Lasky

pelėdas -į

Kuris Pelėdų karalystės sargų į

veikėjas pats mylimiausias?
Sunkus klausimas. Visos pelėdos
man brangios. Žinoma, Sorenas
visada užims ypatingą vietą mano
širdyje. Skaitytojai greičiausiai
nustebs, bet mane labai traukia
Otulisa (ji pasirodys vėlesnėse
dalyse). Žinau, kad kartais ji būna
labai pasipūtusi ir didelė snobė,
bet turi gerą širdj ir puikią gerklę.
Kaip rašytoja, žaviuosi sudėtingu
jos charakteriu. Ji —kietas
riešutėlis.
Kokią pelėdų rūšį labiausiai n
mėgstu?
Ko gero, liepsnotąsias pelėdas. Jų
balti, beveik širdelės formos veidai
su juodomis akimis atrodo taip
vaiduokliškai ir gražiai.
r laikote namuose kokią nors
pelėdą?
Ne, nelaikau. Ir nenorėčiau
laikyti, nes jos būtų siaubingi
augintiniai. Man labiau patinka,
kai jos laisvai skraido sau įprastoje
aplinkoje. Bet mano kieme vieną
dieną iš tikro pasirodė mažasis
apuokas! f
...ir štai Liepsnotųjų Girios karalystė tarytum ėmė
tolydžio mažėti, tirpti bei nykti naktyje...
KATHRYN LASKY

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

NOMEDA BERKUVIENĖ

Ii
OBUOLYS
U D K 8 2 0 (7 3 )-9 3 V e r s t a iš: K a th ryn Lasky
L a378 G u a rd ia n s o f Ga*hoole, B o o k 1:
. Th e C a p tu re
S c h o la s tic I n c ., 2 0 0 3

IS B N 9 7 8 -6 0 9 -4 0 3 -1 6 4 -9

T e x t c o p y r i g h t © 2 0 0 3 b y K a th r y n L a s k y
© V e r tim a s į li e t u v ių k a lb ą , N o m e d a B e r k u v ie n ė , 2 0 1 0
© V ir š e lio a d a p ta c ija , A n d r iu s M o r k e liū n a s , 2 0 1 0
© U A B M E D IA IN C O G N IT O , 2 0 1 0
 Skiriu Anai, išmintingajai pelėdai,
nuostabiausiai skrydžių mokytojai.
 Curinys
Prologas 11
Pirmas skyrius
LIZDO PRISIMINIMAI 13
Antras skyrius
NĖ KUKULIUKO NEVERTAS GYVENIMAS 29
Trečias skyrius
SUČIUPTAS! 39
Ketvirtas skyrius
SENT LUTUTĖS PELĖDŲ NAŠLAIČIŲ AKADEMIJA 47
Penktas skyrius
MĖNESIENOS KVĖŠLOS 63
Šeštas skyrius
SKIRTINGOS ĮDUBOS, TA PATI DVASIA 71
Septintas skyrius
DIDYSIS PLANAS 79
Aštuntas skyrius
KUKULARIUMAS 87
Devintas skyrius
GEROJI SLAUGĖ FINE 97
Dešimtas skyrius
AUKŠTYN IŠKELTA GALVA
ATVIRKŠČIAME GYVENIME 105
Vienuoliktas skyrius
GILFĖS ATRADIMAS 113
Dvyliktas skyrius
MENULIO SPIGINIMAS 123
Tryliktas skyrius
TOBULYBĖ 131
Keturioliktas skyrius
KIAUŠINARIUMAS I4I
Penkioliktas skyrius
PERYKLA 149
Šešioliktas skyrius
HORTENZIJOS PASAKOJIMAS 157
Septynioliktas skyrius
IŠGELBĖK KIAUŠINĮ 167
Aštuonioliktas skyrius
KRUVINOJI NAKTIS 175
Devynioliktas skyrius
TIKĖJIMAS 185
Dvidešimtas skyrius
GRIMBLIO PASAKOJIMAS 193
Dvidešimt pirmas skyrius
SKRAIDYMO PAMOKOS 201
Dvidešimt antras skyrius
VĖJO PAVIDALAS 207
Dvidešimt trečias skyrius
SKRYDIS Į LAISVĘ 215
Dvidešimt ketvirtas skyrius
TUŠČIOS DREVĖS 229
Dvidešimt penktas skyrius
PONIA PI! 243
Dvidešimt šeštas skyrius
KAUTYNĖS DYKUMOJE 263
Dvidešimt septintas skyrius
HORTENZIJOS ERELIAI 273
Pelėdos ir kiti veikėjai
iš „Pelėdų karalystės sargų“ serijos knygos „Pagrobimas“ 283
Apie autorę 286
 prologas
Pasaulis ėmė skrieti spirale, nakties danguje sušmė­
žavo senojo kėnio spygliai, o tada pasirodė, tarsi miško
paklotas pradėjo kilti, grėsmingai artėdamas. Sorenas it
paklaikęs plakė trumpučiais sparneliais. Beprasmiška!
Man galas, šmėstelėjo mintis. Tuoj būsiu negyvas pe­
lėdžiukas. Išsiritau vos prieš tris savaites, ir štai, mano
gyvenimas baigtas!
Staiga kritimas tarytum sušvelnėjo —gal pasitaikė oro
duobė? Švelnaus vėjo šuoras? Tarp neišvaizdžių jo pūkelių
švilpiantis oro srautas? Kas? Laikas sulėtėjo. Trumpas jo
gyvenimas praskriejo mintyse —kiekviena sekundė, nuo
pat pirmojo prisiminimo...
 pirmas skyrius

Lizdo
prisiminimai
 oktai, brangusis, eikš čionai! Man rodos, tuoj
N išvysime savo trečiąjį mažylį. Kiaušinis jau
pradeda trūkinėti.
—Ir vėl! —atsidūsėjo Kludas.
—Ką turi omenyje sakydamas „vėl“, Kludai? Argi nenori
dar vieno broliuko? —pyktelėjęs paklausė tėvas.
—Arba sesytės? —liepsnotosioms pelėdoms kartais
būdingu žemu balsu švelniai švilptelėjo motina.
—Aš norėčiau sesytės, —sucypsėjo Sorenas.
—Prasikalei vos prieš dvi savaites, —Kludas grįžtelėjo
į jaunesnįjį brolį Soreną. —Ką tu išmanai apie seseris?
„Galbūt, —patylom pagalvojo Sorenas, —sesutė visgi
būtų geriau už brolį“. Atrodė, kad Kludą jaunėlis nervina
nuo pat tos akimirkos, kai išsirito iš kiaušinio.
—Kas norėtų sulaukti brolio ar sesers, kai artinasi metas
pradėti striksėti nuo šakos ant šakos, —niūriai drėbtelėjo
15
X xX
Kludas. Striksėjimas —tai pirmas žingsnis skrydžio link.
Jauni pelėdžiukai tokiu būdu treniruojasi plazdendami
sparneliais.
—Nagi, nurimk, Kludai! —sudraudė tėvas. —Būk kan­
tresnis. Striksėsi, kai ateis laikas. Neužmiršk, plasnoja-
mąsias plunksnas turėsi tik po mėnesio arba dar vėliau.
Sorenas jau žiojosi klausti, kas yra mėnuo, bet staiga
išgirdo brakštelėjimą. Visa pelėdų šeimyna sustingo.
Nė vienas kitas miško gyventojas į tokį garsą veikiausiai
nesureaguotų, tačiau liepsnotosios pelėdos apdovanotos
ypatinga klausa.
—Jau ritasi! —aiktelėjo motina. —Aš taip jaudinuosi.
Ji atsiduso ir susižavėjusi pažvelgė į besiritinėjantį
baltutėlį kiaušinį, kuriame atsirado nedidukė skylutė, o
pro ją išlindo mažutėlaitė riesta ataugėlė.
—O, Pelėdų pelėda, juk čia kiaušininis dantukas! —
šūktelėjo tėvas.
—Manasis buvo didesnis, tiesa, tėti? —Kludas stumte­
lėjo Soreną į šalį, kad geriau matytų, bet šis, palindęs po
tėvo sparnu, vėl prasibrovė į priekį.
—Ak, nežinau, sūneli. Šis mielas mažas žvilgantis
dantukas man visada sukelia virpulį. Menkutis, plonytis
kapliukas, besiskinantis kelią į didelį, platų pasaulį. Ak,
dievaži, gyvybės atsiradimas —tikras stebuklas!
Visa tai išties atrodė stebuklinga. Sorenas spoksojo
į skylutę, nuo kurios nusidriekė du ar trys įskilimai.
16
X x X
Kiaušinis ėmė drebėti, įskilimai pailgėjo, tapo platesni.
Prieš dvi savaites jis darė tą patį. Tiesiog neįtikėtina.
—Kas nutiko mano kiaušininiam dantukui, mama?
—Jis nukrito, kvaišeli, —rėžė Kludas.
—O-o, —tyliai atsidūsėjo Sorenas. Besikalantį jauniklį
stebintys tėvai nė nesubarė įžūlėlio Kludo.
—Kur ponia Pi? Ponia Pi? —nekantriai pakvietė mo­
tina.
—Aš čia, madam.
Ponia Plithiver, sena aklažaltė, jau daugybę metų gyve­
nanti kartu su pelėdų šeima, įšliaužė į uoksą. Akli žalčiai,
gimę be akių, dažnai tarnaudavo pelėdoms, palaikydami
švarą bei tvarką lizde, naikindami į drevę užklystančius
vikšrus bei įvairiausius vabzdžius.
—Ponia Pi, ar Nokto paruoštame kampe nebėra jokių
kirmėlių ar vikšrų?
—Žinoma nėra, šeimininke. Kiek paukščiukų vadų man
jau teko pasitikti drauge su jumis?
—Ak, atleiskit, ponia Pi, nederėjo jumis abejoti. Lauk­
dama mažylių visada jaudinuosi. Kiekvienąkart jaučiuosi
taip, tarsi viskas vyktų pirmą kartą. Niekada prie to ne-
priprasiu.
—Neatsiprašinėkite, madam. Manote, kiti paukščiai
bent kiek rūpinasi lizdo švara? Kad žinotumėt, ko prisi­
klausiau apie kirus! Varge, vargeli! Geriau nė nepradėsiu
pasakoti.
17
x:
 Aklažalčiai didžiavosi tarnaudami pelėdoms, kurias laikė
pačiais kilniausiais paukščiais. Tiesą sakant, aklieji žalčiai
netgi jautė šiokią tokią panieką kitiems paukščiams, mat
šiems dėl nevykusio virškinimo proceso tekdavo gyventi
nešvaroje, paliekant skystų dribsnių krūveles, o ne sausus
gumulėlius —kukuliukus —kokius atgurkia arba išspjauna
pelėdos. Nors minkštą maistą pelėdos virškindamos pa­
verčia skysčiu, dėl tam tikrų priežasčių jos nesiejamos su
žemesniaisiais virškinimo procesais. Nesuvirškinamos jų
grobio, pavyzdžiui, pelių, dalys —kailis, kaulai, dantukai
suspaudžiamos j mažus pelėdos skilvio dydžio bei formos
kukuliukus. Praėjus porai valandų po valgio paukščiai
juos atgurkia. „Šlapkakiai“ —štai kaip lizdų tvarkytojai
žalčiai vadindavo kitus paukščius. Aišku, padorioji ponia
Plithiver tokių vulgarių žodžių nevartojo.
—Mama, —riktelėjo Sorenas, —pažiūrėk.
Lizdą staiga sudrebino triokštelėjimas. Teisybė, garsas
toks stiprus atrodė tik liepsnotųjų pelėdų ausims. Ir štai,
kiaušinis perskilo, o iš jo pliumptelėjo blyškus, gleivėtas
gniužulas.
—Mergaitė! — iš motinos gerklės išsiveržė pratisas
džiaugsmo klyksmas. —Kokia žavi! —atsiduso ji.
—Kerinti! —paantrino tėvas.
Kludas nusižiovavo, o priblokštas Sorenas įsistebeilijo
į pliką padarėlį stipriai užmerktomis akimis didžiulėse
akiduobėse.
18
X x X
 —Kas jos galvai, mamyte? —cyptelėjo Sorenas.
—Nieko blogo, brangusis. Visų paukštyčių galvos labai
didelės. Tik po kurio laiko kūneliai augdami jas prisive­
ja.
—Deja, apie smegenis to nepasakysi, —burbtelėjo Klu-
das.
—Todėl iš pradžių jie negali nulaikyti iškeltos galvos, —
paaiškino motina. —Ir tu toks buvai.
—Kaip mes pavadinsime šią mažutę? —paklausė tėvas.
—Eglantina, —išsyk atsiliepė mama. —Aš visada norėjau
dukrytės Eglantinos.
—O-o, mama, man šis vardas patinka! —nudžiugo So­
renas ir švelniai jį pakartojo, o paskui nutipeno prie mažo
balto pulsuojančio gumulėlio.
—Eglantina, —tyliai sukuždėjo, ir jam pasirodė, jog
pamatė, kaip viena akis truputėlį prasimerkė, o plonytis
balselis, rodos, pratarė: „Sveikas“. Sorenas akimoju pamilo
mažąją sesutę.
Vieną akimirką Eglantina dar buvo kirbantis mažas šla­
pias gniužulėlis, o po kelių minučių jau virto puriu, baltu
pūkų kamuoliuku. Ji sparčiai stiprėjo, ar bent jau Sorenui
taip atrodė. Tėvai patikino, girdi, jis irgi elgęsis lygiai taip
pat. Tą vakarą įvyko Pirmojo Vabzdžio ceremonija. Mažylė
plačiai atsimerkusi plyšojo iš bado. Eglantina vos ne vos
sulaukė, kol tėtis baigė kalbą „Sveika atvykus į Tytą“.
19
 —Mažoji Eglantina, sveika atvykus į Tyto mišką, kuria­
me gyvename mes, liepsnotosios pelėdos, oficialiai vadina­
mos Tyto alba. Kadaise, labai seniai, mes gyvenome kitur,
tačiau dabar kartu su savo giminaitėmis įsikūrėme čia,
pelėdų karalystėje, Tyto miške. Esame išties reti paukš­
čiai, o mūsų karalystė mažiausia iš visų pelėdų karalysčių.
Beje, kitados, prieš daugybę metų, mes turėjome ir karalių.
Vieną dieną, kai tu užaugsi, eidama antrus metus, tu irgi
išskrisi iš šios drevės ir susirasi savąją, kurioje įsikursi
kartu su gyvenimo draugu.
Ši kalbos dalis nustebino ir sutrikdė Soreną. Pelė­
džiukas tiesiog negalėjo įsivaizduoti savęs užaugusio ir
gyvenančio nuosavame lizde. Kaip jis atsiskirs nuo tėvų?
Visgi mažylis jau dabar jautė nenumaldomą norą skraidyti,
nors ant mažų striukų sparnelių tikrųjų plasnojamųjų
plunksnų dar nė ženklo nesimatė.
—O dabar, —tęsė tėvas, —atėjo metas pradėti Pirmojo
Vabzdžio ceremoniją, —taip taręs atsisuko į motiną: —
Marela, brangioji, ar malonėtum patiekti svirplį?
Mama žengtelėjo į priekį, snapu laikydama vieną pas­
kutiniųjų šios vasaros svirplių.
—Valgyk, mažute! Pirmiausia galvą. Taip, snapu, sna­
pu. Teisingai, pirmiausia galvą —visada tik tokiu būdu,
nesvarbu, ar dorosi svirplį, ar pelę, ar pelėną.
—M-m-m, —atsiduso tėtis stebėdamas, kaip duktė ryja
svirplį. —Skilvėlaitis jau ir pilnutėlaitis, tiesa?!
20
X xX
 Kludas sumirkčiojo ir nusižiovavo. Kartais tėvai jį
trikdydavo, ypač kvaili tėčio juokeliai.
—Girios pokštininkas! —sumurmėjo Kludas.

Auštant, kai pelėdos sutūpė, mažosios sesytės išsiriti­

mo sujaudintas Sorenas negalėjo užmigti. Tėvai įsikūrė
aukštėliau, arčiau krašto, kur visada miegodavo, bet pelė­
džiukas į uoksą besiskverbiančioje blausioje ryto šviesoje
girdėjo šiugždančius jų balsus.
—Ak, Noktai, labai keista —dingo dar vienas mažylis?
—Deja, taip, brangioji.
—Kiek jų pasigesta pastarosiomis dienomis?
—Trūksta penkiolikos.
—Meškėnai negalėjo šitiek nudaigoti.
—Taigi, —niūriai pritarė Noktas. —Bet yra dar kai kas.
—Kas ?dar tylesniu virpančiu balsu suūbavo žmona.
—Kiaušiniai.
—Kiaušiniai?
—Pradingo kiaušiniai.
—Iš lizdo?
—Liūdna, bet taip.
—Ne! —šūktelėjo Marela Alba. —Niekada negirdėjau
nieko panašaus. —Koks siaubas!
—Pamaniau, turiu tau pasakyti, jei kartais tektų laimė
susilaukti dar vienos vados.
21
 —O, kad tave Pelėdų Pelėda, —tarstelėjo motina. So-
renas išplėtė akis. Jis niekada anksčiau negirdėjo mamos
piktžodžiaujant. —Bet juk mes taip dažnai paliekame
jauniklius vienus lizde. Grobikai gali mus stebėti, —ji
patylėjo. —Gali nuolat mus stebėti.
—Tie grobikai moka laipioti arba skraidyti, —rūškanai
pastebėjo Noktas Alba.
Sorenas jautė j uoksą jslinkusią baimę. Kaip gerai, kad
Eglantina nebuvo pagrobta dar neišsiritusi. Pelėdžiukas
pasižadėjo niekada nepalikti sesytės vienos.

Sorenui atrodė, jog nuo pat tos akimirkos, kai sudoro­

jo pirmąjį vabzdį, Eglantina be paliovos vis valgė, valgė.
Tėvas ir motina patikino, esą jis buvęs lygiai toks pat.
—Ir vis dar tebesi, Sorenai! Be to, bemaž atėjo metas
atlikti tavo Pirmosios Mėsos ir Kailio ceremoniją!
Štai taip tekėjo gyvenimas lizde pirmosiomis savaitė­
mis —ceremonija po ceremonijos. Ir kiekviena vienaip ar
kitaip priartindavo didžiąją, ko gero, pačią iškilmingiausią
ir džiaugsmingiausią jaunos pelėdos gyvenime Pirmojo
Skrydžio šventę.
—Kailis! —sušnibždėjo Sorenas. Jis aiškiai nė neįsi­
vaizdavo, ką tai reiškia, koks pojūtis apims, kai kailis su
mėsa nuslys rykle. Motina visada nulupdavo nuo mėsos
kailiuką, ištraukdavo kaulus ir tik tada maitindavo Soreną
mažais šviežios pelės ar voverės kąsneliais. Kludas buvo
beveik pasiruošęs Pirmųjų Kaulų ceremonijai, o jau po jos
galėsiąs gauti ir „visą grobį“, paaiškino tėtis. Dar prieš
Pirmuosius Kaulus jauni pelėdžiukai pradėdavo šuoliuoti
nuo šakos ant šakos. O jau paskui akylų tėvų akių stebimo
jauniklio laukdavo pirmasis tikras skrydis.

—Op! Op! Puiku, Kludai! Nagi, kilstelėk sparnus ir

liuoktelėk ant kitos šakos. Tik nepamiršk, kol kas tu tik
šokinėji, bet dar neskrendi. Ir netgi po pirmųjų skrydžio
pamokų negalėsi skraidyti savarankiškai, kol mudu su
mama neleisime.
—Taip, tėti, —abejingai atsiliepė Kludas. Ir patylom
pridūrė: —Kiek jau kartų girdėjau šią paskaitą?
Sorenas pamokymus irgi girdėjo begalę kartų, nors nė
nepradėjo šuoliuoti. Pati didžiausia pelėdos jauniklio
klaida —mėginimas skraidyti tinkamai tam nepasiruo­
šus. Pelėdžiukai neretai šitaip elgdavosi, kai suaugusieji
išskrisdavo j medžioklę. Juk be galo rūpėjo išmėginti
naujomis plunksnomis pasidengusius sparnus, nors
tokie bandymai dažnai baigdavosi pražūtingu kryčiu, ir
gerokai susižalojęs pelėdžiukas atsidurdavo ant žemės,
toli nuo gimtojo lizdo, neapsaugotas nuo plėšrūnų.
Šįkart paskaita buvo trumpa, ir šuoliavimo per šakas
pamoka tęsėsi.
—Pernelyg šiugždi, berniuk! Kuo mažiau triukšmo.
Pelėdos skraido tyliai.
25
 —Bet aš dar neskraidau, tėti! Pats nuolat man tą prime­
ni! Argi blogai, jei triukšmauju šokinėdamas nuo šakos
ant šakos?
—Prastas, netikęs įprotis! Vėliau ir skraidysi triukš­
mingai. Kai įpranti triukšmauti straksėdamas per šakas,
sunku atprasti.
—O vargeli!
—Aš tau parodysiu, „o vargeli“! —pratrūko Noktas ir
taip užvožė sūnui per viršugalvį, kad tas vos neapvirto.
Sorenas pastebėjo, jog Kludas nė necyptelėjo, o tiesiog
atsikėlė, veriamai dėbtelėjo į tėvą ir šokinėjo toliau —jau
šiek tiek tyliau negu anksčiau.
—Čia dabar kas, na ir vaikas! Ojojoj! Gerai, kad mamytė
šito nemato, Eglantina! —netikėtai švelniai sušnypštė po­
nia Plithiver. Nors gyvatė buvo akla, ji tiksliai žinodavo,
ką pelėdžiukai veikia kiekvieną akimirką. Dabar mažųjų
auklė išgirdo Eglantinos snape trakštelint lizdo blakę. —
Mesk šitą vabaliūkštį. Pelėdos nelesa blakių, jas kremta
lizdo tvarkytojos. Jei ir toliau šitaip elgsies, tapsi storulė,
išplerusi, nepasirengusi Pirmosios Mėsos ceremonijai, vė­
liau Pirmojo Kailio, vėliau Pirmųjų Kaulų, o vėliau —pati
žinai kam. Šiuo metu tavo mama kaip tik ieško dailaus
putlaus pelėno minkštu kailiuku Soreno Pirmojo Kailio
ceremonijai. Galbūt ir tau aptiks gardų vikrų šimtakojį.
—Ech, juos taip smagu valgyti! —šūktelėjo Sorenas. —
Ryjant daugybė mažų kojyčių kirba gerklėje.
24
X X X
 —Ak, Sorenai, papasakok, kaip pirmą kartą valgei šim­
takojį, —ėmė prašyti Eglantina.
Ponia Plithiver švelniai atsiduso. Kaip miela! Tyra se­
sers ir brolio meilė. Visgi vyresnysis brolis Kludas kėlė
tam tikrų abejonių. Vadoje dažnai pasitaikydavo vienas
sunkiai sukalbamas jauniklis, bet Kludas buvo ne šiaip
sunkus vaikas. Jis, ponios Plithiver supratimu, dar kažin
ką slėpė... Arba jam kažko trūko. Šis pelėdžiukas buvo
išties keistas, nepelėdiškas.
—Padainuok šimtakojo dainelę, Sorenai! Padainuok!
Sorenas plačiai pražiojo snapą ir pradėjo dainuoti:

Kas valgomas
Pilvely šoka
Ir sukelia tau smagų juoką?
Kieno mažos kojytės
Verčia širdelę daužytis?
Pamatęs šį baisūną
Tikrai laimingas būni!
Šimtakojis man mieliausias
Lesalas visų gardžiausias,
Maistas jis tikrai puikus,
Prisikimškim pilvukus!
Nuo svirplių ir vabalų
Retsykiais žagsėt imu.
Trokštu misti vien tik tuoju
Sultinguoju šimtakoju!
 Vos Sorenui baigus dainuoti, į drevę įskrido motina ir
numetė pelėną.
—Puikus, riebus kąsnis, branguti. Užteks ir tavo Pir­
mojo Kailio, ir Kludo Pirmųjų Kaulų ceremonijai.
—Aš noriu gauti visą, —susiraukė Kludas.
—Paklausyk Kludai, —Marela ramiai ir rimtai pažvelgė į
sūnų. —Maisto mes nešvaistome. Šis pelėnas labai didelis,
tavo Pirmųjų Kaulų ceremonijai tikrai pakaks ir dar liks
Soreno Pirmojo Kailio bei Eglantinos Pirmosios Mėsos
ceremonijai.
—Mėsa! Aš gausiu mėsos! —net pašoko iš džiaugsmo
Eglantina, pamiršusi šimtakojo teikiamus džiaugsmus.
—Taigi, Kludai, kai kitąsyk įsigeisi gauti visą pelėną,
galėsi skristi ir medžioti pats. Aš bemaž ištisą naktį ty­
kojau šito. Šiuo metų laiku Tyto miške maisto ne per
daugiausia. Jaučiuosi gerokai pavargusi.
Rudens dangun pakilo milžiniškas oranžinis mėnulis
ir, rodos, pakibo tiesiog virš didžiojo kėnio, kuriame
gyveno Soreno šeima. Pro drevės angą ėmė lietis švelni
jo šviesa. Iš tiesų puiki naktis pelėdų pamėgtoms ce­
remonijoms, kurios paženklindavo mažųjų augimą bei
laiko tėkmę.

Taigi tą naktį, priešaušriu, trys maži pelėdžiukai daly­

vavo Pirmosios Mėsos, Pirmojo Kailio ir Pirmųjų Kaulų
ceremonijose. Kludas atgurkė pirmąjį tikrą kukuliuką,
26
^ x X
tiksliai atspindintį jo skilvio formą, kuriame susispaudė
mažas, standus kaulų bei kailio gniužulas.
—Puikus kukulis, sūnau, —pagyrė tėvas.
—Iš tiesų simpatiškas, —pritarė ir mama.
Kludas bent kartą atrodė patenkintas. O ponia Plithiver
patylom pagalvojo, jog tokia tauria virškinimo sistema
apdovanotas paukštis negali būti blogas.
Tą naktį, kai didelis oranžinis mėnuo pradėjo krypti
žemyn, iki pat pirmųjų pilkšvų naujos aušros ruoželių
pasirodymo, Noktas Alba pasakojo istorijas, kurių pe­
lėdos be galo mėgo klausytis nuo pat Pelėdų Pelėdos
laikų. Pelėdų Pelėdos brolija buvo pati seniausia pelėdų
bendruomenė, iš kurios kilo visos paskesnės.
Taigi tėvas pradėjo:
—Kadaise seniai, seniai, Pelėdų Pelėdos laikais, Ūbalo
karalystėje gyvavo pelėdų riterių būrys, kasnakt pakilda­
vęs į tamsą ir vykdydavęs žygdarbius. Jie kalbėjo vien tik
tiesą, siekė nugalėti blogį, sustiprinti silpnuosius, ištaisyti
neteisybes, pamokyti pasipūtėlius ir nubausti tuos, kurie
skriaudžia silpnesnius už save. Liepsnojančiomis širdimis
jie pakildavo į orą...
—Ar ši istorija tikra, ar pramanyta, tėti? —žiovaudamas
pasidomėjo Kludas.
—Tai legenda, Kludai.
—Bet ar taip iš tikrųjų buvo? —neatlyžo Kludas. —Man
patinka tikri pasakojimai.
27
X X \
 —Legenda —tai istorija, kuri suvirpina skilvį, Kludai,
kuri ilgainiui tampa tikrove tavo širdyje ir kurios dėka tu
tampi geresnė pelėda.
 ftntras skyrius

He kukuliuko
nevertas
gyvenimas
 ampa tikrove širdyje“. Giliu kimiu tėvo balsu
T „ suūbauti žodžiai šmėstelėjo Soreno sąmonėje
prieš pat minkštai dunkstelint samanų patalan. Apsvaigęs
pelėdžiukas tirtėdamas pamėgino atsistoti. Lyg ir niekas
nelūžo. Bet kaip galėjo šitaip nutikti? Juk tikrai neketino
skraidyti, kol tėvai medžioklėje. O Pelėdų Pelėda! Juk dar
nė nesimokė straksėti šakomis. Jis dar toli gražu „nepasi­
rengęs skrydžiui“, kaip sakydavo mama. Tai kas gi nutiko?
Težinojo tik tiek, kad vieną akimirką stovėjo prie uokso
krašto ir dairėsi laukdamas iš medžioklės sugrįžtančių
tėvų, o kitą jau vartaliojosi ore.
Sorenas užvertė galvą į viršų. Kėnis buvo be galo aukš­
tas, o uoksas, žinoma, žiojėjo netoli viršūnės. Kaip sakė
tėtis —devyniasdešimties, šimto pėdų aukštyje? Tačiau
skaičiai Sorenui nieko nereiškė. Jis nespėjo išmokti ne tik
skraidyti, bet ir skaičiuoti. Skaičių jis dar nesuprato. Bet
vieną dalyką suvokė aiškiai: dabar pateko j tikrą, rimtą,
_ 31
didžiulę bėdą. Atmintyje iškilo nuobodūs pamokymai, dėl
kurių nuolat skundėsi Kludas. Šiurpi tiesa visu sunkumu
prislėgė mažylį miško tamsoje, ausyse aidėjo nuožmūs žo­
džiai: „Nei skraidyti, nei medžioti nemokantis pelėdžiukas,
atsiskyręs nuo tėvų, neišgyvena“.
Tėvai ilgam išskridę į medžioklę. Eglantinai išsiritus
nedažnai rengdavo ilgus žygius, bet artinantis žiemai
reikėjo prasimanyti daugiau maisto. Taigi Sorenas liko
visiškai vienas. Vargu ar įmanoma jaustis vienišesniam nei
iš apačios žvelgiant į medžio viršūnę, rodos, smingančią į
pačius debesis.
—Toks vienišas, visiškai vienišas, —išsiveržė atodūsis.
Visgi giliai viduje ruseno mažytė vilties kibirkštėlė.
Krisdamas jis veikiausiai plakė bemaž plikais sparneliais,
kuriais „užgriebė oro“, kaip pasakytų tėtis. Mažylis dabar
stengėsi atkurti tą jausmą. Kryčio metu trumpą akimirką
pasijuto tiesiog nuostabiai. Gal pavyktų dar sykį pagauti
orą? Jis pamėgino pakelti sparnelius ir paplasnoti. Deja,
deja. Nuogus sparnus persmelkė vėsus rudens vėjas. Pelė­
džiukas dar sykį pažvelgė į medį. O gal įstengtų užkopti
kabindamasis nagais ir snapu? Reikėjo kuo skubiau kažką
daryti, kol netapo kokio grobuonies —žiurkės ar meškėno —
pietumis. Vos pagalvojus apie meškėną, Sorenui pasidarė
silpna. Matė tuos pabaisas iš lizdo —gauruoti kaukėti pa­
darai aštriais dantimis. Reikia įdėmiai klausytis. Sukiotis
užvertus galvą, kaip mokė tėvai, kurie sugebėdavo taip gerai
klausytis, jog tupėdami drevėje įstengdavo išgirsti toli apa­
n
S xX
čioje ant miško paklotės tupinčios pelės širdies plakimą.
Taigi meškėno keliamas triukšmas tikrai nepraslystų pro
jo ausis. Mažylis pakėlė galvą ir bemaž pašoko. Jis išties
išgirdo garsą. Silpną, džeržgiantį pažįstamą balselį, sklin­
dantį iš kėnio viršaus.
—Sorenai! Sorenai! —šaukė iš viršaus, kur puriuose,
tėvų iš po plunksnų išpešiotų baltų pūkų pataluose tebe­
miegojo jo brolis ir sesutė. Tačiau šaukė ne Kludas ir ne
Eglantina.
—Ponia Plithiver! —riktelėjo Sorenas.
—Sorenai... ar tu... ar tu gyvas? Ak, vargeli, aišku, gyvas,
jei šauki mane vardu. Kokia aš kvaila. Ar gerai jautiesi? Ar
nieko nesusilaužei?
—Manau, kad nesusilaužiau. Bet kaip man sugrįžti į
lizdą?
—O varge! O varge! —suvaitojo ponia Plithiver. Kri­
tiškomis aplinkybėmis jai sunkiai sekdavosi orientuotis.
Bet šito nė nedera reikalauti iš namų tvarkytojos, pamanė
Sorenas.
—Ar mama su tėčiu dar ilgai užtruks? —vėl šūktelėjo
iškritęs jauniklis.
—Ko gero, dar ilgokai, branguti.
Sorenas nustraksėjo prie medžio šaknų, kurios rangėsi
žemės paviršiuje lyg gumbuoti paukščio nagai. Dabar jis
matė ponią Plithiver, pro uokso angą iškišusią mažą gal­
vutę, padengtą rausvais žvilgančiais žvynais. Tose vietose,
kur turėjo būti akys, matėsi dvi mažos įdubos.
3?
'X-X-X'
 —Aš tiesiog neįstengsiu tau padėti, —atsiduso ji.
—Ar Kludas nemiega? Gal jis man pagelbės.
—Galbūt, —ilgokai patylėjusi dvejodama atsiliepė ponia
Plithiver. Netrukus Sorenas išgirdo, kaip ji žadina vyres­
nėlį: —Neniurzgėk, Kludai. Girdi, tavo brolis... tavo brolis
išpuolė.
Sorenas išgirdo brolį nusižiovaujant.
—Kaip baisu, —burbtelėjo Kludas ne itin susirūpinusiu
balsu. Netrukus iš uokso išlindo didelė vyresniojo brolio
galva. Baltas širdelės formos veidas didelėmis tamsiomis
akimis nukrypo į Soreną. —Matau, patekai į baisiai keblią
padėtį, —nutęsė Kludas.
—Žinau, Kludai. Ar gali padėti? Apie skraidymą išmanai
daugiau už mane. Gal galėtum pamokyti?
—Nori, kad pamokyčiau tave? Gal visai pakvaišai? —nu­
sijuokė jis. —Nė nežinočiau, nuo ko pradėti, —pašaipiai
nusikvatojo vyresnysis brolis.
—Aš nepakvaišau. Juk tu nuolat man pabrėži, kiek daug
žinai, Kludai.
Iš tiesų taip ir buvo. Kludas demonstruodavo savo pra­
našumą nuo pat tos minutės, kai Sorenas išsirito. Jis turįs
gauti geriausią vietą drevėje, nes jau metąs purius pūkelius
prieš pasirodant plasnojamosioms plunksnoms, todėl galįs
sušalti. Jam priklausą didžiausi pelės mėsos gabalėliai, nes
jau tuoj pradėsiąs skraidyti.
—Tu jau patyrei Pirmojo Skrydžio ceremoniją. Paaiškink
man, kaip reikia skristi, Kludai.
34
^ xX
 —Neįmanoma paaiškinti kitam, kaip skristi, nes tai yra
jausmas, be to, mokyti skraidyti —mamos ir tėčio darbas.
Pasielgčiau labai akiplėšiškai uzurpuodamas tėvų padėtį.
Sorenas nenutuokė, ką reiškia „uzurpuoti“. Norėdamas
padaryti jam įspūdį, Kludas dažnai vartodavo sudėtingus
žodžius.
—Ką tu čia kalbi? Kaip suprasti „uzurpuodamas“? —
skambėjo panašiai kaip „užropodamas“. Tačiau ką ropoji­
mas turi bendra su mokymu skraidyti? Laikas slinko. Diena
artėjo prie pabaigos, pamažu temo, ilgėjo vakaro šešėliai.
Netrukus pasirodys meškėnai.
—Aš negaliu tavęs mokyti, Sorenai, —labai rimtu balsu
atsakė Kludas. —Būtų be galo neteisinga, jei šį reikšmingą
vaidmenį tavo gyvenime užimčiau aš —jaunas pelėdžiu­
kas.
—Mano gyvenimas nebus vertas nė menko kukuliuko, jei
tu nieko nedarysi. Ar, tavo manymu, teisingiau leisti man
numirti? Ką apie tai pasakys tėtis ir mama?
—Manau, jie supras.
O Pelėdų Pelėda! Supras! Jis iš proto išsikraustė. Ap­
stulbęs Sorenas nebeįstengė nė žodžio pratarti.
—Aš skubu ieškoti pagalbos, Sorenai. Nušliaušiu pas
Hildą, —išgirdo ponios Pi šūksnį. Hilda buvo kita lizdo
tvarkytoja, talkinanti upės pakrantėje įsikūrusiai pelėdų
šeimai.
—Tavim dėta neičiau, Pi, —pareiškė Kludas valdingu
balsu, nuo kurio Soreno skilvis suvirpėjo.
55
 —Nevadink manęs Pi, šitaip nemandagu.
—Mano nemandagumas dabar turėtų mažiausiai tave
jaudinti, Pi.
Sorenas sumirksėjo iš nuostabos.
—Aš eisiu, Kludai, tu manęs nesulaikysi, —tvirtai pa­
reiškė ponia Plithiver.
—Tikrai?
Sorenas išgirdo šnaresį viršuje. Geroji Pelėdų Pelėda,
kas ten vyksta?
— Ponia Plithiver? —tyla ir daugiau nieko. — Ponia
Plithiver? —dar kartą pašaukė Sorenas. Gal ji išskubėjo
pas Hildą? Teliko tik tikėti ir laukti.
Beveik visiškai sutemo, žvarbus vėjas sustiprėjo. Ponia
Plithiver nesirodė. „Pirmieji dantys“ —rodos, šitaip tėtis
vadindavo ankstyvąjį šaltą vėją? Pirmieji žiemos dantys.
Šie žodžiai sukėlė Sorenui šiurpą. Tėčiui pirmą kartą ši­
taip pasakius Sorenas nė nenutuokė, ką reiškia „dantys“.
Tėtis paaiškino, jog tai yra toks dalykas, kurio pelėdos
neturi, tačiau daugeliui kitų padarų jie užauga. Dantys
skirti maistui plėšyti bei kramtyti.
—Ar ponia Plithiver turi dantis? —pasidomėjo Sorenas.
Akloji gyvatė aiktelėjo iš pasibjaurėjimo.
v
—Žinoma, neturi, branguti, —atsakė motina.
—O kaip atrodo dantys? —toliau kamantinėjo pelė­
džiukas.
—Hmm, —motina sekundėlę pagalvojo. —Įsivaizduok
burną, pilną labai aštrių snapų.
36
 —Šiurpiai skamba.
—Taip, gali būti ir šiurpu, —patvirtino mama. —Štai
kodėl jums nedera mėginti skraidyti, kol dar nesate pa­
sirengę, reikia saugotis, kad neiškristumėte iš drevės, nes
meškėnai turi labai aštrius dantis.
—Supranti, —įsiterpė tėvas, —mums dantys nereika­
lingi, nes viskuo pasirūpina skilvis. Mintis apie maisto
kramtymą burnoje man atrodo pasibjaurėtina.
—Sako, neva kramtymas išryškina skonį, brangusis, —
pridūrė motina.
—Skonis kuo puikiausiai atsiskleidžia mano skilvyje.
Kaip manai, Marela, iš kur kilo posakis „tiesiog skilvyje
jaučiu“ arba „skilviu nujaučiu“?
—Noktai, abejoju, ar čia turimas omenyje skonis.
—Pavyzdžiui, aš skilviu jaučiu, kur pastaruoju metu
lankėsi pelė, kurią vakar suvalgėme pietums. Ji vaišinosi
paupyje augančio mažojo pelėdų medžio riešutėliais ant
gaivios žolės pievoje. Taigi va! Man dantų nereikia, taip
puikiai jaučiu skonį.

Kaip baisu, mąstė Sorenas, ko gero, jis jau niekad

nebeišgirs tokio švelnaus tėvų ginčo. Pro šalį prabėgo
šimtakojis, tačiau Sorenas nekreipė dėmesio. Tamsa to­
lydžio tirštėjo, naktis darėsi vis juodesnė, o blogiausia,
kad tupėdamas apačioje, ant žolės, mažylis beveik nematė
žvaigždžių. Pro medžius jis net dangaus neįžiūrėjo. Apėmė
begalinis drevės ilgesys. Iš lizdo visada matydavo nedidelį
37
gabalėlį dangaus. Naktį jame mirgėdavo žvaigždės arba
slinkdavo debesys. Dieną dažniausiai gėrėdavosi skaisčiu
mėliu, o kartais, vakarėjant, prieš sutemstant, debesys
nusidažydavo skaisčiai oranžine bei rožine spalva. Čia,
apačioje, tvyrojo keistas drėgmės bei pelėsių tvaikas. Kiek
aukščiau, tarp medžių šakų, lapų bei spyglių, ošė vėjas,
tačiau žemės jis tarytum nė nesiekė. Čia tvyrojo šiurpi,
stingdanti ramybė. Pelėdai čia tikrai nebuvo tinkama vieta.
Viskas atrodė svetima.
Jei būtų bent pusiau apsiplunksnavęs, galėtų pašiaušti
plunksnas, ir pūkeliai po plasnojamosiomis plunksnelėmis
jį sušildytų. Gal derėtų pašaukti Eglantiną? Bet kokia iš
to nauda? Sesutė dar pernelyg maža. Be to, jei ims kly­
kauti, gali privilioti kitus miško padarus. Padarus, kurie
turi dantis!
Ko gero, jo gyvenimas dabar nevertas nė kukulio. Bet
net ir būdamas pasmerktas, mažylis be galo ilgėjosi tėvų.
Ilgėjosi jų taip smarkiai, kad, rodos, net jautė skausmą.
Taip, išties jautė skilvyje, kurį tarytum raižė aštrus dan­
tis.
 Crečias skyrius

Sučiuptas!
 orenas sapnavo dantis ir pelių širdžių plakimą, kai
S ūmai ore išgirdo švelnų šlamesį.
—Mama! Tėti! —sukliko apsimiegojęs. Ko gero, am­
žinai gailėsis dėl šio šūksnio, po kurio tamsą perskrodė
veriantis klyksmas, ir Sorenas pajuto susigniaužiančius
nagus. Šie pakėlė jį į orą, ir grobikas pasileido į priekį
tokiu žaibišku greičiu, kokio pelėdžiukas nė įsivaizduoti
neįstengė. Jo tėvai niekada neskraidė šitaip greitai. Mažy­
lis iš uokso stebėdavo juos išlekiančius bei sugrįžtančius.
Jie sklęsdavo lėtai, kildavo į naktį neskubriai sukdami
ratus. Tačiau dabar apačioje žemė lėkė pro šalį pašėlusiu
greičiu. Vėjo šuorai žnaibė odą. Iš po tankių debesų iš­
lindęs mėnuo užliejo pasaulį nykia baltuma. Pelėdžiukas
žvelgė žemyn ieškodamas medžio, kuriame buvo jo namai.
Tačiau medžiai susiliejo į vientisą masę, o netrukus Tyto
karalystės miškas pradėjo vis mažėti, nykti naktyje, kol
41
Sorenas daugiau nebeįstengė žiūrėti žemyn. Taigi jis
išdrįso pažvelgti aukštyn.
Pirmiausia pamatė plunksnomis apaugusias pelėdos
kojas. Žvilgsnis pamažu slinko aukštyn. Pelėda pasirodė
besanti milžiniška —o gal tai buvo netgi ne pelėda? Šiam
padarui ant galvos, viršum kiekvienos akies, styrojo po
plunksnų kuokštą, primenantį du papildomus sparnus.
Vos Sorenui pagalvojus, jog ši pelėda pati keisčiausia iš
visų jo matytų, paukštis sumirksėjo ir pažvelgė žemyn.
Geltonos akys! Gyvenime neregėjo tokių akių. Jo tėvų,
brolio ir sesers akys buvo tamsios, beveik juodos. Kart­
kartėmis apsilankantys tėvų draugai buvo rusvaakiai, kai
kurie rusvai auksinių akių. Tačiau geltonos akys atrodė
keistai. Keistai ir nenormaliai!
— Nustebai? —vėl sumirkčiojo pelėda, bet Sorenas
neįstengė prabilti, o pagrobėja tęsė: —Čia visos Tyto
karalystės bėda —jūs niekada nesutinkate jokių kitų rū­
šių pelėdų, tematote tik savąją rūšį, vien kuklias, niekuo
neišsiskiriančias liepsnotąsias pelėdas.
—Netiesa, —paprieštaravo Sorenas.
—Tu dar drįsti su manimi ginčytis! —klyktelėjo gro­
bike.
—Aš esu matęs kapo ir kaukėtųjų pelėdų? Mačiau rytinę
kaukėtąją ir didžiąją juodąją pelėdą. Kapo pelėdos —ge­
riausios mano tėvų bičiulės.
42
X xX
 —Kvailys! Visos jos yra liepsnotosios, —nugriaudėjo

Kvailys? Paprastai suaugusieji taip nekalba su jaunes­

niais paukštyčiais. Šitaip negražu. Sorenas nusprendė
verčiau patylėti ir nebežiūrėti j viršų ir tuo metu išgirdo
pagrobėją sakant:
—Ko gero, nutvėrėm tikrą laukinuką.
Sorenas šiek tiek pakreipė galvą, kad pamatytų, su kuo
toji šneka.
—O didžioji Pelėdų Pelėda! Kažin ar vertėjo stengtis.
Antrosios pelėdos akys buvo veikiau rudos nei gel­
tonos, plunksnos išmargintos baltais, pilkais ir rudais
lopiniais.
—Man atrodo, stengtis visada verta, Grimbli. Pasistenk,
kad Spurna neišgirstų tavęs šitaip kalbant, nes gausi
nuobaudą, o tada mums visiems teks išklausyti dar vieną
paskaitą apie deramą elgesį.
Ši pelėda apskritai atrodė kitaip. Mažesnė už pirmąją,
o jos balsas skambėjo it varpelis. Tik po kokios minutės
Sorenas pastebėjo antrąją pelėdą irgi kažką nešantis na­
guose. Tas keistas padarėlis panėšėjo į pelėdą, bet buvo
visai mažutis, ne ką didesnis už pelę. Nepažįstamasis
sumirksėjo akimis. Geltonomis! Sorenas vos neriktelėjo
iš pasibjaurėjimo.
—Nieko nesakyk! —patyliukais sucypsėjo mažoji pelė­
džiuke. —Palauk.
43
 Ko palaukti? Nusistebėjo Sorenas. Bet netrukus iš­
girdo, kaip nakties orą suplakė sparnai. Prie jų prisidėjo
daugiau pelėdų. Kiekviena naguose nešėsi po pelėdžiuką.
Netikėtai Soreną nešantis paukštis pradėjo žemu balsu
niūniuoti. Aplinkinės pelėdos ėmė po truputį pritarti, ir
orą suvirpino keista daina.
—Čia jų himnas, —šnipštelėjo pelėdžiuke. —Tuoj už­
trauks garsiau. Tada ir galėsime pasišnekėti.
Sorenas įsiklausė į himno žodžius.

Tegyvuoja Alma Mater,

Valio Sent Lututei!
Tešlovina šventovę ši kilni daina.
Ištikimų pelėdų atminty
Didinga vėliava plazdės jos garbei visada.

Mes saliutuojam, gėrimės

Auksiniais jos nagais,
It kelrodė žvaigždė ji spindi mums viltingai.
Lai jos šlovė gyvuoja, skamba amžinai,
Lai pergalingo džiaugsmo niekad čia nestinga.

Balsams drebinant nakties tamsą, mažoji pelėda pra­

bilo:
44
 —Pirmiausia patarčiau mažiau kalbėti ir daugiau klau­
sytis. Tu jau pasižymėjai, ir esi laikomas pašėlusia pelėda,
laukinuku.
—Kas tu? Kodėl tavo akys geltonos?
—Na matai, ir vėl! Dėl to turėtum mažiausiai sukti
galvą, —tyliai atsiduso pelėdžiuke. —Bet pasakysiu tau.
Aš esu nykštukinė pelėda, vardu Gilfė.
—Niekada tokios nemačiau Tyto miške.
—Mes gyvename aukštutinėje Kuniro dykumos kara­
lystėje.
—Ar jūs užaugate didesnės?
-N e .
—Tu turi visas ar beveik visas plunksnas, o tebesi tokia
mažutė.
—Tas ir yra baisiausia. Mane pagrobė, kai bemaž už
savaitės jau turėjau pradėti skraidyti.
—O kokio tu amžiaus?
—Dvidešimties naktų.
—Dvidešimties naktų! —šūktelėjo Sorenas. —Kaip gali
skraidyti tokia jauna?
— Nykštukinės pelėdos pradeda skraidyti dvidešimt
septynių arba trisdešimties naktų.
—Kiek yra šešiasdešimt šešios naktys? —paklausė So­
renas.
—Daug.
45

X xX
 —Aš esu liepsnotoji pelėda. Mes pradedame skraidyti
sulaukusios šešiasdešimt šešių naktų. O kas tau nutiko?
Kaip tave pagrobė?
Gilfė atsakė ne iš karto. Kiek patylėjusi lėtai prakal­
bo:
—Kokio dalyko tau tėvai liepė nieku gyvu nedaryti?
—Neskraidyti, kol nesu tam pasirengęs? —pabandė
atspėti Sorenas.
—Aš pamėginau ir man nepavyko.
—Aš nesuprantu. Sakei, tau liko tik savaitė, —aišku,
Sorenas dorai nežinojo, kiek tęsiasi savaitė arba dvidešimt
septynios naktys, bet šis laiko tarpas atrodė trumpesnis
už šešiasdešimt šešias dienas.
—Buvau nekantri. Plunksnas auginti man sekėsi puikiai,
tačiau ugdyti kantrybę —nelabai, —Gilfė vėl patylėjo. —O
kaip tu? Tikriausiai irgi bandei.
—Ne. Dorai nė nežinau, kas nutiko. Tiesiog iškritau
iš lizdo.
Tą pat akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, Soreną apėmė
keistas šleikštulys. Širdies gilumoje jis žinojo. Negalėjo
aiškiai prisiminti, bet suvokė, kaip nutiko nelaimė, ir jį
užplūdo baimė, sumišusi su apmaudu. Kažkur giliai į
skilvį įsismelkė baisiai negeras jausmas.
 Ketvirtas skyrius
lt

^ Sent Lututės ^
^ pelėdų našlaičių^
> akademija
 elėdos pradėjo sukti ratus ir sparčiai leistis. So-
P renas sumirkčiojęs pažvelgė žemyn. Nesimatė nei
medžių, nei upės, nei pievos. Visur dunksojo didžiulės
smailios uolos, tarp kurių driekėsi gilūs siauri tarpekliai
ir vinguriavo raityti kanjonai. Čia tikrai ne Tyto giria —
tiek teįstengė suprasti Sorenas.
Sukdami vis mažėjančius ratus, jie leidosi žemyn, kol
galiausiai nutūpė akmeniniame gilaus siauro kanjono dug­
ne. Nors Sorenas matė dangų, iš kurio ką tik nusileido,
šis atrodė neapsakomai toli. Virš galvų, tarp šio atšiau­
raus akmeninio pasaulio uolų smailių, šaižiai švilpdamas
ūžavo vėjas. Urnai vėjo gausmą perrėkė dar stipresnis ir
skvarbesnis garsas.
—Sveiki, pelėdžiukai. Sveiki atvykę į Sent Lututę. Čia
v
jūsų naujieji namai. Čia jūs atrasite tiesą ir gyvenimo
tikslą. Toks ir yra mūsų moto: atradus tiesą išryškėja
tikslas.
49 _
 Milžiniška susitaršiusi didžioji raguotoji apuoke įsmei­
gė į juos geltonas akis. Plunksnų kuokštai viršum akių
stirksojo piestu. Šoninės plunksnos ant kairiojo jos šono
prasiskyrė atidengdamos bjaurų odos lopą ir baltą rantytą
randą. Ji tupėjo ant išsišovusios uolos granito dauboje, į
kurią buvo atnešti mažyliai.
—Aš esu Skenča, Sent Lututės Abla generole. Mano
darbas —mokyti jus tiesos. Mes netoleruojame klausimų,
nes šie dažniausiai atitraukia dėmesį nuo tiesos.
Sorenui visa tai pasirodė labai keista. Jis nuolatos klau­
sinėdavo, nuo pat tos minutės, kai išsirito iš kiaušinio.
Abla generole Skenča kalbėjo toliau:
—Dabar jūs našlaičiai.
Šie žodžiai Soreną pribloškė. Jis ne našlaitis! Jis turi
mamą ir tėtį, nors jų nėra šalia, bet kažkur jie yra. Naš­
laitis —tai toks vaikas, kurio tėvai mirę. Kaip drįsta toji
Skenča Abla... bla, bla, bla, ar kaip ji ten prisistatė, vadinti
jį našlaičiu!
—Mes jus išgelbėjome. Čia, Sent Lututės akademijoje,
rasite viską, kas padės jums tapti nuolankiais ir dorais
aukštesniojo gėrio tarnais.
Šitokio absurdo Sorenui dar neteko girdėti. Jis nebuvo
išgelbėtas, jis buvo pagrobtas! Išgelbėtas jis būtų tada, jei
šios pelėdos būtų parnešusios jį atgal į gimtąjį lizdą. Ir
kas tasai aukštesnysis gėris?
50
^ xX
 —Yra daugybė būdų tarnauti aukštesniajam gėriui, taigi
mūsų darbas —išsiaiškinti, kuris tinkamiausias jums, bei
atrasti ypatingus jūsų sugebėjimus, —Skenča primerkė
akis, kurios virto siaurais gintariniais plyšeliais plunks­
nomis apaugusiame veide. —Aš neabejoju, jog kiekvienas
jūsų esate kažkuo ypatingi.
Tą akimirką daugybė pelėdų suūbavo dainą:

Tu atskleisi gabumus,
Jei gyvensi nuolankus.
Paklusnus kukliai tupėk,
Vykdyk ir neklausinėk
Sent Lutės gėris nuolat gaubia mus.

Trumpajai dainelei pasibaigus Abla generole Skenča

šovė žemyn nuo akmeninės laktos ir nužvelgė juos veria­
mu žvilgsniu.
—Jūsų laukia jaudinantis nuotykis, mažieji našlaičiai.
Netrukus būsite nuvesti į vieną iš keturių pelėdidžių, kur
įvyks du dalykai. Gausite po vardinį numerį ir išklausysite
pirmąją pamoką, kaip reikia teisingai miegoti bei būsite
įtraukti į miego rikiuotę. Tokiu būdu žengsite pirmuosius
žingsnius Paskirties ceremonijos link.
Apie ką toji pelėda šneka? —nusistebėjo Sorenas. Var­
dinis numeris? Kas yra pelėdidė ir nuo kada pelėdas reikia
mokyti miegoti? O miego rikiuotė? Ką tai reiškia? Be to,
51
juk dabar naktis. Argi pelėdos naktį miega? Tačiau nė ne­
spėjęs kaip reikiant apmąstyti visų klausimų pelėdžiukas
pasijuto įstumtas į gretą ir atskirtas nuo nykštukinės pe­
lėdos Gilfės. Jis ėmė dairytis aplink ieškodamas Gilfės ir
pamatė naująją pažįstamą kitoje eilėje. Sorenas kilstelėjo
striuką sparnelį ir pamojavo Gilfei, bet toji nepastebėjo,
tik žygiavo į priekį žvelgdama nosies tiesumu.
. Greta, kurion pateko Sorenas, pradėjo vingiuoti ankš­
tais tarpekliais. Jie traukė akmeniniu susipynusių takelių
labirintu, per perėjas ir tarpeklius, tarp kurių įsikūrė Sent
Lututės pelėdų našlaičių akademija. Soreną apėmė neri­
mas, jog daugiau niekada nematys mažosios nykštukinės
pelėdos ir apskritai nebeįstengs rasti kelio iš šių akmeni­
nių džiunglių į Tyto miško pasaulį, kur auga didžiuliai
medžiai ir čiurlena skaidrūs upokšniai.
Galų gale virtinė sustojo apskritoje akmeninėje įduboje.
Jų pusėn sumirkčiojusi krypuodama patraukė balta pelė­
da itin tankiomis plunksnomis. Jos akys švytėjo švelniu
geltoniu.
—Aš esu Fine, jūsų įdubos globėja, —baltoji pelėda ty­
liai sukikeno. —Kai kas mane praminė angelu sargu, —ji
meiliai nužvelgė jauniklius. —Norėčiau, kad vadintumėte
mane tetulyte.
Tetulyte? —apstulbo Sorenas. Kodėl turėčiau vadinti
ją tetulyte? Bet prisiminė, jog klausinėti nevalia.
52

X xX
 —Aš, aišku, privalėsiu kreiptis j jus vardiniais numeriais,
kuriuos netrukus sužinosite, —paaiškino Fine.
—Puikumėlis! —maža dėmėta pelėdikė greta Soreno
net pašoko.
Šįkart Sorenas prasižiojo, nespėjęs susizgribti, jog
klausimai čia draudžiami.
—Kodėl nori numerio vietoje savo vardo?
—Hortenzija! Tau toks vardas irgi nepatiktų, —šnipšte­
lėjo dėmėtoji pelėdžiuke. —O dabar patylėk. Neužmiršk,
klausinėti nedera.
—Jei būsite nuolankūs pelėdžiukai, išmoksite elgtis
kukliai ir paklusniai, —tęsė Fine, —pelnysite paskirties
laipsnį ir gausite tikrąjį vardą.
Bet mano tikrasis vardas Sorenas. Šį vardą man davė
tėvai, sutvinkčiojo Soreno galvoje, net jo skilvis protes­
tuojamai suvirpėjo.
—Dabar išsirikiuokite ir pradėsime Numeravimo cere­
moniją, o paskui pavaišinsiu jus viliojančiu skanėstu.
Soreno grupę sudarė apie dvidešimt pelėdų, o jis stovėjo
maždaug viduryje. Mažylis stebėjo, kaip tetulytė, arba
Fine, kuri, Hortenzijos aiškinimu, buvo baltoji pelėda,
ant akmens priešais pelėdžiukų rikiuotę numetė gabalą
pelės mėsos nudirtu kailiu ir kreipėsi į pirmąjį:
—Taigi, tu esi 12-6. Koks žavus numeris, tiesa, bran-
guti?
55
 Kiekvienas numeris buvo arba „žavus“, arba „mielas“,
arba „simpatiškas“. Fine įtaigiai lingavo galvąir kartais
bičiuliškai patapšnodavo per petį ką tik „sunumeruotam“
pelėdžiukui. Ji be paliovos šmaikštavo ir laidė sąmojus.
Sorenas jau pradėjo galvoti, jog galėjo būti ir blogiau, ir
vylėsi, kad Gilfės globėja irgi tokia pat maloni, kai staiga
greta Finės nutūpė milžiniška nuožmi pelėda su kuokštais
viršum akių, toji pati, kuri jį pagrobė ir išvadino kvailiu.
Soreno skilvį persmelkė stingdanti baimė, kai milžinė pa­
žvelgė tiesiai į jį, paskui palenkusi galvą kažką sušnibždėjo
Finei į ausį. Fine linktelėjo ir švelniai pažvelgė jo pusėn.
Sorenas neabejojo —juodu kalbėjosi apie jį. Jis vargais
negalais judino nagelius per kietus akmenis žingsniuo­
damas Finės link. Netrukus turėjo ateiti jo eilė. Liko tik
keturi pelėdžiukai, o tada ir jis gaus numerį.
—Sveikas, mielasis, —suburkavo Fine Sorenui žengus
į priekį, —tau turiu išties ypatingą numerį! —Sorenas
tylėjo, taigi Fine tęsė toliau: —Argi tau nesmalsu, koks
jis? —Gudri klasta. Juk klausimai uždrausti. Man nevalia
klausinėti. Sorenas taip ir pasakė:
—Man nedera klausti.
Geltonos Finės akys švelniai sužibo. Sorenas akimirksnį
pasijuto sutrikęs. Fine pasilenkė ir sukuždėjo:
—Žinai, brangusis, aš nesu tokia griežtai kaip kai kurie
kiti. Taigi, jei labai, labai užsigeisi paklausti, klausk. Bet
54
X X X
neužmiršk nuleisti balso. O čia, mielasis, ypač puikus
pelės gabalėlis. Taigi tavasis numeris... —ji atsiduso, baltą
jos veidą tarytum nušvietė gelsva šviesa, —mano mylimiau­
sias —I2-I. Argi ne didingas?! Šis numeris nepaprastas,
o tu neabejotinai atrasi savo tikrąją pelėdiškąją paskirtį.
—Dėkoju, —pratarė Sorenas, vis dar mažumėlę sumi­
šęs, bet kartu jusdamas palengvėjimą, kad piktoji pelėda
nepasakė Finei apie jį nieko bloga.
—Dėkoju kam? —sukikeno Fine. —Matai? Aš irgi kar­
tais klausinėju.
—Dėkoju, Fine?
Fine vėl nulenkė galvą prie pelėdžiuko. Geltoniu žėrin­
čiose akyse šmėstelėjo rūstumo šešėlis.
—Dar kartelį, —tyliai sušnibždėjo ji. —Dar vieną kartą...
žiūrėk man į akis.
Sorenas pažvelgė į geltonai šviečiančias akis.
—Dėkoju, tetulyte.
—Taip, branguti. Aš tik sena perekšlė. Vaikus mylinti
tetulytė.
Sorenas nežinojo, kas yra perekšlė, bet neklausinėdamas
paėmė pelės mėsos gabalą ir paskui priešais žingsniuojan­
čią pelėdą nutipeno į pelėdidę. Grupę lydėjo dvi didelės
nušiurusios rudos pelėdos. Pelėdidę sudarė gilus uždaras
kanjonas, kur ant grindų miegojo gausybė pelėdžiukų.
Tiesiai į juos plieskianti mėnesiena pasidabravo mažylių
plunksnas.
55
 —Judu abu, prisijunkite prie kitų! —riktelėjo balsas iš
plyšio aukštai tarp uolų.
—Tu! —apkūni pelėda prisiartino prie Soreno. Mažylio
širdis nejučia ėmė sparčiau plakti pamačius dar vieną lieps­
notąją pelėdą, panašią į jo šeimos narius —baltą širdies
formos veidą, pažįstamas tamsias akis. Ir nors akys buvo
lygiai tokios pat spalvos kaip ir jo paties bei jo šeimos,
šitos pelėdos žvilgsnis atrodė kažin koks bauginantis.
—J galinę eilę. Ir pasiruošk užimti miego poziciją, —
kimiu džeržgiančiu balsu nurodinėjo paukštis, tačiau
liepsnotosioms pelėdoms būdingas pažįstamas skambesys
Soreno nė kiek nepradžiugino.
Paskui į naujokus našlaičius kreipėsi juos atlydėję du
mažieji apuokai, irgi turintys viršum akių styrančius
kuokštus, kurie kėlė Sorenui šiurpą. Juodu abu kalbėjo
trumpais ūbavimais. Šie ūbavimai baugino dar labiau nei
ankstesnis Skenčos šūkavimas, nes skverbėsi į pačią krū­
tinę ir ten virto šaižiu džeržgesiu.
—Aš esu Džatas, —prisistatė pirmasis. —Kadaise turėjau
numerį, bet dabar pelniau naująjį vardą.
—Kaaaa... —Sorenas nurijo žodį.
—Matau bjauriame tavo snape besimezgantį klausimą,
numeri 12-1!
Klausiamasis žodelis veriamai žvangėjo krūtinės gilu­
moje, rodės, tuoj ims ir susprogs širdis.
56
^ X^
 —Noriu, kad taptų vi-siš-kai aišku, —apuoko balso
čirpesys buvo bemaž nepakeliamas. —Sent Lututėje tam
tikri žodeliai, prasidedantys garsu „ka“, apskritai netaria­
mi. Šie klausiamieji žodžiai siejami su protine prabanga
bei privilegijomis. Klausimai peni vaizduotę, bet slopina
pelėdų instinktus: ištvermę, kantrybę, nuolankumą, pa­
siaukojimą. Mes čia susirinkome ne lepinti jūsų leisdami
kelti klausimų fiestas. Klausiamieji žodžiai —tai bjaurūs,
nešvankūs keiksmažodžiai, už kuriuos mes griežtai bau-
džiame, —Džatas mirktelėjo ir pažvairavo į Soreno spar­
nus. —Mūsų užduotis —paversti jus tikromis pelėdomis,
ir vieną dieną jūs mums už tai padėkosite.
Sorenas alpėjo iš baimės. Šie apuokai nė iš tolo nepa­
nėšėjo į Finę. Tetulytę! —patylom pataisė pats save.
—Dabar j jus kreipsis mano brolis, —ankstesniuoju
tonu suūbavo Džatas.
—Mano vardas Džutas, —lygiai tokiu pat balsu prabilo
antrasis. —Aš kadaise irgi vadinausi numeriu, bet vėliau
pelniau vardą. Dabar jūs užimsite miego poziciją. Stovė­
kite išsitiesę, pakėlę galvas, snapus nukreipkite j mėnulį.
Šioje pelėdidėje matote šimtus pelėdžiukų, kurie išmoko
taip miegoti. Išmoksite ir jūs.
Sorenas apsižvalgė akimis desperatiškai ieškodamas
Gilfės, bet pamatė tik Hortenziją, kitaip tariant, numerį
12-8. Ši stovėjo tobula miego poza. Nejudanti pelėdžiu-
kės galva bylojo, jog ji kietai miega, nutvieksta pilnaties
57
X xX
šviesos. Sorenas pastebėjo akmeninę arką, kuri veikiausiai
jungė šią patalpą su kita pelėdide. Galybė pelėdžiukų ta­
rytum žygiavo krutindami snapus, bet Sorenas negirdėjo,
ką jie sakė.
—Griežčiausiai draudžiama, —vėl prašneko Džatas, —
miegoti pakišus galvą po sparnu, nunarinus ant krūtinės
arba, kaip daugelis jauniklių yra įpratę, persisukus ir
atlošus galvą atgal.
Sorenas užgniaužė gerklėje mažiausiai septynis iškilu­
sius klausimus.
—Už klaidingą miego laikyseną irgi taikomos griežčiau­
sios bausmės. Pelėdidėje nuolat patruliuoja miego padė­
ties kontrolieriai, kurie reguliariai apeina visą patalpą.
Vėl atėjo Džato eilė. Jie kalbėjo tiksliais vienodais in­
tervalais. Matyt, jau daugybę kartų sakė šią kalbą.
—Be to, reguliariai išgirsite pavojaus signalą, po kurio
visi pelėdidėje esantys pelėdžiukai privalo pradėti miego
žygi-
—Miego žygio metu, —pratęsė Džutas, —jūs žygiuosite
be paliovos kartodami savo senąjį vardą. Nuskambėjus
antrajam aliarmo signalui sustosite ten, kur esate. Vieną
vienintelį kartą ištarsite savo vardinį numerį ir vėl užtin­
site miego poziciją.
Galiausiai abu apuokai šiurpiai klyktelėjo vienu metu:
—O dabar —miegokit!
 Sorenas stengėsi užmigti. Iš tiesų stengėsi. Galbūt Fine,
tiksliau, tetulytė, ir būtų juo patikėjusi. Tačiau skaudus
dilgčiojimas skilvyje neleido užsnūsti. Atrodė, tarytum
pusę pelėdidės nutvieskusi pilnaties šviesa virto aštria
sidabrine adata, smingančia per kaukolę ir perveriančia
skilvį. Ko gero, jo skilvis labai jautrus, kaip ir tėčio. Bet
šiuo atveju jis jautė ne gaivią pievos žolę, ant kurios bė­
giojo pelė. Šįkart jis jautė baimės skonį.

A $ $

Sorenas negalėjo tiksliai pasakyti, kiek laiko praėjo

iki tol, kol suskambėjo signalas, bet netrukus prasidėjo
pirmasis miego žygis. Vis kartodamas savo vardą mažylis
tipeno paskui kitus grupės pelėdžiukus, kol galiausiai
pasiekė šešėlį po arka ir lengviau atsiduso. Veriantis
kaukolės skausmas nuslopo, skilvis irgi nurimo. Sorenas
pažvalėjo, kaip ir dera naktiniam paukščiui, ir apsidairė.
Šalimais tupėjo mažoji dėmėtoji pelėda, vardu Horten­
zija.
—Hortenzija? —pašaukė Sorenas.
Toji abejingai dėbtelėjo į jį it pradėjo trepsėti, tarsi
judėdama.
Miego kontrolierius staigiai šovė žemyn.
—Ko žygiuoji vietoje, 12-8? Užimk miego poziciją.
59
^ xX
 Hortenzija akimoju atlošė galvą ir užvertė snapą į viršų,
tačiau uolos šešėlyje mėnulis nešvietė. Tokia-pat miego
poza stovintis Sorenas nukreipė akis j kaimynės pusę.
Keista, ėmė svarstyti jis. Hortenzija sureagavo išgirdusi
savo numerj, bet neatsiliepė šaukiama senuoju vardu,
tik kojas pradėjo judinti. Vis dar negalėdamas užmigti
šia naujoviška poza Sorenas ėmė apžiūrinėti akmeninę
arką. Ir staiga kitoje arkos pusėje pastebėjo Gilfę, bet
per vėlai. Suskambo šaižus, veriantis signalas. Jam nė
nespėjus susivokti, tūkstančiai judančių pelėdų pradėjo
stumti jį tolyn. Akimoju kilo neįtikėtinas klegesys, nes
kiekvienas pelėdžiukas pradėjo be atvangos kartoti savo
senąjį vardą.
Sorenas suprato, jog mažyliai juda ratu, sekdami paskui
mėnulio taką, slenkantį pelėdide. Visgi pelėdų čia buvo
labai daug, todėl visos vienu metu netilpo mėnulio ap­
šviestame plote. Taigi kai kurioms tam tikrą laiką buvo
leidžiama pastovėti po akmeniniu arkos stogu. Galbūt
juodu su Gilfe, apsukę ratą, vėl ten susitiks. Kitą sykį jis
ketino prislinkti arčiau prie naujosios draugės.
Bet iki tol laukė dar trys laiko atkarpos, kurių metu
turėjo vapėti savo vardą mėnesienoje skausmingai dilg-
čiojant skilviui.
—I2-I, iškelk snapą į viršų! —riktelėjo miego kontro­
lierius užvoždamas per viršugalvį.
Šalimais stovinti Hortenzija sumurmėjo:
60
 —12-8 —koks nuostabus ir tobulas šis vardas. Kaip man
patinka vienetukai, dvejetukai ir aštuoniukės. Nuostabi
dermė!
— Hortenzija, — sušnibždėjo Sorenas. Pelėdžiukės
nagai nežymiai krustelėjo, ir daugiau nieko. — Horte!
Horte! —vėl pamėgino jis, bet mažoji dėmėtoji pelėda
kietai miegojo.
Galų gale Sorenas vėl atsidūrė po arka ir skubiai nuslin­
ko j kitą pusę, kuri jungėsi su gretima pelėdide. Miego
kontrolieriai riktelėjo komandą: „Dabar miegot!“
Gilfė išties buvo ten. Mažutė nykštukinė pelėda atsi­
gręžė j Soreną.
—Jie mus kvėšina mėnulio šviesa, —sušnibždėjo ji.
 v

penktas skyrius

Mėnesienos
kvėslos
 ą? —buvo taip gera ištarti klausimą, kad net

K atsakymo bemaž neišgirdo.

—Argi tėvai tau neaiškino, kaip pavojinga miegoti pil­
naties šviesoje?
—Kas yra pilnaties šviesa? —paklausė Sorenas.
—Kada tu išsiritai?
—Man rodos, prieš tris savaites. Bent jau taip sakė
tėvai.
Nors, tiesą sakant, Sorenas nelabai suvokė, ką reiškia
„savaitė“.
—Tada aišku. Be to, Tyto miške auga dideli medžiai,
tiesa? —paklausė Gilfė.
—Išties, auga. Daugybė storų spygliuotų, kankorėžiais
aplipusių kėnių ir lapuočių, nusidažančių raudona bei
aukso spalva.
Beje, apie nusidažymą jis irgi ne ką tenutuokė, nes iki
šiol nė nematė kitokių lapų, tik geltonus ir raudonus, bet
65
tėvai pasakojo, esą anksčiau, tam tikru laiku, vadinamu
vasara, lapai buvę žali. Kludas išsirito kaip tik baigiantis
žaliajam laikotarpiui.
—Aš išsiritau anksčiau nei prieš tris savaites, —juodu
kalbėjosi kaip įmanydami tyliau ir stengėsi išlaikyti miego
padėtį, tačiau apie miegą nei vienas, nei kitas nė galvoti
negalvojo. —Išsiritau po jaunaties.
—Jaunatis? Kada ji būna? —susidomėjo Sorenas.
—Supranti, mėnulis mažėja ir didėja. Kai mėnuo jau­
nas, jis tespindi it menka siaurutė plunksnelė. Paskui
pamažu ima pilnėti, stambėti, kol virsta pilnatimi, kaip
dabar. Pilnatis išsilaiko tris arba keturias dienas, o tada
pradeda dilti, siaurėti, kol vėl virsta plonyčiu ruoželiu ir
trumpam išnyksta.
—Niekada šito nemačiau. Bent jau man atrodo, kad
nemačiau.
—Jis tikrai kybojo danguje, bet tu veikiausiai nepaste­
bėjai, nes jūsų šeimos lizdas susuktas didžiulio medžio
drevėje, miško tankumyne. Tačiau nykštukinės pelėdos,
tokios kaip aš, gyvena dykumose, kur medžių visai nedaug,
be to, medžiai ten teturi nedaug lapų, todėl mes beveik
visą laiką regime dangų.
—Tai bent! —tyliai atsiduso Sorenas.
—Štai kodėl nykštukinės pelėdos aiškina jaunikliams
apie pilnaties šviesą. Nors dauguma pelėdų miega die­
66
ną, kartais, ypač pavargusios po medžioklės, nusnūsta
ir nakties metu. Gali iškilti didelis pavojus, jei užmigsi
nutviekstas mėnulio pilnaties, nes toji šviesa sumaišo
protą.
—Kokiu būdu? —nesuprato Sorenas.
—Tiksliai nežinau. Tėvai man dorai nepaaiškino, bet
sakė, jog senasis Rokmoras nuo pilnaties šviesos išpro­
tėjo, —Gilfė patylėjo, o paskui užsikirsdama pratęsė: —
Ir netgi sakė, girdi, jis sumaišydavo, kur yra viršus, kur
apačia ir galiausiai žuvo nusisukęs sprandą, kai pakilo
nuo kaktuso viršūnės, —šioje vietoje pelėdžiukės balsas
nutrūko. —Manė skriejąs aukštyn, žvaigždžių link, o iš
tiesų tėškėsi j žemę. Štai ką reiškia tapti kvėšla: kai nebe­
žinai, kas tikra, kas ne, kas tiesa, kas melas, kur realybė,
o kur apgaulė.
—Kaip baisu! —aiktelėjo Sorenas. —Ar ir mums šitaip
nutiks?
v
—Žinoma, ne, Sorenai.
—Ką mes galime padaryti?
—Dar nesugalvojau. Leisk pasvarstyti. O kol kas pasi­
stenk labiau atlošti galvą, kad mėnulis nepliekstų tiesiai
j tave. Ir įsidėmėk, skraidyti per pilnatį galima nesibai­
minant, tačiau miegoti —pragaištinga.
—Aš dar nepasirengęs skraidyti, —tyliai priminė So­
renas.
—Tu tiesiog neužmik.
67
 Sorenas užvertė galvą ir atkraginęs snapą nukreipė į
nykštukinę pelėdą. Iš kur, nusistebėjo jis, toji mažutė
būtybė tokia nuovoki? Pelėdžiukas puoselėjo viltį, jog
Gilfė ką nors sugalvos, kad jos galvelėn dingtelės išganinga
mintis. Jam taip bemąstant nugriaudėjo riksmas:
—I2-I, pakelk snapą tiesiai j viršų! —įsakė dar vienas
miego kontrolierius ir uždrožė per viršugalvį.
Bičiuliai nemiegojo, palaukė, kol patrulis pasišalino, ir
vėl pradėjo šnibždėtis. Deja, netrukus sužvigo nenumal­
domasis signalas, skelbiantis miego žygio pradžią. Tik
apsukę dar tris ratus juodu vėl galės susitikti po arka.
—Neužmiršk, ką tau sakiau. Nemiegok.
—Aš toks pavargęs. Kaip neužmigti?
—Mąstyk apie ką nors.
—Apie ką?
—Apie bet ką, —Gilfė patylėjo, ir kontrolierius kaipmat
ją paragino. —Mąstyk apie skrydį!
Išties mintys apie skrydį padės neužmigti; Kas galėtų
jaudinti labiau?! Tačiau netrukus bet kokias mintis apie
skraidymą nustelbė jo paties balsas, kartojantis nuosavą
vardą:
—Sorenas... Sorenas... Sorenas... Sorenas...
Be to, aplinkui į akmeninį grindinį caksėjo tūkstančių
gretomis marširuojančių pelėdžiukų nageliai. Sorenas
žygiavo tarp Hortenzijos ir raguotojo apuoko, kurių
kartojami vardai įsiliejo į bendrą gaudesį. Tiesiai prieš
68
^ xX
jį traukė trys baltosios pelėdos. Kiekvieną grupę sudarė
apie dvidešimt pelėdžiukų, kurie visi žingsniavo retomis
eilėmis, tačiau judėjo vienodai it vienas, be paliovos kar­
todami savo vardą. Tokiame šurmulyje buvo neįmanoma
išgirsti atskiro jos arba jo vardo, o netrukus, ketvirtojo
žygio metu, nuosavas vardas Sorenui pradėjo skambėti
nei šiaip, nei taip. Pakartojus dar maždaug šimtą kartų
tas žodis tarytum nė nereiškė vardo, o tapo panašus į
paprastą triukšmą. Ir jis pats, rodos, virto nereikšmingu
padaru, neturinčiu nei vardo, nei šeimos, bet... bet galbūt
turinčiu draugę?
Galų gale pelėdų minia sustojo. Urnai įsiviešpatavusioje
tyloje Sorenas suvokė, kas čia vyksta. Viskas tapo aišku,
juolab turint omeny Gilfės žodžius apie kvėšinimą. Vien
ši mintis neleis užmigti, iki kol vėl sutiks bičiulę.

—Jie mus kvėšina vardais, Gilfe, —sušvokštė Sorenas

pamažu slinkdamas mažosios pelėdos pusėn po akmenine
arka. Virš galvų mirguliavo tik žvaigždės. Gilfė akimoju
suprato: be atvangos kartojamas vardas virsta bepras­
miu garsu, praranda savo savitumą ir reikšmę. Pamažu
išsisklaido, ištirpsta nebūtyje. —Taigi tik judink snapą
ir kartok savo numerį, o ne tikrąjį vardą. Tokiu būdu jį
išsaugosi.
Juk laukė dar bent trys pilnaties naktys, o vėliau mėnulis
pradės dilti iki kitos jaunaties.
69
X X ^
 Gilfė pažvelgė į Soreną nuostabos kupinu žvilgsniu. Šis
paprastas liepsnotasis pelėdžiukas išties buvo ypatingas.
O tai be galo puiku! Gilfės ryžtas žūtbūt rasti sprendimą,
kaip apsisaugoti nuo pavojingų pilnaties spindulių, dar
labiau sustiprėjo.
 šeštas skyrius

Skirtingos
^ įdubos, ta pati
; dvasia
 ai ilgoji naktis baigėsi, Sorenas ir Gilfė išsiskir­

K dami žvelgė vienas į kitą mirksėdami ir virpėjo

iš baimės. O, kad galėtų likti kartu, toje pačioje įduboj
turėtų progą drauge mąstyti, kalbėtis ir kurti planus.
Gilfė šiek tiek papasakojo Sorenui apie savo įdubą. Ten
irgi buvo globėjas, kuris atrodė labai malonus, bent jau
palyginus su Džatu, Džutu ar Skenča. Gilfės įdubos
globėjas pasivadino dėdule bei, kaip ir tetulytė, stengėsi
pralinksminti Gilfę gardesnių gyvatės gabalėliu. Be to,
dažnai kreipdavosi į ją tikruoju vardu, o ne numeriu
25-2. Gilfei papasakojus apie globėjo prašymą vadinti jį
dėdule, tapo aišku, jog abiejose įdubose reikalai klostėsi
bemaž lygiai taip pat.
—Buvo taip keista, —kalbėjo Gilfė. —Iš pradžių pava­
dinau jį ponu, bet jis paprieštaravo: „Pone“ skamba taip
formaliai. Nereikia! Ar prisimeni, kaip prašiau mane
73
^ XX
vadinti?“ „Dėde“, —atsakiau aš. „Šit ir ne, pasiūliau tau
ypatingą kreipinį“.
Ypatingasis kreipinys buvo „dėdulė“. Klausydamasis
Gilfės pasakojimo, Sorenas regėte regėjo, kaip dėdulė
traukia iš Gilfės šį malonybinį žodelį: didysis raguotasis
apuokas žemai palinkęs prie mažutės nykštukinės pelė-
dytės, bemaž šluodamas žemę gigantiškais viršum akių
styrančiais plunksnų kuokštais.
—Įdubų globėjai kaip įmanydami stengiasi elgtis ma­
loniai, —pastebėjo Sorenas. —Bet iš tiesų toks jų elgesys
baugina, tiesa?
—Labai baugina! —pritarė Gilfė. —Tik pavadintas dėdu­
le jis davė man gyvatės gabalėlį, —pelėdžiuke atsiduso. —
Puikiai atsimenu Pirmosios Gyvatės ceremoniją, rodos,
viskas vyko tik vakar. Tėtis paliko tarškynę, kad mes su
sesutėmis galėtume pažaisti. Ir žinai, Sorenai, dėdulė tarsi
perskaitė mano mintis, nes tuo metu, kai pagalvojau apie
ceremoniją, jis pasakė: „Galbūt netgi leisiu tau pažaisti su
tarškyne“. O aš tada puoliau entuziastingai jam dėkoti.
Visa tai kelia pasibjaurėjimą!
Sorenas puikiai suprato, ką nykštukinė pelėda turėjo
omenyje.

Tačiau dabar juodu buvo atskirti, ir Sorenas despera­

tiškai vylėsi, kad Gilfė ras kokią nors išeitį. Tuo metu
Gilfė kitoje įduboje, dėdulės papenėta papildomais gy-
74
X x X
vatės gabalėliais, pasijuto be galo apsnūdusi, ir dėdulė
netgi leido jai slapčiomis numigti —stengėsi ją palepinti...
arba gal papirkti? Tačiau miegoti jai nederėjo. Pernelyg
daug sultingos gyvatės mėsos prisirijusią mažylę marinte
marino miegas, bet kai buvo jau beužsnūstanti, sąmonės
gilumoje dilgtelėjo mintis. Gretimoje įduboje kiūtantis
Sorenas susitelkęs iš paskutiniųjų siuntė signalus. Sugal­
vok ką nors, Gilfe! Sugalvok ką nors!

Tetulytė elgėsi be galo lipšniai. Sorenui sugrįžus į

akmeninę įdubą ji pasakė dar niekad nemačiusi labiau
pavargusios pelėdos.
—Nebuvai nė bluosto sudėjęs, ar ne?
—Deja, ne, tetulyte, —prisipažino Sorenas.
—Tada šmurkštelėk į šią nedidukę akmeninę nišą,
kurion puikiai tilpsi, pasislėpk nuo pašalinių akių ir
snūstelėk mažumėlę.
—Siūlote man numigti? —klausimas išsprūdo savaime. —
Atsiprašau, kad paklausiau.
—Žinoma, branguti, siūlau numigti. Ir neatsiprašinėk
dėl klausimo. Griežčiau šio reikalavimo pradėsime laikytis
kiek vėliau.
—Bet taisyklės neleidžia taip elgtis. Mes privalome
pasiruošti tarnybai.
—Kartais taisykles galima sulaužyti. Mano manymu,
su naujai atvykusiais pelėdžiukais visi turėtų bendrauti
75
X XX
švelniau. Dėl Pelėdų Pelėdos meilės, juk jūs esate naš­
laičiai.
Našlaičiu pavadintas Sorenas vėl susijaudino. Jis turė­
jo mamą, tėtį, sesę ir brolį. Nežinia kodėl, bet našlaičio
vardas skambėjo gėdingai, juolab kad tai buvo netiesa.
Tarytum staiga būtų tapęs vieniša, niekieno nemylima
būtybe.
—Viską suprantu, —tarstelėjo tetulytė. —Juk esu sena

Kas yra perekšlė?—nežinojo Sorenas, tačiau, užgniau­

žęs norą paklausti, stryktelėjo į nišą. Jergau, dingtelėjo
mintis. Pavyko išties neprastai. Gal net pavyktų išlaikyti
straksėjimo šakomis egzaminą? Bet ūmai apėmė begalinis
liūdesys pagalvojus, jog niekada nesimokys šokinėti nuo
šakos ant šakos kartu su savo tėčiu.
Užmigti niekaip nesisekė. Nepavyko net snūstelėti,
nes, pradėjus galvoti apie liuoksėjimą šakomis, savaime
įsisuko mintys apie skraidymą, jis prisiminė, kaip stebėjo
Kludo bandymus, o vėliau ir trumputį pirmąjį skrydį.
Tolimame smegenų kamputyje sukirbėjo kažin koks pri­
siminimas. Nežinia, ar ilgai miegojo, bet pažadino Soreną
anaiptol ne tetulytė, o užplūdęs nenusakomas jausmas.
Vėl apėmė šleikštulys, sumišęs su siaubu. Skilvis, kurį it
akmuo prislėgė šiurpi tiesa, rodės, tuoj sprogs. Jį išstūmė
Kludas! Prisiminimas išniro ūmai ir buvo toks realus,
jog tarytum tebejautė staigų Kludo nagų spyrį į šoną, o
76
/-x -X
paskui kūlvirstį per drevės kraštą. Kojos pradėjo drebėti.
Išsyk atskubėjo tetulytė.
—Nori atgurkti, branguti?
—Taip, —silpnai cyptelėjo Sorenas ir išspjovė apgailė­
tiną mažutį kukuliuką. O ko jis tikėjosi? Juk nė neįvyko
Pirmųjų Kaulų ceremonija, kuri vėl priminė, kaip puika­
vosi Kludas, atgurkęs pirmąjį kukulį su kaulais. Ar čia
vyksta Pirmųjų Kaulų ceremonijos? Viskas čia daroma be
galo keistai. Pavyzdžiui, kad ir Numeravimo ceremonija.
Čia ji vadinama ceremonija! Juk ceremonijos metu turi
jaustis ypatingai, o ši nesukėlė jokių jausmų. Tetulė Fine
elgėsi maloniai, tačiau visi kiti —anaiptol, o dar tos kalbos
apie našlaičius... kam viso šito reikia? Koks tikrasis Sent
Lututės tikslas? Abla generole Skenča pasakė: „Atradus
tiesą išryškėja tikslas“. Neklausinėk, tiesiog paklusk.
Šiuo metu vienintelė, aiškiai žinoma tiesa stingdė Soreno
skilvį: brolis išstūmė jį iš lizdo. Galvok, Gilfe, mintyse
meldė Sorenas. Sugalvok ką nors!

77

“X'
v \ hs
Septintas skyrius

didysis planas
(

S i
 es turime apsimesti, kad žygiuojame, Sorenai,
M štai ką turime daryti!
Kai ant uolos nutūpęs nuožmus didysis raguotasis
apuokas visus išjudino šaižiu klyksmu, bičiuliai susiti­
ko ant akmeninės atbrailos, kur atėjo pasiimti pusryčių
davinio.
—Ką reiškia apsimesti, jog žygiuojame? —suklapsėjo
akimis Sorenas.
Šiurpios tiesos apie brolį, o kartu ir tėvų ilgesio už­
valdytas pelėdžiukas bemaž negirdėjo, ką aiškina Gilfė.
Galvoje sukosi mintys apie mamą ir tėtį. Atrodė, tarytum
kiekvieną valandą ilgesys tampa vis skausmingesnis. Vaikas
niekada nesiliauja ilgėjęsis tėvų, prie šito nepriprantamą —
suvokė mažylis. Mintis, jog niekada nepamatys mamos
ir tėčio, buvo nepakeliama, bet negalėjo liautis apie juos
galvojęs. Nenorėjo liautis. Ir nesiliaus niekada.
81
X x X
 —Paklausyk, Sorenai. Pirmiausia man dingtelėjo, jog
žygiuoti esame verčiami dėl judančių šešėlių, kuriuos j
pelėdidę meta aukštos uolos. O juk arką šešėlis dengia
visada, teisingai?
—Teisingai, —linktelėjo Sorenas.
—Mums liepiama žygiuoti, kad nė viena pelėdų grupė
pernelyg ilgai neužsibūtų nė viename nuo pilnaties šviesos
apsaugančiame šešėlyje. Prisiminiau, kaip pasiūlei apsi­
mesti, neva sakome vardus, o iš tiesų kartoti tik numerius,
ir staiga sumanymas kilo savaime. Reikia apsimesti, kad
žygiuojam, bet nepajudėti vietos, likti pasislėpus šešėlyje.
Sykį tėtis, vienas iš geriausių navigatorių visoje Kuniro
dykumoje, bandė man paaiškinti, jog žvaigždės ir net mė­
nulis iš tikrųjų nejuda taip, kaip mums atrodo žiūrint iš
Žemės. Anot jo, kai kurios žvaigždės juda, nors ir atrodo
sustingusios danguje.
—Na ir kas? —suniurzgė Sorenas.
—Žinau, skamba keistokai, bet tėtis paaiškino, esą dėl to
kaltas didelis atstumas, dėl kurio ir susidaro apgaulingas
įspūdis. Netgi mėnulis, kuris kur kas arčiau nei žvaigž­
dės, yra taip toli, jog mes neįžiūrime, kaip jis sklendžia
judėdamas tam tikru keliu. Supranti, jei net milžiniškas
mėnulis gali mus apgauti, nejaugi mes, tokie mažyčiai
padarėliai, neįstengsime apdumti akių prižiūrėtojams?
Soreno akys viltingai sublizgo.
82
^ X \
 —Būsime tarsi žvaigždės, —dar ryžtingiau dėstė Gilfė. —
Tik atvirkščiai. Kitaip tariant, kas nutiks, jei mes stovė­
sime ir apsimesime, neva žygiuojame... jei žygiuosime
vietoje?
—O kaip kontrolieriai? —paklausė Sorenas.
—Aš apie juos pagalvojau. Kontrolieriai visada stovi
marširuojančios minios pakraščiuose ir nemato, kas vyksta
vidury. Praėjusią naktį pastebėjau suklupusį kapo apuoką.
Nė vienas nepasakė nei „Atsiprašau“, nei „Judinkis!“ arba
„Na, ir nerangus paukštis!“. Visi kiti tiesiog prasiskyrė
ir apėjo apuokėlį. Taigi mums tereikia dėtis judančiais
ir pasilikti pasislėpus arkos šešėlyje. Aišku? Žygiuosime
vietoje sudarydami judėjimo įspūdį.
—Puikus planas, Glife! —pagarbiai pripažino Sore­
nas.
—Šiąnakt jį išbandysime. Laukiu nesulaukiu, —šnipš­
telėjo Gilfė. —O dabar esu alkana.

—Čia mūsų maistas? —sumirkčiojo Sorenas, kai didžiu­

lė rūdžių spalvos pelėda numetė priešais jį ant akmeninės
atbrailos negyvą svirplį. —Norėjau pasakyti, čia mūsų
maistas! —skubiai pasitaisė pelėdžiukas įsistebeilydamas
į tai, kas Sent Lututės akademijoje buvo vadinama pus­
ryčiais. Jokios pelienos, jokių riebių kirmėlių... po šimts
kolibrių! Vienui vienas svirplys! Absurdas. Juk jis mirs
badu.
 Visiems susirinkus pusryčiauti girdėjosi tik svirplius
traškinančių snapų keliamas garsas. Sorenas baisiai nu­
stebo, kad niekas nesikalba. Valgydami pelėdžiukai visada
šnekučiuojasi. Jo jaunėlė sesutė Eglantina taip įsičiauškė-
davo, jog mamai neretai tekdavo priminti:
—Suvalgyk vabaliuko kojas, Eglantina. Šitiek plepėdama
pražiopsosi pačią gardžiausią dalį.
Akmeniniuose Sent Lututės akademijos labirintuose
tvyranti tyla pradėjo erzinti. Aišku, čia nuolatos ūžavo
vėjas, į uolėtą paviršių be paliovos caksėjo nagai, tačiau
jokių kitų garsų nesigirdėdavo, todėl jausdavaisi atplėštas
nuo pasaulio, atskirtas nuo Žemės ir netgi nuo dangaus.
Sorenas pamažu suvokė, jog visas šių pelėdų gyvenimas,
jei tik tokią būtį dera vadinti gyvenimu, slinko akmeni­
niuose akademijos garduose bei plyšiuose, tarpekliuose
bei daubose. Vandens čia buvo labai mažai —šen bei ten
tekėjo siaurutės srovelės, iš kurių jie atsigerdavo įmer­
kę snapą. Aplinkui neaugo nei lapai, nei samanos, nei
žolė —niekas, kas apgaubia pasaulį minkštu švelnumu.
Juos supo akmeninė giria, dantytos atbrailos ir stačios,
smailios uolos.
Pusryčiai beveik baigėsi, tuo metu net nagai nekrebž-
dėjo, tik svirpliai tebetraškėjo snapuose. Greta valgantis
pelėdžiukas suniurnėjo:
—Mielai sulesčiau kukurūzinio žalčio mėsos gabalėlį.
84
X XX
 Sorenas atsidūsėjo pagalvojęs apie ponią Plithiver. Jo
šeima iš pagarbos namų tvarkytojai neliesdavo žalčių nei
gyvačių, nors ponia Plithiver tvirtindavo, girdi, nesą jokio
reikalo jų vengti.
—Parodykite man bent vieną kukurūzinį žaltį ar jauti­
nę gyvatę, kuriuos kas nors mylėtų, —sakydavo ji. —Dėl
mano jausmų nesukite galvos. Aš nieko nejaučiu tiems
padarams.
Tačiau tėvai vis tiek nevartojo tokio maisto. Tėtis vadi­
no tai „abipusiu jautrumu“. Sorenas nežinojo, ką reiškia
šis posakis, tačiau ir jis nenorėjo užgauti ponios Plithiver
jausmų, nors toji ir tvirtino nieko nejaučianti. Sorenas,
žinoma, tuo netikėjo. Jo manymu, ponia Plithiver buvo la­
bai jautri ir neapsakomai miela būtybė. Širdis ėmė tankiau
plakti prisiminus, kaip ji iš drevės aukštai medyje šaukė
iškritusį Soreną. Atmintyje iškilus jos balsui pelėdžiukas
vos nepravirko. Kas jai tąnakt nutiko? Ar Kludas jai irgi
padarė kažką bloga? O gal ji išskubėjo kviesti pagalbos?
Ar namų tvarkytoja jo pasiilgo? Ar pasiilgo tėvai? Vėl
pervėrė aštrus, skausmingas ilgesys, ir Sorenas susverdėjo
pagalvojęs, jog niekada nepamatys tėvų. Paskui prisiminė
Kludą ir vėl pradėjo visas tirtėti.
—Ar gerai jautiesi? —pasiteiravo Gilfė. Mažoji bičiulė
vos tesiekė Soreno sparnų galiukų.
—Ne, negerai, —sušvokštė Sorenas. —Čia viskas blogai.
Negi tu nesiilgi tėvų? Negi nesvarstai, ką jie mano apie
tavo likimą.
 —Taip, taip. Tokios mintys man nepakeliamos, —atsakė
Gilfė. —Paklausyk, tvardykis. Mes turime didįjį planą,
prisimeni?
—Lengva pasakyti „tvardykis “? Ar žinai, ką visai nese­
niai supratau apie savo brolį?
— Žinai, mes turime mažai laiko, — skubiai pertarė
Gilfė. —Pasistenk, kad būtum užrašytas į kukulariumą.
—Į kukulariumą? —abejingai pasitikslino Sorenas.
 eilgai trukus pasirodžiusi tetulytė Fine pareiš­
kė:
—Tu būsi puikus svirplių medžiotojas. Mat mūsų
nuostabiojoje akmenuotoje šalyje svirplių sezonas gerokai
ilgesnis. Jie slepiasi plyšeliuose ir įvairiausiuose užkabo­
riuose, o įdienojus išlenda pasišildyti saulės atokaitoje.
— E-e... —pradėjo lementi Sorenas. —Aš mažumėlę
ne —kaip jaučiuosi, tetulyte. Galbūt man geriau tiktų
kukulariumas.
—Ak, kukulariumas! —truputį sumišo Fine.
Dar nė vienas pelėdžiukas nė sykio nepasisiūlė paskiria­
mas į kitą darbo vietą ir neprašė pakeisti lavinimo tvarkos.
Tetulytė įsispoksojo į liepsnotąją pelėdą. Padarėlis išties
atrodė prastai, o jeigu taps blogu svirplių medžiotoju, toji
nesėkmė pakenks ir jos pačios reputacijai. Kita vertus,
89
X
jeigu išpildys mažiaus pageidavimą, šis taps jai skolingas,
o turėti skolininką visada paranku.
—Taigi, taigi, gal taip bus geriau, —baltoji pelėda vėl
pažvelgė j jauniklį geltonai žioruojančiomis akimis. —
Įsidėmėk, branguti, ką dėl tavęs padariau. Neužmiršk ir
kitų mano nuolaidų, —pabrėžtinai pridūrė. Geltonų akių
šviesa tapo atšiauresnė, primenanti aukso spindesį. —O
dabar paskui šią gretą keliauk į kukulariumą.

—Aš esu 47-2. Aprodysiu jums kukulariumą. Eikite

paskui mane, —dusliai ir kapotai tardama garsus prabilo
nepažįstama pelėdžiuke. Jos kalbos maniera skyrėsi nuo
Džato ir Džuto džeržgesio bei čirpimo, tačiau Sorenui
dar neteko girdėti tokius garsus skleidžiančios pelėdos.
Sorenas su Gilfe nusekė paskui numerį 47-2, kuri
patraukė į priekį žygio žingsniu. Netrukus jie išgirdo
daugybės žygiuojančių pelėdų nagų caksėjimą. Pamažu
47-2 balsui giminingas duslus gaudesys pakilo viršum
visos žygiuojančių pelėdų rikiuotės. Jie užtraukė dainą!

Savaip ypatingi visi kukuliukai.

Savaip ypatingi visi kukuliukai.
Kailis, dantys ir kauliukai,
Vienas kitas akmenukas.
Savaip ypatingi visi kukuliukai.

90
X x X
 Išnarstysim juos po dalelę.
Aptiksime graužiko kelį.
Darbuotis niekad neįgris -
Šventa bendroji užduotis.
Ją trokštam tobulai atlikti.
Širdis iš laimės suspurdės,
Kai krislas ims ir sužėrės.
Per amžius bus išsaugota ši paslaptis.

Vos įžengus ir apsižvalgius po kukulariumą, Soreną

su Gilfe ištiko šokas. Juodu pateko į dar vieną uždarą
tarpeklį, kur ant išsikišusių akmeninių plokščių šimtai
pelėdžiukų darbavosi palinkę prie tūkstančių atgurktų
pelėdų kukulių. Jeigu bent vienas jų būtų žinojęs, ką
reiškia žodis „pragaras“, juodu nė nesuabejotų išvydę
patį giliausią ir baisiausią jo skyrių. Tačiau nei Gilfei,
nei Sorenui per trumpą savo gyvenimą neteko girdėti apie
pragarą, o tokią vietą apibūdinančių žodžių jie irgi nespėjo
išmokti. Iki pagrobimo mažyliai patyrė vien tik dangišką
rojaus palaimą. Gyveno aukštai jaukioje medžio drevėje
arba kaktuse, miegojo minkštuose tėvų pūkų pataluose,
keletą kartų per dieną gaudavo putlių vabzdžių, o vėliau
ir sultingų pelienos gabaliukų. Be to, greta visų gardu­
mynų, į valias pasimėgaudavo pasakojimais: apie skrydį,
skraidymo pamokas, apie skilvį persmelkiantį pojūtį, kuris
apima kylant kartu su vėju.
91
X X X
 Numeris 47-2 prisiartino prie jų ir kreipėsi keistu,
dusliu balsu:
— Aš esu vadinamoji trečiojo laipsnio rūšiuotoja.
Išrankioju iš kukulių dibesnius daiktus — dažniausiai
akmenukus, kaulus ir dantis. Antrojo laipsnio rūšiuotojai
išrenka plunksnas bei kailį. Pirmojo laipsnio rūšiuotojai
ieško krislų. Krislas atrodo štai taip, —47-2 nagu parodė
sutrupintame kukulyje žibantį mažutį taškelį. —Čia yra
tam tikras metalas, —ji patylėjo ir miglotai pridūrė: —Ar
kažkas panašaus. Jums nereikia suprasti, kas tai yra, jums
tereikia žinoti, kad krislai yra vertingi, brangesni už auksą.
Krislų rūšiuotojas —aukščiausias meistriškumo laipsnis
kukulariume. Rytoj aš būsiu paaukštinta —tapsiu antrojo
laipsnio rūšiuotoja. Taigi kaip patyrusi trečiojo laipsnio
rūšiuotoja privalau jus apmokyti.
Po šių žodžių pelėda sumirkčiojo ir pradėjo klegėti
kraupiąją dainelę.
—Darbuotis patogiausia snapu, prilaikant kukulį nagais.
Visus rastus daiktelius reikia tvarkingai išrikiuoti ant
akmens atbrailos, kuri ir bus jūsų darbo vieta. Netvarkin­
gas radinių rikiavimas —rimtas nusižengimas. Prasižen­
gėliai griežtai baudžiami, o bausmė bus pademonstruota
juoko terapijos procedūros metu.
Sorenas su Gilfė nenutuokė, apie ką ši pelėdžiuke kalba.
Juoko terapija?
92
 —Stropiai dirbkite, ir galbūt kada nors irgi susilauksite
paaukštinimo, —pelėdėlė užkopė ant kukuliais nuklotos
atbrailos ir palinko prie vieno jų. —Ir dar, griežtai drau­
džiama darbui naudoti savus kukulius, —47-2 veriamai
pažvelgė } Soreną, paskui nulenkė raibą galvutę ir pradėjo
darbą.
Sorenas pajuto gerkle kylantį gumulą ir atgurkė dar
vieną kukuliuką.

Sorenas ir Gilfė nė nenumanė, kiek laiko jau darbavosi.

Atrodė, jog be galo ilgai. Beje, čia neviešpatavo visiška
tyla. Tam tikrais intervalais nuo aukšto iškyšulio dir­
bančiuosius stebinti nedidukė pelėda tyliai ūktelėdavo
žemu balsu, ir kukulariumu vėl nuvilnydavo kukulių
daina. Dainavo pelėdžiukai tokiais pat abejingai dusliais
balsais, kokiu kalbėjo 47-2. Pasiklausęs Sorenas suprato,
jog daina reikalinga tik darbo ritmui palaikyti, o žodžiai,
kaip ir beveidžiai jų numeriai, neturėjo jokios reikšmės.
Kai neskambėdavo daina, visai tylu irgi nebūdavo. Kart­
kartėmis nuaidėdavo nurodymai: „Sektoriui IO-B reikia
naujų kukulių“ arba „Sektorių 20-C reikia ištuštinti“.
Be to, dirbdamos pelėdos pasišnekučiuodavo, tačiau kuo
atidžiau Gilfė ir Sorenas klausėsi šių šnekų, tuo keistesnės
jos atrodė. Netikėtai ant tos pačios atbrailos besidarbuo­
jantis pelėdžiukas kreipėsi į Soreną.
93
 — 12-1, šįryt jaučiuosi puikiai, nes ką tik perrinkau
pirmąją kukulių partiją. Neabejoju, jog ir tu, užbaigęs
pirmąją partiją, pasijusi nuostabiai. Užbaigus apima retas
pasitenkinimas, kurį patiriu kiekvieną rytą tokiu metu.
v
Retas? —nusistebėjo Sorenas. Šį žodį jis žinojo. Tėvai
pasakojo, esą liepsnotųjų pelėdų, Tyto alba, šeima, kuriai
jie priklausė, tapo reta, o tai reiškė, kad jų nėra daug.
Tad kaip tas pelėdžiuko pasitenkinimas gali būti retas,
jei apima kiekvieną rytą tuo pačiu metu?
—Aš irgi jaučiuosi puikiai, —prabilo kitas jauniklis, at­
sigręžęs į Gilfę, ir bemaž atkartojo tuos pačius žodžius.

Maždaug reguliariais intervalais pelėdos pasisukdavo į

Soreną arba į Gilfę ir trumpai nupasakodavo, kokios jos
patenkintos. Kartais pasakojimus palydėdavo pastabos:
-2 5 -2 , būdama tokia mažutė tu dailiai atrodai kapsė­
dama snapu.
—Dėkoju, —atsiliepė Gilfė ir mandagiai linktelėjo.
—Nėra už ką, 25-2.
Tada prabilo šalia Soreno dirbantis jauniklis:
—Tu išties šauniai darbuojiesi snapu, I2-I, stropiai
ir atidžiai.
—Ačiū, —padėkojo Sorenas ir nežinia kuriems galams
pridūrė: —Labai, labai ačiū.
—Prašom. Tačiau be saiko dėkoti nereikia. Švaistai
energiją. Padėka panaši į atlygį —kaip ir krislai.
94
X X X
 —Kas yra krislai? —nejučia išsprūdo klausimas.
Daugelyje kukulariumo dainų buvo kalbama apie kris­
lus, o iš savo gyvenimiškos patirties Sorenas niekaip neį­
stengė suvokti, kas jie yra. Jis suprato, kas yra plunksnos,
kaulai ir dantys, kuriuos rasdavo kukuliuose, tačiau kas
tie paslaptingieji krislai?
Du pelėdžiukai veriamai suklykė, ir šis klyksmas nė iš
tolo nepanėšėjo į jų įprastinį toną:
—Klausimo pavojus! Klausimo pavojus!
Du nuožmūs tamsiaplunksniai apuokai žaibuodami gel­
tonomis akimis po tamsiai raudonais plunksnų kuokštais
šovė žemyn ir čiupo Soreną.
—Kodėl nesusilaikei ?—bemaž riktelėjo Gilfė, bet laiku
užčiaupė snapą.
Soreno skilvis, rodos, nusirito iki pat nagų, kai du
apuokai sugriebę iš abiejų pusių pakėlė jį aukštai į orą.
Baudėjai nešė jį pačiu skausmingiausių būdu. Kiekvienas
laikė nagais įsikibęs už sparno, ir Sorenas jautėsi tarytum
plėšiamas perpus! Kai jie staigia spirale pradėjo kilti vir­
šum kukulariumo, mažylis po savimi jautė ne oro pagalvę,
apie kurią dažnai kalbėdavo tėtis, o riaumojančią vibracijos
bangą, plakte plakančią iš apačios.
—Jie iš tavęs juokiasi, 12-1, jų kvatojimasis kyla iki pat
dangaus! —riktelėjo vienas apuokas.
—Tu, 12-1, —prabilo antrasis, —esi pirmasis šios dienos
juoko terapijos objektas.
95
X XX
 Sorenas tylėjo kaip nebylys. Kad ir kiek klausimų sū­
kuriuos galvoje, kad ir kaip neduos ramybės, suksis ant
snapo galiuko, jis nieku gyvu neklausinės.
Galų gale pelėdos kartu su juo nutūpė ant aukštai pa­
kibusios uolos, matomos iš visos apačioje nusidriekusio
kukulariumo teritorijos. Tarp akmeninių sienų aidėjo
pelėdžiukų juokas, skambėjo kontrolierių ir prižiūrėtojų
pašaipos. Soreno galva nepakeliamai ūžė, atrodė, tuoj
išsikraustys iš proto ir pradės klykti.
— O dabar įdomiausioji juoko terapijos dalis! —nu­
skambėjo šūksnis. Suvirpėjo oras, ir šalia Soreno nusileido
Abla generole Skenča, o iš kitos pusės —jos padėjėja lei­
tenante Spurna, piktdžiuga spinduliuojančiomis gintaro
geltonumo akimis.
O Pelėdų Pelėda! —šmėstelėjo Soreno galvoje. —Kas
dabar bus?
 k, 12-1, ak, Dievulėliau! Kaip tu atrodai.
A Sorenas suvaitojo mirkčiodamas akimis.
—Kas atsitiko? —paklausė nelaimėlis ir plačiau pra­
simerkė, šildomas švelnios gelsvų tetulytės Finės akių
šviesos.
—Taigi, taigi, branguti. Klausinėjimas tau ir užtraukė
nelaimę. Teks man tapti mažumėlę reiklesnei. Tau tereikia
žinoti, kad buvai neklaužada, o dabar vėl esi akmeninėje
įduboje, šalia manęs, ir... —tetulytė ramino nukentėjusįjį
meiliu ūbavimu, tačiau Soreno galvoje grūdosi begalė
klausimų. Teko stipriai suspausti snapą, kad šie neišsprūs­
tų. Veikiausiai bus praradęs sąmonę per juoko terapijos
procedūrą. Jis pamėgino atkurti įvykius atmintyje. Iš
pradžių nuaidėjo klausimo pavojaus signalas, du nuožmūs
snapai, juokas —ak, tasai juokas kėlė neapsakomą siau­
bą —bet kodėl jam taip skauda sparnus? Šįkart klausimas
99
nuslopo neprasiveržęs, bet ne dėl to, kad įbaugintas nuo
šiol bijojo klausinėti, o todėl, kad pakreipęs galvąpamatė
savo sparnus. Jie buvo pliki!
—O Pelėdų Pelėda! —sumurmėjo pelėdžiukas ir apalpo
antrą kartą.
—Tuojau, tuojau! —sutarškėjo snapu tetulytė Fine. —
Aš tuo pasirūpinsiu. Netrukus pasijusi geriau. Tos mažos
juokingos plunksnelės tau nė nereikalingos.
— Plunksnelės man nereikalingos! — šįkart Sorenas
neklausė. Toji pelėda turbūt kuoktelėjo. —Plunksnelės
man nereikalingos, —pakartojo antrąkart ir jau buvo be-
klausiąs, kaip tuomet jis skraidys, bet susizgribęs stipriau
suspaudė snapą.
Tetulytė ėmė kažką traiškyti snapu, paskui gurktelėjo ir
tiesiai Sorenui ant sparnų išspjovė minkštą šlapių samanų
gumulą. Skausmui atlėgus mažylis atsiduso.
—Na va, jau geriau. Akmenų samanos puikiai gydo
skaudulius. Nuo šiol gali vadinti mane slaugute.
—Slaugute? —tarstelėjo pelėdžiukas ir išsyk pasitaisė: —
Ak, slaugute!
—Tu sparčiai mokaisi, branguti. Kartais tenka būti
griežtesniems. Bet neabejoju, kad pamoka nenuėjo vėjais,
ir tu daugiau niekada nebūsi nupešiotas.
—Nupešiotas! —aiktelėjo Sorenas.
Vadinasi, jie tyčia jį nupešė, čia nebuvo joks atsitikti­
numas?
100
^ X ^
 — Žinau, ką tu galvoji. Aš pati nepritariu tokioms
bausmėms, tačiau manęs niekas neklauso. Aš tegaliu kuo
geriausiai pasirūpinti kiekvienu mažuoju globotiniu. Aš
stengiuosi, labai stengiuosi, —susigraudino Fine.
Tačiau iš tiesų tetulytė, ar slaugutė, nė nenutuokė, ką
galvojo Sorenas. Ji švelniai žvelgė į pelėdžiuką ir, aišku,
nieko neklausinėjo, tačiau jauniklis pasijuto privaląs
paaiškinti.
—Tetulyte... norėjau pasakyti, slaugute, —vardai šiai
senai baltajai pelėdai kažkodėl atrodė be galo svarbūs.
Taigi jis pamėgino atsargiai, be jokių klausimų atskleisti,
kas jį slegia —pamoka išties nenuėjo vėjais: —Slaugute,
aš nesuprantu, dėl ko tu čia, akmeninėje įduboje, tokia
maloni, o visi kiti ten, pelėdidėje ir kukulariume, tokie
žiaurūs. Jie pikti be jokios rimtos priežasties.
—Bet priežastis yra.
—Priežastis yra, —Sorenas kalbėjo lygiu balsu, be jokios
klausiamosios intonacijos, ir jam neblogai sekėsi.
—Supranti, —tęsė slaugutė Fine, —griežtumas užgrū­
dina.
— Griežtumas užgrūdina, —tuo pačiu monotonišku
tonu pakartojo Sorenas.
—Dėl rūpestingai ir tiksliai parinktų bausmių tu sutvir-
tėsi, —slaugutė kalbėjo lyg deklamuodama, matyt, tuos
pačius žodžius kartojo jau daugybę kartų.
 —Sparnų išdraskymas užgrūdina. Aišku, —pelėdžiu­
kas pasistengė nutaisyti supratingą balsą, nuslėpdamas
nepasitikėjimą.
—Labai džiaugiuosi, kad supratai.
—O juk aš visą laiką maniau, esą skraidymas pelėdai yra
įgimtas ir natūralus dalykas. Koks kvailys, —jis pamažu
perprato čionykštę bendravimo manierą.
—Tu tikrai be galo protingas, —džiaugsmingai suūkė
slaugutė. —Ir nuovokus. Jei pelėdai lemta, ji užsitarnauja
teisę skraidyti.
—Taigi, taigi, žinoma, —Sorenas iš paskutiniųjų sten­
gėsi kalbėti supratingu tonu, tačiau skilvis trūkčiojo kaip
pašėlęs, širdis daužėsi, viduje tvenkėsi tamsi panika.
—Na štai, ateina 12-8, puikus TKNS pavyzdys.
Sorenas spoksojo į ją nieko nesuprasdamas.
—TKNS, branguti, reiškia tas, kuriam nelemta skraidy­
ti. 12-8 kaip tik tokia. Beje, slaugos irgi reikia mokytis.
Kas toji numeris 12-8? Sorenas perkratė galvoje visus
numerius, mat šis atrodė girdėtas, ir tada pamatė netoliese
straksinčią dėmėtąją pelėdžiukę Hortenziją, kuri neiš­
pasakytai džiaugėsi gavusi numerį, nes negalėjo pakęsti
savo vardo.
—Eikš čionai, 12-8, aš vesiu tau pirmąją slaugos pamo­
ką, —suulbėjo tetulytė.
Hortenzijos, arba numerio 12-8, žvilgsnis atrodė dar
labiau bereikšmis nei visada.
102
X xX
 —Ak, pacientas! Pacientas! Išmokykite mane pagaminti
samanų masę.
Fine pradėjo mokyti mažąją pelėdą, kaip snapu trinti
samanas, kol šios tampa minkštai sumaigytos. Sorenas
mielai leido dar sykį pasirūpinti sparneliais, kuriuos išties
skaudėjo gerokai mažiau. Jis atidžiai stebėjo kompresus
dedančią 12-8 ir svarstė, kodėl jai nelemta skraidyti, suk­
damas galvą, kaip išgauti atsakymą be klausimo.
—Man atrodo, šį rytą mačiau tave kukulariume.
—Ne, ne, tikrai ne mane! Aš esu perekšlė.
— Perekšlė, — pakartojo Sorenas, bet paaiškinimo
nesulaukė. —Perekšlė, —pamėgino dar sykį, bet ir vėl
nieko nepešė. —Tikriausiai smagu būti perekšle ir dirbti
perekšlariume, —vargais negalais ištarė savo paties su­
galvotą žodį.
—Toji vieta nevadinama perekšlariumu, —bespalviu pil­
naties šviesos iškvėšintos pelėdžiukės balsu ištarė 12-8.
—Na taip, nevadinama, —abejingai pritarė Sorenas. —
Koks aš kvailas. Ji vadinama kitu žodžiu... tiesiog šią
akimirką negaliu prisiminti.
—Tu negali prisiminti, nes nežinai. Niekas nežino, —
12-8 balsas virptelėjo. —Čia didžiulė paslaptis.
—Didžiulė paslaptis.
—Taip. Man suteiktas leidimas, —pelėdėlė net pasi­
šiaušė iš pasididžiavimo.
—Leidimas skraidyti.
103
X X X
 —Nieko panašaus! Kokia kvailystė. Aš negalėčiau gauti
leidimo sužinoti įslaptintus dalykus, jei gaučiau leidimą
skraidyti.
Bet nejaugi tu nenori skraidyti?! —jau žiojosi rėkte
išrėkti Sorenas, bet tuo metu sugrįžo Fine.
—Puikiai padirbėjai, 12-8. Tapsi puikia maža sanita­
re.
—Mano sparnams jau kur kas geriau, —lipšniai suū­
bavo Sorenas ir pats nusistebėjo, kaip sparčiai išmoko
veidmainiauti. Sparnus iš tiesų skaudėjo mažiau, tačiau
jam dar kai kas rūpėjo, magėjo dar šį bei tą išsiaiškinti
neklausinėjant. —Be to, noriu atskleisti jums, kas visada
mane pralinksmina ir gerai nuteikia skilvį.
—Ak, mums bus labai įdomu, branguti, —suburkavo
Fine.
— Pasakojimai. Labiausiai man patikdavo klausytis
Ubalo legendų, vadinamų Ubalo ciklu.
Iš tetulytės Finės snapo išsiveržė keistas garsas, prime­
nantis žiauktelėjimą bei apuokėlio rėksnio klyksmą, ir ji
susmuko be sąmonės.
—Ak, Dievulėliau! Ak, Dievulėliau. Nežinau, ką tu
čia pasakei, I2-I, bet dabar man reikia pasirūpinti pačia
slaugute, —mažoji dėmėtoji pelėda nuskubėjo ieškoti
gydymo priemonių.
—Užtat aš žinau, ką pasakiau, —pats sau sušnibždėjo
Sorenas. —Aš kalbėjau apie Ubalo legendas.
 dešimtas skyrius

Aukštyn
iškelta galva
atvirkščiame
pasaulyje
 itą naktį abu bičiuliai susitiko pelėdidėje po arka

K ir jau ketino pradėti vykdyti didįjį planą, tačiau

Sorenas suabejojo.
—Man neramu, Glife. O jeigu nepavyks?
—Sorenai, —ėmė melsti draugė, —nežinia, pavyks ar ne,
bet juk turime pamėginti, ką mes prarasime?
—Priešingu atveju galime prarasti sveiką protą, —atsakė
Sorenas.
Gilfė švelniai prajuko tyliu, ūbaujančiu kikenimu,
būdingu visoms pelėdoms, o po akimirkos jau gulėjo
parblokšta ant nugaros.
— Čia nesijuokiama. Juoktis galima tik leitenantės
Spurnos nurodymu. Daugiau šitaip nedaryk. Kitą sykį
išsyk pranešiu apie tave ir mielai tau surengsiu taisyklingo
juoko pamoką.
107
 Kontrolierius pasitraukė į šalį, Sorenas su Glife be žo­
džių susižvalgė. Keistesnės vietos neįmanoma įsivaizduo­
ti. Čia esi mokomas miegoti, rengiamos juoko pamokos
bei juoko terapija! Sorenui nedavė ramybės mintis, koks
Sent Lututės akademijos tikslas? Ko jie čia iš tiesų mo­
komi ir kodėl? Kas tie už auksą vertingesni krislai? Kuo
juos nori paversti Skenča ir Spurna? Tikrai ne pelėdomis!
Tačiau ilgai svarstyti nebuvo kada. Po juoko terapijos
seanso galvoje sukosi dar viena mintis.
—Gilfe, juk tu gali ištrūkti. Man nepavyks, tačiau tu
gali.
—Ką čia kalbi, Sorenai?
—Pažvelk į save, netrukus būsi visiškai apsiplunksna-
vusi. Tau sparčiai auga plasnojamosios plunksnos, tu jau
labai greitai galėsi išskristi.
—Tu irgi.
—Ką čia paistai? Ko gero, iškvėšai nuo mėnesienos. Juk
jie ką tik mane nupešė.
—Nupešiojo tik pūkus. O didžiosios plasnojamosios
plunksnos jau pradeda dygti, kalasi net kelios mažo­
sios.
Sorenas pakėlęs apžiūrėjo savo sparną ir išties pamatė
dygstančių plunksnų taškelius. Bet juk pūkų nebėra, o
kaip tada?..
Gilfė perskaitė jo mintis.
108
 —Skraidymui pūkai nereikalingi, Sorenai. Pūkai tik
šildo, skristi gali ir be jų. Tu tiesiog jausi šaltį. Be to,
kol užaugs plasnojamosios plunksnos, galbūt ir pūkų
padaugės.
Sorenas sumirkčiojo. Pirmą kartą tamsiose jo akyse,
spindinčiose it du žvilgantys akmenėliai širdutės formos
veide, sužibo viltis. Gilfės širdelė irgi pradėjo tankiau
plakti. Ji privalėjo įtikinti Soreną, kad sugebės pasiekti
tikslą, turėjo priversti jį patikėti didžiuoju planu.
Gilfė stebėdavo savo vyresniuosius brolius bei seseris,
kai tam tikrą akimirką, po daugybės vilties kupinų dienų,
jie paslaptingu būdu iš kažkur pasisemdavo jėgų ir pa­
kildavo į orą, ir kartą paklausė tėvo, kaip jiems pavyksta.
Dabar tėčio atsakymas iškilo atmintyje.
—Gilfe, gali treniruotis be galo, be krašto, bet niekada
nepakilsi, jei visa širdimi tuo netikėsi. Štai iš kur skilvyje
kyla tasai jausmas, —tėtis kurį laiką patylėjo, o paskui
mąsliai pridūrė: —Gal ir keista, bet visi stipriausi jausmai
persmelkia mūsų skilvius —net ir tie, kurie lemia sparnų
galią, —tarsi iliustruodamas savo žodžius jis pašiaušė
kelias plasnojamąsias plunksnas. —Visi tie potyriai per­
smelkia mūsų skilvius, —dar sykį pakartojo.
— Paklausyk, Sorenai, —kreipėsi Gilfė. —Tada, kai
apalpai ir buvai išneštas, aš daug sužinojau apie kukula-
riumą.

109
X
 Sorenas klaptelėjo akimis ir krestelėjo pečius —pelėdų
jaunikliai taip elgiasi prasikaltę arba susigėdę. •
—Kol kvailai klausinėjau, tu įdėmiai klauseisi.
—Baik graužtis, —griežtai subarė Gilfė. —Jie tave jau
pakankamai nubaudė. —Bičiulės atvirumas Soreną pribloš­
kė. Jis liovėsi mirkčiojęs ir pažvelgė tiesiai į nykštukinę
pelėdą. —Taigi aiškinu toliau. Viskas čia, Sent Lututės
akademijoje, yra apversta aukštyn kojomis ir išversta iš­
virkščiai. Mūsų užduotis —netapti kvėšlomis ir išlaikyti
aukštyn iškeltą galvą šiame atvirkščiame pasaulyje. Jeigu
to nepadarysime, niekada neįstengsime pasprukti, nesuge­
bėsime mąstyti. O mąstymas —vienintelis būdas, galintis
padėti ištrūkti. Todėl, klausyk, ką pasakysiu, —Sorenas
linktelėjo, ir Gilfė kalbėjo toliau: —Pirmiausia išsiaiški­
nau, kad šiandien trečioji pilnaties naktis ir mėnulis jau
pamažėle pradėjo dilti. Prisimink, ką pasakojau tau apie
mėnulį. Pamatysi, po kurio laiko jis bemaž išnyks, ir
mums nereikės baimintis, jog galime iškvėšti. Pelėdidėje
kasnakt taps vis tamsiau, mes vis lengviau rasime šešėlį.
Bet kol kas turime elgtis lyg būtume buki kvėšlos.
Sorenas žinojo drąsiai galįs klausinėti Gilfės, tačiau
susilaikė nenorėdamas pertraukti jos minčių. Šios ma­
žutės nykštukinės pelėdos galvelėje gimdavo didelių ir
reikšmingų sumanymų, ir buvo akivaizdu, kad šiuo metu
ji įtemptai galvoja.
110
^ xX
 —Po kitos jaunaties, —tęsė Gilfė, —tu turėsi bemaž
visas plasnojamąsias plunksnas, o iki pilnaties būsi visiškai
apsiplunksnavęs ir pasirengęs skristi.
—Bet tu pati jau po kelių dienų būsi pasirengusi.
—Aš palauksiu tavęs.
—Palauksi manęs! —priblokštas Sorenas nebeįstengė
ne tik klausinėti, bet ir kalbėti. Tad galiausiai Gilfė pa­
klausė:
—Kas nutiko, Sorenai?
—Glife, aš negaliu patikėti tuo, ką pasakei. Kodėl tu
lauksi manęs, jei gali iš čia ištrūkti?
—Todėl, kad nieku gyvu tavęs nepalikčiau, Sorenai. Tu
esi mano draugas. Jei pabėgčiau viena, mano gyvenimas
būtų nė sudžiūvusio kukulio nevertas. O antra, mudu
vienas kitam reikalingi.
—Man tavęs reikia labiau nei tau manęs, —tyliai paste­
bėjo pelėdžiukas.
—Tokie paistalai —grynas meškėnmėšlis! —Sorenas
ir vėl negalėjo patikėti savo ausimis. Šis sutrumpintas
meškėnų mėšlo pavadinimas buvo pats įžūliausias, pats
bjauriausias žodis pelėdų žodyne. Kludas kaip reikiant
gavo į kailį nuo mamos, kai ponia Plithiver papasakojo,
kad jis pasakė „meškėnmėšlis“, kai ponia Pi liepė liautis
erzinti Eglantiną.
—Sorenai, juk ne kas kitas, o tu supratai, kad jie mė­
gina mus iškvėšinti versdami kartoti savo pačių vardus.
Tu labai įžvalgus.
 —Tačiau ne kas kitas, o tu žinojai apie bukinantį
mėnulio šviesos poveikį. Aš niekada apie tai nebuvau
girdėjęs.
—Aš tiesiog žinojau kai ką, ko nežinojai tu. Čia ne
mąstymas, čia tik naudingos žinios. Ir tu būtum suži­
nojęs, jei būtum išsiritęs kiek anksčiau arba gyvenęs
dykumoje. Beje, išsiaiškinau dar kai ką, —toliau kalbėjo
Gilfė. —Po to, kai jie tave išgabeno, padariau atradimą.
Pelėdžiuke 47-2 pavedė man vieną darbą. Reikėjo išeiti iš
kukulariumo ir... —Gilfė apsidairė aplink, o paskui tęsė
pasakojimą nuleidusi balsą. Viršum tamsaus horizonto
sušvito pirmieji mėnulio spinduliai.
Vienuoliktas skyrius

< ilfės
3

atradimas
 an reikėjo nueiti ir pasakyti kukulių rinkė­
M jams, jog mūsų zonai reikia naujos žaliavos.
Taigi 47-2 nukreipė mane Didžiojo Plyšio, kaip pati pa­
vadino tą vietą, pusėn. Plyšys žiojėjo visai prie pat mūsų
zonos ir kilo aukštyn akmeniniu kukulariumo pakraščiu.
Man buvo liepta nueiti j plyšį, susirasti į sandėlius žings­
niuojančių pelėdžiukų virtinę ir neiškrypstant iš kelio
traukti jiems įkandin. Aš taip ir padariau.
Gilfė pasakojo nepaprastai vaizdingai, tad Sorenas aiš­
kiai įsivaizdavo kiekvieną tarpekliu vingiuojančio takelio
posūkį. Atrodė, tarytum keliautų kartu su bičiule...
—Aplinkui nuo pagrindinio šakojosi daug mažų plyše­
lių, iš kur kartais girdėdavosi balsai. Beje, nė vienas pelė­
džiukas iš mūsų virtinės šoninių takelių ir balsų, rodos, nė
nepastebėdavo. Veikiausiai tuo taku vaikščiodavo dažnai,
todėl visa tai jų nedomino. Tačiau aš žvalgiausi aplink
ir vienoje vietoje pro jtrūką pamačiau šviečiantį dangų.
Negalėjau atsigėrėti nuostabiu vaizdu —tarytum žydra
upė tekėtų viršuje, visai čia pat. Supranti, Sorenai, —pa­
sakotoja akimirksniui nutilo ir susimąstė, —nuo tada, kai
patekau čionai, man atrodė, kad Sent Lututės akademija
glūdi pačiame kanjono dugne, kurio neišmatuojamas gylis
ir statūs šlaitai pavertė jį puikiu kalėjimu. Tačiau ten,
eidama takeliu, supratau, jog mes nesame įkalinti labai
giliai. Dangus ne taip jau toli.
—Dangus netoli, —tylutėliai pakartojo Sorenas. Ka­
daise jis irgi buvo arti dangaus. Kadaise gyveno aukšto
kėnio drevėje, išklotoje puriais pūkais nuo tėvų krūtinių.
Kadaise skaisčiai žydras dienos mėlis ir nakties dangaus
juoduma buvo visai čia pat. Nieko stebėtina, kad maži
pelėdžiukai patikėdavo galį skraidyti anksčiau, nei būdavo
tam pasiruošę. Dangus glūdėjo pelėdų viduje, o pelėdos
buvo dangaus dalis.
—Nusprendžiau grįždama į kukulariumą pasistengti
atidžiau apžiūrėti tą vietą sulėtinus žingsnį, —toliau
pasakojo Gilfė. —O paskui sumaniau galinti apsimesti
žygiuojančia, kaip ir didžiojo plano atveju. Būtų puikus
bandymas. Kažin ar kas nors pastebės? Be to, aplinkui
nesimatė kontrolierių, —pelėdžiuke trumpam nutilo
laukdama, kol bičiulis įsisąmonins šią mintį ir patikės
judviejų sumanymo sėkme. —Taigi eidama atgal taip
ir padariau. Niekas nieko nepastebėjo. Visi kiti tiesiog
apėjo mane aplink, lyg būčiau koks uolos iškyšulys. O
paskui nutiko nenumatytas dalykas —viena pelėdžiuke
suklupo greta. Baltosios pelėdos jauniklė įsistebeilijo į
mane, aš išsigandau, jog ji sučiupo mane ten stypsančią,
parodžiau į dangų, tarsi gėrėdamasi vaizdu, ir svajingai
pratariau: „Dangus“. Pelėdžiuke spoksojo mirksėdama,
bet ne klausiamai, o tikru buku kvėšlos žvilgsniu. Lygiai
taip pat jie visi žvelgia kartodami savo vardus miego žygio
metu, —Gilfė giliai atsikvėpė, tarsi ketindama pasakyti
kai ką labai svarbaus. —Ir tada supratau, jog šiems pelėdų
vaikams daugelis žodžių yra visiškai bereikšmiai, kaip ir
jų pačių vardai. Ar gali įsivaizduoti pelėdą, kuri nežino,
kas yra dangus?
Sorenas susimąstė. Išties neįtikėtina. Ar gali šitaip
būti? Jis prisiminė tetulytės Finės žodžius apie paukš­
čius, kuriems nelemta skraidyti. Tačiau mažyliui iškilo
klausimas.
—Ar baltosios pelėdos jauniklė nežinojo tik to žodžio,
ar apskritai nesuvokė, kas yra dangus? —pribloškė jis
bičiulę savo galvotumu. —Mūsų lizdo tvarkytoja ponia
Plitbiver, apie kurią tau pasakojau, nors ir būdama akla,
žinojo, kas yra dangus. Anot jos, visos gyvatės, aklos ir
reginčios, dangų vadina „Tolybe“, nes šis nuo gyvačių
yra labai toli, joms nepasiekiamas, todėl jai patiko dirbti
mūsų šeimos lizde, nes jausdavosi priartėjusi prie nepa­
siekiamosios Tolybės.
117
X X X
 —Ne, Sorenai, manau, toji pelėdžiuke buvo absoliuti
kvėšla. Ji nežinojo tokio žodžio ir nė nenutuokė, kas yra
dangus.
—Be galo liūdna, —tyliai pareiškė Sorenas.
—Tikrai liūdna, bet, supranti, tokiu atveju mums bus
lengviau pasprukti. Galbūt ir kontrolieriai yra paveikti
mėnulio šviesos. Be to, turiu papasakoti tau, ką dar pa­
stebėjau sustojusi.
-Ką?
—Prie vieno šoninio plyšio pamačiau sargybinį, kuris
man pasirodė pažįstamas. Nė nežinau, kaip išsyk jo nepa­
žinau, bet ten budėjo Grimblis, mano pagrobėjas. Aš daug
apie jį galvojau. Prisimeni, ką jis sakė, kai jie nešė mus
čionai? Abejojo, ar verta šitaip stengtis, o tave gabenusi
pelėda perspėjo, girdi, jis galįs susilaukti nuobaudos, jei
Spurna išgirsianti jį šitaip kalbant.
—Taip, —lėtai ištarė Sorenas, dar nesuprasdamas, kur
suka Gilfė.
—Taigi man atrodo, Grimblis nėra visiškai atbukintas
mėnesienos, o tai mums gali būti naudinga.
—Luktelėk! Iš pradžių tvirtini, esą mums patogu, kad
čionykštės pelėdos bukos, o po minutės jau teigi, neva
gerai, jog Grimblis toks nėra.
—Negi nesupranti, Sorenai, Grimblis gali būti vienas
iš mūsų! Gal jis tik apsimeta kvėšla, lygiai kaip ir mes.
Tiesą sakant, aš tuo beveik tikra.
 —Kodėl?
—Nes pasukau į šoninį plyšį ir sužinojau, ką jis sau­
go-
—Tikrai?
—Tikrai. O juk žinai, kaip sunku ką nors išpešti, kai
taisyklės draudžia klausinėti.
—Dar ir kaip žinau!
—Porą sykių vos susiturėjau nepaklaususi, o Grimblis,
rodos, tai pajuto.
—Ką išsiaiškinai?
—Ar kada esi girdėjęs apie knygas?
—Žinoma, girdėjau, —pasipiktino Sorenas. —Knygos ir
liepsnotosios pelėdos nuo seno neatsiejamos, —kaip tik
šitaip visada sakydavo tėvai, kai ištraukdavo paskaityti
pelėdžiukams kelias šeimai priklausančias knygas. —Juo­
lab kad daugelis mūsiškių gyveno bažnyčiose. Mano tėvai
turėjo psalmių knygą.
—Psalmių? —bičiulis Gilfei padarė milžinišką įspūdį. —
Kas yra psalmės?
—Man rodos, jos panašios į dainas, —iš tiesų Sorenas
pats ne ką težinojo, tačiau mama skaitydama psalmių
žodžius tarytum ne ištardavo, o dainuote išdainuodavo. —
Taigi ką tu iš Grimblio sužinojai apie knygas?
—Jo saugoma vieta pilna knygų ir yra vadinama biblio­
teka. Ar kada nors girdėjai, kas yra biblioteka?
119
X X ^
 —Niekada. Kaip tu visa tai išsiaiškinai? Juk klausinėti
negalėjai.
—Aišku, ne. Supranti, įeiti vidun yra uždrausta, ten
patekti gali tik Skenča ir Spurna. O kadangi Grimblis,
rodos, nuspėdavo klausimą, man dar nespėjus sugalvoti,
kaip jį pateikti, todėl ir palaikiau jį vienu iš mūsų. Aš
noriu patekti į biblioteką.
—Dėl ko? Maniau, mudu trokštame iš čia ištrūkti.
— Noriu viską išsiaiškinti apie krislus, — pareiškė
Gilfė.
—Krislus? Kokius krislus?
—Krislus, apie kuriuos mes nuolat dainuojame —bliz­
gius, žvilgančius krislus, kurių ieško pirmojo laipsnio
rūšiuotojai.
—Gal pakvaišai, Gilfe? Nori čia kiurksoti tol, kol tapsi
pirmojo laipsnio rūšiuotoja?
—Sorenai, čia vyksta dalykai, kur kas baisesni už pelėdų
jauniklių kvėšinimą. Aš jaučiu. Čia rezgama kažkas labai
blogo ir šiurpaus. Kažkas, kas gali sunaikinti visas pelėdų
karalystes Žemėje.
Gilfė nutilo ir įsistebeilijo į tolį, jos žodžiai tarytum
pakibo ore.
—Šie pelėdžiukai panašūs į vaikščiojančius negyvėlius.
Man atrodo, jau geriau mirti, nei tapti tokiu kaip 47-2,
bet tu kalbi apie visas pelėdas visoje Žemėje?
120
^ X ^
 —Apie visišką sunaikinimą, —lediniu balsu patvirtino
Gilfė. —Klausyk, drauguži, aš trokštu ištrūkti ne mažiau
nei tu ir manau, kad Grimblis gali mums padėti, bet tu­
rime elgtis labai atsargiai. O knygų pilnoje bibliotekoje
veikiausiai ir yra saugomos paslaptys, kurios galėtų padėti
mums pasprukti ir galbūt suteiktų pagalbą kitoms pelė­
doms, gyvenančioms tavojoje Tyto karalystėje ir maniš­
kėje Kuniro dykumoje. Argi norėtum, kad kitos pelėdos
kentėtų taip, kaip kenčiame mes?
Tą akimirką Sorenas prisiminė mylimą sesutę Eglan-
tiną, pagalvojo apie galimą jos pagrobimą, pavertimą
kvėšla —ši mintis pasirodė nepakeliama. O juk į Eglantiną
panašių mažylių begalė. Argi jis linki jiems tapti bukais
žvilgsniais žvelgiančiomis, bespalviais balsais kalban­
čiomis pelėdomis, kurioms nelemta skraidyti? Soreną
nukrėtė drebulys. Būtų negerai tiesiog imti ir pabėgti.
Pasirodo, jų užduotis kur kas reikšmingesnė, nei jis kada
nors galėjo įsivaizduoti.
Pelėdidės tamsą perskrodė klyksmas. Pakilus mėnuliui
nuskambėjo pirmasis miego rikiuotės signalas. Tūkstan­
čiai pelėdžiukų aplink Soreną su Gilfe sujudo, kilo keistas
klegesys, kai kiekvienas pradėjo be atvangos kartoti senąjį
savo vardą. Abu mažyliai susižvalgė ir ėmė judinti snapus
tardami numerius, kad atrodytų, neva kartoja savo vardus.
Be to, šiąnakt juodu pirmą kartą ketino pradėti vykdyti
antrąją sumanymo dalį, Gilfės jau išmėgintą Didžiajame
121
X xX
Plyšyje. Juodu žygiuos vietoje apsimesdami, kad juda,
bet nepasitrauks iš šešėlio. Jeigu ši gudrybė pavyko Gilfei
Didžiajame Plyšyje, turi pavykti ir čia.
Bemaž išsyk juodu pasijuto spaudžiami aplinkinių
jauniklių. Bičiuliai sulaikė kvapą išsigandę, kad jų gu­
drybė bus atskleista, tačiau pelėdžiukų minia prasiskyrė
ir plūstelėjo tolyn, apsupdami bičiulius, kaip upės tėkmė
apgaubia pakeliui dunksančią uolą. Mažumėlę stumdo­
miems sąmokslininkams šiurpuliai perbėgo per nugaras,
kai pro šalį pralėkė kontrolierius, bet šis pakartotinai nė
nedirstelėjo į vietoje žygiuojančius mažylius. Kontrolie­
rius sutelkė dėmesį vien tik į nedidukę baltąją pelėdėlę,
kuri anąsyk buvo sučiupta mieganti pakišus galvą po
sparnu.
—Dėmesio, ketvirtojo sektoriaus kontrolieriai, perspė­
jame apie 85-2 polinkį kišti galvą po sparnu...
 Dvyliktas skyrius

fftenulio
spiginimas
 yvenimas akademijoje ir toliau slinko keistu rit­
G mu: pelėdos čia turėdavo dieną dirbti, o naktį
miegoti. Mėnulis sudilo, pasaulis aptemo, paskui vėl atėjo
jaunaties metas. Nors ne viskas čia buvo taip jau blogai ir
baisu. Tetulytė bei dėdulė nuolat palepindavo Soreną ir
Gilfę gardžiais kąsneliais, paįvairinančiais įprastą svirplių
davinį. Įdubos dabar atrodė panašios į žaliuojančias oazes
akmeniniame Sent Lututės našlaičių pelėdžiukų akade­
mijos pasaulyje. Gilfė gaudavo pasmaguriauti gyvatės
mėsa, be to, kartkartėmis jai būdavo leidžiama nusnūsti
pogulio, o tetulytė netgi išmokė Soreną valgyti pelėną su
kaulais. Vargu ar galima tokią pamoką pavadinti Pirmųjų
Kaulų ceremonija, bet, šiaip ar taip, tetulytė parūpino
Sorenui puikų rubuilį pelėną, kaip tik tokio dydžio, kad
galėtų praryti visą. Ir nors nebuvo galima klausinėti, Fine
sugebėjo patarti pelėdžiukui, kaip valgyti pirmąjį padarą
su kaulais. Ji negailėjo pagyrų jaunikliui atgurkus pirmąjį
125
xX
kaulėtą kukulį, o Soreno atmintyje tuo metu iškilo mig­
lotas prisiminimas, kaip tėtis sveikino Kludą pastarojo
Pirmųjų Kaulų ceremonijos metu.
Tačiau, nepaisant visų skanėstų, malonių, švelnaus te­
tulytės lepinimo, Sorenas negalėjo užmiršti ledinio Gilfės
balso: „Visiškas sunaikinimas. Visų pelėdų karalysčių
Žemėje“. Kodėl? Sorenas dažnai savęs šito klausė, bet
paskui suvokė, jog nesvarbu kodėl, jei akademijos tikslas
iš tiesų toks. Dar didesnį nerimą kėlė Sorenui dingtelėjusi
nauja mintis. Galbūt, svarstė jis, šios pelėdos anaiptol ne
pelėdos, o plunksnomis prisidengusios piktosios dvasios?
Štai kodėl prisiartinus gardžiu riebiu šimtakoju nešinai
tetulytei Sorenas įdėmiai įsižiūrėdavo į geltonas jos akis,
lyg stengdamasis įžvelgti šiurpų juodą demono šešėlį. Ar
tu tikrai esi pelėda, tetulyte? —norėjosi paklausti. —Ar tu
išties baltoji pelėda, kilusi iš Pelėdų Pelėdos, iš Šiaurės
Karalysčių? O gal esi baltas demonas?

Slinko trečioji antrosios pilnaties naktis. Pilnatys, ro­

dos, tęsdavosi amžinai. Po šių periodų Sorenas ir Gilfė
jausdavosi išsekę, bet iki šiol juodviem vis pavykdavo
išvengti kvėšlų likimo. Miego žygių strategija veikė.
Veikė iki antrosios antros pilnaties nakties.
—Kairę, dešinę! Kairę, dešinę!
Stovėdami po arka, dalijančia dvi pelėdides, jie mušė
nagučiais į viską aplinkui užpildantį bendrą ritmą.
126
 —Ei, judu! —perskrodė tylą viršum rikiuotės nuaidėjęs
klyksmas. Balsas buvo ne Džato ir ne Džuto. Šaukė ne kas
kitas, o Spurna, baisioji Skenčos pavaduotoja. —Mačiau
čia jus abu praeito rato metu, o dabar vėl. Tinginiaujate,
netikę laukinukai! —nuožmiai liepsnojančio geltonų akių
žvilgsnio varstomi bičiuliai pradėjo tirtėti. —Vengiate
mėnulio, štai ką aš pasakysiu! Ką gi, rasime jums vaistų.
O Pelėdų Pelėda, pašiurpo Sorenas. Jeigu jie vėl mane
nupešios?! O Gilfė? Ji šito neištvertų...
—Nagi, pirmyn, žygiuokite abu į mėnulio šviesą!
—Nieko nekalbėk, —sušnibždėjo Gilfė. —Mes kartu,
o tai jau vis šis tas.
Šis tas —tai kas? —nusistebėjo Sorenas. —Mudu būsime
nupešti kartu? Mudu kartu mirsime?
Abu jaunikliai buvo nuvaryti j vienos pelėdidės pašonėje
įrengtą kambarį baltutėlio akmens sienomis, tam tikru
kampu nukreiptą išorėn. Mėnulio šviesa liete liejosi į
šią patalpą ir atsispindėjusi nuo sienų virsdavo akinamu
tviskesiu.
—Judu stovėsite čia, čirškinami plieskiančio mėnulio,
kol šis nusileis. Pažiūrėsime, kaip jums patiks! —Spurna
dar sykį klyktelėjo pabrėždama savo žodžius, ir galingas
jos klyksmas vos neparbloškė mažosios nykštukinės pe-
lėdžiukės.
—Ir nedrįskit slėpti galvų. Mes jus stebėsim, —pridūrė
Skenča.
127
^ X X
 Gilfė vargais negalais išlaikė pusiausvyrą ir tvirtai įsirėmė
nagučiais į akmeninį paviršių.
—Ką gi, —tarstelėjo ji. —Bent jau nenupešė.
—Gilfe, gal tau galvoj negerai?
—Vertinant padėtį visada reikia įžvelgt šviesiąją pusę —
kalbu perkeltine prasme, —mažylė apsidairė. Kiekvienas
paviršius atspindėjo skaisčią mėnulio šviesą.
—Gilfe, vargu ar čia yra geroji pusė, kalbant perkeltine
prasme. Nupešti arba apšvitinti mėnulio spiginimu! Tai
bent pasirinkimas!
—Niekas mūsų neapšvitins! —Gilfės balse suskambo
įtūžio gaida.
—Ir ką gi pasiūlysi? Tu galėtum stovėti mano šešėlyje,
bet man už tavęs pasislėpti nepavyks —tu menka kaip
mašalėlis.
—Negražu šaipytis iš ūgio, Sorenai. Ten, iš kur esu kilusi,
tokie juokai laikomi labai nepadoriu elgesiu. Egzistuoja
netgi speciali mažųjų pelėdų draugija —MPD —įkurta
mano močiutės ir vienos žvirblinės pelėdos, kuri siekia
užkirsti kelią žiaurioms ir netaktiškoms replikoms apie
ūgį, —pasipiktinusi išrėžė Gilfė, kuri Soreno pavadinta
„mašalėliu“, rodos, nusiminė labiau nei patekusi į mėne­
sienos nutviekstą kambarį.
—Atleisk. Bet aš vis dar nesuprantu, kaip išvengsime
mėnulio šviesos.
—Reikia pagalvoti.
128
X xX
 —Bet mėnulio atbukinti kvėšlos galvoti nesugeba. O
mums veikiausiai taip ir nutiks, —Sorenas pažvelgė į Gilfę.
Netgi tariant šiuos žodžius jį pamažu užplūdo stingulys.
Gilfės akys irgi pradėjo keistai klapsėti.
Mėnulio spindesio apšviesti, pelėdžiukai jautė prarandą
savo vidinę esybę. Soreno protas pakriko ir aptirpo, skilvis
nurimo. Jis žvelgė į pilnaties užlietas akmeninio kamba­
rio sienas, šios atrodė slidžios tarsi ledas, slysdami šituo
mėnesienos ledu jo prisiminimai ėmė vis labiau tolti. Pelė­
džiukas norėjo sučiupti juos nagais, sulaikyti, tačiau jautėsi
pernelyg pavargęs. Miegas baigė jj sukaustyti, o nubudęs
žinojo būsiąs jau visai kitoks. Nebeatpažins savęs, iš tiesų
taps I2-I, o Gilfė nebus Gilfe, ji pavirs numeriu 25-2...
kuris rimuojasi su Ubalu!
Soreno galvoje kažkas spragtelėjo. Tą akimirką, kai
mintyse nuskambėjo žodis „Ubalas“, sąmonė prašviesėjo,
krustelėjo skilvis. Ubalas. Vos paminėjus Ubalo legendas
tetulytė nualpo, tačiau šio žodžio prisiminimas driokstelėjo
it griaustinis, pažadinęs Soreną.
—Gilfe! Gilfe! —jis bakstelėjo nagu į mažąją pelėdžiu-
kę. —Gilfe, ar esi kada girdėjusi Ubalo legendas?
Gilfė, kurios judesiai buvo vangūs ir lėti, staigiai krūp­
telėjo. Sorenas pastebėjo, kaip bičiulės kūną tarytum srovė
perliejo, ji vėl atgijo.
—Girdėjau apie Ūbalą, taip. Mano mama ir tėtis dažnai
mums sekdavo pasakas, kurias vadindavo senųjų laikų
istorijomis.
129
X X
 —Mes jas vadiname legendomis —Ūbalo legendomis.
Kaskart paminėjus šį žodį jaunosios pelėdos tapdavo
žvalesnės, guvesnės.
—Manau, —pratarė Sorenas, —mums reikia pasakoti
vienas kitam senųjų laikų istorijas, kol nusileis mėnulis.
Galbūt šie žodžiai susilpnins šviesos poveikį ir taps mūsų
prieglobsčiu nuo kvėšinančio spiginimo.
Gilfė pažvelgė į Soreną be galo nustebusi. Kaip šiai
liepsnotajai pelėdai dingteli tokios genialios mintys?!
Ir Sorenas pradėjo pasakoti...
—Kadaise, seniai seniai, dar prieš susikuriant pelėdų
karalystėms, nuožmiųjų karų laikais, gyveno Didžiųjų
Vandenų šalyje gimusi pelėda, vardu Ubis. Sakoma,
kad mažylis buvęs užkerėtas išsiritimo akimirką ir ga­
vęs ypatingą galios dovaną. Nežinia, kaip buvo iš tiesų,
tačiau šis paukštis neabejotinai sugebėdavo įkvėpti kitas
pelėdas geriems ir kilniems darbams ir, nors nenešiojo
aukso karūnos, gentainiai laikė jį karaliumi, mat karūną
atstojo jo dora, kilni bei tauri dvasia. Jis išsirito gūdžiame
miške, supamas aukštų, galingų medžių, įstabią nakties
akimirką tarp paskutiniosios senųjų ir pirmosios naujųjų
metų minutės, kai mišką dengė ledas.
Tyliu, maloniu balsu Sorenas sekė pirmąją Ubalo le­
gendą „Ubio gimimas“. Dviejų mažų pelėdžiukų širdelės
įgavo stiprybės, protai prašviesėjo, o skilviai kartkartėmis
virpčiojo.
^Tryliktas skyrius

tobulybe!
 anau, veikia, —pastebėjo apuoke rėksnė Spur-
M na, kreipdamasi į generolę Skenčą. Juodvi
stebėjo Soreną ir Gilfę, sutūpusios ant aukštos laktos
viršum mėnulio spindesio kambario. Jos negirdėjo So-
reno pašnibždomis sekamos pasakos, o stovėti jaunikliai
stengėsi visiškai ramiai. Kai mėnulis galų gale nusileido
naktinio dangaus skliautu, Skenča ir Spurna nusklendė
ant akmeninių mėnesienos kambario grindų ir įdėmiai
įsispoksojo kiekvienam pelėdžiukui į akis.
—Tobula! —pareiškė Spurna.
—Mes esam tobuli, —atsiliepė Gilfė. —Mums taip gera,
kai mokytojai mumis didžiuojasi. Numeris 25-2 jaučiasi
tobulai ir nuostabiai.
Sorenas perėmė bičiulės toną:
—Numeris I2-I irgi jaučiasi tobulai. Mes laukiame
jūsų nurodymų.
133
X xX
 —Eime, mažyliai. Žinojau, kad jums pavyks, —pratarė
Spurna. Nei Sorenas, nei Gilfė dar nė sykio negirdėjo jos
šnekančios taip maloniai.
—Netrukus įvyks jūsų Paskirties ceremonija.
Meškėnmėšlis! —šmėstelėjo Gilfės galvoje.
—Žinai, Spurna, —prabilo Skenča, —šiedu iš pat pra­
džių panėšėjo į laukinukus, bent jau liepsnotoji pelėda,
bet kartais mėnesienoje pačirškintas laukinukas tampa
kuo ištikimiausiu tarnu.
Pasvajok, besmegeni paukšti! —mintyse piktai nusišaipė
Sorenas.
—Manyčiau, mažylė galėtų tapti mūšio letenų technike,
o liepsnotąjį reikėtų skirti į kiaušinariumą.
—Mažajai galbūt netgi tiktų perykla.
Perykla! Kiaušinariumas! Mūšio letenos! Soreną su
Gilfe užplūdo nerimas. Visgi jiems pavyko suvaidinti
monotonišką tobulų kvėšlų eiseną.
—Klausyk, —tęsė Skenča, —man atrodo, derėtų juos
perkelti į vieną įdubą ir tą pačią pelėdidę, kad sustiprėtų
mėnulio kaitros poveikis. Žiūrėdami vienas kitam į akis
jie padidins ryškios šviesos padarytą efektą.
Cha! Gilfė vos susilaikė nenusikvatojusi balsu.
Taigi abu pelėdžiukai nukeliavo į Soreno pelėdidę, o
Džatas su Džutu buvo informuoti, girdi, juodu abu pri­
valą laikytis drauge ir periodiškai spoksoti vienas kitam
į akis.
1 54
 — Nagi! —riktelėjo Džutas. —Atsigręžkit vienas j
kitą!
Tačiau nei Džatas, nei Džutas nematė jauniklių akių
gilumoje mirguliuojančių žiburiukų ir negirdėjo, kaip
Sorenas, jiems nusisukus, sukuždėjo:
—Mums pavyko, Gilfe! Mums pavyko.

Pamažu slinko dienos ir naktys, apjungtos vis besikei­

čiančio sidabrinio mėnulio, kuris suspindėdavo it gigan­
tiškas šviesus kamuolys, o vėliau sudildavo ir virsdavo
siauručiu siūleliu, panašiu į pūkelį ant pelėdos krūtinės.
Jaunikliai kantriai laukė, kol užaugs plasnojamosios
plunksnos. Kiekvieną dieną Sorenas viltingai apžiūrė­
davo save. Plasnojamosios plunksnos neabejotinai dygo,
galbūt dar ne visos, bet jos iš tiesų augo. Kai atmetęs
pakreipdavo galvą pelėdų maniera, galėdavo nuodugniai
ištyrinėti uodegą, o kada niekas nematydavo, treniruo­
davosi atlikinėdamas posūkių bei vairavimo manevrus.
Aišku, Pirmojo Skrydžio ceremonijos čia nebus. Beje,
Soreną kamavo nuolatinė baimė, jog vieną dieną be jokių
ceremonijų išgirs žinią, kad jam nelemta skraidyti, kaip
ir dėmėtajai pelėdėlei 12-8, kadaise vadintai Hortenzija.
Anot jos, tokią padėtį lėmė didžioji paslaptis, kuri buvo
susijusi su perekšlėmis.
—Tu tik pagalvok, kiek daug mes sužinojome, —vieną
dieną pareiškė Gilfė, grįžusi iš tarnybos mūšio letenų
155
X xX
dirbtuvėse. Ji atrodė linksma ir visiškai įsitikinusi, jog,
atėjus laikui skristi, juodu garantuotai pakils, o svarbiau­
sia užduotis —ištyrinėti visus Sent Lututės akademiją
sudarančius kanjonus bei tarpeklius, nes tik tada bus
deramai pasirengę pasprukti, neįkliūti persekiotojams ir
perspėti kitus. —O dabar noriu tau papasakoti, ką suži­
nojau mūšio letenų dirbtuvėje...
Sorenas mielai sutiko išklausyti.
—Taigi, —pradėjo toji, —jie turi mūšio letenų, kurias
užsimauna ant nagų, tačiau patys jų negamina. Gali šiek
tiek paremontuoti, bet apskritai prisirenka letenų naršy­
dami po mūšio laukus.
—Kokius mūšio laukus? Aš ne itin ilgai gyvenau Tyto
girioje, tačiau niekad negirdėjau, kad tėvai kalbėtų apie ko­
kias nors kovas. Ar tau teko girdėti ką nors panašaus?
Gilfė įtemptai susimąstė.
—Ne. Ir aš negirdėjau, —lėtai ištarė mažylė. —O mūsų
pagrobėjai tokių letenų nedėvėjo.
—Kažin ar tada jiems jų reikėjo. Mes tebuvome bejėgiai
paukštyčiai, nė neturintys sutvirtėjusių nagų.
Gilfė mirkčiodama dėbtelėjo į Soreną, lyg šiam prane­
šus stulbinančią žinią. Mažumėlę patylėjusi pelėdžiuke
vėl prabilo:
v
—Čia ir slypi paslaptis, Sorenai. Jiems nereikia mūšio
letenų norint sučiupti mus. Tačiau mes ir šios letenos
reikalingos reikšmingesniam... kur kas reikšmingesniam
136
tikslui. Ar pameni trečiąją legendą iš Ubalo ciklo, kai jū­
ros gyvatės, galinčios vaikščioti po sausumą ir plaukioti
jūroje, pradėjo regzti planą? Kaip norėjo ištisą pelėdų ir
kitų paukščių pasaulį nugramzdinti į jūrą, kad taptų visa
ko valdovėmis?
—Taip, —sukuždėjo Sorenas.
—Manau, jie planuoja kažką panašaus.
Sorenas jau žiojosi paprieštarauti, girdi, pasakojimas
apie gyvates tesąs išgalvota legenda, girdi, tokie padarai
neegzistuoją, bet paskui giliai viduje suvokė, jog visa tai
nesvarbu. Šios pelėdos egzistuoja iš tikrųjų ir galbūt jos
įsigeidė to paties, ko troško įsivaizduojamos legendų
būtybės. Soreno vaizduotėje iškilo šiurpus reginys, kaip
Tyto girios, Kuniro dykumos ir visos kitos karalystės
įkalinamos akmeniniame Sent Lututės pasaulyje.
—Todėl, —tęsė Gilfė, —kai paspruksime, mes turime
žinoti kuo daugiau. Turime išsiaiškinti, kas yra krislai,
kodėl jie vertingesni už auksą, kokie grobikų planai kitų
pelėdų karalysčių atžvilgiu. Mes privalėsime perspėti
visas kitas pelėdų karalystes. Kol kas nesuk galvos dėl
skraidymo, pagalvok, kiek daug žinių jau surinkome:
ištyrinėjome kukulariumą, šį bei tą išsiaiškinome apie
svirplių medžiotojų komandą, dabar susidūrėme su mūšio
letenomis. Paskutinioji sritis, kurią dar liko perprasti, yra
kiaušinariumas ir perekšlių pareigos.
137
 —Didžiulė paslaptis, prisimeni?
—Tarsi 12-8 leistų mums užmiršti. O Pelėdų Pelėda,
štai ir ji pati ateina. Luktelėk, Sorenai, einu, pasitelksiu
savo žavesį, —Gilfė mirktelėjo, ir jos akys apsiblausė,
apsitraukė migla.
Sorenas stebėjo, kaip Gilfė, lyg tikrų tikriausia mėnulio
šviesos paveikta pelėda, nubidzeno prie Hortenzijos.
—Atrodai rami ir patenkinta, 12-8, tobulai atlikusi
savo pareigą. Sunku net įsivaizduoti, kad tavoji Paskirties
ceremonija įvyks dar negreit.
—Aš ir be ceremonijos jaučiuosi ypatinga, 25-2, nes
man mylimoji Sent Lututės bendruomenė patikėjo pačią
švenčiausią ir gyvybiškai svarbiausią užduotį.
—Ko gero, taip. Mums su I2-I būtų didžiausia garbė
pasitarnauti tokiu būdu. Bet juk mudu neturime nei
įgūdžių, nei sugebėjimų, kuriais esi apdovanota tu,
12-8. Pelnyti šitokį pasitikėjimą — išties nepaprastas
dalykas.
12-8 net pasipūtė iš pasididžiavimo. Įdubos prižiūrė­
toja išsyk šovė žemyn.
—Tu peržengi kuklumo bei nuolankumo ribas, brangu­
te, —perspėjo mažutė apuoke rėksnė didelėmis žandeno­
mis. Gintarinės akys perspėjamai mirkčiojo plunksnomis
apžėlusiame veide.
12-8 akimirksniu susitraukė perpus.
138
'/oc-'N r
 —Meldžiu atleisti. Aš didžiuojuosi savo darbu, o ne
savimi. Aš tebesu nuolanki tarnaitė, tarnaujanti didžiam
tikslui.
—Didžiam tikslui, —tiesiog pakartojo teiginį Gilfė,
tačiau Sorenas išgirdo užslėptą klausimą. Koks tasai
didysis tikslas?
—Šitaip jau geriau, brangioji, —linktelėjo apžėlusioji
apuoke rėksnė ir nusklendė ant aukšto akmeninės įdubos
iškyšulio.
—Nieku gyvu negalėčiau tavęs apkaltinti kuklumo sto­
ka, 12-8, —pasinaudodama proga tęsė pašnekesį Gilfė. —
Tu mudviem su bičiuliu esi tikras kuklumo pavyzdys,
nuolankumo įsikūnijimas! Tu esi... — Gilfė įnirtingai
ieškojo tinkamo žodžio. Ką ji dar galėtų pasakyti? Sorenas
tiesiog neturėjo supratimo. Jam dar neteko matyti tokio
demonstratyvaus, nežmoniškai perdėto pataikavimo. —Tu
esi pelėdų pelėdžiausia, —12-8 kvailai sumirkčiojo, lygiai
kaip ir Sorenas, kuris nenutuokė, ką reiškia tasai keistas
posakis. —Mudu su draugu svajojame tarnauti kiaušina-
riume ir tapti tokiais pat nuolankiais kaip tu.
—Tavo žodžiai man malonūs, 25-2. Tikiuosi, jie mane
paskatins siekti dar didesnio kuklumo ir dar ištikimiau
tarnauti didžiajam tikslui, —pelėdžiuke nudūlino šalin,
rodos, dar labiau apsiblaususi nei visuomet, jei tik tai
apskritai buvo įmanoma.
159
X xX
 —Ką reiškia „pelėdų pelėdžiausia“? —pasiteiravo Sore-
nas, kai Hortenzija jau negalėjo išgirsti.
—Neįsivaizduoju. Aš tą frazę prasimaniau. Mes žūtbūt
privalome patekti į kiaušinariumą ir peryklą, —pareiškė
Gilfė, o jos akyse vėl sumirguliavo liepsnelės.
 itą dieną Sorenas vėl dirbo įprastinėje vietoje,

K kukulariume. Beje, jis buvo paaukštintas ir tapo

antrojo laipsnio rūšiuotoju, todėl dabar turėjo bjaurėda­
masis deklamuoti naujokams lygiai tuos pačius žodžius,
kuriais jį pasitiko 47-2.
—Aš esu I2-I. Aprodysiu jums kukulariumą. Prašau
sekti iš paskos, —dudendavo tokiu pat specifišku balsu,
įpratęs garsus tarti dusliai ir trumpai.
Kai GilFė atėjo nešina naujų kukulių padėklu, jis buvo
pasirengęs išklausyti bičiulės pasiūlymus, kaip pakeisti
darbo vietą.
—Man rodos, radau pradedantiesiems tinkamą vietelę.
Kiaušinių rūšiavimas. Vienas kukulių sandėlio darbuo­
tojas apie tai papasakojo. Esą perykloje paplito erkių
užkratas.
143
 —Ir ką tai reiškia? —paklausė Sorenas.
—Tiksliai nežinau. Girdėjau tik tiek, jog kiaušinariumo
darbininkai perkeliami j peryklą.
—Aš vis dar kaip reikiant nesuprantu, koks darbas
vyksta vienur ir kitur. Jau nekalbant apie krislus, kurių
ieško pirmojo laipsnio rūšiuotojai. Čia lyg kokia dėlionė,
kuri, rodos, niekad nesusidėlios. Mes lyg ir turime bemaž
visas detales, tačiau vis dar nieko nežinome apie jų tikslus,
nežinome, kaip iš čia ištrūkti ir kaip kada nors išmoksime
skraidyti! —kalbėdamas Sorenas vis labiau jaudinosi.
—Pasistenk nusiraminti, Sorenai. Jaučiu, kad netrukus
šis tas paaiškės.

Sorenas ir Gilfė stovėjo mažame prieškambaryje. Vir­

šum jų tupėjo didžiulė baltoji pelėda.
—Sveiki atvykę j kiaušinariumą! —žemu balsu suūbavo
baltoji. —Darbas kiaušinariume ir perykloje tai didžiau­
sia garbė. Jums laikinai suteikti slaptieji leidimai. Šiomis
dienomis mums iškilo šiokių tokių sunkumų, nes kilo
erkių užkrato epidemija. Dėl šios priežasties jums nebus
suteiktas TKNS —tų, kuriems nelemta skraidyti —rangas,
tačiau, baigus darbą, teks patirti vieną neskausmingą pro­
cedūrą, kuri privers jus užmiršti čia gautą informaciją.
—Mėnulio spiginimas, —sušnibždėjo Gilfė. —Bet mes
jau mokame apsisaugoti.
144
X x\
 —Teisybė, —Sorenas lengviau atsikvėpė sužinojęs, jog
pavyks išvengti TKNS likimo.
—O dabar prašau eiti paskui mane į kiaušinariumą, —
švelniai suūkė baltoji pelėda.
Įėjusios pelėdos sutartinai aiktelėjo, nes atsivėrusi scena
negalėjo neapstulbinti net ir tobulai mėnulio atbukin­
to paukščio. Tūkstančiai įvairiausių dydžių baltutėlių
kiaušinių mirguliuodami žvilgėjo mėnulio šviesoje. Juos
rūšiuojančios pelėdos dainavo dainą.

Kiaušinukai —tikras turtas,

Juos rūšiuojam kaip vijurkai.
Nykštukinė, žvirblinė, baltoji,
Iš džiaugsmo skilvis suliepsnoja.
Laplandinė, ruožuotoji, apuokas rėksnys,
Iš jaudulio spurda kiekvieno širdis.

Darbas čia slaptas, tas tiesa,

Bet kiaušinariumas —jėga!
Nieko baisaus, jei negalime skrist,
Juk šie kiaušiniai —ateitis.
Likimas didingas mums teko išties:
Akademijai amžiną kelia nutiesti

Nurodymai buvo paprasti. Pirmiausia kiekvienas turėjo

ieškoti lengviausiai atpažįstamų savosios rūšies kiaušinių.
145
Taigi Sorenui reikėjo atrinkti liepsnotųjų pelėdų kiauši­
nius, o Gilfei —nykštukinių, o paskui ridenti -} nurodytą
vietą, iš kur didesnės, labiau patyrusios pelėdos gabeno
juos j peryklą.
Sorenas neteko žado išvydęs nugirsto tėvų pokalbio apie
kiaušinių grobimą patvirtinimą. „Koks siaubas!“ —tąkart
pasakė mama. Ir tą siaubą dabar jis regėjo savo akimis.
Pelėdžiukas pradėjo tirtėti, skilvyje sukilo šleikštulys.
—Negriūk ant manęs kaip stabo ištiktas! —sušnypštė
Gilfė.
—Kaip galiu būti ištiktas stabo, jei dar net skraidyti
nemoku?
Stabu pelėdos ir kiti paukščiai vadindavo būseną, kai,
ūmai tarytum susirakinus sparnams, išnykdavo skrydžio
instinktas, ir sparnuotis it akmuo krisdavo žemėn.

Dirbti šį pasibjaurėtiną darbą nebuvo sudėtinga. Pa­

lietęs kiekvieną liepsnotosios pelėdos kiaušinį, Sorenas
kaskart spėliodavo, ar šis atkeliavęs ne iš Tyto girios. Ar
jo tėvai pažinojo busimojo mažylio tėvus? Laimė, lieps­
noto jų ir nykštukinių pelėdų punktai buvo arti vienas
kito. Tad atridenę kiaušinius į paskirties vietas Sorenas
ir Gilfė galėdavo persimesti keliais žodžiais.
—Niekur nemačiau 12-8 numerio, Hortenzijos, —pa­
stebėjo Sorenas.
146
S x X
 —Jos čia nėra. Jinai perykloje. Perekšlės dirba ten —jos
tupi ant kiaušinių. Privalome ten patekti.
—Kokiu būdu? —pasidomėjo Sorenas.
—Dar nežinau, bet ką nors sugalvosiu, —atsakė Gilfė.

Nė nepasibaigus pamainai, Gilfei dingtelėjo mintis.

-T u !
—Ką aš? —nesuprato Sorenas.
—Tu būsi puiki perekšlė.
—Ką?! Aš —perekšlė? Gal tau galvoj negerai? Aš esu
vyriškos lyties pelėda. O pelėdų vyrai ant kiaušinių ne­
tupi.
—Kartais tupi, kai būna itin šalta.
—Čia ne taip jau ir šalta. O kodėl ne tu?
—Nykštukinės pelėdos ten šiuo metu nereikia, tačiau
reikalinga liepsnotoji. Nugirdau vieną pokalbį. Beje, ten,
viršuje, lizduose kiurkso daugybė vyrukų.
—Kaip suprasti „ten, viršuje“? Kur viršuje?
—Viršuje, Sorenai. Man atrodo, toji vieta įsikūrusi dar
aukščiau nei biblioteka... Manau, nuo ten dangus ranka
pasiekiamas. Mano manymu, —Gilfė patylėjo sustiprin­
dama įspūdį, —iš ten mudu galėtume išskristi.
Soreno skilvis suspurdėjo.
—Aš sutinku!
—Šaunuolis! —Gilfė bičiuliškai pliaukštelėjo Sorenui
per sparną, nes dėl mažo ūgio nepasiekė peties, tačiau
147
X x X
šiuo grynai vyrišku mostu norėjo patikinti, jog net ir
eidamas perekšlės pareigas jis netaps mažiau narsus ar
ne toks vyriškas. —O aš ketinu pelnyti paaukštinimą ir
tapti samanininke.
penkioliktas skyrius

perykla
 orenas leido perykloje jau antrą naktį. Dirbo vie­
S noje pamainoje su kitomis trimis liepsnotomis
pelėdomis, viena kurių buvo vyriškos lyties. Kai dirbdavo
naktį, nereikėdavo prisistatyti į pelėdidę. Iš tiesų parei­
gos nebuvo tokios žeminančios, kaip jis iš pradžių manė.
Viskuo puikiai aprūpinamos perekšlės nuolat gaudavo
maisto. Kas nors vis užsukdavo paklausti:
—Gal norėtumėt rubuilės kirmėlės, ką tik atgabentos
iš Tyto, gabalėlio gyvatės, pelėno ar voverės?
Maistu perykloje išties negalėjai skųstis.
Samanininke tapusi Gilfė irgi kartkartėmis sugebėdavo
patekti vidun. O jei pamainos sutapdavo, juodu gauda­
vo progą į valias pasišnekučiuoti, kai bičiulė ateidavo
apkamšyti samanomis bei pūkais Soreno lizdo. Jis šildė
keturis kiaušinius savam lizde, kuris atrodė mažumėlę
perkrautas. Jo manymu, liepsnotosios pelėdos paprastai
151
perėdavo po du arba tris kiaušinius, bet, kita vertus, iš
kur jis galėjo žinoti?
Taigi antrąją naktį, kai jau pradėjo manyti, jog šis darbas
ne toks jau blogas, greta tupinti liepsnotoji pelėda prabilo
dusliu kvėšlos balsu:
—Įtrūkio pavojus! Įtrūkio pavojus. Jau matyti dantis.
Kaipmat atskubėjo dvi ruožuotosios pelėdos. Susijaudi­
nusiam Sorenui net skilvį nudiegė. Jis persisvėrė iš lizdo
norėdamas žvilgtelėti. Kiaušinis pradėjo drebėti lygiai
taip pat, kaip kadaise, be galo seniai, virpėjo Eglantinos.
Tačiau niekas nesijaudino, niekas džiaugsmingai nešūka­
vo: „Jau ritasi! Ritasi!“
Kiaušinis ėmė ritinėtis, Sorenas pastebėjo mažą sky­
lutę ir balkšvą, žvilgantį kiaušininį dantuką, išlindusį
laukan.
—Gerai, —šaltai ištarė pirmoji ruožuotoji pelėda. —
Dantis jau pakankamai pasidarbavo. Perskelkim.
Po šių žodžių abi ruožuotosios gerokai uždrožė nagais,
ir lukštas perskilo. Viena ruožuotoji pelėda užkabinusi
nagu ryžtingai ištraukė slidų baltą gumulėlį, o kita ap­
vertė lukštą.
—Aukštyn kojom! —šaižiai kvarktelėjo pelėda ir išvertė
jauniklį lauk.
Priblokštas Sorenas vos gaudė kvapą. Niekas nešūk­
telėjo: „Mergaitė!“ Niekas nepagyrė: „Kokia žavi!“ arba
„Kerinti!“ Niekas neištarė nieko daugiau, vien tik:
152
 —Numeris 401-2.
Kita pelėda linktelėjusi atsiliepė:
—Taigi liepsnotųjų pelėdų jau turime per keturis šim­
tus.
—Puikus laimėjimas, —atsidūsėjo ta, kuri suteikė jau­
nikliui numerį.
Soreną apėmė įtūžis. Laimėjimas! Dar niekad gyveni­
me jis neregėjo nieko siaubingesnio ir bjauresnio. Skilvį
sustingdęs šaltis pamažu persmelkė visą kūną nuo nau­
jųjų uodegos plunksnų iki sparnų galiukų ir nagelių. Jis
suvokė, jog verčiau matytų šį pelėdžiuką mirusį, nei gyvą
čia, Sent Lututės akademijoje. Juodu su Gilfe privalo iš­
trūkti! Privalo išmokti skraidyti. O kur pradingo Gilfė?
Juk dirbo toje pačioje pamainoje. Jis troško, kad bičiulė
ateitų ir pamatytų visa tai. Pelėdžiukas ištempė kaklą ir
apsidairė, tačiau nykštukinės pelėdos niekur nesimatė.

Prasidėjo pats ramiausias mėnulio neapšviestos nakties

metas. Nutaikiusi pertraukėlę Gilfė šmurkštelėjo į uolos
plyšį —idealią slėptuvę nykštukinei pelėdai. Ji stebėjo
Hortenziją. Hortenzija pasirodė esanti ypač gera perekšlė,
todėl gavo didžiulį lizdą ant plačios atodangos, kur buvo
daugiau erdvės. Ji tapo įgudusia perekšle ir sugebėdavo
vienu metu apglėbti didelį kiekį kiaušinių. Šiuo metu
keitėsi samanininkų pamaina, tad kurį laiką čia niekas
neturėjo pasirodyti.
153
 Ir štai dėmėtoji pelėda, ganėtinai didelė pagal savo am­
žių, pradėjo elgtis gana keistai. Ji išlipo iš lizdo ir pradėjo
kelti laukan vieną kiaušinį. Gilfė sumirkčiojo ir vos ne­
aiktelėjo iš nuostabos matydama 12-8 švelniai ridenančią
kiaušinį link atodangos krašto. Paskui nakties tamsoje
subolavo baltas taškelis —tarytum mažutis plunksnuo­
tas mėnulis sklęstų juodame danguje! Gilfė išplėtė akis
atpažinusi baltagalvio erelio galvą. Jai teko matyti tokių
paukščių dykumoje. Milžiniškas skrajūnas sumojavo
gigantiškais sparnais ir nutūpęs ant krašto suėmė nagais
kiaušinį. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Gilfė teišgirdo
tik švelnų atgal į lizdą įsilipusios 12-8 atodūsį.

Gilfė ir Sorenas susitiko auštant, pasibaigus abiejų

pamainoms. Abu trokšte troško papasakoti, ką patyrė tą
naktį, jog net susiginčijo, kuris kalbės pirmas. Galiausiai
naujieną išpoškino Gilfė:
—12-8 yra slaptoji agentė!
— Kas? —apstulbo Sorenas ir įsistebeilijo pražiojęs
snapą. Šiurpi išsiritimo istorija nublanko greta tokios
naujienos.
—Šnipė, —kimiu balsu paaiškino Gilfė.
—Palauk. Ar mudu kalbame apie tą pačią pelėdą? Apie
Hortenziją? Numerį 12-8?
—Ji tokia pat 12-8, kaip aš 25-2 arba tu... koks ten tavo
numeris? Nuolat užmirštu.
154
r / ’-X'-X"
 —12-1, —bespalviu balsu informavo Sorenas. —Tyliau,
ji ateina.
Eidama pro šalį Hortenzija stabtelėjo.
—Girdėjau, I2-I, tapai nuostabia perekšle. Šis darbas
be galo svarbus. Kiekvienas mano dėka praskilęs kiaušinis
suteikia ypatingą nuolankų pasitenkinimą.
—Ačiū, 12-8, —išlemeno Sorenas.
Tada dėmėtoji pelėdėlė atsisuko į Gilfę.
— O tu, manau, esi puiki samanininkė. Jei truputį
pasistengtum, irgi galėtum gauti leidimą perėti mažus
kiaušinius. Esu tikra, ši užduotis tau suteiktų begalinį
pasitenkinimą.
Gilfė patylom linktelėjo.
Tai bent aktorė!

Kitas dvi naktis Sorenas su Gilfe ginčijosi, kaip galėtų

užmegzti ryšį su Hortenzija.
—Man atrodo, turėtume aplankyti ją, kai bus viena, —
kalbėjo Gilfė, —ir pasakyti: Hortenzija, mes atkreipėme
dėmesį...
—Ką turi omeny sakydama „atkreipėme dėmesį“?Tu ją
šnipinėjai, Gilfe. Ji gali išsigąsti pamaniusi, jog daugybė
pelėdų pastebėjo jos veiklą.
—Tu teisus.
—Kodėl apskritai turime su ja bendrauti?
—Kodėl? O gal tokių pelėdų yra ir daugiau? Gal akade­
mijoje yra dar dvidešimt tokių hortenzijų? Gal čia veikia
155
ištisa... įtūžusių, mėnulio nepaveiktų pelėdų organizacija,
kuri planuoja revoliuciją.
—Kas yra revoliucija? —paklausė Sorenas, ir Gilfė su-
klapsėjo akimis.
—Tai tarytum karas, tačiau kovojančios pusės nėra ly­
gios, kai mažieji sukyla į kovą su didžiaisiais, —paaiškino
Gilfė.
—A-a, —nutęsė Sorenas.
—Klausyk, —toliau kalbėjo Gilfė, —mes turime susibi­
čiuliauti su Hortenzija. Jos lizdas sukrautas aukščiausioje
Sent Lututės vietoje. Iš tenai mudu ir pakilsime, —prisiar­
tinusi mažylė sustojo tiesiai po bičiulio snapu. —Pažvelk
į mane, Sorenai.
-Ką?
—Mes privalome išmokti skraidyti. Tuojau pat!
 šešioliktas skyrius

Hortenzijos
pasakojimas
 et pirmiausia juodviem reikėjo pasikalbėti su
B Hortenzija. Derėjo ne tik nutaikyti tinkamą mo­
mentą, bet ir gerai parinkti žodžius. Pirmąją užduoties
dalį pavyko nesunkiai įgyvendinti. Kitą vakarą bičiuliai
sugebėjo suderinti tvarkaraščius —Sorenas gavo pertrau­
kėlę samanininkei Gilfei dar tebesidarbuojant. Sorenas
paprašė leidimo padėti draugei nešioti samanas ir išsyk jį
gavo, nes kiaušinariume bei perykloje vis dar stigo darbi­
ninkų. Juodu abu patraukė link nuošalios atodangos, kur
tą vakarą didžiajame lizde, šildydama mažiausiai aštuonis
kiaušinius, tupėjo Hortenzija.
—Oho! —sušvokštė Sorenas. —Tai bent aukštis.
—Nieko tokio, —Gilfė straksėjo greta. —Priprasi. Ką
gi, žinai, ką reiks daryti. Tu pradėsi.
Kaip pradėti pokalbį, tiksliau, pirmąjį žodį, sugalvojo
Sorenas. Užmegzti šneką derėjo ištariant vardą: „Hor­
tenzija“. O tolesnė kalba turėjo būti paprasta.
159
 Pelėdžiukai artinosi prie atodangos viršūnės, kur ūža­
vo stiprokas vėjas. Nuo tada, kai atsidūrė Sent Lututės
akademijoje, Sorenas pirmą kartą pajuto vėją. Dangumi
plaukė tamsūs sidabriniai debesys. Štai kur tikrasis pelė­
dų pasaulis —aukštai, vėjo pagairėje, prie pat žvaigždėto
dangaus. Jis pajuto jėgų antplūdį ir pasitikėjimą savimi.
—Sveiki atvykę į mano kuklią buveinę, 25-2 ir I2-I.
Sorenas numetė snape laikytas samanas j lizdą, ir Hor­
tenzija pradėjo kamšyti jomis plyšelius.
—Hortenzija!
Pelėdžiuke įsistebeilijo bukai mirksėdama apsiblausu-
siomis kvėšlos akimis.
—Hortenzija, čia ne kukli buveinė, tokioje vietoje ir
turi gyventi pelėdos —aukštai, kur pučia vėjas, prie pat
dangaus, kur tvinkčioja nakties širdis.
Nuostabu, pamanė Gilfė. Gal Sorenas ir nežino žodžio
„revoliucija“, tačiau kalbėti sugeba.
—Hortenzija, tu esi pelėda, dėmėtoji pelėda.
—Aš esu numeris 12-8.
—Ne, nesi, —paprieštaravo Sorenas.
Tada atėjo Gilfės eilė:
—Gana, po šimts kukulių! Tu esi Hortenzija, aš mačiau
ne 12-8, o Hortenziją, narsią, išradingą dėmėtąją pelėdą.
Stebėjau, kaip įdavei ereliui kiaušinį iš šio lizdo.
Tą akimirką Hortenzija dar sykį sumirksėjo ir buka akių
išraiška dingo, kaip išnyksta rūkas saulėtą dieną.
60
 —Tu matei?
—Mačiau, Hortenzija, —švelniai patvirtino Gilfė. —Tu
ne didesnė kvėšla už mudu.
—Judu man atrodėt įtartini, —sukuždėjo Hortenzija.
Stiklinio žvilgsnio nė pėdsako neliko, ir šios akys So-
renui atrodė gražiausios iš visų matytų. Tamsiai rudos
tarsi ramus tvenkinys miške, kurį regėjo iš šeimos lizdo
aukštai kėnyje. Be to, jose švytėjo žiburiukai. Viršugalvį
puošė baltos dėmelės, o kūnas mirguliavo gintariniais
bei rudais atspalviais, paįvairintais balkšvas žvaigždeles
primenančiais intarpais.
—Mes nieko neįtarėme, —skubiai paaiškino Sorenas. —
Kol Gilfė nepamatė tavęs praėjusią naktį.
—Ar čia yra ir daugiau mėnulio šviesos nepaveiktų pe­
lėdų? —paklausė Gilfė.
—Man atrodo, tik mes trys.
—Kaip tu čionai patekai? Kaip tau pavyko apsisaugoti
nuo mėnesienos?
—Apie tai, kaip čia patekau, reikėtų pasakoti labai ilgai.
O kaip išvengiau kvėšlos likimo... ką gi, tikrai nė neži­
nau. Ten, iš kur esu kilusi, teka upė, o krislai, kuriuos jie
rankioja iš kukulių, glūdi upės dugne.
—Kas yra krislai? —pasiteiravo Gilfė.
—Irgi tiksliai negaliu pasakyti. Jie aptinkami uolose,
dirvožemyje ir vandenyje. Jų gali pasitaikyti visur, tačiau
mūsiškėje Ambalos karalystės dalyje dideli telkiniai glūdi
16 1
'/■-X-X'
upėse ir upeliuose. Tai kartu ir dovana, ir prakeiksmas.
Kai kurie iš mūsų krislų dėka įgauna nepaprastų galių,
tačiau kiti praranda navigacijos sugebėjimą, nesiorientuoja
skrisdami. Pavyzdžiui, mano močiutė galiausiai visiškai
neteko proto, tačiau dar būdama sveika išperėjo mano
tėtį, kuris kiaurai permatė uolas.
—Ką? Negali būti!
—Visgi tai tiesa. Beje, mano brolis labai jaunas apako.
Taigi niekada negali žinoti, koks bus tas poveikis. Manau,
dėl tų krislų poveikio man pavyko neiškvėšti. Aišku, šis
faktas nepaaiškina, kaip čionai patekau. O patekau neat­
sitiktinai. Pati nusprendžiau atkeliauti čionai.
—Nusprendei pati? —sutartinai šūktelėjo Gilfė ir So-
renas.
—Juk sakiau, reikėtų ilgai pasakoti.
—Man pertrauka, —pareiškė Sorenas.
—Šiuo metu labai trūksta kontrolierių, manęs niekas
nepasiges, —pridūrė Gilfė.
—Ką gi, pirmiausia prisipažinsiu, jog esu kur kas vyresnė
nei atrodau. Aš —visiškai subrendusi pelėda.
—Ką? —vėl vienu metu nepatikliai ištarė abu pelėdžiu­
kai.
— Kalbu gryną tiesą. Išsiritau bemaž prieš ketverius
metus.
—Prieš ketverius metus! —pakartojo Sorenas.
162
 —Taigi, bet, ko gero, krislų paveikta neužaugau, likau
maža ir visada atrodysiu kaip pelėdžiuke. Mano plunksnos
vis vėlavo, nedygo, o paskui ir pati jų atsikratydavau, —taip
tarusi Hortenzija kyštelėjo snapą j lizdą ir ištraukė dailią
balkšvai rudą dėmėtosios pelėdos plunksną.
—Ar tu nusišėrei? —pasitikslino Sorenas. Jis kadaise
v
numetė pirmuosius pūkus, o po šios Pirmojo Sėrimosi
ceremonijos mama paliko juos prisiminimui.
—Ne, nenusišėriau. Aš jas išsipešiau.
—Tu nusipešei?! —pasibaisėję riktelėjo bičiuliai.
Hortenzija nusijuokė mielu, tikru pelėdos juoku, kaip
nesugeba nė vienas mėnulio paveiktas paukštis.
—Juk aš, — jos akyse žybtelėjo liepsnelės, — esu
TKNS.
—Ta, kuriai nelemta skraidyti, —tyliai prakuždėjo
Sorenas.
—Taip, kadangi dirbu ypač slaptą darbą ir dar dėl lėto
plunksnų vystymosi. Taigi tikau iš prigimties.
—Kam tikai? —nesuprato Gilfė.
—Atvykti ir išsiaiškinti, kas čia vyksta, nes Ambalos
miške Sent Lututės patruliai grobė daugybę kiaušinių ir
jauniklių. Reikėjo kažką daryti, kažkas turėjo aukotis.
Vienas narsuolis mūsiškis pasekė grobikus ir atrado šį
akmeninių kanjonų labirintą, kuriame jie įsikūrė. Toji
pelėda, vardu Sedrikas, paaukojo kiaušinį iš savo šeimos
lizdo, kad galėtų išsiaiškinti, kur dingsta mažyliai.
16?
X xX
 Aš pasisiūliau savanore. Supratau, kad negalėsiu nor­
maliai gyventi —man nedygo plunksnos, o kai pasirodė,
tapo aišku, jog tinkamai nefunkcionuos, nes buvo silpnos
ir geibios. Man pavykdavo paskristi tik trumputį atstumą.
Kas norėtų tokios žmonos? Kokia būčiau motina? Nesu­
gebėčiau nei medžioti, nei pamokyti mažylių skraidyti.
Kaip aš gyvenčiau? Tapčiau viena tų, nuo gailestingų gi­
minaičių priklausančių keistuolių vienišių, kuriems leista
įsikurti varganoje, kirmėlėtoje drevėje. Nenorėjau virsti
apgailėtina priklausoma pelėda, kurią verčiami lankyti
artimųjų pelėdžiukai. Nusprendžiau, jog toks gyvenimo
būdas svetimas mano prigimčiai, nes negaliu gyventi nor­
maliai, verčiau panaudosiu savo negalią kilniam tikslui.
Todėl ir pasiryžau patekti į akademiją ir visais įmanomais
būdais stengtis sutrukdyti jiems siekti siaubingo tiks­
lo —kontroliuoti visas pelėdų karalystes. Jūs turbūt jau
supratote, jog jie šito trokšta, ar ne?
Sorenas ir Gilfė be žado linktelėjo.
—Kiaušiniai —mano veiklos dalis. Darau viską, ką galiu.
Nuo tada, kai atvykau, išgelbėjau per dvidešimt kiau­
šinių. Ambaloš pelėdos bendradarbiauja su didžiaisiais
baltagalviais ereliais. Šis būdas pats saugiausias. Ereliams
nesunkiai pavyksta priskristi labai arti. Didžiuma jų suka
lizdus uolų plyšiuose, taigi šios vietos jiems pažįstamos.
Erelis —vienintelis paukštis, kuris išties priverčia nutirpti
164
X xX
iš baimės šių pelėdų skilvius. Randas ant Skenčos spar­
no —erelio nagų darbas.
—O kaip tu čia patekai, jei negali ilgai skristi? —nenu­
rimo Sorenas.
—Kaip oro desantininke.
—Kaip kas? —nesusigaudė nei Sorenas, nei Gilfė.
—Palaukėme apniukusios, debesuotos dienos. Aš nu-
sipešiojau plunksnas, kad būčiau visiškai panaši į pelė­
džiuką, —Sorenas krūptelėjo, —o dvi didelės baltosios
pelėdos, kurios tarp debesų buvo absoliučiai nematomos,
nugabeno mane iki riedulių, riogsančių ten, kur prasideda
Sent Lututės kanjonas. Toje vietoje auga pelėdų nebe­
gyvenama giraitė, o po medžiais gausiai želia samanos,
kuriomis čia kamšomi lizdai. Štai ten vieną debesuotą
dieną ir buvau numesta.
—Sakei, išgelbėjusi dvidešimt kiaušinių?
—Taigi. O Ambaloje apie mane dabar sklando pasakoji­
mai. Aš, kuriai nebuvo lemta susikurti asmeninio gyveni­
mo, tapau pagrindine herojinių istorijų veikėja, —pareiškė
Hortenzija nė trupučio nesikuklindama.
—Bet, Hortenzija, —kreipėsi Sorenas, —čia neturi pra­
bėgti visas tavo gyvenimas, negali pasilikti čia amžinai.
—Ereliai pažadėjo mane išgabenti. Bet aš vis noriu iš­
gelbėti dar kokį tuziną kiaušinių. Tiesiog negaliu mesti
to, ką pradėjau.
—Bet juk tu rizikuoji, —pastebėjo Gilfė.
165
 —Kiekvienas kilnus, prasmingas darbas yra rizikingas, —
Hortenzija patylėjo. —O šis tikrai prasmingas.
—Mes norime ištrūkti iš čia. Sprukime drauge, —pa­
siūlė Sorenas.
—Kaip? Aš neskraidau. Beje, jūs irgi.
—Bet mes ketiname išmokti, —išdidžiai pareiškė So­
renas.
—Šaunu, —patyliukais tarstelėjo Hortenzija virptelėju­
siu balsu, nuo kurio Soreną ir Gilfę persmelkė nerimas.
Pajutusi, jog išgąsdino bičiulius, pelėdžiuke linksmai
prabilo: —Nesijaudinkit. Jums pavyks, esu tuo tikra.
Jei turi sparnus, sugebėsi pakilti! Nagi, parodykite man
savuosius.
Mažyliai išskleidė sparnus ir leidosi Hortenzijos ap­
žiūrimi.
—Žavu, labai žavu, —pagyrė toji. —Dailiai auga dengia­
mosios plunksnos, Sorenai. Plasnojamosios irgi puikiai
išsidėsčiusios, o jos itin svarbios stabdant ir esant stipriam
vėjui. Abiejų plunksnelės dar minkštokos, bet sparčiai
stangrėja. Judu neabejotinai tapsite puikiais skrajūnais.
—Ar mums pavyktų pamatyti erelius, kai jie čionai
atskris? —pasiteiravo Sorenas.
—Ką gi... jie pasirodo prieš pat aušrą.
— Dirbsiu dvi pamainas, taigi galėsiu ateiti, —išsyk
patikino Gilfė. —O tu, Sorenai, pasistenk išpešti per­
traukėlę.
Septynioliktas skyrius
 umeris 32-9 atvyko perimti perekšlės parei­
N gų, — išpoškino prie lizdo krašto sustojusi
didžiulė liepsnotoji pelėda.
Sorenas išsikepurnėjo lauk ir patraukė ieškoti Gilfės.
Sutiko ją ant akmenuoto tako, vedančio link Hortenzijos
atodangos.
—Tu, aišku, supranti, —prabilo Sorenas, kai palypėjus
aukščiau j veidus pūstelėjo vėjas, —jog atodanga taps
mums puikia starto aikštele, kai išmoksime skraidyti.
Nuolat pučiantis vėjas mums pagelbės. Ideali vieta.
Jiems atėjus Hortenzija jau rideno link uolos krašto iš
lizdo išimtą kiaušinį.
—Gal galime padėti? —pasisiūlė Sorenas.
—Dėkoju, bet bus geriau, jei viską atliksiu pati. Kuo
mažiau paukščių lies kiaušinį, tuo mažiau komplikacijų
kils perėjimo bei išsiritimo metu.
169
 —O štai ir ji. Vėl viena, matyt, gyvenimo draugas turi
kitų reikalų, —pastebėjo Hortenzija. —Kaskart i-mu virpėti
pamačiusi tuos sparnus. Jie be galo didingi, tiesa?
Pirmiausia Sorenas išvydo baltą galvą, ryškesnę už
ryto ūkanoje tirpstančias žvaigždes, o paskui neįtikėtinai
gigantiškus sparnus. Susižavėjęs mažylis nė neišgirdo
įnirtingo Gilfės šnypštimo. Galiausiai aštrus snapas
kaptelėjo jam į kelį.
—Sorenai, dingstam! Išgirdau kažką artinantis take­
liu.
Tada sukluso ir jis pats. Gilfė šmurkštelėjo į siaurą
plyšį, kuris liepsnotajam pelėdžiukui buvo akivaizdžiai
per siauras.
—Greičiau lįsk, susispausime, viduje plačiau, —despe­
ratiškai ragino Gilfė.
Soreną iki pat nagų galiukų sukaustė baimė, jis augte
įaugo į uolą. Kai pelėdos išsigąsta, plunksnos susiglaudžia,
ir paukščiai tarytum sumažėja. Taigi ir Sorenas iš išgąsčio,
rodos, susitraukė. Jis vargais negalais įsispraudė į gilumo­
je išties praplatėjantį plyšį, vildamasis, kad nesutraiškė
Gilfės. Juodu stovėjo sulaikę kvapą, kai ant atodangos
pradėjo rutuliuotis kraują stingdanti scena.
—12-8! —nuaidėjo klyksmas iki pat dangaus.
Gerasis Ubalai, ten pasirodė Skenča, Spurna, Džatas su
Džutu ir Tetulytė! Pastaroji šniokštavo ir atrodė įniršusi,
170
X x X
geltonos akys nebetryško meilumu, bet žioravo nuožmiu
metaliniu spindesiu.
—Man ji jau kurį laiką atrodė įtartina, —spygtelėjo
tetulytė ir tempte ištempė Hortenziją iš lizdo, į kurį toji
buvo ką tik sugrįžusi.
Tekanti saulė apšvietė ant uolos krašto virpantį, trapų
kiaušinį, į kurį įsmigo Soreno akys. Kiaušinis atrodė toks
vienišas, išsigandęs pilkšvo dangaus fone. Čia galėjo būti
Eglantina. Čia galėjo būti Eglantina. Galvoje besisukanti
mintis sužadino giliai glūdintį siaubą. Štai koks Sent Lu-
tutės tarpeklyje apsigyvenęs blogis, su kuriuo teks kovoti
dėl ateities. Kiaušinis balansavo ant bedugnės krašto, kaip
ir visas pelėdų pasaulis. Erelis pakibo viršuje.
— Čiupk kiaušinį! —staiga nuskambėjo skausmingas
Hortenzijos šūksnis. —Dėl manęs nesirūpink. Išgelbėk
kiaušinį... išgelbėk kiaušinį!
Jau kitą akimirką atodangą aptemdė milžiniškas šešė­
lis, o tada rožinėje auštančio naujo ryto šviesoje į visas
puses pažiro plunksnos, per jas aplinkui daugiau nieko
nesimatė. Erelis, rodos, vienu metu buvo visur. Horten­
zija tebešaukė:
—Išgelbėk kiaušinį! Išgelbėk kiaušinį!
Nuožmiausiai iš visų grūmėsi Tetulytė. Pražiotas sna­
pas tik ir taikėsi ką nors sudraskyti, geltonos akys plieskė
17 1
X
įtūžio liepsna, o išskėsti nagai siekė išlupti ereliui akis —ji
siautėjo tarsi uraganas.
—Nužudykit! Nužudykit! —veržėsi jai iš gerklės tūž­
mingas, kurtinantis klyksmas. It suakmenėjęs plunks­
nuotas jos veidas, dalijamas tamsaus snapo, abipus kurio
laukiniu įniršiu degė ryškios akys, panėšėjo į tikrą žiau­
rumo įsikūnijimą.
Paskui Gilfė ir Sorenas pamatė, kaip erelis suplasnojo
galingais sparnais parblokšdamas ant nugaros Tetulytę,
sugriebė nagais kiaušinį ir šovė į dangų.
Tuo metu Hortenzijos balsas pradėjo silpnėti, tarsi
nyktų, toltų, tarsi... tarsi... Sorenas ir Gilfė pažvelgė vie­
nas į kitą. Dvi didžiulės ašaros ištryško iš tamsių Soreno
akių.
—Ji krinta žemyn, Gilfė...
—Jie nustūmė ją.
Tetulytė su Spurna, sutūpusios ant uolos krašto, žvelgė
žemyn, į kelių šimtų metrų gylio bedugnę.
—Ate, ate! —suulbėjo Tetulytė pamodama apipešiotu
sparnu. —Ate, ate, kvaile 12-8! —ulbesys virto pasišlykš-
tėtinu urzgimu.
—Bet erelis nusinešė kiaušinį, —tylutėliai sukuždėjo
Gilfė.
—Taip, tikriausiai nusinešė, —linktelėjo Sorenas.
172
 Nuo šiol po Ambalos mišką sklandys dar daugiau pa­
sakojimų, tikrų legendų, apie narsiąją Hortenziją.

Kiaušinariumas buvo trumpam uždarytas. Visi laikini

kiaušinariumo ir peryklos darbuotojai privalėjo nedels­
dami prisistatyti į mėnesienos kambarį atlikti mėnulio
spiginimo procedūros, nes jau kitą vakarą turėjo patekėti
pilnatis.
Sorenas su Gilfe, vis dar tebekiūtodami plyšyje, girdėjo
Tetulytę, Spurną ir Skenčą kalbantis, jog niekam nevalia
nieko sužinoti apie tai, kas nutiko. Tetulytė vėl šnekėjo
senuoju balsu, susierzinusi įprasta maniera rypavo, girdi, ji
negalėjusi nė įsivaizduoti, kad 12-8, puikiausia iš visų jos
globojamų kvėšlų, imsianti ir pasuksianti klystkeliais.
Sorenas ir Gilfė dar sykį išvengė ryškiosios mėnulio
šviesos poveikio mėnesienos kambaryje sekdami senųjų
laikų pasakas, kaip Gilfė vadino Ubalo legendas. Nuos­
tabiu pasakotojo talentu apdovanotas Sorenas tą naktį,
plieskiant kaitriai mėnulio šviesai, pradėjo po truputį
kurti naują legendą.
—Ji buvo nepaprasta pelėda... —pradėjo mažylis galvoda­
mas apie Hortenziją. —Dailaus ir neapsakomai gero veido,
kuriame šiltai švietė tamsiai rudos akys, žiburiuojančios it
dvi mažos saulutės. Nors jos sparnai buvo luoši, bet iš šio
173
X
trūkumo išaugo jos stiprybė. Toji pelėda troško skleisti
tik gėrį, liko ištikima svajonėms apie laisvę, vardan kurių
paaukojo savąją. Ant aukštos atbrailos, atšiaurioje, blogio
užvaldytoje teritorijoje, ji pradėjo savąjį karą.
Skaisčiai spindinčiam mėnuliui nusileidus Sorenas
užbaigė pasakojimą.
Aštuonioliktas skyrius

Kruvinoji
naktis
 elčia jau visai baigė dilti, tad mėnuo tą naktį
D atrodė it blankus siauras siūlelis. Paskutinioji
pilnatis, kuriuos metu po darbo kiaušinariume juodu
buvo švitinami plieskiančiu mėnuliu, atrodė pati ilgiausia.
Tačiau Sorenas ir Gilfė atsilaikė. Sorenas snapu pažarstė
savo plunksnas, kurias andai gyrė Hortenzija. Dabar jos
atrodė daf labiau sutvirtėjusios.
—Tik pažvelk į plasnojamąsias, Sorenai, ir j purias
ataugėles! Kaip aš tau pavydžiu tų ataugėlių, —atsiduso
Gilfė.
Sorenas švelniai perbraukė snapu ataugėles, plevenan­
čias it migla viršum plasnojamųjų plunksnų. Jis prisiminė,
kaip mama mokė, jog dengiamąsias plunksnas privalu
valytis kasdien, nes purios plunksnų ataugos yra ypatin­
gos. Iš visų paukščių tik pelėdos, tiksliau, kai kurių rūšių
pelėdos, tokias turi. Nykštukinės pelėdos verčiasi be šių
177
X x^
švelnių ataugėlių, dengiančių priešakinius sparnų kraštus,
kuriomis liepsnotosios pelėdos sugeba skraidyti bemaž
visiškai be garso.
—Puriosios ataugėlės, —aiškino motina, —lygiai tokios
pat svarbios, kaip ir aštrus snapas bei nagai, —šie žodžiai,
aišku, buvo skirti Kludui, kuriam šios kaip tik pradėjo
dygti prieš Soreno pagrobimą, tačiau broliui terūpėjo tik
snapas ir nagai.
—Kaip manai, Gilfe, ar prieš kitą delčią mes jau galė­
sime išskristi?
—Taip.
Sorenas pažvelgė į mažąją bičiulę ir jam suspaudė širdį.
Ji galėjo išskristi jau dabar, nes buvo visiškai apsiplunks-
navusi. Rusvų, pilkų plunksnų margumynu pasipuošusi,
pelėdžiuke baltutėlių ratilų apvedžiotomis akimis atrodė
visiškai suaugusi ir pasirengusi skristi.
—Gilfe, —atsidūsėjo Sorenas, —pažvelk į save, tu gali
išskristi dabar.
Gilfė iš tiesų virto nepaprastai žavia nykštukine pelė­
da.
—Mudu jau kalbėjome apie tai, Sorenai. Jau sakiau
tau —aš lauksiu.
—Žinau, žinau. Tik noriu, kad būtum tikra, —Sorenas
kelis kartus linktelėjo galva, o paskui klausiamai pakreipė
į šalį.
178
X x X
 —Mums vis dar nepavyko įsigauti į biblioteką, o aš
jaučiu...
Sorenas jau žiojosi įsiterpti, nes niekaip negalėjo su­
prasti, kodėl bičiulei taip knieti patekti į biblioteką. Kris­
lai —įdomus dalykas, tačiau kaip jie susiję su pabėgimu?
Aišku, biblioteka įsikūrusi aukščiausioje kanjono dalyje,
arčiausiai dangaus. O po Hortenzijos nelaimės galimybė
patekti į peryklą ir patogiausią pakilimo aikštelę prilygo
nuliui. Kaip tik apie tai ir svarstė Gilfė:
— ...aš tiesiog skilviu jaučiu, jog patekę į biblioteką
galime rasti kelią į laisvę. Bet kol nesugrįžo Grimblis,
šansų, ko gero, neturime.
—Kodėl nepaklausėme Hortenzijos apie tai, ar Grimblis
iš tiesų nėra kaip reikiant paveiktas mėnulio? —balsiai
nusistebėjo Sorenas.
—Kažin ar ji būtų ką nors žinojusi, juk tematė vien tik
peryklą, nieko daugiau.
—Ko gero, tu teisi, —sutiko Sorenas. —Bet, Gilfe, kas
pasikeistų, jei ir patektume į biblioteką, iš kurios galbūt
atsiveria antrasis patogus kelias į laisvę, jei nemokame
skraidyti? Sakei, girdi, mums reikia kuo greičiau pradėti
mokytis. Bet nė nežinome pagrindinių dalykų, išskyrus
kelias nuotrupas, girdėtas iš tėvų. Kaip mokysimės šo­
kinėti nuo šakos ant šakos? Tik pamėgink straksėti bei
atlikti kelis veiksmus, kuriuos mūsų amžiaus paukščiukai
179
daro ruošdamiesi skrydžiui, išsyk prisistatys kontrolieriai,
nespėsi nė mirktelėti.
—Tavo tiesa, Sorenai. Mes dar nepasiruošę. Todėl
turime rasti būdą, kur ir kaip treniruotis.
—Vargu ar mums pavyks. Visa tai pernelyg rizikinga.

Visgi Gilfė matė, jog Sorenas labai atsargiai treniruojasi

pelėdidėje vakarienei čiaumodamas svirplius. Liepsnotasis
pelėdžiukas išskleidė sparnus, kilstelėjo aukštyn ir, nors
ir nepašokdamas, užėmė pirminę skrydžio padėtį. Paskui
jis atsisuko į 47-2, pirmosios dienos gidę kukulariume ir,
Gilfės manymu, tobuliausią akademijos kvėšlą.
—Visai neseniai pajutau tą jausmą, —postringavo So­
renas 47-2. Aišku, jis nesitikėjo, jog toji paklaus, kokį
jausmą. Tiesiog kalbėjo toliau vildamasis išpešti iš 47-2
kokios nors informacijos. —Turbūt galų gale pakilęs į
orą pasijunti išties nuostabiai, —šnekėdamas jis kilste­
lėjo sparnus. —Tarytum jau žinočiau, kaip oras kutena
sparnų apačią.
—Ak, taip, —sumirksėjo 47-2. —Šis jausmas praeis. Jos
pačios sparnai nukarę kybojo šonuose. —Pamenu, ir aš taip
jaučiausi. Bet netrukus tokie dalykai tavęs neerzins, —ji
žvelgė tuščiomis akimis tiesiai priešais save.
Neerzins? Kodėl šis potyris turėtų erzinti? Paklausti
Sorenas negalėjo. Jis matė, jog pokalbį girdėjusi Gilfė
180
/ ‘X \
atrodo lygiai taip pat sunerimusi. Skilvyje sukilusi bai­
mė nuvilnijo kaulais. Jie manė, jog tik kiaušinariume bei
perykloje dirbančioms pelėdoms nelemta skraidyti. Ar
kukulariumo darbuotojai irgi tampa TKNS?
—Taigi, taigi, — abejingu, monotonišku tonu tęsė
47-2, —visa tai praeis, nebeilgai liko laukti, o kai jie pa­
deda atsikratyti to erzinančio skrydžio potroškio, apima
malonus palengvėjimas.
Vos ne vos sutramdęs balsą Sorenas išlemeno kitą tei­
ginį:
—Teisybė, skrydžio potroškis. Man jis labai patinka,
taip maloniai kutena sparnus.
—Ne, ne. Ilgainiui jis pradeda erzinti, patikėk, todėl kai
pasirodys šikšnosparniai, pasitiksi juos džiūgaudamas.
Šikšnosparniai? Šikšnosparniai? Sorenui su Glife žūt­
būt reikėjo viską išsiaiškinti apie šikšnosparnius. Kaip
išgauti informaciją?
—Niekad nemačiau čia jokių šikšnosparnių, —tarstelėjo
Sorenas stengdamasis neparodyti savo nerimo.
—Mat jie pasirodo maždaug kas antrą kartą prieš jaunatį
ir padeda mums atsikratyti skrydžio potraukio. Deja, tu,
man atrodo, kol kas dar nesi pasiruošęs, teks palaukti iki
kitos jaunaties.
Soreno galvoje sukosi šimtas klausimų, o 47-2 tuo
metu kalbėjo toliau:
181
X XX
 — Girdėjau, jie pasirodys šiąnakt. Mane jau apėmė
malonus laukimo jausmas. Šikšnosparnių išsunkti mes
visuomet užmiegame pačiu kiečiausiu miegu.
Tą pat akimirką Džatas ir Džutas klyksmu pareikalavo
dėmesio.
—Visi numeriai nuo keturiasdešimtojo iki keturias­
dešimt aštuntojo privalo prisistatyti į trečiąjį sektorių, į
trečiąjį miego rikiuotės etapą, —choru kreipėsi juodu.
—Valio! —pelėdidę sudrebino džiaugsmo šūksnis. —
Valio, valio! —47-2 sušoko keistą džiaugsmo šokį.
Praėjo du rikiuotės etapai. Siaurutis it siūlas sidabrinis
mėnuo nusileido iki horizonto, kur dangus susitinka su
žeme, paskutinį sykį žybtelėjo ir išnyko. Padangė vis la­
biau tamsėjo. Trečiasis žygio etapas atrodė nereikalingas,
nes viską aplink padengė juodi šešėliai, visgi kvietimas
nuskambėjo. Sorenas su Gilfe patraukė paskui 47-2, bet
trečiojo sektoriaus pakrašty sustojo.
—Pažvelk! —tarstelėjo Gilfė. —Pažvelk, ką jie daro.
Bičiuliai negalėdami patikėti savo akimis stebeilijo į
šimtus pelėdų, kurios parpuolė aukštielninkos, ištiesusios
į šalis sparnus ir atstačiusios krūtines.
—Niekad nemačiau šitaip tupinčių pelėdų. Kažin ar
joms neskauda? —nusistebėjo Sorenas.
—Abejoju, ar tokia padėtis vadinama tupėjimu, —pa­
stebėjo Gilfė. —Manyčiau, jos guli.
182
 —Guli? Žvėrys gali gulėti, bet ne paukščiai, o juolab
ne pelėdos, —sudvejojo Sorenas ir patylėjęs pridūrė. —
Nebent mirusios.
Bet šios pelėdos buvo gyvos.
—Paklausyk! —kažką išgirdo Sorenas.
Danguje viršum pelėdidės sušniokštė ritmingas šna­
resys. Šitokį garsą sukelia sparnai, tačiau ne tylutėliai,
švelniai plasnojantys pelėdų sparnai, o kitokie, šiurkščiai
plekšintys. Per pelėdidę nuvilnijo keista daina. Ir tada
dešimtys tūkstančių šikšnosparnių, juodesnių už juo­
džiausią naktį, siūbtelėjo žemyn, kur juos kvietė graudi,
monotoniška pelėdų giesmė:

Čiupkit, dusinkit, kamuokit,

Darbuokitės iltim baltom ir aštriom,
Iš virpulių išvaduokit,
Išsiurbkite verdantį kraują,
Kuris mūsų kaulais tuščiais
Į kiekvieną plunksnelę keliauja.
Numalšinkit įkyrų siaubingą troškimą,
Nuraminkit sapnus ir mintis,
Tegul venas ramybė užplūs.
Gerkit, puotaukit lig soties,
Ir tada mūsų skausmas nuslūgs.

183
 Apstulbę bičiuliai nemirksėdami stebėjo, kaip vampyrai
nusileido žemyn plasnodami striukais sparnais ir nutūpę
užsiropštė pelėdoms ant krūtinių. Kurį laiką tarytum
ieškojo plikų vietelių, o tada staigiai krimstelėjo aštriais
žybsinčiais dantim ir įsisiurbė į žaizdeles siaurais rantytais
liežuviais. Pelėdos nė nekrūptelėjo, tik ritmingai alsavo
naktyje. Nustėrę Sorenas su Gilfe negalėjo nė pajudėti.
47-2, nežymiai prasimerkusi, pakreipė galvą jų pusėn.
Veide švietė romus pasitenkinimas.
—Turbūt jai siaubingai skauda, —sukuždėjo Sorenas.
—Ne, labai gera. Potroškiai išnyko. Nebėra... —pratarė
naktyje nuslopstančiu balsu.
Sorenas ir Gilfė nesuvokė, kiek laiko darbavosi šikš­
nosparniai, tačiau vampyrai jų akivaizdoje ėmė pampti, ir
atrodė, kad prisiriję nebeįstengs pakilti. Ištirpęs mėnulis
turėjo pasirodyti tik po kelių dienų. Tamsą pamažu su­
švelnino priešaušrio pilkuma, ir šikšnosparniai, sunkiai
sukdami ratus, pakilo į besitraukiančią naktį.
Devynioliktas skyrius

Cikejimas
 o kruvinosios nakties Sorenas su Gilfe galvojo
P vien apie skrydį. Draugai pagaliau suprato, kodėl
nė vienas pelėdžiukas Sent Lututės tarpeklyje neturi
nei žvilgančių plunksnų, nei purios pūkų dangos, kuri
atsiranda pelėdžiukams bręstant. Paprastai visoms pelė­
doms natūraliai užauga plunksnos, tačiau, negaudamos
pakankamai kraujo, jos ima džiūti ir galiausiai nunyksta, o
kartu numiršta ir skrydžio, dangaus teikiamo džiaugsmo
bei laisvės troškimas.
Soreno ir Gilfės misija nekėlė abejonių: jie privalo iš­
mokti skraidyti net ir neturėdami jokių galimybių šokinėti
šakomis, straksėti bei kitaip treniruotis. Jie privalo išsau­
goti savo svajones apie skrydį. Jie turi juste justi šį norą
skilvyje, o tada tikrai išmoks skraidyti. Gilfė pakartojo
Sorenui savo tėvo žodžius:
187
^ X X
 —Tėtis pasakė, jog gali amžinai treniruotis, bet nie­
kada nepakilsi, jei tuo netikėsi. Taigi treniruotės dar ne
viskas, drauguži. Mes privalome tikėti ir galime tikėti,
nes mėnulis mūsų neatbukino.
—Bet, šiaip ar taip, mums reikia plunksnų, o man jų vis
dar stinga, —priminė Sorenas.
—Jos tau užaugs. Iki kitos jaunaties plunksnų turėsi
pakankamai.
—Štai čia ir slypi problema, nes kaip tik tada sugrįš
vampyrai.
Gilfė reikšmingai pažvelgė į bičiulį.
—Todėl ir turime iki to laiko išmokti skraidyti.
—Bet aš nebūsiu pasirengęs, dar neturėsiu visų plunks­
nų.
—Turėsi beveik visas.
—Beveik? „Beveik“ ir „pakankamai“ —anaiptol ne tas
pats, Gilfe.
v
—Taigi. Šį skirtumą nusveria tikėjimas, Sorenai. Ti­
kėk, —paskutinį žodį mažoji nykštukinė pelėda ištarė taip
ryžtingai, kad liepsnotasis net atšlijo, —esi apdovanotas
didžiuliu kilniu skilviu, Sorenai, juk žinai. Žinau ir aš.
Tu stiprus. Jei pelėdai ši užduotis apskritai įkandama,
toji pelėda esi tu.
Sorenas suglumęs mirksėjo akimis. Kaip jis gali netikėti,
kai ši pelėdėlė, sverianti ne ką daugiau už lapų pluoštelį,
tiki taip tvirtai? Iš tiesų didžiuliu skilviu apdovanota
Gilfė, o ne jis.
Taigi abu pelėdžiukai pradėjo įnirtingai galvoti apie
skrydį, kalbėdavo šia tema, kada tik ištaikydavo progą.
Dalydavosi prisiminimais apie tai, kaip tėvai iš gimtųjų
lizdų kildavo į dangų. Samprotaudavo apie sparnų padėtį,
dreifavimą, kylančio oro sroves ir daugelį kitų dalykų,
į kuriuos atkreipė dėmesį stebėdami kitas pelėdas. Jie
mintyse perkratė visą akmeninį Sent Lututės tarpeklių
bei daubų labirintą ir suprato, jog ištrūkti tegali kildami
tiesiog į viršų, o tokiu atveju tektų sudėtingai manev­
ruoti. Kelias į aukštąją Hortenzijos peryklos atodangą
užkirstas, todėl galimybės po truputį pakilti sklęsdami
juodu neturės.
Visgi bičiuliai žinojo, jog norint pabėgti svarbiausia
susirasti patį aukščiausią tašką, esantį arčiausiai dangaus.
O Gilfė giliai skilvyje nujautė, jog tokią vietą įmanoma
aptikti bibliotekoje. Be to, bibliotekoje galėjo pavykti
atskleisti krislų paslaptį, kuri kažkaip glaudžiai susijusi
su pabėgimu.
Vieną neįprastai šiltą dieną nauja kukulių porcija nešina
Gilfė sugrįžo į savo postą kukulariume, vos benuslėpdama
susijaudinimą.
—Jis sugrįžo, —šnipštelėjo Sorenui. —Grimblis sugrįžo!
Kitąsyk eime atnešti naujų kukulių kartu.
189
^ X "V
 Bičiuliai vylėsi, jog sunku nebus, mat netrukus turėjo
prasidėti pietų pertrauka, kurią tekdavo praleisti, jei
traukdavai parnešti kukulių, todėl eiti niekas nesiverž­
davo.

Pasiekę aukščiausią Didžiojo Plyšio vietą Sorenas ir

Gilfė sustojo. Aišku, juodu ir toliau judino kojas, lyg
žygiuotų, ir pelėdžiukų srautas, prasiskyręs bei apsupęs
vietoje stovinčiuosius, abejingai plūdo j priekį. Sorenas
sumirksėjo. Jam nė nereikėjo pažvelgti aukštyn, nes jauste
jautė viršuje mėlynuojantį dangų. Pro šią vietą takeliu
jam jau teko praeiti daugelį sykių, ir kaskart vien mintis
apie šį taip arti švytintį dangaus lopinėlį atgaivindavo,
suteikdavo jėgų. Tiesiog užmerkdavo akis ir išsyk jį iš­
vysdavo. Kai visi pelėdžiukai prapėdino pro šalį, Gilfei
davus ženklą, juodu pasuko į siauresnį tarpeklį, vedantį
bibliotekos pusėn.
Gilfė žygiavo pirma. Sorenas tirtėjo iš baimės. O jeigu
Gilfės spėjimas, esą Grimblis nėra tikras kvėšla, klai­
dingas? O jeigu Grimblis sukels aliarmą? O jeigu jiedu
bus sučiupti ir pasmerkti juoko terapijai? Pelėdžiukas
susigūžė ir pajuto, kaip skausmas nutvilkė jį nuo pat
purių pūkelių iki naujutėlaičių plasnojamųjų plunksnų

Grimblis stovėjo priešais bibliotekos angą. Jokių kitų

pelėdų aplinkui nesimatė. Sorenas ūmai pajuto oro sro-
190
vę ir suprato, jog tai vėjo dvelksmas. Suėmė nuostabus
jaudulys, toks pat, kokį patyrė ant atodangos, šalia Hor­
tenzijos lizdo. Grimblis atsisuko jų pusėn ir sumirkčiojo.
O tada įvyko pats keisčiausias Soreno kada nors girdėtas
pokalbis.
—Taigi atėjote, —tarstelėjo Grimblis.
—Taigi atėjome, —patvirtino Gilfė.
—Jūs abu pavojingai elgiatės, — atsargiai pastebėjo
lututė.
—Mūsų gyvenimai čia nė sudilusio kukulio neverti,
neturime ko prarasti, —atšovė Gilfė.
—Drąsūs žodžiai.
—Ne tokie jau ir drąsūs. Palauk, kol išgirsi klausimus,
tada suprasi, jog esu drąsi.
Sorenas vos neapalpo. Kaip Gilfė išdrįso ištarti šį
žodį!
Grimblis pradėjo nevalingai tirtėti.
—Tu išdrįsai pasakyti „kl...“
—Taigi. Ir dar ketinu pasakyti kas, kur bei kodėl ir visokių
kitokių žodelių, kuriuos vartoja laisvos, mėnulio neiškvė-
šintos pelėdos, nes mudu esame tokie kaip tu, Grimbli.
—Kkk-kką? —sumikčiojo Grimblis.
—Apie ką aš kalbu? Ar šito norėjai paklausti? Pasakyk,
Grimbli. Paklausk, iš kur visa tai žinau. Paklausk ko tik
nori, ir išgirsi vienintelį atsakymą: aš jaučiu skilviu.
191
 —Skilviu? —j prisiminimus nugrimzdusio Grimblio
veidas tapo svajingas.
—Taip, skilviu, Grimbli. Mūsiškiai vis dar veikia. Be
to, mes žinome, jaučiame, jog tu nesi kvėšla. Tu tik ap­
simetinėji, kaip ir mudu.
—Ne visiškai, —sumirkčiojo pelėda.
Plonytis perregimas vokas pridengė akį. Sorenas girdėjo
apie skaidrius vokus, tėvai pasakojo, jog pradėjus skraidyti
šie tampa naudingi, nes apsaugo akis nuo ore sklandančių
smulkių šiukšlių. Bet Grimblis šiuo metu neskraidė, jis
vos pajudėjo. Kodėl taip virpčiojo jo vokai? Tada Sorenas
pastebėjo didelių geltonų akių kampučiuose besikaupian­
čias dvi dideles ašaras.
—Ak, jei tik būčiau tobulas kvėšla, jei tik būčiau...
—Kodėl taip sakai, Grimbli? —švelniai paklausė Sore­
nas. —Kodėl?
—Dabar negaliu atsakyti. Ateisiu šiąnakt j pelėdidę,
parūpinsiu judviem leidimus. Kadangi dabar jaunaties
metas, niekas neprieštaraus. Bet noriu jus perspėti: šitaip
elgdamiesi lendate į baisų pavojų, galite susilaukti likimo,
baisesnio už mirtį.
—Baisesnio už mirtį? —pakartojo Gilfė. —Kas gali būti
baisiau už mirtį? Mes jau verčiau mirtume.
—Gyvenimas, kokį gyvenu, yra baisesnis už mirtį.
 Duidesimtas skyrius

0rimbiio
pasakojimas
 aniau esąs labai apsukrus, —pradėjo Grimb-
M lis. Jis nusivedė pelėdžiukus j kitą tarpeklį,
atsišakojanti nuo didžiojo, vedančio į kukulariumą. —Su­
prantate, mudviem su žmona begrįžtant iš medžioklės,
čionykščiai grobikai pasiglemžė vieną mano jauniklį,
mano mieliausiąją mažąją Besę. Puoliau įnirtingai grum­
tis. Mažylę naguose spaudė Džato ir Džuto pusbrolis
Orkas, kuris buvo laikomas itin pavojingu kovotoju. Aš jį
nužudžiau. Kitos pelėdos nustėro, jos atšlijo nuo manęs,
bet tada pasirodė Spurna su Skenča. Jos matė, kas nuti­
ko. Keista, tačiau Orko mirtis jas tarytum pradžiugino.
Mat prieš metus mirė ankstesnysis akademijos vadas, ir
nuo tada Orko ir Spurnos su Skenča stovyklos niekaip
negalėjo pasidalyti valdžios. Pastarosios taip apsidžiaugė,
jog pažadėjo pasigailėti mano šeimos ir daugiau nesiar­
tinti prie mūsų lizdo, jei sutiksiu prisijungti prie jų, nes
195
joms patikę manieji kovotojo sugebėjimai. Aš nužudžiau
Orką nesinaudodamas jokiomis mūšio letenomis, vien tik
plikais nagais ir snapu. Joms manęs reikėjo.
Supratau neturįs pasirinkimo. Pažvelgiau į savo gy­
venimo draugę. Lizde tupėjo dar trys jaunikliai. Aš
privalėjau eiti. Žmona maldavo to nedaryti, sakė, girdi,
galėtume persikelti kitur, toli nuo čia, tačiau Skenčia su
Spurna tik nusijuokė ir pagrasė, jog surastų mus, kad ir
kur būtume. Taigi prisidėjau prie jų. Sutuoktinė ir vaikai
prisiekė niekada manęs neužmiršią. Skenča su Spurna
pažadėjo leisti man triskart per metus juos lankyti, ir šis
pasiūlymas tąsyk atrodė labai kilnus. Turėjau jau tada
įtarti nedorus jų ketinimus, tačiau juk nieko nežinojau
apie bukinimą mėnulio šviesa. Apsilankymai būtų tapę
visiškai beprasmiai, jei būčiau tapęs tikru kvėšla. Mano
šeima manęs neatpažintų, o aš nieko jiems nebejausčiau,
nes mėnulio paveiktos pelėdos neturi jausmų, o be jausmų
tampame neatpažįstami tiems, kurie tebejaučia. Štai kur
slypi visas mėnulio poveikio blogis.
Taigi man, kaip ir jums, teko atsilaikyti, o paskui ap­
simetinėti. Man pavyko pakankamai neblogai. Skenča ir
Spurna be galo vertino manuosius kovinius sugebėjimus,
todėl leido man pelnyti vardą. Aš buvau numeris 28-5,
paskui tapau Grimbliu. Bet dabar... —Grimblis vėl pradėjo
drebėti. —Kažkas pasikeitė.
196
^ xX
 —Ką turi omenyje? Juk atsilaikei, —nesuprato Sore-
nas.
—Taip, iš dalies.
—Kaip suprasti, iš dalies? Tai tu esi kvėšla ar ne? —
pasitikslino Gilfė.
—Kas keletą jaunačių net ir mes, suaugusios pelėdos,
turime būti pakartotinai apšvitintos. Man atrodo, kažkas
pradėjo keistis. Aš lyg ir atsispyriau, tačiau kažką tarytum
praradau. Mano mylimos žmonos ir mažylės Besės veidai
pradėjo tirpti. Kai lankydavau šeimą, kviesdavau juos
senuoju savo balsu. Lututės šauksmas yra tarsi giesmė,
kai kas ją lygina su bažnyčiose skambančiais varpais, bet
mano šauksmas prarado gyvybingumą. Kai maždaug prieš
aštuonetą jaunačių apsilankiau namie, artindamasis, kaip
visada, ūktelėjau artimiesiems, bet niekas nesureagavo į
mano balsą. Vėliau, kai prieš dvi jaunatis sugrįžau, nei
žmona, nei Besė manęs neatpažino.
—Neįtikėtina, —sušnibždėjo Gilfė.
—O dabar jų nebėra, —pratarė Grimblis.
—Nebėra? —pakartojo Sorenas. —Nori pasakyti, jie
išvyko?
—Išvyko arba juos nužudė Skenča su Spurna, arba
gal... —Grimblio balsas nuslopo.
—Kas gal? —paklausė Gilfė.
—Gal jie ten buvo, tiesiog nei aš jų nemačiau, nei jie
nepažino manęs. Man rodos, aš tapau... nematomas, lyg
197
oras, tapau niekuo. Ar čia ir slypi kvėšlos lemties žiauru­
mas? Manau, po keleto jaunačių jau būsiu visiškai mėnulio
atbukinta senyva pelėda.
—Bet kodėl? Kodėl jie šitaip elgiasi? Koks Sent Lututės
tikslas? —paklausė Sorenas.
—Ir kam reikalingi krislai? —Gilfė pažvelgė tiesiai į
lututę, palinkusią viršum jos.
—Vienas paprastas ir vienas ne itin paprastas klausimas.
Sent Lututės tikslas —imti kontroliuoti visas pelėdų
karalystes Žemėje?
—Ir jas sunaikinti? —įsiterpė Sorenas.
—Karalystės išties bus sunaikintos, gali tuo neabejoti,
tačiau jie trokšta valdyti. Šiam tikslui pasitelkia mėnulio
šviesą, kuri tapo pagrindiniu jų įrankiu, nes sunaikina
valią, ištrina individualybę, visus suvienodina. Na, o kris­
lai —tai kitos rūšies įrankis, ginklas, naudojamas kare.
—Ką krislai daro? —pasiteiravo Gilfė.
—Niekas tikrai nežino. Krislai tam tikru būdu gali
suteikti galių.
—Kokių galių?
—Šito irgi tiksliai nežinau. Jie pasižymi paslaptinga
trauka. Kartais, dirbdamas bibliotekoje esančioje krislų
saugykloje, tarytum pajuntu jų galią.
Bičiuliai klausėsi suglumę.
—Kaip keista, —nutęsė Gilfė.
198
X xX
 —Išmokyk mus skraidyti, Grimbli! Išmokyk mus skrai­
dyti, —išpyškino Sorenas. Dar besiformuojanti idėja ūmai
išsiskleidė galvoje suvirpindama skilvį.
Įsivyravo bežadė tyla. Gilfė ir Grimblis, netardami nė
žodžio, mirksėdami įsistebeilijo į Soreną.
—Bet judu abu žinote, jog galiu paaiškinti, ką ir kaip
daryti, galiu padėti jums treniruotis, bet to negana. Skrai­
dymas —keistas dalykas. Net ir viską tobulai išmokusiam
pelėdžiukui dar reikia tikėjimo...
Gilfė ir Sorenas drauge pažvelgė į Grimblį ir choru
padeklamavo:
—Jei netikėsi, niekada nepakilsi.
—Tikra teisybė. Matau, jūs suprantat. Kaip tik dėl
šios priežasties nė vienas pelėdžiukas pelėdidėje niekada
nepakils. Dėl to kalti ne tik šikšnosparniai vampyrai, ku­
rie numaldo skrydžio troškimą ir susilpnina plunksnas.
Svarbiausia, kad mėnulio paveikta pelėda nesuvokia, ką
reiškia tikėjimas.
—Bet mes ne kvėšlos, —patikino Gilfė. —Ir tu nesi,
Grimbli, aš tuo tikra.
—Jūs, jaunuoliai, įžiebėte man viltį, o jau maniau, kad
visos mano viltys sudaužytos... Ką gi, aš pabandysiu. Štai
ką mums reikės padaryti.
Grimblis jiems paaiškino esąs atsakingas už kukuliuose
aptinkamų radinių —dantų, kailio bei krislų —tvarkymą
kiekvienos darbo dienos pabaigoje.
199
X X X
 — Sukraunu juos bibliotekoje ir inventorizuoju, su­
darau sąrašus, taigi galiu gauti jums leidimą tapti mano
padėjėjais. Paprastai darbuojuosi nedideliame plote už
bibliotekos, o kai susikaupia tam tikras kiekis, jnešu juos
vidun. Kitu metu einu sargybą prie įėjimo į biblioteką.
Leidimo patekti į ją jūs nieku gyvu negausite, tačiau galiu
mokyti jus skraidyti ir tame mažame plotelyje. Jis nėra
idealiai tinkamas, bet kito pasirinkimo mes neturime. Jis
jungiasi su biblioteka, kuri yra gerokai didesnė, tačiau jūs
negalėsite eiti vidun, nes tada, kai aš inventorizuoju, prie
įėjimo budi kas nors kitas.
—Maniau, bibliotekoje laikomos knygos, —prisipažino
Gilfė.
—Laikomos, bet kartu ten saugome ir šias medžiagas.
Šalia knygų, kuriose galbūt slypi jų esmės paaiškinimas.
—Gilfės skilvyje glūdi nuojauta, jog krislai gali kažkaip
padėti mums pabėgti.
—Nepasikliaukite tokiais dalykais! —griežtai sudraudė
Grimblis. —Jūsų pasitikėjimas savimi padės kur kas labiau
už visus krislus kartu sudėjus.
Taigi taip ir buvo sutarta. Gilfė su Sorenu gaus leidi­
mus patekti j inventorizacijos zoną, inventoriumą, kiek­
vieną jaunaties naktį ir kai kuriomis kitomis naktimis,
kol mėnulis taps pilnas, ir visiems pelėdžiukams vėl teks
rinktis pelėdidėje bei žygiuoti spiginant pilnačiai. Pirmoji
pamoka turėjo prasidėti dar tą patį vakarą.
dvidešimt pirmas skyrius

Skraidymo
pamokos
 lasnojame tankiau, plasnojame giliau. Sparnai
P turi bemaž susitikti viršutiniame taške... —nu­
rodinėjo Grimblis. Sorenas su Gilfe jautėsi kaip reikiant
nusikamavę. Buvo kur kas sunkiau, nei atrodė stebint
tėvų mokomus brolius bei seseris. —Žinau, jūs pavargę,
tačiau vienintelis kelias j laisvę veda aukštyn. Privalote
sustiprinti raumenis, todėl ir nemokau jūsų nei straksėti,
nei šokinėti. Jūs neturėsite prabangios galimybės švelniai
sklęsti iš lizdo, privalote ištobulinti energingo skrydžio
įgūdžius. Taigi pamėginkite dar kartą.
—Bet iš kur mes sužinosime, ką daryti, kai ištruksiu
me? —paklausė Sorenas.
—Sužinosite. Ką aš jums sakiau? Ramus oras —befor­
mis. Pakilę į dangų judu pajusite aplink sparnus judan­
čio oro masę, jos greitį, ar ji duobėta, ar lygi, karšta ar
šalta, o tada patys suprasite, kaip prie jos prisiderinti ir
20?
pasinaudoti. Vėjas visada turi pavidalą, tačiau j tarpeklio
gilumą vėjas neprasiskverbia. Šiose ankštose erdvėse oro
bemaž nejunti, jis čia nejudantis, negyvas. Todėl judviem
reikia darbuotis itin energingai, kad galingu plasnojimu
išjudintumėte orą. Pakilę jūs lengvai skrosite erdvę. Štai
kam reikalingi tarpeliai sparnų galuose augančiose judvie­
jų plunksnose —jų dėka lengvai judėsite į priekį.
Grimblis demonstruodamas šiek tiek šoktelėjo pirmyn,
ištempė kaklą, pakėlė sparnus —ir ūmai pakilo į orą. Už
Soreną daugiau nei dvigubai didesnė pelėda, rodos, be
jokių pastangų sklendė aukštyn. Kažin ar juodu kada nors
išmoks? Ar jau bent kiek pasistūmėjo į priekį?
Mokytojas tarytum skaitė jų mintis.
— Čia dar tik trečioji pamoka. Aš matau, kaip judu
stiprėjate, bet privalote dar ir tikėti.
Ketvirtosios pamokos metu tapo lengviau, ir bičiulių
skilviuose, ko gero, pirmą sykį sukirbėjo tikėjimas. Juodu
pajuto prasiskiriantį orą, jiems pavyko pakilti ankštoje
inventoriumo duobėje aukščiau negu ankstesnius kartus.
Mažyliai bandė įsivaizduoti, kaip išsiverš iš tarpeklio į
svetingą mėnulio neapšviestos nakties tamsą. Jie pradėjo
justi judančio oro kontūrus po sparnais ir tiesė juos aukš­
tyn, į tamsumą. Jaunatis tęsis dar dvi naktis, o paskui,
mėnuliui didėjant, pamokėlės ims trumpėti, nes teks vis
daugiau laiko praleisti pelėdidėje, maudantis kvėšinan-
čioje mėnesienoje. Galų gale, kai po pilnaties mėnulis
204
X -X 'X
vėl pradės siaurėti, juodu išskris, nes turi pasprukti dar
prieš šikšnosparnių pasirodymą, nes tuo metu jau taps
apsiplunksnavusiomis pelėdomis ir privalės atsiduoti
vampyrams, o tokiu atveju vilties ištrūkti nebeliktų.
Nors bibliotekoje bičiuliai dar nesilankė, patekti tenai
turėjo pabėgimo naktį, nes, išskyrus peryklą, čia buvo
pati aukščiausia tarpeklių labirinto vieta. Grimblis ketino
kelioms minutėms atsikratyti bibliotekos sargybinio pasa­
kydamas, esą šis dėl neramumų kviečiamas į kukulariumą,
kur jis budėjęs dienos metu. Grimblio tvirtinimu, po tre­
niruočių giliame, ankštame inventoriume pakilti pavyks
sklandžiai ir lengvai. Biblioteka abiem pelėdžiukams kėlė
smalsumą. Grimblis stengėsi paaiškinti, kaip ten viskas
atrodo, kaip sudėliotos knygos, plunksnos, dantys, kaulai,
krislai bei kiti daiktai, kuriuos dienos metu jie rankiodavo
iš kukulių. Be to, ten buvo saugomos geriausios mūšio
letenos, kurios jiems irgi be galo rūpėjo.
—Jos čionai negaminamos, tiesa? —pasiteiravo Gilfė.
—Ne. Jie nemoka, nors neapsakomai trokšta mokėti.
Nuolat girdžiu Spurną su Skenča apie tai kalbant. Ma­
nau, reikia daug išmanyti apie metalus. Taigi jie skrenda
į karalystes, kur pelėdų valdovai laiko kovines pelėdas ir
po mūšių nurenka letenas nuo žuvusių kovotojų kojų.,O
kaip pagaminti —neturi supratimo. Galima pamanyti, esą
čionykštės pelėdos sumanios, tačiau Skenča ir Spurna be
galo bijo, kad kuri nors nepasirodytų gudresnė už jas...
205
X xX
todėl visus ir verčia kvėšlomis. Daugiau niekas čia nemo­
ka skaityti. Klausinėti irgi nevalia. Tad kokiu-būdu gali
ką nors išmokti arba išrasti? Nieko nebus. Akademijos
valdžia daugelį metų bando įminti krislų paslaptį, bet aš
abejoju, ar pavyks, nes niekam kitam neleidžiama atlikti
jokių tyrimų ir bent šį tą sužinoti. Tik pažvelk į save, Gli­
fe —tu, domėdamasi bei pasikliaudama skilvyje glūdinčia
nuojauta, apie krislus žinai ne ką mažiau už jas abi, nes
esi smalsi. Bet gana kalbų, metas treniruotis. Noriu, kad
šiąnakt pasiektumėt antai tą įtrūką akmeninėje sienoje.
Sorenai, tau turi pakakti penketo sparnų mostų. Gilfe,
kadangi esi mažesnė, gali suplasnoti aštuonis sykius.
—Turbūt juokauji, —aiktelėjo Sorenas.
—Anaiptol. Tu pirmas, Sorenai. Skaičiuok mostus. Jei
tikėsi, pavyks be jokio vargo.
Sorenas atsistojo ant žemo akmeninės sienos iškyšulio,
užsimerkė ir, sukaupęs visas jėgas, mostelėjo sparnais. Aš
galiu! Man pavyks! Kūnas pakilo, sulig antru mostu pajuto
po sparnais susitelkiant didžiulę oro pagalvę.
—Puiku, —sušnibždėjo Grimblis. —Dar kartą, stip­
riau.
Iki viršaus Sorenui teliko pusė kelio, o suplasnojo dar
tik du kartus.
Aš galiu, aš tikrai galiu! Aš jaučiu orą, jaučiu savo sparnų
galią. Aš kylu aukštyn. Aš skraidysiu!..
 v
iąnakt? Grimbli, gal kuoktelėjai? Delčia dar toli.
Š Mums per anksti! —sušuko Gilfė.
—Mes nepasiruošę, —puolė protestuoti Sorenas.
—Jūs pasiruošę, Sorenai. Aš liepiau tau penkiais sparnų
mostais pasiekti sienos įtrūką, o tau pakako keturių. Iš­
skristi reikia šiąnakt.
—Kodėl? —abu paklausė vienu balsu.
Grimblis atsiduso. Žinojo pasiilgsiąs šių jauniklių, o
labiausiai —jų klausimų. Buvo taip gera turėti galimybę
klausinėti ir atsakinėti. Kadaise manė, jog gardžiausias
pasaulyje dalykas —šviežiai nudobtas pelėnas, tačiau dabar
žinojo, kad pats saldžiausias ir gardžiausias yra ant liežu­
vio besisukančio klausimo skonis. Toji nuostabiai švelni
klausiamojo žodžio pradžia... ak, kaip jis ilgėsis šių dviejų
jauniklių, tokių mielų, žaviai apsiplunksnavusių naujomis,
šikšnosparnių vampyrų nepaliestomis plunksnomis.
—Šj vakarą priartės šiltasrovės, todėl turite išskristi.
209
X xX
 —Šiltasrovės? Ką tai reiškia? —paklausė Sorenas.
—Šilto oro srovės, pasirodžiusios anksčiau nei papras­
tai. Pasinaudodami jomis, vos tik iš čia ištruksite, skristi
taps labai lengva. Susidursite su jomis iškart pakilę, o tada
galėsite sklęsti.
—Mes nenutuokiame, kaip reikia sklęsti, —priminė
Gilfė. —Temokame plasnoti sparnais.
—Nesijaudinkit. Kai sutiksite sroves, iškart suprasite,
ką reikia daryti. Jums patars vėjo pavidalas.
—Kas šiąnakt budi?
—Džatas.
—Džatas! —aiktelėjo Sorenas. —Siaubas. Kaip tu jį pri­
versi išsidanginti į kukulariumą?
—Nusiraminkit, ką nors sugalvosiu ir iškrapštysiu jį iš
čia. Jau gavau jums leidimą šiam vakarui tarp trečiojo bei
ketvirtojo miego žygio.

Pasibaigus trečiajam miego žygiui Sorenas su Gilfe

susirado savosios zonos miego padėties kontrolierių ir
parodė leidimus. Šis mirktelėjo ir leido išeiti. Bičiuliai
nebylūs traukė akmeniniais koridoriais, skendėdami savose
mintyse. Abu galvojo apie tą patį: susikaupę telkė visą savo
tikėjimą, jog sugeba skristi, ir stengėsi vyti šalin suvokimą,
kad patirties šioje srityje teturėjo tik menką kruopelytę,
turint omeny, kiek paprastai trukdavo apsiplunksnavusių
jauniklių mokslai. Jie bemaž nenutuokė nei apie sklandymą,
nei apie slydimą oru, nei apie plevenimą.
210
X x^
 „Žodžiai, vien tik žodžiai“, —sumurmėtų Grimblis, jei
juodu pažertų šiuos terminus, nugirstus iš vyresniuosius
brolius bei seseris mokiusių tėvų. Panašius klausimus
dažniausiai užduodavo Gilfė, o Grimblis nuolatos pri­
mindavo:
—Tu per daug galvoji. Tau nereikia ničnieko žinoti apie
sklandymą ir plevenimą. Tau tereikia išmokti staigiai pa­
kilti - PAŠOKI! GALINGAI PLASNOJU - jis atkišdavo
galvą į priekį ir rūsčiai nužvelgdavo mokinius ryžtingomis
geltonomis akimis. —Štai ir viskas! Daugiau jums nieko
nereikia norint iš čia ištrūkti.
Apie tai galvojo ir Gilfė, ir Sorenas, panašios mintys su­
kosi abiejų galvose. Galingas mostas žemyn. Plasnojamųjų
plunksnų galai suglaudžiami. Mostas aukštyn, plunksnos
išskleidžiamos, pro tarpelius galuose nekliudomai skverbia­
si oras. Treniruojantis jų raumenys kaip reikiant sustiprėjo.
Ko gero, juodu tapo raumeningiausiais pelėdžiukais visoje
Sent Lututės akademijoje, ir vien šis faktas palaikė bičiulių
tikėjimą. Vargu ar atrastum čia bent vieną jauną nykštukinę
pelėdą, sugebančią plasnoti taip galingai kaip Gilfė!
Galų gale jie pasiekė inventoriumą. Grimblis išsyk nu­
džiugo pastebėjęs, kokie jaunikliai susikaupę, ir vylėsi, jog
gudrybė atsikratyti Džatu pavyks. Laimė, Grimblis žinojo,
jog broliai Džutas ir Džatas ne per geriausiai sutaria, o
kaltas dėl to veikiausiai buvo pavydas. Atrodo, Skenča, ypač
kovinių skrydžių metu, Džatui skyrė daugiau dėmesio
negu jo broliui. Tokiais atvejais visada iškildavo šiokių
tokių ginčų dalijantis mūšio letenas, likusias ant nukautų
pelėdų kojų. Pirmiausia rinkdavosi Skenča ir .Spurna, o
paskui, sugrįžus į akademiją, likusios letenos būdavo pa­
skirstomos atsižvelgiant į laipsnį bei kovinius nuopelnus.
Mūšio letenų saugyklai vadovavo senyva pelėda, vardu Tu-
makas. Taigi dabar Grimblis ketino pasitelkti įžūlų melą,
kad priverstų Džatą pasitraukti nuo įėjimo į biblioteką. Jis
pradėjo kalbėti garsiu balsu. Sorenas su Gilfe nenutuokė, ką
visa tai reiškia, nes mokytojas kreipėsi ne į juos, o tarytum
į kažin kokią nematomą pelėdą:
—Sakau jums! Letenų sandėlyje iškilo sunkumų. Džatui
visa tai nepatiks. Verčiau jau viską jam papasakosiu.
Kai Grimblis po kelių sekundžių prisiartino prie bib­
liotekos sargybinio, į visas puses pasišiaušusios Džato
plunksnos tirtėjo iš susijaudinimo. Jis atrodė ne juokais
susierzinęs ir dvigubai didesnis nei paprastai. Be to, akivaiz­
du, jog jį draskyte draskė klausimai. Čia ir slypėjo Grimblio
pranašumas, kuriuo šis ketino pasinaudoti.
—Nesinervink, Džatai, aš viską tau papasakosiu. Bent jau
tiek, kiek žinau. Nusiramink. Neseniai nugirdau Džuto ir
Spurnos pokalbį apie naująsias mūšio letenas ir apie tai,
girdi, jo manymu, Tumakas neteisingai jas skirstąs. Spurna
pažadėjo aptarti šį reikalą su Skenča.
—Nieko sau! —šūktelėjo Džatas —Džutas nori tapti
saugyklos direktoriumi, o ką tai reiškia, žinome visi. Jis taps
galingiausia pelėda akademijoje po Skenčos ir Spurnos.
212
 —Jei gerai supratau, jos leido jums patiems išsiaiškinti
tarpusavyje. Netrukus turi prasidėti dvikova, Džutas jau
sutelkė pajėgas. Paskubėk, susikviesk savo karius, Džatai,
dar suspėsi. Aš čia pabudėsiu.
—Ačiū, Grimbli, ačiū tau. Ir nesirūpink, kai tapsiu sau­
gyklos vadovu, tu pirmas galėsi išsirinkti mūšio letenas.
—Aš nesirūpinu, Džatai. O dabar bėk, kol dar yra lai­
ko.
Vos akmeniniu taku nuskubėjęs Džatas dingo už kampo,
Grimblis pašaukė Soreną su Gilfe.
—Ateikite čionai, negalime gaišti nė minutės.
Pelėdžiukai įbėgo j biblioteką ir abu nejučia aiktelėjo.
Juodu pastebėjo ne knygas ir ne nublizgintų mūšio letenų
rinkinį ant sienos. Pirmiausia jie pamatė juodą dangų,
nusagstytą žvaigždėmis, kurios atrodė žiburiuojančios
taip arti, jog gali imti ir raškyti nagu. Plūstelėjo prisimi­
nimai apie dangų ir vėjelį —išties netgi čia jie pajuto vėją.
Ak, tikslas jau čia pat. Bičiuliai iš tiesų tikėjo galį skristi!
Tą akimirką, kai Sorenas su Gilfe pirmą sykį sumosavo
sparnais, į vidų įsiveržė įtūžusi, kovai pasirengusi Skenča.
Didžiulėmis mūšio letenomis aptaisyti nagai tapo dvigubai
didesni, ant snapo galiuko žybčiojo metalinė adata, apšvies­
ta siauručio jauno mėnulio, pakibusio viršum bibliotekos
it peilio geležtė.
—Plasnokite! —riktelėjo Grimblis. —Plasnokite, jums
pavyks! Tikėkite! Du galingi mostai, ir būsite viršuje!
21)
X xX
 Tačiau pelėdžiukai sustingo iš baimės, sparnai karojo ap­
sunkę tarsi akmeniniai. Juodu laukė neišvengiamo galo.
Siaubo sukaustyti jaunikliai stebėjo besiartinančią Sken-
čą, kaip tik tada nutiko keistas dalykas. Nematomos jėgos
nublokšta pelėda tėškėsi į rantuotą sieną, kurioje, Grimblio
pasakojimu, buvo laikomi krislai.
—Kilkite! Naudokitės proga! —sušuko Grimblis.
Proga išties buvo palanki. Pajudėti neįstengianti Skenča
atrodė it suparalyžiuota.
Sorenas su Gilfe įniko plakti sparnais ir pradėjo kilti.
—Jums pavyks! Tikėkite! Pajuskite tikėjimą skilviuose.
Jūs sukurti skraidyti. Skriskite, vaikai!
Po šių žodžių nuaidėjo šiurpus klyksmas, ir naktis nu­
sidažė krauju.

—Nežiūrėk atgal, Sorenai! Tikėk!

Bet šįkart šaukė nebe Grimblis, o Gilfė. Vos pasiekę
akmeninę briauną juodu pajuto šilto oro sūkurį, ir, rodos,
pati naktis, ištiesusi švelnius, neaprėpiamus sparnus, pamė­
tėjo juodu aukštyn, į dangų. Mažyliai nebežiūrėjo atgalios
ir nematė ant bibliotekos grindų parblokštos sudraskytos
pelėdos, negirdėjo merdėjančio Grimblio tikrų tikriausiu
lututės balsu, skambančiu naktyje it varpai, giedamos senos
giesmės: Aš išsivadavau suteikdamas tikėjimą sparnais jau­
niesiems. Palaiminti tie, kurie tiki, nes jie tikrai skraidys.
 £H?idešimt trečias skyrius

5 1 Skrydis į

K
 amsioje nakties širdyje Sorenas su Gilfe skriejo
T per atrastąjį rojų regėdami vien žvaigždes ir sida­
briniu taku keliaujantį mėnulį. Pasaulis antrą kartą ėmė
skrieti spirale, tik šįsyk viskas buvo kitaip, nes Sorenas
pats raitė vingius ir kilpas, sparnais samstydamas ir for­
muodamas orą. Šį kartą nereikėjo desperatiškai plasnoti.
Jis instinktyviai ištiesė sparnus ir, nekrutindamas nė
plunksnelės, leidosi nešamas kylančios šilto oro srovės.
Sorenas žvilgtelėjo į Gilfę, sklendžiančią ant žemesniojo
tos pačios oro srovės sluoksnio. Grimblis buvo teisus:
juodu tiksliai žinojo, ką reikia daryti. Tuščiaviduriais
nakties tamsoje skriejančių dviejų pelėdų kaulais sruveno
instinktas ir tikėjimas.
Ilgą laiką vėjo nepasiekiamuose Sent Lututės tarpe­
kliuose ir daubose kalėję pelėdžiukai dabar, rodos, sutiko
visas įsivaizduojamas oro sroves ir tėkmes. Sorenas nė
217
nenumanė, kiek laiko juodu sklendė, kai išgirdo Gilfės
šūksnį:
—Ei, Sorenai, ar tu bent nutuoki, kaip mudu nutūp­
sime?
Nutūpsime? Nusileidimas Sorenui rūpėjo mažiausiai,
jis troško skraidyti amžinai. Bet, ko gero, mažoji nykštu­
kinė pelėda jautėsi pavargusi, nes sulig kiekvienu bičiulio
mostu jai tekdavo suplasnoti tris kartus.
—Nenutuokiu, Gilfe, bet galbūt nusižiūrėsime tinkamą
medžio viršūnę ir... —jis patylėjo. —Na, esu tikras, kad
išsiaiškinsime.
Ir jie išsiaiškino. Šiek tiek pasvirę šonu pradėjo pa­
mažėle leistis medžių guoto link. Ir vėl vadžias perėmus
instinktui, pelėdžiukai palengva žemėdami pradėjo sukti
vis siauresnius ratus viršum medžių, paskui stabdydami
pakreipė sparnus ir prisiartinę prie viršūnės išskėtė na­
gus.
—Man pavyko! —pasidžiaugė ant šakos nutūpęs So-
renas.
—A-a-a-a! —suspigo Gilfė.
—Gilfe, kur tu? Kas atsitiko?
—Aš kabu žemyn galva, o šiaip viskas gerai.
—Didžioji Pelėdų Pelėda! —aiktelėjo Sorenas pamatęs
aukštyn kojomis į šaką nagais įsikibusią bičiulę. —Kaip
čia tau taip nutiko?
218
X x \
 —Jei žinočiau kaip, nebūtų nutikę, —gaižiai atšovė
pelėdžiuke.
—O varge! Ką ketini daryti?
—Ketinu pagalvoti.
—Ar gali galvoti kybodama žemyn galva?
—Aišku, galiu. Negi manai, kad smegenys išdribo man
iš galvos? Na jau tikrai, Sorenai!
Žemyn galva pakibusi Gilfė atrodė kvailokai, bet Sore-
nas, be abejo, šito nepasakė. Jis tetroško kaip nors padėti
savo draugei.
—Tavim dėtas, mergužėle... —nuskambėjo balsas nuo
aukštesnės to paties medžio šakos.
—Kas ten? —išsigando Sorenas.
—Koks skirtumas, kas aš esu? Pačiam teko vieną ar du
kartus atsidurti štai tokioje keblioje padėtyje.
Šaka, ant kurios tupėjo Sorenas, sudrebėjo, kai neto­
liese pasipūtėliškai nusileido neregėto dydžio pelėda.
Sidabriškai pilkas paukštis atrodė tarsi nulietas iš pačios
mėnesienos. Vien šio milžino galva su neįtikėtino didumo
veido disku dusyk pranoko Gilfę. Buvo sunku įsivaiz­
duoti, jog šis padaras kada nors galėjo patekti į tokią pat
padėtį, kaip ir Gilfė.
—Štai ką tau reikia padaryti, —žemu balsu kreipėsi į
Gilfę nepažįstamasis. —Turi tiesiog pasileisti, o tada stai­
giai suplakti sparnais stumdamas! aukštyn ir suskaičiuoti
_2I9_
iki trijų. Kai apsiversi aukštyn galva, pamažu nusileisk.
Tuojau parodysiu.
—Bet tu toks didelis, o Gilfė visai mažutė, —sudvejojo
Sorenas.
—Teisingai pastebėjai —aš didelis! Bet esu žavingas ir
švelnus. Sugebu pleventi ir sklęsti! —gigantiškoji pelėda
pakilo nuo šakos ir nuskriejo demonstruodama įvairiau­
sias skrydžio įmantrybes —kryčius, suktukus, staigius
posūkius, kilpas bei tuo pat metu ūbaudama dainą:

Lyg kolibris as plasnoju,

Ereliškus atlieku viražus,
Nė vienas kitas paukštis nėra toks šaunus ir gražus!

—O Pelėdų Pelėda! —sumurmėjo Sorenas. —Na ir

pamaiva.
—Kas kaip moka, tas taip šoka. Jei nešoka, ko gero,
nemoka, — savo pasirodymu akivaizdžiai patenkintas
milžinas nusileido žemyn.
—Puiku, —tarstelėjo Gilfė.
—Sunkiausia bus pasileisti, bet privalai tikėti, tada ir
pavyks.
Ir vėl tikėjimas, pagalvojo Sorenas. Matyt, Gilfę irgi
paveikė šis žodis, nes tą pat akimirką mažylė atgniaužė
nagus. Jos pavidalas staigiai sušmėžavo naktyje —tarsi
220
X xX
netikėto gūsio pagautas lapelis —ir štai Gilfė jau skrido
iškėlusi galvą.
—Nuostabu! —sušuko Sorenas. Po sekundėlės bičiulė
nutūpė ant šakos šalimais.
—Matai, visai nesunku, —pareiškė gigantas. —Aš, aišku,
neturėjau, kas mane pamoko, teko kapstytis pačiam.
Sorenas nužvelgė nepažįstamąjį milžiną, kuris, nepai­
sant dydžio, atrodė gana jaunas. Nors ir nenorėjo pasi­
rodyti neišauklėtas, bet smalsumas nugalėjo.
—Ar esi kilęs iš šių kraštų?
—Iš šių, iš kitų, iš visų. Nerasi vietos, kurioje aš nebu­
vęs, —šiurkšti jo kalbos maniera mažumėlę baugino.
Gilfė stryktelėjo link šakos galo.
—Noriu padėkoti už maloniai suteiktą pagalbą man
patekus į keblią padėtį.
Sorenas apstulbęs sumirkčiojo —dar niekada negirdėjo
šitaip be galo mandagiai šnekančios Gilfės, kuri dėl to
pasirodė gerokai už jį vyresnė.
—Nenorime pasirodyti įžūlūs, bet mums iki šiol neteko
sutikti tokios didelės pelėdos, taigi gal leistum pasiteir­
auti, kokiai rūšiai priklausai?
Kokiai rūšiai! Ir iš kur, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, toji
Gilfė prisirankiojo tokių žodžių? —negalėjo atsistebėti
Sorenas.
—Kas per daiktas toji rūšis? Laplandinės pelėdos tokių
keistų žodžių nevartoja.
221
 —Vadinasi, tu —laplandinė pelėda. Esu girdėjusi, nors
Kuniro dykumoje tokios negyvena, —atsiliepė Gilfė.
—Kuniro dykuma! Teko lankytis. Ne itin palanki vieta
laplandinėms. O apie tai, iš kur esu kilęs, nedaug tegaliu
pasakyti. Suprantat, labai anksti tapau našlaičiu. Mane
sučiupo Sent Lututės patrulis, tačiau sugebėjau ištrūkti
ir nudribti j apleistą lizdą.
—Tu pabėgai nuo Sent Lututės patrulio?
—O kaipgi! Tie mulkiai neturėjo jokių šansų mane
suvystyti. Neketinau pasiduoti gyvas. Nutaikiau progą, o
tada ėmiau ir nukandau savo pagrobėjui antrąjį nagą. Tasai
išmetė mane lyg liepsnojančią žariją. Daugiau jie manęs
nelietė. Matyt, nepanoro turėti reikalų, —jis mažumėlę
pasipūtė ir išdidžiai nukiūtino šaka.
Šįkart net Gilfė neteko žado. Galiausiai prabilo So-
renas:
—Mudu irgi buvome pagrobti, o pasprukti įstengėme
tik dabar. Aš esu kilęs iš Tyto karalystės. Mudu su Gilfė
norime susirasti savo šeimas, tačiau nenutuokiame, kur
šiuo metu esame. Štai kodėl paklausiau, iš kur esi. Nie­
kada nemačiau tokių pelėdų Tyto miške, bet mes tupime
Ubalo medyje, o šie medžiai juk auga Tyto girioje.
—Nebūtinai. Ubalo medžiai auga palei Ūbio upę, kuri
teka per daugelį karalysčių.
—Per Kunirą neteka, —pareiškė Gilfė.
222
X
 —Kunire apskritai nėra nė lašo vandens, tad ką jau
kalbėti apie upes.
—Vandens tenai yra, tik reikia mokėti ieškoti, —atkirto
Gilfė.
—Hmm, —numykė dičkis.
Sorenas suprato, jog šiai pelėdai aiškiai nepatikdavo,
jei kas nors žinodavo daugiau už ją.
—Taigi mes esame Tyto miške, ar ne? —pasitikslino
Sorenas
—Esate ties Tyto ir Ambalos karalystės riba.
—Ambala! —prisiminę Hortenziją abu bičiuliai šūkte­
lėjo kartu.
—Mano supratimu, Ambala tėra menka antrarūšė ka­
ralystė.
—Antrarūšė! —vėl vienu balsu pasipiktino pelėdžiu­
kai.
—Taip nemanytum, jei būtum pažinojęs Hortenziją, —
tarstelėjo Sorenas.
—Kas yra toji Hortenzija?
—Buvo, —tyliai patikslino Gilfė.
—Ji buvo nuostabi pelėda, —bespalviu balsu pridūrė
Sorenas.
Gigantiškasis paukštis sumirkčiojo ir nustebęs įsiste­
beilijo į pelėdžiukus. Jie atrodė tikri žiopliukai, kita ver­
tus... jis susimąstė. Jeigu juodu sugebėjo ištrūkti iš Sent
223
Lututės, matyt, sugeba savimi pasirūpinti. Visgi geresnio
išsilavinimo už tą, kurį jis įgijo griežtoje našlaičio gyveni­
mo mokykloje, niekur nerasi. Visko turėjo mokytis pats.
Kaip skraidyti, kur medžioti, kuriuos padarus čiupti, o
kurių vengti kaip ugnies. Kai savo kailiu tenka atskleisti
nuožmius neišmatuojamų turtų bei pavojų kupino girios
pasaulio dėsnius bei taisykles, tampi užsigrūdinęs ir tvir­
tas. Kaip tik tokiu save ir laikė Apyaušris.
Galų gale atitoko Gilfė.
—Ką gi, leisk mums prisistatyti. Aš esu nykštukinė
pelėda Gilfė, oficialiai vadinama Micrathene whitneyi.
Mūsų rūšis paprastai gyvena dykumose, lizdus suka tuš­
čiose ertmėse, migruoja.
—Žinau, žinau. Kurį laiką gyvenau kaktuso drevėje
kartu su keliais tavo gentainiais. Medžioklės įpročiai...
na, kaip čia pasakius? Jūsiškiai tevalgo vien gyvates, taigi,
tarkime, jog dykumos papročiai mažumėlę skiriasi nuo
miško papročių.
—Mes valgome ne tik gyvates. Mintame dar ir pelėnais,
ir pelėmis, tik žiurkių neliečiame, mat šios mums per
didelės.
—Tiek to, nesvarbu, —dičkis atsigrįžo į Soreną. —O
ką tu papasakosi, vaike?
Sorenas nusprendė kalbėti trumpiau už Gilfę ir nesi­
leisti į smulkmenas.
224
X X^
 —Aš esu Sorenas, liepsnotoji pelėda iš Tyto, —jis jau­
tė, jog kalbomis apie liepsnotųjų pelėdų giminės retumą
naujojo pažįstamo nesudomins. —Kartu su tėvais gyvenau
sename kėnio medyje iki pat... —jo balsas nutrūko.
—Iki pat tos siaubingos dienos, —milžinas atsargiai kap­
telėjo Sorenui snapu, švelniai pavalydamas plunksnas.
Šis menkutis judesys be galo nustebino Soreną su Gilfe,
kurie nė sykio nepatyrė tokios globos nuo tada, kai iškrito
iš lizdų. Plunksnų valymas buvo neatsiejama jų gyvenimo
dalis. Tėvai snapais gražindavosi rankiodami šapelius ir
purendami vienas kitam bei savo mažyliams plunksnas
arba jų užuomazgas. Kedendami vienas kitam plunksnas
šeimos nariai, artimi giminaičiai arba draugai patirdavo
ramią palaimą ir tikros pelėdų vienybės jausmą.
Didysis bičiulis grįžtelėjęs kreipėsi į Gilfę:
—Nagi, didingais žodžiais kalbanti mažyle, eikš arčiau.
Galėčiau lažintis, jog jau kadai kas niekas tau netvarkė
plunksnų.
Gilfė stryktelėjo artyn, ir laplandinė pelėda, paeiliui
pakedendama čia vieno, čia kito plunksneles, pradėjo
pasakoti savo istoriją.
—Aš esu varduApyaušris. Nežinau, iš kur gavau šį vardą.
Tiesiog taip vadinuos.
—Tau tinka šis vardas, —švelniai sukuždėjo Sorenas. —
Nes esi sidabriškai pilkas.
225
 —Teisybė, ne juodas ir ne baltas. Jis man tinka, ir tegul
mane skradžiai, jei nebūsiu išsiritęs kaip tik tokiu per­
einamuoju metu, nes pirmasis mano prisiminimas ir yra
apyaušris! Sidabrinė dienos ir nakties riba. Daugelis pelė­
dų didžiuojasi naktiniu regėjimu, leidžiančiu iš aukštybių
tamsoje įžiūrėti per mišką šmirinėjančią pelę, pelėną ar
mažą voveraitę. Aš irgi matau visa tai, bet išlieku akylas ir
apyaušriu, kai kontūrai išskysta, formos susilieja. Mano
gyvenimas kupinas rizikos, tačiau man tai patinka.
—Ką veiki čia, Tyto pakraštyje?
—Man teko girdėti apie tam tikrą vietą, kurią lengviau­
sia rasti keliaujant palei Ubio upę. Mano galva, jei jau čia
auga Ubalo medis, tai po juo čiurlenantis upelis turėtų
įtekėti į Ubio upę.
Sorenas su Gilfe linktelėjo. Išvada atrodė logiška.
—Ar ieškoma vieta yra kažkur pakraštyje? —pasidomėjo
Gilfė.
—Ko gero, veikiau viduryje, bet tiksliai nežinau.
—Kieno viduryje? —paklausė Sorenas.
—Ubio upė įteka į didžiulį ežerą, daugelio vadinamą
jūra arba Ubmarėmis. Ežero viduryje yra sala, o toje
saloje auga milžiniškas medis, didžiausias iš visų Ubalo
medžių, pramintas Didžiuoju Ubalo medžiu. Sakoma, esą
tokio gigantiško medžio apskritai daugiau niekur nerasi,
o dunksąs jis Ubalo karalystės centre.
226
 Sorenas bemaž liovėsi kvėpuoti, jo akys išsiplėtė. Gilfė
irgi sustingo.
—Manai, jis iš tiesų egzistuoja? —sukuždėjo Sorenas.
—Ar tai nėra tik legenda? —nuostabos kupinu balsu
pratarė Gilfė.
—Aš tikiu legendomis, —paprastai atsakė Apyaušris, ir
jo balse pirmą kartą neskambėjo pasipūtėliškumas.
—O kas slypi tame milžiniškame medyje, augančiame
Ubmarių viduryje esančioje saloje? —pasidomėjo Sore­
nas.
—Ten gyvena nepaprastai narsių ir stiprių pelėdų bū­
rys, —kalbėdamas Apyaušris judviejų akivaizdoje, rodos,
tapo dar didesnis.
—Ir tos pelėdos, —pratęsė Sorenas, —kiekvieną naktį
išskrenda į tamsą vykdyti kilnių darbų? —veržte išsiveržė
kadaise iš tėvo girdėti žodžiai. —Kalba vien tik tiesą, siekia
nugalėti blogį, sustiprinti silpnuosius, ištaisyti neteisybes,
pamokyti pasipūtėlius ir nubausti tuos, kurie skriaudžia
silpnesnius už save? Liepsnojančiomis širdimis jie pakyla
į orą... Ar apie šią vietą kalbi?
—Pataikei, —atsiliepė Apyaušris. —Tos pelėdos kartu
darbuojasi ir kovoja vardan visų karalysčių gerovės.
—Ar tu tikrai tiki, kad tokia vieta egzistuoja? —paklausė
Sorenas.
—O ar tu tikrai tiki, kad gali skraidyti? —atkirto Apy­
aušris.
227
 Sorenas su Glife mirktelėjo akimis. Keistas atsakymas.
Netgi ne atsakymas, o klausimas. Sent Lututės pelėdų
našlaičių akademija iš tiesų liko labai toli!
 £)videšimt ketvirtas skyrius •

tuščios dreves 9 ^

X 7 i'
 udviem teks išmokti medžioti. Kuo tenai buvote

J maitinami? —pasidomėjo Apyaušris.

Sorenas su Gilfe kruvinais snapais taršė švelnią naujojo
bičiulio atgabento pelėno mėsą, kvepiančią gilėmis bei
sudžiūvusiomis Ubalo medžio, kuriame jie vis dar tupėjo,
uogomis. Pelėdžiukams dar niekad neteko ragauti nieko
gardesnio.
—Paprastai, kai nedirbdavome perykloje, valgydavome
svirplius, —galiausiai atsakė Gilfė.
—Ir viskas?
—Vienus svirplius, tris kartus per dieną.
—O vargeli, argi pelėda gali išgyventi misdama tokiu
maistu? Ir negaudavote nė kiek mėsos?
Bičiuliai tik papurtė galvas, nenorėdami pražiopsoti nė
vieno kąsnelio.
231
X x X
 Apyaušris suprato nieko nepešiąs kalbindamas šiuodu
išbadėjusius jauniklius, kol jie kaip reikiant nepasisotins.
Kai draugai pagaliau baigė doroti pelėną, dičkis įsmeigė
į juodu geltonas akis.
—Taigi noriu sužinoti, ar susidomėjote Didžiojo Ubalo
medžio paieška?
Sorenas su Gilfe susijaudinę susižvalgė.
—Ką gi, taip... —pradėjo Sorenas.
—Ir ne, —užbaigė Gilfė.
—Tai kaip iš tiesų? Taip ar ne?
—Ir taip, ir ne, —atsakė Gilfė. —Mudu šnekėjomės apie
tai, kol tu medžiojai. Žinoma, norėtume keliauti drauge,
bet pirmiausia... —ji nutilo.
—Pirmiausia norėtumėte sužinoti, ar čia tebegyvena
jūsų šeimos.
—Taip, —droviai patvirtino abu.
Bičiuliai žinojo, kad Apyaušriui, kuris tapo našlaičiu
bemaž nuo pat išsiritimo momento, bus sunku juos
suprasti, nes šis neprisiminė nei gyvenimo lizde, nei
šeimos ir nuolat klajojo iš vienos vietos į kitą, iš vienos
karalystės į kitą. Jam netgi teko gyventi su kitos rūšies
padarais: sykį jaunąjį klajoklį priėmė Ambalos genių šei­
myna, kartą priglaudė senyvas Tyto girios erelis, o pačiais
keisčiausiais globėjais tapo Kuniro lapių šeima, dėl ko jis
niekada nemedžiodavo lapių. Lesti lapės mėsą jamatrodė
neįsivaizduojamas dalykas.
232
 —Ką gi. Iš judviejų pasakojimo supratau, jog pernelyg
iš kelio sukti nereikės. Mūsų maršrutas drieksis palei upę,
o tu, Sorenai, sakei, esą iš jūsų namų matėsi upė. Kadan­
gi kuo puikiausiai pažįstu dykumą, iš to, ką tu kalbėjai,
Gilfe, man susidarė įspūdis, kad jūsų šeima veikiausiai
gyveno netoli didelio tarpeklio.
—Taip, taip! Tikra tiesa.
—Tasai tarpeklis —tai išdžiūvusi upės vaga, kurią prieš
daugybę metų išgriaužė Ubio upė. Taigi nuo savojo marš­
ruto pernelyg nė nenukrypsime.
—O mes pažadame išmokti medžioti. Mes tikrai tikrai
išmoksime! —šūktelėjo Sorenas.
—Ar medžiojant, kaip ir skrendant arba... ieškant Di­
džiojo Ubalo medžio, reikalingas tikėjimas?.. —nedrąsiai
pasiteiravo Gilfė.
—Ak, liaukitės, čia tik maistas! —atlaidžiai šyptelėjo
Apyaušris.

Trys pelėdos pakilo vos sutemus. Oras gerokai atvėso,

nebeliko skrydį palengvinančių šiltųjų tėkmių, ir Sorenas
su Gilfe suprato, kaip jiems pasisekė, tiksliau, kaip suma­
niai pasielgė Grimblis reikalaudamas sprukti tą vakarą, kai
pasirodė tokiu metų laiku retai beužklystančios šiltosios
kylančio oro srovės. Nors jų šią skaisčią žiemišką naktį
nebuvo, pabėgėliai mėgavosi laisve ir grožėjosi žibu­
riuojančiu, šalčio sukaustytu pasauliu apačioje. Ak, kaip
253
^ X^
Sorenas troško, kad tėvai pamatytų jį šitaip skrendantį,
plasnojantį sparnais, energingai besiiriantį į priekį bei
sklendžiantį aukštyn į dangų. „Į Tolybę!“, kaip vadindavo
dangų ponia Plithiver. Brangioji ponia Plithiver, jos irgi
pasiilgo. Ak, dabar Sorenas pats galėtų tiek daug papasa­
koti tai mielai aklažaltei apie Tolybę.
Kitą dieną pradėjo smarkiai snigti. Kartais per snaiges
nieko nesimatė. Permatomi Soreno akių vokai be palio­
vos darbavosi šalindami sniego kristalėlius. Retsykiais,
pasipylus tankiems sniego kąsniams, dangus ir žemė
apačioje tarytum susimaišydavo į vieną pilką, beribę masę,
horizontas ištirpdavo, o Apyaušris, demonstruodamas
neįtikėtinus įgūdžius, grakščiai yrėsi į priekį puikiai
orientuodamasis tirštoje migloje. Bičiuliai neatsilikdami
sekė iš paskos: Sorenas priešvėjinėje pusėje, Gilfė, iš kito
šono, šiokioje tokioje užuovėjoje.
—Matote, draugužiai, pasaulis, kaip jau sakiau, būna
ne tik juodas arba baltas, —kalbėjo Apyaušris; meistriškai
vesdamas juos per pačią snaigių tirštumą.
—Kaip tau pavyksta? —negalėjo atsistebėti Sorenas.
—Mokiausi pats iš savo klaidų dieną ir tamsiomis
naktimis, bet sykį supratau, jog žvelgti galima ir šiek
tiek kitaip, kad kartais pasitaiko dalykų, kurių nematyti
net ir tada, kai matomumas atrodo puikus. Taip aš įgijau
bemokslio išsilavinimą.
—Kaip suprasti? —pasmalsavo Sorenas.
234
S- x 'V
 —Nusprendžiau nepasikliauti vien tuo, ką matau, at­
sikratyti senosios galvosenos, išvalyti protą ir į pasaulį
žvelgti kitaip, viską vertinti skilviu.
—Atrodo sunku, —pastebėjo Gilfė.
—Taip ir yra! Bet pakaks šnekų. Pasiruoškite leistis.
Prisimink, kaip mokiau išskėsti nagus, Gilfe. Mes neno­
rėtume, kad vėl pakibtum žemyn galva.
—Taip, Apyaušri, prisimenu. Nagų išskėtimas —gyvy­
biškai svarbus dalykas.
—Maža pelėdžiuke, dideli žodžiai, —patyliukais burb­
telėjo Apyaušris.

—Gal aš suklydau, gal mūsų lizdas buvo tolėliau nuo

upės. Arba gal jis apskritai ne kėnyje.
Apyaušris susižvalgė su Gilfe. Jie apieškojo jau trečią
medį ir nė viename neaptiko jokių pelėdų šeimynos pėd­
sakų, bet dviejuose paskutiniuose žiojėjo drevės, kuriose
šie paukščiai kadaise aiškiai gyveno.
—Suprantate, mano prisiminimai šiek tiek migloti, —
dvejodamas tarstelėjo Sorenas. —Aš... aš tikriausiai...
—Sorenai, manau, jie išsikraustė, —pertraukė Gilfė.
—Kaip gali taip sakyti, Gilfe? —tirtėdamas iš įtūžio
Sorenas atsisuko į nykštukinę pelėdą. —Kaip tu gali? Tu
jų nė nepažįsti. O aš tikrai žinau, kad mano tėvai nieku
gyvu niekur neišsikraustytų... niekada!
235
 —Jie tavęs nepaliko, Sorenai, —tylutėliai pratarė Gilfė. —
Jie manė, kad tu pagrobtas ir negrįši.
—Ne! Ne! Jie tikėjo! Jie tikėjo, kaip mes buvome mo­
komi tikėti skrydžiu. Jie tikėjo, ir mano mama niekada
nebūtų sutikusi palikti šios vietos. Ji būtų visada išsau­
gojusi viltį, jog aš sugrįšiu.
Ištarus žodį „viltis“ kažkas giliai Soreno viduje suby­
rėjo, o skilvis tarytum susitraukė, jis pratrūko raudoti
persmelktas šiurpaus suvokimo, jog tėvai sugriovė jo
viltis. Visą pelėdžiuko kūną purtė drebulys, nuo šalčio
sustingusios plunksnos tirtėjo.
—Sorenai, jie išsikraustė. Galbūt jiems kažkas atsiti­
ko. Nederėtų šitaip jautriai reaguoti. Liaukis graužęsis,
bičiuli, —galiausiai prabilo Apyaušris.
—Jautriai? Ką tu, Apyaušri, išmanai apie jautrumą ir
šeimos ryšius? Tu niekada neturėjai šeimos. Juk nuolat
mums pasakoji, kiek daug išmokai našlaičio gyvenimo
ištvermės mokykloje. Tau nepažįstamas motinos pūkų
švelnumas, tu niekad nepatyrei malonumo klausydama­
sis tėvo pasakų arba dainų. Ar tau teko girdėti, kas yra
psalmė, Apyaušri? Galiu lažintis, kad negirdėjai. O mes,
liepsnotosios pelėdos, šį tą išmanome apie psalmes, apie
knygas ir pūkų švelnumą.
Dygiais ledo kristalėliais apkibusios Apyaušrio plunks­
nos pasišiaušė, jis tapo išties šiurpus.
236
 —Aš tau paaiškinsiu, ką žinau, apgailėtinas pelėdžiūkš-
ti. Visas pasaulis yra mano šeima. Man pažįstamas lapės
kailio švelnumas ir keistos žalios liepsnelės, pavasarį įsi­
žiebiančios jų akyse. Aš moku žvejoti, nes to mane išmokė
erelis. O kai stinga mėsos, moku sutrešusiame medyje
susirasti sultingų vabalų. Aš išmanau labai daug.
—BAIKIT PEŠTIS! —suspigo Gilfė. —Sorenai, tu
nuliūdęs ir palūžęs. Aš jausiuos lygiai taip pat.
Sorenas apstulbęs pakėlė akis.
—Ką turi omenyje sakydama „jausiuos“?
—Kaip tau atrodo, kokia tikimybė surasti mano šei­
mą? —ir nelaukdama bičiulio atsakymo išpoškino: —Aš
tau pasakysiu. Nulinė.
—Kodėl? —nesuprato Sorenas. Net Apyaušris atrodė
nustebęs.
—Mudu buvome pagrobti, Sorenai. Nejaugi manai, jog
tėvai galėtų likti toje pačioje vietoje? Juk Sent Lututės
patruliai, sužinoję lizdo vietą, veikiausiai sugrįždavo ieš­
koti kitų pelėdų jauniklių. Todėl mažyliais besirūpinan­
čios šeimos privalėjo išsikraustyti. Jie troško apsaugoti
savo vaikus. Ir, man atrodo, aš žinau, kur galėjo iškeliauti
maniškiai.
—Kur? —paklausė Sorenas.
—Link Didžiojo Ūbalo medžio, —negarsiai pratarė
Gilfė.
237
X xX
 —Kaip suprasti? —sumirkčiojo Sorenas. —Juk tu nė
nebuvai tikra, ar toji vieta egzistuoja. Kaip jūs tai vadi­
nate?
—Senų laikų pasakomis.
—Taigi senų laikų pasakos. Nagi paaiškink, kodėl tavo
šeima turėtų keliauti į senų pasakų vietas, kurių galbūt
netgi nėra?
—Nes juos apėmė neviltis, —paaiškino Gilfė.
—Čia nėra pakankama priežastis.
—Nes jie skilviais jautė privalą šitaip elgtis, —tvirtesniu
balsu išdrožė Gilfė.
—Kaip gali skilviu jausti legendą? Kalbi meškėnmėš-
liškus niekus, Gilfė, —ištarus negražų žodį šiek tiek pa­
lengvėjo, bet kartu jautėsi išdavęs tėvą. Argi tėtis nesakė,
jog legenda suvirpina skilvį ir ilgainiui tampa tikrove
širdyje? —Meškėnmėšlis! —pakartojo Sorenas. —Visiš­
kai beprasmiška nesąmonė, Gilfė, pati tai žinai, —išrėžė
įpykęs, ir nuo to pasijuto tik dar blogiau.
—O kas yra prasminga? Gal Sent Lututės akademija?
Ar Skenčos ir Spurnos elgesys?
—Grimblis elgėsi prasmingai, —sukuždėjo Sorenas.
—Taip, —sutiko Gilfė ir ištiestų sparnų galiukais pa­
lietė Soreną.
Iki tol tylėjęs Apyaušris prabilo:
—Aš keliausiu ieškoti Didžiojo Ubalo medžio. Mielai
kviečiu prisijungti. Gilfė, pakeliui galime užsukti į Kuniro
258
X-
dykumą. Nors manau, jog dėl savo tėvų neklysti, visgi tau
bus ramiau, jei įsitikinsi. Išskristi galime šiąnakt.
—Ko gero, tu teisus.
—Tu niekada nenurimsi, jei neįsitikinsi, —pakartojo
Apyaušris.
Nurimsi?—pagalvojo Sorenas. —Ar as dabar ramus? Į
skilvį tarytumįsismelkė mažutis žvilgantis ledukas, nes jis
aiškių aiškiausiai suvokė, jog dvi pelėdos, kurios mylėjo
jį labiau už viską pasaulyje, iškeliavo nežinia kur, ir jis
anaiptol nesijautė nurimęs.

Likusią dienos dalį jie nusprendė praleisti miegodami, o

vakare pradėti kelionę į dykumą. Anot Apyaušrio, naktis —
tinkamiausias metas skristi per dykumą, ypač mėnuliui
dylant. Nusikamavęs Sorenas nebeturėjo jėgų klausinėti
kodėl, o paskui klausytis ilgų paaiškinimų. Apyaušris iš
tiesų žinojo be galo daug ir neišpasakytai mėgo smulkiai
apie tai pasakoti, kaskart įpindamas įspūdingą istoriją,
pabrėžiančią jo paties sumanumą. Tačiau šį rytą Sorenas
jautėsi pernelyg pavargęs ir tik patyliukais pratarė:
—Labos šviesos.
—Labos šviesos, Sorenai ir Gilfe, —palinkėjo Apyaušris.
—Labos šviesos, Apyaušri, —abu kartu atsakė juodu.
Netrukus Sorenas užsnūdo. Buvo gera miegoti drevėje,
nors ir tuščioje, patogia, įprasta poza, pakišus galvą po
snapu.
239
X x X
 Bet ūmai sapną perskrodė pažįstamas balsas. Jis tary­
tum sustingo, nebeįstengė nei krustelėti, nei pajudinti
sparnų. Ar čia sapnas, ar prisiminimai? Jie vėl atsidūrė
Sent Lututės bibliotekoje. Sorenas kaip pašėlęs plakė
sparnais. Grimblis šaukė: „Kilkite! Naudokitės proga“,
o paskui nuskambėjo šiurpus klyksmas: „Neatsigręžkite
atgal. Neatsigręžkite“. Bet jie atsigręžė.

—Nubuskite, nubuskite! Judu abu sapnuojate baisius

sapnus. Nubuskite, —purtė bičiulius Apyaušris.
Sorenas ir Gilfė nubudo, vis dar regėdami mirtinai
sužeistą, kruviną pelėdą, tįsančią ant akmenų.
—Grimblis, —sukūkčiojo Gilfė. —Jis mirė.
—Žinau, mes abu sapnavome tą patį sapną, bet... bet...
bet, Gilfė, čia tik sapnas. Galbūt iš tiesų Grimblis gy­
vas.
—Ne, —lėtai pratarė Gilfė. —Ne. Aš stengiausi nežiū­
rėti, bet visgi dirstelėjau. Jis gulėjo sudraskytais sparnais,
keistai perkreipta galva... —Gilfės balsas ištirpo artėjan­
čios nakties prieblandoje.
—Kodėl nieko nesakei?
—Todėl, kad, —ji padelsė, —skamba baisiai kvailai, bet
tokia tiesa: todėl, kad aš skridau. Tą akimirką pirmąsyk
pajutau švelnias oro pagalvėles po sparnais, jau pradėjau
sklęsti ir pamiršau viską aplink. Tejaučiau vien tik spar­
nus... ir...
240
^ xV
 Sorenas suprato. Skambėjo anaiptol nekvailai. Tokia jau
buvo jų prigimtis. Grimblio mirties akimirką jie tapo tuo,
kuo jiems buvo lemta tapti. Skrydis buvo jų lemtis.
—Nagi, kelkitės, —šiurkščiai paragino Apyaušris. —No­
riu išskristi vos sutemus, o tamsa užslinks jau po kelių
minučių. Ši naktis idealiai tinkama kelionei j Kunirą. Ir
dar noriu jums pasakyti, jog skrydis per dykumą —ne­
prilygstamas dalykas. Be to, judu pasimokysite medžioti.
Kuniro dykumoje gausu gardžių, sultingų gyvačių.
—Aš nevalgau gyvačių, —tepasakė Sorenas.
—Po meškėnmėšliais! —burbtelėjo Apyaušris. Tasai
pelėdžiukas nepakenčiamai išrankus. Jis sukaupė visą
kantrybę, kiek tik turėjo, ir pasiteiravo: —Tu nevalgai
gyvačių? Gal malonėsi paaiškinti?
—O tu pats juk nevalgai lapių, —įsiterpė Gilfė.
Apyaušris sumirkčiojo.
—Čia absoliučiai skirtingi dalykai. Lapes medžioja vos
viena kita pelėda, o gyvatės —pagrindinis mūsų maistas.
Aš tokių nesąmonių nepakęsiu. Gal tau visai susisuko
galvelė? Jis mat nevalgo gyvačių. Kai buvau tavo amžiaus,
valgiau viską, kas tik pasipainiodavo, kas padėdavo išlikti
gyvambei išsilaikyti ore. Ką tu turi omeny sakydamas, jog
nevalgai gyvačių? Visos pelėdos valgo gyvates!
—Jis nevalgo, —ramiausiai patvirtinto Gilfė. —Tokia
šeimos tradicija. Jie turėjo lizdo tvarkytoją gyvatę, kuri
241
X XX
kartu buvo ir jauniklių auklė, todėl šie jautė pagarbą
poniai Plithiver.
Sorenas susijaudino išgirdęs, jog Gilfė prisimena ponios
Plithiver vardą.
—Kad ir kaip trokštu pamatyti ponią Plithiver, tikiuosi,
šio mūsų pokalbio ji nenugirdo, —pridūrė Sorenas.
Apyaušris išraiškingai krestelėjo galvą ir kažką sumur­
mėjo apie išpaikintus pelėdžiukus bei našlaičio ištvermės
mokyklą.
—Lizdo tvarkytojos? Auklės? —įnirtingai skėsčiodamas
nagais ir energingai kraipydamas galvą jis nužingsniavo į
kitą šakos galą murmėdamas: —Neįtikėtina, mano švel­
niam skilviui šito jau per daug. Ko gero, netrukus išgirsiu,
esą jie laikę dar ir parankinę pelėdą, kuri lėkdavusi sume­
džioti šeimynai maisto. Žinot, ką jums pasakysiu, už tokį
gyvenimą nė sumauto meškėnmėšlio gabalo neduočiau!
 iškas liko už nugaros, o nuo priešakyje plytin­
M čios dykumos jį skyrė krūmynų ruožas. Apyauš­
ris pasiūlė pailsėti, ir Sorenas, vis dar nirštantis dėl to, kad
dičkis išvadino juodu su Glife lepūnėliais, ketino įrodyti
esąs puikus medžiotojas. Taigi, kai Apyaušris su Glife,
pakišę galvas po sparnais susiruošė nusnūsti, Sorenas
išplasnojo ieškoti pelės, pelėno arba gal net žiurkės.
Netrukus išgirdo širdies plakimą, pernelyg lėtą, kad
būtų pelės, tačiau kažkur tikrai tukseno širdis. O tarp
tvinksnių išgirdo dar kai ką —tylų šiugždesį, sklidiną
kančios. Labai retai kam pavyksta išgirsti gyvatės verks­
mą. Joms nerieda ašaros, bet jos vis tiek verkia. Štai kaip
Sorenas surado ponią Plithiver. Jis nusileido ant seno
apsamanojusio kelmo ir tarp susiraizgiusių šaknų pamatė
susisukusią juostą, žvilgančią mėnesienoje. Pelėdžiukas
nukorę galvą nuo kelmo krašto.
245
^ XX
 —Ponia Pi? —nepatikliai pašaukė Sorenas. Nuo kūno
ritinėlio atsiskyrė mažutė galva, kurioje matėsi dvi įdubos
akių vietoje. —Ponia Pi, —pakartojo jis.
—Neįtikėtina! Negali šito būti!
—Ponia Pi, čia aš, Sorenas.
—Iš tiesų! Brangus vaikeli! Senoji aklažaltė tavęs ne­
užmiršo.
Nuostabus dalykas! Jinai jį atpažino. Niūrios mintys
akimoju išgaravo. Ponia Pi išsitiesė ir ėmė šliaužti kelmu
aukštyn.
O tada įvyko džiaugsmingas judviejų susitikimas. Jie
švelniai lietė vienas kito veidus, ir, jei tik ponia Plithiver
būtų turėjusi akis, jas būtų suvilgiusios džiaugsmo ašaros,
tačiau ji, rangydamasi aplink, skersai išilgai apčiupinėjo
jo sparnus.
—Pakentėk, brangusis, noriu pajusti tavo plunksnas.
Tik pamanykit, tu puikiausiai apsiplunksnavęs. Įsivaiz­
duoju, kaip nuostabiai skraidai.
—Bet, ponia Pi, kur dingo mama, tėtis, Eglantina ir
Kludas?
—Neminėk šitos pelėdos vardo.
—Mano brolio?
—Taip, branguti. Ne kas kitas, o jis išstūmė tave iš
lizdo. Nuo pat tos akimirkos, kai išsirito, žinojau, kad
jis nedoras.
246
X XX
 —Bet juk jūs negalėjote pamatyti, iš kur žinote, kad jis
mane išstūmė?
—Jaučiau. Mes, aklažalčiai, labai jautrūs. Aš žinojau,
kad tu stovi ne ant paties drevės krašto, o saugiai at­
sitraukęs tiesiog žvalgais žemyn. Supranti, kai jis tave
išmetė, aš snūduriavau visai šalia Kludo nagų ir pajutau,
kaip šie sukrutėjo: iš pradžių pakilo, o paskui jis keistai
susverdėjo. Be to, manai, jis norėjo, kad eičiau ieškoti
pagalbos? Ne. Jis stengėsi mane sulaikyti, užtvėrė kelią,
bet aš radau, pro kur prasmukti. Deja, kai sugrįžau, tu
jau buvai pagrobtas.
Sorenas užsimerkė, ir šiurpios akimirkos prisiminimai
sugrįžo.
—Jūs teisi, —tyliai pripažino pelėdžiukas. —Jūs visiškai
teisi. Jis mane išstūmė.
—Taigi aš nujaučiau, jog tas pats gali nutikti Eglantinai.
Sugrįžę tėvai baisiai susisielojo neberadę tavęs. Kitą sykį
prieš skrisdami medžioklėn jie griežtai prisakė Kludui
saugoti Eglantiną. Tačiau aš žinojau, kuo viskas baigsis.
Mane sukaustė siaubas, kai jie vėl susiruošė išskristi.
Nusprendžiau privalanti kažko griebtis. Netoliese gy­
veno miela kapo pelėdų šeimyna, kurios namuose dar­
bavosi mano bičiulė Hilda. Pamaniau, galbūt jie galėtų
man padėti ir, Kludui užmigus, išsprukau laukan. Bent
jau man atrodė, kad jis užmigo. O sugrįžusi Eglantinos
neberadau.
247
X
 —Kur ji dingo? Ką jis pasakė?
—Ak, imu drebėti, vos apie tai pagalvojus. Jis pasakė,
girdi, jei šnipštelėsiu bent žodelį, man būsią riesta. Aš nė
įsivaizduoti negalėjau, ką jis turi omenyje, todėl pasakiau:
„Jaunuoli, nedera šitaip kalbėti su vyresniaisiais, net jei ir
esu tarnaitė“. O tada... ak, buvo be galo baisu... jis suspigo:
„Žinai ką, Pi, kažkaip staiga užsimaniau gyvatienos!“, ir
kirto man snapu.
—O Pelėdų Pelėda!
—Nepiktžodžiauk, berniuk, oriam paukščiui netinka.
—Ką jūs tada darėte, ponia Pi?
—Pasislėpiau kiaurymėje ir laukiau sugrįžtančių jūsų
tėvų, bet negirdėjau nieko daugiau, vien tik siaubūną
Kludą. Iš kiaurymės buvo dar vienas išėjimas, supratau,
jog norėdama išlikti gyva turiu sprukti. Tik įsivaizduok,
negalėjau nė palikti žinutės tavo tėvams. Šitiek metų
ištarnavau ir turėjau nešdintis nepalikusi nė menkutės
žinios. Ne koks išsiskyrimas.
—Man atrodo, jūs neturėjote pasirinkimo, ponia Pi.
—Ko gero, ne.
—Eime su manimi, aš susiradau bičiulių. Mes keliau­
jame į Ubmares.
—Į Ubmares! —susijaudinusi aiktelėjo ponia Plithiver
tyliu balseliu.
—Ar jums teko girdėti apie jas ir apie Didįjį Ūbalo
medį?
248
 —Aišku, teko, branguti, juk tai šiapus Tolybės.
Sorenas sumirkčiojo, pajutęs skilvyje malonius virpu­
liukus.

—Ji NĖRA skirta pietums! —Sorenas, nusileidęs ant

šakos, vedančios j drevę, rūsčiai dėbtelėjo į Apyaušrį.
Ponia Plithiver susirangė plunksnose jam tarp pečių. —
Noriu, kad neliktų jokių neaiškumų. Čia mano mylima
bičiulė ponia Plithiver.
—Ponia Plithiver! —Gilfė stryktelėjo šaka artyn. —Toji
pati ponia Plithiver? Man didelė garbė. Leiskite prisista­
tyti. Aš esu Gilfė.
—Turbūt mažoji nykštukinė pelėda, —ponia Plithiver
susisuko ir pasisveikindama kilstelėjo galvą, kuri siūbavo
mažumėlę viršum miniatiūrinės Gilfės. —Aš sužavėta, tu
beveik tokia pat maža, kaip ir aš, —ponia Plithiver suki­
keno žagsėjimą primenančiu gyvačių juoku.
—O čia Apyaušris, —pristatė Sorenas.
—Malonu, —atsiliepė ponia Plithiver.
—Man irgi, —atsakė Apyaušris. —Nesu pratęs prie
tarnų, ponia. Užaugau, galima sakyti, vienas pats, išėjau
našlaičio gyvenimo ištvermės mokyklą. Nesu toks rafi­
nuotas kaip tuodu.
—Gerų manierų ne visada išmokstama, jaunuoli, jos
dažniausiai įgimtos.
Apyaušris sutrikęs žengtelėjo atgal.
249
^ X ^
 —Nesijaudinkite, ponia Pi, —kreipėsi Sorenas. —Aš
paaiškinau bičiuliams, jog esu kilęs iš šeimos, kuri nevalgė
gyvačių, ir, tikiuosi, šios taisyklės bus laikomasi.
Apyaušris su Gilfe rimtai linktelėjo.
—Ak, Dieve, neabejoju, kad mes puikiai sutarsime.
—Ponia Pi nori vykti drauge su mumis. Ji galės keliauti
susirangiusi man tarp pečių.
—Aš nė nežinau, kaip man be rekomendacijų reikėtų
susirasti kitą darbo vietą, —pasiskundė ponia Pi.
—O jeigu aš jus užtarčiau? —pasisiūlė Sorenas.
—Ką gi, tikėkimės, pelėdos patikėtų paauglio žodžiais...
o juk aš drauge su šeima išgyvenau kur kas ilgiau už tave
patį. Varge, varge, —ji giliai atsiduso.
—Liaukitės mus graudinusi, ponia. Mūsų laukia ilgas
skrydis, —ryžtingai, bet ne šiurkščiai pratarė Apyaušris.
v
—Žinoma, atsiprašau.
Ponia Pi sukrūpčiojo visu kūnu, lyg stengdamasi nusi­
purtyti visas niūrias mintis. Panašiai atrodydavo mesdama
odą.
Visgi Apyaušris, pamanęs, jog galbūt šnekėjo pernelyg
grubiai, pridūrė:
—Galėčiau ir aš jus galelį panėšėti, ponia Pi. Juk esu
didesnis už tave, Sorenai, pernelyg nė nepajusiu jos svo­
rio.
—Ak, kokie judu abu malonūs, —nudžiugo aklažaltė.
250
X
 —Deja, aš tokios paslaugos pasiūlyti negaliu, —įsiterpė
Gilfė. —Turbūt sveriu ne ką daugiau už ponią Plithiver.
Bet mielu noru su ja smagiai pabendraučiau kelionės
metu.
—Ak, kaip miela. Girdėjau, nykštukinės pelėdos puikios
pašnekovės.
Apyaušris sumirksėjęs burbtelėjo kažin ką apie mažas
pelėdas ir didelius žodžius.
—Bet, atvirai kalbant, būdama tik tarnaitė nedrįsčiau
plepėti su tokios aukštos kilmės pelėda.
—Ponia Pi, —Sorenas žengtelėjo į priekį. —Baikite
pagaliau.
—Ką baigti, berniuk?
—Visas tas nesąmones apie tarnus ir visuomeninę pa­
dėtį. Dabar mes visi vienodi. Čia nebėra nei padėties, nei
lizdų, nei drevių. Mes visi našlaičiai. Mums teko regėti
siaubingų dalykų. Pasaulis tapo kitoks. Jis pasikeitė, ir
tarp mūsų nebeliko skirtumų.
—Na jau ne, brangusis vaike, nekalbėk šitaip. Tarnai
visada egzistuos. Aš kilusi iš senas tradicijas turinčios
tarnų šeimos, ir nieko čia gėdingo. Tai pati kilniausia
profesija.
Sorenas suprato, jog ginčytis beprasmiška.
Šitaip mažasis pelėdų būrelis kartu su Sorenui ant pečių
įsitaisiusia aklažalte pakilo į orą. Aukštai danguje švytintį
mėnulį supo švelni aureolė.
251

‘X
 —Ak, Sorenai, koks didingas vaizdas. Neįtikėtina, aš
Tolybėje! Tu nuostabiai skraidai, —plonu balseliu šūk­
čiojo ekstazės apimta ponia Plithiver.
—Laikykitės, ponia Pi, tuojau atliksiu posūkį.
Iš tiesų Sorenui nereikėjo niekur sukti, tačiau jis norėjo
parodyti, kaip grakščiai sugeba sparnais skrosti nakties
dangų, todėl pasuko šiek tiek į šalį, o paskui vėl prisijungė
prie grupės.
—O Tolybe! O Tolybe! —aikčiojo ponia Pi. —Aš To­
lybėje!
Nakties tamsoje melodingai skambant džiaugsmingam
jos šnypštimui, Sorenui, rodos, net žvaigždės sušvito
skaisčiau.

Apyaušris sakė tiesą. Skrydis per dykumą buvo ne­

prilygstamas. Naktis neatrodė visiškai juoda, o tamsiai,
tamsiai mėlyna. Mėnulio neapšviestame danguje mirgu­
liavo žvaigždės. Nors oras buvo vėsokas, kartkartėmis jį
sušvelnindavo nuo įkaitusių smėlynų apačioje siūbtelin-
čios kaitros bangos. Trys pelėdos vis sklendė, sklendė
pasinaudodamos šiltu dykumos dvelksmu, kraipydamos
uodegos bei plasnojamąsias plunksnas, sparnų galiukais
piešdamos mėlynoje tamsoje įsivaizduojamas figūras,
atkartojančias žvaigždynų kontūrus.
Apyaušris iš tiesų žinojo labai daug. Jis vardijo jiems
žvaigždynų pavadinimus: Didingoji Pelėdų Pelėda, kurios
252
vienas sparnas rodė į niekad nejudančią žvaigždę; Maža­
sis Meškėnas, greta kurio vasaros naktimis pasirodydavo
šokantį padarą primenantis Didysis Meškėnas, todėl šį
kai kas kartais vadindavo Šokančiu Meškėnu. Dar vienas
gavo Didžiosios Varnos vardą, kuri išskleisdavo sparnus
ankstyvo rudens naktimis. Tačiau šią naktį būrelis skrido
po žvaigždėmis spindinčiais Didingosios Pelėdų Pelėdos
sparnais.
Sorenas pirmą kartą aiškiai suvokė, kaip pasikeitė jo
kūnas. Jis tapo visiškai apsiplunksnavusia pelėda ir skrido
absoliučiai tyliai, dėl ko ir atkreipė dėmesį į pokyčius.
Jamužaugo jau visos plunksnos su puriomis ataugėlėmis,
skrendant nuslopinančiomis bet kokį triukšmą.
—Man atrodo, mes jau netoli, —pastebėjo Gilfė.
Trys pelėdos pradėjo palengva leistis ir nusklendė vir­
šum smėlynų, palei spygliuotų kaktusų viršūnes.
—Nebijokite, —nuramino Gilfė. —Spygliai neįdurs,
nes mes per lengvi.
Gilfė nutūpė ant smėlio, jai pavymui —Apyaušris,
tačiau Sorenas prieš nusileisdamas spėjo išgirsti tankų
tvinkčiojimą. Netoliese plakė širdis. Šįkart ne gyvatės.
Sorenas skilviu pajuto čia pat tūnančią pelę, burnoje
susikaupė seilės.
—Laikykitės, ponia Plithiver, tuoj čiupsime pelę!
—O, vargeli! —cyptelėjo ši ir tvirčiau įsisuko į plunksnas
jam ant pečių.
253
 Pelėdžiukas staigiai ir stipriai suplasnojo sparnais, pa­
kildamas aukštėliau. Jaunasis medžiotojas pakreipė galvą
į vieną pusę, paskui į kitą. Tvinksniai pulsavo tiesiai jam
prieš veidą. Jis žinojo, kur slėpėsi tasai padaras ir, ilgai
nesvarstęs, spirale žaibiškai pasileido žemyn.
Po sekundės, nagais spausdamas grobį, suleido į jį sna­
pą, kaip matė elgiantis tėvą, kuris sykį sumedžiojo pelę
palei pat gimtąjį kėnį.
—Puikiai padirbėjai, —Apyaušris nusileido šalimais. —
Jūs, liepsnotosios pelėdos, girdinčios pelės širdies plaki­
mą, šiuo atžvilgiu nepralenkiamos, —dičkis bičiulis pirmą
kartą ištarė jam komplimentą.
—Net ir neišėjusios našlaičio gyvenimo ištvermės mo­
kyklos?
—Nelabai gražu, Sorenai! —šnipštelėjo į ausį ponia Pi,
ir šis akimoju pasigailėjo to, ką pasakė. —Būk mandagus,
vaikeli!
—Atleisk, Apyaušri, negražiai pasakiau. Ačiū už komp­
limentą.
—Negražiai! —klyktelėjo nepažįstamas balsas. —Tai
jau tikrai negražiai! Greičiau patrauk bjaurius nagus nuo
mano namų, štai tada ir aš tau padėkosiu.
Sorenas atatupstas žengtelėjo ant smėlio ir atitraukė
nagus, kuriais vis dar tebespaudė pelę. Kaktuso papėdėje
žiojinčioje angoje, nuo kurios jis ką tik pasitraukė, pa­
sirodė mažas veidelis. Ne toks kaip Gilfės —didesnis,
254
padengtas rusvomis plunksnomis, o plačias geltonas akis
iš viršaus dengė baltų plunksnelių klostės.
—Kas gi čia, vardan Pelėdų Pelėdos... —sukuždėjo
Sorenas.
—Šito negali būti. NEGALI... —aiktelėjo Apyaušris.
—Speotyto cunicularia! —pratarė Gilfė ir pridūrė: —
Itin reta rūšis.
—Ak, dėl Pelėdų Pelėdos meilės, vėl tie tavo skambūs
žodžiai, —sudžeržgė Apyaušris.
Tą pat akimirką nuskardėjo šaižus klyksmas, ir pelėdą
primenantis padaras sulindo atgal į urvą, bičiuliai teišgir-
do tik tylų kvėptelėjimą. Apyaušris prisiartinęs dirstelėjo
vidun.
—Man atrodo, jis apalpo.
—Koks ten padaras? —paklausė Sorenas, užmiršęs net
mėsingą pelę savo naguose.
—Urvinė arba rausiančioji pelėda, —paaiškino Gilfė. —
Be galo reta. Prisimenu, kartą mano tėvai apie jas kalbėjo.
Šie paukščiai suka lizdus senose urvinių gyvūnų olose.
—O Pelėdų Pelėda! —vienu balsu aiktelėjo Apyaušris
ir Sorenas.
—Čia tai bent! —pratęsė apstulbintas Apyaušris. —Kas­
dien sužinai ką nors nauja, net ir aš... aplinkui vien keis­
tenybės. Iš pradžių sutinku gyvačių nevalgančią pelėdą...
ak, atleiskite, ponia Plithiver.
255
X X^
 —Nereikia atsiprašinėti, —skubiai nuramino toji. —
Soreno šeima šiuo atžvilgiu buvo išimtis, bylojanti apie
nepaprastą jų subtilumą, —ilgesingai užbaigė ji.
—O dabar, —toliau kalbėjo dičkis, —pamatau kitą pe­
lėdą, gyvenančią ne medžiuose, o urvuose. Kur ritasi šis
pasaulis?
—Abejoju, ar gyvačių nevalgymas ir lizdų sukimas
gyvūnų urvuose yra tas pats. Be to, tu pats gyvenai su
lapėmis, —pyktelėjo Sorenas.
—Viršum lapių, o ne jų oloje. Gyvenau seno kaktuso
drevėje, po kuriuo žiojėjo lapių urvas.
Urvelyje pasigirdo šnaresys. Trys pelėdos prislinko
artyn. Pro angą išlindo snapas.
—Ar jis vis dar čia?
—Kas? —pasiteiravo Gilfė. —Mes vis dar esame čia.
—Tasai baltaveidis. Pelėda— vaiduoklis.
Apyaušris ir Gilfė atsigręžė j Soreną.
-Aš?
Tą akimirką Sorenas suprato, jog jam užaugo ne tik
skrydžio plunksnos, bet ir veidas tapo baltut baltutėlis,
apvedžiotas rusvų plunksnelių krašteliu, kaip visų lieps­
notųjų pelėdų. Papilvė bei sparnų apačios irgi buvo baltos,
o sparnų viršų, nugarą bei galvą sudarė rusvų, rudų bei
tamsių atspalvių margumynas. O akys, kitaip nei daugelio
pelėdų, buvo ne geltonos, o bemaž juodos, dėl ko veidas
atrodė tik dar baltesnis.
256
'/oUXr
 —Aš ne vaiduoklis, —prabilo Sorenas. —Aš esu lieps­
notoji pelėda. Mūsų visų veidai balti.
Soreną nejučia apėmė pasididžiavimas ir kartu nenumal­
domas liūdesys. Jis taip troško šalia savęs pamatyti tėvus.
Tikriausiai tapo be galo panašus į tėtį. O Eglantina... kaip
dabar atrodo ji? Jeigu sesutė panaši į mamą, tai baltą jos
veidą juosia dar tamsesnis apvadas, ypač išryškėjantis apa­
tinėje dalyje. Ko gero, ir tamsių dėmelių ji turi daugiau.
Šiuo metu mažylė jau turėtų pradėti skraidyti.
—Ar tu įsitikinęs? —pelėda šiek tiek daugiau išlindo
iš urvo.
—Dėl ko?
—Ar tu įsitikinęs, jog nesi vaiduoklis?
—Kodėl turėčiau apsimetinėti vaiduokliu? Ar tu įsiti­
kinęs, jog gyveni šiame urve? —atkirto Sorenas.
—Aišku, gyvenu. Mes visada gyvenome urvuose. Mano
tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai. O ką reiškia
gyvatė ant tavo galvos ir visos tavo šnekos apie gyvačių
nevalgymą?
—Čia ponia Plithiver. Ji labai daug laiko praleido drauge
su mano šeima. Taigi, —Sorenas padarė reikšmingą pau­
zę, —mes nevalgome gyvačių. Ne dėl jų skonio, o dėl to,
kad šitaip elgtis mums atrodo nedora. Mano bičiuliai irgi
sutiko neliesti gyvačių. Noriu, kad šiuo klausimu neliktų
jokių neaiškumų, kitaip nė nepajusi, kaip pats tapsi vai­
duokliu! —pakeldamas balsą užbaigė Sorenas.
257
 —Viskas aišku, —virpančiu balsu atsakė urvinė pelėda
ir palenkusi galvą kreipėsi j ponią Plithiver: —Malonu jus
lesti... tai yra... susipažinti su jumis.
Sorenas pratisai klyktelėjo.
—Esu tikra, jis tik supainiojo žodžius, Sorenai, —dip­
lomatiškai pratarė ponia Pi.
—Tad kas gi nutiko tavo tėvams? —šiurkštokai paklausė
Sorenas.
Urvinė pelėda patylėjusi atsiduso.
—Man nepatinka apie tai kalbėti.
—Ar buvai pagrobtas?
Vėl ilgokai viešpatavo tyla, bet galiausiai prasiveržė pa­
sakojimas, kartkartėmis pertraukiamas raudos bei kūkčio­
jimų. Sorenas klausėsi. Apyaušriui sykį sumurmėjus: „Na
ir isterikė šitoji pelėda.“, Gilfė liepė jam užsičiaupti.
Urvinė pelėda, vardu Knisčius, nebuvo pagrobta, tačiau
du jo broliai šios lemties neišvengė. Pelėdžiukui apibūdi­
nus pagrobėjus, susidarė įspūdis, jog pasidarbavo Džatas
ir Džutas. Didžiausią siaubą sukėlė istorijos dalis apie
kovą dėl jauniausio Knisčiaus broliuko Spragsio.
—Jis buvo apvalainas, rubuilis mažylis, ir jie... jie... jie
jį suėdė!
Knisčius susmuko ant smėlio be sąmonės.
—Liaukis, —vikriai prisiartino Apyaušris kumštelėda­
mas vargšelį. —Negali kaskart alpėti. Gana griuvinėti.
258
 Gilfė ir Sorenas susižvalgė negalėdami patikėti savo
ausimis. Sorenas vos susivaldė nepuolęs muštis, tačiau
Gilfė visa pasišiaušė, bemaž dvigubai padidėdama.
—Jo brolį suėdė kita pelėda, o tu sakai „gana griuvi­
nėti“? Apyaušri, vardan Pelėdų Pelėdos, parodyk bent
kruopelytę jautrumo.
—Jautrumas dykumoje pražūtingas. Jeigu jis ir toliau
šitaip alpės, per mėnulio pilnatį akimoju taps kvėšla.
Išgirdus šiuos žodžius Gilfę ir Soreną nukrėtė drebulys.
Knisčius pradėjo krutėti ir pamažu atsistojo.
—Kaip tu pasprukai? —paklausė Sorenas.
—Aš bėgau.
—Bėgai? —vienu balsu pakartojo Sorenas ir Apyaušris.
Ši pelėda išties buvo labai keista.
—Na, skraidyti dar dorai nė neišmokau, bet mes, urvinės
pelėdos, esame puikios bėgikės.
Sorenas pažvelgė j Knisčiaus kojas. Priešingai nei dau­
gelio kitų pelėdų, jo nepaprastai ilgų kojų bemaž nedengė
plunksnos.
—Bėgau be galo greitai ir be galo ilgai. Tuo metu, kai
visa tai nutiko, kai tos dvi pelėdos besistumdydamos
draskė Spragsį, tėvai medžiojo. Vyresnysis brolis Kunis
jau buvo pagrobtas, jį nusinešė trečioji pelėda, kuri šaukė
atsigręždama pirmosioms, kad neėstų Spragsio. Jos bal­
sas buvo keistas, švelnesnis nei kitų dviejų, primenantis
skimbčiojimą. Niekada negirdėjau nieko panašaus.
259
 —Grimblis, —išsyk suprato abu bičiuliai.
—O kas nutiko paskui? —pasiteiravo Apyaušris. —Ar
tėvai sugrįžo ir surado tave?
—Aš pasiklydau, štai kur bėda. Bėgau greičiau ir ilgiau,
nei įsivaizdavau galįs, o dabar nesugebu rasti kelio atgal.
Sykį aptikau urvą, kuris atrodė labai panašus į tą, kuriame
gyvenau su tėvais, bet jų ten nė pėdsako nebuvo. Taigi
veikiausiai radau ne tą urvą, —virptelėjusiu balsu apibend­
rino Knisčius ir pridūrė: —Tiesa?
Sorenas, Gilfė ir Apyaušris tylėjo.
—Juk jie, —pratęsė Knisčius, —nieku gyvu neišsikraus­
tytų. Jie turėjo suprasti, kad kažkas nutiko, ir eiti mūsų
ieškoti. Vienas ieškotų, o kitas sukinėtųsi šalia namų, jei
kartais sugrįžtume arba... —jo balsas nutrūko, užgožtas
naktinio dykumos vėjo.
Skilvio gilumoje Sorenas jautė urvinės pelėdos skaus­
mą.
—Knisčiau, —kreipėsi jis, —tavo tėvai veikiausiai su­
grįžę pamatė ant žemės... —jis giliai atsikvėpė, —tavo
brolio kraują bei plunksnas ir pamanė, jog jūs visi buvote
nužudyti. Jie tavęs nepaliko, Knisčiau, tiesiog jus visus
palaikė mirusiais.
—Ak, —tyliai aiktelėjo Knisčius. —Kaip baisu. Tėvai
laiko mane mirusiu! Mus visus laiko mirusiais! Koks
siaubas. Privalau juos surasti ir pranešti, jog esu gyvas.
Aš jų sūnus. Juk dabar jau galiu ir skraidyti.
260
 Bet užuot pakilęs pelėdžiukais dideliais žingsniais pa­
sileido per dykumą.
—Tad kodėl neskrendi? —pavymui šūktelėjo Apyauš­
ris.
Knisčius perkreipė galvą atgal.
—Netoliese yra ola, noriu dirstelėti.
—Ak, didžioji Pelėdų Pelėda, —atsiduso Gilfė. —Jis
ketina pereiti visą dykumą, kaišiodamas snapą j kiekvieną
landą.
£X?idešimt šeštas skyrius

Kautynės
dykumoje
 ntrą naktį jie tęsė kelionę per Kuniro dykumą.
A Gilfės šeimos pėdsakų niekur nesimatė, kaktuso
uoksas, kuriame jie gyveno iki pagrobimo, irgi žiojėjo
tuščias.
Skrisdamas Sorenas susimąstė apie Sent Lututę ir ten
įsikerojusį blogį, kuris palietė bemaž kiekvieną karalystę:
kiaušinių vagystės Ambaloje, jauniklių grobimas Tyto
miške, o dabar dar ir košmariškas kanibalizmas Kunire.
Hortenzija jiems papasakojo, esą kelios Ambalos pelėdos
kažkokiu būdu išsiaiškino, kad blogis sklinda iš Sent
Lututės, tačiau jo tėvai manė, jog išpuoliai tėra atsitik­
tiniai, vykdomi kelių plėšikaujančių atsimetėlių, ir nė
nenutuokė apie akademijos mastą bei galią. Jie nė negalėjo
įsivaizduoti tokios vietos, apie kurią veikiausiai neturėjo
supratimo didžioji dauguma pelėdų visose karalystėse.
Ar galimas daiktas, jog Sorenas, Gilfė bei Apyaušris
265
vieninteliai žinojo apie Sent Lututės galybę bei užmo­
jus ir regėjo vientisą šiurpų smurto ir prievartos kupiną
paveikslą, apimantį visas karalystes? Jeigu taip ir yra, jie
privalo laikytis drauge, nes būrys, net ir sudarytas vos iš
trijų narių, visada stipresnis už vienišą kovotoją. Ši trijulė
žinojo siaubingą tiesą apie Sent Lututę, ir tasai žinojimas
galėjo padėti jiems išgelbėti kitas pelėdas.
Sorenas prisiminė momentą, kai, dar būdamas Sent
Lututės belaisvis, pirmą kartą suvokė, jog vien pabėgti
nepakanka. Kaip buvo baisu vien pagalvojus, jog mylima
sesutė Eglantina galėjo tapti tų baisūnų žiaurumo auka.
Prisiminė, kaip suprato, jog tokių į Eglantiną panašių
mažylių galėjo būti begalė. Taigi jiems pavyko ištrūk­
ti, ir dabar jis tiksliai žinojo, jog jų užduotis kur kas
reikšmingesnė, nei kada nors jis pats, Gilfė ar Apyaušris
galėjo įsivaizduoti. Sorenas suprato turįs gerai apgalvoti
žodžius, kuriais visa tai paaiškins Apyaušriui ir Gilfei.

Kartkartėmis trijulė vis žvilgtelėdavo žemyn, į Knis-

čių, klampojantį per smėlynus. Šis retsykiais pakildavo į
orą, bet skrisdavo pažeme, tyrinėdamas kiekvieną urvelį,
kuriame galėtų tūnoti jo tėvai. Visgi dažniausiai urvi­
nė pelėda bėgdavo sparčiai dėliodama ant smėlio ilgas,
beveik beplunksnes kojas, striuka uodega gaudydama iš
už nugros pučiantį vėją, kuris padėdavo sparčiau judėti.
266
^ X^
Papūtus priešpriešiniam vėjui jis atkišdavo galvą, sparnus
priglausdavo prie kūno ir palinkdavo į priekį.
—Toji kvaištelėjusi pelėda turi stipriausias kojas, kokias
man tik teko matyti, —burbtelėjo Apyaušris, kai danguje
pasirodė mėnulio kraštelis.
—Jis turi stipriausias kojas ir yra pats didžiausias už­
sispyrėlis, —pridūrė Gilfė.
Tačiau Sorenas nejučia gėrėjosi keistuoju pelėdžiuku.
Knisčiaus ryžtas išties kėlė susižavėjimą. Taip bemąsty­
damas Sorenas išgirdo kažkokį garsą. Jis pakreipė galvą į
vieną, paskui į kitą pusę.
Soreno ausų angos, kaip ir visų liepsnotųjų pelėdų,
abipus veido buvo išsidėsčiusios netolygiai —kairioji šiek
tiek aukščiau už dešiniąją. Ši aplinkybė padėdavo geriau
gaudyti garsus. Taigi jis instinktyviai pajudino tamtikrus
veido raumenis ausimis fiksuodamas garsus. Triukšmas
sklido iš priešvėjinės pusės, iš dešinės, nes dešinioji ausis
jį sugavo anksčiau už kairiąją. Dabar garsas jau pasiekė
abi ausis beveik vienu metu, apytikriai vienos milijoninės
sekundės dalelės skirtumu.
—Trianguliuoji, ar ne? —pasidomėjo Apyaušris.
—Ką? —nesuprato Sorenas.
—Įmantrus žodis, apibrėžiantis neprilygstamąjį lieps­
notųjų pelėdų sugebėjimą nustatyti, iš kur tiksliai sklinda
garsas. Ar apačioje tūno gardus kąsnelis? Mielai užkąs-
čiau.
267
 —Iš tiesų kažkas yra šiek tiek žemiau, bet ne ant žemės.
Priešvėjinėje pusėje, linijoje, jungiančioje mano Sparno
galiuką ir antai tą šviesią žvaigždę.
Tą pat akimirką Sorenas ir Gilfė juos pamatė.
—O siaube, ten Džatas su Džutu! —riktelėjo Sore­
nas.
—Žiūrėk! —sušuko Gilfė. —Jie artinasi prie Knisčiaus.
Tikiuosi, netoliese atsiras koks nors urvelis.
—O su jais kartu 47-2, —pastebėjo Sorenas. —Tik
pažvelk į tą kvailą pelėdą. Ji tapo milžiniška.
—Tai apuokas rėksnys, —sušnibždėjo Apyaušris.
Jis sakė tiesą. Ir 47-2 dabar pasidarė nepaprastai panaši
į kitą šiurpų apuoką rėksnį —Spurną.
—Atrodo, vadovybė leido jai užsiauginti plasnojamą-
sias plunksnas ir išmokė skraidyti, —silpnu balsu pratarė
Gilfė.
—Skriskime prieš vėją, —paliepė Apyaušris, —kad jie
mūsų neišgirstų.
—Gerai, bet patylėkit! —pertarė Sorenas. —Kai ką gir­
džiu. Leiskite įsiklausyti.
Nugirstas žemėliau skrendančios trijulės oro srovių
pertraukinėjamas pašnekesys stingdė kraują:
—Sykį paragavus urvinės pelėdos, 47-2... nieko gar­
desnio... žvitriai bėgioja... čia nėra urvų... nėra kur...
pasislėpt...
—Turime kažką daryti, —pratarė Sorenas.
268
 —Jie trise prieš mus du su puse, —atsiduso Apyaušris
grįžtelėdamas Gilfės pusėn.
—Aš galiu nukreipti dėmesį, —tuojau pat pasisiūlė
Gilfė ir neleisdama bičiuliams atsakyti spirale pasileido
žemyn.
—Ką ji daro? —nesuprato Sorenas.
Gilfė tuo metu jau nutūpė ant žemės ir aukštai kelda­
ma kojas pasileido per smėlį, puikiai vaidindama urvinę

—Pažvelk, suveikė! —šūktelėjo Apyaušris, kai 47-2

akivaizdžiai pasisuko Gilfės pusėn.
—Į ataką! —užriaumojo Apyaušris.
—Laikykitės, ponia Pi, —perspėjo Sorenas.
Vos nutūpusius ant smėlio Džatą ir Džutą užpuolė
Apyaušris ir Sorenas. Pastarasis atkišo kojas į priekį,
išskėtė nagus ir staigiai smogė. Jis užsimerkė ir pajuto,
kaip nagai nugrimzdo į Džato ausų kuokšto plunksnas, o
paskui pasiekė kažką, kas visai nepanėšėjo į plunksnas —
įsirėžė į mėsą bei kaulus. Šiurpus klyksmas perskrodė
naktį. Bet jau kitą akimirką Sorenas kūliais nusirito ant
smėlio. Aplinkui siautė plunksnų ir dulkių sūkurys. Ša­
limais kažkas nuvinguriavo. Teliko tikėtis, kad poniai Pi
pavyko susirasti saugią slėptuvę.
Staiga viršum dykumos platybių nuaidėjo Apyaušrio
kovos šūksnis. Džatas ir Džutas irgi suklykė nuožmiais
269
^ X ^
balsais, nuo kurių Sorenui skilvis susigniaužė. Apyaušris
suūbavo taip, kaip sugebėjo tik jis vienas:

Niekingi bjaurūs padarai,

Jūs drįstate vadintis paukščiais?
Jūs drįstat vadintis pelėdų vardu?
Nė vištoms neprilygstat iš tiesų!
Tu Džatas? Tu Džutas?
Labai malonu!
Abu jus prilupti kaipmat ketinu.
Pirma pavaišinsiu geroku niuksu,
Paskui sudorosiu nagais ir snapu!
Ar manotės esą jūs narsūs labai?
Už jus narsesni net mažyliai driežai!
Vienas du, vienas du,
Garmėsite žemyn abu.
Trys, keturi ir penki
Raitysitės it sliekai menki.
v
Šeši, septyni... ak, aiman,
Nusiųsiu judu pragaran.

Apyaušrio pašaipos čaižė it botagai. Akies krašteliu So-

renas pastebėjo Džuto mėginimą smogti Apyaušriui, bet
dičkio vikrumas prilygo snapo aštrumui. Paukštis krypte­
lėjo į šalį, atliko apgaulingą judesį ir, užuot rėžęs į vieną
vietą, bedė į kitą, tuo pat metu tebetraukdamas patyčių
270
dainelę. Kliuvo iš pradžių Džatui, paskui —Džutui. Jis
viliojo priešininkus artyn prašyte prašydamasis smūgio,
o tada smogdavo pirmas. Jo nagai šmėžavo be paliovos.
Sorenui dar niekad neteko matyti greitesnio ir vikresnio
padaro už šią gigantišką laplandinę pelėdą.
Sorenas stengėsi prisiartinti prie 47-2, kol toji nesučiu­
po Gilfės, bet staiga kažkas kirto iš už nugaros, pamėtėjo
jį į orą ir parbloškė aukštielninką. Dydžiu pelėdžiuką
gerokai pranokstantis Džatas it kalnas palinko viršum
jo. Vieną ausies kuokštą praradusi pelėda kunkuliavo
pašėlusiu įniršiu.
—Aš tave nudėsiu! Nudėsiu tave! Iškabinsiu tau akis!
Aštriam snapui grėsmingai priartėjus ūmai sujudėjo
oras, ir viršum jų nuslydo šešėlis. Gigantiška masė, kuri
ką tik laikė jį prirėmusi, stebuklingu būdu pakilo oran.
Ant nugaros tebegulintis jaunasis kovotojas sumirkčiojo iš
nuostabos stebėdamas pelėdą pakylančią viršumjo, tačiau
nešamą ne savų sparnų, o neregėto milžiniško paukščio
nagų. Balta jo galva žvilgėjo iš aukštybių žvelgiančio
siauro mėnulio pjautuvo šviesoje. Šiek tiek kairiau kitas
baltagalvis paukštis prisiartino prie nebejudančių Džuto
ir 47-2 kūnų.
Netrukus atskubėjo Gilfė su Knisčiumi.
—Niekada nemačiau nieko panašaus, —prisipažino
pastarasis. —Kas jie? Kas šie baltagalviai paukščiai.
271
X
 —Ereliai, —tyliai ir pagarbiai pratarė Apyaušris. —Bal­
tagalviai ereliai.
—Hortenzijos ereliai! —choru šūktelėjo Sorenas su
Gilfe.
—Hortenzijos? —pakartojo ponia Plithiver šliauždama
iš slėptuvės. —Kas toji Hortenzija?
 ano vardas Ruožis, —prisistatė mažesnysis
M erelis, —o čia mano žmona Žana. Ji nebylė,
negali kalbėti.
Žana linktelėjo keturioms pelėdoms, snapu bemaž
pasiekdama dykumos smėlį.
—Piktadariai išplėšė jai liežuvį, —pratęsė Ruožis.
—Piktadariai? —pasitikslino Sorenas. —Džatas ir
Džutas?
—Ir Spurna, Skenča bei kiti Sent Lututės niekšai. Jie
neverti vadintis paukščiais!
—Ar kartais ne Žana bandė išgelbėti Hortenzijos kiau­
šinį?
Susijaudinusi Žana linktelėjo galvą.
—Taip, teisybė. Beje, kiaušinį ji išgelbėjo, bet šios mi­
sijos metu prarado liežuvį, —paaiškino Ruožis.
Sorenas atsigrįžo į Žaną.
275
 —Mes matėme tave tą siaubingą dieną, matėme, kas
nutiko. Judu abu pademonstravote didžiulę narsą padė­
dami Hortenzijai.
—Hortenzija buvo narsuolė. Kitos tokios pelėdos nera­
si, ji buvo nepaprasta. Ar žinote, jog Ambaloje kone kas
antras išsiritęs jauniklis pavadinamas Hortenzija, net jei
jis vyriškos lyties?
—O Dievulėliau! —atsiduso Gilfė. —O ji taip nekentė
savo vardo. Bent jau mums taip sakė.
—Ką gi, visa Ambalos karalystė žino savo didvyrės vardą,
ir tas vardas —Hortenzija.
—Ką veikiate Kunire? —pasiteiravo Apyaušris.
—Mes patruliavome dykumoje, —paaiškino Ruožis. —
Jaučiame didžiulę simpatiją šiems dykumos gyventojams.
Sykį mudviem bemedžiojant, viena mūsų mažylė pabandė
skraidyti, nors dar nebuvo pasirengusi. Juk žinote, kokie
tiek jaunikliai. Mes nuolat jiems kartojame: nebandykite
skraidyti, kol dar ne laikas, niekada nesitraukite iš lizdo,
kai tėčio ir mamos nėra namie, tačiau, garbės žodis, vi­
sada atsiranda neklaužadų. Ji nulėkė nemenką galelį, bet
nemokėjo nusileisti ir susilaužė sparno kauliuką. Viena
šių keistų pelėdikių, rausiančių urvus smėlyje, surado
mūsų mažąją Fioną ir parsigabeno namo. Ten ją maitino,
slaugė ir nuostabiai rūpinosi, kol sparnelis sugijo ir ma­
žylė galėjo skristi. Pelėdos išsiaiškino, iš kur nelaimėlė
kilusi, ir sugrąžino dukrelę mums. Mes su Žana visada
276
XXX
tikėjome, jog pasaulyje gėrio daugiau negu blogio, tačiau
reikia prie to prisidėti. Taigi, kai mažyliai palieka lizdą,
mudu prisidedame —darome gerus darbus.
Sorenas, Gilfė, Knisčius ir Apyaušris žvelgė į didžiuo­
sius paukščius nuostabos kupinais žvilgsniais.
—Nė nebeišmanau, kaip jums dėkoti, —pratarė Knis­
čius.
Žana, įdėmiai stebima Ruožio, keletą kartų palingavo
galvą.
—Mano mieloji draugė sako —matote, nors ji ir nekalba,
aš ją puikiai suprantu —Žana sako, jog tau derėtų liautis
dieną naktį slankioti po dykumą. Pernelyg pavojinga. Ko
taip intensyviai ieškai, branguti?
—Savo šeimos, —atsakė Knisčius ir papasakojo Ruožiui
su Žana, ką Džatas ir Džutas padarė jo broliui Spragsiui
bei kaip jis bėgo tol, kol pasiklydo.
Ruožis ir Žana susižvalgė ilgu žvilgsniu, ir Knisčius tą
akimirką suprato, jog ereliams žinomas jo tėvų likimas.
Žana žengtelėjo artyn ir pradėjo raminamai tvarkyti pe­
lėdžiukui plunksnas. Ruožis giliai atsikvėpė.
—Ką gi, sūneli, deja, mes žinome, kas nutiko tavo tė­
vams. Tavo jaunėlio brolio plunksnelės tebegulėjo prie
urvo, kai mes pamatėme ten gailiai raudančius tavo tėvus.
Pasiteiravome, kas nutiko, ir jie papasakojo radę sūnelio
Fliko liekanas ir nė nenumaną, kur pradingo kiti du jau­
nikliai. Žana suvokė dar niekad negirdėjusi siaubingesnio
277
: / ‘X \
dalyko. O kadangi nebegalėjo ištarti nė žodelio, kasdien
atskrisdavo pakedenti tavo mamai plunksnų ir tokiu būdu
saviškai pasakyti: aš pati buvau motina ir nors nepraradau
savo jauniklių, tavo skausmas man suprantamas.
Bet vieną dieną mes atskridome per vėlai. Tos pačios
dvi pelėdos, kurios vos nenužudė tavęs, vėl atvyko apieš­
koti urvų, bet šįkart atsivedė pastiprinimą. Jų buvo gal
penkiasdešimt, ir visos dėvėjo šiurpą keliančias mūšio
letenas. Mes galime susigrumti su dviem ar trim, net ir
apsiginklavusiomis letenomis, tačiau penkiasdešimties...
nieku gyvu tiek neįveiktume.
—A-a-a-ar... —sumikčiojo Knisčius. —Ar jie juos su­
ėdė?
—Ne, tiesiog nužudė. Sakė, esą jie pernelyg kremzlėti
ir kieti.
Ilgą laiką tvyrojo tyla. Nė vienas nerado tinkamų žo­
džių. Galiausiai Gilfė atsigręžė į Knisčių ir prabilo:
—Keliauk drauge su mumis.
—O kur jūs skrendate?
—Prie Didžiojo Ubalo medžio.
—Ką? —nustebo Knisčius.
Apyaušriui nespėjus paaiškinti įsiterpė Ruožis:
—Girdėjau apie šią vietą, bet argi ji nėra išgalvota, ar
tai ne legenda?
—Kai kas gal ir laiko ją legenda, —atsiliepė Apyaušris
žvelgdamas į erelį.
278
^ xX
 Bet ne pelėdos, pagalvojo Sorenas. Pelėdoms toji vieta
reali.
Mėnulio pjautuvas nakties skliautu palengva nuslinko
žemyn, pakibo it riestas nagelis viršum dykumos ir išsi­
liejo sidabrine šviesos upe, kuri, atitekėjusi iki pat pelėdų
ketveriukės, rodos, skalavo jų nagų galiukus. Ši pažeme
čiurlenanti vėsi šviesa be galo skyrėsi nuo bukinančio
akinamo spiginimo. Šitoji šviesa tarytum praskaidrino
protą ir atgaivino sielą. Ir tą minutę įvyko keistas daly­
kas: Sorenas su ponia Pi ant peties, Apyaušris bei Gilfė
prisiartino vienas prie kito, susiglausdami plunksnomis,
ir net Knisčius prisišliejo Apyaušriui prie šono. Dar
visai neseniai Sorenas svarstė, kaip perteiks savo mintis
bičiuliams, tačiau dabar suprato, jog jokie paaiškinimai
nė nereikalingi, nes šią mėnesienos sidabro nutviekstą
akimirką jie tapo vieninga komanda. Jie visi neteko tėvų.
Dabar atėjo metas pasikeisti. Jie jau nebebuvo paprasti
našlaičiai. Susivieniję tapo galingi. Argi įkalinti Sent
Lututėje nepasisėmė jėgų iš Ubalo legendų bei Didžiojo
Ubalo medžio? Argi senų laikų pasakos ir Didžiojo Ubalo
medžio riterių kilnumas neapsaugojo jų nuo pilnaties
poveikio? Ar legenda gali virsti tikrove? Ar jie iš tiesų
taps legendos dalimi?

Soreno sapnas apie Grimblį buvo baisiausias iš jo regėtų

sapnų, tačiau tąnakt jį aplankiusi vizija privertė sutirtėti
279
skilvį, užplūdo beribė neviltis. Šioje vizijoje beskrisdamas
jaunasis pelėdžiukas pastebėjo medyje tupinčius savo
tėvus, kurie susirado naują drevę, susisuko naujutėlaitį
lizdą ir išklojo minkštutėlaičiais pūkais. Lizde čiauškėjo
jau kiti pelėdžiukai. Sorenas nusileido ant šakos.
. v
—Mama? Tėti? Čia aš, Sorenas.
Tėvai sumirkčiojo, bet ne iš nuostabos, o nepatikliai.
—Tu ne mūsų sūnus, —paneigė tėtis.
—Tikrai ne, —patvirtino ir mama. —Mūsų sūnus, net
ir užaugęs bei apsiplunksnavęs, nepanėšėtų į tave.
—Ne, —pakartojo tėtis, ir abi pelėdos nusisukusios
šmurkštelėjo į drevę.
Štai kodėl jie privalo skristi prie Didžiojo Ūbalo me­
džio, skilvio gilumoje suvokė Sorenas. Nes pasaulis, kurį
pažinojo, pradėjo griūti, nes ne tik jo paties atmintis, bet
ir kitų prisiminimai apie jį ėmė tolti bei blėsti, nes myli­
miausių pelėdų sąmonėje jis pamažu virto tuščia vieta. Ko
gero, kaip tik tokiu metu legendos gali tapti tikrove.
Tačiau nakties košmaras slėpė dar vieną tiesą. Pats
Sorenas irgi pasikeitė. Jis lėtai pasuko galvą ir pažvelgė
į kitas tris pelėdas, apšviestas švelnios mėnulio šviesos.
Jų akyse švytėjo naujas suvokimas, atsispindėjo naujai
įgytos žinios. Taip, pagalvojo Sorenas, Gilfė, Apyaušris
ir Knisčius irgi tapo kitokie. Niekas nepratarė nė žodžio.
Žodžių nė nereikėjo. Tačiau per dykumą sruvenančioje
mėnesienos upėje buvo duota priesaika, ir visos keturios
280
pelėdos nebyliai linktelėjo. Tą ypatingą akimirką jie su­
vokė esą susieti amžiams, sujungti saitais, stipresniais net
už kraujo ryšius. Jie privalėjo keliauti link Ubmarių ir
surasti ten dunksantį didįjį medį —išminties bei taurumo
šerdį šiame gėdingame, pamišusiame pasaulyje. Jie turėjo
perspėti kitus apie blogio keliamą grėsmę, susivienyti su
senovės karalystės riteriais, kurie kasnakt tyliai plasno-
davo į tamsą vykdyti žygdarbių.
Ir dar vieną tiesą suprato Sorenas: legendos skirtos
ne tik tiems, kuriuos apėmė neviltis. Legendos skirtos
narsiesiems.
—Keliaujam, —paragino Sorenas.
—Link Ubalo! —šūktelėjo Apyaušris.
—Link Ubalo! —atkartojo kiti.
—Pelėdos už visus, ir visi už pelėdas! —suriko Sore­
nas.
Ir tamsiausios nakties valandos ramybėje į dangų pakilo
keturios pelėdos, apšviestos paskutiniųjų besileidžiančio
mėnulio spindulių, o jų šešėliai krito ant sustingusio
dykumos smėlio.
Pirmoji skriejo laplandinė pelėda, priešvėjinėje pusė­
je —žavi liepsnotoji, pavėjui, net ir neturėdama purių
plunksnų kraštelių, be galo tyliai plasnojo paprastai
tokia šneki mažutė nykštukinė pelėdžiuke. Paskiausiai,
nagais skrosdamas Apyaušrio išjudintą oro srautą, skri­
do Knisčius. Būrelis judėjo link Ubio upės, įtekančios į
281
plačiąsias Ūbmares, skalaujančias salą, kur augo Didysis
Ubalo medis ir kur kadaise, labai seniai, Pelėdų Pelėdos
laikais, gyveno taurieji riteriai, kasnakt kilę j tamsą vyk­
dyti kilnių darbų.
Ir giliai širdyje Sorenas jautė, jog atėjo metas legendai
virsti tikrove.
 pelėdos
ir Kiti veikėjai is
„pelėdų karalystės sargų*
serijos knygos
„pagrobimas*

SORENAS: liepsnotoji pelėda, Tyto alba, iš Tyto miško

karalystės; trijų savaičių amžiaus pagrobtas Sent Lututės

Jo šeima:
KLUDAS: liepsnotoji pelėda, Tyto alba, vyresnysis
brolis.
EGLANTINA: liepsnotoji pelėda, Tyto alba, jaunėlė
sesuo.
NOKTAS: liepsnotoji pelėda, Tyto alba, tėvas.
MARELA: liepsnotoji pelėda, Tyto alba, motina.
Šeimos lizdo tvarkytoja:
PONIA PLITHIVER: aklažaltis.
283
^ xX
GILFĖ: nykštukinė pelėda, Micrathene whitneyi, iš Ku-
niro dykumos karalystės; trijų savaičių amžiaus pagrobta
Sent Lututės patrulių.
APYAUŠRIS: laplandinė pelėda, Strix nebulosa, laisvas'
skrajūnas, tapo našlaičiu vos išsiritęs.
KNISCIUS: urvinė pelėda, Speotyto cunicularius, iš Kuniro
dykumos karalystės; pasiklydęs dykumoje po Džato ir
Džuto antpuolio, kurio metu žuvo jo brolis.

SKENČA: didysis raguotasis apuokas, Bubo virginianus,

Sent Lututės pelėdų našlaičių akademijos generole.
SPURNA: mažasis apuokas rėksnys, Otus kennicottii,
Skenčos vyresnioji leitenante.
v
DZATAS: mažasis apuokas, Asio otus, Sent Lututės jau­
nesnysis leitenantas, karys, vykdantis žiaurius vadovybės
nurodymus.
DŽUTAS: mažasis apuokas rėksnys, Asio otus, Sent Lu­
tutės jaunesnysis leitenantas, karys, vykdantis žiaurius
vadovybės nurodymus; Džato pusbrolis.
TETULYTĖ FINE: baltoji pelėda, Nyctea scandiaca, Sent
Lututės įdubos globėja.
DĖDULĖ: didysis raguotasis apuokas, Bubo virginianus,
Sent Lututės įdubos globėjas.
284
GRIMBUS: lututė, Aegoliusfunerus, Sent Lututės patrulių
paimtas nelaisvėn suaugęs ir laikytas įkaitu pažadėjus, jog
bus pasigailėta jo šeimos.
47-2: mažasis apuokas rėksnys, Otus kennicottii, Sent Lu­
tutės kukulariumo rūšiuotoja.
HORTENZIJA: dėmėtoji pelėda, Strix occidentalismkilusi
iš Ambalos karalystės, neapibrėžto amžiaus pagrobta Sent
Lututės patrulių; parengta dirbti perekšle Sent Lututės
kiaušinariume.

RUOŽIS: baltagalvis erelis, laisvas skrajūnas.

ŽANA: baltagalvis erelis, Ruožio gyvenimo draugė.

285
 ftpie autorę
KATHRYN LASKY ilgą laiką žavėjosi pelėdomis, o
prieš kelerius metus pradėjo nuodugniai tyrinėti šiuos
paukščius bei jų elgseną —ką jie ėda, kaip skraido, kaip
suka ir įsirengia lizdus. Tyrinėtoja troško išleisti moks­
linę knygą apie pelėdas, iliustruotą savo vyro, fotografo
Christopherio Knighto nuotraukomis, bet suvokė, jog
bus ganėtinai sudėtinga, nes pelėdos —naktinės būtybės,
drovios ir didelės slapukės. Taigi K. Lasky sumanė para­
šyti fantastinį kūrinį apie pelėdas. Nors šiame vaizduotės
sukurtame pasaulyje pelėdos kalba, mąsto ir svajoja, au­
torė stengėsi įtraukti kuo daugiau tikrų faktų apie šiuos
sparnuočius.
K. Lasky parašė nemažai fantastinių ir mokslinių kny­
gų. Bendradarbiaudama su savo vyru, ji išleido mokslinę
knygą „Sugaring Time“ („Sirupo metas“), už kurią gavo
Newbery Honor apdovanojimą; „The Most Beautiful Roof
in the World („Gražiausias pasaulio stogas“); o ne per
seniausiai „Interrupted Journey: Saving Endangered Sea
Turtles“(„Pertraukta kelionė: nykstančių jūrinių vėžlių
gelbėjimas“). Iš fantastinių kūrinių derėtų paminėti „The
Night Journey“(„Naktinė kelionė“), laimėjusią Nacio­
nalinę žydų knygos (National Jewish Book) premiją;
„Beyond the Burning Time“(„Anapus liepsnų meto“),
ALA (Amerikos bibliotekų asociacijos) išrinktą geriausia
paaugliams skirta knyga; „True North: A Journey to the
New World“(„Tikroji šiaurė: kelionė j naująjį pasaulį“);
„Dreams in the Golden Country“(, Svajos aukso krašte“);
ir „Porkenstein“ („Porkenšteinas“). Be to, išleido „My
Name Is America“ serijos istorinį romaną, pavadintą „The
Journal of Augustus Pelletier: The Lewis and Clark Ex­
pedition, I 8 0 4 “ („Augustino Peletierio žurnalas: Levio
ir Klarko ekspedicija, I 8 0 4 “), sukūrė keletą knygų „The
Royal Diary“ serijai, tarp jų: „Elizabeth I: Red Rose of the
House of Tudor, England, 1544“ („Elizabeta I: Raudo­
noji Tudorų rožė, Anglija, 1544* ) it „Jahanara, Princess
of Princesses, India 16 7 2 “ („Jahanara, princesių princesė,
Indija, 16 7 2 “). Už įnašą į mokslinę literatūrą K. Lasky
gavo Bosteon Globe „Horn Book“ premiją bei Washington Post
„Childrens Book“ premiją.
Lasky su vyru gyvena Masačūsetso valstijoje, Kembridže.
 Kathryn Lasky
PE L Ė D Ų KARALYSTĖS SARGAI
PAGROBIMAS

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas
Maketavo Daiva Sirvaitienė

18 sp. 1. Užsakymas Nr.

Išleido leidykla OBUOLYS®
(OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas,
kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO'
Butrimonių g. 9, LT-50220, Kaunas.
knygos@obuolys.lt | www.obuolys.lt
• Akcijos ir nuolaidos • Nemokamas katalogas
• Skaitytojų klubas • Knygų ištraukos

LEVEL www.level.lt 8 700 55 775

Spausdino UAB „INDIGO print“,
Piliakalnio g. 1, LT-46223 Kaunas, tel. (8 37) 20 38 38
info@indigoprint.lt | www.indigoprint.lt
 Indianapolio prerijose, tik ne
namelyje, o dvare 1944 m.
gimusi Kathryn Lasky - garsi ir
ne kartą kritikų jvertinta autorė.
Daugiau kaip šimtą knygų
vaikams ir suaugusiems parašiusi
K. Lasky seniai domėjosi
pelėdomis ir ketino išleisti apie
jas pažintinę knygą, bet vėliau
persigalvojo ir leido pelėdoms
pačioms „papasakoti“ savo
legendą. Jaudinanti istorija vos
Skenča tilpo j 15 knygų. WarnerBrosdar
šių metų pabaigoje žada pristatyti
3D animacinę pelėdžiuko Soreno
nuotykių versiją pagal pirmąsias
4 tris Pelėdųkaralystėssargųdalis.

DŽUTAS
 ' W F

“ # 1
1

y' OHK SBjSr'?

DŽUTAS
Džatas
 4 Aš galiu, aš tikrai galiu!
Aš jaučiu orą, jaučiu savo sparnų galią.
Aš kylu aukštyn. Aš skraidysiu!..
Staiga, net nespėjęs mostelėti beplunksniais
sparneliais, pelėdžiukas Sorenas atsiduria ant
žemės. Viršuje liko mylima sesutė Eglantina ir
jaukus šeimos lizdas, iš kurio išstūmė vyresnysis
brolis Kludas. Vargšelis tikrai būtų žuvęs, bet jį
nuo neišvengiamos mirties išgelbėja ir pagrobia
mįslingos Sent Lututės našlaičių akademijos
patrulis. Atsidūręs mokykloje Sorenas ima įtarti,
jog našlaičių globa —tik juodų kėslų priedanga.
Sorenas ir naujoji jo draugė, gudri nykštukinė
pelėdžiuke Gilfė, išsiaiškina, kad Sent Lututė iš
tiesų yra mokomoji stovykla, kurios vadovai
plačiai taiko kvaišinančią mėnesienos terapiją ar
plunksnų pešiojimą jaunoms pelėdoms, kad
pasiektų savo tikslų. Kaip pabėgti iš gilaus JĮ
tarpeklio, kai dar nemoki skraidyti?
Kokie išbandymai laukia toliau?
Narsiojo Soreno istorija tik prasideda

ISBN 978-609-403-164-9

GERIAUSIOS
OBUOLYS KNYGOS
VIRSTA FILMAIS www.obuolys.lt
Akcijos ir nuolaidos Nemokamas katalogas
Skaitytojų klubas Knygų ištraukos