Howard Phillips Lovecraft “AZATHOTH “

Kai amžiai užgulė pasaulio pečius, ir nuostaba pasitraukė iš žmonių protų, kai pilki

miestai stiebėsi apdūmojusio dangaus link savo aukštais, niūriais ir bjauriais bokštais,

kurių šešėliuose niekas net svajoti nesvajodavo apie saulę ar žydinčias pavasario pievas,

kai mokslo žinios nuplėšė nuo Žemės grožio skraistę, ir poetai jau nebedainavo apie

keistus vaiduoklius blausiomis, save tyrinėjančiomis akimis; kai visi šie dalykai atsidūrė

praeityje, ir vaikiškos viltys pradingo visiems laikams, buvo vienas žmogus, kuris paliko

gyvenimą ir iškeliavo į erdves, paskui pasaulio svajones.

Mažai kas žinoma apie šio žmogaus vardą ir būstą, nes jie priklausė tik realiajam

pasauliui. Žinoma tik, kad nei vienas, nei kitas nebuvo išskirtiniai. Pakanka pasakyti, kad

gyveno jis mieste, kur viešpatavo bedvasė prieblanda, kad visą dieną triūsdavo šešėliuose

bei sumaištyje ir grįždavo kas vakarą namo į kambarį, kurio vienintelis langas

atsiverdavo ne į atvirus laukus ir giraites, bet į blausų kiemą, kur lygiai taip pat apatiškai

ir beviltiškai žvelgė kiti langai. Pravėrus langines matėsi tik sienos bei langai, ir tik

smarkiai persisvėrus galima buvo stebėti mažas, pro šalį slenkančias žvaigždes. Ir

kadangi vien sienų ir langų vaizdas gali greitai išvaryti žmogų, kuris daug svajoja ir

skaito, iš proto, to kambario gyventojas kas naktį persisverdavo per langą ir žvelgdavo

aukštyn, kad pajustų nors menką dalelę to, kas buvo už realaus pasaulio ir aukštų miestų.

Metai po metų jis ėmė vadinti lėtai plaukiančias žvaigždes vardais ir susižavėjusiu

žvilgsniu sekdavo, kol, jo nelaimei, jos pasislėpdavo nuo jo akių. Ir galiausiai jo regėjimą

užliejo daugybė paslaptingų vizijų, apie kurių egzistavimą neįtarė nė vienos žemiškos
akys. Ir vieną naktį atsivėrė galingas verpetas, ir svajų dangus plūstelėjo vienišo stebėtojo

lango link, susimaišė su tvankiu jo kambario oru, ir įtraukė jį į savo pasakišką stebuklą.

Į tą kambarį atskriejo nežabotos violetinio vidurnakčio srovės, žibančios aukso dulkėmis,

dulkių bei ugnies sūkuriai iš tolimiausių erdvių ir sodrūs anapusinių pasaulių kvapai. Ten

tryško opijaus vandenynai, o jų verpetuose maudėsi keisti delfinai ir iš nesuvokiamų

gelmių pakilusios jūrų nimfos, nušviesti saulių, kurių negali pamatyti jokios akys.

Begarsė begalybė sukosi aplink svajotoją ir nešė jį tolyn, neliesdama sustingusio kūno,

persisvėrusio per vienišą langą. Dienų dienas, nesuskaičiuojamas žmonių kalendoriais,

tolimųjų sferų potvyniai švelniai plukdė jį, perduodami vis kitų ciklų srovėms, kurios

galiausiai meiliai paliko jį miegoti ant žalios, saulėtekio nušviestos pakrantės, žalios

pakrantės, kvepiančios lotoso žiedais ir nusagstytos raudonomis kamelijomis…

vertė: Inside-Out

2004.02.06