U D K 820(73)-93 Versta iš: D ean Lorey

Lo-152 N ightm are Academ y, Book Tivo: M onster M adness

HarperCollins, 2008

ISBN 978-609-403-044-4 (2 knyga)

ISBN 978-609-403-013-0 (įr.)

NIGHTMARE ACADEMY: MONSTER MADNESS

Copyright © 2 0 0 8 by D ean Lorey
Published by arrangement with HarperCollins Childrens Books,
a division of HarperCollins Publishers.
© Vertimas į lietuvių kalbą, R asa Krulikauskienė, 2 0 0 9
© Viršelio dizainas, A udrius A rlauskas, 2 0 0 9
© M E D IA IN C O G N IT O , 2 0 0 9
 T u r in y s

P irmoji dalis. PABĖGIM AS IŠ P O Ž E M IO

P irmas skyrius
Doros tamsūnas 11
A ntras skyrius
Kengyros puola 29
T rečias skyrius
Blogio pinklės 41
K etvirtas skyrius
Siutinantys prisiminimai 53
Penktas skyrius
Divizija puola 67

A ntroji dalis. SE R G Ė T O JA S
Š eštas skyrius
Gilybėse 81
S eptintas skyrius
B T kapinės 93
A štuntas skyrius
Beprotis Tiranas 107
D evintas skyrius
Bauginantis vandenynas 123
D ešimtas skyrius
Hidros pienas 133
V ienuoliktas skyrius
Nepagaunamasis Sleguronas 145
D vyliktas skyrius
Galingasis Pinčas 157
T ryliktas skyrius
Sukeistuolis Sleguronas 167

T rečioji dalis. VARDINIAI

K eturioliktas skyrius
Puolimo planas 185
P enkioliktas skyrius
Vardinių įsibrovimas 201
Š ešioliktas skyrius
Atpildas 211
S eptynioliktas skyrius
Pinčo planas 219
A štuonioliktas skyrius
Užšalusios platybės 233
D evynioliktas skyrius
Menkystos išdavystė 243

K etvirtoji dalis. PEN K TA SIS

D videšimtas skyrius
Perle 259
D videšimt pirmas skyrius
Visur gerai —namie geriausia 271
Ištraukos iš Košmarų skirstytojų
Požemio pasaulio vadovo 287
Pabaisynas 291
Skiriam a mano tėvams Craigui ir Marilyn.
Tėvų pasirinkti negalime...
M anau, kad man paprasčiausiai pasisekė.
Myliu jus, tėti ir mama
 P ir m a s s k y r i u s

Do ro s
ta m sū n a s

Baigiamieji egzaminai paprastai nesibaigia mirtimi, bet

Čarlis Bendžaminas nebuvo paprastas berniukas, kaip, beje,
ir baigiamasis egzaminas, kurį vaikas ir jo draugai ruošėsi
laikyti.
— Na, pabaisos, saugokitės! — šūktelėjo Teodoras, kai
kartu su Čarliu ir Violeta ant piratų laivo denio pačiame
Košmarų akademijos viršuje rinkosi ginklus. —Kai tik išlai­
kysimi egzaminą, būsime jau ne nakai!
Ištisus šešis mėnesius vaikai mokėsi, o didžiulis fiku­
sas, galingose šakose laikantis Košmarų akademiją, tapo jų
antraisiais namais - Čarlis kaip savo penkis pirštus pažino
kiekvienos šio medžio šakose besisupančios aplūžusios vai-
12 DEAN LOREY

ties nutriušusią lentą. Žinoma, kad išlieta nemenkai pra­

kaito. Čarlis jau metė skaičiavęs pirmosios klasės pabaisų
įkandimus ir įdrėskimus per ištrėmimo pradžiamokslio pa­
mokas, o nuolatines pastangas pasinerti į giliausias, pačias
tamsiausias baimes, kad atvertų vartus per naujokų pože-
miomantijos užsiėmimus, taip pat vargu ar kas būtų pava­
dinęs poilsiu.
Bet, tiesą sakant, visa tai nesvarbu.
Nes visas blogybes atpirkdavo trys geri dalykai —plau­
kiojimas švariame, šiltame vandenyne kartu su Teodoru ir
Violeta, žaidimas slėpynių beprotiškoje Košmarų akademi­
jos šakų, laivų bei takų raizgalynėje ir laukinės slyvos, kurias
valgant per smakrą varvėdavo saldžios raudonos sultys.
Tiesiog kaip rojuje... iki pat šios akimirkos.
— Tas egzaminas - vieni niekai, - karščiavosi Teodo­
ras. —Tik duokit man tuos pabaisas ir parodysiu, ką reiškia
kovoti su kenkėjais! Aš —vaikščiojantis, kalbantis parazitų
naikintojas!
—Tai jau tikrai, labai panašus į purškalo nuo uodų bute­
liuką, toks pat liesas ir ilgas, —kvatodama prabilo Violeta.
— Ir toks pat mirtinas, — atšovė Teodoras. - Esu ypač
stiprus insekticidas. Nepurkškite į veidą, nenaudokite prie
atviros ugnies, po naudojimo nusiplaukite rankas!
— Negaliu atsidžiaugti pagaliau sulaukęs šios dienos, -
šypsodamas pratarė Čarlis. - Atrodo, kad esame nakai jau
gerą šimtmetį.
 K ošm arų a k a d e m ija 13

- O , taip! —klyktelėjo Teodoras taip lyg nuo tos minties

jam būtų nudiegę pašonę. —Jau seniai, tikrai prieš šimtmetį
turėjom būti paaukštinti iki pakų! Juk, galų gale, kas išva­
davo tavo mamą ir tėtį iš Barako ir Verminiono irštvos?
- Mes.
- Tu velniškai teisus, mes, ir tik mes! O juk tai buvo tik
mūsų antroji diena akademijoje! Mes —komanda A! Pože­
mio rinktinė! Pabaisų traiškytojai!
- Gerai, gerai, raminkis, - nebeiškentė nesijuokęs ir
Čarlis. - Gali būti ramus, šiąnakt tikrai turėsime daug pro­
gų pasipuikuoti gebėjimais.
- Nagi, pakartok! Žinai, visai rimtai sakau - esu TLT.
- Tikras Lepūnas Tauškalius, —erzinosi Violeta.
- Ne, tai jau būtų visiškai nesąmonė, - Teodoras bai­
siai nemėgo, kai jam nespėjus paaiškinti, kas nors imdavo
spėlioti, ką galėtų reikšti sutrumpinimai. - T L T reiškia... -
berniukas užvertė akis, rodos, ieškodamas tinkamos frazės,
paskui staiga net nušvito. - Tikrai Labai Teisus!
- K ą tik išsigalvojai!
Tačiau Teodorui nespėjus nė prasižioti, šalia vaikų švys­
telėjo ryškiai raudoni vartai. Pro juos žengė Reksas, Tabita
ir Pinčas.
- Kaip laikotės, mano narsuoliai nakai? - labai ryškiu
Teksaso akcentu prabilo Reksas. Įdegusiame vyro veide
švytėjo plačiausia šypsena. Apsirengęs buvo kaip įprastai —
nutrinti džinsai, nudrengti ilgaauliai ir kaubojiška skrybėlė.
14 D EA N LOREY

Prie šono kabojo lasas, greta dar blizgėjo trumpas kardas. -

Ar pasiruošę didžiajam baigiamajam išbandymui?
—Labiau nei pasiruošę, - atsakė Čarlis. - Atrodo, kad
mes jau seniausiai pasiruošę.
—Tada pirmyn. Kaip sakydavo mano tėvas: nepasiseki­
mas - netikęs pasirinkimas.
—Mes tuoj visiems parodysim! —išpoškino Teodoras. —
Visiškai sutriuškinsimi Trenksim per...
—Idiotiška, —purtydamas galvą nutraukė berniuką Pin-
čas. - Tai tik pagyros, ir dar visiškai kvailos.
— Nieko bloga, jei vaikas parodys pasitikėjimą savimi,
Pinčai, —paprieštaravo Tabita blykstelėjusi žaliomis akimis
kaip brangakmeniais, puošiančiais jos trumpus raudonus
plaukus. —Kažkada ir tu buvai toks narsuolis, pameni?
—Bandau pamiršti, —atsidusęs paatviravo Pinčas. —Gal
pradėkime, kaip manote? Kuo greičiau pradėsime, tuo grei­
čiau pabaigsime. O aš visai nenusiteikęs praleisti visą vaka­
rą laukdamas, kol šitie nakai išsikovos teisę tapti pakais, na,
žinoma, jei tik jiems iš viso pasiseks.
—Pasiseks, - šypsodamasi patikino Violeta. - Nepasise­
kimas —netikęs pasirinkimas.
—O aš vis galvoju, kur girdėjau tuos žodžius... - sumur­
mėjo Pinčas.
—Oi, nežinau, —atsiliepė Reksas. —Įtariu, kad juos pa­
sakė koks nors labai išmintingas žmogus. Ir labai gražus. Ir
protingas. Ir...
 K ošm arų a k ad e m ija 15

Pridėjusi pirštą prie lūpų Tabita nutildė Reksą.

—Kodėl mums paprasčiausiai nepaleidus kelių pabaisų,
ką?
Mostelėjusi ranka moteris atvėrė vartus į Požemį.

Grįžęs atgal į Žemę Čarlis pirmiausia užuodė kvapą —

dvokė puvėsiais. Dvokas sklido nuo drumzlino vandens iš
lapų pilno baseino. Baseinas buvo įrengtas kieme, kuriame
stovėjo keli apšepę nameliūkščiai. Beveik visi buvo užkal­
ti lentomis, niekam nereikalingi, kaip ir sulūžęs apžvalgos
ratas, kuris riogsojo nuvirtęs ant piktžolėmis apaugusios
vejos. Pro debesis kartkartėmis švystelėdavo balzgana mė­
nulio šviesa.
—Ieškome namo, pažymėto C raide, - bandydamas ką
nors įžvelgti tamsoje paaiškino Pinčas. - Va, štai kur jis.
Vyras parodė į nušiurusį žalią namuką. Ant sienos šalia
įėjimo kabantis geltonas žibintas suspragsėjęs ėmė mirkčio­
ti skleisdamas blyškią, nedrąsią švieselę.
—Atrodo gana šiurpiai, - nusprendė Violeta.
—Kurgi ne! - atšovė Teodoras. - Juk ten pilna pabaisų.
Aišku?
—Galima, aš jam trenksiu?
—Ne, Teodoras per daug trapus, - papurtė galvą Čar­
lis. - Ims ir subyrės.
16 DEAN LOREY

—Trapus? —suriaumojo Teodoras. —Ar man ką tik pasi­

vaideno, ar tu pasakei, kad nuo tos mergaitės smūgio suby­
rėsiu? Nes tai rimtai...
—Gal pradėkime, kaip manote? - vartydamas akis vai­
kų ginčą nutraukė Pinčas. —Tas namelis —jūsų taikinys, o
čia - ragas nelaimės atvejui, — padavė Teodorui raudoną
instrumentą, kuris atrodė panašus į purškiamo oro gaivik-
lio balionėlį su piltuvėliu viename gale. - Jei paspausite
mygtuką, tuojau pat atskubėsim į pagalbą, tik turite atsi­
minti, kad...
Teodoras spustelėjo mygtuką.
Ragas sugaudė taip garsiai, kad atšokęs atatupstas Čarlis
atsimušė į Violetą ir alkūne netyčia trenkė jai per veidą.
—Ai! —sukliko mergaitė.
—Atsiprašau.
—Niekada šitaip nedaryk! —perspėjo Pinčas, kažkur kai­
mynystėje sulojus šuniui, griebdamasis už širdies. —Jis nau­
dojamas tik iškilus ypatingam pavojui!
—Noproblemo, —atkirto Teodoras. —Norėjau tik paban­
dyti, ar veikia, ir viskas. Bet kuris dažnai susiduriantis su
išmaniosiomis technologijomis žino, ką reiškia PPV - pa­
tikrink prietaiso veikimą. Tai yra taisyklė numero uno, kas
išvertus iš ispanų kalbos reiškia...
—Pats žinau, ką reiškia, —pyktelėjo Pinčas. Užsimerkęs
ėmė glostinėti barzdą, pabandė taip nusiraminti prieš kal­
bėdamas toliau. —Nepamirškite, kad nelaimės ragą galite
 K ošm arų a k ad e m ija 17

panaudoti tik tada, kai tai neišvengiama, nes privertę mus

įsikišti ir padėti išlaikyti baigiamąjį egzaminą būsite susi­
kirtę. Norėdami sėkmingai išlaikyti egzaminą, turite nuolat
tikėtis...
—Kiaulės klostytu sijonėliu? —pasišaipė Reksas.
—Ne, —piktai dėbtelėjo į jį Pinčas. - Ne kiaulės klostytu
sijonėliu. Turite nuolat tikėtis...
—Žongliruojančios ūdros?
—Netikėčiausio! - riktelėjo Pinčas.
—Chmm m ... Labai įdomu. Nemaniau, kad šitaip pasa­
kysi, —Reksas draugiškai mirktelėjo Čarliui, kuris iš pasku­
tiniųjų laikėsi nesijuokęs.
Aiškiai suirzusi Tabita papurtė galvą.
—Gal jau galėtume baigti tas nesąmones, kad vaikai pa­
galiau pradėtų egzaminą?
— Pažiūrėkit, ar ne mieli jos skruostai, kai supyksta? -
šypsodamasis pasiteiravo Reksas. —Atsikišę kaip mažo bu­
runduko. O dar ta žavi raukšlelė virš nosies.
—Burunduko žandai!
— O! Ar ji taip supyko, kaip stengiasi parodyti? Aš tai
vadinu „Myliu Reksą, bet bandau neparodyti“ .
Tabita net išsižiojo. Atsisuko į vaikus iš paskutiniųjų
stengdamasi neprarasti išdidumo.
- J ū s ų baigiamasis egzaminas prasideda. Išgąsdinta mer­
gaitė vardu Dora naktį sapnuodama košmarus praleisdavo
į Žemę pabaisas. Nei mergaitė, nei jos tėtis nė nenutuokia,
18 DEAN LOREY

kas vyksta. Jų namuose knibždėte knibžda pabaisų, o tai

reiškia, kad jums teks rasti kelią vidun, surasti visus Pože­
mio padarus ir išgrūsti juos atgal. Turite vieną valandą.
—Lengva kaip riešutą sutriaukšti, —netvėrė savam kaily­
je Teodoras. - Aš labai teisus ar tik teisus?
—Nesuprantu, apie ką čia tauški, bet va, ką manau: ap­
eisime namą iš kiemo pusės ir apžiūrėsim vidų pro langus.
Suprantat, slapta iššniukštinėsim, kas ir kaip, pažiūrėsim,
su kuo teks turėti reikalų. Paskui...
—Galima padaryti ir šitaip.
Teodoras paskambino prie durų kabančiu varpeliu.

Reksas, Tabita ir Pinčas vos spėjo dingti iš akių, nes tuo­

jau pat atsivėrė durys ir tarpduryje atsistojo kone milžinas
storais lyg dešrelės, apžėlusiais pirštais suspaudęs beisbolo
lazdą.
- Ko norit? —sududeno vyras. Ant sienos kabantis žibin­
tas blausiai apšvietė lazdą.
- Chmmm, —pradėjo Čarlis. - Mes, suprantate... Koš­
marų akademija pasiuntė mus ištirti vieną dalyką. Įtariama,
kad jūsų duktė Dora praleidžia į Žemę Požemio padarus.
- Ką? - vyras pasilenkė arčiau.
- Suprantate, sunku paaiškinti, - Čarlis ėmė trauktis
atatupstas. Vaikas nervinosi, tad balsas suskambo gana spi­
giai: —Noriu tik pasakyti, kad...
 K ošm arų a k a d e m ija 19

—Klausyk, drauguži, —nutraukė jį Teodoras išdygęs tie­

siai vyrui prieš veidą. —Jūs esate UP. Žinote, ką tai reiškia?
Užkrėsti pabaisomis. O mes čia tam, kad padėtume nuo jų
išsivaduoti.
Nepažįstamasis dėbtelėjo į vaiką ir užtrenkė duris.
—Na, tikrai puikumėlis! —sušuko Čarlis. - Ačiū, Teo­
dorai.
—Tai ne mano kaltė! Ne aš ką tik mikčiojau, kad sunku
paaiškinti, kad kažką noriu pasakyti... bla bla bla ir pana­
šiai.
—Turėjau planą, ir jei nebūtum visko sumaišęs, jau sto­
vėtume viduje! Kurių galų reikėjo neperspėjus imti ir pa­
skambinti?!
Bet dabar neperspėjusi ėmė ir paskambino Violeta.
—K ą darai? —priblokštas riktelėjo Čarlis.
—Tuojau viską sutvarkysiu.
Durys atsivėrė, tas pats augalotas vyras su ta pačia di­
džiule beisbolo lazda sustingo tarpduryje. Dėbsojo į mer­
gaitę.
—Žinau, kaip jaučiatės, - ramiu, guodžiančiu balsu pra­
bilo Violeta. - Jūs išsigandęs. Kažkas vyksta jūsų namuose —
kažkas tokio, ko nesuprantate —tad norite apginti šeimą ir
save. Tik nežinote, nei kaip, nei nuo ko. Užtat ir nešiojatės
tą didžiulę lazdą, tiesa?
Vyras prisimerkė, tačiau tylėjo.
—Tas pats buvo ir mano namuose, —tęsė Violeta. —Sap­
nuodavau siaubingus košmarus, o tėvai girdėdavo iš mano
20 D EA N LOREY

miegamojo sklindančius garsius šūksnius ir urzgimą - bai­

sius garsus. Jie niekaip negalėdavo suprasti, iš kur tie garsai.
T ik žinojo, kad kažkas negerai, kad man nutiko bėda. Kol
vieną dieną pasirodę žmonės pasiūlė pagalbą, - mergaitė
šiltai nusišypsojo. —Mes ir esame tie žmonės. Esame čia,
kad padėtume. Mano vardas Violeta.
Mergaitė ištiesė ranką. Vyras gana ilgai spoksojo neju­
dėdamas.
- A š - Baris, - galop paspaudęs ranką prisistatė. —Džiau­
giuosi, kad atvykote.

Dorai buvo aštuoneri.

Apvaliame išblyškusiame veidelyje, po užkritusiais tie­
siais tamsiais plaukais lyg du vienodi mėnuliai žėrėjo tam­
sios, susirūpinusios akys.
—Ar žinote, kas man darosi? - sušnibždėjo mergaitė.
—Gyvename kaip beprotnamyje, —prabilo jos tėvas. —
Stūgauja, trankosi, laužo baldus, iš kilimo likę vien skutai.
Bet tik naktį.
—Kiek laiko tai vyksta? —pasidomėjo Čarlis žvalgydama­
sis po blausiai apšviestą namuką. Sienų apmušalai su vaisių
paveiksliukais kažkada gal ir buvo linksmi, bet dabar nuo
jų, rodės, dvelkia puvėsiais. Ant senos viryklės kunkuliavo
puodas su spagečiais.
 K ošm arų a k ad e m ija 21

—Spėju, kad viskas prasidėjo, kai mirė Doros mama, —

atsidusęs pasakė vyras. —Tai buvo maždaug prieš metus.
—Užjaučiu, —ištiesusi ranką Violeta paglostė mergaitei
plaukus. - Aš taip pat netekau mamos, tik jau labai seniai.
—Tikrai?
Violeta linktelėjo.
—Tai buvo blogiausia, kas man kada nors nutiko. Paskui
kelis mėnesius sapnuodavau siaubingus košmarus, —ji švel­
niai nusišypsojo. - O tu?
—Tikrai siaubingus, - linktelėjo Dora.
Ir šiaip jau blankiai apšviestame kambaryje sumirksėjo
šviesos. Čarlis su draugais suokalbiškai susižvalgė.
—Tai... ar galite mums padėti? — atsisukdamas į Čarlį
paklausė Doros tėtis.
—Manau, kad taip. Štai kas vyksta: kai kurie vaikai turi
vadinamąją Dovaną, kuri kartais panašesnė j prakeiksmą.
Kai Dovaną turintis vaikas sapnuoja košmarus, atsiveria
vartai į Požemio pasaulį, kur gyvena pabaisos. Kartais tos
pabaisos prasmunka pro vartus į mūsų pasaulį ir pridaro
įvairiausių bėdų - visai panašių į tokias, kurios neduoda
ramybės jums.
—Tu rimtai, ką? —sunerimo Doros tėvas. —Vartai? Pa­
baisos?
Čarlis linktelėjo.
—Manau, kad pas jus prigužėjo galybė gremlinų. Todėl
kvailioja elektra. Gremlinai mėgsta graužti elektros laidus.
22 DEAN LOREY

Vyras įtariai nužvelgė vaiką.

—Įrodykite.

Nors ir buvo sudegtos visos šviesos, bet Doros kamba­

rys atrodė dar tamsesnis nei visi namai. Žengdamas vidun
galėjai pamanyti, jog žengi į kapą. Gyvūnų iškamšos lyg
kokie sargybiniai buvo išdėliotos aplink visą lovą, krištoli­
nių vienaragių kolekcija tupėjo ant nedidukės lentynos, o į
kiekvieną elektros lizdą buvo sujungtos naktinės lemputės.
Ir vis dėlto joks šviesos spindulys nepajėgė suplėšyti nykios
prieblandos skraistės.
—Tai mano miegamasis, - tyliai sumurmėjo Dora. Čar­
lis pastebėjo, kad mergaitė visai nenori eiti į kambarį, ir nė
kiek nekaltino jos dėl to.
—Nesijaudink, vaikuti, - šūktelėjo Teodoras. —Kom an­
da A su tavimi. Mes akimirksniu viską sutvarkysime.
Čarlis nužingsniavo į kambario vidurį.
—Gerai, pradėsime, - ištiesęs dešinę ranką užsimerkė ir
pradėjo atvėrinėti vartus.
Net ir geriausiomis sąlygomis vartų atvėrimas buvo
neįtikėtinai sunkus darbas. Reikėjo surasti didžiausią, gi­
liausiai slypinčią baimę, susikaupus galvoti apie ją, paskui
mintyse tarsi lazerio spindulį nukreipti tą baimę norima
kryptimi, į tam tikrą vietą. Panašiai lyg šokant tango reikė­
tų žongliruoti spagečiais. Tačiau per šešis mėnesius, praleis­
 K ošm arų a k a d e m ija 23

tus Košmarų akademijoje, Čarlis mokėsi požemiomantijos,

ir vartus atverti sekėsi vis lengviau. Jau sugebėdavo padaryti
tai stebėtinai greitai.
Beveik tą pačią akimirką aplink berniuką ėmė šokti
įsielektrinusios raudonos liepsnos ir pokštelėję atsivėrė be­
veik dviejų metrų pločio vartai, taip pat apsupti raudonos
ugnies žiedu. Pro vartus visi pamatė melsvas, akmenuotas
Požemio Pirmojo žiedo lygumas. Kraštovaizdis buvo visiš­
kai nykus ir neišvaizdus, tik ant akmenukais nusėto smėlio
riogsojo neįtikėtinai keistas daiktas.
Aukšta metalinė dėžė su vienintele paprasta rankena.
—Kam šita? —paklausė Violeta.
—Pamatysi, —eidamas pro vartus atšovė Čarlis.
Nepaisant to, kad buvo šitaip jau daręs šimtus kartų,
žengimas į Požemio pasaulį taip ir liko keistas patyrimas —
vis atrodydavo, kad pasiklys. Visi kampai kažkaip neįprastai
išsilenkdavo, aplink nuolat kas nors judėdavo —berniukas
iš menkiausio šmėstelėjimo galėjo nuspėti, kada praskren­
da koks nykus vaiduoklis, kada po kojomis vos juntamai
suvirpa smėlis nuo kasančio požeminį tunelį požemėko.
Norėdamas įsitikinti, ar netyko jokia pabaisa, Čarlis ap­
sižvalgė, o paskui patraukė dėžės rankeną. Ši brakštelėjo,
ir atidaręs dureles berniukas atvėrė tikrą lobį — ištrėmėjų
įrangos rinkinį: sekimo prietaisus, rapyras, miltų maišelius
požemiosparnių paralyžiavimui, prožektorius gleivūnų nu-
baidymui, spąstus gikliams ir dar įvairiausius eliksyrus žaiz­
dų gydymui bei pabaisų įkandimų dezinfekavimui ir prieš­
24 DEAN LOREY

nuodžius. Dėžėje buvo viskas, ko gali prireikti ištrėmėjui,

kovojančiam net su pačiu baisiausiu Požemio padaru.
- Negali būti! - sušuko Teodoras. - Kada spėjai čia viską
sudėti?
- Truputį pasidarbavau, —gūžtelėjo pečiais Čarlis, nors
slapta nepaprastai didžiavosi savimi. —Pagalvojau, kam ne­
šiotis milijonus įvairiausių ištrėmimo įrankių? Kodėl pa­
prasčiausiai nesusidėti visko Požemyje, kur tereikia atverti
vartus - ir viskas po ranka?
- Genijus. Tikrų tikriausias genijus.
- Turiu pasakyti, - pridūrė Violeta, —kad tikrai nuosta­
biai sugalvota.
- Pažiūrėkit, kas čia, - nuo pagyrų ir iš laimės sutirpęs
pasiūlė Čarlis. Pagraibęs pačiame dėžės dugne ištraukė sun­
kų metalinį daiktą. Dydžiu ir forma daiktas atrodė panašus
į skrudintuvą su daugybe mygtukų ir švieselių.
- Kas tas beprotiškai atrodantis daikčiukas? — nustebo
Teodoras.
- Pamatysi, - Čarlis grįžo atgal į kambarį. Pamojavęs
ranka uždarė vartus, o paskui padėjo metalinę keistenybę
ant grindų šalia lovos. Paspaudė jungiklį. Prietaisas sudūz­
gė, šviesos užsižiebė.
- Tai tik perdirbtas automobilio akumuliatorius, - pa­
aiškino Čarlis. —Trauks ne tiek ilgai kaip paprastas, bet ge­
neruoja kur kas daugiau elektros energijos.
- Tai jaukas gremlinams! - suprato Violeta.
 Ko s m a r tf a k a d e m i j a 25

Čarlis linktelėjo.
—Tie maži parazitai neatsispirs tokiam daikčiukui. Ste­
bėkime. Netruks prabėgti kiek laiko, ir elektromanai pasi­
rodys.
Iš tiesų, laukti nereikėjo.
Doros spintos durys girgžtelėjusios atsidarė, ir išsiropštė
mažytis, į beždžionėlę oranžiniu kailiu panašus ilgauode­
gis padarėlis dideliais nasrais. Akumuliatoriaus gaminama
elektra traukė pabaisiuką lyg magnetas - gremlinas, rodės,
nė nepastebėjo kambaryje esančių žmonių.
—Tas padaras gyveno mano spintoje? —negalėjo patikėti
Dora.
—Aha, - patvirtino Čarlis. - Ir galėčiau lažintis, kad jis
čia ne vienintelis.
Taip ir buvo.
Po akimirkos kambaryje pasirodė antrasis gremlinas -
šlumštelėjo iš ventiliacinės angos lubose, o trečiasis at-
kurnėjo iš koridoriaus - prabėgo visai pro pat Doros tėtį.
Trijulė susispietė prie pat akumuliatoriaus ir ėmė atakuoti
jį galybe tankiai suaugusių dantų, bandydami pasiekti gar­
dėsį - elektrą.
— Skanumėlis! —sušuko Teodoras. — Regis, tai jau visi
gremlinai, tad gal imsiuosi juos ištremti atgal į Požemį. N e­
užtruksiu...
Berniukas žengė arčiau padarų, bet Čarlis ištiesęs ranką
sulaikė draugą.
26 D EA N LOREY

- K a s?
- Kodėl neleidi iš trėmėjai dirbti savo darbo? - linktelė­
jęs į Violetą paklausė Čarlis.
- Oi, baik, - sudejavo Teodoras. —Tiek padaryti sugebu
ir aš. Juk tai tik gremlinai —Požemio atmatos!
- Žinau, kad sugebi, bet Violeta ištremia daug geriau, o
tu geriau atvėrinėji vartus.
- Vartus atverti gali net mažvaikiai, - sumurmėjo Teo­
doras. Net po šešių mėnesių mokslų berniukas vis dar ap­
gailestavo, kad Tiesos upėtakis neleido jam būti ištrėmėju,
bet pasitraukęs užleido vietą Violetai. Mergaitė turėjo už
diržo užsikišusi seną, rauplėtą durklą. Artinantis prie Po­
žemio pabaisiukų, jos ginklas ir džinsai ėmė švytėti blausia
elektrine šviesa.
Vienas po kito gremlinai liovėsi čiaumoję akumuliatorių
ir įsistebeilijo į švytintį durklą.
- Sveiki, draugužiai, — prabilo mergaitė. Paskui tikrai
neįtikėtinu greičiu čiupo du gremlinus už pakarpų. Tie
siaubingai suklykė, ėmė gręžioti šlykščius nasrus bandyda­
mi įkąsti. —Tik pamėginkit įkąsti, aš jums taip krimstel-
siu... - pagrasino Violeta ir mostelėjo galva į likusį tupėti
gremliną. - Teodorai, gal nori padėti man ir pričiupti tą
niekdarį?
- Žinoma!
Berniukas ištiesė ranką prie pabaisiuko, tačiau staiga iš
po Doros lovos švystelėjo juodas čiuptuvas. Apsivijęs aplink
gremliną vėl dingo tamsoje.
 K ošm arų a k ad e m ija 27

- Kas tai? - sušuko Čarlis.

Sugautasis gremlinas sucypė tarsi jam labai skaudėtų, o
paskui staiga stojo grėsminga tyla.
Po akimirkos buvo girdėti tik čepsėjimas ir traškėjimas.
— M an bloga, — suspaudusi rankomis pilvą sudejavo
Dora. - Darykit ką nors...
Niekam nespėjus nė pajudėti, iš palovio švystelėję dar du
čiuptuvai tiesiog Violetai iš_ rankų ištraukė likusius gremli-
nus ir nusitempė juos į tamsą.
Vėl cypimas. Vėl čepsėjimas.
- Kas ten? - vos girdimai sušnabždėjo Doros tėvas.
- Patikrinsiu, - padėjęs ant naktinio stalelio nelaimės
ragą pareiškė Teodoras ir pažvelgė po lova.
—Atsargiai, —perspėjo Čarlis.
—Ei, nusiramink, juk čia aš.
Po lova pulsavo liulantis juodas ir blizgantis kaip alyva
mėsos kalnas su raudonomis akimis ir netaisyklingos for­
mos burna, pilna lenktų aštrių dantų. Vos tik padaras baigė
čiaumoti paskutinį gremliną, juodas kūnas ėmė pūstis, kol
blizgi nugara palietė lovos spyruokles.
—Oho! —šūktelėjo Teodoras. —Dora turi tamsūną! Atro­
do, kad antrosios klasės!
N uo liulančio padaro tįstelėję du drėgni čiuptuvai apsi­
vijo berniukui apie veidą.
- Jis mane sugavo! - sukliko vaikas.
Paskui —vienas staigus trūktelėjimas, ir tamsūnas nusi­
tempė Teodorą po lova, į pilną dantų, seilėtą burną...
 A n t r a s s k y r iu s

Kengyros
p u o la

—Pūskit pavojaus ragą! Pūskit pavojaus ragą! - klykė Te­

odoras, o jam prieš akis baltavo visas miškas dantų plačiai
išsižiojusio, kad prarytų berniuką, tamsūno burnoje.
—Ne, išvaduosim tave, - šaukė Čarlis kartu su Violeta
prišokęs prie draugo kojų. Bandė ištraukti jį iš baisių juodų
čiuptuvų gniaužtų, bet nesėkmingai. Čarlis net nustebo,
kokia stipri ta bjaurybė pabaisa.
—Nieko nebus! - žviegė Teodoras. Tiesiai jam prieš vei­
dą, ant žiaurios pabaisos dantų tabalavo seilėti gremlinų
likučiai. - Greičiau pūskit pavojaus ragą!
—Jei taip padarysim —egzamino neišlaikysim! —pareiškė
Violeta.
30 D EA N LOREY

- Jei nepadarysit, man jau nereikės jo laikyti!

Čarlis atsisuko į Dorą ir jos tėtį.
- Nustumkit nuo tamsūno lovą, kad jis gautų šviesos!
Vyras suabejojo, regis, buvo labai sunerimęs.
- O kas, jei jis kandžiojasi?
- Tik stumkit greičiau! —spigiai kaip mergaitė žvygtelėjo
Teodoras.
Dora ir tėtis kibo už lovos galų ir nustūmė ją į šoną ati­
dengdami pabaisą. Vos tik kambaryje degusios šviesos pa­
lietė padaro kūną, šis sustugo iš skausmo ir paleido Teodorą
taip staiga, kad Čarlis ir Violeta net nuskriejo atatupsti. Pa­
daras skubiai nusliuogė į šešėlį po lova, buvo matyti, kaip
ten, tamsoje, tyliai kilsuoja jo kūnas.
Kol visi atgavo amą, buvo tylu. Pagaliau prabilo Teodo­
ras.
- Kai sakau, kad pūstumėt pavojaus ragą... reikia j į pūs­
ti, aišku?
- Padėtis buvo kontroliuojama, — atsiliepė Čarlis. —
Tamsūnui labiau reikėjo tamsos nei tavęs. Nesijaudink, ne­
būtume leidę tavęs suėsti.
- Ak, kaip paguodei! Gal lįsk po lova ir palinkėk labos
nakties tam padarui, gal dar pasibučiuokite! Nesijaudink,
neleisiu tavęs suėsti.
- O aš visai nenoriu, kad jis surytų mano dukrą, —pra­
bilo Doros tėtis. —Bet padaras vis dar po lova. Kaip jo at­
sikratysite?
- Dar nežinau, - svarstė Violeta. - Aišku tik tiek, kad
saulės šviesa jam pražūtinga. Tamsūnai sugeria šviesą —už­
 K ošm arų a k ad e m ija 31

tat čia taip tamsu, bet daug šviesos sugerti jie nepajėgia.
Deja, dabar naktis.
—Galime palaukti iki ryto, - pasiūlė Teodoras.
—Ir susikirsti, neišlaikyti egzamino? Mums liko mažiau
nei valanda, o iki saulėtekio dar devynios valandos.
—Bet ne Kinijoje, —atsisukęs į draugus pareiškė Čarlis. -
Ji yra kitoje Žemės pusėje, ten jau diena.
—N a ir kas? —atšovė Teodoras. —Juk negalim pergabenti
tamsūno į Kiniją.
—Ne, bet galime atgabenti Kiniją pas tamsūną. Jei tiks­
liau, —Kinijos saulę. Žinoma, jei dirbsime kartu.
Teodoras akimirką svarstė, o paskui veide sušvito platus
šypsnys.
—Jūs, pone, esate supergenijus.

Minutėlę pasidarbavęs Teodoras pagaliau atvėrė vartus į

Pirmąjį Požemio žiedą.
—Puikiai atlikta, —pagyrė Violeta.
Liesi Teodoro skruostai išdidžiai nuraudo.
- Ech, kol kas man geriausiai sekasi atvėrinėti vartus.
Na, bet juk jis —D G , —mostelėjo galva į Čarlį.
DG.
Dviguba grėsmė.
Čarlis nekentė šių žodžių. Niekada nenorėjo būti ta
Dviguba grėsme (ar D G , kaip pabrėžtinai jį vadindavo Te­
32 DEAN LOREY

odoras) —tiesiog toks gimė. Kiek Čarliui teko patirti, turėti

abu —ištrėmėjo ir požemiomanto —gabumus buvo veikiau
prakeiksmas nei palaima. Apdovanotieji vaikai gali daryti
arba viena, arba kita, o Čarlis išsiskiria iš visų, tai varė jį iš
proto. Tiesą pasakius, Košmarų akademijos rektorė buvo
vienintelė jam pažįstama dar viena Dviguba grėsmė, ir dėl
to vaikas jautėsi dar nenormalesnis.
- Gal aš atvėrinėju vartus kiek greičiau, —lyg gindamasis
prabilo Čarlis, - bet šiam reikalui sutvarkyti prireiks mūsų
abiejų, nes niekas negali vienu metu atidaryti dvejų vartų.
- Kurgi ne, - atšovė Teodoras. - Pasakytum ką nors nau­
jo. Aš jau atidariau, dabar tavo eilė.
- Gerai, pasiruoškime, pirmyn, - Čarlis žengė pro Te­
odoro vartus į Požemį. Ištiesęs ranką užsimerkė. Po kelių
akimirkų aplink berniuką sužėrėjo purpurinės liepsnos, at­
sivėrė vartai - tiesiog ant Didžiosios kinų sienos. Nepaleis­
dami iš rankų fotoaparatų, turistai klykdami ėmė trauktis
atgal —kito pasaulio vaizdai juos tikrai pribloškė.
Pro Čarlio atvertus vartus ėmė lietis ryški saulės švie­
sa — nušvito Pirmojo žiedo uolos, o paskui pro Teodoro
atvertus vartus saulės spinduliai pasiekė ir nediduką Doros
kambarį.
Tamsūnas tuojau pat susitraukė, įlindo į patį toliausią
kampą beviltiškai ieškodamas užuoglaudos šešėlyje.
- Nuim kit nuo lovos čiužinį! —sušuko Čarlis. —Tegul
padaras gauna saulės!
 K ošm arų a k a d e m ija 33

Violeta sugriebė vieną palaikio čiužinio galą, Doros tė­

vas —kitą.
—Skaičiuoju iki trijų, ir traukiam, —pasakė mergaitė. —
Vienas... du...
Jiedu truktelėjo čiužinį, ir saulės spinduliai įspindo tie­
siai į susigūžusį tamsūną. Pabaisa sustugo iš skausmo, jo
oda ėmė šnypšti ir burbuliuoti pūslelėmis kaip sūris ant
kaitinamos picos. Kelios akimirkos, ir iš tamsūno liko tik­
tai blizganti bala, kuri tuojau susigėrė į grindų lentas.
Visi spoksojo netekę žado.
- Ar jis?.. - pralemeno Doros tėtis.
—Taip, - atsakė Čarlis. — Negyvas. Puikiai padirbėjo­
me, - pamojavęs ranka vaikas uždarė vartus į Kiniją. Ryš­
kūs saulės spinduliai dingo lyg išjungus šviesą.
—Oho! —pareiškė Dora žvalgydamasi aplinkui. —Nega­
liu patikėti. Taip šviesu!
- Atsikratėme tamsūno, atsikratėme ir tamsos, - šyp­
sodamasis pritarė Čarlis žengdamas pro Teodoro atvertus
vartus atgal į Doros kambarį.
- Be to, - pridūrė Teodoras, - gremlinai irgi sučiaumoti,
tad vėl galėsite mėgautis skrudinta duona —kai šių padarų
nebėra, elektra turėtų daugiau nekvailioti. Ir viską padarė­
me patys! Sveikinu, tapome pakais!
Nespėjus pradėti džiaugtis, dvokiantis beveik šaldytuvo
dydžio padaras žaliu kailiu liuoktelėjęs pro vis dar atvirus
vartus šleptelėjo ant medinių grindų —tos net subraškėjo.
Pabaisa stovėjo ant užpakalinių kojų, panašiai kaip didžiulė
34 D EA N LOREY

kengūra, ir turėjo dvi galingas kojas bei milžinišką sterblę

ant išsipūtusio pilvo. Stypsojo kambaryje ir bjauriai stūga­
vo, o nuo ilgų priekinių ilčių driko tąsios seilės.
- Kas tai? - nustebusi išlemeno Violeta.
Padaras čiupo mergaitę stipriomis priekinėmis leteno­
mis, iškėlė aukštai į orą ir šaukiančią susimetė į didžiulę
ant pilvo pūpsančią sterblę. Paskui apsisuko ir pro Teodoro
vartus vėl liuoktelėjo atgal į Požemį.
- Ją nusinešė! — ėmė klykti Čarlis. — Teodorai, pūsk
ragą!
- Aha, taip jau ir puolu - kai manęs vos nesuėdė, tai
„Teodorai, laikykis, mes tau padėsim“, o kai sučiupo Viole­
tą, tai staiga - pasaulio pabaiga!
- Skubinkis! Tas padaras sprunka! Pūsk greičiau tą su­
mautą ragą!
- Gerai, - Teodoras čiupo ragą nuo naktinio stalelio. -
Tik nepamirškime, kad lyginant su ištrėmėjais, požemio-
mantai yra lyg žemesnės kastos atstovai. Požemiomantai
lyg kvaili nykštukai šalia Snieguolių ištrėmėjų. Mes...
- GREIČIAU P Ū SK RAGĄ!
-G E R A I!
Teodoras papūtė pavojaus ragą.
Po akimirkos pro miegamojo duris įsiveržė Reksas, o
paskui jį įkurnėjo ir Tabita su Pinču.
- Kas vyksta? - šūktelėjo Tabita.
—Vienas padaras nusinešė Violetą! - Čarlis parodė į gau­
sų pabaisų būrį, šmirinėjantį prie vis dar atvirų vartų.
 K ošm arų a k ad e m ija 35

Reksas prisimerkė.
—Po šimts pypkių! Kengyros. Žiūrint į uodegas panašu,
kad ketvirtosios klasės.
— Reikėtų sakyti požemioklės, - šniurkštelėjęs nosimi
pataisė Pinčas.
—Oi, baik, Pinčai. Nejau visi pavojingi padarai turi pra­
sidėti „požemio“? Požemiorai, požemiosparniai, požemio­
klės... kiek galima?
—Nešauk ant manęs, —atšovė Pinčas. —Ne aš juos taip
pavadinau —Košmarų skyrius.
- J i e nusineš Violetą! - nerimavo Čarlis. - Prašau, grieb­
kitės ko nors!
—Tuojau, vaike, —nuramino Reksas. —Sek paskui mane.
Visi kiti lieka čia, —pasakė ir stryktelėjo pro vartus į Pirmąjį
požemio žiedą.
N uo siaubingo kengyrų kvapo berniukui net apsiašarojo
akys.
—Jos atrodo alkanos, - nejučia traukdamasis atgal paste­
bėjo vaikas.
—Aha, - pritarė Reksas. —Kengyrai nėra nieko skanes­
nio už puikų sultingą mėsainį su žmogiena.
Čarlis išbalo.
—Kas bus su Violeta?
— Oi, nesijaudink. Prieš valgydamos kengyros mėsytę
pamarinuoja, išmuša, kad būtų minkštesnė. Šie padarai įsi­
kiša grobį į sterblę ir dar ilgokai pašokinėja. Ta, kuri nusi­
čiupo Violetą, po galais, kad žinotum, nepraeis nė penkios
minutės, ir ims mergaitę maitinti.
36 D EA N LOREY

— Pradės maitinti... - Čarlis pajuto, kad tuojau apsi­

vems.
—Nagi, pasiruošk, —Reksas išvyniojo lasą, kuris tučtuo­
jau sužibo ryškiai mėlynai. - Manau, kad matau mūsų žir­
gelį. Laikykis!
Vos spėjo Čarlis įsikibti, kai Reksas švystelėjo lasą. Iš­
sivyniojusi virvė kaip žaibas pasileido pirmyn, 6 po aki­
mirkos kilpa apsivijo arčiausiai stovėjusios kengyros kaklą.
Šio didžiulio padaro dešinioji akis buvo aptraukta balzganu
valkčiu.
—Turiu!
Kengyra drykstelėjo į orą, ir Reksas su Čarliu kaip skar­
dinės, pririštos prie jaunavedžių automobilio galo, nuskrie­
jo iš paskos. Lėkė tokiu greičiu, kad vos spėjo gaudyti orą.
Pakilęs Čarlis net apstulbo, kokiame aukštyje jie lekia -
Pirmasis požemio žiedas driekėsi apačioje lyg kokia mėlyna
staltiesė. Akys užkliuvo už ryškiai raudonų liepsnų, kurios
kaip jonvabaliai užsidegdavo ir vėl užgesdavo.
Vis dar negalėdamas atsistebėti vaikas suprato, kad tai
vartai. Tos raudonos liepsnos —tai sapnuojančių košmarus vai­
kų atverti vartai!
—Laikykis tvirtai! —perspėjo Reksas, nes kengyra pašėlu­
siu greičiu ėmė leistis žemyn. - Tai sunkiausia dalis!
Čarlis apsivijo rankomis Rekso liemenį, o šis rangyda­
masis ropštėsi virve, kol galop sugriebė dvokiantį gauruotą
kailį ant padaro nugaros. Kengyra dunkstelėjo ant žemės,
stiprios kojos atlaikė smūgį lyg amortizatoriai. Nieko ne­
 K ošm arų a k a d e m ija 37

laukusi vėl šovė aukštyn - kilo į orą lyg raketa. Tačiau Rek-
sas iš karto stipriai užveržė mėlynai tviskantį lasą taip, kad
kengyra švokšdama vos traukė orą.
—K ą darai? —šaukė Čarlis.
—Noriu parodyti tam padarui, kas čia šeimininkas. Pa­
našiai prajodinėja laukinius arklius.
Bandydama išsivaduoti iš laso kilpos kengyra šleptelėjo
ant žemės - šįkart jau ne taip grakščiai. Susvyravusi vos ne­
griuvo ant nosies, bet tuojau pat atgavo pusiausvyrą. Rek-
sas vėl iš visų jėgų trūktelėjo virvę —Čarlis vos išsilaikė.
—Pasiduok, bjaurybe tu! Dabar tai jau tikrai neatsilai­
kysi!
Apsivijęs aplink pabaisos kaklą lasas sušnypštė, Čarlis
užuodė degančio kailio smarvę. Bandydama nusimesti joji­
kus, kengyra ėmė tampytis, bet Reksui tai buvo nė motais.
—Pasiduodi? —šaukė jis.
Kengyra suurzgė. Persukusi sprandą pabandė Reksui
įkąsti į koją. Kaubojus spyrė padarui į nosį ir dar tvirčiau
užveržė virvę.
—Klausiu, ar pasiduodi?
Pagaliau pabaisa nurimo.
—Na, štai, - apsidžiaugė Reksas alkūne braukdamas nuo
kaktos prakaitą. - O kur nusitempė Violetą?
Čarlis parodė.
— Lekiam, atimsime. Nuo, žirgeli, - paragino kojomis
stipriai spirdamas kengyrai į šonkaulius.
38 DEAN LOREY

Pabaisa šovė aukštyn kaip patrankos sviedinys ir nulėkė

tiesiai prie mergaitę nusinešusios kengyros. Padarui kylant
Čarliui užkando žadą, vaikas juto, kaip virpa skruostai, o
leistis teko tokiu greičiu, kad apėmė nesvarumo būsena,
pilve, rodės, viskas verčiasi kūliais. Atstumas tarp dviejų
pabaisų vis mažėjo, kol galop jos atsirado šalia.
- Violeta! —šūktelėjo Čarlis. - Ar tau viskas gerai?
Mergaitė šiaip ne taip iškišo galvą iš pūpsančios ant pa­
baisos pilvo sterblės, kur vos neužduso.
- Čarli! K ą man daryti?
- Laikykis! Mes tave išgelbėsim!
- Puiku! Kaip?
Čarlis suvokė, kad nė neįsivaizduoja, kaip tai padarys.
- Nagi, pasiruošk, vaike, - pasakė Reksas. —Vos tik at­
leistu lasą, kengyra mus nupurtys nuo nugaros.
- Kaip suprasti? Ar taip ir nukrisime?
- Žinoma, kad ne! Kokią nesąmonę sugalvojai? —vartė
akis Reksas. —Ne, kai mus numes, šoksim ant tos kengyros,
kuri pačiupo Violetą.
- Jei nepataikysim? Juk beveik neįmanoma užšokti!
- Štai kodėl tai puikiausia užduotis ištrėmėjui! Požemio-
mantai atveria vartus naudodamiesi baime, bet mes, ištrė-
mėjai, darbuodamiesi pasikliaujame tiktai sena gera drąsa.
Kas įdomiausia, kad tikroji drąsa atsiskleidžia tik tada, kai,
rodos, iš baimės turėtų būti pilnos kelnės. Kuo didesnis
iššūkis, tuo stipresnis tampa ištrėmėjas!
Po tų žodžių kaubojus atlaisvino virvę ant kengyros ka­
klo, ir jiedu su Čarliu stryktelėjo aukštyn. Jie švilpė oru, kai
 K ošm arų a k a d e m ija 39

pro šoną drykstelėjo Violetą pagrobusi kengyra - taip arti,

kad berniukas net pajuto, kaip skruostą brūkšteli šiurkštus
padaro kailis. Vos tik ji kiek nutolo, Reksas metė lasą ir tas
apsivyniojo apie pabaisos kaklą. Juodu trūktelėjo aukštyn
taip stipriai, kad Čarlis vos išsilaikė —spėjo sugriebti odinį
Rekso kelnių diržą.
—Ei! Nenutrauk man kelnių, vaike!
- Nenorėjau, bet vos nenukritau!
- Gerai, laikykis! Tuoj pargriausiu šitą būtybę ant že­
mės.
Vilkdamas paskui save Čarlį, Reksas nusliuogė lasu iki
kengyros nugaros ir užveržė kilpą. Pabaisa stūgavo, bandė
kandžiotis, bet Reksas nė neketino pasiduoti, tik dar tvir­
čiau veržė.
—Ne, saulele, nepaspruksi!
Galų gale kengyra nustojo mėginti kandžiotis, Čarlis pa­
matė, kad įsiūtis jos akyse jau blėsta.
—Ji pasiduoda!
- Pradeda, - atšovė Reksas, - bet dar toli gražu ne vis­
kas. Kaip tu, Violeta?
- Negaliu... kvėpuoti... — sušvokštė mergaitė prikimu­
siu balsu. Sterblės kraštas tvirtai užspaudė jos kaklą, Čarlis
matė, kaip bejėgiškai Violeta spurda.
—Ramiai! —šūktelėjo jai berniukas. —Tuojau pat tave iš
ten ištrauksim - padėtis kontroliuojama!
Staiga virš galvos nuskardėjo šaižus klyksmas. Atsisukęs
Čarlis pamatė milžinišką požemiosparnį, sklendžiantį že­
40 DEAN LOREY

myn iš apsiniaukusio dangaus, pašėlusiai plakantį didžiu­

liais plėvėtais sparnais.
- O , ne, - sudejavo Reksas, kai atlėkęs padaras čiupo
murzinais nagais kengyrai už galvos. Soklė kaip pasiutusi
tampėsi, traukėsi, o požemiosparnis nešė ją ir nelaimingus
jojikus vis aukščiau.
- Ei, vaike, - šaukė Reksas. —Niekada nesakyk, kad pa­
dėtis kontroliuojama, jei nesi įsitikinęs, kad iš tiesų viską
kontroliuoji!
- Atsiprašau, - sumurmėjo Čarlis ir išsitraukė mėlynai
švytinčią rapyrą.
- Kurių galų tas daiktas?
- Violeta dūsta. Turime ko nors griebtis.
- Ir ką galėtume padaryti? Mes vos ne kilometro aukš­
tyje!
Tai buvo tikra tiesa. Požemiosparnis nusinešė juos taip
aukštai, kad Čarlis matė visus penkis Požemio ratus —visi
jie plytėjo apačioje lyg kokia baisiausio pasaulyje stalo žai­
dimo lenta.
- Argi pats ką tik nesakei, kad neįmanomas planas ištrė-
mėjui yra pats geriausias? —paklausė Čarlis.
- Taip, vaike, bet aš šiek tiek perdėjau!
- Atsiprašau, neišgirdau, ką tu ten sakei?
Vienu galingu rapyros smūgiu berniukas perrėžė pože-
miosparnio nagus. Sparnuotasis bjaurybė sukliko iš skaus­
mo, o kengyra —nešdamasi Reksą, Čarlį ir Violetą —nu­
skriejo žemyn, į apačioje dunksančias uolas.
 T r e č ia s s k y r iu s

Blogio
p in k lė s

Čarlis girdėjo, kaip pro ausis švilpia vėjas. Jie milžinišku

greičiu lėkė tiesiai į Požemio uolas, nebuvo ko abejoti - jei
atsitrenks, jų trijų ir kengyros kūnai išsitaškys po visą Pir­
mąjį žiedą.
—Jei turi planą, vaike, —šaukė Reksas, - tai pats metas
jo griebtis!
Čarlis buvo kai ką sugalvojęs - ko tik nepadarai iš ne­
vilties.
Berniukas užsimerkė, ištiesė dešinę ranką ir ėmė atvėri-
nėti vartus. Raudonos liepsnos suvilnijo aplinkui. Kaip tik
tada, kai Reksas, Violeta ir jis pats jau būtų tėškęsi į mėnu­
lio paviršių primenančias uolas, po jais atsivėrė vartai. Visi
42 DEAN LOREY

prašvilpė pro vartus ir pūkštelėjo į dumblėtą baseiną šalia

Doros namų —aplinkui prisitaškė vandens.
Stipriausias kritimo smūgis teko kengyrai. Čarlis pajuto,
kaip jo šonkauliai susispaudžia lyg plastikiniai senų šukų
dantys. Išstumto vandens banga ūžtelėjo atgal ant jų aptaš­
kydama besikapanojančius dumblino, žalėsiais apaugusio
baseino giliajame gale. Čarliui nedavė ramybės tik viena
mintis.
Violeta.
A r j i gyva? A r išgyveno po tokio smūgio?
Berniukas kuo skubiau nusiyrė po kengyra ir pabandė
atplėšti jos sterblę, tačiau nuo sumušimų padaro raume­
nys buvo tvirtai surakinti mėšlungio. Sterblė atrodė nepa­
siekiama kaip banko seifas. Apkabinęs kojomis nejudančio
padaro krūtinę vaikas iš visų jėgų pabandė atplėšti sterblės
kraštą, bet nieko neišėjo.
Violeta.
Prašau, laikykis... būk gyva...
Staiga odos raukšlę ant padaro pilvo perskrodė mėlynai
švytintys ašmenys. Čarlis suprato, kad Violeta bando pra-
sikirsti kelią iš to gyvo kalėjimo. Baseino vanduo pajuo­
do nuo kraujo, tekančio iš pabaisos žaizdos, tik Violetos
ginklas lyg švyturys švietė tamsoje. Ištiesęs ranką berniu­
kas griebė draugę už alkūnės ir ištraukė per prorėžą padaro
sterblėje. Paskui abu nėrė į paviršių, kur godžiai traukė gai­
vų nakties orą.
 K ošm arų a k ad e m ija 43

—Ačiū, —padėkojo Violeta vis dar įsikibusi Čarlio ran­

kos. —Galėjau ir galą gauti.
—Et, nieko tokio, —rausdamas numykė berniukas. - Oi,
nenorėjau pasakyti, kad nieko tokio, jog vos negavai galo.
Tai tikrai svarbu. Tik norėjau...
—Štai kur jūs!
Atsisukęs Čarlis pamatė iš namo atbėgantį Teodorą, o
paskui jį lėkė Tabita, Pinčas, Dora ir jos tėtis. Teodoras
džiugiai strakaliojo aukštyn žemyn.
—Taip ir žinojau, kad išsigelbėsite! Puikumėlis! Niekada
neabejojau!
—Taip, išgyvenome, - ropšdamasis iš baseino atsiliepė
Reksas. - Bet vienu metu viskas atrodė gana sumautai.
—O pabaisa? - nervingai paklausė Dora.
—Negyva, - čiupdamas ištiestą Rekso ranką atsakė Čar­
lis. Kaubojus ištraukė abu vaikus iš vandens. - Manau, kad
negyvai prisitrenkė krisdama.
Staiga sužeista, bet, be abejonės, gyva kengyra stryktelėjo
iš juodo kaip rašalas dvokiančio baseino. Nutūpusi ant ba­
seino krašto pasikepurnėjo ant slidžių plytelių ir staugdama
pūkštelėjo atgal į vandenį. Nespėjus kengyrai darsyk išner­
ti, Tabita skubiai atvėrė didžiulius vartus pačiame baseino
dugne. Vanduo lyg būtų nuleistas milžiniškame tualete ūž­
telėjęs nukliokė žemyn, kartu nusinešdamas ir kengyrą.
Greitu rankos mostu Tabita uždarė vartus, liko tik tuš­
čias baseinas.
44 DEAN LOREY

- D abar pabaisa jau mirusi, - pareiškė Reksas. - Ar bent

jau jos nebėra. - Atsisukęs į Čarlį pridūrė: —O tau, vaike,
nuo šiol draudžiama net užsiminti apie kažką panašaus į
„negyvai prisitrenkė“, „padėtis kontroliuojama“ ir „viskas
gerai“, aišku?
- Aišku.
Reksas žaismingai mirktelėjo berniukui, o Violeta tuo
metu priklaupė priešais Dorą.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė mažosios. - Ar vis dar
bijai grįžti į savo kambarį?
- Truputį. O kas bus, jei vėl susapnuosiu košmarą?
- Nesijaudink, —prabilo mergaitės tėvas. —Aš šalia. D a­
bar, kai jau žinau, kas vyksta, neleisiu jiems tavęs nė pirštu
paliesti, - grėsmingai patapšnojo beisbolo lazdą raumenin­
gu delnu.
- Mes taip pat užsuksime pažiūrėti, kaip laikaisi, —pri­
dūrė Violeta glostydama šilkinius mergytės plaukus. - La­
bai greitai ateis ta diena, kai užaugsi didelė ir galėsi mokytis
Košmarų akademijoje. Ar norėtum?
Dora linktelėjo.
- Noriu būti tokia kaip jūs.
- Kantrybės, ir vieną dieną būsi.
- Gerai.
Čarlis pagalvojo, koks kankinantis kelias laukia mergai­
tės, turinčios Dovaną. Ar ji taps ištrėmėja ir kausis su savo
pačios košmaruose pasirodančiomis pabaisomis? O gal
 K ošm arų a k a d e m ija 45

Dora bus požemiomantė, tada jai teks surasti pačią giliau­

sią baimę, kad galėtų atverti vartus ir keliauti po siaubingai
nuožmią Požemio karaliją?
Kaip benutiktų, Čarlis gerai žinojo, kas laukia mergai­
tės. Žinojo, kaip nepakeliamai sunku tokiam mažam žmo­
gučiui likti naktį vienam tamsoje ir bijoti pabaisų, kurias
pats iššauki.
—Na, manau, kad vienai dienai veiksmo užtenka, - šyp­
sodamasi prašneko Tabita. Atsisukusi į Čarlį ir jo draugus
paklausė: - Tiesa... pakai?
—Teodoras Dagetas —pakas! —šūktelėjo liesutis berniu­
kas. - Teodoras ir pakas - mano vardai, šaukit, abiem atsi­
liepsiu!
—Neskubėkite, - pertraukė Pinčas. —Formaliai žiūrint,
jūs neišlaikėte egzamino. Panaudojote ragą, skirtą nelaimės
atvejui.
—Taip, tikrai, —nesiginčijo Čarlis, —nes Violetos gyvy­
bei grėsė pavojus.
—Net jei ir taip, tai aiškus taisyklių pažeidimas. Tikras
pakas turėjo susitvarkyti pats, be mūsų pagalbos.
— Oi, baik! - užriaumojo Reksas. - Nebūk juokingas.
Egzaminas skirtas patikrinti, ar vaikai sugeba ištremti pir­
mosios, o ne ketvirtosios klasės būtybes! Ir žinai, niekaip
nesuprantu, ką, po galais, veikia ketvirtosios klasės padarai
Pirmajame žiede?!
—Šis klausimas visai ne į temą.
46 DEAN LOREY

- Priešingai, —užginčijo Tabita. —Reksas teisus. Jis kaip

tik labai svarbus. Netgi, sakyčiau, svarbiausias. Kodėl Pir­
majame žiede klaidžioja ketvirtosios klasės padarai? Nie­
kuomet nieko panašaus nemačiau.
- Ir ne tik tai, - pridūrė Čarlis. - Požemio padarai turėtų
bėgti iš Požemio, veržtis į Žemę, tiesa? Bet kengyra elgėsi
ne taip. Ji išniro iš Požemio, stvėrė Violetą ir puolė atgal, -
berniukas gūžtelėjo pečiais. - Tai visiškai nesuprantama.
Kur tas padaras ją tempėsi?
- Būtent šito ir klausiau pabaisos tupėdama jos sterblė­
je, - įsiterpė Violeta.
Visi atsisuko į mergaitę.
- Ir ką tau sakė ta būtybė? - sukluso Reksas.
- Na, sunku buvo suprasti — labai panašus į urzgimą
balsas, bet atrodė panašu į tai, kad mane neša pas kažkokį
sergėtoją.
Reksas, Tabita ir Pinčas neramiai susižvalgė.
- Tikrai? - paklausė Tabita.
Violeta gūžtelėjo.
- Beveik neabejoju.
Kas, po galais, tas sergėtojas? —sunerimo Čarlis. —Ir kodėl
visi staiga taip surimtėjo?
- Ehė, bernužėliai, - šūktelėjo Reksas. - Ar jūs galvojate
tą, ką ir aš galvoju?
Tabita linktelėjo.
- Manau, geriausia būtų keliauti pas rektorę, - pasakė
moteris ir pradėjo atvėrinėti vartus.
 K ošm arų a k a d e m ija 47

—Tai, be abejonės, labai rimta priežastis nerimauti, - pa­

reiškė Košmarų akademijos rektorė, kai Čarlis baigė pasa­
koti jai, kas nutiko. Rektorė užsimiršusi glostė prijaukintą
giklį, nutūpusį ant medinių pirmojo aukšto turėklų jaukiai
užgriozdintame rektorės darbo kambaryje.
—K ą manote? —pasiteiravo Reksas. —Visa tai rezga var­
diniai?
Breizenhoup linktelėjo.
- O , beveik garantuotai. Sleguronas ir Tiranas jau kelis
šimtmečius bando pasprukti iš Požemio. Jei jie daro tai, ko
įtariu, kad griebėsi, gali būti, kad pagaliau rado būdą, kaip
patekti į Žemę.
- Sleguronas ir Tiranas? - sukluso Čarlis. Kartą jau buvo
girdėjęs minint tuos vardus. Prieš pusmetį berniukui teko
susikauti su Baraku ir Verminionu - dviem iš keturių var­
dinių, Požemio pasaulio valdovų. Tada vaikui, jo tėvams ir
draugams vos pavyko išnešti sveiką kailį. Nors Barakas ir
Verminionas įsibrovė į Žemę, Čarlis žinojo, kad likusieji
du vardiniai, Sleguronas ir Tiranas, vis dar Požemyje, lindi
tamsiuose didinguose rūmuose.
—K ą tie pabaisos darys patekę į Žemę? - paklausė Vio­
leta.
- Pakvies penktąjį, - tyliai atsakė Čarlis.
Vien nuo tos minties nupurtė šaltukas. Kiekvienas Po­
žemio vardinis turėjo Požemio relikviją. Barakui priklausė
48 DEAN LOREY

didžiulė metalinė apyrankė, kurią pabaisa nešiojo ant rie­

šo. Verminionas turėjo ant kaklo vėrinį. Čarlis nežinojo,
kokios yra kitų dviejų vardinių relikvijos, bet buvo aišku
tik viena — jei visi keturi susirinks Žemėje, kartu sudėję
relikvijas galės pašaukti penktąjį padarą, kurį taip ir vadi­
no —Penktuoju.
—O kas jis toks? —klausinėjo Violeta.
—Dar nežinome, —paaiškino rektorė. —Bet jei vardiniai
taip trokšta jį pasikviesti, tai turėtų būti neįsivaizduojamai
piktas baisūnas.
—O mes jį sudaužysim kaip obuolį, —išpyškino Teodo­
ras.
Visi atsisuko į berniuką.
—Tuojau užsisiuvu burną, - nervingai nusijuokęs pasi­
teisino šis. Jau seniai grasinosi užrakinsiąs burną ir išmesiąs
raktą.
—Pabaisų planas priklauso nuo to, - aiškino rektorė, -
ar pavyks Sleguronui ir Tiranui pasprukti iš Požemio ir pri­
sidėti prie Barako ir Verminiono. Dabar nuo to saugo tik
vienintelis sergėtojas.
—O kas tas sergėtojas? —susidomėjo Čarlis.
— Labai neįprastas padaras. Ir gebėjimai jo neįprasti.
Bet koks bent kiek arčiau prisiartinęs pabaisa tuojau pat
tampa luošiu. Sergėtojas saugo pačią pažeidžiamiausią vie­
tą - praėjimą tarp Žemės ir Požemio, vadinamą anomaliją.
Sleguronas ir Tiranas sumanė patekti į Žemę būtent pro šią
 K ošm arų ak ad ern ija 49

anomaliją, bet kol tenai tupi sergėtojas, vardiniai to pada­

ryti negali.
— Bet aš vis tiek nesuprantu, — prabilo Violeta, - kaip
visas šis reikalas susijęs su tuo, kad kengyros grobia vaikus.
—Labai paprasta, - rektorė atsisuko į mergaitę. - Sergė­
tojas yra nuodingas pabaisoms, o žmonės - pačiam sergė­
tojui. Šiam padarui nužudyti užtenka vieno žmogaus pri­
silietimo.
—Todėl ir manome, kad vardiniai planuoja grobti koš­
marus sapnuojančius vaikus, — pridūrė Tabita, — ir nešti
juos prie sergėtojo.
—Žinoma! - šūktelėjo Teodoras. - Tikėdamiesi išsigel­
bėti vaikai tuojau pultų prie sergėtojo ir palietę jį pribaigtų.
Tada Sleguronas ir Tiranas pro anomaliją patektų į Žemę!
Puikiausias planas!
Apstulbusi Violeta spoksojo į draugą.
—Oi, norėjau pasakyti, kad gerai apgalvotas siaubingas
planas, - pasitaisė šis.
—Na, o aš turiu klausimą, vertą milijono dolerių, - kasy­
damasis seniai skustos barzdos ražieną prabilo Reksas. —Ar
mes nepavėlavome? Suprantate, ar tie seniai Sleguronas ir
Tiranas jau prisikasė iki sergėtojo, ar ne?
—Nagi, pažiūrėkime, —rektorė patraukė į kabineto vi­
durį. Pabrėžianti tamsią, įdegusią, karamelės spalvos odą,
ilga balta suknelė plazdėjo iš paskos kaip šleifas. Moteris
ištiesė dešinę ranką. Tuojau pat ėmė šokčioti purpurinės
liepsnos.
50 DEAN LOREY

- K ą ji daro? - paklausė Teodoras.

- Neturiu supratimo, —gūžtelėjo Čarlis.
Reksas išsitraukė mėlynai žibantį durklą.
- Gal geriau atsitraukite atgal —gali būti pavojinga.
Čarlis jau buvo patyręs, kad jei Reksas sako, jog gali būti
pavojinga, tai bus labai pavojinga. Berniukas, jo draugai —
Teodoras ir Violeta - žengė atgal.
- Būk pasiruošęs, - niūriai pratarė rektorė. Stebėtinai
lengvai ji atvėrė didžiulius vartus. Pro juos Čarlis matė
blausiai švytinčius Požemyje stūksančius aštrius, garstyčių
spalvos kristalus.
- Tai Penktasis žiedas, - sušnabždėjo Teodoras. - Kodėl
ji atvėrė vartus tenai?
Nespėjus niekam nė prasižioti, pro vartus į rektorės ka­
binetą įskuodė penktosios klasės sidabraliežuvis. Padaras at­
rodė kaip milžiniškas skorpionas, aukštai virš galvos iškėlęs
nuodingą geluonį buvo pasiruošęs kirsti. Reksas nusiteikė
kautis su pabaisa, jam žengiant prie sidabraliežuvio, kardas
sušvito dar ryškesne mėlyna šviesa. Tačiau nespėjus nė pri­
siartinti prie baisūno, šis sukliko iš skausmo ir drebėdamas
krito ant kabineto grindų.
- Kas vyksta? —paklausė Violeta.
- Tai sergėtojo aura veikia Požemio padarus, —paaiškino
Tabita. —Taip mes apsisaugome nuo pabaisų —joks baisū­
nas negali prasmukti į akademiją, kol sergėtojas gyvas ir
sveikas.
 K ošm arų ak ad e m ija 51

Liko tik vienas svarbus klausimas: kaip sergėtojo aura

saugo Košmarų akademiją? Juk akademija ne Požemyje, ir
sergėtojo tikrai niekur greta nėra —bent jau Čarlis manė,
kad nėra. Tai kaip tada sergėtojo aura pasiekia akademiją?
Kol berniukas svarstė, Reksas priėjo prie besirangančio
sidabraliežuvio. Užgulęs iš visų jėgų pastūmė padarą, ir tas
pro rektorės vartus šlumštelėjo atgal į Požemį. Mostelėjusi
ranka Breizenhoup užvėrė vartus.
—Akademijos apsauga vis dar stipri, —pareiškė ji. —Tai­
gi, žinome, kad sergėtojui nieko nenutiko, bet taip ilgai
nesitęs. Galų gale vardiniai vis tiek nutemps prie jo kokį
nors žmogų... nebent užkirstume tam kelią.
Nespėjus Čarliui paklausti, kaip rektorė ketina tai pada­
ryti, kabinete pokštelėję atsivėrė dar vieneri vartai, ir pro
juos įžengė augalotas vyras - toks pat galingas kaip jam prie
šono kabantis kalavijas —dvirankis kleimoras.
-T ė ti! - šūktelėjo Teodoras.
Vyras atsisuko, tylėdamas nužvelgė berniuką.
—Teodorai, - galop prabilo šaltu bejausmiu balsu, - tu
užaugai.
—Ačiū!
—Aukštesnis... bet nė kiek nepastambėjai. Kaip būda­
mas šitoks sliekas valdysi ginklą?
Iš Teodoro lyg kas būtų staiga išleidęs orą —berniukas
taip ir sugniužo.
—Bet, tėti, juk žinai, kad nesu ištrėmėjas. Aš —požemio-
mantas, prisimeni?
52 DEAN LOREY

—Kaip galėjau pamiršti, —niūriai nusišypsojo Dagetas

vyresnysis.
Matant, kaip Teodoro tėtis elgiasi su sūnumi, Čarliui vi­
suomet pasidarydavo bloga. Tiesa, Teodoras ne ištrėmėjas
kaip likusieji Dagetų šeimos vyrai, bet juk jis - pašėlusiai
geras požemiomantas. Nejaugi tai nieko nereiškia?
—Kokiais vėjais, Viljamai? - kreipėsi į vyrą rektorė.
—Jum s leidus - generolas Dagetas.
—Generolas! —net pašoko Teodoras. - Negali būti! Svei­
kinu, tėti!
—Dėkoju, —šaltai atšovė šis.
—Taigi kuo galime padėti... generole? - paklausė Brei-
zenhoup.
— Direktorius Dreikas reikalauja, kad nedelsiant prisi-
statytumėte.
—Puiku. M an su juo reikia labai daug ką aptarti. Pože­
myje gali nutikti didelė nelaimė.
—Ne tik jūs, rektore. Kviečiami visi, —Viljamas nužvelgė
susirinkusius rektorės kabinete.
—Puiku, —suniurzgė Reksas. —Nėra nieko smagesnio
kaip žygiuoti į direktoriaus kabinetą. Ir ką jis ketina daryti?
Gal įkrės beržinės košės? O gal privers klūpėti kampe ant
žirnių?
—Geriau jau tikėkitės, kad viskas tuo ir baigsis, - atkir­
to Viljamas Dagetas. —D ar niekada nemačiau direktoriaus
tokio įniršusio.
 K e t v ir t a s s k y r iu s

Siutin an ty s
p r is im in im a i

Dieną ar naktį, Košmarų skirstytojų centras atrodyda­

vo taip pat. Be langų, išpuoselėtas iki spindėjimo ir pilnas
mirkčiojančių, dūzgiančių elektroninių prietaisų, be to, vi­
sur zujo ištrėmėjai ir požemiomantai, skubantys į nelaimės
vietą arba specialioje apsauginėje įrangoje jau gabenantys
kokį nors Požemio padarą į vieną iš daugybės izoliatorių.
- Leiskite kalbėti man, - perspėjo rektorė painiu kori­
dorių labirintu vesdama būrelį paskui save. - Manau, nie­
kam ne paslaptis, koks sudėtingas ir nenuspėjamas gali būti
mūsų direktorius.
- Pakartokite, - sudejavo Teodoras. - Tas vyras - visiškai
pakvaišęs.
54 DEAN LOREY

Staiga pro šoną varomas trečiosios klasės rūgščiaspjaudis

išsivadavo iš antsnukio ir spjovė į praeinančius rūgštimi.
N ė nesulėtinusi žingsnio rektorė kuo ramiausiai atvėrė var­
tus tarp rūgščiaspjaudžio ir grupelės, o rūgščios seilės nieko
nekliudžiusios išlėkė į Požemį. Ištrėmėjai per kelias akimir­
kas sutramdė padarą, ir rektorė uždarė vartus.
Čarlis, kaip ne kartą jau buvo nutikę, stebėjosi, kokia
greita ir galinga rektorė.
- Štai ir atėjome, - pareiškė rektorė jiems sustojus prie
glotnių, žvilgančių metalinių durų, ant kurių buvo para­
šyta: D IR EK TO R IA U S D R EIK O KABINETAS. - N epa­
mirškite, nesvarbu, kas atsitiktų, paliekate viską sutvarkyti
man.

Košmarų skirstytojų centro direktorius Dreikas buvo

aukštas vyras plieno pilkumo plaukais ir lygiai tokios pat
spalvos akimis. Tiesą pasakius, jis visas buvo toks pilkas,
kad užėjęs į kabinetą tapdavo beveik nepastebimas - tar­
si pranykdavo tarp metalinių sienų. Išpuoselėtais pirštais
nekantriai barbendamas chromuotą darbo stalą direktorius
pro savo ilgą kumpą nosį spoksojo į Čarlį.
—Čarli Bendžaminai, —lėtai pratarė Dreikas. Paskui pri­
dūrė: —Aš prisimenu.
Berniukui net kraujas gyslose sustingo.
- Prisimenate? - pakartojo drebančiu balseliu.
 K ošm arų a k a d e m ija 55

—Taip, — atrėžė direktorius mėgaudamasis tuo žodžiu

lyg saldainiu, kurį kuo ilgiau čiulpi, tuo skanesnis tampa. —
Prisimenu, kaip nepaisydamas mano griežtų perspėjimų
įleidai į Žemę Baraką. Prisimenu, kaip įsakiau tave suma­
žinti, kad niekada daugiau nepridarytum žalos. Prisimenu,
kaip draugai ir mokytojai stojo tavo pusėn - taip pat ne­
paisydami mano įsakymų. Trumpai tariant, prisimenu...
viską.
Čarliui jau svaigo galva. Troško tik vieno — atsisėsti,
įsprausti galvą tarp kelių, užsimerkti ir apsimesti, kad tai
tik blogas sapnas, bet teko susitaikyti su mintimi, kad tai
tikrovė.
Deja, visi direktoriaus išvardyti faktai buvo tiesa: Čarlis
leido Barakui ateiti į Žemę ir susitikti su Verminionu. Ž i­
noma, tai nutiko netyčia. Čarlio nevaldomos galios pasiro­
dė tokios stiprios, kad labai susijaudinęs berniukas netyčia
atvėrė vartus į Vidinį Požemio ratą, o Barakas ir prasmu­
ko.
Kaip tik todėl direktorius Dreikas įsakė berniuką suma­
žinti —taip keistai buvo vadinama žiauri chirurginė opera­
cija, po kurios vaikas jau niekada negalėtų atvėrinėti vartų
ar dirbti ištrėmėjo darbą. Po teisybei, tokia operacija vai­
kystėje buvo padaryta Pinčui —po jos jis neteko Dovanos
galių, liko tik kartėlis. Rektorė, Reksas ir Tabita kategoriš­
kai atsisakė leisti šitaip pasielgti su Čarliu, tad nenuostabu,
kad visi pateko Dreiko nemalonėn.
56 DEAN LOREY

—Tikriausiai stebiesi, kad atsiminiau? —paklausė direk­

torius kildamas nuo stalo ir eidamas berniuko link. Plonais
pirštais perbraukė atgal sušukuotus pilkus plaukus paskleis­
damas migdolų aromatą —matyt, kažkokia jo naudojama
plaukų priežiūros priemonė kvepėjo migdolais. - Galiu ga­
rantuoti, kad padarėte viską, kas tik įmanoma ir danguje,
ir žemėje ar dar kur nors, kad tik pamirščiau.
Štai, pagaliau ir paaiškės.
Raganos, - pagalvojo Čarlis. - Jis žino apie Niekur šalies
raganas.
—Matyt, tikėjotės, kad esate labai protingi, - prisimer­
kęs taip, kad akių vietoje buvo likę tik plyšeliai, kalbėjo
Dreikas. - Pasinaudojote raganų karaliene, kad atimtu-
mėte iš manęs prisiminimus apie jūsų padarytus nusikal­
timus. Ak, kokie manėtės esą gudrūs. Kokie neįtikėtinai
klastingi!
—Apie ką jis kalba? —sušnabždėjo Teodoras.
—N ė nenutuokiu, —gūžtelėjo pečiais Violeta.
Užtat aš nutuokiu, —niūriai pagalvojo Čarlis.
Berniuko nebuvo kartu su rektore, kai ji, Reksas ir Ta-
bita pagrobė direktorių ir nugabeno pas raganų karalienę,
tačiau vaikas matė, ką sugeba toji dvokianti siaubūnė. Ap­
kėtusi galingais plėvėtais sparnais tvirtai suspausdavo auką,
o paskui atlošusi žalią žvynuotą galvą pro dantų mišką iš­
kišdavo iš nasrų siaubingai ilgą liežuvį, kuris įsirangydavo į
ausį - giliai, iki pat...
 K ošm arų a k a d e m ija 57

Prisiminimų.
Ragana mėgaudavosi į atmintį įsirėžusiais įvykiais kaip
šokoladiniais saldainiais, o kai baigdavo, netekdavai prisi­
minimų amžinai.
T ik ne šį kartą.
Raganų karalienė atėmė iš Dreiko visus prisiminimus
apie Čarlį ir draugus... bet jis kažkokiu būdu juos atgavo.
- Kaip? —išlemeno Čarlis. —Kaip jūs prisiminėte?
- Apsidairyk, - direktorius mostelėjo ranka į sudėtingus
Košmarų skirstytojų centro prietaisus. —Viskas, kas vyksta
čia - įrašinėjama ir saugoma. Buvo tik laiko klausimas, kada
tarybos nariai parodys man tuos įrašus... kada primins, ką
padarei, ką jūs visi man padarėte, —Dreikas prisikišo taip
arti Čarlio, kad berniukas matė ant jo dantų parudavusias
kavos dėmes. —O gal manėt, kad niekada nesužinosiu?
- Žinoma, tikėjomės, kad sužinosite, —prabilo rektorė,
labai nustebindama Čarlį. Jis jau buvo spėjęs pamiršti, kad
ji - kabinete.
- Ir ką planavote daryti tokiu atveju?
- K ą čia slėpti, be abejo, vėl nugabenti jus pas raganų
karalienę, kad toji dar sykį iššluotų jūsų prisiminimus.
Kaip visada.
- Kaip visada... - direktoriaus Dreiko veidas staiga įgavo
pelenų atspalvį. Vyras pilkais plaukais ir pilkomis akimis
priminė Geležinį medkirtį iš perrašytos pasakos „Ozo šalies
burtininkas“. - Juk nenorite pasakyti, kad jūs...
58 DEAN LOREY

— O, Redžinaldai, — pertraukė Dreiką Breizenhoup. -

Negi nemanote, kad tai pirmas kartas, kai atgaunate pri­
siminimus? Kaip galvojate, kurių galų taryba turėjo laukti
ištisus šešis mėnesius ir tik tada parodyti įrašus apie mūsų
nesutarimus? Aišku, kad jie tai padarė nieko nelaukę, ir be
abejonės, mes tuojau pat nugabenome jus pas raganas, kad
tuos prisiminimus išvalytų.
—Ką? - aiktelėjo Dreikas ir Čarliui beveik, beveik trupu­
tėlį pagailo jo. —Ir kiek kartų leidote tam... padarui... lįsti
į mane?
Rektorė susimąsčiusi įsistebeilijo į vieną tašką.
—Nežinau. Sunku prisiminti...
—Septynis, - įsiterpė Reksas. - Bent jau tiek kartų pri­
simenu.
—Septynis, —patvirtino Breizenhoup linktelėdama gal­
vą. - Atrodo, teisingai.
—Jūs tai padarėte septynis kartus?
—Taip, ir mums lygiai taip pat nemalonu, kaip, neabejo­
ju, nemalonu ir jums. Deja, jūsų pyktis Čarliui Bendžami-
nui verčia mus elgtis būtent šitaip. Aišku, šį reikalą reikėtų
išspręsti kitaip, bet dabar tam netinkamas metas - turime
dalyvauti svarbesniuose, neatidėliotinuose įvykiuose. Pože-
myje vyksta kai kas galbūt tikrai labai siaubingo. Sergėto­
jas...
—Man nerūpi tas sergėtojas! - subliuvo Dreikas. - D a­
bar noriu tik vieno — kad sulauktumėte bausmės, kurios
aiškiai nusipelnėte!
 K ošm arų a k ad e m ija 59

Netaręs daugiau nė žodžio, direktorius pakišo ranką po

stalu ir paspaudė mygtuką. Ėmė švysčioti raudonos šviesos,
visame Košmarų skirstytojų centre užkaukė sirenos.
- Jis paskelbė pavojų! - sušuko Violeta. - Mus sučiups!
- O , tikiuosi, - atšovė Dreikas. - Bet nesijaudink, mer­
gyte, padarysiu tau paslaugą —į sumažinimo kambarį ke­
liausi paskutinė.
- Aštuojamparodysiu! - klykdamas Teodoras metėsi ant
direktoriaus, bet draugą sulaikė Čarlis.
- Atvėsk, spirguti, - nuramino vaiką Reksas nukabinda­
mas nuo diržo lasą. —Patikėk, nieko nenutiks. —Atsisukęs į
Tabitą paprašė: - Brangioji, ar atversi mums vartus?
-K u r?
- Kaip tai kur? Žinoma, pas raganas.
Direktorius Dreikas ėmė trauktis atbulas, atsirėmė į sta­
lo kraštą.
- Ne... tai išdavystė, - murmėjo jis.
- Jis taip sako kiekvieną kartą, tiesa? —sukikeno Reksas.
Paskui vienu vikriu riešo judesiu paleido lasą per visą Drei-
ko kabinetą, ir kilpa tvirtai suveržė direktoriaus krūtinę,
prispaudė prie šonų rankas.
- Na, kolega, keliaujam. Tavęs laukia pasimatymas su
nuostabaus grožio dama.
Kai grupelė žengė pro vartus į griūvančių Požemio rūmų
pokylių salę, raganų karalienė graužė savo kojų nagus. Pur­
vais aptekusiame soste įsitaisiusi pabaisa žvilgtelėjo į atvy­
kėlius, bet nenustojo graužusi ypač atkaklaus storo kojos
60 DEAN LOREY

piršto nago. Tarsi tai, ką pamatė, jos nebūtų nė kiek nu­

stebinę. Kelios prabangiomis, bet murzinomis sukniomis
vilkinčios raganos stovėjo karalienei už nugaros ir braukė
jos susivėlusius plaukus sidabrinėmis šukomis.
- Oho, - neramiai žvalgydamasis aplinkui prabilo Teo­
doras. —Čia siaubinga!
- Ne juokai, —sutiko Violeta.
- Mes grįžome, - tempdamas artyn lasu suveržtą direk­
torių pareiškė Reksas.
Raganų karalienei pagaliau pavyko nukąsti tą ramybės
nedavusį nagą. Stulbinančiai stipriai spjovė jį per visą po­
kylių salę. Geltonas susisukęs nagas kaip strėliukė smigo į
įmantriai drožinėtą medinį milžiniško židinio aptaisą.
- Tikrai, jūs ir vėl čia, —prabilo ragana laižydamas! juo­
das lūpas. —Matau, kad ir direktorių parsigabenote.
- Taip, — tarė rektorė žengdama arčiau tos siaubingos
moters parodijos. —Tikiuosi, jūs alkana.
- Kaip visada, — sutiko raganų karalienė ir sustugo iš
skausmo. —Papešei kaltūną! —atsisukusi į kairėje stovėjusią
pavaldinę vienu naguotos letenos smūgiu švariausiai nurėžė
šiai galvą. Pasipylė fontanas juodo kraujo, negyvas raganos
kūnas susmuko ant grindų, o iš nagų iškrito sidabrinės šu­
kos.
- Fe, - pasibjaurėjusi atsiduso raganų valdovė ir mos­
telėjusi plėvėtais sparnais pakilo į orą sukeldama pokylių
salėje tiek dulkių, kad toji tapo panaši į Teksaso prerijas. -
 K ošm arų a k a d e m ija 61

Neįmanoma rasti geros tarnaitės. Prašau, kad elgtųsi švel­

niai, bet tos netikėlės vis nuvilia. Juk žinote, kokia lepi gė­
lelė esu.
—Ir dar nuostabaus grožio, - išsišiepęs iki ausų sudude­
no Reksas.
—Ak, tai tu, - sukikenusi lyg mergaitė atsiliepė pabaisa.
Nuo jos balso Čarliui ėmė sukti pilvą. - Kaip visada negaili
komplimentų.
—Aš tik sakau, ką matau, panele.
—Panele! —net sustugo ragana. —M an patinka. Ar įsi­
tikinęs, kad nenorėtum pasiūlyti kokio kąsnelio tų skanių
prisiminimų, kurie slypi tavo dailioje makaulėje? Kokį nors
saldų ledinuką iš praeities? —ragana klestelėjo arčiau Rekso,
perbraukė lūpomis jam per ausį. - Gal pirmąjį bučinį? -
suokė taip, kad darėsi bloga.
— Bijau, kad turime svarbesnių reikalų, — nukirto rek­
torė.
— Fui, juk nereikalausite, kad ir vėl valyčiau to seno
sudiržusio krieno atmintį? — raganų karalienė linktelėjo į
Dreiką. - Žinote, kad nedarysiu šito. Jo neapykanta ber­
niukui jau sugedusi. Tai prisiminimas apie prisiminimų
prisiminimus. Jis iš tiesų jau net nejaučia neapykantos ber­
niukui, tik žino, kad turėtų nekęsti.
Čarlis atsisuko į Dreiką.
—Ar tai tiesa?
—Žinoma, ne! - atšovė direktorius. Paskui staiga suvokė,
kad ką tik leptelėjo savo nenaudai, tarsi paprašė, kad pabai­
62 DEAN LOREY

sa išvalytų jo atmintį. —Noriu pasakyti... kad viskas nuėjo

per daug toli. Nejaugi nėra kitų išeičių?
—Ak, visiškai su jumis sutinku, —atsiliepė rektorė Brei-
zenhoup. - Labai mielai baigčiau šitą beprotišką reikalą.
Kaip jau sakiau, mūsų laukia labai skubūs darbai, spaudžia
gyvybiškai svarbūs rūpesčiai. Gal metas skelbti paliaubas?
— Paliaubos, —pritarė Dreikas. —Žinoma. Galbūt taip
pasielgti būtų išmintinga. Tai geriausiai atitiktų visų inte­
resus.
Tačiau direktorius nespėjo nieko daugiau pasakyti.
Žemė po kojomis ėmė pašėlusiai drebėti. Iš pradžių Čarliui
dingtelėjo mintis, kad tai žemės drebėjimas, bet iš siaubo
raganų karalienės akyse buvo matyti, kad kažkas žymiai
blogesnio.
—Ne, - sušvokštė pabaisa mojuodama stipriais sparnais
ir kildama aukštyn. - Jis čia pat.
—Jis? —sukluso Čarlis.
Vitražiniai pokylių salės langai beprotiškai virpėjo, dun­
desys griaudėjo vis smarkiau, rūmai sudrebėjo, lyg būtų
atsimušusi galinga banga, o senovinės akmeninės grindys
išlinko.
Žemėje po kojomis judėjo kažkas milžiniškas.
Kažkas siaubingas.
Kai nutrūkę nuo lubų šviestuvai ėmė kristi žemyn lyg
stiklinės bombos, visi sugulė ant grindų.
—Užsidenkite akis! —sušuko Reksas.
 K ošm arų a k ad e m ija 63

Čarlis su draugais taip ir padarė. Spėjo kaip tik laiku, ki­

taip būtų apakę nuo aštrių duženų. Greitai siaubingas dun­
dėjimas pritilo, ir visi jau galėjo išsilaikyti ant kojų. Žemė
suvirpėjo dar vieną sykį... kitą... ir nurimo.
— Kas tai buvo? — po minutėlės ryžosi prabilti Violeta
nutraukdama slogią tylą.
—Tai, - vis dar kabodama aukštai ore paaiškino raga­
na, —buvo Sleguronas.
-Trečiasis vardinis, - tyliai pridūrė rektorė žvalgydamasi
po salę, stebėdama, kiek žalos padarė šalia praėjęs pabaisa.
Čarlis tik kelis kartus buvo matęs Breizenhoup tokią pri­
blokštą.
—Ar jis keliauja po žeme? —paklausė Tabita.
—Nejau nežinojai? - raganų karalienė, regis, nuoširdžiai
nustebo.
— Mes jo niekada nematėme, - baigdamas vaduotis iš
Rekso laso prabilo ir Dreikas. - Žinoma, teko girdėti gan­
dus —vienas jų toks, kad Sleguronas —milžiniškas kirminas,
keliaujantis Požemyje, giliai po žeme, bet niekas negalėjo
šito patvirtinti.
—Galite manyti, kad tie gandai patvirtinti, —tūpdama
ant išlinkusių grindų pareiškė ragana. — Pastaruoju metu
Sleguronas nerimsta, rausia tunelius beveik po visu Pože­
mio pasauliu. Anksčiau niekada nekišdavo nosies iš rūmų
Vidiniame rate, —siaubūnė paslaptingai nusišypsojo. —Bet
dabar Požemyje vyksta daugiau keistenybių.
64 DEAN LOREY

Kaip tik tuomet orą perskrodė riksmas - toks skardus,

kad nuo jo sprogo vitražais puošti langai. Kažkas panašaus
į reaktyvinio lėktuvo gausmą vis labiau artinosi.
- Žiūrėkite! - šūktelėjo kažką rodydamas pirštu Teodo­
ras. - Koks keistas daiktas!
Pro sudaužyto lango likučius Čarlis matė tolumoje, dan­
guje, aukso spalvos ruoželį, besidaužantį į Vidinio rato pur­
purinį liepsnojantį tornadą.
- Tiranas, - sušnabždėjo rektorė. - Ketvirtasis vardinis.
Auksinis ruoželis neįtikėtinu greičiu skrido atšiauriu Po­
žemio pasaulio dangumi, ir greitai Čarliui jau pavyko įžiū­
rėti, kad padaras panašus į šikšnosparnį. Tiesa, neaiškiai,
nes baisūnas lėkė išties greitai - buvo matyti tik sparnų
mirguliavimas. Paskui vėl nuaidėjo klyksmas, toks kurti­
nantis, kad berniukas pajuto, kaip sudreba kaulai. Skrie­
jantis auksaspalvis baisūnas prakriokė virš galvų, viskas su­
virpėjo nuo kurtinančio dundėjimo, o stiklo duženos virto
smulkiausiais miltais.
- Kas, po velnių, čia vyksta? - apstulbęs žioptelėjo Rek-
sas. - Iš pradžių - Sleguronas. Paskui - Tiranas. Vardiniai
niekada šitaip nesielgdavo!
Ore suskambo beprotiškas kvatojimas - Tiranas apsisu­
ko ir sklandė aukštai virš apgriuvusių raganų rūmų.
- PERGALE! — klykė padaras siaubingai veriamu bal­
su. - Požemio pabaisos SU SIJU N G Ė ! Mes LA IM ĖJO M E!
Sergėtojas PRIBAIGTAS, dabar atėjo mūsų LIN K SM Y­
BIŲ M ETAS!
 K ošm arų a k ad e m ija 65

—O , ne, —aiktelėjo Tabita.

— Štai, - atsisuko į direktorių Dreiką rektorė, —šito ir
bijojau. Turiu tuojau pat skubėti pas sergėtoją.
—Aš su tavimi, - pasišovė Tabita.
—Galite priskaičiuoti ir mane, —pridūrė Reksas. —Vis
tiek be manęs neapsieisite. Šita princesė, - linktelėjo galva
į Tabitą, - be manęs ilgai neištemps.
—Oi, tik nereikia.
Rektorė papurtė galvą.
—Labai gaila. Vertinu jūsų pasiryžimą, ačiū jums abiem,
bet keliauju viena. Niekada net iš tolo nematėte sergėtojo,
o man teko praleisti gana ilgą laiką prie to gležno padarėlio.
Žinau, kokios ypatingos jo bėdos... kokie keisti įgeidžiai...
ir žinau, kaip jiems atsispirti.
- J ū s labai kvailai pasielgtumėte, Breizenhoup, - prunkš­
telėjo Dreikas. —Jei sergėtojas silpnas ar net miršta, kas gali
pasakyti, kokia gausybė Požemio padarų knibžda aplinkui?
Jei išmušė kovos valanda, tai persvarą turės tie, kurių bus
daugiau.
— Redžinaldai, juk ne jėga viską lemia, —atšovė rekto­
rė. —Tai protų dvikova. Be to, jums teks žymiai svarbesnė
užduotis. Bijau, kad atėjo metas vykdyti planą, kurio, labai
tikėjausi, nereikės griebtis.
—Turite surinkti diviziją puolimui, - pareiškė rektorė
nužvelgusi visus iš eilės labai rimtu ir niūriu žvilgsniu.
 P e n k t a s s k y r iu s

D iv iz ija
pu ola

Aukščiausios tarybos salė Košmarų skirstytojų centre

buvo sausakimša. Suaugę ištrėmėjai ir požemiomantai ne­
ramiai muistėsi ant kėdžių, tačiau, vos tik direktorius Drei-
kas užėmė savo vietą ant pakylos, nurimo.
—Ką tik susitarėme su rektore Breizenhoup, —atsikrenkš­
tęs prabilo Dreikas. —Mes pagaliau radome bendrą kalbą.
Reikalas susijęs su Carliu Bendžaminu baigtas - paskelbė­
me paliaubas.
Čarlis ėmė nejaukiai sukiotis ant kėdės, nes visi suaugu­
sieji sužiuro į jį.
- Ko spoksote? - plykstelėjo Teodoras perliejęs visus
gluminančiu žvilgsniu. - Čia jums ne cirkas.
68 DEAN LOREY

Susirinkusieji nusisuko.
—Dėl nerimą keliančių paskutiniųjų įvykių visus praei­
tyje buvusius nesusipratimus dėl Carlio Bendžamino skel­
biu baigtus. Tik taip galėsime atsilaikyti prieš didžiausią,
kokia tik kada buvo iškilusi, grėsmę.
Paskui direktorius prakalbo greitakalbe.
—Ponios ir ponai, Požemyje vyksta kai kas nepaprasto.
Turime veikti nedelsdami, teks stoti į karą, kurio pasekmes
sunku net įsivaizduoti. Yra pagrindo manyti, kad sergėtojas
susilpnėjo, ir Sleguronas bei Tiranas greitai paspruks iš Po­
žemio bei prisijungs prie Barako ir Verminiono. Tikriausiai
nereikia priminti, kad jeigu jiems pasiseks, keturi vardiniai
sudėję turimas Požemio relikvijas galės pašaukti penktąjį.
Jei taip nutiks, Požemio padarų pajėgos puls mūsų Žemę,
nebent pavyktų juos sustabdyti. Deja, neturime kito pasi­
rinkimo, teks griebtis plano, kurio tikėjomės išvengti. Rei­
kia formuoti diviziją puolimui.
Direktorius atsisuko į Viljamą, kuris stovėjo jam už nu­
garos ant pakylos.
—Generole Dagetai, prašau papasakoti smulkiau.
— O , ne. Ir šis kvailys paskirtas atsakingu? - sudejavo
Reksas, ir tik tada pastebėjo šalia sėdintį Teodorą. — Oi,
atsiprašau, vaike, - šiek tiek drovėdamasis išlemeno kau­
bojus. —Žinau, kad Viljamas —tavo tėvas, bet ne paslaptis,
kad mudu niekada nesutarėme.
—Viskas gerai, - nuramino Teodoras. — Mes taip pat
nelabai draugaujam.
 K ošm arų ak ad e m ija 69

Viljamas žengė į pakylos priekį ir permetė priešais jį su­

sirinkusius ištrėmėjus ir požemiomantus šaltu žvilgsniu.
- Jei visi keturi vardiniai prasmuks į Žemę, tai yra tik
vienas būdas apsisaugoti nuo to, kad sudėję į vieną vietą
relikvijas jie pašauktų penktąjį.
Generolo Dageto žvilgsnis vis dar buvo tarsi akmeninis.
- Vienas vardinių turi mirti.
Salėje tapo tylu it kape. Netgi Čarlis suabejojo, ar gerai
išgirdo.
- Argi tai įmanoma? —kažkas galop neiškentė.
- Mes neturime jokių galimybių atsilaikyti prieš vardi­
nį! —paantrino dar vienas drąsuolis.
O tada pasipylė žodžių lavina. Ištrėmėjai ir požemio-
mantai garsiai, skubiai bėrė žodžius, ginčijosi dėl plano,
kuris daugeliui atrodė aiškiai savižudiškas.
Susirinkusiųjų ginčo įkarštyje nuskardėjo ilgas pratisas
švilpimas, vienas po kito balsai ėmė rimti. Čarlis labai nu­
stebo supratęs, kad švilpė ne kas kitas, o Reksas.
- Žinau, ką visi galvojate, — stodamasis prabilo kau­
bojus. - Nužudyti vardinį būtų kažkas panašaus į tai, lyg
spoksotumėte tiesiai į šautuvo vamzdį ir tikėtumėtės danti­
mis sugauti iš jo išlėkusią kulką. Tai toks gurkšnis vandens,
kuriuo galima ir paspringti - be abejonių, bet mes jį vis tiek
nurysime, nes, manau, kad nesiryždami šiam reikalui, atidė­
liodami, padėtį tik pablogintume. Po galais, gerai, kad bent
jau Čarlis Bendžaminas čia, - kaubojus kryptelėjo skrybėlę
70 DEAN LOREY

į berniuko pusę, vaikas net nuraudo iš gėdos. - Prieš kurį

laiką jis gana sunkiai sužeidė Baraką ir Yerminioną.
Čarlis mintimis skubiai sugrįžo į tą laiką, kai paskutinį
kartą matė tuodu vardinius. Dėl berniuko gudrumo mil­
žiniški baisūnai tąkart žiauriai susikovė irštvoje po Kraka-
tau ugnikalniu. Vardiniai plėšė vienas kitą gabalais su tokiu
įsiūčiu, kad Čarlis netgi nebūtų garantavęs, jog jie išgyve­
no.
— Kas žino, —dėstė Reksas, —gal vienas tų blogų ber­
niukų jau negyvas, gal patys padarė darbą už mus. Dabar
svarbiausia tuo įsitikinti ir griebtis veikti, kol jėgų persvara
dar mūsų pusėje. —Reksas atsisuko į Viljamą: —Zinai, di­
dysis Bilai, kad negaliu tavęs pakęsti, bet šiame reikale esu
su tavimi.
- Dėkoju, ištrėmėjau Hendersonai, - atsakė generolas. -
Ponios ir ponai, ruoškitės mūšiui.

Vos po valandos keturiasdešimt ištrėmėjų ir požemio-

mantų stovėjo skurdžiose pirmojo žiedo lygumose. Niekada
anksčiau vieninteliam tikslui nebuvo sutelkta tiek pajėgų.
Vaikščiodamas tarp susirinkusiųjų ir tikrindamas pasiruoši­
mą Viljamas pastebėjo Čarlį, Violetą ir Teodorą.
—O ką čia veikia vaikai? Jiems čia ne vieta.
- Aš pakviečiau Čarlį prisidėti prie mūsų, - eidamas ar­
tyn paaiškino Reksas. —Jis atvėrė vartus į vardinių irštvą
 K o šm a r t į a k a d e m i j a 71

greičiau nei kas nors kitas, o tai reiškia, kad vaikas gali kuo
puikiausiai perkelti mus tenai ir vėl.
—Gerai. Bet tai nepaaiškina, kodėl čia tuodu, - parodė į
Teodorą ir Violetą, - berniukas ir mergaitė.
Berniukas, —pašaipiai pagalvojo Čarlis. — O g al norėjai
pasakyti „mano sūnus“?
—Kažkas juk turi saugoti Čarlį! - neiškentęs sušuko Te­
odoras. - Ir tas kažkas - aš! Jei Čarlis keliauja, kartu ir aš,
tai V N , visiškai neginčijama!
—Tikrai? —Viljamas išspaudė menkutę šypsenėlę. —Bet
juk tu tik požemiomantas. Ar nebūtų geriau, jei saugotų
ištrėmėjas?
—Todėl kartu keliauju ir aš, —žengdama pirmyn paaiš­
kino Violeta. - M udu su Teodoru saugosime Čarlį, kol li­
kusieji kausis.
—Šit kaip. Trys muškietininkai, tiesa?
Čarlis, Violeta ir Teodoras linktelėjo.
—Tebūnie, - Viljamas atsisuko į Reksą. —Tu jau turi pa­
tirties su Baraku ir Verminionu, pasakyk, ką pamatysime,
kai Čarlis atvers vartus.
—Na, negaliu nuspėti, kuris vardinis bus arčiausiai, bet
jei išvysime Verminiono snukį, tai vienintelė jo pažeidžia­
ma vieta —kaklas, per šarvą niekaip neprasimuši. Jei pama­
tysime Baraką, reikia taikytis į širdį ir, dėl Dievo meilės,
saugokitės jo ragų, nes pamaus kaip kebabus.
Šen bei ten pasigirdo nelinksmas juokas.
72 DEAN LOREY

- Nesvarbu, kurį baisūną sutiksime pirmą, bus sunku,

be to, turime veikti greitai, kol neužgriuvo visa armija Po­
žemio padarų.
- Ačiū, - padėkojo Viljamas. - Jei neprieštarauji, va­
dovavimą perimsiu aš. — Nusisukęs nuo Rekso kreipėsi į
susirinkusius. - Požemiomantai, norėčiau, jog ištrėmėjus
apsuptumėte vartų barikadomis, kad jie galėtų sulaukti pa­
stiprinimo, kai pabaisos pradės lįsti iš urvų. Požemiomante
Grinstrit...
Viljamas sužiuro į Tabitą. Si, šitaip išskirta iš visų, regis,
sumišo.
- Klausau!
- Jei matysi, kad reikalai visai prasti, griebkis skalbimo.
- Bus padaryta.
Vartų barikados? Skalbim as? —Čarlis nesuprato, apie ką
kalba generolas. Norėjo kuo greičiau sprukti iš jo vadovau­
jam o būrio.
- Tuomet tvarka, —pasakė Viljamas. —Ištrėmėjai, pati­
krinkite amuniciją.
Sužvangėjo metalas - kovotojai apžiūrėjo ginklus. Bliz­
gantys kirviai, žvilgančios lazdos, dešimtys įvairiausių kar­
dų, Požemio platybėse tviskančių mėlyna liepsna.
- Viskas tvarkoje?
Visi pritariamai palinksėjo galvomis.
- Tuomet griebkimės darbo. Čarli?
- Taip, pone, - atsiliepė vaikas.
 K ošm arų a k a d e m ija 73

—Atverk vartus.
Čarlis linktelėjo. Jis taip jaudinosi, kad burna išdžiūvo
kaip šveičiamasis popierius.
—Ei, vaikė, —sušnibždėjo Reksas. —Jei nutiks bėda, tik
šūktelėk, ir atskubėsiu. Supratai?
—Taip ir padarysiu, - pažadėjo berniukas. Užsimerkęs
atvėrė vartus į Verminiono irštvą po Krakatau ugnikalniu.

Pasiutusiai šaukdami patys geriausi Košmarų skirstytojų

centro ištrėmėjai ir požemiomantai nukurnėjo pro vartus
į gigantišką urvą. N uo daugybės burbuliuojančios lavos
tvenkinių kylanti karščio banga tvoskė į Čarlį ir draugus
tarsi atūžęs potvynis, nuo verdančios lavos urve tvyrojo
prislopusi šviesa, keistais šešėliais tįstanti per išsikraipiusias
uolas, susidariusias dykynėje per ištisus šimtmečius.
Čarlio širdis pašėlusiai šokinėjo krūtinėje, kai jis kartu
su kitais kovotojais bėgo per irštvą —šimtai pabaisų galėjo
pulti bet kurią akimirką. Berniukas neramiai apsidairė, ar
nepastebės kokios užuominos, kur slepiasi Verminionas...
ar Barakas... ar dar kas nors.
Tačiau urve buvo tuščia.
Abu vardiniai ir jų armija dingo.
- Tu ką, pajuokavai? - dairydamasis po tuščią urvą pra­
bilo Reksas.
74 DEAN LOREY

—Jie buvo čia, - apstulbęs teisinosi Čarlis. —Atidariau

vartus ten, kur reikėjo, nemeluoju.
—Žinau, vaike, —nuramino Reksas. —Tik, atrodo, pa­
baisos išnešė kudašių. Jie jau vienu žingsniu pranašesni.
Kaip tik tuomet jiems už nugarų sudundėjo krentantis
akmuo. Atsisukę kovotojai išvydo ketvirtosios klasės pože-
miorą aštuoniomis voriškomis kojomis spėriai skuodžiantį
į urvą - padaras aiškiai nė nenutuokė apie užpuolimą.
—Čiupkit jį! —suriko Viljamas, ir visas būrys ištrėmėjų
pasileido prie pabaisos.
Požemioras mėgino pasprukti, bet būrys skubiai užkirto
jam kelią. Išsitraukęs dvirankį kalaviją generolas iškėlė ryš­
kiai švytinčius ašmenis aukštai virš besirangančio voragyvio
kaklo. Požemioro sprando plaukai svilo, raitėsi.
—Kur visi dingo? —griežtai paklausė Viljamas.
Požemioras tik sušnypštė, tad Viljamas įrėmė kardo aš­
menis į pabaisos šarvus dar stipriau, dar kiek ir būtų prarė-
žęs, paleisdamas srovę juodo kraujo.
— Kalbėk, pabaisa, nes patirsi tokį skausmą, kokio nė
neįsivaizdavai.
—Palaukite! —sukliko Čarlis. Suaugusieji atsisuko. —N e­
skriauskite jo. Yra geresnis būdas.

Atvėręs naujus vartus Čarlis įleido į Požemio urvą pro­

fesorių Ksiksą.
 K ošm arų a k a d e m ija 75

—Sveiki, —šeriuotu liežuviu laižydamas priekinę kojelę

požemioras draugiškai pasveikino kovotojus. —Čarlis sako,
kad radote mano rūšies atstovą.
—Štai, tenai, - berniukas parodė sugautą požemiorą. -
Gal galėtumėte pasikalbėti su juo? Reikia sužinoti, kur din­
go Yerminionas ir Barakas.
—Neturėtų būti labai sunku, —nusprendė Ksiksas. —Jis
tik ketvirtosios klasės. Nors pats ką tik pakilau į penktąją
klasę, manau, kad be didelio vargo priversiu jį prabilti.
Čarlis nustebo išgirdęs, kaip didžiuodamasis kalbėjo po­
žemioras.
Ksiksas nuskuodė prie paimto į nelaisvę padaro ir ėmė
kalbėti su juo sava kalba: šnypštė, spragsėjo, leido garsus
lyg spjaudytus!. Tai buvo pirmas kartas, kai Čarlis matė
profesorių Ksiksą su kitu požemioru. Berniukas buvo įpra­
tęs jį matyti dirbantį akademijoje pabaisų prižiūrėtoju, tad
beveik pamiršo, jog Ksiksas —ne žmogus. Nors visą laiką
būdavo keista žiūrėti į didžiulį voragyvį šeriuotomis kojo­
mis bei violetiniu raštu ant spindinčios juodos nugaros ir
prisiminti, kad tai tik pabaisa.
—Ar... tau viskas gerai? - kol baisūnai kalbėjosi, kreipėsi
į Teodorą Viljamas. Čarlį nustebino tas klausimas —iš prieš
tai matyto generolo elgesio su sūnumi nė iš tolo neatrodė,
kad jis nors kiek domėtųsi savo vaiku.
—Puikiai! - atsakė Teodoras, lygiai taip pat kaip ir Čar­
lis nustebintas tokio klausimo. —M an tikrai labai patinka
Košmarų akademijoje!
76 DEAN LOREY

—Jis - vienas geriausių požemiomantų, - pridūrė Vio­

leta.
—Tikrų tikriausiai, - patikino Čarlis.
Viljamas nužvelgė visą trijulę, paskui atsisuko į Teodo­
rą.
—Labai gražu, kad pasišovei vykti kartu, padėti draugui.
Man tai patinka.
Teodoras, regis, visai neteko amo.
—N a... ačiū! —sulemeno ir nutilo plačiai išsišiepęs.
Tuo metu prie jų išdidžiai atlingavo baigęs kalbėtis su
pagautuoju požemioru Ksiksas.
—Na? - klausiamai sužiuro Viljamas.
—Sis požemioras žino labai nedaug, - paaiškino profe­
sorius, —bet pasakė, kad visi persikėlė į irštvą sušalusiose
dykrose —nežinau, kur ši vieta. Padaras turėjo likti ir užpilti
lava senąją irštvą, kad neliktų jokių pėdsakų, jog čia kada
nors būta pabaisų.
—Atrodo, vargšelis ištraukė trumpąjį šiaudą, - įsiterpė
Reksas.
—Tai ką jie planuoja? —susimąstė Čarlis. —K ą rezga Ver-
minionas ir Barakas? Ko ketina griebtis?
Ksiksas nespėjo nė prasižioti ir paklausti pagautojo po-
žemioro, kai tas išpoškino žmonių kalba:
—Nužudyti... visus...
Susirinkusieji ištrėmėjai ir požemiomantai neramiai su­
sižvalgė.
 K o s m a r iį a k a d e m i j a 77

—Susirasime juos, —neišsigando Reksas. - Kur jie bebū­

tų, sumedžiosime tuos vardinius ir vieną nudėsim. Nenu-
rimsime, kol šito nepadarysime.
Čarliui net susuko pilvą, burnoje pasidarė rūgštu. N u ­
žudyti vardinį —beveik neįmanoma užduotis, be to, jie net
nežino, kur slepiasi Barakas ir Verminionas. N ė nepradėję
kovos košmarų skirstytojai patyrė pralaimėjimą. Turint lai­
ko, visai gali būti, jog jiems pavyktų surasti naują baisūnų
irštvą, bet kas žino, kiek to laiko likę?
D abar viskas priklauso nuo rektorės, —mąstė sau vaikas.
Berniukas tikėjosi, kad ji rado sergėtoją dar gyvą.
Tikėjosi, kad rektorei pasiseks jį apsaugoti.
Tikėjosi, kad dar ne per vėlu.
 A n t r o ji d a l is

Ser g ė to ja s
 Š e š t a s s k y r iu s

Gily b ėse

Košmarų akademija visada glostė akį —didžiuliai sudu­

žę laivai, besisupantys didžiausio pasaulyje fikuso šakose.
Kiekvieną kartą juos išvydęs Čarlis naujai susižavėdavo, bet
šįkart berniukas buvo taip nusiminęs, kad nė nežvilgtelėjo
į tą pusę.
— Kas nutiko, Čarli? — baigusi valgyti priešpiečiams
mango vaisių paklausė Violeta. — Dar nė diena nepraėjo,
kaip mes grįžome į akademiją, o tu atrodai taip, lyg koks
gleivūnas būtų surijęs tavo mamą.
—Kas negerai? —atšovė berniukas. —Gal pasakytum, kas
gerai?! Reksas ir Tabita bando surasti naują Verminiono
irštvą Žemėje, rektorė Požemyje rūpinasi sergėtoju...
82 DEAN LOREY

- Na, ir...
- O mes čia tupim ir nieko nedarom!
- Ak, štai kas! —šūktelėjo Violeta. —Tu paprasčiausiai
pyksti, kad nieko nedarome. Nusiramink. Savo jau padarė­
me. Mes —tik nakai.
- Pakai, - skubiai pataisė Teodoras. - M an nerūpi, ką
sako Pinčas. Kai tik grįš rektorė, reikės pasiklausti, koks bus
jos sprendimas.
- O man atrodo, kad vyksta labai svarbūs dalykai, už
kuriuos mes jau nesame atsakingi, —pareiškė Violeta.
- Tu teisi, - atsiduso Čarlis. - Bet tai nereiškia, kad ne­
galime bent truputį padėti.
Sunerimęs berniukas atsirėmė į piratų laivo turėklus ir
įsispoksojo į apačioje banguojantį vandenyną.
- Ei, sveiki!
Atsisukęs Čarlis išvydo Bruk - šviesiaplaukę mėlynakę,
lipančią aukštyn. Mergina, regis, kilo aukštyn lyg koks an­
gelas. Išlipusi iš valties-lifto Bruk artinosi prie draugų šyp­
sodamasi nepriekaištinga šypsena.
- Sveika, Bruk, —sykiu sučiulbo Čarlis ir Teodoras.
Violeta užvertė aukštyn akis. Taip, Bruk vyresnė, aukš­
tesnė ir gražesnė, bet šito jau per daug!
- Kas vyksta? - pasiteiravo gražuolė.
- Svarbūs, labai svarbūs įvykiai, - atsakė Teodoras. - O
Čarlis siunta, kad nieko negali daryti.
Bendžaminas piktai dėbtelėjo į draugą.
 K ošm arų a k ad e m ija 83

- Norėjau pasakyti, mus visus tai siutina, —skubiai pasi­

taisė šis. - Ne tik Čarlį, visai nenorėjau išskirti jo, lyg būtų
koks susiraukęs darželinukas, ar panašiai.
- Kad jis būtent toks ir yra, - nuskambėjo pažįstamas
balsas.
Atsisukęs Čarlis pamatė Džefą — augalotą blondiną,
Bruk draugą, kuris kaip šešėlis slankiojo jai iš paskos su pa­
šaipia mina. Čarliui teko nenoromis pripažinti, kad Džefas
kuo vyresnis, tuo tampa gražesnis —jam buvo šešiolika, bet
atrodė beveik dvidešimties.
- Galų gale, - dėstė Džefas, - ko norėti, juk jūs - tik
nakai. Visi žino, kad baigiamojo egzamino neišlaikėte.
- Visai ne! - atšovė Teodoras. —Rektorė dar nepaskelbė
sprendimo, viskas prieš akis, ateityje.
- Tai ne vienintelis jūsų laukiantis dalykas. Gali būti,
kad kada nors, ateityje, įgausite bent kiek proto! - nusikva­
tojo Džefas ir laukdamas pritarimo žvilgtelėjo į Bruk.
- Oi, gal eitum, susirastum ką veikti neslankiojęs iš pas­
kos, —šaltai mestelėjo gražuolė.
Čarlis vos necyptelėjo iš džiaugsmo, bet susivaldęs man­
dagiai nusuko žvilgsnį. Tačiau Teodoras džiugiai klyktelė­
jo.
- Užsičiaupk! — keldamas kumštį aukštyn užriaumojo
Džefas.
Teodoras taip pat pakėlė kumštį priešais daug stambesnį
vaikiną. Paskui, judindamas nykštį ir smilių lyg tai būtų
teatro lėlės burna, prabilo spigiu falcetu.
84 DEAN LOREY

— Myliu tave! - juokingai išcypčiojo ir suvaidino, kad

pabučiuoja užpuoliko kumštį.
Apstulbęs Džefas spoksojo į Teodorą, o paskui atsisuko
į Bruk.
—Ir tu nori turėti reikalų su tokiais žmonėmis?
—Visiškai teisingai.
— Kai atsibos žaisti vaikų darželyje, užsuk pas mane, —
išpyškino vaikinas, nužingsniavęs per laivo denį įlipo į lau­
kiančią valtį ir tuojau pat dingo iš akiračio.
—Jau tie bernai... —dramatiškai atsidususi pareiškė gra­
žuolė Violetai, lyg abi mergaitės būtų užkietėjusios pasima­
tymų liūtės. —Prikimba kaip kramtomoji guma prie kulno,
kol nukrapštai - vienas vargas.
—Nekramtau gumos, —įžūliai atrėžė Violeta.
— Miau! - sukniaukė Teodoras. — Katytė mėgsta dras­
kytis! Rrrrrr! —apsimetė katinu, draskančiu orą mergaitei
prieš veidą.
—Manau, man nebėra čia ką veikti, - įsižeidusi Violeta
pasisuko eiti.
—Palauk! —šūktelėjo pavymui Bruk.
Čarlis žinojo, kad Violeta niekada per daug nemėgo
Bruk - tiesą pasakius, visai negalėjo pakęsti, nes laikė ją
pasipūtėle. Bet Čarlis žinojo —suprato kaudamasis su mer­
gaite petys į petį Verminiono irštvoje, kad Bruk išdidumas
tik slepia didžiulį nesaugumo jausmą.
—Dar neišeik, —paprašė Bruk, —nes turiu tau perduoti
rektorės žodžius. Jei tiksliau, tai jums visiems.
 K ošm arų a k ad e m ija 85

— Kada matei rektorę? — staiga susidomėjusi atsisuko

Violeta.
—Vakar. Kalbėjomės prieš pat jai iškeliaujant į Požemį.
Tikriausiai tuojau po to, kai paliko mus su raganų karalie­
ne, —suprato Čarlis. —Įdomu, ką j i pasakė.
—Rektorė sakė, kad jeigu ji negrįš iki šiandienos vidur­
dienio, mes visi keturi turėtume keliauti pas ją į Požemį.
— Bet ji ketino keliauti pas sergėtoją, — šūktelėjo Čar­
lis. —N ė nenutuokiu, kur jis yra!
Bruk gūžtelėjo.
—Nesvarbu. Vis tiek negalima keliauti tiesiai pas sergė­
toją. Galima atverti vartus tik netoli jo, ypatingai pavojin­
goje teritorijoje. Tik rektorė sugeba ten keliauti, mums dar
per sunku. Štai todėl naudosimės sergėtojo valtimi.
Trijulė susižvalgė.
—Kas ta sergėtojo valtis? —pasiteiravo Čarlis.

Sergėtojo valtis buvo paslėpta po banano lapais uolėtoje

įlankoje salos pietuose, toliau nei Čarlis su draugais kada
nors buvo nuklydę.
- T ik pamanykite! - sušuko Teodoras, kai vaikai sulipo
į nediduką laivelį. Šis buvo maždaug katerio dydžio, su še­
šiomis sėdynėmis, kiekviena su metaline apsauga. Apsau­
giniai vamzdžiai juosė pečius ir krūtinę. Teodoras džiugiai
86 DEAN LOREY

klestelėjo ir užsisklendė apsauginę užtvarą. —Pabandykit ir

jūs! Panašios apsaugos būna atrakcionuose, linksmuosiuose
kalneliuose, kur traukinys veža žemyn galva.
—M an jau neramu, - prisipažino Violeta. - Ir kam šito­
kių dalykų reikia?
Kol Teodoras nagrinėjo apsaugas, Čarlis patikrino ka­
pitono vietą. Berniuką sudomino keli dalykėliai prietaisų
skydelyje: uždegimo spynelė, droselis greičiui reguliuoti,
vairas, paprasčiausias kompasas ir raudonas mygtukas, po
kuriuo buvo užrašyta: D Ė M E SIO ! SPAUSTI T IK LAIS­
V O K R IT IM O M ET U !
—Laisvo kritimo? —nustebo Čarlis. - Kas čia dabar?
Bruk gūžtelėjo.
—Nežinau. Suprantu tik tiek, kad reikia plaukti į vande­
nyną, o laivas kažkokiu būdu nugabens į vietą.
— Kažkokiu būdu nugabens į vietą? — įtariai pakartojo
Violeta. —Nori pasakyti, kad p a f, ir stebuklas įvyko, mes
jau šalia sergėtojo?
—Na, taip sakė rektorė, —lyg ir puolė gintis Bruk. —Ž i­
noma, kad niekada nebandžiau taip keliauti.
—Puikumėlis, - sudejavo Violeta. - Labai paguodei. Net
neturime supratimo, kaip šis daiktas turėtų veikti!
—Nepaisant to raudono mygtuko ir keistų saugos dir­
žų, — pastebėjo Čarlis, — laivas atrodo kaip paprasčiausia
motorinė valtis. T ik reikia, kad kas nors neatsitrenkęs į uo­
las išvairuotų jį iš įlankos.
 K ošm arų a k a d e m ija 87

—Aš galiu, —pasišovė Teodoras. - Labai gerai vairuoju

valtis!
—Tikrai? - nustebo Čarlis. —Ar kada nors vairavai?
-N e.
—Tai iš kur žinai, kad gerai vairuoji?
—Na, ne vakar susipažinome, —gyrėsi Teodoras. —Aš ge­
rai vairuoju iš prigimties. - Atsegęs apsauginę pečių užtvarą
jau stojosi, bet Violeta pasodino jį atgal.
—Vairuosiu aš, —nukirto mergaitė. —M ūsų šeima turėjo
valtį. Prisisekite.
Čarlis, Bruk ir Teodoras padarė kaip liepti. Violeta už­
vedė variklį, pastūmė greičio droselį pirmyn ir pro uolas
atsargiai išvairavo laivą iš įlankos.
—Ei, tau gerai sekasi, —žavėdamasis pagyrė Čarlis.
—Mergaitės turi būti pasirengusios visokiems netikėtu­
mams.
Diena pasitaikė šilta, oras grynas, tad nepaisant gresian­
čio pavojaus ir neaiškios misijos baigties, berniukas juto,
kaip tolstant nuo salos, plaukiant tiesiai į vandenyno glėbį
taisosi nuotaika.

Bėdos prasidėjo pamažu.

Nuplaukus gal dvidešimt mylių nuo kranto, iki šiolei
ramiai rodžiusi kryptį, greičiausiai šiaurę, kompaso strėlių-
88 DEAN LOREY

kė lyg išprotėjo, staiga pasisuko į pietus, paskui į rytus, vėl

į pietus.
- Nesąmonės, - sumurmėjo Violeta žiūrėdama, kaip pa­
drikai sukiojasi kompaso rodyklė.
- Kažkas negerai? —paklausė Čarlis.
—Nežinau. Kompasas išprotėjo. Žiūrėk, ir vėl!
Rodyklė neryžtingai pasisuko į kairę, paskui į dešinę.
—Nesijaudink, —nuramino Teodoras. —Tokie kompaso
sutrikimai yra visiškai normalūs. Gali būti, kad tai mėnulio
poveikis, o gal plaukiame virš didelio geležies rūdos klodo.
—K ą čia tauški? —puolė ginčytis Čarlis. —Ar bent nu­
tuoki, ką sapalioji? — parodė draugui prietaisų skydelį. —
Pasižiūrėk į tą daiktą - tai tikrai nenormalu!
Vandenynas vis labiau šiaušėsi, o kompaso rodyklė su­
kiojosi kaip išprotėjusi. Dangumi plaukę balti tarsi putos
debesėliai ėmė tamsėti.
- Gal reikėtų apsisukti, — sunerimusi pasiūlė Bruk. -
Rodos, kaupiasi audra.
- Apsisukčiau, - atšovė Violeta, - bet kompasas elgiasi
taip keistai, kad jau nežinočiau, kaip rasti kelią atgal.
—Žinotum! —įsiterpė Teodoras. —Juk yra saulė!
—Saulė?
- Na, žinai, juk galima orientuotis pagal saulę.
—Aišku, ir kaip tai daroma?
- Iš kur man žinoti? Juk tu —kapitonas. Tai jau tikrai!
Gerai, kad yra tie m etaliniai saugos diržai, — pagalvojo
Čarlis matydamas, kaip piktai Violeta dėbtelėjo į Teodorą.
 K ošm arų a k a d e m ija 89

— Paprasčiausiai apsisuk, - patarė jis draugei. - Tada

bent jau plauksim toliau nuo šėlstančių bangų.
Vandenynas išties įsišėlo. Pakilo stiprus vėjas, talžė vei­
dus sūrių vandens purslų šuorais. Čarlis negalėjo atsistebė­
ti, kaip greitai pasikeitė oras.
—Gal tu ir teisus, —nervingai pratarė Violeta žvalgyda­
masi į kylančias bangas, svaidančias nediduką laivelį - šis
šokčiojo ant bangų keterų lyg žaislinis. Mergaitė pasuko
vairą.
Niekas nepasikeitė.
Laivas plaukė kaip plaukęs ta pačia kryptimi, lyg jį trauk­
tų stipri nematoma jėga. Per bortą ėmė ristis milžiniškos
bangos kėsindamosi nusinešti vaikus į vandenyną.
—Kas nutiko? —sušuko Čarlis bandydamas perrėkti švil­
piantį vėją.
—Nežinau! —atsiliepė Violeta. —Panašu, kad nebevaldau
laivo! Kažkas mus traukia!
—Tikriausiai šiaurės arba pietų ašigalis, —svarstė Teodo­
ras. —Žiūrint, kuriame pusrutulyje esame.
—Ką? —šaukė Čarlis. —Košmarų akademija toli nuo aši­
galių - akivaizdu, kad esame kažkur tropikuose!
—Jūs nežinote, kur yra Košmarų akademija? —negalėjo
patikėti Bruk. Virš laivo prašniokštė dar viena galinga ban­

ga-
—Na, ne! - prisipažino Čarlis šluostydamasis sūrų van­
denį, graužiantį akis. - Niekas nesakė!
90 DEAN LOREY

- Tikriausiai neturėčiau stebėtis, — svarstė gražuolė. -

Niekas nepasakoja tokių dalykų, kol netampi paku.
- Kur esame? - neištvėrė Teodoras.
Vaikus ėmė čaižyti lietaus šuorai. Tamsų dangų perskro­
dė žaibas.
- Bermudų trikampyje! - jau beveik klykte klykė Bruk,
nes pagautas verpeto laivas ėmė pašėlusiai suktis. - Košma­
rų akademija yra Bermudų trikampyje!
Netekę žado visi sužiuro į ją.
- Sumautame Bermudų trikampyje? —pasibaisėjo Teo­
doras. —Tu ką —juokauji? Juk mes mirtinuose spąstuose! Ar
žinai, kiek lėktuvų ir laivų prapuolė šioje vietoje?
- Ne-a!
- Tonos! Neįtikėtina! Mes - žuvę!
- Baikite! —ėmė raminti draugus Violeta. —Niekas čia
nežuvęs!
- Tiesą pasakius, —atšovė Čarlis, - visai panašu, kad taip
ir nutiks.
Vandenyne atsivėrė didžiulis sūkurys, ir laivelis ėmė
siaubingu greičiu suktis jo pakraščiu. Žemai, giliai po kun­
kuliuojančiu vandeniu, vaikai pamatė milžinišką raudonai
švytintį diską.
Vaizdas atrodė labai neįprastas, neįtikėtinas.
- Kas tai? —apstulbusi šūktelėjo Bruk.
- Neįsivaizduoju! —prisipažino Čarlis.
Laivas nėrė į patį verpeto centrą, paniro po vandeniu,
visai nevaldomas lėkė raudonojo disko link. Dar labiau pri­
 K ošm arų ak ad e m ija 91

artėjus, Čarlis suprato, koks išties milžiniškas tas daiktas -

nuo vieno krašto iki kito turėjo būti bemaž kilometras.
Diskas, regis, vis plėtėsi, kol galop buvo matyti vien tik jis.
Berniukas pasimuistė, beviltiškai trokšdamas išsivaduoti
iš veržiančio metalinio saugos diržo, tačiau jis buvo tvirtai
užrakintas. Neliko jokios vilties išsigelbėti iš laivelio, kuris,
be jokios abejonės, nešėsi vaikus į šaltas, kvapą gniaužian­
čias gilumas, ten, kur jūros dugne sūkuriavo paslaptingasis
daiktas.
 S e p t in t a s s k y r iu s

BT kapinės

Čarlis nekvėpavo.
Nežinojo, kiek laiko praleido po vandeniu - gal kelias
minutes, gal tik sekundes, bet buvo aišku viena - jei tuo­
jau pat neįkvėps deguonies, mirs. Juto, kaip dega plaučiai,
ant akių lyg karsto dangtis užslinko šalta tamsa. Berniukas
dar pamatė, kaip kartu su juo grimzta draugai, nepajėgian­
tys išgelbėti skęstančio laivo. Sugavo Violetos žvilgsnį. Jos
akyse atsispindėjo vien baimė... ir blausus susitaikymas su
likimu.
Vaiką apėmė nerimas.
Dar kartą jis patraukė draugus tamsiu ir siaubingu keliu,
kurio gale - neabejotina mirtis. Jie priartėjo prie milžiniško
raudonojo disko taip, kad ištiesęs ranką Čarlis galėjo pa­
siekti tą keistą daiktą - jis taip ir bandė padaryti.
94 DEAN LOREY

Tačiau nebuvo ką liesti.

Ranka pralindo kiaurai, o paskui ją — ir visas laivelis.
Tada laivas ėmė kristi, sklęsti žemyn —tai buvo oras! Čarlis
aikčiojo giliai įkvėpdamas —deguonis gesino gaisrą berniu­
ko plaučiuose. Nepaisant to, kad keliauninkai pašėlusiai
sukosi, pečius prilaikantys saugos diržai laikė juos tvirtai
prispaustus prie sėdynių. Čarliui pavyko probėgšmais šį tą
pamatyti —geltonus kristalus, raudonos ugnies stulpą...
Mes Požemyje, —staiga suprato vaikas. —Krentame į Po­
žemį.
Laisvas kritimas.
Kur jam teko matyti tuos žodžius?
- Spausk mygtuką! —riktelėjo Violetai. - Didelį raudo­
ną mygtuką ant prietaisų skydelio - spausk!
Visai nesiorientuojanti mergaitė galop pastebėjo raudo­
ną mygtuką, po kuriuo buvo perspėjantys žodžiai: D Ė M E ­
SIO! SPAUSTI T IK LAISVO K R IT IM O M E T U .
Sukaupusi visas jėgas Violeta pasilenkė pirmyn ir pa­
spaudė mygtuką.
Visi išgirdo garsų šnypštimą, lyg oras veržtųsi iš pradur­
tos padangos. Valties šonuose iššoko permatomi balionai,
kurie akimoju išsipūtė. Balionai apsupo valtį tarsi apsau­
giniu kokonu, sulėtino jos kritimą. Pro tą kokoną Čarlis
matė besiliejančius vaizdus, kažką panašaus į laivus —šim­
tus žemai apačioje riogsančių laivų.
Sergėtojo valtis vis krito, kol galop įsirėžė į seno krovini­
nio laivo denį. Atšoko kaip guminis kamuolys, ėmė suktis
 K ošm arų a k ad e m ija 95

ore, Čarlis dar spėjo akies krašteliu pamatyti tą milžinišką

raudoną diską, pro kurį pralindo kiaurai. Dabar diskas švy­
tėjo aukštai virš galvos.
Ir vėl kritimas beprotiškai vartaliojantis ore.
Dar kelis kartus atšokusi valtis pagaliau sustojo. Apsau­
giniai balionai išsileido, pečius laikę apsaugos diržai sprag­
telėję atsisegė sukeldami keliautojų džiaugsmą.
Vaikai atvyko.
- N a... buvo įdomu, — nukeldamas metalinę apsaugą
pareiškė Teodoras.
- Ar visi sveiki? — vaduodamasis iš apsaugos paklausė
Čarlis.
- Negarantuočiau, - energingai traukdama orą atsiliepė
Bruk, —bet manau, kad taip. Ar gerai atrodau?
- Po galais, žinoma, kad taip! —išpoškino Teodoras. —
Atrodai nuostabiai.
- Aš taip pat sveika, Teodorai, —ironiškai tarstelėjo Vio­
leta. - Šiaip, jei netyčia prisimintumei, kad esu.
- Oi, tikrai. Jau ketinau klausti, kaip laikaisi. Tikrai.
- Aha...
Vaikai išlipo iš laivo, apsižvalgė aplinkui. Jie stovėjo
didžiulių laivų kapinių viduryje —laivų duženos buvo su­
verstos į aukštą krūvą panašiai kaip automobilių kapinėse.
Apačioje riogsojo seni, apšepę, viršuje —vis naujesni laivai.
O virš visų laivų lyg gęstanti saulė grėsmingai kabojo tas
pats raudonasis diskas. Čarliui tik dabar toptelėjo galvon,
kad tai tarsi vartai.
96 DEAN LOREY

- Tai vadinamoji anomalija, - vaikams už nugarų nu­

skambėjo balsas.
Atsisukę pamatė besiartinančią rektorę, pro gremėzdiš­
kas sukiužusių laivų liekanas minančią vaikų link.
- Rektore! - šūktelėjo Čarlis. - M ums perdavė jūsų ži­
nią!
- Taip, taip, matau, kad perdavė, - susižavėjusios Brei-
zenhoup akys žibėjo. —Jūs esate vadinamose B T kapinėse.
Vos keliems žmonėms teko laimė čia pabuvoti.
- B T kapinės... — pakartojo berniukas, — tai reiškia —
Bermudų trikampio kapinės, tiesa?
Rektorė linktelėjo.
- Kaip tikriausiai jau atspėjote, anomalija įtraukia laivus
iš viršuje esančios Žemės ir jie patenka čia.
-A nom alija... ta pati, kurią saugo sergėtojas, tiesa?
- Teisingai. Mes tiksliai nė nežinome, kas tai yra, gal
kokia nors Požemio atplaiša.
Je i atplaiša, tai tikrai didelė, —mąstė Čarlis.
Diskas išties buvo didžiulis —šimtus kartų didesnis nei
kada nors atverti Požemio vartai, degė ne įprastine purpu­
rine, o tamsiai raudona spalva. Regis, tie vartai visada buvo
atviri ir traukė daiktus lyg magnetas - siurbė į save viską,
išskyrus jūros vandenis.
N ė lašelis vandens nepraeina - stebėjosi vaikas spoksoda­
mas į diską. Tada pastebėjo nuo Žemės besiartinantį didelį
šešėlį.
- Kas tai? - paklausė vaikas.
 K ošm arų a k a d e m ija 91

—Kažkas didelis, —atsakė rektorė.

Tas didžiulis daiktas lėkė vis arčiau ir arčiau, kol pro
anomaliją įkrito į Požemį.
Negali būti... - sumišo Čarlis. —Juk tai kuprotasis ban­
ginis!
Milžiniškas gyvūnas vartydamasis, rangydamasis ore smi­
go žemyn, kol galop tėškėsi į seno lėktuvo duženas, aplink
su trenksmu išlakstė lėktuvo dalys ir banginio taukai.
—Vargšelis! —griebdamasi už širdies sušuko Bruk.
— Deja, taip nutinka, - paaiškino rektorė. —Daugum a
jūros gyvūnų jaučia anomaliją ir jos vengia, bet retkarčiais
vienas kitas papuola į spąstus. Būčiau atidariusi po banginiu
vartus ir leidusi jam įkristi į kokį nors vandenyną Žemėje,
bet šalia anomalijos negalima atvėrinėti vartų —užtat ir rei­
kalinga sergėtojo valtis, - Breizenhoup mostelėjo į keistąjį
laivą, kuriuo atkeliavo vaikai. —Be abejonės, tai neįprastas
būdas keliauti, bet, nors ir keista, pats saugiausias. Jei ne ši
valtis, tektų atverti vartus Penktajame žiede ir keliauti visą
kelią kovojant su penktosios klasės pabaisomis, kaip teko
daryti man. Nemalonu.
—Tai jau tikrai, - pritarė Violeta.
— Dėl šios anomalijos Bermudų trikampis taip prastai
pagarsėjęs? - patikslino Teodoras. - Dėl jos pakvaišta prie­
taisai, žmonės paklysta ir dingsta. Paslaptis išaiškinta!
—Tikrai taip, pone Dagetai. Anomalija praleidžia daik­
tus iš Žemės į Požemį.
98 DEAN LOREY

—Aha, - įsiterpė Čarlis. —Ir, spėju, kad atvirkščiai —lei­

džia iš Požemio prasmukti į Žemę. Pavyzdžiui —pabaisoms.
Arba vardiniams.
Rektorė linktelėjo.
—Teisingai, pone Bendžaminai. Praleistų... jei anomali­
jos nesaugotų sergėtojas.
—Kur jis yra? Kur sergėtojas?
—Eime, —pakvietė Breizenhoup. - Parodysiu.

Sergėtojas atrodė visiškai ne taip, kaip tikėjosi Čarlis.

Tai buvo silpnas, gležnas, gal vaiko dydžio padarėlis pla­
čiomis vandeningomis akimis ir perregima oranžine oda,
po kuria buvo matyti pulsuojančios mėlynos venos. Bur­
na - mažutė lyg kūdikio, pilna smulkių baltų dantukų,
kurie švytėjo kaip perlai. Ilgomis, ištįsusiomis rankutėmis
apglėbęs krūtinę padaras drebėjo ir sunkiai traukė orą.
—Apkabinkite mane, —prašė pašnibždomis. —Man šalta.
Sergėtojas gyveno sudužusio karo laivo kapitono kaju­
tėje. Nepaisant to, kad B T kapinės buvo siaubinga vieta,
kažkas (greičiausiai rektorė) pabandė paversti ją bent kiek
jaukesnę. Šen bei ten mėtėsi pagalvės, kabojo šiltas egzo­
tiškas vietas vaizduojantys paveikslai - viename Čarlis at­
pažino Havajus. Salia sergėtojo lovos, kuri, tiesą pasakius,
buvo tik antklodžių krūva, ant žemės gulėjo šachmatų len­
ta —žaidimas buvo pradėtas. Kažkodėl pastangos padaryti,
 K ošm arų a k a d e m ija 99

kad sergėtojo būstas atrodytų linksmesnis, sukėlė visiškai

priešingą jausm ą —Čarlis pagalvojo, jog niekada dar neteko
matyti tokios vienišos ir liūdnos buveinės.
—Ar neapkabinsite manęs? —rypavo sergėtojas. —Labai
norėčiau prisiglausti.
—Vieni niekai, - ištiesusi rankas artėdama prie trapios
būtybės ištarė Violeta. Mergaitė troško apkabinti, paguosti
padarėlį.
—Jis miršta, panele Svit, —perspėjo rektorė. —Jei paliesi­
te, pribaigsite sergėtoją.
Violeta sustojo, bet tam prireikė nežmoniškų valios pa­
stangų. Tas gležnas padarėlis buvo kažkoks keistas, nepaaiš­
kinama jėga traukė apkabinti, bandyti apsaugoti jį.
—Paimkite mane, - maldavo sergėtojas. —Prašau... su-
šildykite...
—Užteks, Henkai, —švelniai subarė Breizenhoup. —Ži­
nai, kad vaikai negali tavęs liesti. Nė vienas mūsų negali.
— Henkas? — vyptelėjo Teodoras. — Sergėtojo vardas
Henkas?
—Nežinau, koks tikrasis jo vardas, —paaiškino rektorė. -
Net abejočiau, ar iš viso tokį turi. Aš kažkada turėjau šunį
Henką, kurį labai mylėjau, tai... - gūžtelėjo pečiais, tarsi
viską jau paaiškinusi.
—Tu atrodai tokia gera, - Henkas atsisuko į Bruk Brai-
ton. - Manau, kad nieko nenutiktų, jei apkabintum mane.
Aš toks vienišas ir sušalęs.
Bruk akys jau buvo sklidinos ašarų.
100 DEAN LOREY

— O ką, jei apkabinčiau tik sekundėlę? Labai trumpas,

greitas apkabinimas, gal...
—Jokių gal, panele Braiton, - perspėjo rektorė. — Kai
kas jau apkabino. Vienas toks „labai trumpas, greitas apka­
binimas“ privertė sergėtoją jaustis štai taip. Patys matote.
Būtent dėl šios priežasties jį ir reikia saugoti nuo žmonių —
norui apkabinti beveik neįmanoma atsispirti.
—Taip, rektore, —nusisukdama, šluostydamasi ašaras su­
tiko Bruk.
—Kas gi įvyko? —pasmalsavo Čarlis. —Ar kas nors palie­
tė sergėtoją?
Rektorė linktelėjo.
—Atvykusi radau jį mergaitės glėbyje. Mažylė, žinoma,
norėjo tiktai padėti, visai kaip ir jūs dabar, bet tų kelių aki­
mirkų užteko, kad sergėtojas mirtinai susirgtų.
—O kur ji dabar? - paklausė Čarlis. —Turiu galvoje tą
mergytę.
—Namuose.
—Kaip? Maniau, kad čia negalima atvėrinėti vartų.
—Teisingai. Kad galėčiau atverti vartus, teko išgabenti
mergaitę iš anomalijos zonos.
—Ten, kur yra pabaisų, - tyliai spėjo Violeta.
—Iš tiesų, —patvirtino Breizenhoup. —Tenka pripažinti,
jog įvyko... šiokios tokios žudynės.
Jau matęs, kaip veikia rektorė, Čarlis nesunkiai įsivaiz­
davo, kiek pabaisų ji pribaigė su mėlynai švytinčia lazda.
Kai jau ko griebdavosi, jos būdavo neįmanoma sustabdyti.
 K ošm arų a k a d e m ija 101

—Apkabinkite, —dar sykį sušnabždėjo sergėtojas. —Po­

žemyje taip tamsu, aš bijau...
Kilo nenumaldomas noras paguosti padarą. Čarlis ne­
suprato, kaip rektorė jam atsispiria. Pats vos galėjo susilai­
kyti.
—Eime iš čia, —pakvietė Breizenhoup. —Reikia aptarti
kai kuriuos dalykus.

Vaikai ir rektorė sustojo B T kapinėse, kur nebuvo girdė­

ti sergėtojo aimanos, bet Čarliui vis tiek atrodė, kad girdi,
kaip padarėlis sunkiai alsuoja.
- Jei sergėtojas mirs, —pranešė rektorė, - kartu su juo
išnyks ir aura, o būtent ji ir atbaido Požemio pabaisas. Tiesą
pasakius, sergėtojo aura įsisunkusi į visas čia besivoliojan­
čių laivų liekanas.
—Iš jų pastatyta Košmarų akademija, tiesa? —staiga su­
prato Čarlis. —Tie seni laivai yra iš B T kapinių. Dabar pa­
aiškėjo, kodėl akademija atbaido visas Požemio pabaisas.
Laivų lūženos vis dar satlgo užtaisą, panašiai kaip pakrautos
elektros baterijos.
—Tiksliai pastebėta, —pripažino rektorė. - Bet jie veikia
tik tol, kol sergėtojas gyvas. Jei jo neliks, akademijos niekas
neapsaugos, ir Požemio padarai per B T kapines spruks į
Žemę.
- Turime jį išgelbėti! - sušuko Teodoras.
102 DEAN LOREY

—Ar yra koks būdas? —paklausė Čarlis vos suvaldydamas

kylantį nerimą.
—Yra, - šiek tiek dvejodama atsakė Breizenhoup. —To­
dėl ir paprašiau Bruk, kad jus čia atgabentų. Bet tai labai
pavojinga, o sėkmė —jokiu būdu negarantuota.
— Na, aš užtikrinsiu, kad pasisektų, - pareiškė Teodo­
ras. - Turite Teodoro Dageto garantiją! Manykite, kad rei­
kalas sutvarkytas. O ką reikia daryti?
Rektorė atidžiai nužvelgė vaikus lyg pasverdama kiekvie­
no galimybes, panašiai kaip patyręs siuvėjas iš akies nustato
kliento dydį ir siuva nematavęs. Galop moteris prabilo:
—Požemyje galima gauti skysčio, kuris, sakoma, pasižy­
mi nuostabiomis gydomosiomis savybėmis —užtenka vieno
gurkšnio, ir tampi vėl toks pat stiprus kaip pačiame jėgų
žydėjime.
— Oho, — nusistebėjo Bruk. — Spėju, kad nelengva jo
gauti.
—Teisingai spėji.
—Koks tai skystis? —paklausė Čarlis.
—Pienas, —išrėžė rektorė. —Hidros pienas.
—Hidros? - pašoko Teodoras. - Norite pasakyti, kad tos
žiaurios pabaiso, panašios į vandeninį drakoną su daug gal­
vų, pienas?
—Taip, bet ne šiaip sau hidros. Reikia rasti patelę. Deja,
tai ir yra sunkiausia. Yra tik viena likusi gyva hidros patelė,
bet nežinome, kur ji.
—Jei norime išgelbėti sergėtoją, - pasitikslino Violeta, -
turime surasti vienintelę Požemyje pasislėpusią hidros pa­
 K ošm arų a k ad e m ija 103

telę, gauti jos pieno ir dar spėti grįžti pas sergėtoją, kol šis
nenumirė?
—Būtent. Ir kiek suprantu, sergėtojo gyvybė gęsta taip
greitai, kad jum s liko mažiau nei diena.
—Jokiu būdu! - susijaudino Teodoras. - Tai neįmano­
ma!
—Neįmanoma? - nustebo rektorė. - Kaip gali būti ne­
įmanoma? Maniau, kad garantavai, jog reikalas sutvarky­
tas.
— Na, kalbėjau, kol dar nežinojau, koks iš tiesų laukia
darbas. Noriu pasakyti, kad užduotis atrodo daug sunkes­
nė, nei tikėjausi.
—Taip, kažko panašaus ir reikėjo tikėtis. Jei yra būdas
išgelbėti pasaulį, labai nustebčiau sužinojusi, kad jis - pa­
prastas.
—Mes tai padarysime, - tyliai nusprendė Čarlis.
Visi atsisuko.
—Čarli? - prabilo Bruk. —Ar supranti, ką kalbi?
—Taip. Reikia padaryti, štai ir viskas. Niekas kitas šito
nesiims. Rektorė turi likti čia ir saugoti sergėtoją nuo kitų
vaikų, kurie gali pasirodyti, o visi košmarų skirstytojai me­
džioja Baraką ir Verminioną. Padarysime, nes privalome.
Berniukas pasitikinčiai nusišypsojo Bruk.
— Palaukite minutėlę, - žvalgydamasi tai į Čarlį, tai į
Bruk, prabilo Violeta. - Ar nori pasakyti, kad privalome
imtis šio reikalo tik todėl, kad nori padaryti ja i įspūdį?
Čarlis net paraudo iš gėdos.
104 DEAN LOREY

- Ką? Ne! Kaip galėjai pagalvoti, kad...

- Žinoma, kad taip! Išraudai kaip burokas!
- Baik!
- Stačiai neįtikėtina. Rimtai.
Čarlis norėjo prasmegti skradžiai žemę. Kaip galėjo Vio­
leta apkaltinti jį tokiu dalyku? Reikalo ėmėsi visai ne dėl to,
kad patiktų gražuolei.
O gal?
- Ar imatės šio reikalo? - paklausė rektorė.
- Taip, - patikino Čarlis ir sužiuro į draugus. - Tiesa?
- Tu čia vadovauji, - skubiai atrėžė Teodoras. - Jei esu
tau reikalingas, aš su tavimi, mon jrere —prancūzų kalba tai
reiškia „mano broli“.
- Supratau, —atsakė Čarlis ir atsisuko į Bruk. - O kaip
tu?
Mergaitė skubiai nusišypsojo.
- Žinoma.
- Puiku! —berniukas atsisuko į Violetą. - Na, Violeta,
prašau... Tu reikalinga man. Mus visiems reikalinga.
Kurį laiką ji žiūrėjo į Čarlį, o paskui nenoromis linkte­
lėjo.
- Gerai.
- Puikumėlis, - nusprendė rektorė. - Nuvesiu jus pa­
kankamai toli nuo anomalijos, kad galėtumėte atverti var­
tus, ir sulaikysiu puolančias pabaisas.
Breizenhoup nužingsniavo per laivų lūženų kapines.
Čarlis dar sykį pažvelgė į sergėtoją - tokį mažą, gležną pa­
darėlį, o paskui nusekė rektorei iš paskos.
 K o šm a rtį a k a d e m i j a 105

Ėjo tylėdami. Aplinkui lyg kokie milžinų vaiduokliai

stūksojo sudužę senoviniai laivai.
—Gali būti, kad Požemyje klaidžioja daugiau vaikų, - po
kurio laiko prabilo rektorė. - Žvalgykitės. Išgelbėkite, jei
tik galėsite.
—Gerai, —sutiko Čarlis.
—Tačiau svarbiausia —atlikite užduotį. Nėra nieko svar­
biau. Nieko. Kitaip nebūčiau prašiusi jūsų rizikuoti gyvybė­
mis.
Rektorė atrodė labai liūdna ir rimta.
Greitai vaikai paliko sergėtojo auros veikimo teritoriją ir
pasuko prie aštriabriaunių garstyčių spalvos kristalų miško,
skiriančio Penktąjį žiedą nuo likusiųjų. Tarp kristalų kažkas
judėjo —tamsūs mirtinai pavojingi šešėliai.
—D ar keli metrai, ir turėtų būti galima atverti vartus, -
pareiškė rektorė. Paniekinamai nužvelgė sulinkusią Čarlio
rapyrą ir dėmėtą Violetos durklą. —Kai grįšite į akademiją,
apsirūpinkite naujais ginklais. Šitie —tik nakų žaisliukai.
—Vadinas, mes jau pakai? —apsidžiaugė Violeta.
—Žinoma. Nejau manote, kad pavesčiau nakams tokią
pavojingą užduotį?
—Valio! —sušuko Teodoras ir atsisukęs į Čarlį iškėlė ran­
ką laukdamas, kol galės sumušti delnais: —Nagi, neversk
manęs laukti!
—Niekada gyvenime, - Čarlis tekštelėjo delnu galvoda­
mas, kad Pinčas nelabai susižavės vaikų paaukštinimu.
106 DEAN LOREY

- Beje, - kai ką prisiminė rektorė, - ar galėtumėte per­

duoti žinią ponui Pinčui?
Čarlis net nusipurtė - rodės, rektorė skaito mintis.
- Žinoma.
- Prašau pasakyti jam, kad jis daugiau nėra atsakingas
už akademijos priežiūrą man nesant - ši užduotis paveda­
ma auklei Rozai. Norėčiau, kad Pinčas lydėtų jus į Požemį.
Manau, kad jo patirtis pasirodys... neįkainojama.
Nelaimingi Čarlis, Teodoras, Bruk ir Violeta susižvalgė.
- Aha, gerai, - sumurmėjo Teodoras.
Rektorė apsimetė nieko nepastebėjusi.
Ore nuskardėjo siaubingas klyksmas - Čarlis net už­
spaudė rankomis ausis, atrodė, kad ausų būgneliai tuojau
sprogs. Stiprus lyg uraganas vėjas ūžtelėjo iš dangaus, pa­
kėlę galvas visi išvydo auksinį ruoželį, lekiantį link jų nuo
raudonos ugnies stulpo Vidiniame rate.
Čarlis jau buvo kartą matęs tą aukso spalvos blyksnį -
griūvančiuose raganų rūmuose.
- Tiranas, —tarė vaikas.
 A š t u n t a s s k y r iu s

Beprotis
tiranas

Milžiniškas auksaspalvis šikšnosparnis lyg galingas vie­

sulas lėkė žemyn iš aukštybių, o paskui tėškėsi žemėn taip
stipriai, kad po jo žvynuotomis kojomis vos nesudužo di­
džiuliai kristalai. N uo vieno sparno galo iki kito buvo beveik
toks pat atstumas kaip tarp lėktuvo sparnų, vos krustelėjęs
sparną pabaisa būtų galėjęs pargriauti dramblį. Kraupiomis
raudonomis akimis vardinis spoksojo į grupelę žmonių ir
iš sparno kyšančiu nagu krapštė tarp smailų dantų įstrigu­
sius rūgščiaspjaudžio likučius. Ant kaulėto pabaisos piršto
Čarlis pamatė juodai tviskantį žiedą su daugybe drožinėtų
atvaizdų, šviečiančių raudonai.
Tai viena Požemio relikvijų, - suprato vaikas.
108 DEAN LOREY

—Kuo nuoširdžiausi sveikinimai! —klyktelėjo milžiniš­

kas padaras šokinėdamas aukštyn žemyn už maždaug pen­
kiasdešimties metrų nuo vaikų ir rektorės. Strakaliodamas
sutrypė kelis nespėjusius pabėgti pabaisiukus. —Sveiki at­
vykę į šį nuošalų Požemio kampelį. Aš —Tiranas. Man bus
labai malonu jus suėsti!
—Tikrai? —atsišaukė rektorė. —Jei taip skubi mus suėsti,
kodėl neateini ir nepuoli to daryti?
— Niam, niam — būtų skanu, - kvatodamas riaumojo
Tiranas. —Bet per sunku. Vos keli žingsniai, o skaudės il-
gaaaai.
—Ak, tikriausiai turi galvoje sergėtojo aurą? - šaipėsi rek­
torė. - Vos nepamiršau, kaip siaubingai ji veikia pabaisas.
Tiesiog negaliu pakęsti tokios neteisybės —juk nevaikšto te
po Požemį kur tinkami.
—Jau greitai! —linksmai užgargaliavo pabaisa. - Jau ne­
ilgai sergėtojas gyvuos, ir nudažysiu žemę raudonu krauju
•v
1S...
Vardinis staiga nutilo, pakreipė galvą ir susimąstė.
—Galvos? —pasiūlė Teodoras. - Visai rimuotųsi. N uda­
žysiu žemę raudonu krauju iš savo galvos? Juk skamba visai
neblogai?
Čarlis atsisuko į draugą.
— Gal išprotėjai? Leisk tam pabaisai pačiam kurti savo
eiles, supratai?
—Tikrai, - skubiai palinkčiojo galva Teodoras. - Kartais
užsimirštu.
 K ošm arų a k ad e m ija 109

- Neišgirdau, - sukriokė Tiranas. - Gal galėtum prieiti

arčiau, vaike, ir sušnibždėti tą eilėraštuką man į ausį?.. Taip
būtų teisingiausia.
- Manau, kad veltui triūbini, —sušuko Teodoras, —ži­
nau, kad spirtum man į subi...
- Pone Dagetai, - sugriaudėjo rektorė neleidusi pabaigti
dvieilio. - Gal leisite šitą reikalą sutvarkyti man?
- Gerai, —užsičiaupė Teodoras. - Žinoma.
- Ko nori, Tiranai? - paklausė padaro Breizenhoup. -
Mes užsiėmę, nenorime švaistyti laiko.
- Jei yra švaistomas laikas, tai yra ir tinkamai leidžiamas
laikas. Aš asmeniškai mėgstu mankštinti sparnus, skanauti
nekaltų padarų mėsytę ir šokti pagal mano galvoje skam­
bančią muziką!
Vardinis ėmė kratydamasis šokti. Požemis suvirpėjo lyg
nuo žemės drebėjimo.
O, Dieve, —pagalvojo Čarlis, —tas padaras išprotėjęs!
Rektorė iš berniuko akių suprato, apie ką jis galvoja, ir
žvilgsniu paliepė, beje, labai aiškiai: Ram iai.
- Taip, mums irgi patinka kartais sušokti džigą, — at­
sisukdama į galingą baisūną kalbėjo Breizenhoup. - Gal
galime kuo nors padėti?
- Taip. Norėčiau suėsti jus.
- Bijau, kad negalime šito leisti. Ar dar ko nors?
- Taip. Tarpdantyje įstrigo rūgščiaspjaudžio kaulai. Ar
nebūtumėte tokia maloni ir įlipusi man į burną neištrauk­
tumėte jų lauk?
110 DEAN LOREY

—Mielai, bet kažkodėl neduoda ramybės įtarimas, kad

čia slypi gudri klasta.
—Ak, kokia gudruolė, —vylingai šypsodamasis užkriokė
baisūnas. —Tavęs neprigausi! O jau proto aštrumėlis, kur
ten senajam Tiranui. Protas aštrus kaip hidros dantis!
—Tai ko tu nori? —dar sykį paklausė rektorė, tik jau visai
nežaismingu tonu. —M ūsų laukia reikalai.
—O , žinau, —atšovė vardinis. Jis taip pat staiga surimtė­
jo. - Sergėtojas miršta, trokštate jį išgelbėti. Tačiau aš no­
rėčiau, kad tas smirdžius padariūkštis pagaliau nudvėstų.
Taigi negaliu leisti jums eiti.
—Ir kokiu būdu ketini mus sustabdyti?
—Žinoma, kad nužudysiu jus. Jei tik nutolsite nuo ano­
malijos, kad atvertumėte vartus, sergėtojo aura nepasieks
manęs - tada jus ir surysiu.
Pabaisa linksmai mirktelėjo rektorei.
—Taip ir tupėsime čia? —paklausė Breizenhoup.
—Tik kol sergėtojas atiduos galus. Kai mažylis padės gal­
vą, nutrauksiu ir jūsų makaules, —patenkintas nusišypsojo
Tiranas. - Na... kaip siūlote leisti laiką?
Rektorė atsisuko į Čarlį ir sušnibždėjo.
—Ketinu šio to griebtis. Kai tik pradėsiu, noriu, kad visi
bėgtumėte kuo toliau nuo anomalijos ir atvėrę vartus ding-
tumėte iš čia.
—Kaip sužinosim, kad jau metas?
Rektorės akys sužiburiavo.
—O, tikrai žinosite. O dabar... pasiruoškite skalbimui.
 K ošm arų a k ad e m ija 111

Nieko nelaukusi moteris pasileido bėgti —plikomis ran­

komis tiesiai prie Tirano.
Vardinis sureagavo akimirksniu.
Milžiniškas gyvis išsitiesė visu ūgiu ir suvasnojo spar­
nais. Iš taip arti jų dydis atrodė įspūdingas. Baisūnas su­
klykė taip, kad Čarlis net suklupo ant žemės, bet rektorė
nė nesusvyravo. Bėgo prie padaro kaip bėgusi —atrodė kaip
puolanti liūtą pelytė.
Ja i galas, —mąstė Čarlis. - Neišgyvens, jokiu būdu.
Tiranas metėsi artyn. Kai liko vos keli šuoliai, rektorė
pamojavo ranka, ir tarp jųdviejų atsivėrė vartai, pro ku­
riuos pliūptelėjo vanduo, ištisas vandenynas pasileido tokia
galinga srove, kad nubloškė susipainiojusį savo sparnuose
Tiraną atgal, o kartu su juo ir bandžiusius skubėti į pagalbą
penktosios klasės padarus.
Rektorė atidarė vartus vandenyno viduryje, —susiprotėjo
berniukas. Dabar jam tapo aišku, kodėl tai vadinama skal­
bimu. Užsitęsus kovai, kai jau nelikdavo kitos išeities, van­
duo nušluodavo viską, kas pasitaikydavo pakeliui, ir tada
visiems rūpėdavo tiktai pabėgti, išsigelbėti.
—Eime, —šūktelėjo Čarlis draugams. —Pradedam vyk­
dyti užduotį!
Norėdami kuo greičiau palikti anomalijos zoną, visi
pasileido Tirano link, bet pabaisai staiga pavyko atgauti
pusiausvyrą. Širdis Čarliui kuždėjo bėgti kuo toliau nuo
mirtinai pavojingo gyvio, o ne prie jo, bet vaikas žinojo,
112 DEAN LOREY

kad ta galimybė, kurią jiems suteikė rektorė, greičiausiai

yra vienintelė.
Bėgdamas berniukas ištiesė dešinę ranką, užsimerkė ir
pabandė atverti vartus. Paprastai tai sekdavosi nesunkiai,
bet tik ne šalia anomalijos. Juto, kaip svetima jėga kišasi,
neleidžia veikti, panašiai kaip ant žarijų užmesta šlapia pa­
klodė. Čarlis dar labiau susikaupė, iš visų jėgų bandė pa­
siekti didžiausią baimę - baimę likti atstumtam, vienišam,
pasaulio niekinamam.
D ėl menkniekio priverčiau draugus lįsti į pavojų, —mąstė
vaikas. —Ir kam? K ad padaryčiau įspūdį merginai? Kaip ga­
lėjau būti toks kvailas? Jie mirs, ir tik per mane, o tada liksiu
čia amžiams, visai vienutėlis...
Vienišas.
Čarliui stipriai palengvėjo, kai baimės žarijos ėmė lieps­
noti ryškia liepsna. Kuo arčiau Tirano, tuo mažiau vaikas
juto anomalijos poveikį, o po akimirkos atsivėrė vartai į
Košmarų akademiją.
- Tau pavyko! - spygtelėjo Bruk, ir susidrovėjęs Čarlis
vėl paraudo —šįkart susigėdo, kad mergaitė šitaip jį pagyrė,
o paskui, kad jam tas pagyrimas šitiek daug reiškė.
Vienu galingų sparnų mostu Tiranas pakilo į orą virš
srovės, veržliai besiliejančios pro rektorės atvertus vartus, ir
siaubingai klykdamas, kad net, rodės, išsitaškys smegenys,
kaip strėlė nėrė žemyn, tiesiai į Čarlį ir draugus, bet kai
pasiekė tikslą, vaikai jau buvo dingę.
Jie grįžo į Košmarų akademiją.
 K ošm arų a k ad e m ija 113

Košmarų akademijos ginklų sandėlis buvo įrengtas di­

džiuliame karo laivo triume, įtaisytame visai prie pat fikuso
šaknų, kur storesnės šakos laikė sunkų metalinį laivo kor­
pusą. Čarlis ir Violeta patikrino daugybę ginklų, eilėmis
sukabintų ant kablių po ženklu PAKŲ G IN K LA I.
—Tikrai gražesni nei nakų ginklai, —pareiškė Čarlis. —
Bet vis tiek, mano rapyra man savotiškai patinka.
Tarsi norėdamas įrodyti mostelėjo ginklu ore.
—Suprantu tave, —pritarė Violeta. —M an vis dar patin­
ka Ban-Banis - pliušinis kiškis, kurį turiu nuo vaikystės,
bet kartais, žinai, reikia pasakyti sau, kad atėjo metas atsi­
sveikinti. Kaip ta nedidelė rapyra padėtų apsisaugoti nuo
Tirano?
—O kaip iš viso koks nors ginklas padėtų apsisaugoti nuo
tokios pabaisos?
— Na, judinkitės! — už nugarų sududeno griežtas bal­
sas. —Tai tik amunicijos atnaujinimas. Ne visam gyvenimui
renkatės.
Čarlis džiaugėsi girdėdamas šiurkštų, bet tokį mielą
ausiai auklės Rozos balsą. Ji buvo stambi, stipri raudon­
skruostė moteris, visada taip mielai kvepianti naminiais šo­
koladiniais sausainėliais.
Auklė Roza atsisuko į Violetą.
—Pirmyn. Apsidairyk, mergaite. Susirask ginklą, su ku­
riuo rasi bendrą kalbą.
114 DEAN LOREY

Violeta nužvelgė daugybę tvarkingai ant geležinės sienos

sukabintų iečių, lazdų ir kardų. Čarliui jie priminė gara­
že sukabintus tėčio įrankius. Staiga mergaitei net nušvito
akyse.
- Šitas, —pasakė rodydama. Tai buvo kirvis su vaiko al­
kūnės ilgio dvigubais ašmenimis ir uosine rankena.
Auklė Roza išsišiepė.
- Prakalbino tave, tiesa?
—O , taip.
—Nagi, pasiimk.
Violeta nukabino ginklą nuo kablio. Lengvai laikydama
dešine ranka, kelis kartus paprasčiausiai mostelėjo ore.
—Oho, lengvas, bet kerta smagiai.
—Geras žingsnis nuo to menko, mažyčio durklo, tiesa,
mergyt?
- Be abejonės! Vien laikydama jaučiuosi galinga.
- Taip ir turėtų jaustis ištrėmėja.
—Nesuprantu, kodėl aš niekaip negaliu išsirinkti gink­
lo, — sudejavo Teodoras. Raukydamasis stovėjo kampe. —
Tikrai, gal nebūčiau šimtu procentų toks geras kovotojas
kaip Čarlis ir Violeta, bet mokėčiau elgtis su ginklu. Žino­
te, kad esu kilęs iš senos ištrėmėjų giminės.
—N a ir kas? —ramiai atšovė auklė Roza, o paskui atsisu­
ko į Violetą. —Gal duotum jam savo ginklą?
- M ano naująjį kirvį?
- Taip. D uok jam. Sako, kad sugebėtų elgtis su ginklu.
 K ošm arų ak ad e m ija 115

— Gerai, - aiškiai nenoromis sutiko Violeta, tačiau pa­

darė kaip liepta.
—Eikš pas tėtuką! —linksmai šūktelėjo Teodoras čiupda­
mas už kirvio rankenos, bet vos tik mergaitė paleido ginklą,
šis sunkiai lyg priekalas trenkėsi ant grindų.
Auklė Roza garsiai nusikvatojo.
— O , dievulėliau! — sušuko berniukas. - Koks sunkus!
Kaip tu jį pakėlei?
—Nežinau, —gūžtelėjo pečiais Violeta. —M an visai ne­
sunkus.
—Mergyt, juk tu —ištrėmėja! —paaiškino auklė Roza. —
Taip ir turėtų būti. - Atsisukusi į Teodorą paklausė: - Ir
kada, mažasis ponaiti, nustosi bandęs tapti tuo, kuo nesi?
Susigėdęs ir piktas berniukas netaręs nė žodžio išcimpi-
no iš ginklų sandėlio.
—Nereikėjo šitaip, —tarstelėjo Čarlis. —Jūs įžeidėte Te­
odorą.
Auklė Roza pakreipė didžiulę galvą į berniuką. Žvilgsnis
aiškiai sakė, kad vaikas geriau jau nebūtų išsižiojęs.
—Paklausyk, Čarli Bendžaminai, ką pasakysiu. Ir klau­
sykis atidžiai. N ė kiek nepadedi draugui, jei įrodinėji, kad
jis galėtų būti tas, kuo jam neskirta būti. Teodoras gali tapti
arba puikiu požemiomantu, arba netikusiu ištrėmėju. Gal
dabar taip neatrodo, bet labai didelis skirtumas, ar jis taps
didvyriu, ar padės galvą. Norėtum būti už tai atsakingas?
—Ne, ponia, - tyliai sumurmėjo Čarlis.
116 DEAN LOREY

—Tai elkis kaip suaugęs.

Elkis kaip suaugęs. Tie žodžiai liko kaboti ore lyg nuo­
dingų garų debesėlis.
Norėdamas kuo greičiau dingti, Čarlis nusisuko į sieną
su ginklais ir ėmė ieškoti, kuo pakeisti senąją rapyrą. Po
akimirkos pastebėjo vieną ginklą.
—Ir vėl rapyra? —negalėjo patikėti Violeta, kai draugas
paėmė švytintį naują ginklą, kuriuo džiugiai kapojo orą -
net švilpė.
—Na, jei nesulūš...
—Štai, kur mūsų naujasis pakas, - berniukui už nugaros
suskambo balsas. Atsisukęs Čarlis pamatė artėjantį Pinčą. -
Matau, ilgai neužtrukote, kad perlipę man per galvą pasi­
imtumėte tai, ko norite.
O, varge, —pagalvojo berniukas. —Ir vėljis.
—Rektorė liepė mums atnaujinti ginklus, - pasiteisino
Violeta užstodama Čarlį. —Todėl ir padarė mus pakais.
Mes neprašėme.
—O , nė neabejoju, —ironiškai pareiškė Pinčas. —Jūs vi­
siškai nekalti, visai kaip tie kalėjimuose sukišti nuteistieji -
nėra ten kaltų, nė vieno. Taigi, kaip sako Teodoras, mūsų
laukia nedidelis nuotykis, kuriam vadovaus jaunasis ponas
Bendžaminas.
—Rektorė norėjo, kad prisidėtumėte prie mūsų, kai lei­
simės ieškoti hidros pieno, - tarė Čarlis, - nes jūs gerai
pažįstate Požemį.
 K ošm arų a k ad e m ija 117

—Taip, mano žinios plačios ir gilios, visai kaip Ketvirto­

jo žiedo vandenynas, į kurį kaip tyčia ir keliausime. Gal jau
ir judėsime?

Čarlis, Pinčas, Teodoras ir Violeta sustojo piratų laivo

denyje - rengėsi grįžti į Požemį.
—Turbūt man teks atverti kelerius vartus, kol surasiu
Ketvirtąjį žiedą, —pasakė Čarlis. —Galiu suklysti ir bandyti
vis iš naujo, nes niekada anksčiau neteko ten buvoti.
- Na, man teko, —linksmai pareiškė Teodoras.
Negalėdami patikėti visi įsispoksojo į berniuką.
- Kas ne taip? Gerai, gerai, tai nutiko netyčia, ir manęs
vos nesuėdė, bet juk neiškepsi kiaušinienės nesudaužęs ke­
lių kiaušinių, tiesa?
—Skamba taip, lyg būtum sudaužęs visą dėžę, —šypsoda­
masi pasišaipė Violeta.
- Cha cha. Turiu gerų naujienų — galiu nukelti mus į
Ketvirtąjį žiedą. Nesijaudinkite.
Nuostabiausia, kad vaikas jau buvo pamiršęs piktumą
dėl auklės Rozos pastabos. Čarlis stebėjosi, kaip greitai kei­
čiasi Teodoro nuotaikos. Emocijos išsiliedavo audringai ir
netikėtai, bet lygiai taip pat staiga ir praeidavo.
—Ei, atsiprašau, kad vėluoju!
Atsisukę vaikai išvydo iš valties lipančią Bruk. Si buvo
persirengusi ir susišukavusi. Kas kartą, kai Čarlis galvoda­
118 DEAN LOREY

vo, kad mergaitė atrodo gražiau nei kada nors, ji nustebin­

davo berniuką pasirodydama dar gražesnė.
- Sveika, Bruk! - šūktelėjo Teodoras lėkdamas pasitikti
gražuolės. —Tu kaip tik laiku.
- Kodėl jai reikėtų vykti? —paklausė aiškiai susierzinusi
Violeta. —Suprantate, tik neįsižeisk, Bruk, juk tu nei ištrė-
mėja, nei požemiomantė.
- Tiesa, —tarsi gindamasi teisinosi mergaitė. - Bet esu
elitinė padėjėja. Žinau dalykų, kurie gali pasirodyti nau­
dingi.
- Be abejonės. Bet dėl šios priežasties su mumis keliauja
profesorius Pinčas, —Violeta atsisuko į barzdotą vyruką. —
Tiesa?
Pinčas išsišiepė, regis, jam visai patiko vaikų ginčas -
džiūgavo kaip išbadėjęs žmogus nujausdamas artėjančią
puikią puotą.
- Manau, —maloniu balsu pračiulbo Pinčas, —kad tu­
rėtume leisti Čarliui nuspręsti, ar Bruk turėtų vykti su m u­
mis, ar ne. Juk galų gale rektorė, vadovaudamasi didžia iš­
mintimi, paskyrė jį atsakingą už šią nedidelę kelionę, tad
jam ir spręsti. Ar ne tiesą sakau?
Visi atsisuko į Čarlį. Berniukui pasidarė nejauku.
- Na? - paklausė Violeta. - Ar ji keliaus?
- Chmm ...
- Ar nori, kad vykčiau, Čarli? - šliedamasi prie berniuko
paklausė Bruk. Jos artumas ir jaudino, ir neramino.
 K ošm arų ak ad e m ija 119

—Nagi, laikykis! Linkiu tau sėkmės, - juokdamasis erzi­

nosi Teodoras. - Viskas, ką galiu pasakyti, tai pirmą kartą
džiaugiuosi, kad esu ne tavo kailyje.
Nors Čarlis visiškai neturėjo noro, bet suprato, kad teks
priimti kažkokį sprendimą. Jei pasakys „taip“, tai Violeta
pagalvos, jog jis įsimylėjęs Bruk ir bando padaryti jai įspū­
dį. O jei pasakys „ne“, tai Bruk ims manyti, kad jis po Vio­
letos padu ir elgiasi taip, kaip nori ji. Beviltiška situacija.
Kurią nuvilti —Bruk ar Violetą?
—Manau, —kurį laiką rūpestingai pasvarstęs prabilo ber­
niukas, —kad tau, Bruk, būtų geriausia likti čia ir rūpintis
reikalais akademijoje. Noriu pasakyti, kad laukia dideli pa­
vojai ir visai nebūtina rizikuoti mūsų visų gyvybėmis, tie­
sa?
Priblokšta ir supykusi Bruk spoksojo į Čarlį.
- N a ir gerai, - galop pratarė. - Sėkmės.
Apsisukusi mergaitė įlipo atgal į valtį ir tuojau pat dingo
tankiai sužėlusioje medžio lapijoje. Violeta atrodė be galo
patenkinta, o Čarlis norėjo prasmegti skradžiai žemę.
Negražiai, - mąstė vaikas, - visai negražiai išėjo.
- Na, - labai linksmai šūktelėjo Pinčas, - lekiam į Pože­
mį pasiimti to pieno, gerai?
 D e v in t a s s k y r iu s

B a u g in a n t is
van den yn as

Kartą Reksas buvo pavadinęs Ketvirtojo žiedo vande­

nyną „šaltomis gilybėmis“ . Pinčas, kaip paprastai, puolė
su juo ginčytis įrodinėdamas, kad verčiau vadinti tą vietą
„bauginančiu vandenynu“ . Reksas nieko nelaukęs sunieki­
no tokį pavadinimą sakydamas, kad jam trūksta poetišku­
mo ir grožio, tačiau pirmą kartą išvydęs vandenyną Čarlis
pagalvojo, kad Pinčas parinko teisingą variantą —vandens
platybės iš tiesų buvo siaubingos.
Vandenynas driekėsi taip plačiai, kad nebuvo matyti
pabaigos, atrodė kaip bekraštė, pikto juodo šalto vandens
begalybė. Aukštos bangos dužo į krantą taškydamos ledinio
122 DEAN LOREY

vandens purslus. Ant bangų šiaušėsi purvinai pilkų putų

keteros, atšiaurus vėjas nuo vandenyno pusės nemaloniai
dvelkė puvėsiais.
- Bjauri vieta, - neramiai žvalgydamasis aplinkui pareiš­
kė Teodoras.
- Absoliučiai šlykšti, —pritarė Čarlis. Atsisukęs į Pinčą
paklausė: - Na, ir kaip manote, ko turėtume griebtis?
- Aš? - apsimetė nustebęs padėjėjas. —Klausiate mano
nuomonės? Juk ne aš vadovauju šiai linksmai grupelei, o
tu.
- Nagi, baikite, —neatlyžo vaikas. —Mums reikia jūsų
pagalbos. Net neįsivaizduoju, kur galėtume rasti hidros pa­
telę.
Pinčas papurtė galvą.
- Ne, ne... tai neįmanoma. Rektorė paskyrė vadovauti
tave, tad tu ir turi žinoti, ką daryti. Galų gale, jei ji manytų,
kad esu tinkamas tokiam darbui, būtų pavedusi vadovauti
man.
Čarlis atsiduso. Žinojo, kad Pinčas dažnai būna lyg rakš­
tis subinėje, bet šito jau buvo per daug.
- Reikėjo vestis kartu Bruk, - murmėjo Teodoras. —Ji
gal ir nežino tiek daug kiek Pinčas, bet bent jau pasakytų
tai, ką žino.
- Labai gera mintis! - Pinčas nusišypsojo Čarliui. - Ko­
kia gėda - vos spėjai priimti vieną sprendimą, o tavo va­
dovaujama grupė jau abejoja jo teisingumu. Net pradedu
 K ošm arų ak ad e m ija 123

dvejoti, ar paskirdama vadovauti tave rektorė pasielgė tei­

singai.
—Užteks, —įsikišo Violeta, - ne metas suvedinėti asme­
nines sąskaitas. Svarbiausia dabar tinkamai pasielgti. Tai ir
darykite, kas jums priklauso —padėkite mums!
Čarlis nesuprato, ar Violeta kalbėjo nuoširdžiai, ar tik
nenorėjo prisipažinti klydusi, kai prieštaravo, jog kartu ke­
liautų Bruk. Bet kokiu atveju, jos žodžiai paveikė.
—Hidros mėgsta gilius vandenis, - pagaliau prabilo Pin-
čas. —Todėl nematome nė vienos ant kranto.
—Gerai, - atsakė Čarlis. - Vadinasi, mums reikia tiktai
rasti būdą, kaip nusigauti į patį vandenyno vidurį.
— Galėčiau atverti vartus, - pasisiūlė Teodoras. - Tada
pasivogtume valtį.
—Puiku, ir kaip tai padarysime?
—Nežinau kaip! —atšovė Teodoras. —Esu plačių akiračių
žmogus, tik gimdau idėjas, žvelgiu plačiau. Logiškas išva­
das palieku tau.
—Man? Kodėl visada turiu...
—Pažvelkite tenai, - neleido Čarliui baigti sakinio Vio­
leta. Mergaitė rodė į daiktą, kuris buvo labai panašus į si­
dabrinį plaustą, besisupantį ant vandens visai prie pat hori­
zonto. - Kas tai galėtų būti?
—Tai, - vos šypsodamasis atsakė Pinčas, —mūsų pirmo­
sios problemos sprendimas.
124 DEAN LOREY

Sprendimas buvo visai ne plaustas. Vandenyje suposi

medūza.
Milžiniška medūza.
Čarlis skynėsi kelią per siaučiančias bangas ten, kur tam­
siame lediniame vandenyje plūduriavo sidabro spalvos pa­
daras.
- Saugokitės čiuptuvų! —perspėjo Pinčas kartu su kitais
plaukdamas iš paskos. —Jei nudilgins, nuodai paralyžiuos
jus.
Nuostabu, — pagalvojo Čarlis žvelgdamas į drumzliną
vandenį. - Vienintelis pasirinkim as —plaustas, kuris mus p a ­
ralyžiuos.
Vaikas matė susipynusius švytinčius čiuptuvus, besiran­
gančius po didžiuliu padaru. Stori ir ilgi čiuptuvai pulsavo,
o jų galo net nebuvo matyti —dingo tamsioje gelmėje. Rū­
pestingai saugodamasis berniukas sugriebė tąsų medūzos
kūną ir užsiropštė ant nugaros. Buvo bjauru lyg stovėtum
ant lipnaus drėgno šliužo, be to, per švytinčią perregimą
odą vaikas matė padaro vidaus organus.
- Oho, gana didelė, - ropšdamasi iš paskos pastebėjo
Violeta. —Kaip vadina šiuos padarus?
- Sprogželė, - atsakė Pinčas, kai Violeta užtraukė jį ant
padaro nugaros.
- Sprogželė? — pakartojo Teodoras taip pat keberioda-
masis iš paskos. - Koks kvailas pavadinimas - sprogželė.
 K ošm arų a k ad e m ija 125

- Patikėkite, labai tinkamas.

- Gerai, - tarė Čarlis. - O kaip priversime tą sprogželę
negabenti mus ten, kur norime?
- Tikrai nesunkiai. Tai labai nesudėtingi, tik instinktais
besivadovaujantys gyviai. Medūzos juda arba prie maisto,
arba nuo pavojaus.
- Puiku, - nusprendė Violeta vaikštinėdama medūzos
šonu, atsuktu į krantą. Mergaitė išsitraukė kirvį ir pokšte­
lėjo per padarą.
Reakcijos laukti neteko.
Sprogželė ėmė skubiai tolintis nuo kranto —nuo Viole­
tos ginklo smūgio - į tamsius, gilius vandenis. Čarlis nu­
stebo, kaip šaltai ir pasitikinčiai veikia Violeta. Gal ir pats
būtų taip pasielgęs, bet tikrai jaudintųsi.
- Kaip miela! - šūktelėjo Teodoras, o medūza nešė ke­
liauninkus tolyn į vandenyną. - Dabar reikia tiktai dairytis
hidros.
Po pusvalandžio pastebėjo vieną.
Hidra plaukė per didžiulį sprogželių būrį, kurios plūdu­
riavo vandenyje lyg kamštinės valtelės. Čarlį nustebino hi­
dros dydis. Beveik sulig buldozeriu, padaras sukiojo šešias
galvas su aštrių spindinčių dantų pilnais nasrais. Su žaliu
žvynuotu kiautu hidra buvo panaši į drakoną plačia uode­
ga —ja yrėsi per pasišiaušusias bangas.
- Ar tai patelė? - paklausė Čarlis.
Pinčas papurtė galvą.
126 DEAN LOREY

—Ne tokio dydžio ir ne tos spalvos. Patelė daug didesnė,

žydra. Bent jau taip kalbama. Niekas jos nėra matęs, užtat
ir nežinome, kur ieškoti.
Staiga hidra sustugo iš skausmo. Padaras ėmė tampytis
keldamas didžiausias bangas. Aplinkui hidros panašias į ir­
klus letenas Čarlis pastebėjo daugybę prikibusių, lyg spage-
čiai nutįsusių čiuptuvų.
—Ta sprogželė pričiupo padarą! - pareiškė Violeta. - O
ir kitos artinasi!
—Ir mūsiškė, —pridūrė Čarlis pastebėjęs, kad juos ne­
šanti medūza plaukia kovojančios hidros link.
Sprogželės susibūrė aplinkui besirangančią hidrą, kuri vi­
siškai susipainiojo nuodinguose čiuptuvuose ir kuo stipriau
kovojo, tuo mažiau vilties jai liko išsivaduoti iš apsupties.
Hidra piktai kaukšėjo visų šešių galvų dantimis išplėšdama
iš užpuolikų didžiulius gabalus drebutinių kūnų, iš kurių
sruvo skaidrus tirštas skystis.
—Ei! —šūktelėjo Teodoras. —Pažiūrėkit, jos raudonuo­
ja!
Ir tikrai, visos su hidra kovojusios sprogželės pamažu
keitė spalvą iš sidabrinės į ryškiai purpurinę - raudonis tie­
siog sklido joms iš vidaus.
- Ojojoi... —tyliai sudejavo Pinčas.
- Kas? —sunerimo Čarlis. —Kas „ojojoi“ ?
- Gal geriau vairuokim kuo toliau nuo jų.
- Kodėl?
 K ošm arų a k ad e m ija 127

Staiga viena medūza sprogo, smūgis buvo toks galingas,

kad vos nesudraskė šešiagalvės hidros perpus. Prasidėjo
košmariška grandininė reakcija —viena po kitos galingai lyg
patrankos šūviai sprogželės sproginėjo. Ant Carlio ir drau­
gų tėškėsi pliūpsnis sudraskytų medūzų kūnų likučių.
- Štai todėl, - traukydamas iš barzdos lipnius mėsgalius
paaiškino Pinčas.
Keliauninkams besiartinant prie sproginėjančių gyvių,
Čarlis nuskubėjo prie medūzos galvos ir smarkiai susmei­
gė rapyrą. Padaras pasileido priešinga kryptimi, tolyn nuo
nelaimėlių.
—Nagi... nagi... —ragino gyvį trauktis Čarlis.
N uo sproginėjančių medūzų sprogželė plaukė kanki­
nančiai lėtai, Čarlis nė neabejojo, kad kita sprogimų banga
palies ir bėglius, tačiau vaikams pavyko pasprukti iš pavo­
jingos zonos kaip tik tada, kai ištiško paskutinė pabaisa pa-
tėkšdama aplink siaubingą fontaną.
—Šlykštu, —bjaurėjosi Violeta, kol visi valėsi mėsgalius
ir medūzų kraują nuo veidų.
- Šlykštu? Tai įspūdinga! - šaukė Teodoras. - Koks re­
ginys!
- Pripažįstu, kad išties įspūdingas vaizdas, —pasakė Čar­
lis. —Bet visa tai beprasmiška. Medūzos nusibaigė, kad su­
naikintų priešininką. Beprotiška.
—Taip elgiasi ir bitės, —paaiškino Pinčas. —Įgėlusi bitė
žūva, nes viena ji nieko nereiškia - tik visas spiečius. Tas
pats tinka ir sprogželėms. Individai aukojasi būrio labui.
128 DEAN LOREY

—Šit kaip.
—Šit kaip? Nejaugi manai, kad meluoju? Manai, išprotė­
jau ir nusprendžiau pasilinksminti taukšdamas nesąmones
lyg pamišėlis?
—Ne, —gynėsi tokio aršaus Pinčo puolimo nustebintas
Čarlis. —Tik sakau, kad tai neatrodo labai geras būdas iš­
likti.
—O ką tu iš viso žinai apie išlikimą? —užriaumojo Pin-
čas, kas sekundę vis labiau niršdamas. —Tau nieko baisaus
nebuvo nutikę! Nieko nesi patyręs - tėvai dar gyvi, Dovaną
vis dar turi, o elgiesi lyg išmanytum daugiau už mane —di­
džiausią iš kada nors buvusių košmarų skirstytojų! Buvau
toks galingas, kad tu, Čarli Bendžaminai, šalia būtum atro­
dęs kaip kvailelis —niekam tikęs pasipūtęs mažvaikis!
Oho, iš kur toks piktum as? —stebėjosi Čarlis.
Teodoras ir Violeta nejaukiai susižvalgė. N ė vienas neži­
nojo, ką sakyti.
—Atsiprašau, —galop pratarė Čarlis. Suvokė, kad tokiam
išdidžiam žmogui kaip Pinčas turėtų būti labai sunku klau­
syti trylikmečio berniuko. —Žinau, kad netekai tėvų, kai
buvai maždaug mano amžiaus, ir tai, kaip pasielgė košmarų
skirstytojai, taip pat buvo neteisinga. Neabejoju tavo žinio­
mis, tik norėjau...
—Ką? Ko norėjai?
Čarlis jau žiojosi atsakyti, bet pajuto po kojomis keistą
bangavimą.
—Ar visi pajutote tą patį?
 K ošm arų ak ad e m ija 129

- Taip, - sunerimusi atsakė Violeta.

Čarlis pažvelgė per sprogželės šoną į tamsų vandenį. At­
rodė tamsus lyg rašalas.
—Manau, kad nieko tokio. Pajutau tik...
Iš vandenyno gelmės kaip raketa išlėkusi hidra tėškėsi
ant medūzos nugaros, ir toji apvirto. Keliauninkai įkrito į
drumzlinus Ketvirtojo žiedo vandenis. Kaukšėdamas dan­
timis daugiagalvis padaras bandė juos vytis, tačiau tuoj pat
įsipainiojo į aukštyn pilvu apvirtusios sprogželės nuodin­
gus čiuptuvus.
- Plaukite! - šaukė Čarlis. - Greičiau tolyn! Ji tuojau
sprogs!
Išties, buvęs „plaustas“ ėmė švytėti raudonai.
Vaikai yrėsi kuo toliau nuo bauginančio padaro, o hi­
dra kibo į jį dantimis. Tačiau kuo niršiau šešiagalvė kovėsi,
tuo tvirčiau ją gniaužė besirangantys dilginantys čiuptuvai.
Greitai abu gyviai taip susipainiojo, kad iš jų liko tik dantų
ir čiuptuvų gniužulas, iš kurio tryško tirštas skystis.
—Nesustokite! —rėkė Čarlis spjaudydamasis dvokiančiu
sūriu jūros vandeniu. - Dar porą metrų! Manau, jau beveik
šva...
Sprogželė ištiško tuoj pat pribaigdama ir hidrą, vandens
paviršiumi nusirito didžiulė banga, kuri taip stipriai tėškė
Teodorui, jog šis neteko sąmonės.
Vaikas ėmė grimzti į juodą vandens bedugnę.
—Teodorai! —sušuko Čarlis iš paskutiniųjų stengdamasis
išsilaikyti ant vandens. Buvo stingdančiai šalta, raumenis
130 DEAN LOREY

pradėjo traukti mėšlungis. Berniukas kapanojosi prie tos

vietos, kur paniro draugas, tačiau dar buvo likęs nemenkas
gabalas.
- Radau jį! - sušuko Violeta ir nėrė į tamsą.
Surask jį, - mintyse kartojo Čarlis, o širdį vis labiau
gniaužė nerimas. —Prašau, neleisk jam numirti.
Suskaičiavo septyniolika begalinių akimirkų, o paskui
dideliam palengvėjimui į paviršių išniro Violeta, prie krūti­
nės prispaudusi vis dar be sąmonės Teodorą.
- Teo, atsibusk! - šaukė ji. —Negaliu tavęs išlaikyti!
Berniuko akių vokai suvirpėjo, jis atsimerkė.
- Ar mes vis dar tenai?
- Ne, mes niekur, — rankomis ir kojomis plakdamas
vandenį atsiliepė Čarlis. —Mes vieniši viduryje vandenyno
Ketvirtajame Požemio žiede!
- Ne vieniši, - liūdnai įsistebeilijęs į tolį perspėjo Pin-
čas. - Jau ne.
Pakėlęs akis Čarlis pamatė dar vieną hidrą, skubiai besi­
artinančią prie keliauninkų.
- Puiku, - sumurmėjo traukdamas rapyrą.
Dar kelios akimirkos, ir atlėkusi pabaisa ėmė kaukšėti
šešių nasrų aštriais dantimis. Čarlį užliejo pažįstamas jaus­
mas —kai tekdavo kautis kaip ištrėmėjui, apimdavo ramy­
bė. Vaikas vieną po kito atmušinėjo tų žiaurių nasrų puo­
limus taip grakščiai ir greitai, kad, atrodė, įgijo nežemiškų
galių —iš tiesų taip ir buvo, tačiau žinojo ir pats —amžinai
šitaip neišsilaikys.
 K ošm arų ak ad e m ija 131

Je i tik galėčiau atverti vartus, — svarstė vaikas. - Tada

vanduo kliūstelėtų pro juos, o kartu —ir mes!
Tačiau net būdamas Dviguba grėsmė ir turėdamas iš-
trėmėjo ir požemiomanto gebėjimų, Čarlis negalėjo imtis
abiejų darbų vienu metu. Jei nors sekundei mestų gintis ir
imtų bandyti atverti vartus, visi tikrai žūtų. Teodoras per
silpnas, kad padėtų, o Violeta iš visų jėgų laikė draugą, kad
tas nepaskęstų. O Pinčas... praėjo jau keli dešimtmečiai
nuo to laiko, kai jis gebėjo atverti vartus —košmarų skirs­
tytojų centras pasistengė —po sumažinimo šis vyras neteko
turėtos Dovanos.
Čarlis vis dar mojavo rapyra gindamasis nuo hidros, kai
pamatė dar dvi įsiutusias pabaisas, plaukiančias vaikų ir
Pinčo link.
Dabar jau trys.
- Nustok kovęsis! - šaukė Pinčas. - Vis tiek nelaimėsi!
- Ką? - atsiliepė vaikas. - Gal proto netekai? Jei nesikau-
siu, jos mane suės. Suės mus visus!
- Daryk, kaip sakau!
- Tai savižudybė.
- Daryk, kaip liepta, nes mirsi! Dabar nuleisk... ginklą...
žemyn!
K ą jis kalba? —susimąstė berniukas. — G al Pinčas pasi­
duoda? G al nori, kad viskas greičiau baigtųsi?
- Klausyk, ką tau sako, — kažkur Čarliui už nugaros
nuskardėjo balsas. Tai buvo Violeta. —Vis tiek jų nenugalė­
sime! Daryk, kaip liepta - nėra kito kelio!
132 DEAN LOREY

Prieš savo valią Čarlis nuleido rapyrą.

Vos tik taip padarė, viena hidros burna čiupo vaiką ir
nurijo iki pusės. Berniukas juto, kaip aštrūs dantys spau­
džia nugarą ir pilvą. Hidros viduriuose buvo drėgna ir tam­
su kaip uždarytame karste. Čarlis užuodė dvoką iš pabaisos
skrandžio, kur voliojosi buvusių užkandžių likučiai - suge­
dusi žuvis ir jūros dumbliai.
Tai toks galas laukia manęs, —galvojo vaikas. —Šitaip mes
mirsime...
Prieš akis prabėgo prisiminimai apie tėvus —jiedu visuo­
met meiliai, švelniai šypsodavosi berniukui. Buvo nematęs
mamos ir tėčio jau kelis mėnesius — košmarų skirstytojai
kažkur paslėpė juos, davė naujus vardus, kad apsaugotų
nuo Požemio pabaisų.
Čarlis kažin ką būtų atidavęs, kad sužinotų, kur jie yra,
kad sužinotų, ar jie saugūs ir laimingi.
Vaikas taip norėjo darsyk juos apkabinti.
Jis norėjo...
Tačiau berniuką apgaubė tamsa.
 D e šim t a s s k y r iu s

Hidros
p ie n a s

Pabudęs Čarlis suprato gulįs gilios duobės dugne ant

didžiulės kaulų krūvos. Iš viršaus varvėjo vanduo, vaikas
girdėjo, kaip abiejose pusėse taip pat gurguliuoja srovė. Ap­
sižvalgęs išvydo jau pradėjusius judėti draugus. Net neįtarė,
kokia tai vieta - gal koks urvas, bent jau atrodė į tai panašu,
tačiau suprato tik tiek, kad liko gyvi, tai buvo svarbiau­
sias dalykas. Pakėlęs marškinius pamatė, kad hidros dantys
paliko kruvinas žymes ant pilvo ir nugaros, tačiau, laimei,
pabaisa daugiau nieko nesužeidė.
- Čarli... - šalia pašaukė silpnas Violetos balselis. - Ar
mums pasisekė?
134 DEAN LOREY

—Manau, kad taip... tik nesuprantu kaip. Kodėl hidra

mūsų nesuėdė?
- Dėl hidrų tarpusavio santykių, - keldamasis paaiškino
Pinčas. Vyras rėmėsi į spygliuotą kažkokios milžiniškos žu­
vies kaulą —ant šonkaulių dar kabojo mėsos gabaliukai. —
N ė vienas hidrų darbininkas negali valgyti, kol nepasisoti­
no hidrų motinėlė - visas maistas nešamas pirmiausia jai.
Kai ji soti, tada likučiais gali vaišintis ir patinai.
- Todėl liepei liautis kovojus ir leisti pabaisai mus nury­
ti? —paklausė Čarlis. - Žinojai, kad ji nuneš mus pas hidrų
motinėlę?
Pinčas gūžtelėjo pečiais.
—Na, pamėginti buvo verta, tiesa? Manau, kad turėtu­
me džiaugtis, jog motinėlė mėgsta gyvą maistą, nes kitu
atveju mūsų padėtis būtų išties apverktina.
- Manai, kad būtų blogiau nei tupėti įkalintam hidros
lizde ir laukti, kol hidrų karalienė teiksis suėsti? - sėsdama­
sis pasiteiravo Teodoras.
—Padėtis be išeities vis tiek yra geresnė nei mirtis, pone
Dagetai. Ar jūs taip nemanote?
—Manau tik tiek, kad tie kaulai spaudžia man užpakalį.
- Gerai, —prabilo Violeta. - Pažiūrėkime, su kuo turime
reikalų.
Mergaitė pasilypėjo ant duobės krašto. Čarlis pasekė jos
pavyzdžiu, bet tai, ką išvydo, toli gražu nesuteikė drąsos.
Keliauninkai buvo patekę į povandeninį urvą. Srovės nešė
vandenį į didžiulius tamsius tvenkinius. Juose nardė hidrų
 K ošm arų a k a d e m ija 135

patinai - greičiausiai norėjo išplaukti į atvirą vandenyną.

Buvo matyti mažiausiai trisdešimt šių bjaurių padarų. Tuo­
jau už tvenkinių Čarlis pirmą kartą išvydo hidrų motinė­
lę - įsitaisiusią tarsi karalienė soste.
Patelė buvo milžiniška, beveik banginio dydžio. Žydri
žvynai ryškiai švytėjo net urve tvyrančioje prieblandoje.
Dvi didžiulės, pilnais dantų nasrais galvos budriai žvalgėsi,
o kitos ramiausiai miegojo prie šono. Keli išdykę hidros
jaunikliai, kiekvienas beveik meškos dydžio, linksmai žaidė
imtynių raitydamiesi po visą urvą, likusieji grūdosi aplink
mamą ir tampė per visą plokščią pilvą išsidėsčiusius spe­
nius.
— Matai tuos spenius? - paklausė Violeta rodydama į
hidrų motinėlės pilvą. —Štai kur gausime pieno.
—Taip, - pritarė Čarlis. - Puiku.
—Puiku? - ropšdamasis iš duobės prie draugų pakarto­
jo Teodoras. —K ą reiškia puiku? Kaip mes gausime pieno?
Juk čia ne prekybos centras. Negalime priėję nusipirkti litrą
pieno!
—Sa! —tuo pačiu metu nutildė jį Violeta ir Čarlis.
— Klausyk, Teodorai, — kalbėjo Violeta. — Sunkiausia
buvo rasti hidros patelę. Dabar vienam mūsų tereikia pri-
0

sėlinti ir pamelžti ją.

—Ak, ir viskas? —sušnabždėjo Teodoras. - Tik prisėlinti
ir pamelžti tą milžinišką pabaisą? Lengva!
Keli arčiausiai buvę hidros jaunikliai atsisuko ir sužiuro
į vaikus.
136 DEAN LOREY

- Ša! - vėl nutildė plepį draugai, tik šį sykį grėsmin­

giau.
- Tau nėra ko jaudintis, - nuramino Teodorą Čarlis, -
nes tai padaryti ketinu pats.
- Atmesta, - rėžė draugas. —Ši operacija reikalauja įgū­
džių ir rafinuotumo, būtent tokių savybių, kokiomis pa­
sižymi daktaras Dagetas - specialistas, kai reikia ko nors
gauti! Aš — tas vyrukas, kurio reikia! Padarysiu viską kuo
puikiausiai.
- Aha, - šypsodamasis atsiliepė Čarlis. - Labai jau gun­
dantis tavo pasiūlymas, bet turi likti čia. Jei reikalai pakryps
į blogąją pusę, atversi vartus, kad galėtumėte išsigelbėti.
- O kas gali nutikti? Žūsi?
- Teodorai! - sudraudė draugą Violeta.
- Ei, nežiūrėkit į mane - jis pats užsiminė.
- Nesiruošiu žūti, - pasakė Čarlis. - Tik norėjau pasaky­
ti... gali nutikti kai kas nenumatyta.
- Ir tuomet tu žūtum, —vėl griebėsi savo Teodoras. —
Todėl šito reikalo ir imsiuosi aš, o ne tu.
- Sprendimas jau priimtas, - Čarlis nusisuko nuo drau­
go lyg tikėdamasis, kad šis nurims.
- Ak, tik pamanykit, sprendimas priimtas. Na, ir ge­
rai. Tebūnie. Gal norėtum, kad ką nors perduočiau tavo
tėvams, jei tas didysis sprendimas pasirodys netikęs? O kaip
turėtume elgtis su tavo palaikais? Pavyzdžiui, jei iš tavęs lik­
tų tik pirštas, kaip pageidautum, kad jis būtų palaidotas -
atvirame ar uždarame karste?
 K ošm arų a k ad e m ija 137

- Teodorai, šito jau per daug!

- Nesistenk, - pridūrė Čarlis, - neišgąsdinsi. Reikalo
imuosi aš.
- O mane pamiršote? - įsiterpė Violeta. - Galiu eiti aš.
Ar jau nedalyvauju žaidime, nes esu mergaitė? - nužvelgė
draugus žudančiu žvilgsniu.
- Klausyk, žinau, kad gali, - ramino Čarlis. - Bet norė­
čiau, kad liktum ir sulaikytum hidras, kol Teodoras atvers
vartus - jei nutiks kas nors negero. Trumpai tariant, reikia,
kad liktum, nes esi kovotoja.
- Kautis galiu ir aš, —vėl pašoko Teodoras. - Ji ne vie­
nintelė, galinti mojuoti ginklu tik todėl, kad yra ištrėmėja.
Čarlis užsimerkė.
- Ar žinote, kad varot mane iš proto? Prašau likti čia
ir susitvarkykite be didelių ginčų, kad galėčiau ramiai pa­
melžti hidrų motinėlę.
- Žinoma, - atsakė Violeta.
- Gerai. O tu, Teodorai?
- Ką? Taip! Eik ir melžk tą kvailą hidrą, seni.
- Ar bent jau turi planą? — pasidomėjo Violeta. — Su­
pranti, galvoju, kaip nepastebėtas nusigausi iki urvo - ten
juk jokios priedangos...
- Parodysiu, - Čarlis atsisuko į arčiausiai stovėjusį hi­
dros jauniklį ir pašaukė: „Ei, eikš čia, mažiuk“ .
Šešios jauniklio galvos palinko į berniuką.
O jis iš tiesų beprotiškai mielas, —pagalvojo Čarlis. Vaikas
ir toliau meiliai kalbino mažąjį hidriuką.
138 DEAN LOREY

—Geras mažylis. Ateik čia, oi, koks gražutis. Ateik pas

Čarlį.
Jauniklis abejodamas spoksojo į berniuką, paskui ketu­
riomis netvirtomis kojelėmis krypuodamas nutapeno prie
jo.
—Tai geras berniukas! - sušnabždėjo Čarlis. —Eikš, hi­
dra, hidra, hidra... čia, geras hidriukas...
—Na, ne kasdien išgirsi tokias kalbas, —murmėjo Teo­
doras. - Tarp kitko, kodėl manai, kad tas mažylis nenorės,
na, žinai... suėsti tavęs? Gal jis kūdikis, bet dvigubai už tave
didesnis.
—Nesuės, nes dar neėda mėsos. Jis dar žinduklis, o tai
reiškia, kad turėtų mane pridengti eidamas tiesiai prie ma­
mos.
Po kelių sekundžių hidros mažylis visai priartėjo ir Čarlis
švelniai paglostė visas šešias jo galvas. Šiam, regis, dėmesys
patiko, net suburkavo.
—Na, gerai, mes jau eisime.
Čarlis dirstelėjo į suaugusius hidros patinus, kurie užsiė­
mę lakstė po visą urvą. Rodės, visai nekreipia dėmesio į tai,
kas vyksta aplink, tad vaikas greitai stryktelėjo iš duobės ir
palindo po didžiuliu hidros jaunikliu. Apsikabinęs ranko­
mis ir kojomis Čarlis pakibo jam po pilvu kaip beždžioniu-
kas.
—Eime, mažyli. Eik pas mamytę. Ar neišalkai? Gal nori
gerti?
 K ošm arų a k ad e m ija 139

Hidriukas stypsojo nė nekrustelėdamas. Čarlis nesupra­

to, kodėl jis nejuda, tik paskui toptelėjo galvon, kad mažy­
lis susidomėjęs stebi Teodorą.
—Be be be, —narsuolis erzino hidriuką. —Tu, šešiagalvi
mutante! Mažas žvynuotas išsigimėli! —įsikišęs į ausis nykš­
čius Teodoras mojavo pirštais ir iškišęs liežuvį plerpė.
—Teodorai? - sukandęs dantis sušnypštė Čarlis vis dar
laikydamasis pabaisiukui po pilvu.
—Aha?
—Ar negalėtum... baigti išsidirbinėti... Blaškai mažylio
dėmesį.
—Oi, žinoma.
Netaręs daugiau ne žodžio, Teodoras nušoko atgal į duo­
bę, kur ant kaulų krūvos sėdėjo Pinčas.
—Sėkmės, —palinkėjo Čarliui Violeta. —Turi būti labai
atsargus ir dar tikėtis, kad lydės sėkmė.
—Tikiuosi abiejų dalykų, — berniukas greitai šyptelėjo
draugei ir nusisukęs paragino mažylį.
—Eik, eik, hidriuk. Einam, aplankysim mamytę.
Hidriukas nusisuko nuo duobės ir patraukė per platų
urvą nešdamas po pilvu prikibusį Čarlį. Mažiukui neužti­
krintai krapenant pro suaugusius hidrų patinus, Čarlis net
sulaikydavo kvėpavimą melsdamasis, kad tie jo nepamatytų
ar neužuostų. Vaikui labai palengvėjo, kai nė vienas pabaisa
net nežvilgtelėjo į jo pusę.
Pagaliau mažylis pasiekė mamą.
140 DEAN LOREY

Iš taip arti hidros pilvas atrodė kaip uola - aukšta, kieta

ir blizganti. Čarlis girdėjo, kaip mažyliai čiulpia keliomis
eilėmis susispietę aplink pieno pritvinkusius spenius.
Atsipalaiduok, - ramino save berniukas. - Ram iai.
Laimei, mažyliai buvo per daug susidomėję maitinimusi,
kad pastebėtų Čarlį. Keturios hidrų motinėlės galvos mie­
gojo, o dvi vis dar budėjo, tačiau akys buvo apsunkusiais
vokais ir atrodė, kad bet kurią akimirką ims knapsėti. Kai
Čarlį atnešęs mažylis kibo čiulpti spenį, Čarlis išlindo iš po
jo ir greitai susirado laisvą hidros spenį, iš kurio sroveno
plona pieno čiurkšlė.
Pienas!—patenkintas galvojo berniukas. —Pagaliau —hid­
ros pienas!
Staiga - didžiuliam siaubui —vaikas suvokė, kad neturi
jokio indo pienui supilti.
O, ne, —galvojo Čarlis. —Kaip galėjau pam iršti tokį p a ­
prastą dalyką? Kvailys! Kvailys!
Berniukas prisivertė nusiraminti ir susimąstė. Juk turė­
tų rasti kažką, gal kokią nedidelę dėželę, kuri tiktų, tiesa?
Bejėgiškai naršė visur —ant diržo, nužvelgė batus, piniginę.
Ne, ne ir ne.
N agi!
Kuo labiau ieškojo, tuo mažiau vilčių liko rasti ką nors
tinkamą, staiga pasisekė —rado lūpų vazelino tūbelę.
Kišenėje voliojosi nedidukė vynuogių skonio lūpų vaze­
lino tūbelė.
 K ošm arų a k ad e m ija 141

Čiupęs ją vaikas nuraukė dangtelį ir suko vazeliną, kol

jis visas išlindo. Išmetęs visą vazeliną, vaikas laikė rankose
tūbelę su dangteliu.
Ačiū Dievui, - mąstė prakaituodamas iš susijaudini­
mo. — Turėtų tikti.
Juk rektorė sakė, kad sergėtojui reikia tik gurkšnelio pie­
no. Į surastą tūbelę turėtų tilpti daugiau nei pakankamai.
Pašėlusiai plakančia širdimi vaikas vos prisivertė nusira­
minti ir atsisuko į spenį, iš kurio liejosi pienas...
...tiesiai jam prieš akis išniro hidros galva.
Didžiulės pabaisos lūpos prasišiepė, išlindo juodos dan­
tenos ir lenkti, beveik beisbolo lazdos ilgio dantys. Oranži­
nės akys su vertikaliais lyg gyvatės vyzdžiais piktai spoksojo
į berniuką.
—O , ne, —aiktelėjo vaikas. —Šito negali būti.

—Kaip sekasi Čarliui? —susidomėjo Teodoras.

—Sunku pasakyti, —įdėmiai žiūrėdama atsakė Violeta. —
Aplinkui grūdasi tiek daug hidriukų, kad visai nematau
Čarlio.
Kaip tik tada hidrų motinėlė suriaumojo taip garsiai,
kad net tvenkinių paviršiumi nuvilnijo vandens bangelės.
Didžioji siaubūnė pašoko, visos šešios galvos pabudo ir ėmė
pašėlusiai kaukšėti dantimis.
142 DEAN LOREY

— Bėkit, - išgirdo Čarlio balsą draugai. —Vartus, grei­

čiau! Pavojus! Pavojus!
Vos įžiūrima Čarlio Bendžamino figūrėlė lėkė artyn, bet
dar likęs atstumas buvo beveik futbolo aikštės ilgio.
—Kaip galėjau žinoti, kad šitaip nutiks? - dejavo Pinčas,
o aplink juos iš visų pašalių rinkosi suaugusios hidros -
ištisas miškas klapsinčių nasrų. Violetos kirvis tarsi kokio
fokuso metu, regis, pats įšoko mergaitei į rankas. Keliais
skubiais žydrai švytinčių ašmenų kirčiais mergaitė nurėžė
porą hidros galvų ir tos siaubingai tampydamosi nusirito
į duobę.
—Atverk vartus! —Teodorui šaukė Violeta. —O aš pasi­
stengsiu kuo ilgiau sulaikyti hidras!
Mergaitė ėmė suktis daužydama ir ritindama pabaisų
galvas dviašmeniu kirviu. Tuo metu Teodoras užsimerkęs
bandė pasiekti giliausią jo širdyje išsikerojusią baimę.
Je i dabar žūsiu, —galvojo vaikas, —tėtis mane nekęs.

Čarlis lėkė per visą urvą kaip pašėlęs, tarsi žmogus, ku­
ris... na, lyg žmogus, kurį vejasi milžiniška hidra. Pakėlęs
prie ausies vaikas papurtė vazelino tūbelę.
Viduje tyliai supliuškėjo skystis.
Pienas.
Hidros pienas.
 K ošm arų ak ad e m ija 143

Visai prieš pat pabaisos ataką berniukas spėjo vieną sykį

spustelėti arčiausiai pasitaikiusį spenį.
Nedaug, —galvojo vaikas, - bet, tikėkimės, kad užteks.
Nepaisant to, kad jaunasis ištrėmėjas bėgo tiesiog neže­
mišku greičiu, hidrų motinėlė jį vis tiek pasivijo, dvi galvos
dvėsavo berniukui tiesiai į nugarą karštu lyg iš žaizdro oru.
Buvo aišku, kad nei greičiu, nei stiprumu hidros nenugalės,
tad teliko pasikliauti gudrumu.
—Gaudyk! - šūktelėjo vaikas ir metė lūpdažio tūbelę per
visą urvą tiesiai Pinčui į rankas.
- Turiu! — atsiliepė Pinčas lenkdamasis, kad išvengtų
hidros nasrų, nuo kitos jį išgelbėjo Violetos kirvis, kuris
darbavosi nuostabiai. Kol Teodoras stengėsi atverti vartus,
Čarlis taip pat susiruošė atidaryti dar vienerius - tik šie tu­
rėjo būti į Ramųjį vandenyną.
Skalbimas, —pagalvojo vaikas. —M etas į paskutinę kelio­
nę.
Iš paskutiniųjų jėgų bėgdamas Čarlis ištiesė dešinę ran­
ką, užsimerkė ir ėmė atvėrinėti vartus...
...tačiau jam nebaigus, po kojomis suvirpėjo žemė.
N uo lubų lyg sunkios ietys ėmė smigti stalaktitai, van­
duo tvenkiniuose išsiliejo iš krantų, urve pasidarė taip sli­
du, kad Čarlis ir hidra bejėgiškai slysčiojo.
Kas vyksta? —negalėjo suprasti vaikas.
Tas žemės judėjimas ir drebėjimas atrodė tarsi pažįsta­
mas...
Ne, —pagalvojo Čarlis. —Negali būti.
144 DEAN LOREY

Uolėtos grindys pačiame urvo viduryje iškilo ir per atsi­

vėrusį plyšį išlindo milžiniškas kirminas. Storas pilkas kū­
nas buvo stambus lyg raketos korpusas ir, atrodė, kad buvo
beveik tokio pat ilgio. Kūno šonuose rikiavosi šimtai kojų
kaip pas šimtakojį, o galva buvo smailo kupolo formos, la­
bai panaši į milžiniško grąžto galą. Padaras išlindo aukštai į
orą, išsilenkė kaip raidė „S “, paskui nuo galvos atsismaukė
kietas šarvas ir sužiuro dvi didžiulės tamsios akys bei pasi­
rodė į vabalo panašus snukis su krutančiomis antenomis.
M aždaug per kūno vidurį storą liemenį juosė juodas
blizgantis diržas, visas išpieštas raudonais runų ženklais.
Čarlis tuojau atpažino Požemio relikviją.
- Sveikas, Čarli Bendžaminai, - užkimusiu nuo purvo
balsu pasisveikino vardinis.
—Sveikas, Sleguronai, —atsakė vaikas.
 V ie n u o l ik t a s s k y r iu s

Nepagaunamasis
sleguronas

- Iš kur žinai, kas esu? - paklausė trečiasis vardinis. -

N uo griausmingo balso drebėjo urvo sienos.
- Na, buvau susitikęs su kitais vardiniais, be to, turi vie­
ną Požemio relikvijų, - Čarlis parodė į švytintį diržą ant
suveržto Slegurono liemens. — Ir dar — esi didumo sulig
namu, tad tiesiog remdamasis žiniomis spėjau.
— Teko girdėti, kad esi sumanus, Čarli Bendžaminai.
Greit sumojai. Malonu, - nusišypsojo pabaisa. - Gandai
pasitvirtino.
—Na, gal ir esi girdėjęs apie mane, bet aš apie tave —ne
kažin ką. Ir, kiek žinau, niekas nėra tavęs matęs.
146 DEAN LOREY

— Gyvenu po žeme. Vienas. Ne taip, kaip kiti, - žodį

„kiti“ Sleguronas ištarė su aiškia neapykanta.
— Nemėgsti vardinių? - paklausė Čarlis. Suprato, kad
bet kokia nesantaika tarp baisūnų gali tekti pasinaudoti
ateityje - jei tik išgyvens ir sulauks tos ateities.
—Nei patinka, nei nepatinka. Esu vienas iš keturių. Sie­
kiu numatyto tikslo.
—Pašaukti penktąjį?
Didysis padaras linktelėjo.
—Darau tai, ką privalau, ir man reikia tavo, Čarli Ben-
džaminai, pagalbos. Turi atverti vartus, kad patekčiau į
Žemę.
—Maniau, kad turite kitokį planą, - berniukas ėmė ar­
tintis prie siaubūno. —Galvojau, kad pasinaudodami vai­
kais siekiate pribaigti sergėtoją ir paskui prasmukti pro
anomaliją.
—Ne, tai Tirano planas. M an anomalija per aukštai, ne­
pasieksiu, o skraidyti negaliu.
Čarlis šiek tiek nustebo —niekada net nepagalvojo.
— Tikriausiai, kad negali. Vadinasi, ne tu sugalvojai
tempti į Požemį tuos vaikus?
Sleguronas papurtė galvą.
—Jiems čia ne vieta.
— Patikėk, — tarė Čarlis, — neketiname nė vieno vaiko
palikti Požemyje. Visus, kuriuos tik randame, tuojau per­
keliame į Žemę.
 K ošm arų a k ad e m ija 147

—Perkelk su jais ir mane, - paprašė Sleguronas. Kalbėjo

ramiu balsu, lyg neprašytų berniuko nieko ypatinga, tik pa­
prasčiausiai pavėžinti dviračiu iki parduotuvės.
—Juk tu nemanai, kad taip ir padarysiu? Noriu pasakyti,
kad taip elgtis būtų beprotiška. Tu planuoji nužudyti žmo­
nes.
—Taip.
—Kodėl turėčiau tau padėti?
Sleguronas palinko pirmyn —rodės, kad pasislinko dan­
goraižis.
— Mes, visi keturi vardiniai, pateksime į Žemę, Čarli
Bendžaminai. Nesvarbu, padėsi mums ar ne. Dėkis prie
mūsų, būsi gerbiamas ir saugomas.
—Melas. Barakas sakė tą patį, o paskui bandė mane pri­
baigti. Verminionas taip kalbėjo Pinčui prieš išžudydamas
visą jo šeimą.
-Teisingai, taip ir buvo, - kažkur toli Čarliui už nugaros
pritarė Pinčas.
—Tiesa, - nesispyriojo pabaisa. - Bet nereikia manęs ly­
ginti su kitais. Verminionas —melagis. Sako viena, o galvoja
kita. Negalima tikėti jo kalbomis. Jis nuolat keičia nuomo­
nę. Aš - nesikeičiu kaip uolos, per kurias skinuosi kelią.
—O kaip Barakas? —priminė berniukas. - K ą manai apie
ji?
—Vieną akimirką jis normalus, kitą - jau įsiutęs. Bara­
kas — nepastovus. Jis taip pat keičiasi. Aš nesikeičiu kaip
uolos, per kurias skinuosi kelią.
148 DEAN LOREY

—O koks Tiranas?
—Tiranas - beprotis. Jam gaivoje vieni vėjai. Tiranas -
keičiasi. Aš nesikeičiu...
—Kaip uolos, per kurias skiniesi kelią? - šūktelėjo Teo­
doras.
Visi sužiuro į berniuką.
-A tsiprašau, —sumurmėjo šis galvodamas, kad pats me­
tas užsisiūti burną.
- Ar padėsi man, Čarli Bendžaminai? - paklausė Slegu-
ronas. —Saugumą garantuoju.
- Iš kur man žinoti, kad neapsigalvosi? Kad tavo žodis
tvirtas... kad tu nesikeičiantis, kaip sakaisi esąs?
—Žiūrėk į darbus. Kartą jau išgelbėjau gyvybę, apsaugo­
jau nuo hidros.
Jaunasis košmarų skirstytojas pažvelgė į hidrų motinėlę.
Per tą sumaištį išties buvo pamiršęs apie ją. Pabaisa stovėjo
atšlijusi atgal, aiškiai išsigandusi milžiniško vardinio.
—Gerai, jei jau būtų diskutuojama dėl šio klausimo, —
dėstė berniukas, —tai kas nors, žinoma, aš taip nemanau,
sakytų, kad vienintelė priežastis, dėl kurios išgelbėjai mane,
ta, kad miręs tau nepadėčiau.
- Išgelbėjau tave, kad pasinaudočiau?
—Kai kas taip sakytų —žinoma, ne aš.
- Bet dabar ji tau negrasina.
Čarlis gūžtelėjo.
- Na, ne visai taip. Juk esi šalia.
- Ir man nieko nereikštų ją dabar nudėti?
 K ošm arų a k a d e m ija 149

- Manau, ne.
Staiga Sleguronas metėsi pirmyn ir lyg griūvantis namas
užvirto ant hidrų motinėlės. Sunkus siaubūnas hidrą visiš­
kai sutriuškino. Kai Sleguronas pakilo, vėl pasistiebė visu
ūgiu, vienintelės hidrų patelės kūnas nė nejudėjo, tik sruvo
juodu krauju.
- Kodėl... kodėl taip padarei? - apstulbęs paklausė Čar­
lis. Berniuką pribloškė netikėtas, staigus vardinio žiauru­
mas.
- Tai tik kyšis. Maža dovanėlė tau nuo manęs.
Dovanėlė?
Čarliui trūko žodžių. Ne todėl, kad jam būtų rūpėjęs
hidrų motinėlės likimas - kaip bežiūrėsi, ji ką tik bandė
suėsti berniuką, bet dar prieš minutėlę jis glostė hidros ma­
žylius ir melžė pieną, tad hidra turėjo teisę bent šiek tiek
supykti, tiesa?
Dabar ji dryksojo negyva.
Dar blogiau - žmonės neteko galimybės kada nors gauti
jos gyvybės jėgas atgaivinančio pieno... O gal toks ir buvo
Slegurono planas?
- Aš... aš nežinau, ką ir pasakyti.
- Padėk man, ir apsaugosiu tave, Čarli Bendžaminai.
Duodu tau garbės žodį. Mano žodis, kaip ir aš, nesikeičia.
Čarlis nesugalvojo, ką atsakyti. Pokalbis aiškiai pasiekė
tašką, kai tenka daryti pasirinkimą, tačiau bet kokiu atveju
pasekmės atrodė siaubingos.
150 DEAN LOREY

Berniukas svarstė, kad galėtų pabandyti atverti vartus

ir pasprukti kartu su draugais, tačiau matęs, kaip staigiai
veikia Sleguronas, suprato, kad nespėtų. Vienintelė kita ga­
limybė buvo padaryti taip, kaip prašė siaubūnas, ir praleisti
jį į Žemę, bet juk taip elgtis beprotiška! Po nesėkmės su
Baraku vaikas jokiu būdu nenorėjo likti atsakingas už dar
vieno Požemio valdovo patekimą į pasaulį, nors tai išgelbė­
tų gyvybę.
Gal galėtų pasistengti dėl draugų? Jei yra nors menkiau­
sia galimybė juos išgelbėti, ar nereikėtų pabandyti?
—Pribaikim jį! —klykavo iš kito urvo galo Teodoras, jo
akys švietė beprotišku įtūžiu. - M ūsų pusėje D G , jau ne­
kalbant apie panelę Puolimas Kirviu. Be to, vienu mostu
atveriu vartus, o Pinčas gali... na, viską gali tas Pinčas, ko
tik griebiasi. Patikėkite, tas didelis sliekas neturi jokių gali­
mybių išlikti!
—Ar tavo burna kada nors pasitaria su smegenimis? —
negalėjo patikėti savo ausimis Violeta.
—Ei, nejaugi aš kaltas, kad jaučiuosi pasitikintis savimi?
M an jau atsibodo klausytis šitų didelių blogų berniukų pa­
tyčių. Pirmyn, pribaikim tą įkyruolį!
- Ne, - nutildė draugą Čarlis. Ramiu balsu ištartas žodis
nuaidėjo per visą urvą ir nepaliko jokių abejonių.
- K ą reiškia „ne“? - šūktelėjo Teodoras. - K ą dar galėtu­
me daryti? Juk neketini to baisūno perkelti į Žemę?
- Tiesą pasakius, - atsakė Čarlis, - būtent tą ir rengiausi
daryti.
 K ošm arų a k ad e m ija 151

—Ką? —sukliko Violeta.

—Netikiu, tu juokauji, —atsiliepė Pinčas.
—Kalbu visiškai —mirtinai —rimtai.
Čarlis užsimerkė. Kūnu perbėgo skaisčiai raudonos
liepsnos, atsivėrė vartai — tokie didžiuliai, kad tilptų Sle-
guronas. Pro vartus buvo matyti Mirties slėnis —plyna tuš­
čia dykynė, kurioje augo vos keli kaktusai, o vieniša gyvatė
barškuolė susirangiusi po akmeniu mėgino prastumti ny­
kias ir vienodas valandas.
—Štai, —tarė vaikas Sleguronui. —Nežinau, kur norėjai
patekti, tačiau dykuma tavo paslaugoms. Neturėtum už­
trukti, kol šmurkštelėsi po žeme.
Vardinis įtariai spoksojo į vartus.
—Aš... nesitikėjau, kad padarysi, kaip prašiau.
- Tai kam prašei?
- Jau kuris laikas seku paskui tave, Čarli Bendžaminai.
Suseku tave pagal žingsnius —jie ypatingi. Niekas tokių ne­
turi. Norėjau įgyti tavo pasitikėjimą.
- Įgijai, išpildžiau tavo prašymą, keliauk, - Čarlis mos­
telėjo ranka į atvirus vartus. —Žemė laukia.
Sleguronas spoksojo į liepsnojančius vartus, bet nė ne­
krustelėjo.
- Ne, —galop nusprendė. - Tai spąstai. Tu priversi mane.
Pergnybsi pusiau, kaip kartą jau padarei Barako rankai.
- Klausyk, norėjai įgyti mano pasitikėjimą, - atkirto
Čarlis, - ir įgavai. O dabar pats nepasitiki manimi. Kodėl
paprasčiausiai nepribaigi manęs, jei nepasitiki? Nužudyk
mus visus.
- Čarli! —išsigandusi šaukė Violeta.
- Tu klastingas, - sušnypštė Sleguronas. —Apgavikas,
kaip ir Verminionas.
- T ik melagis galvoja, kad visi jam meluoja.
- T u vadini mane melagiu? —sugriaudėjo baisūnas stieb-
damasis visu ūgiu, balse skambėjo vos valdomas įsiūtis. —
Aš nesikeičiu...
- Kaip uolos, per kurias skiniesi kelią. Taip, taip, jau gir­
dėjau tavo dainelę, —nekantriai purtė galvą vaikas. - Klau­
syk, ar tu eisi pro vartus, ar pribaigsi mane? Išsirink galų
gale. Man jau atsibodo laukti.
Didžiulėmis juodom is akimis Sleguronas spoksojo į ber­
niuką. Galop papurtė stambią galvą.
- Mes dar susitiksime.
Stryktelėjęs aukštai į orą kaip ketinantis nerti plaukikas,
užvėrė galvą saugančius šarvus, ji vėl tapo panaši į grąžtą.
Stebėtinai lengvai baisūnas sulindo atgal į žemę palikdamas
paskui save tik milžinišką tunelį, vedantį į tamsias Požemio
gelmes.
Dar akimirka, ir pabaisos neliko nė ženklo.
- Oho, - iš nuostabos išsižiojo Teodoras.
- Negaliu patikėti, kad tai įvyko, —murmėjo Violeta.
Tačiau Pinčo dėmesys krypo visai kitur. Prie būrelio ar­
tinosi suaugusios hidros - plačiai pražiojusios nasrus bliz­
gino seilėtus dantis.
 K ošm arų a k ad e m ija 153

—Manau, kad būtų protingiausia skubiai dingti iš čia.

—Tikriausiai tu teisus, —sutiko Violeta žvalgydamasi į
supančias pabaisas, kurios jau ruošėsi keršyti už karalienės
žūtį.
Staiga viena hidra stryktelėjo iš tvenkinio visai šalia Car-
lio ir pašėlusiai kaukšėdama dantimis puolė vaiką. Išsitrau­
kęs rapyrą berniukas nurėžė dvi pabaisos galvas. Vos tik jis
taip padarė, milžiniški vartai į Mirties slėnį užsivėrė, aiškiai
primindami, kad net Dviguba grėsme negali vienu metu
būti ir požemiomantas, ir ištrėmėjas.
— Teodorai! Vartus! - paragino Čarlis bėgdamas prie
draugų ir gindamasis nuo likusių hidros galvų. - Turime
nykti iš čia, skubiai!
Teodoras ėmė atvėrinėti vartus, o Čarlis ir Violeta petys į
petį atkakliai grūmėsi mosuodami ginklais - šalia jau riog­
sojo hidrų galvų krūva.
—Pasilenkit! - perspėjo Pinčas.
Vaikai taip ir padarė —vos spėjo išvengti artimiausio pa­
daro mosto uodega.
—Pasiruoškite, - šūktelėjo Teodoras. —Štai ir vartai!
Pokštelėjęs atsivėrė išėjimas į Žemę.
Visi keturi liuoktelėjo pro vartus, o iš paskos suskubo ir
viena hidra. Teodoras skubiai užvėrė vartus perpjaudamas
gyvį pusiau —šiam teko siaubinga baigtis, kurios visai nese­
niai išsigando Sleguronas.
154 DEAN LOREY

Keli Košmarų akademijos mokiniai susibūrę aplink

Čarlį, Pinčą, Violetą ir Teodorą puolė apžiūrinėti pribaig­
tą hidrą, kuri gulėjo ant šilto smėlio paplūdimyje priešais
Košmarų akademiją.
—Atidžiai įsižiūrėki t! — išdidžiai ragino Teodoras. —Ta
būtybė ką tik patyrė, kas tai yra požemiomantystė! Tai Teo­
doro Dageto specialybė.
Paskutinį žodį „specialybė“ vaikas ištarė vos ne parai­
džiui.
—Kodėl taip padarei? —tempdamasi Čarlį atokiau nuo
visų klausinėjo Violeta, kol Teodoras linksmino susirinku­
sius pasakodamas apie pasiekimus. —Kodėl atvėrei vartus
Sleguronui?
— Kad pribaigčiau jį. Norėjau uždaryti juos, kaip jis ir
įtarė. Spėju, kad nelabai protingai elgiausi.
—Tikrai, - priėjo arčiau Pinčas. —Kas būtų, jei nespė­
tum uždaryti vartų, o tas padaras būtų patekęs į Žemę svei­
kutėlis?
—Bet nepateko.
—Galėjo. Labai rizikavai, vyruti.
—Ir tai viskas? Be to, jei nebūčiau atvėręs vartų, jis būtų
pribaigęs mus visus. Priverčiau jį gintis. Pamaniau, kad rei­
kia išvesti padarą iš pusiausvyros —tai bus geriausia galimy­
bė išgyventi.
 K ošm arų ak ad em ija 155

- Na, pavyko, —pritarė Violeta. - Pripažįstu, kad tau

pasisekė, nors vis tiek nesuprantu, kodėl Sleguronas šitaip
pabėgo.
- Todėl, kad pateko į beviltišką padėtį, - paaiškino ber­
niukas. —Jis nepasitikėjo vartais, kuriuos atvėriau, bet ne­
norėjo manęs žudyti, nes tik rektorė ir aš esame pajėgūs
atverti pakankamai didelius vartus, kad tilptų Sleguronas,
tad jis norėjo pasilikti galimybę pasinaudoti manimi atei­
tyje.
- Bet kodėl? Nejaugi pasitikės ir lįs pro kitus vartus, jei
nesiartino prie šių?
- Po galais, nežinau, Violeta, —staiga supyko Čarlis. —
Deja, Sleguronas pamiršo pakviesti mane į vakarėlį, kurio
metu buvo planuojamas pabėgimas iš Požemio.
- Ramiau! Nevaidink pasipūtėlio visažinio. Aš tik ban­
dau suprasti —visai kaip ir tu.
- Atsiprašau, —susikrimtęs tarė vaikas. —Spėju, vis dar
nervinuosi, nes suprantu, kad jie kažką rezga, o ką —neži­
nau.
- Gal tai buvo jų planas A? Gal tik norėjo pabandyti
pasikalbėti su tavimi, pažiūrėti, ar išsigąsi ir atversi vartus,
pro kuriuos galėtų prasmukti, bet pamatęs, koks esi kietas,
suprato, kad nėra ko tavęs erzinti, ir ėmėsi plano B.
- Kuris yra...
- Nežinau, - atsiduso Violeta. - Gal planas B visai ne­
susijęs su tavimi. Gal Sleguronas paprasčiausiai pamėgins
sprukti per anomaliją, kai tik mirs sergėtojas.
156 DEAN LOREY

—O kaip jis pasieks anomaliją?

Papūtusi lūpas mergaitė susimąstė.
—Gal Tiranas? Ar nemanai, kad jam užtektų jėgų per­
nešti ir sėbrą?
Čarlis gūžtelėjo.
— Gali būti. Bet visa tai nesvarbu, kol sergėtojas svei­
kas, - berniukas atsisuko į Pinčą. - Ar turi pieną?
Pinčas iškėlė Čarlio pamėtėtą tūbelę.
—Žinoma, turiu.
— Puiku. Reikia greičiau gabenti jį rektorei. Jis turėtų
atstatyti prarastas sergėtojo jėgas, leisti tapti galingiausiam,
koks tik kada nors buvo. Tikiuosi, tai tiesa.
—Ir aš, - pritarė Pinčas.
Paskui, visų nuostabai, atidengė vazelino tūbelės kamš­
telį ir apsilaižydamas lūpas išgėrė hidrų motinėlės pieną.
 D v y l ik t a s s k y r i u s

Galingasis
pinčas

- Ką... ką tu padarei? - sustingęs iš siaubo sukliko Čar­

lis.
- Tik tai, kas būtina, — atšovė Pinčas. - Juk negalime
taip sau lyg niekur nieko imti ir duoti sergėtojui tokio svar­
baus dalyko neišbandę, tiesa?
- Bet tu jį visą išgėrei!
- N e visą. Tiesą pasakius, tik vieną gurkšnelį. Matai, dar
vienas liko, —Pinčas parodė mažutę tūbelę. Tikrai, ten bo­
lavo mažas gurkšnelis hidros pieno.
- Vagie! - šaukė Čarlis. - H idrų motinėlė negyva. Jei to,
kas liko, neužteks sergėtojui išgelbėti, daugiau negausime!
158 DEAN LOREY

—Ei, vyručiai, - linksmai prabilo Teodoras eidamas ar­

tyn, nė nenutuokdamas, kas nutiko. Jis vis dar švytėjo nuo
dėmesio, kurio susilaukė iš kitų studentų pribaigęs hidrą. -
Žinote, būti požemiomantu ne taip jau blogai. Matot, rei­
kia tiktai sugalvoti, kaip pasinaudoti gebėjimais gynybai.
Taip, tiesa, kad vien tik gerai gindamasis nelaimėsi, bet ži­
note - kartais visiems smagu būti naudingiems. —Vaikas
smalsiai sužiuro į Čarlį ir Violetą: - Kas negerai? Atrodote
lyg ką tik dribsniuose būtumėte išvydę rūgščiaspjaudį.
—Žinai, kas negerai? —atšovė Violeta. - Ogi Pinčas ką
tik išgėrė hidros pieną.
— Ką? —sušuko Teodoras atsisukdamas į vyrą. —Ar iš-
protėjai?
—Tik gurkšnelį, —atšovė Pinčas.
—Tik... —Teodoras nesusivaldė, raitojosi rankoves nuo
liesučių rankų lyg rengdamasis kautis ir šoko prie vyro. —
Juk šitiek iškentėme, kad gautume to kvailo pieno, o tu
nusprendei jį išgerti pats? Man visai nerūpi, kad esi suau­
gęs —tuojau nurausiu tau galvą!
—Palauk! - šūktelėjo Čarlis.
- K a s?
—Žiūrėk.
Pinčui kažkas darėsi. Veidas persikreipė iš skausmo, visi
raumenys įsitempė lyg būtų ką tik perlietas elektriniu bota­
gu. Vyras ėmė stipriai drebėti. Išsigandęs, kad Pinčas išpils
likusį pieną, Čarlis šoko prie jo, atėmė brangiąją tūbelę ir
tuojau pat uždengė.
 K ošm arų ak ad e m ija 159

- Kas tau yra? —paklausė Pinčo Violeta.

- A š ... aš... nežinau... —dejavo barzdotasis vyrukas. Par­
kritęs ant kelių stipriai užsimerkė ir sušuko iš skausmo: —
Oi, kaip skauda!
- Kažkas negerai, —nutarė Čarlis. —Pašaukite ką nors!
Auklę Rozą!
Niekam nespėjus nė pakrutėti nutiko kai kas neįpras­
ta...
Nuslinkę nuo veido ant smėlio nukrito visi Pinčo barz­
dos plaukai. Vaizdas buvo pribloškiantis —lyg švariai nu­
siskutęs vyras dabar atrodė daug jaunesnis.
T ik po akimirkos Čarlis suvokė, kad Pinčas atrodo jau­
nesnis ne tik dėl to, kad jam trūksta barzdos, o dėl to, kad
jis išties yra jaunesnis. Raukšlės aplink burną ir akis išsilygi­
no, keli papildomi kilogramai, kuriuos vyrukas nešiojo ant
pilvo, tarsi ištirpo, o paskui jis ėmė trauktis - mažėjo colis
po colio.
- Kas vyksta? —sušnabždėjo Violeta.
- Tikrai nežinau, —papurtė galvą Čarlis.
Pinčas neteko raukšlių, svorio, ūgio - viskas krito tol,
kol pilkasis kostiumas liko karoti ant jo, atrodė, tarsi vai­
kas būtų nutaręs pažaisti persirengdamas tėčio kostiumu.
Lygutėlė Pinčo veido oda net švytėjo, o akių baltymai vėl
buvo sveikai balti.
- Absoliučiai neįtikėtina, - tarė Pinčas nustebindamas
Čarlį paauglišku balsu. - Suveikė! Hidros pienas iš tiesų
veiksmingas —grįžau į tuos laikus, kai buvau galingiausias!
160 DEAN LOREY

Netekęs žado Čarlis spoksojo į trylikametį berniuką, ku­

ris kažkada buvo Pinčas.
Vyras vėl tapo vaiku.
- N N , - negalėdamas patikėti murmėjo Teodoras: -
Neįmanoma nesąmonė.
- Netikiu, - papurtė galvą Violeta.
- Tikiuosi, - neįprastu paauglio balsu prabilo Pinčas, -
kad kartu su jaunyste grįžo ir Dovana.
Iškėlęs dešinę ranką vyras užsimerkė. Aplink jį sužyb­
čiojo raudonos liepsnos liežuviai, ir Košmarų akademijos
šešėlyje atsivėrė didžiuliai vartai į Požemio tamsą.
Visi priblokšti sužiuro.
- Tu tai padarei! —sušuko Teodoras. - Tikrai —atvėrei
vartus!
- Vėl turi Dovaną, - pritarė Čarlis. - Tikrai —padarei
tai!
- Padariau, tiesa? - tarė Pinčas ir apsiverkė iš laimės.

Tai tikrai keista, - galvojo vaikas stebėdamas Pinčą su

džinsais ir raudonais marškinėliais, kuriuos jam ką tik pa­
skolino. Tiko kuo puikiausiai. Berniukas (vyras, priminė
sau Čarlis) buvo maždaug tokio paties ūgio ir svorio kaip ir
jaunasis Bendžaminas, bet tuo visi panašumai ir baigėsi -
Pinčas buvo tamsiaplaukis ir juodaakis, o veido oda blyški
lyg plekšnės pilvas.
 K ošm arų ak ad e m ija 161

- Štai kur jis, —traukdamas nušiurusį lagaminėlį iš po ha­

mako, kuriame miegodavo, tarė Pinčas. Jo kambarėlis Koš­
marų akademijoje buvo mažas ir tuščias —jokių paveikslų,
asmeninių daiktų, nieko, kas primintų namus. Nubraukęs
nuo lagamino dulkes, šiek tiek pagarbiai atidarė.
Viduje gulėjo blizgantis ginklas aštriais lenktais ašmeni­
mis ir nuostabiai raižyta onikso rankena.
- Mano pjautuvas, — beveik džiugiai išsišiepęs pasakė
vaikas imdamas ginklą. Vos tik jis palietė rankeną, pjau­
tuvas sušvito šalta mėlyna šviesa. — Nelaikiau jo rankose
nuo... —Pinčo balsas užkimo ir nutilo. —Na, jau seniai.
- Pinčai, —atsargiai bakstelėjo ranka Čarlis.
- Taip?
- Turime keliauti. Rektorė laukia pieno.
- Tikrai, —nepaleisdamas iš rankų ginklo atsistojo Pin­
čas.
- Ar tu norėtum perkelti mus tenai? - paklausė Čarlis. -
O gal...
- Imkis šito pats. M an reikia truputį pasitreniruoti.
- Gerai, —sutiko Čarlis atsisukdamas į Violetą ir Teodo­
rą. - Pasiruoškite. Keliausime tiesiai į Penktąjį žiedą, kuo
arčiau B T kapinių. Ten tikrai bus daugybė pabaisų —gal
tona.
- Ar turi pieną? - susirūpino Violeta.
- Žinoma, — linktelėjo Čarlis, bet vis tiek patikrino
kišenę. Brangusis skystis saugiai gulėjo tūbelėje. — Gerai,
162 DEAN LOREY

keliaujame, — aplink berniuką sušvito raudonos liepsnos,

vaikas ėmė atvėrinėti vartus.

Penktajame žiede knibždėjo daugybė pabaisų. Čarlis su­

nerimo pamatęs, kad žiaurūs padarai labai priartėjo prie tos
vietos, kur slėpėsi sergėtojas - kai kurios pabaisos prislinko
taip arti, kad braižėsi į laivų duženas B T kapinių pakraš­
čiuose.
- O , varge, - sudejavo Pinčas. - Jie stipriai pasistūmėjo
pirmyn. Sergėtojas tikriausiai visai nusilpęs. Jo aura nyksta.
Tikiuosi, mes pasirodėme ne per vėlai.
- Turime paskubėti, —išsitraukė rapyrą Čarlis. —Labai
norėčiau turėti kokį nors puikų planą — išmintingą, išra­
dingą, bet, regis, mums teks paprasčiausiai prasiskinti kelią
iki kapinių.
- Gana toli, —įvertino Violeta nužvelgdama tuos kelis
šimtus metrų, kuriuos reikėjo įveikti per pabaisas.
- Tiesa, bet dabar su mumis - dar vienas ištrėmėjas.
—Tikrai taip, - Pinčas pakėlė lenktą pjautuvą. Šis švytėjo
ryškiai mėlynai ir buvo aiškiai geresnis ginklas nei Čarlio ar
Violetos.
- Teodorai, - kreipėsi į draugą Čarlis.
- Tai mano vardas, neminėk jo be reikalo.
- Būk pasiruošęs atverti vartus, jei reikalai pasirodytų
visai prasti, gerai?
 K ošm arų a k ad e m ija 163

-A h a , žinoma. Matyt, tik šitam ir tinku, nesu ištrėmėjas

kaip jūs.
Paprastai Čarlis paieškodavo žodžių, kurie paguosdavo
draugą, bet dabar nebuvo tam laiko. Per tas kelias sekundes,
kol buvo atviri vartai, sergėtojo jėgos dar labiau sumenko,
ir Požemio pabaisos ėmė brautis į patį B T kapinių vidurį.
—Pirmyn, - sušuko Čarlis. Aukštai iškėlęs rapyrą movė
pro vartus į Požemį, o paskui jį pasekė ir draugai.
Pirmojo užpuolimo neteko ilgai laukti.
Dvi penktosios klasės kengyros tiesiai iš dangaus drib­
telėjo priešais vaikus, net žemė sudundėjo. Pabaisos iššiepė
nasrus ir suurzgė —buvo nė kiek nepanašios į draugiškus
gyvūnėlius, kuriais jas buvo galima palaikyti iš pirmo žvilgs­
nio. Negaišuodami Čarlis, Violeta ir Pinčas puolė taip, kad
net skraidė ginklai.
Gerai kaunasi, —galvojo Čarlis stebėdamas, kaip Pinčas
mojuoja pjautuvu. Nors praėjo daug metų nuo tada, kai
šis vyrukas buvo galingas, paklusdamas jo rankoms ginklas
sumaniai švysčiojo.
—Pirmoji pribaigta! —šūktelėjo Violeta ir visi atsisuko į
antrąją kengyrą. Net tokią mirtinai pavojingą baisūnę pa­
tyrę ištrėmėjai pribaigė per kelias akimirkas.
Ir tada vaikai už nugarų išgirdo silpną balselį.
—Padėkite...
Atsisukęs Čarlis išvydo mažą, maždaug septynerių metų
berniuką. Vaikas stovėjo atsišliejęs nugara į susiraizgiusius
164 DEAN LOREY

garstyčių spalvos kristalus penktojo žiedo pakraštyje. M a­

žius verkė, akys buvo išplėstos iš siaubo.
—Jos mane pagrobė, —šaukė vaikas, —tos pabaisos ken­
gūros! Sapnavau košmarą!
—Jos turbūt sučiupo vaiką ir tempėsi, kad jis pribaigtų
sergėtoją, - nutarė Violeta. - K ą darysime?
Čarlis skubiai apsidairė. Pajutę atvykėlius, iš visų pusių
juos jau supo penktosios klasės pabaisos. Berniukas net
pastebėjo kelis Požemio padarus per aštrius kaip skustuvai
kristalus sėlinant mažiui už nugaros.
-T urim e išgabenti iš čia tą vaiką. Tuojau pat. Į Košmarų
akademiją.
—N ėra laiko, - atšovė Pinčas. —Pirmiausia reikia nuga­
benti sergėtojui pieną. Tai gyvybės ar mirties klausimas.
—Sutinku, bet jei vešimės vaiką kartu, judėsim lėtai.
—Negalima jo palikti! —šaukė Violeta. —Tas mažius pra­
žus!
—Jei mirs sergėtojas, žūsim visi! - atkirto Pinčas.
Čarlis užsimerkė ir susimąstė. Rektorė persėjo, kad Po­
žemyje gali būti pasiklydusių vaikų, ir jei tik jiems pavyks,
tuos vaikus reikia išgelbėti, bet ji taip pat sakė, kad nėra
nieko svarbesnio už užduoties įvykdymą —reikia gauti hi­
dros pieno ir kuo greičiau pristatyti sergėtojui. Tai buvo
nelengvas pasirinkimas.
— Gerai, - galop apsisprendė vaikas. — Išsiskirstysime.
Teodorai, tu atversi vartus ir perkelsi vaiką į Košmarų aka­
demiją. Violeta, keliausi su juo ir apsaugosi.
 K ošm arų ak ad e m ija 165

—O kaip pienas? —paklausė Teodoras.

—M udu su Pinču nunešime jį sergėtojui.
—Nežinau, - suabejojo Violeta, - ar gerai šitaip išsiskirs­
tyti.
—Jie artinasi! —sukliko mažius pastebėjęs iš nugaros sė­
linančias pabaisas. Tai buvo keli požemiorai ir kažkas pa­
našaus į tamsūną - prieblandoje padarai slinko vis arčiau
vaiko.
—Eikit greičiau! —sušuko Čarlis. —N ėra laiko!
Vis dar šiek tiek abejodami Teodoras ir Violeta nubėgo
prie išsigandusio berniuko, o Pinčui teko atmušti pože-
miosparnio puolimą - kaip pašėlęs jis švysčiojo pjautuvu.
Tuojau prisijungė ir Čarlis, greitai užvirė tikras mūšis su
keliais virš galvų sukančiais ratus požemiosparniais.
Tuo metu Teodoras susikaupęs stengėsi atverti vartus at­
gal į Košmarų akademiją, o Violetos kirvis kilo ir vėl leidosi
atmušinėdamas tamsūno ir požemiorų puolimus, nes šie
jau kėsinosi praryti mažylį.
—Kaip tie vartai? —šaukė mergaitė, o iš siaubo sustingęs
raudantis vaikas apsivijo rankomis jai liemenį.
—Jau, tuojau!
Teodoro atverti vartai pokštelėjo tiesiai priešais vaikus.
Pro juos buvo matyti smėlėtas Košmarų akademijos paplū­
dimys.
—Puiku! —šūktelėjo Violeta. —Paskui mane! Su mažuoju
berniuku ji šmurkštelėjo pro vartus, iš paskos —Teodoras.
Vos tik perėjęs į Žemę Teodoras atsisuko į Čarlį.
166 DEAN LOREY

—Jau tvarka! —sušuko draugui. —Pas mus viskas gerai!

— Puiku! - šaukė Čarlis kartu su Pinču pribaigdamas
paskutinį požemiosparnį. - Uždaryk vartus, kol kas nors
nepraėjo!
—Palauk! —plačiai išplėtusi akis sustabdė draugą Violeta.
Mergaitė ėmė trauktis nuo ką tik išgelbėto vaiko. —Čarli!
Tu tik pažiūrėk!
Berniukas atsisuko ir pro vartus pamatė, kaip paplūdi­
myje stovintis vaikas dreba. Iš pradžių jis pagalvojo, kad
mažylis paprasčiausiai išsigandęs ir niekaip negali nustoti
drebėjęs, bet paskui pastebėjo kai ką keisto.
Vaiko veidas ėmė luptis, kristi žemyn lyg tirpdamas -
išskydusi oda tekėjo per kaukolę kaip vaškas.
— Prisimeni, ką sakiau? - keistai iškreiptai, beprotiškai
šypsodamasis kikeno vaikas. — Kad nesikeičiu kaip uolos,
per kurias skinuosi kelią. Tai va - melavau.
O, ne, - galvojo Čarlis. —Negali būti.
Likusi vaikučio oda taip pat ištirpusi nuslydo, po ja buvo
matyti padaras, panašus į kirminą. Ant juosmens juodai
tviskėjo Požemio relikvija.
—Sleguronas, —aiktelėjo Čarlis.
—Sakiau, kad susitiksime, —kvatodamasis priminė tre­
čiasis vardinis.
 T r y l ik t a s s k y r i u s

Sukeistuolis
sle g u ro n as

—Tai sukeistuolis! - šūktelėjo Violeta, kai Sleguronas

ėmė augti. Greitai jis pasiekė pusę Košmarų akademijos
dydžio.
—Kas tas sukeistuolis? —paklausė Teodoras traukdamasis
nuo besikeičiančio padaro.
—Panašiai kaip mėgdžiotojai. Tik sukeistuoliai nekopi­
juoja, jie gali pavirsti kuo tik nori, žinoma, neilgam.
—Tikra tiesa, —sududeno Sleguronas. — Galvojai, kad
pergudravai mane hidros urve? Na, kuris dabar protinges­
nis? Vos tik pasakei, kad ketinate gelbėti pasiklydusius vai­
kus, supratau, kad tas jūsų žmogiškas noras daryti gera leis
man pasiekti pergalę!
168 DEAN LOREY

—Ir jis dar kaltino mane, kad esu klastingas, —sumurmė­

jo Čarlis kartu su Pinču Požemyje stebėdamas Slegurono
keitimąsi.
- Na, jis tikrai apkvailino mus, - niūriai pareiškė Pin-
čas. —N ė neįtariau, koks iš tiesų yra Sleguronas. Manėme,
kad niekas niekada nėra jo matęs, bet kas pasakytų, kiek
kartų matėme ir nė nesuvokėme, kad tai vardinis?
- K ą daryti, Čarli? - šūktelėjo Violeta kitapus vartų, bet
berniukui nespėjus atsakyti šie pokštelėjo ir užsivėrė palik­
dami Violetą ir Teodorą Košmarų akademijoje, o Čarlis ir
Pinčas tebestovėjo Požemyje.
- Gal reikėtų grįžti padėti jiems? - svarstė Pinčas.
Čarlis papurtė galvą.
- Ne. Norėdami jiems padėti, turime skubėti pirmyn.
Atsisukęs berniukas pamatė, kad dingus Sleguronui prie
jų artinasi ištisa pabaisų jūra.
—Pasirengęs, Pinčai?
—Aš pasiruošęs, —patikino šis. —O tu?
—Žinoma.
Pakėlęs ginklą Čarlis metėsi prie puolančių penktosios
klasės padarų. Pinčas pasekė iš paskos atsilikęs vos kelis
žingsnius. Petys į petį berniukai kovėsi taip, kad B T kapi­
nės tapo panašios į žibančio plieno, lipnaus juodo kraujo
ir skraidančių pabaisų kūnų dalių košę. M ūšio metu Čarlis
žvilgtelėjo į Pinčą - net nustebo pamatęs, kaip grakščiai
berniukas (vyras, vėl pataisė save mintyse Čarlis) tvarkėsi
 K ošm arų a k ad e m ija 169

su jo daliai tekusiais Požemio padarais. Pinčas kovėsi neįti­

kėtinai puikiai, ir Čarlis pagalvojo, kokį didelį nusikaltimą
padarė Košmarų skirstytojai sužlugdę tokį talentą.
Greitai, beveik nė patys nesuvokdami, Čarlis ir Pinčas
pasijuto saugūs B T kapinių viduryje. Jiems už nugaros liko
negyvų, kraujuojančių pabaisų krūva.
- Gana įspūdinga, - atsigręžęs į nuveiktą darbą tarė Pin­
čas. - Ar mes tai padarėme?
Čarlis linktelėjo.
- Neblogai, kaip trylikamečiui berniukui ir vyrukui, ku­
ris atrodo kaip trylikametis.
Pinčas nusikvatojo ir akimirką Čarliui atrodė, kad mato
berniuką, tokį, koks pats buvo kažkada —norintį tiktai būti
geru ir mylimu. •
Bet staiga Pinčas surimtėjo.
- Kur sergėtojas?
- Štai čia, - atsakė Čarlis. Bėgdamas sudužusių laivų la­
birintu vedė Pinčą paskui save ten, kur buvo įsikūręs ser­
gėtojas.
Įdomu, kas vyksta Košmarų akademijoje, - niūriai mąstė
berniukas nardydamas tarp stūksančių gremėzdiškų laivų
korpusų, kurie daugiau niekada nebeišvys vandenyno. -
Kazin, ar Sleguronas pradėjo puolim ą? A r mano draugai dar
gyvi?
170 DEAN LOREY

Košmarų akademijos studentai kiek įkabindami lėkė ant

denių, praėjimų, šakų ir tylėdami, nustėrę iš siaubo stebėjo
Požemio valdovą. Pačiame akademijos viršuje, piratų laive,
stovėjo Bruk, o jai prie šono —Džefas.
—Oho, —tarė mergina. —Galiu pasakyti tik viena —jei
būčiau keliavusi kartu su jais, šito nebūtų nutikę.
—Tai jau tikrai, —skeptiškai numykė vaikinas.
—Sergėtojas negyvas, —riaumojo Sleguronas. —Arba vi­
sai prie mirties. Auros poveikis dabar visai silpnas —kaip
kutenimas. Ilgus metus laukiau, kol pateksiu į Žemę ir im­
siu naikinti.
— O tu žinai* kaip sakoma? — vis dar stovėdamas pa­
plūdimyje pabaisai šaukė Teodoras. —Aukštai kilęs žemai
pulsi!
—Žinau dar vieną posakį, —sududeno Sleguronas. —Kas
stipresnis, tas teisesnis. O aš esu šimtą kartų teisesnis.
—Ei, tu! - pietietišku akcentu šūktelėjo balsas.
Pasukęs galvą vardinis išvydo auklę Rozą, stovinčią ant
akademijos virtuvės denio. Ant medinių nušiurusių stalų
jau buvo išdėliotas maistas priešpiečiams.
—Taip, taip, kalbu su tavimi, vaikine! Žinai, ką pasa­
kysiu —esi didelis, pavojingas ir taip toliau, bet šitie —tik
vaikai, kurie turėtų tupėti savo kambariuose, o ne vėpsoti
į milžinišką baisūną! —moteris parodė į akademijos moki­
nius, susispietusius jai už nugaros. Tie lyg išgąsdintos pelės
 K ošm arų a k ad e m ija 171

skubiai išsilakstė ir dingo akademijos laivuose. Auklė Roza

atsisuko į Sleguroną: —Klausyk, žinau, kad esi ištroškęs žu­
dynių, bet būk toks malonus, imkis šito kur nors kitur.
Net neabejoju, kad toks didelis Požemio valdovas nenorėtų
prasidėti su vaikučiais!
—Dėl šito, —rėžė Sleguronas, —jūs ir klystate.
O paskui atsilošė ir galingai lyg tūkstantis patrankos
sviedinių trenkėsi visu kūnu j fikuso kamieną.

Čarlis nė neabejojo, kad niekada gyvenime dar nematė

padaro taip arti mirties kaip dabar buvo sergėtojas. Glež­
nas gyvis buvo nesveikai išgeltęs. Nelaimėliui švokščiant,
sunkiai traukiant orą krūtinė vos kilnojosi. Didžiulės akys
žvelgė stikliniu klaidžiojančiu žvilgsniu, o suskeldėjusi oda
šlapiavo.
- O , ne, - sunerimo Čarlis. - Per vėlu?
- Dar kvėpuoja, —atsakė Pinčas.
Tada už Čarlio ir Pinčo nugarų nuaidėjo rektorės žings­
niai.
- Atsiprašau, kad neradote manęs iš karto, - prabilo
moteris. —Turėjau išvyti kelis rūgščiaspjaudžius, kol tie ne-
prislinko per arti.
Greitu riešo judesiu sustūmę metalinę lazdą, pajuodusią
nuo pabaisų kraujo, iki nedidukės meškerės dydžio ir pa­
slėpė suknelės klostėse.
172 DEAN LOREY

—Kas jis? - paklausė žvelgdama į Pinčą.

- Tai aš, Edvardas, —prisistatė šis. —Edvardas Pinčas.
Rektorės akys išsiplėtė.
- T a i bent... Matau... Vadinas, gavote pieno?
Čarlis linktelėjo.
- Štai, - padavė rektorei vazelino tūbelę.
Dėkinga Breizenhoup paėmė brangenybę ir net lengviau
atsiduso.
- Labai jum s dėkoju, pone Bendžaminai... ir jums, pone
Pinčai. Neabejoju, kad abu turėsite aptarti nemažai įdomių
įvykių, labai norėčiau paklausyti, bet, žinoma, tik tuomet,
kai atsigaus sergėtojas. Kaip matote, jis jaučiasi labai pras­
tai.
- Prašau, duokite jam tą pieną kuo greičiau, - skubino
Čarlis. —Tuojau pat.
Rektorė sugavo berniuko žvilgsnį.
—Kodėl nujaučiu, kad norėtum pasakyti man kai ką...
blogo, pone Bendžaminai?
—Taip. Papasakosiu. Kai duosite sergėtojui pieno.
Staiga Požemį sudrebino siaubingas klyksmas. Garsas
nuaidėjo taip arti, kad išbyrėjo stikliniai karo laivo langai.
—Tiranas sėlina vis arčiau, —paaiškino rektorė. —Žino,
kad sergėtojas greitai mirs.
Atsukusi tūbelės kamštuką kuo atsargiausiai, stengdama­
si nepaliesti sergėtojo, supylė brangųjį skystį jam į burną.
 K ošm arų a k ad e m ija 173

Poveikis buvo pribloškiantis. Sleguronas trenkėsi taip

stipriai, kad didžiulis medis suvirpėjo nuo pat pašaknų.
Dvi valtys —kliperis, kuriame stovėjo auklė Roza ir kuris
tarnavo kaip akademijos virtuvėlė, bei nedidelis vienstiebis
luotas nutrūko nuo šakų. Juose stovėję žmonės šaukdami
nugarmėjo žemėn.
D aug negalvojęs, tiesiog instinktyviai Teodoras ištiesė
dešinę ranką ir po krintančiais laivais atvėrė vartus. Laivai
nėrė pro juos į pirmąjį Požemio žiedą —krito ore dar tris
šimtus metrų.
Daug nesvarstęs Teodoras šoko pro vartus paskui laivus.
Požemyje krisdamas šalia ore besisukančių laivų uždarė
viršuje likusius vartus ir žemiau atvėrė dar vienerius —visi
pralėkė pro juos ir ištaškydami aplinkui gausybę vandens
pliumptelėjo tiesiai į vandenyną priešais Košmarų akade­
miją. Smūgis buvo stiprus, bet ne toks žiaurus, koks būtų
ištikęs, jei laivai būtų tėškęsi ant kietos žemės.
Pats taip pat paniręs po vandeniu, Teodoras tuojau iš­
sikapstė į paviršių ir puolė gelbėti sužeistųjų iš skęstančių
laivų. Pirmiausiai nuplaukė prie auklės Rozos.
- T ik pažiūrėk, berniuk, - šypsodamasi kalbėjo moteris,
kai vaikas išlaisvino ją iš nuolaužų. - Tavęs laukia puiki
požemiomanto ateitis.
- Įsivaizduoju, - nusišypsojo ir Teodoras.
174 DEAN LOREY

Kol vaikas gelbėjo Slegurono pirmojo puolimo aukas,

Violeta —apakusi iš įsiūčio —iškėlusi kirvį leidosi prie pa­
baisos vardinio. Įsikibusi žemiausiai esančių panašių į šim-
takojo kojų, tarsi kopėčiomis sliuogė aukštyn, prie didžiu­
lės galvos.
—Ir ką čia dabar darai? —susidomėjo Sleguronas stebė­
damas mergaitę tarsi arklys musę. Vienu kūno krestelėjimu
nusipurtė Violetą, toji iškilo aukštyn į orą, vartaliodamasi
nuskrido iki Košmarų akademijos, o paskui tėškėsi į gru­
biai tašytus piratų laivo turėklus. Pabandė įsikibti, bet ne­
pavyko, tada persisvėrusi per turėklus mergaitė staiga išgir­
do balsą.
—Laikau tave!
Bruk sugriebė Violetą už rankos. Vienu stipriu trūktelė­
jim u gražuolė užsitraukė jaunąją ištrėmėją ant denio.
—Ačiū, —vos gaudydama kvapą sušnabždėjo Violeta. -
Jei tavęs čia nebūtų...
—Nėra už ką, —šiltai nusišypsojo Bruk.
Nusisukusi Violeta šoko į vieną Košmarų akademijos
valčių-liftų. Tampydama pirmyn ir atgal įsiūbavo valtį lyg
švytuoklę. O paskui iš visų jėgų atsispyrusi šoko ant vaba-
liško Slegurono snukio, kur jos nebegalėjo pasiekti tūks­
tančiai trumpų, bejėgiškai mojuojančių padaro kojelių.
—Dink nuo manęs, žmogysta! —suriaumojo vardinis.
Netarusi nė žodžio Violeta pakėlė krivį ir smeigė jį kuo
giliau į didžiulio baisūno kairiąją akį.
 K ošm arų a k ad e m ija 175

Sleguronas suriko iš skausmo taip, kad net sudrebėjo

žemė.
- Dabar tau galas! — griaudėjo pabaisa ir atsilošęs pa­
mėgino mergaitę sutraiškyti į akademiją laikančio fikuso
kamieną.
- N e! —suklykė Teodoras. — Violeta!
Nespėjęs prispausti mergaitės prie didžiulio kamieno,
vardinis vėl subliuvo iš skausmo ir krito ant žemės taip
smarkiai kaip iš dangaus atskriejęs meteoritas. Violeta, vis
dar įsitaisiusi ant siaubūno, nulėkė kartu, tačiau minkšta
kirmino mėsa sušvelnino smūgį.
- Neįtikėtina! —bėgdamas artyn šaukė Teodoras. —Ar tu
jam kažką padarei?
- Jokiu būdu, —papurtė galvą mergaitė.
Sleguronas bandė pasikelti, bet ir vėl tėškėsi ant žemės.
- Kas jam nutiko? —paklausė Teodoras.
-Tikriausiai Čarlis ir Pinčas atgaivino sergėtoją! —links­
mai šūktelėjo Violeta. Nučiuožusi nuo padaro grakščiai
kaip katė liuoktelėjo ant smėlio. - Akademijos apsauga vėl
veikia.
- Oho, kokia stipri sergėtojo aura! Net būdamas taip
toli visiškai suluošino vardinį.
Sunkios šarvų plokštės užslinko ant Slegurono snukio,
šis vėl tapo panašus į grąžtą. Violeta prisiminė, kad sykį jau
matė padarą taip elgiantis.
- Jis ruošiasi sprukti! —sušuko mergaitė.
176 DEAN LOREY

—Aha, manau, tu teisi.

Netaręs daugiau nė žodžio, Teodoras atvėrė vartus į pir­
mąjį Požemio žiedą.
—Ir ką, po galais, darai?
—Pamatysi, —atsakė berniukas ir nėrė pro vartus.

Sergėtojas atsigavo įspūdingai.

Praėjus vos kelioms akimirkoms po to, kai gavo hidros
pieno, ėmė nykti oranžinė odos spalva —pažaliavo, atrodė
gaivus ir sveikas. Apniukusios padaro akys vėl praskaidrėjo,
ir nors sergėtojas buvo nedidelis gyvis, visas jo kūnas, regis,
atsitiesė, sustiprėjo.
—Kaip gerai! —sušuko Čarlis. —Jam jau geriau!
Paskui visur aplink juos nuaidėjo skausmingi riaumoji­
mai.
Išbėgęs ant laivo denio berniukas išvydo daugybę Pože­
mio padarų, besiraitančių iš skausmo, nes sergėtojo aura jau
sklido per B T kapines. Garsiausiai riaumojo aukštai - tai
Tiranas vartaliodamasis ore smigo žemyn ir tėškėsi į žemę
aplinkui pažerdamas suskaldytus garstyčių spalvos krista­
lus.
—IŠDAVYSTĖ! —staugė vardinis bandydamas atsistoti
ant virpančių kojų, tačiau trukdė juokingai po pilvu susi­
raitę šikšnosparniški sparnai. - Neteisinga, šitaip neteisin­
 K ošm arų ak ad e m ija 177

ga! Juk sakiau, kad sergėtojas neilgai G YV U O S, ir nudažy­

siu Žemę raudonai krauju iš jo GALVOS!
- Tiesą sakant, eilėraščio autorinės teisės priklauso Teo­
dorui, - atsisukęs į Pinčą pastebėjo Čarlis. —Tai jis surima­
vo pabaigą.
Prie berniukų priėjo rektorė.
- Kaip matote, sergėtojas vėl stiprus. Eime, turime grįžti
į Košmarų akademiją.
- Jei ji dar yra, —sumurmėjo Čarlis.
- Ką sakėte, pone Bendžaminai?
- Sakiau, kad nekantrauju grįžti.
Breizenhoup praėjo pro vaikus, toliau nuo aukštai ky­
bančios raudonosios anomalijos, kuri neleido atverti vartų.
Čarlis sekė iš paskos, kol išgirdo silpną balsiuką, sklindantį
už nugaros.
- Apkabinkite mane, —stovėdamas laivo, kur buvo įsi­
rengęs namus, tarpduryje šaukė sergėtojas. —Čia, Požemy­
je, taip šalta, aš toks vienišas...
Jis teisus. Požemyje sergėtojas tikrai vienišas, —galvojo Čar­
lis žvelgdamas į tas maldaujančias gležno padarėlio akis. -
Koks liūdnas ir nykus jo gyvenimas — negali nieko paliesti,
niekas negali jo apkabinti.
- Atsiprašau, Henkai, - tyliai tarė Čarlis. - Žinai, kad
negaliu. M an jau laikas eiti. Sėkmės.
Nusukęs žvilgsnį nuo trapaus, gailiai atrodančio padarė­
lio, Čarlis nubėgo paskui rektorę. Galų gale šį kartą norėjo
kuo greičiau nešdintis iš Požemio pas draugus.
178 DEAN LOREY

Kai Čarlis ir Pinčas pro rektorės atvertus vartus išniro

Košmarų akademijoje, Sleguronas vis dar raitydamasis iš
skausmo stiebėsi aukštyn. Sukaupęs paskutines jėgas pa­
baisa smeigė galvą į žemę. Pakilo smėlio debesis, ir greitai
siaubūno neliko nė žymės - tik didžiulis tunelis, vedantis į
tamsias žemės gelmes.
- Sleguronas, —tarė rektorė.
Čarlis nervingai dirstelėjo į Breizenhoup.
- Tiesą sakant, apie tai ir norėjau papasakoti. Jis... na...
pabėgo iš Požemio.
- Jau matau, kad pabėgo.
- Tai ilga istorija.
- Manyčiau.
- Tas tai taip, —pavargusia ranka perbraukė veidą Pin­
čas. Čarlis niekaip negalėjo priprasti, kad vyras dabar atro­
dė kaip trylikametis. - Tik nebežinome, kur jis.
- Sakyčiau, kad ne viskas prarasta.
Atsisukę visi išvydo šalia vis dar atvirų vartų stovintį Te­
odorą.
- K ą norite pasakyti, pone Dagetai? —eidama artyn pa­
klausė rektorė.
- Ogi tai, kad prieš Sleguronui dingstant, kol jis dar be­
jėgis drybsojo, atvėriau šiuos vartus.
 K ošm arų ak ad e m ija 179

Pažvelgęs Čarlis nustebo, nes vaizdas buvo labai maty­

tas - pirmasis Požemio žiedas ir jo sudėta įrankių ir prie­
taisų dėžė.
- Ei, juk aš čia laikau savo ištrėmimo įrangą!
Teodoras linktelėjo.
- Sitai ir prisiminiau. Tenai laikei akumuliatorių gremli-
nams vilioti, kelias atliekamas rapyras. Dar pastebėjau, kad
viršutinėje lentynoje turi krūvą nedidelių, bet labai įdomių
daikčiukų.
Berniukas iškėlė nedidelį metalinį prietaisą.
- Sekimo įranga, —suprato Čarlis.
- Aha. Prisegiau vieną tokį prie Slegurono diržo jam dar
nespėjus pabėgti, - Teodoras išsišiepė taip plačiai, kad Čar­
lis net išsigando, kad draugui neplyštų žandai. —Na, pasa­
kyk, kad aš - supergenijus.
- Jūs, pone, esate super duper genijus.
- Taip, tikrai protinga mintis, - sutiko rektorė. - Turiu
pastebėti, kad jūs, pone Dagetai, pasižymite greitu mąsty­
mu. Kaip visada, turime ir gero, ir blogo. Sleguronas įspru­
ko į Žemę, tai aiškiai blogai. Bet dabar, labai gali būti, kad
jis mus nuves į naująją Barako ir Verminiono irštvą, o tai,
manyčiau, visai gerai. Be to, jūsų ypatingų gebėjimų pade­
dami gavome hidros pieno ir išgelbėjome sergėtoją, o Ti-
ranas vis dar klaidžioja Požemyje —vėlgi, labai gerai. Taigi
galima daryti išvadą, kad puikiai padirbėta.
Čarlio, Teodoro ir Violetos veidai nušvito.
180 DEAN LOREY

—O kas toliau? —pasiteiravo Pinčas. —Kokie bus tolesni

mūsų žingsniai?
—Kurį laiką Tiranas liks Požemyje, bet niekas negali ga­
rantuoti, kad jis neras kito būdo patekti į Žemę kada nors
vėliau. Jei taip nutiks, keturi vardiniai beveik garantuotai
pašauks penktąjį, o šito mes tikrai negalime leisti. Taigi
kelias aiškus. Dabar viskas arba nieko - turime kautis iki
paskutinio kraujo lašo.
Rektorė atsisuko į vandenyną, lengvas vėjelis plazdeno
jos suknelės klostes.
—Vienas vardinis turi mirti.
 T r e č io ji d a l is

V a r d in ia i
 K e t u r io l ik t a s s k y r iu s

Puolimo
p la n a s

Piratų laivo burės suplazdėjo vėjyje virš Košmarų aka­

demijos išblaškydamos Violetos dėmesį. Mergaitė susikau­
pusi stengėsi nupiešti drakoną, Košmarų skirstytojų centro
darbininkai kaip įmanydami plušo bandydami panaikinti
Slegurono padarytą didžiulę žalą.
Piešti nesisekė.
Anksčiau mergaitė vaizduotėje matydavo reginius aiškiai
lyg fotografijoje, tad brūkštelėti eskizą, perkelti vaizdą ant
popieriaus būdavo niekų darbas. Tačiau dabar vaizdai min­
tyse nebuvo tokie ryškūs, mergaitė matydavo juos tarsi per
baltą miglą.
184 DEAN LOREY

—Kaip sekasi? - paklausė Bruk eidama artyn.

—Po truputį, —suirzusi, kad sutrukdė, atšovė Violeta.
—Norėjau tik pasakyti, kad tada, kai šokai prieš Sleguro-
ną, atrodei nuostabiai. Galima buvo pamanyti, kad žiūriu
į patyrusią ištrėmėją. Tiesą sakant, netgi geriau. Niekada
nesu mačiusi nieko panašaus.
—Ačiū. Ir dar —ačiū, kad sučiupai mane. Vienai nebūtų
pavykę.
Bruk gūžtelėjo.
—Paprasčiausiai atsiradau tinkamoje vietoje tinkamu lai­
ku, štai ir viskas, —pasikuklino gražuolė ir nubraukė nuo
akių šilkinius plaukus.
—Tikrai, labai ačiū, - pakartojo Violeta ir žvelgdama į
piešinį pabandė susikaupti. Mintyse meldė, kad Bruk tei­
singai suprastų jos elgesį ir nešdintųsi.
Bruk nė nepajudėjo.
—Kodėl manęs taip nekenti? —galop išrėžė.
Violeta pakėlė akis į gražuolę.
-K ą?
—Klausyk, suprantu, kad nesu pats nuostabiausias žmo­
gus pasaulyje, tiesą pasakius, netgi pripažįstu, kad kartais
mano elgesys truputį erzina žmones.
—Tik truputį?
— Na, gerai jau - rimtai erzinu. Gal net blogiau. Su­
prantu, kad mūsų santykiai nuo pat pradžių pasuko ne ta
linkme - nuo pirmojo susitikimo Košmarų akademijoje.
—Taip m anai?
 K ošm arų ak ad e m ija 185

Prisiminimai apie nuolatinius Bruk ir Džefo puldinėji­

mus ant Carlio ir kitų trijulės narių buvo visai dar švieži,
nors viskas vyko prieš šešis mėnesius.
- T ik noriu pasakyti, - tęsė Bruk, - po galais, tikrai ne­
lengva tau išaiškinti, tai va, noriu pasakyti, kad suprantu,
kiek suteikiau skausmo, bet iš visų jėgų stengiausi pasikeis­
ti. Stengiausi gražiai elgtis. Noriu susidraugauti su tavimi.
- Kodėl?
Išgirdusi tokį klausimą Bruk atrodė nuoširdžiai nuste­
busi.
- Na... nežinau. Kad ir dėl tos priežasties, kad visi nori
turėti draugą.
- Taip, bet kodėl?
- Nes patinki man, ir manau, kad galėtume puikiai su­
tarti.
Violeta papurtė galvą.
- Netiesa. Tikroji priežastis ta, kad nori būti šalia Carlio
Bendžamino.
- Tu proto netekai? Jam tik trylika, o man —beveik še­
šiolika!
- Be to, Čarlis yra Dviguba grėsmė - pats galingiausias
iš visų mokinių. Visi tai žino. Nori sukiotis šalia jo ir drau­
gauti su manimi, nes mes su Carliu esame draugai.
Violeta vėl sužiuro į piešinį. Tikrai atrodė nekaip.
- Tai neteisinga, - ašarų pilnomis akimis šūktelėjo
Bruk.
186 DEAN LOREY

— Ašaras gali pasilaikyti sau. Neverta purtyti šviesių

plaukų ar apsimetinėti įsižeidusią. Manęs tokie triukai ne­
veikia.
- A š neapsimetinėju! - atšovė gražuolė. Violeta juto, kad
ši nenuleidžia nuo jos akių, tačiau atsispyrė pagundai pa­
žvelgti į Bruk.
—Nesvarbu, - Bruk nusisuko eiti, bet užuot nukulnia­
vusi šalin, stypsojo kaip įbesta.
— Kažkada galėjau atvėrinėti vartus, —galop prabilo. —
M an tikrai gerai sekėsi, bet netekau Dovanos, ir dabar vis­
kas, ką galiu - tai stebėti, kaip visi aplinkui naudojasi galio­
mis, ir bandyti rasti būdą, kaip dalyvauti veiksme.
—Bet buvai atgavusi Dovaną, pameni? —Violeta pažvel­
gė į Bruk. —Kai judu su Carliu bėgote nuo Barako jo irš­
tvoje. Tada atvėrusi vartus išgelbėjai jus abu.
—Bet tai netruko ilgai. Dovana ir vėl dingo.
—Nes tu leidai! —dabar jau tikrai supykusi Violeta pašo­
ko. —Galėtum būti kaip ir mes, jei tik pabandytum, Bruk,
bet šitam reikia drąsos. Tu jau geriau būsi gražuolė, įsitai­
siusi prie šono, laikysiesi šalia stipriųjų, bet pati nesiimsi
atsakomybės!
Violeta net drebėjo iš piktumo. Bruk žengė žingsnį at­
gal.
—Gerai, gal tu ir teisi, bet tai nereiškia, kad man patin­
ka.
—Tuomet keiskis!
 K ošm arų ak ad e m ija 187

—Kaip? Norėčiau būti tokia kaip tu.

Violeta nusikvatojo.
—Ne, nenorėtum. Patikėk.
— Tikrai. Tu kieta, neįtikėtinai gabi, ir...
—Ir nekenčiu savęs už tai!
Savo siaubui Violeta suvokė, kad tai tiesa - ji nekenčia
savęs ar bent jau to žmogaus, kuriuo tapo.
— Labai mėgau piešti, — tyliai pasakojo mergaitė. — O
dabar... pasižiūrėk, - bjaurėdamasi parodė į nenatūraliai
perkrautą detalėmis eskizą. - Kai pasirodo pabaisos, ateina
metas kautis, jaučiu, kad valdau situaciją. Galiu mojuoti
kirviu - man sekasi, tikrai gerai kaunuosi, bet neatpažįstu
savęs.
' Kurį laiką žvelgdama į tolumoje plytintį vandenyną
mergaitė tylėjo.
-Ja u čiu , kad kažkur dingsta mano „aš“ . Jau nežinau, kas
tokia esu.

- Aš rimtai įspūdingas požemiomantas, - gyrėsi Čarliui

Teodoras, kai berniukai vaikštinėjo po Košmarų akademi­
jos paplūdimį rinkdami kriaukleles. — Nepatikėsi, kokius
vartus atvėriau! Milžiniškus! Tilpo du laivai. Abu jie nukri­
to į Požemį —bum! —paskui nėriau iš paskos ir krisdamas,
įsivaizduoji, krisdamas atidariau dar vienerius milžiniškus
188 DEAN LOREY

vartus, laivai nuskriejo pro juos, tik švyst, kaip siūlai pro
adatos skylutę ir galop sveikutėliai nukrito čia, Žemėje, štai
ten, vandenyje.
Berniukas parodė vandenyne tą vietą, kur trenkėsi lai­
vai.
- Tiesiog neįtikėtina! —tarė Čarlis tikrai džiaugdamasis
už draugą. —Panaudojai vartus visai netikėtu būdu. Tai lyg
kraštutinė, pavojingiausia požemiomantijos versija, panaši
į tą, kai mudu apšvietėme tamsūną saulės spinduliais, tik
čia veikei vienas. Turėtum labai džiaugtis!
- Tai jau tikrai!
Teodoras staiga stabtelėjo, sudejavo ir pasilenkęs susi­
griebė už pilvo —atrodė, vaikui rimtai suskaudo.
- Kas nutiko? - nustebo Čarlis. - Susirgai, ar ką?
Teodoras papurtė galvą ir pažvelgė į draugą. Berniuko
akyse buvo matyti nesumeluota kančia.
- Bėda ta, kad nė nežinau, kaip tai nutiko. Supranti, tie
vartai —jie tiesiog atsivėrė.
- N a ir kas?
- N a ir tas, jei paprašytum manęs pakartoti - čia ir da­
bar - jokiu būdu nieko neišeitų. Negaliu pakartoti. Kaž­
koks vienadienis stebuklas! M ano karjerai galas, o man viso
labo trylika!
- Nusiramink. M an lygiai tas pats. Milžiniški vartai, ži­
nai, tie didžiuliai, jie paprasčiausiai atsiveria. Iš kažkur gi­
liai ateina toks jausmas, kyla nevaldomai, aš nieko negaliu
padaryti. Gal todėl tie vartai tokie galingi... ir pavojingi.
 K ošm arų ak ad e m ija 189

—Tikrai? - beveik atgavęs viltį sukluso Teodoras.

Čarlis linktelėjo.
—Klausyk, šiandien tu padarei labai reikšmingą darbą,
kai vėl prireiks, o žinau, kad taip bus, nė neabejoju, kad
padarysi kai ką dar puikesnio.
—Taip manai?
—Be abejonės! Tik pagalvok, kaip pasijus tavo tėtis, kai
išgirs apie tai.
Teodoro akys sužibo.
—Galvoji, kad jam kas nors papasakos?
—Tu ką, juokauji? Kas nors! Ne kas nors, o visi!
Teodoras nušvito iš laimės.
—Tėtiskikrai didžiuosis, tiesa? Nieko kito jam neliks, tik
didžiuotis.
—Tikrų tikriausiai.
—Žinai, jis jau po truputį atsileidžia. Prisimeni, tada Ba­
rako ir Verminiono irštvoje — tėtis pasakė, kad gerai, jog
atsisakiau palikti tave ir likau, kad apsaugočiau? Tiesa?
Čarlis linktelėjo.
—Ir ką gi - lūkesčius viršijau dešimt kartų, teisybė? Šian­
dien išgelbėjau daugybę žmonių!
-T ikrai, taip ir buvo, - Čarlis paplojo draugui per petį. —
Patikėk, nuo dabar viskas klosis puikiausiai.
—Puikiausiai...
Čarlis jau įsivaizdavo, kaip Teodoras viską apmąsto, sva­
joja apie naujas nuostabias galimybes ir pasikeitusį bendra­
vimą su tėčiu.
190 DEAN LOREY

—Žinai, Čarli, kad esi geras draugas? - po kurio laiko

tarė Teodoras. —Geriausias, kokį tik kada turėjau. Tikrai.
—Baik, - susigėdęs mostelėjo Čarlis.
— O tu nemojuok! Aš rimtai kalbu. Niekada neleisiu,
kad tau kas nors nutiktų. Prisiekiu.
—Gerai, - Čarliui padarė įspūdį draugo rimtumas. —Ir
aš prisiekiu.
Abu berniukai žiūrėjo į vandenyną. Iš dangaus nardė žu­
vėdros —krisdavo į vandenį ir vėl išnirdavo pilnais snapais
gardžios žuvies.
—Kada paskutinį kartą matei tėvus? —po kiek laiko per­
traukė tylą Teodoras.
Čarlis gūžtelėjo.
— Seniai. Jau šeši mėnesiai praėjo. Net neįsivaizduoju,
kur jie yra.
—Košmarų skirstytojai vis dar slepia juos dėl saugumo?
Čarlis linktelėjo.
—Pasiilgau jų.
Pasiilgau jų .
Tie du paprasti žodžiai atskleidė tiesą, nuo kurios suso­
po širdis.
— Ei, - šelmiškai žybčiodamas akimis paklausė Teodo­
ras, —gal norėtum sužinoti, kur tėvai? Galėtume įsilaužti į
Košmarų skirstytojų centro kompiuterius, o paskui slapta
pabėgtume su jais pasimatyti.
—Neee...
 K ošm arų a k ad e m ija 191

- Būtų smagu, - gundė Teodoras. — Veikti iš pasalų,

laužyti taisykles, susidurti su sunkumais... visai kaip senais
laikais.
- Ačiū už gerus norus. Tikrai. Bet tada per mane Ver-
minionas vos nenužudė tėvų. O dabar, kai Žemėje jau trys
vardiniai, kas žino, į kokį pavojų {stumčiau tėvus, susiruo­
šęs pasimatyti su jais? - Čarlis papurtė galvą. —Geriau jau
laikytis atokiai, patikėk.
Kaip tik tada prieš berniukus atsivėrė vartai, ir pro juos
žengė rektorė. /
- Pone Bendžaminai, esate kviečiamas į Košmarų skirs­
tytojų centrą. Vyksta kai kas svarbaus —greičiau keliauk.
Moteris apsisuko eiti.
- Palaukite! —šūktelėjo Čarlis. —O jūs? Neisite kartu?
Breizenhoup papurtė galvą.
- Bijau, kad tai neįmanoma. Turiu grįžti į Požemį, sau­
goti sergėtoją.
- Juk jis sveikas.
- Kol kas - taip, bet užtektų dar vieno žmogaus pri­
silietimo, ir vėl viskas prasidėtų iš naujo, o gali nė nea­
bejoti, kad Tiranas pasistengs padaryti viską, kad taip ir
nutiktų.
Čarlis suprato, kad rektorė kalba tiesą, kita vertus, juk
negali ji apsigyventi Požemyje ir visą likusį gyvenimą budė­
ti prie sergėtojo.
- Kada grįšite? —pasmalsavo vaikas.
192 DEAN LOREY

—Kai bus saugu, —atkirto rektorė tokiu tonu, kad tapo

aišku - klausimas daugiau nediskutuotinas. —O dabar ke­
liaukite, pone Bendžaminai.
- Tik jau nesugalvok manęs palikti.
Rektorė atsisuko į Teodorą.
- Kažką sakėte, pone Dagetai?
Teodoras linktelėjo.
- Jei eina Čarlis, aš kartu su juo.
—Gana stipriai pasakyta.
—Aš ir esu gana stiprus požemiomantas.
Čarlio nuostabai rektorė nusišypsojo.
—Teko girdėti. K ą gi, keliauk kartu. Tiesą sakant, pone
Bendžaminai, galite kviestis visus draugus - per daug ne­
bus.
Rektorė išėjo palikdama Čarlį ir priblokštą Teodorą.
- Pirmyn, į Košmarų skirstytojų centrą, mažyli! - staiga
šūktelėjo Teodoras. - Štai taip reikia veikti!

Košmarų skirstytojų centro Aukščiausios tarybos salėje

buvo šalta ir tylu. Pro ventiliacines angas švokšdamas veržė­
si išvalytas oras. Tyliai dūzgė ir spragsėjo kompiuteriai.
—Aukštai, Himalajų kalnuose, snieguotose plynaukštėse
radome naują Barako, Verminiono ir Slegurono irštvą, —
pranešė susirinkusiems požemiomantams ir ištrėmėjams
 K ošm arų ak ad e m ija 193

direktorius Dreikas. — Taip, prie jų prisidėjo ir Sleguro-

nas, — Dreikas persmeigė Čarlį žvilgsniu. —Rodos, mūsų
jaunieji draugai iš Košmarų akademijos nutarė, kad derėtų
Sleguroną perkelti į Žemę.
Salėje sėdintys suaugusieji sumurmėjo, bet, regis, nenu­
stebo.
Reikėjo jam čia prie manęs kabinėtis, —mąstė Čarlis. Visi
jau žinojo, jog Sleguronas paspruko iš Požemio - tokių
naujienų paslaptyje neišlaikysi, bet direktoriui būtinai pri­
reikė pasistengti, kad visi žinotų, kas kaltas dėl pasikeitusių
aplinkybių. Jie galvojo, kad gelbsti garsiai raudantį vaikutį!
M ažą vaikutį! Iš kur draugai galėjo žinoti, kad Sleguronas
yra sukeistuolis? Niekas šito nežinojo.
- Taip, vaikai tikrai taip padarė, —iš salės galo nuaidėjo
balsas. Čarlis tuojau pat pažino tą Teksaso akcentą. Atsisu­
kęs pamatė praėjimu tarp suolų besiartinantį Reksą, ir vien
tik išvydus aukštą kaubojų, berniuko širdį užliejo džiaugs­
mas. —Tačiau, kiek man žinoma, jei jie nebūtų perkėlę Sle-
gurono, nebūtume radę naujosios vardinių irštvos. Reikėtų
padėkoti gudragalviui ponui Teodorui Dagetui — jis štai
tenai.
Reksas linktelėjo į Teodorą, kuris tuojau skaisčiai nu­
raudo ir ėmė dairytis tėčio. Generolas žvilgtelėjo į sūnų ir
skubiai pamerkė jam akį.
- Ei! Matei...
- Taip, - nusišypsojo draugui Čarlis. —Tikrai mačiau.
194 DEAN LOREY

Reksas įrėmė žvilgsnį į direktorių Dreiką.

—Jaunasis ponas Dagetas pasirodė gudresnis nei mes visi
kartu sudėjus. Bandėme ieškoti vardinių buveinės kokiame
baisiame užkampyje, bet nė iš tolo neatspėjome, tik sukom
ratus aplinkui kaip hidros nutrūkę galvas.
Reksas atsisuko į Violetą.
—Kalbant apie hidrų galvas, kaip manote, kiek jų nukir-
tote, panele Violeta Svit, kai gelbėjote sergėtoją?
Violeta, įsitaisiusi prie kito Čarlio šono, išraudo kaip /
burokas ir gūžtelėjo.
—Neįsivaizduoju.
- Kiek žinau, viena hidra turi šešias galvas, tai tikrai ne­
sunku pamesti skaičių. Už jus tai turėtų daryti padėjėjas,
o padėjėją turite tikrai šaunią — tai panelė Bruk Braiton.
Taip manau, nes mačiau, kaip ji lydėjo jus į sergėtojo valtį
ir pristatė į B T kapines.
Bruk, sėdinti šalia Violetos, vos susilaikė kuo plačiausiai
neišsišiepusi.
- Tačiau manau, kad esate teisus, direktoriau, - Reksas
vėl atsisuko į Dreiką. — Spėju, kad tie vaikai iš Košmarų
akademijos —tai tik būrelis netikusių idiotų.
Salėje stojo tiršta tyla —nors kirviu kapok.
- Dėkoju už tokią mielą kalbą, ištrėmėjau Henderso-
'pai, —galop sarkastiškai atsiliepė direktorius Dreikas. —Ar
vaikai nuveikė daugiau, nei paprastai nuveikia jų bendra­
amžiai? Žinoma, net nekyla klausimas. Tačiau pažiūrėkime,
ar jie nepridarė daugiau žalos? Ir čia —neabejotinai taip.
 K ošm arų a k ad e m ija 195

Apėjęs aplink stalą Dreikas sustojo tiesiai prieš susirin­

kusią minią.
- Dėl šių jaunuolių veiksmų dabar m ūsų Žemėje yra jau
trys vardiniai iš keturių. Jei Tiranas ras būdą prasmukti, tai
visi keturi pašauks penktąjį. Bet šitaip nenutiks. Dabar, kai
žinome naują baisūnų irštvą, galime pabaigti tai, ką pradė­
ję. Ponios ir ponai, turime baigti puolimą ir pribaigti vieną
vardinį.
- Tebūnie tai Verminionas, — nuaidėjo plonas balselis
salės gale. Čarlis atsisuko —prie direktoriaus artinosi ber­
niukas. Atpažino jį tučtuojau.
Tai buvo Pinčas.
- Galų gale, - kalbėjo Pinčas, - Verminionas buvo sun­
kiai sužeistas, kai susikovė su Baraku. Todėl galima manyti,
kad jis labiausiai pažeidžiamas. Jį turėtume sunaikinti pir­
miausia.
-A č iū už informaciją, snargliau, - sukryžiavęs ant krūti­
nės rankas mestelėjo Reksas. - Mes būtinai į tai atsižvelgsi­
me, bet tikiuosi, neprieštarausi, jei paliksime šitą klausimą
atvirą. Na, žinai, jei prireiktų improvizuoti.
- Improvizuokite kiek telpa, - atšovė Pinčas, —kai tik
Verminionas bus nebegyvas.
Reksas sužiuro į vaiką.
- Po galais, kas toks esi, vaike?
- Nepažįsti manęs?
- Kažkur lyg ir mačiau, bet... - atidžiai apžiūrinėdamas
Reksas priėjo arčiau. Staiga pažinus net akys išsiplėtė.
196 DEAN LOREY

—Ne... negali būti.

—Bijau, kad gali.
—Pinčas? —atsargiai spėjo Reksas.
—Jei neprieštarausi, tai Edvardas Pinčas.
—Kas čia vyksta? —paklausė direktorius Dreikas.
—Galėčiau paklausti to paties. '
Čarlis atsistojo.
—Manau, galėčiau paaiškinti. Pinčas - norėjau pasakyti
Edvardas, išgėrė truputį hidros pieno, kurį nešėme sergėto­
jui gelbėti.
— Supraskite, turėjau išbandyti, — paaiškino Pinčas. —
Juk negalėjome imti ir paduoti padarui nežinomo eliksyro
neišbandę, ar jis nepavojingas, tiesa?
Čarlis mąstė, ar nereikėtų užsiminti Pinčui apie nevyku­
sį teisybės iškraipymą. Juk kaip bežiūrėsi, berniukas (vyras!)
aiškiai labiau domėjosi tuo, kaip atgauti ankstesnę šlovę,
o ne sergėtojo išgelbėjimu. Vis dėlto Bendžaminas nutarė
nekreipti į tai dėmesio.
— Iš esmės, — toliau kalbėjo Čarlis, — eliksyras grąžino
Pinčui - norėjau pasakyti Edvardui - jėgas, grąžino jį į tuos
laikus, kai buvo galingiausias. Į laikus, kai jis buvo Dviguba
grėsmė.
—Negali būti, —purtydamas galvą prieštaravo Dreikas. —
Nejaugi iš tiesų sakote, kad šis berniukas - vyras, tikiuosi,
atgavo Dovaną. Juk mano pirmtakas, Košmarų skirstytojų
centro direktorius, įsakė chirurginiu būdu apdoroti vaiką
dėl žmonijos saugumo.
 K ošm arų a k ad e m ija 197

- Taip, —sausai atkirto Pinčas. - Mano Dovana sugrįžo.

Gal norėtumėte pabandyti mane sumažinti dar kartą - ži­
noma, dpi žmonijos saugumo?
- Labai šito norėčiau. Mums pakanka tų dviejų Dvigubų
grėsmių, laisvai lakstančių aplinkui ir keliančių visokiausią
betvarkę. Vien mintis apie trečiąją sunkiai įsivaizduojama.
Sumažinimas - tai būtinybė!
- Šito nebus, - priėjęs arčiau Čarlis sustojo šalia Pin-
čo. - Neleisiu, kad tai įvyktų.
- T ik pažiūrėkite, kaip sulipo! Mano, kad jie - atskira rasė,
tiesa? Jiems negalioja įstatymai. Kur jau galios - juk Dvigu­
bos grėsmės - geresni, stipresni, protingesni už likusius!
- Netiesa! - Čarlis atsisukęs kreipėsi į minią. —Klausyki­
te, žinau, kad pridariau tokių dalykų, kurių verčiau jau ne­
būtų nutikę - ir pats norėčiau, kad viskas būtų buvę kitaip,
bet nė vienas dalykas nenutiko dėl mūsų nedorų ketinimų
ar egoizmo...
- Viską žinome, - nutraukė berniuką Dreikas. - Ir tai
visiškai nesvarbu. Niekas nekaltina jūsų, kad tyčia padarėte
tuos siaubingus dalykus. Nenorėjote į mūsų pasaulį įleisti
Barako, Slegurono, žinoma, taip pat neketinote perkelti.
Bet faktas —padarėte tai. Jūs padarėte, pone Bendžaminai.
O dabar mums visiems tenka srėbti tą košę.
Čarliui taip ir knietėjo ką nors jam atsakyti.
Norėjau padėti žmonėms, - vos nepradėjo šaukti berniu­
kas. —M ano tėvai, mano draugai, paklydęs Požemyje vaikas —
argi mano ketinimai buvo blogi?
198 DEAN LOREY

O ką, jei išties blogi? '

Ar galima pasiteisinti gerais ketinimais, jei rezultatas -
siaubingas? Klausimas sužadino Čarliui abejonių, ir ber­
niukas visiškai nutilo.
—Kaip jūs visi tikriausiai prisimenate, —tęsė Dreikas, -
iš pat pradžių įsakiau Čarlį Bendžaminą sumažinti. Su tuo
nesutiko rektorė Breizenhoup. Ji pasinaudojo užimamomis
pareigomis ir žmonių jaučiama pagarba, kad apsaugotų
berniuką nuo sumažinimo. Kodėl? Nereikia būti genijumi,
kad suprastume. Ji, kaip ir Čarlis, yra Dviguba grėsmė —
jie gina vienas kitą. Pažiūrėkite į šiandienos įvykius. Kai
tik pagrasinau ponui Pinčui sumažinimu, kas stojo jo gin­
ti? Kas daugiau — žinoma, ponas Bendžaminas! Dviguba
grėsmė apsaugojo Dvigubą grėsmę, kuri saugo Dvigubą
grėsmę. Kada baigsis ši beprotybė? Kada šios išdidžios salės
sienos vėl džiaugsis sveiku protu? Kiek kartų jie turi įkąsti,
kol pasiryšime tigrus užmigdyti?
Direktoriaus balsas buvo toks pasitikintis, kad net pats
Čarlis pasijuto įtikintas vyro argumentų. Tačiau nespėjus nė
prasižioti atsidarė didžiulės Aukščiausios tarybos posėdžių
salės durys, ir vidun įbėgo darbininkas mėlyna uniforma.
—K ą visa tai reiškia? —sugriaudėjo direktorius Dreikas. -
Čia vyksta uždaras posėdis!
— M an labai gaila, kad turiu sutrukdyti, — drebančiu
balsu išlemeno vyras, o visų akys sužiuro į jį. —Nebūčiau
veržęsis į posėdį, jei naujienos nebūtų tokios skubios.
 K ošm arų ak ad e m ija 199

- Greitai dėstyk, kas svarbaus nutiko ir ką turėtume ži­

noti!
- Sleguronas paliko irštvą.
Susirinkusi minia suūžė —visi ėmė aptarinėti, ką galėtų
reikšti tokia nemaloni naujiena.
- Tylos! Tylos! - ramino Dreikas tildydamas plepius. -
Kur jis keliauja?
Darbininkas bandė suvaldyti drebulį.
- Čia. Jei Sleguronas nenukryps nuo pasirinkto kurso,
tai po valandos pasieks Košmarų skirstytojų centrą.
 P e n k io l ik t a s s k y r iu s

Vardinių
įsibrovimas

Plieninio žvalgybos skyriaus kabineto, kuris buvo pačia­

me Košmarų skirstytojų centro pastato viduryje, sienas den­
gė kompiuterių vaizduokliai, rodantys sulėtintus vaizdus,
kaip Sleguronas skinasi kelią nuožmiai griaudamas viską,
ką sutikdavo žemės paviršiuje —byrėjo tiltai, virto pastatai.
Kabineto gale kartu su draugais žiūrėdamas į monitorius
Čarlis negalėjo atsistebėti, kiek daug purvo su trenksmu le­
kia iš Žemės gelmės, kad Sleguronas galėtų keliauti toliau.
—O , Dieve, kaip greitai lekia, —stebėjosi Reksas žvelgda­
mas į didžiulį centrinį ekraną. Baltas taškas reiškė Požemio
valdovą, žaibišku greičiu keliaujantį per Jungtinių Valstijų
palydovinį žemėlapį.
202 DEAN LOREY

- Ar jis tikrai skuba pas mus? - paklausė direktorius

Dreikas. Susinervinusį vyrą išmušė prakaitas - ant viršu­
tinės lūpos žibėjo maži prakaito lašiukai. —Šiuo keliu Sle-
guronas lėks per Las Vegasą. Gali būti, kad ten ir planuoja
sustoti.
- Ir ką jis ten veiks? Gal loš? - Reksas išpūtė akis. - Ne,
jis lekia čionai. Greičiausiai vardiniai suprato, kad medžio­
jame juos, ir nusprendė pulti pirmieji. Bent jau aš taip da­
ryčiau.
Direktorius Dreikas atsisuko į Viljamą.
- Generole Dagetai, kokie būtų jūsų pasiūlymai?
- Reikia skubiai evakuotis.
- Evakuotis? - suriaumojo Reksas. - Oi, baikite, juk ne­
gali būti, kad jūs rimtai. Norite pasakyti, kad ketinate dėti
į padus?
- Žinoma, ne, tokia išvada visiškai nepriimtina. Kausi-
mės, tik ne čia, tarp keturių sienų, kur Sleguronas gali su­
traiškyti mus kaip konservų dėžutę. Turime vieną privalu­
mą - žinome, kad jis artinasi, matome per sekimo prietaisą,
kurį pritvirtino mano sūnus.
Teodorą labai nustebino netikėtas pagyrimas.
- Girdėjai? - sušnabždėjo Čarliui. —Jis visų akivaizdoje
pavadino mane sūnumi.
- Tikrai, taip ir padarė, - šypsodamasis patvirtino Čar­
lis.
-T aig i, - tęsė Viljamas, —mes ištuštinsime patalpas. Kai
Sleguronas puls, jis puls tik tuščią pastatą. Paskui pro var­
 K ošm arų a k ad e m ija 203

tus grįšime atgal ir trenksimi jam iš viršaus, iš ten, kur jis

visai nesitikės.
Reksas linktelėjo, ir Čarlis net neabejojo - kaubojui pla­
nas padarė įspūdį. Direktorius Dreikas atsisuko į padėjėją.
- Pradėkite evakuaciją.
Įranga ėmė blykčioti mėlynomis šviesomis, o požemio-
mantų komandos nedelsdamos šoko veikti - skubėjo į vi­
sus Košmarų skirstytojų centro užkampius ir atvėrę vartus
perkėlinėjo personalą.
- O kaip bus su civiliais? —paklausė Dreiko Tabita.
- Civiliais?
- Tais, kurie viršuje, - moteris mostelėjo galva į lubas. -
Jei kausimės Žemės paviršiuje, žmonės zoologijos sode taip
pat nukentės.
Zoologijos sodas! Čarlis jau taip seniai buvo keliavęs į
Košmarų skirstytojų centrą kaip nors kitaip nei pro var­
tus, kad visiškai pamiršo, jog centras įsikūręs po San Diego
zoologijos sodu. Kartą jis klausė Rekso, kodėl būtent šioje
vietoje, bet šis tik gūžtelėjo.
- Nežinau, - sumurmėjo. — Gal todėl, kad zoologijos
sode įprasta girdėti visokiausius keistus garsus, urzgimą, tai
niekas nieko įtartino nepagalvos, jei staiga ausis pasieks ko­
kios mūsų būtybės kriokimas.
Čarlis abejojo, ar tokia yra tikroji priežastis, bet šiuo
metu net ji nebuvo svarbi. Jei košmarų skirstytojai skubiai
nesiims kokių nors priemonių, maitinimasis zoologijos sode
gali įgauti visiškai naują prasmę.
204 DEAN LOREY

—Geras pastebėjimas, —pagyrė Tabitą Dreikas. —Surink

būrį požemiomantų ir išvalykite teritoriją.
—Tuojau bus padaryta, - moteris išskubėjo iš kamba­
rio.
—Štai kur jis, - rodydamas į Las Vegaso teritoriją vaiz­
duoklyje murmėjo Viljamas. - Tik pažiūrėkit, kiek jau su­
griauta.
Gatvės kilnojosi, kai po jom is skynėsi kelią milžiniškas
padaras. Laisvės statulos kopija, puošusi Niujorko kazino,
nulėkė tiesiai į gatvės vidurį. Automobiliai trankėsi į pasta­
tus, autobusai virto ant šono. Nors ekrane rodomas vaizdo
įrašas buvo be garso, Čarlis matė, kaip žmonės šaukdami
slepiasi požeminėse perėjose, kad išvengtų griūties ir chao­
so gatvėse.
—O , ne... —sudejavo Violeta. —Vargšai žmonės...
Vaikai šiurpdami iš siaubo stebėjo, kaip Sleguronas pra­
lindo po Luxor viešbučio juodąją piramidę —išbyrėjo visi
iki vieno pastato langai. Stiklo duženos kaip liūtis biro ant
šaligatvio. Viljamas atsisuko į direktorių Dreiką.
—Turime perspėti Pendltono karinės bazės vyrus.
—Sutinku, —linktelėjo galvą direktorius.
—Palaukite, ką jūs ketinate daryti - pasikviesti armiją? —
netikėdamas purtė galvą Reksas. — Juk tai mirties nuos­
prendis!
—Sleguronui? - paklausė Čarlis.
—Ne, vaike, arm ijai. Vos tik armija pasipainios vardiniui
kelyje, jis ištaškys viską gabalais.
 K ošm arų a k ad e m ija 205

—Armija vis tiek galų gale įsikištų, — svarstė generolas

Dagetas. —Paprastai kariškiai pastebi tokius dalykus kaip
skubanti tarsi apsėsta milžiniško dydžio pabaisa.
—Tikriausiai, - sunkiai atsiduso Reksas. - Na, jei jau
armija žada įsikišti, geriau perspėk, kad pasiimtų visus, ko­
kius tik turi ginklus. Be ginklų nėra prasmė nė rodytis. Ir
geriau tegu paskuba.
Čarlis dar sykį dirstelėjo į centrinį ekraną. Sleguronas
jau buvo išlėkęs iš Las Vegaso ir pasiekęs Kaliforniją. Jei ir
toliau kasis tokiu stulbinančiu greičiu, tai San Diegą pa­
sieks po keleto minučių.
—Kuo galėtume padėti? - paklausė vaikas Rekso.
—Padėti? Vienintelė pagalba būtų nesipainioti mums po
kojų, kad galėtume dirbti savo darbą.
—Jokiu būdu! — šūktelėjo Teodoras. - Nenorite bėgti,
nenorime šito ir mes!
—Čia jau ne vaikų žaidimas. Mokyklos nebėra! Pamokos
baigtos! O dabar, štiš iš čia!
— Reksas teisus, - prabilo Bruk. - Mums tikrai metas
eiti. T ik maišysimės po kojomis.
Čarlis suprato, kad Reksas teisus. Vaikams dar nebuvo
tekę dalyvauti tikrame mūšyje, viskas tikriausiai baigtųsi
tuo, kad juos sužeistų ar net nužudytų... ir vis dėlto ber­
niukas negalėjo atsikratyti minties, kad praleis kažką svar­
baus.
— Mes liekame, — pareiškė Čarlis. — Bent jau aš lieku.
Negaliu kalbėti už kitus.
206 DEAN LOREY

Reksas papurtė galvą.

—Vaike, neturiu laiko ginčytis. Kalbu rimtai.
—Nesijaudink dėl mūsų. Nieko mums nenutiks.
—Jau sakiau, kad baigtum vartoti tokias frazes kaip „nie­
ko mums nenutiks“, kai visiškai neįsivaizduoji, apie ką kal­
bi!
Kaip tik tada visi pajuto virpant žemę.
Iš pradžių atrodė, kad tai toli, kažkur dunda lyg už dau­
gybės kilometrų važiuojant traukiniui.
—Tai jis, —tarė Viljamas. —Ištrėmėjau Hendresonai, su­
rinkite savo būrį ir pirmyn.
—Gerai, - Reksas atsisuko į Čarlį. - Geriau jau nykit iš
čia - aš rimtai. Pažadėk man, Čarli.
—Pažadu.
— Kažin kodėl netikiu tavimi? — numojęs ranka vyras
nuskubėjo pas suaugusiuosius vykdyti įsakymo.
Dundėjimas vis garsėjo, ėmė siaubingai drebėti visas
pastatas. N uo lentynų krito daiktai, lempos ant lubų žyb­
telėjo ir užgeso.
Čarlis sužiuro į centrinį vaizduoklį. Sleguronas buvo jau
beveik virš vaikų galvų.
—Geriau judinkimės, - atsidusęs pasakė.
—Tu rimtai? - paklausė Teodoras.
Čarlis linktelėjo.
—Tai paskubėkit! - šaukė Bruk. - Nes bus vėlu!
Vienu rankos mostu Teodoras atvėrė vartus į pirmąjį Po­
žemio žiedą.
 K ošm arų ak ad e m ija 207

Rodės, visą pasaulį užpildė siaubingas grumėjimas, stai­

ga kambarys vaikams po kojų sprogo su tokia jėga, kad
nusviedė juos tiesiai pro atvirus vartus į Požemį, kur visi
tėškėsi ant kieto melsvo smėlio.
Čarlis atsisuko kaip tik tada, kai iš tamsos kaip milžiniš­
kas baltasis ryklys išniro Sleguronas. Riaumodamas vardi­
nis pramušė kambaryje didžiausią skylę, iš kurios vis lindo
blizgantis pilkas ir ilgas lyg greitasis traukinys pabaisos kū­
nas.
—Oho, - sumurmėjo Teodoras.
Paskui, visų siaubui, Sleguronui iš paskos pasirodė Ba­
rakas, Verminionas ir visa govėda skrendančių, ropojančių,
nasrus pražiojusių mirtinai pavojingų Požemio padarų.
—Jie visi čia, - aiktelėjo Bruk. —Visi Žemėje esantys
vardiniai.
—Uždaryk vartus! —šūktelėjo Čarlis. —Uždaryk, kol ne­
pamatė mūsų!
Mostelėjęs ranka Teodoras uždarė praėjimą į Požemį.
Tuojau pat tapo tylu ir ramu. N ė vienas nejudėjo, kol pa­
galiau šluostydamasi smėlį atsistojo Bruk.
—Gerai padirbėta, Teo.
Berniukas nuraudo.
—Ačiū. Vieni niekai, tikrai. Tik nedideli, skubiai atverti
vartai, - vaikas gūžtelėjo akivaizdžiai patenkintas savimi,
paskui atsisuko į Čarlį. - Kada grįžtam atgal?
—Ką? - sušuko Bruk. —Mes negrįšime, tiesa? Juk paža­
dėjome Reksui!
208 DEAN LOREY

—Pažadėjau, kad išvyksime, —atšovė Čarlis. —Bet nieka­

da nesakiau, kad nesugrįšim.
—Kas tu, gal koks politikas? Gerai žinai, kad mes nepa­
geidaujami, ir dėl rimtos priežasties! Juk mus gali nužudy­
ti!
—Arba galėtume išgelbėti žmones, —svarstė Teodoras. —
Matei, kiek daug padarų puolė. Visi! Tai lemiamas mūšis.
Pabaisos ketina nušluoti žmones nuo žemės paviršiaus - po
šio mūšio gali nebelikti Košmarų skirstytojų. Padarysime
viską, ką galime. Na, Čarli, juk sutinki su manimi?
Čarlis svarstė. Pasirinkimas tikrai nelengvas.
Jei grįš atgal ir stos į kovą, tai vaikus tikrai gali nužudyti,
abejonių dėl to nekilo. Tačiau tai lemiama košmarų skirs­
tytojų kova su Požemio padarais - viskas arba nieko. Gal ir
vaikai turėtų prisidėti, tiesa? Juk jie įgudę kovotojai, ir, tiesą
sakant, visai neblogi. Kodėl nepasinaudoti tais įgūdžiais?
Ir vis dėlto... ar galėtų ryžtis, kad jam sąžinę slėgtų draugų
mirtys? Jei grįš Čarlis, paskui jį seks ir kiti.
Koks tas tikrasis pasirinkimas, kuris tiktų ir draugams?
—Na? —nerimavo Bruk.
—Mes grįžtame, —tyliai pasakė Violeta.
Visi atsisuko į mergaitę. Iki šiol ji tylėjo, Čarlis net pa­
miršo, kad Violeta kartu su jais.
—Tu įsitikinusi? —paklausė Čarlis.
Mergaitė linktelėjo.
—Tabita buvo teisi. Kova neapsiribos vien tik Košmarų
skirstytojų centru —vyks ir viršuje, zoologijos sode. Tenai
 K ošm arų a k ad e m ija 209

vaikštinės mokinių grupės, maži vaikai su tėvais. Jiems rei­

kės pagalbos.
- Nesuprantu tavęs, —piktinosi Bruk. —Visai neseniai
skundeisi, kad netenki savęs, kad kovotoja tavyje išstumia
tavąjį aš, sakei, kad nekenti šito. O dabar veržiesi į kovą?
Violeta piktai susiraukusi pažvelgė į vyresnę merginą,
Čarlis net suglumo nuo to ryžtingo žvilgsnio.
- Neleisiu, kad bent vienas vaikas būtų atskirtas nuo
tėvų ar tėvai nuo vaikų. Nebenoriu vėl to matyti.
Vėl, — susimąstė Čarlis nesuprasdamas, apie ką kalba
Violeta. Tiesa, jo tėvus buvo pagrobęs Verminionas, bet
Violetos tenai nebuvo, tad ji negalėjo matyti. Niekaip ne­
galėjo suprasti, kodėl mergaitė šitaip supykusi.
Nebent...
- Ar kalbi apie savo mamą? - tyliai paklausė.
Violeta neatsakė. Galop vos pastebimai linktelėjo.
- Minėjai, kad mama mirė. Kaip tai nutiko?
Violetos akyse pasirodė ašaros, tačiau mergaitė išliko
rami.
- Susapnavau košmarą.
Susapnavau košmarą.
Žodžiai sunkiai užgulė berniukui ant širdies. Staiga jis
daug geriau suprato draugę. Violetos mama mirė ne šiaip
sau —ją nužudė. Ir ne šiaip nužudė, o greičiausiai pribaigė
koks nors pabaisa iš Violetos košmarų.
Kaltės jausm as turėtų būti nepakeliamas, —galvojo Čarlis.
Tiesa, mergaitė nekalta —ji buvo tik vaikas ir negalėjo nie­
210 DEAN LOREY

ko padaryti, kad sustabdytų pabaisas ar apsaugotų mamą.

Tačiau Čarlis suprato, kad jei jam taip būtų nutikę, nega­
lėtų šito pakelti.
- Grįžtu ir kausiuosi, —pareiškė Violeta. - Grįžtu, kad
padėčiau žmonėms. Galite keliauti su manimi arba pasilik­
ti, tik man reikia, kad atvertumėte vartus. Padarysite tai dėl
manęs?
- Žinoma, —atsakė Čarlis. - Be abejonės. Ir aš einu kar­
tu. Tiesą sakant, išmušė atpildo valanda.
Teodoras plačiai nusišypsojo.
- Taip, atpildo valanda! Šitai man patinka! Jeeeee!
 Š e š io l ik t a s s k y r iu s

A tp ild a s

San Diego zoologijos sodas tapo karo zona. Žengęs pro

vartus Čarlis pirmiausia išgirdo triukšmą: riksmų, šauksmų
kakofoniją su karo mašinų džeržgesiu. JAV karinės mašinos
jau artinosi iš visų pusių: per upę ir iš miško ropštėsi tankai,
o virš galvos ūžė naikintuvai.
Bet visa tai nieko nereiškė.
Kaip ir buvo spėjęs Reksas, Požemio pabaisos brovėsi
pro karines mašinas, lyg jų nė nebūtų.
Dešimties aukštų namo didumo Barakas kaip koks įsiu­
tęs, pamėlęs iš piktumo raumenų kalnas viena ranka čiupo
šarvuočius ir vieną po kito mėtė juos lyg smėlio žaisliukus
į besiartinančius pėstininkus, o tie žiro į šalis tartum nu­
mušti kėgliai.
212 DEAN LOREY

Tuo metu Sleguronas išniro iš po žemių taškydamas

aplinkui metalo ir purvo fontanus. Po juo, tunelyje, buvo
matyti Košmarų skirstytojų centro griuvėsiai. Paskui kaip
kūlio besiverčiantis banginis pabaisa tėškėsi į žemę sutraiš­
kydamas viską aplink ir dingo po žeme tik tam, kad ir vėl
pakartotų savo siaubingą niokojantį puolimą.
Verminionas, beveik beisbolo aikštelės dydžio baisūnas,
ropojo krabiškomis kojomis, o šimtai raketų be jokios žalos
sproginėjo atsimušusios į jo šarvus. Viena milžiniška žnyple
pabaisa lengvai kaip sviestą karpė skubiai suręstas barika­
das.
Ir tai tik trys vardiniai.
Penktosios klasės padarai skubiai plūdo, aštriais danti­
mis bei mirtinais žnyplių smūgiais jie jau buvo beveik su­
triuškinę vilties netekusius pėstininkus. Vaizdas buvo dar
keistesnis, nes iš sudaužytų narvų pabėgę išstypę rausvi fla­
mingai ėmė sukti ratus virš galvos, o ilgakaklės žirafos ir
grakščiosios antilopės bejėgiškai liuoksėjo tarp puolančių
Požemio padarų. Aukštai skrendančius naikintuvus ataka­
vo požemiosparniai — tiesiog plėšė nuo dangaus ir siuntė
žemyn kaip ugnies kamuolius. Didžiulis būrys tigrų ir liūtų
puolė požemiorų būrį, bet tučtuojau buvo sudraskyti gaba­
lais - niekam nekilo klausimų, kas čia džiunglių karalius.
Čarliui viskas atrodė kaip sapne.
Iki šiandienos berniukas buvo matęs žiaurius Požemio
padarus, besibastančius po erdvias irštvas, klajojančius Po­
žemio ratais, bet niekada neregėjo jų Žemėje, dienos švie­
 K ošm arų ak ad e m ija 213

soje tarp žmonių... tų, kurių košmarų skirstytojai nespėjo

evakuoti.
- Ne! —sukliko Bruk pažadindama Čarlį iš stingulio.
Atsisukęs vaikas išvydo visą klasę trečiokų - pamatę, kad
Barako sviesto tanko šešėlis skrenda jiems virš galvų, vaikai
rėkdami bėgo šalin. Visai prieš pat tankui pasiekiant žemę,
mokiniams virš galvų atsivėrė didžiuliai vartai, ir didžiulė
karinė mašina nieko nekliudžiusi šlumštelėjo į Požemį.
Čarlis apsižvalgė aplink ir nustebo supratęs, kad vartus
atvėrė Tabita. Moteris darbavosi taip skubiai ir su tokiu
įniršiu, kad jau buvo spėjusi uždaryti vartus ir atverti nau­
jus, kuriais išgelbėjo zoologijos sodo darbuotoją nuo atšuo­
liuojančios kengyros.
- Pasilenk! —šūktelėjo Violeta.
Čarlis taip ir padarė, o mergaitė sviedė į jo pusę kirvį —
ašmenys pralėkė taip arti galvos, kad nukirto kelis berniu­
ko plaukus. Atsisukęs vaikas pamatė, kad Violetos ginklas
įsmigęs giliai į sidabraliežuvio kaukolę. Žiaurus gyvis jau
ketino panašiu į skorpiono geluonimi persmeigti motiną
užstojusią mažą dukrelę.
- Įspūdingai! - šūktelėjo draugei Čarlis, bet Violeta ne­
tarusi nė žodžio prabėgo pro jį.
Ištraukusi kirvį iš negyvo sidabraliežuvio puolė į mūšį
su ragana taip ramiai ir šaltakraujiškai, kad Čarliui būtų
atrodę keista, jei nebūtų šito patyręs pats. Berniukas lygiai
taip pat ramiai imdavo kautis visada, kai pasijusdavo ištrė-
mėju.
214 DEAN LOREY

Metęsis paskui Violetą į kovą Čarlis stebėjosi matyda­

mas, kaip visur aplinkui kaunasi elitiniai ištrėmėjų ir pože-
miomantų būriai. Košmarų skirstytojai mojavo ginklais ir
atvėrinėjo vartus pribloškiančiai mitriai ir grakščiai —eili­
niai kariai lyginant su jais judėjo lyg sulėtintame kine.
- Saugokis! - šūktelėjo Teodorui Čarlis. Ką tik atvėręs
vartus priešais požemiosparnį, jaunasis požemiomantas iš­
varė padarą į pirmąjį Požemio žiedą, kur tas ištaškė savo
smegeninę į atsikišusias uolas. Staiga atsisukęs Teodoras
pamatė būrelį prie jo skubančių rūgščiaspjaudžių. Atvėrė
vartus tiesiai po jais, ir gyviai nugarmėjo į Požemio tamsą.
- Ačiū, kad perspėjai! —padėkojo draugui aukštas liesu­
tis berniukas.
- N ėra už ką!
Čarlis pasisuko ir rėžė rapyra požemiorui, kuris ropojo
prie zoologijos sodo sargo. Padaras krito nuo smūgio ašme­
nimis, ir vieną nuostabią akimirką berniukui atrodė: mes
galim e —iš tiesų galim e laim ėti!
Bet paskui teko pripažinti skaudžią realybę.
Reksas buvo minėjęs, kad ištrėmėjo darbas reikalauja
drąsos, o tai reiškia, kad kuo sunkesnė užduotis, tuo sti­
presnis tampa su ja susidūręs ištrėmėjas. Bet ateina ir toks
metas, kai sunkumai tampa tiesiog neįveikiami. Čarlis su­
prato, kad net taip ryžtingai ir puikiai besikaunančių koš­
marų skirstytojų yra žymiai mažiau nei penktosios klasės
Požemio padarų. O kur dar vardiniai —mūšis, rodės, aiškiai
pralaimėtas.
 K ošm arų ak ad e m ija 215

Žmonės krito vienas po kito: iš trėmėjai, požemioman-

tai, netgi civiliai, kurie norėjo paprasčiausiai smagiai pra­
leisti dieną zoologijos sode. Mūšis visiškai nedžiugino, kėlė
vien baimę ir rieše pražūtį. Apsižvalgęs Čarlis pamatė prie­
šais Baraką stojusius Reksą ir Tabitą. Požemiomantė bandė
atverti vartus ir pro juos išvyti vardinį, o Reksas su trumpu
kardu rankose jau ketino šokti ant baisūno, bet Barakas
buvo greitesnis, ir abu kovotojai pašėlusiai vartaliodamiesi
lyg skudurinės lėlės kurį laiką skrido ore, o paskui tėškėsi į
gorilų aptvarą.
- Ar nesusižeidėte? - šūktelėjo Čarlis.
- Viskas gerai! —suriko Reksas. —Mes sveiki, vaike! N e­
kreipk dėmesio į mus, žiūrėk savęs!
- Taip ir darysiu!
Kaip tik tuomet Barakas ir pastebėjo Čarlį. Didžiulis
baisūnas garsiai nusikvatojo.
- O , ar tik čia ne mano senasis draugas, Čarlis Bendža-
minas?
Ilgais kaip kardai nagais pabaisa spaudė tanką, kurį kal­
bėdamas, regis, be didelių pastangų sutraiškė.
- Na, ką manai, berniuk? Nesistebi? Argi nežavu ma­
tyti mus šitaip didingai ir šlovingai kaunantis? —baisūnas
ėmė žingsniuoti, iš po sunkių kanopų, šioms atsitrenkiant į
akmeninį krokodilų aptvarą, žiro kibirkštys.
- Na... gana nuostabu, - atšovė vaikas gindamasis nuo
puldinėjančio požemioklio. - Abejojau, ar jūs likote gyvi.
216 DEAN LOREY

Barakas vėl nusikvatojo —ilgu, garsiu ir visai nelinksmu

juoku.
- T a i jau, dėkui tau, buvau visai prie mirties. Tavo klasta
prieš kelis mėnesius vos neatėmė man ir Verminionui gy­
vybių, bet štai —mes ir vėl stiprūs ir mirtinai pavojingi kaip
anksčiau, be to, pasirengę padėti tašką apgailėtinai žmoni­
jos tironijai! Galėčiau lažintis, kad dabar gailiesi nesusidė-
jęs su mumis, Čarli Bendžaminai. Geriau jau būtum taip
padaręs, užuot bandęs sukiršinti mudu su Verminionu. Jei
būtum su mumis, tai dabar būtų tavo didžioji triumfo va­
landa, o ne mirties diena!
Staiga Barakas suriaumojo garsiai lyg griaustinis. Svei­
kąja ranka sugriebęs bandantį pasprukti dramblį siaubūnas
sviedė nustebusį gyvūną į atakai pasiruošusį sraigtasparnį.
Pataikė stulbinančiai taikliai.
Sprogimas driokstelėjo nenusakomai didelis.
- Įkyrus uodas! - suriaumojo vardinis.
K ą darysime? —svarstė Čarlis. —A ryra koks būdas sustab­
dyti pabaisas?
O tada pastebėjo Pinčą.
Berniukas (vyras —kaip Čarlis vis neprisimena?) stovėjo
už maždaug dvidešimties metrų ir spoksojo į Verminioną,
kuris siautėjo įsisukęs į būrį kareivių. Per šitą sąmyšį Čarlis
buvo visai pamiršęs apie Pinčą.
—Verminionai! —šūktelėjo Edvardas Pinčas. —Pažiūrėk į
mane, baily neraliuotas!
Pabaisa stabtelėjo, lėtai atsisuko į vaiką.
 K ošm arų ak ad e m ija 217

- Nori ką nors pasakyti, berniuk?

- Ilgai laukiau šios valandos, - atsakė šis ramiai žings­
niuodamas prie mirtinai pavojingo siaubūno. - Tu užmušei
mano tėvus, dabar aš pribaigsiu tave.
O, vargeli, - pagalvojo Čarlis. Ką Pinčas sugalvojo? Ar
jam galvoje pasimaišė atgavus Dovaną?
- Edvardas? —smalsiai sužiuro į berniuką Verminionas.
Ant žvynuoto vardinio kaklo juodai sužibo Požemio relik­
vija. —Tu —tikrai Edvardas Pinčas?
Pinčas linktelėjo.
- Nustebai? Ir dar toks pat galingas kaip anksčiau.
- O, tikrai buvai galingas, - sududeno Verminionas, o
kareiviai tuščiai trankė ginklais jo šarvą —pabaisa nė nepa­
stebėjo. - Bet tai neišgelbėjo nei tavo tėvų, nei miestelio
gyventojų. Netekai ir Dovanos, tiesa?
Čarlis jau buvo pamiršęs, koks žiaurus gali būti Vermi­
nionas, bet Pinčui tai, regis, nerūpėjo.
- Nors neatrodo, dabar esu vyresnis, - atšovė jis Vermi-
nionui. - Vyresnis ir išmintingesnis.
- Amžius išminties neprideda, Edvardai. Kartais senda­
mas daraisi tik senesnis.
- Žinai, turėtum pagalvoti apie kokią nors aforizmų
knygą. Tau visai gerai sektųsi rašyti.
- Tau taip pat sekėsi neblogai, kol dar turėjai Dovaną.
- Negalėčiau nė suskaičiuoti, —su neapykanta dėbtelėjo
į vardinį berniukas, —kiek kartų svajojau tave pribaigti.
218 DEAN LOREY

—Tikrai? Kaip įdomu. Nereikėtų apie tai galvoti, jei ne­

būtum kaip kvailys įleidęs manęs į Žemę.
—Tuojau ir pats taip atrodysi.
—Manai? Nagi, pažiūrėkime.
Pribloškiančiu greičiu siaubingai riaumodamas Vermini-
onas puolė Pinčą. Atrodė kaip lekiantis greitasis traukinys,
pakeliui viską traiškantis ir naikinantis. Milžiniška žnyplė
grasinamai taukšėjo ore, kaulinė skiauterė ant galvos pasi­
šiaušė, o bjaurūs nasrai siekė griebti baisūną įžeidusį pagy­
rūną, žmonių padermės atstovą.
Pinčas tvirtai įsirėmė kojomis į žemę.
Likus vos menkai akimirkai iki pabaisa buvo ranka pa­
siekiama, berniukas atvėrė Yerminiono galvos dydžio var­
tus —tiesiai jam prieš nasrus. Sustoti šis nebespėjo - ištiesta
galva pralindo pro vartus, ir kuo puikiausiai, neįtikėtinai
tiksliai Pinčas užvėrė angą tarp Žemės ir Požemio nukirs-
damas pabaisai galvą. Lėkštės formos plokščias vardinio
kūnas sudribo ant žemės lyg nukritęs iš dangaus keleivinis
lėktuvas, aplink ant žolės pažiro žalios šarvų skeveldros, o iš
kaklo čiurkšle liejosi lipnus juodas kraujas.
Visų nuostabai Verminionas, vienas iš keturių vardinių,
nusibaigė.
 S e p t y n io l ik t a s s k y r iu s

Pinčo
p lan as

—K ą padarei? —riaumojo Barakas spoksodamas į begalvį

sėbro kūną. - KĄ PADAREI, Ž M O G IŪ K ŠT I?
Pinčas, aiškiai išsigandęs, traukėsi atbulas, o kanopomis
skeldamas kibirkštis vardinis lėkė prie berniuko.
Čarlį nustebino, koks skirtingas buvo Pinčo elgesys —vi­
siškai bebaimis prieš Verminioną draugas drebėjo iš siaubo
išvydęs Baraką. Čarlis nusprendė, kad tai dėl didžiulės ne­
apykantos, kurią jautė Verminionui Pinčas. Juk šis vardinis
nužudė jo tėvus, ir tik dėl šio siaubūno Pinčui buvo atliktas
sumažinimas.
- Mano keršto neišvengs nė vienas! - kriokė Barakas vis
labiau artindamasis.
220 DEAN LOREY

Staiga iš po žemių išniręs Sleguronas sustabdė siaubūną.

—STO K !
—Traukis, Sleguronai, - sugriaudėjo Barakas. - Jie pri­
baigė Verminioną. Turi už tai sulaukti atpildo.
— Ne. Mums metas trauktis. Vieną tikslų jau pasiekė­
me.
Koks buvo tas tikslas? - nusistebėjo Čarlis.
Mėlynodis siaubūnas nužvelgė aplink besisukiojantį ži­
nių agentūros sraigtasparnį —žurnalistai filmavo neįtikėti­
nus kadrus. Vardinis sukriokė tiesiai prieš juos, raudonos
akys sublizgo —vaizdas buvo išties siaubingas.
Supratau! —staiga dingtelėjo Čarliui. —Pabaisų tikslas —
pasėti baimę. Šitaip, visu gražumu, pasirodžius vardiniams
žmonės aiškiausiai pamatys, su kokiais siaubingais padarais
jie dalijasi pasaulį. Šiąnakt galima tikėtis nemažai košma­
rų.
O tie košmarai atvers daugybę vartų, pro kuriuos įsi­
braus dar daugiau pabaisų.
—Gal ir pasiekėme vieną iš planuotų tikslų, —tūžo Bara­
kas, —bet kokia didele, siaubinga kaina! —Vardinis pažvel­
gė į begalvį, nejudantį Verminiono kūną. — Dabar viskas
prarasta.
—Ne, —atrėžė Sleguronas. —Vilties yra.
Vilties? —vėl nustebo Čarlis. —Kokios vilties?
—Sek paskui mane, - paliepė Barakui Sleguronas. - Tie
nykūs žmogeliai mums nieko nereiškia. Turime laikytis
plano.
 K ošm arų ak ad e m ija 221

Sleguronas iškilo aukštai į orą ir nėrė po žeme palikda­

mas paskui save platų tunelį. Barakas nužvelgė aplinkui su­
sirinkusius požemiomantus ir ištrėmėjus, kurie pavargę ir
kruvini stovėjo zoologijos sodo griuvėsiuose.
- Mūšis dar nebaigtas! - sududeno pabaisa. - G R E I­
TAI M ES SU G R ĮŠIM IR SU PLĖŠY SIM JŪ S Ų PASAULĮ
GABALAIS!
Didžiulis siaubūnas stvėrė nuo nukirsto Verminiono kak­
lo Požemio relikviją, siaubingu greičiu nėrė į tunelį paskui
Sleguroną ir dingo tamsoje. Paskui jį nulėkė ir kitos pabai­
sos.
Požemio padarų armija dingo taip pat greitai kaip pasi­
rodžiusi.

- Negaliu patikėti, - nutraukė tylą Reksas. - Pinčai, tu

tai padarei. Iš tiesų nudėjai Verminioną.
- Padariau, tiesa? — berniuko veidą nušvietė plačiausia
šypsena.
Likę gyvi ištrėmėjai ir požemiomantai - pervargę, dau­
gelis dar ir sužeisti garsiais šūksniais pasveikino berniuko
žygdarbį. Pinčas! Pinčas! Pinčas! - šaukė jie, o kažkas net
ėmė mėtyti jį į orą. Greitai, nepaliaujamai liejantis džiaugs­
mingoms liaupsėms, berniukas keliavo iš rankų į rankas.
Pinčas dar niekada nebuvo toks laimingas, Čarlis džiau­
gėsi kartu su juo.
222 DEAN LOREY

Visą gyvenimą stumtas į šalį, niekintas, Pinčas dabar

tapo Košmarų skirstytojų didvyriu. Koks keistas turėtų būti
jausm as, —mąstė Čarlis, —staiga išpačios apačios iškilti šitaip
aukštai.
Netgi Reksas, aršiausias Pinčo kritikas, parodė berniu­
kui (vyrui, —vėl priminė sau Čarlis, —vyrui VYRUI!) dera­
mą pagarbą. Stingstančio Verminiono lavono šešėlyje Pinčą
nešiojo ant rankų ir garbino kaip senovėje šlovindavo dra­
konų nugalėtojus.
Kaip gerai, —mąstė Čarlis. —Labai gerai. Jis to nusipel­
nė.
Čarlis pastebėjo vienintelį žmogų, kuris atrodė visai ne­
sidžiaugia Pinčui tekusiomis pagyromis. Košmarų skirsty­
tojų centro direktorius Dreikas akmeniniu veidu spoksojo
į keliaujantį iš rankų į rankas naująjį didvyrį.
- Ištrėmėjai! Požemiomantai! —sušuko Dreikas, plieni­
nis direktoriaus balsas perskrodė minios liaupses.
Vyrai ir moterys vienas po kito pritilo.
- Nors visiškai tinkamas elgesys - padėkoti ponui Edvar­
dui Pinčui už tarnybą košmarų skirstytojų pulke...
Tarnyba košmarų skirstytojų pulke? Labai keistas būdas
pareikšti padėką, — pagalvojo Čarlis. — Tarnyba košmarų
skirstytojų pulke reiškė tarnybą direktoriui.
- ...turime nepamiršti, kad ne laikas švęsti. D aug mūsų
draugų šią niūrią dieną padėjo galvas. Pasaulis nuo dabar
visai kitoks, nei buvo mums atsikėlus šį rytą. Mes tikrai
 K ošm arų a k ad e m ija 223

nelaimėjome. Tad prašau, pasilikime džiaugsmingą pergalės

šventę ateičiai.
Košmarų skirstytojų veidai apsiniaukė. Pinčą laikęs po-
žemiomantas atsargiai nuleido berniuką ant žemės.
- Negaliu su jumis nesutikti, direktoriau, —taisydama­
sis drabužius pareiškė Pinčas. Čarlis nustebo išgirdęs, kaip
keistai trylikamečio berniuko lūpose skamba suaugusiųjų
vartojami žodžiai. —Pasiekėme tik mažutę pergalę. N etu­
rėtume šituo pasitenkinti. M ūsų tikslas - visiška pergalė, -
berniukas atsisuko į minią. - Ir jį pasieksime dar nesibaigus
šiai dienai!
- Ką? - sunerimo direktorius. —Kaip gali teigti tokias
juokingas nesąmones?
- Turiu planą, - dėstė Pinčas. - Ir jei laikysimės jo, visi
vardiniai ir visi čia, Žemėje, susirinkę Požemio padarai iki
saulėlydžio kris negyvi.

Grįžę į griuvėsių krūvą, kuri anksčiau buvo Košmarų

skirstytojų centro Aukščiausios tarybos posėdžių salė, ištrė-
mėjai ir požemiomantai išklausė Pinčo vardinių sunaikini­
mo planą ir nustebę išpūtė akis.
—Pasiėmę kartu sergėtoją, atversime vartus į naują var­
dinių irštvą Himalajuose. Požemio pabaisos bus visiškai
bejėgės, nes sergėtojo aura juos suluošins, o tada ir atsikra­
tysime tų padarų visiškai nekeldami sau pavojaus.
224 DEAN LOREY

Kurį laiką salės griuvėsiuose buvo tylu — visi mintyse

svarstė Pinčo planą. Galop Reksas pritariamai švilptelėjo.
—Turiu pasakyti, kad tai turbūt pats rizikingiausias su­
manymas, kokį tik kada teko girdėti.
—Šaunus sumanymas, - prakalbo ir Tabita. - Atsigaben­
ti sergėtoją į Žemę ir panaudoti jį kaip ginklą - tai atrodo
taip akivaizdžiai paprasta, jog net stebiuosi, kad anksčiau
niekas šito nesugalvojo.
—Esu galvojęs apie tai, —įsitaisęs ant aukšto krėslo salės
priekyje prabilo Dreikas, - bet atmečiau mintį dėl galimos
rizikos.
—Bijau, kad nematau jokios rizikos, —atšovė Pinčas ei­
damas prie direktoriaus. - Tai tik drąsus žingsnis, kai jo
reikalauja aplinkybės.
—Tai, ką vadini drąsa, pavadinčiau neprotinga rizika.
Tiesa, žinome, kur yra naujoji vardinių irštva...
— Dėkokime Teodorui Dagetui, - pertraukė direktorių
Pinčas ir padrąsinančiai linktelėjo berniukui. Čarlis malo­
niai nustebo: tai buvo pirmas kartas, kai Pinčas kažkam
padėkojo.
—Taip, dėkojame jaunajam ponui Dagetui, —tęsė Drei­
kas. — Dabar jau žinome naujosios vardinių irštvos vietą,
bet paimti sergėtoją iš Požemio ir gabenti jį į tą urvą - labai
pavojinga.
— Taip, pavojinga Požemio būtybėms, — drįso ginčytis
Reksas. Aplinkiniai nesulaikę juoko prunkštelėjo.
 K ošm arų a k ad e m ija 225

Direktorius net patamsėjo iš piktumo, o Čarlis pagalvo­

jo, kad šitaip prieštarauti direktoriui —nelabai gera mintis.
Vyras, regis, vos valdėsi.
- Ar sergėtojo aura tikrai susilpnins vardinius ir kitas
pabaisas irštvoje, ar leis mums juos lengvai sunaikinti? -
paklausė Dreikas. - Manyčiau, taip. Tačiau ar sergėtojas
išgyvens būdamas šalia šitokios daugybės žmonių? Šito ne­
galime garantuoti. Be to, jūs pamiršote, kad paėmę sergė­
toją iš anomalijos zonos, paliksite šiuos didžiulius vartus
nesaugomus, ir Tiranas tikrai nepraleis progos prasmukti
į Žemę.
- Visai nepamiršau, —atkirto Pinčas. —Mes jį papras­
čiausiai taip pat nudėsime, kai pasirodys irštvoje. Bet kas,
turintis bent pusę smegenų, galėtų šitai sugalvoti.
- Gal ir neturiu Dovanos kaip jūs, pone Pinčai, bet tai
nereiškia, kad mano galvoje tik pusė smegenų. Siūlote pa­
traukti sergėtoją nuo anomalijos, pasinaudoti jo galiomis,
kad sunaikintume pabaisas čia, Žemėje, tačiau vienintelis
dalykas, kuris neabejotinai aiškus, kad taip elgdamiesi išlei­
sime iš Požemio Tiraną.
- Taip, na ir kas? Verminionas negyvas. Vardiniai nega­
lės pašaukti penktojo, tad jokio pavojaus čia nėra. Išloštu-
me žymiai daugiau nei rizikuojame prarasti.
- Aš laikausi kitos nuomonės, - nesutiko direktorius
Dreikas. - Rizikuotume sergėtojo gyvybe ir įsileistume dar
vieną vardinį puoselėdami menką viltį, kad pavyks vienu
226 DEAN LOREY

ypu nudėti visas pabaisas. Tai kvaila ir pavojinga, tad ne­

pritarsiu tokiam planui.
- Sutinku su direktorium, — žengdamas pirmyn tarė
Viljamas, dvirankis kalavijas ryškiai žibėjo net salės griuvė­
siuose tvyrančioje prieblandoje.
- Tuojau prasidės snukdaužis, - sumurmėjo Reksas.
- Manau, kad negalime pasiduoti šio... vyro įtakai, -
Viljamas mostelėjo ranka Pinčo link, —tik todėl, kad dabar
jo didžioji valanda.
Reksas atsistojo.
- Klausykite, niekada nemėgau Pinčo, niekam tai ne pa­
slaptis. Bet kai žmogus yra teisus, tai jis teisus, aš pasiruo­
šęs parodyti deramą pagarbą. Sleguronas ir Barakas dabar,
po Verminiono mirties, sumišę, bet taip ilgai nesitęs. Pats
metas dabar pulti. Turėdami sergėtoją pribaigsime tuos
blogiečius — nebus nieko lengvesnio, lyg išgaudyti silkes
statinėje. Šiandien matėme, ką gali padaryti tie baisūnai,
jei turės progą atsigauti, tad negalime leisti, kad taip nutik­
tų, —Reksas atsisuko į minią: —Kas su manimi?
- Aš, - atsistojo Tabita.
- Ir aš, —stodamasis pasakė Čarlis.
- Taip ir padarykime, —pridūrė taip pat stodamasi Vio­
leta.
Vienas po kito salėje susirinkę požemiomantai ir ištrė-
mėjai stojosi rodydami, kad palaiko Pinčą ir jo planą. D i­
rektorius susižvalgė su generolu Dagetu, žvilgsniai buvo
tamsūs, neramūs.
 K ošm arų a k ad e m ija 227

Staiga Čarliui lyg galvoje būtų prašviesėję.

Direktorius nenori, kad pribaigtum e visus Požemio baisū­
nus, —nustėręs pagalvojo vaikas. Vienintelis dalykas, kuris
rūpi Dreikui - tai, kad jis liktų valdžioje. Jei vardiniai ir jų
pakalikai bus nužudyti, nebereikės ir Košmarų skirstytojų.
Jei neliks nuolat kybančios virš galvų baisios grėsmės, Drei-
kas neturės jokios valdžios. Ir dar blogiau - nugalėtojas ir
didvyris bus ne Dreikas, o Pinčas.
- Tebūnie, — spoksodamas į pilną salę prieš jį stojusių
požemio mantų ir ištrėmėjų paskelbė direktorius. - Leisiu
vykdyti misiją, bet žinokite viena —vis dar laikausi nuomo­
nės, kad Dvigubos grėsmės yra per daug pavojingos, kad
paliktume nesumažintas. Manau, tai, kad sekate paskui vie­
ną Dvigubų grėsmių, ateityje tik patvirtins mano žodžius.
M an atrodo, kad šis beviltiškas žaidimas baigsis bloguoju,
o kai taip nutiks, pamatysite, kad dėl to kalti tik Pinčas ir
kitos Dvigubos grėsmės.
—Tinkamai pastebėta, —pareiškė Pinčas ir atsisuko į mi­
nią. —Kadangi ruošiamės mūšiui, gal yra savanoris, kuris
atgabentų sergėtoją iš Požemio?
- Aš, - tyliai pasisiūlė Čarlis. - Jau turiu su juo šiek tiek
patirties.
—Mes kartu, —pridūrė Violeta rodydama į šalia stovin­
čius Bruk ir Teodorą. Abu draugai linktelėjo. - Paimti ser­
gėtojo vyksime visi keturi.
—Puiku, —tarė Pinčas. —Nieko nelaukę taip ir padary­
kite.
228 DEAN LOREY

—Gana įspūdingas planas, - pareiškė rektorė.

Sergėtojas sėdėjo šalia jos — atrodė sveikas ir kupinas
jėgų. Tiesą sakant, buvo toks atsigavęs, kad Čarlis net nu­
stebo, kaip lengva pasirodė grįžti į B T kapines —sergėtojo
aura siekė dar toliau nei anksčiau. Dabar aplink kapines
buvo gana siaura zona, kur atverti vartus jau pavykdavo, o
joks Požemio padaras nekišo nosies.
—M alonu jus vėl matyti, —sumurmėjo sergėtojas. Čar­
liui buvo smagu girdėti, kad tas priešmirtinis gargaliavimas
dingo - padaras kalbėjo tyliu, bet stipriu balsu. - Labai
jūsų pasiilgau. Ar apkabinsite mane? Taip norėčiau prisi­
glausti.
Sergėtojo trauka dabar, kai jis atgavo jėgas, buvo dar stip­
resnė, ir Čarliui teko labai pasistengti, kad atsispirtų no­
rui paliesti padarą. Apsižvalgęs aplinkui pamatė, kad ir kiti
sunkiai valdosi.
—Matote, kaip dabar sunku atsispirti norui paliesti ser­
gėtoją, —pabrėžė rektorė. — Gabenti jį į minią žmonių —
ypatingai pavojinga užduotis.
—Taip sakė ir direktorius, - prisiminė Čarlis.
—Tikrai? Na, nors kartą jis teisus, —pakilusi rektorė ėmė
žingsniuoti aplink karo laivą, kuriame buvo apsistojęs ser­
gėtojas. —Palikti anomaliją nesaugomą ir vestis sergėtoją su
savimi - didelė rizika. Kita vertus, vos per kelias pastarąsias
 K ošm arų a k a d e m ija 229

valandas grąžinau namo į Žemę du vaikus - pabaisų puo­

limas privertė juos sapnuoti pačius baisiausius košmarus.
Kaip jau galite nuspėti, vaikus pagrobė ir čia atnešė Po­
žemio pabaisos tikėdamosi, kad mažieji pribaigs sergėto­
ją, — moteris liūdnai papurtė galvą. - Dabar jam niekur
nesaugu.
—Tai sutinkate, kad turėtume jį gabentis į vardinių irš­
tvą? - paklausė Violeta.
Rektorė atsiduso.
—Protas sako, kad taip, tačiau širdis kužda —ne.
Čarlis juto lygiai tą patį, bet kiekvieną kartą, kai klau­
sydavo širdies —pavyzdžiui, gelbėjo iš Požemio vaiką, kuris
pasirodė esąs Sleguronas - įvykdavo nelaimė.
- Gali būti, kad sėkmė pasirodys labai didelė, - svarstė
rektorė, —bet vestis sergėtoją į Žemę ir kartu išlaisvinti T i­
raną —nenusakoma rizika. Tiesiog nežinau...
- N a, Pinčas kalbėjo labai užtikrintai, —atsargiai paban­
dė padrąsinti Čarlis.
- Tikrai, pone Bendžaminai? —supratingai nusišypsojo
Breizenhoup, ir berniukas tuojau pasijuto kaip nerangus
kvailys, mėginantis apmulkinti išmintingą moterį. - Per
šias kelias valandas Pinčo gyvenimas gana dramatiškai pa­
sikeitė, tiesa?
—Tai jau taip, —pritarė Teodoras. —Nepatikėtumėte, kas
ten darėsi - jis dabar visiems tikras didvyris. Visi netekę
proto dėl jo, patikėkite.
230 DEAN LOREY

— O , tikiu. Deja, aukštai kilęs, žemai puoli. Tokia jau

yra ta sėkmė - pavojinga, ir todėl dauguma žmonių dažnai
ryžtasi dideliems ir kartais netgi pavojingiems dalykams,
kad išsilaikytų aukštumoje.
Kaip direktorius., —pagalvojo Čarlis, tačiau garsiai to ne­
ištarė.
- Kaip pasielgti, rektore? - paklausė Bruk. - Ar neštis
sergėtoją kartu?
Rektorė pasvarstė, paskui atsisuko į sergėtoją.
—Kaip manai, Henkai? Ar norėtum pakeliauti?
Sergėtojas nusišypsojo.
- Aš čia labai vienišas. Norėčiau susirasti draugų.
Taigi reikalas buvo nuspręstas.

- G UDRYBĖ! - klykavo virš Čarlio ir draugų sukdamas

ratus Tiranas, kai šie lydėjo sergėtoją iš anomalijos zonos,
kad galėtų atvėrę vartus dingti iš Požemio. —Rezgate kaž­
ką klastingo, rektore —senasis Tiranas užuodžia net iš taip
toli.
- Daugiau su tavimi nesiginčysime, - atšovė Breizen-
houp. - Kai išvyksime, anomalija liks nesaugoma, galėsi
pabėgti. Argi ne šito visada norėjai?
- Žinoma, - klyktelėjo auksaspalvis šikšnosparnis. —Bet
senasis Tiranas žino, ką padarėte Verminionui. Senasis T i­
ranas matė tuo baisiu, žvilgančiu daikčiuku!
 K ošm arų ak ad e m ija 231

Požemio relikvija ant vardinio pabaisos piršto žėrėjo rau­

dona šviesa, sklindančia nuo keturių ant žiedo graviruotų
atvaizdų.
- Jūs, grėsmingi padarai, kupini klastos ir apgaulės, bet
neapkvailinsite senojo Tirano. Jis žino, ką ketinate daryti su
tuo mažu nuodingu sergėtoju, žino, kur jį nešatės, ir dabar
tai žino visi vardiniai!
Jie mato mus, —staiga suvokė Čarlis. Berniukas atsisuko
į rektorę.
—Seniai, kai buvau užsidėjęs Barako apyrankę, galėjau
viską matyti kitų vardinių akimis, nes jie taip pat turėjo Po­
žemio relikvijas. Jei mus su sergėtoju mato Tiranas, lygiai
taip pat mato ir Barakas su Sleguronu.
- Tada turime paskubėti, - niūriai pareiškė rektorė, - ir
pulti, kol jie nespėjo pasiruošti.
Visi pasileido bėgti taip greitai, kad sergėtojas vos spė­
jo trumpomis storomis kojelėmis. Deja, nė vienas negalėjo
paimti ir panešti padaro. Vos tik bėgliai išėjo iš anomalijos
zonos, rektorė atvėrė vartus, ir visi stryktelėjo pro juos į
Košmarų skirstytojų centro griuvėsius, kur sutiko kolegas.
Vos tik košmarų skirstytojams už nugaros užsivėrė var­
tai, sergėtojo aura išblėso iš Požemio, pašėlusiai kvatodamas
beprotis Tiranas praskriejo virš laivų liekanų B T kapinėse,
šovė tiesiai aukštyn ir pasileido prie raudonai švytinčios
anomalijos.
—LAISVAS! —springdamas juokais kriokė padaras.
232 DEAN LOREY

Po sekundėlės vardinis suglaudęs didžiulius auksinius

sparnus jau nėrė iš šaltų Adanto vandenyno gilybių, kol
galop išsiveržė į paviršių po nuostabiu žydru Žemės dan­
gumi.
Laukęs visą amžinybę ketvirtasis vardinis Tiranas pabė­
go iš Požemio.
 A š t u o n io l ik t a s s k y r iu s

U žšalu sio s
p la t y b ė s

Aukštai, plačiose sustingusiose Himalajų plynaukštėse,

ten, kur nežengia niekieno koja, kur nepasiekia niekieno
žvilgsnis, ledinėje vardinių irštvoje virte virė gyvenimas.
Per didžiulę angą viršuje drėbė šlapią sniegą, o lauke šėlo
audra —aukštai plytintis dangus virto neperžvelgiama balta
antklode.
— Skubinkitės! —griaudėjo Barakas ant šimtų Požemio
pabaisų, kurie spietėsi jam apie kojas, kai abu vardiniai neš­
dinosi slidžiu melsvu ledu, padengusiu kiekvieną tolimo­
sios slėptuvės colį. —Žmonės artinasi. Turime dingti tuojau
pat!
234 DEAN LOREY

—Kodėl jų taip bijai? - paklausė Sleguronas. - Argi mes

ne Požemio valdovai?
—Bijau ne žmonių —sergėtojo. Seniai man teko pajusti
šio siaubingo padaro prisilietimą, tad visai neturiu noro pa­
tirti tai dar kartą.
—Netgi su sergėtoju žmonės gali sužeisti mus tik tada,
jei žino, kur esame, —svarstė Sleguronas. —Nėra jokio pa­
grindo manyti, kad jie šitai žino.
—Nėra jokio pagrindo manyti, kad nežino.
Staiga kažką pastebėjęs Barakas sustojo.
N uo Požemio relikvijos ant Slegurono juosmens sklin­
danti raudona šviesa atsispindėjo nusvidinto ledo urvo sie­
nose, tačiau spindėjo ir dar kai kas.
Mažytis mėlynas taškelis.
—Kas tai? - suriaumojo Barakas lenkdamasis apžiūrėti,
iš kur sklinda ta šviesa. Vos pastebėjo sekimo prietaisą, kurį
ant Slegurono diržo buvo prisegęs Teodoras, oranžinės Ba­
rako akys paraudo iš įniršio.
—Tave sekė, kvaily! - sugriebęs nediduką prietaisą —pa­
baisos kumštyje jis atrodė ne didesnis už smiltelę - Barakas
jį sutraiškė.
—Tai bėda, —susiraukęs tarė Sleguronas. - Tu teisus. Tu­
rime nešdintis, kol nevėlu.
Bet jau buvo per vėlu.
Sutraškėję kaip fejerverkai per visą irštvą atsivėrė vartai,
o pro juos žengė patys geriausieji požemiomantai ir ištrė-
mėjai - tarp jų ir Čarlis su draugais.
 K ošm arų a k ad e m ija 235

—Nelieskite sergėtojo! —šaukė žmonėms rektorė, vesda-

masi į erdvų urvą mažutį gležną padarėlį.
—N E! —vos pamatęs sergėtoją suriko Sleguronas.
Pabaisos smegenis pervėrė neįsivaizduojamas skausmas,
ir jis krito ant ledo šalia Barako, kuriam iš skausmo jau dri­
bo iš nasrų putos. Šimtai penktosios klasės Požemio padarų
visiškai bejėgiai voliojosi ir klupinėjo ant sušalusios žemės.
- Pavyko! - tarė Čarlis susižavėjęs ir pasibaisėjęs stebė­
damas aplinkui iš skausmo besiraitančius siaubūnus. - Ser­
gėtojas juos išguldė!
- Puikumėlis! —riktelėjo Teodoras. Ištiesęs ranką sergė­
tojui tarė: - Duokš penkis, Henkai!
Sergėtojas pakėlė rankutę.
—Pone Dagetai... —perspėjo rektorė.
- Teisingai. Neliesti. Atsiprašau, Henkai, - berniukas
greitai patraukė ranką.
Tuo metu Pinčas vaikštinėjo po irštvą kaip generolas nu­
galėtojas ir aiškiai patenkintas apžiūrinėjo šimtus mirtinai
pavojingų, tačiau dabar visiškai bejėgių padarų.
—Puikiausiai. Viskas vyksta pagal planą, visai kaip ir sa­
kiau.
Berniukas dirstelėjo į direktorių Dreiką, kuris niūriai
susiraukęs ir susidėjęs ant krūtinės rankas stebėjo, kas vyks­
ta.
- Nebūkite toks savimi patenkintas, Pinčai. Net geriau­
sias planas turi silpnąją vietą.
236 DEAN LOREY

- Visiškai teisingai, priminėte man... - Atsisukęs į Čarlį

Pinčas tarė: —Prašau palydėti sergėtoją į saugią vietą, kad
galėtume pradėti.
- Argi jis ne saugesnis čia, su mumis, kur galime stebė­
ti?
Pinčas papurtė galvą.
- Požemio padarai jo sužeisti negali —tik žmonės. N e­
pamirškime, jog yra galimybė, kad kas nors netyčia ar dar
kaip kitaip ims ir palies sergėtoją. Kaip gerai žinai, potrau­
kiui beveik neįmanoma atsispirti.
- Gerai, - Čarlis priklaupė prie mažučio padarėlio. —Ar
eisi su manimi, Henkai? Pasirūpinsiu tavimi.
- Taip, Čarli, - sergėtojas nusekė paskui berniuką prie
vingiuojančio tako, kuris vedė iš didžiojo urvo.
- Pone Bendžaminai, - šūktelėjo rektorė. Čarlis atsisu­
ko. - Grįžk kuo greičiau. Prašau, neužtruk, —moters veidas
buvo rūstus, ji suprato, kaip tai pavojinga.
Čarlis linktelėjo.
- Jokių problemų.
Net rektorė baiminosi, jog vaikas gali neatsispirti pa­
gundai paglostyti gležną padarėlį. Čarlis su sergėtoju išėjo
iš urvo ir pasuko į nedidelį tamsų užkaborį pačiame ledinio
koridoriaus gale.
- Kaip manai, ar tau čia bus gerai?
Sergėtojas linktelėjo, prieblandoje skaisčiai suspindo
plačios jo akys.
- Manau, kad taip. Tu labai geras, Čarli.
 K ošm arų ak ad e m ija 237

—Ačiū. Ir tu.
- Ar apkabinsi mane? Būtų taip nuostabu prisiglausti.
—Negaliu. Tu žinai šitai.
Sergėtojas atsiduso - visai kaip žmogus.
- Žinau. Bet būtų taip gera, nors kartelį.
Čarlis nusišypsojo padarėliui.
- Pone Bendžaminai! - per visą koridorių nuaidėjo kvie­
timas. Tai buvo rektorė. —Mes laukiame!
—Lik čia, Henkai, —paliepė Čarlis, —kai viskas bus baig­
ta, grįšiu ir pasiimsiu tave.
Sergėtojas linktelėjo.
—Saugokis, Čarli Bendžaminai.
- Ir tu.
Berniukas dar paskutinį kartą pažiūrėjo į gležną pada­
rėlį - tokį mažutį plačiame urve tarp tamsių ledinių jį su­
pančių sienų, o paskui pasuko atgal į didįjį urvą pradėti
naikinti Požemio padarų.

- M an tai visai nepatinka, - sušnibždėjo Violeta, kai iš-

trėmėjai ir požemiomantai pasklido po visą urvą ir sustoję
laukė Pinčo įsakymo pradėti žudynes.
Čarlis suprato, ką mergaitė turi galvoje. Vienas daly­
kas —žudyti pabaisas, kai puola, gintis nuo jų, o visai kas
kita - pribaiginėti jas, gulinčias bejėges.
238 DEAN LOREY

Tai gal ir nebuvo blogai, bet neapleido jausm as, kad jie
elgiasi blogai.
—Labai gerai suprantu, ką nori pasakyti, —sušnibždėjo
berniukas. —Bet sakau sau, kad tai neišvengiama —supran­
ti, po to, kas nutiko zoologijos sode, labai sunku manyti
kitaip, bet kažkodėl vis tiek atrodo neteisinga.
Violeta pritardama linktelėjo.
—Bent jau Teodoras atrodo laimingas.
Čarlis dirstelėjo į draugą. Pasirodo, tikrai —aukštas lie­
sas berniukas spinduliavo iš laimės. Vaikas aiškiai džiūgavo
būdamas šalia tėčio, nekantravo pademonstruoti įgūdžius.
Žinoma, kaip požemiomantas nepriklausė tiems, kurie tu­
rės progą suduoti lemiamą smūgį.
—Požemiomantai, klausykite, - vaikštinėdamas tarp jų
prakalbo Pinčas. Saugodamasis nuo stingdančio šalčio ant
marškinėlių berniukas buvo apsirengęs skrandą su gobtu­
vu, ir taip jau nedidelis, smulkaus sudėjimo dabar atrodė
visai kaip nykštukas. —Atidarinėsite vartus iš eilės po visais
Požemio padarais, išskyrus du vardinius. Grąžinsite juos į
penktąjį Požemio žiedą.
—Nenori jų pribaigti? - paklausė Viljamas. Jam kalbant
iš burnos veržėsi didžiuliai garo kamuoliai.
— Žinoma, ne. Žinote, kad žudome tik tada, kai nėra
kito pasirinkimo.
Čarlis nesunkiai prisiminė dieną, kai pradėjus mokytis
ištrėmimo pradžiamokslio, Reksas dėstė naujokams Trijų
taisyklę. Žemėje nužudžius vieną pabaisą, Požemyje jos vie­
 K ošm arų a k ad e m ija 239

toje tuojau pat išdygsta trys tokios pat. Grąžinus pabaisas į

Požemį, naujų pabaisų neatsiranda. Todėl ir atrodė protin­
giau vargintis ir visus Požemio padarus tremti pro vartus į
Požemį, nors būtų daug lengviau juos paprasčiausiai tuojau
pat nudėti.
- Taisyklę žinau, - suirzęs bambėjo Viljamas. —Aš - ne
naujokas šioje šokių salėje. Tačiau dabar ne metas terliotis.
Kad jau čia atsiradome, turime veikti skubiai ir ryžtingai,
gerai pradėtą reikalą gerai ir užbaigti.
- Tai ir padarysime, - atšovė Pinčas. —Turime veikti
protingai. Nesijaudinkite, Viljamai, šiandien numalšinsite
kraujo troškulį. Paprastus padarus perkelsime atgal į Pože­
mį, tačiau vardiniai turi būti sunaikinti.
Vardiniai.
Čarlis pažvelgė į Baraką ir Sleguroną —susisukę iš skaus­
mo siaubūnai negalėjo nė pajudėti. Vaikas žinojo, kad pa­
baisos žiaurios, mirtinai pavojingos, pasitaikius net men­
kutei progai išžudytų visus aplink esančius žmones... bet
gulintys ant ledo bejėgiai padarai atrodė kažkaip pasigailėti­
nai. Buvo visiškai aišku, ką reikia daryti, bet Čarliui vis tiek
nekilo rankos. Norėjosi tik stipriai užsimerkti ir dingti.
Viskas berniuko gyvenime per greitai keitėsi. Taip norė­
josi surikti, kad jis tik mokinys! Visi jo draugai —mokiniai.
Geri laikai praleisti kartu - tyrinėjant Košmarų akademi­
jos užkaborius ir kerteles, maudynės šiltame vandenyne ir
kautynės kardais paplūdimyje —visa tai dabar atrodė kaip
tolimi, migloti prisiminimai.
240 DEAN LOREY

M etas užaugti, kaip sakydavo auklė Roza, buvo rimtas

reikalas, Čarliui jis visai nepatiko.
N ė truputėlio.
- N a gerai, požemiomantai, - sušuko Pinčas, jo balsas
nuaidėjo po visą didžiulį urvą. —Pradėkime!
Niūriai, bet ryžtingai košmarų skirstytojai ėmėsi atvėri-
nėti skaisčiai raudonus vartus tiesiai po nejudančiais ketvir­
tosios ir penktosios klasės padarais, drybsančiais ant ledi­
nių irštvos grindų, o tie, visiškai nesužeisti, krito į Požemį.
Teodoras neatsiliko nuo suaugusių požemiomantų. Čarlis
pastebėjo, kaip draugas vis dirsčioja į tėvą, laukdamas ko­
kio nors pagyrimo ar pritarimo ženklo. Po kelių bandymų
berniukas pagaliau sugavo tėčio žvilgsnį.
Viljamas pamerkė sūnui akį.
Gerai, - apsidžiaugė Čarlis. —Pagaliau.
Kol požemiomantai buvo užsiėmę savais reikalais, Vio­
leta atsisuko į Bruk.
- O kodėl tu nieko nedarai?
- Aš? Apie ką tu kalbi?
- Padėk jiems.
Bruk atrodė sumišusi.
- Kaip? Zinai, kad daugiau negaliu atvėrinėti vartų.
- Gali, Bruk. Žinau, kad gali, ir pati tai žinai. Nagi,
pabandyk.
- Na... gerai. Pamėginsiu.
Bruk neužtikrintai žengtelėjo pirmyn ir pabandė atverti
vartus. Tai nebuvo lengva, tačiau mergaitė ir pati nuste­
 K ošm arų a k ad e m ija 241

bo po kurio laiko atvėrusi nedidelius vartus po ketvirtosios

klasės rūgščiaspj audžiu.
N ė neriktelėjęs padaras nukrito į Požemį.
Pradžiugusi Bruk atsisuko į Violetą, kuri padrąsinančiai
jai šyptelėjo. Įgavusi pasitikėjimo Bruk ėmė atvėrinėti dar
vienerius vartus, o Čarlis ir Teodoras kartu su rektore, Tabi-
ta ir kitais požemiomantais tylėdami siuntė pabaisas vieną
po kito atgal į Požemį. Rodės, kad padarų - visas milijonas.
Visi dirbo taip susikaupę, kad nė nepastebėjo, jog didžiaja­
me urve kai ko trūksta.
Direktorius Dreikas buvo kažkur dingęs.

Sergėtojas pastebėjo, kad prie jo artinasi ilgas šešėlis —

slenka ledinėmis koridoriaus sienomis lyg pasiliejęs aliejus.
—Sveiki, - pasisveikino padarėlis. - Atėjote manęs ap­
lankyti?
—Taip, —tyliai tarė direktorius. Jo akys prieblandoje at­
rodė kaip dvi tamsios dėmės.
—Ar tu geras žmogus?
—Taip.
—Gerai, —pasakė sergėtojas. —Aš toks vienišas. Čia taip
šalta. Ar apkabinsi mane?
—Taip.
Direktorius ilgomis rankomis apkabino padarėlį, pri­
glaudė skruostą prie sergėtojo viršugalvio.
242 DEAN LOREY

— Oi, ačiū, - sušnabždėjo šypsodamasis sergėtojais, o

perregima jo oda ėmė blykšti. —Taip gera apsikabinti, juk
šitaip ilgai gyvenau Požemyje, tamsoje ir šaltyje. Ar tu geras
žmogus kaip Čarlis Bendžaminas?
Direktorius neatsakė.
Plačios baltos sergėtojo akys ėmė gelsti, krūtinė įdubo,
keistai atsikišo šonkauliai. Padaras ėmė dusdamas traukti
orą, paskui vos bekvėpavo.
—Ar tu mano draugas? —nedrąsiai dar sykį paklausė.
Į šaltą koridorių įsiveržė šalto vėjo gūsis, nes viršuje vis
dar šėlo audra. Tylus kaip kapas direktorius Dreikas dar
stipriau suspaudė gležnutį padarėlį glausdamas prie nuo­
dingos odos ir neleido nė krustelėti, nors vargšas ėmė spy­
riotis.
Mirštančio padaro akyse suspindo siaubas.
—O , varge, - supratęs tyliai sušvokštė sergėtojas. - Tu ne
draugas, tiesa?
—Ne, - sušnibždėjo Dreikas. —Bijau, kad ne.
Atsidusęs sergėtojas išspaudė dar kelis žodelius.
—Vienišas... visada vienišas.
Aiktelėjo sykį, dar vieną... o tada nurimo amžiams.
 D e v y n io l ik t a s s k y r iu s

Menkystos
išdavystė

Kol požemiomantai dirbo, ištrėmėjai susirinko apie di­

džiulius gremėzdiškus nejudančius vardinių kūnus.
Čarlis stojo šalia Violetos —vos per žingsnį nuo šiurkš­
taus, mėlyno Barako kailio, o Reksas ir Viljamas atsistojo
prie Slegurono.
—Padarykime tai kuo greičiau ir kiek įmanoma neskaus­
mingai, - išsitraukdamas pjautuvą tarė Pinčas. Ginklas su­
žibo ryškiai mėlynai. - Žinau, kad daugumai jūsų tai ne­
malonu. Mes —ne žudikai, tikrai, bet kartais reikia atlikti
juodus darbus, kad sušvistų taiki padangė.
244 DEAN LOREY

Taiki padangė? —susimąstė Čarlis. - Kokios keistos kalbos?

Atrodė, kad Pinčas jau ruošiasi tapti naujuoju Košmarų
skirstytojų centro direktoriumi.
- Kai atliksime pareigą, - tęsė Pinčas, —rytoj atsibusime
saugesniame pasaulyje nei šiandien.
Suspaudęs mažoje rankutėje vaikas iškėlė pjautuvą.
Sekdami juo, kiti ištrėmėjai, tarp jų ir Reksas su Vilja­
mu, taip pat iškėlė ginklus.
- Ištrėmėjai, —kreipėsi Pinčas, —sulig trimis...
Čarlis dirstelėjo į Violetą, jam jau darėsi bloga.
- Suprantu, - sušnibždėjo mergaitė, aiškiai nusivylusi
lygiai kaip ir jis. - Nugalėk save.
Berniukas pakėlė rapyrą, Violeta - kirvį.
Pinčas ėmė skaičiuoti.
- Vienas... du...
Staiga Barakas sujudėjo.
Ištrėmėjai susijaudinę ėmė žvilgčioti vienas į kitą.
- Ar man vaidenasi, —paklausė Violeta, - ar jis ką tik...
Galingojo vardinio kūnu dar sykį perbėgo traukuliai,
ilgas kaip kardas pirštas smailu nagu palindo po sveikąja
letena išrėždamas giliausią griovį lede.
- J is ... jis sujudėjo, - tarė Čarlis.
- Aha, - murmėjo Reksas. - Tai jau tikrai negerai.
Barakas atsimerkė, nužvelgė žmones.
- Akivaizdu, kad niekas nesaugojo sergėtojo, —išsišiepęs
sududeno pabaisa. O paskui pašoko ant kojų trenkdamas
 K ošm arų a k ad e m ija 245

kanopomis taip smarkiai, kad nuo urvo lubų kaip sudaužy­

ti stiklai ant žmonių ir pabaisų ėmė kristi ledo šukės.
Sleguronas - taip pat atsigavęs — tuojau išsitiesė visu
ūgiu. Iškilo aukštai virš visų, kūnas išsirangė kaip S raidė,
tamsios akys sužibo, o aplinkui atgavę sąmonę jau kilo ir
kiti Požemio padarai.
Žmonės atsidūrė visiškai atgavusių jėgas, siaubingai įsiu­
tusių pabaisų apsuptyje. Padarai troško keršto.
—Negali būti, —nusistebėjo Tabita.
Viljamas atsisuko į Pinčą, generolo akys žėrėjo iš įsiūčio.
—Dabar per tave mums visiems galas.
— Ne, - prieštaravo vaikas. - Tai... tai visai neplanuo­
ta...
Tada pabaisos puolė.
Sleguronas iš visų jėgų tėškėsi į ledą savo didžiuliu, sun­
kiu kūnu traiškydamas tiek žmones, tiek Požemio padarus.
Barakas trypė žemę galingomis kanopomis, šiepė iltis ir
dėbčiojo paklaikusiomis iš piktumo akimis.
— Dabar ATKERŠYSIM E! — griaudėjo milžinas tašky­
damasis karštomis seilėmis. —Dabar jūs visi SU M O K Ė SI­
TE!
—Atsitraukiami - įsakė rektorė. - Vartus iš čia! Prieš juos
neatsilaikysime!
Užpulti šimtų atsigavusių pabaisų, ištrėmėjai puolė kau­
tis bandydami apsaugoti požemiomantus, kurie bejėgiškai
skubėjo atverti vartus, pro kuriuos košmarų skirstytojai pa­
bėgtų.
246 DEAN LOREY

—Nagi, pasistenk, širdele, —ramiai tarė Reksas Tabitai, o

kaubojaus lasas pliekė prisiartinusias pabaisas. —Sulaikysiu
juos kiek galėdamas ilgiau.
Kol toje sumaištyje moteris mėgino atverti vartus, ištik­
tas šoko Pinčas blaškėsi po visą urvą.
- Tai neįmanoma, - raudojo berniukas. - Mano planas
buvo visiškai saugus! —Vaikas stvarstė ištrėmėjus ir pože-
miomantus už rankų beviltiškai trokšdamas jų atleidimo ir
supratimo, o tie tuo metu narsiai kovėsi už savo ir draugų
gyvybes. — Negalėjau nuspėti, kad viskas baigsis šitaip, —
maldavo Pinčas. - Prisimenate, juk nužudžiau Verminioną.
Aš —didvyris...
Tačiau niekieno akyse vaikas neišvydo nei atleidimo, nei
supratimo —visi tik stūmė jį šalin ir toliau žūtbūtinai ko­
vėsi.

Toje riksmų ir šauksmų sumaištyje Teodoro tėtis, Vilja­

mas, iš didžiojo urvo nuskubėjo pažiūrėti, kas nutiko ser­
gėtojui. Rado padarėlį mažame lediniame užkaboryje, ten
pat, kur Čarlis buvo jį paslėpęs.
Direktorius guldė nejudantį kūnelį ant žemės.
- Negali būti, —nustebo Viljamas. - K ą jūs padarėte?
- Tik tai, ką reikėjo, - atšovė Dreikas. —Aišku, supran­
tate šitai. Ar galite įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei ši ope­
 K ošm arų ak ad e m ija 247

racija būtų pavykusi? — paklausė direktorius tokiu balsu,

lyg vien mintis apie tai jam būtų nepakeliama. Viljamai,
Dvigubos grėsmės būtų paėmę į savo rankas visą Košmarų
skirstytojų centrą. Jie būtų mus sužlugdę, —Dreikas liūdnai
papurtė galvą. —Aišku, kad kažką reikėjo daryti.
—Tenai žūsta žmonės!
—Žinau, —atkirto direktorius. —Ir tai baisu, tikrai baisu,
bet ryžtingi žmonės turi priimti sunkius sprendimus. Kar­
tais didesnio gėrio labui tenka kai ką paaukoti.
—Didesnio gėrio? Tenai mano sūnus!
Staiga į urvą įbėgo Teodoras.
—Tėti! - šaukė vaikas. - Tuojau atversiu mums vartus
is čia!
Pamojęs ranka berniukas atvėrė vartus... ir tik tada pa­
stebėjo tėčio rankose negyvo sergėtojo kūnelį.
— Ką darai? - traukdamasis atgal, išsigandęs tyliai su­
šnabždėjo vaikas.
—Ne, - suskubo gintis Viljamas, —ne tai, apie ką pagal­
vojai...
—Tu jį palietei? Sergėtojo negalima liesti - juk žinai. Visi
žino!
Viljamas papurtė galvą.
—Tu nesupranti...
—Kaip galėjai? - šaukė berniukas. —Čia kaunasi mano
geriausi draugai! Net nežinau, ar Čarlis ir Violeta dar gyvi —
viskas per tave! Nežinau, ar iš viso kas nors liko gyvas!
248 DEAN LOREY

Tuo metu koridoriuje ir urve nuaidėjo naujas balsas. Tai

buvo skardus ir beprotiškas kažkokio didelio padaro juo­
kas.
—SV EIK IN U ! - šaukė, baubė balsas. - Visiems nuošir­
džiausi linkėjimai!

Suplasnojęs didžiuliais auksiniais sparnais Tiranas nutū­

pė beprotiškai vartydamas didžiules akis.
— Niam, niam, niam! Maniau, kad nebespėsiu į patį
smagumą!
O, ne, - kaudamasis su kengyra pagalvojo Čarlis. - Ju k
negali viskas imti ir šitaip pasibaigti?
Dabar milžiniškame urve buvo trys vardiniai.
Švysčiodamas rapyra Čarlis ėmė bėgti aplink urvą —la­
bai norėjo rasti draugus, kol Tiranas dar neįsišėlo, tačiau
trukdė ore besisukantis tirštas sniegas, o kojos slydinėjo po
pabaisų kraują. Pro ore stingstančią miglą berniukas įžvelgė
šen bei ten blykstelinčius kelerius vartus, pro kuriuos pra­
radę viltį spruko ištrėmėjai ir požemiomantai. Nepasprukę
iš šių mirtinų spąstų pro vartus, žmonės tapdavo Požemio
pabaisų aukomis.
Kaudamasis Čarlis karštligiškai rausėsi atmintyje - ban­
dė prisiminti, kurioje vietoje paskutinį kartą matė draugus.
Atsiminė, kaip Reksas kartu su Tabita kovėsi šalia Sleguro-
 K ošm arų a k ad e m ija 249

no, bet tai, rodės, buvo seniai. Vaikas nė neįsivaizdavo, kur

jie galėtų būti dabar —urve, o gal jiems pavyko pabėgti.
K aip norėčiau, kad jie būtų pabėgę, —mintyse meldė Čar­
lis.
Ryškiai mėlyną rektorės lazdą berniukas anksčiau buvo
pastebėjęs švysčiojant tolimiausiame sušalusio urvo gale —
moteris guldė ištisą armiją puolančių Požemio pabaisų.
Čarliui įstrigo paskutinis matytas Breizenhoup vaizdas —
buvo taip apipulta pabaisų, kad mėlynavo tik jos lazda. Ar
rektorei pavyko išgyventi, ar ne, ir iš viso — ar įmanoma
išgyventi tokiomis siaubingoms sąlygomis —teliko tik spė­
lioti.
Dar mažiau Čarlis žinojo apie Bruk ir Violetą. Bandyda­
mas atremti raganos puolimą Čarlis lyg ir pastebėjo, kaip
Bruk atveria vartus, pro kuriuos abi mergaitės išbėgo, bet
nebūtų galėjęs garantuoti šimtu procentų. Jos stovėjo toli
nuo jo, o akys šiame lediniame labirinte, kur viskas atsi­
spindėjo kreivai ir keistai, galėjo apgauti.
O Teodoras... Čarlis matė, kaip draugas prieš kurį laiką
nubėgo paskui tėtį. Bet kur jiedu dabar?
Teodorai, kad tik tu būtum saugus, —laikėsi įsikibęs min­
ties Čarlis vildamasis, kad tai tiesa. —Lik gyvas.
Kažkur berniukui už nugaros beprotiškoje maišatyje
klaidžiojantis Pinčas šaukė, kaip jam gaila, kad tai ne jo
kaltė. Čarlis nežinojo, ar tai tiesa, ar ne, bent jau tuo metu
jam tai visiškai nerūpėjo.
250 DEAN LOREY

Svarbiausia buvo išgyventi.

—Pinčai! —šūktelėjo vaikas. —Kur tu? Jei sužeistas, sa­
kyk, ateisiu ir atversiu vartus, kad išsigelbėtume!
—Dabar visi manęs nekenčia! - tolumoje gailiai raudojo
Pinčas. —Visai kaip anksčiau.
—Palauk, einu tavęs ieškoti!
Čarlis skynėsi kelią pro penktosios klasės požemiorą,
skubėjo ten, kur manė girdėjęs Pinčą. Susijaudinęs pasly­
do ant apledėjusio tako ir susimušė galvą į uolos atbrailą —
gana stipriai. Iš pradžių žaizda neatrodė labai pavojinga.
Berniukas manė, kad minutė kita ir praeis, bet greitai galva
ėmė svaigti, kūnas, rodės, kažkur skrieja, atrodė, lyg žiūrėtų
į save tolimame veidrodyje.
Čarlis pabandė atsistoti, bet kojos linko kaip guminės, ir
vaikas vėl tėškėsi ant ledo.
O, ne, —dar spėjo pagalvoti. —A š alpstu. Negaliu patikėti!
Tuojau pat berniuką užplūdo šilta drėgna banga ir už­
slinko tamsa.

Kai Čarlis pabudo, pasijuto gulįs vardinių irštvoje visiš­

kai vienas.
Kaip suprato, visi žmonės buvo dingę, bent jau tie, ku­
riems pasisekė likti gyviems. Galva, rodės, plyš pusiau, vai­
kas vos laikėsi nevėmęs, tačiau atsistojęs ant drebančių kojų
 K ošm arų ak ad e m ija 251

ėmė ruoštis atverti vartus. Tada išgirdo pažįstamą gerklinį

balsą.
—Čarli Bendžaminai, - pašaukė Barakas.
Berniukas atsisuko.
Jam už nugaros stovėjo Barakas, Sleguronas ir Tiranas —
stūksojo milžiniški lyg iš senos pasakos nužengę troliai.
Požemio relikvijos ryškiai žėrėjo ir metė ant ledinių sienų
šimtus atspindžių.
—Taip, - atsiliepė vaikas. Kojos vos laikė, toks jautėsi
pavargęs.
—Šitaip, berniuk, viskas nesibaigs, —patenkintas prakal­
bo Barakas žengdamas arčiau vaiko. —Visa žmonija mirs
nuo mūsų rankų, bet tai nereiškia, kad ir tu turi mirti.
— Žinoma, ne! - laimingas sučirškė Tiranas ir džiugiai
pakilo į orą. N uo galiggo mosto sparnais aplink stovėję
mažesnieji Požemio padarai kūliais nusirito šalin. —Jokių
nuoskaudų! Mes tavo draugai, Čarli Bendžaminai. O drau­
gai juk visada valgo vieni kitus, tiesa?
—Draugai valgo vieni kitus? —pakartojo Čarlis. Netikė­
jo, kad išgirdo teisingai. —Ką tai reiškia?
—Tai reiškia, - žemu bosu sududeno Sleguronas, - kad
Tiranas visai neteko proto.
— Ir visai N E! —klyktelėjo milžiniškas šikšnosparnis. —
Galų gale, kaip kas nors netekęs proto galėtų liežuviu išsi­
valyti ausis?
Visų nuostabai jis tuojau pat ėmė tai daryti.
252 DEAN LOREY

—Gerai, —nusileido Sleguronas, —bet berniuko valgyti

vis tiek negalima.
—Kodėl ne? —susiraukė Tiranas.
—Nes jis mums padės.
—Kaip? - paklausė Čarlis. —Kokiu būdu imsiu ir padė­
siu jums?
Barakas ištiesė kažką žemyn. Didžiulis lyg vandens bokš­
tas baisūnas numetė daiktą, kuris garsiausiai trinktelėjo, ir
Čarlis tuojau pažino, kas tai.
—Verminiono antkaklis? Kam jis man?
— Kartą jau buvai užsidėjęs mano apyrankę, — aiškino
Barakas. - O tai reiškia, kad esi vienintelis žmogus, kuris
gali nešioti Požemio relikviją ir nežūti.
—Ir kas iš to?
—Taigi Verminionas negyvas, bet tu, ČarlT Bendžaminai,
vietoje jo gali užsidėti Požemio relikviją ir kartu su mumis
pašaukti penktąjį.
Čarliui net kraujas gyslose sustingo.
—Ne... maniau, kad šitam reikia visų keturių vardinių.
—Reikia keturių vardinių tik todėl, kad reikalingos visos
keturios Požemio relikvijos. Svarbi pati relikvija, o ne tas,
kuris ją dėvi, - mostelėjo didžiuliais ragais į gulintį ant že­
mės antkaklį.
—T U gali būti ketvirtasis vardinis, Čarli Bendžaminai.
Staiga Čarlis suprato, ką turėjo galvoje Sleguronas sa­
kydamas Barakui, kad dar yra vilties. Verminiono mirtis
visiškai nesužlugdė baisūnų planų, kol jie turėjo Čarlį.
 K ošm arų ak ad e m ija 253

Berniukas papurtė galvą.

—Nedarysiu šito.
—Dar ir kaip darysi, —atšovė Barakas, —nes kitaip mir­
si.
Čarlis gūžtelėjo.
—Gal. O gal spėsiu pabėgti pro vartus. Norite pabandy­
ti, kas greitesnis?
—Baik, su tavimi darosi SU D Ė T IN G A ! - klyktelėjo Ti-
ranas liuoktelėdamas artyn. - Turi pasinaudoti proga —pri­
valai! Esi vienintelis tai galintis žmogus!
—Tai ne visiškai tiesa, - pasigirdo balsas Čarliui už nu­
garos.
Atsisukęs berniukas pamatė stovintį kruviną ir apibroz-
cfintą Pinčą. Šis liūdnai nusišypsojo, o nusivylęs gyvenimu
žvilgsnis tokiame jauname veidelyje atrodė mažų mažiau­
siai keistai.
—Čarlis galėjo užsidėti Barako apyrankę, nes jis —Dvi­
guba grėsmė... Bet ne jis vienas —aš taip pat.
—Ne, Edvardai, —prieštaravo Čarlis, —nedaryk šito.
—Nebeliko nieko, —tyliai kalbėjo Pinčas, —visi manęs
nekenčia —visi košmarų skirstytojai. Mane kaltina dėl to,
kas nutiko, - mostelėjo ranka į aplinkui vykusių žudynių
pėdsakus, —ir negaliu su jais nesutikti. Pats savęs nekęsčiau,
jei būčiau jų vietoje.
—Jie tau atleis, Edvardai, —bandė guosti Čarlis. - Nea­
bejoju, kad atleis. Tik gali tekti kiek palaukti.
Edvardas papurtė galvą.
254 DEAN LOREY

— Gal ir atrodau kaip vaikas, bet vaikas esi tu, Čarli

Bendžaminai. Tau dar daug ką teks sužinoti apie žmones.
Žmonės neatleidžia ir nepamiršta, —Pinčas atsisuko j Bara­
ką: - Jei sutiksiu padaryti, ko prašote, ką gausiu mainais?
—Gyvybę, —šypsodamasis atsakė baisūnas. Čarlis matė
jam ant dantų kabančius mėsos likučius. — Vietą šalia
mūsų. Žinoma, kad penktasis norės, jog liktum čia ir at­
vertum vartus į Požemį, kad mums į pagalbą galėtų ateiti
visi padarai.
—Jie tau meluoja, —tikino Čarlis. - Pats gerai žinai. Kai
tik padarysi, ko prašomas, tave pribaigs.
—N a ir kas? Vis tiek neturiu dėl ko g ^ e n ti.
Aukštai kilęs, - prisiminė Čarlis sakius rektorę, - žem ai
pulsi.
Pinčas, pradėjęs karjerą kaip vienas galingiausių kada
nors gimusių Dvigubų grėsmių, po sumažinimo didžiąją
dalį gyvenimo praleido nykiai kaip palūžęs žmogus. Paskui
staiga lyg per stebuklą iškilo į svaiginančias aukštumas, at­
gavo Dovaną ir nudėjo Verminioną.
Dar kartą visko netekti vyrukui pasirodė tiesiog nepa­
keliama.
Ištiesęs ranką - tokią nedidelę - Edvardas palietė Ver-
miniono antkaklį. Šis susitraukė, kad kuo puikiausiai tiktų
berniukui.
—Prašau, nereikia, —meldė Čarlis. —D ar nevėlu, Edvar­
dai. Dar gali viską pataisyti.
 K o s m a r iį a k a d e m i j a 255

- Užauk, Čarli, — atšovė Pinčas atsegdamas antkaklio

sagtį ir verždamas jį sau ant kaklo.
Staiga visos keturios Požemio relikvijos sužibo taip ryš­
kiai, kad būtų užtemdžiusios net saulę.
- Niam, niam, niam, metas pasilinksminti, - džiugiai
kvatojo Tiranas.
- Gera! - kaukė Sleguronas stodamasis visu ūgiu. - O,
kaip gera!
- Tikrai! - šaukė Pinčas palaimos apimtu veidu. - N ie­
kada nemaniau, kad kas nors galėtų teikti tokį malonumą!
- Taip! - kriokė Barakas. Oranžinės pabaisos akys degė
nenumalšinama aistra. —Atėjo metas!
Čarlis traukėsi nuo jų atatupstas, visiškai palūžęs, jausda­
mas, kad pralaimėjo jis, jo draugai, o gal net visa žmonija.
- Pradėkime, draugai, —griaudėjo Barako balsas. - Su­
kaupę visas jėgas pašaukime penktąjį!
Pašaukimo ritualas prasidėjo.
K e t v ir t o ji d a l is

Pen k ta s is
 ¥
D v id e š im t a s s k y r iu s

Pe r lė

Požemio relikvijos švytėjo taip ryškiai, kad baimindama­

sis, jog apaks, Čarlis užsimerkė. Vaikas suprato, kad turėtų
pasinaudoti galimybe ir atvėręs vartus nešdintis iš vardinių
irštvos, bet kaip galėjo pabėgti nepamatęs, kas pasirodys?
—Kaip plūsta jėgos! —kriokė Barakas. —Argi nenuosta­
bu? Ar ne šito laukėme visą gyvenimą?
-T aip ! - apimtas ekstazės karštligiškai šūkčiojo Pinčas. -
Palaukite —matau priešais duris —ryškiai švytinčias!
—Atidaryk! —paliepė Sleguronas. - Tos durys veda pas
penktąjį. Privalome jas atverti, kad galėtų praeiti penkta­
sis!
— Penktasis GERAS, - krykštavo Tiranas. - Penktasis
M A LO N IN G A S!
260 DEAN LOREY

Urve garsiai sudundėjo, sugrumėjo, ir Čarlis juto, kaip

garso vibracija per urvo sienas skverbiasi jam tiesiai į širdį.
Iš visų pusių tvoskė karštis, tirpdė ledą, kuris virto veidą
plikinančiais garais. Šviesa tvieskė taip stipriai, kad net už­
simerkus smelkėsi į smegenis kaip iki raudonumo įkaitęs
spindulys.
- Durys atidarytos! - riktelėjo Vincas.
- Eik per jas! - šaukė Sleguronas.
- Penktasis ateina! - nenustygo vietoje Tiranas ir tuojau
pat užbaubė: - PEN KTA SIS JA U ČIA!
Ryški šviesa ėmė blykšti. Garsus dundėjimas tolo, o Čar­
lį supęs karštis pamažu vėso. Greitai vardinių irštvoje viskas
nurimo, buvo girdėti tik vandens čiurlenimas ir daugybės
kojų trepsėjimas, nes Požemio padarai baimingai skuodė
tolyn.
Drebėdamas iš baimės Čarlis atsimerkė.
Penktasis stovėjo irštvos viduryje iš visų pusių apsuptas
trijų vardinių ir Pinčo. Kaip ir sergėtojas, penktasis baisūnas
pasirodė visiškai ne toks, kokį tikėjosi išvysiąs berniukas.
Tai buvo moteris, maždaug dviejų su puse metro ūgio —
daug aukštesnė nei paprastas žmogus, tačiau šalia stūksan­
čių milžiniškų vardinių, rodės, yra mažutė. Moteris atrodė
įspūdingai, svetimas neįprastas grožis be galo traukė akis,
berniukas net pasijuto nepatogiai. Moters oda spindulia­
vo skaisčiu raudoniu —kraujo spalva, be jokios dėmelės, o
plačios, į katės panašios akys švytėjo kaip du purpuriniai
brangakmeniai. Pabaisa turėjo keturias rankas, pasibaigian­
 K ošm arų ak ad e m ija

čias aštriais, tačiau išpuoselėtais nagais, visiškai tokios pat

spalvos kaip akys. Penktoji turėjo ilgas kojas, o kūnas buvo
viliojančių moteriškų formų. Ant galvos augo sidabriniai
plaukai —draikėsi į visas puses, tarsi būtų koks atskiras gy­
vas daiktas, judėjo kur nori, net prieš vėją.
—Sveiki, vaikučiai, —pasilabino saldžiu kaip medus, mei­
liu balseliu. —Ilgai laukiau, kol pamatysiu savo vaikelius.
Vardiniai nusilenkė. Čarlis pastebėjo, kad Pinčas nulen­
kė galvą lygiai taip pat kaip vardiniai.
Penktoji neskubėdama, ypatingai atidžiai ir išdidžiai lyg
tikra deivė apžiūrėjo stovinčiuosius aplink. Galop paklau­
sė:
—Kur Vanduo?
—Vanduo, mano ponia? —nepakeldamas galvos perklau­
sė Barakas.
—Vadinkite mane Perle, —Čarliui pasirodė, kad deivės
balse išgirdo žaismingą gaidelę. - Ieškau Krabo - Vandens
valdovo. Nematau jo.
—Ak, jūs turite galvoje Verminioną, —susiprato Barakas
ir išdrįso pažvelgti į Perlę.
Moteris linktelėjo.
—Taip, Verminiono. Ar jūs jį taip vadinate?
—Taip.
—Labai įdomu, —deivė pažvelgė į Sleguroną. - Matau,
čia Kirminas, Žemės valdovas...
—Sveika, —pasisveikino Sleguronas suriaumodamas ger­
kliniu balsu.
262 DEAN LOREY

Deivė atsisuko į Tiraną.

—O štai ir Šikšnosparnis —Oro valdovas.
Tiranas pašėlusiai suplakė sparnais ir užgiedojo:
—Taip aukštai pakylu, kad visi žmonės miršta tyliai! •
— Ir pagaliau tu, — tęsė deivė linktelėdama Barakui. —
M ano meilusis Ugnies valdovas.
Tarsi norėdamas pasirodyti, Barakas treptelėjo milžiniš­
ka kanopa per uolą - pažiro kibirkščių lietus.
—Tikrai, Ugnies! —džiugiai subliuvo.
—Taigi prieš mane stovi Žemės, Oro ir Ugnies valdovai,
bet nėra Vandens. Kodėl?
—Vandens valdovas negyvas, - paaiškino Barakas. - Jį
nužudė šis žmogus, - parodė į Pinčą. Žodį „žmogus“ pasa­
kė lyg išspjaudamas ką bjauraus.
Penktoji lėtai pasuko galvą ir nužvelgė berniuką.
Čarlis, tūnodamas slėptuvėje už uolos, matė, kad Pinčas
trokšta tik vieno - pabėgti, tuo nė neabejojo. Tačiau nebė­

go-
—Edvardas Pinčas, —tarė deivė. _..
—Jūs žinote mano vardą?
—O , taip. Pažįstu visus savo vaikus... o dabar tu —vienas
jų. Tikiuosi, tau patinka.
—Taip. Ačiū.
—Galite jį nužudyti, jei tik norite, - atsainiai mestelėjo
Barakas. —Dabar, kai pašaukėme jus, žmogus mums nerei­
kalingas.
Deivė neskubėdama atsisuko į Baraką.
 K ošm arų a k ad e m ija 263

- Galiu nužudyti jį? Koks tu geras, Ugnie, kad man lei­

di. Koks dosnumas.
Barakas, regis, staiga pasijuto nepatogiai.
- Na, ne taip norėjau pasakyti. Žinoma, kad esate mūsų
valdovė, ir niekada nedrįsčiau net pagalvoti, kad...
Vos pastebimu, pačiu menkiausiu viršutinės rankos ju ­
desiu deivė pavertė Baraką ugnies stulpu. Vardinis lieps­
nojo taip ryškiai, tokia karšta ugnimi, kad po jo kojomis
tirpo uolos. Po akimirkos liepsnos dingo, liko tiktai Barako
statula - vien iš pelenų.
Penktasis vardinis atkišo lūpas ir papūtė į tą statulą.
Statula subiro, pelenai ūžtelėjo atgal, irštvoje išsisklaidė
tirštų, sprangių dūmų debesis. Taip dingo Barakas, pirma­
sis vardinis Požemio valdovas.
^ A p stu lb ę Sleguronas ir Tiranas žengė atgal.
- Perle myli visus vaikučius, - vos pastebimai šypsoda­
masi tarė penktoji. - Bet kartais vaikus reikia nubausti.
Čarlis negalėjo patikėti savo akimis. Netgi Pinčas atrodė
priblokštas, kaip netikėtai ir liepsningai žuvo Barakas.
- Niekada nedrįstume tau prieštarauti, —nulenkęs galvą
liūdnai pripažino Sleguronas. - Nei dabar, nei iki pat dienų
pabaigos.
- Ak, žinau, kad nedrįstumėte, —perdėtai karštai atšo­
vė penktoji, lyg pasaulyje jai nebūtų nieko svarbesnio nei
raminantys Slegurono paguodos žodžiai. - Bent jau tyčia -
ne. Bėda ta, kad jūs paprasčiausiai kitaip negalite. Tai lyg
ir - kaip čia geriau paaiškinti —jūsų prigimtis tokia, šie-
264 DEAN LOREY

kianti vadovauti ir kontroliuoti. Jūs gimėte vadovauti. M a­

tyt, todėl jūs, išdykėliai berniūkščiai, ne visada kartu gražiai
žaisdavote.
—Prašau, - tarė Sleguronas. - Patikėkite manimi. D uo­
du žodį, kad mes niekada...
Nespėjo vardinis baigti sakinio, o deivė brūkštelėjo per
jį apatinės rankos mažuoju piršteliu. Pilka siaubūno oda
akimirksniu virto akmeniu, sustingusiu ten, kur stovėjo
Sleguronas. Paskui darsyk brūkštelėjo, vardinis sudrebėjo
tarsi krečiamas žemės drebėjimo ir subiro ant žemės pavir­
tęs didžiausia smėlio krūva.
Neprireikė nė trijų sekundžių, kad trečiasis vardinis Po­
žemio valdovas Sleguronas kristų negyvas.
Penktoji atsisuko į Tiraną. ^
— Sveika, — nervingai šypsodamasis leptelėjo šis. —Ti-
ranas be galo džiaugiasi, kad pašalinote tuodu išdykusius
vardinius. Kaip jau sakėte, jie buvo blogi berniukai ir nusi­
pelnė tokio bjauraus galo!
—Tikrai? —ramiai pasiteiravo deivė.
—Žinoma! —suriaumojo Tiranas. —Tiesą pasakius, jūs
net buvote jiems per gera! Jie melagiai ir vagys! Norėjo už­
grobti jūsų valdžią!
—O tu nenori?
—Tiranas? Ne! Senasis Tiranas visiškai netrokšta valdžios!
Jis gimė tarnauti. Tiranas nori tik vieno —būti naudingas! —
baisūnas viltingai išsišiepė —vaizdas buvo siaubingas. —Ar
valdovė myli Tiraną?
 K ošm arų a k ad e m ija 265

— Žinoma, taip, —saldžiu balseliu atsiliepė penktoji. —

Valdovė myli visus berniukus vienodai.
—Vienodai? - pakartojo Tiranas.
- Taip. Vienodai elgiasi su jais visais.
Pašėlusiai suplakęs sparnais Tiranas staiga pakilo aukš­
tyn, mėgino pabėgti pro angą urvo lubose.
Nepavyko.
Deivė mostelėjo apatine dešiniąja ranka, ir Tiraną ap­
supo galingas viesulas. Baisūnas bandė kovoti su nuožmiu
vėju, bet su deivės siųstu gaivalu kovoti buvo beprasmiška.
Tornadas sukosi, siautė aplink baisūną taip smarkiai, kad
Čarlis net nematė viduje įsupto Tirano —tas buvo visiškai
dingęs vėjo sūkuryje. Paskui penktoji vos linktelėjo galva, ir
viesulas nusinešė vardinį ten, iš kur negrįžtama.
Taip neliko ir ketvirtojo vardinio, Požemio valdovo T i­
rano.
Čarlis stovėjo apstulbęs.
Košmarų skirstytojai iš visų jėgų kovojo su vardiniais
dvidešimt metų, prireikė daug sėkmės ir trijų Dvigubų
grėsmių pastangų, kad šiaip taip nudėtų vieną vardinį. O
dabar staiga vos per kelias akimirkas penktoji visiškai su­
naikino likusius tris.
Ir net neatrodė, kad jai prireikė nors kiek pastangų.
Deivė atsisuko į Pinčą.
- Mano berniuk, ar myli mieląją Perlę?
- Taip.
—Ar bijai manęs?
266 DEAN LOREY

—Taip.
Deivė linktelėjo.
—Gerai. Užvis labiau vertinu sąžiningumą —tai viskas,
ko reikalauju iš savo vaikų. Sąžiningumo ir visiško paklus­
numo.
—Suprantu.
Deivė artinosi prie berniuko, žingsniavo ilgomis purpu­
rinėmis kojomis. Beveik dukart aukštesnė už Pinčą stūkso­
jo aukštai virš galvos ir spoksojo tiesiai vaikui į akis.
— Dabar gali rinktis. Gali dėtis prie manęs ir atkeršyti
pasauliui, kuris atstūmė tave, arba grįžti į tą pasaulį.
—Leisite man išeiti? —paklausė Pinčas.
Perle linktelėjo.
—Žinoma. Perle nenori prievarta varyti savo vaikų. Jei jie
nelaimingi —nelaiminga ir aš. Tačiau, —deivė švelniai nu­
sišypsojo, - Perle turi kelis mielus daikčiukus vaikučiams,
kurie ketina pasilikti ir parodyti jai meilę bei atsidavimą.
Tiems, kurie' kartu su ja, Žemė tampa tarsi lobių skrynia,
lūžtanti nuo gėrybių, ir mažieji Perles pagalbininkai gali
semti iš jos kiek tinkami.
—Taip, - lemeno Pinčas spoksodamas į žėrinčias kaip
brangakmeniai deivės akis. —Šito ir noriu. Noriu visko, ką
siūlote.
—Žinau, —deivė paglostė berniukui galvą keturiomis il­
gapirštėmis rankomis. Tai matydamas Čarlis net nusipurtė
iš pasidygėjimo. - O dabar, ar padėsi Perlei atverti vartus
 K ošm arų a k a d e m ija 267

į Vidinį ratą? Perle ten turi daugybę vaikučių, kurių jau

senokai nematė.
—Taip.
Pinčas užsimerkė ir atvėrė milžiniškus vartus į vidinį Po­
žemio ratą.
Čarlis juos jau buvo matęs. Teisybę sakant, pats buvo to­
kius vartus atvėręs - sukeldamas visų baimę ir nusivylimą,
bet Pinčo atvertieji vartai atskleidė visai kitus vaizdus. Buvo
matyti platus rūmų kiemas, kuriame knibždėjo penktosios
klasės pabaisų. Baisūnai trynėsi aplinkui keistai išsukiotas,
kiekvienam Požemio valdovui skirtas statulas. Viršuje ply­
tintis dangus atrodė lyg siaubingas raudonas viesulas.
Kieme besitrainiojantys Požemio padarai metę viską su­
žiuro į ryškiai raudonus vartus.
—Ateikite, vaikučiai, — meiliu balseliu kvietė penktoji,
viliojo pabaisas žengti artyn. - Ateikite į Žemę. Ateikite
pas Perlę.
Požemio siaubūnai nuskuodė prie deivės, liuoksėjo pro
vartus palikdami Požemį toli už nugarų. Greitai aplink dei­
vę žaismingai lyg šunyčiai šokinėjo pabaisos, o ši meiliai ir
švelniai glostinėjo siaubingas jų galvas.
—Perle myli savo vaikučius. Perle nori padovanoti jiems
pasaulį.
Šitaip deivė burkavo pabaisoms, o šie vis lėkė, šimtais
vertėsi iš vardinių rūmų Požemyje pro vartus ir visai užtvin­
dė irštvą. Skuodė požemiorai, šliaužė gleivūnai ir tamsūnai,
268 DEAN LOREY

skriejo raganos, liuoksėjo kengyros ir rūgščiaspjaudžiai bei

daugybė kitų pabaisų, apie kurias Čarlis nebuvo nei girdė­
jęs, nei akyse regėjęs.
- Eikit čionai! - laiminga ragino penktoji. - Žemė mūsų,
vaikučiai! Laukiami visi! —deivė atsisuko į tą vietą, kur slė­
pėsi Čarlis. - Netgi tu laukiamas, Čarli Bendžaminai!
Berniukas sustingo.
- Išlįsk, vaike. Tau nieko nenutiks.
Čarlis išlindo iš už uolos, kur slėpėsi, ir žengė į didžiulį
urvą. Vos per kelias sekundes vaiką visiškai apsupo pabai­
sos. Jie lėkė į Čarlį tarsi į taikinį paleistos raketos.
- Vaikučiai, nesigrūskite apie jį, - meiliu balsu perspė­
jo deivė. Požemio padarai tuoj pat atsitraukė padarydami
berniukui vietos. Čarlis nustebo, kaip klusniai ir greitai
siaubūnai pildė kiekvieną deivės nurodymą. — Edvardai,
manau, pažįsti mūsų svečią.
- Žinoma, - atsiliepė tas, ir Čarliui tapo aišku, kad jis čia
visai nepageidautinas, bent jau Pinčas nė kiek nesidžiaugia
jį matydamas.
- Ar norėtum dėtis prie manęs ir Edvardo? — saldžiu
balsu pragydo deivė. - Pasaulio skanumynų užteks mums
visiems.
- Nemanau, —atšovė Čarlis.
- Ne? — Perle, regis, tik truputį nustebo, tarsi Čarlis
būtų paprasčiausiai atsisakęs antrą kartą įsidėti jos paruoš­
to patiekalo. —Nesvarbu. Tada gali sau eiti ir pranešti vi­
siems - visam pasauliui - kad tai, ką jie neseniai patyrė, yra
 Košm arų, a k a d e m i j a 269

tik menka dalelė, tik menkutis įbrėžimas palyginus su ta

siaubinga lemtimi, kuri laukia žmonijos, nes ateina Perle ir
jos mielieji vaikučiai.
Ar j i mane apgaudinėja, - svarstė Čarlis, —ar tikrai leis
man išeiti?
—Su visa pagarba drįstu pasakyti, —prasižiojo Pinčas, —
kad Čarlis Bendžaminas yra gana galingas. Jis bus galin­
giausias priešas, su kuriuo mums teks susidurti.
Mums. Čarlis apstulbo išgirdęs, kokį žodį pasirinko Pin­
čas - akivaizdu, kad jis nusprendė, jog dabar yra vienas Po­
žemio padarų.
Penktoji atrodė nustebusi.
—Tikrai? Tas vaikas stiprus? —atsisuko į Čarlį. —Ar tik­
rai nenori dėtis prie mūsų, vaike? Perles širdis plati - joje
atsiras vietos visiems.
—Nesidėsiu prie jūsų, —atkirto berniukas. —Niekada.
—Labai blogai, - deivė atsisuko į Požemio padarus, ku­
rių vis daugiau vertėsi pro Pinčo atvertus vartus.
—Vaikučiai, sunaikinkite jį.
Tai nutiko taip greitai, kad Čarlis nė nespėjo suprasti,
kas įvyko.
Prie jo plūstelėjo banga pabaisų - iškėlusių čiuptuvus,
kaukšinčių dantimis. T ą pačią akimirką Čarlis atvėrė vartus
ir šoko pro juos. Mirtį nešantys padarai pasileido iš paskos
lyg siaubingas potvynis...
Bet buvo per vėlu, berniukas dingo.
Čarlis pabėgo į Požemį.
 D v i d e š i m t p ir m a s s k y r i u s

V isu r g e r a i -
n a m ie g e r ia u s ia

Košmarų skirstytojų Aukščiausios tarybos posėdžių sa­

lės griuvėsiuose direktorius Redžinaldas Dreikas rėžė kalbą
likusiems gyviems ištrėmėjams ir požemiomantams. N e­
buvo rektorės, Rekso, Tabitos, Carlio, Violetos ir Teodoro,
bet generolas Viljamas tylėdamas stovėjo direktoriui prie
šono.
- Visa širdimi trokštu, kad tai būtų netiesa, - niūriai
pradėjo Dreikas. - Labai norėčiau šiandien stovėti prieš jus,
kai vardinių ir. jų siaubingų pakalikų sukeltas blogis būtų
jau tolima praeitis, norėčiau visiems jums pareikšti, kad ne­
teisingai įvertinau Dvigubas grėsmes, kad Edvardas Pinčas,
rektorė Breizenhoup ir Čarlis Bendžaminas neturi jokių
272 DEAN LOREY

slaptų kėslų. Deja, negaliu šito pasakyti. Ponai ir ponios,

mus išdavė - šlykščiai, iš anksto apgalvotai išdavė. Kodėl
Čarlis Bendžaminas nunuodijo sergėtoją? Savimeilės veda­
mas? Iš gobšumo? Turbūt, niekada nesužinosime. Tačiau
žinome, kad jis vienintelis buvo su tuo gležnu padarėliu,
o netrukus po jųdviejų susitikimo sergėtojas mirė. Kaip jis
kentėjo nuo to nuodingo žmogaus rankos prisilietimo? Ar
raudojo iš skausmo? Ar šaukė? Nieko nežinome. O Edvar­
das Pinčas? Ar jis tyčia vedė mus į žudynes? Pasirodo, taip.
Dabar žinome, kad jis susidėjo su Požemio padarais, ir ga­
lime daryti prielaidas, kad buvo su jais išvien visą laiką.
Kodėl? Todėl, kad Pinčas, kaip ir kitos Dvigubos grėsmės,
užvis labiausiai trokšta valdžios. Jis tikriausiai pajuto, kad
susidėti su vardiniais — geriausias būdas gauti tą valdžią.
Dabar prisiminkime rektorę. Kas mokė visas Dvigubas
grėsmes? Kas stojo jų pusėn, kai proto balsas šaukė, jog
reikia kovoti su šiomis piktybėmis? Kas skyrė Dviguboms
grėsmėms vykdyti užduotis, kas jas gynė, net ir ištikus visiš­
kai nesėkmei? Ar man reikia ištarti jos vardą? Žinoma, kad
rektorė Breizenhoup — štai kas pagrindinė niekšybių kū­
rėja. Trise - Edvardas Pinčas, rektorė Breizenhoup ir Čar­
lis Bendžaminas —jie vedė mus tamsiu ir niekšišku keliu.
Vardiniai pašaukė penktąjį, kol dabar kalbame, buriasi vis
didesnė Požemio padarų armija. Jau per vėlu apgailestauti,
kito kelio nebėra. Lieka tik viena — žvelgti į ateitį aiškia
galva ir drąsia širdimi. Turime stoti į kovą su siaubingomis
pabaisomis, kurios iki šiol, jei ir negiliai, bet saugiai snaudė
 K ošm arų ak ad e m ija 273

ir pasirodydavo tik košmaruose. Prisimindamas kritusius

brolius ir seseris, kurie amžiams liks mūsų širdyse, tvirtai
apsisprendęs ir ryžtingai nusiteikęs siūlausi kartu su gene­
rolu Dagetu vesti mus į šviesesnę ateitį.
Direktorius atsisuko į Viljamą Dagetą, šis tarsi pasken­
dęs mintyse stovėjo priešais minią.
- Generole Dagetai? - pakalbino direktorius. - Ar norė­
tumėte ką nors pridurti?
Viljamas nė nesujudėjo.
—Viljamai?
- Ne, —galop prabilo kimiu gerkliniu balsu. - Manau,
kad pasakėte viską.
Direktorius atsisuko į sausakimšą salę.
—Dvigubų grėsmių metas baigėsi, pradedame naują erą,
kur valdys protas ir logika. Kai atstatysime šį puikų pastatą,
prašysiu jus, požemiomantai ir ištrėmėjai, kad sektumėte
mus, - Dreikas linktelėjo į generolą Dagetą, - kai stosime
prieš Požemio padarų armiją, kai atsuksime nugaras tiems,
kurie ketino mus sunaikinti, tiems, kuriuos mes ištrėmė-
me, tuos, kuriuos vadiname... Dvigubomis grėsmėmis.
Stojo tyla, o paskui nuaidėjo aplodismentai. Iš pradžių
nedrąsūs, bet greitai jau griaudėjo visa didžiulė salė. Praėjo
kelios akimirkos, ir visi likę gyvi ištrėmėjai ir požemioman­
tai atsistoję įnirtingai plojo rodydami, kad palaiko direkto­
rių Dreiką, tą, kuris juos šitaip siaubingai apgavo, rodyda­
mi, kad niekina Čarlį Bendžaminą ir jo draugus.
274 DEAN LOREY

- Ką reiškia ištrėmimas? —paklausė Teodoras, kai kartu

su Carliu ir Violeta sėdėjo ant Košmarų akademijos viršaus
ir mėtė žemyn kriaukleles. Diena buvo giedra, dangus —be
debesėlio, skaisčiai mėlynas, nors atrodė šiek tiek vėsoka.
Čarlis suprato, kad artinasi žiema, bet protas vis tiek įtemp­
tai dirbo bandydamas rasti ryšį tarp oro atšalimo ir sergė­
tojo mirties —Košmarų akademijos dabar niekas nesaugojo
nuo Požemio padarų.
- Nežinau, ką jiems reiškia žodis „ištrėmimas“, —atsakė
Čarlis, - bet mes nepageidaujami Košmarų skirstytojų cen­
tre, tai jau tikrai. O gal dar kas nors rimtesnio, pavyzdžiui,
suėmimas, sumažinimas ar dar kas nors? Niekaip nesupran­
tu. Rektorė tikriausiai mums paaiškintų, bet ji... —berniu­
kas gūžtelėjo ir sunkiai atsiduso, —patys žinote.
- Dar nepabudo? —pasiteiravo Violeta.
Čarlis papurtė galvą.
- Auklė Roza slaugo ją medicinos punkte, žaizdos gana
rimtos, bet niekas nesako, ar labai pavojingos.
- Dar niekada nemačiau, kad kas nors kovotų su šitiek
pabaisų vienu kartu, - stebėjosi Teodoras. - Ji visiškai ne­
įtikėtina.
- Tikrai, —pridūrė Violeta. —Suprantate, negaliu pati­
kėti, kad kas nors mano, kad ji ar tu, —mergaitė linktelėjo
į Čarlį, —norėtų nužudyti sergėtoją.
Čarlis gūžtelėjo.
 K ošm arų a k ad e m ija 275

- Nežinau, bet visi tikrai kaltina mane. Nors aš tikrai

neliečiau sergėtojo.
-T ik iu .
- Ir aš, - pridūrė Teodoras žiūrėdamas į džiungles. Kaž­
kur tolumoje klyktelėjo paukštis. —Nes žinau, kas tikrasis
žudikas.
Čarlis ir Violeta priblokšti atsisuko į draugą.
- Tu žinai? - apstulbo Čarlis.
Teodoras linktelėjo. Čarliui rūpėjo paklausti, kas tai pa­
darė, bet laukė, kol draugas pats pasakys. Galop Teodoras
pasižiūrėjo į Violetą ir Čarlį.
- M ano tėtis.
- Ne, - ėmė prieštarauti Čarlis. —Negali būti. Jis - ge­
nerolas, stengiasi apsaugoti Košmarų skirstytojus, o ne su­
naikinti juos!
- Tai tiesa! — tyliai sumurmėjo Teodoras. —Viską pats
mačiau. Tėtis laikė sergėtoją, paskui mirusį paguldė ant
ledo.
- Gal tu tik įsivaizduoji, kad matei, —bandė rasti išeitį
Violeta. —Na, juk visi galvoja, kad tai padarė Čarlis, bet jie
klysta.
Teodoras papurtė galvą.
- Žinau, ką mačiau. Mačiau, kad mano tėvas —siaubū­
nas.
Siaubūnas. Tas žodis tarsi pakibo ore.
- Kaip tu pabėgai? —po minutėlės prabilo Čarlis.
276 DEAN LOREY

— Pro savo atvertus vartus kartu su tėčiu ir direktoriu­

mi.
—Ar po to su juo kalbėjai? — klausinėjo Violeta. —Ar
kalbėjai su tėčiu? Gal jis turi kokį paaiškinimą...
Teodoras nutraukė draugę.
- Niekada su juo nekalbėsiu. Kiek žinau, neturiu tėčio.
Čarlis nesugalvojo, ką pasakyti, tačiau Violeta labai iš­
kalbingai padėjo galvą Teodorui ant peties.
—Sveiki.
Žvilgtelėjęs žemyn Čarlis pamatė su Džefu ateinančią
Bruk.
- Sveika, Bruk, - šūktelėjo mergaitei. - Kaip jums seka­
si, ar viskas gerai?
—Taip. Einam pasivaikščioti su draugais.
—M at kaip. Na, gerai, pasilinksminkite.
- Iki, Bruk, - tarstelėjo Violeta. - Ir dar kartą ačiū už
tuos vartus vardinių irštvoje —išgelbėjai man gyvybę.
- Na, nebūčiau sugebėjusi net pradėti, jei nebūtum su­
laikiusi tų pabaisų, tad ir tu išgelbėjai manąją, — meiliai
nusišypsojo gražuolė, o paskui jiedu su Džefu patraukė to­
lyn.
- Ir kuo jis jai patiko? —sudejavo Teodoras.
- Nežinau, —atšovė Violeta. —Spėju, kad jis iš tų gra­
žuoliukų.
—Džefas? Tu ką —rimtai? Na, manyčiau, jis gražuoliukas
tik tada, jei tau patinka dideli, raumeningi blondinai! —Te­
odoras leipo juokais, lyg tai būtų visiška nesąmonė.
 K ošm arų a k ad e m ija 277

—Jis nesudėtingas, — paaiškino Čarlis. — Su juo viskas

paprasta. Gal kaip tik šito Bruk dabar ir nori.
—Aš paprastas! —atšovė Teodoras. - Argi yra kas nors
paprastesnis už mane? Aš kaip vienos detalės dėlionė!
Čarlis su Violeta sekundėlę spoksojo į draugą, o paskui
neišlaikę nusikvatojo.
—Kas yra?
Draugai vis juokėsi, kol galop ir pats Teodoras ėmė
prunkšti su jais. Įtampa visiškai neatlėgo, tačiau šiek tiek
palengvėjo.
—Noriu pasakyti tik tiek, - kai jau nurimo, prabilo Čar­
lis, —kad be jūsų nebūčiau nuėjęs taip toli. Nemoku tiksliai
paaiškinti, bet jūs man - viskas.
—Manau, kad labai gerai paaiškinai, —nusprendė Viole­
ta. —Jei apie tai prakalbome, jaučiu lygiai tą patį.
—Ir aš, - pridūrė Teodoras.
Čarlis nusisukęs pažvelgė į platų vandenyną.
—Nežinau, kas čia vyksta. Kas kartą, kai pabandau pa­
daryti ką nors gero, viskas virsta į bloga. Gavome pieno
sergėtojui gelbėti, bet viskas baigėsi tuo, kad Pinčas atgavo
galias ir pašaukė penktąjį. Rizikavome gelbėdami iš penk­
tojo žiedo tą vaikutį, bet pasirodė, kad tai - Sleguronas,
kuriam leidome pasprukti iš Požemio. Atsivedėme į Žemę
sergėtoją, bet viskas baigėsi tuo, kad žuvo pusė košmarų
skirstytojų pulko ištrėmėjų ir požemiomantų.
Berniukas papurtė galvą.
278 DEAN LOREY

—Visą laiką bandau pasielgti kuo geriau, o pasirodo, kad

beveik pusė atvejų baigiasi blogai.
—Tam yra labai geras žodis, — suskambėjo draugiškas
balsas. Atsisukęs Čarlis pamatė kartu su Tabita stovintį
Reksą. - Vadiname tai gyvenimu.
—Labas, Reksai. Sveika, Tabita, - pasisveikino Čarlis. —
Labai džiaugiuosi, kad jums nieko nenutiko.
- O, norint prigriebti mudu su princese, reikėtų užsiun­
dyti daugiau nei kelis niekingus padariūkščius.
—Mes taip pat džiaugiamės matydami, kad jūs sveiki, —
prabilo Tabita.
Reksas nusišypsojo.
- Aha, tik pagalvokite, jei būtumėte sužeisti, negalėtu­
me dabar prisidėti prie jūsų sielvartingo pasisėdėjimo.
- Sielvartingo pasisėdėjimo! - šūktelėjo Čarlis. - Baik,
juk nemanai, kad sėdim čia gailėdamiesi savęs! Nutiko tik­
rai rimti ir baisūs dalykai.
- Aha. Čia ir yra jūsų problema, - Reksas užkėlė koją su
dulkinu batu ant piratų laivo žemesniojo turėklo. —Matai,
jūs galvojate, kad vienas plius vienas yra du, bet taip nėra.
Kartais vienas ir vienas būna lygu trims, devyniolikai arba
maišeliui stebuklingų pupų. Padaręs kažką gero, negali ti­
kėtis, kad viskas ims ir baigsis gerai. O padaręs kažką blogo
nebūtinai tuojau pat gausi per srėbtuvę. Tačiau jeigu vis
stengiesi ir elgiesi padoriai —galop viskas pasisuka tinkama
linkme, tada džiaugiesi, kad narsiai koveisi.
 K ošm arų a k ad e m ija 279

- Galop? - pasitikslino Čarlis.

- Atsiprašau, vaike, bet nesu visatos valdovas.
- O norėčiau, kad būtum, —nusišypsojo berniukas.
- Tu ir aš, mudu abu.
- Ar norėtumėte išgirsti gerų naujienų? —paklausė Ta-
bita.
- Ar norėtume? — šūktelėjo Violeta. — Klokit greičiau,
prašyčiau!
- Rektorė pabudo... ir pageidauja matyti jus.

Rektorė gulėjo ant sudedamosios lovelės lauke prie me­

dicinos punkto, o auklė Roza drėgna servetėle vėsino jai
kaktą. Čarlis nežinojo, kokio sunkumo sužeidimų patyrė
Breizenhoup, bet atrodė silpna ir trapi - nelikę nė ženklo to
pasitikėjimo ir stiprybės, kuria paprastai pasižymėdavo.
- Žinau, kas nutiko, pone Bendžaminai, - prabilo rek­
torė vos girdimu šnabždesiu. —Galėtume susėdę diskutuoti
apie atliktų veiksmų išmintingumą, jei būtų laiko, tačiau
jo nėra. Dabar, kai mūsų pasaulyje yra penktoji, Požemio
padarai greitai pradės puolimą. Kaip žinote, Pinčas mus iš­
davė, aš —nepajėgi kautis, tad bijau, kad labai pavojingas
ir nemalonus uždavinys tenka jums. Privalote rasti būdą,
kaip nugalėti penktąją - Požemio armijos vadovę, kaip ją
sunaikinti... Kitaip viskas prarasta.
280 DEAN LOREY

— Suprantu, — atsiliepė Čarlis, nors nieko nesuprato.

Kaip pajėgs nugalėti tokią galingą deivę, prieš kurią neatsi­
laikė net vardiniai?
— Iš košmarų skirstytojų pagalbos nesulauksite, pone
Bendžaminai. Tiesą pasakius, turėtumėte laikytis kuo ato­
kiau nuo jų, nes bandys jums atkeršyti. Čia likti taip pat
negalite. Teks pasikliauti draugais, - rektorė linktelėjo gal­
va į Violetą ir Teodorą. —Labai pasisekė, kad turite tokius
nuostabius draugus.
—Sutinku su jumis, rektore.
—Neleisime, kad jam kas nors nutiktų, —spygtelėjo Teo­
doras plodamas draugui per petį. Duodu jums T D G —Te­
odoro Dageto garantiją.
—Padarysime viską, ko tik reikės, kad apsaugotume Čar­
lį ir užduotis būtų atlikta, —pridūrė Violeta. —Nesijaudin­
kite.
—Nesijaudinsiu, - atsiliepė Breizenhoup. Moteris paėmė
Čarlį už rankos. Berniukas juto, kokie trapūs lyg paukščiu­
ko moters pirštai. —Tai užduotis, kurios labai nenorėčiau
pavesti jums, Čarli. Bet teks. Prieš jus —labai daug tamsos,
tačiau vis tiek kada nors prašvis.
—Taip, ponia, —linktelėjo berniukas.
—Rektore, —į priekį žengė Reksas, —norėčiau, kad Čar­
lis kartu imtųsi to reikalo, apie kurį kalbėjome.
Rektorė silpnai šyptelėjo ir palenkė galvą.
—Taip. Reikėtų. Jis tikrai nusipelnė.
 K ošm arų a k a d e m ija 281

—Eime su manimi, vaike. Manau, susitvarkysi. Tabita?

Prašyčiau vartus...

Po kelių akimirkų Čarlis jau beldėsi į nedidelio buto du­

ris. Jis buvo keliais aukštais aukščiau virš kuklios picerijos,
pavadintos „Riekelė dangaus“. Berniukas girdėjo už durų
kažką šlepsint, paskui dar šūksnius: „Palaukite sekundėlę!
Ateiname!“ Galop durys atsivėrė, ir tarpduryje sustojo mei­
liai besišypsantis aukštas, plinkantis vyras ir moteris, plau­
kus susisukusi suktukais.
Abu spoksojo į Čarlį lyg netekę žado.
- Sveika, mama. Labas, tėti.
Čarlio mama apsipylė ašaromis.
- Čarli! - šūktelėjo ji apsikabindama vaiką. Išbučiavo
jį į abu skruostus, tas net nustebo, kad visai nekyla noras
priešintis.
- Sūnau! - sušuko Baringtonas Bendžaminas čiupdamas
vaiką iš Olgos glėbio ir tvirtai jį spausdamas. - Mano ber­
niuk, siaubingai tavęs pasiilgome!
- Aš taip pat jūsų pasiilgau. Taip stipriai, kad net nepa­
tikėtumėte.
Reksas žengė paskui Čarlį į butą. Spėjęs suvalgyti kelis iš
picerijos atneštus picos gabalėlius (o jie ilties skanūs, - pa­
galvojo Čarlis), berniukas suprato, ką veikė tėvai, kol tuos
282 DEAN LOREY

šešis mėnesius slapstėsi. Košmarų skirstytojų centras buvo

davęs Čarlio tėčiui darbą.
- Akumuliatorių pasaulis! - išdidžiai tarė Baringtonas. -
Jei tik norite ką nors sužinoti apie akumuliatorius, klaus­
kite manęs!
M ama rado darbo vietinėje sriubos valgykloje, užsiėmė
labdaringa veikla ir pati bandė pradėti kepimo verslą na­
muose.
- Visą dieną užuosdama tas skanutėles picas, papras­
čiausiai negalėjau atsispirti, - aiškino ji.
Kaip ir visi planetos gyventojai, Carlio tėvai per televizi­
ją stebėjo tą siaubingą pabaisų užpuolimą San Diego zoolo­
gijos sode. Tėvai tiesiog užpylė vaiką klausimais, bet Čarlis
neskubėjo atsakinėti —ne todėl, kad nenorėjo atvirauti, pa­
prasčiausiai suprato, jog atskleidęs visą pavojaus, su kuriuo
susidūrė, didybę, priverstų tėvus be galo jaudintis.
Nors jie vis tiek turbūt beprotiškai jaudinsis, - pagalvojo
berniukas.
— Gražus butas, — nusprendė žvalgydamasis aplinkui
Čarlis. Kambarys buvo mažesnis nei trečiasis modelis, ku­
riame berniukas praleido vaikystę, bet tėvai pasistengė, kad
aplinka būtų jauki, išpuošė sienas galybėmis šeimos nuo­
traukų —beveik visose buvo matyti Čarlis.
—Kaip tik tokio dydžio, kokio mums reikia, —pareiškė
Baringtonas. — Ne per didelis ir ne per mažas — kaip tik
toks, kokio reikia, kaip sakytų Auksaplaukė.
Čarlis nusišypsojo. T ik jo tėtis gali cituoti Auksaplaukę.
 K ošm arų ak ad e m ija 283

- Ar Košmarų skirstytojų centras su jumis gerai elgėsi?

— Kuo puikiausiai, Čarli, —atsakė Olga. — Davė tėčiui
darbo, šį gražų butą ir naujus vardus.
-Ju o k in gi tie vardai, nei į tvorą, nei į mietą, - suniurzgė­
jo Baringtonas. - Tikrai, senasis vardas man patiko labiau.
—O kaip jus vadina dabar?
—Smitais, —atsakė mama. —Bobas ir Betė Smitai.
Reksas negalėjo susilaikyti neprunkštelėjęs.
- Spėju, kad Džimas ir Dženė Džonsai būtų buvę ge­
riau.
— Ir aš tą patį sakiau! - apsidžiaugė Baringtonas. — Ir
žinote, ką man atsakė Košmarų skirstytojų centre? Taip!
Tikrai geriau!
Dabar jau nusikvatojo visi. Po pastarųjų kelių dienų
košmarų buvo labai gera. Sėdėti šalia tėvų Čarliui atrodė
tarsi sapnas, nuostabus sapnas, norėjosi, kad jis niekada ne­
sibaigtų.
- Kas nutiko, Čarli? - šiltai šypsodamasi paklausė ma­
ma. —M atau iš tavo akių.
—Nieko... tik buvo sunku, - prisipažino berniukas. Tuo
metu atrodė, kad jam žymiai daugiau nei trylika metų. —
Matote, padariau kai ką... kai ką tokio, kas baigėsi visai ne
taip, kaip tikėjausi.
- Nesvarbu, - paprasčiausiai atsakė mama.
- Bet tavęs, mama, ten nebuvo. Priėmiau sprendimus.
Tuo metu jie atrodė teisingi, gal netgi buvo teisingi, bet
baigėsi taip, kad blogiau nė nesugalvotum.
284 DEAN LOREY

- Ir tai nesvarbu.
- Taip, bet žmonės pasikliovė manimi, o aš juos nuvy­
liau, ir dabar...
- Čarli?
- Taip, mama.
- Tai nesvarbu. Svarbu tik viena —mudu su tėčiu myli­
me tave, kas benutiktų. Ar supranti? Kas benutiktų.
- Taip, mama. Suprantu.
M am a šilta meilia ranka paglostė berniukui skruostą.
- Tau dar tiek daug visko prieš akis, Čarli. Kodėl taip
skubi užaugti?
Berniukas puolė mamai į glėbį, o ašaros užliejo akis.

Reksas ir Čarlis stovėjo nedideliame tėvų buto balkone

ir žvalgėsi į tolumoje besidriekiančios Bruklino gatvės gy­
venimą. Švytinčios įvairiaspalvės šviesos ant kaltinių meta­
lo turėklų linksmai mirkčiojo. Viduje tėvai ruošė desertą —
kažką iš šokolado, obuolių ir plaktos grietinėlės. Kvepėjo
labai skaniai.
- Smagu pasimatyti su tėvais, tiesa?
—Aha, —pritarė Čarlis. —Tikrai smagu.
—Dabar jau nesijausi vienišas. Turi draugų, o Tabita ir
aš, žinoma, palaikysime tave kiek tik galėdami.
- Žinau. Ačiū jums.
 K ošm arų a k ad e m ija 285

Gatvės apačioje nuaidėjo dūžtantis stiklas, paskui dar

kažkoks garsas —Čarliui per daug gerai pažįstamas.
Tai klykė požemiosparnis.
Pasigirdo žmonių klyksmas, automobilių signalai. Čarlis
su Reksu be žodžių susižvalgė.
Nieko nereikėjo sakyti.
- Prasideda, - galop prabilo Reksas.
Čarlis linktelėjo.
- Taip. Maniau, kad dar kiek pabūsime, bet panašu, kad
mūsų laikas baigėsi.
Nakties dangų užliejo sirenų kauksmas ir dūm ų kvapas.
- Manai, kad esi pasirengęs susidurti su penktąja? - pa­
klausė Reksas.
- Ne, — sąžiningai prisipažino Čarlis. — Kaip galėčiau
būti pasirengęs?
- Tiesą sakai.
Abu pažvelgė aukštyn į danguje kabančią mėnulio pil­
natį - miesto dulkių fone ji švytėjo oranžine šviesa. Kaip
tik tada per mėnulio blyną šmėstelėjo raganų šešėliai —odi­
niais, plėvėtais sparnais pabaisos, regis, nušlavė mėnulio
kraterius ir dingo tolumoje, tamsoje. Aidėjo tiktai siaubin­
gas, piktdžiugiškas kvatojimas, o paskui - išsigandę šūks­
niai ir riksmai.
- Pabaisos griebėsi visko, kad tik jų bijotume, — tyliai
tarė Čarlis. - Bet žinai ką?
-K ą?
286 D EA N LOREY

—Jos turėtų pradėti bijoti manęs, - berniukas atsisuko į

Reksą ir pridūrė: —Aš jau nebe vaikas.
—Žinau, —pritarė kaubojus. —Ir suaugai kaip tik laiku.
Vyras žvelgė į tamsų, pabaisų pilną dangų.
—Rodos, karas su Požemiu pagaliau prasidėjo.
 I š t r a u k o s iš K o š m a r ų s k i r s t y t o j ų
P o ž e m i o p a s a u l io v a d o v o

D R EIK O RED A KCIJA

D
Ypatin
ĖgaMislaptaE.Tik
SIO
peržiūrėti!
Šis dokumentas yra YPATINGAI slaptas. G RIEŽTA I
D RA U D ŽIA M A jį skaityti žemesnio nei trečiojo rango
ištrėmėjams, požemiomantams ir padėjėjams. Jei dar ne­
sate trečiojo rango košmarų skirstytojas - N E D E L SIA N T
LIA U K ITĖS SKAITĘS!

Neklausiusiems nurodymų - bausmė: įkalinimas ir/arba

sumažinimas. Tik jūsų padedami apsaugosime brangiausias
paslaptis, kad jos nepatektų į Požemio pabaisų rankas ir
letenas!
Ir prašome nešiukšlinti.
288 DEAN LOREY

D IR EK TO R IA U S D R EIK O PRANEŠIM AS

Sveiki, padėjėjai, ištrėmėjai ir požemiomantai! Mano,

direktoriaus Dreiko, redaguotas Požemio pasaulio vadovas
laikomas vienintele tikra versija. Visi kiti vadovai - netikri.
Šis vadovas griežtai draudžiamas nepasiekusiems trečiojo
rango. Jei dar nesate trečiojo rango košmarų skirstytojas,
N E D E L SIA N T LIA U K ITĖS SK A ITĘS ir pasiduokite val­
džiai bei laukite bausmės. Norėdami sulaukti sėkmės, T U ­
R IM E LAIKYTIS TAISYKLIŲ ir V E N G T I C H A O SO !

Dabar, kai tie, kuriems neleidžiama skaityti, pašalinti

nuo šio ypatingai svarbaus dokumento, norėčiau užduoti
keletą paprastų klausimų. Pirmiausia - koks yra Košmarų
skirstytojų centro tikslas? Labai paprastas —mūsų misija yra
saugoti Žemės gyventojus nuo Požemio padarų. Darome
tai keliais būdais:
• Ištremtame Požemio padarus atgal į jų pasaulį.
• Apmokome žmones, kurie turi Dovaną, kad naudotų­
si ja protingai arba visai nesinaudotų. Šitaip apsisaugome
nuo pabaisų patekimo pro vartus.
• Sumažiname tuos, kurie turi neįprastai didelę Dovaną,
kad jie per klaidą nepadėtų patekti į Žemę patiems blo-
giausiems Požemio padarams (žr. 212 psl: „Nelaimingojo
Edvardo Pinčo byla, Verminiono patekimas į Žem ę“).
 K ošm arų a k ad e m ija 289

Laikydamiesi šių nuostatų siekiame kontroliuoti pabaisų

patekimą į mūsų planetą. Daugelis žmonių klausia manęs,
ar gerai jaučiuosi vadovaudamas centrui, kuriame daugybė
darbuotojų, turinčių Dovaną, nors pats jos neturiu. Sakau
jiems — tai juokinga! Ar futbolo komandos treneris turi
būtinai stumdytis stadione su gauja prakaituotų vyrų, kad
vadovautų žaidimui? Žinoma, ne!

Tiesa ta, kad neturėdamas Dovanos užimu geresnę pa­

dėtį - galiu būti objektyvus. Kitaip nei ankstesnieji direk­
toriai neleidžiu sau nukrypti nuo tikslo įsijausdamas į sun­
kumus, su kuriais susiduriate. Kai kurie jūsų kaltina mane
nejautrumu.
Sakote, kad nesuprantu, koks sunkus ir dažnai mirtinas
yra jūsų darbas.
Atsakau - N E SĄ M O N Ė .

Tikiu, kad jūsų darbas tikrai labai sunkus... bet ar žinote,

kas iš tiesų yra sunku? D A U G Y BĖ DALYKŲ! Pavyzdžiui,
paliesti nosį liežuviu. Netikite? Pabandykite.

Laikausi požiūrio, kad pasaulis kupinas iššūkių, su ku­

riais V ISI susiduriame. Prašau, nepradėkite galvoti, kad
esate stipresni ar geresni nei likusieji tik todėl, kad jums
tenka pažadinti giliausias, tamsiausias asmenines baimes ir
kautis su košmaruose gyvenančiomis pabaisomis. Ar kada
nors matėte mane verkiantį, kai tenka vilktis smokingą ir
290 DEAN LOREY

vykti į iškilmingą priėmimą arba pasirašyti įsakymą kurį

nors jūsų sumažinti? Žinoma, ne.

Dabar, kadangi visi sėdime vienose rogėse, kviečiu jūs

nerti į šį neįtikėtinai naudingą Požemio pasaulio vadovą,
paremtą išsamiais tyrimais. Viduje rasite Požemio žemėla­
pį, daugelio Požemio padarų aprašymus (86 psl. pateikia­
ma išsami informacija apie labai pervertintą Tiesos upėtakį,
žodynėlį, kuris jums padės suprasti dažniausiai naudoja­
mus terminus (pvz., skalbimas, vartų barikados), Požemio
sąjungininkų istoriją (147-154 psl. faktai apie santykius su
sergėtoju ir 182-189 psl. viskas apie Požemio kalvę ir jos
valdovą Kalvį).

Tai tik nedidelė ledkalnio viršūnė.

Turėkite šį Požemio pasaulio vadovą po ranka.
Saugokite jį.
Slėpkite knygą nuo tų, kurie nori mums pakenkti.

Nuoširdžiai jūsų,
Redžinaldas Dreikas
Košmarų skirstytojų centro direktorius
 P a b a is y n a s

PO ŽEM IO SPA R N IS
Aprašymas
Šių milžiniškų šikšnosparnių oda dažniausiai tamsiai
raudona, nors gali pasitaikyti bet kurios kitos spalvos. Iš­
skėsti sparnai daug platesni nei Žemėje gyvenančių šikš­
nosparnių, o ilgos priekinės iltys kyšo (kaip gyvačių), kad
būtų lengviau siurbti aukos kraują.
Klasė
Nustatoma pagal dydį.
Pirmosios klasės požemiosparniai yra maždaug šuns
(vokiečių aviganio) dydžio. Suaugę penktosios klasės pože­
miosparniai gali siekti lėktuvo dydį.
Pastaba: Tiranas (vienas keturių Požemio valdovų) yra
didžiausias ir baisiausias požemiosparnis. Daugiau informa­
cijos apie jį ir kitus Požemio valdovus rasite psl. 144-168
„K ą reikia žinoti apie Požemio valdovus“ .
292 DEAN LOREY

Kovos taktika
Požemiosparniai dažniausiai žudo griebdami auką ilgais
priekinių kojų nagais, iškeldami ją aukštai į orą ir mesdami
žemyn. Jei puola požemiosparnis, B Ū T IN A kautis su šiuo
padaru ant žemės. Jei leisitės pakeliami aukštyn, pabaisa
numes jus, ir mirtis garantuota. Tokiu atveju išgyventi gali
pavykti tik požemiomantams, jei sugebėtų atlikti ypatingai
sudėtingą apsauginių vartų manevrą (daugiau informacijos
apie šį manevrą 211 psl.).
Nepasikliaukite vien šiuo būdu!
Pastaba: Tankiai apstatytuose kvartaluose požemiospar-
nių sukeltas gūsingas vėjas, kaip žinoma, gali išversti iš kojų
net stipriausią ištrėmėją. Būkite atsargūs.
Silpnosios vietos
Požemiosparniai, kaip ir paprasti šikšnosparniai, orien­
tuojasi erdvėje echolokacijos pagalba. Labai smulkios da­
lelės (miltai, talkas) gali blokuoti aidą priimančius pože-
miosparnių organus, ir šitaip padaras tarsi apanka. Dėl šios
priežasties tenai, kur galite sutikti požemiosparnių, pataria­
ma nešiotis maišelį miltų.

PO Ž E M IO K LIS
Aprašymas
Požemiokliai yra mėsėdžiai, į kengūras panašūs padarai,
dažnai painiojami su kengyromis. Požemiokliai vieni iš ne­
daugelio Požemio padarų, klajojančių būriais (žr. gremlinai,
psl. 192—193). Priekinės šių pabaisų letenos daug stiprės-
 K ošm arų a k ad e m ija 293

nes nei žemėje gyvenančių kengūrų, o užpakalinės kojos

leidžia atlikti galingus šuolius. Požemiokliai gali nušokti
toli - buvo pastebėti didesni nei šimto metrų šuoliai.
Klasė
Nustatoma pagal ilčių ilgį.
Nors požemioklių dydis priklauso nuo to, kurios klasės
jie yra (didžiausias padaras į sterblę lengvai įsikištų suaugu­
sį vyrą), paprastai klasė nustatoma pagal ilčių ilgį. Pirmo­
sios klasės požemioklio iltys - vieno colio ilgio, antrosios -
dviejų, ir t.t.
Kovos taktika
Požemiokliai dažniausiai suklaidina auką - taip jiems
lengviau ją sudoroti. Paprastai viskas vyksta trimis etapais:
1) Požemiokliai išleidžia siaubingą kvapą (dažniausiai
apibūdinamą kaip skunko, įkaitusių atmatų ir kanalizacijos
kvapų mišinys - Reksfordas Hendersonas, penktojo rango
ištrėmėjas), kuris stipriai sumenkina būsimos aukos jėgas.
2) Padarai griebia auką priekinėmis kojomis ir įsikiša
į sterblę, kur neįmanoma pajudėti. Deguonies stygius ir
siaubingai bjaurus dvokas apsvaigina.
3) Kai auka įkišta į sterblę, požemiokliai kelias minutes
šokinėja aukštyn ir žemyn.

Tik nedaugeliui pavyksta atsilaikyti prieš šių šuolių svai­

ginantį poveikį.
Taigi šie trys veiksniai - kvapas, deguonies stygius ir kva­
pą gniaužiantys šuoliai — nulemia, kad požemioklio auka
294 DEAN LOREY

visiškai nesiorientuoja ir negali pasipriešinti, kai pabaisa

nutaria ją suėsti.
Silpnosios vietos
Požemiokliai laikosi atvirose vietose, kur gali laisvai šuo­
liuoti. Požemioklis patekęs į uždarą, mažą patalpą neturi
galimybės pašokti aukštyn ir yra tarsi luošas.
Susidūrimas su šiais padarais labai PAVOJINGAS.

ALKANASIS LIPNIASPJAUDYS
Aprašymas
Didžiuliai, į driežus panašūs padarai turi ypatingą savy­
bę - gali keisti odos pigmentą ir atspindėti tai, kas yra už
jų, taigi pamatyti šiuos padarus neįtikėtinai sunku. Suau­
gusį alkanąjį lipniaspjaudį pastebėti tikrai sudėtinga (daž­
nai sakoma, kad jie susilieję), tačiau rasti besiilsintį, neju­
dantį padarą dar sunkiau, beveik neįmanoma —jie puikiai
susilieja su aplinka.
Klasė
Nustatoma pagal slapstymosi gebėjimus.
Kadangi gebėjimas slėptis yra vienintelis patikimas bū­
das nustatyti šių padarų klasę, klasifikuoti juos labai sun­
ku. Prastai užsimaskavęs alkanasis lipniaspjaudys gali būti
pirmosios arba antrosios klasės. Ketvirtosios ar penktosios
klasės lipniaspjaudžio greičiausiai nepastebėsite.
Kovos taktika
Alkanasis lipniaspjaudys taip pavadintas dėl šių padarų
gebėjimo spjauti iš burnos skaidrią, į gumą panašią medžią-
 K ošm arų a k ad e m ija 295

gą, kuri apgaubia auką ir priklijuoja ją prie žemės. Kadangi

šie padarai mieliau ėda gyvą auką, spjauna atsargiai, steng­
damiesi netaikyti ant galvos, kad grobis neuždustų. Nors
šitaip atsargiai lipniaspjaudžiai veikia vedini baisaus tikslo,
auka gauna kelias akimirkas pabandyti pabėgti.
Silpnosios vietos
Laimei, lipni alkanojo lipniaspjaudžio išspjauta medžia­
ga labai greitai ištirpsta purpurinėse liepsnose, kurios dega
ant požemiomantų atvertų vartų. Deja, ištrėmėjai neturi
galimybių pasinaudoti šiuo būdu, tad, galima sakyti, yra
silpnesni kovodami su šiuo klastingu priešu. Suprantama,
kodėl sakoma: „Miręs kaip ištrėmėjas, susidūręs su lipnia-
spj audžiu“.