V

V
Pr ologa s

Miršta visi. Bet kai kurie prisikelia. Patikėkit, žinau, ką

sakau.
Pasaulyje gyvena vampyrai, gyvi numirėliai tikrąja to žodžio
prasme. Jie vadinami strigojais, ir jei dar nesapnuojat jų nakti-
niuose košmaruose, būtų pats metas. Jie greiti ir stiprūs, žudo be
dvejonės ar gailesčio. Dar jie yra nemirtingi, todėl juos velniškai
sunku nužudyti. Pribaigti strigojų galima trim būdais: perverti
širdį sidabro kuoleliu, nukirsti galvą arba sudeginti. Nė vienas
nėra lengvas, bet vis geriau negu nieko.
Yra ir gerų vampyrų. Jie vadinami morojais. Jie gyvi ir turi
magiškų galių valdyti vieną iš keturių elementų: žemę, orą, van-
denį ar ugnį. (Tiksliau, tą gali dauguma morojų – apie išimtis
pakalbėsim vėliau.) Tiesa, šiais laikais jie beveik nesinaudoja
magija, o tai netgi šiek tiek liūdna. Magija galėtų būti galingas
ginklas, bet morojai tiki, jog magija turi būti naudojama tik tai-
kiems tikslams. Tai vienas pagrindinių jų visuomenės įstatymų.
Morojai dažniausiai aukšti ir liekni, negali ilgai būti saulėje. Tai
kompensuoja aštresni pojūčiai: rega, uoslė ir klausa.
Ir tiems, ir kitiems reikia kraujo – kitaip jie nebūtų vampyrai.
Tačiau morojai dėl kraujo nežudo. Jie kviečiasi žmones, kurie
savo noru sutinka duoti kraujo. Norinčiųjų netrūksta, nes vam-
pyrų seilėse yra endorfinų, todėl jų įkandimai svaigina ir prie
jų galima priprasti kaip prie narkotikų. Žinau tai iš savo patir-
 Richelle Mead

ties. Žmonės, vadinami maitintojais, iš esmės tėra nuo vampyrų

įkandimų priklausomi narkomanai.
Vis dėlto geriau maitintojai nei strigojai. Kaip jau tikriausiai
supratote, šie dėl kraujo žudo. Ir, sakyčiau, netgi mėgaujasi. Jei
morojus nužudo savo auką gerdamas kraują, tampa strigojum.
Kai kurie morojai savo noru tampa strigojais, dėl nemirtingumo
atsisako magijos ir pamina moralę. Paversti strigojum galima ir
per prievartą. Jei strigojus geria aukos kraują, o paskui priverčia
ją išgerti strigojų kraujo, auka tampa strigojum. Taip gali nutikti
visiems: morojams, žmonėms ir dampyrams.
Dampyrai.
Aš esu dampyrė. Dampyrai – pusiau žmonės, pusiau moro-
jai. Norėčiau tikėti, kad paveldėjome geriausias abiejų rūšių sa-
vybes. Aš stipri ir ištverminga kaip dauguma žmonių, be to, kiek
noriu galiu būti saulėje. Taip pat pasižymiu aštriais pojūčiais ir
žaibiškais refleksais – tai jau morojų bruožai. Dėl šių savybių
dauguma dampyrų tampa nepralenkiamais asmens sargybiniais.
Mes juos vadiname sergėtojais.
Visą gyvenimą buvau rengiama saugoti morojus nuo stri-
gojų. Lankau specialias pamokas ir treniruotes Šv. Vladimiro
akademijoje, privačioje morojų ir dampyrų mokykloje. Moku
naudotis įvairiais ginklais ir skaudžiai smūgiuoti. Esu įveikusi
dukart už save aukštesnius vaikinus – tiek per treniruotes, tiek
po jų. Beje, treniruojuosi beveik vien su vaikinais, nes merginų
mano klasėje vos keletas.
Nors dampyrai paveldėjo daug teigiamų bruožų, jie negali
susilaukti vaikų su kitais dampyrais. Neklauskit kodėl. Aš ne ge-
netikė. Dampyrai gimsta tik iš žmonių ir morojų sueities – taip,
beje, mes ir atsiradom. Tačiau dabar taip nutinka palyginti retai,
nes morojai vengia žmonių. Kita vertus, dampyrai gali gimti
 Šalčio dvelksmas 

ir iš dampyrų ir morojų sueities – laimingas genetinis atsitik-

tinumas. Žinau, žinau – tikra beprotybė. Sakot, jų vaikas bus
trim ketvirčiais vampyras? Norėtumėt. Pusiau žmogus, pusiau
morojus.
Dauguma dampyrų gimsta iš morojų ir dampyrių sueities.
Morojės linkusios vaikų susilaukti nuo morojų. Todėl papras-
tai morojai su dampyrėmis užmezga trumpalaikius romanus ir
grįžta pas morojes. Dampyrės lieka vienišos motinos, jos nori
auginti vaikus, todėl nedaugelis tampa sergėtojomis.
Tačiau tos, kurios pasirenka saugoti morojus, į pareigas žiūri
labai atsakingai. Dampyrams reikia morojų, kad galėtų susilauk-
ti vaikų. Todėl juos ir saugome. Be to, tai kilnu. Strigojai blogi
ir išsigimę. Neteisinga, kad jie žudo nekaltus. Dampyrams, ku-
rie taps sergėtojais, tai kalama nuo mažų dienų. Strigojai blogi.
Morojus reikia saugoti. Tuo tiki sergėtojai, tuo tikiu aš.
Yra viena morojė, kurią saugoti trokštu labiau už viską pasau-
lyje – mano geriausia draugė Lisa. Ji morojų princesė. Morojai
turi dvylika kilmingųjų šeimų ir ji yra paskutinė savosios – Dra-
gomirų – atstovė. Lisa ypatinga, ir ne tik todėl, kad yra mano
geriausia draugė.
Prisimenat, sakiau, kad kiekvienas morojus valdo vieną
iš keturių elementų? Paaiškėjo, kad Lisa valdo penktąjį, apie
kurį neseniai dar niekas nežinojo, – dvasią. Daug metų pa-
prasčiausiai manėm, kad ji neturi magiškų galių. Paskui ėmė
dėtis keisti dalykai. Visi vampyrai geba įtaiga priversti paklusti
kitus. Strigojų įtaiga itin stipri, morojų silpnesnė, be to, jiems
draudžiama ją naudoti. Tačiau Lisos įtaiga stipri kaip strigojų.
Užtenka sumirksėti blakstienomis ir visi puola tenkinti jos už-
gaidų.
Tačiau ir tai ne šauniausia, ką ji sugeba.
10 Richelle Mead

Iš pradžių minėjau, kad visi miršta, bet kai kurie prisikelia. Aš

viena iš jų. Nebijokit, aš – ne strigojė. Tačiau jau buvau mirus.
(Jums nepatariu.) Tai nutiko, kai automobilis, kuriuo važiavau,
nulėkė nuo kelio. Per avariją žuvau aš, Lisos tėvai ir brolis. Per tą
sumaištį nežinia kaip – pati to nesuvokdama – Lisa pasinaudo-
jo dvasios elementu ir prikėlė mane iš mirusiųjų. Abi ilgą laiką
to nežinojom. Tiesą sakant, nė nenumanėm apie dvasios, kaip
penktojo elemento, egzistavimą.
Nelaimė, apie dvasios elementą žinojo vienas asmuo. Viktoras
Daškovas, mirštantis morojų princas, sužinojo apie Lisos galias,
nusprendė ją pagrobti ir paversti asmenine gydūne – iki pat mir-
ties. Supratusi, kad Lisą kažkas persekioja, nusprendžiau perimti
vadžias į savo rankas. Mudvi pabėgom iš Akademijos ir kurį lai-
ką gyvenom tarp žmonių. Buvo visai šaunu, tik gerokai ištam-
pė nervus. Taip slapstėmės dvejus metus, paskui Šv. Vladimiro
administracija mus susekė ir prieš du mėnesius partempė atgal.
Tada Viktoras žengė lemiamą žingsnį – pagrobė Lisą ir kan-
kino, kol ši galiausiai pasidavė. Jis griebėsi gan radikalių priemo-
nių – pavyzdžiui, užleido aistros kerus ant manęs ir mano mo-
kytojo Dimitrijaus. (Apie jį vėliau.) Viktoras netgi pasinaudojo
valdančios dvasios elementą Lisos sutrikusia psichika. Tačiau
visa tai niekis, palyginti su tuo, kaip jis pasielgė su savo dukra
Natali. Jis įtikino ją tapti strigoje, kad padėtų jam pabėgti. Ji
buvo nužudyta. Tačiau vėliau sulaikytas Viktoras, atrodė, visai
to nesigaili. Kai apie tai pagalvoju, nė kiek nesisieloju augusi be
tėvo.
Taigi dabar turiu saugoti Lisą nuo strigojų ir morojų. Tik
keletas iš Akademijos žino apie jos galias, bet esu tikra, kad pa-
saulyje yra ir daugiau viktorų, norinčių ja pasinaudoti. Laimė,
turiu nepaprastą ginklą, padedantį ją saugoti. Man gyjant po
 Šalčio dvelksmas 11

avarijos tarp mūsų atsirado ryšys. Dabar galiu matyti ir jausti

tai, ką patiria ji. (Beje, ryšys vienpusis. Manęs ji nejaučia.) Ryšys
padeda ją saugoti, perspėja, jei kas atsitinka, nors kartais labai
keista būti kito galvoje. Neabejojam, kad dvasios elemento gali-
mybės daug platesnės, tik mes dar visko neatskleidėm.
Tuo tarpu stengiuosi tapti pačia geriausia sergėtoja. Pabėgusi
atsilikau nuo programos, todėl dabar lankau papildomas treni-
ruotes, kad pasivyčiau kitus. Nieko kito pasauly netrokštu taip,
kaip apsaugoti Lisą. Deja, mano pastangas sunkina du dalykai.
Pirmas – dažniausiai pirma padarau, o tik paskui pagalvoju. Da-
bar taip nutinka vis rečiau, bet jei mane kas suerzina, iš pradžių
trenkiu, o tik paskui pasižiūriu, kam kliuvo. Kai pavojus kyla
tiems, kuriuos myliu, taisyklių nepaisau.
Antra mano gyvenimo bėda – Dimitrijus. Jis nužudė Natali,
bet, kaip sergėtojui, jam nėra lygių. Be to, jis pats visai nieko.
Na gerai, gerai, ne nieko. Jis baisiai seksualus – iš tų, kuriuos
pamatęs sustingsti vidury gatvės, o tave nutrenkia automobilis.
Bet, kaip jau sakiau, jis mano mokytojas. Be to, jam dvidešimt
ketveri. Dvi priežastys, kodėl neturiu jo įsimylėti. Bet svarbiau-
sia priežastis ta, kad abu tapsim Lisos sergėtojais, kai baigsiu
Akademiją. Jei domėsimės vienas kitu, negalėsime patikimai jos
saugoti.
Deja, man nekaip sekasi išmesti jį iš galvos ir esu tikra, kad
jam taip pat. Sunku ir todėl, kad kai ant mūsų buvo užleisti
aistros kerai, mudu vos nesuartėjom. Viktoras norėjo atitraukti
mūsų dėmesį, kad galėtų pagrobti Lisą, ir jam pavyko. Buvau
pasiruošus atsisveikinti su nekaltybe, o Dimitrijus – ją atimti.
Paskutinę akimirką mums pavyko nutraukti kerus, bet ta naktis
išliko mano atminty ir dėl to kartais būna sunku susikaupti per
treniruotes.
12 Richelle Mead

Beje, aš Rouz Hetavėj. Man septyniolika, mokausi saugoti ir

žudyti vampyrus, esu įsimylėjus man visiškai netinkantį vaikiną
ir turiu geriausią draugę, kuri naudodama magiją gali išsikraus-
tyti iš proto.
O kas sakė, kad mokykloje lengva?
 V
VPirm a s

Kai maniau, kad diena jau nebegali būti blogesnė,

geriausia draugė pasakė, kad kraustosi iš proto. Vėl.
– Ir tada aš... Ką pasakei?
Stovėjom jos bendrabučio koridoriuje, aš pasilenkus rišausi
batą. Po jos žodžių staiga pakėliau galvą ir pažvelgiau pro užkri-
tusius susivėlusius gaurus. Po pamokų buvau užsnūdus, todėl
kad nepavėluočiau, išlėkiau kaip kūtvėla. O šviesūs Lisos plau-
kai kaip visad buvo labai tvarkingi – lygūs, šilkiniai. Ji stebėjo
mane su šypsena.
– Tik sakau, kad vaistai nebeveikia taip kaip anksčiau.
Atsistojau ir atmečiau nuo veido plaukus.
– Ką nori pasakyti? – Pro mus skubėjo morojai – valgyti ar
susitikti su draugais. – Ar tau... – pritildžiau balsą. – Ar tau
sugrįžo galios?
Ji papurtė galvą, akyse sužibo gailestis.
– Ne. Magiją jaučiu, bet vis dar negaliu jos valdyti. Tiesiog
pastaruoju metu pastebėjau kitką... Mane dažniau apima de-
presija. Aišku, ne tokia baisi kaip anksčiau, – skubiai pridūrė
pamačius mano veidą. Kai Lisa negėrė vaistų, kartais jai pasida-
rydavo taip blogai, kad imdavo save žaloti. – Tiesiog dažnesnė
nei anksčiau.
– O kaip kitos blogybės, kurios tave kamavo? Nerimas?
Kliedesiai?
14 Richelle Mead

Lisa nusijuokė, ji į tai nežiūrėjo taip rimtai kaip aš.

– Galima pamanyti, kad skaitai psichiatrijos knygas.
Aš iš tiesų jas skaitau.
– Man dėl tavęs neramu. Jei sakai, kad vaistai nebepadeda,
reikia nueiti pas daktarą.
– Ne, ne, – skubiai paprieštaravo Lisa. – Man viskas gerai,
tikrai. Vaistai veikia... tik nebe taip. Neverta jaudintis. Ypač
tau – ypač šiandien.
Jai pavyko nusukti kalbą. Prieš valandą sužinojau, kad šian-
dien man kvalifikacinis egzaminas. Tai egzaminas, teisingiau in-
terviu, kurį visi novicai turi laikyti pradinėse gimnazijos klasėse.
Pernai mudvi su Lisa buvom pabėgusios iš Akademijos, tad sa-
vąjį praleidau. Taigi šiandien važiuoju pas sergėtoją laikyti testo.
Ačiū, kad perspėjot iš anksto.
– Dėl manęs nesijaudink, – šypsodamasi pakartojo Lisa. –
Pasakysiu, jei pasidarys blogiau.
– Gerai jau, – nenoriai nusileidau.
Tačiau dėl šventos ramybės pasitelkiau mūsų ryšį. Ji sakė tie-
są. Šį rytą jautėsi rami ir laiminga, dėl nieko nesigraužė. Tačiau
sielos gilumoje pajutau tamsius, neramius jausmus. Jie buvo sil-
pni, bet priminė anksčiau ištikdavusius pykčio ir depresijos pro-
veržius. Menkniekis, bet man nepatiko. Jai nereikėjo net tokio
menkniekio. Pamėginau įsiskverbti giliau ir tada nutiko keistas
dalykas. Mane supykino ir aš išlėkiau iš Lisos minčių. Per nuga-
rą perbėgo šiurpas.
– Gerai jautiesi? – susirūpinus paklausė Lisa. – Jau pama-
niau, kad susivemsi.
– Tai tik nervai, – pamelavau. Atsargiai pamėginau sugrįžti į
jos mintis. Tamsos nebebuvo, ji pradingo be pėdsako. Gal vais-
tai vis dėlto tebeveikia? – Man viskas gerai.
 Šalčio dvelksmas 15

Lisa parodė į laikrodį.

– Paskubėk, kad nepavėluotum.
– Po velniais! – susikeikiau. Lisa buvo teisi. Skubiai ją apka-
binau. – Pasimatysim!
– Sėkmės! – sušuko man pavymui.
Perbėgusi Akademijos kiemą pamačiau savo mokytoją Di-
mitrijų Belikovą laukiantį prie hondos pilot. Kokia nuobodybė.
Nesakau, kad tikėjausi Montanos kalnų keliais lėkti poršu, bet
negi jis negalėjo rasti padoresnės mašinos?
– Žinau, žinau, – pasakiau išvydusi jo veidą. – Atsiprašau,
kad vėluoju.
Prisiminusi, kad manęs laukia vienas svarbiausių testų gy-
venime, staiga pamiršau Lisą ir jos vaistus. Norėjau ją sau-
goti, bet nieko nebus, jei nebaigsiu Akademijos ir netapsiu
sergėtoja.
Dimitrijus kaip visad atrodė stulbinamai gražiai. Masyvus
pastatas už mūsų nelyginant milžiniškas žvėris metė ilgus šešė-
lius. Pradėjo snigti. Žiūrėjau, kaip lengvos, purios snaigės lėtai
leidžiasi ant žemės. Keletas nukrito ant jo tamsių plaukų ir aki-
mirksniu ištirpo.
– Kas dar važiuoja? – paklausiau.
– Tik mudu.
Mano džiaugsmas virto ekstaze. Mudu su Dimitrijum. Vieni.
Automobilyje. Ką gi, aš pasiruošus bet kokiems netikėtumams.
– Toli? – paklausiau patyliukais melsdamasi, kad lauktų kuo
ilgesnis kelias. Pavyzdžiui, visa savaitė, pakeliui apsistojant pra-
bangiuose viešbučiuose. O gal įstrigsim sniego pusnyse ir tik
mūsų kūnų šiluma padės palaikyti gyvybę?
– Penkios valandos kelio.
– Ak.
16 Richelle Mead

Kiek mažiau, nei tikėjaus. Kita vertus, penkios valandos ge-

riau negu nieko. Vis dar yra šansų užstrigti sniege.
Tamsus, apsnigtas kelias būtų pasirodęs sunkus žmogui, ta-
čiau dampyrų regėjimas nepalyginamai geresnis. Žiūrėjau į tolį
ir stengiausi negalvoti, kaip Dimitrijaus losjonas pripildo auto-
mobilio saloną gaivaus, aštraus kvapo, nuo kurio, atrodė, tuoj
ištirpsiu. Prisiverčiau mintyti apie testą.
Tokiam testui nepasiruoši. Jį arba išlaikai, arba ne. Sergėto-
jai lanko novicus ir šnekasi apie jų pasiryžimą tapti sergėtojais.
Tiksliai nežinau, ko jie klausinėja, bet metams bėgant susikaupė
nemažai gandų. Sergėtojai vertina novicų charakterį ir pasiryži-
mą, o kai kuriuos pripažįsta netinkamais.
– Ar paprastai ne jie atvažiuoja į Akademiją? – paklausiau
Dimitrijaus. – Aišku, mėgstu pasivažinėti, bet kodėl važiuo-
jam mes?
– Važiuojam pas jį, ne pas juos. – Jo balse buvo justi silpnas
rusiškas akcentas, visai nežymus, veikiau ne akcentas, o kilmės
užuomina. Lažinuosi, kad angliškai jis kalba netgi taisyklingiau
už mane. – Tai ypatingas atvejis ir jis daro mums paslaugą, todėl
važiuojame mes.
– Kas jis?
– Arturas Šionbergas.
Staigiai pasisukau į Dimitrijų.
– Kas?
Arturas Šionbergas buvo gyva legenda. Vienas didžiausių stri-
gojų žudikų tarp šiandieninių sergėtojų, be to, kadaise vadovavo
Sergėtojų tarybai, kuri skiria sergėtojus morojams ir taip nule-
mia mūsų likimą. Vėliau jis atsistatydino ir grįžo saugoti vienos
iš kilmingųjų šeimų – Badikų. Tačiau net ir atsistatydinęs tebe-
buvo garsus. Jo žygdarbiai įtraukti į mūsų mokymo programą.
 Šalčio dvelksmas 17

– Ar daugiau niekas negalėjo? – paklausiau spigiu balsu.

Pastebėjau, kad Dimitrijus mėgina nuslėpti šypseną.
– Viskas bus gerai. Be to, jei išlaikysi Arčio testą, tau tai bus
puiki rekomendacija.
Artis. Dimitrijus tujinasi su vienu iškiliausių visų laikų ser-
gėtojų. Aišku, ir pats Dimitrijus nepaprastas sergėtojas, tai ko
čia stebėtis.
Abu nutilome. Prikandau lūpą galvodama, ar atitiksiu Ar-
turo Šionbergo standartus. Nors mano pažymiai buvo geri, bet
pabėgimas ir muštynės, į kurias nuolat įsiveldavau, galėjo mesti
šešėlį būsimai karjerai.
– Viskas bus gerai, – pakartojo Dimitrijus. – Tavo pranašu-
mai nusveria trūkumus.
Kartais atrodydavo, kad Dimitrijus skaito mano mintis.
Šyptelėjau ir išdrįsau pakelti į jį akis. Ir suklydau. Ilgas, lieknas
kūnas, net sėdėdamas jis atrodė aukštas. Tamsių akių gelmė.
Pečius siekiantys rudi plaukai, surišti į uodegą. Jo plaukai kaip
šilkas – glosčiau, kai Viktoras Daškovas buvo užleidęs ant mūsų
aistros kerus. Sukaupusi visą valią prisiverčiau lygiai kvėpuoti ir
nusisukau.
– Ačiū, treneri, – paerzinau jį susmukdama sėdynėje.
– Aš čia, kad padėčiau, – atsakė jis ramiai, atsipalaidavęs.
Paprastai Dimitrijus būdavo įsitempęs, pasiruošęs galimam už-
puolimui. Tikriausiai nusprendė hondoje galįs jaustis saugus –
bent jau tiek, kiek gali jaustis saugus šalia manęs. Ne man vienai
sunku atsispirti mudviejų tarpusavio traukai.
– Žinai, kas tikrai padėtų? – paklausiau vengdama jo žvilgsnio.
– Hmm?
– Jei išjungtum šitą sušiktą muziką ir paleistum ką nors, kas
buvo sukurta jau nugriovus Berlyno sieną.
18 Richelle Mead

Dimitrijus nusijuokė.
– Iš visų dalykų istoriją moki prasčiausiai, bet kažkodėl labai
daug išmanai apie Rytų Europą.
– Ieškau medžiagos juokeliams, drauge.
Šypsodamasis jis perjungė radijo stotį. Suskambo kantri
garsai.
– Ei, turėjau omeny ne tai! – sušukau.
Mačiau, kad jis vos tvardosi nesusijuokęs.
– Rinkis – viena arba kita.
Atsidusau.
– Tiek to. Grįžkim į devintą dešimtmetį.
Jis perjungė stotį, o aš sukryžiavusi rankas klausiausi neva
europietiškos grupės dainos, kaip vaizdo klipai nužudė radijo
žvaigždę. Jei būčiau galėjusi, būčiau sudaužiusi radiją.
Ir staiga penkių valandų kelias nebeatrodė toks trumpas, kaip
maniau.

Arturas ir jo saugoma šeima gyveno prie I–90 greitkelio,

nedideliame miestelyje netoli Bilingso. Morojų nuomonės dėl
gyvenamosios vietos skyrėsi. Vieni tvirtino, kad saugiausia gy-
venti didmiesčiuose, kur vampyrai išnyksta minioje, o naktinis
gyvenimas ne taip krinta į akis. Kiti, kaip Badikų šeima, rinkosi
mažus miestelius – kuo mažiau žmonių tave matys, tuo mažiau
pastebės.
Įkalbėjau Dimitrijų sustoti pakelės užkandinėje, paskui dar
užsukom į degalinę, taigi Badikų namus pasiekėm tik vidurdie-
nį. Namas buvo paprastas, vieno aukšto, dengtas pilku medžiu,
su dideliais langais – žinoma, tamsintais. Atrodė naujas ir bran-
gus, ir nors stovėjo nuošalioje vietovėje, kaip tik tokiame name,
mano įsitikinimu, ir turėjo gyventi kilmingųjų šeimos.
 Šalčio dvelksmas 19

Iššokau iš automobilio, batai įsmuko į purų sniegą, po juo

sugurgždėjo žvirgždas. Diena buvo rami, pūstelėdavo tik reti
vėjo gūsiai. Mudu su Dimitrijum nužingsniavom prie namo
akmenukais grįstu takeliu. Mačiau, kaip jis surimtėjo, nors šiaip
buvo nusiteikęs pakiliai kaip ir aš. Abu jautėmės prasikaltę dėl
smagios kelionės.
Koja slystelėjo ant apledėjusio takelio ir Dimitrijus akimirks-
niu ištiesė ranką, kad mane prilaikytų. Apėmė keistas déjà vu,
prisiminiau tą vakarą, kai pirmąkart susitikom – tada jis irgi pri-
laikė mane, kad nepargriūčiau. Ir šaltyje ranka buvo šilta, šiluma
skverbėsi net pro storą palto medžiagą.
– Viskas gerai? – paklausė jis mane paleisdamas. Didžiai nu-
sivyliau.
– Taip, – atsakiau nudelbdama akis į apledėjusį takelį. – Negi
jie nebarsto ledo druska?
Pasakiau juokais, bet Dimitrijus staiga sustojo. Jo žvilgsnis
tapo budrus. Jis nusigręžė ir apžvelgė namą supančius apsnigtus
laukus. Jau norėjau klausti, bet Dimitrijaus elgesys mane su-
laikė. Jis ilgokai tyrinėjo namą, tada nužvelgė apledėjusį takelį,
paskui kelią, padengtą sniegu ir išmargintą mūsų pėdsakų.
Dimitrijus lėtai nuėjo prie paradinių durų, aš sekiau iš pas-
kos. Ten jis dar kartą stabtelėjo, šįkart patyrinėti durų. Jos nebu-
vo atviros, bet ir neuždarytos. Atrodė, lyg paskubomis privertos.
Durų kraštai subraižyti, lyg kažkas būtų laužęsis. Dabar joms
atidaryti užteko menkiausio stumtelėjimo. Dimitrijus lengvai
pirštais perbraukė durų kraštą, iš jo burnos kilo garas. Paliesta
rankena trakštelėjo tarsi sulaužyta.
Galiausiai jis tyliai pasakė:
– Rouz, palauk automobilyje.
– Bet...
20 Richelle Mead

– Eik.
Tik vienas žodis, bet jo užteko. Vienu skiemeniu jis man pri-
minė, kaip gali svaidyti žmones ir perverti kuoleliu strigojus.
Pasukau atgal apsnigta pievele, vengdama slidaus takelio. Dimi-
trijus nejudėjo, kol įsėdau į automobilį ir kuo tyliau uždariau
dureles. Tada labai tyliai pravėrė vos besilaikančias duris ir pra-
dingo viduje.
Degdama smalsumu suskaičiavau iki dešimties ir išlipau.
Supratau negalinti eiti jam įkandin, bet man buvo smalsu,
kas čia nutiko. Nevalyti keliai ir takeliai bylojo, kad čia negyve-
nama jau kelias dienas. Aišku, gal Badikos tiesiog nebuvo niekur
išėję. Jie galėjo tapti paprasčiausio įsilaužimo aukomis arba ko
nors išsigąsti – tarkim, strigojų. Tai patvirtino ir apsiniaukęs Di-
mitrijaus veidas, nors tokia prielaida atrodė mažai tikėtina, nes
juos saugojo pats Arturas Šionbergas.
Pakėliau akis į blausų dangų. Vidurdienis. Saulė zenite. Stri-
gojai nekenčia saulės šviesos. Tad jei ir turėčiau ko saugotis, tai
nebent Dimitrijaus pykčio.
Apėjau namą iš dešinės, klimpdama į kur kas gilesnį snie-
gą – čia pusnys siekė kokį trisdešimt centimetrų. Nepastebėjau
nieko keisto. Nuo stogo kybojo varvekliai, tamsinti langai slėpė
paslaptis. Staiga mano koja už kažko užkliuvo ir aš pažvelgiau
žemyn. Sniege, įsmigęs į žemę, gulėjo sidabro kuolelis. Susirau-
kusi pakėliau ir nubraukiau nuo jo sniegą. Kodėl kuolelis palik-
tas čia? Kuoleliai nepaprastai vertingi, tai galingiausias gink­las,
įsmeigtas į širdį jis gali akimirksniu nužudyti strigojų. Kaldin-
dami kuolelius keturi morojai užkerėdavo juos visų keturių ele-
mentų magija. Nors dar nemokėjau juo naudotis, laikydama
rankoje pasijutau saugiau ir tęsiau apžiūrą.
 Šalčio dvelksmas 21

Namo gale didelės durys atsivėrė į verandą, kurioje tikriausiai

labai smagu vasarą. Tačiau stiklas buvo išdaužtas, skylė užtekti-
nai didelė žmogui pralįsti. Tylutėliai užlipau laipteliais saugoda-
masi, kad nepaslysčiau – žinojau, kad man kaip reikiant klius,
jei Dimitrijus sužinos, ką išdarinėju. Net ir tokiame šaltyje man
sprandu tekėjo prakaitas.
Vidurdienis, priminiau sau. Nėra ko bijoti.
Užlipau į verandą ir įnikau tyrinėti tamsintą stiklą. Sunku
pasakyti, kuo jis išdaužtas. Į vidų pripustyta sniego, jis tirpo ant
šviesiai mėlyno kilimo. Truktelėjau durų rankeną, bet jos buvo
užrakintos. Bet kam tai rūpi, jei stikle tokia skylė? Saugodamasi,
kad nesusipjaustyčiau, įkišau ranką į vidų ir atstūmiau skląstį.
Atsargiai ištraukiau ranką ir stumtelėjau duris. Jos tyliai sugirgž-
dėjo, tačiau tokioje tyloje garsas pasirodė kurtinantis.
Žengiau į vidų ir sustojau saulės nušviestame prieangyje. Ne-
trukus akys apsiprato su prieblanda. Pro duris besiveržiantis vė-
jas plaikstė užuolaidas. Svetainėje buvo viskas, ką galėjai tikėtis
joje rasti: televizorius, sofos, supamoji kėdė.
Ir kūnas.
Moters kūnas. Ji gulėjo ant nugaros priešais televizorių, tam-
sūs plaukai išsidraikę ant grindų. Sustingęs žvilgsnis nukreiptas
į lubas, oda per blyški net kaip morojei. Trumpai pasirodė, kad
plaukai krinta ir jai ant kaklo, bet paskui supratau, kad tai krau-
jo srovelės – sukrešėjusio kraujo. Jai buvo perplėšta gerklė.
Tas klaikus reginys buvo toks siurrealistiškas, kad ne iškart
suvokiau ką matanti. Pažvelgęs į moterį galėjai pamanyti, kad ji
miega. Bet tada pamačiau kitą kūną – už kelių žingsnių ant šono
gulėjo vyras, šalia jo ant kilimo juodavo kraujo dėmė. Dar vienas
kūnas – vaiko – tysojo šalia sofos. Kitame kambario gale – dar
vienas. Ir dar vienas. Daugybė lavonų. Kūnai ir kraujas.
22 Richelle Mead

Staiga supratau, kad matau skerdynes ir širdis ėmė daužytis

kaip pašėlusi. Ne, ne. Negali būti. Juk dabar diena. Dieną tokių
dalykų nenutinka. Iš gerklės besiveržiantį riksmą staiga nutildė
burną užspaudusi pirštinėta ranka. Jau norėjau priešintis, bet
užuodžiau Dimitrijaus losjoną.
– Kodėl niekada neklausai? Jei jie tebebūtų čia, gulėtum
negyva.
Nieko neatsakiau – ir dėl užspaustos burnos, ir dėl šoko. Sykį
mačiau mirštantį žmogų, bet tokių skerdynių dar neteko matyti.
Netrukus Dimitrijus atitraukė ranką, bet liko stovėti šalia. Nors
ir norėjau, negalėjau atplėšti akių nuo baisaus reginio. Daugybė
lavonų. Kūnai ir kraujas.
Galiausiai pasisukau į Dimitrijų.
– Dabar diena, – sušnibždėjau. – Dieną tokių dalykų ne-
nutinka. – Mano balse suskambo nevilties gaidelės, tarsi maža
mergaitė būtų prašiusi pasakyti, kad tai netiesa, kad jai tik pri-
sisapnavo.
– Taip gali nutikti bet kada, – atsakė Dimitrijus. – O šitai
nutiko ne dieną. Greičiausiai prieš keletą naktų.
Dar kartą žvilgtelėjau į kūnus ir apmiriau. Dvi dienos. Dvi
dienas guli negyvas, o niekas pasaulyje nežino, kad tavęs nebėra.
Mano akys užkliuvo už vyro, gulinčio netoli durų į koridorių,
kūno. Aukšto, pernelyg raumeningo, tikrai ne morojaus. Dimi-
trijus tikriausiai pastebėjo mano žvilgsnį.
– Arturas Šionbergas, – pasakė jis.
Spoksojau į kruviną Arturo gerklę.
– Jis negyvas, – tariau, lyg nebūtų aišku. – Tai neįmanoma.
Kaip strigojus galėjo nužudyti Arturą Šionbergą? – Legendų
niekas nežudo.
 Šalčio dvelksmas 23

Dimitrijus tylėjo. Jis uždėjo savo ranką ant manosios, laikan-

čios kuolelį. Krūptelėjau.
– Kur jį gavai? – paklausė. Atgniaužiau delną ir atidaviau jam
kuolelį.
– Radau lauke. Gulėjo ant žemės.
Dimitrijus apžiūrėjo kuolelį. Sidabras sutvisko šviesoje.
– Jis pažeidė apsauginį žiedą.
Vis dar sukrėsta ne iškart supratau, ką jis pasakė. Paskui top-
telėjo. Apsauginius magiškus žiedus kaldina morojai. Kaip ir
kuoleliai, jie kaldinami pasitelkus visų keturių elementų ma-
giją. Tam darbui reikia stiprių magijos valdytojų, dažniausiai
visų keturių elementų. Apsauginiai žiedai sulaiko strigojus, nes
magija kupina gyvybės, o strigojai jos neturi. Bet apsauginių
žiedų kerai greitai išblėsta, o juos pakrauti užtrunka. Dauguma
morojų jais nesinaudoja, tik kai kurie. Pavyzdžiui, Šv. Vladimi-
ro akademijoje.
Ir čia buvo apsauginis žiedas, bet kažkas išsklaidė jo magiją
persmeigdamas kuoleliu. Susikirto dvi magijos, kuolelis pasiro-
dė stipresnis.
– Strigojai negali liesti kuolelių, – pasakiau. Pastebėjau, kad
pernelyg dažnai kartoju „negali“. Nelengva, kai sukrečiami tikė-
jimo pagrindai. – O joks morojus ar dampyras to nepadarytų.
– Tik žmogus.
Pažvelgiau Dimitrijui į akis.
– Žmonės nepadeda strigojams... – nebaigiau minties. Dar
vienas neigimas. Bet negalėjau susilaikyti. Kovodami su strigo-
jais naudodavomės saulės šviesa, kuoleliais, žiedais, magija ir
taip toliau. Jų silpnybės suteikdavo mums pranašumą. Tačiau jei
strigojams padeda žmonės, kurių tie dalykai nebaugina...
24 Richelle Mead

Dimitrijus tebebuvo įsitempęs, pasirengęs užpuolimui, ta-

čiau tamsiose akyse suspindo užuojautos kibirkštėlė.
– Taigi viskas keičiasi, ar ne? – paklausiau.
– Taip. Viskas keičiasi.