Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma.

Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių
suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el.

knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas,

platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet
kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės),
išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais
nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR
teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama

bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į
suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama,
Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų
pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės
į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims,
nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el.
knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių
Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę
uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas
įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti
naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba)
trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius.
Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo
 3/264

metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos
naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti
leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos

pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu
susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, at-

siradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau

nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.
Versta iš: Richelle Mead
FROSTBITE
A „Vampire Academy“ novel Razorbiel
Published by the Penguin group
Penguin Young Readers Group
New York
ISBN 978-6090-10-041-7
Copyright © 2008 Richelle Mead
Viršelio fotografija © 2007 Fanelie Rosier / istock
© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2011
© Leidykla „Alma littera“, 2011
Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė
Redaktorė Simona Kaziukonytė
Korektorės Rasa Praninskienė, Gražina Stankevičienė
Maketavo Valdas Bautrėnas
Skiriu Ket Ričardson, kuri yra labai protinga
 PROLOGAS

MIRŠTA VISI. Bet kai kurie prisikelia. Patikėkit, žinau, ką

sakau.
Pasaulyje gyvena vampyrai, gyvi numirėliai tikrąja to žodžio
prasme. Jie vadinami strigojais, ir jei dar nesapnuojat jų naktiniu-
ose košmaruose, būtų pats metas. Jie greiti ir stiprūs, žudo be dve-
jonės ar gailesčio. Dar jie yra nemirtingi, todėl juos velniškai sunku
nužudyti. Pribaigti strigojų galima trim būdais: perverti širdį
sidabro kuoleliu, nukirsti galvą arba sudeginti. Nė vienas nėra
lengvas, bet vis geriau negu nieko.
Yra ir gerų vampyrų. Jie vadinami morojais. Jie gyvi ir turi ma-
giškų galių valdyti vieną iš keturių elementų: žemę, orą, vandenį ar
ugnį. (Tiksliau, tą gali dauguma morojų – apie išimtis pakalbėsim
vėliau.) Tiesa, šiais laikais jie beveik nesinaudoja magija, o tai netgi
šiek tiek liūdna. Magija galėtų būti galingas ginklas, bet morojai
tiki, jog magija turi būti naudojama tik taikiems tikslams. Tai vienas
pagrindinių jų visuomenės įstatymų. Morojai dažniausiai aukšti ir
liekni, negali ilgai būti saulėje. Tai kompensuoja aštresni pojūčiai:
rega, uoslė ir klausa.
 8/264
Ir tiems, ir kitiems reikia kraujo – kitaip jie nebūtų vampyrai.
Tačiau morojai dėl kraujo nežudo. Jie kviečiasi žmones, kurie savo
noru sutinka duoti kraujo. Norinčiųjų netrūksta, nes vampyrų
seilėse yra endorfinų, todėl jų įkandimai svaigina ir prie jų galima
priprasti kaip prie narkotikų. Žinau tai iš savo patirties. Žmonės,
vadinami maitintojais, iš esmės tėra nuo vampyrų įkandimų prik-
lausomi narkomanai.
Vis dėlto geriau maitintojai nei strigojai. Kaip jau tikriausiai
supratote, šie dėl kraujo žudo. Ir, sakyčiau, netgi mėgaujasi. Jei
morojus nužudo savo auką gerdamas kraują, tampa strigojum. Kai
kurie morojai savo noru tampa strigojais, dėl nemirtingumo atsi-
sako magijos ir pamina moralę. Paversti strigojum galima ir per
prievartą. Jei strigojus geria aukos kraują, o paskui priverčia ją
išgerti strigojų kraujo, auka tampa strigojum. Taip gali nutikti
visiems: morojams, žmonėms ir dampyrams.
Dampyrai.
Aš esu dampyrė. Dampyrai – pusiau žmonės, pusiau morojai.
Norėčiau tikėti, kad paveldėjome geriausias abiejų rūšių savybes. Aš
stipri ir ištverminga kaip dauguma žmonių, be to, kiek noriu galiu
būti saulėje. Taip pat pasižymiu aštriais pojūčiais ir žaibiškais re-
fleksais – tai jau morojų bruožai. Dėl šių savybių dauguma dampyrų
tampa nepralenkiamais asmens sargybiniais. Mes juos vadiname
sergėtojais.
Visą gyvenimą buvau rengiama saugoti morojus nuo strigojų.
Lankau specialias pamokas ir treniruotes Šv. Vladimiro akademi-
joje, privačioje morojų ir dampyrų mokykloje. Moku naudotis
įvairiais ginklais ir skaudžiai smūgiuoti. Esu įveikusi dukart už save
aukštesnius vaikinus – tiek per treniruotes, tiek po jų. Beje,
treniruojuosi beveik vien su vaikinais, nes merginų mano klasėje
vos keletas.
 9/264
Nors dampyrai paveldėjo daug teigiamų bruožų, jie negali susil-
aukti vaikų su kitais dampyrais. Neklauskit kodėl. Aš ne genetikė.
Dampyrai gimsta tik iš žmonių ir morojų sueities – taip, beje, mes ir
atsiradom. Tačiau dabar taip nutinka palyginti retai, nes morojai
vengia žmonių. Kita vertus, dampyrai gali gimti ir iš dampyrų ir
morojų sueities – laimingas genetinis atsitiktinumas. Žinau, žinau –
tikra beprotybė. Sakot, jų vaikas bus trim ketvirčiais vampyras?
Norėtumėt. Pusiau žmogus, pusiau morojus.
Dauguma dampyrų gimsta iš morojų ir dampyrių sueities. Moro-
jės linkusios vaikų susilaukti nuo morojų. Todėl paprastai morojai
su dampyrėmis užmezga trumpalaikius romanus ir grįžta pas
morojes. Dampyrės lieka vienišos motinos, jos nori auginti vaikus,
todėl nedaugelis tampa sergėtojomis.
Tačiau tos, kurios pasirenka saugoti morojus, į pareigas žiūri
labai atsakingai. Dampyrams reikia morojų, kad galėtų susilaukti
vaikų. Todėl juos ir saugome. Be to, tai kilnu. Strigojai blogi ir
išsigimę. Neteisinga, kad jie žudo nekaltus. Dampyrams, kurie taps
sergėtojais, tai kalama nuo mažų dienų. Strigojai blogi. Morojus
reikia saugoti. Tuo tiki sergėtojai, tuo tikiu aš.
Yra viena morojė, kurią saugoti trokštu labiau už viską pasaulyje
– mano geriausia draugė Lisa. Ji morojų princesė. Morojai turi dvy-
lika kilmingųjų šeimų ir ji yra paskutinė savosios – Dragomirų – at-
stovė. Lisa ypatinga, ir ne tik todėl, kad yra mano geriausia draugė.
Prisimenat, sakiau, kad kiekvienas morojus valdo vieną iš ketur-
ių elementų? Paaiškėjo, kad Lisa valdo penktąjį, apie kurį neseniai
dar niekas nežinojo, – dvasią. Daug metų paprasčiausiai manėm,
kad ji neturi magiškų galių. Paskui ėmė dėtis keisti dalykai. Visi
vampyrai geba įtaiga priversti paklusti kitus. Strigojų įtaiga itin sti-
pri, morojų silpnesnė, be to, jiems draudžiama ją naudoti. Tačiau
 10/264
Lisos įtaiga stipri kaip strigojų. Užtenka sumirksėti blakstienomis ir
visi puola tenkinti jos užgaidų.
Tačiau ir tai ne šauniausia, ką ji sugeba.
Iš pradžių minėjau, kad visi miršta, bet kai kurie prisikelia. Aš vi-
ena iš jų. Nebijokit, aš – ne strigojė. Tačiau jau buvau mirus. (Jums
nepatariu.) Tai nutiko, kai automobilis, kuriuo važiavau, nulėkė nuo
kelio. Per avariją žuvau aš, Lisos tėvai ir brolis. Per tą sumaištį
nežinia kaip – pati to nesuvokdama – Lisa pasinaudojo dvasios ele-
mentu ir prikėlė mane iš mirusiųjų. Abi ilgą laiką to nežinojom.
Tiesą sakant, nė nenumanėm apie dvasios, kaip penktojo elemento,
egzistavimą.
Nelaimė, apie dvasios elementą žinojo vienas asmuo. Viktoras
Daškovas, mirštantis morojų princas, sužinojo apie Lisos galias,
nusprendė ją pagrobti ir paversti asmenine gydūne – iki pat mirties.
Supratusi, kad Lisą kažkas persekioja, nusprendžiau perimti vadžias
į savo rankas. Mudvi pabėgom iš Akademijos ir kurį laiką gyvenom
tarp žmonių. Buvo visai šaunu, tik gerokai ištampė nervus. Taip
slapstėmės dvejus metus, paskui Šv. Vladimiro administracija mus
susekė ir prieš du mėnesius partempė atgal.
Tada Viktoras žengė lemiamą žingsnį – pagrobė Lisą ir kankino,
kol ši galiausiai pasidavė. Jis griebėsi gan radikalių priemonių –
pavyzdžiui, užleido aistros kerus ant manęs ir mano mokytojo
Dimitrijaus. (Apie jį vėliau.) Viktoras netgi pasinaudojo valdančios
dvasios elementą Lisos sutrikusia psichika. Tačiau visa tai niekis,
palyginti su tuo, kaip jis pasielgė su savo dukra Natali. Jis įtikino ją
tapti strigoje, kad padėtų jam pabėgti. Ji buvo nužudyta. Tačiau
vėliau sulaikytas Viktoras, atrodė, visai to nesigaili. Kai apie tai
pagalvoju, nė kiek nesisieloju augusi be tėvo.
Taigi dabar turiu saugoti Lisą nuo strigojų ir morojų. Tik keletas
iš Akademijos žino apie jos galias, bet esu tikra, kad pasaulyje yra ir
 11/264
daugiau viktorų, norinčių ja pasinaudoti. Laimė, turiu nepaprastą
ginklą, padedantį ją saugoti. Man gyjant po avarijos tarp mūsų at-
sirado ryšys. Dabar galiu matyti ir jausti tai, ką patiria ji. (Beje,
ryšys vienpusis. Manęs ji nejaučia.) Ryšys padeda ją saugoti, per-
spėja, jei kas atsitinka, nors kartais labai keista būti kito galvoje.
Neabejojam, kad dvasios elemento galimybės daug platesnės, tik
mes dar visko neatskleidėm.
Tuo tarpu stengiuosi tapti pačia geriausia sergėtoja. Pabėgusi
atsilikau nuo programos, todėl dabar lankau papildomas
treniruotes, kad pasivyčiau kitus. Nieko kito pasauly netrokštu taip,
kaip apsaugoti Lisą. Deja, mano pastangas sunkina du dalykai.
Pirmas – dažniausiai pirma padarau, o tik paskui pagalvoju. Dabar
taip nutinka vis rečiau, bet jei mane kas suerzina, iš pradžių trenkiu,
o tik paskui pasižiūriu, kam kliuvo. Kai pavojus kyla tiems, kuriuos
myliu, taisyklių nepaisau.
Antra mano gyvenimo bėda – Dimitrijus. Jis nužudė Natali, bet,
kaip sergėtojui, jam nėra lygių. Be to, jis pats visai nieko. Na gerai,
gerai, ne nieko. Jis baisiai seksualus – iš tų, kuriuos pamatęs sust-
ingsti vidury gatvės, o tave nutrenkia automobilis. Bet, kaip jau
sakiau, jis mano mokytojas. Be to, jam dvidešimt ketveri. Dvi
priežastys, kodėl neturiu jo įsimylėti. Bet svarbiausia priežastis ta,
kad abu tapsim Lisos sergėtojais, kai baigsiu Akademiją. Jei
domėsimės vienas kitu, negalėsime patikimai jos saugoti.
Deja, man nekaip sekasi išmesti jį iš galvos ir esu tikra, kad jam
taip pat. Sunku ir todėl, kad kai ant mūsų buvo užleisti aistros kerai,
mudu vos nesuartėjom. Viktoras norėjo atitraukti mūsų dėmesį,
kad galėtų pagrobti Lisą, ir jam pavyko. Buvau pasiruošus atsis-
veikinti su nekaltybe, o Dimitrijus – ją atimti. Paskutinę akimirką
mums pavyko nutraukti kerus, bet ta naktis išliko mano atminty ir
dėl to kartais būna sunku susikaupti per treniruotes.
 12/264
Beje, aš Rouz Hetavėj. Man septyniolika, mokausi saugoti ir
žudyti vampyrus, esu įsimylėjus man visiškai netinkantį vaikiną ir
turiu geriausią draugę, kuri naudodama magiją gali išsikraustyti iš
proto.
O kas sakė, kad mokykloje lengva?
 PIRMAS

KAI MANIAU, KAD DIENA jau nebegali būti blogesnė, geriausia

draugė pasakė, kad kraustosi iš proto. Vėl.
– Ir tada aš... Ką pasakei?
Stovėjom jos bendrabučio koridoriuje, aš pasilenkus rišausi batą.
Po jos žodžių staiga pakėliau galvą ir pažvelgiau pro užkritusius sus-
ivėlusius gaurus. Po pamokų buvau užsnūdus, todėl kad
nepavėluočiau, išlėkiau kaip kūtvėla. O šviesūs Lisos plaukai kaip
visad buvo labai tvarkingi – lygūs, šilkiniai. Ji stebėjo mane su
šypsena.
– Tik sakau, kad vaistai nebeveikia taip kaip anksčiau.
Atsistojau ir atmečiau nuo veido plaukus.
– Ką nori pasakyti? – Pro mus skubėjo morojai – valgyti ar sus-
itikti su draugais. – Ar tau... – pritildžiau balsą. – Ar tau sugrįžo
galios?
Ji papurtė galvą, akyse sužibo gailestis.
– Ne. Magiją jaučiu, bet vis dar negaliu jos valdyti. Tiesiog pas-
taruoju metu pastebėjau kitką... Mane dažniau apima depresija.
Aišku, ne tokia baisi kaip anksčiau, – skubiai pridūrė pamačius
 14/264
mano veidą. Kai Lisa negėrė vaistų, kartais jai pasidarydavo taip
blogai, kad imdavo save žaloti. – Tiesiog dažnesnė nei anksčiau.
– O kaip kitos blogybės, kurios tave kamavo? Nerimas?
Kliedesiai?
Lisa nusijuokė, ji į tai nežiūrėjo taip rimtai kaip aš.
– Galima pamanyti, kad skaitai psichiatrijos knygas.
Aš iš tiesų jas skaitau.
– Man dėl tavęs neramu. Jei sakai, kad vaistai nebepadeda,
reikia nueiti pas daktarą.
– Ne, ne, – skubiai paprieštaravo Lisa. – Man viskas gerai, tikrai.
Vaistai veikia... tik nebe taip. Neverta jaudintis. Ypač tau – ypač
šiandien.
Jai pavyko nusukti kalbą. Prieš valandą sužinojau, kad šiandien
man kvalifikacinis egzaminas. Tai egzaminas, teisingiau interviu,
kurį visi novicai turi laikyti pradinėse gimnazijos klasėse. Pernai
mudvi su Lisa buvom pabėgusios iš Akademijos, tad savąjį
praleidau. Taigi šiandien važiuoju pas sergėtoją laikyti testo. Ačiū,
kad perspėjot iš anksto.
– Dėl manęs nesijaudink, – šypsodamasi pakartojo Lisa. – Pa-
sakysiu, jei pasidarys blogiau.
– Gerai jau, – nenoriai nusileidau.
Tačiau dėl šventos ramybės pasitelkiau mūsų ryšį. Ji sakė tiesą.
Šį rytą jautėsi rami ir laiminga, dėl nieko nesigraužė. Tačiau sielos
gilumoje pajutau tamsius, neramius jausmus. Jie buvo silpni, bet
priminė anksčiau ištikdavusius pykčio ir depresijos proveržius.
Menkniekis, bet man nepatiko. Jai nereikėjo net tokio menkniekio.
Pamėginau įsiskverbti giliau ir tada nutiko keistas dalykas. Mane
supykino ir aš išlėkiau iš Lisos minčių. Per nugarą perbėgo šiurpas.
– Gerai jautiesi? – susirūpinus paklausė Lisa. – Jau pamaniau,
kad susivemsi.
 15/264
– Tai tik nervai, – pamelavau. Atsargiai pamėginau sugrįžti į jos
mintis. Tamsos nebebuvo, ji pradingo be pėdsako. Gal vaistai vis
dėlto tebeveikia? – Man viskas gerai.
Lisa parodė į laikrodį.
– Paskubėk, kad nepavėluotum.
– Po velniais! – susikeikiau. Lisa buvo teisi. Skubiai ją apka-
binau. – Pasimatysim!
– Sėkmės! – sušuko man pavymui.
Perbėgusi Akademijos kiemą pamačiau savo mokytoją Dimitrijų
Belikovą laukiantį prie hondos pilot. Kokia nuobodybė. Nesakau,
kad tikėjausi Montanos kalnų keliais lėkti poršu, bet negi jis neg-
alėjo rasti padoresnės mašinos?
– Žinau, žinau, – pasakiau išvydusi jo veidą. – Atsiprašau, kad
vėluoju.
Prisiminusi, kad manęs laukia vienas svarbiausių testų
gyvenime, staiga pamiršau Lisą ir jos vaistus. Norėjau ją saugoti,
bet nieko nebus, jei nebaigsiu Akademijos ir netapsiu sergėtoja.
Dimitrijus kaip visad atrodė stulbinamai gražiai. Masyvus
pastatas už mūsų nelyginant milžiniškas žvėris metė ilgus šešėlius.
Pradėjo snigti. Žiūrėjau, kaip lengvos, purios snaigės lėtai leidžiasi
ant žemės. Keletas nukrito ant jo tamsių plaukų ir akimirksniu
ištirpo.
– Kas dar važiuoja? – paklausiau.
– Tik mudu.
Mano džiaugsmas virto ekstaze. Mudu su Dimitrijum. Vieni.
Automobilyje. Ką gi, aš pasiruošus bet kokiems netikėtumams.
– Toli? – paklausiau patyliukais melsdamasi, kad lauktų kuo il-
gesnis kelias. Pavyzdžiui, visa savaitė, pakeliui apsistojant prabangi-
uose viešbučiuose. O gal įstrigsim sniego pusnyse ir tik mūsų kūnų
šiluma padės palaikyti gyvybę?
 16/264
– Penkios valandos kelio.
– Ak.
Kiek mažiau, nei tikėjaus. Kita vertus, penkios valandos geriau
negu nieko. Vis dar yra šansų užstrigti sniege.
Tamsus, apsnigtas kelias būtų pasirodęs sunkus žmogui, tačiau
dampyrų regėjimas nepalyginamai geresnis. Žiūrėjau į tolį ir stengi-
ausi negalvoti, kaip Dimitrijaus losjonas pripildo automobilio
saloną gaivaus, aštraus kvapo, nuo kurio, atrodė, tuoj ištirpsiu. Pris-
iverčiau mintyti apie testą.
Tokiam testui nepasiruoši. Jį arba išlaikai, arba ne. Sergėtojai
lanko novicus ir šnekasi apie jų pasiryžimą tapti sergėtojais. Tiksliai
nežinau, ko jie klausinėja, bet metams bėgant susikaupė nemažai
gandų. Sergėtojai vertina novicų charakterį ir pasiryžimą, o kai kur-
iuos pripažįsta netinkamais.
– Ar paprastai ne jie atvažiuoja į Akademiją? – paklausiau
Dimitrijaus. – Aišku, mėgstu pasivažinėti, bet kodėl važiuojam
mes?
– Važiuojam pas jį, ne pas juos. – Jo balse buvo justi silpnas
rusiškas akcentas, visai nežymus, veikiau ne akcentas, o kilmės
užuomina. Lažinuosi, kad angliškai jis kalba netgi taisyklingiau už
mane. – Tai ypatingas atvejis ir jis daro mums paslaugą, todėl važi-
uojame mes.
– Kas jis?
– Arturas Šionbergas.
Staigiai pasisukau į Dimitrijų.
– Kas?
Arturas Šionbergas buvo gyva legenda. Vienas didžiausių strigo-
jų žudikų tarp šiandieninių sergėtojų, be to, kadaise vadovavo Ser-
gėtojų tarybai, kuri skiria sergėtojus morojams ir taip nulemia
mūsų likimą. Vėliau jis atsistatydino ir grįžo saugoti vienos iš
 17/264
kilmingųjų šeimų – Badikų. Tačiau net ir atsistatydinęs tebebuvo
garsus. Jo žygdarbiai įtraukti į mūsų mokymo programą.
– Ar daugiau niekas negalėjo? – paklausiau spigiu balsu.
Pastebėjau, kad Dimitrijus mėgina nuslėpti šypseną.
– Viskas bus gerai. Be to, jei išlaikysi Arčio testą, tau tai bus
puiki rekomendacija.
Artis. Dimitrijus tujinasi su vienu iškiliausių visų laikų sergėtojų.
Aišku, ir pats Dimitrijus nepaprastas sergėtojas, tai ko čia stebėtis.
Abu nutilome. Prikandau lūpą galvodama, ar atitiksiu Arturo
Šionbergo standartus. Nors mano pažymiai buvo geri, bet pabėgi-
mas ir muštynės, į kurias nuolat įsiveldavau, galėjo mesti šešėlį
būsimai karjerai.
– Viskas bus gerai, – pakartojo Dimitrijus. – Tavo pranašumai
nusveria trūkumus.
Kartais atrodydavo, kad Dimitrijus skaito mano mintis. Šyptelė-
jau ir išdrįsau pakelti į jį akis. Ir suklydau. Ilgas, lieknas kūnas, net
sėdėdamas jis atrodė aukštas. Tamsių akių gelmė. Pečius siekiantys
rudi plaukai, surišti į uodegą. Jo plaukai kaip šilkas – glosčiau, kai
Viktoras Daškovas buvo užleidęs ant mūsų aistros kerus. Sukaupusi
visą valią prisiverčiau lygiai kvėpuoti ir nusisukau.
– Ačiū, treneri, – paerzinau jį susmukdama sėdynėje.
– Aš čia, kad padėčiau, – atsakė jis ramiai, atsipalaidavęs.
Paprastai Dimitrijus būdavo įsitempęs, pasiruošęs galimam
užpuolimui. Tikriausiai nusprendė hondoje galįs jaustis saugus –
bent jau tiek, kiek gali jaustis saugus šalia manęs. Ne man vienai
sunku atsispirti mudviejų tarpusavio traukai.
– Žinai, kas tikrai padėtų? – paklausiau vengdama jo žvilgsnio.
– Hmm?
– Jei išjungtum šitą sušiktą muziką ir paleistum ką nors, kas
buvo sukurta jau nugriovus Berlyno sieną.
 18/264
Dimitrijus nusijuokė.
– Iš visų dalykų istoriją moki prasčiausiai, bet kažkodėl labai
daug išmanai apie Rytų Europą.
– Ieškau medžiagos juokeliams, drauge.
Šypsodamasis jis perjungė radijo stotį. Suskambo kantri garsai.
– Ei, turėjau omeny ne tai! – sušukau.
Mačiau, kad jis vos tvardosi nesusijuokęs.
– Rinkis – viena arba kita.
Atsidusau.
– Tiek to. Grįžkim į devintą dešimtmetį.
Jis perjungė stotį, o aš sukryžiavusi rankas klausiausi neva
europietiškos grupės dainos, kaip vaizdo klipai nužudė radijo
žvaigždę. Jei būčiau galėjusi, būčiau sudaužiusi radiją.
Ir staiga penkių valandų kelias nebeatrodė toks trumpas, kaip
maniau.
Arturas ir jo saugoma šeima gyveno prie I–90 greitkelio, ne-
dideliame miestelyje netoli Bilingso. Morojų nuomonės dėl gyven-
amosios vietos skyrėsi. Vieni tvirtino, kad saugiausia gyventi did-
miesčiuose, kur vampyrai išnyksta minioje, o naktinis gyvenimas ne
taip krinta į akis. Kiti, kaip Badikų šeima, rinkosi mažus miestelius
– kuo mažiau žmonių tave matys, tuo mažiau pastebės.
Įkalbėjau Dimitrijų sustoti pakelės užkandinėje, paskui dar
užsukom į degalinę, taigi Badikų namus pasiekėm tik vidurdienį.
Namas buvo paprastas, vieno aukšto, dengtas pilku medžiu, su
dideliais langais – žinoma, tamsintais. Atrodė naujas ir brangus, ir
nors stovėjo nuošalioje vietovėje, kaip tik tokiame name, mano įs-
itikinimu, ir turėjo gyventi kilmingųjų šeimos.
Iššokau iš automobilio, batai įsmuko į purų sniegą, po juo sugur-
gždėjo žvirgždas. Diena buvo rami, pūstelėdavo tik reti vėjo gūsiai.
Mudu su Dimitrijum nužingsniavom prie namo akmenukais grįstu
 19/264
takeliu. Mačiau, kaip jis surimtėjo, nors šiaip buvo nusiteikęs pakili-
ai kaip ir aš. Abu jautėmės prasikaltę dėl smagios kelionės.
Koja slystelėjo ant apledėjusio takelio ir Dimitrijus akimirksniu
ištiesė ranką, kad mane prilaikytų. Apėmė keistas déjà vu,
prisiminiau tą vakarą, kai pirmąkart susitikom – tada jis irgi pri-
laikė mane, kad nepargriūčiau. Ir šaltyje ranka buvo šilta, šiluma
skverbėsi net pro storą palto medžiagą.
– Viskas gerai? – paklausė jis mane paleisdamas. Didžiai
nusivyliau.
– Taip, – atsakiau nudelbdama akis į apledėjusį takelį. – Negi jie
nebarsto ledo druska?
Pasakiau juokais, bet Dimitrijus staiga sustojo. Jo žvilgsnis tapo
budrus. Jis nusigręžė ir apžvelgė namą supančius apsnigtus laukus.
Jau norėjau klausti, bet Dimitrijaus elgesys mane sulaikė. Jis il-
gokai tyrinėjo namą, tada nužvelgė apledėjusį takelį, paskui kelią,
padengtą sniegu ir išmargintą mūsų pėdsakų.
Dimitrijus lėtai nuėjo prie paradinių durų, aš sekiau iš paskos.
Ten jis dar kartą stabtelėjo, šįkart patyrinėti durų. Jos nebuvo
atviros, bet ir neuždarytos. Atrodė, lyg paskubomis privertos. Durų
kraštai subraižyti, lyg kažkas būtų laužęsis. Dabar joms atidaryti
užteko menkiausio stumtelėjimo. Dimitrijus lengvai pirštais per-
braukė durų kraštą, iš jo burnos kilo garas. Paliesta rankena
trakštelėjo tarsi sulaužyta.
Galiausiai jis tyliai pasakė:
– Rouz, palauk automobilyje.
– Bet...
– Eik.
Tik vienas žodis, bet jo užteko. Vienu skiemeniu jis man priminė,
kaip gali svaidyti žmones ir perverti kuoleliu strigojus. Pasukau at-
gal apsnigta pievele, vengdama slidaus takelio. Dimitrijus nejudėjo,
 20/264
kol įsėdau į automobilį ir kuo tyliau uždariau dureles. Tada labai
tyliai pravėrė vos besilaikančias duris ir pradingo viduje.
Degdama smalsumu suskaičiavau iki dešimties ir išlipau.
Supratau negalinti eiti jam įkandin, bet man buvo smalsu, kas
čia nutiko. Nevalyti keliai ir takeliai bylojo, kad čia negyvenama jau
kelias dienas. Aišku, gal Badikos tiesiog nebuvo niekur išėję. Jie
galėjo tapti paprasčiausio įsilaužimo aukomis arba ko nors išsigąsti
– tarkim, strigojų. Tai patvirtino ir apsiniaukęs Dimitrijaus veidas,
nors tokia prielaida atrodė mažai tikėtina, nes juos saugojo pats Ar-
turas Šionbergas.
Pakėliau akis į blausų dangų. Vidurdienis. Saulė zenite. Strigojai
nekenčia saulės šviesos. Tad jei ir turėčiau ko saugotis, tai nebent
Dimitrijaus pykčio.
Apėjau namą iš dešinės, klimpdama į kur kas gilesnį sniegą – čia
pusnys siekė kokį trisdešimt centimetrų. Nepastebėjau nieko keisto.
Nuo stogo kybojo varvekliai, tamsinti langai slėpė paslaptis. Staiga
mano koja už kažko užkliuvo ir aš pažvelgiau žemyn. Sniege, įsmi-
gęs į žemę, gulėjo sidabro kuolelis. Susiraukusi pakėliau ir nub-
raukiau nuo jo sniegą. Kodėl kuolelis paliktas čia? Kuoleliai
nepaprastai vertingi, tai galingiausias ginklas, įsmeigtas į širdį jis
gali akimirksniu nužudyti strigojų. Kaldindami kuolelius keturi
morojai užkerėdavo juos visų keturių elementų magija. Nors dar
nemokėjau juo naudotis, laikydama rankoje pasijutau saugiau ir
tęsiau apžiūrą.
Namo gale didelės durys atsivėrė į verandą, kurioje tikriausiai
labai smagu vasarą. Tačiau stiklas buvo išdaužtas, skylė užtektinai
didelė žmogui pralįsti. Tylutėliai užlipau laipteliais saugodamasi,
kad nepaslysčiau – žinojau, kad man kaip reikiant klius, jei
Dimitrijus sužinos, ką išdarinėju. Net ir tokiame šaltyje man
sprandu tekėjo prakaitas.
 21/264
Vidurdienis, priminiau sau. Nėra ko bijoti.
Užlipau į verandą ir įnikau tyrinėti tamsintą stiklą. Sunku pa-
sakyti, kuo jis išdaužtas. Į vidų pripustyta sniego, jis tirpo ant šviesi-
ai mėlyno kilimo. Truktelėjau durų rankeną, bet jos buvo užrakin-
tos. Bet kam tai rūpi, jei stikle tokia skylė? Saugodamasi, kad nesu-
sipjaustyčiau, įkišau ranką į vidų ir atstūmiau skląstį. Atsargiai
ištraukiau ranką ir stumtelėjau duris. Jos tyliai sugirgždėjo, tačiau
tokioje tyloje garsas pasirodė kurtinantis.
Žengiau į vidų ir sustojau saulės nušviestame prieangyje.
Netrukus akys apsiprato su prieblanda. Pro duris besiveržiantis vė-
jas plaikstė užuolaidas. Svetainėje buvo viskas, ką galėjai tikėtis joje
rasti: televizorius, sofos, supamoji kėdė.
Ir kūnas.
Moters kūnas. Ji gulėjo ant nugaros priešais televizorių, tamsūs
plaukai išsidraikę ant grindų. Sustingęs žvilgsnis nukreiptas į lubas,
oda per blyški net kaip morojei. Trumpai pasirodė, kad plaukai
krinta ir jai ant kaklo, bet paskui supratau, kad tai kraujo srovelės –
sukrešėjusio kraujo. Jai buvo perplėšta gerklė.
Tas klaikus reginys buvo toks siurrealistiškas, kad ne iškart su-
vokiau ką matanti. Pažvelgęs į moterį galėjai pamanyti, kad ji
miega. Bet tada pamačiau kitą kūną – už kelių žingsnių ant šono
gulėjo vyras, šalia jo ant kilimo juodavo kraujo dėmė. Dar vienas
kūnas – vaiko – tysojo šalia sofos. Kitame kambario gale – dar vien-
as. Ir dar vienas. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas.
Staiga supratau, kad matau skerdynes ir širdis ėmė daužytis kaip
pašėlusi. Ne, ne. Negali būti. Juk dabar diena. Dieną tokių dalykų
nenutinka. Iš gerklės besiveržiantį riksmą staiga nutildė burną užs-
paudusi pirštinėta ranka. Jau norėjau priešintis, bet užuodžiau
Dimitrijaus losjoną.
– Kodėl niekada neklausai? Jei jie tebebūtų čia, gulėtum negyva.
 22/264
Nieko neatsakiau – ir dėl užspaustos burnos, ir dėl šoko. Sykį
mačiau mirštantį žmogų, bet tokių skerdynių dar neteko matyti.
Netrukus Dimitrijus atitraukė ranką, bet liko stovėti šalia. Nors ir
norėjau, negalėjau atplėšti akių nuo baisaus reginio. Daugybė
lavonų. Kūnai ir kraujas.
Galiausiai pasisukau į Dimitrijų.
– Dabar diena, – sušnibždėjau. – Dieną tokių dalykų nenutinka.
– Mano balse suskambo nevilties gaidelės, tarsi maža mergaitė būtų
prašiusi pasakyti, kad tai netiesa, kad jai tik prisisapnavo.
– Taip gali nutikti bet kada, – atsakė Dimitrijus. – O šitai nutiko
ne dieną. Greičiausiai prieš keletą naktų.
Dar kartą žvilgtelėjau į kūnus ir apmiriau. Dvi dienos. Dvi dienas
guli negyvas, o niekas pasaulyje nežino, kad tavęs nebėra. Mano
akys užkliuvo už vyro, gulinčio netoli durų į koridorių, kūno.
Aukšto, pernelyg raumeningo, tikrai ne morojaus. Dimitrijus tikri-
ausiai pastebėjo mano žvilgsnį.
– Arturas Šionbergas, – pasakė jis.
Spoksojau į kruviną Arturo gerklę.
– Jis negyvas, – tariau, lyg nebūtų aišku. – Tai neįmanoma. Kaip
strigojus galėjo nužudyti Arturą Šionbergą? – Legendų niekas
nežudo.
Dimitrijus tylėjo. Jis uždėjo savo ranką ant manosios, laikančios
kuolelį. Krūptelėjau.
– Kur jį gavai? – paklausė. Atgniaužiau delną ir atidaviau jam
kuolelį.
– Radau lauke. Gulėjo ant žemės.
Dimitrijus apžiūrėjo kuolelį. Sidabras sutvisko šviesoje.
– Jis pažeidė apsauginį žiedą.
Vis dar sukrėsta ne iškart supratau, ką jis pasakė. Paskui top-
telėjo. Apsauginius magiškus žiedus kaldina morojai. Kaip ir
 23/264
kuoleliai, jie kaldinami pasitelkus visų keturių elementų magiją.
Tam darbui reikia stiprių magijos valdytojų, dažniausiai visų ketur-
ių elementų. Apsauginiai žiedai sulaiko strigojus, nes magija kupina
gyvybės, o strigojai jos neturi. Bet apsauginių žiedų kerai greitai
išblėsta, o juos pakrauti užtrunka. Dauguma morojų jais nesin-
audoja, tik kai kurie. Pavyzdžiui, Šv. Vladimiro akademijoje.
Ir čia buvo apsauginis žiedas, bet kažkas išsklaidė jo magiją
persmeigdamas kuoleliu. Susikirto dvi magijos, kuolelis pasirodė
stipresnis.
– Strigojai negali liesti kuolelių, – pasakiau. Pastebėjau, kad per-
nelyg dažnai kartoju „negali“. Nelengva, kai sukrečiami tikėjimo
pagrindai. – O joks morojus ar dampyras to nepadarytų.
– Tik žmogus.
Pažvelgiau Dimitrijui į akis.
– Žmonės nepadeda strigojams... – nebaigiau minties. Dar vien-
as neigimas. Bet negalėjau susilaikyti. Kovodami su strigojais
naudodavomės saulės šviesa, kuoleliais, žiedais, magija ir taip to-
liau. Jų silpnybės suteikdavo mums pranašumą. Tačiau jei strigo-
jams padeda žmonės, kurių tie dalykai nebaugina...
Dimitrijus tebebuvo įsitempęs, pasirengęs užpuolimui, tačiau
tamsiose akyse suspindo užuojautos kibirkštėlė.
– Taigi viskas keičiasi, ar ne? – paklausiau.
– Taip. Viskas keičiasi.
 ANTRAS

DIMITRIJUS IŠKVIETĖ greitojo reagavimo būrį.

Tiesa, jo laukti teko keletą valandų ir kiekviena minutė slinko
tarsi metai. Galiausiai neištvėriau ir grįžau į automobilį. Dimitrijus
dar kartą apžiūrėjo namą, paskui atėjo pas mane. Laukdami
nepratarėm nė žodžio. Man priešais akis šmėsčiojo kruvinų sker-
dynių vaizdai. Sėdėjau išsigandusi ir vieniša, norėjau, kad
Dimitrijus mane apkabintų ir paguostų.
Iškart subariau save už tokias mintis. Šimtąjįkart priminiau sau,
kad jis mano mokytojas ir jam nedera manęs apkabinti, kad ir kas
nutiktų. Be to, norėjau būti stipri ir kaskart neieškoti vaikino
užuojautos.
Kai pasirodė sergėtojai, Dimitrijus atidarė automobilio dureles ir
žvilgtelėjo į mane.
– Turėtum pamatyti, kaip tai daroma.
Neturėjau jokio noro grįžti į namą, bet nusekiau iš paskos. Aš
atvykėlius mačiau pirmąsyk, bet Dimitrijus juos pažinojo. Atrodė,
jis pažįsta visus. Sergėtojai nustebo pamatę novicę, bet neprieštara-
vo, kad eičiau kartu.
 25/264
Sergėtojai apžiūrėjo namą. Jie nieko nelietė, tik apžiūrėjo kūnus
ir išdaužtus langus. Atrodo, strigojai pateko į namą ne tik pro pag-
rindines duris ir verandą.
Sergėtojai laikėsi ramiai, be baimės ir pasišlykštėjimo, kuriuos
jaučiau aš. Jie elgėsi kaip robotai. Vienintelė mergina palinko prie
Arturo Šionbergo. Ji mane sudomino, nes moterų sergėtojų buvo
nedaug. Išgirdau, kaip Dimitrijus pavadino ją Tamara, jai buvo
kokie dvidešimt penkeri. Tamsūs plaukai vos siekė pečius kaip
daugumos sergėtojų.
Žiūrint į negyvą sergėtojo veidą jos pilkose akyse suspindo
liūdesys.
– Ak, Arturai, – atsiduso ji. Kaip ir Dimitrijus, Tamara sugebėjo
išreikšti jausmus vos keletu žodžių. – Nemaniau, kad taip nutiks.
Jis buvo mano mokytojas. – Dar kartą atsidusus Tamara atsistojo.
Jos veidas vėl tapo griežtas, lyg ant grindų būtų gulėjęs
nepažįstamasis. Netikėjau savo akimis. Juk Arturas buvo jos
mokytojas. Kaip ji geba taip tvardytis? Staiga įsivaizdavau ant
grindų tysantį Dimitrijų. Ne. Ja dėta tikrai nesugebėčiau išlikti
rami. Pasiusčiau, imčiau rėkti, daužytis. Trenkčiau kiekvienam, kur-
is pasakytų, kad viskas bus gerai.
Laimė, niekam niekada nepavyks nužudyti Dimitrijaus. Mačiau,
kaip lengvai jis pribaigė strigojų. Jis nesužeidžiamas. Jis Dievas.
Kita vertus, toks buvo ir Arturas Šionbergas.
– Kaip jie tai padarė? – leptelėjau nesusivaldžiusi. Į mane įsmigo
šešios poros akių. Laukiau griežto Dimitrijaus žvilgsnio, bet jis
tiesiog pasitikslino:
– Klausi, kaip jį nužudė?
Tamara truktelėjo pečiais, veidas buvo rimtas.
– Taip pat, kaip kitus. Jis mirtingas kaip ir mes visi.
– Taip, bet jis... Arturas Šionbergas.
 26/264
– Tu mums pasakyk, Rouz, – prabilo Dimitrijus. – Pati viską
matei. Papasakok, kas čia nutiko.
Visi sužiuro į mane, dingtelėjo, kad gal tai ir yra testas.
Prisiminiau, ką mačiau ir girdėjau. Susimąsčiau, kaip neįmanoma
gali tapti įmanoma.
– Į namą laužtasi keturiose vietose, vadinasi, buvo mažiausiai
keturi strigojai. Morojų buvo septyni... – Šeimininkai turėjo svečių,
todėl tiek daug žuvusiųjų. Trys aukos – vaikai. – ...Dar trys – ser-
gėtojai. Per daug aukų. Keturi strigojai nebūtų susitvarkę. Kokie
šeši, ir tai, jei pirma būtų netikėtai užklupę ir nužudę sergėtojus.
Tada persigandę šeimininkai nebebūtų priešinęsi.
– O kaip strigojai galėjo netikėtai užpulti sergėtojus? – paklausė
Dimitrijus.
Dvejojau. Sergėtojai visada pasirengę.
– Buvo pažeisti apsauginiai žiedai. Paprastai magijos ne-
saugomuose namuose naktį budi sergėtojas. Čia kažkodėl nebudėjo.
Laukiau klausiant, kaip buvo pažeisti apsauginiai žiedai, bet vel-
tui. Dimitrijui nereikėjo klausti. Visi tai žinojom. Visi matėm
kuolelį. Man nugara vėl perbėgo šiurpas. Strigojams – būriui strigo-
jų – padėjo žmonės.
Dimitrijus pritariamai linktelėjo, ir sergėtojai tęsė apžiūrą. Vo-
nioje nusukau akis. Buvau ją apžiūrėjus anksčiau ir neturėjau jokio
noro visko pamatyti dar kartą. Ten gulėjo negyvas vyras, sukrešėjęs
jo kraujas buvo aptaškęs baltas plyteles. Be to, vonioje buvo šilčiau
nei kambaryje prie verandos, ir kūnas buvo pradėjęs irti. Dvokas
buvo nebaisus, bet juntamas.
Ant veidrodžio išvydau tamsiai raudoną užrašą. Anksčiau neb-
uvau jo pastebėjusi, nes dėmesį prikaustė lavonai. Rašyta buvo
krauju.
 27/264
Vargšeliai Badikos – jų liko vos keletas. Viena kilmingųjų šeima
beveik sunaikinta. Greit kitų eilė.
Tamara pasišlykštėjusi nusigręžė nuo veidrodžio. Išėjus iš vonios
žodžiai tebeaidėjo galvoje. Viena kilmingųjų šeima beveik
sunaikinta. Greit kitų eilė.
Taip, Badikos buvo vienas mažesnių klanų, kita vertus, sunkiai
tikėtina, kad nužudytieji buvo paskutiniai šio klano atstovai. Jų turi
būti likę dar keli šimtai. Žinoma, toli gražu ne tiek, kiek, tarkim,
Ivaškovų. Ši giminė itin plati. Tačiau Badikų tikrai liko daugiau nei
kai kurių kitų kilmingųjų.
Pavyzdžiui, Dragomirų.
Lisa – vienintelė jų palikuonė.
Jei strigojai nusprendė praretinti kilmingųjų gretas, paprasči-
ausia nusitaikyti į Lisą. Morojų kraujas strigojams suteikia stipry-
bės, todėl šie taip jo trokšta. O žudyti kilminguosius skatina žiauri ir
sadistiška prigimtis. Ironiška, kad strigojai nori sunaikinti morojų
bendruomenę, nors dauguma patys kadaise jai priklausė.
Man niekaip iš galvos neišėjo veidrodis ir perspėjimas. Šokas ir
baimė užleido vietą pykčiui. Kaip jie drįso? Kokie iškrypėliai gali
išžudyti visą šeimą, sunaikinti visą giminę? Ypač jei patys anksčiau
buvo tokie kaip mudvi su Lisa?
Mintys apie Lisą ir jos gyvybei gresiantį pavojų mane siutino.
Jausmai užtemdė protą. Tarsi audros debesis, pasiruošęs bet kada
pratrūkti. Staiga panorau perplėšti gerkles visiems strigojams.
Galiausiai įsėdusi į automobilį, taip trenkiau dureles, kad šios
vos nenukrito.
Dimitrijus nustebęs pažvelgė į mane.
– Kas nors negerai?
– Dar klausi? – surikau netikėdama savo ausimis. – Pats ten
buvai. Viską matei.
 28/264
– Mačiau, – sutiko jis. – Bet automobilis dėl to nekaltas.
Užsisegiau diržą ir sužaibavau akimis.
– Nekenčiu jų! Nekenčiu jų visų! Gaila, manęs ten nebuvo –
būčiau perplėšusi jiems gerkles!
Aš kone rėkiau. Dmitrijaus veidas liko ramus, bet mano isterija jį
aiškiai nustebino.
– Tikrai taip manai? – paklausė jis. – Manai, būtum susitvarkius
geriau už Arturą Šionbergą? Po to, kai pamatei, ką gali strigojai? Po
to, ką savo kailiu pajutai užpulta Natali?
Nutilau. Susigrūmiau su Lisos pussesere Natali, kai ši virto
strigoje – laimė, netrukus pasirodė Dimitrijus ir mane išgelbėjo.
Neseniai tapusi strigoje – dar ganėtinai silpna – Natali svaidė mane
po kambarį kaip skudurinę lėlę.
Užsimerkiau ir atsidusau. Kokia aš kvaiša. Mačiau, ką gali strigo-
jai. Beviltiškas blaškymasis ir mėginimas visus išgelbėti būtų
baigęsis mirtimi. Nors ketinu tapti sergėtoja, dar turiu daug ko iš-
mokti – septyniolikmetė niekaip neįveiktų šešių strigojų.
Atsimerkiau.
– Atleisk, – pasakiau nusiraminusi. Pykčio kaip nebūta. Pati ne-
supratau, iš kur jis. Nors esu nekantri ir dažnai elgiuosi impulsyviai.
Keista.
– Viskas gerai. – Dimitrijus spustelėjo man ranką. Paskui užvedė
automobilį. – Buvo sunki diena. Mums visiems.
Kai apie vidurnaktį grįžome į Šv. Vladimiro akademiją, visi jau
žinojo apie skerdynes. Vampyrų mokslo diena buvo ką tik pasibai-
gusi, o aš nemiegojau daugiau kaip parą. Akys merkte merkėsi,
Dimitrijus liepė eiti į bendrabutį ir išsimiegoti. Jis kaip visad buvo
budrus. Kartais pagalvodavau, ar išvis kada miega. Dimitrijus išėjo
pasitarti su kitais sergėtojais, o aš pažadėjau griūti tiesiai į lovą.
 29/264
Tačiau jam dingus iš akių patraukiau į biblioteką. Turėjau pamatyti
Lisą, o per mūsų ryšį jutau, kad ji ten.
Žingsniuojant iš bendrabučio į mokyklą buvo tamsu, nors į akį
durk. Gausiai prisnigta, bet takas rūpestingai nuvalytas. Prisiminiau
apleistus Badikų namus.
Gotikinio stiliaus milžiniškas mokyklos pastatas labiau tiko si-
aubo filmui. Viduje tvyrojo paslaptinga viduramžių dvasia. Didingos
akmeninės sienos ir senoviniai paveikslai nederėjo prie kompiuterių
ir fluorescencinių šviesų. Šiuolaikinės technologijos čia niekada
neužgoš viduramžių dvasios.
Praėjusi elektroninius bibliotekos vartus pasukau į geografijos ir
kelionių skyrių. Kaip ir tikėjausi, Lisa buvo ten – sėdėjo ant žemės
nugara atsirėmusi į knygų lentyną.
– Labas, – pasisveikino pakeldama galvą nuo knygos, atremtos į
sulenktą koją, ir nusibraukdama nuo veido šviesių plaukų sruogą.
Jos draugas Kristianas gulėjo šalia, galvą pasidėjęs ant kitos, išties-
tos, Lisos kojos. Pamatęs mane linktelėjo. Turint omeny kartais pa-
sitaikančius mūsų nesutarimus, tas linktelėjimas prilygo šiltam ap-
sikabinimui. Nors Lisa šypsojosi, per mūsų ryšį pajutau, kad ji susi-
jaudinusi ir išsigandusi.
– Jau viską žinai? – paklausiau atsisėsdama šalia ir sukryži-
uodama kojas.
Šypsena pradingo nuo Lisos veido, nerimas ir baimė sustiprėjo.
Džiaugiausi, kad mus siejantis ryšys padeda ją saugoti, bet dabar
neigiamų emocijų man jau pakako.
– Tai siaubinga, – pasakė Lisa nusipurtydama. Kristianas kil-
stelėjo, sunėrė savo pirštus su josios ir spustelėjo. Lisa atsakė tuo
pačiu. Jiedu buvo taip įsimylėję, kad man nuo to saldumo sukildavo
šleikštulys. Tiesa, dabar jausmai buvo kiek priblėsę, aišku, dėl
 30/264
skerdynių. – Sako, ten buvo šeši ar septyni strigojai. Ir kad žmonės
padėjo pažeisti apsauginius žiedus.
Atrėmiau galvą į knygų lentyną. Taip, naujienos sklido išties
greitai. Staiga man apsvaigo galva.
– Tai tiesa.
– Tikrai? – paklausė Kristianas. – Maniau, paprasčiausia
paranoja?
– Ne. – Staiga supratau, kad niekas nežino, kur šiandien buvau.
– Aš... aš ten buvau.
Lisos akys iš siaubo išsiplėtė, ji buvo sukrėsta. Net paprastai
viskam abejingas Kristianas atrodė sunerimęs. Kitomis aplinky-
bėmis būčiau apsidžiaugusi, kad pavyko jį nustebinti.
– Juokauji, – pasakė nepatikliai.
– Maniau, tau kvalifikacinis egzaminas... – Lisa nutilo nebaigusi
sakinio.
– Turėjo būti. Tik netinkamoj vietoj netinkamu metu. Ten
gyveno sergėtojas, turėjęs mane vertinti. Kai su Dimitrijum įėjom į
vidų...
Nutilau. Priešais akis iškilo kruvini kūnai Badikų namuose. Lisa
susijaudino, tai patvirtino ir mūsų ryšys.
– Rouz, tau nieko nenutiko? – paklausė ji tyliai.
Nors Lisa buvo mano geriausia draugė, nenorėjau, kad žinotų,
kaip išsigandau. Norėjau būti kieta.
– Ne, – iškošiau pro sukąstus dantis.
– Papasakok smulkiau, – paprašė Kristianas. Jo balse smalsu-
mas pynėsi su kalte – suprato, kad negražu domėtis tokiomis baisy-
bėmis, bet negalėjo susilaikyti. Impulsyvumas buvo būdingas mums
abiem.
– Tai buvo... – Papurčiau galvą. – Nenoriu apie tai kalbėti.
 31/264
Kristianas mėgino prieštarauti, bet Lisa perbraukė jo tamsius,
žvilgančius plaukus. Švelnus perspėjimas jį nutildė. Nejaukiai tylė-
jome. Skaitydama Lisos mintis supratau, kad ji beviltiškai stengiasi
pakeisti pokalbio temą.
– Tai sujauks visą šventinių lankymų grafiką, – galiausiai pasakė
ji. – Turėjo atvykti Kristiano teta, bet dabar visi vengia keliauti,
nenori niekur išleisti vaikų. Bijo, kad strigojai gali vėl pulti.
Nebuvau pagalvojus apie skerdynių padarinius. Iki Kalėdų buvo
likusi mažiau nei savaitė. Paprastai tokiu metu morojų pasaulyje
visi leisdavosi į keliones. Vaikai grįždavo namo pas tėvus, tėvai
lankydavo vaikus mokyklose.
– Daug šeimų bus išskirtos, – sumurmėjau.
– Ir tai sušiks daugumą kilmingųjų susitikimų, – įsiterpė Kristi-
anas. Rimtumas išnyko, jis vėl buvo kandžiai sarkastiškas. – Artė-
jant Kalėdoms visi varžosi, kuris kurį perspjaus rengdamas vakarėlį.
Dabar dvės iš nuobodulio.
Neįtikėtina. Aš visą gyvenimą kovojau už morojus, o patys moro-
jai mėgavosi asmeniniu gyvenimu – ypač kilmingieji. Jie kovojo sa-
vo žodinius ir politinius karus, o aš buvau linkus viską išsiaiškinti
tiesiai. Tačiau Lisai, o ypač Kristianui, teko dreifuoti neramiuose
vandenyse. Abu buvo iš kilmingų šeimų, vadinasi, traukė aplinkinių
dėmesį tiek Akademijoje, tiek už jos ribų.
Jiems buvo netgi sunkiau nei daugumai kilmingų morojų. Kristi-
ano šeima gyveno slegiama gėdos, kurią užtraukė Kristiano tėvai.
Jie savo noru tapo strigojais, iškeitė magiją ir moralę į nemirting-
umą ir norėdami išgyventi turėjo žudyti kitus. Ir nors dabar Kristi-
ano tėvai jau negyvi, aplinkinių nepasitikėjimas neišblėso. Visi
manė, kad Kristianas bet kurią akimirką gali tapti strigojum ir nus-
itempti paskui save kitus. O jo atšiaurumas ir juodas humoras tik
kurstė tokias kalbas.
 32/264
Į Lisą dėmesys krypo kaip į paskutinę savo giminės atstovę. Joks
kitas morojus neturėjo tiek Dragomirų kraujo, kad galėtų nešioti jų
pavardę. Jos būsimą vyrą su Dragomirais turės sieti kraujo ryšys,
kad jų vaikai galėtų vadintis ta pavarde.
Galvodama apie tai staiga prisiminiau užrašą ant veidrodžio. Vėl
sukilo šleikštulys. Pajutau užplūstant neviltį ir aklą įniršį, bet pamė-
ginau viską nuleisti juokais.
– Gal kada pamėginkit viską išsiaiškinti kaip mes? Keletas smū-
gių kuo gražiausiai viską išsprendžia.
Lisa su Kristianu nusijuokė. Šypsena apnuogino jo iltis.
– Ką pasakysi? Lažinuosi, nugalėčiau tave dvikovoje.
– Norėtum, – nusijuokė Lisa. Nerimo kaip nebūta.
– Pamatysim, – atkirto Kristianas nenuleisdamas nuo jos akių.
Nuo jo balso jai suspurdėjo širdis. Pajutau juodą pavydą. Mes
nuo vaikystės geriausios draugės, moku skaityti jos mintis. Tačiau
faktas lieka faktu – dabar Kristianas jos gyvenime labai svarbus, ir
jam atiteko vaidmuo, kuriam aš niekada netiksiu. Kita vertus, jų
niekada nesies toks ryšys kaip mūsų. Taigi abu susitaikėm, – nors
mums tai ir nepatiko, – kad turėsim dalytis Lisos dėmesiu. Tačiau
kartais atrodydavo, kad mūsų paliaubos tuoj tuoj baigsis.
Lisa paglostė jam skruostą.
– Gražiai elkis.
– Aš ir elgiuosi gražiai, – jo balsas tebebuvo kimus. – Kartais tu
pati to nenori...
Suaimanavusi atsistojau.
– Viešpatėliau, verčiau paliksiu judu vienus...
Lisa sumirksėjo ir susigėdusi nusisuko nuo Kristiano.
– Atleisk, – sumurmėjo ji. Skruostai raustelėjo. Jos oda buvo
blyški kaip ir visų morojų, ir tai ją darė tik gražesnę. Nors kažin ar ji
galėjo būti dar gražesnė. – Nereikia, neišeik...
 33/264
– Viskas gerai, aš pavargus, – nuraminau ją. Kristianas per daug
nenusiminė, kad išeinu. – Pasimatysim rytoj.
Jau benueinančią Lisa mane pašaukė:
– Rouz? Tau tikrai viskas gerai? Po to, ką išgyvenai?
Pažvelgiau į žalias jos akis. Susirūpinimas buvo toks nuoširdus ir
gilus, kad man suskaudo krūtinę. Net jei ir esu artimiausias žmogus
pasaulyje, nenorėjau, kad ji dėl manęs nerimautų. Tai mano pareiga
ją saugoti. Ji neturėtų rūpintis mano saugumu, ypač jei strigojai
tikrai nusitaikė į kilmingųjų šeimas.
Plačiai išsišiepiau.
– Viskas gerai. Jei dėl ko ir nerimauju, tai kad pradėsit plėšti vi-
enas nuo kito drabužius man dar neišėjus.
– Tai gal verčiau eik, – kandžiai paragino Kristianas.
Lisa niuktelėjo jam alkūne, aš užverčiau akis.
– Labanakt, – atsisveikinau.
Vos tik atgręžiau jiems nugarą, lioviausi šypsotis. Į savo kambarį
grįžau sunkia širdimi tikėdamasi, kad šiąnakt man nesisapnuos
Badikos.
 TREČIAS

RYTĄ SKUBANT Į TRENIRUOTĘ, bendrabutis jau ūžė. Manęs tai

nenustebino. Miegas padėjo išstumti iš galvos kraupų vakarykštį re-
ginį, nors žinojau, kad nei aš, nei kiti taip greit to nepamiršim.
Tačiau tyrinėdama veidus pastebėjau šį tą keisto. Be vakarykštės
baimės ir nerimo, prisidėjo džiugus susijaudinimas. Keletas jaunes-
nių mokinių kažką aptarinėjo pašnibždomis ir spygavo iš dži-
augsmo, mano bendraamžiai energingai gestikuliavo rankomis ir
linksmai šypsojosi.
Aš aiškiai ką nors praleidau arba vakarykščiai įvykiai man tiesiog
prisisapnavo. Sukaupiau visas valios pastangas, kad neimčiau
klausinėti, kas atsitiko. Jei užtruksiu, pavėluosiu į treniruotę. Nors
iš tiesų miriau iš smalsumo. Buvo surasti ir nužudyti strigojai bei
jiems padėję žmonės? Būtų gerai, bet nuojauta kuždėjo ką kita.
Darydama laukujes duris pasakiau sau, kad teks palaukti pusryčių,
kol viską sužinosiu.
– Hetavėj, tu vėl čia, – kažkas šalia uždainavo.
Atsigręžiau ir nusišypsojau. Prie manęs pribėgo Meisonas Ešfor-
das, novicas ir geras mano draugas.
– Ar tau dvylika metų? – paklausiau ir nudrožiau į sporto salę.
 35/264
– Greit sueis, – atkirto jis. – Vakar pasigedau tavo spinduliuo-
jančios šypsenos. Kur buvai?
Matyt, žinia apie mano apsilankymą Badikų namuose dar neb-
uvo pasklidusi. Ir nors tai jokia paslaptis, nebuvau nusiteikusi
aptarinėti kruvinų smulkmenų.
– Treniravausi su Dimitrijum.
– Dieve, – sumurmėjo Meisonas. – Amžinos treniruotės. Negi jis
nesupranta, kad atima iš mūsų tavo grožį ir žavesį?
– Spinduliuojanti šypsena? Grožis ir žavesys? Šįryt pasitelkei
sunkiąją artileriją? – nusijuokiau.
– Sakau, kaip yra. O tau labai pasisekė, kad į tave dėmesį kreipia
toks malonus ir protingas vaikinas.
Nusišypsojau. Meisonui patiko flirtuoti, ypač su manim – iš
dalies todėl, kad visada atsakydavau tuo pačiu. Kita vertus, žinojau,
kad jo jausmai man daugiau nei draugiški, o aš negalėjau aps-
ispręsti, ką jam jaučiu. Abu turėjom pašėlusį humoro jausmą ir
traukėm kitų dėmesį. Jis turėjo gražias žydras akis ir neklusnius
raudonus plaukus, amžinai styrančius į visas puses. Baisiai mielas.
Tačiau sunku pradėti su kuo nors susitikinėti, jei niekaip negaliu
pamiršti, kaip pusnuogė gulėjau su Dimitrijum...
– Malonus ir protingas? – papurčiau galvą. – Atrodo, savo ego
skiri daugiau dėmesio nei man. Reikėtų tave pamokyti.
– Tikrai? Galėsi parodyti, ką sugebi, kalnuose.
Sustojau.
– Kur?
– Kalnuose. – Jis pakėlė galvą. – Per slidinėjimo išvyką.
– Kokią dar slidinėjimo išvyką? – Aiškiai kažką praklausiau.
– Kur buvai šįryt? – paklausė jis žiūrėdamas į mane kaip į kokią
pusprotę.
 36/264
– Lovoj! Atsikėliau prieš kokias penkias minutes. O dabar pra-
dėk iš pradžių ir paaiškink, apie ką šneki. – Nebegalėjau stovėti kaip
įkalta. – Ir eime, kol mirtinai nesušalom.
– Tikriausiai žinai, kad visi tėvai nerimauja, kaip jų vaikams
reikės grįžti namo Kalėdoms. Aidahe yra slidinėjimo bazė
kilmingiems morojams. Savininkai atidavė ją Akademijos
mokiniams ir jų šeimoms – iš tiesų visiems morojams. Visi
susirinks į vieną vietą, ten bus daugybė sergėtojų, taigi visiškai
saugu.
– Tu nerimtai. – Mes priėjom sporto salę ir pasislėpėm viduje
nuo šalčio.
Meisonas nekantriai linktelėjo.
– Rimtai. Sako, ten nuostabu. – Jis nusišypsojo man tokia
šypsena, į kurią visada norisi atsakyti. – Pagyvensim kaip
kilmingieji, Rouz. Bent jau savaitėlę. Išvykstam antrą Kalėdų dieną.
Buvau pritrenkta ir laiminga. Geniali mintis – užtikrinanti saugų
artimųjų susitikimą. Ir ne bet kur – karališkoje slidinėjimo bazėje.
Didžiąją atostogų dalį ketinau praleisti su Lisa ir Kristianu
žiūrėdama televizorių. Dabar manęs laukia penkių žvaigždučių
apartamentai. Omaras vakarienei, masažas, simpatiški slidinėjimo
instruktoriai...
Meisono entuziazmas buvo užkrečiamas. Jaučiau, kaip jis apima
ir mane, bet staiga atsitokėjau.
Jis iškart pastebėjo, kaip persimainė mano veidas.
– Kas yra? Juk tai šaunu.
– Taip, – sutikau. – Suprantu, kad visi džiaugiasi, bet juk ten
važiuosim tik dėl tų skerdynių. Ar ne keista dėl to džiaugtis?
Meisono linksmumas prigeso.
– Taip, Rouz, bet mes gyvi. Negalim nustoti gyventi tik todėl, jog
kažkas žuvo. Ir turim pasistengti, kad nežūtų kiti. Todėl tai gera
 37/264
mintis. Be to, ten bus saugu. – Jis sužaibavo akimis. – Negaliu su-
laukti, kada tapsiu sergėtoju. Išgirdęs, kas atsitiko, užsimaniau
sudraskyti kokį strigojų. Norėčiau, kad mus išleistų jau dabar. Ko
čia tupėti, juo labiau kad jiems praverstų pagalba, o mes žinom
užtektinai...
Jo užsidegimas man priminė vakarykštį pykčio proveržį, nors
Meisonui buvo toli iki manęs. Jo užsidegimas buvo vaikiškas ir na-
ivus, o mane kurstė keistas, tamsus jausmas, kurio iki galo
nesupratau.
Kai nieko neatsakiau, Meisonas nustebęs pažvelgė.
– Negi tu nenori?
– Nežinau, Meisi, – numykiau žiūrėdama į batus ir vengdama jo
žvilgsnio. – Aišku, nenoriu, kad mus imtų puldinėti strigojai. Teor-
iškai norėčiau juos sulaikyti... Tačiau mes toli gražu nesam
pasiruošę. Mačiau, ką jie sugeba. Skubėjimas nėra geriausia išeitis.
– Papurčiau galvą. O varge. Mano žodžiai buvo logiški ir pagrįsti.
Kalbėjau visai kaip Dimitrijus. – Kita vertus, tai nesvarbu, nes
niekas mūsų nepuls. Turėtume tiesiog džiaugtis išvyka, ar ne?
Meisono nuotaika akimirksniu pasikeitė, jis vėl tapo
nerūpestingas.
– Taip. Verčiau prisimink, kaip reikia slidinėti, nes suteiksiu tau
progą nušluostyti man nosį. Aišku, čia neturi jokių šansų...
Nusišypsojau.
– Bus tikrai liūdna, kai priversiu tave apsiašaroti. Jau dabar ima
graužti kaltė.
Meisonas jau norėjo atsikirsti, bet kažką pamatė man už
nugaros. Atsigręžusi išvydau iš kito salės galo besiartinantį
Dimitrijų.
Meisonas galantiškai nusilenkė.
 38/264
– Tavo viešpats ir šeimininkas. Susitiksim vėliau, Hetavėj. Pas-
istenk prisiminti slidinėjimo pradžiamokslį.
Jis atidarė duris ir pradingo stingdančiame šaltyje. Aš nuėjau
prie Dimitrijaus.
Kaip ir kitų novicų, pusė mano dienos skirta vienokioms ar ki-
tokioms sergėtojų pratyboms – nuo kovų su strigojais teorijos iki
savigynos pratimų. Kartais novicai treniruodavosi ir po pamokų, bet
mano padėtis buvo išskirtinė.
Nesigailėjau pabėgusi iš Šv. Vladimiro akademijos – Viktoras
Daškovas kėlė pernelyg rimtą grėsmę Lisai. Tačiau mūsų ilgos
atostogos turėjo liūdnų pasekmių. Praleidusi dvejus metus siaubin-
gai atsilikau nuo klasės draugų, todėl Akademija nusprendė, kad
turiu atsigriebti už prarastą laiką lankydama papildomas
treniruotes prieš ir po pamokų.
Su Dimitrijum.
Patys to nežinodami jie skyrė man papildomas savitvardos
pamokas. Tačiau, nors ir susižavėjusi mokytoju, aš sparčiai tobulė-
jau ir jo padedama beveik pasivijau aukštesniųjų klasių mokinius.
Dimitrijus buvo be striukės, todėl supratau, kad šiandien
treniruotė vyks salėje. Mane tai nudžiugino – lauke spaudė velniš-
kas šaltukas. Tačiau mano džiaugsmas buvo gryni niekai, palyginti
su tuo, ką pajutau pamačius, kokia treniruotė manęs laukia.
Palei sieną buvo sustatyti manekenai, stulbinamai panašūs į
gyvus žmones. Ne kokios šiaudais kimštos baidyklės, o vyrai ir
moterys, aprengti kasdieniais drabužiais, skirtingų spalvų akimis ir
plaukais. Skyrėsi ir jų veidų išraiškos – nuo džiugių iki piktų ar
išsigandusių. Su manekenais treniravausi ir anksčiau, kai mokiausi
smūgiuoti, bet dar niekada neteko treniruotis su sidabro kuoleliu,
kurį atsinešė Dimitrijus.
– Fantastika, – laiminga atsidusau.
 39/264
Jis buvo visiškai toks pat, kokį radau Badikų namuose. Šiek tiek
panašus į durklą, su rankena apačioje. Bet tuo panašumas į durklą
ir baigėsi. Plačių ašmenų neturėjo, buvo apskritas, storas, siaurė-
jantis į galą, kaip varveklis. Trumpesnis už mano dilbį.
Dimitrijus grakščiai atsirėmė į sieną, jam tai pavykdavo, nors ir
buvo aukštas. Jis išmetė kuolelį ir šiam kelis kartus apsivertus
lengvai sugavo viena ranka.
– Maldauju, pažadėk, kad šiandien mane to išmokysi.
Jo tamsiose akyse žybtelėjo kibirkštėlė. Kartais jam būdavo
sunku prie manęs išlaikyti rimtą veidą.
– Tau labai pasiseks, jei šiandien leisiu jį bent palaikyti. –
Dimitrijus vėl išmetė kuolelį į orą. Ilgesingai sekiau jį akimis. Norė-
jau atsikirsti, kad jau esu jį laikiusi rankose, bet supratau, kad taip
nieko nepasieksiu.
Todėl numečiau kuprinę, nusviedžiau striukę ir laukdama
sukryžiavau rankas. Vilkėjau laisvas sportines kelnes, palaidinukę
su petnešėlėm ir bliuzoną su gobtuvu. Plaukus buvau susirišus į uo-
degą. Pasiruošusi viskam.
– Ketini paskaityti paskaitą, kaip juo naudotis, ir paaiškinti, ko
turėčiau saugotis, – pasityčiojau.
Dimitrijus nustojo mėtyti kuolelį ir nustebęs pažvelgė į mane.
– Baik, – nusijuokiau. – Manai, dar tavęs neperkandau?
Treniruojamės beveik tris mėnesius. Prieš ko nors mokydamas vis-
ada atskaitai paskaitą apie saugumą ir atsakomybę.
– Aišku. Kaip matau, išties mane perkandai. Ką gi, vesk pamoką
pati. Aš palauksiu, kada prireiks mano pagalbos.
Jis įsikišo kuolelį į odinį dėklą, kabantį prie diržo, ir patogiai at-
sirėmė į sieną susikišęs rankas į kišenes. Maniau, juokauja, bet kai
nepasakė nieko daugiau, supratau, jog kalbėjo rimtai. Truktelėjau
pečiais ir ėmiau kloti savo žinias.
 40/264
– Sidabras veikia visas magiškas būtybes – jis gali ir padėti, ir
pakenkti. Šie kuoleliai nepaprastai galingi, nes juos kaldina keturi
morojai, kiekvienas valdo skirtingą elementą. – Staiga kai ką
prisiminus susiraukiau. – Žinoma, tik ne dvasios elementą. Tai ypač
galingas ir vienintelis ginklas, galintis sužeisti strigojus, o įsmeigtas
į širdį – netgi nužudyti.
– Ar kuolelis gali sužeisti tave?
Papurčiau galvą.
– Ne. Na taip, jei kas pervertų širdį, bet nepakenktų man taip,
kaip, tarkim, morojams. Jiems užtenka menkiausio įbrėžimo – po-
veikis būna labai stiprus. Aišku, ne toks stiprus kaip strigojams.
Žmonėms jie irgi nekenkia.
Nutilau ir susimąsčiusi pažvelgiau pro langą. Šaltis buvo išpaišęs
stiklus žėrinčiais raštais, bet aš jų nemačiau. Paminėjus žmones ir
kuolelius mintimis grįžau į Badikų namus. Galvoje sukosi kruvini
vaizdiniai.
Pamačiusi, kad Dimitrijus mane stebi, nusikračiau prisiminimų
ir pasakojau toliau. Dimitrijus retkarčiais linktelėdavo ar ko nors
paklausdavo. Laikas ėjo ir aš tikėjausi, kad jis mane nutrauks ir pra-
dėsim tikrą treniruotę. Tačiau tik likus dešimčiai minučių jis
privedė mane prie manekeno – šviesiaplaukio vyro su ožio barzdele.
Dimitrijus išsiėmė kuolelį, bet man nedavė.
– Kur jį smeigsi? – paklausė.
– Tiesiai į širdį, – atrėžiau susierzinusi. – Kartojau šimtus sykių.
Gal jau duosi?
Jis nusišypsojo.
– O kur yra širdis?
Pažiūrėjau į jį netikėdama savo ausimis. Jis abejingai gūžtelėjo
pečiais.
 41/264
Po dramatiškos pauzės dūriau pirštu į kairę manekeno krūtinės
pusę. Dimitrijus papurtė galvą.
– Širdis yra ne čia.
– Aišku, čia. Visi deda ranką prie širdies duodami priesaiką ar
giedodami himną.
Dimitrijus nenuleido nuo manęs akių.
Pasisukau į manekeną ir ėmiau tyrinėti. Prisiminiau, kur reikia
sudėti rankas atliekant dirbtinį kvėpavimą. Bakstelėjau į krūtinės
vidurį.
– Čia?
Dimitrijus tik kilstelėjo antakį. Paprastai mane tai žavėdavo, bet
šiandien suerzino.
– Nežinau. O tau kaip atrodo?
– Aš tavęs klausiu!
– Neturėtum klausti. Negi jums nedėsto fiziologijos?
– Dėstė, tik aš tuo metu atostogavau, prisimeni? – Parodžiau į
kuolelį. – Ar galiu jį bent paliesti? Prašau.
Dimitrijus darkart išmetė kuolelį, šis žybtelėjo ore ir pagautas
pradingo dėkle.
– Kai susitiksim kitąkart, turėsi man pasakyti, kur yra širdis.
Tiksliai. Ir kas gali sutrukdyti ją pasiekti.
Mečiau į jį įtūžio kupiną žvilgsnį, kuris, sprendžiant iš jo veido,
jam anaiptol nepasirodė toks grėsmingas. Devynis iš dešimties
kartų manydavau, Dimitrijus – seksualiausias vyras žemėje. Tačiau
kartais...
Į pirmą pamoką – gynybą – nuėjau subjurusios nuotaikos.
Buvo nesmagu pasirodyti prieš Dimitrijų neišmanėle, be to, labai
norėjau išmokti naudotis kuoleliu. Todėl per treniruotę liejau savo
įniršį ant visų, kas pasipainiojo po ranka. Arba po koja. Baigiantis
treniruotei niekas nebenorėjo su manim kautis. Netyčia pataikiau
 42/264
Meredit – vienai iš nedaugelio klasės draugių – taip smarkiai, kad
suskaudo per apsaugą. Bus baisi mėlynė ir ji pažiūrėjo į mane taip,
tarsi būčiau tai padarius tyčia. Atsiprašiau, bet ji neatleido.
Po treniruotės mane vėl susirado Meisonas.
– O varge, – pasakė jis tyrinėdamas mano veidą. – Kas tave taip
įsiutino?
Išklojau jam savo širdžių ir kuolelių versiją.
Mano susierzinimui, jis nusijuokė.
– Kaip gali nežinoti, kur yra širdis? Turint omeny, kiek esi jų
sudaužiusi.
Mečiau į jį tokį pat įtūžio kupiną žvilgsnį kaip ir į Dimitrijų.
Šįkart suveikė. Meisonas išblyško.
– Belikovas – žiaurus sadistas, kurį reikėtų įmesti į pasiutusių
gyvačių duobę už tai, kaip šįryt su tavim pasielgė.
– Ačiū, – atsakiau rimtai. Paskui susimąsčiau. – O gyvatės būna
pasiutusios?
– Kodėl ne? Visi kiti tai būna. – Meisonas atidarė man duris. –
Nors turbūt žąsys piktesnės už gyvates.
Pašnairavau.
– Žąsys pavojingesnės už gyvates?
– Kada nors jas lesinai? – paklausė jis veltui mėgindamas
išlaikyti rimtą veidą. – Klastingi paukščiai. Jei tave įmestų į gyvačių
duobę, mirtum akimirksniu. O žąsys žnaibytų kelias dienas. Amžina
kančia.
– Oho. Nė nežinau, stebėtis ar baisėtis tavo šnekomis.
– Tiesiog norėjau kuo kūrybingiau apginti tavo garbę.
– Niekad man neatrodei pernelyg kūrybingas, Meisi.
Stovėjom šalia klasės. Meisonas buvo atsipalaidavęs, bet balse
pajutau dar kai ką.
– Rouz, šalia tavęs galiu būti kaip niekad kūrybingas.
 43/264
Tebekikenau iš juokelio apie žąsis ir staiga nutilau. Nustebusi
pažvelgiau į Meisoną. Visada laikiau jį simpatišku, bet matydama
rimtą, svajingą žvilgsnį pirmąkart pamaniau, kad jis gali būti
seksualus.
– Jūs tik pažiūrėkit, – nusijuokė jis. – Rouz neteko žado. Ešfor-
das – Hetavėj 1:0.
– Tiesiog nenoriu virkdyti tavęs prieš kelionę. Menkas džiaugs-
mas, jei sulaužysiu tau kaulus dar nepasikėlus ant kalno.
Jis nusijuokė ir mudu nuėjome į klasę. Sergėtojų teorijos
pamoka vykdavo klasėje, ne treniruočių salėje. Pagaliau pailsėsiu
nuo fizinių pratimų. Šiandien priešais klasę stovėjo trys sergėtojai –
ne iš Akademijos. Pirmieji svečiai, susipratau. Į Akademiją rinkosi
tėvai ir jų sergėtojai, kad palydėtų vaikus į slidinėjimo kurortą.
Iškart susidomėjau.
Vienas iš sergėtojų buvo aukštas ir senas, mažiausiai šimto metų.
Užteko vieno žvilgsnio, kad suprastum – su juo menki juokai. Kitas
maždaug Dimitrijaus amžiaus. Oda tamsi, o sudėjimas toks, jog
kelios mergaitės iškart susileido.
Trečioji sergėtoja buvo moteris. Kaštoniniai plaukai trumpi ir
garbanoti, tamsios akys žvelgė susimąsčiusios. Kaip jau minėjau,
dauguma dampyrių verčiau augindavo vaikus, negu tapdavo ser-
gėtojomis. Buvau viena iš nedaugelio, pasirinkusių sergėtojų pro-
fesiją, todėl visada džiaugiausi proga susipažinti su kitomis – kaip
Tamara.
Bet ten buvo ne Tamara. Ją pažinojau daug metų, visada gerbiau
ir žavėjausi. Tačiau dabar pajutau neapykantą. Neapykantą, pyktį ir
įtūžį.
Priešais klasę stovėjo mano motina.
 KETVIRTAS

NETIKĖJAU SAVO AKIMIS. Dženina Hetavėj. Mano motina. Gar-

sioji, niekada neaplankanti motina. Nors ir negalėjo lygintis su Ar-
turu Šionbergu, tarp sergėtojų ji buvo pakankamai garsi. Nemačiau
jos daug metų, ji nuolat dalyvaudavo kokiose nors beprotiškose
misijose. O dabar Akademijoje stovi priešais mane, nors nė nepas-
ivargino pranešti, kad atvyksta. Še tau ir motinos meilė.
Beje, kokį velnią ji čia veikia? Atsakymą sužinojau netrukus. Visi
į Akademiją atvykę morojai atsivežė sergėtojus. Motina atlydėjo ke-
letą kilmingųjų iš Selskių klano.
Tyliai susmukau kėdėje jausdama per nugarą einantį šiurpą. Ji
mane matė, bet jos dėmesys buvo sutelktas kitur. Mūvėjo džinsus,
vilkėjo smėlio spalvos marškinėlius ir patį nykiausią džinsinį
švarkelį, kokį man yra tekę matyti. Būdama vos metro penkias-
dešimties tarp kitų sergėtojų atrodė it nykštukė, tačiau laikėsi labai
tiesiai.
Mūsų mokytojas Stenas pristatė svečius ir paaiškino, kad jie
dalyvaus pratybose.
Šnekėdamas jis žingsniavo priešais klasę raukydamas antakius.
 45/264
– Suprantu, tai neįprasta, – pripažino jis. – Lankytojai paprastai
neturi laiko mūsų pamokoms. Tačiau šie trys sergėtojai sutiko su ju-
mis pasišnekėti dėl tų nesenų įvykių... – Jis trumpam nutilo.
Nereikėjo priminti, kad jis šneka apie Badikų skerdynes. Stenas at-
sikrenkštė ir kalbėjo toliau: – Turėdami galvoje, kas atsitiko, nus-
prendėm, kad jums verta pasisemti žinių iš tų, kurie susiduria su
pavojais kiekvieną dieną.
Visi sukluso. Klausytis kruvinų nuotykių istorijų nepalyginamai
įdomiau, nei kalti teoriją iš vadovėlio. Matyt, taip nusprendė ir kiti
Akademijos sergėtojai. Jie dažnai užsukdavo į pamokas, tačiau šian-
dien jų susirinko daugiau nei įprastai. Dimitrijus irgi buvo čia,
stovėjo klasės gale.
Pirmas prabilo senasis sergėtojas. Jo pasakojimas mane sudom-
ino. Jis pasakojo, kaip jauniausias jo saugomos šeimos sūnus
nuklydo į miestą, kuriame knibždėjo strigojų.
– Saulė jau leidosi, – jis mostelėjo rankomis tarsi norėdamas
parodyti saulėlydį. – Buvom tik dviese, tad reikėjo greitai spręsti, ką
daryti.
Susidėjau alkūnes ant stalo ir palinkau į priekį. Sergėtojai dažnai
dirbdavo poromis. Vienas – artimasis – paprastai laikydavosi šalia
globotinio, o kitas – tolimasis – stebėdavo vietovę, nors irgi
neišleisdavo globotinio iš akių. Supratau iškilusią dilemą. Nuspren-
džiau, kad jei ten būčiau buvusi aš, būčiau liepusi artimajam ser-
gėtojui palydėti šeimą į saugią vietą, o tolimajam ieškoti berniuko.
– Šeima liko restorane su mano partneriu, o aš leidausi ieškoti
berniuko, – kalbėjo senasis sergėtojas. Pajutau pasitenkinimą, kad
mano sprendimas teisingas. Viskas baigėsi laimingai, jis rado berni-
uką ir išvengė strigojų.
Antrasis sergėtojas papasakojo juokingą istoriją, kaip susidūrė su
strigojumi lankydamas savo draugą.
 46/264
– Tiesą sakant, tai nutiko ne darbo metu, – kalbėjo jis. Sergėto-
jas buvo tikras gražuoliukas ir prieš jį sėdinti mergina žiūrėjo į jį
susižavėjimo kupinomis akimis. – Lankiau draugą ir jo saugomą
šeimą. Išėjęs iš jų namų pastebėjau tamsoje tykantį strigojų. Jis
tikrai nesitikėjo išvysti sergėtoją. Apėjau namą, prisėlinau jam iš už
nugaros ir... – Sergėtojas padarė staigų judesį, daug įspūdingesnį
nei ankstesnio pasakotojo. Net pamėgdžiojo strigojaus išraišką, kai
tam į širdį įsmeigė sidabro kuolelį.
Tada atėjo mano motinos eilė. Nespėjus jai ištarti nė žodžio,
susiraukiau. Kuo ilgiau ji kalbėjo, tuo labiau raukiausi. Prisiekiu, jei
nebūčiau žinojus, kad jai stinga vaizduotės – tą rodė ir jos nykūs
drabužiai, – būčiau pamaniusi, kad meluoja. Ji ne šiaip pasakojo.
Išklojo epopėją, pagal kurias statomi „Oskarui“ nominuojami
filmai.
Ji pasakojo, kaip jos globojami lordas Selskis su žmona dalyvavo
viename aukštuomenės pokylių. Jų tykojo keli strigojai. Motina vi-
eną pastebėjo, mikliai nudūrė, paskui įspėjo kitus sergėtojus. Jų
padedama surado visus strigojus ir daugumą pati pribaigė.
– Buvo nelengva, – dėstė ji. Iš kieno nors kito lūpų tokie žodžiai
būtų nuskambėję kaip gyrimasis. Tik ne iš jos. Ji kalbėjo paprastai,
apsiribodama faktais ir nieko negražindama. Motina užaugo Glazge
ir kartais buvo justi škotiškas akcentas. – Patalpose buvo dar trys
sergėtojai – tais laikais nepaprastai daug. Dabar nebe – po Badikų
skerdynių. – Jai ramiai paminėjus užpuolimą keletas mokinių
krūptelėjo. Vėl prisiminiau kruvinus kūnus. – Priešus turėjom
sunaikinti kaip galima greičiau ir tyliau, kad neišgąsdintume kitų.
Geriausia strigojus netikėtai pulti iš užpakalio, nusukti sprandą ir
perverti kuoleliu. Žinoma, nusukus sprandą jie nemirs, bet kuriam
laikui bus išvesti iš rikiuotės ir jūs galėsit perverti širdį kuoleliu
jiems nespėjus pasipriešinti. Sunkiausia prisėlinti iš užpakalio, nes
 47/264
strigojų klausa labai aštri. Aš žemesnė ir lengvesnė už daugumą ser-
gėtojų, todėl vaikštinėju gana tyliai. Du ar tris pavyko nužudyti
pačiai.
Ji savo sugebėjimus pateikė kaip faktus ir mane suerzino.
Suerzino labiau nei atviros pagyros. Klasės draugų veiduose at-
sispindėjo nuostaba, juos aiškiai labiau domino galimybė nusukti
strigojui sprandą negu mano motinos pasakojimo stilius.
Ji pasakojo toliau. Nužudžiusi kitus strigojus pasigedo dviejų
morojų. Būdingas strigojams elgesys. Kartais jie pasilieka morojus
„užkandai“, kartais žemesnio rango strigojai parneša grobį vyres-
niesiems. Kad ir kaip ten būtų, iš pokylio dingo du morojai, o jų ser-
gėtojai buvo sužeisti.
– Žinoma, negalėjom palikti morojų strigojų naguose, – dėstė to-
liau mano motina. – Pasekėm strigojus iki slėptuvės ir pamatėm,
kad jie gyvena kartu. Turbūt nereikia aiškinti, kaip tai reta.
Iš tiesų. Žiaurūs ir savanaudžiai strigojai puldinėja vieni kitus
taip kaip ir savo aukas. Daugių daugiausia jie susivienija vienam
puolimui akinami kruvino tikslo. Bet kartu gyventi? Ne. Tai
neįsivaizduojama.
– Mums pavyko išlaisvinti morojus, bet pamatėm, kad strigojai
laiko ir daugiau belaisvių, – pasakojo motina. – Negalėjom paleisti
morojų be apsaugos, todėl juos išlydėjo mano porininkai, o man
teko gelbėti kitus.
Kurgi ne, dingtelėjo. Narsioji motinytė liko kautis viena. Jai
pavyko apsiginti ir išlaisvinti morojus. Negana to, padarė amžiaus
stebuklą – nužudė strigojus visais trim būdais – nudūrė, nukirto
galvą ir sudegino.
– Pervėriau vieną strigojų kuoleliu, o mane puolė kiti du, –
prisiminė ji. – Puolė nespėjus ištraukti kuolelio. Laimė, netoliese
buvo židinys, tad vieną įstūmiau į ugnį. Kita nusivijo mane į lauką, į
 48/264
seną pašiūrę. Ten radau kirvį ir nukirtau jai galvą. Paskui paėmiau
baką benzino ir grįžau į namą. Strigojus židinyje nebuvo visiškai
sudegęs, bet pašlakstytas benzinu greitai supleškėjo.
Visi klausėsi nuščiuvę. Išpūtę akis, atvipusiais žandikauliais.
Galėjai girdėti musę skrendant. Apsidairiusi pamačiau, kad visiems
sustojo laikas – visiems, tik ne man. Atrodo, man vienintelei
nepadarė įspūdžio šiurpi pasaka, o draugų veiduose matydama
pagarbią baimę visai pasiutau. Pakilo rankų miškas ir mokiniai
užvertė mano motiną klausimais – kokias kovos technikas naudojo,
ar jai buvo baisu ir taip toliau.
Po kokio dešimto klausimo nebeištvėriau. Pakėliau ranką. Mot-
ina pastebėjo ne iš karto. Atrodė, nustebo išvydusi mane tarp kitų
mokinių. Tikriausiai turėjau džiaugtis, kad išvis atpažino.
– Sergėtoja Hetavėj, – prakalbau. – Kodėl jūs tiesiog
nepatikrinot teritorijos?
Motina susiraukė. Išgirdusi klausimą tapo budresnė.
– Ką turi galvoje?
Truktelėjau pečiais ir atsilošiau kėdėje lyg niekur nieko tęsdama
pašnekesį:
– Man rodos, jūs tiesiog susimovėt. Kodėl iš pat pradžių
nepatikrinot, ar ten nėra strigojų? Būtumėt išvengę visų
nemalonumų.
Į mane susmigo klasės draugų akys. Motina trumpai prarado
žadą.
– Jei būtume išvengę „nemalonumų“, pasaulyje būtų septyniais
strigojais daugiau, o jiems į nagus pakliuvę morojai būtų negyvi ar-
ba tapę strigojais.
– Taip, taip, niekas neginčija, kokie jūs didvyriai, bet aš kalbu
apie paprasčiausią apsaugą. Juk čia apsaugos teorijos pamoka, ar
ne? – Dirstelėjau į Steną, jis žiūrėjo į mane nepatenkintas. Mudu
 49/264
nuo seno riedavomės klasėje, turbūt susikibsim dar kartą. – Aš tik
noriu suprasti, kas buvo padaryta blogai iš pat pradžių.
Turiu pripažinti, kad mano motina tvardosi kur kas geriau už
mane. Ja dėta būčiau priėjusi ir užvožusi. O jos veidas liko visiškai
ramus, tik šiek tiek patemptos lūpos bylojo, kad ją erzinu.
– Ne viskas taip paprasta, – atsakė. – Pastato išplanavimas buvo
labai sudėtingas. Iš pradžių jį patikrinę nieko neradom. Greičiausiai
strigojai pasirodė jau prasidėjus šventei. Arba ten buvo slaptų kam-
barių ir koridorių, nepažymėtų plane.
Klasę sužavėjo mintis apie slaptus koridorius, bet man nepadarė
jokio įspūdžio.
– Kitaip tariant, arba nepastebėjot jų per pirmą patikrinimą, ar-
ba jie praėjo pro „apsaugą“ švenčiant. Vis tiek kažkas pasišiukšlino.
Motina stipriau patempė lūpas ir prakalbo atšiauriai:
– Darėm viską, ką galėjom tokiomis neįprastomis aplinkybėmis.
Tau dar sunku suprasti, bet kai turėsi užtektinai žinių teoriją pri-
taikyti praktikoje, pamatysi, kad viskas yra kitaip, ypač kai tavo
rankose yra kito gyvybė.
– Neabejoju, – atkirtau. – Kas aš tokia, kad abejočiau jūsų met-
odais? Svarbiausia, kiek turit tatuiruočių, ar ne?
– Hetavėj! – per klasę nugriaudėjo Steno balsas. – Prašau
susirinkti daiktus ir palaukti koridoriuje.
Sutrikusi pažvelgiau į jį.
– Jūs rimtai? Kodėl negalima uždavinėti klausimų?
– Kalbam ne apie klausimus, o apie tavo požiūrį. – Jis parodė į
duris. – Lauk.
Klasėje pasidarė dar tyliau nei tada, kai visi klausėsi motinos pa-
sakojimo. Vengiau sergėtojų ir kitų novicų žvilgsnių. Ne pirmą kartą
Stenas išmeta mane iš pamokos. Ne pirmą kartą išmeta matant
 50/264
Dimitrijui. Persimetus per petį kuprinę pasukau durų link – tie keli
žingsniai, atrodė, niekada nesibaigs. Į motiną nė nepažvelgiau.
Po kokių penkių minučių ji išėjo iš klasės. Įsirėmusi į šonus iš
aukšto mane nužvelgė. Neteisinga, kai penkiolika centimetrų
žemesnis žmogus verčia tave gūžtis.
– Kaip matau, per tuos metus nepasikeitei.
Atsistojau ir kirtau:
– Ir aš džiaugiuosi tave matydama. Stebiuosi, kad išvis mane
pažinai. Ko gero, būsi visai pamiršusi, net nepasivarginai pranešti
atvažiuojanti.
Motina sukryžiavo rankas ant krūtinės ir – jei tai įmanoma – dar
labiau sustingo.
– Negalėjau apleisti pareigų ir atlėkti guosti tavęs.
– Guosti? – pasitikslinau. Ta moteris gyvenime nėra manęs
guodusi. Nustebau, kad išvis žino tokį žodį.
– Bet ir nesitikiu, kad suprasi. Kiek girdėjau, nė nenutuoki, kas
yra pareiga.
– Nutuokiu kuo puikiausiai, – atšoviau. Tyčia kalbėjau išdidžiai.
– Geriau nei kiti.
Motina apsimetė nustebusi ir išpūtė akis. Pati dažnai taip žvelg-
davau į kitus, tad visai nepatiko, kad toks žvilgsnis dabar nukreiptas
į mane.
– Nejaugi? O kur praleidai pastaruosius dvejus metus?
– O kur tu buvai pastaruosius penkerius? – atrėžiau. – Ar būtum
žinojusi, kad dingau, jei tau nebūtų pranešę?
– Neversk visko man. Manęs nebuvo, nes vykdžiau savo pareigą.
O tu pabėgai, kad galėtum šlaistytis po parduotuves ir linksmintis
iki paryčių.
Skausmas ir pažeminimas peraugo į įsiūtį. Matyt, man visą
gyvenimą bus primenamas tas pabėgimas su Lisa.
 51/264
– Tu neturi supratimo, kodėl pabėgau, – pakėliau balsą. – Ir
nedaryk išvadų apie mano gyvenimą, nes nieko apie jį nenutuoki.
– Skaičiau ataskaitas. Turėjai priežastį susirūpinti, bet pasielgei
netinkamai, – sausai pasakė ji – tarsi būtume pamokoje. – Tau
derėjo paprašyti pagalbos kitų.
– Negalėjau nieko prašyti, nes neturėjau įrodymų. Be to, mes
mokomi mąstyti savarankiškai.
– Būtent. Mokomi. O tu pradykinėjai dvejus mokslo metus. Tad
nedrįsk man daugiau skaityti paskaitų apie sergėtojo darbą.
Amžinai įsiveliu į ginčus – matyt, tokia jau mano prigimtis. Taigi
buvau įpratusi gintis ir atremti įžeidinėjimus. Turėjau kietą odą.
Tačiau su ja – tomis retomis akimirkomis, kai būdavom kartu, –
visad jausdavausi lyg mažametė. Jos požiūris mane žemino, o pali-
etusi jautrią temą – praleistus mokslo metus – motina dar labiau
pablogino padėtį. Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir nutaisiau
savim patenkintą veidą.
– Nejaugi? Mokytojai mano kitaip. Net ir pradykinėjusi dvejus
metus sugebėjau pasivyti klasės draugus.
Motina atsakė ne iškart. Galiausiai prakalbo bespalviu balsu:
– Jei nebūtum pabėgus, gal dabar būtum juos aplenkusi?
Tada nusigręžė ir nuėjo. Po minutės nuaidėjo skambutis ir į kor-
idorių pasipylė mokiniai.
Net Meisonui nepavyko manęs pralinksminti. Iki vakaro pykau ir
irzau, buvau tikra, kad visi aptarinėja mudviejų su motina konfliktą.
Praleidau pietus ir nuėjau į biblioteką pasiskaityti apie fiziologiją ir
anatomiją.
Kai atėjo laikas treniruotei su Dimitrijum, pribėgau prie manek-
eno ir kumščiu trenkiau į krūtinę. Beveik per vidurį, tik šiek tiek
kairiau.
 52/264
– Čia, – pasakiau. – Širdis yra čia. Ją saugo krūtinkaulis ir
šonkauliai. Ar dabar jau duosi kuolelį?
Sukryžiavau rankas ir metusi triumfuojantį žvilgsnį laukiau,
kada jis pagirs už sumanumą. Bet Dimitrijus tik linktelėjo galva,
tarsi būčiau turėjusi tai žinoti. Tiesa, aš ir turėjau.
– Kaip pradurti pro krūtinkaulį ir šonkaulius? – paklausė jis.
Atsidusau. Radau atsakymą į vieną klausimą tik tam, kad iš-
girsčiau kitą. Įprasta.
Apie tai prašnekėjom kone visą treniruotę. Dimitrijus parodė ke-
letą pavojingų judesių. Grakščių ir mirtinų. Atrodė lyg vaikų žaidi-
mas, bet žinojau, kad taip nėra.
Nustebau, kai Dimitrijus atkišo man kuolelį.
– Duodi jį man?
Jo akys žybtelėjo.
– Ko delsi? Maniau, griebsi ir pasileisi prie manekeno.
– Ar ne pats visada mokai valdytis?
– Ne visada.
– Kai kada.
Susimąsčiau apie savo balse nuskambėjusią užuominą. Jau prieš
kurį laiką susitaikiau su mintimi, kad dėl daugelio priežasčių
neturiu svaičioti apie Dimitrijų. Tačiau kartais, užėjus silpnumo
akimirkai, norėdavau, kad užeitų ir jam. Būtų gera žinoti, kad
Dimitrijus vis dar manęs trokšta, kad varau jį iš proto. Tačiau dabar
žiūrėdama į jį supratau, kad to nebus – nebevarau jo iš proto. Ta
mintis mane prislėgė.
– Aišku, – tarė jis ramiai, lyg kalbėtume apie treniruotę. – Svar-
biausia – pusiausvyra. Žinoti, ką paskubinti, o kam duoti ramybę. –
Jis ypač pabrėžė paskutinius žodžius.
Mūsų žvilgsniai trumpai susitiko ir man per kūną perėjo vir-
pulys. Dimitrijus suprato, ką norėjau pasakyti. Tik kaip visada
 53/264
nekreipė dėmesio ir elgėsi kaip derėjo mokytojui. Atsidususi
išmečiau iš minčių svajones ir prisiverčiau galvoti, kad tuoj paliesiu
ginklą, apie kurį svajojau nuo vaikystės. Priešais akis sušmėžavo
Badikų kūnai. Strigojai siautėja. Turiu susikaupti.
Nedrąsiai, beveik pagarbiai paliečiau kuolelį. Pajutau metalo
šaltį. Rankena buvo raižyta, kad būtų patogiau suimti, tačiau brauk-
dama pirštais per ašmenis pajutau, kad jie lygūs kaip stiklas.
Paėmiau kuolelį iš Dimitrijaus ir suspaudžiau. Laikiau rankoje jaus-
dama jo svorį. Nekantravau apsisukti ir smeigti į manekeną, bet
susitvardžiusi pažvelgiau į Dimitrijų ir paklausiau:
– Ką man daryti?
Kaip visada jis iš pradžių išdėstė pagrindus, pamokė laikyti ir
valdyti kuolelį. Galiausiai leido pulti vieną iš manekenų – tada
galutinai įsitikinau, kad tai ne taip jau paprasta. Evoliucija išties
pasistengė apsaugodama širdį krūtinkauliu ir šonkauliais.
Dimitrijus kantriai mane stebėjo, patardavo, pataisydavo.
– Leisk jam praslysti tarp šonkaulių, – pasakė jis žiūrėdamas,
kaip mėginu sugrūsti kuolelį tarp kaulų. – Bus lengviau, nes tu
žemesnė nei dauguma strigojų. Arba leisk jam slysti palei šonkaulio
apačią.
Pasibaigus treniruotei Dimitrijus atsiėmė kuolelį ir pritariamai
linktelėjo.
– Gerai. Labai gerai.
Nustebusi pažvelgiau. Šiaip jau pagyrimais jis nesišvaistydavo.
– Tikrai?
– Atrodo, lyg jau daug metų jį naudotum.
Eidama iš salės nusišypsojau. Tačiau prie durų išvydau manek-
eną raudonais garbanotais plaukais. Prisiminiau, kas nutiko per
Steno pamoką. Susiraukiau.
– Ar kitąkart galėsiu nusmeigti šitą?
 54/264
Dimitrijus vilkosi ilgą odinį apsiaustą. Panašų į kaubojišką, nors
pats to nieku gyvu nebūtų pripažinęs. Dimitrijus slapta žavėjosi
laukiniais Vakarais. Aš to nesupratau, kaip, beje, ir jo muzikinio
skonio.
– Tai nesveika, – pareiškė jis.
– Būtų dar geriau, jei galėčiau kuolelį suvaryti jai, – sumurmėjau
persimesdama per petį kuprinę. Išėjom į lauką.
– Jėga savo bėdų neišspręsi, – tarė jis išmintingai.
– Ji turi bėdų, ne aš. Be to, maniau, kad jėga – mano mokslų
pagrindas?
– Tik prieš tuos, kurie jos griebiasi pirmi. Mama tavęs nepuolė.
Judvi tiesiog pernelyg panašios.
Sustojau.
– Aš visai į ją nepanaši! Na gerai... mūsų panašios akys. Bet aš
daug už ją aukštesnė. Ir mano plaukai visiškai kitokie. – Parodžiau
uodegą, lyg Dimitrijus nebūtų žinojęs, kad mano tankūs tamsiai
rudi plaukai neprimena kaštoninių motinos garbanų.
Jis žiūrėjo į mane su šypsena, bet akys buvo griežtos.
– Kalbu ne apie jūsų išvaizdą ir tu tai gerai žinai.
Nusisukau nuo to visa žinančio žvilgsnio. Susižavėjau
Dimitrijumi vos susipažinusi – ir ne vien dėl išvaizdos. Jaučiau, kad
jis supranta mane tada, kai pati savęs nesuprantu. Ir buvau tikra,
jog kartais suprantu jį, kai jis pats nesupranta savęs.
Blogiau buvo, kad jis turėjo bjaurų įprotį pastebėti tas mano
savybes, kurių norėjau tikėti neturinti.
– Manai, pavydžiu jai?
– Tikrai pavydi? – Negalėjau pakęsti, kai į klausimą jis atsaky-
davo klausimu. – Jei taip, ko konkrečiai?
Pažvelgiau į Dimitrijų.
 55/264
– Nežinau. Gal jos reputacijos. Gal to, kad karjerai ji skiria
daugiau laiko nei man. Nežinau.
– Manai, kad ji prastai pasirodė?
– Taip. Ne. Nežinau. Ji kalbėjo taip... nežinau... lyg girdamasi.
Lyg darytų tai dėl šlovės. – Kreivai šyptelėjau. – Dėl tatuiruočių. –
Sergėtojai, nužudę strigojų, gaudavo žaibo formos tatuiruotę.
Tatuiruotės buvo daromos ant sprando ir rodė sergėtojo patirtį.
– Manai, verta susitikti su strigojais dėl kelių tatuiruočių? Tikė-
jausi, Badikų namuose šio to išmokai?
Pasijutau kvailai.
– Aš ne...
– Eime.
Sustojau.
– Ką?
Ėjom bendrabučio link, bet dabar jis galva parodė į priešingą
pusę.
– Noriu tau šį tą parodyti.
– Ką?
– Kad ne visais kovų randais reikia didžiuotis.
 PENKTAS

NESUPRATAU, KĄ DIMITRIJUS turi galvoje, bet paklusniai

nusekiau iš paskos.
Mano nuostabai, jis išsivedė mane iš Akademijos ir mudu at-
sidūrėm miške. Akademijai priklausė nemažai žemių, ne visos jos
buvo naudojamos. Kartais atrodydavo, kad šioje atokioje Montanos
dalyje esanti Akademija – paskutinis civilizacijos ramstis.
Ilgokai ėjom tylėdami, mums po kojom gurgždėjo žmogaus pė-
dos nepaliestas sniegas. Čiulbėjimu sveikindami tekančią saulę
praskrido keli paukščiai, o šiaip ten nebuvo nieko, be visžalių spy-
gliuočių nuo sniego apsunkusiomis šakomis. Dimitrijus žengė plači-
ais žingsniais, ir aš, klimpdama į sniegą, vos spėjau įkandin.
Netrukus išvydau tamsius kažkokio pastato kontūrus.
– Kas čia? – paklausiau. Nespėjus jam atsakyti supratau, kad tai
rąstų trobelė. Įsižiūrėjus atidžiau pamačiau, kad rąstai seni ir kai
kur supuvę. Stogas įgriuvęs.
– Senasis stebėjimo postas, – pasakė Dimitrijus. – Čia gyven-
davo sergėtojai, saugoję Akademiją nuo strigojų.
– Kodėl dabar jis apleistas?
 57/264
– Trūksta sergėtojų. Be to, morojai apsaugojo Akademiją ap-
sauginiais žiedais, todėl daug kas mano, jog sergėtojai čia
nebereikalingi.
Jei tik žmonės nepažeis žiedų, pamaniau sau.
Iš pradžių vis dar vyliausi, kad Dimitrijus atsivedė mane į ro-
mantišką vietelę, bet paskui kitapus trobelės išgirdau balsus.
Pajutau pažįstamą jausmą. Ten buvo Lisa.
Mudu su Dimitrijum apėjom trobelę ir išvydom stulbinamą re-
ginį. Ant nedidelio užšalusio tvenkinio čiužinėjo Lisa su Kristianu.
Su jais buvo nepažįstama moteris, atgręžusi mums nugarą. Kai
grakščiai sustojo, pamačiau tik juodus kaip varno plunksnos
plaukus.
Pamačiusi mane Lisa nusišypsojo.
– Rouz!
Kristianas pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau sugadinusi visą
romantiką.
Lisa atsargiai pričiuožė prie tvenkinio krašto. Ji ne itin tvirtai
laikėsi ant pačiūžų.
Žvelgiau į ją sutrikusi – ir su pavydu.
– Ačiū, kad pasikvietėt ir mane.
– Maniau, neturi laiko, – pasakė ji. – Be to, tai paslaptis. Mes
neturėtume čia būti. – Tą patį jiems galėjau pasakyti ir aš.
Prie Lisos pričiuožė Kristianas, o neilgai trukus ir nepažįstamoji.
– Nutarei išardyti privatų vakarėlį, Dimka? – paklausė ji.
Nesupratau, į ką ji kreipiasi, kol neišgirdau Dimitrijaus juoko. Jis
retai juokdavosi, tad mano nuostaba dar labiau išaugo.
– Rouz neįmanoma sulaikyti nuo draudžiamų vietų. Anksčiau ar
vėliau ji ten atsiranda.
Moteris nusišypsojo ir staigiu judesiu atmetė ant veido užkritusi-
us ilgus juodus plaukus. Niekada nepasižymėjau savitvarda, tad
 58/264
teko sukaupti visas valios pastangas, kad nesurikčiau. Trikampiame
veide švietė žydros Kristiano akys. Besišypsančios lūpos buvo švel-
nios ir meilios, pagyvintos rausvu blizgiu, išryškinančiu gražius
veido bruožus.
Tačiau per kairį skruostą, darkydami baltą odą, ėjo tamsiai raud-
oni randai. Atrodė, lyg kas nagais būtų iškabinęs dalį mėsos.
Supratau, kad taip ir nutiko.
Sunkiai nurijau seilę. Staiga toptelėjo, kas ji. Kristiano teta. Tapę
strigojais, jo tėvai grįžo sūnaus, tikėdamiesi vėliau paversti strigo-
jum. Smulkmenų nežinojau, tik tiek, kad teta jį apgynė. Kaip jau
sakiau, strigojai mirtinai pavojingi. Ji atitraukė jų dėmesį iki
pasirodant sergėtojams, bet nukentėjo pati.
Moteris atkišo man pirštinėtą ranką.
– Taša Ozera, – prisistatė. – Daug apie tave girdėjau, Rouz.
Grėsmingai pažvelgiau į Kristianą ir Taša nusijuokė.
– Nesijaudink, vien tiktai gera.
– Nieko panašaus, – paprieštaravo Kristianas.
Ji liūdnai palingavo galvą.
– Nesuprantu, kodėl jis toks laukinis. Nieko neperėmė iš manęs.
Akivaizdu, pamaniau.
– Ką čia veikiat? – paklausiau.
– Norėjau praleisti su jais daugiau laiko. – Taša susiraukė. – Bet
nemėgstu Akademijos. Ji ne itin svetinga...
Iš pradžių nieko nesupratau. Paprastai apsilankius
kilmingiesiems visi nerdavosi iš kailio. Paskui staiga paaiškėjo.
– Dėl to... Dėl to, kas atsitiko?
Jei taip buvo elgiamasi su Kristianu dėl jo tėvų, panieką galėjo
pajusti ir jo teta.
Taša gūžtelėjo pečiais.
 59/264
– Yra, kaip yra. – Ji pasitrynė rankas ir iškvėpė į šaltą orą garų
kamuoliuką. – Bet nestovėkim čia, užsikurkim viduje židinį.
Ilgesingai žvilgtelėjusi į ledą nusekiau paskui kitus į trobelę.
Viduje buvo tuščia, dulkina ir nešvaru. Vienintelis kambarys.
Kampe stovėjo siaura neužklota lova, keliose tuščiose lentynose ka-
daise, matyt, buvo laikomas maistas. Tačiau trobelėje buvo židinys
ir veikiai mes šildėmės prie ugnies. Taša išsitraukė maišelį zefyrų
kepti židinyje.
Kramsnojant zefyrus Lisa su Kristianu bendravo laisvai, kaip
įpratę. Mano nuostabai, taip pat laisvai ir lengvai šnekučiavosi ir
Taša su Dimitrijum. Jie tikrai buvo pažįstami iš seniau. Tiesą
sakant, dar nebuvau mačiusi jo tokio atsipalaidavusio. Su manim
net būdamas švelnus išlikdavo rimtas. Su Taša jis plepėjo ir juokėsi.
Kuo ilgiau jos klausiausi, tuo labiau ji man patiko. Galiausiai ne-
beiškentusi paklausiau:
– Ar vyksi slidinėti?
Ji linktelėjo. Paskui, gniauždama žiovulį, pasirąžė kaip katė.
– Šimtą metų neslidinėjau. Neturėjau kada. Tyčia neėmiau
atostogų.
– Atostogų? – Smalsiai pažvelgiau į ją. – Tu... dirbi?
– Deja, taip, – atsakė Taša, nors ir neatrodė labai dėl to
nusiminusi. – Dėstau Rytų dvikovas.
Spoksojau į ją apstulbusi. Lyg būtų pasakiusi, kad yra astronautė
ar telefonu konsultuojantis mediumas.
Dauguma kilmingųjų visai nedirbo, o jei ką ir veikė, tai paprastai
rūpinosi investavimu ar verslu, didinančiu šeimos pajamas. Tikrai
dirbantieji neužsiėmė Rytų dvikovomis ar fizine veikla. Morojai turi
nemažai išskirtinių savybių – aštrią regą, klausą ir uoslę, gebėjimą
valdyti magiją. Bet fiziškai jie silpnai sudėti – aukšti, liekni, smulkių
kaulų. Negalėdavo ilgai išbūti saulėje. Žinoma, jie įvaldo kovines
 60/264
technikas, bet turi padėti daug daugiau pastangų. Taip ilgainiui tarp
morojų susiklostė nuomonė, kad geriausias puolimas yra gynyba, ir
dauguma jų kratėsi net minties apie priešinimąsi jėga. Jie slėpda-
vosi gerai saugomose vietose – kaip Akademija, – kliaudamiesi kur
kas stipresniais dampyrais.
– Ką pasakysi, Rouz? – Kristianą mano nustebimas aiškiai
pralinksmino. – Manai, ją įveiktum?
– Sunku pasakyti.
Taša man nusišypsojo.
– Pernelyg kukliniesi. Mačiau, ką sugebat. O man tai tik hobis.
Dimitrijus nusijuokė.
– Dabar pati kukliniesi. Galėtum dėstyti pusę dalykų.
– Kažin. Baisiai sutrikčiau gavusi į kaulus nuo paauglių.
– Abejoju, ar taip nutiktų. Prisimenu, kaip pamokei Neilą Selskį.
Taša užvertė akis.
– Aš tik apipyliau jį gėrimu. Turbūt labiau nukentėjo ne jis, o
kostiumas. Kita vertus, visi žino, kaip jis vertina drabužius.
Jie abu nusijuokė iš pokšto, kurio mes nesupratom, be to, aš
klausiausi tik puse ausies. Mane labiau domino Tašos vaidmuo ko-
voje su strigojais.
Galiausiai nebeištvėriau.
– Mokytis pradėjai prieš ar po grumtynių su strigojais?
– Rouz! – sušnypštė Lisa.
Bet Taša nesupyko. Nesupyko ir Kristianas, nors paprastai
pasijusdavo nejaukiai, kai kalba pasisukdavo apie jo tėvus. Ji supra-
tingai mane nužvelgė. Tas žvilgsnis priminė Dimitrijaus, kai jis prit-
ardavo kokiam netikėtam mano poelgiui.
– Vėliau, – atsakė Taša. Nenudelbė akių ir nesutriko, tačiau jos
balse suskambo liūdesys. – Ką tu žinai?
Pažiūrėjau į Kristianą.
 61/264
– Ne kažin ką.
Ji linktelėjo.
– Žinojau, kad Lukas su Moira tapo strigojais, bet nebuvau tam
pasirengusi. Nei fiziškai, nei psichologiškai. Ir jei tektų tai išgyventi
dar kartą, vis tiek nebūčiau pasiruošus. Tačiau po tos nakties supra-
tau, kokia esu bejėgė. Visą gyvenimą pasiklioviau sergėtojais. Ne-
sakau, kad jie silpni. Dvikovoje tikriausiai mane įveiktum. Tačiau
Lukas su Moira nužudė du mūsų sergėtojus nespėjus suvokti, kas
vyksta. Sutrukdžiau jiems pasiimti Kristianą, bet jei nebūtų at-
skubėję kiti sergėtojai, dabar būčiau negyva, o jis... – Taša
susiraukė, paskui kalbėjo toliau: – Supratau, kad nenoriu taip mirti
negalėdama deramai pasipriešinti ar apsaugoti savęs ir tų, kuriuos
myliu. Taip ėmiau mokytis įvairių savigynos būdų. Nepritapau prie
vietos aukštuomenės, todėl persikėliau į Mineapolį ir pradėjau
užsidirbti gyvenimui mokydama kitus.
Neabejojau, kad Mineapolyje gyvena ir daugiau morojų – vienas
Dievas žino, kodėl, – tačiau užuominą supratau. Ji persikėlė ten ir
apsigyveno tarp žmonių saugodamasi vampyrų – visai kaip mudvi
su Lisa prieš dvejus metus. Susimąsčiau, ar čia nėra dar vienos slap-
tos minties. Ji minėjo, kad mokėsi įvairių savigynos būdų – matyt,
ne tik Rytų dvikovų. Ištikimi savo įsitikinimams morojai manė, kad
magija nevalia naudotis kaip ginklu, nors anksčiau visi tik tą ir darė,
o kai kurie morojai paslapčia daro ir dabar. Kristianas – vienas iš jų.
Staiga supratau, kas paskatino jį taip elgtis.
Visi nutilo. Istorija pernelyg liūdna, kad ir ką sakytum. Bet Taša
buvo iš tų, kurie moka pakelti nuotaiką. Iki vėlumos ji pasakojo vi-
sokias smagias istorijas. Dėl to man patiko dar labiau. Ji nesikėlė
kaip kiti kilmingieji, be to, žinojo daug paskalų. Dimitrijus pažinojo
daugumą Tašos minimų morojų, todėl retkarčiais įterpdavo vieną
kitą pastabą. Nesupratau, kaip toks uždaras tipas gali pažinoti visus
 62/264
sergėtojus ir morojus. Jie mus prijuokino iki ašarų, paskui Taša
pažvelgė į laikrodį.
– Kur čia geriausia apsipirkti? – paklausė ji.
Mudvi su Lisa susižvelgėm.
– Mizuloje, – atsakėm vienu balsu.
Taša atsiduso.
– Kelios valandos kelio, bet jei išvažiuosiu dabar, tikriausiai
spėsiu iki užsidarant parduotuvėms. Dar nieko neturiu Kalėdoms.
– Mirštu, kaip noriu pasivaikščioti po parduotuves, –
suaimanavau.
– Aš irgi, – pritarė Lisa.
– Gal galėtume patyliukais išsmukti..? – su viltimi pažvelgiau į
Dimitrijų.
– Ne, – griežtai nukirto jis.
Tyliai atsidusau.
Taša dar kartą nusižiovavo.
– Turėsiu išgerti kavos, kad neužmigčiau vairuodama.
– Argi tavęs negali nuvežti kuris nors iš sergėtojų?
Ji papurtė galvą.
– Aš jų neturiu.
– Neturi... – mėginau suvokti jos žodžius. – Tu neturi sergėtojų?
– Ne.
Pašokau ant kojų.
– Negali būti! Juk tu kilminga. Turi turėti bent vieną. O iš tiesų
net du.
Sergėtojus morojams skirdavo Taryba, vadovaudamasi jai vienai
suprantamais ne itin sąžiningais kriterijais. Atsižvelgiant į sergėtojų
ir morojų santykį sistema buvo neteisinga. Nekilmingi tarsi
dalyvaudavo loterijoje, o kilmingieji visada gaudavo sergėtojus.
 63/264
Aukštesnio rango kilmingieji turėdavo po kelis, bet net žemiausio
rango kilmingieji gaudavo nors jau po vieną.
– Ozeros nėra sąrašo, pagal kurį skiriami sergėtojai, viršuje, –
kandžiai tarė Kristianas. – Nuo tada, kai... kai mirė mano tėvai...
mums jų vis pritrūksta.
– Bet tai neteisinga! – pratrūkau. – Negalite būti baudžiami už
tavo tėvų nusikaltimą.
– Tai ne bausmė, Rouz. – Taša visai nesipiktino. – Tai tik...
pakitę prioritetai.
– Bet tu bejėgė. Pavojinga ten važiuoti vienai.
– Aš ne bejėgė, Rouz. Jau sakiau. Jei tikrai norėčiau sergėtojo,
turbūt išsikovočiau, bet per daug vargo. Man gerai ir taip.
Dimitrijus pažvelgė į ją.
– Gal nori, kad važiuočiau kartu?
– Ir atsisakytum miego? – Taša papurtė galvą. – Negaliu tavęs to
prašyti, Dimka.
– Jis nieko prieš, – staiga pasakiau apsidžiaugus tokiu
sprendimu.
Dimitrijų pralinksmino, kad nusprendžiau už jį, bet
neprieštaravo.
– Aš tikrai nieko prieš.
Taša dvejojo.
– Na gerai. Bet tada turim paskubėti.
Mūsų būrelis išsiskirstė. Morojai nuėjo į vieną pusę, mudu su
Dimitrijum – į kitą. Jiedu su Taša sutarė susitikti po pusvalandžio.
– Ką apie ją manai? – paklausė jis, kai likom vieni.
– Man ji patinka. Išties šauni. – Šiek tiek pagalvojau. – Ir supra-
tau, ką turėjai omeny kalbėdamas apie tatuiruotes.
– Tikrai?
 64/264
Linktelėjau ir drožiau toliau žiūrėdama sau po kojom. Net
nuvalyti ir druska pabarstyti takai tarpais buvo apledėję.
– Ji taip pasielgė ne dėl šlovės. Tiesiog darė tai, ką turėjo daryti...
Ką darau aš... ką daro mano mama. – Kad ir kaip nenorėjau pri-
pažinti, tai buvo tiesa. Gal Dženina Hetavėj ir blogiausia motina pa-
sauly, bet gera sergėtoja. – Žymės nieko nereiškia. Nesvarbu, ar
tatuiruotės, ar randai.
– Tu greitai mokaisi, – pritariamai linktelėjo Dimitrijus.
Pagirta nušvitau.
– O kodėl ji tave vadina Dimka?
Jis tyliai nusijuokė. Šįvakar jau buvau girdėjusi tokį juoką ir nus-
prendžiau, kad norėčiau girdėti dažniau.
– Dimka – Dimitrijaus trumpinys.
– Nieko nesuprantu. Visai nepanašu į Dimitrijų. Tave turėtų vad-
inti Dimiu ar panašiai.
– Rusiškai viskas kitaip, – paaiškino jis.
– Rusų kalba keista. – Rusiškas Vasilisos trumpinys – Vasia, to
irgi niekaip nesupratau.
– Anglų ne mažiau keista.
Klastingai pažvelgiau į Dimitrijų.
– Jei pamokytum mane keiktis rusiškai, gal geriau suprasčiau
rusų kalbą.
– Tu ir taip per daug keikies.
– Aš tik noriu išreikšti savo jausmus.
– Ak, Roza... – Dimitrijus atsiduso, o mano kūnu nuvilnijo vir-
puliukai. „Roza“ – rusiškas mano vardo variantas. Jis retai mane
taip vadindavo. – Tu ir taip dažniau nei derėtų reiški savo jausmus.
Nusišypsojau ir kurį laiką ėjau tylėdama. Šalia jo jaučiausi
nepaprastai laiminga. Būti kartu atrodė taip teisinga.
Nors ir skraidžiojau padebesiais, ramybės nedavė viena mintis.
 65/264
– Tas Tašos randas kažkoks keistas.
– Keistas? Kodėl?
– Paprastai randai sudarko veidą, – lėtai tariau, nes man pačiai
buvo sunku išreikšti žodžiais mintį. – Akivaizdu, buvo tikra
gražuolė. Bet net su randu... Nežinau... Ji vis tiek graži, tik kitaip.
Randas... tarsi jos dalis. Neatsiejama. – Skambėjo kvailai, bet
sakiau tiesą.
Dimitrijus tik akies krašteliu žvilgtelėjo į mane. Mūsų žvilgs-
niams susitikus akimirką pajutau ankstesnę trauką. Tačiau ji tuoj
pat užleido vietą pasididžiavimui ir pritarimui. Aš džiaugiausi ir tuo.
Dimitrijus pakartojo:
– Tu greitai mokaisi, Roza.
 ŠEŠTAS

KITĄ RYTĄ ĖJAU į treniruotę visai patenkinta gyvenimu.

Vakarykštis slaptas pasisėdėjimas buvo kaip reta smagus, be to,
didžiavausi pasipriešinusi sistemai ir paskatinusi Dimitrijų važiuoti
su Taša. Negana to, vakar pirmąkart mokiausi smeigti sidabro
kuoleliu ir man visai neblogai sekėsi. Patenkinta savim nekantravau
tęsti treniruotes.
Persirengiau sportiniu kostiumu ir strimgalviais nulėkiau į
sporto salę. Tačiau įkišus galvą pamačiau, kad ten tamsu ir tylu.
Uždegiau šviesą ir atsargiai apsidairiau – kas žino, ar Dimitrijus ne-
sugalvojo kokio netikėto savigynos pratimo. Ne. Tuščia. Šiandien
teks apsieiti be kuolelių.
– Po velniais, – sumurmėjau po nosim.
– Jo čia nėra.
Gąstelėjau ir kone pašokau. Apsigręžusi susidūriau su įkypomis
rudomis motinos akimis.
– Ką čia darai? – paklausiau apžiūrinėdama jos aprangą:
trumparankovius marškinėlius ir laisvas sportines kelnes, labai
panašias į manąsias. – Po velniais, – nusikeikiau antrąkart.
 67/264
– Prikąsk liežuvį, – subarė motina. – Jei nemoki gražiai elgtis,
bent žiūrėk, ką šneki.
– Kur Dimitrijus?
– Sergėtojas Belikovas lovoje. Jis grįžo prieš kelias valandas.
Dabar ilsisi.
Vos neišsprūdo dar vienas jaustukas, bet aš prikandau liežuvį.
Aišku, Dimitrijus miega. Jiedu su Taša turėjo važiuoti į Mizulą di-
eną, kai atidarytos parduotuvės. Jis nemiegojo visą vampyrų naktį
ir tikriausiai neseniai grįžo. Hmm. Tikrai nebūčiau jo skatinusi, jei
būčiau nutuokusi, kuo viskas baigsis.
– Ką gi, – pasakiau. – Tikriausiai treniruotės nebus...
– Patylėk ir užsimauk. – Motina man padavė kovines pirštines,
panašias į bokso pirštines, tik ne tokias storas. Jos saugojo rankas ir
neleido suakėti priešininko nagais.
– Mes treniravomės su sidabro kuoleliais, – niūriai subambėjau
maudamasi pirštines.
– O šiandien treniruosimės su pirštinėm. Eime.
Gailėdamasi, kad šiandien einant iš bendrabučio manęs
nepartrenkė autobusas, nusekiau paskui ją į salės vidurį. Garbanoti
motinos plaukai buvo sukelti. Mačiau tatuiruočių išmargintą
sprandą. Viršuje gyvatė – Pažado ženklas, suteikiamas sergėtojui
baigus Šv. Vladimiro akademiją ir davus pažadą tarnauti. Žemiau –
žaibo formos tatuiruotės, skiriamos už kiekvieną nužudytą strigojų.
Sunku suskaičiuoti, kiek jų, tiesiog nustebau, kad dar yra laisvos vi-
etos. Per savo gyvenimą motina nugalabijo daugybę strigojų.
Ji atsigręžė į mane ir pasiruošė pulti. Nežiopsojau, todėl staigiai
pakartojau jos judesį.
– Ką mes darom? – paklausiau.
– Puolimo ir gynybos pagrindai neperžengiant linijų.
– Ir viskas?
 68/264
Ji mane puolė. Išsisukau – tik per plauką – ir susvyravau. Greitai
atsitiesiau.
– Ką gi, – jos balsas skambėjo kone pašaipiai. – Kaip ne kartą
man prikišai, nemačiau tavęs penkerius metus. Norėjau pamatyti,
ką sugebi.
Motina puolė, ir aš stengdamasi išsisukti vėl vos neperžengiau
linijų. Ji net neleido pulti man – o gal man tiesiog pritrūko patirties.
Tik gyniausi – bent jau fiziškai. Nenoriai teko pripažinti, kad ji gera
kovotoja. Labai gera. Aišku, nesirengiau to sakyti garsiai.
– Tai šitaip atsilygini už motinišką aplaidumą? – paklausiau.
– Šitaip noriu priversti tave atsikratyti priešiškumo. Nuo pat
atvykimo girdžiu tik įžeidinėjimus. Nori kautis? – Ji pataikė man į
ranką. – Tada kausimės. Taškas.
– Taškas. – Išsisukau nuo smūgio. – Nenoriu kautis. Tenoriu
pasišnekėti.
– Priekabių stebint visai klasei nevadinčiau pasišnekėjimu.
Taškas.
Nuo smūgio sudejavau. Ėmusi treniruotis su Dimitrijum sykį
pasiskundžiau, kad nesąžininga kautis su visa galva aukštesniu
priešininku. Jis atkirto, jog dauguma strigojų aukštesni už mane, o
ūgis dar nieko nereiškia. Kartais manydavau, kad jis pasiduoda
norėdamas mane paskatinti, tačiau žiūrėdama į motiną pradėjau
juo tikėti.
Tiesą sakant, dar nebuvau kovojusi su žemesniu už save
priešininku. Merginų klasėje buvo tik kelios, tad visad būdavau
žemesnė ir smulkesnė už priešininkus. Bet motina buvo žemesnė už
mane, o jos smulkus kūnas – gryni raumenys.
– Toks mano bendravimo stilius, – paaiškinau.
– Tai apgailėtinas paauglės požiūris, kurio laikaisi įsikibus jau
septyniolika metų. – Motina spyrė man į šlaunį. – Taškas. Iš tiesų
 69/264
nė kiek nesiskiri nuo kitų dampyrių. Tau netgi pasisekė. Galėjau
išsiųsti tave gyventi su pusseserėmis. Nori būti kraujo kekše? Ar to
nori?
Žodžiai „kraujo kekšė“ mane šiurpino. Taip buvo vadinamos vi-
enišos motinos dampyrės, kurios, užuot tapusios sergėtojom, nus-
pręsdavo pačios auginti vaikus. Jos užmegzdavo trumpus romanus
su morojais ir dėl to buvo niekinamos, nors, tiesą pasakius, neturėjo
kitos išeities, nes morojai paprastai vesdavo morojes. Kai kurios
dampyrės sueities metu leisdavo gerti savo kraują, todėl ir buvo
vadinamos „kraujo kekšėmis“. Mūsų pasaulyje kraujo duodavo tik
žmonės, o taip darantis vampyras buvo laikomas iškrypėliu. Greiči-
ausiai taip elgėsi vos keletas dampyrių, deja, šlykštus apibūdinimas
buvo neteisingai taikomas visoms. Kai buvom pabėgusios, aš irgi
duodavau kraujo Lisai, ir nors neturėjom kitos išeities, smarkiai
susigadinau reputaciją.
– Ne. Aišku, nenoriu būti kraujo kekše. – Man trūko kvapo. –
Beje, ne visos jos tokios. Tokių mažuma.
– Pačios kaltos, – burbtelėjo motina. Atrėmiau jos smūgį. –
Užuot kvailiojusios su morojais, verčiau atliktų savo kaip sergėtojų
pareigą.
– Jos augina morojų vaikus, – sušvokščiau. Mielai būčiau
išrėkusi, bet ėmė dusulys. – Tu apie tai neturi supratimo. Be to, kuo
esi už jas geresnė? Nematau žiedo ant tavo piršto. Ar tėtis buvo tik
laikinas susižavėjimas?
Mamos veidas tapo dar griežtesnis – tikrai gausiu į kaulus.
– Apie tai, – iškošė ji pro sukąstus dantis, – tu nieko nežinai.
Taškas.
Susvyravau nuo smūgio, bet apsidžiaugiau palietusi jautrią stygą.
Nenutuokiau, kas mano tėvas. Žinojau tik tiek, kad jis turkas. Iš
motinos paveldėjau puikią figūrą ir dailų veidą – dideliam
 70/264
pasitenkinimui, gražesnį už mamos, bet kitais bruožais atsigimiau į
jį. Tamsi oda, tamsūs plaukai ir akys.
– Kaip tai nutiko? – neatlyžau. – Kai lankeisi Turkijoje? Su-
sipažinai su juo turguje? Ar viskas buvo dar paprasčiau? Prisiminei
Darviną ir nutarei susirasti geriausią genų rinkinį? Žinau, kad
manęs susilaukei tik iš pareigos, todėl pasistengei, kad sergėtojų
gretas papildytų geriausias pavyzdys.
– Rozmari, – įspėjamai sušvokštė ji. – Nors kartą gyvenime
patylėk.
– Kodėl? Išsigandai, kad suteršiu tavo nepriekaištingą reputa-
ciją? Juk nesiskiri nuo kitų dampyrių. Pasidulkinai su juo ir...
Ne veltui sakoma: „Neperšokęs per griovį nesakyk op.“ Aps-
vaiginta žodinės dvikovos sėkmės atsidūriau per arti raudonos lini-
jos. Peržengusi ją būčiau padovanojusi motinai tašką, todėl pamė-
ginau išsilaikyti ir kirsti. Deja, gavau greitą, kietą, nors ir
draudžiamą smūgį kumščiu. Ji rėžė man į veidą iš visų jėgų ir aš
kritau aukštielninka ant kietų salės grindų, susitrenkiau nugarą ir
galvą. Negana to, dar peržengiau linijas. Po velniais.
Galvą pervėrė skausmas, akyse aptemo, pasipylė žiežirbos. Mot-
ina palinko prie manęs.
– Rouz? Rouz, kaip tu? – jos balsas buvo kimus ir išsigandęs. Pa-
saulis plaukė prieš akis.
Atsipeikėjau Akademijos klinikoje. Kažkas pašvietė lempele į
akis ir ėmė uždavinėti pačius nesąmoningiausius klausimus.
– Koks tavo vardas?
– Ką? – paklausiau markstydamasi nuo šviesos.
– Koks tavo vardas?
Atpažinau daktarę Olendski.
– Pati žinot.
– Norėčiau, kad pasakytum.
 71/264
– Rouz. Rouz Hetavėj.
– Ar prisimeni, kada tavo gimtadienis?
– Aišku. Kodėl uždavinėjat man tokius nesąmoningus
klausimus? Pametėt mano kortelę?
Daktarė Olendski pabrėžtinai atsiduso ir nuėjo nusinešdama erz-
inančią lempelę.
– Rodos, ji sveika, – išgirdau kažkam sakant. – Tačiau norėčiau,
kad pasiliktų čia visai dienai – įsitikinčiau, ar nėra smegenų sukrė-
timo. Apie treniruotes, savaime suprantama, negali būti nė kalbos.
Popietę prasnūduriavau, nes daktarė Olendski vis pasirodydavo
su kokiais nors testais. Dar ji man davė ledo ir liepė laikyti pris-
paudus prie veido. Pasibaigus pamokoms teikėsi mane paleisti.
– Žinai, Rouz, turėtum įsigyti nuolatinio paciento kortelę. – Ji
šyptelėjo. – Panašiai kaip tie, kurie kenčia nuo chroniškos alergijos
ar astmos. Negaliu prisiminti nė vieno mokinio, kuris čia būtų apsil-
ankęs tiek kartų per tokį trumpą laiką.
– Ačiū, – padėkojau nė kiek nesusiviliojusi tokia privilegija. –
Tai smegenų sukrėtimo nėra?
Ji papurtė galvą.
– Ne. Nors galvą skaudės. Prieš išeinant duosiu vaistų. – Staiga
daktarė paliovė šypsotis ir susinervino. – Jei atvirai, Rouz, labiausi-
ai nukentėjo tavo veidas.
Šokau iš lovos.
– Kaip tai nukentėjo veidas?
Olendski linktelėjo į veidrodį, kabantį virš kriauklės kitame pala-
tos gale. Pribėgau ir pažvelgiau.
– Tai kalė!
Visa kairė veido pusė, ypač po akim, raudonavo nuo kraujosruvų.
Apimta nevilties atsigręžiau į daktarę.
– Juk tai greitai praeis, ar ne? Jei laikysiu pridėjus ledą...
 72/264
Ji papurtė galvą.
– Ledas padės, bet bijau, kad liks bjauri mėlynė. Rytoj bus blogi-
ausia, bet per kokią savaitę turėtų praeiti. Netrukus atrodysi kokia
buvus.
Iš klinikos išėjau svaigstančia galva, nors su trauma tai neturėjo
nieko bendro. Per savaitę? Kaip daktarė Olendski gali taip ramiai
apie tai kalbėti? Negi ji nesupranta, kas nutiko? Per Kalėdas ir slid-
inėjimo išvyką atrodysiu kaip mutantė. Man po akim mėlynė. Didži-
ulė mėlynė.
Ir ją man įstatė motina.
 SEPTINTAS

PIKTAI PASTŪMIAU dvivėres morojų bendrabučio duris. Drauge

įsiveržė sniego gūsis, į mane sužiuro visi vestibiulyje. Kai kurie
tiesiog akiplėšiškai spoksojo. Stengiausi nekreipti dėmesio. Viskas
gerai. Nėra ko psichuoti. Novicai dažnai susižeidžia. Netgi labai
dažnai. Sutinku, mano mėlynė pastebimesnė už paprastą sužeidimą,
bet juk kada nors praeis, ar ne? Be to, niekas nežino, kas ją įstatė.
– Tai gavai į akį nuo mamos?
Sustingau. Tą sarkastišką sopraną bet kur būčiau pažinusi. At-
sigręžusi susidūriau su žydromis Mijos Rinaldi akimis. Garbanoti
šviesūs plaukai krito ant veido, kuris būtų buvęs simpatiškas, jei ne
klastinga šypsenėlė.
Metais už mus jaunesnė Mija paskelbė karą Lisai (taigi kartu ir
man) norėdama pažiūrėti, kuri pirma sušiks kitai gyvenimą. Karą,
kurį, reikia pridurti, pradėjo ji pati. Ji pakabino buvusį Lisos draugą
(galiausiai Lisa nusprendė, kad jai jo nereikia) ir ėmė skleisti
šlykščiausius gandus.
Mijos neapykanta turėjo šiokį tokį pagrindą. Lisos vyresnysis
brolis Andrė – jis žuvo per avariją, kurioje teoriškai žuvau ir aš –
šlykščiai pasielgė su Mija, kai ji pradėjo mokytis Akademijoje. Ir jei
 74/264
ji nebūtų buvus tokia kalė, man jos net būtų buvę gaila. Andrė
pasielgė niekšiškai ir ji turėjo teisę pykti, tik nemanau, kad buvo
sąžininga keršyti už tai Lisai.
Ir nors mudvi su Lisa karą galiausiai laimėjom, Mija nežinia
kodėl vėl stvėrėsi senų darbelių. Nors elitas nuo jos nusigręžė, ji
sugebėjo susigrąžinti nedidelį būrelį draugų. Bjaurūs ar ne, bet ly-
deriai visuomet pritraukia pasekėjus.
Jau buvau pasimokius, kad devyniais atvejais iš dešimties geri-
ausia nekreipti į ją dėmesio. Bet dabar kaip tik ir buvo tas dešimtas
kartas – juk neįmanoma nekreipti dėmesio, jei kažkas visam pa-
sauliui apskelbia, kad gavai į akį nuo motinos (tegu tai ir tiesa). Sus-
tojau ir atsigręžiau. Mija stovėjo šalia automato, ji žinojo, kad nen-
utylėsiu. Nesivarginau paklausti, iš kur ją pasiekė tokios naujienos.
Akademijoje retai pavykdavo išlaikyti paslaptį.
Pamačius mano veidą jos akys nušvito džiaugsmu.
– Oho. Ne veltui sakoma – kiekvienai motinai savas vaikas
gražiausias.
Cha. Koks sąmojis. Kam nors kitam būčiau net paplojusi.
– Kam, jei ne tau, žinoti apie sumušimus? – atkirtau. – Kaip tavo
nosis?
Ledinė Mijos šypsena virptelėjo, bet ji neketino pasiduoti. Prieš
mėnesį sulaužiau jai nosį – ir ne kur kitur, o per mokyklos šokius.
Nosis sugijo, bet liko kreivoka. Plastinė operacija būtų nesunkiai ją
pataisiusi, bet, kiek teko girdėti apie Mijos šeimos finansinę padėtį,
operacijos teks palūkėti.
– Geriau, – atšovė ji. – Laimė, man ją sulaužė psichopatė kekšė,
o ne artimas žmogus.
Pasistengiau išlaužti psichopatės šypseną.
– Taip, artimas žmogus suduoda netyčia. O psichopatės kekšės
trenkia negalvodamos.
 75/264
Paprastai jai užtekdavo pagrasinti, bet dabar aplink buvo per
daug morojų, tad ji neišsigando. Ir Mija tą suprato. Būčiau galėjusi
ją pamokyti – taip buvo nutikę ne kartą, – bet pastaruoju metu
stengiausi tvardytis.
– Nelabai panašu į nelaimingą atsitikimą, – neatstojo ji. – Negi
nėra taisyklių, draudžiančių smūgiuoti į veidą? Tai peržengia visas
ribas...
Jau žiojausi atsikirsti, bet staiga supratau, kad negaliu. Mija teisi
– per treniruotes nesitaikoma aukščiau kaklo. Mano trauma išties
peržengė visas ribas. Daugiau nei peržengė.
Tai pastebėjusi Mija nušvito kaip kalėdinė eglutė. Per visą kank-
inančią mūsų istoriją jai dar nė karto nebuvo pavykę manęs
užčiaupti.
– Merginos, – pasigirdo griežtas moters balsas. Prie stalo sėdinti
prižiūrėtoja pasilenkė ir įsmeigė į mus perspėjantį žvilgsnį. – Čia
vestibiulis. Lipkit į viršų arba eikit laukan.
Dingtelėjo, kad geriausia būtų antrąkart sulaužyt Mijai nosį – ir
velniop nušalinimą ar pašalinimą. Tačiau giliai įkvėpus nuspren-
džiau, kad oriausia bus pasišalinti. Pasukau prie laiptų, vedančių į
merginų bendrabutį. Man pavymui Mija riktelėjo:
– Nenusimink, Rouz. Praeis. Be to, vaikinus domina ne tavo
veidas.
Netrukus taip smarkiai beldžiaus į Lisos kambario duris, kad
stebiuosi, kaip jos liko sveikos. Lisa lėtai atidarė ir apsidairė.
– Čia tik tu? Maniau, visa armija... O Dieve! – pastebėjus kairę
mano veido pusę aiktelėjo: – Kas atsitiko?
– Dar negirdėjai? Matyt, tu vienintelė, – subambėjau. – Leisk
įeiti.
Išsitiesusi ant lovos papasakojau, kas atsitiko. Lisa neteko žado.
 76/264
– Girdėjau, kad susižeidei, bet, maniau, paprasta trauma
treniruojantis.
Žiūrėjau į lubas baisiai nelaiminga.
– Blogiausia, kad Mija teisi. Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
– Nori pasakyti, mama tau trenkė tyčia? – Kai nieko neatsakiau,
Lisos balse pasigirdo abejonė. – Baik, ji niekada taip nepasielgtų.
– Kodėl? Nes ji tobuloji Dženina Hetavėj, savitvardos čempionė?
Nepamiršk, kad tobuloji Dženina Hetavėj ir kovų čempionė. Šiaip ar
taip, ji susimovė.
– Sakyčiau, greičiau nepataikė, negu trenkė tyčia. Būtum turėjus
išvesti ją iš kantrybės.
– Na, mes kalbėjomės. Tai kiekvieną išvestų iš kantrybės. Ap-
kaltinau ją permiegojus su mano tėčiu dėl genų.
– Rouz, – suaimanavo Lisa. – Pasakodama, kas atsitiko, šitą dalį
praleidai. Kodėl jai tai pasakei?
– Nes tai greičiausiai tiesa.
– Turėjai suprasti, kad ją tai užgaus. Kodėl amžinai ją provok-
uoji? Kodėl negali susitaikyti?
Atsisėdau.
– Susitaikyti? Tai ji įstatė man mėlynę. Ir greičiausiai tyčia! Kaip
galiu su ja taikytis?
Lisa tik papurtė galvą ir nuėjo prie veidrodžio pasitaisyti maki-
ažo. Per mūsų ryšį pajutau nusivylimą ir susierzinimą. Ir džiugų
susijaudinimą. Buvau išsirėkusi, todėl užtekau kantrybės patyrinėti
draugę atidžiau. Ji vilkėjo šilkinius violetinius marškinėlius ir
trumpą juodą sijonėlį. Ilgi plaukai tokie lygūs, kokius gali išgauti tik
paaukojęs valandą gyvenimo džiovintuvui ir lygintuvui.
– Gražiai atrodai. Kur susiruošei?
Lisa pradžiugo, susierzinimas išblėso.
– Susitinku su Kristianu.
 77/264
Dar prieš kelias minutes atrodė, kad sugrįžo seni laikai – mudvi
kartu leidžiam laiką ir plepam. Kai paminėjo Kristianą ir kartu
priminė, jog netrukus paliks mane dėl jo, širdį užplūdo tamsūs
jausmai... jausmai, kuriuos nenoriai pripažinau esant pavydą.
Žinoma, jai to neparodžiau.
– Oho. Kuo gi jis to nusipelnė? Išnešė našlaičius iš degančio
namo? Tik iš pradžių įsitikink, ar ne jis pats tą namą ir padegė. –
Kristiano elementas buvo ugnis. Kaip tik jam, nes šis elementas turi
didžiausią naikinamąją galią.
Juokdamasi Lisa atsisuko ir pastebėjo, kad pirštais liečiu ištinusį
veidą. Jos šypsena sušvelnėjo.
– Neatrodo taip jau baisiai.
– Kaip pasakysi. Vis tiek žinau, kada meluoji. Daktarė Olendski
sakė, kad rytoj bus dar baisiau.
Vėl išsitiesiau ant lovos.
– Tikriausiai pasauly nėra tiek grimo, kad tai paslėptų. Mudviem
su Taša teks nusipirkti operos fantomo stiliaus kaukes.
Lisa atsiduso ir prisisėdo šalia.
– Gaila, kad negaliu tavęs tiesiog išgydyti.
– Būtų nuostabu, – nusišypsojau.
Dvasios elemento suteikiama įtaiga ir charizma – šaunu, bet
užvis šauniausia, kad ji gali gydyti kitus. Jos neribotos galimybės
tiesiog gniaužė kvapą.
Lisa irgi susimąstė, ką gali dvasia.
– Norėčiau, kad būtų kitas būdas valdyti dvasią... Toks, kuris
leistų naudotis magija.
– Taip. – Supratau jos troškimą daryti didžius darbus ir padėti
kitiems. Jis tiesiog švietė jos veide. Po velniais, ir man būtų patikę,
jei mėlynė būtų išnykus akimirksniu, o ne per kelias dienas. – Ir aš
norėčiau.
 78/264
Ji dar kartą atsiduso.
– Aš ne tik noriu gydyti ir valdyti dvasią. Aš ilgiuosi magijos. Ji
niekur nedingo, ją tik slopina vaistai. Ji dega manyje. Jai reikia
manęs, man reikia jos. Tačiau mus skiria siena. Negali nė
įsivaizduoti...
– Tiesą sakant, galiu.
Tai buvo tiesa. Be sugebėjimo jausti tai, ką jaučia ji, man kartais
pavykdavo „prasmukti“ į jos mintis. Tai sunku paaiškinti ir dar
sunkiau padaryti. Kai taip nutikdavo, matydavau pasaulį jos akimis
ir jausdavau tai, ką jaučia ji. Aš tapdavau ja. Daug kartų buvau jos
mintyse, kai ji ilgėjosi magijos, išgyvenau tą deginantį poreikį, apie
kurį jinai kalbėjo. Lisa dažnai nubusdavo naktimis trokšdama
galios, bet ši buvo nebepasiekiama.
– Tiesa, – pasakė ji apgailestaudama. – Kartais tai pamirštu.
Lisą suėmė apmaudas – ne dėl manęs, veikiau dėl tokios
padėties. Pajutau pykčio kibirkštėlę. Jai, kaip ir man, nepatiko
jaustis bejėgei. Nusiminimas ir pyktis virto tamsesniais jausmais,
kurie mane neramino.
– Ei, – paliečiau jai ranką. – Kaip tu?
Ji trumpam užsimerkė.
– Negaliu to pakęsti.
Tada prisiminiau mūsų pokalbį prieš man išvykstant pas
Badikas.
– Vis dar manai, kad vaistų poveikis susilpnėjo?
– Nežinau. Šiek tiek.
– Tau blogiau?
Lisa papurtė galvą.
– Ne. Vis dar negaliu naudotis magija. Ji arčiau... bet vis dar
užblokuota.
– Be tu... tavo nuotaikos...
 79/264
– Taip. Jos keičiasi. Bet nesirūpink, – pridūrė pamačiusi mano
veidą. – Man nesivaidena ir aš neketinu žalotis.
– Tai gerai. – Nudžiugau tai išgirdus, nors man vis dar buvo
neramu. Net jei Lisa nenaudojo magijos, baiminausi, kad jai gali
sutrikti psichika. Beviltiškai tikėjausi, kad viskas susitvarkys
savaime. – Aš čia, – pasakiau tyliai, žiūrėdama jai į akis. – Jei at-
sitiks kas keisto... tu juk man pasakysi, ar ne?
Ir staiga visi niūrūs jausmai išnyko. Per mūsų ryšį pajutau keis-
tas vilnis. Nuo jų stiprumo visa suvirpėjau. Lisa to nepastebėjo. Pra-
giedrėjusi man nusišypsojo.
– Ačiū. Pasakysiu.
Nusišypsojau laiminga, kad jai vėl viskas gerai. Nutilom ir jau
ketinau išlieti jai širdį. Pastaruoju metu tiek visko nutiko – mano
motina, Dimitrijus, Badikos... Gniaužiami jausmai draskė širdį.
Pirmąkart šalia Lisos pasijutus rami nusprendžiau įsileisti ją į savo
pasaulį.
Tačiau nespėjusi prasižioti pajutau, kaip staiga pasikeitė jos
mintys. Lisa ėmė nekantrauti ir nervintis. Norėjo man kažką pa-
sakyti, kažką, apie ką įtemptai mąstė. Regis, išlieti širdį teks kitą
kartą. Jei ji nori pasikalbėti, negaliu suversti jai savo bėdų. Užgni-
aužus savo jausmus laukiau, kada Lisa prabils.
– Ieškodama medžiagos Karmak pamokai kai ką aptikau. Keistą
dalyką...
– Ką? – paklausiau tuoj pat susidomėjus.
Morojai paprastai atranda savo elementą bręsdami. Tada pagal
tai suskirstomi į klases. Tačiau dvasios elementą valdė vienintelė
Lisa, todėl liko be klasės. Dauguma manė, kad ji išvis neturi jokio
elemento, bet Karmak – Šv. Vladimiro akademijos magijos
dėstytoja – dirbo su Lisa, aiškinosi apie dvasios elementą. Jos tyr-
inėjo senus ir nesenus užrašus, ieškojo užuominų apie kitus dvasios
 80/264
elemento valdytojus – dabar jos turėjo daugiau raktinių žodžių –
specializacijos nepasireiškimas, psichinis nestabilumas ir t. t.
– Neradau patvirtintų dvasios elemento valdytojų, bet radau...
pranešimų apie nepaaiškinamus reiškinius.
Nustebusi sumirksėjau.
– Kokius dar reiškinius? – paklausiau karštligiškai svarstydama,
kas vampyrų pasaulyje galėtų būti laikoma „nepaaiškinamu re-
iškiniu“. Kai gyvenome tarp žmonių, mus pačias galėjai laikyti
nepaaiškinamu reiškiniu.
– Pranešimai pavieniai... Tarkim, vienas buvo apie vaikiną,
galėjusį priversti kitus matyti tai, ko nėra. Jis įtikindavo kitus, kad
jie mato pabaisas, kitus žmones ar panašiai.
– Gal įtaiga.
– Labai jau galinga įtaiga. Net aš to negaliu, nors mano įtaiga yra
– buvo – stipresnė nei kieno kito. O šis sugebėjimas pasireiškia per
dvasią...
– Taigi manai, kad ir tas vaikinas turėjo valdyti dvasios ele-
mentą? – Lisa linktelėjo. – Kodėl nesusisieki su juo ir neišsiaiškini?
– Neradau jokių duomenų! Viskas slapta. Aptikau ir kitų įdomy-
bių. Sugebėjimas fiziškai išsekinti kitus. Esantieji šalia pasijunta
silpni, netekę jėgų, net praranda sąmonę. Dar sugebėjimas
sustabdyti pusiaukelėje į tave sviestą daiktą. – Lisos veidas išdavė
susijaudinimą.
– Tai gali būti oro elementas, – pasakiau.
– Gal, – sutiko ji. Jaučiau jos smalsumą ir nerimą. Ji beviltiškai
troško tikėti, kad esama ir daugiau tokių kaip ji.
Nusišypsojau.
– Kas būtų pamanęs, kad morojų gyvenimas primins Rosvelį ir
51-ąją teritoriją? Stebiuosi, kodėl niekas netiria manęs, norėdamas
geriau suprasti mūsų ryšį.
 81/264
Lisa užsimanė mane paerzinti.
– Norėčiau ir aš kada patekti į tavo mintis. Man įdomu, ką jauti
Meisonui.
– Jis mano draugas, – atsakiau tvirtai, nustebinta tokio staigaus
temos pokyčio. – Ir viskas.
– Bet tu koketuoji – jei ne daugiau – su kiekvienu, kas patenka į
tavo akiratį.
– Ei! – sušukau įsižeidusi. – Nesu tokia paleistuvė.
– Na gerai... gal ir ne. Bet atrodo, praradai susidomėjimą
vaikinais.
Vaikinais aš domėjausi. Teisingiau, vienu iš jų.
– Meisonas toks šaunus, – kalbėjo Lisa toliau. – Ir aiškiai
pametęs dėl tavęs galvą.
– Taip, – sutikau. Prisiminiau, akimirką prieš Steno pamoką
dingtelėjo, kad jis seksualus. Be to, Meisonas sąmojingas ir mudu
puikiai sutariam. Iš jo būtų visai nieko vaikinas.
– Judu tokie panašūs. Abu darot tai, ko neturėtumėt.
Nusijuokiau. Tai buvo tiesa. Prisiminiau Meisono pasiryžimą
sunaikinti visus strigojus pasaulyje. Nors ir nebuvau tam
pasiruošusi – jei nekalbėsime apie jausmų proveržį tada auto-
mobilyje – mums abiem būdingas impulsyvumas. Gal ir laikas
suteikti jam šansą, pagalvojau. Su juo smagu pajuokauti, be to, jau
seniai su niekuo nesibučiavau. Pagalvojus apie Dimitrijų suskaudo
širdį... bet nieko čia nepadarysi.
Lisa tiriamai žvelgė į mane, tarsi žinotų, apie ką galvoju – aišku,
išskyrus Dimitrijų.
– Meredit sakė, kad tu kvaiša, jog su juo nesusitikinėji. Pasak jos,
manai esanti jam per gera.
– Ką? Nesąmonė!
– Ei, čia ne mano žodžiai. Beje, ji ruošiasi jį kabinti.
 82/264
– Meisonas su Meredit? – susiraukiau. – Jų santykiai pasmerkti
dar neprasidėję. Jie neturi nieko bendro.
Apgailėtina, bet buvau pratusi, kad Meisonas kabina tik mane.
Mintis, kad jis gali prasidėti su kita, mane suerzino.
– Kokia tu savininkiška, – papriekaištavo Lisa atspėjusi mano
mintis. Supratau, kodėl ji taip susierzindavo, kai įlįsdavau į jos
galvą.
– Tik šiek tiek.
Lisa nusijuokė.
– Rouz, net jei ne su Meisonu, tau pats laikas vėl pradėti su kuo
nors susitikinėti. Yra daugybė vaikinų, kurie nežinia ką atiduotų,
kad galėtų su tavim susitikti. Ir jie visai nieko.
Deja, rinkdamasi vaikinus dažnai prašaudavau pro šalį. Mane
antrąkart suėmė noras išlieti Lisai širdį. Ilgą laiką nesiryžau jai
papasakoti apie Dimitrijų, nors ta paslaptis mane deginte degino.
Dabar prisiminiau, kad ji geriausia mano draugė ir jai galiu pasakyti
viską – ji manęs nepasmerks. Bet, kaip ir anksčiau, vėl praleidau
galimybę išsipasakoti.
Lisa žvilgtelėjo į žadintuvą ir pašoko nuo lovos.
– Vėluoju! Susitinku su Kristianu.
Ją užplūdo džiaugsmas, susipynęs su laukimu. Meilė. Kas man
beliko? Sutramdžiau kylantį bjaurų pavydą. Kristianas ir vėl atėmė
ją iš manęs. Matyt, šiandien nepavyks išlieti širdies.
Mudvi su Lisa išėjom iš bendrabučio ir pažadėjusi, kad rytoj
pasikalbėsim, ji pasileido tekina. Aš grįžau į bendrabutį. Praeidama
pro veidrodį žvilgtelėjau ir suaimanavau. Akį supo violetinis apskri-
timas. Kalbėdamasi su Lisa kone pamiršau nutikimą su motina.
Priėjau prie veidrodžio ir įsižiūrėjau į veidą. Gal tai tuštybė, bet
žinojau esanti graži. Mano liemenėlė C dydžio, o figūra moteriška,
kai dauguma morojų merginų liesos kaip šakaliai. Ir, kaip jau
 83/264
minėjau, mano veidas buvo gražus. Paprastą dieną sau duodavau
devynis balus, o gerą – ir visus dešimt.
Bet šiandien? Balas buvo neigiamas. Nuostabiai atrodysiu per
slidinėjimo išvyką...
– Mane sumušė motina, – pranešiau savo atspindžiui. Jis atsakė
užuojauta.
Atsidususi nusprendžiau, kad geriausia bus eiti miegoti. Šįvakar
nesinorėjo nieko veikti, be to, vyliausi, kad ilgesnis miegas
pagreitins gijimą. Koridorium nuėjau į vonią nusiprausti ir
susišukuoti. Grįžus į kambarį apsivilkau mėgstamiausią pižamą ir
minkšta flanelė šiek tiek pakėlė man ūpą.
Kai kroviausi kuprinę kitai dienai, mane staiga užliejo emocijų
banga. Lisa. Jos aistra užklupo mane nepasiruošusią, tad negalėjau
jos sulaikyti. Ji išvertė mane iš kojų tarsi uraganas ir staiga supra-
tau žiūrinti visai ne į kuprinę. Buvau Lisos mintyse ir mačiau pa-
saulį jos akimis.
Ir tada pasidarė itin nesmagu.
Lisa buvo palėpėje su Kristianu.
Ir ten... karštai glėbesčiavosi.
 AŠTUNTAS

KRISTIANAS JĄ BUČIAVO – ir dar kaip. Tai buvo vienas iš tų

bučinių, kurių nedera matyti vaikams. Ir ne tik vaikams, bet išvis
niekam. Juo labiau pajusti per ryšį.
Kaip jau minėjau, šį fenomeną – įtraukimą į Lisos mintis – lem-
davo jos sustiprėjusios emocijos. Paprastai neigiamos. Lisa būdavo
nusiminusi, prislėgta ar pikta, ir tai persiduodavo man. Tačiau
šįkart... Ji nebuvo nusiminus.
Ji buvo laiminga. Labai, labai laiminga.
Velnias. Reikia kaip nors iš ten ištrūkti.
Jie buvo koplyčios palėpėje, arba, kaip sakydavau aš, savo meilės
lizdelyje. Abu dažnai ten lankydavosi, kai dar nedraugavo, nes
jautėsi atstumti ir norėjo pasislėpti nuo kitų. Paskui nusprendė
slapstytis kartu. Kai ėmė susitikinėti viešai, nežinojau, ar tebesil-
anko palėpėje. Gal sugrįžo prisiminę senus laikus?
Ir išties atrodė, kad jie kažką švenčia. Dulkėtos grindys buvo
nustatytos žvakutėmis, jos pripildė palėpę alyvų kvapo. Aš nebūčiau
degusi tiek žvakių ankštoje patalpoje, prikrautoje dėžių ir knygų.
Matyt, Kristianas nusprendė, kad prireikus įstengs suvaldyti ugnį.
 85/264
Galiausiai beprotiškai ilgas bučinys baigėsi ir jie atsitraukė, kad
pažvelgtų vienas į kitą. Gulėjo ant šono, ant grindų pasitiesę keletą
antklodžių.
Kristianas žvelgė į Lisą atvirai ir švelniai. Jo žydros akys
liepsnojo. Meisonas į mane taip nežiūrėdavo. Susižavėjęs, taip, bet
Meisono žvilgsnis būdavo panašesnis į tų, kurie atėję į bažnyčią
puola ant kelių iš baimės tam, ką garbina, bet nesupranta. Kristi-
anas irgi garbino Lisą, tačiau jo akyse švietė tarpusavio supratimas,
toks aiškus ir stiprus, kad jiems nė nereikėjo žodžių jam išreikšti.
– Nemanai, kad už tai keliausim pragaran? – paklausė Lisa.
Jis pirštais perbraukė Lisai skruostą, kaklą ir nuslydo šilkine
palaidinuke. Paliesta ji ėmė tankiau alsuoti. Švelnus ir lengvas pri-
silietimas pažadino aistrą.
– Už šitai? – Jis žaidė jos palaidinukės skvernu, pirštų galiukais
vos liesdamas kūną.
– Ne, – nusijuokė ji. – Už šitai. – Ji mostelėjo ranka į palėpę. –
Čia bažnyčia. Netinka taip elgtis.
– Netiesa, – paprieštaravo Kristianas. Jis švelniai paguldė Lisą
ant nugaros ir palinko virš jos. – Bažnyčia apačioje. Čia tik palėpė.
Nemanau, kad Dievas prieštarautų.
– Tu netiki Dievo, – papriekaištavo Lisa. Jos rankos nuslydo jo
krūtine. Jos prisilietimas buvo provokuojantis, bet švelnus.
Kai jos rankos nuslydo po marškiniais ir paglostė jam krūtinę, jis
patenkintas atsiduso.
– Tik norėjau tave nuraminti.
– Dabar tu sugalvotum įtikinamiausią pateisinimą, – prikišo
Lisa. Kristianas šiek tiek pasikėlė, kad ji galėtų patraukti marškini-
us, ir užgulė ją nuoga krūtine.
– Tu teisi, – sutiko jis ir atsargiai atsegė vieną sagutę. Tik vieną.
Paskui įsisiurbė Lisai į lūpas. Kai pakėlė galvą norėdamas įkvėpti
 86/264
oro, lyg niekur nieko kalbėjo toliau: – Pasakyk, ką nori išgirsti, ir aš
tai pasakysiu. – Jis atsegė antrą sagutę.
– Nereikia man nieko sakyti, – nusijuokė Lisa. Jis atsegė trečią
sagutę. – Sakyk, ką nori – žinoma, būtų smagu, jei tai būtų tiesa.
– Sakai, tiesa? Niekas nenori žinoti tiesos. Tiesa nėra seksuali.
Bet štai tu... – Kristianas atsegė paskutinę sagutę ir praskleidė
palaidinukę. – Tu per daug seksuali, kad būtum tikra.
Jo žodžiai kaip visada skambėjo sarkastiškai, bet akys sakė ką
kita. Viską mačiau Lisos akimis, bet galėjau įsivaizduoti, ką mato
Kristianas. Jos lygią, baltą odą. Liekną liemenį ir klubus. Nėriniuotą
baltą liemenėlę. Jaučiau, kad liemenėlė graužia, bet jai tai buvo nė
motais.
Lisos veide švietė švelnumas ir alkis. Jaučiau, kaip tankiau plaka
Lisos širdis ir dažnėja alsavimas. Aistra jai, kaip ir Kristianui,
užtemdė protą. Jis gulėjo ant jos prisispaudęs visu kūnu. Lūpos
ieškojo lūpų ir joms susilietus toptelėjo, kad pats laikas dingti.
Staiga viską supratau. Supratau, kodėl Lisa taip išsipuošė, kodėl
jų meilės lizdelis priminė žvakių fabrikėlį. Šįvakar įvyks tai. Kelis
mėnesius susitikinėję šįvakar jie mylėsis. Lisa jau buvo tai dariusi.
Apie Kristiano praeitį nežinojau nieko, bet abejojau, ar daug mer-
ginų buvo apžavėtos jo šiurkščių kerų.
Tačiau būdama Lisa, supratau, kad tai nesvarbu. Tik ne dabar,
kai jie vieni, o jausmai tokie stiprūs. Gyvenime Lisa buvo patyrusi
labai daug, bet nė kiek nedvejojo. Ji to norėjo. Jau seniai norėjo.
Ir aš neturiu teisės to matyti.
Ką čia paistau apie teises? Aš nenoriu to matyti. Nejaučiau jokio
malonumo stebėdama besimylinčias poreles ir tikrai netrokštu
mylėtis su Kristianu. Būtų tas pat, kaip prarasti virtualią nekaltybę.
Bet Lisa taip lengvai nepaleido manęs iš savo minčių. Ji nė
neketino užgniaužti jausmų, jiems įsiliepsnojant Lisa vis stipriau
 87/264
laikė mane. Norėdama iš ten ištrūkti turėjau sutelkti visas valios
pastangas.
Į šalį nulėkė daugiau drabužių...
Nagi, paliepiau sau griežtai.
Jis išsitraukė prezervatyvą. Fu.
Turi savo mintis, Rouz. Grįžk į jas.
Jų kojos ir rankos susipynė, kūnai judėjo vienu ritmu...
Prakeikim...
Išlėkiau iš jos minčių ir grįžau į tikrovę. Vėl buvau savo kam-
baryje, bet kuprinė neberūpėjo. Žemė išslydo iš po kojų. Jaučiausi
keistai, tarsi išniekinta. Jau nebežinojau, kas esu – Rouz ar Lisa. Vėl
užplūdo neapykanta Kristianui. Neturėjau jokio noro mylėtis su
Lisa, bet ėmė klaiki neviltis, kad nebesu jos pasaulio centras.
Numetusi kuprinę įsirangiau į lovą, apsikabinau pečius rankomis
ir susirietusi į kamuoliuką pamėginau užgniaužti krūtinę draskantį
skausmą.
Anksti užmigau, todėl anksti nubudau. Paprastai vargais negalais
išsiropšdavau iš lovos, kad nueičiau į treniruotę su Dimitrijum, bet
tądien pasirodžiau anksčiau už jį. Laukdama pamačiau į pamokas
traukiantį Meisoną.
– Oho! – sušukau. – Nuo kada ėmei taip anksti keltis?
– Nuo tada, kai turiu perlaikyti matiekos egzą, – atsakė prieida-
mas. Paskui vylingai nusišypsojo. – Nors verta praleisti, jei galėsiu
pabūti su tavim.
Nusijuokiau prisiminusi pokalbį su Lisa. Taip, tikrai yra bloges-
nių dalykų nei flirtas su Meisonu.
– Verčiau nepraleisk. Jei būsi nušalintas, neturėsiu kam nušlu-
ostyti nosį slidinėjant.
Jis nusišypsojo.
– Nepamiršk, kad ten aš nušluostysiu tau nosį.
 88/264
– Nori lažintis? O gal bijai?
– Atsargiau, – įspėjo Meisonas. – Antraip negausi kalėdinės
dovanos.
– Nupirkai man dovaną? – Šito tikrai nesitikėjau.
– Taip. Bet jei atsikalbinėsi, padovanosiu kitai.
– Pavyzdžiui, Meredit? – paerzinau.
– Gerai žinai, kad ji nė negali lygintis su tavim.
– Net kai mano akis pamušta? – paklausiau kreivai šypsodamasi.
– Net jei abi būtų pamuštos.
Tačiau jo žvilgsnis nieko neslėpė. Tiesiog šiltas žvilgsnis. Šiltas,
draugiškas, susidomėjęs. Susirūpinęs. Ir staiga po visų išgyvenimų
nusprendžiau, kad būtų neblogai, jei manim kas rūpintųsi. Lisa nuo
manęs tolsta, todėl gerai, kad yra žmogus, kuris skiria tiek dėmesio.
– Ką veiksi per Kalėdas? – paklausiau.
Meisonas gūžtelėjo pečiais.
– Nieko. Turėjo atvažiuoti mama, bet paskutinę minutę kelionę
teko atidėti... Dėl tų įvykių.
Meisono mama nebuvo sergėtoja. Ji buvo dampyrė, pasirinkusi
likti namie ir auginti vaikus. Todėl jie dažnai matydavosi. Kaip iron-
iška, pagalvojau, jos nėra, o mano motina čia. Nors visai jos
nepasigendu.
– Ateik pas mane, – pakviečiau daug negalvojusi. – Būsiu su
Lisa, Kristianu ir jo teta. Bus smagu.
– Tikrai?
– Labai smagu.
– Aš klausiau ne to.
Nusišypsojau.
– Žinau. Tiesiog ateik, gerai?
Jis man galantiškai nusilenkė – mėgstamas gestas.
– Žinoma.
 89/264
Nuėjus Meisonui iškart pasirodė Dimitrijus. Kalbėdama su Meis-
onu jaučiausi linksma ir laiminga, net pamiršau sumuštą veidą. Bet
pamačiusi Dimitrijų staiga susinervinau. Jam norėjau atrodyti
mažų mažiausiai tobula, todėl apėjau jį iš kitos pusės, kad nematytų
mėlynės. Staiga sugedo nuotaika ir apniko slegiančios mintys.
Grįžom į salę su manekenais ir Dimitrijus lyg niekur nieko liepė
pakartoti prieš dvi dienas išmoktus judesius. Džiaugdamasi, kad jis
neužsiminė apie incidentą su motina, įnirtingai puoliau manekenus,
tarsi norėdama parodyti, kas nutiks, jei stosi skersai kelio Rouz
Hetavėj. Gerai supratau, kad mano kovinį entuziazmą paskatino ne
tik noras gerai pasirodyti. Grumtynės su motina ir apsilankymas
Lisos mintyse išmušė mane iš vėžių. Dimitrijus sėdėjo tolėliau ir
stebėjo mane, retkarčiais pataisydamas judesį ar pasiūlydamas ki-
tokią taktiką.
– Tau trukdo plaukai, – netikėtai pasakė jis. – Ne tik trukdo tau
gerai matyti, – palieki priešininkui galimybę sučiupti tave už
plaukų.
– Kai kausiuosi iš tikro, susirišiu, – iškošiau pro dantis smeig-
dama kuolelį tarp manekeno šonkaulių. Nežinau, iš ko daromi
manekenų kaulai, bet jie nepralaužiami. Prisiminiau motiną ir smo-
giau dar stipriau. – Šiandien pabūsiu palaidais.
– Rouz, – įspėjo mane Dimitrijus. Nekreipdama į jį dėmesio vėl
puoliau manekeną. Šįkart Dimitrijus prabilo griežčiau: – Rouz.
Baik.
Pasitraukiau nuo manekeno stebėdamasi, kaip sunkiai alsuoju.
Kovai atidaviau visas jėgas. Atsišliejau nugara į sieną. Neturėdama
kur pasislėpti nusisukau nuo Dimitrijaus ir nudelbiau akis į žemę.
– Pažiūrėk į mane, – paliepė jis.
– Dimitrijau...
– Pažiūrėk.
 90/264
Nepaisant to, kas nutiko tarp mūsų, Dimitrijus buvo mano
mokytojas. Turėjau paklusti. Lėtai ir nenoriai atsigręžiau į jį šiek
tiek nuleidusi galvą, kad veidą iš abiejų pusių apkristų plaukai. Jis
pakilo nuo kėdės, priėjo ir atsistojo priešais.
Viena ranka Dimitrijus nubraukė man nuo veido plaukus. Stab-
telėjo kaip ir mano kvėpavimas. Mudu trumpai dvejojome ir tram-
dėme savo troškimą, bet dėl vieno buvau tikra: Dimitrijui patiko
mano plaukai. Gal vis dar patinka? Mano plaukai nepaprastai
gražūs: tamsūs, ilgi, šilkiniai. Jis vis ieškodavo dingsčių juos paliesti
ir nenorėjo, kad nusikirpčiau trumpai kaip dauguma sergėtojų.
Jo ranka sustojo, o kartu sustojo ir laikas laukiant, ką jis darys.
Praėjo ištisa amžinybė ir Dimitrijus nuleido ranką. Mane užliejo
nusivylimo banga, bet kartu kai ką supratau. Jis dvejojo. Bijo mane
paliesti, vadinasi – galbūt – manęs trokšta. Jam teko susitvardyti.
Lėtai pakėliau galvą ir mūsų akys susitiko. Plaukai beveik dengė
mano veidą. Dimitrijaus ranka vėl virptelėjo nepasiekusi manęs. Jis
susivaldė, mano susijaudinimas prigeso.
– Skauda? – paklausė. Nosį pakuteno susimaišęs su prakaitu los-
jono kvapas. Dieve, kaip norėjau, kad Dimitrijus mane paliestų.
– Ne, – pamelavau.
– Neatrodo taip jau baisiai, – paguodė jis. – Greitai praeis.
– Nekenčiu jos, – pasakiau ir apstulbau, kad mano žodžiai
pritvinkę nuodų. Net susijaudinusi ir geisdama Dimitrijaus
nepamiršau pagiežos motinai.
– Visai ne, – paprieštaravo jis švelniai.
– Nekenčiu.
– Negali jausti neapykantos, – paaiškino jis vis dar švelniai. –
Mūsų profesija to neleidžia. Turėtum su ja susitaikyti.
Žodis į žodį, ką sakė Lisa. Mane pagavo įniršis. Sukilo tamsiausi
jausmai.
 91/264
– Susitaikyti? Po to, kai ji tyčia įstatė man mėlynę? Kodėl man
vienai tai atrodo beprotybė?
– Ji tikrai nesužeidė tavęs tyčia, – Dimitrijus prakalbo griežtai. –
Patikėk, nors ir kaip jos nekenti. Ji niekada taip nepasielgtų. Beje,
kiek vėliau mačiau tavo motiną. Ji dėl tavęs nerimavo.
– Jau greičiau dėl to, kad nebūtų apkaltinta smurtavusi prieš
vaiką, – sumurmėjau.
– Nemanai, kad Kalėdos – susitaikymo metas?
Garsiai atsidusau.
– Čia ne kalėdinis filmas, o mano gyvenimas. Tikrame gyvenime
stebuklų, kaip ir gerumo, nebūna.
Dimitrijus ramiai žiūrėjo į mane.
– Tikrame gyvenime gali kurti savo stebuklus.
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę. Kodėl
turiu elgtis teisingai, jei mano gyvenimas eina velniop. Širdies gi-
lumoje žinojau, kad Dimitrijus nori tik gero, tačiau nebuvau nus-
iteikusi klausytis protingų postringavimų. Nenorėjau tapti geresnė,
norėjau paguodos. Norėjau, kad jis mane apkabintų ir patikintų dėl
nieko nesijaudinti.
– Gal vienąkart baigsi? – paklausiau įsiremdama rankomis į
šonus.
– Baigsiu ką?
– Filosofinius paistalus. Tu net nesišneki su manim kaip su
žmogum. Žarstai patarimus ir gyvenimišką išmintį kaip kokiam
sušiktam kalėdiniam filme. – Žinojau, kad nesąžininga išlieti savo
pyktį ant jo, bet dar labiau pakėliau balsą. – Garbės žodis, kartais
atrodo, jog kalbi tik tam, kad savęs pasiklausytum! Bet kad tu ne
visada toks! Su Taša kalbėjaisi visai normaliai. O su manim? Vien
skambūs žodžiai. Tau į mane nusispjaut. Kalbi kaip koks
mokytojas...
 92/264
Dimitrijus žiūrėjo į mane aiškiai nustebęs. Tai nutikdavo retai.
– Sakai, nusispjaut?
– Taip! – Išties elgiausi apgailėtinai. Žinojau, kad jis manim
rūpinasi, kad esu jam daugiau nei paprasta mokinė. Bet negalėjau
susilaikyti. Žodžiai liete liejosi. Kalbėdama vis baksnojau pirštu jam
į krūtinę. – Aš tau paprasta mokinė, kuriai gali kalti į galvą gyven-
imišką išmintį...
Pirštai, kurie, tikėjausi, paglostys man plaukus, staiga sugriebė
mano ranką ir prispaudė prie sienos. Nustebau pamačiusi degančias
Dimitrijaus akis. Jose švietė ne pyktis... greičiau neviltis.
– Neaiškink man, ką jaučiu, – supyko jis.
Ir tada supratau, kad pusė mano žodžių yra tiesa. Jis visada bū-
davo toks ramus, toks susitvardęs – net kaudamasis. Bet kartą man
papasakojo, kaip nesusivaldė ir primušė savo tėvą. Nors kartą jis
pasielgė taip pat, kaip aš – veikė nepagalvojęs, pagautas impulso.
– Tai tiesa, ar ne? – paklausiau.
– Kas?
– Turi sukaupti visas valios pastangas, kad susitvardytum. Visai
kaip aš.
– Ne, – atsakė Dimitrijus, vis dar įsiaudrinęs. – Aš išmokau
susivaldyti.
Pasijutau drąsesnė.
– Ne, – pasakiau. – Neišmokai. Tu tik apsimeti susitvardęs ir
dažniausiai tau pavyksta. Bet kartais ne. O kartais... – palinkau prie
jo ir prašnekau tyliau, – ...kartais tu nė nenori.
– Rouz...
Girdėjau jo sunkų alsavimą ir žinojau, kad jo širdis daužosi taip
pat kaip mano. Jis nesitraukė. Žinojau, kad tai negerai – žinojau
visas priežastis, kodėl turėtume išlaikyti deramą atstumą. Bet man
tai nerūpėjo. Nenorėjau valdytis. Nenorėjau būti gera.
 93/264
Dimitrijui nespėjus susivokti, aš jį pabučiavau. Mūsų lūpos sus-
itiko, ir kai Dimitrijus man atsakė, supratau buvusi teisi. Jis pri-
gludo prie manęs, įkalindamas tarp savęs ir sienos. Viena ranka te-
belaikė mano ranką, kita nuslydo plaukais. Bučinyje susipynė
viskas: pyktis, aistra, išsilaisvinimas...
Pagaliau Dimitrijus atšlijo nuo manęs ir net žengė kelis žingsnius
atgal. Atrodė sukrėstas.
– Daugiau niekada taip nedaryk, – sunkiai ištarė.
– Tai neatsakyk į mano bučinį, – atkirtau.
Dimitrijus žiūrėjo į mane, tos kelios sekundės virto amžinybe.
– Skaitau tau paskaitas ne tam, kad pasiklausyčiau savęs.
Skaitau jas ne todėl, kad esi paprasta mokinė. Taip mokau tave
savitvardos.
– Daug išmokei, – kandžiai mestelėjau.
Jis užsimerkė, atsiduso ir kažką sumurmėjo rusiškai. Tada nė
nežvilgtelėjęs į mane išėjo iš salės.
 DEVINTAS

PASKUI DIMITRIJAUS kurį laiką nemačiau. Tą pačią dieną jis

man perdavė žinutę, kad daugiau treniruočių nebus, nes reikia
ruoštis išvykai į kalnus. Pamokos irgi baigėsi, paaiškino jis, tad lo-
giška padaryti pertrauką.
Nevykęs pasiteisinimas. Supratau, kad treniruotės nutrauktos
visai ne dėl to. Jei jis nenori manęs matyti, galėjo bent sugalvoti
rimtą priežastį, neva su kitais sergėtojais turi sustiprinti morojų
saugumą ar mokytis nindzių judesių.
Dimitrijus vengė manęs dėl bučinio. Nelemtas bučinys. Nesakau,
kad gailėjausi. Dievas mato, kaip seniai norėjau jį pabučiuoti. Bet
padariau tai ne vietoje ir ne laiku. Buvau nusiminusi ir nusivylusi,
tiesiog norėjau įrodyti, kad tai galiu. Pabodo elgtis teisingai ir at-
sakingai. Pastaruoju metu stengiausi valdytis, o tąsyk tiesiog
nesusilaikiau.
Nepamiršau, ką jis man buvo sakęs – kad negalim būti kartu ne
tik dėl amžiaus skirtumo, bet ir dėl to, kad tai pakenktų mūsų dar-
bui. Privertusi jį mane pabučiuoti pakursčiau liepsnas, galinčias
pakenkti Lisai. Nederėjo taip elgtis. Vakar negalėjau susitvardyti,
 95/264
šiandien protas praskaidrėjo ir negalėjau patikėti, kad taip kvailai
pasielgiau.
Kalėdų rytą atėjo Meisonas ir mudu išėjom susitikti su kitais.
Bus puiki proga išmesti Dimitrijų iš galvos. Man patiko Meisonas –
labai patiko. Be to, nesiruošiau už jo tekėti. Kaip kad sakė Lisa, bus
sveika pradėti vėl su kuo nors susitikinėti.
Taša rengė kalėdinius priešpiečius elegantiškoje svetainėje Aka-
demijos svečių korpuse. Visoje Akademijoje vyko renginiai ir priė-
mimai, bet greitai pastebėjau, kad Tašos pasirodymą visur lydėdavo
šnabždesys. Visi arba atvirai ją nužiūrinėdavo, arba paprasčiausiai
vengė. Kartais ji tyčia užkalbindavo kitus, kartais tiesiog nelįsdavo į
akis. Šiandien Taša atsiskyrė nuo kilmingųjų ir džiaugėsi nedideliu
priėmimu ir svečiais, kurie jos nesišalino.
Dimitrijus irgi buvo pakviestas, kai jį pamačiau, mano pasiryži-
mas nekreipti į jį dėmesio išgaravo. Švenčių proga Dimitrijus pa-
sipuošė. Na, pasipuošė gal ir per stipriai pasakyta, bet vis dėlto.
Paprastai jis nesuko galvos dėl apsirengimo, pasiruošęs bet kurią
akimirką stoti į kovą. Šiandien jo tamsūs plaukai buvo suimti į uo-
degą, ir ne bet kaip, o tvarkingai. Jis kaip visad mūvėjo džinsus ir
avėjo odinius batus, bet vietoj marškinėlių ar džemperio vilkėjo
juodą megztinį. Paprasčiausias megztinis, tikrai ne vardinis ir ne
brangus, suteikė jam rafinuotumo, kurio nebuvau pastebėjusi ank-
sčiau, ir velniškai jam tiko.
Dimitrijus manęs nevengė, bet ir nešnekino. Jis kalbėjosi su Taša
ir aš susižavėjusi stebėjau, kaip lengvai jiedu bendrauja. Paaiškėjo,
kad geras jo draugas buvo tolimas Tašos pusbrolis, taip jiedu ir
susipažino.
– Penkis? – nustebęs paklausė Dimitrijus. Jie kalbėjosi apie to
paties draugo vaikus. – Nė nežinojau.
Taša linktelėjo.
 96/264
– Tikra beprotybė. Juo labiau kad ji pastojo praėjus vos šešiems
mėnesiams po gimdymo. Ji neaukšta, tai dabar tik platėja ir platėja.
– Kai mudu susipažinom, jis prisiekinėjo niekada neturėsiąs
vaikų.
Taša linktelėjo.
– Žinau! Todėl ir sunku patikėti. Pamatytum jį dabar. Prie vaikų
tiesiog tirpsta. Nesuprantu nė pusės, ką jis šneka. Daugiau guguoja
nei kalba angliškai.
Dimitrijus nusišypsojo.
– Taip... vaikai pakeičia žmones.
– Neįsivaizduoju, kad tau taip nutiktų, – nusijuokė Taša. – Tu
visad toks santūrus. Kita vertus, veblentum rusiškai, todėl tavęs
niekas nesuprastų.
Abu nusikvatojo, o aš nusigręžiau džiaugdamasi, kad yra Meiso-
nas ir turiu su kuo pasišnekėti. Jis apskritai padėjo užsimiršti –
negana to, kad Dimitrijus nekreipė į mane dėmesio, Lisa su Kristi-
anu irgi pasinėrė į savo slaptą pasaulėlį. Atrodo, seksas juos dar la-
biau suartino ir aš ėmiau abejoti, ar per slidinėjimo išvyką iš viso
gausiu pabūti su ja dviese. Po kiek laiko ji paliko Kristianą ir priėjo
prie manęs, kad įteiktų kalėdinę dovaną.
Atidariau dėžutę ir pažvelgiau. Joje gulėjo suverti rožėm kvepi-
antys rudi karoliukai.
– Kas per..?
Išėmiau karoliukus ir tik tada pamačiau sunkų auksinį kryžių. Ji
dovanojo man rožinį, tik jis buvo trumpas, maždaug kaip apyrankė.
– Nori atversti mane į tikėjimą? – kandžiai paklausiau. Lisa neb-
uvo religinė fanatikė, bet tikėjo Dievą ir reguliariai lankė bažnyčią.
Kaip dauguma morojų, kilusių iš Rusijos ir Rytų Europos, ji buvo
krikščionė ortodoksė.
 97/264
Aš? Veikiau jau ortodoksė agnostikė. Neneigiau, kad Dievas yra,
tik neturėjau nei laiko, nei noro pasidomėti juo daugiau. Lisa tai
gerbė ir niekad nemėgino primesti man savo tikėjimo, todėl jos
dovana pasirodė dar keistesnė.
– Apversk jį, – pasakė aiškiai pralinksminta mano reakcijos.
Taip ir padariau. Kitoje kryžiaus pusėje buvo išgraviruotos gėlės
ir drakonas. Dragomirų kryžius. Sutrikusi pažvelgiau į Lisą.
– Šeimos relikvija, – paaiškino ji. – Vienas tėčio draugas saugojo
kai kuriuos jo daiktus. Rožinis buvo tarp jų. Jis priklausė mano
prosenelės sergėtojui.
– Lis... – dabar rožinis įgijo visai kitą prasmę. – Negali dovanoti
tokių daiktų.
– Bet pasilikti jo irgi negaliu. Jis skirtas sergėtojui, mano
sergėtojui.
Užsivyniojau karoliukus ant riešo. Pajutau kryžiaus metalo šaltį.
– Nepamiršk, yra didelė tikimybė, jog išlėksiu iš Akademijos
nespėjus tapti tavo sergėtoja, – paerzinau draugę.
Ji nusišypsojo.
– Tada galėsi jį grąžinti.
Visi nusijuokė. Taša jau buvo kažką besakanti, bet nutilo ir
pažvelgė į duris.
– Dženina!
Ten stovėjo kaip visuomet rimta mano motina.
– Atleiskit, kad vėluoju. Turėjau sutvarkyti keletą reikalų.
Reikalai. Kaip visada. Netgi per Kalėdas.
Prisiminus mūsų grumtynes, nudiegė paširdžius ir išmušė raud-
onis. Per tas dvi dienas iš jos negavau jokios žinutės, ji net nea-
plankė manęs ligoninėje. Nei atsiprašymo, nieko. Sugriežiau
dantimis.
 98/264
Motina prisėdo ir įsitraukė į pokalbį. Netrukus pamačiau, kad ji
gali šnekėti vienintele tema: apie sergėtojų reikalus. Kažin ar turi
kokių pomėgių? Visi tebekalbėjo apie Badikas ir motina prisiminė
panašų atsitikimą iš savo praktikos. Mano siaubui, Meisonas gaudė
kiekvieną jos žodį.
– Nukirsti galvą nėra taip paprasta, kaip atrodo, – dėstė ji
dalykiškai. Niekada ir nemaniau, kad paprasta, bet jos tonas bylojo,
jog kitiems tai atrodo vaikų žaidimai. – Reikia nukirsti stuburą ir
sausgysles.
Per ryšį pajutau, kad Lisą supykino – kruvinos smulkmenos – ne
jai.
Meisono akys sužibo.
– Koks įrankis tam tinkamiausias?
Motina kurį laiką galvojo.
– Kirvis. Užsimojus, – ji parodė judesį, – smūgis bus stipresnis.
– Šaunu, – pasakė Meisonas. – Tikiuosi, man bus leista pasiimti
kirvį.
Tai buvo juokinga ir absurdiška, nes kirvius nešiotis itin nep-
atogu. Pamėginau įsivaizduoti, kaip Meisonas žengia gatve persi-
metęs kirvį per petį, ir mano nuotaika šiek tiek pasitaisė. Bet veikiai
vėl subjuro.
Kas šneka tokiomis temomis per Kalėdas? Jos pasirodymas viską
sugadino. Laimė, netrukus visi ėmė skirstytis. Lisa su Kristianu pat-
raukė savais keliais, Taša su Dimitrijum dar turėjo kažką aptarti.
Mudu su Meisonu žingsniavom į dampyrų bendrabutį, kai mus pas-
ivijo mano motina.
Visą kelią ėjom tylėdami. Juodame danguje spindėjo žvaigždės,
nuo jų žėrėjo ledas ir sniegas. Vilkėjau dramblio kaulo spalvos paltą
su dirbtinio kailio pamušalu. Nors jis gerai saugojo nuo šalčio,
 99/264
ledinis vėjas degino veidą. Tikėjausi, motina pasuks į sergėtojų kor-
pusą, bet ji atėjo su mumis iki bendrabučio.
– Noriu su tavim pasikalbėti, – galiausiai pasakė. Sunerimau. Ką
iškrėčiau šįkart?
Meisonas užuominą suprato. Jis nebuvo kvailas ir žinojo
bendravimo taisykles, nors tą akimirką norėjau, kad viskas būtų
atvirkščiai. Ar ne ironiška, pamaniau, jis pasiruošęs išžudyti visus
pasaulio strigojus, bet bijo mano motinos?
Metęs į mane atsiprašantį žvilgsnį jis tarė:
– Turiu kai kur nueiti. Pasimatysim vėliau.
Palydėjau jį akimis norėdama pasileisti iš paskos. Bet jei būčiau
mėginusi bėgti, veikiausiai būčiau užsidirbusi dar vieną mėlynę.
Verčiau paklausyti ir kuo greičiau viską pabaigti. Sutrikus at-
sigręžiau ir vengdama jos žvilgsnio laukiau, kada prabils. Akies
krašteliu pamačiau, kad visi mus stebi. Prisiminusi, kad visi kažkaip
sužinojo, iš kur gavau mėlynę, staiga supratau, kad neturiu jokio
noro klausytis jos pamokslo kitų akivaizdoje.
– Gal eime į mano kambarį? – pasiūliau.
Ji aiškiai nustebo, netgi sutriko.
– Žinoma.
Nusivedžiau ją viršun stengdamasi laikytis atokiai. Tarp mūsų
tvyrojo nejauki įtampa. Iki mano kambario ji nepratarė nė žodžio,
bet mačiau, kad atidžiai žvalgosi, tarsi už kampo tykotų strigojus.
Atsisėdau ant lovos ir žiūrėjau, kaip ji žingsniuoja po kambarį,
nežinodama, ką daryti. Perbraukė pirštais per knygų apie gyvūnų
elgseną ir evoliuciją nugarėles.
– Rašai darbą? – paklausė.
– Ne. Man tiesiog įdomu.
Nustebusi ji kilstelėjo antakius. Kita vertus, ko čia stebėtis? Ji
nieko apie mane nežinojo. Ji toliau apžiūrinėjo mano daiktus, prie
 100/264
kai kurių stabtelėdama. Mudviejų su Lisa nuotrauka, kur mes per
Heloviną persirengusios fėjom. Maišelis saldainių. Galėjai
pamanyti, kad pirmąkart mane mato.
Staiga motina atsisuko ir ištiesė ranką.
– Imk.
Nustebusi pasilenkiau ir ištiesiau delną. Į jį įkrito vėsus daiktas.
Tai buvo nedidelis pakabukas, ne didesnis už dešimties centų mon-
etą. Trys vienas kitame esantys spalvoto stiklo apskritimai sidabro
aptaisais. Susiraukusi perbraukiau pirštu. Keista, bet apskritimai
man priminė akį. Vidurinysis nedidelis, tarsi vyzdys, tokios tamsiai
mėlynos spalvos, kad atrodė kone juodas. Jį supo didesnis, šviesiai
mėlynas, mėlyną – baltas. Aplink ėjo plonytė tamsiai mėlyna linija.
– Ačiū, – padėkojau. Nesitikėjau ką nors iš jos gauti. Ir pati
dovana buvo keista – kurių velnių ji man dovanojo akį? Bet dovana
lieka dovana. – O aš tau nieko neturiu...
Ji abejingai linktelėjo akmeniniu veidu.
– Nieko tokio. Man nieko nereikia.
Ji nusisuko ir ėmė vaikštinėti po kambarį. Kambarys buvo ne-
didelis, bet dėl neaukšto ūgio jos žingsniai buvo mažesni. Kaskart
praeinant pro langą kaštoniniai plaukai suliepsnodavo.
Susidomėjus ją stebėjau, kai supratau, kad ji ne ką mažiau
susinervinusi.
Motina sustojo ir pažvelgė į mane.
– Kaip tavo akis?
– Gyja.
– Tai gerai.
Ji norėjo dar kažką pridurti ir aš jau laukiau, kada manęs at-
siprašys, bet ji neatsiprašė.
Kai ji vėl pradėjo žingsniuoti po kambarį, supratau, kad tas nieko
neveikimas išvarys mane iš proto. Ėmiau dėliotis dovanas. Šįryt
 101/264
gavau visą krūvą šaunių daikčiukų. Taša padovanojo šilkinę
suknelę, siuvinėtą gėlėmis. Motina stebėjo, kaip kabinu ją į spintą.
– Taša labai miela.
– Taip, – sutikau. – Nesitikėjau, kad ji man ką nors padovanos.
Man ji labai patinka.
– Man irgi.
Nustebusi atsigręžiau. Motina irgi atrodė priblokšta. Kitu atveju
būčiau pasakius, kad dėl kažko sutarėm. Gal per Kalėdas vis dėlto
būna stebuklų?
– Sergėtojas Belikovas jai bus kaip tik.
– Dimitrijus? – sumirksėjau nesuprasdama, apie ką ji kalba.
– Sergėtojas Belikovas, – pataisė ji mane griežtai, nepritardama
tokiam familiarumui.
– Kam bus kaip tik? – paklausiau.
Ji kilstelėjo antakius.
– Negirdėjai? Taša paprašė jį tapti jos sergėtoju.
Pasijutau, lyg gavusi antausį.
– Bet jis... jis Lisos sergėtojas.
– Viską galima sutvarkyti. Nors ir abejotinos reputacijos, Ozeros
priklauso kilmingiesiems. Jei užsispirs, gali pasiekti savo.
Žvelgiau nieko nematančiu žvilgsniu.
– Na, jie draugai ir visa kita...
– Daugiau nei draugai. Tiksliau, gali būti daugiau.
Pliaukšt! Dar vienas antausis.
– Ką?
– Hmm? Na... Taša... juo domisi. – Sprendžiant iš mano motinos
tono, romantika jos nedomino. – Ji sutinka turėti vaikų dampyrų,
tad jei jis taps jos sergėtoju, visko gali būti.
O Viešpatie.
Laikas sustojo.
 102/264
Mano širdis sustojo.
Supratau, kad motina laukia, ką pasakysiu. Stovėjo atsirėmusi į
stalą ir žiūrėjo. Gal ji ir sugeba nužudyti strigojų, bet nieko nenu-
tuokia apie mano jausmus.
– Ir jis sutiko? Tapti jos sergėtoju? – pralemenau.
Motina gūžtelėjo pečiais.
– Gal dar ne. Bet, žinoma, sutiks. Tai puiki proga.
– Žinoma, – atkartojau kaip aidas. Kodėl Dimitrijus turėtų atsi-
sakyti tapti draugės sergėtoju ir susilaukti su ja vaiko?
Motina sakė dar kažką, bet aš jos negirdėjau. Negirdėjau nieko,
galvojau tik apie tai, kad Dimitrijus palieka Akademiją, palieka
mane. Prisiminiau, kaip gerai jiedu sutaria. Įsisiautėjo vaizduotė.
Taša su Dimitrijum. Liečia vienas kitą. Bučiuoja. Nuogi. Ir taip
toliau...
Trumpai užsimerkiau, paskui tariau:
– Aš labai pavargau.
Motina nutilo vidury žodžio. Nenutuokiu, apie ką kalbėjo, kai ją
pertraukiau.
– Aš labai pavargau, – pakartojau. Bespalviu, abejingu balsu. –
Ačiū už akį... tai yra už pakabutį... Bet jei neprieštarauji...
Motina dėbsojo į mane nustebusi ir sutrikusi. Paskui atgavo
savitvardą. Iki tos akimirkos nė nesupratau, kad buvo atsivėrusi.
Tegu ir trumpam, buvo tapusi tokia pažeidžiama kaip ir aš. Dabar
užsidarė lyg austrė.
– Žinoma, – pasakė ji šaltai. – Nebetrukdysiu tavęs.
Norėjau pasakyti, kad ji man netrukdo, kad jos nevarau. Pa-
sakyti, kaip norėčiau, kad ji būtų tiesiog mama – mylinti ir atjauči-
anti, su kuria galėčiau atvirai pasišnekėti. Gal net apie painius šird-
ies reikalus.
Dieve, kad turėčiau kam išsipasakoti. Ypač dabar.
 103/264
Bet buvau pernelyg pasinėrus į asmeninę dramą, kad pratarčiau
nors žodį. Lyg kas būtų išplėšęs man širdį ir nusviedęs per kambarį.
Skausmas krūtinėje tapo nepakeliamas ir aš nežinojau, kaip jį nu-
malšinti. Viena yra susitaikyti, kad negaliu turėti Dimitrijaus, o
visai kas kita žinoti, kad jį gali turėti kita.
Neišspaudžiau nė žodžio. Motinos akyse žybtelėjo pyktis, lūpų
kampučiai nusviro. Ji apsigręžė ir trenkusi durimis išėjo. Beje, aš
irgi būčiau trenkusi. Matyt, mes iš tiesų panašios.
Beveik iš karto ją pamiršau. Sėdėjau ir galvojau. Galvojau ir
įsivaizdavau.
Daugiau tą dieną nieko nenuveikiau. Vakarieniauti nėjau. Nub-
raukiau ašarą. Sėdėjau ant lovos, mąsčiau ir grimzdau į depresiją.
Supratau, kad labiau negu vaizdiniai apie Dimitrijaus ir Tašos meilę
slegia prisiminimai apie mudu. Daugiau jis niekada manęs taip ne-
lies, taip nebučiuos...
Tai buvo liūdniausios Kalėdos mano gyvenime.
 DEŠIMTAS

SLIDINĖJIMO IŠVYKA pasitaikė kaip niekad laiku. Negalėjau iš-

mesti iš galvos Dimitrijaus su Taša, bet dėdamasi daiktus bent jau
skyriau jiems ne visas savo mintis. Tik kokius devyniasdešimt pen-
kis procentus.
Dėmesį atitraukti padėjo ir kitkas. Akademija akylai mus saugojo
– ne be pagrindo, – bet kartais tai išeidavo į gera. Kad ir dabar –
buvo nutarta, kad skrisim privačiais Akademijos lėktuvais. Vad-
inasi, oro uoste mūsų neužpuls strigojai, be to, kelionė bus maloni.
Lėktuvai mažesni už komercinius, bet kėdės patogios ir užtektinai
vietos ištiesti kojas. Be to, kėdės atlenkiamos tiek, kad galėjai
miegoti gulėdamas. Per ilgesnius skrydžius būdavo rodomi filmai,
kartais net patiekiama gurmaniškų valgių. Tačiau nujaučiau, kad
šitas skrydis bus per trumpas filmams ir skonėjimuisi maistu.
Išskridom dvidešimt šeštos dienos pavakare. Įlipusi į lėktuvą ap-
sidairiau Lisos. Norėjau su ja pasikalbėti. Po kalėdinių priešpiečių
beveik nesimatėm. Nenustebau pamačius ją su Kristianu, supratau,
kad verčiau jų netrukdyti. Negirdėjau, apie ką jie kalba, bet Kristi-
anas laikė savo ranką ant josios, buvo atsipalaidavęs ir žaismingas,
koks būdavo tik su ja. Žinojau, kad jis nesugebėtų apsaugoti Lisos
 105/264
taip kaip aš, bet jis galėjo padaryti ją laimingą. Eidama pro šalį link-
telėjau ir nusišypsojau. Kiek toliau sėdįs Meisonas pamojo man
ranka. Teko praeiti ir pro Dimitrijų su Taša. Apsimečiau jų
nepastebinti.
Susmukau į kėdę šalia Meisono.
– Sveikas.
Jis man nusišypsojo.
– Sveika. Pasiruošus slidinėjimo iššūkiui?
– Kaip niekad.
– Nesijaudink, – paguodė jis. – Labai tavęs neskriausiu.
Kreivai šyptelėjau patogiau atsilošdama kėdėje.
– Tu nesveikas.
– Sveiki vaikinai velniškai nuobodūs.
Mano nuostabai, jis uždėjo savo ranką ant manosios. Ji buvo
šilta, ir nuo prisilietimo mano oda sudilgčiojo. Nustebau. Buvau
tikra, kad taip mane veikia tik Dimitrijaus artumas.
Laikas viską pamiršti, pasakiau sau. Dimitrijus tikrai pamiršo.
Ir tau seniai metas padaryti tą patį.
Sunėriau pirštus su Meisono aiškiai jį nustebindama.
– Mums bus labai smagu.
Ir išties buvo smagu.
Vis kartojau sau, kad esame čia dėl tragedijos, kad strigojai,
padedami žmonių, bet kada gali mus užpulti. Tačiau visi kiti, regis,
tai pamiršo – tiesą pasakius, net pati turėdavau sau tai priminti.
Apsigyvenome nuostabiame pastate, primenančiame kalnų
trobelę, tik jokioje trobelėje nebūtų tilpę keli šimtai svečių ir nebūtų
buvę tokių prabangių apartamentų. Trijų aukštų auksaspalvių rąstų
pastatą supo aukštos pušys. Grakštūs arkiniai langai morojų
patogumui buvo įstiklinti tamsintais stiklais, prie kiekvienų durų
 106/264
kabėjo krištoliniai žibintai. Nors ir elektriniai, jie atrodė kaip deglai
ir pastatas spindėjo tarsi papuoštas brangakmeniais.
Aplink stūksojo kalnai. Nakties tamsoje net mano skvarbios akys
įžvelgė tik jų apybraižas, bet dieną atsivėrė kvapą gniaužiantis vaiz-
das. Vienoje pusėje įrengtos slidinėjimo trasos su stačiais šlaitais ir
tramplinais, keltuvais ir keliamaisiais lynais. Kitoje pusėje – či-
uožykla, ji mane labai pradžiugino, nes ąnadien taip ir nepavyko
pačiužinėti ant užšalusio tvenkinio. Nuožulniais šlaitais galėjai
važinėtis rogutėmis.
Viduje viskas buvo pritaikyta morojų patogumui. Čia gyveno
maitintojai, pasiruošę aptarnauti dieną naktį. Slidinėjimo trasos
veikė naktimis. Visur knibždėjo apsaugininkų ir sergėtojų. Vampyrų
svajonė.
Didžiosios salės aukštas kaip katedros lubas puošė milžiniškas
sietynas, grindis – sudėtinga marmuro mozaika. Patarnautojai ki-
aurą parą buvo pasirengę tenkinti visas morojų užgaidas. Koridoriai
ir fojė buvo nudažyti raudona, juoda ir auksine spalva. Dominavo
tamsiai raudonas, ir man dingtelėjo, kad šis atspalvis labai panašus
į kraujo. Sienas puošė veidrodžiai ir paveikslai, pasieniais ant
dekoratyvinių staliukų stovėjo vazonai su aitriai kvepiančiomis žals-
vomis ir violetinėmis orchidėjomis.
Mudviejų su Lisa kambarys buvo didesnis už abiejų bendrabučio
kambarius kartu sudėjus ir nudažytas tokiomis pat ryškiomis spal-
vomis. Kilimas toks minkštas ir storas, kad tuoj pat nusispyriau
batus ir žengiau basa, mėgaudamasi nuostabiu pojūčiu. Ant
karališko didumo lovų su pūkinėmis antklodėmis kūpsojo daugybė
pagalvėlių. Prancūziškos durys vedė į erdvų balkoną, iš jo turėjo
atsiverti nuostabus vaizdas, nes gyvenome viršutiniame aukšte, bet
lauke spaudė žvėriškas šaltis. Kita vertus, sušilti galėsime pasinėru-
sios į dvivietę vonią.
 107/264
Prabanga žilpino akis. Sūkurinė marmuro vonia. Plazminis tele-
vizorius. Krepšys su šokoladu ir užkandžiais. Vos prisiverčiau išeiti
slidinėti. Būčiau galėjusi praleisti atostogas apartamentuose ir
jaustis visiškai laiminga.
Kai galiausiai išėjom į lauką ir kai tik išmečiau iš galvos motiną
su Dimitrijum, ėmiau džiaugtis gyvenimu. Laimė, tokioje didelėje
teritorijoje tikimybė su kuriuo nors susitikti buvo labai menka.
Pirmąkart per kelias savaites galėjau daugiau bendrauti su Meis-
onu ir supratau, kaip su juo smagu. Ir su Lisa praleisdavau daugiau
laiko nei Akademijoje, tai irgi pataisė nuotaiką.
Lisa su Kristianu ir mudu su Meisonu eidavom į dvigubus
pasimatymus. Beveik visą pirmą dieną praslidinėjom, morojai var-
giai spėjo su mumis. Mudu su Meisonu lankėme treniruotes, todėl
nebijojome jokių pavojingų triukų, o noras pasivaržyti skatino elgtis
nutrūktgalviškai.
– Jūs savižudžiai, – neiškentęs pareiškė Kristianas. Lauke buvo
tamsu, žibintai apšvietė jo besišypsantį veidą.
Jiedu su Lisa laukė apačioje, žiūrėjo, kaip mudu su Meisonu
leidžiamės stačiu šlaitu. Lėkėm beprotišku greičiu. Protu suvokiau,
kaip tai pavojinga, bet kažkoks kipšiukas kurstė rizikuoti. Atgijo
maištininkės dvasia.
Nusileidęs Meisonas staigiai sustojo, slidėmis pažerdamas
sniegą.
– Tai tik apšilimas, nes Rouz sugebėjo nuo manęs neatsilikti.
Vaikų žaidimai.
Lisa papurtė galvą.
– Ar jūs tikrai nepersistengiat?
Mudu su Meisonu susižvelgėm.
– Ne.
Ji tik palingavo galva.
 108/264
– Na, mes grįžtam į vidų. Neužsimuškit.
Jiedu su Kristianu nuėjo susikibę už rankų. Nulydėjau juos
akimis, paskui atsigręžiau į Meisoną.
– Aš dar mielai paslidinėčiau. O tu?
Keltuvu pasikėlėm į šlaito viršų. Kai jau norėjau leistis, Meisonas
mane sustabdė.
– O gal padarom šitaip? Nušokam nuo tramplino, apsisukam,
aplenkiam medžius ir sustojam.
Jis pirštu rodė sudėtingą trasą ant vieno stačiausių šlaitų.
Susiraukiau.
– Tai išties beprotybė, Meisi.
– Aha, – pasakė triumfuodamas. – Pagaliau ji pasidavė.
Sužaibavau akimis.
– Nieko ji nepasidavė.
Dar kartą nužvelgusi jo beprotišką maršrutą nusileidau.
– Gerai. Šliuožiam.
Jis mostelėjo ranka.
– Tu pirma.
Giliai įkvėpiau ir atsispyriau. Slidės lengvai slydo sniegu, veidą
čaižė ledinis vėjas. Pirmą šuolį atlikau gražiai ir tiksliai, tačiau net-
rukus supratau, kaip tai iš tiesų pavojinga. Apsispręsti turėjau per
sekundės dalį. Jei dabar sustosiu, Meisonas šaipysis iki gyvenimo
galo – o aš tikrai norėjau prieš jį pasirodyti. Jei pasiseks, nebereikės
įrodinėti, kad esu kieta. Jei ne... galiu nusisukti sprandą.
Įtartinai panašus į Dimitrijaus balsas galvoje kuždėjo išmintin-
gus sprendimus ir liepė tvardytis.
Nusprendžiau spjauti į balsą ir pasileidau žemyn.
Kaip ir tikėjausi, trasa buvo sudėtinga, tačiau ją įveikiau
nepriekaištingai, darydama vieną beprotišką judesį po kito. Staigiu-
ose, pavojinguose posūkiuose pažerdavau sniego pusnis. Pakėlusi
 109/264
akis pamačiau, kad Meisonas kaip pašėlęs man moja. Nesupratau
nei jo išraiškos, nei žodžių, bet spėjau, kad jis mane sveikina. Pamo-
javau jam ir laukiau, kol nusileis.
Bet jis nenusileido. Įveikęs pusę trasos Meisonas nesugebėjo at-
likti šuolio. Slidės užsikabino, kojos susipynė ir jis nugarmėjo
žemyn galva.
Prišliuožiau prie jo tuo pat metu kaip ir kurorto darbuotojai.
Dideliam visų palengvėjimui, Meisonas nenusisuko sprando ir
nieko nesusilaužė. Tik pasitempė kulkšnį, vadinasi, nebegalės
daugiau slidinėti.
Viena instruktorių, mačiusių mūsų išdaigas, prilėkė per-
sikreipusiu iš pykčio veidu.
– Ką sau galvojat? – užsipuolė mudu. Paskui atsigręžė į mane. –
Negalėjau patikėti savo akimis, kad išdarinėjai tokius beprotiškus
triukus! – Tada žvilgsnį nukreipė į Meisoną. – O tau būtinai reikėjo
ją mėgdžioti!
Jau norėjau ginčytis, kad tai Meisono sumanymas, bet dabar
buvo nebesvarbu kieno. Tiesiog džiaugiausi, kad jis nesusižeidė.
Tačiau einant į vidų mane ėmė graužti sąžinė. Pasielgiau neatsakin-
gai. O jei jis būtų rimtai susižeidęs? Mintyse šmėkščiojo siaubingi
vaizdai. Meisonas sulaužyta koja... Meisonas lūžusiu kaklu...
Ką sau maniau? Niekas nevertė leistis tuo šlaitu. Meisonas tik
pasiūlė... o aš nė nemėginau paprieštarauti. O juk galėjau. Meisonas
būtų kiek pasišaipęs, bet jis pametęs dėl manęs galvą, tad tikrai
būčiau sugebėjusi atkalbėti jį nuo tokios nesąmonės. Taip troškau
adrenalino ir pavojaus – kaip tada, kai pabučiavau Dimitrijų – kad
nė nesusimąsčiau apie padarinius. Giliai širdyje tebebuvo gyva
nuotykių dvasia. Ją pažadino nutrūktgalvis Meisonas.
Dimitrijaus balsas išbarė mane dar kartą.
 110/264
Kai Meisonas parsirado į kambarį ir užsidėjo ant kulkšnies ledo,
nunešiau slides į sandėliuką lauke. Vidun grįžau pro kitą įėjimą –
erdvią verandą su mediniais turėklais. Veranda žvelgė į kalnus. Nuo
jos vėrėsi kvapą gniaužianti slėnio ir viršukalnių panorama. Deja,
tokiame šaltyje ilgai nepasigrožėsi.
Žengiau veranda smarkiai trepsėdama – batai buvo aplipę
sniegu. Nosį pakuteno saldžiai aštrus kvapas. Jis man pasirodė
pažįstamas. Dar nespėjus suvokti, iš šešėlių pasigirdo balsas:
– Labas, mažoji dampyre.
Krūptelėjusi pamačiau, kad verandoje kažkas stovi – netoli durų
į sieną buvo atsišliejęs morojus. Jis įsikišo į burną cigaretę,
užsitraukė, paskui numetė ant grindų ir sumaigė bato kulnu kreivai
man šypsodamasis. Tada atpažinau tą kvapą. Gvazdikėlių cigaretės.
Sukryžiavau rankas ir tiriamai jį nužvelgiau. Jis buvo kiek
žemesnis už Dimitrijų ir ne toks liesas kaip dauguma morojų. Ilgas
pilkas paltas – tikriausiai iš pasiutusiai brangaus kašmyrinės vilnos
audinio – gulėjo kaip nulietas, odiniai batai irgi buvo verti gražaus
pinigo. Rudi plaukai sutaršyti stilisto siekiant atrodyti nerūpestin-
gai, akys žydros arba žalios – per tamsu įžiūrėti. Gražus veidas.
Nusprendžiau, kad jis keleriais metais už mane vyresnis. Atrodė
kaip ką tik iš vakarėlio.
– Ko nori? – paklausiau.
Jis tyrinėjo mano figūrą. Buvau pripratusi prie morojų dėmesio.
Tik dažniausiai jie nerodydavo jo taip atvirai. O aš dažniausiai
nevilkėdavau slidininko apranga ir nesipuikuodavau mėlyne paaky.
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Tiesiog pasisveikinau, ir viskas.
Šiek tiek luktelėjau, bet morojus tik susikišo rankas į palto
kišenes. Trūktelėjau pečiais ir žengiau į priekį.
– O tu skaniai kvepi, – staiga pasakė jis.
 111/264
Sustojau ir sutrikusi pažvelgiau į jį – tai pamatęs morojus dar
plačiau išsišiepė.
– Ką?
– Skaniai kvepi, – pakartojo jis.
– Juokauji? Prakaitavau visą dieną. Turėčiau dvokti. – Jau norė-
jau eiti, bet jis keistai mane traukė. Kaip nelaimė. Nepasirodė pat-
rauklus, bet staiga užsinorėjau su juo pasišnekėti.
– Prakaituoti nėra blogai, – pasakė jis atsišliedamas į sieną ir
pakeldamas į viršų mąslias akis. – Prakaituojant nutinka gražių
dalykų. Tiesa, jei prakaituoji per daug ir paskui nenusiprausi, jau-
tiesi šlykščiai. Tačiau gražios moters prakaitas svaigina. Jei turi
vampyro uoslę, suprasi, apie ką šneku. Dauguma žmonių viską sug-
adina skandindamiesi kvepaluose. Kvepalai geras daiktas... ypač at-
itinkantys tavo chemiją. Bet jų reikia nedaug. Sumaišyk dvidešimt
procentų kvepalų su aštuoniasdešimčia procentų savo prakaito...
mmm... – Jis palenkė galvą ir pažiūrėjo į mane. – Velniškai
seksualu.
Staiga prisiminiau Dimitrijų ir jo losjoną. Taip. Tai išties vel-
niškai seksualu, bet nesiruošiau jam to sakyti.
– Ačiū už higienos pamoką, – padėkojau. – Bet kvepalų neturiu,
o seksualųjį prakaitą nusiplausiu. Atleisk.
Jis išsitraukė pakelį cigarečių ir pasiūlė man. Žengė tik vieną
žingsnelį, ir užuodžiau dar kai ką. Alkoholį. Papurčiau galvą
atsisakydama.
– Žalingas įprotis, – pasakiau žiūrėdama, kaip jis užsidega
cigaretę.
– Vienas iš daugelio, – atsakė įtraukdamas dūmą. – Tu iš Šv.
Vladimiro?
– Taip.
– Tai tapsi sergėtoja, kai užaugsi?
 112/264
– Žinoma.
Jis išpūtė dūmus, žiūrėjau, kaip jie sklaidosi naktyje. Kad ir
kokia aštri vampyrų uoslė, keista, kaip jis išvis ką nors užuodžia per
tuos gvazdikėlius.
– O kada? Man gali prireikti sergėtojos.
– Baigiu pavasarį. Bet aš jau paskirta. Atleisk.
Jis nustebo.
– Tikrai? Kas jis?
– Ji. Vasilisa Dragomir.
– Ak, – jis plačiai išsiviepė. – Supratau, kad tu gyva bėda, vos tik
tave pamatęs. Tu – Dženinos Hetavėj dukra.
– Aš Rouz Hetavėj, – pataisiau nenorėdama likti motinos
šešėlyje.
– Malonu susipažinti, Rouz Hetavėj. – Jis atkišo pirštinėtą
ranką, o aš padvejojusi spustelėjau. – Adrianas Ivaškovas.
– Ir tu mane vadini gyva bėda? – sumurmėjau. Ivaškovai turi
karališko kraujo, viena turtingiausių ir įtakingiausių šeimų. Vieni
tų, kurie mano galį daryti ką panorėję ir lipa kitiems per galvas.
Nenuostabu, kad jis toks arogantiškas.
Adrianas nusijuokė. Jo juokas buvo gražus, sodrus ir melodin-
gas. Priminė šiltą karamelę, lašančią nuo šaukšto.
– Patogu, ar ne? Skandalinga pavardė.
Papurčiau galvą.
– Tu nieko apie mane nežinai. O aš esu girdėjusi tik apie tavo
šeimą. Apie tave nežinau nieko.
– O norėtum sužinoti? – paklausė jis gundančiu balsu.
– Atleisk. Vyresniais nesidomiu.
– Man dvidešimt vieneri. Ne ką ir vyresnis.
 113/264
– Aš jau turiu vaikiną. – Truputį pamelavau. Meisonas dar nėra
mano vaikinas, bet tikėjausi, kad išgirdęs, jog esu užimta, Adrianas
paliks mane ramybėj.
– Keista, kad iškart apie jį nepasakei, – nusišypsojo Adrianas. –
Tikiuosi, ne jis įstatė tau mėlynę?
Nors buvo šalta, pajutau, kaip dega skruostai. Kaip kvaiša vyli-
ausi, kad tamsoje jis nepastebėjo mėlynės. Bet vampyrų rega puiki.
– Jei būtų įstatęs jis, dabar jau būtų negyvas. Susižeidžiau... per
treniruotę. Per sergėtojų treniruotę. Kova be taisyklių. Šiurkšti.
– Labai seksualu, – jis numetė antrą cigaretę ir sutrynė bato
kulnu.
– Gauti į akį?
– Ne. Žinoma, ne. Kalbėjau apie šiurkštumą. Esu didelis kontak-
tinio sporto gerbėjas.
– Neabejoju, – sausai tarstelėjau. Jis buvo arogantiškas ir
pasikėlęs, bet vis tiek nėjau sau.
Žingsniai už nugaros privertė mane atsisukti. Laiptais lipo Mija.
Pamačiusi mus sustojo kaip įbesta.
– Sveika, Mija.
Ji mus nužvelgė.
– Dar vienas vaikinas? – paklausė. Iš jos tono galėjai pamanyti,
kad laikau vyrų haremą.
Aiškiai pralinksmėjęs Adrianas klausiamai dirstelėjo į mane. Su-
griežiau dantimis ir nusprendžiau oriai tylėti. Esu storžievė.
– Mija, čia Adrianas Ivaškovas.
Adrianas vėl pasitelkė savo kerus. Paspaudė Mijai ranką.
– Visada malonu susipažinti su Rouz drauge, ypač tokia gražia. –
Jis kalbėjo taip, lyg mudu būtume pažįstami nuo vaikystės.
– Mes ne draugės, – atrėžiau. Štai ir po viso mandagumo.
 114/264
– Rouz draugauja tik su vaikinais ir psichopatais, – pareiškė
Mija. Kaip paprastai ji kalbėjo apie mane su panieka, tačiau iš
žvilgsnio buvo matyti, kad Adrianas ją sudomino.
– Ką gi, – tarė jis linksmai. – Esu psichopatas ir vaikinas, todėl
mudu tokie geri draugai.
– Mes ne draugai, – priminiau jam.
Adrianas nusijuokė.
– Vaidini nepasiekiamą?
– Ji lengvai pasiekiama, – rėžė Mija aiškiai suirzusi, kad man
Adrianas skiria daugiau dėmesio nei jai. – Jei netiki, pasiklausk
pusės Akademijos vaikinų.
– Taip, – atkirtau. – O antros pusės gali paklausinėti apie Miją.
Jei padarysi jai paslaugą, ji tau atsilygins dešimteriopai. – Paskel-
busi karą mudviem su Lisa, Mija įkalbėjo kelis vaikinus pripasakoti
apie mane visokių šlykštynių. Ironiška, bet už tai turėjo su abiem
permiegoti.
Ji kiek sutriko, bet greitai susitvardė.
– Na, aš bent jau neduodu už dyka.
Adrianas sukniaukė kaip katinas.
– Jau baigei? – paklausiau. – Tau seniai metas būti lovoj, leisk
suaugusiesiems pasišnekėti. – Mija labai krimtosi dėl savo vaikiškos
išvaizdos, o aš dažnai su džiaugsmu jai tai primindavau.
– Žinoma, – pasakė ji atžariai. Skruostai paraudo kaip tikros
porcelianinės lėlės. – Ir be jūsų turiu ką veikti. – Ji pasuko prie
durų, bet uždėjusi ranką ant rankenos atsigręžė į Adrianą. – Beje,
mėlynę jai įstatė mama.
Mija užvėrė stiklines verandos duris.
Mudu su Adrianu tylėjome. Galiausiai jis užsidegė dar vieną
cigaretę.
– Tavo mama?
 115/264
– Atstok.
– Tu viena tų, kurie turi arba sielos draugus, arba mirtinus
priešus, ar ne? Jokio tarpinio varianto. Judvi su Vasilisa tikriausiai
kaip seserys?
– Turbūt taip.
– Ir kaip ji?
– Ką turi galvoje?
Jis gūžtelėjo pečiais, kitomis aplinkybėmis būčiau pasakiusi, kad
persistengia vaizduodamas abejingą.
– Nežinau. Judvi buvot pabėgusios... Paskui ta istorija su jos
šeima ir Viktoru Daškovu...
Paminėjus Viktorą sustingau.
– Na, ir kas?
– Nežinau. Ji irgi daug patyrė.
Spėliojau, kur jis taiko. Buvo pasklidę kalbų apie Lisos psichinį
nestabilumą, laimė, jos buvo laiku nutildytos. Dauguma jas pamiršo
arba laikė pramanais.
– Man jau metas, – nusprendžiau, kad geriausia bus apie tai
nekalbėti.
– Ar tikrai? – Adrianas atrodė šiek tiek nusivylęs, nors laikėsi
arogantiškai kaip ir anksčiau. Jis mane domino, tačiau buvau per-
nelyg pavargusi, be to, nenorėjau kalbėti apie Lisą.
– Jau vėlu, aš nusikalusi, o nuo tavo cigarečių man įsiskaudėjo
galvą, – pasiskundžiau.
– Teisybė, – jis užsitraukė ir išpūtė dūmus. – Kai kurios mergi-
nos sako, kad rūkydamas atrodau seksualesnis.
– Man atrodo, rūkai tik tam, kad turėtum laiko sugalvoti dar vi-
eną sąmojį.
Adrianas paspringo juoku.
 116/264
– Rouz Hetavėj, nekantrauju tave išvysti dar kartą. Jei esi tokia
žavi pailsusi ir susierzinusi, su slidinėjimo kostiumu ir mėlyne
paaky, gerą dieną tikriausiai esi žudanti.
– Jei sakydamas „žudanti“ turi omeny, kad verta nuogąstauti dėl
savo gyvybės, tada taip. Tu teisus. – Atidariau duris. – Labanakt,
Adrianai.
– Greitai pasimatysim.
– Vargu. Jau sakiau, vyresni manęs nedomina.
Prieš užverdama duris išgirdau, kaip jis sumurmėjo:
– Kurgi ne.
 VIENUOLIKTAS

KAI KITĄ RYTĄ praplėšiau akis, Lisos neberadau, vadinasi, vonia

priklausė man vienai. Dievinau vonios kambarį. Jis buvo milžiniš-
kas. Jame būtų laisvai išsitekusi mano karališko platumo lova.
Karštas trijų skirtingų čiurkšlių dušas padėjo pabusti, nors po vakar
skaudėjo visus raumenis. Stovėjau priešais didžiulį veidrodį ir
šukavausi plaukus. Nusiminiau pastebėjusi, kad mėlynė niekur
nedingo. Tiesa, ji buvo kur kas šviesesnė, pradėjusi gelsti. Maskuo-
jamasis pieštukas ir pudra ją beveik paslėpė.
Nusileidau žemyn ko nors užkąsti. Pusryčiai jau buvo pasibaigę
ir padavėjai tvarkė stalus, bet viena davė išsinešti kelis gabalėlius
persikinio marcipano. Kramsnodama marcipaną mintimis ėmiau
ieškoti Lisos. Netrukus pajutau ją kitame pastato gale, toli nuo
mokinių kambarių. Nuojauta atvedė mane iki kambario trečiame
aukšte. Pasibeldžiau.
Duris atidarė Kristianas.
– Sveika atvykus, Miegančioji Gražuole.
Jis įsitempė mane į vidų. Lisa sėdėjo ant lovos sukryžiavusi ko-
jas, pamačiusi mane nusišypsojo. Kambarys buvo erdvus kaip ir
 118/264
maniškis, tik baldai išstumdyti į pakraščius, kad būtų daugiau vie-
tos. Kambario viduryje stovėjo Taša.
– Labas rytas, – pasisveikino ji.
– Sveika.
Regis, jos išvengti nepavyks.
Lisa parodė sėstis šalia.
– Turi tai pamatyti.
– Kas vyksta? – Atsisėdau ant lovos ir sukramčiau paskutinį
marcipaną.
– Negeri dalykai, – pasakė Lisa klastingai. – Tau patiks.
Kristianas atsistojo priešais Tašą. Jiedu stebėjo vienas kitą vis-
iškai pamiršę mudvi su Lisa. Aš aiškiai jiems sutrukdžiau.
– Kodėl negaliu naudoti naikinančių kerų? – paklausė
Kristianas.
– Jie atima per daug energijos, – paaiškino Taša. Net su džin-
sais, į uodegą surištais plaukais ir randu ji sugebėjo atrodyti baisiai
miela. – Be to, jie greičiausiai pribaigtų tavo priešininką.
Kristianas susiraukė.
– Kodėl negaliu nužudyti strigojaus?
– Ne visada teks su jais kautis. Kartais tau iš jų reikės informaci-
jos. Turi būti pasiruošęs viskam.
Supratau, kad jie praktikuoja puolamąją magiją. Jaudulys ir
susidomėjimas išstūmė irzulį, kurį pajutau išvydusi Tašą. Lisa ne
juokais kalbėjo apie „negerus dalykus“. Seniai įtariau, kad jie prak-
tikuoja puolamąją magiją, bet... oho. Įtarti ir įsitikinti savo akimis –
ne tas pat. Naudoti magiją kaip ginklą draudžiama. Už tai grėsė
bausmė. Su magija eksperimentuojantis mokinys greičiausiai būtų
nubaustas, ir tiek, bet suaugusysis, mokantis nepilnametį... Taip.
Taša turėtų rimtų nemalonumų. Dingtelėjo mintis ją įskųsti, bet
 119/264
tuoj pat jos atsisakiau. Nors ir nekenčiau Tašos, kad lenda prie
Dimitrijaus, širdies gilumoje pritariau jiedviem su Kristianu.
– Dėmesio atitraukimo kerai ne mažiau naudingi, – toliau
aiškino ji.
Žydros Tašos akys išsiplėtė, taip būna visiems naudojantiems
magiją morojams. Ji mostelėjo ranka ir jam prieš akis plykstelėjo
ugnies liežuviai. Jie Kristiano nepalietė, tik privertė krūptelėti nuo
karščio.
– Dabar pamėgink tu.
Kristianas akimirką dvejojo, paskui pakartojo Tašos judesį. Deja,
jis nemokėjo valdyti ugnies taip kaip teta. Ugnis plykstelėjo Tašai
tiesiai į veidą, bet nepalietė, lyg ją būtų gaubęs nematomas skydas.
Ji atstūmė ugnį savo pačios magija.
– Neblogai, tik galėjai nusvilinti man veidą.
Net aš nebūčiau norėjusi nudeginti jai veido. Tačiau plaukus...
Taip. Kažin ar ji būtų tokia pat graži netekusi juodų kaip varno
sparnas plaukų.
Jiedu su Kristianu praktikavo toliau. Jam sekėsi vis geriau, nors
Tašai prilygti dar nesugebėjo. Mano susidomėjimas augo, svarsčiau,
kaip man galėtų padėti morojų magija.
Taša pasakė turinti eiti, pamoka baigėsi. Kristianas atsiduso
aiškiai nusivylęs, kad per valandą nepavyko tobulai įvaldyti kerų.
Jis siekė tobulumo beveik kaip ir aš.
– Vis tiek manau, kad paprasčiau būtų juos tiesiog sudeginti, –
ginčijosi jis.
Šukuodamasi plaukus Taša nusišypsojo. Vertėtų nusvilinti jai
karčius, Dimitrijui patinka ilgaplaukės.
– Paprasčiau, nes reikalauja mažiau susikaupimo. Bet jei išmoksi
šito, ilgainiui tavo magija tik sustiprės. Tai gali praversti.
Nenorėjau jai pritarti, bet negalėjau ir tylėti.
 120/264
– Ji praverstų kaunantis kartu su sergėtoju, – karščiuodamasi
pasakiau. – Ypač jei strigojams sudeginti reikia tiek energijos. O ši-
taip nedidelėmis pastangomis būtų galima atitraukti jų dėmesį, nes
strigojai nekenčia ugnies. Sergėtojui užtektų laiko perverti širdį
sidabro kuoleliu. Taip būtų galima sunaikinti ne vieną strigojų.
Taša man nusišypsojo. Kai kurie morojai – kaip Lisa ir Adrianas
– šypsodavosi nerodydami dantų. O Taša apnuogindavo net savo
iltis.
– Būtent. Mudviem reikėtų kada išsiruošti į strigojų medžioklę,
– paerzino ji mane.
– Kad kažin.
Patys žodžiai buvo visai nekalti, tik ne mano tonas. Šaltas.
Nedraugiškas. Taša šiek tiek nustebo dėl tokios staigios mano nuo-
taikų kaitos, bet paskui viską pamiršo. Per mūsų ryšį pajutau, kad
Lisa sukrėsta.
Tačiau Taša nesuko sau dėl to galvos. Ji dar šiek tiek su mumis
paplepėjo ir susitarė su Kristianu susitikti per vakarienę. Kai
leidomės įspūdingais spiraliniais laiptais, Lisa griežtai į mane
pažiūrėjo.
– Ką visa tai reiškia?
– Kas? – nekaltai paklausiau.
– Rouz, – rimtai tarė ji. Sunku vaidinti nieko nenutuokiančią, kai
tavo draugė žino, jog gali skaityti jos mintis. – Tu šlykščiai elgeisi su
Taša.
– Ne taip jau ir šlykščiai.
– Buvai baisiai nemandagi! – sušuko Lisa traukdamasi iš kelio
būreliui klegančių morojų su slidinėjimo kostiumais, paskui juos
sekė išvargęs instruktorius.
Įsisprendžiau rankomis į šonus.
 121/264
– Klausyk, esu, kokia esu. Be to, neišsimiegojus. Aš ne tokia kaip
tu. Neketinu lįsti visiems į subinę.
Štai ir vėl. Pirma pasakau, paskui pagalvoju. Lisa žiūrėjo į mane
apstulbusi ir įskaudinta, Kristianas jau norėjo man bjauriai atkirsti,
bet, laimė, priėjo Meisonas. Gipso jam neprireikė, tačiau ėjo
šlubčiodamas.
– Sveikas, luošy, – pasisveikinau ir paėmiau jį už rankos.
Kristianas trumpam pamiršo savo pyktį ir pasisuko į Meisoną.
– Ar tiesa, kad savižudiškas slidinėjimas nepraėjo be pasekmių?
Meisonas spoksojo į mane.
– Ar tiesa, kad vakar buvai su Adrianu Ivaškovu?
– Ką?
– Girdėjau, vakar pasigėrėt.
– Ką? – apstulbo Lisa.
Nudelbiau akis.
– Aišku, ne! Aš jo beveik nepažįstu.
– Dabar jau pažįsti, – spyrėsi Meisonas.
– Šiek tiek.
– Jo ne kokia reputacija, – perspėjo mane Lisa.
– Taip, – pritarė Kristianas. – Jis keičia merginas kaip pirštines.
Negalėjau patikėti savo ausimis.
– Baikit, gerai? Šnekėjau su juo kokias penkias minutes. Ir tik
todėl, kad jis pastojo kelią. Iš kur ištraukei šitas nesąmones? – Ir
kaipmat pati atsakiau į savo klausimą: – Iš Mijos.
Meisonas linktelėjo, bet nors susigėdo.
– Nuo kada su ja bendrauji? – paklausiau.
– Atsitiktinai susitikom, ir tiek, – paaiškino Meisonas.
– Ir tu ja patikėjai? Žinai, kad ji amžinai meluoja.
– Taip, bet dūmų be ugnies nebūna. O tu tikrai su juo šnekėjais.
– Taip. Šnekėjaus. Ir tiek.
 122/264
Rimtai galvojau susitikinėti su Meisonu, todėl man visai
nepatiko jo įtarumas. Juk tai jis pernai padėjo demaskuoti Mijos
melus, tai kodėl dabar taip viską ima širdin. Turbūt meilę lydi ir
pavydas.
Mano nuostabai, mus išgelbėjo Kristianas pakeisdamas pokalbio
temą.
– Tikriausiai šiandien neslidinėsi? – Jis parodė į Meisono
kulkšnį, bet tuoj pat gavo atkirtį.
– Manai, mane tai sulaikys? – paklausė Meisonas.
Pyktis išgaravo, jį nugalėjo noras pasirodyti – dar vienas mums
abiem būdingas bruožas. Lisa su Kristianu pasižiūrėjo į jį kaip į be-
protį, tačiau aš žinojau, kad mūsų žodžiai jo nesulaikys.
– Gal norit su mumis? – paklausiau Lisos su Kristianu.
Lisa papurtė galvą.
– Negalim. Kontos pakvietė mus priešpiečių.
Kristianas susiraukė.
– Jie kvietė tave.
Lisa niuktelėjo jam alkūne.
– Tave irgi. Kvietime buvo parašyta atsivesti svečią. Be to, tai tik
apšilimas prieš svarbiausią renginį.
– Kokį? – pasidomėjo Meisonas.
– Priscilos Vodos vakarienę, – atsiduso Kristianas. Matydama jo
kančias šyptelėjau. – Geriausia karalienės draugė. Susirinks vieni
snobai, o aš turėsiu vilkėti kostiumą.
Meisonas man plačiai išsišiepė. Ankstesnio priešiškumo kaip
nebūta.
– Slidinėjimas skamba patraukliau, ar ne? Paprastesnis apran-
gos kodas.
Palikę morojus išėjom į lauką. Meisonas negalėjo varžytis su
manim kaip vakar, judėjo lėtai ir atsargiai. Tačiau turint omeny, kas
 123/264
atsitiko vakar, šliuožė pavydėtinai. Sužeidimas nebuvo toks rimtas,
kaip mes manėm, o ir jam užteko proto rinktis lengviausias trasas.
Danguje švietė pilnatis. Trasose mėnulio šviesą nustelbė
elektriniai žibintai, bet kur ne kur, šešėliuose, švytėjo sidabrinė
mėnesiena. Gailėjausi, kad nematyti kalnų, jų viršūnės skendėjo
tamsoje. Pamiršau pasigrožėti peizažu anksčiau, kai dar buvo
šviesu.
Trasos man buvo per lengvos, bet likau su Meisonu ir retkarčiais
paerzindavau, kad jo, pensininko, slidinėjimas baigia mane užmig-
dyti. Tačiau buvo smagu pabūti drauge, o fizinė veikla kaitino man
kraują. Apšviestos trasos atrodė kaip begalinė balta jūra, kurioje
žibėjo sniego kristalai, o pakėlusi galvą mačiau žvaigždes, ryškiai
spindinčias juodame danguje. Slidinėdavom visą dieną, bet šįkart
pasiūliau baigti anksčiau – apsimečiau pavargusi, kad Meisonas
galėtų pailsėti. Nors kulkšnis slidinėti netrukdė, mačiau, kad jam
ima skaudėti.
Mudu su Meisonu juokdamiesi patraukėm namo. Staiga akies
krašteliu pastebėjau atšvilpiant baltą daiktą ir sniego gniūžtė ištiško
Meisonui į veidą. Akimirksniu užėmiau kovinę padėtį ir apsidairiau.
Nuo pušyno namelių, kuriuose buvo laikomos slidės, atsklido
šūksniai.
– Sulėtėjus reakcija, Ešfordai, – kažkas sušuko. – Meilė tau tik
trukdo.
Kilo juoko banga. Iš už medžių išlindo geriausias Meisono
draugas Edis Kastilas su būreliu novicų. Už jų tebešūkavo kiti.
– Vis tiek tave paimsim, jei nori būti mūsų komandoje, – pasakė
Edis. – Net jei svaidaisi kaip mergiotė.
– Komandoje? – paklausiau apsidžiaugusi.
Akademijoje svaidytis sniego gniūžtėmis buvo griežtai
draudžiama. Mokytojai kažkodėl bijojo, kad į sniego gniūžtes
 124/264
pridėsim stiklo šukių ar skutimosi peiliukų, nors neturėjau
supratimo, kas jiems pakišo tokią mintį.
Ir nors svaidymasis gniūžtėmis nebuvo kokia ypatinga pramoga,
po pastarųjų išgyvenimų pasiutusiai knietėjo kam nors pataikyti.
Mudu su Meisonu pasileidom paskui kitus, draudžiama pramoga jį
viliojo, suteikė jėgų ir padėjo pamiršti skaudančią kulkšnį. Užvirė
tikrų tikriausias mūšis.
Žaidimo esmė buvo kuo daugiau pataikyti ir išvengti kuo
daugiau gniūžčių. Man sekėsi ir netrukus kaip mažvaikė rėkavau ir
pravardžiavau savo aukas.
Kai instruktoriai mus pagaliau pamatė ir apšaukė, mes jau tik
kvatojomės ir purtėmės sniegą. Mudu su Meisonu patraukėm
namo, jo nuotaika buvo tokia gera, kad supratau, jog Adrianas
pamirštas.
Ir išties prieš einant į vidų Meisonas prabilo:
– Atleisk, kad šįryt užsipuoliau dėl Adriano.
Spustelėjau jam ranką.
– Nieko tokio. Gerai žinau, kokias įtikinamas istorijas kuria Mija.
– Taip... bet net jei ir būtum buvusi su juo... neturiu jokios
teisės...
Nustebau, kad įžūlus Meisonas taip drovisi.
– Manai, neturi? – paklausiau.
Šypsena nušvietė jo veidą.
– Ar turiu?
Šypsodamasi jį pabučiavau. Nuostabu, bet jo lūpos net ir sting-
dančiame šaltyje buvo šiltos. Tai nebuvo toks svaiginantis bučinys
kaip su Dimitrijum, bet visai malonus – draugiškas bučinys, kuris
galbūt peraugs į karštesnius jausmus. Bent jau man. Nes pažiūrėjusi
į Meisoną supratau, kad jam žemė išslydo iš po kojų.
 125/264
– Oho, – pasakė jis išplėtęs akis, jos mėnulio šviesoje atrodė kaip
žydras sidabras.
– Matai? Tau nėra ko nerimauti. Nei dėl Adriano, nei dėl ko nors
kito.
Mes dar kartą pasibučiavom – šįkart ilgiau – ir galiausiai at-
siplėšėm vienas nuo kito. Meisonui aiškiai pasitaisė nuotaika, taip ir
turėjo būti, o aš kritau į lovą su šypsena lūpose. Nebuvau tikra, ar
dabar mudu su Meisonu jau pora, bet trūko labai nedaug.
Tačiau užmigus susapnavau Adrianą Ivaškovą.
Mes vėl stovėjome verandoje, tik vasarą. Oras šiltas, aukštai dan-
guje švietė saulė, viską užliedama auksine šviesa. Nebuvau saulėje
nuo tada, kai gyvenau tarp žmonių. Mus supo žali kalnai ir slėniai,
čiulbėjo paukščiai.
Adrianas atsirėmė į verandos turėklus, apsidairė ir labai nustebo
išvydęs mane.
– Nesitikėjau tavęs čia pamatyti, – nusišypsojo jis. – Aš buvau
teisus. Atrodai žudančiai.
Instinktyviai paliečiau akį.
– Mėlynės nebėra, – pasakė Adrianas.
Net ir nematydama savęs pajutau, kad jis sako tiesą.
– Tu nerūkai.
– Žalingas įprotis. – Paskui linktelėjo man. – Kažko bijai? Dėvi
daug apsaugų.
Nesuprasdama nužvelgiau save. Vilkėjau siuvinėtus džinsus, kur-
iuos kadaise mačiau parduotuvėje, bet neįpirkau. Marškinėliai buvo
trumpi ir apnuogino pilvą su auskaru bamboje. Visada norėjau
prasidurti bambą, bet neturėjau pinigų. Dabar ten buvo įvertas
sidabrinis žiedas, ant kurio kabojo mamos dovanota akis. Ant riešo
– Lisos rožinis.
 126/264
Pakėliau akis į Adrianą. Jo ruduose plaukuose žaidė saulė.
Šviesoje pamačiau, kad jo akys išties žalios – tamsus smaragdas, o
Lisos – blyškus nefritas. Staiga pajutau nerimą.
– Tu gali būti saulėje?
Jis tingiai gūžtelėjo pečiais.
– Ne. Čia mano sapnas.
– Ne, sapnas mano.
– Ar tikrai? – nusišypsojo Adrianas.
Sutrikau.
– Nežinau.
Jis trumpai nusijuokė. Pirmąkart mačiau jį rimtą.
– Kodėl tave supa tokia tamsa?
– Kas? – nesupratau.
– Tave supa tamsa. – Jis atidžiai nužvelgė mane. – Dar neteko
sutikti tokios kaip tu. Visur šešėliai. Nebūčiau pagalvojęs. Net stov-
int nuo tavęs tįsta šešėliai.
Pažvelgiau į savo rankas, bet nepamačiau nieko keisto. Pakėliau
akis.
– Aš – šešėlio pabučiuota...
– Ką tai reiškia?
– Buvau mirusi, – iki šiol buvau apie tai kalbėjusi tik su Lisa ir
Viktoru Daškovu, bet juk čia sapnas. Tai neturi reikšmės. – Paskui
prisikėliau.
Adriano veide atsispindėjo nuostaba.
– Kaip įdomu...
Ir tada pabudau.
Kažkas mane purtė. Lisa. Taip įsiaudrinusi, kad beregint at-
sidūriau jos mintyse ir jos akimis žvelgiau į save pačią. Pasijutau
itin keistai. Grįžau į save stengdamasi nepasiduoti jos siaubui ir
panikai.
 127/264
– Kas atsitiko?
– Mus užpuolė strigojai.
 DVYLIKTAS

STRIMGALVIAIS ŠOKAU IŠ LOVOS. Koridoriuje buvo pilna

žmonių. Jie stoviniavo būreliais arba ieškojo artimųjų. Vieni išsig-
andę kalbėjosi pašnibždomis, kiti garsiai šūkavo. Susistabdžiau ke-
letą norėdama išklausinėti, kas atsitiko. Visi pasakojo skirtingai, kiti
net nesiteikė atsakyti – nuskubėjo ieškoti artimųjų arba ruošėsi
išvažiuoti manydami, kad kitur bus saugiau.
Nusivylusi miglotais atsakymais galiausiai – nenoriai – nutariau
susirasti vieną iš dviejų patikimų asmenų. Motiną arba Dimitrijų.
Tas pat, kaip mesti monetą. Šiuo metu nenorėjau matyti nė vieno.
Kiek padvejojusi pasirinkau motiną – ji bent jau neprasidėjo su
Taša Ozera.
Durys į jos kambarį buvo plačiai atvertos ir įėjusios mudvi su
Lisa pamatėm, kad čia įkurtas laikinas štabas. Daugybė besibūriuo-
jančių sergėtojų aptarinėjo strategijas. Keletas keistai pažiūrėjo į
mus, bet nieko nepaklausė. Mudvi su Lisa prisėdom ant sofos ir
ėmėm klausytis, ką kalba mano motina.
Ji stovėjo su keliais sergėtojais, tarp jų buvo ir Dimitrijus.
Atrodo, nepavyks išvengti ir jo. Jis žvilgtelėjo į mane rudomis
akimis, bet aš nusisukau. Man tik trūko jausmų sumaišties.
 129/264
Netrukus mudvi su Lisa žinojom visas smulkmenas. Buvo
nužudyti aštuoni morojai ir penki sergėtojai. Trys morojai dingo –
jie negyvi arba paversti strigojais. Nors užpuolimas įvyko ne čia, o
kažkur šiaurės Kalifornijoje, tragedija sukrėtė visą morojų pasaulį, o
kai kuriems toks atstumas pasirodė per mažas. Visi buvo persigandę
ir netrukus supratau, kodėl žinia taip greit pasklido.
– Jų turėjo būti daugiau negu aną kartą, – pasakė mano motina.
– Daugiau? – sušuko vienas iš sergėtojų. – Jau anąkart buvo ne-
girdėtai daug. Vis dar negaliu patikėti, kad devyni strigojai veikė
išvien, o tu nori mane įtikinti, kad šįsyk jų susivienijo dar gausesnės
pajėgos?
– Taip, – nukirto motina.
– Ar yra žmonių veiklos pėdsakų? – kažkas paklausė.
Motina kurį laiką dvejojo.
– Taip, – galiausiai atsakė ji. – Pažeisti apsauginiai žiedai. Ir pats
nusikaltimo braižas... toks pat kaip Badikų užpuolikų.
Griežtame motinos balse buvo justi nuovargis. Supratau, kad jis
ne fizinis, o psichologinis. Nelaimė sukėlė įtampą ir skausmą. Visad
laikiau savo motiną bejausmiu robotu, bet dabar jai sunku. Ne-
paisydama to, ji nagrinėjo tą šlykščią temą. Tai jos pareiga.
Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. Žmonės. Užpuolimas, identiš-
kas Badikų. Mes ne kartą aptarinėjom tas keistas skerdynes –
strigojai susivienijo ir dar pasitelkė į pagalbą žmones. Svarstėme,
kas būtų, jei tai pasikartotų, tačiau niekas netikėjo, kad Badikų
žudikai smogs vėl. Kartą jiems pasisekė – keletas strigojų netikėtai
puolė. Siaubinga, tačiau šią prielaidą tenka atmesti.
Bet dabar... Dabar aišku, kad strigojai susivienijo ne šiaip sau.
Jie turėjo tikslą, naudojosi žmonėmis ir pakartojo išpuolį. Išaiškėjo
ir nusikaltimo braižas: strigojai puola morojų šeimas. Serijinės
žmogžudystės. Nebegalėjom pasitikėti apsauginiais žiedais,
 130/264
nebegalėjom pasitikėti saulės šviesa. Žmonės gali veikti dieną –
šnipinėti ir kelti sumaištį.
Prisiminiau, ką sakiau Dimitrijui Badikų namuose. Taigi viskas
keičiasi, ar ne?
Mama paėmė aplanką ir pervertė kelis lapus.
– Dar neturim teismo ekspertizės išvadų, bet strigojų turėjo būti
daugiau. Niekas iš Drozdovų ar jų šeimynykščių neišsigelbėjo. Kol
septyni strigojai kovėsi su penkiais sergėtojais, bent jau keliems
morojams būtų užtekę laiko pasprukti. Taigi srigojų turėtų būti
devyni ar dešimt.
– Dženina teisi, – įsiterpė Dimitrijus. – Per daug aukų, septyni
strigojai nebūtų susitvarkę.
Drozdovai buvo viena iš dvylikos kilmingųjų šeimų. Gausi,
klestinti, kitaip nei mirštanti Lisos padermė. Ir nors išnykimas
jiems negresia, netektis baisi. Drozdovai. Mano mintys karštligiškai
sukosi. Kažką apie juos žinau... Kažką turiu prisiminti...
Tebesukdama galvą susižavėjusi stebėjau mamą. Klausiausi, kaip
ji kalba. Girdėjau ne vieną jos pasakojimą, netgi savo kailiu pajutau
jos jėgą. Bet dar niekada neteko jos matyti tokiomis aplinkybėmis.
Ji laikėsi santūriai, kaip ir bendraudama su manimi, tik dabar tai
buvo būtina. Po užpuolimo kilo panika. Net keletas sergėtojų taip
nusigando, kad reikalavo imtis atsakomųjų veiksmų. Mano mama
vadovavosi protu – priminė, kad visi turi išlikti ramūs ir blaiviai
įvertinti padėtį. Jos laikysena įkvėpė dvasios stiprybės. Supratau,
kad taip elgiasi lyderiai.
Dimitrijus irgi buvo susitelkęs, tačiau vadovavimą patikėjo jai.
Kartais turėdavau sau priminti, kad, kaip sergėtojas, jis dar labai
jaunas. Susirinkusieji toliau aptarinėjo užpuolimą – jis įvyko, Droz-
dovams pavėluotai švenčiant kalėdinį vakarėlį.
 131/264
– Iš pradžių Badikos, paskui Drozdovai, – sumurmėjo vienas iš
sergėtojų. – Jie renkasi kilminguosius.
– Jie žudo morojus, – pasakė Dimitrijus lediniu balsu. – Kilmin-
gus ar nekilmingus – nesvarbu.
Kilmingi. Nekilmingi. Staiga prisiminiau, ką žinojau apie Droz-
dovus. Jau norėjau pašokti ir užduoti klausimą, bet supratau, kad
verčiau palūkėti. Padėtis pernelyg rimta. Reikia elgtis apgalvotai.
Norėjau būti stipri kaip mama ir Dimitrijus, todėl palaukiau, kol jie
baigs šnekėtis.
Kai sergėtojai ėmė skirstytis, pakilau nuo sofos ir prasibroviau
prie mamos.
– Rouz, – nustebo ji. Kaip ir per Steno pamoką, ji manęs nematė.
– Ką čia veiki?
Klausimas buvo toks kvailas, kad nieko neatsakiau. Ką, jos
manymu, galiu čia veikti? Įvykdytas vienas didžiausių išpuolių prieš
morojus.
Parodžiau į aplanką.
– Kas dar žuvo?
Mama nepatenkinta susiraukė.
– Drozdovai.
– Taip, bet kas dar?
– Rouz, neturiu laiko...
– Juk jie turėjo tarnų? Dimitrijus sakė, kad tarp žuvusiųjų buvo
ir nekilmingų. Kas jie?
Mamos akyse vėl išvydau nuovargį. Tos mirtys ją prislėgė.
– Nežinau pavardžių. – Ji pervertė kelis lapus ir padavė man. –
Štai.
Peržvelgiau sąrašą. Širdis nusirito į kulnus.
– Aišku. Ačiū.
 132/264
Daugiau jiems netrukdėme. Mielai būčiau padėjusi, bet sergėto-
jai žino, ką daryti, novicų patarimų jiems nereikia.
– Kodėl susidomėjai, kas dar žuvo? – paklausė Lisa grįžtant į
kambarį.
– Drozdovų tarnai, – paaiškinau. – Pas juos dirbo Mijos
motina...
Lisa aiktelėjo.
– Ar ji gyva?
Atsidusau.
– Jos pavardė yra sąraše.
– O Dieve, – Lisa stabtelėjo. Ji žvelgė į tolį stengdamasi sulaikyti
ašaras. – O Dieve, – pakartojo.
Atsistojau priešais ją ir uždėjau rankas ant pečių. Lisa virpėjo.
– Nusiramink, – pasakiau. Jutau slopinamą jos baimę. Šokas. –
Nusiramink.
– Juk girdėjai, ką jie sakė! Mus puldinėja organizuota strigojų
gauja. Kiek jų? Ar jie ateis ir čia?
– Ne, – patikinau. Nors ką gali žinoti. – Čia esam saugūs.
– Vargšė Mija...
Nežinojau, ką sakyti. Mija – tikra kalė, bet tokios nelaimės
nelinkėčiau niekam, net savo didžiausiam priešui – beje, tokia ji ir
yra. Greitai pasitaisiau. Ne Mija dabar mano didžiausia priešė.
Tą dieną negalėjau palikti Lisos. Strigojų čia nėra, bet mano
pareiga ją saugoti. Sergėtojai visada saugo savo morojus. Ji buvo
nerami ir išsigandusi, tad stengiausi paguosti.
Kiti sergėtojai irgi ramino morojus. Tiesa, nesekiojo iš paskos,
bet sustiprino apsaugą ir palaikė nuolatinį ryšį su sergėtojais Kali-
fornijoje. Visą dieną plaukė informacija su kruvinomis smulkme-
nomis, buvo spėliojama, kur dabar strigojų gauja. Žinoma, šia in-
formacija su novicais niekas nesidalijo.
 133/264
Sergėtojai darė ką gali, morojai irgi darė tai, ką sugebėjo geri-
ausiai – šnekėjo.
Tarp mūsų buvo daug kilmingų šeimų atstovų ir šiaip įtakingų
morojų, todėl buvo sušauktas naktinis pasitarimas. Jame nebus
priimta oficialių sprendimų, tam morojai turi karalienę ir Tarybą,
tačiau visi žinojo, kad pasitarime išsakyta nuomonė pasieks pačias
viršūnes. Ji gali lemti ateities saugumą.
Susirinkimas buvo surengtas milžiniškoje pobūvių salėje su pa-
kyla ir daugybe kėdžių. Buvo matyti, kad salė skirta kitokiems sus-
itikimams nei skerdynių ar gynybos svarstymas. Ant grindų buvo
patiestas juodas aksominis kilimas, margintas sidabriniais gėlių
raštais. Pastatytos juodo lakuoto medžio kėdės su aukštomis
atkaltėmis. Ant sienų kabėjo seniai mirusių kilmingų morojų port-
retai. Dirstelėjau į vieną karalienę, kurios net vardo nežinojau. Ji
vilkėjo ne mano skonio sunkią senovinę suknelę, plaukai buvo
šviesūs kaip Lisos.
Ant pakylos stovėjo nematytas vaikinas, susirinkimo vedėjas.
Dauguma kilmingųjų įsitaisė pirmosiose eilėse. Visi kiti, ir mokini-
ai, susėdo, kur pakliuvo. Mudvi su Lisa susirado Kristianas ir
Meisonas. Dairėmės vietų salės gale, bet Lisa staiga papurtė galvą.
– Aš sėdėsiu priekyje.
Visi įsmeigėm į ją akis. Buvau pernelyg apstulbinta, kad
patekčiau į jos mintis.
– Pažvelkit, – mostelėjo Lisa. – Visi kilmingieji sėdi ten
šeimomis.
Tai buvo tiesa. Vieni šalia kitų sėdėjo Badikos, Ivaškovai, Zeklai
ir kiti. Taša sėdėjo viena. Be jos, Ozerų pavardę turėjo tik
Kristianas.
– Turiu būti tarp jų, – pareiškė Lisa.
– Ten tavęs niekas nelaukia, – priminiau.
 134/264
– Turiu atstovauti Dragomirams.
Kristianas susiraukė.
– Aukštuomenės kliedesiai.
Lisos veidas buvo ryžtingas.
– Aš sėdėsiu priekyje.
Patekau į Lisos mintis ir nudžiugau. Ji visą dieną buvo tyli ir
išsigandusi, ypač kai sužinojo apie Mijos mamą. Dabar baimę
nustelbė pasitikėjimas ir ryžtas. Ji suprato esanti viena iš valdančių
morojų ir, kad ir kaip ją gąsdino mintis apie siautėjančius strigojus,
norėjo būti tarp saviškių.
– Tada eik, – pasakiau tyliai. Man patiko, kad ji nenusileido
Kristianui.
Mūsų akys susitiko ir Lisa nusišypsojo. Ji suprato, ką pajutau. Po
akimirkos atsigręžė į Kristianą.
– Turėtum prisidėti prie savo tetos.
Kristianas jau norėjo prieštarauti. Jei ne rimta padėtis, būtų
buvę smagu stebėti, kaip Lisa jam nurodinėja. Jis visuomet būdavo
užsispyręs ir nesukalbamas, niekam nepavykdavo palenkti jo savo
pusėn. Žiūrėdama Kristianui į veidą supratau, kad jis didžiuojasi
Lisa. Jis užsičiaupė ir nusivaipė.
– Gerai. – Paėmė ją už rankos ir nužingsniavo į pirmąsias eiles.
Mudu su Meisonu atsisėdom. Prieš pat prasidedant susirinkimui
man iš kitos pusės atsisėdo Dimitrijus. Plaukai surišti į uodegą,
odinio palto skvernai atmesti. Žvilgtelėjau į jį nustebusi, bet nieko
nepasakiau. Susirinkime dalyvavo vos keletas sergėtojų, dauguma
buvo pernelyg užsiėmę savo reikalais. Pasijutau įsprausta tarp
dviejų savo vyrų.
Netrukus prasidėjo susirinkimas. Nestigo norinčiųjų pasisakyti,
kaip reikėtų apsaugoti morojus. Daugiausia dėmesio sulaukė du
siūlymai.
 135/264
– Atsakymas mūsų panosėje, – dėstė vienas kilmingasis,
pagaliau sulaukęs savo eilės. Jis atsistojo ir mostelėjo į salę. – Čia.
Tokiose vietose kaip šis kurortas ar Šv. Vladimiro akademija. Mes
siunčiame savo vaikus į saugias vietas, kur jie yra gerai saugomi.
Pažiūrėkit, kiek daug čia mūsų atvyko. Vaikų ir suaugusiųjų. Kodėl
negalėtume taip gyventi?
– Dauguma taip ir gyvena! – kažkas sušuko.
Kalbėtojas tik numojo ranka.
– Kelios šeimos. Miestelis, kuriame dauguma morojų. Bet ir tie
išsibarstę. Nesinaudoja sergėtojais, magija. Jei galėtume įsikurti
kaip čia, nebereikėtų bijoti strigojų.
– Ir morojai prarastų ryšį su aplinkiniu pasauliu, – sumurmėjau.
– Bent jau kol žmonės aptiktų slaptus vampyrų miestus dykvietėse.
Būtų tikrai įdomu.
Antras siūlymas buvo paprastesnis logistikos atžvilgiu, bet ypač
svarbus man.
– Bėda, kad mums trūksta sergėtojų, – kalbėjo Selskių klano at-
stovė. – Todėl atsakymas paprastas: jų reikia daugiau. Drozdovai
turėjo penkis, bet jų neužteko. Tik šeši sergėtojai dvylikai morojų!
Tai nepriimtina. Nenuostabu, kad dedasi tokios baisybės.
– Ir kur siūlai rasti daugiau sergėtojų? – paklausė kažkoks vyras,
pritariantis morojų apgyvendinimui stovyklose. – Tai riboti
ištekliai.
Ji parodė mūsų pusėn.
– Turim jų užtektinai. Mačiau, kaip jie treniruojasi. Jie mirtinai
pavojingi. Kam laukti, iki jiems sueis aštuoniolika? Jei paspartintu-
me mokymo programą ir daugiau dėmesio skirtume treniruotėms, o
ne mokslams, sergėtojai galėtų pradėti mus saugoti sulaukę
šešiolikos.
 136/264
Dimitrijus nepritariamai atsiduso. Jis pasilenkė, alkūnėmis at-
sirėmė į kelius, delnais parėmė smakrą ir susimąstė.
– Be to, nemažai potencialių sergėtojų neatlieka savo tiesioginės
pareigos. Kur visos dampyrės? Mes esam priklausomi vieni nuo
kitų. Morojai padeda dampyrams išlikti. Kodėl tos moterys nevykdo
savo pareigos? Kur jos?
Vietoj atsakymo pasigirdo garsus kvatojimas. Visų akys nukrypo
į Tašą Ozerą. Dauguma kilmingųjų susirinko pasipuošę, o ji vilkėjo
kasdieniais drabužiais. Pamėgtais džinsais, balta palaidinuke ir
mėlynu megztiniu iki kelių.
Tada paklausė vedėjo:
– Ar galiu pasisakyti?
Šis linktelėjo. Selskių atstovė atsisėdo, Taša pakilo. Ji užlipo ant
pakylos, kad būtų gerai matoma. Žvilgantys juodi surišti į uodegą
plaukai neslėpė randų – turbūt tyčia. Jos veide švietė drąsa ir
ryžtas. Gražu pažiūrėti.
– Jų čia nėra, Monika, nes jos augina vaikus – tuos pačius, kuri-
uos nori išsiųsti į frontą vos tik išmoks vaikščioti. Ir neįžeidinėk
mūsų visų sakydama, kad darom dampyrams didžiulę paslaugą –
padedame jiems išlikti. Gal tavo šeimoje ir kitaip, bet mums seksas
teikia malonumą. Tai, kad morojai miega su dampyrėm, nėra tokia
jau didelė auka.
Dimitrijus staiga atsitiesė, veido nebetemdė pyktis. Matyt, susi-
jaudino išgirdęs naująją draugę minint seksą. Baisiausiai susierz-
inau – beliko viltis, kad išvydę mano žudikišką išraišką visi
pamanys, kad siuntu ant strigojų, o ne ant Tašos.
Už Dimitrijaus eilės gale pamačiau Miją. Ji sėdėjo viena,
susigūžusi. Akys paraudusios, veidas blyškesnis nei paprastai. Keis-
tas skausmas surakino man krūtinę, tikrai nemaniau, kad pajusiu
jai gailestį.
 137/264
– O būsimiems sergėtojams leidžiam sulaukti aštuoniolikos
todėl, kad galėtų bent kiek pasidžiaugti gyvenimu, kol bus pas-
merkti iki mirties gyventi amžiname pavojuje. Jiems reikia tų dvejų
metų subręsti fiziškai ir psichiškai. Jei versite juos pradėti dirbti
anksčiau, dar nepasirengusius, elgsitės kaip su marionetėmis – jie
taps lengvu grobiu strigojams.
Keletas morojų žagtelėjo, išgirdę tokius drąsius žodžius, bet Taša
prikaustė visų dėmesį.
– Tas pats nutiks, jei versit dampyres tapti sergėtojomis ir
gyventi gyvenimą, kuris joms ne prie širdies. Taigi siūlymas turėti
daugiau sergėtojų paremtas tuo, kad vaikai ir motinos būtų metami
drakonui į nasrus, idant vienu žingsneliu – tik žingsneliu – aplenk-
tume priešą. Sakyčiau, tai pats kvailiausias pasiūlymas, kokį tik esu
girdėjusi, jei nebūčiau išklausius jo teorijos.
Taša parodė į pirmąjį kalbėtoją, kuris siūlė įkurti morojų stovyk-
las. Jo veidą užliejo raudonis.
– Tai pateik geresnį, Nataša, – atkirto jis. – Pasakyk, ką, tavo
manymu, turėtume daryti, jei jau turi tiek patirties kovodama su
strigojais.
Taša šyptelėjo, bet neįsižeidė.
– Norit sužinoti, ką manau aš? – Ji priėjo prie pakylos krašto ir
pažvelgė į mus. – Manau, kad turėtume liautis kurti planus, pagal
kuriuos esam priklausomi nuo kitų. Sakot, trūksta sergėtojų? Tai ne
bėda. Bėda, kad yra per daug strigojų. Leidžiam jiems daugintis ir
stiprėti, nieko nedarom, o tik kvailai ginčijamės. Slepiamės už
dampyrų, o strigojai siautėja nevaldomi. Patys kalti. Tai per mus
žuvo Drozdovai. Norit kariuomenės? Štai ji. Ne tik dampyrai gali iš-
mokti kautis. Monika, užuot klaususi, kodėl kovoje nedalyvauja
dampyrės, paklausk, kodėl nedalyvaujam mes?
 138/264
Taša kalbėjo garsiai, jos skruostai paraudo. Akyse švietė aistra ir
netgi su randu ji atrodė pritrenkiamai. Dauguma susirinkusiųjų
negalėjo atitraukti nuo jos akių. Lisa žiūrėjo į Tašą su nuostaba, įk-
vėpta jos žodžių. Meisonas sėdėjo kaip užhipnotizuotas. Dimitrijus
buvo nustebintas. O už jo...
Už jo sėdėjo Mija. Ji nebesigūžė. Dabar sėdėjo tiesi kaip styga ir
išplėtusi akis žiūrėjo į Tašą taip, lyg ta būtų žinojusi atsakymus į
visus klausimus.
Monikos Selski Tašos kalba nesužavėjo.
– Juk nesiūlai morojams kovoti kartu su sergėtojais, kai užpuls
strigojai?
Taša ramiai pažvelgė į Moniką.
– Ne. Siūlau morojams kovoti kartu su sergėtojais dar prieš
užpuolant strigojams.
Dvidešimtmetis vaikinas, atrodantis kaip Ralfo Loreno modelis,
pašoko iš vietos. Galėjau lažintis, kad priklauso kilmingiesiems.
Niekas kitas nebūtų galėjęs puikuotis taip tobulai pašviesintomis
sruogomis. Jis nusirišo nuo juosmens brangų megztinį ir nusviedė
ant kėdės.
– Ak, – jis ėmė tyčiotis nelaukdamas eilės pasisakyti. – Tai dabar
išdalysi visiems lazdas ir pirmyn į mūšį?
Taša gūžtelėjo pečiais.
– Jei tik prireiks, Endriau. – Gudri šypsena iškreipė gražias
Tašos lūpas. – Bet yra ir kitų ginklų, kuriuos galėtume panaudoti.
Sergėtojai jų neturi.
Endriaus veidas rodė, kad Tašos sumanymą jis laiko beprotybe.
Jis užvertė akis.
– Tikrai? Ir kokie gi tie ginklai?
Taša nusišypsojo nebe gudriai, o klastingai.
– Štai kokie.
 139/264
Ji mostelėjo ranka ir ant kėdės numestas megztinis
užsiliepsnojo.
Vaikinas aiktelėjo iš nuostabos ir nusviedęs drabužį ant grindų
ėmė kojomis gesinti ugnį.
Salėje trumpai stojo tyla. O paskui... kilo tikra sumaištis.
 TRYLIKTAS

VISI ŠAUKDAMI PAŠOKO nuo kėdžių nekantraudami išsakyti sa-

vo nuomonę. Dauguma tvirtino: Taša neteisi. Šaukė, kad ji pus-
protė, kad siųsdama morojus kautis kartu su sergėtojais pasmerks
išnykimui tiek vienus, tiek kitus. Kai kurie net įžūliai pareiškė, jog
Taša viską suplanavo, kad ji padeda strigojams.
Dimitrijus atsistojo su pasišlykštėjimu žvelgdamas į sumaištį
salėje.
– Galim eiti. Nieko gero čia nebebus.
Mudu su Meisonu pakilom, tačiau man pasukus paskui Dimitrijų
Meisonas papurtė galvą.
– Tu eik, – pasakė man. – Aš noriu kai ką sužinoti.
Gūžtelėjau pečiais.
– Sėkmės.
Buvo sunku patikėti, kad paskutinįkart kalbėjausi su Dimitrijum
vos prieš kelias dienas. Pasijutau taip, lyg būtų prabėgę metai.
Pastarosios dienos, praleistos su Meisonu, buvo fantastiškos, bet
pamačius Dimitrijų atgijo senieji jausmai. Palyginti su juo, Meiso-
nas atrodė kaip vaikas. Pykau ir dėl Tašos, todėl nespėjus nė pagal-
voti leptelėjau kvailystę:
 141/264
– Kodėl nesaugai Tašos? – paklausiau. – Kol jos nesudraskė gy-
vos? Už magijos panaudojimą jos laukia nemalonumai.
Dimitrijus nustebęs kilstelėjo antakius.
– Ji pati geba savim pasirūpinti.
– Taip, nes moka karatė ir naudoja magiją. Aš ne apie tai. Kaip
jos sergėtojas...
– Kas tau pasakė?
– Turiu savo šaltinių. – Prisipažinti, kad sužinojau iš mamos, ne-
būtų buvę taip šaunu. – Jau apsisprendei, ar ne? Tai puikus
pasiūlymas, turint galvoje visas privilegijas...
Dimitrijus ramiai pažvelgė į mane.
– Mudviejų santykiai – ne tavo reikalas, – atkirto sausai.
Žodžiai „mudviejų santykiai“ mane įskaudino. Lyg viskas jau
būtų nuspręsta. O įskaudintai man visad sunku tvardytis.
– Neabejoju, kad būsit laimingi. Ji tavo skonio – žinau, kad tau
patinka arba vyresnės, arba jaunesnės moterys. Kiek ji už tave
vyresnė? Šešeriais metais, septyneriais? Aš septyneriais jaunesnė.
– Taip, – po kiek laiko tarė Dimitrijus. – Jaunesnė. Ir kuo toliau,
tuo labiau įsitikinu, kokia tebesi mažvaikė.
Nieko sau. Man atvipo žiauna. Net gavus nuo mamos į akį
skaudėjo mažiau. Tikėjausi jo akyse išvysti atgailą suvokus, kokie ži-
aurūs jo žodžiai. Tačiau Dimitrijaus veidas liko toks pat griežtas.
– Mažoji dampyrė, – staiga išgirdau šalia.
Lėtai, dar neatsigavusi atsigręžiau į Adrianą Ivaškovą. Jis man
nusišypsojo ir linktelėjo Dimitrijui. Man užkaito skruostai. Kiek
girdėjo Adrianas?
Jis lyg niekur nieko mostelėjo ranka.
– Nenorėjau trukdyti. Tiesiog noriu pasikalbėti, kai turėsi laiko.
Knietėjo atrėžti Adrianui, kad neturiu laiko jo žaidimams, bet
ausyse tebeskambėjo Dimitrijaus žodžiai. Jis žiūrėjo į Adrianą
 142/264
smerkiamu žvilgsniu. Matyt, kaip ir visi, buvo prisiklausęs apie jo
reputaciją. Labai gerai, dingtelėjo. Staiga panorau sukelti Dimitrijui
pavydą. Įskaudinti taip, kaip pastaruoju metu jis skaudino mane.
Užgniaužusi gėlą nusišypsojau pačia žaviausia šypsena, nuo kur-
ios susileisdavo visi vaikinai. Priėjau prie Adriano, uždėjau ranką
jam ant peties.
– Aš turiu laiko. – Tempdama Adrianą šalin linktelėjau
Dimitrijui. – Iki, sergėtojau Belikovai.
Dimitrijus šaltai žiūrėjo į mus. Aš nebeatsigręžiau.
– Tai, sakai, nedomina vyresni? – paklausė Adrianas, kai likom
vieni.
– Nenusišnekėk, – atkirtau. – Mano stulbinamas grožis aiškiai
susuko tau galvą.
Jis skambiai nusijuokė.
– Gali būti.
Jau norėjau pasitraukti, bet Adrianas nelauktai apkabino mane
per pečius.
– Tu tik norėjai su manim pažaisti – ką gi, pažaiskim.
Užverčiau akis, bet jo rankos nenumečiau. Užuodžiau susimaiši-
usį su gvazdikėliais alkoholio kvapą. Kažin ar ir dabar jis apsvaigęs?
Nors turbūt panašiai elgiasi ir blaivus.
– Ko nori? – paklausiau.
Jis tyrinėjo mane žvilgsniu.
– Noriu, kad pasikviestum Vasilisą ir eitumėt su manim. Pa-
silinksminsim. Ir nepamirškit maudymosi kostiumėlių. – Jo balse
suskambo nusivylimas. – Nebent norėtumėt maudytis nuogos.
– Dar ko! Ką tik įvyko skerdynės, o tu nori teškentis baseine?
– Ne tik plaukioti, – kantriai paaiškino Adrianas. – O skerdynės
kaip tik yra priežastis tą padaryti.
 143/264
Nespėjus paprieštarauti pamačiau ateinant savo draugus: Lisą,
Kristianą ir Meisoną. Su jais buvo Edis Kastilas, manęs tai
nenustebino, bet išvydusi jų būryje Miją tikrai apstulbau. Buvo
įsitraukę į pokalbį, bet pamatę mane sustojo.
– Štai kur tu, – pasakė keistai dėbtelėjusi Lisa.
Prisiminiau, kad Adrianas vis dar apkabinęs mano pečius. Išsiva-
davau iš jo glėbio.
– Sveiki, – tariau.
Tylėjome, nors galėjau prisiekti, kad išgirdau, kaip tyliai
sukikeno Adrianas. Nusišypsojau jam, paskui draugams.
– Adrianas kviečia mus paplaukioti.
Draugai spoksojo į mane išplėtę akis – pasiūlymas juos
pribloškė. Meisono veidas apniuko, bet jis kaip ir kiti nieko nepa-
sakė. Mintyse suaimanavau.
Adrianas labai ramiai stebėjo mano pastangas. Kita vertus, nieko
kito iš jo ir nesitikėjau. Pasiėmę maudymosi kostiumėlius pat-
raukėm į kitą pastato sparną. Leidomės spiraliniais laiptais –
atrodė, jie niekada nesibaigs. Man ėmė svaigti galva. Ant sienų degė
lempos, leidžiantis žemiau tinkuotas sienas pakeitė akmeninės.
Atėję supratom, kad Adrianas teisus – čia galima ne tik paplauki-
oti. Atsidūrėme morojų elito SPA centre. Dabar jis buvo rezervuotas
keletui kilmingųjų, spėju, Adriano draugams. Jų buvo apie tris-
dešimt, jo amžiaus ir vyresnių, turtingų elito atstovų.
Čia buvo keletas karštųjų mineralinių baseinų. Gal jie kadaise ir
buvo iškirsti uolose, bet dabar interjeras atrodė tikrai rafinuotas.
Juodos akmeninės sienos ir lubos tobulai derėjo prie įrangos.
Jauteisi atsidūręs dizainerio sukurtoje oloje. Palei sienas rikiavosi
lentynos su rankšluosčiais, stalai buvo nukrauti egzotiškais vaisiais.
Baseinai buvo grįsti akmenimis, šildomu dugnu. Pilname garų ore
tvyrojo silpnas metalo kvapas. Svečiai juokėsi, taškėsi purslais.
 144/264
– Kodėl su jumis Mija? – tyliai paklausiau Lisos. Mes vaikštinė-
jom ieškodami laisvo baseino.
– Kai susiruošėm išeiti, ji šnekėjosi su Meisonu, – pašnibždomis
atsakė Lisa. – Man pasirodė žiauru... ją palikti.
Šįkart net aš dėl to neprieštaravau. Mijos veide atsispindėjo
skausmas ir kančia, nors trumpai užsimiršusi klausėsi Meisono
pasakojimo.
– Nežinojau, kad pažįsti Adrianą, – pridūrė Lisa. Tiek jos balse,
tiek per mūsų ryšį pajutau nepritarimą. Pagaliau suradome
nuošalesnį baseiną. Viename jo gale pliuškenosi kažkokia porelė,
bet mes jiems nerūpėjome. Vietos buvo per akis.
Kyštelėjau koją į vandenį ir tuoj pat ištraukiau.
– Nepažįstu, – atsakiau. Atsargiai įkišau koją dar kartą, paskui
lėtai įbridau. Kai vanduo pasiekė juosmenį, susiraukiau. Vilkėjau
rudą bikinį, vanduo buvo per karštas.
– Bent kažkiek turi jį pažinoti, jei pakvietė tave čia.
– Taip, bet jis prie mūsų nesigretina.
Lisa pasekė mano žvilgsnį. Adrianas stovėjo kitame gale su mer-
ginomis, kurių bikiniai dengė kur kas mažiau nei maniškis. Viena
vilkėjo Betsės Džonson maudymosi kostiumėlį, kurį buvau mačiusi
žurnale. Atsidusau ir nusigręžiau.
Visi sulindom į vandenį. Aš pasijutau kaip verdančios sriubos
katile. Įtikinusi Lisą, kad mudu su Adrianu tik pažįstami, įsiliejau į
pokalbį.
– Apie ką šnekat? – paklausiau.
– Apie susirinkimą, – susijaudinęs paaiškino Meisonas. Regis,
jau bus pamiršęs, kaip užklupo mane su Adrianu.
Kristianas atsisėdo ant pakylos, Lisa susirangė šalia.
Savininkiškai ją apkabinęs jis atsilošė į baseino kraštą.
 145/264
– Tavo vaikinas telkia armiją prieš strigojus, – Kristianas aiškiai
mane kurstė.
Klausiamai pažvelgiau į Meisoną. Ginčytis dėl „vaikino“
nemačiau prasmės.
– Ei, tavo teta pati tai pasiūlė, – priminė Meisonas Kristianui.
– Ji tik pasakė, kad turėtume surasti strigojus, kol jie nesurado
mūsų, – paprieštaravo Kristianas. – Ji neverčia novicų kariauti. To
nori Monika Selski.
Padavėja atnešė gėrimų. Rausvos spalvos kokteiliai buvo patiekti
elegantiškose krištolinėse taurėse ilgomis kojelėmis, kraštai pa-
barstyti cukrumi. Spėjau, kad kokteiliai alkoholiniai. Neturėjau
supratimo apie gėrimus, nes dažniausiai tekdavo tenkintis pigiu
alumi. Paėmiau taurę ir atsigręžiau į Meisoną.
– Tu jai pritari? – paklausiau. Paskui atsargiai gurkštelėjau. Kaip
sergėtojas per treniruotę. Žinojau, kad turiu išlikti budri, bet šįvakar
mane vėl apėmė noras maištauti. Skonis priminė punšo. Greipfrutų
sultys, sumaišytos su braškių. Be abejo, alkoholinis, bet lengvas.
Kita padavėja atnešė užkandžių. Nematytų ir neragautų. Vienas
šiek tiek priminė grybus, įdarytus sūriu, kitas – mėsos paštetą. Kaip
tikra mėsėdė nusitaikiau į pastarąjį.
– Tai foie gras, – pasakė man Kristianas bjauriai vypsodamas.
Įtariai jį nužvelgiau.
– Kas tai?
– Nežinai? – pirmąkart jis prabilo arogantiškai, kaip kilmingasis,
norintis pasipuikuoti prieš žemesnio luomo atstovę, ir trūktelėjo
pečiais. – Surizikuok. Paragauk.
Lisa giliai atsiduso.
– Tai žąsų kepenėlės.
Staigiai atitraukiau ranką. Padavėja nuėjo, Kristianas kvatojosi.
Pervėriau jį žvilgsniu.
 146/264
O Meisonas tebesvarstė, ar reikėtų leisti novicams kovoti nebai-
gus mokslų.
– Ką mes veikiam? – postringavo jis. – Ką veiki tu? Kas rytą su
Belikovu bėgioji krosą. Kas iš to tau? Kas iš to morojams?
Kas iš to man? Dažniau plakanti širdis ir geidulingos mintys.
– Mes dar nepasirengę, – pasakiau.
– Mums liko tik šeši mėnesiai, – įsikišo Edis.
Meisonas pritariamai linktelėjo.
– Taip. Ką jau tokio per juos išmoksim?
– Daug ką, – atsakiau galvodama, kiek daug išmokau per
treniruotes su Dimitrijum. Išgėriau kokteilį. – Be to, kur riba?
Tarkim, mokslus baigsim pusmečiu anksčiau ir pradėsim dirbti.
Kiek bus leista mokytis? Atimti metai. Dveji?
Meisonas gūžtelėjo pečiais.
– Aš nebijau. Galėjau stoti prieš strigojus jau antrais metais.
– Taip, – atkirtau. – Kaip ir nusileisti nuo šlaito.
Įraudęs nuo karščio Meisono veidas dar patamsėjo. Iškart
pasigailėjau savo žodžių, juolab kad Kristianas ėmė žvengti.
– Nemaniau ateisiant dieną, kai tau pritarsiu, Rouz, deja, ji
išaušo. – Mudu su Kristianu pasiėmėm dar po vieną kokteilį. –
Morojai turi ir patys gintis.
– Naudodami magiją? – staiga paklausė Mija.
Ji pirmąsyk įsiterpė į pokalbį. Visi nutilo. Meisonas su Edžiu
nieko nežinojo apie magijos naudojimą. Lisa, Kristianas ir aš žino-
jom – tik apsimetinėjom nežiną. Mijos akyse sužibo viltis, tad galė-
jau tik įsivaizduoti, ką jai šiandien teko išgyventi. Vos pabudusi iš-
girdo žinią apie mamos mirtį, paskui klausėsi ilgų svarstymų. Ste-
buklas, kad ji įstengė dalyvauti pokalbyje. Maniau, sėdės kaip stabo
ištikta.
Niekas nesiruošė jai atsakyti, todėl ryžausi aš.
 147/264
– Tikriausiai. Bet aš nieko apie tai nenutuokiu.
Išsiurbiau kokteilį ir akimis paraginau draugus tęsti pokalbį. Jie
tylėjo. Mija nusivylė, bet nieko nepasakė, ir Meisonas grįžo prie
strigojų temos.
Pasiėmiau trečią kokteilį ir panirau į vandenį tiek, kad galėčiau
laikyti taurę. Šįkart gėrimas buvo kitoks. Priminė šokoladą su
plakta grietinėle. Paragavusi iškart pajutau alkoholį, bet nuspren-
džiau, kad šokoladas susilpnins jo poveikį.
Kai užsinorėjau ketvirto kokteilio, padavėja lyg tyčia kažkur pra-
dingo. Meisonas nei iš šio, nei iš to pasidarė baisiai patrauklus.
Laukiau romantiško dėmesio, bet jis tebepaistė apie strigojus ir di-
eninio puolimo strategijas. Mija su Edžiu pritariamai linkčiojo. Top-
telėjo, kad jei jis dabar eitų medžioti strigojų, tiedu sektų iš paskos.
Pokalbyje dalyvavo ir Kristianas, bet jau greičiau kaip velnio ad-
vokatas. Kurgi ne. Jis manė, kad puolant turėtų dalyvauti ir sergėto-
jai, ir morojai, kaip buvo sakiusi Taša. Meisonas, Edis ir Mija ginči-
josi – jei morojai nenori, sergėtojai puola vieni.
Turiu pripažinti, jų entuziazmas mane užkrėtė. Viliojo mintis
užpulti strigojus iš pasalų. Tačiau per išpuolius prieš Badikas ir
Drozdovus žuvo visi sergėtojai. Strigojai susibūrė į gaujas ir sulaukė
žmonių pagalbos, taigi turime būti itin atsargūs.
Kad ir koks patrauklus buvo Meisonas, man nusibodo klausytis
tauškalų apie jo kovinius sugebėjimus. Norėjau dar vieno kokteilio.
Atsistojau ir išlipau iš baseino. Mano nuostabai, viskas ėmė suktis
ratu. Taip pasitaikydavo ir anksčiau, kai per staigiai išlipdavau iš
karšto vandens, bet kai svaigulys nepraėjo, supratau, kad gėrimai
buvo stipresni, nei maniau.
Nusprendžiau, kad ketvirtas kokteilis būtų ne pro šalį, bet nen-
orėjau pasirodyti, jog esu girta. Patraukiau į pagalbinę patalpą, ten
mačiau pranykstant padavėją. Tikėjausi surasti kaugę desertų,
 148/264
pavyzdžiui, šokoladinių putėsių, o ne žąsų kepenėlių. Atsargiai
tipenau slidžiomis grindimis, kad neįkrisčiau į baseiną,
neprasiskelčiau galvos – šaunuolės taip nesielgia.
Taip susikaupusi žiūrėjau sau po kojom, kad į kažką atsitrenkiau.
Laimė, kaltas buvo jis pats – ėjo atbulas.
– Žiūrėk, kur eini, – pasakiau stengdamasi išsilaikyti ant kojų.
Bet į mane jis nė nežvilgtelėjo. Jo dėmesys buvo nukreiptas į
vaikiną sukruvinta nosim.
Patekau į muštynių sūkurį.
 KETURIOLIKTAS

DU MAN NEPAŽĮSTAMI VAIKINAI suko vienas priešais kitą ratu.

Gal dvidešimtmečiai ar vyresni. Manęs jie nepastebėjo. Tas, kuris į
mane atsitrenkė, taip žiebė priešininkui, kad šis susverdėjo.
– Tu bailys! – sušuko į mane atsitrenkęs vaikinas. Jis mūvėjo
žalias trumpikes, juodi šlapi plaukai buvo sušukuoti atgal. – Visi jūs
bailiai! Tik ir norit užsidaryti savo rūmuose, o sergėtojai tegu nud-
irba visą juodą darbą! O ką darysit, kai jie bus išžudyti? Kas jus
saugos tada?
Nukentėjusysis atgalia ranka nusišluostė kruviną nosį. Staiga jį
atpažinau – iš šviesintų sruogų. Tas pats kilmingasis, kuris tyčiojosi
iš Tašos, kai ši pasiūlė morojams padėti sergėtojams. Taša pavadino
jį Endrium. Jis trenkė priešininkui, bet nepataikė. Visai nemokėjo
muštis.
– Taip saugiausia. Jei klausysim tos strigojų gynėjos, žūsim visi.
Ji nori mus sunaikinti!
– Ji nori mus apsaugoti!
– Ji nori priversti mus pasitelkti juodąją magiją!
Ta „strigojų gynėja“ buvo Taša. Nekilmingas morojus kol kas vi-
enintelis, be mano draugų, stojo jos pusėn. Kažin ar atsiras daugiau
 150/264
jam pritariančių? Jis dar kartą trenkė Endriui ir mano pareigos
jausmas – o gal nelygi kova – privertė įsikišti.
Žengiau žingsnį ir atsistojau tarp priešininkų. Vis dar svaigo
galva, ne itin tvirtai laikiausi ant kojų. Jei jie nebūtų stovėję taip arti
vienas priešais kitą, tikriausiai būčiau pargriuvusi. Netikėtai užk-
lupti abu sustingo.
– Dink iš čia, – paliepė man Endrius.
Šie morojai buvo daug aukštesni už mane, bet aš buvau stipres-
nė. Griebiau juos už rankų, patraukiau į save, o paskui iš visų jėgų
stumtelėjau į priešingas puses. Iš netikėtumo jie susvyravo, susver-
dėjau ir aš.
Nekilmingas morojus sužaibavo akimis ir žengė artyn. Beliko
tikėtis, kad jis senamadiškai išauklėtas ir nepakels rankos prieš
merginą.
– Ką darai? – sušuko jis. Ėmę rinktis žiūrovai stebėjo mus labai
susidomėję.
Atrėmiau jo žvilgsnį.
– Mėginu sulaikyti, kad nepasirodytumėt dar didesni kvailiai
negu esat! Norit padėti? Tai nustokit muštis! Daužydami vienas kit-
am snukius neišgelbėsit morojų, nebent prietrankas iš jų geno-
fondo. – Pažvelgiau į Endrių. – Taša Ozera nesiekia visų pražudyti.
Ji tik nenori, kad ir toliau vaidintumėt aukas. – Pažvelgiau į jo
priešininką. – O tu labai klysti, kad šitaip ką nors įtikinsi. Magija,
ypač puolamoji, reikalauja daug savitvardos, tad šiuo atžvilgiu
susimovei. Net aš sugebu geriau valdytis, o jei mane pažinotum,
suprastum, kaip tai sunku.
Vaikinai vėpsojo į mane apstulbę. Matyt, paveikiau juos labiau
nei elektrošokas. Bent jau kelias akimirkas. Nuostabai atslūgus jie
vėl puolė vienas kitą. Patekau į kryžminę ugnį ir kuo skubiau nėriau
šalin vos laikydamasi ant kojų. Netikėtai už nugaros išniro
 151/264
Meisonas. Jis trenkė tam, kuris buvo arčiau – nekilmingam
mušeikai.
Vaikinas nulėkė į šalį ir pliumptelėjo į baseiną. Išsigandau, kad
prasiskels kaukolę, bet netrukus jis jau stovėjo šluostydamasis
šlapias akis.
Čiupau Meisoną už rankos ir bandžiau nutempti, bet jis išsiplėšė
ir puolė Endrių. Taip smarkiai stūmė, kad Endrius atsitrenkė į kelis
morojus – greičiausiai savo draugus – ir šie neleido jam nuvirsti. Iš
baseino išlipęs morojus perkreiptu iš pykčio veidu pasuko prie
Endriaus. Šįkart jam kelią pastojom mudu su Meisonu. Jis perliejo
mus žvilgsniu.
– Raminkis, – perspėjau.
Vaikinas sugniaužė kumščius, atrodė, tuoj mus puls. Bet mūsų
taip lengvai neįbauginsi, o jis neturėjo tiek draugų kaip Endrius. Šis
tempiamas tolyn bjauriai užgauliojo priešininką. Mums pagrasinęs
pasišalino ir nekilmingas peštukas.
Kai abudu dingo, atsigręžiau į Meisoną.
– Iš proto išsikraustei?
– Kodėl? – nustebo jis.
– Šitaip šokti ant besimušančių!
– Tu irgi šokai, – priminė jis.
Jau norėjau ginčytis, bet paskui supratau, kad Meisonas teisus.
– Tai kas kita, – sumurmėjau po nosim ir jis pasilenkė prie
manęs.
– Tu girta?
– Ne. Aišku, ne. Tiesiog neleidau jiems kvailioti. Jei kliedi galįs
nužudyti strigojų, dar nereiškia, kad turi visus puldinėti.
– Kliedžiu? – šaltai paklausė Meisonas.
Mane ėmė pykinti. Sukosi galva. Nudrožiau į pagalbinę patalpą
vildamasi, kad nesvyruoju.
 152/264
Tačiau įėjusi neradau nei desertų, nei gėrimų. Patekau į maitin-
tojų kambarį. Keletas merginų ilsėjosi ant satininių gultų, prie jų
buvo palinkę morojai. Ore tvyrojo jazminų aromatas. Apstulbusi ir
keistai susižavėjusi spoksojau, kaip šviesiaplaukis morojus įsisiur-
bia į kaklą simpatiškai raudonplaukei. Tada supratau, kad visos
maitintojos tikros gražuolės, lyg aktorės ar modeliai.
Kilmingiesiems tenka visa, kas geriausia.
Vaikinas gėrė ilgai ir godžiai, mergina užsimerkė, pravėrė lūpas,
o veidą užliejo palaima – morojaus endorfinai plūdo į jos kraują.
Suvirpėjau prisiminusi, kokia euforija apimdavo mane pačią. Mano
apsvaigusioms smegenims reginys staiga pasirodė baisiai erotiškas.
Lyg būčiau stebėjusi besimylinčius. Pasisotinęs morojus nulaižė
paskutinį lašą ir švelniu bučiniu nusišluostė lūpas į gražuolės
skruostą.
– Siūlaisi savanore?
Kažkieno pirštai švelniai perbraukė man per kaklą, krūptelėjau.
Apsisukus pamačiau žalias Adriano akis ir supratingą šypseną.
– Daugiau taip nedaryk. – Nustūmiau jo ranką.
– Tai ką čia veiki? – paklausė jis.
– Pasiklydau.
Adrianas žiūrėjo į mane.
– Tu girta?
– Ne. Aišku, ne. Bet... – Nors nebepykino, jaučiausi prastai. –
Man reikia atsisėsti.
Adrianas paėmė mane už rankos.
– Tik ne čia – dar kas ne taip supras. Susiraskim ramesnį
kampelį.
Jis nusivedė mane į gretimą kambarį. Susidomėjusi apsidairiau.
Tai buvo masažo kabinetas. Ant stalų gulėjo keletas morojų. Masažo
aliejus pripildė patalpą rozmarinų ir levandų kvapo. Kitomis
 153/264
aplinkybėmis mintis apie masažą būtų sužavėjusi, bet dabar nė už
ką nebūčiau gulusis kniūbsčia.
Atsisėdau ant kilimo ir atsirėmiau į sieną. Adrianas atnešė taurę
vandens. Padavė ir įsitaisė šalia.
– Išgerk. Padės.
– Jau sakiau, aš negirta, – sumurmėjau. Bet vandenį išgėriau.
Jis nusišypsojo.
– Gražiai juos sutvarkei. Kas tas vaikinas, kuris tau padėjo?
– Mano draugas. Tarkim.
– Mija buvo teisi. Tavo gyvenime daug vyrų.
– Nieko panašaus.
– Kaip pasakysi. – Adrianas tebesišypsojo. – Kur Vasilisa?
Maniau, ji nesitraukia nuo tavęs nė per žingsnį?
– Ji su draugu.
– Ar tik ne pavydą girdžiu tavo balse? Norėjai jo pati?
– Apsaugok Viešpatie. Tiesiog jis man nepatinka.
– Jis blogai su ja elgiasi?
– Ne, – teko pripažinti. – Jis ją dievina. Šiaip kvailys.
Adrianas aiškiai mėgavosi.
– Tu tikrai pavydi. Ar ji praleidžia daugiau laiko su juo nei su
tavim?
Neatsakiau.
– Kodėl tiek apie ją klausinėji? Ji tave domina?
Adrianas nusijuokė.
– Nurimk, nesidomiu ja taip kaip tavim.
– Bet kažkaip domiesi.
– Tiesiog noriu su ja pasikalbėti.
Jis atnešė dar vandens.
– Geriau? – paklausė paduodamas taurę – krištolinę, su įmantri-
ais raižiniais. Pernelyg prabangią paprastam vandeniui.
 154/264
– Taip. Nemaniau, kad kokteiliai tokie stiprūs.
– Čia ir yra visas grožis, – sukikeno jis. – Beje, apie grožį... Man
patinka tavo odos spalva.
Pasisukau. Nors mano maudymosi kostiumėlis buvo uždaresnis
nei kitų merginų, jaučiausi per daug apsinuoginusi Adriano akyse.
O gal ir ne per daug? Niekaip negalėjau jo perprasti. Jo arogancija
mane erzino, tačiau bendrauti buvo smagu. Gal sutikau giminingą
sielą?
Mano apsvaigusios smegenys nušvito, tik nesupratau, ką tai re-
iškia. Išgėriau dar vandens.
– Nerūkei jau kokias dešimt minučių, – norėjau pakeisti temą.
Adrianas susiraukė.
– Čia nerūkoma.
– Kompensuoji tai kokteiliais?
Jis nusišypsojo.
– Kai kurie pakelia alkoholį. Tikiuosi, neapsivemsi?
Tebesvaigino, bet pykinimas praėjo.
– Ne.
– Gerai.
Prisiminiau sapną. Nors tai buvo tik sapnas, negalėjau išmesti jo
iš galvos, ypač kalbų, kad mane supa tamsa. Norėjau paklausinėti
Adriano, bet bijojau apsikvailinti. Juk sapnavau aš, o ne jis.
– Adrianai...
Jis įsmeigė į mane žalias akis.
– Klausau, mieloji?
Neprisiverčiau paklausti.
– Tiek to.
Adrianas galva parodė į duris.
– O štai ir ji.
– Kas..?
 155/264
Tarpduryje stovėjo Lisa kažko ieškodama akimis. Išvydusi mus
lengviau atsiduso. Nepajutau nieko blogo. Alkoholis susilpnino
mūsų ryšį. Šįvakar elgiausi nedovanotinai kvailai.
– Štai kur tu, – pasakė Lisa lenkdamasi prie manęs. Paskui link-
telėjo Adrianui. – Labas.
– Labas, pussesere. – Taip vienas į kitą kartais kreipdavosi
kilmingieji.
– Ar gerai jautiesi? – paklausė manęs Lisa. – Kai pamačiau, kaip
apgirtai, išsigandau, kad įkritai į vandenį ir paskendai.
– Aš... – nusibodo aiškinti, kad nesu girta. – Man viskas gerai.
Nerūpestingas Adriano veidas žiūrint į Lisą surimtėjo. Vėl
prisiminiau sapną.
– Kaip ją radai?
Lisa nustebusi pažvelgė į Adrianą.
– Apieškojau visus kambarius.
– Ak. – Jis atrodė nusivylęs. – Maniau, pasinaudojot savo ryšiu.
Abi išplėtėm akis.
– Kaip apie jį sužinojai? – griežtai paklausiau. Apie mūsų ryšį
žino vos keletas, o Adrianas kalba apie jį taip abejingai, kaip apie
mano plaukų spalvą.
– Juk negaliu atskleisti visų savo paslapčių, ar ne? – klausimu į
klausimą atsakė jis. – Be to, judvi taip keistai viena su kita elgiatės...
tai sunku paaiškinti. Šaunu... Senuosiuose mituose, pasirodo, es-
ama tiesos.
Lisa įtariai jį stebėjo.
– Ryšys vienpusis. Rouz žino, ką jaučiu ir galvoju, bet aš to
nesugebu.
– Ak taip. – Kurį laiką sėdėjom tylėdami, aš dar gurkštelėjau
vandens. – Beje, koks tavo elementas, pussesere?
 156/264
Lisa sutriko. Abi žinojom, kaip svarbu nuslėpti dvasios elementą
nuo tų, kurie norėtų pasinaudoti jos gydomosiomis galiomis, bet
versija apie elemento neturėjimą ją visada trikdė.
– Aš jo neturiu.
– Ar atrasi jį vėliau? Pavėluota branda?
– Ne.
– Tada tikriausiai valdai visus elementus, tik nė vieno stipriau? –
Adrianas ištiesė ranką, tarsi ketindamas ją paguosti.
– Taip, bet kaip tu..?
Kai Adrianas pirštais palietė Lisos odą, ji aiktelėjo. Lyg būtų
trenkęs žaibas. Veidą iškreipė keisčiausia grimasa. Net apsvaigusi
per mūsų ryšį pajutau ją užliejantį džiaugsmą. Ji žiūrėjo į Adrianą
kaip į stebuklą. Jis irgi buvo įsmeigęs akis į Lisą. Nesupratau, kodėl
jie taip vienas į kitą žiūri, bet man pasidarė neramu.
– Liaukis, – paliepiau. – Jau sakiau, kad ji turi draugą.
– Žinau, – atsakė Adrianas neatitraukdamas akių nuo Lisos.
Paskui švelniai šyptelėjo. – Kada nors pasišnekėsim, pussesere.
– Gerai, – sutiko Lisa.
– Ei, – tariau visai sutrikusi. – Tu turi draugą. Štai jis.
Lisa sumirksėjo ir grįžo į tikrovę. Visi trys atsigręžėm į duris. Ten
stovėjo Kristianas su draugais. Staiga prisiminiau, kaip jie užklupo
mane su Adrianu. Dabar ne geriau. Mudvi su Lisa sėdėjom jam iš
abiejų pusių, beveik prisiglaudusios.
Lisa pašoko ant kojų šiek tiek prasikaltusiu veidu. Kristianas
susidomėjęs į ją žiūrėjo.
– Mes jau išeinam, – pasakė jis.
– Gerai. – Lisa dirstelėjo į mane. – Tu pasiruošus?
Linktelėjau ir mėginau stotis. Adrianas paėmė mane už rankos ir
padėjo. Jis nusišypsojo Lisai.
– Buvo smagu pasikalbėti.
 157/264
Man sušnibždėjo labai tyliai:
– Nesijaudink. Jau sakiau, kad domiuosi ja ne taip kaip tavim.
Su bikiniu ji atrodo nekaip. Ne taip kaip kai kurios.
Atstūmiau jo ranką.
– Niekada to nesužinosi.
– Nieko tokio, – nuramino mane Adrianas. – Mano laki
vaizduotė.
Pasivijau draugus, einančius prie išėjimo. Meisonas nužvelgė
mane keistu žvilgsniu, tokiu pat, kokiu Kristianas žiūrėjo į Lisą, ir
palikęs mane pasivijo priekyje einantį Edį. Nustebusi ir sutrikusi
supratau einanti šalia Mijos. Ji atrodė išties apgailėtinai.
– Labai tave užjaučiu, – galiausiai pralemenau.
– Neapsimesk, kad tau rūpi, Rouz.
– Aš nejuokauju. Tai siaubinga... Labai užjaučiu. – Mija į mane
nė nepažvelgė. – Ar greitai pasimatysi su tėčiu?
– Per laidotuves, – atsakė ji bespalviu balsu.
Nežinodama, ką dar pasakyti, nutilau ir įsmeigiau akis į laiptus.
Netikėtai prabilo pati Mija:
– Mačiau, kaip nutraukei muštynes, – tarė ji lėtai. – Kalbėjai
apie puolamąją magiją taip, lyg viską apie ją žinotum.
Šito tik ir trūko. Sumanė mane pašantažuoti... Ar ne? Tą
akimirką atrodė visai mandagi.
– Spėjau, ir tiek, – atkirtau. Nesirengiau išduoti Tašos su Kristi-
anu. – Nežinau nieko tikro, tik gandus.
– Ak. – Mija aiškiai nusiminė. – Kokius gandus?
– Na... – pamėginau ką nors sugalvoti, kad pernelyg
neišsiduočiau. – Kaip jau sakiau, tam reikalingas susikaupimas.
Kaunantis su strigojais daug kas gali nukreipti dėmesį. Todėl svarbu
susikaupti.
 158/264
Iš esmės tai buvo paprasčiausia sergėtojų taisyklė, bet Mijai ne-
girdėta. Jos akys sužibo iš smalsumo.
– Kas dar? Kokie naudojami kerai?
Papurčiau galvą.
– Nežinau. Aš negaliu iššaukti kerų. Kaip jau sakiau, tai tik
gandai. Tikriausiai kiekvienas kaip ginklą gali panaudoti savo ele-
mentą. Tarkim, valdantieji ugnies elementą gali pasitelkti ugnį, nes
ugnis nužudo strigojus, taigi jiems viskas paprasta. Pasitelkus oro
elementą galima uždusinti. – Šitą pajutau savo kailiu būdama Liso-
je. Šiurpu.
Mijos akys dar labiau sužibo.
– O ką gali vandens elementas? – paklausė ji. – Kaip vanduo gali
pakenkti strigojams?
Pagalvojau.
– Apie vandenį nieko negirdėjau. Atleisk.
– Bet gal turi kokių minčių? Kaip, pavyzdžiui, kovoti man?
Aha, tai štai dėl ko viskas. Ne taip ir netikėta, kai įsigilini.
Prisiminiau, kaip Mija susijaudino, kai Taša pasakė, kad mums
pirmiems reikėtų pulti strigojus. Mija nori atkeršyti strigojams už
mamos mirtį. Nieko keisto, kad jiedu su Meisonu taip gerai sutarė.
– Mija, – pasakiau kuo švelniau prilaikydama duris ir praleis-
dama ją pirmą. Jau buvome kone sugrįžę. – Žinau, kaip nori... ko
nors imtis. Bet bus geriau, jei leisi sau... gedėti.
Ji išraudo – staiga vėl pamačiau įprastą, piktą Miją.
– Neatkalbinėk manęs, – atrėžė ji.
– Aš ir neatkalbinėju. Tikrai. Tik sakau, kad elgtumeisi apgalvo-
tai, kol slegia liūdesys. Be to... – prikandau lūpą.
Mija prisimerkė.
– Kas?
Velniop. Ji turi žinoti.
 159/264
– Nežinau, kaip vandens elementas gali pakenkti strigojams.
Turbūt jis pats nereikalingiausias elementas.
Mijos veidą iškreipė įniršis.
– Žinai, tu tikra kalė.
– Aš tik sakau tiesą.
– Tuomet leisk pasakyti tiesą tau. Tavo santykiai su vaikinais...
elgiesi kaip paskutinė kvaiša.
Pagalvojau apie Dimitrijų. Jos žodžiuose buvo tiesos.
– Meisonas šaunus, – toliau kalbėjo Mija. – Vienas šauniausių
mano pažįstamų vaikinų, o tu jo nė nepastebi. Jis dėl tavęs padarytų
viską, o tu kariesi ant kaklo Adrianui Ivaškovui.
Jos žodžiai mane nustebino. Mija įsimylėjusi Meisoną? Ir nors
tikrai nesikabinau ant kaklo Adrianui, supratau, kaip tai galėjo atro-
dyti iš šalies. Meisonas galėjo pasijusti įskaudintas ir išduotas.
– Tu teisi, – pasakiau.
Mija buvo taip pritrenkta, kad daugiau nepratarė nė žodžio.
Priėjom vietą, kur koridorius šakojosi į vaikinų ir merginų kam-
barius. Sugriebiau Meisoną už rankos.
– Palauk, – paprašiau. Turėjau paaiškinti, kad tarp mūsų su
Adrianu nieko nėra. Nors giliai širdyje nebuvau tikra, ar darau tai
dėl Meisono, ar man tiesiog patiko jo dėmesys ir nenoriu su niekuo
jo dalytis. Meisonas įtariai pasižiūrėjo į mane. – Norėjau atsiprašyti.
Neturėjau aprėkti tavęs, kad įsikišai. Tu tik norėjai padėti. O su
Adrianu... nieko nebuvo. Aš rimtai.
– Man kitaip pasirodė, – pareiškė Meisonas, bet jo veidas ne-
bebuvo toks paniuręs.
– Žinau, bet patikėk, jis pirmas pradėjo. Matyt, kvailai mane
įsimylėjo.
Tikriausiai pavyko įtikinti, nes Meisonas nusišypsojo.
– Kitaip ir būti negali.
 160/264
– Jis manęs nedomina, – kalbėjau toliau. – Kaip ir niekas kitas.
– Tai buvo nekaltas melas, bet nesvarbu. Dimitrijų netrukus
pamiršiu, o Mija teisi dėl Meisono. Jis nuostabus, mielas ir sim-
patiškas. Būčiau kvaiša, jei jį paleisčiau... ar ne?
Tebelaikydama jį už rankos trūktelėjau prie savęs. To užteko.
Meisonas puolė mane bučiuoti, nė nepajutau, kaip buvau prispausta
prie sienos. Visai kaip per treniruotę su Dimitrijum. Žinoma,
bučinys nė iš tolo nepriminė ano, bet vis tiek buvo malonu. Apka-
binau Meisoną ir prisitraukiau artyn.
– Galėtume... kur nors nueiti, – sušnibždėjau.
Jis nusijuokė ir atstūmė mane.
– Kai išblaivėsi.
– Ne tokia aš ir girta, – pasakiau traukdama jį atgal.
Pakštelėjęs mane į lūpas jis atsitraukė.
– Gerokai įkaušusi. Patikėk, man nelengva. Bet jei vis dar norėsi
manęs rytoj – kai išsiblaivysi, – tada ir pasišnekėsim.
Jis pasilenkė ir pabučiavo mane dar kartą. Pamėginau jį ap-
kabinti, bet jis vėl išsisuko.
– Ramiau, mergyt, – paerzino mane traukdamasis atatupstas.
Sužaibavau akimis, bet jis tik nusijuokė. Jam tolstant mano
žvilgsnis švelnėjo ir į kambarį sugrįžau su šypsena veide.
 PENKIOLIKTAS

KITĄ RYTĄ MĖGINAU lakuotis kojų nagus – kamuojant pagiri-

oms tai nėra taip paprasta – kai išgirdau beldimą į duris. Lisa išėjo,
kai dar miegojau, tad nustypčiojau per kambarį stengdamasi nesug-
adinti lako. Atidariusi duris pamačiau viešbučio tarnautoją su
didele dėže rankose. Kad matytų mane, teko ją nuleisti.
– Ieškau Rouz Hetavėj.
– Tai aš.
Paėmiau dėžę. Ji buvo didelė, bet lengva. Skubiai padėkojusi
užtrenkiau duris svarstydama, ar turėjau jam duoti arbatpinigių.
Tiek to.
Su dėže atsisėdau ant grindų. Jokių atspaudų, užklijuota lipnia
juosta. Paėmiau rašiklį ir perrėžiau. Tada atidariau dėžę ir pažvel-
giau vidun.
Joje buvo kvepalai.
Daugybė kvepalų dėžučių, gal koks trisdešimt. Vieni pavadinimai
girdėti, kiti ne. Nuo beprotiškai brangių vardinių kvepalų iki pigių,
kokius pardavinėja vaistinėse. Eternity. Angel. Vanilla Fields. Jade
Blossom. Michael Kors. Poison. Hypnotic Poison. Pure Poison.
Happy. Light Blue. Jovan Musk. Pink Sugar. Vera Wang. Vieną po
 162/264
kitos ėmiau dėžutes, skaičiau aprašymus, tada išėmusi buteliukus
uosčiau.
Buvau išuosčius pusę, kai staiga supratau. Jie nuo Adriano.
Nežinau, kaip jis sugebėjo suveikti juos per tokį trumpą laiką, bet
jei turi pinigų, viskas įmanoma. Kita vertus, man nereikėjo turtingo,
išlepinto morojaus dėmesio – jis aiškiai nesuprato užuominų. Ap-
gailestaudama ėmiau dėti kvepalus atgal į dėžę. Paskui persigalvo-
jau. Žinoma, aš juos grąžinsiu... bet prieš tai išuostysiu ir kitus.
Vėl traukiau buteliuką po buteliuko. Vienų pauostydavau tik
kamštelį, kitų papurkšdavau į orą. Serendipity. Dolce & Gabbana.
Shalimar. Daisy. Viena po kitos priešais mane skleidėsi rožių,
našlaičių, santalmedžio, apelsinų, vanilės, orchidėjų natos...
Galiausiai nosis nieko nebejautė. Kvepalai skirti žmonėms, jų
uoslė kur kas silpnesnė nei vampyrų ar netgi dampyrų, mums jie
per stiprūs. Dabar supratau, ką Adrianas turėjo omeny sakydamas,
kad užtenka tik lašelio. Jei jau man nuo jų pradėjo svaigti galva,
galima tik įsivaizduoti, kaip jaustųsi morojus. Beje, kvapų perdoza-
vimas nė kiek nepadėjo nuo pat ryto plyštančiai galvai.
Sudėjau buteliukus į dėžutes stabtelėdama tik prie tų, kurie man
tikrai patiko. Dėl vienos dėžutės sudvejojau. Paskui išėmiau raud-
oną buteliuką ir pauosčiau antrąkart. Aštrus, saldus kvapas.
Kažkokie vaisiai – bet ne cukruoti. Mėginau prisiminti kvapą, kurį
kadaise užuodžiau sklindant nuo vienos pažįstamos bendrabutyje.
Ji man sakė pavadinimą... Kvapas kaip vyšnios, tik aštresnis. Juod-
ieji serbentai, prisiminiau. Jų buvo ir šiuose kvepaluose, susipynę
su gėlėmis – pakalnutėmis ir kitomis, kurių nepažinau. Kvapas
mane pakerėjo. Saldus, bet ne per saldus. Paėmiau dėžutę
ieškodama pavadinimo. Amor amor.
– Na, žinoma, – sumurmėjau, prisimindama visas pastaruoju
metu patirtas meilės kančias. Bet šituos kvepalus pasilikau.
 163/264
Su dėže rankose nusileidau į registratūrą ir paprašiau juostos
užklijuoti dėžei. Dar paklausiau, kuriame kambaryje gyvena Adri-
anas. Kaip supratau, Ivaškovams priklausė visas sparnas. Jo kam-
barys buvo netoli nuo Tašos.
Kaip pasiuntinukė sustojau prie jo kambario durų. Tačiau
nespėjus pasibelsti durys atsivėrė ir išvydau Adrianą. Kaip ir tikė-
jausi, jis nustebo.
– Mažoji dampyrė, – apsidžiaugė. – Nesitikėjau tavęs pamatyti.
– Norėjau grąžinti, – įbrukau dėžę jam nespėjus paprieštarauti.
Jis nerangiai ją sugavo aiškiai nustebęs. Paskui padėjo dėžę ant
grindų.
– Nė vieni nepatiko? – paklausė. – Gal atsiųsti daugiau?
– Nesiuntinėk man dovanų.
– Tai ne dovana, o pareiga. Kaip mergina gali neturėti kvepalų?
– Daugiau taip nedaryk, – griežtai įspėjau.
Staiga balsas už jo paklausė:
– Rouz, čia tu?
Pažvelgiau jam už nugaros. Lisa.
– Ką čia veiki?
Dėl pagirių ir galimų žaidimų su Kristianu tą rytą buvau išmetusi
ją iš galvos. Šiaip dar nepriėjus kambario būčiau pajutus, kad Lisa
tenai. Atsivėriau jos emocijoms. Šokas. Ji aiškiai nesitikėjo manęs
pamatyti.
– Ką čia veiki? – pakartojau.
– Merginos, merginos, – paerzino Adrianas. – Nesimuškit dėl
manęs.
Sužaibavau akimis.
– Nė neketinam. Aš tik noriu žinoti, ką visa tai reiškia.
Užuodžiau vyriško losjono kvapą ir išgirdau balsą.
– Aš irgi.
 164/264
Krūptelėjau. Atsigręžusi pamačiau Dimitrijų. Ką jis veikia
Ivaškovų sparne?
Eina pas Tašą, pakuždėjo vidinis balsas.
Dimitrijus jau buvo pripratęs, kad lendu, kur nereikia, bet pam-
atęs Lisą tikrai nustebo. Aplenkdamas mane įėjo į kambarį
nežiūrėdamas nė į vieną iš mūsų.
– Mokinėms negalima lankytis vaikinų kambariuose.
Supratau, kad paaiškinimas, jog Adrianas nebe moksleivis, nieko
neduos. Mums nebuvo galima būti jokio vaikino kambaryje.
– Kodėl amžinai taip darai? – supykusi paklausiau Adriano.
– Ką darau?
– Gadini mūsų reputaciją!
Jis nusijuokė.
– Pačios čia atėjot.
– Nereikėjo jų įsileisti, – papriekaištavo Dimitrijus. – Esu tikras,
kad žinai Akademijos taisykles.
Adrianas gūžtelėjo pečiais.
– Taip, bet aš neprivalau laikytis tų kvailų taisyklių.
– Gal ir ne, – Dimitrijaus balsas buvo šaltas. – Bet maniau, kad
jas bent jau gerbi.
Adrianas nusivaipė.
– Tiesiog keista girdėti pamokslą apie nepilnametes iš tavęs.
Mačiau, kaip Dimitrijaus akyse žybtelėjo pyktis, ir jau maniau,
kad jis praras savitvardą, kaip kadaise buvau sakiusi. Bet jis su-
sivaldė, tik sugniaužė kumščius.
– Be to, nieko baisaus neįvyko, – aiškino Adrianas. – Mes tik
šnekėjomės.
– Jei nori „šnekėtis“ su mergaitėm, daryk tai viešoje vietoje.
Man nepatiko, kad Dimitrijus pavadino mus mergaitėm, jis per-
lenkė lazdą. Turbūt dėl to, kad ten buvau aš.
 165/264
Adrianas nusijuokė ir nuo to keisto juoko man per nugarą per-
bėgo šiurpas.
– Mergaitėm? Mergaitėm? Žinoma. Jaunesnės ir vyresnės vienu
metu. Jos dar nieko nematė šiame gyvenime ir kartu matė per daug.
Viena pažymėta gyvenimu, kita – mirtimi... Bet ar tikrai nerimauji
dėl jų? Nerimauk dėl savęs, dampyre. Dėl savęs ir dėl manęs. Čia
mes esam berniukai.
Mes išpūtėm akis. Nesitikėjom, kad Adrianas staiga nusipaistys.
Bet jis greitai susitvardė. Nuėjo prie lango ir abejingai žiūrėdam-
as į mus išsitraukė cigaretes.
– Verčiau eikit, merginos. Jis teisus. Aš darau blogą įtaką.
Mudvi su Lisa susižvelgėm. Paskui nedelsdamos išėjom ir
nusekėm paskui Dimitrijų.
– Labai keista, – pasakiau po kiek laiko. Juk reikėjo ką nors
pasakyti.
– Labai, – sutiko Dimitrijus. Jis buvo labiau sutrikęs nei įpykęs.
Iš vestibiulio jau norėjau eiti paskui Lisą, bet Dimitrijus mane
pašaukė:
– Rouz. Galim pasikalbėti?
Pajutau Lisos užuojautą. Pasitraukiau, kad netrukdyčiau ein-
antiems pro šalį. Pro mudu praskubėjo būrelis morojų,
pasidabinusių kailiais ir deimantais, susirūpinusiais veidais. Įkand-
in pasiuntinukai tempė bagažą. Morojai ieškojosi saugesnių vietų.
Paranoja neatslūgo.
Dimitrijus nutraukė mano mintis.
– Adrianas Ivaškovas, – jis tarė šį vardą kaip ir kiti.
– Žinau.
– Jau antrą sykį matau tave su juo.
– Taip, – leptelėjau nepagalvojus. – Kartais susitinkam.
Dimitrijus kilstelėjo antakį ir linktelėjo Adriano kambario pusėn.
 166/264
– Dažnai būni pas jį?
Į galvą šovė keletas atsakymų, bet išsirinkau geriausią.
– Mudviejų santykiai – ne tavo reikalas. – Net pavyko pamėgdži-
oti jo atsakymo apie Tašą toną.
– Tiesą sakant, kol mokaisi Akademijoje, tai mano reikalas.
– Tik ne mano asmeninis gyvenimas. Čia negali man nurodinėti.
– Tu dar ne pilnametė.
– Nedaug trūksta. Be to, per aštuonioliktą gimtadienį stebuklin-
gai nesuaugsiu.
– Akivaizdu, – atkirto Dimitrijus.
Iškaitau.
– Ne tai turėjau omeny...
– Žinau, ką turėjai omeny. Smulkmenos man nerūpi. Tu mokaisi
Akademijoje. Aš tavo mokytojas. Mano pareiga tau padėti ir tave
saugoti. Būti viename kambaryje su tokiu kaip jis... nesaugu.
– Su Adrianu Ivaškovu susitvarkysiu, – sumurmėjau. – Jis keis-
tas. Labai keistas, bet nepavojingas.
Slapta svarsčiau, ar tik Dimitrijus nepavyduliauja. Lisos tai jis
nepasišaukė, kad galėtų aprėkti. Ir ta mintis mane kvailai pradži-
ugino, bet paskui prisiminiau, kodėl Dimitrijus mus užklupo.
– Jei jau apie asmeninį gyvenimą... Ėjai pas Tašą?
Supratau, kaip tai apgailėtina, ir jau tikėjausi išgirsti „ne tavo
reikalas“. Bet Dimitrijus atsakė:
– Tiesą sakant, ėjau pas tavo mamą.
– Ar dabar kabini ir ją? – Supratau, kad pliurpiu nesąmones, bet
neištvėriau.
Dimitrijus, regis, irgi tai suprato ir tik pažvelgė į mane pavar-
gusiu žvilgsniu.
– Ne, gavom naujų žinių apie išpuolį prieš Drozdovus.
 167/264
Mano pyktis ir sarkazmas akimirksniu išgaravo. Drozdovai.
Badikos. Staiga ryto nutikimas pasirodė toks menkniekis. Kaip galė-
jau priekaištauti Dimitrijui dėl esamų ar tariamų romanų, kai jis su
kitais sergėtojais mėgina mus apsaugoti.
– Ką sužinojot? – tyliai paklausiau.
– Pavyko susekti keletą strigojų, – atsakė jis. – Tiksliau, jiems
padėjusius žmones. Kaimynas matė automobilius – numeriai skirt-
ingų valstijų. Atrodo, gauja išsiskirstė, kad būtų sunkiau ją susekti,
bet vienas liudytojas įsidėmėjo automobilio numerį. Registruotas
Spokane.
– Spokane? – nustebusi paklausiau. – Spokane Vašingtono val-
stijoje? Kas gali slėptis Spokane? Kartą ten buvau. Nykus šiaurės
vakarų užkampis.
– Greičiausiai strigojai, – rimtai atsakė Dimitrijus. – Adresas
netikras, tačiau aptikom jų buvimo pėdsakų. Prekybos centro
požeminiuose tuneliuose.
– Taigi... – susiraukiau. – Ar pulsit juos? Ko imsitės? Juk ir Taša
tai siūlė... Jei žinom, kur jie...
Dimitrijus papurtė galvą.
– Sergėtojai negali nieko daryti be vyresnybės leidimo. O jo taip
greit negausim.
Atsidusau.
– Nes morojai daugiau kalba, negu veikia.
– Jie tiesiog atsargūs, – paaiškino Dimitrijus.
Ėmiau niršti.
– Baik. Net tu šįkart tam nepritari. Tiksliai žinai, kur slepiasi
strigojai. Vaikų žudikai. Negi nenori pulti jų iš pasalų? – kalbėjau
visai kaip Meisonas.
– Ne viskas taip paprasta, – tarė Dimitrijus. – Mes atskaitingi
Sergėtojų tarybai ir Morojų vyriausybei. Negalim elgtis
 168/264
karštakošiškai. Be to, dar visko nežinom. Reikia išsiaiškinti
smulkmenas.
– Ir vėl pamokslauji, – atsidusau. Užsikišau plaukus už ausų. –
Beje, kodėl man tai pasakoji? Tai sergėtojų reikalai, su novicais jų
niekas neaptarinėja.
Dimitrijaus išraiška sušvelnėjo. Jis visada buvo gražus, bet toks
man patiko labiausiai.
– Prikalbėjau tau... anądien ir šiandien... kvailysčių. Įžeidžiamų
pastabų apie tavo amžių. Tau septyniolika, bet išmanai daugiau
negu kai kurie suaugusieji.
Man atvipo žiauna.
– Tikrai?
Dimitrijus linktelėjo.
– Tačiau jaunystė – paikystė – be reikalo karščiuojiesi, todėl
geriausia elgtis su tavim kaip su suaugusia. Turėčiau dažniau tai da-
ryti. Žinau, kad šios svarbios informacijos niekam neišplepėsi.
Neapsidžiaugiau išgirdusi, kad elgiuosi kaip mažvaikė, bet
patiko, kad Dimitrijus manim pasitiki.
– Dimka, – pasigirdo balsas. Prie mūsų priėjo Nataša Ozera.
Pamačiusi mane nusišypsojo. – Sveika.
Geros nuotaikos kaip nebūta.
– Sveika, – atsakiau abejingai.
Ji palietė Dimitrijaus ranką, pirštai nuslydo jo odiniu apsiaustu.
Kaip Taša drįsta jį liesti?
– Ir vėl tas žvilgsnis.
– Koks žvilgsnis? – paklausė Dimitrijus. Griežta išraiška, kurią
buvo nutaisęs kalbėdamasis su manim, išnyko. Lūpose žaidė švelni,
gudri šypsenėlė.
– Žvilgsnis, sakantis, kad visą dieną dirbsi.
– Tikrai? Aš tikrai taip atrodau? – Jo balse buvo girdėti pašaipa.
 169/264
Taša linktelėjo.
– Kada baigsi darbą?
Prisiekiu, Dimitrijus atrodė kaip avinas.
– Turėjau baigti prieš valandą.
– Taip negalima, – priekaištavo Taša. – Tau reikia pailsėti.
– Na, esu Lisos sergėtojas...
– Kol kas, – pasakė Taša paslaptingai. Norėjau prasmegti
skradžiai. – Viršuje vyksta amerikietiškojo biliardo varžybos.
– Negaliu, – šypsodamasis atsakė jis. – Seniai nežaidžiau...
Tai bent! Dimitrijus žaidžia amerikietiškąjį biliardą?
Staiga pasidarė nesvarbu, kad jis pažadėjo elgtis su manim kaip
su lygia. Širdies gilumoje žinojau, koks tai komplimentas, bet
užsigeidžiau, kad jis elgtųsi su manim kaip su Taša. Paprastai. Žais-
mingai. Nepiktai trauktų per dantį. Jie vienas su kitu elgėsi labai
laisvai.
– Eime, – maldavo ji. – Tik vieną partiją. Nušluostysim visiems
nosį.
– Negaliu, – apgailestaudamas spyrėsi Dimitrijus. – Dabar tokia
sumaištis.
Taša šiek tiek atsitokėjo.
– Tikriausiai. – Žvilgtelėjusi į mane paerzino: – Matai, kokį
geležinį pavyzdį turi? Jis nuolat dirba.
– Kol kas, – atrėžiau, pamėgdžiodama jos ankstesnius žodžius ir
toną.
Taša sutriko. Jai tikriausiai nė nedingtelėjo, kad galėčiau iš jos
tyčiotis. Tuo tarpu piktas Dimitrijaus žvilgsnis bylojo, kad jis viską
kuo puikiausiai supranta. Pajutau, kad vėl smuktelėjau iki
mažvaikės.
– Pokalbis baigtas, Rouz. Įsidėmėk, ką sakiau.
 170/264
– Taip, – sumurmėjau nusisukdama. Užsimaniau grįžti į kam-
barį ir užsimiršti. Diena sugadinta iš pat ryto. – Būtinai.
Tačiau netrukus susidūriau su Meisonu. Gerasis Dieve. Visur
vyrai...
– Pyksti, – pasakė vos pažvelgęs man į veidą. Meisonas žaibiškai
perkąsdavo mano nuotaikas. – Kas nutiko?
– Nesutarimai su mokytojais. Keistas rytas.
Atsidusau negalėdama išmesti iš galvos Dimitrijaus. Paskui
prisiminiau, kaip vakar įkalbinėjau Meisoną nuveikti kai ką
daugiau. Prietranka. Pati nežinau, ko noriu. Nusprendusi, kad geri-
ausia pamiršti vieną vaikiną rodant dėmesį kitam, stvėriau Meisoną
už rankos ir nusitempiau.
– Eime. Ar nesitarėm šiandien susitikti kur nors... vienu du?
– Maniau, jau būsi išsiblaiviusi, – erzino mane Meisonas. Tačiau
jo žvilgsnis buvo rimtas. Ir susidomėjęs. – Kalbi nerimtai?
– Laikausi duoto žodžio, kad ir kas nutiktų. – Mintimis pamė-
ginau surasti Lisą. Kambaryje jos nebuvo. Matyt, išėjo į kokį
aukštuomenės renginį norėdama geriau pasiruošti Priscilos Vodos
vakarienei. – Eime, – pasakiau Meisonui. – Eisim į mano kambarį.
Be Dimitrijaus, kuris ne laiku pasipainiojo prie Adriano kam-
bario, niekas daugiau nekreipė dėmesio, kad vaikinai lankosi mer-
ginų kambariuose ir atvirkščiai. Jaučiausi tarsi sugrįžusi į Akademi-
jos bendrabutį. Kylant į viršų išklojau Meisonui, ką Dimitrijus buvo
pasakojęs apie strigojus Spokane. Tiesa, Dimitrijus prašė niekam
nesakyti, bet aš vėl ant jo siutau ir nemaniau daranti nusikaltimą.
Žinojau, kad Meisonui bus įdomu.
Neklydau. Meisonas susijaudino.
– Nieko sau! – sušuko jis įėjęs į kambarį. – Ir jie lauks rankas
sudėję?
Gūžtelėjau pečiais ir atsisėdau ant lovos.
 171/264
– Dimitrijus sakė...
– Žinau, žinau... Girdėjau. Atsargumas ir visa kita. – Meisonas
blaškėsi po kambarį. – Bet jei tie strigojai užpuls kitus morojus...
kitą šeimą... po velniais! Tada jie graušis nagus.
– Pamiršk, – pasakiau. Šiek tiek pyktelėjau, kad Meisonas
nekreipia dėmesio į mane, įsitaisiusią ant lovos. – Mes nieko
nepadarysim.
Jis sustojo.
– Galėtume ten nuvykti.
– Kur? – kvailai paklausiau.
– Į Spokaną. Miestelyje važinėja autobusai.
– Palauk. Siūlai važiuoti į Spokaną ir užpulti strigojus?
– Žinoma. Edis sutiks... Galėtume nueiti į tą prekybos centrą. Jie
dabar išsiskirstę, užpultume juos po vieną...
Netekau žado.
– Gal kvaištelėjai?
– Ak šit kaip? Ačiū už pasitikėjimą.
– Kalbu ne apie pasitikėjimą, – paprieštaravau stodamasi ir ei-
dama prie Meisono. – Tu šauniai kauniesi, pati mačiau. Bet tai... ne
išeitis. Negalim pasiimti Edžio ir pulti strigojų. Reikia daugiau ser-
gėtojų. Daugiau informacijos. Viską gerai suplanuoti.
Uždėjau rankas Meisonui ant krūtinės. Jis suėmė mano plašta-
kas ir nusišypsojo. Akyse tebedegė kovos ugnis, tačiau mintys ėmė
suktis apie kitką. Pavyzdžiui, apie mane.
– Tikrai nelaikau tavęs kvailiu. Atleisk.
– Sakai taip tik todėl, kad palenktum savo pusėn.
– Žinoma, – nusijuokiau džiaugdamasi, kad Meisonas atsipalai-
davo. Mūsų pokalbis šiek tiek priminė Lisos ir Kristiano pašnekesį
palėpėje.
 172/264
– Na, – pasakė jis. – Labai neprieštarausiu, jei manim
pasinaudosi.
– Tai gerai. Nes yra daug dalykų, kuriuos noriu nuveikti.
Jis užsidėjo mano rankas ant sprando. Pajutau jo odos šilumą ir
prisiminiau, kaip vakar bučiavomės.
Staiga Meisonas leptelėjo:
– Tu tikra jo mokinė.
– Kieno?
– Belikovo. Sakei, kad reikia surinkti daugiau informacijos. El-
giesi visai kaip jis. Kai pradėjai su juo treniruotis, labai surimtėjai.
– Neišsigalvok.
Meisonas prisitraukė mane arčiau, bet romantiška mano nuo-
taika išblėso. Būdama su Meisonu tikėjausi Dimitrijų užmiršti, o ne
apie jį šnekėtis. Kas per velniava? Meisonas turėjo mane išblaškyti.
Meisonas lyg niekur nieko postringavo toliau:
– Tu tiesiog pasikeitei, ir viskas. Tai nėra blogai. Tiesiog tapai
kitokia.
Jo žodžiai mane supykdė, bet nespėjus atsikirsti jis mane
pabučiavo. Kalbų metas baigėsi. Ėmiausi veikti. Bučiuodama
parverčiau Meisoną ant lovos. Suleidau nagus jam į nugarą, jis pal-
eido man plaukus, glostė juos, tada apibėrė bučiniais mano kaklą.
– Tu nuostabi, – sušnibždėjo Meisonas. Kalbėjo nuoširdžiai.
Veide švietė susižavėjimas.
Išsilenkiau, o jis lūpomis glamonėjo odą, rankos įslinko po
marškinėliais. Kilo mano kūnu, kol užkliudė liemenėlės kraštelį.
Vos prieš minutę ginčijomės, todėl tokia sparti įvykių eiga mane
nustebino. Nors, jei atvirai, buvau nieko prieš. Toks ir mano gyveni-
mas – greitas, kupinas netikėtumų. Tą vakarą, kai buvom užkerėti
Viktoro Daškovo, mudu su Dimitrijum degėm tikrų tikriausia aistra.
Tiesa, Dimitrijus tvardėsi, ir mes neskubėjom... tai buvo savaip
 173/264
nuostabu. Nors dažniausiai man nepavykdavo susilaikyti. Dabar
pajutau tą patį. Meisonas glamonėjo mano kūną. Karštai, aistringai
bučiavo.
Ir tada šį tą supratau.
Bučiavau Meisoną, bet mintyse buvau su Dimitrijum. Ne šiaip jį
prisiminiau, bet įsivaizdavau, kad esu su juo dabar ir dar kartą
išgyvenu tą naktį. Užsimerkus buvo nesunku apsimesti.
Tačiau atsimerkusi išvydau Meisono akis. Jis mane dievino ir
seniai manęs geidė. Nors buvau su juo, įsivaizdavau besimylinti su
kitu...
Tai nesąžininga.
Išsivadavau iš jo glėbio.
– Nereikia.
Meisonas iškart liovėsi – toks jis jau yra.
– Per greitai? – paklausė. Linktelėjau. – Nieko tokio. Nebūtina
tai daryti.
Jis ištiesė ranką, aš atsitraukiau.
– Ne. Tiesiog viską baikim, gerai?
– Aš... – akimirką jam pristigo žodžių. – O kaip dalykai, kuriuos
norėjai nuveikti?
Taip... Pasišiukšlinau kaip reikiant, bet ką galėjau jam atsakyti?
Negaliu su tavim suartėti, nes darydama tai galvoju apie kitą,
kurio noriu iš tikrųjų. Tu tik pakaitalas.
Nurijau seiles jausdamasi itin kvailai.
– Atleisk, Meisi. Aš tiesiog negaliu.
Jis atsisėdo ir persibraukė plaukus.
– Viskas gerai.
Jo balsas buvo šaltas.
– Tu pyksti.
Meisono akys svaidė žaibus.
 174/264
– Aš sutrikęs, ir tiek. Nesuprantu tavęs. Tu tai karšta, tai šalta.
Tai manęs nori, tai nenori. Apsispręsk, nes sakai viena, o darai kita.
Ne tik šįkart – nuolat.
Tai buvo tiesa. Visą laiką su juo žaidžiau. Tai viliodavau, tai
ignoruodavau.
– Ką man daryti? – paklausė Meisonas, nes aš tylėjau. – Ką
nors... Nežinau. Kad patikčiau tau labiau?
– Nežinau, – atsakiau tyliai.
Jis atsiduso.
– Tai ko išvis tu nori?
Dimitrijaus, akimirksniu atsakiau mintyse.
– Nežinau.
Suaimanavęs Meisonas atsistojo ir pasuko prie durų.
– Rouz, prieš pradėdama rinkti informaciją apie kitus verčiau
geriau pažink save.
Jis trenkė durimis. Nuo garso krūptelėjau. Spoksodama į tuščią
vietą, kur ką tik stovėjo Meisonas, supratau, kad jis teisus. Man dar
reikės daug išmokti.
 ŠEŠIOLIKTAS

MEISONUI IŠĖJUS UŽSNŪDAU, neprisiverčiau atsikelti nuo lov-

os. Tokią mane rado Lisa. Mane pažadino trinktelėjusios durys.
Apsidžiaugiau ją pamačiusi. Jau norėjau papasakoti apie nesėk-
mę su Meisonu, bet pajutau jos jausmus. Lisa buvo sutrikusi kaip ir
aš. Kaip visada, užleidau pirmenybę jai.
– Kas atsitiko?
Ji klestelėjo ant lovos įsmukdama į pūkinę antklodę. Buvo pikta
ir nusiminusi.
– Kristianas.
– Tikrai? – Nežinojau, kad jie pykstasi. Dažnai vienas kitą erzin-
davo, bet dabar Lisa vos tramdė ašaras.
– Jis sužinojo... Kad šįryt buvau pas Adrianą.
– Aišku. Tada ne kas. – Nuėjau prie kosmetinio staliuko ir
susiradau šepetį. Susiraukusi atsistojau priešais veidrodį auksiniais
rėmais ir ėmiau šukuotis susivėlusius plaukus.
Lisa suaimanavo.
– Bet juk nieko nebuvo! Kristianas siunta dėl nieko. Kaip jis gali
manim nepasitikėti?
 176/264
– Jis tavim pasitiki. Tiesiog viskas labai jau keista. – Pagalvojau
apie Dimitrijų su Taša. – Pavydas verčia kvailai kalbėti ir elgtis.
– Bet nieko nebuvo, – pakartojo Lisa. – Pati ten buvai ir... Tiesa,
taip ir nepaklausiau – o ką ten veikei tu?
– Adrianas man atsiuntė dėžę kvepalų.
– Tą milžinišką dėžę, kurią atnešei?
Linktelėjau.
– Nieko sau.
– Taip. Bet aš juos grąžinau. O ką ten veikei tu?
– Mes tiesiog kalbėjomės. – Lisos nuotaika giedrėjo, ji jau norėjo
man kažką pasakyti, bet staiga nutilo. Žodžiai sukosi ant liežuvio
galo, bet Lisa juos prarijo. – Turiu tiek visko papasakoti, bet pirma
pasakyk, kas nutiko tau.
– Nieko man nenutiko.
– Nereikia, Rouz. Aš ne aiškiaregė kaip tu, bet matau, kada si-
unti. Tu prislėgta nuo Kalėdų. Kas tau?
Negalėjau jai sakyti, ką sužinojau iš mamos apie Tašą su
Dimitrijum. Užtat papasakojau apie Meisoną – tiesa, praleisdama
paaiškinimą, kodėl jį atstūmiau.
– Na, – pasakė Lisa, kai nutilau. – Tai tavo teisė.
– Žinau. Bet aš suteikiau jam tuščių vilčių. Todėl jis siunta.
– Tai tik nesusipratimas. Judu viską išsiaiškinsit. Meisonas eina
dėl tavęs iš proto.
Tai buvo daugiau nei nesusipratimas. Mūsų santykių su Meisonu
taip paprastai nepataisysi.
– Nežinau, – atsidusau. – Ne visiems taip paprasta kaip judviem
su Kristianu.
Lisos veidas apniuko.
– Kristianas. Kaip jis gali būti toks kvailas?
Neišlaikiusi prunkštelėjau.
 177/264
– Lis, po dienos pasibučiuosit ir susitaikysit. Ir greičiausiai ne tik
pasibučiuosit.
Leptelėjau nespėjusi pagalvoti. Lisa išplėtė akis.
– Tai tu žinai? – Paskui susierzinusi papurtė galvą. – Aišku,
žinai.
– Atleisk. – Nenorėjau jai sakyti, kad žinau apie seksą, kol
neužsimins pati.
Lisa nenuleido nuo manęs akių.
– Kiek tu žinai?
– Ne kažin ką, – pamelavau. Baigiau šukuotis ir norėdama
išvengti jos žvilgsnio, žaidžiau su šepečiu.
– Turiu išmokti neįsileisti tavęs į savo mintis, – sumurmėjo Lisa.
– Pastaruoju metu tik taip galiu su tavim pabendrauti, – vėl
išsižiojau nepagalvojusi.
– Ką tai reiškia?
– Nieko... Aš tik... – Lisa griežtai į mane pasižiūrėjo. – Nežinau.
Tiesiog dabar mudvi beveik nesikalbam.
– Vadinasi, abi turim labiau pasistengti, – jos balsas tapo
švelnesnis.
– Tu teisi, – sutikau neprimindama, kad mano pastangos ber-
gždžios, jei ji visą laiką trinasi su savo draugužiu. Tiesa, ir aš kalta,
kad neišsikalbu – tačiau pastaruoju metu tiek kartų norėjau su ja
pasikalbėti. Tik laikas vis būdavo netinkamas – kaip kad dabar.
– Žinai, niekada nemaniau, kad padarysi tai pirma. Tiksliau, ne-
maniau, kad paskutiniais metais tebebūsiu skaisti.
– Taip, – jos balse suskambo ironija. – Aš irgi.
– Ei! Ką tai reiškia?
Ji šyptelėjo, paskui žvilgtelėjo į laikrodį.
– Priscilos Vodos vakarienė. Su manim turėjo eiti Kristianas, bet
jeigu jis elgias kaip pusprotis... – Ji viltingai sužiuro į mane.
 178/264
– Ką? Ne. Tik ne tai, Lis. Žinai, kaip nekenčiu aukštuomenės
vakarėlių.
– Prašau, – maldavo ji. – Kristianas pasiplovė, negali palikti
manęs vilkams. Be to, ar nesakei, kad norėjai pasikalbėti? – Sude-
javau. – Kai tapsi mano sergėtoja, kaskart turėsi lydėti mane į
panašius renginius.
– Žinau, – pasakiau niūriai. – Todėl tikėjausi pasimėgauti
paskutiniu laisvės pusmečiu.
Bet galiausiai ji mane įkalbėjo – abi žinojom, kad taip ir bus.
Laiko turėjom nedaug, tad greitai palindau po dušu, išsidžiov-
inau plaukus ir pasidažiau. Daug negalvodama pasirinkau Tašos
suknelę. Ir nors tebelinkėjau jai baisių kančių, kad suka galvą
Dimitrijui, dabar pajutau dėkingumą už dovaną. Liesdama šilką
pasidžiaugiau, kad man taip tinka raudona spalva. Tai buvo ilga
azijietiško stiliaus šilkinė suknelė, išsiuvinėta gėlėmis. Aukštas kak-
las ir ilgis slėpė kūną, bet šilkas apgulė figūrą ir atrodė netgi erot-
iškiau už nuogumą. Mėlynė po akim buvo beveik išnykusi.
Lisa kaip visada atrodė pritrenkiamai. Vilkėjo tamsiai violetinę
Džono Raskio, garsaus vampyrų dizainerio, suknelę. Satininė
suknelė buvo su petnešėlėmis, išsiuvinėtomis mažyčiais ametistus
primenančiais karoliukais, jie gražiai spindėjo ant jos blyškios odos.
Plaukus Lisa susikėlė į viršų.
Artėjant prie pokylių salės pastebėjau, kad visi į mus žiūri.
Matyt, kilmingieji nesitikėjo, kad Dragomirų princesė į kviestinę
vakarienę atsives savo draugę dampyrę. Kita vertus, kvietime buvo
parašyta „atsivesti svečią“. Suradom savo vietas prie stalelio su ki-
tais kilmingaisiais, kurių pavardę iškart pamiršau. Jie patenkinti ig-
noravo mane, o aš buvau patenkinta, kad esu ignoruojama.
Ir be jų buvo kur paganyti akis. Salė buvo dekoruota sidabrine ir
mėlyna spalva. Stalus dengė nakties mėlynumo šilkinės staltiesės,
 179/264
jos taip švytėjo ir buvo tokios švelnios, kad net buvo nejauku prie jų
valgyti. Ant sienų žvakidėse degė tikro vaško žvakės, židinyje sprag-
sėjo ugnis. Akyse liejosi nuostabus spalvų ir šviesų kaleidoskopas.
Kitame kampe liekna morojė grojo violončele, svajingas veidas
paskendęs muzikoje. Krištolinių taurių skimbčiojimas papildė mel-
ancholišką violončelės melodiją.
Pati vakarienė buvo ne mažiau įspūdinga. Patiekalai rinktiniai,
nors ir atpažinau viską, kas buvo mano lėkštėje (žinoma, iš ploni-
ausio porceliano). Viskas nepaprastai skanu ir jokio foie grass.
Lašiša su šitakės grybų padažu. Salotos su kriaušėmis ir ožkų pieno
sūriu. Desertui – pyragėliai su migdolais. Vienintelis minusas –
mažutėlaitės porcijos. Atrodė, maistas skirtas tik lėkštėms papuošti.
Viską prarijau keliais kąsniais. Morojams, be kraujo, reikėjo ir
maisto, bet ne tiek, kiek žmonėms – arba augančiai dampyrei.
Nepaisant to, čia vertėjo ateiti vien pavalgyti. Deja, vakarienei
pasibaigus Lisa pasakė, kad dar negalim išeiti.
– Reikia pabendrauti, – sušnibždėjo ji.
Bendrauti?
Išvydusi mano veidą Lisa nusijuokė.
– Juk mėgsti bendrauti.
Tai buvo tiesa. Paprastai šnekėdavau aš, Lisa buvo linkusi laikyt-
is nuošaly. Tačiau šįkart mudvi apsikeitėm vietom. Tai buvo jos pa-
saulis, ne mano, ir aš nustebau pamačiusi, kaip gerai ji jaučiasi
aukštojoje visuomenėje. Ji buvo mandagi ir rafinuota, tiesiog tob-
ula. Visi norėjo su ja pasikalbėti, o ji žinojo, ką kiekvienam pasakyti.
Ji nesinaudojo įtaiga, bet kažkaip sugebėjo patraukti kitus. Gal tai
dvasios elemento poveikis? Net ir vaistai nesugebėjo nuslopinti jos
magijos ir charizmos. Kadaise vieši susitikimai jai kėlė stresą, dabar
Lisa jautėsi laisvai. Didžiavausi ja. Dauguma pokalbių ribojosi
 180/264
lengvomis temomis: mados, kilmingųjų meilės ryšiai ir taip toliau.
Niekas nenorėjo gadintis nuotaikos kalbomis apie strigojus.
Visą vakarą nesitraukiau nuo Lisos. Kartojau sau, kad taip
pasiruošiu ateičiai, kai turėsiu ją sekioti kaip šešėlis. Tačiau šįkart
jaučiausi itin nejaukiai, nes žinojau, kad mano sarkazmo čia niekas
neįvertins. Be to, liūdnai teko konstatuoti, kad tarp svečių esu vien-
intelė dampyrė. Tiesa, buvo ir kitų dampyrų, bet jie atliko sergėtojų
vaidmenį ir ramstė pasienius.
Lisa ėjo nuo vieno būrelio prie kito. Pagaliau priartėjom prie
morojų, kurie įsikarščiavę ginčijosi. Vieną atpažinau. Tai buvo tas
pats vaikinas, kurį išskyriau per muštynes SPA. Tik šįkart vietoj
maudymosi kelnaičių jis vilkėjo pritrenkiantį juodą smokingą. Jis
mus abejingai nužvelgė, manęs, regis, nepažino. Nekreipdamas į
mus dėmesio ginčijosi toliau. Savaime suprantama, kalba sukosi
apie morojų apsaugą. Jis buvo vienas tų, kurie manė, kad morojai
turėtų pulti strigojus.
– Ar nesupranti, kad tai savižudybė? – paklausė jo vienas iš šalia
stovinčių vyrų. Jo tankūs plaukai ir ūsai buvo žili. Jis irgi vilkėjo
smokingą, bet vaikinui jis tiko labiau. – Jei tapsim kariais, mes
tiesiog išnyksim.
– Tai ne savižudybė! – sušuko vaikinas. – Taip būtų teisingi-
ausia. Turim pradėti patys savim rūpintis. Sugebėjimas kautis ir
magijos valdymas, be sergėtojų, – didžiausi mūsų pranašumai.
– Taip, bet turint sergėtojus, jie mums nereikalingi, – pasakė žil-
aplaukis. – Prisiklausei nekilmingųjų. Jie neturi sergėtojų, tad
nenuostabu, kad bijo. Tačiau nėra jokio reikalo velti į tai mus ir riz-
ikuoti mūsų gyvybe.
– Niekas jūsų ir nevelia, – staiga pasakė Lisa. Jos balsas buvo
malonus, bet visi nutilo ir sužiuro į ją. – Svarstydami, ar morojai
turėtų išmokti kautis, matot tik dvi galimas išeitis. Bet taip nėra. Jei
 181/264
nenorit mokytis, nesimokykit. Visiškai jus suprantu. – Žilaplaukis
šiek tiek atsileido. – Bet taip yra todėl, kad turit savo sergėtojus.
Daug morojų jų neturi. Todėl jei jie nori išmokti savigynos, kam
reikia jiems tai drausti?
Jaunesnysis triumfuodamas pažvelgė į savo oponentą.
– Matai?
– Ne viskas taip paprasta, – paprieštaravo žilaplaukis. – Jei jūs,
bepročiai, norit žudytis, žudykitės. Bet kur išmoksit vadinamosios
kovos technikos?
– Magiją galim valdyti patys, o technikos pamokys sergėtojai.
– Žinojau, kad taip pasakysi. Net jei mes ir atsisakom leistis į šią
savižudišką misiją, norit atimti iš mūsų sergėtojus jūsų tariamai
armijai treniruoti.
Jaunesnysis susiraukė išgirdęs žodį „tariamai“, o man dingtelėjo,
ar jie nepradės muštis.
– Privalot mums juos atiduoti.
– Ne, neprivalo, – nukirto Lisa.
Visų žvilgsniai vėl nukrypo į ją. Šįkart triumfavo žilaplaukis.
Jaunesniojo veidas persimainė iš pykčio.
– Sergėtojai – geriausi mūsų kovotojai.
– Taip, – sutiko Lisa, – bet tai nesuteikia jums teisės atitraukti jų
nuo tiesioginių pareigų. – Žilaplaukis tiesiog švytėjo.
– Tai kaip tada mums išmokti? – paklausė kažkas.
– Taip pat, kaip mokosi sergėtojai, – paaiškino Lisa. – Jei norit
išmokti kautis, lankykit akademijas. Sudarykit klases ir pradėkit
nuo nulio, kaip tai daro novicai. Taip netrukdysit sergėtojams dirbti
savo darbo. Akademijose saugu, o sergėtojai geri mokytojai. – Ji
šiek tiek pagalvojo. – Gynybą būtų galima įtraukti į morojų moky-
mosi programą.
 182/264
Visi apstulbę žiūrėjo į Lisą, aš, beje, irgi. Paprasčiausias sprendi-
mas, ir visi tai supratome. Nė vienų reikalavimai nebus patenkinti
šimtu procentų, bet atitiks daugumos pageidavimus ir nepriešta-
raus vieni kitiems. Genialu. Morojai žvelgė į Lisą su nuostaba ir
susižavėjimu.
Pagauti tos minties visi staiga puolė kalbėti vienas per kitą. Jie
įtraukė į pokalbį Lisą ir netrukus karštai aptarinėjo jos pasiūlymą.
Aš buvau nustumta į šalį, bet per daug nenusiminiau. Pasitraukiau
ir susiradau kamputį netoli durų.
Eidama pamačiau padėklą su užkandžiais. Jausdamasi alkana
įtariai juos nužvelgiau, bet nepamačiau nieko panašaus į vakarykštį
foie grass. Vienas pasirodė panašus į troškintą mėsą.
– Žąsų kepenėlės? – paklausiau.
Padavėja papurtė galvą.
– Užkepėlė.
Skamba neblogai. Pasiėmiau.
– Tai kasa, – išgirdau balsą už nugaros. Žaibiškai atsigręžiau.
– Kas? – cyptelėjau. Palaikiusi mano reakciją atsisakymu pada-
vėja nuėjo toliau.
Priešais mane išdygo baisiai savim patenkintas Adrianas
Ivaškovas.
– Erzini mane? – paklausiau. – Kasa? – Pati nesupratau, kodėl
mane tai taip sukrėtė. Morojai geria kraują, tad kodėl neužsikandus
viduriais? Vis dėlto suvirpėjau iš pasišlykštėjimo.
Adrianas gūžtelėjo pečiais.
– Beje, labai skanu.
Pasidygėjusi papurčiau galvą.
– Jūs, turčiai, kvanktelėję.
Adrianas dar labiau pralinksmėjo.
– Ką čia veiki, mažoji vampyre? Persekioji mane?
 183/264
– Aišku, ne. – Susiraukiau. Jis kaip visada buvo apsirengęs
nepriekaištingai. – Ypač turint omeny nemalonumus, kurių mums
pridarei.
Jis kerinčiai nusišypsojo, ir, nors jo būdas mane erzino, panorau
šnektelėti. Kodėl taip yra?
– Nežinau, nežinau, – Adrianas erzino mane. Atrodė sveiko
proto, rytinių keistybių neliko nė ženklo. Ir jam kaip niekam kitam
tiko smokingas. – Kelintą kartą mes susitinkam? Penktą? Kai kam
gali kilti įtarimų. Bet nesijaudink. Nesakysiu tavo draugui. Nė vi-
enam iš jų.
Jau norėjau atsikirsti, bet paskui prisiminiau, kad Adrianas matė
mane su Dimitrijum ir anksčiau. Stengiausi neiškaisti.
– Turiu tik vieną draugą. O gal ir nebeturiu. Šiaip ar taip, neturiu
ko jam prisipažinti. Tu man net nepatinki.
– Ne? – paklausė Adrianas tebesišypsodamas. Jis pasilenkė prie
manęs tarsi norėdamas atskleisti kokią paslaptį. – Tai kodėl pasi-
likai mano kvepalus?
Šįkart tikrai paraudau. Ir pasitraukiau per žingsnį.
– Nepasilikau.
Jis nusijuokė.
– Pasilikai. Tau išėjus perskaičiavau dėžutes. Be to, užuodžiu ju-
os dabar. Malonus kvapas. Aštrus ir kartu saldus – visai kaip tu
pati. Beje, puikiai pasirinkai. Kvepalų aromatas neužgožia tavo tikro
kvapo, – pastaruosius žodžius Adrianas ištarė kaip kokią
nešvankybę.
Nors tarp kilmingų morojų jaučiausi nesmagiai, mokėjau nusod-
inti tokius šaunuolius. Ne kartą buvau pastačiusi tokį į vietą.
Nusikračiau drovumo ir prisiminiau, kas esanti.
– Žinai, – rėžiau atmesdama nuo veido plaukus. – Turėjau teisę
juos pasilikti. Tu man juos dovanojai. Tačiau klysti manydamas,
 184/264
kad tai ką nors reiškia. Visiškai nieko. Verčiau pagalvok, ar verta
taip švaistyti pinigus.
– Oho, Rouz Hetavėj nusiteikusi pažaisti. – Adrianas iš padavėjo
paėmė taurę šampano. – Nori?
– Aš negeriu.
– Gerai. – Jis vis tiek padavė man taurę, kitą pasiėmė sau ir leido
padavėjui eiti. Tada gurkštelėjo. Nujaučiau, kad šįvakar tai tikrai ne
pirma taurė. – Rodos, Vasilisa pamokė mano tėtušį.
– Tavo..? – atsigręžiau į neseniai paliktą būrelį. Žilaplaukis te-
bebuvo ten ir pašėlusiai gestikuliavo. – Jis tavo tėvas?
– Bent jau taip teigia mama.
– Tu jam pritari? Kad tie morojai, kurie nori kautis, yra
savižudžiai?
Adrianas gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo šampano.
– Kad aš neturiu nuomonės.
– Negali būti. Kaip gali nieko negalvoti?
– Nežinau. Aš iš viso apie tai negalvoju. Turiu smagesnių
užsiėmimų.
– Pavyzdžiui, persekioti mane? Ir Lisą? – Man tebebuvo smalsu,
ką ji veikė jo kambary.
Jis vėl nusišypsojo.
– Sakyčiau, čia tu mane persekioji.
– Taip, taip, penkis kartus... – staiga nutilau. – Penkis?
Jis linktelėjo.
– Ne, buvo tik keturi. – Ėmiau lenkti laisvos rankos pirštus. –
Pirmą vakarą, paskui SPA, vėliau tavo kambary ir dabar čia.
Adrianas paslaptingai nusišypsojo.
– Jei jau taip sakai.
– Sak... – ir nutilau per pusę žodžio. Kalbėjausi su Adrianu dar
kartą. Jei tik tai skaitosi. – Juk nenori pasakyti...
 185/264
– Ko? – Jo akyse plykstelėjo smalsumas. Daugiau vilties negu
tikrumo.
Atsidusau prisiminusi sapną.
– Nieko.
Per daug nesukdama galvos išgėriau šampano. Kitame salės gale
stovėjo Lisa, rami ir patenkinta. Gerai.
– Ko šypsaisi? – paklausė Adrianas.
– Lisa baigia juos vystyti.
– Nesistebiu. Ji iš tų, kurie gali apžavėti ką panorėję, jei tik pas-
istengia. Netgi tuos, kurie jos nekenčia.
Įtariai nužvelgiau Adrianą.
– Taip pat jaučiuosi kalbėdama su tavim.
– Bet man tu nejauti neapykantos, – pasakė jis baigdamas gerti
šampaną.
– Bet ir ne mėgstu.
– Tu tik taip sakai. – Jis žingtelėjo artyn, ne grasindamas, o
meiliai. – Tačiau aš nepykstu.
– Rouz!
Šaižus mamos balsas perliejo mane kaip šaltas dušas. Netoliese
stovintys morojai į mus sužiuro. Mama užsipuolė mus kaip viesulas.
 SEPTYNIOLIKTAS

– KĄ ČIA VEIKI? – paklausė griežtai. Ir tikrai per garsiai.

– Aš tik...
– Atleiskit, lorde Ivaškovai, – sumurmėjo ji. Paskui, lyg būčiau
penkerių, griebė mane už rankos ir išsitempė iš kambario.
Suteliūskavau šampaną ir apsipyliau suknelę.
– Žiūrėk, ką darai! – sušukau išėjus į koridorių. Graudžiai
nužvelgiau suknelę. – Čia šilkas. Gali sugadinti.
Mama atėmė taurę ir pastatė ant staliuko.
– Ir gerai. Gal tada nustosi rengtis kaip pigi kekšė.
– Oho, – atkirtau sukrėsta. – Ar ne per stipriai pasakyta? Ir ko
čia staiga taip susirūpinai? – Parodžiau į suknelę. – Beje, ji nėra
pigi. Pati sakei, kad Taša labai maloni, kad man ją padovanojo.
– Nes nemaniau, kad apsivilksi ją per morojų vakarienę ir tapsi
pajuokos objektu.
– Niekas iš manęs nesijuokia. Be to, suknelė uždara.
– Užtat tokia aptempta, kad viskas kuo puikiausiai matyti, –
atkirto mama. Pati kaip visada vilkėjo juodai: juodas kelnes ir
švarką. Ji irgi turėjo keletą apvalumų, bet drabužiai juos slėpė.
 187/264
– Ypač tokioje draugijoje. Tokia apranga atkreipia visų dėmesį.
O koketavimas su morojum kenkia orumui.
– Aš nekoketavau.
Mamos žodžiai mane supykdė, nes pastaruoju metu elgiausi
tiesiog pavyzdingai. Anksčiau mėgau nekaltus žaidimus – ir ne tik –
su morojais, bet po kelių rimtų pokalbių ir vieno nemalonaus
nutikimo su Dimitrijum supratau, kaip tai kvaila. Dampyrės turi
saugotis morojų, nuolat sau tai kartojau.
Į galvą šovė bjauri mintis.
– Be to, – paerzinau ją. – Juk turiu sekti tavo pavyzdžiu. Susidėti
su morojum ir pratęsti giminę, kaip tai padarei tu?
Motina sužaibavo akimis.
– Tik ne tokia jauna.
– Buvai vos keleriais metais už mane vyresnė.
– Nekrėsk kvailysčių, Rouz, – perspėjo ji mane. – Tu per jauna
turėti vaikų. Neturi jokios patirties, net nepradėjai gyventi. Tik
susigadintum sergėtojos karjerą.
Sudejavau.
– Kam apie tai kalbėti? Kaip nuo tariamo flirto taip greit sugebė-
jom pereiti prie vaikų? Aš nemiegu nei su juo, nei su kuo kitu, o net
jei ir miegočiau, žinau, kaip saugotis. Kodėl kalbi su manim kaip su
mažvaike?
– Nes tu elgiesi kaip mažvaikė.
Antras Dimitrijus. Sužaibavau akimis.
– Dar liepk grįžti į kambarį.
– Ne, Rouz. – Staiga mama man pasirodė išvargus. – Į kambarį
grįžti nereikia, bet ir atgal nebegrįši. Tikiuosi, pernelyg neatkreipei į
save dėmesio.
– Kalbi, lyg ten būčiau šokusi striptizą, – piktinausi. – Atėjau į
vakarienę su Lisa.
 188/264
– Nustebtum sužinojusi, koks menkniekis kartais sukelia apkal-
bas, – pareiškė mama. – Ypač su Adrianu Ivaškovu.
Paskui nusigręžė ir nuėjo koridorium. Pajutau jai pyktį ir
neapykantą. Nepadariau nieko blogo. Žinojau, kad ją apėmusi
kraujo kekšių paranoja, bet šįkart persistengė. O visų blogiausia,
kad ištempė mane iš vakarienės matant kitiems. Jei nenorėjo
atkreipti dėmesio, rimtai susimovė.
Iš salės išėjo keletas morojų, stovėjusių netoli Adriano. Jie žvil-
gtelėjo į mane ir praeidami tyliai pasišnibždėjo.
– Ačiū, mama, – sumurmėjau.
Pažeminta patraukiau į priešingą pusę pati nenutuokdama, kur
einu. Tiesiog norėjosi nuo visko pabėgti.
Koridoriaus pabaigoje buvo durys, už jų – laiptai. Durys buvo
neužrakintos. Užlipusi laiptais radau dar vienas duris. Atidariau ir
apsidžiaugiau atsidūrusi nedidelėje stogo terasoje. Ją dengė snie-
gas, bet buvo ankstyvas rytas ir ryškiai švietė saulė.
Nubraukiau sniegą nuo kažkokios dėžės, primenančios vent-
iliacijos sistemą. Negailėdama suknelės atsisėdau. Apsikabinau save
per pečius, grožėjausi kalnais ir taip retai matoma saule.
Po kelių minučių mane išgąsdino durų girgždesys. Atsigręžusi
nustebau tarpduryje išvydusi Dimitrijų. Širdis suspurdėjo, bet nus-
isukau, nežinojau, ką begalvoti. Jis priėjo prie manęs. Nusivilko
odinį apsiaustą ir apgaubė man pečius. Tada atsisėdo šalia.
– Tikriausiai sušalai?
Baisiausiai, bet nenorėjau prisipažinti.
– Saulė šviečia.
Dimitrijus pakėlė galvą ir pažvelgė į žydrą dangų. Ir jis pasiilgsta
saulės.
– Taip. Bet nepamiršk, kad mes kalnuose, o dabar žiema.
 189/264
Nieko nepasakiau. Sėdėjome ir jaukiai tylėjome. Reti vėjo gūsiai
žarstė sniegą. Morojams buvo naktis, dauguma ruošėsi miegoti, tad
slidinėjimo trasos buvo tuščios.
– Mano gyvenimas griūva, – galiausiai pasakiau.
– Tikrai ne, – tuoj pat paprieštaravo Dimitrijus.
– Atsekei mane iš vakarėlio?
– Taip.
– Aš tavęs nė nepastebėjau. – Dimitrijus vilkėjo tamsiais
drabužiais, taigi dalyvavo ten kaip sergėtojas. – Vadinasi, matei,
kaip Dženina ištempė mane?
– Beveik niekas nieko nepastebėjo. Žinau, nes nenuleidau nuo
tavęs akių.
Dimitrijaus žodžiai šįsyk manęs nepradžiugino.
– Ji sakė ką kita, – pasiskundžiau. – Kad su tokia apranga
galėčiau parsidavinėti ant kampo.
Atpasakojau pokalbį koridoriuje.
– Dženina tiesiog dėl tavęs nerimauja, – tarė Dimitrijus.
– Ji perlenkia.
– Kartais motinos pernelyg stengiasi apsaugoti vaikus.
Nepatikėjau savo ausimis.
– Taip, bet mes kalbam apie mano motiną. Ji tikrai ne tokia. Ji
labiau susinervintų, jei padaryčiau jai gėdą. Ir dar tos kvailos „tu
per jauna turėti vaikų“ kalbos. Nesu tokia kvaiša.
– Gal ji kalbėjo ne apie tave?
Nustebusi svarsčiau.
Neturi jokios patirties, tu net nepradėjai gyventi. Tik susigad-
intum sergėtojos karjerą.
Kai gimiau, mamai buvo dvidešimt. Anksčiau atrodė, kad ji buvo
ganėtinai suaugusi. Bet dabar... Ji tebuvo porą metų vyresnė už
mane. Tikrai ne suaugusi. Ar jai atrodo, kad susilaukė manęs per
 190/264
anksti? Ar nesugebėjo manęs auginti, nes nieko apie tai neišmanė?
Ar ji gailisi, kad taip susiklostė mūsų santykiai? Ir ar gali būti, kad
pati turėjo panašios patirties su morojais ir kažkas apie ją skleidė
gandus? Paveldėjau daug jos bruožų. Šįvakar net pastebėjau, kokia
graži jos figūra. Veidas irgi – kaip keturiasdešimtmetės. Tikriausiai
jaunystėje ji buvo gražuolė...
Atsidusau. Nenorėjau apie tai galvoti. Antraip dar užsimanysiu
pervertinti mūsų santykius – gal net pripažinti, kad motina nėra
beširdė. Man ir taip užtenka bėdų. Nuolat nerimavau dėl Lisos, nors
šiuo metu ji ir nekelia rūpesčių. Vadinamasis romanas su Meisonu
žlugo. Ir, žinoma, Dimitrijus...
– Kodėl mes nesiriejam? – leptelėjau.
Dimitrijus pašnairavo.
– Nori rietis?
– Ne. Visai nenoriu.
Jo veide šmėkštelėjo blanki šypsenėlė. Kaip paprastai tik
šypsenos šešėlis.
– Ir man nepatinka su tavim rietis.
Sėdint šalia jo širdį užliejo šiluma, mintys pragiedrėjo. Šalia
Dimitrijaus būdavo taip gera, kad susijaudindavau labiau negu su
Meisonu. Širdžiai neįsakysi, toptelėjo. Arba myli, arba ne. Jei
nemyli, reikia tai pripažinti. Jei myli, daryti viską, kad apsaugotum
brangų žmogų.
Nesavanaudiški, nuoširdūs žodžiai išsprūdo savaime – net pati
nustebau.
– Sutik.
Dimitrijus sumirksėjo.
– Su kuo?
– Su Tašos pasiūlymu. Priimk jį. Tai puiki galimybė.
 191/264
Prisiminiau, ką mama sakė apie vaikus. Aš nesu tam pasirengusi.
Gal ir ji kadaise nebuvo. Bet Taša pasirengusi. Ir Dimitrijus. Jie
gražiai sutaria. Jis galėtų tapti jos sergėtoju, susilaukti vaikų... tai
būtų gerai jiems abiem.
– Tikrai nesitikėjau, kad taip pasakysi, – kimiai tarė jis. – Ypač
po...
– Po to, kai taip bjauriai elgiausi? – Gindamasi nuo šalčio sti-
priau susisiaučiau apsiaustu. Jaučiau svaiginantį Dimitrijaus kvapą
ir įsivaizdavau, kad jis laiko mane savo glėby. Adrianas teisus dėl
kvapų galios. – Kaip jau sakiau, nebenoriu rietis. Nenoriu, kad
nekęstume vienas kito. Ir... – stipriai užsimerkiau, paskui prabilau:
– Kad ir ką tau jaučiu... Noriu, kad būtum laimingas.
Stojo tyla. Krūtinę pervėrė skausmas.
Dimitrijus mane apkabino. Prisitraukė, aš padėjau galvą jam ant
peties.
– Roza. – Tik tiek pasakė.
Po tos užkerėtos nakties Dimitrijus pirmąkart nuoširdžiai mane
apkabino. Treniruočių salėje viskas buvo kitaip... Kažkaip gyvuliška.
Dabar mes negalvojom apie seksą. Tiesiog džiaugėmės vienas kito
artumu.
Jei Dimitrijus pabėgs su Taša, aš vis tiek jį mylėsiu. Tikriausiai
visą gyvenimą mylėsiu tik jį.
Meisonas man patinka, bet jo turbūt niekada nepamilsiu.
Atsidusau. Būčiau galėjusi taip sėdėti amžinai. Su Dimitrijum
buvo taip gera. Nors ir kaip man buvo skaudu atiduoti jį Tašai,
linkėjau jam laimės. Reikia atsikratyti baimės ir pasielgti teisingai.
Meisonas sakė, kad turiu išsiaiškinti, ko noriu. Ir aš supratau.
Nenoriai atsitraukiau ir padaviau apsiaustą Dimitrijui. Atsisto-
jau. Jis klausiamai žiūrėjo į mane matydamas, kad dvejoju.
– Kur eini? – paklausė.
 192/264
– Daužyti širdžių, – atsakiau.
Trumpai pasigėrėjau Dimitrijum – jo tamsiomis, supratingomis
akimis ir šilkiniais plaukais. Paskui grįžau į vidų. Turėjau atsiprašyti
Meisono... ir pasakyti, kad tarp mūsų nieko nebus.
 AŠTUONIOLIKTAS

AUKŠTAKULNIAI ĖMĖ TRINTI, todėl viduje nusiaviau ir

pasiėmiau į ranką. Nebuvau lankiusis Meisono kambary, bet žino-
jau numerį, tad lengvai radau.
Kelis kartus pabeldžiau. Duris atidarė Šeinas, Meisono kambario
draugas.
– Sveika, Rouz.
Jis pasitraukė mane praleisdamas. Įėjusi apsidairiau. Per televiz-
iją rodė kažkokią informacinę laidą. Vienas naktinio gyvenimo
trūkumų – prasta televizijos programa. Grindys buvo nusėtos
tuščiomis limonado skardinėmis. Meisono nemačiau.
– Kur jis? – paklausiau.
Šeinas nusižiovavo.
– Maniau, su tavim.
– Nemačiau jo visą dieną.
Jis nusižiovavo dar kartą, paskui susiraukęs ėmė galvoti.
– Mačiau, kaip krovėsi kuprinę. Pamaniau, gal kokiai nors ro-
mantiškai išvykai ar panašiai. Beje, graži suknelė.
– Ačiū, – sumurmėjau apnikta blogos nuojautos.
 194/264
Krovėsi kuprinę? Nieko nesupratau. Kur jis rengėsi eiti?
Kurortas saugomas taip pat griežtai kaip Akademija. Mudviem su
Lisa pavyko iš ten pabėgti tik pasitelkus įtaigą. Tai kurių galų Meis-
onui krautis kuprinę, jei jis niekur neis?
Uždaviau Šeinui dar kelis klausimus ir nusprendžiau patikrinti
šią neįtikimą prielaidą. Suradau sergėtoją, atsakingą už budėjimo
grafikus. Jis pasakė vardus sergėtojų, paskutinįkart mačiusių Meis-
oną. Daugumą jų pažinojau, kai kurie šiuo metu ilsėjosi, taigi nebus
sunku rasti.
Deja, du pirmieji Meisono šiandien nė nematė. Kai pasidomėjo,
kodėl klausiu, kažką neaiškiai sumurmėjau ir leidausi toliau. Treči-
as mano sąraše buvo Alanas, sergėtojas, dirbąs Akademijoje. Jis ką
tik sugrįžo paslidinėjęs ir rengėsi. Atpažinęs mane nusišypsojo.
– Aišku, aš jį mačiau, – pasakė jis lenkdamasis atrišti batų.
Mane užliejo palengvėjimas. Tik dabar supratau, kaip nerimavau
dėl Meisono.
– Gal žinai, kur jis?
– Ne. Nei jis, nei Edis Kastilas, nei ta... kuo ji ten vardu... Rin-
aldi. Išėjo pro šiaurinius vartus ir daugiau jų nemačiau.
Išverčiau akis. Alanas sagstėsi slidžių apkaustus, lyg būtume
šnekėję apie slidinėjimo trasas.
– Tu juos... išleidai?
– Taip.
– Kodėl?
Jis pakėlė galvą ir patenkintas pasižiūrėjo į mane.
– Todėl, kad jie paprašė.
Mano įtarimai pasitvirtino. Išsiaiškinau, kuris sergėtojas saugojo
šiaurinius vartus su Alanu ir skubiai jį suradau. Jis pakartojo tą
patį. Išleido Meisoną, Edį ir Miją nieko neklausęs. Nė nesuprato
darąs ką negero. Pamačiau, kad sergėtojo akys apsiblaususios.
 195/264
Pažinau tokį žvilgsnį. Taip žiūrėdavo tie, prieš kuriuos Lisa
panaudodavo įtaigą. Ypač tada, kai nenorėdavo, kad jie ką nors
prisimintų. Ji mokėjo ištrinti atmintį – trumpam arba visam laikui.
Lisos įtaiga buvo tokia stipri, kad galėjo priversti viską tiesiog
pamiršti. Sergėtojai viską prisiminė, vadinasi, įtaiga naudojosi
neįgudęs asmuo.
Pavyzdžiui, Mija.
Nesu gvėra, bet pamaniau, kad apalpsiu. Apsvaigo galva, tad
užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Kai atsimerkiau, svaigulys buvo
praėjęs. Viskas gerai. Aš viską išsiaiškinsiu.
Meisonas, Edis ir Mija pabėgo. Negana to, jie pasinaudojo įtaiga,
o tai buvo griežtai draudžiama. Niekam nieko nesakę išėjo pro ši-
aurinius vartus. Buvau mačiusi kurorto žemėlapį. Šiauriniai vartai
išėjo į kelią, vedantį į nedidelį miestelį, esantį už trisdešimties kilo-
metrų. Miestelį, iš kurio, kaip sakė Meisonas, važinėja autobusai.
Į Spokaną.
Spokane gyveno strigojų ir jiems padedančių žmonių gauja.
Spokane Meisonas tikisi įgyvendinti savo beprotišką svajonę
nužudyti strigojų.
Apie Spokaną jis sužinojo iš manęs.
– Ne, ne, – kartojau kone bėgdama į savo kambarį.
Nusiplėšiau suknelę ir persirengiau šiltais žieminiais drabužiais:
ilgaauliais, džinsais ir megztiniu. Pasičiupusi paltą ir pirštines puo-
liau prie durų, paskui stabtelėjau. Veikiau nepagalvojusi. Ką gi aš
darysiu? Reikia kam nors apie tai papasakoti... bet tada trijulė turės
nemalonumų. Ir Dimitrijus sužinos, kad nelaikiau liežuvio už dantų
– išpliurpiau apie Spokaną. Jis man patikėjo tą paslaptį kaip rimtai
sergėtojai.
Kol mūsų pasiges, praeis nemažai laiko. Jei tik man pavyktų
ištrūkti...
 196/264
Netrukus jau beldžiausi į Kristiano duris. Jis atrodė užsimiegojęs
ir kaip visada nusiteikęs ciniškai.
– Jei atėjai už ją atsiprašinėti, gali eiti sau.
– Patylėk, – pertraukiau. – Atėjau ne dėl tavęs.
Skubiai paaiškinau, kas atsitiko. Šįkart net Kristianas nesugal-
vojo, kaip atsikirsti.
– Tai Meisonas, Edis ir Mija iškeliavo į Spokaną medžioti
strigojų?
– Taip.
– Nieko sau... O tu kodėl ne su jais? Kaip tik tavo būdui...
Vos neskėliau jam į ausį.
– Nesu beprotė! Tačiau turiu rasti juos, kol neiškrėtė kokios
kvailystės.
Pagaliau Kristianas viską suprato.
– O kam tau prireikė manęs?
– Turiu kaip nors ištrūkti iš kurorto. Mija prieš sergėtojus
panaudojo įtaigą. Tavęs man reikia dėl tos pačios priežasties. Žinau,
kad naudoji įtaigą.
– Naudoju, – prisipažino jis. – Bet... – Pirmąkart gyvenime
atrodė sutrikęs. – Man prastai sekasi. O dampyrų mano įtaiga be-
veik neveikia. Lisai einasi šimtą kartų geriau. Tikriausiai kaip ir bet
kuriam kitam morojui...
– Žinau, bet nenoriu, kad Lisa prisidarytų rūpesčių.
Kristianas nusijuokė.
– O jei prisidarysiu aš?
– Man nusispjaut.
– Žinai, tu tikra kalė.
– Žinau.
 197/264
Po penkių minučių mudu jau žingsniavom šiaurinių vartų link.
Švietė saulė, visi lindėjo kambariuose. Tikėjausi, taip bus lengviau
dingti nepastebėtiems.
Kvailiai, kartojau mintyse. Tik prisivirė košės. Kodėl Meisonas
taip pasielgė? Jis nori atkeršyti, mačiau, kaip supyko, kad sergėtojai
nieko nesiima. Bet vis tiek. Negi jis toks bukas? Juk turėjo suprasti,
kaip tai pavojinga. Ar gali būti... Ar gali būti, kad mano atstumtas jis
visai pametė galvą? Ir įvėlė Edį su Mija? Juos nesunku įkalbėti. Edis
sektų paskui Meisoną nors ir į pasaulio kraštą, o Mija, kaip ir
Meisonas, pasiryžusi išžudyti visus strigojus.
Šiaip ar taip, apie strigojus Spokane Meisonui papasakojau aš.
Taigi esu dėl visko kalta.
– Lisa visada žiūri į akis, – pasakiau Kristianui, kai priėjom
vartus. – Kalba ramiai. Nežinau, kas dar. Pasistenk sutelkti visą
valią.
– Žinau, – pertraukė mane Kristianas. – Pats esu matęs.
– Gerai. Tik norėjau padėti.
Prie vartų pamačiau vienintelį sergėtoją. Pasisekė kaip niekad –
keitėsi pamaina. Patekėjus saulei strigojai nepuola. Sergėtojai budi,
bet dieną būna labiau atsipalaidavę.
Tad ir mus sergėtojas pasitiko visiškai ramiai.
– Ką čia veikiat, vaikai?
Kristianas nurijo seilę. Veide nuo įtampos susimetė raukšlelės.
– Tu išleisi mus pro vartus, – lėtai pasakė jis. Balsas šiek tiek
drebėjo, bet šiaip jis visai vykusiai pamėgdžiojo Lisą. Deja, sergėtojo
įtaiga nepaveikė. Kaip ir buvo sakęs Kristianas. Mijai tiesiog pas-
isekė. Sergėtojas mums nusišypsojo.
– Ką? – paklausė jis.
Kristianas pamėgino dar kartą.
– Tu mus išleisi.
 198/264
Sergėtojas nustebęs sumirksėjo. Jo akys neapsiblausė kaip Lisos
aukų, tačiau Kristianas bent trumpam išmušė jį iš vėžių. Deja, išsyk
supratau, kad jis mūsų nepraleis. Laimė, mokėjau paveikti vaikinus
ir be magijos.
Netoli posto gulėjo milžiniškas kokio pusmetrio ilgio žibintas.
Griebiau ir tvojau juo sergėtojui per galvą. Sudejavęs sergėtojas sus-
muko ant žemės. Jis manęs nepastebėjo, nors pasielgiau baisiai,
gailėjausi, kad už tokį stulbinantį pasirodymą negausiu pažymio.
– Viešpatie! – pašiurpo Kristianas. – Tu užpuolei sergėtoją.
– Aha. – Atrodo, nepastebėtai sugrąžinti trijulės nepavyks. – Ne-
maniau, kad taip susimausi su įtaiga. Apie užpuolimą pagalvosiu
vėliau. Ačiū už pagalbą. Verčiau dink, kol nepasikeitė pamaina.
Kristianas papurtė galvą.
– Keliausiu su tavim.
– Nė nesvajok. Buvai reikalingas, kad pravestum mane pro
vartus. Nenoriu, kad turėtum nemalonumų.
– Aš jau turiu nemalonumų! – Kristianas parodė į sergėtoją. –
Jis matė mano veidą. Man vis tiek šakės, todėl galiu tau padėti. Ir li-
aukis buvusi tokia kalė.
Prieš išskubėdama mečiau žvilgsnį į sergėtoją. Buvau tikra, kad
rimtai nesužeidžiau, o šviečiant saulei jis nesušals.
Po penkių minučių mudu su Kristianu jau žingsniavom keliu.
Lengva nebus. Nors Kristianas buvo apsirengęs ir su akiniais, jį ėmė
veikti saulė. Teko sulėtinti žingsnį, o netrukus kas nors suras ser-
gėtoją ir puls mūsų ieškoti.
Išgirdusi iš užpakalio atvažiuojant automobilį – ne Akademijos –
apsisprendžiau. Buvau prieš keliones autostopu. Net aš žinojau,
kokios jos pavojingos. Bet turėjome kuo greičiau nusigauti į
miestelį, todėl meldžiausi, kad mudviem pavyktų atsikratyti
persekiotojų.
 199/264
Laimė, automobilyje sėdėjo pagyvenusi pora. Jie tik paklausė:
– Ar jums nieko nenutiko, vaikai?
Iškėliau nykščius rodydama, kad viskas gerai.
– Mūsų mašina nuslydo nuo kelio. Gal pavėžėtumėt iki miestelio,
kad galėčiau paskambinti tėčiui?
Pavyko. Po penkiolikos minučių jie išleido mus degalinėje. Tiesą
sakant, net buvo sunku jais nusikratyti – taip norėjo mums padėti.
Galiausiai įtikinom, kad mums viskas gerai, ir patraukėm į auto-
busų stotį. Kaip ir tikėjausi, stotis buvo nedidelė. Du autobusai vežė
į kaimyninius kurortus, vienas – į Laustoną Aidahe. Iš Laustono
buvo galima pasiekti kitus miestus.
Tikėjausi, mums pavyks nutverti Meisoną ir kitus tebelaukianči-
us autobuso, tada be vargo būtume partempę juos atgal. Deja, jų
niekur nebuvo matyti. Ir maloni moteriškė kasoje iškart suprato, ko
klausiam. Ji patvirtino, kad trijulė nusipirko bilietus per Laustoną į
Spokaną.
– Po velniais, – nusikeikiau. Moteris kilstelėjo antakius. Pas-
isukau į Kristianą. – Turi pinigų bilietui?
Autobuse mudu beveik nesikalbėjom, tik pasakiau, kad Kristi-
anas kvailys, jei mano, kad Lisai krito į akį Adrianas. Kol pasiekėm
Laustoną, man pavyko jį įtikinti, ir tai buvo mažytis stebuklas. Važi-
uojant į Spokaną Kristianas užmigo, o aš negalėjau sumerkti akių.
Vis galvojau, kad prisidirbau.
Į Spokaną atvykom vėlyvą popietę. Tik iš kažkelinto praeivio
pavyko sužinoti, kur yra prekybos centras, kurį minėjo Dimitrijus.
Nuo autobusų stoties iki jo – galas kelio. Po penkių valandų keli-
onės norėjosi pramankštinti sustingusias kojas. Saulė tebešvietė,
bet nebe taip skaisčiai, todėl ir Kristianas nesibaimindamas sutiko
paėjėti.
 200/264
Ir tada, kaip dažnai nutikdavo apsiraminus, atsidūriau Lisos
mintyse. Nesipriešinau, nes norėjau sužinoti, kas dedasi kurorte.
– Suprantam, kad nori juos apsaugoti, bet turi pasakyti, kur jie.
Lisa sėdėjo ant lovos mūsų kambaryje, mama su Dimitrijum
žiūrėjo į ją. Kalbėjo Dimitrijus. Buvo įdomu pamatyti jį Lisos
akimis. Jinai jį gerbė, o mane užgriūdavo ištisa jausmų lavina.
– Jau sakiau – nežinau. Aš nieko nežinau.
Lisa grūmėsi su neviltimi ir baime. Man buvo nesmagu, kad ji
taip nerimauja, bet džiaugiausi, kad jos neįpainiojau. Jei nieko
nežino, nieko ir nepasakys.
– Netikiu, kad jie nebūtų tau pasakę, kur išsiruošė, – tarė mano
mama. Ji kalbėjo ramiai, bet veide buvo susimetusios nerimo
raukšlelės. – Ypač atsižvelgiant į... jūsų ryšį.
– Jis vienpusis, – atsiduso Lisa. – Gerai tą žinot.
Dimitrijus priklaupė norėdamas pažvelgti Lisai tiesiai į akis.
Tiesą sakant, jam tekdavo pasilenkti kone prie visų.
– Ar tikrai negali mums padėti? Miestelyje jų nėra. Vyrukas
autobusų stotyje jų nematė... nors mes tikri, kad jie nuvažiavo kaip
tik ten. Mums reikia už ko nors užsikabinti.
Vyrukas autobusų stotyje? Pasisekė antrąkart. Matyt, kasininkė
išėjo namo. Jos porininkas mūsų nematė.
Lisa sužaibavo akimis.
– Manot, nepasakyčiau, jei ką nors žinočiau? Manot, aš dėl jų
nesirūpinu? Neturiu supratimo, kur jie... ar kodėl pabėgo. Nėra
jokios logikos. Juo labiau kad su jais Mija. – Pajutau, kad ji įskaud-
inta. Nesvarbu, kad pažeidėm taisykles, ji jautėsi atstumta.
Dimitrijus atsiduso ir atsitūpė ant kulnų. Iš veido mačiau, kad jis
tiki Lisa. Atrodė sunerimęs – ir ne tik kaip sergėtojas. Išvydus tą
nerimą – nerimą dėl manęs – man sugėlė širdį.
 201/264
– Rouz? – Kristiano balsas sugrąžino mane į tikrovę. – Turbūt
čia.
Priešais prekybos centrą plytėjo aikštė. Kampe – lauko kavinė.
Net tokiu metu ten buvo daugybė žmonių.
– Na, ir kur jų ieškosim? – paklausė Kristianas.
Gūžtelėjau pečiais.
– Gal jei elgsimės kaip strigojai, jie mus užpuls?
Kristianas šyptelėjo. Jam patiko mano sąmojis.
Įėjom į vidų. Kaip ir kituose prekybos centruose, mus pasitiko
pažįstami pavadinimai. Savanaudiškai pagalvojau, kad jei greitai
surasim bėglius, gal dar liks laiko apsipirkti.
Mudu su Kristianu du kartus perėjom visą centrą, bet nepastebė-
jom nei draugų, nei kelio į tunelius.
– Gal atėjom ne į tą prekybos centrą? – galiausiai sudvejojau.
– Arba jie, – pasakė Kristianas. – Ir jie galėjo... Palauk. – Jis par-
odė ranka.
Pažvelgiau į tą pusę. Trys bėgliai sėdėjo kavinėje aiškiai nusim-
inę. Atrodė tokie apgailėtini, kad man net širdį suspaudė.
– Daug duočiau už fotoaparatą, – išsišiepęs pasakė Kristianas.
– Visai nejuokinga, – atkirtau eidama prie draugų. Mintyse su
palengvėjimu atsidusau. Jie tikrai nerado strigojų ir tebebuvo gyvi –
gal net pavyks grįžti daugiau neprisidirbus.
Kol nepriėjau prie stalo, jie nepastebėjo manęs. Edis nustebęs
pakėlė galvą.
– Rouz, ką čia darai?
– Iš proto išsikraustėt? – surikau. Žmonės prie kitų staliukų
susidomėję sužiuro į mus. – Ar žinot, kiek prisidirbot? Ir kiek per
jus prisidirbom mudu?
– Kaip, po velniais, mus suradot? – paklausė neramiai dairy-
damasis Meisonas.
 202/264
– Neįsivaizduok esąs genijus, – nusišaipiau. – Autobusų stoties
kasininkė pasakė, kur išvažiavot. Ir pati susiprotėjau, kad leidotės į
betikslę strigojų medžioklę.
Iš Meisono žvilgsnio supratau, kad jis visai nesidžiaugia mane
išvydęs. Man atsakė Mija:
– Ji nėra betikslė.
– Nejau? Nužudėt bent vieną strigojų? Jeigu išvis juos aptikot...
– Ne, – pripažino Edis.
– Labai gerai. Jums pasisekė.
– Kodėl tu taip nusistačiusi prieš strigojų žudymą? – karščiavosi
Mija. – Argi ne tam esi rengiama?
– Aš esu rengiama rimtoms kovoms, o ne vaikiškoms išdaigoms.
– Tai visai ne vaikiška! – ginčijosi Mija. – Strigojai nužudė mano
mamą. O sergėtojai sėdi rankas sudėję. Net jų informacija
klaidinga. Tuneliuose nėra jokių strigojų. Tikriausiai ir visam
mieste...
Kristianas nustebo.
– Jūs radot tunelius?
– Taip, – patvirtino Edis. – Bet kaip Mija ir sakė, strigojų ten
nėra.
– Prieš grįžtant reikėtų apžiūrėti, – pasakė man Kristianas. –
Būtų šaunu, o jei informacija klaidinga, vadinasi, mums niekas
negresia.
– Ne, – tariau griežtai. – Mes grįžtam. Nedelsdami.
Meisonas atrodė pavargęs.
– Mes dar kartą išnaršysim miestą. Net tu nepriversi mūsų grįžti,
Rouz.
– Aš ne, bet privers Akademijos sergėtojai, kai paskambinsiu ir
pasakysiu, kur jūs.
 203/264
Šantažas ar blefas suveikė žaibiškai. Visi trys nutilo, lyg gavę per
ausį.
– Tikrai taip pasielgtum? – paklausė Meisonas. – Išduotum
mus?
Pasitryniau akis svarstydama, kodėl taip stengiuosi atvesti juos į
protą. Juk pati kadaise pasprukau iš Akademijos? Meisonas teisus.
Aš tikrai pasikeičiau.
– Tai ne išdavystė. Aš tik noriu jus apsaugoti.
– Manai, mes bejėgiai? – šiaušėsi Mija. – Manai, strigojai taip
lengvai mus įveiks?
– Taip. Nebent žinai, kaip prieš juos panaudoti vandens
elementą.
Mija nuraudo ir nieko neatsakė.
– Mes pasiėmėm sidabro kuolelius, – įsiterpė Edis.
Šito tik ir trūko. Aiškiai nukniaukė. Maldaujančiomis akimis
pažvelgiau į Meisoną.
– Meisonai. Labai prašau. Pamiršk viską. Grįžkim.
Jis ilgai į mane žiūrėjo. Galiausiai atsiduso.
– Gerai.
Edis su Mija apstulbo, bet Meisonas buvo jų vadas, ir jie pakluso.
Sunkiausia buvo Mijai, užjaučiau ją. Ji neturėjo kada gedėti mamos,
leidosi užvaldoma keršto troškimo, kad numalšintų savo skausmą.
Grįžus jai bus nelengva.
Kristianui knietėjo apžiūrėti tunelius. Turint galvoje, kiek ilgai jis
pratūnodavo palėpėje, manęs tai nestebino.
– Prisimenu grafiką, – tarė jis man. – Iki kito autobuso dar yra
laiko.
– Galim užeiti strigojų irštvą, – prieštaravau eidama prie pag-
rindinio išėjimo.
 204/264
– Ten nėra strigojų, – patikino Meisonas. – Pagalbinės patalpos,
ir tiek. Matyt, sergėtojai buvo suklaidinti.
– Rouz, – nerimo Kristianas. – Bent tiek išpeškim iš šitos
kelionės.
Visi sužiuro į mane. Pasijutau lyg mama, atsisakiusi nupirkti
vaikams saldainių.
– Na gerai. Bet tik trumpam.
Draugai nusivedė mus į kitą prekybos centro galą. Ant durų buvo
užrašas: „Tarnybinis įėjimas“. Prasilenkėm su keliomis valytojomis
ir įėję pro dar vienas duris pamatėm laiptus. Mane apėmė déjà vu,
prisiminiau laiptus SPA centre. Tik šitie buvo purvini ir dvokė.
Nusileidę jais atsidūrėme siaurame koridoriuje netinkuotomis
sienomis. Ant jų kabėjo šlykščios fluorescencinės lempos. Koridori-
us šakojosi. Visur buvo prikrauta dėžių su valymo reikmenimis.
– Įsitikinot? – pasakė Meisonas. – Nuobodu.
Mostelėjau ranka kairėn ir dešinėn.
– O kas ten?
– Nieko, – atsiduso Mija. – Tuoj parodysim.
Pasukom į dešinę, bet nieko naujo neišvydom. Jau norėjau
sutikti, kad čia išties nuobodu, bet pamačiau užrašą ant sienos. Sus-
tojau ir ėmiau tyrinėti raidžių sąrašą.
D
B
C
O
T
D
V
L
D
 205/264
Z
S
I
Kai kurios buvo pažymėtos brūkšneliais ir kryžiukais, bet pats
užrašas atrodė beprasmis.
– Tikriausiai valytojų darbas, – pasakė Mija. – Ar kokios gaujos.
– Greičiausiai, – atsakiau tebežiūrėdama į raides. Draugai
nekantraudami mindžikavo nesuprasdami, kodėl domiuosi raidžių
kratiniu. Pati negalėjau to paaiškinti, bet mane laikė keista jėga.
Staiga toptelėjo.
B – Badikos. Z – Zeklai. I – Ivaškovai...
Žiūrėjau netikėdama savo akimis. Ten buvo visų kilmingųjų
šeimų pavardžių pirmosios raidės. D kartojosi tris sykius ir spren-
džiant iš eiliškumo buvo surašytos pagal šeimų dydį. Sąrašo viršuje
mažiausios šeimos: Dragomirai, Badikos, Kontos, apačioje – didži-
ausias Ivaškovų klanas. Nesupratau, ką reiškia brūkšneliai ir kryži-
ukai, bet greit pastebėjau kryžiukus prie Badikų ir Drozdovų.
Pasitraukiau nuo sienos.
– Dingstam iš čia, – paraginau ir pati išsigandau savo balso. –
Tuoj pat.
Draugai nustebę sužiuro į mane.
– Kodėl? – paklausė Edis. – Kas atsitiko?
– Paaiškinsiu vėliau. Eime.
Meisonas parodė į tolyn einantį koridorių.
– Pro čia išeisim arčiau stoties.
Pažvelgiau į tamsą.
– Ne, – atkirtau. – Grįšim, pro kur atėjom.
Draugai žiūrėjo į mane kaip į beprotę, bet nieko neklausinėjo.
Išėjusi iš prekybos centro su palengvėjimu atsidusau – dar nebuvo
sutemę, nors saulė jau leidosi viską užliedama raudona šviesa.
 206/264
Autobusų stotį pasieksim iki saulėlydžio, bent iki tol galim nebijoti
strigojų.
Dabar įsitikinau, kad strigojai tikrai Spokane. Dimitrijaus in-
formacija buvo teisinga. Nesupratau, ką reiškia tas sąrašas, bet jis
tikrai susijęs su užpuolimais. Turiu kuo skubiau papasakoti apie jį
kitiems sergėtojams, bet negaliu nieko sakyti draugams, kol
negrįšim į kurortą. Sužinojęs, ką išsiaiškinau, Meisonas užsispirs
grįžti.
Į stotį pėdinom tylėdami. Net Kristianas nelaidė kandžių replikų.
Matyt, būsiu juos kaip reikiant išgąsdinus. Mano širdyje pyktis
maišėsi su kaltės jausmu – galvojau apie savo vaidmenį šioje
istorijoje.
Priekyje einantis Edis staiga sustojo ir aš vos ant jo neužgriuvau.
Apsidairęs paklausė:
– Kur mes?
Pabudusi iš savo minčių apsižvalgiau. Vieta atrodė nepažįstama.
– Po velniais! – sušukau. – Mes pasiklydom? Negi niekas
nežiūrėjo kelio?
Nesąžiningas kaltinimas, nes pati apsižioplinau, bet
nesusitvardžiau.
Meisonas, pažiūrėjęs į mane, mostelėjo ranka.
– Eime ten.
Apsigręžę nudrožėm siaura gatvele. Mačiau, kad einam ne tuo
keliu, bet negalėjau pasiūlyti nieko geresnio. Be to, nenorėjau tušči-
ai ginčytis.
Netrukus išgirdau burzgiant variklį ir cypiant padangas. Mija ėjo
kelio viduriu. Savisaugos instinktas suveikė dar nepamačius pavo-
jaus. Čiupau Miją, ištempiau iš gatvės ir prispaudžiau prie namo si-
enos. Vaikinai irgi atšoko.
 207/264
Iš už kampo išniro pilkas furgonas tamsintais stiklais ir pasuko
mūsų link. Prisispaudėm prie sienos laukdami, kol automobilis
pravažiuos.
Bet jis nepravažiavo.
Sucypė padangos, furgonas sustojo šalia. Atsidarė durys, iššoko
trys galingi vyrai. Vėl suveikė mano savisaugos instinktas. Nežino-
jau, nei kas jie, nei ko jiems reikia, bet supratau, kad nenusiteikę
draugiškai.
Vienas žengė prie Kristiano, tad nieko nelaukdama smogiau. Jis
susvyravo aiškiai nustebęs. Matyt, nesitikėjo gauti iš tokios
neūžaugos. Pamiršęs Kristianą atsigręžė į mane. Akies kampučiu
mačiau, kaip Meisonas su Edžiu stoja prieš kitus du. Meisonas netgi
išsitraukė vogtą sidabro kuolelį. Mija su Kristianu stovėjo
suakmenėję.
Užpuolikai buvo labai augaloti. Jie neišmanė mūsų kovos met-
odų, be to, buvo žmonės, o dampyrai už juos daug stipresni.
Nelaimė, už mūsų buvo siena. Neturėjom, kur trauktis. O prarasti
turėjom ką.
Pavyzdžiui, Miją.
Vyras, stovintis priešais Meisoną, tą suprato. Jis nusisuko nuo
Meisono ir griebė Miją. Žaibiškai išsitraukė pistoletą ir įrėmė jai į
gerklę. Traukdamasi nuo savo priešininko riktelėjau Edžiui sustoti.
Mes buvom mokomi tuoj pat paklusti komandoms ir Edis sustingo
klausiamai žvelgdamas į mane. Pamatęs Miją išblyško.
Norėjau sumalti užpuolikus į miltus, bet negalėjau rizikuoti Mi-
jos gyvybe. Vyras tai irgi suprato. Nė nemėgino grasinti. Neabejojo,
jog padarysim viską, kad apsaugotume morojų. Novicams tai
kalama į galvas nuo pirmų dienų: svarbiausia jie.
Visi sužiuro į mus. Matyt, pripažino vadais.
– Ko jums reikia? – piktai paklausiau.
 208/264
Vyras stipriau prispaudė pistoletą, Mija sukūkčiojo. Nors kalbė-
davo drąsiai, buvo už mane žemesnė ir perpus smulkesnė. Išsigan-
dusi nedrįso nė pajudėti.
Vyras linktelėjo galva į furgoną.
– Lipkit vidun. Ir be pokštų. Kitaip jai galas.
Pažvelgiau į Miją, furgoną, draugus ir į tą vyrą. Šūdas.
 DEVYNIOLIKTAS

MAN NEPATINKA JAUSTIS BEJĖGEI. Nepatinka pasiduoti be

kovos. Ten, gatvėje, mes paprasčiausiai pasidavėm. Jeigu... jeigu
mane būtų sumušę, būtų kas kita. Tada gal ir būčiau susitaikiusi su
pralaimėjimu. Gal. Bet manęs nesumušė. Net rankų nesusitepiau.
Tiesiog tyliai pasidaviau.
Susodinę ant furgono grindų užpuolikai mums už nugarų
surakino rankas. Plastikiniai antrankiai užlenkti susirakindavo
patys, bet laikė ne prasčiau už metalinius.
Visą kelią važiavom tylėdami. Vyrai retkarčiais persimesdavo
žodžiu kitu, bet tyliai, kad mes neišgirstume. Kristianas su Mija gal
ir girdėjo, bet negalėjo mums nieko pasakyti. Mija virpėjo iš baimės,
o Kristianas jau buvo įpykęs, nedrįso priešintis.
Džiaugiausi, kad Kristianui pavyko susitvardyti. Jei būtų bent
krustelėjęs, būtų gavęs į galvą, o nei aš, nei kiti novicai nebūtume
galėję niekuo padėti. Ir tai mane varė iš proto. Morojų gynimo in-
stinktas buvo toks stiprus, kad pamiršau savo pačios saugumą.
Svarbiausi buvo Kristianas su Mija. Turėjau juos ištraukti iš šitos
velniavos.
 210/264
Bet kaip ši velniava užvirė? Kas tie vyrai? Paslaptis. Nieku gyvu
nepatikėjau, kad žmonės atsitiktinai pagrobė būrelį morojų ir
dampyrų. Mes pasirinkti ne šiaip sau.
Pagrobėjai neužrišo mums akių ir nė nemėgino slėpti, kur važi-
uoja, o tai buvo blogas ženklas. Negi jie mano, kad nepažįstam
miesto ir nerasim kelio atgal? Greičiausiai jiems tas nerūpėjo, nes
vis tiek nepabėgsim iš ten, kur esam vežami? Furgonas tolo nuo
centro į priemiestį. Spokanas buvo toks nykus, kokį ir įsivaizdavau.
Gatves ir šaligatvius dengė ne baltas, švarus sniegas, o pilka pažli-
ugusi masė. Ir augo kur kas mažiau spygliuočių. Plikos medžių
šakos priminė skeletus ir tik dar labiau stiprino artėjančios
nelaimės nuojautą.
Maždaug po valandos furgonas įvažiavo į tylų aklagatvį ir sustojo
prie paprasto, nors ir didelio, namo. Šalia rikiavosi kiti priemiesčio
namai ir tai sužadino viltį. Gal pavyks prisišaukti į pagalbą
kaimynus?
Furgonas įvažiavo į garažą. Vos tik jo vartai nusileido, vyrai
suvarė mus į namą. Viduje buvo kur kas įdomiau. Senovinės sofos ir
kėdės, kurių kojos priminė gyvūnų letenas. Didžiulis akvariumas su
jūros vandeniu. Virš židinio sukryžiuoti kardai. Ant sienos – vienas
iš tų kvailų, šiuolaikinių paveikslų – kelios padrikos linijos, ir
viskas.
Mielai būčiau išmėginusi kardus, bet siaurais laiptais buvom
nuvesti į rūsį, tokio pat didumo kaip svetainė, bet su daugybe kor-
idorių ir durų. Kaip kokiam labirinte. Pagrobėjai sugrūdo mus į ne-
didelį kambarį betoninėmis grindimis ir nedažytomis sienomis.
Čia stovėjo keletas itin nepatogių kėdžių su atkaltėmis – jos labai
tiko rankoms prirakinti. Mija su Kristianu buvo pasodinti viename
kambario gale, mes – kitame. Pagrobėjų vadas atidžiai stebėjo, kaip
sėbras rakina Edžiui rankas naujais antrankiais.
 211/264
– Nenuleisk akių nuo šitų, – perspėjo, linktelėdamas mūsų
pusėn. – Jie priešinsis. – Jis nužvelgė Edį, Meisoną ir galiausiai
mane. Spoksojom vienas į kitą, aš susiraukiau. Vadas paliepė: – O
šitą saugok akyliausiai.
Paskui išlojo dar kelias komandas ir išėjo garsiai trenkęs dur-
imis. Lipant į viršų žingsniai aidėjo visame name. Netrukus viskas
nutilo.
Stebeilijom į užpuolikus. Mija sukūkčiojo ir pratrūko:
– Ką jūs ketinate..?
– Tylėt! – suriko vienas vyrų ir grasinamai žengė artyn. Mija
perbalo ir susigūžė, bet, atrodė, norėjo dar kažką pridurti. Sugavau
jos žvilgsnį ir papurčiau galvą. Mija liko sėdėti išplėtusi akis, lūpos
vos vos virpėjo.
Labiausiai kankina laukimas ir nežinia. Vaizduotė gali būti ži-
auresnė už budelį. Pagrobėjai neleido mums kalbėtis ir nieko
nepaaiškino, todėl prisikūriau klaikiausių scenarijų. Jie buvo
ginkluoti, dingtelėjo, ką jauti, kai tave kliudo kulka. Tikriausiai
skauda. Nors nelygu, kur pataiko. Į širdį ar į galvą? Greita mirtis.
Kur dar? Į pilvą? Tada lėta ir skausminga. Nusipurčiau nuo minties,
kad galiu būti palikta nukraujuoti. Vėl prisiminiau Badikų namus.
Vyrai turėjo ir peilius – galėjo perrėžti mums gerkles.
Stebėjausi, kad esam dar gyvi. Jiems kažko iš mūsų reikia, bet
ko? Užpuolikai nieko neklausinėjo. Jie žmonės. Kam mes reikalingi
žmonėms? Žmonių mes nebijom, nebent kokių pamišėlių, norinčių
mumis pasinaudoti kaip bandomaisiais triušiais. Pagrobėjai tikrai
ne tokie.
Tai ko jiems reikia? Kodėl mus čia atvežė? Vaizduotė piešė vis
baisesnę mirtį. Sprendžiant iš draugų veidų, ne aš viena bijojau ži-
aurių kankinimų. Kambaryje tvyrojo prakaito ir baimės kvapas.
 212/264
Praradau laiko nuojautą, tik staiga iš susimąstymo pažadino
žingsniai ant laiptų. Vienas pagrobėjų išėjo į koridorių, kiti du at-
sistojo, jų veidus sukaustė įtampa. O Dieve. Štai ji. Lauktoji
akimirka.
– Taip, pone, – išgirdau sakant vadą. – Jie čia, kaip ir
pageidavot.
Galiausiai viską supratau. Kažkas užsakė mus pagrobti. Apėmė
panika. Turiu iš čia bėgti.
– Išleiskit mus! – klykiau mėgindama išlaisvinti rankas. –
Išleiskit mus, jūs, šuns...
Nutilau. Gerklė išdžiūvo. Širdis, atrodė, tuoj sustos. Vadas grįžo
su vyru ir moterim, kurių nepažinau. Tačiau iškart supratau, kad
jie...
...strigojai.
Tikri, gyvi – vaizdžiai tariant – strigojai. Staiga viskas paaiškėjo.
Teisingi buvo ne tik pranešimai apie Spokaną. Pasitvirtino baisūs
įtarimai – strigojai veikia išvien su žmonėmis. Taigi viskas keičiasi.
Dienos šviesa nebeužtikrina saugumo. Pavojus gresia visiems. Be to,
tai tie patys strigojai, kurie padedami žmonių puldinėjo morojų šei-
mas. Prieš akis iškilo klaikūs prisiminimai – kūnai ir kraujas. Sukilo
šleikštulys – pamėginau sugrįžti iš praeities. Menka paguoda.
Morojų oda buvo balta, ji lengvai parausdavo ir nudegdavo
saulėje. Tačiau strigojų... Jie buvo balti kaip kreida ir atrodė kaip
nevykusiai nugrimuoti. Pabaisų akių vyzdžius ryškino raudona
linija.
Beje, moteris priminė Natali – mano vargšę draugę, kurią tėvas
įkalbėjo tapti strigoje. Tačiau tą panašumą pastebėjau vėliau. Mo-
teris buvo neaukšta – tikriausiai prieš tapdama strigoje buvo
žmogus, tamsūs plaukai nevykusiai pašviesinti sruogelėmis.
 213/264
Ir tada toptelėjo. Strigoje ji tapo visai neseniai, kaip Natali. Tai
suvokiau palyginusi su vyru. Strigojės veide teberuseno gyvybės
kibirkštėlė. Jo veidas buvo tikra mirties kaukė – nė lašelio šilumos
ar švelnesnių jausmų. Išraiška šalta ir apskaičiuojanti, šypsena
klastinga. Jis buvo aukštas, kaip Dimitrijus, o liekna figūra rodė,
kad anksčiau buvo morojus. Pečius siekiantys plaukai krito ant
veido ir kontrastavo su kraujo raudonumo marškiniais. Akys tokios
tamsios, kad jei ne raudona linija, būtum neatskyręs vyzdžio nuo
rainelės.
Vienas iš pagrobėjų man trenkė, nors neberėkiau. Paskui pažvel-
gė į strigojų.
– Užkimšti jai burną?
Staiga supratau, kad nesąmoningai lošiuosi su kėde atgal
norėdama nuo jo atsitraukti. Jis irgi tai suprato ir jo plonas lūpas
iškreipė vypsnys.
– Ne, – atsakė šilkiniu žemu balsu. – Paklausysiu, ką ji pasakys.
– Jis kilstelėjo antakį. – Prašau tęsti.
Nurijau seilę.
– Ne? Nebeturi ką pasakyti? Ką gi. Bet jei dar ką prisiminsi,
malonėk pasidalyti su mumis.
– Isajau! – sušuko moteris. – Kodėl juos čia laikai? Kodėl nesus-
isieki su kitais?
– Elena, Elena, – sumurmėjo Isajas. – Tvardykis. Tikrai neatsi-
sakysiu galimybės pasidžiaugti dviem morojais ir... – jis atsistojo už
kėdės ir kilstelėjo man plaukus. Sudrebėjau. Paskui jis apžiūrėjo
Meisono ir Edžio sprandus. – ...Ir trim paaugliais dampyrais. – Tu-
os žodžius strigojus ištarė su palengvėjimu atsidusęs – supratau,
kad jis ieškojo sergėtojų tatuiruočių.
 214/264
Tada Isajas sutelkė dėmesį į Kristianą ir Miją. Mija jo žvilgsnį
ištvėrė tik akimirką, po to nudelbė akis. Kristianas irgi baiminosi,
bet atlaikė strigojaus žvilgsnį. Didžiavausi juo.
– Pažvelk į šias akis, Elena. – Strigojė priėjo prie Isajo. – Žydros
kaip ledas. Tokias turi tik kilmingieji. Badikos. Ozeros. Kartais –
Zeklai.
– Ozera, – atsakė Kristianas mėgindamas nuslėpti baimę.
Isajas pakreipė galvą.
– Tikrai? Juk tu ne... – jis pasilenkė arčiau prie Kristiano. – Tau
tiek pat metų... ir plaukų spalva... – Jis nusišypsojo. – Luko ir
Moiros sūnus?
Kristianas tylėjo, bet veidas pasakė viską.
– Pažinojau tavo tėvus. Puikūs strigojai. Neprilygstami. Kaip
gaila, kad jie žuvo... Patys buvo kalti. Liepiau negrįžti tavęs. Buvai
dar per mažas. Jie patikino, kad tave paslėps ir pažadins, kai paaug-
si. Perspėjau, kad gali blogai baigtis, bet... – Isajas gūžtelėjo pečiais.
Žodį „pažadinti“ strigojai vartodavo šnekėdami apie pavertimą.
Teikė tam sakralinę reikšmę.
– Bet jie manęs nepaklausė ir paguldė galvas.
Kristiano akyse liepsnojo neapykanta. Isajas vėl nusišypsojo.
– Esu sujaudintas, kad susiradai mane po tiek laiko. Gal man
pavyks įgyvendinti jų svajonę?
– Isajau, – vėl įsikišo Elena. Ji inkštė kaip šunytis. – Kviesk
kitus...
– Liaukis man įsakinėti! – Isajas sugriebė ją už peties ir
stumtelėjo taip, kad ji nulėkė į kambario galą ir vos nesitėškė į si-
eną. Spėjo ištiesti ranką, kad sušvelnintų smūgį. Strigojų refleksai
geresni nei dampyrų ar net morojų, Elenos nerangumas rodė, kad
Isajas užklupo ją visiškai nepasirengusią. Lengvas stumtelėjimas
prilygo nedidelio automobilio smūgiui.
 215/264
Tai tik sustiprino mano įsitikinimą, kad Isajas kitoks. Nepalygin-
amai už ją stipresnis. Jis galėjo pritrėkšti Eleną kaip musę. Strigojų
galia didėjo su amžium ir nuo išgerto morojų (o kartais ir dampyrų)
kraujo. Tas vyras ne šiaip senas. Jam tikriausiai keli šimtai metų, ir
per tą laiką jis išgėrė daug kraujo. Siaubas iškreipė Elenos veidą, ji
baisiai nusigando. Strigojai dažnai puldinėja vieni kitus. Panorėjęs
Isajas būtų nusukęs jai sprandą.
Elena susigūžė, nusuko akis.
– Atleisk, Isajau.
Isajas apsitampė marškinius. Balsas atgavo šaltą, gražų
skambesį.
– Turi savo nuomonę, Elena, tad kviečiu ją išsakyti. Ką, tavo
manymu, turėtume daryti su šiais jaunikliais?
– Turėtum... tai yra mes turėtume juos nužudyti. Ypač morojus.
– Strigojė iš paskutiniųjų stengėsi neinkšti ir neerzinti Isajo. –
Nebent... Ketini surengti dar vieną vakarienę? Tik tuščiai
iššvaistytume brangų kraują. Tektų dalytis su kitais, o padėkos
tikrai nesulauksi.
– Šitie skirti ne vakarienei, – arogantiškai pareiškė Isajas.
Vakarienei? – Bet ir žudyti jų nežudysiu. Tu jauna, Elena. Trokšti
tik greitai pasitenkinti. Kai sulauksi mano metų, būsi... kantresnė.
Isajui nematant Elena nusivaipė.
Strigojus atsigręžė į mane, Meisoną ir Edį.
– O štai jums trims, deja, teks mirti. Tai neišvengiama. Norėčiau
pridurti, kad man labai gaila, bet iš tiesų visai negaila. Toks jau
gyvenimas. Tačiau galit pasirinkti, kaip mirti, ir tai nulems jūsų el-
gesys. – Isajas įsmeigė akis į mane. Nesuprantu, kodėl visi žiūri į
mane kaip į didžiausią peštukę. Nors gal tokia ir esu. – Kai kurių
laukia skausmingesnė mirtis.
 216/264
Net nežvilgtelėjusi į Meisoną su Edžiu jutau jų baimę. Edis lyg ir
sudejavo.
Isajas nusigręžė į Miją su Kristianu.
– Judu, laimė, galite rinktis. Iš jūsų mirs tik vienas, kito laukia
nemirtingojo gyvenimas. Netgi būsiu toks malonus ir kol suaugs,
priglausiu po savo sparneliu. Esu kilniaširdis.
Nesusivaldžiusi garsiai nusikvatojau.
Isajas žaibiškai atsisuko ir pervėrė mane žvilgsniu. Nutilau,
laukiau, kad jis nusvies mane per kambarį kaip Eleną, bet jis tik
žiūrėjo. Ir to užteko. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlus, akyse tven-
kėsi ašaros. Susigėdau savo baimės. Norėjau būti tokia kaip
Dimitrijus, gal net kaip mama. Pagaliau Isajas nusigręžė.
– Taigi, kaip jau sakiau, vienas iš jūsų bus pažadintas naujam
gyvenimui. Tačiau jus pažadinsiu ne aš. Patys nuspręsit, kuris bus
pažadintas savo noru.
– Labai abejoju, – atkirto Kristianas. Nors stengėsi kalbėti
kandžiai, visiems buvo aišku, kad jis klaikiai bijo.
– Kaip man patinka Ozerų dvasia, – nusišypsojo Isajas. Jis žvil-
gtelėjo į Miją, raudonos akys sužibo. Ji iš baimės susigūžė. – Neleis-
iu jam tavęs užgožti, mieloji. Ir prasčiokų kraujyje esama stiprybės.
Taigi štai kaip viskas bus. – Jis parodė į mus. Kai nužvelgė mane
lediniu žvilgsniu, pasidingojo, kad užuodžiu irimo dvoką. – Jei norit
likti gyvi, turit nužudyti kurį nors iš tos trijulės, – pareiškė Isajas
morojams. – Ir viskas. Nieko baisaus. Tiesiog paaiškinkit šiems
ponams, ką norit daryti. Jums nuims antrankius, išgersit dampyrų
kraujo ir tapsit mūsiškiais. Apsisprendusį greičiau paleisim. Antras
taps mano ir Elenos vakariene.
Kambaryje įsiviešpatavo tyla.
– Ne, – pareiškė Kristianas. – Draugų aš nežudysiu. Daryk, ką
nori. Aš mirsiu pirmas.
 217/264
Isajas paniekinamai numojo ranka.
– Lengva kalbėti, kai nesi alkanas. Bet pabūk kelias dienas be
kraujo ir pažvelgus į šią trijulę tau ims varvėti seilė. Dampyrai –
tikras delikatesas. Kai kurie strigojai juos mėgsta netgi labiau už
morojus, ir nors aš tam nepritariu, vertinu įvairovę.
Kristianas susiraukė.
– Netiki manim? – paklausė Isajas. – Leisk tau parodyti. – Isajas
priėjo prie mūsų. Atspėjusi jo kėslus nepagalvojusi išrėžiau:
– Gerk iš manęs.
Pasipūtėlio šypsena išnyko, nustebęs Isajas kilstelėjo antakius.
– Siūlaisi savanore?
– Jau esu tai dariusi. Maitinusi morojus. Aš nieko prieš. Man net
patinka. O juos palik ramybėj.
– Rouz! – sušuko Meisonas.
Nekreipiau į jį dėmesio ir atkakliai spitrijau į strigojų. Nenorė-
jau, kad jis gertų mano kraują, vien nuo tos minties supykino. Bet aš
buvau davusi kraujo anksčiau, tad verčiau tegu jis iščiulpia mane,
negu skriaudžia Meisoną su Edžiu.
Isajas tiriamai žiūrėjo į mane neįskaitomu veidu. Jau buvau be-
mananti, kad sutiks, bet strigojus papurtė galvą.
– Ne. Ne tu. Bent jau kol kas.
Jis nuėjo prie Edžio. Iš paskutiniųjų stengiausi nutraukti an-
trankius, bet jie tik skaudžiai įsirėžė į odą.
– Neliesk jo!
– Nutilk, – atkirto Isajas nė nepažvelgęs į mane. Jis palietė
Edžiui veidą. Tas sudrebėjo ir taip išbalo, kad pamaniau, apalps. –
Tai gali būti malonu arba skausminga. Jei rėkausi, tikrai skaudės.
Man norėjosi rėkti, grasinti, išplūsti Isają šlykščiausiais žodžiais.
Bet negalėjau. Akimis jau ne pirmąkart naršiau kambarį ieškodama
išėjimo. Deja. Tik plikos, baltos sienos. Jokio lango. Vienintelės
 218/264
durys, ir tos saugomos. Buvau bejėgė, bejėgė nuo tada, kai buvom
įstumti į furgoną. Iš nevilties vos nepravirkau. Kas aš per sergėtoja,
jei negaliu apsaugoti draugų?
Bet aš tylėjau ir pasitenkinimas iškreipė Isajo veidą. Fluorescen-
cinė šviesa suteikė jo odai nykų pilką atspalvį, išryškindama tamsius
ratilus po akimis. Norėjau jam trenkti.
– Gerai. – Jis nusišypsojo ir pasilenkė prie Edžio, kad gerai
matytų jo akis. – Juk nesipriešinsi, ar ne?
Lisos įtaiga labai stipri. Bet net jai nebūtų pavykę. Netrukus Edis
šypsojosi.
– Ne. Nesipriešinsiu.
– Gerai, – pakartojo Isajas. – Ir savo valia duosi man kraujo?
– Žinoma, – atsakė Edis atlošdamas galvą.
Isajas pasilenkė prie Edžio, o aš nusisukau ir įbedžiau akis į
nudrengtą kilimą. Nenorėjau to matyti. Girdėjau, kaip Edis sude-
javo iš malonumo. Šiaip viskas vyko labai tyliai – negirdėjau nei šli-
urpčiojimo, nei kitų šlykščių garsų.
– Štai ir viskas.
Išgirdusi Isajo balsą pakėliau galvą. Jis apsilaižė krauju varvanči-
as lūpas. Edžio kakle nepastebėjau žaizdos, bet ji turėjo būti – kru-
vina ir baisi. Mija su Kristianu žiūrėjo išpūtę akis – apimti baimės ir
susižavėjimo. Edis buvo apsvaigęs, bet laimingas – nuo endorfinų ir
Isajo įtaigos.
Strigojus atsitiesė ir pažvelgė į morojus laižydamasis nuo lūpų
paskutinius kraujo lašus.
– Matot? – pasakė jiems eidamas prie durų. – Viskas labai
paprasta.
 DVIDEŠIMTAS

REIKĖJO SUGALVOTI, kaip ištrūkti, ir kuo greičiau. Nelaimė,

mano sumanymus galėjom įgyvendinti tik palikti be priežiūros.
Arba užmigdę sargybinių budrumą. Arba jiems pasipriešinę.
Deja, po paros padėtis ne ką tepasikeitė. Sėdėjom rūsyje tvirtai
surakinti antrankiais. Sargybiniai neprarado budrumo, beveik kaip
sergėtojai. Beveik.
Daugiausia galimybių pabėgti turėjom vedami į tualetą, bet ir ten
pagrobėjai nenuleido nuo mūsų akių. Kentėm pažeminimą. Nega-
vom nei maisto, nei vandens. Buvo sunku. Nors žmogaus ir
vampyro genai užgrūdino dampyrus, artėjau prie ribos, kai būčiau
galėjusi užmušti dėl sūrainio ir riebaluose gruzdintų bulvyčių.
Mijai su Kristianu buvo nepalyginamai sunkiau. Morojai gali
ištverti savaites be maisto ir vandens, jei gauna kraujo. Be kraujo jie
po kelių dienų nusilpsta ir suserga net ir gaudami maisto. Tik taip
mudvi su Lisa išgyvenom, nes negalėjau kasdien jai duoti kraujo.
Tačiau be maisto, vandens ir kraujo morojai pasmerkti mirti. Jei
aš jaučiausi alkana, Mija su Kristianu turėjo būti išbadėję. Jų veidai
sukrito, akys karščiavo. Padėtį blogino ir Isajo apsilankymai. Jis
šnekėdavo visokias nesąmones, paskui, prieš išeidamas, atsigerdavo
 220/264
Edžio kraujo. Per trečią apsilankymą pamačiau, kad Mijai su Kristi-
anu kone teka seilės. O Edis, apsvaigęs nuo bado ir endorfinų, tikri-
ausiai nė nebesuvokė kur mes.
Negalėjau miegoti, bet antrą dieną ėmiau knapsėti. Alkis ir
išsekimas pribaigė. Netgi susapnavau sapną, keista, kad tokiomis
košmariškomis aplinkybėmis panirau į gilų miegą.
Sapne – beje, aš kuo aiškiausiai suvokiau, kad tai sapnas – stovė-
jau paplūdimy. Veikiai atpažinau šiltą ir smėlėtą Oregono pakrantę,
skalaujamą Ramiojo vandenyno. Kai gyvenom Portlande, mudvi su
Lisa kartą buvom ten nuvažiavusios. Buvo nuostabi diena, bet Lisa
negalėjo ilgai būti saulėje. Todėl neužtrukom, nors labai norėjau pa-
silikti. Dabar į valias galėjau mėgautis šviesa ir šiluma.
– Mažoji dampyre, – išgirdau balsą. – Seniai tavęs laukiu.
Nustebusi atsigręžiau ir pamačiau Adrianą Ivaškovą. Jis mūvėjo
kelnes, vilkėjo laisvus marškinius ir buvo – keista – basas. Vėjas
plaikstė jo rudus plaukus, susikišęs rankas į kišenes Adrianas
pašaipiai šypsojosi.
– Vis dar su apsauga, – tarė jis.
Susiraukiau, dingtelėjo, kad jis žiūri į mano krūtinę. Paskui
supratau, kad stebeilija į mano pilvą. Buvau su džinsais ir bikinio
liemenėle, bamboje auskaras su akim, ant riešo – rožinis.
– O tu ir vėl saulėje, – pasakiau. – Taigi čia tikriausiai tavo
sapnas.
– Čia mūsų sapnas.
Pajudinau kojų pirštus smėlyje.
– Kaip du žmonės gali sapnuoti tą patį sapną?
– Žmonės nuolat sapnuoja tuos pačius sapnus, Rouz.
Prisimerkusi pažvelgiau į Adrianą.
– Kodėl sakei, kad mane supa tamsa? Ką tai reiškia?
 221/264
– Tiesą sakant, nežinau. Visus supa šviesa, tik ne tave. Tave
gaubia šešėliai. Perėmei juos iš Lisos.
Sutrikau dar labiau.
– Nieko nesuprantu.
– Dabar negaliu leistis į smulkmenas, – pasakė Adrianas. – Esu
čia ne tam.
– O kam? – paklausiau žvelgdama į pilkai žydrą vandenį.
Negalėjau atitraukti akių. – Maniau, nori... tiesiog čia pabūti?
Jis žengė artyn ir paėmė mane už rankos, priversdamas pažvelgti
į akis. Linksmumas išblėso, atrodė labai rimtas.
– Kur tu?
– Čia, – atsakiau sumišusi. – Kaip ir tu.
Adrianas papurtė galvą.
– Klausiau ne to. Tikrame pasaulyje. Kur tu?
Tikrame pasaulyje? Viskas ėmė plaukti kaip nesufokusuotame
kadre. Paskui liovėsi. Įtemptai mąsčiau. Tikras pasaulis. Vienas po
kito pasipylė vaizdiniai. Kėdės. Sargai. Antrankiai.
– Rūsyje, – atsakiau lėtai. Staiga prislėgė nerimas ir aš viską
prisiminiau. – O Dieve, Adrianai. Padėk Mijai su Kristianu. Aš
negaliu...
Adrianas smarkiau suspaudė man ranką.
– Kur? – Negrįžtamai tolau nuo jo. Adrianas nusikeikė. – Kur tu,
Rouz?
Sapnas sklaidėsi. Adrianas išnyko.
– Rūsyje. Name...
Jis dingo. Aš pabudau. Į tikrovę mane sugrąžino atsiveriančių
durų garsas.
Į kambarį įsiveržė Isajas paskui save tempdamas Eleną. Ją
pamačiusi vos sulaikiau šypseną. Isajas buvo arogantiškas ir žiaur-
us, tikras blogio įsikūnijimas. Kita vertus, jis buvo vadas, stiprus ir
 222/264
įtakingas, tad turėjo kuo pateisinti savo žiaurumą. Bet Elena... Ji –
pastumdėlė. Ji mums grasino ir laidė šlykščias pastabas, bet tik
todėl, kad jautėsi stipri šalia Isajo. Visiška nevykėlė.
– Sveiki, vaikai, – pasisveikino jis. – Kaip jaučiatės šiandien?
Jam atsakė paniurę žvilgsniai.
Susidėjęs rankas už nugaros Isajas priėjo prie Mijos su Kristianu.
– Neapsigalvojot po mano paskutinio apsilankymo? Pernelyg
delsiat, Elenai tai nepatinka. Ji alkana... Kita vertus, tikriausiai ne
tokia kaip judu.
Kristianas prisimerkė.
– Eik šikt, – iškošė pro sukąstus dantis.
Elena suurzgė ir metėsi prie jo.
– Nedrįsk...
Isajas ją nuvijo.
– Atstok nuo jo. Vadinasi, teks dar šiek tiek palaukti, o laukti
labai smagu.
Elena žiūrėdama į Kristianą laidė žaibus.
– Jei atvirai, – toliau kalbėjo Isajas stebėdamas Kristianą, –
negaliu apsispręsti, ko noriu labiau: tave nužudyti ar padaryti vienu
iš mūsų. Abu variantai savaip žavūs.
– Tau neatsibosta savęs klausytis? – paklausė Kristianas.
Isajas pagalvojo.
– Žinai, kad ne. Kaip ir neatsibosta šitai.
Jis nuėjo prie Edžio. Vargšelis Edis, netekęs tiek kraujo, vos
laikėsi ant kėdės. O blogiausia buvo, kad Isajui nebereikėjo įtaigos.
Edžio veidą nušvietė kvaila šypsena, jis nekantraudamas laukė
naujo įkandimo. Priprato.
Pajutau kylant pyktį ir šleikštulį.
– Po velniais! – surikau. – Palik jį ramybėj!
Isajas žvilgtelėjo į mane.
 223/264
– Nutilk, mergiote. Tu man nė perpus neįdomi tiek, kiek Ozera.
– Tikrai? – atkirtau. – Jei taip tave erzinu, įrodyk. Įkąsk man.
Pamokyk mane.
– Ne! – sušuko Meisonas. – Įkąsk man.
Isajas užvertė akis.
– Viešpatie, kas per kilnumas. Tikri spartiečiai, ar ne?
Jis pasitraukė nuo Edžio ir priėjęs prie Meisono pirštu kilstelėjo
smakrą.
– Bet tu kalbėjai nerimtai. Pasisiūlei dėl jos.
Nenuleisdamas juodų akių jis priėjo prie manęs.
– O tu... Iš pradžių netikėjau ir tavim. Bet dabar... – jis pasilen-
kė, kad matytų mano akis. Nenusukau žvilgsnio, nors ir rizikavau
būti paveikta įtaigos. – Dabar manau, kad kalbėjai rimtai. Tai ne ši-
aip kilnus poelgis. Tu tikrai to nori. Tikrai esi davusi kraujo. – Jo
balsas buvo kerintis. Hipnotizuojantis. Isajas nenaudojo įtaigos, bet
turėjo savotišką charizmą. Kaip Lisa su Adrianu. Gaudžiau kiekvi-
eną jo žodį. – Ir, spėju, ne kartą, – pridūrė jis.
Kai jis pasilenkė prie manęs, pajutau karštą alsavimą. Girdėjau,
kaip šaukia Meisonas, bet mačiau tik Isajo dantis prie savo odos.
Pastaraisiais mėnesiais kraujo daviau tik kartą – kai jo skubiai pri-
reikė Lisai. Iki tol duodavau bent dukart per savaitę dvejus metus ir
tik neseniai sau pripažinau, kad buvau prie to pripratusi. Niekas,
niekas pasaulyje negali prilygti morojų įkandimui, jo palaimai.
Žinoma, strigojų įkandimai dar labiau svaiginantys...
Nurijau seilę staiga pajutusi, kaip pagreitėjo kvėpavimas ir šird-
ies plakimas. Isajas nusijuokė.
– Taip. Tu tikra kraujo kekšė. Deja, tau nepasisekė, – negausi, ko
taip nori.
Jis atsitraukė, aš susmukau kėdėje. Daugiau negaišdamas Isajas
grįžo prie Edžio ir ėmė siurbti. Negalėjau žiūrėti, bet šįkart ne iš
 224/264
pasišlykštėjimo, o apimta pavydo. Pajutau, kaip to noriu. Noriu
taip, kad net skauda visą kūną.
Pasisotinęs Isajas norėjo eiti, bet paskui stabtelėjo. Jo žodžiai
buvo skirti Mijai su Kristianu.
– Nedelskit, – perspėjo jis. – Pasinaudokit proga išsigelbėti. –
Jis linktelėjo galva mano pusėn. – Yra net savanorių.
Isajas išėjo. Iš kito kambario galo Kristianas pažvelgė man į akis.
Jo veidas buvo dar labiau sukritęs negu prieš kelias valandas. Akys
degė alkiu, manosios – noru jį numalšinti. Dieve, mums šakės.
Atrodo, Kristianas tą suprato ir karčiai nusišypsojo.
– Dar niekad neatrodei taip gražiai, Rouz, – spėjo pasakyti ir
buvo nutildytas.
Dieną šiek tiek nusnūdau, bet Adrianas į mano sapną negrįžo.
Tačiau pusiau per miegus atsidūriau gerai pažįstamoje vietoje –
Lisos mintyse. Po pastarųjų dienų įvykių pasijutau tarsi grįžusi
namo.
Lisa sėdėjo ant grindų tuščioje pokylių salėje. Dėjosi rami, bet
jaučiau, kaip nervinasi. Ji kažko laukė. Po kelių minučių pasirodė
Adrianas.
– Pussesere, – pasisveikino jis. Prisėdo šalia netausodamas
brangaus kostiumo. – Atleisk, kad vėluoju.
– Nieko tokio.
– Nežinojai, kad aš čia, kol manęs nepamatei, ar ne?
Ji nusivylusi papurtė galvą. Nieko nesupratau.
– Ir būdama su manim... tu nieko nematai?
– Ne.
Adrianas atsiduso.
– Tikiuosi, greitai viskas pasikeis.
– O ką matai tu? – paklausė ji degdama smalsumu.
– Ar žinai, kas yra aura?
 225/264
– Kažkokia šviesa apie žmogų, ar ne? Naujojo amžiaus reliktas?
– Panašiai. Visi mes spinduliuojam dvasinę energiją. Na, beveik
visi. – Adrianas nutilo ir aš pagalvojau, ar tik jis neturėjo galvoje
manęs ir mane gaubiančios tamsos. – Iš auros formos ir spalvos
galima daug pasakyti apie žmogų... jei tik visi matytų auras.
– Tu matai, – pasakė Lisa. – Ar iš mano auros matyti, kad mano
elementas – dvasia?
– Tavo aura auksinė kaip ir mano. Tiesa, ji gali keisti spalvas
priklausomai nuo nuotaikos, bet auksas išlieka.
– Kiek pažįsti tokių kaip mes?
– Nedaug. Sutinku tik retkarčiais. Ir jie apie tai nekalba. Tu
pirma, su kuria apie tai šnekuosi. Nė nežinojau, kad tai vadinama
„dvasios elementu“. Gaila, nežinojau šito tada, kai likau be special-
izacijos. Laikiau save išsigimėliu.
Lisa ištiesė ranką norėdama savo akimis pamatyti švytėjimą.
Nieko. Ji atsiduso, ranka nusviro.
Ir tada aš viską supratau.
Adrianas irgi valdo dvasios elementą. Todėl ir klausinėjo apie
Lisą, norėjo su ja pasikalbėti, klausinėjo apie mūsų ryšį ir jos spe-
cializaciją. Tai paaiškino ir kitką – pavyzdžiui, jo charizmą, kuriai
negalėdavau atsispirti, kai būdavo šalia. Tą dieną, kai mudvi su Lisa
buvom jo kambary, Adrianas pasinaudojo įtaiga – tik todėl
Dimitrijus apie jį nepranešė.
– Tai tave pagaliau paleido? – paklausė Adrianas.
– Taip. Galiausiai suprato, kad iš tiesų nieko nežinau.
– Gerai. – Adrianas susiraukė ir aš nustebau supratusi, kad
šįkart jis neapsvaigęs. – O tu tikrai nieko nežinai?
– Jau sakiau tau. Ryšys vienpusis.
– Hmm. Ką gi, tau metas.
Lisa sužaibavo akimis.
 226/264
– Manai, ką nors slepiu? Jei tik galėčiau ją surasti, taip ir
padaryčiau!
– Žinau, bet tam reikia stipresnio ryšio. Pašnekink ją sapnuose.
Aš mėginau, bet man nepavyko ilgai jos išlaikyti...
– Ką pasakei? – sušuko Lisa. – Šnekinti sapnuose?
Dabar nustebo jis.
– Na taip. Negi nežinai, kaip tai daroma?
– Ne! Baik juokus. Kaip tai išvis įmanoma?
Mano sapnai...
Prisiminiau, kaip Lisa pasakojo apie nepaaiškinamą fenomeną,
kad dvasios galios siekia toliau nei gydymas, tik niekas to nežino.
Taip išeina, kad Adrianas mano sapnuose atsirado ne atsitiktinai.
Jis sugebėjo patekti į mano mintis, tikriausiai panašiai, kaip aš
patekdavau į Lisos. Dėl to man pasidarė nejauku. Lisai buvo sunku
tą suvokti.
Jis persibraukė plaukus ir susimąstęs pažvelgė į sietyną.
– Na gerai. Tu nematai aurų ir negali kalbėtis su kitais sapnuose.
Ką gali tu?
– Aš... aš galiu gydyti žmones. Gyvūnus, augalus. Galiu grąžinti
gyvybę.
– Tikrai? – Adrianui tai padarė įspūdį. – Gerai. Pagarba. Ką gali
dar?
– Galiu naudoti įtaigą.
– Mes visi tą galim.
– Ne, manoji galingesnė nei kitų. Galiu priversti padaryti viską –
net blogus darbus.
– Aš irgi. – Adriano akys sužibo. – O jei pamėgintum panaudoti
įtaigą prieš mane...
Lisa dvejojo. Nesąmoningai vedžiojo pirštu po raudoną kilimą.
– Aš... negaliu.
 227/264
– Ką tik sakei, kad gali.
– Galiu, bet ne dabar. Geriu vaistus. Nuo depresijos ir panašiai...
Jie silpnina mano magiškas galias.
Adrianas iškėlė rankas.
– Tai kaip tada išmokysiu tave lankytis kitų sapnuose? Kaip mes
surasim Rouz?
– Klausyk, – piktai pasakė Lisa. – Aš visai nenoriu gerti vaistų.
Tačiau be jų... elgiuosi keistai ir pavojingai. Šalutinis dvasios ele-
mento poveikis.
– Aš negeriu jokių vaistų ir man viskas gerai, – atkirto jis.
Negerai, staiga supratau. Tą suprato ir Lisa.
– Keistai elgeisi tą dieną, kai Dimitrijus užklupo mus tavo kam-
baryje, – priminė ji. – Vapėjai kažkokias nesąmones.
– Ak, tai? Na, kartais taip nutinka. Bet nedažnai. Kartą per
mėnesį. – Jis kalbėjo nuoširdžiai.
Lisa žiūrėjo į jį rimtai viską apsvarstydama. O jei Adrianui tikrai
tai pavyksta? Valdyti dvasios elementą negeriant vaistų ir nejauči-
ant šalutinio poveikio? To ji norėjo labiau už viską. Be to, nebuvo
tikra, ar vaistai jai padeda...
Atspėjęs jos mintis Adrianas nusišypsojo.
– Ką pasakysi, pussesere? – Jam nė neprireikė įtaigos.
Pasiūlymas buvo pernelyg viliojantis. – Galiu išmokyti tave visko,
ką žinau, jei pradėsi naudoti magiją. Tiesa, reikės palaukti, kol
praeis vaistų poveikis, bet tada...
 DVIDEŠIMT PIRMAS

ŠITO MAN TIK TRŪKO. Būčiau susitaikiusi su viskuo: jei Adrianas

būtų ją primušęs, pripratinęs prie savo juokingų cigarečių ir panaši-
ai. Bet tik ne su šituo. Visai nenorėjau, kad Lisa nustotų gerti
vaistus.
Nenoriai palikau jos mintis ir grįžau į niūrią tikrovę. Mielai
būčiau pažiūrėjusi, kaip sekasi Adrianui su Lisa, bet iš to nebūtų
buvę jokios naudos. Turėjau kažką sugalvoti. Turėjau ko nors imtis.
Turėjau mus iš čia ištraukti. Tačiau apsidairiusi supratau, kad nė
kiek nepasistūmėjau. Kitas dvi valandas įtemptai galvojau.
Šiandien mus saugojo trys sargybiniai. Jie nuobodžiavo, bet
budrumo neprarado. Edis buvo beveik be sąmonės, Meisonas tuščiu
žvilgsniu spoksojo į grindis. Kitame kambario gale Kristianas sėdėjo
nuo visko atsiribojęs, o Mija miegojo. Skausmingai peršėjo
išdžiūvusią gerklę, vos nenusijuokiau prisiminusi, kaip aiškinau Mi-
jai, kad vandens elementas nieko vertas. Dabar kažin ką būčiau ati-
davusi už jos sugebėjimą pasitelkus magiją...
Magija.
Kodėl nedingtelėjo anksčiau? Mes ne bejėgiai. Bent jau nevisiški.
 229/264
Pamažu galvoje brendo planas – tikra beprotybė, bet vienintelė
mūsų išeitis. Širdis ėmė plakti greičiau ir man teko nutaisyti
abejingą veidą, kad neatkreipčiau sargybinio dėmesio. Kristianas
stebėjo mane iš kito kambario galo. Pamatęs džiaugsmo blyksnį
suprato, jog kažką sugalvojau. Žiūrėjo į mane susidomėjęs ir
pasirengęs veikti.
Dieve, kaip tai padaryti? Man reikėjo jo pagalbos, bet negalėjau
jos prašyti. Tiesą sakant, nė nežinojau, ar jis galės padėti – buvo
pernelyg nusilpęs.
Dėbsojau į Kristianą tarsi norėdama pasakyti, kad tuoj šis tas
nutiks. Jis buvo sutrikęs, bet veide švietė ryžtas. Įsitikinusi, kad nė
vienas sargas nežiūri į mane, vos vos pasisukau kėdėje ir truktelėjau
surakintas rankas. Kiek galėdama atsigręžiau ir žvilgtelėjau į Kristi-
aną. Nieko nesuprasdamas jis susiraukė, aš pasijudinau dar kartą.
– Ei! – pasakiau garsiai. Mija su Meisonu krūptelėjo iš
netikėtumo. – Kiek dar marinsit mus badu? Bent jau vandens
atneškit...
– Tylėt! – įsakė vienas iš sargybinių. Nieko daugiau iš jų ir
negirdėjom.
– Baikit, – stengiausi koketuoti. – Nors gurkšnelį. Man gerklė
dega. Liepsnote liepsnoja, – tardama paskutinius žodžius dirstelė-
jau į Kristianą, paskui į sargybinį, su kuriuo kalbėjau.
Kaip ir tikėjausi, šis atsistojo ir priėjo prie manęs.
– Neversk manęs kartoti, – suniurzgė. Nežinau, ar būtų man
trenkęs, bet kol kas nenorėjau bandyti jo kantrybės. Be to, tikslą
pasiekiau. Jei Kristianas nesuprato užuominos, nieko nepadarysi.
Apsimečiau išsigandusi ir nutilau.
Sargas grįžo į vietą ir netrukus nuleido nuo manęs akis. Pažvel-
giau į Kristianą ir dar sykį truktelėjau rankas. Nagi, Kristianai.
Galvok.
 230/264
Staiga jo antakiai iš nustebimo šovė į viršų. Atrodo, bus supratęs
mano mintį. Išvydusi klausiamą Kristiano žvilgsnį linktelėjau. Jis
susiraukęs pamąstė, paskui giliai, ramiai įkvėpė.
– Gerai, – tarė garsiai. Visi vėl pašoko.
– Nutilk, – tuoj pat nutildė Kristianą vienas iš sargų. Jis atrodė
pavargęs.
– Ne, – pasakė Kristianas. – Aš pasiruošęs. Pasiruošęs gerti.
Visi trumpam neteko žado, netgi aš. Juk visai ne tai turėjau
galvoje.
Sargybinių vyresnysis atsistojo.
– Nepokštauk su mumis.
– Aš ir nepokštauju, – atsakė Kristianas. Jo akys buvo paklaiku-
sios, karščiuojančios – tikriausiai net nereikėjo vaidinti. –
Nusibodo. Noriu iš čia ištrūkti, nenoriu mirti. Gersiu kraują – jos
kraują. – Jis parodė į mane. Mija išsigandus cyptelėjo. Meisonas
Kristiano adresu paleido tokį žodį, už kurį Akademijoje būtų buvęs
nušalintas nuo pamokų.
Aš tikrai ne tai turėjau galvoje.
Kiti du sargai klausiamai susižvelgė su vyresniuoju.
– Gal pakviesti Isają? – svarstė vienas iš jų.
– Man regis, jo nėra, – atsakė šis. Kiek pagalvojęs apsisprendė. –
Be to, nenoriu jo trukdyti, gal vaikiščiai tik kvailioja. Paleisk jį,
pažiūrėsim.
Vienas iš sargų išsitraukė aštrias reples. Užėjo Kristianui už
nugaros ir pasilenkė. Išgirdau spragtelint plastiką. Sargas čiupo
Kristianą už rankos, pastatė ant kojų ir atvedė tiesiai prie manęs.
– Kristianai! – suriko įniršęs Meisonas. Jis taip stengėsi nut-
raukti antrankius, kad net kėdė drebėjo. – Ar pakvaišai? Nesileisk
jų kvailinamas!
 231/264
– Jūs mirsit, o aš ne, – atkirto Kristianas, atmesdamas nuo akių
tamsius plaukus. – Nėra kitos išeities.
Gerai nesupratau, kas dedasi, tik pagalvojau, kad būdama taip
arti mirties turėčiau labiau jaudintis. Du sargybiniai stovėjo Kristi-
anui iš šalių ir įtariai žiūrėjo, kaip jis lenkiasi prie manęs.
– Kristianai, – sumurmėjau nustebusi, kaip lengva suvaidinti
baimę. – Nereikia.
Jo lūpas iškreipė pažįstama kandi šypsenėlė.
– Mudu niekada nemėgom vienas kito, Rouz. Todėl jei jau turiu
ką nors nužudyti, kodėl ne tave? – Jo žodžiai buvo lediniai, tikslūs,
įtikinantys. – Be to, maniau, pati to nori?
– Ne šito. Maldauju, nereikia...
Vienas iš sargybinių niuktelėjo Kristianą.
– Arba gerk, arba grįžk į vietą.
Piktai šypsodamasis Kristianas gūžtelėjo pečiais.
– Atleisk, Rouz, bet tu vis tiek mirsi. Bent jau pasitarnauk kil-
niam tikslui. – Jis palinko prie mano kaklo. – Turbūt skaudės, –
pridūrė.
Abejojau, ar skaudės... jei jis tikrai ketino tai padaryti. Juk jis...
Ar ne? Neramiai pasimuisčiau. Kita vertus, jei jis iščiulps visą
kraują, gausiu tiek endorfinų, kad jie nuslopins bet kokį skausmą.
Taigi greičiausiai pajusiu, kad mane apima miegas. Žinoma, tai tik
spėlionės. Dar nė vienas, miręs nuo vampyrų įkandimo, neprisikėlė
papasakoti apie savo pojūčius.
Kristianas pasimuistė, slėpdamas veidą po mano plaukais. Jo
švelnios lūpos palietė mano odą kaip bučiuodamos Lisą. Netrukus
pajutau Kristiano iltis.
Ir skausmą. Deginantį skausmą.
Tik jį kėlė ne iltys. Kristianas nesusmeigė ilčių man į kaklą. Jis
laižė odą lyg gerdamas kraują, keistai iškrypėliškai bučiavo.
 232/264
Degė riešai. Kristianas nukreipė savo magiją į mano antrankius,
kaip ir norėjau. Jis suprato, ką noriu pasakyti. Plastikas kaito vis la-
biau, o Kristianas apsimetė geriąs mano kraują. Mano plaukai viską
užstojo.
Žinojau, kad plastiką sunku išlydyti, bet dabar tai pajutau savo
kailiu. Tam reikėjo žvėriškos temperatūros. Jaučiausi taip, lyg
kiščiau rankas į liepsnojančią lavą. Antrankiai svilino odą. Pasir-
angiau tikėdamasi sušvelninti skausmą, tai nepadėjo, bet pajutau,
kad man sujudėjus antrankiai atsilaisvino. Jie minkštėjo. Gerai. Jau
šis tas. Dar truputį kantrybės. Stengiausi mėgautis Kristiano
įkandimu ir užsimiršti. Pavyko gal penkias sekundes. Gautų en-
dorfinų nepakako užgniaužti klaikiam skausmui. Neištvėrusi
sukūkčiojau ir išsklaidžiau sargybinių abejones.
– Negaliu patikėti, – sumurmėjo vienas. – Jis tikrai tai daro.
Išgirdau, kaip pravirko Mija.
Antrankiai jau lydėsi. Gyvenime nebuvau kentusi tokio skausmo,
o juk teko patirti nemažai. Supratau, kad greitai nualpsiu.
– Ei, – staiga pasakė sargybinis. – Kas čia per kvapas?
Besilydančio plastiko kvapas. Arba besilydančio mano kūno. Bet,
tiesą sakant, nebebuvo svarbu, nes dar kartą pajudinusi riešus sut-
raukiau antrankius.
Turėjau dešimt sekundžių netikėtam puolimui. Šokau iš kėdės
nustumdama Kristianą. Abipus jo tebestovėjo sargybiniai, vienas
laikė reples. Staigiai atėmiau jas ir suvariau jam į skruostą.
Sargybinis sugargaliavo, o aš negaišau. Nusviedusi reples trenkiau
antrajam. Šiaip stipriau smūgiuodavau koja, bet ir to užteko, kad jis
susvyruotų.
Tada atsitokėjo vyresnysis. Kaip ir būgštavau, išsitraukė ginklą.
– Nė iš vietos! – suriko nusitaikydamas į mane.
Sustingau.
 233/264
Pritrenktas sargybinis sugriebė mano ranką. Šalia gulėjo ir
aimanavo sužalotasis replėmis. Nenuleisdamas nuo manęs ginklo
vyresnysis norėjo kažką sakyti, bet staiga suriko iš skausmo. Pisto-
letas sutvisko oranžine šviesa ir iškrito jam iš rankų. Jo delne raud-
onavo dėmė. Supratau, kad Kristianas įkaitino metalą. Taip. Iš pat
pradžių turėjom pasinaudoti magija. Jei pavyks ištrūkti iš čia
gyviems, būtinai paremsiu Tašos idėją. Morojų taisyklė nenaudoti
magijos kaip ginklo buvo taip įkalta mums į galvas, kad net nesu-
sipratome išmėginti anksčiau. Kokie kvailiai..
Atsisukau į mane laikantį sargybinį. Jis nesitikėjo, kad tokia
mergina gali stipriai pasipriešinti, be to, buvo priblokštas dėl
draugo. Iš visų jėgų spyriau jam į pilvą. Per pamokas už tokį smūgį
būčiau gavusi dešimtuką. Sargybinis suaimanavo ir trenkėsi į sieną.
Nedelsdama puoliau ant jo. Sugriebusi už plaukų trenkiau galvą į
grindis, kad prarastų sąmonę.
Susitvarkiusi su priešininku pašokau ant kojų stebėdamasi,
kodėl manęs nepuola jų vyresnysis. Nereikėjo palikti jo taip ilgai be
priežiūros. Tačiau kai atsisukau, kambaryje buvo tylu. Vyresnysis be
sąmonės gulėjo ant žemės, virš jo buvo palinkęs ką tik išvaduotas
Meisonas. Šalia stovėjo Kristianas. Vienoje rankoje laikė reples,
kitoje pistoletą, nukreiptą į sužalotą sargybinį. Matyt, Kristianui
pavyko atvėsinti ginklą. Sargybinis turėjo sąmonę, bet kraujavo ir
nedrįso krustelėti.
– Viešpatie aukštielninkas, – sumurmėjau nužvelgdama kovos
lauką. Paskui nusvirduliavau prie Kristiano.
– Atiduok, kol ko nors nesužeidei.
Užuot kandžiai atkirtęs, Kristianas atidavė pistoletą dre-
bančiomis rankomis. Užsikišau jį už diržo. Atidžiau įsižiūrėjusi
pamačiau, koks Kristianas išblyškęs. Atrodė, tuoj apalps. Kaip dvi
dienas badavęs morojus jis parodė pritrenkiančią magiją.
 234/264
– Meisi, paimk antrankius, – paliepiau.
Meisonas atatupstas žengė prie dėžės, kurioje sargybiniai laikė
antrankius. Išėmė tris poras. Klausiamai žiūrėdamas į mane iškėlė
lipnią juostą.
– Kaip tik tai, ko reikia, – pasakiau.
Prirakinome sargybinius prie kėdžių. Vienas tebeturėjo sąmonę,
tad trinktelėjom, kad užsimirštų, paskui visiems užklijavom burnas.
Nenorėjau, kad atsipeikėję sukeltų triukšmą.
Išlaisvinę Miją su Edžiu ėmėm tartis, ką daryti. Kristianas ir Edis
vos laikėsi ant kojų, bet Kristianas bent jau orientavosi šiame pa-
saulyje. Mijos veidas buvo užverktas, bet protas dar veikė. Taigi
spręsti teko mudviem su Meisonu.
– Pagal sargybinio laikrodį dabar rytas, – svarstė Meisonas. – Jei
pavyks ištrūkti į lauką, išsigelbėsim. Žinoma, jeigu strigojai neturi
daugiau žmonių.
– Vyresnysis minėjo, kad Isajo dabar nėra, – tyliai įsiterpė Mija.
– Gal pavyks, ar ne?
– Jie čia prasėdėjo keletą valandų, – tariau. – Galėjo ir apsirikti.
Turim elgtis itin apdairiai.
Meisonas tylutėliai pravėrė duris ir atsargiai dirstelėjo į tuščią
koridorių.
– Kaip manai, ar galima išeiti pro rūsį?
– Būtų pernelyg paprasta, – sumurmėjau. – Likit čia. Mes
apžiūrėsim rūsį, – liepiau draugams.
– O jei kas nors ateis? – baiminosi Mija.
– Neateis, – nuraminau. Buvau tikra, kad rūsyje daugiau nieko
nėra, antraip kilus triukšmui jau būtų atbėgusi pagalba. O jei kas
nors lips iš viršaus, mes išgirsim.
Mudu su Meisonu pridengdami vienas kitą išžvalgėm visą rūsį.
Aptikom tikrą labirintą. Daugybę koridorių ir kambarių. Vienas po
 235/264
kitų atidarinėjom duris. Visi kambariai buvo tušti, mėtėsi tik kelios
kėdės. Nusipurčiau pagalvojusi, kad jie naudojami kaip kalėjimas.
– Visam rūsy nė vieno sumauto lango. – Raukiausi baigus
apžiūrą. – Teks lipti į viršų.
Staiga Meisonas sulaikė mane už rankos.
– Rouz...
Sustojau ir pažvelgiau į jį.
– Ką?
Jo žydros akys – tokių rimtų jų dar nebuvau mačiusi – žvelgė su
atgaila.
– Aš tikrai viską sumoviau.
Prisiminiau, nuo ko viskas prasidėjo.
– Mes abu susimovėm, Meisonai.
Jis atsiduso.
– Tikiuosi... tikiuosi, kai viskas bus baigta, galėsim pasikalbėti ir
išsiaiškinti. Neturėjau teisės ant tavęs pykti.
Norėjau jam pasakyti, kad nieko nebus, kad jau jam išėjus norė-
jau jį pasivyti ir pasakyti, jog mudviejų niekas nesieja. Bet dabar
buvo netinkamas metas kalbėtis apie išsiskyrimą.
– Ir aš tikiuosi, – sumelavau spustelėdama jam ranką.
Meisonas nusišypsojo ir mes grįžom pas draugus.
– Padarysim štai ką, – pasakiau.
Greitai aptarėm planą ir patyliukais užlipom laiptais. Aš ėjau
pirma, už manęs Mija, prilaikydama Kristianą, o paskutinis Meiso-
nas kone nešė Edį.
– Turėčiau eiti pirmas, – sumurmėjo Meisonas, kai užsikorėm
laiptais.
– Bet neisi, – atkirtau imdama už durų rankenos.
– Taip, bet jei kas nors nutiks...
 236/264
– Meisonai, – kirste nukirtau. Griežtai pažvelgiau ir netikėtai
prisiminiau, kaip elgėsi mama tą dieną, kai buvo užpulti Drozdovai.
Ji išliko rami ir santūri. Tada visiems reikėjo vado, kaip dabar mūsų
būreliui, tad nusprendžiau laikytis panašiai kaip ji. – Jei kas at-
sitiks, tu juos išvesi. Bėkit kuo toliau ir kiek kojos neša. Negrįžkit be
armijos sergėtojų.
– Jei kas, jie puls tave pirmą! – sušnypštė Meisonas. – Ką siūlai
daryti? Palikti tave likimo valiai?
– Taip. Svarbiausia išvesti juos.
– Rouz, aš neleisiu...
– Meisonai, – prieš akis vėl išvydau mamą, randančią stiprybės
vadovauti kitiems. – Tu susitvarkysi, ar ne?
Mudu žiūrėjom vienas į kitą, kiti užgniaužę kvapą laukė.
– Susitvarkysiu, – galiausiai tarė Meisonas. Linktelėjau ir
nusigręžiau.
Daromos rūsio durys sugirgždėjo ir aš susiraukiau. Sulaikiusi
kvapą stovėjau laiptų aikštelėje, klausiausi ir laukiau. Keistas inter-
jeras: ant langų nuleistos tamsios žaliuzės. Viskas lygiai taip pat, kai
buvom čia atvesti, bet pro tarpus sklido saulės šviesa, žadanti mums
laisvę.
Nebuvo girdėti nė garso. Dairydamasi aplinkui stengiausi prisi-
minti, kurioje pusėje durys. Kitoje. Jos ranka pasiekiamos, bet
dabar tie keli nuo jų skiriantys metrai virto begalybe.
– Padėk man viską patikrinti, – paprašiau Meisono tikėdamasi,
kad atsileis jo užgautas išdidumas.
Palikęs Edį Mijai jis priėjo prie manęs. Greitai apžiūrėjom sve-
tainę. Nė gyvos dvasios. Kelias iki durų laisvas. Su palengvėjimu at-
sidusau. Meisonas grįžo prie Edžio. Baimė kaustė kiekvieną žingsnį.
Dieve, mums pavyks, galvojau. Mums tikrai pavyks. Buvo sunku
patikėti, kad taip pasisekė. Atsidūrėm per plauką nuo mirties, bet
 237/264
sugebėjom pabėgti. Tokiomis akimirkomis pergalvoji savo gyven-
imą ir prisieki, kad viską pakeisi, kad nešvaistysi jo veltui. Kai
supranti...
Staiga jie išdygo priešais mus. Isajas su Elena tarsi materializa-
vosi iš oro. Bet aš žinojau, kad magija čia niekuo dėta. Tiesiog
strigojai itin greiti. Tikriausiai lindėjo gretimame kambaryje, kurį
manėm esant tuščią – nenorėjom gaišti laiko apžiūrai. Iškeikiau
save, kad nepatikrinom kiekvienos pėdos. Netgi prisiminiau, kaip
per Steno pamoką prikaišiojau mamai: Man rodos, jūs tiesiog
susimovėt. Kodėl iš pat pradžių nepatikrinot, ar ten nėra strigojų?
Būtumėt išvengę visų nemalonumų.
Prakeikta karma.
– Vaikai, vaikai, – papriekaištavo Isajas. – Taip nieko nebus. Jūs
laužote taisykles. – Strigojaus lūpas iškreipė žiauri šypsena. Mes
jam kėlėm juoką, o ne grėsmę. Ir jei atvirai, jis buvo teisus.
– Kuo toliau ir kiek kojos neša, Meisonai, – tyliai priminiau
nenuleisdama nuo strigojų akių.
– Vaje, vaje... Jei tik žvilgsniu būtų galima nužudyti... – Isajas
kilstelėjo antakius, jam žybtelėjo kažkokia mintis. – Manai, įveiksi
mus viena? – Jiedu su Elena nusikvatojo.
Aš sukandau dantis. Ne, neįveiksiu abiejų. Tiesą sakant, buvau
tikra, kad žūsiu. Bet, šiaip ar taip, nukreipsiu jų dėmesį.
Puoliau Isają, bet pistoletą nukreipiau į Eleną. Tačiau pulti
galima žmones, o ne strigojus. Jie atspėjo, ką darysiu, vos krustelė-
jau. Tiesa, nesitikėjo, kad turiu ginklą. Ir nors Isajas lengvai atrėmė
puolimą, prieš jam užlaužiant man rankas spėjau iššauti į Eleną.
Driokstelėjo šūvis, strigojė sukliko iš skausmo ir nuostabos. Taiki-
ausi į pilvą, bet kliudžiau šlaunį. Vis tiek kulka nenužudysi strigo-
jaus, tiesiog pataikiusi į pilvą būčiau sukėlusi jai daugiau skausmo.
 238/264
Isajas taip suspaudė man riešus, kad sutraškėjo kaulai. Pistoletas
iškrito iš rankų, trinktelėjo į grindis ir nuslydo prie durų. Įsiutusi
Elena rėkdama puolė mane išskėtusi rankas, bet Isajas ją sutramdė.
Susimoviau visais atžvilgiais. Ką jau kalbėti apie pabėgimą, dėmesio
nukreipti nesugebėjau.
Ir staiga išgirdau nuostabiausią garsą pasaulyje.
Atsiveriančių laukujų durų.
Meisonas pasinaudojo tuo, kad nukreipiau strigojų dėmesį. Jis
paliko Edį su Mija ir pralindęs pro mus atplėšė lauko duris. Isajas
žaibiškai atsigręžė ir pamatęs šviesą suriko. Nors jam ir skaudėjo,
veikė greitai. Puolė tolyn nuo šviesos, kartu tempdamasis Eleną ir
mane – ją už rankos, mane už gerklės.
– Vesk juos iš čia! – surikau Meisonui.
– Isajau... – prabilo Elena, išsilaisvindama iš jo gniaužtų.
Isajas šveitė mane ant žemės ir atsigręžė į bėglius. Sunkiai gaud-
ydama kvapą pro užkritusius plaukus pažvelgiau į duris. Meisonas
kaip tik vilko Edį per slenkstį į saugią saulės šviesą. Mija su Kristi-
anu jau buvo už durų. Iš palengvėjimo vos nepravirkau.
Persiutęs Isajas įsmeigė į mane pajuodusias iš pykčio akis.
Klaikus jo veidas buvo neįžvelgiamas. Būtų buvę per švelnu pavad-
inti jį pabaisa.
Sugriebęs už plaukų Isajas pakėlė mane nuo žemės. Suklykiau iš
skausmo. Jis prisikišo artyn.
– Nori duoti kraujo? – paklausė. – Nori tapti kraujo kekše? Te-
būnie. Bet palaimos nejausi. Tau skaudės ir aš pasistengsiu, kad
skaudėtų taip, kaip nėra skaudėję gyvenime. Mirtis ateis lėtai. Tu
rėksi. Verksi. Maldausi pasigailėti ir leisti numirti...
– Isajau, – nekantravo Elena. – Pribaik ją, ir viskas. Verčiau
būtum paklausęs manęs anksčiau.
Isajo žvilgsnis nukrypo į Eleną.
 239/264
– Nepertraukinėk manęs.
– Tu tik dramatizuoji, – inkštė ji. Niekad nemaniau, kad strigojai
taip cypčioja – buvo beveik juokinga. – Ir tuščiai eikvoji maistą.
– Ir neatsikalbinėk.
– Aš alkana. Tik sakau, kad...
– Paleisk ją arba aš tave užmušiu.
Visi sužiurom pikto balso pusėn. Tarpduryje užlietas šviesos
stovėjo Meisonas su pistoletu rankoje. Isajas kiek padvejojo.
– Gerai, – galiausiai tarė lyg nuobodžiaudamas. – Pamėgink.
Meisonas nedvejojo. Šaudė tol, kol suvarė visą apkabą Isajui į
krūtinę. Gavęs kulką strigojus krūptelėdavo, bet toliau laikė mane.
Štai ką reiškia senas ir galingas strigojus, supratau. Jauną vampyrę
kaip Elena sužeidė netgi į koją įsmigusi kulka, o Isają smingančios į
krūtinę kulkos tik suerzino.
Meisonas tai irgi suprato, jo veidas apsiniaukė, jis nusviedė
pistoletą.
– Eik iš čia! – surikau.
Meisonas saugus stovėjo saulėje. Bet jis manęs nepaklausė.
Puolė prie mūsų. Ėmiau muistytis tikėdamasi nukreipti Isajo
dėmesį. Nepavyko. Isajas stumtelėjo mane Elenai, kai Meisonas dar
buvo pusiaukelėj. Tada akimirksniu pastojo Meisonui kelią, kaip
neseniai man.
Tik šįkart Isajas neužlaužė Meisonui rankų. Negriebė už plaukų,
nepradėjo ilgų išvedžiojimų apie lėtą ir skausmingą mirtį. Isajas
paprasčiausiai pastojo kelią, abiem rankom suėmė Meisono galvą ir
pasuko. Išgirdau šlykščiai trekštelint. Meisono akys išsiplėtė ir
sustingo.
Nekantriai atsidusęs Isajas numetė Meisono kūną Elenai. Jis
šlumštelėjo mums po kojom. Mane supykino, akyse tavaravo.
 240/264
– Še, – pasakė Isajas Elenai. – Gal dabar nusiraminsi. Tik
neišgerk visko, palik ir man.
 DVIDEŠIMT ANTRAS

SUSTINGAU IŠTIKTA SIAUBO ir šoko. Atrodė, siela užgeso, o

gyvenimas baigėsi. Po Meisono žūties negalėjau gyventi toliau.
Norėjau išrėkti savo skausmą visam pasauliui. Norėjau verkti, kol
ištirpsiu. Norėjau susmukti prie Meisono ir numirti kartu su juo.
Elena mane paleido, matyt, nusprendė, kad dabar nekeliu jiems
jokios grėsmės. Ji palinko prie Meisono kūno.
Ir tada aš lioviausi jausti ar galvoti. Tiesiog veikiau.
– Nė. Negalvok. Jo. Paliesti. – Pati nepažinau savo balso.
Elena tik nusivaipė.
– Na ir įkyrėlė. Imu suprasti Isają – tave tikrai reikės pakankinti
prieš mirtį. – Nusigręžusi pasilenkė prie Meisono ir atvertė jį ant
nugaros.
– Neliesk jo! – suklykiau. Trenkiau jai, iš tiesų tik kepštelėjau.
Užtat atsakomasis Elenos smūgis vos neišvertė manęs iš kojų. Var-
gais negalais atsitiesiau.
Isajas stebėjo mus su šypsena, paskui jo žvilgsnis nukrypo į
grindis. Ten gulėjo iš palto kišenės iškritęs Lisos rožinis. Isajas jį
pakėlė. Strigojai gali liesti šventus daiktus – pasakos, kad jie bijo
 242/264
kryžių. Strigojai tik negali būti šventoje žemėje. Isajas apvertė
kryžių ir pirštais perbraukė drakoną.
– A, Dragomirai, – išsiviepė. – Buvau ir pamiršęs. Su jais
neturėsiu rūpesčių. Kiek ten jų liko – vienas, du? Neverta nė prisi-
minti. – Isajas įbedė į mane baisias raudonas akis. – Pažįsti ką nors
iš jų? Netrukus ketinu juos aplankyti. Bus nesunku...
Ir tada išgirdau sprogimą. Akvariumo stiklas suskilo, iš jo
ūžtelėjo vanduo. Į mane lėkė stiklo šukės, bet nekreipiau dėmesio.
Vanduo ore suformavo rutulį, paskui metėsi ant Isajaus. Netikėjau
savo akimis.
Jis irgi žiūrėjo, labiau sutrikęs, nei išsigandęs. Paskui vanduo
užliejo jam veidą ir ėmė dusinti.
Ir nors deguonies stygius, kaip ir kulkos, negalėjo Isajo pribaigti,
jis sutriko.
Pakėlė rankas mėgindamas užsidengti veidą, bet pirštai tiesiog
nuslydo vandeniu. Pamiršus Meisoną Elena pašoko ant kojų.
– Kas per velniava? – suklykė ji ir papurtė Isają, bergždžiai
bandydama jį išlaisvinti. – Kas čia dedasi?
Nejučia ėmiau veikti. Užčiuopiau didelę stiklo šukę. Nelygūs
kraštai draskė delną. Puoliau Isają ir suvariau šukę jam į krūtinę,
pataikiau tiesiai į širdį – jos taip ilgai ieškojau tada per treniruotę.
Isajas per vandenį keistai sugargaliavo ir susmuko ant grindų.
Užvertęs akis, susirietė iš skausmo.
Elena žiūrėjo sukrėsta, visai kaip aš, kai Isajas nužudė Meisoną.
Aišku, Isajas nemirė, tik kuriam laikui išėjo iš rikiuotės. Jos išraiška
bylojo, kad ji tuo netiki.
Dabar protingiausia būtų buvę išbėgti lauk, į saugią saulės
šviesą. Bet aš kažkodėl mečiausi į priešingą pusę, prie židinio.
Nukabinau vieną iš senovinių kardų ir atsigręžiau į Eleną. Ji jau
spėjo atsitokėti ir bėgo prie manęs.
 243/264
Urgzdama iš įniršio taikėsi mane sugriebti. Aš nesimokiau kautis
kardu, bet buvau išmokyta kautis bet kuo, kas paklius po ranka.
Ištiesiau kardą, kad išlaikyčiau tarp mūsų atstumą. Nors ginklą
laikiau negrabiai, Elena nepuolė.
Ji iššiepė baltas iltis.
– Aš priversiu tave...
– Kentėti, sumokėti, pasigailėti, kad gimiau? – pasiūliau jai ke-
letą variantų.
Prisiminiau treniruotę su mama, tada nuolat gyniausi. Šįkart tai
nepadės. Reikia pulti. Užsimojau ir kirtau. Pro šalį. Elena nuspė-
davo kiekvieną mano judesį.
Staiga išgirdau, kaip už jos sudejavo beatsipeikėjantis Isajas.
Elena žvilgtelėjo per petį, to užteko, kad nusitaikyčiau jai į krūtinę.
Viso labo perrėžiau marškinius ir pradrėskiau odą, bet ji krūptelėjo
ir išsigando. Matyt, jai prieš akis tebestovėjo stiklo šukė, smygsanti
Isajo širdyje.
Kaip tik to ir laukiau.
Sukaupusi visas jėgas atsitraukiau ir užsimojau.
Kardo ašmenys susmigo Elenai į kaklą. Nuo jos kraupaus riksmo
man pašiurpo oda. Elena mane puolė, aš užsimojau dar kartą. Ji
griebėsi už gerklės ir suklupo. O aš kirtau ir kirtau, ašmenys kaskart
vis giliau smigo į kaklą. Pasirodo, nukirsti galvą kur kas sunkiau, nei
buvau maniusi. Be to, kardas buvo senas, atšipęs.
Tik po kurio laiko supratau, kad Elena nebejuda. Galva gulėjo
skyrium nuo kūno, negyvos akys žvelgė į mane tarsi negalėdamos
patikėti tuo, kas atsitiko. Netikėjau ir aš.
Kažkas spiegė, ir man trumpai pasidingojo, kad tebeklykia Elena.
Paskui pakėliau akis ir apsidairiau. Tarpduryje stovėjo Mija.
Išplėstomis akimis, pažaliavusia oda, atrodė, tuoj susivems.
 244/264
Pasąmonė pakuždėjo, kad tai ji susprogdino akvariumą. Matyt,
vandens elementas šio to vertas.
Vis dar sukrėstas Isajas pamėgino atsistoti. Tačiau aš jau buvau
čia pat. Kapojau kardu, su kiekvienu kirčiu jis plūdo krauju ir
aimanavo. Dabar jau atrodė, kad būčiau tai dariusi visą gyvenimą.
Isajas parkrito ant grindų. Iš galvos neišėjo vaizdas, kaip jis nusuka
Meisonui sprandą, todėl kirtau ir kirtau, norėdama tą vaizdą
ištrinti.
– Rouz! Rouz!
Degdama neapykanta vos pažinau Mijos balsą.
– Rouz, jis nebegyvas!
Lėtai, drebėdama nuleidau kardą ir pažvelgiau į strigojaus kūną.
Galva gulėjo atskirai. Mija sakė tiesą. Jis negyvas. Šįkart tikrai
negyvas.
Apžvelgiau kambarį. Balos kraujo, bet siaubo nejutau. Pasaulis
sustojo, mano mąstymas sulėtėjo. Nužudyti strigojus. Apsaugoti
Meisoną. Daugiau apie nieką nepajėgiau galvoti.
– Rouz, – sušnibždėjo Mija. Ji visa drebėjo, balse buvo justi
baimė. Ji bijojo manęs, ne strigojų. – Rouz, mums reikia eiti. Eime.
Nusigręžiau nuo Mijos ir pažvelgiau į Isajaus palaikus. Paskui
priėjau prie Meisono kūno tebegniauždama rankoje kardą.
– Ne, – pasakiau. – Negaliu jo palikti. Gali ateiti kiti strigojai...
Mano akys perštėjo, lyg būčiau norėjusi verkti. Keista. Kraujo
troškimas tebebuvo gyvas, nejaučiau nieko, tik įniršį.
– Rouz, sugrįšim jo vėliau. Gali pasirodyti kiti strigojai, turim iš
čia nešdintis.
– Ne, – pakartojau nežiūrėdama į ją. – Aš jo nepaliksiu. Nepa-
liksiu jo vieno. – Laisva ranka perbraukiau Meisonui per plaukus.
– Rouz...
Staigiai pakėliau galvą.
 245/264
– Dink iš čia! – surikau ant Mijos. – Dink ir palik mus ramybėj!
Ji žengė artyn, bet aš pakėliau kardą. Mija sustingo.
– Eik, – pakartojau. – Susirask kitus.
Mija lėtai traukėsi prie durų. Prieš išeidama dar žvilgtelėjo į
mane.
Viskas nurimo. Atpalaidavau ranką, bet kardo vis dar
nepaleidau. Susiriečiau šalia Meisono, galvą padėjau jam ant krūt-
inės. Pasaulis ir laikas sustojo. Nežinau, kiek taip pragulėjau – keli-
as akimirkas ar kelias valandas. Nežinojau nieko, tik tai, kad negaliu
palikti Meisono. Tarsi persikėliau į kitą pasaulį, atsiribodama nuo
kančios ir siaubo. Negalėjau patikėti, kad Meisono nebėra. Negalė-
jau patikėti, kad atėmiau gyvybes. Tad kol pati sau to nepripažinsiu,
apsimetinėsiu, kad nieko neįvyko.
Pasigirdo balsai ir žingsniai. Pakėliau galvą. Kambarys prisipildė
žmonių. Nemačiau jų veidų, bet man ir nereikėjo. Jie buvo grėsmė,
nuo kurios turėjau apsaugoti Meisoną. Keletas žengė mūsų link ir aš
pašokau su pakeltu kardu norėdama apsaugoti Meisono kūną.
– Nesiartinkit, – perspėjau. – Nesiartinkit prie jo.
Jie artėjo.
– Nesiartinkit! – surikau. Visi, išskyrus vieną, sustojo.
– Rouz, – išgirdau tylų balsą. – Nuleisk kardą.
Mano rankos drebėjo.
– Nesiartinkit prie mūsų!
– Rouz.
Vėl tas balsas, balsas, kurį pažinčiau bet kur. Nenoriai grįžau į
tikrovę. Pažvelgiau į priešais stovintį vyrą. Rudos Dimitrijaus akys
švelniai ir griežtai žiūrėjo į mane.
– Viskas baigta, – tarė jis. – Viskas baigėsi. Nuleisk kardą.
Mano rankos drebėjo nuo pastangų išlaikyti ginklą
– Negaliu, – košiau žodžius. – Negaliu jo palikti. Turiu jį saugoti.
 246/264
– Tu ir saugai.
Kardas iškrito iš rankų ir žvangėdamas trenkėsi į medines
grindis. Susmukau ant žemės. Norėjau verkti, bet stigo ašarų.
Dimitrijus mane apkabino ir padėjo atsistoti. Išgirdau balsus, vi-
eną po kito atpažinau sergėtojus, kuriais pasitikėjau. Dimitrijus
vedė mane prie durų, bet kojos neklausė. Įsikibau jam į marškinius,
glamžydama medžiagą. Viena ranka tebelaikydamas mane ap-
kabinęs, kita nubraukė nuo veido užkritusius plaukus. Padėjau
galvą jam ant krūtinės, jis mane glostė ir kažką murmėjo rusiškai.
Nesupratau nė žodžio, bet švelnus balsas ramino.
Po namą zujo sergėtojai, jie apieškojo kiekvieną pėdą. Keletas
palinko prie kūnų, į kuriuos aš negalėjau žiūrėti.
– Čia ji juos nužudė? Abu?
– Tas kardas tikriausiai negaląstas daugybę metų.
Man iš gerklės išsiveržė keistas garsas. Dimitrijus ramindamas
spustelėjo petį.
– Vesk ją iš čia, Belikovai, – išgirdau pažįstamą moters balsą.
Dimitrijus vėl spustelėjo man petį.
– Eime, Roza. Mums metas.
Šįkart paklusau. Dimitrijus išvedė mane iš namo, padėjo žengti
kankinamus žingsnius. Mano protas vis dar atsisakė patikėti tuo,
kas įvyko. Sugebėjau vykdyti tik paprasčiausius nurodymus.
Kažkaip atsidūriau viename iš Akademijos lėktuvų. Suriaumojo
varikliai ir lėktuvas pakilo. Dimitrijus sumurmėjo, kad greitai grįš,
ir paliko mane vieną. Žiūrėjau priešais save, tyrinėdama kėdę.
Kažkas ant pečių užmetė antklodę. Pastebėjau, kad visa tirtu. Sti-
priau susisiaučiau.
– Šalta, – pasakiau. – Kodėl man taip šalta?
– Tau šokas, – atsakė Mija.
 247/264
Pažvelgiau į ją, jos žydras akis ir šviesias garbanas. Žiūrint į ją
grįžo atmintis. Pamažu viską prisiminiau. Iš skausmo užsimerkiau.
– O Dieve, – pažvelgiau į Miją. – Tu mane išgelbėjai – susprog-
dindama akvariumą. Nereikėjo to daryti. Nereikėjo grįžti.
Ji gūžtelėjo pečiais.
– O tau nereikėjo pulti prie kardo.
Teisingai pastebėta.
– Ačiū, – padėkojau. – Tavo drąsa... Man ir į galvą nebūtų šovę.
Genialus sprendimas.
– Nežinau, – Mija liūdnai nusišypsojo. – Vanduo ne kažin koks
ginklas, ar ne?
Nusijuokiau, nors mano žodžiai man visai nepasirodė juokingi.
Teisingiau, nebejuokingi.
– Vanduo – galingas ginklas, – galiausiai pasakiau. – Kai grįšim,
reikės pasimokyti juo naudotis.
Mijos veidas nušvito, akys sužibo.
– Labai norėčiau. Labiau už viską pasaulyje.
– Užjaučiu... dėl mamos.
Mija tik linktelėjo.
– Tau pasisekė, kad ją tebeturi. Nė nežinai, kaip pasisekė.
Nudelbiau akis. Kiti mano žodžiai nustebino mane pačią.
– Norėčiau, kad ji būtų čia.
– Ji čia, – nustebusi atsakė Mija. – Su kitais sergėtojais puolė
namą. Negi jos nematei?
Papurčiau galvą.
Abi nutilom. Paskui Mija atsistojo ir kažkur nuėjo. Netrukus kaž-
kas atsisėdo šalia. Man nė nereikėjo žiūrėti. Tiesiog žinojau.
– Rouz, – pasakė mama. Pirmąkart gyvenime ji atrodė sumišusi.
Gal net išsigandusi. – Mija sakė, kad norėjai mane pamatyti. –
Nieko neatsakiau. Net nepažvelgiau. – Tu... tau ko nors reikia?
 248/264
Nežinojau, ko man reikia. Nežinojau, ką man daryti. Peršėjimas
akyse tapo nepakeliamas ir pati nepajutau, kaip prapliupau
ašaromis. Ilgi, skausmingi kūkčiojimai tampė visą kūną. Ašaros up-
eliais tekėjo veidu. Baimė ir kančia, kurias gniaužiau savy, pagaliau
prasiveržė draskydamos krūtinę. Man trūko oro.
Mama mane apkabino, aš priglaudžiau galvą jai prie krūtinės ir
sukūkčiojau dar garsiau.
– Suprantu, – pasakė ji švelniai mane apglėbdama. – Aš viską
suprantu.
 DVIDEŠIMT TREČIAS

TĄ DIENĄ, KAI TURĖJAU GAUTI pirmąsias tatuiruotes, atšilo.

Ėmė tirpti sniegas, akmeninėmis Akademijos sienomis tekėjo sidab-
riniai upeliai. Žiema toli gražu nesibaigė, po kelių dienų vėl atšals.
Bet dabar atrodė, kad verkia visas pasaulis.
Spokane atsipirkau keliom mėlynėm ir įbrėžimais. Lydydamiesi
antrankiai smarkiai nudegino riešus. Bet man vis dar buvo sunku
susitaikyti, kad ne tik mačiau žudant, bet ir žudžiau pati. Norėjau
susirangyti į kamuoliuką ir su niekuo nekalbėti, na, gal tik su Lisa.
Tačiau ketvirtą dieną mane surado mama ir liepė ruoštis
tatuiruotėms.
Iš pradžių nesupratau, apie ką ji kalba. Paskui prisiminiau, kad
nužudžiusi du strigojus užsitarnavau dvi žaibo formos tatuiruotes.
Mano pirmosios tatuiruotės. Ta mintis pritrenkė. Kaip būsima ser-
gėtoja dažnai pasvajodavau, nekantriai laukiau, kada gausiu
pirmąsias tatuiruotes. Laikiau jas garbės ženklais. Bet dabar... jos
tik primins tai, ką norėjau pamiršti.
Ceremonija vyko sergėtojų korpuse, salėje, kurioje paprastai bū-
davo rengiami susitikimai ar priėmimai. Ji nė iš tolo nepriminė kur-
orto pokylių salės. Paprasta ir praktiška, tenkino sergėtojų
 250/264
poreikius. Grindis dengė melsvai pilkas lengvai valomas kilimas,
ant baltų sienų kabėjo nespalvotos nuotraukos iš Akademijos
gyvenimo. Jokių nereikalingų puošmenų, bet akimirkos iškilmingu-
mas vis tiek buvo justi. Dalyvavo visi Akademijos sergėtojai, nė vi-
eno novico. Sergėtojai stoviniavo būreliais, bet nesišnekėjo.
Prasidėjus ceremonijai niekieno neliepiami sustojo į vietas ir suži-
uro į mane.
Sėdėjau ant kėdės salės kampe, palenkusi galvą, su užkritusiais
ant veido plaukais. Sergėtojas Lionelis adata badė man sprandą.
Pažinojau jį seniai, bet nenutuokiau, kad jis – tatuiruočių meistras.
Prieš pradėdamas jis persimetė keliais žodžiais su mama ir
Alberta.
– Pažado ženklo jai nedarysiu, – pasakė Lionelis. – Ji dar ne-
baigė Akademijos.
– Pasitaiko, – atsakė Alberta. – Padaryk žaibus, pažado ženklą
gaus vėliau.
Pastaruoju metu patyriau daug skausmo, todėl nesitikėjau, kad
taip skaudės. Tačiau prikandau lūpą ir kol Lionelis tatuiravo, net
necyptelėjau. Atrodė, jis niekada nebaigs. Pabaigęs paėmė du
veidrodžius ir sudėjo taip, kad pamatyčiau tatuiruotes. Ant pa-
raudusios ir suerzintos odos vienas šalia kito juodavo du mažyčiai
žaibai. Vienas už Isają, kitas už Eleną.
Parodęs tatuiruotes sutvarstė ir paaiškino, kaip turėčiau jas
prižiūrėti, iki užgis žaizdos. Pusę praleidau pro ausis nusprendusi
pasiklausti vėliau. Vis dar jaučiausi sukrėsta.
Paskui prie manęs vienas po kito ėjo sergėtojai, kiekvienas
savaip išreiškė palaikymą – kas apkabino, kas pabučiavo, kas pa-
sakė ką nors gražaus.
– Sveika prisidėjus prie mūsų, – pasakė stipriai mane apka-
bindama Alberta. Jos šiurkštus veidas švietė švelnumu.
 251/264
Dimitrijus neištarė nė žodžio, bet kaip visada akys pasakė viską.
Jose švietė švelnumas ir pasididžiavimas, ir aš vos sulaikiau ašaras.
Dimitrijus švelniai paglostė man skruostą, linktelėjo ir nuėjo.
Kai Stenas – mokytojas, su kuriuo riejausi nuo pat pirmos dienos
– apkabino ir tarė: „Dabar tu viena iš mūsų. Seniai žinojau, kad tu
geriausia“, maniau, apalpsiu.
Priėjus mamai, skruostu nuriedėjo ašara. Mama ją nubraukė,
paskui palietė tatuiruotes.
– Niekada to nepamiršk, – pasakė.
Niekas neištarė „sveikinu“, ir aš tik džiaugiausi. Mirties nereikia
švęsti.
Ceremonijai pasibaigus, buvo patiekta užkandžių ir gėrimų.
Priėjusi prie stalo pasiėmiau keletą užkandėlių su feta ir gabalėlį
sūrio torto su mangais. Kramčiau nejausdama valgio skonio, atsak-
inėjau į klausimus kaip apdujusi. Elgiausi lyg robotas. Ištatuiruota
oda degė, o iš atminties neblėso žydros Meisono ir kruvinos Isajaus
akys.
Jaučiausi kalta, kad nesidžiaugiu didžiąja diena, bet labai
palengvėjo, kai visi ėmė skirstytis. Atsisveikinant su kitais prie
manęs priėjo mama. Mudvi beveik nesikalbėjom nuo tada, kai
palūžau lėktuve. Dėl to jaučiausi keistai – šiek tiek sutrikusi. Ji apie
tai neužsiminė, bet mūsų santykiai kažkaip pasikeitė. Tikrai neta-
pom draugėm... bet ir nebebuvom priešės.
– Lordas Selskis ruošiasi išvažiuoti, – pasakė mama prie durų,
netoli nuo tos vietos, kur pirmą dieną ją aprėkiau. – Turiu vykti su
juo.
– Žinau. – Tai buvo savaime suprantama, sergėtojai visur lydi
morojus. Jie svarbiausi.
 252/264
Mama mąsliai žiūrėjo į mane rudomis akimis. Pirmąkart
pajutau, kad ji žvelgia į mane kaip į sau lygią, o ne kaip į vaiką. Tur-
būt laikas, nes esu puse galvos už ją aukštesnė.
– Tu šaunuolė, – galiausiai pasakė ji. – Atsižvelgiant į
aplinkybes.
Tai buvo tik pusė komplimento, bet daugiau ir nenusipelniau.
Dabar aiškiai suvokiau klaidas, padarytas strigojų irštvoje. Būta ir
mano kaltės. Norėjau grįžti į praeitį ir kai ką pakeisti, bet supratau,
kad motina teisi. Padariau viską, ką galėjau.
– Žudyti strigojus nėra taip šaunu, kaip maniau, – pasiguodžiau.
Ji liūdnai nusišypsojo.
– Niekada ir nebuvo.
Pagalvojau apie jos tatuiruotes, apie tai, kiek strigojų ji
nugalabijo. Sudrebėjau.
– Tiesa, – norėdama pakeisti temą, įkišau ranką į kišenę ir
ištraukiau pakabutį, kurį mama man dovanojo. – Pakabutis, kurį
man davei. Ar čia n-nazaras? – tardama tą žodį užsikirtau. Mama
nustebo.
– Taip. Iš kur sužinojai?
Nenorėjau jai pasakoti apie sapnus ir Adrianą.
– Kažkas minėjo. Jis saugo nuo blogio, ar ne?
Mama susimąstė, paskui atsiduso ir linktelėjo.
– Taip. Senas Artimųjų Rytų prietaras... Ten tikima, kad tas, kas
linki tau blogo, gali tave prakeikti ar nužiūrėti. Nazaras saugo nuo
blogos akies... ir šiaip saugo visus, jį nešiojančius.
Perbraukiau pirštais stiklą.
– Artimieji Rytai... Pavyzdžiui, Turkija?
Mama nusišypsojo.
– Kaip tik Turkija. – Ji dvejojo. – Tai... dovana. Gavau ją labai
seniai... – Mama paskendo prisiminimuose. – Kai buvau tavo metų,
 253/264
sulaukdavau daug vaikinų dėmesio. Iš pradžių buvo malonu, paskui
ėmė varginti. Kartais sunku suprasti, kas tikrai tave myli, o kas tik
naudojasi. Tačiau pažinęs tikrą jausmą... iškart pamatai skirtumą.
Štai kodėl ji taip rūpinosi mano reputacija – nes jaunystėje
susigadino savąją. Ir tikriausiai ne vien reputaciją.
Taip pat supratau, kodėl atidavė nazarą man. Jį jai dovanojo
mano tėvas. Mačiau, kad mama nebenori apie tai kalbėti, todėl
nieko neklausinėjau. Užteko žinoti, kad galbūt – galbūt – juos siejo
ne tik fizinis ryšys.
Atsisveikinom ir aš grįžau į pamokas. Visi žinojo, kur buvau ryte,
ir norėjo pamatyti tatuiruotes. Nekaltinau draugų. Jais dėta irgi
būčiau prašiusi parodyti.
– Parodyk, Rouz, – maldavo Šeinas Rejesas. Ėjom iš rytinių
treniruočių, jis mėgino patraukti į uodegą surištus mano plaukus.
Rytoj ateisiu palaidais plaukais. Prie jo prisidėjo dar keli prašytojai.
– Parodyk. Leisk pažiūrėti, ką gavai už meistrišką darbą kardu.
Draugų akys degė smalsumu ir susižavėjimu. Buvau didvyrė,
bendraklasė, nužudžiusi siautėjančios strigojų gaujos lyderius.
Paskui pamačiau akis, kuriose nebuvo nei smalsumo, nei
susižavėjimo. Edis. Pagavęs mano žvilgsnį jis liūdnai nusišypsojo,
nes viską suprato.
– Atleiskit, – pasakiau draugams. – Jos sutvarstytos. Taip liepė
daktaras.
Murmesys peraugo į klausimus, kaip nužudžiau strigojus.
Nukirsti vampyrui galvą itin sudėtinga, juolab kad sergėtojai nes-
inešioja kardų. Pasistengiau išdėstyti faktus nešlovindama pačios
mirties.
Galiausiai pamokos baigėsi ir mudvi su Lisa nudrožėm į mano
bendrabutį. Po Spokano mudvi taip ir neturėjom kada pasišnekėti.
Teko atsakyti į daug klausimų, paskui – Meisono laidotuvės. Lisa
 254/264
buvo užsiėmusi Akademiją paliekančių kilmingųjų palydomis ir
turėjo dar mažiau laisvo laiko už mane.
Su ja pasijutau geriau. Nors bet kada galėjau patekti į jos mintis,
tai nebuvo tas pat, kas būti šalia artimo žmogaus.
Prie mano kambario durų ant grindų išvydom frezijų puokštę.
Atsidususi pakėliau kvapnias gėles nė nežvilgtelėjusi į kortelę.
– Nuo ko jos? – paklausė Lisa, kol rakinau duris.
– Nuo Adriano. – Kai suėjom vidun, parodžiau vazą, kurioje
buvo pamerktos dar kelios puokštės. Pamerkiau ten ir frezijas. –
Džiaugsiuosi, kai jis išvažiuos. Daugiau neištversiu.
Lisa nustebusi pažiūrėjo į mane.
– Tai tu nieko negirdėjai?
Per mūsų ryšį pajutau nemalonų virptelėjimą, įspėjantį, kad man
naujiena nepatiks.
– Ko nežinau?
– Adrianas neišvažiuoja. Jis lieka.
– Turi išvažiuoti, – paprieštaravau. Kiek žinojau, atvyko tik į
Meisono laidotuves, nors ir nesupratau kodėl. Meisono jis beveik
nepažinojo, matyt, norėjo pasirodyti. O gal persekioti mudvi su
Lisa. – Juk jis mokosi koledže ar bent jau pataisos namuose. Kuo
nors juk užsiima.
– Jis pasiėmė akademines atostogas.
Užverčiau akis.
Pamačiusi mano veidą, Lisa nusišypsojo.
– Jis liks ir dirbs su manim... ir Karmak. Adrianas nenutuokė,
kad yra dvasios elementas. Neturėjo specializacijos, bet turėjo
keistų sugebėjimų. Niekam apie juos nepasakojo, nebent jei sutik-
davo kitą dvasios elemento valdytoją. Bet ir jie neką padėjo.
– Turėjau susiprasti, – nusišypsojau. – Jis turi kažką... kas skat-
ina su juo kalbėtis. Jis charizmatiškas, visai kaip tu. Matyt, dėl
 255/264
dvasios elemento, įtaigos ar panašiai. Esi priverstas jį pamėgti, nors
visai nepatinka.
– Tikrai nepatinka? – paerzino Lisa.
– Nepatinka, – užsispyrusi pakartojau. – Kaip ir nesąmonė su
sapnais.
Žalios Lisos akys iš nuostabos išsiplėtė.
– Bet tai taip šaunu, – pasakė ji. – Tu visada žinai, ką aš jaučiu, o
aš negaliu su tavim bendrauti. Džiaugiuosi, kad viskas gerai baigėsi,
bet gailiuosi, kad per sapnus neįstengiau jums padėti.
– O aš džiaugiuosi, kad Adrianas neįtikino tavęs liautis gerti
vaistus.
Tai sužinojau tik po kelių dienų, grįžus iš Spokano. Lisa atmetė
Adriano pasiūlymą. Tačiau man prisipažino, kad jei mudu su Kristi-
anu nebūtume buvę surasti, ji būtų leidusis įkalbama.
– Kaip dabar jautiesi? – paklausiau, prisiminusi Lisos susirūpin-
imą. – Vis dar jauti, kad vaistai nebeveikia?
– Hmm... Tai sunku paaiškinti. Jaučiuosi arčiau magijos, vaistai
jos nebeslopina. Kita vertus, nebeliko šalutinio poveikio – depresi-
jos, nuotaikų kaitos.
– Bet juk tai puiku.
Šypsena nušvietė jos gražų veidą.
– Žinau. Atsiranda viltis, jog kada nors galėsiu naudoti magiją.
Matydama Lisą tokią laimingą nusišypsojau. Mane slėgė jos
niūrios mintys, džiaugiausi, kad jos išnyko. Nesupratau kodėl, bet
kol Lisa jaučiasi gerai...
Visus supa šviesa, išskyrus tave. Tave gaubia šešėliai. Perėmei
juos iš Lisos.
Adriano žodžiai aidėjo mano galvoje. Sunerimusi pagalvojau apie
savo elgesį per pastarąsias keletą savaičių. Pykčio protrūkiai, nežab-
otas maištingumas. Giliai susitvenkę tamsūs jausmai...
 256/264
Ne, nusprendžiau. Nieko bendro. Tamsūs Lisos jausmai susiję su
magija. Manieji – su stresu. Be to, dabar jaučiausi gerai.
Pamačiusi, kad ji mane stebi, mėginau prisiminti, apie ką mudvi
kalbėjomės.
– Gal ilgainiui sugalvosi, kaip tą padaryti. Jei Adrianas gali
valdyti dvasią be vaistų...
Lisa staiga nusikvatojo.
– Tu nieko nežinai, tiesa?
– Ko nežinau?
– Adrianas gydosi pats.
– Tikrai? Bet jis sakė... – staiga toptelėjo. – Na, žinoma.
Cigaretės. Alkoholis. Ir vienas Dievas žino, kas dar.
Lisa linktelėjo.
– Taip. Jis nuolat ką nors vartoja.
– Bet tikriausiai ne naktį... Todėl ir gali patekti į mano sapnus.
– Kaip norėčiau ir aš, – atsiduso Lisa.
– Gal kada ir išmoksi. Tik žiūrėk, netapk alkoholike.
– Netapsiu, – užtikrino ji mane. – Bet išmoksiu. Nė vienas dvasi-
os valdytojas, be šv. Vladimiro, to nesugebėjo, Rouz. O jis sugebėjo.
Išmoksiu valdyti magiją nekenkdama sau.
Nusišypsojau ir paliečiau jos ranką. Visiškai ja pasitikėjau.
– Neabejoju, taip ir bus.
Prašnekėjom visą vakarą. Išsiskyrėm, kai atėjo laikas treniruotei
su Dimitrijum. Einant kažkas nedavė man ramybės. Nors strigojų
gaujoje buvo daug narių, sergėtojai nusprendė, kad jų vadeiva –
Isajas. Tai nereiškia, kad grėsmė išnyko, bet kurį laiką būsim
ramūs.
Nepamiršau sąrašo ant sienos Spokano tunelyje, jame pagal
gausumą surašytos kilmingųjų šeimos. Isajas paminėjo
 257/264
Dragomirus. Jis žinojo, kad jie beveik išnykę ir turbūt norėjo pats
juos sunaikinti. Isajo nebėra, bet jei ir kiti turi tokių pat kėslų?
Papurčiau galvą. Negalvosiu apie tai. Bent jau ne šiandien. Turiu
atsigauti. Bet netrukus teks pagalvoti.
Nežinojau, ar šįvakar treniruosimės, bet vis tiek nuėjau į rūbinę
persirengti. Su sportine apranga nusileidau į salę, ten radau
Dimitrijų, skaitantį vieną mėgstamų vesternų. Išgirdęs mano žings-
nius jis pakėlė akis. Pastaruoju metu jo beveik nemačiau, tikriausiai
būdavo su Taša.
– Tikėjausi, kad ateisi, – pasakė jis, dėdamas tarp lapų skirtuką.
– Laikas treniruotei.
Dimitrijus papurtė galvą.
– Ne. Šiandien treniruotės nebus. Turi atgauti jėgas.
– Buvau pas daktarę. Esu sveika. Galiu treniruotis, – stengiausi
kalbėti kuo įtikinamiau.
Bet Dimitrijus nepatikėjo.
– Sėskis, Rouz, – pakvietė.
Akimirką dvejojau. Jis patraukė savo kėdę ir pastatė ją priešais
mane. Jo tamsių, gražių akių žvilgsnis suvirpino man širdį.
– Žudyti sunku... ypač pirmą kartą... tegu ir strigojus, nes tai vis
tiek žmogžudystė. Nelengva tai pamiršti. Tau teko šitiek išgyventi...
– Dimitrijus atsiduso, paskui paėmė mane už rankų. Jo pirštai buvo
ilgi, stiprūs, išmankštinti. – Kai pamačiau tavo veidą... kai radom
jus tame name... nenutuoki, kaip pasijutau.
Nurijau gerklėje įstrigusį gumulą.
– Ir... kaip tu pasijutai?
– Apimtas nevilties... palaužtas. Tu buvai gyva, bet žvilgsnis...
Maniau, niekada neatsigausi. Man plyšo širdis, kad tai nutiko tokiai
jaunai. – Dimitrijus suspaudė man rankas. – Bet tu atsitiesi – dabar
 258/264
tai žinau ir džiaugiuosi. Tik reikia laiko. Nelengva prarasti mylimą
žmogų.
Nudelbiau akis.
– Tai aš dėl visko kalta, – pasakiau tyliai.
– Dėl ko?
– Dėl Meisono žūties.
Nė nepažvelgusi į Dimitrijų mačiau jo akyse užuojautą.
– Ak, Roza. Taip, tu suklydai... Turėjai pranešti kitiems, kai jo
pasigedai... Bet nekaltink savęs. Ne tu jį nužudei.
Pakėliau ašarotas akis.
– Galima sakyti, aš. Meisonas ten atsidūrė per mane. Mes su-
sipykom... ir aš jam išklojau apie Spokaną, nors tu ir buvai liepęs
niekam neprasižioti...
Skruostu nuriedėjo ašara. Ne, reikia išmokti tvardytis. Kaip
mamai. Dimitrijus nušluostė skruostą.
– Nekaltink savęs dėl to. Gali gailėtis nepasielgusi vienaip ar ki-
taip. Bet Meisonas turėjo savo galvą. Pats taip nusprendė, ir visai
nesvarbu, paskatinai jį ar ne.
Meisonas sugrįžo man padėti pasidavęs jausmams. Kaip tik šito
bijojo Dimitrijus – jei pradėtume susitikinėti, sukeltume pavojų ir
sau, ir saugomiems morojams.
– Gailiuosi, kad... negalėjau nieko padaryti.
Nurijusi ašaras ištraukiau rankas ir atsistojau, kad neleptelėčiau
kokios kvailystės.
– Turiu eiti, – pasakiau kimiai. – Pranešk, kada pradėsim
treniruotis. Ir ačiū... kad išklausei.
Pasisukusi eiti išgirdau Dimitrijų sakant: „Ne“.
Atsigręžiau.
– Ką?
Jis pažvelgė man į akis ir mus užliejo nuostabi šiluma.
 259/264
– Ne, – pakartojo jis. – Pasakiau jai „ne“. Tašai.
– Bet... – iš nuostabos man atvipo žiauna. – Bet... kodėl? Tokia
proga pasitaiko kartą gyvenime. Galėjai turėti vaiką. O ji... ji tave
įsimylėjusi.
Dimitrijus liūdnai nusišypsojo.
– Buvo. Tebėra. Todėl ir turėjau pasakyti „ne“. Negaliu atsakyti į
jos meilę... suteikti jai laimės. Ypač kai... – Dimitrijus žengė prie
manęs. – Ypač kai mano širdis priklauso kitai.
Vos neapsižliumbiau.
– Maniau, Taša tau patinka. Juk sakei, kad elgiuosi kaip
mažvaikė...
– Taip ir elgeisi, nes esi jauna. Bet tu daug ką supranti, Roza.
Tai, ko nesupranta vyresni už tave. Tą dieną... – Iškart supratau,
apie ką jis kalba. Tą dieną sporto salėje. – Buvai teisi, jog turiu
sukaupti visą valią, kad susitvardyčiau. To niekas nesuprato – ir aš
išsigandau. Tu mane išgąsdinai.
– Kodėl? Nenori, jog kas nors sužinotų?
Dimitrijus gūžtelėjo pečiais.
– Sužinos ar ne – ne taip svarbu. Svarbiausia, kad tu taip gerai
mane perpranti. Sunku, kai kitas gali pažvelgti tau į sielą. Tada
atsiveri, tampi pažeidžiamas. Su draugais daug paprasčiau.
– Pavyzdžiui, su Taša.
– Taša Ozera – nepaprasta moteris. Ji graži ir drąsi. Bet...
– ...tavęs nesupranta, – užbaigiau.
Jis linktelėjo.
– Žinojau tai. Bet vis tiek norėjau pamėginti. Žinojau, kad bus
nesunku, o ji atitrauks mano mintis nuo tavęs. Tikėjausi, ji privers
tave pamiršti.
Aš tą patį galvojau apie Meisoną.
– Bet neprivertė.
 260/264
– Ne. Taigi... turim bėdą.
– Nes negalim būti kartu.
– Taip.
– Dėl amžiaus skirtumo.
– Taip.
– Bet svarbiausia dėl to, kad abu tapsim Lisos sergėtojais ir
turėsim galvoti apie ją, o ne apie vienas kitą.
– Taip.
Kiek pasvarsčiusi pažvelgiau jam tiesiai į akis.
– Na... – galiausiai pasakiau. – Kol kas mudu dar nesam Lisos
sergėtojai.
Mintyse jau girdėjau atsakymą. Teks išklausyti dar vieną
paskaitą apie dvasios stiprybę ir susilaikymą, apie tai, kaip šiandi-
enos sprendimai atsiliepia ateičiai, ir panašių nesąmonių.
Bet, užuot pamokslavęs, Dimitrijus mane pabučiavo.
Laikas sustojo. Jis delnais suėmė mano veidą, priglaudė lūpas
prie manųjų. Iš pradžių net nebučiavo, bet paskui godžiai įsisiurbė į
lūpas. Atsiplėšęs švelniai pakštelėjo į kaktą ir nepaleido manęs iš
glėbio.
Norėjau, kad Dimitrijus bučiuotų mane amžinai. Tačiau jis at-
sitraukė, perbraukė pirštais skruostą ir plaukus. Tada pasuko durų
link.
– Pasimatysim, Roza.
– Per kitą treniruotę? – paklausiau. – Juk ir vėl treniruosimės,
ar ne? Dar turi daug ko mane išmokyti.
Tarpdury Dimitrijus atsigręžė ir nusišypsojo.
– Taip. Dar labai daug ko.
 Šios knygos nebūčiau parašiusi be savo draugų ir artimųjų
palaikymo ir paramos. Labiausiai norėčiau padėkoti patarėjų ko-
mandai: Caitlinai, Davidui, Jay, Jackie ir Kate. Praleidot internete
daugiau vėlyvų valandų, nei galėčiau suskaičiuoti. Be jūsų ne-
būčiau pabaigusi knygos nei apskritai ištvėrusi šių beprotiškų
metų.
Taip pat dėkoju savo agentui Jimui McCarthy, kuris išjudino
žemę, dangų ir terminus, kad padėtų man pabaigti darbus. Dži-
augiuosi, kad tave turiu. Ir galiausiai nuoširdžiai ačiū Jessicai
Rothenberg ir Benui Schrankui iš „Razorbill“ už nuolatinį
palaikymą ir sunkų triūsą.
@Created by PDF to ePub