiški kerai.

– Ar tu... ką nors padarei, kad jis taip elgtųsi?

– Jei perėmei Devolono mąstymą ir klausi, ar užsiėmiau raganavimu,

atsakymas ne.

Kasianas sukikeno.

– Ne tai turėjau omeny, bet nieko tokio. Tu patinki namui. Sveikinu. – Ji

suurzgė, o ilyras palinkęs virš jos paėmė šakutę. Nesta įsitempė nuo artumo, o jis

netaręs nė žodžio pakabino kąsnelį torto. Įsidėjęs į burną sumurkė iš malonumo,

grumėjimas net perbėgo jai per kaulus. Kasianas pakabino dar.

– Jis buvo skirtas man, – suniurnėjo Nesta varstydama ilyrą piktu žvilgsniu,

kol tas toliau dorojo jos tortą.

– Tada atimk iš manęs, – tarė Kasianas. – Turėtų pakakti paprasto

nuginklavimo veiksmo – mano svorio centras nėra pusiausvyroje, o mano

dėmesys nukrypęs į šį gardų tortą.

Nesta svilino jį akimis.

Ilyras pakabino trečią kąsnį.

– Nesta, tokių dalykų išmoktum su manimi treniruodamasi. Tavo grasinimai

skambėtų daug įspūdingiau, jei mokėtum juos įgyvendinti.

Ji pabarbeno pirštais per stalą. Žvilgtelėjo į šakutę jo rankose

įsivaizduodama, kaip susmeigia ją Kasianui į šlaunį.

– Galėtum ir taip padaryti, – tarė vyras pasekęs jos žvilgsnį. – Galėčiau

išmokyti tave bet ką paversti ginklu. Net šakutę.

Ji iššiepė dantis, bet Kasianas tik erzinamai tiksliai padėjo įrankį ir išėjo,

palikęs jai apvalgytą tortą.

Nesta skaitė saldžiai erotišką romaną, rastą bibliotekos lentynoje, kol vokai

taip apsunko, kad tik geležinėmis valios pastangomis įstengė juos nulaikyti.
Pagaliau ji nuslinko koridoriumi į miegamąjį ir krito į lovą, nė nesivargindama

persirengti išsitiesė ant čiužinio.

Sustirusi atsibudo vidury nakties, kalendama dantimis sukaupė jėgas

nusivilkti odos šarvus ir susirangyti po antklode.

Po akimirkos židiny pliūptelėjo ugnis.

– Ugnies nereikia, – paliepė Nesta, ir židinys vėl užgeso.

Galėjo prisiekti, kad pajuto šalia sukirbėjusį santūrų smalsumą. Tirtėdama

laukė, kol antklodė sušildys kūną.

Lėtai slinko minutės, paskui lova sušilo. Ne nuo jos pačios nuogo kūno, o

sušildyta kažkokio burto. Įšilo ir kambario oras, lyg kas būtų įpūtęs šiltą gūsį.

Nesta nustojo tirtėti ir jaukiau susirangė šiltame guolyje.

– Ačiū, – sukuždėjo.

Namas tik užtraukė dar neužskleistas užuolaidas. Kai jos baigė siūbuoti,

Nesta jau miegojo.

 Eleiną pagrobė. Hibernas. Katilas, kuris pajuto Nestą jį stebint ir pats ėmėsi ją

stebėti. Pajuto jos kerėjimą kaulais ir akmenimis ir privertė pasigailėti.

Per ją. Ji dėl to kalta. Ji palietė savo galią, ja pasinaudojo ir šitiek pridirbo, niekada

sau neatleis, niekada...

Eleiną neabejotinai kankina, drasko jos kūną ir sielą.

Pasaulyje atsivėrė plyšys.

Priešais ją stovėjo tėvas persuktu sprandu. Jos tėvas šviesiai rudomis akimis, kurios
net ir temdamos tvieskė meile jai...

Nesta krūptelėjusi pabudo, tampoma pykinimo kumščiuose sugniaužė

antklodę.

Giliai paširdžiuose, giliai jos sieloje, kažkas rangėsi ir sukosi ratu ieškodamas,

kaip ištrūkti, kaip išlįsti į pasaulį...

Nesta tai užgniaužė. Nuramdė savo galią. Užtrenkė visas turimas proto duris.

Sapnas, tarė galiai. Sapnas ir prisiminimas. Raminkis.

Galia sugrumėjo gyslose, bet pakluso.

Lova taip įkaito, kad Nesta nusispyrė antklodę ir nusibraukė nuo veido

prakaitą.

Reikėjo atsigerti. Kuo nors tai nuplauti.

Ji greitai apsirengė, prastai jausdama savo kūną. Nesuko galvos, kiek dabar

laiko ar kur ji yra, tegalvojo apie kliūtį, skiriančią nuo malonumų rūmų.

Prie dešimties tūkstančių laiptų vedančios durys laukė atidarytos, laumių

šviesos rutuliai koridoriuje buvo kone užtemę. Artinantis jos batai kaukšėjo ant

akmenų, Nesta dirstelėjo per petį, ar niekas neseka.

Pradėjus leistis jai tirtėjo rankos.

Mylėjau tave nuo pat pirmos akimirkos, kai paėmiau ant rankų.

Žemyn, žemyn, žemyn.

Senasis Katilas pramerkęs akį įsispoksojo į ją. Prikaustė vietoje.

Traukė ją į save, į Kūrimo žiotis, ėmė iš jos nesustodamas, negailestingai,

nepaisydamas jos klyksmų...

Ratu žemyn, lyg ją siurbtų Katilas, gniuždytų savo siaubinga galia...

Pykinimas sustiprėjo, kartu su juo – ir galia, ir Nesta slystelėjo.

Teturėjo akies mirksnį stvertis už sienos, bet per vėlai. Keliais krito ant laiptų,

po sekundės rėžėsi ir veidu, ritosi žemyn, daužydamasi ir šokinėdama nuo sienų

lėkė laiptu po laipto.

Aklai mostelėjo ranka, nagais įsikibo į akmenį. Akyse sumirgėjo žvaigždės,

bet šūktelėjusi išsilaikė.

Pasaulis nustojo judėjęs. Ji nustojo ristis.

Šnopavo išsidrėbusi ant laiptų, įsikibusi akmens, nuo kiekvieno gilaus

įkvėpimo vėrė skausmas. Nesta užsimerkė džiaugdamasi ramybe,

džiaugdamasi, kad nebejuda.

O ramybėje apėmė skausmas. Visą kūną raižantis, svilinantis skausmas.

Burna buvo pilna varinio kraujo skonio. Sprandu šliaužė kažkas drėgno ir

šilto. Pauosčiusi suprato, kad ten taip pat kraujas.

Nesta sumirksėjusi pažiūrėjo į savo rankas. Tikrai matė žiežirbas.

Jos pirštai buvo susmigę į akmenį, jis švytėjo, lyg kaitinamas vidinės ugnies.

Aiktelėjusi atitraukė ranką, ir akmuo užtemo.

Bet pirštų atspaudai liko, keturi į laiptą įsmigę įdubimai ir vien skylė ant

statmenos laipto sienelės, kur buvo įsmeigusi nykštį.

Ją užplūdo stingdantis siaubas. Privertė pašokti ant apdaužytų kojų, keliams

vaitojant ji bėgo aukštyn. Toliau nuo rankų atspaudų, visiems laikams įspaustų

akmenyje.
 – Tai kas laimėjo dvikovą? – kitą rytą paklausė Kasianas, Nestai atsisėdus ant

savo akmens stebėti jo treniruotės.

Per pusryčius jis neklausė apie mėlynę ir prakirstą smakrą ar apie tai, kodėl ji

taip nerangiai juda. Neklausė ir atvykusi Morė. Iki ryto neužgijusios žaizdos ir

mėlynės išdavė, kaip pavojingai ji krito, bet dėl stipresnių gydomųjų Didžiosios

Fėjos savybių jos jau traukėsi.

Jei būtų žmogus, tikriausiai būtų užsimušusi. Gal šis fėjos kūnas ir turi
pranašumų. Žmogiškumas, silpnybė šiame pabaisų pasaulyje buvo mirties

nuosprendis. Jos, Didžiosios Fėjos, kūnas padidino tikimybę išgyventi.

Kasianui santūrumo pakako tik pirmąją treniruotės valandą. Dabar jis

stovėjo ringo viduryje, jo veidu ir sprandu žliaugė prakaitas.

– Kokią dvikovą? – Nesta apžiūrėjo savo aplaužytus nagus. Net ir su... kad ir

ką ji panaudojo sustoti, jai suskilinėjo nagai. Ji neleido sau įvardyti iš vidaus

plūstelėjusios jėgos, nenorėjo apie ją nė galvoti. Iki aušros sugebėjo ją

sutramdyti.

– Tarp tavęs ir laiptų.

Nesta dėbtelėjo į jį.

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

Kasianas vėl pajudėjo, išsitraukęs kalaviją atliko seriją judesių, kurie visi

atrodė sukurti varžovui perpus perkirsti.

– Supranti: trečią ryto išeini iš savo kambario prisilakti mieste ir taip skubi

laiptais, kad nusiriti gerus trisdešimt, iki pavyksta sustoti.

Ar jis matė laiptelį? Rankos atspaudą?

Nesta paklausė:

– Iš kur žinai?

Jis gūžtelėjo.

– Ar tu mane stebi? – Jam nespėjus atsakyti drėbė: – Stebėjai mane ir neatėjai

padėti?

Kasianas vėl patraukė pečiais.

– Susistabdei. Jei būtum ritusis ir toliau, kas nors galiausiai būtų nusileidęs

tavęs sugauti, kol dar nenukritai iki apačios.

Nesta sušnypštė ant jo.

Ilyras tik išsišiepė ir mostelėjo ranka.

– Nori prisijungti?

– Turėčiau tave patį nustumti tais laiptais.

 Kasianas vienu mostu grakščiai įsikišo kalaviją į makštis. Penki šimtai metų

treniruočių – tikriausiai tiek sykių išsitraukė ir įsikišo kalaviją, kad judesys jau

tapo re leksu.

– Na? – paklausė kiek aštriau. – Jei jau turi tokių įspūdingų mėlynių, gali

sakyti, kad jos iš treniruočių, o ne apgailėtinai paslydus. – Paskui pridūrė: – Kiek

laiptų įveikei šį kartą?

Šešiasdešimt šešis. Bet Nesta atsakė:

– Nesitreniruosiu.

Nuo ringo krašto juodu vėl stebėjo vyrai. Pirmiausia Kasianą ir, kaip spėjo,

pavydžiai gėrėdamiesi. Niekas nejudėjo taip kaip jis. Niekas nė iš tolo jam

neprilygo. Bet dabar jie spoksojo linksmai – pašaipiai.

Pernai Nesta būtų nuėjusi prie tų vyrų ir įkrėtusi jiems į kailį. Galbūt

parodžiusi žiupsnelį baisiosios savo gyslose besislepiančios galios, kad iš tiesų

patikėtų, jog yra ragana ir prakeiks juos bei tūkstantį jų palikuonių kartų, jei dar

bent kartą įžeis Kasianą.

Nesta ištiesė kojas, pasirėmė apdraskytais delnais į akmenį.

– Smagios treniruotės.

Kasianas suirzo. Bet jis dar kartą ištiesė ranką.

– Prašau.

Ji niekada negirdėjo jo tariant to žodžio. Tai buvo jai mesta virvė. Kasianas

sutiko ją pusiaukelėje – leido laimėti galios žaidimą, prisipažino pralaimėjęs,

kad tik nuliptų nuo savo akmens.

Nesta liepė sau stotis, paimti ištiestą ranką.

Bet negalėjo. Neįstengė priversti savo kūno pakilti.

Šviesiai rudos jo akys maldavo ryto saulėje, vėjas taršė tamsius ilyro plaukus.

Lyg būtų sukurtas iš šitų kalnų, iš vėjo ir akmens. Jis buvo nuostabus. Kasiano

grožis buvo kitoks nei Azrielio ar Riso, bet traukė gaivališkumu. Laukinis ir

nepermaldaujamas.
 Kai Nesta pirmą kartą pamatė Kasianą, neįstengė atplėšti nuo jo akių.

Jautėsi, lyg visą gyvenimą būtų praleidusi tarp berniukų, o paskui priešais ją

atsirado vyras. Jis spinduliavo pasitikėjimu ir arogantišku vyriškumu. Tai

svaigino ir glumino, daugybę mėnesių Nesta tenorėjo jį paliesti, uostyti, ragauti.

Prisišlieti prie tos jėgos ir visu kuo mestis į ją, nes žinojo, kad jis niekada nepalūš,

niekada nesusvyruos, niekada nesudvejos.

Bet šviesa Kasiano akys priblėso, ir jis nuleido ranką.

Nesta nusipelnė jo nusivylimo. Nusipelnė jo paniekos ir pasibjaurėjimo.

Nors tai ir išplėšė kažką jai širdyje.

– Na, gal rytoj, – tarė Kasianas. Tą dieną su ja nebesikalbėjo.

 11 skyrius

Šeimos bibliotekos durys buvo užrakintos. Nesta paklebeno rankeną, bet

jos neatsidarė.

Ji tyliai tarė:

– Atidaryk duris.

Namas ją ignoravo.

Ji vėl paklebeno rankeną, stumtelėjo duris petimi.

– Atidaryk šitas duris.

Nieko.

Ji atkakliai daužė duris.

– Tuoj pat atidaryk.

Namas neklausė.

Nesta šnopavo sukandusi dantis. Šiandien jai teko sudėti daugiau knygų nei

vakar, nes kunigės, rodos, iš Gvinės išgirdo, kad Nesta bus jų pasiuntinukė.

Tad jos ėmė krauti knygas į vežimėlį, o kelios paprašė atnešti knygų. Nesta jų

paklausė – vien dėl to, kad taip gavo progą užsukti į naujus bibliotekos skyrius ir

pabėgti nuo minčių, bet kai laikrodis išmušė šešias, buvo dulkina ir alkana. Po

pietų ignoravo namo atneštą sumuštinį, o tai, regis, jį supykdė taip, kad dabar

neįleido į privačią bibliotekėlę.

– Aš tenoriu, – iškošė Nesta, – skanios, karštos vakarienės ir geros knygos. – Ji

vėl paklebeno rankeną. – Prašau.

 Nieko. Visiškai nieko.

– Gerai. – Ji nudrožė koridoriumi. Tik alkis nuvarė ją į valgomąjį, kur rado

vakarieniaujančius Kasianą ir priešais jį Azrielį.

Šešėlių giesmininkas sėdėjo paniuręs, neramus. Nugara į ją sėdintis Kasianas

tik įsitempė, be abejo, įspėtas arba jos kvapo, arba atpažinęs žingsnius ant laiptų.

Nesta netardama nė žodžio patraukė prie vidurinės kėdės. Vos priėjo savo

vietą, priešais ją atsirado įrankiai ir maistas. Nujautė, kad pabandžius paimti

lėkštę ir išeiti ji prapultų iš rankų dar prieš pasiekiant duris.

Todėl tylėdama atsisėdo, paėmė šakutę ir kibo į jautienos išpjovą ir keptus

smidrus.

Kasianas atsikrenkštęs paklausė Azrielio:

– Kaip ilgai būsi išvykęs?

– Nesu tikras. – Jo akys dar sekundėlę vėrė Nestą, paskui Šešėlių

giesmininkas pridūrė: – Vasa ne be reikalo įtarė mirtinus spąstus. Ten pavojų

netrūksta, būtų protingiau nakvoti Vėjo name, ten tik nusivėtyti ir parsivėtyti.

Nestą įkyriai kuteno smalsumas, bet nieko neklausė. Užkerėtosios žmonių

karalienės Vasos nematė nuo karo pabaigos. Nuo tada, kai jaunoji moteris bandė

jai pasakoti, koks nuostabus buvo Nestos tėvas, kad ir jai buvo it tikras tėtis,

padėjo ir iškovojo laikiną laisvę. Kalbėjo ir kalbėjo, kol Nestos širdis privertė

trauktis, užvirė kraujas vien nuo minties, kad jos tėvas sukaupė drąsą dėl kito

žmogaus, ne dėl Nestos ar jos seserų. Kad buvo tėvu, kurio jai reikėjo, kitai. Jis

leido jų mamai mirti atsisakęs išsiųsti savo prekybinį laivyną ieškoti vaisto,

nusmuko į skurdą ir leido šeimai badauti, bet nusprendė kovoti dėl šitos

nepažįstamosios. Šitos nereikšmingos karalienės, mekenančios apie išdavystę ir

netektį.

Giliai Nestos širdyje vėl sukirbėjo galia, bet ji nekreipė dėmesio, nugrūdo ją

giliau, kaip tik įstengė be muzikos, sekso ar vyno. Gurkštelėjo vandens, leido jam

vėsinti gerklę ir pilvą – to turės pakakti.

 – Ką apie tai sako Risas? – žiaumodamas paklausė Kasianas.

– Kaip manai, kas pareikalavo, kad nerizikuočiau ten įsikurti?

– Globėjiškas nevidonas. – Bet Kasiano balse buvo girdėti prieraišumas.

Vėl stojo tyla. Azrielis linktelėjo Nestai.

– Kas nutiko tau?

Nesta suprato, ką jis turi omeny: mėlynė pagaliau ėmė trauktis. Delnai ir

smakras jau užgijo, kaip ir sumušimai ant kūno, bet mėlynė po akimi pažaliavo.

Rytoj ryte jos nebeliks.

– Nieko, – tarė nežiūrėdama į Kasianą.

– Nusirito laiptais, – pridūrė Kasianas, taip pat nežiūrėdamas į ją.

Azrielis reikšmingai patylėjo, paskui paklausė:

– Ar kas nors... tave pastūmė?

– Šiknius, – suurzgė Kasianas.

Nesta, kilstelėjusi akis nuo lėkštės, pamatė linksmą Azrielio žvilgsnį, nors jo

juslingos lūpos liko sučiauptos.

Kasianas kalbėjo toliau:

– Vakar jai sakiau – jei pasivargintų treniruotis, bent jau galėtų girtis

mėlynėmis.

Azrielis ramiai gurkštelėjo vandens.

– Nesta, kodėl nesitreniruoji?

– Nenoriu.

– Kodėl ne?

Kasianas burbtelėjo:

– Azai, neaušink burnos.

Nesta perliejo jį piktu žvilgsniu.

– Nesitreniruosiu tame nelemtame kaimelyje.

Kasiano žvilgsnis buvo ne ką švelnesnis.

– Tau davė įsakymą. Pati žinai pasekmes. Jei iki šios savaitės pabaigos
nenulipsi nuo to suknisto akmens, nebūsiu atsakingas už tai, kas nutiks.

– Tai pasiskųsi savo brangiam Didžiajam Valdovui? – sumurkė ji. – Dideliam,

stipriam kariui reikia galingojo Risando, kad už jį kovotų jo mūšius?

– Nedrįsk tokiu tonu kalbėti apie Risą, – suurzgė Kasianas.

– Risas yra subingalvis, – drėbė Nesta. – Pasipūtęs, besistaipantis subingalvis.

Azrielis atsilošė ant kėdės, piktai žybtelėjo akimis, bet netarė nė žodžio.

– Nesąmonė, – tėškė atgal Kasianas, sifonai jam ant rankų liepsnojo it

rubininės ugnelės. – Nesta, pati žinai, kad kalbi nesąmones.

– Nekenčiu jo, – iškošė ji.

– Šaunu. Jis taip pat tavęs nekenčia, – atrėžė Kasianas. – Visi tavęs nekenčia,

po galais. Ar to nori? Nes, sveikinu, pasiekei savo.

Azrielis giliai, giliai iškvėpė.

Kasiano žodžiai talžė ją it kruša. Smigo į minkštą, nesaugomą vietą ir kliudė

skaudžiai. Nesta surietė pirštus it letenas, perbraukusi jais per stalą drėbė atgal:

– O dabar tikriausiai man pasakysi, kad esi vienintelis, kuris nejaučia man

neapykantos, todėl turėčiau būti tau dėkinga ir sutikti su tavimi treniruotis.

– Sakau tau, kad man jau gana .

Žodžiai grumėdami pakibo tarp jųdviejų. Nesta sumirksėjo – tik taip parodė

savo nuostabą.

Azrielis taip pat įsitempė nustebęs.

Bet Nesta atkirto Kasianui:

– Ar tai reiškia, kad baigsi varvinti dėl manęs seiles? Nes dėl to išties

palengvės, kai pagaliau suprasi užuominą.

Raumeninga Kasiano krūtinė kilnojosi, gurklys judėjo it ryjant seiles.

– Nori susideginti, prašom. Naikinkis, kiek tik širdis geidžia. – Jis pakilo

suvalgęs tik pusę vakarienės. – Treniruotės turėjo tau padėti. Ne tave nuskriausti.

Nežinau, kodėl, po velnių, to nesupranti.

– Sakiau tau: nesitreniruosiu tame nelemtame kaime.

 – Kaip nori. – Kasianas išdrožė lauk, sunkūs jo žingsniai nutolo koridoriumi.

Likusi su Azrieliu Nesta iššiepė jam dantis.

Azrielis stebėjo ją šaltai tylėdamas, nė nekrustelėdamas. Lyg matytų visa, kas

dėjosi jos galvoje. Jos kraujuojančioje širdyje.

Ji negalėjo to tverti. Todėl atsistojo suvalgiusi tik du kąsnius ir taip pat išėjo iš

valgomojo.

Grįžo į biblioteką. Šviesos degė taip pat skaisčiai kaip ir dieną, po aukštus

klaidžiojo kelios likusios kunigės. Nesta susirado savo vežimėlį, vėl prikrautą

knygų, kurias reikėjo išvežioti po lentynas.

 Amrena klydo. Patarimas laikyti ištiesus ranką buvo visiška nesąmonė, kai tas,

kuriam ją tiesei, buvo pasiruošęs nukąsti pirštus.

Kasianas sėdėjo ant plokščio kalno, kuriame buvo pastatytas Vėjo namas,

viršūnės, žvelgė žemyn į atvirą treniruočių ringą po kojomis. Virš galvos spindėjo

žvaigždės, aplink dvelkė žvarbus rudens vėjas, žadantis krintančius lapus ir šaltas

naktis. Apačioje Velarė spindėjo auksu, per ją tekanti Sidra tviskėjo visomis

vaivorykštės spalvomis.
 Jis dar niekada nenuleido rankų. Ne taip.

O buvo toks kvailai užsispyręs, taip naiviai viltingas, kad netikėjo, jog ji iš

tiesų atsisakys. Iki šiandien, kai stebėjo Nestą sėdint ant to akmens ir žinojo, kad

nori atsistoti, bet savo akimis matė, kaip ji užgniaužė tą instinktą. Matė

susaisčius save ta plienine valia.

– Nesi iš mąstytojų.

Kasianas krūptelėjo ir pasukęs galvą pamatė šalia sėdint Feirę. Ji tabalavo ore

kojomis, vėjui plaikstant rusvus auksinius plaukus, žiūrėjo į treniruočių ringą.

– Atskridai?

– Atsivėčiau. Risas sakė, kad tu garsiai mąstai. – Feirė kreivai šyptelėjo. –

Nusprendžiau pasižiūrėti, kas čia dedasi.

Jo Didžiąją Valdovę tebegaubė plonytis galios sluoksnis, nematomas plika

akimi, bet spinduliuojantis jėga. Kasianas linktelėjo jai.

– Kodėl Risis vis dar dengia tave tuo kietu skydu? – Skydas buvo toks tvirtas,

kad galėtų apsaugoti visą Velarę.

– Nes jis yra rakštis subinėje, – atsakė Feirė, bet meiliai šyptelėjo. – Vis dar

mokosi, kaip jis veikia, o aš taip ir neišsiaiškinau, kaip išsivaduoti. Bet kai

karalienės vėl kelia grėsmę, o dar įsivėlęs Beronas, ypač jei juos už virvelių tampo

Koščėjus, Risas mielai laikys jį ir toliau.

– Visa, kas susiję su tomis karalienėmis, man kelia suknistą galvos

skausmą, – burbtelėjo Kasianas. – Tikėkimės, Azas išsiaiškins, ką jos iš tiesų

rezga. Ar bent jau ką rezga Brialina su Koščėjumi.

Risas tebesvarstė, kaip reaguoti į Eriso reikalavimus. Kasianas spėjo, kad

netrukus gaus nurodymus. O tada jam teks vėl susitikti su tuo šikniumi. Kaip

generolui su generolu.

– Šiek tiek baiminuosi to, ką išsiaiškins Azrielis. – Feirė atsilošė pasirėmusi

rankomis. – Morė rytoj vėl traukia į Valahaną. Nerimauju ir dėl to. Kad parneš dar

blogesnių žinių apie jų planus.

 – Susidorosime.

– Pasakei kaip tikras generolas.

Kasianas sparnu niuktelėjo Feirei į petį – nerūpestingas, draugiškas gestas.

Niekada nedrįstų taip padaryti ilyrų moteriai. Ir ramiausi ilyrai liguistai žiūrėjo į

tai, kas ir kaip liečia jų sparnus, o juos paliesti ne miegamajame, ne per

treniruotes ar ne mirtinoje kovoje buvo didžiulis tabu. Bet Risui tai nerūpėjo, o

Kasianui reikėjo prisilietimo. Patyrė, kad jam visada reikia prisilietimo. Galbūt

dėl vaikystės, kai jų taip trūko.

Feirė, rodos, suprato, kaip jam reikia guodžiančio artumo, nes paklausė:

– Kaip prastai?

– Prastai. – Tik tiek įstengė prisipažinti.

– Bet ji vaikšto į biblioteką?

– Šiandien grįžo. Kiek žinau, galbūt ten ir tebėra.

Feirė mąsliai numykė spoksodama į miestą. Jo Didžioji Valdovė atrodė

jaunutė – Kasianas vis pamiršdavo, kokia ji iš tiesų jauna, o tiek patyrė ir pasiekė

gyvenime. Jis būdamas dvidešimt vienų dar girtuokliavo, mušėsi ir dulkinosi,

nesukdamas galvos dėl nieko, tik kaip tapti šauniausiu ilyrų kariu nuo paties

Enalijaus laikų. Feirė dvidešimt vienų išgelbėjo pasaulį, susiporavo ir rado tikrą

laimę.

Feirė paklausė:

– Ar Nesta sakė, kodėl nesitreniruoja?

– Nes manęs nekenčia.

Feirė šnirpštelėjo.

– Kasianai, ji nejaučia tau neapykantos. Patikėk manim.

– Po paraliais, tikrai taip elgiasi.

Feirė papurtė galvą.

– Ne, nejaučia. – Išgirdęs skausmingą gaidelę jos balse Kasianas susiraukė.

– Nejaučia neapykantos ir tau, – tyliai tarė jis.

 Feirė gūžtelėjo. Pamačius tą gestą jam nudiegė širdį.

– Kurį laiką maniau, kad nejaučia. Bet dabar nebežinau.

– Nesuprantu, kodėl judvi negalite tiesiog... – jis nutilo nerasdamas tinkamo

žodžio.

– Sutarti? Gražiai bendrauti? Šypsotis viena kitai? – Feirės juokas skambėjo

tuščiai. – Taip buvo visada.

– Kodėl?

– Nė neįsivaizduoju. Mums taip buvo visada, ir mūsų mamai. Ji domėjosi tik

Nesta. Į mane nekreipė dėmesio, Eleiną laikė lėlyte, kurią galima išpuošti, o

Nesta buvo jos. Mama stengėsi, kad tai suprastume. O gal jai tiesiog taip

nerūpėjo, ką mes galvojome ar kaip elgėmės, kad nė nesivargino nuo mūsų

slėpti. – Kiekvienas jos žodis buvo persismelkęs apmaudu ir įsisenėjusiu

skausmu. Kad motina taip elgtųsi su savo vaikais... – Bet kai nusiritome į skurdą,

kai pradėjau medžioti, tik pablogėjo. Mamos nebebuvo, o ir apie tėvą

nepasakyčiau, kad jis buvo su mumis. Buvo nutolęs. Tad likome tik mudvi su

Nesta, nuolat kibome viena kitai į gerklę. – Feirė pasitrynė veidą. – Esu

pervargusi, kad narpliočiau visas smulkmenas. Viskas susipynė į bjaurią

raizgalynę.

Kasianas prikando liežuvį neleptelėjęs, kad abiem seserims, rodos, reikėjo

vienai kitos, kad Nestai galbūt labiau reikėjo Feirės, nei ji suprato. O jam buvo

taip skaudu girdėti apie painią moterų praeitį, kad neįstengtų nusakyti žodžiais.

Feirė atsiduso.

– Tokią tiradą išpyliau norėdama pasakyti, kad... jei Nesta tavęs nekęstų... Aš

žinau, kaip tai atrodo, ir ji nejaučia tau neapykantos.

– Galbūt ir nekenčia po to, ką šįvakar pasakiau.

– Azrielis papasakojo. – Feirė vėl pasitrynė veidą. – Nežinau, ko griebtis. Kaip

jai padėti.

– Praėjo dar tik trys dienos, o aš jau nieko nebesugalvoju, – prisipažino ilyras.
 Jie sėdėjo tylėdami vėjeliui kedenant plaukus. Žemai apačioje virš Sidros kilo

rūkas, jį pasitiko iš daugybės kaminų rūkstantys dūmai.

Feirė paklausė:

– Tai ką mums daryti?

Kasianas nežinojo atsakymo.

– Gal darbo bibliotekoje pakaks ją ištraukti iš kiauto. – Bet tariami šie žodžiai

jau atrodė klaidingi.

Rodos, Feirė galvojo panašiai.

– Ne, bibliotekoje ji gali slėptis tyloje tarp lentynų. Biblioteka turėjo padėti

atsverti treniruotes.

Kasianas pajudino pečius.

– Na, ji sakė, kad nesitreniruos tame nelemtame kaime, tad įstrigome.

Feirė vėl atsiduso.

– Taip atrodo.

Bet Kasianas nuščiuvo. Mirktelėjęs įsispoksojo į treniruočių ringą prieš akis.

– Ką?

Jis prunkštelėjęs papurtė galvą.

– Turėjau pats susiprasti.

Feirės lūpose sukirbėjo klausiama šypsena, o Kasianas pasilenkė pabučiuoti

jai į skruostą. Bet per porą centimetrų nuo jos veido lūpas pasitiko nakties

pabučiuotas plienas.

Aišku – skydas.

– Šita apsauga beprotiška.

Feirė timptelėjo storą kreminį megztinį.

– Kaip ir Risas.

Kasianas uostelėjo bergždžiai bandydamas sugauti jos kvapą.

– Nuslopino ir tavo kvapą?

Feirė išsišiepė.
 – Viską daro vienas skydas. Helionas nejuokavo sakydamas, kad jis

neįveikiamas.

Ir, nepaisant visko, Kasianas išsišiepė atsakydamas. Mintyse atgijo

prisiminimas, kaip sutiko ją valgomajame keliais lygiais žemiau, šitą merginą,

kuri vėliau tapo jo Didžiąja Valdove. Tada buvo baisiai liesa, jos akys tokios

negyvos, tokia užsidariusi, kad ilyrui prireikė visos savitvardos nenuskristi į

Pavasario Dvarą ir nesudraskyti Tamlino į skutus.

Kasianas krestelėjęs galvą nuvijo mintį ir susitelkė į naująją įžvalgą sau prieš

nosį.

Paskutinį kartą. Pabandys paskutinį kartą.

 12 skyrius

Nesta sustojo treniruočių ringe ant Vėjo namo stogo ir susiraukė.

– Maniau, keliausime į Užuovėją.

Kasianas nuėjo prie virvinių kopėčių, ištiestų ant žemės, ir patiesino skersinį.

– Planai pasikeitė. – Kai šiandien ryte įžengė į valgomąjį pusryčiauti, jo veide

nebuvo matyti nė žymės regėto svilinamo įniršio. Azrielio nebebuvo, o Kasianas

ir neaiškino, kodėl jis išvyko. Matyt, tai buvo susiję su karalienėmis, sprendžiant

iš to, ką ji nugirdo vakar.

Suvalgiusi košę Nesta ėmė laukti Morės, bet ta taip ir nepasirodė. O Kasianas

atsivedė ją čia tylėdamas visą kelią.

Visi tavęs nekenčia. Žodžiai netilo it užgautas varpas, kuris nesiliauja gaudęs.

Pagaliau ilyras pridūrė:

– Morė grįžo į Valahaną, o Risas su Feire užsiėmę. Tad nėra kam mus nuvėtyti

į Užuovėją. Šiandien treniruosimės čia. – Jis parodė į tuščią ringą, kur nebuvo

stebinčių akių. Ir apdovanojęs ją aršia šypsena, nuo kurios Nesta net gurktelėjo,

pasakė: – Tik tu ir aš, Nesta.

 Vakar vakare Nesta sakė, kad nesitreniruos kaime. Kasianui dingtelėjo, kad ji

tai užsiminė ne kartą. Nesitreniruos tame nelemtame kaime.

Jau seniai turėjo susiprasti. Galų gale, ją pažinojo.

Gal Nesta ir nepabijojo stoti prieš patį Hiberno karalių, bet buvo velniškai

išdidi. Apsikvailinti, pasirodyti pažeidžiamai... ji mieliau mirtų. Mieliau valandų

valandas sėdėtų ant stingdančio akmens košiama ledinio vėjo nei visiems

matant pasirodytų nevykėle, ypač prieš pasipūtusius karius, pasiruošusius

išsišaipyti iš bet kurios moters, pabandžiusios kovoti kaip jie.

Kasianui nerūpėjo, kur ji treniruosis. Svarbu, kad treniruotųsi.

Jei atsisakys ir šiandien, ilyras nežinojo, ko dar galėtų griebtis.

Ryto saulė svilino žadėdama šiltą dieną, ir Kasianas nusivilko odinę striukę,

pasiraitojo rankoves.

– Na? – paklausė pakėlęs akis ir pažvelgęs jai į veidą.

– Aš...

Pamačius Nestos dvejonę jam skausmingai sugniaužė krūtinę. Bet ilyras

sutrypė galvą keliančią viltį, lėtai pasiraitojo kitą rankovę. Spėliojo, ar Nesta

pastebėjo, kad jam virpa pirštai.

Apsimesk, kad viskas normalu. Neišgąsdink jos.

Čia ji neturėjo kur padėti savo dailaus užpakaliuko. Kasianas iš anksto

patraukė šezlongus, ant kurių įsitaisiusi Amrena, kartais ir Morė, mėgo degintis,

kol jis ir kiti treniruodavosi.

Nestai likus stovėti tarpdury, Kasianui išsprūdo:

– Siūlau sandorį.

Jos akys žybtelėjo. Fėjos sandorių tuščiai nežada. Kasianas žinojo, kad Feirė

apie tai pamokė seserį, kai toji čia tik atvyko. Dėl visa ko. Sprendžiant iš

nepatiklaus Nestos žvilgsnio, ji prisiminė ir Feirės įspėjimą: fėjų sandoriai

saistomi kerų ir ištatuiruojami ant odos. Tos tatuiruotės neišbluks, kol neištesės

sandorio. O jei jį sulaužys... kerai skaudžiai nubaus.

Kasianas stovėjo it niekur nieko.

– Jei dabar pat valandą pasitreniruosi, būsiu skolingas tau paslaugą.

– Man iš tavęs nereikia jokių paslaugų.

– Tada pati sakyk kainą. – Kaip įmanydamas stengėsi suvaldyti

besidaužančią širdį. – Valanda treniruočių mainais už bet ką, ko tik panorėsi.

– Kažkokia kvailystė. – Ji prisimerkė. – Maniau, tu generolas. Ar neturėtum

būti kietas derybininkas?

 Jo lūpų kampučiai užsirietė aukštyn. Nesta nesipriešino.

– Tau neturiu jokios strategijos.

Nesta vėrė jį žvilgsniu.

– Bet ką, ko panorėsiu?

– Bet ką. – Jis kreivai šyptelėjo. – Na, jei tik nepaliepsi kristi iš dangaus ir

susikiužinti makaulės į žemę.

Ji nenusišypsojo, kaip tikėjosi. Nestos akys virto ledo šukėmis.

– Išties manai, kad aš taip galėčiau?

– Ne, – atsakė nedvejodamas.

Ji kiečiau sučiaupė lūpas. Lyg juo netikėdama. Kasianas pastebėjo violetines

dėmes jai po akimis. Kaip ilgai ji vakar dirbo bibliotekoje? Nebūtų sumanu

klausti, kodėl vakar taip ilgai naktinėjo. Pasiliks tą mūšį kitam kartui. Pavyzdžiui,

po valandos.

Nesta vėl jį nužiūrėjo, ir Kasianas prisivertė nejudėti, atrodyti atviras ir

nepavojingas, o ne taip, lyg laikytų ištiesęs savo širdį kruvinose rankose.

Pagaliau ji tarė:

– Gerai. Sakykime, tai bus paslauga. Kokios tik panorėsiu.

Pavojinga su tuo sutikti. Mirtina. Kvaila. Bet jis atsakė:

– Gerai.

Ištiesė ranką. Paskutinį kartą.

Laikyk ištiesęs ranką.

– Sandoris. – Jis atrėmė plieninį jos žvilgsnį ne ką prastesniu. – Treniruokis su

manim valandą, ir būsiu tau skolingas vieną paslaugą, kokios tik panorėsi.

– Sutarta. – Nesta suėmė jo delną ir tvirtai paspaudė.

Juos nukratė kerai, Nesta aiktelėjusi atšlijo.

Kasianas leidosi purtomas magijos, it stovėtų kaimenėje šuoliuojančių

arklių. Ištvėrė nė nemirktelėjęs. Kad ir kokia buvo Nestos galia, ji dar sustiprino

sandorį. Ir jo padarinius.
 Pagaliau ilyras apžiūrėjo savo delnus, plikus riešus, ieškodamas bent kokio

pėdsako, papildančio sėkmę ir šlovę simbolizuojančias ilyriškas tatuiruotes.

Nieko.

Turėjo kur nors būti.

Kasianas nusivilko marškinius ir apžiūrėjo savo raumeningą liemenį. Nieko.

Priėjęs prie siauro veidrodžio, atremto į vieną ringo galą, ten palikto savo

technikai stebėti, kai treniruojiesi vienas. Sustojęs prieš jį persisuko ir per petį

apžiūrėjo savo ištatuiruotą nugarą.

Vidury jos, pačiame ilyriška nugara besirangančios tatuiruotės centre,

atsirado naujas raštas. Aštuonkampė žvaigždė, keturios pagrindinės jos viršūnės

smailėdamos vedė nugaros įdubimu ir per jo kraštus, susipynusios su ilyriškomis

tatuiruotėmis. Linijos nuo kairio ir dešinio kraštų smigo tiesiai į sparnus, juoda

spalva įsiliejo į juodą. Kasianas žinojo, kad tokia pat tatuiruotė puošia ir Nestos

nugarą. Žiūrėjo į ją bandydamas negalvoti apie nuogą jos nugarą, dabar

pažymėtą juodu tušu.

O Nesta nepažvelgė į veidrodį.

Ne, jos akys smigo į jo liemenį. Į krūtinę, pilvo raumenis, į plikas rankas.

Kasianas matė tvinkčiojant jos kaklo gyslas.

Vyras nedrįso sujudėti jos žvilgsniui slystant raumenų V raide, besileidžiančia

po kelnių juosmeniu. Matydamas ją prisimerkus, blakstienoms suplazdėjus,

blyškią odą išmušus raudoniui.

Ilyro kraujas taip pat užkaito, oda glaudžiau aptempė kaulus ir raumenis, it

jusdama jos mėlynų ir pilkų akių prisilietimą, lyg tai jos pirštai brauktų jam per

pilvą. Žemiau.

Žinojo, kad geriau neleptelėti ko nors erzinančio. Pakiršink, ir ji ne tik

atsisakys treniruotis – Katilas nematė jų sandorio, – bet ir nustos taip į jį žiūrėti.

Nestos akys lėtai kilo jo kūnu, stabtelėjo prie ryškių krūtinės raumenų ir

ilyriškos tatuiruotės, kuri sukosi spirale ant vieno jų ir leidosi kaire ranka. Na, gal
jis kiek ir įsitempė. Šiek tiek. Kasianas kimiai išspaudė:

– Pasiruošusi?

Teišverda jį Katile, žinojo, kad klausimas slepia tiek prasmių, jog ir pats

neįstengtų visų išnarplioti.

Iš žybtelėjusių Nestos akių suprato, kad ir ji tai išgirdo. Bet moteris tik

mankštindama pakilojo pečius.

– Gerai. Esu skolinga tau valandą treniruočių.

– Tai jau tikrai, po paraliais. – Kasianas suvaldė kvėpavimą, nustūmė

šėlstantį geismą šalin. Patraukė į ringo vidurį, bet marškinių nusprendė

neapsivilkti. Nes diena buvo šilta. Jo oda degte degė.

Jis mostelėjo į ringą šalia savęs ir apdovanojo Nestą plačiausia šypsena.

– Na, Arčeron, pažiūrėkime, ką sugebi.

 Sandoris su Kasianu. Nesta pati nežinojo, kaip leidosi įkalbama susisieti su

juo kerais, leidosi jų pažymima, bet...

Visi tavęs nekenčia .

Gal vien dėl to sutiko su šita beprotybe. Nė neįsivaizdavo, kokios paslaugos iš

jo pareikalaus, bet... gerai. Šis treniruočių ringas su aukštomis sienomis, kur juos

stebėjo tik dangus, – na, čia leis jam užkurti pirtį.

Nesvarbu, kad Kasianas be marškinių atrodė kone vulgariai, net ir bronzinę

odą marginant daugybei randų. Vagojantis jo kairį krūtinės raumenį atrodė ypač

kraupiai – žinojo, kad šis randas atsirado ne per karą su Hibernu. Nenorėjo nė

galvoti, kas sugebėjo palikti tokią žymę ant jo greitai gyjančio kūno. Ypač kai visi

šiurpiosios per karą patirtos žaizdos pėdsakai jau pradingo. Liko tik pūpsantys

raumenys ir oda.

Bet rimtai, jis turėjo tiek raumenų, kad Nesta visų ir nesuskaičiavo. Po galais,

net ant šonkaulių. Nežinojo, kad jų ten būna. O ta V raidė, besileidžianti į kelnes,

it auksinė strėlė, rodanti būtent į tai, ko ji norėjo...

Nesta krestelėjusi išmetė mintį iš galvos ir nuėjo prie Kasiano į ringo centrą.

Tas vypsojo it demonas.

Sustojo per gerą metrą nuo jo ryto saulei kaitinant plaukus, šildant skruostus.

Jau seniai nestovėjo taip arti su juo nesiginčydama ar nesiriedama.

Kasianas pajudino galingus pečius, odą marginančios tatuiruotės sujudėjo

virš raumenų.

– Gerai. Pradėsime nuo pagrindų.

– Nuo kalavijų? – Ji parodė į ginklų stovą prie sienos kairėje netoli arkos,

vedančios į laiptinę.

Ilyro lūpose šmėstelėjo šypsena.

– Su kalavijais dar nesitreniruosi. Turi išmokti judėti, išlaikyti pusiausvyrą.

Prieš paimdama net medinį treniruočių kardą turėsi sustiprėti ir pajusti savo

kūną. – Dirstelėjo į jos batus. – Kojas ir kvėpavimą.

Ji sumirksėjo.

– Pėdas?

– Ypač pirštus.

Kasianas kalbėjo visiškai rimtai.

– Ko galima mokytis apie pirštus?

– Išmokti įsispirti į žemę, paskirstyti savo svorį – tai yra viso kito pagrindas.

– Treniruosiu savo kojų pirštus.

 Jis sukikeno.

– Manei, nuo pat pirmosios dienos švaistysiesi kalavijais ir laidysi strėles?

Pasipūtęs šiknius.

– Mano seserį metei į treniruočių ringą ir būtent taip padarei.

– Tavo sesuo jau turėjo įgūdžių, kurių tu neturi, ir mažiau laiko.

Feirė tuos įgūdžius įgijo medžiodama, kad jie nemirtų iš bado. Medžiodama,

kol Nesta saugiai, šiltai sėdėjo namie ir leido jaunėlei vienai klaidžioti po

miškus. Išlavinti įgūdžiai padėjo Feirei išgyventi Didžiųjų Fėjų baisybes, bet... ji

juos turėjo tik todėl, kad neturėjo pasirinkimo. Nes Nesta nieko nesiėmė.

Nesiėmė atsakomybės.

Ji pastebėjo įdėmų Kasiano žvilgsnį. Lyg girdėtų tas mintis, jaustų slegiantį jų

svorį.

– Feirė išmokė mane šaudyti lanku. – Buvo vos kelios pamokos ir kadai kada,

bet Nesta nepamiršo. Tai buvo vienas tų retų kartų, kai ji su Feire buvo

sąjungininkės.

– Ne ilyrišku lanku. – Kasianas mostelėjo ranka į stovą su didžiuliais lankais ir

strėlinėmis, stovintį prie veidrodžio. Lankai buvo kone moters ūgio. – Tik

suaugęs įgavau užtektinai jėgų užverti vieno jų templę.

Nesta sunėrė rankas ir pabarbeno pirštais sau per bicepsus.

– Tai aš čia valandą vizginsiu pirštus?

Kasiano lūpose vėl pražydo šypsena.

– Taip.
 Netrukus Nesta suprakaitavo. Jai maudė pėdas, kojos virto žele.

Nusiavusi batus su Kasianu pakartojo kelias stovėsenas, tikslas buvo įtempti

kojų pirštus, laikyti pusiausvyrą ir apskritai kvailai atrodyti. Bent šalia nebuvo

nieko, kas pamatytų ją stovint ant vienos kojos ir lenkiantis per klubus, keliant

kitą koją atgal. Ar prisilaikant už dviejų medinių stulpelių ir mosuojant koja nuo

vieno prie kito, vis aukščiau ir aukščiau. Arba darant paprastus pritūpimus,

kuriuos, pasirodo, darė netinkamai, blogai paskirsčiusi svorį ir pernelyg išrietusi

nugarą.

Paprasčiausius, kvailus pratimus. Ir visiškai susimovė.

Rodos, Kasianui taip pat nepadarė įspūdžio, kai ji atsitiesė po išlaikyto

pritūpimo, kurį jis privertė daryti laikant virš galvos medinę lazdelę.

– Stokis tiesiai, kelk galvą tiesiai.

Nesta taip ir padarė.

– Ne. – Jis mostelėjo jai vėl pritūpti. – Kelk galvą tiesiai. Neriesk nugaros ir

nesilenk į priekį. Stokis tiesiai.

– Taip ir darau.

– Tu kūpriniesi. Stumkis kojomis nuo žemės. Įsispirk pirštais ir kelk galvą

tiesiai – gerai. – Atsitiesusi ji perliejo ilyrą piktu žvilgsniu. Kasianas tik atsakė: –

Padaryk dar vieną, ir valanda baigsis.

Ji taip ir padarė, sunkiai šnopuodama, tirtančiais keliais, šlaunis svilinant

skausmui. Baigusi pasirėmė lazdele, kurią per pratimą laikė virš galvos.

– Viskas?

– Nebent nori tartis dėl antros valandos.

– Tikrai nori būti man skolingas dvi paslaugas?

– Jei taip įtikinsiu baigti pamoką, mielai.

– Nesu tikra, kad ištverčiau dar bent vieną tempimą.

– Tada atliksime kvėpavimo pratimą, o paskui atvėsime.

– Ką reiškia atvėsime?

– Dar prasitampysime. – Jis išsišiepė. Nestai jau besižiojant paaiškino: –

Atvėsimo tikslas yra grįžti į poilsio būseną ir sumažinti raumenų sąstingį, kurį

patirsi vėliau.

Kasianas kalbėjo dalykiškai, todėl Nesta paklausė:

– O koks tas kvėpavimo pratimas?

– Kaip ir skamba. – Jis uždėjo ranką sau ant pilvo, tiesiai ant tų pūpsančių

raumenų, ir giliai įkvėpė, paskui pamažu išpūtė orą. – Kovodami jėgos

semiamės iš daug ko, o kvėpavimas yra vienas iš pagrindų. – Jis kinktelėjo į jos

laikomą lazdelę. – Besk ja į priekį, lyg bandytum ką nors padurti ietimi.

Nesta kilstelėjo antakį, bet padarė, kaip liepta – nerangiai ir nemokšiškai.

Kasianas tik linktelėjo.

– Dabar dar kartą, tik smeigdama įkvėpk.

Ji taip ir padarė, judesys buvo kur kas silpnesnis.

– Ir dar kartą, bet iškvėpdama.

Prireikė sekundėlės ar dviejų pataikyti į kvėpavimo ritmą, tada iškvėpdama

smeigė lazda į priekį. Jos rankomis, kūnu plūstelėjo jėga.

Nesta sumirksėjusi pažvelgė į lazdą.

– Pajutau skirtumą.

– Viskas susiję. Kvėpavimas, pusiausvyra ir judėjimas. – Pūpsantys raumenys

kaip šitie, – jis patapšnojo per absurdiškai ryškų savo presą, – ničnieko nereiškia,

jei nemoki jų panaudoti.

– Tai kaip išmokti valdyti kvėpavimą?

Kasianas vėl nusišypsojo, rudos akys švytėjo saulėje.

– Štai taip.

Ir pradėjo dar vieną judesių seriją, paprastų paprasčiausių, kai rodė jis, bet

kone neįmanomų suderinti, kai pabandė atkartoti. Bet Nesta sutelkė dėmesį į

kvėpavimą, į jo teikiamą jėgą, lyg jos plaučiai būtų didžiulės kalvės dumplės.

Saulė kilo aukščiau, keliavo per treniruočių aikštę, šešėliai judėjo kartu su ja.

Įkvėpk. Iškvėpk. Kvėpavimą dar pabrėžė gilus įtūpstas ar pritūpimas, ar

stovėjimas ant vienos kojos. Tie patys pratimai, kuriuos darė pirmą valandą,

atnaujinti pridėjus kvėpavimą.

Įkvėpti ir iškvėpti, leisti kūnui ir protui dirbti nesiblaškant.

Kasiano nurodymai buvo tvirti, bet švelnūs, drąsinantys ir neerzinantys.

Laikyk, laikyk, laikyk – ir iškvėpk. Gerai. Dar kartą. Dar. Dar.

Kai jis pagaliau liepė atsigulti ant juodo kilimėlio ringo gale, ji buvo visa
permirkusi prakaitu, visa visutėlė tirtėjo.

– Atvėsimas. – Kasianas priklaupęs patapšnojo per kilimėlį.

Ji buvo per daug išvargusi, kad dar prieštarautų, griūte griuvo šalia ir užvertė

akis į dangų.

Žydras skliautas driekėsi be galo be krašto, saulė gėlė ant veido džiūstantį

prakaitą. Akinamoje mėlynėje plaukė skysti debesėliai, nė kiek netrikdomi jos

vargų.

Jos protas tapo vaiskus kaip dangus, rūkas ir slėgę šešėliai išgaravo.

– Mėgsti skraidyti? – Pati nežinojo, iš kur iškilo tas klausimas.

Kasianas pasižiūrėjo žemyn į ją.

– Dievinu, – pasakė visai atvirai. – Tai laisvė, džiaugsmas ir iššūkis.

– Užuovėjoje sutikau parduotuvės savininkę pakirptais sparnais. – Nesta

pasisukusi pažiūrėjo į jį. Kasianas sukando dantis. – Kodėl ilyrai taip daro?

– Norėdami valdyti savo moteris, – tramdydamas pyktį atsakė Kasianas. –

Sena tradicija. Mudu su Risu bandėme ją sunaikinti, uždraudėme įstatymu, bet

tarp Didžiųjų Fėjų permainos lėtai prigyja. Tarp tokių užsispyrusių asilų kaip

ilyrai – dar ilgiau. Emerė – spėju, sutikai ją, nes ji vienintelė parduotuvę turinti

moteris – praslydo pro plyšius. Tai įvyko valdant Amarantai, ir... daug mėšlo

praslysta pro plyšius.

Jo akyse šmėstelėjo skausmas ne tik dėl to, ką Emerei padarė jos tėvas,

suprato Nesta, bet ir dėl penkiasdešimties metų senumo prisiminimų. Dėl

kaltės.

Ir galbūt norėdama apginti jį nuo tų prisiminimų, nuvyti nepelnytą kaltę jo

akyse, ji įsitaisė ant kilimėlio ir tarė:

– Atvėsimas.

– Koks entuziazmas.

Nesta sugavo jo žvilgsnį.

– Aš... – ji atsikrenkštė. Nekentė savęs už tai, kad sudvejojo, ir prisivertė

ištarti: – Kvėpavimo pratimas padėjo išvalyti galvą nuo... – Siaubo. Bjaurasties.

Kančios. – Nuo triukšmo.

– Ak, – karys supratingai linktelėjo, – man taip pat.

Akimirką Nesta laikė jo žvilgsnį, stebėjo vėją plaikstant ant pečių krintančių

plaukų sruogas. Sukirbėjus instinktui paliesti tas juodas it smala sruogas, ji

prispaudė delnus prie kilimėlio, lyg bandydama ziškai susitvardyti.

– Taigi, – Kasianas atsikrenkštė, – atvėsimas.

 Ji puikiai pasidarbavo. Išties gerai.

Nesta baigė atvėsimo pratimus ir išsitiesė ant juodo kilimėlio, lyg reikėtų

sutelkti mintis. Sukaupti jėgas.

Kasianas jos neskubino, atsistojęs patraukė prie staliuko šalia įėjimo.

– Gerk tiek vandens, kiek tik tilps. – Paėmęs pripylė dvi stiklines iš ąsotėlio

ant stalo. Grįžo pas ją guršnodamas iš savosios.

Nesta liko gulėti ištiesusi galūnes, užsimerkusi, jos plaukai ir prakaituota oda
blizgėjo saulėje. Vyrui prieš akis iškilo neprašytas vaizdas: ji taip guli jo lovoje,

pasotinta, išsekinta palaimos.

Jis šiaip ne taip nurijo seiles. Nesta pramerkė vieną akį, lėtai atsisėdo ir

paėmė jo siūlomą vandenį. Jį išmaukusi suprato, kokia yra ištroškusi, ir pakilo

ant kojų. Kasianas stebėjo, kaip nuėjo prie ąsočio, dar du kartus prisipylė ir išgėrė

stiklinę, tik tada pagaliau ją padėjo.

– Taip ir nesakei, ko nori už antrą valandą treniruotės, – pagaliau tarė jis.

Nesta žvilgtelėjo per petį. Buvo įraudusi, kokios jau nematė labai, labai

seniai, akys žibėjo. Sakė, kad kvėpavimo pratimai jai padėjo. Nuramino.

Matydamas šiek tiek pasikeitusią išraišką, tuo tikėjo.

Dar reikės pažiūrėti, kas bus, kai atslūgs euforija. Žingsnelis po žingsnelio, jis

patikino save. Mažyčiais, mažyčiais žingsneliais.

Nesta atsakė:

– Antroji valanda buvo dovanų.

Ji nesišypsojo, nė nemirktelėjo, bet Kasianas išsišiepė.

– Dosnu iš tavo pusės.

Ji pavartė akis, bet be įprastinės pagiežos.

– Prieš eidama į biblioteką turiu persirengti.

Nestai bežengiant pro durų arką į tamsią laiptinę, Kasianui išsprūdo:

– Ką pasakiau vakar, kad visi tavęs nekenčia, – tai netiesa.

Ji sustojo, melsvai pilkos akys atšalo.

– Tai tiesa.

– Netiesa. – Jis drįso žengti žingsnį arčiau. – Čia esi todėl, kad nejaučiame tau

neapykantos. – Ilyras atsikrenkštęs persibraukė pirštais per plaukus. – Norėjau,

kad tai žinotum. Kad mes, kad aš nejaučiu tau neapykantos.

Nesta žiūrėjo jam į akis – kas žino, ką jose išskaitė. Tikriausiai daugiau, nei

buvo protinga parodyti. Bet galiausiai tyliai atsakė:

– O aš niekada nejaučiau neapykantos tau, Kasianai.

 Tai tarusi įėjo pro namo arką, lyg nebūtų kirtusi jam tiesiai į paširdžius, pirma

žodžiais, paskui pavadinusi vardu.

Tik jai nusileidus laiptais, vyras iškvėpė sulaikytą orą.

 13 skyrius

Ji buvo išbadėjusi. Dėliojant į lentynas knygą po knygos Nestos galvoje

daugiau nebuvo jokios kitos minties. Tik alkis ir maudžiantis kūnas. Šlaunys

degė rampa žengiant kiekvieną žingsnį – aukštyn ir žemyn. Rankos vos pakėlė

knygas į jų poilsio vietas.

Ir taip skaudėjo vien nuo tempimo ir pusiausvyros pratimų. Nesta nenorėjo

nė pagalvoti, kaip jaustųsi po tokios treniruotės, kokią matė atliekant Kasianą.

Apgailėtina, kokia ji silpna. Apgailėtina, kad dabar negalėjo žengti nė

žingsnio nesusiraukusi.

– Atvėsimas, kurgi ne, – suniurnėjo pasvėrusi rankose knygą. Dirstelėjusi į

pavadinimą suvaitojo. Knygos vieta buvo kitoje šito aukšto pusėje – už gerų

penkių minučių kelio centriniu atriumu, paėjus begaliniu koridoriumi. Visai

tikėtina, kad jai pusiaukelėje sulinks kojos.

Suurzgė pilvas.

– Tavim pasirūpinsiu vėliau, – tarė knygai ir perskaitė vežimėlyje likusių

tomų pavadinimus. Laimei ar nelaimei, nė vienos nereikėjo padėti tame

pačiame skyriuje kaip pirmosios. Tempti iki ten vežimėlį būtų baisus darbas –

geriau nunešti tik tą tomą, nors kelionė dėl vienos knygos iš principo ir būtų

beprasmė.

Na, šiaip ar taip, ji neturėjo, kaip geriau praleisti laiką. Dieną. Gyvenimą.

Aiškumas, kurį pajuto treniruodamasi ringe ir viršutiniuose lygiuose, vėl

ištirpo rūke. Ramybė ir tyla, kurias sugebėjo pasiekti mintyse, išsisklaidė it

dūmai. Tik judėdama sulaikys juos atstu.

Nesta rado kitą reikiamą lentyną – gerokai virš galvos, o aplink nesimatė

jokios taburetės. Ji pasistiebė ant pirštų galų, kojų raumenys degė, bet vis tiek

nepasiekė. Nesta buvo iš aukštesnių moterų, gerais penkiais centimetrais

aukštesnė už Feirę, bet šitos lentynos nepasiekė. Suniurnėjusi pabandė įstumti

knygą pirštų galais, įtempusi rankas.

– O, puikumėlis. Čia tu, – tolėliau tarpueily pasigirdo pažįstamas balsas.

Nesta atsisukusi pamatė prie jos einančią Gvinę pilnu glėbiu knygų, vario

plaukai žibėjo blausioje šviesoje.

Nesta nesivargindama nutaisyti malonios išraiškos nusileido ant kojų.

Gvinė pakreipė galvą, lyg pagaliau supratusi, ką ji darė.

– Nejau negali padėti jos į lentyną kerais?

– Ne, – atsakė šaltai ir nedraugiškai.

Gvinė susiraukė.

– Juk nenori pasakyti, kad viską dėjai ranka ?

– Kaip dar galėjau dėti?

Mergina primerkė žalsvai mėlynas akis.

– Juk turi galių, ar ne?

– Ne tavo reikalas. – Niekieno reikalas. Ji neturėjo jokių įprastų Didžiųjų Fėjų

talentų. Jos galia – ta esybė – buvo visiškai svetima. Bjauri.

Bet Gvinė tik gūžtelėjo.

– Kaip pasakysi. – Ir nė nepaklaususi įbruko knygas Nestai į glėbį. – Jas

galima sudėti į vietas.

Nesta susvyravo nuo knygų svorio ir perliejo ją piktu žvilgsniu.

Gvinė nekreipdama dėmesio apsidairė ir nuleidusi balsą pasiteiravo:

– Ar matei septintą Lavinijos Didžiojo karo tomą?

Nesta pasirausė atmintyje.

 – Ne. To dar nebuvau užtikusi.

Gvinė susiraukė.

– Jo nėra lentynoje.

– Vadinasi, paėmė kažkas kitas.

– To ir bijojau. – Mergina teatrališkai atsikvėpė.

– Kodėl?

Gvinė dar nuleido balsą ir lyg sąmokslininkė sukuždėjo:

– Dirbu su labai... reikliu asmeniu.

Nesta kažką prisiminė. Klota aną dieną sakė, kad Gvinė dirba kažkokiai

Merilei. Jos dešinei rankai.

– Kaip suprantu, ne itin ją mėgsti?

Gvinė pasirėmė į vieną iš lentynų ir sunėrė rankas, atsainus judesys nederėjo

su kunigės mantija. Kita vertus, ji nenešiojo gobtuvo ir mėlyno akmens ant

kaktos.

– Atvirai kalbant, nors daugelį čia gyvenančių moterų laikau seserimis, yra

kelios, kurių nepavadinčiau labai maloniomis.

Nesta šnirpštelėjo.

Gvinė vėl apsidairė aplink.

– Žinai, kodėl mes visos čia. – Jos akis aptraukė šešėlis – pirmą kartą Nestai

matant. – Visos ištvėrėme... – ji pasitrynė smilkinius. – Tad man bjauru, bjauru

negražiai kalbėti apie vieną iš mano seserų čia. Bet Merilė nemaloni. Visiems.

Net Klotai.

– Dėl to, ką patyrė?

– Nežinau, – Gvinė patraukė pečiais. – Žinau tik tiek, kad mane paskyrė dirbti

su Merile, padėti jai atlikti tyrimą, ir galbūt padariau mažytę mažutėlę klaidelę. –

Ji susiraukė.

– Kokią klaidą?

Gvinė atsikvėpė užvertusi galvą.

 – Vakar turėjau atnešti Merilei septintą Didžiojo karo tomą su glėbiu kitų

knygų. Galiu prisiekti, kad ir atnešiau, bet šiandien ryte, užsukusi į jos kabinetą,

pažiūrėjau į krūvelę ir pamačiau, kad jai atnešiau aštuntą tomą.

Nesta susivaldė nenusivaipiusi.

– O tai pasaulio pabaiga?

– Šiandien neradusi ji man nuraus galvą. – Gvinė pamindžikavo. – O tai gali

nutikti bet kurią akimirką. Išėjau, kai tik galėjau, bet knygos nėra savo vietoje. –

Mergina nustojo trypčioti. – Net jei rasčiau knygą, Merilė pastebėtų, kaip

padėčiau ją į stirtą.

– Negali tiesiog pasakyti? – Nejau Gvinė rimtai galvojo, kad ją užmuš? Nors,

dingtelėjo Nestai, su fėjomis tai visai įmanoma. Nepaisant to, kad čia buvo

taikos vieta.

– Dievai mato, ne. Merilė nepriima klaidų. Knyga turėjo būti ten, sakiau jai,

kad atnešiau, bet... susimoviau. – Kunigė išblyško. Atrodė, kad jai kone negera.

– Kodėl tai svarbu?

Tose kerinčiose akyse sukirbėjo jausmai.

– Nes aš nemėgstu susimauti. Negaliu... – Gvinė papurtė galvą. – Nebenoriu

klysti.

Nesta nežinojo, ką begalvoti apie tokį teiginį. Tad tik numykė:

– Aha.

Gvinė kalbėjo toliau:

– Šitos moterys priėmė mane. Suteikė prieglobstį ir šeimą, padėjo gyti. –

Plačios jos akys vėl aptemo. – Negaliu jų nuvilti, niekada. Ypač tokios reiklios

kaip Merilė. Net ir dėl, rodos, smulkmenų.

Šaunu, nors Nesta ir nenorėjo to pripažinti.

– Ar nuo tada, kai čia atvykai, buvai nusileidusi nuo kalno?

– Ne. Čia atvykusios niekur nebeiname, kol nesame pasiruošusios iškeliauti –

grįžti į platųjį pasaulį. Nors kai kurios čia pasilieka visam laikui.
 – Ir niekada nebemato saulės šviesos? Niekada nebekvėpuoja tyru oru?

– Savo miegamuosiuose turime langus. – Pamačiusi Nestą sutrikus

patikslino: – Jie kalno šlaite, paslėpti apžavais. Apie juos žino tik Didysis

Valdovas, nes apžavai jo. Na, dabar žinai ir tu.

– Bet laukan neišeinate?

– Ne, – Gvinė papurtė galvą, – neišeiname.

Nesta žinojo, kad turėtų tuo ir baigti pokalbį, bet paklausė:

– O ką veikiate išėjusios iš bibliotekos? Praktikuojate savo... religinius

įsitikinimus?

Gvinė tyliai nusijuokė.

– Be kita ko, garbiname Motiną, Katilą ir aukštesnes jėgas. Auštant ir

leidžiantis saulei rengiame apeigas, taip pat visomis šventomis dienomis.

Matyt, Nesta susiraukė, nes Gvinė šnirpštelėjo.

– Nėra taip jau nuobodu. Apeigos gražios, o giesmės tokios žavingos kaip

gražiausios dainos koncertų salėje.

Išties skambėjo įdomiai.

– Vakarinės apeigos, – kalbėjo Gvinė. – Žinai, giesmės man visada buvo

įdomiausia dalis. Tik ne čia. Buvau kunigė, dar tik patarnautoja, ir prieš čia

atkeliaudama. – Kiek tyliau pridūrė: – Sangravoje.

Pavadinimas Nestai skambėjo pažįstamai, bet neprisiminė, iš kur.

Mergina papurtė galvą, strazdanos išsiskyrė pablyškusiame veide.

– Turiu grįžti pas Merilę, kol dar nepradėjo domėtis, kur aš. Ir sugalvoti, kaip

apsaugoti savo kailį, kai krūvoje neras tos knygos, – ji kinktelėjo į knygas Nestos

rankose. – Ačiū.

Ta tik linktelėjo, ir kunigė nuėjo, rusvi plaukai pradingo iš akių.

Nesta tik šiek tiek raukydamasi ir niurnėdama parėjo iki vežimėlio, nors taip

ilgai stovėjus su Gvine vėl pajudėti buvo kone neįmanoma.

Pro šalį tylut tylutėliai praėjo kelios kunigės – arba tiesiai pro ją, arba
aukštesniame ar žemesniame lygiuose. Visa biblioteka buvo tyli it kapas. Tik

Gvinė suteikė jai spalvų ir garsų.

Ar ji visą nemirtingą gyvenimą pasiliks čia, užrakinta po žeme?

Kaip gaila. Tiesa, visai suprantama po to, ką patyrė Gvinė, – ką patyrė ir

išgyveno visos tos moterys. Bet ir gaila.

Nesta pati nežinojo, kodėl pasielgė, kaip pasielgė. Kodėl palaukusi, kol šalia

nieko nebebuvo, bibliotekos tyloje paklausė:

– Gal gali padaryti man paslaugą?

Galėjo prisiekti, kad dulkėta prietema nuščiuvo ir smalsiai sukluso. Tad

paklausė dar kartą:

– Gal gali man atnešti septintą Didžiojo karo tomą? Autorė kažkokia

Lavinija. – Namui buvo nesunku atsiųsti jai maisto – galbūt ras ir tą knygą?

Nesta galėjo prisiekti, kad vėl stojo ta smalsi tyla, paskui išsisklaidė.

O tada kažkas šleptelėjo ant jos vežimėlio – ant knygų šūsnies nukrito pilka

oda įrišta knyga su sidabrinėmis raidėmis ant viršelio. Nestos lūpos užsirietė į

viršų.

– Ačiū. – Palei kojas padvelkė švelnus, šiltas vėjelis, lyg katė būtų prasmukusi

sveikindamasi ir atsisveikindama.

Pro šalį einant kitai kunigei Nesta prisiartino prie jos.

– Atsiprašau.

Ta taip greitai sustojo, kad šviesi mantija net siūbtelėjo į priekį, mėlynas

akmuo ant gobtuvo žibėjo blausioje laumių rutulių šviesoje.

– Taip? – klausė tyliai, kimiai. Iš po gobtuvo kyšojo garbanoti juodi plaukai,

dailios, gležnos rankos buvo ryškiai rudos spalvos. Kaip ir Klota, veidą slėpė po

gobtuvu.

– Merilės kabinetas... kur jis? – Nesta parodė į vežimėlį už nugaros. – Turiu jai

kelias knygas, bet nežinau, kur dirba.

Kunigė parodė ranka.

– Trimis lygiais aukščiau – antrajame, koridoriaus gale dešinėje.

– Ačiū.

Kunigė nuskubėjo toliau, lyg jai būtų per daug net tokio trumpo pokalbio.

O Nesta pakėlė akis.

Maudžiantis kūnas protestavo paprašius jo sėlinti, bet, laimei, Nesta pakeliui

nieko nesutiko. Ji pasibeldė į uždarytas medines duris.

– Įeikite.

Atidariusi duris pamatė stačiakampę celę, tolimajame gale stovėjo stalas, abi

ilgosios sienos buvo nukabinėtos knygų lentynomis. Kairėje nuo stalo stovėjo

nedidelis gultas, antklodė ir pagalvė lygiai paklotos. Lyg gobtuvą užsitraukusi

kunigė, sėdinti nugara į Nestą, nė nesivargintų kartais grįžti į miegamąjį

pamiegoti.

Gvinės nematyti. Nestai dingtelėjo – gal ją jau atleido dėl vadinamosios

klaidos?

Bet ji vis tiek žengė kelis žingsnius į kambarį ir nužvelgusi lentyną dešinėje

tarė:

– Atnešiau prašytas knygas.

Kunigė sėdėjo palinkusi prie darbo, kambaryje krebždėjo pieštukas.

– Puiku. – Nė neatsisuko. Nesta nužiūrėjo kitą lentyną.

Štai aštuntas Didžiojo karo tomas. Nesta tyliai žengė link jo, o tada kunigė

pakėlė galvą.

– Aš neprašiau daugiau knygų. Ir kur pasidėjo Gvineta? Turėjo grįžti jau prieš

pusvalandį.

Nesta paklausė taip abejingai ir kvailai, kaip tik įstengė:

– Kas ta Gvineta?

Tai išgirdusi Merilė atsisuko, ir Nesta išvydo stebėtinai jauną – ir stulbinamai

gražų – veidą. Visos Didžiosios Fėjos buvo gražios, bet, palyginti su Merile, net

Morė atrodė pilka.

Balti it ką tik iškritęs sniegas plaukai sudarė kontrastą su šviesiai ruda oda,

sutemų dangaus spalvos akys sumirksėjo kartą, antrą. Lyg jai reikėtų sutelkti

dėmesį į čia ir dabar, atsiplėšti nuo darbo. Moteris pamatė Nestos odos šarvus,

kad ji nedėvi mantijos, į kasą supintų plaukų nedabina akmuo, ir paklausė:

– Kas tu tokia?
 – Nesta. – Ji pakilojo rankoje laikomas knygas. – Man liepė jas atnešti jums.

Aštuntas Didžiojo karo tomas gulėjo vos už kelių centimetrų. Jei tik ištiestų

ranką kairėn, galėtų pačiupti nuo lentynos. Pakeisti septintu tomu iš stirtos

rankose.

Merilė primerkė įspūdingas akis. Atrodė ne vyresnė už Nestą, bet ją supo

nemaloni dūzgianti energija.

– Kas tau taip liepė?

Nesta sumirksėjo, tikras kvailumo įsikūnijimas.

– Kunigė.

Merilė kiečiau sučiaupė putlias lūpas.

– Kuri kunigė?

Gvinės apibūdinimas buvo tikslus. Būti paskirtai jai dirbti labiau priminė

bausmę nei garbę.

– Nežinau. Jūs visos nešiojate tuos gobtuvus.

– Mergyte, tai šventi mūsų ordino drabužiai. Ne tie gobtuvai. – Merilė atsisuko

į savo popierius.

Žinodama, kad jos žodžiai moterį įsiutins, Nesta paklausė:

– Tai jūs neprašėte šitų knygų, Rozlina?

Merilė metė rašiklį ir iššiepė dantis.

– Manai, kad aš esu Rozlina?

– Man liepė šitas knygas nunešti Rozlinai, o kažkas pasakė, kad jūsų – kad jos

kabinetas yra čia.

– Rozlinos kabinetas ketvirtame lygyje. Mes esame antrame. – Kalbėjo, lyg tai

ką nors paaiškintų apie hierarchiją.

Nesta vėl gūžtelėjo. Ir kas pasakys, ar tuo nesimėgavo?

Merilė dar labiau įsiuto, bet grįžo prie darbo.

– Rozlina, – burbtelėjo sau po nosim. – Nepakenčiama, tuščia Rozlina.

Nesibaigiantys tauškalai.
 Merilė vogčiomis ištiesė ranką prie lentynos kairėje.

Merilė vėl atsisuko, ir Nesta nuleido ranką prie šono.

– Daugiau niekada man netrukdyk. – Parodė į duris. – Nešdinkis ir išėjusi

uždaryk duris. O jei pamatysi tą kvaišą Gvinetą, pasakyk, kad tuoj pat laukiu jos

čia.

– Atsiprašau, – Nesta neįstengė suvaldyti irzlios grimasos, bet Merilė jau

sukosi į stalą.

Dabar arba niekada.

Nesta ėmėsi veikti, viena akim stebėdama kunigę.

Sukosėjo norėdama nuslėpti knygos šnarėjimą. Kai Merilė vėl atsisuko,

Nesta nė nežiūrėjo į lentyną, ant kurios vietoj aštunto Didžiojo karo tomo gulėjo

septintas, o anas ilsėjosi ant kitų knygų Nestos glėby.

Nestos širdies plakimas aidėjo per visą kūną.

Merilė sušnypštė:

– Ko lauki? Eik lauk.

– Atsiprašau, – pakartojo Nesta, nusilenkė per juosmenį ir išėjo. Uždarė

duris.

Tik tyliame koridoriuje leido sau nusišypsoti.

 Gvinę rado taip pat kaip ir Merilę – paklaususi kunigės, dar tylesnės ir

santūresnės už ankstesnę. Ši taip tirtėjo ir jaudinosi, kad net Nesta nutaisė

švelniausią balsą, kokį tik įstengė. Neįstengdama nusikratyti širdį slegiančio

svorio patraukė į pirmo lygio skaityklą. Tykioje, erdvioje salėje buvo aiškiai

girdėti Gvinę tyliai dainuojant, jai purpčiojant nuo stalo prie stalo, naršant po

šūsnis paliktų knygų. Beviltiškai bandant rasti dingusį tomą.

Linksma Gvinės dainelė Nestai buvo nepažįstama kalba, bet akimirką leido
sau pasiklausyti – pasimėgauti tyru, saldžiu balsu, kuris vingriai kilo ir leidosi.

Dainuojant Gvinės plaukai, rodos, švytėjo dar ryškiau, oda tvieskė viliojama

šviesa. Traukė klausytoją.

Bet Gvinės balsą pertraukė Nestai ausyse nuskambėjęs Merilės įspėjimas, ir ji

atsikrenkštė. Gvinė atsisuko, švytėjimas išblėso, o lūpose iš nuostabos pražydo

šypsena.

– Labas dar kartą, – tarė mergina.

Nesta be žodžių ištiesė jai aštuntą Didžiojo karo tomą. Gvinė aiktelėjo.

Nesta kreivai šyptelėjo.

– Knyga buvo padėta ne į vietą. Sukeičiau su reikiama.

Laimei, Gvinė daugiau ir neklausė, prispaudė knygą prie krūtinės it lobį.

– Ačiū tau. Išgelbėjai mane nuo baisios pylos.

Nesta kilstelėjo antakį.

– O ką Merilė ten tiria?

Gvinė susiraukė.

– Daug ką. Merilė be galo protinga. Bjauri, bet protinga. Kai tik čia atvyko,

jos galva buvo pramušta teorijomis apie tai, kad egzistuoja kiti pasauliai –

kitokie pasauliai. Kad jie egzistuoja vieni ant kitų, ir niekas to nesupranta. Nė

nebandysiu paaiškinti, ar yra tik vienas pasaulis, mūsiškis, ar gali būti, kad jie

persikloja, užima tą pačią erdvę, bet yra skiriami laiko ir daugybės kitų dalykų,

nes ir pati neką tesuprantu.

Nesta išplėtė akis.

– Tikrai?

– Kai kurie losofai tiki, kad yra vienuolika tokių pasaulių. Kiti mano, kad jų

yra dvidešimt šeši, paskutinis yra pats Laikas, kuris... Gvinė nuleido balsą iki

šnabždesio. – Rimtai, peržiūrėjau kelis ankstesnius jos tyrimus, ir man

apsiašarojo akys vien perskaičius jos teorijas ir formules.

Nesta sukikeno.
 – Įsivaizduoju. Bet dabar ji tiria kažką kito?

– Taip, šlovė Katilui. Rašo išsamią valkirijų istoriją.

– Ko tokių?

– Moterų karių klano iš kitos teritorijos. Jos buvo net už ilyrus geresnės

kovotojos. Bet valkirijų vardas tebuvo titulas – jos nebuvo rasė kaip ilyrai.

Valkirijos galėjo kilti iš bet kokių fėjų, dažniausiai buvo priimamos nuo gimimo

ar ankstyvos vaikystės. Turėjo tris treniruočių stadijas: naujokių, kalavijuočių ir

galiausiai valkirijų. Jų kraštuose tapti valkirija buvo didžiausia įmanoma garbė.

Tos teritorijos nebėra, ją pasidalijo kitos.

– O valkirijų taip pat nebėra?

– Deja. – Gvinė atsiduso. – Valkirijos egzistavo tūkstantį metų. Bet dauguma

jų žuvo per karą – tą, kuris įvyko prieš penkis šimtus metų, – o kelios išlikusios

buvo senyvos ir netrukus mirė nuo amžiaus. Sklando legendos, kad iš gėdos. Jos

leido sau mirti, užuot kentusios gėdą dėl pralaimėto mūšio, kad išgyveno, nors jų

seserys žuvo.

– Niekada apie jas negirdėjau. – Nesta nedaug težinojo apie fėjų istoriją, ir

todėl, kad nesidomėjo, ir todėl, kad žmonių pasaulyje apie jas buvo labai mažai

žinių.

– Valkirijų istorija ir treniruotės daugiausia buvo žodinės, tad visa, ką apie jas

žinome, mus pasiekė iš istorikų, losofų ar pirklių raštų. Tik smulkmenos ir

užuominos, išmėtytos po įvairias knygas. Iš pirminių šaltinių teturime kelis retus

rankraščius. Merilė prieš daug metų įsikalė į galvą surinkti visas žinias į vieną

knygą. Viską apie jų istoriją ir treniruočių metodus.

Nesta išsižiojo paklausti daugiau, bet kažkur už jų nuskambėjo laikrodis.

Gvinė įsitempė.

– Aš jau per ilgai negrįžtu. Ji užsius. – Merilė tikrai sius. Gvinė patraukė prie

rampos už skaityklos. Bet stabtelėjusi dar pažiūrėjo per petį. – Bet ne taip, kaip

būtų siutusi gavusi ne tą knygą. – Apdovanojo Nestą šypsena. – Ačiū tau. Lieku
skolinga.

Nesta pamindžikavo.

– Smulkmena.

Gvinės akys sužibo, ir Nestai nespėjus nusigręžti nuo dėkingumo,

tvieskiančio iš jų, kunigė nulėkė link Merilės kabineto, mantija plevėsavo jai iš

paskos.
 Nesta parsigavo į savo kambarį nesusmukusi iš nuovargio, Merilei taip ir

nesupratus, kad ją apmulkino, ir neatėjus nudėti jų abiejų, – abu tuos dalykus

laikė įspūdingais pasiekimais.

Miegamajame ant stalo rado jos laukiantį karštą maistą, vos atsisėdusi iškart

kibo į mėsą, duoną ir kepintų daržovių garnyrą. Pavalgius buvo nelengva vėl

atsistoti, bet šiaip ne taip nuėjo į vonios kambarį, kur jau garavo karšta vonia.

Teko susikaupti, kad įliptų į vandenį, įkėlė vieną koją po kitos ir suvaitojo iš

palaimos, karščiui ėmus skverbtis į kaulus. Gulėjo vonioje, kol kūnas taip

atsileido, kad vėl galėtų pajudėti, tada krito į pašildytus patalus nesivargindama

apsivilkti naktinių.

Šiąnakt nebandys nusileisti laiptais. Miego neišblaškė ir jokie sapnai.

Nesta miegojo be galo be krašto, galėjo prisiekti, kad vienu metu jos

kambario durys prasivėrė. Galėjo prisiekti, kad kambary pasklido pažįstamas,

viliojantis kvapas. Ištiesė sunkią nuo miego ranką, bet jis jau pradingo.
 14 skyrius

Kasianas stovėjo treniruočių ringe mėgindamas nespoksoti į tuščią

tarpdurį.

Nesta neatėjo pusryčiauti. Jis numojo ranka, nes ji neatėjo ir vakarieniauti tik

todėl, kad parpė lovoje. Nuoga. Ar beveik.

Kyštelėjęs galą į jos kambarį nieko nepamatė – bent jau nieko, kas būtų

galėję išblaškyti visas mintis, – bet užteko ir nuogo peties. Ilyras svarstė, ar

pažadinti ją valgyti, bet įsikišo namas.

Šalia jos durų atsirado padėklas, pilnas tuščių lėkščių.

Lyg namas jam rodytų, kiek ji suvalgė. Lyg namas didžiuotųsi, kiek įtikino ją

suvalgyti.

– Šaunuolis, – sukuždėjo Kasianas, ir padėklas pradingo. Mintyse pasižymėjo

vėliau apie tai paklausti Riso – ar namas turi sąmonę? Per penkis mėnesius nė

karto negirdėjo savo Didžiojo Valdovo apie tai užsimenant.

Žinant, kokiais nepadoriais reikalais Kasianas užsiėmė savo miegamajame,

savo vonioje, – mėšlas, tiek daug kambarių, – mintis, kad namas jį stebėjo... kad jį

išvirtų gyvą Katile.

Tad Kasianas leido Nestai pramiegoti pusryčius, vildamasis, kad namas bent

jau nusiųs maisto jai į kambarį. Bet dėl to nė nenutuokė, ar ji pasirodys

treniruotis. Vakar Nesta sudarė su juo sandorį, o šiandien jis atėjo pažiūrėti, ar ji

bent užsuks susitikti. Įrodyti, kad vakardiena nebuvo išimtis.

 Minutės slinko viena po kitos.

Gal buvo kvaila viltis. Manyti, kad vienos pamokos gali pakakti...

Laiptinėje už arkos pasipylė tylūs keiksmai. Lėtai artėjo žingsniai.

Jis nedrįso nė įkvėpti, sustingęs klausėsi artėjančių keiksmų. Centimetras po

centimetro. Lyg jai reikėtų labai, labai daug laiko užlipti laiptais.

Pagaliau ji pasirodė, įsirėmė ranka į sieną, jos išraiška buvo tokia apgailėtina,

kad Kasianas nusijuokė.

Nesta susiraukė, bet ilyras iš palengvėjimo virpančiais keliais tetarė:

– Turėjau susiprasti.

– Ką susiprasti? – Ji sustojo per porą metrų nuo jo.

– Kad vėluosi, nes taip skauda raumenis, jog neįstengi užlipti laiptais.

Ji bedė pirštu į laiptinę.

– Juk užlipau.

– Tiesa, – Kasianas mirktelėjo, – užskaitysiu kaip pusę apšilimo. Išjudinai

kojų raumenis.

– Man reikia atsisėsti.

– Ir rizikuoti, kad nebeatsistosi? – jis išsišiepė. – Nieku gyvu. – Linktelėjo sau

prie šono. – Tempimai.

Nesta suniurnėjo. Bet užėmė poziciją.

O kai Kasianas ėmė aiškinti veiksmus, ji klausėsi.

 Po dviejų valandų Nesta žliaugė prakaitu, tačiau bent jau raumenų skausmas

apmalšo. Tau reikia pašalinti iš raumenų pieno rūgštį – štai nuo ko skauda , paaiškino

Kasianas, kai ji pirmą pusvalandį zirzė nesustodama. Kad ir ką tai reikštų.

Ji gulėjo išsitiesusi ant juodo kilimėlio, gėrėdamasi debesuotu dangumi.

Šiandien buvo kur kas gaiviau nei vakar, pro ringą vis praslinkdavo rūko

čiuptuvai.

– Kada man nebeskaudės? – uždususi paklausė Kasiano.

 – Niekada.

Nesta pasuko galvą jo pusėn, daugiau nelabai ir pajėgė.

– Niekada?

– Na, palengvės, – pasitaisė ilyras ir pakilo ant kojų. – Galima?

Nesta nenutuokė, ko jis klausė, bet linktelėjo.

Kasianas švelniai suėmė jos kulkšnį, prisilietimas šildė koją, tada ją pakėlė.

Nesta sušnypštė, užpakaliniai šlaunies raumenys suspazmavę taip įsitempė, kad

ji sukando dantis.

– Iškvėpk, kai pastumsiu koją į tave, – paliepė ilyras.

Palaukęs, kol ji iškvėpė, pakėlė koją aukščiau. Šlaunis taip įsitempė, kad

Nesta nė nebegalvojo apie nuospaudomis nusėtas šiltas rankas, laikančias jos

pliką kulkšnį, apie tai, kaip jis klūpėjo jai tarp kojų taip arti, kad teko nusukti

galvą į raudonų akmenų sieną.

– Dar kartą, – paliepė Kasianas, ir ji iškvėpė, pelnė dar porą centimetrų. – Dar.

Katile, saugok, tavo pakinklinės sausgyslės tokios įsitempusios, kad, rodos, tuoj

trūks.

Nesta pakluso, ir jis kėlė koją aukščiau, centimetrą po centimetro.

– Skausmas palengvėja, – po akimirkos tarė Kasianas, lyg nelaikytų

prispaudęs jos kojos prie krūtinės, – bet pasitaiko tokių dienų, kai vakare vos

paeinu. O po mūšio... man reikia savaitės atsigauti.

– Žinau. – Jis pažiūrėjo Nestai į akis, ir ta paaiškino: – Mačiau tave. Per karą.

Matė, kaip jį atitempė išvirtusiais viduriais. Matė jį danguje atlekiant mirčiai,

kol ji nesušuko ir jo neišgelbėjo. Matė gulintį ant žemės sutriuškintą ir

kraujuojantį, Hiberno karaliui ruošiantis nužudyti juos abu...

Kasianas atlyžo. Tarsi žinotų, kokie prisiminimai jai suplūdo.

– Aš karys, Nesta. Tokia mano pareiga. Toks jau esu.

Ji vėl nusisuko į sieną, o ilyras nuleido koją ir ėmėsi kitos. Pakinklio sausgyslė

buvo nepakenčiamai įtempta.

 – Kuo daugiau tampysiesi, – paaiškino jai užsimerkus iš skausmo, – tuo būsi

lankstesnė. – Jis linktelėjo į virvines kopėčias, gulinčias treniruočių ringe,

kuriomis liepė jai bėgioti pirmyn atgal, keliant kelius iki krūtinės, taikant į

kvadratėlius – ir taip penkias minutes be pertraukos. – Tu vikri.

– Vaikystėje mokiausi šokti.

– Tikrai?

– Mes ne visada buvome vargšai. Iki man suėjo keturiolika, tėvas buvo

turtingas kaip karalius. Jį vadino Pirklių princu.

Kasianas santūriai šyptelėjo.

– O tu buvai jo princesė?

Jai širdį sugniaužė ledas.

– Ne. Eleina buvo jo princesė. Net Feirė jam buvo tikresnė princesė nei aš.

– O kas buvai tu?

– Aš buvau motinos augintinė, – pasakė taip šaltai, kad vos nenušalo

liežuvio.

Kasianas atsargiai paklausė:

– Kokia ji buvo?

– Kaip dar blogesnė aš.

Jis susiraukė.

– Aš...

Nesta nenorėjo daugiau apie tai kalbėtis. Net saulė jos nebešildė. Ištraukusi

koją jam iš rankų atsisėdo, vėl užsimanė atsitraukti.

Atrodė, kad jis vėl prabils, todėl Nesta leptelėjo, kas papuolė ant liežuvio.

– Kas prieš dvejus metus atsitiko tai kunigei iš Sangravos?

Kasianas nuščiuvo.

Jo tyla kėlė siaubą. Sustingo kaip vyras, pasiruošęs žudyti, ginti, susitepti

krauju. Bet jis bauginamai ramiai paklausė:

– Kodėl?
 – Kas atsitiko?

Jis sukando dantis, paskui atsikrenkštęs tarė:

– Hiberno karalius tada ieškojo Katilo – jo kojų. Viena buvo paslėpta

Sangravos šventykloje, jos galia tūkstantį metų stiprino kunigių talentus.

Hibernas tai sužinojo ir pasiuntė būrį savo stipriausių ir žiauriausių karių jos

atgauti. – Jo veidas tvoskė šaltu įniršiu. – Jie vien pramogai išžudė didumą

kunigių. Tas, kurios patraukė į akį, išprievartavo.

Jos širdį užliejo siaubas, stingdantis ir neaprėpiamas. Gvinę...

– Sutikai vieną jų, – paklausė Kasianas, – bibliotekoje?

Ji tik linktelėjo nerasdama žodžių.

Ilyras užsimerkė, lyg mėgindamas užrakinti įniršį širdyje.

– Girdėjau, kad Morė vieną parsivedė. Pirmasis ten nusigavo Azrielis – jis

išžudė visus dar likusius Hiberno karius, bet tada... – Jis sudrebėjo. – Nežinau,

kas nutiko kitoms išgyvenusioms. Bet džiaugiuosi, kad viena atsidūrė čia. Ir yra

saugi. Tarp tų, kurios supranta ir nori padėti.

– Aš taip pat, – tyliai pridūrė Nesta.

Atsistojo ant stebėtinai lanksčių kojų ir sumirksėjo.

– Taip nebeskauda.

– Prasitampyti, – atsakė Kasianas, lyg tai viską pasakytų. – Niekada

nepamiršk prasitampyti.
 Pavasario Dvaras Kasianui kėlė niežulį. Pats žinojo, kad tai nelabai susiję su jį

valdančiu asilu – labiau su tuo, kad teritorijoje buvo amžinas pavasaris. Taigi, ore

pleveno žiedadulkių tumulai, nuo kurių jam varvėjo nosis ir niežėjo odą, kol

atrodė, kad kūnu šliaužioja bent dešimt vabzdžių.

– Baik kasytis, – nežiūrėdamas paliepė Risas jiems einant per žydintį obelų

sodą. Šiandien jis buvo be sparnų.

Kasianas nuleido ranką nuo krūtinės.

 – Nieko negaliu padaryti – nuo šitos vietos man kūnas pagaugais eina.

Risas šnirpštelėjęs mostelėjo į žydinčius medžius, kurių žiedlapiai krito it

sniegas.

– Baisusis generolas, nugalėtas sezoninių alergijų.

Kasianas perdėtai garsiai šnirpštelėjo, o Risas nusijuokė. Ir gerai. Prieš

pusvalandį, kai sutiko brolį, Risas buvo susimąstęs, paniuręs.

Jis sustojo vidury obelų sodo, augančio šiaurėje nuo kadaise žavingo Tamlino

dvaro.

Popiečio saulė šildė Kasianui galvą, o jei taip neniežėtų viso kūno, galbūt

būtų išsitiesęs ant aksominės žolės pakaitinti sparnų.

– Tuoj pat nusilupčiau odą, jei tik nustotų niežėti.

– Norėčiau tai pamatyti, – tarė balsas jiems už nugaros, bet Kasianas nė

nesivargino nutaisyti malonios išraiškos, kai pamatė Erisą, stovintį už poros

metrų prie medžio kamieno. Tarp rausvų ir baltų žiedų šaltas Rudens Dvaro

palikuonis atrodė išties fėjiškai – it būtų nužengęs iš medžio, o vienintelis tikrasis

jo valdovas būtų pati žemė.

– Erisai, – sumurkė Risas, susikišęs rankas į kišenes, – malonu.

Erisas linktelėjo Risui, pro žiedlapiais apkibusias šakas krintantys šviesos

spinduliai išmargino jo raudonus plaukus taškais.

– Turiu tik kelias minutes.

– Pats norėjai šito susitikimo, – Kasianas sunėrė rankas, – tai kalbėk.

Erisas atžariai dėbtelėjo į jį.

– Esu tikras, kad perdavei Risandui mano pasiūlymą.

– Perdavė, – tarė Risas, o švelnus vėjelis kedeno tamsius jo plaukus. Tarsi ir

vėjui būtų malonu jį liesti. – Grasinimai manęs nesužavėjo.

Erisas patraukė pečiais.

– Tik norėjau, kad teisingai mane suprastumėte.

– Netempk gumos, Erisai, – rėžė Kasianas. Jei reikės čia praleisti dar vieną
minutę, niežulys išvarys jį iš proto.

Norėjo, kad vietoj jo būtų galėjęs ateiti kas kitas. Bet Risas paskyrė jį dirbti su

šituo paršu. Generolas su generolu. Erisas ryte paprašė šito susitikimo, pasirinko

šitą vietą kaip neutralią teritoriją. Laimei, jos valdovas nepanoro tikrinti, kas

įžengia į šias žemes.

Erisas nenuleido akių nuo Riso.

– Spėju, tavo Šešėlių giesmininkas daro tai, ką moka geriausiai.

Risas neatsakė, nė nemirktelėjo. Kasianas sekė jo pavyzdžiu.

Erisas tik gūžtelėjo ir kalbėjo toliau:

– Švaistome laiką rinkdami informaciją, užuot veikę. – Gintarinės jo akys

spindėjo obels pavėsyje. – Nesvarbu, ar jas už virvelių tampo mirties valdovas, –

jei žmonių karalienės ketina ir toliau būti rakštim mums subinėje, galime tiesiog

su jomis susidoroti. Su visomis. Mano tėvas būtų priverstas atsisakyti savo planų.

Ir esu tikras, kad tu sugalvotum kokią nors priežastį, visiškai nesusijusią su

manim ar tuo, ką tau papasakojau, jų... pašalinimui pateisinti.

Kasianas leptelėjo:

– Nori, kad mes pašalintume karalienes?

Šį kartą Erisas netarė nė žodžio.

Risas taip pat tylėjo.

Kasianas apstulbęs dairėsi tai į vieną, tai į kitą.

– Jei nužudysime tas karalienes, prisivirsime tik dar daugiau košės. Karai

prasidėjo ir dėl menkesnių priežasčių. Nužudyti vieną karalienę, ką ir kalbėti apie

keturias, būtų katastrofa. Visi žinotų, kas tai padarė, kad ir kokių pateisinimų

prigalvotume.

Risas pakreipė galvą.

– Tik jei veiktume nemokšiškai.

– Tu juokauji, – broliui tarė Kasianas.

– Pusiau juokauju, – Risas sausai šyptelėjo. Bet šypsena nepasiekė jo akių.

Didžiojo Valdovo žvilgsnis buvo nutolęs. Risas pasisuko į Erisą. – Kad ir kaip

viliotų pasirinkti lengviausią kelią, pritariu savo broliui. Tai paprastas mūsų

dabartinių problemų sprendimas, jis padėtų sutrukdyti ir tavo tėvui, bet

pakurstytų daug rimtesnį kon liktą nei tai, ką numatome. – Risas stebėjo Erisą. –

Ir pats tai žinai.

Tas vis dar tylėjo.

Kasianas toliau žvalgėsi į abu, matė, kaip Risas suveda galus.

Risas rimtai paklausė:

– Kodėl tavo tėvas taip nori pradėti karą?

– Kodėl kas nors nori karo? – Erisas ištiesė ilgą, laibą ranką, leido žiedlapiams

kristi į delną. – Kodėl Valahanas nepasirašo sutarties? Naujojo pasaulio sienos

dar nenubrėžtos.

– Beronas neturi karinės galios valdyti Rudens Dvarą ir teritorijas žemyne, –

atšovė Kasianas.

Eriso pirštai sugniaužė žiedlapius.

– Kas sakė, kad jis nori valdų žemyne? – Apsidairė po sodą, lyg norėdamas

pabrėžti savo mintį.

Stojo tyla.

Risas sukuždėjo:

– Beronas žino, kad dar vienas karas, kuriame fėjos stotų prieš fėjas, virstų

katastrofa. Daug mūsų būtų nušluota nuo žemės. Ypač... – jis užvertęs galvą

įsižiūrėjo į obelų žiedus, – ypač tie, kurie labiausiai susilpnėjome. O išsisklaidžius

dulkėms bent vienas dvaras liktų tuščias, jo žemės – lengvas grobis.

Erisas žvelgė į kalvas už sodo – jos švytėjo saulėje žalia ir auksine spalvomis.

– Kalbama, kad dabar šiose žemėse vaikštinėja žvėris. Žvėris žaliomis akimis

ir auksiniu kailiu. Kai kas mano, kad žvėris taip ilgai išbuvo žvėriškame kūne, jog

visai pamiršo kitą savo pavidalą. Ir nors klaidžioja šiose žemėse, jis nemato ir

nesuka galvos dėl netvarkos, dėl plėšikavimų ir neteisybės. Net jo dvaras buvo
užmirštas, apaugęs spyg liuotais vijokliais, nors sklando gandai, kad pats jį

apgriovė.

– Gana išvedžiojimų, – atšovė Kasianas. – Tamlinas pasiliko žvėries pavidalo,

pagaliau buvo nubaustas, kaip nusipelnė. Tai kas?

Erisas su Risu nenuleido vienas nuo kito akių. Erisas tarė:

– Jau kurį laiką bandai sugrąžinti Tamliną. Bet jam negerėja, ar ne?

Risas sukando dantis, tik taip parodė nepasitenkinimą.

Erisas supratingai linktelėjo.

– Galiu gaišinti savo tėvą, šiek tiek uždelsti, kai susivienys su Brialina ir

pradės šitą karą. Bet ne amžinai. Gal kelis mėnesius. Tad siūlau tavo Šešėlių

giesmininkui paskubėti. Rasti būdą, kaip susidoroti su Brialina, sužinoti, ko ji

nori ir kodėl. Išsiaiškinti, ar Koščėjus išties prikišo ranką. Jei pasiseks, juos

sustabdysime. Blogiausiu atveju turėsime įrodymų pateisinti kon liktą ir,

tikėkimės, patraukti savo pusėn sąjungininkų, išvengti kraujo praliejimo, kuris

dar labiau suskaldytų šias žemes. Tėvas gerai pagalvotų prieš stodamas į kovą su

didesne ir stipresne kariauna.

– O tu tapai tikru išdaviku. – Žvaigždžių dulkės Riso akyse užgeso.

– Jau seniai sakiau tau, ko noriu, Didysis Valdove, – atsakė Erisas.

Perimti tėvo sostą.

– Kodėl?

Regis, Erisas suprato, ką jis turi omeny, nes jo akyse suliepsnojo ugnis.

– Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nepaliečiau prie sienos paliktos

Moriganos.

– Palikai ją kentėti ir mirti, – drėbė Kasianas. Jo sifonai sužibo, tematė

išvaizdų varžovo veidą, jautė tik kumščius, niežtinčius jį paliesti.

Erisas nusivaipė.

– Nejaugi? Gal turėtum paklausti Moriganos, ar tai tiesa. Man regis, ji žino

atsakymą. – Kasianui apsvaigo galva, vėl apėmė nenumaldomas niežulys, lyg

nematomi pirštai brauktų per nugarą, per kojas, per pakaušį. Erisas prieš

išsivėtydamas pridūrė: – Praneškite man, kai grįš Šešėlių giesmininkas.

Pliūptelėjo žiedlapiai it kalnų pūga, o Kasianas pasisuko į Risą.

Bet Riso žvilgsnis vėl nutolo – vėl užsigalvojo apie ką kita. Jis žvelgė į tolimas

kalvas, lyg matytų jose klaidžiojantį žvėrį.

Kasianas ne kartą matė Risą pasinėrus į savo mintis. Žinojo, kad brolis neretai

nuklysdavo, nors atrodydavo visai normaliai. Bet kad būtų toks išsiblaškęs...

– Kas tau pasidarė? – karys pasikasė pakaušį. Šita sumauta vieta.

Risas sumirksėjo, lyg būtų pamiršęs šalia stovintį Kasianą.

– Nieko. – Nuspriegė ant šarvinės pirštinės nusileidusį žiedlapį. – Nieko.

– Melagis. – Kasianas suskliaudė sparnus.

Bet Risas vėl nesiklausė. Netaręs nė žodžio parvėtė juos namo.

 Nesta spoksojo į rausvą laiptinės prietemą.

Dirbdama bibliotekoje jautėsi tokia pat sudaužyta kaip ir vakar, bet, laimei,

Merilė neatėjo išūžti ausų dėl sukeistos knygos. Nesta su niekuo nesikalbėjo,

neskaitant Klotos, kuri, kaip įprastai, tik pasisveikino. Tad Nesta dėliojo knygas

prietemoje šnarant popieriui, stabtelėdavo tik nusibraukti dulkių nuo rankų.

Kunigės praslinkdavo kaip vaiduokliai, bet Nesta nematė rusvų vario plaukų ir

plačių žalsvai mėlynų akių.

 Ir pati nežinojo, kodėl nori pamatyti Gvinę. Neturėjo jokios teisės užsiminti

apie tai, ką Kasianas jai papasakojo apie šventyklos užpuolimą.

Bet Gvinė jos ir neaplankė, o Nesta nedrįso lipti į antrą aukštą pasibelsti į

Merilės duris ir pažiūrėti, ar mergina ten.

Tad liko viena su tyla, maudžiančiais raumenimis ir šniokštimu galvoje. Gal

tas šniokštimas ir nuvedė ją į laiptinę, ne į miegamąjį apsiprasti. Prietema viliojo

kvietė it pražioti didžiulio žvėries nasrai. Drakono, pasiruošusio praryti ją vienu

ypu.

Kojos lankstėsi pačios, pėdos žengė ant pirmo laiptelio.

Žemyn ir žemyn, ratu ir ratu. Nesta praleido laiptą su penkiomis duobutėmis.

Atsargiai peržengė nė nežvilgtelėjusi.

Tyla ir riaumojimas, daugiau nieko, ničnieko...

Nesta pasiekė šimtas penkiasdešimtą laiptelį, tik tada kojos vos nesulinko.

Nenorėdama vėl nusiristi sustojo ant laipto rydama orą, atsirėmusi kakta į

akmenį.

Klausydamasi riaumojančios tylos laukė, kol laiptai nustos suktis apie ją ratu.

Kai pasaulis vėl sustojo, ji ėmė lipti ilgą, kankinamą kelią atgal.

Jos laukė namo ant stalo palikta vakarienė ir knyga. Rodos, jis atkreipė

dėmesį, kokios knygos vakar prašė, ir nusprendė, kad Didysis karas buvo pernelyg

nuobodu. Šio romano pavadinimas buvo vulgarokas.

– Nežinojau, kad turi nepadorų skonį, – įgėlė Nesta.

Namas atsakydamas tik paleido vandenį į vonią.

– Vakarienė, vonia ir knyga, – Nesta kone gėrėdamasi papurtė galvą. –

Tobulybė. Ačiū.

Namas neatsakė, bet nuėjusi į vonios kambarį Nesta pamatė, kad jos laukia

ne paprasta vonia. Namas įpylė aromatinių aliejų, kvepiančių rozmarinais ir

levandomis. Ji įkvėpė nuostabių, svaiginančių kvapų ir atsiduso.

– Man regis, esi vienintelis mano draugas, – tai tarusi įslydo į laukiančią
vonios šilumą ir sudejavo.

Matyt, jos žodžiai taip patenkino namą, kad vos tik atsilošė, ant vonios kraštų

nutūpė padėklas. Su didžiule šokoladinio torto porcija.

 15 skyrius

Septintas bibliotekos lygis kėlė šiurpą.

Nesta stovėjo prie akmeninių šešto lygio turėklų rankoje spausdama knygą,

kurią reikėjo padėti į lentyną, ir stebeilijosi į tamsą vos už kelių pėdų jai po

kojom, tokią tirštą, kad tyvuliavo it rūkas, slėpė žemesnius lygius.

Ten gyveno knygos. Žinojo tai, bet jos dar niekada nesiuntė į tuos tamsius

lygius. Nematė nė vienos kunigės nuklydus už tos vietos, kur dabar stovėjo

dairydamasi per turėklą. Priekyje tamsa kvietė leistis rampa žemyn. Lyg ten būtų

įėjimas į kokią tamsią pragaro bedugnę.

Dvyniai Hiberno Varnai pražuvo. Ar žemė toli dugne tebebuvo sutepta jų

krauju? O gal Risandas ir Brijaksis nušlavė menkiausią jų pėdsaką?

Tamsa tarsi kilo ir leidosi. Lyg kvėpuotų.

Jai ant rankų pasišiaušė plaukeliai.

Brijaksio nebebuvo. Ištrūko į pasaulį. Net Feirei su Risandu nepavyko

sumedžioti būtybės, kuri buvo pačios baimės įsikūnijimas.

Bet tamsa niekur nedingo. Ji pulsavo, šešėlių čiuptuvai slinko aukštyn.

Nesta per ilgai spoksojo į jos gelmes. Tamsa galėjo pamatyti ją pačią.

Bet nesitraukė nuo turėklo. Neprisiminė, kaip nusileido taip giliai ar kurią

knygą tebelaiko rankose.

Buvo naktis, buvo tamsu užgesinus žvakę ir buvo šitai. Ne šiaip nebuvo

šviesos, o... gimda. Gimda, iš kurios atsirado visa gyvybė ir kurion sugrįš, – nei
gera, nei bloga, tik tamsi, tamsi, tamsi.

Nesta .

Ji išgirdo savo balsą, it kiltų iš juodo vandenyno gelmių.

Nesta.

Kvietimas čiupinėjo kaulus, tekėjo jos krauju. Reikėjo atsitraukti. Nueiti.

Tamsa pulsavo, kvietė.

– Nesta.

Ji atsisuko, vos nepametė knygos per kraštą.

Ten stovėjo Gvinė, smalsiai ją stebėjo.

– Ką čia darai?

Nesta besidaužančia širdimi pasižiūrėjo į tamsą, bet tik tai ir pamatė. Miglotą

tamsą, nors dabar šiaip ne taip įžiūrėjo žemesnius lygius. Lyg tiršta, neįžiūrima

juoduma būtų išsisklaidžiusi.

– Ji... aš...

Gvinė nešina glėbiu knygų priėjo šalia ir apsidairė po tamsą. Nesta laukė

priekaištų, pašaipų ir abejonių, bet kunigė tik rimtai paklausė:

– Ką matei?

– O ką? – perklausė Nesta. – Ar tu tamsoje ką nors matai? – kalbėjo nedrąsiai.

– Ne, bet kitos mato. Sako, kad tamsa jas seka. Iki pat durų. – Gvinė

sudrebėjo.

– Mačiau tamsą, – išspaudė Nesta. Jos širdis niekaip nerimo. – Gryną tamsą.

Kokios nebuvo mačiusi nuo pat tada, kai paniro į Katilą.

Gvinė dairėsi į Nestą ir į prarają joms po kojomis.

– Reikėtų lipti aukščiau.

Nesta pakėlė virpančiose rankose tebelaikomą knygą.

– Reikia padėti ją į vietą.

– Palik, – Gvinė paliepė taip valdingai, kad Nesta numetė knygą ant stalo iš

tamsaus medžio. Kunigė uždėjo ranką jai ant nugaros ir nulydėjo rampa į viršų. –
Nesidairyk atgal, – sukuždėjo puse lūpų. – Kuriame aukšte tavo vežimėlis?

– Ketvirtame. – Nesta jau norėjo pasukti galvą ir pasižiūrėti per petį, bet

Gvinė jai žnybtelėjo.

– Nesižvalgyk atgal, – pakartojo pakuždomis.

– Mus seka?

– Ne, bet... – Gvinė garsiai gurktelėjo. – Kažką jaučiu. It katę. Mažą, sumanią

ir smalsią. Ji mus stebi.

– Jei juokauji...

Gvinė kyštelėjo ranką į šviesios mantijos kišenę ir ištraukė mėlyną kunigės

akmenį. Jis mirgėjo šviesa kaip saulės spinduliai ant seklios jūros paviršiaus.

– Paskubėk, – sukuždėjo ji, ir jiedvi paspartino žingsnį, pasiekė penktą lygį.

Kitų kunigių nesutiko, niekas negirdėjo, kaip Gvinė paragino: – Nesustok.

Akmuo jos rankoje mirgėjo.

Jiedvi apsuko dar vieną kilpą, o pasiekus ketvirtą lygį ta esybė – nuojauta,

kad kažkas šnopuoja joms į nugarą, – atlyžo.

Jos nesustojo, kol pasiekė Nestos vežimėlį, tada Gvinė numetė savo knygas

ant žemės ir klestelėjo į artimiausią pamuštą krėslą. Jai drebėjo rankos, bet

mėlynas akmuo vėl buvo ramus.

Nesta dukart atsikrenkštė, tik tada išspaudė:

– Kas tai?

– Malonės akmuo. – Gvinė atgniaužusi pirštus parodė brangakmenį delne. –

Panašus į ilyrų sifonus, tik juo teka Motinos galia. Negalime jų panaudoti kenkti,

tik gydyti ir saugoti. Jis suteikia mums skydą.

– Ne... turiu omeny tamsą.

Gvinės akys buvo kone tokios pat spalvos kaip jos akmuo, dabar net panašiai

aptemo.

– Sako, kad gelmėse gyvenusi būtybė pradingo. Bet man atrodo, kad

kažkokia jos dalelė galėjo pasilikti. Ar bent jau pasikeitė pati tamsa.
 – Man taip neatrodė. Ji atrodė... senesnė.

Gvinė išplėtė akis.

– Esi patyrusi tokiuose reikaluose? – kalbėjo ne iš aukšto, tik smalsaudama.

– Aš... – Nesta sumirksėjo. – Nejau nežinai, kas aš?

– Žinau, kad esi Didžiosios Valdovės sesuo. Kad užmušei Hiberno karalių. –

Gvinė paniuro, žiūrėjo užguitu žvilgsniu. – Kad tu, kaip ir valdovė Feirė, kadaise

buvai mirtinga. Žmogus.

– Mane sukūrė Katilas. Hiberno karaliui paliepus.

Gvinė perbraukė pirštais per glotnų Malonės akmens paviršių. Paliestas jis

suraibuliavo šviesa.

– Nežinojau, kad tai išvis įmanoma.

– Kita mano sesuo Eleina – mus panardino į Katilą ir pavertė Didžiosiomis

Fėjomis. – Nesta vėl atsikrenkštė. – Jis... įkvėpė man šiek tiek savasties.

Gvinė žvilgtelėjo į turėklą, į erdvę už jo, smingančią į tamsą apačioje.

– Toks tokį traukia.

– Taip.

Mergina papurtė galvą, sušvytavo plaukai.

– Na, gal tau vertėtų daugiau nesileisti į šeštą lygį.

– Mano darbas sudėti knygas į vietas.

– Pranešk apie tai Klotai, ir ji pasirūpins, kad tas knygas duotų kitoms.

– Pasirodysiu bailė.

– Nenoriu sužinoti, kas gali iššliaužti iš tos tamsos, jei jo bijai net tu, Katilo

sukurtoji. Ypač jei tu... tai trauki.

Nesta susmuko ant kėdės šalia Gvinės.

– Aš ne karė.

– Užmušei Hiberno karalių, – pakartojo Gvinė. – Su Šešėlių giesmininko

peiliu.

– Tik per aklą atsitiktinumą ir varoma pykčio, – prisipažino Nesta. – Ir buvau

pažadėjusi jį nužudyti už tai, ką padarė man ir mano sesei.

Pro šalį ėjo kunigė, pamatė jas sėdint ir nuskubėjo šalin. Jos baimė ore paliko

prisvilusio maisto dvoką.

Gvinė atsiduso.

– Tai Rivena. Ji vis dar vengia bet kokio kontakto su nepažįstamaisiais.

– Kada čia atvyko?

– Prieš aštuoniasdešimt metų.

Nesta krūptelėjo. O Gvinė sielvartingai paaiškino:

– Mes čia neapkalbinėjame vienos kitų. Mūsų istorijos lieka mūsų, pačios

sprendžiame, ar pasipasakoti, ar pasilaikyti sau. Tik Rivena, Klota ir Didysis

Valdovas žino, kas jai nutiko. Pati apie tai nekalba.

– Ir jai niekaip nepadėjo?

– To nežinau. Žinau, kokių turime išteklių, bet ne mano reikalas, ar Rivena

jais pasinaudojo. – Sprendžiant iš Gvinės veide regimo rūpesčio, ji pati

pasinaudojo tomis paslaugomis. Bent jau bandė.

Mergina nubraukė plaukus už smailių ausų.

– Norėjau susirasti tave vakar, dar kartą padėkoti, kad pakeitei tą knygą, bet

Merilė užvertė mane darbais. – Ji pakreipė galvą. – Lieku skolinga.

Nesta pasitrynė vis dar maudžiančią šlaunį.

– Nieko tokio.

Gvinė pastebėjo judesį.

– Kas kojai?

Nesta sugriežė dantimis.

– Nieko. Rytais treniruojuosi su Kasianu. – Neįsivaizdavo, ar Gvinė jį pažįsta,

todėl patikslino: – Didžiojo Valdovo generolu...

– Žinau, kas jis. Visi žino, kas jis. – Gvinės veidas buvo neįskaitomas. – Kodėl

su juo treniruojiesi?

Nesta nuo kelio nubraukė dulkių gumulą.

 – Sakykime, kad man pateikė kelis pasirinkimus, skirtus... mano elgesiui

sutramdyti. Rytinės treniruotės su Kasianu ir darbas čia po pietų buvo

priimtiniausia.

– Kodėl tau reikia sutramdyti savo elgesį?

Gvinė išties nežinojo – nežinojo, kokia bjauri ji tapo, kaip švaistė gyvenimą.

– Ilga istorija.

Rodos, mergina pajuto jos nenorą.

– Ką treniruojatės? Kovoti?

– Dabar mokomės išlaikyti pusiausvyrą ir atliekame tempimo pratimus.

Gvinė linktelėjo į Nestos koją.

– Skausminga?

– Skausminga, jei esi tokios prastos zinės formos kaip aš. – Apgailėtina

nevykėlė.

Praėjo dar dvi kunigės, rodos, pamačiusi vieną jų Gvinė stryktelėjo ant kojų.

– Na, man reikėtų grįžti pas Merilę, – pareiškė, visas jos orumas išgaravo.

Mergina linktelėjo duobės pusėn. – Neieškok bėdų.

Tai tarusi apsisuko, rankoje žybtelėjo mėlynas akmuo.

Tai pamačiusi Nesta leptelėjo:

– Kodėl nenešioji akmens ant galvos kaip kitos?

Gvinė įsidėjo brangakmenį į kišenę.

– Nes nenusipelniau.
 – Nejau daugiau nieko ir nedarysime? – kitą rytą treniruočių ringe paklausė

Nesta, pakilusi iš pozos, kurią Kasianas vadino reveransu-pritūpimu. – Tik

mokysimės laikyti pusiausvyrą ir tampysimės?

Ilyras sunėrė rankas.

– Kol neišmoksi bent kiek nulaikyti pusiausvyros, ne.

– Negriūnu taip jau dažnai. – Tik kas kelias minutes.

Kasianas linktelėjo padaryti dar vieną pritūpimą.

 – Stodamasi vis dar perkeli svorį ant dešinės kojos. Taip atveri klubus, o

dešinė pėda pasvyra šiek tiek į šoną. Svorio centrą laikai ne per vidurį. Kol to

neištaisysime, nesiimsi nieko rimtesnio, kad ir kaip vikriai judėtum. Tik

susižeistum.

Nesta pūkšdama iškvėpė ir padarė dar vieną pritūpimą, žemai nusilenkė

ištiesusi dešinę koją už kairės. Kairė šlaunis ir kelis liepsnojo. Kiek reveransų ji

atliko stebima skvarbios mamos akies? Jau pamiršo, kad jie tokie sunkūs.

– Lyg paties stovėsena būtų tobula.

– Ji tobula. – Visi žodžiai trykšte tryško netramdoma arogancija. –

Treniravausi nuo pat vaikystės. Nė neturėjau galimybės išmokti stovėti

netaisyklingai. Tau reikia sulaužyti blogus per dvidešimt penkerius metus

sukauptus įpročius.

Nesta pakilo virpančiomis kojomis padariusi pritūpimą. Net dingtelėjo

pasinaudoti judviejų sandoriu ir liepti jam daugiau niekada neversti jos daryti nė

vieno pritūpimo.

– Ir tau išties patinka tokios nesibaigiančios treniruotės ir pratimai?

– Padaryk dar du, ir pasakysiu.

Nesta niurnėdama pakluso. Tik todėl, kad jau pavargo būti silpna kaip

neatakęs kačiukas, kaip Kasianas ją pavadino prieš kelias dienas.

Baigus jis tarė:

– Įsipilk vandens. – Juodu negailestingai kaitino ryto saulė.

– Nereikia man aiškinti, kada gerti, – rėžė ji.

– Jei taip nori, alpk.

Nesta atrėmė jo šviesiai rudų akių žvilgsnį, pamačiusi dalykišką miną

atsigėrė. Kad nustotų suktis galva , tarė sau. Jai išmaukus stiklinę Kasianas prabilo:

– Gimiau netekėjusiai moteriai stovykloje, su kuria palyginus Užuovėja

atrodo kaip koks svetingas rojus. Ji buvo niekinama už tai, kad netekėjusi

susilaukė vaiko, ir buvo priversta mane gimdyti palapinėje viduržiemį viena.

 Nestą apėmė siaubas. Žinojo, kad Kasianas buvo žemos kilmės, bet tokio

žiaurumo...

– O kaip tavo tėvas?

– Turi omeny tą šūdo gabalą, kuris paėmė ją per prievartą, o paskui grįžo pas

savo žmoną ir šeimą? – Ji dar nebuvo girdėjusi Kasiano taip šaltai juokiantis. –

Jam nieko nenutiko.

– Niekada nenutinka, – šaltai paantrino Nesta. Išmetė iš galvos Tomo veidą.

– Čia nutinka, – suurzgė Kasianas, it pajutęs, kur krypsta jos mintys. Tada

mostelėjo į miestą apačioje, slepiamą kalno ir namo. – Risas pakeitė įstatymus.

Čia, Nakties Dvare, ir Ilyrijoje. – Jo veidas tapo dar atšiauresnis. – Bet

išgyvenusios moterys dar turi prabilti. O tokiose vietose kaip Ilyrija

pasiskundusioms moterims gyvenimas virsta pragaru – ilyrai tai laiko išdavyste.

– Baisu.

– Visi mes fėjos. Pamiršk apie Didžiųjų Fėjų ir laumių kastų skirtumus. Visi

mes nemirtingi ar beveik. Keičiamės lėtai. Tam, ką žmonės pasiekia per kelis

dešimtmečius, mums reikia šimtmečių. Dar daugiau, jei gyveni Ilyrijoje.

– Tai kodėl varginiesi su ilyrais?

– Nes plūkiausi it pakvaišęs, kad įrodyčiau jiems savo vertę. – Jo akys

žėrėjo. – Kad įrodyčiau, jog mano mama į šį pasaulį atnešė kažką gero.

– Kur ji dabar? – paklausė Nesta, nes Kasianas niekada apie ją nekalbėjo.

Ilyro žvilgsnis tapo atšiaurus ir neįskaitomas – dar nebuvo tokio mačiusi.

– Mane atėmė iš jos, kai buvau trejų. Išmetė į sniegą. O užsitraukusi gėdą,

kaip sakė aplinkiniai, tapo auka kitoms pabaisoms. – Nuo kiekvieno žodžio

Nestai suko pilvą. – Ji dirbo nugarą laužantį darbą, kol šis nusinešė ją į kapus,

mirė vieniša ir... – Kasianas gurktelėjo. – Tada jau buvau Užuovėjoje. Buvau per

silpnas, kad galėčiau grįžti jai padėti. Perkelti į kokią saugesnę vietą. Risas dar

nebuvo Didysis Valdovas, ir nė vienas negalėjome nieko padaryti.

Nesta pati nesuprato, kaip jų kalba pakrypo prie tos temos.

 Rodos, Kasianas pagalvojo tą patį.

– Tai istorija kitam kartui. Bet norėjau paaiškinti, kad per visa tai, per visas tas

baisybes, treniruotės suteikė man pagrindą. Suteikė kryptį. Kai man

pasitaikydavo šūdina diena, kai ant manęs spjaudydavo, mane lupdavo ar

niekindavo, kai vedžiau kariaunas ir netekau gerų karių, kai Amaranta pasiėmė

Risą – per visas blogybes liko treniruotės. Aną dieną sakei, kad kvėpavimo

pratimai tau padėjo. Padeda ir man. Padėjo ir Feirei. – Nesta matė žodis po

žodžio jo akyse kylančią sieną. Lyg lauktų, kad moteris ją pultų. Sudraskytų jį. –

Galvok, ką nori, bet tai tiesa.

Ji pajuto glitų gėdos prisilietimą. Pati tai padarė – paskatino jį taip saugotis.

Nestos pečius prislėgė svoris. Kaltė ėmė graužti paširdžius.

Tad ji tarė:

– Parodyk kitą pratimą.

Kasianas vis dar neįskaitomu veidu akimirką ją stebėjo, paskui pradėjo naują

demonstraciją.
 Namas mėgo meilės romanus. Vakar Nesta naktinėjo ilgiau, nei derėjo,

norėdama pabaigti jo aną dieną paliktą knygą, o kai šiandien vakare grįžo į savo

kambarį, rado naują.

– Tik nesakyk, kad kažkaip juos skaitai. – Pavartė ant naktinio staliuko gulintį

romaną.

Vietoj atsakymo ant stalo šleptelėjo dar du. Abu visiškai nepadorūs.

Nesta tyliai prunkštelėjo.

 – Matyt, čia būna baisiai nuobodu.

Ant knygų klestelėjo trečia.

Ji vėl nusijuokė – negrabiai ir šiurkščiai. Pati neprisiminė, kada pastarąjį kartą

juokėsi. Nuoširdžiai, iš pilvo.

Gal prieš mirštant mamai? Jiems nusmukus į skurdą, tikrai neturėjo dėl ko

juoktis.

Nesta linktelėjo į stalą.

– Šiandien vakarienės nebus?

Tik atsidarė jos kambario durys, prastai apšviestas koridorius už jų buvo

tuščias.

– Šiandien man jo gana. – Po pokalbio ji per treniruotę beveik nesikalbėjo su

Kasianu, neįstengė išmesti iš galvos to, kaip jis pastatė sieną jai netarus nė

žodžio, manydamas, kad Nesta kibs į jo silpnąją vietą, kad ji tokia bjauri, jog

negali nė normaliai pasikalbėti. Kad pasišaipys iš jo mamos ir jų skausmo.

– Mieliau likčiau čia.

Durys prasivėrė plačiau.

Nesta atsiduso. Pilvą gniaužė alkis.

– Tu toks pat ilganosis kaip ir kiti, – burbtelėjusi patraukė į valgomąjį.

Kasianas sėdėjo vienas prie stalo, besileidžianti saulė ant jo juodų plaukų

metė auksinius ir raudonus spindulius, o jie persišvietė per nuostabius sparnus.

Akimirką Nesta suprato Feirės troškimą tapyti – įamžinti tokius vaizdus,

išsaugoti juos visiems laikams.

– Kaip biblioteka? – paklausė ilyras, kai ji prisėdo priešais.

– Šiandien niekas nebandė manęs suryti, tad neblogai.

Priešais ją atsirado lėkštė keptos kiaulienos ir šparaginių pupelių bei stiklinė

vandens.

O Kasianas nuščiuvo.

– Tai vakar kažkas bandė tave suryti?

 – Na, nepriėjo taip arti, kad galėtų pabandyti, bet susidariau tokį įspūdį.

Jis sumirksėjo, sifonai nušvito.

– Papasakok.

Nesta svarstė, ar ne be reikalo prasitarė, bet vis tiek papasakojo apie nutikimą

su tamsa. Baigė tuo, kaip jai padėjo Gvinė. Nuo tada kunigės nesutiko, bet dienos

pabaigoje ant vežimėlio rado raštelį: Tik draugiškas priminimas laikytis atokiau nuo

žemiausių lygių!

Nesta purkštelėjo, suglamžė raštelį, bet įsidėjo kišenėn.

Kasianas sėdėjo prie stalo išbalęs.

– Kartą matei Brijaksį, – tyloje tarė Nesta.

– Kelis kartus, – sušnibždėjo jis. Karys pažaliavo. – Žinau, kad turėtume

toliau medžioti Brijaksį. Negerai, kad jis ištrūko į pasaulį. Bet nežinau, ar

ištverčiau dar vieną susidūrimą su juo.

– Ką pajutai jį sutikęs?

– Blogiausius savo košmarus. Ir kalbu ne apie kokias menkas fobijas, o apie

giliausias, pirmykštes baimes. Į kalėjimą pasodinau vienas baisiausių,

bjauriausių pabaisų, bet tie košmarai buvo pabaisos visomis žodžio prasmėmis.

Tad... nemanau, kad kas nors suprastų nepamatę savo akimis.

Jis vėl dirstelėjo į ją. Nesta matė, kad ruošiasi ištverti jos nuodus.

Pabaisa – ji buvo pabaisa. Tai gėlė aštriai ir giliai. Bet Nesta atsakė norėdama

Kasianui parodyti, kad nekiš nosies į jo reikalus vien norėdama įskaudinti.

– Kokius padarus uždarei kalėjime?

Kasianas atsikando mėsos. Geras ženklas, kad bent šis klausimas buvo

priimtinas.

– Gyvendama žmonių pasaulyje girdėjai legendas apie siaubingus žvėris ir

laumes, kurios jus išžudytų, jei tik pralaužtų Sieną, ar ne? Padarus, kurie įšliaužia

pro pravirus langus gerti vaikų kraujo? Tokias nedoras būtybes, tokias žiaurias,

kad nebuvo jokios vilties atsispirti jų blogiui?

 Nestai ant sprando pasišiaušė plaukai.

– Taip. – Tie pasakojimai visada jai kėlė šiurpą.

– Tos legendos pagrįstos tiesa. Jos apie senas, kone pirmykštes būtybes,

egzistavusias prieš Didžiosioms Fėjoms susiskirstant į Dvarus, prieš Didžiuosius

Valdovus. Kai kas jas vadina Pirmaisiais Dievais. Tai būtybės, beveik neturinčios

apibrėžto zinio pavidalo, bet skvarbaus, nuožmaus proto. Jos medžiojo ir

žmones, ir fėjas. Dauguma jų buvo išnaikintos prieš šimtmečius, priverstos

slėptis arba įkalintos. Bet kelios išliko, tykojo užmirštuose žemės pakraščiuose. –

Jis nurijo dar kąsnį.

– Man artėjant prie ketvirto šimtmečio, viena jų vėl pasirodė – išlindo iš po

kalno šaknų. Kol dar nebuvo įkalintas, Lantis mokėjo pasiversti vėju ir išsiurbti

orą iš plaučių arba pasiversti lietumi ir paskandinti auką sausumoje; gebėjo vos

keliais judesiais nudirti tau odą. Niekada neatskleisdavo tikrojo savo pavidalo,

bet kai stojau su juo akis į akį, apsireiškė kaip sūkuriuojantis rūkas. Lantis sutelkė

mus dar kamavusią laumių Bogių rasę, kuri klestėjo valdant Amarantai. Bet

Bogės yra menkesni padarai, tik šešėliai, palyginti su Lančiu. Jei yra kas panašaus

į blogio įsikūnijimą, tai jis. Lančiui svetimas pasigailėjimas, jis neskiria gero nuo

blogo. Jam terūpi jis pats, o visi kiti esame jo aukos. Jis žudo lėtai ir sumaniai.

Minta ne tik kūnu, bet ir baime bei skausmu.

Kraujas sustingo Nestos gyslose.

– Kaip įkalinti tokį padarą?

Kasianas patapšnojo sau per sprandą, kur po ausim bolavo randas.

– Greitai supratau, kad nieku gyvu neprilygsiu jam kerais ar kovoje. Vis dar

turiu apie tai primenantį randą. – Jis šykščiai šyptelėjo. – Prieš jį panaudojau jo

paties aroganciją. Meilikavimais ir pagyromis įtikinau įsikūnyti į veidrodį su

šermukšnio rėmu. Lažinausi, kad veidrodis jį išlaikys, o Lantis lažindamasis

suklydo. Aišku, jis ištrūko iš veidrodžio, bet tada jau buvau įmetęs tą bjaurybę į

kalėjimą.
 Nesta kilstelėjo antakį.

Ilyras nuožmiai šyptelėjo, bet šypsnys nepasiekė jo akių. Paskui pridūrė:

– Vis dėlto ne tik galvažudys.

Ne, ne tik, nors Nesta jam taip ir sakė, bet pati nė akimirkos nepatikėjo savo

žodžiais...

Kasianas kalbėjo toliau:

– Labiausiai bijočiau, jei iš visų kalėjimo gyventojų ištrūktų Lantis.

– Ar tai įmanoma?

– Nemanau, ačiū Katilui. Iš kalėjimo pabėgti neįmanoma. Nebent esi

Amrena.

Nesta nenorėjo kalbėti apie Amreną. Ar apie ją galvoti.

– Sakei, kad pasodinai ten ir kitų. – Širdies kertelėje ji nė nenorėjo žinoti.

Jis gūžtelėjo, lyg nebūtų nieko įspūdingo, kad atliko tokius žygdarbius.

– Septyngalvę Lubiją, kuri padarė klaidą ir, išlindusi iš urvų vandenyno

gelmėse, ėmė medžioti merginas vakarinėje pakrantėje. Mėlynąją Anisę, kuri

buvo tikra siaubūnė, – mėlynodė, geležiniais nagais, kaip ir Lubija, pamėgo

moterų skonį. Lubija bent jau greitai surydavo savo auką. Anisė... ji užtrukdavo

ilgiau. Anisė šiuo atžvilgiu buvo kaip Lantis. – Kasianas gurktelėjo ir atitraukęs

marškinių apykaklę parodė dar vieną randą: šiurpų platų dryžį virš kairio krūtinės

raumens. Nesta jį pastebėjo dar aną dieną treniruočių ringe. – Iš jo tik tiek teliko,

bet Anisė tais geležiniais nagais sudraskė man krūtinę, jau beveik pasiekė širdį,

kai įsikišo Azrielis. Matyt, nuopelnus už jos įkalinimą turėtume dalytis po

lygiai. – Jis pabarbeno pirštais per stalą. – Dar buvo...

– Išgirdau užtektinai. – Nestai gniaužė gerklę. – Šiąnakt nebeužmigsiu. –

Papurčiusi galvą pakabino dar maisto. – Neįsivaizduoju, kaip tu išvis miegi,

prisižiūrėjęs tokių baisybių.

Kasianas atsirėmė į atlošą.

– Išmoksti prisitaikyti. Neįsileisti tų baisybių į kasdienes mintis. – Paskui

tyliau pridūrė: – Bet jos niekur nedingsta. Tūno minčių kertelėje.

Nesta troško taip mokėti: nustumti visas graužiančias mintis už kokios nors

sienos ar į kokią duobę širdyje, kad galėtų palaidoti.

Kasianas tyliai paklausė:

– Ar manai, kad tamsa bibliotekoje sureagavo būtent į tave? – Nesulaukęs

atsakymo nenustygo: – Dėl tavo galių?

– Aš neturiu jokių galių, – pamelavo Nesta. Bent jau treniruotės su Amrena

nė kiek nepadėjo jų perprasti.

– Tai kas tada paliko tą rankos antspaudą ant laiptų?

Ji nė nesivargino kalbėti draugiškai.

– Gal Liusienas? Jo gyslose srūva ugnis.

– Jis sakė, kad tavo ugnis skiriasi nuo jo. Kad ji yra šalta, kad ir ką tai reikštų.

– Tai gal ir mane turėtum užrakinti kalėjime?

Kasianas padėjo šakutę.

– Tik klausiu tavęs.

– Ar svarbu, kad turiu galių?

Vyras papurtė galvą, rodos, ir gėrėdamasis, ir bjaurėdamasis.

– Gal tu ir gimei žmogumi, bet esi tikra fėja. Į klausimus atsakinėji

klausimais, išsisukinėji atsakyti nuoširdžiai.

– Nesuprantu, ar tai komplimentas, ar ne.

– Ne. – Subolavo jo dantys. – Tokių galių kaip tavo negalima palikti be

priežiūros. Jas reikia iškrauti ir treniruoti...

– Išlaikyti pusiausvyrą ir pratampyti?

Kasianas sukando dantis.

– Kas nutiko tarp tavęs ir Amrenos?

– Kodėl šiandien tiek klausinėji?

– Nes kalbamės kaip normalios fėjos, ir aš noriu žinoti. Viską.

Nesta pakilo nuo stalo ir žengė prie durų.

 – Koks tau skirtumas?

– Neste, negrįžkime atgal.

Ji per petį mestelėjo:

– Nežinojau, kad pajudėjome į priekį.

– Nesąmonė.

– Dabar turėtum man priminti, kad visi manęs nekenčia, o aš išeisiu.

Kasianas pašoko nuo kėdės ir žengęs tris žingsnius užstojo jai duris. Visai

pamiršo, koks jis greitas, koks vikrus, nors ir augalotas. Ilyras iš aukšto svilino ją

akimis.

– Man niekada nerūpėjo, ar perėmei pusę Katilo galių, ar tik lašelį. Nerūpi ir

dabar.

– Kodėl? – nesusilaikiusi paklausė Nesta. – Kodėl išvis varginiesi?

Jo veidas apniuko.

– Kodėl likai su manimi, kai per paskutinį mūšį stojome prieš Hiberno

karalių?

Lyg tai būtų atsakymas. Nesta nebegalėjo tverti šitų kalbų, tos išraiškos jo

veide.

– Nes buvau kvaiša, – tai tarusi prasibrovė pro jį.

– Ko tu bijai? – paklausė Kasianas, sekdamas paskui ją į koridorių.

Ji sustojo.

– Aš nieko nebijau.

– Melagė.

Nesta lėtai atsisuko. Tegul mato visą jos širdyje kunkuliuojantį pyktį.

Kasiano akys nuožmiai sužibo iš pasitenkinimo.

Jo sifonai sužėravo, raudonai nušvietė akmenis, lyg būtų aptaškyti skystu

krauju. Vyro lūpos persikreipė į pašaipią šypsenėlę.

– Ar žinojai, kad tavo akys švyti, kai tavo galia sukyla į paviršių? It lydytas

plienas. It sidabrinė liepsna.

 Jis tyčia taip pasielgė – taip ją sudirgino. Kad priverstų atskleisti savo kortas.

Nesta surietė prie šonų nuleistus pirštus it letenas. Žengė žingsnį artyn.

Kasianas nesitraukė. Ji žengė dar žingsnį. Ir dar vieną.

Kol jiedu stovėjo taip arti, kad giliau įkvėpus jų krūtinės susiliestų.

Kol ji šiepė dantis priešais jo tebevypsantį veidą, Kasianas ją stebėjo.

Žvelgdamas į akis sušnibždėjo:

– Nuostabi.

Nesulaikė jos, kai uždėjo ranką jam ant raumeningos krūtinės. Ar kai

prispaudė jį prie sienos, net išsiskleidė sparnai. Tik spoksojo ir spoksojo į ją

gėrėdamasis – alkanas.

Nesta nejudėjo, negalėjo sujudėti, kai Kasianas palinkęs sukuždėjo jai į ausį:

– Kai pirmą kartą pamačiau tokią tavo išraišką, dar buvai žmogus. Tik

žmogus, o aš vos nepuoliau prieš tave ant kelių. – Vyro kvėpavimas paglostė jai

ausį, ir jos vokai nevalingai suplazdėję užsimerkė. Jo šypsena paglostė jai

smilkinį. – Nesta, tavo galia yra daina, kurios aš laukiau labai, labai ilgai. – Ji vos

vos išrietė nugarą, iš jo lūpų išgirdusi savo vardą, kaip ištarė antrą skiemenį pro

sukąstus dantis. Lyg įsivaizduotų, kaip sukanda kitas jos dalis. Bet jų kūnus siejo

tik jos ranka. Tik jos ranka gniaužė jo marškinius, juto giliau besidaužančią širdį.

Kol Kasianas nepalinko per plauką arčiau ir nosies galiuku nebrūkštelėjo jai

per kaklą. Ilyro krūtinė po jos ranka išsipūtė jam godžiai įkvėpus svaiginamo

moteriško kvapo.

Per toli. Nereikėjo leisti sau taip toli su juo nueiti, taip jį prisileisti.

Bet neįstengė atsitraukti. Neįstengė nieko padaryti, tik stovėjo leisdama jam

dar kartą perbraukti nosimi per kaklą. Beveik visas racionalias mintis užgožė

troškimas prisispausti prie jo visu kūnu, pajusti jo šilumą ir kietumą.

Bet Kasianas laikė nuleidęs rankas prie šonų. Tarsi laukdamas jos leidimo.

Nesta atitraukė galvą – tik tiek, kad pamatytų jo veidą.

Pamačius jo akyse liepsnojantį geismą jai vos nesulinko keliai. Išsilydžiusį,

nenumaldomą geismą, sutelktą į ją.

Nesta nepajėgė nė kvėptelėti, skendo jo žvilgsnyje. Jautrios jos vietos

įsitempė ir ėmė tvinkčioti, krūtys apsunko ir ėmė mausti. Kasianas išplėtė

šnerves – užuodė ir tai.

Ji negalėjo. Negalėjo taip su juo elgtis. Su savimi.

Negalėjo, negalėjo, negalėjo...

Nesta jau norėjo patraukti ranką jam nuo krūtinės, bet Kasianas uždėjo ant

jos savąją. Nykščiu paglostė jai riešą, o vien nuo nuospaudomis nusėtos rankos

prisilietimo Nesta sugriežė dantimis, visos jos mintys išsilakstė, trūko oro...

Kasianas sukuždėjo į ausį:

– Žinai, apie ką šiąnakt galvosiu?

Matyt, jai ištrūko koks cyptelėjimas, nes vyras išsišiepė ir žengė į šalį. Paleido

jos ranką.

Jo šilumai, jo kvapui pasitraukus, Nestą it šaltu vandeniu perliejo.

Jis nusišypsojo – nepadoriai, mesdamas iššūkį.

– Galvosiu apie tą tavo išraišką. – Žengė dar žingsnį koridoriumi. – Visada

galvoju apie tą tavo išraišką.

 Jai nesisekė užmigti. Antklodė trynė, smaugė ją, gniuždė savo karščiu, kol

paplūdo prakaitu.

Visada galvoju apie tą tavo išraišką.

Nesta šnopavo tamsoje, visas kūnas perštėjo ir kaito.

Grįžus į savo kambarį nesisekė sutelkti minčių į knygą. O dabar, rodos, jau

valandų valandas vartėsi ir rangėsi lovoje.

Visada galvoju apie tą tavo išraišką.

 Taip ir matė: savo lovoje gulintį Kasianą, išsitiesusį it karalių, gniaužiantį

save, stipriai tampantį...

Nesta šiaip ne taip sukuždėjo kambariui:

– Grįžk auštant.

Nežinojo, ar namas pakluso. Nežinojo, ar jis suprato, kodėl ji nori privatumo,

bet vis tiek perbraukė ranka per naktinius – jausmas, kaip šilkas slysta per odą,

buvo kone nepakenčiamas.

Sudejavo į pagalvę, kai pirštai įsmuko tarp kojų ir iškart tapo slidūs nuo ten

susikaupusios drėgmės, kuri taip ir neišdžiūvo nuo tada, kai Kasianas paliko ją

stovėti koridoriuje. Išrietė klubus trokšdama prisilietimo, sugriežė dantimis ir

lėtai sušnypštė braukdama pirštais per perštintį, tvinksintį viduriuką.

Visada galvoju apie tą tavo išraišką.

Giliai suleido pirštus, rangėsi nuo įsiveržimo, neįstengė išmesti iš galvos

Kasiano veido, jo kreivos šypsenėlės, šviesaus žvilgsnio. Galingo kūno ir

nuostabių sparnų. Ištraukė pirštus kone iki galiukų, o kai vėl suleido juos vidun,

ten įsivaizdavo, jautė Kasiano ranką. Kita Kasiano ranka pakilo suimti krūtį,

tvirtai sugniaužė – būtent taip, kaip ji mėgo, nutvilkęs skausmas tik sustiprino

malonumą.

Ji jojo ant Kasiano rankos, prikandusi lūpą bandė užgniaužti dejonę. Kasiano

ranka nuvedė ją už krašto, į tokią stiprią palaimą, kad vos nesuriko. Į ją vėl slydo

Kasiano pirštai dar ir dar kartą, be pasigailėjimo teikdami palaimą, kol Nesta liko

gulėti išsekusi ir šnopuodama, laikoma tik tamsos.

 16 skyrius

Kasianas miegojo prastai.

Buvo sunku išsimiegoti, kai buvo toks susijaudinęs, – turėjo pasitenkinti ne

kartą, o tris kartus vien tam, kad pavyktų sumerkti akis. Bet atsibudo prieš aušrą

geisdamas jos, vis dar ją užuosdamas ir dar kartą pasitenkinęs tik šiek tiek

aprimo.

Vakar vakare jai aiškiai pasakė, ką ketina daryti, bet ryte sugavus Nestos

žvilgsnį per pusryčių stalą buvo nejaukiau, nei tikėjosi.

Ji prie stalo pasirodė pirmoji, valgydama skaitė knygą. Dabar ta gulėjo

užversta, bet iš pavadinimo Kasianas suprato, kad tai vienas iš jos mėgstamų

meilės romanų.

Norėdamas pertraukti tylą jis paklausė:

– Ką skaitai?

Blyškūs Nestos skruostai nuraudo. Ir jis galėjo prisiekti, kad jai taip pat

prireikė sutelkti valią pažiūrėti jam į akis.

– Meilės romaną.

– Tą ir pats supratau. Apie ką šis?

Ji greitai nuleido akis. Bet raudonis niekur nedingo.

Kasianas suprato, kad tai niekaip nesusiję su romanu.

Bet Nesta vėl pakėlė galvą, visa įsitempė. Lyg jai būtų baisiai sunku prisiversti

pažiūrėti jam į akis. Pirštais gniaužė šakutę. O kai Kasianas į juos pažvelgė, ji
paslėpė ranką po stalu.

Lyg ta būtų akivaizdus įrodymas.

Jam įkaito kraujas supratus, kad raudonis, kad gėda... Vyras prisivertė giliai

įkvėpti tvardydamasis. Jiems reikės dvi valandas kartu treniruotis. Sukietėti

treniruočių ringe būtų ne tik nepatogu, bet ir nepadoru.

Bet tai netrukdė jam įsivaizduoti: tos rankos jai tarp kojų, kūnui geidžiant

palaimos, visai kaip jo. Kaip ji prikando lūpą, visai kaip jis, kad nesuriktų. Jo

varpa sukietėjo, skausmingai įsirėmė į kelnes.

Kasianas pasimuistė ant kėdės bandydamas rasti vietos. Bet tik pasitrynė į

kietą siūlę, net sugriežė dantimis.

Treniruotė. Jie tik treniruosis.

– Knyga, – kimiai išspaudė Nesta, – ji apie... – išplėtė šnerves, žvilgsnis

kažkur nuklydo, – ...apie knygą.

– Įdomu, – burbtelėjo Kasianas. – Skamba šauniai.

Jam reikėjo ištrūkti iš to kambario. Susitramdyti prieš lipant į viršų. Tarp jų

kunkuliuojančiam karščiui treniruočių ringe ne vieta. Po galais, kur tas Azas, kai

jo reikia? Kasianas Morei daug metų vaidino priedangą – o kur ji, po velnių, kai

jam reikia?

Bet negalėjo atsistoti nuo kėdės. Jei atsistos, Nesta tuoj pat pamatys, kaip jį

paveikė. Tai yra, jei dar neužuodė ir nesuprato, ką reiškia pasikeitęs jo kvapas. O

jei pažiūrės į išsikišimą jo kelnėse taip pat karštai, kaip į jį žiūrėjo vakar, kaip jis

įkaito vien ją įsivaizdavęs, – na, grėsė didžiulis pavojus, kad Kasianas baisiai

apsijuoks.

Jis buvo pasiruošęs surizikuoti. Turėjo surizikuoti, kol dar nepaguldė jos ant

stalo ir nenuplėšė drabužių vieno po kito.

Pašokęs nuo kėdės burbtelėjo:

– Susitiksime viršuje. – Ir išėjo.

 – Knyga, – pakartojo Nesta sau po nosim, spoksodama į košę, – apie knygą. –

Parėmė kaktą rankomis. – Kvaiša.

Bent jau neatrodė, kad Kasianas jos klausėsi. Bet vakar jo akyse matytas noras

šiandien virto dvejone, lyg neįstengtų... nenorėtų tarp jų tvyrančio karščio, tos

įtampos. Vengdamas jos kone bėgte išbėgo iš valgomojo.

Treniruotė bus baisi.

Ilyras laukė jos ringe vėl virtęs pasipūtusiu kariu. Nesta nedrįso nė dirstelėti į
jo kelnes. Į tai, ką galėjo prisiekti pastebėjusi spaudžiant raištelius ir sagas, kai jis

išbėgo iš kambario.

Bet jei jis atrodė ramus, nieko tokio. Atsakys tuo pačiu.

Nesta eidama artyn pasukiojo pečius.

– Daugiau tempimo ir pusiausvyros pratimų?

– Ne.

Jųdviejų žvilgsniai susitiko, o jo akyse tebuvo matyti tvirta, ryžtinga

ramybė – ir iššūkis.

– Apšilsime, o tada imsimės giliųjų raumenų.

Nesta išsižiojo. Jos... giliųjų raumenų?

– Pilvo raumenų, – išraudęs patikslino Kasianas. Paskui atsikrenkštė. –

Pasileidęs protas. – Sprigtelėjo jai per skruostą. – Skaitai per daug nešvankybių.

Ji numušė vyro ranką ir mostelėjo į po jo marškiniais slypinčius raumenis.

– Padarysi, kad atrodyčiau taip?

Duslus Kasiano juokas nusirito jai per kūną.

– Nese, niekas negali taip atrodyti, tik aš.

Pasipūtęs šiknius.

– Risandas su Azrieliu atrodo, – meiliai atšovė.

– Lenkiu juos vienu ar dviem raumenėliais.

– Nepastebėjau.

Jis mirktelėjo.

– Gal jie kitose vietose.

Nesta nesusilaikė. Nesuvaldė. Ne geismo, o lūpose pražydusios šypsenos.

Prunkštelėjo.

Kasianas spoksojo, lyg matytų ją pirmą kartą.

Jo nuostabos užteko, kad Nesta liautųsi šypsotis.

– Gerai, – tarė ji, – apšilimas, paskui pilvo pratimai.

 Ji nekentė pilvo pratimų.

Daugiausia dėl to, kad jų nesugebėjo atlikti.

– Žinojau, kad turi nedaug raumenų, – tarė Kasianas Nestai išsitiesus ant

pilvo, sudribus po nesėkmingo lentos bandymo, – bet tai visiškai apgailėtina.

– Neturėtum būti mano įkvepiantis mokytojas.

– Neišlaikei nė penkių sekundžių.

Nesta atšovė:
 – O kiek tu išlaikai?

– Penkias minutes.

Nesta pakilo ant alkūnių.

– Atsiprašau, kad neturėjau penkių šimtų metų stiprinti giliuosius raumenis.

– Prašiau tavęs išlaikyti lentą trisdešimt sekundžių.

Ji pakilo ant kelių, pilvą maudė. Kasianas prieš tai liepė daryti atsilenkimus,

paskui kilnoti kojas gulint ant nugaros, tada pakelti virš galvos nugludintą dviejų

kilogramų akmenį, kartu įtempus vien pilvo raumenis iš gulimos pozicijos

pakilti į sėdimą. Visų pratimų jai pavyko tik po vieną ar du, paskui atsisakė kūnas.

Jo nepajudino nei valia, nei užsispyrimas.

– Tai kankinimas, – Nesta mostelėjo į ringą atsirėmusi rankomis į kelius. – Jei

jau esi toks tobulas, padaryk viską, ką man ką tik liepei.

Kasianas prunkštelėjo.

– Dešimtmetis ilyrų berniukas padarytų per kelias minutes.

– Tada padaryk savo, didelio, tvirto vyro, pratimus.

Jis vyptelėjo.

– Gerai. Jei jau nori atsikalbinėti, parodysiu tau savo, didelio, tvirto vyro,

rutiną.

Jis nusimetė marškinius. Susirišo plaukus į uodegėlę.

Tai buvo kitokia kankynė. Stebėti jį atliekant tuos pačius pratimus, tik

sunkiau, tvirčiau, greičiau. Stebėti raibuliuojant preso raumenis, visus raumenis.

Stebėti blizgantį prakaitą ritantis jo auksiniu kūnu, jo tatuiruotėmis, per

aštuonkampę judviejų sandorio žvaigždę ant nugaros ir pradingstant už kelnių

juosmens.

Bet per pamoką Kasianas elgėsi profesionaliai. Visiškai profesionaliai ir

šaltai, lyg treniruočių ringas jam būtų šventas.

Nesta negalėjo atplėšti akių, kol jis tyliai šnopuodamas baigė pratimus.

Stengėsi negalvoti, ar taip pat šnopavo ir vakar naktį tenkindamas savo geismą.
 Bet rudos Kasiano akys žvelgė aiškiai. Triumfuodamos.

Kitais laikais, kitame pasaulyje mirtingieji jį būtų laikę karo dievu.

Prisimenant, ką jai papasakojo apie pabaisas, kurias uždarė kalėjime, jį galima

laikyti ir šauniausiu šio meto didvyriu. Tokiu, apie kuriuos kada nors pakuždomis

pasakos istorijas prie ugnies. Žmonės jo vardą duos vaikams. Kariai norės juo

tapti. Šaunus karys bus vadinamas atgimusiu Kasianu.

O Nesta jį išvadino galvažudžiu.

– Ką? – Kasianas nusibraukė nuo veido prakaitą.

Nesta norėdama pabėgti nuo minčių paklausė:

– Ar ilyrų gretose išties nėra moterų karių? – Per karą jų nematė.

Jo šypsena pradingo.

– Kartą bandėme, bet tragiškai nepavyko. Taigi, ne. Nėra.

– Nes ilyrai yra bjaurūs ir atsilikę.

Kasianas krūptelėjo.

– Šnekėjaisi su Azu?

– Pati pastebėjau.

Jis išrišo uodegėlę, tankios sruogos tiesiog pažiro apie veidą.

– Ilyrai... sakiau tau. Pažanga vyksta lėtai. Tai ilgametis mūsų – mano su

Risu – tikslas.

– Nejau moterims taip sunku tapti karėmis?

– Kaltos ne tik treniruotės. Reikia įveikti ir socialinius barjerus. Ir dar yra

Kraujo apeigos, kurias jos taip pat turi atlikti.

– Kas yra Kraujo apeigos?

– Pavadinimas viską pasako. – Jis pasitrynė sprandą. – Kai ilyrų karys pasiekia

visą savo galią, paprastai po dvidešimties, turi įveikti Kraujo apeigas – tik tada

gali vadintis tikru kariu ir suaugusiuoju. Atsiunčiami potencialūs kariai iš visų

klanų ir kaimų paprastai po tris ar keturis, – jie visi paleidžiami Ilyrijos kalnuose.

Mus ten palieka savaitei, turime du tikslus: išgyventi ir pasiekti Ramielį.

 – Kas tas Ramielis? – kamantinėdama jautėsi kaip vaikas, bet smalsumas

paėmė viršų.

– Mūsų šventasis kalnas. – Kasianas ant žemės nubrėžė matytą simbolį:

trikampį į viršų rodančia viršūne, su trimis taškais virš jos. Kalną, suprato Nesta, ir

tris žvaigždes. – Tai Nakties Dvaro simbolis. Kraujo apeigos visada vyksta, kai

Arktas, Karintas ir Oristas, trys mums šventos žvaigždės, šviečia virš jo – tai

nutinka kartą per metus. Paskutinę apeigų naktį jos šviečia tiesiai virš viršūnės.

– Tai jūs žygiuojate iki kalno?

– Skinamės kelią iki kalno. – Jo žvilgsnis tapo atšiaurus. – Mus apsvaigina

narkotikais ir paleidžia tyruose tik su drabužiais ant nugaros, daugiau nieko.

– Ir privalote dalyvauti?

– Pradėjęs nebegali pasitraukti. Bent jau iki apeigų pabaigos ar kol pasieksi

Ramielio viršūnę. Jei kas nors pažeis apeigas, kad tave ištrauktų ar išgelbėtų,

įstatymas skelbia, kad jus abu reikės sumedžioti ir užmušti už tą nusižengimą.

Net Risas negali pažeisti tų įstatymų.

Nesta suvirpėjo.

– Skamba barbariškai.

– Tai toli gražu ne viskas. Atliekami kerai, kad negalėtume naudoti sparnų ar

burtų. – Pakėlęs ranką parodė raudoną sifoną ant riešo. – Magija tarp ilyrų reta,

bet kai ji apsireiškia, jai suvaldyti reikia sifonų – jie padeda pažaboti galią. Bet tai

mums suteikia pranašumą prieš kitus ilyrus, neturinčius kerų, – tad burtas

išlygina galimybes. Bet ilyrai geba kerėti kartą per metus – naktį prieš Kraujo

apeigas, kai karo genties vadas gali nuvėtyti narkotikais apsvaigintus naujokus į

tyrus. Nė neklausk, kodėl taip yra. Niekas nežino.

– Bet Azrielis moka vėtytis, kada panorėjęs.

– Azas yra kitoks. Daugeliu atžvilgių. – Jo balso tonas atgrasino nuo

klausimų.

– Tai jei per apeigas negalite kerėti, žudote vieni kitus įprastais būdais?
Kardais ir durklais?

– Ginklai taip pat draudžiami. Bent jau atsinešti iš šalies. Bet gali pasidaryti

savo. Privalai pasidaryti savo. Kitaip tave nudės.

– Kiti kariai?

– Taip. Besivaržantys klanai, priešai, šiaip šlovės besivaikantys niekšai – bet

kas. Kai kuriuose kaimuose manoma, kad kuo daugiau nužudysi, tuo didesnę

pelnysi šlovę. Labiausiai atsilikę klanai sako, kad skerdynės padeda atsijoti

silpniausius karius, bet aš visada maniau, jog tai didžiulis potencialaus talento

švaistymas. – Kasianas persibraukė delnu per plaukus. – Dar tuose kalnuose

klajoja įvairūs padarai – tokie, kurie nagais ir dantimis gali nesunkiai įveikti ilyrų

karį.

Iškilo miglotas prisiminimas, kaip Feirė jai pasakojo apie kraupius kadaise

tame regione sutiktus žvėris. Kasianas pasakojo toliau:

– Taigi, su visu tuo susiduri bandydamas pasiekti Ramielio šlaitus. Dauguma

vyrų pamiršta pataupyti jėgų savaitės pabaigai, kopti į kalną. Iki viršūnės reikia

ropštis visą dieną ir visą naktį, vienas slystelėjimas gali pražudyti. Dauguma

dalyvių nė nepasiekia kalno papėdės. Bet jei pasiekia, jų priešas pasikeičia. Tada

kovoji ne su kariais – visomis jėgomis, visa siela kovoji su kalnu. Paprastai tai

palaužia visus, kas bando į jį įkopti.

– Ir ką – pasiekęs viršūnę gauni prizą?

Kasianas prunkštelėjo, bet atsakė rimtai:

– Ant kalno stovi šventas akmuo. Pirmasis paliesk akmenį – ir laimėsi. Jis

iškart perkels tave iš ten.

– O kas nutinka kitiems pasibaigus savaitei?

– Visi, kurie liko gyvi, laikomi kariais. Nuo to, kur esi savaitės pabaigoje,

patenki į vieną iš trijų karių pakopų, pavadintų pagal mūsų šventąsias žvaigždes:

arktozinai, tie, kurie nepasiekė kalno, bet išgyveno; oristianai, kurie pasiekė

kalną, bet neužlipo iki viršūnės; ir karintianai, kurie įkopė į viršūnę ir yra laikomi
elitiniais kariais. Palietęs akmenį Ramielio viršūnėje laimi apeigas. Per

praėjusius penkis amžius tik tuzinas karių pasiekė kalną.

– Spėju, tu palietei akmenį.

– Aš, Risas ir Azas palietėme jį kartu, nors iš pradžių mus tyčia išskyrė.

– Kodėl?

– Vadai bijojo mūsų ir to, kuo tapome. Manė, kad mus priveiks kariai arba

žvėrys, jei negalėsime padėti vienas kitam. Klydo. – Jo akys nuožmiai

žybtelėjo. – Jie pamatė, kad mylime vienas kitą kaip tikri broliai. Ir nebuvo nieko,

ko nepadarytume, nieko, ko nenužudytume, kad vėl susitiktume. Kad

apsaugotume vienas kitą. Skynėmės kelią per kalnus, įveikėme Lūžį – sunkiausią

iš trijų Ramielio maršrutų į viršūnę – ir laimėjome visą sumautą ceremoniją.

Kartu palietėme akmenį petys į petį ir įžengėme į karintianų karių kastą.

Nestai nepavyko nuslėpti nuostabos.

– Ir sakai, kad tik dvylika karių tapo karintianais... per penkis šimtus metų?

– Ne. Dvylika pasiekė kalną ir tapo oristianais. Be mūsų, tik trys kiti laimėjo

Kraujo apeigas ir tapo karintianais. – Kasianas atsikrenkštė. – Jie buvo puikūs

kariai, nepriekaištingai vadovavo savo daliniams. Du jų praradome per karą su

Hibernu.

Tikriausiai per tą smūgį, pražudžiusį tūkstančius ilyrų. Smūgį, nuo kurio jį

apsaugojo Nesta. Jį ir tik jį.

Nestos pilvas persivertė kūlio, darėsi negera. Ji prisivertė giliai įkvėpti.

– Tai manai, kad moterys negali dalyvauti apeigose?

– Morė tikriausiai laimėtų viršijusi visus rekordus, bet ne. Net jai nelinkėčiau

dalyvauti apeigose. – Šaltas jo žvilgsnis išdavė tikrąją priežastį. Reikėtų saugotis

ir kitokio, baisesnio smurto, net jei moterys būtų taip pat gerai treniruotos kaip

vyrai.

Nesta sudrebėjo.

– Ar negalėtum surinkti moterų būrio joms nedalyvavus Kraujo apeigose?

 – Be ceremonijos jos niekada nebūtų tokios gerbiamos kaip tikri kariai –

neturėdamos vieno iš tų trijų titulų. Na, aš jas laikyčiau karėmis, bet ne kiti ilyrai.

Nė vienas dalinys neskristų su jomis. Jos būtų laikomos gėda ir įžeidimu. – Nesta

susiraukė, o jis kilstelėjo rankas. – Kaip jau sakiau: pokyčiai vyksta lėtai. Girdėjai,

kokias nesąmones Devlonas tauškė apie tavo ciklą. Ir tai laikoma pažanga.

Praeityje jie būtų tiesiog užmušę moterį, išdrįsusią paimti ginklą. Dabar jie jį

apvalo ir save laiko moderniais. – Jo veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo.

Nesta pakilo ant kojų ir pakėlė akis į dangų. Jos mintys apsivalė – šiek tiek.

Nesidžiaugė žinodama, kad reikės dėlioti knygas, kai jos kūnas jau maudė... Bet

gal pamatys Gvinę?

– Ilyrų moteris reikia treniruoti ne dėl to, kad kovotų mūsų karuose, – toliau

kalbėjo Kasianas. – Jas reikia treniruoti, kad įrodytume, jog yra tokios gabios ir

stiprios kaip vyrai. Treniruotės padėtų joms suvaldyti baimę, išlavinti jau turimą

jėgą.

– O ko jos bijo?

– Tapti mano motina, – tyliai atsakė ilyras. – Patirti, ką ištvėrė ji.

Ką ištvėrė kunigės po kalnu.

Nesta pagalvojo apie tylias kuniges, niekad neišeinančias iš po kalno,

gyvenančias prieblandoje. Prisiminė pro šalį skubančią Riveną, pabaidytą netoli

esančios nepažįstamosios. Gvinę, kurios šviesias akis kartais aptraukdavo

šešėliai.

Pastebėjęs jos tylą Kasianas pakreipė galvą į šoną.

– Kas nutiko?

– Ar treniruotum ne ilyrų moteris?

– Tave juk treniruoju.

– Na, ar pabandytum... – Nežinojo, kaip gražiai pasakyti, nebuvo

saldžialiežuvis Risandas. – Bibliotekos kuniges? Jei pakviesčiau jas treniruotis

čia, su mumis, kur saugu ir niekas nemato. Ar jas treniruotum?

 Kasianas lėtai sumirksėjo.

– Taip, aišku, bet... – Jis susiraukė. – Nesta, daugelis bibliotekoje gyvenančių

moterų nenori – neįstengia – būti prie vyrų.

– Tada paprašysime prisidėti vienos iš tavo draugių. Morės ar kurios kitos, ką

tik sugalvosi.

– Kunigės gali nepakęsti net būti šalia manęs.

– Tu niekada nieko taip nenuskriaustum.

Jo žvilgsnis sušvelnėjo.

– Joms ne tai trukdo. Trukdo baimė – jas slegianti trauma. Net jei žino, kad aš

niekada taip su jomis nepasielgčiau, būdamas šalia vis tiek galėčiau sužadinti

prisiminimus, kuriuos joms neįtikėtinai sunku ištverti.

– Sakei, kad šios treniruotės padės man išspręsti savo... problemas. Galbūt

galėtų padėti ir joms? Bent jau suteiktų priežastį trumpam išeiti į lauką.

Kasianas kurį laiką ją stebėjo. Galiausiai tarė:

– Jei kurią nors įkalbėsi čia ateiti, mielai treniruosiu. Morė išvykusi, bet galiu

paprašyti Feirės...

– Ne Feirės. – Nesta tuoj pat pasigailėjo savo žodžių. To, kaip jis įsitempė.

Neįstengdama pažiūrėti jam į akis pridūrė: – Aš tik... – Kaip galėtų paaiškinti

raizgalynę tarp jos ir sesers? Neapykantą sau, kuri grasindavo praryti ją kaskart

pažiūrėjus sesei į veidą.

– Gerai, – pakartojo Kasianas, – ne Feirę. Bet turiu pranešti jai ir Risui. Tau

tikriausiai irgi derėtų paprašyti Klotos leidimo. – Šilta ranka suėmė jai petį ir

spustelėjo. – Nese, tavo mintis man patinka. – Šviesiai rudos jo akys nušvito dar

ryškiau. – Labai patinka.

Ir kaži kodėl jo žodžiai reiškė be galo daug.

 17 skyrius

– T uriu jums pasiūlymą.

Tvinkčiojančiais pilvo raumenimis, maudžiančiomis kojomis Nesta stovėjo

priešais Klotos stalą laukdama, kol kunigė baigs kažką rašyti rankraštyje, –

užkerėtas šios rašiklis girgždėdamas judėjo popieriumi.

Rašikliui padėjus paskutinį tašką, Klota pakėlė galvą ir ant popieriaus

skiautės parašė: Taip?

– Ar leistumėte savo kunigėms kiekvieną rytą treniruotis ringe ant namo

stogo? Ne visoms – tik toms, kurioms tai bus įdomu.

Klota sėdėjo nejudėdama. Paskui rašiklis sujudėjo. Treniruotis kam?

– Kad sustiprintų savo kūną, išmoktų gintis – ir pulti, jei panorėtų. Taip pat

kad išvalytų mintis. Tai padėtų joms rasti pamatą po kojom.

Kas ves treniruotes? Tu?

– Ne. Aš nesugebėčiau. Treniruosiuosi kartu su jomis. – Nestai daužėsi širdis.

Pati nežinojo kodėl. – Treniruotes vestų Kasianas. Jo rankos neklydinėja... tai yra

jis pagarbus ir... – Ji papurtė galvą. Visiškai apsikvailino.

Nesta jautė iš po gobtuvo šešėlių stebintį Klotos žvilgsnį. Rašiklis vėl

sujudėjo.

Bijau, kad nedaugelis jų prisijungs.

– Žinau. Bet jei ateitų bent viena ar dvi... norėčiau pasiūlyti. – Nesta parodė į

koloną už Klotos. – Pakabinsiu skelbimą ten. Norinčios galės parašyti savo vardą.
Bus laukiamos.

Dar vienas ilgas žvilgsnis iš po gobtuvo, slegiantis it nematomas

prisilietimas.

Paskui Klota parašė: Norinčios galės prisijungti su mano palaiminimu.

Tą dieną Nesta pakabino skelbimą ant kolonos.

 Išeinant po darbo ant jo dar nebuvo nė vieno vardo.

– Reikės šiek tiek laiko, – paguodė ją Kasianas, perpratęs jos išraišką, kai

Nesta įžengė į treniruočių ringą. Paskui kiek švelniau pridūrė: – Tik laikyk

ištiesusi ranką.

Nesta taip ir padarė.

Kiekvieną popietę atėjusi į biblioteką žvilgtelėdavo į skelbimą. Jį

patikrindavo ir kiekvieną vakarą išeidama. Tas visada būdavo tuščias.

Per treniruotes Kasianas ėmė mokyti judėjimo pagrindų ir stovėsenos per

artimą kovą. Bet kol kas dar be smūgių ir spyrių. Nesta tą nelemtą lentą išlaikė

dešimt sekundžių. Paskui penkiolika. Paskui dvidešimt. Trisdešimt.

Kasianas į jos treniruotes įtraukė svorius, kad sustiprintų gležnas rankas.

Darydama įtūpstus ir pritūpimus nešėsi sunkius akmenis su išskaptuotomis

rankenomis.

Ir visą laiką kvėpavo, kvėpavo, kvėpavo.

Vėl pabandė nulipti laiptais. Nusileido penkis šimtus laiptų, kol raumenys

pareikalavo apsisukti. Kitą vakarą sustojo ant šeši šimtai dešimto. Paskui ant

septyni šimtai penkiasdešimto.

Pati nežinojo, ką darytų pasiekusi apačią: matyt, susirastų smuklę ar

malonumų rūmus ir prisilaktų iki žemės graibymo. Jei nusileistų, būtų

nusipelniusi, – kartojo sau su kiekvienu laipteliu.

Naktį ją taip slėgė nuovargis, kad vos įstengė pavalgyti ir nusiprausti prieš

krisdama į lovą. Perskaičius vos skyrių ėmė merktis akys. Vienoje iš Eleinos

sukrautų skrynių radusi jau skaitytą nepadorų romaną padėjo jį ant stalo.

Į orą tarė:

– Radau jį tau. Dovana. – Knyga tuoj pat prapuolė. Bet ryte ant stalo rado

puokštę rudeninių gėlių – stiklinėje vazoje vos tilpo įvairiausių spalvų astrai ir

chrizantemos.

Praėjo savaitė, per kurią ji beveik nematė Gvinės, tačiau iš Klotos išgirdo, kad
Merilė ją labai spaudžia dėl tyrimo apie valkirijas. Bet Nestos laukė stirtos knygų,

todėl valandos bėgo greitai.

Ypač kai pradėjo naudoti knygas treniruotėms. Lipdama rampa laikydavo

sunkią rietuvę ir darydavo įvairius įtūpstus. Kelis kartus pastebėjo aukštesniame

lygyje einančias kuniges dirsčiojant į ją.

Kiekvieną dieną patikrindavo sąrašą ant kolonos už Klotos stalo. Tuščia.

Kiekvieną dieną.

Laikyk ištiesusi ranką, – jai sakė Kasianas.

Bet koks skirtumas, jei niekas jos nepaims?

 – Jei smūgiuodama taip laikysi kumštį, susilaužysi nykštį.

Nesta šnopuodama, kliokdama prakaitu dėbtelėjo į Kasianą. Pakėlė kumštį,

sugniaužtą jam paliepus, prispaudusi nykštį suriestais pirštais.

– Kuo tau nepatinka mano kumštis?

– Užlenk nykštį ant smiliaus ir didžiojo piršto krumplių. – Jis

demonstruodamas sugniaužė kumštį ir pakrutino ant pirštų užlenktą nykštį. – Jei

kliudysi nykštį, žiauriai skaudės.

 Nesta apžiūrėjo ištiestą Kasiano kumštį ir atkartojo jį savo ranka.

– Kas toliau?

Jis kinktelėjo smakru.

– Užimk vakarykštę pozą. Kojos lygiagrečiai, sutelk jėgą į žemę...

– Žinau, žinau, – burbtelėjo Nesta ir atsistojo poza, kurios ilyras ją mokė tris

dienas. Pirma pastatė kojas į reikiamas vietas, tada šiek tiek sulenkė kelius ir porą

kartų tūptelėjo norėdama įsitikinti, kad jos galios centras tvirtas.

Kasianas apsuko apie Nestą ratą.

– Gerai. Tavo smūgiai turėtų būti greiti ir tikslūs, nesišvaistyk, kaip papuola,

nes tik prarasi pusiausvyrą ir išvarginsi rankas. Smūgiui daugiau jėgų suteikia

kūnas ir kvėpavimas, ne ranka. – Jis užėmė panašią pozą ir smogė ore.

Judėjo taip lygiai, taip nuožmiai, kad smūgis prasidėjo ir baigėsi Nestai nė

nespėjus sumirksėti.

Baigęs ištiesė ranką – sujudėjo raumenys. Šiltą rudens dieną buvo

pasiraitojęs rankoves, bet marškinių nenusivilko. Ryškioje saulės šviesoje

tatuiruotė ant kairės rankos tarsi gėrė šviesą.

– Pirmuosius du krumplius laikyk tiesiai su riešu. Jais ir reikia smūgiuoti – jie

tiesiai perduos rankos jėgą. Jei smogsi bevardžiu ir mažyliu, susilaužysi plaštaką.

– Nė neįsivaizdavau, kad trenkti taip pavojinga.

– Pasirodo, norint būti galvažudžiu reikia smegenų.

Nesta susiraukė, bet susikaupusi sulygino riešą su krumpliais, kaip jis ir rodė.

– Šitaip?

– Tam, kad pataikytum reikiamais krumpliais, turi vos vos palenkti riešą

žemyn.

– Kodėl?

– Kad nelūžtų riešas.

Nesta nuleido ranką.

– Kai tiek galimybių kam nors trenkiant susilaužyti ranką, atrodo neverta.
 – Būtent todėl geras karys moka pasirinkti mūšius. – Jis taip pat nuleido

kumštį. – Kiekvieną sykį turi savęs paklausti, ar kova verta rizikos?

– O tu visada smūgiuoji tobulai?

– Taip. – Kasiano žodžiuose nebuvo nė lašelio abejonės. Jis krestelėjęs

atmetė plaukus nuo akių. – Na, dažniausiai. Pasitaikė ir tokių muštynių, kai

smūgiavau netinkamu kampu ar nelaikydamas pusiausvyros, bet smūgis, net ir

toks, kuriuo galėjau susilaužyti ranką, buvo geriausias būdas išsisukti. Ranką

susilaužiau... – prisimerkęs užvertė akis į dangų, lyg skaičiuodamas mintyse, –

na, kokius dešimt kartų.

– Per penkis šimtus metų.

– Nese, negaliu būti tobulas kiekvienos dienos kiekvieną akimirką. – Jo akys

žybtelėjo.

Praėjusią savaitę koridoriuje aplankiusi beprotybė nepasikartojo. O ji

vakarais būdavo pernelyg išvargusi, kad dar pajėgtų užlipti iki valgomojo, tuo

labiau bandytų pasitenkinti lovoje.

– Taigi, – tarė Kasianas, – dabar smūgiuodama sukis iš klubų. – Jis vėl kirto į

orą. Šį kartą judėjo lėčiau, norėdamas parodyti, kaip smūgio metu juda visas

kūnas. – Taip panaudosi giliuosius raumenis ir pečius – jie priduos jėgos. – Dar

vienas trumpas smūgis.

– Tai tie pilvo raumenys turi ir kitą paskirtį, ne tik pasipuikuoti?

Ilyras kreivai šyptelėjo.

– Išties manai, kad visa tai tėra parodai?

– Per kiekvieną treniruotę pastebėjau tave dirstelint į veidrodį bent dešimt

kartų. – Nesta linktelėjo į siaurą veidrodį kitapus ringo.

Kasianas sukikeno.

– Melagė. Naudojiesi veidrodžiu mane stebėti, kai manai, kad nežiūriu.

Nesta išlaikė abejingą miną, neparodė, kad jis atspėjo. Nė nenuleido galvos.

Vėl sutelkė dėmesį į savo stovėseną.

 – Šiandien baisiai dalykiška, mm?

– Norėjai, kad treniruočiausi, – šaltai atšovė Nesta, – tai treniruok mane.

Net jei neužsuks nė viena kunigė, net jei ji buvo kvaiša, kad to tikėjosi, Nesta

neturėjo nieko prieš šitas treniruotes. Per jas išvalydavo galvą, reikėjo taip

susitelkti į judesius ir kvėpavimą, kad galvoje šniokščiančios mintys neturėjo

kada jos praryti. Jos užklupdavo tik tyliomis akimirkomis, paprastai kai ji

užsigalvodavo bibliotekoje arba prausdamasi. O kai tai nutikdavo, Nestą visada

kvietė laiptinė. Nelemti dešimt tūkstančių laiptelių.

Bet ar visa tai – treniruotės, darbas, laiptai – turės kokią naudą, be to, kad

padėjo praleisti laiką? Mintys tebelaukė it vilkai, grasinantys ją apipulti.

Suplėšyti į gabalus.

Mylėjau tave nuo pirmosios akimirkos, kai paėmiau ant rankų.

Vilkai sėlino arčiau, caksėjo jų nagai.

– Kur dabar nuklydai? – Šviesiai rudos Kasiano akys aptemo iš nerimo.

Nesta vėl užėmė stovėseną. Vilkai per žingsnį atsitraukė.

– Niekur.
 Privačioje bibliotekėlėje laukė Eleina.

Nesta tai suprato dar lipdama laiptais, dulkėta po darbo bibliotekoje.

Raudono akmens koridoriuje tvyrojo subtilus jos sesers jazminų ir medaus

kvapas – it pavasario pažadas, čiurlenanti upė, paskui kurią Nesta nusekė iki

atvirų kambario durų.

Eleina stovėjo prie plačių langų, apsivilkusi alyvinę suknią, kurios aptempta

liemenė neslėpė, kaip sesuo pasitaisė nuo pirmųjų dienų Nakties Dvare.
Nebeliko aštrių kampų, juos pakeitė švelnūs ir grakštūs vingiai. Nesta žinojo, kad

ir pati vienu metu taip atrodė, nors Eleinos krūtys visada buvo mažesnės.

Ji nužvelgė savo kūną – kaulėtą ir sudžiūvusį. Sesuo atsisuko trykšte

trykšdama sveikata.

Eleinos šypsena buvo ryški kaip už langų besileidžianti saulė.

– Pamaniau, užsuksiu pažiūrėti, kaip laikaisi.

Kažkas Eleiną čia atnešė, nes ji tikrai neužlipo tų dešimties tūkstančių laiptų.

Nesta neatsakė į sesės šypseną, tik ranka mostelėjo į save, į dulkėtus odos

šarvus.

– Buvau užsiėmusi.

– Atrodai šiek tiek geriau nei prieš kelias savaites.

Pastarąjį kartą Eleiną matė savaitę prieš persikraustydama į Vėjo namą.

Prasilenkė su seserimi šurmuliuojančioje turgaus aikštėje, kurią vadina Kaulų ir

druskos rūmais, ir, nors Eleina sustojo, be abejo, norėdama pasikalbėti, Nesta

tiesiog praėjo pro šalį. Nė neatsisukusi įsiliejo į minią. Nenorėjo nė pagalvoti,

kaip prastai tada atrodė, jei dabar ją pavadino pasitaisiusia.

– Tiksliau, tavo oda sveikos spalvos, – patikslino Eleina, pasitraukusi nuo

lango ir perėjusi per kambarį. Sustojo už kelių pėdų. Lyg tvardydamasi

neapkabinti, kaip norėtų.

Lyg Nesta būtų kokia raupsuotoji.

Kiek kartų jos sėdėjo šiame kambaryje per pirmuosius mėnesius? Kiek kartų

buvo tokios pat padėties, tik susikeitusios vietomis? Tada Eleina buvo vaiduoklis,

per liesa, užsidariusi savyje.

Dabar Nesta kažkaip tapo vaiduokliu.

Blogiau nei vaiduokliu. Prakeikta šmėkla, valdoma neaprėpiamo, amžino

įsiūčio ir alkio.

Eleinai tereikėjo laiko prisitaikyti. Bet Nesta žinojo, kad jai pačiai reikia

daugiau.
 – Ar smagiai čia leidi laiką?

Nesta pasižiūrėjo į šiltas, rudas sesers akis. Būdama žmogumi Eleina

neabejotinai buvo gražiausia iš trijų, o virtus Didžiąja Fėja jos grožis tik dar

labiau išsiskleidė. Nestai buvo sunku nusakyti, kas dar pasikeitė, be smailių ausų,

bet Eleina iš žavingos virto stulbinamai gražia. Ir pati, rodos, to nesuvokė.

Jos visada buvo tokios: miela ir naivi Eleina, o Nesta it dantis iššiepęs vilkas

jai prie šono, pasiruošusi sudraskyti bet ką, kas tik jai pagrasins.

Eleina miela pažiūrėti, – mama kartą kalbėjo Nestai, sėdinčiai šalia jos prie

veidrodžio, tarnaitei tyliai šukuojant rusvus auksinius mamos plaukus, – bet ji

neturi ambicijų. Nesvajoja apie nieką daugiau, tik apie savo sodą ir gražius drabužius.

Vieną dieną ji mums taps naudingu įrankiu vedybų turguje, jei jos grožis nenuvys, bet

vertingą santuoką pelnys mūsų planai, Nesta, ne jos.

Nesta tada buvo dvylikos, Eleina – vos vienuolikos.

Mergaitė gerte gėrė mamos intrigas, taip ir neišsipildžiusios ateities planus.

Kai ateis tinkamas metas, reikės įkalbėti tavo tėvą plaukti į žemyną,  – neretai

sakydavo mama. – Čia nėra vertų vyrų nė vienai iš jųdviejų. – Apie Feirę tada nė

negalvojo, ji tebuvo paniurusi, keista mergaičiukė, į kurią mama nekreipdavo

dėmesio. Ten tebevaldo žmonių kilmingieji – lordai, kunigaikščiai ir princai, – bet jų

turtai senka, daugelio dvarai kone virto griuvėsiais. Dvi žavingos damos su karaliaus

vertais turtais galėtų toli nueiti.

Aš galiu ištekėti už princo? – paklausė Nesta. Mama tik nusišypsojo.

Nesta krestelėjusi galvą nuvijo prisiminimus ir pagaliau atsakė:

– Neturiu kito pasirinkimo, kur dar būti, todėl nesuprantu, kaip galėčiau

džiaugtis.

Eeina pagrąžė laibus pirštus, nagus buvo nusikirpusi trumpai, kad netrukdytų

dirbti sode.

– Nesta, žinau, kad tavo atvykimo aplinkybės buvo bjaurios, bet vien dėl to

neprivalai būti tokia paniurusi.

 – Sėdėjau tau prie šono savaičių savaites, – šaltai atšovė Nesta. – Savaičių

savaites, kol nykai nei gerdama, nei valgydama. Kol, rodos, vyleisi, kad tiesiog

susitrauksi ir mirsi.

Eleina krūptelėjo. Bet Nesta nebeįstengė sulaikyti besiveržiančių žodžių.

– Tau niekas nepasiūlė arba susiimti, arba keliauti į žmonių žemes.

Jos nuostabai, Eleina nepasidavė.

– Aš nebandžiau pasiskandinti butelyje ir... ir... nedariau tų kitų dalykų.

– Nedulkinai nepažįstamųjų?

Eleina vėl krūptelėjo, visa išraudo.

Nesta šnirpštelėjo.

– Žinai, tu gyveni tarp padarų, kuriems mūsų žmogiškas padorumas visiškai

svetimas. – Eleina vėl atlošė pečius, o Nesta tuoj pat pridūrė: – O ir jūs su

Greisenu nežabojote savo jausmų.

Tai buvo smūgis žemiau juostos, bet Nestai nerūpėjo. Žinojo, kad Eleina

atidavė Greisenui savo nekaltybę mėnesį prieš jas paverčiant fėjomis. Kitą rytą

švytėte švytėjo.

Eleina pakreipė galvą. Neapsižliumbė, kaip paprastai nutikdavo paminėjus

Greiseno vardą. Tik tarė:

– Pyksti ant manęs.

Na, gerai. Ji taip pat moka kalbėti tiesiai. Nesta atšovė:

– Už tai, kad sukrovei mano daiktus, kol Risandas su Feire man aiškino, kad

esu niekam tikusi mėšlo krūva? Taip.

Eleina sunėrė rankas ir ramiai, liūdnai atsakė:

– Feirė mane įspėjo, kad galiu tai išgirsti.

Nesta atšlijo, it gavusi antausį. Jie kalbėjosi apie ją, apie jos elgesį, jos

nusiteikimą. Eleina ir Feirė – štai naujasis pasaulis. Štai kokį ryšį pasirinko Eleina.

Na, gal tai ir buvo neišvengiama, nors Nestai nuo tos minties suko pilvą. Ji

buvo pabaisa. Kodėl tos dvi negalėjo susivienyti ir ją atstumti? Nors pati ir kvailai
tikėjo, kad Eleina visada matė bjauriausias jos širdies kerteles ir vis tiek

nusprendė jos neapleisti.

– Vis tiek norėjau ateiti, – taip pat susitelkusi, ramiai aiškino Eleina, jos balsas

vis tvirtėjo. – Norėjau tave pamatyti, paaiškinti.

Eleina pasirinko Feirę, jos tobulą pasaulėlį. Niekuo nesiskyrė nuo Amrenos.

Nesta įsitempė.

– Nereikia nieko aiškinti.

Eleina pakėlė rankas.

– Mes taip padarėme, nes tave mylime.

– Prašau, nereikia tų nesąmonių.

Eleina žengė arčiau išplėtusi rudas akis. Be abejo, visiškai įsitikinusi savo

nekaltumu, savo įgimtu gerumu.

– Tai tiesa. Mes taip padarėme, nes tave mylime ir dėl tavęs nerimaujame, o

jei tėvas būtų čia...

– Niekada apie jį nekalbėk, – Nesta iššiepė dantis, bet žodžius tarė tyliai. –

Daugiau niekada nedrįsk apie jį kalbėti.

Visiškai savo pavadžio nepaleido. Bet pajuto tai – kažkur viduje sujudėjusį

baisų žvėrį. Pajuto kylančią jo galią, liepsnojančią, bet šaltą. Metėsi ant jos ir

nugrūdo gilyn, gilyn, gilyn, bet per vėlai. Eleinos aiktelėjimas patvirtino, kad

Nestos akys žybtelėjo sidabrine ugnimi, kaip tai nusakė Kasianas.

Bet Nesta užgesino ugnį savo tamsoje, kol vėl tapo šalta, tuščia ir rami.

Eleina pamažu skausmingai susiraukė. Supratusi.

– Ar visa tai dėl jo? Tėvo?

Nesta bedė pirštu į duris tirtėdama iš įstangos suvaldyti kunkuliuojančią

galią. Kiekvienas žodis iš Eleinos lūpų grasino suardyti jos savitvardą.

– Nešdinkis.

Eleinos akys sublizgo, bet balsas liko tvirtas, ramus.

– Nesta, nieko negalėjome padaryti, kad jį išgelbėtume.

 Tie žodžiai buvo it prakuros. Eleina priėmė jo mirtį kaip neišvengiamą.

Nesivargino dėl jo kovoti, lyg tėvas būtų nevertas pastangų, visai kaip Nesta

žinojo, kad pati yra neverta pastangų.

Šį kartą Nesta neužgniaužė akyse nušvitusios galios – ji taip tirtėjo, kad teko

sugniaužti kumščius.

– Sau sakai, kad nieko nebuvo galima padaryti, nes būtų nepakenčiama

galvoti, kad tu galėjai jį išgelbėti, jei tik būtum pasirodžiusi keliomis minutėmis

anksčiau. – Melas karčiai nutvilkė liežuvį.

Eleina nebuvo kalta, kad jų tėvas mirė. Ne, tai tik Nestos kaltė. Bet jei Eleina

buvo taip pasiryžusi raustis sesės širdyje ieškodama gėrio, parodys jai, kokia

bjauri moka būti. Tegul paragauja bent lašelio ją čaižančio skausmo.

Štai kodėl Eleina pasirinko Feirę. Dėl šito.

Feirė visada gelbėdavo Eleiną. O Nesta sėdėjo sudėjusi rankas, ginkluota tik

savo nuodingu liežuviu. Sėdėjo, kol jos badavo. Sėdėjo, kai Hiberno karalius jas

pagrobė ir įgrūdo į Katilą. Sėdėjo, kai pagrobė Eleiną. O kai jų tėvas buvo

Hiberno karaliaus rankose, ji nieko nedarė, ničnieko nesiėmė, kad jį išgelbėtų. Ją

sustingdė baimė, apgaubė jos protą, o ji nesipriešino, leidosi valdoma baimės.

Kai triokštelėjo tėvo sprandas – buvo jau vėlu. O dėl to kalta ji viena.

Tai kodėl Eleina galėtų nesirinkti Feirės?

Eleina įsitempė, bet nepabūgo Nestos žvilgsnio, kad ir ką jame matė.

– Manai, kad aš kalta dėl jo mirties? – Kiekvienas žodis metė iššūkį. Eleinos

iššūkį, iš visų žmonių. – Dėl to nekaltas niekas, tik Hiberno karalius. – Virptelėjęs

balsas prieštaravo tvirtiems žodžiams.

Nesta žinojo, kad kliudė taikinį. Ji išsižiojo, bet nebegalėjo tęsti. Užteks.

Pasakė užtektinai.

Joje kunkuliuojanti galia pradingo taip pat greitai, kaip ir sukilo, išgaravo it

vėjo blaškomi dūmai. Paliko tik kaulus slegiantį nuovargį, gniaužiantį

kvėpavimą.
 – Nesvarbu, ką tu manai. Keliauk atgal pas Feirę ir į savo sodelį.

Net per jųdviejų kivirčus namelyje, kai pešdavosi dėl drabužių, batų ar

kaspinų, niekada nenuėjo taip toli. Tos rietenos būdavo nereikšmingos,

paskatintos skurdo ir nepatogumų. O šis ginčas buvo visai kitoks, radęsis iš tokios

pat tamsos kaip ta, kuri tyvuliavo bibliotekos dugne.

Eleina nuėjo prie durų, violetinė suknelė suplevėsavo iš paskos.

– Kasianas sakė, kad treniruotės padeda, – sukuždėjo labiau sau nei Nestai.

– Atsiprašau, kad nuvyliau. – Nesta taip trinktelėjo durimis, kad tos net

sutirtėjo.

Kambaryje stojo tyla.

Ji nė neatsisuko į langus pažiūrėti, kas galbūt praskris nešdami Eleiną, kas

pamatys Eleinos tikriausiai liejamas ašaras.

Nesta klestelėjo į krėslą priešais tamsų židinį ir sėdėjo nieko neregėdama.

Nesipriešino vilkams, kai jie vėl ėmė sukti ratus, raudoni jų liežuviai čaižė

aštriomis it skustuvai tiesomis. Nesipriešino, kai jie ėmė draskyti ją į gabalus.

 Kai Eleina įlėkė į Vėjo namo valgomąjį, Kasianas su Risu bandė sušilti po

šalto Užuovėjoje kaukusio vėjo.

Rudose jos akyse žibėjo ašaros, bet smakrą ji laikė pakeltą.

– Noriu namo, – tarė šiek tiek virpančiu balsu.

Kasianas dirstelėjo į Risą, kuris atgabeno vidurinę seserį prieš išsivėtydamas

paimti Kasiano iš Užuovėjos. Norėjo savo akimis pamatyti, kaip ilyrai pasiruošę

kovoti. Matydamas, kad Risui niekas neužkliuvo, Kasianas jautėsi ir pakylėtas, ir

kaustomas siaubo. Jei vėl prasidės karas, kiek dar žus? Tokia jau kareivio dalia –

kovoti, žygiuoti kartu su mirtimi, ir jis daugybę sykių vedė vyrus į mūšį. Bet kiek

pažadų jis kvailai pridalijo per pastarąjį karą kritusiųjų šeimoms, kad ši taika

truks ilgai? Kiek dar šeimų jam teks guosti? Nežinojo, kodėl šį kartą jaučiasi

kitaip, kodėl jį taip slegia. Bet kol Risas kalbėjosi su Devlonu, Kasianas stebėjo

Užuovėjos vaikus svarstydamas, kiek jų neteks tėvų.

Ilyras nustūmė prisiminimą į šalį, o Risas nužiūrėjo Eleiną – violetinės

Didžiojo Valdovo akys nieko nepraleido.

– Kas atsitiko?

Kai Risas taip kalbėjo, tai buvo labiau įsakymas nei klausimas.

Eleina numojo ranka ir atidariusi verandos duris išėjo į lauką.

– Eleina, – tarė Risas, ir jiedu su Kasianu pasekė į blėstančią šviesą.

Eleina stovėjo prie turėklo, vėjelis kedeno jos plaukus.

– Ji nė kiek nesitaiso. Nė nebando. – Apsivijusi save rankomis žvelgė į tolimą

jūrą.

Risas paniuręs pasisuko į Kasianą. Feirė ją įspėjo.

Kasianas tyliai nusikeikė. Nesta juda į priekį – žinau tai. Kažkas ją sudirgino.

Pamatęs, kad Risas vis dar atrodo kaip įsikūnijusi mirtis, pridūrė: Reikės laiko. Gal

geriau, kad seserys jos nebelankytų. Kurį laiką. Bent jau negavusios jos leidimo. Jis

nenorėjo Nestos izoliuoti. Toli gražu. Jei Eleina norės vėl ją pamatyti, tegul pirma

leidžia man paklausti Nestos.

Riso balsas rangėsi it laki naktis. O kaip Feirė?

Nesta nenori jos čia matyti.

Sugrumėjo per Risą nusiritusi galia, žvaigždžių dulkės jo akyse užgeso.

Raminkis, po paraliais, drėbė Kasianas. Joms reikia pačioms išnarp lioti savo

nesąmones. Kiekvieną sykį grasindamas Nestą sunaikinti nė kiek nepadedi.

Risas vėrė jį žvilgsniu, triuškinančiu it potvynio banga. Bet Kasianas jį ištvėrė.

Leidosi apsemiamas. Galiausiai Risas papurtė galvą ir Eleinai tarė:

 – Parskraidinsiu tave namo.

Ta neprieštaravo, kai Risas paėmė ją ant rankų ir švystelėjo į raudoną ir rausvą

dangų.

Kai jiedu virto juodu ir violetiniu taškeliu virš stogų, Risui skriejant virš auksu

žibančios upės, lyg norėtų Eleinai parodyti vaizdingą maršrutą, tik tada Kasianas

įžengė į namą.

Jis per valgomąjį nudrožė į koridorių, nulėkė laiptais žemyn, kojos ryte rijo

kelią, kol pagaliau atlapojo šeimos bibliotekos duris.

– Po velnių, kas atsitiko?

Nesta sėdėjo krėsle priešais tamsų židinį susmeigusi pirštus į riestus

ranktūrius. Karalienė ant dygsniuoto sosto.

– Nenoriu su tavim kalbėtis, – tik tiek pasakė.

Vyro širdis daužėsi it būgnas, krūtinė kilnojosi it nubėgus mylią.

– Ką pasakei Eleinai?

Palinkusi į priekį Nesta dirstelėjo į jį. Paskui atsistojo – tikras plieno ir liepsnų

stulpas – ir iššiepė dantis.

– Aišku, manai, kad tai aš kalta. – Žengė artyn, jos akys liepsnojo šalta

liepsna. – Visada gini mielą, nekaltą Eleiną.

Kasianas sunėrė rankas, leido jai eiti taip arti, kaip tik nori. Greičiau pragaras

užšals, nei jis atsitrauks bent per vieną žingsnį.

– Norėčiau tau priminti, kad dar visai neseniai pati buvai pagrindinė

mielosios, nekaltosios Eleinos gynėja. – Jis savo akimis matė, kaip ji nenusileido

fėjoms, gebančioms užmušti ją nė nemirktelėjus, vis dėl savo sesers.

Nesta nieko neatsakė, kone tirtėjo iš įtūžio. Ar šalčio. Katile, na čia ir šalta. Tik

šildomos grindys šiek tiek gelbėjo.

– Ugnies, – tarė jis, ir namas pakluso. Židiny už jo pliūptelėjo aukšta ugnis.

– Užgesink, – tarė Nesta spoksodama į Kasianą, nors žodžiai buvo skirti ne

jam.
 Namas, rodos, ją ignoravo.

– Užgesink, – pakartojo. Kasianas galėjo prisiekti, kad ji šiek tiek išbalo.

Akies mirksnį jis vėl buvo Riso mamos namuose Užuovėjoje. Nesta spoksojo

į ugnį, tarsi su ja kalbėdamasi, lyg nė nejaustų, kad jis yra šalia.

Liepsna traškėjo ir spragėjo. Nesta sušnypštė kambariui:

– Sakiau...

Pokštelėjo rąstigalis, lyg namas linksmai nekreiptų į ją dėmesio, tik

pakaitintų ugnį.

O Nesta krūptelėjo. Tik mirktelėjo ir vos pastebimai sudrebėjo, bet visa

įsitempė. Veidas persikreipė iš siaubo, paskui šis pradingo.

Keista.

Pastebėjusi smalsų Kasiano žvilgsnį Nesta vėl suirzo ir puolė prie atvirų

bibliotekos durų.

– Kur tu eini? – neįstengė suvaldyti irzlios gaidelės balse.

– Lauk. – Ji išėjo į koridorių ir nudrožė link laiptinės.

Kasianas sekė iš paskos, jam iš gerklės ištrūko urzgimas. Greitai pasivijo.

– Palik mane ramybėje, – išspaudė Nesta.

– Nese, koks tavo planas? – Jis sekė iki žemiausio namo aukšto, iki laiptinės

vidury koridoriaus. – Draskysi tuos, kurie tave myli, kol jie galiausiai pasiduos ir

paliks tave vieną? Ar to nori?

Ji trūktelėjo senų durų rankeną ir grįžtelėjusi perliejo jį naikinamu žvilgsniu.

Išsižiojo, bet tuoj pat nukando beišsprūstančius žodžius.

Tarsi tvardytųsi dėl jo. Gailėtųsi jo. Bandytų apsaugoti. Lyg jį reikėtų ginti nuo

jos.

– Sakyk, – sušnypštė ilyras, – sakyk, po galais.

Nestos akyse plykstelėjo sidabrinė liepsna. Suraukė nosį iš žvėriško įsiūčio.

Sifonai ant jo rankos sušilo ruošdamiesi susitikti su priešu, nors jis atsisakė

Nestą taip vadinti.

 Ji nuleido akis į raudonus akmenis. O kai vėl pasižiūrėjo jam į veidą, akyse

nebebuvo pragariškos ugnies. Ją pakeitė negyva tuštuma, lyg jis žiūrėtų į

nereginčias mūšio lauke kritusio kario akis. Kasianas matė varnas kapojant

tokias negyvas akis.

Nesta netarusi daugiau nė žodžio nusisuko į laiptinę ir ėmė leistis.

 18 skyrius

Ją supo tik raudonas laiptinės akmuo, nelygus šnopavimas ir peiliai, kurie

apsisuko vidun ir pjaustė, raižė, sienos glaudėsi ir troškino, kojos liepsnojo su

kiekvienu žingsniu žemyn.

Ji nenorėjo būti savo galvoje, nenorėjo būti savo kūne. Norėjo būgnų

dundėjimo ir pašėlusios smuiko melodijos, kad pripildytų ją garso, nutildytų

visas mintis. Norėjo susirasti butelį ir godžiai gerti, leistis vyno ištraukiamai lauk,

kad jos mintys apmirtų ir plūduriuotų pasroviui.

Žemyn, žemyn, žemyn.

Ratu, ratu, ratu.

Nesta praėjo laiptelį su jos išdegintu delno antspaudu. Praėjo du šimtai

penkiasdešimtą laiptelį. Trys šimtąjį. Penki šimtąjį. Aštuoni šimtąjį.

Ant aštuoni šimtai trečio jai ėmė svyruoti kojos.

Ošimas galvoje pritilo susikaupus laikyti pusiausvyrą.

Pasiekusi tūkstantąjį laiptelį ji pagaliau sustojo.

Aplink tvyrojo besisukanti tyla.

Nesta užsimerkusi priglaudė kaktą prie vėsaus akmens dešinėje, pakėlusi

atsirėmė ranka, lyg įsikibusi į meilužį. Galėjo prisiekti, kad akmenyje pajuto

atsakomąjį tvinksnį, – taip aiškiai, lyg po pat jos ausimi daužytųsi širdis.

Tarė sau, kad tai tik muša jos pačios širdis. Nors toliau laikėsi prisispaudusi

prie sienos, prie tos pulso.

 Susitelkė į kvėpavimą. Leido savo drebančiam kūnui atsileisti.

Širdies plakimas akmenyje nutilo. Siena po įkaitusiu skruostu tapo ledinė.

Šiurkšti po pirštų pagalvėlėmis.

Nesta ėmė kopti. Vieną žingsnį po kito. Nors šlaunys degė, keliai vaitojo,

krūtinė liepsnojo.

Kai pagaliau kone užšliaužė paskutinius dvidešimt žingsnių, galvoje

nebebuvo jokių minčių. Pakeliui teko penkis kartus sustoti pailsėti. Penkis kartus

tik atgauti kvapo ir susitvardyti, nes riaumojimas grasino tuoj pat sugrįžti.

Kai užsiropštė ant laiptų aikštelės, buvo išsunkta, visiškai tuščia. Kasianas

paniuręs laukė atsirėmęs į priešingą sieną.

– Neturiu noro su tavim rietis, – šaltai tarė ji, pernelyg išsekusi, kad dar

sugebėtų pykti. Žinojo, kad galėtų pareikalauti tesėti judviejų sandorį ir įsakyti

jam nuskraidinti į miestą, bet nebeturėjo jėgų vargintis. – Labanakt.

Ilyras žengė jai ant kelio, sparnais užstojo koridorių.

– Kurį laiptą pasiekei šį kartą?

Lyg tai būtų svarbu.

– Tūkstantąjį. – Jos kojos nenustojo tvinkčioti.

– Įspūdinga.

Nesta pakėlusi akis įsispoksojo jam į veidą, pamatė smalsų žvilgsnį. Pati nė

nesivargino slėpti ją gniuždančio nuovargio.

Pabandė praeiti pro šalį, bet Kasianas dar nenuleido sparnų. Ji nepraeis,

nebent imtųsi jėgos.

– Ką?

– Kas šiandien tave sukiršino?

– Viskas. – Nenorėjo sakyti daugiau.

– Ką tau sakė Eleina?

Ji negalėjo prisiminti to pokalbio, negalėjo kalbėti apie tėvą, jo mirtį ar ką

panašaus. Todėl užmerkė sunkius vokus.

 – Kodėl jos neužsirašo į treniruotes?

Kasianas suprato, apie ką ji kalba.

– Gal dar nepasiruošusios?

– Maniau, užsirašys.

– Ar dėl to liūdi? – jis klausė labai švelniai, labai liūdnai.

Nesta atsimerkė.

– Kai kurios jų čia jau šimtus metų, bet vis dar nesugebėjo atsigauti po to, ką

patyrė. Tai kokios aš turiu vilties?

Kasianas pasitrynė petį, lyg maustų.

– Nesta, mudu dirbame vos dvi savaites. Gal ir matai zinių pokyčių, bet

tam, kas atsitiko tavo protui, tavo širdžiai, prireiks daug daugiau. Mėšlas, Feirei

reikėjo mėnesių...

– Nenoriu girdėti apie Feirę ir jos ypatingą kelionę. Nenoriu girdėti apie Riso

kelionę, apie Moriganos ar apie dar kieno nors.

– Kodėl?

Vėl sukilo žodžiai, įsiūtis. Bet ji nekalbėjo, susikaupė, kad nuslopintų viduje

sukunkuliavusią galią, kol ji nė nekuždėjo.

– Kodėl? – nenustygo vyras.

– Nes nenoriu, – tėškė Nesta. – Patrauk tuos šikšnosparnio sparnus.

Kasianas pakluso, bet žengė arčiau, stūksojo virš jos.

– Tada papasakosiu tau apie savo ypatingą kelionę, Nese. – Jo balsas buvo

ledinis, dar niekada negirdėjo taip kalbančio.

– Ne.

– Išžudžiau visus iki paskutinio tuos, kurie nuskriaudė mano mamą.

Ji sumirksėjusi pakėlė akis, išgirdus nuožmius žodžius slėgęs svoris tarsi

prapuolė.

Kasiano veidas buvo persikreipęs iš seno įsiūčio.

– Kai pakankamai suaugau ir sustiprėjau, grįžau į kaimelį, kuriame gimiau,

kuriame mane išplėšė jai iš rankų, ir sužinojau, kad ji negyva. Ir su niekuo

kovodamas negalėjo to pakeisti. Jie vis man nesakė, kur ją palaidojo. Viena

moteris užsiminė, kad numetė nuo uolos.

Nestos širdį pervėrė siaubas ir keistas skausmas.

Ilyro akys žybtelėjo šalta šviesa.

– Tad aš juos sunaikinau. Visiems, kurie nebuvo už tai atsakingi – vaikams,

kai kurioms moterims ir senukams, – leidau išeiti. O visus, kurie prisidėjo prie jos

kančių... priverčiau už tai kentėti. Risas su Azrieliu man padėjo. Rado tą mėšlo

gabalą, kuris mane pradėjo. Leidau broliams jį sudraskyti, o pats pribaigiau.

Žodžiai kybojo tarp jų.

Kasianas kalbėjo su ramiu įsiūčiu:

– Man prireikė dešimties metų, kol su tuo susitaikiau. Su tuo, ką padariau to

kaimo gyventojams ir ko netekau. Dešimt metų. – Jis drebėjo, bet ne iš baimės. –

Tad jei nori dešimt metų grumtis su tuo, kas ryja tave iš vidaus, prašom. Jei nori

dvidešimt metų – kodėl gi ne?

Stojo tyla, trikdoma tik jų nelygaus kvėpavimo.

Nesta sušnibždėjo:

– Ar gailiesi to, ką padarei?

– Ne, – atsakė atvirai, nė kiek neabejodamas. Lygiai taip pat dabar ją stebėjo,

it regėdamas visas aštrias, gaudžiančias jos sielos šukes.

Nesta palenkė galvą, lyg taip galėtų ką nors nuo jo paslėpti.

Šilti, tvirti pirštai suėmė jos smakrą, nuospaudos brūkštelėjo per odą.

Leido Kasianui pakelti jos galvą. Nė nepastebėjo, kaip arti jis priėjo. Kad

juodu skiria tik keli centimetrai. O gal tai ji prisigretino traukiama nuožmių

žodžių?

Kasianas švelniai laikė jos smakrą.

– Kad ir ką nori į mane sviesti, ištversiu. Nesudušiu. – Tai nebuvo iššūkis. Tik

prašymas.
 – Tu nesupranti, – kimiai atsakė Nesta. – Aš nesu kaip tu ir kiti.

– Man tai niekada nekliudė. – Vyras nuleido ranką.

Ji išsitiesė.

– O turėtų.

– Kalbi taip, lyg norėtum, kad mane tai erzintų.

– Visus kitus tai erzina. Net tą ypatingąjį Risandą.

Subolavo Kasiano dantys, visas švelnumas išgaravo.

– Kartą tau jau sakiau ir dar pakartosiu: nenoriu girdėti tokio suknistai

pašaipaus tono, kai apie jį kalbi.

– Jis nėra mano Didysis Valdovas. Kalbėsiu apie jį, kaip noriu. – Norėjo žengti

šalin, bet Kasianas griebė už riešo ir sulaikė vietoje. – Paleisk mane.

– Priversk. Pasinaudok tuo, ką išmokai, ir priversk.

Jos pyktis prasiveržė.

– Tu pasipūtęs paršas.

– O tu išpuikusi ragana. Toks tokią sutiko.

Ji suurzgė.

– Paleisk.

Kasianas prunkštelėjo, bet paklausė, jau sukdamasis žengė atatupstas. O

pamačiusi jo akis nušvitus pergale, aiškiai pajutusi, kad jis tiki sugebėjęs ją

suerzinti ir laimėjęs judviejų ginčą, Nesta stvėrė už odinio švarko atlapų.

Ir tarusi sau, kad taip daro tik norėdama ištrinti jo vypsnį, pirštais sugniaužė

švarko odą ir pakėlė lūpas prie jo.

 19 skyrius

V ieną akies mirksnį tebuvo Kasiano lūpų šiluma, kūno prisilietimas,

įtempti, virpantys jo raumenys, kai Nesta pasistiebusi ant pirštų galų prispaudė

lūpas prie jo.

Bučiavo atsimerkusi, kad matytų, kaip jis išplės akis.

Po akimirkos atsitraukė ir pamatė, kad jis stovi vis dar pastėręs, sunkiai

gaudydamas kvapą.

Ji tyliai nusijuokė, jau norėjo atgniaužusi pirštus paleisti švarką ir nueiti

koridoriumi.

Bet vos nuleido dešinę ranką, ilyras puolė artyn ir pats ją pabučiavo.

Nuo bučinio jėgos jiedu nulėkė prie sienos, akmenys įsirėžė Nestai į pečius,

kai jis prisispaudė prie jos visos, vieną ranką suleido į plaukus, kita suėmė už

klubų.

Kai tik Nesta atsirėmė į sieną, kai tik Kasianas apsivijo ją visą, dingo visos

savitvardos iliuzijos. Ji prasižiojo, ir vyro liežuvis įsmuko vidun, bučinys buvo

nuožmus ir baudžiantis.

O jo skonis – it sniego pabučiuoto vėjo ir žėrinčių anglių...

Nesta suvaitojo, neįstengė susilaikyti.

Rodos, tas garsas tapo jo pražūtimi, nes į plaukus suleisti pirštai susmigo iki

odos, pakreipė jos galvą, kad būtų patogiau ragauti, pasisavinti.

Jos delnai klaidžiojo per jo raumeningą krūtinę, žūtbūt ieškodami bent kokio
odos lopinėlio, bet ko paliesti, kol jų liežuviai susitiko ir išsiskyrė, jis lyžtelėjo jai

per gomurį, braukė liežuviu per dantis.

Ji atsakė į kiekvieną brūkštelėjimą, visos mintys apie save išlakstė į šalis.

Suleido pirštus jam į plaukus – tokius švelnius, kaip ir įsivaizdavo, sruogos glostė

odą it šilkas.

Visos tūžmingos mintys išgaravo. Ji atsidavė progai prasiblaškyti, priėmė ją

išskėstomis rankomis, leido bučiniui viską išdeginti. Tebuvo jo burna, jo liežuvis

ir jo dantys – laižė, ragavo ir kandžiojo; tebuvo jo jėga, besispaudžianti prie jos,

bet dar per toli...

Jis ją apkabino, suspaudė užpakalį, pakėlė į orą. Ji apsivijo kojomis jo

juosmenį ir vėl suvaitojo jam prisispaudus tarp šlaunų.

Jai reikėjo laikinai atitrūkti nuo minčių, nuo tos giliai joje liepsnojančios

būtybės, nuo persekiojančių prisiminimų. Reikėjo šito. Reikėjo jo.

Kasianas trynėsi į ją, pirmą kartą stumtelėjęs klubais suvaitojo į burną.

Pajutusi tą ištrūkusį duslų garsą Nesta išsirietė ir apnuogino jam kaklą. Vyras tuo

pasinaudojęs atplėšė lūpas nuo jos.

Liežuviu perbraukė kaklu aukštyn – ten, kur jis nuslydo, sustiprėjo karštis, o

kai pasiekė vietelę po ausimi, Nesta įsitempė ir sucypė. Kasianas tyliai nusijuokė

jai į odą.

– Patinka? – sukuždėjęs lyžtelėjo dar kartą.

Jai perštėjo krūtis – išsirietė bandydama prisispausti jam prie krūtinės,

ieškodama bent kokios trinties. Bet Kasianas įsikniaubė jai į kaklą, švelniai

sukando virš tvinkčiojančių gyslų. Nuo nestipraus skausmo Nesta ėmė šnopuoti;

jam brūkštelėjus per tą vietą liežuviu, užvertė akis.

Bet vyras atplėšė lūpas nuo kaklo. O Nesta niekada nebuvo tokia

pažeidžiama, kaip jam trinantis klubais ir stebint ją rangantis.

Kasiano lūpose sukirbėjo piktdžiugiška šypsenėlė.

– Kokia jautri, – sumurkė Nestai dar negirdėtu balsu, bet ji žinojo, jog
šliaužtų pilvu, kad tik dar kartą jį išgirstų. Vyras įspraudė klubus jai tarp kojų,

tingiai, bet nenumaldomai prispaudė kietą įnagį prie jos tvinkčiojančios šerdies.

Nesta bandė atgauti bent kiek savitvardos, sveiko proto, bet pasijuto norinti

atiduoti vadžias jam – leisti liesti, liesti, liesti, ją laižyti, čiulpti ir pripildyti...

Kasianas suurzgė, lyg viską perskaitęs jos žvilgsnyje, ir pabučiavo dar kartą.

Jųdviejų liežuviai susipynė, kūnai taip prisispaudė, kad Nesta krūtine pajuto

plakant jo širdį. Vyras uoliai ją ragavo, atsitraukė ir vėl paragavo. Lyg tirdamas

visą jos burną.

Jai reikėjo pajusti jo odą. Rankomis, burna, kūnu pajusti prie jos

besispaudžiantį kietumą. Jei nepajus, išeis iš proto, išeis iš proto, jei jis nustos ją

bučiuoti...

Nesta įkišo ranką tarp kūnų ieškodama jo. Kasianas vėl suvaitojo, lėtai ir

tyliai, kai ji suspaudė jį per kelnių odą. Jai užgniaužė kvapą. Jo dydis...

Jai ėmė kauptis seilės. Visa maudė, buvo tokia sudrėkusi, kad kiekviena per

kelnių vidurį einanti siūlė buvo tikra kankynė.

Kasianas bučiavosi giliau, karščiau, o ji grūmėsi su jo kelnių raišteliais ir

sagomis. Jų buvo tiek daug, kad nė nežinojo, kuriuos reikia atrišti, pirštais tampė

kiekvieną kilpą, kone draskė norėdama jį išlaisvinti.

Kasianas rydamas orą glostė jos odą, krimstelėjo apatinę lūpą, ausį, smakrą.

Jam atsakė trūkčiojantis Nestos kvėpavimas, jos kraujas degte degė, jis vėl

sugavo jos lūpas, sudejavo į burną, kai moteris metė raištelius, sagas ir prispaudė

delną per kelnes. Kasianas pasimuistė, kai ji patrynė delnu per visą ilgį

gėrėdamasi kiekvienu centimetru.

Jis atplėšė lūpas nuo josios.

– Jei nesustosi, aš...

Nesta pakartojo, perbraukė delnu aukštyn link galiuko, kurį žinojo

prisispaudus jam prie pilvo apačios. Kasianas kilstelėjo klubus ir atlošė galvą,

apnuogino tvirtą kaklą. Ji čiupinėjo jo formą per kelnes, stipriau prispaudusi

delną trynė nesustodama. Vyras sukando dantis, jo krūtinė kilnojosi it dumplės,

pamačiusi jį netenkant savitvardos Nesta palinko į priekį. Dantimis apžiojo

kaklą. Ir vis trynė, stipriau ir šiurkščiau.

Jis sušnypštė. Jo lūpos tarė jos vardą, klubais taip stipriai stumtelėjo jai į

delną, kad Nestos šerdis kone skausmingai tvinkčiojo įsivaizdavus tą jėgą, tą

dydį ir karštį giliai savyje. Dar kartą šiurkščiai patrynė delnu, krimstelėjo jam

kaklą, ir Kasianas išsiveržė.

Pasiekęs viršūnę jis tvirtai suskliaudė sparnus, jo varpa tvinkčiojo kelnėse, vis

trindama Nesta ją jautė visu delnu.

Kai Kasianas nuščiuvo, kai tik drebėjo – tik tada ji atitraukė veidą nuo jo

kaklo. Šviesiai rudos vyro akys buvo taip išplėstos, kad apie jas bolavo baltymai.

Auksiniai skruostai nuraudo – taip viliojo, kad ji kone pasilenkė lyžtelėti ir juos.

Bet jis stovėjo išsižiojęs. Lyg būtų supratęs, ką padarė, ir to gailėtųsi.

Visas geismas, palaimingai nukreipęs jos mintis, užgeso.

Nesta pastūmė jį į krūtinę, ir vyras tuoj pat ją paleido, vos nenumetė ant

grindų jiedviem atsitraukus.

Ji nelaukė atgailos, nelaukė žodžių, kad tai buvo klaida. Nesuteiks jam tokios

galios. Tad tik šaltai, žiauriai šyptelėjo ir nueidama mestelėjo:

– Kažkas baisiai greitas.

 Kitą rytą per pusryčius Kasianas negalėjo pažiūrėti Azrieliui į akis.

Jo brolis grįžo vėlai naktį, nieko nesakė apie tai, ką sužinojo apie Brialiną, tik

primygtinai pasiūlė susitikti name prie upės, kad galėtų papasakoti visiems

kartu. Kasianui nerūpėjo. Vos išgirdo, kai Azrielis paklausė apie treniruotes.

Po kelių Nestos prisilietimų baigė kelnėse – apsijuokė kaip koks pienburnis.

Bet tą akimirką, kai ji pabučiavo jį koridoriuje, ilyras visiškai neteko galvos.

Virto kone gyvuliu, laižė ir kandžiojo jai kaklą, tegalvodamas apie esminį
instinktą užvaldyti.

Jos skonis buvo it ugnies, plieno ir žiemos aušros. Ir tai tik lūpų, tik kaklo. Jei

liežuviu paragautų tarp kojų... Kasianas pasimuistė ant kėdės.

– Ar nutiko kas nors, apie ką aš, kaip prižiūrėtojas, turėčiau žinoti? – sausas

Azrielio klausimas pažadino Kasianą iš stiprėjančio jaudulio. Sprendžiant iš

smagios brolio minos, Azas ne tik užuodė tą susijaudinimą, bet ir perskaitė

veide.

– Ne, – burbtelėjo Kasianas. Jei prisipažins, ką padarė, nebeturės ramybės.

Jis pasiekė malonumą, o Nesta – ne. Dar niekada sau to nebuvo leidęs.

Bet jis baigė taip stipriai, kad sužaibavo akyse, paskui suprato, kad tik jis

pasiekė viršūnę. Kad prisidarė gėdos, kad paliko ją nepatenkintą, o jei tai buvo

vienintelis kartas, kai teko jos ragauti, jis meistriškai susidirbo.

O dar jos atsisveikinimo šūvis, kuriuo į šukes sudaužė jo išdidumo likučius.

Kažkas baisiai greitas, sumurkė ji, lyg tai, kas tarp judviejų įvyko, nieko

nereikštų.

Žinojo, kad ji pučia miglą į akis. Jautė karštligišką jos geismą, girdėjo jos

aimanas ir norėjo jas ryte praryti. Bet dvejonės grūdelis išleido šaknis.

Reikėjo kaip nors atsigriebti. Vėl paimti viršų.

Azrielis atsikrenkštė, ir Kasianas sumirksėjo.

– Ką?

– Klausiau, ar judu pasiruošę leistis į namą prie upės?

– Mudu? – Jis sumirksėjo bandydamas įveikti jaudulio rūką.

Azrielis sukikeno, šešėliai sutirtėjo.

– Ar vakar išvis bent kiek klauseisi?

– Ne.

– Na, bent jau kalbi nuoširdžiai, – Azrielis vyptelėjo. – Jųdviejų su Nesta

laukia apačioje.

– Dėl tos nesąmonės su Eleina?

 Azrielis nuščiuvo.

– Kas atsitiko Eleinai?

Kasianas numojo ranka.

– Susiriejo su Nesta. Neminėk to, – įspėjo pamatęs Azrielį paniurus. Kasianas

lėtai iškvėpė. – Spėju, susitikimas ne ta tema.

– Susitiksime aptarti, ką atradau. Risas sako, kad jam reikia jūsų abiejų.

– Vadinasi, kažkas negero. – Kasianas nužvelgė Azą supančius šešėlius. –

Kaip tu?

Brolis linktelėjo.

– Viskas gerai. – Bet šešėliai nesitraukė.

Kasianas suprato, kad jis meluoja, bet daugiau nespaudė. Azas kalbės tada,

kai bus pasiruošęs, o Kasianui būtų lengviau įkalbėti kalną pasitraukti nei įtikinti

Azą atsiverti.

– Gerai. Susitiksime vietoje, – teatsakė.

 20 skyrius

Nesta vos įstengė būti šalia Kasiano, kai jie skriejo virš Velarės. Kiekvienas

dirstelėjimas, kiekvienas vėjo atneštas kvapelis, kiekvienas prisilietimas, kol

ilyras nešė ją prie upės namo, dirgino odą, grasino grąžinti į vakar vakarą, kai

troško bent kiek jo paragauti.

Laimei, Kasianas su ja nesikalbėjo. Beveik nežiūrėjo. O kai apačioje pagaliau

pasirodė didžiulis dvaras prie upės, Nesta jau spėjo pamiršti širsti dėl jo tylos. Dvi

savaitės name – ir staiga miestas atrodė didžiulis, per triukšmingas, per ankštas.

– Susitikimas ilgai netruks, – tarsi perskaitęs jos kūno įtampą pažadėjo

Kasianas, jiems nusileidus ant priekinės pievelės.

Nesta nieko neatsakė – neįstengė kalbėti paširdžius graužiant nerimui. Kas

čia bus? Kuriems iš jų teks pažiūrėti į akis, kęsti vertinant jos vadinamąją

pažangą? Tikriausiai jau visi girdėjo apie jos vaidą su Eleina – dievai, ar ten bus ir

Eleina?

Ji nusekė paskui Kasianą į gražųjį namą, beveik nematydama apskrito stalo

prieškambario vidury, karūnuojamo didžiulės vazos, prigrūstos ką tik skintų

gėlių. Beveik negirdėdama name tvyrančios tylos – aplink nebuvo matyti nė

vieno tarno.

O Kasianas stabtelėjo priešais paveikslą, kuriame buvo nutapytas stūksantis

atšiaurus kalnas be gyvybės, bet kaži kaip spinduliuojantis esybe. Žemesnes

aplinkines viršūnes dengė sniegas, ant jų augo pušys, o šis keistas plikas kalnas...
Ant viršaus styrojo tik juodas akmuo. Monolitas, žengus arčiau dingtelėjo Nestai.

Kasianas sušnibždėjo:

– Nė nežinojau, kad Feirė nutapė Ramielį.

Šventąjį kalną iš Kraujo apeigų. Išties, tamsiame danguje virš viršūnės bolavo

trys žvaigždės. Tai buvo kone tobulas Nakties Dvaro simbolio piešinys.

– Kažin kada jį matė, – šykščiai šypsodamasis burbtelėjo Kasianas.

Nesta nesivargino pasakyti, kad Feirė galėjo tiesiog žvilgtelėti į Risando

mintis. Kasianas patraukė toliau, be žodžių vedėsi ją koridoriumi.

Nesta įsitempė jam sustojus priešais darbo kabineto duris – to paties

kambario, kuriame ji sėdėjo ir kentė viešą pylą, – tada vienas jų atlapojo.

Risas su Feire sėdėjo ant safyrų spalvos sofos priešais langą. Azrielis stovėjo

atsirėmęs į židinio atbrailą. Amrena, susisupusi į pilką kailinį apsiaustą, lyg

šiandien ore tvyrantis šaltukas būtų žiemos speigas, buvo susiraičiusi krėsle. Nei

Eleinos, nei Moriganos nebuvo.

Feirė žvelgė atsargiai. Šaltai. Bet žvilgsnis sušilo, kai ji nusišypsojo Kasianui,

kuris priėjęs pabučiavo jai į skruostą – tiksliau, pabandė. Jis tarė Risui:

– Rimtai? Ji apsaugota net čia?

Risas ištiesė ilgas kojas, perkėlė vieną kulkšnį per kitą.

– Net čia.

Kasianas tik nusivaipė ir klestelėjo į krėslą šalia Amrenos, nužiūrėjęs jos

kailinį apsiaustą leptelėjo:

– Šiandien tik šiek tiek žvarbu.

Blykstelėjo Amrenos dantys.

– Dar taip pakalbėk, ir rytoj nešiosiu tavo kailį.

Nesta gal ir būtų šyptelėjusi, jei Amrena nebūtų atsigrįžusi į ją.

Tarp jųdviejų spengė įtampa – slegianti ir skausminga. Nesta nenusuko akių.

Raudonos Amrenos lūpos išsirietė, juodi plaukai blizgėjo.

Feirė atsikrenkštė.
 – Gerai, Azai. Pasakok.

Azrielis suskleidė sparnus, šešėliai rangėsi jam apie kulkšnis ir sprandą.

– Karalienė Brialina darbavosi uoliau, nei įtarėme, ir ne taip, kaip manėme.

Nestai kraujas atšalo gyslose. Karalienė, kuri šoko į Katilą savo valia, žūtbūt

trokšdama būti jauna ir nemirtinga. Išniro raukšlėta žiežula ir nemirtinga.

Pasmerkta amžinai būti sena ir kuprota.

Azrielis kalbėjo toliau:

– Per savaitę, kai ją stebėjau, aš... sužinojau, koks kitas jos žingsnis. – Jo

dvejonė tariant sužinojau viską pasakė: žinias išgavo ką nors nukankinęs. Daug

žmonių.

Nesta dirstelėjo į jo randuotas rankas, o Azrielis paslėpė jas už nugaros, it

pastebėjęs jos dėmesį.

– Netempk, – drėbė Amrena, pasimuisčiusi krėsle.

– Kitos karalienės išties prieš kelias savaites apleido Brialiną, kaip Erisas ir

sakė. Ji viena sėdi jų bendrų rūmų sosto salėje. O tai, ką Erisas pasakojo apie

Beroną, taip pat tiesa: Didysis Valdovas aplankė Brialiną žemyne, pažadėjo su

savo pajėgomis stoti jos pusėn. – Azrielis sukando dantis. – Bet telkiamos

kariaunos ir sąjunga su Beronu Brialinos planuose tėra pagalbinės pajėgos. – Jis

papurtė galvą, šešėliai lyžtelėjo sparnus. – Ji nori vėl rasti Katilą. Kad atgautų

jaunystę.

– Ji niekada neperims Katilo, – Amrena mostelėjo žiedais blizgančia ranka. –

Niekas, išskyrus mus, Mirjamą ir Drakoną, nežino, kur jis paslėptas. Net jei

Brialina atrado jo buvimo vietą, Katilą saugo tiek skydų ir kerų, kad niekas pro

juos neprasibrautų.

– Brialina tai žino, – niūriai atsakė Azrielis. Nestai sugniaužė paširdžius.

Azrielis linktelėjo Kasianui. – Vasos įtarimai pasitvirtino – Brialinai į ausį kužda

mirties valdovas Koščėjus. Jis tebėra įkalintas savo ežere, bet vėjas neša jo

žodžius Brialinai. Jis senas, jo žinios beribės. Koščėjus nukreipė Brialiną į Siaubo
Lobį – ne jos labui, o savais tikslais. Juo pasinaudojęs nori išsivaduoti iš to ežero.

O Brialina nėra marionetė, kaip manėme, – ji su Koščėjumi yra sąjungininkai. –

Šešėlių giesmininkas Kasianui pridūrė: – Turėsi Eriso paklausti, ar Beronas tai

žino. Ir apie Lobį.

Kasianas linktelėjo stojusioje tyloje. Nesta nespėjusi susilaikyti paklausė:

– Kas tas Siaubo Lobis?

Amrenos akys sušvito jos galios likučiais.

– Kadaise Katilas sukūrė daug galios artefaktų, neprilygstamos galios ginklų.

Daugelis pasimetė istorijoje ir per karus. Kai atsidūriau kalėjime, tebuvo likę trys.

Tais laikais sklandė gandai, kad yra keturi ar kad ketvirtasis buvo sunaikintas, bet

šiandien legendos mini tik tris.

– Kaukė, – sukuždėjo Risas, – Arfa ir Karūna.

Nesta nujautė, kad nė vienas jų nėra geras.

Feirė susiraukusi pasižiūrėjo į savo porą.

– Jie skiriasi nuo galios artefaktų Išskaptuotame mieste? Ką jie geba?

Nesta kaip įmanydama stengėsi pamiršti tą vakarą, kai abi su Amrena

nuvyko į tų katakombų lobyną išbandyti jos vadinamosios dovanos. Artefaktai –

durklai, vėriniai, rutuliai ir knygos – buvo pusiau įkalinti pačiame akmenyje, visi

mirgėjo galia. Nė vienas nebuvo malonus. Jei Siaubo Lobis dar baisesnis už tai,

ką ten matė...

– Kaukė gali prikelti mirusiuosius, – už Risą atsakė Amrena. – Tai mirties

kaukė, sukurta iš seniai mirusio karaliaus veido. Ją užsidėjęs gali iškviesti

mirusiuosius, liepti jiems žygiuoti. Arfa gali atidaryti bet kurias duris – ir zines,

ir kitokias. Kai kas sako, kad net duris tarp pasaulių. O Karūna... – ji papurtė

galvą, – Karūna gali paveikti bet ką, net per stipriausius proto skydus. Vienintelė

jos silpnybė tokia, kad, norint suleisti nagus į aukos protą, iš pradžių reikia

prisiartinti. Bet užsidėjęs Karūną gali priversti priešus paklusti tavo valiai. Gali

priversti tėvus nužudyti savo vaikus – jie jaus siaubą, bet nesugebės sustoti.
 – Ir tuos daiktus tiesiog pametė? – paklausė Nesta.

Risas susiraukęs dėbtelėjo į ją.

– Jų turėtojai tapo nerūpestingi. Artefaktus prarado per senus karus, dėl

išdavystės arba tiesiog padėję netikusioje vietoje ir pamiršę.

– Kaip tai susiję su Katilu? – nerimo Nesta.

– Toks traukia tokį, – sukuždėjo Feirė žiūrėdama į Amreną, ši linktelėjo. –

Kadangi Lobis buvo sukurtas Katilo, jis gali padėti rasti savo kūrėją. – Ji pakreipė

galvą. – Bet Brialina taip pat buvo sukurta. Kodėl pati nesusekė Katilo?

Amrena pabarbeno pirštais per krėslo ranktūrį.

– Katilas nubaudė Brialiną norėdamas nubausti tave. – Dirstelėjo į Nestą. Ta

stengėsi išlaikyti šaltą veidą. Amrena kalbėjo toliau: – Bet, mergyte, man atrodo,

kad kai atėmei šiek tiek jo galios, paėmei ir dar kažką.

Feirė pažiūrėjo į Nestą ir švelniai paklausė:

– Kas būtent atsitiko Katile?

Nestą užplūdo vaizdai, mintys ir jausmai. Smaugė ją, visai kaip pati turėjo

užsmaugti galią, sugrumėjusią širdyje išgirdus sesers klausimą. Nė vienas netarė

nė žodžio. Visi tiesiog spoksojo.

Kasianas atsikrenkštė.

– Ar svarbu? – Visi sužiuro į jį, o Nesta kone susileido iš paleng vėjimo jiems

nukreipus dėmesį. Nors išgirdus ilyro žodžius, kažkas sukirbėjo krūtinėje.

Išgirdus Kasianą ginant ją.

– Tai padėtų mums geriau suprasti aplinkybes, – paaiškino Feirė.

– Galim tai aptarti vėliau... – paprieštaravo Kasianas, bet Nesta atsitiesė.

– Aš... – Visi nutilo. Ir atsisuko. Jai išdžiūvo burna. Nesta gurktelėjo

bandydama sudrėkinti liežuvį, melsdamasi, kad kiti nepamatytų, kaip virpa po

šlaunimis pakištos rankos. Galvoje šurmuliavo mintys, prisiminimai klykte

klykė, o ji nežinojo, nuo ko pradėti, kaip tai paaiškinti...

Kvėpuok. Jos protas nusiramindavo, kai Kasianas vesdavo pratimus. Tad Nesta
leido sau įkvėpti – paskui lėtai iškvėpė. Dar kartą. Ir trečią.

Ir tyloje pasakė:

– Pati nesupratau, ką paėmiau. Tiesiog griebiau viską, ko Katilas nenorėjo

man duoti. Atrodė teisinga už tai, ką jis man darė.

Štai. Tik tiek ir galėjo pasakyti, tik tiek ir pasakys.

Feirė linktelėjo, jos akys nušvito, bet Nesta neperprato sesers žvilgsnio.

Didžioji Valdovė Amrenai tarė:

– Taigi, visai įmanoma, kad Katilas negalėjo suteikti Brialinai gebėjimo jį

rasti. Tegalėjo jai duoti gebėjimą rasti kitus jo sukurtus daiktus, tik apgailėtiną

tikrosios savo dovanos šešėlį.

Kiti sulinksėjo, o Nesta išdrįso dirstelėti į Kasianą – jis jai švelniai šyptelėjo.

Lyg išspaudusi tuos kelis žodžius ji būtų padariusi kažką... vertingo. Jai sugniaužė

krūtinę.

Ar ji pridarė tiek daug nevertingų dalykų, kad toks menkas indėlis nusipelnė

pagyros?

Nesta prisivertė išmesti bjaurią mintį iš galvos ir įsiklausė, ką kalba Amrena.

– Jei surinktum visus tris artefaktus, galėtum pasinaudoti bendra jų kūrimo

esybe ir susekti Katilą, kad ir kur jis būtų.

– Ką ir kalbėti apie tai, kad turėtum tris bauginamos galios artefaktus, –

niūriai pridūrė Azrielis. – Kurie net ir žmonių kariaunai suteiktų pranašumą prieš

fėjas.

– Prikelk mirusiuosius, – įsitempęs burbtelėjo Kasianas, pritariama šypsenėlė

dingo nuo jo lūpų, – ir turėsi nesustabdomą kariauną, kuri gali žygiuoti be

poilsio ar maisto. Atverk bet kurias duris – ir galėsi ją perkelti, kur tik norėsi. O

gavęs nežabotą įtaką galėtum perimti bet kurią priešo teritoriją, ir jos gyventojai

tau nusilenktų.

Kambary stojo tyla. Nestos širdis daužėsi it būgnas.

– O Koščėjus tenori ištrūkti iš ežero? – Risas paklausė Azrielio.

 Jam atsakė Amrena.

– Niekas iš tiesų nežino visų Lobio galių. Galbūt Koščėjui jis reikalingas ne tik

tam, kad išsivaduotų iš ežero. Gal apie Lobį žino dar kažką, ko nežinome mes, –

kokią nors stipresnę jo galią, kuri pasireiškia surinkus visus tris artefaktus.

Risas pasižiūrėjo į Azrielį, šis niūriai linktelėjo.

– Kas yra mirties valdovas? – stojusioje tyloje paklausė Nesta.

Žvilgsniai susmigo į ją it strėlės. Atsakė Kasianas, patapšnojęs per randą ant

savo sprando.

– Pasakojau tau apie Lantį – apie jo paliktą žaizdą. Jis yra nemirtingas

tiesiogine žodžio prasme. Niekas negali jo užmušti. Koščėjaus taip pat

neįmanoma nužudyti. Jis yra savo mirties valdovas. – Ilyras patraukė ranką nuo

bjauraus rando. Reikšmingas vyro žvilgsnis kuždėjo, kad galvoja apie jos pačios

galias. Nesta stengėsi nekreipti dėmesio į tą darinį, sukirbėjusį jos širdyje it

atsakant ir patvirtinant, į kaulus lyžčiojančią liepsną. Laimei, Kasianas kalbėjo

toliau: – Jie yra mirties valdovai.

Žodžiai kybojo ore. Risas nusikeikė.

– Visai pamiršau Lantį.

Kasianas ironiškai dėbtelėjo į jį ir vėl paplekšnojo sau per randą.

– Aš ne.

Nestos siaubui, Amrena sudrebėjo. Amrena.

Feirė atsikrenkštė.

– Taigi, jie bando rasti tą Siaubo Lobį, kad galėtų susekti Katilą Brialinai ir,

tikėtina, išlaisvinti Koščėjų. Ir padedant Beronui pradėti karą, per kurį užgrobtų

visas norimas teritorijas. Arba atiduotų kai kurias Koščėjui, priklausomai nuo to,

ką jis suderės su Brialina, – tikriausiai pasieks sau naudingą susitarimą.

– Kita vertus, Brialina puikiai supranta klastingą Koščėjaus įtaką, – atsakė

Azrielis. – Jei jis tampo karalienę už virvučių, tai tik su jos sutikimu, kad pati

pasiektų savo tikslus.

 Kasianas tarė:

– Taigi, viena vertus, turime juos, čia turime Beroną, pasiruošusį ir

nekantraujantį kartu su Brialina pradėti karą, kad nurimus skerdynėms galėtų

išplėsti savo valdas.

Nestai svaigo galva. Ji nė nenutuokė, kad dedasi tokie dalykai. Nugirdo

kelias užuominas, bet ničnieko nežinojo apie tikruosius jų tykančius pavojus. Vėl

būti prie tokios katastrofos ribos... Ji pasimuistė ant kėdės.

Feirė Azrielio paklausė:

– Brialina dar nerado Siaubo Lobio?

Tas papurtė galvą.

– Bent jau kiek žinau. Sklando gandai, kad pastarąjį kartą Siaubo Lobis buvo

matytas čia, Pritiane. Regis, Koščėjus daugiau ir nežino. Vis šis tas. Brialina

nerizikuos čia keliauti – kol kas. Net turėdama Beroną savo pusėje. O Koščėjus

susaistytas savo ežere. Bet jie ruošiasi Brialinos kelionei, telkia geriausius jos

karalystės šnipus ir karius. Daugybė jų jau susirinko karalienės rūmuose. Man tik

nepavyko išsiaiškinti, kodėl Brialina ir Koščėjus pagrobė Eriso karius. – Jis

mostelėjo Kasianui. – Turėsi susitikti su Erisu.

Tas linktelėjo.

– Taip ir padarysiu. Bet mums reikės sustiprinti sienas. Įspėti kitus dvarus.

Papasakoti jiems apie Berono planą. Ir velniop slapukavimą.

– Taip išduotume Erisą, – atšovė Risas. – Ir netektume vertingo

sąjungininko, – pridūrė Kasianui nusivaipius. – Erisas – gudrus žaltys, bet jis

naudingas. Gal jo motyvai savanaudiški, gal jis geidžia valdžios, bet mums siūlo

puikų sandorį. – Susiraukęs lėtai pridūrė: – Aš pritariu Azui. Noriu, kad

praneštum apie tai Erisui, kaip ir žadėjai.

– Gerai, – Kasianas linktelėjo. – O kaip dėl kitų dvarų, ar įspėsime juos apie

Lobį?

– Ne, – atsakė Risas. – Tik rizikuotume, kad dar vienas kuris puls jo ieškoti.
Beronas išsiuntinėtų visus savo karius ir šnipus jo ieškoti. Dar taip nepadarė,

todėl galima spėti, kad jis nežino apie Lobį, bet reikia, kad Erisas tai patvirtintų

Feirė paklausė:

– Kodėl neieškojome Lobio, kai patys medžiojome Katilą?

– Buvo lengviau rasti Knygą, – paaiškino Amrena. – O Lobį paskutinį kartą

panaudojo prieš dešimt tūkstančių metų. Maniau, visi jo artefaktai seniai guli

vandenyno dugne.

– Taigi, paieškokime, – pareiškė Kasianas. – Kas turi minčių?

– Sukurti artefaktai paprastai saugosi, kad jų nerastų, kas papuola, – įspėjo

Amrena. – Tai, kad jie išblėso iš atminties, kad kovojant su Hiberno karaliumi net

aš iškart apie juos nepagalvojau, rodo, jog galbūt tai įvyko jų valia. Jie norėjo likti

nežinioje. Tikri galios artefaktai turi tokią dovaną.

– Kalbi taip, lyg tie daiktai turėtų sąmonę, – tarė Kasianas.

– Taip ir yra, – Amrenos akyse siautė audra. – Jie sukurti tais laikais, kai

žemėje vis dar klaidžiojo laukiniai kerai, o fėjos nevaldė visko. Tada sukurti

artefaktai neretai įgaudavo savimonę ir norus. Ir tai buvo ne į gera. – Amrena

paniuro slegiama prisiminimų, o Nestai per nugarą perbėgo šiurpuliukai.

Risas tarė:

– Kaip aš galiu pakeisti protą, kad ką nors pamirštų, galbūt jie turi panašią

dovaną?

– Bet Brialina yra sukurta, – toliau kalbėjo Amrena. Nestai vėl perdžiūvo

burna. – Kai Brialiną sukūrė, tai tikriausiai panaikino Siaubo Lobio apžavus,

kitaip nepaaiškinčiau. Ją pripažino sava. Anksčiau išgirdusi apie tuos artefaktus

tikriausiai tuoj pat būtų pamiršusi, bet dabar jie įstrigo galvoje, o gal artefaktai

patys ėmė ją kviesti, pasirodė sapne.

Visi tuoj pat sužiuro į Nestą.

– Tu, – tyliai pasakė Amrena, – esi tokia pat. Kaip ir Eleina.

Nesta įsitempė.
 – Jei tie artefaktai apžavi, kad juos pamirštum, kaip Azrielis sugebėjo įsiminti

ir parnešti mums žinią?

– Galbūt apie juos sužinojus, juos atpažinus apžavai pradingsta? – Amrena

patraukė pečiais. – O gal dabar Siaubo Lobis dėl kokių nors nedorų asmeninių

priežasčių nori, kad apie jį žinotume.

Nestai ant rankų pasišiaušė plaukeliai.

Kasianas pasimuistė krėsle.

– Taigi, suseksime Siaubo Lobį... Tačiau kaip?

Tarpdury prabilo Eleina, įėjusi taip tyliai, kad visi nustebę sužiuro į ją.

– Pasinaudoję manimi.
 21 skyrius

Kambaryje vis dar aidint Eleinos žodžiams, Nestai galvoje stojo tyla. Feirė

persisuko ant sofos, išgirdusi sesers žodžius perbalo.

Nesta pašoko ant kojų.

– Ne.

Eleina liko stovėti tarpdury, išblyškusi, bet tokia ryžtinga, kokios Nesta dar

nebuvo mačiusi.

– Nesta, ne tau spręsti, ką galiu ir ko negaliu daryti.

– Kai pastarąjį kartą kišome rankas prie Katilo, jis tave pagrobė, – atšovė ta,

bandydama suvaldyti krečiantį virpulį. Ji rado žodžius, ginklus, kurių ieškojo. –

Maniau, tu nebeturi galių.

Eleina papūtė lūpas.

– Maniau, ir tu jų nebeturi.

Nesta išsitiesė. Kiti tylėjo, bet jautė jų žvilgsnius it odą aplipusią plėvelę.

– Tu jų neieškosi.

Amrena šaltai tarė:

– Tai tu jų ieškok, mergyte.

Nesta atsisuko į smulkiąją moterėlę.

– Aš nemoku nieko ieškoti.

– Tokie kviečia tokius, – atšovė ta. – Tu sukurta Katilo. Gali atsekti ir kitus jo

sukurtus objektus, visai kaip Brialina. O kadangi esi iš jo, nepasiduosi Siaubo
Lobio įtakai ir galiai. Taip, gali juos panaudoti, bet ne prieš save. – Ji dirstelėjo į

Eleiną. – Prieš bet kurią iš jūsų.

Nesta atsikrenkštė.

– Negaliu. – Bet leisti Eleinai įsitraukti, rizikuoti savo saugumu...

Amrena tarė:

– Susekei Katilą...

– Jis manęs vos nenužudė. Įkalino it paukščiuką narve.

Eleina pasakė:

– Tada juos rasiu aš. Man gali reikėti šiek tiek laiko... iš naujo susipažinti su

savo galiomis, bet galiu pradėti šiandien.

– Nieku gyvu, – drėbė Nesta gniaužydama pirštus sau prie šonų. – Nieku

gyvu.

– Kodėl? – paklausė Eleina. – Ar man amžinai kapstytis savo sodelyje? – Nestai

krūptelėjus pridūrė: – Negali žaisti abiejose pusėse. Negali niekinti mano

sprendimo gyventi uždarą, tylų gyvenimą ir kartu neleisti siekti nieko didesnio.

– Tada ieškok nuotykių, – atsakė Nesta. – Eik gerti ir dulkintis su

nepažįstamaisiais. Bet nekišk nagų prie Katilo.

Feirė įsiterpė:

– Nesta, Eleina pati nuspręs.

Nesta atsisuko į ją, nekreipdama dėmesio į tūžmingą įspėjamą Riso žvilgsnį.

– Nesikišk, – sušnypštė ji jaunėlei. – Nė kiek neabejoju, kad tu įpiršai jai šitas

mintis, tikriausiai paskatinai ją pulti į pavojų...

Eleina griežtai ją pertraukė:

– Nesu vaikas, dėl kurio reikėtų rietis.

Nestai galvoje tvinkčiojo kraujas.

– Nejau nebepameni karo? Ką patyrėme? Nejau neprisimeni, kaip Katilas tave

pagrobė ir nunešė į Hiberno stovyklą?

– Prisimenu, – šaltai atsakė Eleina. – Ir prisimenu, kaip Feirė mane išgelbėjo.

 Nestai užkaukė galvoje.

Akimirką atrodė, kad Eleina pridurs dar ką nors, norėdama sušvelninti savo

žodžius. Bet Nesta pertraukė ją siutinama nujaučiamo gailesčio.

– Žiūrėkite, kas pagaliau nusprendė užsiauginti nagučius, – sumurkė ji. –

Eleina, gal pagaliau tapsi įdomi.

Iš Eleinos išraiškos, iš jos laikysenos matė, kad smūgis kliudė ją it antausis.

Visi tylėjo, bet kambario kampuose telkėsi šešėliai it kirsti pasiruošusios gyvatės.

Eleina skausmingai išplėtė akis. Tai pamačius Nestai krūtinėje kažkas suguro.

Išsižiojo, lyg kaip nors galėtų atsiimti savo žodžius. Bet Eleina tarė:

– Žinai, mane taip pat panardino į Katilą. Ir jis mane įkalino. Bet kažkodėl tu

galvoji tik apie tai, ką mano trauma padarė tau.

Nesta sumirksėjo, pasijuto, lyg širdyje būtų tapę tuščia.

O sesuo apsisuko ant kulno.

– Raskite mane, kai norėsite pradėti. – Išėjusi uždarė duris.

Ore tarsi aidėjo visi bjaurūs Nestos išsakyti žodžiai.

Feirė erzinamai švelniai pasakė:

– Man nebuvo lengva apsispręsti paprašyti Eleinos taip rizikuoti.

Nesta atsisuko į jauniausią sesę.

– O tu negali rasti Lobio? – Nekentė tokių bailių žodžių, nekentė baimės savo

širdyje, nekentė, kad vien to klausdama parodė esanti palankesnė Eleinai. – Turi

tokią galią, ir pati buvai sukurta, nors ir ne Katilo. – Esi treniruota – tu karė.

Negali jo rasti?

Vėl stojo tyla. Bet kitokia. It prieš trenkiant žaibui.

– Ne, – tyliai atsakė Feirė, – negaliu. – Ji pažiūrėjo į Risą, tas linktelėjo, jo akys

švytėjo.

Dabar visi žiūrėjo į Feirę. O ši toliau stebėjo Nestą.

– Negaliu taip rizikuoti.

– Kodėl? – drėbė Nesta.

 – Nes aš nėščia.

Stojo tyla. O tada Kasianas taip sustugo iš džiaugsmo, kad pritvinkusi tyla

pažiro į šukes, ilyras stryktelėjo nuo fotelio ir apkabino Risą.

Jie nuvirto susiviję į sparnų ir juodų plaukų kamuolį, o Amrena žibančiomis

akimis Feirei tarė:

– Sveikinu, mergyte.

Azrielis pasilenkė pabučiuoti Feirei į pakaušį – tiksliau, per porą centimetrų

nuo jo.

– Taip ir žinojau, kad tą kvailą skydą sukūrei ne tik treniruodama kokį nors

Heliono išmokytą triuką, – pareiškė Kasianas, skambiai pabučiavęs Risui į žandą,

paskui atsisuko ir čiupęs prisitraukė Feirę prie savęs. Risandas susilpnino skydą,

kad Kasianas galėtų ją apkabinti, vis dar juokdamasis.

O Risui susilpninus skydą, kambaryje pasklido Feirės kvapas.

Toks pat kaip visada, tik... tik su nauju prieskoniu. Jame slėpėsi silpnesnis,

švelnesnis kvapelis it rožės pumpuras.

Kasianas nusijuokė.

– Nieko keista, kad buvai tokios permainingos nuotaikos, Risai. Matyt,

pamatysime tokį perdėtą globėjiškumą, kokio dar nesame matę.

Feirė dėbtelėjo į jį, paskui į savo porą.

– Mes jau kalbėjomės apie tai. Skydas yra kompromisas.

Amrena plačiai išsišiepė.

– Koks buvo pirmasis pasiūlymas?

Feirė susiraukė.

– Ateinančius dešimt mėnesių nė akimirkos nuo manęs nesitraukti. –

Pirmąsias savaites svečiuodamasi Velarėje, namo bibliotekėlėje rydama knygas,

Nesta sužinojo, kad fėjos vaikus nešioja ilgiau. Mėnesiu ilgiau nei žmonės.

– Kiek jau praėjo? – paklausė Azrielis, žiūrėdamas į dar lygų Feirės pilvą.

Ta perbraukė per jį pirštais, lyg vos kam dirstelėjus sukiltų instinktas apginti
vaiką įsčiose.

– Du mėnesiai.

Kasianas atsisuko į Risą.

– Slėpei tai du mėnesius?

Didysis Valdovas pasipūtęs šyptelėjo.

– Atvirai kalbant, manėme, kad iki dabar jau visi būsite atspėję.

Kasianas vėl nusijuokė.

– Kaip galėjome atspėti, kai laikei susupęs ją į tą skydą?

– Pameni, permaininga nuotaika?

Kasianas išsišiepė ir tarė Azrieliui:

– Mes būsime dėdės.

Feirė suvaitojo.

– Motina, apsaugok šitą vaiką.

Tai išgirdus Azrielio lūpose taip pat pražydo šypsena, o Feirės žvilgsnis

nukrypo į Nestą.

Ta sesei tyliai ištarė:

– Sveikinu.

Nes iki šiol dar netarė nė žodžio, tik stovėjo ir stebėjo juos visus, jų

džiaugsmą ir artumą, lyg žiūrėtų pro langą.

Bet Feirė nedrąsiai jai šyptelėjo.

– Ačiū. Žinai, būsi teta.

– Vaikui išties reikės dievų pagalbos, – sumurmėjo Kasianas, o Nesta perliejo

jį svilinamu žvilgsniu.

Vėl atsisukusi į Risą su Feire pamatė pirmąjį atidžiai ją stebint, tikrą

atsipalaidavimo įsikūnijimą, rankas laikė porai ant pečių, o akyse žibėjo

neslepiamas grasinimas.

Nesta jam parodė. Parodė, kad nei Feirei, nei kūdikėliui nelinki nieko bloga.

Instinktyviai suprato, kad Risas yra ne tik vyras, o fėjų vyras, ir jis pašalins bet kokį
pavojų, gresiantį savo porai ir vaikui. Kad tai padarys lėtai ir skausmingai, o

paskui nė kiek nesigailėdamas nueis nuo jos sudraskyto lavono.

Skatinama savisaugos, galbūt kokio nors naujo fėjiško instinkto, Nesta

santūriai kinktelėjo smakru – parodė jam, kad nelinki nieko pikta, kad niekada

jiems nepakenktų.

Risas atsakydamas taip pat kinktelėjo smakrą, ir viskas baigėsi.

Nesta paklausė Feirės:

– Eleinai pasakei?

Tai nespėjus atsakyti Azrielis paantrino:

– O kaip dėl Morės?

Feirė nusišypsojo.

– Eleina vienintelė atspėjo. Du rytus iš eilės užtiko mane vemiančią. –

Linktelėjo Azrieliui. – Man regis, ji geriau už tave moka saugoti paslaptis.

– Morei pranešiu, kai grįš iš Valahano, – pridūrė Risas. – Kasai, žinant tavo

reakciją vargu ar ji sugebėtų neišsiduoti – jie tikriausiai ką nors suprastų vien iš

jos reakcijos. Ir nenoriu, kad tai žinotų potencialus priešas. Bent kol kas.

– O Varianui? – paklausė Amrena. Nesta taip ir nesužinojo, kaip ji susiėjo su

Vasaros Dvaro Adriatos princu. Tikriausiai niekada ir nesužinos.

– Dar ne dabar, – Risas vėl papurtė galvą. – Kol Feirės nėštumas

nepasistūmės.

Nesta žiūrėdama į Feirę pakreipė galvą.

– Tai būdama nėščia negali kerėti?

Feirė susiraukė.

– Galiu, bet žinant mano neįprastą dovanų rinkinį, nesu tikra, kaip tai gali

paveikti kūdikį. Vėtytis vėtausi, bet kai kurios kitos galios, kai nėštumas dar toks

mažas, galėtų pavojingai iškreipti mano kūną. – Risas stipriau spustelėjo jai

petį. – Skausmas subinėje. – Feirė žvilgtelėjo į jos ranką laikantį delną. – Ne

mažesnis skausmas už tą, kokiu tapo jis.

 Risas mirktelėjo. Feirė pavartė akimis. Bet paskui Nestai pasakė:

– Eleinai reikės laiko prisiminti savo galias, kad pabandytų pamatyti Lobį

savo dovana. Bet tu, Nesta... tu galėtum vėl pasitelkti aiškiaregystę.

Risas jai paantrino:

– Kaip įmanoma greičiau. Laikas ne mūsų pusėje.

Nesta Amrenos paklausė:

– Tu nesi sukurta?

– Ne taip kaip tu, – atsakė ta. Ir nuožmiai nusišypsojo. – Bijai?

Nesta nekreipė dėmesio į pašaipą. Net Kasiano džiaugsmas išblėso.

– Kokį turiu pasirinkimą? – leptelėjo Nesta.

Jei tai turės padaryti ji arba Eleina, anoks tai pasirinkimas. Nesta visada žengs

pirma, jei taip apsaugos Eleiną nuo pavojaus. Net jei ką tik taip įskaudino seserį,

kad pačiai darėsi negera vien pagalvojus.

– Turi pasirinkimą, – tvirtai atsakė Risas. – Čia visada turi pasirinkimą.

Nesta šaltai į jį pasižiūrėjo.

– Ieškosiu jo. – Dirstelėjo į sesers pilvą, ant jo gulintį delną. – Aišku, kad

ieškosiu.
 Kasianas norėjo šnektelėti su Risu apie ilyrų legionus, tad Nesta prie

pagrindinio įėjimo ėjo viena.

Vidury koridoriaus Feirė šūktelėjo ją vardu, ir Nesta stabtelėjo tiesiai priešais

Ramielio paveikslą.

Feirė santūriai šyptelėjo.

– Palaikysiu tau draugiją, kol jis baigs.

Nesivargink, vos neatsakė Nesta, bet prikando liežuvį. Jiedvi tylėdamos nuėjo
iki priekinio įėjimo, stebimos įvairių paveikslų ir visų draugų portretų, išskyrus

jos ir mamos.

Įtampa stiprėjo, sustojus didžiuliame vestibiulyje tapo kone nepakenčiama.

Nesta nesugalvojo, ką pasakyti, nežinojo, ką bedaryti.

Kol Feirė tarė:

– Berniukas.

Nesta atsigręžė į seserį.

– Kūdikis?

Feirė nusišypsojo.

– Norėjau, kad sužinotum pirmoji. Sakiau Risui palaukti, kol tau pasakysiu,

bet... – Sukikeno išgirdusi džiugius šūksnius tolėliau koridoriuje. – Matyt, jis kaip

tik sako Azui su Kasianu.

Bet Nesta atsikvėpė bandydama susidėlioti mintis: Feirės ištiestą draugystės

šakelę, jos naujieną...

– Iš kur gali žinoti jo lytį?

Feirės šypsena išblėso.

– Per karą su Hibernu Kaularaižys parodė man vaiko, kurio susilauksiu su

Risu, viziją.

– Iš kur jis žinojo?

– Nežinau, – prisipažino Feirė, jos ranka vėl nuslydo ant pilvo. – Bet tik

sužinojusi, kad susilauksiu berniuko, supratau, kaip jo norėjau.

– Tikriausiai todėl, kad tau buvo baisu turėti seseris.

Feirė atsiduso.

– Ne tai turėjau omeny.

Nesta patraukė pečiais. Gal Feirė ir neigė, bet, be abejo, tai jautė. Visa, kas ką

tik atsitiko su Eleina...

Rodos, Feirė pajuto, kur krypsta jos mintys.

– Eleina teisi. Taip galvojome, kaip jos trauma paveikė mus, kad pamiršome,
jog trauma ištiko ją.

– Ji tai taikė man, ne tau.

– Nesta, esu kalta dėl to paties. – Feirės akis aptraukė sielvartas. – Eleina

pasielgė nesąžiningai nutaikydama tą tiesą tik į tave.

Nesta neturėjo į tai atsakymo, nė nežinojo, nuo ko pradėti.

– Kodėl pirma nepasakei kūdikio lyties Eleinai?

– Ji pirma sužinojo apie nėštumą. Norėjau, kad tu pirmoji išgirstum šitai.

– Nežinojau, kad renkame taškus.

Feirė tik atsiduso.

– Nesta, aš ir neseku. Tiesiog... Nejau man reikia pasiteisinimų, kad kuo nors

su tavimi pasidalyčiau? Tu mano sesuo. Norėjau pasakyti tau pirmai. Ir viskas.

Nesta taip pat nežinojo, ką į tai atsakyti. Laimei, koridoriuje pasigirdo

Kasiano balsas, tarė Risui sudie.

– Sėkmės, – sukuždėjo Feirė ir nuskubėjo pasitikti džiūgaujančio Kasiano, o

Nesta žinojo, kad sesuo turi omeny ne tik Siaubo Lobį.

 22 skyrius

– Ar manai, kad Nesta gali rasti Lobį? – Kasiano paklausė Azrielis ilsintis jų

miegamuosius skiriančioje svetainėje priešais traškantį židinį. Naktis jau buvo

tokia žvarbi, kad prireikė užsikurti ugnį, o Kasianas, kuris visada mėgo rudenį,

nepaisydamas Rudens Dvaro paršų, mėgavosi šiluma.

– Labai tikiuosi, – atsakė Kasianas. Jam buvo bjauru ir pagalvoti, kad Nesta

rizikuos savo gyvybe, bet puikiai suprato jos motyvaciją. Jei jam reikėtų

pasirinkti, ar siųsti į pavojų vieną iš savo brolių, ar imtis jo pačiam, visada –

visada  – eitų pats. Nors jis raukėsi nuo kiekvieno šiurkštaus iš Nestos lūpų

ištrūkusio žodžio Eleinai, negalėjo nieko prikišti baimei ir meilei, lėmusioms jos

sprendimą. Tik žavėjosi, kad ji pasisiūlė, – jei ne dėl pasaulio, tai bent norėdama

apsaugoti sesę.

Azrielis tarė:

– Nesta išties turėtų pabandyti aiškiaregystę.

Kasianas mąsliai žiūrėjo į brolį. Jie jau tiek sykių sėdėjo priešais šitą ugnį, kad

pagal nerašytą taisyklę Azrielis sėdosi arčiau lango, o Kasianas – arčiau durų.

Trečias tuščias krėslas stovėjo Azrieliui kairėje, įprastai jį rinkdavosi Risas, o

ketvirtas – Kasianui iš dešinės, visada Morės. Ketvirtą krėslą puošė auksinė

siuvinėta pagalvė – ženklas, kad krėslas yra jos. Amrena kaži kodėl retai tiek

užsibūdavo, kad pamatytų šitą kambarį, tad niekas nesaugodavo jai vietos.

– Ji nepasiruošusi aiškiaregystei, – atsakė Kasianas. – Nė nežinom, kokių jai

dar liko galių.

Bet Eleina tai visiems patvirtino: abi sesės tebeturėjo Katilo dovanotas galias.

Ilyras nė neįsivaizdavo, ar jos tebėra tokios pat galingos.

– Bet juk pats žinai, – atšovė Azrielis. – Pats matei, kai galia sušvinta jos

akyse.

Kasianas niekam nepasakojo apie laiptelį, kuriame rado išdegintas aiškias

pirštų žymes. Spėliojo, ar Azrielis kaip nors apie jas sužinojo, išgirdo kuždant

savo šešėlius.

– Dabar ji permaininga. Kai pastarąjį kartą pabandė aiškiaregystę, baigėsi

prastai. Katilas pasižiūrėjo į ją. O paskui pagrobė Eleiną. – Šiandien regėjo, kaip

Nestai prieš akis šmėstelėjo tas kraupus prisiminimas. Ir nors suprato, kad Eleina

kalbėjo tiesą apie to prisiminimo traumą, Kasianas iš savo patirties žinojo, koks

siaubas ir skausmas pasilieka širdyje pagrobus ar nuskriaudus mylimą asmenį.

Azrielis įsitempė.

– Žinau. Galų gale aš padėjau išgelbėti Eleiną.

Azas nė nesudvejojo prieš žengdamas į Hiberno karo stovyklos vidurį.

Kasianas atrėmė galvą į krėslo atlošą, iškišo sparnus per specialiai jiems

padarytus plyšius.

– Nesta anksčiau ar vėliau atliks aiškiaregystę pati. Jei sugebės.

– Jei Brialina ir Koščėjus ras bent vieną Siaubo Lobio artefaktą...

– Pirma leiskime Nestai išbandyti savo būdą. – Kasianas spoksojo Azui į

akis. – Jei bandysime jai nurodinėti, bus tik blogiau. Tegul pirma išmėgina visas

galimybes, kol supras, kad tai vienintelis įmanomas kelias.

Azrielis nužiūrėjo jo miną, paskui rimtai linktelėjo.

Kasianas atsikvėpė, stebėjo šokinėjančias ir plazdančias liepsnas.

– Mes būsime dėdės, – tarė po akimirkos, neslėpdamas nuostabos.

Azrielis nušvito iš džiaugsmo ir pasididžiavimo.

– Berniukas.
 Nebuvo garantuota, kad Didžiojo Valdovo pirmagimis bus jo įpėdinis. Kerai

kartais delsdavo apsispręsti, neretai visai peršokdavo gimimo seką. Kartais

pasiekdavo pusbrolį. Kartais išvis apleisdavo kraujo liniją. Arba pasirinkdavo

įpėdinį gimimo akimirką aidint pirmam naujagimio verksmui. Bet Kasianui

nerūpės, ar Riso sūnus paveldės jo pasaulį drebinančią galią, ar vos lašelį.

Risui taip pat nerūpės. Nė vienam iš jų. Tas berniukas jau buvo mylimas.

– Džiaugiuosi dėl Riso, – tyliai tarė Kasianas.

– Aš taip pat.

Kasianas pasižiūrėjo į Azą.

– Kaip manai, ar pats kada nors tam prisiruoši? Ar kada nors prisiruoši

prisipažinti Morei, ką jauti širdyje?

– Nežinau, – atsakė Azrielis.

– Ar nori vaiko?

– Nesvarbu, ko aš noriu. – Santūrūs žodžiai, neleidžiantys daugiau smalsauti.

Kasianas mielai tarnavo Morei kaip priedanga nuo Azrielio, bet pastaruoju metu

kažkas pasikeitė. Jiems abiem. Morė nebesėsdavo šalia Kasiano, nebesišliedavo

prie jo, o Azrielis... ilgesingi žvilgsniai į Morę tapo gerokai retesni. Lyg būtų

nuleidęs rankas. Po penkių šimtų metų pagaliau kaži kodėl nuleido rankas.

Kasianui nesisekė sugalvoti kodėl.

Azas paklausė:

– O tu ar nori vaikų?

Kasianas neįstengė nulaikyti dingtelėjusios minties: apie juodu su Nesta,

vienu aukštu žemiau prisispaudusius prie sienos, kaip jos delnas trynė jį būtent

taip, kaip mėgo, jos aimanos liejosi it saldi melodija.

Kasianas paliko ją nepatenkintą – moteris nubėgo jam nespėjus atsilyginti.

Po susitikimo jis nuvyko į Užuovėją, o per vakarienę jos nematė. Nė nebuvo

tikras, ką, po galais, jai pasakytų, kaip reikėtų kalbėtis.

Malonumo skola buvo it nebaigtos sandorio tatuiruotės jiems ant nugarų. Ir

galėjo nesigėdydamas pasakyti, kad tai žeidė jo vyrišką išdidumą. Dabar ji turėjo

viršų. Atrodė baisiai patenkinta, kai jam įgėlė: Kažkas baisiai greitas.

Vyras kilnodamas koją dėbsojo į ugnį.

– Kasianai?

Staiga jam toptelėjo, kad Azrielis kažko klausė. Teisingai – apie vaikus.

– Aišku, kad noriu vaikų. – Jis dažnai galvodavo, kokią norėtų sukurti šeimą,

kaip pasirūpintų, kad jo vaikai nė akimirkos nesijaustų nemylimi ar

nepageidaujami; niekada, nė akimirkos nekęstų alkio, baimės, šalčio ar

skausmo.

Bet dar nesutiko tokios moters, kuri jį suviliotų kovoti dėl tokios ateities.

Spėjo, kad giliai širdyje to ir laukė – poros ryšio. To, ką matė tarp Feirės su

Risu.

Kasianas iškvėpęs atsistojo nuo krėslo. Azrielis nebyliai kilstelėjo antakį.

Kasianas patraukė prie durų. Neįstengs ilsėtis, susikaupti, kol neišlygins

rezultato. Išėjęs į koridorių neatsisukdamas burbtelėjo:

– Nežiūrėk, prižiūrėtojau.
 Nesta gulėjo įsitaisiusi lovoje, pasidėjusi knygą ant storos pūkinės antklodės.

Jau artėjant prie kaitinančio pirmojo bučinio naujame romane pasigirdo

beldimas į duris.

Ji užvožė knygą ir atsisėdusi atsirėmė į pagalves.

– Taip?

Rankena pasisuko, o už durų stovėjo jis.

Kasianas tebevilkėjo odos šarvus, tarp persiklojančių jų žvynų telkėsi

šešėliai – uždaręs duris dėl jų atrodė it koks didžiulis besirangantis žvėris.

Atsirėmė į drožinėtą ąžuolą, iškėlęs sparnus aukštai virš galvos it dvi

viršukalnes.

– Ką? – ji padėjo knygą ant staliuko ir atsisėdo aukščiau. Ilyro žvilgsnis

nuslydo jos šilkiniais berankoviais naktiniais, bet greitai grįžo prie veido. – Ką? –

pakartojo Nesta pakreipusi galvą. Palaidi jos plaukai nuslydo per petį, matė jį

stebint ir tai.

Vyras kimiai tarė:

– Dar niekada nemačiau tavęs palaidais plaukais.

Nesta visada nešiojo juos susipynusi arba susisegusi ant galvos. Susiraukusi

pažvelgė į sruogas, besileidžiančias iki juosmens, blausioje šviesoje tarp rudų

plaukų žibantį auksą.

– Su paleistais daug vargo.

– Atrodo nuostabiai.

Pakėlusi akis Nesta nesusilaikiusi gurktelėjo. Kasiano akys liepsnojo, bet jis

tebestovėjo atsirėmęs į duris, sudėjęs rankas už nugaros. Lyg ziškai tvardytųsi.

Nestą pasiekė jo kvapas – tamsesnis, sodresnis nei paprastai. Statytų visus

pinigus, kurių neturėjo, kad užuodė geismą.

Jai ėmė daužytis širdis, nunešė protą taip toli nuo racionalumo tako, kad tik

tuščiai graibė jo pradingusį pavadį. Kaip leidosi taip jo paveikiama, taip

lengvai – nepriimtina.

Nesta nedrįso pažvelgti žemiau jo juosmens, lūpomis sudėjo šaltą šypsenėlę.

– Užsimanei daugiau?

– Atėjau grąžinti skolos.

Kalbėjo grumančiu balsu. Nesta po antklode surietė kojų pirštus.

Bet jos balsas liko stebėtinai ramus.

– Kokios skolos?

– Tos, kurią esu skolingas nuo vakar.

 Kalbėjo taip, lyg nebeturėtų jėgų erzinti, juokauti. Vyro akys nuslydo žemiau

veido, pastebėjo ant kaklo tvinkčiojantį pulsą.

– Turime nebaigtų reikalų.

Nesta graibėsi bet ko nuo jo apsiginti.

– Nuostabus dalykas tas vyriškas išdidumas. – Jam neatsakius iškėlė dar

vieną sieną: – Ko čia išvis atėjai? Aiškiai parodei, kad vakar padarėme klaidą.

Kasianas nė nemirktelėjo.

– Nesakiau nieko panašaus. – Nenuleido akių nuo jai ant kaklo

tvinkčiojančios gyslos.

– Ir nereikėjo. Mačiau iš akių.

Jo žvilgsnis įsmigo jai į akis.

– Vienintelė klaida buvo ta, kad baigiau nespėjęs tavęs paragauti.

Nesta žinojo, kad kalba ne apie jos lūpas. Ar odą.

Kasianas kalbėjo toliau:

– Vienintelė klaida buvo ta, kad tu pabėgai man nespėjus atsiklaupti.

Darėsi sunku kvėpuoti.

– O draugai tau nesakys, kad šitai yra klaida? – mostelėjo ore tarp jų.

– Mano draugai neturi su šituo nieko bendra. Su tuo, ko iš tavęs noriu.

Žodžius tarė taip primygtinai, kad jos speneliai sukietėjo it akmenukai. Jo

žvilgsnis vėl nusileido, o kai pamatė jos spenelius per naktinių šilką...

Atrodė visa esybe susitelkęs į juos. Į ją. Visa penkis šimtus metų treniruoto

kario patirtis, mitybos grandinės viršūnėje esančio grobuonies. Visa tai sutelkta į

ją.

Jo vertinimas apsupo ją it vėjo gūsis, it liepsnos liežuvis.

– O kaip treniruotės? – išspaudė Nesta.

– Tai lieka atskirai nuo treniruočių. – Jo akys visiškai aptemo.

Jos oda kone skausmingai įsitempė, o šerdis tarp kojų išsilydė ir tvinkčiojo.

– Nesta.
 Kasiano balse pasigirdo maldavimo gaidelė. Jis drebėjo – durys už jo tirtėjo

nuo byrančios savitvardos.

Pagaliau ji pažiūrėjo. Jam žemiau juosmens. Į tai, kas bandė ištrūkti iš kelnių.

Jos galva ištuštėjo, teliko jis, ji ir juos skirianti erdvė.

Kasianas suurzgė, garsas kartu ir maldavo.

Nesta prisivertė ištarti:

– Tai neturi nieko bendra su treniruotėmis ir viskuo kitu. Tik seksas.

Vyro išraiška persimainė, bet jis atsakė:

– Tik seksas.

Tai tikrai klaida, jai tikrai teks sumokėti, atkentėti. Bet neįstengė prisiversti

pasakyti jam ne. Sau pasakyti ne. Leis tai, tik šiąnakt.

Pagaliau Nesta vėl sugavo jo žvilgsnį, nužvelgė visą tirtantį, besitvardantį

kūną ir tarė:

– Taip.

Kasianas puolė ant jos it iš narvo išlaisvintas žvėris, ji vos teturėjo laiko

pasislinkti prie lovos krašto, o tada jo lūpos įsisiurbė į josios, rijo ir užkariavo.

Jo krūtinė virpėjo nuo duslaus murkimo, Nesta jautė pirštais plėšdama jo

švarką, jo marškinius, draskydama audinį. Kasianas atplėšė lūpas nuo jos tik tiek,

kad nusivilktų marškinius, medžiaga įsivėlė į sparnus, paskui nukrito ant grindų.

Tada jis vėl puolė ant jos, užlipo ant lovos, o Nesta išskėtė jam kojas, priėmė jo

kūną į lopšį tarp savo šlaunų.

Ji neįstengė nulaikyti aimanos, kai ilyras prisispaudė klubais prie josios, jo

kelnių oda slydo jai per odą. Kyštelėjo liežuvį jai į burną, bučinys degino it

įdagas, viena ranka perbraukė per pliką šlaunį, timptelėjo naktinius. Pasiekęs jos

klubą ir dar neradęs apatinių sušnypštė. Pasižiūrėjo, kur spraudėsi prie jos visu

kietumu, ir suprato, kad nuo jos drėgmės skiria tik jo kelnių oda.

Kai jis virpančiais pirštais kilstelėjo jos naktinius aukščiau, Nesta sudrebėjo,

bet ne iš baimės. Kasianas pakėlė naktinius iki bambos ir įsmeigė akis į ją, nuogą
ir blizgančią, prisispaudusią prie iškilumo jo kelnėse. Jo krūtinė kilojosi, Nesta

laukė aistringo, reiklaus prisilietimo, bet jis tik pasilenkęs pabučiavo jai kaklą.

Švelniai, viliodamas. Paskui pabučiavo petį, ir ji suvirpėjo. Dar labiau

suvirpėjo, kai Kasianas perbraukė liežuviu per odą. Pabučiavo įdubimą kaklo

apačioje. Jį lyžtelėjo.

Jis nusmaukė naktinių petnešėles rankomis. Pabučiavo raktikaulius. Su

kiekvienu bučiniu traukė naktinių iškirptę vis žemiau. Kol jo kvėpavimas sušildė

nuogas jos krūtis.

Kasianas suniurnėjo galugerkly, iš pilvo. It koks išbadėjęs, iškankintas

padaras. Spoksojo į jos krūtis, o Nesta neįstengė nė įkvėpti veriama to svilinamo

žvilgsnio. Nepajėgė kvėpuoti, kai jis pasilenkė ir lūpomis suėmė spenelį.

Nesta išsirietusi pakilo nuo lovos, pro lūpas išsprūdo neartikuliuotas garsas.

Kasianas tik pakartojo tą pat su kita krūtimi.

Tada perbraukė per jautrią viršūnę dantimis, švelniai sukando.

Nesta sudejavo garsiau, užvertusi galvą atkišo krūtinę nebyliai maldaudama.

Kasianas piktdžiugiškai sukikeno ir grįžo prie kitos krūties, erzindamas

braukė dantimis, krimsčiojo.

Ji ištiesė į jį rankas ten, kur lietėsi jų klubai, kur jis nebejudėjo. Reikėjo jo –

dabar pat. Ar rankoje, ar savo kūne – nesvarbu.

Bet Kasianas tik atsitraukė. Pakilęs atsiklaupė priešais ją. Nužiūrėjo

išsiskėtusią priešais jį, apie juosmenį susirangiusiais šilkiniais naktiniais, visa kita

buvo atvira jo akims. Jo asmeninė puota.

– Esu tau skolingas, – kimiai suurzgė. Išgirdusi tokį jo balsą Nesta net

pasimuistė. Kasianas pamatė jos klubus susiūbavus, uždėjo ant abiejų šlaunų

plačius, galingus delnus. Laukė jos ženklo, iki suprato, ką ketina padaryti. Tai, ko

ji baisiai ilgai laukė tamsiausiomis nakties valandomis.

Nesta gniaužiama gerkle šiaip ne taip išspaudė:

– Taip.
 Kasianas nusišypsojo jai nuožmia, tikra vyriška šypsena. Tada suspaudė jos

nuogas šlaunis, praskėtė plačiau. Nuleido galvą, kol ji tematė tamsius jo

plaukus, paauksuotus rutulių šviesoje, ir nuostabius virš jų abiejų kylančius

sparnus.

Kasianas nešvaistė laiko švelniems prisilietimams ar ragavimams.

Viena ranka ją praskyrė ir lyžtelėjo tiesiai per vidurį.

Pasaulis subyrėjo, susijungė, paskui vėl subyrėjo. Kasianas keiktelėjo į jos

drėgmę, siektelėjęs žemyn pasitaisė kelnes.

Vėl ją lyžtelėjo, stabtelėjo ten, kur susiėjo jos kojos. Čiulptelėjo, švelniai

krimstelėjęs atsitraukė.

Nesta išsirietė, nesulaikė iš gerklės išsiveržusios dejonės.

Kasianas neskubėdamas vedė liežuviu žemyn prispaudęs pilvą, kad

nejudėtų, suleido liežuvį tiesiai jai į šerdį. Surietęs įsmuko giliau, nei ji tikėjosi,

visos mintys išlakstė jai iš galvos, tejautė palaimą, jį...

– Tavo skonis, – neatitraukdamas lūpų suurzgė vyras, trumpais erzinamais

lyžtelėjimais kildamas prie nervų mazgelio, – dar gardesnis, nei svajojau.

Nesta suinkštė, o jis lyžtelėjo ten. Jos cyptelėjimas virto aimana, ir Kasianas

nusijuokęs vėl perbraukė liežuviu.

Orgazmas tapo mirgančiu šydu, beveik pasiekiamu, bet plevenančiu vis

arčiau.

– Kokia drėgna, – sukuždėjo Kasianas ir lyžtelėjo jos įėjimą, lyg pasiryžęs

sudoroti iki paskutinio lašelio. – Nesta, ar tu visada tokia drėgna dėl manęs?

Negalėjo suteikti jam pasitenkinimo pasakydama tiesą. Bet neįstengė ir

sugalvoti melo, kol jo liežuvis kyščiojo vidun, vesdamas ją į viršūnę, bet

nesuteikdamas spaudimo ir negailestingos trinties, kurių jai taip reikėjo.

Kasianas sukikeno, lyg ir pats žinotų atsakymą. Vėl lyžtelėjo, šilkiniai plaukai

brūkštelėjo jai per pilvą, tada pakėlęs galvą sugavo jos žvilgsnį.

Jų akims susitikus, įkišo vidun pirštą.

 Nesta aiktelėjo, o jis kita ranka perbraukęs per odą vėl ją suėmė ir pravėrė,

laižydamas tą tašką ir erzinamai lėtu ritmu kaišiodamas pirštą.

Daugiau – jai reikėjo daugiau. Reikliai lingavo klubais, bandydama įtraukti

jo pirštą giliau.

– Godi, – sukuždėjo Kasianas ir ištraukė pirštą beveik iki galiuko. Bet tuoj pat

pridėjo antrą ir suleido abu.

Nesta visiškai pasidavė. Jam suleidus vidun du pirštus, numojo į sveiką protą

ir išdidumą. Kasianas čiulpčiojo ir krimsčiojo, o orgazmas telkėsi apie ją it

švytintis rūkas.

Kasianas vėl suurzgė atsidavęs jį varančiam poreikiui, garsas virpėdamas

įsismelkė į anksčiau dar nepaliestas jos vietas. Jo pirštai kyščiojo vidun, plėtė ir

pripildė, jis nesiliovė ragavęs ir mėgavęsis.

Nesta jojo ant jo delno, jo veido, trynėsi it pametusi galvą.

– Dievai aukštybėse. – Kasianas brūkštelėjo per mazgelį dantimis. – Nesta.

Jo lūpų į jautriausią vietą sukuždėtas vardas išblaškė Nestos mintis į

amžinybę.

Nuo orgazmo jėgos ji išsirietusi pakilo nuo lovos, o jis ėmė taršyti dar

godžiau, nesustodamas kyščiojo pirštus, glamonėjo ją liežuviu ir lūpomis, lyg

norėtų suryti jos malonumą. Nesiliovė, kol ji nesusmuko ant čiužinio, kol

neišsitiesė be jėgų, gaivelėdamasi ir bandydama sutelkti mintis.

Kasianui ištraukus pirštus, ji pasijuto tuščia ir maudžianti, o kai patraukė nuo

kojų liežuvį ir lūpas, tai buvo it šaltas bučinys.

Kasianas tebegaudė orą, tebebuvo standus, kai pakilęs pasižiūrėjo į ją.

Nesta neįstengė pajudėti – nė neprisiminė, kaip reikia judėti. Niekas niekada

jai taip nedarė. Neprivertė taip pasijusti.

Nuo malonumo, visa apimančio malonumo, jai užėmė kvapą. Lyg iš jos

išspaustos palaimos jėga galėtų pertvarkyti pasaulį.

Ji tik stebėjo iškilius jo besikilnojančios krūtinės raumenis, jo sparnus,

žavingą veidą.

Nesta siektelėjo varpos, kurią nekantravo pajusti, paragauti, bet Kasianas

pakilo nuo lovos.

Jis čiupo savo marškinius ir patraukė prie durų.

– Dabar mes atsiskaitę.

 23 skyrius

Stebėti Nestą pasiekus palaimą buvo arčiausia religiniam nušvitimui iš viso,

ką Kasianui teko patirti. Tas reginys sukrėtė jį iki pat širdies gelmių, tik valios jėga

ir išdidumas sulaikė, kad vėl neišsilietų kelnėse. Tik valios jėga ir išdidumas

privertė jį atsitraukti nuo lovos, kai Nesta ištiesė ranką. Tik valios jėga ir

išdidumas privertė išeiti iš kambario, kai tenorėjo suleisti varpą į tą saldžią,

ankštą šilumą ir joti, kol jie abu užkims nuo dejonių.

Jam niekaip nesisekė užmiršti tobulo jos skonio. Nei prausiantis prieš miegą.

Nei kai išsunkė save sausai sulaistęs paklodę. Nei kai valgė pusryčius. Neįstengė

užmiršti, kaip ji sugniaužė jo pirštus it degantis, šilkinis kumštis. Prieš

pasitikdamas Nestą treniruočių ringe dešimt kartų nusiplovė rankas, bet vis dar

ją užuodė, jautė, ragavo.

Kasianas išmetė tą mintį iš galvos. Išmetė ir kitą, kad Nestą gal ir buvo

malonu liesti pirštais, liežuviu, bet tai nė iš tolo neprilygo tam, ką pajustų į ją

įėjęs. Ji buvo tokia ankšta, kad Kasianas žinojo, jog tai būtų rojus ir beprotybė – ir

jo pragaištis. Ir ji taip permirko dėl jo, kad žinojo, jog dėl galimybės vėl paragauti

jos drėgmės padarytų baisiausių dalykų.

Bet treniruočių ringe pasirodžiusi Nesta buvo tokia pati, kokią matė

kiekvieną rytą.

Nė nenuraudo, akys nė kiek nežibėjo, kad suprastų, ar jai patiko.

Nors galbūt taip laikėsi dėl įkandin žengiančio Azrielio.

 Brolis tik pasižiūrėjo į jį ir išsišiepė. Žinojo. Arba užuodė Kasianą ant Nestos,

arba jau užuodė Nestą ant Kasiano net per ringą.

Kasianas nesigailėjo, ką su ja padarė. Nė per nago juodymą. Ir gal dėl to, kad

pastarąjį kartą mylėjosi prieš dvejus metus, neprisiminė paskutinio karto, kada jį

buvo taip užvaldę primityvūs troškimai.

Tylus balselis proto kertelėje kuždėjo ką kita. Bet Kasianas nekreipė į jį

dėmesio. Jau seniai nekreipė į jį dėmesio.

– Labas rytas, Azai, – linksmai pasisveikino Kasianas. Jis linktelėjo Nestai. –

Nese, kaip miegojai?

Jos akys piktai žybtelėjo, it kibirkštis, įžiebusi jo pyktį, bet paskui ji šaltai

šyptelėjo.

– Kaip kūdikėlis.

Ką gi, žaidimas prasideda. Kuris iš jų sugebės ilgiau apsimesti, kad nieko

neįvyko. Kuris sugebės dėtis abejingiausiu.

Kasianas išsišiepė rodydamas, kad taisyklės jam tinka. Ir prieš žaidimui

baigiantis privers ją šliaužioti keliais.

Nesta tiesiog ėmė rištis batus.

Kasianas smakru kinktelėjo Azrieliui.

– O tu ko atėjai?

– Pamaniau, ir pats pasitreniruosiu prieš iškeliaudamas. – Azo šešėliai

lūkuriavo tarpdurio arkoje, lyg baimindamiesi ryškios saulės šviesos. – Aš jums

kartais netrukdau?

Kasianas galėjo prisiekti, kad Nestos pirštai stabtelėjo ant batų raištelių. Jis

lėtai atsakė:

– Toli gražu. Pradedame kovą be ginklų.

– Mano mažiausiai mėgstamą, – tarė Azrielis.

Nesta audamasi batus paklausė:

– Kodėl?
 Azas žiūrėjo, kaip ji basa nuėjo į ringą.

– Labiau patinka kautis kalavijais. Kova be ginklų mano skoniui per artima.

– Jis nemėgsta įbrukti veido kam nors į prakaituotą pažastį, – sukikeno

Kasianas.

Nesta stebėjo Azrielį nė kiek nesislėpdama, dauguma žmonių tokio žvilgsnio

vengė. Azrielis atsakė tykiu žvilgsniu, kurį pamatę dauguma žmonių dėdavo į

kojas.

Iš pradžių net Feirė privengė Azrielio, bet Nesta jį nužvelgė taip pat

nedvejodama, kaip žiūrėdavo į visus.

Gal todėl Azrielis niekada ir netarė blogo žodžio apie Nestą. Niekada

neskubėjo pulti su ja kivirčytis. Nesta jį matė ir jo nebijojo. Apie nedaugelį buvo

galima pasakyti tą patį.

Nesta tarė:

– Parodykite, kaip judu kovojate. – Azrielis sumirksėjo, bet ji pridūrė: – Noriu

pamatyti, kas manęs laukia. – Kai nė vienas neatsakė, Nesta paklausė: – Juk

mūšio lauke mačiau kitokią kovą?

– Taip, – Kasianas linktelėjo, – ji panaši į tai, ką treniruojamės čia, bet ir

skiriasi. – Nesta paniuro, lyg vis dar persekiojama prisiminimų apie mūšio

laukus. Kasianas pridūrė: – Kol kas dar nesitreniruosime mūšiui. – Tikriausiai dar

daug metų. Azas sekė ją akimis, lyg būtų pastebėjęs niūrų žvilgsnį. Kasianas jo

paklausė: – Nori į ringą? Jau senokai neišspardžiau tau subinės.

Jam reikėjo atsikratyti perteklinės energijos – įkyraus, dirginančio

vakarykščio geismo. Reikėjo judesiais ir kvėpavimu išdeginti jį iš kūno.

Azas pamankštino pečius – ramus ir nesutrikęs. Akys sublizgo, tarsi būtų

pastebėjęs Kasiano norą išnaudoti susikaupusią energiją. Bet paskui nusivilko

švarką ir marškinius, paliko sifonus ant riešų, aprištus per riešą ir kilpa užmautus

ant didžiojo piršto. Kasianas padarė taip pat.

Nestos žvilgsnis įsmigo į jį per ringą. Kasianas eidamas prie kreida pažymėto
rato šiek tiek įtempė pilvo raumenis. Azas papurtė galvą ir sumurmėjo.

– Kasai, apgailėtina.

Kasianas mirktelėjo pastebėjęs ne mažiau raumeningą brolio pilvą.

– O tu kur pastaruoju metu treniruojiesi?

– Čia, – atsakė tas. – Naktimis. Grįžęs po šnipinėjimo iš priešo žemių.

– Nesimiega? – Kasianas užėmė kovinę pozą.

Apie Azrielio sprandą susiraitė šešėlis – vienintelis, išdrįsęs išlįsti į saulę.

– Kažkas panašaus, – atsakė ir pats atsistojo pasiruošęs priešais Kasianą.

Tas daugiau nekamantinėjo – žinojo, kad Azrielis jau būtų pasakęs, jei būtų

norėjęs pasidalyti, kas jam taip neduoda ramybės, kad turėjo treniruotis

naktimis, o ne rytais kartu su jais. Kasianas paaiškino Nestai, stovinčiai už kelių

pėdų nuo ringo ribos.

– Mes kovosime visu greičiu, paskui padarysime pertrauką ir tau viską

paaiškinsiu. Gerai?

Jam reikėjo atsikratyti energijos, tik tada išdrįs prie jos prisiartinti.

Nesta sunėrė rankas nutaisiusi tokią abejingą miną, kad jam akimirką net

dingtelėjo, ar vakar nesusapnavo pašėlusio sapno, kaip jo galva buvo atsidūrusi

jai tarp kojų.

Kasianas krestelėjęs galvą nuvijo tą mintį ir vėl pažiūrėjo į Azą. Jų žvilgsniai

susitiko, Azo veidas buvo toks pat neįskaitomas kaip ir Nestos, ir Kasianas

linktelėjo. Pradedam.

Pirmiausia jie bandė pajusti ritmą: lėtai suko ratu, vertino varžovą, laukė, kol

jis atskleis savo ketinimus.

Kasianas žinojo Azo triukus. Žinojo, kuri jo pusė yra stiprioji ir kaip mėgsta

smūgiuoti.

Bėda ta, kad Azas taip pat išmanė jo metodus ir silpnybes.

Jie apsuko dar vieną ratą, Kasiano padai ant sausos žemės mušė vienodą

ritmą.
 – Na, – paklausė jis Azo, – kodėl nerodai man, ką davė visi tie naktiniai

apmąstymai?

Azo lūpos išsirietė. Ant masalo neužkibo.

Juos svilino saulė, kaitino pliką Kasiano odą ir plaukus.

– Ir viskas? – paklausė Nesta. – Tik suksite ratus ir šaipysitės vienas iš kito?

Kasianas nedrįso nė žvilgtelėti į ją. Nė akimirkos. Vos tik jo akys kryptelės į ją,

Azrielis smogs, ir smogs stipriai. Bet...

Kasianas išsišiepė. Ir dirstelėjo į Nestą.

Azas pasimovė ant apgaulės ir pagaliau šoko ant jo.

Kasianas, to ir telaukęs, nukreipė kumštį, kurį Azas švystelėjo jam į veidą, ir

kirto atgal. Azas atrėmė smūgį, išsilenkė antro ir trenkė į neginamus Kasiano

šonkaulius.

Kasianas užblokavo, kontratakavo, užvirė kova.

Kumščiai, kojos ir sparnai, smūgiai ir blokai, spyriai ir trypimai, abu pūškavo

bandydami įveikti vienas kito gynybą. Nė vienas smūgiams nenaudojo visos

jėgos – ne taip kaip kovotų tikrose muštynėse, kai vienas smūgis galėtų

sutrupinti žandikaulį. Bet smūgiavo gana stipriai, kad Kasiano šonkauliai

sucyptų nuo smūgio, kad Azas supūkštų praleidęs Kasiano kirtį į pilvą. Azas

sukdamasis išvengė pagrindinės smūgio jėgos, kitaip kova būtų tuo ir

pasibaigusi.

Kovotojai viesulu sukosi apie ringą, lakstė kumščiai, dantys buvo sukąsti į

nuožmius vypsnius, prakaituodami šnopavo saulėje. Tam ir buvo gimę, ištvėrė

šimtmečius treniruočių, kurios pavertė jų kūnus smurto instrumentais. Buvo

savotiška laisvė leisti savo kūnams daryti tai, ko ir norėjo.

Jie kovojo greičiau ir greičiau, net kai Kasianui ėmė trūkti oro. Jis buvo

stambesnis, užtat Azrielis greitas kaip mirtis – vienas kito verti varžovai. Jei

kovotų kaip priešai, galėtų trukti valandų valandas. Net dienas, jei būtų

priešininkai kuriame nors iš senųjų karų, kai visi mūšiai sustodavo kariams
stebint didžių didvyrių dvikovą.

Bet jie neturėjo tiek laiko, o Kasianui reikėjo vesti pamoką Nestai.

– Gerai, – sukandęs dantis iškošė Kasianas, kai užblokavęs Azo spyrį

stryktelėjo atgal ir vėl ėmė suktis ratu. – Tas, kuris pataikys kitą smūgį, laimi.

– Absurdas, – šnopuodamas atšovė Azas. – Nesustojame, kol vienas

neišsities ant žemės.

Azas mėgo varžytis. Nesigirdavo ir nesipūsdavo, kaip Kasianas žinojo kartais

save darant, ir nebuvo toks pavydus ir bauginantis kaip Amrena. Ne, jis varžėsi

tyliai, nuožmiai ir visiškai negailestingai. Kasianas neminėjo skaičiaus, kiek

kartų per praėjusius amžius jie ką nors žaidė, kai kas nors jau būdavo įsitikinęs

pergale, kol Azas neatskleisdavo kokios nors genialios savo strategijos. Ar kiek

kartų Risas su Azu likdavo žaisti vieni, iki išnaktų grumdavosi prie kortų ar

šachmatų, Kasianui su More jau seniai pasidavus ir sėdus gerti.

Jie apsuko dar vieną ratą, ir staiga Azas išplėtęs akis atsisuko į Nestą.

Kasianas sužiuro, širdis nukrito jam į kulnus...

Azrielis smogė, taip kirto į žandikaulį, kad Kasianas susvyravo.

Pasipurtęs atsitiesė ir nusikeikė.

Azas tyliai nusijuokė, akys žibėjo. Pasitelkė tą pačią apgaulę, kuria Kasianas

pradėjo dvikovą, pasinaudojo vieninteliu triuku, kuriuo galėjo priversti Kasianą

nukreipti dėmesį nuo varžovo.

Taip nutiko ir anksčiau – prieš Hiberną. Nesta sušuko jo vardą, ir net mūšio

lauke jis paliko savo karius ir puolė pas ją, negalvodamas apie nieką daugiau, tik

kaip ją pasiekti, kaip išgelbėti.

Tik Nesta jį išgelbėjo. O jo vardą sušuko norėdama patraukti nuo Katilo kerų.

Po akimirkos jo karius sudraskė į skutus. O pažiūrėjęs jai į veidą Kasianas

kažką pamatė – kažką, kas per pastaruosius pusantrų metų išsibarstė ir atvėso.

Kasianas pamankštino pečius, susiėmęs už žandikaulio Azui tarė:

– Paršas.
 Tas vėl nusijuokė, abu atsisuko į Nestą.

Ji tebebuvo tikra ramybės oazė, bet skruostus išmušė raudonis.

Nebuvo vėjo, kuris atneštų Kasianui jos kvapą, bet sprendžiant iš to, kaip ji

gurkčiojo dairydamasi tai į vieną, tai į kitą...

Azrielis atsikrenkštęs nuėjo prie staliuko su vandeniu.

– Tau varva seilės, – jai tarė Kasianas, o Nesta įsitempė.

– Jei ir buvo kas įspūdingo, – sušnypštė įžengusi į ringą, – tai tik Azrielio

smūgis tau į veidą.

Kasianas mostelėjo jai stotis kovine poza.

– Taip sau ir kartok, Nese.

 – Ką žinai apie Siaubo Lobį?

– Ką tokį? – Gvinė atsisuko nuo stalo, prie kurio Nesta ją rado tyliai

niūniuojančią sau po nosim, prie uždaryto Merilės kabineto durų.

– Siaubo Lobį, – pakartojo Nesta ir susiraukusi maudžiant raumenims

prisėdo ant Gvinės stalo krašto. – Trys senoviniai artefaktai...

Kunigė papurtė galvą.

– Niekada tokio negirdėjau.

 Nesta tebebuvo prakaituota po pamokos su Kasianu ir Azrieliu. Jie parodė

smūgius, spyrius ir žingsnius, kuriuos patys atliko kuo lengviausiai, ir nė vienas

nesijuokė pamatę, kaip ji nerangiai ir negrabiai juda.

Matant juos kovojančius gniaužė kvapą. Jų tobuli kūnai, tatuiruoti, randuoti

ir raumeningi, blizgėjo prakaitu jiems kovojant taip nuožmiai ir sumaniai, kaip ji

dar niekada nematė... Ilyrams baigus Nesta ir pati jau buvo suprakaitavusi,

spėliojo, koks būtų jausmas įkliūti tarp tų dviejų vyriškų kūnų, leisti jiems sutelkti

visą nuožmų dėmesį jai garbinti.

Eleina nualptų vien išgirdusi apie tokias mintis. Tuo labiau išgirdusi, kad

Nesta jau du sykius buvo įsileidusi į savo lovą du vyrus vienu metu ir kad

mėgavosi kiekviena sekunde. Bet vyrai, su kuriais Nesta dalijosi savo kūnu,

neatrodė kaip Kasianas su Azrieliu. Nebuvo Kasianas su Azrieliu.

Nesta prisivertė sutelkti dėmesį į pamoką, bet vos tik paliko juos treniruočių

ringe, pasipylė nedoros mintys, išsiblaškiusi leidosi į biblioteką. Nuo minties,

kaip Kasianas kyščiojo jai į burną, kol Azrielis tvatino iš galo, abu dirbo

sutartinai...

Bet pokalbis su Gvine apie Siaubo Lobį greitai išvalė protą.

– Regis, Lobis turi apžavus, kuriais priverčia užmiršti, kad jis egzistuoja, –

Gvinei paaiškino Nesta, paskui glaustai nusakė, kas tai, ir pridūrė miglotas

smulkmenas, kam jai reikia apie jį žinoti. Neminėjo karalienės Brialinos,

Koščėjaus ar Katilo. Tik kad Lobį reikia greitai rasti. Ir kad Gvinė neturėtų niekam

jo minėti.

Gal taip pasielgusi ir tiesiogiai nusižengė Riso įsakymui niekam nepasakoti,

bet... Katilas nematė.

Jai baigus aiškinti, Gvinė sėdėjo išplėtusi akis, tokia išblyškusi, kad

strazdanos aiškiai išsiskyrė veide.

– O tu turi jį rasti?

– Nė neįsivaizduoju, nuo ko pradėti. Kurio ieškoti pirmiausia.

 Gvinė prikando apatinę lūpą.

– Mes turime nuoseklią kortelių rūšiavimo sistemą, – mąsliai tarė, paskui

dirstelėjo į lentynas už jų, į atvirą duobę bibliotekos centre. – Bet ten surašytos

knygos tik iki septinto lygio.

– Žinau.

Gvinė pakreipė galvą.

– Tai kodėl atėjai pas mane?

– Akivaizdu, kad išmanai, ką darai, jei dirbi tokiai reikliai mokslininkei kaip

Merilė. Jei turi laisvą akimirką, man praverstų bet kokia pagalba. Ar bent jei

nukreiptum reikiama linkme.

– Leisk baigti redaguoti šitą skyrių, tada pažiūrėsiu, ką pavyks rasti.

Nesta santūriai šyptelėjo.

– Ačiū.

Gvinė numojo ranka.

– Labai įdomu rasti objektus, kurie padės apginti mūsų Dvarą. Šiomis

dienomis daugiau įdomumo ir neieškau, bet vis šioks toks nuotykis.

– Jei nori dar vieno nuotykio, ateik pasitreniruoti, – atsargiai pasiūlė Nesta.

Gvinė jai šykščiai šyptelėjo.

– Bijau, kad tai ne man.

– Kodėl ne?

Gvinė parodė į Nestos odos šarvus, persiklojančius žvynus.

– Aš ne karė.

– Aš irgi ne. O tu galėtum būti.

Kunigė papurtė galvą.

– Nemanau. Jei būčiau norėjusi tapti kare, būčiau pasirinkusi tą kelią dar

vaikystėje. O aš pasisiūliau patarnautoja – ja ir esu.

– Nereikia atsisakyti vieno, kad būtum kita. Treniruotės yra pratimai. Mokaisi

kvėpuoti, mankštintis ir kovoti. Juk Merilei ieškai informacijos apie valkirijas.

Treniruotės galėtų tau suteikti naujų įžvalgų. – Nesta paplekšnojo sau per

šlaunį. – O mano raumenys jau stiprėja. Dar tik dvi savaitės, o jau jaučiu

skirtumą.

– Kam kunigei raumeningos šlaunys?

Gvinei grįžus prie darbo Nesta prisimerkė.

– Ar tai dėl Kasiano?

– Kasianas yra geras ir garbingas vyras.

– Pati žinau. – Visada tai žinojo. Bet dabar neatlyžo: – Ar dvejoji dėl to, kad

treniruotėse dalyvauja Kasianas?

Šiandien ryte nebuvo matyti nė menkiausios užuominos, kas tarp judviejų

įvyko vakar vakare. Tarsi skola buvo sumokėta, ir jis nebenorėjo jos liesti. Lyg ji

būtų niežulys, kurį reikėjo pakasyti, ir viskas. O gal jam nebuvo taip malonu kaip

jai?

Nestą trikdė, kad tiek daug apie tai galvoja.

Gvinė neatsakė, o Nesta žinojo, kad neturi teisės spausti sprendžiant iš

nuraudusių jos skruostų ir kiek palenktos galvos. Gėda – tai buvo gėda ir baimė.

Kažkas sugniaužė Nestai krūtinę, ir ji pakilo eiti.

– Gerai. Pranešk, jei ką nors sužinosi apie Lobį.

Kitas kelias valandas Nesta dirbdama mintyse vis kartojo judviejų pokalbį.

Kai nusileidus saulei išeidama užmetė akį į sąrašą po skelbimu, jame vis dar

nebuvo nė vieno vardo.

Žiūrėdama į tuščią lapą ji jautė stebinčias Klotos akis. Pagaliau Nesta

atsisuko į kunigę prie stalo, sudėjusią rankas priešais save. Tyla užsitęsė, bet

galiausiai Nesta išėjo taip ir netarusi nė žodžio.

Ji patraukė ne į savo kambarį ar valgomąjį, o prie laiptinės, ir spoksojo į

besisukančius raudonus laiptus.

Pradėjo leistis, šį kartą lėčiau, sąmoningai dėdama kiekvieną žingsnį.

Kiekvieną žingsnį žemyn pavertė mintimi it viena iš Amrenos dėlionės detalių,

kurią dėjo prie kitų.

Vis leidosi bandydama prisiminti kiekvieną bibliotekoje matytą Gvinės žodį

ar žvilgsnį. Žingsnis po žingsnio, kartojo sau su kiekvienu degančių, tirtančių kojų

judesiu. Žingsnis po žingsnio, po žingsnio.

Vėl atkartojo judviejų pokalbį. Kiekvienas žingsnis atstojo vis kitą žodį, judesį

ar kvapą.

Sustojo pasiekusi du tūkstantąjį laiptelį.

Žinojo, ką turi padaryti.

 24 skyrius

Po penkių dienų Kasianas sėdėjo priešais aukštosios kunigės stalą

bibliotekoje ir stebėjo judant jos užkerėtą rašiklį. Amžiams bėgant buvo kelis

kartus sutikęs Klotą – sužinojo, kad ji turi sausą, suktą humoro jausmą, o jos

artumas ramina. Vengė žiūrėti jai į rankas ar veidą, kurį matė tik sykį, kai kadaise

Morė ją parsivedė. Jis buvo toks sudaužytas ir kruvinas, kad visai nepriminė

veido.

Kasianas nežinojo, kaip jis sugijo po gobtuvu. Ar Madža sugebėjo jį išsaugoti,

kaip nepavyko išsaugoti Klotos rankų. Na, gal ir nesvarbu, kaip ji atrodė, kai

padedama Riso ir Morės bibliotekoje tiek pasiekė ir sukūrė. Prieglobstį

moterims, iškentusioms tokius nenusakomus siaubus, kad jis visada mielai

vykdydavo teisingumą jų vardu.

Jo mamai reikėjo tokios vietos. Bet Risas ją įkūrė gerokai po to, kai ji iškeliavo

iš šio pasaulio. Kažin ar Azrielio mama kada svarstė čia persikelti, ar Azas jai kada

tai siūlė?

– Na, Klota, – Kasianas atsirėmė į atlošą šnarant pergamentams ir plazdant

kunigių mantijoms, it mosuotų sparnais, – norėjai mane pamatyti?

Rašiklis vikstelėjo baigęs sakinį.

Jau dukart prašiau Nestos nesitreniruoti bibliotekoje, o ji į mano prašymą nekreipė

dėmesio. Jau penkias dienas visiškai ignoruoja mano nurodymus liautis.

Kasianas išplėtė akis.

 – Ji treniruojasi čia?

Rašiklis vėl puolė krebždėti ant popieriaus. Kasianas dirstelėjo į atvirą duobę

kairėje, lyg tikėdamasis apačioje pamatyti Nestą. Nuo beprotybės jos

miegamajame praėjo savaitė, o jiedu apie tai nesikalbėjo, daugiau nieko nedarė.

Kasianas abejojo, ar būtų protinga tęsti.

Be negailestingų pratimų kūnui stiprinti, Kasianas jai dar išsamiai išaiškino

kovos be ginklų principus, žingsnius ir judesius, kuriuos galima derinti

įvairiausiais deriniais. Mokantis kiekvieną naują žingsnį reikėjo ne tik jėgų, bet ir

dėmesio – prisiminti, kuris judesys atitinka kelintą žingsnį, leisti kūnui pačiam

viską atgaminti: greitą smūgį, kablį, aukštą spyrį... Pats nebesuskaičiavo, kiek

sykių pagavo ją burbant savo kūnui prisiminti, kad nereikėtų taip sunkiai galvoti.

Bet žinojo, kad smūgiai jai patinka. Ir spyriai. Jos veidas šviesdavo, kai kūnas

sklandžiai atlikdavo judesius – it jėgos laidyklė, sutelkta į smūgio tašką. Jis

visada taip jausdavosi, kai tinkamai atlikdavo veiksmus, lyg kūnas, protas ir siela

susilieję uždainuotų.

Klota parašė: Pastaruoju metu Nesta nuolatos treniruojasi.

– Ar pridarė kokios žalos?

Ne. Bet aš prašiau jos liautis, o ji nesiliauja.

Kasianas sutramdė šypseną. Gal rytinės pamokos buvo per lengvos.

– Ar dėl to kenčia jos darbas?

Ne. Bet ne tai svarbu.

Jis kreivai šyptelėjo.

Klota parašė: Reikia, kad tai sustabdytum.

– Ar ji trukdo kitoms?

Jas blaško vaizdas, kaip kas nors spardo ir smūgiuoja šešėlius.

Kasianas nulenkė galvą, kad kunigė nepamatytų linksmos kibirkštėlės akyse.

– Pasikalbėsiu su ja. Nesta dabar apačioje? – jis kinktelėjo į besileidžiančią

rampą. – Be abejo, jums leidus.

 Tai buvo jų prieglobstis. Nesvarbu, kad jis buvo Riso Dvaro narys ar kad buvo

lankęsis anksčiau. Kaskart prašydavo leidimo. Išskyrus vieną: kai užpuolė

Hiberno varnai.

Taip. Duodu tau leidimą įeiti. Nesta penktame lygyje. Gal tu sugebėsi ją įtikinti?

Nusprendęs, kad jų pokalbis tuo ir baigėsi, Kasianas atsistojo.

– Juk nepamiršai, kad kalbame apie Nestą Arčeron? Ji nedaro nieko, ko

nenori. Ir mažiausiai tikėtina, kad paklausys manęs.

Klota šnirpštelėjo. Ji turi geležinę valią.

– Plieninę, – jis nusišypsojo. – Malonu tave pamatyti, Klota.

Ir tave, lordai Kasianai.

– Tiesiog Kasianas, – atsakė jis, kaip jau sakė daugybę kartų.

Esi lordas dėl gerų darbų. Šis titulas ne paveldimas, o pelnomas.

Jis nusilenkė ir kimiai tarė:

– Ačiū.

Tik priėjęs skyrių, kuriame, anot Klotos, turėtų rasti Nestą, pagaliau nusikratė

aukštosios kunigės žodžių. Kaip daug jie jam reiškė.

Jį pasitiko žingsnių aidas, paskui lygus, ritmingas kvėpavimas, kurį taip

intymiai pažino. Kasianas priderino prie jo savąjį, toliau žengė tyliai, priėjęs

dirstelėjo į kitą spintų tarpueilį.

Visi einantys rampa vos pažvelgę dešinėn ten pamatytų kone tobula kovine

poza stovinčią Nestą, smūgiuojančią į orą link lentynos. Taikiniu ji išsirinko

penkias knygas ir smūgiavo jų pusėn, lyg jos būtų Kasiano nurodytos kūno

vietos, kurias reikia pulti.

Paskui stabtelėjusi ji iškvėpė, nusibraukė išsprūdusią plaukų sruogą ir

ištiesino knygas, tada grįžo prie metalinio vežimėlio už nugaros.

– Vis dar nuleidi alkūnę, – tarė Kasianas, o Nesta netikėtai užklupta taip

greitai atsisuko, kad net užvirto ant vežimėlio, ir jam teko nuryti beišsprūstantį

juoką. Dar nebuvo matęs Nestos Arčeron tokios... sutrikusios.

 Ji pakėlė galvą ir nudrožė prie Kasiano. Jis stebėjo kiekvieną jos kojų

krustelėjimą. Nesta nustojo kelti tiek svorio ant dešinės kojos, einant dirbo laibų

ir tvirtų šlaunų raumenys. Žmogaus kūnui trijų savaičių buvo per mažai, kad

užsiaugintų raumenis, bet ji dabar buvo Didžioji Fėja.

– Nenuleidžiu alkūnių, – atšovė išėjusi iš tarpueilio į atvirą vietą priešais

rampą.

– Ką tik mačiau tave dukart taip darant, kai smūgiavai dešiniu kabliu.

Nesta atsirėmė į ilgos spintos galą.

– Spėju, Klota atsiuntė manęs subarti.

Kasianas gūžtelėjo.

– Nežinojau, kad treniruotės taip rūpi, jog treniruojiesi net čia.

Jos akys kone švytėjo prietemoje.

– Nusibodo būti silpnai. Pasikliauti, kad mane apgins kiti.

Logiška.

– Prieš atskaitydamas pamokslą dėl to, kad nesiklausai Klotos nurodymų,

noriu pasakyti...

– Parodyk. – Nesta atsistūmė nuo lentynos ir atsistojo priešais jį. – Parodyk,

kada nuleidžiu alkūnę.

Kasianas net sumirksėjo pamatęs įdėmų jos žvilgsnį. Paskui atsikrenkštė.

Atsikrenkštė supratęs, kad mato tą patį asmenį, kurį pažinojo prieš baigiantis

karui su Hibernu. Jos atspindį tarsi miražą – lyg per ilgai žiūrint ji išgaruotų ir

pradingtų.

Tad Kasianas atsakė:

– Užimk pozą.

Nesta pakluso.

Vildamasis, kad Klota neateis numesti jo per turėklą, Kasianas tarė:

– Gerai. Smūgiuok kablį dešine.

Nesta taip ir padarė. Ir nuleido nelemtą alkūnę.

 – Grįžk į pozą. – Kai taip padarė, jis paklausė: – Galiu?

Nesta linktelėjo, stovėjo nė nekrustelėdama, kol jis vos pakreipė jos rankos

kampą.

– Smūgiuok dar kartą. Lėtai.

Ji taip ir padarė, o Kasianas suėmė alkūnę, kai vėl pradėjo ją leisti.

– Matai? Nenuleisk jos. – Palydėjo jos ranką į pradinę pozą. – Nepamiršk

perkelti svorio iš klubų. – Laikydamasis nuo jos kūno per gerą pėdą pradėjo

smūgiuoti. – Štai taip.

– Gerai. – Nesta grįžo į pradinę pozą, ir jis per žingsnį atsitraukė. Ji neliepta

smogė dar sykį. Tobulai.

Kasianas švilptelėjo.

– Smūgiuok taip visa jėga ir sulaužysi vyrui žandikaulį, – tarė kreivai

šypsodamasis. – Atlik derinį vienas, du, paskui keturi, penki, trys, paskui vienas,

vienas, du.

Nesta susiraukusi grįžo į pradinę pozą. Pakreipė pėdas norėdama tvirčiau

įsispirti į akmenines grindis.

O kai ėmė judėti, Kasianas pasijuto, lyg stebėtų tekančią upę, prieš kalną

prasiskiriantį vėjo gūsį. Ne tobulai, bet beveik.

– Jei taip padarytum varžovui, – pasakė jis, – jie gulėtų ant žemės gaudydami

orą.

– O tada galėčiau pribaigti.

– Taip, būtų paprasčiausia suvaryti kalaviją į širdį. Bet jei paskutiniu smūgiu

gana stipriai trenktum į krūtinę, galėtum sugniuždyti plaučius. Mūšio lauke arba

užmuštum kalaviju, arba paliktum gulėti nejudančius kam nors kitam pribaigti,

o pati imtumeisi kito priešo.

Nesta linktelėjo, lyg taip būtų visiškai normalus pokalbis. Lyg Kasianas ją

mokytų sodininkavimo subtilybių.

– Gerai, – Kasianas atsikrenkštęs suskliaudė sparnus, – taigi daugiau jokių

treniruočių bibliotekoje. Kitas asmuo, kurio Klota paprašys tave išbarti,

tikriausiai bus ne iš tų, su kuriais labai nori kalbėtis.

Nesta paniuro pagalvojusi, kuris iš jos mažiausiai mėgstamų pažįstamų tai

galėtų būti, ir vėl linktelėjo.

Atlikęs pareigą jis tarė:

– O dabar atlik dar vieną derinį, – išbėrė kaip įsakymą.

Ji taip ir padarė, šypsodamasi it grietinėlę išlaižiusi katė. Ir šį kartą kablys

dešine nė nekrustelėjo žemyn.

– Puiku, – taip taręs Kasianas nusisuko į rampą.

Ir krūptelėjo pamatęs prie turėklų keliuose lygiuose stoviniuojančias

kuniges, iš viršaus spoksančias į juos. Į Nestą.

Jam atsisukus, kunigės iškart ėmė vaikščioti, dirbti ar dėlioti knygas į vietas.

Ilgiausiai prie turėklo užsibuvo jauna kunigė variniais plaukais – vienintelė iš jų

be gobtuvo ar akmens. Net iš žemesnio aukšto, per duobę, Kasianas matė, kad

jos didelės akys yra seklaus, šilto vandens spalvos. Kunigė jas išplėtė, po

akimirkos pradingo.

Kasianas dirstelėjo per petį, Nesta pagavo jo žvilgsnį kone žibančiomis

akimis.

– Ryte kablį dešine atlikai idealiai, – sumurmėjo jis.

– Taip.

– O kai pamačiau tave tarp lentynų, smūgį reikėjo pataisyti.

– Maniau, norėsi mane pataisyti.

Kasianą sukrėtė maloni nuostaba. Prieš leisdama ją pamokyti Nesta išėjo iš

spintų tarpueilio. Į atvirą vietą. Kad visos kunigės matytų jį mokant.

Jis net išsižiojo.

– Gali Klotai pasakyti, kad man daugiau nereikės treniruotis bibliotekoje, –

kuo ramiausiai pridūrė Nesta ir apsisukusi nuėjo tarpueiliu.

Ji žinojo, kad Klota ir kitos niekada nepasikviestų Kasiano, niekada pačios

neliptų į ringą pasižiūrėti, ką jis sugeba. Kaip galėtų jas mokyti. Tad pati

kunigėms rodė, ko mokosi kiekvieną dieną. Maža to, užtektinai suerzino Klotą,

kad kunigė lieptų jam čia nusileisti.

Kur Nesta jį panaudojo demonstracijai. Parodyti ne sau, o kunigėms,

susirinkusioms paspoksoti.

Kasianas tyliai nusijuokė.

– Klastingoji Arčeron.

Nesta neatsisukdama per petį kilstelėjo ranką ir nuėjo prie savo vežimėlio.
 Nesta suprato, kad joms reikia pamatyti savo akimis. Kaip Kasianas elgėsi,

kai ją mokė. Kad ją liesdavo, bet visada paprašęs leidimo, visada profesionaliai.

Reikėjo joms pamatyti, kad jis niekada iš jos nesišaipydavo, tik švelniai

pataisydavo. Ir ko ją moko. Išgirsti, ką būtent ji galėtų padaryti tais smūgių ir

spyrių deriniais.

Ko kunigės galėtų išmokti pačios.

Bet tą vakarą, ruošiantis išeiti, sąrašas po skelbimu tebebuvo tuščias.

 Nesta dirstelėjo į Klotą, kaip visada, sėdinčią prie savo stalo nuo aušros iki

sutemų.

Jei kunigė ir suprato, kad ją apšovė, to neparodė. Bet Klota tarsi dvelkė

liūdesiu, lyg taip pat būtų norėjusi šiandien pamatyti prirašytą sąrašą.

Nesta nežinojo, kodėl tai svarbu. Nesuprato, kodėl Klotos liūdesys ją

sugniuždė, bet per namą patraukė prie dešimties tūkstančių laiptų.

Galbūt ji išties niekam tikusi. Gal buvo tikra kvaiša manydama, kad toks

triukas galėtų jas įtikinti. Gal norint įveikti savo demonus kunigėms reikėjo ne

zinių treniruočių, o ji pasipūtusi manė žinanti, ko joms reikia.

Nesta leidosi laiptais vis žemiau ir žemiau, supama slegiančių sienų.

Apsisuko pasiekusi dar tik devynišimtąjį laiptą, sunkiai kilnodama kojas, lyg

batuose būtų paslėpti švino luitai.

Nesta vis dar prakaituodama ir šnopuodama įsvyravo į savo kambarį ir ant

naktinio staliuko rado knygą. Perskaičiusi pavadinimą kilstelėjo antakį.

– Tai ne tau įprastas romanas, – tarė kambariui.

Tai buvo visai ne romanas, o senas įrištas rankraštis, pavadintas „Mūšio

šokiu“.

Nesta pridūrė:

– Gali jį pasiimti, ačiū. – Naktį mažiausiai norėjo skaityti kokius senus,

nuobodžius raštus apie karo strategiją. Net namas jo nepradangino, ir Nesta

atsidususi paėmė rankraštį – juodos odos viršelis buvo toks nučiupinėtas, kad

lankstėsi minkštas it sviestas.

Nuo puslapių padvelkė jai pažįstamas kvapas.

– Juk nepalikai jo man, ar ne?

Namas tik numetė šūsnį romanų, tarsi sakydamas: Va, ką būčiau rinkęsis aš.

Nesta pasižiūrėjo į rankraštį, persismelkusį Kasiano kvapu, lyg būtų jį skaitęs

tūkstančius kartų.

Jis paliko rankraštį jai. Nusprendė, kad yra verta to, kas slepiasi viduje.
 Nesta prisėdo ant lovos krašto ir atsivertė.

Vidurnaktį pagaliau atsiplėšė nuo „Mūšio šokio“ ir pasitrynė smilkinius. Iki tol

nė akimirkos nenuleido rankraščio, net valgydama prie savo stalo, skaitė

laikydama jį vienoje rankoje, o kita dorojo troškinį.

Neįtikėtina, kaip karyba priminė socialines intrigas, kurių ją mokė mama:

kruopščiai pasirinkti mūšio vietą, ieškoti sąjungininkų tarp priešo priešų... Aišku,

kai kas buvo visiškai nauja ir pateikta taip tiksliai, kad Nesta žinojo, jog reikės dar

daug kartų perskaityti rankraštį, kol visiškai perpras jo pamokas.

Ji žinojo, kad Kasianas moka vadovauti kariaunoms. Matė jį tai darant

nepriekaištingai ir sumaniai. Bet skaitydama rankraštį suprato, kad anksčiau jai

nė nedingtelėjo, kaip kruopščiai reikia ruoštis mūšiams ir karams.

Nesta padėjo rankraštį ant savo naktinio staliuko ir atsilošė į pagalves.

Įsivaizdavo Kasianą mūšio lauke, kaip tą dieną, kai stojo prieš Hiberno vadą ir

taip sviedė ietį, kad smūgis jį išvertė iš balno.

Rankraščio patarimams Kasianas nusižengė tik vienu atžvilgiu: jis kovėsi

priekinėse gretose kartu su savo kariais, užuot vadovavęs iš galo.

Kurį laiką Nesta leido savo mintims klaidžioti, kol jos įsivėlė į dar vieną

spygliuotą krūmą.

Ar svarbu, jei rytoj į treniruotę neateis nė viena kunigė? Be jos pačios nenoro

prisipažinti pralaimėjus, ar tai svarbu?

Taip. Kažin kodėl tai buvo svarbu.

Visur kitur gyvenime Nesta susimovė. Visiškai ir įspūdingai susimovė, o

pagrindinis jos tikslas buvo neleisti kitiems to suprasti. Atsiribojo nuo jų,

atsiribojo nuo savęs, nes nesėkmių našta grasino sumalti ją į dulkes.

Pasitrynė veidą rankomis.

Dar ilgai negalėjo užmigti.

 Kitą popietę Nesta žliaugdama prakaitu įžengė į biblioteką ir patraukė prie

rampos leistis žemyn, kur paliko vežimėlį.

Jai trūko drąsos net žvilgtelėti į tuščią sąrašą. Ar jį nuplėšti.

Neužteko drąsos pažiūrėti į Klotą ir prisipažinti pralaimėjus. Todėl ėjo pro

šalį.

Bet Klota kilstelėjusi ranką ją sustabdė. Nesta gurktelėjo.

– Ką?
 Klota bedė už Nestos, gumbuotu pirštu rodė į duris. Ne, į koloną.

Ir šiandien kunigė tvoskė ne liūdesiu, o jauduliu. Tai pamačiusi Nesta skubiai

atsisuko ir nudrožė prie kolonos.

Ant lapo buvo užrašytas vardas.

Vienas vardas didelėmis raidėmis. Vienas vardas savanorės į kitos dienos

pamoką.

GVINĖ
 ANTRA DALIS

KALAVIJUOTĖ
 25 skyrius

– Nustok taip jaudintis, – lūpų krašteliu burbtelėjo Kasianas.

– Nesijaudinu, – atsakydama sumurmėjo Nesta, nors stypčiojo, mėgindama

nespoksoti į durų arką laikrodžio rodyklei artėjant prie devynių.

– Tiesiog atsipalaiduok. – Jis pasitaisė švarką.

– Tai tu muistaisi, – sušnypštė ji.

– Nes tu verti mane muistytis.

Už arkos pasigirdo žingsniai ant akmens. Pasirodžius vario spalvos plaukams

Nesta pagaliau iškvėpė – nė pati nepastebėjo, kad buvo jį sulaikiusi. Saulės

šviesoje Gvinės plaukai atrodė neįtikėtinai, aukso sruogos spindėjo, o žalsvai

mėlynos akys atrodė kone kaip kitų kunigių nešiojami akmenys.

Gvinė pamatė juos stovint vidury ringo ir sustojo vietoje.

Užuodusi jos baimę Nesta priėjo pati.

– Labas.

Gvinei drebėjo rankos, kai įžengė į ringą ir pakėlusi galvą pažvelgė į atvirą

dangaus skliautą.

Tai buvo pirmas kartas, kai per kelerius metus ji išėjo laukan – išties išėjo.

Kasianas supratingai nuėjo prie medinio ginklų stovo, kurio, sakė, jiems dar

kelis mėnesius neprireiks, ir apsimetė kažką tvarkąs.

Gvinė atsikrenkštė.

– Aš, ee... pakeliui supratau, kad neturiu tinkamų drabužių. – Parodė į savo
šviesią mantiją. – Įtariu, kad su ja bus ne itin patogu.

Kasianas nė neatsisukęs tarė:

– Jei nori, galiu tave mokyti su mantija. Kaip tau patogiau.

Gvinė šykščiai jam šyptelėjo.

– Pažiūrėsiu, kaip eisis šiandienos pamoka, tada ir nuspręsiu. Mantijas

nešiojame daugiausia dėl tradicijos, ne todėl, kad reikalautų kokios nors griežtos

taisyklės. – Ji vėl pažiūrėjo Nestai į akis ir šyptelėjo. – Jau pamiršau, koks

jausmas, kai saulė kaitina pakaušį. – Vėl užvertė galvą į dangų. – Atsiprašau, jei

kurį laiką vėpsosiu į dangų.

– Savaime suprantama, – linktelėjo Nesta. Po to, kai pamatė Gvinę užsirašius

į rytinę pamoką, vakar jos taip ir nesusitiko. Tačiau kone dėl to apsidžiaugė –

nerimavo, kad viena ką nors nevykusiai leptelėjusi privers ją apsigalvoti.

Nestai žodžiai strigo gerklėje, bet Kasianas, rodos, tai numatė.

– Gerai. Gana plepėti. Nese, parodyk mūsų naujajai draugei – Gvinė, ar

ne? Aš – Kasianas. Nese, parodyk jai kojas.

– Kojas? – Vario spalvos antakiai pakilo.

Nesta pavartė akis.

– Pamatysi.
 Gvinė geriau už Nestą suprato idėją, kaip pajusti pusiausvyrą per kojas, be

jokių bėdų perprato, kaip perkelti svorį ant dešinio klubo, ir visų kitų dalykų,

kuriuos Nesta šlifavo tris savaites. Net per mantiją buvo matyti, kad Gvinė yra

liekna ir lanksti, pratusi prie atsainaus fėjų grakštumo, kurio Nesta dar tik

mokėsi.

Nesta įtarė, kad draugę reikės skatinti, bet įveikusi pradinį nerimą Gvinė

noriai įsitraukė ir palaikė linksmą nuotaiką. Kunigė juokėsi iš savo klaidų ir

nepurkštavo taisoma Kasiano.

Bet pamokai baigiantis Gvinės mantija buvo sudrėkusi nuo prakaito,

padrikos plaukų sruogos prilipusios prie išraudusių skruostų. Prieš atvėstant

Kasianas jas nuvarė atsigerti vandens.

Pildamasi stiklinę Gvinė tarė:

– Sangravos šventykloje turėjome seną judesių rinkinį, kurį atlikdavome per

kiekvieną aušrą. Ne ruošdamosi kovai, o mintims nuraminti. Taip pat

atvėsdavome, bet tai vadinome įžeminimu. Judesiai tarsi padėdavo mintims

atitolti nuo kūno. Leisdavo užmegzti ryšį su Motina. Įžeminimas padėdavo grįžti

į pasaulį.

– Tai kodėl užsirašei į šitą treniruotę? – Nesta išgėrė Gvinės paduotą

stiklinę. – Jei jau esi dariusi pratimus mintims nuraminti.

– Nes daugiau niekada nenoriu jaustis bejėgė, – tyliai atsakė Gvinė,

nerūpestingos šypsenėlės ir džiugūs juokai prapuolė. Dabar įspūdingos akys

žvelgė atvirai, skausmingai nuoširdžiai.

Nesta atsikrenkštė ir, nors instinktas kuždėjo atsitraukti, tyliai atsakė:

– Aš taip pat.
 Nestai įėjus virš parduotuvės durų suskambėjo varpelis. Ji nusibraukė

snaiges, prilipusias prie apsiausto pečių. Po antros pamokos su Gvine Kasianui

reikėjo apsilankyti Ilyrijos kalnuose ir, Nestos nuostabai, pasivadino ją kartu. Jau

pranešė Klotai, kad į biblioteką šiandien ateis pora valandų vėliau. Daugiau

aukštajai kunigei neaiškino, tik užsiminė, kad ištrauks ją iš namo pakvėpuoti

grynu oru.

Bet Nesta sutiko ir jai nesakė kodėl. Kasianas nė nepasmalsavo, kai ji

pasiprašė palikti Užuovėją, kad galėtų eiti apsipirkti. Gal akys ir smalsiai

žybtelėjo, lyg būtų atspėjęs, bet nekamantinėjo, nutylėjo.

Kasianas čia atvyko susitikti su Erisu, bet Nesta jo nekaltino. Ją paliko prie

fontano žvarbaus kaimo vidury, dar pasakęs, kad, jei užsimanys sušilti, Riso

mamos namai neužrakinti.

Velarę dar šildė vasaros ranka, ruduo tik pradėjo timpčioti mėgindamas ją

atgniaužti, o Užuovėja jau visiškai įsikniaubė žiemai į glėbį. Nesta

nešvaistydama laiko įžengė į parduotuvę.

– Nesta, – pasisveikino Emerė, dirstelėjusi per plačius jauno vyro, kurį

aptarnavo prie prekystalio, pečius ir sparnus, – malonu tave matyti.

Ar jos balse išgirdo palengvėjimą? Nesta įsitikino, kad durys tvirtai užsidarė,

tada įėjo giliau į parduotuvę, snieguoti batai paliko purvinus pėdsakus greta kito

Emerės kliento.

Vyriškis grįžtelėjo į Nestą, parodė savo nuobodžiai išvaizdų veidą, tamsius

ties sprandu surištus plaukus ir sustiklėjusias rudas akis. Subingalvis buvo girtas.

Subingalvis rodėsi tinkamas terminas sprendžiant iš neramios Emerės laikysenos,

tvoskiančios antipatija ir nepasitikėjimu.

Nesta priėjo prie prekystalio ir perliejo vyruką žvilgsniu, nuo kurio, žinojo,

kitiems paprastai paniždavo rankos ją pasmaugti. Iš to, kaip jis įsitempė šiek tiek

svyruodamas ant kojų, suprato pasiekusi savo.

– Labas rytas, – linksmai tarė Emerei. Dar vienas dalykas, kurio vyrai, rodos,

negalėjo pakęsti: kai moteris juos ignoruodavo.

– Palauk savo eilės, ragana, – suniurnėjo vyrukas ir vėl atsisuko į prekystalį ir

Emerę.

Ta sunėrė rankas.

– Belijau, man regis, mes jau baigėme.

– Baigsime tada, kai aš nuspręsiu, – jam šiek tiek pynėsi liežuvis.

– Aš susitarusi, – Nesta vėl šaltai dėbtelėjo į jį. Paskui pauodė orą. Suraukė
nosį. – O tau, regis, reikia į pasimatymą su vonia.

Pagaliau ilyras atsisuko į ją atstatęs raumeningus pečius. Nors akys buvo

stiklinės, jose vis tiek atsispindėjo susierzinimas.

– Ar žinai, kas aš?

– Girtas kvailys, kuris švaisto mano laiką, – atšovė Nesta. Ant stambių jo riešų

puikavosi du sifonai – mėlynos, tamsesnės už Azrielio, spalvos. – Eik iš čia.

Emerė nuščiuvo, it ruošdamasi reakcijai. Bet vyrukui nespėjus atsakyti

pridūrė:

– Belijau, aptarsime tai vėliau.

– Tėvas atsiuntė mane perduoti žinią.

– Žinią gavau, – Emerė kilstelėjo smakrą. – O mano atsakymas lieka toks pat:

ši parduotuvė mano. Jei jis taip nori prekiauti, gali atsidaryti savo.

– Tulžinga kalė, – drėbė Belijus ir svyruodamas žengė atgal.

Nesta šaltai, ciniškai nusijuokė. Pasirodo, fėjos ir žmonės turi daugiau

bendra, nei ji manė. Kiek kartų matė tėvo kreditorius minant jų durų slenkstį ir

bandant išmelžti pinigų, kurių jis neturėjo? O galiausiai atėjo kartas, kai jie

nepasitenkino grasinimais. Kai suknežino tėvui koją. Ir kartu jų saugumą.

– Nešdinkis, – pakartojo ji ir bedė į duris, o Belijus piktai dėbsojo išgirdęs jos

juoką. – Pataupyk sveikatą ir dink.

Vyrukas išsitiesė visu ūgiu, skėstelėjo sparnus.

– Arba kas?

Nesta pasikrapštė nagus.

– Nemanau, kad nori sužinoti, arba kas.

Belijus išsižiojo, bet Emerė pridūrė:

– Belijau, tavo tėvas jau turi mano atsakymą. Siūlau prieš skrendant namo

eiti prie fontano.

Tas tik nusispjovė ant grindų ir nudrožė prie išėjimo, pašnairavo į Nestą ir

išėjęs trinktelėjo durimis.

 Nesta su Emere tyloje stebėjo jį išsvirduliuojant į snieguotą gatvę išskėtus

sparnus. Nesta susiraukė, kai jis šovė į dangų.

– Draugas? – paklausė Nesta, vėl atsisukusi į Emerę už prekystalio.

– Pusbrolis. – Ta susiraukė. – Jo tėvas yra mano dėdė. Iš tėčio pusės. – Nestai

nespėjus paklausti, pridūrė: – Belijus yra jaunas, pasipūtęs kvailys. Pavasarį

dalyvaus Kraujo apeigose, ir per pastaruosius kelis mėnesius jo pasipūtimas tik

augo, tikintis, kad taps tikru kariu. Jis gana gabus, todėl buvo skirtas į žemyno

žvalgų būrį – pasirodo, ką tik grįžo pažymėti savo laimėjimo. – Emerė nubraukė

nuo prekystalio nematomą dulkelę. – Bet nesitikėjau, kad prisigers vidury

dienos. Jam tai nauja žemuma. – Jai nuraudo skruostai. – Atsiprašau, kad teko tai

matyti.

Nesta patraukė pečiais.

– Tvarkytis su girtais kvailiais – mano specialybė.

Emerė vis krapštė įsivaizduojamą dėmelę ant prekystalio.

– Mūsų tėvai buvo kaip vandens lašai. Abu tikėjo, kad vaikus reikia griežtai

bausti už bet kokį nusižengimą. Nepaliko daug vietos malonei ar

supratingumui.

Nesta papūtė lūpas.

– Įsivaizduoju, ką turi omeny. – Jos mamos mama buvo tokia pat, kol nemirė

nuo įsisenėjusio kosulio, virtusio mirtinu užkratu. Nesta buvo septynerių, kai

griežto veido dama, reikalavusi, kad ją vadintų močiute, liniuote iki raudonumo

išpliekė delnus už klaidingus žingsnelius per šokių pamokas. Bevertė, nerangi

mergiotė. Švaistau su tavimi laiką. Gal tai padės klausytis mano nurodymų?

Nestai tik palengvėjo, kai senoji žiežula mirė. Eleina, kuriai pavyko išvengti

žiaurių močiutės pamokų, verkė ir pareigingai padėjo gėlių ant jos kapo, prie

kurio netrukus atsirado ir paminklas jų mamai. Feirė buvo per jauna, kad

suprastų, o Nesta nesivargino atnešti senelei gėlių. Ant kairio nykščio tebeturėjo

randą po vienos žiauresnių jos bausmių. Gėlių atnešė tik mamai, kurios kapą
lankė dažniau nei pati norėjo sau pripažinti.

Tėvo kapo prie Velarės taip nė karto ir neaplankė.

– Kaip tu? – pagaliau paklausė Emerės. – Ar Belijus grįš?

– Ne, – parduotuvės savininkė papurtė galvą. – Bet man viskas gerai. Jis

priklauso Geležinio gūbrio karo genčiai. Jų žemės yra už kelių valandų skrydžio.

Artimiausiu metu tikrai negrįš. – Ji gūžtelėjo. – Dėdės šeimyna kartkartėmis vis

užsuka. Nieko, su kuo negalėčiau susitvarkyti. Nors Belijus yra naujas svečias.

Matyt, jie nusprendė, kad jis jau pakankamai suaugęs, kad galėtų mane engti. –

Nesta išsižiojo, bet Emerė tik santūriai šyptelėjo ir pakeitė temą: – Puikiai

atrodai. Daug sveikesnė nei pastarąjį kartą... Kiek jau praėjo? Beveik prieš tris

savaites. – Vertindama nužvelgė Nestą. – Taip ir negrįžai.

– Perkėlėme treniruotes į Velarę, – paaiškino ta.

– Jau norėjau tau parašyti prieš Belijui mane pertraukiant. Pasiteiravau, ar

galima pagaminti vilna muštus odos šarvus. – Emerė dilbiais pasirėmė į švarutėlį

prekystalį. – Įmanoma, bet nebus pigu.

– Tada ne mano kišenei, bet vis tiek ačiū, kad pasiteiravai.

– Galiu užsakyti ir leisti mokėti po truputį, kai galėsi.

Dosnus pasiūlymas. Gerokai pranokstantis visa, ką Nesta patyrė žmonių

kraštuose, kai jos tėvas bandė pardavinėti savo drožinius už kelis apgailėtinus

variokus.

Tik Feirė pelnė jiems maistą ir drabužius, šį tą uždirbdavo už sumedžiotus

kailius ir mėsą. Išlaikė juos gyvus. Kai paskutinį kartą jiems sumedžiojo, maistas

buvo prieš dieną pasibaigęs. Jei tą vakarą Feirė nebūtų parnešusi mėsos, jie būtų

arba mirę iš bado, arba turėję kaimelyje prašyti išmaldos.

Tą dieną Nesta sau tarė, kad prireikus ją priims Tomas. Gal ir Eleiną. Bet jo

šeima buvo tulžinga – ir taip turėjo maitinti per daug burnų. Jo tėvas

vienareikšmiškai būtų atsisakęs ją maitinti. Nesta buvo pasiruošusi mainais

pasiūlyti Tomui vienintelį turimą dalyką, jei taip būtų apsaugojusi Eleiną nuo
bado. Būtų pardavinėjusi savo kūną gatvėje bet kam, kas duotų tiek, kad užtektų

sesei pamaitinti. Jos kūnas jai nieko nereiškė – nieko, kartojo jausdama artėjant

metą, kai reikės apsispręsti. O Eleina reiškė viską.

Bet Feirė parnešė maisto. O paskui pradingo už Sienos.

Po trijų dienų Nesta nutraukė santykius su Tomu. Tas supykęs ją užpuolė,

prispaudė prie didžiulės malkų stirtos šalia daržinės sienos. Tulžinga kekšė,

suurzgė jis. Manai, esi geresnė už mane? Elgiesi kaip karalienė, nors nieko neturi. Nesta

niekada nepamirš plyštančios suknelės garso, godaus jo žvilgsnio graibant

sijoną, bandant jį pakelti, kita ranka žaidžiant su savo diržo sagtimi.

Ją išgelbėjo tik grynas neslopinamas siaubas ir išgyvenimo instinktas.

Prisileido jį arčiau, įtikinamai vaidino, kad jai išseko jėgos, o paskui įsikando į

ausį. Ir nuplėšė.

Tomas suklykė, bet gniaužtus atleido – užtektinai, kad Nesta išsivaduotų ir

spjaudydamasi kraujais nulėktų per sniegą. Nesustojo, kol neparbėgo į trobelę.

O paskui atėjo žinia apie jų tėvo laivus – juos rado su nepaliestais turtais.

Nesta žinojo, kad tai melas. Brangakmenių ir aukso skrynios atkeliavo ne iš

pasmerkto krovinio, o iš Tamlino – užmokestis už pagrobtą žmonių moterį.

Padėti šeimai, kurią atėmęs Feirės lanką pasmerkė mirčiai.

Nesta nusipurtė prisiminimus.

– Nieko tokio. Bet ačiū.

Emerė patrynė ilgus laibus delnus.

– Žvarbu, o aš kaip tik ruošiuosi pietų pertraukai. Gal nori prisijungti?

Be Kasiano, niekas jau seniai nekvietė jos pietauti. Pati jiems tam davė

priežasčių. Bet štai – nuoširdus, paprastas pasiūlymas. Iš moters, nežinančios,

kokia ji bjauri.

Pietūs su Emere buvo prabanga – tik laiko klausimas, kol ji daugiau sužinos

apie Nestą. Kol išgirs visas baisybes ir kvietimai liausis. Ar ji buvo bent kiek

geresnė už Belijų, mėnesių mėnesius gerdama ir murkdydamasi neapykantoje?

Jei Emerė sužinotų, ir ją išvarytų iš parduotuvės.

Bet kol kas Emerės nepasiekė nei gandai, nei tiesa.

– Mielai, – atsakė Nesta, ir kalbėjo nuoširdžiai.

Galinis Emerės parduotuvės kambarėlis buvo toks pat švarus kaip ir priekinis,

tik prie vienos sienos buvo sukrautos prekių dėžės. Du langai žvelgė į apsnigtą
sodą, o už jų kyšojo artimiausio kalno viršūnė, kuri akmenuotu stotu užstojo

pilką dangų.

Dešinėje buvo virtuvėlė – tik ugniakuras, spintelė ir nedidelis staliukas. Prie

jo stovėjo kelios medinės kėdės, ir Nesta suprato, kad tai kartu ir valgomasis.

Indai buvo paruošti vienam.

– Tu viena? – paklausė Nesta, kai Emerė nuėjo prie spintelės ir paėmė lėkštę

keptos jautienos ir keptų morkų. Padėjo jas ant stalo priešais Nestą, tada dar

atnešė kepalą duonos ir dubenį sviesto.

– Viena. – Atidariusi spintelę išėmė antrą lėkštę ir įrankius. – Nei poros, nei

vyro, kurie man įkyrėtų.

Kalbėjo kiek įtemptai, lyg kažką nutylėtų, bet Nesta atsakė:

– Aš taip pat.

Emerė pasižiūrėjo iš padilbų.

– O kaip tas dailusis generolas Kasianas?

Nesta išmetė iš galvos vaizdą, kaip jo galva atsidūrė jai tarp šlaunų, o liežuvis

įsmuko vidun.

– Neįmanoma, – atsakė, bet Emerės akys supratingai žybtelėjo.

– Na, smagu sutikti kitą moterį, kuriai nerūpi vien santuoka ir vaikai. – Emerė

atsisėdo prie stalo ir mostelėjo Nestai sėstis greta. Įdėjo jai į lėkštę keptos

jautienos, morkų ir duonos, pastūmė arčiau dubenį sviesto. – Mėsa šalta, bet taip

ir valgoma. Paprastai pietų pertrauką pasidarau tik tam, kad įsimesčiau ko nors į

pilvą.

Nesta kibo į maistą ir suniurnėjo.

– Labai skanu. – Atsikando dar. – Pati gaminai?

– Kas dar? Čia neturime maisto parduotuvių, tik mėsininką. – Emerė bedė į

sodelį už namo. – Pati auginu daržoves. Morkos iš mano sodo.

Nesta pakabino dar.

– Įdomus skonis. – Sviestas, čiobreliai ir kažkas skalsaus...

 – Viskas dėl prieskonių. Deja, jų čia trūksta. Ilyrai nelabai apie juos išmano ir

nelabai juos mėgsta.

– Mano tėvas buvo pirklys, – tai tarus, Nestos širdyje atsivėrė plyšys. Ji

atsikrenkštė. – Jis prekiavo prieskoniais visame pasaulyje. Dar atsimenu kvapus

jo darbo kambary – lyg į vieną vietą būtų susigrūdę tūkstančiai įvairiausių

asmenybių.

Feirė mėgo leisti laiką tėvo kabinete. Pagal Nestos auklėjimą, turtingai

mergaitei nederėjo taip domėtis prekyba. Sesuo visada buvo tokia: nė kiek

nesuko galvos dėl jų gyvenimą valdančių taisyklių, nesirūpino tapti tikra dama,

kuri tinkamai ištekėjusi padėtų jų šeimai kaupti turtą.

Jos retai kada sutardavo. O tie apsilankymai tėvo kabinete tarp sesių įkūrė

rusenantį priešiškumą. Feirė bandė ir ją sudominti – rodė įvairiausias retenybes,

mėgindama sukurstyti smalsumą. Bet Nesta beveik nesiklausydavo sesers

aiškinimų, daugiau stebėdavo tėvo verslo partnerius svarstydama, ar jų sūnūs

būtų gera pora. Feirei tai kėlė pasibjaurėjimą. O jos reakcija tik stiprino Nestos

ryžtą.

– Keliavai su juo?

– Ne, aš ir dvi mano seserys likdavome namie. Mums buvo nederama keliauti

po pasaulį.

– Visada pamirštu, kad žmonių padorumo taisyklės panašios į ilyrų. – Emerė

atsikando dar. – Ar būtum norėjusi pamatyti pasaulį, jei galėtum?

– Na, tik pusę pasaulio. Nes tada dar stovėjo Siena.

– Vis geriau nei nieko.

Nesta prunkštelėjo.

– Tu teisi. – Ji apgalvojo Emerės klausimą. Jei tėvas būtų pasisiūlęs paimti jas

į vieną iš savo laivų, parodyti tolimus, nepažįstamus krantus, ar būtų plaukusios?

Eleina visada norėjo apsilankyti žemyne, pamatyti tulpes ir kitas garsias gėles,

bet jos vaizduotė daugiau ir nesiekė. Feirė kartą kalbėjo apie įspūdingus
paveikslus žemyno muziejuose ir dvaruose. Bet jie daugiausia buvo įsikūrę

vakariniame pakrašty. O žemynas buvo didžiulis. Pietuose driekėsi dar vienas

žemynas. Ar Nesta būtų keliavusi?

– Būčiau spardžiusis, – pagaliau atsakė Nesta, – bet galų gale tikriausiai

pasiduočiau smalsumui.

– Ar dar turite giminių žmonių žemėse?

– Mano mama mirė, kai buvau dvylikos, o tėvas... jis neišgyveno pastarojo

karo. Seneliai mirė, kai dar buvau maža. Iš tėvo pusės artimųjų neturiu, o mama

turėjo vieną pusseserę žemyne, kai sulaukėme sunkių laikų, ji sugebėjo mus

pamiršti.

Kai jos puolė į skurdą, Nesta rašė laišką po laiško, maldavo tetos Urstinos juos

priimti. Atsakymo nesulaukė, o galiausiai baigėsi pinigai pašto išlaidoms. Nesta

vis dar spėliojo, ar jų teta išvis žino, kas nutiko giminaičiams, kuriuos ignoravo ir

paliko mirti.

Nesta atsargiai paklausė:

– O kaip tavo šeima? – Užtektinai matė ir girdėjo iš Belijaus, kad daugmaž

įsivaizduotų, bet nesuvaldė smalsumo.

– Mama mirė mane gimdydama, o vyresnis brolis žuvo per susidūrimą tarp

karo genčių dešimt metų prieš man gimstant. Tėvas žuvo per karą su Hibernu. –

Žodžiai buvo šalti, santūrūs. – Dėl kitų giminaičių nesuku galvos, nors mano

tėvo šeima ir bando pasisavinti šitą parduotuvę ir tėvo turtą.

– Bet neturi į juos teisės, ar ne?

– Ne. Risandas jau prieš kelis amžius pakeitė paveldėjimo įstatymus, kad

galiotų ir moterims, bet mano dėdėms tai, regis, nerūpi. Vis dar pasirodo ir

kvaršina man galvą kaip Belijus. Jie mano, kad moteris neturėtų pati užsiimti

verslu, kad turėčiau ištekėti už kokio vyro šitame kaime ir palikti parduotuvę

jiems. – Emerė susiraukė. – Jie maitėdos.

Papietavus ji įpylė arbatos.

 – Gaila, kad retai čia lankysiesi. Būtų malonu turėti kitą sveiko proto asmenį,

su kuriuo galima pasišnekėti.

Nesta sumirksėjo išgirdusi komplimentą ir grūdelį tiesos apie Emerę – ji čia

nelaiminga. Visi tie klausimai apie keliones...

– Ar kada nors iškeliausi?

Emerė vos neprajuko.

– Ir kur dėčiausi? Čia bent jau pažįstu žmones. Niekada nebuvau išvykusi iš

šito kaimo. Nė nebuvau ant tos kalno viršūnės. – Parodė pro langą, o Nesta

stengėsi nežiūrėti į jos sparnus.

Nesta gurkštelėjo arbatos. Stipri, kiek kartoka. Matyt, ji susiraukė, nes Emerė

tyliai paaiškino.

– Arbatos čia trūksta – kartais sau leidžiu pasimėgauti prabanga. Bet pridedu

šiek tiek gluosnio žievės, kad ilgiau užtektų. Padeda man ir nuo... skausmų.

– Kokių skausmų?

– Kartais skauda sparnus. Jų randus. Kaip sena žaizda.

Nesta sutramdė užuojautą. Arbatą išgėrė kartu su Emere ir tarė:

– Ačiū už maistą. – Pakilusi paėmė savo lėkštę.

– Sutvarkysiu. – Emerė puolė suktis apie stalą. – Nesuk galvos.

Judėjo grakščiai, pratusi prie savo kūno.

Nesta nuėjo į parduotuvės priekį, bet galiausiai pasakė, dėl ko čia ir atvyko:

– Mudviejų su Kasianu treniruotės Vėjo name yra atviros visiems – tiksliau,

visoms moterims. Moterims, patyrusioms... sunkumų. – Emerės sparnai, jos

baisi giminė skyrėsi nuo Gvinei tekusių išgyvenimų, bet visų traumos nešiojo

skirtingas kaukes. – Treniruojamės kiekvieną rytą nuo devynių iki vienuolikos,

nors kartais užtrunkame iki dvylikos. Ir tu esi laukiama.

Emerė įsitempė.

– Neturėčiau kaip iki ten nusigauti, bet ačiū už pasiūlymą.

– Kas nors galėtų tave atnešti, paskui parnešti. – Nesta nežinojo kas, bet jei
reikės paprašyti paties Riso, taip ir padarys.

– Dosnus pasiūlymas, bet turiu prižiūrėti savo parduotuvę. – Emerės veidas

buvo neįskaitomas, ne prasčiau užgrūdintas mūšių nei Azrielio. – Kario

treniruotės manęs nedomina. Abejoju, ar pelnytų klientų iš šio kaimo

palankumą, jei jie žinotų, kad užsiimu tokiais dalykais.

– Tu man nepanaši į bailę.

Žodžiai liko kyboti ore.

Emerė prikando lūpą. Bet Nesta tik patraukė pečiais.

– Jei užsimanysi prisidėti, atsiųsk žinią. Pasiūlymas galios.

 Kasianui buvo bjauru pripažinti, kad bendraujant su išlepintu, besieliu

subingalviu Erisu buvo ir pranašumų. Iš esmės vienas – šilumos burbulas, kuris

saugojo juos nuo žvarbių vėjų, švilpiančių tarp Ilyrijos stepės pušų. Ugnies kerai

šildė jiems kaulus.

– Siaubo Lobis, – pakartojo Erisas, dairydamasis po švininį dangų, grasinantį

sniegu. – Niekad apie tokį negirdėjau. Bet manęs nestebina.

– Ar tavo tėvas apie jį žino? – Stepės nebuvo neutrali teritorija, bet jos buvo
gana tuščios, kad Erisas pagaliau teiktųsi priimti Kasiano siūlymą čia susitikti.

Užgaišęs kelias dienas atsakyti į žinią.

– Ne, ačiū Motinai, – Erisas sunėrė rankas. – Būtų man pasakęs. Bet jei Lobis

turi sąmonę, kaip sakei, jei jis nori būti rastas... Bijau, jis gali kuždėti ir kitiems.

Ne tik Brialinai ir Koščėjui.

Būtų tikra katastrofa, jei Lobis patektų į rankas Beronui. Jis taptų lygus

Hiberno karaliui. Galėtų virsti tokiu baisiu ir bemirčiu kaip Lantis.

– Taigi, Beronui apsilankius Brialina jam nepapasakojo apie Lobį?

– Rodos, ji juo taip pat nepasitiki, – mąsliai tarė Erisas. – Reikia tai apmąstyti.

– Nesakyk jam, – įspėjo Kasianas.

Erisas papurtė galvą.

– Ne taip mane supratai. Nesakysiu jam nė žodžio. Bet žinia, kad Brialina

sąmoningai slepia nuo jo pagrindinius savo planus... – Jis linktelėjo labiau pats

sau. – Ar dėl to Morigana ir grįžo į Valahaną? Išsiaiškinti, ar jie ką žino apie Lobį?

– Gal, – pamelavo Kasianas. Ji vis dar bandė įtikinti juos pasirašyti naują

sutartį. Bet Erisui nereikėjo to žinoti.

– Na va, o aš maniau, – pasakė Erisas, – kad ji ten taip dažnai keliauja

norėdama pasislėpti nuo manęs.

– Nesipūsk. Tai tik sutapimas. – Nebuvo tikras, ar melas suveikė.

– Kodėl turėčiau pūstis taip galvodamas? Pats pūtiesi manydamas, kad esi

kažkas daugiau nei mišrūno išpera.

Kasianui ant dilbių žybtelėjo sifonai, o Erisas vyptelėjo pamatęs, kad jo

įžeidimas pasiekė tikslą. Bet Kasianas prisivertė ramiai atsakyti: – Tai viskas, ką

žinau.

– Davei man daug ką apgalvoti.

– Pasistenk tai daryti tyliai, – vėl įspėjo Kasianas.

Erisas mirktelėjęs išsivėtė.

Likęs vienas kaukiančiame vėjyje Kasianas išpūtė sulaikytą orą. Mėgavosi

žvarbiu vėju, jo nešamu pušų kvapu, įkvėpė norėdamas, kad nuneštų jo

susierzinimą ir diskomfortą.

Bet jie niekur nedingo. Kaži kodėl nedingo.

 26 skyrius

Nustojusi treniruotis tarp knygų lentynų Nesta po darbo bibliotekoje

jautėsi žvalesnė. Kasianas parnešė ją iš Užuovėjos po pustrečios valandos, o ji

spėjo taip užsinuobodžiauti Riso mamos namuose, kad vos nenusišypsojo jį

pamačiusi. Bet Kasianas buvo įsitempęs, jo žvilgsnis šaltas ir santūrus ir iki

atsivėtant Risui jai tetarė kelis žodžius. Risas taip pat su ja beveik nekalbėjo, bet

to ir buvo galima tikėtis. Geriau, jei jie išvis nesišnekės.

Bet kai Didysis Valdovas parnešė juos į Vėjo namą, Kasianas prieš vėl su juo

išsivėtydamas jai tetarė pasimatysime vėliau – jis tebebuvo įsitempęs ir piktokas.

Vakare Nesta jautėsi žvalesnė nei įprastai, be galo be krašto suko galvą, kodėl

Kasianas toks paniuręs, todėl visai nenorėjo tiesiog pavalgyti savo kambaryje ir

eiti gulti. Tad dabar stovėjo valgomojo tarpdury.

Kasianas sėdėjo ant savo kėdės su taure vyno rankoje, spoksojo į niekur.

Susimąstęs karys princas, mintijantis apie priešų mirtį. Nesta įžengė į kambarį, ir

taurė pradingo.

Nesta prunkštelėjo.

– Nesu taip priklausoma nuo vyno, kad išplėščiau jį tau iš rankos.

– Namui pateikti konkretūs nurodymai – jokio vyno, kai tu esi kambary. – Jis

palankstė pirštus ir atsisėdo tiesiau. – Atėmė jį iš manęs.

– Ak. – Ji prisėdo priešais, ir ant stalo atsirado stalo įrankiai, lėkštė maisto,

taip pat abiem po stiklinę vandens.

 Kasianas vėl įsispoksojo į pusiau suvalgytą maistą. Nesta nuo pat karo

nematė jo tokio paniurusio.

– Ar kas nutiko su karalienėmis ar Lobiu?

Jis sumirksėjo.

– Ką? – Paskui patraukė vieną petį. – Ne, tiesiog... Erisas buvo tikras

saldainiukas, kaip visada. – Šakute stumdė gabalą keptos vištos.

Nesta pakėlė saviškę, buvo tokia išalkusi, kad nustojusi kalbėti kibo ryti.

Pagaliau apmalšinusi alkį tarė:

– Pakviečiau Emerę į treniruotes.

– Spėju, ji atsisakė. – Kalbėjo abejingai, užsigalvojęs.

– Taip. Bet jei apsigalvos, pamaniau, gal kas nors galėtų ją čia atvėtyti?

– Kodėl gi ne. – Matė, kad jis nekalba atžariai – tiesiog buvo susimąstęs apie

tai, kas nedavė jam ramybės, ir vos įstengė atsakyti.

Nestą tai trikdė labiau, nei turėtų. Taip trikdė, kad paklausė:

– Kas atsitiko? – Prisivertė įsidėti dar kąsnį, stengdamasi neįkyrėti, bandė

įtikinti jį atsiverti. Išsikalbėti apie tai, kas sukėlė jo akyse matomą skaudą.

Kasianas nuleidęs akis į lėkštę papasakojo apie susitikimą su Erisu.

– Na, Erisas pasiruošęs padėti mums rasti Lobį – ir pasirūpinti, kad jo tėvas

neprikištų nagų, nė neišgirstų apie jį, – jam baigus tarė Nesta. – Nejau tai nėra

gerai? Ko toks suirzęs? – Kodėl atrodai it priluptas?

– Mane erzina jo bjauri siela . Nerūpi, kad pavadino mane mišrūno išpera. –

Matyt, Erisas šiandien jį taip įvardijo. Nestą suėmė siutas. – Nekenčiu jo,

nesvarbu, kad yra mūsų sąjungininkas. Jis toks apsukrus ir atsainus, ir... negaliu

jo pakęsti. – Kasianas padėjo šakutę ir įsispoksojo į langą už jos. – Erisas, jo sukti

žodžių žaidimai ir politika – tai priešai, su kuriais nemoku susidoroti. Kaskart su

juo susidūręs jaučiuosi, lyg jis turėtų pranašumą. Lyg tik bandyčiau susilyginti, o

jis permatytų visus mano nevykusius mėginimus pasirodyti gudriam. Gal išties

tesu kvailas galvažudys?

 Jo veidas persikreipė iš neslepiamo sielvarto ir tokio pasibjaurėjimo savimi,

kad Nesta pakilo nuo kėdės. Kasianas nuščiuvęs laukė, kol ji apėjo stalą, pakėlė

galvą tik tada, kai ji atsirėmė į stalo kraštą prie jo lėkštės.

– Risas turėtų jį nudėti ir nebesukti galvos.

– Jei Erisą kas ir nužudys, tai padarys arba Morė, arba aš. – Šviesiai rudos jo

akys kone maldavo. Ne jos, o likimo. – Bet nužudęs tik įrodyčiau, kad jis ir tokie

kaip jis dėl manęs neklydo. Ir nesvarbu, ką galvoju apie Erisą, – jis būtų geresnis

Didysis Valdovas už Beroną. Nesvarbu, ko noriu, reikia nepamiršti Rudens Dvaro

gerovės.

Kasianas buvo geras. Savo sieloje, savo kario širdyje Kasianas buvo geras –

geresnis už daugumą kitų. Nesta žinojo, kad pati tokia nėra ir niekada nebus.

Jis buvo karys, bet nežudė vos įsigeidęs, prieš atimdamas kiekvieną gyvybę

gerai pagalvodavo. Buvo vyras, kuris iki mirties gins savo mylimuosius.

O Erisas... Jis įskaudino Kasianą. Taip, įskaudino tuo, ką padarė Moriganai,

bet dar ir žodžiais, labai panašiai kaip jam įgėlė pati Nesta. Matė žaizdą jo akyse,

tokią pat skaudžią kaip bet koks sužalojimas.

Nestą apėmė gėda. Gėda, pyktis ir nevaldoma neviltis. Negalėjo pakęsti

skausmo jo akyse, kone virtusio neviltimi. Ilgėjosi puikiai pažįstamų jo šypsenų,

mirksnių ir arogancijos.

Padarytų bet ką, kad tik nuvytų tokį jo žvilgsnį. Kad ir kelioms akimirkoms.

Tad ji pasirėmė į jo kėdės ranktūrius ir švelniai pabučiavo jam kaklą.

Kasianui užgniaužė kvapą. Nesta vėl pabučiavo švelnią, šiltą jo kaklo odą

tiesiai po ausimi. Dar kartą, jau žemiau, arčiau tamsių jo marškinių apykaklės.

Kasianas sudrebėjo, o ji pabučiavo kietą gumbą vidury jo gerklės. Lyžtelėjo jį.

Kasianas pasimuistė ir tyliai sudejavo. Pakėlęs ranką suėmė jos klubą, lyg

norėdamas atstumti, bet Nesta ją nusimetė.

– Leisk man, – sukuždėjo jam į kaklą. – Prašau.

Jis gurktelėjo, gumbas sujudėjo jai tarp lūpų. Bet jos nesulaikė, todėl Nesta
vėl jį pabučiavo, perėjo į kitą kaklo pusę. Pasiekusi tašką po pat ausimi uždėjo ant

krūtinės ranką, pajuto po delnu besidaužančią širdį.

Nebučiavo jo į lūpas. Nenorėjo blaškytis. Įsmukusi tarp jo ir stalo atsiklaupė

priešais.

Kasianas išplėtė akis.

– Nesta...

Ji suėmė jo kelnes, kur jau pūpsojo ilgas kauburys.

– Prašau, – pakartojo ji ir pažiūrėjo jam į akis. Klūpėdama Kasianui tarp kojų

jautėsi mažytė, bet griežtas jo žvilgsnis vos pastebimai sušvelnėjo, vyras

linktelėjo. Ištiesė rankas padėti jai atsegti sagas ir išmazgyti raištelius, bet Nesta

švelniai uždėjo ranką ant jo.

Tvirtai, užtikrintai atsegė jam kelnes. Jos mintys buvo visiškai aiškios.

Pajuto įsitempus šlaunų raumenis, kai jį ištraukė ir kone aiktelėjo.

Jo varpa buvo didžiulė. Nuostabi, standi ir didžiulė. Nestai perdžiūvo burna,

staiga prireikė pergalvoti visus ruoštus planus. Jis nieku gyvu visas netilps

burnoje. Gal nė netilptų jos kūne.

Bet ji tikrai norėjo pabandyti.

Šiek tiek virpančiais pirštais paglostė ilgą, storą kotą. Oda buvo švelnutėlė –

švelnesnė už šilką ir aksomą. O po apačia jis buvo kietas it plienas. Kasianas

sudrebėjo, pakėlusi akis pamatė jį stebint jos ranką.

– Kaip mėgsti? – kimiai paklausė Nesta užplūdus karštam geismui. Delnu

suėmė varpą – pirštai vos apglėbė. – Švelniai? – Paglostė it plunksna, vos

suspaudusi.

Kasianas papurtė galvą, lyg pritrūkęs žodžių.

Nesta timptelėjo dar kartą, šiek tiek stipriau.

– Taip?

Jo krūtinė kilnojosi, blykstelėjo sukąsti dantys. Bet vyras papurtė galvą.

Nesta nusišypsojo, o kai smauktelėjo trečią kartą, suspaudė stipriai, nagais

brūkštelėjo per jautrią koto papilvę.

Jis išsirietęs atplėšė klubus nuo kėdės, bet Nesta prispaudė juos atgal.

– Supratau, – sukuždėjo ir pakartojo. Dar stipriau, pasiekusi apvalią galvutę,

suktelėjo kumštį.

Kasianas bandė išsirietęs įeiti giliau jai į delną, bet Nesta kita ranka vėl

prispaudė jį ant kėdės.

– O taip? – sumurkė nuleidusi galvą. – Ar taip patinka?

Lyžtelėjo plačią galvutę, liežuviu perbraukė per plyšelį jos gale. Nulaižė ten

jau susikaupusį drėgmės lašelį.

Visas jos kūnas tarsi išsilydė; burnoje pasklidus jo skoniui, sūrstelėjusiam ir

gaivališkam, šlaunys slystelėjo nuo išsiskyrusios drėgmės.

– O dievai, – išspaudė Kasianas. Jo žodžiai, aimana, kuria juos išspaudė, buvo

tokie saldūs, kad Nesta apžiojo jo galvutę ir liežuviu brūkštelėjo per apačią.

Jis šnypšdamas atsirėmė į atlošą.

Nesta palaižė jo kotą vienu ilgu judesiu. Ragaudama jį patrynė šlaunis,

mėgavosi karštu, puikiu plienu burnoje. Lyžtelėjo kitą pusę, sudrėkino jį, kad

būtų lengviau vėl apžioti lūpomis ir paimti į burną.

Iškart beveik neliko vietos, dirstelėjusi žemyn pamatė, kad pakankamai jo

tebėra už jos lūpų ir reikės pridėti ranką.

– Nesta, – maldaudamas išspaudė Kasianas, o ji pabandė dar kartą, beveik

visiškai jį ištraukė, tada vėl apžiojo, atpalaidavo gerklę beviltiškai trokšdama

praryti tiek, kiek tik įstengs.

Kasianas suleido pirštus jai į plaukus ir suspaudė, Nesta suprato, kad jis

stengėsi susitvardyti. Nenorėjo smeigti gilyn, jos nuskriausti, suerzinti.

Taip nieko nebus. Visai netiks.

Nesta norėjo, kad jis prarastų savitvardą, kad griebtų jos galvą ir dulkintų

burną taip stipriai, kaip tik įsigeis.

Tad kai vėl paėmė jį gilyn, kartu spausdama delnu, šį kartą dar brūkštelėjo
dantimis. Švelniai, bet kad suskaustų – šiek tiek.

Kasianas krūptelėjęs smigtelėjo giliau, o Nesta nesipriešino, godžiai nurijo,

spustelėjo delnu sakydama, kad to nori, nori, kad jis nustotų valdytis. Atitraukė

lūpas iki galiuko, apsuko liežuviu ratu, žiūrėdama į jį pro primerktas blakstienas.

Jis spoksojo į ją išplėtęs nuo geismo sustiklėjusias akis.

O kai Kasianas pamatė jos žvilgsnį, ją žvelgiant iš apačios...

Nutrūko nuo pavadžio.

 Jis nebegalėjo tverti. Tai buvo kankynė, ypatinga kankynė matyti Nestą

klūpint priešais jį apžiojus jo varpą ir negalėti suriaumoti iš malonumo. Bet kai ji

žvilgtelėjo į jį pro blakstienas, pamačius Nestą su jo varpa tarp lūpų, galvoje

kažkas nutrūko.

Kasianui neberūpėjo, kad jie valgomajame, kad pusę jo sienų užima langai ir

sienos, kad bet kas, skrendantis pro šalį, galėjo juos pamatyti.

Jis suleido Nestai į plaukus ir antros rankos pirštus, suėmė iš plaukų pintą
vainikėlį ir smeigė į burną.

Nesta priėmė jį giliai, suvaitojo taip garsiai, kad suvirpėjo visa varpa iki pat

kiaušų. Jie įsitempė dar labiau, Kasianui stuburą suveržė besitelkianti palaima,

svilinantis mazgas, kuris privertė vėl smeigti jai į burną. Buvo visiškoje jos

malonėje.

Nesta vėl sudejavo, švelniai skatindama, ir Kasianui to tereikėjo. Suėmęs ją

už plaukų, už galvos laikė vietoje ir ėmė darbuotis klubais. Nesta pasitiko

kiekvieną jo stūmį, išvien dirbo burna ir delnu, kol drėgnas jos karštis, kartais

brūkštelintys, erzinantys dantys, kietai sugniaužtas kumštis tapo nepakeliami,

išstūmė jam iš galvos visas kitas mintis.

Kasianas dulkino jos burną, o girdėdamas jos dejones nusprendė, kad

išdulkins ją visą. Numaus tas kelnes ir taip stipriai į ją įeis, kad privers suklykti į

lubas jo vardą.

Jau norėjo ištraukti, bet Nesta neleido. Jis suurzgė, pirštais suspaudė galvą

mėgindamas sulaikyti.

– Noriu įeiti į tave, – išspaudė Kasianas šiurkščiu it žvyras balsu.

Bet Nesta tik vėl pažiūrėjo į jį iš po blakstienų, ir jo akyse ėmė ryti giliau į

burną. Jo galiukas atsirėmė jai į galugerklį.

O dievai. Jis sukando dantis.

– Noriu baigti tavyje.

Nesta tik šnirpštelėjo ir nurijo jį taip giliai, kad Kasianas nebesusilaikė.

Nebesulaikė orgazmo, kai ji kyštelėjo antrą ranką jam į kelnes, suėmė sėklides ir

švelniai spustelėjo.

Kasianas suriaumojo pasiekęs viršūnę, nuo garso net sutirtėjo ant stalo

stovinčios taurės, prisispaudęs prie jos veido išsiliejo į gerklę.

Nesta tai atlaikė, atlaikė jį, o kai Kasianas nustojo drebėjęs, ramiai, grakščiai

ištraukė jį iš burnos.

Nenuleisdama nuo jo akių nurijo. Nurijo viską iki paskutinio lašelio, ką jis
išliejo jai į burną. Tada jos lūpos užsirietė it triumfuojančios karalienės.

Kasianas gaudė orą nesukdamas galvos, kad jo varpa dar kabo ištraukta, slidi

ir varvanti, jam terūpėjo, kad ji yra čia pat, ir jis grąžins jos paslaugą.

Nesta pakilo ant kojų, akys nukrypo į jo varpą. Svilinantis jos žvilgsnis

grasino jį supleškinti, o jos susijaudinimo kvapas apsivijo jį ir giliai suleido

nagus.

– Nusimauk kelnes, – suurzgė Kasianas.

Nestos šypsena tik praplatėjo it tikros katės.

Išdulkins ją ant šito stalo. Dabar pat. Jam daugiau niekas nerūpėjo – nei tai,

kad jie yra bendroje erdvėje, nei Erisas, nei Brialina, nei Koščėjus ar Siaubo Lobis.

Turėjo įeiti į ją, pajusti jos ankštą karštį ir užkariauti ją, kaip ji užkariavo jį.

Nestos pirštai nuslydo prie jos kelnių sagų ir raištelių, o Kasianas virpėdamas

žiūrėjo, kaip ji atsisega viršutinę sagą...

Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Įspėjimas. Asmens, kuris mokėjo vaikščioti

tyliai.

Kasianas įsitempė, tada įsikišo maudžiančią varpą į kelnes. Nesta taip pat

išgirdo ir atsitraukė kelias pėdas, užsisegė sagą. Kasianui baigiant tvarkytis į

valgomąjį įžengė Azrielis.

– Labas vakaras, – erzinamai ramiai pasisveikino jo brolis, traukdamas tiesiai

prie stalo.

– Azai. – Į Kasiano balso toną prieš jo valią prasimušė kartėlis. Jis sugavo

pernelyg supratingą brolio žvilgsnį ir nebyliai perteikė susierzinimą dėl to, kad

nusprendė pasirodyti. Tas tik patraukė pečiais ir nužiūrėjo namo atneštą maistą.

Lyg puikiai žinotų, ką pertraukė, ir labai rimtai žiūrėtų į savo prižiūrėtojo

pareigas.

Nesta juos stebėjo, bet kai tik Kasianas į ją atsisuko, tuoj pat atsistūmė nuo

stalo ir nudrožė prie durų.

– Labanakt. – Ir nelaukdama atsakymo pradingo.

 Kasianas nutvilkė Azą piktu žvilgsniu.

– Ačiū už tai.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – atsakė Azas, bet nusišypsojo žiūrėdamas į savo

lėkštę.

– Šiknius.

Azas sukikeno.

– Kasai, neatskleisk visų kortų iš karto.

– Ką tai turėtų reikšti?

Jis linktelėjo durų link.

– Pasilik ką nors kitam kartui.

– Ilganosis.

Azas įsidėjo burnon kąsnį.

– Leidai jai tau pačiulpti vidury valgomojo. Prie stalo, prie kurio dabar valgau

vakarienę. Sakyčiau, tai suteikia man teisę turėti savo nuomonę.

Kasianas nusijuokė, ankstesnė jo niūruma visiškai išsisklaidė. Jos dėka. Vien

jos.

– Gal ir taip.
 27 skyrius

Nesta nė neįsivaizdavo, kaip kitą rytą reikės pažiūrėti Kasianui į akis, bet

Gvinė tapo priedanga, kuria ji mielai pasinaudojo. Kunigę pasitiko prie laiptų į

treniruočių ringą, Gvinė jai linksmai nusišypsojo.

– Labas rytas.

– Rytas, – atsakė Nesta, priderindama žingsnį. – Gal ką nors sužinojai apie

Lobį?

Gvinė papurtė galvą. Tebevilkėjo mantiją, bet šiandien tvirtai susirišo

plaukus į kasą.

– Vakar net paklausiau Merilės. Ji įveikė apžavus, bet, be kelių užuominų

senuose tekstuose, nerado nieko, ko jau nežinotum. Nė užuominos, kada ar kur

jie galėjo pradingti, kas galėjo juos pamesti. Nerandame nė įrašų, kas

paskutiniai juos turėjo, nes tos žinios yra bent dešimties tūkstančių metų

senumo.

Nesta vis apstulbdavo kam nors priminus, kokios senos yra fėjos. Kokia sena

yra Amrena, kad prisimena Siaubo Lobio artefaktus iš tų laikų, kai jie dar

klaidžiojo pasaulyje. Bet, rodos, net Amrena neprisiminė, kas paskutiniai jais

naudojosi.

Nesta išmetė iš galvos mintis apie ją ir jas lydintį šaltą skausmo dilgtelėjimą.

– Tai gali pasirodyti neįmanoma užduotis, – perkreipusi lūpas tarė Gvinė. –

Ar nėra kito būdo, kaip juos rasti?

 Buvo. Su kaulais ir akmenimis. Nesta įsitempė.

– Ne, – pamelavo ji. – Kito būdo nėra.

– Keliausi į Užuovėją? – Nesta paklausė Kasiano, kai Gvinė atsisveikino po

pamokos. Šį rytą kunigė pradėjo mokytis kovos pozų, ir jiems visiems teko

susikaupti, todėl Nesta neturėjo nė akimirkos pasikalbėti su juo vieni du. Atėjo,
pastebėjo tik vieną ilgesnį žvilgsnį, ir viskas.

Nė kiek nesigailėjo to, ką padarė valgomajame. Net jei visiems ir buvo

akivaizdu, kad Azrielis žinojo, ką pertraukė.

Bet stovint čia vienai su Kasianu... Burnoje dar jautė jo skonį, lyg būtų

pažymėjęs liežuvį.

Vakar naktį Nesta gulėjo lovoje prisimindama kiekvieną smauktelėjimą,

kiekvieną jo garsą, vis dar jautė jo pirštus spaudžiant jai galvą, kai kyščiojo jai į

burną. Vien tai prisiminusi nuleido ranką tarp kojų ir turėjo dukart pabaigti, kol

kūnas aprimo, kad įstengtų užmigti.

Kasianas pasiėmė numestą švarką, apsivilko žvynuotus juodos odos šarvus.

– Reikia vėl apžiūrėti legionus. Įsitikinti, kad jie ruošiasi artėjančiam

kon liktui, kad rekrutai yra geros formos.

– Ak. – Jų žvilgsniai susitiko, Nesta galėjo prisiekti, kad jo akys patamsėjo,

lyg prisiminus saldžias vakarykštes akimirkas. Bet ji papurtė galvą norėdama

išlaikyti šaltą protą.

– Gvinei puikiai sekasi, – tarė Kasianas, linktelėjęs į arką, už kurios pradingo

kunigė. – Miela mergina.

Nesta sužinojo, kad Gvinei dvidešimt aštuoneri – išties jam tik mergaitė.

– Ji man patinka, – prisipažino Nesta.

Kasianas sumirksėjo.

– Kažin ar kada girdėjau tave apie ką nors taip sakant. – Ji nusivaipė, bet

Kasianas pridūrė: – Gaila, kad neateina kitos kunigės.

Nesta tikrino sąrašą kiekvieną dieną, bet daugiau nė viena neįrašė savo

vardo. Gvinė Nestai sakė, kad pati pakvietė kelias kuniges, bet jos pernelyg

bijojo, dvejojo.

– Nežinau, kaip galėčiau jas padrąsinti, – pasakė Nesta.

– Toliau daryk, ką darai. – Jis baigė sagstytis švarką.

Užpūtė vėsus rudens vėjelis, atnešė apačioje plytinčio miesto kvapus:

duonos, cinamono ir apelsinų; keptos mėsos ir druskos. Nesta įkvėpė

mėgindama juos atskirti, svarstydama, kaip visi kartu galėjo sukurti vieningą

rudens įspūdį.

Ji pakreipė galvą aplankius idėjai.

– Jei užsuksi į Užuovėją, gal gali padaryti paslaugėlę?

 Kasianas stovėjo Emerės parduotuvėje ir kaip įmanydamas draugiškiau

šypsodamasis išdėliojo ant prekystalio atsinešto maišelio turinį.

Emerė peržiūrėjo viską, ką jis sudėjo ant jos švarutėlio prekystalio.

– Juos tau davė Nesta?

Iš tiesų, kaip sakė Nesta, tuos daiktus jai davė Vėjo namas. Bet Nesta jų prašė,

norėdama atnešti čia.

– Sakė, tai dovana.

Emerė paėmė žalvario skardinę, atidarė dangtelį ir pauostė. Iš jo sklido

dūmingas, aksominis arbatos lapelių kvapas.

– O, gera arbata. – Paėmė stiklinį buteliuką smulkiai trintų miltelių. Atsukus

dangtelį po parduotuvę pasklido aitrus, pikantiškas kvapas. – Kmynai. –

Atsiduso lyg įsimylėjusi. Toliau atidarinėjo vieną po kito, iš viso šešis indelius. –

Ciberžolė, cinamonas, kvapieji pipirai, gvazdikėliai ir... – perskaitė etiketę, –

juodieji pipirai.

Kasianas padėjo ant stalo paskutinį indą – didelę marmurinę dėžutę, kuri

svėrė bent kilogramą. Emerė atidarė dangtelį ir prajuko.

– Druska, – patrynė kristalus tarp pirštų, – daug druskos.

Jos akys spindėjo, lūpose žaidė reta šypsena. Dėl to atrodė jaunesnė,

džiaugsmas ištrynė be tėvo praleistų metų naštą ir randus.

– Prašau, perduok jai ačiū.

Kasianas atsikrenkštė mėgindamas prisiminti kalbą, kurią jam įkalė Nesta.

– Ji sako, kad gali atsidėkoti rytoj užsukusi į rytinę treniruotę.

Emerės šypsena virptelėjo.

– Jau sakiau jai aną dieną: neturiu galimybių atvykti.

– Tokio atsakymo ir tikėjosi. Jei nori apsilankyti, pranešk – ir kuris nors iš

mūsų tave nuvėtysime. – Tai turės padaryti Risas, bet Kasianas abejojo, ar brolis

prieštaraus. – Jei negalėsi likti visoje treniruotėje, nieko tokio. Užsuk valandai

prieš atidarydama parduotuvę.

 Emerė patraukė pirštus nuo prieskonių ir arbatos.

– Netinkamas metas.

Kasianas žinojo, kad nedera spausti.

– Jei kada apsigalvosi, pranešk. – Apsisukęs nuėjo prie durų.

Žinojo, kad Nesta dovanas nusiuntė norėdama suvilioti Emerę prisidėti, bet

kartu ir iš širdies gerumo. Paklausė, kodėl siunčia tuos daiktus, o ji atsakė:

„Emerei reikia prieskonių ir geros arbatos.“ Tai išgirdęs apstulbo, visai kaip prieš

tai apstulbo išgirdęs ją prisipažinus, kad patinka Gvinė.

Prie Gvinės Nesta elgėsi visai kitaip nei dvare. Jiedvi neerzino viena kitos ir

nejuokavo, bet bendravo laisvai, kaip dar nebuvo matęs, net kai Nesta būdavo su

Eleina. Ji visada buvo Eleinos saugotoja, Feirės sesuo ar Katilo sukurtoji.

Su Gvine... Jam dingtelėjo, kad galbūt Nesta kunigę mėgsta vien dėl to, jog

su ja gali būti tiesiog Nesta. Gal taip jautėsi ir su Emere.

Gal ji kiekvieną vakarą į Velarę ėjo norėdama ne tik prasiblaškyti ir

ieškodama būdų, kaip įveikti skausmą, bet ir norėdama pabūti su fėjomis, kurios

nežinojo apie jos pečius slegiančią naštą?

Kasianas priėjęs duris tyliai atsikvėpė. Treniruodamasis jis neleido sau nė

pagalvoti apie tai, ką Nesta jam padarė valgomajame, ypač šalia esant Gvinei,

bet pamatęs drovią Nestos šypseną, kai ji dėjo arbatą ir prieskonius į maišelį,

turėjo užgniaužti norą prispausti ją prie sienos ir pabučiuoti.

Visiškai nesuprato, kas dabar juodu sieja. Ar ji grįžo daryti paslaugą už

paslaugą. Nesta neparodė nė menkiausio ženklo, ar įsileis jį į lovą, ar atsiklaupė

tik norėdama išblaškyti niūrias jį kankinančias mintis.

Jei taip, tai rodo, kad jai bent šiek tiek rūpi jo gerovė, ar ne? Ir gailisi jo.

Mėšlas, jei jam pačiulpė iš gailesčio...

Ne. Tai buvo kas kita. Matė geismą jos akyse, jautė, kaip švelniai jos lūpos iš

pradžių palietė kaklą. Norėjo jį nuraminti ir žinojo tik vieną būdą.

Kasianas atidarė duris ir grįžtelėjęs pamatė Emerę tebestovinčią už

prekystalio, padėjusią ranką prie prieskonių ir arbatos. Buvo rimta, kietai

sučiaupusi lūpas. Rodos, nė nepastebėjo, kad jis dar čia, todėl Kasianas

nusprendė, kad tai ženklas keliauti, ir šovė į dangų.

Nesta užkopė laiptais į treniruočių ringą užsigalvojusi apie Siaubo Lobį.

Spėjo, kad kitiems sekėsi ne ką geriau nei jai, o jei padėtis išties tokia rimta, kaip
sakė Azrielis, galbūt paieškos bibliotekoje nebuvo pats geriausias kelias.

Bet jai darėsi negera vien pagalvojus apie kitą pasirinkimą, prisiminus, kas

nutiko pirmą ir paskutinį kartą pabandžius aiškiaregystę. Lipant paskutinius

laiptus jai virpėjo rankos. Nesta sugniaužė kumščius ir lėtai iškvėpė pro nosį.

Kasianas jau stovėjo ringo vidury. Nestai pasirodžius jis išsišiepė.

Šypsojosi plačiau nei įprastai, susijaudinęs ir... patenkintas.

Nesta prisimerkusi išėjo į skaisčią saulę. Gvinė jau laukė už kelių pėdų nuo

Kasiano, jos lūpose taip pat žaidė šypsena.

Priešais jas prie staliuko Emerė gėrė vandenį.

 28 skyrius

Kokia Gvinė buvo grakšti, tokia Emerė pasirodė nerangi – jai nesisekė

laikyti pusiausvyros.

– Tai dėl sparnų, – Kasianas paaiškino taip švelniai, kad ant vienos kojos

stovinti Nesta, iškėlusi antrą už nugaros, vos neišsidrėbė ant žemės šalia

Emerės. – Kadangi nelabai valdai sparnus, tavo kūnas taip bando išlyginti

pusiausvyrą. – Jis linktelėjo į ją, gulinčią ant žemės.

Gvinė pastatė koją ant žemės.

– Kodėl?

– Paprastai sparnai veikia kaip atsvara. – Jis ištiesė ranką, kad padėtų Emerei

atsistoti. – Juose yra daugybė mažų raumenėlių, kurie nuolat prisitaiko ir mums

nė negalvojant padeda atsitiesti. – Emerė atsistojo pati, nekreipdama dėmesio į

ištiestą ranką. Kasianas toliau švelniai aiškino: – Kai pakerpami sparnai, galima

pažeisti daug svarbių raumenų.

Gvinė dirstelėjo į Nestą, ši neramiai susiraukė. Gvinei su Emere pakako kelių

minučių susidraugauti. Tikriausiai dėl to, kad dar atliekant apšilimo pratimus

kunigė apibėrė Emerę klausimais.

Emerė nusibraukė purvą nuo odos šarvų kelnių, laisvesnių už Nestos, lyg jai

būtų nejauku su tokiais aptempiančiais drabužiais.

Kasiano žvilgsnis sušvelnėjo.

– Kuris gydytojas tave pakirpo?

 Emerė kilstelėjo smakrą, visa išraudo. Bet atrėmė jo žvilgsnį – Nestai teliko

žavėtis tokiu tiesmukumu.

– Tėvas tai padarė pats.

Kasianas nusikeikė, tyliai ir bjauriai.

Emerė šaltai pridūrė:

– Aš priešinausi, todėl rezultatas buvo dar bjauresnis.

Gvinė su Nesta tylėdamos žiūrėjo, kaip Emerė beveik iki galo ištiesė dešinį

sparną, kol šis vėl susiskleidė ir sudrebėjo. Emerė sukando dantis.

– Daugiau jo neištiesiu. – Paskui išskleidė kairį – perpus tiek. – O šitą išvis tik

tiek.

Rodės, Kasianą tuoj supykins.

– Jis nusipelnė mirti tame mūšyje. Nusipelnė mirti daug anksčiau, Emere. –

Jo sifonai nušvito atsakydami, o pamačius neslepiamą įsiūtį jo veide, girdint jo

balse, Nestos kraują įkaitino bjauri tulžis.

Emerė suskleidė sparnus.

– Jis nusipelnė mirti už daug daugiau, ne tik už tai, ką padarė mano

sparnams.

– Jei kiekvieną dieną lankysiesi Velarėje, galiu čia pakviesti Madžą. Ji yra

asmeninė Dvaro gydytoja. – Nestai pasakė, kad Emerę atnešė Risas. Ir po

valandos grįš jos parnešti.

Emerė tik dar labiau įsitempė.

– Ačiū už pasiūlymą, bet tai nebūtina.

Kasianas jau žiojosi kažką atsakyti, bet Nesta jį pertraukė:

– Gana liežuviu malti. Jei šiandien Emerė su mumis bus tik valandą, pereik

prie smūgių, Kasianai. Parodyk jai, kiek reikės pasivyti.

Emerė dėkingai į ją pasižiūrėjo, o Nesta atsakydama santūriai šyptelėjo.

Kasianas linktelėjo, ir iš žybtelėjusių akių Nesta suprato, kad jis puikiai žino,

kodėl pertraukė.
 Gvinė paklausė Emerės:

– Ar Ilyrijoje turite bibliotekų? – Dar vienas gelbėjimosi ratas.

– Ne. Bent jau man neteko lankytis, – Emerė su kiekvienu žodžiu vis labiau

atsileido.

Gvinė persirišo blizgančią kasą prie sprando.

– Ar mėgsti skaityti?

Emerės lūpos išsirietė į šypseną.

– Gyvenu viena kalnuose. Laisvu laiku neturiu ką daugiau veikti, tik dirbti

sodelyje ir skaityti knygas, kurias užsisakau paštu. O žiemą nė negailiu išeiti į

sodą. Taigi, taip. Mėgstu skaityti. Be knygų neišgyvenčiau.

Nesta pritariamai numykė.

– Kokias knygas?

– Meilės romanus. – Emerė taip pat pasitaisė plaukus, storą juodą kasą,

spindinčią saulės šviesoje ruda ir raudona spalvomis. Nesta net sumirksėjo.

Emerės akys nušvito. – Tu taip pat? Kokius?

Nesta išpylė penkis mėgstamiausius, o Emerė taip išsišiepė, kad atrodė kaip

visai kitas asmuo.

– Ar skaitei Selinos Dreik romanus?

Nesta papurtė galvą.

Emerė taip teatrališkai išsižiojo, kad Kasianas burbtelėjo prašydamas

apsaugoti jį nuo moterų, įjunkusių į gašlybes, ir nuėjo į ringą.

– Privalai perskaityti jos knygas. Privalai. Rytoj atnešiu pirmąją. Skaitysi iki

vėlumos, pažadu.

– Gašlybes? – paklausė Gvinė, nugirdusi Kasiano sumurmėtą žodį. Išgirdusi

dvejonę jos balse Nesta atsitiesė.

Dirstelėjo į Emerę supratusi, kad ši nežino apie Gvinę – apie jos istoriją ar

kodėl kunigė gyvena bibliotekoje. Bet Emerė paklausė:

– Ką tu skaitai?
 – Nuotykių romanus, kartais detektyvus. Bet daugiausia skaitau tai, ką tą

dieną parašo Merilė – kunigė, kuriai dirbu. Toli gražu ne taip įdomu kaip meilės

romanai.

Emerė nerūpestingai tarė:

– Galiu ir tau atnešti kokią nors Dreik knygą, kurią nors iš švelnesnių.

Supažindinti su meilės romanų stebuklais. – Mirktelėjo Nestai.

Nesta tikėjosi, kad Gvinė atsisakys, bet kunigė nusišypsojo.

– Norėčiau.
 Risas ringe pasirodė kaip ir sakęs. Po valandos – nei anksčiau, nei vėliau.

Emerė buvo suprakaitavusi ir aplipusi raudonu purvu, bet jos akys švytėjo,

kai nusilenkė Didžiajam Valdovui.

O Gvinė nuščiuvo, kai išplėtė dideles žalsvai mėlynas akis, jos atrodė dar

keisčiau. Kvapo neapkartino baimė, labiau priminė nuostabą – pasigėrėjimą.

Risas draugiškai jai šyptelėjo, Nesta galėjo lažintis, jog ištobulino tą šypseną,

kad padėtų kitiems atsipalaiduoti jo didingoje akivaizdoje. Kasdieniška vyro,

pratusio, kad aplinkiniai arba išsilakstydavo iš siaubo, arba puldavo ant kelių jį

garbinti, šypsena.

– Labas, Gvine, – šiltai pasisveikino. – Smagu vėl tave matyti.

Gvinė nuraudo ir nusikračiusi sąstingį žemai nusilenkė.

– Valdove.

Nesta nusivaipė, pastebėjo Risą žiūrint į ją. Sutikus jos žvilgsnį Didžiojo

Valdovo šypsena paaštrėjo.

– Nesta.

– Risandai.

Kitos dvi moterys dairėsi tai į vieną, tai į kitą, šokinėjantys jų žvilgsniai atrodė

kone komiškai. Kasianas nudrožė prie Nestos ir apkabino ją per petį, tada Risui

tarė:

– Šitos damos netrukus sugebės ir tau išspardyti užpakalį.

Nesta norėjo nusipurtyti sunkią, prakaituotą jo ranką, bet Kasianas

demonstratyviai draugiškai įsikibo jai į petį, jo šypsena nė nevirptelėjo. Risas

dairėsi tai į vieną, tai į kitą, jo žvilgsnis nebuvo labai malonus. Labiau nepatiklus.

Mažajam princiūkščiui nepatiko matyti ją su savo draugu.

Nesta palinko arčiau Kasiano. Nedaug, bet užtektinai, kad toks treniruotas

karys kaip Risandas pastebėtų.

Jai per mintis brūkštelėjo tamsi, šilkinė ranka. Prašymas.

Nesta svarstė – gal jį ignoruoti? Bet apsigalvojusi spygliuotoje plieninėje

sienoje, kuria dieną ir naktį saugojo apsitvėrusi protą, pravėrė mažytes dureles. It

akutę, pro kurią dirstelėjo į tamsią, žiburiuojančią lygumą aplink. Ko?

Su Gvine elkis gražiai ir pagarbiai.

Už jos proto tvirtovės stovėjo naguota, žvynuota ir dantyta būtybė. Nuo akių

ją slėpė knibždantys šešėliai, tamsoje kartkartėmis sužibdavo praskrendanti

žvaigždė, bet kartais akys užkliūdavo už sparnų ar nagų.

Nekišk nosies ne į savo reikalus. Nesta užtrenkė akutę.

 Sumirksėjusi apsidairė, išgirdo Emerę klausiant Kasiano apie rytojaus

pamoką ir ką praleis šiandien išėjusi valanda anksčiau.

Risando akys žibėjo.

Kasianas nenuleido rankos Nestai nuo pečių, išsiblaškęs, raminamai glostė

nykščiu. Neparodė, ar išgirdo, ar pajuto jos nebylų pokalbį su Didžiuoju Valdovu.

– Pasiruošusi? – Risas paklausė Emerės, vėl mielai, žavingai nusišypsojęs.

Emerė šiek tiek raustelėjo. Risandas turėjo tokį poveikį.

Nesta dažnai spėliojo, kaip Feirė tai pakenčia – kad visi geidžia jos poros. Ji

vėl pabandė nusimesti Kasiano ranką, šį kartą jis paleido. Nesta nusekė paskui

Emerę, besivelkančią storą apsiaustą.

– Tai rytoj vėl apsilankysi? – paklausė Nesta. Žvilgtelėjusi per petį pamatė

Gvinę einant atsigerti vandens, nusprendus leisti vyrams pasišnekėti ar pasijutus

nejaukiai paliktai vienai su jais.

Nestai širdy dilgtelėjo kaltė, kad paliko vieną su vyrais, mintyse pasižymėjo

daugiau taip nedaryti. Pastarąsias kelias dienas Gvinė nesivaržė Kasiano: jo

nelietė, o jis nelietė jos, bet mergina jo nevengė kaip dabar. Nesta nenorėjo nė

pagalvoti apie priežastis, kokie randai galėjo būti taip įsirėžę jos širdyje, kad jos

negalėjo nuraminti du bene patikimiausi vyrai visoje teritorijoje.

Gal Risandas ir buvo pasipūtęs, tuščias paršas, bet jis buvo garbingas. Kovėsi

it pasiutęs, kad apgintų nekaltuosius. Nestos antipatija jam buvo visiškai

nesusijusi su tuo, ką Risandas įrodė daugybę kartų: jis sąžiningas, teisingas

valdovas, savo pavaldinius iškėlęs pirma savęs. Ne, ją dirgino tik jo asmenybė –

tas savimi patenkinto vyro pasipūtimas.

Emerė atsakė:

– Rytoj apsilankysiu.

Nesta pakreipė galvą.

– Nė neįsivaizdavau, kad arbata ir prieskoniai taip vilioja.

Emerė santūriai šyptelėjo.

 – Svarbu ne tik dovana, o ką jie simbolizuoja.

– Ir ką gi?

Emerės žvilgsnis nukrypo į dangų, užsimerkusi mėgavosi dvelkiančiu rudens

vėjeliu.

– Kad egzistuoja pasaulis už Užuovėjos sienų. Kad esu per didelė bailė jį

pamatyti.

– Nesi bailė.

– Pati taip sakei aną dieną.

Nesta susiraukė.

– Mano liežuvį valdė pyktis.

– Sakei tiesą. Visą naktį neužmigau apie tai galvodama. O paskui tavęs

paprašytas Kasianas atnešė prieskonių ir arbatos, ir supratau, kad pasaulis išties

platesnis. Didžiulis, įdomus pasaulis. Gal šitos pamokos padės man kiek mažiau

jo bijoti.

Nesta drąsinamai šyptelėjo.

– Man tai atrodo gera priežastis.

 Kasianas atidžiai stebėjo Riso veidą, kol Nesta kalbėjosi su Emere, o Gvinė

nuėjo prie jų. Tarp moterų virė pokalbis apie knygų mainus.

Risas jam tarė: Reikia pasakyti, įvykiai įdomiai pasisuko.

Kasianas nesivargino nutaisyti malonios minos. Būčiau apsiėjęs ir be tavo

įspėjimo Nestai.

Risas prisimerkė. Iš kur žinai, kad taip padariau?

Niekšas nė nebandė paneigti.

 Pastebėjau, kaip ji įsitempė. Ir puikiai tave pažįstu, brolau. Pamatei Gvinę ir iškart

negerai pagalvojai apie Nestą. Ji su Gvine ir Emere elgiasi labai gražiai.

Ir tai tave siutina?

Siutina tai, kad negali apie ją galvoti nieko gero. Atsisakai galvoti apie ją gerai.

Nejau būtina taip ją erzinti?

Iš akių buvo matyti, kad Risas susigėdo.

Kasianas kalbėjo toliau: Nė kiek nepadedi. Leisk jai užmegzti ryšius ir nekišk nagų.

Risas sumirksėjo. Atsiprašau. Nesikišiu.

Kasianas atsipūtė. Risas pridūrė: Ar tikrai reikėjo ją apkabinti, kad sulaikytum?

Nenorėjau, kad judu priartėtumėt arčiau nei per metrą. Risai, tavo pora nėščia.

Nužudytum bet ką, kas tik keltų grėsmę Feirei. Šiuo metu esi pavojingas mums visiems.

Aš niekada nenuskriausčiau Feirės mylimųjų. Pats žinai.

Išgirdęs įtampą jo žodžiuose Kasianas uždėjo ranką broliui ant peties,

spustelėjo kietus raumenis po oda. Gal rytoj paleisk Emerę už Vėjo namo. Duok

Nestai šiek tiek laiko susidėlioti mintis.

Gerai.

Trys moterys priėjo prie jų. Risas išskleidė sparnus ir tarė Emerei:

– Keliausim?

Ta paėmė Riso ištiestą ranką.

– Taip. – Tada pažiūrėjo į Kasianą, paskui į Nestą ir tarė: – Ačiū.

Tegul prasmenga skradžiai, jei padėka nesmigo jam į širdį – tas dėkingas ir

viltingas Emerės žvilgsnis.

Risas suėmė ją į glėbį, atsargiai suspaudė jos sparnus ir šovė į dangų.

Pakilęs virš apsauginių namo kerų, prieš pat išsivėtydamas į Užuovėją

Kasianui tarė: Nežinau, kokį galą išdarinėjate šitame name, bet jis trenkia seksu.

Kasianas šnirpštelėjo. Mandagus vyras niekada nepasakoja.

Jo mintyse sugrumėjo Riso juokas. Nemanau, kad tu žinai, ką reiškia žodis

mandagus.
Ir ačiū dievams.

Brolis vėl nusijuokė. Sakiau Azui, kad bus beprasmiška vaidinti prižiūrėtoją.
 29 skyrius

Nestos kojos pasidavė ties trys tūkstantuoju laipteliu.

Šnopuodama, nugara ir pilvu žliaugiant prakaitui įsirėmė į tirtančias šlaunis

ir užsimerkė.

Aplankęs sapnas buvo toks pat. Jos tėvas, meilės ir baimės kupinas žvilgsnis,

o paskui – tuščias, negyvas. Triokštelėjęs sprandas. Sukta, žiauri Hiberno

karaliaus šypsenėlė.

Per vakarienę Kasiano su Azrieliu nebuvo, ir niekas jai nepaaiškino kodėl. Jie

tikriausiai buvo name prie upės arba mieste, ir pati nustebo supratusi, kad jai

trūksta draugijos. Nustebo pajutusi, kad valgomojo tyla ją slegia.

Nė kiek nesistebėjo, kad jos nepakvietė. Daugiau nei metus stengėsi būti

tokia bjauri, kokia tik įstengė. Be to, jie neprivalėjo jos kviesti į visus renginius.

Niekas neprivalėjo išvis jos kur nors kviesti. Ir, rodos, neturėjo tokio noro.

Jos šnopavimas aidėjo nuo raudono akmens. Pabudo iš košmaro išpilta šalto

prakaito ir tik pusiaukelėje suprato, kur eina. Net jei pasiektų apačią, kur trauktų?

Ypač vilkėdamas vienais naktiniais.

Vos užsimerkusi matė tėvą. Jautė visą siaubą, skausmą ir baimę, kuriuos

ištvėrė tuos karo mėnesius.

Ji turėjo rasti Siaubo Lobį – kaip nors.

Iki šiol nesugebėjo atlikti nė vienos jų skirtos užduoties. Neapsaugojo Sienos,

neišgelbėjo ilyrų legiono nuo triuškinamo Katilo smūgio...

 Nesta pertraukė tą minčių seką.

Kažkas bilstelėjo ant laiptelio šalia, sumirksėjo pamačiusi stiklinę vandens.

– Ačiū, – tarė ir godžiai atsigėrė, leidosi nuraminama vėsaus vandens.

Prieblandoje paklausė: – Ar skaitei kokių nors Selinos Dreik knygų?

Namas neatsakė, Nesta spėjo, kad tai reiškia ne.

– Draugė rytoj atneš man vieną jos romaną. Perskaičiusi pasidalysiu.

Nieko. Paskui laiptine padvelkė vėsus vėjelis – gaivino prakaituotą jos kaktą.

– Ačiū, – pakartojo mėgaudamasi gaiva.

Šalia barkštelėjo dar kažkas. Pažiūrėjusi rado du ovalius akmenukus ir tris

laiko nurudintus kaulus – iš kažkokio į avį panašaus žvėries kulkšnies. Jai

perdžiūvo burna. Kaulai ir akmenys – aiškiaregystei.

– Negaliu, – išspaudė.

Vėjelis pabarškino kaulus vieną į kitą, jų tarškėjimas priminė per laiptinę

nuaidėjusį klausimą. Kodėl?

– Praėjusį kartą nutiko negerų dalykų. Katilas pažiūrėjo į mane. Ir pagrobė

Eleiną. – Kūnas sustingo prieš jos valią. – Negaliu to ištverti, negaliu rizikuoti.

Net dėl šito.

Kaulai ir akmenys pradingo kartu su gaivinančiu vėjeliu.

Nesta pradėjo kopti tyliai vaitodama. Galėjo prisiekti, kad žengdama

kiekvieną žingsnį ore užuodė nusivylimą.

 – Nesta turi pradėti ieškoti Lobio, – teliūskuodama vyną savo taurėje pasakė

Amrena, sėdinti priešais Kasianą per didžiulį valgomąjį stalą name prie upės. Jų

mėnesinė dvaro vakarienė, kaip įprastai, virto valandiniais pokalbiais prie šito

stalo, o po kelių butelių vyno, laikrodžio rodyklei artėjant prie pirmos ryto, nė

vienas neskubėjo kilti į kelią.

Tik Feirė nuėjo gulti. Pasiskundė, kad būdama nėščia jaučiasi baisiai

mieguista. Tokia pavargusi, kad dieną vis turėdavo nusnūsti, o daugumą vakarų
devintą valandą jau miegodavo.

Kasianas pažvelgė į pilkas Amrenos akis.

– Nesta ieškojo. Nespausk jos.

Prie stalo galo sėdintis Risas tarė:

– Paprašė kunigių pasižvalgyti bibliotekoje. Nepavadinčiau to ieškojimu.

Šalia Amrenos įsitaisęs Varianas, uždėjęs ranką ant jos atkaltės, paklausė:

– Taip dar ir nepaprašei Heliono pasirausti žinių apie Lobį savo

bibliotekose? – Varianas buvo vienintelis, be Eriso, už Nakties Dvaro ribų, kuriam

Risas prasitarė apie paiešką. Bet taip padaręs rizikavo: Varianas tarnavo

Tarkvinui, Vasaros Dvaro Didžiajam Valdovui. Nors jis Risui pažadėjo, kad

Tarkvinui apie tai neprasitars, nebent pats paklaustų. Jei Tarkvinas vis dėlto

paklaus, Varianas pateks į nepatogią padėtį.

Nuo karo Tarkvino ir Riso santykiai pasitaisė, bet ne taip, kad Risas jam

patikėtų žinią apie Lobį. O Kasianas, kuris pastarąjį kartą lankydamasis Vasaros

Dvare įsivėlė į smulkų kivirčą, kurio metu galbūt kiek nukentėjo nereikšmingas

namelis, buvo linkęs jam pritarti. Ne dėl Tarkvino. Ne, šis jam patiko. O

Varianas – dar labiau. Bet Vasaros Dvare buvo suktų fėjų, kaip ir bet kuriame

kitame Dvare, ir Kasianas nepasitikėjo, kad jos yra tokios pat geros kaip jų

valdovas.

– Helionas yra paskutinis mūsų šiaudas, – gurkštelėjęs vyno atsakė Risas, –

kurio gali tekti stvertis po kelių dienų, jei Nesta nė nepabandys aiškiaregystės. –

Paskutiniai žodžiai buvo skirti Kasianui. – Bet prieš kreipiantis į jį pirma

paprašyčiau Eleinos pagalbos.

Eleina jau išėjo su Feire, pareiškusi, kad jai reikia keltis auštant, traukti

patvarkyti pagyvenusios fėjos sodą. Kasianas pats nežinojo, kodėl įtarė, kad tai

nėra tiesa. Eleina kalbėjo šiek tiek įsitempusi. Paprastai ji taip teisindavosi, kai

šalia būdavo Liusienas, bet jis tebebuvo žmonių žemėse su Džurianu ir Vasa.

Kasianas atšovė:
 – Nesta tai padarys vien tam, kad apsaugotų nuo tokio pavojaus Eleiną. Bet

turite suprasti, kad karo patirtis Nestą labai paveikė, – Eleiną pagrobė po jos

aiškiaregystės. Negalite jos kaltinti už tai, kad dvejoja.

Amrena atsakė:

– Neturime laiko laukti, kol Nesta apsispręs. Siūlau rytoj kreiptis į Eleiną.

Geriau tegul abi bando.

Azrielis įsitempė – retai kada pamatysi tokią neslepiamą jo reakciją – ir tyliai

tarė:

– Siaubo Lobį lydi tamsa, su kuria Eleinai nederėtų susidurti.

– O Nestai derėtų? – suurzgė Kasianas.

Visi sužiuro į jį.

Jis atsikrenkštė ir atsiprašydamas žvilgtelėjo į Azą, šis tik gūžtelėjo.

Amrena išmaukė savo taurę ir Kasianui tarė:

– Nesta turi savaitę. Dar savaitę rasti Lobį savo metodais. Paskui ieškosime

kitais būdais. – Linktelėjo Azrieliui. – Įskaitant Eleiną, kuri sugebės apsisaugoti

nuo Lobio tamsos, jei tik norės. Nenuvertink jos.

Kasianas su Azrieliu sužiuro į Risą; jis tik gurkštelėjo vyno. Amrenos įsakymas

liko galioti. Kadangi šiame dvare ji buvo Riso dešinė ranka, jos žodis buvo

įstatymas, nebent Risas atšauktų.

Kasianas perliejo Amreną piktu žvilgsniu.

– Nesąžininga grasinti pasinaudojant Eleina, kad priverstume Nestą imtis

aiškiaregystės.

– Vaikeli, yra ir šiurkštesnių būdų jai įtikinti.

Kasianas atsirėmė į atlošą.

– Esi kvailė, jei manai, kad grasinimais priversi ją paklusti.

Visi vėl įsitempė. Net Varianas.

Amrenos lūpos išsitempė į aštrią šypseną.

– Esame prie naujo karo slenksčio. Per praėjusį leidome Katilui išsprūsti iš
rankų, ir tai vos nekainavo mums visko. – Tai įrodė naujasis Amrenos fėjos

kūnas – ji atsisakė savo nemirtingos savasties iš kito pasaulio, kad pasiliktų šiame

kūne. Akyse nebežibėjo pilka ugnis. Ji buvo mirtinga, kaip Didžiosios Fėjos buvo

mirtingos. Varianas ėmė sukti Amrenos plaukų galiukus apie pirštus, lyg

norėdamas įsitikinti, kad ji tebėra šalia, kad pasiliko su juo.

– Turime nukreipti šitą potencialią nelaimę, kol dar turime pranašumą. Jei

reikės įtikinti Nestą išbandyti aiškiaregystę net ir pasinaudojus Eleina,

padarysime, ką reikės.

Kasianui sugniaužė paširdžius.

– Man tai nepatinka.

– Ir neturi patikti, – atsakė Amrena. – Turi tiesiog užsičiaupti ir daryti, kaip

pasakyta.

– Amrena, – Riso balsas subarė ir įspėjo.

Ji nė nemirktelėjo atsiprašydama, bet Varianas susiraukė.

– Ką? – drėbė ji.

Adriatos princas gailiai šyptelėjo.

– Juk kalbėjomės apie tai. Kaip būti... maloniai.

Amrena pavartė akis. Bet paskui atlyžo – vos pastebimai – ir vėl pažiūrėjo į

Kasianą.

– Savaitė. Nesta turi savaitę.

 Praėjo trys dienos. Emerė lankėsi kiekvieną dieną, bet kitaip nei Gvinei, kuri

beveik prisivijo Nestą, jai dar reikėjo gerokai padirbėti. Tad Nesta su Gvine

pradėjo treniruotis kartu, atlikdavo Kasiano skirtus pratimus, o jis asmeniškai

dirbo su Emere, lavino jos pusiausvyrą ir mobilumą.

Jiedvi nepyko, nes Emerė pasirodė teisi dėl Selinos Dreik knygų. Nesta du

vakarus iš eilės naktinėjo iki vėlumos skaitydama pirmąjį autorės romaną, kuris

buvo toks kvapą gniaužiančiai erotiškas, kokio tik galėjo norėti. Be to, Emerė,
kaip ir žadėjusi, atnešė ir santūresnį Dreik romaną Gvinei. Toji kitą rytą atėjo visa

išraudusi ir Emerei pareiškė, kad, jei tą knygą laikė santūria, ji tegalinti

įsivaizduoti, kas rašoma kitose.

Po pirmosios dienos Emerė likdavo visą pamoką, kurios dabar išsitęsė iki trijų

valandų, nusprendusi, kad rytais pirkėjų būna ne taip ir daug, todėl verta

surizikuoti. Tad jos treniravosi, tarp pratimų kalbėjosi apie knygas, o atsibudusi

ketvirtą rytą Nesta pasijuto... nekantraujanti vėl jas pamatyti.

Tą popietę bibliotekoje beieškant vietos knygai, ją aplankė Gvinė. Dėl rytinių

treniruočių kunigė po pietų turėjo daugiau darbo, todėl Nesta retai kada matė ją

bibliotekoje, išskyrus tuos kartus, kai mergina lakstydavo tarp lentynų

ieškodama Merilei vienos ar kitos knygos. Kartkartėmis Nesta kokiame

tolimame bibliotekos kampelyje išgirsdavo žavingą dainos posmelį – vienintelį

ženklą, kad Gvinė netoliese.

Bet tą popietę apie jos artumą pranešė Gvinės šnopavimas, po kelių

sekundžių pasirodė ir pati, taip išplėtusi akis, kad Nesta tuoj pat įsitempė ir

įsispoksojo į prietemą už kunigės.

– Kas? – Ar ją vijosi apačioje tūnanti tamsa?

Gvinė šiek tiek atgavusi kvapą tarė:

– Neįsivaizduoju kaip, bet Merilė sužinojo, kad tu sukeitei knygą. – Vis dar

gaudydama orą bedė pirštu į lubas. – Turėtum eiti.

Nesta susiraukė.

– Kam rūpi? Nesileisiu jos įbauginama kaip koks padykęs vaikas.

Gvinė išblyško.

– Kai ji užsiunta...

– Kas tada, Gvineta Berdara? – sumurkė moteriškas balsas už lentynų. – Kai

aš užsiuntu, kas tada ?

Gvinė krūptelėjusi lėtai atsisuko į baltaplaukę gražuolę, išnirusią iš

prieblandos. Šviesi jos mantija plevėsavo it plakama nematomo vėjo, o mėlynas

akmuo ant gobtuvo mirgėjo šviesele. Gvinė perbalusi nusilenkė.

– Nenorėjau pasakyti nieko blogo, Merile.

Matydama Gvinę nusilenkus, jos baimę, girdėdama tylius žodžius Nesta

sukando dantis.

Viršuje prie turėklų sustojo pro šalį einančios kunigės.

Merilė įsmeigė savo žavias akis į Nestą.

– Nemėgstu vagių ir melagių.

– Aš taip pat, – pakėlusi galvą šaltai atšovė Nesta.

Merilė sušnypštė:

– Bandei apkvailinti mane mano pačios kabinete. – Nė nežvilgtelėjo į Gvinę,

kuri susigūžusi atšlijo.

– Neįsivaizduoju, apie ką čia kalbi.

– Nejaugi? Nori pasakyti, kad kai nuėjau paimti knygos, kurią klaidingai

atnešė mano paika patarnautoja, – o taip, iškart tai pastebėjau, – ir radau

reikiamą tomą, atsiduodantį tavimi, tai buvo ne tavo darbas? – Merilė dėbtelėjo į

Gvinę, paskui vėl atsisuko į Nestą. – Nepateisinama prašyti kitų atpirkti savo

kvailą ir nerūpestingą klaidą.

Nesta irzo matydama Gvinės baimę. Nuleidusi balsą atšovė:

– Gvinė nieko panašaus nepadarė. Ir kam rūpi? Nejau taip nuobodžiauji, kad

norėdama prasiblaškyti turi išsigalvoti tokių dramų? – Ji mostelėjo į tuščią

tarpueilį už Merilės. – Mes užsiėmusios. Eik iš čia ir leisk ramiai dirbti.

Aukštesniame lygyje kažkas aiktelėjo.

Merilė nusijuokė, apie ją sukuždėjo tas pat nematomas vėjas.

– Mergyte, gal nežinai, kas aš?

– Žinau, kad trukdai mums dirbti, – šaltai, ramiai atsakė Nesta, puikiai

suprasdama, kad toks jos balsas varo siutą. – Ir žinau, kad čia biblioteka, o tu

gviešiesi knygų, lyg tai būtų tavo asmeninė kolekcija.

Merilė iššiepė dantis.

 – Manai, aš tavęs nepažįstu? Žmonių mergiotės, kurią įmurkdė į Katilą, o

išlipo Didžioji Fėja. Moters, kuri nužudė Hiberno karalių ir iškėlė jo galvą it

trofėjų rankomis varvant jo kraujui.

Gvinė apstulbo išgirdus tokį vaizdingą apibūdinimą.

Nesta neleido sau nė atsikrenkšti.

– Vėjas kužda man net čia, giliai po uola, – kalbėjo Merilė. – Jis randa kelią

per plyšius ir šnabžda į ausį apie tai, kas vyksta pasaulyje. – Ji šnirpštelėjo. – Gal

manai, kad gali elgtis kaip panorėjusi?

Nestos gyslose sugrumėjo galia. Sutramdė ją, nugrūdo giliau, užgniaužė.

– Man regis, per daug mėgsti klausytis savo balso.

– Aš esu Rabato, Vakarių Vėjų Valdovo, palikuonė, – iškošė Merilė. – Kitaip

nei Gvineta Berdara, nesu kokia patarnautoja, kurią galima tiesiog pavaryti.

Velniop šitą raganą. Velniop savitvardą ir slapstymąsi.

Nesta leido savo galiai prasiveržti į paviršių, kad nušvistų akys. Tegul

liepsnoja, nors pati ignoravo laukinį pašėlusį, nelemtą jos grumėjimą.

Gvinė atšlijo. Net Merilė sumirksėjo, o Nesta atsakė:

– Turint tokį įmantrų titulą derėtų būti aukščiau menkų kivirčų.

Tai tarusi aršiai išsišiepė. Merilė tik dirstelėjo į Gvinę ir drėbė:

– Grįžk prie darbo, nimfa.

Ir lydima vėjo nudrožė į prietemą.

Nesta paleido galios siūlą, geležiniais gniaužtais nuramdė jos muziką ir

riaumojimą.

Bet vos nuščiuvo žvarbus Merilės vėjas, Gvinė atsirėmė į lentyną ir pasitrynė

veidą. Susidūrimą stebėjusios kunigės išsivaikščiojo, bibliotekoje pasipylė

šnabždesiai.

Nesta šnarančioje tyloje paklausė:

– Nimfa?

Gvinė nuleido rankas, o pamačiusi, kad Nestos akyse švytėjusi galia užgeso,
lengviau atsiduso. Bet kalbėjo ramiai.

– Mano senelė buvo upės nimfa, ji suviliojo Didžiųjų Fėjų vyrą iš Rudens

Dvaro. Tad aš turiu ketvirtį nimfos kraujo, bet užtektinai, kad matytųsi. – Gvinė

mostu parodė savo dideles akis, tokias vaiskiai mėlynas, kad priminė jūros

seklumą, ir liauną kūną. – Mano kaulai kiek lankstesni už paprastų Didžiųjų Fėjų,

bet kam tai rūpi?

Galbūt todėl Gvinei taip ir sekėsi laikyti pusiausvyrą ir atlikti sudėtingus

judesius.

Gvinė kalbėjo toliau:

– Mano mama buvo nepageidaujama nė vienos tautos. Ji negalėjo gyventi

Pavasario Dvaro upėse, bet buvo pernelyg laukinė, kad ištvertų Rudens Miško

namo sienas. Tad vaikystėje ją atidavė į Sangvaros šventyklą, kur ji ir užaugo.

Sulaukusi pilnametystės dalyvavo šventinėse apeigose, o mes – aš ir sesuo –

gimėme iš šventos sąjungos su nepažįstamu vyru. Mama taip ir nesužinojo, kas

jis, nes tą naktį jį pasirinko kerai, o niekas taip ir neužsuko paklausti apie dvynes

mergaites. Mes taip pat užaugome šventykloje. Nebuvau išėjusi už jos sienų,

kol... kol nepersikėliau čia.

Gvinės akis užplūdo sielvartas. Toks sielvartas, kad Nesta suprato, jog geriau

jos neklausti apie mamą ar dvynę seserį.

Gvinė papurtė galvą, lyg norėdama nusikratyti prisiminimų. Išskėtusi pirštus

tarė:

– Mano dvynė turėjo plėves tarp pirštų kaip nimfos, aš neturiu.

Turėjo.

Ji vėl atsiduso.

– Žinai, Merilė pavers tavo gyvenimą pragaru.

– Galės pabandyti, – ramiai atsakė Nesta. – Būtų sunkoka padaryti jį

blogesnį.

– Na, dabar turime bendrą priešą. Merilė niekada šito nepamirš. – Ji

kinktelėjo į turėklus, kur ką tik stoviniavo kunigės. – Na, nepamirš ir jos. Ne

kiekvieną dieną kas nors jai paprieštarauja. Tik Klota sugeba ją suvaldyti, bet ir ji

dažniausiai stengiasi Merilės neliesti daugiausia dėl to, kad užpykus jos vėjai ima

šėlti ir blaško rankraščius.

– Jei tik kada reikės ją nusodinti, pranešk.

Gvinė droviai šyptelėjo.

– Galbūt kitą kartą rasiu drąsos padaryti tai pati.

 Rodos, kunigės nepamiršo to, ką padarė Nesta.

Nestai, Gvinei ir Emerei atliekant pradinius tempimus, Kasianui šaltai jas

stebint, akylai it ereliui, pasiruošusiam sugauti menkiausią klaidelę, arkoje už

ringo pasigirdo žingsniai.

Visos sustojo, kai iš tarpdurio išėjo trys gobtuvais apsigaubusios kunigės, taip

stipriai susikabinusios rankomis, kad bolavo krumpliai.

Bet jos žengė į šviesą, į atvirą orą. Sumirksėjo it bandydamos prisiminti, kas
tai.

Gvinė mikliai pakilo ant kojų, taip išsišiepė, kad Nesta akimirką net apstulbo.

Bibliotekoje kunigė buvo labai daili, bet jos džiaugsmas ir pasitikėjimas, skirti

trims naujoms lankytojoms, pavertė gražuole, grožiu nenusileidžiančia Merilei

ar Morei.

O gal niekas ir nepasikeitė, gal viską lėmė tas pasitikėjimas, tai, kaip Gvinė

atlošė pečius, pakėlė galvą ir laisvai šypsodamasi pasisveikino:

– Rozlina. Deirdre. Ananke. Vyliausi, kad ateisite.

Nesta ryte nežiūrėjo į sąrašą. Nustojo viltis, kad į treniruotę ateis dar kas nors.

Bet trijulė susispietė glaudžiau, kai Kasianas ramiai joms nusišypsojo labai

panašia į Riso šypsena. Skirta nuraminti žmones ir sušvelninti jo galios, jo kūno

grėsmę.

– Damos, – jis mostelėjo į ringą, – sveikos atvykusios.

Rozlina ir Anankė neatsakė, o vidurinioji, Deirdrė, nusitraukė gobtuvą.

Nesta užgniaužė visus instinktus, raginusius išsižioti. Rodos, šalia ant

čiužinio gulinti Emerė panašiai tvardėsi.

Deirdrės veidą vagojo ilgas bjaurus randas, vos neužkabinęs kairės akies. Jis

buvo iškilęs, bolavo ant rudos odos, driekėsi nuo smulkiai garbanotų juodų

plaukų iki smulkaus dailaus žandikaulio. Apskritos tamsios akys, rėminamos

tankių blakstienų, dėl kurių atrodė dar apskritesnės, buvo išplėstos, bet žvelgė

ryžtingai, kai kunigė tarė:

– Tikimės, kad nepavėlavome.

Visos sužiuro į Nestą. Bet ne ji čia vadovavo.

Nesta dirstelėjo į Kasianą, kuris tik gūžtelėjo, lyg tardamas: Aš tik

instruktorius.

Deirdrės kaklą žymėjo antras randas, leidosi po mantija. Randai, išlikę ant

Didžiosios Fėjos kūno, išdavė tokį smurtą, tokį siaubą, kad Nestai sugniaužė

paširdžius. Bet ji žengė prie kunigės.

 – Dar tik pradedame.

– Duok man tuos kaulus ir akmenis. Prašyčiau... – Nesta tyliai tarė namui,

sėdėdama privačioje bibliotekėlėje, priešais pasidėjusi visų septynių Dvarų

žemėlapį, Kasianui stoviniuojant už nugaros.

Prie žemėlapio atsirado nedidelis molinis dubenėlis.

 Nesta gurktelėjo mėgindama sudrėkinti perdžiūvusią burną.

Kasianas švilptelėjo.

– Jis išties tavęs klauso.

Ji dirstelėjo per petį. Tarė sau, kad parėjusi iš bibliotekos pasikvietė jį vien iš

atsargumo. Jei praras savitvardą, jei nematys, kur bedė pirštu į žemėlapį, reikėjo,

kad kas nors būtų šalia. O tas kažkas buvo jis.

Nesvarbu, kad atsistojęs už jos uždėjo ranką ant nugaros, kur laikė ir dabar, –

leido jai atsirėmus semtis šilumos ir jėgų.

Kasianas pasižiūrėjo į dubenį su aiškiaregystės įrankiais, paskui į žemėlapį.

– Kodėl apsigalvojai?

Nesta nedelsė, nenorėdama duoti sau laiko apsigalvoti, kyštelėjo pirštus į

dubenį ir pasėmė saują kaulų ir akmenų. Jie dusliai sutarškėjo delne.

– Nesisekė išmesti iš galvos kunigių, kurios šiandien atėjo į treniruotę.

Rozlina sakė, kad jau šešiasdešimt metų nekėlė kojos lauk. O Deirdrė su tais

randais... – Ji giliai įkvėpė. – Prašau jas būti drąsias, sunkiai dirbti, pažvelgti savo

baimėms į akis. O pati to nedarau.

– Niekas tavęs tuo nekaltino.

– Ir nereikia pasakyti balsu. Pati žinau. Gal ir bijau aiškiaregystės, bet dar

labiau bijau būti bailia veidmaine.

Kunigės tikros naujokės: Anankė taip nejautė pusiausvyros, kad pargriuvo

bandydama įsiremti kojų pirštais į žemę. Rozlinai sekėsi tik vos geriau. Skirtingai

nei Deirdrė, nė viena nenusiėmė gobtuvo, bet Nesta pastebėjo raudonus it vynas

Rozlinos plaukus ir auksinius Anankės, abiejų oda buvo blyški it grietinėlė.

Kasianas tarė:

– Ar tu tikra, kad nenori, jog šalia būtų Risas ir Amrena?

Nesta sugniaužė kaulus ir akmenis kumštyje.

– Man jų nereikia.

Jis nutilo, leido susikaupti.

 Pirmą ir paskutinį kartą pakako kelių akimirkų. Išvalyti mintis, laukti, kol

kūną kažkas tarsi timptelės, nutemps nematoma jėga. Tada ji nulėkė per žemę, o

atsimerkusi stovėjo karo stovyklos palapinėje priešais Hiberno karalių, už kurio

juodavo didžiulis Katilas.

Nesta užsimerkusi nuramdė mintis, pakėlė sugniaužtą kumštį virš

žemėlapio. Sutelkė dėmesį į kvėpavimą, į Kasiano kvėpavimo ritmą.

Kai pati nurijo seiles, gurktelėjimas kone kurtino.

Jai niekas nesisekė. Bet šitai sugebės.

Nuvylė savo tėvą, prieš tai daug metų kasdien nuvildavo Feirę. Galima sakyti,

kad nuvylė ir mamą. Nuvylė ir Eleiną: pirmiausia leidusi Hibernui ją pagrobti, tą

naktį, kai jas ištempė iš lovų; paskui leidusi ją panardinti į Katilą. O galiausiai

leidusi Katilui nusivesti ją į Hiberno stovyklos vidurį.

Ji susimovė, susimovė, susimovė, visada, visada...

– Ką nors jauti?

– Nekalbėk.

Kasianas suniurnėjo, bet prisislinko arčiau – jo šiluma prie šono teikė

stiprybės.

Nesta bandė išvalyti mintis. Bet neįstengė. Jos buvo kaip ta nelemta

laiptinė – Nesta vis sukosi ir sukosi ratu, leidosi žemyn, žemyn, žemyn.

Siaubo Lobis. Reikėjo rasti Siaubo Lobį.

Kaukė, Arfa, Karūna.

Bet galvą kvaršino kitos mintys. Visas spiečius.

Kaukė, stengėsi galvoti. Kur yra Kaukė iš Siaubo Lobio?

Delnai sudrėko, kaulai ir akmenys trynėsi kumštyje. Jei Kaukė turėjo sąmonę

kaip Katilas... Negalėjo leistis jos pamatoma. Negalėjo leisti Kaukei rasti, ką

labiausiai myli.

Negalėjo leistis pamatoma, randama, nuskriaudžiama.

Kaukė, pasiuntė valios pliūpsnį į kaulus ir akmenis. Raskit Kaukę.

 Jokio atsakymo. Anei timptelėjimo, nė menkiausio galios kvėptelėjimo. Ji

iškvėpė pro nosį. Kaukė, pakartojo.

Ničnieko.

Nestos širdis daužėsi it būgnas, bet ji pabandė dar kartą. Kitu keliu. Per jų

bendrą kilmę – bendrą jai ir Lobiui. Per Katilą.

Atsiliepė žiojinti tuštymė.

Nesta susiraukė, stipriau sugniaužė kumštį. Įsivaizdavo Katilą: didžiulį

tamsiausios geležies dubenį, tokį didelį, kad kelios fėjos tilptų kaip vonioje. Jis

turėjo zinę formą, bet kai Nestą prarijo stingdantis vanduo, dugno nebuvo. Tik

ledinio vandens praraja, netrukus virtusi aklina tamsa. Daiktas, egzistavęs prieš

šviesą; lopšys, iš kurio atsirado visa gyvybė.

Jai kaktą išmušė prakaitas, tarsi visas kūnas priešintųsi prisiminimui, bet

Nesta prisivertė įsivaizduoti Hiberno karaliaus palapinėje stovintį Katilą,

riogsantį ant šiaudų ir kilimų, pirmykštį žvėrį, snaudusį jai įėjus.

O tada jis pramerkė akį. Ne kokią regimą akį, bet Nesta vis tiek jautė jo

žvilgsnį. Nematoma akis išsiplėtė Katilui supratus, kas stovi priešais, – moteris,

kuri paėmė tiek daug, per daug. Katilas sutelkė į ją visą neaprėpiamą savo galią,

savo įsiūtį, it katė, letena prispaudusi pelę.

Jos ranka sudrebėjo.

– Nesta?

Neįstengė įkvėpti.

– Nesta.

Nebeištvėrė to pirmapradžio siaubo ir įniršio prisiminimo...

Ji atsimerkė.

– Negaliu, – išspaudė. – Negaliu. Galia... man regis, jos nebeturiu.

– Turi. Mačiau ją tavo akyse, jaučiau kaulais. Pabandyk dar kartą.

Nesta negalėjo jos iškviesti. Negalėjo stoti prieš Katilą.

– Negaliu. – Numetė kaulus ir akmenis į dubenį.

 Bet lygiai taip pat negalėjo tverti ir nusivylimo Kasiano balse, kai jis tarė:

– Gerai.

Nevalgė su juo vakarienės. Nieko nebedarė, tiesiog susirangė lovoje ir

spoksojo į tamsą, krito į ją it į bedugnę.

Jis ieškojo Nestos.

 Rangėsi po Vėjo namo koridorius it tamsi gyvatė, ieškojo, uodė ir medžiojo

ją.

Nesta negalėjo pajudėti iš lovos. Negalėjo atsimerkti, sušukti pagalbos,

sprukti.

Pajuto jį arčiau, šliaužiant laiptais į viršų. Ropojant jos koridoriumi.

Neįstengė pajudinti nė pirštelio. Neįstengė atsimerkti.

Tamsa įsmuko pro plyšį tarp durų ir akmeninių grindų.

Ne, jis negalėjo jos rasti. Šį kartą ją sugaus, prispaus prie lovos ir išplėš viską,

ką ji atėmė.

Tamsa prišliaužė prie jos lovos, pagaliau atplėšusi akis pamatė ją telkiantis it

beformį debesį, bet kupiną tokios nedoros sąmonės, kad žinojo jos vardą dar

prieš tamsai puolant.

Nesta suklykė prispausta Katilo tamsos prie lovos, o paskui teliko baisus ją

slegiantis svoris, draskantis ją iš vidaus...

O tada nebebuvo nieko.

 Kasianas krūptelėjęs pabudo ir siektelėjo durklo nuo naktinio staliuko.

Pats nežinojo kodėl. Nesusapnavo jokio košmaro, nieko neišgirdo.

Bet jį apėmė siaubas, širdis daužėsi it būgnas. Vienišas sifonas ant riešo

švytėjo it ką tik pralietas kraujas, lyg taip ruoštųsi smogti kažkokiam priešui.

Nieko.

Bet oras buvo šaltas kaip ledas. Toks šaltas, kad Kasiano kvėpavimas kilo

garais. Paskui nušvito lempos. Žybčiojo ir mirgėjo, švytavo it karštligiškai

mėgindamos jam kažką pranešti.

Lyg namas maldautų paskubėti.

Kasianas pašoko iš lovos, durys atsidarė jam nespėjus į jas įsirėžti. Išlėkė į

koridorių rankoje spausdamas durklą, nesukdamas galvos, kad vilki tik

apatiniais, kad teturi vieną sifoną. Po akimirkos atsilapojo Azo durys, kai

Kasianas pasiekė laiptus ir nudundėjo jais žemyn, už nugaros girdėjo brolio

žingsnius.

Kai pasiekė Nestos lygį, ji suklykė.

Ne iš įsiūčio, o iš nevaldomo siaubo.

Nuo to klyksmo jo kūnas tarsi susitraukė, teliko kumštyje spaudžiamas

durklas, ginklas, kuriuo pašalins ir sunaikins bet kokį jai gresiantį pavojų, žudys ir

žudys, nesustos, kol visi iki paskutinio priešai bus negyvi arba gulės paplūdę

krauju.

Jos durys buvo atidarytos, viduje tvieskė šviesa. Sidabrinė, šalta šviesa.

– Kasianai, – įspėdamas tarė Azas, bet Kasianas tik prisivertė bėgti dar

greičiau, lėkė kaip dar niekada gyvenime. Įsirėžė į jos durų arką, atšokęs įlėkė į

kambarį ir sustojo pamatęs, kas viduje.

Nesta gulėjo išsirietusi ant lovos. Svilinama sidabrinės liepsnos.

Ji klykė, draskė antklodę, o ugnis liepsnojo, liepsnojo nesudegindama

antklodžių, nesudegindama kambario. Degė ir plaikstėsi it ją rydama.

– Dievai aukštybėse, – išspaudė Azrielis.

Liepsna tvoskė šalčiu. Kasianas dar niekada negirdėjo apie tokią Didžiųjų

Fėjų galią. Apie ugnį – taip, bet apie karštą ugnį. Ne tokią ledinę, kraupią jos

dvynę.

Nesta vėl išsirietė, kūkčiojo sukandusi dantis.

Kasianas šoko prie jos, bet Azrielis stvėrė jį už juosmens. Suurzgė

svarstydamas, ar sugebėtų išsivaduoti Azrieliui iš rankų, bet tas jį laikė pernelyg

sumaniai.
 Nesta vėl suklykė, šį kartą žodį. Ne!

Ji pradėjo šaukti, maldauti: Ne, ne, ne!

Vėl išsirietė, ugnis siūbtelėjusi susitraukė, it įkvėpus didžiulei gerklei,

besiruošiančiai iškvėpti ir susvilinti pasaulį...

Kambario langus išplėšė lauk.

Vidun siūbtelėjo naktis – su šešėliais, vėju ir žvaigždėmis.

O Nestai pratrūkus, pliūptelėjus sidabrinei liepsnai, Risas metėsi ant jos.

Užgesino jos ugnį savo tamsa, it užmetęs ant jos antklodę. Nesta suklykė – šį

kartą iš skausmo.

Naktis prasisklaidė tiek, kad Kasianas pamatė Risą ant lovos kažką

staugiantį, bet vėjas, ugnis ir žvaigždės užgožė jo žodžius. Tačiau ilyras iš lūpų

perskaitė jos vardą.

– Nesta! – šaukė Risas. – Vėjui pritilus, Kasianas išgirdo ir ausimis. – Nesta! Tai

sapnas!

Nestos ugnis vėl suliepsnojo, o Risas paleido į ją tamsos bangą. Sutirtėjo

visas namas.

Kasianas plėšėsi Azrielio gniaužtuose, šaukė Risui liautis, liautis ją

skaudinus...

Riso tamsa gniaužė, Nestos liepsnos priešindamosi stūmė į viršų, lyg jų

galios būtų kovoje sukryžiuoti kalavijai, bandantys vienas kitą nurungti.

Šį kartą Riso žodžiai grumėjo įsakmiai:

– Atsibusk. Tai sapnas. Atsibusk.

Nesta vis dar priešinosi, o Risas sugriežęs dantimis vėl sutelkė galią.

– Paleisk mane, – paliepė Kasianas Azrieliui. – Azai, tuoj pat paleisk. – Jo

nuostabai, Azrielis taip ir padarė.

Kasianas žinojo, kad padėtis jam nepalanki. Teturėjo durklą ir vieną sifoną.

Papulti tarp Nestos ir Riso kerų būtų tas pat, kaip neginkluotam eiti į liūto guolį.

Bet jis prisiartino prie sidabrinių liepsnų ir tamsiausios nakties mūšio.

 Ir ramiai tarė:

– Nesta.

Sidabrinė liepsna suplazdėjo.

– Nesta.

Galėjo prisiekti, kad jos sąmonė, ta galia atsisuko į jį. To ir pakako.

Šį kartą Riso galia jai smogė ne šiurkščiai kaip prieš tai, o užpylė ugnį švelnia

banga. Apsupo ją.

Risas nuščiuvo, Kasianas suprato, kad jo brolio nebėra šalia, dabar jis buvo

ant lovos išsitiesusios moters galvoje. Kasianas retai kada galvodavo apie Riso,

deimačio, dovaną – ir Feirės dovaną, – bet dar niekada dėl jos taip nesidžiaugė.

Stebėjo juos vos kvėpuodamas. Azrielis lūkuriavo jam už nugaros, o Risas

stovėjo priešais lovą.

Liepsna pamažu susitraukė. Išsisklaidė it dūmai.

Nestos kūnas palengva atsitiesė.

Paskui ėmė lygiau kvėpuoti, atsileido. Palaimingai praradusi sąmonę.

Kasianas gurktelėjo, jam taip daužėsi širdis, kad Azrieliui priėjus šalia žinojo,

jog brolis ją girdi.

Galiausiai Risas giliai įkvėpė, vėl sujudėjo. Gaubiamas šešėlių Azrielis

paklausė:

– Kas atsitiko?

Bet Risas tik nuėjo į nedidelę pasisėdėjimų erdvę ir sudribo ant kėdės.

Didžiajam Valdovui drebėjo rankos – taip drebėjo, kad Kasianas nė nenutuokė,

ką daryti. Sprendžiant iš neramios Azrielio išraiškos, brolis taip pat buvo sutrikęs.

Kasianas paklausė:

– Gal pakviesti Feirę?

– Ne, – urgzte suurzgė. Riso akys žybtelėjo it violetinės žvaigždės. – Ji nė

nesiartins prie čia.

– Ar tai... – Azrielis pasižiūrėjo į lovą, į miegančią moterį ant jos. – Ar tai buvo
tikroji Nestos galia? Ta sidabrinė ugnis?

– Tik jos viršūnėlė, – sumurmėjo Risas ir persibraukė per veidą vis dar

drebančiomis rankomis. – Mėšlas.

Kasianas įsispyrė į grindis, lyg ruoštųsi ziškai atremti Riso žodžius.

– Nusileidau į jos košmarą. – Risas dirstelėjo į Kasianą. – Kodėl nesakei, kad

šiandien bandėte aiškiaregystę?

– Nepavyko. – O paskui kambaryje tvyranti Nestos baimė ir kaltė taip slėgė,

kad maudė krūtinę. Po bandymo paliko ją vieną, žinodamas, kad norės pabūti

viena.

Risas virpėdamas iškvėpė.

– Aiškiaregystė buvo it spąstų vielutė. Prisiminimams. Supratau tai

leisdamasis gilyn. – Gurktelėjo, lyg jį pykintų, bet susitvardė. – Ji sapnavo Katilą.

Kaip... kaip ją panardino. – Kasianas dar niekada nematė, kad Risui taip trūktų

žodžių.

– Mačiau tai, – kuždėjo Risas. – Jaučiau. Viską, kas įvyko Katile. Mačiau, kaip

atsiplėšė jo galios, – dantimis, nagais ir įsiūčiu. Ir pamačiau... pajutau... ką jis

paėmė iš jos.

Risas pasitrynė veidą ir lėtai atsitiesė. Atrėmė Kasiano žvilgsnį, nors jo akys

buvo kupinos atgailos ir skausmo.

– Jos trauma yra... – Vėl gurktelėjo.

– Žinau, – sumurmėjo Kasianas.

– Taip ir spėjau, – sukuždėjo Risas, – bet pajusti buvo visai kas kita.

– Kokia jos galia? – paklausė Azrielis.

– Mirtis, – išspaudė Risas ir atsistojęs ištiesė virpančias rankas į langą, kuris

ėmė taisytis šukė po šukės, it tvarkomas kruopščios, kantrios rankos. Pasižiūrėjo į

moterį, miegančią ant lovos, ir Nakties Dvaro Didžiojo Valdovo veide pasirodė

baimė.

– Tikra mirtis.
 30 skyrius

Sapnas buvo tikras ir netikras, jis buvo be pabaigos, be kelio pabėgti.

Kol pažįstamas vyriškas balsas neištarė jos vardo.

Ir siaubas pradingo, lyg pasaulio ašis būtų pasvirusi link to balso. Balso, kuris

tapo durimis, tvieskiančiomis šviesa ir jėga.

Nesta ištiesė į jas ranką.

Paskui mintyse išgirdo kitą vyrišką balsą – šis taip pat buvo pažįstamas,

kupinas galios. Bet jis buvo geras, dar niekada negirdėjo jo taip švelniai jai

kalbant, ir ištraukė ją iš juodos sapno duobės, žvaigždžių dulkėmis nusėta ranka

parvedė į debesis, sklendžiančius virš banguojančių kalvų po ryškiu mėnuliu.

Ji susirietė ant vienos iš tų kalvų, saugi ir saugoma mėnesienos, ir miegojo.

Nesta miegojo kietai ir nesapnuodama, neatmerkė akių, kol jos veidą

pabučiavo saulės, ne mėnulio šviesa.

Buvo savo kambaryje, antklodės gulėjo išdarkytos, pusiau nukarusios ant

grindų, bet...

Kasianas miegojo ant kėdės prie jos lovos.

Sėdėjo nepatogiai pakreipęs galvą, sparnai nusvirę ant akmens – tik su

apatiniais ir antklode, kurią, regis, kažkas užklojo jam ant kelių.

It šliūksnis šalto vandens Nestą perliejo mintis, kad tai buvo košmaras. Ji

sapnavo Katilą; prasmego jame, klykė be galo be krašto.

Girdėjo jo balsą. Jo ir...

 Risando nematė nė ženklo. Tik Kasianą.

Spoksojo į jį ilgas minutes, į neįprastai blyškų veidą, neramiai surauktus

antakius, tarsi nerimautų dėl jos net sapne. Saulė nuauksino tamsius ilyro

plaukus, persišvietė per sparnus, nudažė raudonai ir aukso spalva.

Jis buvo it riteris, saugantis savo damą. Nesta neįstengė atsikratyti to vaizdo,

išnirusio iš vaikystės knygų puslapių. Ir tatuiruotas karys – princas raumeninga

krūtine.

Jai skausmingai sugniaužė gerklę, užgėlė akis.

Neleis sau verkti – nei dėl savęs, nei matydama jį visą naktį budėjus prie jos

lovos.

Bet jį tarsi pažadino įnirtingas jos mirksėjimas, lyg būtų išgirdęs plazdant

blakstienas.

Šviesiai rudos Kasiano akys smigo į Nestos, lyg visada tiksliai žinotų, kur ji

yra. Tokios rūpestingos, kupinos tokio neatlyžtančio gėrio, jog jai teko sutelkti

visas jėgas, kad nepasiduotų besikaupiančioms ašaroms.

Kasianas švelniai tarė:

– Labas.

Ji sutelkė valią.

– Sveikas.

– Kaip tu?

– Gerai. – Ne. Bet ne dėl tos priežasties, kurią jis įtarė.

– Puiku. – Ilyras suniurnėjęs pasirąžė – pirma rankomis, paskui sparnais.

Suraibuliavo raumenys. – Nori apie tai pasikalbėti?

– Ne.

– Kaip pasakysi.

Ir viskas.

Bet Kasianas kreivai šyptelėjo, ir šypsena buvo tokia normali, tokia

kasianiška , nepanaši į nieką kita, kad jai vėl užgniaužė gerklę.

 – Nori pusryčių?

Pagaliau jai pavyko atsakyti į jo šypsenėlę.

– Generole, man patinka jūsų prioritetai.

– Kas tau nutiko? – šnopuodama per pilvo preso pratimą paklausė Emerė. –

Išblyškusi kaip mirtis.

 – Prasti sapnai. – Nesta prisivertė nepažiūrėti į Kasianą, kuris laikydamasis

pagarbaus atstumo aiškino Rozlinai, kaip tinkamai pritūpti. Jie sočiai

papusryčiavo, bet nebuvo nejauku. Buvo ramu. Lengva. Gera.

Iš kito šono paklausė Gvinė:

– Ar dažnai aplanko?

– Taip. – Nesta baigė atsilenkimą, dejuodama įveikė silpnumą pilve.

– Mane taip pat, – tyliai tarė Gvinė. – Kartais reikia gydytojo duoto

migdomojo gėralo, kad užmigčiau.

Emerė tiriamai pasižiūrėjo į Gvinę. Niekada neklausė jos apie praeitį, apie

kitų kunigių istoriją, bet buvo supratinga moteris. Tikrai pastebėjo, kad jos

laikosi nuo Kasiano per padorų atstumą, užuodė jų dvejones, baimę ir suvedė

galus. Emerė paklausė Nestos:

– Ką sapnavai?

Nesta sustingo, bet prisivertė vėl pajudėti, atsisakė leistis užvaldoma

prisiminimų.

– Sapnavau Katilą. Tai, ką jis man padarė.

Žaisdama su plaukais Gvinė tarė:

– Aš taip pat sapnuoju savo praeitį.

Bet Gvinės – ir Nestos – prisipažinimas jų neprislėgė. Nestos mintys šiek tiek

paskaidrėjo. Ir ji pajuto, kad gali truputį stipriau save paspausti.

Galbūt balsu ištarusios tas tiesas suteikė joms sparnus. Ir paleido skrieti į

atvirą dangų virš galvos.

 – Kaip laikaisi?

Kasianas atsisėdo priešais Riso stalą name prie upės, užsikėlė koją ant kojos ir

paklausė:

– Aš? O pats kaip? Atrodai sumautai.

– Vakar buvo sunki diena ir ne ką lengvesnė naktis. – Risas pasirėmė ant

kumščio.

Kasianas pakreipė galvą.

 – Kas atsitiko prieš naktinę nelaimę?

Dievai, ryte atsimerkęs ir pamatęs Nestą žiūrint į jį, ramiai ir be skausmo, vos

neapsiverkė. Taip, šešėliai niekur nedingo, bet geriau jau tai – bet kas geriau nei

jos klyksmai. Nei kerai, kuriuos Risas pavadino tikra mirtimi.

Nesulaukęs atsakymo Kasianas pakartojo:

– Risai.

Didysis Valdovas nežiūrėdamas į jį sukuždėjo:

– Vaikelis turi sparnus.

Kasiano širdyje sukirbėjo džiaugsmas – nors išgirdus sielvartingą kuždesį ir

suvokus žodžių prasmę, kraujas sustingo gyslose.

– Tu tikras?

– Vakar ryte susitikome su Madža.

– Bet jis tik ketvirčiu ilyras. – Aišku, kūdikis galėjo paveldėti sparnus, bet tai

buvo menkai tikėtina, nes pats Risas gimė be jų, išsiaugindavo tik pasitelkęs

keistus, nežemiškus savo kerus.

– Taip. Bet kai jį pradėjome, Feirė buvo pasivertusi ilyre.

– Koks skirtumas? Maniau, ji susikuria tik sparnus – daugiau nieko.

– Ji pakeičia pavidalą. Visa persimaino į naują kūną. Kai išsiaugina sparnus, iš

esmės pakeičia save žemiausiu lygiu. Taigi, tą naktį ji buvo visiška ilyrė.

– Dabar ji neturi sparnų.

– Ne, atsikeitė mums dar nežinant.

– Tai leisk vėl pasiversti ilyre, kai ateis metas gimdyti.

Risas sėdėjo paniuręs.

– Madža uždraudė jai keisti pavidalą. Sakė, dabar bent kiek pakeitę Feirės

kūną rizikuotume kūdikio sveikata. Jei egzistuoja bent menkiausia tikimybė, kad

tai gali pakenkti vaikui, Feirei iki gimdymo uždraudė keisti net plaukų spalvą.

Kasianas persibraukė per plaukus.

– Aišku. Bet, Risai, viskas bus gerai. Nėra taip jau blogai.
 Risas suurzgė.

– Yra blogai. Yra blogai dėl daugybės prakeiktų priežasčių.

Nuo tada, kai jis grįžo iš Amarantos dvaro, Kasianas pirmą sykį matė jį kone

praradus savitvardą.

– Kvėpuok, – ramiai tarė Kasianas.

Riso akys žioravo, žvaigždžių dulkės jose užgeso.

– Eik šikt.

– Risandai, atsikvėpk. – Kasianas mostelėjo į langą už nugaros, į veją,

besileidžiančią prie upės. – Jei nori išsiaiškinti kumščiais, man kaip tik reikia

išdeginti šiek tiek energijos.

Atsidarė kambario durys, ir įėjo Azrielis. Sprendžiant iš niūrios jo minos, jau

žinojo naujieną.

Azrielis atsisėdo šalia Kasiano.

– Risai, sakyk, ko tau reikia.

– Nieko. Reikia susitvardyti, kad grįžusi pietų mano pora neužuostų nė

kvapelio isterijos. – Risas prisimerkė, ir kambary sugrumėjo galia. – Feirei apie

tai nė šnipšt. Nė šnipšt.

– Madža jos neįspėjo? – paklausė Azrielis.

– Ne taip griežtai. Tik užsiminė apie didesnę riziką gimdymo metu. – Risas

šiurkščiai nusijuokė. – Didesnę riziką.

Kasianui sugniaužė paširdžius.

Azrielis tarė:

– Risai, žinau, kad dabar tam netikęs metas, bet turime pagalvoti ir dar apie šį

tą.

Risandas vėl pakėlė galvą.

Azrielio veidas buvo it išskaptuotas iš akmens.

– Feirės pilvo nesimatys dar kelias savaites, bet anksčiau ar vėliau kas nors

pastebės. Visi sužinos apie nėštumą.

 – Žinau.

– Sužinos Erisas.

– Jis mūsų sąjungininkas. Įtariu, kad daugiau dėmesio skirs savo tėvui ir

dingusiems kariams.

Pagaliau Azrielis perėjo prie skaudžiausio klausimo.

– Sužinos ir Tamlinas.

Risui suurzgus net sumirgėjo šviesos.

– Ir?

Kasianas įspėjamai dėbtelėjo į Azrielį, bet tas nepabūgo, neatlyžo.

– Turime pasiruošti bet kokiems įvykiams.

– Lyg man dabar bent kiek rūpėtų suknistas Tamlinas.

Tai, kad Risas nesuprato, ką Azas nori pasakyti, Kasianui parodė, koks jis

persigandęs ir prislėgtas.

Kasianas pabandė atkartoti ramų Azo balsą.

– Jis gali prastai sureaguoti.

– Tik įkels koją už sienos – ir bus lavonas.

– Nė kiek neabejoju, – linktelėjo Kasianas. – Bet Tamlinas ir taip laikosi ant

plauko. Judu su Liusienu aiškiai sakėte, kad per pastaruosius metus jis vos

pasitaisė. Gresiant naujam karui, o Brialinai krečiant nesąmones su Koščėjum,

mums reikia stipraus sąjungininko. Reikia Pavasario Dvaro pajėgų.

– Tai ką, mums reikės nuo jo slėpti Feirės nėštumą?

– Ne. Bet turime iškviesti Liusieną, – Azrielis kalbėjo kiek įsitempęs, lyg tai

jam nė kiek nepatiktų. – Turime pranešti jam žinią ir įtaisyti Pavasario Dvare, kad

valdytų žalą ir būtų mūsų akimis ir ausimis.

Tyla. Jie tylėjo, leido Risui įsisąmoninti, ką pasakė.

– Vien pagalvojus, kad reikės pataikauti Tamlinui, man norisi sudaužyti tą

langą, – galiausiai tarė Risas, bet išgirdęs jį burbant Kasianas iš palengvėjimo vos

nesusileido ant kėdės. Bent jau atlyžo aštri smurto gaidelė. Šiek tiek.
 – Susisieksiu su Liusienu, – pasisiūlė Azrielis.

Riso akyse teberuseno baimė, todėl Kasianas apėjo stalą ir truktelėjęs pastatė

savo Didįjį Valdovą ant kojų. Šis nesipriešino.

Kasianas uždėjo ranką Risui ant pečių.

– Eime, susikruvinkime.
 31 skyrius

Nestai besitaisant prie vakarienės stalo, pilvui gurgiant iš alkio, į valgomąjį

įžengė Kasianas.

Tiksliau, įšlubavo.

Ji nesusilaikiusi vos girdimai aiktelėjo pamačiusi mėlynę po akimi, prakirstą

lūpą ir sumuštą žandikaulį.

– Kas nutiko? – paklausė.

Kasianas nukrypavęs klestelėjo ant savo kėdės.

– Treniravomės su Risu.

– Atrodai kaip mėsos muštinis.

– Turėtum pamatyti jį. – Jis kimiai nusijuokė.

– Kodėl taip kovėtės? – Jei tai kaip nors susiję su jos košmaru...

– Risui reikėjo šiek tiek išsikrauti, – Kasianas atsiduso prieš nosį atsiradus

dubeniui keptos vištienos ir ryžių sriubos. – Nepaisant pasitikinčio mano brolio

įvaizdžio, kurį demonstruoja pasauliui, jam kartkartėmis reikia išsidūkti.

– Rodos, jūsų mintis, ką reiškia išsidūkti, gerokai skiriasi nuo maniškės.

Jis šnirpštelėjęs pasėmė šaukštą sriubos.

– Ne dėl malonumo. Tiesiog reikėjo atsikratyti šiek tiek įtampos.

– Dėl ko? – Pati žinojo, kad neturi teisės kamantinėti.

Bet Kasianas paniuręs padėjo šaukštą.

– Kūdikis turi sparnus.

 Nesta kelis kartus sumirksėjo, kol įsisąmonino, ką išgirdusi.

– Iš kur gali tai žinoti?

– Madžos kerai leidžia jai įvertinti bendrą kūdikio pavidalą gimdoje,

patikrinti, ar viskas gerai. Jis jau pakankamai didelis, kad galėtų nuspręsti, ar

visos galūnės sveikos... ir kad turi sparnus.

Visiškai neįtikėtinai veikė jų kerai. Kad galėjo matyti, kas dedasi pačioje

gimdoje.

Balselis Nestos galvoje prieš jos pačios valią sukuždėjo, ką sugebėtų pati, jei

nelaikytų pažabojusi savo galios. O vien nuo tokios minties ją nutvilkė panika.

Lyg galėtų išlaisvinti savo galią tik apie tai pagalvojusi.

Ji prisivertė paklausti:

– Tai Risandas nenori, kad vaikelis turėtų sparnus?

Kasianas vėl ėmė valgyti.

– Ne tai bėda. Jis labai džiaugsis – ir aš, ir Azas, tikriausiai ir Feirė –

galėdamas mokyti mažylį skraidyti, pamilti dangų ir vėją, kaip ir mes. Bėda pats

gimdymas.

– Nesuprantu.

– Kiek pusiau ilyrų esi sutikusi?

– Na, matyt, tik Risą.

– Taip yra dėl to, kad jie itin reti. Bet Riso mama pati buvo ilyrė. O ilyrų

moterys beveik niekada nesituokia ir nesusilaukia vaikų už savo bendruomenės

ribų. Ilyrai tai daro daug dažniau, bent jau sanguliauja, bet iš tokių sąjungų retai

kada gimsta vaikų.

– Kodėl?

– Ilyrų moterų dubuo yra tam tikros formos, kad galėtų išlįsti sparnuoti

vaikai. Kitaip nei Didžiųjų Fėjų. O sparnus turintis vaikas gali įstrigti

gimdamas. – Po mėlynėmis jis išbalo. – Dauguma moterų miršta kartu su

kūdikiais. Neįmanoma padėti ir kerais, nebent sutrupintum gimdyvei dubenį,

kad praplatėtų gimdymo kanalas. O tai, šiaip ar taip, gali pražudyti kūdikį.

– Feirė mirs? – klausė pakuždomis. Akies mirksnį visas priešiškumas, pyktis ir

kartėlis išgaravo. Juos pakeitė netramdoma, visa užgožusi panika.

– Kai kurie išgyvena. – Kasianas jau norėjo pasitrinti veidą, bet susilaikė prieš

paspausdamas sumušimus. – Bet gimdymas toks sunkus, kad dauguma

gimdyvių arba atsiduria prie mirties slenksčio, arba jis jas taip pakeičia, kad

nebegali susilaukti daugiau vaikų.

– Net padedant gydytojui? – Nestai taip daužėsi širdis, kad turėjo padėti

įrankius ant stalo.

– Atvirai kalbant, nežinau. Praeityje visi mėginimai išpjauti vaiką iš motinos

gimdos baigėsi... – jis sudrebėjo, – nė viena motina neišgyveno. – Nestai gyslose

užvirė kraujas. Kasianas pasukiojo pečius. – Tad tikriausiai nė nebandysime to

kelio. Bet Madža nesitrauks nuo jos nė akimirkos, darys viską, ką gali. O mes dar

nežinome, kaip gimdymą paveiks pačios Feirės kerai.

– Feirei baisu?

– Ji nežino bėdos masto. Bet visi čia užaugę žinome, ką Didžiųjų Fėjų

moteriai reiškia gimdyti sparnuotą kūdikį.

Nesta prisivertė nuramdyti į ją įsisiurbusią baimę.

– O Risui reikėjo išlieti savo baimę.

– Taip. Kartu su kalte ir skausmu.

– Galbūt kituose Dvaruose yra gydytojų, kurie žino daugiau už Madžą? Kitų

sparnuotų tautų? Aušros Dvare yra peregrinai, Drakono tauta yra sera mai.

Mirjama neturi sparnų, bet pagimdė Drakono vaikus.

– Risas rytoj keliauja į jų salą. O Morė patyliukais paklausinės žemyno fėjų

dvaruose. – Kasianas persibraukė per plaukus, sifonas žybtelėjo šviesoje. – Jei yra

koks būdas išgelbėti Feirę nuo mirties, Risas jį ras. Nesustos, kol nesugalvos, kaip

ją apsaugoti.

Stojusioje tyloje krūtinę slegianti našta tapo kone nepakeliama. Be

menkiausios abejonės Nesta žinojo, kad Risas taip ir padarys. Didysis Valdovas

keliaus į pasaulio kraštą, kad tik rastų būdą, kaip apsaugoti Feirę.

Ji tyliai tarė:

– Vėl pabandysiu aiškiaregystę.

Kasiano mėlynė aiškiai išsiskyrė laumių rutulių šviesoje, kai įspėjamai

susiraukė.

– Po vakar nakties...

Ji pakėlė galvą. Jei kūdikėlis išgyvens... Nesta neleis, kad jis gimtų vėl karo

draskomame pasaulyje. Bet to nesakė, neįstengė taip atsiverti.

– Reikia atgauti jėgas po vakarykščio bandymo. Pabandysime rytoj vakare.

– Noriu, kad šalia būtų Risas su Amrena. Ir Azas.

– Gerai.

Kasianas atsilošė ant kėdės. Niūrus jo žvilgsnis prie prakirstos lūpos ir

mėlynės po akimi atrodė kone komiškai. Po akimirkos jis tarė:

– Kodėl neatėjai pas mane?

Vien iš vos pažemėjusio balso Nesta suprato, apie ką kalba.

Ji irgi mokėjo šį prasiblaškymo žaidimą. Kasianas nė nenutuokė, kaip daug ji

išmoko. Tad Nesta taip pat nuleido balsą.

– Kodėl tu neatėjai pas mane?

– Stengiuosi stebėti tavo ženklus. Regis, nerodei jokio susidomėjimo po... –

Jis linktelėjo į stalą tarp jų, į vietą, kur ji buvo atsiklaupusi jam tarp kojų. – Juk

neužgavau tavęs?

Nesta kimiai nusijuokė.

– Ne, neužgavai. – Siektelėjusi per stalą perbraukė pirštu jam per ranką,

paskui sugavo žvilgsnį. – Kasianai, man labai patiko, kai dulkinai man burną.

Jo akys patamsėjo. Nesta pakilo, o jis nuščiuvo, kai apėjusi stalą atsistojo šalia

jo kėdės.

– Ar nori išdulkinti mane ant šito stalo? – tyliai paklausė, braukdama pirštais
per glotnų paviršių. Jis sudrebėjo, lyg įsivaizdavęs, kad liečia jo odą.

– Taip, – kimiai atsakė. – Ant šito stalo, ant šitos kėdės, ant visų namo

paviršių.

– Nemanau, kad namui patiktų toks purvinas elgesys. Net jei pats mėgsta

meilės romanus.

– Aš... ką? – Jis kvėpavo padrikai.

Nesta pasilenkusi pabučiavo prakirstas lūpas. Ne meiliai. Net ne saldžiai.

Bučiavo mesdama iššūkį ir suktai viliodama pamiršti jų baimę ir skausmą, eiti su

ja padūkti.

– Manęs nė kiek netraukia gultis į lovą su vyru, kuris atrodo kaip ką tik po

smuklės muštynių, – tarė neatplėšdama lūpų.

– Galime pritemdyti šviesas.

Nesta sukikeno. Jo akis aptraukė geismas, ji žinojo, kad nuleidusi akis

pamatytų ir kitą įrodymą, kaip jį tai veikia. Bet pati nepasiduos tai vilionei.

Kasianas bus jos apdovanojimas – bet tik tada, kai atliks aiškiaregystę.

Jos lūpų kampučiai užsirietė.

– Kai pagysi ir vėl būsi dailus, – tarė atsitraukusi, – tada leisiu mane dulkinti,

kur tik panorėsi šiame name.

Kasianas sugniaužė kėdės ranktūrius, lyg ziškai tramdydamasis, kad ant jos

nešoktų. Bet jo lūpas iškreipė nuožmus vypsnys.

– Sutarta.
 Kitą rytą niekas Nestos neklausė, kodėl apsigalvojo, kai vėlyvą popietę ji su

Kasianu įžengė į namo prie upės kabinetą ir ten rado Risą, Feirę, Azrielį ir

Amreną, laukiančius prie didžiulio fėjų žemių žemėlapio. Šalia stovėjo dubuo su

kaulais ir akmenimis.

Visi spoksojo į ją, vertino ir smerkė. O Nestos žvilgsnis nukrypo į Feirę, kuri

stovėjo kitame kambario gale, glausdama ranką prie nežymaus pilvo iškilimo.

Nesta nieko neišdavė, kai vos vos linktelėjo sveikindamasi su sese. Nekentė
savęs pamačiusi, kaip Feirės žvilgsnis sušvelnėjo, – nekentė jos neslepiamų

jausmų, kai droviai šypsodamasi atsakydama linktelėjo.

Nekentė palengvėjimo ir džiaugsmo Feirės akyse. Kad jiems pakako paprasto

mandagaus sesers pasisveikinimo. Nebegalėdama tverti Nesta dirstelėjo į

Risandą, stovintį šalia Feirės. Žvilgtelėjusi jam į akis pravėrė savo mintis – per

plauką.

Nesakysiu Feirei nė žodžio, pažadėjo.

Tai padarė ne iš kokio gerumo, o norėdama nubraukti tą dirginančią dvejonę

Riso akyse. Jis, be abejo, arba jau išgirdo, arba atspėjo, kad Kasianas jai

papasakojo apie kūdikio sparnus.

Risas nepatikliai teatsakė: Ačiū.

Nesta neklausė apie jo vizitą pas Mirjamą su Drakonu ar bent tai, ką sužinojo.

Nuėjo prie stalo, Kasianas neatsiliko. Bet Nesta išmetusi jį iš galvos atsisuko į

Amreną, kuri stebėjo ją šaltai ir nedraugiškai.

Iš giliausių atminties gelmių iškilo prieš kelis mėnesius tarti žodžiai, kuriuos

Nesta stengėsi užmiršti iš visų jėgų – kiekvienas diegė it spyg liuotas. Tapai

apgailėtina, švaistai gyvenimą veltui.

Nukreipusi akis pažiūrėjo į žemėlapį.

– Negaiškime laiko.

Šalia Amrenos stovintis Azrielis paklausė:

– Kai pabandei prieš dvi dienas, nieko nepajutai?

– Nieko. – Nesta laikė pirštus virš dubens. – Mintys sukosi ratu.

– Apie ką galvojai? – paklausė Amrena.

Apie tai, kaip savęs nekentė. Apie tėvą. Kaip bijojo Katilo.

Nesta atsakė:

– Apie Lobį. Ir tai, kas nutiko po pastarojo bandymo atlikti aiškiaregystę.

Feirė tarė:

– Neleisime, kad Eleinai kas atsitiktų. Risas šiandien ryte ją apsaugojo kerais,
nuolatos ją stebime.

– Akis galima apakinti, – atsakė Nesta.

– Ne tas, kurios yra mano žinioje, – kiek grėsmingai tarė Azrielis. Nesta

sugavo jo žvilgsnį žinodama, kad tik jis, neskaitant Feirės, iš tiesų suprato jos

dvejonę. Tai jis su Feire nusigavo į Hiberno stovyklos vidurį išgelbėti Eleinos – jis

žinojo, koks gresia pavojus. – Antrą kartą tos pačios klaidos nekartosime.

Patikėjo juo.

– Gerai. – Ji paėmė saują akmenų ir kaulų. Pirštuose jie buvo šalti it ledas.

Nesta tvirtai juos suspaudė, užsimerkusi ištiesė ranką virš žemėlapio ant

stalo. Visi tylėjo, bet ji jautė slegiančius jų žvilgsnius.

Kasiano šiluma gėrėsi į šoną, sparnai sušnarėjo jai prie nugaros.

Leido tai šilumai, tam šnarėjimui tapti jos inkaru.

Jis atėjo išgelbėti jos nuo košmaro, pasiliko šalia, kol ji miegojo. Saugojo ir

kovojo už ją. Neleis, kad jai dabar kas pakenktų.

Nepakenks.

Nepakenks.

Nepakenks.

Begalinė minčių spiralė prapuolė. Jos mintyse atsivėrė žiojinti skylė.

Nepakenks.

Nepakenks.

Nepakenks.

Nesta įlindo į tą tamsą, lyg pamažu nirdama į baseiną.

Kasiano alkūnė prisilietė prie jos rankos – leidosi susaistoma ir jos. Pavertė

savo gelbėjimosi ratu. Laisvąja ranka suėmė jo delną, sunėrė pirštus. Leidosi

susaistoma prisilietimo, o tada mintyse galutinai panėrė po juodu paviršiumi.

Ir nieko.

Lėtai grimzdo. Plūduriavo it mažas akmenukas, skęstantis į tvenkinio dugną.

Kaukė, sukuždėjo mesdama mintis į amžinybę. Kur yra Kaukė iš Siaubo Lobio?
 Toliau sklendė skystoje naktyje.

Pradžioje ir pabaigoje tebuvo Tamsa, daugiau nieko. Pirmą kartą tą tiesą išgirdo,

ją suprato kovodama su Katilu. Dabar vėl suprato plūduriuodama toje pat

keistoje vietoje – ir pilnoje, ir tuščioje, amžinai šaltoje.

Kur Kaukė?  – paklausė tuštumos.

Tolumoje pajuto Kasianą stipriau suspaudus jai ranką, jų prisilietimas buvo it

žvakė lange. Kelias atgal. Niekas jos neįkalins, nesulaikys, jei turės kelią namo.

Kur Kaukė?
 Ilgas minutes kambaryje tebuvo girdėti kampe stovinčio laikrodžio

tiksėjimas.

Nesta stovėjo šalia Kasiano, atleidusi pirštus jo delne, ištiesusi kitą ranką virš

žemėlapio, nuo kaulų ir akmenų išsipūtusį kumštį.

Kasianas susižvalgė su Feire. Įėjęs vos prisivertė į ją pažvelgti ir pamatyti

nedidelį gumbelį jos pilve. Bet tesugebėjo išsišiepti – įsikūnijusi atsaini,

pasipūtusi ramybė.
 Dabar jis pajuto dvelktelėjus žvarbų nematomą vėjelį. Ant sprando

pasišiaušė plaukai.

Amrena tyliai sušnypštė:

– Kur ji nuklydo?

Nesta tebelaikė ištiesusi ranką virš žemėlapio. Bet jos pirštai Kasiano delne

buvo šalti it ledas.

Kasianas spustelėjo jai ranką mėgindamas nors kiek sušildyti.

Kitapus stalo Azrielio kvėpavimas kilo garais. Risas žengė arčiau Feirės,

atsistojo pasiruošęs atremti bet kokį netikėtą pavojų.

– Praėjusį kartą, per karą su Hibernu, to nebuvo, – sumurmėjo Azrielis.

Nė vienam nespėjus atsakyti, Nestos akys po vokais sujudėjo – lyg kažką

regėtų. Ji susiraukė, antakiai pasislinko vos arčiau. Kaulus ir akmenis laikantys

pirštai susigniaužė stipriau, krumpliai pabalo. Oras dar labiau atšalo.

– Mergyte, jei matai Kaukę, dabar metas paleisti, – neramiai paliepė

Amrena.

Nesta neatleido kumščio. O akys už vokų ėmė judėti dar greičiau – dairėsi,

ieškojo.

– Nesta, – paliepė Feirė, – atgniaužk ranką. – Praėjusį sykį Feirė leidosi į

Nestos mintis – ištraukė ją pasitelkusi iš Riso paveldėtą deimačio galią. Feirė

tyliai nusikeikė. – Ji nenuleido savo skydų. Jos skydai yra...

– Geležinė tvirtovė, – sukuždėjo Risas, žvelgdamas į Nestą.

– Negaliu įsigauti vidun, – sumurmėjo Feirė, – o tu?

– Jos protą saugo tai, ko neįveiks jokie fėjų kerai, – tarė Amrena. Paties Katilo

esybė.

Bet Nesta neparodė ne menkiausios baimės, nė kvapelio.

– Duokite jai laiko, – tarė Kasianas. Dievai, na ir šalta. Nestos vokai vėl

sukirbėjo.

– Man tai nepatinka, – pasakė Feirė. – Kad ir kur ji yra, atsiduoda mirtimi.
 Ir toliau šalo. Nesta spustelėjo jam ranką – stipriai spustelėjo.

Įspėdama.

– Risai, ištrauk ją, – pareikalavo Kasianas. – Tuoj pat ištrauk.

– Negaliu, – tyliai atsakė tas, it apsiaustu apsigaubęs žvaigždžių ir nakties

galia. – Aš... aną naktį jos proto durys buvo atvertos. Dabar užtrenktos.

– Nenori, kad jis ją pamatytų. Ar mus. – Įsitempusi paaiškino Feirė. – Nesta

nuo jo atsitvėrė, bet ir pati užsirakino viduje.

Kasianui sugniaužė paširdžius.

– Nesta, – tarė jai į ausį, – Nesta, atgniaužk delną ir sugrįžk.

Ji ėmė greičiau kvėpuoti. Šaltis sustiprėjo.

– Nesta , – suurzgė jis...

Ir šaltis sustojo. Nepradingo, tik... sustojo. Nesta atsimerkė.

Jos akyse liepsnojo sidabrinė ugnis. Pro jas žvelgė ne fėja.

Risas pastūmė Feirę už savęs. Ji išsivadavusi grįžo prie šono. O Nesta toliau

spaudė Kasianui ranką. Jis spaudė ir pats, pasitelkęs sifoną, galia nestipriai

nudilgino jai odą.

Nesta pasuko galvą taip lėtai, kad atrodė, jog stebi marionetę. Jos akys

pažvelgė į jo.

Jį sekė akimis Mirtis.

Bet Mirtis visą gyvenimą ėjo šalia jo. Tad Kasianas nykščiu paglostė jai delną

ir tarė:

– Labas, Nese.

Nesta sumirksėjo, jis vėl sifonu nudilgino jai ranką. Liepsna suplazdėjo.

Jis linktelėjo į žemėlapį.

– Paleisk kaulus ir akmenis. – Neleido jai užuosti savo baimės. Štai ta būtybė,

apie kurią kuždėjo Kaularaižys, – garbinama ir bijoma.

Jos akys liepsnojo. Niekas nedrįso nė kvėptelėti.

– Paleisk kaulus ir akmenis, tada mudu galėsime eiti pažaisti, – Kasianas

leido jai pajusti savo karštį ir geismą, prisivertė prisiminti tą gundantį bučinį per

vakarienę, jos pažadą leisti išdulkinti visur name, kur tik panorės; kaip tai jį

paveikė, kaip jam maudė. Leido geismui įkaitinti savo žvilgsnį, leido ją apgaubti

susijaudinimo kvapui.

Visi įsitempė, kai ilyras pasviro, palenkė galvą ir ją pabučiavo.

Nestos lūpos buvo it ledo gabaliukai.

Bet Kasianas leido jų šalčiui nutvilkyti jam lūpas, prisispaudė stipriau.

Krimstelėjo jai apatinę lūpą, kol pajuto ją šiek tiek nusileidus. Kyštelėjo vidun

liežuvį, o jos burna, paprastai minkštutė ir šilta, dabar buvo apšerkšnijusi.

Nesta neatsakė į bučinį, bet ir jo neatstūmė. Tad Kasianas pabučiavo

karščiau, prispaudė lūpas, laisvąją ranką nuleido jai ant klubų, o sifonais dar

kartą nudilgino delną.

Ji prasižiojo plačiau, ir jis braukė liežuviu per kiekvieną lopinėlį – per

sušalusius dantis, per gomurį. Šildydamas, minkštindamas, vaduodamas.

Pagaliau jos liežuvis pasitiko jo, nuo judesio jos burną kaustęs ledas subyrėjo.

Kasianas palinko virš jos, prisitraukė prie krūtinės ir paragavo taip, kaip

norėjo ragauti aną vakarą, giliai ir kruopščiai, savindamasis. Jos liežuvis

atsakomai brūkštelėjo per jo, kūnas pagaliau ėmė šilti, ir Kasianas per plauką

atsitraukęs, bet neatplėšdamas lūpų, sukuždėjo:

– Paleisk, Nesta.

Ir vėl įsisiurbė jai į lūpas, viliodamas nutvilkyti jį ta ledine ugnimi.

Šalia kažkas sutarškėjo.

Paskui kita Nestos ranka įsikibo jam į petį, laisvi pirštai paleido kaulus ir

akmenis, o kai išlenkė kaklą kviesdama arčiau, įsikniaubti giliau, jis kone

sudrebėjo iš palengvėjimo.

Ji pirmoji pertraukė bučinį, tarsi grįžusi į savo kūną ir prisiminusi, kas ją

bučiuoja, kur jie ir kas juos mato.

Kasianas atsimerkęs pamatė ją taip arti, kad kvėpavo tuo pačiu oru. Nebekilo
garas. Jos akys vėl buvo mėlynai pilkos, kokias ir pažinojo. Nestos veidas tvieskė

nuostaba, buvo matyti ir trupinėlis baimės. Lyg pirmą kartą jį matytų.

– Įdomu, – tarstelėjo Amrena. Atsisukęs pamatė moterį, žiūrinčią į žemėlapį.

O Feirė aiktelėjo, stipriai spaudė Risui ranką. Didysis Valdovas žiūrėjo

sunerimęs. Azrielis – taip pat.

Ką, po galais, padarei, kaip ją iš ten ištraukei? – paklausė Risas.

Kasianas iš tiesų nežinojo. Vieninteliu į galvą šovusiu būdu.

Sušildei visą kambarį.

Netyčia.

Nesta atsitraukė – ne šiurkščiai, bet gana ryžtingai, kad Kasianas pasižiūrėjo į

žemėlapį, kur jiedvi su Amrena buvo susmeigusios žvilgsnius.

– Orido liūnas? – Feirė susiraukė žiūrėdama į tašką viduryje. – Kaukė yra

liūne?

– Kadaise Oridas buvo šventa vieta, – paaiškino Amrena. – Kariai buvo

guldomi ilsėtis jo juodose it naktis vandenyse. Bet Oridas jau seniai pasikeitė ir

virto tamsos vieta – nereikia taip žiūrėti, Risandai, žinai, ką turiu omeny. Ten

tūno toks blogis, kad niekas nedrįsta įkelti kojos – jis traukia tik blogiausias

laumes. Sako, kad liūno vandenys teka po Kalnu, o jame gyvenantys padarai

požeminiais kanalais jau seniausiai keliauja per vidurį, net į aplinkinių Dvarų

kalnus.

Feirė susiraukė.

– Bet ar negalima tiksliau nustatyti vietos? – paklausė Riso. – Ar neturime

smulkaus vidurio žemėlapio?

Risas papurtė galvą.

– Uždrausta tiksliau sužymėti vidurį, išskyrus bendrus orientyrus. – Jis parodė

į šventąjį kalną vidurio centre, kur jį laikė beveik penkiasdešimt metų. – Kalnas,

miškai, liūnas... Visa tai matoma nuo žemės ir iš oro. Bet jo paslaptys, kurias

galima atrasti esant vietoje, – jas žymėti draudžiama.

 Feirei tokio atsakymo nebuvo gana.

– Kas tai uždraudė?

– Sena Didžiųjų Valdovų Taryba. Viduryje vis dar tūno, gyvuoja ir maitinasi

laukinė galia. Mes ją gerbiame kaip savarankišką būtybę ir nenorime provokuoti

atskleidę jos paslaptis.

Feirė atsisuko į Nestą, kuri tuščiai spoksojo į kaulus ir akmenis, sukritusius į

krūvelę ant liūno.

– Viduryje kadaise gyveno Audėja, – neramiai paaiškino Feirė. – Jei keliausi į

liūną, turėsi būti ginkluota.

– Abu būsim ginkluoti, – pareiškė Kasianas. – Iki dantų.

Nestai neatsakius visi sužiuro į ją. Nė vienas nedrįso paklausti apie jos galią,

apie tą į Kasianą žiūrėjusią būtybę. Kurią jis ištirpdė bučiniu. Kasianas ant

liežuvio dar jautė ledo skonį, užuodė kvapą, panašų į jos, bet ir kitokį.

Nesta tarė:

– Keliausim rytoj.

Feirė išsižiojo:

– Jums reikia laiko pasiruošti...

– Keliausim rytoj, – pakartojo Nesta. Kasianas suprato viską, ko ji nepasakė.

Nesta norėjo keliauti rytoj, kad neturėtų laiko apsigalvoti. Daugiau sužinoti apie

jos laukiantį pavojų.

Jis brūkštelėjo jai per nugaros apačią, mėgaudamasis jos šiluma po tvilkiusio

šalčio.

– Pajudėsim po pusryčių.
 32 skyrius

– T urėčiau keliauti su jumis, – kitą rytą susirinkus namo prie upės

vestibiulyje Kasianui pasakė Risas.

– Aš turėčiau su jumis keliauti, – atšovė Feirė, atsirėmusi į laiptų turėklą ir

susiraukusi stebeilydama į savo porą ir Kasianą.

Nesta stebėjo juos tylėdama, nešamų ginklų svoris it nematomos rankos

slėgė nugarą, šlaunis, klubus. Vis dar tikėtina, kad labiau pakenksi sau nei

priešininkui,  – tarė Kasianas, ryte išdėliojęs ginklus ant valgomojo stalo, – bet vis

geriau nei keliauti į Oridą beginklei. Ji išsirinko durklą, ir Kasianas išsišiepė: Smailųjį

galą taikyk į priešą.

Ji tik dėbtelėjo į jį, bet leido padėti susegioti makštų dirželius ir sagtis.

Stengėsi galvoti apie tvirtas jo rankas, slystančias jai per odą, ne apie laukiančią

užduotį.

– Abu turėtume keliauti su tavim, – pasitaisė Risas, – bet šalia bent jau bus

Azrielis.

– Ačiū už pasitikėjimą, – sausai atšovė Kasianas ir pabučiavo Feirei į skruostą.

Matyt, Risas akimirką nuleido jos skydą. – Judu dar nė nesate tėvai, o jau

perekšliaujate kaip galvas pametę.

– Perekšliaujame?  – prajuko Feirė.

– Yra toks žodis, – Kasianas atsakė taip atsainiai, kad Nestai dingtelėjo, ar jis

išvis supranta, į kokį pavojų jie ruošiasi žengti.

 Nesta pasižiūrėjo į Azrielį, šis vos pastebimai gūžtelėjo. Taip, jie rengėsi

keliauti į seną, mirtinai pavojingą liūną. Ne, Kasianas neatrodė toks sunerimęs

kaip jie abu.

Nesta susiraukė, o Azas santūriai šyptelėjo. Jo šypsena, rodos, sakė, kad jiedu

galėtų būti sąjungininkai. Prieš visišką Kasiano beprotybę. Ji kone pati to

nenorėdama atsakė į jo šypseną.

Risas užvertęs galvą atsiduso.

– Keliausim?

Nesta pro Feirę dirstelėjo į laiptų viršų. Nestai atvykus Eleina nusprendė

pasilikti savo kambaryje, bet nieko tokio. Visiškai, absoliučiai nieko tokio. Galėjo

spręsti už save. Ir nusprendė užtrenkti Nestai duris. Visiškai atsidavė Feirei ir jos

pasauliui. Nestai sugniaužė širdį, bet ji prisivertė apie tai negalvoti, nė

nepripažinti. Eleina buvo it šuo, ištikimas bet kuriam šeimininkui, kuris tik ją

maitino ir ja rūpinosi.

Nesta nukreipė akis nuo laiptų, išplūdo save už tai, kad išvis ten pažiūrėjo.

– Man tai nepatinka, – žengusi artyn leptelėjo Feirė. – Per mažai ruošeisi.

Kasianas vyptelėjo.

– Ją saugos du ilyrų kariai. Kas negero galėtų nutikti?

– Neatsakyk, – Risas sausai tarė savo porai. Paskui sugavo Nestos žvilgsnį. Jo

akyse gimė ir mirė žvaigždės. – Jei nenori keliauti...

– Jums manęs reikia, – Nesta atstatė smakrą. – Liūnas toks didelis, kad be

mano... dovanų Kaukės nerasite. – Nė nenutuokė, kaip pati ras Kaukę Oride, bet

nors galės šiandien pradėti tirti vietovę. Bent jau taip sakė Kasianas.

Regis, Feirė norėjo paprieštarauti, bet Azrielis ištiesė Kasianui ir Nestai

randuotas rankas. Feirė žengė dar arčiau.

– Nesta, vidurys nepanašus į nieką, ką tau teko matyti. Nė akimirkos

neprarask budrumo.

Ta linktelėjo nesivargindama sakyti, kad jau seniausiai laikosi tokio principo.

 Azrielis nedavė laiko joms dar ką pasakyti – keliautojus apgaubė murmantys

šešėliai. Nesta pati to nenorėdama prisispaudė prie Azrielio, instinktyviai

supratusi, kad pasileidusi amžinai liktų plūduriuoti erdvėje tarp dviejų vietų.

O paskui ją užliejo pilka, miglota šviesa. Oras buvo troškus, dvelkė lėtai

tekančiu vandeniu, pelėsiais ir molinga žeme. Vėjo nebuvo; nedvelkė nė

menkiausias brizas.

Kasianas švilptelėjo.

– Na ir skylė. – Jis paleido Azrielio ranką, Nesta taip pat.

Priešais juos driekėsi Oridas. Nesta dar nebuvo mačiusi tokios negyvos

vietos. Likusi žmogiška jos esybė atšlijo, kuždėjo, kad negerai, negerai, negerai čia

būti.

Azrielis krūptelėjo. Nakties Dvaro Šešėlių giesmininkas krūptelėjo nuo

slegiančio Orido oro, kvapo ir tylos.

Visi trys apsidairė po dykynę.

Net Katilo vanduo nebuvo toks tirštai juodas kaip vanduo liūne, lyg šis būtų iš

rašalo. Seklumoje vos už kelių pėdų, kur liūno vanduo lietėsi su žeme, nebuvo nė

menkiausio žolės stiebelio.

Mirę medžiai, papilkėję nuo laiko ir oro, styrojo it sulaužytos tūkstančių karių

ietys, kai kurie apkibę samanų užuolaidomis. Ant šakų nebuvo nė lapelio.

Dauguma jų buvo nulūžusios, iš kamienų kyšojo tik dantytos ietys.

– Nė vabzdelio, – apsidairęs tarė Azrielis, – nė paukštelio.

Nesta ištempė ausis. Bet girdėjo tik tylą. Nešvilpė nė menkiausias vėjelis.

– Kas galėtų čia laidoti savo mirusiuosius?

– Jų nelaidojo žemėje, – atsakė Kasianas keistai prislopintu balsu, lyg slogus

oras sugertų aidą. – Juos laidojo vandeny.

Nesta pareiškė:

– Mieliau rinkčiausi būti sudeginta ir išbarstyta vėjyje nei palikta čia.

– Turėsime omeny, – linktelėjo Kasianas.

 – Čia negera vieta, – sukuždėjo Azrielis. Rudos Šešėlių giesmininko akys

spindėjo baime.

Nestai ant rankų pasišiaušė plaukeliai.

– Kokios būtybės čia gyvena?

– Dabar klausi? – Kasianas išplėtė akis. Jiedu su Azrieliu dėvėjo storesnius

šarvus, kuriuos išsikvietė spustelėję sifonus ant dilbių.

– Prieš tai bijojau, – prisipažino Nesta. – Nenorėjau prarasti ryžto.

Kasianas išsižiojo, o Azrielis jį aplenkė:

– Padarai, kurie medžioja vandeny ir minta mėsa.

– Niekas jau seniausiai nematė kelpio, – atšovė Kasianas.

– Tai nereiškia, kad jų nebėra.

– Kas tas kelpis? – paklausė Nesta, matant neramius ilyrų žvilgsnius jai

daužėsi širdis.

– Senovinė būtybė – viena pirmųjų tikrų laumių pabaisų, – atsakė Kasianas. –

Žmonės jas vadino kitais vardais: vandens žirgai, niksiai. Jie mokėjo keisti

pavidalą, gyveno ežeruose, upėse ir priviliodavo į savo žabangas nieko

neįtariančius praeivius. O juos nuskandinę puldavo puotauti. Į krantą

išplaukdavo tik viduriai.

Nesta dėbtelėjo į juodą liūno paviršių.

– Ir jie gyvena čia?

– Jie pradingo šimtus metų prieš mums gimstant, – tvirtai pasakė Kasianas. –

Kelpiai yra mitas, kuždamas prie laužo, įspėjimas vaikams nežaisti prie vandens.

Bet niekas nežino, kur jie pasidėjo. Dauguma buvo sumedžioti, bet

išgyvenusieji... – linktelėjo Azrieliui, – gali būti, kad jie paspruko iš vidurio.

Vienintelės vietos, kur buvo saugūs. – Nesta susiraukė. Kasianas jai išsišiepė, bet

šypsena nepasiekė akių. – Tiesiog nesivaikyk kokių gražių baltų žirgų ar dailių

vaikinų, ir viskas bus gerai.

– Ir nekišk nė piršto į vandenį, – rimtai pridūrė Azrielis.

 – O ką, jei Kaukė yra vandenyje? – Nesta mostelėjo į milžinišką liūną. Jie

nusprendė, kad skraidys po vietovę, kol ji pajus, kur guli artefaktas.

– Tada mudu su Azu trauksime šiaudus kaip tikri narsūs kariai, pralaimėjęs

ners ieškoti.

Azrielis nusivaipė, bet prunkštelėjo. Kasiano šypsena pagaliau sušildė ir akis,

ilyras ištiesė jai rankas.

– Mano ponia, mūsų laukia Orido grožybės.

 Per penkis šimtmečius Kasianas lankėsi daugybėje šiurpių vietų.

Orido liūnas bjaurumu pranoko jas visas. Pati jo esybė tvoskė mirtimi ir

irimu.

Troškus oras slopino net jų sparnų plazdėjimą, lyg Oridas nepakęstų nė

menkiausio garso, trikdančio jo amžiną miegą.

Nesta laikėsi įsikibusi į jį, Azas skriejo šalia, o Kasianas dairėsi po apačioje

besidriekiantį mirusį mišką, juodas jį užliejęs vanduo buvo it obsidiano

veidrodis. Toks lygus, kad jame matė tobulus jų atspindžius.

Vėjui plaikstant jos supintą kasą, Nesta tarė:

– Nesu tikra, ko ieškau.

– Tiesiog atverk visas jusles ir lauk, kol ką pajusi. – Kasianas pasviro sukti

platų lanką į vakarus. Oras tarsi slėgė sparnus, lyg norėdamas parblokšti žemėn.

Į juodą vandenį bris tik tada, kai nebeliks kito pasirinkimo.

Dykvietę margino žolės salelės, kai kur taip apžėlusios spygliuotais krūmais,

kad nebuvo vietos saugiai nusileisti. Spygliuotos šakos buvo tarsi pasityčiojimas,

menantis, kas kadaise buvo – lyg Oride kada nors būtų augusios rožės. Dabar

niekur nesimatė nė žiedelio.

– Nepakenčiama. – Nesta sudrebėjo.

– Žvalgysimės tiek, kiek tik pajėgsime, – atsakė Kasianas, – o jei nieko

nerasime, rytoj grįšime tirti toliau.

Jis turėjo du kalavijus, keturis durklus, ilyrišką lanką ir strėlinę, visus septynis

sifonus. Bet vis tiek negalėjo nusikratyti nuojautos, kad skrenda nuogas.

– Kas dar čia, be kelpių, gyvena?

– Kai kas sako, kad raganos, – sumurmėjo jis. – Ne žmogiškos, – pridūrė jai

kilstelėjus antakį. – Tokios, kurias kerų ir galios alkis pavertė bjauriais padarais,

ištremtos čia įvairių Didžiųjų Valdovų.

– Neskamba taip jau baisiai.

– Jos geria jaunų fėjų kraują, kad nuslopintų kerų paliktą šaltį.

Nesta krūptelėjo. Jai dairantis po liūną, Kasianas kalbėjo toliau:

– Dar yra šviesos dainiai – žavingi, bekūniai viliojantys padarai. Pasiklydus jie

apsireiškia kaip draugiški veidai. Tik atsidūrusi jų glėby pamatysi tikruosius

veidus, ir jie visai nėra mieli. Tos baidyklės bus paskutinis dalykas, kurį pamatysi

prieš paskandinama liūne. Bet jie žudo pramogai, ne dėl maisto.

– Ir visi tie kraupūs padarai tiesiog palikti čia, neprižiūrimi?

– Vidurys nepriklauso nė vieno Didžiojo Valdovo teritorijai. Čia jau seniai yra
šiukšlynas, kur sumetami visi, kas nepageidaujami.

– Ne kalėjime?

– Jų nusikaltimai yra natūralūs. Kelpiai sukurti vilioti ir žudyti, kaip vilkas

sukurtas medžioti savo grobį. Viduryje jie laikomi atskirti nuo mūsų,

nebaudžiami už tai, kam ir buvo sukurti.

– Bet niekas neis čia išvaduoti nuo jų pasaulio?

– Viduryje pilna pirmapradžių kerų. Čia galioja savos taisyklės ir įstatymai.

Pradėk neprovokuota medžioti kelpius ir šviesos dainius – gali likti čia įkalinta.

Nesta sudrebėjo.

– Kaip Kaukė galėjo atsidurti liūne?

– Nežinau. – Jis linktelėjo į žemę. – Ką nors jauti?

– Ne, nieko.

Kasianas dirstelėjo per petį į Azą prieš įskrendant į rūko debesį, tvyrantį virš

šiaurinės liūno srities. Jis buvo toks tirštas, kad Kasianas pakilo aukščiau,

nenorėdamas pasimauti ant aukšto medžio. Drėgna rūko vėsa perbraukė

lediniais pirštais jam per sparnus, per veidą.

Nesta krūptelėjusi sukuždėjo:

– Kasianai.

Jis išskrido iš rūko ir pasuko kairėn.

– Ką nors pajutai?

– Nežinau ką. – Ji atsikrenkštė. – Ten kažkas yra.

Ilyras žvilgtelėjo per petį duoti ženklą Azrieliui.

Bet Azo ten nebebuvo.

 33 skyrius

– Azrieli! – Kasiano šūksnis nė neaidėjo.

Nesta apsivijusi rankomis jam kaklą dairėsi po rūką. Kasianas laikėsi nuo

miglos atokiau, plakdamas vietoje sparnais dairėsi brolio.

– Laikykis, – sušnypštė ir pasinaudojęs inercija nėrė žemyn į rūką.

Apačioje žibėjo mėlyna švieselė. Azrielio sifonai.

– Mėšlas, – drėbė Kasianas ir šovė žemiau.

Medžiai šoko aukštyn, aštrūs it kardai, Kasianas išsisuko jų, sparnai tik per

kelis centimetrus nepasimovė ant smaigų. Nestos širdis daužėsi it būgnas, bet ji

neužsimerkė, nenukreipė akių nuo juos supančios mirties, kai Kasianas nusileido

po rūko užuolaida ir jie pamatė, kas ištiko Azrielį.

Kasianas pasuko taip greitai, kad Nesta vos spėjo įsitverti, per rūką lėkė atgal,

iš kur atskridęs.

– Kur tu skrendi? – paklausė ji. – Ten bent dvidešimt kareivių!

– Rudens Dvaro kareivių, – patikslino Kasianas. Jis taip plasnojo sparnais, kad

vėjas draskė jai akis. – Nežinau, kokį velnią jie čia daro, ar Erisas visiškai mus

apmovė, bet vienas jų peršovė Azui sparną šermukšnio strėle.

– Tai kodėl mes skrendam šalin?

– Nes nesileisiu su tavim vidury tokios kovos.

– Nuleisk mane! – šūktelėjo Nesta. – Nuleisk bet kur ir skrisk pas jį! –

Kasianas nepakluso, dairėsi po liūną tinkamos vietos. Ji trinktelėjo ranka per jo

raumeningą krūtinę. – Kasianai!

 – Nesta, žinau, kiek man kainuoja kiekviena sekundė, – tyliai atsakė jis.

– Tada pasodink mane į suknistą medį! – parodė kamieną, kurio jis ką tik vos

išsisuko.

Kasianas pagaliau pastebėjo vietelę, kuri jam pasirodė gana saugi: tvirtą žole

apaugusią salelę, kurios vidury stirksojo nuplikęs medžio kamienas. Nuleido ją į

medį, kaip ir siūlė, pasodino ant aukščiausios, tvirčiausios šakos. Ta sugirgždėjo

ir susiūbavo nuo jos svorio.

– Niekur neik, – paliepė laukdamas, kol Nesta apsikabins šaką ir laikysis it

per aukštai užsiropštęs vaikas. – Tuoj grįšiu. Nelipk žemyn. Nesvarbu, ką

išgirstum ar pamatytum.

– Skrisk! – Nesta žinojo, kad kovoje būtų visiškai bevertė. Tik blaškytų jo

dėmesį.

– Pasisaugok, – įspėjo Kasianas, lyg ne jis skristų į pavojų, o tada pradingo.

Nesta taip spaudė šaką, kad net drebėjo, liūno tyla apgaubė ją it švininė

antklodė.

Po kelių sekundžių Oridas visiškai prarijo skubius Kasiano sparnų mostus, nė

nebegirdėjo jo, kai pradingo rūke.

 Kasianas taikėsi ten, kur juslės jautė tebekovojant Azą. Regėjimas jam nė

kiek nepadėjo – rūkas, rodos, dar sutirštėjo.

Čia buvo Rudens Dvaras. Ar ten dingę Eriso kariai, o gal jis apsuko juos kaip

mažvaikius? O gal Beronas kaip nors išgliaudė jų planus?

Skrido taip greitai, kaip tik įstengė, melsdamasis, kad Azas juos atlaikytų net

su šermukšnio strėle sparne. Kareiviai tebegyveno tik todėl, kad šermukšnis

varžė Azo galias, – tik todėl jo sifonai vos mirkčiojo, nesupleškino toli gražu jam
neprilygstančių kareivių.

Kasianas sutelkė šaltą ramybę, pažadino visus savo sifonus. Maitino juos

savo galia, o jie atsiliepė, patvirtino, kad yra pasiruošę, – jis buvo pasirengęs lieti

kraują.

Priekyje sumirgėjo mėlyni Azrielio sifonai it rūke švytintis kobaltas. Juos

pamatęs Kasianas pakilo aukščiau į dangų, kol mėlyna šviesa buvo tiesiai po juo.

Visai nustojo plasnoti, kad kareiviai negirdėtų plakimo.

Tada tyliai išskleidė sparnus ir nusklendė žemyn. Jį kandžiojo rūkas, oras

plakė veidą, bet Kasianas tylutėliai išsitraukė kalaviją ir durklą iš makštų prie

šlaunies.

Rūkas prasiskyrė už penkių pėdų virš kovos lauko.

Kasianas puolė kareivius jiems nė nespėjus pažiūrėti į viršų.

Pasipylė kraujas, vyrai suklykė, galia šokinėjo nuo raudonų Kasiano sifonų.

Azas kovėsi su šešiais kareiviais vienu metu, kairys sparnas kraujavo nukaręs, jo

sifonai taip pat liepsnojo. Šermukšnio strėlė beveik visiškai užgniaužė jo galią.

Bet sifonai liepsnojo kaip ženklas – Kasianui.

Pamačius sužeistą brolio sparną šiam sukaukė galvoje.

Kasianas žudė ir žudė nesustodamas.

 Per ilgai.

Kasianas su Azrieliu per ilgai negrįžo.

Nuo įstangos įsikibus į medį it meškos jaunikliui Nestai ėmė tirpti galūnės.

Žinojo, kad dar po kelių minučių jos kūnas atsisakys paklusti ir atsileis.

Nieko nesigirdėjo, nesimatė nė švieselės. Tebuvo tylus liūnas, rūkas ir

nudžiūvęs medis.

Kiekvienas iškvėpimas aidėjo galvoje. Kiekvieną iškvėpimą prarijo Orido

priespauda.

Ji matė Kasianą kaunantis su Hiberno kariais. Dvidešimt Rudens Dvaro

kareivių turėtų būti menkniekis. Bet kodėl jie čia?

Jai taip sutirtėjo kojos, kad vos nepaleido šakos. Žinojo, kad iš šalies atrodo

visiškai apgailėtinai išsitiesusi ant šakos taip, kaip Kasianas ją ir paliko, apsivijusi

kojomis, sukryžiavusi kulkšnis, pirštais įsikabinusi į sausą sidabro spalvos medį.

Nesta atsargiai atsistūmė. Ilgai laikius pozą jai dilgčiojo rankas. Kai atleido

kojas, nukorė ore, jos taip pat tirtėjo iš palengvėjimo. Ji apsidairė ton pusėn, kur

nuskrido Kasianas. Nieko.

Jis jau buvo kritęs mūšyje – matė jį sunkiai sužeistą. Pirmą kartą Hiberne, kai

bandė prišliaužti ją murkdant į Katilą. Antrą sykį prieš Hiberno pajėgas, kai jam

paleido žarnas, Azrielis laikė jas savo rankose. O trečią kartą kovojant su pačiu

Hiberno karaliumi, kai Nesta paprašė, įsakė panaudoti ją kaip masalą dėmesiui

nukreipti, leisti nuvilioti karalių nuo Feirės ir Katilo.

Tiek sykių susidūrus su mirtim tebuvo laiko klausimas, kada ji neatsitrauks.

Nestai perdžiūvo burna. Azrielį pašovė šermukšnio strėle. Ką, jei kareiviai

panašiai sužeidė ir Kasianą? Ką, jei jiems abiem reikia pagalbos?

Ji nieko nepadarys prieš dvidešimt kareivių – atvirai kalbant, net prieš

vieną, – bet negalėjo tverti sėdėdama medyje kaip bailė. Nežinodama, ar jis

gyvas. Be to, ji turėjo galių. Nė neįsivaizdavo, kaip jomis naudotis, bet... turėjo

bent tiek. Gal jos padės?

Tarė sau, kad nerimauja ir dėl Azrielio. Tarė, kad Šešėlių giesmininko likimas

jai rūpi ne mažiau nei Kasiano. Bet ją persekiojo negyvo Kasiano veidas.

Nesta, neleidusi sau apsigalvoti, vėl išsitiesė ant šakos, apsikabino ją

rankomis ir aklai nuleido koją, ieškodama žemesnės šakos...

Štai. Koja kažką užčiuopė, bet neperkėlė viso svorio. Dar nepaleisdama

pirmosios šakos, taip suleidusi nagus į negyvą medieną, kad po jais sulindo

rakštys, nusileido ant žemesnės. Šnopuodama vėl atsiklaupė ir nuleido koją,

užčiuopė kitą šaką. Bet ta buvo per toli. Suniurnėjusi pakėlė koją ir atsargiai

sudėjo rankas abipus kelių, susikaupusi laikė pusiausvyrą, kaip Kasianas ir mokė,

galvodama apie kiekvieną kūno, kojų krustelėjimą, apie kvėpavimą.

Nors nagus draskė rakštys, Nesta nuleido kojas, kol pasiekė žemesnę šaką.

Kita šaka buvo arčiau, bet plonesnė – labiau lingavo. Teko ant jos atsigulti, kad

nenukristų.

Šaka po šakos Nesta leidosi žemyn, kol batai susmigo į samanotą žemę,

medis stūksojo virš jos it milžinas.

Visose pusėse plytėjo liūnas, mylių mylios juodo vandens, negyvų medžių ir

žolės.

Teks bristi per vandenį, kad pasiektų Kasianą. Nesta sutelkė mintis į

kvėpavimą – bent jau bandė. Bet toliau kvėpavo trūksmingai, negiliai.

Galbūt jis buvo sužeistas, merdėjo. Negalėjo tiesiog sėdėti rankas sudėjus.

Ji nužvelgė krantą už penkių pėdų, dairydamasi seklesnės brastos iki

artimiausios samanotos salelės, apžėlusios spygliuotais, jai į kūną pasiruošusiais

įsikibti krūmais, bet vanduo buvo toks juodas, kad negalėjo įvertinti, ar ten

sekluma, ar bedugnė praraja.

Nesta vėl sutelkė mintis į kvėpavimą. Mokėjo plaukti. Mama tuo pasirūpino,

nes vaikystėje nuskendo jos pusseserė. Nužudyta fėjų,  – pareiškė mama. –

Mačiau, kaip nusitempė ją į upę.

Ar tai padarė kelpis? O gal mamos vaizduotė savo baimes pavertė pabaisa?

Nesta prisivertė prieiti prie juodo vandens krašto.

Bėk, – sukuždėjo tylus balselis. – Bėk nesustodama, nežiūrėk atgal.

Balselis buvo moteriškas, švelnus. Išmintingas ir ramus.

Bėk.

Negalėjo. Jei ir bėgs, tai link jo, ne šalin.

Nesta priėjo prie vandens krašto, kur žolė pradingo juodumoje.

Iš lygaus paviršiaus į ją žvelgė jos pačios veidas. Perbalęs ir išplėtęs akis iš

siaubo.

Bėk... Ar tas balselis buvo tik jos žmogiškų instinktų likučiai, ar kažkas

daugiau? Ji spoksojo į savo atspindį, lyg tas galėtų atsakyti.

Kažkas sušnarėjo salos krūmuose, ir Nesta pakėlė galvą, daužantis širdžiai

dairėsi pažįstamo vyro veido ir sparnų. Bet Kasiano nebuvo matyti. Kad ir kas

tūnojo krūmuose... Jai reikėtų paieškoti kitos salos.

Ji vėl pažiūrėjo į savo atspindį.

Ir pamatė per jį žvelgiančias tamsias it naktis akis.

 34 skyrius

Nesta atšlijo taip greitai, kad klestelėjo ant užpakalio, samanota žemė

sušvelnino smūgį. Iš juodo vandens, kur ką tik buvo jos atspindys, išniro veidas.

Jis buvo baltesnis už kaulą. Žmogysta. Vyriškos lyties. Galva pamažu,

centimetras po centimetro, kilo iš juodo vandens, obsidiano spalvos plaukai

plūduriavo apie padarą tokie glotnūs, kad susiliejo su paviršiumi.

Juodos padaro akys buvo didžiulės – be baltymų, skruostikauliai tokie aštrūs,

kad skroste skrodė orą. Nosis siaura ir ilga it peilis, vanduo varvėjo nuo galiuko

per burną... burną...

Burna buvo per didelė. Su geidulingomis lūpomis, bet per plati.

Tada jis iškėlė iš vandens rankas.

Jos, baltos ir liesos, nerangiai, trūkčiodamos įsirėmė į samanas, baigėsi

Nestos dilbių ilgio pirštais. Tie pirštai – keturiais sąnariais ir aštriais it skustuvai

nagais – sutraškėjo padarui išsitiesus ir suleidus juos į žolę ieškant atramos.

Nesta net žioptelėjo, užvaldyta siaubo puolė šliaužti atatupsta.

Padaras pasikėlė iš vandens, išniro kaulėta krūtinė, juodi plaukai vilkosi iš

paskos it tinklas.

Jam pakėlus galvą Nesta vėl metėsi atatupsta.

Per plati burna prasižiojo. Išsišiepęs jis parodė dvigubas eiles išpuvusių

dantų, dantytų it stiklo šukės.

Nestos šlapimo pūslė neatlaikė ir kojomis pasruvo šilta drėgmė.

 Padaras tai užuodė, pamatė ir išsišiepė dar plačiau, kabindamasis

trūkčiojančiais pirštais kilo iš vandens. Jo siauri, pliki klubai...

Pasirėmęs ant rankų iškėlė iš juodumos vieną ilgą baltą koją. Paskui antrą.

Tada atsiklaupė keturpėsčias vis jai šypsodamasis.

Nesta neįstengė nė krustelėti. Tik spoksojo į tą baltą veidą, į juodas akis,

tamsias kaip liūnas, į trūkčiojančius per ilgus pirštus ir tą burną, tuos į ungurio

panašius dantis...

Jis prabilo, bet jai nežinoma kalba. Padaro balsas buvo džeržgiantis, žemas ir

šiurkštus, kupinas kraupaus alkio, žiaurus ir pašaipus.

Moteriškas balselis jos galvoje maldavo: Bėk, bėk, bėk.

Jis pakreipė galvą, permirkę juodi plaukai varvėdami atkartojo judesį,

prisivėlę, regis, liūno žolių. Lyg ir jis būtų išgirdęs tą moterišką balselį. Padaras

vėl prabilo, tarsi akmuo brauktų per akmenį – šį kartą reikliau.

Kelpis. Tai kelpis, ir jis ją nužudys.

Bėk, sušuko balselis. Bėk!

Nestai nutirpo kojos, lyg būtų kieno kito. Pamiršo, kaip jas valdyti.

Kelpis krestelėjo galvą, pirštai sugniaužė žolę. Šypsena vėl praplatėjo. Taip

išsiplėtė, kad Nesta pamatė jo burnoje besirangantį ilgą juodą liežuvį, lyg jau

ragautų jos kūną.

Ji nė nebeprisiminė, kaip suklykti, kai padaras puolė ant jos.

Negalėjo nieko padaryti, kai tie ilgi pirštai sugriebė koją, nagai susmigo į odą

ir trūktelėjo ją artyn.

Skausmas pažadino Nestą iš sąstingio, ji puolė priešintis, pirštais kabinosi už

žolės. Bet tik kuokštais lupo ją iš žemės, lyg visai neturėtų šaknų. Lyg liūnas

nenorėtų niekaip padėti.

Kelpis tempdamasis ją nušliaužė atgal į stingdantį vandenį.

Nusitempė į gelmes.
 Du kareiviai klūpėjo ant kelių.

Lengvų odos šarvų krūtinės buvo pažymėtos Eriso simboliu – dviem

skalijančiais šunimis. Tai nieko neįrodė. Juos čia galėjo atsiųsti Erisas, Beronas

arba abu. Kol Azrielis su Risu neišgaus iš jų atsakymų, Kasianas negaiš laiko

spėliodamas. Patys kareiviai nieko neaiškino.

Jų veidai buvo tušti. Nė ženklo baimės, nė kvapelio.

Azrielis šnopavo, sparnas plūdo krauju ten, iš kur ištraukė šermukšnio strėlę.
Kasianas, permirkęs ne savo krauju, nužvelgė du išgyvenusius kareivius,

supamus kritusių bendražygių. Daugelio sukapotų į gabalus.

– Surišk juos, – tarė Azrieliui, kuris jau atsigavo tiek, kad galėtų pasitelkti

savo sifonų galią. Nuo brolio šovė mėlyna šviesa, apsivijo dviejų karių kulkšnis,

burnas ir sukaustė juos kartu.

Kasianui dažnai teko susidurti su žudikais ir belaisviais, todėl žinojo, kad

turėdami du kalinius galės patikrinti informaciją, panaudoti juos vieną prieš kitą.

Kariai nuožmiai kovojo kalavijais ir liepsna, bet priešininkams netarė nė

žodžio, nesikalbėjo ir tarpusavy. Šiedu atrodė tokie pat apatiški ir šalti kaip ir jų

bendrai.

– Jiems kažkas negerai, – burbtelėjo Azrielis, dviem kareiviams tiesiog

sekant juos nuožmiais žvilgsniais. Aršiai, tarsi nesuprantant ar nepripažįstant,

kad yra Nakties Dvaro malonėje ir kad netrukus sužinos, kaip tame Dvare iš

priešų išgaunami atsakymai.

Kasianas uostelėjo.

– Smirda kaip kelias savaites nesimaudę.

Azas taip pat pauostė ir susiraukė.

– Kaip manai, ar tai dingę Eriso kareiviai? Jis sakė, kad prieš dingdami jie

elgėsi keistai. Tikrai sakyčiau, kad jiems tinka toks apibūdinimas.

– Nežinau. – Kasianas atbula ranka nusibraukė nuo veido kraują. – Šiaip ar

taip, netrukus išsiaiškinsime. – Nužiūrėjo brolį nuo galvos iki kojų. – Kaip tu?

– Gyvensiu. – Bet iš balso buvo aišku, kad sparną velniškai skauda. – Reikia iš

čia nešdintis. Jų gali būti ir daugiau.

Kasianas įsitempė. Jis paliko Nestą medyje. Tiesa, aukštame medyje, bet...

Jis šovė į dangų nepasižiūrėjęs, ar Azas sugebės skristi iš paskos, nulėkė prie

to žemės lopinėlio. Ją atskraidinęs nusprendė, kad ten geriau nei saloje. Saloje ji

neturėtų, kur bėgti. O žolės lopinėlis, kur paliko Nestą, rodos, kadaise buvo

loma, medis toks aukštas, kad tik milžinas pasiektų. Ar kokia sparnuota būtybė.
 Oras sušniokštė – tai Azrielis sekė iš paskos, sunkiai ir trūkčiodamas, bet

skrido. Jiems už nugaros išplito tamsa – Azas pasitelkė šešėlius jų belaisviams

paslėpti.

Kasianas nusekė paskui Nestos kvapą iki medžio, rūkas prasisklaidė tik

pamačius viršutines šakas. Bet Nestos ten nebuvo.

Plasnodamas vietoje jis apžiūrėjo medį, paskui žemę.

– Nesta! – suriko. Jos nebuvo nei pievelėje, nei kitame medyje. Nusileidęs ant

žemės užuodė jos kvapą aplink medį, ne toliau. Pėdsakai vedė iki vandens ir ten

pradingo.

Azrielis nutūpęs apsisuko ratu.

– Nematau jos.

Vanduo tebebuvo lygus it juodas stiklas. Anei vilnelės. Už penkiolikos pėdų

buvo kita sala – ar ji galėjo nubristi ten?

Kasianas vos įstengė įkvėpti, vos įstengė mąstyti...

– NESTA!

Oridas prarijo jo riaumojimą, nespėjusį nė ataidėti nuo vandens.

 35 skyrius

Nebuvo jokios šviesos, tik stingdantis vanduo ir naguotos rankos,

tempiančios ją gilyn.

Ji čia jau lankėsi. Visai kaip Katile, kai įmurkdė į ledinę tamsą...

Taip ir mirs, nieko nepadarys, niekas jos neišgelbės. Jau įkvėpė paskutinį oro

gurkšnį, o ir tas buvo nevykęs, siaubas taip užgniaužė mintis, kad visai pamiršo

turinti ginklų, turinti kerų...

Ginklai. Nesta stvėrė durklą prie šono. Ji pasipriešino Katilui. Pasipriešins ir

dabar.

Jos kaulai girgždėjo spaudžiami kelpio delnų, jo gniaužtai nurodė, kur kirsti.

Nesta mostelėjo durklu priešindamasi pro šalį plūstančio vandens srovei,

melsdamasi, kad nenusikirstų kojos.

Ašmenys atšoko nuo kaulo. Jos koją gniaužę pirštai atsileido, o Nestai

susmeigus durklo galiuką dar giliau, ranka atsitraukė.

Ji švaistėsi sukdamasi tamsoje. Nebežinojo, kur viršus, o kur – apačia,

skendo...

Liesos rankos trenkė jai į krūtinę, viena apsivijo gerklę, o nugara Nesta

atsirėmė į kažką minkšto ir dumblino. Dugną.

Ne, ji taip nepražus, bejėgė kaip tą dieną Katile...

Jai prie burnos prisispaudė lūpos ir dantys, Nesta suklykė kelpiui ją

pabučiavus. Jai į burną įbruko juodą liežuvį, atsiduodantį prašvinkusia mėsa.

 Akies mirksnį ji buvo ne po vandeniu, o priremta prie malkų stirtos žmonių

žemėse, Tomas grubiai spaudė lūpas prie jos, ją grabinėjo...

Nesta priešindamasi bandė atplėšti galvą, išlaisvinti burną, bet jai į plaučius

plūstelėjo oras. Lyg kelpis kvėpuotų į ją. Lyg norėtų, kad ji dar pagyventų, ištęsti

jos kančią.

Padaras atsitraukė, o Nestai užteko šalto proto sučiaupti perštinčias,

sudaužytas lūpas, sulaikyti kelpio įpūstą orą. Nesukti galvos, kaip tai išvis

įmanoma.

Kelpio rankos graibė jos kūną, bauginamai tiksliai plėšė ginklus, lyg jam

nereikėtų matyti tamsoje, lyg tos didelės juodos akys regėtų menkiausią šviesos

spingtelėjimą it koks jūros gelmių gyventojas. Nesta nustėrusi nejudėjo, padaras

graibė godžiai, įžūliai, mėgaudamasis jos baime.

Kai ją nuginklavo, Nestos plaučiai vėl liepsnojo, liesa būtybė vėl prirėmė ją

prie dugno ir prispaudė lūpas prie jos burnos.

Ji žiauktelėjo, bet išsižiojo, leido jam įpūsti dar vieną gyvybę gelbėjantį oro

gurkšnį, bet ne iš gerumo. Jo liežuvis rangėsi it sliekas, laibi, per dideli delnai

braukė per krūtis, per liemenį, o kai ji vėl žiauktelėjo, mėgindama nesukūkčioti,

lūpomis pajuto jį juokiantis.

Kelpis atšlijo, aštrūs dantys pradrėskė lūpas, Nesta sudrebėjo nuo jo artumo,

kai glostė jai plaukus. Jo grobis – štai ką sakė prisilietimas. Žadėjo prieš pabaigą

priversti ją kentėti ir maldauti. Pabėgo nuo pabaisų žmonių karalystėje, bet į

šiaurę nuo Sienos rado tas pačias pabaisas. Paspruko nuo Tomo, bet atsidūrė čia,

siusdama kaip ir tada.

Kuždantis moters balselis nutilo. Lyg ji, kad ir kas tokia būtų, žinotų, jog

nebėra jokios vilties.

Nesta viduje negrabiai ieškojo savo galios, o kelpis vėl ėmė plaukti, apsivijęs

jai liemenį tempėsi iš paskos.

Jos kojos kliuvinėjo už metalinių dirbinių ir kaulų, kažkaip išlikusių liūne.

 Kai kurie kaulai, rodos, dar buvo aplipę mėsa.

Prašau, maldavo ji viduje snaudžiančios galios, senos ir siaubingos. Prašau.

Ieškojo jos giliai savo esybėje paliktame plyšyje.

Matė ją švytint priekyje, auksinę ir tviskančią. Ištiesė pirštus, kiek įstengė.

Kelpis greičiau plaukė per tamsą, vangstydamasis vandeny skendinčių

daiktų lyg medžio šaknų.

Auksinis objektas priartėjo – tai buvo apskritas diskas, jos galia, jis vis artėjo

ir artėjo. Nestą tempiant į priekį tas auksinis pirštas šastelėjo prie išskėstų pirštų.

Kelpis, rodos, jo nematė, nebandė atsitraukti, kai diskas šovė į jos ištiestą ranką.

Ten švietė ne jos galia.

Auksinis diskas prisilietė prie Nestos pirštų, o jį suspaudusi suprato, ką laiko

rankoje. Toks kvietė tokį. Galia kvietė galią.

Kelpis nieko neįtardamas tempėsi ją toliau. Nestai vėl ėmė stigti oro. Kojos

kliuvinėjo už aštrių it durklai daiktų, jie keliose vietose pradrėskė odą.

Jos rankoje buvo galia. Už kitos ją laikė mirtis.

Nesta aiškiai, kaip įmanoma tik didžiausios nevilties ir siaubo akimirką,

suprato, ką turi daryti. Žinojo, kaip turi rizikuoti. Stipriau suspaudė laikomą

daiktą.

Kelpis sulėtėjo, it pajutęs kažką pasikeitus. Bet per lėtai.

Nespėjo jai sutrukdyti užsidėti ant veido Kaukę.

 36 skyrius

Nustojo skaudėti plaučius. Nustojo mausti kūną.

Jai nebereikėjo oro. Nebejautė skausmo.

Pro Kaukės akiduobes šį tą matė. Boluojantį liesą kelpį – nežabotos

neapykantos ir alkio padarą.

Jis numetė ją lyg iš nuostabos ir baimės. Tarsi sudvejojęs dėl to, ką ji užsidėjo.

Nestai tik to ir tereikėjo.

Pajuto juos aplinkui. Mirusiuosius.

Pajuto jų seniai supuvusius kūnus, kai kurių tik griaučius, kitus

užsikonservavusius, apėstus po senais šarvais. Jų ginklai gulėjo šalia, numesti ir

pamiršti liūno gyventojų, kuriems labiau rūpėjo yranti mėsa, net ir seniai

supuvusi.

Tūkstančiai lavonų.

Bet ji neprikels tūkstančių. Dar ne dabar.

Kraujas tekėjo jos gyslomis it šalta daina, lydima ištęsto Kaukės aido,

kuždančio apie viską, ką ji galėtų padaryti. Namai, tarsi kuždėjo Kaukė. Namai.

Nesta nesipriešino. Susitaikė, leido į kraują plūstelėti Kaukės kerams –

šaltesniems už jos pačios ir tokiems pat seniems.

Kelpis susitvardęs iššiepė dvigubas eiles dantų ir puolė prie jos.

Jo kulkšnį apsivijo skeletiški pirštai.

Padaras persisukęs pasižiūrėjo žemyn. Kaip tik tą akimirką kita kaulėta ranka,
apmauta nuo amžiaus sutrūkinėjusia šarvine pirštine, sugriebė antrą kulkšnį.

Ranka su mėsomis, krintančiomis nuo pirštų, pačiupo jo juodų plaukų

sruogą.

Kelpis vėl atsisuko į ją, išplėtė juodas akis.

Plūduriuodama vandeny, liūliuojama ledinės Kaukės dainos Nesta kėlė

mirusiuosius. Darė tai, ko negalėjo jos kūnas.

Nors ji priešinosi Tomui, priešinosi Katilui ir Hiberno karaliui – visi jie

diktavo jai sąlygas. Ji išgyveno, bet buvo bejėgė ir persigandusi.

Ne šiandien.

Šiandien sąlygas diktuos ji.

Kelpis pasimuistęs išsivadavo iš vienų skeletiškų gniaužtų, bet jo jau siekė

dešimtys kitų ilgų ir kaulėtų rankų. Jos kilo su visais kūnais. Padaras bandė

plaukte nuo jų pasprukti, bet už jo atsirado didžiulis skeletas, apsitaisęs

surūdijusiais šarvų griaučiais. Apsivijo jį rankomis. Kelpiui per petį dirstelėjo

kaukolė, išsižiojus subolavo aštrūs dantys – vadinasi, ne Didžioji Fėja – ir

žybtelėję susmigo į baltą kelpio kūną.

Jis suklykė, bet be garso. Mirusieji taip pat judėjo be garso, kilo nuo dumblėto

dugno, kai kurie žygiavo greta ir metėsi prie jo.

Nesta leido galiai tekėti per ją, leido Kaukei daryti, ką panorės, prikelti

kadaise garbingai čia palaidotus mirusiuosius, tapusius šventvagiška kelpio ir jo

padermės vakariene.

Kelpis muistėsi priešindamasis mirusiesiems – dabar jo akys maldavo. Bet

Nesta stebėjo jį be lašelio atjautos, dar jausdama irimo skonį burnoje.

Žinojo, kad jis mato blizgant jos dantis. Žinojo, kad kelpis mato šaltą jos

šypseną, kai paliepė mirusiesiems sudraskyti jį į skutus.

 – NESTA!

Iki pusės įbridęs į juodą vandenį, tokį tamsų, kad po paviršiumi nematė savo

klubų, Kasianas šaukė jos vardą, kol Azas skriejo viršuje dairydamasis,

dairydamasis...

Prie vandens krašto užuodė jos kvapą – jos ir šlapimo, kad jį kur Katilas

nujotų. Ji kažką pamatė, ją užpuolė kažkas toks baisus, kad Nesta apsišlapino, o

dabar prapuolė, pradingo po šituo vandeniu...

 – NESTA!

Nežinojo, kur ir pradėti paiešką šitoje juodumoje. Jei ir toliau taip

triukšmaus, juos aplankys kiti padarai, bet turėjo ją rasti, kitaip tiesiog sukniubs

ir mirs, jis...

– NESTA!

Azrielis nutūpė vandeny šalia.

– Nieko nematau, – išspaudė šnopuodamas, dairėsi taip pat paklaikęs, kaip,

žinojo Kasianas, ir jis pats. – Mums reikia Riso...

– Jis neatsiliepia.

Tarsi liūnas prarytų jų žinią, visai kaip prarijo garsą.

Kasianas įbrido iki krūtinės, aklai graibė bet kokio pėdsako, lavono...

Sukaukė vien apie tai pagalvojęs, net Oridas nenuslopino to garso.

Jis metėsi į priekį, ir jį sulaikė tik Azrielio ranka, stvėrusi už šarvų apykaklės.

Azas suurzgė:

– Žiūrėk.

Kasianas pasekė Azrielio pirštą, rodantį į gilesnį vandenį. Paviršius

raibuliavo. Po juo tvieskė auksinė šviesa. Kasianas bandė bėgti į ten, bet Azas vėl

jį sulaikė, jo sifonai žybtelėjo mėlyna šviesa.

Tada iš vandens šovė ietys.

It iš liūno kylantis miškas, viena po kitos. Paskui pasirodė šalmai, varvantys

vandeniu, vieni parūdiję, kiti spindintys, it ką tik nukalti. O po šalmais –

kaukolės.

– Motina apsaugok, – sukuždėjo Azrielis, o jo balsą slopino ne nuostaba, o

neslepiamas siaubas stebint iš Orido gelmių kylančius lavonus.

Jų gretą, visą legioną. Iš vienų telikę stovintys kaulai atkarusiais

žandikauliais, nereginčiomis akimis. Kiti pusiau užsikonservavę, yrančios mėsos

kabojo nuo plikų šonkaulių. Sprendžiant iš dailių šarvų, jie buvo kariai ir karaliai,

princai ir lordai.
 Mirusieji kilo iš vandens, sustojo seklumose prie spygliuotais krūmais

apaugusios salelės. O auksinei šviesai iškilus į paviršių priešais juos, mirusieji

suklaupė.

Kasianui galvoje nebeliko žodžių pamačius, kaip iš vandens išniro ir Nesta,

lyg keliama kokios kolonos. Ant veido buvo užsidėjusi auksinę kaukę,

primityvią, bet išraižytą tokiais senais vingiais ir raštais, kad jie seniai prarado bet

kokią prasmę.

Jos drabužiais žliaugė vanduo, plaukai buvo ištrūkę iš kasos, o rankoje laikė...

Už juodų plaukų tabaluojančią kelpio galvą, sudraskytas veidas buvo

sustingęs vidury klyksmo. Visai kaip kadaise laikė Hiberno karaliaus galvą.

Už Kaukės akiduobių tvieskė sidabrinė liepsna.

– Dievai aukštybėse, – išspaudė Azrielis. Mirusieji stovėjo nejudėdami,

legionas pasiruošęs smogti. Jos valia buvo jų valia; jos nurodymas – vienintelė

priežastis jiems egzistuoti. Jie nebeturėjo savasties – juose gyveno tik ji, tik

Nesta.

– Nesta, – sukuždėjo Kasianas.

Ji paleido kelpio galvą. Juodas vanduo po kojom prarijo ją vienu mauku.

Link jų plūstelėjo šalta galia, o kai juos pasiekė, Kasianas leidosi

apgaubiamas, pasidavė jai. Nes pasipriešinęs išprovokuotų Kaukės pyktį. Jai

pasipriešinęs priešintųsi pačiai Mirčiai.

Poniai Mirčiai.

Azrielis tirtėjo kęsdamas pirmykštę galią.

Bet jie abu buvo ilyrai – ar Azui tai patiktų, ar ne. Tad abu pasielgė taip, kaip

jų tauta visada elgdavosi regėdama žavingą Mirties veidą. Jie nusilenkė.

Kadangi buvo iki krūtinės vandeny, negalėjo žemai lenktis, bet nulenkė

galvas tiek, kad vos nepalietė veidais paviršiaus. Kasianas neatsitiesdamas

pakėlė akis, stebėjo ant vandens šokantį auksinį Kaukės atspindį. Paskui auksas

persimainė.
 Vos pakėlęs galvą pamatė, kaip Nesta nusiėmė Kaukę.

Mirusieji subyrėjo. Vanduo patiško ir sutyvuliavo jiems kritus po juodu

paviršiumi ir pradingus. Neliko nė vienos ieties.

Nesta taip pat susmuko lyg numesta. Kasianas puolė prie jos, ledinis vanduo

kandžiojo jam veidą. Pačiupo prieš pat jai panyrant po vandeniu.

Kai tempė ją atgal pas Azą, Nesta atrodė kone bekaulė – Azas laukė jų

išsitraukęs kalaviją, jei kas nors išropotų iš vandens. Nubridus iki kranto, žolės ir

medžio, Kasianas apžiūrėjo blyškų jos veidą, apdraskytą ir sužalotą apie lūpas ir

žandikaulį...

Nesta sumirksėjo, jos akys vėl buvo melsvai pilkos, paskui suspaudė Kaukę

prie krūtinės it mergaitė lėlę, visa nevaldomai tirtėjo.

Kasianas tik apkabino ją ir laikė šalia, kol spazmai liovėsi ir miegas suteikė jai

užmaršties malonę.
 37 skyrius

Košmarų Dvare buvo vieta, kur net Keiras ir jo elitiniai tamsos šauklių būriai

nedrįso kelti kojos.

Ten įžengę Nakties Dvaro priešai nebeišeidavo gyvi.

Jų kūnų likučiai taip pat neištrūkdavo. Jie keliaudavo tiesiai pro liuką apskrito

kambario vidury į duobę, knibždančią besirangančių padarų. Tekdavo jų

žvynams, nagams ir negailestingam alkiui. Žvėris maitino retai – galėjo gauti tik

vieną lavoną per dešimt metų, bet jiems užtekdavo, papuotavę užmigdavo giliu

miegu.

Juos pažadino pro grotas juodo akmens grindyse varvantis dviejų Rudens

Dvaro karių kraujas.

Žvėrių urzgimas ir šnypštimas, pliaukšinčios uodegos ir džeržgiantys nagai

turėjo paskatinti prie kėdžių prirakintus vyrus prabilti.

Azrielis atsirėmė į sieną prie vienintelių durų, rankoje laikydamas kruviną

Tiesos sakytoją. Per žingsnį iš šonų stovintys Kasianas ir Feirė stebėjo, kaip Risas

su Amrena priėjo prie dviejų karių.

– Gal jau labiau nusiteikę pasiaiškinti? – susikišęs rankas į kišenes paklausė

Risas.

Tik žinodamas, kad Nesta saugiai miega kambaryje Riso rūmuose, virš šio

kalno, saugoma jo Didžiojo Valdovo galios, Kasianas sugebėjo pasilikti šitoje

patalpoje. Juodu aksomu užklota Kaukė gulėjo ant stalo kitame rūmų
kambaryje, lygiai taip pat apraizgyta apsauginiais kerais. Azrielis išvėtė juos iš

liūno, vos Nesta nualpo, nugabeno juos į Riso rezidenciją virš Išskaptuoto

miesto. Risui po kelių akimirkų pradingus, Kasianas suprato, kad jis nukeliavo į

liūną paimti Rudens Dvaro kareivių ir pristatyti juos čia.

Nesta nuo tada dar neatsibudo.

Du belaisviai buvo panašūs, kaip vieno Dvaro gyventojai dažnai pasižymi

panašiais bruožais: Rudens Dvare vyravo įvairių raudonų atspalvių plaukai,

rudos arba auksinės akys, kartais žalios, ir daugiausia blyški oda. Kaštoniniai

kairiojo kario plaukai buvo rudesni; dešiniojo švietė ryškiai it varis. Abu sėdėjo

nereaguodami į aplinką.

– Regis, jie paveikti kažkokių apžavų, – tarė Amrena, sukdama ratą apie

kalinius. – Rodos, juos varo tik noras žaloti be priežasties, be tikslo.

– Kodėl Orido liūne užpuolėte mano dvariškius? – ramiai, net švelniai

paklausė Risas – ne vienas girdėjo tokį jo balso toną prieš sudraskomas į kruvinus

skutus.

Risas pritarė, kad užpuolę kariai tikriausiai buvo prapuolę Rudens Dvaro

kariai, bet kaip jie atsidūrė Orido liūne?.. Na, tai jie ir bandė išsiaiškinti. Risas

mėgino įsigauti į jų mintis, bet rado tik rūką ir miglą.

Vyrai aršiai draskėsi spoksodami į Kasianą, į Azrielį.

Prie sienos stovinti Feirė tarė:

– Jie kaip pasiutę šunys, praradę sveiką protą.

– Ir kovojo taip pat, – paantrino Kasianas. – Be proto, vedami tik troškimo

žudyti.

Risas ištiesė ranką prie rudaplaukio, kraujuojančio tose vietose, kurios, žinojo

Azrielis, sukels skausmą, bet nepražudys. Azas mokėjo suraižyti priešą taip, kad

nenukraujuotų. Mokėjo ištęsti kvotą kelias dienas.

– Jei jie apkerėti Brialinos ar Koščėjaus, ar teisinga juos taip žaloti? – paklausė

Feirė.
 Klausimas nuaidėjo per kambarį nustelbdamas alkanų žvėrių urzgimą.

Po akimirkos Risas atsakė:

– Ne. Neteisinga.

Amrena jai tarė:

– Jų protus gaubiantis rūkas ir tai, kad ištvėrė Azrielio procedūrą neparodę,

jog supranta ką daugiau be primityvaus skausmo, bent jau patvirtina mūsų

įtarimus.

– Jei nori taip pateisinti, – šaltokai atsakė Feirė, – tada gerai.

Jiems visiems, įskaitant Feirę, teko patirti kankinimus.

Feirė pasisuko į Risą.

– Reikia pakviesti Helioną į svečius. Ne dėl... žinai, – dirstelėjo į belaisvius,

kurie galbūt viską suvokė, nors ir buvo įkalinti savo galvose, – o sutraukyti juos

valdančius kerus.

– Taip, – Risas susiraukė prasikaltęs, kone gėdydamasis. Matyt, nebyliai

pasikalbėjo su savo pora, ir Kasianas žinojo, kad Risas atsiprašė, jog Feirei teko

pamatyti Azrielį darbuojantis, kad ir dešimt minučių.

Bet Kasianas žinojo, kad Didžioji Valdovė dar prieš įeidama nujautė, ką

pamatys. Puikiai suprato, kad tos dešimt minučių tebuvo brutaliai veiksmingos

Azrielio skausmo simfonijos įžanga.

Akimirką Feirė atsileido, santūriai šyptelėjo Risui, ir jo akys nušvito. Risas

pareiškė:

– Jie liks čia saugomi. Tuoj pat susisieksiu su Helionu.

Kasianas paklausė:

– O Risas? Kada jam pranešime, kad radome jo karius? Ir kaip pasielgėme su

kitais?

– Jūs gynėtės, – sunėrusi rankas atsakė Feirė. – Mano nuomone, už kareivių

mirtis atsakingas tas, kas juos valdė, ne jūs.

Amrena pridūrė:
 – Erisui papasakosime tada, kai viską patikrinsime. Vis dar įmanoma, kad už

viso to slepiasi jis.

Feirė pritariamai linktelėjo, bet kiečiau sučiaupė lūpas.

– Jiedu turi šeimas, kurios tikrai dėl jų nerimauja. Turėtume suktis kaip

įmanoma greičiau.

Kasianas išmetė iš galvos mintis apie visus tuos vyrus, kurių nepaliko gyvų ir

kurie taip pat turėjo nerimaujančias šeimas. Kiekviena mirtis turėjo reikšmę

pasaulyje ir laike kūrė vilnis. Labai lengva tai pamiršti. Jis dirstelėjo į Azą, bet

brolio veidas buvo it šaltas akmuo. Jei jis ir gailėjosi to, ką jie padarė, visiškai to

nerodė. Kasianas prisitraukė sparnus.

– Paskubėsime, kaip tik įmanoma.

Jie paliko du vyrus patalpoje, apačioje besirangantiems žvėrims gaudant

varvantį jų kraują.
 Jie ėjo iš Išskaptuoto miesto požemių ir paties bjauriojo miesto, kol sustojo

tarp mėnulio akmens kolonų nuostabiuose rūmuose viršuje. Risas patraukė į

kambarį, kuriame saugojo Kaukę. Atidaręs duris nuščiuvo.

Prie stalo sėdėjo Nesta ir spoksojo į audeklu užklotą artefaktą.

– Kaip čia patekai? – paklausė Risas, apie jo pirštų galiukus tyvuliavo naktis.

Kasianas žinojo, kad brolis apsaugojo duris neįveikiamais kerais. Ar bent jau

tokie turėjo būti.

 – Durys buvo atidarytos, – lėtai atsakė Nesta ir apsidairė it kažko ieškodama.

Kasianas įžengė į kambarį, ir Nestos akys įsmigo į jį.

Ilyras niūriai šyptelėjo.

– Kaukė atidarė tau duris? – paklausė Amrena.

– Pasijutau čia kviečiama, – atsakė Nesta, nužiūrėjusi Kasianą nuo galvos iki

kojų.

Tikrina, ar sveikas, suprato jis. Norėjo įsitikinti, ar jis nenukentėjo. Lyg tai jam

būtų apkramtę lūpas, apdraskę kaklą, suraižę šlaunis ir blauzdas. Nestos žaizdos

nebekraujavo, jau krešėjo, bet... Kad jį Katilas nujotų, neįstengė ramiai stovėti

matydamas bent vieną mėlynę ant jos kūno.

– Ar ji tau kalba? – Feirė pakreipė galvą.

Kasianas jiems viską papasakojo – bent jau kiek pats žinojo. Nestą užpuolė

kelpis, nusitempė po vandeniu, o ji ten kažkaip rado Kaukę. Iškvietė Orido

mirusiuosius padėti jai užmušti padarą. Ir išnėrė nugalėjusi.

– Tik viltį praradęs kvailys užsidėtų Kaukę, – nesiartindama prie stalo

pareiškė Amrena. Kasianas nežinojo, ar taip elgėsi laikydamasi atokiau nuo

Nestos, ar vengdama Kaukės. – Tau pasisekė, kad sugebėjai nulupti ją nuo veido.

Dauguma ją užsidėjusiųjų niekada ir nebenusiėmė. Norint nuplėšti Kaukę

reikėjo nukirsti jiems galvą. Tokia galios kaina: gali prikelti mirusiųjų kariauną ir

užkariauti pasaulį, bet niekada nebenusiimsi Kaukės.

– Panorėjau, kad ji mane paleistų, o ji taip ir padarė, – atsakė Nesta, šaltai

spoksodama į Amreną.

– Toks traukia tokį, – linktelėjo Risas. – Kiti negalėjo išsilaisvinti, nes Kaukė

nepripažino jų galios. Tai Kaukė juos valdė, ne jie ją. Tik to paties tamsos šaltinio

sukurti asmenys gali nešioti Kaukę ir nesileisti jos užvaldomi.

– Tad karalienė Brialina galėtų ją panaudoti, – tarė Azrielis. – Galbūt todėl

Rudens Dvaro kareiviai ir buvo Oride: Brialina dar negali rizikuoti kelti ten kojos,

bet rado, ką pasiųsti vietoj savęs.

 Žodžiai nuaidėjo per kambarį.

Nesta vėl įsispoksojo į Kaukę.

– Ją reikėtų sunaikinti.

– Neįmanoma, – atsakė Amrena. – Jei būtume visiškai sunaikinę Katilą, gal

Kaukė būtų pakankamai nusilpusi, kad Didieji Valdovai ir Feirė sutelkę jėgas

įstengtų tai padaryti.

– Jei Katilas būtų sunaikintas, – Feirė sudrebėjo, – gyvybė būtų nustojusi

egzistuoti.

– Taigi, Kaukė lieka, – sausai pareiškė Amrena. – Ją galima tik apsaugoti. Ne

sunaikinti.

– Tada turėtume išmesti į jūrą, – pareiškė Nesta.

– Mergyte, nemėgsti gyvų mirusiųjų? – paklausė Amrena.

Nesta perliejo ją tokiu žvilgsniu, kad Kasianas įsitempė laukdamas

blogiausio.

– Jos galia neatneš nieko gera.

– Jei išmesime ją į jūrą, – atsakė Azrielis, – Kaukę gali rasti koks nedoras

padaras. Saugiau patiems laikyti ją užrakinus.

– Nors ji moka atrakinti duris ir panaikinti kerus? – paklausė Risas.

– Toks traukia tokį, – stojusioje tyloje pasakė Feirė. – Galbūt Nesta galėtų ją

užkerėti ir užrakinti kambarį. Įkalinti.

– Aš nemoku tokių kerų, – atsakė Nesta. – Treniruodamasi su Amrena

nesugebėjau atlikti net paprasčiausių, pameni?

Feirė pakreipė galvą.

– Nesta, ar galvoji, kad tau nepavyko?

Nesta atsitiesė, o Kasianui sugniaužė krūtinę pamačius jos akyse kylant sieną

plyta po plytos. Dėl vienu vieninteliu žodžiu išduotos tiesos.

– Nesvarbu, – tarė ji. Pakėlus smakrą prasimušė senoji jos asmenybė. –

Pasakykite, kaip atlikti tuos kerus, ir pabandysiu. – Paskutinius žodžius taikė

Amrenai, Risui.

– Kai atvyks Helionas, – švelniai atsakė Risas, taip pat supratęs, ką Nesta

prasitarė, – paprašysiu, kad jis parodytų. Helionas moka tokių apsauginių kerų,

apie kuriuos net aš negirdėjęs.

Tyla buvo tokia pritvinkusi, kad Kasianas prisivertė išsišiepti.

– Nesta per karą atstūmė Heliono vilionę, todėl jis gali būti nenusiteikęs jai

padėti.

– Helionas padės, – Riso akyse mirgėjo žvaigždės. – Vien tam, kad gautų

antrą šansą.

Nesta pavartė akis – jos gestas buvo toks natūralus, kad Kasianas nusišypsojo

nuoširdžiau, su palengvėjimu.

– Brolau, jausmai išrašyti tavo veide, – nė neatsisukęs tarė Risas.

Kasianas tik patraukė pečiais. Jam neberūpėjo.

Feirė Nestai tarė:

– Reikėtų pakviesti Madžą, kad pasirūpintų tavo žaizdomis.

– Jos jau gyja, – atsakė Nesta, o Kasianui dingtelėjo: ar ji bent įsivaizduoja,

kaip atrodo?

Amrena nevyniojo žodžių į vatą:

– Atrodai, lyg katė būtų bandžiusi apėsti tau veidą. – Ji šnirpštelėjo. – Ir trenki

pelke.

– Taip jau būna, kai tave patampo po liūną, – jai atšovė Kasianas,

pelnydamas nustebusį Nestos žvilgsnį. Paskui jos paklausė: – Kaip kelpis tave

sučiupo?

Nesta gurktelėjo, sujudėjo subraižyta jos gerklė.

– Pradėjau... nerimauti, kai tu – judu – negrįžote. – Tyla kambaryje buvo

kone apčiuopiama. – Leidausi ieškoti.

Kasianas nedrįso pasakyti, kad jų nebuvo tik pusvalandį. Praėjo pusvalandis,

o ji taip supanikavo.
 – Nebūtume tavęs palikę, – švelniai tarė.

– Bijojau ne to, kad mane paliksite. Bijojau, kad jūs abu negyvi.

Jam sugniaužė krūtinę pastebėjus, kaip ji vis pabrėžia jūs abu. Žinojo, ko

Nesta saugosi nepasakyti. Ji taip nerimavo, kad dėl jo leidosi į Orido pavojus.

Nesta nusigręžė nuo jo žvilgsnio.

– Jau ketinau bristi į vandenį, kai pasirodė kelpis. Jis iššliaužė į krantą, kažką

man pasakė, o paskui nusitempė.

– Jis su tavim kalbėjo? – perklausė Risas.

– Man nežinoma kalba.

Risas perkreipė lūpas.

– Gal gali man parodyti?

Nesta susiraukė, it nenorėdama prisiminti, bet linktelėjo. Akimirką abu

žvelgė nieko neregėdami, paskui Risas atsitraukė.

– Tas padaras... – Jis nužvelgė Nestą apstulbęs, kad ji išgyveno. Paskui

pasisuko į Amreną. – Paklausyk.

Jų akys sustiklėjo, abu tylėjo, kol Risas parodė Amrenai, ką matęs.

Net Amrena perbalo pamačiusi, ką Risas jai parodė, paskui papurtė galvą,

susiūbavo trumpi, juodi plaukai.

– Tai mūsų kalbos tarmė, kuria nekalbama jau penkiolika tūkstančių metų.

– Supratau tik kas antrą žodį, – linktelėjo Risas.

Feirė kilstelėjo antakį.

– Kalbi senovės fėjų kalba?

Risas patraukė pečiais.

– Mano išsilavinimas buvo išsamus, – atsainiai numojo ranka, – būtent

tokioms situacijoms.

Azrielis paklausė:

– Ką sakė kelpis?

Amrena neramiai dirstelėjo į Nestą, paskui atsakė:

 – Jis sakė: Ar tu mano auka, saldus gabalėli? Kokia tu blyški ir jauna. Sakyk man,

ar jie vėl aukos vandenims? Jai neatsakius kelpis tarė: Dievai tavęs neapsaugos. Aš tave

pasiimsiu, mažoji gražuole, būsi mano nuotaka, o paskui vakarienė.

Nesta pakėlė rankas prie veidą marginančių žaizdų, bet tuojau jas patraukė.

Kasianą apėmė siaubas – paskui karštas įsiūtis it išsilydęs metalas.

– Fėjos aukodavo kelpiams aukas? – paklausė Feirė, suraukusi nosį iš

pasibjaurėjimo ir siaubo.

– Taip, – taip pat susiraukusi atsakė Amrena. – Dauguma fėjų ir žmonių

senovėje tikėjo, kad kelpiai buvo upių ir ežerų dievai, nors aš visada spėliojau, ar

aukos iš pradžių nebuvo būdas apsisaugoti, kad šie padarai jų nemedžiotų.

Laikyk juos pašertus ir patenkintus, pasirūpink mirusiaisiais, ir kelpiai nelįs iš

vandens grobti vaikų. – Jos dantys sublizgėjo. – Jei šitas dar kalbėjo senovės

tarme... Matyt, jau labai seniai pasitraukė į Oridą.

– Arba jį užaugino tėvai, kalbėję ta tarme, – atšovė Azrielis.

– Ne, – Amrena papurtė galvą, – kelpiai nesidaugina. Jie prievartauja ir

kankina, bet nesidaugina. Sklinda legendos, kad juos sukūrė žiauraus dievo

ranka ir išmėtė po šių žemių vandenis. Mergyte, kelpis, kurį užmušei, tikriausiai

buvo vienas iš paskutinių.

Nesta vėl pasižiūrėjo į Kaukę.

Risas tarė:

– Ji atlėkė pas tave. Kaukė. – Matyt, pamatė tai jos mintyse.

– Bandžiau siekti savo galios, – sumurmėjo Nesta, ir visi nuščiuvo – Nesta

niekada taip tiesmukai apie ją nekalbėjo. – O atsiliepė ji.

– Toks traukia tokį, – pakartojo Feirė. – Tavo ir Kaukės galios yra gana

panašios, kad siekusi vienos pritraukei kitą.

– Taigi, pripažįsti, kad tavo galia nedingo, – sausai tarė Amrena.

Nesta atrėmė jos žvilgsnį.

– Ir pati tai žinojai.

 Kasianas įsiterpė, kol tarp jųdviejų dar neįsiplieskė kivirčas.

– Gerai. Leiskite poniai Mirčiai pailsėti.

– Nejuokinga, – sušnypštė Nesta.

Visi įsitempė, o Kasianas mirktelėjo.

– Man skamba smagiai.

Nesta dėbtelėjo į jį, bet išraiška buvo žmogiška – daug geresnė už sidabrinę

ugnį. Už būtybę, kuri pakilo iš vandens įsakinėdama mirusiųjų legionui.

Tik spėliojo, ar Nesta jam pritartų.

 Nesta pasiliko mėnulio akmens rūmuose virš Išskaptuoto miesto. Feirė

užsiminė, kad ta ryški erdvė bus geriau už tamsokus, raudonus Vėjo namo

koridorius. Bent jau šį vakarą.

Nesta buvo pernelyg pavargusi prieštarauti, paaiškinti, kad namas – jos

draugas, kuris būtų ją lepinęs ir šokinėjęs it sena auklė.

Vos matė ištaigingą miegamąjį, įrengtą virš kalno krašto, aplink saulėje

spindint snieguotoms viršūnėms, su lova, nukrauta akinamai baltomis

antklodėmis ir pagalvėmis, ir... Na, ji pamatė įžemintą baseiną po atviru

dangumi, kuriame per išsikišusį virš skardžio kraštą tekėjo vanduo ir krito į

prarają apačioje.

Palei paviršių rangėsi garo kaspinai, viliojantys ir kvepiantys levandomis, o

Nestai užteko proto prieš vėl išpurvinant antklodes nusirengti ir įlipti į vandenį.

Jas jau pakeitė po ankstesnio miego – žinojo, kad atsikėlusi lovoje paliko didžiulį

purviną antspaudą, o dabar buvo baltutėlė.

Nesta lėtai įlipo į baseiną, susiraukė vandeniui nudilginus žaizdas. Už

viršukalnių kabanti saulė pasikeitė iš balto aukso spalvos į geltoną, leidosi į

žemės glėbį. Pro šalį slinko riebūs, purūs debesys, nudažyti persikų spalvos

šviesa, puikiai derėjo prie purpurinio dangaus. Ji pakėlė rankas prie plaukų,

braukdama pirštais per susivėlusią, vis dar permirkusią raizgalynę, stebėjo dangų

keičiantis į nuostabiausią kada matytą saulėlydį. Iš plaukų byrėjo liūno žolės ir

purvas, vanduo nešė juos prie baseino krašto.

Nesta atsidususi paniro po vandeniu, geliant veidą pradėjo trinkti galvos

odą. Kai išniro, plaukai tebebuvo susivėlę ir nešvarūs, todėl nužiūrėjo sieną prie

baseino – štai stiklainiukai su įvairiais mišiniais, tikriausiai skirtais kūnui ir

plaukams trinkti.

Įsipylė šlaką į delną, nosis uodė mėtas ir rozmarinus, įsitrynė skysčio į

plaukus. Leido svaiginamam kvapui traukti iš jos įtampą, kiek tik buvo

įmanoma, ėmė trinkti apsunkusias sruogas. Dar kartą panėrusi po vandeniu ėmė

skalauti putas. Išnėrusi paėmė muilą, kvepiantį saldžiaisiais migdolais.

Nesta dukart apsiplovė kiekvieną odos lopinėlį. Ir tik baigusi vėl apsidairė

aplink. Saulė jau buvo prie horizonto, dangus išmargintas rožine, žydra, auksine

ir purpurine spalvomis. Nesta įkvėpė saulėlydžio grožio, leido jam nuplauti

paskutinius likusius Orido tamsos pėdsakus.

Ji dar niekada nepatyrė nieko panašaus į Kaukės galią. Kelpis bent jau buvo

tikras – jos siaubas, pyktis ir neviltis buvo žmogiški, normalūs jausmai. Bet kai tik
užsidėjo Kaukę, tie jausmai pradingo. Ji tapo kažkuo daugiau, tapo padaru,

kuriam nereikėjo oro, kuris nesuprato neapykantos, meilės, baimės ar sielvarto.

Tai ją gąsdino labiau už viską. Tas absoliutus abejingumas. Buvo labai gera

taip nuo visko atsiriboti.

Nesta gurktelėjo. Niekam to neprisipažino. Mąstė apie Kaukę, kai ją rado

tame kambaryje, mąstė apie tą tuštumą. Svarstė, ar kas nors kada užsidėjo Kaukę

ne mėgindamas prikelti mirusiuosius, o tiesiog norėdamas pabėgti nuo savo

minčių.

Taip, ji suvokė, kas vyksta. Kelpį užmušė, nes to norėjo. Bet ją slėgęs svoris,

aidinčios mintys, neapykanta ir kaltė, raižę ją it peiliai, – viskas pradingo.

O tai taip viliojo, teikė nuostabią laisvę, kad ji suprato, jog Kaukę reikia

sunaikinti. Vien tam, kad nuo jos apsisaugotų.

Nesvarbu, jog dėl to ji buvo vienintelis asmuo, galintis panaudoti artefaktą.

Visi kiti būtų saugūs nuo Kaukės vilionių ir galios – visi, išskyrus ją. Kurią

labiausiai reikėjo nuo jos apsaugoti.

Kažkas pabeldė į duris, ir Nesta paniro po tamsiu baseino paviršiumi, tik

ilgais plaukais prisidengusi krūtis tarė:

– Taip?

Įėjo Kasianas, nešinas padėklu su maistu, sustojo neradęs jos lovoje. Jo akys

nukrypo į pažemintą baseiną, Nesta galėjo prisiekti, kad jis vos neišmetė

padėklo ant balto kilimo.

– Aš... tu.

Matydama, kaip jis ieško ir neranda žodžių, Nesta galutinai nusikratė niūrių

minčių, jos lūpų krašteliai užsirietė į viršų.

– Aš?

Kasianas papurtė galvą kaip šlapias šuo.

– Atnešiau maisto. Nusprendžiau, kad norėsi pavakarieniauti.

– Valgomojo nėra?
 – Yra, bet pamaniau, kad tau reikės atsipalaiduoti.

Nesta nužvelgė jį nustebusi, kad taip gerai ją pažįsta, – mintis, kad vėl reikės

su visais kalbėtis, deramai apsirengti, sekino, varė kone į neviltį. Pakankamai ją

pažinojo, kad suprastų, jog mieliau pavalgys savo kambaryje ir susidėlios mintis

į vietas.

Kasianas atsikrenkštė.

– Padėsiu ten. – Kinktelėjo galvą į stalą prie tolimojo baseino krašto, kur

vanduo tekėjo nuo kalno.

Nesta sukdamasi stebėjo, kaip jis kiek įsitempęs nuėjo prie stalo ir padėjo

padėklą.

– Taip. – Jis vėl atsikrenkštė. – Smagios vonios. Ir vakarienės.

Matant Kasianą tokį sutrikusį šešėliai išsilakstė jai iš širdies. Mintys apie

Kaukę virto tolimu grumėjimu.

– Nori prisijungti?

Jis įkvėpė pro sukąstus dantis, bet jo išraiška virto kone skausminga.

– Tu sužeista.

Nesta atsistojo, kūnu pasruvo vanduo, plaukai prilipo prie krūtų, bet nė kiek

neslėpė iškilusių spenelių.

– Ar tau atrodau sužeista?

– Taip. – Jis linktelėjo į jos kūną, veidą marginančius, jau užkrešėjusius

įdrėskimus.

Ji šnirpštelėjo.

– Dabar atrodo baisiau, nei yra iš tiesų.

Kasianas neatsakė, jo krūtinė greitai kilo ir leidosi. Su kiekvienu nelygiu

pakilimu Nesta jautė tvinkčiojant tarp kojų, lyg jos kūnas atsilieptų į jo.

Taip , tarsi sakė jos kūnas. Tai – jis. Gyvybė Kaukei nuvyti, gyvybė Orido siaubui

nuginti. Jos gyslose tvinkčiojo poreikis jį paliesti, pajusti jo šilumą ir jėgą.

Jei jis neįlips į baseiną, ji turės eiti pas jį.

 Nesta nubrido prie baseino laiptelių, o Kasianas sustingo.

Jis sukuždėjo:

– Šiandien maniau, kad tu negyva.

Nesta pasiekė laiptus.

– Aš taip pat. – Žengė aukštyn apnuogindama juosmenį. – Irgi maniau, kad

tu negyvas.

– Tikriausiai apsidžiaugei.

Ji nusišypsojo, stebėjo, kaip jo žvilgsnis leidžiasi jai parodant vis naują kūno

dalį. Kitas žingsnis aukštyn apnuogino jos lytį.

– Neapsidžiaugiau. – Užlipo iki kambario grindų.

Nesta suprato, kad Kasianas tik pasitelkęs per penkis šimtus metų išugdytą

valią sugebėjo pakelti akis ir pažvelgti jai į veidą, kai varvėdama žengė artyn.

– Nori tai padaryti? – sukuždėjo jis.

– Taip. – Ji sustojo per pėdą, šlapiems plaukams sulipus ant krūtinės, ir

pasižiūrėjo jam į veidą. Kasiano akys degė it šviesiai rudos žvaigždės. Nesta

nusišypsojo jam fėjos šypsena. – Tik sekso.

Rodos, jos žodžiai kažką įžiebė, nes Kasianas sumirksėjo.

– Taip. Tik sekso. – Bet žodžius ištarė ne taip lengvai kaip ji. Ir vis dar netiesė į

ją rankos.

Tad ji tarė:

– Kasianai, negali būti nieko daugiau nei seksas.

Jis sukando dantis, rodos, širdyje su kažkuo grūmėsi ir pagaliau niūriai

atsakė:

– Tada imsiu bet ką, ką tik man duosi. – Jis palinko arčiau vis dar jos

neliesdamas ir tarė į ausį: – Ir paimsiu tave taip, kaip tik norėsi.

Nesta, visa varvėdama, net surietė kojų pirštus ant akmenų.

– O jei aš noriu paimti tave?

Jis išsišiepė jai prie ausies.

 – Tada maldausiu joti ant manęs, kol mane pasiglemš užmarštis.

Nesta nuo jo žodžių net išsilydė, o pamačiusi, kaip Kasianas suskleidė

sparnus, suprato, kad jis užuodė jai tarp šlaunų besitelkiančią drėgmę.

Ilyras švelniai nubraukė šlapius plaukus jai nuo krūtų. Ji ėmė trūkčiojamai

kvėpuoti, kai jis piršto galiuku apvedė spenelį. Paskui dar kartą.

Visi žodžiai išgaravo jai iš galvos. Nebeprisiminė nieko, tik tą vieną pirštą,

braukiantį jai apie spenelį, – visas kūnas tvinkčiojo iš geismo.

Kasianas sprigtelėjo spenelį, Nesta net suinkštė nuo stipraus, aštraus

dilgtelėjimo.

Nesitverdama gauti daugiau, visą jį, tarė:

– Daryk, ką nori.

Jis vėl ėmė vedžioti pirštu apie spenelį – grobuonis, žaidžiantis su savo

vakariene.

– Skamba nelabai įdomiai, daryk, ką nori. – Suėmė spenelį nykščiu ir

smiliumi taip reikliai, kad Nesta pažiūrėjo jam į akis. Kasianas buvo tikras

vyriškos arogancijos įsikūnijimas, užkariauti pasiruošęs karys – ji vos nebaigė tai

pamačiusi. Jo akys patamsėjo. – Nesta, tavo žvilgsnis man kartais kelia baisiai

nedoras mintis.

– Įgyvendink jas. Įgyvendink visas.

Jis žnybtelėjo jai spenelį beveik iki skausmo, Nesta išsirietė paklusdama

prisilietimui, nebyliai prašydama daugiau, kad jis nustotų tvardytis.

– Naktis per trumpa, kad tau, su tavimi padaryčiau viską, ką noriu. Visur, kur

noriu tave paliesti ir pripildyti.

Ji patrynė šlaunis vieną į kitą, ieškodama bent kokios trinties.

– Tada pasistenk, kaip gali.

Kasianas nedorai nusijuokė, bet pakėlė ir kitą ranką prie jos nepaliestos

krūties, taip pat ėmė sukti ratą. Ji žiūrėjo, kaip šviesiai rudi jo pirštai žaidžia ant

blyškios jos odos, stebėjo, kaip liečia ją, lyg norėdamas įsiminti kiekvieną kūno
lopinėlį ir turėtų į valias laiko. Žemiau jo juosmens įžiūrėjo kietą iškilumą.

– Nori vėl man pačiulpti? – Kasianas sukuždėjo jai į ausį. – Nori vėl mane

praryti?

Nesta patvirtindama suinkštė.

– Ar dar jautei mano skonį po kelių dienų?

Ji negalėjo atsakyti, negalėjo atskleisti tiesos.

Jo pirštai suspaudė spenelius, vos peržengdami ribą, kai malonumas virto

skausmu, o ji visiškai sudrėko.

– Ar jautei?

– Taip. Daug dienų jaučiau tavo skonį. – Žodžiai pabiro nuo liežuvio, o su jais

užplūdo aiškumas ir alkis, paaštrino jos dėmesį. Išplėšė iš geidulingo svaigulio. –

Nuo tada kas vakarą galvoju apie tavo varpą burnoje žaisdama pirštais tarp kojų.

Jis suurzgė, o Nesta nuleido ranką prie jo kietumo ir spustelėjo. Pakėlusi

galvą pažiūrėjo į jo tamsias akis, iššiepė dantis.

– Galvoju ir apie tavo galvą man tarp kojų, – tarė daužantis širdžiai, – ir apie

tai, kaip į mane slydo tavo liežuvis. – Vėl spustelėjo.

Kasianas suvaitojo, nykščiais paglostė jos itin jautrius spenelius.

Nesta uždėjo antrą ranką jam ant krūtinės, nustūmė atatupstą prie lovos,

Kasianas leido jai diktuoti tempą, rinktis vietą.

– Pažadėjau, kad galėsi dulkinti mane bet kur name, kur tik panorėsi, –

dusliai sumurkė, pati vos atpažino savo balsą. Jo šlaunis atsirėmė į lovą, ilyras ją

sustabdė, jiems susvyravus nuleido ranką jai ant juosmens. – Bet čia ne namas. –

Nusišypsojo girdėdama gergždžiantį jo kvėpavimą, žiūrėdama, matydama jį

įsitempusį, pasiruošusį. – Taigi, manau, tai reiškia, kad dulkinsimės visur, kur aš

norėsiu.

Kasianas išsišiepė, nuleidęs ranką nuo juosmens suėmė jos nuogus sėdmenis.

Spustelėjo vieną pusę.

– Jei tik paskui galėsiu išdulkinti tave name.

 Ji atsakė į jo nuožmią šypseną.

– Gerai.

Ilyro ranka nusileido dar žemiau, jai tarp kojų, pačiupinėjo ją iš galo. Pirštais

perbraukė per ten susikaupusią drėgmę, keiktelėjęs ištraukė ir pakėlė ranką tarp

judviejų. Du pirštai blizgėjo jos drėgme, jo akys grobuoniškai žybtelėjo, ir

pakėlęs prie lūpų vieną po kito nulaižė.

Jai maudė raumenis, jie įsitempė apie tuštumą nekantraudami, kad kas nors

ją pripildytų. Kad jis ją pripildytų. Nesta pirštais paglostė jam varpą, vis dar

įkalintą kelnėse. Braukiant antrą kartą Kasianas nuleido lūpas prie josios.

Bučiavo vos liesdamas, erzindamas.

Ji prikando apatinę lūpą. O tada jis ją stvėrė ir, prisiglaudęs abiem rankom,

suėmė už užpakalio, prispaudė prie varpos. Prasižioję įsisiurbė vienas į kitą,

Nesta ragavo savo skonį ant jo liežuvio, suleidusi perbraukė pirštais per jo

šilkinius plaukus.

Kasianas persisuko, apvertė ją ir atsistojo priešais.

Atplėšęs lūpas pakėlė jos kojas nuo lovos, sulenkė per kelius. Timptelėjo prie

čiužinio krašto, kad geriau matytų jos lytį.

Išskleidęs sparnus priklaupė priešais ir perbraukė liežuviu per jos šerdį.

Nesta sudejavo kartu su juo, o Kasianas leido jai raitytis, lyg žinodamas, kad

dar labiau kankinsis rangydamasi, bet neturėdama, kuo užpildyti savo tuštumą,

iki jis nepanorės. Dar kartą lyžtelėjo skanaudamas, stabtelėjo jos šlaunų

viršūnėje, lūpomis čiulptelėjo nervų mazgelį, krimstelėjo jį dantimis, paskui

pradėjo iš pradžių.

Ir dar kartą. Ir dar.

Jis rijo ją, tirpdė jos kūną liežuviu it šokolado plytelę.

Nesta nebegalėjo tverti, suspaudė savo krūtį beviltiškai trokšdama daugiau

prisilietimo, daugiau pojūčių. Kasianas žvilgtelėjęs jai iš tarpkojo pastebėjo

minkant savo krūtį. Pamatė ir nusišypsojo, jo dantys subolavo apie išraudusią jos
odą.

– Patinka matyti mane klūpant tau po kojom? – paklausė, jo žodžiai sugaudė

iki pat jos šerdies. Kasianas kyštelėjo liežuvį vidun. – Sprendžiant iš skonio –

patinka.

Nesta išsirietė bandydama pasimauti giliau, bet Kasianas tik nusijuokė ir

atsitraukė neduodamas, ko ji norėjo. Dar kartą lėtai, labai lėtai lyžtelėjo nuo

apačios iki viršaus, o pasiekęs nervų raizginį, įkišo du pirštus vidun.

Du, ne vieną, nes, rodos, žinojo, kad Nesta jau laukia jo, kad nori, jog elgtųsi

šiurkščiai, nežabotai ir aistringai. Ji taip išsirietė, kad net atsiplėšė nuo lovos, o

Kasianas vėl kyštelėjo pirštus, trūksmingai kvėpuodamas paklausė:

– Kaip nori?

Dar kartą kyštelėjo vidun, išspaudė atsakymą:

– Stipriai, – tepasakė Nesta.

– Ačiū Motinai, – drėbė jis, tada Nesta išgirdo sutarškant metalą, sušnarėjo

odiniai drabužiai, liežuvis vėl ėmė ją glamonėti, kilo per nervų raizginį, pilvu iki

krūtų, kol užlipo ant jos.

Kasianas pastūmė ją toliau ant lovos. Nestai nerūpėjo, kad praskėtė jam

kojas, tik kad dabar yra nuogas, kad virš jos kilo tie pūpsantys raumenys ir

auksinė oda.

Jis nusileido į jos šlaunų lopšį, žiūrėjo taip išplėtęs akis, kad Nesta matė

baltymus. Kasianas išsižiojo, ji nenorėjo nieko girdėti, nenorėjo žinoti, ką jis

ketino pasakyti. Suėmusi veidą nirčiai pabučiavo, stipriai prispaudusi lūpas

liežuviu braukė per dantis.

Platus jo varpos galas niuktelėjo jai į įėjimą, slystelėjo ant ten susikaupusios

drėgmės, Kasianas siektelėjo nusitaikyti vidun.

Jam pirmą kartą kyštelėjus į jos kūną, Nestą nusvilino ugnis. Šnopavo jam į

burną, krimsčiojo jo apatinę lūpą, kai Kasianas įėjo vidun. Vos porą centimetrų.

Jis stabtelėjo. Buvo toks didelis, kad įėjimas jai būtų saldžiai skausmingas –
toks didelis, kad sudvejotų, ar sugebės priimti visą. Vyras sudrebėjo, stabtelėjo

vos įėjęs, lyg ir pats tai svarstytų.

Jo dvejonė, jo rūpestis ištirpdė ledo šukę jos širdyje. Ir sutraukė paskutinius

jos savitvardos pančius.

Nesta sugriebė jo sėdmenis, po pirštais įsitempė tvirti raumenys, ir įsitraukė

giliau.

Tik dar porą centimetrų. Tik porą, nes Kasianas įsirėmė į lovą ir pasipriešino

jos gniaužtams.

– Užgausiu tave.

– Man nerūpi. – Nesta lyžtelėjo jam žandikaulį.

– Bet man rūpi, – išspaudė įsitempęs, priešindamasis jos pastangoms

įsitempti jį vidun. – Nesta.

Nesta vėl suleido pirštus, visas kūnas iki kaulų smegenų maldavo daugiau jo,

bet Kasianas nė nekrustelėjo.

– Nesta, pažiūrėk į mane.

Kovodama su kaukiančiu kūnu ji pakluso. Jo akys tvoskė karščiu – ir kažkuo

daugiau.

– Pažiūrėk į mane, – sukuždėjo Kasianas.

Dievai, pasigailėkit, ji taip ir padarė. Ir nebegalėjo atplėšti akių. Pasijuto

krintanti į jo tamsias akis, į žavingą veidą.

Jis krustelėjo klubus ir įėjo dar porą centimetrų, tada atsitraukė beveik iki jos

krašto.

Jie kvėpavo vienu ritmu, Nesta nuščiuvo, pajutusi užliejančią visišką ramybę,

visišką pilnatvę, kai jis vėl pajudino klubus, kai kyštelėjo vidun, šį kartą šiek tiek

giliau.

Kasianas su kiekvienu kyštelėjimu, kaskart išeidamas, neatitraukė nuo jos

akių. Ištempė ją, pildė centimetrą po centimetro, o Nesta suprato, kad jis buvo

teisus nusprendęs per pirmąją sueitį neskubėti.

 Kasianas traukėsi ir judėjo į priekį, pripildė ją. Nė vienas netarė nė žodžio, tik

kvėpavo vienu ritmu, išplėtę akis žiūrėjo vienas į kitą.

Jis vėl trūktelėjo – iš ilgo judesio Nesta suprato, kad buvo suėjęs beveik iki

galo. Kasianas stabtelėjo, vos į ją įėjęs, ir nužiūrėjo jos veidą. Užkariaujantis karo

dievas. Pavadino ją ponia Mirtimi, o pats buvo jos kalavijas.

Kasianas pasilenkė ją pabučiuoti. Ir įsisiurbęs jai į lūpas, paskutinį kartą

galingai smeigė.

Nesta sudejavo jam įėjus iki galo, supurtyta ir ištempta galingo smūgio

gaudė orą, bet buvo negana. Kasianas vėl ištraukė ir vėl smeigė, stumtelėjo ją

lova į priekį.

Šį kartą jis suvaitojo, o tai išgirdusi ji prapuolė. Kojomis apsivijo jam nugarą,

saugodamasi neužkabinti sparnų, ir pakėlė klubus pasitikti jo. Kasianas įėjo dar

giliau, Nesta suleido nagus jam į pečius.

Dievai – dar niekada nepatyrė nieko panašaus, tokios pilnatvės, tokio

deginančio malonumo. Niekas tam neprilygo, niekas.

Kasianas diktavo ritmą, ritmingą ir gilų, ir akimirką Nesta vos sugebėjo

neatsilikti. Sekundėlę žvilgtelėjo tarp judviejų kūnų, kur į ją nėrė jo varpa, tokia

stora ir ilga, blizganti jos esencija, kad vos pamačiusi suspaudė jį tvirčiau, jau

artėdama prie viršūnės.

Kasianas pajuto vidinius jos raumenis susigniaužus ir suurzgė:

– Velnias, Nesta.

O jai taip patiko matyti jį netekus savitvardos, kad pakartojo, sugniaužė jį, kai

tik įėjo iki galo. Kasianas išsirietė, pirštais įsikibo į čiužinį.

– Velnias, – pakartojo.

Bet to nepakako. Nė iš tolo. Nesta norėjo išgirsti Kasianą riaumojant, norėjo,

kad jis taip atsiduotų, jog pamirštų savo vardą.

Uždėjusi delną jam ant krūtinės sustabdė. Pakako paliesti – ir jis sustojo,

visiškai paklusdamas jos nurodymui. Jei norėtų dabar pabaigti, taip ir nutiktų.
 Nuo tos minties ji dar sušvelnėjo, o kai prabilo, neįstengė suvaldyti drebančio

balso:

– Noriu tavęs giliau.

Kasianas šnopavo išvertęs akis, kai ji iššliaužė iš jo glėbio. Kai persivertė ant

pilvo ir pakėlė jam užpakalį, atsidavė.

Jis tyliai suinkštė iš poreikio. Nesta kilstelėjo klubus aukščiau, kviesdama jį

paimti, puotauti.

Kasiano savitvarda subyrėjo. Akimirksniu puolė ant jos, pakėlė klubus dar

aukščiau ir vienu smygiu įėjo iki galo. Pagaliau Nesta suklykė, pajutusi jį

pasiekus giliausią jos tašką, taip suklykė iš malonumo, kad žinojo, jog garsas

ataidėjo nuo kalnų viršūnių.

Kasianas tvatino ją, pakėlęs ranką nuo klubų suėmė už plaukų ir atitraukė

galvą, apnuogino kaklą. Nesta atsidavė sueičiai, atsidavė jam, o nebevaldyti

įvykių taip svaigino, buvo taip malonu, kad vos tvėrė. Šia poza jis smygčiojo taip

stipriai, taip giliai, kad ji vėl ne tai suklykė, ne tai sukūkčiojo.

Kasianas kitą ranką nuleido jai tarp kojų, tvatindamas iš galo viena ranka

spaudė jos plaukus it vadeles, kita teikė malonumą. Nesta visiškai atsidavė jo

malonei, o jis tai žinojo – urzgė iš aistros, taip tvatino, kad jo sėklidės plekšnojo

jai į šlaunis.

Nuo to šilkinio prisilietimo ji pratrūko.

Orgazmas užliejo ją, pasipylė per kraštus, o vidiniai raumenys glaudžiai

suspaudė Kasianą.

Jis sustaugė, riaumojimas nuskambėjo per kambarį, pasiekęs orgazmą kone

pakvaišo ir išsiliejo į ją su tokia jėga, kad sėkla nuvarvėjo jai per šlaunis.

Tada susmuko Nestai ant nugaros ir tik ištiesęs ranką spėjo susilaikyti, kad

abu neišsidrėbtų ant lovos.

Nesta tepajėgė kvėpuoti, kvėpuoti, kvėpuoti.

Kasianas gulėjo įėjęs į ją, buvo taip gera, taip teisinga, kad Nesta troško, jog
tai tęstųsi amžinai, kad jis visada būtų taip giliai joje, kad šlaunimis visada tekėtų

jo sėkla.

– O dievai, – sukuždėjo Kasianas jai į nugarą, į stuburą marginančią

tatuiruotę. – Buvo...

– Žinau, – išspaudė ji. – Žinau.

Tik tiek prisipažins. Daugiau sau neleis.

Per gera. Buvo per gera, ir niekas, joks vyras tam niekada nebeprilygs.

Kasianas virpančiu balsu išspaudė:

– Visiškai tave sudirbau.

Ji įsikniaubė į antklodę.

– Man patinka.

Kasianas sustingo, bet lėtai, atsargiai ištraukė visą ilgą varpą. Kartu išvarė ir

savo sėklos, kai ištraukė visą, dar vienas gumulas nuvarvėjo jai šlaunimi ant

antklodės. Nesta nejudėjo. Neįstengė. Nenorėjo.

Pajuto jį priklaupus šalia, spoksant į jos vis dar užverstą užpakalį, gėrintis

vaizdu.

– Neturėčiau taip mėgautis tai matydamas, – suurzgė jis.

Jos krūtys sukietėjo. Bet valiūkiškai paklausė:

– Ką matydamas?

– Tave. Aptaškytą manimi. Tavo gražią lytį.

Ji nuraudusi prisispaudė prie čiužinio.

– Dar niekas nėra vadinę jos gražia.

– Bet ji tokia. Gražiausia, kokią tik esu matęs.

Nesta nusišypsojo į antklodę.

– Melagis.

– Nesta, man jau gana melo.

Kasianas kalbėjo taip kimiai, kad ji pasižiūrėjo per petį. Jis tebeklūpojo, o jo

išraiška... Jis buvo sugniuždytas, lyg Nesta būtų jį sudraskiusi ir palikusi išmėtytą
gabalais.

– Kas nutiko? – paklausė ji, bet ilyras pakilo nuo lovos ir paėmė numestus

drabužius.

Nesta persisuko, jos kojos ir vidus buvo permirkę abiejų esencija, bet

Kasianas apsimovė kelnes, pasiėmė marškinius, švarką. Ir ginklus, kurių ji

anksčiau nė nepastebėjo. Pagaliau pakėlęs galvą nedorai jai šyptelėjo.

– Tik seksas, ar ne?

Tai buvo kaži kokie spąstai. Nesuprato, kokie, bet tie žodžiai buvo pavojingi.

Tačiau Nesta juos pasakė nuoširdžiai. Ar bent jau norėjo. Tad dabar ji tarė:

– Taip.

Kasiano vokai suvirpėjo, paskui jis vėl išsišiepė ir patraukė prie durų.

– Ačiū už pasijodinėjimą, Nese. – Ir mirktelėjęs išėjo.

Ji spoksojo į duris sutrikusi, jam išėjus taip greitai, kad iš jos vis dar tekėjo jo

sėkla.

Ar tai bausmė? Ar jam nebuvo smagu? Tarp kojų jautė įrodymą, kad jam

sueitis patiko, bet vyrai kartais gebėjo pasitenkinti, bet vis tiek manyti, kad buvo

prastai.

O gal bandė parodyti, ką ji padarė visiems tiems vyrams? Įsitempė juos į lovą,

o paskui išspyrė lauk?

Ji sakė, kad tai tik seksas, bet manė, kad gaus ir šiek tiek... pasimylavimo.

Kelias minutes pasimėgauti jo kūno šiluma, kol išdidumas privers jį išvaryti.

Nesta klūpėjo ant lovos spoksodama į duris, o jai atsakė tik tyla.
 38 skyrius

– Nusitempei jį į lovą, tiesa?

Išgirdusi Emerės sukuždėtą klausimą Nesta tuoj pat atsisuko į ją, pilvo

raumenys sudrebėjo bandant išsilaikyti susilenkus. Tokią pat pozą jai kairėje

užėmusi Emerė tik vyptelėjo pamačiusi Nestos nuostabą. Gvinė už Emerės

išplėtė akis.

Nesta nutaisė neutralią miną ir išsitiesė ant žemės mėgindama neatleisti

raumenų, iki vėl išsitiesė ant akmens.

– Kodėl taip sakai?

– Nes judu su Kasianu visą rytą žvalgėtės geidulingais žvilgsniais.

Nesta susiraukusi dėbtelėjo į ją.

– Nesižvalgėm.

Buvo sunku susilaikyti nepažiūrėjus per ringą, kur Kasianas naujausiai

kunigių grupelei – šį kartą Ilanai ir Lorelei – aiškino, kaip laikyti kojas ir

pusiausvyrą. Tiesą sakant, per dvi valandas nuo pamokos pradžios Nesta dukart

sugavo jo žvilgsnį, bet stengėsi ilgiau nežiūrėti jam į akis.

– Žvalgėtės, – tyliai sumurmėjo Gvinė, kad negirdėtų fėjiška Kasiano klausa.

Nesta tik nusivaipė.

– Na, jei nenori apie tai kalbėti, – taip pat tyliai tarė Emerė, – bent jau

pasakyk, kas nutiko vakar, – kodėl nebuvo pamokos ir kur buvote visą popietę?

– Manęs prašė saugoti paslaptį, – atsakė Nesta. Jos žaizdos jau užgijo, todėl
buvo nesunku nutylėti.

– Tai kažkaip susiję su Lobiu, – žalsvai mėlynos Gvinės akys per daug matė.

Nesta neatsakė, o tai buvo pakankamas atsakymas. Emerė žinojo esmę –

kiek jai papasakojo Gvinė, – dabar ji susiraukė. Bet toliau tyliai kuždėjo:

– Tai tikrai su juo nemiegojai?

Nesta padarė dar vieną atsilenkimą, pakėlė liemenį iki kelių.

– Aš taip nesakiau.

Emerė tik numykė.

Nesta nuraudo. Emerė su Gvine susižvalgė. O tada kunigė paklausė:

– Ar buvo gera?

Nesta padarė dar vieną atsilenkimą, o Kasianas sukomandavo per ringą:

– Emere! Gvine! Jei darytumėte atsilenkimus taip greitai, kaip plakate

liežuviu, jau būtumėt baigusios.

Emerė su Gvinė plačiai išsišiepė.

– Atsiprašau! – sušuko vienu balsu ir puolė daryti pratimą.

Nesta nuščiuvo sugavusi Kasiano žvilgsnį. Erdvė tarp jų įkaito, sportuojančių

kunigių garsai nutilo, žydriausias dangus išsiliejo – vos jautė skruostus

glostančio vėjo prisilietimą...

– Arčeron, tu taip pat, – paliepė bedęs pirštu į Emerę su Gvine, kurios

lankstėsi kaip įmanydamos ir mėgindamos nesusijuokti. – Dar penkiolika. –

Nesta dėbtelėjo į drauges ir vėl ėmė daryti atsilenkimus. Štai kodėl vengė

pažiūrėti jam į akis.

Kasianas nusisuko kažkur kitur, bet Nestai kaskart susilenkus teko tramdyti

norą į jį pažvelgti. Tris sykius pametė skaičių. Niekšas.

Gvinė tarp atsilenkimų tarė:

– Nesta, žinai, jei tau sunku susikaupti...

– Prašyčiau, – burbtelėjo ta.

Kunigė kimiai nusijuokė.

 – Kalbu rimtai. Vakar skaičiau apie naują valkirijų metodą. Jis vadinamas

Minčių ramdymu.

Kūnui įsitempus Nesta šiaip ne taip sugebėjo paklausti:

– Kas tai?

– Valkirijos pasitelkdavo tą pratimą mintims ir jausmams nuraminti. Kai

kurios jį atlikdavo tris ar keturis kartus per dieną. Bet iš esmės tereikia atsisėsti ir

nutildyti mintis. Tai gali padėti tau... susikaupti.

Emerė sukikeno, bet Nesta stabtelėjo nekreipdama dėmesio į Gvinės

užuominą.

– Tai įmanoma? Treniruoti mintis?

Gvinė taip pat stabtelėjo. Linksma jos šypsenėlė virto mąslia.

– Na, taip. Reikia nuolatos treniruotis, bet knygoje buvo visas skyrius, kaip

jos tai darė, man reikėjo parašyti Merilei santrauką. Reikia giliai kvėpuoti ir

pajusti savo kūną, paskui išmokti atsiriboti. Valkirijos taikė tą techniką

norėdamos likti ramios susidūrusios su savo baime, nusiraminti po sunkaus

mūšio ir kovoti su vidiniais demonais.

– Ilyrai nedarė nieko panašaus, – sumurmėjo Emerė. – Jų galvos pramuštos

įniršiu ir kova. Nuo pastarojo karo tik dar pablogėjo. Dabar jie atkuria savo

gretas.

– Valkirijos pastebėjo, kad priešo akivaizdoje stiprūs jausmai blaško, –

paaiškino Gvinė. – Jos treniravo savo mintis, norėdamos jas paversti ginklu,

aštrumu nenusileidžiančiu jokiam kalavijui. Kad sugebėtų išlaikyti savitvardą,

mokėtų atgauti ramybę mūšio įkarštyje, būtų neįveikiamos varžovės.

Nestos širdis daužėsi su kiekvienu žodžiu. Nutildyti mintis...

– Gal gali paprašyti raštininkės, kad nukopijuotų tą skyrių?

Gvinė išsišiepė.

– Jau paprašiau.

Kasianas sukomandavo:
 – Jūs trys norite malti liežuviais ar treniruotis?

Nesta perliejo jį svilinamu žvilgsniu.

– Jam to nesakyk, – įspėjo drauges. – Tai mūsų paslaptis. – Kaip Kasianas

nustebs, kai ji taps nesujaudinama.

Emerė su Gvine linktelėjo, o ilyras priėjo prie jų. Atgijo visi visutėliai Nestos

raumenėliai, visas kraujas iki paskutinio lašelio, kiekvienas kaulelis. Į namą ji

grįžo ryte, atvėtė pernelyg ramus Risas. Kasiano niekur nebuvo matyti.

Ji turėjo tik pusvalandį papusryčiauti ir persirengti atsarginiais odos šarvais,

nes tie, su kuriais lankėsi liūne, tebebuvo permirkę. Antrieji buvo didesni – ne

apdribę, tik šiek tiek laisvesni. Nė pati nepastebėjo, kokie ankšti tapo jos

įprastiniai, kol neapsivilko naujų, daug patogesnių. Nepastebėjo, kaip per

mėnesį sutvirtėjo šlaunų ir rankų raumenys, kol pajuto, kaip senesni šarvai varžo

jos judesius.

Kasianas sustojo priešais jas įsirėmęs rankomis į klubus.

– Ar šiandien radote ką nors įdomesnio už treniruotę?

Jis žinojo. Paršas žinojo, kad jos aptarinėjo jį. Suprato iš kibirkštėlės jo akyse,

iš kreivos šypsenėlės.

Emerės lūpa suvirpėjo bandant nulaikyti šypseną.

– Nieko panašaus.

Gvinė dairėsi tai į Nestą, tai į Kasianą.

Tas pažiūrėjo į ją.

– Taip?

Kunigė skubiai papurtė galvą ir vėl ėmė daryti atsilenkimus, strazdanotas

veidas blizgėjo nuo prakaito. Emerė pasekė jos pavyzdžiu – jiedvi dirbo taip

uoliai, kad kėlė juoką. Nesta dėbtelėjo į Kasianą.

– Ką?

Jo akyse nepadoriai žibėjo.

– Baigei pratimą?
 – Taip.

– Ir atsispaudimus?

– Taip.

Jis žengė arčiau, ir Nesta prieš savo valią prisiminė, kad jis taip pat priėjo ir

vakar, kaip jo rankos laikė jos klubus, kai tvatino ją iš galo. Matyt, jos veidas

kažką išdavė, nes Kasianas tyliai tarė:

– Nese, buvai išties darbšti.

Ji atsikrenkštė, žinojo, kad draugės šalia gaudo kiekvieną žodį. Bet tik pakėlė

smakrą.

– Kada imsimės ko nors naudingo? Kada pradėsime dirbti su lanku ar

kalavijais?

– Manai, esi pasiruošusi paimti į rankas kalaviją?

Emerė net supūkštė, bet toliau darė pratimą.

Nesta prisivertė nenusišypsoti, nenurausti, nenukreipdama žvilgsnio nuo

Kasiano akių tarė:

– Tik tu gali tai pasakyti.

Jis išplėtė šnerves.

– Stokis.
 Eidamas iš to miegamojo Kasianas dvidešimt kartų sau pakartojo, kad seksas

buvo klaida. Bet stebėdamas Nestą metant jam iššūkį, svaidantis užuominomis

it karštomis žarijomis, niekaip neprisiminė kodėl.

Priežastis buvo kažkaip susijusi su tuo, kad ji norėjo tik sekso, su tuo, kad

seksas buvo geriausias, kokį jam kada teko patirti, ir tuo, kad po jo jautėsi

sudaužytas į šipulius.

Nesta sumirksėjo.
 – Ką?

Jis kinktelėjo į ringo centrą.

– Girdėjai. Jei manai, kad esi pasiruošusi dirbti su kalaviju, įrodyk.

Jos draugės puikiai žinojo, ką jie vakar padarė. Emerė juokėsi net

nesislėpdama, o Gvinė vis dirsčiojo į juos.

Kasianas užriko ant jųdviejų:

– Tuoj pat užbaikite pratimą arba darysite dvigubai tiek.

Jos nustojo vėpsoti.

Nesta tebežiūrėjo į jį, gražus jos veidas nuo įstangos ir prakaito buvo dailiai

išraudęs. Smilkiniu nusirito prakaito lašelis, ir Kasianui teko sugniaužti

kumščius, kad nepasilenktų jo nulaižyti. Ji paklausė:

– Mokysimės valdyti kalavijus?

Jis patraukė prie stovo kitoje ringo pusėje, Nesta ėjo iš paskos.

– Pradėsime nuo medinių treniruočių kalavijų. Tik per savo lavoną naujokei į

rankas duosiu aštrų plieną.

Ji sukikeno, o Kasianas įsitempė. Grįžtelėjęs per petį drėbė:

– Jei esi tokia mažvaikė, kad negali kalbėti apie kalavijus nekikendama, dar

nesi pasiruošusi su jais treniruotis.

Ji susiraukė. O Kasianas pridūrė:

– Tai žudymo įrankiai. – Pakėlė balsą, kad girdėtų visos trys, nors kalbėjo tik

Nestai. – Su jais reikia elgtis pagarbiai. Aš pirmuosius septynerius metus išvis

nepaliečiau tikro kalavijo.

– Septynerius metus? – už nugaros perklausė Gvinė.

Kasianas jau priėjo stovą ir ištraukė ilgą kalaviją, kone ilyrišką, kokį nešiojosi

ant nugaros.

– Manai, vaikai turėtų švaistytis tikrais kalavijais?

– Ne, – išspaudė Gvinė, – tik norėjau pasakyti... ar planuoji, kad ir mes

septynerius metus treniruosimės su mediniais kalavijais?

 – Jei jūs trys ir toliau taip kikensite – taip.

Nesta Gvinei su Emere tarė:

– Nesileiskite jo stumdomos.

Kasianas šnirpštelėjo.

– Pavojingi žodžiai moteriai, kuri ruošiasi stoti su manim į kovą.

Nesta nusivaipė, bet kai jis ištiesė treniruočių kalaviją rankena į priekį,

sudvejojo.

– Sunkus, – leptelėjo pakilojusi ginklą.

– Tikras kalavijas sveria dar daugiau.

Nesta žvilgtelėjo jam per petį, virš kurio kyšojo kalavijo rankena.

– Tikrai?

– Taip. – Jis linktelėjo į jos delnus. – Suimk rankeną abiem rankom. Nespausk

taip stipriai.

Emerė užsikosėjo, o Nestai virptelėjo lūpos, bet ji susilaikė, susitvardė. Net

Kasianui teko sutramdyti juoką, jis atsikrenkštė.

Bet Nesta padarė, kaip jis sakė.

– Kojas statyk taip, kaip mokiau, – paliepė ilyras, puikiai žinodamas, kad

juodu stebi visos akys. Iš to, kaip Nesta surimtėjo, suprato, jog ji taip pat tai

jaučia. Kad ši akimirka kunigėms stebint kaži kuo svarbi.

Esminė.
 Nesta pažiūrėjo Kasianui į akis. O pakėlus kalaviją priešais save iš galvos

išgaravo visos mintys apie seksą, apie tai, kaip buvo malonu.

Pasijuto, lyg pagaliau būtų įkišusi raktą į spyną.

Kalavijas buvo medinis, bet ir ne medinis. Tai buvo treniruotė, bet ir ne

treniruotė.

Kasianas jai parodė aštuonis skirtingus kirčius ir blokus. Kiekvienas veiksmas

buvo savarankiškas, paaiškino jis, ir kaip smūgius juos galima derinti. Buvo
sunkiausia prisiminti vesti judesį kalavijo rankena – naudoti visą kūną, ne tik

rankas.

– Pirmas blokas, – paliepė jis, ir Nesta pakėlė kalaviją statmenai savo kūnui,

pasiruošusi apsiginti nuo nematomo priešo. – Trečias kirtis. – Ji pasuko ašmenis,

priminė sau vesti ta kvaila rankena ir kirto kampu žemyn. – Pirmas dūris. – Vėl

pasisuko ir šastelėjo į priekį, suvarė kalaviją per įsivaizduojamo priešo krūtinės

šarvus.

Visos kunigės sustojo pasižiūrėti.

– Trečias blokas, – paliepė Kasianas. Nesta perėmė kalaviją į vieną ranką,

kairę pakėlė prie krūtinės, kaip jis rodė. Paaiškino, kad tai bus jos skydo ranka, ir,

norint išgyventi, svarbu išmokti laikyti ją prie kūno. – Antras kirtis. – Ji mostelėjo

kalaviju tiesiai į viršų, perrėžė priešą nuo kirkšnies iki krūtinės ląstos. – Antras

blokas. – Pasisuko ant vienos kojos, atitraukė kalaviją nuo priešo krūtinės dar

vienam nematomam smūgiui atremti.

Jos judesiai nė iš tolo nepriminė grakščių ir galingų jo veiksmų. Buvo

nenatūralūs, prieš kiekvieną žingsnį reikėdavo sekundėlę pagalvoti, bet tarė sau,

kad norint viską prisiminti reikės daugiau nei pusvalandžio pamokos. Kasianas ir

pats neretai jai tai kartojo.

– Gerai. – Jis sunėrė rankas. – Antras blokas, trečias kirtis, antras dūris.

Ji viską padarė. Judėjo greičiau, tvirčiau. Pagaliau suderino kvėpavimą su

smūgiais.

– Gerai, Nesta. Dar kartą.

Ji regėjo purviną mūšio lauką, girdėjo ir draugų, ir priešų riksmus. Kiekvienas

judesys buvo kova dėl išgyvenimo, dėl pergalės.

– Dar kartą.

Regėjo Hiberno karalių, Katilą, varnus. Regėjo kelpį ir Tomą, visus žmones,

kurie šaipėsi iš Arčeronų skurdo ir nevilties, draugus, kurie šypsodamiesi juos

apleido.
 Tarsi iš tolo jautė maudžiant rankas, skausmas pritarė jos kraujyje vis garsiau

traukiamai dainai.

Buvo gera. Labai, labai gera.

Kasianas išvardijo kitą derinį, ir ji pakluso, leidosi užvaldoma judesių.

Į paviršių iškilo visi nekenčiami priešai, visos akimirkos, kai prieš juos jautėsi

bejėgė. O su kiekvienu kalavijo krustelėjimu, su kiekvienu kvėptelėjimu galvoje

vis stiprėjo mintis. Ji aidėjo su kiekvienu įkvėpimu, su kiekvienu dūriu ir bloku.

Daugiau niekada.

Daugiau niekada nebus silpna.

Daugiau niekada nebus kito malonėje.

Daugiau niekada nepasiduos.

Niekada, niekada, niekada.

Kasianas nutilo, pasaulis tarsi sustojo, tebuvo jis, jo nuožmi šypsena, lyg

girdėtų jos kraujyje riaumojančią dainą, lyg tik jis suprastų, kad kalavijas yra

įrankis, padedantis sutelkti joje liepsnojančią ugnį.

Kitos moterys žiūrėjo nuščiuvusios. Oras kone raibuliavo nuo jų sutrikusių ir

priblokštų žvilgsnių.

Nesta lėtai atplėšė akis nuo Kasiano ir pažvelgė į Emerę su Gvine, jau

einančias per ringą. Kai jos priėjo, Kasianas jau laikė paruošęs medinius

kalavijus.

Jos žiūrėjo be baimės. Tarsi ir pačios matytų, ką matė Kasianas. Tarsi ir jos

girdėtų žodžius, skambančius Nestos galvoje.

Daugiau niekada.
 39 skyrius

Jos gyslose siaučianti liepsna neužgeso.

Dėl jos, dėl tos nerimastingos energijos tą popietę Nesta vos sugebėjo atlikti

savo darbą bibliotekoje. Kai pagaliau išmušė šešias, ji palinkėjo Klotai gero

vakaro ir patraukė tiesiai į laiptinę.

Žemyn ir žemyn, ratu, ratu ir ratu.

Laiptelis po laiptelio.

Ji nesustojo. Negalėjo sustoti.

Lyg būtų išsivadavusi iš narvo, kuriame nė pati nesuprato kalėjusi.

Su kiekvienu žingsniu žemyn ausyse skambėjo tie patys žodžiai. Daugiau

niekada .

Iš kelpio gniaužtų išsivadavo per aklą sėkmę. Bet ji buvo persigandusi. Tokia

pat persigandusi kaip tada, kai ją įmurkdė į Katilo gelmes, tokia pat persigandusi

kaip su Tomu. Tomui bent jau pasipriešino. O su kelpiu beveik ir nesigrūmė, kol

jos nepasigailėjo Kaukė.

Ji tapo labai baili. Nuolanki ir baikšti. Nepriimtina. Nepriimtina, kad ji leido

sau nuleisti rankas, susigūžti ir užsidaryti viduje.

Žemyn ir žemyn, ratu, ratu ir ratu.

Laiptelis po laiptelio.

Daugiau niekada. Niekada, niekada.

Pasiekusi šeši tūkstantąjį laiptelį ėmė lipti atgal.

 Kitą dieną atslinko rudeniniai lietūs. Kasianas beveik tikėjosi, kad kunigės

neateis į treniruotę, bet kai jis įžengė į ringą, jos jau laukė šaltyje ir drėgmėje. Nė

viena nesivargino kerais apsisaugoti nuo lietaus.

Tarsi norėtų sunkumų, papildomo vargo.

Grupelės vidury stovėjo Nesta, jau pasiruošusi darbui.

Kasianui užkaito kraujas pamačius jos nuožmią išraišką, norą daugiau

išmokti, sunkiau dirbti, nesuvaldė augančio geismo.

 Vakar pas ją nėjo, užuot rizikavęs pasiduoti vilionei, nusprendė nakvoti name

prie upės. Štai koks geras buvo seksas, – o Kasianas žinojo, kad jei nepastatys

kokios nors sienos, visiškai jam pasiduos. Visiškai pasiduos jai.

Nesta, Emerė ir Gvinė stovėjo kartu... o grupelėje buvo dar trys naujos

kunigės.

– Damos, – pasisveikino jis, žiūrėdamas į vienuolika permirkusių moterų,

laukiančių it mūšiui pasiruošę kariai. Rozlina nusiėmė gobtuvą, parodė savo

ryškiai raudonus plaukus ir blyškią odą, smulkius bruožus. Jos akys buvo

karamelės spalvos, o jei ir būgštavo pagaliau parodžiusi savo veidą, to neparodė.

Kasianas nužvelgė kitas kuniges ir... pamatė šį tą naujo. Gvinė dėvėjo ilyriškus

odos šarvus. Sprendžiant iš kvapo – senaisiais Nestos.

Kasianas žiūrėjo į jas, pasiruošusias ir nekantraujančias.

– Man regis, mums reikės dar vieno mokytojo.

 Kitą rytą moterys naujoko iš pradžių kiek privengė, bet pamačiusios, koks

Azrielis tylenis ir kaip laikosi nuošaly, greitai prie jo priprato. Azas mielai sutiko

padėti treniruoti prieš traukdamas sekti Brialinos.

Kasianas toliau varinėjo Nestą, Emerę ir Gvinę. Lietūs nesiliovė, todėl visi

buvo permirkę, bet ziniai pratimai saugojo nuo šalčio.

– Tai taip išties galima paguldyti vyrą vienu judesiu? – Gvinė paklausė

Kasiano, jam atsistojus priešais Nestą. Jie padarė pertrauką nuo kalavijų
norėdami pratampyti rankas, bet užuot sėdėjus ir stingdžius raumenis, Kasianas

joms parodė kelis būdus, kaip greitai išsivaduoti.

Gvinė šiandien buvo išsiblaškiusi – viena akimi stebėjo kitą ringo pusę.

Kasianas spėjo, kad stebi jo brolį, kuris atvykęs sveikindamasis santūriai jai

šyptelėjo. Gvinė į šypseną neatsakė. Kasianas mintyse išvadino save kvailiu.

Reikėjo jos paklausti, ar neprieštaraus, kad Azrielis čia ateitų. Galbūt prieš

įtraukiant kitą vyrą reikėjo atsiklausti visų kunigių, ypač Gvinės, kurią Azrielis tą

dieną rado Sangravoje.

Visą pamoką ji netarė nė žodžio. Tik kartkartėmis vis žvilgčiojo į Azą, kuris

pareigingai stebėjo savo mokines. Kasianui nesisekė perskaityti jos išraiškos.

Jis prisivertė grįžti į dabartį.

– Jei gerai pataikysite, šis veiksmas bet ką paliks be sąmonės. – Suėmęs

Nestos ranką uždėjo sau ant kaklo. Jos pirštai jo delne buvo mažyčiai ir šalti it

ledas. Kas pasakys, ar prieš juos perkeldamas neperbraukė nykščiu jai per riešą? –

Reikia taikytis į šitą tašką. Užvažiuokite gana stipriai, ir priešas susmuks it

pakirstas.

Nesta suspaudė pirštais, o Kasianas suėmė jos ranką. Bet ji vyptelėjo, it

žinodama, kad jį pričiupo. Kasianas spustelėjo jos šąlančius pirštus.

– Žinau, kad taikeisi.

– Ar aš galėčiau? – ramiai atsakė Nesta, bet jos akys smagiai žibėjo.

Kasianas mirktelėjo, ir ji patraukė rankas jam nuo kaklo.

– Gerai, – tarė jis. – Grįžkim prie kalavijų. Kas nori vėl man parodyti aštuonis

taškus?
 Net persirengusios Nesta su Gvine dar valandą po pamokos buvo sustirusios į

kaulą. Įsitaisiusi jaukiame kampelyje, retai lankomoje bibliotekos vietoje, Nesta

gurkšnojo pipirmėčių arbatą, leido jos šilumai gertis į kūną, skaitydama Gvinės

perrašytą skyrių. Prieš išsiskirstant davė kitą kopiją Emerei – ilyrė pažadėjo, kad

šiąnakt išbandys aprašytą metodą, ir rytoj palygins potyrius.

– Taip paprasta? – paklausė Nesta, padėjusi popierius ant nutrintos sofos

pagalvėlės.
 Gvinė, įsitaisiusi kitame sofos gale, ištiesė kojas link ugnies, sušnarėjo jos

mantija.

– Tikrai atrodo paprasta, bet, sprendžiant iš visko, ką skaičiau, taip nėra.

– Čia tiesiog parašyta atsisėsti taip, kad būtų patogu ir niekas netrukdytų,

užsimerkti, giliai kvėpuoti ir leisti mintims klaidžioti.

– Sakau tau: valkirijoms reikėjo daug mėnesių išmokti vien pagrindų, o

norint įvaldyti šitą techniką reikėjo atlikti pratimus daug kartų per dieną. Bet

pabandykime. Skyriaus gale parašyta, kad pirmą kartą gali apimti snaudulys, –

gal net užmigsime, – bet priešintis snūdui mokysimės vėliau.

– Po šiandienos treniruotės man visai nepakenktų nusnausti, – sumurmėjo

Nesta, o Gvinė pritariamai sukikeno. Nesta padėjo arbatą ant žemo staliuko

priešais sofą. – Gerai. Pabandykime.

– Įsiminiau žingsnius, tai aš vesiu, – pasiūlė Gvinė.

Nesta šnirpštelėjo.

– Aišku, kad įsiminei.

Gvinė žaismingai pliaukštelėjo jai per petį.

– Žinai, mano darbas to mokytis.

– Būtum įsiminus bet kuriuo atveju.

– Tiesa. – Gvinė nusijuokė, išgėrė arbatą ir atsisėdo tiesiau. – Atsisėsk

patogiai, kad būtum budri, bet atsipalaidavusi.

– Nė nesuprantu, ką tai reiškia.

Gvinė parodė, pasislinko, kol nugara atsirėmė į sofos atlošą, kojas nuleido ant

grindų, rankas pasidėjo ant kelių. Nesta nukopijavo jos pozą. Gvinė apžiūrėjusi

linktelėjo.

– Dabar giliai kvėpuok, tris kartus įkvėpk pro nosį skaičiuodama iki šešių,

iškvėpk pro burną taip pat iki šešių. Po trečio iškvėpimo užsimerk ir kvėpuok

toliau.

Nesta pakluso. Buvo nelengva taip lėtai kvėpuoti, reikėjo labiau susikaupti,
nei tikėjosi. Kvėpavimas šniokštė jai ausyse; kiekvienas įkvėpimas, rodos, skyrėsi

nuo Gvinės. Jau įkvėpė du kartus ar tris? Ar keturis?

– Jaučiu, kad per daug apie tai galvoji, – sukuždėjo Gvinė. – Užsimerk ir

kvėpuok toliau. Penkis kartus.

Nesta taip ir padarė. Tikėjosi, kad užsimerkus niekas neblaškys dėmesio,

todėl bus lengviau sekti įkvėpimus.

Nebuvo. Jos mintys kažkodėl norėjo klaidžioti. Ji liepė sau sutelkti dėmesį į

skaičiavimą, sekti, kaip greitai įkvepia ir iškvepia, kiek kartų jau tai atliko, bet

galvoje sukosi mintys apie sofos pagalvėles, apie auštančią arbatą, apie dar

drėgnus plaukus...

Kiek jau kartų įkvėpė?

– Kraustausi iš proto, – sumurmėjo Nesta.

Gvinė ją nutildė.

– Dabar išlygink kvėpavimą, susitelk į aplinkinius garsus. Išgirsk juos, o

paskui leisk nutolti.

Nesta taip ir padarė. Kairėje girdėjo šiūruojančius žingsnius, šnarančias

mantijas. Kas ėjo tarp spintų? Kokios knygos...

Susikaupk. Leisk garsams nutilti. Kažkas ėjo netoliese. Ji išgirdo ir įkvėpusi

leido minčiai nutolti. Dešinėje lygiai kvėpavo Gvinė.

Jai tikriausiai puikiai sekėsi. Tiesą sakant, šiai kunigei viskas sekėsi. Bet jos tai

neerzino. Kaži kodėl Nesta norėjo girtis savo drauge visiems, kas tik klausysis.

Savo drauge. Štai kuo tapo Gvinė. Tai buvo...

Susikaupk. Atsikratyk minčių. Nesta įsiklausė Gvinės kvėpavimo, nuginė tą

mintį ir perėjo prie kito garso. Paskui dar kito.

– Dabar įsiklausyk savo kūno, – tyliai tarė Gvinė. – Pradėk nuo galvos, lėtai

leiskis iki kojų pirštų, stebėk, kaip jautiesi. Jei ką nors maudžia...

– Po pamokos su kalavijais viską maudžia, – sušnypštė Nesta.

Gvinė vėl nurijo juoką.

 – Aš rimtai. Atkreipk dėmesį, ar ką nors maudžia, ar kur nors malonu... –

Sušnarėjo popieriai. – Ak, dar parašyta, kad baigusi turėtum įvertinti, kaip

jautiesi pati. Neužsigalvok apie tai, tik įvertink.

Paskutinis nurodymas Nestai ne itin patiko, bet pakluso. Maudė visą kūną –

nuo sustingusio sprando iki perštinčios kairės pėdos. Nė pati nežinojo, iš kiek

mažų dalelių yra sudaryta, ir visos dabar nenutildamos kaukė apie savo skausmą

ir būklę. Kiek triukšmo tai kūrė jos galvoje. Bet vieną po kito įvertino visas tas

dalis. Ir nuo jų atsiribojo.

Bet įvertinti savo jausmus... Kaip ji jautėsi? Šią akimirką buvo pavargusi, bet...

patenkinta, kad yra čia, su Gvine. Juokėsi. Darė šitą pratimą. O nusileidus giliau...

– Dabar imsimės sąmoningo kvėpavimo. Įkvėpk pro nosį, iškvėpk pro burną.

Taip dešimt kartų, paskui iš naujo. Jei į galvą šaus kokia mintis, ją įvertink, o

paskui atsiribok. Sakyk sau: Aš uola, į kurią dūžta bangos. Tavo mintys yra bangos.

Leisk joms sudužti į tave.

Skamba paprastai.

Kurgi ne. Pirmus kelis kartus suskaičiavus dešimt įkvėpimų Nestos

nekamavo jokios mintys. Bet pradėjus naują seriją...

Ką pamanytų Eleina, pamačiusi Nestą čia, su nauja drauge? Ta mintis

atsirado iš niekur nieko. Lyg atvėrus protą ji būtų tuoj pat atlėkusi. Ar Eleina būtų

patenkinta, ar manytų, kad reikia įspėti Gvinę apie tikrąją Nestą?

Įkvėpė penktą kartą. Ne, šeštą. Pala, gal tik trečią?

– Jei pametei skaičių, skaičiuok iš naujo, – tarė Gvinė, lyg išgirdusi sutrikus

lygų Nestos kvėpavimą.

Ji taip ir padarė, sutelkė mintis į kvėpavimą, ne į Eleiną. Įvertinau tą mintį apie

savo seserį, o dabar nuo jos atsiriboju.

Įkvėpus septintą kartą sesuo vėl sugrįžo. Bet kažkodėl tu galvoji tik apie tai, ką

mano trauma padarė tau.

Ar Eleina buvo teisi? Feirė prisipažino, kad ir pati taip nusikalto, bet Feirė taip
Eleinos nepažinojo kaip Nesta. Bent jau taip buvo anksčiau. Prieš Eleinai

pasirenkant Feirę.

Prieš Amrenai pasirenkant Feirę.

Prieš...

Įvertinu šias mintis ir nuo jų atsiriboju.

Nesta įkvėpė aštuntą kartą. Galvoju apie kvėpavimą. Šitos mintys egzistuoja, o aš

praleidžiu jas pro šalį.

Įkvėpė dar kartą. Prisivertė galvoti tik apie kvėpavimą.

– Kai baigsi kitą dešimties seriją, – tarė Gvinė šalia, bet kartu ir kažkur toli, –

baik skaičiuoti įkvėpimus ir leisk mintims klaidžioti, kur panorės. Šiek tiek

palauksime, tada baigsime. Tikslas tai daryti vis ilgiau ir ilgiau.

Nesta taip ir darė, suskaičiavo likusius dešimt įkvėpimų. Akimirka, kai sustos,

artinosi it atplūstanti banga. Suskaičiavo dešimtą iškvėpimą.

Na, mintys, darykit, ką norite. Keliaukite į tas tamsias, baisias vietas.

Bet jos to nepadarė. Pasiliko čia ir dabar. Neklaidžiojo. Tiesiog... liko vietoje.

Patenkintos. Ilsėjosi. It katė, susirietusi jai po kojų.

Ramybė.

Praėjus vos kelioms akimirkoms, Gvinė sukuždėjo:

– Pradėk grįžti į savo kūną. Vėl išgirsk aplinkinius garsus. Pajusk rankų, kojų

pirštus.

Keista – kaip keista pajusti kūną staiga... nurimus. Nutolus. Lyg išties būtų

sugebėjusi atsitraukti. Atsiriboti. O jos mintys...

– Atsimerk, – sukuždėjo Gvinė.

Nesta atsimerkė. Ir pirmą kartą gyvenime pasijuto visiškai rami savo kailyje.
 40 skyrius

Dvi dienas lijo, su lietumi krito ir temperatūra. Velarėje mėtėsi nukritę

lapai, Sidra virto sidabrine gyvate, kuri kartais pasislėpdavo užslinkusiose

miglose. Kunigės rinkosi kiekvieną dieną, be išimčių.

Bet tik Nesta stovėjo jam prie šono, kai pasibeldė į nedidelės kalvės duris

vakariniame Velarės priemiestyje.

Iš pilko akmens pastatyta ir šiaudiniu stogu dengta parduotuvė nepasikeitė

per penkis amžius, kiek jis pas juos lankėsi, – čia pirkdavo visus neilyriškus savo

ginklus. Būtų nusivedęs ją pas ilyrų kalvį, bet dauguma jų buvo atsilikę,

prietaringi vyrai, kurie nenorėjo, kad moterys išvis artintųsi prie jų parduotuvių.

Duris atidaręs rausvaodis Didžiųjų Fėjų vyras buvo nagingas ir malonus, tik gal

kiek šiurkštokas.

– Generole, – pasisveikino kalvis, šluostydamasis paišinas rankas į suodiną

odinę prijuostę. Atidarė duris plačiau, juos pasitiko plūstelėjęs karšto oro gūsis,

malonus žvarbiame lietuje. Tamsios kalvio akys nužvelgė Nestą, pastebėjo jos

permirkusius plaukus ir odos šarvus, ramų, bet atidų žvilgsnį, nepaisant bjauraus

oro.

Ji taip žiūrėjo, buvo susikaupusi visą ryto treniruotę. Ir kai Kasianas pakvietė

su juo čia apsilankyti per pietus. Pakvietė visas moteris, bet Emerei reikėjo grįžti į

Užuovėją, o kunigės nenorėjo leistis nuo kalno. Taigi tik Nesta nuvyko su juo į

kaimelį, kurio rytinėje pusėje driekėsi miestas, o vakaruose plytėjo iki jūros
išsitęsusios lygumos.

– Kuo galiu jums padėti?

Kasianas stumtelėjo Nestą uždėjęs ranką virš klubų ir išsišiepė kalviui.

– Noriu, kad ledi Nesta sužinotų, kaip gaminami kalavijai. Prieš paimdama

tikrą.

Kalvis dar kartą ją nudelbė.

– Bijau, kad man nereikia padėjėjos.

– Tik trumpos demonstracijos. – Kasianas nesiliaudamas šypsotis dirstelėjo į

Nestą, kuri per plačius kalvio pečius spoksojo į dirbtuves. Kalvis baisiai susiraukė,

todėl Kasianas pridūrė: – Norėjau, kad ji sužinotų, kiek tam reikia darbo ir

įgūdžių. Parodyti jai, kad kalavijas nėra tik žudymo įnagis, bet ir meno kūrinys. –

Pagyros visada patepdavo ratus. To jį išmokė Risas.

Nesta pasižiūrėjo į kalvį, akimirką jie spoksojo vienas į kitą. Paskui Nesta

tarė:

– Kad ir ką galėtumėte man parodyti, kad ir kiek galėtumėte skirti savo laiko,

būčiau labai dėkinga.

Kasianas stengėsi neparodyti, kaip jį nustebino mandagūs Nestos žodžiai. Ir

nuolankumo užuomina.

Rodos, tai padėjo, nes kalvis mostelėjo jiems užeiti.

Nesta klausėsi, kol tamsiaplaukis vyras pasakojo apie visus etapus kalant

kalaviją – nuo rūdos kokybės iki ašmenų tikrinimo. Kasianas laikėsi šalia, pats jo

klausinėjo, nes Nesta mažai tekalbėjo. Vieną iš retų kartų, kai prabilo, paprašė

pasitraukti nuo liepsnojančio žaizdro į vėsesnę, tylesnę pačių dirbtuvių patalpą.

Bet kai kalvis baigė pasakoti apie tai, kaip kuriami puošnesni kalavijai, Nesta

paklausė:

– Gal galėčiau pabandyti? – Kalviui sudvejojus, ji žengė arčiau,

nenuleisdama akių nuo tarpdurio, už kurio šniokštė žaizdras. – Nukalti geležtę.

Jei turite atliekamų. – Ji dirstelėjo į Kasianą. – Savaime suprantama, jums bus

atlyginta.

Kasianas linktelėjo.

– Sumokėsime už dirbinius, jei sugadinsime.

Kalvis vėl nužvelgė Nestą, lyg tikrindamas jos rūdos kokybę, tada linktelėjo.

– Turiu kelis, su kuriais galėtumėt išbandyti ranką.

Vėl nusivedė juos į karštį, liepsnas ir šviesą. Kasianas galėjo prisiekti, kad

Nesta ėmė kvėpuoti lygiu, valdomu ritmu. Bet ji nenuleido akių nuo kalvio, kai

šis atnešė pusiau nukaltą kalaviją ir paguldė ant priekalo. Gražų, bet paprastą.

Eilinis, niekuo neišsiskiriantis kalavijas, paaiškino kalvis. Greitai parodęs

nepriekaištingus įgūdžius, padavė kūjį jai.

– Atsistok štai taip, – tarė jis, o Nesta sekė jo nurodymus, kol pakėlė kūjį virš

peties ir smogė žemyn.

Suskambėjo plienas, kalavijas sutarškėjo. Negrabiai vos pataikė į taikinį.

Nesta sugriežė dantimis.

– Ne taip lengva, kaip atrodo.

Kalvis parodė į kalaviją.

– Bandyk dar sykį. Šiek tiek užtrunka priprasti. – Kasianas dar niekada

negirdėjo jo kalbant taip... švelniai. Paprastai jie kalbėdavosi trumpai, iškart

eidavo prie reikalo, praleisdavo mandagybes ar asmeninius tauškalus.

Nesta vėl smogė per kalaviją. Šį kartą pataikė geriau, bet vis tiek apgailėtinai.

Žaizdre už jų suspragsėjo anglys, Nesta krūptelėjo. Kasianui nespėjus paklausti

kodėl, ji vėl sukando dantis ir trečią sykį kirto per kalaviją. Ketvirtą. Penktą.

Kai kalvis atnešė durklą, ji jau buvo įvaldžiusi techniką. Net šiek tiek

šypsojosi.

– Su durklu reikia elgtis kiek kitaip, – paaiškino kalvis ir vėl parodė. Kiek daug

triūso, įgūdžių, atsidavimo, ir tik dėl paprastos geležtės. Kasianas papurtė galvą.

Kada jis liovėsi vertinti meistriškumą ir darbą, kurio reikėjo jo ginklams?

Kalant durklus Nestai kaktą išmušė prakaitas, dabar stovėjo ir smūgiavo

tvirčiau. Kasianui krūtinę persmelkė pasididžiavimas. Ji buvo ta pati moteris,

kurią sukūrė per karą su Hibernu. Bet kitokia – labiau susitelkusi. Stipresnė.

Kasianas klausėsi tik puse ausies, kai kalvis atnešė dvirankį kalaviją.

Bet tuoj pat įsispoksojo, kai Nesta užtikrintai pradėjo jį kalti – kūjis smūgiavo

skambiai ir taikliai.

Krito smūgis po smūgio, o Kasianas galėjo prisiekti, kad pasaulis užgniaužė

kvapą stebėdamas ją darbuojantis taip pat įnirtingai, kaip ir treniravosi.

Kalvis jai nusišypsojo. Kasianas pirmą kartą matė jį tai darant.

Nesta aukštai kėlė ranką suspaudusi kūjį pirštais. Priminė šokį, kiekvienas jos

judesys buvo priderintas prie žvangančio kūjo smūgio į geležtę aido. Ji kalė

kalaviją pagal vienai girdimą muziką.

Kasianas stebėjo ją dirbant, šiaudinį stogą šnarinantys vėjas ir lietus atsakė

savo ritmu, o ilyras ėmė svarstyti, kas baigus pakils iš karščio ir šešėlių.
 Mokytis kalavijo meno buvo nelengva, – reikėjo daug kartoti, lavinti

re leksus ir uoliai dirbti, bet Nesta, Emerė ir Gvinė nenuleido rankų.

Ne, suprato Kasianas, stebėdamas jas padėjus kalavijus po lediniu lietumi,

kuris pylė ir kitą dieną. Jos ne šiaip nenuleido rankų – treniravosi su naujai atrastu

susidomėjimu. Nesta labiausiai iš visų, dabar ji padėjo savo kalaviją ir pasiėmė

drobės juostą. Lankstydama sprandą ėmė vyniotis rankas.

Po vakarykštės ginklakalybos pamokos jiedu nesikalbėjo, bet grįžus į Vėjo

namą Nesta jam padėkojo. Vėl buvo susikaupusi, žvelgė į tolį – lyg susitelkusi į

kažkokį nematomą taikinį. Tad vakare Kasianas pas ją neapsilankė, nors klykė

visas kūnas. Bet duos jai laiko. Tegul pati pasikviečia, kai bus pasiruošusi. Jei dar

jo norės.

Kasianas užgniaužė tą mintį. Leido lediniam lietui atšaldyti jo troškimą, jo

siaubą.

Nesta tylėdama priėjo prie smūgių stulpo, antklodėmis storai apvynioto

medžio kamieno. Priėjo kaip prie priešininko.

Atsistojusi priešais klausiamai dirstelėjo per petį į Kasianą.

Jis linktelėjo.

– Jei nori skirti paskutines penkiolika minučių laisvai treniruotei, prašom.

Jai to ir tereikėjo, o Kasianas per daug džiaugėsi žiūrėdamas, kaip užėmė

kovinę poziciją ir pradėjo smūgiuoti, kad dar ką sakytų.

 Pirmasis krumplių smūgis į paminkštintą medį skaudėjo. Bet Nesta trenkė į

tą vietą, kur ir reikėjo, nykštys liko ten, kur jį ir išmokė būti, o kai atitraukė ranką,

skausmas virto daina. Smogė dar kartą, išmušė iš medžio smagų bumpt.

Gera – buvo gera . Išsilieti, sutelkti viską į smūgius.

Jos kvėpavimas buvo aštrus it durklas, smogė kairį kablį, paskui du greitus

smūgius dešine.

Nejautė lietaus, nejautė šalčio.

 Kiekvienas smūgis išliejo jos baimę, jos įsiūtį, jos neapykantą iš kūno į medį.

Tris dienas jos kraujyje virė ugnis. Tris dienas sapnavo kalavijus, laiptus ir

kovą. Neįstengė susilaikyti. Krisdavo į lovą tokia išvargusi, kad nespėdavo nė

paskaityti, tuoj pat užmigdavo. Tikrai nesimylėjo su Kasianu. Nė aistringai

nesižvalgė per vakarienės stalą.

Padėjo ir tai, kad šalia buvo Azrielis. Jis treniravo naujokes, tyliai ir švelniai,

bet griežtai, ir Nesta galėjo prisiekti, kad dvi kunigės – Rozlina ir Ilana –

atsidusdavo kaskart jam praėjus.

Bjaurioje širdies kertelėje ji džiaugėsi, kad kunigės nedūsauja dėl Kasiano.

Smūgiu išliejo ir tą mintį. Tą apgailėtiną, savanaudišką mintį.

Apgailėtiną, savanaudišką, tūžmingą, kaip ir ji pati.

Vienas du, du vienas vienas – smūgiavo ir smūgiavo, puolė medį visa esybe.
 – Katile, apsaugok, – tarė vyriškas balsas šalia Kasiano, atsisukęs arkoje prie

treniruočių ringo pamatė Liusieną. Kitos kunigės ir Azrielis jau išsiskirstė prieš

dešimt minučių. Nesta nė nepastebėjo. – Feirė sakė, kad ji treniruojasi, bet nė

neįsivaizdavau, kad ji... na, treniruojasi.

Kasianas sveikindamasis linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo Nestos, kuri vis

smūgiavo į apmuštą kamieną jau dvidešimt penkias minutes be pertraukos.

Kasianas puikiai žinojo tą erdvę, į kurią ji persikėlė, – kur mintys ir kūnas susiliejo
į viena, kur pasaulis atsitraukė. Stengsi išlieti kažką iš sielos gelmių.

– Ką, manei, kad ji lakuojasi nagus?

Mechaninė Liusieno akis sudūzgė. Įsitempė pamatę įspūdingą kairį Nestos

kablį mediniam buomui. Tas sutirtėjo nuo smūgio.

– Svarstau, ar nėra dalykų, kurių nereikėtų pažadinti, – sumurmėjo jis.

Kasianas dėbtelėjo į jį.

– Nekišk nosies ne į savo reikalus, ugnies valdove.

Liusienas toliau stebėjo Nestą smūgiuojant, auksinė jo oda kiek pablyško.

– Ko tu čia? – paklausė Kasianas, nesugebėjęs nulaikyti kandžios gaidelės. –

Kur Eleina?

– Ne visada mieste lankausi dėl savo poros. – Paskutinius du žodžiai ištarė

itin nejaukiai. – O čia atvykau, nes pasiūlė Feirė. Turiu kelias laisvas valandas

prieš susitikdamas su ja ir Risu. Ji manė, kad man būtų įdomu pamatyti Nestą

dirbant.

– Ji ne kokia karnavalo artistė, – sukandęs dantis iškošė Kasianas.

– Ne pramogai. – Raudoni Liusieno plaukai blizgėjo net blausią, lietingą

dieną. – Man regis, Feirė norėjo, kad jos pažangą įvertintų kas nors, kas kurį laiką

jos nematė.

– Ir? – išspjovė Kasianas.

Liusienas perliejo jį naikinamu žvilgsniu.

– Žinai, nesu tavo priešas. Gali liautis vaidinęs agresyvų galvažudį.

Kasianas išsišiepė, bet šypsena nepasiekė akių.

– Kas sako, kad tik vaidinu?

Liusienas giliai atsiduso.

– Na, kaip nori.

Nesta atliko dar vieną derinį. Kasianas žinojo, kad ruošiasi lemiamam

smūgiui. Po dviejų trumpų smūgių kaire sekė dešinys kablys – taip kirto į medį,
kad tas net įskilo.

Kai ji baigė, liko stovėti įrėmusi kumštį į buomą.

Šnopuojant žvarbiame lietuje jos iškvepiamas oras garais kilo į viršų.

Nesta lėtai atsitiesė, nuleido kumštį, atsisuko garui veržiantis pro lūpas.

Kasianas pastebėjo jos akyse blykstelėjusį sidabrinės liepsnos liežuvį, bet šis tuoj

pat prapuolė. Liusienas nuščiuvo.

Nesta nuėjo prie vyrų. Artindamasi prie durų sugavo Liusieno žvilgsnį,

netarusi nė žodžio įėjo į namą. Lyg iš galvos būtų išgaravę visi žodžiai.

Tik nutilus jos žingsniams Liusienas tarė:

– Motina, apsaugok jus.

Kasianas jau ėjo prie medinio buomo.

Jo vidury pamatė nedidelį smūgio skritulį, prakirtusį paminkštinimą,

siekiantį iki pat medžio. Jis švytėjo. Kasianas pakėlė prie kraterio virpančius

pirštus.

Įdagas dar žėrėjo kaip žarija.

Visas medinis buomas ruseno iš vidaus. Kasianas pridėjo delną. Medis buvo

šaltas it ledas.

Buomas pažiro į krūvą pelenų.

Kasianas spoksojo apstulbęs, rūkstančiam medžiui šnypščiant lietuje.

Liusienas priėjęs atsistojo šalia. Tik dar kartą pakartojo rimtu balsu:

– Motina, apsaugok mus visus.

 41 skyrius

Kitą popietę į Išskaptuotą miestą skraidančiu arkliu atvyko Helionas,

Dienos Dvaro Didysis Valdovas.

Risas Kasianui sakė, kad Helionas norėjo į tamsų miestą įvažiuoti auksiniu

vežimu, tempiamu keturių baltų it sniegas žirgų su auksinės ugnies karčiais, bet

Risas uždraudė vežimus ir žirgus – Helionui pranešė, kad gali arba atsivėtyti,

arba išvis neatvykti.

Taigi, atskrido pegasu. Helionas įsivaizdavo, kad tai kompromisas.

Kasianas girdėjo gandus apie retus Heliono pegasus. Sklandė legendos, kad

šio vertingasis žirgas skraidė taip aukštai, jog saulė nusvilino jį juodai, bet dabar

regėdamas gyvūną... na, galbūt Kasianas būtų pavydėjęs, jei pats neturėtų

sparnų.

Sparnuoti žirgai buvo reti – tokie reti, kad buvo sakoma, jog septynios

Heliono skraidančių žirgų poros buvo paskutinės pasaulyje. Anot legendų, prieš

rašytinę istoriją jų buvo kur kas daugiau ir dauguma jų tiesiog pradingo, lyg

praryti paties dangaus. Per pastaruosius tūkstančius metų jų skaičius dar mažėjo,

ir niekas negalėjo paaiškinti kodėl.

Amaranta irgi prisidėjo – ji ne tik sudegino galybę Heliono bibliotekų, bet ir

paskerdė tris tuzinus jo pegasų. Septynios likusios poros išgyveno tik todėl, kad

juos paleido Amarantos pakalikams nespėjus pasiekti gardų aukščiausiame

Heliono rūmų bokšte.

 Mylimiausia Heliono pora – juodas eržilas Mealanas ir jo kumelė –

palikuonių neatsivedė jau tris šimtus metų, o paskutinis kumeliukas neišaugo iš

žindymo, mirė nuo ligos, kurios neįstengė išgydyti joks gydytojas.

Pasak legendos, pegasai buvo kilę iš tos salos, kurioje stovėjo kalėjimas, –

kadaise ganėsi pievose, kurios apgaubtos miglų seniai užėjo samanomis. Galbūt

tai buvo viena iš jų nuopuolio priežasčių: jų gimtinė pradingo, prapuolė ir tai, iš

ko jie kadaise ten sėmėsi jėgų.

Kasianas leido sau gėrėtis Mealanu, nusileidusiu ant juodų kiemo aikštės

akmenų priešais aukštus kalno vartus, – eržilo karčiai plevėsavo jo juodų it

rašalas sparnų vėjyje. Mažai kas fėjų karalystėse sugebėjo pelnyti Kasiano

nuostabą, bet tas didingas eržilas, išdidus, išpuikęs ir tik pusiau pažabotas,

išspaudė jam iš krūtinės nuostabos atodūsį.

– Nepakartojama, – sumurmėjo Risas, kuris žiūrėjo panašiai gėrėdamasis.

Feirė nušvito iš džiaugsmo, o Kasianas iš jos žvilgsnio suprato, kad žvėrį

nutapys – tikriausiai kartu su jo įspūdingu šeimininku. Azrielis taip pat

sumirksėjo iš nuostabos, kai eržilas prunkšdamas pakapstė kanopa grindinį, o

Helionas prieš nulipdamas patapšnojo per tvirtą, raumeningą pegaso sprandą.

– Smagu vėl matyti, – žengęs į priekį tarė Risas.

– Ne toks paradas, kokio norėjau, – tarė Helionas, paspaudęs Risui ranką, –

bet Mealanas moka pasirodyti. – Jis sušvilpė, ir pegasas, kad ir didžiulis, grakščiai

pasisuko, mostelėjo galingais sparnais ir stryktelėjo į dangų palaukti šeimininko

kur nors kitur.

Helionas išsišiepė Feirei, kuri išplėtusi akis stebėjo eržilą kylant į debesis. Jis

tarė:

– Jei nori, paimsiu tave pajodinėti.

Feirė nusišypsojo.

– Įprastai pasinaudočiau tavo pasiūlymu, bet bijau, kad negaliu rizikuoti.

Helionas išplėtė akis. Akimirką Risas su Feire tyliai pasitarė, paskui Risas
linktelėjo.

Kasiano galvoje nuskambėjo jo balsas: Pasakysime jam.

Kasianas išlaikė abejingą miną. Kam rizikuoti?

Risas rimtai paaiškino: Nes mums reikia jo bibliotekų. Rasti būdą, kaip išgelbėti

Feirę, nutylėjo jis. Didysis Valdovas tęsė: Ir todėl, kad judu su Azrieliu teisūs: tėra

laiko klausimas, kada pasimatys Feirės pilvas. Ji nusileido mano prašymui apsaugoti ją

skydu, bet pasiūlęs apžavais nuslėpti jos nėštumą galėsiu atsisveikinti su savo kiaušiais.

Risas susiraukė. Teks rizikuoti.

Kasianas linktelėjo: Aš su tavim, brolau.

Risas dėkingai pasižiūrėjo, tada, matyt, pakėlė jo porą saugantį skydą, nes

ore pasklido Feirės kvapas – nuostabus, žavingas kvapas. Helionas išplėtė akis, jo

žvilgsnis tuoj pat smigo į jos juosmenį, į ranką, besiilsinčią ant nedidelio

iškilimo. Nusijuokė.

– Tai štai kodėl norėjai sužinoti apie neįveikiamus skydus, Risandai. –

Helionas pasilenkė pabučiuoti Feirei į skruostą. – Sveikinu jus abu.

Feirė nušvito, bet Risas šypsojosi ne taip nuoširdžiai. Jei Helionas tai ir

pastebėjo, nieko nesakė. Dienos Didysis Valdovas pasižiūrėjo į Kasianą su

Azrieliu, paskui susiraukė.

– Kur mano žavingoji Morė?

Azas neramiai atsiduso:

– Išvykusi.

– Gaila. Ji daug mielesnė akiai už jus abu.

Kasianas pavartė akis.

Helionas vyptelėjo, nusibraukė nuo baltos mantijos menamą dulkelę, tada

atsisuko į Risą. Tamsiai ruda jo oda spindėjo aptempusi tvirtus nuogų šlaunų ir

blauzdų raumenis, auksiniai iki blauzdų aprišti sandalai buvo beprasmiški

snieguotose juos supančiose žemėse. Didysis Valdovas buvo neginkluotas –

vienintelis metalas ant jo kūno buvo auksinis vieną raumeningą žastą supantis
gyvatės pavidalo žiedas ir spygliuota auksinė karūna ant juodų iki pečių

krintančių plaukų. Bet kas iš pirmo žvilgsnio suprastų, kad Helionas yra Didysis

Valdovas, tačiau Kasianui visada patiko jo atsainus, nerūpestingas elgesys.

Helionas Riso paklausė:

– Nagi? Norėjai, kad paieškočiau kažkokių kerų? Ar tai tebuvo dingstis

atsitempti į savo nedorų malonumų rūmus po šiuo kalnu?

Risas atsiduso.

– Helionai, prašau, neversk manęs pasigailėti, kad tave pakviečiau.

To auksinės akys nušvito.

– Kur būtų įdomumas, jei taip nedaryčiau?

Feirė įsikibo jam į parankę.

– Pasiilgau tavęs, mano drauge.

Helionas patapšnojo jai per ranką.

– Jei kam nors prasitarsi, neigsiu tai iki mirties, bet ir aš tavęs pasiilgau,

Užkeikimų naikintoja.
 – Šitie rūmai man patinka daug labiau nei esantys apačioje, – po valandos

tarė Helionas, apžiūrinėdamas mėnulio akmens kolonas ir plonytes užuolaidas,

besiplaikstančias švelniame vėjelyje, nederančiame prie snieguotų juos

supančių viršukalnių. Kasianas žinojo, kad už rūmų skydų vėjelis tapo

kaukiančiu, stingdančiu vėju, veriančiu iki kaulų smegenų.

Helionas klestelėjo ant žemos kėdės priešais vieną iš begalybės panoramų ir

atsiduso.
 – Gerai. Kad jau išėjome iš Išskaptuoto miesto, ar norite išgirsti mano

įvertinimą?

Feirė įsitaisė greta, o Kasianas, Risas ir Azas liko stovėti, Šešėlių giesmininkas

atsirėmė į koloną atokiau nuo akių. Feirė paklausė:

– Ar kareiviai užkerėti?

Helionas trumpai pakalbėjo dviem toje patalpoje prirakintiems Rudens

Dvaro kareiviams, kuriuos saugojo ir maitino Riso kerai. Palietęs jų rankas

Helionas įsitempė ir burbtelėjo, kad pamatė užtektinai.

Rodos, iki tos akimirkos Išskaptuotame mieste jo niekas netrikdė. Nei

stūksančios juodos kolonos ar jų raižiniai, nei nedori jo gyventojai, nei mieste

tvyranti tamsa. Jei Helionui tai priminė laiką, praleistą po Kalnu, jis to

neatskleidė. Pasirodo, Amaranta, savo dvarą sukūrė pagal šį – nevykusi kopija,

sakė Risas.

– Užkerėtas netinkamas žodis, – susiraukęs atsakė Helionas. – Jų kūnai ir

veiksmai išties jų neklauso, bet jų nesaisto jokie burtai. Aš jaučiu kerus – kaip

gijas. Tie, kurie gali užkerėti, yra it asmenį sukaustę saitai. Nepajutau nieko

panašaus.

– Tai kas jiems nutiko? – paklausė Risas.

– Nežinau, – neįprastai niūriai atsakė Helionas. – Tai labiau primena ne

saitus, o rūką. Rūką, kaip tu ir apibūdinai, Risandai. Nebuvo ko įsikibti, nieko

apčiuopiamo sutraukyti, bet tai yra.

Risas paklausė:

– Ar panašiau ne į kerus, o į... įtaką?

Mėšlas. Mėšlas.

Helionas pasitrynė smakrą.

– Negaliu paaiškinti kaip, bet atrodo, lyg jų protą gaubiantis rūkas juos

valdo. – Pastebėjo jų išraiškas. – Kas tai?

Feirė kiečiau sučiaupė lūpas.

 – Karūna – iš Siaubo Lobio.

O tada išklojo viską: apie karalienę Brialiną ir jos Lobio medžioklę, Koščėjaus

įtaką, Nestos rastą Kaukę. Nutylėjo tik Eriso paslaptis apie Berono išdavystę.

Feirei baigus Helionas lėtai papurtė galvą.

– Vyliausi, kad bent jau turėsime pertraukėlę atsipūsti, kad nepulsime it

galvą pametę į kitą panašią nelaimę.

– Ką gi, teliko Arfa, – tarė Azrielis. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs į koloną,

susisiautęs į šešėlius. – Jei Brialina turi Karūną, gali būti, kad ją turi jau kurį laiką,

todėl kitos karalienės ir grįžo į savo teritorijas. Galbūt pabūgo, kad Brialina

panaudos Karūną prieš jas, ir spruko, kol galėjo. Gal ji net rado artefaktą čia per

karą, kai mes visą dėmesį skyrėme karui su Hibernu, ir pasinaudojusi juo

atitraukė savo pajėgas palaukti tinkamo meto. Gal tuo ir atkreipė Koščėjaus

dėmesį – jis jos ir nori dėl Karūnos.

– Skamba įtikimai, – tarė Feirė, – bet kam panaudoti Karūną prieš Eriso

karius, užsiundyti juos ant mūsų Oride? Koks motyvas?

– Gal taip padarė norėdama mums parodyti, kad žino, jog mes perpratome

jos planus, – tarė Risas.

– Bet iš kur ji žinojo, kad būsime liūne? – paklausė Kasianas. – Tie kareiviai

neturėjo galios vėtytis – pėsčiomis iki ten jiems būtų reikėję keliauti kelias

savaites.

– Jų pasigedo daugiau nei prieš mėnesį, – priminė Feirė.

Helionas tarė:

– Nepamirškite, kad Brialina taip pat sukurta. Galbūt jai nepavyko

aiškiaregyste rasti Katilo, bet gali atsekti Siaubo Lobį, visai kaip Nesta Arčeron.

Gal ji sužinojo, kad Kaukė slepiasi Oride, bet nedrįso keliauti į jo tamsą. Gali būti,

kad ji pasiuntė kareivius ten tykoti, kol rasite Kaukę, ir ją atimti.

– Arba išprovokuoti juos užmušti, kad taptume Rudens Dvaro priešais, –

pridūrė Kasianas.
 – Bet Brialina tikra kvailė, – tarė Feirė, – jei mano, kad tų kareivių užtektų

bent vienam mūsų įveikti.

Helionas linktelėjo Feirei.

– Sakei, Kaukė dabar čia? Gal galėčiau ją pamatyti?

– Tiesą sakant, mums reikia tavo pagalbos, – atsakė Feirė. – Risas užkerėjo ir

užrakino Kaukės kambarį, bet ji atrakino spynas ir įleido mano seserį tikriausiai

dėl to, kad Nesta yra sukurta. O jei ji gali įsigauti vidun, gali būti, kad Brialina

taip pat tai sugebėtų. – Feirė susikišo tatuiruotas rankas į kišenes. – Gal gali

parodyti Nestai, kaip pačiai ją apsaugoti? Ką nors su šiek tiek daugiau... smarvės?

– Smarvės? – Risas kilstelėjo antakį.

– Smarvės. – Feirė pašnairavo į jį. – Ne visi taip pagalandę liežuvį kaip tu.

Risas mirktelėjo.

– Miela Feire, gerai, kad turi iš to naudos.

Kasianas nusprendė praleisti dviprasmišką užuominą pro ausis, kaip ir

blykstelėjusį abiejų jaudulį. O Helionas sukikeno.

Azrielis atsikrenkštė.

– Nesta laukia.

– Ji čia? – Helionas kone nušvito auksine šviesa.

– Taip, – trumpai atsakė Feirė ir pakilo nuo kėdės. Kasianas nepražiopsojo

geidulingo Risui skirto Didžiosios Valdovės žvilgsnio, jai taikant į kambarius

šiauriniame rūmų sparne. Ir nepraleido duslaus atsakomojo Riso juoko,

trykštančio juslingu pažadu.

Jam nudiegė širdį matant tokį kasdienišką intymumą, neslepiamą

prieraišumą ir meilę. Visiškai skirtingus nuo tik sekso.

Helionas ėjo iš paskos girdamas rūmų grožį. Kasianas mintyse nutildė jo

balsą, labiau suko galvą dėl to, kad Nesta nepaprieštaravo, kai jis pakilo iš jos

lovos. O nuo tada nė karto jo nepasikvietė.

Jis ir pats laikėsi per atstumą, ypač matydamas, kad ji per treniruotes
išsunkdavo save iki paskutinio prakaito lašo, mėgindama atsikratyti to, kas slėgė

širdį ir mintis. Bet neįstengė išmesti to iš galvos – sekso, vaizdo prieš akis, kai ji

gulėjo lovoje vis dar pakėlusi užpakalį, žavinga jos lytis išpurtusi blizgėjo jo

sėkla.

– O tu apie ką galvoji? – sumurkė Helionas, jiems artinantis prie uždarytų

medinių durų.

Kasianas atsitiesė. Pats nepastebėjo, kaip pakvipo paveiktas tų minčių.

Išsišiepė.

– Apie tavo mamą.

Helionas prunkštelėjo.

– Vis pamirštu, kaip tu man patinki.

– Malonu priminti, – Kasianas pamerkė akį.

Feirė priėjo duris, pasibeldė, ir štai pasirodė ji – Nesta.

Ji sėdėjo prie stalo, ant kurio stovėjo Kaukė, pasidėjusi priešais save atverstą

knygą. Iš to, kaip greitai ją užvertė, Kasianas suprato, kad tai vienas iš meilės

romanų, kuriais ji mainėsi su Emere ir Gvine.

Kasianas pasijuto įsitempęs, kai Helionas įžengė į kambarį, o Nesta atsistojo.

Šiandien ji vilkėjo tamsiai mėlyną suknelę – pirmą kartą šį mėnesį matė ją su

suknia. Drabužis nebekabėjo jai ant pečių. Priaugo pakankamai svorio, kad

liemenė vėl aptemptų kūną, sultingos krūtys gardžiai kilo virš gilios iškirptės.

Helionas nusilenkė – tikras dvaro elegancijos įsikūnijimas.

– Ledi Nesta.

Nesta padarė reveransą, bet jos žvilgsnis įsmigo į Feirę.

– Ledi?

Ta gūžtelėjo.

– Tik stengiasi būti mandagus.

Nesta pasižiūrėjo į Kasianą.

– Dabar suprantu, kodėl titulas tave taip erzina.

 Jis nusišypsojo, o Helionas sumirksėjo – lyg apstulbęs, kad ji pamiršo stovinti

priešais Didįjį Valdovą.

Bet Nesta ir pirmą kartą ignoravo Helioną, nė kiek jo neapžavėta.

Kasianas jai atsakė:

– Su patirtim nė trupučio nepalengvėja.

Nesta vėl atsisuko į Helioną, nužiūrėjo jo spygliuotą auksinę karūną ir baltą

mantiją.

– Ar anksčiau ten praskrido tavo sparnuotas žirgas?

Heliono šypsena buvo išpuoselėto grožio.

– Mano šauniausias eržilas.

– Jis nuostabus.

– Kaip ir tu.

Nesta pakreipė galvą, o Kasianas laukė atsakymo kone užgniaužęs kvapą.

Feirė su Risu, rodos, mėgino susilaikyti neprajukę, o Azrielis laukė abejingai

nuobodžiaudamas.

Nesta taip ilgai stebėjo Helioną, kad tas net pamindžikavo. Didysis Valdovas

pamindžikavo veriamas jos žvilgsnio. Pagaliau ji tarė:

– Ačiū už komplimentą. – Ir viskas.

Ta tyla, kol stebėjo Helioną, buvo dvariškės tyla. Ji vertino, kaip geriausia

kirsti.

Helionas šiek tiek susiraukė.

Risas atsikrenkštė, akyse šokinėjo linksmos kibirkštėlės.

– Tai štai. – Jis mostelėjo į juodo aksomo kalnelį ant stalo. – Nesta?

Ji nutraukė audeklą. Suspindo senas, nutrintas auksas, o Helionas sušnypštė

kambarį užliejus šaltai, keistai galiai, kuždančiai it žvarbus vėjas.

Helionas atsisuko į Nestą, visas jo juslingumas garuote išgaravo.

– Išties buvai ją užsidėjusi ir išgyvenai? – Klausimas buvo retorinis. – Prašau,

uždenkite ją. Negaliu tverti.

 Risas suskliaudė sparnus.

– Taip tave veikia?

– Nejau ji nedrasko jūsų juslių šaltais nagais? – paklausė Helionas.

– Ne taip baisiai, – atsakė Feirė. – Jaučiame jos galią, bet mūsų taip netrikdė.

Helionas sudrebėjo, o Nesta uždengė Kaukę audeklu. Lyg šis kažkaip

paslėptų juos nuo Kaukės žvilgsnio.

– Galbūt ją kadaise nešiojo kuris iš mano protėvių, ir mano kraujyje liko

įspėjimas apie jos kainą? – Helionas trūksmingai iškvėpė. – Gerai, neledi Nesta.

Leisk tau parodyti kelis apsauginių kerų triukus, apie kuriuos nežino net gudrusis

Risandas.
 Galiausiai Helionas sukūrė apsauginius kerus ir surišo juos Nestos krauju.

Pakako lašelio, pralieto Tiesos sakytojo smaigaliu, bet Kasianas įsitempė

pamatęs net tokį kraujo karoliuką. Jį užuodęs.

Buvo nelengva įtikinti savo kūną, kad nėra pavojaus, kad Nesta kraują

praliejo savo noru, kad jai viskas gerai. Bet vis tiek taip sugriežė dantimis, kad

šalia stovinti Feirė pakuždomis, kad nepertrauktų Nestos ir Heliono pokalbio,

paklausė:
 – Kas tau negerai?

Kasianas atsakydamas sumurmėjo:

– Nieko. Nekišk nosies, kur nereikia, Užkeikimų naikintoja.

Feirė pašnairavo į jį.

– Elgiesi kaip narve uždarytas žvėris. – Jos lūpų kampučiai užsirietė į viršų. –

Pavydi?

Kasianas stengėsi kalbėti ramiai:

– Helionui?

– Daugiau nė vienas šitame kambaryje nelaiko mano sesers rankos jai

šypsodamasis.

Niekšas išties taip darė, bet Nesta stovėjo šaltu it akmuo veidu.

– Kodėl turėčiau pavydėti?

Feirės juokas vos sujudino orą.

Kasianas nesusilaikęs išsišiepė atsakydamas, pelnydamas sutrikusį Azrielio

žvilgsnį. Atsakydamas jam tik papurtė galvą, o Nesta ištraukė delną iš Heliono

gniaužtų ir paklausė:

– Jau viskas?

– Kai išeisime iš šito kambario, niekas nebegalės į jį įeiti. Net tu negalėsi įeiti,

jei neatrakinsi mano kerų.

Nesta santūriai atsikvėpė.

– Gerai.

– Parodysiu tau atrakinimo kerus, – tarė Helionas, bet ji atšlijo.

– Ne, – staiga tarė Nesta. – Ne, nenoriu jų žinoti.

Stojo tyla.

Netaikydama nė vienam konkrečiai Nesta pareiškė:

– Jei Brialina medžioja Kaukę, jei pateksiu į jos nelaisvę, nenoriu žinoti, kaip

išlaisvinti Kaukę. – Sumanu, nors Kasianui darėsi negera vien nuo tokios minties,

bet galėjo prisiekti, kad Nesta melavo. Galėjo prisiekti, kad ji tiesiog nenorėjo to
žinoti – pati dėl savęs.

Lyg Kaukė galėtų ją sugundyti.

Risas tarė:

– Nieko tokio. Helionas gali parodyti man, o jei prireiks atrakinti, aš

parodysiu tau. – Risas ištiesė Helionui ranką, rodydamas, kaip norėtų pamatyti

kerus. Jų pirštai susipynė, žvilgsniai išplaukė, paskui Risas sumirksėjo. – Ačiū.

Azrielis tarė:

– Reikės pranešti Erisui, kad radome jo karius. Ir ką jiems padarėme.

Kasianas nužiūrėjo savo šeimą, savo draugus.

– Ką sakysime Erisui? Ar atskleisime, kad turime Kaukę?

Klausimas liko kyboti ore. Paskui Risas pasakė:

– Dar ne. – Jis linktelėjo Kasianui. – Aplankyk Erisą rytoj. – Mostelėjo

Nestai. – Keliauk kartu.

Toji įsitempė, o Kasianas šiaip ne taip susivaldė neišsižiojęs.

– Kodėl? – paklausė Nesta.

– Nes tau patinka žaisti žaidimą, – paaiškino Risas. Jis, be abejo, pastebėjo,

kaip sklandžiai Nesta išsisuko nuo ankstesnių Heliono mėginimų lirtuoti. Risas

mokėjo pasinaudoti turimais įrankiais. – Bet spręsk pati, – pridūrė.

Kasianas atsikrenkštė.

– Man tinka. – Jo nuostabai, Nesta neprieštaravo.

– Noriu įsitikinti, kad Brialina turi Karūną, – pareiškė Azrielis. – Rytoj

keliausiu į žmonių žemes.

– Ne, – vienu balsu atsakė Feirė su Risu.

Azrielis prisimerkė.

– Neprašiau leidimo.

Risas vyptelėjo.

– Nesvarbu.

Azas jau žiojosi paprieštarauti, bet Feirė tarė:

 – Azrieli, niekur tu nekeliausi. Jei Brialina turi Karūną ir tave sugaus, net jei

tik įtaria, kad esi netoliese, kas žino, ką galėtų tau padaryti?

– Feire, taip manęs nenuvertink, – tarė Azas. – Aš moku slėptis.

– Nerizikuosime, – šaltai ir valdingai pareiškė Feirė. – Atitrauk visus savo

šnipus.

– Nė velnio.

Kasianas įsitempė, bet Feirė nenusileido.

– Kai žaidime naudojama Karūna, negalime pasitikėti tavo šnipų – jokių

šnipų – žiniomis. Amrena sakė, kad Karūna veikia iš arti – tik tada gali suleisti

nagus į aukos protą. Laikysimės nuo Brialinos per padorų atstumą.

Azrielis suirzęs atsisuko į Risą.

– O tu jai pritari?

– Ji tavo Didžioji Valdovė, – šaltai atsakė Risas, – jos žodžiai yra įstatymas.

Azas dėbtelėjo į jį, paskui į Feirę. Pamatė, kad jie yra nepajudinama

komanda, neįveikiama siena, į kurią jo pyktis tik bergždžiai sudužtų banga po

bangos.

Įtemptoje tyloje Helionas kinktelėjo į šviesų koridorių už durų.

– Norėčiau pasitraukti toliau nuo nepakenčiamos Kaukės, galbūt

pasidžiaugti tavo rūmais, Risandai. Jau senokai nesilankiau tokioje tylioje

vietoje. Jei neprieštarausi, mielai pasisvečiuočiau valandą ar dvi.

– Kažkas namuose neduoda ramybės? – paklausė Risas, susigretinęs su

Didžiuoju Valdovu.

Kasianas išeidamas iš kambario sugavo Nestos žingsnį, o ji čiupo savo knygą

ir patraukė jiems iš paskos. Feirė išėjo su Azrieliu, kažką kuždėdama uždėjusi

ranką jam ant peties.

Kasianas Nestos paklausė:

– Ką šiandien skaitai?

– Osiano „Trumpą didžiųjų apgulčių istoriją“.

 Jis vos nesuklupo.

– Ne meilės romaną?

– Po to, kai palikai man Mūšio šokį, supratau, kad man reikia daug ko išmokti.

Vakar vakare paprašiau Vėjo namo duoti ką nors, ką tu skaitytum.

– Kodėl?

Nesta pasikišo ranką po pažastimi.

– Kokia prasmė mokytis kovos įgūdžių, jei nežinau tikrojo jų tikslo ar

pritaikymo būdų? Treniruotėmis paverstum mane ginklu, o aš ir būčiau kieno

nors kito ginklu. Noriu išmokti pati naudoti jį – save. Ir kitus.

Kasianui net pritrūko žodžių, tylėdamas sekė paskui Helioną su Risu, kurie

šnekėjosi grupelės priekyje.

– Planuoji vesti kariauną, Nese?

– Ne kariauną, – ji pašnairavo į jį, – bet gal nedidelį būrelį moterų.

Kalbėjo mirtinai rimtai.

– Kunigių?

– Nežinau, ar jos prisidėtų, bet... esu tikra, kad yra ir kitų moterų, kurios

norėtų. Dabar aš nemirtinga ar beveik nemirtinga. Turiu į valias laiko planuoti

toli į ateitį.

Kasianui sugniaužė širdį. Planuoti ateitį. Tikrai geras ženklas.

 Po vakarienės Kasianas pabeldė į Nestos miegamojo Vėjo name duris.

Ji neatėjo vakarieniauti su juo ir Azrieliu, nors gal tai ir buvo į gera.

Popietę Nakties Dvaro Didysis Valdovas ir Didžioji Valdovė susikibo su

Šešėlių giesmininku ir triumfuodami nugalėjo.

Galbūt žodis triumfuodami ir nelabai tiko, bet ginčas baigėsi Azrieliui

nenoromis sutikus kol kas nebešnipinėti Brialinos – visą vakarienę Azas sėdėjo

paniuręs.
 Per medį pasigirdo Nestos balsas:

– Prašom.

Rado ją lovoje, pasirėmusią į kelius knygą. Regis, grįžo prie romanų.

– Karo knygos baigėsi? – Jis kilstelėjo tris atneštas – atėjimo priežastį.

Pasiteisinimą.

– Jas skaitau tik dieną. – Atsisėdusi Nesta prisitraukė antklodes apie

juosmenį. – Kas ten?

– Daugiau tekstų, kurie, maniau, galėtų tave sudominti. – Padėjo knygas ant

stalo.

Nesta vos vos linktelėjo, ilga jos kasa sulingavo virš krūtinės. Vilkėjo

naktinius ilgomis rankovėmis, ir nors židiny nedegė ugnis, kambaryje buvo šilta.

Lyg namas būtų pastebėjęs, kad ji nemėgsta ugnies, ir šildytų patalpą kitais

būdais.

Kasianas prisivertė atsitraukti nuo stalo, žengė atgal prie durų.

Jam nepriėjus arkos, Nesta paklausė:

– Ar tau nepatiko?

Jis lėtai atsisuko.

– Ką?

Raudoniui išmušus skruostus ji kilstelėjo smakrą.

– Ar seksas tau nepatiko?

Ilyras atsikrenkštė.

– Kodėl taip pagalvojai?

Nesta gurktelėjo. Ji buvo... Mėšlas, ar tikrai taip dėl jo abejojo?

– Iškart išėjai. Ir daugiau manęs neieškojai.

Greitai išėjau, nes norėjau apsaugoti bent kelias savo šukes.

– Buvai susitelkusi į treniruotes.

Ji skausmingai prisimerkė.

– Gerai. Na, labanakt.

 – Ne taip norėjau pasakyti. Mėšlas, Nesta. – Kasianas priėjo prie lovos, o ji vėl

išsitiesė, žiūrėjo į virš jos stūksantį ilyrą. – Kaip galėjau būti toks savanaudis –

reikalauti iš tavęs daugiau sekso, kai buvai taip susikaupusi treniruotis?

– Tai nėra reikalavimas, jei nori abi pusės, – atsakė ji. – Tiesiog nerimavau,

kad tau... nebuvo taip gera kaip man.

– Manai, pas tave negrįžau, nes man nebuvo gera ? – Jai neatsakius, Kasianas

pasirėmė rankomis į lovą abipus jos ir pasilenkė pakuždėti į ausį, įkvėpęs jos

aromato. – Man buvo per daug gera. Diena po dienos tik apie tai ir tegalvojau. –

Nesta suvirpėjo, o jis šyptelėjo prie minkšto jos ausies kaušelio. Dievino tai –

matyti, kaip byra jos ledinis kiautas, matyti, kaip ją veikia jo artumas. – Ar lietei

save naktimis, galvodama apie tai, kaip ir aš?

Nesta vos pastebimai linktelėjo, o jis akies krašteliu pastebėjo subolavus

dantis, kai ji prikando apatinę lūpą.

– Ar tavo švelnieji pirščiukai teikė tokį pat malonumą kaip mano?

Ji tik greičiau sušnopavo, bet neatsakė. Kasianas žinojo, kad nenori suteikti

jam pasitenkinimo. Krimstelėjęs jai ausį pelnė žioptelėjimą.

– Na?

– Nežinau, – sukuždėjo ji. – Reikėtų dar kartą patirti.

– Hmm. – Kasianas pasilenkė žemiau, pabučiavo jai po ausim. Jo varpa jau

sukietėjo, jau maudė trindamasi į kelnes. – Gal palyginkime gyvai?

Nesta suinkštė, o jis įsiropštė į lovą, apžergė jos kojas. Kraujas pulsavo jo

gyslose, it atsiliepdamas į tvinkčiojančią varpą, o atsitraukęs jai nuo kaklo

pamatė akis spindint iš geismo.

Pasaulis nuščiuvo, Nesta spoksojo į jį nenuleisdama žvilgsnio, kol ilyras lėtai

nutraukė antklodes iki juosmens. Jos naktiniai buvo susigarankščiavę ant šlaunų,

perbraukęs delnu per vieną iš jų nykščiu paglostė tvirtus ten augančius raumenis.

– Nesta, kodėl tau neparodžius, kaip save lieti? O tada priminsiu, kaip liečiu

aš? – Jis nuožmiai išsišiepė. – Tada galėsi pasakyti, kaip maloniau.

 Jos krūtinė kilnojosi, kieti it akmenukai speneliai kyšojo pro naktinius.

Kasianui burnoje ėmė kauptis seilės, visas tirtėjo nuo įstangos nesuimti jų

lūpomis.

Nesta, rodos, skaitė kiekvieną jo kūno liniją, jo geismą. Jos akys spindėjo

išsilydžiusia ugnimi.

– Kol aš... liesiu save, tau draudžiama mane paliesti. – Nuožmi šypsena. – Ir

draudžiama liesti save.

Jam užvirė kraujas, dilgčiojo raumenis aptempusi oda.

– Gerai.

Kasianas tikėjosi, kad ji įsitaisys ant pagalvių, bet Nesta suėmė naktinių

apačią ir nusitraukė juos per galvą, surangiusi į kamuoliuką numetė ant grindų.

Visos mintys išgaravo jam iš galvos, kai ji įsitaisė pusiau gulomis nuogut

nuogutėlė, nuostabios iškilusios krūtys tik ir laukė jo, šilkinė oda kone švytėjo. O

tarp kojų... Ji šiek tiek prisitraukė kelius ir juos praskėtė. Pasirodė visa.

Kasianas tyliai skausmingai sušvokštė. Rausva jos lytis blizgėjo – kvietė

svaiginantis, sodrus kvapas. Turėjo jos paragauti, pajusti ją liežuviu, varpa...

– Liesti negalima, – sumurkė Nesta, nes jo ranka jau slydo prie klyno bandant

atleisti įtampą, matant ją atvirą ir neslepiamą, paauksuotą laumių rutulių

šviesos.

Kasianas vos įstengė įkvėpti, o paskui jam visiškai užgniaužė kvapą

pamačius, kaip Nesta dviem laibais pirštais perbraukė per savo kūną. Jie sustojo

prie to nervų rezginio, pradėjo lėtai sukti ratu.

Nesta ėmė kvėpuoti neritmingai, bet stebėdama jį žiūrint į ją apsuko dar

vieną ratą, paskui nuleido pirštus žemiau. Jie lėtai, kankinamai slydo į jos vidurį,

paskui ji užlenkė riešą ir suleido pirštus į save.

Kasianas sudejavo, klūpėdamas susileido dar žemiau, ir Nesta priekaištingai

dėbtelėjo. Jis nutilo, tegalvojo apie du jos pirštus, kai vėl suleido juos vidun ir

sudejavo. Pirštai išlindo blizgėdami jos drėgme, ilyras kone sulekavo, kai Nesta
suleido juos trečią sykį – lėtai ir giliai.

– Štai, – sukuždėjo ji palengva, ritmingai kaišiodama pirštus, – štai ką darau,

kiekvieną vakarą galvodama apie tave.

Jei bent paliestų jį, Kasianas baigtų. Bet jis suurzgė:

– Stipriau.

Nesta suvirpėjo, lyg jo žodžiai būtų palietę ziškai, ir pakluso. Šį kartą

suvaitojo abu, o jis išspaudė:

– Prašau.

Pats nežinojo, ką norėjo pasakyti, – tik kad jam reikia ją paliesti.

Nesta šyptelėjo it katė.

– Dar ne.

Ji vėl suleido ranką tarp kojų.

– Įsivaizduoju, kaip mane imi dar ir dar kartą. Grubiai, kaip ir pirmą kartą. –

Jis neįstengė kvėpuoti, nebegalėjo nieko, tik žiūrėti į jos ranką, į malonumo

perkreiptą veidą. – Įsivaizduoju, kad esi ne toks kantrus kaip pirmą kartą, tiesiog

įeini į mane iki galo. – Žodžius atkartojo greitai kaišiodama pirštus.

– Nenoriu tavęs įskaudinti, – išspaudė jis, melsdamasis Motinai ir Katilui,

kad apsaugotų jo sveiką protą.

– Manęs neįskaudinsi. – Kita jos ranka žaidė su nervų mazgeliu. – Noriu, kad

nesitvardytum.

Kasianas tyliai suniurnėjo iš poreikio.

Nesta nedorai nusijuokė.

– Nori pamatyti, kaip baigiu? Ar nori pats paragauti?

– Paragauti. – Jis maldautų atsiklaupęs ant karštų anglių, kad tik galėtų ją

lyžtelėti.

Nesta išsiskėtė plačiau.

– Tada ragauk, Kasianai.

Išgirdęs savo vardą jos lūpose jis pražuvo. Suėmęs plačiai praskėtė jos šlaunis
ir tuoj pat įsisiurbė į ją, ilgai, aistringai lyžtelėjo nuo apačios iki viršūnės.

Nesta sudejavo, šį kartą garsiau, o jis tik vėl suėmė jos kojas ir užsikėlęs ant

pečių įsikniaubė visu veidu.

Nelaižė švelniai, erzindamas. Puotavo liežuviu, lūpomis ir dantimis, o nuo

kiekvieno lyžtelėjimo jo kraujas suputodavo it didžiulė atplūstanti banga. Nesta

rangėsi po juo, kojų pirštais taip kuteno sparnus, jog akimirką turėjo sustoti

susitvardyti, kad nebaigtų vien nuo to prisilietimo. Vėliau pamokys, kaip žaisti su

sparnais. Nes norėjo, kad ji liestų jo sparnus, kad išmoktų, kur glostyti, kol jis ją

dulkins, kad baigtų taip smarkiai, jog pamatytų žvaigždes, kad sužinotų, kur

glostyti net jam nedulkinant, kad baigtų jai rankose, burnoje.

Jo liežuvis įsmuko į jos šerdį, orgazmas jau kaupėsi jam po oda, stubure. Per

greitai – nenorėjo taip greitai sustoti.

Kasianas prisivertė įkvėpti. Prisivertė atsiplėšti, atsitraukti. Pamatęs ją ant

pagalvių nuogą ir pasiruošusią jam, vos nebaigė.

Bet nusivilko marškinius. Nusimovė kelnes.

Tik likęs nuogas, klūpodamas jai tarp kojų, varpai styrant į priekį, paklausė:

– Nesta, nori mano pirštų, liežuvio ar varpos? – sugniaužė paskutinį minėtą

dalyką rankoje, smaukė lėtai, kone skausmingai. Ji stebėjo išplėtusi akis, lyg

prisimindama jo dydį savyje.

– Gal galima palyginti? – išspaudė ji, bet balsas nebebuvo žaismingas,

išplėtusi akis žiūrėjo, kaip jis smauktelėjo dar kartą, mėgaudamasis regėdamas,

kaip ji užgniaužė kvapą.

– Ko tik panorėsi. Atiduosiu viską. – Kasianas žinojo, kad kalba kvailai,

žinojo, kad pasiūlė per daug.

Bet ji težiūrėjo į jo varpą.

– Noriu. Dabar pat.

Jis mintyse padėkojo Motinai ir atsigulė ant jos, pasirėmęs rankomis.

– Įvesk mane vidun.

 Kai Nesta suėmė jį į delną, Kasianas išsirietė ir sugriežė dantimis. Tai

pamačiusi ji nusišypsojo, smauktelėjo taip stipriai kaip jis pats, kone

skausmingai. Paskui pridėjo prie savo permirkusio įėjimo.

Šį kartą jis nelaukė. Įėjo ne švelniai – ji juk liepė daryti priešingai.

Kasianas nėrė į ją, įėjo iki pat šaknų.

Nesta pusiau sudejavo, pusiau suklykė, o jis prieš savo valią atkartojo ją

apglėbtas šilkinio, svilinančio karščio. Ji buvo tobulai, protą tirpdančiai ankšta.

Lyg jam sukurta, lyg jis būtų sukurtas jai.

Kasianas lėtai ištraukė ir vėl įėjo, įsmuko iki šaknų. Ji suleido nagus jam į

pečius, protas vos jautė skausmą, šis virto malonumu Nestai jį žymint.

Vėl ištraukė, nuleido galvą pažiūrėti, kaip jo varpa išslydo lauk blizgėdama

drėgme, paskui įėjo vėl. Kiekvienas centimetras slystant į tą ankštą, svilinantį jos

centrą buvo tikras rojus ir kankynė, o jam reikėjo daugiau, reikėjo būti giliau,

reikėjo sueiti taip giliai, kad jų nebebūtų įmanoma išpainioti.

Nesta nagais raižė jam odą, ore pakvipo jo krauju. Kasianas tik pasilenkė jos

pabučiuoti. Ji tuoj pat prasižiojo, o jis leido jai paragauti savęs ant jo liežuvio ir

pats lyžčiojo derindamas su stumtelėjimais.

Nesta liežuviu apsivijo jo liežuvį, čiulpė jį kaip aną kartą jo varpą, ir visos dar

likusios sveikos mintys išsilakstė. Kasianas pakėlęs ją priklaupė, Nesta kojomis

apsivijo jo liemenį, kol jis veržėsi, veržėsi aukštyn į ją. Ji atlošė galvą, apnuogino

jam gerklę, jis įsikibo dantimis į patį vidurį taip stipriai, kad paliko žymę.

Nesta judėjo ant jo varpos, jis skverbėsi vis giliau. Kandžiojo jai kaklą.

Paleidusi jo pečius suėmė savo krūtis, ir jis vos nebaigė pamatęs, kaip

pakėlusi atkišo jam nebyliai įsakydama.

Kasianas lyžtelėjo spenelį, ji rangėsi ant jo, liauni gilieji jos raumenys tvirtai

sugniaužė.

– Velnias, – išspaudė jis pilna krūties burna. Nesta tik kimiai nusijuokė ir

pakartojo.
 Paskui teliko jo liežuvis ir dantys ant jos krūties, varpa, kone nuožmiai

tvatinanti į jos ankštą, šiltą vidų, jos siūbuojantys klubai, pasitinkantys kiekvieną

jo stumtelėjimą, lyg bandytų įtraukti dar giliau. Kasianas perbraukė lūpomis nuo

krūties iki kaklo ir įkando, krimstelėjo petį, prisispaudė prie jos kūno, susiliejo į

vieną tvatindamas dar giliau, dar stipriau.

Tada Nestos pirštai rado jo sparnus. Jų nebedraskė, lietė švelniai – taip

švelniai, atsargiai, nuostabiai, kad jis suriaumojo.

Jį užliejo orgazmas, įsirėžęs taip įsiskverbė į ją, kad Nesta suklykė ir kartu

pasiekė pabaigą. Sugniaužė jį viduje tvinkčiodama ir melždama, Kasianas

muistėsi pakvaišęs, valdomas tik troškimo būti joje, išsilieti į ją, išlieti tiek savęs,

kiek tik įstengė.

Nesta jojo juo, kol Kasianas liovėsi trykščiojęs, kol pati iš malonumo

išsipleikė jam ant krūtinės, vis dar ištiesusi ranką prie sparnų.

Jie laikėsi įsikibę vienas į kitą, Kasianas bandė sulipdyti iš šukių savo esybę,

prisiminti, koks, po velnių, jo vardas ir kur jie.

Bet tebuvo ji. Tik moteris jo glėbyje.

O vienintelis vardas, kurį jis prisiminė, buvo jos.

 Nesta neįstengė pajudėti.

Apsivijusi lovos vidury klūpintį Kasianą, jam tebespaudžiant jos klubus,

laikant ją vietoje, suleidus varpą giliai į ją, nenorėjo pajudėti.

Dar niekada su niekuo taip nesijautė, niekada nepatyrė, kad nuo vieno

meilužio žvilgsnio atsidurtų per plauką nuo orgazmo; pakako vieno jo žvilgsnio,

ir ji plėšė nuo savęs drabužius ir puolė tenkinti save jam prieš akis.

Neturėjo jėgų gėdytis. Neįstengė, nes buvo per gera, atrodė pernelyg
teisinga.

Jis tirtėjo, sparnai trūkčiojo jo varpai pagaliau išliejus visa, ką turėjo.

Nesta tarė sau, kad neturėtų taip mėgautis, – mėgautis matydama jį išsekusį,

jausdama jo sėklą viduje, varvant lauk. Ir dėl to, kad taip mėgavosi, pagaliau

nulipo, tyliai suvaitojo nuslydusi nuo jo varpos.

Suklupo priešais jį, kone kelis į kelį.

– Man vis dar reikia daugiau.

Kasianas pakėlė galvą, jo akys žybtelėjo.

– Žinau.

Veriama to žvilgsnio, matydama tą žavingą veidą ji neįstengė nė įkvėpti.

– Kaip man gali taip greitai vėl tavęs reikėti? – klausė ne žaismingai kaip

dvariškė, o iš nevilties. Nes jai išties reikėjo dar. Reikėjo vėl pajusti jį viduje,

pajusti jo svorį, jo lūpas ir dantis. Negalėjo to paaiškinti – stiprėjančio,

nepasotinamo alkio.

Jis prisimerkė.

– Man reikėjo tavęs nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau. O dabar tave

turėdamas nebenoriu sustoti.

– Taip, – sukuždėjo Nesta, daugiau tiesos nedrįso pripažinti. – Taip.

Jie ilgoką minutę – visą amžinybę – spoksojo vienas kitam į akis. Paskui, jos

nuostabai ir džiaugsmui, Kasianas bežiūrint sukietėjo.

– Matai, ką man darai? – paklausė jis. – Matai, kas atsitinka į tave žiūrint visą

suknistą dieną?

Ji vyptelėjo.

– Lyg ir pamenu, kaip prieš kelias savaites gyreisi, kad tai aš atšliaušiu pas

tave į lovą. Rodos, dabar tu šliaužioji.

Jo lūpų kampučiai krustelėjo aukštyn.

– Taip jau atrodo. – Jis pervėrė tokiu žvilgsniu, kad jai ėmė daužytis širdis. –

Keturiom, – paliepė Kasianas taip dusliai, kad vos suprato žodžius. Bet jai
užkaito kraujas, tarp kojų vėl ėmė mausti, bet visai ne dėl to, kaip stipriai jis ką tik

ją paėmė.

Tad Nesta padarė, kaip ji liepė, – atsiklaupė visu gražumu, dar drėgna ir

blizganti jų abiejų syvais.

Kasianas suniurzgė iš pasitenkinimo.

– Nuostabu. – Ji tyliai suinkštė, nes po pagyrimu kunkuliavo netramdomas

geismas. Ilyras suurzgė: – Rankas ant galvūgalio.

Ji vėl ėmė greičiau kvėpuoti, bet pakluso, jau tvinkčiojo iš alkio.

Kasianas pakilo už jos, tvirtai suėmė klubus. Keliu plačiau praskėtė jos kojas.

Šiurkščiais nuo nuospaudų pirštais perbraukė per stuburą, per tatuiruotę – juodu

saistantį tušą.

Pasilenkęs į ausį sukuždėjo:

– Tvirtai laikykis.
 42 skyrius

V os išaušus Kasianą iškvietė į namą prie upės.

Jis nemiegojo pas Nestą – ne, po antro karto, kai visas jo kūnas virto

drebučiais, nusirito nuo jos ir grįžo į savo kambarį. Ji nieko nesakė. Bet jie suprato

vienas kitą: tik seksas, bet kitą kartą nereikės tiek laukti.

Miegas neskubėjo atslinkti Kasianui galvojant apie tai, ką jie padarė, ką jis jai

padarė. Antras kartas buvo dar šiurkštesnis už pirmąjį, o ji atlaikė viską, ką jis

davė, nepabūgo jo reiklaus ritmo ir gylio, laikėsi įsitvėrusi galvūgalio, kol

susmuko iš malonumo. Dievai, seksas su Nesta buvo kaip...

Jis neleido sau užsigalvoti, su kuo palyginti, nes sėdėjo Riso kabinete šalia

Amrenos su Azrieliu, priešais jų Didįjį Valdovą kitoje stalo pusėje. Tos mintys

vakar jam nieko nedavė. Ar šįryt, kai pabudo sukietėjęs ir maudžiantis, suprato,

kad visas atsiduoda ja.

Žinojo, kad draugai tai užuodžia. Nei Risas, nei Azas nieko nesakė, bet

Amrena prisimerkė. Bet ir ji netarė nė žodžio – Kasianas spėliojo, ar Risas

nebyliai jai įsakė. Klausimą, kodėl Didysis Valdovas galėtų taip daryti, nustūmė į

minčių kamputį.

– Gerai, Risandai, – Amrena pasikišo vieną koją po šlaunim, – sakyk, kodėl aš

čia dar prieš pusryčius, kai Varianas vis dar kietai parpia mano lovoje.

Risas nutraukė dervuotą drobę, dengiančią dalį stalo.

– Čia susirinkome, nes prieš aušrą mane aplankė kalvis iš vakarinio miesto
pakraščio.

Kasianas nuščiuvo pamatęs, kas guli po drobe: kalavijas, durklas ir ilgesnis

kalavijas – visi juodos odos makštyse.

– Kuris kalvis?

Risas atsilošęs ant kėdės sunėrė rankas.

– Tas, pas kurį judu su Nesta apsilankėte prieš kelias dienas.

Kasianas susiraukė.

– Kodėl jis tau atnešė šituos ginklus? Kaip dovaną?

Azrielis palinko į priekį, randuota ranka siektelėjo artimiausio kalavijo.

– Aš to nedaryčiau, – įspėjo Risas, ir Azas sustojo.

Risas kreipėsi į Kasianą:

– Kalvis paliko juos neslėpdamas panikos. Pareiškė, kad ginklai prakeikti.

Kraujas sustingo Kasianui gyslose.

Amrena paklausė:

– Kaip prakeikti?

– Tik sakė, kad prakeikti, – pakartojo Risas ir parodė į ginklus. – Sakė, kad

nenori su jais turėti nieko bendra, ir dabar jie mūsų bėda.

Amrenos žvilgsnis nukrypo į Kasianą.

– Kas atsitiko kalvėje?

– Nieko, – atsakė tas. – Kalvis leido jai trumpai pakalti metalą, kad pajustų,

kiek triūso reikia įdėti gaminant ginklus. Bet niekas nieko neprakeikė.

Risas išsitiesė.

– Nesta kalė ginklus?

– Visus tris, – linktelėjo Kasianas. – Pirma kalaviją, paskui durklą, galiausiai

dvirankį kalaviją.

Risas susižvalgė su Amrena.

Kasianas paklausė:

– Ką?
 Risas paklausė Amrenos:

– Ar tai įmanoma?

Ta spoksojo į ginklus.

– To... to nebuvo jau labai seniai, bet... taip.

– Prašau, kas nors paaiškinkit, – tarė Azrielis, stebėdamas ginklus iš saugaus

atstumo.

Kasianas prisivertė sėdėti nejudėdamas, o Risas persibraukė ranka per savo

juodus plaukus.

– Kadaise Didžiosios Fėjos buvo gaivališkesnės, labiau linkusios skaityti

žvaigždes ir kurti meno, papuošalų ir ginklų šedevrus. Jų talentai nebuvo

pažaboti, labiau susiję su gamta, fėjos galėjo įkvėpti tos galios savo dirbiniams.

Kasianas iškart suprato, kur jis lenkia.

– Nesta perkėlė savo galią į kalavijus?

– Jau daugiau nei dešimt tūkstančių metų niekas nesugebėjo nukalti

stebuklingo kalavijo, – atsakė Amrena. – Paskutinis sukurtas ginklas – didysis

Gvidiono kalavijas – pradingo maždaug tada, kai prapuolė paskutinis Lobio

artefaktas.

– Šis kalavijas nėra Gvidionas, – atsakė Kasianas, puikiai žinodamas apie

kalaviją sklandančias legendas. Gvidionas priklausė tikrajam Pritiano fėjų

Didžiajam Karaliui – tokiam kaip ir Hibernas. Jis suvienijo žemes, jų

gyventojus – ir kurį laiką, pasitelkus kalaviją, vyravo taika. Kol karaliaus

neišdavė jo paties karalienė ir iškiliausias generolas, perėmę iš jo kalaviją, tada

žemėse vėl stojo tamsa. Paskui Didžiųjų Karalių nebebuvo, tik Didieji Valdovai,

valdę teritorijas, kadaise priklaususias karaliui.

– Gvidiono nebėra, – liūdnokai pasakė Amrena, – ar bent tūkstantmečius

guli kur nors paslėptas. – Linktelėjo į dvirankį kalaviją. – Tai kažkas naujo.

Azrielis tarė:

– Nesta sukūrė naują stebuklingą kalaviją.

 – Taip, – Amrena linktelėjo, – tai sugeba tik Didžiosios Galios – Gvidionas

savo galias įgavo tada, kai aukštoji kunigė Oleana kaldama įkišo jį į Katilą.

Kasianui vėl sustingo kraujas, per odą nusirito šiurpuliukai.

– Vienas Nestos kerų prisilietimas, kai plienas dar buvo karštas...

– Ir jie persidavė kalavijui.

– Nesta nežinojo, ką daro, – tarė Kasianas. – Ji tik norėjo nuleisti garo.

– Dėl to gali būti tik blogiau, – pasakė Amrena. – Kas žino, kokių jausmų ji

įliejo į plieną kartu su savo galia? Galėjo paversti juos tų jausmų įrankiais – arba

tie jausmai galėjo tapti stimulu išlaisvinti jos galią. Neįmanoma žinoti.

– Tai panaudokime kalaviją, – pasakė Kasianas, – ir pažiūrėkime.

– Ne, – griežtai atšovė Amrena, – aš nedrįsčiau ištraukti tų ginklų. Ypač

didžiojo kalavijo. Jaučiu apie jį susitelkusią galią. Nesta prie jo dirbo ilgiausiai?

– Taip.

– Tada su juo reikia elgtis kaip su Siaubo Lobio artefaktu. Naujas Lobis.

– Tu juokauji.

Amrena kilstelėjo antakius.

– Siaubo Lobį sukūrė Katilas. Nesta turi Katilo galių. Tad viskas, ką ji sukurs,

kam įkvėps savo galios, tampa nauju Lobiu. Dabar nevalgyčiau net duonos

riekės, jei ją būtų kepusi Nesta.

Visi sužiuro į tris ginklus ant stalo.

Azrielis tarė:

– Yra tokių, kurie nesudvejotų dėl šios galios žudyti. Arba nužudytų ją

norėdami sustabdyti, arba nužudytų mus, kad ją sučiuptų.

– Nesta nukalė naują Lobį, – tarė Kasianas, bandydamas suvaldyti pyktį,

įsiplieskusį išgirdus teisingus Azrielio žodžius. – Ji galėtų sukurti bet ką. –

Linktelėjo Risui. – Galėtų prikrauti mūsų ginklines ginklų, su kuriais laimėtume

bet kokį karą. – Brialina, Koščėjus ir Beronas neturėtų nė menkiausio šanso.

– Būtent todėl Nesta ir negali apie tai sužinoti, – atsakė Amrena.

 Kasianas griežtai paklausė:

– Kodėl?

Amrena nenuleido pilkų akių.

– Ji negali žinoti.

Įsiterpė Risas:

– Atrodo rizikinga. O jeigu ji sukurs daugiau pati to nežinodama?

– O jei apimta blogos nuotaikos sukurs ką užsimaniusi, vien norėdama

mums įgelti? – atšovė Amrena.

– Ji niekada taip nepasielgtų, – karštai rėžė Kasianas ir bedė pirštu į Amreną. –

Ir pati tai žinai, tegriebia mane Katilas.

– Nesta sukurtų ne Siaubo Lobį, – jo urzgimas Amrenai nepadarė įspūdžio, –

o Košmarų Lobį.

– Negaliu jai meluoti, – atsisukęs į Risą tarė Kasianas. – Negaliu.

– Tau ir nereikia meluoti, – tarė Amrena, – tiesiog neminėk to.

Kasianas dar bandė palenkti Risą savo pusėn.

– Sutinki su tuo? Nes aš tikrai nepritariu.

– Amrenos nurodymas galioja, – pareiškė Risas, ir akies mirksnį Kasianas jo

nekentė. Nekentė nepatiklios ir atsargios Riso išraiškos.

– Tavim dėta pasisaugočiau, kai ją dulkinu, – vyptelėjusi pridūrė Amrena. –

Kas žino, kuo ji gali tave paversti pasidavusi jausmams?

– Gana, – tarė Azrielis, o Kasianas dėkingai pasižiūrėjo į brolį. Azas kalbėjo

toliau: – Aš palaikau Kasianą. Nesąžininga slėpti šią žinią nuo Nestos.

Risas pagalvojo, paskui įdėmiai įsispoksojo į Kasianą. Tas rimtai atlaikė ilgą

žvilgsnį, sėdėjo tiesiai. Galiausiai Didysis Valdovas tarė:

– Paklausiu Feirės, kai grįš iš savo studijos. Jos balsas bus lemiamas.

Tai buvo kompromisas, sutiko net Amrena. Kasianas taip pat linktelėjo,

neramiai, bet sutikdamas palikti sprendimą Feirei.

Amrena atsilošė ant kėdės.

 – Tas kalavijas įeis į istoriją. – Jos akys užtemo, kai dirstelėjo į dvirankį

kalaviją, žodžiai aidėjo kambary. – Dar pamatysime, ar pagarsės dėl gėrio, ar dėl

blogio.

Kasianas sutramdė per nugarą perbėgusį šiurpuliuką, lyg pats likimas būtų

išgirdęs jos žodžius ir sutirtėjęs. Paskui išsišiepė.

– Mėgsti būti teatrališka, tiesa?

Amrena susiraukusi pakilo.

– Einu į lovą. – Bedė pirštu į Risandą. – Padėk tuos ginklus, kur jų niekas

nerastų. Ir kad tave Motina prakeiktų, jei drįsi bent vieną ištraukti.

Risas numojo ranka – pavargęs ir nuobodžiaudamas.

– Aišku.

– Vaikeli, aš rimtai, – neatlyžo Amrena. – Neištrauk to plieno iš makštų. –

Prieš išeidama dar nužiūrėjo visus tris. – Nė vienas neištraukit.

Akimirką tebuvo girdėti kampe tiksintis laikrodis.

Risas žiūrėjo į jį. Paskui spoksodamas į tolį tarė:

– Nieko nerandu, kas padėtų Feirei gimdant.

Kasianui sugniaužė širdį.

– Kaip Drakonas su Mirjama?

Risas papurtė galvą.

– Sera mų sparnai lankstūs ir apvalūs, o ilyrų – kaulėti. Tai ir pražudys Feirę.

Mirjamos vaikai galėjo išlįsti pro jos gimdymo kanalą, nes jų sparnai lankstūs –

beveik visoms jos tautos moterims, susilaukusioms vaikų su Drakono vyrais,

sekėsi panašiai. – Risas gurktelėjo. Išgirdus kitus jo žodžius Kasianui įplyšo

širdis. – Pats nesupratau, kaip laikiausi įsikibęs tos vilties, kol pamačiau jų

užuojautą ir baimę. Kol Drakonas mane apkabino, kad nepalūžčiau prie akių.

Kasianas keliais žingsniais prišoko prie brolio. Atsirėmęs į stalo kraštą

spustelėjo Risui petį.

– Ieškosime toliau. Kaip Tesanas?

 Risas atsisegė viršutines savo juodo švarko sagas, atidengdamas tatuiruotos

krūtinės kraštelį.

– Aušros Dvare neradau nieko naudingo. Peregrinai panašūs į sera mus – jie

giminingi, nors ir tolimai. Jų gydytojai moka apsukti įstrigusį sparnuotą kūdikį,

moka ištraukti jį iš motinos, bet jų sparnai irgi lankstūs.

Risui prie kito šono atsirado Azrielis, taip pat uždėjo ranką ant peties.

Suskambėjo laikrodis, negailestingai primindamas apie neišvengiamai

artėjančią pražūtį. Kiekvienas laikrodžio dūžis Kasianui bylojo, kad jiems reikia

stebuklo.

Azrielis paklausė:

– O Feirė vis dar nežino?

– Ne. Žino, kad gimdymas bus nelengvas, bet dar nesakiau, kad tikriausiai

pareikalaus ir jos gyvybės. – Kitus žodžius Risas pasakė jiems mintyse, lyg

neįstengtų ištarti balsu: Nesakiau jai, kad mane iš miego pažadinantys košmarai yra

ne apie praeitį, o apie ateitį.

Kasianas spustelėjo jam petį.

– Kodėl jai nesakai?

Risas gurktelėjo.

– Nes neįstengiu prisiversti taip ją išgąsdinti. Atimti vienintelį džiaugsmą,

kuris sužiba jos akyse kaskart uždėjus ant pilvo ranką. – Jo balsas suvirpėjo. – Tas

siaubas ryja mane gyvą. Stengiuosi nesėdėti sudėjęs rankų, bet... nėra su kuo

derėtis dėl jos gyvybės – jos neišpirks jokie turtai, negaliu nieko padaryti, kad ją

išgelbėčiau.

– Helionas? – paniuręs paklausė Azrielis.

– Pasakiau jam vakar prieš išvykstant. Pasivedėjau į šalį, kai Feirė išsivėtė

namo, ir puolęs ant kelių maldavau savo tūkstantyje bibliotekų rasti ką nors, kaip

ją išgelbėti. Jis sakė, kad tuo užsiims visi vyriausi bibliotekininkai ir mokslininkai,

kuriuos tik galės paskirti. Kada nors istorijoje kas nors turėjo tai tirti. Rasti būdą,
kaip pagimdyti sparnuotą kūdikį, kurio mamos kūnas tam nepritaikytas.

– Tada nepraraskime vilties, – tarė Kasianas. Risas sudrebėjo ir nukorė galvą,

šilkiniai juodi plaukai užkrito jam ant akių.

Kasianas pakėlęs galvą pažiūrėjo į Azrielį, šio veidas viską pasakė: viltis

neapsaugos Feirės gyvybės.

Kasianas šiaip ne taip nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir pažiūrėjo į tris

ginklus ant stalo.

Jų rankenos buvo paprastos – kaip ir galima tikėtis iš nedidelio kaimelio

kalvio. Taip, jis kaldino puikius ginklus, bet ne meno šedevrus. Dvirankio

kalavijo rankena tebuvo paprastas skersinis, buoželė – apvalus metalo

rutuliukas.

Gvidionas, paskutinis iš stebuklingų kalavijų, buvo tamsus kaip naktis ir toks

pat gražus.

Kiek žaidimų Kasianas vaikystėje žaidė su Risu ir Azrieliu, kuriuose ilgas

pagalys atstodavo Gvidioną? Kiek nuotykių jie išsigalvojo, kaip dalijosi tą

stebuklingą kalaviją, žudė drakonus ir gelbėjo mergeles?

Kam dabar rūpi, kad Riso pasirinktoji mergelė nužudė kirmį ir pati jį

išgelbėjo?

Bet jei Amrena teisi... Kasianas nežinojo kitos vietos pasaulyje, kur buvo bent

vienas stebuklingas ginklas, tuo labiau trys.

Visai įmanoma, kad jie vieninteliai egzistavo.

Kasianas pabarbeno pirštais per stalą, smalsumas giliai suleido nagus.

– Pažiūrėkime.

– Amrena sakė to nedaryti, – įspėjo Azrielis.

– Amrenos čia nėra, – Kasianas išsišiepė. – O mums ir nereikia jų liesti. – Jis

patapšnojo Risui per petį. – Ištrauk juos savo įspūdingaisiais kerais.

Risas pakėlė galvą.

– Prasta mintis.
 Kasianas mirktelėjo.

– Reikėtų tai užrašyti ant Nakties Dvaro herbo.

Riso akyse įsižiebė kelios žvaigždutės. Azrielis sukuždėjo maldelę.

O Risas dukart giliai įkvėpė ir pasiuntė savo galią link didžiojo kalavijo –

leido jai pakelti ginklą žvaigždėmis nusėtomis rankomis.

– Sunkus, – leptelėjo Risas, susiraukęs iš įstangos. – Sunkesnis nei turėtų būti.

Lyg priešintųsi mano kerams. – Skraidino kalaviją virš stalo statmenai, tarsi

atremtą stove.

Kasianas įsitempė, o Risas pakreipė galvą, jo kerai čiupinėjo rankeną,

makštis. Risas mąsliai tarė:

– Kalvis neminėjo, kas jam pasirodė prakeikta, bet tikriausiai kelis sykius jį

palietė – bent jau tam, kad pajustų galią ir atneštų čia. Tad tai negali būti mirties

kalavijas, pražudantis bet kurią jį palietusią ranką.

Azrielis suniurnėjo:

– Aš vis tiek pasisaugočiau.

Risas nuožmiai jam šyptelėjo ir savo galia nutraukė juodas makštis.

Nelengvai, lyg kalavijas nenorėtų pasirodyti – bent jau ne Risandui.

Bet centimetras po centimetro makštys nuslydo nuo geležtės. Ir centimetras

po centimetro nušvito šviežiai nukaltas plienas – išties nušvito, lyg metale

glūdėtų mėnesiena.

Net Azas neįstengė nuslėpti nuostabos, kai makštys pagaliau nusmuko,

spoksojo išsižiojęs.

Kasianas atšlijo atkarusiu žandikauliu.

Apie geležtę šoko švytinčios kibirkštys. Gryna spragsinti galia. Šviesa mirgėjo

ir tryško, lyg smūgiuojant nematomam kūjui.

Kasianui ant kūno pasišiaušė plaukeliai.

Risas įkvėpė telkdamas galią, tada pakėlęs į orą ištraukė kitą kalaviją ir

durklą.
 Jie nekibirkščiavo gryna galia, bet Kasianas vis tiek juos pajuto. Durklas

tvoskė šalčiu, jo geležtė taip tviskėjo, kad atrodė kaip varveklis saulėje. Antrasis

kalavijas atrodė įkaitęs – piktas ir valdingas.

Tačiau dvirankis tarp jų sklandantis kalavijas... Kibirkštys išblėso, it

susiurbtos į pačią geležtę.

Nė vienas nedrįso jo paliesti. Kasianą įspėjo kažkoks pirmykštis instinktas

giliai širdyje – kad to plieno dūris ar kirtis paliktų ne paprastą žaizdą.

Tarpdury nuskambėjo tylus moteriškas juokas, Kasianui nereikėjo nė

atsisukti, kad suprastų ten stovint Amreną.

– Žinojau, kad jūs, asilai, nesusilaikysite.

Risas sumurmėjo:

– Gyvenime nemačiau nieko panašaus. – Jo kerai pasiuntė tris ginklus suktis

ratu, leido jiems apžiūrėti kiekvieną briauną. Azas vis dar spoksojo apstulbęs.

– Vieną sunaikino Amaranta, – tarė Amrena.

Kasianas krūptelėjo.

– Niekada negirdėjau.

Ji pasitaisė:

– Sklinda gandai, kad jį išmetė į jūrą. Kalavijas neklausė nei Amarantos

rankos, nei kurio jos karvedžio, todėl, užuot leidusi jį perimti Hiberno karaliui,

kalavijo atsikratė.

Azrielis paklausė:

– Kurio kalavijo?

– Narbeno. – Raudonų Amrenos lūpų kampučiai nukaro. – Bent jau sklinda

tokie gandai. Risai, tu tada buvai po Kalnu. Ji būtų laikiusi tai paslaptyje. Apie tai

girdėjau tik iš sprunkančios vandens nimfos.

– Narbenas buvo dar senesnis už Gvidioną, – tarė Risas. – Kur, po galais, jis

slėpėsi?

– Nežinau, bet Amaranta jį rado, o kai kalavijas jai nepakluso, sunaikino.

Kaip darė su visu kuo. – Daugiau Amrena apie tuos baisius laikus ir nekalbėjo. –

Galbūt tai buvo mums į naudą. Jei Hiberno karalius būtų turėjęs Narbeną, bijau,

kad būtume pralaimėję karą.

Narbeno galia skyrėsi nuo šventos, gelbstinčios Gvidiono šviesos – ji buvo

daug tamsesnė.

– Negaliu patikėti, kad ta ragana išmetė jį į jūrą, – tarė Kasianas.

– Kartoju, tai buvo gandas, išgirdau jį iš kažko, kas išgirdo iš kitų. Kas žino, ar

Amaranta išties rado Narbeną? Net jei tas jai nepaklustų, turėjo būti tikra kvaiša,

kad jį išmestų.

– Amaranta neretai būdavo trumparegė, – Risas patraukė pečiais. Kasianui

buvo bjauru girdėti brolio liežuvį tariant tą vardą. Sprendžiant iš Azrielio akyse

blykstelėjusio pykčio, Šešėlių giesmininkas jautėsi panašiai.

– O tu, Risandai, toks nesi. – Amrena kinktelėjo į tebesisukančius ginklus. –

Su jais galėtum tapti Didžiuoju Karaliumi.

Žodžiai kone sužvangėjo kambaryje. Kasianas lėtai sumirksėjo.

Risas šykščiai atsakė:

– Aš nenoriu būti Didžiuoju Karaliumi. Tenoriu būti čia su savo pora ir tauta.

Amrena atšovė:

– Visi septyni Dvarai, suvienyti vieno valdovo, suteiktų mums daug geresnį

šansą išgyventi bet kokį būsimą kon liktą. Prieš išsiunčiant kariaunas

nebereikėtų rietis ir politikuoti. Tokie atskalūnai kaip Beronas nebekeltų mums

pavojaus sudarę sąjungą su priešais.

– Pirmiausia tektų pradėti vidinį karą. Draugai kituose Dvaruose pavadintų

mane išdaviku – man tektų priversti juos atsiklaupti.

Azrielis žengė į priekį, jo pečius gaubė šešėliai.

– Kalijas, Tarkvinas ir Helionas galbūt atsiklauptų savo noru. Tesanas

atsiklaups, jei klaupsis kiti.

Kasianas linktelėjo. Risas – Didysis Karalius. Neįsivaizdavo kito, kuriuo

labiau pasitikėtų. Niekas kitas nebūtų teisingesnis valdovas už Risą. O su Feire,

Didžiąja Karaliene... Pritianas būtų palaimintas turėti tokius valdovus. Todėl

Kasianas tarė:

– Tamlinas tikriausiai priešintųsi ir pralaimėtų. Tau kelyje liktų tik Beronas.

Subolavo Riso dantys.

– Beronas ir taip stovi man skersai kelio, ir jam puikiai sekasi. Manęs nė kiek

netraukia suteikti jo elgesiui pagrindą. – Perliejo Kasianą rūsčiu žvilgsniu. – Gal

jau metas ruoštis nuvėtyti tave su Nesta į Pavasario Dvarą susitikti su Erisu?

– Nekeisk temos, – suniurnėjo Kasianas.

Kambaryje sugrumėjo Riso galia.

– Aš nenoriu būti Didžiuoju Karaliumi. Nėra ko čia aptarinėti.

– Risandai, tavo galia baisi ir nuostabi, – atsiduso Amrena. – Priešais tave

sukasi trys stebuklingi kalavijai, iš kurių vieno užtektų jo savininką padaryti

karaliumi, o tu mieliau dalysiesi ta galia. Pasiliksi savo teritorijoje. Kodėl?

Risas perklausė:

– O kodėl tu nori, kad virsčiau užkariautoju?

Amrena atšovė:

– Kodėl vengi galios, kuri yra tavo pagal įgimtą teisę?

– Aš nieko nepadariau, kad nusipelnyčiau tos galios, – tarė Risas. – Gimiau ją

turėdamas. Tai įrankis ginti savo tautą, ne pulti kitas. – Jis nužvelgė trijulę. – Iš

kur tokios kalbos?

Azrielis tyliai atsakė:

– Mes susilpnėję – visi septyni Dvarai. Po karo dar labiau kivirčijamės

tarpusavy ir su visu pasauliu. Jei Monteserė ir Valahanas stos prieš mus, o prie jų

prisidės Raskas, neatlaikysime. Ypač kai Beronas jau pasisuko prieš mus ir sudarė

sąjungą su Brialina. O Tamlinas nesugeba įveikti savo kaltės ir sielvarto ir tapti

toks, koks buvo kadaise.

Kasianas suskliaudęs sparnus pratęsė mintį:

 – O žemė, suvienyta vieno karaliaus ir karalienės valdžios, ginkluota tokia

galia ir artefaktais... Mūsų priešai sudvejotų.

Risas suurzgė:

– Jei nors akimirką manote, kad Feirę bent kiek trauktų tapti Didžiąja

Karaliene, jums visai stogas nuvažiavo.

Amrena pasakė:

– Feirė suprastų, kad tai būtinas blogis. Apsaugoti jūsų vaiką, kad negimtų

per karą, – dėl to padarytų, kas būtina.

– O aš nepadarysiu? – atsistojęs paklausė Risas. – Aš nebūsiu Didžiuoju

Karaliumi. Nė nesvarstysiu to – nei šiandien, nei po šimto metų.

Amrena dirstelėjo į dvirankį kalaviją, vis dar lėtai besisukantį virš jų.

– Tada paaiškink man, kodėl po tūkstančio metų grįžo artefaktai, karūnavę

senąsias fėjas ir joms padėję? Kai Pritianą pastarąjį kartą valdė Didysis Karalius,

tai darė su stebuklingu kalaviju rankoje. Risandai, pažiūrėk į šitą kalaviją priešais

save ir pasakyk, kad tai nėra paties Katilo siųstas ženklas.

Kasianui užgniaužė kvapą.

– Amrena, tai atsitiktinumas. Nesta jo nesukūrė tyčia.

Amrena papurtė galvą, tik sušvytavo plaukai.

– Niekas nėra atsitiktinumas. Nestos gyslomis teka Katilo galia, jis galėjo

pasinaudoti ja kaip marionete Nestai nežinant. Katilas norėjo, kad tie ginklai

būtų sukurti, tad jie ir buvo sukurti. Norėjo, kad jie tektų Risandui, tad kalvis

atnešė juos tau. Tau, Risandai, ne Nestai. Ir nepamiršk, kad Nesta – ir Eleina, kad

ir kokia būtų jos galia, – yra čia. Feirė čia. Likimas palaimino visas tris seseris ir

dovanojo joms galių, kurios nenusileidžia taviškėms. Vien Feirė padvigubina

tavo jėgą. Su Nesta esi nesustabdomas. Ypač jei ji stotų į mūšį užsidėjusi Kaukę.

Jai nepasipriešintų joks priešas. Ji išžudytų Berono kareivius, paskui prikeltų juos

iš mirusiųjų ir atgręžtų prieš jį patį.

Kasiano kraujas sustingo gyslose. Taip, Nesta būtų nesustabdoma. Bet kiek
tai kainuotų jos sielai?

Risas šaltai pasižiūrėjo į Amreną.

– Daugiau nė akimirkos nekalbėsiu apie šitą absurdišką idėją.

Kasianas suprato, kad juos pavarė. Jis linktelėjo Azui, kuris nusekė paskui jį

prie durų. Bet abu stabtelėjo prieš pat slenkstį. Atsigrįžo į savo brolį, jų Didįjį

Valdovą, vieną sėdintį prie stalo. Jo plačius pečius slėgė daugybė sprendimų,

gniuždė jo sparnus.

– Kaip pasakysi, Risandai. – Amrena taip pat nusisuko nuo stalo ir kalavijų,

kuriuos Riso kerai sukišo į makštis. – Bet žinok, kad Katilas nebus amžinai tau

palankus, anksčiau ar vėliau išsirinks ką kita.

 43 skyrius

Uosdama saldų, svaiginantį už jų žydinčio alyvų krūmo kvapą Nesta akies

krašteliu dirstelėjo į Kasianą. Galėjo prisiekti, kad jis vis nepastebimai

pasikasydavo, vos tik ji nusisukdavo pasigrožėti Pavasario Dvaro miško grožiu ir

ramybe.

Juos čia atvėtė Risas, tylus ir šaltas it akmuo, ir tuoj pat pradingo. Bet Kasiano

tai, rodos, netrikdė, tad Nesta ir neklausinėjo. Ypač žinodama, kad bet kurią

akimirką šalia atsiras Erisas.

Nesta apsimetė žiūrinti į rožių krūmą, o staiga atsisukusi pamatė Kasianą

išties kasantis rankas.

– Kas tau pasidarė?

– Nekenčiu šitos vietos, – tas išraudęs burbtelėjo. – Alergijos.

Nesta nurijo juoką.

– Nereikia nuo manęs slėptis. Žmonių žemėse man taip niežėdavo, kad

turėdavau dukart per dieną lipti į vonią, kad nusišveisčiau visas žiedadulkes. –

Na, bent jau prieš persikeliant į trobelę. Po to Nestai pasisekdavo, jei gaudavo

išsimaudyti kartą per savaitę, nes buvo daug vargo šildyti ir tempti vandenį į

vienišą kubilą miegamojo kampe. Kartais ji su Eleina net prausdavosi tame

pačiame vandenyje, traukdavo šiaudą, kuri maudysis pirma.

Nestai gerklėje įstrigo gumulas, nusigręžusi žiūrėjo į vyšnių žiedlapius,

siūbuojančius virš galvos. Eleinai ši vieta labai patiktų. Daugybė žydinčių gėlių,
daugybė žalumos – šviesios, ryškios šviežios žolės žalumos, – begalė paukščių,

čiulbančių šiltoje auksinėje šviesoje. Čia stovėdama Nesta jautėsi it audros

debesis. O Eleina... Pavasario Dvaras buvo sukurtas tokiems kaip ji.

Gaila, kad sesuo nenorėjo jos matyti. Būtų pasiūliusi čia apsilankyti.

Ir gaila, kad šiose žemėse viešpataujantis valdovas buvo tikras subingalvis.

– Erisas vėluoja, – Nesta tarė Kasianui. Jie laukė jau dešimt minučių. – Kaip

manai, ar pasirodys?

– Tikriausiai gurkšnoja arbatą, džiaugiasi žinodamas, kad mes čia laukiame

jo. – Kasianas pagalvojo. – Na, jis žino tik tiek, kad aš čia. Bet tikrai mėgaujasi

versdamas mane laukti.

– Jis paršas. – Kelis kartus sutikusi Rudens Didžiojo Valdovo sūnų, Nesta

nekentė to besistaipančio, šalto vyruko. Buvo matyti, kad jis galėtų palikti

sužeistą Moriganą vieną miške.

– Kalbi apie mane ar apie tą galvažudį su tavimi? – iš pumpurus

skleidžiančios sedulos šešėlių paklausė žemas, malonus balsas.

Štai ir jis, lyg išburtas Nestos minčių. Erisas rengėsi taip pat nepriekaištingai

kaip ir Risandas, ilgi, raudoni plaukai krito tobulai, neišsiskyrė nė viena sruoga.

Vis dėlto, nors ryškūs Eriso bruožai buvo dailūs, jo akys buvo aptemusios. Jose

nebuvo džiaugsmo.

Tos akys nukrypo į Nestą, nuslydo per jos pintus plaukus, odos šarvus iki

batų.

– Labas, Nesta Arčeron.

Nesta atlaikė vyro žvilgsnį. Netarė nė žodžio, nė neslėpė šaltos paniekos.

Eriso lūpų kampučiai krustelėjo aukštyn. Bet atsisukus į Kasianą linksma

išraiška prapuolė.

– Girdėjau, turi žinių apie mano karius.

Kasianas sunėrė rankas.

– Gerų žinių ir blogų, Erisai. Rinkis.

 – Blogų. Visada pradedu nuo blogų. – Eriso šypsena tryško nuodais.

– Dauguma tavo kareivių negyvi.

Erisas tik sumirksėjo.

– O kokia gera?

– Du iš jų išgyveno.

Nesta stebėjo, kaip pasikeitė Eriso išraiška, iki menkiausios smulkmenos:

akyse žybtelėjo pyktis, irzliai sučiaupė lūpas, nepatenkintas sukando dantis. Lyg

jo galvoje lakstytų tuntas minčių. Bet balsas liko šaltas.

– O kas tai padarė?

Kasianas susiraukė.

– Na, mudu su Azrieliu. Karalienė Brialina su Koščėjumi apžavėję pavertė

tavo kareivius nemąstančiais žudikais. Jie užpuolė mus Orido liūne, o mums

neliko kito pasirinkimo, tik juos užmušti.

– Bet du išgyveno. Kaip patogu. Spėju, jie susipažino su Azrielio apklausos

metodais? – Eriso balsas sruvo panieka.

– Sugebėjome sutramdyti tik du, – įsitempęs atsakė Kasianas. – Paveikti

Brialinos įtakos jie buvo kone pasiutę.

– Nemeluokime patys sau. Kai atslūgo jūsų kraujo troškimas, tik du

varginotės nuginkluoti.

Išgirdus tuos žodžius Nestai akis aptraukė raudona migla, o Kasianas garsiai

įkvėpė.

– Padarėme, ką galėjome. Jų buvo dvidešimt.

Erisas purkštelėjo.

– Tikrai buvo daugiau, o judu galėjote nesunkiai pasigailėti ir dar kelių. Bet

nežinau, kodėl turėčiau tikėtis, kad toks kaip tu galėjo padaryti ką geresnio.

– Nori, kad atsiprašyčiau? – suurzgė Kasianas. Išgirdus pykčio gaidelę jo

balse, pamačius skausmingą žvilgsnį, Nestos širdis pradėjo daužytis it patrakusi.

Jis to gailėjosi – Kasianui nepatiko žudyti tuos kareivius.

 – Ar bent pabandėte pasigailėti kitų, ar tiesiog ėmėtės skerdynių? –

sušnypštė Erisas.

Kasianas sudvejojo. Nesta galėjo prisiekti, kad matė, kaip žodžiai sminga į

taikinį. Ne, Kasianas nesudvejojo. Nesta puikiai tai žinojo. Jis niekada

nesudvejotų gelbėti mylimą asmenį nuo priešo. Kad ir ką jam tai kainuotų.

Nesta žengė link Eriso.

– Tavo kareiviai peršovė Azrieliui sparną šermukšnio strėle.

Žybtelėjo Eriso dantys.

– Ar tu taip pat prisidėjai prie skerdynių?

– Ne, – tiesiai atšovė ji. – Bet man smalsu: ar kareivius tomis šermukšnio

strėlėmis apginklavo Brialina, ar jos buvo iš tavo asmeninės ginklinės?

Erisas sumirksėjo – daugiau patvirtinimo ir nereikėjo.

– Tokie ginklai draudžiami, ar ne? – paklausė ji Kasiano, kuris tebestovėjo

įsitempęs. Liepsna jos širdyje pliūptelėjo aukščiau, degė kaitriau. Ji vėl atsisuko į

Erisą. Jei jis galėjo žaisti su Kasianu, atsakys jam tuo pačiu.

– Kam saugojai tas strėles? – mąsliai paklausė. – Išorės priešams? – Šykščiai

šyptelėjo. – Ar priešams namuose?

Erisas atlaikė jos žvilgsnį.

– Nesuprantu, apie ką šneki.

Nestos šypsena nė nesuvirpėjo.

– Ar šermukšnio strėlė, paleista į širdį, nužudytų Didįjį Valdovą?

Erisas išbalo.

– Švaistote mano laiką.

Nesta gūžtelėjo.

– O tu švaistai mūsų. Iš kur mums žinoti: gal pats užkerėjai savo kareivius,

kad mus nužudytų? Papasakojai, kad tavo šunys ten, kur dingo kareiviai, užuodė

kvapą, siejantį įvykį su Brialina, o paskui pamelavai apie Berono sąjungą. Galbūt

mėgindamas pelnyti mūsų pasitikėjimą net įtikinai Moriganos tėvą atidėti vizitą
Velarėje. Visa tai gali būti tavo žaidimo dalis.

Kasiano žvilgsnis kone ziškai glostė jos skruostus, bet Nesta nenuleido akių

nuo sustingusio Eriso.

– Jei nori žaisti karo kurstytoją, Erisai, prašom. – Išsišiepė plačiau. – Man

patinka įdomūs varžovai.

– Nesu jūsų priešas, – drėbė Erisas, ir Nesta suprato laimėjusi. Sprendžiant iš

jai virš klubų brūkštelėjusių Kasiano pirštų, jis taip pat tai suprato.

Kasianas tarė:

– Erisai, gailiuosi, kad negalėjau išgelbėti daugiau tavo karių. Tikrai. Du

išgyvenusius atsiųsime tau šiandien, nors jie tebėra pavergti Karūnos. Bet aš

nesu tavo priešas. Brialina ir Koščėjus yra mūsų priešai – abiejų mūsų. Jei tų karių

šeimoms ko nors truks, mielai padėsiu joms, kuo tik galėdamas.

Klausantis nuoširdžių Kasiano žodžių Nestos širdyje sukilo pasididžiavimas.

Jis atiduotų toms šeimoms viską, ką turi, jei tik taip galėtų ištaisyti skriaudą.

Erisas dairėsi tai į vieną, tai į kitą. Pastebėjo Kasiano ranką jai ant nugaros. Ką

Kasianas atskleidė?

Vyptelėjęs Nestai tarė:

– O tu dailus kąsnelis. Nesta Arčeron, mielai su tavim pažaisčiau bet kokį

žaidimą.

Pirštai jai ant nugaros įsitempė. Rodos, Erisas taip pat tai pajuto. Ar Kasianas

bent įsivaizdavo, kaip lengvai atskleidė savo silpnąsias vietas tokioms fėjoms

kaip Erisas? Jis gyveno per daug nuoširdžiai, per drąsiai, kad apie tai galvotų ar

suktų galvą. Nesta norom nenorom tuo gėrėjosi.

– Kai pavargsi nuo šito žvėries, – Erisas kinktelėjo smakru į Kasianą, – užsuk

pas mane. Parodysiu tau, kaip žaidžia būsimas Didysis Valdovas.

Kasianas suurzgė, jau žiojosi, bet stabtelėjo.

Erisas taip pat nuščiuvo.

Nesta pajuto tai po akimirksnio. Prie jų tyliai sėlinantį svečią.

 Kasianas stumtelėjo ją už nugaros, kai iš už spygliuotų krūmų stryktelėjo

auksakailis žvėris riestais ragais, nusileido miško proskynoje.

Ji niekada nepamirš to žvėries. Kaip jis išlaužė jų trobelės duris ir įbaugino ją

iki kaulų smegenų. Kaip ji tegalvojo užstoti Eleiną, o Feirė griebė peilį stoti prieš

jį. Prieš žvėrį.

Prieš Tamliną.

Žalios akys stebėjo juos. Dėbtelėjo į Erisą. Paskui į Kasianą. Tada į ją.

Tamlinas tyliai ir dusliai suurzgė, Kasiano sifonai sužibo.

– Jau ruošėmės trauktis, – ramiai paaiškino Kasianas, siektelėjęs Nestos

rankos. Stryktelės su ja į orą. Bet ar jo greičio pakaks išvengti Tamlino nagų? Jo

galios?

Tamlino akys vis dar stebėjo ją. Nirčiai ir tūžmingai.

Tai buvo vyras, žvėris, kurį jos sesuo kadaise mylėjo. Dėl kurio paaukojo

viską, įskaitant savo mirtingosios gyvenimą. Kuris paskui suteršė jos meilę, kone

palaužė Feirę. Iki Riso. Iki Kasianas su kitais padėjo jai sugrįžti. Padėjo jai išmokti

vėl save mylėti.

Nestai nerūpėjo, kad jis atėjo į pagalbą per pastarąjį mūšį su Hibernu.

Tamlinas nuskriaudė Feirę. Taip, kad buvo neįmanoma atleisti.

Anksčiau jai tai niekada nerūpėjo. Taip, šiek tiek erzino, bet... Nesta prieš

savo valią surietė pirštus. Iššiepė dantis ir suurzgė.

Šitas vyras pagrobė jauniausią jos seserį, nes Nesta nesugebėjo jam

pasipriešinti. Tamlinas net pažvelgė į ją ir paklausė, ar keliaus vietoj Feirės. O ji

atsakė ne, nes buvo tulžinga, baisi bailė.

Daugiau tokia nebus.

Ji įpūtė galios žariją, kad sužibėtų akyse. Kad Tamlinas matytų, kai ji pasakė:

– Tu mūsų nepaliesi.

– Turiu visišką teisę nužudyti į mano žemes įžengusius prašalaičius, – kalbėjo

šiurkščiai, žodžius vos sekėsi suprasti. Lyg jau kurį laiką būtų su niekuo
nesikalbėjęs.

– Ar čia tebėra tavo žemės? – šaltai paklausė Nesta, žengusi iš už Kasiano. –

Kaip girdėjau, nesivargini jų valdyti.

Erisas stovėjo it įbestas. Nestai dingtelėjo, kad jį užklupo susitikus su jais. Jei

Tamlinas kam nors prasitars...

Ji tarė:

– Siūlau nepražioti apie tai žabtų.

Tamlinas suurzgė, jo karčiai pasišiaušė.

– Esi tokia bjauri, kaip ir sakė tavo sesuo.

Nesta nusijuokė.

– Būtų baisiai nesmagu nuvilti.

Atrėmė jo žalių akių žvilgsnį – žinojo, kad jos akyse mirga sidabrinės

liepsnelės.

– Per tave mane panardino į Katilą, – tyliai tarė, galėjo prisiekti, kad tolumoje

sugrumėjo griaustinis. Kasianas su Erisu tarsi nutolo ir pradingo. Teliko

Tamlinas, tik šis žvėris ir tai, ką jis padarė jai ir jos šeimai.

– Per tave Eleiną panardino į Katilą, – kalbėjo Nesta. Jos pirštų galiukai įkaito,

žinojo, kad pažiūrėjusi žemyn pamatytų palei juos rusenančias sidabrines

žarijas. – Man nerūpi, kiek atsiprašinėjai, ar bandei tai atpirkti, ar sakei nežinojęs,

kad Hiberno karalius taip pasielgs, ar kad jo maldavai to nedaryti. Tu sudarei su

juo sandėrį. Nes manei, kad Feirė yra tavo nuosavybė.

Nesta bedė pirštu į Tamliną. Sudrebėjo žemė.

Jai už nugaros Kasianas nusikeikė.

Tamlinas atšlijo nuo jos ištiesto piršto, suleido nagus į žemę.

– Nuleisk tą pirštą, ragana.

Nesta nusišypsojo.

– Džiaugiuosi, kad prisimeni, kas nutiko paskutiniam asmeniui, į kurį

parodžiau. – Nuleido ranką. – Mes jau keliausim.

 Grįžo pas rankas išskėtusį Kasianą. Tas tvirtai apglėbė ją per juosmenį. Nesta

žvilgtelėjo į Erisą, kuris santūriai, pritariamai linktelėjo ir pradingo.

Prieš jiems šaunant į dangų Nesta Tamlinui pasakė:

– Didysis Valdove, prasitark kam nors, kad mus matei, ir tau taip pat nurausiu

galvą.
 Nesta spoksojo į tamsią duobę bibliotekos dugne.

Ji neįstengė užmigti, visą dieną vos sutramdė mintis, kad negrįžtų prie

susitikimo su Tamlinu. Kasianas nuskrido į namą prie upės ir negrįžo. Galbūt

Risas nusivėtė pasirūpinti, kad Pavasario Didysis Valdovas niekam nepasakotų

apie jų sandorį su Erisu. Galbūt jiems padarys paslaugą ir pavers Tamlino mintis

žele.

Nesta pasirėmė rankomis ant turėklo penktame lygyje ir nukorė galvą. Taip

vėlai ten nieko nebebuvo, o ji nežinojo, kur yra kunigių bendrabutis, todėl

negalėjo eiti aplankyti Gvinės. Nors vis tiek nenorėtų žadinti draugės. Šiaip ar

taip, abejojo, ar šioji norėtų klausytis jos bėdų.

Šalia ant turėklo atsirado stiklinė šilto pieno.

Nesta apsidairė po tamsią biblioteką.

– Ačiū, – tarė namui.

Pavasario Dvaras atrodė sustingęs. Tuščias. Nepaisant ten knibždančios

gyvybės. O šis namas buvo gyvas. Jis priėmė ją, norėjo, kad augtų ir klestėtų. Čia

ji galėjo ilsėtis ar tirti pasaulį, galėjo būti, kuo tik panorės.

Ar tokie buvo namai? Niekada to nepatyrė. Bet ši vieta... taip, žodis namai

tiktų. Galbūt taip jautėsi ir Feirė, kai iškeliavo iš Pavasario Dvaro ir atvyko į šias

žemes. Galbūt sesuo įsimylėjo šį dvarą ne mažiau nei jo valdovą.

Kažkas sujudėjo tamsoje apačioje. Nesta atsitiesė pamiršusi pieną.

Ana. Tamsios duobės centre it dūmų čiuptuvas... kažkas judėjo.

Tai tarsi plėtėsi ir traukėsi, tvinkčiojo it širdis...

– Taip ir maniau, kad rasiu tave čia. Na, arba čia, arba ant laiptų į miestą.

Kasiano balsas pasigirdo už nugaros, Nesta mikliai atsisuko.

Jis įsitempė, o Nesta dirstelėjo per petį į tamsą. Nieko.

Tai pradingo. Arba ji tik įsivaizdavo.

– Nieko, – tarė žvilgtelėjusi per turėklą. – Tik šešėliai.

Kasianas atsikvėpė ir pasilenkė per turėklą.

 – Neužmiegi?

– Vis galvoju apie Tamliną.

– Puikiai su juo susidorojai. Ir su Erisu. Nemanau, kad jis greitai tave pamirš.

– Jis žaltys.

– Džiaugiuosi, kad sutariame bent dėl vieno.

Nesta prunkštelėjo.

– Man nepatiko, kaip jis taip su tavimi kalbėjo.

– Daug kas taip su manim kalba.

– Vis tiek nėra teisinga. – Ir pati taip su juo kalbėjo. Ji Kasianui pasakė daug

bjauresnių dalykų nei Erisas. Nestai gerklėje įstrigo gumulas.

Bet vis tiek tarė:

– Negaliu patikėti, kad Feirė kadaise mylėjo Tamliną.

– Tamlinas niekada nebuvo jos vertas. – Kasianas uždėjo ranką jai ant

nugaros.

– Ne. – Nesta vėl pasižiūrėjo į tamsą apačioje. – Nebuvo.

 44 skyrius

– Kas nors priminkite, kodėl tai gera mintis? – Gvinė šnopavo šalia Nestos,

kūnu žliaugė prakaitas kartojant paprasčiausius pratimus su kalaviju.

– Ir man, – burbtelėjo Emerė. Nesta buvo per daug uždususi, todėl tik

pritariamai suniurnėjo.

Kasianas sukikeno – tas garsas pakuteno jai kūną. Vakar bibliotekoje jis

paėmė ją už rankos ir nuvedė į jos kambarį, akys vis dar žvelgė švelniai. Bet

žvilgsnis persimainė ant Nestos stalo pamačius Gvinės perrašytą skyrių apie

valkirijas. Kai paėmęs pavartė lapus, Nesta paaiškino, kad apie jas skaitė.

Kasianas atsakydamas tik karštai ją pabučiavo, paskui atsigulė ant lovos ir

pasisodino ją sau ant veidų, kad galėtų neskubėdamas puotauti. Nesta ištvėrė tik

minutę, paskui jos troškimas jį paliesti paėmė viršų, apsisuko leisdama toliau ją

doroti, ir pati išsitiesusi paėmė jį į burną.

Dar nebuvo to dariusi – rijusi, kai pati buvo ryjama, – ir jis išsiliejo jai ant

liežuvio prieš pat jai baigiant ant jo. Jie ilgai nelaukė, tylėdami šnopavo, kol

atgavo kvapą, tada Nesta užlipo ant jo, patampė ranka, paskui burna, o kai buvo

pasiruošęs, centimetras po nuostabaus centimetro įsileido vidun jo storą kotą. Jis

taip ją išplėtė ir pripildė, kad greitai pasiekė viršūnę. Kasianas vijosi jos

malonumą, spausdamas klubus tvatino į ją, kliudė tą puikųjį tašką ir vėl privedė

prie ekstazės.

Ryte jai šiek tiek maloniai maudė, o Kasianas mirktelėjo per pusryčių stalą,
lyg žinodamas, kaip jai sėdint trina kai kurias vietas.

Bet dabar to smagaus pasipūtimo neliko nė ženklo, kai Kasianas joms

pasakė:

– Maniau, šiandien bus puiki diena įtraukti aštuonkampę žvaigždę, bet jei jau

skundžiatės, galime palaukti iki kitos savaitės.

– Mes nesiskundžiam, – rydama orą atsakė Gvinė, – tiesiog nuvarei nuo kojų.

Naujausios kunigės, besitreniruojančios su Azu, jau vos pastovėjo.

Kasianas sugavo Nestos žvilgsnį.

– Nieko sau, valkirijų būrys.

Gvinė tuoj pat atsisuko į Nestą.

– Papasakojai jam?

– Ne, – vienu balsu atsakė Nesta ir Kasianas. Jis pridūrė:

– Manote, nepastebėjau kvėpavimo pratimo, kuris leidžia jums išlaikyti

ramybę net erzinamoms mudviejų su Azu? Aš tikrai jūsų to nemokiau. Per mylią

užuodžiu Minčių ramdymą.

Moterys vėpsojo į jį išsižiojusios.

Pagaliau Gvinė paklausė:

– Žinai tą pratimą?

– Aišku. Kare kovojau greta valkirijų.

Stojo kurtinama tyla. Nesta spėjo pamiršti, kokios senos yra fėjos, kiek daug

Kasianas matė ir patyrė. Ji atsikrenkštė.

– Asmeniškai pažinojai valkirijas?

Ginė skardžiai cyptelėjo netramdydama džiaugsmo. Azrielis, kitapus ringo

dirbęs su kitomis kunigėmis, išgirdęs grįžtelėjo išplėtęs akis.

Kasianas išsišiepė.

– Penkiuose mūšiuose kovojau su valkirijomis petys į petį. Bet per Meiniro

perėjos mūšį tam atėjo galas. – Jo šypsena išblėso. – Kai dauguma jų žuvo

bandydamos ją apginti. Valkirijos nuo pradžių žinojo, kad ta užduotis yra tikra
savižudybė.

Azrielis vėl atsisuko į savo mokines, bet Nesta nujautė, kad Šešėlių

giesmininkas klausosi kiekvieno žodžio, seka kiekvieną brolio mostą.

Net Gvinė nustojo šypsotis.

– Tai kodėl jos kovojo? Visi ten žinojo, kad mūšis virs skerdynėmis. Bet man

taip ir nepavyko nieko sužinoti apie mūšį lydėjusius politinius manevrus.

– Nežinau. Aš buvau paprastas ilyrų legiono karys; vadų pokalbių

negirdėjau. – Jis pasižiūrėjo į Nestą, kuri spoksojo išsižiojusi. – Bet turėjau tą

dieną žuvusių... draugių. – Jo dvejonė prieš pasakant draugių sužadino jos

smalsumą – ar nenutylėjo kažko daugiau? Ir nors jos garbingai krito kovoje,

Nestos krūtinėje prasikalė kažkas bjauraus. – Valkirijos stojo į kovą, kai atsisakė

net narsiausi vyrai. Ilyrai stengėsi tai pamiršti. Priešinausi mane rangu

pranokstantiems vyrams, sakiau, kad turime padėti valkirijoms. Jie sumušė

mane, kol netekau sąmonės, prirakino prie gurguolės vežimo ir ten paliko. Kai

atsibudau, mūšis jau buvo pasibaigęs, o valkirijos – išžudytos.

Šitą vyrą ji pakvietė į savo lovą, jis vakar išėjo nė nepabučiavęs.

– Kodėl to nesakei, kai pamatei užrašus ant mano stalo?

– Neklausei. – Jis išsitraukė ilyrišką kalaviją. – Gana istorijos. – Ant žemės

nubrėžė keturias linijas, susikertančias į aštuonkampę žvaigždę. – Štai jūsų

žemėlapis, kaip smūgiuoti kalaviju. Šitos aštuonios kryptys. Šešias jau išmokote.

Likusias dvi išmoksite šiandien, tada imsimės derinių.

Gvinė paklausė:

– Kodėl mes nesinaudojame valkirijų pratimais, jei taip jomis gėrėjaisi?

– Nes jų nemoku.

Nesta vyptelėjo.

– Jei norime būti atgimusiomis valkirijomis, – tarė ji, – galbūt turėtume

suderinti ilyrų ir valkirijų įgūdžius?

Tai tarė juokaudama, bet žodžiai liko kyboti ore, lyg būtų pasakiusi kokią
nors esminę tiesą, kurią išgirdusi sukluso net lemtis. Dabar Azrielis atsisuko visu

kūnu, žiūrėjo prisimerkęs. Lyg šešėliai kažką jam kuždėtų.

Nestai per nugarą perbėgo šaltukas.

Kasianas spoksojo joms į veidus. Lyg matytų kažką naujo.

Pagaliau kimiai tarė:

– Šiandien mokysimės ilyrų įgūdžių. – Paskui linktelėjo Gvinei. – Rytoj

atnešk man viską, ką radai apie valkirijų metodus.

– Prirašyta baisiai daug, – atsakė Gvinė. – Merilė renka apie tai knygą.

Galėčiau atnešti dabartinio rankraščio kopiją, nes jame sutelkta daugiausia žinių

iš įvairių šaltinių.

Rodos, Kasianas suvaldė jį apėmusį jausmą, nes pasitrynė smakrą. Nestos

kraujas įkaito it atsakydamas.

– Kažkas naujo, – tarė labiau sau nei joms. – Kas nors seno tampa kažkuo

nauju.

Vėl išsišiepė, o Nesta pajuto savo lūpas sukirbėjus ir išsirietus į atsakomąją

šypseną.

Ji išsišiepė dar plačiau pamačiusi, kaip nušvito Kasiano akys.

– Gerai, damos. Pirma pamoka apie valkirijas: jos neinkščia, kad reikia lieti

prakaitą.
 – Valkirijos? – name prie upės per valgomojo stalą paklausė Feirė. – Rimtai?

– Rimtai, – atsakė Kasianas, prie vakarienės gurkšnodamas vyną. Tą vakarą

jis nusileido į rūmus aptarti, ką daryti su Nestos sukurtais ginklais, – išgirsti, ką

nuspręs Feirė. Ji nedvejojusi pareiškė, kad Nestai reikėtų pranešti. Bet kai

pasisiūlė tai padaryti, Kasianas jai paprieštaravo. Pats pasakys, kai ateis tinkamas

metas.

Nebalsavo tik Morė, ji Valahane tebemėgino įkalbėti jo valdovus pasirašyti

naują sutartį – jos garbei prie stalo buvo palikta vieta.

– Žmonių žemėse niekada apie jas negirdėjome, – tarė Eleina. Ji klausėsi

Kasiano pasakojimo ne mažiau pakerėta nei Feirė: iš pradžių apie Nestos ir kitų

susidomėjimą, paskui trumpos moterų kovotojų istorijos. – Matyt, jos buvo

išties įspūdingos būtybės.

– Kai kurios buvo tokios pat žavingos kaip ir tu, Eleina, – tarė šalia Feirės

sėdintis Risas, – bet įžengusios į mūšio lauką tapdavo kraugeriškos kaip Amrena.

Ta pagarbiai kilstelėjo taurę.

– Tos moterys man patiko. Niekada neleido jokiam vyrui jų varinėti – nors

būtume apsiėję ir be jų kvailo karaliaus. Jis buvo ne mažiau kaltas dėl jų mirčių

nei mūšio atsisakę ilyrai.

– Dėl to nesiginčysiu, – paantrino Kasianas. Jam prireikė daug, labai daug

laiko atsigauti po to mūšio. Taip ir negrįžo į Golijano kalnų perėją, bet sklandė

gandai, kad tos uolos liko plikos, lyg žemė vis dar gedėtų moterų, kurios

nedvejodamos atidavė savo gyvybę, kurios juokėsi mirčiai į veidą, o gyveno visa

širdimi. Pirmoji jo mylimoji buvo ne iš Nakties Dvaro, o iš valkirijų gretų –

drąsiaširdė moteris, vardu Tanvina, kurios šypsena buvo it audra. Ji skrido į tą

mūšį valkirijų priešaky, iš perėjos ir negrįžo. Po akimirkos Kasianas pridūrė: –

Nesta būtų puikiai prie jų pritapusi.

– Visada maniau, kad ji gimė ne toje Sienos pusėje, – pripažino Eleina. –

Šokių salės jai virto mūšio laukais, rezgė strategijas kaip tikras generolas. Kaip

judu, – tarė kinktelėjusi į Kasianą, o paskui šiek tiek droviau į Azrielį.

Šešėlių giesmininkas santūriai jai šyptelėjo, o Eleina greitai nusisuko.

Kasianas nuvijo sukirbėjusį smalsumą. Liusieno čia nebuvo, nebuvo, kas pultų

loti ant bet kurio ilgiau į ją pažiūrėjusio vyro.

Feirė pagaliau įsidėjo į burną didesnį kąsnį.

– Nesta yra vilkė, kuri visą gyvenimą tupėjo užrakinta narve.

– Žinau, – Kasianas linktelėjo. Ji buvo vilkė, taip ir neišmokusi būti vilke dėl
narvo, kurį žmonės vadino padorumu ir visuomene. Ir, kaip bet koks kankinamas

gyvūnas, ji kando bet kam, kas tik arčiau prieidavo. Gerai, kad jam patiko būti

kandžiojamam. Gerai, kad džiaugėsi mėlynėmis ir įbrėžimais, kuriuos ji

kiekvieną naktį palikdavo ant jo kūno, ir kad jos aistra, kai būdavo į ją įėjęs, tik

skatino atsakyti tuo pačiu.

Eleina palinko į priekį.

– Tik manai, kad žinai, – nematei jos šokių aikštelėje. Ten ji išties paleidžia

vilką nuo pavadžio. Kai užgroja muzika.

– Nejaugi? – Kartą, kai ištempė Nestą iš ypač įtartinos smuklės, ji išties sakė,

kad ten sėdėjo dėl muzikos. Kasianas nuleido tai pro ausis, manydamas, kad tai

tėra pasiteisinimas.

– Taip, – tarė Eleina, – ji mokėsi šokti nuo mažumės. Dievina šokti ir dievina

muziką. Ne taip, kaip aš mėgstu valsą ar gavotą, o taip, kaip dievina menininkai.

Kai Nesta su kuo nors šokdavo, priversdavo visą salę sustoti pažiūrėti.

Kasianas padėjo savo taurę.

– Prieš kelias savaites ji man minėjo šokių pamokas. – Spėjo, kad, nepaisant

pradinių sunkumų, dėl tų pamokų Nesta taip greitai ir perprato, kaip dėlioti

kojas ir išlaikyti pusiausvyrą. Matyt, re leksus išsaugojo. Bet jei šokius jai įkalė

taip pat negailestingai, kaip jis buvo mokomas kovoti...

– Ji apie tai daug nepasakojo, – atsakė Eleina. – Nesta buvo vos keturiolikos,

kai nuėjome į paskutinius šokius prieš... na, prieš nuskursdami... – Eleina

papurtė galvą. – Ten buvo kita jauna mergina, turinti dosnų kraitį, ji tiesiog

nekentė manęs. Buvo keleriais metais vyresnė, niekada nieko nepadariau, kad

pelnyčiau jos neapykantą, bet, man regis...

– Ji pavydėjo tau grožio, – paaiškino Amrena, raudonose jos lūpose žaidė

smagi šypsenėlė.

Eleina nuraudo.

– Tikriausiai.
 Be abejo. Nors Eleina tada buvo vos trylikos.

– Na, Nesta pamatė, kaip ji su manimi elgiasi, pamatė jos atsainų žiaurumą,

išgirdo įžeidimus ir palaukė tinkamo meto. Palaukė iki šokių, kai pasirodė dailus

kunigaikštis iš žemyno, atvykęs ieškoti nuotakos. Jo giminei baigėsi pinigai, tik

todėl ir teikėsi atvykti – pasičiupti turtingą nuotaką savo dvaro iždui papildyti.

Nesta žinojo, kad įpėdinė į jį taikosi. Kelias savaites prieš kiekvieną balių visoms

tuo gyrėsi moterų tualetuose.

– Nesta tą vakarą sukniai ir papuošalams išleido nedidelį kalną pinigų. Tėvas

visada baiminosi pasakyti jai ne, o tą vakarą... Na, ji išties atrodė kaip pirklių

princo dukra. Šilkinė ametisto spalvos suknia, siuvinėta aukso siūlais, deimantai

ir perlai ant kaklo ir ausyse... – Eleina atsiduso. Koks lobis. Kasianas nė nežinojo,

kokius lobius jie turėjo. Ir prarado.

– Nestai įėjus visas pokylis sustojo, – pasakojo Eleina. – Ji mokėjo pasirodyti,

net būdama keturiolikos sugebėjo būti šalta ir atsaini. Nė nežvilgtelėjo

kunigaikščio pusėn. Nes nemažai apie jį žinojo. Tarkim, kad jam nusibodo iš

paskos lakstančios moterys. Ir žinojo, kad ant jos iškabintas turtas užgožė viską,

ką vilkėjo paveldėtoja.

Amrena jau vypsojo it pelę prarijusi katė.

– Nesta bandė pelnyti kunigaikščio palankumą vien iš pykčio? Keturiolikos?

Eleina nė nešyptelėjo.

– Keliais gerai nutaikytais žvilgsniais per šokių aikštelę suviliojo jį pakviesti

šokti. Valsą, kurį paveldėtoja norėjo pasilikti sau, gyrėsi, kad to jai ir pakaks

užtikrinti, jog kunigaikštis paprašytų jos rankos. Nesta atėmė iš jos šokį. O paskui

atėmė ir kunigaikštį. Tą vakarą ji šoko taip, lyg būtų viena iš jūsų.

– Jei matei Kasianą šokant, – burbtelėjo Risas, – tai nedaug tereiškia.

Kasianas parodė savo Didžiajam Valdovui pirštą, o Feirė su Azu sukrizeno.

Eleina pasakojo toliau kone pagarbiai pritilusi:

– Kunigaikštis buvo tuščiagarbis, o Nesta tuo pasinaudojo. Visa salė

nuščiuvo. Jų šokis buvo toks šaunus; ji buvo tokia žavinga. O kai baigė... Tada

supratau, kad ji tikra menininkė. Visai kaip Feirė. Bet Feirė tapo, o Nesta tą patį

darė muzika ir šokiu. Mūsų motina tai pastebėjo, kai dar buvome vaikai, ir

pagalandusi jos talentą pavertė ginklu. Visa tai tam, kad Nesta vieną dieną

ištekėtų už princo.

Kasianas sustingo. Princas... Ar to Nesta norėjo? Jam sugniaužė paširdžius.

– Kas nutiko kunigaikščiui? – paklausė Azrielis.

Eleina susiraukė.

– Kitą rytą paprašė jos rankos.

Risas paspringo vynu.

– Jai buvo keturiolika.

– Sakiau jums: Nesta yra labai gera šokėja. Bet taip pasakė ir mano tėvas – ji

buvo per jauna. Pasiteisinimas tiko, nes tėvas, nepaisant savo trūkumų, puikiai

pažinojo Nestą. Žinojo, kad ji suviliojo kunigaikštį paprašyti jos rankos tik

norėdama nubausti paveldėtoją už tai, kad žiauriai su manimi elgėsi. Nestos jis

nedomino – žinojo, kad yra gerokai per jauna. Nors kunigaikštis, rodos, labiau

norėjo tiesiog... pasilaikyti ją, kol bus subrendusi. – Eleina sudrebėjo iš

pasibjaurėjimo. – Bet, man regis, giliai širdyje Nesta tikėjo, kad vieną dieną išties

ištekės už princo. Tad kunigaikštis namo grįžo be nuotakos, o paveldėtoja... Na,

ji buvo iš tų žmonių, kurie apsidžiaugė mūsų nelaime.

– Visai pamiršau, – sukuždėjo Feirė, – ir apie tai, ir apie jos šokius.

– Nesta apie tai nebekalbėjo, – tarė Eleina. – Aš tik žiūrėjau.

Kasianas suprato, kad Nesta klydo manydama, jog Eleina yra ištikima ir

mylinti kaip šuo. Eleina puikiai matė viską, ką Nesta padarė, ir suprato kodėl.

Amrena reikšmingai paklausė:

– Tai jūsų motina iškraipė kūrybinį Nestos džiaugsmą ir pavertė jį socialinės

intrigantės ginklu?

Jai atsakė Feirė:

 – Mūsų motina buvo ne iš tų, kuriuos vadina maloniais žmonėmis. Nesta

sprendė pati už save, bet motina padėjo pamatą.

Eleina linktelėjo ir sudėjo rankas ant kelių.

– Todėl labai džiaugiuosi girdėdama apie valkirijas. Džiaugiuosi, kad Nesta

vėl kažkuo domisi. Ir galės į tai sutelkti visa... tai. – Tai, suprato Kasianas, reiškė

jos pyktį, jos nuožmią ištikimybę savo mylimiesiems, jos vilkės instinktus ir

gebėjimą žudyti.

Jie perėjo prie linksmesnių temų, bet Kasianas visą vakarą vis grįždavo prie

tos minties. Kova buvo tik viena medalio pusė. Treniruotės Nestą pamaitins,

pakurstys jos įniršį, bet reikėjo ir daugiau. Reikėjo ir džiaugsmo.

Reikėjo muzikos.
 45 skyrius

– M an atrodo, kad valkirijos buvo dar sadistiškesnės už ilyrus, –

suniurnėjo Gvinė, o Nesta matė, kaip dreba kunigės kojos bandant išlaikyti

viename iš daugybės skaitytų rankraščių aprašytą pozą. – Kad ir kiek kartočiau

Minčių nuramdymą, jis nepadės man ištverti šitų pratimų. Kaip jos ten sakė? Aš –

uola, į kurią dūžta bangos. Bet uolai niekada nereikėjo laikyti įtūpsto.

– Tiesiog žiauru, – grieždama dantimis paantrino Emerė.

Kasianas delne atsainiai pamėtėjo ilgą durklą.

– Įspėjau jus, kad jos buvo kietos kaip akmuo.

Nesta ritmingai šnopavo sukandusi dantis.

– Man gali lūžti kojos.

– Jums trims dar liko... dvidešimt sekundžių. – Kasianas žvilgtelėjo į laikrodį,

kurį Azrielis atitempė iš Vėjo namo ir pastatė ant staliuko. Šešėlių giesmininkas

šiandien buvo išvykęs, bet savo įprastai treniruojamoms kunigėms paliko griežtą

pamokos planą.

Nestos kojos tirtėjo ir degė, bet ji įsispyrė kojų pirštais, sutelkė dėmesį į

kvėpavimą, kvėpavimą, kvėpavimą, kaip mokė Minčių ramdymas. Ieškojo tos

ramios vietos, kur galėtų pakilti virš minčių apie skausmą ir drebantį kūną, ji

buvo taip arti, taip arti, kad jei tik susikaups, jei tik giliau kvėpuos...

– Laikas, – pareiškė Kasianas, ir trijulė susmuko ant žemės. Jis vėl nusijuokė. –

Apgailėtina.
 – Pats pabandyk, – rydama orą išspaudė Gvinė, išsitiesusi ant žemės. –

Nemanau, kad net tu ištvertum.

– Gavęs tavo vakar siųstus tekstus sėdėjau čia nuo aušros, pats dariau

pratimus, – atšovė jis. Nesta išplėtė akis. Jis nepasirodė per vakarienę,

neapsilankė pas ją, bet ir pati buvo išvargusi po kelių bemiegių naktų, todėl ilgai

nesuko galvos. – Nusprendžiau, kad jei jau kankinsiu jus tris, turėčiau bent jau

sugebėti pagrįsti žodžius darbais, – jis mirktelėjo. – Būtent tokią akimirką, kai

skųsitės, kad turėčiau kentėti šalia.

– Nieko keisto, kad taip atrodai, – sumurmėjo Emerė ir persivertusi ant

nugaros žiūrėjo į vaiskų rudeninį dangų. Dienos nustojo net stengtis būti šiltos,

nors tikrasis šaltis dar neatėjo. Aplink košiant žvarbiam vėjui saulė dar siuntė šiek

tiek šilumos – švelnios, kaulus šildančios šilumos. Nesta taip pat atsigulė ant

nugaros ja pasidžiaugti.

– Priimsiu kaip komplimentą. – Pamačius jo šypseną Nestai pakuteno pilvo

apačią.

Ilyras pastebėjo ją spoksant ir nusišypsojo supratingiau. Bet jai tik pasakė:

– Jei reikėtų duoti vardą kalavijui, kaip jį pavadintum?

Gvinė atsakė, nors jos neklausė:

– Sidabrinė Didenybė.

Emerė prunkštelėjo.

– Rimtai?

Gvinė paklausė:

– O pati kaip pavadintum?

Emerė pagalvojo.

– Priešų Žudiku ar panašiai. Kad skambėtų bauginamai.

– Ne ką geriau!

Klausantis jų ginčo Nestos lūpų kampučiai užsirietė aukštyn. Gvinė atsisuko į

ją, žalsvai mėlynos akys spindėjo.

 – Kas blogiau: Priešų Žudikas ar Sidabrinė Didenybė?

– Sidabrinė Didenybė, – atsakė Nesta, ir Emerė pergalingai šūktelėjo. Gvinė

subaubė ir numojo ranka.

– Kaip tu pavadintum? – Nestos vėl paklausė Kasianas.

– Kodėl nori žinoti?

– Nagi, neatsikalbinėk.

Ji kilstelėjo antakį. Bet galiausiai visiškai nuoširdžiai atsakė:

– Žudiku.

Kasianas išplėtė akis.

Nesta patraukė pečiais.

– Nežinau. Nejau būtina duoti kalavijui vardą?

– Tiesiog pasakyk: jei reikėtų pavadinti kalaviją, kaip jį pavadintum?

– Dovanosi jai kalaviją per Žiemos saulėgrįžą? – paklausė Emerė.

– Ne.

Nesta nuramdė kirbančią šypsenėlę. Mėgavosi tuo – kai visos trys jį taip

užsipuolė, it trys liūtės vieną labai raumeningą, itin patrauklią skerdeną.

– Tai kodėl vis klausinėji? – paklausė Gvinė.

Kasianas susiraukė.

– Iš smalsumo.

Bet jis sukando dantis. Turėjo kitą priežastį. Kitą motyvą. Kodėl prašytų jos

duoti kalavijui vardą?

– Prie darbo, – jis suplojo rankomis. – Už tokius atsikalbinėjimus dvigubai

ilgiau laikysite valkirijų įtūpstą.

Emerė su Gvine suvaitojo, o Nesta dar akimirką stebėjo Kasianą, tik tada

pasekė jų pavyzdžiu.

Po dviejų valandų, baigus treniruotę, tebesuko dėl to galvą, nors buvo

permirkusi prakaitu ir drebėjo kojos. Emerė su Gvine grįžo prie ankstesnio savo

pokalbio ir nuėjo atsigerti vandens.

 Nesta akimirką žiūrėjo joms įkandin, paskui atsisuko į Kasianą.

– Kodėl kibai prie manęs dėl kalavijo vardo?

Jis tebežiūrėjo į Gvinę su Emere.

– Tik norėjau sužinoti, kaip jį pavadintum.

– Tai ne atsakymas. Kodėl norėjai sužinoti?

Kasianas sunėrė rankas, paskui vėl nuleido prie šonų.

– Pameni apsilankymą pas kalvį?

– Taip. Jis padovanos man kalaviją Žiemos saulėgrįžos proga?

– Padovanojo tris. Tuos, kuriuos tu palietei.

Ji kilstelėjo antakį.

Kasianas patrepsėjo viena koja.

– Kai nukalei tuos ginklus, įkvėpei jiems – dviem kalavijams ir durklui – savo

galios. Katilo galios. Dabar jie yra stebuklingi. Ir kalbu ne apie gerą, gražią galią.

Kalbu apie galingą, seną galią, kokios jau seniausiai niekas nematė. Nebėra likę

stebuklingų ginklų. Nė vieno. Visi buvo arba prarasti, arba sunaikinti, arba

paskandinti jūroje. O tu ką tik sukūrei tris. Sukūrei naują Siaubo Lobį. Jei

panorėtum, galėtum sukurti dar daugiau artefaktų.

Su kiekvienu absurdišku žodžiu jos akys vis labiau plėtėsi.

– Aš sukūriau tris stebuklingus ginklus?

– Dar nežinome, kokios jų galios, bet taip.

Nesta pakreipė galvą. Emerė su Gvine pertraukė savo pašnekesį prie stalo,

lyg pamačiusios ar pajutusios persimainius jos nuotaiką. O ją pribloškė ne žinia,

kad sukūrė tuos ginklus.

– Kas tie mes?

– Ką?

– Sakei nežinome, kokios jų galios. Kas nežinote?

– Risas, Feirė ir kiti.

– O kaip ilgai tu tai žinojai?

 Supratęs savo klaidą Kasianas krūptelėjo.

– Aš... Nesta...

– Kaip ilgai? – dabar kalbėjo aštriu it stiklo šukės balsu. Kunigės žiūrėjo, bet jai

nerūpėjo.

Rodos, rūpėjo Kasianui.

– Čia netinkama vieta apie tai kalbėtis.

– Pats bandei išvilioti iš manęs vardą vidury treniruotės! – Ji mostelėjo į ringą.

Jai tvinkčiojo ausyse, o Kasianas skausmingai susiraukė.

– Skamba ne taip, kaip turėtų. Ginčijomės, ar tau papasakoti, bet galiausiai

balsavome ir nubalsavome tavo naudai. Nes mes tavimi pasitikime. Aš tiesiog...

dar neturėjau progos tau apie tai pranešti.

– O buvo įmanoma, kad man nė nepasakytumėte? Susėdote manęs įvertinti, o

paskui balsavote? – Giliai širdyje jai kažkas įtrūko žinant, kad buvo analizuojami

visi bjaurūs jos poelgiai.

– Tai... mėšlas. – Kasianas ištiesė ranką, bet Nesta atšlijo. Dabar visi

spoksojo. – Nesta, tai ne...

– Kas. Balsavo. Prieš mane.

– Risas ir Amrena.

Žodžiai smogė it antausis. Risas nenustebino. Bet Amrena, kuri ją visada

suprato geriau už kitus; Amrena, kuri jos nebijojo; Amrena, su kuria ji taip

bjauriai susiriejo... Giliai širdyje tikėjosi, kad Amrena už tai nejaus jai amžinos

neapykantos.

Galvoje neliko jokių minčių. Kūnas sustingo.

Kasianas išplėtė akis.

– Nesta...

– Viskas gerai, – šaltai atsakė ji. – Man nerūpi.

Neslėpė nuo jo, kad mintis atsitveria plieninėmis sienomis. Pasitelkė visus su

Gvine išmoktus Minčių nuramdymo triukus nusiraminti, susitelkti, susikaupti.

Įkvėpė pro nosį, iškvėpė pro burną.

Demonstratyviai pamankštino pečius, žvilgtelėjusi į besiartinančias Emerę

su Gvine pamatė jas rūpestingai ją stebint, nors žinojo, kad to nenusipelnė, ir

žinojo, kad jų rūpestis vieną dieną pradings, kai jos taip pat supras, kokia ji bjauri.

Kai Amrena joms papasakos, kaip ji švaistė gyvenimą, arba išgirs tai iš ko kito ir

nustos su ja draugauti. Spėliojo, ar jos tai rėš jai į akis, ar tiesiog nusigręš.

– Nesta, – pakartojo Kasianas. Bet ji išėjo iš ringo nesidairydama atgal.

Emerė tuoj pat ją pasivijo, sekė iki laiptinės.

– Kas atsitiko?

– Nieko, – Nesta pati nepažino savo balso, – Dvaro reikalai.

– Viskas gerai? – paklausė Gvinė, per žingsnį atsilikdama nuo Emerės.

Ne. Ji neįstengė nutildyti gaudimo galvoje, traškėjimo krūtinėje.

– Taip, – pamelavo, nesidairydama atgal nusileido iki laiptų aikštelės ir

pasuko į savo koridorių.

Grįžusi į savo kambarį paleido vonią. Žinojo, kad netrukus užsuks Kasianas.

Tad vandeniui kliokiant iš čiaupo stovėjo prie vonios, kol jis pasibeldė į duris.

Laukė, kol pajuto jį nuėjus, apleidus ją, kaip ir visi kiti, tada pagaliau užsuko

vandenį.

Namo paklausė:

– Jis nuėjo?

Atsakydamos atsivėrė durys.

– Ačiū. – Išėjo į tuščią koridorių. Galbūt namas paslėpė ją nuo akių, nes

bėgdama laiptais žemyn nei pamatė, nei užuodė Kasiano. Nulėkė koridoriumi.

Tiesiai pro arką, vedančią prie ilgųjų laiptų.

Tik tada pagaliau išvadavo savo įsiūtį. Tik tada nusimetė šalčio skydą ir

atsidavė širdyje liepsnojančiai ugniai.

Amrena ją laikė tokia nepatikima, tokia baisia, kad būtų pavojinga atskleisti,

jog turi tokią pasaulį keičiančią dovaną. Amrena pasakė tai kitiems, ir jie dėl to
balsavo.

Žemyn, žemyn, žemyn.

Nuo laiptelio ant laiptelio, ir dar vieno.

Ratu ir ratu, ir ratu.

Laiptų neskaičiavo. Nė nejautė judant kojų. Girdėjo tik ausyse tvinkčiojantį

kraują, ūžimą galvoje ir traškėjimą krūtinėje. Minčių ramdymas nepadėjo,

negalėjo to užgniaužti.

Dugnas artėjo.

Neįstengė mąstyti per mintis apgaubusį įniršį, skausmą. Neįstengė mąstyti,

tik judėti.

Laiptinėje darėsi šilčiau tolstant nuo viršuje ūžaujančio žvarbaus vėjo.

Amrena visiškai prarado dėl jos viltį. Ginčai, ar siųsti ją čia, buvo kas kita –

Nesta žinojo, kad dėl to jie sutarė norėdami jai padėti. Dabar ir pati tai pripažino.

Šis ginčas buvo iš neapykantos jai, iš baimės.

Aiškiau matė čerpėmis dengtus stogus. Jai drebėjo kojos. Bet jų nejautė.

Nieko nejautė, tik tą išsilydžiusį įniršį, o laiptams staiga pasibaigus atsidūrė

priešais duris.

Šios atsidarė nė nespėjus pirštais paliesti rankenos. Į laiptinę plūstelėjo saulės

šviesa, priekyje laukė grindinio akmenys.

Gaubiama įniršio it pritvinkusios audros Nesta pagaliau išėjo į Velarę.

 46 skyrius

Ji nematė supančio miesto, nematė žmonių, kurie arba pamatę jos veidą

apeidavo plačiu ratu, arba nepastebėję tiesiog rūpinosi savo reikalais.

Nematydama ryškiai oranžinių, raudonų ir geltonų rudeninių lapų, mirgančios

Sidros mėlynės, per vieną iš nesuskaičiuojamų tiltų, kertančių plačią,

besiraitančią upę, Nesta perėjo į vakarinį krantą.

Ji pasidavė įsiūčiui. Vėliau neprisimins, kaip užlėkė laiptais į palėpę.

Neprisimins, kaip ten nuėjo, iki tos akimirkos, kai trinktelėjo per medines duris.

Tos subyrėjo jai po delnu, užkeikimai sutrupėjo it stiklas.

Amrena su Varianu gulėjo lovoje, smulkioji moteris nuoga jojo ant Adriatos

princo. Abu sustojo, Amrena persikreipusi atsisuko į duris, Varianas skubiai

atsisėdo – juos abu apgaubė vandens skydas, kai Nesta įžengė į kambarį ir

suurzgė:

– Tu. Tu manei, kad man nereikėtų nė pasakyti, kokios mano galios.

Amrena judėjo greitai, kaip gali tik Didžioji Fėja, stryktelėjo nuo Variano,

kuris prisitraukęs užsidengė antklode, o pati susisupo į šilkinį chalatą. Dėl

raibuliuojančios vandens sienos atrodė, lyg jie būtų po vandenyno paviršiumi.

Amrena dirstelėjo į Varianą.

– Nuleisk jį.

Tas pakluso, pakilęs iš lovos ant ilgų raumeningų kojų užsitempė kelnes.

Nesta suurzgė ant jo:

 – Dink iš čia.

Bet Vasaros Dvaro princas neramiai žiūrėjo į Amreną. Buvo pasiryžęs

pasilikti, žūti ją gindamas. Nesta šnirpštelėjo, kartėlis nudilgino liežuvį. Kadaise

Amrena būtų taip pat gynusi ją, gynusi kovoje, užtarusi prieš kitus. Ji linktelėjo

jam, o Varianas įspėdamas dėbtelėjo į Nestą ir išskubėjo lauk.

Tikriausiai pranešti kitiems, bet Nestai nerūpėjo.

Nes Amrena tarė:

– Spėju, tas ilgaliežuvis asilas tau pasakė daugiau, nei reikėjo.

– Tu balsavai prieš mane, – šaltas jos balsas neišdavė krūtinėje liepsnojančios

ugnies.

– Nepadarei nieko, kad įrodytum, jog sugebėtum suvaldyti tokią baisią

galią, – ne ką šilčiau atšovė Amrena. – Tai man ir pasakei toje baržoje, kai

atsisakei bent pabandyti ją pažaboti. Siūliausi išmokyti tave daugiau, o tu

atsisakei.

– Atsisakiau, nes tu pasirinkai mano seserį. – Visai kaip Eleina. Amrena buvo

jos draugė, jos sąjungininkė, bet galų gale tai nė kiek nerūpėjo. Ji pasirinko Feirę.

– Nieko aš nesirinkau, tu išlepinta mergiote, – drėbė Amrena. – Sakiau tau,

kad Feirė paprašė mudviejų vėl dirbti kartu, o tu kažkaip iš to nusprendei, kad aš

stojau jos pusėn? – Nesta tylėjo. – Ilgus mėnesius jiems sakiau palikti tave

ramybėje. Nė nesikalbėjau apie tave. O kai pagaliau supratau, kad taip nė kiek

tau nepadedu, kad galbūt tavo sesuo buvo teisi, kažkaip tave išdaviau?

Nesta sudrebėjo.

– Žinai, ką galvoju apie Feirę.

– Taip, vargšelė Nesta turi jaunesnę seserį, kuri taip ją myli, jog bet ką

padarytų, kad tik jai padėtų.

Nesta išmetė iš galvos prisiminimą apie Tamliną žvėries pavidalu, kaip

norėjo sudraskyti jį į gabalus. Galų gale buvo ne ką už jį geresnė.

– Feirė manęs nemyli. – Ji nenusipelnė Feirės meilės. Visai kaip Tamlinas.

 Amrena net prunkštelėjo.

– Tai, kad tuo tiki, tik įrodo, jog nesi verta savo galių. Negalima pasitikėti

asmeniu, kuris sąmoningai elgiasi taip aklai. Su tais ginklais būtum

vaikščiojantis košmaras.

– Dabar viskas kitaip, – žodžiai skambėjo tuščiai. Ar kas pasikeitė? Ar ji bent

kiek pasikeitė nuo vasaros, kai jiedvi su Amrena kivirčijosi baržoje, ir Amrena

pagaliau išrėžė, kokia yra nusivylusi, kad Nesta nieko nesugeba?

Amrena vyptelėjo, lyg ir pati tai žinotų.

– Gali treniruotis, kiek tik nori, dulkinti Kasianą, kaip tik nori, bet tai nepakeis

to, kas sugadinta, jei pati nepažvelgsi į savo sielą.

– Neskaityk man pamokslų. Tu...  – bedė pirštu į Amreną ir galėjo prisiekti,

kad ta atšlijo. Visai kaip Tamlinas. Lyg ji taip pat prisimintų, kad kai pastarąjį

kartą Nesta parodė į priešą, šios rankose atsirado nupjauta galva. Nestai iš lūpų

ištrūko nelinksmas juokas. – Manai, pažymėčiau tave mirties pažadu?

– Aną dieną vos nepažymėjai Tamlino. – Taigi, Kasianas papasakojo jiems ir

apie tai. – Bet pakartosiu tau, ką sakiau baržoje: manau, turi galių, kurių pati dar

nesupranti, negerbi ir nevaldai.

– Kaip drįsti manyti, kad žinai, kas man geriausia.

Amrenai neatsakius Nesta sušnypštė:

– Buvai mano draugė.

Amrenos dantys žybtelėjo.

– Ar tikrai? Nemanau, kad tu žinai, ką reiškia tas žodis.

Jai nudiegė krūtinę, lyg vėl būtų smogęs nematomas kumštis. Už

sutriuškintų durų sudundėjo žingsniai, Nesta įsitempė laukdama Kasiano...

Bet įlėkė Feirė.

Vilkinti dažais aptaškytus kasdienius drabužius; ant strazdanoto skruosto

bolavo ruoželis dažų. Matyt, Varianas pusnuogis nulėkė per gatves iki jos

studijos. Feirė šnopuodama išspaudė:

 – Liaukitės.

Neparodžiusi, ar pastebėjo šipulius ir nuolaužas ant grindų, ar jai tai išvis

rūpi, žengė arčiau. Gailiai tarė:

– Nesta, negerai, kad taip sužinojai.

– Kasianas tau papasakojo? – Jis nulėkė pas Feirę, užuot skridęs čia?

– Ne, bet ir pati atspėjau. Jis nieko nenorėjo nuo tavęs slėpti.

– Pykstu ne ant Kasiano. – Nesta įsmeigė akis į Amreną. – Pasitikėjau tavim,

kad mane užtarsi.

– Nustojau tave užtarti nuo tos akimirkos, kai nusprendei dengtis mano

ištikimybe kaip skydu nuo kitų.

Nesta suurzgė, bet Feirė iškėlusi rankas žengė tarp jų.

– Šis pokalbis baigiasi dabar pat. Nesta, grįžk į namą. Amrena, tu... –

sudvejojo, lyg svarstydama, ar išmintinga nurodinėti Amrenai. Galiausiai

atsargiai užbaigė: – Tu pasilik čia.

Nesta tyliai nusijuokė.

– Tu jos Didžioji Valdovė. Nereikia jai pataikauti. Kai dabar ji turi mažiau

galių nei bet kuris iš jūsų.

Feirės akys žybtelėjo.

– Amrena mano draugė, daug amžių priklauso šitam Dvarui. Aš ją gerbiu.

– Ar taip pat kaip ji gerbia tave? – drėbė Nesta. – Taip pat kaip tave gerbia

tavo pora ?

Feirė nuščiuvo.

Amrena įspėjo:

– Nesta Arčeron, kad tave Katilas, daugiau nė žodžio.

Feirė paklausė:

– Ką nori pasakyti?

O Nestai nerūpėjo. Visas mintis užgožė riaumojimas.

– Ar kuris jų tau, savo gerbiamai Didžiajai Valdovei, sakė, kad kūdikis tavo
gimdoje tave pražudys?

Amrena suriko:

– Užčiaupk žabtus!

Bet jos įsakymas viską pasakė. Feirė perbalusi vėl sukuždėjo:

– Ką nori pasakyti?

– Sparnai, – iškošė Nesta, – ilyriški berniuko sparnai gimdant įstrigs tavo

fėjiškame kūne ir taip pražudys jus abu.

Per kambarį, per pasaulį nuvilnijo tyla.

Feirė sumurmėjo:

– Madža sakė, kad gimdymas bus pavojingas. Bet Kaularaižys... Sūnus, kurį

jis parodė, neturėjo sparnų. – Jai užlūžo balsas. – Ar jis tik parodė man, ką

norėjau matyti?

– Nežinau, – atsakė Nesta. – Bet žinau, kad tavo pora visiems įsakė nesakyti

tau tiesos. – Atsisuko į Amreną. – Ar dėl to balsavote? Ar kalbėjotės apie tai,

vertinote ją ir nusprendėte, kad ji nėra verta tiesos? Kaip balsavai tu, Amrena?

Leisti Feirei mirti nežinioj? – Tai nespėjus atsakyti, atsisuko į seserį. – Ar

neklausei, kodėl tavo brangusis, tobulasis Risandas jau kelias savaites vaikšto

kaip žemę pardavęs? Nes jis žino, kad tu mirsi. Žino, bet tau nesakė.

Feirė ėmė drebėti.

– Jei aš mirsiu... – Nuleido akis į vieną iš tatuiruotų rankų. Kai vėl pakėlė

galvą, jos akyse žibėjo ašaros, Amrenos paklausė: – Tu... jūs visi tai žinojote?

Amrena perliejo Nestą svilinamu žvilgsniu, bet atsakė:

– Nenorėjome tavęs gąsdinti. Baimė gali būti tokia pat pavojinga kaip bet

koks zinis pavojus.

– Risas žinojo? – Feirei skruostais ritosi ašaros, išliejo baltų dažų dėmelę. –

Apie pavojų mūsų gyvenimui? – Vėl nuleido akis, žiūrėjo į tatuiruotą ranką,

apglėbusią pilvą.

O Nesta tą akimirką suprato, kad mama gyvenime jos taip nemylėjo, kaip
Feirė mylėjo po širdimi augantį berniuką.

Ta mintis, pabirusios ašaros, Feirės dažais išteptą veidą perkreipusi baimė jos

širdyje kažką sulaužė – sulaužė riaumojantį įsiūtį.

Ji nuėjo per toli. Ji... O dievai.

Amrena tarė:

– Mergyte, man regis, būtų geriausia, jei pasikalbėtum apie tai su Risandu.

Nesta neįstengė to tverti – skausmo, baimės ir meilės Feirės akyse jai

glamonėjant savo pilvą.

Amrena Nestai suurzgė:

– Tikiuosi, dabar tu patenkinta.

Nesta neatsakė. Nežinojo, ką besakyti, ką bedaryti. Tiesiog apsisuko ir išbėgo

lauk.
 Kasianas nuskrido į namą prie upės. Tai buvo trečioji jo klaida tą dieną.

Pirmoji – kad pakurstė Nestos smalsumą, nevykusiai paklausęs apie vardą

kalavijui. Negalėjo jai meluoti, todėl viską papasakojo.

Antroji klaida buvo leisti Nestai slėptis savo kambaryje, neįsiveržti su ja

pasikalbėti. Leisti jai maudytis manant, kad taip atvės. Pats padarė taip pat, o

išlipęs iš vonios nusekė paskui jos kvapą iki laiptinės į lauką, jos durys buvo

atidarytos.
 Neįsivaizdavo, ar ji nulipo, ar susmuko pusiaukelėje, todėl ir pats nulėkė

laiptais. Visais dešimt tūkstančių, lydimas jos šviežio kvapo, tvoskiančio įniršiu.

Ji nulipo iki apačios. Durys buvo atlapotos.

Kasianas stryktelėjo į orą žinodamas, kad bus nelengva sekti ją

knibždančiame mieste, vildamasis pastebėti iš viršaus. Spėjo, kad Amrena dirba

name prie upės, tad ten ir nulėkė.

Tik Amrenos ten nebuvo. Nei Nestos.

Žinią Risui atnešė ne pasiuntinys, o atsiuntė pati Feirė – tiesiai mintimis

perdavė savo porai.

Risas sėdėjo prie stalo, įsitempęs be žodžių kalbėjosi su ja. Pamatęs jo išraišką

Kasianas suprato, su kuo kalbasi, ir sustingo it įbestas. Moterų čia nebuvo, tai

reiškė, kad jos tikriausiai Amrenos bute, o jei Feirė pasakojo Risui, kas nutiko...

Kasianas puolė prie durų žinodamas, kad nuskris per dvi minutes,

melsdamasis, kad spėtų laiku...

– Kasianai.

Riso balsas buvo it iš košmaro, it žvaigždes skirianti tamsa.

Kasianas sustingo išgirdęs tą balsą, kurį girdėjo tik kelis sykius gyvenime ir nė

karto skirto jam.

– Kas nutiko?

Risas atrodė visiškai ramus. Bet jo akyse glūdėjo mirtis – juoda, šėlstanti

mirtis. Neliko nei žvaigždelės, nei menkiausios violetinės dėmelės.

Jis tuo pačiu pragarišku balsu atsakė:

– Nestai pasirodė verta pranešti Feirei apie jai ir kūdikiui gresiantį pavojų.

Kasianui širdis daužėsi byrėdama į šipulius.

Risas laikė prikaustęs jo žvilgsnį, Kasianas tik vargais negalais nenusigrįžo,

kai jo brolis, jo Didysis Valdovas paliepė:

– Nešk Nestą iš miesto. Tuoj pat. – Riso galia sugrumėjo kambaryje it kylanti

audra. – Kol dar jos nenudėjau.

 47 skyrius

Kasianas rado Nestą bėgančią šonine gatvele, lyg nujaustų, kad Risandas

ruošiasi leistis į medžioklę, kuri baigsis tik praliejus kraują. Bet žinojo, kad ji bėga

nuo savo poelgio, bėga pati nuo savęs. Bėga į vieną iš mėgstamų smuklių.

Kasianas nedavė Nestai galimybės jo pamatyti – nėręs į skersgatvį viena

ranka stvėrė už juosmens, kita po keliais ir pakėlė į orą.

Ji nesipriešino, netarė nė žodžio. Tik gulėjo glėbyje, jos veidas šaldė jam

krūtinę.

Kasianas nuskrido virš Vėjo namo, virš kurio rado vietoje plasnojantį Azrielį

su sunkia kuprine rankoje. Nežinojo, ar Risas ir jam atsiuntė įspėjimą, ar Azui

pakuždėjo jo paties šešėliai.

Kasianas griebęs kuprinę apsuko diržą apie riešą ir supūkštė nuo svorio,

nepaleisdamas Nestos. Azas netarė nė žodžio, kai jis nuskrido toliau, į rudeninį

dangų.

Nedrįsdamas dairytis atgal į miestą.

 Jos galvoje, kūne tvyrojo tyla. Žinojo, kad Kasianas ją laiko, žinojo, kad jie

skrido ilgas valandas, bet jai nerūpėjo.

Padarė neatleidžiamą dalyką.

Nusipelnė, kad Risandas paverstų ją raudona migla. Norėjo, kad Kasianas

nebūtų atskridęs jos išgelbėti.

Jie skrido į kalnus, kol saulė nusileido už nugaros. Kai pagaliau nusileido,

žemę gaubė tamsa. Nutūpęs Kasianas susiraukė, lyg skaudėtų visą kūną, numetė
Azrielio įduotą kuprinę sau po kojų.

– Šiąnakt nakvosime čia, – pareiškė tyliai ir šaltai.

Nesta nenorėjo kalbėti. Pasiryžo gyvenime nebetarti nė žodžio.

– Užkursiu ugnį, – pridūrė jis, žiūrėdamas be menkiausios užuojautos.

Ji neįstengė to tverti. Todėl nusisuko, apsidairė po nedidelę aikštelę, kur

Kasianas nusileido, – nedidelį lygų, sausą žemės lopinėlį prie pat juodo riedulio.

Tylėdama nulindo į giliausią nišą po akmeniu. Tylėdama atsigulė ant kietos,

dulkėtos žemės, pasikišo po galva ranką it pagalvę ir susirietė prie akmeninės

sienos.

Užsimerkusi prisivertė negirdėti traškant ugnies ryjamo medžio, trokšdama

įsilieti į žemę, į kalną ir visiems laikams pradingti.

 Kasianai.

Ilyro galvoje nuaidėjo Feirės balsas, atitraukė jį nuo godų stebint žvaigždes,

besižiebiančias virš plačios panoramos. Jis atskraidino Nestą į Miegančiuosius

kalnus, kalnyną, skiriantį Ilyriją nuo Velarės. Šitos viršukalnės buvo žemesnės,

dar nepaliestos žiemos, čia dar tekėjo upės, buvo gausu medžiojamų žvėrių.

Kasianai.

Pamiršau, kad moki kalbėti mintimis.

 Mintyse išgirdo jos juoką. Neapsisprendžiu, ar įsižeisti, ar ne. Gal reikėtų dažniau

naudotis deimatės dovana. Patylėjusi paklausė: Kaip tu?

Tai aš turėčiau tavęs to klausti.

Risando reakcija buvo perdėta. Visiškai, nepateisinamai perdėta.

Kasianas papurtė galvą, nors Feirė to ir nematė. Gaila, kad turėjai tai sužinoti.

Man ne. Siuntu ant jūsų visų. Suprantu, kodėl man nesakėte, bet vis tiek siuntu.

Na, mes siuntame ant Nestos.

Ji turėjo drąsos pasakyti man tiesą.

Pasakė tiesą, norėdama tave įskaudinti.

Gal. Bet ji vienintelė man ką nors pasakė.

Kasianas iškvėpė pro nosį. Ji... Nutilo pagalvoti. Man regis, ji pamatė ryšį tarp

judviejų aplinkybių ir savaip nusprendė atkeršyti už jus abi.

Man atrodo panašiai. Risas nepritaria.

Norėčiau, kad būtum sužinojusi kitaip.

Na, aš ne. Bet spręsime tai drauge. Visi.

Kaip gali taip ramiai reaguoti?

Alternatyva yra baimė ir panika. Neleisiu savo sūnui to kentėti. Kovosiu už jį, už mus,

kol nebegalėsiu.

Kasianui gerklėje įstrigo gumulas. Mes taip pat kovosim už tave.

Žinau. Feirė vėl patylėjo. Risas neturėjo teisės išvyti tavęs iš miesto ar grasinti

Nestai. Pats tai suprato ir atsiprašė. Noriu, kad grįžtumėt namo. Abudu. Ir apskritai kur

jūs iškeliavote?

Į tyrus. Kasianas žvilgtelėjo per petį į Nestą, kuri jau kelias valandas miegojo

susirietusi į kamuoliuką prie akmens. Manau, dar kelias dienas čia pasiliksime. Eisim į

žygį.

Nesta gyvenime nėra žygiavusi. Garantuoju, kad jai nepatiks.

Tada pasakyk Risui, kad tai jos bausmė. Nes Risas, nepaisant atsiprašymų už

savo grasinimus, neabejotinai tebesiuto. Pasakyk jam, kad mudu su Nesta eisim į
žygį, kad jai tai nepatiks, o namo grįš, kai bus tam pasiruošusi.

Feirė ilgą minutę netarė nė žodžio. Jis sako, kad žino, jog turėtų sakyti, kad tai

nebūtina, bet prašo perduoti, kad slapta džiaugiasi.

Puiku. Aš taip pat slapta džiaugiuosi.

Feirė nusijuokė, o tai buvo įrodymas, kad gal žinia ją ir užgavo, išgąsdino, bet

tikrai prie jos jau pratinosi. Nesigūš ir neverks. Pats nežinojo, kodėl iš jos tikėjosi

mažiau.

Feirė tarė: Kasianai, prašau, pasirūpink ja. Ir savimi.

Kasianas dirstelėjo į miegančią moterį, kone pasislėpusią akmens šešėlyje.

Pasirūpinsiu.
 48 skyrius

– Kelkis.

Nesta įsitempė, pramerkė akį akinamoje aušros šviesoje. Virš jos stūksojo

Kasianas su lėkšte grybų ir skrebučių. Nuo kietos žemės ir nakties žvarbos jai

maudė visą kūną. Per naktį vos sudėjo bluostą, daugiausia tiesiog gulėjo

spoksodama į akmenį, mėgindama nesiklausyti ugnies traškėjimo, norėdama

tiesiog pradingti.

Kai atsisėdo, Kasianas kyštelėjo jai lėkštę.

– Valgyk. Mūsų laukia ilga diena.

Nesta pakėlė apsunkusias ir perštinčias akis, pasižiūrėjo jam į veidą.

Nepamatė nė lašelio šilumos. Nei iššūkio ar šviesos. Tik tvirtą, šaltą it akmuo

karį.

Kasianas pareiškė:

– Žygiuosim nuo aušros iki sutemų, per dieną stosime tik dukart. Tad valgyk.

Nesvarbu. Ar ji valgys, ar miegos, ar žygiuos. Niekas nesvarbu.

Bet Nesta prisivertė suvalgyti jo ruoštą maistą. Netarė nė žodžio, kol

Kasianas užgesino lauželį, stengdamasis galvoti apie bet ką, tik ne apie malkų

spragsėjimą. Jis greitai sudėjo įrankius ir likusį maistą į medžiaginį krepšį.

Pakėlė jį, dilbių raumenys įsitempė nuo svorio, tada priėjęs numetė Nestai po

kojų.

– Tokia didelė kuprinė netilps man ant sparnuotos nugaros. Tad ją neši tu.
 Ar Azrielis tai numatė? Sprendžiant iš ledinio, piktdžiugiško Kasiano

žvilgsnio, tikriausiai taip.

Nesta sudorojo maisto likučius, bet neturėjo kaip išplauti lėkštės, todėl

tiesiog įsidėjo ją į kuprinę.

Kasianas tarė:

– Indus galėsi išplauti per pietus, kai prieisime Gertės upę. Iki ten šešios

valandos kelio.

Jai nerūpėjo. Tegul nuvaro nuo kojų, tegul verčia žygiuoti ir būti tarnaite. Tai

nieko nepakeis.

Nepakeis jos.

Nesta atsistojo. Sutraškėjo sustingusio kūno sąnariai. Nesivargino vėl

susipinti plaukų.

– Savo reikalais gali pasirūpinti už kampo. – Jis linktelėjo į akmens linkį. – Čia

daugiau nieko nėra.

Ji taip ir padarė. Kai grįžo, Kasianas tiesiog linktelėjo į kuprinę.

– Imk ją.

Pakėlusi nešulį Nesta suniurnėjo. Tas svėrė bent trečdalį jos svorio. Kone

išlinko įkišusi rankas į petnešas, bet šiaip ne taip užsidėjo, pasimuistė

bandydama patogiau įsitaisyti. Pasireguliavo diržus ir sagtis, kol našta prigludo

prie nugaros, svoris pasiskirstė ant krūtinės ir klubų.

Regis, Kasianas nusprendė, kad ji pasiruošusi.

– Keliaujam.
 Nesta leido jam rodyti kelią, po dešimties minučių jau sunkiai šnopavo

kopdama paskui Kasianą į kalvą, tiesiai per kalno šlaitą, jai degė kojos. Jis su ja

nekalbėjo, o ji nekalbėjo su juo.

Diena buvo tokia gaivi, apie kokią galėjai tik svajoti. Kalnai aplinkui kerėjo

žaluma, juos vagojo žalsvai mėlynos upės, tokios skaidrios, kad Nesta net iš

aukštai matė jų dugną nusėjusius baltus akmenis.

Ji atsidavė kūną varstančiam skausmui, nelygiam kvėpavimui – tokiam

aštriam, kad raižė it stiklo šukės, – ir galvoje riaumojančioms mintims.

Saulė ritosi per dangų, spausdama iš kaktos ir sprando prakaitą. Nestos

plaukai permirko. Bet ėjo paskui į viršūnę kopiantį Kasianą. Jis pasiekė uolėtą

akmenuotą aikštelę, kartą dirstelėjo per petį įsitikinti, kad ji dar eina iš paskos,

tada pradingo – tikriausiai leidosi žemyn.

Įkopusi į aikštelę Nesta pamatė, kas jos laukia.

Kasianas minėjo, kad jie stos prie upės. Na, priekyje, žemai apačioje, driekėsi

plati upės juosta, pusiau slepiama medžių. Neatrodė, kad iki jos reikės kulniuoti

valandų valandas, bet... Kasianas ėjo kalno ketera, ne tiesiai žemyn. Ir niekas

neįstengtų nusileisti tiesiai nenusiritęs ir nenusisukęs sprando.

Leidžiantis užprotestavo visai kiti raumenys. Nesta suprato, kad leistis dar

blogiau nei kilti į viršų – dabar atrodė, kad kuprinė kėsinasi paversti ją į priekį ir

nudardinti į slėnį link upės.

Kasianas nesivargino atidžiai rinktis žingsnių tarp žolių ir akmenukų kaip ji.

Ilyrą bent jau saugojo sparnai. Žygiuojant taip aukštai debesys slinko pro šalį it

abejingi žiūrovai, bet nė vienas jų nesiteikė paslėpti nuo svilinančios saulės.

Nestai drebėjo kojos, bet ji nesustojo. Įsikibusi į diržus ant krūtinės bandė

rankomis atsverti naštą. Leidosi įkandin Kasiano nuo kalno, žingsnis po žingsnio,

valanda po valandos.

Dėliojo koją už kojos ir netarė nė žodžio. Prie upės jie sustojo papietauti. Jei

kietą sūrį ir duoną galima laikyti pietumis.

Nestai rūpėjo tik tai, kad maistas pripildė maudžiantį pilvą. Tik tai, kad upė

buvo švari ir tyra, o ji buvo ištroškusi. Sukniubusi ant apžėlusio kranto pasilenkė

ir įmerkė veidą. Žioptelėjusi nuo šalčio atsilošė, sudėjusi delnus pasėmė vandens

atsigerti, dar gurkšnį ir dar, rijo ir rijo.

Pagaliau atsigėrusi pasitraukė nuo upės ir atsigulė ant šono, vis dar sunkiai

šnopuodama.

– Turi trisdešimt minučių, – tarė Kasianas, sėdėdamas aukštoje

siūbuojančioje žolėje ir gurkšnodamas iš gertuvės. – Praleisk jas, kaip nori.

Nesta neatsakė. Net linktelėti atrodė per sunku.

Kasianas atsegęs kuprinę ištraukė ir pamėtėjo jai antrą gertuvę.

– Prisipilk. Jei nualpsi, gali nusiristi nuo kalno ir susilaužyti visus kaulus.

Ji nė nepažiūrėjo. Neleido jam pamatyti žodžių jos akyse. Ir gerai.

Bet Kasianas vis tiek nuščiuvo. Kitus žodžius tarė švelniau, o Nesta nekentė ir

jų.

– Pailsėk.
 Kasianas žinojo, kad Nesta dažnai savęs nekenčia.

Bet nė neįsivaizdavo, kad ji savęs nekenčia taip, jog norėtų... norėtų

nebebūti.

Pastebėjo jos išraišką, kai paminėjo, kad gali nusiristi. Ir žinojo, kad

parskraidinęs į Velarę neapsaugotų jos nuo to noro. Negalėjo Nestos nuo to

išgelbėti.

Tik ji pati galėjo išsigelbėti.

 Leido jai pusvalandį pailsėti, kaip ir žadėjo, – galbūt ant jos šiek tiek

tebesiuto, nes tetarė:

– Keliaujam. – Ir vėl leidosi į kelią.

Nesta sekė niūriai tylėdama. It nešulinis arklys.

Kasianas neblogai pažinojo tuos kalnus, skraidė virš jų ne vieną amžių: čia

gyveno piemenys, daugiausia paprastos laumės, kurias vienatvė tarp vešlios

žalumos ir rusvai juodų akmenų viliojo labiau nei tankiau apgyvendintos

vietovės.

Viršukalnės nebuvo tokios atšiaurios ir aštrios kaip Ilyrijoje, bet jos buvo tarsi

gyvos... sunku paaiškinti. Kadaise Morė jam minėjo, kad seniai seniai šios žemės

buvo naudojamos gydyti. Kad kūnu ir dvasia sužalotos fėjos keliaudavo į šias

kalvas prie ežero, iki kurio jų dar laukė pustrečios dienos kelio, atsigauti.

Gal dėl to jis čia ir atskrido. Kažkoks instinktas priminė gydymą – pajuto

snaudžiančią šių žemių širdį ir nusprendė atnešti čia Nestą.

Mylia po mylios, lydimas jos tylos it tykančios pamėklės, Kasianas spėliojo,

ar to užteks.
 49 skyrius

Įkopus į pusę kalno, kuris iš tolo atrodė kaip paprasta kalva, priekyje einantis

Kasianas tarė:

– Šiąnakt nakvosim čia.

Jis sustojo šlaito aikštelėje taip arti artimiausios viršūnės, kad Nesta numestų

iki jos akmenį, bet nuo jos skyrė žemai apačioje vingiuojanti upė. Žemė buvo

šviesi ir dulkėta, bet – svarbiausia – ji buvo lygi.

Nesta, netarusi nė žodžio, svirduliuodama užkopė iki aikštelės ir galų gale

atsisakius kojoms išsitiesė ant žemės.

Akmenukai badė jai skruostą, bet Nestai nerūpėjo, tik tirtėdama rijo orą. Iki

aušros nejudės iš vietos. Net dėl gamtinių reikalų. Geriau jau apsišlapins nei dar

pajudins bent raumenėlį.

Kasianas per aikštelę tarė:

– Prieš alpdama nusiimk kuprinę, kad bent jau galėčiau pasiruošti vakarienę.

Kalbėjo šaltai, atsainiai. Per visą dieną ištarė jai vos kelis žodžius.

O ji to nusipelnė – nusipelnė dar daugiau.

Taip pagalvojusi atsisegė juosmens ir krūtinės diržus. Nešulys dunkstelėjo

ant žemės, pasisukusi koja pastūmė ilyrui. Nuo judesio net sudrebėjo. Bet

prisivertė atsisėsti, kol atsirėmė į nedidelį riedulį.

Kasianas tik suniurnėjo pakėlęs kuprinę, lyg Nesta nebūtų visą dieną

prakaitavusi ir drebėjusi nuo jos svorio. Tada patraukė prie artimiausių krūmų,
kelius siekianti žolė ir krūmai sušnarėjo.

Kuždėjo tarp viršukalnių nardantis vėjas. Šešėliai lėtai slinko uolėtais kalnų

šlaitais, besileidžianti saulė nuauksino jų viršūnes, su kiekvienu kylančiai tamsai

atiduodamu centimetru darėsi vis šalčiau.

Upė riaumodama kliokė šlaitu, nepertrūkstamas triukšmas lydėjo juos visą

dieną, iš aikštelės vos buvo matyti daugybė slenksčių. Net čia blėstant dienos

šviesai vanduo mainė spalvas, klaidžiodamas tarp viršukalnių link slėnio dugno,

iš skalūnų spalvos virto nefritiniu, paskui – pušų spalvos.

Kalnai buvo tykūs, bet budrūs. Lyg juos suptų kažkokia sena pusiau

būdraujanti esybė. Lyg kiekviena viršukalnė turėtų savo nuotaiką ir pomėgius:

vienos buvo aplipusios debesimis, kitų jie vengė, vienų šlaitai apaugę medžiais,

kitos plikos. Jų formos buvo tokios keistos ir ilgos, kad atrodė it milžinai, kadaise

sugulę prie upių, užsitraukę surangytas antklodes ir užmigę amžinu miegu.

Matyt, mintis apie miegą suviliojo ir ją, nes kai vėl apsidairė, aplink tvyrojo

tamsa, švietė tik žvaigždės ir priešpilnis mėnulis, toks ryškus, kad nė nereikėjo

laužo pasišviesti. Nors jo šiluma būtų pravertusi. Kasianas gulėjo už kelių pėdų,

atsukęs jai nugarą, jo sparnai mėnesienoje atrodė it pasidabruoti.

Jis paliko jai lėkštę maisto – duonos, kieto sūrio ir kažkokios džiovintos

mėsos. Bet Nesta jo nelietė. Nekreipė dėmesio į gurgiantį pilvą.

Tik patraškino nutirpusį sprandą, susisupo į antklodę ir išsitiesė ant žemės.

Pasikišusi po galva ranką užsimerkė, mėgindama negalvoti apie šaltį.

 Kitas dvi dienas ji spoksojo Kasianui į pakaušį.

Kitas dvi dienas netarė nė žodžio.

Kiekvienas grumstas ir akmenukas, rodos, tik ir tykojo ją pargriauti, nikstelėti

kulkšnį ar įsmukti į batą.

Artinantis kitos dienos popietei, virš pat viršūnių slenkant stipraus vėjo

nešamiems debesims, jai ėmė tvinkčioti galva. Saulė buvo per kaitri; gėlė

prakaitas.
 Nors ėjo jau ne pirmą dieną, jie įveikė tik kelias viršukalnes. Kalnai, virš kurių

Kasianas skrisdamas pralėkdavo it strėlė, pėsčiomis atrodė nesibaigiantys. Nesta

neklausė, kaip jis rinkosi teisingą kelią. Neklausė, ir kur jie eina. Tiesiog

žingsniavo iš paskos, įsmeigusi akis jam į nugarą.

Bet vaizdas išplaukė susvyravus jos galvai, visam kūnui.

Pabandė nuryti seiles, bet gerklė buvo tokia išdžiūvusi, kad liežuvis prilipo

prie gomurio. Teko jį plėšte atplėšti. Vanduo... kada pastarąjį kartą gėrė vandens?

Gertuvė buvo kuprinės viršuje, bet sustoti, ją išsitraukti... Nestos netraukė

atsisegti diržus, kad nusimestų nešulį. Ar duoti Kasianui ženklą, kad reikia

stabtelėti.

Vakarykštė naktis praėjo taip pat kaip ir ankstesnė: ji priėjo stovyklavietę,

susmuko ir vos sugebėjo prieš užmigdama nusiimti kuprinę. Vėliau atsibudusi

rado lėkštę šalto maisto, uždengto skiaute plono audeklo. Pavalgė, kol Kasianas

miegojo, tada vėl užsimerkė.

Tik visiškas išsekimas galėjo atnešti jos trokštamą užmarštį. Dieną kaskart

sustojus jautėsi tokia pavargusi, kad tik suklupdavo ir nusimesdavo kuprinę. O

per tą pauzę jausdavosi tokia nuilsusi, kad neįstengė galvoti, kaip save sugadino,

kokia niekam tikusi buvo giliai širdyje. Nepadės jokios treniruotės, jokie valkirijų

Minčių ramdymo pratimai. Niekas nepadės.

Tad ji palauks vandens. Nes sustojusi tik įsileistų tas mintis, minančias jai ant

kulnų it švininiai šešėliai, sunkesni už jos kuprinę.

Kulkšnis suktelėjo ant palaido akmens, Nesta sukando dantis plykstelėjus

skausmui, bet ėjo toliau. Kasianas nė sykio nesusvyravo. Būtų pastebėjusi – visą

dieną į jį spoksojo. Bet dabar jis susvyravo. Nesta šastelėjo į priekį, bet...

Ne. Tai ji. Ji krito.

 Pusiaukelėje į išdžiūvusią upės vagą Kasianas išgirdo sugirgždėjusius ir

subildėjusius akmenis.

Atsisukęs pamatė Nestą gulint veidu ant žemės. Nejudant.

Nusikeikęs parlėkė akmenuotu keliu, puolė prie jos ant kelių. Aštrūs

akmenys per kelnes smigo į kojas, bet jam nerūpėjo. Nebodamas skausmo,

širdžiai daužantis atvertė ją ant nugaros.

Ji nualpo. Palengvėjimas užplūdo it banga, atlyžo, bet...

 Jau kelias valandas į ją nesidairė. Lūpos buvo aptrauktos balta plėvele, oda

išraudusi ir prakaituota. Nusisegęs nuo diržo gertuvę atsuko dangtelį ir pasidėjo

jos galvą ant kelių.

– Gerk, – paliepė pražiodęs, ausyse tvinkčiojant kraujui.

Nesta sujudėjo, bet nesipriešino, kai jis įpylė į burną šiek tiek vandens. To

pakako, kad prasimerktų. Akys buvo sustiklėjusios.

Kasianas paklausė:

– Kada pastarąjį kartą gėrei vandens?

Jos žvilgsnis nuskaidrėjo. Per tris dienas pirmą sykį pažiūrėjo tiesiai į jį. Bet

netarusi nė žodžio paėmė gertuvę ir godžiai atsigėrė iki dugno.

Baigusi suvaitojo, atsistūmė jam nuo kelių, bet tik pasivertė ant šono.

Kasianas drėbė:

– Reikėjo žygiuojant gerti vandens.

Nesta spoksojo į juos supančius akmenis.

Jis negalėjo tverti to žvilgsnio – tuščio, apatiško, lyg jai neberūpėtų, ar

gyvens, ar mirs čia, tyruose.

Kasianui sugniaužė paširdžius. Instinktas vertė ją apkabinti, guosti ir raminti,

bet kitas balselis, senas ir išmintingas, kuždėjo žygiuoti toliau. Dar vienas kalnas,

sakė tas balsas. Tik dar vienas kalnas.

Jis pasitikėjo tuo balsu.

– Šįvakar nakvosime čia.

Nesta nebandė atsistoti, o Kasianas apsidairė lygesnės vietelės. Štai už šešių

metrų vaga į viršų, kairėje. Gana lygu.

– Eime, – paragino jis. – Dar keli žingsniai, ir galėsi pamiegoti.

Nesta nesujudėjo. Lyg nebegalėtų.

Jis tarė sau, kad taip daro tik dėl to, jog ji nualpo ir galbūt nebeturi jėgų, ir

parėjo pas ją. Pritūpęs paėmė ant rankų su visa kuprine.

Nesta netarė nė žodžio. Nė žodelio.

 Bet jis žinojo, kas artinasi – audra. Žinojo, kad Nesta anksčiau ar vėliau

prakalbės, o kai prabils, jis geriau būtų pasiruošęs atlaikyti uraganą.

Atsibudusi tamsoje Nesta pamatė esanti naujoje vietoje. Jai į veidą švietė

pilnatis, tokia ryški, kad nušvietė kalnus, upes ir slėnį, – buvo matyti net žemai

apačioje augančių medžių lapai. Dar niekada nematė nieko panašaus. Pasijuto
reginti seną paslaptį, snaudžiančią, laiko pamirštą šalį.

Tame peizaže, tuose kalnuose ji buvo niekas. Tokia pat nereikšminga kaip

vienas iš akmenukų, dar barškančių jos bate. Pajuto nuostabią atgaivą būdama

niekuo, nereikšminga dulkele.

Neprisiminė, kaip užmigo, bet išaušo rytas, ir jiedu vėl žygiavo. Traukė į

šiaurę, paaiškino Kasianas, – retą mandagumo akimirką parodė, kad samanotas

medžių šonas visada žvelgia į tą pusę, padeda jam nepamesti kelio.

Per pietus jis pasakė, kad ten laukia ežeras. Jį pasieks šiąnakt, pabus dieną ar

dvi.

Nesta klausėsi tik puse ausies. Dėliojo koją už kojos, mylia po mylios,

aukštyn ir žemyn. Kalnai ją stebėjo, upė dainavo, lyg vesdama į priekį, prie to

ežero.

Kad ir kaip bandytų nuvaryti save nuo kojų, tai nepadės. Pati žinojo. Spėliojo,

ar žino ir jis. Svarstė, ar jis nemano, kad bergždžiai čia su ja keliauja.

O gal jie atsidūrė Nestos vaikystės pasakoje? Jis buvo nedoras karalienės

medžioklis, besivedantis ją į tyrus išpjauti širdies.

Norėjo, kad taip ir padarytų. Norėjo, kad kas nors išpjautų tą prakeiktą daiktą

jai iš krūtinės. Norėjo, kad kas nors pasmaugtų tą balselį, kuždantį apie visus

baisius jos padarytus dalykus, apie visas baisias jos mintis, visus nuviltus

asmenis.

Ji gimė ne tokia, kokia turėjo. Gimė su nagais ir iltimis. Niekada neįstengė

susilaikyti jų nepanaudojusi, niekada neįstengė užgniaužti tos savo dalies, kuri

staugė apie išdavystę, kuri galėjo nekęsti ir mylėti nuožmiau, nei kas įsivaizdavo.

Eleina vienintelė tai daugiau ar mažiau suprato, o dabar net sesuo jos nekentė.

Nesta nemokėjo to pakeisti. Nežinojo, kaip viską ištaisyti. Kaip pasikeisti.

Pati neprisiminė, ar kada nebuvo pikta. Gal prieš mirštant mamai, bet ir

motina buvo kupina kartėlio ir paniekos tėvui, o šios panieka persidavė jai.

Nesta neįstengė nuraminti to neatlyžtančio, kunkuliuojančio pykčio.

Nemokėjo susivaldyti nepuolusi, kol kiti dar nespėjo jos nuskriausti.

Buvo ne ką geresnė už pasiutusį šunį. Su Amrena ir Feire elgėsi kaip pasiutęs

šuo. Kaip žvėris. Visai kaip Tamlinas. Jai nė nerūpėjo, kad pagaliau nulipo namo

laiptais – ar tai skaitėsi, jei veiksmą pakurstė įniršis?

Ar ji skaitėsi – ar buvo verta rūpėti kitiems?

Uždavus sau tą klausimą, suguro širdis.

Nesta įveikė kalvą paskui Kasianą, ir prieš juos atsivėrė spindintis, žalsvai

mėlynas ežeras. Jis tyvuliavo tarp dviejų viršukalnių lyg tarp poros žalių delnų,

laikančių gurkšnį vandens. Krantus supo pilki akmenys.

Nesta nematė ežero, akmenų, saulės spindulių ar žalumos.

Jai išplaukė akyse, akys perštėjo, it kas būtų įpjovę, kad paleistų ašaras.

Ji sugebėjo nusileisti iki akmenų, ten suklupo, taip susmuko, kad akmenys

įsirėžė į kaulus. Ar ji buvo verta, kad rūpėtų kitiems?

Pati žinojo atsakymą. Visada jį žinojo.

Kasianas atsisuko, bet Nesta nematė jo, negirdėjo jo žodžių.

Įsikniaubė sau į delnus ir pravirko.

 50 skyrius

Kai iš gerklės ištrūko gailus kūkčiojimas, Nesta žinojo, kad neįstengs

susivaldyti.

Klūpodama ant kalnų ežero kranto nustojo tvardytis.

Leidosi užpuolama visų baisių minčių, leidosi jų kapojama. Leido sau vėl

matyti Feirės išbalusį, sugniuždytą veidą, kai pasakė jai tiesą, kai leidosi

užvaldoma pykčio ir skausmo.

Niekada nepergyvens savo kaltės. Nebuvo prasmės nė bandyti. Raudojo

tamsoje įsikniaubusi sau į delnus.

Paskui sugirgždėjo akmenys, šalia atsirado šiltas, tvirtas kūnas. Jos nelietė,

bet šalia nuskambėjo balsas:

– Aš čia.

Tai išgirdusi tik dar stipriau sukūkčiojo. Neįstengė susilaikyti. Lyg būtų

pratrūkusi užtvanka, ir teliko leisti vandeniui tekėti, kur nori, viską šluojant jos

širdyje.

– Nesta. – Jo pirštai palietė petį.

Neįstengė tverti to prisilietimo. Jo švelnumo.

– Prašau, – išspaudė.

Pirmasis jos žodis per penkias dienas.

Jis nuščiuvo.

– Ko prašai?
 Nesta atšlijo.

– Neliesk manęs. Ne... nebūk man geras, – žodžiai kūkčiojant plūdo padriku

srautu.

– Kodėl?

Plūstelėjo aibė priežasčių, grūmėsi, kuri prasiverš pirmoji, kuri virs žodžiais,

ir Nesta leido joms pačioms nuspręsti. Atleidusi vadžias sukuždėjo:

– Aš leidau jam mirti.

Kasianas nutilo.

Pro suspaustus delnus kuždėjo:

– Jis atėjo manęs gelbėti, kovojo už mane, o aš leidau jam mirti, širdyje vis

dar jausdama neapykantą. Neapykantą jam. Jis mirė, nes aš nesutrukdžiau. – Jai

užlūžo balsas, pravirko dar stipriau. – Iki pat pabaigos buvau jam bjauri. Visą

gyvenimą buvau labai, labai bjauri, o jis vis tiek kaži kodėl mane mylėjo.

Nenusipelniau to, bet jis mane mylėjo. O aš leidau jam mirti. – Susirietė prie

kelių, toliau kuždėjo į delnus: – Negaliu to pakeisti. Negaliu ištaisyti. Negaliu

pakeisti jo mirties, negaliu atsiimti to, ką pasakiau Feirei, negaliu ištaisyti visų

baisių dalykų, kuriuos padariau. Negaliu ištaisyti savęs.

Taip kūkčiojo, kad manė, jog visa subyrės. Norėjo, kad jos kūnas suskiltų kaip

sudaužytas kiaušinis, troško, kad tai, kas liko iš sielos, nupleventų nešama kalnų

vėjų.

Nesta sukuždėjo:

– Negaliu to tverti.

Kasianas tyliai atsakė:

– Tu dėl to nekalta.

Ji papurtė galvą, vis dar užsidengusi veidą delnais, lyg šie galėtų nuo jo

paslėpti, bet jis pakartojo:

– Nesi kalta dėl savo tėvo mirties. Nesta, aš ten buvau. Taip pat ieškojau

išeities. Ir buvo neįmanoma nieko padaryti.

 – Galėjau pasinaudoti savo galia, galėjau pabandyti...

– Nesta. – Jos vardas jo lūpose priminė atodūsį – lyg jam skaudėtų. Paskui ją

apkabino ir prisitraukė ant kelių. Nesta nesipriešino, kai priglaudė ją prie

krūtinės. Į savo jėgą ir šilumą.

– Galėjau ką nors sugalvoti. Turėjau ką nors sugalvoti.

Jis ėmė glostyti jai galvą.

Ji visa sutirtėjo iki pat kaulų.

– Tėvo mirtis, dėl to... dėl to ir negaliu pakęsti ugnies.

Jo ranka sustojo, paskui paklausė:

– Kodėl?

– Malkos... – Ji sudrebėjo. – Jos traška. It traškantys kaulai.

– Kaip tavo tėvo sprandas.

– Taip, – sukuždėjo ji. – Tai aš ir girdžiu. Nežinau, ar kada būdama prie ugnies

nebegirdėsiu traškant jo sprando. Tai... tai tikra kankynė.

Kasianas tik glostė jai galvą.

Žodžiai pasipylė jai iš burnos.

– Turėjau dar iki tol sugalvoti būdą, kaip mus apsaugoti. Apsaugoti Eleiną su

Feire, kai skurdome. Bet aš taip siutau ir norėjau, kad jis stengtųsi, kovotų už mus,

bet jis nesistengė. Būčiau leidusi mums visiems badauti, kad tik įrodyčiau, koks

jis niekam tikęs. Neapykanta taip mane užvaldė, kad... kad leidau Feirei eiti į

mišką, tariau sau, jog man nerūpi, kad ji pusiau laukinė, kad tai nesvarbu, bet... –

Ji suvaitojo. – Užsimerkusi matau ją tą dieną, kai pirmą kartą išėjo medžioti.

Matau į Katilą nardinamą Eleiną. Matau, kaip ją pagrobė per karą. Matau mirusį

tėvą. O dabar matysiu ir Feirės veidą, kai jai pasakiau, kad kūdikis ją pražudys. –

Nesta nesuvaldomai tirtėjo, skruostais ritosi karštos ašaros.

Kasianas laikė ją glėbyje prie ežero, glostė galvą, nugarą.

– Nekenčiu to, – kalbėjo ji. – Viso savyje, kas... tai daro. Bet nepajėgiu

suvaldyti. Negaliu nuleisti tos sienos, nes jei leisiu jai nugriūti, įleisti viską
vidun... – Štai kas atsitiks. Štai kokia sriūbaujančia, snarg liuojančia baidykle ji

pavirs. – Negaliu tverti savo galvoje. Negaliu tverti vėl visa tai girdėti ir matyti

vis iš naujo ir iš naujo. Tik tai ir girdžiu – triokštelint jo sprandą. Paskutinius jo

žodžius man. Kad mane mylėjo. – Nesta sukuždėjo: – Nenusipelniau jo meilės.

Nieko nenusipelniau.

Kasianas tvirčiau ją suspaudė, o Nesta pagaliau nuleido rankas ir verkdama

įsikniaubė jam į krūtinę.

Po akimirkos Kasianas tarė:

– Galiu tau daugiau papasakoti apie savo mamą, apie tai, kaip jos mirtis vos

nesudraskė manęs į gabalus. Galiu smulkiai nupasakoti, ką paskui padariau ir

kiek man tai kainavo. Galiu papasakoti apie dešimtmetį, kurio prireikė su tuo

susitaikyti. Galiu papasakoti, kiek dienų ir naktų kentėjau per tuos

keturiasdešimt devynerius metus, kai Amaranta laikė Risą nelaisvėje, draskomas

kaltės, kad nebuvau šalia ir negalėjau jam padėti, jo išgelbėti. Galiu papasakoti,

kaip net dabar į jį žiūrėdamas žinau, kad nesu jo vertas, kad nuvyliau, kai jam

labiausiai manęs reikėjo, – kartais tai pažadina mane iš miegų. Galiu papasakoti,

kad nužudžiau tiek priešų, jog pamečiau skaičių, bet prisimenu daugumos jų

veidus. Galiu papasakoti, kad girdėdamas Erisą, Devloną ir kitus kalbant giliai

širdyje vis dar tikiu, jog esu bevertis, bukas raumenų kalnas. Kad nesvarbu, kiek

turiu sifonų ar kiek mūšių būčiau laimėjęs, nes nuvyliau du man brangiausius

asmenis, kai jiems labiausiai reikėjo mano pagalbos.

Nesta nerado žodžių jam pasakyti, kad klysta. Kad jis buvo geras, drąsus ir...

– Bet viso to nepasakosiu, – užbaigė jis ir pabučiavo jai galvą.

Vėjas tarsi sulaikė kvapą, ant ežero paviršiaus žaidžiantys saulės spinduliai

ryškiau sutvisko.

Kasianas pasakė:

– Pasakysiu tau, kad tai ištversi. Kad nesusvyruosi, kad įveiksi savo abejones.

Kad tos ašaros yra geros, Nesta. Ašaros reiškia, kad tau rūpi. Pasakysiu, kad dar
nevėlu, niekam nevėlu. Ir nežinau, kada ar kaip, bet bus geriau. Tai, ką tu jauti, ta

kaltė, skausmas ir panieka sau – visa tai įveiksi. Bet tik jei esi pasiryžusi kovoti.

Tik jei esi pasiryžusi nesitraukti, susitaikyti ir priimti tuos jausmus, žengsi į priekį.

Ir gal tebejausi tą skausmą, bet sulauksi kitos dienos. Geresnio rytojaus.

Nesta atitraukė galvą jam nuo krūtinės. Pamatė, kad jo akys taip pat žiba

sidabru.

– Nežinau, kaip jį pasiekti. Abejoju, ar sugebėsiu.

Kasianas susiraukė iš skausmo – dėl jos.

– Sugebėsi. Mačiau tai – mačiau, ką sugebi, kai esi pasiryžusi kovoti už savo

mylimuosius. Kodėl nesutelkus tos pačios drąsos ir ištikimybės dėl savęs?

Nesakyk, kad to nenusipelnei. – Suėmė ją už smakro. – Visi nusipelno laimės.

Kelias į ją nelengvas. Jis ilgas, sunkus, dažnai tenka keliauti visiškai aklai. Bet

nesustoji. – Kasianas kinktelėjo į kalnus, į ežerą. – Nes žinai, kad tikslas bus to

vertas.

Nesta užvertusi galvą spoksojo į jį, į vyrą, kuris penkias dienas žygiavo su ja

kone visiškoje tyloje, laukdamas šios akimirkos.

Ji leptelėjo:

– Visa, ką padariau...

– Palik tai praeityje. Atsiprašyk tų, kurių, manai, kad reikia, bet palik tai

praeityje.

– Ne taip lengva pasiekti atleidimą.

– Atleisti reikia ir sau patiems. Ir galiu su tavimi kalbėtis, kol apie mus

sudūlės kalnai, bet jei nenori atleidimo, jei nenori liautis taip jautusis... jo ir

nesulauksi. – Suėmė jos skruostą, nuospaudos brūkštelėjo per įkaitusią odą. –

Tau nereikia tapti kažkokiu neįmanomu idealu. Nereikia tapti mielai ir droviai.

Gali ir toliau varstyti visus tuo Išžudysiu savo priešus žvilgsniu – beje, tai mano

mėgstamiausias žvilgsnis. Gali išlaikyti savo spyglius, kurie man taip patinka,

savo drąsą ir ryžtą. Nenoriu, kad kada juos prarastum, kad užsirakintum narve.
 – Bet aš vis dar nežinau, kaip pasitaisyti.

– Niekas nesugedę, kad reikėtų taisyti, – nuožmiai rėžė Kasianas. – Pati sau

padedi. Gydai tas savo dalis, kurios yra pernelyg aštrios ir galbūt žeidžia kitus.

Nesta žinojo, kad jis niekada to nepasakys, bet matė iš žvilgsnio, kad jį

užgavo. Daug kartų. Pati tai žinojo, bet matydama jo akyse... Pakėlusi priglaudė

delną jam prie skruosto, nė nebeturėjo jėgų galvoti, ar liečia švelniai, ar ne.

Kasianas prisiglaudė prie jos delno ir užsimerkė.

– Kiekvieną žingsnį būsiu su tavimi, – sukuždėjo jai į delną. – Tik neužrakink

palikusi mane šaltyje. Jei nori savaitę žygiuoti tylėdama, man tinka. Svarbu, kad

po savaitės vėl su manim kalbėtum.

Nesta nykščiu perbraukė jam per skruostikaulį, gėrėdamasi juo – jo žodžiais

ir grožiu. Jos širdyje į vietą stojo esminė dalelė. Dalelė, kuždanti bandyk.

Kasianas atsimerkė, jo akys buvo tokios gražios, kad kone gniaužė jai kvapą.

Nesta pasilenkė į priekį, kol jiedu susilietė kaktomis. Ir nepaisant viso, kas

kunkuliavo jos širdyje, viso, kas sruvo kūnu, tikra ir teisinga, tik sukuždėjo:

– Ačiū.
 Audra pratrūko, bet ne tokia, kokios Kasianas tikėjosi. Jis tikėjosi įsiūčio,

gebančio nuversti kalnus. Ne ašarų, galinčių pripildyti šitą ežerą.

Kiekvienas kuktelėjimas raižė jam širdį.

Kiekvienas jos krūptelėjimas per jėgą spaudžiant žodžius draskė jį į skutus.

Kol nebegalėjo susilaikyti jos neapsikabinęs, nepaguodęs.

Nesta girdėjo ne malkas traškant ugnyje, o lūžtančius kaulus. Reikėjo

susiprotėti.
 Kiek sykių Nesta atšlijo nuo laužo girdėdama ne ugnį, o lūžtantį tėvo

sprandą? Pernai per Žiemos saulėgrįžą buvo išbalusi ir užsidariusi. O toje salėje

jie kūreno didžiulį, traškantį židinį. Karštai ir triukšmingai kūreno visą naktį.

Kiekvienas trakštelėjimas jai turėjo priminti tėvą. Kiekvienas buvo žiaurus.

Nepakenčiamas. O kai vakarėliui baigiantis ji staiga išlėkė iš miesto namo...

Troško pabėgti nuo jų ar nuo garso? Tikriausiai nuo to ir to, bet... Kasianas norėjo,

kad ji būtų ką nors pasakiusi. Norėjo, kad bent būtų žinojęs.

Mėšlas, kiek laužų jis kūreno paskutines kelias dienas. Tą pirmąjį vakarą

Nesta susirangė kaip įmanydama toliau nuo ugnies. Miegojo pasikišusi galvą po

ranka. Užsidengusi ausis, kad jį Motina prakeiktų. O pas kalvį, kai paprašė pereiti

į vėsesnį kambarį, kuriame netraškėjo žaizdras... Jis neįsivaizdavo, kiek jai

prireikė drąsos grįžti į dirbtuves prie ugnies kalti tuos ginklus.

Ji kentėjo, o Kasianas nė nenutuokė, kaip tai paveikė visą jos gyvenimą. Matė

jos neapykantą sau ir pyktį, bet nesuprato, kaip tai ją persekiojo. Kaip graužė.

Buvo bjauru vien apie tai pagalvoti. Žinoti, kad ji taip skaudžiai ir ilgai kentėjo.

Kasianas laikė ją glėbyje ant ežero kranto, kol nusileido saulė, kol pakilo

mėnulis, bet jie niekur nesitraukė, klausėsi vienas kito kvėpavimo, lyg pasaulis

būtų užlietas jos ašarų, lyg abu lauktų, kas pasirodys atslūgus potvyniui.

Mėnesienoje ežeras mirgėjo it sidabrinis veidrodis – taip skaisčiai, kad buvo

galima pamanyti, jog saulė ką tik nusileido.

Kasiano pilvas suurzgė iš alkio, bet mėnuliui pakilus aukščiau jis pabučiavo

Nestai galvą.

– Stokis.

Ji pasimuistė, bet pakluso. Kasianas suvaitojo – kojos buvo nutirpusios taip

ilgai sėdėjus, paskui taip pat pakilo. Nesta apsikabino save. Lyg norėtų pasislėpti

už plieninės sienos savo galvoje, savo širdyje.

Kasianas išsitraukė ant nugaros pakabintą ilyrišką kalaviją.

Šis blykstelėjo mėnesienoje, kai rankena į priekį ištiesė jai.

 – Imk.

Nesta sumirksėjo, akys tebebuvo paburkusios nuo ašarų, tada jį paėmė.

Kalavijas nusviro jai sugniaužus rankeną, lyg būtų nesitikėjusi jo svorio, taip ilgai

treniravusis su mediniais kalavijais.

Kasianas atsitraukė per žingsnį. Tada tarė:

– Parodyk aštuonkampę žvaigždę.

Nesta apžiūrėjo geležtę, gurktelėjo. Žvelgė atvirai, būgštaudama, bet taip

juo pasitikėdama, kad Kasianas vos nepuolė prieš ją ant kelių. Bet tik linktelėjo į

kalaviją.

– Nesta, parodyk.

Kad ir ko Nesta ieškojo jo akyse, tai rado. Prasižergė, tvirčiau įsispyrė į

akmenis. Kasianas sulaikęs kvapą stebėjo, kaip ji atsistojo į pirmą pozą.

Nesta pakėlė kalaviją ir atliko tobulą kirtį. Mostelėjusi ašmenimis perkėlė

svorį, smūgį vedė rankena, kitą ranką pakėlė gintis nuo nematomo smūgio. Vėl

pasisukusi kirto žemyn nuožmiu kirčiu, kuris būtų perrėžęs priešininką perpus.

Kiekvienas trinksnis buvo tobulas. Lyg aštuonkampė žvaigždė būtų įsirėžusi

jai širdyje.

Kalavijas buvo tarsi jos rankos tęsinys, jos dalis kaip plaukai ar kvėpavimas.

Kiekvienas judesys buvo tikslingas ir taiklus. Mėnesienoje priešais sidabrinį

ežerą ji buvo gražiausia Kasiano gyvenime matyta būtybė.

Nesta baigė aštuntą judesį ir grąžino kalaviją į vidurį.

Jos akys švytėjo ryškiau nei mėnulis virš galvos.

Taip ryškiai ir veriamai, kad Kasianas tegalėjo sukuždėti:

– Dar kartą.

Stovėdama ant mėnesienos skalaujamo ežero kranto, šypsodamasi švelnia

Kasianui dar nematyta šypsena Nesta ėmė judėti.

 TREČIA DALIS

VALKIRIJA
 51 skyrius

– T ai nori pasakyti, kad susivaidijai su šeima, savaitei dingai su Kasianu ir

grįžai mokėdama valdyti tikrą kalaviją, bet aš turėčiau patikėti, jog nieko

neįvyko? – po dviejų dienų lūpų krašteliu sumurmėjo Emerė joms stovint

treniruočių ringe.

Gvinė sukikeno nesustodama rišti baltą šilkinį kaspiną ant medinio buomo,

įtaisyto treniruočių aikštelės krašte. Prieš savaitę nebuvo nei buomo, nei kaspino,

ir Nesta nė neįsivaizdavo, kaip jie įleido medį į akmenį, bet štai.

Vėsus ryto vėjelis pataršė Nestai plaukus.

– Būtent tai ir sakau.

– Pasakyk, kad bent jau savaitę prisimylėjai, – sumurmėjo Emerė.

Nesta užspringo iš juoko, pamačiusi kitapus ringo įsitempusį Kasianą, bet jis

neatsisuko.

– Gal šiek tiek. – Po to vakaro prie ežero ji su Kasianu ten pasiliko dar dvi

dienas. Arba treniravosi jo kalaviju, arba gyvuliškai dulkinosi pakrantėje,

vandenyje, jai pasilenkus ant riedulio ir taip garsiai šaukiant jo vardą, kad aidėjo

nuo juos supančių viršukalnių. Kasianas ėmė ją dar ir dar kartą, o Nesta kiekvieną

kartą jį draskė ir raižė odą, lyg norėtų įsiskverbti į vidų ir susilieti su jo siela.

Jie grįžo vakar vakare, Nesta buvo pernelyg pavargusi dar pas jį užsukti.

Spėjo, kad Kasianą iškvietė į namą prie upės, nes vakarieniauti neatėjo, o ir pats

jos neaplankė.
 Bet ji dar nebuvo pasiruošusi pamatyti Feirės. Nepaisant visko, ką prisipažino

Kasianui, tas žingsnis... Anksčiau ar vėliau sukaups drąsos.

– Baigta, – pareiškė Gvinė, o baltas kaspinas plevėsavo ant buomo

plaikstomas vėjo. Kelios kunigės, už jų dirbančios su Azrieliu, atsisuko pažiūrėti,

kam tas kaspinas. Šešėlių giesmininkas sunėrė rankas, pakreipė galvą, bet liko

savo ringo pusėje.

O Kasianas priėjo apžiūrėti Gvinės darbo, perbraukė baltą šilką tarp pirštų.

Nesta nesusilaikė nenuraudusi.

Jis taip darė ir prie ežero: kai išdulkino ją pirštais, žiūrėdamas į akis patrynė

juos vieną į kitą, žiūrėdamas, kaip jos drėgmė slysta tarp pirštų, – visai taip pat,

kaip dabar lietė kaspiną. Sprendžiant iš to, kaip patamsėjo jo šviesiai rudos akys,

žinojo, kad jis prisimena tą patį.

Kasianas atsikrenkštė.

– Paaiškink, – paliepė Gvinei.

Gvinė atlošė pečius.

– Tai valkirijų išbandymas, ar tavo mokymai baigti ir esi pasiruošusi mūšiui –

perkirsti kaspiną pusiau.

Emerė šnirpštelėjo.

– Ką?

Bet Kasianas mąsliai suniurnėjo, parodė į kitą ringo pusę.

– Azas man sakė, kad jūs taip pat žengėte pirmuosius žingsnius su plieniniais

kalavijais, kol mudu buvom išvykę. – Jis linktelėjo Gvinei su Emere, pirmoji

dirstelėjo į Azrielį, kuris stebėjo tylėdamas. – Tad parodykite, ko išmokote.

Perkirskite kaspiną pusiau.

– Perkirsime kaspiną pusiau, ir mūsų mokymai bus baigti? – Emerė

nepatikliai paklausė Gvinės

Gvinė vėl žvilgtelėjo į Azrielį, kuris priėjo arčiau. Ji tarė:

– Nesu visiškai tikra.

 Kasianas paleido kaspiną.

– Kario treniruotės niekada nesibaigia, bet jei jums pavyks perkirsti kaspiną

vienu kirčiu, tada, sakyčiau, sugebėtumėte atsilaikyti prieš daugumą priešų.

Nors dar neilgai treniruojatės. – Joms tylint nužiūrėjo visas tris. – Kuri pirma?

Trijulė vėl susižvalgė. Nesta susiraukė. Kad ir kuri bandys pirmoji, jai teks

didžiausias pažeminimas. Gvinė papurtė galvą. Nieku gyvu.

Emerė prasižiojo.

– Kodėl aš? – paklausė.

– Ką? – perklausė Kasianas, o Nestai dingtelėjo, kad jos kurį laiką tylėjo.

– Tu vyriausia, – paaiškino Gvinė ir niuktelėjo Emerę link kaspino.

Toji suniurnėjo, bet žengė prie kabančios šilko skiautės, nenoriai paėmė

Kasiano paduotą kalaviją. Azrielis per petį burbtelėjo savo stebinčioms

mokinėms. Jos tuoj pat vėl ėmė judėti. O Azrielis neatitraukė akių nuo kaspino.

– Gal lažinamės? – Nestos paklausė Gvinė.

– Užsičiaupk, – sušnypštė Emerė, bet akys linksmai žybtelėjo.

Nesta vyptelėjo.

– Emere, netempk gumos.

Ta tyliai nusikeikė, suskliaudė sparnus, beveik tobulai pakėlė kalaviją ir kirto

per kaspiną.

Baltas šilkas suplazdėjo ir išsilenkė kalavijo. Ir tikrai nebuvo perkirstas

pusiau.

– Pripažinkime, visi žinojome, kad taip ir bus, – sukandusi dantis iškošė

Emerė ir vėl mostelėjo kalaviju. Kaspinas nekaltai jį apgaubė.

Kasianas paplojo jai per petį.

– Regis, pasimatysime rytoj per treniruotę.

– Šiknius, – burbtelėjo Nesta.

Kasianas nusijuokęs paėmė iš Emerės kalaviją, nė nesiruošęs apsisuko, kirto

žemai ir tiesiai.
 Apatinė kaspino dalis nuplazdėjo ant žemės. Tobulas kirtis.

Jis išsišiepė.

– Bent jau sugebu perkirsti kaspiną.

Nesta nepamiršo, kad paskutinis žodis buvo jo. Nei kai baigė treniruotę, nei

kai nusitempė Kasianą žemyn, tiesiai į jo miegamąjį, gyslose kaukiant aistrai.

 Regis, Kasianas jautė tą patį, nes paskutines kelias minutes tetarė vos kelis

žodžius, jo akys švytėte švytėjo. Jiedu nuėjo tik iki jo stalo, stovinčio prie sienos,

tada Nesta jį stvėrė – kaip tik tą akimirką, kai jis užvertė ją ant medinio stalviršio

ir nutraukė kelnes.

Užversta ant stalo, nuogutėliu užpakaliu Nesta prispaudė maudžiančius

spenelius prie medžio, mėgaudamasi šiurkščia trintimi. Jos švarkas, marškiniai,

batai – viskas liko. Tiesą sakant, net kelnes nutraukė tik iki kulkšnių ir dar labiau

suvaržė judėjimą. Paliko ją visiškai priklausomą nuo savo malonės.

O kai jis pagaliau giliai įbruko į ją varpą, abu sudejavo. Kasianas stovėjo už

jos, viena ranka pasirėmęs į stalą, kita spaudė klubus, ištraukė beveik iki galo,

paskui vėl lėtai įėjo. Nesta pasirangė.

– Galėčiau tave dulkinti dienų dienas, – Kasianas sukuždėjo į jos prakaituotą

smakrą. Nesta suvaitojo į šūsnį popierių. – Aš permirkęs tavim, – suurzgė jis ir

nuleidęs delną nuo klubų pakuteno jai šlaunis.

Po pirmo žaismingo brūkštelėjimo Nesta išspaudė:

– Kasianai.

Jis tvatino ją ritmingai ir giliai. Varpai glotniai slystant į vidų, tyliame

miegamajame vulgariai pliaukšėjo. Su kiekvienu galingu stumtelėjimu jo

sėklidės kuteno jai šlaunis.

– Stipriau. – Nesta norėjo, kad jis paliktų žymę jos kauluose. – Stipriau.

– O dangau, – iškošė jis ir išsitiesęs atsistojo patogiau. – Laikykis už stalo, –

paliepė. Nesta įsikibo už stalo kraštų, o jis tvirtai suėmė jos klubus. Prisispaudė

šlaunis prie josios, praskėtė dar plačiau – taip plačiai, kaip tik buvo įmanoma, –

neįspėjęs suspaudė stipriau ir pratrūko.

Savo nuostabiais, negailestingais dūriais jis veržėsi taip giliai, kad pasiekė

giliausią jos sieną, ir nuo nežabotos palaimos Nestai ėmė dvejintis akyse. Jis tapo

laukinis, nevaržomas. Galbūt ji kūkčiojo iš malonumo, nuo jo dydžio, tokio

įspūdingo, kad niekada nepripras. Kiekvienas negailestingas tvokstelėjimas

stumtelėdavo ją ant stalo, medis ir popierius kuteno krūtis, ji vos neraudojo ir dėl

to.

Kasianas pirštais taip gniaužė jos klubus, kad, Nesta žinojo, liks mėlynės,

džiūgavo, kad liks mėlynės. Jis atsistojo patogiau ir įėjo dar giliau, varpa

pakuteno tą vietą, Nestai ištrūkusi aimana buvo nei žmogiška, nei fėjiška – it

pirmykščio žvėries.

– O taip, – suurzgė jis, girdėdamas ją kaukiant. – Štai taip, Nesta. – Kiekvieną

žodį pabrėžė nuožmiai besdamas. – Ar malonu mane įsileisti?

Ji sucypė patvirtindama, paskui šiaip ne taip išspaudė:

– Dievinu, kai mane taip tvatini. Kai man maudžia vos sujudėjus... – Turėjo

kovoti su žodžiais. Kovoti, kad atgautų savitvardą. – Galvoju apie tave. Apie tavo

varpą.

– Gerai. Noriu, kad galvotum tik apie mano varpą. – Lyžtelėjęs jai sprandą,

išsimušė iš ritmo. Nesta girdėjo jį erzinamai šypsantis, kai sukuždėjo: – Nes aš

galvoju vien apie tavo dailią putytę.

Nuo tų žodžių, nuo jo vulgarios kalbos ji net surietė kojų pirštus. Bet neleis

jam laimėti ir šitų žodinių imtynių – jos kaži kaip tapo varžybomis, kuris privers

kitą baigti pirmą, todėl Nesta pakuždomis atsakė:

– Dievinu, kai taip privarai mane savo sėklos, kad paskui dar ilgai varva lauk.

Dievinu, kai ji laša šlaunimis, ir žinau, kad palikai manyje savo žymę.

– Po galais, – supūkštė jis, ėmė tvatinti it pašėlęs taip veržliai, kad tik

įsitvėrusi į stalą sugebėjo išlaikyti kojas ant žemės. – Mėšlas!

Kasianas riaumodamas baigė, o jo varpai ištryškus giliai viduje, pirmasis

pliūpsnis pakylėjo Nestą į orgazmą – ji taip suklykė, kad jis ranka užspaudė jai

burną. Nesta sukando jo pirštus, o Kasianas nesustojo tvatinęs, vis liejosi ir

liejosi. Kol jo sėkla vėl ėmė varvėti jai šlaunimis, kol jis perbraukė pirštais per

upelį ir pakėlęs patrynė į jos lyties viršų.

– Nė neįsivaizduoji, ką pradėjai, – sukuždėjo jai į ausį, tepdamas jautrų tašką

savo skysčiu, lėtai masažuodama jį ratu.

Nesta tylėdama mėgavosi jo pirštais, nuo jų prisilietimo baigė dar kartą.

Nesta nėjo į miestą pasimatyti su Feire. Ar Amrena.

Bet vis grįždavo į laiptinę. Antrą kartą nulipti iki apačios nesisekė. Širdyje

žinojo, kad jei norėtų, galbūt tai ir sugebėtų – arba galėtų tiesiog paprašyti
Kasiano nuskraidinti ją į namą prie upės. Bet nepaprašė.

Tad dar savaitę vis bandė nulipti laiptais, kaskart pasiekusi maždaug

pusiaukelę apsisukdavo, o parlipus atgal kojos jau būdavo virtusios žele.

Tai tiko, nes jos rankos taip pat buvo kaip želė. Taip, kalaviją valdė visu kūnu,

bet labiausiai skaudėjo rankas. Nepadėjo ir tai, kad jos pradėjo treniruotis su

skydais.

Dar nė vienai nepavyko perrėžti Gvinės kaspino.

Kiekvienos treniruotės pabaigoje visos pabandydavo, bet nė vienai nesisekė.

Nestai darėsi koktu matyti bet kokį kaspiną – tą, kuriuo Rozlina buvo susirišusi

raudonus plaukus, kurį laikė sulanksčiusi savo staliuko prie veidrodžio stalčiuje,

net naujausio Emerės paskolinto meilės romano žymeklį. Visi kaspinai juokėsi iš

jos. Šaipėsi.

Tad Nesta bėgiojo laiptais, treniravosi ir vis susikirsdavo. Kiekvieną vakarą

nusitempdavo Kasianą į lovą, kartais net dieną, bet jie niekada nemiegojo kito

kambariuose. Nė karto. Pasidulkindavo, sutaršydavo vienas kitą, paskui

išsiskirdavo.

Nesvarbu, kad buvo naktų, kai Nesta norėjo, jog jis pasiliktų. Norėjo nusiristi

nuo jo ir įsikniaubti į šiltą kūną, užmigti klausydamasi jo kvėpavimo. Bet

Kasianas visada išeidavo jai nespėjus sukaupti drąsos to paprašyti.

Nestai bibliotekoje vartant knygą apie karo istoriją, – kurioje buvo viena

pastraipa apie valkirijų pasalos strategijas, – pasirodė Gvinė.

– Pasakyk, kad radai jų paslaptį, kaip perkirsti kaspiną.

– Tu ir tas kaspinas... – užvertusi knygą sumurmėjo Nesta. Iš jų visų Gvinė

labiausiai netvėrė kailyje pasiekti tikslą.

Kunigė sunėrė rankas, sušnarėjo mantija. Krūptelėjusi pasitrynė petį.

– Ar žinojai, kad skydai tiek sveria? Aš tikrai nežinojau. Nieko keista, kad

valkirijos juos naudojo kaip ginklus, ne mažiau mirtinus nei kalavijai. – Ji

atsiduso. – Jos turėjo įspūdingai atrodyti mūšyje: skydais triuškindavo kaukoles,

svaidydavo juos, kad pargriautų priešą ant nugaros, o tada perverdavo

kalaviju... – Vėl pasitrynė petį. – Jų rankų raumenys tikriausiai buvo kieti it

plienas.

Nesta šnirpštelėjo.

– Išties. – Pakreipė galvą. – Kad jau atėjai, noriu paprašyti paslaugos.

Gvinė sukluso.

– Ko nors dėl Lobio?

– Ne. – Nesta žinojo, kad turės – netrukus – paieškoti Arfos. Kalnuose

prarado gerą savaitę, o jei karalienė Brialina jau turėjo Karūną... Laikas ne jų

pusėje. Bet tik tarė: – Kažkada minėjai, kad rengiate vakaro apeigas su muzika,

tiesa?

Gvinė nusišypsojo.

– Nori prisidėti? Pažadu, apeigos ne tik religinės. Tiksliau, jos religinės, bet ir

šiaip įspūdingos. Vyksta urve, kurį išgraužė požeminė po kalnu tekanti upė, todėl

sienos lygios it stiklas. Be to, jo dydis ir erdvė sustiprina ir išryškina kiekvieną

choro balsą.

– Skamba dangiškai, – prisipažino Nesta.

– Taip ir yra. – Gvinė nusišypsojo, akys suspindo iš pasididžiavimo. – Kai

kurios giesmės, kurias girdėsi, yra tokios senos, kad buvo sukurtos dar prieš

rašytinį žodį. Kitos tokios senos, kad Sangravoje jų nė nežinojome. Klota jas rado

knygose žemiau septinto lygio. Hana – ji groja liutnia – išsiaiškino, kaip skaityti

natas.

– Ateisiu. – Nesta atsistojo. – Man trūksta ko nors panašaus. – Pastebėjusi

Gvinę suglumus paaiškino: – Aš... – sudvejojo galvodama, kaip sklandžiausiai

tai paaiškinti, – aš...

Gvinė susikišo rankas į mantijos kišenes, laukė kantriai, neskubindama.

Pagaliau Nesta leido sau ištarti žodžius:

– Po karo buvau... sutrikusi. Na, tebesu ir dabar, bet po karo daugiau nei
metus... – neįstengė pažiūrėti Gvinei į akis, – dariau daug dalykų, kurių gailiuosi.

Įskaudinau draugus, dėl to gailiuosi. Skaudinau ir save. Gėriau dieną ir naktį,

ir... – Nenorėjo Gvinei sakyti dulkinausi, todėl tarė: – Tempiausi į lovą

nepažįstamus vyrus. Norėdama save nubausti, užsimiršti. – Patraukė pečiais. –

Ilga istorija, neverta pasakoti, bet smukles ir malonumų rūmus rinkausi dėl

muzikos. Visada mėgau muziką. – Ji įsitempė ruošdamasi būti pasmerkta. Bet

Gvinė tik žiūrėjo užjausdama.

– Tikriausiai atspėjai, kad gyvenu name, treniruojuosi ir dirbu bibliotekoje

dėl to, kad sesuo taip sugalvojo man padėti. – Sesuo, kurios ji dar neatsiprašė,

kuriai dar nerado jėgų pažiūrėti į akis. – O aš... manau, džiaugiuosi, kad Feirė dėl

manęs taip padarė. Alkoholis, vyrai – nė kiek to nepasiilgstu. Bet muzika... jos

pasiilgstu. – Nesta numojo ranka, lyg galėtų nuvyti atskleistą savo silpnybę. Bet

kalbėjo toliau: – Nesu labai laukiama mieste, todėl vyliausi, kad tavo pasiūlymas

užsukti į jūsų apeigas buvo nuoširdus. Tik kad galėčiau vėl pasiklausyti kokios

nors muzikos.

Gvinės akys spindėjo kaip saulė ant šiltos jūros paviršiaus. Nesta

besidaužančia širdimi laukė atsakymo. Bet Gvinė tik tarė:

– Žinai, tavo istorija verta papasakoti.

Nesta norėjo paprieštarauti, bet Gvinė papurtė galvą.

– Tikrai. Bet jei nori pasiklausyti muzikos, ateik į mūsų apeigas. Mielai tave

priimsime. Aš mielai tave priimsiu.

Kol sužinos, kokia ji buvo bjauri.

– Ne! – Rodos, Nestos veidas išdavė jos mintis. Gvinė stvėrė ją už rankos. –

Tu... aš suprantu. – Nesta išgirdo, kad Gvinės širdis taip pat ėmė daužytis. –

Suprantu, – pakartojo kunigė, – ką reiškia... nuvilti tuos, kurie tau reiškė

daugiausia. Gyventi bijant, kad aplinkiniai sužinos. Mane ima siaubas, jog judvi

su Emere sužinosite mano istoriją. Žinau, kad ją išgirdusios imsite visai kitaip į

mane žiūrėti. – Spustelėjo Nestai ranką.

 Vėliau galės papasakoti savo istoriją. Nesta žvilgsniu Gvinei sakė, kad kai bus

pasiruošusi, nesvarbu, ką papasakotų, tikrai nuo jos nenusisuks.

– Šįvakar ateik į apeigas, – tarė Gvinė, – pasiklausyk muzikos. – Vėl spustelėjo

ranką. – Nesta, visada galėsi prie manęs prisidėti.

Nesta pati nežinojo, kaip jai reikėjo tai išgirsti. Atsakydama spustelėjo Gvinei

ranką.
 52 skyrius

M ediniai klauptai, kurių buvo pristatytas raudono akmens urvas, buvo

nusėsti šviesiomis mantijomis su gobtuvais vilkinčių kunigių. Laukiant vakaro

pamaldų pradžios mėlyni jų akmenys žėrėjo fakelų šviesoje. Nesta užsiėmė vietą

už jų ir sulaukė smalsių praeinančių gobtuvais prisidengusių moterų žvilgsnių,

bet nė viena jos neužkalbino.

Urvo gale buvo įrengta pakyla, bet be altoriaus. Iš žemės kilo natūralaus

akmens kolona, jos viršus buvo nupjautas ir priminė sakyklą. Daugiau nieko

nebuvo. Jokių paveikslų ar stabų nei auksuotų baldų.

Tarpueiliu žengė žilaplaukė kunigė, lydima šalto vėjo gūsių, kitos lenkė ją iš

tolo. Nesta įsitempė, kai į ją įsmigo kunigės žvilgsnis – Nestą atpažinusi Merilė

piktai prisimerkė. Bet nesustojo, nuėjo ant pakylos, kur jau stovėjo Klota. Gvinės

dar nesimatė.

Paskutinės kunigės susėdo į likusias vietas, stojusioje tyloje ant pakylos prie

Merilės ir Klotos užlipo septynios moterys. Kai kurios buvo užsitraukusios

gobtuvus, kitos – plikomis galvomis. O viena iš tų nepasislėpusių kunigių...

Gvinė. Pamačius Nestą jos akyse žybtelėjo smagi, padykusi kibirkštėlė, lyg

sakytų: staigmena.

Nestai teliko atsakyti šypsena.

Netoliese septynis kartus sumušė varpas – nuaidėjo per akmenis Nestai po

kojomis. Dūžiai kvietė susikaupti. Po septintojo visos susirinkusiosios atsistojo.

Nesta dairėsi po šviesių mantijų ir mėlynų akmenų jūrą, ir visa salė tarsi sulaikė

kvapą.

Kai nutilo septinto dūžio aidas, suskambo muzika.

Ne instrumentinė, ji skambėjo iš visų pusių. Kunigės uždainavo it vienu

balsu, liejosi įstabaus garso banga.

Nesta išsižiojusi klausėsi žavingos melodijos, vedamos kunigių urvo

priekyje, jų balsai kilo aukščiau kitų. Gvinė dainavo pakėlusi galvą, tarsi spindėjo

blausia šviesa.

Muzika buvo tyra, sena. Tai kuždėjo, tai liejosi drąsiai, vieną akimirką buvo it

rūko čiuptuvai, kitą – kaip auksiniai saulės spinduliai. Baigus giesmę Merilė ėmė

pasakoti apie Motiną, Katilą, žemę, saulę ir vandenį. Kalbėjo apie palaiminimus,

svajones ir viltį. Apie malonę, meilę ir augimą.

Nesta klausėsi puse ausies, laukdama, kada vėl prasidės tas nuostabus,

žavingas garsas. Gvinė, rodos, mirgėjo iš pasididžiavimo ir laimės.

Merilė baigė dainą, ir grupė užtraukė naują giesmę.

Ji buvo it kasa – septynių balsų pynė, jie kilo ir leidosi vienas per kitą, gijos

susiliejo į vieną raštą. Įpusėjus kairėje stovinčios giedotojos rankoje atsirado

būgnas. Dešinioji ėmė skambinti arfa. Vidury uždainavo liutnia.

Nesta dar nebuvo girdėjusi tokios muzikos. Ji buvo it burtas, įkūnytas sapnas.

Giedojo visa salė, kiekvienas balsas rezonavo akmeny.

O virš jų visų kilo Gvinės balsas, ryškus ir stiprus, nors kai kurias natas dainavo

duslokai. Mecosopranas. Iš Nestos atminties gelmių iškilo žodžiai, juos tarė

muzikos mokytojas pavandenijusiomis akimis – jis greitai nusprendė, kad Nesta

yra beviltiška giesmininkė ar atlikėja, bet turi neįprastai jautrią klausą.

Giesmei pasibaigus, Merilė pažėrė naujų maldų ir žodžių, Klota tylėdama

stovėjo šalia. Tada prasidėjo nauja giesmė – linksmesnė, greitesnė už praėjusią.

Lyg giesmes giedotų pagal greitį. Melodija buvo guvi, žodžiai byrėjo vienas per

kitą it šlaitu čiurlenantis vanduo, Nesta ėmė tapnoti į ritmą. Galėjo prisiekti, kad
Gvinė po mantija daro tą patį. Žodžiai ir melodijos suko ratus, kol sienos ėmė

dūgzti muzika, kol akmuo kone atsiliepė į dainą.

Baigusios užtraukė kitą giesmę – ją pradėjo būgnu mušamas ritmas, paskui

pragydo vienas balsas. Tada prisidėjo arfa – su ja ir antras balsas. Paskui liutnia su

trečiu. Trijulės balsai susiliedavo ir išsiskirdavo, dar viena balsų ir melodijos

pynė. Pasiekus antrą stulpelį prisidėjo kitos keturios giesmininkės, o su jomis ir

visas urvas.

Trečia daina prasidėjo Gvinės solo, jos balsas skriejo per urvą it paukštis, ir

Nesta užsimerkusi pasinėrė į muziką, užgniaužė vieną juslę, norėdama giliau

pasimėgauti draugės balsu. Gvinės giesmė kažkuo viliojo, kaip neviliojo kitos.

Tarsi Gvinė giedotų tik jai, šviesos, džiaugsmo ir tvirto ryžto balsu. Nesta niekada

negirdėjo tokio draugės balso – tai tikslaus ir išlavinto, tai nežaboto, tarsi Gvinei

iš gerklės veržtųsi tiek garso, kad neįstengtų viso jo sulaikyti. Lyg jį reikėtų paleisti

į pasaulį.

Antrame posmelyje kitos kunigės prisidėjo prie Gvinės, o arfos melodija kilo

virš giesmės it bežodžių tonų arka.

Nesta klausėsi užsimerkusi, tik muzika buvo svarbu – giesmė, balsai, arfa. Ji

apgaubė Nestą, lyg ši būtų panirusi į bedugnį garsų šulinį. Gvinės balsas vėl

pakilo, išlaikė aukščiausią natą it grynos šviesos spindulį, veriantį ir viliojantį.

Prisidėjo dar du balsai, pulsavo apie nenuilstančią aukštą gaidą, tebeskambėjo

arfa, kunigių balsai toliau kuždėjo ir liejosi, gramzdino Nestą giliau, giliau,

giliau į senas gelmes, kuriose išorinis pasaulis neegzistavo, nebuvo laiko, nieko,

tik kauluose skambanti muzika, akmenys jai po kojų, iš šonų ir virš galvos.

Muzika įgavo pavidalą Nestos galvoje kunigėms giedant seniai mirusiomis

kalbomis, kuriomis nebekalbėjo nei žmonės, nei fėjos. Ji išvydo tai, apie ką

pasakojo giesmė: samanotą žemę ir auksinę saulę, tyras upes ir tamsius senų

girių šešėlius. Skambant arfai kalnai prasiplėtė, lyg užgavus stygas būtų

nutrauktas šydas, o Nesta nuskriejo link jų – prie didžiulio miglų aptraukto
kalno, pliko, neskaitant samanų ir riedulių, supamo audringos jūros. Pats kalnas

turėjo dvi viršukalnes, iš visų pusių stirksančios uolos buvo išraižytos keistais

senoviniais simboliais, tokiais pat senais kaip giesmė.

Nestos kūnas nutolo, jos kaulai ir urvo akmuo virto tolimu prisiminimu, ji

įskriejo į kalną, išvydo didžiulius raižytus vartus, įžengė pro juos į tokią akliną

tamsą, kad atrodė pirmykštė; tamsą, kurioje tūnojo kraupūs padarai.

Kelias vedė gilyn į tamsą, Nesta žengė juo pro visiems laikams užrakintas

duris be rankenų. Jautė už durų tūnančias baisybes, viena jų buvo šiurpesnė už

kitas – miglos ir neapykantos būtybė, – bet daina vedė pro jas visas, nematomas

ir nepastebimas.

Ten buvo mirtinai pavojinga. Viešpatavo kančia, įniršis ir mirtis. Nestai

virpėjo siela vien vaikštant tais koridoriais. Ir nors jau praėjo pro duris,

saugančias už kitus baisesnę būtybę, ji žinojo, kad ta ją stebi. Bet Nesta nė

neatsisuko, nė negrįžtelėjo.

Ji leidosi giliau ir giliau, vedama arfos ir pulsuojančių balsų, kol sustojo

priešais uolą. Priglaudusi prie jos delną pamatė, kad tai tik iliuzija, ir įžengė

kiaurai į kitą ilgą koridorių po pačiu kalnu, galiausiai atsidūrė urve, kone tokiame

pat kaip tas, kuriame giedojo kunigė, lyg jie būtų jungiami giesmės ir sapno.

Bet šis buvo išskaptuotas ne raudoname, o juodame akmenyje. Lygios

grindys ir lenktos sienos, kylančios iki tokių aukštų lubų, kad pradingo migloje,

buvo išrašytos simbolių. Tvinkčiojo urvą supantys kerai, o pačiame jo vidury,

tiesiai ant žemės, lyg kas būtų padėję, tiesiog nuėję ir pamiršę...

Ten, urvo viduryje, stovėjo maža auksinė arfa.

Nestą persmelkė šaltis, praskaidrėjus mintims ji suprato, kur stovi. Kad

kunigių muzika užliūliavo ją į transą, kad jos pačios kaulai ir kalno akmuo tapo

jos aiškiaregystės įrankiais, ir ji persikėlė į šitą vietą...

Arfa spindėjo tamsoje, lyg metalas ir stygos švytėtų iš vidaus. Pagrok manim,

tarsi kuždėjo. Leisk man vėl uždainuoti. Dainuok kartu.

 Nestos rankos siektelėjo stygų. Taip.

Arfa atsiduso, Nestos rankai priartėjus tyliai sumurkė. Mes atversime duris ir

kelius; kartu keliausime per erdvę ir laiką. Mūsų muzika išlaisvins mus nuo žemės dėsnių

ir rėmų.

Taip. Ji užgros Arfa, ir nebebus nieko, tik muzika, iki užges žvaigždės.

Groti. Ilgai laukiau, kada vėl galėsiu užgroti, pasakė ji, ir Nesta galėjo prisiekti,

kad žodžius tarė šypsodamasi. Ką mano daina galėtų čia atrakinti? Nestos kaulus

pakuteno šaltas, nelinksmas juokas. Arfa vėl uždainavo: Groti, groti...

Daina nutrūko, vizija subyrėjo.

Grįžus į urvą Nestai sulinko keliai, ji susmuko ant klaupto, Gvinė per minią

neramiai į ją pažiūrėjo. Nestos širdis daužėsi it būgnas, burna buvo perdžiūvusi,

bet ji prisivertė vėl atsistoti. Susitvardžiusi klausėsi apeigų, mintyse dėliodama

viską į vietas suprato, ką atrado savo neplanuota aiškiaregyste.

 – Esi tuo tikras?

Kasianas klubu pasirėmė į Riso stalą.

– Nesta sakė, kad Arfa yra po kalėjimu.

– Ji niekada ten nesilankė, – susiraukęs atsakė Risas.

Kai Nesta prieš valandą įsiveržė į jo kambarį ir gaudydama orą išpylė

pašėlusią istoriją, Kasianas nuoširdžiai pamanė, kad ji girta. Vos sekė jos

pasakojimą, suprato tik tiek, kad ji tiki, jog Arfa yra kalėjime.
 Maža to – ji pažadino Arfą kalėjime.

Tad jis nuskrido į miestą, rado Risą kabinete benaršantį po senas gydytojų

knygas, ieškantį kokio nors būdo išgelbėti savo porą.

Risas atsirėmė į atlošą. Galvodamas.

Azas nusivėtė į susitikimo vietą rytinėje pakrantėje išklausyti Morės

pranešimo apie padėtį Valahane, o Feirė išėjo vakarieniauti su Amrena. Tad

šįvakar jie buvo vieni du. Kasianas pasiūlė Nestai pačiai viską papasakoti Risui,

bet ji atsisakė. Ji buvo sukrėsta – reikėjo šiek tiek laiko susitvardyti. Vėliau užsuks

pasižiūrėti, kaip laikosi. Įsitikinti, kad vėl neužsisklendė savo mintyse.

Risas pabarbeno pirštais sau per ranką. Kurį laiką spoksojo į savo stalą.

– Kai išgirdau apie Berono išdavystę, paprašiau Heliono parodyti, kaip patį

kalėjimą apsaugoti tokiu skydu, kokiu saugojau Feirę.

– Numanei, kad taip gali nutikti?

– Ne, – Risas sukando dantis, – mudu su Feire nerimavome, kad Beronas gali

išlaisvinti kalinius, norėdamas pasinaudoti jais kon likte – visai kaip mes kare

pasinaudojome Kaularaižiu. Šiandien palauk, rytojui išpinsiu ir nuleisiu skydą.

– Taip ilgai trunka jį pašalinti?

Risas persibraukė ranka per plaukus. Nerimas kaktą išvagojo giliomis

raukšlėmis.

– Jis sukurtas iš įvairių kerų ir užkeikimų. Ir turiu prisipažinti, kad pastaruoju

metu esu gana išsiblaškęs, todėl man tikriausiai reikės daugiau laiko, kad

atlikčiau tai tinkamai.

Pamačius neviltį Riso veide, Kasianui sugniaužė paširdžius. Bet jis teatsakė:

– Gerai.

Ant stalo atsirado kalavijas, iškviestas iš slėptuvės, kad ir kur jį laikė Risas.

Dvirankis Nestos sukurtas kalavijas.

– Pasiimkite ir jį, – tyliai tarė Didysis Valdovas. – Noriu sužinoti, kas nutiks,

jei Nesta jį panaudos.

 – Apsilankymas kalėjime nėra tinkamas metas vienam iš tavo

eksperimentų, – paprieštaravo Kasianas.

Žvaigždžių dulkės Riso akyse užgeso.

– Tada tikėkimės, kad jai nereikės jo ištraukti.

 53 skyrius

– Risandas tikrai davė man šitą kalaviją niekieno neverčiamas? – kitą rytą

Kasiano paklausė Nesta, jiems kopiant samanoto, uolėto kalno, vadinamo

kalėjimu, šlaitu. Būtent tokį jį ir regėjo per transą – matant savo akimis atrodė

dar bjauresnis. Pati žemė atrodė apleista. Lyg kadaise čia būtų egzistavę kažkas

didinga, o paskui būtų pradingę. Lyg sala tebelauktų, kada tai sugrįš.

– Risas sakė, kad eidami į kalėjimą turėtume būti gerai ginkluoti, – atsakė

Kasianas, šaltam, drėgnam vėjui nuo pilkos jūros už lygumos jam plaikstant

tamsius plaukus. – O čia, jo nuomone, yra geriausia vieta išbandyti tavo sukurtą

kalaviją.

– Kad jei ištiks bėda, jis pražudytų tik mane, daugiau nieko? – Nesta

nenulaikė kartėlio. Risas juos atvėtė čia, į kalno papėdę, nes jokie kerai nepajėgė

įveikti stiprių jo užkeikimų. Nesta neįstengė pažiūrėti jam į akis.

– Tu nežūsi. Nei nuo to kalavijo, nei nuo ko kito kalėjime. – Kasianas

sukandęs dantis nužiūrėjo priešais juos stūksančius vartus. Jis ten patupdė daug

dabartinių kalinių, o Nesta girdėjo kraupius Feirės pasakojimus iš kelių jos

apsilankymų kalėjime. Mažai kas gąsdino jos seserį – tai, kad kalėjimas Feirę

įbaugino, nė kiek nepalengvino šaltais pirštais Nestai širdį gniaužiančios baimės.

– Pameni taisykles? – paklausė Kasianas, jiems artinantis prie kaulo vartų su

smulkiai išraižytais įvairiausiais padarais.

– Taip. – Nė sekundės nepaleisti Kasiano rankos, nekalbėti apie Amreną, nė

neužsiminti apie Lobį, Dvarą ar Feirės nėštumą, apie padarus, kuriuos jis čia

patupdė, nedaryti ničnieko, tik eiti ir neprarasti budrumo. Ir išnešti iš ten Arfą, kol

dar neužvirė tikro chaoso.

Kaulo vartai sugirgždėję atsidarė. Kasianas įsitempė, bet kopė toliau.

– Rodos, mūsų laukia.

 Jie leidosi į tamsą, į patį pragarą.

Nesta spaudė Kasianui ranką – lyną, šioje tamsioje vietoje siejantį ją su

gyvybe. Vienas Kasiano sifonas nušvito raudonai, iškruvino juodas sienas ir

kartais praeinamas duris.

Ilyras judėjo pasitikėdamas savimi, kaip treniruotas karys, bet Nesta

pastebėjo jo žvilgsnį šmėsčiojant į šalis nuo jų tako, besileidžiančio į žemės

gelmes. Įėjimas į slaptą urvą, kurį ji matė per aiškiaregystę, buvo giliai giliai po

žeme – tarp geležinių durų, pažymėtų viena runa, ir nedidelės nišos akmenyje.

Per akmenį smelkėsi tylūs garsai. Nesta galėjo prisiekti, kad už vienų durų

išgirdo brūkštelint nagus. Dirstelėjusi į Kasianą pamatė jį išbalus. Tas pastebėjęs

jos žvilgsnį patapšnojo sau per kairį krūtinės raumenį – tiesiai virš plataus rando.

Užsiminė, kas kali už tų durų. Kas perbraukė per jas nagais.

Nestai per nugarą perbėgo šaltukas. Mėlynoji Anisė.

Ryškiai mėlyna oda ir geležiniai nagai, sakė jis. Anisė mėgo ryti savo aukas.

Nesta gurktelėjo, stipriau suspaudė Kasianui ranką, ir jie toliau leidosi

žemyn.

Ji nežinojo – praėjo kelios minutės ar valandos. Tamsoje, slogiame

kuždesiais murmančiame ore laikas nustojo egzistuoti.

Jai pasidarė negera. Amrena čia kalėjo tūkstančius metų, įmesta kvailių,

kurie bijojo tikrojo jos pavidalo – tos liepsnų ir šviesos būtybės, supleškinusios

visą Hiberno kariauną.

Nesta neįsivaizdavo, ką reikštų čia praleisti bent dieną. Ar metus.

Neįsivaizdavo, kaip Amrena neišprotėjo. Kaip rado jėgų išgyventi.

Ji negražiai elgėsi su Amrena. Ta tyli mintelė įstrigo Nestai galvoje. Ji

pasinaudojo Amrena, visai kaip ta ir sakė, kaip skydu apsisaugoti nuo kitų. O

Amrena, kuri šioje baisioje vietoje, šalia baisiausių pasaulio pabaisų, išgyveno

tūkstančius metų... ją laikė bjauria.

Kartėlis degino it rūgštis.

 Kažkas trinktelėjo į uolą jiems kairėje. Nesta krūptelėjo. Kasianas spustelėjo

jai ranką.

– Nekreipk dėmesio, – sumurmėjo jis.

Giliau ir giliau, į gelmes, baisesnes už pragarą. Pagaliau ji pamatė į atmintį

įsirėžusią nišą, kurią matė net užsimerkusi. Ir... taip, šalia stovėjo geležinės durys

su viena runa.

– Čia, – Nesta smakru kinktelėjo į pliką akmenį, – už akmens.

Nesulaukusi atsakymo atsisuko į Kasianą.

Tas stovėjo neatplėšdamas akių nuo geležinių durų. Bronzinė jo oda buvo

išbalusi it pelenai.

Ilyras lūpomis be garso ištarė už jų kalinčios būtybės vardą.

Lantis.

– Tu tikra... – Kasianas atsikrenkštė, – tu tikra, kad čia ta vieta?

– Taip. – Nesta nedavė laiko apsigalvoti – ištiesusi laisvą ranką žengė prie

akmens.

Jos pirštai perėjo kiaurai. Lyg akmens ten nebūtų.

Kasianas truktelėjo ją atgal, bet Nesta nepasidavė, jos delnas, paskui riešas,

tada visa ranka pradingo. O vėliau jie žengė kiaurai.

– Nė nenutuokiau, kad kalėjime yra dar kažkas, – sukuždėjo Kasianas jiems

einant nauju koridoriumi. Jame nebuvo durų, sienos buvo lygaus akmens. –

Maniau, čia tėra kameros.

– Sakiau tau, – atsakė Nesta. – Mačiau čia urvą.

Ant Kasiano riešo žėrintis sifonas nušvietė arką ir atvirą erdvę – urvą. Iškilūs

grindis marginantys simboliai raudonoje šviesoje metė šešėlius. Jais buvo

išraižyta visa apskrita patalpa. O jos vidury stovėjo auksinė Arfa su sidabrinėmis

stygomis, papuošta smulkiais iškiliais ornamentais.

Ji negrojo, nekalbėjo. Atrodė kaip paprastas instrumentas.

Būtent todėl Nesta timptelėjusi sustabdė Kasianą tarpdury, nedrįsdama

žengti ant raižytų grindų.

– Turim pasisaugoti, – tarė dairydamasi po tuščią, plačią salę. – Čia pilna kerų

ir užkeikimų.

Kasianas laisva ranka pasitrynė smakrą.

– Mano galia nepritaikyta kerams. Galiu pralaužti stebuklingus skydus ir

užkeikimus, bet jei tai spąstai, su kokiais Feirė ir Amrena susidūrė Vasaros Dvare,

aš jų nejaučiu.

Nesta nekantriai patrepsėjo.

– Užkeikimai, kuriais Risandas aptvėrė Kaukę, manęs nesulaikė. Kaukė

norėjo, kad ateičiau, todėl leido man įeiti kiaurai juos. Galbūt Arfa padarys taip

pat. Toks traukia tokį, kaip jūs mėgstate sakyti.

– Neleisiu tavęs vienos į šitą salę. Ypač kai tas daiktas nori pažaisti.

– Nemanau, kad mes turime pasirinkimą.

Kasianas spustelėjo jai ranką, nuospaudos pasitrynė į josios.

– Tu vesk, aš seksiu paskui.

– Ką, jei man įėjus nieko neatsitiks, o tu išjudinsi spąstus? Negalime tuo

rizikuoti.

Jis gurktelėjo.

– Aš negaliu rizikuoti tavimi.

Žodžiai smigo jai į širdį.

– Aš... Gali. Privalai. – Jam nespėjus paprieštarauti, Nesta pridūrė: –

Treniruoji mane būti kare. Bet neleisi į pavojų? Kuo tai geriau už narvą?

Matyt, žodžiai kliudė taikinį.

– Gerai. – Kasianas nusisegė dvirankį kalaviją, kurį nešė už ją. Užmovė kilpą

jai per juosmenį – ginklo svoris buvo nemenkas. Nesta atsistojo tvirčiau. –

Pabandysime tavaip. Vos tik pamatysime, kad kas negerai, trauksimės.

– Gerai. – Ji gurktelėjo bandydama sudrėkinti perdžiūvusią gerklę.

Pastebėjus jos dvejonę, Kasiano akys žybtelėjo.

 – Dar nevėlu apsigalvoti.

Nesta karingai šnirpštelėjo.

– Neleisiu, kad kas kitas paliestų Arfą.

Tai tarusi žengė per skiriamąją ribą tarp koridoriaus ir salės. Įsitempusi

perkėlė koją.

Atrodė, lyg eitų per klampų purvą.

Bet kerai ją praleido. Nesta žengė dar žingsnį, nepaleisdama Kasiano rankos.

Kerų slėgis spaudė šlaunis, klubus, visą kūną, gniaužė plaučius.

– Pirmą kartą jaučiu tokius apsauginius kerus, – sukuždėjo sustingusi,

laukdama bent menkiausio ženklo, kad paleido spąstus. – Jie seni. Neįtikėtinai

seni.

– Tikriausiai buvo įrengti dar prieš panaudojant šitą vietą kaip kalėjimą.

– Kas čia buvo prieš tai?

– Niekas nežino. Jis visada čia buvo. Bet ši salė... – Kasianas apsidairė po

patalpą už jos. – Nežinojau, kad čia yra tokių vietų. Gal... – jis susiraukė. – Man

kirba įtarimas, ar kalėjimo nepastatė ir neprikišo kalinių, kad paslėptų Arfos

pėdsakus. Čia įkalinta daugybė baisių galių, o dar paties kalno kerai... Kažin ar

kas nors čia paslėpė Arfą žinodamas, kad tarp tokių kraupių kerų niekas jos

nepastebės.

Nestai vėl perdžiūvo burna.

– Bet kas ją čia padėjo?

– Žinai ne mažiau už mane. Kas nors, kas egzistavo prieš Didžiuosius

Valdovus. Risas man kartą sakė, kad ši sala net galėjo būti aštuntasis Dvaras.

– Neatpažįsti ženklų ant grindų?

– Nė vieno.

Nesta giliai atsikvėpė.

– Nemanau, kad kokie nors spąstai buvo išjudinti.

Jis linktelėjo.
 – Neužtruk.

Jie kurį laiką neįstengė atplėšti akių, pagaliau Nesta nusisuko neištvėrusi jo

nerimo ir ištraukusi ranką jam iš delnų įžengė į salę.

Su kiekvienu žingsniu per akmenines grindis prie spindinčios Arkos

apsauginiai kerai spaudė aptraukę jos odą.

 – Atrodo ką tik nupoliruota, – Nesta tarė Kasianui, stebinčiam ją iš po

arkos. – Kaip tai įmanoma?

– Ji egzistuoja už laiko ribų, kaip ir Katilas.

Nesta nužiūrėjo raižinius ant grindų. Rodos, jie visi spirale sukosi į vieną

tašką.

– Man regis, tai žvaigždės, – sukuždėjo ji. – Žvaigždynai. – O Arfa stovėjo

spiralės vidury it auksinė saulė.

– Mes juk esame Nakties Dvare, – sausai atsakė Kasianas.

Bet kerai... kažkuo skyrėsi nuo Nakties Dvaro magijos. Nesta stabtelėjo

priešais Arfą, užkeikimams spaudžiant odą, nužiūrėjo jos auksinį rėmą ir

sidabrines stygas. Arfa stovėjo ant didžiulės aštuoniakampės žvaigždės.

Centrinis jos kryžius buvo ilgesnis už kitas keturias linijas, o Arfa buvo pačiame

žvaigždės vidury.

Nestai ant sprando pasišiaušė plaukai. Galėjo prisiekti, kad kraujas jos

gyslose ėmė tekėti atgal.

Ją apėmė bauginanti nuojauta, kad čia atėjo ne savo valia.

Ją atvedė ne Katilas, Motina ar Arfa. Kažkas didesnio. Kažkas, kas aprėpė

visas aplink juos išraižytas žvaigždes.

Vedama vėsių, lengvų tos esybės rankų ji paėmė Arfą.

Pirštais perbraukė per ledinį metalą. Arfa sudūzgė prisilietusi prie odos, lyg

tebeskambėtų paskutinė gaida iš tada, kai ja grojo pastarąjį kartą...

Fėjos klykė, daužė akmenį, kurio dar prieš akimirką ten nebuvo, maldavo dėl savo

vaikų gyvybių, maldavo, kad jas išleistų, išleistų, išleistų...

Nesta pasijuto krintanti, skriejanti ore, tarp žvaigždžių ir laiko...

Tai buvo spąstai, o mūsiškiai buvo per akli, kad tai pamatytų...

Pro šalį skriejo tūkstantmečiai, žvaigždės ir tamsa...

Fėjos draskė akmenį, laužė nagus į uolą, kur anksčiau buvo durys. Bet kelias atgal

buvo užvertas visiems laikams. Jos maldavo mėgindamos pasiekti vaikus per akliną
sieną, kad tik jų vaikų pasigailėtų...

Tvykstelėjo akinama šviesa. Kai ji užtemo, Nesta stovėjo balto akmens

rūmuose.

Didžiulėje salėje, kur ant pakylos stovėjo penki sostai. Šeštojo vidury sėdėjo senė

smailiomis ausimis. Ant galvos turėjo auksinę spygliuotą karūną, švytinčią kaip

neapykanta jos juodose akyse.

Žiežula fėja įsitempė, mėlyno aksomo suknia sujudėjo. Nepaisant amžiaus žvitrus

žvilgsnis įsmigo tiesiai į Nestą.

– Tu turi Arfą, – karalienės balsas priminė šnarantį popierių. O Nesta suprato, prieš

ką ji stovi sustingusi, kokia karūna ilsisi ant plonų, žilų senės plaukų. Gumbuoti Brialinos

pirštai susigniaužė ant sosto ranktūrių, ji primerkė akis. Karalienė nusišypsojo

išpuvusiais dantimis.

Nesta atšlijo – bent pabandė. Bet nė nekrustelėjo.

Brialina dar plačiau išsišiepė savo bjauria šypsena ir draugiškai tarė:

– Mano šnipai man pranešė, kas tavo draugai. Mišrūnė ir palaužta ilyrė. Kokios

mielos mergaitės.

Nestai gyslose sukunkuliavo kraujas – žinojo, kad jos akys suspindo galia, kai

suurzgė:

– Bent pašnairuok į juos, ir išplėšiu tau širdį. Sumedžiosiu tave ir paleisiu žarnas.

Brialina sucaksėjo liežuviu.

– Tokie ryšiai yra kvaili. O tu esi kvaila, kad tebelaikai Arfą, kuri dainuoja

atsakymus į visus mano klausimus. Nesta Arčeron, aš žinau, kur esi...

Stojo tamsa.

Nepajudinama, apčiuopiama tamsa, ji smogė Nestai it siena.

Vis dar aidėjo klyksmai.

Ne... ne, tai vyras šaukė jos vardą.

O ji nesirėžė į tamsą. Ji išsidrėbė ant akmens, gulėjo ant grindų laikydama

rankose Arfą.
 – NESTA! – tvieskė raudona šviesa, akmenys, jos veidas, lubos atrodė it

aptaškyti krauju. Bet Kasiano sifonai neįstengė įveikti užkeikimų. Jis negalėjo jos

pasiekti.

Nesta spaudė Arfą prie krūtinės, kaulai gaudė nuo paskutinių instrumento

aidų. Reikėjo ją padėti. Palietusi Arfą Brialinai dėvint Karūną kažkaip atvėrė tiltą

tarp jų protų, akių. Ji matė Brialiną, o Brialina matė ją, jautė, kur yra. Reikėjo

paleisti...

Nestos pirštai tik sutrūkčiojo užgriuvus nematomam, gniuždančiam svoriui,

lyg bandytų sutrinti ją į dulkes ant grindų. Paleisk, nebyliai paliepė Arfai,

sugriežusi dantimis pirštais brūkštelėjo per artimiausią stygą. Išlaisvink mane,

nelemtas daikte.

Jai atsakė žavingas, išpuikęs balsas, kupinas tokios nuostabios muzikos, kad

Nestai draskė širdį jo klausytis.

Man nepatinka tavo tonas.

Tai tarusi Arfa prislėgė dar stipriau, Nesta nebyliai suriaumojo.

Nagu vėl brūkštelėjo per stygą. Paleisk mane!

Gal tau atverti duris? Išvaduoti, kas įkalinta?

Taip! Kad tave kur. Taip!

Sesute, aš jau seniai negrojau. Reikės šiek tiek laiko prisiminti tinkamą derinį...

Nežaisk žaidimų. Nestą it šaltu vandeniu perliejo išgirdus, kaip Arfa į ją

kreipėsi. Sesute. Lyg ji ir tas daiktas būtų viena ir tas pat.

Trumposios stygos yra žaidimams – lengviems judesiams ir šuoliukams, – o ilgesnės,

paskutinės... Kokius stebuklus ir siaubus mes galėtume išgroti. Kokius didžius ir

pabaisiškus kerus sukūriau savo paskutine daina. Gal tau parodyti?

Ne. Tik panaikink šituos apsauginius kerus.

Kaip pageidausi. Suvirpink pirmą stygą.

Nesta nedvejodama surietė pirštą, užkabino ir paleido pirmą stygą. Jos

mintyse suskambo muzikalus juokas, bet svoris atlyžo. Pradingo.

 Ji lengviau atsikvėpė ir atsistūmusi atsisėdo, galėjo judėti, kaip panorėjusi.

Arfą tebelaikė rankose, ši snaudė. Net oras atrodė lengvesnis. Laisvesnis. Lyg

atvėrusi kitas duris būtų užtrenkusi tas, kurios siejo ją su Brialina.

– NESTA! – per salę suriaumojo Kasianas.

– Man viskas gerai, – atsakė ta ir krestelėjusi sutramdė kūną dar krečiančius

virpesius. – Bet man regis, pastarąjį sykį ją naudojo kažkas labai nedoras. –

Užvertusi galvą įsispoksojo į tamsą. – Man regis, jie panaudojo Arfą... kad

įkalintų savo priešus ir jų vaikus akmenyje. – Ar tai su ja ką tik ir darėsi? Arfa

stūmė ją į uolą, bandė įlieti ten jos sielą? Nuo tos minties net sudrebėjo.

Kasianas paklausė:

– Ar tu sveika? Kas atsitiko?

Nesta sudejavusi lėtai atsistojo.

– Sveika. Aš... aš ją paliečiau, o Arfa saugojo prisiminimą. Nemalonų. – Tokį,

kurio ji niekada nepamirš. – Bet mums reikia iš čia dingti. Arfa man parodė

Brialiną su Karūna. Ji mane čia pamatė, – žodžiai byrėjo Nestai nuo liežuvio, ji

nusiyrė per užkeikimais apjuostą urvą, jautė centrinį tašką, žvaigždę jo viduryje

spoksant jai į nugarą it gyvam padarui. Tos galingos, lengvos rankos tarsi traukė

ją atgal, bet Nesta nekreipdama į jas dėmesio Kasianui paaiškino, ką Arfa jai

papasakojo ir ką pamatė per viziją su Brialina.

Kasianas dar neatgavo kvapo. Neatleido nė raumenėlio, kol ji negrįžo į

tunelį. Kol vėl nepaėmė jos už rankos. Nė nežvilgtelėjo į Arfą, netarė nė žodžio

apie Brialiną. Tik nužiūrėjo ją, ar sveika.

Žiūrėjo intymiau nei kada anksčiau. Net kai buvo giliai joje, judėjo viduje,

nežvelgė taip atvirai.

Nesta atrėmė Arfą į šoną ir nesusilaikiusi pakėlė delną jam prie skruosto.

– Aš sveika.

Kasianas pabučiavo jai delną.

– Nežinau, kodėl tavim abejojau. – Tai taręs atsitraukė nuo jos prisilietimo. –
O dabar dinkim iš čia. – Jo žodžiuose slėpėsi nedoras pažadas – Nesta žinojo, ką

jie darys, kai tik paliks Risandui sukti galvą dėl Arfos.

Jai nukaito skruostai, per kūną nusirito malonumo banga. Dėl to Kasianas

išsirinko ją, juos – kad taip troško tiesiogiai įsitikinti, jog ji sveika.

Nesta sunėrė pirštus su jo, suspaudė taip stipriai, kaip tik galėjo. Kasianas

atsakė tuo pačiu ir timptelėjo ją koridoriumi toliau nuo skausmo ir senai

pamirštų prisiminimų. Kalavijas daužėsi Nestai į šlaunį. Pertraukusi tylą ji tarė:

– Pavadinau jį Ataraksijumi.

Kasianas grįžtelėjo į ją.

– Kalaviją? Ką tai reiškia?

– Iš senosios kalbos. Aną dieną radau knygoje iš bibliotekos. Man patiko, kaip

skamba.

– Ataraksijus, – tarė Kasianas, lyg kilotų patį ginklą. – Man patinka.

– Džiaugiuosi, kad pritari.

– Geriau nei Žudikas ar Sidabrinė Didenybė, – atšovė ilyras. Jo šypsena

tvieskė ryškiau nei švytintis sifonas ant kairio dilbio. Nestai stipriau suplakė

širdis. – Ataraksijus, – pakartojo jis, ir Nesta galėjo prisiekti, kad kalavijas jai ant

diržo sugaudė atsakydamas. Lyg Kasiano balsas jam patiktų kone taip pat kaip ir

jai.

Jie jau buvo prie pat tunelio galo, bet Nesta timptelėjusi jį sustabdė.

– Kas? – paklausė dairydamasis po urvą. Bet Nesta pasistiebusi ant pirštų

švelniai jį pabučiavo. Jai atsitraukus Kasianas sumirksėjo kone komiškai

apstulbęs. – Čia už ką?

Nesta patraukė pečiais, jai nukaito skruostai.

– Gvinė su Emere yra mano draugės, – tyliai pasakė. Pasistengė giliau

nustumti siaubą, kad Brialina žinojo, kur jie. – Bet... – atsikrenkštė, – Kasianai,

manau, kad ir tu toks esi.

Kasiano tyla buvo kone prikiština, Nesta išsiplūdo, kad balsu ištarė tą norą, tą
suvokimą. Norėjo, kad galėtų ištrinti savo žodžius, savo kvailumą...

– Nesta, aš visada buvau tavo draugas, – kimiai atsakė jis. – Visada.

Jai buvo sunku tverti jo žvilgsnį.

– Žinau.

Kasianas lūpomis palietė jai smilkinį, paskui jie pagaliau išėjo iš tunelio į

pagrindinį slogiai tamsų kalėjimo koridorių.

Nesta pagaliau rado drąsos sukuždėti:

– Ir aš visada...

Kasianas taip greitai stumtelėjo ją sau už nugaros, kad žodžiai užstrigo

gerklėje.

– Bėk. – Ore sudundėjo jo širdies plakimas – neslepiamas siaubas. – Nesta,

bėk.

Ji atsisuko ten, kur žiūrėjo jis, jo ilyriškas kalavijas žibėjo raudonoje sifono

šviesoje. Lyg plienas galėtų kuo padėti.

Durys į Lančio kamerą buvo atidarytos.

 54 skyrius

Kasianas, pamatęs atviras Lančio kameros duris, suprato du dalykus.

Pirmasis buvo visiškai akivaizdus – jis netrukus mirs.

Antra, jis padarys viską, kad tik apsaugotų Nestą nuo tokio pat likimo.

Tai padėjo jam sutelkti mintis, atvėsino ir pagalando jo baimę į ginklą. Kai iš

juos supančios tamsos nuskambėjo slidus balsas, jau buvo pasiruošęs.

– Spėliojau, kada mudu vėl susitiksime, Benkartų valdove.

Kasianas niekada, nė sekundėlės nepamiršo to ledinio balso tembro, kaip jį

girdint kraują gyslose aptraukė šerkšnas. Bet Kasianas atsakė:

– Čia praleidai tiek amžių, bet taip dar nesugalvojai man kūrybiškesnio

vardo?

Lančio juokas nusirangė apie juos it gyvatė. Kasianas suspaudė Nestai ranką,

nors jo paliepimas bėgti vis dar kybojo ore. Jau buvo vėlu bėgti. Bent jau jam.

Teliko išlošti laiko jai pasprukti.

– Maneisi esąs baisiai gudrus su tuo šermukšnio veidrodžiu, – sušnypštė

Lantis, o jo balsas aidėjo koridoriuje. Kairio Kasiano sifono šviesoje tebuvo

matyti rausva, miglota tamsa. – Manei, gali įveikti mane. – Balsas vėl

nusijuokė. – Berniūkšti, aš nemirtingas. Išties nemirtingas, toks netapsi net

svajonėse. Du šimtmečiai čia man niekas. Žinojau, kad tereikia laukti, kol rasiu

būdą ištrūkti.

– Tu radai kelią? – Kasianas lėtai paklausė rūko, paskui Lančio. – Regis, kažkas
tau padėjo. – Pliaukštelėjo liežuviu.

Teliko laukti – laukti puolimo. Tada Nesta galės bėgti. Ji stovėjo sustingusi

šalia, nė nekrustelėdama. Kasianas niuktelėjo ją koja, mėgindamas pažadinti iš

sąstingio. Reikėjo, kad būtų pasiruošusi dėti į kojas, ne prišalusi prie žemės kaip

stirna.

– Durys atsivėrė vien mano valia, – sumurkė Lantis.

– Melagis. Kažkas jas tau atidarė.

Lančio rūkas sutirštėjo, irzliai sugrumėjo.

Nesta garsiai gurktelėjo, ir Kasianas viską suprato. Kai ji paliepė Arfai

paleisti... šioji kartu paleido ir Lantį. Tik panaikink šituos apsauginius kerus, paliepė

jai. Ta taip ir padarė: panaikino Nestą saisčiusius kerus ir esančius šalia –

saugančius Lančio kamerą. Ji sakė, kad nori pažaisti. Ir štai – žaidė jų gyvybėmis.

Ką, jei Arfa siekė toliau Lančio durų? Jei atsidarė visų čia esančių kamerų

durys...

Mėšlas.

Bet Kasianas kreipėsi į pabaisą, kurios bijojo labiausiai iš visų:

– Tai planuoji tyvuliuoti apie mane it lietaus debesis? O kaip tas tavo dailus

pavidalas, kurį mačiau veidrodyje?

– Ar to pageidautų tavo palydovė? – sukuždėjo Lantis – per arti, gerokai per

arti. Nesta krūptelėjusi atšlijo. Lantis įkvėpė. – Kas tu?

– Ragana, – sumurmėjo Nesta, – iš tamsios Orido širdies.

– Jau seniai negirdėjau to vardo. – Lančio balsas pasigirdo vos per pėdą nuo

Nestos. Kasianas sugriežė dantimis. Reikėjo nuvilioti pabaisą į kitą šoną – kad

kelias į viršų būtų laisvas. Reikėjo nuvilioti Lantį prie savęs. – Bet tu neatsiduodi

Orido troškumu, jo neviltimi. – Pasigirdo uostelėjimas, vis dar už jų, vis dar

užstojo kelią lauk. – Tavo kvapas... – Lantis atsiduso. – Gaila, kad suteršei tokį

kvapą Kasiano smarve. Vos užuodžiu ką daugiau, be jo esybės.

Kasianui dingtelėjo, kad vien tai trukdo Lančiui suprasti, kas ji. Jį sudominti,
kaip susidomėjo Kaularaižys. Kita vertus, galbūt Lantis supras kitą pavojingą

tiesą: kur pirmiausia kirsti.

– Ką ten slepi už nugaros? – paklausė Lantis, o Nesta pasisuko, lyg sekdama jį,

stengdamasi kūnu uždengti Arfą. Bet migla sukikeno: – Ak, dabar matau. Ilgai

spėliojau, kas ateis jos pasiimti. Žinote, girdėjau jos muziką. Paskutinę jos gaidą

it aidą akmeny. Nustebau po tiek laiko ją čia radęs, paslėptą po kalėjimu.

Migla sukunkuliavo, Lantis sumurkė:

– Kaip žavingai ji groja. Kokius išburia stebuklus. Visa, kas lenkiasi prieš tą

Arfą: metų laikai, karalystės, laiko ir pasaulių tvarka. Visa tai jai nesvarbu. O

paskutinė jos styga... – pabaisa nusijuokė, – net Mirtis lenkiasi tai stygai.

Nesta vėl gurktelėjo. Kasianas stipriau suspaudė jai ranką ir ramiai tarė:

– Jūs, tikrieji nemirtingieji, visi vienodi: pasipūtę tauškaliai, kurie baisiai

mėgsta klausytis patys savęs.

– O jūs, fėjos, visi esate akli savo tikrajai esybei, – sukarkė Lantis, vėl ėmęs

sukti ratą, o Kasianas pakėlė kalaviją. – Sprendžiant vien iš kvapo, sakyčiau, kad

jūs du esate...

Kasianas paleido Nestos ranką ir šoko į priekį, Lančiui nespėjus tarti dar

žodžio, smeigė į miglą.

Tvykstelėjo Kasiano sifonai, Lantis sukaukė iš įsiūčio, o ilyras sušuko:

– Bėk! – Ir kirto dar sykį. Lantis atsitraukė, Kasianas pasinaudojęs proga išlupo

sifoną iš kairės pirštinės ir privertęs jį nušvisti metė Nestai. – Nagi! – paliepė.

Sugavus jo sifoną Nestos veidą užliejo raudona šviesa, bet Kasianas jau sukosi į

Lantį.

Tolstantys žingsniai jam sakė, kad ji pakluso.

Puiku.

Lantis susitelkė tamsoje it kirsti pasiruošusi kobra.

Kasianas tik meldėsi, kad Nesta spėtų pasiekti vartus prieš jam žūstant.
 Nesta bėgo nuo neapykanta, žiaurumu ir alkiu persisunkusio balso. Balso,

kuris atėmė iš jos džiaugsmą, šilumą ir visa kita, išskyrus pirmykštę, primityvią

baimę.

Jos kojos vaitojo lekiant stačiu taku, bet klausydama Kasiano skuodė link

vartų, uolos aplink aidėjo kario ir pabaisos riaumojimu. Už nugaros žybčiojo

raudona šviesa. Tirtėjo kalėjimo durys. Už jų urzgė žvėrys, tarsi žinodami, kad

vienas jų ištrūko į laisvę. Ir patys norėdami išsivaduoti.

 Nesta vienoje rankoje spaudė Arfą, kitoje tvieskė Kasiano sifonas. Reikėjo

pasiekti vartus. Paskui nusileisti šlaitu. O tada šauktis Risando ir melstis, kad jis

būtų paleidęs kokį nors kerą, kuris išgirstų vėją nešant jo vardą. Tada jis turės

užlėkti kalnu į viršų, paskui nusileisti koridoriumi ir...

Kai ji pasieks toli viršuje esančius vartus, Kasianas tikriausiai jau bus miręs.

Galbūt merdi jau dabar.

Nestai į širdį susmigo šaltas dyglys.

Ji nuo jo pabėgo. Paliko jį.

Arfa sugaudė ir sušilo jos rankoje. Auksas spindėjo it išsilydęs.

Mes atversime duris ir kelius; kartu keliausime per erdvę ir laiką, dainavo ji, kai

Nesta pamatė artefaktą per neplanuotą viziją. Mūsų muzika išlaisvins mus nuo

žemės dėsnių ir ribų.

Atversime duris... Nesta atvėrė duris – į Lančio kamerą. Atvėrė duris dėl

slėgusios jos pačios galios. O keliauti per erdvę...

Trumposios stygos yra žaidimams – lengviems judesiams ir šuoliukams, o ilgesnės,

paskutinės... Kokius stebuklus ir siaubus mes galėtume išgroti.

Nesta suskaičiavo stygas. Dvidešimt šešios. Palietusi pirmą, trumpiausią,

išsivadavo iš Arfos galios, o ką darė kitos?

Dvidešimt šešios, dvidešimt šešios, dvidešimt šešios...

Galvoje išgirdo Gvinės balsą, pasakojantį apie ankstesnį Merilės matmenų

tyrimą. Apie tai, kad galbūt egzistuoja dvidešimt šeši matmenys.

Kartu keliausime per erdvę ir laiką... Trumposios stygos yra žaidimams – lengviems

judesiams ir šuoliukams... Ar Arfa galėtų... Nesta sulaikė kvapą. Ar Arfa galėtų

perkelti ją iš vienos vietos į kitą? Ne tik atverti duris, bet jas dar ir sukurti, kad

Nesta galėtų pro jas pereiti?

Išlaisvins mus nuo žemiškų dėsnių ir rėmų....

Reikėjo pabandyti. Dėl Kasiano.

Tamsaus tunelio viršuje kažkas sujudėjo, pasigirdo artėjantys žingsniai.

Kažkas pro vartus įžengė į kalėjimą. Nesta kilstelėjo Kasiano sifoną garso link,

pasiruošusi atlekiančioms pabaisoms...

Link jos bėgo vyrai nudėvėtais, purvinais šarvais. Bent dešimt Rudens Dvaro

karių.

Nesta žinojo, kas juos atsiuntė, atvėtė pasinaudojusi Koščėjaus galia. Kas

juos valdė net per jūrą.

Nesta Arčeron, žinau, kur tu.

O Risui nuleidus kalėjimą saugantį skydą... jie tiesiog įėjo vidun.

Nesta nė negalvojo. Stvėrė širdyje rusenančią sidabrinę liepsną. Leido jai

lyžtelėti rankas.

– Nešk mane pas Kasianą, – sukuždėjusi paskambino pirmą sidabrinę Arfos

stygą.

Pasaulis ir atbėgantys kareiviai prapuolė, Nesta pasijuto, lyg ją kas būtų

sviedę, nors dar stovėjo nejudėdama ir meldėsi, meldėsi...

Blyksčiojo metalas, žybčiojo raudona šviesa, priešais stovėjo krauju srūvantis

Kasianas, žėrint sifonams kovojo su rūku priešais jį.

Nebuvo silpnosios vietos, kur galėtų kirsti mirtiną smūgį. Nuo kiekvieno

Kasiano kirčio migla pliūptelėdavo į šalis, Lantis kaskart sukaukdavo, bet jo buvo

neįmanoma užmušti. Tik sukaustyti, sakė Kasianas.

O Arfa gebėjo atverti duris – ne žudyti. Nesta puolė prie Kasiano, jau

ruošdamasi paskambinti Arfos styga ir juos iš ten ištraukti.

Bet Kasiano akys žybtelėjo, jis sušuko:

– BĖK...

Migla įsikibo jam į gerklę ir šveitė į šoną.

Tunelyje nuaidėjo Nestos klyksmas, kai jis rėžėsi į akmeninę sieną,

sutraškėjus sparnams susmuko ant žemės. Nebejudėjo.

Tunelyje nuaidėjo juokas, lyg kas brauktų peiliu per akmenį, paskui sviedė ir

Nestą, ji taip tėškėsi į sieną, kad sutarškėjo dantys ir ėmė suktis galva, iš plaučių
išmušė orą, tada klestelėjo ant grindų.

Bet nukrito šalia Kasiano, puolusi prie jo atvertė ant nugaros, melsdamasi,

kad nebūtų lūžęs sprandas, kad sugalvojusi čia ateiti nebūtų jo pražudžiusi...

Kasiano krūtinė kilnojosi – tai pamačius galingas, pirmykštis jos kūne

gyvenantis padaras lengviau atsikvėpė. Bet trumpam, nes Lantis vėl nusijuokė.

– Prieš man su jumis baigiant, norėsi, kad smūgis būtų jį nužudęs, – pareiškė

pabaisa. – Norėsi, kad nebūtum grįžusi. – Bet Nesta jo nebesiklausė, klūpojo prie

Kasiano dengdama jį savo kūnu.

Ji jau buvo susiraičiusi tokia pat poza, laikė jo galvą sau ant kelių, mirčiai

juokiantis iš jų.

Tada pasilenkė prie jo ir laukė mirties. Nuleido rankas.

Šį kartą nepasiduos. Migla siūbtelėjo artyn – Nesta galėjo prisiekti, kad

pajuto tiesiamą ranką.

To pakako ją išjudinti.

Ji pašoko ant kojų ir tuo pačiu judesiu išsitraukė kalaviją, kirto tobulą smūgį.

Lantis suklykė, šis jo klyksmas visiškai skyrėsi nuo ankstesnių – kurtinamai

klykė iš nuostabos ir įniršio.

Nesta pakilojo Ataraksijų, įsispyrė į grindis norėdama įsitikinti, kad stovi

lygiai. Tvirtai. Ginklo ašmenys sušvito.

Migla susitraukė, kunkuliuodama susigūžė, lyg kovodama su nematomu

priešu, paskui susitelkė į kūną, nusidažė spalvomis.

Priešais ją stovėjo nuogas, auksaplaukis vyras. Vidutinio ūgio, po auksine jo

oda pūpsojo raumenys, o prakaulus veidas tvoskė neapykanta. Ne bjaurus,

šlykštus padaras, o graži pabaisa.

Jis įsmeigė juodas akis į plieną ir sušnypštė:

– Tai ne Narbenas.  – Vardas Nestai nieko nereiškė.

Ji atliko įtūpstą, smeigė Ataraksijumi aštuntu dūriu. Lantis atšoko.

Kasianas sudejavęs sujudėjo ant žemės, Nesta nesitraukdama stovėjo

priešais jį.

– Kuri tu mirties deivė? – paklausė Lantis, dirsčiodamas tai į kalaviją, tai į ją. Į

sidabrinę jos akyse šokančią ugnį.

Nesta vėl mostelėjo Ataraksijumi, o Lantis susigūžęs atsitraukė.

Baimindamasis kalavijo.

Tas, kurio neįmanoma užmušti, bijojo jos kalavijo. Ne jos, o Ataraksijaus. Jos

sukurto ginklo.

– Grįžk į savo kamerą. – Nesta atstačiusi Ataraksijų žengė pirmyn. Lantis lėtai

traukėsi link savo kameros.

– Koks čia kalavijas? – Jis vėl žengė atatupstas, auksiniai plaukai susiūbavo

apie juosmenį.

– Ataraksijus, – atrėžė Nesta. – Ir tai bus paskutinis dalykas, kurį pamatysi.

Lantis prapliupo juoktis, it karksėtų varnos. Juokas buvo kraupus, palyginti su

jo dailiu pavidalu.

– Mirties kalaviją pavadinai Ataraksijumi?  – Jis sustūgo iš juoko, net sudrebėjo

kalnas.

– Jis pražudys tave, nesvarbu, ar patinka jo vardas, ar ne.

– Ak, nemanau, – iškošė Lantis. – Aš jojau su Laukine Medžiokle, kai tavęs dar

nebuvo nė žymės, ragana iš Orido. Lėkiau Medžioklės priekyje, mums lenkėsi ir

fėjos, ir žvėrys.

Nesta apsuko Ataraksijų rankoje, kaip per treniruotes turėdama laisvą

akimirką įprato daryti su ilyriškais kalavijais. Neretai matė Kasianą taip darant, o

pabandžiusi pastebėjo, kad judesys padėjo atsikratyti nereikalingos energijos.

Nežinojo, kad judesį galima panaudoti priešui įbauginti. Lantis dar

atsitraukė.

Nesta meldėsi, kad Rudens Dvaro kareiviai, kurie bet kurią akimirką

pasirodys koridoriuje, taip pat sudvejotų pamatę kalaviją. Bet žinojo, kad

nesudvejos. Nes juos valdė Brialina ir Karūna.

 – Kuri tu mirties deivė? – vėl paklausė Lantis. – Kas esi po tuo kūnu?

– Aš niekas, – atrėžė Nesta.

– Kieno liepsna sidabru dega tavo akyse?

– Pats žinai, kieno, – atsakė tempdama laiką.

Bet jos žodžiai, rodos, pataikė. Lantis perbalo.

– Neįmanoma. – Tada pasižiūrėjo į Arfą prie beatsigaunančio Kasiano ir vėl

išplėtė akis. – Mes girdėjome apie tave. Tai apie tave kuždėjo jūra, vėjas ir

žemė. – Jis sudrebėjo. – Nesta . – Išsišiepęs parodė kiek per ilgus dantis. – Paėmei

iš paties Katilo.

Lantis sustojo traukęsis. Ištiesė tvirtą, grakščią ranką.

– Pati nežinai, ką galėtum padaryti. Eikš. Aš tau parodysiu. – Vėl nusišypsojo

per ilgais dantimis, vos pravėręs lūpas – jo veidas iš žavingo virto kraupiu. – Eikš

su manim, karalienių karaliene, ir grąžinsime tai, kas kadaise pražuvo. – Žodžiai

buvo it lopšinė, saldus pažadas. – Atkursime tai, kuo buvome prieš auksiniams

fėjų legionams nusimetant grandines ir nuverčiant mus nuo sosto. Prikelsime

Laukinę Medžioklę ir lėksime per naktį. Atstatysime ledo ir liepsnų rūmus,

tamsos ir žvaigždžių šviesos rūmus. Kerai vėl tekės nežaboti.

Nesta išvydo Lančio apie juos audžiamą paveikslą. Ji sėdėjo ant juodo sosto

su juoda karūna ant palaidų plaukų. Didžiuliai onikso žvėrys – žvynuoti kaip tie,

kuriuos matė ant Išskaptuoto miesto kolonų, – gulėjo pakylos papėdėje.

Ataraksijus stovėjo atremtas į jos sostą, o prie kito šono... ten sėdėjo Lantis ir

laikė ją už rankos. Jų karalystė buvo begalinė; rūmai pastatyti iš kerų, gyvenančių

ir pulsuojančių apie juos. Arfa stovėjo ant altoriaus jiems už nugaros šalia

Kaukės, bet auksinės Karūnos ten nebuvo.

Ji ilsėjosi ant Lančio galvos.

Tas susipainiojęs paveikslo siūlas ir ištraukė ją iš vizijos – neslepiama jo

godumo gyslelė. Jis pamatė Arfą, suprato, kad ji ieško Lobio, ir atskleidė, ką su

juo padarytų. Karūną pasiimtų sau. Nestos artefaktas neveiktų, bet kitus jie
valdytų prievarta. Pavergdami.

Ant altoriaus gulėjo ir ketvirtas šešėlių gaubiamas artefaktas. Bet Nesta

įžiūrėjo tik laiko nugludintą kaulą...

Vizija persimainė, dabar jie rangėsi didžiulėje juodoje lovoje, auksinė Lančio

nugara blizgėjo jam judant joje. Koks malonumas – ji dar su niekuo nepatyrė

tokio malonumo. Tik jis galėjo taip ją dulkinti, įeiti taip giliai, jos šiltas, lankstus

kūnas sudrėkęs laukė jo, ir netrukus jo sėkla įsišaknys jos gimdoje, o vaikas, kurį

jam pagimdys, valdys ištisas visatas...

Dar vienas susirangęs siūlas vedė lauk. Iš iliuzijos.

Jos kūnas nebuvo skirtas jam liesti, pripildyti gyvybės. O ji jau patyrė didesnį

malonumą, nei jis parodė.

Nesta sumirksėjo, ir vizija išsisklaidė.

Lantis suurzgė. Priartėjęs, bet dar jai nepasiekiamas. Nepasiekiamas

Ataraksijumi.

– Galiu pasirūpinti ta problema, – suurzgė Kasiano pusėn. – Ir netrukus

pamirši tave saistančius ryšius.

Nesta aukščiau pakėlė Ataraksijų.

– Grįžk į savo kamerą ir uždaryk duris.

– Tiesiog vėl paspruksiu. – Lantis sukikeno. – O kai ištrūksiu, susirasiu tave,

Nesta Arčeron, ir tapsi mano karaliene.

– Ne. Nemanau. – Nesta pasiuntė savo galią per plieną. Ataraksijus sudūzgė,

sutvisko it mėnulis.

Lantis išblyško.

– Ką darai?

– Baigiu darbą.

Jis spoksojo į švytintį kalaviją, nė sekundėlės nežvilgtelėdamas į Kasianą.

Todėl nepamatė traukiamo durklo. Kurį Kasianas sviedė tiesiai į taikinį.

Durklas iki rankenos susmigo Lančiui į krūtinę.

 Tas išsirietęs suklykė, ir Nesta šoko artyn. Atliko du trys derinį, kirto tiesia

linija, smūgiui sutelkė kvėpavimo jėgą, kojų ir giliuosius raumenis.

Skrosdamas orą Ataraksijus uždainavo vėjo dainą.

Lančio galva ir kūnas nukrito į priešingas puses, dunkstelėjo ant akmenų.

Iš lavono pliūptelėjo keistas juodas kraujas, paskui šalia Nestos atsirado

Kasianas, dejuodamas vėl suėmė ją už rankos.

– Arfa, – išspaudė persikreipęs iš skausmo. Smilkiniu varvėjo kraujas. – Imk

ją, ir keliaujam. Turim iš čia nešdintis.

– Ar išstovėsi ant kojų?

Jis susvyravo. Nenueis nė trijų žingsnių.

– Taip, – suniurnėjo ilyras. Nesta žinojo, kad jis pabandys, kad tik ją iš čia

išvestų. Visai kaip žinojo, kad Lantis nebegyvas. Ar dėl kalavijo, ar dėl jos galios?

Kadangi kalaviją sukūrė ji, kaip ir galima sakyti, kad ir jis buvo jos galia, bet...

krito tas, kurio buvo neįmanoma nužudyti. Kažkaip. Širdies kertelėje ji džiūgavo,

bet ir sudrebėjo.

Jie išgirdo artėjančius žingsnius.

– Rudens Dvaro kariai, – sukuždėjo Nesta, parodžiusi tamsų keliuką

aukštyn. – Daugiau jų. Brialina atsiuntė juos Arfos.

– Daugiau...

Kalne pasipylė klyksmai. Gailūs, šiurpūs klyksmai, daužė kumščiai. Ne į

kalinius saugančius akmenis ar duris, o į tolimąsias jų kamerų sienas. Lyg

maldautų kalėjimo apsaugoti nuo jos ir to kalavijo.

Lantis krito. O kalėjimo gyventojai tai pajuto.

Rodos, išgirdus klyksmus net Rudens Dvaro kareivių žingsniai sulėtėjo.

Nesta niūriai šyptelėjo ir paėmė Arfą.

– Mes niekur nebėgsime. Ir nepaliesime Rudens karių. – Vien tam, kad

įrodytų Erisą klydus. Bet Kasiano žaizdos... Taip, jiems reikėjo nešdintis.

Greitai. – Įsikibk į mane, – paliepė Kasianui ir sukuždėjo: – Priekinė veja priešais

Feirės namą prie Sidros upės Velarėje.

Kasianas įspėdamas riktelėjo, bet Nesta nebodama užgavo tris stygas.

Paskambinusi tik viena nusileido čia, tad dvi tikriausiai nuneštų juos tolėliau, o

Velarė... Na, rodėsi, kad jai pasiekti reikėtų trijų stygų. Nenorėjo nė pagalvoti,

kur nukeliautų paskambinusi visomis dvidešimt šešiomis. Ar sugrojusi kokią

nors melodiją.

Pasaulis ištirpo; ji vėl pasijuto krintanti, nors stovėjo vietoje, o tada...

Saulė, žolė ir vėsus rudens vėjelis. Už jų stovėjo didžiulis gražus dvaras,

priešais tekėjo upė, o kalėjimo ir Lančio nebeliko nė kvapo. Pro stiklines duris

išlėkus Risandui, Nesta paleido Kasianą. Didysis Valdovas išsižiojęs įsispoksojo į

savo draugą, o kai Nesta pamatė Kasianą dienos šviesoje... Jam nuo plaukų

skruostu varvėjo kraujas. Lūpa buvo prakirsta; ranka kabėjo keistu kampu...

Daugiau Nesta nespėjo pamatyti, nes Kasianas susmuko ant žolės.

 55 skyrius

– T ik įbrėžimas. Baik šokinėti.

– Tau įskilo kaukolė, ranka sulaužyta. Kelias dienas gulėsi lovoje.

– Tikriausiai juokauji.

– Ak, tikrai ne.

Gal Nesta ir būtų nusišypsojusi klausydamasi Kasiano ir Risando ginčo, jei

Didžiajam Valdovui nepritartų. Feirė stovėjo šalia savo poros susiraukusi iš

rūpesčio.

Ataraksijus tebesvėrė jai ranką. Kita laikė Arfą.

Sesers žvilgsnis nukrypo į ją. Nesta gurktelėjo pažiūrėjusi Feirei į akis.

Meldėsi, kad sesuo įskaitytų nebylius jos žodžius. Atsiprašau dėl to, ką tau pasakiau

Amrenos bute. Išties atsiprašau.

Feirės žvilgsnis sušvelnėjo. O tada, Nestos nuostabai, Feirė jai mintyse

atsakė: Nesuk galvos.

Nesta susitvardė ir nusikratė nuostabą. Visai pamiršo, kad jos sesuo buvo...

koks tas žodis? Deimatė. Mokėjo kalbėti mintimis, visai kaip Risas.

Besidaužančia širdimi jai tarė: Kalbėjau valdoma pykčio, atsiprašau.

Feirė ilgokai patylėjo. Kai galiausiai atsakė, jos žodžiai buvo it pirmieji aušros

spinduliai: Atleidžiu.

Nesta stengėsi nesusmukti atlyžus kausčiusiai įtampai. Jau norėjo paklausti

apie kūdikį, bet Risas atsisukęs tarė:

 – Nesta, padėk Arfą ant stalo.

Nesta taip ir padarė, saugodamasi, kad nepaliestų nė vienos iš dvidešimt

šešių stygų.

– Ji leido tau išsivėtyti iš kalėjimo, – tarė Feirė žiūrėdama į Arfą. – Matyt, kad

ji sukurta, ir egzistuoja už įprastų kerų taisyklių. – Ji dirstelėjo į Risą, tas patraukė

pečiais. Feirė papūtė lūpas. – Jei Arfa patektų į rankas kuriems nors iš mūsų

priešų, jie nedvejodami panaudotų ją prieš mus. Nepadėtų nei šiuos namus, nei

Vėjo namą, nei kitas mūsų slėptuves saugantys kerai. Ką ir kalbėti apie tai, kad

Arfa, rodos, turi savo valią ir mėgsta užvirti košę. Negalime grąžinti jos į

kalėjimą, kai jau atsibudo.

Risas pasitrynė smakrą.

– Tai užrakinkime ją su Kauke, užkerėtą ir apsaugotą, kad negalėtų pridaryti

daugiau bėdų.

– Aš jas laikyčiau atskirai, – patarė Feirė. – Pameni, kas nutiko, kai Knygos

pusės atsidūrė šalia. Ir kam padėti priešams pavogti jas abi?

– Gera mintis, – tarė Kasianas ir susiraukė, lyg kalbant jam maustų kaukolę.

Madža pagydė plonytį įtrūkimą virš smilkinio, bet kelias dienas jį kamavo

skausmai. O lūžusi ranka jau išgijo, bet dar buvo trapoka, ir reikėjo prižiūrėti.

Matant jo tvarsčius Nestai sukirbėjo noras dar kartą užmušti Lantį.

Risas nužiūrėjęs Arfą pabarbeno per stalą. Paskui Nestos paklausė:

– Sakei, kad palietusi Arfą, be Brialinos, pamatei dar kažką?

Grįžus Nesta trumpai papasakojo, kas įvyko.

– Man regis, kad ir kas ją turėjo paskutinis, naudojo baisiems darbams.

Galbūt kalėjimo salos gyventojus kažkaip įkalino sienose. Ar tai įmanoma?

Risas sudvejojo.

Nesta paklausė:

– Kas yra Laukinė Medžioklė? – Papasakojo jam ir apie susidūrimą su Lančiu,

ir apie pasirodžiusius Rudens Dvaro karius. Kasianas įtikino Risą jų nesunaikinti,

bent jau kol nesusidoros su Brialina. Kai Risas vėl aptvėrė kalėjimą skydu, karių

ten nebebuvo.

Risas atsikvėpęs atsilošė ant kėdės.

– Atvirai kalbant, maniau, kad ji tik mitas. Bet jei Lantis ją prisiminė... Na,

visiškai įmanoma, kad jis melavo, bet jei sakė tiesą, tai reikštų, kad jam buvo

daugiau nei penkiolika tūkstančių metų.

Feirė paklausė:

– Tai kas gi ta medžioklė?

Risas kilstelėjo ranką, ir purptelėjusi nuo lentynos jam į delną atskrido knyga.

Padėjęs ją ant stalo atvertė puslapį, kuriame buvo nupiešti aukšti, keisti padarai

su karūnomis ant galvų.

– Fėjos nebuvo pirmosios šio pasaulio valdovės. Pasak seniausių mūsų

padavimų, kurių dauguma jau seniai pamiršti, mus sukūrė padarai – ir dievai, ir

kartu pabaisos. Daglanai. Jie valdė ilgus tūkstantmečius, pavergė ir mus, ir

žmones. Buvo kerštingi ir žiaurūs, gėrė žemės kerus it vyną.

Risas dirstelėjo į Ataraksijų, paskui į Kasianą.

– Kai kurie padavimai byloja, kad vienas iš fėjų didvyrių, stojusių jų nuversti,

buvo Fionas, kuriam Aukštoji kunigė Oleana davė didįjį kalaviją Gvidioną,

panardinusi jį į Katilą. Fionas su Gvidionu nuvertė daglanus. Paskui sekė

tūkstantmetis taikos, žemės buvo padalytos į teritorijas, kurios buvo Dvarų

pirmtakės, bet po tūkstančio metų jų gyventojai nekantravo kibti vieni kitiems į

gerkles, atsidūrė prie karo slenksčio. – Jis sukando dantis. – Fionas suvienijo

žemes ir tapo Didžiuoju Karaliumi. Pirmuoju ir vieninteliu Didžiuoju Karaliumi,

kada nors valdžiusiu šiuos kraštus.

Nesta galėjo prisiekti, kad tardamas paskutinius žodžius Risas griežtai

dėbtelėjo į Kasianą. O tas jam tik mirktelėjo.

– Kas atsitiko Didžiajam Karaliui? – paklausė Feirė.

Risas perbraukė delnu per knygą.

 – Fioną išdavė jo karalienė, anksčiau valdžiusi savo teritoriją, ir jo

artimiausias draugas, generolas. Jie nužudė Fioną ir pagrobė galingiausius ir

brangiausius jo giminės ginklus, o iš užvirusio chaoso iškilo Didieji Valdovai, nuo

tada ir turime Dvarus.

Feirė paklausė:

– Ar Amrena tai prisimena?

Risas papurtė galvą.

– Tik miglotai. Kaip supratau, ji pasirodė prieš iškylant Fionui su Gvidionu, o

kalėjime atsidūrė Legendų amžiuje – kai šiuose kraštuose buvo pilna didvyrių,

medžiojančių paskutinius savo buvusių valdovų rasės atstovus. Jie išsigando

Amrenos – manė, kad ji yra viena iš priešų, ir įmetė ją į kalėjimą. Kai ji pagaliau

ištrūko, Fionas jau buvo kritęs, Gvidionas prarastas, o valdė Didieji Valdovai.

Nesta mintyse perkratė visa, ką Lantis sakė.

– O kas yra Narbenas?

– Lantis apie jį klausė?

– Jis sakė, kad mano kalavijas nėra Narbenas. Atrodė nustebęs.

Risas apžiūrėjo jos kalaviją.

– Narbenas yra mirties kalavijas. Jis prarastas, galbūt sunaikintas, bet

legendos pasakoja, kad Narbenas gebėjo nužudyti net tokias pabaisas kaip

Lantis.

– Kaip ir Nestos kalavijas, pasirodo. – Feirė taip pat žiūrėjo į kalaviją.

– Nukirtus galvą jis mirė, – tarė Risas.

– Vieno kirčio pakako jį susaistyti ziniu pavidalu, – pataisė Nesta. – Kasiano

durklas į taikinį įsmigo tik po to, kai Lantis buvo priverstas įsikūnyti iš miglos.

– Įdomu, – sumurmėjo Risas.

Kasianas tarė:

– Dar nepaaiškinai Laukinės Medžioklės.

Risas pervertė kelis puslapius iki iliustracijos, kurioje buvo nupieštas būrys
raitelių ant žirgų ir įvairiausių kitų žvėrių.

– Daglanai mėgo terorizuoti savo valdomas fėjas ir žmones. Laukinė

Medžioklė buvo būdas išlaikyti visus mus po jų padu. Daglanai suburdavo savo

nuožmiausius, negailestingiausius karius ir suteikdavo jiems teisę žudyti, ką

panorės. Jie turėjo galingų, pabaisiškų žvėrių – vadino juos šunimis, nors tie

padarai nepriminė dabartinių mūsų šunų, – jais užvaikydavo savo aukas prieš jas

nukankindami ir nužudydami. Baisi istorija, nors visai tikėtina, kad daug jos tėra

išsigalvoti padavimai.

– Šunys atrodė kaip žvėrys Išskaptuotame mieste, – tyliai tarė Nesta.

Visi sužiuro į ją.

Ji prisipažino:

– Lantis parodė man viziją. Kuo... mes galėtume būti. Kartu. Mudu valdėme

rūmuose, karalius ir karalienė su Lobiu, mums po kojų tupėjo tie šunys. Jie atrodė

kaip žvynuoti ant Išskaptuoto miesto kolonų iškalinėti žvėrys.

Net Risas nežinojo, ką atsakyti.

Kasianas sukando dantis.

– Tai dar bandydamas mane užmušti, jis stengėsi tave suvilioti?

Nestai sugniaužė paširdžius, bet ji nutylėjo, kokia vaizdinga buvo ta vizija.

– Regėjime buvo ir ketvirtas artefaktas, bet jį gaubė šešėliai. Ar kada buvo ir

ketvirta Lobio dalis? Įžiūrėjau tik seną kaulą.

Risas persibraukė ranka per tamsius plaukus.

– Kiek galima spręsti iš istorijos, Lobyje tėra trys artefaktai.

Feirė paklausė:

– O jeigu jį saugo užkeikimas, kaip tas, kuris trukdo net pagalvoti apie Lobį, –

kad niekas nesužinotų apie ketvirtą artefaktą?

Risas paniuro.

– Tada teliks prašyti Motinos malonės, nes ir Amrena tik miglotai prisiminė

gandus apie Lobį.

 Žodžiai liko kyboti ore.

– Taigi. Dabar atėjo eilė Karūnai, – spėliojo Nesta.

– Ne. – Kasianas įsitempė nepaisydamas skausmo.

Feirė pritariamai linktelėjo.

– Brialina žino, kad mes turime kitus du artefaktus. Ji pasiųs tuos karius

perimti Arfą.

Kasianas suurzgė.

– Maniau, Erisas tiesiog elgiasi kaip paršas, bet kai papasakojau apie du

tuzinus karių Oride, jis atsakė, kad dingusiame būryje jų buvo daugiau. –

Pasitrynė smakrą. – Reikėjo jo paklausyti. Reikėjo tuo pasidomėti. Brialina turėjo

dar tuziną, kurie laukė nurodymo pulti. – Kasianas paniuro supykęs ant savęs, tai

pamačiusi Nesta užgniaužė norą paimti jo ranką.

Feirė atšovė:

– Kasai, kai tik Erisas išsižioja, kabina makaronus, tad bet kas galėjo

pražiopsoti atsainią pastabą. Dabar bent jau galime jam pasakyti, kur likę jo

kariai. – Pamačiusi, kaip Kasianas atlyžo išgirdęs jos žodžius, Nesta norėjo seserį

išbučiuoti. Nors ilyras buvo pasipūtęs, draugų ir šeimos nuomonė jam labai

rūpėjo. Tie jo nieku gyvu nesupeiktų už nesėkmę, bet jis pats save baustų.

Nesta supratingai brūkštelėjo Kasianui per pirštus. Tas suėmęs spustelėjo

josios, sugavo žvilgsnį, it sakydamas: Matai? Vis dėlto mes panašūs.

Feirė kalbėjo toliau:

– Jei Brialina taip trokšta Kaukės ir Arfos, kad šiandien iškart puolė veikti, ir

toliau bandys mus užpulti. O mes jos lauksime. – Jos akys nuožmiai žybtelėjo.

Risas susiraukė.

– Tačiau net turėdama Karūną Brialina gali pridaryti daug žalos. Iš kur mums

žinoti – gal ji valdo ir Beroną, užkerėjusi taip pat kaip Eriso karius. Reikia ją

sustabdyti ir atimti Karūną. Kol dar neprasidėjo karas.

– Pernelyg rizikinga, – atšovė Feirė. – Hiberne bandėme pagrobti Katilą, ir

baigėsi bloguoju.

– Tada pasimokykime iš savo klaidų, – nenusileido Risas.

– Ji bus paspendusi spąstus, – tarė Feirė. – Nelįskime į juos.

Risandas patylėjęs pasakė:

– Tada mums reikia karinių sąjungų – ir greitai. Ir sutvirtinti jau turimas,

kurios pradėjo klibėti.

Kasianas neramiai kilstelėjo antakį.

– Rodos, kažką sugalvojai.

– Erisas atvyks į Žiemos saulėgrįžos šventę Išskaptuotame mieste, – kalbėjo

Risas. Nestai dingtelėjo, kad ta diena sparčiai artėja. – Tamlinui jus užklupus, jis

ėmė nerimauti, spėlioja, ar neatsisakysime mūsų sąjungos pabūgę, kad

Pavasario Didysis Valdovas ją atskleis. O gal nuspręsime pirmi jį išduoti. Turime

Erisui priminti, kad neapsigalvojome ir kad jis mums... svarbus. Kad jį

palaikome.

Kasianas bjaurėdamasis suurzgė; Feirė atkartojo jo išraišką.

– Tai nupirk jam dovaną, – ji numojo ranka, – ir perduok, kad baisiai mylime.

– Jis norės šio to daugiau, – Riso lūpos sutrūkčiojo, o žvilgsnis nukrypo į

Nestą.

Kasianas išsitiesė Risui nespėjus daugiau tarti nė žodžio.

– Tu ja nepasinaudosi.

Feirė pažiūrėjo į vieną, į kitą, o po sekundės, lyg jos porai kažką pasakius

tiesiai į mintis, paklausė:

– Risai, rimtai?

Tas atsirėmė į atlošą, Nesta susiraukė, rodos, vienintelė nesupratusi, ką tai

reiškia. Risas jai tarė:

– Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Bet Eleina minėjo, kad turi šiokių tokių

talentų šokių aikštelėje. Talentų, kurie tau kadaise po vieno valso pelnė

kunigaikščio ranką.
 Ji jau visai pamiršo tą vakarą, mirgančius brangakmenius, šilką ir dailų

kunigaikščio veidą. Tada tejuto nuožmų, laukinį triumfą.

– Tik per mano suknistą lavoną, – pratrūko Kasianas.

Nesta paklausė:

– Nori, kad pašokčiau su Erisu? – Jai ėmė daužytis širdis, ir ne tik iš baimės.

– Noriu, kad jį suviliotum, – atsakė Risas. – Ne į lovą, bet taip, kad jam

praeitų mintys nutraukti sąjungą. Kad naudą imtų vertinti labiau nei riziką.

Nesta sunėrė rankas nekreipdama dėmesio į reikšmingą Kasiano žvilgsnį,

nebyliai reikalaujantį tuoj pat griežtai atmesti idėją.

– Tikrai manai, kad pašokusi su Erisu sutvirtinsiu jo ištikimybę?

– Manau, Erisas yra mūsų sąjungininkas ir per pobūvį bet kuriuo atveju

tikėsis pašokti su šio dvaro dama. Neprileisiu Feirės prie jo arčiau nei per penkias

pėdas, Morė gali jį nudėti, o Amrena jį greičiau išgąsdintų, nei palenktų mūsų

pusėn, tad judvi su Eleina esate vienintelės kandidatės.

– Eleina laikysis nuo jo per atstumą, – įsiterpė Feirė. – O tu manęs neprileisi

prie jo?

Risas žavingai jai nusišypsojo.

– Žinai, ką norėjau pasakyti.

Feirė tik nusivaipė.

– Daraisi nepakenčiamas. – Paskui atsisuko į Nestą. – Erisas nėra... jis nėra

geras. Nėra ir kaip Beronas, bet jis...

– Žinau, ką jis padarė Moriganai, – Nesta linktelėjo. Tiksliau, ko jai nepadarė:

nepadėjo, kai šeima ją nukankino ir paliko už Rudens Dvaro sienos bausdama už

tai, kad išardė jų planus santuoka užsitikrinti sąjungą. Erisas ją rado, bet tiesiog

paliko gulėti. – Aną dieną su juo jau susitvarkiau. Žinau, ko tikėtis.

– Morė, – toliau kalbėjo Risas, – gali tave pamokyti šokių. Jai teko išmokti jų

visų ir ji vis dar prižiūri Košmarų Dvarą, tad geriausiai tave paruoš.

– Nesta su niekuo nesutiko, – pratrūko Kasianas. – Net ir vienas šokis su tuo

asilu yra per daug...

– Gerai, – pertraukė jį Nesta, vien norėdama paerzinti už tokį...

teritoriškumą. Pasižiūrėjo į rankoje tebelaikomą kalaviją. – Ką tik nužudžiau

nemirtingą padarą. Erisas yra niekas. O jei tai padės jam priminti, kodėl nori būti

mūsų sąjungininku, pakiš mintį, kad išpildęs savo pažadus gali mane gauti,

nieko tokio.

– Jis ir taip jau mūsų sąjungininkas, – atšovė Kasianas. – Nejau vieno šokio

pakaks užtikrinti tolesnį jo bendradarbiavimą?

– Turime Erisui parodyti, kad jį gerbiame ir juo pasitikime, – Feirė nenoriai

atsiduso. – Net jei taip nėra. O leidę pašokti su viena iš mūsų šeimos narių tai

įrodytume – bent jau taip manys Rudens Dvaro atstovas. Jei ims šokti pagal

Nestos dūdelę, puiku. Jei tik prisimins, kad mes jo pusėje, irgi gerai. Bet tokius

ryšius reikia puoselėti.

– Man tai nepatinka, – suurzgė Kasianas.

– Ir neturi patikti. – Feirė pakėlė galvą, kupina Didžiosios Valdovės

autoriteto. – Tik žiūrėk iš šalies ir neparodyk, kad nori nurauti jam makaulę.

Nesta įsiterpė:

– Perduokit Moriganai, kad susitiksiu su ja dėl šokių pamokos, kai tik turės

laiko.

Feirė su Kasianu, tebevarstydami vienas kitą žvilgsniais, tyliai pasisuko į ją.

Nesta priėjusi padėjo ant stalo Ataraksijų.

– Štai, – tarė Risui, – gali jį pasiimti.

Tas netarė nė žodžio, o Feirė išplėtė akis.

– Kodėl tau jo nepasilaikius?

Smalsus Kasiano žvilgsnis svilino it įdagas, bet Nesta teatsakė:

– Man jau gana mirties.

 Nesta lėtai įkvėpė pro nosį, kol suskaičiavo iki šešių, kelias sekundes sulaikė

orą, tada iškvėpė pro burną, vėl skaičiuodama iki šešių. Tą vakarą, įsitaisiusi ant

kėdės tyliame savo miegamajame, sutelkė visas mintis į kvėpavimą ir nieką

daugiau.

Visas aplankiusias mintis įsidėmėdavo ir paleisdavo. Nors kai kurios ir

kartojosi.

Jai nerūpėjo, kur jie paslėpė Arfą. Jei prireiks Nestos kraujo ją užkerėti, kaip
reikėjo Kaukei, praneš. Bet pagalvojus, kas bus toliau...

Kvėpuok. Skaičiuok.

Ji vėl įkvėpė galvodama apie besiplečiančius šonkaulius, apie kūnan

plūstantį orą. Net kelias savaites kartojant Minčių ramdymo pratimus vienomis

dienomis būdavo sunkiau nei kitomis. Bet ji neatlyžo, kartojo pratimą po dešimt

minučių ryte ir dešimt vakare.

Nesta skaičiuodama iškvėpė. Nesustojo.

Na, tik tiek ir galėjo padaryti – nesustoti. Gyventi po dieną, po vieną

įkvėpimą.

Ji paleido ir tą mintį. Kvėpavo ir kvėpavo, galiausiai išvis nustojo skaičiuoti.

Leido mintims klajoti.

Bet jos mintys neišsilakstė į visas puses. Protas liko ramus. Atsipalaidavęs.

Patenkintas būti ten, kur buvo.

 Karas trobelės nepalietė. Bet atšiaurios žiemos, praėjusios nuo tada, kai

Nesta ją matė paskutinį kartą, buvo negailestingos.

Azrielis ją su Kasianu ten atvėtė po treniruotės, bet pats nepasiliko. Pasirodo,

Gvinė norėjo, kad pamokytų ją valdyti durklą, tad Azrielis paliko juos pažadėjęs

grįžti po valandos.

Nesta neįsivaizdavo, ar valandos bus per daug, ar per mažai. Pati nežinojo,

kodėl kartu pasikvietė Kasianą. Bet buvo įsikalusi į galvą, kad turi čia apsilankyti.
Pamatyti šitą vietą.

Rudens vidurdienio saulės šviesoje suklypusi troba atrodė dar prasčiau:

šiaudinis stogas buvo supelijęs ir vietomis apsilaupęs, visur prižėlusios piktžolės

jau rudo prieš žiemą, siekė nedidelius langelius akmeninėse sienose. Nestai

gerklėje įstrigo gumulas, bet ji prisivertė nueiti prie įėjimo.

Kasianas tylėdamas sekė iš paskos, žengė taip tyliai, kad buvo galima

palaikyti žvarbiu peraugusias žoles judinančiu vėjeliu. Šiandien ryte jo galva ir

ranka jau buvo visiškai sugijusios – praėjus vos dviem dienoms nuo tada, kai

Nesta sutiko apžavėti Erisą. Ryte Kasianas net kartu mankštinosi, tik lėčiau nei

įprastai. Lyg išties klausytų Riso ir Madžos įspėjimo nepersistengti. Matydama,

kad jis pratimus daro nesiraukydamas, Nesta viduje lengviau atsiduso ir drįso

pasivadinti jį kartu. Tikrai nebūtų kvietusi, jei dar būtų buvęs sužeistas.

Nors čia nebuvo priešų, kurie galėtų kelti pavojų. Žmonės nevaikščiojo lapų

prikritusiu keliuku už trobelės; tik keli paukšteliai tingiai čiulbėjo beveik visiškai

nuplikusiuose medžiuose.

Tylus, niūrus ir tuščias. Toks atrodė šis kraštas net atėjus rudeniui. Lyg net

saulė nesivargintų padoriai čia šviesti.

Nesta besidaužančia širdimi pridėjo delną prie šaltų medinių durų. Jose vis

dar žiojėjo nagų žymės.

– Spėju, Tamlino darbelis? – už nugaros paklausė Kasianas.

Nesta gūžtelėjo nerasdama žodžių. Po to, kai Tamlinas sulaužė duris, jiedvi

su Eleina pakabino jas į vietą. Jų tėvo kojos po traumos nebelaikė tokio svorio,

todėl jis tik stebėjo dalydamas niekam tikusius patarimus.

Sugniaužusi kumštį ji pečiu atidarė duris. Surūdiję vyriai protestuodami

sugirgždėjo, nosį pasiekė dulkėmis ir puvėsiais atsiduodantis tvaikas.

Nestai nukaito skruostai. Kasianas buvo šalia ir viską matė...

– Tik galvažudys, pameni? – Jis priėjęs atsistojo šalia. – Man teko gyventi ir

daug prastesnėmis sąlygomis. Čia bent jau turėjote sienas ir stogą.

 Nesta pati nežinojo, kaip jai reikėjo išgirsti tokius žodžius, lengviau

atsikvėpusi įžengė vidun. Vėsioje prietemoje, sklaidomoje tik padrikų saulės

spindulių, susiraukusi įsispoksojo į lubas.

– Namas tikrai turėjo stogą. – Yrant namui vidun įsiveržė stichijos ir įvairiausi

gyviai – sprendžiant iš lizdų ir spirų, šie čia įsitaisė gyventi.

Nestai perdžiūvo burna. Ši bjauri, šiurpi, tamsi vieta.

Neįstengė nustoti tirtėjusi.

Kasianas uždėjo jai ant peties ranką.

– Aprodyk viską.

Neįstengė. Nerado žodžių.

Jis parodė į ilgą stalą. Viena koja buvo sulūžusi, stalviršis stovėjo pakrypęs.

– Čia valgydavote?

Ji linktelėjo. Jie čia valgydavo, kartais tylėdami, kartais jai su Eleina bandant

nutraukti tylą nereikšmingomis kalbomis, kartais jai su Feire draskant viena kitai

akis. Kaip paskutinius kelis kartus šiuos namuose.

Nestos žvilgsnis nukrypo į dažus, besilupančius nuo sienų. Dailius smulkius

piešinius. Kasianas pasekė jos žvilgsnį.

– Nupiešė Feirė?

Nesta atsikrenkštė ir šiaip ne taip išspaudė:

– Ji piešė kiekviena pasitaikiusia proga. Kiekviena sutaupyta atliekama

moneta keliaudavo dažams pirkti.

– Ar kada matei, ką ji padarė namelyje kalnuose?

– Ne. – Niekada ten nesilankė.

– Feirė jį visą išdažė. Visai kaip šičia. Kartą man sakė, kad čia yra komoda...

Nesta nuėjo į miegamąjį.

– Šita? – Kasianas nusekė iš paskos, ir, dievai, ten buvo ankšta, tamsu ir

pridvisę. Lova tebebuvo užklota dėmėta antklode. Jos trys čia miegojo ne vienus

metus.
 Kasianas gėrėdamasis perbraukė delnu per išdažytą komodą.

– Ji išties sau nupiešė žvaigždes, dar nežinodama, kad Risas yra jos pora. Dar

nežinodama, kad jis išvis egzistuoja. – Pirštais vedžiojo per susivijusius vijoklius

ant antro stalčiaus. – Eleinos stalčius. – Nuleido juos žemiau, sugniaužė it

norėdamas suimti nupieštą liepsnos liežuvį. – Ir taviškis.

Nesta patvirtindama tik suniurnėjo, jai skausmingai gniaužė širdį. Kampe

stovėjo sutrinti, apipuvę batai. Jos batai. Vienas buvo praplyšęs per piršto siūlę. Ji

vaikščiojo su tais batais – viešumoje. Dar dabar prisiminė vidun lendantį purvą ir

akmenukus.

Daužantis širdžiai išėjo iš kambario, grįžo į svetainę.

Pati to nenorėdama pasižiūrėjo į tamsų židinį. Į jo atbrailą.

Ten stovėjo medinės tėvo gūrėlės, užklotos storu dulkių ir voratinklių

sluoksniu. Kelios buvo parvirtusios, tikriausiai nuverstos ten įsiveisusių gyvių.

Ausis užgulė pažįstamas šniokštimas, patraukus prie židinio jos žingsniai

kurtinamai kaukšėjo ant dulkėtų grindų.

Vidury buvo ant galinių letenų atsistojusio lokio drožinys, ne didesnis už jos

kumštį. Nesta paėmė jį virpančiais pirštais ir nupūtė dulkes.

– Buvo talentingas, – tyliai tarė Kasianas.

– Nepakankamai, – atsakė Nesta ir pastatė lokį atgal ant atbrailos. Atrodė,

tuoj supykins.

Ne. Ji tai ištvers. Susitvardys. Ir stos pasitikti to, kas jos laukia.

Įkvėpė pro nosį. Iškvėpė pro burną. Skaičiavo įkvėpimus.

Kasianas visą laiką stovėjo šalia. Nekalbėjo, nelietė. Tiesiog stovėjo, jeigu jai

prireiktų. Jos draugas – jo paprašė eiti kartu ne todėl, kad su juo miegojo, o todėl,

kad norėjo jo šalia. Norėjo jo tvirtybės, gerumo ir supratingumo.

Nesta nuo atbrailos paėmė kitą gūrėlę – iš tamsaus medžio išdrožtą rožę.

Pakėlė stebinamai sunkų drožinį delne ir pirštu perbraukė per vieną iš jos

žiedlapių.
 – Šitą išdrožė Eleinai. Nes buvo žiema, o ji pasiilgo gėlių.

– Ar kada išdrožė ką nors ir tau?

– Žinojo, kad neverta. – Ji trūkčiojamai įkvėpė, sulaikė orą, paskui iškvėpė.

Leido mintims nurimti. – Manau, būtų išdrožęs, jei būčiau bent užsiminusi, kad

norėčiau, bet... niekada to nepadariau. Pernelyg siutau.

– Tavo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Turėjai teisę pykti.

– Kai susitikom pirmą kartą, sakei man ką kita. – Atsisukusi pamatė jį žiūrint

pakėlus antakį. – Sakei man, kokia esu netikėlė, kad leidau jauniausiai sesei eiti į

mišką medžioti, o pati nieko nedariau.

– Aš taip nesakiau.

– Bet mintis buvo tokia. – Ji atlošė pečius ir pasisuko į šešėliuose už židinio

besislepiantį nedidelį sulūžusį gultą. – Ir buvai teisus. – Kasianas, neturėdamas

ką atsakyti, žiūrėjo, kaip ji nuėjo prie lopšio. – Tėvas čia miegojo daug metų,

paliko mums miegamąjį. Ta lova... Aš joje gimiau. Mano mama joje mirė.

Nekenčiu tos lovos. – Perbraukė delnu per suskilinėjusį gulto rėmą. Į pirštus

smigo rakštys. – Bet dar labiau nekenčiu šito gulto. Tėvas kiekvieną vakarą

nusivilkdavo jį priešais židinį ir susirietęs įsitaisydavo po antklodėmis. Man

visada atrodė labai... labai silpnas. Kaip susigūžęs žvėris. Man tai varė siutą.

– O dabar nebesiutina? – Ramus, bet kruopščiai apgalvotas klausimas.

– Tai... – ji gurktelėjo, – maniau, jam buvo derama bausmė ten miegoti, kai

mums teko lova. Nė nedingtelėjo, kad jis norėjo duoti mums lovą, kad

miegotume taip šiltai ir patogiai, kaip tik buvo įmanoma. Kad iš buvusių namų

pavyko pasiimti tik kelis baldus, ir jis pasirinko tą lovą. Mūsų patogumui. Kad

nereikėtų miegoti ant gultų ar ant grindų. – Pasitrynė krūtinę. – Neleidau jam

miegoti lovoje net tada, kai kreditoriai sulaužė koją. Buvau užvaldyta sielvarto ir

įsiūčio, ir... ir ilgesio, ir norėjau, kad jis pajustų bent dalelę to, ką jaučiau aš. – Jai

sugniaužė paširdžius.

Kasianas spustelėjo jai petį, bet netarė nė žodžio.

 – Jis turėjo tai žinoti, – kimiai tarė Nesta. – Turėjo žinoti, kokia aš bjauri, bet...

niekada ant manęs nerėkė. Mane siutino ir tai. O paskui mano vardu pavadino

laivą. Ir plaukė juo į mūšį. Tiesiog... nesuprantu kodėl.

– Tu buvai jo dukra.

– O tai ką nors paaiškina? – Nesta įsižiūrėjo į jo liūdesio išrašytą veidą.

Liūdesio dėl jos. Dėl jos perštinčios širdies ir geliančių akių.

– Meilė sudėtinga.

Tai išgirdusi Nesta nukreipė akis. Buvo bailė, kad vengė jo žvilgsnio. Bet

pakėlė smakrą.

– Niekada, nė kartelio nesusimąsčiau, ką jis patyrė. Kaip savo jėgomis

susikrovė turtus, pagarsėjo kaip Pirklių Princas, o paskui viską prarado.

Nemanau, kad mūsų mamos netektis jį palaužė taip pat kaip prarastas laivynas.

Jis buvo visiškai įsitikinęs, kad tas sumanymas jam atneš dar daugiau turto –

absurdiškus turtus. Žmonės jam sakė, kad išprotėjo, bet tėvas atsisakė klausyti. O

kai jie pasirodė esą teisūs... man regis, pažeminimas jį palaužė ne mažiau nei

nansinė netektis.

Nesta įsmeigė akis į nuospaudas, jau kietėjančias ant pirštų ir delnų.

– Čia apsilankę kreditoriai atrodė kone patenkinti – lyg visą tą laiką būtų jo

nekentę ir nesitvertų išlieti savo pyktį ant jo kojos. Aš tik bijojau, ką jie padarys

man su Eleina. Feirė... ji bandė juos sustabdyti. Pasiliko su juo, kai mes

pasislėpėme miegamajame. – Prisivertė vėl pažiūrėti Kasianui į akis. – Nuvyliau

Feirę ne tik leidusi jai eiti į mišką. Buvo ir daugybė kitų kartų.

– Ar kada nors jai tai sakei?

Nesta šnirpštelėjo.

– Ne. Nežinau kaip.

Kasianas stebėjo ją, ir Nestai teko susitvardyti, kad neimtų muistytis veriama

jo žvilgsnio.

– Išmoksi. Kai būsi pasiruošusi.

 – Kokie išmintingi žodžiai.

Kasianas teatrališkai nusilenkė.

Nepaisant trobelės, nepaisant jos istorijos, Nesta nusišypsojo. Įsidėjo

išdrožtą rožę į kišenę.

– Užtektinai pamačiau.

Jis kilstelėjo antakį.

– Tikrai?

Ji kišenėje sugniaužė medinę rožę.

– Manau, man tiesiog reikėjo pamatyti šitą vietą. Paskutinį kartą. Pajusti, kad

mes ištrūkome. Kad čia nieko nebeliko, tik dulkės ir blogi prisiminimai.

Patraukus link durų, Kasianas apkabino ją per liemenį, vėl dairėsi po

nedidelius Feirės piešinius, kurių ji prislapstė visoje trobelėje.

– Azas dar kurį laiką negrįš. Eime paskraidyti.

– O kaip žmonės? Išsilakstys klykdami iš baimės.

Kasianas nedorai nusišypsojo ir atidarė jai aplūžusias duris. Išvedė į saulę ir

šviežią orą.

– Šiek tiek paįvairinsime jų dieną.

 56 skyrius

Prabėgo mėnuo, į Velarę atslinko žiema it langą traukiantis šerkšnas.

Per rytines treniruotes darėsi žvarboka, treniruojantis su kalavijais ir durklais

jų kvėpavimas garavo ore, metalas buvo toks šaltas, kad kandžiojo delnus. Net

skydus kartais aptraukdavo šerkšnas. Gvinė paaiškino, kad valkirijos mokėsi

kovoti bet kokiu oru. Ypač šaltyje. Tad kartkartėmis iškritus sniegui Nesta ir kitos

toliau treniravosi.

Nestai teko vėl pasididinti odos šarvus. Kas rytą prieš veidrodį pindamasi

kasą matė, kad jos veidas nebėra toks kaulėtas, po akimis nebeliko šešėlių. Net

Kasianui dulkinant ją ant kiekvieno namo paviršiaus, kartais iki ankstyvo ryto,

nuovargis, violetinės mėlynės po jos akimis pradingo.

Nesta sau sakė, kad nesvarbu, jog paskui jis niekada nepasilieka lovoje

palaikyti jos glėbyje. Spėliojo, kada jam tai atsibos – kada nusibos ji. Jam tikrai

nusibos ir keliaus toliau. Nors kiekvieną vakarą puotavo ja it išbadėjęs.

Stipriomis rankomis gniaužė jos šlaunis ir laižė, čiulpčiojo, kol ji imdavo raitytis.

Kartais ji apžergdavo jam veidą, įsikibdavo į galvūgalį ir jodavo, kol baigdavo

ant jo liežuvio. Kartais pati jį laižydavo, apsivydavo liežuviu ir nurydavo viską, ką

jis išliedavo jai į burną iki paskutinio lašo. Kartais išsiliedavo jai ant krūtinės, ant

pilvo, ant nugaros, o ji baigdavo pirmajam jo lašui užtiškus ant odos.

Neįsivaizdavo, kad jis kada galėtų jai nusibosti. Kaskart jį turint jos alkis tik

stiprėjo.
 Nesta namo studijoje su Morigana treniravosi šokti, jiedvi persimesdavo tik

keliais žodžiais, mokėsi vieno valso po kito: vieni buvo šokami tik Išskaptuotame

mieste, kiti – Rudens Dvare, dar kiti buvo populiarūs tarp visų fėjų.

Risas jiems davė Veritą, kad Morigana galėtų su Nesta dalytis prisiminimais

apie tuos šokius ir jų muziką.

Nesta stebėjo žingsnius, pokylius ir vakarėlius, kurie kartais tvieskė šviesa,

kartais būdavo tamsūs ir liūdnoki. Morigana nieko neaiškino, kalbėjo tik apie

šokėjų techniką.

Bet muzika... ji buvo nuostabi. Tokia kupina gyvybės ir judesio, kad Nesta

įsigeisdavo pratęsti pamoką dar valandą ar dviem ir klausytis jos iš naujo.

Nė vienas neužsukdavo pažiūrėti, net Kasianas. Jei Morigana ir pasakojo,

kaip joms sekasi, jai to neminėjo.

Dabar, iki Žiemos saulėgrįžos telikus trims dienoms, už plačių langų krintant

sniegui, Morigana ruošėsi baigti pamoką. Staiga Nestos paklausė:

– Beje, ką vilkėsi per pokylį?

Nesta stovėjo atsirėmusi į stalą mėgindama atgauti kvapą, klausydamasi iš

mirgančio Verito miražo besiliejančios smuiko partijos tik gūžtelėjo.

– Vieną iš savo suknių.

– O ne. – Moriganai ant kaktos blizgėjo prakaito lašeliai, į kasą supinti

auksiniai plaukai šiek tiek raitėsi nuo drėgmės. – Erisas... – ji paieškojo tinkamų

žodžių, – jam svarbiausia pasirodyti. Turi tinkamai apsirengti.

Nesta prisiminė, kaip Morigana dažniausiai rengdavosi, ir susiraukė.

– Negaliu vilkėti taip provokuojamai. – Rinkdamosi aprangą Išskaptuotam

miestui ir Morigana, ir Feirė laikėsi principo, kad mažiau yra daugiau. Nesta

nesidrovėjo nuogumo priešais savo miegamojo partnerius, bet viešumoje... Iš

jos neišplėšė viso žmogiškumo.

– Pasidairysiu. – Morigana atsistūmė nuo palangės. – Pažiūrėsiu, ką turime.

– Ačiū, Morigana.
 Tai buvo pirmas normalus jiedviejų pokalbis. Pirmas kartas, kai Nesta

Moriganai ištarė tokius žodžius. Kai išvis kreipėsi į ją vardu.

Tai supratusi Morigana taip pat sumirksėjo.

– Žinai, vadink mane tiesiog More. Amrena vienintelė visame dvare mane

vadina Morigana tik todėl, kad yra irzli sena žiežula.

Nestos lūpos krustelėjo aukštyn.

– Kaip pasakysi. – Paskui bandydama pridūrė: – More.

Laikrodis išmušė pirmą, ir Nesta patraukė prie durų, palikusi ant stalo rutulį ir

iš jo besiliejančią muziką.

– Turiu eiti į biblioteką. – Šiaip ar taip jau vėluos, bet muzika taip ją pakerėjo,

kad nenorėjo atsiplėšti.

– Tiesą sakant, aš taip pat, – tarė Morigana-Morė, – ir jiedvi susigretinusios

nuėjo koridoriumi. – Turiu pasiskaityti savo darbui Valahane, Klota renka man

medžiagą.

– Ak.

Jos tylėdamos nulipo laiptais ir išėjo į kitą koridorių.

Tik priekyje iškilus aukštoms bibliotekos durims Nesta paklausė:

– Ar tavęs neerzina, kad aš šoksiu su Erisu?

Morė pagalvojo.

– Ne. Nes žinau, kad prieš šokiui baigiantis priversi jį šliaužioti keliais.

Tai nebuvo komplimentas. Bent jau sakė ne kaip komplimentą.

Klotą jos rado prie stalo kaip įprastai. Kunigė pakilusi sveikindamasi tvirtai

apkabino Morę, tai pamačiusi Nesta liko be žado.

– Sena drauge, – tarė Morė, jos veidą užliejo šiluma. Ta pačia išraiška

pasitikdavo visus šiame dvare, išskyrus Nestą. Ir Išskaptuoto miesto gyventojus.

Nestai paširdžiuose sukirbėjo gėda. Bet netardama nė žodžio laukė, kol

Klotos užkerėtas rašiklis ant popieriaus išskrebeno: More, puikiai atrodai.

– Et.
 Morė patraukė petį.

– Nesta šokių pamokomis baigia mane nuvaryti nuo kojų, bet laikausi

neblogai.

Radau prašytas knygas. Klota uždėjo gumbuotą ranką ant stirtos knygų.

Nesta nusprendė, kad jai jau metas eiti, linktelėjo dviem moterims,

įnikusioms aptarinėti medžiagos. Žemesniame lygyje jos laukė Gvinė, o tarp

spintų kunigei už nugaros stovėjo Emerė.

– Ką čia veiki? – šios paklausė Nesta. Kai ji išlėkė į šokių pamoką, Emerė dar

buvo treniruočių ringe. Bet tai buvo prieš kelias valandas.

– Norėjau pamatyti, kur judvi dirbate. – Emerė nenuleido akių nuo Klotos ir

Morės aukštesniame lygyje. Atsidususi linktelėjo į Morę. – Vis pamirštu, kokia ji

graži. Pastaruoju metu nebeužsuka į Užuovėją. – Nesta galėjo prisiekti, kad

bronziniai Emerės skruostai nuraudo.

Tamsokoje bibliotekoje Morė išties atrodė kaip saulės spindulys. Net tamsa

duobės dugne tarsi atsitraukė.

– Aprodžiau Emerei Merilės kabineto stebuklus, kol ji išėjusi į susitikimą, –

tarė Gvinė. – Dabar turiu darbo, bet pamaniau, kad galėtum jai aprodyti

biblioteką, kol dėlioji knygas. – Linksmai į ją pašnairavo. – Ir šoki.

Nesta nusivaipė. Galbūt ją kartą ar du užtiko tarp spintų šokant valsą. Ar

dešimt kartų.

Nesta linktelėjo Emerei, atitraukė jos dėmesį nuo energingų Morės mostų.

– Eime.

Bet Gvinė tarė:

– Tiesą sakant, prieš judviem nueinant, norėjau šį tą duoti. Dabar tikriausiai

matomės paskutinį sykį, iki pasibaigs Žiemos saulėgrįža.

Nesta su Emere sutrikusios susižvalgė. Emerė paklausė:

– Turi mums dovanų?

Ginė teatsakė:
 – Susitiksime prie tavo vežimėlio. – Ir pradingo prietemoje.

Emerė su Nesta patraukė į penktą lygį, kur Nesta buvo palikusi vežimėlį. Ant

jo buvo vėl prikrauta knygų, kurias reikėjo sudėti į lentynas. Nesta paaiškino, ką

daro, bet Emerė jos klausėsi tik puse ausies. Ji visa perbalo.

– Ką? – paklausė Nesta.

Emerė susiraukė.

– Tikriausiai... Tikriausiai per treniruotę gėriau per mažai vandens. – Jos

išbandė du naujus valkirijų treniruočių metodus, kuriuos Gvinė rado vakar

vakare, abu buvo ypač žiaurūs: vienam reikėjo panaudoti savo skydą kaip

trampliną išmesti kitą valkiriją į dangų, o antram – daryti atsilenkimus laikant

skydą priešais save.

Nė viena dar neperkirto kaspino, bet Emerė prieš dvi dienas įpjovė kraštelį.

– Kas negerai? – mygė ją Nesta.

Emerė paniuro.

– Tai... prisiekiu, girdžiu apačioje šaukiant tėvą. – Pakėlė virpančią ranką, kad

užsikištų plaukų sruogą už ausies. – Girdžiu jį staugiant ant manęs, girdžiu

lūžtančius baldus...

Nestai kraujas sustingo gyslose. Atsisuko į žemyn vedantį nuolydį joms

dešinėje. Čia tamsa dar nesitelkė, bet žiemą jos buvo užtektinai...

– Ši vieta sena ir keista, – tarė galvodama apie Emerės žodžius. Ji niekada

nekalbėjo apie tėvą, išskyrus tai, kaip jis pakirpo sparnus. Bet Nesta suprato – jis

buvo žvėris kaip Tomo Mandrėjaus tėvas.

– Eime į aukštesnį lygį, kur tamsa taip garsiai nekužda. Esu tikra, kad Gvinė

nesunkiai mus ras. – Įsikibo Emerei į parankę ir prisispaudė arčiau, kad kūnu

šildytų draugę.

Emerė linktelėjo, nors tebebuvo išblyškusi. Nesta spėliojo, ar ši kiekvieną

žingsnį girdi staugiant tėvą.

Gvinė išties jas rado, šnopuodama ir išraudusi padavė du keturkampius

ryšulėlius maždaug didelės, plonos knygos dydžio.

– Abiem po vieną.

Praplėšusi rudą popierių Nesta rado krūvelę prirašytų lapų. Pirmo puslapio

viršuje tebuvo užrašas Dvidešimt pirmas skyrius. Perskaičiusi kelias pirmas eilutes

po juo vos neišmetė lapų ant žemės.

– Čia... čia apie mus.

Gvinė švytėte švytėjo.

– Įkalbėjau Merilę pridėti mus į priešpaskutinį skyrių. Net leido man pačiai

parašyti – savaime suprantama, su jos pastabomis. Bet skyrius yra apie valkirijų

atgimimą. Apie tai, ką mes darome.

Nestai pritrūko žodžių. Emerei vartant lapus vėl pradėjo drebėti rankos.

– Turėjai tiek daug apie mus pasakyti? – paklausė juokui užstrigus gerklėje.

Gvinė patrynė rankas.

– Bus ir daugiau.

Nesta atsivertė penktą puslapį ir perskaitė pirmą pakliuvusią eilutę: Ar saulė

svilino joms kaktą, ar šaltis stingdė kaulus į ledą, Nesta, Emerė ir Gvinė kiekvieną rytą

rinkosi į treniruotes, pasiruošusios...

Jai gerklėje užstrigo gumulas, perštėjo akis.

– Mes knygoje.

Gvinės pirštai įslydo jai į delną ir stipriai spustelėjo. Nesta pakėlusi akis

pamatė, kad kunigė laiko ir laisvą Emerės ranką. Gvinė vėl išsišiepė, akys

spindėjo.

– Mūsų istorijos vertos papasakoti.

 Tą vakarą Nesta, vis dar priblokšta dosnios Gvinės dovanos, rado Kasiano

raštelį, kad jam teks nakvoti vienoje iš ilyrų stovyklų sprendžiant nereikšmingą

karo genčių kivirčą. Minėjo, kad iki Kraujo apeigų likus vos keliems mėnesiams

įtampa visada išaugdavo, bet šiais metais buvo ypač prastai. Kas kelias dienas vis

pratrūkdavo nauji vaidai, iškildavo senos nuoskaudos... Nesta nusišypsojo sau

po nosim įsivaizduodama griežtą Kasiano miną atkuriant tvarką.

Bet smagumas greitai išgaravo. Ir nors vakarieniaudama dukart bandė atlikti

Minčių ramdymą, nesugebėjo nusiraminti. Mintys vis grįždavo prie Gvinės

dovanos, prie persigandusio Emerės veido pajutus kažką tamsoje.

Nesta sėdėdama prie stalo ir spoksodama tiesiai priešais save pasirėmė kaktą

delnu.

Šalia atsirado puodelis karšto šokoladu ir saujelė sausainių. Nesta

prunkštelėjo.

– Ačiū.

Gurkštelėjusi gėrimo kone atsiduso nuo sodraus kakavos skonio.

– Norėčiau pabandyti užkurti ugnį, – tyliai tarė. – Nedidelę.

Židiny iškart įsiplieskė lauželis. Pokštelėjo malka, ir Nesta išsitiesė

persivertus skrandžiui.

Tai tik ugnis. Ne tėvo sprandas. Jos žvilgsnis nuklydo į medinę rožę, kurią

pasidėjo ant židinio atbrailos, pridengtą šešėlių šalia liaunos moters gūrėlės,

tarp iškeltų rankų laikančios pilną mėnulį. Kažkokia pirmykštė dievybė – galbūt

net pati Motina. Nesta neleido sau užsigalvoti, kodėl užsimanė palikti rožę ten.

Kodėl tiesiog neįkišo į stalčių.

Sutraškėjo kita malka – Nesta krūptelėjo. Bet liko sėdėti vietoje. Spoksojo į

medinę rožę.

Ar ji nugyvens gyvenimą kaip Emerė, nuolatos dairydamasi per petį į ją

persekiojantį praeities šešėlį? Ar ji atrodė tokia, kokią popietę matė Emerę, –

persigandusi ir slegiama skausmo?

Buvo sau skolinga daugiau. Emerė taip pat nusipelnė daugiau. Nusipelnė

galimybės gyventi nebijodama ir laisva.

Ji irgi galėtų pabandyti. Dabar pat. Ji ištvers ugnį.

Spragtelėjo kita malka. Nesta sugriežė dantimis. Kvėpuok. Šešias sekundes

įkvėpk, palaikyk, šešias iškvėpk.

Taip ir darė.

Tai ugnis. Ji tau primena tėvą, primena kraupų įvykį. Bet tai ne jis, ir nors tau
nejauku, ištversi.

Nesta visas mintis sutelkė į kvėpavimą. Prisivertė atleisti pernelyg įtemptus

raumenis, pradedant nuo veido ir leidžiantis iki pat kojų pirštų.

Visą tą laiką sau kartojo: Tai ugnis. Tau nejauku girdėti ją traškant. Todėl taip ir

reaguoji. Tiesiog kvėpuok, ir ištversi. Priprasi.

Raumenys neatsileido, bet ji liko sėdėti vietoje. Tvėrė ugnį, kol ši sudegė iki

anglių, o galiausiai ir visai užgeso.

Nesta pati nesuprato, kodėl stebėdama žarijas kone apsiverkė. Nesuprato,

kodėl užplūdo toks pasididžiavimas, kad norėjosi juoktis, šūkauti ir šokti. Ji

tiesiog sėdėjo prie ugnies, bet... ji sėdėjo. Pasiliko.

Nepasidavė. Pažiūrėjo savo baimei į akis ir išgyveno.

Gal neišgelbėjo pasaulio, nevadovavo kariaunoms, bet žengė šį mažą pradinį

žingsnį.

Nusišluostė akis, o apsidairiusi po tykų kambarį nustebo, pamačiusi prie

atidarytų durų vedantį takelį, sudėliotą iš eglišakių.

Kilstelėjusi antakį atsistojo.

– Kas čia dabar? – paklausė Vėjo namo, eidama jo paliktu taku.

Koridoriumi, laiptais žemyn, iki pat bibliotekos.

– Kur einame? – Nesta paklausė šilto oro. Laimei, net naktinėti mėgstančios

kunigės jau miegojo, todėl niekas nematė jos skubant iš šakelių paklotu taku. Šis

vedė ratu per bibliotekos lygius, giliau ir giliau, kol pasiekė septintą lygį.

Nesta sustojo takui atvedus prie tamsos sienos.

Už jos mirgėjo švieselė. Kelios švieselės.

Lyg tardamos: Eikš. Nebijok.

Tad Nesta įkvėpusi žengė į prieblandą.

Mažutės žvakelės vedė į pažįstamą tamsą. Ji su Feire kartą čia jau leidosi – jas

čia vijosi siaubas. Neliko jokių tos dienos pėdsakų. Tik žvakučių nušviesta

prieblanda, švieselės vedė ją į žemiausius bibliotekos lygius.

 Į pačią duobę.

Nesta sekė šviesos spiralę iki duobės dugno, kur nedidelis žibintas silpnai

apšvietė eiles knygų lentynų, gaubiamų amžino šešėlio.

Daužantis širdžiai Nesta paėmė žibintą ir apsidairė po tamsą, nepaliestą

aukštai, aukštai viršuje tviskančių bibliotekos šviesų. Pasaulio, egzistencijos

širdis. Esybės širdis.

Namo širdis.

– Tai... – ji stipriau suspaudė žibintą, – ši tamsa yra tavo širdis?

Namas it atsakydamas numetė jai po kojų mažą eglės šakelę.

– Žiemos saulėgrįžos dovana. Man.

Galėjo prisiekti, kad jai per sprandą brūkštelėjo šilta ranka.

– Bet tavo tamsa... – iš nuostabos pritilo. – Bandei man parodyti. Parodyti

kitoms. Kas esi, giliai širdyje. Kas tave slegia. Bandei joms parodyti tamsias savo

šukes, nes kunigės, ir Emerė, ir aš... mes tokios pat kaip tu.

Supratus, ką jai padovanojo namas, gerklėje įstrigo gumulas. Šią žinią.

Nesta aukštai pakėlė žibintą ir užpūtė liepsną.

Leido plūstelėti tamsai. Priėmė ją.

– Aš nebijau, – sukuždėjo jai. – Tu mano draugas, mano namai. Ačiū, kad tuo

pasidalijai.

Galėjo prisiekti, kad nematoma ranka vėl paglostė jai sprandą, skruostą,

kaktą.

– Gražios saulėgrįžos, – tarė nuostabiai, jautriai tamsai.

 57 skyrius

Įprastai Kasianas laukdavo Žiemos saulėgrįžos dėl įvairių priežasčių –

pradedant nuo įprasto trijų dienų lėbavimo su šeima ir baigiant pašėlusiai

smagiais sniego gniūžčių karais su broliais. Paskui sekdavo garas pirtyje ir

daugiau gėrimų dažniausiai iki tol, kol visi trys išvirsdavo kokiomis kvailomis

pozomis. Vienais metais jis atsibudo su šviesių plaukų peruku, prisidengęs tik

eglišakių girlianda, kurią buvo apsivyniojęs apie strėnas it strėnjuostę. Baisiai

niežėjo ir badėsi, bet tai buvo niekis, palyginti su galvą plėšančiomis pagiriomis.

Tikriausiai pagrindinė priežastis, dėl kurios mėgo Žiemos saulėgrįžą, buvo

ta, kad galėjo netrukdomai leisti laiką su brangiausiais draugais.

Šį kartą, visai kaip pernai, šventė jam atnešė tik širdį deginančios tulžies.

Košmarų Dvaras buvo papuoštas kaip įprastai, išgražintas trijų dienų

iškilmėms, lydinčioms ilgiausią metų naktį. Kiekvieną vakarą vyko naujas

pokylis, o per pirmąjį Nesta šoks su Erisu.

Šįvakar. Po kelių akimirkų.

Kasianas turėjo mėnesį tam pasiruošti. Mėnesį gulėti Nestos lovoje ar bent ją

ten dulkinti. Katilas žino, ištraukus ji nė karto nepaprašė jo pasilikti.

Ilyras stovėjo juodos pakylos papėdėje, spoksojo į žėrinčią minią mirtį

žadančia išraiška. Azas buvo kitame pakylos šone, nutaisęs panašią miną.

Visos iki paskutinės čia susirinkusios fėjos galėjo degti pragare.

Pradedant nuo Keiro, stovinčio minios priekyje. Ir baigiant Erisu, vilkinčiu

juoda Nakties Dvaro spalva ir išdidžiai stovinčiu šalia jo.

Morė stovėjo prie Feirės ir Risando sostų – atstovavo jiems, kol atvyks.

Visa salė buvo išpuošta juodomis žvakėmis, eglišakių vainikais ir

girliandomis, bugienio uogomis. Du didžiulės erdvės šonuose pastatyti

banketiniai stalai buvo nukrauti maistu, bet jį liesti buvo draudžiama, kol neleis

Feirė su Risu.

Pastaruoju metu Kasianas kiek sušvelnino savo Pergalingos Nakties kaukę,

bendraudamas su Išskaptuoto miesto gyventojais, bet ne per daug. Nepavydėjo

Risui jo žongliravimo. Jie negalėjo pernelyg supriešinti Keiro gresiant pavojui,

kad vėl prireiks jo tamsos šauklių. Dėl to ir buvo nutaisytas malonesnis tonas. Bet

negalėjo leisti pamiršti, kaip išspardys jam subinę, jei tik peržengs ribas. Todėl tik

šiek tiek malonesnis tonas.

Negirdėjo nieko naujo nei apie Karūną, nei apie Brialiną. Ji nepuolė perimti

Lobio. Kasianas nebuvo toks kvailas, kad tikėtų, jog viskas baigėsi. Nė vienas jų

to nesitikėjo.

Pagaliau prasivėrė didžiulės sosto menės durys.

Per kalną nugrumėjo tamsi galia, įspėjanti juos atvykstant. Kalnas ja

dainuote dainavo. Visi atsisuko pasirodžius Didžiajam Valdovui ir Didžiajai

Valdovei, karūnuotiems ir apsitaisiusiems juodais drabužiais.

Risas buvo išvaizdus kaip įprastai, o Feirė...

Visi it vienas aiktelėjo.

Šio vakaro pokylis turėjo ir kitą svarbų tikslą: pranešti pasauliui apie Feirės

nėštumą.

Ji vilkėjo suknelę iš blizgių juodų juostų, panašią į tą, kuria buvo pasipuošusi

per pirmąjį apsilankymą čia, – ir suknelė nė kiek neslėpė jos išsipūtusio pilvo.

Priešingai – demonstravo jos įsčias, spindinčias žvakių šviesoje.

Risas buvo tikras savimi patenkinto, net pasipūtusio vyro įsikūnijimas.

Kasianas žinojo, kad jo brolis bet ką, kuris tik kreivai pašnairuotų į Feirę,
sudraskytų į milijoną kruvinų skutelių. Jiems einant link pakylos nuo Riso tvokste

tvoskė šaltu smurtu, o ore pasklido sumišęs Feirės ir kūdikio kvapas. Risas

visiems leido jį užuosti, dar patvirtindamas, kad ji laukiasi.

Feirė atrodė it kokia senovės deivė, karūnuota ir švytinti, išsipūtusiame pilve

nešanti gyvybę. Ramus jos veidas buvo žavingas, putlios raudonos lūpos

šypsojosi Risui jiems einant prie sostų. Keiras atrodė ir priblokštas, ir įsiutęs;

Erisas stovėjo kruopščiai nutaisęs neutralią miną.

Judesys salės gale atitraukė Kasiano žvilgsnį nuo priešų, o tada...

Abi seserys vilkėjo juodai. Abi ėjo paskui Risą su Feire, be žodžių rodydamos,

kad priklauso karališkajai šeimai. Kad turi savo ypatingų galių. Taip ir suplanavo,

norėjo, kad Erisas savo akimis pamatytų, kokia Nesta vertinga. Kasianas spėliojo,

ar Eleina su Nesta laukdamos prie įėjimo pagaliau pertraukė jas skiriančią tylą.

Jos jau kelis mėnesius nesikalbėjo.

Juodai apsirengusi Eleina atrodė absurdiškai. Taip, ji buvo graži, bet santūri

suknia ilgomis rankovėmis temdė jos veidą. Ne Eleina vilkėjo suknią, o ši ją.

Kasianas taip pat žinojo, kad Išskaptuoto miesto žiaurumas ją slegia. Bet Eleina

nesudvejojo atvykti. Feirei pasiūlius likti namie, Eleina atlošė pečius ir pareiškė,

kad priklauso šiam Dvarui ir padarys viską, ko reikia. Tad šiandien ji pasileido

rusvai auksinius plaukus, sukabino juos dviguba perlų sege. Per dvejus metus,

kiek Kasianas ją pažinojo, Eleina niekada nepasirodė pilka, bet, kad ir kaip

kartojo priklausanti šiam Dvarui, kai apsirengė juodai... suknia čiulpė iš jos

gyvybę.

Juoda Nakties Dvaro spalva vilkinti Nesta grasino jį paklupdyti.

Plaukus buvo susipynusi ant galvos kaip įprastai, bet ant jų gulėjo siaura

blizgaus juodo akmens diadema – styrantys ploni spygliukai sudarė tamsų

vaikiną. Kiekvieno spygliuko viršuje blizgėjo mažytis safyras, lyg jie būtų tokie

aštrūs, kad galėtų pradurti dangų ir pralieti žydrą kraują.

O suknia...
 Prigludusi aksominė liemenė buvo siuvinėta sidabro siūlais, petnešėlės

tokios siauros, kad vos matėsi ant blyškios it mėnesiena odos. Iškirptė leidosi

kone iki bambos, kur susipynę sidabro siūlai laikė nedidelį safyrą, derantį prie

akmenų ant karūnos. Ilgi sijonai siekė tamsias grindis ir šiugždėjo pritvinkusioje

tyloje.

Nesta ėjo pakėlusi smakrą, pabrėždama savo ilgą, dailų kaklą. Raudonos

lūpos buvo sudėtos į katinišką šypseną, o juodai padažytos akys dairėsi po minią,

stebinčią kiekvieną jos krustelėjimą.

Ji tarsi švytėjo nuo dėmesio. Gerte gėrė. Jo reikalavo.

Feirė su Risu susėdo į sostus, o Nesta su Eleina sustojo pakylos papėdėje tarp

jo ir Azrielio. Kasianas nedrįso Nestai tarti nė žodžio, nė dirstelėti į ją, į

demonstruojamą kūną – kūną, kurio jis jau tiek kartų ragavo, kad jai ant kaklo tik

per stebuklą nebuvo jo lūpų žymių.

Nedrįso pažiūrėti ir į Erisą. Vienas žvilgsnis išduotų visas jų užmačias. Net jos

kvapas – jo kvapas, su pasitenkinimu pagalvojo Kasianas, buvo kruopščiai

apžavėtas norint paslėpti menkiausią jo pėdsaką.

Feirė susirinkusiai miniai paskelbė:

– Sveikinu visus prasidėjus Žiemos saulėgrįžai.

Keiras atkurnėjo į priekį ir žemai nusilenkė.

– Leiskite man jus pasveikinti. – Kasianas žinojo, kad niekšas kalba visai

nenuoširdžiai.

Erisas priėjęs atsistojo šalia lyg jų garbingas svečias.

– Ir man leiskite jus pasveikinti mano tėvo ir viso Rudens Dvaro vardu. –

Nusišypsojo Feirei gražia, išlavinta šypsena. – Ši žinia jį sužavės.

Risas nuožmiai nusišiepė, žvaigždžių dulkės jo akyse užgeso.

– Nė kiek neabejoju.

Šiandien jis neapsimetinėjo: kol čia buvo Feirė ir jų kūdikis, Risas buvo tikras

Košmarų Dvaro Didysis Valdovas. Jis sudraskys visus, kas tik jiems pagrasins. Su
pasimėgavimu.

Risas niekam netaikydamas tarė:

– Muzika.

Užgrojo antresolėje pasislėpęs orkestras.

Feirė garsiau tarė:

– Eikite ir valgykite. – Minia subangavo, svečiai patraukė prie stalų.

Priešais juos liko tik Erisas su Keiru. Nė vienas nė nežvilgtelėjo į Morę, nors ji

vypsodama iš aukšto stebėjo abu, raudona jos suknia pritemusioje salėje tvieskė

it liepsna.

Juodais šarvais apsitaisęs Kasianas jautėsi kaip žvėris, išskaptuotas ant

didžiulių kolonų po šiuo kalnu. Jis susišukavo plaukus ir paliko juos nesurištus,

tuo jo tualetas šį vakarą ir apsiribojo. Daugiausia laiko praleido galvodamas,

kaip norėtų mažytėmis juostelėmis nulupti Erisui odą ir kaip Risas su Feire

peržengė ribą paprašę to iš Nestos. Kasianas mylėjo juos abu, bet jie galėjo

sugalvoti ir kitą būdą, kaip užsitikrinti Eriso ištikimybę. Nors Kasianas pats

geresnės alternatyvos ir nesugalvojo.

Bent jau Brialina su Koščėjumi nesiėmė naujų veiksmų. Nors jis nė kiek

neabejojo, kad jie netrukus žengs kitą žingsnį.

Feirė griaudinčiu it perkūnas vidurnaktį balsu miniai paliepė:

– Šokite.

Susirinkusieji susiskirstė poromis ir tuoj pat ėmė judėti pagal muziką. Šį sykį

Keiras prisijungė prie šokančiųjų.

– Erisai, kol dar nepradėjai mėgautis linksmybėmis, – sumurkė Risas, o jo

rankose atsirado ilga juoda dėžutė, – norėčiau tau įteikti Saulėgrįžos dovaną.

Kasianas stengėsi išlaikyti abejingą miną. Risas paruošė tam niekšui dovaną?

Risas nakties pabučiuoto vėjo gūsiu nuskraidino dėžutę Erisui. Tas gūsis

apgaubė Erisą, Kasianas suprato, kad paslėpė jį nuo akių. Tiksliau, nuo Keiro

akių.
 Erisas išplėtė akis ir atidarė drožinėtą dangtį. Nuščiuvęs tyliai paklausė:

– Kas tai?

– Dovana, – atsakė Risas, o Kasianas dėžutėje pastebėjo pažįstamą rankeną.

Nestos sukurtas durklas. Kasianas vargais negalais susilaikė neatsisukęs į Risą

su Feire paklausti, ką, po galais, jie galvoja.

Erisas įkvėpė sukandęs dantis. Feirė pridūrė:

– Jauti jo galią.

– Jame rusena ugnis, – neliesdamas durklo tarė Erisas. Lyg jį perspėtų jo

paties galia. Šiek tiek pablyškęs uždarė dėžutę. – Dovanojate jį man?

– Tu esi mūsų sąjungininkas, – glostydama sau pilvą atsakė Feirė. – Susiduri

su priešais, kuriems negalioja įprastos kerų taisyklės. Atrodo tinkama duoti tau

ginklą, kurio taip pat nevaržo tos taisyklės.

– Tai jis išties sukurtas?

Kasianas įsitempė tikėdamasis išgirsti tiesą, pavojingą, grėsmingą tiesą apie

Nestą. Bet Risas teatsakė:

– Iš mano asmeninės kolekcijos. Giminės relikvija.

– Turėjai sukurtą artefaktą ir tiek metų jį slėpei? Per karą?

– Nespjauk į mūsų dosnumą, – Feirė tyliai įspėjo Erisą.

Tas nuščiuvo, bet linktelėjo. Ištiesė dėžutę Risui.

– Tada palieku jį tavo rankose, kol šoksiu. – Paskui visiškai nuoširdžiai, kaip

pamanė Kasianas, pridūrė: – Ačiū.

Risas paėmė dėžutę ir pasidėjo šalia sosto, o Feirė linktelėjo.

– Naudok jį išmintingai. – Ji maloniai nusišypsojo. – Pakviesčiau tave

pašokti, bet dėl dabartinės savo būklės nerimauju, kad per daug pasisukiojus gali

supykti skrandis. – Ji sakė tiesą. Prieš tris vakarus Feirė per vakarienę išlėkė

ieškoti artimiausio tualeto. Dabar ji demonstratyviai pasižiūrėjo į savo seseris.

Eleina gana įtikimai suvaidino susidomėjusią. Nesta tiesiog stovėjo

nuobodžiaudama. Lyg jie ką tik nebūtų atidavę jos sukurto durklo.

 Galbūt dėl to, kad Nestos akys stebėjo šokančią, tviskančią minią. Lyg

klausydamasi banguojančios muzikos neįstengtų susilaikyti. Rodos, jų klausėsi

tik puse ausies. Galbūt muzika jai reiškė daugiau už durklą – daugiau ir kerus, ir

galią.

Feirė pastebėjo, kur žiūri Nesta.

– Mane pavaduos mano vyriausioji sesuo.

Nesta vos žvilgtelėjo į Erisą, kuris atitraukė vertinantį žvilgsnį nuo Eleinos ir

taip atsargiai, vylingai įsispoksojo į vyriausiąją Arčeron seserį, kad Kasianas

sugriežė dantimis. Ar būtų sugriežęs, jei nebūtų pačiu laiku spėjęs sutramdyti

savo minos, kai Nesta žengė pas Erisą.

Tas ištiesė jai ranką, Nesta pakėlusi smakrą abejingai ją paėmė, žengė taip,

lyg sklęstų neliesdama grindų. Jie sustojo prie šokių aikštelės krašto, atsitraukę

atsisuko vienas į kitą.

Kiti stebėjo iš šono, kai pasibaigus vienam šokiui nuskambėjo pirmosios

kitos melodijos gaidos, arfa skambino tyrai ir saldžiai. Erisas šypsodamasis puse

lūpų ištiesė Nestai ranką.

Nesta tarsi užvaldyta arfos garsų pakėlė ranką ir uždėjo ant jojo kaip tik

nuskambėjus paskutinei trumpai gaidai.

Užgaudė ragai ir sudundėjo būgnai; žemos kontrabosų gaidos pradėjo

pirmuosius muzikos žingsnius. Kvietė šokiui skaičiuodamos iki judesio likusias

sekundes. Kai Erisas tvirtai suėmė Nestai už juosmens ir prisitraukė arčiau,

Kasianas priminė sau kvėpuoti. Bumbsint pilvotam būgnui, Nesta pakėlė galvą

ir įsižiūrėjo partneriui į akis.

O kai savo verksmingą giesmę – viliojantį kylantį ir krintantį pokalbį –

užtraukė smuikai, Nesta judėjo, lyg kiekvieną jos įkvėpimą diktuotų ritmas.

Erisas neatsiliko, buvo matyti, kad išmano šokio niuansus ir puikiai pažįsta

muziką, bet Nesta...

Ji kita ranka suėmė sijonus, Erisui vedant į pirmuosius valso judesius jos
kūnas taip urduliavo įsitempdamas ir atsileisdamas, kad Kasianas nežinojo, kur

bežiūrėti: ji lankstėsi ir raitėsi valdoma garso.

Net Erisas išplėtė akis, regėdamas jos talentą ir grakštumą, kaip kiekvienas

kūno krustelėjimas tiksliai priderintas prie kiekvieno muzikos virptelėjimo ir

gaidos, nuo jos pirštų galiukų iki besisukant išlenkto kaklo ar gaidai užsitęsus

išriestos nugaros. Kasianas išdrįso dirstelėti į Feirę su Risu ir pamatė, kad net jų

įprastinis santūrumas išgaravo.

Kai Nesta su Erisu pagaliau apsuko pirmą ratą šokių aikštelėje, Kasianą

kamavo vis stiprėjanti nuojauta, kad Eleina sumenkino savo sesers gebėjimus.
 Nestos gyslose liepsnojo muzika.

Ar pasaulyje kada dar skambėjo tokie tobuli, kone laukiniai garsai? Palyginti

su gyvai grojama muzika, su šokiu, per Veritą matyti Morės prisiminimai buvo

menkniekis. Muzika liejosi ir tekėjo apie Nestą, užtvindė jos kraują – jei galėtų,

būtų ištirpusi melodijoje, virtusi dundančiais būgnais, griežiančiais smuikais,

žvangančiomis lėkštėmis, vingria ragų ir birbynių giesme.

Jos viduje neužteko vietos tam garsui – viskam, kas vertė jausti. Nepakako
vietos jos mintyse, širdyje ir kūne. Norėdama jį išaukštinti, garbinti Nesta

tegalėjo šokti.

Reikia pasakyti, kad Erisas neatsiliko.

Judėdama ir sukdamasi Nesta neatplėšė nuo jo akių, leido pajusti savo kūną,

kaip lanksčiai ji bangavo pagal melodiją. Erisas suspaudė ją tvirčiau, suleido

pirštus į įdubimą apie stuburą, o raudonai dažytose Nestos lūpose sukirbėjo

šypsena.

Ji niekada taip nesidažė. Spalva atrodė it įsikūnijusi nuodėmė. Bet spalvą

išrinko Morė, tai ji brūkštelėjo juodais dažais per vokus. O kai Nesta pagaliau

pasižiūrėjo į veidrodį, pati savęs nepažino.

Pamatė nakties karalienę. Tokią negailestingą, šaltą ir žavingą – kaip deivę,

kuria Lantis ją norėjo paversti. Mirties karalienė.

Pati mirtis.

Erisas paleidęs jos juosmenį apsuko ratu – buvo nesunku priderinti sukinius

prie čiurlenančių gaidų, o muzikai grįžus į melodiją, tą pačią akimirką vėl

prikaustė jo žvilgsnį. Eriso akyse ruseno ugnis, apsuko ją dar kartą – ne įprastas

šokio judesys, bet Nesta nesutriko, greitai apsukusi galvą vėl įsižiūrėjo į jį, kol

sijonai plazdėdami baigė ratą.

Jis pritariamai nusišypsojo – išbandymą įveikė.

Nesta išsišiepė atsakydama, žybtelėjo akimis. Priversk jį šliaužioti keliais, sakė

Morė. Taip ir padarys.

Bet pirma pašoks.

 Kasianas mokėjo šokti valsą. Šimtmečius jį stebėjo ir šoko. Žinojo, kad

paskutinę pusę minutės muzika virsdavo beprotišku gaidų viesulu, kylančia,

stiprėjančia garsų audra. Žinojo, kad dauguma šokėjų laikysis valso žingsnio, bet

drąsesni, labiau patyrę atliks dvylika sukinių, moteris aklai suksis iškėlusi vieną

ranką virš galvos, o partneris palaikys sukinius porai judant per šokių aikštelę.

Atlikdamas sukinius rizikavai geriausiu atveju apsikvailinti, blogiausiu –

išsitėkšti ant marmuro.

 Nesta nesudvejojo.

O Erisas neatsiliko – jo akys tvieskė siautulingu džiaugsmu.

Muzika kilo į įnirtingą viršūnę, tratėjo būgnai, cypė smuikai, o susirinkusieji

salėje atsitiesė neatplėšdami akių nuo Nestos.

Nuo Nestos, buvusios žmonių moters, užkariavusios mirtį, o dabar

švytinčios, lyg būtų surijusi ir mėnulį.

Tarp dviejų būgno dūžių Erisas pakėlė Nestos ranką virš galvos ir taip išsuko,

kad jos kulnai pakilo nuo žemės. Vos jai spėjus apsisukti, pasuko dar kartą –

Nesta taip tiksliai apsuko galvą, kad Kasianui užgniaužė kvapą.

O jos kojos...

Sukinys po sukinio Nestai judant per ištuštėjusią šokių aikštelę it vidurnakčio

audrai jos bateliais apautos pėdos judėjo taip greitai, kad kone susiliejo į miglą.

Kasianas žinojo, kad Erisas suka ją už rankos, bet Nestą laikė jos kojos – jos kojos

vedė juos į priekį. Šokį vedė ji. Septintą apsisukimą ji atliko taip greitai, kad

pakilo ant pirštų galiukų.

Per devintą sukinį Erisas paleido jos pirštus. O Nesta, vis dar ištiesusi rankas

virš galvos, apsisuko dar tris ratus. Safyrai ant jos diademos žėrėjo it nušviesti

vidinės ugnies. Netoliese kažkas aiktelėjo. Gal net Feirė.

Ir sukdamasi pati viena – ant vienos tobulos kojos pirštų – Nesta nusišypsojo.

Ne sukta dvariškės šypsena, ne žaismingai, o iš nežaboto, laukinio džiaugsmo,

atnešto muzikos ir šokio, kuriems atsidavė visa širdimi.

Kasianas pasijuto, lyg stebėtų ką nors gimstant. Lyg matytų į mirusį kūną

grįžtančią gyvybę.

Kai Nesta pagaliau baigė paskutinį apsisukimą, absurdiškai paneigdama

kertinius judesio ir erdvės dėsnius, Erisas vėl suėmė jos ranką ir apsuko dar tris

sykius – raudoni jo plaukai švytėjo it ugnis, lyg atkartodami Nestos veido

spinduliuojamą nežabotą džiaugsmą.

Nestos mama jai norėjo princo. Kasianui dingtelėjo, kad ta moteris nuvertino
dukrą. Tokių gabumų buvo vertas tik karalius ar imperatorius.

Ji suvilios Erisą iki sąmonės netekimo. Per Išskaptuoto miesto minią nusiritę

kuždesiai Kasianui sakė, kad ne jis vienas tai pastebėjo.

Nevaldomu geismu spindinčios Eriso akys gerte gėrė tviskančią Nestos

šypseną. Jis žinojo, kuo Nesta galėtų tapti su žiupsneliu ambicijų. Tinkamai

pastūmėta.

Jei jis sužinotų, kad jai paklūsta Siaubo Lobis, kad tai ji sukūrė naująjį jo

durklą...

Jie nusprendę ją čia pakviesti. Pakišti Erisui – visam pasauliui – po nosim kaip

masalą.

Ištrūkusi iš savo sielvarto ir įsiūčio kokono ši naujoji Nesta galėtų parklupdyti

ištisus Dvarus. Karalystes.

Muzika vis kilo ir kilo, greitėjo ir greitėjo. Skambant paskutinėms gaidoms

Erisas vėl ją paleido. Nesta apsisuko viena, greitai atliko tris tikslius, tobulus

sukinius, o Erisas priklaupė priešais ją ant kelio ir pakėlė ranką.

Nuaidėjo ištęsta paskutinė gaida, ir Nesta antgamtiškai lengvai sustojo,

vienu judesiu paėmė Eriso ranką ir išrietė nugarą, kitą ranką iškėlė į viršų – tikras

triumfo įsikūnijimas.
 Prasidėjo kitas kūrinys. Nesta nedvejodama ir vėl leido Erisui ją vesti. Šis

buvo lengvesnis, paprastesnis už pirmąjį, kurio muzika įsismelkė jai į kraują.

Gal jos šokio partneris ir buvo pabaisa, bet jis mokėjo šokti. Jautė, kaip jos

kūnas šaukia savarankiškai atlikti dar kelis piruetus, ir paleido ją ne kartą, o du,

bet net ir to neužteko. Jei nebūtų vilkėjusi sunkios suknelės, galbūt būtų nuėjusi

maldauti orkestro pakartoti kūrinį, kad galėtų viena pati suktis ir suktis ratu vien

iš instinkto ir klausos žinodama, kada atlikti dvigubą ir trigubą piruetą.

 Ji apgirto nuo muzikos. Bet antram šokiui nereikėjo pašėlusių sukinių ir

perdėtų judesių. Lyg nuo salės paslėpto orkestro dirigentas norėtų leisti jai

pailsėti. Ar bent jau pasikalbėti su partneriu.

Gintarinės Eriso akys stebėjo ją.

– Nebūtų Risandas, jei tavęs neslėptų.

Tiesa. Reikėjo jam meilikauti, paskatinti likti jų pusėje.

– Mačiau tave dar prieš savaitę.

Erisas prunkštelėjo.

– Kad ir kaip šaunu buvo žiūrėti, kaip pavarei Tamliną pabrukusį uodegą tarp

kojų, nemačiau šitos tavo pusės. Po karo prabėgęs laikas tave pakeitė.

Nesta nenusišypsojo, bet pažiūrėjo tiesiai jam į akis ir atsakė:

– Tikiuosi, į gera.

– Tikrai esi įdomesnė. Rodos, šiandien vis dėlto atėjai pažaisti. – Erisas

apsuko ją, o kai grįžo jam į rankas, sukuždėjo į ausį: – Netikėk melais, kuriuos

apie mane kalba.

Ji atsitraukė tik tiek, kad galėtų pažvelgti į akis.

– Ak?

Erisas linktelėjo į Morę, kuri stebėjo juos šaltu ir abejingu veidu stovėdama

šalia Feirės su Risu.

– Ji žino tiesą, bet niekam jos nesakė.

– Kodėl?

– Nes jos bijo.

– Ir pats savo elgesiu nepelnai palankumo.

– Nejaugi? Nejau nesudariau sąjungos su jūsų Dvaru, nors gresia nuolatinis

pavojus, kad tėvas apie tai sužinos ir mane užmuš? Nejau nesuteikiu pagalbos,

kai tik Risandas užsimano? – Jis vėl apsuko ją ratu. – Visi tiki paprasčiausia

tikrove. Visada maniau, kad Risandas yra sumanesnis, bet kai kalba pasisuka apie

jo mylimuosius, neretai tarsi apanka.

 Nestos lūpų kampučiai sukrutėjo.

– O tu? Ką pats myli?

Eriso šypsena paaštrėjo.

– Klausi, ar esu laisvas?

– Tik sakau, kad šiais laikais sunku rasti gerą šokių partnerį.

Erisas nusijuokė, garsas paglostė jai odą it šilkas. Nesta sudrebėjo.

– Išties. Ypač tokią, kuri moka ir šokti, ir nurauti Hiberno karaliui galvą nuo

pečių.

Nesta parodė jam tos moters šešėlį – nuožmų pyktį ir sidabrinę liepsną, kurią

Erisas jau matė pasirodžius Tamlinui. Paskui sumirksėjo ir vėl liko, kokia buvusi.

Erisas įsitempė, bet ne iš baimės.

Jis vėl apsuko ją ratu, šokis jau ėjo į pabaigą. Sukuždėjo jai į ausį:

– Sako, tavo sesuo Eleina yra gražuolė, bet šįvakar ją užtemdei. – Pirštais

paglostė pliką jos nugarą, Nesta šiek tiek išsirietė atsiliepdama į glamonę.

Gurktelėjo, leido skruostus išmušti raudoniui.

Valsas baigėsi, ir jie sklandžiai perėjo prie kito šokio, šį kartą kiek reiklesnio.

Nesta prisiminė jį iš pamokų su More – žavingas ir veržlus, šokdama jautėsi, it

sapnuotų, o paskutinė minutė buvo tokia iškilminga, kad Nestai užgniaužė

kvapą. Kūnas tiesiog dūzgė, akys suspindo ryškiau.

– Nakties Dvare tik švaistai laiką, – sukdamas ją sukuždėjo Erisas, jos

sijonams apsivijus juos abu. – Iš tiesų švaistai laiką.

– Nesu tikra, ar tai komplimentas.

Jis vėl prunkštelėjo. Nesta akies krašteliu pastebėjo kažką judant, bet

neatplėšė žvilgsnio nuo Eriso, nė nestabtelėjo, kol...

– Pasitrauk.

Šaltas Kasiano balsas pertraukė muzikos kerus, sustabdė ją. Ilyras stovėjo

priešais juos banguojančioje fėjų jūroje, ir nors dauguma svečių vilkėjo juodai,

su savo šarvais ir kalavijais jis atrodė... kitoks. It tikra nakties šukė.

 Erisas iš aukšto pasižiūrėjo į Kasianą.

– Galvažudžiai man nenurodinėja.

Nesta užgniaužė beišsprūstantį urgztelėjimą ir šaltai tarė Kasianui:

– Ar gerai supratau, kad nori su manimi pašokti?

– Taip. – Šviesiai rudos akys tvoskė smurtu. Nejau išties patikėjo tuo, ką matė

šokių aikštelėje?

Erisas iššiepė Kasianui dantis.

– Šunie, eik savo šeimininkui prie kojos.

Nestai teko sutelkti visą savitvardą, visą Minčių ramdymo patirtį, kad

nešoktų išplėšti Erisui gerklės. Bet ji nustūmė savo pyktį giliau – ten, kur

užgniaužusi saugojo savo galią.

– Erisai, niekas nemėgsta savanaudiško partnerio. – Kalbėdama nė

nežvilgtelėjo į Kasianą. Nepasitikėjo savimi, ką padarytų jo akyse pamačiusi

Eriso įžeidimo sukeltą skausmą. Feirė su Risandu padovanojo vieną iš jos ginklų

vien norėdami užsitikrinti sąjungą su juo. Negalėjo tuo rizikuoti. Tad tik

sumurkė: – Metas dalytis.

Erisas pašaipiai jai šyptelėjo.

– Pažaisime vėliau, Nesta Arčeron. – Tada nė nežvilgtelėjęs į Kasianą nuėjo

prie pakylos.

Likusi viena su Kasianu šokėjų knibždančioje aikštelėje Nesta paklausė:

– Patenkintas?

Jo veidas buvo it akmuo.

– Ne. – Dirstelėjusi jam per petį Nesta pamatė įsitempusius Risą su Feire,

kurie, be abejonės, mintimis jį koneveikė. Bet jei ji su Kasianu per ilgai taip

stoviniuos, burtai, kuriais ji apipynė Erisą, gali išsisklaidyti ir...

Kasianas ištiesė ranką. Kartą atsikrenkštė.

Jis nervinosi. Vyras, tiek sykių stovėjęs prieš priešo kariaunas, kad jai buvo

baisu net pagalvoti, stovėjęs prie mirties slenksčio, kovojęs su tiek pavojų, kad
tik per stebuklą dar buvo gyvas... jis nervinosi.

Ta mintis suminkštino kažką jos širdyje, ir Nesta padavė jam delną, jų

nuospaudos susilietė. Kasianas suėmė ją už juosmens tokiu plačiu delnu, kad

siekė kone per pusę nugaros. Nesta sugriebė savo sijonus ir pakėlusi galvą

pažiūrėjo jam į akis.

Tada žengė atgal vesdama jį – juos – į šokį, o Kasianas nuėjo iš paskos.

Jis nebuvo toks grakštus kaip Erisas. Nejudėjo instinktyviai pagal ritmą. Bet

neatsiliko, sekė paskui ją į muziką, į garsą, į judesį ir nė akimirkos neatitraukė,

negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Jiedu paspartino tempą, ir pagaliau Kasianas pagavo ritmą.

Apsuko ją, baigus ratą jo rankos laukė sugauti.

Kasiano ranka Nestai ant juosmens įsitempė – tai buvo vienintelis įspėjimas

prieš greičiau įsiliejant į muziką. Jis šypsojosi jai, o pasaulis nutolo.

Muzika nebebuvo pats nuostabiausias dalykas. Jis buvo nuostabiausias.

Nesta nesusilaikė.

Pagaliau jos širdyje pražydo šypsena, nušvito lūpose, veide ryški it aušra.
 Kasianas Nestą perleido tik Azrieliui, kuris laisvai, it žuvis vandenyje,

nusinešė ją valso žingsniu.

Nuklydęs prie vyno stalo įsipilti taurės Kasianas pastebėjo kelis dvariškius

vėpsant į Nestą ir jiems parodė, kas nutiktų, jei išdrįstų prie jos bent prisiartinti.

Vyrai greitai išsiskirstė, o jis atsirėmė į koloną stebėti Nestos šokant su jo broliu.

Po akimirkos šalia išdygo Morė, jos lūpų kampučiai užsirietė į viršų.

– Regis, mūsų pamokos atsipirko.

 Kasianas pabučiavo jai į skruostą.

– Lieku tau skolingas. – Pastarąsias savaites jie slapta mokėsi. Morė kone

apsvaigo iš laimės, kai jis paprašė jos pagalbos.

Bet dabar jos akys buvo aptrauktos šešėlių, veidas išblyškęs.

– Kaip tu laikaisi? – ramiai paklausė jis, puikiai žinodamas, kiek aplink

pašaliečių. Kas Morė jiems buvo seniau ir dabar.

Morė kilstelėjo vieną petį, paskui nuleido.

– Gerai, – kinktelėjo į Nestą, – buvo smagu matyti ją darbuojantis. –

Niuktelėjo jam į šonkaulius. – Nors tau, rodos, nelabai. Tiesiog privalėjai įsiterpti,

ar ne?

Kasianas sunėrė rankas.

– Riso bėdos.

– Regis, Risas su jomis ir tvarkosi, – atsakė ji, o pasekęs jos žvilgsnį iki pakylos

Kasianas pamatė Erisą stovint prie sostų ir kalbantis su Risu ir Feire.

Risas nė nežvilgtelėjo jo pusėn, bet Kasianas pasijuto įtrauktas į pokalbį –

atsidūrė Riso mintyse, matė ir girdėjo pokalbį jo akimis ir ausimis. Morei staiga

nuščiuvus suprato, kad ji taip pat su jais.

– Gerai, – Risui tarė Erisas, susikišęs rankas į kišenes. – Parodei man, ką galiu

gauti, Risandai. Užtektinai sudominai, kad paklausčiau, ko nori mainais.

Feirė Riso mintyse leptelėjo: Ką??!

Kasianas norėjo šūktelėti tą patį, visas įsitempė. Bet soste išsidrėbęs Risas nė

nekrustelėjo.

– Ką turi omeny?

Eriso akyse blizgėjo geismas. Godus, suktas geismas. Kasianas nurijo

beišsprūstantį urzgesį.

– Už ją duosiu bet ką. Už jos ranką. – Linktelėjo į dėžutę su durklu Risui po

kojų. – Mieliau paimčiau ją nei tą.

Pašoko su ja tris šokius! – cyptelėjo Feirė. Riso lūpos, rodos, bergždžiai kovojo
mūšį nenusišypsoti.

Kasianas spoksojo tik Erisui į gerklę, svarstydamas, ar jį pasmaugti, ar plačiai

ją perrėžti ir palikti lėtai nukraujuoti.

– Ne man spręsti, – Risas ramiai atsakė Erisui. – Ir, šiaip ar taip, atrodo kvaila

tau už ją siūlyti bet ką.

Tas sukando dantis.

– Turiu savų priežasčių.

Iš jo akis aptraukusio šešėlio Kasianas suprato, kad už skuboto pasiūlymo

slepiasi kažkas daugiau. Kažkas, ko net Azo šnipai nenugirdo Rudens Dvare.

Pakaktų Risui žvilgtelėti jam į mintis, ir jie sužinotų, bet... tai prieštaravo viskam,

kuo jie tikėjo, bent jau tarp sąjungininkų. Risas reikalavo jų pasitikėjimo, mainais

turėjo atsakyti tuo pačiu. Kasianas negalėjo brolio dėl to kaltinti.

Erisas pridūrė:

– Aišku, šiek tiek vilioja ir mintis, kad atsiteisčiau su Kasianu už tai, kad

sugadino mano sužadėtuves su Morigana.

Šiknius. Kasianas sugniaužė kumščius, bet jo ranką palietė Morės pirštai.

Švelniai ir supratingai.

Nejau negalime numesti jo žvėrims po kamera ir pagaliau jo atsikratyti? – Risui

iškošė Feirė.

Risando lūpos vėl sutrūkčiojo. Kokia tu kraugeriška , Kasianas išgirdo savo

Didįjį Valdovą murkiant savo porai. O balsu tarė:

– Mainais už Nestos Arčeron ranką man duotum bet ką, ko panorėčiau, – ar

tai būtų Rudens Dvaro kariaunos, ar tavo pirmagimis?

Kasianas tyliai suurzgė. Brolis persistengė.

Erisas dėbtelėjo į Risą.

– Gal ne pirmagimį, bet taip, Risandai. Jei nori kariaunų prieš Brialiną ir

mano tėvą, jos tavo. – Jo lūpos išsirietė į šypseną. – Juk negalėčiau leisti savo

žmonos seseriai eiti į mūšį be pagalbos?

 Gali pasilikti visas Žiemos saulėgrįžos dovanas, jei mainais man leisi sudraskyti jį į

gabalus, sukuždėjo Feirė. Kasianas užsidengė burną, kad nesušuktų jiems

pritardamas.

Bet niekšas Risas tik nusijuokė mintyse. O Erisui, nutaisęs akmeninę išraišką,

atsakė:

– Pagalvosiu, pasikalbėsiu su Nesta. Bet durklą pasilaikyk. Tau jo gali

prireikti.

Kasianas dirstelėjo į Azrielį su Nesta, vis dar žavingai sukančius ratus.

Vaizdas neįžiebė nė menkiausios pykčio žarijos.

Bet Erisas... nesvarbu, sąjungininkas jis ar ne, Kasianas pasirūpins, kad tas

niekšas gautų, ko nusipelnė.

 58 skyrius

Kartą Nesta ten jau stovėjo. Tiesą sakant, prieš metus.

Kitame name, kitoje miesto vietoje, bet lygiai taip pat stovėjo lauke, kitiems

viduje švenčiant Žiemos saulėgrįžą, ir jautėsi it vaiduoklis, besidairantis pro

langus.

Už namo tekančią Sidrą kaustė ledas, link jos besileidžianti veja buvo

žiemiškai balta. O namą prie upės puošė eglišakių vainikai ir girliandos – tikras

džiugios šilumos įsikūnijimas.

– Baik raukytis, – tarė Kasianas, – čia vakarėlis, ne laidotuvės.

Nesta perliejo jį piktu žvilgsniu, o Kasianas atidarė priekines duris, pro kurias

liejosi muzika ir juokas.

Po pokylio iki pat dabar su juo nemiegojo. Kai jie grįžo į Vėjo namą, jis, regis,

buvo tam nusiteikęs, bet Nesta tik atsakė, kad pavargo, ir nuėjo į savo kambarį.

Nes vos tik nutilo muzika ir baigėsi šokiai, ji suprato, kaip kvailai jam

šypsojosi, kaip žemai nuleido savo proto sienas. Po Azrielio Erisas dar dukart su

ja pašoko ir žiūrėjo taip veriamai, kad Nesta suprato sėkmingai jį pakerėjusi.

Mintyse vyptelėjo išgirdusi, kad jis paprašė jos rankos.

Nesta paliko Risandui su Feire spręsti, kaip pasinaudoti tuo siūlymu.

O pati sutelkė mintis į treniruotes. Atsidavė joms. Per šventes treniruotes

sustabdė, bet rytais vis tiek ėjo į ringą, uoliai daužė medinį buomą, norėdama

nutildyti kaukiančias mintis.

 Dabar ji nuėjo paskui Kasianą į namą prie upės. Įėjęs jis iškart patraukė į

šeimos kambarį, pakeliui nusitraukė sniegu aplipusį apsiaustą ir numetė

didžiajame vestibiulyje ant suoliuko. Nesta susiraukė pamačiusi ant brokato

varvantį sniegą, pakėlė drabužį ieškodama bet kokios dingsties neiti į tą

kambarį. Atsisegusi savąjį apsidairė po patalpą, ieškodama rūbų spintos ar

gembės, šią rado po laiptų arka. Pakabinusi abu drabužius giliai atsikvėpė ir

uždarė duris.

– Atėjai, – už nugaros tarė Eleina, Nesta krūptelėjo neišgirdusi sesers

ateinant. Nužiūrėjo seserį nuo galvos iki kojų spėliodama, ar mokėsi sėlinti iš

Azrielio, ar iš dviejų pamėklių, kurias vadino draugėmis. Juodą pokylio suknelę

buvo pakeitusi violetinio aksomo suknia, plaukus buvo surišusi ant pakaušio,

nuo ten banguodami jie krito iki juosmens. Švytėjo sveikata. Tik...

Rudos jos akys žvelgė nepatikliai. Įprastai tas žvilgsnis būdavo skirtas

Liusienui. Tas tikrai buvo šeimos kambaryje, Nesta žinojo, kad Feirė su Risu jį

pakvietė, bet dabar žvilgsnis buvo skirtas jai...

Tas trumpas minutes, kai kartu laukė prieš pokylio eiseną, jiedvi nesikalbėjo

apie kivirčą, paskui Nesta iki šventės pabaigos sesers vengė. Nežinojo, ką

pasakyti. Kaip viską ištaisyti.

Nesta atsikrenkštė.

– Kasianas sakė, kad būtų... gerai, jei ateičiau.

Eleina prisimerkė.

– Ar Feirė tau sumokėjo kaip pernai?

– Ne. – Ją užplūdo gėda.

Eleina atsidususi žvilgtelėjo Nestai per petį į atviras duris kitapus vestibiulio.

Į ten verdantį vakarėlį tik jiems.

– Prašau, nepykdyk Feirės. Pirmiausia – dabar jos gimtadienis. O dar jos

būklė...

– Ak, eik šikt, – drėbė Nesta, ir tuoj pat pašiurpusi prikando liežuvį.
 Eleina sumirksėjo. Nesta apimta siaubo atsakė tuo pačiu.

O tada Eleina pratrūko kvatoti.

Kvatojo pasikūkčiodama, net susilenkusi, žiopčiodama gaudė orą. Nesta tik

spoksojo draskoma klausimų ir noro įšokti į Sidrą.

– Aš... labai atsiprašau...

Eleina kilstelėjo ranką, kita nusišluostė ištryškusias ašaras.

– Niekada su manimi taip nekalbėjai! – vėl nusijuokė. – Manau, tai geras

ženklas, ar ne?

Nesta sutrikusi lėtai papurtė galvą. Eleina tik įsikibo jai į parankę ir

nusitempė į šeimos kambarį, iš kurio tarpdurio jas stebėjo Azrielis. Lyg išgirdęs

Eleinos juoką būtų išėjęs pažiūrėti, kas ten vyksta.

– Tik nuėjau pažiūrėti deserto, – paaiškino Eleina joms priėjus Azrielį. Nesta

pažiūrėjo Šešėlių giesmininkui į akis, tas jai linktelėjo. Paskui žvilgtelėjo į Eleiną,

ir nors jo žvilgsnis taip pat buvo visiškai neutralus, juo tvykstelėjo kibirkštis. Tarp

jųdviejų. Eleina akimirką sulaikė kvapą, tada santūriai linktelėjo ir praėjo į vidų,

nusivedė Nestą į kambarį.

Morė ilsėjosi įsitaisiusi ant žalios aksominės sofos priešais ugnį; Amrena

sėdėjo Varianui ant kelių, ant tokios pačios sofos priešais, Feirė šalia jų, uždėjusi

ranką sau ant pilvo. Risas užsiėmė fotelį, Kasianas antrą, o Liusienas atsirėmęs į

ranktūrį ginčijosi su jais apie kažkokį sporto renginį.

Nesta bandė įkalbėti Emerę su Gvine prie jų prisidėti, bet abi atsisakė. Emerė

paaiškino, kad turi pareigą aplankyti savo baisius giminaičius, o Gvinė tiesiog

atsakė, kad dar nėra pasiruošusi išeiti iš bibliotekos toliau treniruočių ringo. Tad

štai Nesta liko viena su ta pačia grupe kaip ir pernai.

Kai jie matė ją sėdint miesto namo svetainės kampe paniurusią kaip vaiką, o

paskui išlekiančią lauk.

Feirė jai nusišypsojo – ji švytėjo sveikata ir gyvybe. Bet Nestos žvilgsnis

užkliuvo už Amrenos.
 Ta į ją nė nedirstelėjo.

Varianas pažiūrėjo, o atsargus jo žvilgsnis viską pasakė: ne, Amrena su ja

nesikalbės.

Nestai sugniaužė krūtinę. Bet Kasianas mostelėjo prieiti. Pakilęs užleido jai

vietą, nors kambary buvo dešimt kitų kėdžių.

– Sėskis, – pasiūlė. – Gal nori pipirmėčių arbatos?

Nesta žinojo, kad visi ją stebi, siuto dėl to, bet ir suprato. Vis tiek linktelėjo

Kasianui ir atsisėdo, o Feirei tarė:

– Su gimtadieniu!

Feirė vėl nusišypsojo.

– Ačiū.

Ir viskas. Nesta apsimetė nepastebėjusi per kambarį nusiritusio

palengvėjimo, pasisukusi užvertė galvą pasižiūrėti į Liusieną, kuris nepatikliai jai

linktelėjo. Eleina, ta niekšė, įsitaisė tarp Feirės ir Variano taip toli nuo Liusieno,

kaip tik įstengė. Azrielis pasiliko tarpdury.

– Kaip Pavasario Dvaras? – paklausė Nesta. Jai dešinėje linksmai spragsėjo

ugnis, bet leido tam garsui ją apsemti ir tekėti toliau. Girdėjo traškėjimą,

suprato, kaip garsas ją veikia, bet nelaikė įsikibusi. Sutelkė dėmesį į vyrą, su

kuriuo kalbėjosi.

Liusienas sukando dantis.

– Kaip ir galėtum tikėtis.

Kambaryje vėl sustiprėjo įtampa, patvirtinanti, kad Tamlinas išgirdo žinią

apie Feirės nėštumą. Sprendžiant iš niūrios Liusieno išraiškos, Tamlinas

sureagavo prastai. Nesta paklausė:

– O Džurianas su Vasa?

– Kimba vienas kitam į gerkles kaip visada, – atsakė kiek kandokai. Nesta

spėliojo kodėl, bet niekaip neįstengė perskaityti jo išraiškos. Liusienas

gurkšnodamas arbatą paklausė:

 – Kaip treniruotės?

Nesta jam šyptelėjo – nuoširdžiai.

– Puikiai. Mokomės paleisti vyrui žarnas.

Liusienas užspringo arbata, vos neišspjovė jai ant galvos. Šalia išdygo

Kasianas su garuojančiu puodeliu rankose, padavęs jai išdidžiai pareiškė

Liusienui:

– Kaip ir galėtum tikėtis, Nestai puikiai sekasi.

Morė kilstelėjo taurę, neva sakydama tostą.

– Mano mėgstamiausia treniruočių dalis.

Nesta susiraukė.

– Bet dar neperkirtome kaspino.

Morė išplėtė akis.

– Tai išties mokotės valkirijų metodų?

Nesta linktelėjo. Per šokių pamokas jos turėjo tiek darbo, kad nė neužsiminė

apie treniruotes.

Morė išsišiepė.

– Neprieštarausi, jei baigusi reikalus Valahane prie jūsų prisijungčiau? Prieš

pirmąjį karą taip ir neturėjau progos pasitreniruoti su valkirijomis, o paskui jų

nebeliko.

– Manau, kunigės norėtų tave pamatyti, – tarė Nesta ir dirstelėjo į Kasianą, ar

neprieštaraus. Tas tik mostelėjo ranka.

Morė išsišiepė nuožmiau.

– Puiku. Taip pat noriu įsitikinti, kad Kasianas per treniruotę apsivilks savo

dovaną.

– Dievai, pasigailėkit, – suvaitojo tas, o Nestai sugniaužė paširdžius. Ji nieko

jiems nenupirko – jam nieko nenupirko. Taip ir pasakė dar prieš Kasianui ją čia

atskraidinant, ir jam nerūpėjo, bet... rūpėjo jai.

Nesta spaudė rankose puoduką, pokalbis tekėjo apie ją it apie akmenį upėje.
Bet ji sugebėjo pažaboti savo siaubą, bent kol kas. Sugebėjo dalyvauti.

Azrielis lūkuriavo prie durų taip santūriai, kad Feirei su More ėmus kalbėtis

apie jos paveikslus, Nesta nuėjo prie jo.

– Kodėl neprisėdi? – paklausė atsirėmusi į staktą prie Šešėlių giesmininko.

– Mano šešėliai nelabai mėgsta ugnį. – Gražus melas. Ne kartą ir ne du matė

jį prie ugnies. Bet dirstelėjusi, kas sėdi prie židinio, suprato atsakymą.

– Kodėl atėjai, jei tau taip skaudu?

– Nes Risas nori, kad čia būčiau. Neatėjęs jį įskaudinčiau.

– Na, aš manau, kad šventės yra kvailos.

– Aš ne.

Ji kilstelėjo antakį. Azrielis paaiškino:

– Jos suburia draugus ir artimuosius. Ir atneša jiems džiaugsmo. Tai metas

stabtelėti, pamąstyti ir susitelkti, o tai niekada nėra blogai. – Jo akis aptemdė

toks skausmas, kad ji nesusilaikiusi palietė jam petį. Parodė, kad supranta, kodėl

jis stovi tarpdury, kodėl nenori eiti arčiau ugnies.

Jo paslaptis, ne jai spręsti, ar galima apie tai kalbėti.

Azrielis liko santūrus.

Tad Nesta jam linktelėjo ir grįžo į būrį, prisėdo ant riesto artimiausios sofos

ranktūrio.
 Po valandos Morė ėmė bambėti, kad metas išpakuoti dovanas. Risas

spragtelėjo pirštais, ir jų atsirado visa krūva.

Kasianas įsitempė laukdamas, kokią baisią dovaną jam paruošė Morė, ir

dirstelėjo į Nestą. Jos dovaną pasiliko kišenėje, laukė įteikiama vėliau,

asmeniškai. Taip pat planavo ir pernai, ir nelemta dėžutė atsidūrė Sidros dugne.

Tikriausiai ją nunešė į jūrą.

Kelis mėnesius ieškojo tos knygos, tokios mažytės, kad tilptų lėlės rankose,
bet tokios brangios, kad jam kainavo nepadorius pinigus. Mažytį iliustruotą

rankraštį, sukurtą gabių mažiausių paprastų laumių rankų – vieną pirmųjų

spausdintų knygų. Ji nebuvo skirta skaityti, bet Kasianas nusprendė, kad Nestai,

kuri tiesiog dievino knygas, patiks toks istorijos gabalėlis. Nors ir nekentė visa ko

fėjiško. Iškart pasigailėjo išmetęs knygą į upę, vos tik ji pradingo po ledu, bet... tą

vakarą jis elgėsi kvailai.

Šiais metais, meldėsi jis, viskas bus kitaip. Kitaip jautėsi.

Šįvakar Nesta elgėsi geriau nei pernai. Buvo visiškai pasikeitusi. Nesijuokė

taip laisvai kaip Morė ir Feirė, nesišypsojo mielai kaip Eleina, bet kalbėjo,

bendravo, kartais vyptelėdavo. Viską matė, viską girdėjo. Net ugnį, į kurią, rodos,

nekreipė dėmesio. Jo krūtinė pritvinko pasididžiavimo ir palengvėjimo. Jausmai

tik sustiprėjo pastebėjus, kad jai taip parūpo nuošaly stovintis Azas, jog nuėjo jo

pakalbinti.

Tik Amrena ją ignoravo, o Nesta – Amreną. Jas skirianti įtampa buvo it

negęstanti žaibo juosta. Bet nė vienas nieko nesakė, o jiedvi, regis, pasitenkino

apsimesdamos, kad kita neegzistuoja.

Niekas neparuošė dovanų kūdikiui, nes tai prieštaravo fėjų tradicijai ką nors

dovanoti prieš vaikui gimstant, baiminantis per anksti švenčiant prisišaukti

nelaimę. Bet Feirė gavo stirtą gimtadienio dovanų – net šiek tiek badė akį.

Kasiano dovanos buvo įprasta krūvelė keistų niekniekių: senovinis rankraštis

apie karybą nuo Riso, maišas džiovintos jautienos nuo Azrielio – Nesugalvojau

nieko, kas tau suteiktų daugiau džiaugsmo, Kasianui nusikvatojus paaiškino

Azrielis – ir bjaurus žalias megztinis nuo Morės, kurį apsivilkęs atrodė, lyg sirgtų

gelta. Amrena jam dovanojo kelioninį prieskonių rinkinį, – kad nereikėtų kentėti

Ilyrijoje,  – o Eleina įteikė specialiai sukurtą kelioninį keraminį puodelį su

dangteliu, užkerėtą, kad nedužtų ir daug valandų išlaikytų arbatą karštą.

Feirė padovanojo paveikslą, kurį jis atplėšė niekam nerodydamas ir

tramdydamas ašaras paslėpė už kėdės. Tai buvo portretas, kuriame jis, Azrielis ir
Risas stovėjo Ramielio viršūnėje įveikę Kraujo apeigas. Kruvini, apibrozdinti ir

purvini, niūriai triumfuodami, sukabinę rankas palietė monolitą viršūnėje.

Matyt, ji žvilgtelėjo Risui į mintis.

Kasianas pabučiavo jai į skruostą, Risui akimirką nuleidus skydą, ir

sumurmėjo dėkodamas, lyg tai galėtų išreikšti jo jausmus. Brangins paveikslą

visą likusį gyvenimą.

Jiedu su Liusienu vienas kitam nieko nedovanojo, nors tas ir atnešė po

dovaną Feirei ir savo porai, kuri vos padėkojo atplėšusi perlų karolius. Kasianui

nudiegė širdį pamačius Liusieno skausmą bandant paslėpti nusivylimą ir ilgesį.

Eleina tik pasislėpė giliau savyje – naujosios jos drąsos nebuvo matyti nė ženklo.

Kasianas jautė Nestos žvilgsnį, bet jos veidas buvo neįskaitomas. Niekas jai

nieko nedovanojo, be Feirės ir Eleinos, kurios kartu įteikė kreditą metams

prisipirkti knygų jos mėgstamiausiame miesto knygyne. Kredito užteks

maždaug trims šimtams knygų, rodos, jos nusprendė, kad Nesta per metus tiek

neperskaitys. Bet Kasianas žinojo, kad dėl visa ko reikėjo nupirkti penkis šimtus.

Bet netikėtai prie jos priėjo Azrielis. Nesta sumirksėjo, kai jis padėjo jai ant

kelių dovaną.

– Aš tau nieko neturiu, – išraudusi sumurmėjo Azrieliui.

– Žinau, – šypsodamasis atsakė jis, – nieko tokio.

Kasianas stengėsi žiūrėti į dovaną savo rankose – sidabrines šukas ir šepetį,

kuriuos nupirko Morei su graviruotu jos vardu, bet jo akys sekė Nestos pirštus,

kai ji atidarė mažą dėžutę. Nesta dirstelėjo vidun, paskui sutrikusi pažiūrėjo į

Azrielį.

– Kas čia?

Azrielis ištraukė mažą sulankstytą sidabrinę lazdelę ir ją išlankstė. Viename

gale buvo sagtis, kitame – stiklinis rutuliukas.

– Gali ją prikabinti prie skaitomos knygos – ir laumių šviesos rutuliukas

nušvis. Kad nereikėtų prisimerkti vakare skaitant.

 Nesta palietė stiklinį rutuliuką, ne didesnį už jos nykščio nagą, ir jame

sumirgėjo laumių šviesa, šiltai, ryškiai nušvietė jai kelius. Spustelėjo dar kartą, ir

ji užgeso. Tada Nesta pašokusi apkabino Azrielį.

Akimirką kambaryje stojo tyla.

O Azrielis sukikenęs švelniai ją apkabino. Kasianas nusišypsojo tai

matydamas – matydamas juos.

– Ačiū, – tarė Nesta ir tuoj pat atsitraukė pasigėrėti įtaisu. – Genialu.

Azrielis išraudęs atsitraukė, supamas raibuliuojančių šešėlių.

Nesta pasižiūrėjo į Kasianą – jos akys vėl nušvito. To kone pakako, kad jis

įteiktų dovaną čia ir dabar.

Bet prisiminęs pernykštį bandymą, kad nuo pokylio vengė jo lovoje...

susilaikė.

Dėl visa ko, jei ji vėl sudaužytų jam širdį.

 Pirmą nakties Nesta markstėsi iš nuovargio. Kiti dar gėrė, bet jai vyno niekas

nepasiūlė, – tiesą sakant, jo ir nenorėjo, – neprisidėjo ir prie jų dainų bei šokių.

Nors sukirto kelis absurdiškai didelio Feirės gimtadienio torto gabalus.

Kasianas sakė, kad šiąnakt jie nakvos čia, kad jis bus per girtas parskraidinti

juos į Vėjo namą, o Morė su Azrieliu bus per girti parvėtyti, tuo labiau kad net

parvėčius jam vis tiek reikėtų parskristi likusią atkarpą. O kai visi prisiruoš

skirstytis, Risas su Feire tikriausiai jau mėgausis vienas kitu.

 Feirės nurodytos durys jau laukė atidarytos, ištaigingame balta, kremine ir

gelsvai ruda spalvomis įrengtame miegamajame švietė laumių rutuliai.

Stiklainiukuose ant marmurinės židinio atbrailos mirgėjo žvakės. Užuolaidos jau

buvo užtrauktos nakčiai. Sunkios mėlyno aksomo klostės – vienintelė ryškesnė

spalva kambaryje kartu su keliais mėlynais niekniekiais. Interjeras ramino,

kambarys kvepėjo jazminais – būtent tokį būtų suplanavusi ir pati, jei tik gautų

progą.

Nestai dingtelėjo, kad jai ir suteikė progą. Feirė prašė, o ji atsisakė. Rodos,

sesuo pati ėmėsi darbo kažkaip žinodama, kas jai patiktų.

Nesta stovėjo prie nediduko veidrodžio, tylėdama spoksojo į savo atspindį.

Jos durys girgžtelėjusios prasivėrė, tarpdury pasirodė Kasianas – atsirėmęs į

staktą stebėjo ją veidrodyje.

– Nenorėjai pasakyti labanakt?

Jai ėmė daužytis širdis.

– Buvau pavargusi.

– Jau kelias naktis iš eilės. – Jis sunėrė rankas. – Kas vyksta?

– Nieko. – Nesta pasisuko ant paminkštintos taburetės priešais veidrodį. –

Kodėl tu ne apačioje?

– Taip ir nepaklausei apie savo dovaną.

– Nusprendžiau, kad iš tavęs nieko negausiu.

Kasianas atsistūmė nuo staktos ir įžengęs uždarė duris. Jis vien stovėdamas

tarsi sugėrė visą orą kambaryje.

– Kodėl?

Ji gūžtelėjo.

– Tiesiog taip nusprendžiau.

Jis iš švarko kišenės išsitraukė dėžutę ir padėjo ant lovos tarp jų.

– Staigmena. – Jai priėjus Kasianas gurktelėjo – tik taip parodė, kad ši

akimirka jam kažką reiškia.

 Nesta suprakaitavusiomis rankomis paėmė ir apžiūrėjo dėžutę. Bet jos dar

neatidarė.

– Atsiprašau už tai, kaip elgiausi praėjusią Saulėgrįžą. Už tai, kokia buvau

bjauri.

Jis ir tada paruošė jai dovaną. O jai nerūpėjo – buvo tokia bjauri, kad norėjo jį

įskaudinti. Už tai, kad jam rūpėjo.

– Žinau, – kimiai atsakė Kasianas, – seniai tau atleidau. – Nesta vis dar

neįstengė į jį pažiūrėti, net kai jis tarė: – Atidaryk.

Ji šiek tiek virpančiomis rankomis atidarė dėžutę, viduje rado aksomo dėkle

įtaisytą sidabrinį kamuoliuką. Maždaug vištos kiaušinio dydžio, apvalus, išskyrus

vieną išlygintą vietą, kad nenuriedėtų padėtas.

– Kas čia?

– Paliesk viršų. Tik spustelėk.

Nesta klausiamai dirstelėjo į jį, paskui padarė, kaip sakyta.

Kambaryje pratrūko muzika.

Nesta prispaudusi ranką prie krūtinės atšoko atatupsta, o Kasianas nusijuokė.

Bet... muzika grojo iš sidabrinio rutuliuko. Ir ne bet kokia muzika, o ano

vakaro pokylio valsai, tyri ir netrikdomi minios triukšmo, lyg klausytųsi jų teatre.

– Tai ne Veritas, – išspaudė klausydamasi iš rutuliuko grojančio valso, tokio

aiškaus ir tobulo, kad jos kraujas vėl uždainavo.

– Ne, tai simfonija, retas įtaisas iš Heliono dvaro. Jis geba įkalinti girdimą

muziką, o paskui ją atkartoti. Jis padarytas muzikai kurti, bet įtaisas kaži kodėl

neprigijo.

– Kaip atsikratei minios triukšmo? – gėrėdamasi paklausė Nesta.

Jis išraudo.

– Grįžau kitą dieną. Paprašiau Išskaptuoto miesto muzikantų dar kartą viską

pagroti, ir dar kelis jų mėgstamiausius kūrinius. – Jis linktelėjo į rutuliuką. –

Paskui užsukau į tavo mėgstamiausias smukles, radau tuos muzikantus ir

paprašiau jų pagroti...

Pamatęs ją nulenkus galvą nutilo. Išvydęs nevaldomas ašaras. Nesta

klausydamasi kambaryje grojančios muzikos nė nebandė jų sulaikyti.

Jis visa tai padarė dėl jos. Rado būdą, kaip ji galėtų pasilikti tą muziką visiems

laikams.

– Nesta... – sukuždėjo Kasianas.

Ji užsimerkė pajutusi širdyje kylantį įsitikinimą it potvynio bangą. Tai

pripažinus banga nušluos viską savo kelyje. Visiškai ją užvaldys. Tos minties

pakako, kad Nesta išsitiestų ir nusišluostytų ašaras.

– Negaliu jos priimti.

– Ji sukurta tau. – Kasianas švelniai nusišypsojo.

Ji negalėjo tverti tos šypsenos, jo gerumo ir džiaugsmo, kai pasitaisė.

– Aš jos nepriimsiu. – Įdėjo rutuliuką į dėžutę ir padavė atgal. – Grąžink ją.

Kasianas prisimerkė.

– Tai dovana, ne suknistas vestuvinis žiedas.

Nesta įsitempė.

– Ne, to tikėčiausi iš Eriso.

Jis nuščiuvo.

– Pakartok.

Ji prisivertė nutaisyti šaltą veidą, vienintelį savo skydą prieš Kasianą.

– Risas sako, kad Erisas nori mano rankos. Mainais į ją padarys bet ką.

Sifonai ant Kasiano dilbių sumirgėjo.

– Juk negalvoji sutikti.

Nesta netarė nė žodžio. Tegul galvoja blogiausia.

Jis suurzgė:

– Suprantu. Šiek tiek per daug prisiartinu, ir vėl mane atstumi. Ten, kur

saugu. Geriau ištekėti už tokio žalčio kaip Erisas nei būti su manimi.

– Aš nesu su tavimi, – atrėžė Nesta. – Aš su tavimi dulkinuosi.

 – Benkartas galvažudys tik tam ir tinkamas, tiesa?

– Aš taip nesakiau.

– Ir nereikėjo. Jau pasakei tūkstančius kartų.

– Tai kodėl varginaisi įsiterpti per pokylį?

– Nes pavydėjau, po galais! – skėstelėjęs sparnais suriaumojo jis. – Tu atrodei

kaip karalienė, ir buvo skausmingai aišku, kad turėtum būti su tokiu princu kaip

Erisas, ne su tokiu žemakilmiu nieku kaip aš! Nes negalėjau ilgiau žiūrėti! Bet

prašom, Nesta. Prašom, tekėk už jo, ir suknistos tau sėkmės!

– Tai Erisas yra galvažudys, – atšovė ji. – Jis yra galvažudys ir mėšlo gabalas. O

aš už jo ištekėčiau, nes esu lygiai tokia pati!

Žodžiai aidėjo kambaryje.

Skausmas Kasiano veide raižė jai širdį.

– Aš nusipelniau Eriso, – jai užlūžo balsas.

Kasianas šnopavo, akyse tebetvieskė įsiūtis, o dabar ir šokas.

Nesta kimiai tarė:

– Kasianai, tu geras. Ir drąsus, protingas ir mielas. Papjaučiau visus, jei kas

nors kada tave priverstų pasijusti prastesniam – prastesniam nei esi. Ir žinau, kad

pati esu viena iš jų, ir to nekenčiu. – Jai degė akys, bet neatlyžo. – Tu esi viskas, ko

nebuvau verta ir niekada nebūsiu. Tavo draugai tai žino, ir pati visą laiką nešiojau

tą žinią širdyje – kad tavęs nenusipelniau.

Jo veide nebeliko įniršio.

Nesta nesutramdė pasipylusių ašarų ir pratrūkusių žodžių.

– Nenusipelniau tavęs prieš karą nei po jo ir tikrai nesu verta dabar. – Tyliai,

skausmingai nusijuokė. – Kaip manai, kodėl tave atstūmiau? Kaip manai, kodėl

nesikalbėjau? – Ji uždėjo ranką sau ant maudžiančios krūtinės. – Po tėvo mirties,

po tiek klaidų – neprisileisti tavęs... – Ji kūkčiojo. – Tai buvo mano bausmė.

Nejau nesupranti? – Vos įžvelgė jį pro ašaras. – Vos tave išvydau, troškau labiau,

nei leido sveikas protas. Nuo pat tos akimirkos, kai pamačiau savo namuose, tik
apie tave ir tegalvojau. O tai man kėlė siaubą. Dar niekas niekada nebuvo manęs

taip užvaldęs. Ir vis dar bijau, kad jei ryšiuosi tave prisileisti... iš manęs tai atims.

Kas nors tai atims, o jei tu mirsi... – Ji užsidengė akis rankomis. – Nesvarbu, –

sukuždėjo. – Aš tavęs neverta ir niekada, niekada nebūsiu verta.

Kambaryje stojo kurtinama tyla. Tokia tyla, kad Nestai dingtelėjo, ar jis

neišėjo, nuleido rankas pažiūrėti, ar tebėra čia.

Kasianas stovėjo priešais ją. Jo žavingais, tobulais skruostais ritosi ašaros.

Nesta nepabūgo, kad leido tokią ją pamatyti: nuogutėlę, nuoširdžiausią save.

Jis, šiaip ar taip, visada matė ją visą.

Jis išsižiojęs pabandė kažką pasakyti. Turėjo gurktelėti ir pabandyti dar kartą.

Bet Nesta matė visus žodžius jo akyse. Tuos pačius, kuriuos žinojo šviečiant ir

savosiose.

Tad jis liovėsi bandyti prakalbėti ir žengė artyn. Pakėlęs ranką suleido pirštus

jai į plaukus, kita apkabino per liemenį ir prisitraukė prie savęs. Netaręs nė

žodžio palenkė galvą, lūpomis palietė jai skruostą, nubraukė besiritančias

ašaras. Paskui kitą skruostą.

Ji užsimerkė, leido sau mėgautis perkaitusią odą liečiančiomis jo lūpomis,

skruostą glamonėjančiu kvėpavimu. Kiekvienas švelnus bučinys atkartojo jo

akyse matytus žodžius.

Kasianas atsitraukė, luktelėjo, kol Nesta atsimerkusi pamatė jo veidą per

kelis centimetrus nuo jo.

– Tu netekėsi už Eriso, – kimiai tarė.

– Ne, – išspaudė Nesta.

Jo akys liepsnojo.

– Nebus nieko kito. Nė vienam mūsų.

– Taip, – sukuždėjo ji.

– Niekada, – pažadėjo jis.

Nesta uždėjo delną ant jo raumeningos krūtinės, jautė dundant galingą širdį.
Leido tam garsui keliauti ranka į jos krūtinę, į jos širdį.

– Niekada, – prisiekė ji.

Tik to jam ir tereikėjo. Tereikėjo jai.

Kasiano lūpos įsisiurbė į josios, ir pasaulis prapuolė.

Bučinys buvo baudžiantis ir išaukštinantis, kruopštus ir pašėlęs,

užkariaujantis ir pasiduodantis. Jai trūko žodžių jam nusakyti. Apsikabinusi

Kasianą prisiglaudė taip arti, kaip tik įstengė, jųdviejų liežuviai susipynė į laukinį

šokį.

Jis suurzgęs stumtelėjo Nestą link lovos, lūpomis rijo, ragavo ir sakė visa, ko ji

dar neįstengė ištarti, bet vieną dieną, galbūt netrukus, sugebės. Dėl jo kovos rasti

drąsos tai pasakyti.

Jos kojos atsirėmė į čiužinį, Kasianas pertraukė bučinį, kad nuvilktų

drabužius.

Nesta tikėjosi, kad juos plėšte nuplėš. Bet jis atsargiai nutraukė suknelę,

virpančiais pirštais segė sagas ant nugaros. Ji taip pat drebėdama nuvilko jo

marškinius.

Jiedu liko nuogi, žiūrėjo vienas į kitą, akyse švietė tie neištarti žodžiai, Nesta

leidosi paguldoma ant lovos. Leido jam užlipti ant jos.

Tai, kas įvyko paskui, nebuvo nei grubu, nei nežabota.

Ji nenorėjo Kasiano galvos tarp savo kojų. Nė nenorėjo jo pirštų. Kai jis

perbraukė vienu jai per pilvą, Nesta jam parodė, kad yra pasiruošusi, tada

suėmusi delną sunėrė pirštus, o kita sugniaužė jo varpą ir nutaikė į save.

Jis niuktelėjo prie įėjimo, akimirką stabtelėjo. Pasižiūrėjo jai į akis.

Tada stipriai ją pabučiavo ir įėjo vidun.

Nesta aiktelėjo. Ne iš pilnumo pajutus jį viduje, o dėl jausmo krūtinėje. Dėl

to, kaip Kasianui vėl į ją pažiūrėjus širdis daužėsi ir blaškėsi it į spąstus įkliuvęs

laukinis žvėris, kai jis ištraukė beveik iki galo ir vėl giliai įėjo.

Antrą kartą įėjus, jos jausmai, jos širdis... jie visiškai jam pasidavė.
 Trečią kartą jis vėl ją pabučiavo.

Ketvirtą Nesta rankomis apsivijo jo galvą ir sprandą, nepaleisdama bučiavo,

bučiavo ir bučiavo.

Penktą tos senos geležinės vidinės tvirtovės sienos nugriuvo. Kasianas

atsitraukė, lyg tai pajutęs, jo akys žybtelėjo sugavus jos žvilgsnį.

Bet jis nenustojo judėti, neskubiai, kruopščiai su ja mylėjosi. Ir visa, kas

slėpėsi už geležinių sienų, išsiraizgė ir nukrypo į jį. Vienas po kito į jį smigo

auksinės šviesos siūlai, o Kasianas pasitiko juos savaisiais. Siūlams susitikus ir

susipynus, gyvenimas nušvito it žvaigždžių šviesa, ir Nesta dar niekada nematė,

dar niekada nejautė tokio grožio.

Ji verkė, nors pati nežinojo kodėl, – žinojo tik tiek, kad nenorėjo, jog tai

pasibaigtų, šis jų saistymas, jausmas jam judant taip giliai joje, kad norėjo, jog

paliktų įspaudą jai po oda. Kasiano ašaros kapsėjo jai ant skruostų, jis kilstelėjo

ranką jas nušluostyti. Įsikniaubė jai į delną, pasitrynė veidu.

– Sakyk tai, – sukuždėjo jai į odą.

Nesta žinojo, ką turi omeny. Kaži kaip suprato.

Ji palaukė kito įėjimo, kai Kasianas įsmuko giliausiai, kiek kada buvo įėjęs, ir

sukuždėjo:

– Tu mano.

Jis suvaitojo, stipriai smeigė.

Ji sukuždėjo:

– O aš tavo. – Auksiniai jų sielas sujungę siūlai nušvito nuo tų žodžių, it virtę

dangišką muziką skambinančia arfa.

Nes tai buvo jų sielų muzika. Visada tokia buvo. O jo balsas buvo Nestos

mėgstamiausia melodija.

– Nesta, – jo balse girdėjo maldavimą. Jis buvo arti ir norėjo, kad ji žengtų per

kraštą kartu su juo. Norėjo drauge kristi į ekstazę. Kaži kodėl jam buvo svarbu,

kad šią sueitį, šią akimirką jie baigtų kartu.

 Kasianas nuleidęs galvą apžiojo jos krūtį, švelniai sukandęs spenelį lyžtelėjo.

To ir tereikėjo, kad Nesta pultų į palaimą. Ji suvaitojo, o Kasianas pakartojo,

suderinęs lyžtelėjimą su varpos stumtelėjimu. Dar ir dar kartą.

Auksiniai siūlai mirgėjo ir dainavo, ji nebegalėjo tverti tarp jų sielų

skambančios muzikos, jo kūno ant jos ir joje, ir...

Ją užplūdo ekstazė, nušlavė paskutinius vidinės sienos likučius, sudegino

kalnus ir miškus, švariai nušlavė pasaulį šviesa ir malonumu, iš dangaus

nesibaigiančiu lietumi krito žvaigždės.

Kasianas suriaumojo baigdamas, jo balsas kvietė medžioti – simfonija,

vienišas ragas, gaudžiantis pasauliui švintant.

Tebuvo ši akimirka, ši jų sueitis, ir ji truko amžinybę. Laikas buvo nesvarbu.

Prie jo, prie jų laikas visada sustodavo.

Jis liejosi ir liejosi į ją ilgiau nei kada anksčiau, lyg iki šiol būtų tvardęsis, lyg

pagaliau būtų leidęs nugriūti ir savo vidinei sienai.

Amžinai, amžinai, amžinai.

Žodis aidėjo kiekviename jų įkvėpime, kiekviename širdžių dūžyje, joms

plakant taip darniai, kad girdėjosi it viena.

Paskui stojo tyla – nuostabi ir romi. Kasianas liko giliai joje, nustebęs ir

džiaugsmingai spoksojo žemyn į ją.

Nesta kilstelėjo jį pabučiuoti.

Po vieno bučinio sekė kitas ir dar vienas, alkis sukilo joje, sukilo juose it

banga. Tada Kasianas vėl pajudėjo, greičiau ir stipriau, ir laikas vėl nustojo

egzistuoti.

Po valandų, po dienų, po savaičių, mėnesių ir tūkstantmečių, kai pagaliau

abu išseko, kai jų sielos visiškai susiliejo, Kasianas ištraukęs susmuko ant lovos.

Nesta beveik pamiršo kalbą. Bet pagaliau atrado žodžius ir tamsoje

sukuždėjo:

– Pasilik su manimi.
Jis vėl sudrebėjo, bet tik nusišypsojo ir prisitraukė ją prie šono.

O Nesta, pagaliau šilta, saugi it namie, Kasiano glėbyje užmigo.

 59 skyrius

Nesta atsimerkė.

Ji žinojo, kad guli šiltai ir patenkinta, nors prireikė akimirkos prisiminti kodėl.

Suprasti, kad tebėra Kasiano glėbyje. Mėgavosi juo. Gardžiavosi kiekvienu

smilkinį kutenančiu iškvėpimu, jautė jo pirštus virš klubų. Apėmė ramybė,

stebinamai panaši į tą, kurią jausdavo per kasdienį Minčių nuramdymą.

Netrukus pabudo ir Kasianas. Mieguistai patenkintas jai nusišypsojo.

Šypsena sušvelnėjo, virto prieraišumo išraiška, ilgas minutes jie tiesiog gulėjo

žiūrėdami viens į kitą, Kasianas lėtai glostė jai nugarą. Netrukus glamonės virto

karštesniais prisilietimais, brėkštant jie vėl susiėjo, mylėjosi rimtai ir

neskubėdami.

Pagaliau Nesta suprakaitavusi ir gaudydama orą išsitiesė šalia, perbraukė

pirštu per jo raumeningo pilvo griovelį ir sukuždėjo:

– Labas rytas.

Kasianas išsiblaškęs išlygino jos plaukus.

– Ir tau labas rytas. – Dirstelėjo į židinio atbrailą – į nedidelį medinį laikrodį, –

tada staiga atsisėdo. – Mėšlas.

Nesta susiraukė.

– Turi kažkur būti? – Jis jau šoko į kelnes, ant grindų dairėsi kitų drabužių.

Nesta be žodžių parodė į kitą lovos pusę, kur jo marškiniai gulėjo ant jos

suknelės.
 – Sniego karas. Pavėluosiu.

Nestai teko išgliaudyti jo žodžius po vieną. Bet minties vis tiek nesuprato.

– Ką?

– Kasmetė mūsų su Risu ir Azu tradicija. Nusikeliame į namelį kalnuose –

primink vieną dieną jį tau parodyti – ir... Na, ilga istorija, bet tai darome

kiekvienais metais jau kelis šimtmečius, o aš jau daug metų nelaimėjau. Jei

nelaimėsiu ir šiemet, jie niekada apie tai neužsičiaups. – Visa tai išpylė

vilkdamasis marškinius, odinį švarką ir audamasis batus.

Nesta tik nusijuokė.

– Jūs trys – kariai, kurių labiausiai bijoma šiuose kraštuose, – kasmet

žaidžiate sniego karą?

Kasianas suėmė durų rankeną ir šelmiškai šyptelėjo.

– Ar minėjau, kad paskui einame pasikaitinti prie namelio pastatytoje

pirtyje?

Sprendžiant iš jo šelmiškos šypsenos, kaitinasi visiškai nuogi. Nesta atsisėdo,

plaukai užkrito jai ant krūtų. Kasiano žvilgsnis nuslydo žemiau, jo sprando

raumenys sutvinkčiojo. Akimirką Nesta vylėsi, kad jis vėl šoks ant jos. Ilyras išties

išplėtė šnerves, užuodęs sukilusį jos geismą nuo kūnu klaidžiojančio žvilgsnio,

visas įsitempė.

Bet tik gurktelėjo, šelmiška šypsena išblėso, ir jis atsikrenkštė.

– Po mūšio turėsiu nuodugniai patikrinti Ilyrijos legionus. Grįšiu baigęs.

Ir nė nepabučiavęs atsisveikindamas išėjo.

 Jau tris dienas iš Kasiano Nesta negirdėjo nė žodžio. Per treniruotės jį

pavadavo šaltas it akmuo Azrielis, kuris elgėsi dar santūriau nei įprastai – nė

nešyptelėjo jai. Bet neprieštaravo, kai Nesta kiekvieną rytą į ringą atsinešdavo

savo simfoniją, kad sustiprintų motyvaciją treniruojantis. Kunigės žavėjosi

dovana, kelios net pašoko pagal muziką, o Nesta tegalvojo, kiek laiko ir

pastangų Kasianas jai skyrė. Kaip žinojo, ką jai reikš tokia dovana.

Jos visas kūnas net maudė iš geismo, norėjo lipti sienomis. Trys dienos be jo
buvo kaip trys mėnesiai. Taip beviltiškai jo norėjo, kad dabar nuleisdavo ranką

tarp kojų vonioje, atsigulusi į lovą, net pietaudama savo kambaryje. Bet po

orgazmo tik pasijusdavo tuščia, lyg jos kūnas žinotų, kad ją pripildyti gali tik

Kasianas. Kiekvieną dieną Azrielio klausinėjo, kada Kasianas grįš, o tas

teatsakydavo netrukus ir tęsdavo pamokas.

Galbūt ji išsikraustė iš proto. Galbūt geležinė siena jos mintyse tam ir buvo

skirta – apsaugoti sveiką protą. Tikrai buvo nenormalu tiek galvoti apie kitą

asmenį, taip jo trokšti.

Tas nerimas slėgė ją ir baigiant pamokas, kai, nepaisant žvarbaus ryto,

suprakaitavusi rijo orą – vis dėl naujo valkirijų septinto pratimo: dešimt

sekundžių bėgti visu greičiu, trisdešimt sekundžių ristele, dešimt sekundžių visu

greičiu... Ir taip penkiolika minučių be pertraukos. Kai sugebės nesustojusios

atlikti visą pratimą, jį kartos su skydais. Paskui ir su kalavijais. Pratimas buvo

sugalvotas ištvermei stiprinti ir išmokyti valdyti kvėpavimą puolant ir

traukiantis. Ir buvo tiesiog beprotiškas, bet neįstengė nukreipti Nestos minčių,

todėl ji Emerės su Gvine paklausė:

– Gal norite šįvakar nakvoti su manimi Vėjo name? – Mostelėjo į arką. –

Paskaityti ar dar ką?

Gvinė sumirksėjo, susimąstė. Ji nekėlė kojos iš bibliotekos, išskyrus šitas

pamokas ir treniruotes ringe perkirsti tą nelemtą kaspiną. Bet atsakė:

– Paklausiu Klotos.

Emerė vyptelėjo, lyg nujausdama, kodėl Nestai reikia draugijos.

– Aišku.

Tą vakarą Nesta ir Emerė jaukiai tylėdamos skaitė šeimos bibliotekėlėje,

laukdamos Gvinės. Emerė sėdėjo išsidrėbusi krėsle, nukorusi kojas per vieną

ranktūrį, į kitą atsirėmusi nugara. Nepakeldama galvos nuo knygos ant kelių

tarė:

– Matyt, Kasianas yra išties geras meilužis, jei jam išvykus taip nesitveri
kailyje.

Nesta atsikrenkštė mėgindama išmesti iš galvos prisiminimus apie jo lūpas,

jo tvirtą kūną, kaip atsigulus ant jos šilkiniai juodi jo plaukai krito abipus veido,

švytavo ją tvatinant.

– Jis... – Tyliai suurzgė galugerkly.

– Taip ir maniau, – Emerė sukikeno. – Taip ir vaikšto.

– Taip vaikšto?

Emerė nusišiepė.

– Žinai, kai vyras moka naudotis savo draugeliu, vaikšto pasipūtęs, kone

skelbdamas tai visam pasauliui.

Nesta nusivaipė.

– Ir tikėčiausi, kad mokėtų juo naudotis po penkių šimtų metų. –

Šnirpštelėjo. – Nors esu sutikusi daugybę vyrų, kurie per tiek laiko sugebėjo

nieko neišmokti.

Emerė kilstelėjo antakį norėdama išgirsti daugiau, bet tada kažkas pabeldė į

bibliotekos duris. Gvinė kyštelėjo galvą, prieš įeidama apsidairė. Nešėsi nedidelį

krepšelį, tikriausiai daiktų, kurių jai reikės nakčiai. Nesta jau paprašė namo

paruošti miegamąjį joms trims ir įėjusi į biblioteką rado ją pasikeitusią: prie

lango stovėjusį stalą ir kėdes pakeitė trys pakloti ir pagalvėmis apkrauti gultai.

Gvinė nusišypsojo, nors gysla jai ant kaklo tvinkčiojo it pašėlusi.

– Atsiprašau, kad vėluoju. Merilė privertė dešimt kartų perskaityti pastraipą, –

atsiduso. – Prašau, sakyk, kad visas šitas šokoladas mums.

Namas stalus tarp krėslų nukrovė šokolado kalnais: triufeliais, saldainiais ir

plytelėmis. Taip pat sausainiais ir pyragaičiais. Dar buvo lėkštė įvairių sūrių ir

vaisių. Ir gra nai vandens bei sulčių.

Gvinė nužiūrėjo stalą.

– Pati taip plušai?

– O ne. – Emerės akys sužibo. – Nesta šį tą nuo mūsų slėpė.

 Nesta susiraukė, bet Emerė kalbėjo toliau:

– Namas duos tau viską, ko nori. Tik pasakyk balsu. – Gvinei išplėtus akis

Emerė tarė: – Norėčiau riekelės pistacijų torto, prašyčiau.

Priešais ją atsirado lėkštutė. Ir dubenėlis plaktos grietinėlės su braškėmis.

Gvinė sumirksėjo.

– Tu gyveni stebuklingame name.

– Jis mėgsta skaityti, – prisipažino Nesta, patapšnojusi per šūsnį meilės

romanų. – Tai padėjo mums susidraugauti.

Gvinė kambariui sukuždėjo:

– Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Ant staliuko šalia Emerės torto šlumštelėjo romanas, Gvinė persigandusi

spygtelėjo. Bet tuoj pat patrynė rankomis.

– Ak, nuostabu.

– Tavo šypsena pranašauja bėdą, – tarė Emerė.

Gvinė tik išsišiepė plačiau.

 Po dviejų valandų Nesta visiškai apsirengusi gulėjo iki viršaus putų pripiltoje

vonioje vidury bibliotekėlės. Be vandens, tik putų. Emerė su Gvine šonuose

kikeno savo voniose.

– Absurdas, – tarė Nesta, bet jos lūpų kampučiai užsirietė į viršų.

Jų prašymai darėsi vis keistesni ir keistesni, ir gal Nesta jaustųsi prasikaltusi,

kad jos išnaudoja namą, jei jis nebūtų taip... entuziastingai vykdęs jų prašymus.

Vis pridėdamas kūrybinių potėpių.

 Pavyzdžiui, kiekviename putų burbule purpčiojo po mažytį paukštelį.

Tolimiausiame kambario kampe be garso sproginėjo fejerverkai, o mažytis

pegasas – Nestos noras, sukurtas tik draugėms pagaliau prirėmus ją ko nors

paprašyti, – rupšnojo mažą žolės lopinėlį prie lentynų, nekreipdamas į jas

dėmesio. Kambario vidury stovėjo už Kasianą didesnis tortas, ant kurio degė

tūkstančiai žvakių. Apie taškuotą raudoną musmirę ratu šoko šešios varlės pagal

Nestos simfonijos grojamus valsus.

Emerė ant galvos buvo užsidėjusi deimantų karūną, ant kaklo pasikabinusi

šešerius perlų karolius. Gvinė buvo pasipuošusi plačia skrybėle, tinkama tokiai

dailiai damai, koketiškai pakreipusi ją ant galvos. Ant kito peties laikė nėriniuotą

skėtuką, užsigalvojusi suko jį ratu, pro langus dairydamasi į platųjį pasaulį, ir

tyliai sukuždėjo:

– Kartais svarstau, ar kada sukaupsiu drąsos vėl ten išeiti. Kiekvieną dieną

bijau, kad tas metas niekada nebeateis.

Nestos šypsena išblėso. Kruopščiai rinkdamasi žodžius atsakė:

– Aš jaučiuosi taip pat.

Nes ši būtis name, treniruotės, darbas bibliotekoje... Tai ne tikras gyvenimas.

Ne visai. Kai jai leis grįžti į miestą, tada vėl pradės gyventi. Tada ir pamatys, ar

yra verta gyvenimo. Nuo tos minties jai sugniaužė paširdžius.

Gvinė išsklaidė niūrumą šokusi iš vonios. Visur pritaškiusi putų nutipeno prie

savo krepšio.

– Tik nedrįskite iš manęs juoktis, kad atsinešiau, ką veikti. Nežinojau, kad

turėsime stebuklingą namą, kuris mus užims. – Ištraukė ryšulėlį įvairiaspalvių

siūlų. – Mudvi su sese pindavome apyrankes ir ant jų verdavome šituos

talismanus – jais visko prilinkėdavome viena kitai. – Pakėlusi krepšį į delną

išpylė kelias sidabrines monetas. Jos buvo ne didesnės už mažylio piršto nagą,

plonytės kaip va liukai. Gvinė tyliau pridūrė:

– Tikėjome, kad apyrankei nutrūkus noras išsipildys.

 Emerė švelniai paklausė:

– Kuo ji buvo vardu?

– Katrina. – Gvinės balsas buvo kupinas skausmo ir ilgesio. – Buvome

neidentiškos dvynės. Jos plaukai buvo tamsūs it oniksas, oda balta kaip mėnulis.

O pati buvo nenuspėjama kaip jūra. – Tyliai nusijuokė. – Nepaisant jos

trūkumų – ir maniškių – labai viena kitą mylėjome. Augdamos neturėjome

nieko kito. Tik ja galėjau pasikliauti. Kiekvieną dieną jos pasiilgstu.

Nesta prieš savo valią pagalvojo apie Feirę.

Gvinė kalbėjo:

– Norėčiau, kad būčiau galėjusi su ja praleisti dar bent vieną akimirką. Tik

vieną, kad galėčiau pasakyti, jog ją myliu, ir atsisveikinti. – Pakėlusi galvą

nusišluostė akis. – Pažiūrėjo tiesiai į Nestą. – Žinai, galų gale tik tai buvo svarbu.

Ne mūsų nereikšmingi kivirčai ar skirtumai. Viską pamiršau, kai tik ji... – Gvinė

papurtė galvą. – Tik tai svarbu.

Nesta lėtai linktelėjo. Galbūt tokios buvo ne tik jiedvi su Feire. Galbūt tarp

visų seserų kildavo nesutarimų ir vaidų, atsiverdavo plyšiai. Nesta ne tobula,

bet... Feirė taip pat. Abi pridarė klaidų. Ir abiejų prieš akis laukė ilgas, ilgas

gyvenimas. Tai, kas įvyko praeityje, neturėtų valdyti ateities.

Tad Nesta vėl linktelėjo norėdama Gvinei parodyti, kad supranta.

– Tik tai svarbu, – pritarė Nesta.

Gvinė nusišypsojo, paskui atsitiesė ir atsikrenkštė.

– Spėjau iki Saulėgrįžos rasti siūlų ir talismanų – maniau, paruošiu jums

nedideles dovanėles, bet jie atkeliavo vėliau, nei tikėjausi. Tad pamaniau, kad

galėtume šįvakar padaryti apyrankių. – Ji atsargiai padėjo medžiagas ant

artimiausio staliuko.

Nesta su Emere pakilo apžiūrėti skirtingų siūlų: pačių įvairiausių spalvų ir

atspalvių, atsargiai supakuotų, kad nesusiraizgytų.

– Parodyk, kaip tai daryti, – tyliai tarė Emerė. Nesta spėliojo, ar Gvinės
žodžiai ir jai palietė širdį, – koks skausmas ir viltis gyvena Emerės širdyje.

O Gvinė išsišiepė ir pradėjo demonstraciją pasirinkusi tris spalvas, kurios, jos

nuomone, atitiko Emerės dvasią. Žalią, violetinę ir auksinę. Nesta nurijo

beišsprūstantį prunkštelėjimą ir išrinko spalvas Gvinei: mėlyną, baltą ir žalsvai

mėlyną. O Emerė parinko Nestos spalvas: tamsiai mėlyną, sodrią raudoną ir

sidabrinę. Nesta su Emere uoliai stengėsi atkartoti lengvus Gvinės žingsnius:

perlenkti siūlus per pusę, viduryje surišti kilpą, paskui prispausti apyrankės galą

sunkia knyga ir atskirti siūlus pagal spalvas. Tada prasidėjo pagrindinis darbas –

perkišti ir traukti, pirmyn ir atgal. Emerės mazgai buvo tobuli. Nestos...

– Gvine, tavo apyrankė bus baisi. – Nesta susiraukusi žiūrėjo į nelygiai

susiraizgiusias pirmąsias dešimt eilučių.

– Nesustok, – atsakė Gvinė, kuri jau buvo gerokai pasistūmėjusi į priekį ir tarp

eilučių įpynusi įvairių raštų. – Daugiau papynus mazgai taps gražesni. Tik

pasakyk, kai pasieksi vidurį, tada pridėsime talismaną.

Jos dirbo klausydamosi muzikos, kalbėdamosi apie menkniekius, Emerė su

Gvine vis nusijuokdavo iš nevykusio Nestos darbo.

– Dabar, – pasiekus vidurį tarė Gvinė, – sugalvokime viena kitai

palinkėjimą. – Ji siektelėjo vienos iš mažyčių monetų. – Aš palaikysiu ją delne,

sugalvosiu ką nors Emerei, tada...

– Palauk, – pertraukė ją Nesta ir suėmė Gvinės ranką šiai nespėjus paliesti

monetos, – leisk man.

Draugės smalsiai į ją pasižiūrėjo, Nesta gurktelėjo.

– Leiskite man sugalvoti norą visoms, – paaiškino ir paėmė tris talismanus.

Maža dovana – draugėms, kurios jai tapo kaip sesės.

Pasirinkta šeima. Kaip ta, kurią sau rado Feirė.

Nesta suspaudė talismanus delne ir užsimerkusi tarė:

– Noriu, kad, kai būsime pasiruošusios, nepritrūktume drąsos išeiti į pasaulį,

bet visada rastume kelią grįžti viena pas kitą. Kad ir kas nutiktų.
 Tai išgirdusios Gvinė su Emere džiugiai šūktelėjo. O kai Nesta atsimerkė ir

atgniaužė kumštį, galėjo prisiekti, monetos vos pastebimai švytėjo.

 60 skyrius

Kasianas buvo išvykęs penkias dienas. Penkias dienas tikrino visus iki

paskutinio ilyrų legionus, mėgindamas prisiminti, kaip elgiasi normalus, sveiko

proto vyras, o ne iki ausų įsimylėjęs šuniukas. Bet pagaliau grįžus kažkas

pasikeitė.

Ne tik gyvenimą pakeitusi permaina, Žiemos saulėgrįža įvykusi tarp jo ir

Nestos. Kažkas pasikeitė ir tarp Nestos, Emerės ir Gvinės.

Ryte išėjęs į žvarbų orą Kasianas rado jas tris jau laukiant treniruočių ringe.

Stoviniavo apie buomą, kaspinui dailiai plazdant stingdančiame vėjyje. Gvinė

rankoje laikė kalaviją, Emerė su Nesta stovėjo už kelių pėdų. Visos trys ryšėjo

pintas spalvingas apyrankes su kabančiais sidabriniais talismanais.

Kasianas stabtelėjo tarpdury pažiūrėti, o Nesta Gvinei sukuždėjo:

– Tau pavyks.

Prie jo atsistojo Azrielis, tylus kaip jo sparnus supantys šešėliai.

Gvinė į kaspiną spoksojo lyg į priešą mūšio lauke. Jis plaikstėsi vėjyje, šoko

nenuspėjamas kaip tikras priešas.

– Padaryk tai dėl mažyčio pegaso, – tarė Emerė. Kasianas nė neįsivaizdavo, ką

tai reiškia, bet Gvinės lūpos kilstelėjo aukštyn.

Nesta nusijuokė.

Tas garsas, tas juokas sukrėtė jį it į galvą trenkęs žaibas. Dar niekada

negirdėjo Nestos taip laisvai ir lengvai juokiantis, net Azrielis sumirksėjo.

Nuoširdus juokas.

– Mažytis pegasas, – atsakė Nesta, – buvo iliuzija. Jau grįžo į savo išgalvotą

lomą.

– Jis labiausiai mylėjo Gvinę, – paerzino Emerė. – Nepaisant tavo mėginimų

jį sužavėti.

Jos vėl nutilo, Gvinė atsistojo plačiau, pakreipė kalaviją. Vėjas vėl pataršė

kaspiną lyg iš jos šaipydamasis. Kasianas dirstelėjo į Azą, bet tas stovėjo įsmeigęs

akis į jaunąją kunigę – gėrėdamasis ir nebyliai skatindamas.

Gvinė sukuždėjo:

– Aš uola, į kurią dūžta bangos. – Tai išgirdusi Nesta išsitiesė, lyg žodžiai būtų

malda. Gvinė kilstelėjo kalaviją. – Niekas manęs nepalauš.

Kasianui gerklėje įstrigo gumulas, net per ringą matė, kad Nestos akys sužibo

iš pasididžiavimo ir skausmo.

Emerė tarė:

– Niekas nepalauš mūsų.

Pasaulis tarsi nuščiuvo išgirdęs jos žodžius. Lyg būtų riedėjęs vienu taku, o

dabar pasukęs kita atšaka. Po šimto metų, po tūkstančio ši akimirka liks įsirėžusi

jo mintyse. Apie ją pasakos savo vaikams, savo anūkams. Štai tada. Štai tada

viskas pasikeitė.

Azrielis sustingo, lyg taip pat būtų pajutęs permainą. Lyg taip pat jaustų, kad

Gvinei pajudėjus į tą ringą sužiuro daug stipresnės jėgos.

Grakščiai kaip tekanti Sidra, greitai kaip Ilyrijos kalnų vėjas, kūnui gaudžiant

darna, Gvinė padarė įtūpstą link kaspino, pasisuko, besisukdama ištiesė ranką ir

atliko tobulą kirtį – atbula ranka perrėžė patį žiemos rytą.

Ant raudonų akmenų nusklendė kaspino puselė.

Nukirsta idealiai tiksliai. Perkirstas kaspinas plaikstėsi ant buomo be jokio

palaido siūlelio.

Nesta pasilenkusi paėmė nukritusią kaspino pusę ir iškilmingai užrišo Gvinei

ant kaktos. Improvizuota kunigių juostos su akmeniu versija. Bet Kasianas

nebuvo matęs Gvinės nešiojant savo Malonės akmens.

Gvinė virpančiais pirštais pačiupinėjo kaspiną, kuriuo ją karūnavo Nesta.

Toji kimiu balsu paskelbė:

– Valkirija.
 Tai tapo ritualu: perkirsti kaspiną, būti karūnuotai nukirsta pusele ir

pavadintai valkirija.

Pirmoji tai pasiekė Gvinė. Antra Emerė. Baigiantis treniruotei, to pat ryto

treniruotei, Nesta tapo trečia.

Tai šiek tiek padėjo vėl pažvelgti į Kasianą. Nors jos geismas tik stiprėjo,

draskė ją iš vidaus norėdamas ištrūkti. Jį pasiekti.

Kaskart sutikus jo žvilgsnį ar priėjus per kelis žingsnius geismas staugė jai

nusimesti drabužius ir atsiduoti jam. Nesta prisivertė galvoti apie baltą kaspiną

ant kaktos, į tai, ką jos trys pasiekė.

Treniruotė baigėsi, ir ji tikriausiai būtų tempte nusitempusi Kasianą į savo

miegamąjį, jei jis nebūtų tiesiog purptelėjęs į dangų ir pradingęs. Negrįžo iki

kito ryto.

Jis jos vengė.

Bet kitą rytą Nesta suprato kodėl ar bent jau suvokė priežastį, kodėl jis

pradingo.

Treniruočių ringas vėl buvo pasikeitęs.

Apie jį driekėsi kliūčių ruožas, rangėsi it gyvatė. Nesta paskutinė prisidėjo

prie būrelio moterų, stoviniuojančių prie durų ir besikuždančių apie reginį.

Kasianas su Azrieliu atsisuko. Kasianas tarė:

– Kiekviena valkirija buvo bebaimė ir šauni karė. Bet tikroji jų jėga buvo

gebėjimas veikti vienu gerai treniruotu būriu. – Jis parodė į kliūčių ruožą. – Po

vieną neįmanoma įveikti šito ruožo. Drauge gal ir rasite būdą.

Emerė šnirpštelėjo.

Kasianas jai šyptelėjo.

– Atrodo paprasta, ar ne?

Emerei pakako proto susigūžti.

Azrielis suplojo rankomis, ir mokinės išsitiesė.

– Dirbsite grupėmis po tris.

 Gvinė spindinčiomis akimis Azo paklausė:

– Kas bus, jei įveiksime kliūčių ruožą?

Azo šešėliai suspurdėjo apie jį.

– Kadangi nėra nė menkiausios galimybės, kad bent viena įveiksite užduotį,

nė nesivarginome galvoti apie prizą.

Pasigirdo baubimas. Gvinė mesdama iššūkį kilstelėjo galvą.

– Nekantraujame įrodyti, kad klydote.

 Regis, įrodyti, kad jie klydo, šiek tiek užtruks.

Gvinė, Emerė ir Nesta per tris valandas pasistūmėjo toliausiai – šiaip ne taip

nusikapstė iki vidurio.

Iki pasibaigiant treniruotės laikui Rozlina, Deirdrė ir Anankė pasiekė kliūtį už

jų, auksiniai Anankės plaukai buvo sulipę nuo kraujo, kai jai galvą kliudė

besisukantis daugiarankis medinis daiktas.

– Paršai sadistai, – sušnypštė Gvinė, trims draugėms šlubčiojant prie staliuko

atsigerti, pralaimėjimui sunkiai slegiant pečius.

– Rytoj pabandysim dar kartą, – prisiekė Emerė. Jai akį žymėjo mėlynė po to,

kai siūbuojantis rąstas išvertė ją ant žemės, Nestai nespėjus jos pačiupti. –

Bandysime, kol iš tų kvailų, tobulų jų veidų dings pasipūtusios šypsenos.

Jos noras buvo visai suprantamas, nes Azrielis su Kasianu išties sunėrę rankas

atsirėmė į sieną, nesiliaudami joms šypsotis.

Gvinė eidama pro šalį perliejo Azrielį žvilgsniu.

– Pasimatysim rytoj, Šešėlių giesmininke, – drėbė per petį.

Azas linksmai suraukęs kaktą nusekė ją akimis. Kai vėl atsisuko, Nesta

išsišiepė.

– Nė neįsivaizduoji, ką pradėjai, – tarė jam. Azas pakreipė galvą, prisimerkęs

vėl dirstelėjo Gvinei įkandin.

– Pameni, kokia Gvinė buvo su kaspinu? – Nesta mirktelėjusi paplojo Šešėlių

giesmininkui per petį. – Azai, tu esi naujasis kaspinas.

 Kliūčių ruožas liko neįveikiamas.

Niekšai keitė jį kiekvieną vakarą. Kaskart užduotis buvo kitokia – sunkesnė.

Bet principas buvo toks pat: ruožas paprastai prasidėjo kokiomis nors kliūtimis,

kurioms įveikti reikėjo gerai laikyti pusiausvyrą, tarkim, greitai perbėgti per ant

žemės paguldytas virvines kopėčias kilnojant kelius iki krūtinės ar pereiti per

pakabintą rąstą. Paskui tikrino jų protinius gebėjimus galvosūkiais, kuriems

išspręsti reikėjo kartu sugalvoti sprendimą, o paskui įveikti padedant viena kitai.
O kai jau buvo padoriai išsekusios, ateidavo eilė jėgos iššūkiui.

Trečią stadiją jos pasiekė tik sykį per kitas dvi savaites.

Rozlina, Anankė ir Deirdrė mynė joms ant kulnų, o tai skatino Gvinę labiau

spausti savo grupelę. Ji norėjo būti pirmoji. Norėjo, kad tai ji, Nesta ir Emerė

nubrauktų Azrielio ir Kasiano šypsenas. Ypač Azrielio.

Nesvarbu, kad po pirmosios dienos jos trasai turėdavo tik valandą. Kitas dvi

valandas visos drauge vykdydavo karines treniruotes: žygiuodavo rikiuote

sunkiau ir kvailiau, nei atrodė, kovodavo greta pavojingiau, nei atrodė, ir

mokydavosi judėti, galvoti ir kvėpuoti kaip dalinys.

Bet jos nenuleido rankų. Žygiavo valkirijų falangomis. Kovėsi išvien Kasianui

su Azrieliu vaidinant priešininkus. Mokėsi išlaikyti skydus plakamos ilyrų sifonų

ir stambių savo trenerių. Joms be galo padėjo valkirijų ištvermės treniruotės – tie

pragariški pritūpimai ir įtūpstai dabar leido nesunkiai išlaikyti skydus. Atremti

priešo atakas.

Jos treniravosi drauge, lygiomis gretomis, vienu ritmu darė atsilenkimus.

Drauge darė atsispaudimus. Jei viena sukniubdavo, visos turėdavo pradėti iš

naujo. Bet jos nenuleido rankų. Prakaituodamos, šnopuodamos ir kraujuodamos

kūrė save iš naujo.

O kartais, pasibaigus vakaro apeigoms, trijulė susirinkdavo bibliotekoje

paskaityti apie karines strategijas. Apie valkirijų istoriją. Apie senovės karių

metodus.

Kitos kunigės perkirto kaspiną – Rozlina, Deirdrė, Anankė, Ilana, Lorelė.

Jos atlaikė visus Azrielio su Kasianu joms mestus iššūkius ir sutriuškinusios

metė atgal po kojom.

Nesta kiekvieną vakarą bėgo namo laiptais. Vis žemiau ir žemiau. Nuo

kivirčo su Amrena taip dar nepasiekė dugno, bet nesiliovė bandžiusi.

Jos ten nebevarė prisiminimai ar žodžiai – dabar ją skatino neatlėgstantis

plieninis ryžtas.
 Nesta, Gvinė ir Emerė kliūčių ruožą įveikė praėjus dviem mėnesiams nuo

tada, kai jį įrengė. Aišku, tai įvyko tą dieną, kai Klota sukvietė visas kuniges į

kažkokią ypatingą ceremoniją, tad jų triumfo niekas, be Kasiano su Azrieliu,

nematė. Tik Gvinę atleido nuo ceremonijos.

O kai Gvinė – kruvina, gaudydama orą ir taip plačiai išsišiepusi, kad žalsvai

mėlynos jos akys tviskėjo it saulės apšviesta jūra, – pasiekė nišo liniją, tik ištiesė

Azrieliui mėlynėmis nusėtą ranką.

– Na?

– Jau turite savo prizą, – tiesiog atsakė Azrielis. – Ką tik įveikėte Kraujo

apeigų atranką. Sveikinu.

Gvinė išsižiojo. Nesta su Emere nuščiuvo. O Gvinė jo paklausė:

– Ar dėl to juos pakvietei?

Nesta nė nenutuokė, apie ką ji kalba, bet pasekė kunigės žvilgsnį aukštyn, iki

duobės krašto, kur stovėjo lordas Devlonas ir kitas vyras akmeniniais veidais

spoksojo žemyn.

Be abejo, dėl šios priežasties kitos kunigės šiandien ir buvo užsiėmusios.

Kasianas Nestai sukuždėjo:

– Nujaučiau, kad šiandien gali būti ta diena.

Delvonas, rodės, tuoj tuoj pratrūks, iš pykčio jo veidas buvo kone violetinis,

bet tik dėbtelėjo į Kasianą ir šykščiai linktelėjo.

– Pasakei kunigėms neateiti? – Nesta paklausė Kasiano su Azrieliu.

– Pranešėme Klotai, kad šiandien galime sulaukti žiūrovų, – atsakė Azrielis,

pats šaltu it mirtis žvilgsniu verdamas Devloną. Tas nusuko akis nuo Šešėlių

giesmininko, tada suniurnėjo savo pakalikui ir nuskrido Ilyrijos pusėn. Azrielis

sekdamas juos akimis kalbėjo toliau: – Klota paaiškino tai kitoms, ir jos

nusprendė susirasti kitos veiklos.

Nesta Gvinės paklausė:

– Bet tu, regis, nežinojai, ką darome.

 – Kasianas su Azrieliu mane įspėjo, kad šiandien mus stebės vyrai, bet

nepaaiškino kodėl. Nė nenutuokiau, kad tai Kraujo apeigų atranka. – Jos akys

žibėjo virš suteptų skruostų.

O Emerė išbalo. Ji Kasiano paklausė:

– Mes nedalyvausime Kraujo apeigose, tiesa?

– Tik jei pačios panorėsite, – ją patikino Kasianas. Nesta žinojo, kad Emerė

vienintelė iš visų besitreniruojančių moterų suprato tikrąjį Kraujo apeigų

siaubą. – Bet norėjome, kad Devlonas ir visi, kam jis apie tai papasakos, žinotų,

jog esate ne mažiau talentingos už bet kurį kitą ilyrų dalinį. Tai buvo vienintelis

būdas įkalti jiems tai į galvas. Tai, kad esate valkirijos, jiems nieko nereiškia, o

jums tikrai nereikia jų pritarimo, bet... – Jis vėl pasižiūrėjo į Emerę. – Norėjau,

kad jie žinotų, ką jūs pasiekėte. Kad, nors valkirijos neturi Kraujo apeigų

atitikmens, jūs esate ne prasčiau pasiruošusios už bet kurį ilyrų karį.

– O kliūčių ruožai? – paklausė Gvinė.

– Skirtingos trasos, – paaiškino Azrielis, – iš įvairių atrankų, rengtų per

amžius.

Kasianas išsišiepė.

– Neskaitant Kraujo apeigų, esate tikros ilyrų karės.

Stojo tyla. Paskui Nesta nuo sumuštų lūpų kampučių nusibraukė kraują.

– Aš mieliau būsiu valkirija. – Draugės pritariamai sumurmėjo.

Kasianas nusijuokė.

– Tepadeda mums dievai.

 61 kyrius

Beliko vienas išbandymas.

Ne koks nors jai sugalvotas Kasiano ar išmąstytas ilyrų arba valkirijų, o

užsibrėžtas savo pačios.

Nesta nusprendė, kad šiandien puiki proga prisiversti įveikti paskutinius

likusius šimtus laiptų.

Ji leidosi žemyn, žemyn ir žemyn.

Ratu, ratu ir ratu.

Jos perkirto valkirijų kaspiną ir įveikė Kraujo apeigų atranką. Bet treniruosis ir

toliau. Dar reikėjo tiek daug išmokti, nekantravo toliau su jomis mokytis. Su

savo draugėmis.

Su Kasianu.

Jie keitė miegamuosius, nakvodavo tame, kuris buvo arčiausiai pasimylėti.

Ar pasidulkinti. Ji patyrė, kad tai du skirtingi dalykai. Paprastai mylėdavosi vėlai

vakare arba iš pat ryto, kai jis būdavo tingus ir neskubus, mylėdavosi

šypsodamasis. Dulkindavosi įprastai per pietus ar kada papuolė, atsirėmę į sieną,

jai pasilenkus ant stalo ar apžergus jo kelius, judant aukštyn ir žemyn. Kartais

pradėdavo dulkintis, bet paskui imdavo judėti švelniau, juslingiau. Kartais

mylėjimasis virsdavo karštligišku dulkinimusi. Nesta niekada nežinojo, kaip

pasisuks, o tai buvo viena iš priežasčių, kodėl jai niekada nebus gana.

Šimtas laiptų. Du šimtai. Tūkstantis.

 Jos mintys buvo aiškios. Sutelktos ir valingos, kryptingos ir ryžtingos.

Kiekvieną rytą atsibusdavo džiaugdamasi, kad yra čia, kad gali susiremti su

pasauliu kaktomis ir žiūrėti, kas nutiks. Kas vakarą per apeigas mėgavosi muzika,

jau išmoko daugumos giesmių ir giedojo jas su kunigėmis, jos balsas skambėjo

kartu su Gvinės. Taip pat klausėsi muzikos iš Kasiano simfonijos – ją grodavo, kai

tik turėdavo galimybę.

Ir dar ją lydėjo muzika širdyje. Muzika, kurią sudarė Kasiano balsas, Gvinės ir

Emerės juokas, jos pačios kvėpavimas vis žemiau lipant laiptais.

Du tūkstančiai. Trys tūkstančiai.

Nestos kojos judėjo ritmingai, žingsniai buvo tvirti, nors raumenys ir degė.

Ji kovojo su skausmu. Sukandusi dantis nuožmiai išsišiepė.

Atsidavė deginančiam skausmui ir nuovargiui. Nesileido jų užvaldoma,

leido ją užlieti ir nutekėti. Nesileido parklupdoma ar atbaidoma.

Ji buvo uola, į kurią tokie sunkumai sudužo. Su kiekvienu žingsniu, su

kiekvienu įkvėpimu atsidavė Minčių ramdymui. Tai buvo kitas valkirijų minčių

lavinimo žingsnis: pereiti nuo pasyvios ramybės prie aktyvaus ramdymo.

Išmokti net aplink verdant chaosui nuraminti, sutelkti mintis.

Keturi tūkstančiai. Penki tūkstančiai. Šeši tūkstančiai. Ramdyti mintis tapo

taip lengva, it kvėpuoti. Ji daugiau nesileis valdoma – niekam. Pati save valdė.

Septyni tūkstančiai. Aštuoni tūkstančiai. Devyni tūkstančiai.

O ta, kuria pamažu virto, kurią kas dieną matė vis aiškiau...

Galbūt ji jai net patiks.

Laiptai baigėsi. Prieš ją teliko durys.

Nesta susvyravo, kūnas, regis, tebemanė, kad reikia toliau leistis ratu, bet ji

suėmė rankeną. Atidarė duris į prieblandos gaubiamą miestą.

Šviesos buvo pritemdytos, bet gatvėse šurmuliavo linksmi balsai. Niekas jai

netrukdė eiti į miestą, į užeigą ir prisigerti iki žemės graibymo. Niekas neateis

partempti atgal. Ji nulipo laiptais. Prieš akis laukė gyvenimas.

 Bet ji atsisukusi pažiūrėjo į viršų. Į namą, kur po valandos vyks Žvaigždžių

kryčio vakarėlis. Kur bus ją ten pakvietęs vyras.

Vėl atsigręžė į miestą – žavingą ir kunkuliuojantį gyvybe. Bet jo žavesys

neprilygo tam, kas laukė viršuje. Kelias bus sunkus, kone nesibaigiantis, bet

viršuje... jos lauks Kasianas. Kaip jau laukė ne vienus metus.

Nesta nusišypsojo. Ir pradėjo kopti.

 Kai pagaliau pasiekė viršų, Kasianas laukė prie durų apsitaisęs dailiais

dvariškio drabužiais.

Atrodė taip šauniai, kad Nestai būtų užgniaužę kvapą, net jei ir negaudytų

oro po ilgo lipimo.

Ji penkiais žingsniais perbėgo koridorių. Puolė jam ant kaklo. Lūpomis

įsisiurbė į jo.

Bučiavo jį, o Kasianas jai atsivėrė, be žodžių kalbantis taip suspaudė, kad jų

širdys plakdamos tarsi kalbėjo viena kitai.

Kai ji atsitraukė, uždususi nuo bučinio ir visko, kas kunkuliavo jos širdy,

Kasianas tik šyptelėjo.

– Vakarėlis jau prasidėjo, – tarė pabučiavęs jai į kaktą ir žengęs atgal. – Bet

dar tik bėgėjasi. – Ir išties iš viršutinių lygių čiurleno muzika ir juokas.

Kasianas ištiesė jai ranką, Nesta be žodžių ją paėmė, leidosi vedama

koridoriumi. O kai pažiūrėjo į laiptus ir jai sulinko kojos, ilyras čiupo ją ant rankų

ir užnešė pats. Ji įsikniaubė galva jam į krūtinę, užsimerkė mėgaudamasi jo

širdies plakimu. Visas pasaulis buvo daina, o tos širdies plakimas – pagrindinė jos

melodija.

Apie juos sruveno vėjelis ir muzika, dzingsėjo taurės ir šnarėjo drabužiai.

Kasianui pastačius ją ant kojų Nesta vėl atsimerkė.

Virš galvos lakstė žvaigždės. Tūkstančių tūkstančiai. Praėjusių metų

Žvaigždžių kryčio beveik neprisiminė. Buvo per girta, kad rūpėtų.

Bet dabar, esant taip aukštai...

Nestai nerūpėjo, kad yra apsipylusi prakaitu, išsipusčiusioje minioje vilki

odos šarvus. Nerūpėjo, kai svyruodama išėjo į terasą ant namo stogo ir išsižiojusi

spoksojo į žvaigždes, krintančias per dangaus skliautą. Jos lėkė pro šalį taip arti,

kad kai kurios kibirkščiavo atsitrenkusios į akmenis, savo kelyje palikusios

švytinčių dulkių debesis.

Nujautė, kad kažkur šalia yra Kasianas, Morė ir Azrielis, Feirė, Risas ir
Liusienas, Eleina, Varianas ir Helionas. Kalianas ir Viviana, taip pat išsipūtusiu

pilvu, švytinti džiaugsmu ir stiprybe. Nesta nusišypsojo sveikindamasi,

susirinkusieji sumirksėjo, bet po akimirkos viską pamiršo, nes žvaigždės,

žvaigždės, žvaigždės...

Nė nesuvokė, kad pasaulyje egzistuoja toks grožis. Kad gali jaustis tokia pilna

įstabos, kad net skaudėjo, lyg netilptų širdyje. Ir pati nesuprato, kodėl jai

skruostais pasipylė ašaros.

Pasaulis buvo nuostabus, o ji džiaugėsi, kad jame gyvena. Kad yra čia ir tai

mato. Ištiesusi ranką per turėklą palietė pro šalį lekiančią žvaigždę, ir jos pirštai

sužėrėjo mėlynomis ir žaliomis dulkėmis. Iš džiaugsmo tyrai nusijuokė, paskui

vėl pravirko, nes džiaugsmas buvo stebuklas.

– Nemaniau, kad kada nors iš tavęs išgirsiu tą garsą, mergyte, – šalia tarė

Amrena.

Smulki moteris trumpais juodais plaukais, tarsi pasidabruotais žvaigždžių

šviesoje, su šviesiai pilka suknia, ant kaklo ir riešų blizgančiais deimantais atrodė

karališkai.

Nesta nusišluostė ašaras, išsitepė skruostą žvaigždžių dulkėmis, bet jai tai

nerūpėjo. Kurį laiką tiesiog stovėjo mėgindama nuryti gerklėje įstrigusį gumulą,

sudėlioti į vietas visa, kas bandė išsiveržti jai iš širdies. Amrena tiesiog žiūrėjo jai į

akis ir laukė.

Nesta sukniubo ant kelio ir nulenkė galvą.

– Atsiprašau.

Amrena net aiktelėjo iš nuostabos. Nesta žinojo, kad kiti mato, bet jai buvo

nusispjaut. Klūpėjo nuleidusi galvą ir leido žodžiams lietis iš širdies.

– Sutikai mane atvirai ir pagarbiai, aukojai man savo laiką, o aš visa tai

vertinau kaip šlamštą. Sakei man tiesą, o aš nenorėjau klausytis. Buvau pavydi,

išsigandusi ir pernelyg išdidi tai pripažinti. Bet prarasti tavo draugystę man per

didelė netektis.
 Amrena nieko neatsakė, pakėlusi galvą Nesta pamatė ją šypsantis, kone

stebintis. Amrenos akys sumirgėjo sidabru – ankstesnės jos esybės pėdsaku.

– Prieš kelias valandas, kai atvykome, pašniukštinėjau po namą. Mačiau, ką

su juo padarei.

Nesta susiraukė. Ji nieko nepakeitė.

Amrena suėmė Nestą už pažasties ir pastatė ant kojų.

– Namas dainuoja. Girdžiu akmenyje. O kai su juo pasikalbėjau, jis man

atsakė. Tiesa, pokalbio pabaigoje davė man stirtą meilės romanų, bet... mergyte,

tu prikėlei šitą namą.

– Aš nieko nepadariau.

– Tu sukūrei namą, – Amrena vėl nusišypsojo, žėrinčią tamsą perrėžė

raudonas ir baltas pjūvis. – Kai čia atvykai, ko labiausiai norėjai?

Nesta pagalvojo stebėdama pro šalį lekiančias žvaigždes.

– Draugo. Giliai širdyje norėjau draugo.

– Taigi jį ir sukūrei. Tavo galia prikėlė namą – nebyliu noru, kilusiu iš

vienatvės ir beviltiško troškimo.

– Bet mano galia tegali kurti baisius dalykus. Namas yra geras, – sukuždėjo

Nesta.

– Nejaugi?

Nesta pagalvojo.

– Tamsa bibliotekos dugne – tai namo širdis.

Amrena linktelėjo.

– Ir kur ji dabar?

– Jau daug savaičių nesirodė. Bet ji tebėra ten. Man regis, ji tiesiog...

valdoma. Galbūt namui supratus, kad apie ją žinau ir jos nesmerkiu, tapo

lengviau ją suvaldyti?

Amrena priglaudė delną Nestai virš širdies.

– Tai ir svarbiausia, ar ne? Žinoti, kad tamsa niekur nedings... bet svarbiausia
tai, kaip priimsi tą žinią, kaip su ja susitaikysi. Svarbiausia nesileisti jos

užvaldomai. Susitelkti į gerus dalykus, į tai, kas tave stebina. – Mostelėjo į

žvaigždes, lekiančias pro šalį. – Su tamsa verta kovoti vien tam, kad pamatytum

tokius nuostabius dalykus.

O Nesta nuleido akis nuo žvaigždžių – minioje rado pažįstamą veidą, šokantį

su More. Kvatojantį atmetus galvą. Tokį nuostabų, kad nerado žodžių jam

nusakyti.

Amrena tyliai sukikeno.

– Verta ir dėl to.

Nesta atsisuko į savo draugę. Amrena nusišypsojo – jos veidas tapo žavingas

kaip Kasiano pro šalį lekiant žvaigždėms.

– Sveika sugrįžusi į Nakties Dvarą, Nesta Arčeron.

 62 skyrius

Į Velarę atėjo pavasaris. Nesta priėmė saulę į kaulus, į širdį, leidosi jos

šildoma.

Žiema praėjo be Brialinos ar Berono manevrų, be priešiškų kariaunų žygių.

Bet Kasianas įspėjo, kad dauguma kariaunų nepuola žiemą, o Brialina galėjo

slapta jas telkti. Dėl Karūnos keliamo pavojaus Azrieliui uždraudė lįsti arčiau nei

per kelias mylias nuo jos, o bet kokias žinias reikėjo patvirtinti iš kelių šaltinių.

Trumpai tariant, jie nieko nežinojo, teliko laukti.

Nuotaikos nepataisė ir raudona žvaigždė, vieną dieną švystelėjusi per

dangų, – Nesta išgirdo kuniges kuždantis, kad tai blogas ženklas. Kasianas sakė,

kad tai sukrėtė net Risą, kuris reginiui pradingus buvo neįprastai susimąstęs. Bet

Nesta įtarė, kad žvaigždė buvo ne vienintelė rimtos Riso nuotaikos priežastis.

Feirei iki gimdymo liko tik pora mėnesių, o jie vis dar nežinojo, kaip ją išgelbėti.

Pati Nesta sutelkė tą stiprėjantį nerimą į treniruotes su kunigėmis. Azrielis su

Kasianu sugalvojo daugiau situacijų, o moterys per jas judėjo kaip vienetas,

mąstė ir kovojo kaip vienetas.

Kartais Nesta susimąstydavo, ar jos kada pamatys mūšį. Ar tos kunigės kada

nors ryšis iš čia išeiti, kad galėtų kovoti, vėl susidurti su smurtu, kuris galbūt

prišauks jų praeities demonus? Ar ji pati norėjo žengti žingsnį nuo išgalvotų

situacijų prie tikros kovos? Kaip reaguotų matydama drauges žudant ir

žudomas?
 Na, regis, tai bus paskutinis išbandymas. Kurio jos galbūt niekada ir neprieis.

Galbūt Kraujo apeigos, kurios, kaip jai sakė Kasianas, įvyks vos po kelių

dienų, taip ir prasidėjo: kaip būdas jaunus ilyrų karius supažindinti su žudymu

uždaroje aplinkoje, pereinamasis laiptelis į negailestingą mūšio chaosą.

Bet pirmas Nestos žingsnis į žiaurų mūšį ją aplankė laiško pavidalu.

Nekantraus, reiklaus laiško, kviečiančio ją tuoj pat prisistatyti. Ir Kasianą.

Kai Nesta su Kasianu atvyko į miško proskyną, Erisas jų jau laukė. Bet Nesta

vos dirstelėjo į Didžiojo Valdovo sūnų – visą jos dėmesį prikaustė virš medžių

kylantis vaizdas. Šventasis kalnas – tas pats kalnas, po kuriuo Amaranta buvo

įkalinusi Feirę, Risą ir kitus Didžiuosius Valdovus. Jis kilo horizonte it banga,

niūrus ir plikas lyg gyvas padaras.

– Niekada jo nematei? – sveikindamasis paklausė Erisas, pasekęs jos žvilgsnį.

– Ne. – Nesta atplėšė akis nuo bauginančios viršūnės. – Kodėl jis jums

šventas?

Erisas patraukė pečiais, o Nesta žinojo, kad Kasianas seka kiekvieną jo

krustelėjimą.

– Žinai, jų yra trys. Kalnai broliai. Šis, tas, kurį vadina kalėjimu, ir trečiasis –

ilyrų galvažudžių pramintas Ramieliu. Visi pliki, negyvenami, nepanašūs į

aplinkinius.

– Atvykome ne istorijos pamokos, – sumurmėjo Kasianas.

Nesta dėbtelėjo į jį.

– Aš paklausiau. Noriu žinoti.

Kasianas šnirpštelėjo, bet linktelėjo Erisui nebyliai sakydamas tęsti.

– Mes nežinome, kodėl jie egzistuoja, bet ar tau nekeista, kad po dviem iš

trijų slepiasi išskaptuoti rūmai?

– Na, aš kalėjimo rūmais nepavadinčiau, – pertraukė jį Kasianas. – Tik

paklausk kalinių.

Erisas pašaipiai vyptelėjo, bet pasakojo toliau:

 – Tikriausiai neverta stebėtis, kad ilyrams niekada nesukilo smalsumas

pažiūrėti, kokios paslaptys slypi po Ramieliu. Ar jis, kaip ir kiti, buvo išskobtas

senų rankų.

– Maniau, Amaranta pati sukūrė dvarą po Kalnu, – tarė Nesta.

– Ak, ji įrengė jį ir privertė mus vaidinti apgailėtiną jūsų Košmarų Dvaro

imitaciją, bet tuneliai ir salės buvo iškasti jau kadai kada. Kas tai padarė,

nežinome.

– Tiek istorijos man ir pakaks, – pertraukė jį Kasianas, pelnydamas svilinantį

Eriso žvilgsnį. Nesta sureagavo taip pat. Ilyras tik smagiai jai mirktelėjo ir

pridūrė: – Laiške užsiminei, kad tavo tėvas ruošiasi žengti pirmą žingsnį.

Pasakok.

– Mano tėvas praėjusią savaitę nuvyko į žemyną. Grįžęs atrodė nepasikeitęs,

neapsvaigęs ir neabejingas kaip mano kariai. Nepakvietė manęs keliauti kartu ir

neatskleidė, apie ką kalbėjo su Brialina. Bet esu priverstas manyti, kad artėja

atomazga, ir norėjau jus įspėti. Negalėjau rizikuoti to pranešti raštu. Bet kol

kas... kol kas atrodo, lyg pasaulis lauktų sulaikęs kvapą.

– Lauktų ko?

– Kol rasite Arfą.

Nesta sumirksėjo. Ir per vėlai, per lėtai suprato, kad jie nepranešė Erisui ją

radę. O jos reakcija tai išdavė.

Erisas paklausė:

– Jūs ją turite?

– Ar tai svarbu? – abejingai paklausė Kasianas.

– Nakties Dvaras turi du Lobio artefaktus. Sakyčiau, svarbu. – Erisas

išsitiesė. – Ar dėl to ir delsiate? Laukiate tinkamos akimirkos, kad galėtumėte

perprasti Lobio paslaptis ir pasitelkti jo galią savo tikslais?

– Absurdas, – atšovė Nesta, – kokia mums iš to būtų nauda?

Eriso akyse tvykstelėjo raudona liepsna.

 – Ką Hiberno karalius išlošė gavęs Katilą ir įsiveržęs į mūsų žemes?

– Erisai, mūsų nedomina užkariavimai, – sunėręs rankas atšovė Kasianas. –

Pats tai žinai. Ir mes nenaudosime Lobio.

Erisas nusikvatojo. Nesta matė, kad jais netiki – jis buvo taip pratęs prie suktų

savo dvaro politikos ir intrigų, kad net išgirdęs paprastą, lengvai suprantamą

tiesą jos nesuvokė.

– Turiu pasakyti, jaučiuosi ne per jaukiausiai žinodamas, kad Jūsų dvaras turi

du Lobio artefaktus. – Jo žvilgsnis nukrypo į Nestą. – Ypač kai savo arsenale turite

tiek daug kitų ginklų.

Nesta įsitempė, bet Kasianas nė nekrustelėjo.

– Erisai, Risas turi savo planų. Juk tikrai nesi toks kvailas, kad manytum, jog

tau visus juos atskleisime, bet galiu patikinti, kad jiems nereikės panaudoti Lobio.

Nesta stengėsi susivaldyti neišsižiojusi girdėdama šaltą, savimi patenkintą

Kasiano balsą. Dvariškio balsą. Lyg būtų klausęsis jos ir Risando ir tobulai

suderinęs jų nuobodulį bei žiaurumą. Jai per nugarą perbėgo šiurpuliukas.

Norėjo, kad jis pakalbėtų tuo balsu miegamajame. Norėjo, kad taip kuždėtų jai į

ausį, kai...

– Jūs taip sakot, – atšovė Erisas. – Dabar tikriausiai bandysite perimti

Karūną. – Jo plaukai pro lapiją krintančioje šviesoje žėrėjo it žarijos.

Kasianas vyptelėjo.

– Pranešime tau, kai reikės. Ir šį kartą pasistengsime nepamiršti.

Erisas nusibraukė nuo švarko menamą dulkelę. Jam prie šono kabėjo Riso su

Feire dovanotas durklas, paprastas ir pilkas, palyginti su ištaiginga apranga. Jos

durklas.

– Būtų labai kvaila pulti Brialiną tiesiogiai.

– Erisai, didvyriškus žygius palik galvažudžiams, – atsakė Kasianas. –

Nenorėčiau, kad rizikuotum apsidraskyti savo dailias rankeles.

Eriso pirštai šiek tiek susigniaužė ant žastų. Nesta numaldė beprasikalančią
šypsenėlę. Kasiano žodžiai pasiekė tikslą.

– O ką darysite, kai jūsų rankose atsidurs visi trys Lobio artefaktai? – Erisas

susiraukė. – Negalite jų sunaikinti; ir abejoju, ar būtų naudinga juos paslėpti.

Nutuokiant apie mus besitelkiančius pavojus nesuprantu, kodėl nenorėtumėte

jų panaudoti.

Nesta laukė prikandusi liežuvį, leido Kasianui vesti pokalbį.

Jis tyliai nusijuokė. Išgirdus meistriškai pamatuotą patyčią, Nestai uždainavo

kraujas. Dar šiek tiek pažais su Erisu. Kasianas šaltai paklausė:

– O ką gi padarysi, kad mus sustabdytum?

Erisas tik atsakė:

– Jei nesugebėsite perimti Karūnos, rizikuojate, kad Brialina panaudos ją

prieš jus. Ji galėtų sukiršinti jus tarpusavyje. Priversti daryti bjaurius dalykus. Net

jai atskleisti, kur paslėpti kiti du artefaktai. Neturėtumėte pasirinkimo,

būtumėte priversti jai viską papasakoti. – Jis būgštavo, kad jie atskleis jų

sąjungą, – nerimavo dėl savo kailio. – Keliate pavojų mus atskleisti. Nebandykite

perimti Karūnos.

– Pažiūrėsime. – Kasianas buvo tikras atsainios ramybės įsikūnijimas. Nesta

vos neprunkštelėjo jam kinktelėjus smakru į durklą prie Eriso šono. – Turime

savo būdų, kaip apsisaugoti nuo Karūnos. – Nesta neparodė nuostabos. Jos

sukurti ginklai saugojo nuo Lobio? Niekas jai to nesakė.

Erisas ją svilino žvilgsniu.

– Ar nuo pat pradžių tai ir planavote? Vedžioti mane už nosies, sukiršinti su

tėvu, o paskui panaudoti Lobį prieš mus visus?

– Pats atsigręžei prieš tėvą, – atsainiai šypsodamasis tarė Kasianas. – Kai jis

tai sužinos, arba sušers tave tavo šunims, arba pats sudraskys į skutus.

Erisas pablyško.

– Jei sužinos?

Kasianas neatsakė. Išlaikė šaltą miną. Nesta nuslėpė savo pasitenkinimą ir

nutaisė panašų veidą.

Erisas stebėjo juos. Pirmą kartą, kiek tik Nesta jį pažinojo, ugnį vyro akyse

užgožė abejonė.

Tada jis perėjo prie kitos laiške minėtos temos ir atsisukęs į Nestą paklausė:

– O kaip dėl mano pasiūlymo tau? – Jo žodžiuose nebuvo girdėti nė lašelio

prieraišumo ir ilgesio.

Nesta pakėlė galvą ir pagaliau vyptelėjo.

– Matyt, kai savo rankose turėsime Karūną, nei Nakties Dvarui tavęs

nebereikės. Nei man.

Galėjo prisiekti, kad Kasianas tvardosi, jog nesusijuoktų, bet neatitraukė akių

nuo Eriso, kuris įsitempė kunkuliuodamas įniršiu.

– Nesta Arčeron, man nepatinka, kai su manimi žaidžia. Mano pasiūlymas

buvo nuoširdus. Lik Nakties Dvare ir rizikuosi pražūti.

Kasianas ramiai įsiterpė:

– Erisai, pabandyk mus apmauti, ir pats tuo rizikuosi.

Erisui atvipo viršutinė lūpa.

– Daryk, kaip išmanai. – Jis išsitiesė, lyg norėdamas nusikratyti jausmų,

veidas vėl buvo šaltas ir žiaurus. – Žaidžiate su savo gyvybėmis, ne mano. –

Šnirpštelėjęs linktelėjo Kasianui. – Tai kas, jei pasaulis kare neteks dar vieno

galvažudžio? Ir gerai.

Kasianas lėtai išsišiepė.

– Ačiū už linkėjimus, Erisai.

Tai taręs paėmė Nestą į rankas ir šovė į dangų. Medžiai susiliejo į žalią miglą,

šventasis kalnas riogsojo jiems už nugaros.

Skrendant į šiaurę Nesta pasižiūrėjo į Kasianą ir pamatė jį išsišiepus.

– Puikiai pasirodei, – paglostė jam kaklą.

– Įsivaizdavau, kad esu tavimi, – prisipažino jis. – Man regis, visai neblogai

atkartojau žvilgsnį Išžudysiu savo priešus, kaip manai?

 Nesta nusijuokė ir įsikniaubė jam į krūtinę.

– Taip.

Džiaugdamiesi ramybe jie skrido virš žemių valandų valandas. Skriejo

nesustodami, Kasianas nepavargdamas plasnojo sparnais, o Nesta leido sau

mėgautis jo glėbiu. Tiesiog būdama su juo. Ir nors šaltis ėmė kandžioti jai odą,
kai temstančiame horizonte sužibo Velarės šviesos, Nesta nuliūdo.

Bet Kasianas nuskrido į patį miestą, nutūpė ant vieno iš Sidrą kertančių tiltų.

– Maniau, galėtume pasivaikščioti, – tarė sunėręs su ja pirštus.

Taip ilgai skriejus tuščiame danguje atrodė, kad praeiviai spaudžia juos iš

visų pusių. Bet Nesta linktelėjo, priderino žingsnį prie jo mėgaudamasi, kaip jo

delnų nuospaudos trinasi su jos, į riešą braukiančia jo sifoną laikančia virvute,

nuo jo sklindančia šiluma.

– Kaip manai, ką Erisas darys? – Skrisdami jie apie tai nesikalbėjo.

– Pasėdės paniuręs, paskui sugalvos naują būdą, kaip mane įžeisti, – atsakė

Kasianas, ir Nesta nusijuokė. Jis pašnairavo į ją. – Patiko matyti mane vaidinant

dvariškį?

Nestos lūpose sukirbėjo šypsenėlė.

– Nenorėčiau, kad visada toks būtum, bet... tai viliojo. Pakišo man keletą

minčių.

Jos akys sužibo, ir nors jie buvo visiems matomi, Kasianas delnu suėmė jos

skruostą. Švelniai pabučiavo į lūpas.

– Ir man pakišo keletą minčių, Nese, – prisiglaudė prie jos, ir Nesta tuoj pat

perprato, ką turi omeny.

Ji nusijuokusi atšlijo ir patraukė į kitą tilto pusę.

– Visi žiūri.

– Man nerūpi. – Jis vėl ją pasivijo ir uždėjo ant pečių ranką. – Su tavimi

neturiu ko slėpti. Noriu, kad visi žinotų, jog mes kartu miegam. – Pabučiavo jai į

smilkinį ir prisitraukė prie šono jiedviem einant per šurmuliuojantį miestą.

Labai paprastas ir mielas gestas, bet... Nesta paklausė:

– Ar būdama su tavimi nesusilpninu savo, kaip karės, įvaizdžio?

– Ne. Ar Feirė atrodo silpnesnė, kai ją mato su Risu?

Nestai sugniaužė paširdžius. Pajuto rankose, pilve tvinkčiojant kraują.

– Jiems viskas kitaip, – prisivertė atsakyti priėjus tilto galą ir pasukus

krantine.

Kasianas tyliai paklausė:

– Kodėl?

Nesta neatitraukė akių nuo tviskančios upės, mirgančios visais saulėlydžio

atspalviais.

– Nes jiedu yra pora.

Išgirdusi jį nuščiuvus, žinojo, ką atsakys. Vėl sustojo ruošdamasi tiems

žodžiams.

Kasiano veidas buvo neįskaitomas. Jis tokiu pat neįskaitomu balsu paklausė:

– O mudu ne?

Nesta neatsakė.

Jis tyliai nusijuokė.

– Nes jiedu pora, o tu nenori, kad ir mudu tokie būtume.

– Kasianai, tas žodis man nieko nereiškia, – kimiai atsakė, stengdamasi

kalbėti taip, kad negirdėtų praeiviai. – Visiems jums jis kažką reiškia, bet didumą

mano gyvenimo, daugiausia, ką galėjome pasiekti, buvo vyras ir žmona. Pora

man tik žodis.

– Nesąmonė.

Jai vėl nuėjus palei upę, Kasianas paklausė:

– Kodėl bijai?

– Aš nebijau.

– Kas tave išgąsdino? Vien tai, kad pamatys su manimi viešumoje?

Taip. Ji išsigando Kasiano pabučiuota ir supratusi, kad netrukus turės grįžti į šį

apie juos šurmuliuojantį pasaulį, išsikraustyti iš namo, – nežinojo, kur tada dėsis.

Ką tai reikš jiems. Ar nepuls atgal į tą tamsią prarają, kurioje seniau murksojo.

Ar nenusitemps ir jo kartu.

– Nesta, kalbėk su manimi.

Nesta pažiūrėjo jam į akis, bet neprasižiojo.

 Kasiano akys žybtelėjo.

– Sakyk. – Ji tylėjo. – Sakyk, Nesta .

– Nesuprantu, apie ką kalbi.

– Paklausk manęs, kodėl po Saulėgrįžos buvau dingęs beveik savaitę. Kodėl

man staiga reikėjo tikrinti karius iškart po švenčių.

Nesta klausėsi sukandusi dantis.

– Nes kitą rytą atsibudęs tenorėjau savaitę dulkinti tave nesustodamas. Ir

žinojau, ką tai reiškė, kas nutiko, nors tu to nežinojai, bet nenorėjau tavęs

gąsdinti. Nebuvai pasiruošusi tiesai – dar ne.

Jai perdžiūvo burna.

– Sakyk, – suurzgė Kasianas. Praeiviai apėjo juos plačiu lanku. Kai kurie išvis

apsisuko ir grįžo, iš kur atėję.

– Ne.

Jo veidas sutrūkčiojo iš pykčio, nors kalbėjo ramiai.

– Sakyk.

Negalėjo. Negalėjo prieš jam paliepiant, o dabar tuo labiau. Negalėjo leisti

jam taip nugalėti.

– Sakyk, ką aš atspėjau pačią pirmą akimirką, vos mudviem susitikus, –

sukuždėjo Kasianas. – Ką supratau pirmą sykį tave pabučiavęs. Kas Saulėgrįžos

naktį susiejo mudu nepertraukiamu ryšiu.

Nesakys.

– Aš tavo pora , po galais! – Kasianas taip sušuko, kad išgirdo praeiviai kitapus

upės. – Tu mano pora! Kodėl dar su tuo kovoji?

Nesta leidosi užliejama pagaliau balsu ištartos tiesos.

– Per saulėgrįžą pažadėjai man amžinybę, – Kasianui užlūžo balsas. – Kodėl

vienas žodis kažkaip tai sugadino?

– Nes tas vienas žodis sunaikins paskutinius mano žmogiškumo skutus! – Jai

nerūpėjo, kas juos mato ar girdi. – Dėl to vieno žodžio manyje nebeliks nieko
žmogiška. Būsiu viena iš jūsų!

Jis sumirksėjo.

– Maniau, nori būti viena iš mūsų.

– Aš nežinau, ko noriu. Neturėjau pasirinkimo.

– Na, aš taip pat neturėjau pasirinkimo, ar būti surakintam su tavimi.

Jo žodžiai smogė Nestai it kūjis. Surakintam.

Kasianas įkvėpė sukandęs dantis.

– Neįtikėtinai prastai pasirinkau žodžius.

– Bet tai tiesa, ar ne?

– Ne. Aš pykau – tai netiesa.

– Kodėl? Tavo draugai matė mane tokią, kokia buvau. Kokia esu. Poros ryšys

mane apakino ir pavertė tikra kvaiša. Kasianai, kiek kartų jie tave įspėjo laikytis

nuo manęs atokiau? – Ji šaltai nusijuokė.

Surakintam.

Žodžiai, aštrūs it durklai, prašyte prašėsi stveriami ir suvaromi jam į krūtinę.

Taip jį įskaudinti, kaip ją įskaudino tas vienas žodis. Pralieti kraują.

Bet jei taip pasielgs, jei kibs jį draskyti... Negalėjo. Neleis sau taip pasielgti.

Kasianas gailiai tarė:

– Nenorėjau, kad taip nuskambėtų...

– Prašau savo paslaugos, – tarė ji.

Kasianas nuščiuvo, suraukė antakius. Paskui išplėtė akis.

– Ko tik...

– Noriu, kad mane paliktum. Skrisk nakvoti į Vėjo namą. Nekalbink manęs,

kol neateisiu pasikalbėti su tavimi ar kol nepraeis savaitė. Kas ateis pirmiau. Man

nesvarbu.

Kol ji išmoks susivaldyti, kad jo neįskaudintų, kol neužgniauš senojo

instinkto kirsti ir žaloti, nesiduoti, kad ją užgautų pirmą.

Kasianas žengė prie jos, bet susiraukė ir išsirietė. Lyg nugarą būtų nudeginusi
sandorio tatuiruotė.

– Palik mane, – paliepė ji.

Jis gurktelėjo išpūtęs akis. Su kiekvienu įkvėpimu kovodamas su sandorio

galia.

Bet galiausiai apsisuko, triukšmingai suplakė sparnais ir švystelėjo į dangų

virš upės.

Nesta liko stovėti ant krantinės ir sudilgčiojus nugarą suprato, kad jos

tatuiruotė pradingo.
 Kai Nesta atsirado prie galinių durų, Emerė sėdėjo prie virtuvės stalo. Morė ją

ten atvėtė neklausinėjusi, nė nepašnairavusi. Bet Nestai neberūpėjo. Tik

apsidžiaugė, kai ji atsirado šalia – tikriausiai siųsta Kasiano. Bet jai ir tai nebuvo

įdomu.

Vos įžengusi du žingsnius į Emerės parduotuvę Nesta susmuko ir pravirko.

Beveik nesuvokė, kas vyko toliau. Kaip Emerė pasodino ją į kėdę, kaip iš lūpų

pasipylė žodžiai, kaip aiškino, ką pasakė ji ir Kasianas, ką ji jam padarė.

 Po valandos kažkas pabeldė į duris, o pamačiusi, kas atėjo, Nesta nustojo

verkusi.

Gvinė pripuolusi ją apkabino.

– Girdėjau, tau gali mūsų reikėti. – Nesta taip apstulbo pamačiusi kunigę,

kad pati ją apkabino.

Per žingsnį atokiau stovinti Morė susirūpinusi linktelėjo ir išsivėtė.

Emerė Gvinei tarė:

– Negaliu patikėti, kad išėjai iš bibliotekos.

Gvinė paglostė Nestai galvą.

– Kai kurie dalykai svarbesni už baimę. – Atsikrenkštė. – Bet prašau per daug

man to nepriminti. Taip jaudinuosi, kad galiu apsivemti. Tikrai.

Net Nesta nusišypsojo tai išgirdusi.

Jos dvi draugės šokinėjo apie ją, paskui susėdo prie virtuvės stalo atsigerti

karštos kakavos – pavėluota Nestos dovana Emerei, nudžiauta iš namo podėlio.

Pavalgė vakarienę, paskui desertą ir aptarė naujausius skaitinius. Iki vėlyvos

nakties kalbėjosi apie viską ir apie nieką.

Tik kai Nestos akys degė iš nuovargio, o kūnas buvo it švininis, jos užlipo į

antrą aukštą. Virš parduotuvės buvo trys miegamieji – švarūs ir paprasti. Nesta

persirengė naktiniais, kuriuos Emerė pasiūlė jai nė nemirktelėjusi.

Dabar išsimiegos saugi su savo draugėmis. Su juo pasikalbės rytoj.

Viską paaiškins – kodėl sudvejojo, kodėl ją išgąsdino tas laukiantis žingsnis į

nežinią. Į gyvenimą už jos. Atsiprašys už tai, kad pasinaudojo judviejų sandoriu jį

pavaryti, ir nesiliaus atsiprašinėjusi, kol jis vėl nepradės šypsotis.

Galbūt ateities ir nereikėjo kruopščiai suplanuoti – galėjo gyventi po vieną

dieną. Kol šalia turės Kasianą ir savo drauges, ji sugebės. Nepabūgs. Jie neleis jai

nuslysti atgal į tą prarają. Kasianas niekada nebeleis jai pulti atgal.

Bet jei ir suklups... jis vėl lauks jos viršuje. Ištiesęs ranką. Ji to nenusipelnė, bet

stengsis būti jo verta.

 Nesta užmigo galvoje skambant tai minčiai, nusimetusi svorį nuo krūtinės.

Rytoj viską Kasianui papasakos. Rytoj prasidės jos gyvenimas.

Jos kambaryje tvyrojo vyro kvapas. Ne Kasiano. Ir ne Riso ar Azrielio.

Jis tvoskė neapykanta, o Nestai atsisėdus lovoje nuskambėjo šiurkštus

juokas. Toliau koridoriuje suklykė Gvinė, paskui nutilo.

 Tamsoje Nesta nieko nematė, puolė ieškoti viduje besislepiančios galios arba

durklo šalia lovos...

Jai prie veido prispaudė kažką šalto ir šlapio.

Nudegino nosį, užgniaužė mintis.

Užplūdo tamsa, ir ji nualpo.

 63 skyrius

Sandoris su Nesta reikalavo, kad jis skristų nakvoti į Vėjo namą.

Ir kad su ja galės pasikalbėti, tik jei ji prakalbės pirma arba po savaitės.

Nesunkiai apeinamos taisyklės. Kasianas mintyse pasižymėjo pamokyti ją

sumaniau formuluoti sandorius.

Kasianas išmiegojo, kaip Nesta ir liepė, o iš ryto susirado Risą ir paprašė

nuvėtyti į Užuovėją. Morė jam nenoriai pranešė, kad vakar ten perkėlė Nestą. Jis

vienaip ar kitaip baigs šitą kivirčą su Nesta. Tai jo niekada negąsdino. Nei poros

ryšys, nei tai, kad Nesta buvo jo. Tai atspėjo dar gerokai prieš Katilui ją

pakeičiant.

Kasianą gąsdino tik viena mintis – kad ji galėjo jį atstumti. Nekęsti už tai.

Priešintis. Per Saulėgrįžą matė tiesą jos akyse, kai poros ryšys buvo it auksinis jų

sielas jungiantis siūlas, bet ji vis tiek dvejojo. O vakar jis pasidavė savo ūmiam

būdui ir... pradės antrą raundą išprovokavęs Nestą tarti jam bent žodį, kad galėtų

baigti pokalbį.

Atsiprašyti, pasakyti, ko dar nepasakė, – viską.

Pasibeldęs prie galinių Emerės durų užuodė ir Nestą, ir Gvinę. Tai

nenusakomai jį sujaudino, kad Gvinė išdrįso išeiti už bibliotekos sienų paguosti

Nestos. Nors jam ir buvo gėda, kad tai padarė per jį.

Bet šalia stovintis Risas perbalo.

– Jų čia nėra.
 Kasianas nieko nelaukdamas išlaužė Emerės durų spyną ir įsibrovė į

parduotuvę. Jei kas nors jas nuskriaudė, pagrobė...

Jaukiame galiniame kambarėlyje nieko nebuvo. Bet staiga jis užuodė vyrų

kvapą, lyg jie būtų atsivėtę tiesiai ten.

Ilyrai nevaldė tokių kerų.

Išskyrus vieną naktį, kai ilyrai valdė seną, laukinę galią.

– Ne. – Jis užlėkė laiptais į viršų, ten trenkė vyriškais kvapais ir moterų baime.

Pirmiausia rado Nestos kambarį.

Ji priešinosi. Lova buvo nustumta per kambarį, naktinis staliukas apverstas,

ant grindų telkšojo kraujas – sprendžiant iš kvapo, vyro kraujas. Bet nosį

nudegino aitrus migdomojo tepalo tvaikas, galintis užmigdyti arklį.

Jo mintys nutilo. Emerės ir Gvinės kambariuose rado tą patį. Grumtynių

pėdsakus, bet pačių moterų – nė ženklo.

Širdyje išsiskleidė baimė, tokia stipri ir visa aprėpianti, kad jis vos įstengė

įkvėpti. Tai buvo žinia – žinia moterims už tai, kad manė esančios karės, ir jam,

kad jas mokė, kad pamynė archajišką ilyrų hierarchiją ir taisykles.

Risas priėjo išbalęs nuo to paties siaubo.

– Devlonas ką tik viską patvirtino. Vidurnaktį prasidėjo Kraujo apeigos.

O Gvinę, Emerę ir Nestą pagrobė iš savo lovų. Jose dalyvauti.

 KETVIRTA DALIS

ATARAKSIJUS
 64 skyrius

Kažkas pripylė jai į burną smėlio. O paskui plaktuku atidaužė galvą.

Sprendžiant iš savijautos – tebedaužė.

Nesta šiaip ne taip atlupo liežuvį nuo dantų, kelis sykius gurktelėjo

mėgindama sudrėkinti burną. Tvinkčiojanti galva...

Ją pasiekė kvapai. Įvairių vyrų, ir tiek daug...

Po jos plikomis kojomis buvo kieta, šalta žemė, pušų spygliai badė per ploną

naktinių audinį. Šaltas, kraują stingdantis vėjas nešė tų vyrų kvapus,

užgožiančius sniego, pušų ir žemės aromatą...

Nesta plačiai atsimerkė. Prieš akis pamatė plačią vyro nugarą, kurią beveik

užstojo sparnai. Surišti sparnai.

Ją užplūdo praėjusio vakaro vaizdai: ją stvėrę vyrai, kaip ji priešinosi, kol jie

kažką prispaudė jai prie veido, ko pauosčiusi prarado sąmonę, Gvinės ir Emerės

klyksmai...

Nesta krūptelėjusi atsisėdo.

Vaizdas buvo blogesnis, nei tikėjosi. Daug, daug blogesnis.

Ji lėtai, tyliai pasisuko vietoje. Aplink miegojo ilyrų kariai. Prie nugaros, prie

galvos. Prie jos basų kojų. Aplink jų buvo dar daugiau – bent du šimtai, išvirtę

tarp aukštų pušų.

Kraujo apeigos.

Matyt, ji atsibudo pirma kitų, nes buvo sukurta. Kitokia.

 Nesta siektelėjo vidun, ton vieton, kur ilsėjosi sena, baisi jėga, bet nieko

nerado. Lyg šulinys būtų išsemtas, lyg jūra būtų atslūgusi.

Kraujo apeigos susaistė kerus. Jos galia buvo suvaržyta.

Suprato, kad tirta ne tik dėl šalčio. Ji turėjo nedaug laiko. Netrukus ims busti ir

kiti.

Ir ras ją stovint tarp jų vienais naktiniais. Neginkluotą.

Reikėjo judėti. Reikėjo šitame kūnų lauke rasti Emerę su Gvine. Nebent jas

numetė kur kitur.

Ji prisiminė, kad Kasianą, Risandą ir Azrielį paliko skirtingose vietose. Jie

leido dienas skindamiesi kelią per kraujo ištroškusius karius ir šiose žemėse

klajojančius žvėris. Bet kažkaip sugebėjo rasti vieni kitus, įkopė į Ramielį,

šventąjį kalną, ir laimėjo apeigas.

Jai pasiseks, jei sugebės išnešti kudašių iš šitos vietovės.

Nesta atsistojo stengdamasi kvėpuoti kuo tyliau. Atsitraukus nuo saugančių

karių kūnų ją pribloškė šaltis, kone užgniaužė kvapą. Ėmė stipriau drebėti.

Jai reikėjo ko nors šiltesnio. Reikėjo batų. Reikėjo pasidirbti ginklą.

Nesta pasižiūrėjo į miglotą saulę, lyg ta galėtų jai pasakyti, kur rasti drauges.

Bet šviesa nudegino akis, ėmė stipriau tvinkčioti galvoje. Medžiai – galėjo rasti

samanotą medžių pusę, kaip mokė Kasianas. Toje pusėje bus šiaurė.

Artimiausias medis augo maždaug už šešių metrų, nuo jo skyrė apie dešimt

miegančių kūnų. Iš ten, kur ji stovėjo, ant jo nebuvo matyti jokių samanų.

Tad reikės rasti aukštesnę vietą ir apsidairyti aplink. Pažiūrėti, kur stūkso

Ramielis, ir ar pastebės kitas vietas, kur paliko dalyvius. Bet jai reikėjo drabužių,

ginklų ir maisto, rasti Gvinę su Emere ir, o dievai...

Nesta užsidengė burną, kad nesigirdėtų, kaip virpėdama iškvepia. Judėti. Jai

reikėjo judėti.

Bet jau sujudėjo kažkas kitas.

Jį išdavė sušnarėję sparnai. Nesta atsisuko.

 Už šimto pėdų, nuo jos skiriamas miegančių kūnų jūros, stovėjo didžiulis

vyras.

Nesta jo nepažino, bet jo akyse žybtelėjusį žvilgsnį jau buvo mačiusi.

Grobuoniškus kėslus, žiaurius ir piktdžiugiškus. Suprato, ką tai reiškia, kai jo

žvilgsnis nuslydo jos naktiniais, per šaltyje sustandėjusias krūtis, per nuogas

kojas.

Baimė nudegino visą kūną it rūgštis.

Daugiau nė vienas nė nekrustelėjo. Vis šis tas. Bet tas vyras...

Jis dirstelėjo kairėn – tik akimirką. Nesta pasekė jo žvilgsnį, ir oras įstrigo jai

gerklėje. Medžio kamiene vos pastebimai blizgėjo įsmeigtas durklas.

Neįmanoma. Kraujo apeigose buvo griežtai draudžiama turėti ginklų. Ar

vyras žinojo, kad jis ten bus, ar tik pamatė pirmas?

Nesvarbu. Svarbu tik tai, kad durklas buvo ten. Ir tai buvo vienintelis šalia

esantis ginklas.

Ji galėjo bėgti. Leisti jam pulti pasiimti durklo ir sprukti į kitą pusę,

meldžiantis, kad jis nesivytų.

Arba galėjo bėgti prie durklo. Pirma jį pasiekti, o tada... nežinojo, ką darys

tada. Bet ji stovėjo lauke tarp miegančių karių, kurie visi netrukus atsibus, o jei

ras ją beginklę, bejėgę...

Nesta pasileido bėgti.

 Kasianas vos įstengė kvėpuoti.

Jau kelias minutes vos pajėgė kvėpuoti, negalėjo prakalbėti. Atvyko jo

šeima, susibūrė apie jį nusiaubtuose Emerės namuose. Visi kalbėjo, Azrielis

primygtinai, bet Kasianas jo negirdėjo, negirdėjo nieko, tik riaumojimą galvoje,

ir pagaliau tarė, netaikydamas niekam konkrečiai:

– Skrendu jų ieškoti.

Stojo tyla, atsisukęs pamatė visus spoksant į jį – išbalusius ir išplėtusius akis.
 Kasianas spustelėjo sifonus ant riešų, ant pečių, kelių ir krūtinės atsirado kiti

sifonai. Jis linktelėjo Risui.

– Nuvėtyk mane pas ją. Azai, rask Emerę su Gvine.

Risas nė nekrustelėjo.

– Kasai, pats žinai įstatymus.

– Šiknon įstatymus.

– Kokius įstatymus? – paklausė Feirė.

– Paaiškink jai, – jam liepė Risas, apie sparnus tyvuliuojant nakčiai. Kasianas

suurzgė. – Kasianai, paaiškink jai.

Niekšas panaudojo prieš jį savo įgimtą valdingumą. Kasianas sukandęs

dantis iškošė:

– Bet kas, kas išgelbės karį iš Kraujo apeigų, bus sumedžiotas ir nužudytas.

Kartu su kariu, kurį negarbingai pašalino iš apeigų.

Feirė pasitrynė veidą.

– Tai Nesta, Emerė ir Gvinė turi likti apeigose.

– Net aš negaliu sulaužyti tų taisyklių, – kiek švelniau pasakė Risas, – kad ir

kaip norėčiau, – pridūrė spustelėjęs Kasianui petį.

Kasiano pilvas persivertė kūlio. Nesta ir jos draugės – jo draugės – buvo

apeigose. O jis nieko negalėjo padaryti, nes įsikišęs jas pražudytų. Jam drebėjo

rankos.

– Tai ką... savaitę tiesiog sėdėsime rankas sudėję ir lauksime? – Vien apie tai

pagalvojus jam darėsi negera.

Feirė suėmė jo drebančius pirštus ir stipriai suspaudė.

– Ar tu... Kasianai, nejau visai nesiklausei, kai mes atsivėtėme?

Ne. Jis beveik nieko negirdėjo.

Azrielis niūriai tarė:

– Mano šnipai nugirdo, kad Brialina pagrobė Erisą. Pasiuntė jo likusius karius,

kai jis medžiojo su šunimis. Tie jį pačiupo, tada juos visus kažkaip parvėtė į jos
rūmus. Spėju, panaudojus Koščėjaus galią.

– Man nerūpi. – Kasianas patraukė prie durų. Net jei... Mėšlas. Ar ne jis

pasakė Risui nemedžioti tų karių? Palikti juos ramybėje? Buvo tikras kvailys. Už

nugaros paliko ginkluotą priešą ir visai pamiršo. Bet Erisas galėjo prasmegti

skradžiai žemę, jam nusispjaut.

Azas tarė:

– Mes turime jį išvaduoti.

Kasianas sustojo it įbestas.

– Mes?

Risas priėjęs atsistojo šalia Azrielio, Feirė šalia jo. Neįveikiama siena.

– Mes negalime keliauti, – Feirė linktelėjo į Risą. Nereikėjo aiškinti: iki

gimdymo likus mažiau nei dviem mėnesiams, Feirė nieko nerizikuos. Bet Risas...

Kasianas savo Didžiajam Valdovui drėbė:

– Nulėktum ir grįžtum per valandą.

– Negaliu. – Riso akyse kunkuliavo vidurnakčio audra.

– Taip, po paraliais, gali, – Kasiano įsiūtis sukilo it potvynio banga, kuri

nuplaus visa ką savo kelyje. – Tu...

– Negaliu.

Riso veidą perkreipė kančia – gryna, netramdoma kančia. Ir baimė. Feirė

tatuiruotais pirštais suėmė Risą.

Amrena griežtai paklausė:

– Kodėl?

Risas spoksojo į tatuiruotę ant Feirės pirštų sunėręs su savaisiais. Gurktelėjo.

Už jį atsakė Feirė:

– Mes sudarėme sandorį. Po karo. Tik... tik kartu palikti šitą pasaulį.

Amrena ėmė masažuotis smilkinius, kuždėdama maldelę už sveiką protą.

Azrielis paklausė:

– Sudarėte sandorį kartu mirti?

 – Kvailiai, – sušnypštė Amrena. – Romantiški, idealistiški kvailiai. – Risas

niūriai į ją dėbtelėjo.

Kasianui užgniaužė gerklę. Azas stovėjo sustingęs it statula.

– Jei Risas mirs, – kimiai tarė Feirė, jos akys taip pat žibėjo baime, – mirsiu ir

aš. – Jos pirštai švelniai glostė išsipūtusį pilvą. Mirtų ir vaikelis.

– O jei tu mirsi, Feire, – tyliai tarė Azrielis, – mirs Risas.

Žodžiai buvo tušti ir šalti it mirtį skelbiantys varpai. Jei Feirė neišgyvens

gimdymo...

Kasianui kone linko keliai. Risas žiūrėjo įsitempęs, maldaujamu, skausmingu

žvilgsniu.

– Niekad nemaniau, kad viskas taip pasisuks, – tyliai tarė jis.

Amrena vėl pasimasažavo smilkinius.

– Vėliau pakalbėsime, koks idiotiškas tas jūsų sandoris. – Feirė dėbtelėjo į ją,

o Amrena atsakė jai tokiu pat žvilgsniu, tada pasisuko į Kasianą. – Jūs su Azrieliu

turite išvaduoti Erisą.

– Kodėl ne tu?

Feirė pirštais suspaudė savo nosies tiltelį.

– Nes Amrena yra...

– Bejėgė, – suurzgė Amrena. – Nevyniok žodžių į vatą, mergyte.

Feirė susiraukė.

– Morė ryte išvyko į Valahaną, ji nepasiekiama mūsų deimačių galioms. Azas

negali keliauti vienas. Kasianai, mums tavęs reikia.

Kasianas nuščiuvo. Kiti tiesiog laukė.

Nestai dalyvauti Kraujo apeigose, patirti tokį siaubą ir kančias, kol jis keliaus

gelbėti suknisto Eriso...

– Tegul miršta.

– Kad ir kaip tokia mintis viliotų. – Feirė papurtė galvą. – Brialinos rankose jis

mums kelia didžiulį pavojų. Jei jį paveiks Karūna, atskleis viską, ką žino. – Ji
paklausė Kasiano: – O ką būtent jis apie mus žino?

– Per daug, – Kasianas atsikrenkštė. Jiems kivirčijantis, norėdamas paerzinti

Erisą jis atskleidė per daug. – Erisas nerimavo, ko mes imtumės Nakties Dvare

turėdami Nestą ir visus tris Siaubo Lobio artefaktus. Manė, kad Nakties Dvaras

galėtų visus išduoti ir bandyti gvieštis daugiau įtakos.

Feirė viltingai tarė:

– Galbūt sukurtas durklas, kurį jam padovanojome, suteiks jam atsparumą

Karūnai. Jei jis turi durklą, jei pagrobę jo nenuginklavo, tas gali apsaugoti nuo

kito sukurto artefakto.

– Bet mes to nežinom, – atšovė Risas. – Jis tebėra Brialinos rankose. Ji pati

gali pajusti durklą – o tas gali sureaguoti į ją.

Azas niūriai pridūrė:

– Be to, yra ir daugybė kitų būdų jį prakalbinti.

Amrena juos pertraukė:

– Turite keliauti dabar pat. – Pasisuko į Feirę su Risu. – Mes grįšime į Velarę ir

ilgai, smagiai pasikalbėsime apie tą jūsų sandorį.

Kasianas nesivargino stebėti Feirės ir Riso reakcijos, spoksojo pro langelį į

tyrus. Lyg galėtų ten pamatyti Nestą.

Jis iškvietė savo šarvus – jų žvynai ir plokštės guodžiamai susikabino ant

kūno.

– Aš gerai ištreniravau Nestą. Gerai ištreniravau jas visas, – tarė atsikrenkštęs.

Azui spustelėjus savo sifonus ir taip pat apsišarvavus, tyloje pridūrė: – Jei kas ir

gali išgyventi Kraujo apeigas, tai tik jos.

Jei sugebės rasti viena kitą.

 Nesta kiek kojos įkerta pasileido prie medžio su įsmeigtu durklu, vyras puolė

bėgti vos akimirka vėliau.

Jis kliuvinėjo už gulinčių kūnų, o Nesta aukštai kilnojo kelius. It per

pusiausvyros pratimą ant paguldytų kopėčių, lyg miegantys ilyrai būtų virvinės

pakopos, už kurių reikėtų neužkliūti. Įsijungė re leksai: vos težiūrėdama į

susipynusias galūnes ji skuodė prie medžio. Bet vyras atgavo pusiausvyrą ir

sparčiai vijosi.
 Kažkas iš anksto paliko ten ginklą – arba vakar prisidengęs tamsa, arba prieš

kelias savaites. Kraujo apeigos ir be tikrų ginklų buvo gana nuožmios – tik su

padirbtais pačių, – o su tikru plienu...

Vyras buvo gerais penkiolika centimetrų už ją aukštesnis ir pusšimčiu

kilogramų sunkesnis. Fizinėje kovoje turėjo daugybę pranašumų. Bet jei ji

sugebėtų pasiekti durklą...

Nesta išlėkė iš kūnų rato, švytuodama kojomis nubėgo kelis likusius

žingsnius, jau tiesdama ranką link medžio kamieno. Palietė durklo rankeną...

Vyras rėžėsi į ją visa suaugusio ilyrų kario jėga.

Jiems parvirtus, smūgis išmušė jai iš plaučių orą – ir abu nulėkė per kalvos

kraštą už medžių.

Ritosi į upelio vagą keliais šimtais pėdų žemiau, kūlvirsčiais lėkė kalvos

šlaitu. Ją tarškėdami braižė akmenys ir lapai, sparnai pliaukšėjo tai viršuje, tai po

ja, plaukams plakant veidą, rankose ji spaudė...

Nesta taip rėžėsi į upelio vagą, kad suvaitojo stuburas, o ant viršaus užvirtęs

ilyras iš plaučių išspaudė paskutinius oro gurkšnius.

Jo sparnai sutrūkčiojo. Bet jis nejudėjo.

Nesta pramerkusi akis pamatė į ją spoksant nereginčias akis. Rankose

spaudžiamas durklas, kurį laikė susmeigusi jam į gerklę, buvo permirkęs šiltu

krauju.

Sudejavusi nurito ilyrą nuo savęs. Paliko iš gerklės styrantį durklą, iš žaizdos

vis dar sunkėsi kraujas. Durklas persmigo iki pat sprando.

Nesta ant sausų akmenų išspjovė kraują. Jos naktiniai buvo kruvini ir purvini,

perštėjo subraižytą odą. Bet ji gyva. O karys – ne.

Ji leido sau lėtai įkvėpti pro nosį, kol suskaičiavo iki šešių. Sulaikė orą, paskui

lėtai iškvėpė. Dar dukart pakartojo pratimą. Įvertino savo kūno būklę – nuo

tvinkčiojančios galvos iki apdraskytų pėdų. Įkvėpė dar.

Mintims nurimus Nesta ištraukė durklą ilyrui iš gerklės. Tada nuvilko jo

drabužius vieną po kito, įskaitant batus. Nusivilkusi kruvinus naktinius šaltai ir

mikliai persirengė, pašaipiai numetė juos ilyrui ant veido it laidotuvių drobulę,

tada užsikišo durklą už diržo, kurį susiveržė taip standžiai, kaip tik įstengė.

Drabužiai karojo apdribę, per dideli batai kėlė pavojų, bet vis geriau nei vienais

naktiniais.

Tada leidosi ieškoti draugių.

 65 skyrius

Įkopusi į kitą slėnio šlaitą Nesta rado tuščią žemę. Už nugaros, kitapus

siauros daubos, kiti dalyviai dar miegojo. Tarp jų Emerės su Gvine nebuvo.

Neaišku, kur jos galėtų būti.

Vieną vakarą suprakaitavęs ir išsekęs su ja lovoje Kasianas papasakojo, kad

per apeigas kandidatus paleisdavo trijose vietose – viena buvo šiaurėje, kita

vakaruose, o trečia pietuose. Jos draugės turėjo būti kitose – arba abi kartu, arba

po vieną. Atsibudusios jos pašiurps.

Gvinė...

Nesta neleido sau apie tai nė pagalvoti, atkakliai žingsniavo tarp pušų

norėdama nutolti nuo miegančių karių, kol rado aukštą medį. Pradėjo ropštis į

viršų, pirštai greitai aplipo sakais, o kai užlipo virš kitų medžių...

Ramielis atrodė it už vandenyno. Jis stūksojo tiesiai priekyje, nuo plikų šlaitų

ją skyrė du kalnai, galybė medžių ir dar dievai žino kas. Atrodė lygiai taip pat

kaip Feirės paveiksle. Nesta pasižiūrėjo į saulę, paskui į kamieną sau po kojom

ieškodama samanų. Štai po pat jos kaire koja.

Ramielis buvo rytuose. Taigi, ją paleido vakaruose, o kitas...

Reikėjo rinktis arba šiaurę, arba pietus. O gal geriau keliauti tiesiai link kalno

ir tikėtis, kad sutiks jas pakeliui?

Nesta pasirausė atmintyje ieškodama kokių nors patarimų, kuriuos Kasianas

galėjo atsitiktinai paminėti. Kasianas... galbūt jis jau keliavo jos išgelbėti.
 Krūtinėje išsipūtęs vilties burbulas subliuško. Jis negalėjo jos išgelbėti. Pats

jai pasakojo apie tai draudžiančius įstatymus. Jį nužudytų, ją – taip pat. Net

Risandas ar Feirė negalėtų nieko pakeisti.

Kasianas neatskris jos gelbėti. Niekas neateis jos gelbėti, nei Emerės, nei

Gvinės.

Nesta pamankštino pirštus, žadindama po ilgo sėdėjimo. Tyliai nusikeikė

pamačiusi iš negilių įdrėskimų varvant kraują.

Jie turėjo jau užgyti. Bet apeigas saistanti galia, regis, slopino ir gydančius

fėjų kraujo kerus. Įskaitant ir josios.

Bet kokia žaizda bus mirtina. Gis žmogišku, mirtingojo greičiu. Nesta leido

sau dar kelis sykius lėtai įkvėpti. Ji gali. Sugebės.

Išgelbės savo drauges. Ir išsigelbės pati.

Už nugaros pasigirdo šūksniai. Kiti ėmė busti. Nesta nusikeikusi skubiai

nusirabždino žemyn – žievė ir spygliai kibo prie sakuotų rankų. Reikėjo išsirinkti

kryptį ir vos pasiekus žemę dėti į kojas.

Riksmai už nugaros virto klyksmais.

Ji dirstelėjo per petį norėdama įsitikinti, kad niekas nesiveja. Ir pastebėjo

žybtelėjus pintą apyrankę ant savo kairio riešo. Nedidelis sidabrinis talismanas

jos vidury blausiai suspindo saulės spinduliuose.

Ne – jis švytėjo.

Nesta pirštų galiukais perbraukė per monetą. Palietus ji sudūzgė. Nestą

perliejo siaubas – dilgčiojo sprandą, lyg tylus balselis kuždėtų: Paskubėk.

Ji pasisuko norėdama geriau įsižiūrėti saulėje, bet talismanas užtemo. Nesta

vėl pasisuko šiaurėn. Moneta vėl sušvito.

Kilstelėjusi antakius ji nukreipė ranką į rytus – nieko. Į pietus – vos švytėjo.

Nejautė skubos, veriančios panikos. O šiaurėn... Talismanas vėl sušvito, ją vėl

užplūdo siaubas.

Nesta sukandusi dantis įkvėpė, prisiminusi vakarą name, kai jos pasidirbo
apyrankes. Prisiminusi, ką joms palinkėjo: Kad kai būsime pasiruošusios,

nepritrūktume drąsos išeiti į pasaulį, bet visada rastume kelią grįžti viena pas kitą. Kad ir

kas nutiktų.

Ji sukūrė talismanus. Pavertė juos švyturiais. O pietuose paliktai jos draugei

toli gražu negrėsė toks pavojus kaip esančiai šiaurėje.

Vietovė ta kryptimi kilo į kalvą. Vis šiokia tokia paguoda. Kiti kariai tikriausiai

pasirinks greičiausią ir lengviausią kelią link Ramielio, vengs maršrutų, per

kuriuos reikės kopti.

Bet kaip talismanai galėjo čia veikti? Apeigos draudė kerus – ir pačių dalyvių,

ir bet kokių artefaktų. Nebent apeigas supanti galia neįstengė užgožti sukurtų

artefaktų. Fėjų kerus reikėjo kruopščiai suformuluoti – galbūt tiems, kurie

ilyrams sukūrė šį kerą, nė nedingtelėjo, kad apeigose gali atsidurti sukurtas

daiktas.

Bet jos pačios galia snaudė. Nesta siektelėjo gilyn jos ieškodama, bet terado

tuštumą.

Jai sugniaužė gerklę. Ir pati buvo sukurta, bet buvo ir asmuo. Kerai ją

atpažino kaip asmenį, o ne daiktą.

Iki tol ir pati nesuprato, kaip jai tai svarbu. Įkvėpė pušų kvapo ir tolimos

sniego užuominos. Gyva. Net šitame pragariškame krašte ji buvo gyva.

Ir pasirūpins, kad jos draugės taip pat išgyventų.

Nesta lėtai, valdydamasi iškvėpė, nuleido ranką ir vėl ėmė leistis.

Jos per dideli batai dunkstelėjo ant žemės, pėdos slystelėjo per dideliuose

batuose.

Kai Nesta atsitiesė, pasitikrino prie šono pakabintą durklą, jau traukė į šiaurę.
 Po dešimties minučių bėgant į kalvą, švytinčiam talismanui varant ją į priekį,

pėdoms slysčiojant į šalis tuose nelemtuose batuose, Nestai dingtelėjo, kad jai

reikės vandens. Ir maisto. Ir susirasti prieglobstį, iki nusileis saulė. Ir reikės

apsispręsti, ar rizikuoti kurti ugnį, ar mirtinai sušalti slepiantis, kad tik kas

nerastų.

Nuo ilyro nuvilkti drabužiai buvo per ploni, kad padėtų ištverti naktį. O

sprendžiant iš pilko dangaus, netrukus pradės snigti arba lyti.

 Bet jos nesekė jokie kariai. Vis šis tas. Nebent jie mokėjo sėlinti ne prasčiau už

Kasianą ir Azrielį.

Apie tai pagalvojusi Nesta nustojo taip lėkti, pradėjo žengti tyliau. Užsikišo

apyrankę ir švytintį talismaną į rankovę, kad nešviestų prietemoje. Stengdamasi

palikti kuo mažiau pėdsakų įkopė į itin stačią kalvą ir apsidairė po vietovę

priekyje.

Daugiau medžių, akmenų ir...

Nesta krito ant žemės pro šalį prašvilpus strėlei. Suknistai strėlei...

Durklas buvo ne atsitiktinumas. Kažkas Kraujo apeigų teritorijoje paliko

ginklų. Nesta atsisukusi apsidairė strėlės. Ana – įsmigusi medžio kamiene.

Nučiuožė kalva iki jos ir išlupo iš medžio, užsikišo už diržo. Tada vėl įkopė į

viršų, pasilenkusi dar kartą dirstelėjo per viršūnę.

Ir tiesiai prieš nosį pamatė aštrų it skustuvas strėlės antgalį.

– Stokis, – suurzgė karys.

 Su kiekviena lyga, kuria Kasianas skriejo apie kadaise bendrą karalienių pilį,

jis plūdo Erisą, kad buvo toks kvailys ir sugebėjo įkliūti. Dabar pilis buvo

Brialinos tvirtovė. Kalvotą, atvirą vietovę dar margino sniego lopai, bet jau kalėsi

pirmieji pavasario daigai ir pumpurai. Kasianas skrido taip aukštai, kad kvėpuoti

buvo nelengva, taip aukštai, kad nuo žemės atrodytų tik kaip labai didelis

paukštis. Bet savo fėjišku regėjimu puikiai matė, kas vyksta apačioje.

Bet Eriso nepastebėjo nė pėdsako. Nematė raudonų plaukų, nė menkiausio

ugnies liežuvio, nė žymės jo karių. Į kitą pusę ratą sukantis Azrielis davė ženklą,

kad taip pat nieko nerado.

Kasianui buvo sunku išlaikyti dėmesį. Sukti ratus it maitvanagiui, kai visos

mintys krypo į šiaurvakarius. Į Ilyrijos kalnus, Kraujo apeigas ir Nestą.

Ar ji išgyveno pradinį susidūrimą? Kariai jau turėjo budintis.

Suknistas Erisas. Kaip jis galėjo būti toks nerūpestingas, kad taip prisileistų

karius?

Kasianas vėl apsidairė po vietovę, stengdamasis kuo lygiau kvėpuoti retame

ore. Greitai ras Erisą. Dar išspardys jam subinę, jei turės laiko.

O kas tada? Niekuo negalės padėti Nestai. Tačiau bent jau galės būti arčiau

apeigų. Jei nutiktų blogiausia...

Užgniaužė tą mintį. Nesta išgyvens. Gvinė su Emere išgyvens.

Jis neleis, kad baigtųsi kaip nors kitaip.

 66 skyrius

Ilyrų karys buvo smulkesnis už tą, kurį nužudė Nesta, bet šitam pavyko rasti

lanką ir strėlių.

– Duok man savo ginklus, – paliepė jis. Greitai ją nužiūrėjęs pastebėjo

kruviną veidą, smakrą ir kaklą.

Nesta nesujudėjo. Nė nenuleido galvos.

– Duok man savo suknistus ginklus, – griežčiau paliepė vyras.

– Iš kur tu atsiradai? – paklausė ji, lyg karys nebūtų nutaikęs strėlės jai į veidą.

O paskui, jam nespėjus atsakyti, pridūrė: – Ar čia yra kita moteris?

Vyras sumirksėjo – Nestai to ir pakako, padavė jam strėlę. Lėtai, labai lėtai

siektelėjo durklo.

– Ar ir ją nužudei? – Jos balsas tapo šaltas it ledas.

– Luošą kalę? Palikau ją kitiems. – Jis išsišiepė. – Tu, šiaip ar taip, geresnis

grobis.

Emerė. Ji negalėjo būti toli, jei vyras ją jau matė. Nesta ištraukė durklą.

Ilyras nenuleido lanko.

– Mesk ant žemės ir atsitrauk dešimt žingsnių.

Emerė gyva. Ir netoli. Jai gresia pavojus.

O šitas kalės vaikas nesutrukdys jos išgelbėti.

Nesta nulenkė galvą, nukorė pečius – tikėjosi, kad ilyras tai palaikys

nuolankumu. Karys išties išsišiepė.

 Jis neturėjo jokių šansų.

Nesta nuleido durklą. Tada mostelėjo riešu, švystelėjusi pirštais paleido į

taikinį.

Tiesiai jam į šakumą.

Ilyras suklykė. Jam paleidus strėlę Nesta šoko į priekį. Rėžėsi į jį ir į ginklą,

templė taip pliaukštelėjo į veidą, kad ištryško ašaros, bet jie drėbėsi ant žemės,

jis klykė...

Niekas nestos tarp jos ir draugių.

Jos mintys nurimo, tapo šaltos. Nesta griebė lanką ir numetė šalin. Ilyrui

raitantis ant žemės, bandant ištraukti durklą, pervėrusį sėklides, ji sugriebusi

suvarė geležtę dar giliau. Jo klyksmas išbaidė pušyse tupinčius paukščius.

Nesta pasukusi išlupo durklą, o karį paliko gulėti. Paėmė dvi strėles, bet

nesivargino traukti jam po nugara prispaustos strėlinės. Paėmė ilyrišką lanką,

čiupo peilį ir nubėgo ton pusėn, iš kur jis pasirodė.

Kelias mylias ją lydėjo kario dejonės.

 Nesta išgirdo upę dar gerokai prieš ją pasiekdama. Kaip ir karius prie jos

krantų, atsargiai besikalbančius tarpusavyje, – tikriausiai dar bandė įsitikinti, ar

gali vieni kitais pasitikėti, – pildančius gertuves. Lyg kas nors būtų palikę ir jas.

Emerės nė ženklo.

Nesta pasislėpė už medžio pavėjui ir įsiklausė.

Nė šnipštelėjimo apie Emerę ar kitą moterį. Tik nepatiklios derybos dėl

galimos sąjungos, kaip pasiekti Ramielį, kas jiems paliko ginklų ir gertuvių...
 Ji jau ruošėsi eiti ieškoti patogios vietos perbristi upę, toliau nuo ilyrų, kai

išgirdo:

– Gaila, kad ta kalė paspruko. Būtų paįvairinusi šaltas naktis.

Nesta sustingo it įbesta. Emerė pasiekė šitą upę. Gyva.

Kitas atsigėręs tekančio vandens atsakė:

– Ją tikriausiai jau nunešė pusę kalno. Jei išgyveno slenksčius, iki aušros

sudoros žvėrys.

Matyt, Emerė šoko į upę mėgindama pasprukti nuo jų.

Nesta pačiupinėjo per petį permestą lanką. Už diržo užkištos strėlės svėrė it

švinas. Turėtų juos už tai nudėti. Į du paleisti savo dvi strėles, nudėti už tai, kad

nuskriaudė jos draugę...

Bet jei Emerė išgyveno...

Nesta atsistūmė nuo medžio. Perbėgo prie kito. Ir dar kito. Nusekė paskui

upę – jos žingsniai buvo vos garsesni už vandenį, čiurlenantį per akmenis.

Pro pušis, kalva žemyn. Slenksčių daugėjo, akmenys kilo iš vandens it juodos

ietys. Priekyje šniokštė krioklys. Jei Emerė nuo jo nulėkė...

Srovė lėkė per kraštą, krito į tvenkinį už trisdešimties metrų. Niekas

neišgyventų tokio kryčio.

Nestai perdžiūvo burna.

Paskui perdžiūvo dar labiau pamačius, kas guli upėje užstrigusi už nuvirtusio

medžio, išsikišusio iš uolėto kranto prieš pat krioklį.

Emerė.

Nesta nubėgo prie vandens, bet vos įmerkusi koją į ledinę srovę ją ištraukė.

Emerė atrodė be sąmonės, bet Nesta nedrįso pašaukti jos vardu. Žvilgtelėjusi į

saulę ją rado aukščiausiame taške, bet spinduliai nešildė, negelbėjo.

Kaip ilgai Emerė išbuvo stingdančiame vandenyje?

– Galvok, – sumurmėjo Nesta. – Galvok, galvok...

Kiekviena minutė vandenyje grasino Emerę pražudyti. Ji buvo per toli nuo
kranto, kad matytųsi žaizdos, bet nejudėjo plakama prie šakos. Vienintelis

gyvybės ženklas buvo trūkčiojantys sparnai.

Nesta nusivilko drabužius. Gailėjosi, kad nepasiėmė naktinių prisirišti durklo

ir strėlių prie kojos, teko palikti juos ant kranto, bet neturėjo pasirinkimo. Užtat

pasiėmė ilyrišką lanką, pasikabino ant krūtinės, templė įsirėžė į pliką odą.

Nuoga įvertino atstumą tarp krioklio, slenksčių, akmenų ir Emerės.

– Nuo akmens prie akmens, – tarė sau. Įsitempė ruošdamasi šalčiui.

Ir šoko į vandenį.

Nesta aiktelėjo ir suprunkštė nuo stingdančios žvarbos, rankos taip tirtėjo,

kad bijojo, jog nuslys nuo akmenų ir ją nuneš per kraštą. Bet nesustojo. Brido prie

Emerės. Arčiau ir arčiau, kol pagaliau karštligiškai nuplaukė nuo paskutinio

akmens iki kranto – ir Emerės, užmestos ant pusiau apsemto medžio.

Tirtėdama, kalendama dantimis Nesta nutraukė Emerę nuo šakų ir nutempė

arčiau kranto, pasilenkė virš jos.

Emerės veidas buvo apdaužytas, kraujavo perrėžtas žastas. Bet ji kvėpavo.

Nesta kūktelėjo iš palengvėjimo ir atsargiai papurtė draugę.

– Emere, kelkis.

Ta tik suvaitojo iš skausmo. Nesta pačiupinėjo tamsius Emerės plaukus,

pakėlusi pirštus pamatė kraują.

Reikėjo perkelti ją per upę. Rasti prieglobstį. Įkurti ugnį ir sušilti. Jos lanko

neužteks joms apginti. Toli gražu.

– Gerai, Emere. – Nesta taip kaleno dantimis, kad net skaudėjo veidą. –

Atsiprašau už tai.

Suėmusi perplėšė draugės naktinius per vidurį, apnuogino laibą, treniruotą

Emerės kūną. Juos nuvilkusi susuko į ilgą virvę, tada nusiėmė nuo peties lanką.

– Šita dalis tau nepatiks, – tarė kalendama dantimis ir nutempė Emerę atgal į

vandenį. – Man taip pat, – sumurmėjo lediniam vandeniui kandžiojant

nutirpusias kojas.
 Šalta kaip Katile. Šalta kaip...

Nesta paleido tą mintį, leido jai nuslinkti it debesiui. Susitelkė.

Sugebėjo nutempti Emerę į vandenį iki juosmens, laikydama taip tvirtai,

kaip tik įstengė drebantys pirštai. Tada užsikėlė draugę ant nugaros ir užtempė

lanką per abi, kone nenutraukiamą templę užsikabino ant krūtinės, o medį įrėmė

Emerei į nugarą, sujuosė jas kartu.

– Geriau nei nieko. – Persimetė nukarusias Emerės rankas sau per pečius ir

Emerės naktiniais surišo riešus. – Laikykis, – įspėjo draugę, nors ta paslika gulėjo

jai ant nugaros.

Nuo akmens prie akmens. Taip pat kaip prieš tai. Nuo akmens prie akmens,

paskui į krantą.

Nuo akmens prie akmens. Žingsnis po žingsnio.

Vėjų name ji nulipo dešimt tūkstančių laiptų. Per praėjusius mėnesius padarė

ir daugiau. Ji sugebės.

Nesta įbrido giliau, nurijo nuo šalčio besiveržiantį spygtelėjimą.

Emerė siūbavo ir daužėsi į ją, o ilyriško lanko templė taip įsirėžė į krūtinę, kad

įpjovė odą. Bet Nesta atlaikė.

Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio.

Kai Nesta pagaliau grįžo į kitą krantą, drebėdama ir kone kūkčiodama,

templė buvo įsmigusi iki kraujo. Bet jiedvi buvo ant tvirtos žemės, jos drabužiai

ir ginklai buvo čia, o... o dabar teliko rasti šilumą ir pastogę.

Paguldžiusi Emerę ant pušų spyglių užklojo sausais drabužiais, kuriuos buvo

palikusi ant kranto, ir pririnko tiek malkų, kiek panešė rankose. Nuoga tirtėdama

vargiai sugebėjo nulaikyti šakas rankose, sukrovė jas šalia Emerės. Virpančiais

pirštais vos įstengė sukioti pagaliuką, kol išgavo žariją, įpūtė ją į ugnį, bet štai.

Lauželis. Apėjo aplinkui ieškodama nukritusių rąstigalių, melsdamasi, kad nuo

slenksčių kylanti migla nebūtų jų per daug sudrėkinusi.

Kai ugnis jau smagiai traškėjo, Nesta įsirangė po drabužiais šalia Emerės ir
apsikabino draugę, prisispaudė oda prie odos. Abi buvo sustirusios, bet ugnis

šildė, o gulint po dideliais vyro drabužiais nuo vandens sustingę raumenys ėmė

atsileisti.

Bet jos buvo visiškai neapsaugotos. Jei kas nors eitų pro šalį, joms būtų galas.

Nesta laikė apkabinusi Emerę, jautė ją pamažu šylant. Klausėsi, kaip ėmė

lygiau kvėpuoti. Jautė, kaip nurimo jos pačios tarškantys dantys.

Tuoj ateis naktis. O kas pasirodys iš nakties...

Nesta prisiminė Kasiano pasakojimus apie šiuose miškuose klaidžiojančias

pabaisas. Gurktelėjusi tvirčiau apsikabino Emerę. Pasižiūrėjo į jos ranką –

talismanas ant apyrankės vis dar blausiai švytėjo, bet dabar tik nukreipus į pietus.

Sukirbėjo vilties užuomazga, tikslas. Kas nutiko Gvinei? Ar ji vėl susidūrė su savo

baisiausiais košmarais? Ar ji...

Nesta susitelkė į kvėpavimą. Nuramdė mintis.

Ji išgyvens šią naktį. Išgelbės Emerę. Paskui ras Gvinę.

Per žygį su Kasianu sužinojo, kad šalia upių vanduo dažnai išgrauždavo

urvus. Bet jei eis jų paieškoti, turės palikti Emerę...

Nesta pasižiūrėjo į besileidžiančią saulę, tada išlindo iš po drabužių šūsnies.

Apklojo Emerę lapais ir šakomis, įmetė į ugnį dar vieną rąstigalį, tada vis dėlto

apsisiautė ilyro švarku.

Apsiavė batus, nors pūslėtos kojos ir protestavo, atsargiai apėjo stovyklavietę

klausydamasi, ar neišgirs kokių pašaliečių. Apžiūrėjo visus plyšius tarp akmenų ir

riedulių.

Nieko.

Dangus tamsėjo. Aplink turėjo būti urvų. Kur jie? Kur...

– Įėjimas čia.

Nesta atsisuko atkišusi durklą ir pamatė už dešimties pėdų stovintį ilyrą. Kaip

jis prisėlino, kaip išgyveno su skruostą bjaurojančia žaizda...

Vyras nužiūrėjo jos žaizdas, kad po švarku yra nuoga, kad jos kojos plikos, o
batai per dideli. Matė durklą.

Bet rudose jo akyse nešmėstelėjo nei geismas, nei neapykanta.

Vyrukas lėtai parodė į, kaip jai klaidingai pasirodė, lapais aplipusį riedulį.

– Ten urvas. Gana nemažas.

Nesta išsitiesė visu ūgiu. Perliejo jį nuožmiu žvilgsniu.

– Atėjus nakčiai atviroje vietovėje neišgyvensi nė valandos, – kalbėjo

berniukiškai žavus vyrukas, nutaisęs abejingą miną. – O jei dar neįlipai į medį,

spėju, turi sužeistą draugą.

Nesta nė nemirktelėjo.

Jis pakėlė rankas. Buvo neginkluotas, nekruvinas, neskaitant perrėžto žando.

– Aš atėjau iš vakarinės starto vietos. – Kaip ir ji. – Pamačiau lavoną

dauboje – tu pasirūpinai Novijumi, tiesa? Jis buvo nuogas. Tu vilki vyriškus

drabužius. O tas durklas tikriausiai ir pervėrė jam gerklę. Ar žinai, kas, po galais,

čia paliko ginklų?

Nesta netarė nė žodžio. Vis labiau temo.

Nesulaukęs atsakymo vyrukas gūžtelėjo.

– Nusprendžiau traukti į šiaurę ir pasiekti Ramielį atokesniu keliu išvengęs

kon liktų. Tu man nesi priešė. Bet jau lendu į urvą, o jei turi proto, atsivesi savo

draugą ir taip pat užeisi.

– Kad galėtum atimti mano ginklus ir nužudyti mane miegančią?

Jis primerkė rudas akis.

– Žinau, kas esi. Nesu toks kvailas, kad stočiau tau skersai kelio.

– Čia Kraujo apeigos. Tau atleistų.

– Feirė Užkeikimų naikintoja neatleistų, jei nužudyčiau jos seserį.

– Tai šitai darai norėdamas pelnyti jos palankumą?

– Ar svarbu? Prisiekiu pačiu Enalijumi, kad nenužudysiu nei tavęs, nei tavo

draugų. Nori tikėk, nori ne.

– Mūsų nenužudysi ir niekaip nepakenksi. Ir nepaprašysi kitų tai padaryti.

Jis santūriai šyptelėjo.

– Greitai prisitaikei prie fėjų taisyklių. Bet taip. Prisiekiu ir tai.

Nesta gurktelėjo stebėdama vyro išraišką. Dirstelėjo į paslėptą urvo įėjimą.

– Man reikia pagalbos ją atnešti.

Jie nerizikavo urve kurti ugnį, bet vyras, prisistatęs Baltazaru, pasiūlė savo
storą vilnonį apsiaustą Emerei užkloti. Nesta paguldė Emerę ant mirusio kario

drabužių, pati liko tik su odiniu švarku ir, nors tai prieštaravo visiems jos

instinktams, leido Baltazarui atsisėsti prie kito šono, sustirusiu kūnu gėrė jo

šilumą.

– Kai ateis aušra, keliauk, – sutemus Nesta tarė tamsiame, priplėkusiame,

lapų prikritusiame urve.

– Jei išgyvensim naktį, mielai taip ir padarysiu, – atsakė Baltazaras. – Miško

žvėrys gali užuosti tavo draugės kraują ir atsekti iki urvo.

Nesta dirstelėjo į jaunąjį karį.

– Kodėl nesišlaistai lauke žudydamas visų, kas po ranka papuola?

– Nes noriu pasiekti kalną ir tapti oristianu. Bet jei sutiksiu ką nors, ką

norėčiau nužudyti, nesudvejosiu.

Stojo tyla.

Po kelių akimirkų trakštelėjo šakelės.

Baltazaras įsitempė, ėmė kvėpuoti kone negirdimai. Aklinoje urvo tamsoje

tebuvo girdėti šiugždant jų drabužiai ir lapai po kojomis.

Naktį pervėrė kaukimas, Nesta krūptelėjo ir prisitraukė Emerę arčiau prie

šono.

Bet traškėjimas ir kaukimas nutolo, Baltazaras atsileido.

– Tik pirmasis, – jis sukuždėjo tamsoje. – Jie slankios iki aušros. – Nesta

nenorėjo sužinoti, kas ten. Ypač tolumoje išgirdusi kažką klykiant. – Kai kurie

moka lipti į medžius, – sumurmėjo Baltazaras. – Kvaili kariai tai pamiršta.

Nesta netarė nė žodžio.

– Aš budėsiu pirmas, – tarė ilyras. – Ilsėkis.

– Gerai. – Bet ji nedrįso sumerkti akių.

 Nesta visą naktį nesudėjo bluosto. Jei Baltazaras ir žinojo, kad jam budint ji

neužmigo, nieko nesakė. Nesta tą laiką skyrė Minčių ramdymo pratimams, kurie

padėjo sumažinti įtampą, bet visiškai jos neatsikratė.

Po tykančių žvėrių letenomis ir nagais traškantys krūmai ir ilyrų klyksmai

netilo ilgas valandas.

Kai Baltazaras niuktelėjo ją keliu ir Nesta suvaidino pabudusi, jis tik

sumurmėjo, kad eina miegoti, ir įsikniaubė jai į šoną. Nesta mėgavosi jo šiluma
žvarbiame urvo ore. Jai nerūpėjo, ar gilus jo kvėpavimas išties reiškia miegą, ar

tėra suvaidintas kaip josios.

Nesta nesumerkė akių, net kai jas ėmė nepakenčiamai perštėti, o vokai tapo

it švininiai. Net kai dviejų kaimynų šiluma grasino nusitempti ją į miegą.

Nemiegos. Nė akimirkos neatsipalaiduos.

Pagaliau pro šakų pinučius ėmė skverbtis aušros spinduliai, o klyksmai ir

kaukimas pritilo, galiausiai ir visai liovėsi. Trumpai apsidairiusi Nesta pamatė,

kad, nors Emerė liko be sąmonės, žaizda jos galvoje nustojo kraujuoti. Bet...

– Šiandien drabužių rasi iki soties, – tarė Baltazaras, lyg perskaitęs jos mintis.

Jis išėjo į šviesą, bet apsidairęs tyliai nusikeikė. – Iki soties.

Žodžiai išvarė Nestą iš urvo.

Visur gulėjo sparnuoti lavonai, daugelis apgraužti.

Baltazarui nueinant vėjas pašiaušė ilyrui plaukus.

– Sėkmės, Arčeron.
 Karalienių pilį supančiose žemėse Eriso nebuvo matyti. Bet Azrielis sutiko

keliu iš rūmų keliaujantį žmonių pirklį, kuris paklaustas, ar neseniai neatvyko

koks fėjų vyras, nedvejojo. Jis tuoj pat išklojo, kad prieš dvi naktis į pilį atitempė

raudonplaukę fėją. Užeigoje girdėjo kalbant, kad jį netrukus perveš į kitą vietą.

– Palauksime čia, iki jie prisiruoš keliauti iš pilies. Tada seksime slėpdamiesi

debesyse, – niūriai tarė Azrielis.

Kasianas pritardamas suniurnėjo ir persibraukė per plaukus. Naktį beveik

neužmigo, galvoje dūzgė mintys apie Nestą ir Feirę su Risu.

Kasianas su Azrieliu nekalbėjo apie jų brolio sandorį, kuris pražudys Risą, jei

Feirė neišgyvens gimdymo. Netekti jos būtų nepakeliama, bet prarasti ir Risą...

Vien apie tai pagalvojus Kasianui darėsi negera. Galbūt Amrena ieškojo kokio

nors būdo, kaip atšaukti sandorį, – jei kas nors ką ir galėtų sugalvoti, tai ji. Arba

Helionas.

Bet Kasianas su Azrieliu buvo nepasiekiami Riso ir Feirės deimačių ryšiu.

Neišgirdo jokių žinių.

Bet Kasianas žinotų, jei Nesta būtų mirusi. Pajustų tai širdyje, sieloje. Žinotų.

Pora visada tai žinodavo.

Net jei ji atsisakė ryšio.

 Nesta išgyveno naktį vien per aklą sėkmę ir ilyrą, kurį labiau domino politika

nei žudymas.

Nuovargis slėgė kiekvieną Nestos judesį, jai vaikštant tarp sudraskytų

lavonų, renkantis sveikus ir krauju ar kitais kūno skysčiais nepermirkusius

drabužius. Užklupti miško žvėrių dauguma karių primyžo arba prišiko į kelnes.

Rasti švarias buvo nelengva užduotis.

Bet Nesta prisirinko užtektinai, įskaitant porą mažesnių batų ir antrą Emerei,
dar paėmė antrą durklą, dvi gertuves vandens ir kažkieno apgraužtą kiškį

vakarienei.

Kai pagaliau grįžo į urvą – apsirengusi, atsigėrusi ir su puse kiškio kojos

rankoje, – Emerė buvo pabudusi. Silpna, bet sąmoninga. Ji be žodžių paėmė

Nestos atneštą mėsą ir vandenį, paskui jos padedama apsirengė.

Tik Nestai padėjus išlįsti iš urvo ir apsidairiusi po skerdynių lauką Emerė

sušvogždė:

– Gvinė?

Nesta viena ranka prilaikydama Emerę už juosmens, pakėlė kitą – tą su

apyranke ant riešo. Lėtai apvedė ratu.

– Pietūs, – tarė talismanui nušvitus. Bendra kryptis, kur buvo Gvinė, nuo

vakar nepasikeitė.

Emerė sunkiai įkvėpė. Pakėlė savo apyrankę į pietus. Talismanas sušvito kone

karštligiškai perteikdamas žinią, kad reikia judėti, veikti, nedelsti.

Emerė iš nuostabos išplėtė akis, paskui ryžtingai prisimerkė.

– Paskubėkim.
 67 skyrius

Emerė patvirtino, kad ją užpuolė ir vijosi ilyrai, kuriuos Nesta pastebėjo prie

upės. Ji šoko į upę mėgindama išsigelbėti bet kokia kaina. Kaukštelėjo galva į

akmenį, daugiau iki urvo nieko neprisiminė.

Joms keliaujant į pietus Nesta trumpai, nevyniodama žodžių į vatą,

nupasakojo savo susidūrimus, vis nutildama pasiklausyti, ar netoliese nėra kokių

ilyrų. Keli pavieniai kruvini kariai nekreipdami į jas dėmesio sliūkino pro šalį, visi

traukė į rytus; kelios grupelės kovėsi tarpusavy; o ant šaltos žemės gulėjo

daugybė lavonų.

Jos vis dairėsi vario spalvos plaukų. Bet niekur nematė ir negirdėjo nė

menkiausio Gvinės pėdsako. Nesikalbėjo, ar jų talismanai gali vesti prie lavono.

Diena baigėsi. Atėjus nakčiai jos susirado kitą urvą, susiglaudė, kad būtų

šilčiau. Emerė pareikalavo budėti pirmoji, ir Nesta pagaliau numigo. Kai draugė

pažadino, Nesta nujautė, kad jai leido pamiegoti ilgiau, nei derėjo.

Ryte išlindusios ant žemės rado kruviną sniegą. Žvėries pėdsakai apie urvo

įėjimą buvo tokie dideli, kad Nestai nudiegė paširdžius.

Netrukus pradėjo smarkiai snigti. Pakankamai, kad paslėptų pasaulį priekyje

ir už nugaros – kartu ir visus priešus. Jos drebėjo su kiekvienu žingsniu į pietus,

nors apsivilko po antrą nuo kritusių karių nuvilktą švarką, o rytui pamažu

pereinant į dieną Nesta vis lankstė pirštus, kad nesustirtų į kaulą.

Jei išgyvens, daugiau niekada nesiskųs dėl vasaros karščio, niekada nepamirš
palto, kepurės ir pirštinių, nesiskųs, kad veržia tas kvailas šalikas, kurį Kasianas

prieš daug mėnesių versdavo ją užsirišti išeinant iš buto.

– Užuodžiu ugnį, – sukuždėjo Emerė. Paskutinį kartą jos kalbėjosi prieš kelias

valandas, daugiau galvojo apie šaltį, besismelkiantį iki kaulų smegenų.

Jiedvi sustojo už dviejų pušų, apžiūrėjo vietovę, užvertusios galvas pažvelgė į

sniegu besižarstantį dangų. Nesta dirstelėjo į savo apyrankę.

– Ton pusėn, – galva kinktelėjo kairėn. – Ugnis taip pat ten – vėjas neša

dūmus nuo keteros.

– Tai gali būti Gvinės laužas, – viltingai leptelėjo Emerė.

Nesta linktelėjo mėgindama suvaldyti besidaužančią širdį. Jos pamažu

tykino į priekį, perbėgdamos nuo medžio prie medžio, klausydamosi aplink

tykančio pavojaus, kokio nors ženklo, kad priekyje laukia Gvinė. Po kelių

minučių jas pasiekė juokas. Vyriškas juokas.

Emerė išbalusi ištiesė apyrankę juoko pusėn. Jos talismanas nušvito,

žybtelėjo net blausioje žiemos saulės šviesoje.

– Laikykimės pavėjui, – niūriai tarė Nesta. – Kopkime į keterą iš pietinės

pusės.
 Stovyklos pakrašty ant šakos kabėjo naktiniai marškiniai.

Nestos skrandis persivertė kūlio, kuklūs pusryčiai nudegino gerklę. Joms

lipant prie keteros viršūnės, link ten įsikūrusių karių stovyklos, apie Emerės

siaubą ir baimę buvo galima suprasti tik iš tylaus atodūsio. Kariai garsiai gyrėsi

apie užmuštus vyrus, apie laukiantį žygį iki Ramielio. Nesta įtempusi ausis

klausėsi, ar išgirs ką nors apie moterį stovykloje. Jei ant medžio kaba Gvinės

naktiniai, Gvinė buvo...

 Velniop Ramielį. Likusią savaitę ji praleis čia lėtai juos žudydama.

Keteros viršūnė buvo už dešimties pėdų virš jų.

Nesta valdė savo kvėpavimą, kvėpavo tyliai ir negiliai – kaip valkirijos.

Dirstelėjusi į Emerę suprato, kad toji daro taip pat, nors tamsios jos akys tvieskė

įniršiu.

Prieš kopdamos į šlaitą jos sutarė, kad Emerės sparnai kyla per aukštai virš

galvos, todėl Nesta pasižiūrės, kas vyksta už keteros. Emerė nešėsi du durklus;

Nesta turėjo durklą ir ilyrišką lanką su dviem strėlėmis. Dirstelėjusi per keterą

mėgins įvertinti, kaip vyrai ginkluoti.

Jiedvi paskutinį kartą susižvalgė, ir vyrams prapliupus kvatoti Nesta

kilstelėjo. Tik tiek, kad matytų per keterą.

Apie ugnį sėdėjo ir valgė dešimt vyrų. Vieni buvo ginkluoti kirviais, keli

turėjo kalavijus, dar kiti – durklus. Nesta nusprendė, kad viduryje sėdintis ilyras,

garsiausiai kalbantis ir besijuokiantis, yra jų vadas. Jo veidas... jau buvo jį

mačiusi. Kažkur.

Gvinės nebuvo matyti. Nesta pasilenkusi atsigręžė į Emerę.

Bet jos ten nebebuvo. Ji buvo nutempta žemyn ir laikoma dviejų išsišiepusių

ilyrų.
 Niekas nėjo iš didžiulės pilkų akmenų pilies ar į ją. Azrielis su Kasianu

pasikeisdami suko ratus aukštai danguje, laukdami, kada pajudės kokia nors

grupė, bet vartai liko uždaryti. Niekas neatvyko ir neišvyko net iš ją supančio,

siena apjuosto miesto. Lyg vartai būtų užrakinti, o žmonės uždaryti viduje. Ant

aplinkinių kalvų nebuvo ir kaimelių.

Pilis tarsi iškilo iš žemės ir ten įsitaisė, aptūpė vietovę it koks didžiulis žvėris.

– Brialina turi žinoti, kad mes čia, – nutūpęs tarė Kasianas, baigęs eilinę
žvalgybą iš oro. – Manai, ji laukia kito mūsų veiksmo?

– Manau, geresnis klausimas, ar Erisas dar gyvas, – sumurmėjo Azrielis,

klausydamasis jam į ausį kuždančių šešėlių. – Nesiseka rasti jo gyvybės ženklų.

– Laukti beprasmiška. Turėtume įsilaužti. Laikytis atokiau nuo akių, kad ji nė

nežinotų mus ten esant ir nesusigundytų panaudoti prieš mus Karūnos.

– Sakiau tau: rūmus saugo tiek pat apsauginių kerų kaip ir Vėjo namą. Jei

Brialina ruošiasi Erisą kur nors perkelti, būtų geriausia tada jį ir išvaduoti.

– Galbūt pirklys klydo.

– Gal. Stebėkime dar vieną dieną. – Azrielis sunėrė rankas. – Žinau, kad nori

padėti Nestai. Galbūt Amrena sugebės rasti kokių nors įstatymo spragų...

Kasianas sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.

– Nėra jokios spragos. Jei aš įsikišiu, abu mirsime. Net jei ir pavyktų išsisukti,

Nesta mane nudėtų, jei įsikiščiau ir mėginčiau ją gelbėti. Niekada man už tai

neatleistų.

Pastarąsias dienas jam neliko nieko kito, tik apie tai mąstyti. Nestos likimas

buvo jos pačios rankose. Buvo užtektinai stipri praminti savo kelią net ir per

Kraujo apeigų siaubą. Pats ją išmokė reikalingų įgūdžių.

Ir net jei įstatymai leistų, jis nieku gyvu iš jos neatimtų progos išsigelbėti.
 – Nemaniau, jog būsite tokios kvailos, kad užkibtumėte ant naktinių

marškinių, bet, matyt, tos karius žaidžiančios moterys ir skiriasi nuo tikrų karių, –

nuožmiai išsiviepęs vadas tarė Nestai ir Emerei, kai jas numetė jam po kojų.

Ilyras sukikeno, o pamačius jo sustiklėjusį žvilgsnį Nestai dingtelėjo, ar kas nors

sugebėjo su ginklais įnešti ir dėžę vyno. – Sveika, Emere.

Dabar Nesta atpažino vyrą. Belijus, tulžingasis Emerės pusbrolis.

Emerė tik drėbė:

 – Kur ji, Katilas tave griebtų?

Belijus patraukė pečiais.

– Naktinius radome už kelių mylių. Gal koks kitas karys ją išdulkino ir

nudėjo. – Jo šypsena tryško blogiu. – Pussesere, tau nereikėjo čia ateiti.

Emerė atšovė:

– Pusbroli, mane čia atitempė prieš mano valią. Bet dabar su malonumu

įrodysiu, kad tu ir tavo tėvas klystate.

Jo dantys subolavo blausioje sniego pritemdytoje šviesoje,

besismelkiančioje per spygliuotas šakas.

– Užtraukei gėdą savo tėvui. Gėdą mūsų giminei.

Nesta dirstelėjo į savo ginklus vyrui prie kojų, atimtus sučiupus Emerę.

– Ar tu suteršei apeigas šitais ginklais? – iškošė Nesta.

Belijus vėl sukikeno, bet jo akys liko aptrauktos migla. Tamsiuose jo

plaukuose kaupėsi snaigės.

– Nesakyčiau, kad suteršiau. Nesakė ir ji.

Nesta sustingo. Ji jau buvo mačiusi tokį sustiklėjusį žvilgsnį – Eriso karių

akyse.

Ir tas žodis – ji. Ar Brialina supančiojo Belijų pasitelkusi Karūną? Jis panašiai

atrodė ir prieš kelis mėnesius, kai jį matė Emerės parduotuvėje. Kai buvo ką tik

grįžęs iš žvalgybos žemyne. Matyt, Brialina tada jį ir pričiupo. Galbūt pasitelkė

Karūną ilyrams paveikti, kad sulaužytų savo šventas apeigų taisykles, atneštų čia

ginklų. Bet kam?

Belijus iš pykčio tirtančiai Emerei tarė:

– Žinai, negaliu tau leisti ištrūkti iš čia gyvai. Mūsų giminė niekada

nenusikratytų gėdos.

– Eik šikt, – drėbė Emerė, – su visa savo gimine.

Belijus tik įsmeigė akis į Nestą šykščiai šypsodamasis. Nubraukė ant savo

švarko peties susikaupusį sniegą.

 – Aš pirmas paskanausiu kalės Didžiosios Fėjos, – tarė savo kariams.

Sukilusi tulžis Nestai nudegino stemplę. Reikėjo rasti kokį nors būdą

išsivaduoti net supamai tokios daugybės priešų, neginkluotai, be savo galios...

Neslepiama panika ir įsiūtis Emerės veide jai sakė, kad draugė taip pat

nesugalvoja jokio sprendimo.

Belijus žengė artyn.

O tada jam ant žando užtiško kraujo, kai vieno iš jo pakalikų viduriai išvirto

ant sniego.
 Iš už keteros išlindęs padaras buvo sukurptas iš košmarų. Pusiau katė, pusiau

gyvatė, juodu kailiu, ginkluotas aštriais nagais ir riestais dantimis. Jis stabtelėjo

stovyklos pakrašty. Nė nežvilgtelėjo žemyn į kario, kuriam vienu letenos mostu

perrėžė pilvą, lavoną. Sniegą apie jį plačiu ratu margino kraujas.

Kariai, įskaitant Belijų, pasiruošė kovai. Belijus išsitraukė kalaviją.

Žvėris šoko į priekį. Kariai suklykė, ginklai sušvytavo pradėję chaotišką

kruviną šokį.
 – Bėk, – Emerei paliepė Nesta ir pati pašoko ant kojų. Stvėrė savo ginklus, o

Emerė pagriebė kalaviją, iškritusį ant sniego iš kario rankos.

Iš už keteros pasigirdo moters balsas:

– Čia!

Nesta kone sukūkčiojo jį išgirdusi, pamačiusi išlindusią galvą su vario

spalvos plaukais, joms mojančią ranką, kol Belijus su savo vyrais grūmėsi su juos

dorojančiu padaru. Nesta su Emere pasiekė kalvos kraštą ir nučiuožė žemyn, į

šalis patiško sniegas. Kitoje pusėje jų laukė Gvinė, kruvina, vilkinti kario

drabužius, purvinu ir apdraskytu veidu, bet akys žvelgė skvarbiai.

– Paskui mane, – sukuždėjo ji, ir draugės neaušindamos burnos nusirito nuo

kalvos šlaito ir dėjo į kojas pro medžius, taikydamosi į pietryčius.

Jos bėgo, kol karių klyksmai ir žvėries riaumojimas liko tolumoje. Kol

pagaliau visai nutilo.

Sustojo prie šaltinio, čiurlenančio per sniegą, taip rydamos orą, kad Nestai

prireikė atsiremti į medį.

– Kaip? – išspaudė Emerė.

– Atsibudau pirma kitų, – šnopuodama atsakė Gvinė, pridėjusi ranką prie

krūtinės.

– Aš taip pat, – linktelėjo Nesta. – Maniau, dėl to, kad esu sukurta, bet pirmos

atsibudome todėl, kad nesame ilyrės.

Gvinė linktelėjo.

– Puoliau bėgti ir beveik iš karto radau ginklų slėptuvę. – Parodė savo

kruvinus odos šarvus. – Persirengiau vyriškais drabužiais, nuvilktais nuo

lavono. – Pakėlė riešą. – Ar žinojai, kad šitas daiktas šviečia? Prisiminiau tavo

norą – kad visada rastume kelią viena pas kitą. Kad ir kas nutiktų. Nusprendžiau,

kad ji atves mane tiesiai pas jus. Matyt, apyrankė kažkaip išvengė apeigų kerų

draudimo.

Ji kreivai šyptelėjo Nestai.

 – Pirmąsias dvi naktis nakvojau medžiuose, stebėjau žvėris, o šiandien ryte

pastebėjau šitą bjaurų vyrą ir jo bendrus. Mačiau, kad jie pakabino mano

naktinius, žinojau, kad medžioja jus. Maniau, pašalinsiu juos, kol dar jūsų

nerado.

– Atvedei žvėrį tiesiai pas juos.

– Išsiaiškinau, kur žvėrys miega dieną, – Gvinė linktelėjo. – Ir kad jie labai

širsta pažadinti. – Parodė į subraižytą veidą ir delnus. – Vos sugebėjau nuo jo

pasprukti, atviliojau iki stovyklos. Bet tik per stebuklą atvedžiau jį lemiamą

akimirką.

Emerė sudrebėjo.

– Motina apsaugok.

Nesta galėjo prisiekti, kad po tų žodžių talismanai ant jų apyrankių tyliai

sudūzgė.

O Gvinė susiraukė.

– Jis tikrai tavo pusbrolis?

– Tikiuosi, kad po visko apie tą liūdną ryšį galėsiu kalbėti būtuoju laiku, –

šaltai atsakė Emerė.

Nesta nuožmiai išsišiepė.

– Turim judėti toliau. Jei Belijus ar kuris iš jo sėbrų išgyvens, dar labiau norės

mus nudėti.

Dar keturios dienos. Jos turėjo išgyventi dar keturias dienas.

Joms žygiuojant per tyrus, pūgai, laimė, rimstant, Gvinė kimiai tarė:

– Jūs atėjote manęs ieškoti.

– Aišku, atėjome. – Emerė sunėrė vienos rankos pirštus su Gvine, kitos su

Nesta ir stipriai spustelėjo. – Seserys taip daro.

 68 skyrius

Nestai urvai patiko labiau už medžius. Bet atslinkus nakčiai jų nerado, todėl

neliko kito pasirinkimo, tik sliuogti į pušį paskui Emerę su Gvine – ši parodė, kaip

sugebėjo taip aukštai užsikabaroti pasitelkusi ilgą virvę. Matyt, tai buvo vienas iš

daiktų, kuriuos karalienė Brialina liepė ilyrams palikti, tikriausiai belaisviams

surišti ar pakarti, ar pasmaugti, o Gvinė ja pasinaudojo naktimis prisirišti prie

medžio kamieno. Virvės užteko visoms trims, susėdusios ant storos šakos susirišo

kartu ir prie paties medžio.

– Kaip apsisaugojai nuo žvėrių, kad tavęs nesurytų? – Emerė paklausė

Gvinės, įsitaisiusios tarp jos ir Nestos. – Jie skabė ilyrus nuo šakų kaip obuolius.

– Gal mane paliko ramybėje, nes kvepėjau kitaip nei ilyrai. – Gvinė

susiraukusi nužiūrėjo savo šarvus. – Nepaisant šitų. – Linktelėjo Nestai. – Tu taip

pat kvepi kitaip. Jei pasiseks, mūsų kvapas užgoš Emerės.

– Gal, – temstant Nesta kalbėjo tyliau. Prieš kelias valandas pagaliau liovėsi

snigti, net čaižantis vėjas aprimo. Bent kokia paguoda.

Gvinė dirstelėjo į Emerę.

– Ką žinai apie apeigas?

Emerė sukišo delnus į pažastis susišildyti.

– Nemažai. Mano tėvas ir brolis – ir bjaurieji pusbroliai – kalbėjo apie jį

neužsičiaupdami. Per giminės susibūrimus visi vyrai pasakodavo ir

perpasakodavo šlovingas istorijas iš savo apeigų. Kiek ko užmušė, nuo kiek

žvėrių paspruko... Bet nė vienas jų nepasiekė Ramielio. – Emerė linktelėjo

Nestai. – Dėl to jie visada nekentė Kasiano. Ir Risando su Azrieliu. Jie nekentė, kad

tie trys įkopė iki pat viršaus ir laimėjo visas varžybas.

– Į tą kalną taip sunku įkopti? – tyliai paklausė Gvinė.

Emerė suniurnėjo.

– Sunku jį pasiekti, įkopti dar sunkiau. Jis pasišiaušęs dantytais akmenimis,

kurie tave drasko kaip sūrio tarka.

Nesta sudrebėjo.

– O apeigų taisyklėms sulėtinus mūsų gijimą iki žmogiško, – toliau kalbėjo

Emerė, – pasisektų, jei sveikos pasiektume Enalijaus perėją.

– Kas tai? – paklausė Nesta.

Emerės akys nušvito.

– Seniai, seniai – taip seniai, kad nė nežinome tikslios datos, – tarp fėjų ir

senųjų jas pavergusių būtybių kilo didžiulis karas. Vienas pagrindinių jo mūšių

įvyko čia, šiuose kalnuose. Mūsų pajėgos buvo nukentėjusios ir mažesnės, o

priešai dėl kažkokios priežasties norėjo pasiekti akmenį Ramielio viršūnėje.

Mums niekas neatskleidė tos priežasties; manau, ji jau seniai pamiršta. Bet

jaunas ilyrų karys, vardu Enalijus, kelias dienas atmušinėjo priešo karius.

Riedulių labirinte jis rado natūralią arką ir stojo jos ginti. Galų gale žuvo, bet ilgai

juos atlaikė, kad mus pasiektų sąjungininkai. Šios apeigos skirtos jam pagerbti.

Pamiršome daug savo istorijos, bet prisiminimai apie jo narsą išliko.

Kaip ir Kasiano vardas, kuris liks įsirėžęs į istoriją, pamanė Nesta. O kaip jos?

Širdies kertelėje tai pat to troško.

– Į Ramielio viršūnę veda keli skirtingi keliai, – pasakojo Emerė. – Bet

sunkiausias, liūdniausiai pagarsėjęs eina per Enalijaus perėją. Pro akmens arką.

Tą kelią vadina Lūžiu.

– Todėl nesistebiu, kad Kasianas ir jo broliai per ten ir kopė, – suniurnėjo

Nesta.
 Emerė su Gvine prunkštelėjo, bet tada tolumoje suriaumojo žvėris, ir jos tuoj

pat nutilo.

Nesta sumurmėjo:

– Reikėtų pasidalyti budėjimus.

Jos vėl pasiskirstė: Nesta budėjo pirma, Emerė antra, o Gvinė trečia. Jos dar

kurį laiką pasėdėjo tylėdamos. Jau suvalgė menką vakarienę – keptą voverę,

kurią Gvinė sugebėjo nudžiauti iš išsiblaškiusio ilyro, bet alkis vis tiek atkakliai

graužė joms pilvus.

Nesta įsikniaubė į Gvinę ieškodama šilumos, mėgavosi jai skverbiantis į

kaulus. Ir meldėsi bet kuriems dievams, kurie tik išklausys, kad gurgiantys pilvai

jų neišduotų apačioje slampinėjantiems žvėrims.

 Ketvirta diena atnešė saulę – švietė taip ryškiai, kad sniegas akino net pušų

šešėlyje. Gvinė įkopė iki pat medžio viršūnės, apsidairiusi nusprendė, kad

Ramielis yra už kelių dienų kelio į šiaurės rytus. Jei sugebėtų jį pasiekti, liktų

diena įkopti pliku kalno šlaitu.

– Nemačiau, ar priekyje kas nors yra, – pasakė Gvinė, – bet netoliese plyti

didžiulis tarpeklis su siauru mediniu tilteliu. Tikriausiai jį radome pirmosios – jei

kas nors jau būtų užtikę, perėję tiltą būtų sunaikinę, kad daugiau niekas negalėtų
juo pasinaudoti. Turime jį pasiekti pirma kitų.

– Kiek iki jo? – paklausė Nesta, siektelėjusi durklo prie šono – susuktą virvę

pasikabino ant peties, prie ilyriško lanko. Emerė turėjo kalaviją, kurį pačiupo

Belijaus stovykloje, o Gvinė – dar anksčiau rastą durklą ir skydą.

– Kelios valandos kelio, jei bėgsime, – atsakė Gvinė.

– Bėgdamos rizikuojame pritraukti dėmesį, – įspėjo Emerė.

– Eidamos rizikuojame netekti tilto, – atšovė Nesta.

Trijulė susižvalgė.

– Teks bėgti, – tarė Gvinė, ir visos linktelėjo.

Jos pasirinko lengvą tempą, kad pernelyg netriukšmautų ir būtų lengviau

išlaikyti pusiausvyrą net ant sniego, bet bėgant kelias dienas nepailsėjus,

sustirusiomis kojomis ir tuščiu pilvu Nestai ėmė tvinkčioti galva.

– Turime svečių, – sušvokštė Emerė, ir jos stabtelėjo. Arčiau nei už penkių

šimtų metrų stovėjo šeši ilyrai.

– Kaip manai, ar jie žino apie tiltą? – išspaudė Gvinė.

Vos ji tai tarė, vyrai pasileido bėgte. Ne link jų, o link tarpeklio.

Nesta nusikeikusi dėjo į kojas, Gvinė su Emere mynė ant kulnų, sniegas tiško

joms iš po kojų.

– Greičiau! – riktelėjo Nesta.

Priekyje pro medžius smelkėsi šviesa – lyg miškas baigtųsi. Taip ir buvo,

suprato ji. Prie tarpeklio krašto, nuo kurio jas ir ilyrus skyrė vienodas atstumas.

Kas pirmieji perbėgs į kitą pusę, nupjaus tiltą?

O jei jį pasieks vienu metu...

– Turime juos sustabdyti, – gaudydama orą tarė Nesta, – kol dar nepasiekė

tilto. – Ji staiga pakeitė kryptį, Emerė su Gvine judėjo su ja it viena. Prie tilto

taikantys ilyrai, rodos, suprato, kad priešas bėga tiesiai į juos. Jie sulėtino žingsnį

ir siektelėjo ginklų.

Nesta išsirinko taikinį, bent galva už ją aukštesnį vyrą, įsirėžusi į jį kirto

durklu. Ilyras bėgo taip greitai, kad prarado pusiausvyrą ir, mėgindamas išvengti

smūgio, išsidrėbė ant žemės. Tiesiai ten, kur ji ir norėjo, – priešais Emerę. Nesta

jau sukosi į kitą vyrą, kai jos draugė suvarė kalaviją pirmajam į krūtinę.

Kitas Nestos priešininkas buvo pasiruošęs – mostelėjo trumpu kalaviju. Ji

pasilenkė, išsisuko – smūgis kliuvo į Gvinės skydą. O ši tuo pačiu metu pasilenkė

ir durklu brūkštelėjo jam per blauzdas.

Kiti keturi... Nesta puldinėjo ir išsisukinėjo kito ilyro – durklas prieš durklą.

Kiekvienas jos judesys buvo tobulai suderintas su kvėpavimu, kiekvienas kūno,

rankų ir kojų krustelėjimas buvo simfonijos dalis.

Ilyras plačiai užsimojęs kirto Nestai, ir ji pastebėjo progą. Išsisukusi alkūne

smogė jam į nosį. Kaului susidūrus su kaulu, visu kūnu pajuto triokštelėjimą.

Priešininkas kriuktelėjęs sudribo ant žemės, o Nestos durklas it sidabrinis ir

raudonas žaibas švystelėjo jam per gerklę. Neleido sau galvoti apie šiltą ir glitų jo

kraują, užtiškusį jai ant rankų.

Ją jau puolė kitas vyras, Gvinė šūktelėjo Nestos vardą – atkreipė jos dėmesį

mesdama skydą.

Nesta jį sugavo, ant vieno kelio apsisuko sniege ir įsirėmė visu svoriu. Giliai

iškvėpusi aukštai pakėlė skydą, ilyrui kaip tik kertant kalaviju iš viršaus. Nesta

atrėmė smūgį, stumtelėjusi skydą aukštyn išmušė priešininką iš pusiausvyros.

Tada suvarė durklą šiam į batą.

Ilyras klykdamas nuvirto atbulas, o Nesta pašoko ant kojų ir taip vožė skydu,

kad šis trinktelėjęs į galvą net įlinko. Sudrebėjęs nukrėtė jai ranką, bet Nesta

skydo nepaleido.

Atsisuko į kitą priešininką, bet jos draugės jau sustojo. Ilyrai aplink jas gulėjo

pasliki.

Apsnigtame miške stojo kurtinama tyla. Net paukščiai nustojo čiulbėti.

– Valkirijos, – tarė Emerė, o jos akys žibėjo.

Nesta išsišiepė, nepaisydama per jos veidą srūvančio kraujo.

 – Taip, po galais.

– Keturios sumautos dienos, – sušnypštė Kasianas savo slėptuvėje, iš kurios

su Azrieliu stebėjo pilį. – Keturias suknistas dienas malame šūdą.

Azrielis galando Tiesos sakytoją. Juoda geležtė sugėrė blausius saulės

spindulius, prasiskverbiančius pro miško lapiją.

 – Regis, spėjai pamiršti, kaip dažnai šnipinėjant reikia laukti tinkamos

akimirkos. Priešai neužsiima nedorais darbeliais tada, kai tau patogu.

Kasianas nusivaipė.

– Nustojau šnipinėti, nes man tai mirtinai nuobodu. Nesuprantu, kaip taip

ilgai tveri.

– Man tai tinka. – Azrielis nenustojo galandęs durklo, bet jam apie kojas

susitelkė šešėliai.

Kasianas atsikvėpė.

– Žinau, kad elgiuosi nekantriai. Žinau. Bet nejau išties manai, kad nereikėtų

užsukti į tą nelemtą pilį pasidairyti?

– Sakiau tau: jų pilyje per daug apsauginių užkeikimų ir magiškų spąstų, į

kuriuos įkliūtų net Helionas. Be to, Brialina turi Karūną. Manęs nė kiek netraukia

Risui su Feire aiškinti, kodėl žuvai man vadovaujant. Ir dar mažiau norėčiau tai

aiškinti Nestai.

Kasianas vėl įsispoksojo į pilį.

– Manai, ji gyva? – Pastarąsias kelias dienas tas klausimas jį kamavo vos

įkvėpus.

– Jei ji žūtų, pajustum. – Azrielis sekundėlę pertraukė savo darbą ir dirstelėjo į

Kasianą. Randuota ranka patapšnojo broliui per krūtinę. – Štai čia – pajustum tai,

Kasai.

– Jai galėjo nutikti daugybė kitų dalykų, apie kuriuos nenoriu nė pagalvoti, –

kimiau atsakė Kasianas. – Ir Emerei su Gvine.

Šešėliai glaudžiau susitelkė apie Azrielį, jo sifonai suspindo it mėlyna ugnis.

– Kasianai, tu – mes – puikiai jas ištreniravome. Tikėk tuo. Tik tiek ir telieka.

Kasianui gerklėje įstrigo gumulas, o Azrielio žvilgsnį patraukė judėjimas.

Kasianas pašoko ant kojų.

– Kažkas išėjo iš pilies. – Daugiau netarę nė žodžio abu purptelėjo į dangų, po

kelių akimirkų pasislėpė debesyje. Žvarbiame, retame ore Kasianas matė tik pro
debesies tarpus.

Bet to pakako.

Pro rytinius miesto vartus išvažiavo nedidelis karavanas, važiavo tuščiu, per

kalvas vedančiu keliu.

– Nematau kalinių vežimo, – perrėkdamas vėją šūktelėjo Kasianas.

Azrielis neatitraukė akių nuo žemės.

– Jiems jo ir nereikia, – tylus jo balsas sruvo nuodais.

Kasianui teko palaukti kito plyšio debesyse, kad pamatytų, ką brolis turi

omeny.

Ne, jiems nereikėjo kalinių vežimo. Nes karavano priekyje šalia

susikūprinusio smulkaus raitelio ant balto žirgo jojo Erisas.

– Kvailas šiknius, – suurzgė Kasianas. – Brialina supančiojo jį Karūna.

– Ne, – tyliai tarė Azas, – pažiūrėk į jo kairį šoną – tebeturi durklą. Jei Brialina

būtų jį apžavėjusi, jau būtų jį atidavęs.

– Taigi, sukurtas artefaktas išties apsaugo nuo Karūnos. – Tai reiškė... –

Išdavikas, – drėbė Kasianas, – pats nežinau, kodėl stebiuosi. – Sugniaužė

kumščius. – Čiupkim jį, partempkim namo ir sudraskykim į gabalus. – Nuo

Nestos jį atitraukė dėl šito? Dėl Eriso žaidimų?

Azrielio balsas perskrodė kaukiantį vėją.

– Seksime paskui juos. Jei dabar perimsime Erisą, galime nieko iš jo

neišgauti. Bent jau ne greitai. Pasekime ir pažiūrėsime, kokia gili jo išdavystė.

Išsiaiškinsime, su kuo jie keliauja susitikti. Tai turi būti svarbu, jei išėjo iš už

saugių pilies sienų.

Logika buvo nenuginčijama, nors Kasiano širdis su kiekvienu sparnų mostu

staugė jam skristi namo.

 Nestai, Emerei ir Gvinei dar nepasiekus tilto pasirodė kita grupė ilyrų,

ginkluotų lankais ir strėlėmis.

– Spėsim, – supūkštė Emerė, trijulės priekyje lėkdama prie tilto, jau matomo

per apsnigtus medžius. – Pralenksime juos.

Pro šalį ėmė švilpti strėlės.

Emerė pirmoji pribėgo tiltą, palaikis statinys susiūbavo nuo jos svorio, kai

perlėkė jį nė nestabtelėjusi. Strėlės smigo į medžius, į žemę, į tilto stulpus, Nesta

nedvejodama perbėgo per skersinius, nedrįsdama pažvelgti į prarają su

išdžiūvusia upės vaga, tik į Emerę, kol perbėgo tiltą...

Joms už nugaros nuskambėjo skausmo riksmas. Sustojusi tilto gale Nesta

atsisuko ir pamatė Gvinę tebesant kitoje pusėje, jos šlaunyje stirksojo strėlė. Ji

parkrito. Per arti prie jų bėgančių ilyrų...

– PJAUKITE! – sustūgo Gvinė.

– Stokis, – išspaudė Nesta. – Stokis.

Kunigė pabandė. Pakilo ant kojų, bet nieku gyvu nespės perbėgti tilto.

Tad Nesta nusiėmė nuo peties ilyrišką lanką. Nusiėmė ir virvę, nežiūrėdama

ją įbruko Emerei.

– Apvesk vieną galą apie tą medį, paskui prisirišk prie savęs. – Nelaukdama,

ar jos paklausys, pririšo kitą galą prie strėlės. Pridėjo strėlę prie lanko.

– Mes nesimokėme šaudyti iš lanko, – sukuždėjo Emerė.

Nesta uždėjo strėlės galą ant templės. Nusitaikė. Tiesiai į Gvinę, kuri

pasižiūrėjo į virvę, pririštą prie strėlės, kitą jos galą apvestą apie medį ir pririštą

prie Emerės, ir viską suprato.

– Mane išmokė sesuo. – Nesta virpančiomis rankomis įtempė templę. –

Seniai seniai.

Niurnėdama, grieždama dantimis Nesta tempė centimetrą po centimetro.

Nusitaikė į išbalusią iš skausmo Gvinę draugei šlubčiojant prie tilto, paliekant

ant sniego kruviną pėdsaką.

Pro medžius išbėgus pirmajam ilyrui Nesta paleido strėlę.

Ji lėkė taikliai. Įsmigo į sniegą Gvinei po kojų.

Kunigė čiupo strėlę, bėgdama prie tilto kelis kartus apsivijo virvę apie

juosmenį...

Nesta metė lanką. Gvinė jau pasiekė kitą tilto pusę ir šaukė:

– PJAUKIT, PJAUKIT, PJAUKIT!

Iš miško niro daugiau ilyrų. Jie bėgo link tilto ir šlubuojančios Gvinės, sparčiai
vijosi. Vos Nesta pakėlė ranką, Gvinė jai švystelėjo kalaviją.

Vidury tilto šlubčiojanti Gvinė nesustojo. Ilyrai sekė vos už kelių žingsnių,

grūdosi ant siūbuojančio statinio.

Nesta kirto kalaviju per tilto virves. Net medžiui nukritus jai iš po kojų Gvinė,

rodos, tebebėgo, paskui šoko į orą, tik apie juosmenį apvyniota virvė galėjo

apsaugoti ją nuo mirties, kai ėmė kristi...

Nesta čiupo virvę, griuvo prie tilto stulpelio ir apsivijo jį kojomis, iš visų jėgų

laikė iš rankų slystančią šiurkštaus plaušo virvę. Už nugaros į pušį įsirėmusi

Emerė taip pat laikė iš visų jėgų.

Gvinė krito į tarpeklį, neprisirišę ilyrai klykdami krito su ja.

Nesta sustaugė svylant rankoms, virvė paraudo, bet ji dar stipriau suspaudė

apdraskytas rankas ir valdydama kvėpavimą kovojo su raižančiu skausmu.

Kol Gvinė liovėsi kristi, trūktelėjusi sustojo. Visas pasaulis tarsi sulaikė kvapą

Nestai laukiant, kada trūks virvė.

Bet Gvinė tik nulėkė į uolą, skaudžiai aiktelėjo atsitrenkusi.

Laimei, nukritę ilyrai turėjo vienintelius lankus, o kitoje pusėje likę vyrai

spjaudėsi ir keikėsi žiūrėdami.

Nesta su Emere, nekreipdamos į juos dėmesio, užtempė Gvinę į viršų – nuo

kruvinų rankų virvė dar labiau paraudo. Su kiekvienu trūktelėjimu Nestai reikėjo

įkvėpti tramdant skausmą, kol Gvinė išniro iš už uolos krašto, susiraukė šlaunį

pervėrusiai strėlei palietus žemę. Strėlė neužkabino svarbių gyslų, bet koja jau

buvo permirkusi krauju. Gvinė jau išbalo.

– Sumautos kalės! – sustaugė vienas iš ilyrų.

– Ak, užsičiaupk! – per tarpeklį suriko Emerė, padėdama Nestai vesti Gvinę į

apsnigtą mišką, joms iš burnų virstant garams. – Sugalvokite naujų pravardžių!

 Joms pavyko ištraukti strėlę Gvinei iš kojos ir perrišti atliekamais žuvusio

kario marškiniais, bet kunigė vis tiek šlubčiojo. Jos veidas tapo pelenų spalvos,

net ramstant Nestai su Emere, jos keliavo sraigės greičiu.

Bet toliau traukė link Ramielio, jau matomo priešais jas.

Daugiau nieko nesutiko. Apie vidurdienį vėl ėmė snigti, Gvinei ėmė linkti

kojos. Kvėpavo pernelyg padrikai. Netrukus Nesta ir Emerė ją kone nešte nešė.

Atėjus vakarui joms prireikė visų likusių jėgų vien įkelti ją į medį. Kruvina
virve prisirišo prie kamieno, tada Nesta su Emere ėmė neskubėdamos traukioti iš

kruvinų delnų mažyčius virvės plaušus. Jos nebeturėjo maisto, tik vandens.

Kita diena ėjosi panašiai: lėtai žygiavo nulenkusios galvą prieš bloškiamą

sniegą, įtempusios ausis klausydamosi kitų karių, per dažnai ilsėdamosi, pilvą

pripildė tik vandeniu, o sutemus lipo į naują medį.

Bet šis medis buvo paskutinis priešais plikus šlaitus, kylančius priešais jas it

juodas žvėris.

Jos pasiekė Ramielio papėdę.

 Nesta atsibudo prieš aušrą, patikrino, ar Gvinė kvėpuoja, ar jai į koją

neįsimetė užkratas, ir įsispoksojo į juodą ir pilką šlaitą.

Aukštai – per aukštai – stūksojo jo viršūnė su juodu šventuoju akmeniu. Virš

kalno žibėjo trys žvaigždės – Arktas ir Oristas kairėje ir dešinėje, jas karūnavo

Karintas. Žvaigždės žybčiojo ir išblėsdavo, lyg kviesdamos ir mesdamos iššūkį.

– Kasianas sakė, kad iki čia yra nusigavę tik dvylika karių, – draugėms

sumurmėjo Nesta. – Vien čia būdamos jau pelnėme oristianų vardą.

 Emerė pasimuistė.

– Galėtume šiandien pasilikti čia, pernakvoti, ir auštant viskas baigtųsi.

Velniop tuos titulus. – Tai buvo protingiausias kelias. Saugiausias.

– Tas takas, – Nesta parodė į siaurą takelį palei Ramielio papėdę, – mus vestų

į pietus. Niekas ten neis, nes kelias veda tolyn nuo kalno.

– Sukorėme tokį kelią, o dabar tiesiog slėpsimės? – kimiai paklausė Gvinė.

– Tu sužeista, – atšovė Nesta, – o priešais mus stovi kalnas.

– Užuot pabandžiusios ir pralaimėjusios, – nenusileido Gvinė, – geriau

rinksitės saugų kelią?

– Mes išgyvensime, – lėtai atsakė Emerė. – Nieko taip nenorėčiau, kaip

nušluostyti nosį visiems savo kaimo vyrams, bet ne tokia kaina. Mums tai gali

kainuoti tavo gyvybę, Gvine. Reikia, kad tu išgyventum.

Gvinė stebėjo uolėtą, negailestingą Ramielio šlaitą. Sniegas nesilaikė ant jo

šonų. Lyg visą dieną būtų gairinami vėjų. Arba pūgos išvis vengtų viršukalnės.

– Bet ar tai gyvenimas? Eiti saugiu keliu?

– Tu pati dvejus metus gyvenai bibliotekoje, – atsakė Emerė.

Gvinė nė nemirktelėjo.

– Taip, ir man to jau iki soties. – Pasižiūrėjo į kruvinus odos šarvus ant

šlaunies. – Aš nenoriu keliauti saugiu keliu. – Bedė pirštu į kalną, į siaurą takelį

aukštyn. – Noriu keliauti tuo taku. – Jos balsas prikimo. – Noriu keliauti taku,

kuriuo niekas nedrįsta judėti, ir noriu juo eiti su jumis. Kad ir kas mums nutiktų.

Ne kaip ilyrės, ne dėl jų titulų, o kaip kažkas naujo. Kad jiems įrodytume, visiems

įrodytume, jog kažkas naujo ir kitokio gali įveikti jų taisykles ir draudimus.

Ramielio šlaituose švilpė šaltas vėjas. Kuždėjo, murmėjo.

– Tą maršrutą ne be reikalo vadina Lūžiu, – rimtai atsakė Emerė.

Nesta pridūrė:

– Jau kelias dienas nieko nevalgėme. Mums baigiasi vanduo. Kopti į tą

kalną...
 – Mane kartą jau buvo palaužę, – tvirtai pasakė Gvinė. – Išgyvenau. Daugiau

manęs nebepalauš – net šis kalnas.

Nesta su Emere tylėjo, o Gvinė garsiai iškvėpė.

– Prieš dvejus metus mane išprievartavo Hiberno karvedys. Jo kariai laikė

prispaudę mane prie stalo. O jis visą laiką juokėsi.

Jos akyse blizgėjo ašaros.

– Hibernas mus užpuolė vidury nakties. Visos miegojome, kai jie įsilaužė į

šventyklą ir pradėjo skerdynes. Aš miegojau viename kambaryje su savo dvyne

Katrina. Mus pažadino klyksmai nuo sienų. Ji buvo... Katrina visada buvo

stiprioji. Protingoji ir žavingoji. Mirus mūsų mamai, ji mane prižiūrėjo. Manim

rūpinosi. Ir tą naktį ji man liepė eiti saugoti Sangravos vaikų, o pati nubėgo

tiesiai prie šventyklos sienų.

Gvinei drebėjo balsas.

– Kai pasiekiau vaikų miegamuosius, skerdynės vyko vos už kelių koridorių.

Subūriau vaikus ir nubėgome į vieną iš katakombų tunelių. Į juos buvo galima

patekti pro liuką virtuvėje, įleidusi paskutinį vaiką išgirdau ateinant kareivius.

Aš... žinojau, kad jei nusileisiu ir paliksiu atidengtą liuką, jie mus ras, todėl

užklojau kilimą ir užstūmiau ant viršaus virtuvės stalą. Vos baigus mane rado

kariai.

Nestai užgniaužė kvapą. Gvinė žvelgė į aukštai virš galvos kylantį kalną. Net

vėjas tarsi nutyko paklausyti jos žodžių.

– Klyksmai nutilo, kariai su savimi vedėsi kitas kuniges. Įskaitant Katriną. Bet

įėjęs jų karvedys manęs paklausė, kur kiti. Jie norėjo ir vaikų. Mergaičių.

Nesta girdėjo daužantis Emerės širdį, pašėlęs jos ritmas atkartojo josios.

Gvinė gurktelėjo.

– Pasakiau, kad vaikai nubėgo kalnų takeliu pakviesti pagalbos. Jis manimi

nepatikėjo. Todėl pačiupo Katriną, nes mudvi kvepėjome kone vienodai, ir man

pasakė, kad jei nesakysiu, kur vaikai, ją nužudys. O kai neišdaviau vaikų... – Jai
suvirpėjo lūpos. – Jis man prieš akis nukirto Katrinai ir dar dviem kunigėms

galvas. Tada liepė savo kariams imtis mūsų. Pats pasirinko mane. Aš spjoviau jam

į veidą. – Jai skruostais ritosi ašaros. – O tada jis... ėmėsi darbuotis.

Nestai suskilo širdis.

– Dar nebuvau dalyvavusi Šventinėse apeigose, o mūsų šventykla buvo tokia

atoki, kad dar neturėjau galimybės permiegoti su vyru – jis atėmė iš manęs ir tai.

Tada pasikvietė tris savo karius ir liepė jiems tęsti, kol nepasakysiu, kur dingo

vaikai.

Nestai ėmė tampyti pilvą. Nebūtų galėjusi pajudėti, net jei būtų norėjusi.

– Pirmajam besisegant diržą, pasirodė Azrielis. – Gvinės skruostais tyliai

ritosi nesibaigiantys ašarų upeliai.

– Azrielis per kelias akimirkas visus išpjovė. Nesudvejojo. Aš vos įstengiau

pajudėti, o kai bandžiau atsistoti... jis davė man savo apsiaustą, susupo į jį. Po

kelių minučių pasirodė Morigana, tada atsirado Risandas, ir paaiškėjo, kad kariai

rado Katilo dalį, todėl Azrielis juos nusivijo. Morė mane pagydė, kiek sugebėjo,

tada nunešė į biblioteką. Aš neįstengiau... neįstengiau būti šventykloje su

kitomis. Matyti Katrinos kapą ir žinoti, kad jos neapsaugojau, visą likusį

gyvenimą, kiekvieną dieną matyti tą virtuvę... Pirmuosius penkis mėnesius bib-

liotekoje beveik nekalbėjau. Nedainavau. Vaikščiojau pas kuniges, kurios mums

visoms teikia konsultacijas, bet kartais tiesiog sėdėdavau ir verkdavau arba

klykdavau, arba išvis nieko nesakiau. Paskui paprašyta Klotos pradėjau dirbti su

Merile, ir darbas padėjo man susitelkti. Suteikė motyvaciją ryte pakilti iš lovos.

Pradėjau dainuoti per vakaro apeigas. O tada pasirodei tu, Nesta.

Gvinė nukreipė į ją ašarų, skausmo ir... vilties kupinas akis. Brangios,

nuostabios vilties.

– Žinau, kad ir tau nutiko kažkas negero. Bet tu kovojai su tuo. Nesileidai

užvaldoma. Žinojau, kad Katrina pirmoji užsirašytų į treniruotes, todėl... taip ir

padariau. Bet net mėnesiai treniruočių nepakeitė to, kad leidau savo sesei mirti.
Sykį manęs klausei, kodėl nenešioju gobtuvo ar Malonės akmens. Tas akmuo yra

šventumo simbolis. Kaip jį gali nešioti tokia kaip aš?

Pagaliau Gvinė nutilo, lyg laukdama, kad draugės ją pasmerktų.

Bet Emerės skruostais ritosi ašaros. Jos nesiliovė, kai ji paėmė Gvinės ranką ir

tarė:

– Gvine, tu ne viena. Girdi mane? Tu ne viena.

Nesta paėmė kitą Emerės ranką, o draugė kalbėjo toliau:

– Mes kentėjome skirtingai, bet... tėvas kartą taip mane sumušė, kad sulaužė

nugarą. Savaičių savaites laikė mane lovoje, kol gijau, visiems sakė, kad sergu,

bet nesirgau. Tai buvo viena... viena menkesnių jo blogybių. – Emerė patylėjo. –

Anksčiau jis mušė mano mamą. O ji... Man regis, ji mane gynė nuo jo, nes kol

buvo gyva, tėvas nė karto manęs nepalietė. Kol taip jos nesumušė, kad mama

neatsigavo. Naktį, per jaunatį, jis liepė man iškasti jai kapą, o kitiems pasakė, kad

įvyko persileidimas ir ji mirė praradusi daug kraujo.

Piktai nusišluostė ašarą.

– Visi juo patikėjo. Visada juo tikėjo – tėvas su jais elgėsi labai gražiai, labai

sumaniai. Kai tik kiti sakydavo, kaip man pasisekė, kad turiu tokį šaunų tėvą,

svarstydavau, ar tik įsivaizdavau visus blogus laikus. Apie tiesą primindavo tik

mano randai, mano sparnai. Kai jis mirė, be galo džiaugiausi, o kaimynai

tikėjosi, kad jo gedėsiu. Reikėjo visiems papasakoti, koks jis buvo pabaisa, bet to

nepadariau. Kai dar buvo gyvas, jie žiūrėjo pro pirštus, kai jis man pakirpo

sparnus. Kodėl turėtų patikėti tiesa, kai jis buvo tarp garbingų mirusiųjų?

Emerė suraukė nosį.

– Dar jaučiu jo kumščius. Dar jaučiu smūgius, kaip jis daužė mano galvą į

sieną, prispaudė pirštus durimis ar tiesiog talžė mane, kol netekau sąmonės. –

Emerė ėmė tirtėti, Nesta stipriau suspaudė jai ranką. – Niekada neduodavo man

pinigų ir neleisdavo užsidirbti pačiai, leisdavo valgyti tik tiek, kiek manė, kad

reikia, ir taip giliai įsibrovė į mano mintis, kad vis dar girdžiu jo balsą, kai tik
pažiūriu į veidrodį ar padarau kokią klaidą.

Ji gurktelėjo.

– Treniruotis atėjau, nes žinojau, kad jis tai draustų. Atėjau treniruotis

norėdama išvyti jo balsą iš savo galvos. Ir mokėti sustabdyti bet kokį vyrą, kuris

kada sugalvotų mane paliesti. Bet visa tai negrąžins man mamos, nepakeis to,

kad slėpiausi, kai tėvas išliejo ant jos savo įtūžį. Niekas niekada to neištaisys. Bet

šitas kalnas... – Emerė parodė į siaurą takelį jo papėdėje. – Įkopsiu į jį dėl savo

mamos. Dėl jos nepabūgsiu Lūžio ir kopsiu taip aukštai, kaip tik įstengsiu.

Abi sužiuro į Nestą. O ji toliau žvelgė į kalną. Į viršūnę. Į ją vedantį taką.

Sunkiausią iš visų kelių.

Galiausiai Nesta tarė:

– Į Vėjo namą mane atsiuntė todėl, kad tapau visiška bjaurybe, gėriau ir

dulkinau visus, kas tik po ranka pasitaikė. Mano... šeima nebegalėjo to kęsti.

Ilgiau nei metus naudojausi jų gerumu ir dosnumu, o taip dariau, nes... – ji

drebėdama iškvėpė, – per karą žuvo mano tėvas. Man prieš akis, bet aš nieko

nesiėmiau, kad tai sustabdyčiau. – Ir žodžiai pasipylė jai iš lūpų. Papasakojo joms

visas baisybes, kurių pridarė, apie kurias galvojo ir kuriomis mėgavosi.

Papasakojo apie Katilą, apie jo siaubą, skausmą ir galią. Kad su ja kopti į kalną

apsispręstų žinodamos tiesą. Kad dabar galėtų apsigalvoti.

Baigusi Nesta įsitempė tikėdamasi jų veiduose pamatyti nusivylimą,

pasibjaurėjimą.

Bet Gvinė suėmė jai už rankos. Emerė tvirčiau suspaudė kitą.

– Nė viena nieko nepavedėte, – sukuždėjo Nesta.

– Kaip ir tu, – tyliai atsakė Emerė.

Nesta pažvelgė į savo drauges. Jų skruostais ritosi skausmo ir sielvarto ašaros,

bet atsivėrusios ir įsileidusios drauges į savo sudaužytas širdis žvelgė atviriau.

Žinodamos, kad jos nenusisuks.

Išgirdus Gvinės žodžius Nestai ėmė gelti akis.

 – Tai įkopsime į Ramielį. Rinksimės Lūžį. Nugalėsime, kad visiems

įrodytume, jog kažkas naujo gali būti taip pat stipru ir nepalaužiama kaip ir

senosios taisyklės. Kad kažkas, ko dar nematė niekas – nei tikrosios valkirijos, nei

ilyrai, – gali laimėti Kraujo apeigas.

– Ne, – patylėjusi pagaliau išspaudė Nesta, – nugalėsime, kad sau įrodytume,

jog tai įmanoma. – Sukandusi dantis nuožmiai nusišypsojo kalnui. – Laimėsime

visas sumautas apeigas.

 69 skyrius

Erisas su nediduku karavanu tris dienas jojo į rytus, sustodamas tik pavalgyti

ir pamiegoti. Jie keliavo neskubėdami, o kiek Kasianas su Azrieliu matė

žvilgčiodami pro debesis – Erisas buvo nesurakintas. Kiekvieną dieną šalia jojo

smulki, susigūžusi Brialina. Bet ilyrai nepastebėjo, kad ji dėvėtų Karūną, –

saulėje nė sykio nesužibo auksas.

Kraujo apeigos baigsis kitą dieną. Kasianas taip dar nieko ir neišgirdo apie

Nestą, nieko nepajuto. Bet naktį nesudėdavo bluosto. Vos įstengė galvoti apie

karavaną, kai jis įsuko į mišką dauboje už kalvų, pilną senų gumbuotų medžių,

apkibusių nukarusiomis samanomis.

– Niekada čia nesilankiau, – švilpiant vėjui sukuždėjo Azrielis. – Atrodo

senas. Man primena vidurį.

Kasianas tylėjo. Netarė nė žodžio, kol jie sekė paskui savo grobį giliau į

mišką, iki nedidelio ežero jo vidury. Tik grupelei stabtelėjus prie jo tamsių krantų

Azrielis su Kasianu nutūpė netoliese. Ėmė atsargiai sekti pėsčiomis.

Matyt, keliautojai nesibaimino, kad juos gali nugirsti, nes Kasianas girdėjo jų

kalbas toli už stovyklos prie ežero kranto ribų. Keliautojų buvo dvidešimt, būrį

sudarė žmonių kilmingieji ir kariai. Baltas Eriso žirgas stovėjo pririštas prie šakos.

O vyras...

– Kasianai, aš čia, – sumurkė Erisas.

Kasianas atsisukęs pamatė Didžiojo Valdovo sūnų laikant durklą jam prie
šonkaulių.

Vidurdienį Nesta vos gaudė kvapą. Gvinė vilkosi iš paskos, Emerė sunkiai

šnopavo, jos pradėjo normuoti vandenį. Nesvarbu, kaip aukštai lipo, kiek

riedulių įveikė siaurame takelyje, viršūnė nė kiek neartėjo.

Jos daugiau nieko nematė. Nieko negirdėjo.

 Vis šis tas.

Įkvepiamas oras degino Nestai plaučius. Jai linko kojos. Tebuvo kūną

varstantis skausmas ir nepertraukiamus ratus sukančios mintys it puotai

besirenkantys maitvanagiai.

Ji tik norėjo išjungti protą...

Ar Lūžis galėjo palaužti ne tik kūną, bet ir protą? Ar šis kalnas gebėjo kaip nors

ištraukti visas jos baimes ir paskandinti jose jos protą?

Trijulė sustojo pietų, jei vandenį galima vadinti pietumis. Gvinės koja vėl

ėmė kraujuoti, kunigė buvo balta it vaiduoklis. Nė viena nekalbėjo.

Bet Nesta matė baikščius jų žvilgsnius – žinojo, kad draugės girdi savo

siaubus.

Jos pailsėjo tiek, kiek išdrįso, tada vėl leidosi į kelią.

 – Rodos, įveikėme du trečdalius kelio, – priekyje sušvogždė Emerė.

Užslinko naktis, mėnulio šviesos užteko įžiūrėti Lūžio taką. Virš Ramielio

viršūnės tviskėjo tos trys žvaigždės. Viliojo. Laukė.

Jei pasieks viršūnę iki išauštant, bus tikras stebuklas.

– Man reikia pailsėti, – tyliai sukuždėjo Gvinė. – Tik... tik minutėlę. – Jos

veidas buvo papilkėjęs, plaukai sulipę. Odos šarvų kelnių klešnė permirkusi

krauju.
 Emerė prieš dvi valandas išsidrėbė paslydusi ant palaido akmens ir panarino

kulkšnį – dabar ji taip pat šlubčiojo.

Jos judėjo per lėtai.

– Iki Enalijaus perėjos jau netoli, – paragino Emerė. – Jei peržengsime arką,

iki viršūnės bus tiesus kelias.

Gvinė išspaudė:

– Nesu tikra, ar sugebėsiu.

– Emere, leisk jai pailsėti, – tarė Nesta, prisėdusi ant nedidelio riedulio šalia

Gvinės. Iki aušros dar liko apie keturias valandas. Tada viskas baigsis. Ar svarbu,

ar jos spės iki tada pasiekti viršūnę? Ar laimės? Jos nuėjo taip toli. Jos...

– Kaip jie čia atsirado? – Gvinė nusikeikė.

Nesta sustingo. Nuo riedulio matė tiesiai žemyn. Kur mėnesienos klanas

apšvietė joms iš paskos kopiantį pažįstamą vyrą ir šešis kitus. Dar tolokai, bet jie

artėjo.

– Belijus, – sukuždėjo Emerė.

– Turim judėti, – pakilusi ant kojų tarė Nesta. Gvinė pasekė jos pavyzdžiu,

susiraukė.

Nesta nužiūrėjo ilyrus. Emerė su Gvine buvo prastos būklės, pernelyg

pavargusios kovoti ir...

– Apkabink man kaklą, – tarė Nesta, atsukusi Gvinei nugarą.

– Ką?

Nesta pati suėmė jos rankas. Ji daugybę kartų lipo dešimt tūkstančių Vėjo

namo laiptų aukštyn ir žemyn. Gal dėl šito. Dėl šitos akimirkos.

– Mes laimėsim šitas sumautas apeigas, – tarė Nesta ir pasilenkusi suėmė

Gvinės kojas. Sugriežusi dantimis užsikėlė ją ant nugaros.

Jos šlaunų raumenys įsitempė, bet atlaikė. Keliai nesulinko.

Įsmeigė akis priešais save. Nesidairys atgal.

Nesta pradėjo kopti, Emerė šlubčiojo šalia.

 Klausydamosi vėjo dainos Nesta ir Emerė atrado ritmą. Jos kopė, stūmė,

šliaužė ir tempė savo svorį. O ilyrai atsiliko, lyg kalnas tyliai joms kuždėtų:

pirmyn, pirmyn, pirmyn.

– Žinojau, kad esi meluojantis niekšas, – sukandęs dantis iškošė Kasianas. Per

žingsnį stovintis Azrielis nieko negalėjo padaryti. Nes Erisas laikė nutaikęs
durklą – Nestos durklą – Kasianui į šonkaulius. Kasianas galėjo prisiekti, kad ten,

kur durklas lietėsi prie odos šarvų, jį svilino ugnis. – Bet tai žema, net ir tau.

– Rimtai, nusivyliau Risandu, – tarė Erisas, įsmeigęs durklo smaigalį per

Kasiano odos šarvus, kad pajustų jo geluonį ir nutvilkytų ugnis. Kasianas nesuko

galvos, ar Erisas pasiuntė per ašmenis savo galią, ar jį nutvilkė Nestos sukurto

ginklo galia. Tik reikėjo sugalvoti, kaip išvengti, kad smaigalys nepervertų jo

odos. – Šiomis dienomis jis toks nuobodus. Nebandė nė žvilgtelėti į mano

mintis.

– Tu nelaimėsi, – tyliu, grasinamu balsu įspėjo Azrielis. – Erisai, esi gyvas

lavonas. Jau seniai toks buvau.

– Taip, taip, seni reikalai su ta jūsų Morigana. Kaip nuobodu, kad dar laikaisi

to įsikandęs.

Kasianas sumirksėjo. Ta jūsų Morigana .

Erisas niekada taip apie ją nekalbėjo.

– Brialina, paleisk jį, – suurzgė Kasianas. – Geriau ateik pažaisti su mumis.

Sukurtas durklas atsitraukė nuo jo šonkaulių, ir netoliese nuskambėjo

gergždžiantis, spigus balsas:

– Benkartų valdove, ir taip jau su tavimi žaidžiu.

 Nestai drebėjo kojos. Drebėjo rankos. Gvinė jai ant nugaros buvo kone

nejudanti našta. Praradusi daug kraujo ji buvo tokia silpna, kad vos įstengė

laikytis.

Lūžis vedė pro juodo akmens arką, už jos takas tapo platesnis ir lengvesnis.

Enalijaus perėja. Emerė stabtelėjo tik perbraukti kruvina ranka per akmenį,

išvargusi vos tarė žodžius, bet kalbėjo didžiuodamasi ir stebėdamasi.

– Stoviu ten, kur dar nestovėjo nė vienas mano protėvių, – sukuždėjo

tramdydama ašaras.

Nesta norėjo stabtelėti šalia draugės. Su ja pasigėrėti. Sustoti bent

akimirką... Tačiau Nesta žinojo, kad sustojusi neįstengtų vėl pajudėti.

Lygesnis takas apie arką suteikė tik laikiną atokvėpį. Netrukus jos priėjo

akmenuotą atkarpą – paskutinę neįmanomą vietą prieš maršrutui virstant tiesiu

taku iki viršūnės. Iki aušros dar buvo bent dvi valandos. Mėnesiena jau ėmė blėsti

mėnuliui leidžiantis vakaruose.

Ilyrų grupė pavys jas prieš viršūnę.

Nestos pirštai virpėjo, kai siektelėjo Emerės tiesiamos rankos, draugei

priklaupus ant vieno iš aštrių akmenų. Jei sugebės įveikti šitą atkarpą...

Jai sulinko keliai, ir ji išsidrėbė ant žemės, taip rėžėsi veidu į akmenį, kad

akyse pamatė žvaigždes, bet įstengė laikytis Gvinės, kai jos ritosi trankydamosi į

akmenis ir žvyrą, ritosi vis žemiau ir žemiau, girdėdamos Emerės klyksmą, o

tada...

Nesta stipriai į kažką atsitrenkė.

Ne, ne į ilyrą, nors galėjo prisiekti, kad pajuto šilumą ir kvėpavimą.

Atsitrenkė į akmens arką. Jos nusirito iki pat Enalijaus perėjos, pavojingai arti jas

besivejančių būrio.

– Gvine...

– Gyva, – suvaitojo draugė.

Emerė pribėgusi čiūžtelėjo ant kelių.

– Jūs sveikos?

Nesta neįstengė pajudėti, o Gvinė išsipainiojusi atsitraukė. Jos buvo

purvinos, apkibusios akmenukais ir krauju.

– Negaliu... – sušvogždė Nesta, – nebegaliu tavęs nešti.

Stojo tyla.

– Tada pailsėkime, – išspaudė Gvinė, – ir tęskime.

– Nieku gyvu nespėsime laiku, – atsakė Nesta. – Ar bent prieš pasivejant

ilyrams.

Emerė gurktelėjo.

– Vis tiek pabandykime. – Gvinė linktelėjo. – Pirma minutę pailsėkime.

Galbūt išauš jiems nespėjus mūsų pasivyti.

– Ne, – Nesta žvilgtelėjo taku žemyn, – jie per greitai kopia.

Vėl tyla.

– Ką nori pasakyti? – tyliai paklausė Emerė.

Nesta gėrėjosi viltimi ir drąsa, kurias matė jų akyse.

– Aš galiu juos sulaikyti.

– Ne, – tvirčiau atsakė Gvinė.

Nesta nutaisė šaltą it ledas veidą.

– Jūs abi sužeistos. Kovos neišgyvensite. O įkopti sugebėsite. Emerė gali

padėti...

– Ne!

– Aš pasinaudosiu susiaurėjimu, – nebodama kalbėjo Nesta, rodydama į

erdvę už arkos, – ir sulaikysiu juos tiek, kad judvi spėtumėt pasiekti viršūnę. Ar

sulauktumėte aušros. Kad ir kas įvyks pirmiau.

Gvinė iššiepė sukąstus dantis.

– Atsisakau tave čia palikti.

Skausminga Emerės išraiška Nestai viską pasakė: ji suprato. Matė logiką.

Nesta Gvinei tarė:

– Tai vienintelis būdas.

Gvinė suklykė:

– TAI NĖRA VIENINTELIS BŪDAS! – Tada sukūkčiojo. – Aš jiems tavęs

nepaliksiu. Jie tave nužudys.

– Turite eiti, – atsakė Nesta, nors jai ėmė drebėti rankos. – Dabar.

– Ne, – raudojo Gvinė. – Ne, neisiu. Stovėsiu su tavimi.

Giliai Nestos krūtinėje kažkas įskilo. Įskilo ir sutrupėjo, o viduje slėpęsis lobis
pražydo skaisčia, tyra pilnatve.

Ji apkabino Gvinę. Leido draugei kūkčioti jai į krūtinę.

– Stovėsiu su tavimi, – vis kuždėjo Gvinė. – Pažadėk man, kad pasitiksime tai

kartu.

Nesta nesulaikė ašarų. Žvarbus vėjas stingdė jas ant skruostų.

– Pažadu, – sukuždėjo glostydama sulipusius Gvinės plaukus. – Pažadu.

Gvinė kūkčiojo, o Nesta leido sau kūkčioti kartu, stipriai suspaudė draugę.

Glostydama nuleido ranką Gvinei ant sprando.

Pakako sužnybti reikiamą tašką tiesiai ten, kur jai rodė Kasianas, ir buvo

baigta.

Gvinė susmuko. Nualpusi.

Nesta supūkštė ir atsargiai nuleido ją ant žemės, pakėlė akis į Emerę. Draugė

stovėjo paniurusi, bet nesistebėdama.

Nesta tepaklausė:

– Ar pajėgsi ją užnešti likusį kelią? – Jau tai būtų neįtikėtinas žygdarbis. – Ar

bent jau nesustoti iki aušros?

– Taip. – Nesta žinojo, kad tam Emerė ras jėgų. Jos siela buvo it plienas.

Emerė padėjo kalaviją priešais Nestą. Ir durklą. Skydą.

– Gertuves pasilikite. – Nesta patapšnojo per saviškę. – Turiu užtektinai. –

Dar vienas melas.

– Ji niekada tau už tai neatleis, – tarė Emerė.

– Žinau. – Ilyrai artėjo. Nesta nebelaukdama padėjo užkelti Gvinę draugei

ant nugaros, Emerė supūkštė nuo sparnus prislėgusio svorio, nepatogiai juos

išskėtusi. Nesta apvyniojo jas kruvina virve, surišo drauge. Emerė susiraukė, bet

įstengė žengti kelis žingsnius.

– Eime su mumis, – pasiūlė blizgančiomis akimis.

Nesta papurtė galvą.

– Manyk, kad grąžinu skolą.

 Emerei skruostu nusirito ašara.

– Už ką?

– Už tai, kad esate mano draugės. Nors to ir nenusipelniau.

Emerės veidas suguro.

– Nesta, nėra jokios skolos.

Bet ta tik šyptelėjo.

– Yra. Leisk man ją grąžinti.

Emerė nurijusi ašaras linktelėjo. Aukščiau kilstelėjo Gvinę ir susiraukė, bet

sugebėjo svyruodama praeiti pro arką. Link akmenų ir paskutinės Lūžio atkarpos,

vedančios iki pat viršūnės.

Nesta neatsisveikino. Tik įkvėpė pro nosį, sulaikė orą, tada iškvėpė. Vis

kartojo Minčių ramdymą, kol kvėpavo lygiai it bangų mūša, o jos širdis tapo

tvirta it akmuo, kiekvienas raumenėlis buvo jos valioje.

Ji buvo uola, į kurią dūžta bangos. Tie ilyrai taip pat suduš į ją atsimušę.
 Jie neturėjo pasirinkimo. Brialinai valdant Erisą, Kasianui su Azrieliu teliko

eiti paskui susikūprinusią, apsiaustu apsigaubusią žmogystą prie ežero. Kasianas

nedrįso nė pagalvoti, ar prieš jį naudoja Karūną. Ar ją panaudos prieš Azrielį.

Karavanas, su kuriuo keliavo Erisas ir Brialina, išsiskirstė, palei ežerą jų

nesimatė. Ar išvis buvo tikri? O gal tik iliuzija?

Dirstelėjęs į Azą Kasianas pamatė akmeninį brolio veidą – jo akyse liepsnojo

šaltas įniršis.
 Susigūžusi, apsiaustu apsigobusi žmogysta sustojo priešais ežero akmenis.

Erisas stabtelėjo šalia.

– Sakyk, ką nori pasakyti, – tarė Kasianas.

Brialina nusimetė apsiausto gobtuvą.

Po juo nieko nebuvo. Audeklas nukrito ant akmenų. Eriso veidas liko šaltas.

Tuščias.

– Tik atgaivintas kerų trupinėlis, – nuo ežero pasigirdo slidus balsas.

Už dešimties metrų nuo kranto ant vandens paviršiaus plūduriavo šešėlis. Jis

mainėsi ir raibuliavo, kraštai mirgėjo, bet šešėlis buvo maždaug aukšto vyro

pavidalo.

– Kas tu? – paklausė Azrielis.

O Kasianas žinojo.

– Koščėjus, – sukuždėjo jis.

 Nesta ilgą minutę stovėjo po Enalijaus perėjos arka.

Išsitraukė gertuvę. Išgėrė vandens likučius. Numetė į šalį.

Užsikišo durklą už diržo. Paėmė kalaviją. Ir ant žemės priešais arką nubrėžė

liniją.

Jos paskutinė kova. Paskutinė gynybos linija.

Paėmė skydą. Per petį žvilgtelėjo į Emerę, kuri jau įveikė paskutinius

akmenis, dabar svirduliuodama kopė ilgu, tiesiu taku iki viršūnės.

Nestos lūpose šmėstelėjo santūri šypsenėlė.

Paskui ji atstatė skydą. Pakėlė kalaviją.

Ir žengė už nubrėžtos linijos pasitikti priešo.

 70 skyrius

Pirma Belijus per susiaurėjimą pasiuntė savo karius. Sumanus veiksmas,

skirtas išvarginti Nestą.

Ji neturėjo pasirinkimo, turėjo juos sustabdyti.

Galvoje negirdėjo piktų balsų. Tik žinojo, kad už nugaros, už žemėje

nubrėžtos linijos, yra jos draugės, ir šitiems vyrams jos neužleis.

Nenuvils savo draugių. Jos širdyje baimei nebuvo vietos.

Tik ramybei. Ryžtui.

Ir meilei.

Kai pirmasis karys pasileido į ją iškėlęs kalaviją, Nestos lūpose pražydo

šypsena. Vis dar šypsodamasi pakėlė skydą atremti visą smūgio jėgą.

Nesta vožė skydu pirmam vyrui, perrėžė blauzdas antrajam, trečio atsikratė

nukreipusi smūgį kalaviju, tas įsirėžė į ketvirtą, ir abu išsitiesė ant žemės. Vienam

atokvėpiui po vieną priešą, kas įkvėpimą ir iškvėpimą po judesį. Ji vėl nuramino

mintis, susitelkė į šią akimirką.

Sekundėlę jai dingtelėjo, ką galėtų pasiekti rankose turėdama Ataraksijų. Ką

galėtų nuveikti su šiuo kūnu, šiais į kaulų smegenis įkaltais įgūdžiais. Ar pagaliau

buvo verta to kalavijo.

Vardą ji pasirinko iš senosios kalbos, kuria jau penkiolika tūkstančių metų

niekas nekalbėjo. Vardą, kurį išgirdęs Lantis prajuko.

Nesta kovėsi su keturiais ilyrais vienu metu, paskui penkiais, galiausiai

šešiais, ir vyrai vienas po kito ėmė kristi. Nesta nepajudinama ir susitelkusi gynė

liniją mirties audroje, saugodama drauges už nugaros.

Ataraksijus, taip ji pavadino užkerėtą kalaviją.

Vidinė ramybė.
 71 skyrius

Ant ežero paviršiaus stovintis padaras buvo šešėlis. Tikriausiai atspindys,

pagalvojo Kasianas. Dūmai ir veidrodžiai.

– Kur Brialina? – paklausė Azrielis, sifonams žybtelėjus mėlyna liepsna.

– Daugybę mėnesių jums ruošiausi, – sukrankė Koščėjus, – o jūs net nenorite

su manimi kalbėtis?

Kasianas sunėrė rankas.

– Paleisk Erisą, tada pasikalbėsime. – Jis meldėsi, kad Koščėjus nežinotų apie

sukurtą durklą, kurį Erisas turėjo makštyse prie diržo, kad Karūnos galios aura

būtų apakinusi net Brialiną. Nes jei durklas pateks mirties valdovui į rankas...

Mėšlas. Kasianas neleido sau nė dirstelėti į ginklą.

– Gana lengvai užkibote ant jauko, – kalbėjo Koščėjus, – nors neskubėjote

pasisveikinti. Maniau, tokie galvažudžiai kibsite tiesiai į gerklę. – Jie tematė

šešėlių pavidalą. Net Azrielio šešėliai slėpėsi už jo sparnų. Koščėjus nusikvatojo,

Azrielis įsitempė. Lyg jo šešėliai būtų sukuždėję įspėjimą.

Jo sifonai vėl žybtelėjo.

– Bėk, – sukuždėjo Azas. Pamatęs neslepiamą siaubą brolio veide Kasianas

išskleidė sparnus ruošdamasis šokti į dangų...

Bet jo sparnai sustingo. Visas kūnas sustiro.

Azrielis stvėrė Erisą ir šovė į dangų, nešdamasis ir sukurtą durklą. Negalėjo

palikti jo Koščėjui. O Kasianas stovėjo it įkaltas.

 Kasiano sifonai nušvito lyg ką tik pralietas kraujas, paskui sumirgėjo ir

užgeso. Azrielis iš aukštai sušuko jo vardą. Koščėjus prisklendė arčiau kranto.

– Brialina, jau gali jį pasiimti. Iki aušros turi sočiai laiko.

Iš už medžių pasirodė smulki, susikūprinusi žmogysta. Senė. Ant galvos,

tiesiai virš smailių ausų, buvo užsidėjusi auksinę karūną. Jos akys tvieskė

neapykanta.

Koščėjus tarė:

– Perduok mano Vasai, kad aš laukiu. – Jo šešėliai suraibuliavo.

Azrielis puolė žemyn, jo sifonai apsupo jį žydra galia, bet Brialina jau pasiekė

Kasianą.

– Benkartų lorde, man tavęs reikia, – sušnypštė susenusi karalienė. Kasianas

nepajėgė tarti nė žodžio. Neįstengė pajudėti. Karūna švytėjo it išlydyta geležis.

Brialina Koščėjui paliepė:

– Nuvėtyk mus.

Mirties valdovas ilgapiršte ranka bedė į Brialiną su Kasianu. Kartą mostelėjo

pirštais.

Pasaulis pradingo tamsos ir vėjo sūkury.

 Nestos skydas tapo girnapuse. Slidus nuo kraujo kalavijas svėrė ranką it

švininis.

Kiekvienas jos kūno centimetras liepsnojo. Iš nuovargio, nuo žaizdų, žinant,

kad už arkos, už žemėje nubrėžtos linijos Gvinė su Emere dar kvėpuoja,

tebekopia paskutinę Lūžio atkarpą į viršūnę.

Todėl ji užmušė ilyrus, prasispraudusius pro tuos dantytus akmenis.

Maniusius, kad sutiks netreniruotą, bejėgę moterį, o radusius priešais arką jų

laukiančią mirtį.

Liko tik vienas.

Giliai viduje ji sudrebėjo matydama nereginčius, negyvus veidus. Iš lavonų

tekantį kraują.

Valkirija , sukuždėjo ji sau. Tu esi valkirija, vėl saugai perėją. Jei krisi, tai tik

gelbėdama drauges, kurios išgelbėjo tave, nors pačios to nežinojo.

Dirstelėjusi per petį pamatė Emerę tebekopiant paskutinę atkarpą į viršūnę –

labai lėtai, bet itin arti. Artėjo aušra, bet... jos galėjo suspėti. Laimėti.

Nesta vėl atsisuko į arką. Žinojo, ką ten pamatys.

Belijus stovėjo atsirėmęs į riedulį, rankoje laikė kalaviją, ant kitos kabėjo

skydas.

– Įspūdingai pasidarbavai kaip Didžiųjų Fėjų kekšė.

Vyras atsistūmė nuo arkos akmens, nė nežvilgtelėjęs į karius, kuriems leido

už jį mirti.

– Žinai, mūsų dievas – pirmasis ilyras – atsilaikė prieš priešo pulkus šitoje pat

vietoje, kur dabar stovi tu.

Ant jo nebuvo nė įbrėžimo. Neatrodė nė kiek pavargęs po kopimo.

Belijus vyptelėjo.

– Jis taip pat nubrėžė liniją žemėje. – Linktelėjo į ją. – Graži smulkmena.

Nesta nežinojo tos jų istorijos detalės. Bet niekaip nereagavo. Ji tapo krauju,

žeme ir nepalaužiamu ryžtu.

– Enalijui baigėsi prastai, – kalbėjo Belijus. – Jis žuvo tris dienas gynęs šią

vietą. Išvirtusiais viduriais užlipo iki šventojo akmens viršūnėje ir ten mirė. Todėl

mes ir užsiimam šitomis kvailystėmis jį pagerbdami.

Ji vis dar netarė nė žodžio. O Belijaus akys nukrypo į viršūnę. Irzliai

prisimerkė.

– Ta luoša kalė, mano pusseserė, ir ta mišrūnė daro gėdą šitai šventai vietai.

Belijaus veidą nušvietė blykstelėjimas viršūnėje.

 Nestos lūpos užsirietė aukštyn. Išsiplėtė į šypseną išgirdus Belijų urzgiant.

Gvinė su Emere palietė šventąjį akmenį, ir jo kerai nuvėtė jas iš čia.

– Rodos, tu nelaimėjai, – Nesta pagaliau tarė ilyrui.

Sustiklėjusias Belijaus akis aptemdė neapykanta. It atsakydamas ėmė kristi

sniegas, kalną apsupo didžiuliai debesys. Pasigirdo grumėjimas. Šį kartą sniegas

lipo prie uolų.

– Aš ir nenorėjau laimėti. – Belijaus lūpų kampučiai užsirietė aukštyn. –

Norėjau tik šito.

Ir metėsi ant jos.

 72 skyrius

Emerė su Gvine laimėjo. Jos įveikė Lūžį. To buvo gana. Nestai tereikėjo dar

kelias minutes sulaikyti šitą niekšą – iki aušros. Tada viskas bus baigta. Grįš jos

galia, ir ji galės... Nesta nežinojo, ką darys. Tačiau bent jau turės tą ginklą.

Belijus atliko įtūpstą – greičiau ir tvirčiau už kitus.

Nesta vos spėjo pakelti skydą. Smūgis sukrėtė ją iki pat kaulų, o ilyras jau

sukosi, mostelėjo skydu jai į veidą...

Ji sukdamasi atsitraukė. Dievai, kokia buvo pavargusi. Baisiai pavargusi, ir...

Jis nesustojo. Neleisdamas nė akimirkos atsipūsti puolė, atmušinėjo jos

smūgius ir kirto pats, stūmė atgal prie tos linijos, prie arkos. Jo veide liepsnojo

neapykanta.

Akla, varanti neapykanta. Be priežasties. Nesibaigianti.

Pustė vis stipriau, kaukė vėjas, dangus grumėjo. Belijus kirto vėl, Nesta

pakėlė skydą atremdama smūgį.

Trenkė žaibas, paskui sudundėjo griaustinis.

Kalną apsupo audra – uždengė mėnulį ir žvaigždes. Tik per dangų

besišakojantys žaibai nušvietė Belijaus smūgius.

Nesta gynėsi, o jei norėjo išgyventi, turėjo rasti būdą, kaip perimti

iniciatyvą...

Bet nuo sniego akmenys ir žemė darėsi slidūs, o dangų vėl perrėžus žaibui,

apakinus juos abu, jis galvojo greičiau. Sureagavo greičiau.

 Pamatęs ją mirktelėjus trinktelėjo skydu į jos ir išmušė jį iš rankų.

Nestos skydas sutarškėjo nukritęs ant akmenų. Kvailai į jį pažiūrėjus, vyras

išmušė iš rankų ir kalaviją.

Nuginklavo kaip naujokę.

Vėl trenkė griaustinis, ir Belijus nusijuokė.

– Nuvylei. – Tylėdamas ją nužiūrėjo. Tada šyptelėjo ir vėl puolė.

Nesta vangstėsi vieno smūgio po kito, bet per lėtai, nesisekė išvengti visų

taiklių Belijaus kirčių, nutaikytų į rankas, į kojas, į veidą. Ji lėtėjo, siaučiant pūgai

su žaibais, kojos ėmė slidinėti ant šlapios kalno žemės.

Dar vienas smūgis, ir jos kojos pakilo nuo žemės. Nugara trinktelėjus į kažką

kieto, jai užgniaužė kvapą. Nusileido ant akmens.

Nesta rijo orą, bet kūnas atsisakė judėti. Iš nosies varvėjo šiltas kraujas.

Belijus priėjęs numetė savo ginklą į šoną.

– Bus daug maloniau padaryti tai savo rankomis.

Judėk.

Žodis nuaidėjo Nestos galvoje. Reikėjo judėti.

Dangų čaižant žaibams, aplink sūkuriuojant snaigėms, Nesta drebančiomis

rankomis atsistūmė nuo akmens. Jai tirtėjo kojos, maldavo atsisėsti, sustoti,

tiesiog mirti, po galais.

Belijus žengė artyn, galingi raumenys įsitempė pritūpus į kovinę pozą. Ją

nusvilino klaiki neapykanta jo akyse.

Jos draugės ištrūko... bet ji nenorėjo mirti.

Norėjo gyventi, gerai gyventi, gyventi laiminga.

Norėjo gyventi su...

Nesta atsistojo plačiai išžergusi kojas. Įsispyrė nepaisydama maudžiančių,

nukamuotų raumenų.

Belijus šnirpštelėjo.

– Išties manai, kad gali mane nugalėti kovoje be ginklų?

 Jai iš burnos, iš nosies varvėjo kraujas. Bet Nesta vis tiek nusišypsojo

ragaudama varinio jo skonio.

– Taip.

Belijus smogė pirmas sutelkęs visą savo galingo kūno jėgą. Nesta atrėmė

smūgį ir kumščiu kirto jam į nosį. Trakštelėjo kaulas. Belijus sukaukė ir atsitraukė

žingsnį.

O Nesta iškošė:

– Nes mano pora mane gerai išmokė.

 73 skyrius

Pora .

Žodis nutvilkė Nestą it krintanti žvaigždė, ir ji vėl puolė Belijų. Tarsi ištartas

balsu tas žodis būtų suteikęs jai paskutinį jėgų pliūpsnį...

Belijus taip stipriai užvažiavo kumščiu į žandikaulį, kad ji svyruodama

atsitraukė kelis žingsnius.

Nesta išvengė kito smūgiu ir pati kirto į šonkaulius. Bet ilyras stūmė ją link

arkos, prie linijos.

Sekino ją. Vertė švaistyti paskutines jėgas.

Ji nepasiduos. Kovos iki galo.

Belijaus kumštis pataikė į kairį skruostą. Nutvilkė skausmas. Nesta pakilo

nuo kojų. Nulėkė atgal, laikas sustojo.

Ji parkrito už linijos, galėjo prisiekti, kad kalnas sudrebėjo.

Nesta ėmė šliaužti. Jai nerūpėjo, kokia dėl to atrodo apgailėtina. Šliaužė šalin

nuo Belijaus, pro arką, trindama nubrėžtą liniją.

Jis žengė į priekį, kruvinas iššiepė dantis.

– Smagumėlis.

Ji sakė, kad mielai mirs dėl savo draugių, kad nesigailės, nes jos išgyveno,

nugalėjo, bet žūti nuo šito menkystos rankos...

Nesta suriaumojo. Jai nieko nebeliko. Kūnas ją apleido. Kaip ir tie, kuriuos ji

nuvylė.

Belijus iš bato išsitraukė durklą.

 – Manau, mieliau perrėšiu tau gerklę.

Ji buvo viena.

Gimė viena ir mirs viena, o ją nužudys šitas bjaurus ilyras...

Subildėjo griaustinis – net kalnas sutirtėjo nuo smūgio. Belijus žengė žingsnį

artyn, pakėlė durklą.

Patiško kraujas.

Iš pradžių Nesta pamanė, kad jam per gerklę blykstelėjo žaibas ir perrėžė taip

plačiai, jog jo kraujas pasipylė į snaigėmis šokantį orą.

Bet paskui pamatė sparnus. Kitus sparnus.

O kai Belijus springdamas savo krauju susmuko ant žemės ir už jo pasimatė

dantis sukandęs Kasianas, rankoje spaudžiantis durklą, jai dingtelėjo, ar kalną

supurtęs griaustinis nebuvo jo įsiūčio išraiška.

Kasianas žengė per merdinčio Belijaus kūną ir ištiesė jai ranką. Ne pakelti į

glėbį, o padėti atsistoti. Kaip visada.

Nesta suspaudė jam ranką ir atsistojo, kūnas užkaukė protestuodamas.

Bet ji pamiršo skausmą, juos supančią mirtį, kai Kasianas prispaudė ją prie

krūtinės ir laikė stipriai apkabinęs, švelniai kuždėdamas į kruvinus plaukus:

– O dabar perpjausiu tavo dailią gerklytę.

 Kasiano lūpos tarė ne jo žodžius. Jo rankos buvo ne jo, kai Nesta – jo pora  –

pabandė atsitraukti, o Kasianas stipriai suspaudė ją glėbyje. Taip stipriai, kad jos

kaulai pasitrynė vieni į kitus.

Jis klykė. Be žodžių, nenutildamas. Šaukė jai priešintis, sprukti. Šaukė sau

liautis.

Bet negalėjo. Kad ir ką bandė, neįstengė liautis.

– Kasianai, – priešindamasi išspaudė Nesta.

 Užmušk mane, be žodžių maldavo jos. Užmušk mane, kol dar to nepadariau.

– Kasianai. – Nesta pastūmė jį į krūtinę. Bet jo rankos laikė tvirtai. Suspaudė

dar stipriau.

– Nesta Arčeron, jis negali tau paklusti, – už Nestos sukrankė senas,

gergždžiantis balsas. – Dabar jis mano.

Kasianas nė negalėjo išplėsti akių įspėdamas. Jo rankos atsileido

paklusdamos nebyliam karalienės įsakymui, leido Nestai apsisukti jo glėbyje.

Priešais Brialiną, kuriai ant plonų, žilų plaukų spindėjo Karūna.

 74 skyrius

T amsios Brialinos akys piktdžiugiškai žybtelėjo, jai pakėlus ranką trys

paprasti auksiniai Karūnos spygliai suspindo.

Audra nurimo. Išsisklaidžiusi atskleidė šviesiai pilką priešaušrio dangų, jau

merkėsi paskutinės žvaigždės.

Karūna galėjo paveikti net gamtą.

Kasianui atleidus gniaužtus, Nestai širdį apraizgė siaubas. Ji paknopstomis

nubėgo kelis žingsnius ir atsisuko, bet žinojo, ką pamatys. Kasianas stovėjo

sustingęs it statula. Lyg paverstas akmeniu. Jo akys, įprastai skaisčios ir gyvos,

tapo stiklinės. Tuščios.

Tokiu tapo Brialinos valia. Ji kilnojo kitus it šachmatų gūrėles, norėdama

pasiekti, kad Nesta čia atsirastų.

– Kodėl? – paklausė Nesta.

Kalnų vėjas kedeno storą kailinį Brialinos apsiaustą.

– Kodėl? – paklausė Nesta.

– Tavo galia per stipri – įsivėlusi į šitą primityvų cirką išsekinai jėgas.

– Tu privertei ilyrus mane čia atnešti?

– Ketinau pagrobti luošąją. – Išgirdus taip vadinant Emerę Nestai užvirė

kraujas. – Belijus man pasakojo apie jūsų draugystę, o kai mus sujungė Arfa ir

Karūna, pamačiau, kaip daug ji tau reiškia. Žinojau, kad ją sugavus ir čia atnešus

tu sektum iš paskos, nepaisydama jokių įstatymų. Esi užtektinai beatodairiška ir

pasipūtusi, kad manytum galinti ją išgelbėti. Bet pati palengvinai man užduotį:

nuvykai tiesiai į jos namus Užuovėjoje. Nebereikėjo vargintis tavęs vilioti.

Leidau tiems kvailiems ilyrams pasiimti ją su mišrūne smagumo dėlei.

Nesta nedrįso nė pažvelgti į Kasianą.

– Visa tai vien tam, kad mane išvargintum?

– Taip. O be tavo kerų...

Nesta ją pertraukė:

– Jau prieš dvi dienas buvau išsekusi. Kam laukei iki dabar?

Brialina susiraukė sutrukdyta.

– Laukiau jo. – Kinktelėjo į tūžtantį Kasianą, o pro jo akis aptraukusią miglą

prasimušė pasibjaurėjimas ir baimė. – Daugybę dienų laukiau, kol prisiartins,

kad galėčiau jį sugauti Karūnos saitais. Teko pasitelkti tą akiplėšišką princiūkštį

Erisą, kad jį priviliočiau. – Tyliai nusijuokė. – Kai per medžioklę Erisą apsupo jo

kariai, jis bandė jiems padėti. Padėti tiems vargdieniams. Pats prie jų prijojo,

užuot lėkęs šalin, kaip bet kuris kitas sveiko proto asmuo. Jie sučiupo jį be didelio

vargo. Net tie pragariški jo šunys niekuo nepadėjo, kai Koščėjus jį iš ten išvėtė.

Ar Erisas gyvas? O gal dabar buvo jos vergas? Kasiano veidas nieko neišdavė.

Brialina jam nusišypsojo.

– Jau ėmiau nerimauti, kad taip ir neprisiartinsi. Tokiu atveju vargšelis Erisas

būtų sulaukęs labai apgailėtino galo. Jo ugnis nebūtų atlaikiusi Koščėjaus ežero.

Karalienė dirstelėjo į Belijaus lavoną.

– Jis tūžmingas galvažudys – visai kaip tu, Kasianai. Pasipūtęs ir atžarus.

Atsiskyrė nuo savo žvalgų būrio paieškoti linksmybių mano žemėse. Tad aš jam

parodžiau, kaip įsivaizduoju linksmybes. – Siauros jos lūpos persikreipė į

pašaipią šypseną.

Brialina sukikeno.

– Liepiau jam tave medžioti, nenužudyti, bet, regis, nepakankamai tiksliai

suformulavau užduotį. Ir visai smagu stebėti ką nors žudant, ypač tavo duotais
įrankiais. Žinojau, kad apeigos su ginklais bus daug smagesnės. Matyt, galėjau

liepti Belijui liautis, bet mėgavausi vaizdais.

Nesta paklausė:

– Kodėl taip elgiesi? Kodėl nenori taikos?

– Taikos? – Brialina nusikvatojo. – Kokia man dabar iš taikos nauda? –

Apvedė ranka savo kūną. – Aš noriu atpildo. Noriu galios. Noriu Lobio. Todėl

pasirūpinau, kad ir tu tai žinotum. Pasirūpinau, kad pati to nenutuokdama

padėtum man šiose prakeiktose teritorijose surinkti galingus artefaktus. Ir žinau,

kad tėra vienas būdas tave priversti juos atiduoti. Vienas asmuo, dėl kurio taip

padarytum, – šyptelėjo Kasiano pusėn, – tavo pora.

– Čia neturiu Lobio.

– Gali jį iškviesti. Artefaktai atsakys tau, kad ir kaip būtų apsaugoti. O tu

perduosi juos man.

– Kad mus abu užmuštum?

– Kad vėl atgaučiau jaunystę. Jus abu paliksiu sveikus ir gyvus.

Nesta užuodė melą.

Kasianas išspaudė:

– Ne.

Brialina nustebusi dėbtelėjo į jį, ir ilyras užsičiaupė. Jis sudrebėjo, bet liko

stovėti vietoje. Akis traukusi migla išsisklaidė.

– Taigi, – tarė Brialina, – atiduosi man Lobį mainais už savo poros gyvybę.

Nesta Arčeron, dabar esi tikra fėja. Geriau leistum šitam pasauliui supleškėti į

pelenus nei savo porai mirti. – Ji susiraukė bjaurėdamasi aplink besivoliojančiais

lavonais, kraujo balomis. – Iškviesk Lobį, ir baikim šituos purvinus reikalus.

Nesta neįstengė susilaikyti nedrebėjusi. Atiduoti Brialinai Lobį, net jei

įstengtų jį iškviesti... Ne!

– Tada pasistengsiu tave įtikinti.

Brialina spragtelėjo Kasianui pirštais, bet Nesta negalėjo nieko padaryti,

ničnieko, kai jis rėžėsi į ją ir pargriovė ant žemės. Prispaudęs įrėmė į gerklę

ranką – kadaise tokia poza buvo labai intymi ir meili, o dabar įkalino, kėlė

skausmą...

Priešinantis Karūnai jo veidas persikreipė iš sielvarto ir nevilties. Priešinantis

ir pralaimint.

– Aišku, tai jį sugniuždys, nužudyti savo porą, – tarė Brialina. – Tu būsi

negyva, o mirsi žinodama, kad pasmerkei jį kančių gyvenimui.

Kasianas virpančia laisva ranka iš už diržo išsitraukė durklą, kuriuo užmušė

Belijų. Nuleido prie jos.

– Nužudyk mane, – sušvogždė Nesta, – ir Lobio negausi. Niekada jo nerasi.

– Tavo Dvare yra ir kitų tokių pat kvailų kaip tu. Jie atneš Lobį man, vienaip ar

kitaip, tinkamai paskatinti. Tiesa, man reikės tavo kraujo apsauginiams Lobio

kerams atrakinti. Žinai, mačiau ir tai. Kaip kalėjime kvailai paėmei Arfą. Na, bet

tave nužudžiusi turėsiu sočiai kraujo. – Brialina linktelėjo Kasianui. – Pakelk ją.

Nesta nesipriešino, kai Kasianas pastatė ją ant kojų. Priglaudė prie gerklės

durklą. Jo akys maldavo. Maldavo, švietė baime ir... meile.

Meile, kurios ji nenusipelnė, niekada nebuvo verta, bet vis tiek sulaukė.

Sulaukė dar tą akimirką, kai jie susitiko.

Ko vertas pasaulis, palyginti su juo? Su judviejų meile?

– Tai ima varginti, – tarė Brialina.

Nesta atsakė savo porai mylinčiu žvilgsniu.

Dangus nušvito blausia, šilta šviesa.

– Žudyk, – Brialina įsakė Kasianui.

Nesta mylėjo Kasianą nuo pirmojo žvilgsnio. Mylėjo, net kai to nenorėjo, net

kai ją prarijo neviltis, baimė ir neapykanta. Mylėjo jį ir naikino save, nes netikėjo,

kad yra jo verta, nes jis buvo geras, drąsus ir švelnus, o ji mylėjo jį, mylėjo jį,

mylėjo...

Kasiano ranka sudrebėjo, Nesta įsitempė ruošdamasi kirčiui, rodydama, kad

jam atleidžia, kad visada besąlygiškai mylės...

Bet Kasianas suriaumojo.

Tada pakreipė durklą rankoje – ne į ją, o sau į širdį.

Savo valia.

Nepaisydamas Karūnos gniaužtų, nepaisydamas aiktelėjusios Brialinos

valios jis pasirinko suvaryti durklą sau į širdį. Žudyk, – liepė ji. Bet nenurodė ką.

Virš horizonto kyštelėjus saulei, Kasiano durklui lekiant jam į krūtinę, Nesta

pratrūko Katilo galia.

 Nesta galvoje tegirdėjo klykimą. Jos širdis persipildė meilės, neapykantos ir

įniršio, o kai viską išliejo, pasaulis sprogo.

Jos kerai riaumojo it neįvardijamas žvėris. Balto sniego jūroje uolomis

pasipylė lavinos. Medžiai sulinko ir lūžinėjo verčiami iš jos pliūptelėjus galios

bangos. Tolimos jūros atsitraukė nuo krantų, paskui bangomis siūbtelėjo atgal.

Velarėje tirtėjo ir dužo stiklinės, tūkstantyje Heliono bibliotekų iš lentynų virto

knygos, o nušiurusi trobelė žmonių žemėse subyrėjo į krūvą nuolaužų.

 Bet Nesta tematė Brialiną. Šoko ant išsižiojusios senės ir metė jos trapų kūną

ant uolėtos žemės. Girdėdama tik klykimą suspaudė delnais Brialinos veidą,

Karūnai suspindus akinama balta šviesa, staugė savo įsiūtį kalnams, žvaigždėms

ir tamsiai erdvei tarp jų.

Gumbuotos rankos atjaunėjo. Raukšlėtas veidas vėl tapo lygus ir žavingas.

Žili plaukai vėl virto juodais it varno plunksnos.

Bet Nesta staugė ir staugė, leido savo kerams siautėti, išliejo visas žarijas iki

paskutinės. Ištrynė ant žemės prispaustą karalienę iš pasaulio.

Jaunos rankos virto pelenais. Dailus veidas ištirpo į nieką. Tamsūs plaukai

sudūlėjo į dulkes.

Kol iš karalienės ant žemės teliko Karūna.

 75 skyrius

Kasianas gulėjo veidu į žemę.

Nesta puolė prie jo melsdamasi, kūkčiodama, jos galiai dar aidint per

pasaulį.

Apvertė jį ieškodama durklo, žaizdos, bet...

Durklas gulėjo po juo. Švarus.

Kasianas suvaitojo, pramerkė akis.

– Nusprendžiau, – kimiai sušnabždėjo, – kad geriau pagulėsiu, kol tu tai

darai.

Nesta net išsižiojo. Paskui apsipylė ašaromis.

Kasianas atsisėdęs puolė ją raminti, švelniai suėmė veidą.

– Tu ją sunaikinai.

Nesta dirstelėjo į Karūną ant žemės – į juodą dėmę, kur prieš tai gulėjo

Brialina.

– Nusipelnė.

Jis sukikeno ir atrėmė kaktą į jos. Nesta užsimerkusi įkvėpė jo kvapo.

– Kasianai, tu mano pora, – tarė jam į lūpas ir švelniai pabučiavo.

– O tu – mano, – atsakė jis, pats bučiuodamas.

Paskui suleido pirštus jai į plaukus. O bučinys...

Kai Kasianas ją bučiavo, niekas nebebuvo svarbu – nei aplinkinis pasaulis, nei

Karūna jiems po kojų. Tik poros bučinys. Nuo kurio nušvito, susiliejo jų sielos.
 Nesta atsitraukė, kad jis pamatytų džiaugsmą jos akyse, jos šypsenoje.

Pamačius jo nuostabą, jo džiaugsmą, jai gerklėje įstrigo gumulas.

– Kasianai, aš...

Bet šalia nutūpė dvi fėjos, net sutirtėjo kalnas, atsisukę jie pamatė Morę su

Azrieliu niūriais veidais.

– Kur Erisas? – paklausė Kasianas.

– Saugus, o sukurtas durklas vėl mūsų rankose, – atsakė Azrielis, – bet Erisas

paniuręs ir sutrikęs. Jis Išskaptuotame mieste. Bet...

– Feirė, – jį pertraukė Morė.

 76 skyrius

Name prie upės buvo per tylu. It kape.

– Prieš kelias valandas ji pradėjo kraujuoti, – paaiškino Morė, vesdama juos

per namus.

– Bet iki gimdymo dar pora mėnesių, – paprieštaravo Nesta, mindama jai ant

kulnų.

Įžengus į kambarį juos pasitiko kraujo kvapas. Kraujo buvo visur – ant lovos,

ant išskėstų Feirės šlaunų. Vaikelio nematyti – o Feirės veidas... jis buvo baltas lyg

mirtis. Gulėjo užsimerkusi, kvėpavo per daug negiliai.

Risas tupėjo šalia spausdamas ranką. Jo veide grūmėsi panika, siaubas ir

skausmas.

Feirei tarp kojų klūpanti Madža kruvinomis iki alkūnių rankomis

neatsigręždama jiems tarė:

– Apsukau vaikelį, bet jis nesileidžia. Įstrigo gimdymo kanale.

Kambario kampe pasigirdo tylus įkvėpimas, pažiūrėję pamatė ten sėdinčią

perbalusią Amreną.

– Ji neteko daug kraujo, girdžiu kūdikio širdį, plaka padrikai, – paskelbė

Madža.

– Ką mums daryti? – paklausė Morė, Kasianui su Azrieliu nuėjus prie Riso ir

uždėjus rankas jam ant pečių.

– Nieko negalime padaryti, – atsakė Madža. – Išpjovę kūdikį pražudytume

ją.

– Išpjovę? – paklaususi Nesta pelnė niūrų, aršų Riso žvilgsnį.

Madža nekreipė dėmesio į jos balso toną.

– Labai rizikinga įpjauti pilvą net ir atsargiai. Operacija nė karto nepavyko.

Net turėdama gydomųjų gebėjimų, bet praradusi tiek kraujo Feirė nusilpo...

– Pjauk, – išspaudė Feirė apsunkusiu nuo skausmo balsu.

– Feire, – paprieštaravo Risas.

– Kūdikis tikriausiai neišgyvens, – švelniai, bet dalykiškai atsakė Madža. – Jis

dar per mažas. Rizikuojame netekti jūsų abiejų.

– Jūsų visų, – sukuždėjo Kasianas, stebėdamas Risą.

– Pjauk, – pakartojo Feirė šį kartą Didžiosios Valdovės balsu. Be baimės. Dėl

joje esančio kūdikėlio gyvybės pasiryžusi bet kam. Feirė pažiūrėjo į Risą. – Taip

reikia.

Didysis Valdovas lėtai linktelėjo, jo akys blizgėjo.

Nestai į ranką įsmuko pirštai, šalia pamatė drebančią Eleiną, žiūrinčią

išplėstomis akimis. Nesta spustelėjo sesers pirštus. Drauge jos priėjo prie kitos

lovos pusės.

O kai Eleina pradėjo melstis svetimiems fėjų dievams, jų Motinai, Nesta taip

pat nulenkė galvą.

 Feirė merdėjo. Kūdikis merdėjo.

O Risas mirs su jais.

Bet Kasianas žinojo, kad jo brolis dreba ne bijodamas savo mirties. Jis stipriau

suspaudė Risui petį. Iš jo Didžiojo Valdovo tryško nakties pabučiuota galia, kartu

su Madža mėgino gydyti Feirę, bet kraujas nesiliovė plūdęs greičiau, nei bet

kokia galia įstengtų atsverti.

Kaip jie prie to priėjo? Poros sudarytas sandoris baigsis trimis prarastomis
gyvybėmis.

Madžai pakilus nuo lovos, Kasianas tarsi nuklydo kažkur toli, netrukus

gydytoja grįžo nešina rinkiniu peilių ir įrankių, antklodėmis ir rankšluosčiais.

– Leiskis į jos mintis, nuslopink skausmą, – Risui tarė Madža, tas

patvirtindamas mirktelėjo, paskui nusikeikė, lyg plūsdamas save, kad anksčiau

nesugalvojo. Kasianas pažiūrėjo per lovą, kur Eleina laikė kitą Feirės ranką, o

Nesta – Eleinos.

Risas savo porai tarė:

– Miela Feire...

– Jokių atsisveikinimų, – šnopuodama išspaudė Feirė. – Jokių atsisveikinimų,

Risai.

Kad ir ką jis padarė skausmui nuramdyti, ji užsimerkė. O Madžai pakėlus

Feirės marškinius, blykstelėjus jos peiliams, Kasiano mintys visiškai nutilo ir

išsilakstė.

Mažytis sparnuotas kūdikėlis išniro be jokio garso. Šalia stovinti Morė su

antklode rankose tylomis paėmė nejudantį vaikelį iš kruvinų Madžos rankų.

Risas verkė, ir Morės skruostais pabiro ašaros žiūrint į nebylų kūdikį rankose.

Tada Madža nusikeikė, o Risas...

Risas suklykė.

Risui puolus prie Feirės, Kasianas žinojo, kas bus.

Bet jokia galia pasaulyje negalėjo to pakeisti.

 Pasaulis sulėtėjo. Atšalo.

Morės rankose gulėjo nebylus, per mažas kūdikėlis.

Feirė prapjauta kraujavo lovoje.

Risandas klykė, lyg jo sielą draskytų į skutus, o Kasianas su Azrieliu stovėjo

šalia, tempė jį nuo lovos Madžai bandant išgelbėti Feirę...

O šalia lūkuriavo Mirtis. Nesta pajuto ją, pamatė tirštesnį ir tikresnį šešėlį nei

Azrielio. Eleina kūkčiojo spausdama Feirei ranką, maldaudama laikytis, o Nesta

stovėjo mirties sūkuryje ir negalėjo nieko, nieko, nieko padaryti, tik klausėsi

silpstančio Feirės kvėpavimo, Madžai pradėjus jai šaukti, kad kovotų...

Feirė.

Feirė, kuri dėl jų ėjo į mišką. Kuri daugybę kartų jas išgelbėjo.

Feirė. Jos sesuo.

Mirtis tykojo prie Feirės ir jos poros it žvėris, pasiruošęs pulti, praryti juos abu.

Nesta paleido Eleinos ranką. Žengė atatupsta.

Užsimerkusi atvėrė savo sielos kertelę, kuri prasiveržė Ramielyje.

 Kasianas vos įstengė suvaldyti Risą net švytint visiems septyniems sifonams,

kaip ir Azrielio.

Reikėtų paleisti Risą eiti pas ją. Jei abu netrukus mirs, turėtų leisti Risui eiti

pas savo porą. Kartu praleisti paskutines sekundes, paskutinius atokvėpius...

Kitoje kambario pusėje sumirgėjo auksinė šviesa. Amrena aiktelėjo. Kasiano

širdį sugniaužė siaubas.

Nesta nebestovėjo prie lovos. Dabar ji buvo už kelių žingsnių.

 Užsidėjusi Kaukę. Ant galvos – Karūną. O rankose laikė Arfą.

Dar niekas nelaikė visų trijų ir išgyveno. Niekas negalėjo sutramdyti jų

galios, jų suvaldyti...

Kaukės akiduobėse Nestos akys degė sidabrine liepsna. Ir Kasianas žinojo,

kad į juos žvelgianti būtybė nėra nei fėja, nei žmogus, nei koks kitas gyvis, kada

nors vaikščiojęs žeme.

Ji žengė prie lovos, bet Risas puolė jai ant kelio.

Nesta kilstelėjo ranką, ir Risas sustingo. Visai kaip Kasianas, užvaldytas

Karūnos.

Feirės krūtinė kilnojosi, baltose lūpose kuždėjo mirties šnabždesys, o

Kasianas negalėjo nieko padaryti, tik žiūrėti, kaip Nestos pirštai, vis dar kruvini ir

purvini po apeigų, pakilo prie paskutinės Arfos stygos. Dvidešimt šeštos stygos.

Ir ją suvirpino.
 77 skyrius

T ai buvo Laikas.

Dvidešimt šešta Arfos styga buvo pats Laikas, ir Nesta jį sustabdė Feirei

įkvėpus paskutinį oro gurkšnį.

Lantis taip ir sakė. Kad net Mirtis lenkėsi paskutinei stygai. Kad laikas Arfai

nerūpėjo.

Nestos užgauta styga nesuskambėjo. Tik prarijo pasaulio garsą.

O mirtis, kurią Nesta jautė apie seserį, apie Risandą ir kūdikėlį Morės

rankose, – Nesta liepė Kaukei sustabdyti ir ją.

Pradžioje

Ir pabaigoje

Buvo Tamsa

Daugiau nieko

Žodžius kuždėjo švelnus, pažįstamas balsas. Kaip kadaise jai jau kuždėjo. Tas

pats balsas, kuris ją įspėjo Orido tamsoje. Žavingas, geras moters balsas, šiltas ir

išmintingas, tiek laiko jos laukęs.

Kambarys virto sustingusių judesių panorama, į ją, į Feirę ir kraujo balas

žvelgė apstulbę draugai. Nesta praėjo pro juos. Pro šaukiantį, įsitempusį Risą,

kurio veidas buvo tikras nevilties, siaubo ir skausmo paveikslas; pro paniurusį

Azrielį; pro dantis sukandusį Kasianą, laikantį Risą vietoje. Pro Amreną,

įsmeigusią pilkas akis į vietą, kur prieš tai stovėjo Nesta, žvelgiančią siaubo ir
kone pasigėrėjimo kupinu žvilgsniu.

Pro Morę ir mažytį gniutulą jos rankose, pro šalia stovinčią Eleiną ant

skruostų sustingusiomis ašaromis.

Nesta ėjo pro viską per Laiką. Pas seserį.

Ar supranti, kaip gali būti?  – sukuždėjo tas moteriškas balselis, žvelgiantis pro

jos akis. Ką galėtum padaryti?

Aš nieko nejaučiu, tyliai atsakė Nesta. Tik regėdama Feirę prie mirties slenksčio

prisiminė, kodėl ji čia, ką turi padaryti.

Ar ne to ir norėjai? Nieko nejausti.

Maniau, kad to noriu. Nužiūrėjo aplinkinius. Savo seseris. Kasianą, kuris buvo

pasiryžęs suvaryti durklą sau į širdį, kad tik jos nenuskriaustų. Bet nebenoriu.

Moters balseliui neatsakius, Nesta kalbėjo toliau: Noriu jausti viską. Noriu viską

pasitikti atvira širdimi.

Net tai, kas tave įskaudins ir persekios? Klausimą lydėjo tik smalsumas.

Nesta leido sau akimirką pagalvoti, vėl nuramdė mintis. Mums reikia tų

sunkumų, kad mokėtume vertinti tai, kas gera. Vienos dienos gali būti sunkesnės už

kitas, bet... noriu patirti viską, viską išgyventi. Su jais.

Išmintinga , sukuždėjo balselis. Tad gyvenk, Nesta Arčeron.

Nestai to ir pakako, priklaupusi ant grindų suėmė nukarusią sesers ranką.

Padėjo Arfą šalia, begarsė jos gaida tebevirpėjo, tvirtai laikė sustabdžiusi Laiką.

Nesta nežinojo, ką dar galėtų pasiūlyti.

Paglosčiusi šaltą Feirės ranką belaikiam, sustingusiam kambariui tarė:

– Mylėjai mane, kai nemylėjo niekas kitas. Niekada nesustojai. Net kai to

nenusipelniau, mane mylėjai, kovojai dėl manęs, ir... – Nesta pasižiūrėjo į Feirę

per vieną atokvėpį nuo Mirties. Netramdydama skruostais paplūdusių ašarų,

stipriau spustelėjo laibą Feirės delną. – Myliu tave, Feire.

Ji dar niekada garsiai netarė tų žodžių. Niekam.

– Myliu tave, – vėl sukuždėjo Nesta. – Myliu tave.

 O kai suvirpėjo paskutinė Arfos styga, it pranašaudama griaustinį, Nesta

užstojo Feirės kūną savuoju. Netrukus Laikas vėl ims tekėti. Jai nedaug beliko.

Nesta siektelėjo vidun, ieškodama galios, nuo kurios drebėjo nemirtingos

pabaisos, nedori karaliai puolė ant kelių, bet... nemokėjo jos naudoti. Jos

gyslomis tekėjo mirtis, bet Nesta nežinojo, kaip ją suvaldyti.

Vienas netinkamas judesys, viena klaida – ir Feirė pražus.

Tad Nesta tvirtai apkabino seserį Laikui apie jas sustingus ir sukuždėjo:

– Jei parodysi man, kaip ją išgelbėti, gali tai atsiimti.

Pasaulis nuščiuvo. Nuščiuvo net kiti pasauliai.

Nesta įsikniaubė į šaltu prakaitu permirkusį Feirės kaklą. Atvėrė erdvę savyje

ir Motinai, Katilui tarė:

– Atiduosiu, ką iš tavęs paėmiau. Tik parodyk, kaip juos išgelbėti – ją,

Risandą ir vaikelį. – Risandą – jos brolį. Juk jis toks buvo, ar ne? Jos brolis, visada

buvęs jai geras, nors, žinojo, norėjo ją pasmaugti. O ji – jį. Ir vaikelis... jos

sūnėnas. Jos kraujas. Nesta jį išgelbės, išgelbės juos, net jei tam reikėtų atiduoti

viską. – Parodyk man, – maldavo.

Niekas neatsakė. Arfa nustojo skambėjusi.

Laikui vėl ėmus tekėti, kambary pratrūko triukšmas ir judėjimas, o Nesta

sukuždėjo Katilui, jos pažadas užgožė kitus garsus:

– Viską grąžinsiu.

Atsakydama jai skruostą paglostė švelni, nematoma ranka.

 Kasianas vos sumirksėjo, o Nesta iš vieno kambario galo persikėlė prie lovos.

Paskambino Arfą ir dabar gulėjo palinkusi virš Feirės, kažką kuždėjo. Jos akyse

nebedegė sidabrinė liepsna. Neliko nė užgesusios kibirkšties. Nebuvo matyti ir

jos akimis žvelgusios būtybės.

Risas pasimuistė mėgindamas išsivaduoti iš Kasiano rankų, bet Amrena

žengė prie jų ir sušnypštė:

– Paklausykit.
 Nesta kuždėjo:

– Viską grąžinu. – Jos pečiai suvirpėjo kūkčiojant.

Risas pradėjo purtyti galvą, jo galia buvo apčiuopiama, kilo it banga,

grasinanti nušluoti juos visus, nušluoti pasaulį, jei jame nebebuvo Feirės, bet

Amrena čiupo jam už sprando. Suleido raudonus nagus į auksinę odą.

– Pažiūrėk į šviesą.

Nestos kūnas ėmė švytėti iš vidaus. Šviesa tekėjo į Feirę.

Nesta nepaleido sesers.

– Grąžinu. Viską grąžinu. Viską grąžinu.

Net Risas nustojo muistytis. Nė vienas nejudėjo.

Feirės rankos nušvito. Ir kojos. Šviesa užliejo pelenų spalvos veidą. Pasklido

po kambarį.

Kasiano sifonai sumirgėję užgeso, lyg pajutę galią, gerokai pranokstančią jo,

pranokstančią jų visų.

Tarp seserų sklandė šviesos čiuptuvai. O vienas, švelnus ir meilus, nusklendė

prie Morės. Prie gumulėlio jos rankose, jį palietus, tylintis kūdikėlis nušvito it

saulė.

Nesta vis kuždėjo:

– Viską grąžinu. Viską grąžinu.

Ji nušvito iš vidaus, Feirė nušvito iš vidaus, net ir gumulėlis Morės rankose

nušvietė apstulbusį draugės veidą.

– Viską grąžinu, – dar kartą tarė Nesta, ir Kaukė bei Karūna nukrito jai nuo

galvos. Šviesa sprogo, akinama ir šilta it vėjo gūsis, iššlavęs iš kambario visas

savo šukes.

Šviesai išblėsus Nestai ant nugaros išplito juoda tatuiruotė, matoma pro

apdraskytus marškinius, – lyg į krantą dūžtanti banga.

Sandoris. Su pačiu Katilu.

Bet Kasianas galėjo prisiekti, kad tviskanti, švelni ranka neleido iš jos kūno
pradingti visai šviesai.

Šį kartą Risui puolus prie lovos Kasianas nesipriešino. Feirė gulėjo atgavusi

spalvą. Jai tarp kojų nebelašėjo kraujas. Feirė atsimerkė.

Sumirksėjusi pažiūrėjo į Risą, paskui atsisuko į Nestą.

– Ir aš tave myliu, – sukuždėjo sesei ir nusišypsojo. Nesta kūkčiodama ją

apkabino.

Bet trumpam, vos akimirkai, nes kitame kambario gale pasigirdo sveikas

verksmas, ir...

Morė apsipylusi ašaromis bandė kažką pasakyti, o kūdikis, kurį atnešė prie

lovos, buvo ne mažas, tylus gumulėlis, kurį prieš tai laikė, o išnešiotas sparnuotas

berniukas. Tamsūs plaukai buvo sulipę ant galvos, kūdikis raudojo prašydamasis

pas mamą.

Feirė taip pat ėmė kūkčioti, paėmė sūnų iš Morės, nė nemirktelėjo, kai Madža

staiga pasilenkė jai tarp kojų pasižiūrėti, kaip gyja.

– Galima pamanyti, kad staiga išvystei ilyrės anatomiją, – sumurmėjo

gydytoja, bet niekas jos nesiklausė.

Risas apkabino Feirę, jie kartu sužiuro į berniuką – į savo sūnų. Kartu verkė ir

juokėsi, kol Madža tarė:

– Duok jam pavalgyti.

Feirė paklausė, stebėdamasi pakėlė vaiką prie krūties, išpampusios nuo

pieno.

Risas sekundėlę žiūrėjo, paskui atsisuko į Nestą, kuri jau buvo pakilusi nuo

lovos ir stovėjo prie Kaukės. Už jos ant grindų mėtėsi Karūna ir Arfa. Kasianas

sulaikė kvapą stebėdamas, kaip jie žiūri vienas į kitą.

Paskui Risas atsiklaupė, suėmė Nestos rankas ir prisispaudė jos pirštus prie

lūpų.

– Ačiū tau, – tarė verkdamas, nulenkęs galvą. Kasianas žinojo, kad Risas ant

šventų jo kelius marginančių tatuiruočių priklaupė ne dėkodamas už savo

gyvybę.

Nesta parklupo ant kilimo. Suėmusi pakėlė Riso galvą, nužiūrėjo jo veidą.

Tada apkabino Nakties Dvaro Didįjį Valdovą ir stipriai suspaudė.

 78 skyrius

Gvinė su Emere laukė viename iš salonų, žvelgiančių į upę, – pagydytos,

bet vis dar vilkinčios tuos pačius sudraskytus, kruvinus drabužius. Ant žemo

staliuko priešais jas stovėjo garuojantys puodeliai.

Nestai priėjus prie jų sofos Emerė kimiai tarė:

– Dvi pamėklės atnešė mums arbatos...

Bet ją pertraukė Gvinė, įsiutusi sušnypštė Nestai:

– Turėčiau niekada tau neatleisti.

Nesta tik šoko ant sofos ir stipriai ją apkabino. Ištiesė ranką Emerei, kuri irgi

jas apkabino.

– Apie atlaidumą galėsime pakalbėti kitą dieną, – rydama ašaras tarė Nesta,

įsitaisiusi tarp dviejų draugių. – Jūs laimėjote visas nelemtas apeigas.

– Tavo dėka, – atsakė Emerė.

– Aš irgi turiu karūną, nebijokit, – tarė Nesta, nors, kiek žinojo, Morė dabar

pat vėtė visus tris Lobio artefaktus atgal, iš kur Nesta juos paėmė. Ji juos iškvietė

apėjusi Heliono kerus. Jokie užkeikimai niekada jų nuo jos neatskirs – Brialina

sakė tiesą.

– Kas jus pagydė? – Nesta atsitraukė apžiūrėti draugių. – Kaip išvis čia

atsiradote?

– Akmuo, – pati stebėdamasi paaiškino Emerė, – jis pagydė mus, vos tik

išnešė iš apeigų. Nori tikėk, nori ne, mus atnešė čia.

 – Man regis, jis žinojo, kur mūsų labiausiai reikia, – tyliai tarė Gvinė, ir Nesta

nusišypsojo.

Bet jos šypsena išblėso, ir Emerės paklausė:

– Ar tavo giminės tave nubaus už tai, kas nutiko Belijui? – Jei jiems bent

dingtelės tokia mintis, Nesta užsuks jų aplankyti. Su Kauke, Arfa ir Karūna.

Būtent todėl ir reikėjo Lobį laikyti toliau nuo jos.

Emerė gūžtelėjo.

– Mirtis yra apeigų dalis. Jis krito kovoje, kai vienas iš jo bendražygių atsisuko

prieš jį kopiant Ramielio šlaitais. Daugiau jiems ir nereikia žinoti. – Jos akių

kampučiuose susimetė raukšlelės.

Nesta nujautė, kad kalno įvykiai liks tik tarp jų – vidinio Feirės dvaro rato.

Kasianą į apeigas akivaizdžiai atvedė prieš jo valią. Teliko tikėtis, kad niekas to

neužginčys.

Gvinė kimiai nusijuokė.

– Žinai, ilyrai sius, kad mes laimėjome. Ypač išgirdę, kad aš visai nenoriu

vadintis karintiana. Man gerai būti valkirija.

– O, kelis dešimtmečius rausis plaukus, – išsišiepusi paantrino Emerė.

Nesta atsakė šypsena, dar kartą apkabino drauges, paskui patogiau įsitaisė

ant sofos.

– Laukiu nesulaukiu pamatyti.

Ir pirmą kartą su dviem draugėmis prie šono jos laukiant porai... tai buvo

tiesa.

Nesta laukė nesulaukė pamatyti, ką atneš ateitis. Viską.

 Vaikelis, kurį Risas su Feire pavadino Niksu, buvo toks gražus, kokio tik

galima viltis. Tamsiaplaukis, žydromis akimis, kurios jau švytėjo tėvo ir motinos

žvaigždžių šviesa ir išryškino šviesiai bronzinę odą.

Taip pat turėjo mažyčius sparnelius – Kasianas nė neįsivaizdavo, kokie jie

trapūs, kokie tobuli, kol pats nepalietė švelnios it aksomas odos. Nagai jų

galiukuose užaugs daug vėliau, kai išmoks juos valdyti, bet... jis spoksojo į

spirgelį savo rankose, nuo jausmų kone plyštant širdžiai, ir ant švariai perklotos
lovos įsitaisiusiems Feirei su Risu tarė:

– Nė neįsivaizduojate, kiek bėdų prisivirs šitas spirgis.

Feirė prunkštelėjo.

– Esu tikra, kad dėl to bus kaltos jo dailios akelės.

Vis dar sukrėstas ir išblyškęs Risas tik šyptelėjo.

Atsidarė durys – tarpdury stovėjo Nesta, apsitaisiusi tais pačiais apdraskytais,

kruvinais vogtais drabužiais. Ji jau palaikė kūdikį, ir Kasianui iš laimės sugniaužė

širdį matant ją šypsantis mažajam Niksui.

Dabar jos žvilgsnis nukrypo į Kasianą – jo akyse perskaitė nebylų kvietimą.

Jis be žodžių perdavė Niksą Azrieliui, kuris įsitempė į randuotas rankas

paėmęs trapiausią padarėlį. Kasianas nusekė paskui Nestą pro duris, į koridorių ir

laiptais žemyn. Jie nekalbėjo, kol neišėjo į galinę pievelę priešais upę, vėl

bundančią pavasario saulėje.

Ką ji padarė ir per apeigas, ir po jų... Trumpai jiems viską nupasakojo.

Kasianas žinojo, kad buvo ir šis tas daugiau. Bet galbūt kai kurie dalykai visiems

laikams liks jos ir jos draugių paslaptimi. Jos ginklo seserų.

Tad Kasianas paklausė:

– Ar tavo kerai... tavo galia išties pradingo?

Vėsokas pavasario vėjas kedeno jos rusvai auksinius plaukus apie veidą.

– Grąžinau ją Katinui mainais už žinias, kaip juos išgelbėti. – Ji atsikrenkštė. –

Bet šiek tiek liko. Man regis, kažkas kito – kažkas kitas – neleido Katilui pasiimti

visko. O aš ir pati šį tą pakeičiau.

Motina. Vienintelė būtybė, kuri galėjo suprasti Nestos auką ir šį tą jai davė.

Galbūt tai ji žvelgė į juos pro Kaukės akis.

– Ką pakeitei?

Nesta uždėjo ranką sau ant pilvo.

– Šiek tiek pasikeičiau ir pati. Kad mums nebereikėtų to dar kartą išgyventi.

Akimirką Kasianas nerado žodžių.

 – Tu... Tu pasiruošusi kūdikiui?

Nesta nusijuokė.

– Ne. Dievai, ne. Kurį laiką gersiu kontraceptinę arbatą. – Dar kartą

nusijuokė. – Bet pakeičiau savo kūną taip pat, kaip Katilas pakeitė Feirės.

Ateičiai.

Kasianas neįstengė atplėšti akių regėdamas ją santūriai šypsantis. Tad ir pats

švelniai jai nusišypsojo. Taip – kai ateis tinkamas metas, jie kartu pradės tą

kelionę.

O tai, ką Nesta šiandien nuveikė, ką atidavė...

– Turėdama šitokią galią galėjai valdyti pasaulį, – atsargiai tarė jis.

– Nenoriu valdyti pasaulio. – Kasianas iki šiol nebuvo matęs tokio atviro jos

žvilgsnio. Pora , – kreipėsi ji.

– O ko nori? – kimiai išspaudė Kasianas.

Nesta nusišypsojo ir, Katilas jį griebtų, jei nebuvo žaviausia kada matyta

būtybė.

– Tavęs.

– Turėjai mane nuo pat tos akimirkos, kai susitikome.

Ji brūkštelėjo plaukų sruogą už smailios ausies.

– Žinau.

Kasianas švelniai ją pabučiavo. Nesta tarė:

– Noriu šleikščiai ištaigingos poravimosi ceremonijos.

Jis nusijuokęs atsitraukė.

– Rimtai?

– Kodėl ne?

– Nes Azrielis su More niekada apie tai neužsičiaups. – Ar ilyrai.

Nesta pagalvojo. Paskui iš kišenės kažką išsitraukė. Mažą sausainiuką,

nugvelbtą nuo padėklo gimdymo kambaryje.

– Tada štai. Maistas. Tau nuo manęs, pora. Toks yra o cialus ritualas, ar ne?
Partneriai pasidalija maistu?

Kasianas užsikosėjo.

– Turiu tik du pasirinkimus? Ištaigingą poravimosi ceremoniją arba

sužiedėjusį sausainiuką?

Jos veidas taip nušvito, kad jam kone užgniaužė kvapą.

– Taip.

Tad Kasianas vėl nusijuokė, suėmė apgailėtiną sausainiuką ir palinkęs

sukuždėjo jai į ausį:

– Kaip nors padarysime iš to karūnavimą, Nese.

– Karūną jau turiu, – atsakė ji. – Dabar noriu tik tavęs.

Jis sukando dantis. Taip, reikės sugalvoti, ką daryti su visu Siaubo Lobiu,

perėmus visus tris artefaktus. Prisiminė, kaip Nesta juos iškvietė, nepaisydama

kitus du saugančių Heliono užkeikimų... Dėl to galvą suks kitą dieną. Ir dėl to,

kaip pasitelkusi Arfą ji sustabdė Laiką. Ir kad užmezgė kažkokį ryšį – ar bent

suprato viena kitą – su Motina. Motina.

Bet Nesta pirštais išlygino surauktą Kasiano kaktą, lyg matytų galvoje

knibždančias mintis.

– Vėliau, – pažadėjo. – Apie tai galvosim vėliau. – Įskaitant likusias

karalienes, Koščėjų ir tebegresiantį karą.

– Vėliau, – linktelėjo jis, ir Nesta apkabino jam kaklą.

Žodžių nebeliko. Jie tiesiog stovėjo saulėje ant upės kranto, leido šilumai

skverbtis į kaulus.

Nesta atsitraukusi sukuždėjo:

– Myliu tave.

Kasianui tiek ir tereikėjo, kad vėl ją pabučiuotų, o bučinio galia buvo

stipresnė ir atsparesnė už patį Katilą.

 79 skyrius

Kasianas mažiausiai norėjo susitikti su Erisu, bet kam nors reikėjo jį

aplankyti. Gimus Niksui, po dviejų dienų Kasianas prisiruošė tai padaryti. Erisą

įkurdino apartamentuose Išskaptuotame mieste, o sprendžiant iš niūrios Keiro

minos Kasianui atvykus, Erisas prievaizdui pasakė labai mažai.

Erisas skaitė knygą prie ūžiančio židinio, užsikėlęs koją ant kojos, lyg dažnai

čia svečiuotųsi. Lyg jo nebūtų pagrobę, užkerėję ir valdę kerštinga karalienė ir

mirties valdovas.

Kasianui uždarius duris Erisas pakėlė gintarines akis.

– Negaliu ilgai svečiuotis.

– Puiku.

Erisas užvertė knygą, žiūrėjo, kaip Kasianas klestelėjo į krėslą priešais.

– Matyt, nori išgirsti, ką pasakiau Brialinai.

– Risas jau pasižiūrėjo į tavo mintis. Pasirodo, žinojai nedaug. – Aitriai jam

šyptelėjo.

Erisas pavartė akis.

– Tai ko čia sėdžiu?

Kasianas nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Eriso drabužiai buvo

nepriekaištingi, kaip visada, bet įtampą išdavė krustelėjęs žandikaulio

raumenėlis.

– Norėjome sužinoti, ką papasakojai Beronui. Kadangi sėdi čia gyvas ir

sveikas, spėju, jis nežino, kad mes prisidėjome tave gelbstint.

– Ak, jis žino, kad jūs... man padėjote.

Kasianas išsitiesė, pakrutino sparnus.

Erisas kalbėjo toliau:

– Generole, visada maišyk tiesą ir melą. Nejau tie kariai galvažudžiai tavęs

nemokė, kaip ištverti priešo kankinimus?

Kasianui teko tai patirti. Jį kankino ir tardė, bet nė karto nepalaužė.

– Beronas tave kankino?

Erisas pakilęs pasikišo knygą po pažastim.

– Kam rūpi, ką man daro tėvas? Jis patikėjo mano pasakojimu, jog Šešėlių

giesmininko šnipai jam pranešė, kad Brialina pagrobė vertingą asmenį, kad

suirzote atvykę ir radę mane, o ne ką nors iš Vasaros ar Žiemos Dvarų, ar iš kurios

kitos teritorijos, kuri taip nusirito, jog su jumis susidėjo.

Kasianas narpliojo žodį po žodžio. Beronas kankino savo sūnų norėdamas

išgauti žinių, užuot dėkojęs Motinai, kad jį grąžino. Bet Erisas atsilaikė. Sušėrė

Beronui dar vieną melą.

Ir dar atkreipė dėmesį, kaip Erisas kalbėjo apie kitus Dvarus. Užkliuvo jo

žodžiai, įtempta mina. Ar jis pavydėjo?

Kasianas išsižiojo norėdamas tėkšti jam tą klausimą it geliantį antausį.

Bet sudvejojo. Pažiūrėjo Erisui į akis.

Jis užaugo prabangoje, džiaugdamasis visomis privilegijomis. Bet kas žino,

kokių siaubų patyrė nuo Berono rankos? Kasianas girdėjo, kad Beronas nužudė

Liusieno mylimąją. Jei Rudens Dvaro Didysis Valdovas ryžosi tam, ko jis negalėtų

padaryti?

– Pasilaikyk savo gailestį, – tyliai suurzgė Erisas. – Žinau, kas per padaras

mano tėvas. Nereikia tavo užuojautos.

Kasianas vėl jį nužvelgė.

– Kodėl tą dieną palikai Morę miške? – Šis klausimas visada liks esminis. – Ar
tik norėdamas padaryti įspūdį savo tėvui?

Erisas nusijuokė, šiurkščiai ir tuščiai.

– Kodėl tau išvis rūpi?

– Nes ji mano sesuo, ir aš ją myliu.

– Nė nežinojau, kad ilyrai mėgsta dulkinti savo seseris.

Kasianas suurzgė.

– Vis tiek svarbu, – iškošė sukandęs dantis, – nes nesueina galai. Žinai, koks

tavo tėvas pabaisa, ir nori nuversti jį nuo sosto; kovoji su juo ne tik dėl Rudens

Dvaro interesų, bet ir dėl visų fėjų žemių; rizikuoji gyvybe stojęs su mumis

išvien... bet palikai ją miške. Ar tave motyvuoja kaltė? Nes palikai ją kentėti ir

mirti?

Eriso akyse ruseno auksinė liepsna.

– Nežinojau, kad taip greitai sulauksiu naujo tardymo.

– Atsakyk, kad tave skradžiai.

Erisas sunėrė rankas, bet tuoj pat susiraukė. Lyg maustų po nepriekaištingais

drabužiais nematomos žaizdos.

– Nesi tas, kuriam norėčiau aiškintis.

– Abejoju, ar Morė norės tavęs klausytis

– Gal ir ne. – Erisas pamindžikavo, vėl susiraukė. – Bet jūs turite ir svarbesnių

reikalų nei senovės istorija. Mano tėvas siunta, kad jo sąjungininkė pražuvo, bet

neapsigalvojo. Koščėjus rankų nenuleis, o Beronas gali pasirodyti besąs toks

kvailas, kad sudarys sąjungą ir su juo. Tikiuosi, Moriganos reikalai Valahane

atsvers mano tėvo padarytą žalą.

Kasianas užtektinai prisiklausė. Jis norėjo grįžti namo – į Vėjo namą, pas

Nestą. Savo nuožmią, nuostabią porą, kuri išgelbėjo jo Didįjį Valdovą ir Valdovę

bei jų sūnų. Niekada nesiliaus ja stebėjęsis ir viskuo, ką ji nuveikė. Tuo, kaip

pasikeitė.

O vieną dieną, atėjus tinkamam metui... jie žengs kitus žingsnius. Kartu eis jų
laukiančiu keliu, kad ir kur jis vestų.

Tad Kasianas nudrožė prie durų, į Velarėje jo laukiantį gyvenimą.

Erisas tebebuvo jų sąjungininkas. Tebebuvo pasiryžęs ištverti kankinimus,

kad išsaugotų jų paslaptis. O Kasianui nereikėjo būti dvariškiu, kad žinotų, jog

kiti jo žodžiai įsmigs giliai ir skaudžiai, bet reikėjo tai pasakyti. Galbūt tos žaizdos

užteks pajudinti įvykius reikiamon pusėn.

– Žinai, Erisai, – tarė suėmęs durų rankeną. – Manau, giliai širdyje gali būti

visai padorus vyras, įstrigęs baisioje padėtyje. – Grįžtelėjęs per petį pamatė vėl

įkaitusį, liepsnojantį Eriso žvilgsnį. Bet jam širdyje sukirbėjo tik užuojauta,

užuojauta tam, kuris gimė turte, bet skurdo visko, kas iš tiesų buvo svarbu. Visko,

kuo Kasianas buvo palaimintas, – kuo jo taurė dabar pylėsi per kraštus.

Todėl jis tarė:

– Aš užaugau supamas pabaisų. Visą gyvenimą su jomis kovojau. Ir matau

tave, Erisai. Nesi vienas iš jų. Nė iš tolo. Manau, galbūt net esi geras vyras. –

Erisui paviepus lūpą nusisuko ir atidarė duris. – Tik per didelis bailys taip elgtis.
 80 skyrius

Apie Velarę žydėjo pavasaris, o Feirė su Niksiu pagaliau atsigavo, kad galėtų

kiekvieną dieną išeiti iš namų, – dažnai užtrukdavo valandų valandas dėl

sveikintojų, norinčių pamatyti naujagimį. Kas nors visada juos lydėdavo, įprastai

Risas arba Morė, kuri elgėsi taip pat globėjiškai kaip ir kūdikio tėvai. Kasianas su

Azrieliu buvo ne ką geresni.

Bet nė vienas jų neprisidėjo, kai po kelių savaičių šiltą pavasario dieną Nesta

su Feire ir Eleina išėjo pasivaikščioti už miesto. Net apsidairiusi po dangų Nesta

nepastebėjo Kasiano, kuris lovoje neleido užmigti iki aušros ir darėsi

nepakenčiamas kiekviena pasitaikiusia proga vadindamas ją pora , išskyrus per

rytines treniruotes su kunigėmis.

Laimėjus Kraujo apeigas treniruotės nesiliovė. Ne, kai ji su draugėmis

Kasianui su Azrieliu papasakojo daugumą savo išgyvenimų, du vadai sukurpė

ilgą padarytų klaidų, kurias reikėjo ištaisyti, sąrašą, o kitos taip pat norėjo iš jų

pasimokyti. Tad jos treniruosis toliau, kol taps tikromis valkirijomis. Gvinė grįžo

gyventi į biblioteką.

Ji sakė, kad galbūt išlįs dalyvauti Nestos ir Kasiano poravimosi ceremonijoje,

kuri po trijų dienų vyks nedidelėje šventykloje namo prie upės teritorijoje.

Nepaisant Nestos noro surengti puošnią ceremoniją, ji nenorėjo būti minioje.

Šventykla jau buvo išpuošta užkerėtomis, kad nevystų, gėlėmis, šilkais,

nėriniais, žvakėmis ir girliandomis – už viską sumokėjo Risas, kuris nesiliovė

pirkti jai dovanų. Lijo suknelėmis, papuošalais, pagalvėlėmis ir kitokiais

mažmožiais, kol Nesta jam liepė liautis – pareiškė, kad prabangios poravimosi

ceremonijos užteks skolai atlyginti.

Tad Risas pasirūpino, kad ceremonija būtų kuo prabangesnė. Nesta nė kiek

neabejojo, kad šventykla bus išpuošta absurdiškais turtais.

Bet puikiai žinojo, kad svarbu tik su ja stovėsiantis vyras, pirma jiems

duodant įžadus, paskui vaišinant vienas kitą maistu, o paskui draugams ir šeimai

surišant judviejų rankas juodu kaspinu, kurio neatriš iki vestuvinės nakties.

Nors jie jau ilgas savaites šventė vestuvinę naktį du ar tris kartus per dieną.

Bet nesvarbu. Nesta laukė nesulaukė ceremonijos ir... kad ir kas laukė po jos.

Niekas negąsdino. Niekas nebetempė į nevilties liūną. Nes šalia buvo Kasianas,

už nugaros – draugai ir Vėjo namas...

Tai buvo paskutinė Riso dovana prieš ceremoniją – jis jų. Jos.

Vėjo namui Nesta patiko labiausiai, todėl Risas jį padovanojo jiedviem su

Kasianu, bet su išlyga, kad biblioteka liks kunigėms, o Dvaras galės toliau juo

naudotis o cialiems renginiams. Nestai tai tiko – daugiau nei tiko.

Vieną vakarą atvykusi į namą prie upės rado jos laukiančią Feirės poravimosi

dovaną. Kabėjo ant sienos didžiajame vestibiulyje.

Nestos portretas jai ginant liniją Enalijaus perėjoje. Nesta Risui parodė kai

kurias apeigų ištraukas, bet nė neįsivaizdavo, kad jis klausė ne iš smalsumo, o

ieškodamas savo porai įkvėpimo.

Nesta neįstengė atplėšti akių nuo paveikslo, kabančio tarp Feirės ir Eleinos

portretų, pati nesuprato verkianti, kol Feirė tvirtai jos neapkabino.

Namai. Vėjo namas, Velarė, šitas Dvaras... tai jos namai. Ta mintis krūtinėje

įžiebė šviesos kibirkštėlę, kuri neužgeso net po apeigų.

Kibirkštėlė dar žėrėjo Nestai ruošiantis dienos užduočiai. Kurią jau seniai

reikėjo atlikti.

Feirė paliko puošnią juodą karietą žole apaugusios kalvos papėdėje, rankose
nešėsi Niksą, joms trims kopiant nuožulniu šlaitu. Priešais jas atsivėrė pavasario

saulėje švytintis miestas, bet Nesta neatitraukė akių nuo vienišo akmens kalvos

viršūnėje.

Besidaužančia širdimi laukė atsilikusi per žingsnį, kai Feirė priklaupė prie

antkapio ir parodė akmenį Niksui.

– Tavo vaikaitis, tėve, – kimiai sukuždėjo ji. Tada nulenkė galvą. Kalbėjo per

tyliai, kad Nesta ar šalia jos stovinti Eleina girdėtų.

Po kelių minučių Feirė atsistojo, nesišluostė skruostais riedančių ašarų, nes

rankose laikė kūdikį. Eleina žengė į priekį, sukuždėjo antkapiui keletą žodžių,

paskui abi seserys santūriai šypsodamosi sužiuro į Nestą.

Ryte Feirė paklausė, ar ji nori eiti kartu. Parodyti jų tėčiui vaikelį.

Nestos širdy tebuvo vienas atsakymas.

Tad ji linktelėjo sesėms pasitraukti, ir šios pakluso, nuėjo žolėta kalva

palikusios Nestą prie kapo.

Ji ieškojo kokių nors žodžių, kokio paaiškinimo ar atsiprašymo, bet niekas

nešovė į galvą.

Saulė buvo it šilta ranka jai ant peties – kaip ta, kuri neleido atiduoti

paskutinių galios trupinių, ji tarsi sakė, kad... nebereikia atsiprašinėti, maldauti

atleidimo.

Tėvas mirė dėl jos, su meile širdyje, nors tada ji to nenusipelnė... Dabar

padarys visa, ką tik gali, kad būtų verta. Kad būtų verta ne tik jo meilės, bet ir

aplinkinių. Kasiano.

Gal kartais bus sunku, bet ji sugebės. Kovos dėl to.

Tėvas žuvo dėl jos su meile širdyje, o dabar Nesta sutelkusi meilę krūtinėje iš

kišenės išsitraukė mažą drožinėtą rožę ir padėjo ant antkapio. Amžiną grožio ir

gėrio, kuriuos jis bandė atnešti į šį pasaulį, simbolį.

Nesta pakėlė pirštus prie lūpų, pabučiavo, tada pridėjo prie akmens.

– Ačiū tau, – tarė mirksėdama, mėgindama nuvyti geliančias ašaras. – Ačiū.

 Virš galvos pralėkė šešėlis, tyliai sukuždėjo sparnai, ir Nestai nereikėjo

apsidairyti, kad žinotų, kas skrieja aukštai danguje, norėdamas įsitikinti, kad

visur saugu. Kad ji saugi.

Ilganosis. Bet ji pasiuntė oro bučinį ir Kasianui.

Savo porai. Savo meilei. Savo draugui. Šviesa jos krūtinėje nušvito ryškiau, it

spindinti saulė.

Feirę su Eleina rado laukiančias kalvos papėdėje, Niksas ramiai snaudė

Eleinos rankose. Jos sesės švytėdamos mostelėjo jai ateiti.

O Nesta atsakė šypsena ir pasišokinėdama nuskubėjo šlaitu pas jas.

 Padėka

Kelionė iki šios knygos pabaigos užtruko ne vienus metus, pradedant nuo

pirmųjų puslapių, kuriuos pasirašiau dar sėdėdama prie „Sparnų ir griuvėsių

dvaro“, ir baigiant ilgais juodraščių, taisymų ir šlifavimo metais. Bet bene

svarbiausia tai, kad ši knyga lydėjo mane asmeninėje kelionėje per protinės

sveikatos slėnius ir kalnus, žygiavo greta man grumiantis su aštriomis šukėmis

mano pačios širdyje. Nors Nestos istorija tikrai neatspindi asmeninių mano

išgyvenimų, šioje knygoje buvo akimirkų, kurias privalėjau aprašyti, – ne tik dėl

šių veikėjų, bet ir pati dėl savęs. Tikiuosi, kai kurios jų palies ir jūsų širdis, primins

jums, brangūs skaitytojai, jog esate mylimi, verti meilės, kad ir kas nutiktų.

Esu be galo dėkinga profesiniame ir asmeniniame gyvenime mane

supantiems žmonėms, kurie ryžtingai lydėjo per tas kalvas ir slėnius, ypač tokiais

audringais visą mūsų pasaulį ištikusiais laikais.

Savo sūnui Taranui noriu pasakyti: neši man džiaugsmą ir suteiki jėgos,

duodi tiek meilės, kad ji kiekvieną dieną plūsta iš mano širdies. Tavo juokas yra

nuostabiausia muzika pasaulyje. (Tai rašau, nors ką tik bandei paragauti

plastikinių pakavimo granulių.) Man didžiulė garbė būti tavo mama, labai

tavimi didžiuojuosi. Myliu tave, mano zuikuti.

Vyrui Joshui: mano knygose išmėtyta daugybė mūsų istorijos smulkmenų,

bet šiai, rodos, kliuvo liūto dalis. Nuo pat tos akimirkos, kai pamačiau tave prieš

šešiolika metų, žinojau, kad esi Tas. Neklausk kaip, bet vos įėjai, tiesiog tai

žinojau. Bet nė nenutuokiau, kokį įstabų, žavingą kelią kartu nueisime – kokias
vietas aplankysime, kokį susikursime gyvenimą ir šeimą. Ačiū, kad visada mane

mylėjai.

Anei, mano kailiniuotam kūdikėliui, mano ištikimiausiai palydovei: esi

geriausia Tarano sesuo, kokią tik galiu įsivaizduoti, geriausia antroji pilotė rašant

šias knygas, geriausia draugė pasiglaustyti po ilgos darbo dienos. Dievinu tavo

garbanotą uodegą, tavo nuolatinį įžūlumą ir tavo mielą, mylinčią sielą.

Mano draugei ir sesei Jennei Kelly: manau, kai pagaliau perskaitysi šią knygą,

suprasi, kaip mane paveikė tavo draugystė ir kiek gero atnešei į mano gyvenimą.

Laikei ištiesusi man ranką – liksiu amžinai už tai dėkinga.

Mano redaktorei, su kuria abi mėgstame New York Times kryžiažodžius, Noai

Wheeler: esi genijus. Tikras genijus, gelbėtoja ir geriausia suknista redaktorė, su

kuria man tik teko malonumas dirbti. Ačiū tau, ačiū, ačiū už neįtikėtinai uolų

darbą, už tavo sumanias ir išmintingas idėjas, už tai, kad skatinai mane būti

geresne rašytoja. Kiekvieną rytą atsibundu išties nekantraudama su tavimi dirbti

ir iš tavęs mokytis, ir mano žodžių nė iš tolo nepakanka nusakyti, kokia esu tau

dėkinga.

Mano agentei Robinai Rue: paprasto „ačiū“ toli gražu nepakanka atsidėkoti

už visa, ką dėl manęs padarei, ir už tai, kaip džiaugiuosi su tavimi dirbdama.

Mano gyvenime pasirodei būtent tą akimirką, kai tavęs ir tavo patirties reikėjo

labiausiai, dėkoju visatai kiekvieną dieną, kurią turiu garbės vadinti tave savo

agente. Nors jau milijoną kartą kalbėjome per Zoom, nekantrauju vieną dieną

asmeniškai su tavimi atsidaryti po skardinę šampano (cha)!

Jillei Gillet: tu mano nesąmonių nepakenčianti fėja krikštamotė. Ačiū, kad

nepavargdama dirbai išpildydama tiek daug mano svajonių, kad esi nuostabus,

žavingas žmogus.

Victoriai Cook: esi tikras kietuolės įsikūnijimas, labai džiaugiuosi turėdama

tave savo kampe.

Maurai Wogan: ačiū tau, ačiū, ačiū už tavo išmintį, uolų darbą ir dosnumą.
 Ceciliai de la Campa: esi viena šauniausių ir darbščiausių žmonių šioje

pramonėje. Ačiū, kad palaikai mane ir mano knygas!

Bethai Miller: tu tikras saulės spindulys, organizuočiausias mano kada

sutiktas asmuo. Lenkiu galvą prieš tavo gebėjimą vesti užrašus! Labai dėkoju už

visa, ką darai.

Writers House leidyklos komandai: nors dar neilgai dirbame kartu, jau

pranokote mano didžiausius lūkesčius. Neįsivaizduoju, kad mano knyga galėtų

būti geresnėse rankose ar su geresniais žmonėmis! Baisiai didžiuojuosi

priklausydama jūsų šeimai!

Laurai Keefe: ačiū už tavo uolų darbą ir patarimus bei žaisliukus Taranui

užimti! Su tavimi dirbti be galo smagu – dėkoju už viską!

Visai pasaulinei Bloomsbury komandai – Nigelui Newtonui, Emmai Hopkin,

Kathleenai Farrar, Rebeccai McNally, Cindy ei Loh, Valentinai Rice, Nicolai Hill,

Amandai Shipp, Marie ei Coolman, Lucy ei Mackay-Sim, Nicole ei Jarvis, Emily ei

Fisher, Emilie ei Chambeyron, Patti ei Ratchford, Emmai Ewbank, Johnui

Candellui, Donnai Gauthier, Melissai Kavonic, Diane ai Aronson, Nickui

Sweeney, Claire ei Henry, Nicholasui Churchui, Fabiai Ma, Danieliui O Connorui,

Brigidai Nelson, Sarah ai McLean Sarah ai Knight, Lizai Bray, Genevieve ei

Nelsson, Adamui Kirkmanui, Jenniferei Gonzalez, Laurai Pennock, Elizabethai

Tzetzo ir Valerie Esposito. Ačiū už jūsų neįtikėtinai didelį darbą.

Kaitlinai Severini: labai tau ačiū už kruopščią redakciją!

Christine ai Ma: ačiū už erelio akis skaitant korektūrą.

Mano leidėjams visame pasaulyje: visiems jums nuoširdžiai dėkoju už

palaikymą ir pastangas, kurias įdėjote, kad šios knygos pasiektų skaitytojus

visame pasaulyje.

Jilianai Stein: labai smagu su tavimi dirbti – esi vienas šauniausių mano

pažįstamų žmonių. Ačiū tau už uolų darbą ir už tai, kad esi savimi!

Tamarai Rydzinski: ačiū už tavo atsidavimą ir gerumą.

 Nickui Odorisio, tikram džedajų meistrui. Ačiū, kad mane visko mokei, nuo

to, kaip svarbu mokėti laikyti pusiausvyrą, iki stovėsenos ir džedajaus meistro

pagrindų. Į šią knygą pateko daug tavo išminties (bei mano skundų dėl

atsilenkimų, lentų ir mano pusiausvyros trūkumo)!

Jasonui Chenui: ačiū už tavo straipsnį apie tai, kaip smūgiuoti. Taip pat

Aimanui Farooqui, Keithui Horanui, Chrisui Waguespackui ir Pete ui Carvillui už

vertingas jame pateiktas įžvalgas ir patarimus. Jei kada teks įsivelti į muštynes

bare, tikiuosi, sugebėsiu prisiminti bent kelis jūsų patarimus! Jei knygoje ką nors

aprašiau netinkamai, dėl to kalta tik aš pati.

Ačiū Annai Victoriai, kurios sporto programėlė ( Fit Body) padėjo man pačiai

patirti daug Nestos zinių permainų. Nė neįsivaizdavau, kaip daug man reikš

sugebėti padaryti net ir vieną atsispaudimą (nors mielai apsieičiau be bulgariškų

pritūpimų!). Ir ačiū Headspace už ramybę ir poilsį, kuriuos radau medituodama.

Dr. C: jums norėčiau pasakyti labai daug, bet žinau, kad jokie žodžiai

nesugebėtų perteikti mano dėkingumo. Bet apsiribosiu paprastu ačiū už tai, kaip

man padėjote.

Norėčiau labai padėkoti Mahu Whenua iš Naujosios Zelandijos. Žygiai kalnų

takeliais, šniokščiančios upės, leidžiantis saulei žeme bėganti šviesa – visa tai

įkvėpė Nestos ir Kasiano žygį. (Nors bandydama vienu metu žygiuoti ir rašytis

pastabas kelis kartus vos neišsisukau kulkšnies!) Jūsų valdos yra mano

mėgstamiausia vieta pasaulyje – ten patyriau tokią ramybę ir aiškumą, kad net

dabar sunku paaiškinti. Ačiū jums ir maoriams už gydomąsias tų žemių savybes

mano pavargusiai sielai.

Lynette ei Noni: ačiū už mano dienas praskaidrinusią draugystę ir už tai, kad

esi sumaniausia kritikė planetoje. Neįsivaizduoju, ką be tavęs daryčiau!

Mano draugei Stephei Brown: myliu tave. Tik tiek. (Gerai, toli gražu ne tiek,

bet jau pati žinai, ką tau jaučiu!)

Louisse ai Ang ir Laurai Ashforth: sakiau tai jau tūkstantį kartų, bet noriu, kad
žinotumėte, kaip jus dievinu ir kaip man pasisekė pažinoti jus abi.

Mano nuostabiems tėvams ir šeimai: jau baisiai ilgai nesimatėme akis į akį,

bet jaučiu jūsų meilę net per šimtus kilometrų. Nežinau, ką be jūsų daryčiau. O

mano vyro tėvams Lindai ir Dennisui ačiū už šokoladą (nors ir sakiau, kad jo

nenoriu!), už tai, kad esate tokie rūpestingi seneliai, ir už jūsų besąlyginę meilę.

Ir galiausiai ačiū visiems mano skaitytojams – jūsų gerumas, dosnumas ir

palaikymas man reiškia be galo daug. Ačiū, kad priėmėte šiuos veikėjus į savo

širdį ir kad leidote man dirbti tai, ką labiausiai mėgstu. Būsiu dėkinga amžinai.