L. J.

Ross

DIDŽIOJI GALIA

Iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė

Jotema

ISBN 978–9955–13–903–4

L. Į Ross
HIGH FORCE

Copyright © LJ Ross 2017

© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Paslauskienė, 2020
© UAB „Jotema“, 2020
Redaktorius Jonas Vabuolas
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
Maketavo Elvyra Laipanova

SL 250. Užsak. Nr. 55745. Tiražas 1500 egz.

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas
Tel. 8 37 337695, el. p.: info@jotema.lt
www.jotema.lt
Spausdino UAB „BALTO print“, Utenos g. 41 B, 08217 Vilnius
Leisk savo planams būti tamsiems ir
neįžvelgiamiems lyg naktis.
O kai judėsi, užgriūk lyg perkūnas.

– Sun Tzu
 Prologas

Antradienis, kovo 29

Vos atsibudusi Makenzi suvokė, kad jis ketina ją nužudyti.

Nebetrikdė painūs, migloti prisiminimai apie tai, kas nutiko. Atvirkščiai –
ji atsiminė viską šiurpinamai aiškiai.
Tamsios akys. Blyški šypsena.
Švystelėjimas kumščiu, ir tuomet – nieko.
Automobilį staiga kryptelėjo skersai, ir ji skaudžiai trenkėsi į bagažinės
šoną. Neįmanoma apsisaugoti nuo smūgio, kai riešai ir čiurnos supančioti
viela. Tiršta, neįžvelgiama tamsa dusino.
Garsiai įkvėpusi į plaučius gilų gurkšnį oro ir jį iškvėpusi pajuto, kaip
ankštoje erdvėje ją apgaubia jos pačios kvapo šiluma. Galbūt visa tai tebuvo
siaubingas košmaras, ir ji atsimerkusi ras Frenką taikiai miegantį šalia. Bet į
nosį skverbėsi dyzelino tvaikas, išsklaidydamas sapną, palikdamas vien
nuožmią tikrovę. Protas skausmingai būdravo ir nesileido kvailinamas.
Automobilis vingiavo į stačią įkalnę. Makenzi sutampė vidurius, ir ji
atpažino šoko požymius: nevaldomą drebulį ir gausų prakaitavimą. Galvoje
plaukė migla, ir Denisė tarsi sklendė virš savo kūno, stebėdama menkai
pažįstamą moterį. Pro sukąstus dantis įkvėpė oro į nerimo slegiamą krūtinę.
Juto, kaip leidžia vidurius, bet ji susitvardė ir prisivertė aiškiai mąstyti.
Kiek ilgai šitaip prabuvo?
Tiksliai neįmanoma žinoti, ar dabar diena, ar naktis; į gniuždančią ankštos
erdvės tamsą neprasiskverbė nė menkiausias šviesos spindulėlis, ir ji
nenumanė, kiek laiko išbuvo be sąmonės. Automobilis jau neberiedėjo lygiu
asfaltu, o siūbuodamas kratėsi gruoblėta žeme ir dardėjo į jai nežinomą
tikslą.
Makenzi gulėjo nieko nenutuokdama apie laiką ir nukeliautą atstumą,
mąstydama apie Frenką Filipsą.
Aš myliu tave, Frenkai.
 Automobilis riedėjo apleistais laukais ir tolo nuo žmonių, pradėjusių
karštligišką detektyvės inspektorės Denisės Makenzi paiešką. Debesys lėtai
slinko mėnuliu, tačiau pro juos prasimušę padriki baltos šviesos spinduliai
retkarčiais apšviesdavo vienišą automobilį, slenkantį kalvomis ir slėniais.
Debesims susitelkus, nusileido naktis tarsi marška, protarpiais perplėšiama
vis labiau nuo civilizacijos tolstančios mašinos žibintų. Kur ne kur
pravažiuodavo kaimelį ar gyvenvietę, bet tą nakties metą gatvėse nesimatė
žmonių, languose nedegė šviesos. Vairuotojas su savo keleive tęsė vienišą
kelionę tarp plačiai nusidriekusių laukų ir vandens plotų, apgriuvusių ūkių ir
pavienių avių, atsiskyrusių nuo kaimenių ir pernelyg toli nuklydusių nuo
namų. Variklio burzgimas perskrodė dangaus tylą, automobilis akimirką
užsilaikė ant dar vienos kalvos viršūnės ir pamažu ėmė leistis į saugią,
slaptingą slėnio klostę.
 1 skyrius

Pirmadienis, balandžio 4
Po savaitės

Ištaškęs gilias balutes, šalikelėje sustojo glotnus pilkas automobilis. Pro

priekinį jo stiklą į niekuo neišsiskiriančių namų virtinę spoksojo detektyvas
vyresnysis inspektorius Maksvelas Finli–Rajenas.
– Čia negali būti ta vieta.
Dirstelėjęs į adresą, pakeverzotą ant voko apspurusiais kraštais, jis vėl
apžvelgė gatvelę.
– Nieko daugiau, išskyrus aklagatvį.
Gatvelė driekėsi nugrūsta į Niukaslo prie Taino užkampį, vadinamą
Benvelu; varganą miesto rajoną į vakarus nuo prabangaus centro, netoli upės.
Prieš daugybę metų akmens anglių kasykla ir šaudmenų fabrikas maitino
klestinčią pramonę, ir darbininkams buvo pristatyta virtinės blokuotų
namukų. Dabar šie stovėjo apleisti ar nugyventi, kur ne kur nuo tyčinių gaisrų
pajuodusiomis raudonomis plytomis aplink duris ir langus. Įprastos
žmogžudysčių detektyvo pareigos Rajeną dažnai atvesdavo į miestą, bet
nesunku buvo pamiršti šią senąją metropolijos širdį.
Vėl įsilijus, jis įjungė priekinio stiklo valytuvus. Išmušė vos aštuonias
ryto, ir saulė iš paskutiniųjų brovėsi pro tirštą pilkų debesų užklotą, skystais
spinduliais dar labiau paryškindama apgailėtiną aplinką. Rajenas jau norėjo
sukti atgal, tik staiga pastebėjo tai, ko ieškojęs.
„Badlo“ bokso klubas buvo ne kažin kas daugiau kaip aštunto dešimtmečio
blokinis pastatėlis, betoninė dėžė plokščiu stogu, įlinkusių nuo lietaus. Jis
buvo užtupdytas ant pamatų, kadaise priklausiusių dviem seniausiai
nugriautiems pastatams, kurių niekam neatėjo į galvą išardyti, todėl
tebejuostančių patį pastatą tarsi distopinis griovys. Čia trūko šilto
svetingumo auros, pasitinkančios klientus prabangiuose sporto klubuose, bet
kadangi Rajenas niekuomet taip ir nepasivargino juose apsilankyti, tad ir
vertinti neturėjo kaip. Ilgokai pasėdėjęs jis giliai įkvėpė ir trinktelėjęs
durelėmis tikslingai nužygiavo per lietų.
 – Nagi, žmogau! Ar tik tiek tegali?
Detektyvas seržantas Frenkas Filipsas, kilpiniu rankšluosčiu nusibraukęs
prakaitą nuo kaktos, nutėškė jį į ringo kampą.
– Nebloga buvo kova, Frenkai, gal šiandien tuo ir baikime...
– Aha, jeigu jau kinkos dreba, – nusišiepė Filipsas.
Susierzinimui nugalėjus nuovargį, antrasis vyriškis patapšnojo vieną
pirštinę į kitą. Vienuolikos ar dvylikos metų berniukas, supratęs užuominą,
šaukšto krašteliu trinktelėjo per seną žalvarinį varpą, ir abu vyrai ėmė
šokčioti aplink ringą.
Maksvelas Rajenas pastūmė dvivėres sporto salės duris, nekreipdamas
dėmesio į atvirai smalsius ir įtarius žvilgsnius, kuriais jį lydėjo vietiniai,
grupelėmis susispietę stebėti vykstančios kovos. Ore tvyrojo testosteronas, ir
Rajenas kone atšlijo nuo aitraus vyriško prakaito ir cigarečių dūmų tvaiko.
Kelios akių poros vis dar stebeilijo į jį, įvertindamos pribloškiamai
atrodantį vyrą varno juodumo plaukais, lyg ir primenantį kažką, matytą per
televizorių. Jis draugiškai linktelėjo susirinkusiems. Šie niekaip neatsakė, tik
nusuko akis į ringą, tad Maksvelas nuėjo gilyn į salę ir įsitaisė prie sienos,
ketindamas stebėti kovą kartu su visais.
– Kaip jam sekasi?
Salimais stovintis vyrukas galėjo turėti tarp penkiasdešimties ir
aštuoniasdešimties metų. Visiškai plika galva švytėjo it aureolė virš vėjų
nugairinto veido.
– Katram?
– Žemesniajam, – paaiškino Rajenas, linktelėdamas į kresnesnį iš dviejų
kovotojų.
– Frenkui, – pasufleravo vyriškis. – Šiandien jis kaip velnio apsėstas.
Daužo visus, kas tik prie jo prisiartina. Bilis stengiasi iš paskutiniųjų, bet
ilgai neatsilaikys.
Nieko nepasakęs vyresnysis inspektorius ir toliau stebėjo du vyrus,
stovinčius senovinio ringo centre, apšviestus plikų elektros lempučių,
kadaruojančių po prastomis lubomis. Abu vyrai buvo nuogi iki pusės,
prakaitu blizgančia oda, mirgančia šešėliuose jiems šokinėjant po šviesos
lopinėlius.
– Kas teisėjas?
 – Niekas konkrečiai, nes Frenkas dar prieš valandą jį nokautavo. Matyt,
vyrukas grįžo namo pas savo ponią ieškoti trupučio meilės ir užuojautos.
Rajenas susimąstė, suraukdamas juodus antakius.
– O jeigu katras nesusivaldys?
Vyriškis į jį metė įtarų žvilgsnį.
– Juk tu ne iš Bokso asociacijos?
Maksvelas nežymiai papurtė galvą. Vėl nuo jo pasisukęs į ringą, vyriškis
išsitraukė tabako maišelį ir ėmėsi sukti ploną cigaretę.
– Čia vyrai boksuojasi nuo neatmenamų laikų, dar pats nebuvai gimęs.
Mokame su jais tvarkytis. Tai tu turėtum būti atsargus, nes gali susitepti savo
šaunųjį apdarą.
Rajeno veidu perbėgo šypsenos šešėlis. „Badlo“ įstaiga garsėjo savo
paprastumu, bet vyresniajam inspektoriui kaip tik ir patiko jos nepretenzingas
stilius. Nešvara jo nejaudino; blogiau – kad čia niekas nesilaikė saugos
reikalavimų. Sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, Rajenas tylomis stebėjo
ringą ir spėliojo, kam jie išvis varginasi mautis pirštines, jeigu tikslas –
pridaryti priešininkui kuo daugiau žalos.
Frenkas Filipsas kovėsi užmiršęs apie žiūrovus. Jautė vien tik pyktį, gryną
ir aršų, tekantį kūnu tarsi srovė. Jam reikėjo kur nors išsilieti, ir Filipsas
geresnio būdo nerado.
Pokšt, priėmęs smūgį į diafragmą jis pajuto, kaip plaučiuose nebelieka
oro, bet po sekundės vėl kilo ant kojų ir puolė vyruką, nustojusį būti „Biliu iš
bokso klubo“ ir virtusį viskuo, ko Filipsas savo gyvenime nekentė.
Trinkt, kairysis kablys.
Trinkt, dešinysis kablys.
Sumosavęs rankomis Bilis susverdėjo ir atatupstas ėmė trauktis prie
apsauginio barjero, o Filipsas nekantriai laukė, mindžikuodamas nuo kojos
ant kojos, kol vėl galės jį pulti.
Maksvelas stebėjo, kaip jo seržantas vikriai smūgiuoja perkreiptu,
nebelabai atpažįstamu veidu; tai jau nebuvo švelnus malonių manierų
vyrukas, kurį jis taip gerai pažinojo. Dar trisdešimt sekundžių, ir nugalėtas
Bilis tįsojo ant grindų.
Pasigirdo skysti plojimai; žiūrovai suskato šnekėtis ir pamažu skirstytis.
Bilis, vos pastovėdamas ant kojų, iššlitiniavo iš ringo perkreiptu ir jau
pradėjusiu tinti veidu.
– Nagi, kas kitas? – išrėkė Filipsas niekam konkrečiai.
Pasigirdo nepritarimo murmesys.
 – O ši įstaiga gerokai suprastėjo nuo mano laikų, – šaukė jis. – Jeigu
jaunuomenė bijo stoti prieš tokį senuką kaip aš. Kas jums visiems yra?
Jo draugai tarpusavyje susižvalgė spėliodami, ką daryti. Visi jie buvo
girdėję, kas nutiko Frenko merginai. Žinoma, užjautė jį, bet juk yra ribos,
kiek gali būti užgauliojamas, ir įtampa salėje ėmė augti.
Stovėdamas salės gale Rajenas pagaliau apsisprendė ir atsistūmė nuo
sienos.
– Jeigu pasiūlymas vis dar galioja, tuomet ir man visai ne pro šalį
pasimankštinti.
Nuo ringo pakylos Filipsas net prisimerkęs spitrijo į veidų jūrą ir iš jos
išnyrančią aukštą figūrą. Atpažinęs jis lėtai pakraipė galvą.
– Neturiu ūpo žaidimams.
– Jeigu esi pavargęs, nė neabejoju, kad keli džentelmenai ana ten pasirašys
porai raundų, – pasakė Rajenas, kryptelėjęs galvą į minią, vėl susibūrusią
aplink ringą iš smalsumo, kur link pasisuks ši nauja drama.
Jis nusipurtė nuo pečių savo tamsmėlynį vilnonį paltą ir padėkojo
kažkokiam jį pačiupusiam paaugliui. Tuomet atsisagstė marškinius.
– Neerzink manęs, vaikine. Aš su tavimi nesikausiu.
Filipsas stovėjo nutaisęs granito kietumo veidą, bet Rajenas matė jo
pajuodusius paakius – bemiegių naktų liudijimą. Dar kelios minutės, ir
kovinga dvasia paliks jo kūną, nusprendė vyresnysis inspektorius.
Nenuleisdamas įtaraus žvilgsnio nuo kresnos minimo vyruko povyzos ir
žudikiškos veido išraiškos, Rajenas atsisegė laikrodžio dirželį ir patikėjo jį
spuoguotam paaugliui, kuris mikliai pasičiupo brangenybę ir žengė šalin.
Argi vaikis neturėtų būti mokykloje?
Filosofiškai gūžtelėjęs pečiais, Maksvelas numetė marškinius ant suoliuko
šalia ir pakilęs į ringą perlipo per sunkius elastiškus jo atitvarus.
– Ar girdėjai mane? – suurzgė Filipsas. – Sakiau, kad su tavimi nekovosiu.
– Jeigu jauti įtampą, taip ir pasakyk, – atrėžė Rajenas.
Tada paėmė jam įduotas pirštines ir pradėjo jas mautis. Jokios apsaugos
galvai; jokio pirštinių apklijavimo palei kraštus.
– Iš kur žinojai, kad aš čia?
– Ar svarbu?
– Man svarbu.
Rajenas kilstelėjo vieną raumeningą petį.
– Pasiklausinėjau.
 – Ne tavo reikalas manęs ieškoti, – atšovė Filipsas. – Jeigu būčiau
norėjęs, kad mane rastum, būčiau pasisakęs.
– Jeigu kartais pamiršai: aš vis dar tavo tiesioginis viršininkas, – tik tiek
tepasakė vyresnysis inspektorius, nors žodžiai ir strigo gerklėje. – Nesitikėk
dingti be perspėjimo ir kad niekas tavęs nepasiges. Jausk atsakomybę –
kriminaliniam skyriui, sau pačiam... ir Denisei.
– Nedrįsk jos čia velti!
Taip taręs, Filipsas šoko į priekį ir pirštinėta ranka tvojo tiesiai Rajenui į
veidą. Nuo smūgio šio galva loštelėjo, ir Maksvelas persikreipęs visu kūnu
tėškėsi į atitvarą. Minia choru aiktelėjo.
Stojo tyla; pasipurtęs Rajenas paėmė ištiestą rankšluostį nusibraukti iš
nosies varvančiam kraujui. Švelniai spustelėjęs suprato, kad nosis nelūžusi,
bent jau tiek. Nesinorėjo net pagalvoti, ką Ana apie tai pasakytų.
Nurijęs seiles, Filipsas suskubo atsiprašinėti:
– Atsiprašau, vaikine, aš... aš...
Bet Rajenas numojo ranka.
– Sakyčiau, tai buvo varpo dūžis pirmajam raundui, ar ne?
Su tais žodžiais jis iš visų jėgų smogė Filipsui į pilvą.
– Jeigu tikiesi, kad tavęs pasigailėsiu...
Frenkas puolė kautis, ir Rajenas, trumpai pasigailėjęs savo ankstesnio
sprendimo, spėjo pakelti rankas ir užblokuoti smūgių seriją. Sukdamasis po
ringą jis sėkmingai juos atmušinėjo, bet Filipsas dar turėjo energijos.
– Nebūtina daryti man nuolaidų, – tarė jis, apsimesdamas smūgiuojąs iš
kairės ir tuo pat kartu tvodamas dešiniąja pirštine Rajenui į krūtinę.
Netekęs amo, Maksvelas net susilenkė dvilinkas.
– Esi užsispyręs senas asilas, – iššvokštė jis.
Frenkas pridėjo delną prie ausies.
– Ką sakei? Dar mažai gavai?
Rajenas lėtai pakėlė galvą.
– Ir dar apykurtis, – pastebėjo jis, nustebindamas seržantą aštriu smūgiu į
diafragmą, paskui dar ir mikliai pokštelėdamas pirštine per žandikaulį.
Smagiai tvojęsis ant užpakalio, Filipsas priblokštas pažvelgė į jį.
– Kur, po velnių, išmokai taip boksuotis?
– Internatinėje mokykloje, – iškvėpė Rajenas. – Ir iš „Rokio“ franšizės.
Frenko lūpos virpėjo.
– Gal jau užteks? – paklausė Rajenas, apžiūrinėdamas raudonas dėmes
draugo veide, nežymiai graužiamas sąžinės.
 Filipsas pasidairė į smalsuolių aplink ringą veidus, išleido ilgą atodūsį,
atsistūmė nuo grindų ir pakilo ant kojų.
– Aha, man jau užteks.
Atsivarstęs pirštines, Maksvelas ištiesė jam ranką. Irgi nusimovęs
pirštines ir riebiai nusikeikęs, Filipsas suėmė jį į tvirtą glėbį.
– Man to reikėjo, – šiurkščiai pratarė.
– Bet kada tavo paslaugoms, – sausai atsakė Rajenas.
Atsitraukę per žingsnį, juodu vėl įsmeigė akis vienas kitam į veidą.
– Nežinau, ką daryti, – paprastai pasakė seržantas. – Negaliu pakęsti
minties, kad Denisė yra kažin kur, gyva ar mirusi...
Rajenas įsivaizdavo; išties puikiai įsivaizdavo. Moterį pagrobė liūdnai
pagarsėjęs žudikas Kyras Edvardsas, buvęs gydytojas, žiniasklaidos
pakrikštytas Kirviu. Mažiau nei prieš savaitę inspektorius Maksvelas su savo
komanda dorojosi su kitos žmogžudystės bylos pasekmėmis. Už jų nugaros
Edvardsas kažkaip įsigudrino pabėgti iš sugriežtintojo režimo kalėjimo
Darame ir pagrobė detektyvę inspektorę Denisę Makenzi iš jos nuosavų
namų. Visi Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyriaus žmonės puikiai žinojo,
kokiam smurtui Edvardsas yra pasiryžęs, bet labiausiai apie tai nusimanė ne
kas kitas, kaip pats Rajenas, įvykdęs žudikui teisingumą ir kartu praradęs
savo seserį.
Prisiminimai jį vis dar persekiojo.
Dabar žiūrėjo į šaltas savo seržanto akis. Nė vienas iš jų nežinojo, kas
nutiko Denisei, o žudiko nuveikti darbai nieko gero nežadėjo. Rajenas
suprato, jog tik neviltis atginė Filipsą čia, pas žmones, pažįstančius jį nuo
senų laikų. Prisiminė sulig kiekviena diena, praleista be mylimos moters,
augantį pyktį ir muštis skatinančią jėgą.
Bet dabar atėjo laikas detektyvui seržantui Filipsui grįžti prie darbo.
– Negalvok apie jokius „ar“, – pasakė Rajenas. – Galvok, kaip ją rasti.
– Kaip? – pratrūko Frenkas. – Praėjo jau beveik savaitė, o mes nieko
neturime. Jokių užuominų, jokių pastebėjimų... O ką, jeigu ji jau nužudyta?
Rajenas pabandė sukaupti pasitikėjimą savimi, kuris irgi jau blėso.
– Turime tikėti, kad Makenzi nėra pagrindinis jo tikslas. Edvardsas su
mumis susisieks ir pateiks savo reikalavimus. Veikiausiai numano, kad
stebime oro uostus ir keltų perkėlas; jo galimybės ribotos, be to, veidas
mirga visoje regioninėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje. Visoje šalyje
paskelbta jo paieška. Jis negali tikėtis pasprukti, nepasinaudojęs Denise kaip
derybų objektu.
 – O jeigu nenori sprukti? – paklausė Frenkas.
Rajenas sučiaupė lūpas. Visuomet lieka galimybė, kad Edvardsas
vadovaujasi visiškai kitokiu motyvu, nereikalaujančiu laikyti gyvų įkaitų.
– Jeigu jis nori atsiteisti su manimi, kaip į kalėjimą jį įkišusiu žmogumi,
Edvardso troškimas išsipildys tą pačią akimirką, kai mes jį surasime, –
Rajenas uždėjo ranką Filipsui ant peties ir guodžiamai spustelėjo. – Bet man
reikia tavęs savo komandoje, Frenkai. Privalai būti su mumis, padėti mums.
Porą kartų sumirkčiojęs, seržantas nusuko akis.
– Aš ją apvyliau. Man reikėjo būti su ja.
– Nieko tu neapvylei, – tvirtai ištarė Rajenas. – Niekaip negalėjai žinoti.
O dabar, dėl Dievo meilės, vilkis marškinius ir grįžk į darbą. Nežinau, ar
ilgai dar ištversiu taip stovėdamas ir žiūrėdamas tau į pilvuką.
Filipsas kilstelėjo smakrą kaip senais laikais.
– Po tuo pilvuku slypi grynų raumenų sluoksnis.
– Patikėsiu tavo žodžiu.
 2 skyrius

Kai Rajenas su Filipsu įžengė į Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyrių

ties ūksminga vakarine riba tarp Niukaslo ir Nortumberlando grafystės, čia
tvyrojo prislopinta atmosfera. Juodu stovėjo prie nudrengtų dvivėrių durų ir
giliai kvėpė bjaurų sumišusį pušų kvapo valiklio ir troškinio dvoką,
sklindantį po laiptinę iš bufeto pusės.
Rajenas su palengvėjimu nužvelgė nemažą susirinkusiųjų būrelį, nors
salėje toli gražu nešurmuliavo minia kaip anuomet, sužinojus, kad Edvardsas
paspruko ir dingo Makenzi. Dabar Daramo kriminalinių tyrimų skyrius
aiškinosi, kaip Edvardsui pavyko susiorganizuoti pabėgimą iš Franklando
kalėjimo, o tuo metu Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyrius telkė savo
pajėgas pareigūnės ir jos pagrobėjo paieškoms. Talkon pasisiūlė Taino ir
Viro, netgi keleto kaimyninių grafysčių policija – skyrė savo laiką ir
pareigūnus, bet jau prasidėjo septinta jungtinio tyrimo diena, o šviesos
tunelio gale vis nesimatė.
Detektyve inspektorė Denisė Makenzi buvo visų mėgstama moteris ir gera
žmogžudysčių tyrėja, turinti didelę tarnybos patirtį. Vietinė ir nacionalinė
žiniasklaida pasistengė, kad eiliniai piliečiai visoje šalyje, dirbantys savo
kasdienius darbus, neliktų nepastebėję nuolat per žinias rodomo nusikaltėlio
veido. Tačiau laikui bėgant naujienų pranešimuose su jos pavarde imtas
vartoti būtasis laikas, išduodantis prielaidą, jog įvyko blogiausia. Apie
Denisės Makenzi asmeninį bei profesinį gyvenimą buvo kalbama kaip apie
kritusio kario, pasiaukojusio atliekant pareigą. Žinių vedėjai suskato
aptarinėti institucijų neįgalumą bei biudžeto apkarpymą, svarstyti, kodėl
liūdnai pagarsėjęs žudikas išvengė bausmės, ginčytis, ar policija pakankamai
stengiasi ieškodama pareigūnės. Trūksta žmogiškųjų išteklių ar tiesiog
kompetencijos? Pokalbių laidos atgaivino nuvalkiotus debatus apie mirties
bausmės grąžinimą, kurstydami žarijas, jau ir taip rusenančias šalies Šiaurės
Rytų gyventojų širdyse. Nesuvokiama vien pagalvojus, kad Edvardsas laisvai
sau vaikštinėja, medžioja naujas aukas ir žlugdo šeimas. Viliojo mintis, kad
tokio pavojingo žvėries reikėtų išsyk atsikratyti, ir Rajenas negalėjo
nesutikti, kad panaši perspektyva ir jam atrodė savotiškai patraukli.
 Bet tuomet jis pats būtų ne geresnis už žudiką.
Visą šią paniką dar labiau stiprino iš anksčiau patirta baimė. Baimė,
neleidžianti žmonėms naktimis užmigti, įtarimai, kad žudikas maniakas galėtų
būti jų kaimynas. Žmonės skambinėjo į tyrimo štabą ir pranešinėjo apie neva
kaimynystėje gyvenantį nusikaltėlį, kaip du vandens lašai panašų į visų
aptarinėjamą pabėgusį kalinį; oi, gal būtų galima atsiųsti porą policininkų ir
jį areštuoti?
Laiko gaišintojai; jie visi.
Rajenas peržvelgė pavargusius komandos narių veidus. Kad ir kas rašoma
laikraščiuose, jo žmonės šešias dienas nepailsdami dirbo. Jų nuoširdumu
neabejojo, bet net ir jis nesugebėjo sustabdyti palaipsnio darbuotojų
perėjimo prie kitų bylų. Juk pagaliau kiti nusikaltėliai nenustojo žudyti net ir
ištikus šiai Kriminalinių tyrimų skyriaus tragedijai.
– Nagi, visi klausykitės!
Pokalbis nutrūko, kai detektyvai ir pastiprinimo komanda atkreipė dėmesį į
du naujus atvykėlius.
Vargšas senasis Filipsas, įsivaizdavo Frenkas juos sakant.
Jo akys kaip rudos sagutės šaudė nuo vienos demonstracinės lentos prie
kitos, o Denisės veidas liejosi su spalvotose nuotraukose išdidintais Kyro
Edvardso bruožais. Kažkoks konsteblis paskubomis nuo jo užstojo lentą, bet
per vėlai: Filipsas jau pamatė šiurpias pastarųjų Edvardso aukų nuotraukas.
Šiaip ar taip, jis prisiminė jų veidus. Buvo matęs išniekintus aukų kūnus ant
metalinių vežimėlių lavoninėje, kiekvienos gedėjęs.
Dabar tas pats žmogus vėl kažkur siautėjo, šįkart su savimi turėjo ir
Denisę.
Denisę.
Su virpuliu giliai įkvėpęs, Filipsas atplėšė akis nuo lentos ir įsižiūrėjo į
milžinišką šalies Šiaurės Rytų žemėlapį su smeigtukais sužymėtomis
vietomis, kurios sudomino policiją. Prie kitos sienos dūzgė kopijavimo
aparatai ir spausdintuvai. Po kambarį graudžiai aidėjo vienišas skambutis,
skausmingai kontrastuodamas su vos prieš kelias dienas nekantriai
plyšavusiais telefonais.
Pėdsakai vėso, žmonės ėmė prarasti susidomėjimą.
Ūmai jam ant peties nusileido kažkieno ranka. Filipsas grįžtelėjo atgal ir
pamatė jaunuolį, žiūrintį į jį nuoširdžiomis akimis švariai skustame veide.
– Gera, kad grįžai, – tarė jis ir kone metėsi Filipsui į glėbį.
 – Nagi, vaikine, – ramino Filipsas, plekšnodamas per blizgų audeklą,
priverstas veidu įsikniaubti į detektyvo konsteblio Džeko Lauersono švarką. Į
šnerves lindo aitrus skutimosi losjono kvapas, po velnių, jį kone
uždusindamas.
Nusišypsojęs Rajenas pasinaudojo proga kreiptis į susirinkusią auditoriją,
kad jo balsą išgirstų visi, netgi tūnantys kampuose.
– Kaip žinote, detektyvas seržantas Filipsas buvo trumpam išėjęs
neplanuotų atostogų, – sklandžiai melavo Rajenas. – Dabar jau grįžo ir
nekantrauja tęsti darbą, kaip ir mes visi. Ilgai ir tuščiai čia neplepėdami,
pasveikinkime jį grįžus.
Pasigirdo spontaniški plojimai, ir Frenkas pajuto, kaip gerkle kyla
gumulas.
– Aha, ačiū už atvirukus ir žinutes, – įstengė pratarti. – Žinau... žinau, kad
Denisė būtų labai dėkinga.
Akimirką patylėjęs, Rajenas pliaukštelėjo delnais.
– Puiku, grįžkime prie darbų!

Kvietimas pasigirdo lygiai po dvidešimties minučių.

Rajenas su Filipsu grįžo tuo pačiu erdviu kukliu koridoriumi, kuriuo buvo
atėję, ir pakilo ne mažiau kukliais laiptais link vyriausiosios konsteblės
kabineto. Kitokiomis aplinkybėmis juodu gal ir būtų trumpam sustoję prie
senovinio automato nusipirkti po prastos kavos puodelį, bet ne šiandien.
Juodviem prisiartinus prie durų, pažymėtų išblukusio vario lentele,
Maksvelas sulėtino žingsnius.
– Pasiruošęs?
Mašinaliu gestu patapšnojęs marškinių apykaklę, Frenkas suirzo pajutęs
atsileidusį kaklaraiščio mazgą. Akimirką sugaišo, kol jį pasitaisė ir suglostė
audinį.
– Pasiruošęs.
Apie Filipso aprangą Rajenas nusprendė nutylėti. Šįkart vyrukas buvo
išsirinkęs ryškaus smaragdo žalumo kaklaraištį, išsiuvinėtą smulkiais
šokančiais leprekonais1. Atrodė juokingai, bet Rajenas žinojo, kad Filipsas
įsigijo šį kaklaraištį lankydamasis Airijoje su Denise, tad laiku prikando
liežuvį.
Jis krumpliais pabarbeno į vyriausiosios konsteblės duris.
– Pirmyn!
 Jiems įžengus vidun Sandra Morison sėdėjo prispaudusi telefoną ausimi
prie peties ir viena ranka vartė storą popierių aplanką, o kita skrebino
užrašus į nušiurusią knygelę. Savo šviesius smėlio spalvos plaukus buvo
sukėlusi į vėžlio formos kuodą, susegtą pakaušyje, bet viso šio rytmetinio
sąmyšio sūkuryje kelios gijos jau buvo išsipešusios.
Viršininkė pakėlė smilių duodama suprasti, kad po minutės būsianti laisva.
Pasinaudodamas trumpu atokvėpiu Rajenas patraukė tiesiai prie kavos
aparato kabineto kampe. Kadangi žinojo, kad čia tiekiamas kur kas
kokybiškesnis kofeinas, nei galėjai gauti iš automato apačioje.
– Manau, kad rengti dar vieną spaudos konferenciją būtų per anksti... Taip,
žinoma, suprantu jūsų nuostatą...
Numetusi rašiklį, Morison ėmėsi masažuoti įsiskaudusį sprandą. Prislinkę
prie kėdžių lankytojams, sustatytų priešais rašomąjį stalą, Rajenas su Filipsu
jose įsitaisė.
– Galiu jus patikinti, kad tiriame visus galimus kelius, pone. Jis tiesiog
išnyko kaip dūmas vėjyje.
Gurkštelėjęs plikinančios kavos, Frenkas pajuto, kaip sujuda skrandis.
– Taip, pone. Iki dienos pabaigos paruošiu jums visas naujienas.
Pasibaigus pokalbiui, dar ilgas dešimt sekundžių oras virpėjo nuo įtampos.
Stojusioje tyloje puikiai girdėjosi šurmuliavimas po langais ir priminė apie
besitęsiantį kasdienį gyvenimą už Kriminalinių tyrimų skyriaus sienų.
Pasinaudojusi akimirka, Morison sukaupė mintis ir neskubėdama
patyrinėjo abu detektyvus. Štai sėdi seržantas Filipsas. Patikimas vyras. Su
juo pradirbo beveik trisdešimt metų ir būtų drįsusi pavadinti draugu. Jis lyg
šuo sekdavo kruvinu kiekvienos bylos pėdsaku iki pat pabaigos, pasitelkęs
savo sveiką nuovoką ir aštrų protą. Dažnai būdavo storžieviškas bei
tiesmukas, švelniai tariant, bet visuomet iki skrupulų doras – ypač ją žavinti
savybė, kurią ir pati skatino tarp pavaldinių. Ant jo veido matė aiškius
pervargimo požymius. Oda nesveikai papilkėjusi; veide ir ant žandikaulio
pražydusios kraujosruvos. Žiūrėdama į jį, įrėmintą ryškios šviesos,
besiliejančios pro kabineto langą, Morison su liūdesiu pastebėjo, kad
Frenkas atrodo dešimtmečiu senesnis nei praeitą savaitę.
O štai Rajenas. Žiniasklaidos numylėtinis, dažniausiai... Nors už Filipsą
keleriais metais jaunesnis, rangu viršesnis, ir Morison kitados spėliojo, kaip
jiems pasiseks sugyventi. Būgštavo visai be reikalo: abu vyrus pastaruoju
laiku siejo kone šeimyniški ryšiai. Filipsas buvo labai atsidavęs, o štai
Rajenas – puikus strategas: įgimtas lyderis, gebantis atlikti tyrimą preciziškai
ir atsiribojęs, tarsi feldmaršalas, nepasiduodantis jokiems sąžinės
priekaištams, nedvejojantis, bet tam pasirengęs dėl jų bendro tikslo. Gebėjo
daryti didelius darbus, ir tai įrodė savo karjera, bet nuojauta vadovaudavosi
nė kiek ne rečiau nei taisyklėmis ir nurodymais. Galbūt Sandra ne visada
galėjo būti tikra, kad Rajenas tiksliai vykdys jos įsakymus, tačiau neabejojo
jo nuoširdumu. Jo šeimai, kaip buvo žinoma vyriausiajai konsteblei, kažkur
Devone priklauso senovinio mūro pilis, ir visgi jis nusprendė palikti švelniai
banguojančias savo tėviškės kalvas ir pasirinkti kur kas šiurkštesnius
laukinius šiaurės krantus. Pasirinko sunkų darbą užuot lengvą gyvenimą, ir
dabar, žiūrėdama į jį, Morison mąstė, jog Rajenas apsisprendė išmintingai.
Būdama sveika karšto kraujo moteris, ji taip pat turėjo pripažinti, kad
vyrukas nebjaurus pažiūrėti.
Netgi sutinusia nosimi ir mėlynuojančiu paakiu.
– Na, – guviai pratarė Morison, mosteldama į jų kavos puodelius, – matau,
kad gana patogiai įsitaisėte.
Filipsas atidėjo į šalį savąjį puodelį šiek tiek jį tarkštelėdamas, o tuo metu
Rajenas neskubėdamas gurkšnojo likučius.
– Ačiū, ponia.
Pasirėmusi alkūnėmis į rumbuotą bukmedžio stalviršį, Morison sunėrė
pirštus.
– Jeigu kartais jums įdomu, telefonu kalbėjau su vyriausiuoju komisaru, –
paaiškino ji. – Tarsi mums dar nepakaktų bėdų, komisaro viešųjų ryšių
atstovui kažkas užsiminė matęs, kaip šiandien ryte kumščiavosi du vyresnieji
tyrimo detektyvai, – ji nužvelgė subraižytą Filipso veidą. – Vienas iš jų pagal
pasakojimą įtartinai panašus į tave.
Frenkas pasimuistė kėdėje.
– Aš galiu paaiškinti, – įsiterpė Rajenas. – Atsižvelgdamas į pastaruosius
įvykius ir į tai, kad Edvardsas yra laikomas ginkluotu ir pavojingu,
pamaniau, kad vertėtų prisiminti savigynos įgūdžius, jeigu kartais jų
prireiktų. Šįryt Filipsas maloniai sutiko pamokyti mane pagrindinių bokso
judesių absoliučiai legalioje treniruočių salėje.
Rajenas įtarė, kad „Badlas“ jau daugelį metų stebimas po didinamuoju
stiklu, bet nusprendė to neminėti.
Morison įrėmė žvilgsnį tiesiai į Filipsą.
– Ar taip ir buvo?
Frenkas atsikrenkštė.
 – Aha... taip, ponia. Taip, kaip jis ir sakė. Apsiribojau tik baziniais
judesiais, kadangi jis yra visiškai žalias, – ir pergalingai nusišypsojo.
Nužvelgusi abudu detektyvus, vyriausioji konsteblė suprato esanti
priveikta.
– Klausykitės, – pasiduodama tarė, – aš nežinau, kas nutiko ar kodėl, bet
tuo ir baikime. Filipsai, girdėjau, kad pastarąsias dvi dienas buvai pasiėmęs
atostogų. Neprisimenu, jog būtum man apie tai minėjęs, Rajenai, bet
atsižvelgdama į aplinkybes manau, kad taip net geriau.
Lyžtelėjusi lūpas, Sandra susimąstė, kaip pereiti prie kitos temos.
– Reikalas tas, kad prabėgo beveik savaitė. Niekas labiau to nejaučia nei
tu, Frenkai, – pradėjo ji atsargiai, – bet dabar jau uždavinėjami klausimai.
Mes atsakingi už situacijos valdymą...
– Ką norite pasakyti? – lyg peiliu nukirto Rajenas.
Morison atsiduso.
– Tik sakau, kad komisarui kilo abejonių, ar Makenzi dingimą tiriantys
pareigūnai gali likti objektyvūs, atsižvelgiant į aiškų interesų konfliktą. Ir
nekalbu, esate jūs šališki ar ne; svarbu, kad visuomenė mus matytų veikiant
nešališkai.
– Jūs kaltinate Filipsą...
– Kalbu apie judu abu, – Morison nutraukė beprasidedančią piktą tiradą. –
Rajenai, tavo santykiai su Kyru Edvardsu puikiai žinomi visuomenei. Tas
žmogus nužudė tavo seserį ir vos nepribaigė tavęs paties. Niekas negali tavęs
kaltinti, kad trokšti prisidėti prie operacijos, kuri jį grąžins į griežčiausio
režimo kalėjimą. Bet jei kas nors nutiks ne taip... Na, pats gali įsivaizduoti
reakciją.
Rajenas nieko nepasakė, tik akys nutemo lyg pilki audros debesys, tokios
pat spalvos kaip ir Šiaurės jūra.
– O dabar apie tave, – ji nežymiai pasisuko veidu į seržantą. – Judviejų su
Denise Makenzi santykiai mūsų parapijoje yra vieša paslaptis. Todėl visais
atžvilgiais esi jai artimiausias žmogus. O jeigu taip, kaipgi tikiesi vykdyti šį
tyrimą pakankamai asmeniškai atsiribojęs, kaip mes reikalaujame?
Filipso veidas sukrito raukšlėmis, ir Morison jau gailėjosi, kad privalo
tęsti.
– Patikėk manimi, Frenkai, aš tave užjaučiu. Visi departamente jaučia
spaudimą, visi stengiamės padėti. Žinau, kad pats nori aktyviai dalyvauti, nes
aš irgi tavo vietoje taip jausčiausi. Todėl ir daviau tau šią savaitę viskam
greitai baigti. Bet kaip tavo vadovė nebegaliu leisti šitam tęstis.
 Rajenas pertraukė stojusią tylą:
– Pažiūrėkime, ar aš teisingai supratau. Komisaras ėmė jausti jėgų iš
aukščiau spaudimą. Jis atmušinėja žiniasklaidos kaltinimus dėl policijos
nekompetencijos ir tikisi sutvarkyti reikalus taip, kad vadovybė atrodytų
valdanti padėtį. Teisingai?
Morison palenkė galvą į šoną.
– Ne kažin kas nauja, ar ne? Nesu dirbusi nė prie vienos sunkesnės bylos,
kur spauda vienoje ar kitoje tyrimo stadijoje nebūtų mūsų puldinėjusi dėl
netinkamų metodų. O tu, Filipsai?
– Sakyčiau, kad ir man neteko, – pasigirdo atsakymas. – Nedėkingas tas
mūsų darbas.
– Būtent. Mes jį dirbame ne dėl aplodismentų ir mūsų nedomina politiniai
žaidimai bei populiarumas geltonojoje spaudoje, – kandžiai tarė Rajenas. –
Mus domina tik teisingumas, kad ir ką, po velnių, tai reikštų.
Jis palinko į priekį, ir Morison pajuto visą jo pykčio bangą, sklindančią
iki jos per stalo viršų.
– Taigi, su visa pagarba, ponia, nedrįsk sėdėti čia savo dramblio kaulo
bokšte ir aiškinti mums apie atsiribojimą ar interesų konfliktą. Kadangi
nesvarbu, ar tai mano sesuo, ar jo mergina, – dūrė jis nykščiu Filipso
pusėn, – ar visiškas nepažįstamasis, sykį mes prisiekėme rūpintis žmonėmis,
jie mums ir rūpi. Kiekvienas iš jų rūpi.
– Esi pernelyg arti... – pamėgino dar kartą vyriausioji konsteblė.
– Kaskart sulaukę skambučio iš dispečerinės privalome būti objektyvūs.
Užsidedame abejingumo kaukes ir atsiribojame nuo šiurpios nuojautos, kad
galbūt tas žmogus vėl užėjo į kažkieno namus. Aplankome motinas, tėvus,
seseris ir brolius – sugriautus jų gyvenimus. Stengiamės užgniaužti mums
kuždantį vidinį balsą, kad bus dar ir kitų sunaikintų gyvybių. Tad jeigu nori,
kad Makenzi būtų rasta, jeigu nori pamatyti Edvardsą vėl už grotų, niekas
geriau to nepadarys nei Filipsas ar aš. Mes ne tik kasdien dirbame šį darbą,
bet ir pažįstame Makenzi, pažįstame ir jį. Žinome, kaip jie abu mąsto ir
veikia, be to, esame įgalioti. Mes padėsime šią bylą tau ant lėkštutės, reikia
tik laiko.
Nutilęs Rajenas atsilošė minkštoje kėdėje.
– Supratau, – vėl sunėrusi pirštus Morison atsigręžė į jo kolegą. – Ar turi
ką nors pridurti?
Frenkas nebuvo geras kalbėtojas, bet sukando dantis ir atsisėdo šiek tiek
tiesiau.
 – Aš nemaldausiu, – tiesiai šviesiai rėžė. – Nekaulysiu vietos komandoje.
Užsitarnavau šią teisę. Sakei, Edvardsas išnyko kaip dūmas? O aš sakau, jog
tai nesąmonė. Jis nėra šmėkla, jis yra iš kūno ir kraujo; slapstosi kažkur,
pagrobęs moterį, kurią aš myliu. Pasakysiu tau taip, Sandra, – tarė
nesivargindamas laikytis formalumų, kadangi jau seniausiai buvo peržengęs
šią ribą, – aš čia gimiau ir praleidau visą gyvenimą, pažinau šį kraštą. Jeigu
reikės, apversiu kiekvieną akmenį, apieškosiu kiekvieną medį, ištyrinėsiu
kiekvieną pastatą ir trobesį nuo Džon O’Groutso kaimelio iki Lands Endo.
Bet surasiu Denisę Makenzi; padedant Kriminalinių tyrimų skyriaus šulams
ar ne. Žinai dar ką? – linktelėjo jis galva sau už peties. – Ten, trečiame
aukšte, yra pilnas kambarys žmonių, kurie man pagelbės. Kiekvienas iš jų yra
asmeniškai susijęs su Denise kaip kolega ar draugas, tad sėkmės ieškant ko
nors nešališko šiame pastate.
Sandra išgėrė paskutinius kavos lašus.
– Puiku. Tik tiek man ir reikėjo žinoti.
Ji trumpai jiems linktelėjo. Supratę užuominą, kad laikas eiti, abu vyrai
susižvalgė ir paskubomis pakilo. Kone priėjo prie durų, tik staiga ji
šūktelėjo:
– Rajenai?
Kilstelėjęs antakį jis atsigręžė.
– Neapvilk manęs.
Žandikaulyje sutrūkčiojo raumuo, bet profesionalumas kaip visuomet
nugalėjo.
Durys trinktelėjo jiems už nugarų, ir Morison dar ilgai į jas spoksojo
spėliodama, ar nebus padariusi didžiausios klaidos savo karjeroje.
 3 skyrius

Vanduo varvėjo nuoga Makenzi oda šiurpinančiais lediniais lašais. Ji

stovėjo veidu į sieną, įsmeigusi akis ir sutelkusi dėmesį į palaikes vonios
grindų plyteles.
Kremines, margintas išblukusiomis rudomis gėlytėmis; suskaičiavo jų
keturiasdešimt septynias.
Vonios kambarys butelio žalumo ir toks pat šaltas. Pigi plastikinė vonia
suskeldėjusi ir kampuose apėjusi pelėsiu. Visi paviršiai nukloti dulkėmis ir
sutrūnijusiais vabzdžiais.
– Apsisuk.
Ji nurijo pažeminimo ašaras.
Išlik rami. Svarbiausia – išgyventi.
Makenzi nesigėdijo savo kūno, o mintimis buvo nuklydusi toli, ten, kur jis
negalėjo jos pasiekti. Lėtai nusisuko nuo sienos, įbedusi žvilgsnį aukštai jam
virš galvos. Suvokė įstengsianti susivaldyti, jeigu nežiūrės jam į akis. Kažkas
buvo sakęs, kad akys yra sielos veidrodis, bet kaip tuomet, jei žmogus neturi
sielos? Kartą pažiūrėjusi į Kyro Edvardso akis, ji nepamatė nieko, išskyrus
tamsią tuštumą, nesuvokiamą bedugnę ten, kur turėtų būti siela.
Pats vyriškis šliejosi prie sienos ir neskubėdamas apžiūrinėjo savo kalinę.
– Žinai, Ruta, o tu nebloga. Visai nieko, – pratarė jis, tarsi darydamas
didžiulę malonę. – Gaila, kad ne mano skonio.
Matyt, jos akyse blykstelėjo palengvėjimas, nes jis pridūrė: – Bet visada
galiu padaryti išimtį. Bent jau laikas greičiau prabėgtų, ar ne?
Nusišypsojo, mėgaudamasis jos sutrikusiame veide švystelėjusia baime.
Jos rankos, kuriomis buvo apsiglėbusi nuogą kūną, įsitempė, pirštų nagai
susmigo į odą.
– Ar norėtum, Ruta? Prisimenu tavo atsiųstus man į kalėjimą kelis
malonius laiškus. Tai gal norėtum, dabar turėdama mane taip arti, kad
pademonstruočiau savo sugebėjimus?
Jis skėstelėjo rankomis, nužiūrinėdamas savo atvaizdą dėmėtame
veidrodyje virš kriauklės. Kaip tikras narcizas akimirką savimi pasižavėjo,
įtempdamas neprastus raumenis ir stebėdamas, kaip šie juda po vilnonio
megztinio rankovėmis.
Ji norėjo rėkti, klykti, pratrūkti keiksmais. Bet jau buvo visa tai
išbandžiusi ir mainais užsidirbusi keletą sužalojimų. Kairioji kulkšnis
išnarinta, ir ji įtarė, kad lūžo bent pora šonkaulių. Liemenį ir nugarą ties
inkstais margino violetinės kraujosruvos.
– Mano vardas Denisė, – sušnibždėjo ji ir išsyk užsičiaupė.
– Ji šneka, – sušuko Edvardsas, iš džiaugsmo suplodamas delnais.
Makenzi atsitvėrus tylos siena, jis nejuto didelio malonumo.
Edvardsas žengtelėjo arčiau ir su pasimėgavimu pastebėjo, kaip ji suvirpa
ir atšlyja. Jis lėtai perbraukė pirštu jai per šlaunį, jausdamas šiurpstant
ledinę moters odą.
– Kalėjime pasivadinai Ruta. Nejau sakysi, jog tai buvo melas? – Kalbėjo
švelniu balsu, lyg bardamas mažą vaiką.
– Tss, tss, – tęsė jis, vedžiodamas ratus jai aplink bambą. – Nemėgstu
melagių.
Makenzi taip stipriai sukando dantis, kad net žandikaulis trakštelėjo.
Suprato, kad taip Edvardsas ją baudžia. Prieš metus dalyvavo slaptoje
operacijoje, pasivadinusi Ruta, kad išgautų iš jo informacijos apie kitą bylą.
Tuomet dėvėjo peruką ir vaidino apgailėtiną vienišą moterį, garbinančią
charizmatišką serijinį žudiką. Ji gyrė jį, pataikavo, visokeriopai rodė savo
susižavėjimą. Trumpiau tariant, kvailino jį.
Edvardsas kažkokiu būdu išsiaiškino jos tikrąją tapatybę ir akivaizdžiai
dar labiau įsiuto, kai sužinojo ją dirbant Rajenui, žmogui, pasiuntusiam jį už
grotų. Makenzi spėliojo, kiek ilgai Edvardsas užtruko, planuodamas savo
kerštą, tą savo psichologinės kankynės kampaniją; o gal tiesiog viską vietoje
suimprovizavo. Dabar nebesvarbu.
Denisė vis spoksojo į sieną, ir galop jis atsiduso.
– Netrukus turėsiu išeiti, Ruta. Tikiuosi, susitvarkysi be manęs?
Makenzi širdis suspurdėjo krūtinėje lyg paukštelis.
Jis palieka ją vieną?
– Štai, – tapęs ūmai paslaugus, Edvardsas įdavė jai kandžių suėstą
rankšluostį.
Makenzi jį pasičiupo ir vikriai apsivyniojo aplink liemenį.
Tuomet jis ištiesė ranką, siūlydamasis padėti išlipti iš vonios. Denisei
magėjo ją nustumti, išakėti nagais jam veidą, išdraskyti akis, suknežinti
kaukolę į porcelianinę kriauklę.
 Bet nepaklusnus kūnas buvo taip sugniuždytas, taip nutirpęs nuo skausmo,
kad ji vos pajėgė judėti.
Akimirką spoksojo į ištiestą ranką mąstydama, kokia nuožmi ji gali būti,
bet paskui atsirėmė į ją ir svirduliuodama perlipo per vonios kraštą. Nuo
judesio skausmui perliejus šonkaulius ir rikošetu atsimušus krūtinėje, ji
susiraukė.
– Ačiū, – sumurmėjo.
Nėra reikalo jį provokuoti, pagalvojo Makenzi. Kol bus maloni ir
mandagi, kol nekels vargo, tol liks gyva.
Bent jau kol kas.

Išsyk, vos tik vyriausioji konsteblė uždegė žalią šviesą, Rajenas sukvietė
pasitarimą. Jis vyko didžiausioje skyriaus salėje, paverstoje „Tyrimo štabu“,
tirti bylos, švelniai pavadintos „Operacija Airija“. Per pusvalandį čia jau
knibždėjo minia visokio plauko pareigūnų nuo administracijos personalo iki
besistažuojančių detektyvų ir duomenų analitikų – visi jie demonstruodami
solidarumą atidėjo į šalį kitus darbus ir netgi pietų pertrauką. Rajenas šiek
tiek užtruko pertvarkydamas lentą per visą sieną, kad atkreiptų susirinkusiųjų
dėmesį į jų turimus faktus. Suprantama, buvo daugybė kompiuterinių
programų, galinčių už jį atlikti šį darbą, bet Rajeno, senosios mokyklos
atstovo, įsitikinimu, niekas nepadarys didesnio vaizdinio poveikio ir geriau
neprimins, ko jie visi čia atėjo, nei lentos viduryje kabanti Makenzi
nuotrauka.
Laikrodžiui išmušus dvylika, Rajenas nužingsniavo į kambario vidurį
susibrukęs rankas į kišenes, žvilgsniu permesdamas veidų jūrą. Stebėjo, kaip
Tomas Folkneris, nusikaltimo vietos tyrėjų vyresnysis, skuba pro duris,
lydimas savo komandos, kaip Filipsas sėdasi pirmoje eilėje prie Lauersono,
kuris išsyk sukudakuoja lyg višta, radusi viščiukus. Rajenas prasižiojo,
ketindamas raminti šurmulį, tačiau bent sykį visi kambaryje nutilo patys.
– Tai bent savaitė pasitaikė, – pradėjo Rajenas be įžangos. – Bet prieš
tęsdamas norėčiau jums visiems padėkoti. Negalėjau tikėtis labiau
atsidavusios ir sunkiau dirbančios komandos. Liūdna, kad vis dar neradome
savo draugės.
Nedavęs laiko jiems gedėti, kalbėjo toliau:
– Šiuo metu manoma, kad mes kažkur kažką praleidome. Taigi, padarysime
vienintelį logišką dalyką ir atseksime visus savo žingsnius. Tai reiškia ir visų
senųjų Edvardso bylų atnaujinimą.
Sunkus darbas peržiūrėti kiekvieną raportą, išnagrinėti visas jo
pasirodymo vietas, kiekvieną įkaltį, surinktą per pastarąsias septynias
dienas, taip pat ir kiekvienais Edvardso žudynių metais, bet tai buvo
vienintelis būdas stumtis pirmyn.
– Man nereikia sakyti, kad priėjome aklavietę, – sutikęs Filipso žvilgsnį,
jis nemirktelėjo. – Kol Edvardsas pats nepasiviešins, mes ir toliau šakėmis
maišysime vandenį. Bet iš patirties žinau, kad kažkur turi būti koks nors
pėdsakas, tik mes jo nematome. Manyčiau, pradėkime iš pradžių, ir šįkart
būtinai jį aptiksime.
Pasigirdo pritarimo murmesys; sukinkavo galvos.
– Kaip žinote, Daramo policija tiria Edvardso pabėgimo aplinkybes, – jis
perėjo prie didelės lentos su joje surašytais veiklos plano punktais ir
prisegtomis nuotraukomis. – Tiesiog priminimui: pirmadienį, kovo 28–ą,
maždaug vienuoliktą trisdešimt, Franklando karališkojo kalėjimo teritorijoje
Darame nusileido sraigtasparnis „Sikorsky S–92“, priklausantis
Hambersaido oro uosto Paieškos ir gelbėjimo tarnybai. Sugebėjo nusileisti
todėl, kad virš kalėjimo nebuvo ištemptas saugos tinklas; šiuo aplaidumu
Edvardsas ir pasinaudojo...
– Nuo to laiko žiniasklaida, – įsiterpė kažkas, – Kalėjimų tarnybą kala prie
kryžiaus.
Rajenas trūktelėjo petimi.
– Jiems nepasisekė. Kalėjime po vienu stogu metų metus gyvena šimtai
pavojingų nusikaltėlių. Tik vienas vienintelis iš jų sugalvojo būdą ir turėjo
velniško įžūlumo pasinaudoti sraigtasparniu.
– Visuomet buvo arogantiškas šunsnukis, – išspjovė Filipsas.
– Sraigtasparnį pilotavo štai šis žmogus, – tęsė Rajenas, rodydamas į
didelę portretinę nuotrauką, vaizduojančią niekuo neypatingą pusamžį vyrą
lakūno uniforma. – Tai yra Endis Heivortas, Paieškos ir gelbėjimo bazės
Hambersaide vyriausiasis pilotas. Per penkiolika metų skraidė privačiai ir
tarnaudamas Karališkosiose oro pajėgose.
Rajenas nutilo norėdamas įsitikinti, kad visų dėmesys nukreiptas į jį, o
tuomet tęsė:
– Heivorto profesiniai pasiekimai išskirtiniai, turi padėkų bei
apdovanojimų, tad pirmučiausia mūsų kolegos Darame išsiaiškino, kodėl
toks pasižymėjęs pilotas ryžosi paminti savo principus ir sutiko pagelbėti
Kirviui.
 Paėmęs žymeklį Rajenas nubrėžė riebią liniją nuo Heivorto nuotraukos iki
kitos, kurioje moteris laikė baltapūkį vaiką bedante šypsena.
– Priežastis yra jo žmona ir sūnus, – paaiškino Rajenas, raudonai
apibrėždamas nuotrauką. – Mes atsekėme sraigtasparnį iki atviro lauko
maždaug per keturias mylias nuo Makenzi namų, netoli nuo čia Pontilande.
Pats sraigtasparnis nesugadintas, bet pilotas buvo rastas be sąmonės stipriai
sužalota galva ir veidu, paveiktas hipotermijos, nes buvo išrengtas ir paliktas
gulėti šaltyje. Heivortas išvežtas skubiosios pagalbos automobiliu į
Viktorijos karališkąją ligoninę, kur buvo gydomas prižiūrint policijos
pareigūnams. Atgavęs sąmonę įstengė prisiminti, kad tądien grįžęs iš darbo
savo žmonos ir kūdikio nerado namuose. Buvo paliktas raštelis su smulkia
instrukcija, ką turįs daryti, nes kitaip žmona ir vaikas mirs. Nurodyta trumpa
laiko atkarpa ir visos situacijos rimtumas vertė jį prieš savo valią vykdyti
raštelyje nurodytas sąlygas. Heivortas be leidimo pasisavino sraigtasparnį iš
oro bazės ir nuskrido į šiaurę be radijo ryšio.
Prisiminęs anos nakties oro sąlygas, Rajenas purtė galvą.
– Nepamirškite, kad praeito pirmadienio naktį iškrito keturi coliai lietaus,
vėjas buvo pakilęs iki trisdešimties mylių per valandą, o jis skrido per
Šiaurės jūrą žemai palei vandenį.
Atsikrenkštęs Filipsas nuleido akis į popierių šūsnį ant kelių. Norėjo
pajusti gailestį. Žiūrėdamas į piloto žmonos ir vaiko veidus beveik jį ir
pajuto. Bet tada pagalvojo apie Denisę, dabar atsidūrusią bepročio
gniaužtuose vien per Endžio Heivorto veiksmus, ir jo širdis sukietėjo.
– Jis susigrąžino savo žmoną ir sūnų, ar ne?
Rajenas išraiškingai susiraukė.
– Juodu abu gyvi, bet žiauriai traumuoti šios patirties. Buvo išmesti šalia
Al greitkelio, prie magistralinės Škotų Kampo sankryžos. Apleisti ir
persigandę. Kelių policija rado juos antradienio rytą.
Frenkas įsižiūrėjo į mažo berniuko ir jo motinos veidus nuotraukoje.
– Aha, žiauru, – nusileido jis. – Tokios patirties tam mažiui niekas
nelinkėtų. Bet motina juk tikrai gali pasakyti, kas už viso to slepiasi?
Pasitrynęs ranka sprandą, Rajenas pasiruošė pranešti dar daugiau
nelaukiamų žinių.
– Ji padarė pirminį pareiškimą, nupasakojo, kaip atrodė pagrobėjas, kuris
pateko į namus apsimesdamas valiklius pardavinėjančiu prekybos agentu.
Išsivežė juodu abu mėlynu furgonu su netikros kompanijos logotipu.
 – Mes stengėmės atsekti furgono buvimo vietą, viršininke, – įsiterpė
kažkas iš pagalbinio personalo. – Turime fragmentiškus įrašus. Juose matyti,
kaip ponia Heivort su sūnumi išmetami iš furgono prie Škotų Kampo
sankryžos; yra dar ir kitų, kur užfiksuotas furgonas, sukantis į pietus A1
greitkeliu iki pat Veterbio aptarnavimo stotelės. O po to – nieko.
– Žinome gamintoją ir modelį, – pasakė Rajenas. – Kas padaryta, ieškant
apleistų automobilių, atitinkančių furgono aprašymą?
– Jokių mėlynų...
– Pamirškite spalvą, – nutraukė Rajenas. – Juk nesunku kėbulą nupurkšti
dažais, jeigu žinai, į ką kreiptis. Šis žmogus – profesionalas; pagrobta
meistriškai. Visa operacija buvo sklandi, jeigu ką, – prisivertė jis
pripažinti. – Grįžkite ir viską vėl patikrinkite.
Kažkas užsirašė nurodymus.
– Ji neblogai į jį įsižiūrėjo, – grįžo Filipsas prie ankstesnio pokalbio. –
Vadinasi, galėtų atpažinti per akistatą.
– Čia ir yra visa esmė, – Rajenas vienu klubu prisėdo ant stalo krašto. –
Padariusi pirminį pareiškimą, ponia Heivort užsičiaupė lyg austrė. Teigia,
kad nebegali būti tikra, ar tiksliai apibūdino savo pagrobėją.
– Kažkas ją pričiupo... – užvirė Filipsas.
Rajenas papurtė galvą.
– Pastarąją savaitę laikome Heivortus saugiai ir nuolat stebime. Su jais
niekas nesusisiekė, bet labai tikėtina, kad pagrobėjas jai su sūnumi
prigrasino prieš išmesdamas juodu šalikelėje. Dabar ji bijo prasižioti.
– Leisk man ją pakalbinti.
Filipsas stengėsi išlikti ramus, nors jam knietėjo tvoti kumščiu į
artimiausią paviršių. Tai pajutęs Lauersonas kiek atsitraukė į šalį.
– Negaliu to leisti, – mostelėjo ranka Rajenas. – Rytoj iš pat ryto du
vyresnieji Daramo nuovados pareigūnai pakartotinai apklaus poną ir ponią
Heivortus.
– Bet...
– Frenkai, – nukirto Rajenas prieštarauti neleidžiančiu tonu. – Kol kas
Daramo nuovada puikiai su mumis bendradarbiauja. Šiuo metu mums
nederėtų trikdyti šių santykių. Palik tai mūsų kolegoms Darame; jie moka
dirbti savo darbą taip pat, kaip ir mes. Kai tik kas nors išaiškės, mums
praneš.
Palinkęs į priekį, Filipsas atsirėmė rankomis į kelius ir kietai suspaudęs
kumščius nudūrė akis į nešvarų rudą grindų kilimą.
 – Tai ką, taip ir sėdėsime narstydami pirštus?
Rajenas nusprendė šį klausimą nuleisti negirdomis.
– Na, o mes per šią savaitę radome ir išnagrinėjome stebėjimo kamerų
įrašus dešimties mylių spinduliu nuo Makenzi namų ir dėl to turime dėkoti
vietiniams verslininkams ir miesto tarybai. Kaip paaiškėjo, Edvardsui užteko
įžūlumo eiti pėsčiomis nuo sraigtasparnio nusileidimo vietos per atvirą lauką
iki laksi aikštelės Niukaslo oro uoste nė kiek nesislapstant. Turime daug
filmuotos medžiagos, kur jis, vilkėdamas Heivorto uniforma, prisiartina prie
pagrindinio oro uosto įėjimo, pasuka link taksi eilės ir sėda į automobilį.
Turime šiokį tokį išvažiuojančio iš oro uosto taksi automobilio vaizdą...
– Pro pagrindines duris, mums po nosimis, – įsiterpė Filipsas.
Rajenas tęsė tarsi neišgirdęs:
– Deja, filmuotos medžiagos aplink Makenzi namus mes neturime, bet yra
įrašas, kur taksi automobilis 12.18 įsuka į jos gatvę ir po dviejų minučių
išvažiuoja. Filipsas su Lauersonu pasakojo, kad praeito antradienio naktį
juodu buvo ten nuvažiavę – kai Makenzi neatsiliepė, jie sunerimo. Atvyko į
vietą maždaug pusvalandis po vidurnakčio. Iki to laiko turime aštuoniolika
užfiksuotų skambučių iš detektyvo seržanto Filipso mobiliojo į Makenzi
telefoną, į kuriuos ji neatsiliepė; pirmą kartą skambinta 12.24. Pagal vidutinę
kelionės trukmę ir mūsų turimą įrašą galime pagrįstai spėti, kad inspektorė
pagrobta tarp 12.18 ir 12.30.
Sukandęs dantis Filipsas žvilgsniu kone degino skyles kilime. Minutės,
galvojo jis. Praradome ją vos per kelias minutes.
– Tikime, kad Kyras Edvardsas pasinaudojo raudona Makenzi „Fiesta“
kaip transporto priemone. Jis nepasisavino jos mobiliojo ar banko kortelių,
tad šiuo metu ryšio kompanijos ir bankai mums mažai galės ką pagelbėti.
Tačiau jos mašinoje įrengta padėties nustatymo sistema, ir mes sugebėjome
greitai atsekti jos buvimo vietą. Automobilis aptiktas prie Staifordo žiedinės
sankryžos, nuvažiavus nuo A69 vakarų kryptimi. Lauersonai?
Vaikinas iš nuostabos loštelėjo galvą.
– Esi atsakingas už surinktą vaizdo kamerų medžiagą ir jos analizę.
Informuok mus, kas padaryta nustatant Makenzi judėjimą nuo tos akimirkos.
Pakilęs nuo kėdės, Lauersonas atsigręžė į policijos pareigūnus akmeniniais
veidais.
– Gerai. Taip, – jo balsas trūkčiojo lyg paauglio. – Manome, kad
Edvardsas apgalvotai pasirinko žiedinę Staifordo sankryžą kaip vietą
automobiliui pasikeisti. Nuo jos visomis kryptimis išsišakoja keliai, arti nėra
jokių automatinių įrenginių, fiksuojančių registracijos numerius, labai mažai
vaizdo stebėjimo kamerų bet kuriame kelyje, atsišakojančiame nuo
sankryžos, kadangi nuo jos išvažiuojama tiesiai į Nortumberlandą, tolyn nuo
miesto...
– Kažkas vis tiek turėtų būti, – įsiterpė Filipsas.
Nurijęs seilę, Lauersonas prisiartino prie milžiniško žemėlapio ant sienos.
Jis pažymėjo Makenzi namus Pontilande, mažiau nei už mylios nuo tos vietos,
kur jie visi dabar buvo.
– Edvardsas nuvarė fiestą per Pontilandą šiuo keliu, – smiliumi jis
perbraukė išilgai pagrindinės miesto gatvės, – o paskui turbūt pasuko
aplinkkeliais, kad išvengtų kamerų. Štai čia vėl įvažiavo į A69 greitkelį, –
bakstelėjo pirštu virš ryškiai mėlyno smeigtuko žemėlapyje. – Mes žinome,
kad nepasuko į rytus link Niukaslo centro, bet nuvažiavo į vakarus iki pat
Staifordo sankryžos. Būtent čia, prisidengęs nakties tamsa, manome, kartu su
Makenzi persėdo į kitą automobilį. Taigi, jam lieka keturi galimi maršrutai:
A68 pietų kryptimi per Šiaurės Peninus link Velso; B6530 į vakarus iki
Korbridžo miestelio; taip pat galėjo tęsti kelionę į vakarus A69 greitkeliu iki
kurio nors kelio, vedančio šiaurėn, Škotijos link; arba galėjo grįžti ir
pasirinkti kaimo keliuką, einantį išilgai greitkelio, kuriuo buvo važiavęs, ir
parslinkti atgal į Niukaslą, išvengęs didžiosios magistralės.
– Ką jau esi atmetęs? – klausinėjo Rajenas.
– E... na, tyrinėjome įrašus, rodančius įvažos į B6530 atkarpą link
Korbridžo tarp 12.30 ir 02.30 praeito antradienio naktį, ir esame ganėtinai
tikri, kad Edvardsas šiuo maršrutu nevažiavo. Per tą laiką kameros užfiksavo
iš viso keturiasdešimt keturias transporto priemones, įvažiuojančias į
Korbridžo kelią; visos jos patikrintos.
Rajenas mąsliai linktelėjo.
– Sutinku, kad Edvardsas vargu ar ilgai laukė, prieš tęsdamas savo
kelionę; jis žinojo, kad mes gana greitai rasime Makenzi automobilį, todėl
toje vietoje negaišo. Nėra reikalo plėsti paieškos chronologijos, – nusprendė
jis. – Kas dar?
Lauersonas dvejodamas metė žvilgsnį į Filipsą, akylai jį stebintį lyg
vanagas.
– Deja, pone, tai beveik ir viskas. Tuose trijuose šalutiniuose keliuose
nėra jokių vaizdo stebėjimo kamerų iki pat didesnio miesto, o įrengtas prie
įvažiavimo į Heksamą jau patikrinome. Norėdami užsitikrinti dar
peržiūrėjome greičio matuoklius A69 ir A68 greitkeliuose. Per mus
dominantį laikotarpį pažeidėjų nebuvo, man labai gaila, tik įprastų transporto
priemonių srautas, užfiksuotas viešųjų kamerų. Pastarųjų įrašus mes dabar
pamažu tyrinėjame. Tai ilgai trunkantis procesas, – pridūrė jis šiek tiek
atsiprašančiu tonu.
Rajenas delnu pasitrynė veidą.
– Gerai. Ar yra dar kas nors iš pagrindinių kelių? Gal automobilis bus
užfiksuotas... – nebaigė jis sakinio kažką pagalvojęs. – Beprasmiška, nes mes
nieko nežinome, į kokią transporto priemonę Edvardsas persėdo. Tas pat, kas
stabdyti kiekvieną mašiną, važiuojančią nacionaliniais keliais tomis
ankstyvomis valandomis.
Apgailėtinai linktelėjęs Lauersonas atsisėdo.
– Taigi, jis nepaliko patogaus pėdsako, pribarstęs duonos trupinių, –
gūžtelėjo pečiais Rajenas. – Padarysime tai įprastu būdu. Folknerį? Ką gali
pasakyti apie įkalčius?
Vyresnysis nusikaltimo vietos tyrėjas lyg surikata budriai kilstelėjo galvą
virš eilės sėdinčių policijos darbuotojų, pasitaisė akinius ir nedrąsiai
persislinko į kambario priekį.
– Aha, taigi, na... Dar prieš kelias dienas nuodugniai išnaršėme Makenzi
namus ir automobilį, bet neradome nieko naujo. Jokie įkalčiai nerodo, kad
Edvardsas žengė nors žingsnį toliau namų koridoriaus. Sprendžiant iš šiek
tiek krauju aptaškytos kairiosios vidinės sienos... – pakėlė akis nuo savo
popierių, pagavo Filipso žvilgsnį ir ėmė mikčioti: – E... Tai yra, ganėtinai
aišku...
– Rėžk, Tomai, – paliepė Rajenas. – Privalome žinoti faktus.
– Na, esame ganėtinai tikri, kad jis puolė vos jai atidarius laukujes duris,
visiškai netikėtai. Matyt, ji taip pat buvo apsvaiginta.
Filipsas prisiminė paskutinį pokalbį su Denise prieš pat jos pagrobimą.
Juodu nerimavo dėl Rajeno ir jo sužadėtinės Anos, klaidingai manydami, kad
ši ir būsianti pirmasis Kirvio taikinys.
Kaip jie klydo...
– Denisė skubėjo susiruošti ir atvykti į nuovadą mums pagelbėti, – sunkiai
pratarė jis, ir visi pasuko galvas, – Buvo praradusi budrumą nerimaudama
dėl Anos. Turbūt todėl nepasižiūrėjo prieš atidarydama duris.
Rajenas sustingo. Negalėjo – nenorėjo – jausti kaltės dėl to, kad jo
sužadėtinė saugiai sėdėjo namuose ir dabar tenka kentėti draugui, o ne jam.
– Makenzi – nuostabi moteris, – tyliai pratarė. – Bet atmink, Frenkai.
Nesvarbu, kad ji buvo išsiblaškiusi, nesvarbi netgi jos puiki parengtis –
Edvardsas atėjo jos pagrobti. Nesvarbu, ar ji pati atidarė duris, ar jas
išspyrė Edvardsas. Neatrodo, kad būtų galėjusi pasipriešinti – viskas vyko
per daug netikėtai.
Nuo šių žodžių, Filipsas krūptelėjo, tačiau tuo pat metu jo galvoje nušvito.
Kai vėl pakėlė galvą, jo žvilgsnis buvo kur kas skaidresnis.
– Esi teisus, – tarė jis ryžtingai. – Tomai? Sakei, kad buvo pritaškyta
kraujo? Ar ir fiestos salone?
Folkneris sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą.
– Tik kelios kruvinos dėmelės, įkepusios į bagažinės apmušimą. Gausiau
kraujo neaptikome, – pasakė supratęs, ką jiems tikrai reiktų žinoti. – Mes
kruopščiai apžiūrėjome vairuotojo sėdynę ir palyginome odos mėginius su
Edvardso DNR pavyzdžiais savo duomenų bazėje. Atitinka šimtu procentų.
– Taigi, ją sutramdė ir uždarė bagažinėn, o pats sėdosi prie vairo, –
apibendrino Rajenas.
– Taip. Mes apėjome visą teritoriją aplink apleistą fiestą prie Staifordo
sankryžos, bet veikiausiai per vėlai. Sutrukdė ir oro sąlygos. Pirmadienio
naktį smarkiai lijo, kaip ir dabar.
Visi susirinkimo dalyviai pasekė jo trumparegių akių žvilgsnį ir kurį laiką
spoksojo į lietų, čaižantį purvino lango stiklą. Prieblanda nė kiek nepakėlė
jiems ūpo. Kažką nerišliai sumurmėjęs Rajenas įjungė masyvų pailgą lubų
šviestuvą. Ūmai kambarį užliejo akinamas pramoninių fluorescencinių
lempučių geltonis.
– Taip geriau, – tarė jis. – Folknerį? Sakai, kad neaptikta vėžių ir kitokių
pėdsakų?
Folkneris pastūmė akinius dar aukščiau ant nosies.
– Ne visai taip sakiau. Tiesa, toje vietoje, kur buvo aptiktas automobilis,
neradome padangų ar pėdų įspaudų. Tačiau praplėtėme paiešką tolyn į
brūzgynus aplink sankryžą ir kai ką pastebėjome. Krūmuose pamatėme
išmintą šviežią proskyną, gana didelę, kurią galėjo palikti automobilis,
įvažiavęs ar išvažiavęs atbulomis. Taip pat radome neaiškią padangos vėžę,
tik šiuo metu jos nepakanka kokioms nors rimtesnėms išvadoms. Kai rasime
tą kitą automobilį, tuomet galėsime palyginti.
– Kažkas ten paliko jam skirtą transporto priemonę. Kas?
– Jo advokatė.
Lauersonas tarstelėjo nesusimąstęs, mašinaliai, o kai visų žvilgsniai vėl
nukrypo į jį, nuraudo. Rajenas iškėlė pirštą, lyg norėdamas užfiksuoti vaikino
mintį.
 – Taip, visai įmanoma. Šiuo metu vyksta tyrimas dėl jos sukčiavimo.
Edvardso advokatė šiuo metu buvo paleista už užstatą, kol sukčiavimus
tirianti grupė, gavusi pranešimą iš Advokatų reguliavimo tarnybos, rengė
bylą. Pasirodo, moteris ėmė kyšius iš savo klientų mainais už atliekamas
neteisėtas paslaugas. Ji tikrai būtų galėjusi parūpinti Edvardsui pinigų ar
transportą.
– Noriu, kad vėl ją apklaustų. Lauersonai? Susisiek su sukčiavimus
tiriančia grupe ir kuo skubiausiai suorganizuok apklausą.
Atsirėmęs į stalą, Rajenas sukryžiavo kojas per čiurnas.
– Tęsk, Tomai.
Folkneris luktelėjo, kol nusiėmė akinius ir pasitrynė akis. Būtų lengva kloti
faktus ir skaičius, bet visi, ypač Filipsas, labai norėjo išgirsti tai, ko jo
komanda nerado.
Vėl užsidėjęs akinius, jis pasibruko segtuvą po pažastimi.
– Mes išsamiai apieškojome teritoriją aplink fiestą iki pat minėtų krūmynų
ir už jų. Iščiupinėjome kiekvieną grumstą, dirbome iki pat praeito
ketvirtadienio. Nors pievoje būta vieno ar daugiau asmenų, neradome jokių
įkalčių, kad ten būtų vykę kas nors negero.
Filipsas viltingai pakėlė galvą.
– Neradome jokių žymių, kad kas nors būtų užkasta ar panašiai, – pridūrė
Folkneris. – Jokių žmogaus kraujo ar audinių pėdsakų.
Stojo tyla – visi susimąstė, ar pastaroji pastaba teikia optimizmo. Nors
Makenzi nebuvo rasta negyva šalikelėje prie sankryžos, liko ganėtinai daug
priežasčių manyti, kad jos kūnas gali būti aptiktas kur nors kitur.
Jusdamas prastėjančią nuotaiką Rajenas nusprendė išsyk užkirsti tam kelią.
– Toliau dirbsime remdamiesi prielaida, kad detektyvė inspektorė
Makenzi vis dar gyva, kol nepasirodys – jeigu išvis pasirodys, – kad mes
klystame. Neneigiu, kad Kyras Edvardsas yra pavojingas ir visiškai
sutrikusios psichikos. Jis – ekstremalus smurtautojas, dėl akivaizdžių
priežasčių nekenčiantis mūsų skyriaus. Ir anksčiau jis greitai žudydavo savo
aukas, be išimties brunetes tarp dvidešimties ir trisdešimties metų amžiaus.
Prieš akis Rajenui šmėstelėjo sesers vaizdas – jaunos, gražios merginos,
mirštančios jam ant rankų. Prisivertė tai pamiršti ir susikoncentruoti į
dabartį. Praeities jis nepakeis, kad ir kaip trokštų.
– Makenzi, vyresnė nei trisdešimties ir raudonplaukė, neatitinka jo skonio.
Todėl yra vilčių, kad jos pagrobėjas turi alternatyvių motyvų.
 – Kodėl jis visada renkasi brunetes? – apimtas smalsumo pasiteiravo
Lauersonas.
Susimąstęs apie praeitį, Rajenas raukėsi.
– Mes taip ir neišsiaiškinome, o pats jis nesipasakojo. – Velniškai geras
klausimas. – Kam išvis kažką daryti? Galbūt mokykloje jį atstūmė mergaitė.
Galbūt kentė nuo Elektros komplekso, o mamytė pasakė „ne“. O gal jam
tiesiog patinka, kaip atrodo negyvos brunetės. Koks, po velnių, skirtumas?
Atsistūmęs nuo stalo, Rajenas ėmė žingsniuoti po kambarį, kad bent truputį
atslūgtų susierzinimas. Nesinorėjo galvoti, kam žmogus žudo tamsiaplaukes
moteris, nes tuomet išsyk prisimindavo, kad būtent tokia yra ir Ana. Jos
saugumas nedavė Rajenui ramybės ir neduos, kol Edvardsas negrįš už grotų.
Pro sukąstus dantis jis giliai įkvėpė nusiramindamas.
– Nors tu ir teisus, Džekai. Privalome sužinoti, kaip tas šiknius mąsto, ir
pasistengti suprasti, kas dedasi jo iškreiptose smegenyse. Ketinu atnaujinti
senąją bylą ir peržiūrėti kiekvieną jo kada nors darytą pareiškimą. Gal kas
nors išplauks paviršiun.
Atsigręžęs į lentą sau už nugaros Rajenas įsižiūrėjo į tamsias
besišypsančio vyriškio akis. Tokie vyrai laikomi gražiais. Iš pažiūros atrodė
trikdančiai panašus į jį patį. Bet tuo panašumas ir baigėsi. Rajenui kovojant
dėl žmonių saugumo, Edvardsas, buvęs gydytojas, paniekinęs Hipokrato
priesaiką, kėlė žmonėms baisiausias kančias ir sėjo mirtį.
– Edvardsas lyg apsėstas siekia bet kokio pripažinimo, – sumurmėjo
Rajenas ir pasitrynė ranka krūtinę, malšindamas netikėtai ten įsimetusį
šaltį. – Trokšta, kad visi žinotų, koks jis gudrus.
– Gal jis jau net iš šalies pasprukęs, – kažkas pratarė.
Nusijuokęs Rajenas pakratė galvą.
– Ir praleidęs progą pasipuikuoti? Ne, jis vis dar mūsų apylinkėse lyg
pūliuojanti žaizda. Jis arti, galiu kone užuosti.
 4 skyrius

Tuščiuose namuose nė krustelėjimo. Nejudėjo ir pati Makenzi. Sėdėjo ant

tolimiausio išklerusio viengulės lovos rėmo, įsiklausydama į menkiausią
garsą, kuris galėtų išduoti apie jo buvimą. Bet jau beveik pusvalandį tvyrojo
tyla be jokio įprastinio garso, sklindančio iš apačios.
Dažniausiai tai būna radijas. Gerai nusiteikęs jis nustatydavo klasikinės
muzikos stotį, ir namus pripildydavo Pučinis ar Mocartas. Kitomis dienomis
išnešdavo seną tranzistorinį radiją laiptų aikštelėn prie jos kambario ir visu
garsu paleisdavo kurtinančius „The Beatles“. Makenzi prisiekė: jei
išgyventų, – kai išgyvens, – ji kol gyva nebenorės girdėti ką nors dainuojant,
kad privalu gyvenimo sunkumus įveikti su nedidele draugų pagalba.2
Ji negalėjo įvertinti pasirinktos dainos ironijos.
Edvardsui neužteko vien fiziškai ją žaloti, jis ir toliau stengėsi palaužti jos
dvasią, neleido užmiršti, kokia yra vieniša. Oi, jis buvo tikras šio
kankinančio žaidimo meistras, kiekviena pasitaikiusia proga liedamas nuodus
jai į ausį.
Aš nenoriu tavęs skaudinti, Ruta.
Kur tavo bičiuliai? Dabar aš esu tavo vienintelis draugas.
Jis niekuomet nevadino jos tikruoju vardu. Dar vienas būdas ją
nuasmeninti, suniekinti viską, kuo ji kada nors buvo.
– Aš esu detektyvė inspektorė Denisė Merė Makenzi. Gimiau Kerio
grafystėje Airijoje, – sušnibždėjo ji.
Ant stogo slystelėjo čerpė, ir Denisė krūptelėjo, įtemptai įsiklausė į
kiekvieną krebždesį ir girgždesį senajame name. Akys šaudė po kambarį, bet
čia niekas nepasikeitė. Sienos tebebuvo apklijuotos senų apmušalų
draiskanomis, menančiomis aštuntą ar devintą dešimtmetį, marginamos
tamsių stačiakampių įvairaus dydžio šešėlių tose vietose, kur kadaise kabėjo
paveikslai. Be viengulės medinės lovos, nuklotos nešvariu dėmėtu čiužiniu,
vienintelis baldas kambaryje buvo plastikinis kibiras kampe, atstojantis
tualetą.
 Tvarkėsi Edvardsas čia lyg kalėjime. Ypač mėgavosi atkūręs savitą
kalėjimo gyvenimo monotoniją ir versdamas joje pagyventi detektyvei,
vienai iš tų, kurie buvo įkišę jį už grotų. Jam visuomet kėlė žavesį, kai
atidaręs duris rasdavo ją laukiančią leidimo eiti į tualetą arba jo atneštos
skurdžios pupelių ar tuno lėkštės. Vien tik konservuotas maistas, pastebėjo
Makenzi, ir vanduo. Neretai sudvisęs. Pirmąsias tris dienas ji žiauriai sirgo,
bet dabar skrandis, matyt, jau ėmė prisitaikyti.
Nežinojo, džiaugtis tuo ar ne.
Rankoms nustojus virpėti, pasilenkė persirišti savadarbio raiščio ant
išnarintos kulkšnies. Sąnaryje buvo prisikaupę skysčių, skaudėjo palietus, bet
ne taip smarkiai, kaip judėti su keliais įskilusiais šonkauliais. Prakaituodama
nuo pastangų spoksojo į nuogas pėdas purvinais padais. Pirmiausia iš jos
buvo atimti batai, ir nuo senovinių medinių grindlenčių į odą beregint
prismigo rakščių.
Nagi, Denise.
Perkėlė svorį ant sveikosios kojos, atsistojo, nuklibikščiavo prie
vienintelio kvadratinio langelio ir žvilgtelėjo pro sudužusį stiklą. Langas
buvo gerokai per mažas, kad galėtum pro jį prasispausti, o ir kristi tektų iš
aukštai, tad bet kokiu atveju sveikai nepavyktų ištrūkti. Į kambarį sunkėsi
gaivus, vėsus oras, bet šaltis jai ne itin rūpėjo, beje, kaip ir karštis.
Bet kas geriau už jos laukiančią alternatyvą.
Makenzi dairėsi po ariamus laukus už lango įsimindama vietovę. Laukujės
durys buvo šioje namo pusėje – į rytus, sprendžiant iš saulės krypties – ir
vėrėsi tiesiai į atvirus laukus, besidriekiančius kiek tik akys užmatė.
Samanotas dirvožemis vilnijo slėniu link miško masyvo ar šiaip sąžalyno,
nors įžiūrėti įstengė tik aukščiausių medžių viršūnes. Netoliese kur ne kur
stovėjo paskiri apgriuvę trobesiai, suręsti iš stambių akmenų, kaip ir pats
namas, bet juose galėjo tilpti nebent kelios vištos ar malkų stirta.
Svarbiausia, kad niekur nebuvo matyti jo mašinos. Jau nuo pat pirmos
dienos. Ir Makenzi spėliojo, kur jis bus ją paslėpęs.
Tiesa, nesimatė ir jokio kelio.
Prisimerkusi žiūrinėjo pro langą iš visų kampų, kiek tik galėdama
išsikišusi pro jį, bet nepastebėjo nieko panašaus į garažą.
Iš lauko – jokių eismo garsų, tik vėjo atodūsiai smelkėsi pro sienų plyšius.
Lėtai nuėjo prie miegamojo durų ir priglaudusi ausį prie medinio rėmo
klausėsi bet kokių gyvybės garsų kitoje pusėje.
Nusišluosčiusi lipnų delną į džinsus, sugriebė rankeną.
 Durys atsivėrė.
Makenzi stovėjo tarpduryje, spoksojo į tuščią koridorių už jų ir negalėjo
patikėti savo akimis. Neįmanoma, kad būtų pamiršęs užrakinti. Edvardsas
buvo apdairus psichopatas; nieko niekada nedarantis be priežasties.
Žinojimas, jog tai galbūt spąstai, nė kiek netemdė krūtinėje surusenusios
vilties kibirkštėlės, bet reikėjo įvertinti savo sužalojimus ir nusilpusį
organizmą po šešių dienų prastos mitybos ir vargano miego.
Ir visgi durys buvo atdaros.
Kvaila net bandyti, bet, kita vertus, būtų kvailė, jei nepamėgintų.
Žengė pirmąjį atsargų žingsnelį iš kambario laiptų aikštelėm Grindų lentos
nepritariamai suaimanavo. Ji sustojo lyg įkalta ir laukė. Pulsas kalė ausyse
nelyginant griaustinis.
Ir vis dėlto nieko.
Makenzi vėl nedrąsiai žengė ir apėjo plačiu lanku nemažą properšą, kur
prieš tris dienas neišlaikė ir įlūžo medinės lentos. Tąkart, Edvardsui
atidarius duris, ji užsipuolė jį, išlupusi iš lovos medinį strypą, o paskui
pabandė sprukti kiek kojos nešė. Nubėgo vos tris žingsnius, bet buvo pagauta
ir taip stipriai nublokšta, kad senos grindys neišlaikė ir nugarmėjo žemyn.
Taip jai skilo šonkauliai.
Grieždama dantimis stūmėsi pirmyn prisilaikydama laiptų ranktūrio.
Stabtelėjusi įsižiūrėjo pro žiojinčią skylę į patalpą, naudojamą kaip svetainė.
Matėsi nudrengtos mėlynos sofos kraštelis, nuo laiko nublukęs ir apėjęs
dulkėmis bei medžio atplaišomis.
Kuo tyliau slinkdama laiptų aikštele, įsikabinusi pirštais laikėsi ranktūrio.
Praėjo pro trejas duris: vonios durys uždarytos, o kitų dviejų miegamųjų
paliktos praviros ant girgždančių vyrių. Vienos turbūt vedė į jo kambarį.
Denisė susitelkė, jeigu Edvardsas netikėtai šoktų ant jos, bet tarpduryje jis
nepasirodė.
Pasiekusi laiptus ji sudvejojo.
– Privalai pabandyti, – sušnibždėjo.
Nežmoniškai diegė kulkšnį, ir ji, pritūpusi ant viršutinio laiptelio, ėmė
leistis ant užpakalio lyg mažas vaikas.
Vienas, du, trys, keturi...
Mintyse skaičiuodama laiptelius, vėl stabtelėjo, kai tiesiai priešakyje
pasimatė laukujės durys. Iš akių nevalingai ištryško ašaros, ir ji delnu
nekantriai jas nusibraukė.
.. penki, šeši, septyni...
 Vėl stodamasi ant linkstančių kojų, nusičiupo laiptų kolonos lyg gyvybės.
Surizikavusi apsižvalgyti į šalis, kairėje pamatė svetainę, o dešinėje –
senovinę virtuvę. Ir čia ant darbastalio gulėjo didžiulis raikymo peilis.
Dairydamasi čia į jį, čia į laukujes duris, Makenzi blaškėsi tarp
nekantrumo ir sveiko proto.
Nugalėjo protas, ir ji nušlubavo virtuvėn, tylioje erdvėje neįmanomai
garsiai šnopuodama. Jai sugriebus peilį už koto, metalas tarkštelėjo į
darbastalį. Plačiai atsimerkusi apsisuko pasirengusi pulti.
Dabar jau judėdama sparčiau, prisibrovė prie lauko durų, kurias, kad ir
kaip keista, irgi rado neužrakintas. Viena ranka jas atplėšė, o kitoje gniaužė
peilį pasiruošusi nedvejodama juo pasinaudoti, jeigu Edvardsas kartais
tykotų už kampo. Sodriai žaliuojančių laukų vaizdas ir blyški saulėkaita kone
pribloškė ją stovinčią čia, ant laisvės slenksčio.
Sukūkčiojusi nušlubavo į šviesą, leisdama kojų pirštams panirti tankion
žolėn. Po vakarykščio lietaus ji vis dar buvo drėgna ir atrodė lyg balzamas
išalkusiems Makenzi pojūčiams. Pėdos grimzdo gilyn; širdį užliejo jausmų
banga.
Pratisai klykdamas virš galvos praskrido paukštis.
Prisišliejusi prie išorinės mūro sienos Makenzi svarstė, kur pasukti.
Eidama tiesiai į priekį, nusigautų į mišką, besileidžiantį žemyn slėniu, bet
galbūt ten nuklystų tolyn nuo artimiausio miestelio. Kramtydama lūpą
nusprendė apeiti namą ir pasižiūrėti, ką ras kitoje pusėje.
Galbūt ten bus kelias.
Prašau, kad tik ten būtų kelias.
Dar viena čerpė nudardėjo nuo stogo ir nukrito ant žemės prie pat jos
galvos. Suklupusi žvilgtelėjo viršun ir išvydo tą patį paukštį, tupintį ant
kraigo palei lietvamzdį, stebintį jos vargingą kelionę.
– Ša, – perspėjo jį Makenzi, prisidėdama virpantį pirštą prie lūpų.
Vakarinėje namo pusėje pagaliau priešais ją atsivėrė ką tik matytas
kraštovaizdis. Suarti laukai, vilnijantys į tolį žaliais ir rudais lopais, kur ne
kur pamarginti miškelių sąžalynais. Senajame gyvenime toks idiliškas
vaizdas tikriausiai būtų pradžiuginęs.
Bet dabar priešais ją tik erdvi tuštuma ir mylios skausmingo ėjimo.
Į rytus ar vakarus?
Šiaurę ar pietus?
Visos kryptys atrodė vienodos.
 Pernelyg staigiai pasisukusi, užkliuvo už aštraus akmenėlio, išsikušusio iš
žolės jai po kojomis. Gniauždama riksmą, užsidengė plaštaka burną. Ar
kartais čia kadaise nebūta kelio, dabar jau užžėlusio? Jeigu taip, gal tuomet
šia kryptimi ir reikėtų eiti.
Makenzi apžiūrėjo žemę, ieškodama daugiau akmeningų plotelių. Keliuko,
vedančio atgal link medinių vartelių šalia gyvatvorės netoliese, žymės. Nors
varteliai seniausiai nusmukę nuo surūdijusių vyrių, bet jos širdis apmirė.
Ji rado kelią į laisvę.

Frenkas spoksojo į Kyro Edvardso atvaizdą, darytą išsyk po jo arešto

2014 metais. Iš blizgios nuotraukos Edvardsas į jį žvelgė įžūliai –
neatgailaujantis, nepaklusnus.
– Padėk šalin, – švelniai paliepė Rajenas, sėdintis prie stalo už kelių
žingsnių.
Filipsas atstūmė nuotrauką toliau nuo savęs ir nykščiu bei smiliumi ėmė
timpčioti lūpą.
– Ar kas nors girdėti iš Daramo?
Rajenas nepasivargino pakelti galvos.
– Jau sakiau, rytoj bus pakartotinai apklausiamas pilotas ir jo žmona. Be
to, Lauersonas susitarė apklausti buvusią Edvardso advokatę. Rytoj iš pat
ryto tą ir padarys kartu su kuriuo nors iš sukčiavimų tyrimo grupės žmonių.
– Ar jis tinka tokiam darbui? Vos iš trumpų kelnyčių išaugo.
Rajenas nežymiai kilstelėjo antakį.
– Gerai jau, gerai – jis padorus vaikis, – nusileido Filipsas. – Bet geriau
būtų dalyvauti ir kuriam nors iš mūsų...
– Morison stebi kiekvieną mūsų judesį. Lauersonas pasižymi nešališkumu,
kurio ji taip siekia, bent jau popieriuje. Duok jam progą, Frenkai, vaikinui
Makenzi rūpi ne mažiau nei tau ar man.
Nurijęs susierzinimą, Filipsas apžvelgė ant stalo paskleistą popierių šūsnį.
– Dar kartą peržiūrėjau visus praeitą savaitę mūsų gautus pareiškimus.
Taksi vairuotojas, įsisodinęs Edvardsą oro uoste, pavadino jį „visai maloniu
vyrioku“, – Filipsas pabrėžė anaiptol ne linksmą juoką. – Malonus vyriokas.
Koks idiotas gali pasisodinti ant galinės sėdynės serijinį žudiką ir taip
manyti?
Pastūmęs aplanką į šalį, Rajenas atsigręžė į jį.
 – Edvardsas, iki buvo sučiuptas, metų metus sukiojosi kultūringoje
aplinkoje. Pagalvok apie gydytojus, slaugytojas, kurie dirbo su juo
ligoninėje; apie pacientus, kurie laikė jį žavingu ir atsisakė patikėti, kad tas
malonusis daktaras Edvardsas galėtų bent ką nuskriausti. Bet mes tai žinome.
To žmogaus didžiausias talentas – manipuliuoti kitais. Jis juk nevaikšto
pasipuošęs marškinėliais su užrašu „Aš – Kirvis“, kad žmonės neprarastų
budrumo. Jis veikia įsimaišydamas tarp jų.
Atsidusęs Filipsas pasižiūrėjo į gulintį ant stalo pareiškimą.
– Taksistas apibūdino jį kaip aukštą ir labai raumeningą. Juk neturėtų taip
būti, tiesa? Tai yra, jis buvo sportiškas, bet labiau atletiškas; tavo
sudėjimo, – leptelėjo nepagalvojęs Frenkas.
Rajeno veidu nuslinko šešėlis, ir seržantas išsyk pasigailėjo savo
neapgalvotos pastabos.
– Oi, tai yra... judu abu aukšti ir...
– Na, matyt, jis prisiaugino šiek tiek masės; ir nieko keista, nes juk turėjo
laiko tuo užsiimti kalėjime. Ką dar ten veikti, kaip tik kurpti pabėgimo planus
ir mankštinti kūną?
– O argi taksistas neminėjo, kad jo plaukai buvo kirpti ežiuku ir jis turėjo
barzdą? Štai dar vienas pasikeitimas: nebėra puošeiviškos ševeliūros, –
pridūrė Filipsas.
– Kalėjimo pareigūnai patvirtino, kad jis užsiaugino barzdą, – tarė
Rajenas. – Bet jie neturėjo pastarojo meto nuotraukos, tik senąją, iš tų laikų,
kai mes pirmąkart jį suėmėme 2014 metais.
Paieškojęs tarp bylų kompiuteryje, Rajenas rado fotorobotą, sudarytą
derinant senus Edvardso veido atvaizdus su naujais, remiantis pastaruoju
metu jį mačiusių liudininkų pasakojimais. Įkėlęs fotoeskizą į kompiuterį,
pasuko ekraną į Filipsą.
– Šis naujasis atvaizdas rodomas per visas žinias, atspausdintas
brošiūrose ir skrajutėse, dalijamose po visą miestą. Tikėkimės, kas nors jį
atpažins.
Nustojo lyti; debesys nuslinko, palikdami dangų akinamai žydrą. Kurį laiką
Rajenas patylėjo stebėdamas, kaip saulė lėtai stumiasi žemyn, mesdama
liepsnojantį pėdsaką pro užsilikusius debesis. Jis mąstė apie žmones,
gyvenančius savo kasdienybę toli nuo minties, kad gali tapti kitomis Kirvio
aukomis.
Pavydėjo jiems naivumo.
 – Edvardsas išbuvo už grotų beveik dvejus metus, – tęsė jis. – Dveji
metai, sėdint uždarytam be galimybės ką nors nužudyti. Dabar jau laisvėje
kone savaitę, ir turbūt man nereikia tau priminti, kad susilaikyti nenumalšinus
smurto alkio jam tarsi žygdarbis.
Rajenas staigiai atsigręžė į savo seržantą.
– Aš visgi tikiu, kad Makenzi gyva, nes ji tarnauja ypatingam tikslui, be to,
yra išmokyta kautis ir pasižymi valia išgyventi. Bet yra tūkstančiai kitų, kurie
tokiam žmogui kaip Edvardsas tėra priemonė jo poreikiams patenkinti. Jis ne
iš tų dvejojančių, ar verta atsiimti savo atpildą.
Filipsas žinojo, jog tai tiesa.
– Jam reikia pabūti pogrindyje, bet kuriuo nors metu privalės išnirti
paviršiun. O kai išnirs, mes būsime pasiruošę.
– Tikiuosi.

Laisvė svaigino.
Makenzi iš visų jėgų slinko per žolę link aplūžusių vartelių tolimajame
lauko kampe, kliuvo už duobių iš nekantrumo kuo greičiau sprukti. Nežinojo,
kiek turi laiko, kol grįš Edvardsas, be to, liko galimybė, kad pamatys ją, ta
pačia kryptimi tolstančią nuo namo. Kai tik pasieks kelią, laikysis palei
gyvatvorę, toliau nuo akių. Sulig kiekvienu agonišku žingsniu jos kulkšnis
vėrė skausmu; viena ranka spaudė pilvą, malšindama lūžusių šonkaulių
skausmą. Kita ranka vis dar laikė prie šono virtuvinį peilį.
Pamažu smelkėsi suvokimas.
Nugara nuvilnijo šiurpas, pašiaušė rankų ir pakaušio plaukelius. Širdis
perkūniškai daužėsi, o varteliai vos už kelių žingsnių priešakyje, kankinamai
artimi ir atdari, masino nesustoti.
Bet nuojauta niekur nedingo, atvirkščiai – vis stiprėjo.
Ji sulėtino žingsnį, triukšmingai kvėpdama orą į plaučius. Miglos
aptrauktomis akimis matė plūkto keliuko, vedančio pro vartelius tolyn į slėnį,
kraštą. Keliukas beveik visas apaugęs sąžalynais, bet visgi jis yra ir rodo
kelią į saugumą ir civilizaciją.
Kaip į kitą pasaulio pakraštį, nes ji nemanė kada nors jį pasieksianti.
Žinojo, kad Kyras kažkur užnugaryje, stebi ją.
Juokiasi.
 Jai taip bestovint lyg įkaltai, bijančiai net pajudėti, bijančiai pažvelgti
atgal, skruostais riedėjo bejėgiškumo ašaros. Laukė ilgas minutes, kol šios
visiškai išdžiūvo. Ji neketina jam suteikti tokio malonumo.
Pakilusi visu ūgiu, Makenzi dar kartą neskubėdama apžvelgė kelią, o
tuomet ant sveikosios pėdos pasisuko į mūrinį namą, buvusį savo kalėjimą.
Saulė leidosi danguje, spinduliais braukdama per samanomis apžėlusio stogo
kraštą. Pakėlusi delną prisidengė akis nuo ryškios šviesos, bet saulę netrukus
užstojo sujudėjusi aukšta figūra.
Širdį visu svoriu užgulė pralaimėjimo kartėlis. Ėmė drebėti ranka, laikanti
peilį, šis beregint išslydo iš virpančių pirštų ir tekštelėjo į žolę prie kojų.
Visą tą laiką Edvardsas tūnojo ant stogo, nutaikęs šautuvą į Makenzi.
 5 skyrius

Diena sklandžiai perėjo į vakarą, o Kriminalinių tyrimų skyriaus įnamiai

dirbo palenkę galvas, tad saulė, niekieno nepastebėta, paniro už horizonto,
paskutinį kartą jau iš kitos žemės pusės pažėrusi ryškaus gintarinio aukso.
Pagaliau pakėlęs galvą Rajenas nustebo, kad jau gerokai po aštuonių ir kad
jis be perstojo dirbo dvylika valandų. Pusė darbuotojų, ypač tie, kurių
namuose laukė vaikai, jau buvo išėję. Parąžęs sukaustytą nugarą ir iš
papratimo persibraukęs pirštais per plaukus, jis susimąstė, ką dar naudinga
galima būtų šįvakar nuveikti.
Nedaug ką.
Jau buvo pristatęs privalomą raportą vyriausiajai konsteblei Morison,
paryškinęs problemas, su kuriomis jo komanda susidūrė persekiodama
vaiduoklišką Edvardso automobilį ir nerasdama už ko užsikabinti, bet gal
kabliukų rasis rytoj ryte, apklausus jo buvusią advokatę. Teismo ekspertų
pastangos priėjo aklavietę po to, kai jie išsamiai iššukavo kiekvieną
pagrobto sraigtasparnio kampelį ir užkaborį, apieškojo senąją Edvardso
kalėjimo vienutę ir Makenzi namus bei mašiną. Visas Franklando karališkojo
kalėjimo personalas, dirbęs Edvardso kalinimo padalinyje, bus dar kartą
apklaustas per kelias ateinančias dienas. Podraug ir pilotas, užsitarnavęs
abejotiną reputaciją žmogaus, paskraidinusio žudiką.
Atsistojęs su kavos puodeliu rankoje, Rajenas nužygiavo prie lango į
automobilių aikštelę. Centrinėje gatvėje mirguliavo žibintų šviesos; už kelių
mylių miestas rengėsi naktiniam gyvenimui. Atsidarys barai bei restoranai,
pro jų duris plūstelės žmonės, visai nepaisydami kažkur tarp jų tūnančio
žvėries.
Puikus medžioklės plotas.
– Lauersonai?
Kitame kambario gale jaunasis detektyvas konsteblis pakėlė galvą nuo
rašomojo stalo.
– Viršininke?
– Susisiek dar kartą su geležinkeliu ir autobusais. Noriu naujausių
duomenų iš stebėjimo kamerų, įrengtų traukiniuose ir autobusuose.
 – Užtruksiu, – įspėjo Lauersonas.
– Tuomet kaip galint greičiau, – pasakė Rajenas. – O kai tai padarysi, eik
namo pailsėti. Man reikia, kad rytoj ryte būtum žvalus prieš tos advokatės
apklausą.
– Supratau.
Lauersonas suskubo vykdyti užduoties, o Rajenas, nusigręžęs nuo lango,
pasižiūrėjo į Filipsą, susikūprinusį virš stalo. Jo kostiumo švarkas gulėjo
susiglamžęs ant grindų, kur nuslydo nuo bjaurios žalios kėdės atkaltės, o
plaukai styrojo pasišiaušę į visas puses – nenustygstančių pirštų pasekmė.
Rajenas neprisiminė, kada juodu pastarąjį kartą valgė, ir ėmė sau prikaišioti
už tokį aplaidumą. Pasirausęs stalčiuje, galop ištraukė sumaigytą įvairių
šokoladukų pakelį ir mestelėjo Filipsui ant stalo.
Jo seržantas nustebęs pakėlė akis.
– Suvalgyk, – paliepė Rajenas. – O tuomet eik namo ir prasimanyk ko nors
padoriau.
– Bet aš nealka...
– Turiu keistą nuojautą, kad jis šiąnakt ims veikti, Frenkai. Užsakiau
papildomus patrulius į centrinę Niukaslo stotį ir oro uostą. Noriu, kad būtum
budrus ir pasiruošęs, kai gausime signalą.
Filipsas žvilgtelėjo į šokoladukus, paskui vėl pakėlė akis į Rajeną.
– Tuomet pasižiūrėsiu, ar dar dirba pyragaičių kioskas pakeliui namo.

Daktarė Ana Teilor, plačiai nusižiovavusi, susikėlė kojas ant sofos, per
kulkšnis jas sukryžiuodama, ir stengėsi sutelkti dėmesį į nuobodų akademinį
straipsnį apie pirmo amžiaus vikingų reidus į Nortumberlandą. Jos
specializacija buvo ankstyvoji pagonių religija, bet sunku susitelkti į seniai
nesamus žmones, kai tenka rūpintis vis dar gyvaisiais.
Ji nesąmoningai nusibraukė už ausies išsipešusią juodų plaukų giją, ranka
prilaikydama nesaugiai ant kelio pasidėtą popierių šūsnį.
Kur Rajenas?
Po nesenų įvykių juodu sutarė, kad jis grįšiąs namo kaip galėdamas
anksčiau. Ana suprato, jog darbas reikalauja atsidavimo ir kad ne visuomet
įmanoma laikytis tvarkaraščio, ypač taip išgyvenant dėl aukų, kaip kad
išgyvena Rajenas. Be to, ir ji pati turi aibę darbų Daramo universitete ir dar
papildomą pareigą parašyti knygą.
Ir visgi namai siaubingai tušti.
 Ji susimąstė apie Denisę Makenzi, moterį, kurią išmoko pamilti. Vos prieš
kelias savaites jiedvi kartu juokėsi vestuvinių suknelių salone Anai
besimatuojant begalę pūstų apdarų, sulig kiekvienu vis absurdiškesnių. Būna
akimirkų, kai moteriai reikia turėti šalia motiną. Ana jos nebeturėjo, bet
atsirado Denisė ir taktiškai jai patarė, kad pyragaičių stiliaus suknelės dar
dešimtajame dešimtmetyje išėjo iš mados. Jos lyg sąmokslininkės planavo
tobulas vestuves, o dabar...
Liūdnai nusišypsojusi Ana bandė negalvoti, kur dabar yra jos draugė ir
kokią baimę jai tenka išgyventi. Todėl tik pasuko galvą ir žvilgtelėjo į
senovinį laikrodį ant židinio atbrailos.
Aštuonios penkiolika.
Kur dingo laikas?
Jau ketino atidėti popierius į šalį, nuslinkti nuo sofos ir pasiieškoti kavos,
kai staiga pragydo telefonas elektronine Kenio Logino „Footloose“
melodijos versija.
Ana jį pasičiupo.
– Ana?
Kai išgirdo jo balsą, įsitempęs kūnas atsileido. Išpuoselėta tartis, aiškūs
žodžiai, bet balse skamba įtampa.
– Ar viskas gerai?
– Kiek tik gali būti, – atsakė Rajenas. – Klausyk, tik norėjau pasakyti, kad
vėluoju. Ar patrulio mašina vis dar prie namų?
Nuleidusi kojas Ana nuėjo prie lango, nustūmė sunkią užuolaidą ir
dirstelėjo į lauką. Sidabraspalvis fordas „Mondeo“ stovėjo kitoje gatvės
pusėje, ir vairuotojas, pastebėjęs ją, vieną kartą blykstelėjo prožektoriais.
– Vis dar čia, – patvirtino ji ir prieš paleisdama užuolaidą dar spėjo
trumpai mostelėti neuniformuotam policijos pareigūnui.
Kriminalinių tyrimų skyriaus štabe likusiam Rajenui irgi šiek tiek atlėgo.
– Gerai. Jiems įsakyta ten likti dar valandą, kol atvažiuos jų pamaina. Bet
nesvarbu, nes tuomet jau būsiu grįžęs.
Stovėdama viena tyliame kambaryje, Ana prisivertė įlieti į savo toną šiek
tiek džiugesio.
– Be problemų. Aš čia visiškai gerai jaučiuosi. Visiškai.
Stojo trumpa pauzė.
– Tu dukart pasakei „visiškai“, – pastebėjo Rajenas jausdamas, kaip vėl
atsėlina įtampa.
 Ana pavartė akis. Neįmanoma prakišti net nekalčiausio melo gyvenant su
žmogumi, kurio pareiga jį susekti.
– Gerai, gudragalvi, – nesusilaikė ji. – Man truputėlį neramu. Ar dabar
geriau jautiesi?
Rajenas apsvarstė jos klausimą.
– Tiesą sakant, taip, – nustebino Aną atsakydamas. – Mes negalime sau
leisti atsipalaiduoti. Jeigu bijai, vadinasi, esi gyvas žmogus ir neprarandi
budrumo.
Tačiau ne vien Rajenas gebėjo jautriai pagauti niuansus.
– Kažkas nutiko. Kas būtent?
Rajenas atsiduso.
– Nieko... kol kas.
– Nori pasakyti, kad kažkas gali šiąnakt nutikti.
Pakėlęs galvą pamatė Filipsą, jį stebintį iš kito kambario galo tamsiomis,
niūriomis akimis.
– Tik žiūrėk, kad užsirakintum duris, – sumurmėjo jis. – Ir... Ana?
– Taip?
– Būk atsargi.

Kyras Edvardsas vairavo užtikrintai, tvirtai gniauždamas senutėlės tojotos

„Rav 4“ vairą. Kažkiek užtruko, sukiodamasis išilgai A68 kelio iš anksto
numatytais keliukais. Būtų kur kas greičiau važiuoti tiesiu maršrutu, bet, kaip
žinojo iš patirties, kantrybė yra dorybė.
Jis tarėsi esąs dėl to dėkingas kalėjimui. Rutina ir režimas išmokė
tvirtybės, kuria anksčiau nepasižymėjo. Dabar, atsikovojęs teisėtą vietą
pasaulyje, gali sau leisti jaustis dėl to didžiadvasiškai.
Beveik išsyk vos dingtelėjusį pakilumą nusodino prieš akis iškilęs Rajeno
vaizdas – pasipūtusio lyg kalakutas, vaizduojančio didvyrį, jam pačiam
pūvant už grotų. Pėda iki dugno nuspaudė akceleratorių, automobilis šoko
priekin ir kone pasiekė aštuoniasdešimt penkių mylių per valandą ribą.
Savimi patenkintas šunsnukis, tulžingai pagalvojo Edvardsas. Jis netrukus
nutrins tą pasitenkinimo šypsenėlę Rajenui nuo veido. Kalėjime jis sekė to
vyruko kilimą į žvaigždes lyg meteorito skrydį, sėdėdamas prieš televizorių
bendrajame kambaryje, nes savo pavyzdiniu elgesiu buvo užsitarnavęs
privilegiją papramogauti.
 Privilegiją.
Tarsi tos Franklando uniformuotos žmogbeždžionės ką nors nusimanytų
apie privilegijas. Jie nemato skirtumo tarp filė minjon „Michelin“
žvaigždutėmis apdovanotame restorane ir milžiniško dvigubo mėsainio.
Tiesą sakant, jei turėtų laiko, grįžtų ten ir gerokai pravalytų jų gretas.
Kalėjimų tarnyba galėtų tai laikyti jo tarnyste bendruomenei.
Paskui, taip pat greitai kaip užėjo, raudonoji pykčio migla išsisklaidė, ir
jis atleido koją nuo pedalo. Neverta pritraukti į save kokio nors
pravažiuojančio faro ar vaizdo kameros dėmesio. Ne jau, ačiū.
Vidutinė mašina, vidutinis greitis.
Dar vienas vidutinis vyrukas, grįžtantis namo pas savo sužadėtinę.
Sutikęs veidrodėlyje savo paties akis, jis vyptelėjo.

Praleidusi dar vieną bevaisį pusvalandį vis iš naujo skaitydama tą pačią

pastraipą, Ana galop metė darbą šalin. Beprasmiška telkti dėmesį, mintims
skrajojant per mylių mylias nuo čia, plūstant senų dienų prisiminimams.
Ana mąstė, kaip prieš dvejus metus susipažino su Rajenu potvynių
skalaujamoje Lindisfarno salelėje, stūksančioje per maždaug valandos
kelionę į šiaurę nuo Niukaslo. Dukart per dieną Šiaurės jūra pakyla,
atkirsdama ją nuo didžiosios Nortumberlando žemės, leisdama gyventojams
mėgautis tyla ir ramybe bei jausmu, kad šis žemės kampelis priklauso tik
jiems. Ana gimė saloje, bet iš vaikystės nebuvo likę daug džiugių
prisiminimų, tad kai jai teko grįžti tėviškėn ir pagelbėti policijai tirti
žmogžudystę, į širdį įsimetė savotiška baimė. O ir pats Rajenas, neseniai
praradęs seserį, buvo nusišalinęs į salą, norėdamas čia vienumoje išgyventi
sielvartą bei atsigauti. Mirtis jį atsekė ir čia, o pareigos jis negalėjo
atsisakyti. Juodu neieškojo vienas kito; nė vienas jų neketino leistis į
santykius, paprastai vien viską apsunkinančius. Žmonės kalbėjo, kad jie
drauge ilgai neišsilaikysią ir kad neįmanoma gyventi su žmogumi, paskyrusiu
savo gyvenimą keršyti už nužudytus. Bet nuo to laiko ji jau seniai suprato,
kad gyvenime esama dalykų, su kuriais kovoti tiesiog beprasmiška, o jos
meilė detektyvui vyresniajam inspektoriui Maksvelui Finli–Rajenui kaip tik
toks dalykas ir buvo.
Ana dirstelėjo į varinį senovinį laikrodį ant židinio atbrailos.
Aštuonios penkiasdešimt.
 Kai kažko lauki, laikas visuomet slenka lėtai, tad ji nusprendė kitaip
prasiblaškyti: išsimaudyti vonioje, kad atlėgtų įtempti nervai. Iš knygų
gerokai nučiupinėtais minkštais viršeliais lentynos ji išsirinko vieną ir
pasisuko išjungti šviesos.
Namuose labai jautėsi tuštuma.
Skubiai pasitrynusi rankas, kad sušiltų, Ana vėl vogčiomis dirstelėjo pro
užuolaidą. Sidabraspalvio fordo vaizdas ramino, ir ji iškėlė plaštaką,
norėdama pamojuoti joje sėdinčiam policijos pareigūnui.
Bet šįkart prožektorių blykstelėjimo nesulaukė.
Suraukė kaktą ir gūžtelėjo pečiais – pritemdyto kambario fone galbūt jos
nesimato pro langą..
Taip, šitai viską paaiškina.
Ana patraukė prie laiptų, bet jų papėdėje stabtelėjo ir tyliai sau
sukeiksnojo. Tuomet grįžo ir vėl įjungė visas šviesas.

Edvardsas barbeno pirštais į radijo ritmą važiuodamas tamsiomis Daramo

gatvėmis, o prieš tai miesto ribą kirto apdairiai nuleistu skydeliu nuo saulės
kaip papildoma apsauga tam atvejui, kad koks nors atsakingas praeivis
neatpažintų jo veido.
Greičio matuokliai. Automobilių numerių fiksavimo kameros. Kelių
inspektoriai. Vien tik būdai pinigams melžti iš sunkiai dirbančių mokesčių
mokėtojų, teisuoliškai mąstė jis.
Ko dar valdžia prasimanys?
Verčiau galvotų, kaip investuoti pinigus į veiksmingesnes apsaugos
priemones, užkertančias kelią nusikaltėliams slankioti gatvėmis.
Jis beveik garsiai nusijuokė iš savo paties pokšto, važiuodamas pro
šešėlius metančią Daramo katedrą, lyg milžinas stūksančią virš upės, ir jos
papėdėje stovinčią pilį. Edvardsas nesustojo pasižavėti jos architektūra, bet
tęsė kelionę per tiltą, tik trumpam stabtelėdamas pasiieškoti posūkio,
vedančio į Anos namus. Kaip tyčia žinojo, kad Maksvelas taip ir nesugebėjo
po jųdviejų pastarosios intermedijos sugrįžti į savo penthauzą Niukaslo
prieplaukoje, taigi šis būstas dabar buvo tuščias, kol pats Rajenas dulkino
savo mažąją šliundrelę.
Gaila.
Gaila šitaip nevertinti tokios puikios nekilnojamojo turto investicijos.
 Dėmesį patraukė privatus keliukas, besileidžiantis link vandens, ir
Edvardsas nekantraudamas ėmė jaudintis.
– Aš namie, – suurzgė jis. – Kaisk virdulį, brangioji.

Vanduo garsiai kliokė į perpildytą vonią, goždamas slegiančią tylą

tuščiuose namuose. Ana susižavėjo mintimi uždegti kvapias žvakutes ant
palangės ir atsitempti seną grotuvą į tarpdurį. Džiugi muzika kartu su jaukia
vonios kambario šiluma padėjo susikurti ramybės pojūtį, ir ji ėmė manyti be
reikalo nerimavusi.
Tikrai, net juokinga šokčioti pamačius šešėlį ir galvoti, kad už kiekvienų
durų tyko žudikas. Toks baikštumas, matyt, nelabai padėtų Rajenui, kuriam
šiuo metu reikia sutelkti visą dėmesį į Makenzi išlaisvinimą.
Jeigu Edvardsas ketintų jai pakenkti, taip jau būtų ir padaręs.
Ar ne?
Ana ėmė nusirenginėti, tvarkingai lankstydama džinsus ir marškinėlius ant
tualeto dangčio. Stabtelėjusi nusivaipė savo atvaizdui veidrodyje,
kabančiame virš kriauklės, o tuomet kyštelėjo kojos pirštus į vandenį.
Kas per triukšmas apačioje?
Nusijuokusi pati iš savęs, Ana papurtė galvą ir įlipo voniom Laimingai
atsidususi, leidosi apglėbiama vandens šiltu, saugiu kokonu. Radijas grojo
„The Beatles“, ir ji ėmė niūniuoti sau po nosimi.
Edvardsas pastatė mašiną už pusės mylios, tuomet grįžo pėsčiomis iki
privataus keliuko, vedančio į Anos kotedžą prie upės. Laikė nuleidęs smakrą,
retkarčiais vogčiomis mesdamas žvilgsnį, saugodamasis gatvėse įrengtų
vaizdo kamerų.
Dvi namo grįžtančios moterys pasižavėjo aukštu, gražiai nuaugusiu
vyriškiu plačiais pečiais.

Edvardsas jas perbėgo akimis, įvertindamas jų privalumus panašiai, kaip

kad įvertintų skerdieną mėsinės vitrinoje. Aukštesnioji jam priminė balandį;
didele galva, burkuojantį. Jo nenervino jos keliamas triukšmas, kadangi
nerūpėjo, ką ji sako. Bet ta prastai gulinti palaidinė, pigūs aukštakulniai?
Blogas skonis nedovanotinas.
Žemesnioji... Ji buvo stora, neišvaizdi ir paprastutė. Ne figūringa it
smėlio laikrodis, bet aptukusi. Mintis, kad galėtų prie jos prisiliesti, kėlė
nežymų šleikštulį.
Abi nužiūrėjęs tuščiu žvilgsniu, šyptelėjęs ir gundomai mirktelėjęs, išgirdo
moteriškes kikenant; o tuomet jo veidas vėl sukrito atšiauriomis grobuonies
raukšlėmis.
Gatvės buvo vidutiniškai judrios, bet tai nebaisu. Žmonės, grįžtantys namo
po darbo ar vakarienės su draugais, vargu ar pastebi, kas vyksta aplink, ką
jau kalbėti apie smulkmenas. Jis įslinko į Anos keliuką ir išsyk pritūpė už
stovinčio automobilio tiesiai priešais šaunių mūrinukų virtinę.
Tuomet laukė.
Praėjo beveik penkios minutės, kol jis tai pastebėjo. Viename iš tolėliau
stovinčių automobilių žybtelėjo salono šviesa, apšviesdama dvi figūras,
įnikusias vynioti pakuotės foliją nuo sumuštinių.
Et, voila!
Kokie tie policininkai nuspėjami, pagalvojo jis, ir vėl, paniręs į šešėlį,
nuėjo takeliu link vandens. Jeigu Ana laiko užsibarikadavusi priekines duris,
jam tiesiog teks apeiti aplink namą.

Manevruodamas per vėlyvą eismo srautą, slenkantį iš Niukaslo, Rajenas

pirštais barbeno per vairą. Nusišypsojo išgirdęs, kaip milžiniškas visureigis,
trimituodamas klaksonu, nardo tarp eilių pirmyn atgal, kad tik namo grįžtų
dešimčia sekundžių anksčiau nei kiti. Tingiai pagalvojo, ar neįjungus
automobilio sirenos tiesiog dėl juoko, bet negalėjo prisiversti ja pasinaudoti
ne skubos atveju.
Tad tik įsijungė laisvų rankų įrangą ir pasirinko Anos numerį.
Pasigirdo signalas.
Gūžtelėjęs pečiais nusprendė, kad, matyt, bus vonioje.
Pirštais ėmęs barbenti šiek tiek energingiau, pasidavė impulsui ir surinko
vieno patruliuojančio pareigūno numerį.
– Pitersai? Čia Rajenas... aha, gerai, ačiū. Klausyk, norėjau tik įsitikinti,
kad viskas ten ramu.
– Aha, niekas nekruta, viršininke. Manau, jūsų ponia užlipo viršun.
Rajenas linktelėjo.
– Ačiū. Būsiu už maždaug dvidešimties minučių, jeigu pavyks.
– Nesirūpinkite. Mes laikome frontą.
Išjungęs ryšį jis spoksojo į slenkantį eismą. Po skambučio patruliui juk
turėtų jaustis geriau. Tad kodėl taip daužosi širdis?
 – Eina šikt, – nusikeikė Rajenas ir įjungė sireną.

Edvardsas stebėjo, kaip kažkokia studentė risnoja takeliu palei paupį, kaip
plaikstosi jos ilgi plaukai, surišti į uodegą. Buvo aukšta ir liekna, – abi
savybės jį žavėjo, – vilkėjo duksliu sportiniu megztiniu su Daramo
universiteto užrašu. Prabėgo vos per kelis metrus nuo ten, kur jis slėpėsi už
gyvatvorės, skiriančios pėsčiųjų taką ir žole apžėlusį plotelį, vedantį kotedžų
virtinės link. Galėtų ją pasiimti, pagalvojo jis, ir ji nė nespėtų susivokti,
užsidėjusi ausines, pro kurias plyšojo muzika.
Galbūt kitą kartą.
Išilgai gyvatvorės ėjo palei kotedžus, kol pasiekė patį paskutinįjį.
Užuolaidos buvo užtrauktos, bet pro audeklo tarpus smelkiasi šviesa,
leidžianti suprasti, kad viduje kažkas yra.
Gali būti, kad abu paukšteliai namuose, bet nusprendė, jog ne. Jeigu
Rajenas jau grįžęs, vargu ar būtų pristatęs patrulio jo stebėti. Netiktų prie jo
didvyriško įvaizdžio, tiesa?
Perslinkęs per žolės rėželį, prisiartino prie užpakalinių durų ir išsyk
paklebeno rankeną. Durys užrakintos.
Būtų pernelyg paprasta.
Vogčiomis apsidairęs, kyštelėjo ranką į vidinę striukės kišenę ir išsitraukė
visrakčių komplektą – vieno jo gerbėjo Franklando kalėjime dovana.
Išsirinkęs raktą įstūmė į spyną, atidžiai klausydamasis, kaip viduje dantukai
sukrinta į savo vietas. Prieš trakštelint paskutiniam dantukui, jis dar kartą
apsidairė.
Visiška ramybė.
Girdėjosi, kaip artimiausioje kaimynystėje garsiai veikia televizorius, bet
daugiau nieko nesimatė ir nesigirdėjo. Nusiavęs batą, juo kelis kartus stipriai
pastukseno į raktą, paskui pasuko aplink ašį.
Apsiavęs batą ir ištraukęs visraktį, Edvardsas virpančiomis plaštakomis
susiglostė plaukus. Net drebėjo iš susijaudinimo, giliai šnopavo
nekantraudamas žudyti, kaip svajojo dvejus metus.
Švelniai trakštelėjusios, durys atsivėrė.

Ana krūptelėjusi atsisėdo vonioje.

– Alio?
 Šįkart tikrai girdėjo kažin kokį garsą apačioje.
Grotuvas vis dar kažką plyšojo, tarsi tyčiodamasis žvaliomis melodijomis,
kai tuo metu jos širdis sustingo krūtinėje.
– Alio? – pakartojo ji, šįkart garsiau.
Ji pradėjo ropštis iš vonios, paskubomis taškydama vandenį, siekdama ant
durų kabančio chalato. Mobilusis irgi gulėjo ranka nepasiekiamas, padėtas
ant spintelės virš kriauklės. Dar akimirka, ir ji jau turės jį savo delne.
Durys girgždėdamos prasivėrė.
– Sveika, mieloji.
 6 skyrius

Apžiūrinėdamas vaizdelį Rajenas dėkojo bet kuriam jo klausančiam dievui

už tai, kad sukūrė moterį. Jo sužadėtinė stovėjo prieš jį nuoga, varvanti
vandeniu ir tirtanti iš pykčio.
– Rajenai! Po velnių, ar nori, kad mane ištiktų širdies smūgis?
– Hm?
– Oi, dėl Dievo... paduok man rankšluostį.
Be gėdos išsišiepęs, jis neskubėdamas rinkosi, kurį jai pasiūlyti.
– Nejuokinga, – išgriebė ji rankšluostį iš jo ištiestos rankos. – Išgirdau
triukšmą apačioje ir pamaniau... pamaniau...
Išsyk susigėdęs Rajenas suėmė ją į glėbį ir raminamai perbraukė ranka per
nugarą.
– Atleisk. Grįždamas bandžiau tau prisiskambinti.
– Matyt, nutildžiau garsą, – sumurmėjo Ana, imdama telefoną ir trindama
pranešimus.
– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – pabučiavo Rajenas šlapią jos viršugalvį,
kvėpdamas šampūno aromatą. – Pašaukiau tave vos įėjęs pro duris, bet turbūt
neišgirdai per... kokį velnią čia klausaisi?
– Enya, – nekantriai atšovė Ana.
– Žinoma, ką dar.
Atšlijusi ji atidžiau pažvelgė Rajenui į veidą ir net prisimerkė, pamačiusi
sutinusią nosį ir žalsvai violetinę mėlynę, sužydėjusią aplink kairę akį.
– Kas nutiko?
– Užkritau ant Filipso kumščio.
Ana prikando liežuvį.
– Aha. Nori, pabučiuosiu ir praeis?
– Girdėjau, kad tavo bučiniai turi stebuklingų gydomųjų galių.

Edvardsas slinko nuo vieno kambario iki kito, bet ir taip žinojo, kad
kotedžas tuščias. Jis tai suprato dar net nepamatęs laikmačių, įjungtų
šviesoms reguliuoti ir tokiu būdu sudaryti įspūdį, neva namuose kažkas yra.
 Labai protinga.
Jis apžiūrinėjo kiekvieną kambarį, tamsiomis akimis vertindamas
menkiausią Anos ir Rajeno gyvenimo smulkmeną.
Žavūs paveikslai. Mažmožiai.
Raumeninga ranka mostelėjo per komodos viršų šeimininkų miegamajame,
ant grindų nubraukdamas kvepalų buteliukus ir nuotraukų rėmelius. Tarp
išvartytų daiktų pamatęs išgraviruotas auksines sąsagas, pasilenkė jų pakelti.
– MFR, – trumpai nusijuokęs, perskaitė inicialus. – Buvo tavo, bus mano,
Maksvelai.
Perkniso stalčius, bet nieko juose neradęs nuėjo prie drabužinės.
Iš susižavėjimo pratisai sušvilpęs, išsirinko raudoną suknelę, kadaise
Anos dėvėtą per Kalėdų vakarėlį. Ilgokai į ją stebeilijo spėliodamas, ar jos
kraujas būtų to paties atspalvio.
Viskam savas laikas.
Apsidairęs maišo ar kuprinės, po lova aptiko nudrengtą krepšį. Sulankstė į
jį suknelę ir perėjo prie Rajeno drabužių. Beveik pagarbiai braukė ranka per
šaunius kostiumus, kai kuriuos rankų darbo, per šilkinius marškinius ir
kašmyrinius megztinius, sukabintus šalia nunešiotų medvilninių išblukusių
džinsų.
Vyriškis mėgsta kontrastus.
Pakrutinęs pirštą Edvardsas išsirinko juodą plonos vilnos kostiumą ir
priderino prie jo tos pačios spalvos marškinius. Nuogai nusirengęs,
pasikniso spintoje Rajeno trumpikių, pats sau kikendamas. Praleido šiek tiek
laiko gretimai vonioje rengdamasis ir svarstydamas, ar nenusimaudžius po
dušu.
Pernelyg rizikinga.
Susiradęs vienkartinį skustuvą, leido sau atsikratyti nepageidaujamų šerių
ant veido. Kartais atsaini išvaizda yra gerai, turbūt, bet jam labiau patiko
švariai skusto smakro glotnumas.
Pasukiojo galvą į abi puses, ieškodamas dar kokios smulkmenos, bet
nerado nė menkiausio trūkumo.
Kai turi tokius bruožus, kam juos slėpti po barzda?
Pasiuntęs sau pačiam oro bučinį, Edvardsas nužingsniavo atgal į
miegamąjį įsivaizduodamas, kiek daug kartų Rajenas yra taip keliavęs.
Užsitraukė jo drabužius ir visai nenustebo pamatęs, kad juodu buvo panašaus
ūgio ir sudėjimo. Sėdėdamas už grotų buvo prisiauginęs nemažai raumenų, ir
dabar plonas audinys buvo kuo puikiausiai įsitempęs ties rankomis bei
šlaunimis. Atsisukęs į senovinį pastatomą veidrodį pasižavėti savo atvaizdu
jis maloniai nustebo, kad net nublizginti Rajeno batai tobulai tiko. Paglostęs
švelnų audinį ties krūtine, Edvardsas nusprendė, kad kostiumas aiškiai labiau
tinka jam.
– Laikas leistis į miestą, – nutarė. – Esu vertas laisvo vakaro.
Ieškodamas virtuviniuose stalčiuose degtukų dėžutės, aptiko raktinę ir
negalėjo patikėti savo sėkme pamatęs ant jos užrašytą pastato pavadinimą.
Numerio nebuvo, bet nesvarbu – jis jau lankėsi būtent šiuo adresu ir tiksliai
žinojo, kaip ten nusigauti. Įmetė raktą į krepšį kartu su drabužiais ir kitais
mažmožiais, brūkštelėjo degtuką ir išėjo nė neatsigręždamas.
Jau kadaise buvo dingęs ir tolokai nuvažiavęs Al greitkeliu link
kaimyninio Niukaslo miesto, kai du Anos kotedžą stebintys pareigūnai
pamatė jį užsiliepsnojant. Išdužo vienas apatinis langas, sutrikdydamas
gatvelės tylą, paskleisdamas tirštų, juodų dūmų kamuolius. Jie puolė
pagelbėti žmonėms, išlėkusiems pro savo namų duris pažiūrėti, dėl ko kilo
sąmyšis. Vaikai spiegė, vyrai ir moterys stovėjo pasibaisėję, kaip liepsnos
ryja kotedžą.
– Ugniagesius!
– Kas nors pakvieskite ugniagesius!
Pirmoji brigada atvažiavusi rado tikrą pragarą.

Rajenas vartėsi lovoje savo saugiame prieglobstyje. Po pirmos nakties,

praleistos ankštame butelyje miesto centre, pradvisusiame pelėsiais su
nusenusiu boileriu, jis surizikavo sulaukti pašaipų iš savo kolegų ir išmetė
geroką pinigų sumą šiai problemai sutvarkyti. Po velnių, juk pinigai ir yra
tam, kad juos leistum, ir jis pasirinko leisti laiką padoriame nuomojamame
name su plačia dvigule lova ir veikiančiais radiatoriais.
Bet dabar, teko pripažinti, erdvus čiužinys negelbėjo. Šimtąjį kartą
dirstelėjo į skaitmeninio žadintuvo ciferblatą.
Dešimt trisdešimt.
Tiek to miego.
Šalia jo išvargusi snaudė Ana, ir jis susirūpinęs žiūrėjo, kaip ji kvėpuoja.
Ji gerokai sukrėsta, ir juodviem abiem per pastarąsias šešias paras mažai
pavyko numigti. Ana ilgėjosi savo draugės, kaip ir jie visi, ilgėjosi savo
namų ir ją supančių daiktų. Rajenas norėjo ją nuraminti, kad nėra dėl ko
nerimauti, kad netrukus viskas baigsis, bet tai būtų melas, o meluoti jis
nebuvo pratęs.
Tyliai, kad jos nesutrikdytų, Rajenas atsikėlė ir nuėjo prie lango. Lauke
patrulio pamaina buvo pasikeitusi, ir dabar gatvėje stovėjo juodas „Corsa“
automobilis. Matėsi dviejų konsteblių veidai, apšviesti mobiliųjų telefonų, ir
Rajenas išties negalėjo jų kaltinti praradus budrumą po šešias dienas
trunkančio nesibaigiančio stebėjimo. Kita vertus, užtenka tik akimirką
atsipalaiduoti, kad Edvardsas spėtų smogti.
Rytoj iš pat ryto Rajenas su jais apie tai pasikalbės.
Atsirėmęs visu aukštu kūnu į palangę, sukryžiavo rankas ant krūtinės, aklai
stebeilydamasis pro stiklą. Neapleido įkyri nuojauta, nieko daugiau, kad
šiąnakt kažkas nutiks. Pojūtis buvo toks galingas, kad net suko vidurius,
neleisdamas užmigti.
Kažkokio šeštojo jausmo vedinas, jis pasiėmė mobilųjį, dar šiam nespėjus
suskambėti. Trumpam užsimerkė, klausydamasis bekūnio Filipso balso
kitame linijos gale, o kai atsimerkė, akys žibėjo grynu sidabru.
– Jau pakeliui, – pratarė jis nykiai.
Rajenas atsigręžė švytinčio lango sau už nugaros fone ir pasižiūrėjo į
taikiai kvėpuojančią Aną. Norėjo palikti ją ilsėtis, troško leisti jos
išvargintam protui nors trumpam rasti taip reikalingą ramybę. Bet jam ką tik
pranešė, kad Edvardsui pavyko prasmukti pro patrulį Darame.
Žinojo, kad Edvardsas pamėgins nusitaikyti į Aną. Pernelyg didelė
pagunda. Fiziškai ji atitiko Kirvio skonį, o kad yra susijusi su Rajenu –
papildomas privalumas. Koks dar galėtų būti geresnis kerštas? Dėl tos
priežasties stebėjimo komandai Darame buvo duota viena vienintelė
užduotis: pulti Edvardsą, kai tik šis pasirodys.
Tačiau įvyko taip, kad žudikas valso žingsniu pateko į jų namus,
vaikštinėjo aplink jų daiktus, kvėpavo tuo pačiu oru, o paskui viską
sunaikino.
Atsidusęs Rajenas palietė Aną ją žadindamas.

„Edžio paplūdimio klubas“ veikė šešis vakarus per savaitę, nuo septynių
vakaro ir ketvirtos valandos ryto. Įsikūrusi milžiniškame sandėlyje ant Taino
upės kranto, dabartiniais madingų vyno barų bei ištaigingų, prašmatnių
restoranų laikais ši įstaiga savo aptriušusiu žavesiu viliojo studentus,
nepilnamečius gėrikus ir naktibaldas. Aikštelėse, išbarstytose po naktinį
klubą, raitydami klubus ir trindamiesi kūnais sukiojosi šokėjai menkais
paplūdimio drabužėliais, apsirūpinę pigiais kokteiliais bei vaisinio skonio
alkoholiu. Nuvalkiota atostogų muzika kalė pro liuksusines garso aparatūros
kolonėles, strategiškai sustatytas pagrindinės salės kampuose, ir kas valandą
pusiau profesionali trupė sumesdavo kokį nors šokį pagal garsiausius
„UB40“ hitų ritmus.
Pirmadienį „Edžio“ užeigoje buvo rengiamas studentų vakaras, ir
abiejuose naktinio klubo aukštuose šurmuliavo kone visa Šiaurės Rytų
akademinio jaunimo bendruomenė. Pagal užduotą paplūdimio tematiką
daugelis jų, numoję ranka į žvarbų šiaurinį vėją, atėjo pasidabinę sijonėliais
iš žolių, maudymosi kostiumėliais ar plaukimo trumpikėmis. Tokie vakarai
suteikdavo puikius medžioklės plotus pagyvenusiems vyrams ir
senstelėjusioms moterims pamėginti sėkmę su jaunesniais ir energingesniais
už juos pačius, tačiau šiąnakt čia slypėjo kur kas didesnė grėsmė.
Kyras Edvardsas pražygiavo pro du mėsingus apsaugininkus kvadratinėmis
galvomis, stovinčius prie įėjimo į klubą. Vienas jų sveikindamasis atkišo jam
plaštaką, gal supainiojęs su klubo savininku. Edvardsas nusijuokė ir patraukė
į pagrindinę salę, stabtelėdamas pasiimti gėrimo iš gražutės padavėjos rankų.
Pastebėjęs, kaip išsiplečia merginos akių vyzdžiai, – akivaizdus potraukio
požymis, – jis kuo meiliausiai nusišypsojo, podraug lyg daktaras ją
nužiūrinėdamas pro pigios plastikinės taurės briauną. Jauna, liekna, bet, kaip
spėjo jis, dažytais plaukais.
Be šansų. Jam patiko rinktis ponias au naturel, jeigu šiais laikais toks
dalykas išvis egzistuoja.
Padėjęs gėrimą į šalį ir akimoju pamiršęs padavėją, jis patraukė tolyn link
susibūrusios minios. Šimtai vaikinų ir merginų lyg vienas siūbavo į seno,
gero regio muzikos ritmą; vienas jų, netyčia atsitrenkęs į Edvardsą,
atsiprašydamas iškėlė ranką. Matyt, kažkas jo žvilgsnyje turėjo blaivinančio
poveikio, nes vyrukas sukruto trauktis atatupstas ir paknopstomis dingo jam
iš kelio.
Edvardsas ramiai stovėjo tarp judančių lyg galvijų banda kūnų. Giliai
kvėpavo pakėlęs į lubas veidą, išskėtęs rankas, tarsi kviesdamas aukštąją
galią mesti jam iššūkį. Bet neatsirado jokia aukštybių jėga ar Dievo pirštas,
galintis jį sulaikyti, kaip nepajėgia sustabdyti joks, kad ir griežčiausias,
įstatymas.
Ėmė skintis kelią pro minią, akimis palydėdamas kiekvienos sutiktos
moters veidą. Vieną ar du kartus stabtelėjo, norėdamas įsižiūrėti iš arčiau,
bet galiausiai visas jas atmetė ir patraukė į antrą aukštą tęsti medžioklės.
Koks didelis pasirinkimas, mąstė jis, juolab kad kone visos varžėsi dėl jo
dėmesio. Besidarbuodamas ištroško, tad pasuko prie baro. Pinigų turėjo
pakankamai nedidelei pramogai sau leisti, bet kaip visuomet neteko ilgai
laukti – prie jo išsyk prišoko moteris vario geltonumo plaukais ir, įrėmusi
įspūdingą krūtinę, pasisiūlė pavaišinti.
Kaip visuomet jis nepajuto toli gražu nieko panašaus į susijaudinimą, todėl
supyko.
Suurzgęs atstūmė moterį ir nusiyrė per minią tolyn. Įsiskaudėjo galvą;
mintyse ėmė suktis praeities vaizdiniai pramaišiui su dabartimi. Visi jie
susiliejo į vieną veidą, tą vienintelį, nuo kurio nebuvo atgaivos – nesvarbu,
kiek kartų jis ją žudė. Ūmai jį priveikė žmonių kūnų tvaikas ir Edvardsas
susverdėjęs įsikibo balkono, atsiveriančio į apatinę salę, turėklų; timptelėjo
Rajeno marškinių apykaklę, atlaisvindamas nubalusį kaklą, dar blyškesnį
juodo audinio fone.
Kažkokia mergaitė, pastebėjusi jį sunkiai kvėpuojant, rūpestingai uždėjo
plaštaką jam ant peties.
Edvardsas atšlijo atatupstas, tarsi prisilietimas būtų jį nudeginęs.
– Atleiskite, pamaniau, kad gal jums negera, – sukvaksėjo ji, priblokšta lyg
iš marmuro iškaltų veido bruožų ir brangių drabužių.
Pati žvilgtelėjo į savo suknelę, pirktą per išpardavimą. Baltą, pasiūtą iš
poliesterio nėrinių, bet pasirinktą todėl, kad buvo panaši į paplūdimio rūbą.
Juodi merginos plaukai įmantria kasa krito per petį. Iš pradžių ji manė, kad
tokia šukuosena daro ją madingą, bet dabar, lygindamasi su tuo vyruku,
jautėsi nesmagiai, nes atrodė vulgari.
Edvardsas, kita vertus, negalėjo jaustis laimingesnis. Tarsi pamojus burtų
lazdele, dingo galvos skausmas. Mergina buvo kaip tik tokia, kokios jis
ieškojo; be jokios abejonės. Galbūt akys ne tokios jau patrauklios; galbūt
lūpos šiek tiek siaurokos. Bet ji atrodė vos perkopusi dvidešimtį ir, apskritai
paėmus, puikiai tiko.
– Viskas gerai, mieloji, tiktai noriu atsikvėpti. Čia karšta, ar ne?
Jis apdovanojo merginą plačia nugalėtojo šypsena; ši nepajuto, kaip irgi
nusišypsojo.
– Taip.
Ji suko galvą, ieškodama savo sujauktose smegenyse kokio nors protingo
atsakymo.
– Ar esate... esi studentas?
 Edvardsas vėl nusišypsojo, didžiai mėgaudamasis.
– Esu žmogžudysčių detektyvas.
Merginos akys išsiplėtė.
– Oho, – iškvėpė ji. – Lažinuosi, kad matėte visokių baisybių.
– Galima ir taip pasakyti.
Pamindžikavusi ant aukštų kulnų, mergina patogiau atsistojo ir pakėlė
balsą, kad perrėktų muziką:
– Ar dalyvaujate to serijinio žudiko medžioklėje? Žinot... to, kuris pabėgo
iš kalėjimo?
Edvardsas lyg sąmokslininkas mirktelėjo.
– Man nevalia šnekėti apie tokius dalykus, bet... – jis apsimetė besidairąs
per petį, o tada prisilenkė arčiau stebėdamas, kaip jos kūdikiško žydrumo
akys dar labiau išsiplečia. – Esu tikras, kad niekam nesakysi.
Mergina linktelėjo, o Edvardsas prisiglaudė prie jos skruosto ir
sušnibždėjo į ausį:
– Žinai ką, gražuole? Esu vyriausiasis tyrėjas. Gali vadinti mane Rajenu.

Tuo metu Darame minėtasis vyras stovėjo šalia Anos ir apžiūrinėjo savo
buvusių namų nuodėgulius. Ugniagesių komanda užtruko valandą,
malšindama liepsnas, išplitusias po artimiausią kaimynystę, bet, laimei,
apsieita be aukų, ugnis toliau neišplito. Gatvėje telkėsi balutės nuo begalės
vandens, perpumpuoto laistymo žarnomis, karštligiškai gesinant gaisrą.
Dabar tvyrojo tik sudegusio plastiko, dūmų ir degėsių sumišęs tvaikas,
šleikščiai besisklaidantis ore.
Filipsas stovėjo atokiau, kalbėjosi su gaisro tyrėju ir Tomu Folkneriu,
kuris išlėkė vos spėjęs įsimauti į suglamžytas chaki spalvos kelnes ir
užsimesti nutįsusį megztinį. Anos kaimynai nakčiai buvo iškraustyti į pigų
viešbutuką netoliese, gaisravietė atlaisvinta ekspertams, kurie nustatys žalą,
pernelyg nesutrypdami nusikaltimo vietos. Gatvė uždaryta, eismas nukreiptas
kitur; ieškodami įkalčių ekspertai iššukavo prieigas ir pavertė ramų paupį
kažkuo, kas priminė futbolo stadioną. Per visą kotedžų virtinę buvo įrengtos
milžiniškos lempos ant stovų; nusikaltimo vietos tyrėjų komanda po lopinėlį
tyrinėjo žemę, kol dar nesubjuro oras.
– Negaliu patikėti, – sušnibždėjo Ana.
Ji žiūrėjo į savo namų liekanas, mindžikuodama pėdomis, įmautomis į
plastikinius užvalkalus, ir mąstydama apie ilgus metus taupant nuosaviems
namas, o po to pildant juos prisiminimais ir mielomis akimirkomis. Apie
varinius puodus, kuriuos tempė pro muitinę Turkijoje. Marokietišką staliuką,
nusipirktą sendaikčių krautuvėje Londone. Apie dešimtis įrėmintų nuotraukų;
kai kurios buvo vienintelės, neišsaugotos jokiose kitose, išskyrus savo
pačios atmintį, laikmenose.
Stebėdamas jos veide besimainančius jausmus Rajenas užmetė ranką Anai
ant peties, glausdamas artyn prie savo kūno šilumos.
– Tai tik plytos ir skiedinys, – sumurmėjo jis.
Anos lūpa suvirpėjo, bet ji giliai įkvėpė ir linktelėjo.
– Yra daug svarbesnių dalykų, – sutiko ji. – Bet kaip man patiko visa tai,
ką čia turėjome. Viskas buvo mūsų.
Gūžtelėjusi pečiais, ji mostelėjo, lyg nuvaikydama savo ištartus žodžius.
– Kvailai skamba.
Rajenas švelniai patrynė jai ranką.
– Anaiptol. Bet namus kuria ne sienos, o juose gyvenantys žmonės. O mes
juk sveiki gyvi.
Ana pakėlė akis į jo griežtą profilį, dirbtinėje šviesoje tarytum iškaltą iš
marmuro.
– Ar tikrai taip manai?
Rajenas skersomis dirstelėjo į ją.
– Visąlaik trankydavausi galva į tas senas sijas, – pajuokavo. – Ir dar
varvantis čiaupas vonioje. Tekšt, tekšt, tekšt per visą naktį.
Anos lūpas suvirpino šypsena.
– Kitą kartą pasiieškosime ko nors aukštesnėmis lubomis, – pažadėjo.
– Ir su sūkurine vonia, – pridūrė Rajenas.

Mergina ėmė šlitinėti, kūną priveikus alkoholio kiekiui, gausiai suvartotam

per tokį trumpą laiką. „Laurent Perrier“ šampanui pakeitus jos įprastą
plačioms masėms prieinamą gėrimą, stipriai vandeniu atskiestą degtinę su
kola, organizmas nebuvo pasiruošęs tokiam poveikiui.
– Dar vieną taurę burbulinio, mieloji?
Koks jis gražus.
– Tu toks gražus, – išpyškino ji.
Edvardsas nusišypsojo.
– Ir tu neprasta, mieloji. Lažinuosi, tave vaikosi būrys gerbėjų.
 Mergina atsirėmė į kabinos, kurioje jis juodu įtaisė, sienelę. Galvoje
plaukė migla; muzika sklido kažkur iš toli.
– Ne.. e, – žagtelėjusi užspaudė burną ranka. – Be to, visi jie vaik... ėzai.
Palinkusi į priekį, mąsliai, kaip pati tikėjosi, jam nusišypsojo.
– Man pa... tinka vyresni vyrai.
– Nejaugi?
Atsirėmusi alkūnėmis į lipnų staliuką tarp jųdviejų, pamėgino ant sunertų
pirštų paremti ir smakrą, bet praradusi pusiausvyrą slystelėjo.
– Hmm... Mano pastarasis vaikinas buvo apgailėtinas, – pasiguodė ji,
nugerdama dosnų gurkšnį iš vėl pripiltos taurės.
Ištiesęs ranką, Edvardsas ėmė žaisti jos kasos galiuku, švelniai
glostydamas plaukus tarp pirštų, visąlaik žiūrėdamas jai tiesiai į akis.
– Aš nemėgstu pralaimėti.
Nuo jo primygtinio žvilgsnio mergina nuraudo. Už kabinos sienelės buvo
įsitaisę du studentai, abu pasipuošę spalvotais havajietiškais marškiniais bei
gėlių girliandomis, iki užsimiršimo panirę į aistros sūkurį. Nurijusi seilę
mergina nukreipė žvilgsnį į šalia savęs sėdintį vyrą, kantriai ją stebintį
didelėmis šokolado rudumo akimis.
Dėl tokių ir numirti galima.
– Ar... aš tau patinku? – išdrįso ji.
Atsakydamas jis palinko į priekį ir apdovanojo ją vos juntamu kuo
švelniausiu bučiniu. Jam atšlijus, mergina liko sėdėti kaip sėdėjusi,
užsimerkusi, atkišusi lūpas pratęsimui.
Kaip gaudyti žuvį kibire.
Vėl pripildęs jos taurę, Edvardsas prilietė jos stiklą savąja taure su
nepaliestu gėrimu.
– Iki dugno, – nutęsė jis.

Sukrėtimas pramaišiui su nuovargiu neišvengiamai migdė. Makenzi kiek

įstengdama liko budri, bet kažkuriuo metu gilią naktį jos organizmas
pasidavė ir ji susirietė į kamuoliuką ant siauros, nepatogios lovos. Vos
minutei. Pro lango plyšius į kambarį skverbėsi šaltas nakties oras, ir ji
tirtėdama stengėsi išsaugoti kūno šilumą tvirtai save apsiglėbusi, košmarams
pamažu užpildant sąmonę.
Sapnavo, kaip jos kūnas pralenda pro mažytį kambario langelį, vikriai
nušoka nuo stogo ant žemės ir pasileidžia bėgti per laukus lyg pakvaišęs
triušis link laisvės ir ją mylinčių žmonių.
Sapnavo Frenko veidą ir verkė per miegus, sulaistydama čiužinį ašaromis,
plūstančiomis nuo minties apie jį ir abejonės, ar kada nors juodu dar
pasimatys.
Edvardsas stebėjo ją nuo durų slenksčio.
Jis lėtai judėjo grindimis, zigzagais apeidamas lentas, kaip buvo išmokęs
dar mažas gyvendamas šiame kambaryje. Atsiminė, kurios lentos girgždėjo
garsiausiai, ir nesunkiai jų išvengė. O po akimirkos jau stovėjo tiesiai prieš
lovą.
Kurį laiką Edvardsas ją stebėjo ir jau nebe pirmą kartą stebėjosi, kodėl ją
matydamas nieko nejaučia. Juk patraukli moteris, nusprendė jis,
apžiūrinėdamas raudonus gaurus, skruostų ir smakro linijas. Niekas viduje
nesukrutėjo. Moters veidą ir kaklą bjaurojančios kraujosruvos nekėlė jokio
gėdos ar kaltės jausmo.
Jis paprasčiausiai nieko nejautė.
Nei judesys, nei garsas neišdavė Edvardso buvimo, bet Makenzi staiga
atsimerkė ir pamatė jį tykantį prie lovos. Gerklėje sukunkuliavo riksmas,
kuris išsiveržė smaugiamo žmogaus aimana.
Ir ji pagalvojo: štai ir viskas.
Dabar jis ją pribaigs.
Ūmai plūstelėjo nuožmus įniršis. Jis ją įveiks – tiek Makenzi suprato.
Tačiau be kovos nepasiduos. Prieš savo galą sužalos Edvardsą, ir kiek
galėdama bjauriau.
Kaip tik tada debesys pasislinko ir pro mažytį langelį įspindo vandeninga
mėnesiena, apšviesdama virš jos stovinčią aukštą, grėsmingą figūrą. Makenzi
pastebėjo, kad jis persirengęs, o drabužiai kruvini.
Tuomet suprato, kad žvėris pasisotino.
 7 skyrius

Antradienis, balandžio 5

Per naktį vėjas išblaškė dūmų debesis, ir virš Daramo miesto suspindo
saulėtas žydras dangus, nors ore vis dar tvyrojo šiaurietiško pavasario
žvarba. Migloto ryto rūkas draikėsi virš upės, gaisro tyrėjų komandai vartant
suanglėjusius Anos kotedžo nuodėgulius, laipiojant po yrančias nuolaužas,
ieškant kokių nors padegėjo paliktų nusikaltimo pėdsakų. Per įmirkusias
baldų liekanas eidami paskui dūmų žymes, jie stengėsi nustatyti gaisro
pobūdį, o tuo metu Ana su Rajenu niūriai stebėjo, kaip žarstomi jų gyvenimo
tarpsnio likučiai. Po nakties, praleistos apklausinėjant liudininkus ir
peržiūrint aplinkinių stebėjimo kamerų įrašus, policijos komanda buvo ir
fiziškai, ir emociškai išsekusi, bet kol kas neatlikusi savo užduoties, todėl
įrangos dar nepakavo.
Rajenas ir Filipsas šnektelėjo su vietiniais Daramo pareigūnais, dar kartą
išgirdo jų pažadą pranešti naujausias žinias ir galiausiai nusprendė grįžti į
ramesnę prieglobą Kriminalinių tyrimų skyriuje, atgal į Nortumberlandą.
Nors toji priegloba buvo nykios architektūros ir lavoninių įkvėpto vidaus
dizaino, geresnės jie neturėjo.
Prieš išvykdamas Rajenas pasivedė Aną į šoną jau iš anksto nusiteikęs
ginčui.
– Nenoriu, kad viena grįžtum į mūsų saugius namus, – pradėjo užkertančiu
bet kokį prieštaravimą tonu, – nes ten... na, ten nesaugu, – nevykusiai baigė
jis.
– Ir gerai, nes neketinu ten grįžti, – kuo ramiausiai atrėžė Ana.
Rajenas prasižiojo, bet kaipmat ir užsičiaupė.
– Džiaugiuosi, kad sutarėme.
– Vertinu savo laisvę, bet gyvybę gerokai labiau. Jeigu tenka rinktis tarp
dienos, praleistos policininkų sausakimšame kambaryje, ar dienos,
pragyventos nuosavuose atseit saugiuose namuose, žudikui tebebūnant
laisvėje, tuomet pasirinkimas aiškus, kaip suprantu. Ačiū, renkuosi policijos
apsaugą.
 Jo pečiai pastebimai atsileido.
– Man bus kur kas ramiau žinant, kad esi kartu, – pasakė jis. – Arba bent
jau su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Po vakarykštės nakties negalime visko
palikti savieigai. Šiandien paieškosiu kokio nors kito būsto.
Jai nepatiko perspektyva vos per vieną savaitę dukart kraustytis, bet
suprato jo sveiką nuovoką.
– Galėčiau pagelbėti, – pasisiūlė.
– Mes nežinome, kas talkino Edvardsui ar kiek toli siekia jo čiuptuvai,
taigi nenoriu naudotis nė vienu būstu iš policijos aprobuoto sąrašo. Jie turėtų
būti saugūs, bet...
– Suprantu.
Vėjo šuorui bloškus plaukų sruogą ant veido, Ana susigrūdo rankas į savo
neperpučiamos striukės kišenes ir pridūrė:
– Aš surasiu ką nors, kur mudu išsyk galėtume keltis. Palik tai man.
Rajenas akimirką pamiršo apmaudą dėl to, kad buvo aukštyn kojomis
apverstas jųdviejų gyvenimas. Pasijuto užburtas moters tamsiomis,
protingomis akimis ir kuokštu žvilgančių plaukų, nušviestų rytmečio žaros.
Jos draugė pagrobta, namai sugriauti, bet ji jau žvelgia į ateitį ir teiraujasi,
kuo galėtų būti naudinga.
– Myliu tave, daktare Teilor.
Nekantriai persibraukusi pirštais per plaukus ir apgailestaudama, kad jų
nesusirišo, ji nušvito šypsena.
– Atsakau tuo pačiu, vyresnysis inspektoriau.
Tolėliau per kelis žingsnius juodu stebėjo Filipsas, it vaikas nosį
prispaudęs prie saldainių krautuvės vitrinos stiklo. Nesitikėjo, kad jie
mažiau mylės vienas kitą ar jiems išblės paprastas džiaugsmas būti kartu vien
todėl, kad jo paties širdis sruvo krauju. Jie nekalti, kad beprotis pagrobė
moterį, tarsi priklausančią kitai – geresnei – jo pusei.
Bet stebėti juos buvo skaudu, tad Filipsas nusuko žvilgsnį į kitą upės pusę.
Miesto kontūrai maudėsi auksinėje saulėje, kuri atsispindėjo pakrantėje
stūksančiuose didinguose mūruose. Paprastai vien šis vaizdas kėlė jam
dvasią, bet ne šiandien. Patapšnojęs per kišenes, susirado cigaretę skubiam
atvejui, ilgai žiūrėjo į ją, besigundydamas atsiduoti senajai priklausomybei,
kurią buvo pamiršęs jau beveik dvejus metus. Tokiomis aplinkybėmis niekas
jo nekaltintų: jeigu jau kada nors vyras būna nusipelnęs dūmo, tai kaip tik
dabar.
Išskyrus Denisę; jai tai nepatiktų.
 Cigaretė nukrito ant pajuodusios žemės, ir Filipsas palengva sutrynė ją
aulinio bato pakulne.

Jiems atvykus į Kriminalinių tyrimų skyrių, Nortumberlando dangų buvo

užkloję pilki debesys, atšiauri šviesa tarsi dar labiau pabrėžė nepatrauklias
tinkuotas pastato sienas. Jie atvažiavo tuo metu, kai policijos bufete buvo
tiekiami legendiniai angliški pusryčiai, meiliai vadinami „Storuoju Gordžiu“,
ir tai šiek tiek prablaškė slogią nuotaiką. Maistas pakėlė dvasią. Pripildęs
skrandį kofeino bei kečupo, Filipsas ėmėsi globoti Aną, o tuo metu Rajenas
nulydėjo Lauersoną į apklausų kambarį apatiniame aukšte, kur jų laukė
buvusi Kirvio advokatė.
Eleinė Hofman–Smit buvo laikinai nušalinta nuo pareigų, jai grėsė
kaltinimas baudžiamąja veika ar bent jau drausminiu prasižengimu. Atrodė
aiškiai sunerimusi, kryžiavo ir perkryžiavo kojas po mediniu stalu A
apklausų kambaryje. Pelės pilkumo plaukai susitaršę, veidas kosmetikos
nepaliestas; tiktai blankus šešėlis blizgios nuotraukos, patalpintos firmos
interneto svetainėje. Teisininkei turėtų būti itin nesmagu atsidurti kitoje
įstatymo pusėje ir pačiai šauktis advokato, pagalvojo Rajenas žiūrėdamas į
ją iš gretimo stebėjimo kambario. Bet vėlgi, jeigu pasirenki sandėrį su velniu
ir reikalai pakrypsta blogon pusėn, turėtum tikėtis tam tikro profesinio
nejaukumo.
– Apgailestauju dėl Anos kotedžo, – priėjęs prie jo pareiškė užuojautą
Lauersonas.
Rajenas lediniu papilkėjusių akių žvilgsniu toliau stebėjo advokatę.
– Svarbiausia, niekas nebuvo sužalotas.
– Aha, bet Edvardsas, matyt, išvertė jūsų daiktus, išuostė apatinius ir
panašiai, – Lauersonas nusipurtė. – Net šiurpai eina.
– Man nesvarbu būtų, net jei ir visą orgiją ant mano lovos būtų ištaisęs,
Džekai. Jis pasiviešino, o tai klaida, kurios mes visi laukėme.
– Kodėl?
– Jis ne antžmogis, – tarė Rajenas stebėdamas, kaip kitoje stiklo pusėje ant
kėdės nerimauja advokatė. – Mes visi po savęs paliekame ženklų; pėdsakų,
pagal kuriuos mus galima susekti. Tokiu būdu mes rasime jį... taip pat ir
Makenzi.
Nusukęs žvilgsnį Lauersonas susimąstė apie savo mentorę. Per tą laiką, kai
jis dirbo žmogžudysčių detektyvu, Makenzi jam buvo pavyzdys, kaip galima
kasdien susiduriant su žmonijos bjaurastimi išlikti jos nepaliestam. Retas
gebėjimas, nedažnai kam suteikiamas.
– Aš tau tiek skolingas, Denise, – pratarė jis.
Išgirdęs, kaip virpteli jaunesniojo kolegos balsas, Rajenas žvaliai
trinktelėjo jam per nugarą ir kryptelėjo galvą į moterį, kitoje stiklo pusėje
kramtančią nagus.
– Jau eik, Džekai. Manau, pakankamai ilgai pralaikėme ją pasijaudinti.
Parodyk, ko išmokai, ir atmink, dėl ko visa tai darai.
Pasitaisęs glotniai prigludusio kostiumo atvartus, Lauersonas ramiai
linktelėjo Rajenui.
– Visada pasiruošęs, viršininke.
Durims švelniai užsitrenkus jam už nugaros, Rajenas pratarė: – Tai geras
berniukas.

Nepaisydamas išpuolio prieš Anos ir Rajeno namus, – o gal kaip tik dėl
to, – tyrimo štabas šurmuliavo šviežia energija. Žmonės nekantriai
šnekučiavosi, keitėsi užrašais ir naujomis smulkmenomis. Žvalgybinės
medžiagos daugėjo, ją filtravo ir vertino analitikai, kurie registravo visus
gaunamus duomenis. Savo ruožtu šie buvo gretinami su jau turima
informacija ir galiausiai perduodami įvertinti vyresniems pareigūnams.
Denisės Makenzi atvejui kiekvienas save gerbiantis pareigūnas skyrė
ypatingą dėmesį.
Kambaryje nebuvo nė vienos laisvos vietelės, tad Filipsas iš valytojų
sandėliuko nusavino kažin kokią minkštai kimštą kėdę ir pastatė ją prie savo
sujaukto stalo Anai atsisėsti.
– Ačiū, Frenkai.
Įsitaisiusi kuo patogiau, ji susiruošė susitelkti į savo darbą – vikingų
reidus.
– Be problemų, zuikeli. Ten stovi apkalkėjęs virdulys ir galbūt dar
ištižusių sausainių dėžutė. O jeigu pasivarginsi nukeliauti iki trečio aukšto, iš
automato gausi vandeningo dumblo skonio kavos.
Ana nusišypsojo.
– Koks pasirinkimas!
– Nesakyk, kad Kriminalinių tyrimų skyrius nemoka išlaidauti.
Sukikenusi ji uždėjo plaštaką Filipsui ant rankos.
– Kaip tu laikaisi?
 Sėsdamasis Filipsas sugirgždino kėdę ir susimąstė, ką atsakyti. Tokia
moteris kaip Ana nepasitenkina tuščiomis banalybėmis, o ir atsakymo
neturėjo.
– Didžiumą laiko stengiuosi negalvoti, kas darosi Denisei. Tiesiog bandau
visada būti užsiėmęs, kadangi, mano manymu, taip yra geriausia. Verksmais
jos nesugrąžinsi, – pridūrė jis šiurkščiai. – Tik kad... kur bepažiūrėčiau,
viskas man primena ją. Vis atrodo, kad ji tuoj įeis pro duris.
Giliai atsidusęs Filipsas pasakė kažką, ko anksčiau neturėjo drąsos ištarti:
– Jaučiuosi taip, lyg ji būtų jau mirusi.
Anai, praradusiai visą šeimą, sielvarto jausmas nebuvo svetimas, bet tai –
visai kas kita.
– Negaliu įsivaizduoti, ką tu jauti, Frenkai. Išgyveni siaubingas kančias...
Bet nesi vienas. Mes einame su tavimi, lydime kiekvieną tavo žingsnį, ir
mums jos labai trūksta. Širdyje tikiu, kad Denisė gyva.
Patrynęs sudiržusiu delnu Anos ranką, Filipsas spustelėjo jai pirštus.
– Man svarbu tai girdėti, – išspaudė jis. – Mūsų darbe kabiniesi į
menkiausią viltį.
Neatitraukdama delno nuo jo rankos, Ana linktelėjo.
– Ateik pas mus pabūti, – pasiūlė ji, pagauta impulso. – Šįvakar
kraustysimės į naują būstą, kai tik jį rasiu.
– A? Ne, mergyt. Nenoriu jūsų apsunkinti...
Bet tuomet pagalvojo, kaip siaubinga grįžti į tuščius namus.
– Taip bus geriau, – įtikinėjo Ana. – Tokiu būdu judu su Rajenu galėsite
dirbti iki vėlumos, taip pat ir šiek tiek numigti. Jeigu būsi geras, gal net ko
nors paskrudinsiu vakarienei.
Filipsas susigėdo pajutęs, kaip akyse ima tvenktis sentimentalumo ašaros,
tad garsiai atsikrenkštė.
– Aha, gerai. Niekuomet nesugebėjau atsispirti Jorkšyro pudingui.
– Tuomet sutarta.
Nusigręžęs Filipsas pažadino savo kompiuterį, tyliai dūzgusį tamsiu
ekranu.
Ana stebėjo, kaip jo drūti pirštai nuostabiai mikliai laksto klavišais,
atgaivindami nespalvotus gatvės vaizdus. Pamiršusi apie vikingų reidus ir
vakarienės kepsnį, ji pasilenkė ir per Filipso petį sužiuro į ekraną.
– Ar čia Daramas?
– Aha, – jis apsižvalgė po kambarį ir pamojo jai pasilenkti dar arčiau. –
Manau, galėtum pasižiūrėti, tik nesakyk viršininkui.
 Prunkštelėjusi Ana su visa kėde prisistūmė prie Filipso.
Ekraną dalijo atskirų vaizdų seka, filmuota skirtingomis stebėjimo
kameromis per pusę mylios aplink jos kotedžą. Filipsas išsirinko viršutinį
vaizdą kairėje, rodantį, kaip slenka eismas pagrindine parduotuvių gatve
pietų kryptimi. Staigiai spustelėjęs pelę, padidino vaizdą per visą ekraną.
– Štai dėl šitos galima kirsti lažybų, – paaiškino jis. – Nesvarbu, ar
Edvardsas važiavo iš šiaurės, ar pietų, kažkuriuo metu turėjo kirsti šią gatvę,
norėdamas patekti prie tavo namų.
Stebėdama besikeičiantį vaizdą, Ana linktelėjo.
– Kurio laiko tarpo ieškai?
– Gaisro tyrėjai spėja, kad padegta kažkuriuo metu apie devintą trisdešimt
ar panašiai. Tarkime, jis atvažiavo valanda anksčiau ir dingo prieš gaisrui
įsisiaučiant, tuomet turime laiko tarpą nuo aštuntos trisdešimt ir dešimtos
valandos.
Vaizdams ėmus slinkti ekranu, Ana pasimuistė kėdėje.
Juodu kurį laiką taip prasėdėjo, stebėdami sulėtintai judantį eismą,
ieškodami pažįstamo veido, tik staiga Filipsas suirzęs atsiduso.
– Įrašas toks tamsus, sunku įžiūrėti veidus, ir dabar jau mes esame
pasistūmę gerokai po dešimtos, – pratarė jis prislėgtai.
– Paleiskime dar kartą, – pasiūlė Ana.
Jie dar keturiasdešimt minučių stebėjo tą patį įrašą. Kelis kartus Filipsas
stabdė ekraną, bet ir vėl juosta baigėsi.
– Pasižymėjau kelis kartus, kai vyras vairuotojas atrodė aukštas, – pasakė
jis. – Nusiųsiu tuos vaizdus technikams, ir juos šiek tiek pravalys. Taip pat
verta patyrinėti automobilių registracijos numerius, kad nieko nepraleistume.
– Hmm. Ar esi tikras, kad būtent Edvardsas padegė?
Filipsas mąsliai pasitrynė smakro šerius.
– Ne, nepasakyčiau, kad esu tikras. Gali būti, praeitą naktį už jį pasistengė
tasai, kas aprūpino jį pinigais ir transportu. Klausimas – kas? Lauersonas
šiuo metu apklausia Kirvio advokatę, bet ji paleista už užstatą, tad turėtų būti
velniškai kvaila, jei rizikuotų.
– Manai, kažkas kitas galėjo jam pagelbėti?
Filipsas pratisai atsiduso pro sukąstus dantis.
– Reikalas tas, kad mūsiškis šunsnukis taip sukruštai žavingas, randantis
būdų, kaip manipuliuoti žmonėmis. Kyras Edvardsas galėtų bet ką apvynioti
aplink pirštą, ir mes net nesužinotume, kol nebūtų per vėlu.
 – O kaip jo ryšiai sėdint kalėjime? Ar patikrinti visi laiškai ir pokalbiai
telefonu?
– Aha, mergyt. Tą jie pirmiausia ir padarė. Daramo kriminalinių tyrimų
skyrius mikroskopiškai išnagrinėjo jo mobilųjį, ieškodami bet ko, kas jam
galėjo padėti pasprukti. Rastas pluoštas gerbėjų laiškų – daugiausia iš
vienišų žmonių, besižavinčių serijiniais žudikais, – ir jie jau dabar visi
išsiaiškinti. O dėl telefono skambučių, – papurtė galvą Filipsas, – yra visi
kalėjimo telefonais priimtų ir išsiųstų skambučių įrašai, bet neįmanoma
susekti visų mobiliųjų, nuolat kaliniams pristatomų kontrabanda. Matyt, ir jis
bus taip pasitvarkęs.
Susimąsčiusi Ana linktelėjo.
– Nesitikėjau, kad viskas taip ranka pasiekiama, ypač griežtojo režimo
kalėjime.
– Personalas stengiasi iš visų jėgų, – tarė Filipsas. – Jiems tenka suvaldyti
krūvą užkietėjusių smurtininkų. Jeigu pasiseka išgyventi savaitę be riaušių ar
sunkių kūno sužalojimų, jau gerai. Būtų nesunku kaltinti juos už tai, kas
nutiko, ir, Dievas mato, taip nėra: jų vos saujelė prieš gaujas pavojingų
nusikaltėlių. Sunku ką pakeisti, kai kalėjimai tokie perpildyti.
– Aš vis dar negaliu įsivaizduoti, kaip sraigtasparnis galėjo nusileisti
vidiniame kieme.
– Taip jau ir anksčiau yra nutikę, – paaiškino Filipsas. – Devintame
dešimtmetyje kalėjimai pradėjo įrenginėti vielines užkardas, bet iškilo
finansų klausimas. Viskas visuomet atsiremia į šlamančiuosius, meilute.
Kalėjimai neturi lėšų įrengti sudėtingas tinklines apsaugos sistemas, nes vos
suduria galą su galu stengdamiesi išsaugoti personalą ir išlaikyti po vienu
stogu tokią masę kalinių.
Ana mąsliai linktelėjo ir atsilošė, galvodama apie gatvių tinklą Daramo
miesto centre.
– O ką, jeigu peržiūrėtume įrašą per Pribendso tiltą, važiuojant nuo
katedros? Keliukas į mano kotedžą prasideda iškart jį kirtus.
Filipso tai neįtikino.
– Maniau, kad Pribendsas yra pėsčiųjų tiltas?
Ana linktelėjo.
– Taip ir yra, bet kartais yra naudojamas ir automobilių eismui, kai
uždaromas kitas tiltas arba jei prireikia alternatyvaus maršruto. Jis
pakankamai platus mašinoms pravažiuoti, ir aš tik pamaniau, kad tiltas
pastarąją Velykų savaitę galėjo būti atidarytas eismui.
 Filipsas išleido kažkokį tylų gerklinį garsą.
– Edvardsui nebuvo prasmės įvažiuoti į Daramą greitkeliu, po to kirsti
vieną tiltą, važiuoti turistiniu centru, o tuomet grįžti kitu, kad pasiektų tavo
kotedžą. Jam reikėjo kuo greičiau ten nusigauti ir dingti.
– Darai prielaidą, kad jis įvažiavo į Daramą A690 greitkeliu, – ginčijosi
Ana. – O jeigu jis pasirinko pakrantę? Arba jeigu anksčiau nuvažiavo nuo
greitkelio, tuomet pasirinko ramesnę žiedinę sankryžą ir apsuko Daramą iš
rytų? Jeigu važiavo būtent taip, tuomet, be abejo, kirto turistinį centrą, kad
įvažiuotų į miestą iš dešinės pusės, norėdamas patekti prie mano senojo
kotedžo.
Frenko akys nušvito, jis atsigręžė į ekraną ir vėl ėmė tyrinėti įrašą.
– Nesu tikras, ar aiškiai matysis, – murmėjo pats sau. – Aha! Štai, vaizdas
į Pribendso tiltą. Čia matosi tik viena kryptis, bet, tikėkimės, ką nors
įžiūrėsime.
Vėl suglaudę galvas juodu stebėjo komiškai lėtai ekranu slenkančius
automobilius.
– Palauk, – sumurmėjo Ana, prikišdama nosį prie ekrano. – Kas čia?
Filipsas papurtė galvą.
– Nematau...
– Kam reikia vairuoti su nuleistu skydeliu nuo saulės? Naktį?
Ana bakstelėjo pirštu į nedidelį visureigį su abiem nuleistais skydeliais,
kertantį aštuoniolikto amžiaus tiltą akmeninėmis arkomis.
– Visuomet sakiau, kad tu gerulė, – laimingas pareiškė Filipsas ir
atsigręžęs įsegė smagų bučinį Anai į skruostą.
– Manai, kad tai jis?
– Manau, kad turi velniškai gerą uoslę mūsų darbui, – pasakė. – Nes tegu
būsiu prakeiktas, jei žinau, kam naktį dengtis nuo saulės, nebent norėtum, kad
kameros neužfiksuotų tavo veido.
Dar labiau padidinęs vaizdą, Filipsas ant vairo įžiūrėjo tvirtas vyriškas
rankas ir tamsaus megztinio lopinėlį. Nors veido nesimatė, bet užtat
automobilio registracijos numeris – kaip ant delno.
– Dešimt balų.

Praėjus apklausos valandai, detektyvas konsteblis Lauersonas jautė, kaip

palengva ima mušti prakaitas po nepriekaištingai išlygintais marškiniais, ir
stebėjosi, kodėl anksčiau neatkreipė dėmesio, kad kambaryje nėra oro
vėdinimo. Galbūt todėl, kad iki šiol nė viena apklausa jam neatrodė tokia
gyvybiškai svarbi kaip šioji, užgulusi jo pečius atsakomybės našta.
Jam iš kairės sėdėjo sukčiavimo tyrimų grupės inspektorius iš Daramo,
nutaisęs lengvai nuobodžiaujančią veido išraišką, – žmogus veikiausiai
ilgėjosi namų ramybės ir erzinamai dažnai dirsčiojo į laikrodį. Prieš jį
įsitaisęs negrabus ištįsęs vyrukas surauktu veidu, ant mažojo pirštelio
mūvintis auksinį žiedą, kažką keverzojo blankiai mėlyname bloknote,
nekreipdamas dėmesio į šalia besimuistančią savo klientę.
Nors akivaizdžiai nerimavo, Eleinė Hofman–Smit buvo užsispyrusi
moteris. Beveik valandą ryžtingai apklausiama, ji nepalaužiamai laikėsi
nuostatos detaliai neaptarinėti savo santykių su Kyru Edvardsu.
– Turiu tokią teisę, – spyriojosi gal penkioliktą kartą. – Jau sakiau,
teisininko ir jo kliento pokalbiai yra reglamentuojami profesijos nuostatų.
Lauersonas jautė, kaip ima sekti kantrybė. Tos moters profesinė karjera jau
ir taip dužo į šipulius, ji buvo įtariama dar ir pagalba nusikaltėliui bei
kriminalinės veikos kurstymu, taigi ne vien sukčiavimais.
Kodėl nebando taisyti savo padėties ir nepapasakoja, ką žinanti?
– Visų pirma, profesinės nuostatos negalioja bendravimui, vedančiam prie
nusikalstamos veikos, – šaltakraujiškai tarė Lauersonas, ir Rajenas už
stiklinės pertvaros pritariamai nusišypsojo. – Antra, ta teisė galioja tik
bylinėjantis ar ieškant teisinio patarimo.
Lauersonas parodė į popierių šūsnį.
– Šis elektroninis susirašinėjimas su Edvardsu vos prieš dvi savaites,
niekaip nesusijęs su ginčų nagrinėjimu ir juose nėra prašoma teisinio
patarimo. Ar ne taip, Eleine?
Jos advokatas, pakėlęs galvą nuo užrašų, įsmeigė į Lauersoną globėjišką
žvilgsnį.
– Detektyve, kaip pats puikiai žinote, mano klientė išteisinta dėl bet kokios
nusikalstamos veikos, susijusios su jos buvusiu klientu Kyru Edvardsu. Šioje
šalyje mes mėgstame leisti teismams nustatyti kaltę, ir asmenys yra laikomi
nekalti, kol neįrodyta kitaip. Iš ponios Hofman–Smit pareiškimų visiškai
akivaizdu, kad ji nuoširdžiai, nors ir klaidingai, tikėjo, kad tam tikras
elektroninis susirašinėjimas yra saugomas...
Lauersonas nutraukė jo paistalus:
– Man neįdomu, kuo ji „klaidingai“ tikėjo. Noriu žinoti, kodėl jai atrodė
priimtina pačiai nešioti grasinančius serijinio žudiko raštelius į detektyvės
inspektorės Makenzi namus vos prieš kelias dienas iki ją pagrobiant tam
pačiam asmeniui.
Prie stalo įsivyravo tyla.
– Mano klientė kartoja, kad ji nuoširdžiai tikėjo šiomis žinutėmis
perduodanti informaciją, susijusią su nusikaltimu...
– Ir jai kažkodėl nepavyko perduoti jos policijai nustatytais kanalais? –
prunkštelėjo Lauersonas. – Liaukitės.
Moters veide susimetė nerimo raukšlės ir ji ėmė žvilgčioti į savo
advokatą, kuris suprato užuominą ir dar kartą pasistengė:
– Blogiausiu atveju, mano klientė pasielgė neapgalvotai, detektyve, – jis
skėstelėjo rankomis. – Kažin ar verta dėl to kelti triukšmą.
Lauersonui to jau buvo per daug ir jis palinko į priekį, visa savo povyza
parodydamas, kad valdo padėtį.
– Triukšmą? – jis trumpai susijuokė. – Ar taip vadinate visos šalies mastu
paskelbtą nusikaltėlio medžioklę? Policijos pareigūnės pagrobimą? Žmogaus
ir jo šeimos puolimą? Triukšmu?
Atsigręžęs įsmeigė į Eleinę griežtą žvilgsnį:
– Ką jis tau sakė, Eleine? – paklausė kone pašnabždom, bet įtaigiai. – Ar
sakėsi esąs pasikeitęs, Eleine? Kad tu ir esi ta moteris, paskatinusi jį keistis?
Jos akyse kažkas blykstelėjo, ir Lauersonas suprato pataikęs į tikslą.
– Galbūt sakė, kad tave myli, – pasufleravo jis su užuojauta, kurios
visiškai nejautė. – Ar taip ir buvo, Eleine? Kai lankei jį kalėjime, jis tau
kalbėjo apie sąžinės graužatį... o gal apie tai, kad yra neteisingai apkaltintas?
Kad visa tai tėra siaubinga klaida?
Moteris tirštai nuraudo, jos lūpos virpėjo.
– Taip ir yra, – sumurmėjo Lauersonas išlaikydamas akių kontaktą. –
Edvardsas tikino, kad nė pirštu nepalietė visų tų moterų. Kad buvo gydytojas
ir visą gyvenimą skyrė žmonių gerovei. Prisiekinėjo, kad vieną dieną jis
pateisins savo gerą vardą, tik reikia, kad kas nors juo patikėtų, padėtų... Ar
aš teisus?
Advokatas vėl kreipėsi į Lauersoną:
– Detektyve, ar turite tiesioginių klausimų, o gal iki apklausos pabaigos
ketinate sekti pasakas?
Bet Lauersonas neatitraukė žvilgsnio nuo moters.
– Juk tai ne pasaka, tiesa, Eleine? Tu įsimylėjai Kyrą Edvardsą.
Ji nieko nepasakė, bet Lauersonas pastebėjo, kaip sudrėksta jos akys.
 – Paklausyk manęs, Eleine, – stengdamasis perteikti visą savo kreipimosi
svarbą jis palinko į priekį ir ištraukė Makenzi nuotrauką. – Čia Denisė. Jai
keturiasdešimt treji, puiki moteris. Yra, kas ją myli, kas laukia jos sugrįžtant
namo.
Eleinė ryžtingai spoksojo į sieną, bet po kelių įtemptos tylos sekundžių jos
akys nuklydo prie nuotraukos.
– Manote, kad jis ją pagrobė? – pagaliau kimiai pratarė. – O gal ji pati su
juo pabėgo?
Iš pradžių Lauersonas pamanė, kad blogai išgirdo. Negi ši moteris tokia
naivi? Bet atidžiau įsižiūrėjęs, įžvelgė išdavikiškus pavydo ženklus.
Neįtikėtina.
Stengdamasis laimėti kelias akimirkas brangaus laiko ir apgalvoti žodžius,
Lauersonas gurkštelėjo vandens. Jeigu tinkamai veiks, galbūt pavyks
pasinaudoti jos jausmais.
– Kas tave verčia taip galvoti?
Įsiterpė jos advokatas:
– Man reikia pasitarti su savo kliente...
– Kodėl manai, kad ji galėjo savo noru su juo pabėgti, Eleine? – nepaisė
Lauersonas advokato įsikišimo.
Moteris drebančia plaštaka persibraukė plaukus; pilkšvoje energiją
tausojančių lempučių šviesoje jos veidas atrodė išsekęs.
– Eleine... – pamėgino perspėti ją advokatas, bet ji jau buvo priėjusi lūžio
tašką.
– Tai vis tie meilės laiškeliai! – sprogo ji, ir tobulu puslankiu ištryškusios
seilės aptėškė stalą. – Tik pagalvokite, aš patikėjau. Pati juos pristačiau tai
kalei.
Jos rankos dabar jau kaip reikiant drebėjo, ir ji jas suspaudė skreite. Nuo
jos pasirinktų žodžių Lauersonas susiraukė, prisiminęs grėsmingus raštelius,
kuriuos Makenzi rado sugrūstus savo pašto dėžutėje ir pakištus po durų
kilimėliu.
– Kodėl manai, kad tai buvo meilės laiškai, Eleine?
Ji pasišiaušė.
– Tikrai nežinau, bet juk akivaizdu. Kas dar ten galėjo būti?
– Pati jų neperskaitei?
– Jie... aš...
Matydamas, kaip visa gynyba eina velniop, advokatas atidėjo rašiklį ir
sėdėjo susitaikęs su pralaimėjimu.
 – Kyras... Ponas Edvardsas rašė tuos laiškus man lankant jį kalėjime.
Buvau atsinešusi rašymo reikmenis ir išeidama juos išsinešiau. Neskaičiau
jų, nes jis pasakė, kad juose pateikė informaciją apie asmenį, dėl kurio
policija turėtų atlikti tyrimą; kažką apie jį išgirdo kalėjime ir žinojo, kad tas
asmuo yra ieškomas Kapinių Žudiko byloje. Sakė, kad jeigu padėtų policijai,
galbūt jo paties byla būtų peržiūrėta.
– Ir tu juo patikėjai?
– Aš...
Iš akių pažiro ašaros.
– Tu taip ir nepranešei policijai.
– Aš juo pasitikėjau, – pasakė ji, tarytum viską tuo paaiškindama.
Lauersonas liežuviu brūkštelėjo per apatinę lūpą.
– Kokios dar paslaugos jis paprašė, be tų grasinančių raštelių nešiojimo?
– Nieko daugiau nebūčiau sutikusi daryti! – rėkė ji. – Daugiau jokių
telefonų, jokių pinigų! Nieko!
Tada nebeišlaikiusi pratrūko garsiai raudoti, ašaros plūdo iš padažytų
akių, palikdamos juodo tušo žymes išpurtusiame veide.

Lygiai vienuoliktą valandą baigęs apklausą, Lauersonas prisijungė prie

savo vyresniojo inspektoriaus kaimyniniame stebėjimo kambaryje. Iš pradžių
Rajenas nieko nesakė, tik padavė drungnos kavos puodelį ir laukė, kol
vaikinas, malšindamas troškulį, godžiai atsigėrė.
– Kai viskas baigsis, pastatysiu alaus pintą.
Linktelėjęs Lauersonas pamankštino pečius.
– Ar buvo gerai? Gale galėjau dar stipriau ją paspausti.
Pats irgi nugėręs kavos, Rajenas prisiminė pirmąsias nevykusias Džeko
Lauersono dienas Kriminalinių tyrimų skyriuje ir lygino aną jaunuolį su
šiandien šalia stovinčiu savimi pasitikinčiu detektyvu. Krūtinėje sukilo
pasididžiavimas, ir Rajenas paspėliojo, ar kurią nors dieną jaus tokią pat
emociją būdamas tėvu.
Dar greitomis gurkštelėjęs kavos, užspringęs nusikosėjo ir nuvijo šalin šią
nerimastingą mintį.
– Taikliai susidorojai su apklausa. Jeigu būtum dar labiau spaudęs, ji būtų
užsisklendusi. Pats aš gal būčiau viską labiau kreipęs į švelniąją jos
prigimties pusę, – svarstė jis, galva linktelėjęs į moterį, einančią iš
kaimyninio apklausų kambario ir lydimą suirzusio advokato. – Bet būčiau
klydęs. Tu buvai visiškai teisus kurstydamas jos pavydą, nes Edvardsas yra
jos silpnybė. Atrodo, ji buvo absoliučiai jo apžavėta.
Lauersonui palengvėjo.
– Labai vertinu jūsų žodžius, pone. Tik gaila, kad daugiau nieko nepavyko
iš jos ištraukti.
Rajenas įdėmiai pažiūrėjo į jį.
– Ir taip turime nemažai, – tarė. – Dabar žinome, kas rašė grasinančius
raštelius, kur jie buvo parašyti ir kaip atsirado prie Makenzi durų. Hofman–
Smit atliko kaltės išpažintį, kuri nežada nieko gero jos bylai teisme.
– Tikra tiesa, – sutiko Lauersonas.
– Dar yra štai koks reikalas: Edvardso aprūpinimas kontrabandinėmis
prekėmis kalėjime, – mostelėjo Rajenas kavos puodeliu. – Ji nešė jam
mobiliuosius telefonus ir pinigus, kurie padėjo pabėgti, ir dar dievai žino ką.
Ką manai apie jos patikinimą, kad niekada jo negelbėsianti, kad jau dabar
žino jį „pabėgus“ su patrauklia raudonplauke?
Nesąmoningai mėgdžiodamas Rajeną, Lauersonas įkišo ranką kišenėn.
– Manau, tai visgi nepaneigia galimybės, kad ji parūpino Edvardsui
transporto priemonę, kurią Kyras pasiėmė nuo Staifordo sankryžos. Galbūt
pasakė, kad automobilis reikalingas jam pačiam pasprukti, ir ji su malonumu
padėjo. O kai išsiaiškino, jog mašina jis pasinaudojo kitai moteriai
pervežti, – ji juk nemano, kad būta pagrobimo, kad ir ką mes sakytume, – jau
buvo šaukštai po pietų.
Suglamžęs plastikinį puodelį, Rajenas nusviedė jį į šiukšliadėžę kambario
kampe.
– Sutinku. Visgi labai tikėtina, kad Eleinė Hofman–Smit nuvairavo mašiną
iki Staifordo sankryžos. Yra tik vienas jos vardu registruotas automobilis, ir
ji vis dar juo naudojasi. Bet gali būti, kad ji surado kokį nors seną laužą ir
paliko jam.
– Jeigu tik žinotume modelį, – atsakė Lauersonas.

– Tojota „Rav 4“, tamsiai mėlynas 2008 metų modelis, registracijos

numeris GU51YYJ, – paskelbė Filipsas, kai Rajenas su Lauersonu įžengė į
štabą.
– Iš kur, po velnių, sužinojai?
Atsirėmęs į kėdės atkaltę, Filipsas mirktelėjo Anai, įbedusiai nosį į
milžinišką istorijos vadovėlį.
 – Išsamus policijos darbas, – atsakė nerūpestingai.
Tai Rajeno neapkvailino, bet, nekreipdamas dėmesio į menkai pažeistą
griežtą policijos reglamentą, nutarė skubiai sušaukti neeilinį pasitarimą.
– Gerai, visi meskite darbus į šalį ir klausykitės!
Aną sužavėjo, kaip staiga nutilo pokalbiai.
– Turime proveržį. Noriu, kad visi sutelktumėte dėmesį į tojotos „Rav 4“
paieškas.
Jis apibūdino mašiną ir pasakė jos registracijos numerį.
– Paskutinį kartą matyta kertant Pribendso tiltą Darame...
Jis nebaigė sakinio, pastebėjęs vieną analitiką iškeliant ranką.
– Na? – paragino.
– Atsiprašau, kad pertraukiu, pone, bet manau, kad esu aptikęs minėtą
automobilį.
Rajenas aukštai pakėlė antakius.
– Ir?
– Tamsmėlynė tojota „Rav 4“ tuo pačiu registracijos numeriu sistemoje
pažymėta kaip konfiskuota, pone. Aptikta praeitą naktį stovinti skersai įėjimo
į „Koptorno“ viešbutį.
Rajenas šovė į žemėlapį ant štabo sienos ir sustojo ties tašku, žyminčiu
„Koptorną“ prie Taino upės, šurmulingame prieplaukos rajone. Ten buvo
gausybė barų, klubų bei restoranų, ir viskas – ranka pasiekiama nuo centro.
Rajenas pats ten kadaise gyveno.
– Ar vairuotojas rastas?
Analitikas papurtė galvą.
– Tik tiek, pone. Mašinos savininkas yra kažkoks ponas Redžinaldas
Farlis, bet jis mirė daugiau nei prieš dvejus metus, o naujas savininkas
neužregistruotas.
Apsvarstęs informaciją Rajenas pajuto stipriau suplakant širdį. Buvo
vienintelė priežastis, paskatinusi Edvardsą pasiviešimi ir grįžti į miestą, –
troškimas žudyti. Jis skubiai pasisuko į Filipsą, jau ėmusį tikrinti Dingusių
asmenų duomenų bazę.
Kūnu nuslinko šleikštulys – bręstančio blogio nuojauta.
– Tarkime, tą tojotą vairavo Kyras Edvardsas. Tuomet vėlai naktį jis
važiavo nuo Daramo link Niukaslo. Atsikratė mašinos pastatęs ją skersai
įėjimo į vieną iš pagrindinių viešbučių, matyt, tyčia apskaičiavęs savo
veiksmus, kad pritrauktų dėmesį.
– Vėl elgiasi pasipūtėliškai kaip povas, – įsiterpė Lauersonas.
 – Taip. Štai ką noriu žinoti: kur jis nuvyko, pametęs automobilį? Gaukite
man visų tos vietos stebėjimo kamerų įrašus. Frenkai?
Filipsas pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano, ir Rajenas jau žinojo
atsakymą, dar net nespėjęs užduoti klausimo.
– Sakyk, – trumpai tarstelėjo jis.
– Šįryt pranešta apie dingusią mergaitę, – tyliai pasakė Filipsas. – Betanė
Finegan, visų vadinama Bete. Penkių pėdų ir septynių colių ūgio, ilgais
juodais plaukais.
Rajenas pasižiūrėjo į tamsias Anos akis, kupinas supratimo: apibūdinta
mergina buvo labai panašios išvaizdos kaip ir ji.
Abu susirūpinę baigė klausytis raporto apie dingusį asmenį. Filipsas jį
perskaitė garsiai, monotonišku balsu.
– Kitą savaitę Betės laukė gimtadienis. Jai būtų suėję šešiolika.
 8 skyrius

– Niekada sau neatleisiu.

Šie griežti žodžiai pakibo ore, Betanės Finegan motinai vis linguojant
pirmyn atgal fotelyje savo namų svetainėje. Jos butas buvo tryliktame
daugiabučių komplekso, žvelgiančio į Šv. Džeimso parko futbolo stadioną,
aukšte.
Rajenas su Filipsu sėdėjo ant sofutės priešais, rankas suspaudę tarp kelių.
Iš savo ilgos patirties žinojo, kad nėra nieko blogesnio, nei kalbėti su
dingusių vaikų tėvais. Niekas negelbėjo – ar tu sėdėsi, ar stovėsi,
pasivaišinsi pasiūlyta arbata ar nutaisysi tam tikrą balso toną.
Pareiga buvo tiesiog skausminga ir kaskart ne mažiau skausmingesnė už
ankstesnę.
– Ponia Finegan, – švelniai kreipėsi Rajenas. – Labiausiai mums
pagelbėtumėte, jei papasakotumėte tiksliai viską, kas vakar įvyko per tas
valandas iki pat jūsų rytinio pranešimo apie Betės dingimą.
Kelė Finegan pasivalė atgalia plaštaka panosę, persibraukė akis
tamsmėlynio megztinio rankove. Ji vis dar vilkėjo vakarykščiais drabužiais;
ant susiglamžiusių marškinėlių krūtinės matėsi valymo įmonės logotipas.
Pusilgiai juodi plaukai buvo nubraukti nuo veido ir surišti į tvarkingą
uodegą, dabar šiek tiek išsitaršiusią – keli paskiri plaukeliai krito ant kaktos.
Veidas išblyškęs, nepadažytas, išskyrus užsilikusius pėdsakus akių tušo,
seniausiai nuplauto ašaromis, plūdusiomis iš akių visą rytą.
Moteris garsiai šniurkštelėjo, ir Rajenas, išsitraukęs iš kišenės popierinių
nosinaičių paketėlį, pasiūlė jai; ji paėmė jį drebančia ranka.
– Betė buvo geras kūdikis, – pradėjo pasakoti motina, spoksodama į tolį. –
Man buvo septyniolika, kai pagimdžiau.
Ji kilstelėjo smakrą, pasirengusi atremti bet kokią jos žodžius galbūt
palydėsiančią smerkiamą repliką, bet Rajenas su Filipsu ir toliau atidžiai
klausėsi gailesčio kupinais veidais.
– Jos tėvas buvo atsitiktinis vaikinukas iš mokyklos. Žinojau, kad tai
kvaila, kad jis ilgai neužsibus šalia, bet nenorėjau jos atsikratyti. Nuo pat
pradžių troškau turėti kūdikį.
 Jos balsas užlūžo, ir moteris prispaudė nosinaitę prie akių, iš kurių vėl
plūstelėjo ašaros.
– Kaip ir sakiau, ji buvo geras kūdikis.
Juodu linktelėjo, leisdami jai kalbėti. Rajenas jau buvo peržvelgęs bylą ir
žinojo, kad gyvenimas Kelei Finegan nebuvo lengvas. Dar ilgokai prieš
tapdama motina, praleido vaikystę globojama svetimų ir neturėjo savo
šeimos. Jos paauglystės laikų nusižengimų istorija – tarsi iš bylų apie
vagystes iš parduotuvių ir kitus smulkius nusikaltimus, tačiau gimus vaikui
nieko panašaus nebeliko, išskyrus įrašus apie sąžiningą, menkai apmokamą,
paskutinį prakaitą sunkiantį darbą. Beveik po šešiolikos metų ji jau buvo
palypėjusi karjeros laiptais iki korporacinės valymo įmonės vedėjos pareigų
ir gyveno tvarkinguose namuose, nors ir priklausančiuose valstybei.
Ant pagrindinės sienos virš sofos kabėjo padidinta ir įrėminta pačios
Kelės su dukrele nuotrauka, ir Rajenas numanė, kad ji daryta švelniai
fokusuotoje vietinės fotoateljė šviesoje. Jis stebėjosi, kad Betė atrodo kur
kas vyresnė nei šešiolikos; šalia viena kitos dukra ir motina galėjo būti
palaikytos seserimis.
– Mes buvome išties artimos, – šniurkščiojo Kelė, tarytum skaitydama jo
mintis. – Visuomet artimos, nuo pat pradžių, ir ji man viską išsipasakodavo.
Apie berniukus mokykloje, savo vaikinus, apie visas paskalas... suprantate?
Ji maldaujamai žiūrėjo į juos, ir abu vyrai pareigingai linksėjo.
– Ar praeitą vakarą Betė jums sakė, kur eina?
Jos motina virpančia krūtine įkvėpė oro ir nudūrė akis į rankose maigomą
nosinaitę.
– Sakė, kad viena iš jos draugių, Emilė Malen, savo namuose rengia
vakarėlį. Aš pažįstu tos merginos šeimą, tad leidau eiti. Jie gyvena
vargingame Volkerio pakraštyje, bet... – vėl kilstelėjo smakrą Kelė, – juk
negali spręsti apie žmones iš jų gyvenamosios vietos. Tai maloni šeima.
– Suprantame, – sumurmėjo Rajenas. – Taigi, jautėtės rami, išleisdama
dukrą.
Ji linktelėjo.
– Juk Velykų atostogos, ir, tiesą sakant, Betė jau buvo pradėjusi laipioti
sienomis, – prisipažino Kelė. – Mokslai prasideda pirmadienį, bet visą
savaitę jai pradykinėjus, pati nuolat būdama darbe, pradėjau nerimauti, ką tie
vaikiai gali ištaisyti iš nuobodulio.
– Aha, tokie jau tie vaikai, – įsiterpė Filipsas, ir moteris šyptelėjo.
 – Betė yra atsakinga, – regis, motina norėjo, kad tai būtų aišku nuo pat
pradžių. – Jos lankomumas puikus ir pažymiai geri. Dėl jos vargo nėra.
Nutilusi ji reikšmingai pasižiūrėjo į abu vyrus.
– Manau, žinote, kad aš pati buvau trupučiuką nevaldoma?
Juodu diplomatiškai patylėjo.
– Na, po Betės gimimo reikalai pasikeitė. Kai kam galbūt atrodė, kad aš
per griežta, bet buvau prisiekusi, jog Betės gyvenimas bus geresnis nei mano.
Jai neteks nerimauti, kada vėl gaus pavalgyti ir ar motina grįš namo nakčiai.
Noriu, kad ji baigtų mokyklą A lygio įvertinimu. Man nesvarbu, kuo ji nori
tapti, kad tik daug dirbtų ir Įgytų išsilavinimą.
Klausydamasis jos išdidžių žodžių Filipsas mintimis nusikėlė į trisdešimt
penkerių metų praeitį, kai jo paties motina rėžė panašią prakalbą.
„Frenkai, – sakė ji. – Tavo tėvas dirba šešias dienas per savaitę gamykloje
ne tam, kad savo rankomis sužlugdytum gyvenimą. O dabar pagalvok apie tai,
mano berniuk.“
– Aš ja pasitikėjau, – kalbėjo Kelė. – Tikėjausi, kad nemeluos, kur vakar
vakarą eina. Bet dirbau vėlyvą pamainą, ir ji man visąlaik siuntinėjo žinutes
iki pat dešimtos valandos. Sakė, kad vakarėlis puikus ir kad ketina nakvoti
Emilės namuose.
Pasigraibiusi aplink, ji susirado mobilųjį ir paskubomis paieškojo minėtų
žinučių.
– Žiūrėkite, štai čia, – ištiesė telefoną Rajenui, žiūrėdama į jį maldaujamu
žvilgsniu. – Galbūt jos telefonas vis dar veikia ir jūs per jį galėsite Betę
surasti.
Rajenas dirstelėjo į ekraną. Viskas buvo taip, kaip ir nupasakojo moteris.
– Dabar tą ir darome, – patikino jis moterį. – Susisiekėme su ryšių
kompanija, ir jie pažadėjo mums atskambinti. Labai netrukus.
Kelė laikė rankoje mobilųjį akivaizdžiai tikėdamasi, kad šis suskambės.
– Ir tuomet man pranešite?
– Žinoma. Pirmoji sužinosite, ponia Finegan. Bet grįžkime į vakarykštį
vakarą, – švelniai paragino ją Rajenas. – Sakėte, kad Betė ketino likti pas
savo draugę Emilę. Ir visgi jos ten nebuvo?
Moteris virpėdama įkvėpė ir pasižiūrėjo į aukštą, patrauklų vyrą liūdnai
rimtomis pilkomis akimis. Kažin, ką jis mano apie tokią moterį kaip ji; kažin,
ar kasdien girdi tą patį nuvalkiotą pasakojimą, o gal jam tikrai rūpi?
Vyras atrodė nuoširdus, bet juk niekada negali žinoti.
 – Kai nepavyko su ja susisiekti po dešimtos, pradėjau nerimauti. Išsyk
nuvykau į Emilės namus ir pasibeldžiau į duris...
– Kiek buvo valandų? – pertraukė ją Rajenas.
– Maždaug pusė vienuoliktos. Pamaniau, visuomet galėsiu kuo nors
pasiteisinti, jeigu viskas pasirodys kaip reikiant. Bet Emilės mama pasakė
pati maniusi, kad mergaitės pernakt bus čia, – mostelėjo ji į svetainę, – tad
išsyk supratome, kad kažkas nutiko, ir apskambinom kitų mergaičių namus.
Išaiškėjo, kad jos ketino grįžti pas kitą mergaitę – Heilę, toks jos vardas, –
pavakarojusios mieste.
– Mieste?
Moteris pasitrynė akis, ji ėmė dar labiau jaudintis.
– Turėjo netikrą tapatybės kortelę, – paaiškino ji. – Matyt, visos jos turėjo,
bet aš nežinojau. Niekuomet nemaniau, kad Betė...
– Vaikai, – vėl įsiterpė Filipsas. – Lekia kaip muselės į liepsną. Sakai
jiems, kad ko nors negalima daryti, tai būtinai taip ir padarys.
– Aš irgi taip maniau, – pritarė Kėlė, – todėl ir leisdavau namuose išgerti
vieną kitą vyno taurę. Žinau, joms tik penkiolika ar šešiolika, – lyg gindamasi
pridūrė, – bet atrodė geriau, kad jei jau norės išbandyti, verčiau tegu daro
čia, po mano stogu.
– Daugelis tėvų taip ir mano, – nuramino Rajenas, tarsi pats būtų tėvas. –
O kas buvo paskui?
– Pernelyg nesijaudinau, – tarė ji dusliai pro sutaršytą nosinaitę, kurią
laikė priglaudusi prie veido. – Pamaniau, Betė išslinko vienam vakarui
truputį pasilinksminti mieste ir ryte grįš pagiringa. Žinojau, kad ji kartu su
draugėmis, ir aš pažįstu savo dukrą, detektyve. Paprastai ji tokia protinga.
Labiau pykau už tai, kad man melavo.
Nurijęs gumulą gerklėje, Rajenas pasiruošė užduoti kitą klausimą.
– Kuriuo metu išties sunerimote?
– Gavau žinutę iš Emilės mamos. Ji juokais parašė, kad Emilę teks įkišti į
šuns būdą už visus melus. Klausė manęs, kaip laikosi Betė, bet nieko
negalėjau pasakyti, nes dukra vis dar nebuvo grįžusi ir vis dar neatsiliepė į
skambučius. Puoliau į neviltį. Apskambinusi visas drauges, kreipiausi į
policiją.
– O ką sakė draugės?
Rajenas rengėsi ir pats pasišnekėti su draugėmis, vakarą leidusiomis su
Bete, bet visuomet neprošal išklausyti istorijos iš visų pusių.
 – Sakė, kad Betė žadėjo pasigauti taksi ir anksčiau grįžti namo. Jos buvo
apgirtusios, todėl leido jai elgtis, kaip pati išmano.
Kelė taip tvirtai susičiaupė, kad net lūpų kraštai pabalo.
– Ponia Finegan?
Moteriai atsukus išgąsčio pilnas akis, Rajenas suprato, kad ji jau praranda
savitvardą, tad suskubo užduoti jiems labiausiai rūpimą klausimą:
– Ar draugės šalia jos nematė kokio vyriškio? Bet kokio vyro?
Pradėjusi suvokti šio klausimo esmę, Kelė priglaudė virpančius pirštus
prie smilkinio. Iš kalėjimo neseniai pabėgo vyras; serijinis žudikas,
besirenkantis jaunas tamsiaplaukes moteris.
O Dieve. Mano kūdikis.
– Vy... rą?
– Taip.
Mintyse ėmė suktis pokalbių su dukros draugėmis nuotrupos, ji stengėsi jas
prisiminti.
– Man... atrodo, Emilė lyg ir minėjo mačiusi Betę šnekantis su kažkokiu
vyru. Daug nepasakojo, nes... na, aš juk motina...
Pasižymėjęs kažką savo užrašuose, Filipsas dukart tai apibraukė.
– Ar tai... ar tai jis? Tas vyras iš naujienų?
– Mes tiksliai nežinome, bet jūsų dukra dingo, – prakošė Rajenas pro
stingstančias lūpas, slėpdamas savo jaudulį. – Mes jos ieškosime, bet
nedarykime skubotų išvadų.
Moters veidu riedėjo ašaros, ir jo žandikaulius dar labiau traukė
mėšlungis.
– Kas dabar bus? – paklausė ji.
Plačiai atmerktos Kelės akys klausiamai lakstė nuo vieno detektyvo prie
kito. Iš kišenės Rajenas išsiėmė dvi baltas korteles ir įdavė moteriai.
– Čia yra mano ir atstovo ryšiams su šeimomis kontaktinė informacija, –
paaiškino jis. – Jeigu jums prireiktų susisiekti, jeigu prisimintumėte bet ką,
skambinkite šiais numeriais. Gerai?
Tvirtai suspaudusi korteles saujoje, Kelė vėl klausiamai pažvelgė į
Rajeną. Matyt, kažkas jo veide kėlė pasitikėjimą, nes moteris atsilošė kėdėje
ir galiausiai pasidavė kūną ir protą alinančiam nuovargiui.
– Jūs ją rasite. Ar ne? Maldauju, – pratarė ji. – Betė yra viskas, ką turiu.
Rajenas pasielgė taip, kaip retai kada elgdavosi: pritūpė prie moters
veidas į veidą. Su bežode užuojauta uždėjo plaštaką jai ant rankos.
 – Aš ją rasiu, prisiekiu, – pažadėjo, bet nieko daugiau negalėjo prie šio
pažado pridurti.

Jie pusvalandį knisosi po Betės miegamąjį, bet neaptiko nieko, išskyrus

paauglei įprastą netvarką. Mūvėdami akrilines pirštines apieškojo visus
slaptus užkaborius, apie kuriuos motinai nebūtina žinoti, bet nerado nieko,
kas leistų daryti prielaidą, kad Kyras Edvardsas būtų jaukinęsis Betę dar
prieš pabėgdamas iš kalėjimo. Nebuvo jokių paslėptų laiškų, jokių įtartinų
prabangių dovanų, o kompiuterio ar planšetės mergaitė neturėjo. Folknerio
vadovaujama nusikaltimo vietos tyrėjų komanda dar kartą iššukuos kambarį,
bet jau dabar nuojauta sakė, kad jei Betė išties dingo su nusikaltėliu, visgi
nebuvo jo bendrininkė.
Atsisveikinę su šeimininke, juodu įsėdo į girgždantį liftą ir, kvėpdami
apgailėtiną sudvisusį šlapimo ir marihuanos tvaiką, nusileido į pirmą aukštą.
– Įspūdinga moteris, – įvertino Filipsas, išlindęs į vidurdienio saulėkaitą.
Juodu ėjo prie netoliese pastatyto automobilio.
– Taip, tikrai.
Filipsas pagavo jo balse nuskambėjusią natą.
– Mes ją rasime, vaikine. Atmink mano žodį.
Stabtelėjęs Rajenas pakėlė veidą į dangų, norėdamas pravaikyti galvoje
besisukančias emocingas mintis. Pro šalį šmėstelėjo šarka ir nusileido
priekyje ant surūdijusios lipynės vaikų žaidimų aikštelėje; jis pasigėrėjo
paukščio spalvomis, pasinaudojo atokvėpio akimirka jėgoms atgauti.
– Klausimas ne apie tai, ar mes ją rasime, Frenkai. Edvardsas nori, kad
rastume ir „pasigėrėtume“ jo rankų meistryste. Klausimas apie tai, ar aš
sugebėsiu tokias radybas ištverti.
Timptelėjęs lūpą, Filipsas susimąstė, ką galėtų į tai atsakyti, bet Rajenas jį
aplenkė:
– Ko gero, visai netrukus rasime atsakymą.
Taip taręs jis žengė prie mašinos.
 9 skyrius

Pradėjo purkšti švelnus popietės lietus, pro savo vienutės langą Makenzi
stebėjo, kaip Edvardsas atlieka pusiau akrobatinius judesius. Per savaitę šį
kambarį jis liovėsi laikyti miegamuoju, ir vienutės pavadinimas labiau
atitiko nušiurusią dėžės didumo patalpą, kurioje ji buvo įkalinta. Lauke
Edvardsas parkritęs ant žolės darė greitus atsispaudimus, paskui tampydamas
raumenis pakilojo sunkų rąstą vietoje svarmenų. Taip mankštinosi kiekvieną
dieną ir visuomet su malonumo grimasa veide.
Tai kėlė šleikštulį.
Vakarykštis vakaras jiems abiem tapo savotišku persilaužimu. Krauju
permirkęs Edvardsas su sau įprasta pasitenkinimo šypsena kėlė siaubą, bet
taip pat padėjo geriau jį suprasti. Denisė prisiminė kadaise matytą gamtos
laidą per televiziją apie didžiuosius baltuosius ryklius. Deividas Atenboras
maloniu balsu pasakojo apie ryklių gebėjimą užuosti kraują per ketvirtį
mylios ir pajusti vienintelį jo lašą tonose vandens. Anuomet Denisei tai
pasirodė kaip neįtikėtina fantastika, bet dabar, stebėdama Edvardsą
pievelėje, ji jau nebebuvo tokia tikra. Jame tūnančio žvėries instinktams
tereikėjo mažmožio, kad prasiveržtų pro kasdienio padoraus elgesio
apvalkalą. Praeitą naktį ji visa tai suprato kur kas aiškiau nei bet kada.
Supratusi Makenzi pati ėmė keistis. Ir pasijuto tarsi žvėris narve, kokius
matome zoologijos sode; turbūt taip ir atrodė – basomis kojomis,
susišiaušusiais gaurais, derančiais prie sulaukėjusio žvilgsnio. Kūnas buvo
nuolat pasirengęs kovai, o užplūdus šviežiai adrenalino bangai ji blaškėsi po
kambarį nelyginant tigrė. Jeigu būtų turėjusi žvėries nagus, būtų pradėjusi
juos galąsti.
Bet ji tik sutelkė pastangas gydydama kulkšnį. Šonkauliams pakaks ir
įtvaro, sumeistrauto iš plonos medžio atplaišos, kurią priglaudė prie liemens
ir apvyniojo prisiplėšytais iš purvino čiužinio raizgalais. Netikėtai
Edvardsui įėjus, – o tai galėdavo nutikti bet kurią dienos ar nakties
akimirką, – jai tekdavo įtvarą slapstyti: kuo labiau jis tikės jos negalia, tuo
didesnį pranašumą ji galiausiai įgis.
 Pasukiojusi kulkšnį, Makenzi susiraukė. Po vakarykščio mėginimo pabėgti
sužalota koja vis dar buvo labai jautri. Dar negreitai pagis. Didžiumą dienos
ji pragulėjo lovoje, po kulkšnimi pasikišusi apverstą kibirą kaip atramą.
Galgi rytoj įstengs ta koja priminti.
Privalės.
Pasirinkimo nėra, galvojo ji, vertinamai stebėdama Edvardsą. Reikės
pasistengti surasti būdą, kaip iš čia ištrūkti. Žvėris paragavo kraujo ir neilgai
trukus vėl leisis medžioklėn.

Betanės Finegan dingimas išsyk buvo priskirtas prie „aukštos rizikos“

atvejų. Po ilgo pokalbio su vyriausiąja konsteble Morison dėl galimų sąsajų
su „Airijos“ operacija buvo nuspręsta merginos paieškas priskirti Rajeno
suburtai komandai. Atradus Betės kūną, galbūt pėdsakas nuves prie žudiko.
Jiems reikėtų pasitelkti visą įmanomą pagalbą. Visi suprato liūdną tiesą, kad
ieškant vienos moters teko kliautis kitos moters mirtimi.
Priimant sprendimus daug ką reiškė prielaidos ir nuojauta. Tačiau Betės
dingimo laikas, fiziniai požymiai ir neįprastas mergaitės elgesys irgi buvo
svarbūs plėtojant bylos tyrimą. Dingusių asmenų departamentas veikė kaip
nacionalinis ir tarptautinis panašių atvejų kontaktinis biuras ir įprastai apie
įvykį privalėjo būti informuotas praėjus septyniasdešimt dviem valandoms,
bet Rajenas asmeniškai nusprendė ir pats paskambino į departamentą; tą
pačią dieną.
Tuo metu Rajeno pareigūnai bandė atsekti nustatytos tojotos „Rav 4“ ir jos
vairuotojo judėjimą. Nors trūko žmonių, o esantys buvo apsivertę darbais,
Folkneris skyrė du saviškius įvykio vietos tyrėjus, kad šie nuodugniai
apžiūrėtų automobilį, kurį parsivežė nuo „Koptorno“ viešbučio įėjimo ir
pastatė viename iš Kriminalinių tyrimų skyriaus autorizuotų rangovų garaže.
„Deivo motorai“ buvo mažytė, bet puikiai veikianti įmonė, įsikūrusi
metaliniame garaže, įspraustame tarp dviejų automobilių nuomos milžinų
mažiau nei už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo Niukaslo geležinkelio
stoties. Kiemas prigrūstas įvairios būklės ir dydžio mašinų, bet tojotai
suteikta garbė stovėti dengtame garažo plote. Nė vienas žmogus, išskyrus patį
Deivą, nepalietė automobilio, kol nepasirodė įvykio vietos tyrėjai,
neužsibuvo čia ilgiau nei dvi valandas ir kruopščiai jo neiššniukštinėjo.
Laukdami, iki juos pasieks nauji raportai, Rajenas su Filipsu praleido
popietę vakariniame Niukasle, atsargiai šnekindami sielvartaujančias
paaugles; kai kurios iš jų, susidorojusios su ištikusiu sukrėtimu praradus
draugę, atvirai spoksojo susižavėjusios į vyresnįjį inspektorių ir gerokai
mažiau susidomėjusios jo raumeninguoju seržantu. Dėl tokio jų elgesio
merginų tėvai raudonavo ir atsiprašinėjo, o pats Rajenas, nenusiteikęs
mėgautis paaugliškomis hormonų audromis, vis labiau prarado kantrybę.
– Man reikia išgerti, – putojo jis vos pasibaigus paskutinei apklausai ir
jiems grįžus į automobilį.
Slėpdamas šypseną Filipsas pasitrynė smakrą.
– Susinervinai, ar ne?
Rajenas irzliai persibraukė pirštais per plaukus.
– Prisiekiu, niekuomet toks nebuvau, – kategoriškai pareiškė jis. – Jų
amžiaus aš turėjau daugiau...
– Padorumo? – patikslino Filipsas. – Pagarbos vyresniems?
– Būtent, – sutiko Rajenas. – Jų draugė dingusi... Gal negyva, ką gali
žinoti, o ta piemenė, – parodė jis nykščiu sau per petį neapibrėžta kryptimi
link ką tik jų lankyto namo, – pusę valandos praklausinėjo, ar aš mėgstu
„Coldplay“ ir ar nesutikčiau kitą kartą jos pamokyti savigynos judesių!
– Turi įžūlumo, – sukikeno Filipsas. – Gerai, kad aš tave globojau.
– Pagal amžių galėčiau būti jos tėvu!
– Ne, – paprieštaravo Filipsas. – Vis dar esi vos keturiasdešimties su
trupučiu, todėl dar tinki žaidimui.
Metęs į jį gniuždantį žvilgsnį, Rajenas atrėmė galvą į sėdynės atlošą ir
prieš prabildamas pasistengė nusiraminti.
– Iš esmės jų pasakojimai sutampa, – tarė jis gerokai ramesniu balsu. –
Turime tris paaugles; visos per jaunos gerti, bet susiruošė pasivaišinti
„Edžio paplūdimio klubo“ surengtame studentų vakarėlyje.
– Aha, – Filipsas išsivyniojo nikotininės gumos ritinėlį ir ėmė ritmiškai
čiaumoti. – Ta mergelė... Heilė... Atrodė lyg ji būtų vadovavusi gaujai.
– Gaujai?
– Paaugliai visuomet šlaistosi gaujomis, – išmintingai pastebėjo Filipsas.
Ištiesęs ranką, Rajenas pagriebė gumos ir susigrūdo į burną, nors niekada
nerūkė. Filipsas buvo teisus. Jautėsi velniškai susinervinęs.
– Heilės tėvai praeitą vakarą buvo išėję, todėl mergiotės ir pasirinko jos
namus kaip bazę besirengdamos savo smulkiai suktybei. Kaip tyčia, patys
tėvai išsiruošė išgerti.
Filipsas krenkštelėjo.
– Kuri šiandien diena?
 – Antradienis, – atsakė Rajenas. – Matyt, senstu.
– Abu senstame, tu ir aš.
– Žodžiu, mergaitės patraukė tiesiai į „Edį“, vos baras atsidarė.
Pasinaudojo netikrais dokumentais, ir apsauginiai įleido jas vidun. Panašu,
niekas neatsimena, kaip jos ten pateko, – pridūrė. – Bet tai mažiausias mūsų
rūpestis. Geriausia Betės draugė Emilė prisiminė, kaip maždaug pusę
vienuoliktos Betė kalbėjosi su „tikrai karštu vyruku“, bet dėl laiko nebuvo
tikra. Po dvidešimties minučių ar pusvalandžio Betė pranešė, kad eina namo
šiek tiek anksčiau ir ketina pasigauti taksi.
– Jau vien dėl to būčiau susirūpinęs, – pastebėjo Filipsas. – Argi mokinė
pati viena gali sau leisti važinėti taksi?
Rajenas linktelėjo.
– Tuomet jau buvo gerokai pasivaišinusios, kad joms šitai rūpėtų.
Atsisveikindamos pasimojavo, o Emilei pasirodė, kad gal Betė susiruošė eiti
su tuo jau minėtu „tikrai karštu vyruku“.
– Kai parodėme Edvardso nuotrauką, ji nebuvo tikra, ar tai jis, – įspėjo
Filipsas.
Rajenas spoksojo į automobilio stogo apmušimą.
– Buvo tamsu, mergaitė apsvaigusi, o Edvardsas galėjo dar kartą pakeisti
savo išvaizdą, – pasakė jis. – Žinai, kas blogiausia, Frenkai? Toji Emilė
pasakė, kad vyriškis neatrodė įtartinas, nes buvo gerai apsirengęs ir
„neatrodė kaip sukčius“.
Atsirėmęs alkūne į automobilio langą Rajenas priglaudė galvą prie delno,
ir tuomet staiga suskambo Filipso mobilusis. Juodu susižvalgė prieš jam
atsiliepiant ir viskam apsiverčiant aukštyn kojomis.
– Filipsas.
Rajenas girdėjo tolimą Lauersono balsą kitame linijos gale, bet negalėjo
suprasti, kas sakoma.
– Ar jie visiškai užtikrinti?
Vyresnysis inspektorius pasisuko į Filipsą, įrėmęs klausiamą žvilgsnį, bet
seržantas į jį nekreipė jokio dėmesio.
– Niekam nepasakok, kol aš nepasakysiu, kad galima. Susitiksime ten už
dešimties minučių, – paliepė Frenkas, išdrįso žvilgtelėti į Rajeną ir vėl
nusuko akis. – Ne, vaikine. Palik tai man.
Rajenas stebėjo jį su vis augančiu nerimu, o baigęs pokalbį Filipsas
karštligiškai mąstė, kaip būtų geriau pranešti ką tik išgirstą naujieną.
– Tiesiog rėžk, žmogau.
 – Skambino Lauersonas, – galiausiai pratarė seržantas ir vilkindamas laiką
įsikišo mobilųjį kišenėn ant krūtinės. – Atrodo, Betės Finegan mobiliojo
ryšio operatorius nustatė jos paskutinę žinomą buvimo vietą dvidešimties
pėdų spinduliu.
Rajenas bandė šypsotis, bet Filipsas dar nebaigė.
– Sako, jos telefonas vis dar įjungtas ir šiuo metu perduoda signalą iš to
paties adreso.
– Na? – Rajenas jau siekė mašinos raktelių. – Sakyk, kur važiuoti.
Prieš suduodamas galutinį smūgį Frenkas įsidrąsino pažvelgti draugui į
akis.
– Tai tavo senasis butas Prieplaukos aikštėje, toje pačioje krantinėje.
 10 skyrius

Atmetęs Filipso pasisiūlymą vairuoti, Rajenas sukiojosi Niukaslo gatvėms

lyg apimtas transo. Atmerktomis akimis darė visus rankų ir kojų judesius,
reikalingus automobiliui valdyti, bet į tylų Filipso maldavimą apsigalvoti
nereagavo, tik spoksojo prieš save peleniniu priblokšto žmogaus,
išgyvenančio košmarą, veidu. Mašinai įsukus į krantinę, Rajenas matė ne
pavasarinę balandžio popietę, o vaizdavosi ankstyvą 2014 metų vasaros
priešaušrį. Regėjo save tokį, koks tuomet buvo: išsekęs nuo dar vienos
begalinės Kirvio medžioklės paros, marinamas miego. Frenkas nuvežė jį
namo į Prieplaukos aikštę kažkuriuo metu po vidurnakčio, paliepė šiek tiek
nusnausti ir rytoj šviežiomis jėgomis pradėti dieną. Su juo buvo apsistojusi
sesuo, kuri, kaip jis manė, jau bus nuėjusi miegoti. Ironiška, bet tėvams
atrodė, kad sesers kompanija jam nepakenks – būdama šalia, atitrauks mintis
nuo darbo ir kelias savaites jį paglobos.
Bet per visas tarnybos valandas Rajenas nė karto nepagalvojo, kad reikėtų
pasirūpinti ir su juo po vienu stogu gyvenančia seserim. Su šiuo kaltės
jausmu jam teks praleisti visą likusį gyvenimą.
– Rajenai!
Šaižus Filipso balsas nutraukė prisiminimus, ir Rajenas kirto per
stabdžius, neleisdamas mašinai pralėkti per raudoną signalą. Jausdamasis
apsvaigęs, jis iš visų jėgų stengėsi atgauti amą.
– Sūnau, – niūriame Filipso balse skambėjo susirūpinimas. – Sustok.
Rajenas nežymiai krestelėjo galvą ir, pasikeitus šviesoforo signalui,
perjungė pavarą.
– Nedaryk to, – dar kartą pamėgino Filipsas. – Visada galiu pasakyti
Morison, kad susidarė pernelyg aiškus interesų konfliktas ir tu nusprendei
atsitraukti. Taip būtų protingiau, vaikine.
– Man reikia ją pamatyti, – tarė Rajenas. – Visada lieka šansas.
Jis stengėsi telkti visą dėmesį į kelią, kol pasirodė teismo rūmai. Rusvas
mūro pastatas gerokai aptriušo nuo to laiko, kai buvo pastatytas, ir jau ėmė
badyti akis greta žvilgančios stiklinės koncertų salės ir jį supančių klasikinių
kotedžų. Lėtai važiuodamas pro šalį, Rajenas prisiminė tą dieną, kai liudijo
Edvardso teisme, kaip pasakojo kiekvieną pasibaisėtiną sesers nužudymo
detalę, kad dvylika prisiekusiųjų nuspręstų, jog žudikas nusipelnė būti visam
laikui uždarytas nuo pasaulio. Atmintyje iškilo nuleisti jų veidai, kad tik
nereikėtų žiūrėti į jį besiklausant nesuvokiamos tiesos, kurią jiems pasakojo.
Prisiminė jų išraiškas, negalėjimą patikėti, abejonę, kurią šiandien kiek
ankstėliau regėjo nekaltos paauglės akyse.
Tik ne daktaras Edvardsas, galvojo jie. Tik ne jis.
Kadangi žudikus jie įsivaizdavo visai kitokius, kaip iš kino filmų, ne gerai
apsirengusius, iškalbius, nepriekaištingo auklėjimo vyrus, gydytojus,
gelbstinčius gyvybes ligoninėse. To negali būti, mąstė jie, net ir atsidūrę
akistatoje su pribloškiančiais įkalčiais, liudijančiais priešingai.
Laimei, teisingumas nugalėjo, ir Rajenas prisiminė, ką jautė viskam
pasibaigus, kaip klupinėjo leisdamasis teismo rūmų laiptais, kaip brovėsi
pro reporterių minią, kol surado vietą, kur galėjo apmaldyti susikaupusią
tulžį.
Už jų supypsėjo mašinos klaksonas. Atitokęs Rajenas grįžo į dabartį ir
spustelėjo greičio pedalą. Pagaliau atsidūrė prie šaunaus daugiabučio
stikliniu fasadu, žvelgiančiu į upę. Pastatas neatrodė grėsmingai; dar vienas
tylus, prabangus daugiabutis atnaujintoje krantinėje, apsuptas barų ir kavinių,
malonus jauniems čia gyvenantiems profesionalams.
Bet tuomet Rajenas pastebėjo detektyvą konsteblį Lauersoną, stovintį šalia
nusikaltimo vietos tyrėjų, jau vilkinčių specialiomis uniformomis,
apsirūpinusių įranga ir pasiruošusių įžengti į pastatą. Ir suprato, kad istorija
kartojasi.

Rajenas įsuko mašiną į savo vietą gyventojų automobilių aikštelėje

Prieplaukos aikštėje ir išjungė variklį. Suglumęs nužvelgė daugiabutį
stebėdamasis, kodėl jaučiasi čia toks pašalietis, nors pragyveno viršutiniame
jo aukšte beveik trejus metus, neskaitant pastarųjų dvejų, praleistų su Ana jos
kotedže.
Paskui prisiminė, kad kotedžo nebėra.
– Aš galiu viskuo pasirūpinti, – primygtinai siūlėsi Filipsas. – Juk trijų
žmogžudysčių detektyvų nereikia vienoje nusikaltimo vietoje...
– Jeigu ta mergaitė guli negyva mano bute, privalau sužinoti, kaip ji ten
atsidūrė, – pratarė Rajenas taip tyliai, kad Filipsui teko įtempti ausis.
 – Jeigu – ir tik jeigu – viršuje rasime Betę Finegan, tai tik todėl, kad tas
maniakas ją nužudė. Tu neturi su tuo nieko bendra, – atsakė Frenkas.
Rajenas vis dar žvelgė į langą.
– Matyt, Edvardsas bus radęs atsarginius raktus, – tarė jis pats sau. –
Palikau juos stalčiuje kotedže. Bus radęs, prieš jį padegdamas.
– Na ir ką, jeigu rado? Juk tai ne priežastis jam čia atvažiuoti.
– Nejaugi nesuvokti – paklausė Rajenas. – Atsivežė mergaitę čia tam, kad
aš ją rasčiau, kad pamatyčiau, koks jis sukruštai genialus. Kodėl taip
padarė? Kad įrodytų esąs pranašesnis, stipresnis.
– Ir įrodė, nužudydamas kažkokią bejėgę mergaitę? Visiškai įsisiautėjo
pamišėlis. Jis absoliučiai nemąsto.
– Nesutinku, – tarė Rajenas, kelis kartus sumirksėjęs, kad surikiuotų
galvoje pasklidusias mintis. – Iš tiesų Edvardsas nori dar kartą pabandyti
užbaigti reikalus, kuriuos pradėjo pastarąjį kartą, mums kartu būnant tame
bute, – tęsė Rajenas. – Šįkart jis nenori pralaimėti – trokšta tik pergalės.
Pamatyti mane sutriuškintą ir verčiau negyvą, tįsantį ant grindų prie jo kojų.
Bet lengvo laimėjimo nepageidauja. Oi ne, – šiurkščiai nusijuokė. – Trokšta
ištęsti malonumą, colis po colio klupdyti mane, kol susilygiuosime.
Filipsas nurijo kietą skausmo ir sielvarto gniutulą gerklėje.
– Jeigu jis nužudė tą mergaitę, neprivalai ją rasti būtent tu, – kolega
paskutinį kartą pasistengė įkalbėti Rajeną, bet šis tik papurtė galvą.
– Aš prisiekiau jos motinai.
Taip taręs vyresnysis inspektorius sukaupė jėgas ir išlipo iš mašinos, kad
stotų akistaton su savo demonais.

Nuo galvos iki kojų apsitaisę polipropileno kostiumais, jie judėjo tylia
procesija šviesomis tviskančiu vestibiuliu, palei sienas, apkabinėtas pašto
dėžutėmis, pro blizgančias plienines liftų duris... Bet Rajenas pasirinko
laiptus – beviltiškas troškimas atitolinti akistatą, laimėti laiko... ar dar
nežinia ko. Pasiruošti... turbūt.
Rajenas sunkiai ryžosi vaizdui, kuris jo laukė už paprastų baltai dažytų
durų į jo penthauzą. Drebančiomis rankomis stengėsi įtaikyti žalvarinį raktą į
spynos angą ir kelis kartus nepataikė, kol galiausiai durys plačiai atsivėrė.
Rajenas tiesiog pastiro nuo pamatyto reginio. Į palaikus, kadaise buvusius
mergaitės kūnu, žvelgė sustingusiu veidu ir surakinta nugara. Už jo
Lauersonas blyško ir suko žvilgsnį į šalį, nes organizmas turėjo prisitaikyti
prie smurtinės mirties vaizdo bei tvaiko. Folkneris pasisuko šonu, įrėmęs
rankas į kelius, ir giliai traukė orą, slopindamas pykinimą.
– Brangusis Dieve, – sušnibždėjo Filipsas, rydamas seiles. Nors
nereligingas, jis vis tiek sukalbėjo tylią maldelę.
– Folknerį, – tarė Rajenas keistu, nykiu balsu. – Pasiruošęs?
Vyras sunkiai šnopavo, konvulsyviai rydamas savo paties tulžį, tačiau
susitvardė ir malšindamas šleikštulį linktelėjo.
– Filipsai, – atsigręžė į savo seržantą Rajenas, bet atrodė, kad žiūri kiaurai
pro jį. – Susisiek su Pinteriu lavoninėje ir pasakyk, kad už valandos lauktų
siuntos. Lauersonai? – tą patį veriantį žvilgsnį jis įsmeigė į jaunuolį, kurio
veido spalva derėjo prie jo balto polipropileno kombinezono. – Lik čia.
– Bet, pone...
– Pasilik čia, – griežtai pakartojo Rajenas. – Tau nebūtina visko matyti.
Taip taręs, jis žengė pirmą žingsnį vidun.
Ir išsyk jam užėmė nosį šleikščiai saldus mirties kvapas. Vėl išsitrynė riba
tarp praeities ir dabarties, ir jis matė svetainę kaip prieš dvejus metus, prieš
jam pasamdant būrį remontininkų, kurie bute pakeitė viską iki pat virtuvės
įrangos. Matė save sužeistą ant grindų, šliaužiantį prie sesers, pasodintos į
kėdę pačiame kambario viduryje, surištos, užkimšta burna.
Matė prie jos sėdintį Edvardsą, mojuojantį skalpeliu.
Rajenas pasipurtė nuo prisiminimų, giliai alsuodamas pro sukąstus dantis.
Kraujo buvo visur. Juo plūdo grindys, viduryje kambario telkšojo kruvina
bala, net sienos aptaškytos. Tačiau mergaitės kūnas nukirsta galva, įtaisytas
apverstoje kėdėje, buvo ne jo sesers. Rajenui nereikėjo dukart žiūrėti, kad
jau galėtų skambinti jos motinai, nes būtent jos dukros jis šįkart nesugebėjo
išgelbėti.
Lyg rūke Rajenas apžvelgė kambarį ir aptiko mergaitės galvą groteskiškai
patupdytą ant savo atviros virtuvės darbastalio. Kraujas plito ratu ir lašėjo į
pradėjusią krešėti balutę ant grindų, palikęs mergaitės veidą pelenų spalvos
pilkumo.
Rajenas ėmė tankiai šnopuoti, su pertrūkiais įkvėpdamas ir iškvėpdamas
orą, kuris galinga banga plūdo į plaučius. Bet pats to nesuvokė. Virpančiomis
kojomis žengęs dar vieną žingsnį į kambarį, akis įsmeigė į mergaitės kūną.
Ir vėl užplūdo prisiminimai, panardino į spalvų bei garsų sūkurį. Pradėjo
kalti galvoje, apėmė svaigulys, prieš akis sušmėžavo juodos dėmės. Jis
graibė rankomis aplink, kad ko nors įsikibtų, bet ko, kas padėtų išsklaidyti
anos dienos siaubą, bet buvo jau per vėlu.
 Staiga mirusioji mergaitė persimainė į jo seserį, Natali. Matė, kaip žiūri į
jį didžiulėmis pilkomis paklaikusiomis akimis, tokio pat atspalvio kaip ir jo
paties.
Surikęs Rajenas kluptelėjo į priekį ištiestomis rankomis, tarsi
stabdydamas pirmąjį Edvardso skalpelio pjūvį, bet prieš jam susmunkant ant
grindų jį spėjo nutverti dvi stiprios rankos.
– Štai, vaikinuk, – raminamai sušnibždėjo Filipsas. – Štai tave ir
pagavome.

Vos spėjusi užsisakyti trumpam nuomojamą vasarnamį maloniame

Blančlando kaimelyje ties Nortumberlando ir Daramo grafystės riba, Ana
sulaukė Filipso skambučio. Daug jai aiškinti nereikėjo, tad pasičiupo striukę
ir krepšį ir atlėkė taksi nuo Kriminalinių tyrimų skyriaus iki Karališkosios
Viktorijos ligoninės mažiau nei per penkiolika minučių. Iššokusi iš
automobilio, pasileido tiesiai prie pagrindinio Nelaimingų atvejų ir skubios
pagalbos skyriaus įėjimo, kur ją nukreipė į ilgą, siaurą palatą, suskirstytą į
atskiras konsultacijų kabinas raštuotomis akį rėžiančio turkio atspalvio
užuolaidomis.
Net jei nebūtų žinojusi kabinos numerio, būtų išsyk ją radusi
paprasčiausiai eidama link griausmingai skambančio Rajeno balso.
– Man nereikia magnetinio rezonanso!
– Rajenai? – pašaukė ji, ir staigiai atplėšta užuolaida atidengė įraudusį jos
sužadėtinį, stovintį prie taip pat įraudusio Filipso ir jaunesniosios gydytojos.
Paskubomis apžvelgusi padėtį, Ana netruko pastebėti, kad jis viena ranka
remiasi į sieną. Tada ji persimetė su Filipsu reikšmingais žvilgsniais.
– Tikiuosi, niekam nesudarai sunkumų, – tarė ji griežtai. Rajenas piktai
šyptelėjo.
– Aš tik bandau paaiškinti, kad man čia būti visiškai nereikalinga.
– Tikrai? – apsimetė Ana sutrikusi. – Kadangi girdėjau, kad tu penkias
minutes buvai atsijungęs ir visiškai į nieką nereagavai.
Nuo pat tos akimirkos, kai Filipsas jai pranešė šią žinią, Ana jaudinosi
kone iki pykinimo.
Nerimstančia ranka nusibraukęs ant kaktos užkritusius plaukus, Rajenas vėl
ją nusvarino.
– Galbūt todėl, kad šiandien dar nieko nevalgiau, – greitosiomis sumąstė
pasiteisinimą. – Dirbame kiauras dienas, ir aš dažnai apie tai pamirštu, tik
tiek.
Visi suprato, jog tai melas, jam taip nebūdingas, ir dėl to nustebo, netgi
pats Rajenas. Nusprendęs išmėginti kitokią taktiką, pasitelkė savo žavesį ir
kreipėsi į jauną daktarę, stoviniuojančią šalia ir narsiai besistengiančią
atlikti savo pareigą.
– Daktare, aš tikrai vertinu jūsų pagalbą, bet jaučiuosi švaistantis laiką.
Turbūt turite kur kas rimtesnių ligonių...
– Baik išsidirbinėti, – rėžė Ana ir metė į Filipsą įspėjantį žvilgsnį, kad šis
susilaikytų nenusijuokęs. – Tu švaistai daktarės laiką, besistengdamas
išvengti apžiūros. Nesitikėk, kad išsisuksi, nes aš nepajudėsiu iš šios vietos,
kol neįsitikinsiu, jog tau viskas gerai.
Padrąsinta jos žodžių, daktarė tvirčiau uždėjo plaštaką Rajenui ant rankos
ir stumtelėjo link lovos krašto, kur buvo be ceremonijų pasodintas.
– Prašau sekti akimis šią šviesą, – paliepė ji, ir Rajenui neliko ką daryti,
kaip tik paklusti, nes antraip rizikavo pasirodyti visišku silpnapročiu.
Ana laikėsi žodžio – stovėjo it sargybinis prie kabinos įėjimo, kol baigėsi
apžiūra ir vyresnysis inspektorius buvo pripažintas sveiku bei tinkamu toliau
eiti savo pareigas. Išklausiusi glaustą paaiškinimą ir sužinojusi apibendrintas
aplinkybes, spėjo, kad galbūt Rajenas kenčia nuo potrauminio streso ir
neįkyriai pasiūlė apsvarstyti įvairius terapijos būdus, kurie pagelbėtų jį
įveikti. Medikei išėjus rašyti ataskaitos, Rajenas pašoko nuo lovos ir vėl
atitraukė užuolaidą.
– Vienintelė man veiksminga terapija bus tada, kai paliepsiu Kyrui
Edvardsui degti pragare, – iškošė jis pro sukąstus dantis, žengdamas
koridoriumi link išėjimo.
Kur kas lėtesniais žingsniais jam įkandin sekė Ana su Filipsu; pastarasis į
ją atsigręžė ir pasakė:
– Edvardsas užmušė tą mergaitę lygiai taip, kaip nužudė Natali Rajen.
Panašiai „inscenizavo“ ir kambarį, kad Rajenas žiūrėdamas prisimintų, kas
ten buvo nutikę anksčiau. Žengęs vidun, jis vėl viską išgyveno, o tuomet
neteko sąmonės.
Jis spragtelėjo pirštais vaizduodamas išjungiamą šviesą.
– Nežinau, ką daryti, kad palengvėtų, – prisipažino jis. – Šiandieninis
vaizdas jį pastūmėjo anapus ribos ir grąžino ton vieton, kurios bandė išvengti
pastaruosius dvejus metus. Prireiks laiko, kol atsigaus.
– Maniau, kad jau atsigavo, – sumurmėjo Ana.
 – Man irgi taip atrodo. Bet jeigu Morison apie tai išgirs, išsyk nušalins
nuo bylos.
Pamačiusi Rajeną atsigręžiant į juos, Ana prikando lūpą.
– Tuomet nesakyk jai, – pratarė, reikšdama seržantui pasitikėjimą. –
Nesakyk jai nieko, Frenkai.
Filipsas dėmesingai ją nužvelgė ir lėtai linktelėjo.
– Jeigu jis neužbaigs tyrimo, liks amžinai įsitikinęs, kad Edvardsas jį
nugalėjo. Rajenas privalo tęsti, kad ir kaip pats nukentėtų?
– Būtent.
– Tuomet gerai, – apsisprendė Filipsas.
Ana nusišypsojo ir prisilenkusi įsegė bučinį į jo šiurkštų skruostą.
– Ačiū. Palik mus akimirkai.
Kol Filipsas laukė diskretiškai atsitolinęs, Ana pasivijo Rajeną
Skubiosios pagalbos skyriaus laukiamajame, sausakimšame žmonių, nors
buvo tik antradienio popietė.
Ji giliai įkvėpė.
– Ar viskas gerai?
Rajenas žiojosi kažką labai atsainiai leptelėti, bet vien žvilgtelėjęs į Aną
susitvardė. Tik prisitraukė ją arčiau prie savęs ir taip tvirtai apkabino, kad jų
kūnai prigludo vienas prie kito.
– Dabar jau geriau.
– Kuo galėčiau padėti? – pasiteiravo Ana.
– Ir taip labai padedi, – pratarė jis ir trūkčiojamai susijuokė. – Man reikia,
kad būtum šalia, Ana, bent jau tam, kad primintum pasaulyje esant nors šiek
tiek gėrio.
– Jo pilna aplink tave, – pastebėjo ji. – Turi gerą draugą Frenką, taip pat ir
Džeką.
– Lauersoną?
– Kas, tavo nuomone, padėjo Filipsui įgrūsti tave į mašiną?
Rajenas nieko nepasakė, bet pasistengs nepamiršti jam vėliau padėkoti.
– Liepiau Džekui pasilikti priebutyje, – sumurmėjo jis. – Kad nematytų,
kas viduje.
– Negali jo apsaugoti nuo viso pasaulio. Pats pasirinko būti žmogžudysčių
detektyvu, kaip ir tu. Tokios jau pareigos.
Pasitrynęs skruostu į jos viršugalvį, Rajenas atšlijo.
– Žinau, esi teisi.
 – Atleisk, nenugirdau. Gal gali išraižyti pergamente, kad liktų ateinančioms
kartoms?
Jis sukrizeno, ir ji išgirdo labiausiai raminantį garsą per visą dieną.
Sužibo pralinksmėjusios jo akys, o veidą suraukšlino kaskart ją pribloškianti
gyva šypsena.
Uždėjusi plaštaką jam ant krūtinės, juto po marškinių audiniu stipriai
plakančią širdį.
– Na, o dabar, – tarė ji, – užtenka dykaduoniauti, grįžk prie darbų.
– Klausau, mano ponia.
 11 skyrius

Rajenas išsikvietė patrulinę mašiną, kuri nuvežtų Aną atgal į Kriminalinių

tyrimų skyrių, o pats su Filipsu patraukė link tarnybinių laiptų, vedančių į
lavoninę ligoninės rūsyje; į vyriausiojo patologo Džefrio Pinterio valdas.
Jiems leidžiantis į žemutinį aukštą, kulnai kaukšėjo betoniniais laiptais ir
aidu atsimušė ilgame koridoriuje, nusidriekusiame iki pat šarvuotų plieninių
durų. Temperatūra koridoriuje dusino, nes ventiliatorių virtinė išorėn pūtė
karštą orą, kad palaikytų nuolatinį šaltį lavoninėje. Jie priėjo dvivėres duris,
Rajenas surinko keturženklį kodą sienoje įtaisytame apsaugos pultelyje, ir po
kelių sekundžių ilgokai padūzgusios jos automatiškai atsivėrė. Abu vyriškiai
įžengė į erdvią, atvirą lavoninės patalpą ir nuo staigiai pakitusios
temperatūros nevalingai virptelėjo. Palei vieną sieną rikiavosi metalinių
stalčių eilė, o kambario viduryje, šalia vienodais tarpais sustatytų vežimėlių,
buvo sumontuota naujausio modelio vonia lavonams, valdoma elektroniniu
būdu. Juodu užuodė specifinį formalino ir kūniškų dujų mišinį, neišnaikinamą
jokiais valikliais ir kiekvienam besisiejantį su mirtimi. Suraukę nosis
paskubomis ėmė vilktis lankytojų chalatus, kabojusius ant kabyklos palei
duris. Rajenas žurnale suraitė jųdviejų pavardes, paskui abudu kiek užtruko,
kol užsitraukė batų įmautes ir užsidėjo plaukų tinklelius, užbaigiančius visą
aprangos ansamblį.
– Labai patrauklu, – pakomentavo Filipsas.
Atlikę formalumus, lavoninės šeimininką jie rado kabinete, prijungtame
prie pagrindinės patalpos. Džefris Pinteris buvo liesas, išstypęs, malonus
pusamžis vyriškis. Sukritusį veidą įdubusiomis akimis gaubė išskydę plaukai,
o kai jis pakilo ir aplink šlaunis supleveno dukslus laboratorinis chalatas,
susidarė nejaukus įspūdis, kad prieš juos stovi pati giltinė.
Bet tada jo veide nušvito svetinga šypsena ir minėtas panašumas dingo.
– Rajenai, Filipsai! Gera jus matyti.
Jis abiem vyrams smagiai ir stipriai pakratė rankas ir nė nepastebėjo, kaip
tie išsyk suskubo pasitrinti delnus į savo laboratorinių chalatų šonus. Tokioje
vietoje kaip ši visuomet verta pasisaugoti.
 – Ar jau spėjai apžiūrėti kūną? – pasiteiravo Rajenas, tiesiai eidamas prie
reikalo.
Pinterio veide vėl susimetė niūrios raukšlės, ir jis susiėmė rankomis už
chalato atlapų.
– Tik probėgšmais, – atsakė patologas. – Atlikti išsamų skrodimą tokiomis
aplinkybėmis užtruks laiko.
Kažkaip siaubingai proziškai nuskambėjo dar nė šešiolikos nesulaukusios
mergaitės galvos nukirtimas apibūdintas kaip „aplinkybės“, bet Filipsas
nusprendė dėl to nesijaudinti. Manė, kad Pinteriui privalu išlaikyti
objektyvumą taip pat kaip ir jiems.
– Norite į ją žvilgtelėti? – tęsė Pinteris, lyg siūlydamas išmėginti naują
automobilį. – Paguldžiau jos kūną atskirame apžiūros kambaryje, čia visai
šalia.
– Pasiūlymas viliojantis, Džefai, bet mes jau matėme, – atsakė Filipsas,
Rajenui dar nespėjus sureaguoti. – Ar pavyko nustatyti jos tapatybę, turiu
galvoje, mediciniškai?
– Nusiunčiau kraujo mėginį tirti, bet šiek tiek ją apšvarinę aiškiai
pamatėme panašumą su jūsų anksčiau atsiųstu mergaitės profiliu. Betanės
Finegan.
Nieko daugiau Rajenas nesitikėjo, bet vis tiek pajuto, kaip užplūsta
sielvartas.
– Nenoriu atvesti motinos į atpažinimą, kol jos neaptvarkei.
Dėl to Rajenas nenusileis. Mažiausia, ką jis galėtų padaryti dėl motinos,
praradusios svarbiausią gyvenimo žmogų, tai, ką labiausiai mylėjo; kas
suteikė prasmę gyventi.
– Nenorėčiau, kad ji išvis čia apsilankytų, – pridūrė, – bet mes
nesprendžiame, todėl... padaryk dėl jos, ką gali.
Pinteris supratingai linktelėjo.
– Aš... e... nežinau, ar tai bent kiek paguostų jos motiną, ar bet kurį iš
mūsų, bet nemanau, kad žudikas nukirto mergaitei galvą, kol auka dar buvo
gyva. Panašu, ji mirė sustojus širdžiai dėl sunkių kūno sužalojimų. Kiek
mačiau, perkirstos visos pagrindinės arterijos, ir, organizmui taip gausiai
nukraujavus, neatlaikė širdis. Kai kuriose vietose ties keliais ir alkūnėmis
kraujo krešėjimo požymiai rodo, kad šiuos pjūvius jis atliko prieš mergaitei
mirštant.
Patalpoje neilgam stojo tyla – abu detektyvai galvojo apie beprasmiškai
pralietą kraują, įsigėrusį į Rajeno buto grindis. Buvo dar nykiau, nes
pramoninio balto laikrodžio ant sienos garsus tiksėjimas tarsi atkartojo
kraujo kapsėjimą į grindų lentas.
– O kaip dėl nužudymo įrankio? – paklausė Rajenas.
– Oi, beveik esu tikras, kad naudotasi didžiuliu dantytu peiliu. Daugiau ką
nors specifiško pasakysiu, kai laboratorijoje ištirs pjūvių žymes aplink kaklą,
bet nepanašu, kad galva atskirta vienu švariu kirvio ar panašaus įrankio,
kirčiu. Bijau pagalvoti, bet jei mergaitė dar būtų turėjusi sąmonę, ji būtų
išgyvenusi nenusakomą skausmą, nes šitaip atskirti galvą nuo kūno brūžinant
tarsi pjūklu užtrunka laiko...
– Mes jau susidarėme vaizdą, – Rajenas nenorėjo ilgai apsistoti ties tokia
tikimybe. – O mirties laikas? Mes pirmieji atvykome į vietą ir radome ją
prieš pat keturias.
Pinteris teatrališkai garsiai iškvėpė orą, ir kiti du vyrai kambaryje jį
nužvelgė su vos slepiamu susierzinimu.
– Na, galiu tik labai apytiksliai spėti, bet sakyčiau, kad iki to laiko, kai ją
aptikote, po mirties turėjo praeiti nuo penkiolikos iki šešiolikos valandų.
– Vadinasi, ji mirė praeitą naktį apie vidurnaktį, – sumurmėjo Rajenas.
– Taip. Ją čia atvežus, kūnas buvo gerokai įsisenėjusio sąstingio stadijoje,
maždaug kambario temperatūros. Atsižvelgiant, kad kūnas šąla pusantro
laipsnio Celsijaus per valandą greičiu, ir įskaitant tokias kintamąsias kaip
svoris, tikėtinas kūno temperatūros kritimas širdžiai sustojus... sunku
pasakyti, bet spėčiau, kad bus praėję maždaug penkiolika valandų.
– Tuomet atitinka mūsų žinias apie jos veiksmus, – pastebėjo Filipsas,
turėdamas omeny Betės draugių liudijimus.
Pinteris suposi ant kulnų, nekantraudamas pranešti labiausiai jaudinantį
savo radinį. Tai buvo dar vienas nedidelis jo įprotis, detektyvų pastebėtas
per ilgą jų bendradarbiavimo istoriją ir, laimei, daugybę erzinančių daktaro
ypatumų atpirko tai, kad jis buvo labiausiai prityręs ir gabiausias patologas
per šimtus mylių aplink.
– Yra dar kai kas, kas jums tikrai nepatiks, – pamojo jis jiems prieiti
arčiau prie kompiuterio ant darbo stalo, kurio ekrane buvo neseniai daryta
mergaitės kūno nuotrauka. – Štai pažiūrėkite.
Ant kairiosios Betanės plaštakos juodu rašalu aiškiai buvo užrašytas
aštuonių raidžių žodis:

INVICTUS
 Filipsas palinko geriau įsižiūrėti į nuotrauką, o paskui atsigręžė į abu
vyrus su siaubu akyse.
– Ką tai reiškia? Regis, kažkur tai girdėjau anksčiau.
– Lotyniškai, – paaiškino Rajenas. – Tai reiškia „nenugalėtas“.
Filipsas kilstelėjo tankų antakį.
– Mokykloje turėjau lotynų kalbos pamokas dukart per savaitę, – plačiau
paaiškino Rajenas.
– A, supratau. Pamiršau, kad lankei vieną iš tų prašmatnių švietimo įstaigų.
Lažinuosi, nenumanei, jog kada nors turėsi iš to naudos.
– Kadangi tai mirusi kalba, ją itin mėgsta rinktis tam tikros rūšies
egoistiški serijiniai žudikai, – sutiko Rajenas.
Filipsas nenulaikė šypsenos.
– Kodėl šitie puspročiai negali vartoti paprastos anglų kalbos? Visuomet
nori tarti paskutinį žodį, ir visuomet melodramatiškai.
– Tai visiškai atitinka jo būdą, – tarė Rajenas. – Trokšta, kad jį pastebėtų,
žavėtųsi, bijotų. Lotynų kalba neva jam suteikia intelektualumo. Aš išlieku.
Ar tai pranašumo, ar paniekos išraiška?
Filipsas susimąstė apie jų medžiojamo žmogaus psichologiją.
– Šios mergaitės žūtis – akivaizdus pranašumo demonstravimas. Viskas
taip surežisuota, kad būtent tu ją rastum, – linktelėjo jis į Rajeną. – Mano
supratimu, jis meta iššūkį.
Rajeno, žiūrinčio į nuotrauką ekrane, žandikaulio raumuo sutrūkčiojo.
– Tokiu atveju aš jį priimu.

Makenzi išgirdo lengvus žingsnius ant laiptų, paskubomis nusirišo

palaikantį įtvarą ir pagrūdo jį po lova, kol Edvardsas dar neįėjo į kambarį.
Nuolankiai atsisėdo ant lovos kraštelio ir laukė atrakinant duris.
– Pietų metas, Ruta, – išgiedojo laikydamas įskilusią lėkštę su apgailėtina
porcija valgio, kuris atrodė panašus į konservuotus ančiuvius; panašiai ir
kvepėjo.
Kukliai padėkojusi, ji priėmė maistą ir išsyk prisivertė kimšti jį burnon,
tokiu būdu vengdama pernelyg ilgai mirkusios sūryme žuvies druskingo
skonio. Mašinaliai kramtė ir tikino save, jog organizmui reikia „kuro“, o
mintyse deklamavo Jeitso eiles, kad kaip nors nukreiptų dėmesį nuo aitraus
dvoko:
 Nors pasenau klajoti
Po aukštus kalnus ir gilias daubas,
Aš rasiu, kur ji dingus,
Bučiuosiu lūpas, glausiu jos rankas.

Eilės priminė jai Frenką, ir Denisė spėliojo, kur jis dabar, ar galvoja apie
ją kaip mirusią. Tuomet Edvardsas spragtelėjo pirštais jai priešais veidą,
reikalaudamas dėmesio.
– Ruta? Klausykis, kai aš kalbu. Tau nederėtų būti nemandagiai.
– Maldauju atleisti.
Regis, Edvardsas priėmė jos atsiprašymą už gryną pinigą, nebent
nusprendė ignoruoti iš kiekvienos jos poros besisunkiantį sarkazmą.
– Taip geriau. Jeigu būtum atidžiau manęs klausiusi, būtum išgirdusi, kaip
tau sakiau šiandien, jog ir vėl vakare išeisiu. Gerai, žinau, ką galvoji, –
pagrūmojo pirštu ir priklaupė ant kelio, prisikišo veidu prie jos arčiau nei
per penkis colius.
Makenzi atšlijo; lėkštė nulėkė ant grindų.
– Ajajai, – padejavo Edvardsas. – Žiūrėk, kiek priteršei.
– A... atsiprašau, – sumurmėjo ji. – Viską išvalysiu.
– O taip, išvalysi, – tarė jis kantriai. – Grįžęs norėčiau matyti kambarį
išblizgintą, be menkiausios dulkelės, ir tave, sėdinčią toje vietoje, kur
palikau. Ar supratai?
Makenzi lūpos virpėjo.
– Taip.
Dramatiškai atsidusęs, jis brūkštelėjo pirštu jai per nosį; nuo
lengvabūdiškai intymaus gesto Makenzi susuko vidurius.
– Skaitau tave lyg atverstą knygą, – tarė jis piktdžiugiškai šypsodamasis. –
Žinau, tik atsuksiu tau nugarą, iškart imsi regzti planus, kaip pasileidus
pakalnėmis susirasti savąjį riterį ant balto žirgo, – nutilęs jis kryptelėjo
galvą į šoną. – Beje, kur mūsų gerasis seržantas? Tai jau tikrai, jeigu jam
rūpėtum, būtų seniai atlėkęs tavęs gelbėti, ar ne?
Makenzi pasistengė niekaip nereaguoti. Jo žodžiai skirti kuo labiau įžeisti
ir palaužti jos ryžtą. Privalo niekaip neišsiduoti.
– Man nereikia, kad kas nors mane gelbėtų, – nustebino ne tik jį, bet ir
pačią save taip atsakydama, ir Edvardsas iššiepė dantis, nutaisęs išraišką,
primenančią šypsnį.
 – Narsu! Man tai patinka, – prisipažino jis. – Taip pat ir praktiška, nes –
nevyniokime žodžių į vatą – nėra prasmės tikėtis išvaduotojo. Lengvai galiu
tave nužudyti kada panorėjęs.
Jis tai ištarė taip nerūpestingai, kad Makenzi net kvapą užėmė.
Edvardsas staiga vėl atsiduso, atsistojo ir iškėlęs rankas pamiklino
nugaros raumenis. Makenzi stebėjo, kaip jis nužingsniuoja prie lango ir
žvelgia į žemės plotelį, kurį buvo įsirengęs mankštoms.
– Tikiuosi, ir tau patinka vaizdas pro langą, – mirktelėjo jis atsigręžęs per
petį.
Makenzi nusuko žvilgsnį, jausdama kylančią tulžį. Gal priežastis –
ančiuviai, bet ji įtarė, kad šleikštulį kelia nežymus Edvardso bandymas su ja
flirtuoti dėl kažkokios piktanoriškos priežasties, žinomos tik jam pačiam.
– Žinai, Ruta, jeigu naktį pasijusi vieniša, visada gali pabelsti į sieną, ir aš
su džiaugsmu padarysiu paslaugą, – tęsė jis stebėdamas, kaip keičiasi jos
veido išraiška.
Pirmiausia jame pasirodė baimė, ją pakeitė kažkokia kita jam
nesuprantama emocija, kurios dabar neturėjo ūpo šifruoti. Tiesą sakant,
imituoti paprastą žmogiškąją empatiją jis jau seniausiai nebematė jokio
reikalo.
Tuomet Makenzi vėl jį nustebino.
– Galbūt viskas dėl to, kad esi vienišas, – tarė ji, nukreipdama į jį savo
katės akių žalumo žvilgsnį.
Tylai užsitęsus Makenzi pajuto, kaip plazda viduriai, ir spėliojo, ar ne per
toli bus nuėjusi. Per ilgas vienatvėje praleistas valandas ji ne kartą svarstė
galimybę užmegzti „rudimentinį“ ryšį su savo kalintoju, pažiūrėti, gal kas
nors yra likę iš Kyro Edvardso – žmogaus. Dabar stebėdama, kaip jame
agresija grumiasi su smalsumu, darė prielaidą, kad nugalės agresija, tad
nusiteikė smurtinei bausmei už savo įžūlumą.
Tyla spengė ilgas sekundes; staiga jis atšlijo visu kūnu į sieną ir
susikryžiavo ant krūtinės rankas, dirginančiai panašiai, kaip tai daro Rajenas.
– Ir kas verčia tave manyti, kad aš vienišas, mieloji?
Denisei net oda panižo, kai iš žudiko lūpų išgirdo dar vieną malonybę, bet
ji sutelkė dėmesį į atsakymą, rinkdama jam priimtinus žodžius.
– Turėtų būti... sunku, – tarė ji, ieškodama žodžių, kurie deramai perteiktų
užuojautą žmogui, ne geresniam už laukinį žvėrį.
Tiesą sakant, dar blogesniam. Žvėrys bent jau žudo tam, kad apsigintų ar
išgyventų. Edvardsas žudė dėl gryno malonumo.
 – Turėtų būti sunku... – vėl pamėgino Makenzi.
– Kas sunku? Būti manimi? – pasufleravo jis, durdamas pirštu sau į
krūtinę.
Užvertęs galvą pratrūko juoktis, pratisai ir širdingai.
– Leisk man šiek tiek papasakoti apie save, – išsekus juokui, nerūpestingai
tarė. – Aš atrodau kaip bet kuris kitas vyras – bet kuris geras vyras. Turiu
dvi rankas ir kojas, dvi ausis, po dešimt rankų ir kojų pirštų.
Pakrutinęs rankų pirštus, Edvardsas vėl ėmė artintis prie jos. Makenzi
širdis sukalė krūtinėje it kūjis, ir jam artėjant sulig kiekvienu žingsniu ji jautė
kylantį jo įniršį.
– Šis kūnas, – mostelėjo jis į save, – yra niekas daugiau, kaip tik
paviršutiniškas kiautas. Man patinka jį puoselėti, žiūrėti, kad sklandžiai
veiktų, bet tai tik kostiumas, kasdien dėvimas drabužis. Po juo nėra nė
mažiausio menkniekio, siejančio mane su jumis visais. Nieko, kas bent iš
tolo panėšėtų į „emociją“; bent jau ne jūsų supratimu. Žiūriu į tave čia
sėdinčią, drebančią iš baimės, ir nejaučiu nieko. Ar supranti? Nei besaikio
triumfo, nei net paprasčiausio malonumo, kokio tikėjausi. Aš nieko nejaučiu,
Denise. Nei meilės, nei neapykantos, nei gailesčio, nei skausmo. Vienintelis
mano jaučiamas dalykas yra troškimas pažiūrėti, kaip tu atrodai iš vidaus ir
kiek ilgai tavo žavios žalios akys užtruks numirti. Troškimas kasdien vis
stiprėja, taip stiprėja, kad beveik nebegaliu matyti tavyje žmogaus. Man tu
esi vien tik mėsos ir kaulų masė.
Priėjęs Edvardsas atsistojo visai šalia, paskui pritūpė prie jos taip arti,
kad Denisė veidu jautė jo šiltą kvapą.
– Taigi, – pratarė jis labai tyliai. – Kodėl tau dar kartą nepaklausus, ar aš
nesijaučiu vienišas?

Jam išėjus, Makenzi ilgai neįstengė pakrutėti iš savo vietos ant lovos. Iš
dalies bijojo, kad jis grįš, ir prisiminė, kodėl išvis buvo atėjęs: kažkaip
apriboti jos galias judėti ir užkirsti kelią pabėgimui. Kita priežastis buvo
žeminantis suvokimas, kad kažkuriuo metu per tą jo saviraiškos monologą ji
apsišlapino.
Iš akių plūdo ašaros, bet Denisė nekantriai jas nusibraukė, nes pasiekė
menkutę sėkmę, kad ir ne visai įsisąmonintą.
Edvardsas daugiau nebepuolė ir pirmą kartą pavadino Denise,
nesąmoningai sugrąžindamas jai tapatybę, kurią iš visų jėgų stengėsi ištrinti.
 Ji spėliojo, ar pats bent suprato.
Lauke buvo užslinkusi naktis, ir smulkus lietus barbeno į stogą jai virš
galvos, skverbdamasis pro atdarą langą, persmelkdamas kambario orą šalčiu
ir drėgme. Ji pasikėlė nuo lovos, kaip galėdama apsivalė, o išgirdusi, kaip
jis išeina, – sukdamas už namo kampo švilpavo pats sau, – ji vėl šiek tiek
pasitreniravo kautis.
 12 skyrius

Rajenas aptiko Džeką Lauersoną besitrinantį prie galinio Kriminalinių

tyrimų skyriaus įėjimo, čiulpiantį obuolių kvapo elektroninę cigaretę.
Stovėjo po rūkaliams skirta plastikine pastoge ir klausėsi lietaus lašų
barbenimo į stogą, podraug dairydamasis po nepatrauklią aplinką –
personalo automobilių aikštelę. Susigrūdęs rankas į kišenes, Rajenas priėjo
prie vaikino ir atsistojo šalia.
– Noriu tau padėkoti, Džekai.
Lauersonui užtraukus gilų dūmą, cigaretė sugurguliavo lyg kaljanas,
paskleisdama vos juntamą „Golden Delicious“ obuolių aromatą. Rajenas
pats sau nusišypsojo galvodamas apie šį vyruką, akivaizdžiai išmokusį
vertinti tylą siekiant prakalbinti kitus žmones.
– Šiandien kiek anksčiau jaučiausi lyg nesavas ir žinau, kad judu su Filipsu
buvote šalia, kai nualpau. Esu dėkingas ir noriu, kad suprastum, kodėl
neleidau tau būti įvykio vietoje; tai neturi nieko bendra su tavo sugebėjimais.
Lauersonas išlaikė tylą, ir Rajenas tarėsi turįs save pasveikinti taip gerai jį
išmokiusį, tik kad niekaip nesitikėjo, jog vieną dieną jo metodai bus
panaudoti prieš jį patį.
– Gerai, tu pyksti. Turi teisę, – metė Rajenas ir stebėjo, kaip vyruko veidas
nušvinta nuostaba. – Klydau nušalinęs tave, bet neatsiprašinėsiu už norą
apsaugoti nuo baisiausios žalos, kokią tik gali vienas žmogus padaryti kitam,
poveikio.
Paskutinį kartą patraukęs elektroninę cigaretę, Lauersonas paslėpė ją
švarko kišenėje ant krūtinės; nuo jo vos juntamai dvelkė mirtimi, su kuria jie
visi šįryt susidūrė. Regis, tas kvapas dar ilgai laikysis drabužyje, net ir
chemiškai jį išvalius.
– Suprantu, kodėl norėjai mane nušalinti. Bet ir tu turi suprasti, kad
pasirinkau šį darbą dėl tos pačios priežasties kaip ir tu. Jeigu bandysi mane
lepinti, geresniu detektyvu netapsiu.
Rajenas palenkė galvą.
– Ir dar, – pridūrė Lauersonas. – Kitą kartą, kai ketini kristi paslikas lyg
baslys, bent įspėk. Vos nugaros neišsinarinau, prie tavęs nerdamas.
 – Pastaba priimta.

Baigęs šnekėti Filipsas pasipiktinęs paleido mobilųjį kristi ant stalo,

mintyse perkratydamas ką tik įvykusį pokalbį. Šiek tiek anksčiau Daramo
kriminalinių tyrimų skyrius dar kartą apklausė sraigtasparnio pilotą Endį
Heivortą ir jo žmoną, bet praėjo ištisos valandos be jokių naujienų.
Nekantraudamas jis ėmėsi reikalo į savo rankas ir paskambino atsakingam
detektyvui. Detektyvas inspektorius Bilas Rodžersas buvo priartėjęs prie
pensijos, kone keturiasdešimt metų atidirbęs policijoje. Žinojo, kaip
vadovauti tyrimui, ir visai nenorėjo, kad kas nors jį mokytų nuvalkiotų tiesų,
net ir toks gerbtinas asmuo kaip Frenkas Filipsas. Negi jis kaltas, kad piloto
žmona neprisimena užpuolimo detalių? Dėl Dievo meilės, juk moteriškė
patyrė didelę traumą.
Tiesą sakant, Rodžersas žinojo tikrąją priežastį, kodėl Helena Heivort
atsisakė kalbėti. Nieko bendra su trauma, vien tik baimė dėl savo gyvenimo,
dėl vyro ir vaiko gyvybių, dėl pavojaus, kuris kiltų jai išsiplepėjus. Vyrukas
buvo tai matęs dešimtis kartų; taip ir pasakė Filipsui.
– Mudu abu žinome, kas čia nutiko, Frenkai, bet aš bandžiau paspausti
žmoną, o ji nepasidavė nė per colį. Tik tiek tepasakė, jog tai buvo
raumeningas vidutinio ūgio vyras rusvais plaukais, išdygęs prie jos durų kaip
apsimetėlis garinio valymo paslaugų pardavėjas. Jis įkalbėjo moterį įsileisti
į namus, nes neva jį prispyręs reikalas, o jau viduje pasičiupo jos berniuką ir
liepė krautis krepšį. Jis grasino sužaloti vaiką, jeigu ji nepaklus, tad moteris
puolė vykdyti nurodymų ir įsėdo į mėlyną pagrobėjo furgoną. Jos nuomone,
ant automobilio šono buvo baltas garinio valymo kompanijos logotipas.
Vyriškis ją su vaiku ilgai vežiojo, įsisodinęs į galą toliau nuo akių. Vežiojo
niekur nestodamas, tik porą kartų išleido pritūpti šalikelėje nusilengvinti,
paskui ryte išlaipino prie Škotų Kampo sankryžos, o toliau ir pats žinai. Tik
tiek sutiko papasakoti.
– Juk turėtų prisiminti jo akcentą, vardą, nupasakoti drabužius, – tankiai
sutratėjo Filipsas. – Ar parodėte jai mūsų įprastų įtariamųjų nuotraukas?
Kitame linijos gale Rodžersas pavartė akis.
– Aha, Frenkai, parodėme. Ji teigia, kad nė vienas jų nėra tas vyras, kuris
pagrobė ją ir jos mažių.
– Suteik man tvirtybės, – sumurmėjo sau po nosimi Filipsas. – O kaip
pilotas?
 – Na, o pilotas... jis matė patį Edvardsą, ir tu žinai viską, kas yra
žinoma, – pastebėjo Rodžersas. – Jeigu žmona bus jam ką nors papasakojusi
apie savo paslaptingąjį pagrobėją, vyrukas irgi tylės lyg vandens prisisėmęs.
– Bilai, prašau. Tai gali lemti, ar mes rasime Denisę, ar prarasime.
Kitame linijos gale Rodžersas sugnybo tarpuakį.
– Suprantu, Frenkai. Bet jeigu mes bent kiek smarkiau paspausime tą
šeimą, viskas, ką jie pasakys, neturės vertės teisme. Atsiras koks nors
snarglėtas advokatas, cituojantis eiles iš Policijos ir kriminalinių įkalčių akto
dėl liudytojų bauginimo, ir tiek užteks, kad mūsų kaltinimas nueitų vėjais. Be
to, – kalbėjo Bilas, – lieka labai reali pavojaus grėsmė. Čia, Šiaurės
Rytuose, mūsų bendruomenė labai maža. Jeigu Helena Heivort pirštu bakstels
į kaltininką, už viso to esantys pinigai ir įtakingos galvos bematant sužinos,
taigi šeimai gali atsiliepti triuškinamai. Atvirai šnekant, Frenkai, ja dėtas aš
elgčiausi lygiai taip pat.
Su ausyse tebeskambančiais Rodžerio žodžiais Filipsas baigė pokalbį ir
pasinėrė į apmąstymus. Pirmiausia dėmesį sutelkė į klausimą, kas padėjo
Kirviui ištrūkti laisvėn. Kieno reputacija taip baugino, kad Heivortai
atsisakė aiškiai apibūdinti užpuoliką? Tai galėjo būti tik gerai tose vietose
žinomas pavojingas asmuo. Anot Nacionalinės kriminalinės žvalgybos
tarnybos, Šiaurės Rytuose veikė apie keturiasdešimt organizuoto
nusikalstamumo grupuočių, bet Filipsas teigtų, kad skaičius būtų arčiau
penkiasdešimties ar šešiasdešimties. Didžiuma jų priklausė dviem ar trims
valdančioms gaujų šeimoms Niukasle, Geitshede, Sanderlande ir Darame.
Jie daugiausia užsiėmė vadinamosios apsaugos reketu ir pagalba platinant
kvaišalus jų kontroliuojamose aludėse ir klubuose visame regione, bet viena
ar dvi išmanesnės grupuotės buvo pradėjusios atsišakoti nuo daugmaž
tradicinių nusikaltimų, kuriuos Filipsas prisiminė dar iš senų laikų, ir linko į
finansinius nusikaltimus, tokius kaip klastojimas bei sukčiavimas.
Pasiėmęs rašiklį, jis įniko braižyti detalų jam žinomų veikiančių grupuočių
tinklą, ypač Niukasle ir Darame. Kyras Edvardsas buvo atsargus
bendraudamas su savo advokate, galvojo Filipsas, ir tik kartą paslydo
pasiųsdamas elektroninį laišką su Makenzi adresu ir nurodytu laiku, kada
rašteliai turėtų būti ten pristatyti, idant padarytų didžiausią poveikį. Jokių
telefono skambučių į advokatės kontorą, jokių kitų rašytinių pranešimų, kad
bent būtų menkiausia užuomina apie Edvardso pabėgimo finansavimo šaltinį.
Jeigu Edvardsas buvo kur nors užsislėpęs laisvėje jo laukiančių pinigų,
galbūt galėjo pažadėti savo paslaptingajam geradariui užmokestį mainais už
atliktas paslaugas. Bet kadangi regione veikė trys reikšmingos nusikalstamos
šeimos, turinčios būdų, kaip įbauginti liudininkus ir parūpinti sraigtasparnį,
teks ne vien melstis, kad išaiškintum tą žiurkę.
Teks paskambinėti žmonėms į namus.

Septynios trisdešimt Rajenui sušaukus paskutinį dienos instruktažą, Filipso

niekur nesimatė. Dalyvavo visas jo personalo branduolys ir net Ana buvo
paslapčia atgabenta ir įtaisyta į kėdę tyrimo štabo kamputyje, nors bet kurią
akimirką galėjo netikėtai pasirodyti vyriausioji konsteblė Morison ir
pamačiusi civilį asmenį neapsidžiaugti.
– Džekai? Ar nematei Filipso?
Lauersonas papurtė galvą.
– Pastarąjį pusvalandį ne. Regis, jis kažką minėjo apie ketinimą
pakvėpuoti šviežiu oru.
Rajenas pagalvojo, kad jo seržantui labai neįprasta neinformuoti savo
viršininko apie veikimo planus, ypač turint galvoje, į kokią viršukalnę jiems
teks ropštis, bet turbūt nereikėtų pavydėti žmogui pertraukėlės. Jis išgyvena
pragarą ir dorojasi su situacija kur kas oriau nei bet kas kitas.
– Turi teisę, – pasakė jis niekam konkrečiai iš susirinkusiųjų. – Na,
pradedam.
Rinkdamas mintis Rajenas atsiraitojo rankoves ir sukryžiavo rankas.
– Gerai, apibendrinkime. Šįryt mes turime Edvardso automobilį, atvarytą
ir jau įvykio vietos ekspertų apžiūrėtą. Laukiame laboratorijos rezultatų dėl
DNR atitikmenų, bet labai panašu, kad tojota „Rav 4“ buvo palikta prie
Staifordo sankryžos – nežinome, kada ir kieno, – ir kad ją pasiėmė
Edvardsas ankstyvomis antradienio ryto valandomis, atsikratęs Makenzi
fiestos. Nuvažiavo nežinoma kryptimi į savo irštvą, kur visąlaik prabuvo
pasislėpęs, kol galop praeitą naktį vėl pademonstravo savo bjaurastį.
Rajenas stabtelėjo greitomis gurkštelėti kavos, kad pasiruoštų kitai savo
apibendrinimo daliai.
– Lentoje matote naują nuotrauką, – tyliai tarė jis ir stebėjo, kaip visų
galvos pasisuka į spalvotą Betanės Finegan fotografiją, kurią davė jos
motina, kai dar manė, kad dukra tiktai dingusi.
– Tai Betė, po savaitės turėjusi švęsti šešioliktąjį gimtadienį, bet mirusi
vakar apie vidurnaktį.
Degančiomis akimis jis žvalgėsi po kambarį.
 – Betei buvo nupjauta galva, kūnas išniekintas, bet žudikas neveikė
karštligiškai. Žalojo ją tvirta ranka, suvokdamas, ką daro, pasitelkęs gilias
anatomijos žinias, naudodamasis paprasčiausiu peiliu duonai raikyti.
Nuvilnijo šurmulys; susirinkusieji, vartydami jiems atspausdintus
informacijos paketus ir aptikę vaizdus iš nusikakino vietos, darytus šiandien
ankstėliau ryte, suaikčiojo.
– Šįvakar patologas atliks skrodimą ir kaip galėdamas skubiau mums
pateiks ataskaitą, bet gali praeiti kelios dienos, kol ekspertai išsamiai
apieškos nusikaltimo vietą.
Ilgai užtruks, braidžiodami po kraują.
– Beje, išlindęs iš pogrindžio viešumon, savo pirmajam nužudymui
Edvardsas pasirinko mano senąjį butą.
Kai kurie tai jau žinojo, o kurie dar nebuvo girdėję policijoje apie tai
kalbant, liko priblokšti.
Kaip Rajenas ir tikėjosi, kilo tam tikras sveikas smalsumas.
– Neverta sakyti, kad jo pasirinkimas turi tam tikrą prasmę, – kalbėjo
Rajenas tvirtai ir liko patenkintas, kad jo balsas nėsyk nesuvirpėjo. – Man
nebūtina kartoti senos istorijos, bet tai jau antras kartas, kai Kyras Edvardsas
pasirinko mano būstą savo purvinam darbui. Kai mes vėl jį įgrūsime už
grotų, priminkite nusiųsti jam sąskaitą už valymą, – sausai pridūrė jis.
Netikėta juodojo humoro dozė tarsi atgaivino personalą, kuris gavo progą
pasijuokti, nors ir trumpai. O pats Rajenas, pavargęs būti auka, nereikalavo
ir netroško gailesčio.
– Dabartinė mūsų teorija tokia: Edvardsas atvažiavo į Daramą, turėdamas
tikslą užpulti mano sužadėtinę jos kotedže. Kadangi laikinai esame persikėlę
į saugesnį prieglobstį, namus jis rado tuščius, tad jam teko pasitenkinti vien
jų nusiaubimu. Mano bute Prieplaukos aikštėje nebuvo jokių įsilaužimo
požymių, tad manome, kad knisdamasis po mūsų stalčius kotedže jis rado
atsarginius raktus ir taip vėliau galėjo patekti į mano butą. Baigęs plėšti, apie
dešimtą valandą padegė kotedžą ir išvažiavo į Niukaslą. Ten nuvykęs,
automobiliu užstatė įėjimą į „Koptorno“ viešbutį krantinėje, kur vaizdo
stebėjimo kameros užfiksavo jį išlipant iš tojotos 22.24. Tuomet nuėjo į
netoliese esantį „Edžio paplūdimio klubą“, kur susipažino su Bete Finegan ir
apie vienuoliktą valandą nuviliojo ją nuo draugių. Turime įrašą, kur juodu
eina krantine į rytus ir penkiolika minučių po vienuolikos atsiranda prie
mano daugiabučio Pakrantės aikštėje įėjimo.
 Pajutęs įtampą, Rajenas pasiekė sąvaržėlės, kad dėstydamas būtiniausius
faktus turėtų ko nusitverti.
– Yra keli pažymėtini punktai. Pirmiausia Edvardsas visai nesijaudina dėl
to, kad mes žinome, kaip jis dabar atrodo, taigi, elgiasi įžūliai, o ką jau
kalbėti apie provokavimą.
Rajenas parodė į kitą ant sienos kabančią nuotrauką, kurioje matėsi
Edvardsas, švariai nusiskutęs, vilkintis iš pažiūros tamsiais drabužiais.
Toptelėjus kitai minčiai, Rajenui užgniaužė kvapą, ir jis priėjo prie
žmogžudysčių lentos atidžiau įsižiūrėti į Edvardso aprangą.
O, ne, maldauju.
Jis atsigręžė į auditoriją niūriu kaip debesis veidu.
– Jums išdalintuose paketuose rasite išsamų nusikaltimo vietos, taip pat ir
Betės sužalojimų aprašymą. Kol kas tarkime, kad jis veikė itin nuožmiai,
kaip ir ankstesnių savo aukų atvejais. Negana to, jos kūnas tyčia buvo taip
paguldytas, kad primintų Natali Finli–Rajen... mano sesers mirtį.
Niekas nekalbėjo, ir oras, regis, staiga taip sutirštėjo, kad Rajenui tapo
sunku kvėpuoti.
– E... Ar galiu paklausti?
Rajenas dėkingu žvilgsniu susirado prakalbusios Anos akis ir, pasisėmęs
jėgų iš jų stiprybės, nusišypsojo:
– Varyk. Tarkim, tu esi laikinoji mūsų komandos garbės narė.
– Jeigu taip, gal pasakysi, kokiu būdu Edvardsas išvažiavo iš miesto? Negi
nebuvo visas susikruvinęs?
Rajenas pajuto, kaip jam palengvėjo po krūtine.
– Mes tikrai nežinome, ar jis išvažiavo iš miesto, – pabrėžė Rajenas
perspėjančia balso intonacija. – Iš mūsų namų Darame jis taip pat galėjo
pasivogti ir drabužių pamainą. Tačiau, man atrodo, kažkur netoliese jis bus
susiradęs vietą pasislėpti ar sugebėjęs prasimanyti kitą transporto priemonę.
– Dabar mes aiškinamės dėl pavogtų automobilių aplink tą vietą, – įsiterpė
Lauersonas. – Jei ką aptiksime, pranešiu.
Rajenas linktelėjo.
– Pradėkite nuo gyventojų, – paliepė jis. – Vaizdo stebėjimo kamera prie
daugiabučio Pakrantės aikštėje užfiksavo Edvardsą įeinant vidun su Bete, bet
jokie įrašai nerodo jo išeinančio. Jeigu buvo susikruvinęs ir nenorėjo labai
viešintis, tai būtų protingiausia pernelyg toli neklaidžioti. Šiandien
pastebėjau kamerą, nukreiptą į gyventojų automobilių aikštelę kitoje pastato
pusėje, todėl įdomu žinoti, kodėl dar neturiu jos įrašo ant savo stalo.
 Keli pagalbinio personalo nariai nerimastingai susižvalgė.
– Ji buvo sudaužyta, – paaiškino Lauersonas. – Tad neturime jokių
aikštelės įrašų mums rūpimu laikotarpiu.
– Žinoma, kad sudaužyta, – niūriai pritarė Rajenas. – Išsiaiškink, kada ta
kamera buvo sugadinta, nes, lažinuosi, ji nustojo veikti vakar, kažkuriuo metu
apie vidurnaktį. Noriu pamatyti bet kokį išlikusį įrašą iki sudaužymo ir
pažiūrėti, kokie automobiliai stovėjo prie daugiabučio, visus juos patikrinti
ir išsiaiškinti savininkus.
Lauersonas paskubomis užsirašė.
– Tučtuojau taip ir padarysiu.
– Kaip ir daugelis žudikų, pasižyminčių narcizo savybėmis, Edvardsas
nusprendė šalia savo pastarosios aukos palikti vizitinę kortelę. Ant kairiojo
Betės delno juodu žymekliu parašė žodį INVICTUS. Išvertus iš lotynų, tai
reiškia „nenugalėtas“. Galime daryti prielaidą, kad Edvardsas tokiu gestu,
kartu paėmus ir visą žmogžudystės scenografiją, išreiškė savo įžūlų
nepaklusnumą.
Kambaryje nuvilnijo pasipiktinimo kuždesys.
– Nustatę, kokiu būdu jis pasišalino, atseksime ir jį patį, – priminė jiems
Rajenas ir padarė vieno širdies dūžio pauzę prieš galop suplodamas
rankomis. – Pradėkime.
Visiems sukrutus veikti, vyresnysis inspektorius sutikrino savo laikrodį su
kabančiu ant sienos. Abu rodė aštuonias penkiolika, o Filipso vis dar nė
ženklo.
 13 skyrius

Tamsiomis, lietaus permerktomis gatvėmis Filipsas grįžo į „Badlo“ bokso

salę. Kitaip nei Rajenas, jis nesunkiai susirado ją tarp identiškų gatvelių
virtinės ties riba tarp Benvelo ir Elsviko vakariniame Niukaslo pakraštyje.
Praėjo daug metų nuo to laiko, kai jis mažas būdamas žaidė šiose gatvelėse,
ir galbūt pernelyg ilgai delsė čia apsilankyti, bet visgi jautėsi tarsi grįžęs
namo. Niekur kitur pasaulyje negalėjo labiau būti savimi arba bent jau savo
versija – kresnas vaikigalis, peštukas, be tikslo gyvenime, bet užtat turintis
marias laisvo laiko ir dykas rankas.
Šiais laikais nebeliko šeimos, traukiančios jį grįžti į Benvelą. Tėvas miręs
prieš daugybę metų, o kai pasimirė ir motina, jis jau kadaise buvo iš čia
išsikraustęs su savo dabar jau velione žmona Lora. Kaip tik tuo metu laikė
detektyvo egzaminus, ir juodu įsikėlė į naujus namus arčiau darbo. Vaikų
nesusilaukė, bet gyvenimas ir be jų tapo kur kas labiau užimtas, tad nebeliko
laiko anksti rytą važiuoti per visą miestą į bokso treniruotes „Badle“. Lorai
susirgus vėžiu, galiausiai ją priveikusiu, Filipsas nenorėjo žmonos palikti
vienos ilgiau nei būtina, tad nebeištaikė laiko nei bokso turnyrams, nei alaus
pintai „Kiaulėje ir švilpuke“.
Tačiau kūnas prisiminė senąjį jausmą ringe, net jei ir buvo šiek tiek
apleistas. Vakar buvo gera čia grįžti, ne vien tam, kad atsikratytų šiek tiek
sielvarto ir nevilties dėl dabartinio košmaro, bet kad tiesiog pasijustų gyvas.
Tačiau šįkart jis čia atėjo ne kautis.
Žengęs pro pagrindinį įėjimą į treniruočių salę, Filipsas sveikindamasis
paspaudė rankas keliems boksininkams, besirąžantiems ant kilimėlių ar
daužantiems kriaušes. Paplepėti nesustojo, bet pro ringą, kur neseniai juodu
su Rajenu susikovė mače, nuėjo tiesiai į nedidelį kabinetą su kabančia ant
durų lentele „Menedžer s“. Raidės i trūko visada, kiek tik prisiminė, o
lankydavosi jis čia priešokiais nuo pat klubo atsidarymo aštuntojo
dešimtmečio pradžioje.
Pro atdaras duris matėsi keturių vyrų grupelė, susėdusi priešais
šiuolaikiškai plokščią televizoriaus ekraną ir stebėjo neseniai vykusios
kovos įrašą. Pats irgi dirstelėjęs į ekraną, Filipsas atpažino du vietinius
čempionus.
– Tuk, tuk, – pranešė jis, žengdamas vidun.
– Ei, ką tu? – pasisveikino vienas iš jų nė neatsigręždamas.
Filipsas kantriai laukė, kol baigėsi kova ir įrašas sustojo. Tie vyrukai
rimtai žiūrėjo į boksą, ir Nortumberlando kriminalinių tyrimų skyriaus
detektyvo seržanto pasirodymas nebuvo priežastis nukreipti dėmesį nuo
ekrano.
Tik pasibaigus įrašui visi jie atsigręžė į Filipsą ir kaip pridera
pasisveikino šypsenų perkreiptais veidais.
– Frenkai! Kur tu, šunsnuki, dingai?
Tvirtai paspaudė vieni kitiems rankas, širdingai paplojo per nugaras,
išreiškė užuojautą dėl Denisės, o paskui trys vyrai, paakinti staigaus
menedžerio galvos krustelėjimo, išėjo ir už savęs uždarė duris.
– Frenkai. Man labai gaila dėl Denisės.
Haris Donelis Jaunesnysis buvo menko ūgio vyrukas, bet labai įtakingas.
Jam priklausė keli investicinės nuosavybės objektai madingiausiuose
Niukaslo rajonuose, bet pats jis pasirinko gyventi savo senajame name,
kuriame užaugo, prie sporto klubo. Kaip ir Frenkas, buvo įpusėjęs šeštą
dešimtį, bet, užuot dėvėjęs tamsų kostiumą, jis vilkėjo siaurus džinsus ir
liemenį prigludusius baltus marškinėlius, įsitempusius per raumeningą pilvą.
Jo rankos buvo plaukuotos ir įdegusios, kone įdiržusios nuo saulės dukart per
metus atostogaujant Marbeloje pagal bendros būsto nuosavybės sutartį;
nuovokias žydras jo akis supo smulkios raukšlelės. Jo tėvas Haris Vyresnysis
įkūrė „Badlą“ kažkuriuo metu apie aštuntąjį dešimtmetį, kai užsidarė
„Menors Holas“, legendinis bokso klubas, veikęs nuo dvidešimto amžiaus
trečiojo dešimtmečio pradžios, kol buvo nugriautas, kai teko atlaisvinti vietą
metro stočiai septintojo dešimtmečio pabaigoje. Savo klestėjimo metais
Haris Vyresnysis klube treniravo vietinius bokso didžiavyrius ir net susikovė
draugiškame mače su pačiu Kasijumi Klėjumi3.
Haris Vyresnysis nusprendė atidaryti naująjį „Badlo“ bokso klubą liūdnai
pagarsėjusiame nudrengtame miesto rajone, norėdamas suteikti žmonėms,
praradusiems gyvastingumą, sveiką atgaivą. Rūpestingai vadovaujant jo
sūnui, klubas išsiplėtė į padorią instituciją atviromis durimis visiems
vyrams – ir moterims – iš įvairių gyvenimo pakampių. Tačiau pagrindiniai jo
klientai taip ir liko – bei visuomet liks – vietinės bendruomenės vyrai ir
berniukai.
 Ir, kaip žinojo Filipsas, kai kurie jų uždirbo pragyvenimui veikdami
anapus įstatymo. Būtent tai jis ketino išsiaiškinti: ar tik nebus kuris nors iš tų
vyrukų įsipainiojęs į Edvardso pabėgimo reikalą.
– Labas vakaras, Hari.
Frenkas įsitaisė ant vienos iš nusėdėtų ąžuolinių kėdžių, sustatytų
taisyklingais kampais į rašomąjį stalą, pristumtą prie sienos. Už jo buvo ilgas
langas, atsiveriantis į treniruočių salę, kad Hariui būtų patogu dirstelėti į
viską, kas ten vyksta.
– Girdėjau, vakar sumetei porą raundų, – tarė Haris, siekdamas žolelių
arbatos puoduko, pastatyto ant stalo krašto. Pakėlęs jį krioktelėjo, ir Filipsas
šį garsą suprato kaip užuominą jam pačiam pasivaišinti.
Jis numojo ranka.
– Aha, buvau atėjęs pirmadienio rytą, – atsakė Filipsas, nenorėdamas
leistis į prisiminimus. – Pasijutau šiek tiek geriau.
Haris dar kartą krioktelėjo ir siurbtelėjo citrinų arbatos su imbieru.
– Kas gi tave atvedė čia vėl taip greitai?
Persibraukęs plaštaka veidą, Filipsas nusuko žvilgsnį, bet paskui vėl
pažiūrėjo į pašnekovą.
– Klausyk, Hari. Mudu pažįstami... kiek? Penkiasdešimt metų?
– Panašiai, – sutiko tas laukdamas, kur link pasisuks pokalbis. – Net ir
tada duodavau tau į kaulus, – išsišiepė jis pilna burna akinamai baltų
karūnėlių.
– Per visą tą laiką, žinai, aš juk prie tavęs nesikabinėjau dėl smulkių
darbelių, vykstančių tavo įstaigoje...
– Palauk minutėlę...
– Išklausyk mane, Hari, – pertarė Filipsas nesąmoningai sukilusią gynybą,
kadangi abu žinojo, kaip kas yra. – Man patikdavo čia lankytis, kai tavo tėtis
čia laikė vairą, ir gailėjausi, kad negaliu dažniau. Čia vyksta teisingi, geri
reikalai, ir kai kurie tavo vyrukai gyvenime nuveikė nemažai didžių dalykų.
Haris išdidžiai nusišypsojo, nes tai buvo tiesa. Andai pamatęs, kaip
Filipsas tvatija gyvastį iš savo varžovų, Rajenas susirūpino dėl nepakankamų
apsaugos priemonių, bet paprastai, prižiūrint Hariui, taip nebūdavo. Savo
vaikystės draugui jis buvo padaręs išimtį, tačiau visi kiti, įsiveržę į jo salę ir
reikalaujantys kovos be šalmų ar burnos apsaugos, būdavo išsyk išmetami už
pakarpos lauk.
– Be viso to, kaip abu puikiai žinome, čia vyksta ir kitokia veikla, ne
visuomet prisilaikant įstatymų.
 Haris nieko nepasakė, tik vėl pakėlė puodelį prie lūpų.
– Aš pats pasirenku, su kuo kovoti, – tęsė Filipsas, įrėmęs į jį mirtiną
žvilgsnį. – Ir Dievas mato, su tavimi kautis neketinu. Bet esu rimtai nusiteikęs
su tavo pagalba rasti tą, kas finansais parėmė žmogų, pagrobusį Denisę.
Haris klausėsi apmirusia širdimi, girdėdamas nevilties šauksmą Filipso
balse. Neviltin puolęs žmogus nesustos prieš nieką, kol negaus, ko nori, bet
reikėjo nepamiršti ir kitų dalykų. Svarbių dalykų, galinčių kainuoti gyvybę.
Dirstelėjęs į treniruočių salę, jis stebėjo du besiboksuojančius vaikinukus,
paskui vėl nukreipė žvilgsnį į nuvargusias rudas Frenko akis ir prisiminė
kadaise juodu buvus vaikėzais, ant kiekvieno kampo besiveliančiais į
muštynes tiesiog dėl juoko.
– Gerai, Frenkai, – tarė jis ir siektelėjęs ranka nuleido žaliuzes. Šios
sukrito, jų plastikas barkštelėjo į lango rėmą ir per akimirką atskyrė du senus
draugus nuo viso pasaulio. – Bet išgirdai ne iš manęs. Supratai?
Filipsas linktelėjo.
– Vienas iš mano vaikinų kartais treniruoja bičus, atėjusius pasiboksuoti
mėgėjus, na „baltąsias apykakles“ ir panašiai. Blogai jaučiasi įkalinti prie
rašomojo stalo ir vartydami visokias ataskaitas, – jis pratrūko sau būdingu
griausmingu juoku. – Visokių būna, visokių reikia. Žodžiu, vienas toks šešetą
mėnesių turėjo trenerį, kuris jį ruošė kovai, bet maždaug prieš savaitę tas
čempionas atėjo pas mus ir pasiprašė naujo, nes jo senasis kažkur nusiplovė.
Mano vaikinas sutiko tą dingusį pakeisti – štai taip jie ir išsiplepėjo.
– Tęsk, – paragino Filipsas.
– Kaip sakiau, per tą savaitę jie gerokai išsikalbėjo, ir pasirodė, kad
senasis to gaidžio treneris dingo nė neatsisveikinęs. Aš dėl to nesukau sau
galvos, – trūktelėjo pečiais Haris. – Kol kitą dieną išgirdau, kaip tas bičas
šneka apie atsilaisvinusią vietą „Amerikietiškoje užkandinėje“. Čia ta Mofos
įstaiga...
– Aš žinau, – suurzgė Filipsas.
Regis, dėlionės detalės ima kristi į savo vietas. Mofų šeimyna buvo viena
iš liūdnai pagarsėjusių gaujų, jo užrašuose ryškiai pasibraukta. Iš
Mančesterio kilę trys broliai atkako toli į šiaurę, ieškodami sau teritorijos.
Atsižvelgiant į tai, kad Niukasle būta ir senbuvių, pretenduojančių į pelningą
kvaišalų pramonę, brolių sėkmė prasiskinant kelią bylojo apie kažkokius
naujoviškus metodus.
„Amerikietiška užkandinė“ buvo madingas, visą dieną veikiantis
populiarus taškas netoli Niukaslo geležinkelio stoties, ištaisytas primenant
„Bulvarinio skaitalo“ sceną: su ilgu baru, raudonomis odinėmis kabinomis,
šokių aikštele šachmatinėmis grindimis ir viso to grožio centre pastatytu
milžinišku kadilaku. Tose patalpose buvo ir Džimio Mofos–Mančo biuras,
jeigu taip galima šį pavadinti.
Filipsas vėl sutelkė dėmesį į Harį, tęsiantį savo pasakojimą.
– Aha, tu gal supranti, kad tas bičas, kalbėjęs apie atsilaisvinusią vietą,
neturėjo omenyje padavėjo darbo. Vienas geresnių Mofos vyrų dezertyravo,
vadinasi, firmoje liko laisva vieta.
– Kas dezertyravo? Ar jis bent gyvas?
Haris pasikasė savo nosį kaip bulvę.
– Negaliu pasakyti, ar jis gyvas ir vargo nemato Kosta Bravoje, ar
draugauja su žuvimis upės dugne. Bet vadinosi jis kažkaip keistai, –
sumurmėjo. – Kažkodėl man priminė stalo žaidimą.
– Kokį nors „Cluedo“? – ilgai negalvodamas pasufleravo Filipsas.
– Aha, būtent. Kažkaip rimuojasi, man atrodo.
– Ludas, – tarė Filipsas. – Mofos dešinioji ranka vadinasi Ludas dėl
kadaise glaudžių sąsajų su „Quaaludes“ kvaišalų firma.
– Dabar jau atsimenu, – linktelėjo Haris. – Didelis vyrukas, tarsi plytinis
šikinykas, rauplėtu veidu.
– Būtent.
Nekeistas Helenos Heivort išgąstis ir baimė apibūdinti ją pagrobusį vyrą.
Moteris bus supratusi, kad pagal išskirtinę išvaizdą jis nesunkiai
atpažįstamas visuose keturiuose grafystės regionuose, ir savo liudijimu
policijai būtų pasirašiusi mirties nuosprendį.
Dabar jau Filipsas susidūrė su nauja dilema. Turėjo įtariamąjį, bet
neatsargiai veikiant kiltų pavojus jaunai šeimai.
Tačiau nieko nedarant didėtų grėsmė Denisei.
Atsistojęs nuo kėdės, jis dėkingai ištiesė ranką savo senajam draugui.

Rajenas dešimt kartų pamėgino prisiskambinti Filipsui į mobilųjį, bet kai

ir vėl įsijungė balso paštas, jis nusikeikė, garsiai ir niekam konkrečiai.
Pakėlusi pavargusias akis nuo nešiojamojo kompiuterio, Ana tai įvertino
kaip ženklą jį išjungti.
– Neturiu laiko lakstyti jam iš paskos, – nukirto Rajenas. – Išsijuosę
medžiojame žudiką, kol jis ir vėl ko nors nenužudė. Manyčiau, Filipsas irgi
turėtų prisidėti, užuot kaži kur bastęsis.
Ana pasislinkusi užgulė stalo kraštą ir sukryžiavusi kojas per kulkšnis
leido Rajenui išsikalbėti.
– Gal jis aptiko ką nors nauja, – spėjo ji.
– O jeigu ir taip, tai gal būtų malonus ir, po velnių, pasidalytų savo
įžvalgomis su visais, – kandžiai atšovė Rajenas. – Dabar ne laikas kažkur
nušuoliuoti ir vaidinti didvyrį.
– Pats tu niekada taip nepasielgtum, – ramiai nusprendė Ana.
Kiti Rajeno žodžiai trumpai įstrigo burnoje, jis metė į Aną triuškinantį
žvilgsnį, bet šis nuslydo nuo jos lyg niekur nieko.
– Ten buvo visai kitokios aplinkybės, – užginčijo jis.
– Aha, persekiojimas žmonių, pasikėsinusių į mano gyvybę, – susimąstė
Ana. – Na taip, visiškai kitokia padėtis nei Filipso.
– Nėra reikalo žarstytis sarkazmu.
– Tada lipk nuo žirgo, detektyve, – atšovė ji. – Tu esi viršininkas, bet
miestas – Frenko, ir dabar jis turbūt šnekasi su žmonėmis, kuriems jis irgi
gimtasis.
Rajenas tiriamai pasižiūrėjo į Aną.
– Ką jis tau sakė?
– O dabar tik nepasiusk.
Rajeno akys grėsmingai papilkėjo lyg audros debesis.
– Ana.
– Gerai, nežudyk pasiuntinio, – maldaujamai iškėlė abi rankas. – Jis prašė
nieko neminėti apie valandą ar panašiai, nes norėjo vienas pats pasirūpinti
kai kuriais reikalais. Sakė, kad vyks pasišnekėti su senais draugais, bet iki
pusės dešimtos grįš.
Rajenas pasižiūrėjo į laikrodį. 21.20.
– Kodėl nenorėjo, kad eičiau kartu? – paklausė Rajenas, ir Ana, pamačiusi
jo akyse sužibant nuoskaudą, pajuto jam gailestį. – Būčiau ėjęs drauge, kur
tik jam panorėjus. Nejaugi jis mano, kad po šiandienos nutikimo tapau našta?
– Esu tikra, kad nieko panašaus nemano, – Ana pamėgino jį apraminti. –
Frenkas žino, kad šiandienos nutikimas – ypatingas atvejis, ir niekas tavęs
dėl to nekaltina. Neabejoju, kad Frenkas turi kitą priežastį.
Rajenas neatrodė įtikintas.
– Viliuosi, jis žino, ką daro, – tik tiek tepasakė.
 14 skyrius

Išėjęs iš „Badlo“ Filipsas kurį laiką pasėdėjo automobilyje svarstydamas,

kaip reikėtų teisingai ir deramai pasielgti. Iškilo keblumas; iš dalies griaužė
sąžinė dėl šeimos, kuri nesiprašė dalyvauti Kirvio žaidžiamuose blogio
žaidimuose, kita vertus, meilė moteriai, tapusiai jam viskuo. Galiausiai
pasirinko veikti taip, kad būtų patenkintos abi pusės. Pamaigęs savo
išmanųjį, jis nusiuntė elektroninį laišką detektyvui inspektoriui Rodžersui į
Daramo kriminalinių tyrimų skyrių, prikabinęs Polo Everšedo – žmogaus,
geriau žinomo Ludo pravarde, – nuotrauką, ištraukęs ją iš policijos duomenų
bazės. Įrašė tik vieną prašymą, kad Rodžersas parodytų nuotrauką Helenai
Heivort ir stebėtų jos reakciją.
Išgirdęs telefoną caktelint, – vadinasi, laiškas išsiųstas, – Filipsas
nekreipė dėmesio į iššokusį pranešimą apie praleistus Rajeno skambučius ir
išjungė mobilųjį. Užvedęs variklį, nuvairavo mašiną atgal į miesto centrą,
sulėtindamas greitį ties namu, kuriame užaugo. Langus dengė tinklinės
užuolaidos, – tai jau kažkas, – bet laukujės durys sulopytos fanera, vinimis
prikalta po mėginimo įsilaužti. Jis pajuto, kaip krūtinę užgula liūdesys, bet
nustūmė jį į tolimą kertelę ir padidinęs greitį nuvažiavo tamsiomis gatvėmis.
Čia jau nebe jo namai.
„Amerikietiškoje užkandinėje“ miesto centre šurmuliavo lankytojai, nors
buvo tik antradienio vakaras. Padavėjos, vilkinčios saldžiais striptizo šokėjų
apdarais, dūzgė nuo staliuko prie staliuko, o vyrai, atrodantys kaip Džonas
Travolta, už baro plakė kokteilius. Žmonės, susispietę grupelėmis po dvi
dešimtis, juokėsi besimėgaudami kičine užkandinės atmosfera be jokios
sąžinės graužaties, net ir suprasdami, kokiu būdu būtent šiai įstaigai pavyksta
išsilaikyti, kai tuo metu kiti atsidarantys barai krenta lyg musės perpildytoje
verslo rinkoje. Užkandinė gebėjo skleisti džiugią nuotaiką akį rėžiančiomis
spalvomis ir jėgingais ritmais plyšaujančiais muzikos automatais, sustatytais
salės kampuose, bet Filipsui viskas čia buvo atgrasu.
Jo darbe, matyt, tai tikras prakeiksmas, bet savo išmiklinta akimi Filipsas
gebėjo permatyti tą visą blizgesį, atmesdamas jį ir įžvelgdamas tai, kas slypi
po paviršiumi. O matė jis raumeningą tvarkdarį krauju pasruvusiomis akimis
nuo kokaino ir dosnios steroidų porcijos, už užkandinės fasado pasislėpusius
vyrukus be skrupulų bei žiauriai daug rožinės spalvos.
Filipsui priėjus prie durų, raumenų kalnas ėmė kažką sakyti į mikrofoną,
prisegtą prie pigaus juodo švarko atlapo. Filipsas nerūpestingai jam
nusišypsojo.
– Gerai, vaikine? Aš tik greitomis sumesiu pintą ir mėsainį. Ar yra
problemų?
Jam negali būti daugiau nei trisdešimt, nusprendė Filipsas, veidas pernelyg
glotnus, švarus, vyrukas be patirties. Vien raumenys, skirti įbauginti
silpnuosius.
– Mes užsidarome.
Pasistiepęs Filipsas dirstelėjo pro vaikino petį į šurmuliuojančią minią ir
atsuko į jį nepatiklų žvilgsnį.
– Kad nepanašu, sūnau.
Tvarkdarys grėsmingai žengė į priekį, sučiupo Filipsą už švarko ir
pastūmė tolyn nuo durų taip stipriai, kad šis susverdėjo ir trinktelėjo galva į
durų staktą.
– Mėžkis lauk, kiaule, – spjovė jis. – Tu čia nepageidaujamas.
Brūkštelėjęs ranka per švarką ir jį susiglostęs, pasitaisęs kaklaraištį,
Filipsas metė į vyruką nepritariantį tėvišką žvilgsnį.
– Vieno dalyko negaliu pakęsti – šiurkštumo.
Taip pasakęs, akimoju mostelėjo vyrui kumščiu į veidą.
Tvarkdarys susmuko ant žemės be sąmonės. Pasitrynęs krumplius, Filipsas
apėjo drybsantį kalną lanku ir patraukė vidun, nekreipdamas dėmesio į
priblokštus darbuotojus, pripuolusius prie telefono atseit skambinti policijon.
Sukandęs žandikaulius Filipsas nusprendė šiuo menkniekiu pasirūpinti
vėliau.

Filipsas tiksliai žinojo, kurios durys veda į Džimio Mofos kabinetus, nes
jau turėjo nelaimės lankyti vyruką kelis kartus, visuomet tiriant rimtus
nusikaltimus. Kai esi įsivėlęs į tiek neaiškių reikalų kaip Džimis, visuomet
gali tikėtis teisėsaugos atstovų vizitų. Nekreipdamas dėmesio į vieno iš
barmenų šūksnius, seržantas trūktelėjimu už rankenos atplėšė duris,
vedančias į koridorių, išdažytą neskoningu raudoniu. Jo gale Džimio kabinetą
saugojo vaikinas, vilkintis naujintelaičiu juodu kostiumu, plaukus
nusibraukęs nuo jaunatviško veido. Kai pamatė koridoriumi jo link žengiantį
Filipsą, gyslotas raumeningas vyruko kūnas pastebimai įsitempė.
– Toni, ką pasakytų tavo tėvas, matydamas tave čia? Jaunuolis susitraukė
savo kostiume.
– A, sveikas, Frenkai. Aš tiesiog trumpam pavaduoju kitą, tik tiek.
Seržantas įrėmė į jį piktą žvilgsnį.
– Aha, taip visi sako iš pradžių. Pasitrauk į šalį, sūnau, tai tavęs neliečia.
– Frenkai, žinai, kad nenoriu su tavimi susidėti, bet...
Filipsas ir toliau jį nužiūrinėjo.
– Negaliu tavęs įleisti, – užsikirsdamas baigė vaikinas.
Seržantas pastebėjo, kaip jis dirsteli į viršų dešinėn. Jam dukart pakartojus
akių judesį, Frenkas suprato, kad ten kabo vaizdo kamera, fiksuojanti
kiekvieną judesį.
– Suprantu, ką man sakai.
Taip taręs Filipsas pamindžikavo, leisdamas vaikinui pasiruošti. Po
akimirkos Tonis beveik nepastebimai linktelėjo ir Frenkas pirmasis tvojo.
Paskui įvyko dviejų vyrų susistumdymas, kuriuo didžiuotųsi bet kuris
aktorius, o kai abu pajuto, kad seržanto užtektinai dėta pastangų prasibrauti
pro užkardą, Tonis prisiplojo prie sienos.
– Ačiū, vaikine, – mirktelėjo Filipsas ir pastūmė duris į Mofos šventovę.

Džimis Mofa stebėjo kivirčą per vaizdo kameros transliaciją gigantiškame

plokščiajame ekrane per visą kabineto sieną iš savo milžiniško odinio
fotelio. Tiesą sakant, visas kambarys buvo įrengtas Las Vegaso viešbučio
apartamentų stiliumi, pradedant vienspalve gama ir baigiant sienomis,
nukabinėtomis brangiomis fotografijomis, perkeltomis ant didžiulių drobių.
Visur prikišta moderniausių technologijų, besirungiančių dėl dėmesio su
prabangiais antikvariniais daiktais, parinktais daugiau įspūdžiui padaryti, nei
geram skoniui parodyti.
Per visą tą blizgesį buvo lengva nepastebėti žmogaus už masyvaus juodo
rašomojo stalo, stovinčio tarp šios prabangos. Iš pirmo žvilgsnio trijų brolių
Mofų jauniausiasis buvo vidutiniškos išvaizdos vyras, pradėjęs ketvirtą
dešimtį. Vilkėjo meistriškai pasiūtą subtilaus anglies pilkumo kostiumą,
šiugždančius baltus marškinius, ryšėjo madingą siaurą kaklaraištį.
Rankogalių sąsagose žibėjo inkrustuoti deimantai, derantys prie dešiniajame
ausies spenelyje švytinčio deimančiuko ir „Cartier“ laikrodžio ant kairiojo
riešo. Plaukai kirpti ežiuku paliekant daugiau dėmesio veidui – atsikišusiems
skruostikauliams ir blyškiausioms iš kada nors Filipso matytų akių.
Filipsui įžengus pro duris, Džimis jo laukė su mobiliuoju telefonu rankoje
ir apsimetė renkąs numerį.
– Na, ir kas čia per šunytis? – sugergždė jis. – Ar pasiklydai?
Filipsas liko prie durų, bet nužvelgė Mofą nuo galvos iki kojų.
– Man dar liko užtektinai smarvės, ypač tokiam šūdeliui kaip tu.
Mofa iššiepė dantis, nutaisydamas kažką panašaus į šypseną.
– Daug šneki, seni. Gal tu ir užklupai tvarkdarį nepasiruošusį, bet su
manimi tau taip neišdegs, todėl geriau žiūrėk, kur eini.
Jis pavartė telefoną ištiestoje rankoje.
– Spėk, kam ketinu skambinti?
– Mamytei?
Filipsas puikiai žinojo, kad Mofos motina pasimirė netyčia perdozavusi,
tad vyriškio sprandu ėmė plisti sodrus pykčio raudonis, ir jis pakilęs
trinktelėjo abiem plaštakomis į stalą.
– Tu geriau apsisuk ir žygiuok pro duris, kol aš nepraradau kantrybės, –
suurzgė jis.
– Aha, primink man vėliau dar ir apsišikti iš baimės, – atšovė Filipsas. –
O kol kas norėčiau pasiteirauti, kur jis.
Kažkas panašaus į nuostabą perbėgo Mofos veidu, bet tai buvo mikliai
paslėpta.
– Kas? Tavo bosas? Gal paieškok beprotnamio vienutėje, – džiugiai
nusijuokė jis. – Girdėjau, didysis vyrukas šiandien ryte sunegalavo.
Vadinasi, departamente yra žiurkė, kuri jam pranešė apie nutikimą,
pagalvojo Filipsas, bet tuo pasirūpins kitą dieną.
– Puikiai žinai, apie ką kalbu. Kyras Edvardsas.
Apėjęs aplink stalą, Mofa telefone nuspaudė mygtuką „rinkti“.
– Įjunkime garsiakalbį, – pratarė.
Signalą pakeitė trakštelėjimas, ir operatorius paklausė, kokios pagalbos
tarnybos skambintojas pageidautų.
– Policijos, – teatrališkai aiktelėjo Mofa. – Mane užpuolė. Žmogus
išprotėjo, puldinėja visus. Greičiau...
Nusigręžęs sviedė telefoną į kabineto kampą, kur šis sudužo į krištolinį
grafiną, skirtą garbesniems svečiams.
Filipsas apstulbęs žiūrėjo, kaip Mofa apėjo stalą iš kitos pusės ir vienu
rankos mostu nušveitė viską, kas ant jo buvo. Nešiojamasis kompiuteris
tėškėsi ant grindų, o jį palydėjo kelios masyvios stalo puošmenos.
Apvainikuodamas savo performansą jis pakėlė nuo grindų įskilusį krištolinį
bokalą ir sudaužė prie pat Filipso kojų.
– Kas per?..
– O dabar, ponai ir ponios, paskutinis triukas.
Jis žengė per kambarį, ir Filipsas susitelkė akistatai, suspaudęs kumščius
bei pasirengęs smūgiuoti. Bet Mofa netikėtai sučiupo jo kumštį, atgniaužė ir į
delną sugrūdo sudužusį bokalą dantytu kraštu, giliai perrėždamas odą.
Filipsas suriko, o Mofa staigiai atšoko į šalį.
Suvokęs jo planą, Frenkas bandė nučiupti bokalą, bet Džinais užaugo tose
pačiose gatvėse ir žinojo, kaip veikti.
– Susikrušai, bičiuli, – prakošė jis ir bokalu stipriai tvojo sau į galvos
šoną. Kartą, antrą. Trečią kartą vožė taip stipriai, kad jo makaulėje atsirado
colio ilgumo rėžis.
Filipsas su siaubu stebėjo, kaip iš Džimio Mofos smilkinio laša kraujas, o
už durų tuo tarpu pasigirdo koridoriumi atbėgančių žingsnių garsai – atvyko
policija. Frenką perliejo bejėgis įniršis matant šleikščią savimi patenkinto
vyro, nuskriaudusio tiek daug žmonių, marmūzę.
– Ar niekada neteko to pajusti? – sušnibždėjo jis.
Sutrikęs Mofa raukėsi.
– Ko pajusti?
Už jų su trenksmu atsivėrė durys, ir kambarys staiga prisipildė balsų.

Rajenas laužė galvą, kas taip ilgai sulaikė Filipsą nuo tiesioginės
užduoties, todėl išsyk nepuolė domėtis naujomis Betės Finegan nužudymo
tyrimo kryptimis. Galbūt įstengtų nustatyti naująjį Edvardso automobilį.
Tuomet atsirastų reali galimybė susekti ir jo paties veiksmus.
Bet kita vertus – gal ir ne.
Giliai atsidusęs Rajenas pajuto, kaip jo kaklą iš už nugaros apsiveja
lieknos rankos.
– Baik nerimauti, – pasakė Ana, o po to nusižiovavo, kone išsinarindama
žandikaulį.
– Tau reikia pamiegoti, – pastebėjo jis. – Mums visiems reikėtų.
– Nesvarbu. Radau mums naują būstą apsistoti. Tik kelioms ateinančioms
dienoms. Tai nuomojamas vasarnamis, tad galime pasiimti raktus, kai tik
norime.
 – Kur?
– Mažame kaimelyje Blančlande, – paaiškino ji, prisitraukdama kėdę
arčiau Rajeno.
– Aš žinau, – atsakė jis. – Jis ten, Šiaurės Peninuose, nuvažiavus A68 į
vakarus nuo Daramo. Truputį per kaimiška, kaip manai?
– Jis vienodai nutolęs ir nuo Daramo, ir nuo Niukaslo, – patikslino Ana. –
Juk tavo tyrimas vyksta per abu šiuos miestus, tad pamaniau, būtų protinga
pasirinkti ką nors per vidurį. Kaimelis nuošaliau nuo pagrindinio kelio, todėl
vargu ar kas patikėtų tokiu pasirinkimu, jei sumanytų mūsų ieškoti.
– Todėl bus saugiau, – užbaigė jos mintį Rajenas.
– Taip.
– Man patinka, – trumpai pritarė jis.
– Ir dar ten yra visokių priedų, – pridūrė ji, ir Rajenas žybtelėjo akimis.
– Sūkurinė vonia?
– E... ne, deja, nėra. Bet yra Frenkas, nes pasiūliau jam pas mus apsistoti.
Rajenas ją prisitraukė, kad galėtų pažvelgti į akis.
– Ačiū, – tyliai pratarė. – Labai miela, tik panašu, kad jis pasipustė padus.
Ana vyptelėjo.
– Keista, kad vis dar negrįžo, – pripažino ji. – Kažin, kur užtruko?
Kaip tik tą akimirką suvibravo Rajeno mobilusis, ir jis ėmė tapšnoti ranka
per kišenę, kol galiausiai suprato telefoną esant ant stalo, tiesiai po nosimi.
– Rajenas.
Jo veidas grėsmingai persimainė.
– Supratau. Ne, nereikia. Pats atvyksiu ir pasiimsiu jį.
Pirštu bedęs į mygtuką, baigė pokalbį.
– Po velnių!
– Kas yra? – susirūpinusi paklausė Ana. – Kas nutiko?
– Frenkas. Jį areštavo kaltindami sunkiu Džimio Mofos kūno sužalojimu.
Laiko patrulio mašinoje prie „Amerikietiškos užkandinės“.
– Aš netikiu, – sušnibždėjo ji. – Ką jis ten, dėl Dievo, veikė?
Rajenas užsimetė švarką praradęs bet kokią viltį artimiausiu metu
pamiegoti.
– Geras klausimas.
Patraukė durų link, bet paskui stabtelėjo, sugrįžo ir atsisveikino su Ana
ilgu bučiniu.
– Niekur neik, – paliepė. – Čia per naktį kas nors budės, aš grįšiu kaip
galėdamas greičiau.
 Ana stebėjo, kaip jo ilgos kojos įveikia atstumą iki durų, už kurių jis
netrukus dingo.
 15 skyrius

Edvardsas dirstelėjo į kambarį, kur Makenzi kietai miegojo, ir liko

patenkintas, kad į jos vandenį įšlakstyti barbitūratai atliko savo darbą. Labai
toli ir taip nesugebės pabėgti, bet migdomieji – papildoma apsaugos
priemonė.
Kaip taikiai miega, pagalvojo jis.
Ilgokai paspoksojęs į ją, pasijuto mirtinai pavojingas, tarytum užtaisytas
šautuvas. Rankos ėmė virpėti nuo pastangų susitramdyti, nes tuo metu
Edvardsas nesunkiai įsivaizdavo jos kraują, besisunkiantį į čiužinį gyvybei
gęstant.
Ne, įspėjo jis save. Dar ne laikas.
Prisivertęs neperžengti ribos, visgi liko neramus ir nepasitenkinęs. Būtų
neprotinga šiąnakt vėl žudyti, nes gatvėse knibžda policijos, kuri galbūt
greitai atseks jo automobilį ir ims daryti išvadas. Net ir patys didžiausi
Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyriaus skystapročiai galiausiai pridės du
prie atitinkamų dviejų ir gaus keturis.
Būtent todėl jam šį vakarą reikia surišti kai kuriuos palaidus galus.
Bet prieš tai paskubomis apžiūrėsiąs Makenzi miegamąjį. Tuščioje
patalpoje nedaug tebuvo vietų, kur galėtum paslėpti ginklą, bet Edvardsas
tikėjosi ją esant išradingą. Kartą jau pamėgino pulti, išversti jį iš kojų ir
pabėgti, žinoma, nelabai sėkmingai. Bet tai nereiškė, kad atsisakys ir toliau
ieškoti naujų, išradingesnių, būdų išsilaisvinti – nors pats jis ir
neprieštarautų. Tiesą sakant, jam kur kas labiau patinka grobis, kuris verčia jį
medžioti, nes nėra nieko nuobodžiau narve laikomos ir paruoštos valgyti
aukos.
Aha!
Įkišęs galvą į palovį, Edvardsas apsidžiaugė radęs primityvų įtvarą –
kelias medines lenteles, surištas dėmėta gumele, nuplėšta nuo čiužinio.
Iškėlęs jį prieš save ir apžiūrėjęs nusprendė, kad kalinė juo naudojosi kaip
įtvaru lūžusiems šonkauliams. Turbūt jai skauda, pamanė be jokio
susidomėjimo.
Kažin, gal konfiskuoti šį daiktą?
 Tada žinotų, kad nedera jo apgaudinėti, bet tebūnie – gal tokiu būdu dar
labiau praras budrumą ir įtikės, kad jį pergudravo.
Palikęs ją miegančią, Edvardsas išsėlino į tylią naktį medžioti.

Džimis Mofa buvo kuo įmantriausiai apsitvarstęs galvą – Rajenas tokios

tvarsliavos nematė nuo tų laikų, kai prieš kelerius metus lankėsi Britų
muziejaus senovės Egipto salėje. Vyriškis buvo kaip iš akies luptas faraonas
Tutanchamonas, sprendžiant iš medicininio binto jardų, apvyniotų aplink
galvą neabejotinai tam, kad paryškintų sužalojimų rimtumą. Lėtai
važiuodamas pro šalį Rajenas absoliučiai priblokštas žiūrėjo, kaip Mofą pro
„Amerikietiškos užkandinės“ duris išsiveda jo šleikščiai glitus advokatas –
akivaizdžiai čia atlėkęs mikliau, nei buvo spėta iškviesti greitąją.
– Prakeikta velniava, – sumurmėjo Rajenas atpažinęs du vietinius
reporterius, bėgančius gatve piktai žibančiomis akimis. – Tik to betrūko.
Įsitaisęs Rajeno automobilio keleivio sėdynėje, Lauersonas pritarimai
suniurnėjo, niūriai stebėdamas, kaip pričiuožia dar viena patrulio mašina ir
sustoja prie praeivių ir kitų žiniasklaidos atstovų.
– Ką Frenkas sau galvojo, ateidamas čia vienas?
Neieškodamas legalios stovėjimo vietos, Rajenas užčiuožė ant šaligatvio,
prieš tai įjungęs avarines šviesas.
– Dievas žino, – atsakė jis, atidarydamas dureles ir išlipdamas į
besirutuliojantį prieš juos cirką. – Matyt, galvoja, kad Mofa atsakingas už
pagalbą Edvardsui.
– Maniau, Heivortai atsisakė patvirtinti ar paneigti jiems grasinusio
asmens tapatybę, – juodviem sukant už kampo Lauersonas gaudė kvapą,
stengdamasis prisitaikyti prie ilgų Rajeno žingsnių.
– Tikrai taip. Bet šį vakarą Filipsas persistengė ir atliko asmeninį
detektyvinį tyrimą, kuris kažkokiu būdu jį atvedė čia.
– Turėjo ateiti pas mus, užuot puolęs lyg bulius raudoną skraistę.
Kai pasuko už kampo, Rajenas sustojo ir griežtai nužvelgė Lauersoną.
– Lyg ir atsimenu vieną atvejį ne taip seniai, kai tu pats atsidūrei panašioje
padėtyje, žvangindamas ginklais ir nepasirūpinęs deramu pastiprinimu. Po to
kelis mėnesius pragulėjai ištiktas komos, bet niekas tau atsigavus dėl to
nekranksėjo. Visi jautėmės laimingi, kad likai gyvas, tik tiek ir tebuvo
svarbu.
Lauersonas turėjo padorumo nusukti žvilgsnį.
 – Mes visi žmonės, Džekai, ypač kai pajudinami mūsų mylimieji. Atmink
tai.
– Aš...
Lauersonas staiga pasijuto šnekantis Rajeno nugarai, nes šis nusisukęs jau
žingsniavo susiremti su žmonėmis, grasinančiais sugriauti viską, ką buvo
pastatęs.

– Vyresnysis inspektoriau Rajenai!

Jis nekreipė dėmesio į vietinės žiniasklaidos atstovų riksmus,
mirksėdamas nuo kameros blyksnių jam tiesiai į veidą. Nesąmoningai ištiesė
ranką, nusitverdamas fotoaparato dirželio, permesto bebaimiam reporteriui
per kaklą, bet išslydęs aparatas nukrito ant asfalto ir sudužo.
– Ei! Čia asmeninė nuosavybė!
Žemyn iš aukšto pažiūrėjęs Rajenas išsišiepė lyg vilkas.
– Oi, netyčia, – pratarė.
Neatsakydamas į išsyk nuskambėjusių įžeidimų srautą, prasibrovė pro
minią ir susiieškojo mėlyną baltą policijos užkardos juostą, už kurios stovėjo
jaunas, šiek tiek sunerimęs konsteblis iš Taino ir Viro nuovados.
Kyštelėjęs vaikinui tarnybinę kortelę, Rajenas atsigręžė įsitikinti, kad
Lauersonas jį prisivijo.
– Detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas ir detektyvas konsteblis
Lauersonas, Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyrius, – išbėrė jis,
pralįsdamas pro užkardą. – Kur vadovaujantis pareigūnas?
Konsteblis pamojo restorano įėjimo link, kur jie rado moterį, vietinę
seržantę, kalbančią su tvarkdariu, savo bukagalvišką makaulę irgi
apsivyniojusiu milžinišku tvarsčiu, nusvirusiu abipus veido.
– Aha, jis visiškai nesivaldė, – išgirdo jie vyriškį pasakojant. – Išdygo
prie durų pasiutęs lyg velnias ir pradėjo piktai rėkauti stačiai į veidą.
– Ar prisimenate, ką būtent jis sakė?
Vyrukas energingai sulinksėjo.
– Aha, nesijaudinkite. Na, aš pasakiau lyg ir: „Labas vakaras, pone“, o jis
ėmė šūkaloti ir keiktis. Pavadino mane pute ar kažkaip panašiai, – jo
žvilgsnis šaudė aukštyn ir į kairę, vyrukui fabrikuojant kitą pasakojimo
epizodą. – Stengiausi būti mandagus, tikra tiesa, ir pasakiau jam, kad yra
girtas ir kad jam turbūt derėtų eiti namo.
 – Aha, – pratarė pareigūnė, kažką probėgšmais žymėdamasi užrašuose. – O
tuomet kas?
– Tiesiog puolė ant manęs tarsi... iš giedro dangaus. Vožė į smilkinį ir
paliko išgriuvusį lyg... negyvą, – pabaigė tvarkdarys, paskutiniu žodžiu
dramatiškai sustiprindamas pasakojimo poveikį.
Palaukęs, kol vyrukas nudramblos savais keliais, Rajenas užspeitė
seržantę į kampą.
– Detektyve seržante Tomas?
Ji atgręžė į Rajeną pavargusias rudas akis, ir kai pamatė, kas apsilankė,
jos ryškiai sublizgo. Lauersonas pastebėjo moters reakciją. Seniai buvo prie
panašios pripratęs ir kaip visada pagalvojo, kad jeigu ne tokie šilti jausmai
Rajenui, galbūt kur kas sunkiau susitaikytų su mažiau patrauklaus
pagalbininko vaidmeniu. Kai kurie kolegos pradėjo tai vadinti „Rajeno
efektu“, tačiau pats vyresnysis inspektorius, regis, visiškai nenumanė, kokį
įspūdį daro žmonėms; gal taip ir geriau.
– Taip. O jūs esate detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas, – ištiesė ji
ranką apgailestaudama, kad nespėjo persibraukti šukomis plaukų.
– Kas čia nutiko? Tik girdėjau, kad mano seržantas įsipainiojo į kažkokį
menką incidentą...
Moteris neelegantiškai prunkštelėjo.
– Nežinau, kas jums taip pasakė, bet, mano požiūriu, tai nėra menkas
incidentas. Keturi padavėjai ir per dvidešimt lankytojų patvirtino, kad
jūsiškis seržantas įsiveržė vidun, prieš tai išvertęs iš kojų tą nelaimėlį
apsauginį, – linktelėjo į vyrioką, dabar šnekantį su Mofa ir palenkusį galvą it
šunytis, kuriam šeimininkas tuoj ims kasyti pilvą.
– Tikriausiai jį išprovokavo, – nenusileido Rajenas, niekinamai
nužvelgdamas abu vyriškius.
– Filipsas prisipažįsta atjungęs jį iki sąmonės praradimo, kai pastojo jam
kelią, – tarė ji tonu, kviečiančiu šį argumentą paneigti.
Rajeno lūpos įsitempė.
– Matyt, tam buvo rimta priežastis.
– Ne man spręsti, – sąžiningai pasakė seržantė.
– Vieną dalyką žinau užtikrintai. Filipsas niekada, niekada nebūna girtas
darbe, tad tegul tas tvarkdarys nemala niekų.
Detektyvė seržantė Tomas stengėsi išlaikyti rimtį kalbėdama su įpykusiu
šešių pėdų ir dviejų colių vyru, juolab kad šis buvo pratęs valdyti padėtį.
 – Aš žinau, kad jūsų seržantas blaivas, – sutiko ji, bet laikėsi tvirtai. –
Negi manote, kad aš iš medžio iškritau? Mes išsyk patikrinome jo blaivumą,
dar prie durų – jokio alkoholio.
Rajenui dėl to palengvėjo.
– Gerai. Ir koks gi Mofos indėlis į visą šį reikalą?
Moteris nusišypsojo, įvertindama jo humorą.
– Jis sako, kad Filipsas prasibrovė pro jo apsaugininką prie kabineto durų
ir įsiveržė vidun, grasindamas sužaloti, jeigu šis neprisipažins prisidėjęs
prie Kyro Edvardso pabėgimo ir detektyvės inspektorės Makenzi pagrobimo.
– Ar Mofa neigia? – pasiteiravo Lauersonas, ir seržantė linktelėjo.
– Viską iš esmės. Jis tvirtina, kad Filipsas peržengė ribą ir siekia keršto už
kažkokią praeities neteisybę. Laikosi šaltai, – pridūrė ji prisiminusi
trikdančiai žydras Mofos akis. – Mofa tiesiai šviesiai pareiškęs seržantui,
kad nėra į tai įsipainiojęs, ir pasiūlęs eiti namo išsimiegoti, antraip jis
kviesiąs policiją. O pareigūnas šokęs ant jo, apvertęs stalą, pagriebęs stiklinį
bokalą ir trenkęs per galvą.
– Frenkas niekuomet to nepadarytų, – neišlaikė Lauersonas.
Tomas gūžtelėjo pečiais.
– Filipso ranka kruvina; jis prisipažįsta susipjaustęs į tą patį stiklinį
bokalą; sako, kad Mofa jėga įkišo tą stiklą jam į delną, o paskui pats sudaužė
jį sau į galvą. Jeigu paklaustumėte manęs, tai nelabai įtikina, – užbaigė ji.
– Jeigu jis taip sako, vadinasi, taip ir buvo, – atšovė Rajenas.
– Atliksime tepinėlių tyrimus, peržiūrėsime stebėjimo kamerų vaizdo
įrašus, viską sudėliosime pagal tvarką.
– Paminėsite mano žodį, – ramiai tarė Rajenas, ir seržantė turėjo
pripažinti, kad jo balsas įtikinantis. – Yra ir kita šio įvykio pusė. Stebėjimo
kameros parodys, kas puolė pirmas, esu tuo tikras.
Ji nurijo seilę.
– Klausykite, sakiau, kad peržiūrėsime įrašus. O kol kas turiu čia tikrą
cirką, vis labiau įsisukantį.
Pasekę jos žvilgsnį pamatė, kaip Džinais Mofa klibikščiuoja link savo
poršė „Cayenne“, prieš paparacus apglėbęs sutvarstytą galvą.
Rajenas staigiai atsigręžė atgal.
– Jūs leidžiate jam išeiti?
Detektyvė seržantė Tomas įspėjamai pažvelgė į Rajeną.
– Aš paėmiau pono Mofos pareiškimą, ir jam reikia medicininės patikros.
Paleidau namo, nes savanoriškai sutiko būti apklausiamas rytoj iš ryto. Jeigu
norite pakalbėti su jo advokatu, jis vis dar kažkur čia.
Rajenas troško, kad viskas neskambėtų taip prakeiktai logiškai.
– Kur?
Apžvelgusi lauke susirinkusią minią, ji galop linktelėjo į apkūnų vyriškį,
vilkintį trijų dalių kostiumą, su šviesių plaukų kupeta, dabitiškai krintančia
ant kaktos visai kaip kokio personažo iš istorinės BBC dramos.
– Ir pats būčiau atspėjęs, – tarė Rajenas, vėl spausdamas seržantei ranką. –
Čia slypi kažkas daugiau, – buvo bepradedąs aiškinti, bet moteris jį
pertraukė ir vėl švelniai, supratingai nusišypsojo.
– Aš ne vakar gimiau. Mofa yra patekęs į mūsų radarą, ir viską, ką jis
pasakys, mes deramai įvertinsime.
Rajenui teko bent jau kol kas tuo pasitenkinti. Padėkojęs seržantei, mostu
parodė Lauersonui Mofos advokatą, kuris šnekučiavosi su keliais žymesniais
žurnalistais, raiškiu baritonu trikdydamas nakties orą tarsi nuo Karališkosios
Alberto salės scenos, o ne ties gatvės kampu Niukaslo miesto centre.
– Pasielgčiau neprotingai, jei pateikčiau bet kokius komentarus šiuo
ankstyvuoju vykstančio tyrimo laikotarpiu, – kalbėjo jis rimtu tonu, kokio
laukiama iš teisėtvarkos tarno. – Tik norėčiau pasakyti, kad mano klientas
Džeimsas Mofa paprašė pareikšti užuojautą detektyvui seržantui Frenkui
Filipsui, kurį laiko giliai sutrikusiu dėl liūdnos žinios apie savo merginos
pagrobimą, plačiai nušviestą žiniasklaidos. Ponas Mofa, kaip ir visi mes,
linki jai saugiai sugrįžti ir meldžiasi už ją.
Nutilo įsitikinęs, kad žurnalistai kaip reikiant įsisąmonino jo trumpą
prakalbą.
– Tačiau pono Mofos užuojauta nereiškia atleidimo už neišprovokuotą
puolimą prieš jį patį ir jo personalą šioje verslo įstaigoje. Toks elgesys
nedera detektyvo seržanto patirčiai ir rangui, ir ponas Mofa džiaugiasi
nepatyręs rimtesnių sužalojimų. Kaip tik šiuo metu jis vežamas tiesiai į
ligoninę susiūti žaizdų.
Jis teatrališkai iškėlė rankas, atsiribodamas nuo tolesnių klausimų.
– Tiktai tiek galiu pasakyti.
Ir advokatas apsisuko eiti link savo automobilio, vairuojamo asmeninio
šoferio, kur jo laukė pašaipiai besišypsantis ir lėtai plojantis rankomis
Rajenas.
– Ar kada nors svarstėte keisti profesiją? Esate nusipelnęs „Oskaro“ po
tokios gražios vaidybos.
– Detektyve Rajenai...
 – Vyresnysis detektyve, – pataisė jis.
– Nesvarbu. Pasitraukite man iš kelio.
– Norėčiau užduoti jums kelis klausimus. Čia ar jūsų kabinete – man nėra
skirtumo.
Vyrukas ištiesė ranką į tamsios „Audi“ durelių rankeną, bet Rajenas uždėjo
plaštaką jam ant peties.
– Atsargiau, inspektoriau, – įspėjo jį advokatas. – Atsidursite teisiamas
šalia savo bičiulio.
– Norėčiau sužinoti jūsų pavardę, – iškošė Rajenas.
– Kam? Manot, jums prireiks teisinio atstovavimo?
Sukikenęs advokatas ištiesė solidžią kreminės spalvos vizitinę kortelę ir
įgrūdo ją Rajenui į ranką. Po minutės jo automobilis pranyko naktyje.
Lauersonas prasiyrė pro žmones prie Rajeno, aukšto ir valdingo
susirinkusiųjų būryje.
– Na? Ką jis sakė?
– Kaip visada, – tarė Rajenas, delne vartydamas kortelę. – Bet tik pažiūrėk
į jo firmos pavadinimą, Džekai.
Paėmęs kortelę, Lauersonas dirstelėjo į užrašą, įmantriai suraitytą
auksinėmis raidėmis.
– Koks sutapimas, kad liūdnai pagarsėjęs gangsteris ir serijinis žudikas
naudojasi to paties advokato paslaugomis.
– Ką aš visuomet sakau apie sutapimus, Džekai?
– Kad tokio dalyko nėra.
 16 skyrius

Edvardsas atsirėmė į savo naujai įsigyto automobilio kapotą ir stebėjo

danguje švytintį mėnulį. Šviesulys gožė po juo įsikūrusius namus su
žmonėmis, kurie tęsė savo efemeriškus gyvenimus žiūrėdami televizorių ir
aptarinėjo pastarojo meto gandus apie garsenybes, tarsi tai turėtų kokią nors
prasmę. Jis dirstelėjo į aukštybes, pro lengvus miestą klojančius taršos
debesis, aukštyn ir aukštyn, tikėdamasis, kad kažkas jį stebi.
– Kalbėk su manimi, – paliepė jis užsimerkdamas, atsiribodamas nuo
žmonijos garsų, tikėdamasis, kad tyla prisipildys nežemiško grožio.
Bet tyla, kaip visuomet, ir liko kurtinančia tyla.
Atsimerkęs jis vėl ėmėsi tyrinėti žvaigždėmis nusėtą dangų. Ryškiausiai
švietė Pegasas bei Mažieji Grįžulo Ratai, primindami laikus, seniai
praėjusius, kai jam padovanojo teleskopą. Brangiausia jo nuosavybė dabar
buvo prarasta amžiams, daugybę metų paslėpta po žemėmis, purvu ir
sąžalynais.
Dabar jis apie tai negalvosiąs.
Visi tie milžiniški degančių dujų kamuoliai pavadinti mitinių dievų
vardais, kad įkvėptų mirtingiesiems, menko protelio žmonėms, pagarbią
baimę. Kurią nors dieną ir jo vardas gali atsirasti tarp jų, šalia Heraklio ir
Jupiterio. Kirvis švytės liepsninga balta šviesa, ir žmonės stovės po ja
pagarbiai nuščiuvę. Jie kalbės apie vyrą, pakilusį virš eilinių žmonių.
Išgirdęs artėjančio automobilio burzgimą, jis pastebėjo prožektorius,
švystelinčius vienos eismo juostos keliuko pakraščiu. Skubiai išsitraukęs
šautuvą, susiliejo su medžio šešėliu ir laukė pasirodant mašinos bei jos
vairuotojo. Pamatęs pažįstamą juodo poršė „Cayenne“ siluetą, jis nuleido
šautuvą ir išniro į mėnulio šviesą.

Džimis Mofa būtų norėjęs, kad į pasimatymą su tokiu žmogumi kaip

Edvardsas jį lydėtų sunkiasvorių armija, bet šiuo metu laikinai išgyveno
personalo trūkumą – jo dešinioji ranka buvo priverstas pasišalinti iš
viešumos. Jį pavaduojantis jaunas vaikinukas atrodė atitinkamai: su išilgai
kaklo einančiu randu ir pūpsančiais raumenimis, užsiaugintais per šešerius
metus boksuojantis viename geriausių miesto klubų. Tačiau Tonis savąjį
randą įgijo vaikystėje nukritęs ir jam dar teks įrodyti, koks yra geras
kovotojas už ringo ribų, sprendžiant iš to, kaip šiandien ankstėliau Frenkas
Filipsas jį mikliai išgriovė. Įprastomis sąlygomis Toniui po tokios nesėkmės
būtų parodytos durys.
Bet geri vyrai nesimėtė pakampėmis, o Džimiui reikėjo žaliavos, iš kurios
jis būtų galėjęs nulipdyti tokį tvarinį, kokio jam reikėjo. Vieną dalyką galėjo
užtikrintai pasakyti apie Tonį: jis nebuvo pats aštriausias instrumentas jo
įrankių dėžėje, tad teko puoselėti viltis, kad neužtruksiąs ilgai jį
gludindamas.
– Durys, – paliepė jis.
Iššokęs iš už vairo, Tonis išpuolė lauk atidaryti savo šeimininkui durelių.
Mofa pakilo nuo galinės automobilio sėdynės bei mostelėjo vairuotojui ir
kartu asmens sargybiniui sekti iš paskos.
– Vėluoji, – pastebėjo Edvardsas, atrėmęs šautuvą į alkūnės linkį.
– Tu esi bėglys, – atšovė Džimis, pėdomis mindamas pažliugusį purvą. –
Padėk šautuvą ant žemės.
Edvardsas pirštais barbeno per buožę.
– Nenoriu, kad išsipurvintų, – tarė.
– Toni.
Linktelėjęs asmens sargybinis iš kišenės išsitraukė mažesnį ginklą ir
negrabiai jį laikė sugniaužęs prakaituotame delne.
– Nepamiršk nuleisti saugiklio, – patarė jam Edvardsas.
Mofos žandikaulis įsitempė; akių baltymai blykstelėjo.
– Sukėlei tikrą sąmyšį.
– Tokia jau aš spalvinga asmenybė, – sutiko Edvardsas. – Kas nutiko
galvai?
Mofa nuožmiai nusikeikė, nusiplėšė perteklinius tvarsčius ir paliko vos
mažą chirurginio pleistro lopinėlį, dengiantį mažyčius dygsnelius ant odos.
– Nukreipiamasis manevras, – paaiškino jis. – Šįvakar mane aplankė
kišeninis Rajeno šunytis.
– Filipsas?
Džmis kryptelėjo galvą.
– Jis nori žinoti, kur esi.
Edvardso veidas liko absoliučiai bejausmis, bet protas akimirksniu priėmė
sprendimą. Jeigu policija užsiundyta ant Mofos, domino kauliukai ims kristi,
o tam dar per anksti. Tarp jųdviejų nebuvo jokio atsidavimo vienas kitam, o
jo paties padėtį garantavo tik finansiniai įsipareigojimai, kurių jis niekaip
nepajėgtų įvykdyti. Kad ir kaip žiūrėsi, situacija grėsminga.
– Ką jam pasakei?
Mofa taip nusijuokė, tarytum būtų sudžeržgęs surūdijęs metalas.
– Aš juk nieko nežinau, viršininke, – nusišaipė Džinus. – Tokia tad mūsų
derybų pabaiga. Transportas, tiekimas ir tyla. O mainais tu pribaigsi Rajeną
ir apmokėsi visą sąskaitą už suteiktas paslaugas. Su didžiule nuolaida, turiu
pastebėti.
– Gausi savo pinigus, – pamelavo Edvardsas. – O Rajenas gaus, ko
nusipelnęs.
– Bandai laimėti laiko, – sušvokštė Mofa. – Bet manęs neaploši. Leisk tau
aiškiai pasakyti, kad abu žinotume, kur esame. Jeigu nepavyks gauti pinigų
per tris dienas, išpasakosiu policijai visas tavo nešvarias, purvinas
paslaptis. Papasakosiu jiems apie tikrąjį Kyrą Edvardsą. Apie pabėgimo
planą, ir teigsiu, kad grasinai išžudyti visą mano šeimą, jei atsisakysiu tau
pagelbėti. Papasakosiu apie tavo advokatę, viską apie jos vaidmenį mudviem
apsikeičiant rašteliais. Išliesiu visą savo širdį ir vakarieniausiu kepsniais, o
tuo tarpu tave vėl bus įkišę už grotų, meiluti, bet prieš tai paprašysiu štai šito
Tonio aplankyti tave su mano nuoširdžiausiais linkėjimais.
Edvardsui nepatiko vyriškio tonas. Nėmaž nepatiko.
Jis probėgšmais metė žvilgsnį į vaikiną už Mofos, akimirksniu
priskirdamas jį lengvo svorio kategorijai, ir vėl atsuko akis į Džimį,
pašaipiai šypsodamasis.
– Nemėgstu, kai mudu kivirčijamės, – sučiulbo jis, švelniai nuleisdamas
šautuvą ant žemės. Iškėlė abi rankas delnais į viršų grėsmės nekeliančiu
gestu.
Edvardsui žengus artyn žibančiomis akimis it žvaigždėmis vakaro
prieblandoje, abu vyrai įsitempė.
– Pakaks, – neišlaikė Mofa, pasijutęs tarsi užhipnotizuotas.
Edvardsas meistriškai mokėjo įskaityti tam tikrus elgsenos tipus. Gal ir
nejautė empatijos savo bičiuliui, bet užtat gebėjo bet kurį žmogų perskaityti
lyg knygą, o štai šis darėsi vis įdomesnis.
Džimis Mofa, užkietėjęs gangsteris, bauginęs daugelį, dabar visas iškaito
po ankšta marškinių apykakle. Padažnėjo kvėpavimas, širdis krūtinėje kilo ir
leidosi po rankomis siūto kostiumo švarku, ir Edvardsas kone užuodė nuo jo
sklindančius feromonus. Jeigu naktis nebūtų tokia tamsi, jis neabejojo, kad
vyruko veide matytųsi išdavikiški lytinio susijaudinimo ženklai.
– Nagi, nagi, – sumurmėjo jis. – Kokia maloni staigmena.
Akis išpūtęs Tonis stebėjo jųdviejų susidūrimą ir spėliojo, ar nereikėtų
įsikišti. Nė vienas jų ne kažin ką pasakė, bet atrodė, kad pokalbis sklandžiai
vyksta kitokiu būdu, ir jaunuolis sutrikęs nuraudo iš nuostabos.
Mofos galvoje sukosi vienintelė mintis – jį hipnotizuoja lyg gyvatė. Per
savo trumpą gyvenimą buvo matęs ir daręs daugybę dalykų ir tik keletu būtų
galėjęs didžiuotis. Jis valdė vieną augančios nusikalstamos imperijos
trečdalį, bet visuomet taip ir liks jauniausiuoju broliu, nesvarbu, kad ir kiek
kartų įrodytų savo vertę. Naktimis jam dažnai vaidendavosi jo nužudytųjų
veidai, bet nė perpus tiek negąsdino ar žavėjo kaip tas vyras, dabar stovintis
priešais jį. Gal tik išskyrus Rajeną ir Filipsą, visi kiti bijojo būtent jo ir jo
reputacijos. Tik ne šis vyras. Edvardsas stovėjo prieš jį nė kiek
neapsimetinėdamas nesąs žmogžudys, galvažudys, žudikas.
Lygūs.
Ir tai vertė Džimį vėl pasijusti negrabiu paaugliu, trokštančiu būti kietu
biču. Viena jo dalis geidė mesti kauliukus ir žiūrėti, kaip šie sukris; žaisti
rusišką ruletę iš savo paties gyvenimo, jei tai reikštų paragauti utopijos,
kokią įsivaizdavo su šiuo vyru.
– Sakiau, kad pakaks, – pakartojo jis, bet net jam pačiam balsas
nuskambėjo skystokai.
– Oi, aš taip nemanau, – sumurkė Edvardsas. – Kodėl mums apie tai
nepašnekėjus pas tave?
Prieš Mofai ką nors pasakant, trumpam stojo įtempta tyla, o jam prašnekus,
balsas virpėjo iš susijaudinimo:
– Toni, užvesk variklį.

Rajenas su Lauersonu rado savo draugą, abejingai sėdintį patrulio mašinos

gale. Kairės plaštakos krumpliai buvo nubrozdinti, o dešinioji visa
sutvarstyta. Veide matėsi mažesnių įpjovimų, o marškiniai aptaškyti krauju,
bet ne jo paties.
Trumpai tariant, atrodė baisiai.
– Džekai, padaryk paslaugą, atnešk porą kavos puodelių, gerai?
Išskaitęs reikšmingą vyresniojo inspektoriaus žvilgsnį, Lauersonas
linktelėjo.
 – Be problemų.
Atidaręs mašinos dureles, Rajenas pabarbeno į stogą.
– Laikas eiti, čempione.
Netaręs nė žodžio, Filipsas pajudėjo lyg sulėtintame kadre. Uždėjęs
plaštaką jam ant sprando, Rajenas niuktelėjo draugą į priekį nesustodamas
pasikalbėti su siūbtelėjusiais iš paskos žurnalistais, besitikinčiais nusigriebti
paskutinių citatų rytiniams laikraščiams.
Tik saugiai nuo visų atsiskyrus Rajeno automobilyje, šis padėjo plaštakas
ant vairo ir atsigręžė į savo seržantą.
– Pasakyk, kad turėjai gerą priežastį ten eiti, Frenkai. Jeigu nori
palengvinti sąžinę, padaryk tai dabar ir greitai.
Kilstelėjęs smakrą, Filipsas padarė tai, ko Rajenas niekaip nesitikėjo.
Užsidengė veidą abiem rankomis ir pravirko.
Rajenas spoksojo į jį lyg į kokį balagano išsigimėlį, ir kitomis
aplinkybėmis Frenkas būtų sprogęs iš juoko. Vyresniojo inspektoriaus veido
išraiška atspindėjo kažką tarp vidurių užkietėjimo ir panikos; jis suko galvą,
ką, po velnių, daryti. Pats irgi yra verkęs, aišku, kad verkdavo. Bet visada
vienumoje arba, labai retai, Anai matant. Paverkdavo, baigdavo ir niekuomet
apie tai neužsimindavo.
Na, juk tokie dalykai neskatinami, tiesa?
Berniukai privalo visuomet laikyti lūpas suspaustas, ir ne kitaip, kad
išaugtų į tikrus vyrus. Žmonės sako, kad verkti ne gėda, kad sveika išlieti
savo emocijas, bet gyvenimiška patirtis mokė kitaip.
Verksnys. Mergiotė. Mazgotė.
Galbūt gyvenimo pamokos buvo klaidingos, suvokė Rajenas, ir suėmė
didįjį vyruką į stiprų glėbį.
– Gerai, Frenkai. Viskas bus gerai.
Filipsas leidosi laikomas draugo ir išliejo visą savo taip ilgai gniaužiamą
širdgėlą.
– Denisė mirusi. Aš žinau, jos nebėra.
Suspaudęs jį meškos gniaužtais, Rajenas sėdėjo nepakrutindamas nė
raumens, o tuo metu grįžo Lauersonas, nešinas trimis garuojančios kavos
puodeliais.
– Ne, ji nemirusi. Ji yra apsigimusi kovotoja, kaip ir tu.

*
 Kai Rajenas galop įsuko į Kriminalinių tyrimų skyriaus automobilių
aikštelę, vyriausioji konsteblė Morison jų jau laukė. Buvo vėlu, po
vienuoliktos, ir jie nebeprisiminė, kada pastarąjį kartą valgė ar miegojo savo
lovose. Filipsas nuoširdžiai išklojo visą istoriją apie tai, kas jam nutiko tame
angies lizde, bet žala jau padaryta, apie tai bylojo Sandros Morison veido
išraiška. Nužvelgusi juodu pavargusiomis akimis, ji nesišypsojo, net žodelio
nepratarė.
Tiesiog nusivedė juos laiptais aukštyn į savo kabinetą.
Durims užsidarius už nugarų, ji neatsisėdo, nepasiūlė nė jiems sėstis.
Prašneko tarsi nutolusiu, nuasmenintu balsu; žodžiai skambėjo it laidotuvių
varpas:
– Detektyve seržantai Filipsai, aš oficialiai nušalinu jus nuo pareigų, kol
bus vykdomas išsamus drausminis tyrimas dėl sunkaus kaltinimo nederamu
elgesiu ir rimtu nusižengimu profesinei etikai. Jūsų elgesys šį vakarą
diskreditavo mūsų skyrių bei visą policijos tarnybą ir galbūt pakenkė
visuomenės pasitikėjimui mumis. Jūs nesate sulaikomas, bet tyrimas bus
atliekamas. Šiomis aplinkybėmis, kol nebus gauta daugiau informacijos, aš
įsakau nedelsiant jus suspenduoti iki atskiro potvarkio.
Rajenas net suvirpėjo iš pykčio, bet ko nors mažiau Filipsui ir nederėjo
tikėtis.
– Nesąmonė! – dūrė pirštu Rajenas į nieką konkrečiai. – Pažiūrėkite į jo
rankas. Tik pažiūrėkite! Mofos galva sužeista dešinėje pusėje, bet Filipsas
yra kairiarankis, dėl Dievo meilės! Tas žmogus įgrūdo dužusį stiklą jam į
delną, kad suterštų krauju, o paskui sudaužė bokalą sau į galvą. Jis beprotis!
– O apsaugininkas prie durų? – pasiteiravo Morison pagiežingai.
– Jis pats pirmas smogė, – atšovė Rajenas. – Vaizdo kamerų įrašas tai
įrodys, nebent tas proto ligonis bus viską ištrynęs.
Morison atsigręžė į Filipsą. Dėl seržanto jai gniaužė širdį, bet moteris
neužkopė policijos karjeros laiptais, garsėdama kaip gailiaširdė. Ji tikėjo
gerąja praktika, tvarka ir teisingumu. Jeigu darytų išimtis savo seniems
draugams, prarastų darbuotojų pagarbą.
– Frenkai? Ar turi ką pasakyti?
Kitaip nei jo jaunesnis draugas, Filipsas nugyveno ilgesnį gyvenimą ir į
viską žvelgė realistiškiau, nepasidavė įgimtam idealizmui. O tai reiškė, kad
viršininkės sprendimas jo nenustebino ir kad jis pasiruošė tam dar prieš
kelias valandas, sėdėdamas savo automobilyje prie „Badlo“. Dėl nieko
neapgailestavo; jis valdė savo agresiją, jo nuomone, reikalingą norint gauti
informaciją, kurią dabar ir turėjo. Pasitaikius progai, darytų tą patį. Tačiau
Frenkas suprato, kad viskas turi savo kainą, ir Morison pareiga buvo surinkti
mokestį.
Jis sutiktų su bet kokia kaina, kad tik Denisė saugiai grįžtų namo, įskaitant
ir paaukotą karjerą, kurią kūrė daugiau nei trisdešimtį metų. Ką reiškia
darbas, palyginti su mylima moterimi?
– Neturiu daugiau ką pasakyti, ponia. Taino ir Viro nuovadai pateikiau
pareiškimą ir tikiuosi, kad jie atliks išsamų tyrimą. Nuėjau į
„amerikietiškąjį“ norėdamas pasišnekėti su žmogumi, finansavusiu Kirvį, ir
išėjau iš ten būtent to ir pasiekęs.
Morison luktelėjo, kol nurijo gerkle kylantį gumulą ir įsitikino, kad balsas
neišduos joje siaučiančio jausmų sūkurio.
– Labai gerai, – linktelėjo ji.
Rajenas tuo metu siūbavo ant kulnų, kaip įprastai darydavo sudirgęs, o
Lauersonas spoksojo į Filipsą lyg apspangęs.
Atsisveikindama Morison kreipėsi į juos visus:
– Vargu ar reikia minėti, kad egzistuoja griežti protokolai dėl dalijimosi
informacija. Jeigu sužinosiu, kad bent kuris jų buvo pažeistas, nedvejodama
inicijuosiu tolesnį tyrimą dėl nederamo elgesio. Dabar mano užduotis –
atkurti pasitikėjimą šiuo skyriumi, nes visuomenė ir taip jau įsibaiminusi dėl
laisvėje esančio žudiko. Todėl pasakyti, kad esu nusivylusi, būtų per mažai.
Nesuteikite man priežasties dar labiau nusivilti. Esate įspėti.
 17 skyrius

Džimis Mofa nemėgo teršti savo lizdo. Buvo įpratęs vakarais išvažiuoti iš
namų ir varyti savo verslus mieste, kur galėjo apsimesti iškiliu visuomenės
šulu bei savaitgaliais žaisti golfą. Jis gyveno elitiniame rajone, vadinamame
Daras Holu, sutaurintame vakariniame Niukaslo pakraštyje, ranka
pasiekiamame nuo Nortumbrijos policijos štabo. Jam teikė savotišką
paguodą žinojimas, kad taip arti šalia jo yra žmonės mėlynomis uniformomis
ir kad jo aukštųjų technologijų signalizacija prijungta prie jų sistemos. Jam
tereikia netyčia vos paspausti mygtuką, ir jie atlėktų paknopstomis; tai kėlė
nutaiką. Džiugiai jaudinosi žinodamas, kad vaikšto tarp kiaulių, kankindamas
jas savo buvimu.
Taip arti, ir visgi taip toli nuo grotų.
Aštuntame ir devintame dešimtmečiais Daras Holas virto savotiška
kolonija, kur naujieji turčiai galėjo pasimėgauti gero gyvenimo skoniu.
Futbolininkai, verslininkai, karjeros nusikaltėliai, jų žmonos, jų vyrai, jų
meilužės ir vaikai sukinėjosi tarp pramonininkų, gydytojų, teisininkų ir
nekilnojamojo turto vystytojų.
Daugybės nekilnojamojo turto vystytojų.
Ir jam net nerūpėjo vyriokai, nebeišgalintys sumokėti nevykusiai paimtų
kreditų. Jis išsirinko naujintelaičius neoklasikinius mūrus, apsuptus
išpuoselėto sodo akru tik dėl nusmukusios nekilnojamojo turto kainos ir
vieno tokio vietinio verslininko godumo. Kitaip gyventi nebegalėtų. Mofos
namai buvo jo pasididžiavimas, jo priebėga ir, visų svarbiausia, medžiaginis
jo pasiektų aukštumų įrodymas. Džimis buvo dar pakankamai jaunas, kad
prisimintų keturių kambarėlių – du pirmame, du antrame aukšte – namuką
Mančesteryje, kuriame gimė. Prisiminė nuo kaimynų atlikusius baldus,
palaikį kilimą ir pigų maistą. Namuose nuolat būdavo šalta, viskas
nuspalvinta bjauria pilkuma – tokiu sepijos atspalviu, kokiu kinematografai
vaizduoja skurdą filmuose su pretenzijomis į meną, susuktuose lindint medžio
plokštėmis iškaltose studijose.
Jo tėvas darė viską, kad pagerintų gyvenimą sau ir savo šeimai, bet senis
buvo neatsargus. Išmokęs savo berniukus nekęsti, vogti ir žudyti, vieną sykį
išėjęs pats buvo užmuštas.
Neatsargus senas šmikis.
Džimis matė tą patį neatsargumą, žiūrėdamas į savo vyresniuosius brolius.
Prisiuostę pernelyg daug miltelių, jie apsileido ir pasipūtė. Švaistė tai, ką
turėjo; jų vyrukai aptingo ir ėmė daryti klaidų, broliams lėbaujant jachtoje
prie Ibisos krantų, užuot tvarkius reikalus. Bet tai buvo ne jo būdui. Pats jis
nė neprisilietė prie nieko daugiau, kaip gazuotas vanduo ir kava su pienu.
Visi tai žinojo, tik niekas nedrįso šaipytis kam nors girdint, nes suvokė kitaip
neišnešią sveiko kailio.
Ir visgi po tiek atsargumo, atidos metų pasijuto esąs pasiruošęs atverti
milžiniškus švininius vartus į savo pastatytus rūmus žmogui, grasinančiam
sutrikdyti pusiausvyrą, kurią jis taip sunkiai stengėsi išlaikyti. Juodu sėdėjo
šalia vienas kito „Porsche“ automobilyje, kurį Tonis sustabdė įvažoje, ir
Mofa jautė, kaip pirmą kartą per daugybę metų veidą ir kaklą nusėja prakaito
lašai.
Ką jis daro?
Kyras Edvardsas meistriškai mokėjo pasinaudoti žmogiškosiomis
silpnybėmis. Kadangi abu pasižymėjo šiuo talentu, tokią savybę buvo lengva
atpažinti. Mofa nemeilikavo sau manydamas, kad Edvardsas jo nori. Nė
neabejojo, kad vyrukas tikisi išsisukti nuo skolos mokėjimo ar prisikalbinti jį
kitokiai partnerystei, galbūt išsunkti dar pinigų ar bent išsirūpinti bilietą iš
šalies. Jis įtarė, kad Edvardsas net ne gėjus ar bent jau biseksualus, kaip jis
pats; Edvardsas tebuvo griovėjas, nespjaunantis nė į vieną galimybę.
Bet Mofai pažvelgus į tas sodraus vidurnakčio mėlio akis, visos abejonės
ir savisaugos instinktas išgaravo lyg dūmai. Jis panūdo sužinoti, ką reiškia
pabūti kartu su kuo nors, kas būtų toks pat iškilus kaip jis. Tik kartą gyvenime
norėjo būti lygus su vyru, sutikusiu pabūti kartu ne dėl to, kad pernelyg bijo
atsisakyti.
Matyt, ir pats tapo neatsargus.

Ana važiavo vingiuotais kaimo keliukais į vaizdingąjį Blančlandą,

išsibarsčiusį po žvaigždėmis nusėtu dangumi. Darbo grupė, paskirta
operacijai „Airija“, duso po vis didėjančia darbo našta, nors didžiuma
nekvalifikuotų užduočių buvo išskirstyta po kaimyninius poskyrius. Jiems ne
tik kad teko medžioti pavojingą žmogų, nuostabiai gebantį išvengti jų radarų,
ir tirti paauglės, atsidūrusios netinkamoje vietoje netinkamu metu, mirtį. Juos
slėgė dar ir prarastas visuomenės pasitikėjimas, vidinė policijos hierarchijos
politika ir nuolatinis žinojimas, kad viena jų kolegė vis dar yra beviltiškai
dingusi.
Šiomis aplinkybėmis Rajenas liko stovėti prie vairo ir pernakt dirbti –
antrą naktį iš eilės. Išsekusi ir išsunkta Ana pasisiūlė nuvežti Filipsą namo į
laikiną būstą, kuriuo jie visi dalijosi. Ji žinojo, kad Rajenas, nepaisydamas
kas nutiko, niekuo nepasitikėjo taip, kaip Filipsu, tad galėjo ramiai sau likti
žinodamas, kad ji bus saugi draugo rankose. Ana pagaliau liovėsi įtikinėti
Rajeną, kad jai nereikia apsaugos ar kad pati kuo puikiausiai gebės apsiginti.
Ir esmė ne lytis ar jos civilinis statusas. Esmė ta, kad tenka atsilaikyti prieš
nenuspėjamą priešininką, ir ji buvo pakankamai protinga suprasti, jog iškilus
tokiai grėsmei dvi galvos yra geriau nei viena.
O dar geriau – keletas galvų, tarp jų ir specialistų, gebančių valdyti
šaunamąjį ginklą.
– Beveik jau vietoje, – tarė Ana, sumirksėjusi į tamsą, kad išliktų budri,
protarpiais pristabdydama mašiną, pravingiuojančią tarp besiganančių avių,
laisvai klajojančių po kalvas.
Ji buvo kažkur skaičiusi apie avis, kad jos nepažįsta aptvaro pažeminimo,
per amžius pripratintos laikytis tam tikruose ganyklų plotuose. Kažkuriuo
metu skersai Šiaurės Peninus buvo pratiestas kelias, bet avys, regis, nekreipė
dėmesio į įsibrovėlius jų valdose.
– Aha, – sumurmėjo Filipsas, paskendęs mintyse.
– Ką dabar žadi daryti, Frenkai?
Stebėdamas pro šalį slenkantį kraštovaizdį Filipsas pasijuto toks
nereikšmingas visatoje, mažytis taškelis begalinėje gyvybės drobėje. Ką gi
jis darys? Viską, ką gali.
– Mane nušalino nuo tyrimo, – priminė jis Anai.
– Hm, niekas nesakė, kur galėtum ar negalėtum gyventi. Tiesa?
Filipsas pasitrynė ranka smakrą, ir kliūvantys už tvarsčių barzdos šeriai
priminė jam, kaip viskas buvo.
– Nemanau, kad sakė.
– Tokiu atveju vargu ar būsi kaltas, tarkime, netyčia aptikęs kokius nors
Rajeno per neapsižiūrėjimą paliktus popierius. Pavyzdžiui, ant virtuvės stalo.
Nusišypsojęs plytintiems laukams, Filipsas vertinamai nužvelgė Aną.
– Žinoma, tokie dalykai nuolat nutinka, – pritarė jis.
– Ir jeigu juos tik perskaitytum, tyrimui nepakenktum, nes niekas negalėtų
teigti, kad rinkai įkalčius ar panašiai. Kaip manai?
 – O tu gudri mergikė, – pastebėjo Filipsas. – Dėl to visada man patikai.
Tyliai susijuokusi Ana sulėtino greitį pravažiuodama pro kelio ženklą,
žymintį Blančlando ribą. Juodu žavėjosi šešėliuose skendinčiais namais ir
senovine bažnyčia, apšviesta ryškių dangun šaunančių prožektoriaus
spindulių; abu jaukiai tylėjo, kol galop Ana sustojo priešais akmeninį
kotedžą burgundiško vyno spalva dažytomis durimis, derančiomis prie kitų
namukų, sustatytų tvarkinga virtine.
Juodu išlipo, pamankštino paskaudusius raumenis, ir Ana, apėjusi mašiną,
atidarė bagažinę.
– Frenkai? Pagelbėk man, gerai?
Pribėgęs prie jos, Filipsas dirstelėjo vidun į bagažinę, iki kraštų prikrautą
senų Kyro Edvardso bylų kopijų kartu su naujausia dabartinio tyrimo
medžiaga.
– Kada Rajenas turėjo laiko visa tai nukniaukti?
– Jis neturėjo, – pataisė Ana. – Bet turėjo laiko paprašyti manęs padaryti
keletą kopijų. Jūsų abiejų laimei, šiandien nebuvau nusiteikusi skaityti apie
vikingų reidus.
– Dėkui Odinui, – pareiškė Filipsas.

Suvalgytų picų pakuotės bei tuščios saldžių vaisvandenių skardinės buvo

sukrautos į kampą tyrimo štabe šalia dėžės, su kaupu perpildytos šiukšlių,
susirinkusių per pastarąją parą. Rajenas suprato, kad jau ir taip per daug
reikalauja iš savo komandos, tad nederėtų tikėtis, jog jie dirbs neribotą laiką,
ypač tuščiu skrandžiu, kas dar labiau paaitrintų žaizdas. Todėl paskambino į
maistą išvežiojantį restoraną ir užsakė dešimt milžiniškų picų storu padu bei
visokeriopais priedais. Gal toks maistas ir nelabai sveikas ar maistingas, bet
žmonėms, dalyvaujantiems žudiko medžioklėje, vien salotos nepatiktų.
Pajutęs po kambarį pasklidusį kepto sūrio kvapą, Lauersonas pakėlė galvą
nuo stalo, uosdamas orą lyg alkanas vilkas.
– Ar užsakėte picą su daržovėmis?
Per kelis stalus tolėliau Rajenas metė į jį pasigailėjimo kupiną žvilgsnį.
– Džekai, mes apie tai jau kalbėjomės. Ką aš galiu padaryti, kad tu vis
atsisakai valgyti kaip normalus žmogus?
Lauersonas pavartė akis.
– Paklausiu kitaip. Kurioje picoje yra mažiausia mėsos, kad būtent ją
galėčiau pasirinkti?
 Rajenas parodė į menkutę „Margaritą“, kurią laikė padėjęs atokiau nuo
kitų.
– Tik šaipausi, vaikuti. Juk žinau, kaip tau rūpi maži, meilūs gyvulėliai.
Nušvitusiu veidu Lauersonas išsyk susigrūdo pusę gabalo burnon ir ėmė
palaimingai kramtyti jausdamas, kaip cholesterolis kemša kraujagysles.
– Jeigu mirsiu, mirsiu laimingas, – sumurmėjo jis.
– Ką tai reiškia?
– Nekreipkite dėmesio. Ties kur mes sustojome?
Rajenas atsilošė kėdėje ir abiem rankomis mechaniškai persibraukė per
juoduosius karčius rikiuodamas mintis.
– Filipsas kurį laiką pagyvens su mumis, – jis nusprendė pradėti nuo
pastarojo nenumatyto įvykio ir stumtis atgal. – Prižiūrės Aną.
– O gal Ana jį prižiūrės?
Lauersonas ištiesė ranką į dar vieną picos gabalą.
– Tarkime, jog tai tolygūs mainai, – pripažino Rajenas, nežymiai pritildęs
balsą. – Palikau juos peržiūrėti bylų kopijas. Man reikia žinoti visas vietas,
per ilgą laiką paminėtas Edvardso pareiškimuose, įskaitant visus buvusius
adresus. Mes jau žinome apie senąjį jo namą Džesmonde, bet noriu grįžti –
iki pat pradžios – ir pažiūrėti, kur jis dar buvo įleidęs šaknis.
– Mh, – pritarė Lauersonas.
– Folkneris atsiuntė ekspertizės raportą, – tęsė Rajenas. – Pavirtinta, kad
tojotą, paliktą krantinėje, vairavo Edvardsas ir kad bagažinėje rastas kraujas
priklauso Makenzi. Ekspertai aptiko purvo ant padangų, kurį ištirs skubos
tvarka ir nustatys, ar tas purvas atsakys į klausimą, kur jis buvo ar kur šiuo
metu slepiasi. Kaip tau sekasi atsekti jo naująjį automobilį?
Praskalavęs burną kaloringa kola, Lauersonas įsispyrė kulnais į kilimą ir
nuriedėjo su visa kėde prie Rajeno.
– Pirmučiausia jūs buvote teisūs dėl stebėjimo kameros, atgręžtos į
automobilių stovėjimo aikštelę Prieplaukos aikštėje. Šiąnakt 01.17 ji buvo
atjungta.
Jis tylomis dirstelėjo į laikrodį ant sienos ir apsiramino suvokęs, kad vis
dar antradienis.
– Taip, šiąnakt. Galime pagrįstai spėti, jog tai Edvardso darbas...
– Panašu į dar vieną sutapimą, – įsiterpė Rajenas.
– Aha, tikrai. Bet tik paklausyk: mes suradome visus registruotus
automobilių, stovinčių tame užkampyje, savininkus, ir jie visi žino, kur yra jų
mašinos, – išskyrus vieną.
 Rajenas vos šyptelėjo leisdamas Lauersonui pasimėgauti savo šlovės
akimirka.
– Maldauju, pasakyk, kad Edvardsas blaškosi po apylinkes senu, nudrengtu
triračiu mašiniuku kaip koks nors Del Bojus4.
– Anaiptol. Dingęs automobilis yra metalo pilkumo mersedesas, sportinis
kabrioletas...
– Panašus į maniškį, – pastebėjo Rajenas. – Matyt, labai apsidžiaugė tokį
radęs.
Lauersonas sutrikęs atsikrenkštė.
– Tiesą sakant, visai toks pat, viršininke, tik naujesnio modelio.
Rajenas kilstelėjo smakrą.
– Ne visi mes išgalime lygiuotis į Džounsus5, – pratarė jis oriai. – Kaip jį
suradai?
Lauersonas atvertė kitą savo užrašų puslapį.
– Čia darosi įdomu. Aptikome jį važiuojantį per miesto centrą palei
Vakarinį kelią ir įsiliejantį į A69 naktį 01.32. Paskutinį kartą užfiksuotas
prieš pat nuvažiavimą, vedantį į oro uostą, ir mes žinome, kad toje vietoje jis
neišsuko iš greitkelio, vadinasi, toliau važiavo A69–uoju. Taip pat žinome,
kad važiavo ne kažin kiek toliau Heksamo ar net Korbridžo, nes nė prie
vieno jų nėra užfiksuotas kamerų. Žinai, ką tai reiškia?
Rajenas tiksliai žinojo, ką tai reiškia, bet nenorėjo gadinti Lauersono
prakalbos.
– Pasakyk.
– Tai reiškia, kad mersedesas atvyko prie žiedinės Staifordo sankryžos
kažkuriuo savo kelionės metu, ir šįsyk pasinaudojęs tuo, kad ten nėra kamerų.
Suglaudęs smilius, Rajenas nusvarino rankas į skreitą.
– Edvardsas turėjo tuo pačiu keliu ir grįžti į savo slaptavietę, kad ir kur
būtų ją įsirengęs per pastarąją savaitę. Noriu, kad kiekvienas Šiaurės Rytų
policininkas ieškotų šio automobilio arba automobilių, atitinkančių šį
aprašymą, nors ir kitu registracijos numeriu. Paviešink žiniasklaidai
aprašymą ir liepk pasiūlyti atlygį tam, kurio pranešimas pasitvirtins.
– Jau padaryta, – tarė Lauersonas šiek tiek savimi patenkintu tonu.
– Paskui dar kartą peržiūrėk visus įrašus, kur užfiksuoti keliai, vedantys
nuo žiedinės Staifordo sankryžos per atitinkamą laiką, kai Makenzi buvo
pagrobta. Anksčiau neturėjome daug šansų, bet dabar žinome, kad Edvardsas
pakeitė jos raudoną „Fiestą“ į tamsmėlynę tojotą. Šimtai galimybių
susiaurėjo iki vos vienos.
 – Dabar juos nagrinėja analitikai, – Lauersonas kryptelėjo galvą į trijų
analitikų grupelę, kurie buvo sukišę nosis kiekvienas į savo kompiuterių
ekranus su slenkančiais stebėjimo kamerų įrašais. – Kai tik pastebės mašiną,
išsyk mums praneš, tada mes jau žinosime kryptį ir – tikėkimės – jo kelionės
tikslą.
– Gerai. Gerai, – pakartojo Rajenas, mintyse žongliruodamas milijonais
kitų reikalų. – Sulaukiau žinių iš Pinterio, iš lavoninės. Jis atsiuntė naujausią
raportą apie Betės Finegan skrodimą, bet gal tu geriau suvirškink savo picą,
prieš jį skaitydamas.
Blykstelėjus prisiminimui apie begalvį Betės kūną, Lauersonas pajuto,
kaip iš skrandžio kyla sūris su pomidorais.
– O kaip jos motina?
Rajenas delnais pasitrynė peršinčias paraudusias akis.
– Sugniuždyta, – trumpai tarstelėjo, nenorėdamas galvoti apie aną
skausmingą pokalbį. Iš visų sutiktų žmonių jis prisimins Kelę Finegan kaip
vieną stipriausių, bet ir labiausiai pažeidžiamų.
– Kalbėjau su Advokatų reguliavimo tarnyba, – pakeitė temą Rajenas. –
Paprašiau pateikti išsamų Eleinės Hofman–Smit klientų sąrašą, be jau mums
žinomo Kirvio. Jie sutiko atsiųsti tiktai gavę atitinkamą orderį, kurį netrukus
išsirūpinsiu; jeigu pasiseks, magistratas jį pasirašys rytoj iš pat ryto. O tada
galėsime išsiaiškinti, ar Džimis Mofa ir Kyras Edvardsas naudojosi tos
pačios advokatės paslaugomis. Jeigu taip, paprašysiu visų susirašinėjimų
kopijų. Jei Frenkas teisus, būtent ji suvedė juodu draugėn ir perdavinėjo
žinutes.
Lauersonas mąsliai linktelėjo prisiminęs moterį, kurią dar tą patį rytą
apklausė, nors atrodė, kad praėjo amžinybė.
– Taip, manau, ji galėjo būtent šitaip ir daryti.
– O jeigu tai tiesa, vadinasi, prisidėjo prie... – susizgribo Rajenas
nepasakęs „dviejų moterų“, – bent vienos moters mirties nuo to laiko, kai
Edvardsas pabėgo į laisvę.
– Galbūt štai dabar jis kur nors ten kažką žudo, – atsigręžė Lauersonas į
langą.
Pasekęs jo žvilgsnį, Rajenas pamatė išvargusius veidus, atsispindinčius
stikle. Nusisukęs kompiuterio ekrane atvertė kitą dokumentą, šįkart paruoštą
santrauką su prisegta telefonų skambučių ataskaita, sudaryta po
„Crimestoppers“6 laidos, rodytos prieš porą dienų per nacionalinę televiziją.
– Kad ir kas jie būtų, tie žmonės nėra nusipelnę gresiančios nelaimės.
 Džimis Mofa pasamdė kasdien ateinančią tvarkytoją vardu Airinė,
pradedančią darbą vos prieš septynias ryto, kad spėtų paruošti sveikuoliškus
pusryčius ir būtų po ranka kitiems neatidėliotiniems darbams. Prabuvusi visą
dieną ir įvykdžiusi smulkmeniškus namų šeimininko švaros reikalavimus, ji
išvažiuodavo savo trijų durų mazda pusę penkių, kad išvengtų vakarinio
eismo spūsčių. Airinė buvo šeštąją dešimtį įpusėjusi moteris, savo skvarbiu
žvilgsniu pastebinti menkiausią dulkelę bei nešvarumą ir nekreipianti
dėmesio į daugelį kitų dalykų. Jeigu Džimio drabužiai dažnai būdavo
sukruvinti, jos supratimu, tai tik dėl to, kad jis vaikščiodavo po pavojingas
miesto vietas. Ji caksėdavo liežuviu, plušdavo ir kepdavo pyragus, kurių
šeimininkas nevalgydavo, bet mėgdavo jų naminį aromatą. Airinė buvo
nusprendusi apsigaudinėti dėl savo darbdavio verslo prigimties mainais į
dosnų atlyginimą ir naktimis miegodavo lyg kūdikis.
Ji vienintelė turėjo teisę įeiti į Mofos namus. Išskyrus labai ypatingas
progas, asmens sargybiniai privalėjo sėdėti arba stovėti už laukujų durų.
Pirmąją jų darbo dieną pats Džimis pavedžiojo juos po namą, kad vyrukai
žinotų išdėstymą ir numanytų, kur pulti nelaimės atveju, bet bendravimui su
jais daugiausia kliovėsi aukštųjų technologijų radijo ryšiu. Mofa laikė namus
ir verslą griežtai atskyręs, ir visi susirinkimai bei derybos būdavo rengiami
„Amerikietiškoje užkandinėje“, bet niekuomet jo susisuktame užmiesčio
lizdelyje. Džimio reputacija buvo tokia bauginanti, kad niekas niekada nė
nemėgino kelti kojos į jo namus, todėl vyrukas gyveno savo paties
pasitenkinimui, nesukdamas galvos dėl apsaugos priemonių trūkumo namo
viduje.
Iki dabar.
Kai vairuotojas–sargybinis užėmė savo poziciją prie laukujų durų, Mofai
magėjo sulaužyti esminę taisyklę ir pasikviesti Tonį vidun, kur jis galėtų
trintis netoliese ir būti bet kada prisikviečiamas. Bet toks poelgis jį būtų
pažeminęs prieš Edvardsą, šiuo metu atsirėmusį į koloną ir paslaptingomis
juodomis akimis jį stebintį su vis stiprėjančiu smagiu smalsumu.
– Einame? – mostelėjo Edvardsas link laukujų poliruoto ąžuolo durų,
papuoštų įspūdingomis gipso kolonomis su abipus jų miniatiūriniais
spygliuočių krūmeliais vazonuose. – O gal raktą pamiršai, meiluti?
– Abejoju, ar esi vertas pastangų, – atšovė Mofa šiek tiek įžūliai.
Edvardsas tik nusišypsojo.
 – Paliksiu tau pačiam spręsti.
Tuo metu Tonis, išpiltas prakaito po savo naujuoju kostiumu, stebėjo
besišnekučiuojančius vyrus. Jis skausmingai suvokė sėdįs labai labai ne savo
rogėse. Tai, kas prasidėjo kaip laikinas darbelis, – gerai apmokamas
darbelis sunkmečiui pratraukti, – dabar ėmė rutuliotis į kažką
nekontroliuojamą, ir galvoje jam nuskambėjo Filipso žodžiai:
„Ką pasakytų tavo tėtukas, dabar tave matydamas?“
Nurijęs seilę, Tonis timptelėjo marškinių apykaklę karštligiškai
trokšdamas, kad pirmučiausia būtų nemelavęs apie savo praeities nuotykius,
siekdamas šių pareigų.
– E... pone Mofa?
– Ką?
– Aš... e... – vaikinas dirstelėjo į Edvardsą, stebintį jį lyg voras musę. –
Ar norite, kad pasilikčiau pernakt?
Mofa nekreipė į jį dėmesio, nuleisdamas tai kaip pokštą.
– Jis neužsibus, – trumpai atsakė. – Tikiuosi, po kelių valandų parveši
poną Edvardsą atgal prie jo automobilio. Kol kas pasilik čia ir išsyk
pranešk, jei ką nors pastebėsi artėjant ar sulauksi žinių iš berniukų restorane.
Roris stovi prie galinio įėjimo, o Kyronas prie šoninių vartų. Tu nesi
vienas, – melavo jis Toniui, vis žvilgčiodamas į atidžiai jųdviejų
besiklausantį vyrą.
Tonis pasijuto kur kas geriau. Gal Kirvis ir yra vienas pavojingiausių
žmonių šalyje, bet niekas niekada neminėjo jį esant tiek kvailą, kad ką nors
mėgintų daryti neturėdamas pranašumo: keturi prieš vieną. Tačiau Mofa
nusisuko, skrandyje jausdamas šleikštulį, nes Roris su Kyronu šiąnakt išvis
nesaugojo durų. Turbūt sėdi priešais televizorių be jokio rūpesčio ir
mėgaujasi laisvu vakaru.
Laikas mesti kauliukus ir žiūrėti, kaip šie sukris.
 18 skyrius

Toniui prailgo valanda, kurią prastovėjo drebėdamas po švytinčia

devyniolikto amžiaus stiliaus dujine lempa virš prašmatnių Mofos laukujų
durų. Balandis Anglijos šiaurėje – šaltas mėnuo, ir nakties vėsa skverbėsi į
jo masyvų kūną, raudoniu nudažė skruostus, dar keleriais metais
pajaunindama ir taip jaunatvišką veidą. Jis pamiršo pasiimti paltą ir dabar
ilgesingai dairėsi į įvažoje stovintį poršė, svajodamas apie srūvančią iš
kondicionieriaus šilumą, bet nerizikavo palikti savo posto. Vienas iš kitų
sargybinių galėjo sumanyti pasivaikščioti aplink namą, tuomet bosas
ištarkuotų jam užpakalį ir būtų visko pabaiga.
Keista, kad nesigirdi jų šnekant radijo ryšiu, staiga pagalvojo jis ir
pabaksnojo per imtuvą, įkištą į kairiąją ausį.
Kitų apsaugininkų – nė garso, tačiau radijo bangomis aiškiai sklido sodrus
Mofos mančesterietiškas akcentas. Tonis labiau stengėsi įsiklausyti ne į
žodžius, bet į toną. Kol Džimio balsas skamba ganėtinai ramiai, jo
neprireiks. Nenorėjo kreipti dėmesio į pokalbio su Kyru Edvardsu
smulkmenas daugiausia dėl to, kad ne itin pageidavo nugirsti bet kokių
intymių detalių; tarsi klausytumeisi tai darant savo paties tėvus arba, dar
blogiau, senelius. Visi žino, kad tai vyksta, bet kuo mažiau apie tai kalbama,
tuo visiems geriau.
Pokalbiui vis labiau įsiplieskiant, Tonis pasijautė kaip niekingas
vujaristas. Jau pradėjo spėlioti, ar ausinukės garsas reguliuojamas, tik staiga
balsai nutilo.
Štai taip.
Kamuojamas abejonių, Tonis vėl pabeldė į ausinukę – gal sugedo. Džimis
labai aiškiai įsakė nekelti į namus kojos, nebent dėl visiškai neatidėliotino
atvejo.
Ar tai neatidėliotinas atvejis?
Gal bosas išjungė ryšį norėdamas pasimėgauti intymumo akimirka su savo
svečiu? Būtų pasibaisėtina, jeigu dabar įsiveržtų vidun ir sutrukdytų jiems.
Karjera baigtųsi išsyk, o ką jau kalbėti apie kokią nors kitą bausmę, kurią
Džimis skirtų už jo kvailumą.
 Kita vertus, juk Kyras Edvardsas – serijinis žudikas.
Raktinis žodis – žudikas.
Kulnais traiškydamas skaldą Tonis nurisnojo keliuku už kampo pasiieškoti
kitų dviejų apsaugininkų pagalbos. Pakeliui žiebėsi judesiui jautrios lempos,
pro langus ryškiai apšviesdamos jį, tapusį gerai matomu taikiniu bet kam,
stebinčiam iš vidaus.
Apibėgęs namą jis slystelėjo ir sustojo lyg įkaltas. Plati pusapvalė terasa
skendėjo visiškoje tamsoje, išskyrus silpną žalsvai gelsvą švytėjimą,
krintantį nuo trijų senoviškų lempų, tarnaujančių veikiau kaip puošmena, o ne
veiksmingas šviesos šaltinis. Saulės baterijos spindulių lopais apšviestoje
plačioje vejoje, nakčiai tįstant į rytą, Tonis pamatė žemai palei žolę
besidriekiančią miglą, tik niekur neišvydo apsaugininkų. Kėdė prie
užpakalinės verandos durų, kur derėjo sėdėti Roriui, stovėjo tuščia, o ir
šoninius vartus privalėjusio saugoti Kyrono nebuvo nė pėdsako.
Tonis akimirką sustingo jausdamas, kaip susuka vidurius.
Gal reikėtų eiti vidun ir pagelbėti bosui? Kažkas labai labai negerai, o iš
radijo imtuvo ausyje vis dar nieko nesigirdėjo.
Kūnas pats priėmė sprendimą, smegenims nesuskubus iš paskos, ir Tonio
pėdos savaime žengtelėjo atgal. Gaudydamas kvapą jis apsigręžė ir nulėkė
atgal aplink namą link laukujų durų prie įvažoje stovinčio automobilio,
pasirengusio nulakinti jį saugion vieton. Jam bėgant per kiemą ir griebiant
durelių rankeną, šviesos ir vėl atgijo. Tonis slapta dirstelėjo atgal į didžiules
ąžuolines namo duris su juokingais golfo lazdų formos belstukais ir
akimirksnį pajuto kaltę, kad palieka Džimį likimo valiai.
Tačiau šį jausmą išsyk nustelbė kur kas stipresnis savisaugos instinktas.
Jėga atplėšęs dureles, metėsi vidun jas užtrenkdamas sau už nugaros ir
mikliai užspaudė užrakto mygtukus. Surizikavęs dar kartą žvilgtelėti į namą ir
nepamatęs nieko, kas ketintų jį sustabdyti, lengviau atsiduso.
Ištiesė ranką į raktelį prie vairo, bet pirštais užgriebė tik tuščią orą.
– Kas per?..
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje akims užkliuvus už kažin kokio judesio,
buvo jau per vėlu. Ašmenys gražiai išrėžė puslankį nuo ausies iki ausies,
perkirsdami kaklo veną, iš kurios pliūptelėjo srautas kraujo, apšlakstydamas
kreminės odos sėdynes.
 Policijos konsteblis Polas Koksas Nortumbrijos nuovados valdymo centre
dispečeriu išdirbo beveik trejus metus ir jau ėmė bodėtis monotonija.
Naktinės pamainos nesutapo su prigimtiniu jo paros ritmu, ir vyrukas jau
rimtai ketino rašyti prašymą dėl perkėlimo. Žmona laukėsi jų pirmagimio, ir
jis nenorėjo dirbti tokiomis nežmoniškomis valandomis bei tvarkytis su
visuomenės atmatomis, kai tuo metu galėtų sėdėti namuose su žmona ir
naujuoju džiaugsmo ryšulėliu. Pagalvojęs apie laukiančią perspektyvą, jis
nusišypsojo, bet veidas ūmai sukrito, kai viena iš vietinių signalizacijos
sistemų perdavė pranešimą apie pavojų.
Polas išsyk atpažino adresą, iš kur buvo atsiųstas signalas apie vadinamąją
nelaimę. Šiemet tai jau ketvirtas kartas, kai Džimis Mofa vilku kaukdamas
prašosi pagalbos vien tam, kad pasimėgautų aplink jį bėgiojančių
nusiplūkusių policijos pareigūnų vaizdu.
Nesveikas šunsnukis.
Na, tik ne šįkart, nusprendė Polas. Trys apgaulingi pranešimai, ir pagal
oficialius nurodymus buvo leidžiama nereaguoti – būtent taip jis ir ketino
padaryti.
Su pasitenkinimu nusišypsojęs jis nukreipė dėmesį į kitą pranešimą apie
pavojų.

Per pastarąsias septynias nelaisvėje praleistas dienas Makenzi išsiugdė

šikšnosparnio klausą. Akimirksniu išgirdusi tylius Edvardso žingsnius per
žolę prie laukujų durų, ji įsitempė it styga ir tyliai nuslinko lango link.
Prisiplojusi nugara prie sienos stūmėsi į priekį, kol galėjo dirstelėti pro
siaurą plyšelį. Lauke buvo tamsu, mėnulis slėpėsi po tirštu debesų apklotu,
suteikdamas jai šiek tiek palengvėjimo.
Bet net ir tamsoje suvokė, kad jis jaučia ją stebint.
– Labas, Ruta, – šūktelėjo Edvardsas, pakėlęs akis į langą, ir ji dar
stipriau prisiplojo prie sienos įpykusi, kad taip lengvai buvo demaskuota. –
Ar pasiilgai manęs?
Nakties ore pasklido jo tylus juokas, o paskui sužvangėjo raktas spynoje.
Po akimirkos lauko durys trinktelėjo, ir Makenzi stipriai užsimerkė
klausydamasi, kaip jis lipa laiptais. Nėra laiko pasisemti jėgų, karštligiškai
pagalvojo ji, bet vis tiek nuskubėjo į savo vietą.
Kojos virpėjo, kūną perliejo šviežia adrenalino banga ir nuplovė miglos
likučius nuo anksčiau sugirdytų kvaišinamųjų. Suvokė Edvardsą ją kažkuo
girdant dar tuomet, kai pirmąkart atsibudo plyštančia galva ir perdžiūvusia
burna, bet nei nustebo, nei supyko. Tiesą sakant, net pajuto palengvėjimą, kad
neįvyko ko nors dar blogiau.
Dabar išsisklaidžius apkvaišimui Makenzi pasiruošė veikti, sudėjusi
rankas, įsispyrusi kojomis toje vietoje, kurią numatė būsiant patogią pulti iš
tinkamo atstumo.
Žingsniai laiptais į viršų.
Ji stovėjo nejudėdama tyliame kambaryje, pratindama akis prie tamsos,
žvilgsnį įsmeigusi į užrakintas duris. O tada išgirdo, kaip laiptų viršuje jis
sukasi į priešingą pusę, į vonios kambarį. Po sekundės pasigirdo tekantis
vanduo.
– Labanakt, Ruta!
Makenzi skruostais pasipylė karštos pykčio ašaros. Po šitokio pasiruošimo
Edvardsas visgi atėmė iš jos galimybę išsilaisvinti. Dabar teks laukti ryto,
bet ji nežinojo, ar ilgai pajėgs išlaikyti drąsą, be to, per trumpas nakties
valandas visko gali nutikti.

– Pagavau tave!
Lauersonas išrėkė per visą štabą ir čia pat vietoje sušoko juokingą
pergalės šokį. Rajenas atlaidžiai jį stebėjo, o paskui pamojo sulenktu pirštu.
– Džekai, liaukis vaidinti Šakirą ir nešk čia savo subinę.
– Žmonės dažnai sako, kad mano klubai nemeluoja.7
– Tarp kitų dalykų, – sumurmėjo Rajenas ir kilstelėjo antakį į Lauersono
rankoje gniaužiamus popierius.
– Čia iš ekrano išspausdintos tos tojotos vaizdų kopijos, – triumfuojamai
pamojavo Lauersonas lapais. – Aptikome ją važiuojant į pietus A68 keliu
nuo Staifordo sankryžos tąnakt, kai buvo pagrobta Makenzi, iki pat Kartervėj
Hedso, – paminėjo jis mažą kaimelį, kur keliai vėl susieina į sankryžą. –
Sulyginome su dingusio mersedeso vaizdo įrašais ir... spėk, ką? Šis važiavo
lygiai tuo pačiu keliu tąnakt, kai buvo nužudyta Betė Finegan. Ir vėl mes
mersedesą atsekėme iki Kartervėj Hedso, ačiū degalinės vaizdo stebėjimo
kamerai, atkreiptai tiesiai į kelią. Atrodo, jis suko dešinėn į vakarus link
Šiaurės Peninų ir Virdeilo.
Rajenas buvo mažiau susipažinęs su ta krašto dalimi, įprasta Daramo
policijos tėvonija. Pakilęs nuo kėdės, nuėjo prie milžiniško žemėlapio ant
sienos – norėjo susigaudyti, kur ji yra, – ir pirmiausia jam į akis krito
Blančlandas: šis kaimas buvo įsikūręs vos per kelias mylias nuo Kartervėj
Hedso.
Širdis pradėjo daužytis.
– O kas po to? – paklausė jis, traukdamas telefoną iš džinsų kišenės ir
ketindamas skambinti Anai. – Kur automobiliai važiavo po Kartervėj Hedso?
Lauersonas stengėsi išlaikyti pasitikėjimą. Juk pasistūmėta, tik
nepakankamai toli.
– Kol kas tik tiek. Toji teritorija – tarsi juodoji skylė: mobiliajam signalui,
vaizdo kameroms, viskam. Turbūt Edvardsas tas apylinkes ir pasirinko, kad
galėtų veikti kaip apsauginiame jėgos lauke.
Rajenas įrėmė į jį žvilgsnį.
– Dabar dvidešimt pirmas amžius. Edvardsas amžinai neišgyvens be
modernių patogumų. Jam reikės apsipirkti, kažkur gauti pinigų, prisipilti
kuro. Tiesą sakant, kilo mintis, – tarė jis. – Paskambink į Kartervėj Hedso
degalinę, paklausk, gal jis ten buvo užsukęs.
Linktelėjęs Lauersonas mintyse pasižymėjo nurodymą.
– Pašnekėsiu su Folkneriu ir paprašysiu sutelkti dėmesį į specifinius
dirvožemio mėginius, įprastai randamus tuose kraštuose. Gal pavyks dar
labiau susiaurinti paiešką.
Lauersonas bedė pirštu į rankoje laikomus popierius.
– Yra dar kai kas, – pridūrė, Rajenui nespėjus paspausti skambučio
mygtuko mobiliajame telefone.
– Kas?
– Aptikome mersedesą dumiant į šiaurę pro Kartervėj Hedsą šįvakar
21.17. Įdarbinau analitikus, kad atsektų kitus vaizdo stebėjimo kamerų
postus; pažiūrėsime, kur jis po to nuvažiavo. Bet...
– Jis išvyko vėl medžioti, – priėjo prie išvados Rajenas, gniauždamas
telefoną. – To, ką padarė tai merginai, nepakako, ir jis išsiruošė antros
porcijos.
Lauersonas nudūrė akis į batus mąstydamas, kas gali būti blogiau už galvos
nukirtimą.
– Nesuprantu, kaip galėjo ne... ne...
– Ką? Nepakakti? – pasufleravo Rajenas ir papurtė galvą. – Kadangi tu
mąstai kaip normalus. O jis išvis vargu ar žmogus.

*
 Jis girdėjo juos ir vėl duodantis už sienos ir skleidžiant tuos pačius garsus
kaip ir kaskart.
Dunkt dunkt dunkt.
Galvūgalio daužymasis į sieną pramaišiui su dūsavimu ir riksmais.
Nepanašu į malonumo garsus, pagalvojo jis. Skamba kaip veriantis
skausmais besigaluojančio gyvulio riksmas ar kraupi naktį besikergiančių
lapių aimana.
Ir visgi triukšmas tęsėsi.
Dunkt dunkt dunkt.
Iš pradžių jis mėgino rankomis dengtis ausis ar slėpti galvą po patalais,
bet niekas nenuslopino triukšmo. Senasis namas vėliau, jau jį pastačius, buvo
perskirtas sienelėmis – pigiomis ir plonomis be jokios garso izoliacijos.
Po minutės dunksėjimas liovėsi ir pasigirdo kitokie garsai. Motinos
miegamajame, vyriškiui išlipus iš lovos, suaimanavo grindlentės, paskui
sugergždė varstomos vonios kambario durys. Trys sunkūs žingsniai šalia jo
durų esančiame tualete, vandens tekėjimas iš čiaupo, teškėjimas ant grindų.
Po akimirkos – šlapimo čiurkšlė į keramiką ir nuleidžiamas vanduo.
Trys žingsniai atgal į miegamąjį.
Motinos maldavimas pasilikti su ja, tik dar truputį. Jo atšiaurus
atsisakymas, tuomet drabužių šnaresys, traukiamų kelnių šiugždėjimas,
vyriškiui rengiantis išeiti.
Dar maldavimas.
Prašau, Čarlzai.
Jis girdėjo, kaip motina tąsosi su vyriškiu, graibosi jo, neleisdama išeiti, ir
jam sukilo šleikštulys. Supykino išgirdus su niekuo nesupainiojamą vienas į
kitą atsitrenkiančių kūnų garsą, palydimą jos aimanos.
Nepadoriai skubotai žemyn laiptais nušlepsėjo žingsniai, prislopintas
atidaromų durų garsas ir trenksmas jas uždarant.
Sustingęs lovoje jis laukė paskutiniojo, neišvengiamo garso,
užliūliuosiančio jį iki miegų. Ir nenusivylė, nes motina ėmė kūkčioti nuožmia,
širdį veriančia aimana, ataidinčia pro ploną sienelę, pripildančia kambarį,
užliejančia jo jauną protą garsu, vėliau persekiosiančiu visą gyvenimą.

Makenzi krūptelėjusi nubudo išpilta prakaito. Pirma mintis – ji neketino

išvis užmigti. Paskui toptelėjo kita – palengvėjimas, kad vis dar gyva, kad jis
neatėjo į kambarį ir nenužudė jos miegančios. Viskas įmanoma, turint reikalų
su tokia iškrypusia psichika kaip Edvardso. Apsiblaususiu žvilgsniu
apsidairė aplink, ieškodama ją prižadinusio garso šaltinio, paskui tyliai
išslinko iš lovos ir atsistojo girgždančių medinių grindų viduryje.
Ir vėl – pratisas aimanuojantis kaukimas.
Garsas kiaurai perėjo per visą kūną, perplėšė nakties tylą lyg šmėkla. Ji
nušlitiniavo prie lango ir virpėdama nuo naktinės vėsos dirstelėjo laukan
pažiūrėti, ar neatklydo koks nors gyvis piktais kėslais. Bet suvokė, jog tai ne
lapė. Tik ne šįkart. Kaukimas atsklido iš gretimo kambario, kur miegojo
Edvardsas.
 19 skyrius

Trečiadienis, balandžio 6

Mažiau nei už penkių mylių nuo senojo namo, kur Makenzi buvo laikoma
įkalinta, Ana prabudo nepažįstamoje lovoje Blančlando kaimelyje, pažadinta
paukščių giesmės kartu su keistu riaumojimu, primenančiu garo mašiną.
Trindama miegą iš akių ji basa nušlepsėjo žemyn siaurais vasarnamio
laipteliais ieškoti keistojo garso šaltinio.
Rado Filipsą, pusiau sėdintį ir pusiau gulintį fotelyje, kurį šis buvo iš
svetainės atsitempęs koridoriun ir pastatęs palei duris į jas atsuktą. Po
vakarykščio Rajeno skambučio juodu dviguba jėga užgulė senąsias Edvardso
praeities bylas, kur būtų paminėta kokia nors vieta Šiaurės Peninuose, į
vakarus nuo Daramo. Nieko jiems neradus, nebeišgalint likti atsimerkus,
Filipsas apsisprendė Aną ginti vietoje Rajeno, ir ji apsidžiaugė, kad
kažkuriuo metu naktį jis visgi užsimiršęs įkrito į alpų miegą ir dabar savo
knarkimu drebino mažąjį namelį. Ji tyliai stovėjo jį stebėdama, trokšdama
padaryti ką nors, kad baigtųsi ši jo širdgėla, tik staiga pamatė gniaužtuose
laikomą ginklą, prispaustą prie krūtinės.
Širdis apmirė atpažinus mažą pistoletą, tokio pat modelio kaip ir Rajeno
ginklas, šiuo metu paslėptas rakinamoje dėžutėje antrame aukšte. „Glock–
17“– tai pusiau automatinis pistoletas, dažnai pasirenkamas Nortumbrijos
kriminalinių tyrimų skyriaus pareigūnų, kuriems leidžiama nešiotis šaunamąjį
ginklą; Filipsas, Rajenas ir Makenzi buvo tuo pačiu metu baigę mokymus dar
prieš Anai susipažįstant su bet kuriuo iš jų. Tokius dalykus ji dažnai
pamiršdavo, nes retai kada matydavo juos laikant ginklą rankose ar padėtą
kur nors netoliese matomoje vietoje. Tik pasiteiravus apie metalinę dėžutę,
Rajeno atsineštą iš jų kotedžo Darame, jai buvo apie tai priminta.
Tas priminimas anuomet sukėlė jai nerimą.
Tas pats nerimas grįžo ir dabar, žiūrint į miegantį draugą, į jo linksmą
veidą mažo šuniuko išraiška, taip nederančia prie rankoje laikomo pavojingo
ginklo. Anos tėvas kadaise turėjo medžioklinį šautuvą, ir ji prisiminė laikus,
kai jis nusivedė jas su seserimi, dar mažas, į gamtos rezervatą, ilgą šautuvą
persimetęs per petį.
„Kur mes einame, tėti?“
„Jums, mergaitės, reikia išmokti apsiginti, – iškošė jis balsu, apsunkusiu
nuo įprastos alkoholio porcijos prieš pietus. – Negali niekuo pasikliauti
pasaulyje, pilname visokio blogio.“
Jas prastūmė pro tvorą į gamtos rezervatą, kur be žmogaus įsikišimo
laisvai klajoja reti gyvūnai ir skraido saugomi paukščiai. Tėvas įspėjo sėdėti
tyliai, o pats nušovė medyje netoliese tupintį pelėsakalį.
Jo krintančio sparnų plazdėjimo Ana niekuomet nepamiršo.
Kita įsimintina akimirka – Rajenas, įpuolantis į bokštą Lindisfarno pilyje
prieš dvejus metus, šaudantis iš savo „Glock“ pistoleto ir sužeidžiantis
žmogų, kuris, jeigu ne jo įsikišimas, būtų ją nužudęs. Tuo metu buvo dėkinga,
kad liko gyva, ir dėl šio įvykio nebesuko sau galvos. Bet dabar, geriau
pažinodama Rajeną, ji suvokė, kiek daug jam kainavo gaiduko paspaudimas.
Jis paskyrė savo gyvenimą tam, kad užkirstų kelią žmonių skriaudoms, bet
pats ginklas prieštaravo jo prigimčiai, kaip ir (o švelnaus vyriškio, dabar
knarkiančio fotelyje jai prieš akis, rankose laikomas.
Gniauždama vilnonį megztinį arčiau krūtinės, Ana kuo tyliau žengtelėjo
artyn. Padvejojo, ketindama ištraukti pistoletą ir padėti kur nors tolėliau, kad
nebūtų po ranka. Kai tik jos pirštas slystelėjo metalu, Filipsas plačiai
atsimerkė ir tvirčiau sugniaužė kumštį.
– Labryt, mergyte.

Rajenas spoksojo į automato mygtukus ir galop pasirinko siūlantį

išvarvinti espreso kavos. Stebėdamas, kaip garuojantis skystis tykšta į balto
polistireninio puodelio dugną, galvojo apie tyrimą. Juodu su Lauersonu
praleido visą naktį be miego kartu su likusiais savo komandos nariais,
stengdamiesi atsekti pavogtąjį mersedesą. Jie buvo įsitikinę, kad Edvardsas
naudojosi būtent šiuo automobiliu, kurį sekdami šiek tiek pasistūmėjo net iki
A69 kelio ir aptiko jį važiavus link Niukaslo. Toje atkarpoje nuo kelio
šakojosi trys mažesni nuvažiavimai iki pat kito pagrindinio stebėjimo kamerų
posto, pro kurį lekiantis mersedesas būtų buvęs užfiksuotas. Kadangi tokio
įrašo nerasta, jie darė prielaidą, kad Edvardsas nuo greitkelio nusuko vienu
iš tų mažesnių keliukų. Bet kuris nuvestų iki Pontilando apylinkių, Daras
Holo ir vakarinio miesto pakraščio aplink Kriminalinių tyrimų skyriaus
būstinę, taigi dar vienas spyris į dantis, jeigu Edvardsas faktiškai buvo
atsidūręs ant jų slenksčio, o jiems taip ir nepavyko jo pričiupti. Šiuo metu
Lauersonas kaip tik rūpinosi gauti vaizdo kamerų įrašus iš vietinių verslo ar
privačių gyventojų, įsikūrusių palei šiuos kelius, o tai – ilgai trunkanti ir
sunki užduotis, kuri kol kas davė menkų rezultatų. Slapta jie visi suvokė, kad
mersedeso paieškos pasistūmės gerokai vėliau, nei Edvardsas baigs
vakarinius žygdarbius, kad ir kokie jie būtų.
Teko nuolat žaisti gaudynių.
Rajeno apmaudas ir nesėkmės graužatis stiprėjo sulig kiekviena
prabėgančia diena. Nors ir žinojo, kad komanda daro viską, ką gali. Buvo
siekiama bet kokia kaina grąžinti Makenzi namo, o Edvardsą – atgal už grotų.
Ir visgi šis tyrimas labai asmeniškas, ir Rajenas troško pats atsiskaityti su
Kyru Edvardsu. Paprastai jam būdavo nesvarbu, kam pavyksta užnerti
nusikaltėliui apynasrį, bet šiuo atveju norėjo išspardyti apgailėtą jo užpakalį,
varydamas jį atgal į kalėjimą – ir šįkart jau turintį tinklu apsaugotą kiemą.
Vis labiau aiškėjo, kad, nepaisant jų sunkaus darbo, įkalčių tyrimo ir
pagalbon pasitelktos žiniasklaidos, jie lieka priklausomi nuo vieno žmogaus
malonės, kuris it patyręs šnipas tūno pasitraukęs į pogrindį. Jeigu Folkneriui
pavyktų išsiaiškinti purvo, rasto ant tojotos padangų, geografinę kilmę, jie
galėtų pradėti naršyti po gyventojų namus atitinkamu spinduliu. Arba jeigu
aptiktų ką nors, paslėptą senose bylose, galbūt tai irgi nuvestų prie Edvardso
durų.
Kitа vertus, jeigu greitai jo neras, paliks jam laisvas rankas ir vėl žudyti.
Laikas ne jų pusėje. Rajenas vylėsi ir tikėjo, kad Edvardsas su jais susisieks
ir, pasinaudodamas Makenzi kaip įkaite, pateiks reikalavimų išsipirkti bilietą
į laisvę, išvykti iš šalies arba kažką panašaus. Jie visi to trokštų, kadangi tai
reikštų, kad Makenzi vis dar gyva.
Bet Edvardsas nėjo į kontaktą, ir Rajeno tikėjimas tokiu vertinimu ėmė
blėsti.
Gurkštelėjęs pasišlykštėtinos kavos jis susiraukė viską permąstydamas.
Galbūt Edvardsas visgi ėjo į kontaktą, bet neįprastu būdu. Paprastai
serijiniai žudikai turi savo braižą ir prie aukų palieka jiems būdingą
„parašą“ – Sipmanas mėgdavo palikti nužudytąsias visiškai apsirengusias ir
sėdinčias, kad primintų jo motiną; Vestai užkasdavo savo aukas vertikaliai,
ne paguldytas8, – o juk ir Edvardsas ne kitoks. Jo vizitinė kortelė –
anatominis tikslumas, kai žalodavo moteris naudodamasis chirurginiu
skalpeliu, pirmiau apkvaišinęs jas medikamentais. Edvardsas pritaikė tą patį
metodą visais penkiais ankstesnių jiems žinomų aukų atvejais, tarp jų ir
paties Rajeno sesers. Pastarajai aukai, Betei Finegan, jam nepavyko gauti
įprastų farmacinių kvaišalų, tad pasinaudojo gausia alkoholio doze, anot
toksikologinio tyrimo rezultatų patologo Pinterio raporte. Tai – nuokrypis,
tačiau vis tiek plačiąja prasme atitinka Edvardso veikimo būdą. Lygiai taip
pat galbūt jam nepavyko gauti skalpelio ar chirurginio pjūklo, bet vis tiek jis
atskyrė galvą ir atliko kitus pjūvius labai meistriškai, o tai atitinka jo žudymo
stilių.
Tačiau čia Edvardsas pridėjo žodį INVICTUS, nebūdingą jo įprastam
veikimo būdui ir vizitinei kortelei. Iš pradžių Rajenas manė, jog tai paskutinę
akimirką palikta žinutė savo viršenybei parodyti, bet dabar jau ėmė abejoti,
ar negalėtų reikšti ko nors daugiau, nei matoma iš pirmo žvilgsnio.
Baigęs kavą, suglamžė puoduką ir nusviedė į rūšiuojamų atliekų dėžę.
Kad ir kaip bjauru pripažinti, galbūt atėjo laikas pasiknisti po jų
medžiojamo žmogaus psichiką. Pats jis geriausiu atveju niekino makaulės
daktarus ir nekentė jų išskydusių diagnozių, kurias šie apreikšdavo į neviltį
puolusiems žmogžudysčių detektyvams, ieškantiems stebuklingo būdo susekti
žudiko pėdsakus, nors kur kas greičiau tą būtų galima padaryti, pasitelkus
sveiką protą ir juodą darbą. Vis dėlto pragmatiškasis Rajenas pripažino, kad
bet kokia įžvalga galėtų būti naudinga, jeigu tik jai nesuteikiama
neproporcingai didelė reikšmė, nusverianti plikus faktus ir įkalčius.
Apsigręžęs jis leidosi ieškoti ko nors, kas mokėtų skaityti mintis.

Makenzi krūptelėjo ir pabudo besiliejant Pavaročio, atliekančio „Nessun

Dorma“, balsui. Užuot pasimėgavusią sodriu tenoru, ją kone apkurtino
muzika, leidžiama taip garsiai, kad net natos liejosi iškreiptai. Jokios
atvangos. Kaip ir anksčiau, Edvardsas pastatė seną kasetinį grotuvą prie pat
kambario durų, tad ji buvo priversta klausytis, kol jam nusibos ją kankinti.
Atsiplėšusi audeklo skiautelių nuo likusių čiužinio apkloto draiskanų,
Denisė susuko du rutuliukus ir užsikimšo ausis, kad bent kiek prisloptų
garsas. Tik tiek tegalėjo padaryti; pasijuto tarsi raminamai panirusi po
vandeniu.
Apžiūrėjusi kulkšnį spėliojo, ar tik nebus Edvardso nuotaika susijusi su
nakties košmarais, kuriuos jis patyrė ankstyvą priešaušrį. Klausimas, matyt,
dažnai užduodamas psichologų: ar serijinius žudikus kamuoja siaubingi
košmarai? Jos nuomone, Edvardsas turėtų ramiai išmiegoti pernakt,
sprendžiant iš jo bendro nusiteikimo ir atsainaus požiūrio į šventą žmogaus
gyvybę. Bet, kita vertus, ji negalėjo užmiršti ausis veriančio kaukimo ir
spėliojo, ar tik nelanko jo mirusieji, ar nesivaidena baltomis nereginčiomis
akimis, tiesiantys į jį savo pirštus.
Nuoširdžiai tikėjosi, jog taip ir yra.

Miegams išblaškyti Rajenas paskubomis nusileido į dušinę rūsyje. Ši buvo

įrengta šalia persirengimo kambario ir pasižymėjo visu stalinistinio stiliaus
dekoratyviu žavumu, bet visiškai jo netrikdomas su malonumu atsistojo po
karšta čiurkšle – galbūt ji apvalys jo mintis taip pat, kaip ir kūną.
Būtent čia jį ir rado Lauersonas. Konstebliui teko perrėkti tekančio
vandens šniokštimą, kad atkreiptų į save dėmesį.
– Ką? – šūktelėjo Rajenas. – Palauk minutėlę.
Pasigriebęs rankšluostį ir susibraukęs atgal šlapius plaukus, pasijuto šiek
tiek guvesnis, ne toks apsnūdęs.
– Ką sakei?
Lauersonas atrodė sunerimęs.
– Aš dėl mersedeso, viršininke. Jis rastas kažkokio ūkininko laukuose,
netoli nuo čia.
– Čia tai sparta. Pakviesk Folknerį ar ką nors iš jo komandos, susitiksime
ten, – paliepė Rajenas. – Ar įvykio vieta apsaugota?
– Prieš sumąstydamas paskambinti į policiją, tas ūkininkas viską ten
išmindė, bet pirmasis atvykęs pareigūnas užkardė visas prieigas.
Nusišluostęs Rajenas nuėjo į persirengimo kambarį ir pasikniso savo
spintelėje, ieškodamas drabužių pamainos. Surado džinsus ir ploną vilnonį
megztinį, velkamą per galvą. Bus gerai.
– Kas ūkininkas?
– Kažkoks vyrukas pavarde Hylis.
– Ar tik ne Rodžeris Hylis? – pasiteiravo Rajenas, maudamasis kojines.
– Aha, tikrai taip, – atsakė Lauersonas spėliodamas, ką jis šįkart
pražiūrėjo.
Risdamasis aulinių batų raištelius Rajenas pagavo jo žvilgsnį ir teikėsi
pakomentuoti:
– Turėtum savęs paklausti, kodėl Edvardsas važiavo į kažkokio ūkio
laukus, užuot pasukęs į miestelį pasižvalgyti tamsiaplaukių merginų, kurias
galėtų į valias žaloti ir žudyti. Kam jam važiuoti į kažkokio ūkio žemę,
Džekai?
Lauersonas suvokė, kad jam dar daug teks mokytis.
– Su kažkuo turėjo susitikti.
– Būtent. Ir dar pasakysiu: Rodžeris Hylis – kur kas daugiau nei paprastas
ūkininkas. Jis vietos verslininkas, dešimtame dešimtmetyje neniekinęs
finansinių piramidžių machinacijų, o ir vėlesniais metais nespjovęs į
sukčiavimą investicijomis. Toks žmogus nesibodi už gerą pinigą išversti
kailį. Nežinau, ar jis galėtų veltis į ką nors susijusį su smurtu, – svarstė
Rajenas prisimindamas vyriškį, kurį buvo sutikęs vos kelis kartus. – Man
atrodo, jis labiau „kostiuminio“ stiliaus žmogus.
Pagaliau detektyvas Rajenas kažką prisiminė ir išsyk įžvelgė sąsają.
– Taip pat jis yra ir prabangiausio golfo klubo mieste savininkas. Žinai,
kas dar mėgsta savaitgaliais pasportuoti jo kalvotuose laukuose? Džimis
Mofa, – niūriai nusišypsojo Rajenas. – Jeigu mes teisūs ir Mofa visąlaik
finansavo Edvardsą, jiems reikėjo saugios, privačios susitikimų vietos kur
nors nuošaliau, kad koks bėdžius netyčia nesutrukdytų jaukaus jųdviejų
pasimatymo. Nė vienas iš jų nebūtų norėjęs susitikinėti savoje teritorijoje,
todėl teko pasiieškoti neutralios vietos. Tokiems dalykams Hylis – puikus
pasirinkimas. Šįryt atsibudęs ir savo valdose aptikęs mersedesą, jis turbūt
išsyk pridėjo į kelnes, nes automobilis paviešintas ir per vakarines, ir per
rytines naujienas. Pats atsikratyti jo negalėjo, tad suvaidino susirūpinusį
pilietį ir apsimetęs kvailiu paskambino mums.
Lauersonas klausėsi susižavėjęs.
– Kaip jums pavyko taip greitai susigaudyti? Prunkštelėjęs Rajenas žengė
iš persirengimo kambario. – Išsiugdai uoslę šūdams išknisti, – išrėžė jis.

Savo mėtų žalumo mazdą Airinė įsuko į Džimio Mofos namų įvažą
dainuodama kartu su Dole Parton, per radiją traukiančia savo geriausius
hitus. Buvo vos prieš septynias, ir ji atvyko laiku; kaip visuomet. Didysis
juodasis Džimio poršė „Cayenne“ vis dar stovėjo priešais namą, vieni
garažo vartai žiojėjo plačiai atverti. Garažas buvo pritutintas brangiausių
automobilių bei motociklų, ir nors rajonas prabangus, visgi ir čia trindavosi
daugybė vagišių. Džimis nepakęsdavo tokio aplaidumo, tad Airinė ketino
apie tai užsiminti, kai tik pamatys šeimininką.
 Pastačiusi automobilį įprastoje vietoje, pasiekė krepšį. Be kita ko, jame
nešiojosi patogias šlepetes, kurias mėgdavo avėti tvarkydamasi, ir
mėgstamiausių užkandžių atsargas. Truputį užtruko atsišviežindama koralų
rausvumo lūpdažiu ir pasipurendama plaukus, o jau tada patraukė skaldos
keliuku link laukujų durų.
Ji vis dar niūniavo melodiją iš filmo „Nuo devynių iki penkių“, kai staiga
pastebėjo nuo poršė besidriekiantį sodrų kraujo pėdsaką iki pat pravirų namo
durų. Atgręžusi suglumusį žvilgsnį į automobilį, pamatė priekinį stiklą
aptaškytą krauju, taip storai sukepusiu, kad pro jį nieko nesimatė. Iš baimės
plačiai išsprogintomis akimis nuslinko prie durų ir pro jas dirstelėjo į
marmurinį vestibiulį bei koridorių už jo. Per žvilgančias plyteles link laiptų
driekėsi vientisa riebi džiūstančio kraujo šliūžė.

Filipsas stovėjo siauroje vasarnamio virtuvėlėje, įrengtoje koridoriuke, ir

pro langą žiūrėjo į atsiveriantį išskirtinio grožio Šiaurės Peninų kraštovaizdį,
besidriekiantį nuo Blančlando kaimelio pro Dervento slėnį iki Virdeilo. Pats
kaimelis gūžėsi palei upę miškingoje slėnio dalyje ir buvo laikomas tobulu
lyg paveiksliukas viduramžių architektūrinio paveldo konservacijos
pavyzdžiu, atkurtu daugiausia iš dvylikto amžiaus abatijos – anksčiau
dominavusios visame kraštovaizdyje – akmenų. Besižvalgantieji vietovių
istorinėms dramoms filmuoti mėgo kaimelį dėl jo nesugadintos auros ir
senojo pasaulio žavesio, bet Filipsas matė tik jaukių namelių sankaupą,
apsuptą plačių laukų ir miškų, pilnų ūkinių griuvenų ir kitokių trobesių,
teikiančių priebėgą slėptis pabėgusiems nusikaltėliams.
Tarytum ieškotum adatos šieno kupetoje.
Ana jam atnešė saldžios arbatos puodelį ir žvilgtelėjo pro langą į
panoramą.
– Gražu, – pastebėjo ji žiūrėdama į saulės nutviekstus laukus ir miškelius.
Filipsas gurkštelėjo vidų sušildančios arbatos.
– Ten kažkur yra Denisė, – akimis jis aprėpė kraštovaizdį. – Iš to, ką vakar
vakare sakė mums Rajenas, žinome, kad jie yra kažkur į pietus nuo Staifordo
sankryžos ir į vakarus nuo Kartervėj Hedso. Po velnių, gal net slepiasi šiame
prakeiktame kaimiūkštyje.
Ana nevalingai suvirpėjo.
– Mes ieškosime, – pasakė tyliai, dėdama savąjį puodelį ant palangės. –
Pradėsime dabar pat ir nenurimsime, kol neišnaudosime visų galimybių.
 Linktelėjęs Filipsas įgudusiu judesiu susivertė arbatos likučius.
– Eime.

Tai, ko vyriausioji konsteblė nežinojo, negalėjo jos jaudinti. Bent jau taip
Ana su Filipsu tikino save apklausinėdami Blančlando gyventojus. Nebuvo
nė aštuntos, vis dar labai ankstus metas, bet juodu nepaisė įprastai privalomo
delikatumo. Kažkur šiose vietose siautėja žudikas, ir gyventojai nusipelnę
apie tai sužinoti. Reikia pripažinti, kad policijos darbą ir baimės sėjimą
visuomenėje neretai skiria jautri riba, tačiau šiąją jie buvo pasiryžę
peržengti, kad tik rastų Denisę Makenzi. Kaip iš pat pradžių sakė Filipsas,
neliks nė vieno neapversto akmens.
Bet po visų geraširdiškų siūlymų kavos su sausainiais, po visų
susirūpinimo linkčiojimų ir pažadų neprarasti budrumo abu netruko suvokti,
kad tuščiai suka ratus po kaimą ir negauna jokios, net ir menkiausios,
informacijos.
– Štai ko mums reikia: aludės, – balsu mąstė Ana.
Filipsas garsiai nusikvatojo.
– Visiškai sutinku, bet gal kiek ankstoka, kaip manai?
Nusišypsojusi Ana papurtė galvą.
– Nebijok, gyvendama su Rajenu tiek nenusiritau, kad imčiau išgėrinėti
prieš devynias. Tik turėjau omenyje, kad aludė yra vietinių gandų šaltinis.
Ypač tokioje vietovėje, – mostelėjo ji į centrinę aikštę, apstatytą arbatinėmis
ir suvenyrų krautuvėlėmis. – Jose verda gyvenimas, žmonės dalijasi
naujienomis. Tai – vietinis visa ko centras.
„Lordas Drujis“ įspūdinga istorinė girdykla su milžinišku židiniu ir
kaimiška atmosfera, deja, buvo dar uždaryta, tad Ana su Filipsu nusprendė
joje apsilankyti šiek tiek vėliau, duoti laiko senbuviams apšilti, kad liežuviai
atsirištų.
Jiems grįžtant namo, Filipsas tarsi pirmą kartą pamatė patį kaimelį.
– Kodėl visos durys dažytos viena spalva?
– Juk čia saugomas kaimas, priklausantis lordo Drujo fondui, – paaiškino
ji. – Laikomasi griežtų priežiūros taisyklių, kaip jis privalo atrodyti, kad būtų
išsaugotas istorinis paveldas.
– Hm, – suurzgė Filipsas.
Labai miela, bet Frenkas mintimis nuklydo į savo gimtą senąją gatvelę ir
turėjo pripažinti, kad šioji prieš akis kur kas charakteringesnė. Turbūt dėl
arklių, pamanė jis.
– Kas per velnias buvo tas lordas Drujis?
Ana sustojo per pusę žingsnio suvokusi, kad jau senokai negirdėjo
klausimo iš istorijos, į kurį nepajėgtų atsakyti.
– Neturiu supratimo, – nuoširdžiai atsakė. – Reikės pasidomėti.
Grįždami atgal į vasarnamį prie jų laukiančios bylų stirtos, kurioje tikėjosi
rasti kokią nors užuominą į dabartinę Edvardso slėptuvę, pėdino grįstomis
gatvėmis, o prie svečiams skirtos automobilių aikštelės nė nepastebėjo
lietaus nuskalbtos didžiulės iškabos. Ji informavo apie saugomą istorinį
paveldą ir labdaros įstaigą, čia įkurtą ir pavadintą lordo vardu, nes šiam
žmogui kadaise priklausė visos apylinkės žemės. Virš iškabos puikavosi
Drujo herbas; jų buvo ir daugiau paskleista po visą kaimą ant sienų ir
atminimo lentų. Su viršuje užrašytu lotynišku šeimos šūkiu:

INVICTUS MANEO
 20 skyrius

Rajenui taip ir nepavyko susitikti su ūkininku Hyliu ar pamatyti jo žemėse

palikto pilkojo mersedeso. Perdavęs šitą užduotį sumaniam Lauersonui, jis
trumpesniu keliu iš Kriminalinių tyrimų skyriaus būstinės nuvažiavo į
prašmatnų Daras Holo gyvenamųjų būstų kompleksą vienu jo adresu –
išskirtiniu, bet turinčiu prasčiausią vardą.
Už įspūdingų juodų Džimio Mofos namų vartų jau buvo susirinkusi minia,
pageidaujanti sužinoti, kas nutiko žmogui, pagarsėjusiam abejotina veikla.
Žmonės kalbėjo, jog buvo „tik laiko klausimas“, kada jis susilauks liūdnos
baigties, ir aptarinėjo apgailėtiną rajono nuosmukį dėl „jo rūšies“ gyventojų.
Besidairantieji gerų sandorių spėliojo, už kiek bus parduodamas jo namas.
Kadangi namo įvaža virto nusikaltimo vieta, Rajenas paliko automobilį
tolėliau gatvėje ir likusį atstumą nuėjo pėsčiomis. Šita Daras Holo atkarpa
buvo apstatyta brangiais namais, bet vienintelį Mofos būstą visoje gatvėje
juosė aukšta tvora; pernelyg aukšta kam nors ją perlipti nesusižalojus. Prie
įėjimo kabėjo kelios vaizdo kameros lygiais intervalais tarp milžiniškų
gipsinių liūtų bei būtybių, panašių į gorgones, puošiančias šiaurinę Paryžiaus
Dievo Motinos katedros sieną.
Rajenas prisiartino prie minios nutaisęs grėsmingą veidą.
– Prašau pasitraukti į šalį!
Užuot pajudėję, visi siūbtelėjo prie jo, vienas per kitą rėkdami beprasmius
klausimus.
– Blokuojate prieigą prie nusikaltimo vietos, – pasakė jis. – Jeigu
neužsiimsite savais reikalais, iškviesiu patrulį, kad areštuotų visus,
trukdančius mums dirbti. Policijos įspėjimas bus įrašytas į asmens bylą, –
lyg tarp kitko pridūrė.
O tada su pasitenkinimu stebėjo žmones, išsilakstančius į šalis lyg žiurkės
iš skęstančio laivo.
– Jeits?
Prisiartinęs prie vartų, vedančių į plačią, puslankiu sukančią Mofos įvažą,
jis atpažino sargyboje stovinčią policijos konsteblę.
– Klausau, pone.
 Melanė Jeits buvo sumani moteris, kurios dideles galimybes Rajenas jau
buvo įsidėmėjęs, nuveikusi rimtų darbų per pastaruosius porą metų ir ypač
per pastarąją savaitę. Jis taipgi žinojo, kad Lauersonas bent pusmetį vis
semiasi ryžto pakviesti ją į pasimatytą.
Ech, jaunystė.
– Prašau raportuoti, – tarė jis, žvilgčiodamas per petį į namą, kad
įsidėmėtų valdos planą.
– Šįryt maždaug dešimt minučių po septintos į dispečerinę paskambino
kažkokia ponia Airinė Dagan ir pranešė apie įtariamą žmogžudystę. Šiuo
adresu ji dirba namų tvarkytoja, pone. Atvykusi į darbą septintą valandą, ji
išsyk pastebėjo kraujo pėdsakus, nusitęsusius nuo įvažoje stovinčio
automobilio. Ponia Dagan tučtuojau nubėgo į kaimyninį namą paskambinti
policijai.
Rajenas linktelėjo dairydamasis aplink ir ieškodamas panašios moters į
paminėtąją. Pastebėjęs tolėliau gatvėje stovintį patrulinį Jeits automobilį
nusprendė, kad Airinė Dagan jame ir sėdi.
– Ar namų tvarkytoja tavo mašinoje?
– Taip, pone. Su ja mano partneris, ima iš jos preliminarų pareiškimą.
– Gerai. Ar buvai įėjusi vidun? – jis kilstelėjo smarką į namą, masyvų
raudonų plytų statinį baltomis baliustradomis ir maišyto antikinio bei
kolonijinio stiliaus kolonomis.
Suraukusi veidą iš pasibaisėjimo, Jeits susikaupė toliau dėstyti faktus,
stengdamasi išsklaidyti matytus vaizdus.
– Taip, pone. Mudu su partneriu buvome pirmieji pareigūnai, atvykę į
nusikaltimo vietą. Su ponia Dagan susitikome kaimyniniame name, – parodė
ji į milžinišką namą tiesiai per gatvę, – o po to užėjome į šį būstą.
Rajenas linktelėjo stebėdamas, kaip jos veidas šiek tiek pabąla.
– Neskubėk, konsteble, – sumurmėjo jis.
Jeits dėkingai sulinksėjo.
– Ten... pone, ten tikros skerdynės. Man atrodo, kad bent vienas žmogus
mirė „Porsche“ automobilyje, stovinčiame ten, įvažoje; sprendžiant iš
salono, netekęs daug kraujo. Panašu, kad tas žmogus iš mašinos buvo
nutemptas į namą, nors gal taip tik įsivaizduoju.
Jeits nurijo seilę.
– Mums reikėjo įvertinti, ar kam nors reikalinga skubi medicinos pagalba,
todėl nusprendėme įeiti vidun. Atsiprašau, pone, mes nedėvėjome apsauginių
drabužių.
 – Dabar dėl to nesirūpink, – tarė jis. – Tęsk.
– Taip, pone. Sekėme akivaizdžiais tempimo pėdsakais per koridorių ir
laiptais į antrą aukštą. Kraujas nuvedė mus į vieną pagrindinių miegamųjų,
kur radome... radome...
Vieną žeminančią akimirką Jeits pasirodė, kad tuoj apsivems, bet Rajenas
uždėjo plaštaką merginai ant peties ir ji susiėmė.
– Dabar jau geriau?
– Taip. Atsiprašau.
Ji vis dar atrodo nekaip, pagalvojo Rajenas, bet susivaldys.
– Kiek aukų?
– Kiek mačiau, dvi. Mes... mes jas aptikome kompromituojančioje
padėtyje, – sumikčiojo mergina, stengdamasi sugalvoti, kaip profesionaliai
paaiškinti, kad Džimis Mofa ir jo vairuotojas buvo suguldyti į lovą
groteskiškai parodijuojant meilės aktą, apėję krauju ir krešuliais.
Rajenas įskaitė tarp eilučių.
– Kas nors dar?
– Mes... e... mes neįėjome į kambarį, pone, bet apieškojome valdas
norėdami įsitikinti, kad nėra kitų asmenų. Nieko neradome.
Rajenas iškvėpė ilgą atodūsį.
– Gerai, Jeits, tu tai išgyvenai. Pirmasis laiptukas tampant žmogžudysčių
detektyvu; reikia išmokti žiūrėti į tokius vaizdus nešališkai.
Ir verčiau nenualpus, pridūrė jis sau.
– Ačiū, pone.
Taip jis ir paliko Jeits toliau eiti sargybinio pareigas, o pats peržengė
slenkstį.

Užsitraukęs apsauginį kombinezoną, Rajenas nutraškėjo įvažos skalda,

apklota plastikiniu paklotu, saugančiu atitinkamas vietas, nusagstytas
geltonais žymekliais. Pastebėjo Tomą Folknerį, stovintį su panašiai
apsirengusių nusikaltimo vietos tyrėjų grupele šalia palapinės, apsaugai
suręstos prie įėjimo į namą. Sinoptikai prognozavo gražią saulėtą dieną
protarpiais su lietumi, o tai savaime reiškė, kad Niukaslo gyventojai pasiėmė
lietsargius ir nusiteikė smarkiai liūčiai. Pažvelgęs į dangų Rajenas pripažino,
kad šis neteikia vilčių. Aukštai padangėje telkėsi audros debesys, gožiantys
saulę ir grasinantys nuplauti įkalčius. Išgirdęs sunkius žingsnius, jis pusiau
tikėjosi pamatyti iš paskos žirgliojantį Filipsą. Nusivylė išvydęs Džefą
Pinterį, atėjusį pasižiūrėti į kūnus in situ9.
– Gerą rytą, Rajenai!
Vyriausiasis patologas nuliuoksėjo įvaža vilkėdamas per didelį kostiumą,
mojuodamas rankoje laikomu nedideliu kelioniniu krepšiu.
– Labas rytas, Džefai. Ačiū, kad taip greitai čia atvykai.
Rajenas paspaudė vyriškiui ranką, ir juodu drauge nuėjo prie kiek toliau
stovinčios įkalčių ekspertų grupelės.
– Tomai, – paspaudė ranką vyresniajam nusikaltimo vietos tyrėjui ir
linktelėjo kitiems jo komandos nariams.
Folkneris susiraukė.
– Kur Frenkas?
Rajenas pagūžčiojo.
– Nenusiteikęs, – trumpai tarstelėjo.
Jis nepasakos, kad Filipsas nušalintas. Pats jis tai laikė parodija ir
nenorėjo, kad žinia pasklistų toliau nei būtina.
– Gal imkimės darbo, gerai?
Probėgšmais žvilgtelėjęs į neseniai buvusio naujintelaičio poršė
visureigio vidų Rajenas pamatė, kad asmuo šiame automobilyje gražiai
nemirė. Aplink vairuotojo sėdynę buvo pilna kraujo; vairas bei prietaisų
skydelis irgi aptaškyti krauju, net ir priekinis stiklas apkepęs.
– Gerklė perpjauta, reikia manyti, – tarė Folkneris.
Rajenas linktelėjo, akimis sekdamas kraujo šliūžę, nutįsusią nuo mašinos
iki lauko durų.
– Kūnas perneštas. Kodėl? Tai sunkus, purvinas reikalas. Kodėl tiesiog jo
nepaliko automobilyje?
– Negaliu pasakyti, – raukydamasis Folkneris susimąstė apie galimybes. –
Galbūt norėjo paslėpti?
Rajenas reikšmingai pažvelgė į kraujo taką, ir Folkneris gūžtelėjo pečiais.
– Dirstelėkime į siaubo pilies vidų.
Rajenas nusivedė kolegas pro dvivėres duris gilyn į Mofos namus, viduje
išpuoštus abstrakčiais paveikslais ir blizgiais auksiniais laikrodžiais, matyt,
autentiškais, bet tokiais akį rėžiančiais, kad atrodė kaip klastotė. Koridorius
erdvus ir kvadratinis, grindys išklotos baltu marmuru, priderintu prie sienų ir
suteikiančiu patalpai ligoninės įspūdį. Tiesiai priešais prasidedantys laiptai
vedė į antro aukšto galeriją. Visos šios prabangos centre nuo lubų kabėjo
karaliaus Liudviko XVI laikų šviestuvas.
 Išvydęs šį dekorą, Pinteris kilstelėjo antakius.
– Čia... e...
– Aha, – rėžė Rajenas. – Man neįdomu, kaip žmogus gyveno. Įdomu, kaip
jis mirė.
Itin saugodamiesi, kad nepaliestų turėklų ar sukrešėjusio kraujo pėdsako,
suteršusio blyškiai pilką laiptų kilimą, jie užlipo laiptais į didįjį antro aukšto
miegamąjį.
Kai atidarė duris į Džimio Mofos miegamąjį, pirmiausia jį užliejo visa
apimantis palengvėjimas. Vaizdas – nuožmiai brutalus, bet jis nepajuto nė
dešimtosios dalies tos emocijos, kurią patyrė jiems aptikus Betės Finegan
kūną. Susivokė galįs žiūrėti į kambario detales su sau įprastu objektyvumu,
atmieštu užuojauta. Gal Mofa ir buvo nusikaltėlis, mitęs kitų žmonių
silpnybėmis, bet Rajenas neįstengė prisiversti pajusti ką nors kita, kaip tik
gailestį, nes niekas nėra nusipelnęs mirti štai šitaip.
Šįkart Edvardsas pranoko pats save, pagalvojo Rajenas. Ne tik sudėliojo
kūnus poza, šiurkščiai primenančia intymumo akimirką, atimdamas orumo
likučius, bet ir išėmė visus vidaus organus, ir tvarkinga eile surikiavo prie
lovos kojūgalio tai, kas atrodė kaip kepenys, inkstai bei žarnos.
Įėjęs giliau į kambarį, kur aitrus mirties tvaikas tapo kone nepakeliamas,
jis suvokė, kad sudėlioti organai sudaro lotynišką žodį MANEO.
– O, Viešpatie, – užspringo Folkneris, kvėpuodamas pro dantis. – Ką tai
reiškia?
– Tai reiškia „lieku“, – atsakė Rajenas. – Sudėjus šį ir aną Edvardso
paliktą žodį, susidaro gerai žinomas lotyniškas šūkis „Nenugalėtas lieku“.
Rajenas atplėšė žvilgsnį nuo pasišlykštėtino vaizdo.
– Pinteri?
Patologui atsigręžus, matėsi tik jo akys tarp plaukų tinklelio ir dėvimos
kaukės, bet jos buvo išsiplėtusios nuo sukrėtimo. Žmogui, kasdien
susiduriančiam su mirtimi, tai jau šis tas.
– Ką manai?
Pinteris tik išskėtė rankas visa apimančiu judesiu.
– Nuo ko pradėti? Mažesnysis kūnas pasirodė esąs Mofos, bet per visą tą
kraują... – papurtė jis galvą. – Greitomis nieko negaliu pasakyti. Pernelyg
daug kintamųjų. Bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad aukštesnysis vyras yra tas,
kurį atitempė iš mašinos. Matai, gerklė perpjauta iki pat trachėjos, –
mostelėjo jis ištraukiama rodomąja lazdele, ir Rajenas kažką iš mandagumo
sumurmėjo. – O štai Mofai galėjo būti mirtinas bet kuris jo sužalojimas. Man
reikės šiek tiek laiko.
Linktelėjęs Rajenas pasisuko eiti.
– Pranešk, kai sužinosi ką nors naujo. O aš pats vykstu paskelbti dviem
gangsterių pasaulio vadams, kad jų mažylis broliukas nužudytas.
Ne kiekvieną dieną tokiais tikslais einama į svečius.
 21 skyrius

Rajenui pagaliau nusišypsojo likimas, įsikūnijęs į vadovaujantį teismo

medicinos psichologą daktarą Aleksandrą Gregorį. Šis žmogus buvo
arčiausia to, kas yra vadinama kriminalinių profilių sudarytoju. Britanija juos
turėjo dar anais laikais, kai vyriausybės siekė suburti specialistų kolektyvą,
galintį varžytis su FTB Elgsenos mokslo padaliniu. Deja, minėtas kolektyvas
vos apsiplunksnavęs iškart ir nusibaigė. Pastangos patyrė triuškinantį galą po
virtinės nesėkmių bei neteisėto kelių nekaltų žmonių įkalinimo. Visgi liko
vienas specialistas, turėjęs įžvalgos susivokti, kad jo metodai pranoksta
buvusių kolegų prastūminėtus, ir spėjęs pasitraukti iš projekto iki jį galutinai
nutraukiant. Dabar Gregoris dirbo kaip laisvai samdomas ekspertas, ir jo
įgūdžiai buvo itin paklausūs tarp viso pasaulio pareigūnų. Pasidomėjęs ir
išsiaiškinęs, kad daktaras kaip tik šiuo metu lankosi Daramo universitete su
paskaitų ciklu, Rajenas suprato, kad jam nusišypsojo neįtikėtina sėkmė.
Juodu sutarė susitikti prie Rūmų Vejos bibliotekos antrą valandą, tad
Rajenui dar liko laiko surinkti visas bylas krūvon ir atsigauti po nervingo
susidūrimo su sielvartaujančiais Džimio Mofos broliais. Vienas geras
dalykas po šio pokalbio: brolių Mofų neapykantą Džimiui dabar persvėrė jų
neapykanta Kyrui Edvardsui. Žinoma, kol nebus gauti DNR tyrimo rezultatai,
niekas užtikrintai negalėjo kaltinti Edvardso, bet kaip kandidatas jis atrodė
labiausiai tikėtinas. Nors jo pavardė nepaminėta nė karto, brolių veidai bei
povyza rodė tą pačią nuomonę, taigi Rajeną šiek tiek guodė mintis, kad jam
nepavykus pirmam aptikti Kirvio, vyrukai neabejotinai lauks užkulisiuose
progos įvykdyti savąją bausmę žmogui, nužudžiusiam jų brolį.
Rajenas linko tikėti, kad policijos areštinė šiuo kartu būtų saugiausia vieta
Kyrui Edvardsui dėl daugelio priežasčių.
Dangus vis dar buvo apniukęs; lietaus pritvinkę debesys grasė bet kurią
akimirką pratrūkti, mesdami vidurdienio šešėlius ant plataus lauko, vadinamo
Rūmų Veja. Seniai praėjusiais laikais čia šurmuliavo turgavietė, bet dabar tai
buvo bibliotekos duris varstančių knygų mėgėjų karalystė; ir turistų,
pleškinančių fotoaparatais, kol vidun jų nesuginė lietus. Rajenas nežinojo,
kaip atrodo Gregoris, nespėjo pasiieškoti jo nuotraukų internete, – bet šio
vyro žvaigždės reputacija kalbėjo už save. Rajenas įsivaizdavo turėsiąs
pakloti stambią sumą, tačiau jeigu reikėsią, sumokės iš savo kišenės. Bet ką,
kad tik Makenzi grįžtų namo.
Galop pratrūkus lietui, iš pradžių lengva dulksna, o paskui ir stambiais
lašais, Rajenas palindo po įėjimo į senąją biblioteką stogeliu ir stebėjo, kaip
praeiviai skuba ieškotis priedangos. Jis dairėsi vyro, kaip įsivaizdavo,
maždaug penkiasdešimties metų amžiaus, o gal ir įkopusio į septintą dešimtį,
galbūt gunktelėjusio ir su pilvuku, dėvinčio trumparegiškus akinius. Bet kas,
pasiekęs tokių karjeros aukštumų kaip Gregoris, turėtų būti bent pusamžis.
– Vyresnysis inspektorius Rajenas?
Jis atsigręžė išgirdęs savo vardą, tariamą šiek tęsiamai transatlantiniu
stiliumi, britų įgyjamu metų metais gyvenant užjūriuose. Akcentas bylojo apie
tarptautines mokyklas Šveicarijoje ar žiemas, praleistas slidinėjant Sankt
Morice.
Vyras atrodė visiškai kitaip, nei Rajenas įsivaizdavo. Juodu buvo maždaug
vienodo ūgio ir panašaus amžiaus – Gregoris, regis, irgi artėjo prie
keturiasdešimties, kaip ir Rajenas. Pavydėtinai įdegęs, skvarbaus žalių akių
žvilgsnio, nuo kurio Rajenas sunerimo.
– Taip? – trumpai tarstelėjo jis.
Gregoris ištiesė ranką, nusišypsojęs pats sau nuo nesąmoningai
įsijungusios nepažįstamojo savisaugos, kaskart akivaizdžiai rodomos su kuo
nors susipažįstant.
– Aleksas Gregoris. – Vyrai tvirtai paspaudė rankas. – Gal pasiieškokime
kur nors netoliese kavinės?
Abu guviai nuėjo per lietų ir susirado ramią, nepretenzingą vietelę, kur
galėjo nesibaiminti būti išgirsti, ir užsisakė stiprios kavos.
Bent jau tiek juodu sutarė, pagalvojo Rajenas, sąmoningai stengdamasis
vengti sau būdingo cinizmo.
– Ačiū, kad radote laiko susitikti su manimi, – pratarė jis, podraug
dėkingai nusišypsodamas prie jų priėjusiai padavėjai.
– Nėra už ką, – atsakė Gregoris. – Įdėmiai stebėjau jūsų tyrimą.
– Tokiu atveju man nėra reikalo jums pasakoti, su kokiu žmogumi
susidūrėme.
Gregoris nusišypsojo virš puodelio.
– Tai, ką skaitome laikraščiuose, dažnai būna labai toli nuo tikrovės.
Pamatęs Rajeno atsineštą bylą, jis kilstelėjo antakį:
– Ar čia man?
 Rajenas delnu uždengė jos viršų, keistai nenorėdamas išsiskirti su
popieriais.
– Klausykite, daktare...
– Vadinkite mane Aleksu.
Rajenas troško, kad tas vyrukas nebūtų toks jau velniškai malonus. Jam
šitaip deramai besielgiant, bus be galo sunku priklijuoti visur besikišančio
visažinio etiketę.
– Gerai. Klausykite, paprastai mes dirbame su kitu skyriui priskirtu
psichologu, – nusprendė Rajenas eiti išsyk prie reikalo. – Aš neatsiklausiau
vyriausiosios konsteblės, bet pats nusprendžiau jums viską paaiškinti, tad
šiuo atveju ją apeinu.
Rajenas susiraukė. Kas, po galais, jį apsėdo, kad staiga ėmė teisintis?
Pabuvo su tuo žmogumi tik penkias minutes, o jau lieja širdį.
Įžvelgęs Rajeno veide sutrikimą bei susierzinimą, Gregoris šyptelėjo:
– Kodėl man jūsų šiek tiek nenuraminus ir nepapasakojus apie save bei
savo metodus?
Rajenas nieko nepasakė, tik pakėlė puodelį ir gurkštelėjo kavos; Gregoris
tai palaikė kvietimu tęsti.
– Pradėjau karjerą įgijęs teisės mokslų laipsnį, – tarė jis. – Tuomet
susivokiau, kad mane labiau domina, kaip veikia nusikaltėlių smegenys. Daug
apie tai skaičiau, persikvalifikavau į psichologiją ir atlikau klinikinę
praktiką.
Jis išklojo visą geriausių Londono ligoninių sąrašą, o paskui gūžtelėjo
pečiais:
– Pradirbęs dvejus metus Brodmuro klinikoje, persivedžiau į Kriminalinio
profiliavimo skyrių Met...
– Ar ne? – pastatė ausis Rajenas. Prieš gerą dešimtį metų jam ten pačiam
kalėsi dantys. – Kada tiksliai?
– Dar du tūkstančiai trečiaisiais, – atsakė Gregoris. – Manau, kad porą
metų iki jūsų laikų.
Rajenas linktelėjo.
– Kriminalinio profiliavimo skyrius dėl organizacinių bei finansinių
sunkumų žlugo, o man norėjosi pradėti viską nuo pradžių ir išbandyti save
laisvai samdomoje veikloje. Įdomiausia pasirodė nusikaltėlių varomoji galia
ir jos prevencija, o ne pataisos priemonės, nors žaviuosi tuo užsiimančiais.
Tai išgirdęs Rajenas kilstelėjo antakį. Gregoris – pirmasis psichologas, su
kuriais jam teko šnekėtis, tarytum veidrodyje atspindėjo jo paties požiūrį.
Paprastai visiems rūpėjo tik pagydyti ligotas nusikaltėlio smegenis, bet štai
atsirado žmogus, siekiantis visų pirma apginti kitus.
– Kas jums atsitiko? – tiesiai šviesiai paklausė Rajenas.
Nusišypsojęs Gregoris kryptelėjo galvą į Rajeną.
– Ar esate tikras, kad pasirinkote teisingą profesiją? Su tokiais štai
nuovokos įgūdžiais vertėtų rinktis mano sritį.
Rajenas kilstelėjo kavos puoduką lyg sveikindamas jį.
– Žinoma, esate teisus, – tarė Gregoris; nuo prisiminimų jo akys truputį
apsiblausė. – Bet palikime tai kitam kartui, prie salyklinio taurės.
– Sutariame.
– O kol kas tarkime, kad mano esminis požiūris yra įvairių psichologinių
metodų derinimas. Esu dirbęs kartu su kriminalinio profiliavimo įstaigomis
po visą pasaulį, vyresnysis inspektoriau...
– Rajenas.
– Rajenai, – pasitaisė jis. – Ir iš visų jų kai ko pasimokiau. Esminė
mintis – kad Kyro Edvardso elgesys atspindi jo asmenybę, – Gregoris
atsilošė baro kėdėje, įsitaisydamas patogiau. – Amerikiečiai tiki, kad yra
keturios „nusikaltimo fazės“, suteikiančios įžvalgų apie sunkaus nusikaltėlio
asmenybę.
– Esu susipažinęs, – pertraukė jį Rajenas. – Tai buvo dalis savaitgaliais
vykusių „komandos kūrimo“ kursų, kuriuose teko prieš kelerius metus
dalyvauti.
Gregoris jį nustebino sodriai nusijuokdamas.
– O tu – kietas riešutėlis, – pastebėjo jis ir vėl siurbtelėjo kavos. – Gerai,
tarkime, kad žinai viską apie subjekto fantazijos nustatymo svarbą; ji yra
priežastis, verčianti veikti būtent tomis, o ne kitomis dienomis, formuojanti
bendrąjį jo planą. Tada turime žudymo bei kūno atsikratymo metodologiją ir
dar elgseną įvykdžius nusikaltimą.
– Edvardsas yra vadovėlinis šių trijų metodų atvejis, – pakomentavo
Rajenas. – Yra išsamiai aprašyti jo žudymo ir kūnų atsikratymo metodai.
Mėgsta, kad aukos būtų greitai aptinkamos, ir po to nesibodi žiniasklaidos
dėmesio. Tiesą sakant, mėgaujasi rampos šviesa. Bet man kyla problemų
mėginant suprasti jo bendrą planą, po juo slypinčią fantaziją, galima ir taip
sakyti. Žinau, kad jis medžioja jaunas brunetes, bet nesuprantu kodėl. Galiu
tik daryti prielaidą, bet jo asmeninė istorija tokia ribota, kad nieko užtikrintai
negaliu pasakyti. Iš tikro, tai nelabai pagelbėtų man jo ieškoti, bet privalau
suvokti, kodėl jis nukrypo nuo savo įprasto veikimo būdo.
 Gregoris supratingai linktelėjo.
– Taip, matau, kad iš įkalinimo vietos Edvardsas dalijo interviu įvairioms
žiniasklaidos priemonėms ir kad jo suteikta informacija retai kada
pasitvirtindavo, tad sunku atskirti tiesą nuo melo, – kalbėjo Gregoris. – Aš
nesilaikau organizuoto–neorganizuoto kriminalinės elgsenos modelio. Kitaip
tariant, netikiu, kad yra tiesioginė takoskyra tarp „organizuotų“ nusikaltėlių,
kurie yra įsitikinę, kad skiria gėrį nuo blogio, nedaug palieka įkalčių bei
nejaučia sąžinės graužaties, priešpriešinant juos su „organizuotaisiais“, kurie
tradiciškai apibūdinami kaip jauni, sutrikusio proto arba paveikti kvaišalų ar
alkoholio.
– O kas tave verčia manyti kitaip? – pasidomėjo Rajenas jausdamas, kaip
pokalbis jį vis labiau įtraukia nepaisant ankstesnių abejonių.
– Esu atlikęs krūvą empirinių recenzuotų tyrimų. Jie parodė, kad Edvardso
tipo žudikai beveik visada yra „organizuoti“. Nors neprofesionalui gali
pasirodyti bepročiai, jie retai kada būna tokie klinikine ar teisine prasme.
Kūnų išdėstymas ir žudymo metodas liudija organizuotumą. Vienus žudikus
nuo kitų skiria tai, kaip jie sąveikauja su savo aukomis.
– Ką nori tuo pasakyti? Kaip jie jas žudo?
– Ir ne tik, – ėmėsi aiškinti Gregoris. – Kalbu apie užvaldymą, seksą,
suluošinimą, egzekuciją ir taip toliau. Aš grupuoju skirtingas nusikalstamas
elgsenas naudodamasis šiomis specifikacijomis. Pavyzdžiui, ar anksčiau
Edvardsas bent kartą naudojo lytinę prievartą prieš žudydamas?
Stengdamasis prisiminti Rajenas lėtai papurtė galvą.
– Jo raiškos būdas labai seksualizuotas, – sumurmėjo jis. – Bet dabar, kai
pagalvoju, niekuomet nėra buvę jokių lytinės prievartos požymių, tik žiaurus
kūnų luošinimas, kartais nupjaunant galvą, kaip kad pastarosios aukos atveju.
Tamsiai žaliose Gregorio akyse žybtelėjo gailestis, ir Rajenas savotiškai
nudžiugo tai matydamas, nes jo pašnekovas pasirodė esąs toks pat žmogus
kaip ir visi kiti.
– O kaip jo pastaroji auka?
Rajenas pagaliau paleido iš rankų aplanką ir pastūmė per stalą Gregoriui
pavartyti. Parodęs ženklą, kad atneštų dar kavos, jis stebėjo Gregorį, tyliai
mikliais pirštais vartantį bylą ir absoliučiai bejausmiu veidu tyrinėjantį
šiandien šiek tiek anksčiau nupaveiksluotą Džimį Mofą.
Galop Gregoris sustūmė lapus į tvarkingą stirtą.
– Įdomus nukrypimas nuo įprasto aukų tipo, bet įtariu, kad turėjo tikslą
įvykdyti Mofai nuosprendį dėl visai kitų priežasčių. Gal susijusių su
pinigais? Ar jau atliktas skrodimas?
– Dabar atliekamas.
Gregoris linktelėjo.
– Manau, lytinė prievarta nepasitvirtins, nepaisant labai seksualizuoto
kūnų išdėstymo būdo. Edvardsas sukūrė nedidelį teatrinį pastatymą, labiau
jums nei savo paties malonumui. Didelė tikimybė, kad jis yra visiškas
impotentas ir tai prisideda prie jo pykčio ir agresijos. Mofai ir jo asmens
sargybiniui sukeltas pažeminimas – savotiška bausmė už jų vyriškumą, be
viso kito.
Rajenas klausėsi įdėmiai, stebėdamas jį vaiskiai pilkomis akimis.
– Dar įdomiau sisteminis gražių brunečių skerdimas, – tęsė Gregoris, – nes
peržengia įprastas veikimo ribas, būdingas tokių „tipų“ serijiniams žudikams,
su kurių veikla dažniausiai susiduriu po visą pasaulį.
– Maniau, kad asmeniui, būti pripažintam serijiniu žudiku, reikia nužudyti
tris ar daugiau aukų su „atitirpimo“ periodais tarp jų, – suraukė antakius
Rajenas.
– Iš dalies taip, – sutiko Gregoris. – Tačiau psichologiniu požiūriu mes
dažnai randame tris pagrindinius serijinių žudikų tipus: aštrių pojūčių
ieškotojai, misionieriai ir apsėstieji valdžios bei kontrolės. Kyro Edvardso
atveju, panašu, turime žmogų, ieškantį aštrių pojūčių būti nepagautam ir
tyčiotis iš policijos, kaip ir rodyti galią bei kontroliuoti savo aukas. Visa tai
byloja apie tikrą pasitenkinimą žudymo procesu, o ne greitą egzekucijos
pobūdžio žmogžudystę.
Panirę į nagrinėjamą temą nė vienas jų nepastebėjo, kad jau nustojo lyti.
– Kam toks atidėliotinas, ištęstas žudymas? Kodėl ne kas nors greito ir
paprasto?
– Tikėtina, kad jis gauna malonumo ne iš normalaus seksualinio akto, bet iš
paties žudymo, tad mėgsta jį ištęsti, – noriai paaiškino Gregoris. – Turbūt jo
toks savitas lytinis iškrypimas. Seksualinis pasitenkinimas – jei toks būna –
kyla iš vidinių organų atvėrimo ar jų žalojimo. Sakei, kad prieš areštą jis
dirbo gydytoju konsultantu nelaimingų įvykių ir skubiosios pagalbos
skyriuje?
– Taip, – linktelėjo Rajenas, su pasišlykštėjimu prisiminęs, kad Edvardsas
laisvai klaidžiojo po palatas. – Jo profesinė karjera buvo pavyzdinė, visi
gyvenime sutikti žmonės jį mėgo.
Gregoris nusimanančiai šyptelėjo.
 – Tikrai, toks jo kurtas išorinis lukštas, norint rodytis visuomenėje ir turėti
prieigą prie malonumų šaltinio. Matai, jis, tikėtina, mėgavosi valandų
valandomis turėdamas reikalų su rimtais kūno sužalojimais. Visos tos
autoavarijos, gangsterių pasaulio pjautynės, šautinės žaizdos...
Pirštais suspaudęs smilkinius, Rajenas stengėsi perprasti sutrikusios
psichikos žmogaus mintis.
– Matyt, tai ir palaikė jį per tarpus tarp žudymų, – staiga susivokė. –
Maniau, kad palaikymo jis sėmėsi iš prisiminimų apie buvusias aukas, nes
Edvardsas saugojo šūsnis nuotraukų iš savo įvykdytų nusikaltimų vietų. Jos
yra Kriminalinių tyrimų skyriuje, sudėtos į dėžę, – sumurmėjo jis. – Bet yra
ir kitkas, ar ne? Jis sugebėjo išbūti ilgus tarpus nežudęs ne vien todėl, kad
kompaniją palaikė tos nuotraukos, bet ir todėl, kad kasdien jam prieš akis
tarsi ant konvejerio sukosi švieži vaizdai.
Baigdamas gerti kavą Gregoris įvertino imlų pašnekovo protą.
– Būtent. Jeigu nori sužinoti, kodėl jis žudo brunetes, reikės išsiaiškinti,
kas sukėlė 2014 metų vasaros žudymų bangą, tokią nebūdingą jo charakteriui.
Tikėtina, anksčiau jis ramiai niekieno nepastebėtas kas mėnesį rinkosi aukas
po vieną, taip tenkindamas savo priklausomybę ir poreikį žudyti. Kas nutiko,
kad jis neištvėrė ir leidosi karštligiškai siautėti, nebesilaikydamas jam
įprastų „atitirpimo“ periodų?
Rajenas nežymiai nubalo.
– Mes žinome, kad Edvardsas jau prieš gerą dešimtmetį turėjo polinkį į
sadomazochizmą, – sumurmėjo jis. – Darėme prielaidą, jog tas šunsnukis
nesveikas, bet nebuvo aukų, kurias būtume galėję jam „prikabinti“; tik tas nuo
2014–ųjų, įskaitant ir mano seserį.
– Man labai gaila, – pasakė Gregoris; iš tikro taip ir jautė.
Rajenas nenorėjo blaškytis.
– Sakai, kad Edvardsas iki 2014 metų galbūt buvo visai kitos rūšies
žudikas. Žudantis ramiai, be pompos ir ceremonijų, be dėmesio ir
pripažinimo troškimo, kuris dabar jam akivaizdus. Matyt, jo gyvenime nutiko
koks nors įvykis, išvadavęs jį iš ankstesnių varžtų?
– Aš taip ir sakau, – Gregoris pabaksnojo pirštu į popierių krūvą. –
Peržiūrėsiu šią medžiagą ir dar bet kokią man duotą informaciją; gal galėsiu
būti kuo naudingas. Patariu paieškoti brunetės, jį sužlugdžiusios visų kitų
moterų atžvilgiu. Dažniausiai tai būna sava motina.
Rajenas papurtė galvą.
 – Mums nepavyko aptikti Edvardso motinos, – pasakė jis. – Žinome, kad
Kyras Edvardsas nėra jo vardas nuo gimimo; pasikeitė jį būdamas
šešiolikos, kai atsidūrė internate. Prieš tai jis vadinosi Čarlzu Adamsu.
– Kaip įdomu, – tarė Gregoris, o žaliose jo akyse žybtelėjo smalsumas. –
Kodėl jis taip pasielgė?
– Be abejo, dar reikės išsiaiškinti, – sutiko Rajenas. – Jo gimimo liudijime
nurodyta, kad motina yra Dženė Adams, o tėvas – nežinomas, bet tai ne kažin
kiek padeda. Mėginome surasti Dženę Adams, bet nepavyko, o teismo
posėdžiuose niekuomet niekas nedalyvavo. Kalėjimo lankytojų žurnale tokio
vardo irgi nėra.
– Gal ji mirusi, – apibendrino Gregoris, ir Rajenas linktelėjo.
– A... mes dar nepakalbėjome apie tavo užmokestį... – pratarė Rajenas, bet
Gregoris tik nusišypsojo.
– Šįsyk vaišinu.
 22 skyrius

Kol Rajenas grįžo į Kriminalinių tyrimų skyriaus būstinę, lietus visiškai

liovėsi. Jis tai įvertino kaip gerą ženklą, kol kelią pastojo Lauersonas,
nerimastingai lūkuriavęs vestibiulyje.
– Tik nesakyk, kad dar vienas Mofų brolis rastas negyvas?
– Ne, pone, bet vyriausioji konsteblė nori su jumis šnektelėti.
Rajenas giliai atsikvėpė.
– Gerai, Džekai, pakėlei nuotaiką, ačiū.
Stabtelėjęs vyrų tualete apsišlakstė veidą šaltu vandeniu; kartą, antrą, o po
to ir trečią. Kavos poveikis nuslopo, jo organizmas išgyveno nemalonų
miego trūkumą, bet jis mėgins nepasiduoti. Dar ne.
Iš veidrodžio į Rajeną spoksojo blyškiaveidis vyras nuo streso ir
nuovargio apspangusiomis akimis, gatavas bet kurią akimirką išgriūti.
Pasitrynęs delnu veidą vis dėlto nuėjo ieškoti vyriausiosios konsteblės su
viltimi, kad neatsiras nieko daugiau, kas padidintų jau ir taip pečius
svarinantį darbo krūvį.
Jis pabeldė į duris.
– Pirmyn!
Kodėl ji niekada nesako „įeikite“, nusistebėjo Rajenas. Visi
vadovaujantys pareigūnai, su kuriais tik susiduri, kalba kaip karo laikų
kapralai. Žengęs į kabinetą sustingo vietoje, nes atsidūrė priešais būrį
žmonių ir prietaisą, panašų į profesionalią kamerą.
Rajenas kaltinamai dūrė į ją pirštu.
– Kas tai?
Apėjusi stalą ir atsistojusi priekyje, Morison įspėjamai jį nužvelgė.
– Rajenai, čia Liusė Pemblton iš Niukaslo BBC ir Martinas Sempsonas iš
The Journal. Jie atėjo imti iš tavęs interviu.
– Ar buvo sunku pasitarti su manimi prieš rengiant pasalą?
Morison malonėjo parausti.
– Atsiprašome minutėlę.
Širdingai nusišypsojusi ji išsivedė Rajeną atgal į koridorių. Vos jiems
atsidūrus tolėliau, jis užsipuolė Morison:
 – Tai žema, net ir jums.
– Atleisk už netikėtumą, – raminamai aiškinosi ji. – Nelabai turėjau
galimybės derėtis. Komisaras nori atkurti visuomenės pasitikėjimą, o
geriausias būdas tą padaryti – kreiptis teisiai į ją.
– Reikėjo atsiųsti ką nors kitą pašokti pagal jų dūdelę, – atrėžė Rajenas. –
Esu tikras, atsirastų daug norinčių patrepsėti. Mane galima išbraukti.
Jis jau gręžėsi eiti, bet Morison balso tonas sustabdė:
– Prašau! Man tai nepatinka taip pat, kaip ir tau, – nuožmiai sušnypštė ji. –
Nejaugi manai, kad trokštu gaišti laiką žiniasklaidai? Žinoma, ne, bet
gyvenime pilna tokių akimirkų. Kartais tenka tiesiog šokti pro prakeiktą
degantį lanką.
– Niekada gyvenime nešokinėjau pro jokius lankus ir dabar neketinu, –
atšovė Rajenas.
– Koks tu velniškai pranašus! – sušuko Morison, ir jis kilstelėjo antakį. –
Pakylėtas virš televizijos kamerų, pernelyg užsiėmęs, kad skirtum laiko tam
mėšlui, su kuriuo mes čia visi dorojamės?
Rajenas sumindžikavo.
– Ne tai norėjau pasakyti.
– Tikrai? – siuto ji. – Manai, kad man patinka šokti pagal policijos
viršininko dūdelę? Manai, man patinka nušalinti nuo pareigų savo seną
draugą? Velniškai nepatinka! Bet gyvenime pilna karčių piliulių, kurias tenka
nuryti.
Susikryžiavęs rankas Rajenas laukė, kol ji baigs putoti.
– Lieka faktas, kad tu esi vyresnysis tiriantis pareigūnas, vadovaujantis
operacijai „Airija“. Turi svorį ir patirtį, ir, kad ir kaip tau nepatinka, kad ir
kaip aš to nesuprantu, – pridūrė trumpai nusijuokusi, – publika, regis, tave
myli. Todėl bent kartą mesk į šalį savo išpūstus idealus ir pasitarnauk
skyriui.
Akimirką stebėjęs įraudusį Morison veidą, Rajenas linktelėjo.
– Gerai, jei jums taip reikia pajaco, parodysiu kelis triukus.

Vasarnamyje Blančlande Filipsas su Ana sėdėjo apsivertę popieriais.

Lietaus lašai barbeno į ištisinio stiklo langą nenutrūkstamu ritmu, per radiją
liejosi lengva foninė muzika. Abiejų sutarimu Filipsas atsijojo atviresnius
pastarųjų Edvardso žygių vaizdus, kad Anai būtų lengviau be nereikalingo
sukrėtimo susikaupti prie savo popierių krūvos, tarsi tai būtų istorinių studijų
medžiaga.
– Beveik nėra jokios asmeninės informacijos apie Edvardsą, – pastebėjo
ji. – Ar tai įprasta?
Pakėlęs akis Filipsas pasikasė plinkantį viršugalvį.
– Nesakyčiau, kad labai įprasta, ne. Mes atlikome kruopštų tyrimą, –
patikino jis Aną, – bet viskas, ką išknisome, tai Edvardso gimimo liudijimas,
gautas iš civilinės metrikacijos tarnybos, kur pažymėta jo gimimo data,
gimimo vieta čia, Heksame, ir motinos pavardė bei jos gimimo data. Dar
dešimto dešimtmečio pradžioje jis oficialiai pasikeitė vardą ir pavardę.
Pavarčiusi lapus, Ana susirado fotokopijas.
– A, taip, matau. Kam jam reikėjo keisti ir vardą, ir pavardę?
– Kas žino? – gūžtelėjo pečiais Filipsas. – Gal norėjo pasivadinti kaip
nors įmantriau. Turi pripažinti, „Kyras“ skamba savotiškai.
– Savotiškai beprotiškai, – sumurmėjo Ana, vartydama popierius. – O jo
išsilavinimas? Radau tik įrašą iš internato laikų, sutampančių su tais pačiais
metais, kai pasikeitė pavardę.
– Prieš tai nebuvo nei darželio, nei vidurinės mokyklos įrašų.
– Ar tai įmanoma? – nusistebėjo Ana. – Juk tikrai turėjo lankyti vietinę
pradžios mokyklą ar panašiai?
Filipsas kilstelėjo petį.
– Be abejonės, jis išsilavinęs, taigi mes spėjame, kad įrašuose pasitaikė
spraga arba jis gana padoriai buvo lavintas namuose. Apgailėtina, meilute,
bet daugybė vaikų nėra deramai registruojami. Socialinės tarnybos negali
pasigirti personalo gausa, o prieš dvidešimt penkerius metus padėtis buvo ne
ką geresnė.
Ana patampė apatinę lūpą.
– Kažkas nesiderina, – sumurmėjo ji. – Selfordo mokykla yra vienas iš
prestižinių internatų šalyje. Kodėl netikėtai reikia keisti pavardę šešiolikos?
Ir kas mokėjo už mokslą? Ar jo motina buvo pasiturinti?
Filipsas atidėjo savo darbus į šalį, kad aptartų šį klausimą.
– Mes nedaug ką žinome apie Dženę Adams. Edvardsas nė karto apie ją
neprasitarė, neminėjo savo tėvo. Iš esmės mes nieko nežinome apie Kyrą
Edvardsą iki jam sueinant šešiolika. Lieka tik spėlioti apie visus tuos metus,
praleistus būnant mažuoju Carliu Adamsu. Mes išsamiai pasidomėjome
Džene, bet neradome nei kur jie gyveno, nei kaip ji užsidirbo pragyvenimui.
Nėra jokių įrašų apie pajamų mokesčius ar nacionalinio draudimo įmokas
nuo pat devintojo dešimtmečio vidurio, kai ji gyveno kartu su savo tėvais ir
dirbo barmene. Dabar tėvai jau mirę.
Nuėjusi į ankštą virtuvėlę Ana užkaitė virdulį ir atsisukusi parimo ant
darbastalio.
– O kaip ligoninių įrašai, kai Dženė Adams gimdė? Tikrai kažkur turėtų
būti kokia nors registracija – tėvo pavardė, namų adresas?
– Jeigu ir buvo tokių įrašų, byloje jų nebėra. Patikrinome dar tuomet, kai
viskas pirmą kartą iškilo į paviršių. Kaip minėjau, vienintelis mūsų išknistas
dalykas – jo gimimo liudijimas ir pavardės keitimo dokumentas, nes abu
popieriai registruoti metrikacijos tarnyboje. Žinome apie metus, praleistus
Selfordo mokykloje, viską žinome apie daktaro Kyro Edvardso gyvenimą,
taip pat ir apie Kirvio veiklą.
– Gal Selforde ką nors rastume, – staiga sumąstė Ana. – Galbūt ten
išsiaiškintume, kas mokėjo už mokslą. Ar rastume kokį nors adresą jų
bylose?
Filipsas pasitrynė akis.
– Rajenas jiems skambino dar anuomet. Atsisakė atskleisti asmeninę
informaciją, netgi su orderiu. Buvo netgi prieita iki teismo ir byla laimėta
remiantis tuo, jog tai nesusiję su teisiniu Edvardso persekiojimu. Tenka būti
sąžiningam teisėjo atžvilgiu: anuomet šeimos istorija neatrodė labai svarbu,
juolab kad pavyko įrodyti Edvardsą nužudžius tas penkias moteris. Tačiau
dabar tai tikrai svarbu.
Mąslia veido išraiška Ana įmaišė tirpios kavos į du gėlėmis margintus
karšto vandens puodelius.
– Štai kas man atrodo keista, – pratarė ji, statydama garuojantį gėrimą
priešais Filipsą. – Kodėl Šelfordo mokyklai reikėjo taip kovoti ir priešintis
dėl informacijos? Be abejo, vadovybė būtų norėjusi pasirodyti
bendradarbiaujanti su policija?
Siurbtelėjęs Filipsas paskalavo kavą burnoje.
– Tu teisi. Jokios prasmės.
Tamsiai rudose Anos akyse įsižiebė kovingos liepsnelės.
– Skambink Rajenui ir liepk pasirūpinti orderiu dėl informacijos
atskleidimo Šelfordo mokykloje. O tuo metu aš pati paskambinsiu
administracijai ir pažiūrėsiu, gal pavyks juos įkalbėti.
– Esi jėga, su kuria privalu be kalbų skaitytis.
– O tu neklysti, Frenkai.
 Rajenas jautėsi kaip kalėdinis kalakutas, pasidabinęs marškiniais ir
kaklaraiščiu, kurį laikė spintoje pakabintą nenumatytiems atvejams, kaip
antai šis, su kuriuo dabar susidūrė. Jis sėdėjo įtaisytas vyriausiosios
konsteblės Morison kabinete, kur kažkas už jo nugaros buvo atitempęs augalą
pusiau apdžiūvusiais lapais, kutenančiais jam sprandą. Kameros asistentas
tūpčiojo aplink jį, mėgindamas suglostyti plaukus, bet buvo sustabdytas
vienintelio grėsmingo jo žvilgsnio.
Kabinetas buvo sausakimšas žmonių, vienas per kitą jam patarinėjančių
spinduliuoti „ramų valdingumą“ neatrodant pernelyg „arogantiškam“.
Kažkas, prisistatęs naujuoju viešųjų ryšių atstovu, jį instruktavo apie tai, ką
galįs ir ko negalįs sakyti, tarytum tai būtų pirmas kartas, kai jam tenka
aptarinėti vykstantį tyrimą ar išvis pasirodyti prieš kamerą.
Prieš pat pradedant filmuoti Morison paprašė jo nustoti „mėtyti piktus
žvilgsnius“.
Mėtyti piktus žvilgsnius?
Niukaslo BBC žinių vedėja pūtė lūpas, trynė skruostus, čiaupė burną O
forma ir galop, atmetusi plaukus, ranka davė ženklą kamerai suktis. Tai buvo
jos pirmas svarbus reportažas apie baisiausią serijinį žudiką imant interviu
iš pagarsėjusio uždarumu detektyvo, kuris atrodė it ką tik išlipęs iš Holivudo
filmo ekrano. Reitingų prasme – reportažas aukso vertės.
– Pasiruošę?
Nelaukusi Rajeno atsakymo, ji išsyk nėrė į surepetuotą įvadą, sklandžiai
pereidama prie segmento, kuris bus rodomas per visas įmanomas žinių
programas.
– Prieš dvejus metus Šiaurės Rytų žmonės išgyveno siaubo vasarą, kai
buvęs gydytojas Kyras Edvardsas įsisuko į žudynių karuselę, atiminėdamas
jaunų, nekaltų moterų gyvybes, kol galiausiai jo siautėjimą sustabdė
vienintelis žmogus, vyresnysis inspektorius Maksvelas Finli–Rajenas.
Likimas pasisuko taip tragiškai, kad paskutiniąja Kirvio auka tapo...
– Stop.
Rajeno balsas pliaukštelėjo lyg botagas.
– Neleisiu, kad mano sesers atminimas būtų pigiai naudojamas jūsų
reitingams kelti, – išrėžė jis. Pyktis nuskambėjo šaltai ir ramiai. – Ir šitame
kambaryje yra visa darbo grupė; ne tik man, bet ir šiems žmonėms turėtumėte
dėkoti už tai, kad Edvardsui buvo įvykdytas teisingumas. Tokioje nesąmonėje
aš nedalyvausiu.
 Laidos vedėją išpylė sutrikimo raudonis ir ji pasimuistė kėdėje. Morison
nusprendė gelbėti padėtį ir ryžosi įsikišti.
– Nemanau, kad yra reikalo prisiminti senas naujienas, – tvirtai tarė ji. –
Mes susitarėme kreiptis į visuomenę tik dėl dabartinio tyrimo.
Moteris metė į Rajeną žvilgsnį – ir atsargų, ir pasipiktinusį, – paskui
tvirtai sučiaupusi blizgias lūpas linktelėjo jungti kamerą. Įstabu, pagalvojo
Rajenas, kaip jos veide įsispaudė rūpestis dėl viso pasaulio, tarytum ji išties
išgyventų dėl prarastų gyvybių. Ji pradėjo iš naujo tuo pačiu pavergiančiu
tonu, žiūrėdama tiesiai į kamerą.
– Prieš dvejus metus, du tūkstančiai keturioliktų vasarą, Šiaurės Rytuose
baimę sėjo žiaurių žudynių serija, kurios kaltininkas buvo tas pats žmogus.
Buvęs gydytojas Kyras Edvardsas, pagarsėjęs kaip Kirvis, ypač nuožmiai
kankinęs, luošinęs ir nužudęs penkias aukas; galop jo siautėjimą sustabdė
komanda, vadovaujama detektyvo vyresniojo inspektoriaus Maksvelo
Rajeno, dabar esančio su mumis.
Rajenui norėjosi nusijuokti. Viskas skambėjo taip tvarkingai, taip
sudėliotai į lentynėles, taip toli nuo prisiminimų apie aną paskutiniąją dieną,
kuriuos jis nešiojosi savyje.
Moteris pasisuko kėdėje ir atsigręžė veidu į jį.
– Vyresnysis inspektoriau, labai jums ačiū, kad sutikote šiandien
pasikalbėti su mumis.
Palaukusi kokio nors mandagaus atsako ir nesulaukusi, ji tęsė pro sukąstus
dantis:
– Po teismo nuosprendžio dar du tūkstančiai keturioliktais Kirvis buvo
įkalintas, ir Šiaurės Rytus drebino kiti skandalingi nusikaltimai, jam tuo metu
sėdint Franklando karališkajame kalėjime, griežčiausio režimo įkalinimo
įstaigoje, kur jam buvo lemta praleisti visą likusį gyvenimą. Tik niekas
nežinojo, kad tuo metu jis jau puoselėjo planus pabėgti. Ar jūs pats bent
numanėte, kad Edvardsas galėtų pasiryžti tokiam perversmui?
Rajenui nepatiko jos parinkti žodžiai, bet į klausimą atsakė: – Viskas
įmanoma turint pakankamai pinigų ir ryšių. Pasaulyje žinomi keli
rezonansiniai pabėgimai pasinaudojus sraigtasparniu, tad čia jis dviračio
neišrado. Daramo policija išsamiai tiria šį atvejį.
Morison užsimerkė jausdama dėkingumą, kad savo abejingumu Rajenas
įstengė nemesti kaltės Kalėjimų tarnybai. Gera pradžia.
Savo ruožtu vyresnysis inspektorius Rajenas rinkosi žodžius būdamas
visiškai užtikrintas, kad Kyras Edvardsas greičiausiai pasiklausys
reportažo – per radiją ar televizorių. Tokiu atveju detektyvas norėjo pasiųsti
jam žinutę – ne toks jau jis ypatingas, tik dar vienas eilinis žudikas.
– Nuraminote, – pratarė vedėja, vėl žvilgtelėjusi į kamerą, užburta savo
pačios atvaizdo objektyve. – Bet mes išgyvename neramų laiką, esu tikra,
kad pritarsite. Detektyvė inspektorė Denisė Makenzi vis dar dingusi ir
galimai mirusi...
– Niekas nelaiko jos galimai mirusia, – pertraukė Rajenas. – Mes manome,
kad detektyvė inspektorė Makenzi yra labai gyva. Ieškome jos dieną ir naktį.
Jo balsas suminkštėjo dėl viso pikto, jeigu Makenzi irgi klausytųsi
reportažo. Norėjo, kad ji suprastų nesanti viena, nesanti užmiršta.
– Bet žinant Kirvio istoriją, – neatlyžo vedėja, – tikrai jau tampa vis
mažiau ir mažiau tikėtina, kad jūsų kolegė būtų rasta gyva?
– Kyras Edvardsas yra funkcinis psichopatas, – paprastai atsakė
Rajenas. – Jis veikia pagal specifinį planą, o ne šiaip siautėja. Jis yra
protingas ir metodiškas ir dabar jau supranta detektyvės inspektorės Makenzi
gyvybės vertę, kad galėtų su mumis derėtis.
Sumanu, pagalvojo daktaras Gregoris vėliau, kai žiūrėjo reportažą per
vakarines žinias. Rajenui pavyko pakelti Edvardso savivertę ir kartu jį
perspėti.
– Bet kaip jūs paaiškintumėte Betės Finegan, vos penkiolikos metų
mergaitės, taip pat ir Džimio Mofos, gerai žinomo restorano savininko ir
vietos verslininko, nužudymą?
Čia jau slidu, pagalvojo Rajenas.
– Betės Finegan mirtis sukrėtė ne tik jos šeimą bei draugus, tačiau taip pat
ir Nortumbrijos kriminalinių tyrimų skyriaus personalą bei visus kaimyninių
nuovadų policijos pareigūnus, nenuilstamai dirbančius, kad žudikas būtų
surastas. Iš visos širdies užjaučiu jos motiną, su kuria asmeniškai šnekėjausi.
Noriu pakartoti jai duotą pažadą ir pasakyti, kad Betė buvo ir yra mums
svarbi. Esu giliai įsitikinęs, kad ji mirė pagal tam tikrą Edvardso planą,
pamėgdžiojant kitos jo aukos, Natali Rajen, žūtį.
Jis nesakysiąs „mano sesers“. Jeigu taip pasakytų, nebeįstengtų tęsti.
– Edvardsas nužudė Betanę Finegan, keršydamas pareigūnams, 2014
metais įvykdžiusiems teisingumą, ypač... man.
Vedėja pasuko giliai sukrėsto žmogaus žvilgsnį į kamerą, tuomet
susijaudinusi vėl atsigręžė į Rajeną.
– Ar tikite, kad pastarojo meto Kirvio žudymai yra įmantri vendeta,
nukreipta prieš jus ir tuos pareigūnus, kuriems anuomet pasisekė jį pirmą
kartą įkalinti?
– Taip, būtent tuo aš tikiu.
– O kaip paaiškintumėte Džeimso Mofos mirtį?
Rajenas perbraukė liežuviu per apatinę lūpą.
– Dabar mes kaip tik tiriame šią žmogžudystę, ir šiame etape aš negaliu
teigti, kad Kyras Edvardsas yra atsakingas už jo mirtį. Tokiu atveju neketinu
toliau komentuoti tyrimo.
Laidos vedėja irzliai pažvelgė į jį.
– Kaip suprantu, jūs norėtumėte labai asmeniškai kreiptis į Kirvį, jeigu jis
mūsų klausosi?
Detektyvas įrėmė titnago pilkumo akių žvilgsnį į kamerą.
– Jeigu Edvardsas kartais girdi šį interviu, norėčiau jam perduoti vieną
labai svarbią žinią. Tu laimėjai. Pakartosiu: tu laimėjai. Kalbu visų policijos
nuovadų šiame regione vardu, tiesą sakant, visos šalies policijos vardu, taip
pat ir savo paties, ir sakau, kad parodei savo pranašumą.
Stebėdamas Rajeną spaudžiant reikalingus mygtukus, Gregoris ir vėl
nusišypsojo.
– Bet kuriuo metu galėjai išnykti iš šalies. Galėjai nužudyti Denisę, mūsų
draugę, kada tik panorėjęs. Mes tai žinome ir gerbiame.
Palinkęs kėdėje Rajenas nuoširdžiai kalbėjo į kamerą tam, kas galbūt jį
girdi.
– Suprantu, pastarąją savaitę savo veiksmais tu demonstravai jėgą, ir
mums nepavyko tavęs sulaikyti. Bet dabar atėjo laikas pareikalauti savo
laimikio, – Rajenas ėmė kalbėti įtaigiu, pataikaujamu balsu. – Tavo pyktis
nukreiptas prieš mane asmeniškai kaip prieš žmogų, pasodinusį tave už grotų.
Aš tave sustabdžiau... vos nenužudžiau, kaip kad ir tu vos nenužudei manęs.
Tai mus sieja, ir aš suprantu nesąs geresnis už tave.
Rajenas kone springo žodžiais, bet prisivertė juos išspausti.
– Liaukimės švaistę laiką ir pereikime prie tikros kovos, prie tikros
priežasties, kodėl vis dar slapstaisi Šiaurės Rytuose. Jeigu nori būtent manęs,
Kyrai, tuomet kviečiu paskambinti man tiesioginiu tyrimo štabo numeriu, ir
mes susitiksime tavo pasirinktoje vietoje su viena sąlyga, kad iki tol
nenuskriausi nė vieno žmogaus. Tu lieki nenugalėtas, – pasakė Rajenas, –
bet ar ilgam? Paskambink man, ir netrukus sužinosime.
Detektyvas atsilošė kėdėje ir nuvargusiu rankų skėstelėjimu davė ženklą
operatoriui išjungti kamerą. Kambarys dūzgė iš susijaudinimo, žurnalistai jau
įsivaizdavo, kokias pribloškiančias antraštes jie gali pateikti, bet pro
Įdegančią minią prasibrovusi Morison uždėjo liauną plaštaką ant įsitempusio
Rajeno peties.
– Ačiū, – pasakė ji.
Jis persibraukė ranka per nuvargusias akis.
– Jeigu tai jo nesugundys, nežinau, kas sugundytų.
– Kas dabar bus?
– Dabar mes lauksime.
 23 skyrius

Vos prieš šešias Ana stovėjo prie radijo mažojoje vasarnamio virtuvėlėje
pamiršusi visus popierius. Rankos drebėjo besiklausant žinių pranešimo,
įterpto į lengvos klasikinės muzikos srautą, kuriuo jie su Filipsu bandė
prablaškyti savo monotonišką užduotį.
– Ar... ar aš ką tik išgirdau, kaip Rajenas meta iššūkį Kyrui Edvardsui?
Ji atgręžė plačiai atmerktas siaubo kupinas akis į Frenką, ir šis atskubėjęs
per kambarį švelniai suėmė jos rankas savo tvirtais delnais.
– Tai tik šnekos, mergyt, – pamėgino apraminti. – Tik šaukimas į kovą, kad
tas vyrukas pagaliau išlįstų iš savo irštvos. Edvardso savimeilė – sulig
nediduke planeta, ir Rajenas tokiu būdu bando sužadinti jo priešiškumą.
Žino, kad sulaukęs iššūkio Edvardsas nenorės nusileisti. Pjudymas, ir tiek.
Ana glaudė virpančią ranką prie lūpų.
– Frenkai, kas bus, jei Edvardsas jį suras? Kas bus, jei tai ne vien šnekos,
ir Rajenas nori susidurti su juo akis į akį, pastatyti į pavojų viską, kad tik
pasiektų galutinę pabaigą?
Filipsas prisitraukė ją prie savo statinės platumo krūtinės, apkabino į
meškos glėbį ir perbraukė ranka per galvą, kaip kad pasielgtų su savo dukra,
jeigu turėtų.
– Nežinau, ar kada nors kalbėjau su tavimi apie tą įsimintiną kartą, –
pasakė tyliai, grįždamas į praeitį. – Tąnakt, kai mirė Natali Rajen, galima
sakyti, pavėlavau. Rajenas šaukėsi pastiprinimo, bet tuo metu aš vairavau, o
laisvų rankų įrangos dar nebuvo. Turėjau plytos didumo telefoną, o radijo
ryšį pasibaigus pamainai buvome išjungę. Pamėtėjau jį iki Prieplaukos
aikštės, abu buvome išvargę. Aš nuvažiavau namo manydamas, kad Rajenu
pasirūpins jo sesė. Mes taip ir nepagalvojome...
Filipsas apgailestaudamas trūkčiojamai atsiduso.
– Mes taip ir nepagalvojome, kad Edvardsas galėtų persekioti Natali. Tai
nesiderino su jo nusikaltimų modeliu, bet Kirvis troško atpildo. Suplanavo
nužudyti Natali Rajenui prieš akis, ir tiek jam pavyko. Paskui ketino nužudyti
patį Rajeną ir, tiesą sakant, beveik taip ir padarė. Iki pat dabar
neįsivaizduoju, iš kur Rajenas sėmėsi jėgų – buvo žiauriai sužalotas ir
prikimštas raminamųjų.
Šią istorijos dalį Aną žinojo ir buvo susikūrusi įsivaizdavimą, kaip
priveiktas Rajenas šliaužia neįstengdamas pakelti galvos.
– Jis rado jėgų, – tęsė Filipsas tuo pačiu ramiu tonu, o Ana buvo padėjusi
galvą jam ant peties ir leidosi laikoma glėbyje. – Dievas žino kaip, bet visgi
rado. Tuo metu, kai mane pasiekė jo žinutė ir nuskubėjau atgal, Natali jau
buvo mirusi, o Rajenas gniaužė Edvardso kaklą. Rajenui buvo lūžę keturi
šonkauliai, o gražusis veidas sutalžytas. Tokio jo žvilgsnio nesu matęs nei
prieš tai, nei po to. Veidas spinduliavo gryną neapykantą, gyvą žvėrišką
neapykantą. Tą akimirką buvau patikėjęs, kad Rajenas jį nužudys.
– Rajenas man sakė, kad tu jį sustabdei, – sušnibždėjo
Ana.
– Ne, mergyt. Net laukiniai žirgai nebūtų jo sustabdę, jei pats nebūtų
norėjęs sustoti. Tiesą sakant, Rajenas neturi to savo prigimtyje, na, ryžto
žudyti, tik ne štai šitaip šaltakraujiškai. Jis jau buvo priveikęs Edvardsą, ir to
užteko. Net apimtam skausmų ir sielvarto, net gulint savo sesers kraujo klane,
Rajenui užteko žmogiškumo atsitraukti.
Ana leido srūti ašaroms, bet laikėsi tvirtai.
– Tai vyko prieš susipažįstant su tavimi, – pridūrė Filipsas. – Dabar jis
turi kur kas daugiau ką prarasti. Jokiu būdu neaukos visko, ką yra sukūręs su
tavimi, nepaleis iš savo rankų laimingos ateities šanso vien tam, kad
pribaigtų Kyrą Edvardsą.
– Tikiuosi, tu teisus, Frenkai.

Radijas grojo visą dieną.

Kažkuriuo metu Makenzi girdėjo, kaip jis eina laiptinės koridoriumi,
stabteli ir išima Pavaročio kasetę, bet, užuot atrakinęs duris ir išleidęs ją
pasinaudoti tualetu ar atnešęs varganų maisto likučių, jis tik padidino garsą ir
nuėjo šalin. Makenzi nesuprato, kodėl šiandien Kirvis elgiasi kitaip ar kodėl
jis nukrypo nuo įprastos kalėjimo rutinos, bet tai nieko gero nežadėjo.
Edvardsas niekuomet nepalikdavo maisto ar vandens jos kambaryje; viską,
ką atnešdavo, ji privalėdavo išsyk suvalgyti ar išgerti, o po to jis išsinešdavo
indus su įrankiais. Todėl jau daugybę valandų – galbūt beveik dvidešimt – ji
nieko nebuvo gėrusi; galvoje pulsavo skausmas, perdžiūvusią burną perštėjo.
Užsimerkusi darė tai, ko kelerius metus nebuvo dariusi: ji meditavo.
 Kadaise Makenzi iš to tik juokėsi, meditavimą laikė skambaliukais
dzingsinčių, batika apsidangsčiusių „Naujojo amžiaus“ fanatikų
prasimanymu. Bet kai pabandė mintimis atsiriboti nuo kurtinančio radijo
plyšojimo už durų ir nuslopinti gniaužiantį alkį skrandyje, netruko suprasti,
kad be reikalo anuomet taip manė.
Mintyse ji ėjo paplūdimiu Karanilyje, savo gimtajame kaimelyje Airijos
Kerio grafystėje. Juodu susikabinę su Frenku žingsniavo tuo gaivinančiu,
vėjų gairinamu Atlanto pakrantės ruožu, mosuodami rankomis lyg paaugliai.
Ji užuodė jūros orą, jautė vėjo plakimą į veidą ir šiltą delną, gniaužiantį jos
plaštaką...
Muzikos garsus pertraukė naujienų pranešimas.
„Čia Maiko Makolio „Laikas važiuoti“ šou! Jeigu tik dabar mus įsijungėte,
išgirsite penkias mūsų mėgstamiausias puikias balades, vieną po kitos, išsyk
po šio svarbaus naujienų pranešimo, įrašyto šiek tiek ankstėliau ryte.“
Makenzi staigiai atsimerkė.
Daugiau kaip savaitė nebuvo girdėjusi jokių žinių iš išorinio pasaulio, tad
nekantriai ėmė laukti pranešimo, kol dar neatėjo Edvardsas ir neišjungė
radijo.
„Vyresnysis inspektoriau, labai ačiū už tai, kad sutikote šiandien su mumis
pasikalbėti... neramūs laikai... Detektyve inspektorė Denisė Makenzi...
dingusi, laikoma negyva.“
Koridoriuje plyšojo reporterės balsas ir skverbėsi į Makenzi vienutę, kur
ji su nuostaba klausėsi pokalbio apie save, lygiai taip, kaip kad pati tiek
kartų buvo aptarinėjusi žuvusiuosius.
Kai prakalbo Rajenas, jai teko iš visų jėgų susiimti, kad nepaplūstų
ašaromis išgirdusi taip išsiilgtą balsą.
„Niekas nelaiko jos mirusia. Ieškome jos, dieną ir naktį.“
Susiėmusi rankomis už galvos, Makenzi išklausė visą interviu ir pirmą
kartą išgirdo minint aukas, kurių kraujas prieš du vakarus krito ant Edvardso
drabužių. Ji tylomis pasimeldė už mergaitę Betanę, mirusią vien todėl, kad
buvo kaip tik tokios išvaizdos ir kad Edvardsas jautė poreikį ką nors
nužudyti. Makenzi pasimeldė net už Džimio Mofos sielą, nepaisydama visų
jo darbelių, nes Rajenas dar tą patį rytą pasakė, kad niekas nenusipelnė šitaip
mirti.
Tada išgirdo atskubančius laiptais į viršų Edvardso žingsnius. Įsitvėrusi
lovos krašto, ji stengėsi kuo ilgiau išlaikyti Rajeno balso skambesį, pasiimti
jį su savimi šią akimirką, kai labiausiai to reikia. Tai viskas, ką šiuo metu
galėjo, kas buvo artimiausia Frenkui, nes juodu juk dirba kartu su Rajenu.
Staiga išgirdo, kaip Edvardsas sustoja šalia radijo, bet neišjungia.
Jis pritildė garsą, kad vos girdėtųsi, ir išklausė paskutinius –
svarbiausius – Rajeno žinutės žodžius:
„Noriu jam perduoti vieną labai svarbią žinią. Tu laimėjai... pastarąją
savaitę savo veiksmais tu demonstravai jėgą... dabar atėjo laikas pareikalauti
savo laimikio. Aš tave sustabdžiau... vos nenužudžiau, kaip kad ir tu vos
nenužudei manęs. Tai mus sieja, ir aš suprantu nesąs geresnis už tave.“
Makenzi klausėsi užgniaužusi kvapą, suvokdama, kad Rajenas derasi su
Edvardsu, siekdamas išlaikyti ją gyvą.
„Liaukimės švaistę laiką ir pereikime prie tikros kovos, prie tikros
priežasties, kodėl vis dar slapstaisi Šiaurės Rytuose. Jeigu nori būtent manęs,
Kyrai, tuomet kviečiu paskambinti man tiesioginiu tyrimo štabo numeriu, ir
mes susitiksime tavo pasirinktoje vietoje su viena sąlyga, kad iki tol
nenuskriausi nė vieno žmogaus. Tu lieki nenugalėtas, – pasakė Rajenas, –
bet ar ilgam? Paskambink man, ir netrukus sužinosime.“
Stojo trumpa pauzė, po kurios vėl prašneko laidos vedėjas,
apibendrinantis reportažą ką tik radijo imtuvus įsijungusiems klausytojams.
Jis buvo ūmai nutildytas, radijas išjungtas ir senasis namas paniro į tylą. Visu
savo išsekusiu kūnu atsistūmusi nuo lovos, Makenzi užėmė įprastą padėtį,
jeigu visgi Edvardsas nuspręstų ją aplankyti. Nors Rajenas tiksliai perteikė
savo žinią, tobulai sužaidęs Edvardso asmenybės ypatumais, buvo
neįmanoma nuspėti, kaip šis reaguos.
Kaip kartą pats sakė, galėtų ją nužudyti kada tik užsimanęs.
Ir vėl ji išgirdo jį pasitraukiant nuo durų ir nueinant koridoriumi, bet šįsyk
girdėjo, kaip jis įžengia į kažkurį miegamąjį, ištempia iš jo seną komodą su
stalčiais, kaip stumdamas įremia ją į užrakintas duris, dar patikimiau
įkalindamas Makenzi jos kambarėlyje. Paskui ir vėl žingsniai laiptais žemyn,
skubūs ir lengvi; atidaromų ir vėl uždaromų lauko durų garsas.
Puolusi prie mažyčio langelio Makenzi pamatė jį pražingsniuojant pro
namo kampą ton pusėn, kur anądien ji buvo aptikusi apleistą takelį, vedantį
prie pagrindinio kelio. Matyt, ten kur nors bus pasislėpęs mašiną, suvokė ji,
ir dabar susiruošė išvažiuoti.
Makenzi sukalbėjo paskutinę maldelę, ir šioji buvo už Rajeną.
 – Pone!
Rajenas nusisuko nuo pranešimų lentos štabe, kur kabino kelias pastabas
po savo ankstesnio pasitarimo su daktaru Gregoriu.
Pamatęs vieną telefono operatorių, karštligiškai mojantį ranka, nuskubėjo
per kambarį.
– Kas yra?
Ranka prisidengęs prie ausinių pritaisytą mažytį mikrofoną, operatorius tik
tiek tepasakė:
– Tai jis.
Rajenas pajuto keistą virpulį, tarsi kažkas būtų perėjęs per jo kapą, bet tik
pamojo operatoriui perduoti ausines ir prisėdo ant kėdės. Salimais visi metė
savo darbus ir susirinko aplink pasiklausyti pokalbio.
Prieš prašnekdamas Rajenas įsitikino, kad skambutis įrašomas ir sekamas,
tuomet giliai įkvėpė.
– Čia Rajenas.
– Gavau tavo kvietimą.
Rajenas jau daugiau nei metai nebuvo matęs Kyro Edvardso ar girdėjęs jo
balso. Tačiau anuomet susitikimas vyko tarp saugių kalėjimo sienų,
Edvardsas buvo surakintas antrankiais ir saugomas dviejų ginkluotų
pareigūnų. Buvo nemalonu vėl atsidurti su juo veidas į veidą po teismo
proceso, bet kažkodėl klausytis jo balso kitame linijos gale atrodė dar
bjauriau. Ryšio priemonė teikė situacijai savotiško intymumo, kurio Rajenas
su džiaugsmu norėtų išvengti.
– Taigi girdžiu, – atsakė Rajenas. – Kaip suprantu, skambini susitarti dėl
susitikimo?
Edvardsas kimiai prajuko.
– Ne taip greitai. Kam gadinti smagumą? Visuomet tave laikiau gerbtinu
priešininku, Rajenai, tad ir dabar manęs nenuvilk. Skambinu, nes
nusprendžiau duoti tau užuominą.
Rajenas klausėsi, visąlaik stebėdamas Lauersoną, ar šis nebus sulaukęs
pranešimo apie skambinančiojo buvimo vietą.
– Fiksuotas ryšys, – vien lūpomis sudėliojo konsteblis ir išsyk užkūrė
registruoto adreso paiešką.
– Daraisi sentimentalus, – garsiai tarė Rajenas. – Tau nebūdingi tokie
žaidimai.
– Manau, būtų sąžininga duoti sportinį šansą, – piktai sušnypštė Edvardsas,
taip stipriai spausdamas ragelį, kad net krumpliai nubalo. – Ir turi labai
didelę paskatą gerai pasirodyti šiame žaidimėlyje.
Rajenui sutraukė vidurius.
– Tikrai? Ar gausiu pagyrimo raštą? – jis stengėsi išlaikyti balsą tvirtą, bet
šis virpėjo Rajenui žinant, ką netrukus išgirs.
– Aš nužudysiu Denisę Makenzi aštuntą valandą šiandien vakare, jeigu tu
neatvyksi užimti jos vietos pats vienas ir neginkluotas. Tad turi beveik
keturias valandas, Rajenai. Manyčiau, pakankamai laiko tavo sugebėjimų
žmogui.
Rajenas metė žvilgsnį į Lauersoną, pakeverzojusį užrašų bloknote
„DEGALINĖ, KARTERVĖJ HEDSAS“.
– Duok užuominą.
– Labai paprasta, – nusijuokęs pratarė Edvardsas. – Pasiteirauk mano
pirmosios aukos žmonos, kur mane rasti.
– Tavo pirmoji auka buvo moteris, ir netekėjusi.
– Tuomet tai mįslė, ar ne?
Rajenas, klausydamasis jo tylaus piktdžiugiško juoko, uždavė svarbiausią
klausimą:
– Iš kur man žinoti, kad Makenzi vis dar gyva?
– Turėsi patikėti mano žodžiu, – švelniu balsu atsakė Edvardsas.
– Neįsižeisk, bet tavo istorija ne visai įkvepia pasitikėjimo mudviejų
santykiams.
– Skaudu, – sušvokštė Edvardsas. – Išties skaudu.
– Jeigu tu kaip nors ją nuskriausi...
– Pasilaikyk savo grasinimus tam, kas jų bijo, – pertarė jį Edvardsas. –
Laikrodis tiksi.
Po šių žodžių ryšys nutrūko.
 24 skyrius

Rajenas tučtuojau užsakė nusiųsti ginkluotą reagavimo būrį į degalinę

Kartervėj Hedse, bet kol pats nuvažiavo nuo artimiausios policijos nuovados
į tą užkampį, Kirvis jau seniai buvo dingęs. Degalinėje jie rado jauną
patarnautoją, susigūžusį už prekystalio, paplūdusį krauju iš gilios pjautinės
žaizdos virš akies – komplimentas nuo „piktai atrodančio“ vyro, įžengusio į
tuščią parduotuvę ir pareikalavusio pasinaudoti jų telefonu.
Akivaizdu, kad patarnautojas nepastebėjo išskirtinio vyriškio panašumo į
pabėgusį pavojingą serijinį žudiką, kurio atvaizdas puošė sieną tiesiog
vaikinui už nugaros. Grynas priminimas, kokie nepatikimi būna liudininkų
pareiškimai, pagalvojo Rajenas, nes žmonės retai kada atsimena paskirų
asmenų išvaizdos smulkmenas, net turėdami juos primenančias nuotraukas.
Džimio Mofos namų tvarkytojos Airinės dėka jie jau buvo nustatę, kad iš
gausios prašmatnių transporto priemonių kolekcijos Mofos garaže buvo
pavogtas antikvarinis 1929 metų dvikamerinis „Harley Davidson“
motociklas. Vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo jį riedantį tyliomis Daras
Hilo gatvelėmis, vairuojamą vyriškos lyties asmens, atitinkančio Edvardso
aprašymą, ir sukantį mėgstamiausiu pastarojo maršrutu – A69 keliu iki
žiedinės Staifordo sankryžos ir nuo ten A68 keliu link Kartervėj Hedso. Kaip
ir prieš tai, degalinės kamera patvirtino, kad vogtasis motociklas pasuko į
dešinę link žemumų, o nuo ten jau nebeaišku, kuria kryptimi.
Pats nebūdamas susipažinęs su dviratėmis transporto priemonėmis,
Rajenas pasikliovė pranašiomis Lauersono žiniomis apie ištaigingus motorus
ir buvo informuotas, kad toks „Harley Davidson“ dvikamerinis motociklas
aukcionuose kaip retenybė laisvai gali būti nupirktas už šešiaženklę sumą.
Kuklus žmogelis tokio nepasirinktų, akivaizdžiai nepasirinktų ir bėglys,
siekiantis likti nepastebėtas, bet tokiam žmogui kaip Kyras Edvardsas jis
puikiai tiko.
Žvelgdamas į klasikines jo linijas kompiuterio ekrane Rajenas mąstė, kad
tokiu motociklu veikiau derėtų važinėtis Kalifornijos kalvomis, o ne
kalnuotais Šiaurės Peninais, bet gera žinia buvo ta, kad modelis itin retas, o
variklis labai garsiai burzgia. Liko didelė tikimybė, kad Edvardsas bus
pastebėtas keliaujantis į degalinę ir iš jos, tačiau jie tiesiog dabar jau
nebespės apklausti visų aplinkinių kaimynų. Edvardsas paskelbė keturių
valandų terminą, ir jie negalėjo švaistyti laiko, tad Rajenas paprašė vietinės
Daramo policijos savo apylinkėse paieškoti motociklo, atitinkančio pateiktą
aprašymą, o pats su komanda sutelkė dėmesį į mįslingos Edvardso
užuominos šifravimą.
Bet prieš tai Rajenas privalėjo kai kam paskambinti.

Kai sučirškė Filipso mobilusis, Ana kalbėjosi su Šelfordo mokyklos

Somersete administracija. Pamatęs, kas skambina, jis tučtuojau čiupo
telefoną.
– Na, vaikine? Kokios žinios?
Rajenas tiesiai neatsakė:
– Matei mano interviu? Morison man jį užkrovė lyg iš giedro dangaus.
– Klausėmės per radiją. Gerai pakalbėjai, – atsakė Filipsas. – Tik Ana
sunerimo, kad štai taip save pasisiūlei.
Rajenas atsišliejo į tinkuotą sieną šalia išblukusio skelbimo apie
mobiliojo telefono vagystę ir dar kito, reklamuojančio būsimą komiškų
policijos improvizacijų vakarą. Jis nemanė, kad susirinks minios.
– Edvardsas didina apsisukimus, – tarė Rajenas. – Jeigu būtų turėjęs
sveiko proto, nebūtų žudęs Džimio Mofos. Dabar liko ištisa armija nuožmių
nusikaltėlių, velniškai pasiryžusių atkeršyti už jo mirtį, tad nematau prasmės.
Matyt, Edvardsas žinojo, kad mes išsiaiškinsime Mofos vaidmenį, tik nebuvo
reikalo jo pribaigti, ypač šitaip akivaizdžiai.
– Jis tai padarė, nes privalėjo žudyti, – spėjo Filipsas.
– Taip.
Perėmęs telefoną į kitą ranką, Rajenas užsimerkė. Vos akimirką.
– Yra dar kai kas, Frenkai. Jis nužudė naująjį Mofos asmens sargybinį. Tą
patį, iš restorano.
– Tonį?
– Aha.
Filipsas staigiai įkvėpė prisiminęs, kaip kartu su Tonio tėvu lankė
mokyklą, kaip paskui bičiulis žuvo per nelaimingą įvykį naftos platformoje.
Frenkas puoselėjo vienintelę viltį, kad Tonis taptų bent kažkuo ir būtų
parama našlei. Bet vaikinas tapo gangsterių pasaulio šulo pastumdėliu ir
buvo užmuštas kone pirmąją darbo dieną.
 Jis atsikrenkštė.
– Pamatęs tą vaikį pas Mofą, įspėjau. Liepiau eiti namo.
– Žinau, kad liepei, – sumurmėjo Rajenas. – Nieko daugiau negalėjai
padaryti. Tonis buvo laisvas žmogus ir žinojo visus bendravimo su tokiu
veikėju kaip Mofa pavojus.
– Aha, bet vis tiek liūdna.
Rajenas nusuko akis į kitą koridoriaus pusę, nes jautėsi labai nesmagiai.
– Ir dar kai kas, Frenkai. Blogiau nei Tonis.
– Denisė. Ji?..
– Ne, ji gyva, kiek mums žinoma, – suskubo nuraminti draugą Rajenas. –
Bet man skambino Edvardsas mažiau nei prieš dešimt minučių. Nustatė
galutinį terminą, šįvakar aštuntą. Jeigu man, vienam ir neginkluotam,
nepavyks atsirasti ten, kur jis slapstosi, Denisė bus nužudyta.
Susvirduliavęs Filipsas griebėsi kėdės atlošo. Stojo trumpa tyla, ir
Rajenas girdėjo, kaip jo draugas įkvepia ir iškvepia tvardydamasis.
– Kas... kas yra daroma? Kaip mums jį surasti?
– Edvardsas davė man užuominą, kur jo ieškoti, bet čia kažkokia
nesąmonė. Liepė paklausti jo pirmosios aukos žmonos.
Purtydamas galvą Filipsas stengėsi atgauti sutrikusį kvėpavimą, kad galėtų
sutelkti dėmesį į Rajeno žodžius. Nuėjo prie virtuvinio stalo ir viena ranka
pasiknisęs ant jo gulinčioje segtuvų stirtoje rado, ko ieškojęs.
– Mums žinoma pirmoji jo auka buvo moteris, Izobelė Haris, – perskaitė
Filipsas vardą ir pavardę, tvarkingai didžiosiomis raidėmis užrašytus ant
kartoninio aplanko, tuomet jį atvertė ir pažiūrėjo į besišypsantį veidą. Jai
buvo dvidešimt penkeri; mergina dirbo kvepalų skyriuje „Fenwick“, vienoje
seniausių Niukaslo universalinių parduotuvių. – Vieną vakarą jis pasekė ją,
einančią namo po darbo, tą pačią dieną ankstėliau nusipirkęs iš jos losjoną
po skutimosi. Turbūt tuomet ir nusižiūrėjo.
Rajenas prisiminė, kaip Edvardsas kalbėdamas abejingai aptarė jos
išvaizdą, tarsi mergina būtų daiktas, skirtas naudotis kaip užsimanius. Bet
Izobelė buvo jauna, heteroseksuali moteris, netekėjusi, neturinti „žmonos“.
– Edvardsas mums teigia, kad ji ne pirmoji jo auka.
Filipsas sunkiai prisėdo ant virtuvės stalo.
– Turėjome galimų jo aukų sąrašą, tik niekaip nepavyko žmogžudysčių
priskirti Edvardsui, o ir dauguma pavardžių buvo išbrauktos, kai praeitais
metais tyrėme Pedžio Donovano bylą.
 – Taip, Donovanui atiteko atsakomybė už didžiumą jų. Bet reikalo tai
nekeičia. Ar Donovano, ar Edvardso auka – visos jos buvo tamsiaplaukės
merginos. Nustatyta, kad visos heteroseksualios. Mes ieškome pirmosios
Edvardso aukos žmonos, tad logika sako, kad pirmoji auka turėtų būti vyras.
Abu akimirką patylėjo, paskui Rajenas atsiduso:
– Folkneris iš kailio baigia išsinerti, skubėdamas man gauti rezultatus dėl
tų dirvožemio mėginių, kad galėtume susiaurinti paieškos lauką, bet jų
nepakaks norint nustatyti konkretų adresą, sužinosime tik apytikslę vietovę.
Gal radote ką nors naudinga? Ar yra išvis bent kas, ką mes pražiūrėjome?
Rajenas nenorėjo, kad jo žodžiai nuskambėtų taip desperatiškai.
– Edvardsas nuo pat pradžių elgėsi labai atsargiai, – atsakė Filipsas. – Iki
šešiolikos metų jis nėra niekur minimas; jokio šeimos adreso, jokių žinių
apie atostogas, kur vaiku būdamas galėjo keliauti. Nepaminėti jokie
nelaimingi įvykiai, nutikę aplinkinėse kalvose, jokio kaimo, kur vaikas būtų
mokęsis vištoms kapoti galvas, – Filipsas nutilo pamatęs, kaip į kambarį
grįžta Ana tarsi triumfuojančia išraiška. – Vieną sekundę, gal visgi mums
pavyko kai ką aptikti.
Vyresnysis inspektorius laukė, kol Filipsas perdavė telefoną Anai, ir jos
tylus balsas ragelyje Rajeną užliejo galinga jausmų banga.
– Rajenai?
– Ana, – sušnibždėjo jis. – Ar turi man ką nors?
– Galbūt, – atsakė ji. – Ką tik ilgai ir įdomiai pasikalbėjau su Selfordo
mokyklos administratoriumi. Naujuoju administratoriumi, turėčiau pasakyti.
– Ir šis buvo svetingiau nusiteikęs nei anas karo kirvis, su kuriuo teko
šnekėtis prieš dvejus metus?
– O dabar tik nesupyk, – paprašė Ana.
Kur aš jau tai girdėjau? – nusistebėjo jis laukdamas, kokių eibių ji dar
bus prikrėtusi.
– Nusprendžiau eiti kitokiu keliu, nes juk nesu policijos pareigūnė.
Paskambinusi prisistačiau Asmens duomenų apsaugos komiteto atstove ir
pareiškiau, kad sulaukėme skundo, esą mokykla nutekina asmeninius liūdnai
pagarsėjusio buvusio jų mokinio Kyro Edvardso duomenis.
Rajenas laukė tęsinio.
– Na, kaip gali įsivaizduoti, administratorius pasibaisėjo. Aš jam
pasakiau, kad popieriai visai prasti, nes sulaukėme privataus asmens skundo:
mokykla paviešino jo adresą ir nuo praeitos savaitės, prasidėjus žudiko
medžioklei, į jo paštą ėmė plaukti neapykantos kupini laiškai. Suprantama,
senuoju Kyro Edvardso adresu dabar gyvena nauja šeima, tad aš skambinanti
patikrinti, ar tvarkingi senieji įrašai, taip pat norėdama mokyklą neoficialiai
įspėti. Pasiūliau surengti darbuotojams kvalifikacijos kėlimo kursus, kad
ateityje nebepasitaikytų tokių apmaudžiai žioplų klaidų.
Rajenas plačiai nusišypsojo tuščiame koridoriuje.
– Tu kieta. Nereikia nė sakyti, kad jis sutiko bendradarbiauti. Taigi, koks
adresas?
Laukiant šviežio pėdsako, jo širdis suplakė šiek tiek greičiau.
– Sunku patikėti, – pasakė Ana. – Bet jų bylose Kyro Edvardso adresas
pažymėtas kaip „Drujo pilis“.
Ištisas dešimt sekundžių Rajenas tylėjo netekęs amo. Nors ir menkai
susipažinęs su vietos istorija, jis buvo girdėjęs apie Drujų šeimą. Šių
aristokratų, stambių žemvaldžių valdos iki visai nesenų laikų driekėsi per
šimtus akrų po Šiaurės Peninus.
– Jeigu tas šunsnukis yra bent kiek aristokratas, tai aš suvalgysiu nuosavą
kepurę, – išrėžė jis. – Bet juk Drujo pilis yra pačiame mūsų paieškų
epicentre. Kas ten gyvena dabar?
– Aš jau pasidomėjau, – įsiterpė Ana, džiaugdamasi galinti pagelbėti. –
Ten vis dar reziduoja ledi Druj.
– Tuomet man būtina su ja pasišnekėti, – ryžtingai tarė Rajenas.
– Rajenai, pasidomėjusi Šelfordo mokykla, aš dar šį tą aptikau. Drujų
šeima yra mokyklos globėjai net nuo dešimto dešimtmečio pradžios.
Rajenas linktelėjo jausdamas, kaip pamažu dėlionė ima sukristi į vietas.
– Sutampa su laiku, kai Edvardsas įstojo ten mokytis.
– Taip, – Ana jautė, kaip jai už nugaros Filipsas žingsniuoja po virtuvę. –
Dar vienas, paskutinis, dalykas. Visas Blančlando kaimas yra lordo Drujo
fondo nuosavybė. Truputį patyrinėjau šeimos istoriją: lordas Drujis mirė
nesusilaukęs palikuonių. Užuot užrašęs dvarą su žemėmis savo žmonai, jis
viską paliko fondui, kad būtų išsaugotas paveldas.
– Moterų nekenčiantis senas ožys, – pastebėjo Rajenas. – Kuriais metais
mirė ir kaip?
– 1992–ais įvyko nelaimingas nutikimas, – atspėjo jo minties kryptį Ana. –
Jis nukrito nuo uolos prie Didžiosios galios krioklio, vakare išėjęs
pasivaikščioti, ir jo kūnas buvo rastas ant akmenų kitą rytą. Jeigu lordas
Drujis kaip nors susijęs su Edvardsu, tuomet lordo mirties dieną vaikinui
turėjo būti šešiolika.
 – Tais pačiais metais Edvardsas pasikeitė pavardę ir išvyko mokytis už
šimtų mylių, – įsiterpė Rajenas. – Dar vienas sutapimas.
– Lažinuosi, kad už mokslą mokėjo ledi Druj, todėl ir jos adresas įrašytas
mokyklos žurnale.
– Tai paaiškintų, kodėl prieš dvejus metus mokykla taip laikėsi nagais ir
dantimis įsikibusi į informaciją, kad ši per tyrimą neiškiltų dienos švieson.
Tuomet nesupratau, kodėl jie deda tiek pastangų, bet dabar matau, jog gynė
turtingą geradarę. Ką žinai apie ledi Druj?
– Turiu tik tai, ką pavyko atkapstyti internete, – paaiškino Ana. – Lordo
Drujo fondo tinklalapyje parašyta, kad ledi Druj leidžiama gyventi pilyje iki
gyvenimo pabaigos, bet jai mirus nuosavybė grįžta fondui.
– Lieka klausimas: kodėl ji mokėjo už Edvardso išsilavinimą? –
sumurmėjo Rajenas. – Tai kažkaip susiję su jos vyru... greičiausiai Edvardso
tėvu. Kas jai nutiktų, jei atsirastų palikuonis?
– Jis turėtų teisių į pilį ir galėtų pareikšti pretenziją, kad valdos būtų
grąžintos jam, o ne fondui. Bet, Rajenai, niekur nepaminėtas palikuonis, bent
jau teisėtas.
– Ar Drujų šeima turi šūkį? – pasiteiravo Rajenas.
– Invictus maneo.
– Atrodo, radome jo pirmąją auką, – pasakė Rajenas, ir jo kūnu nuvilnijo
palengvėjimas. Štai pagaliau jų taip ilgai lauktas mįslės įminimas. – Pasakyk
Filipsui, kad laikytųsi. Pranešiu jam, kai sužinosime susitikimo vietą. Aš
atsargiai pasistengsiu Edvardsą įtikinti, kad pasirodysiu vienas.
– Prašau, prašau, pasisaugok, – meldė Ana.
– Būtinai, prižadu.
 25 skyrius

Už dvidešimties mylių į pietus nuo Blančlando stovėjo viduramžių pilis–

tvirtovė, apsupta dviejų šimtų akrų elnių parko, besidriekiančio į rytus per
Daramo grafystę, per Šiaurės Peninus vakaruose ir Viro bei Dervento slėnius
šiaurėje. Jos pamatai pamena tūkstantmetę praeitį, o sienos ir bokštai taip
įsilieję į žaliuojantį kraštovaizdį, kad Rajenui atrodė lyg išžengę tiesiai iš
Ternerio paveikslo.
Rajenas paskambino į pilį ir paprašė pasišnekėti su jos šeimininke ledi
Sofija de Džaket–Druj. Pats visą gyvenimą kentęs dvigubos pavardės
prakeiksmą, Rajenas nebuvo žmogus, galįs mesti akmenį į tokios turėtoją, bet
jeigu reikėtų įteikti prizą juokingiausiai įmantrios pavardės savininkui, ši
moteris būtų tapusi jo paties realia varžove. Deja, pati ledi nebuvo linkusi
kalbėti su policija be advokato, juolab telefonu. Rajenas nėrėsi iš kailio
norėdamas pasirodyti jautrus ir net pagarbus, bet žinia, kad nuožmus žudikas
ketina atimti dar vienam žmogui gyvybę, nepakankamai sujaudino ponią, ir
Rajeno kantrybė ėmė sekti. Laikas šleikščiai slinko į priekį, dangus jau
pradėjo temti, nusidažė tamsiai violetiniais besileidžiančios saulės gaisais,
tad jis ryžosi atmesti ponios protestus ir pats atvykti į pilį, kur gausiąs
progos asmeniškai kreiptis į jos mielaširdingą prigimtį.
Tokiais laikais kaip šie Rajenas jautėsi galįs remtis savo paties šeimos
istorija, ką paprastai retai darydavo. Jam buvo nejauku pripažinti, kad Finli–
Rajenai įrašyti „Debretts“ ir „Kas yra kas“ žinynuose. Jo paties mama
dalyvavo Londono debiutančių baliuje dar prieš susipažindama su tėvu –
buvusiu britų ambasadoriumi Prancūzijoje bei smulkiu peru – ir už jo
ištekėdama. Rajenas mokėsi „geriausiose“ mokyklose ir savo vaikystės
namais vadino ištaigingą dvarą Denvonšyre. Prireikus net būtų mokėjęs žaisti
polą. Rajenas nežinojo, katras iš jųdviejų labiau sutriko, jam visa tai
išpažinus Anai, bet įtarė, kad iš tikro tai jis pats. Elegantiška iš prigimties, o
ne dėl titulų ar auklėjimo, Ana mažiau nei per penkias minutes įsitraukė į
jaukų pokalbį su jo tėvais, drauge su jais juokavo ir bendravo labai
natūraliai. Gal jie ir nebuvo tobuli tėvai, galvojo Rajenas, – prisimindamas
savo vaikystę buvo nutaręs savo vaikų jokiais būdais nesiųsti kaži kur į
internatinę mokyklą, – bet žmonės buvo geri. Kita vertus, jis visuomet ėjo
asmeniniu keliu, neturinčiu nieko bendra su privilegijuotaisiais. Galbūt todėl
norėjo vadintis tiesiog Rajenu, kadangi Maksvelas jam priminė
privilegijuotą vaikystę, nuo kurios dabar jautėsi gerokai atsitolinęs.
Tačiau dabar, vairuodamas mašiną gražia medžiais apsodinta įvaža,
vedančia link pagrindinio įėjimo į Drujo pilį, jautėsi tvirtai: jo išsilavinimas
padės atlaikyti įprastus paistalus, kurie gerokai įbaugina kitus žmones,
nesusipažinusius su aukštesniais visuomenės sluoksniais, ir kuriuose mėgo
sukiotis ledi Druj. Kita vertus, Rajenas buvo įsitikinęs, kad Frenkas Filipsas,
jeigu dabar būtų čia, pasiektų to paties rezultato grynai vien savo asmenybės
įtaiga.
Rajenas visiškai ignoravo livrėja apsitaisiusį liokajų, kuris išdygo prie
vartininko būdelės ir valdingai dūrė pirštu tarnų įėjimo link. Užuot paklusęs,
detektyvas prariedėjo automobiliu pro vartų arką, įsuko į didįjį pilies kiemą
ir sustojo prie dramatiško portiko.
– Hm, gal mums reikėjo važiuoti prie užpakalinio įėjimo? – susirūpino
Lauersonas, nervingai žvilgčiodamas į raudonveidį liokajų, atskubantį per
kiemą.
– Nesąmonė, – sumurmėjo Rajenas. – Laikykis manęs, vaikuti, o galvą
stenkis laikyti pakeltą.
Lauersonas pamėgino išdidžiai kilstelėti smakrą.
– Na, kaip?
– Neblogai, – pagyrė Rajenas, trinktelėdamas automobilio durelėmis.
– Stop! Tučtuojau sustokite, jaunuoli!
Atsigręžęs Rajenas perliejo piktu žvilgsniu penktą dešimtį baigiantį
liokajų, nutaisiusį didžio nepritarimo išraišką savo patinusiame,
blizgančiame, apvaliame veide. Šiek tiek linksmino kreipinys „jaunuoli“, nes
juodu skyrė vos keliolika metų, bet tai buvo tik dar vienas Rajeno taip
nekenčiamo juokingai kvailo etiketo pavyzdys.
Iškėlęs nosį Rajenas žvelgė žemyn iš savo pranašaus penkių ar šešių colių
ūgio skirtumo.
– Detektyvas vyresnysis inspektorius Finli–Rajenas ir detektyvas
konsteblis Lauersonas atvyko pasimatyti su ledi Druj, – tarė jis ir valdingai
suktelėjo riešą, išsitraukdamas tarnybinį pažymėjimą. – Mes neturime laiko,
tad norėtume susitikti tuojau pat.
Inspektorius pasisuko žengti į pilį.
 – Mano ledi jau atsisakė jus priimti, – liokajus nuskubėjo užkirsti kelio. –
Jeigu bandysite mano ponią trikdyti, būsiu priverstas kviesti policiją.
– Be jokios abejonės, – atsakė Rajenas. – Kaip ir pats ketinau padaryti.
Lauersonai?
Jaunuolis išsitempė lyg pagal komandą ir dar labiau pakėlė smakrą,
matydamas ir girdėdamas, kaip Rajenas šnekučiuojasi puikiausiai išlavintu
akcentu, nutaisęs artistišką povyzą, anksčiau Lauersono retai kada matytą.
– Taip, pone?
– Sujunk mane su policijos komisaru.
Rajenas atsisuko į liokajų, nutaisęs kuklią šypsenėlę.
– Tikėkimės, kad tokiu metu Normaną rasime namuose; gerai, kad jis mano
artimas asmeninis draugas.
– Ką jam pasakyti? – pasiteiravo Lauersonas laikydamas pirštą virš
telefono ekrano, nutaikęs rinkti numerį.
– Paprašyk, kad sankcionuotų išplėstinį taktinio reagavimo būrį. Noriu,
kad būtų visi: pėdsekiai šunys, paieškos sraigtasparniai, nusikaltimo vietos
tyrimo komanda. Tokiu vakaro metu kils didžiulis triukšmas ir mums, žinoma,
reikia pranešti spaudai...
– Palaukite, palaukite sekundėlę, – liokajus dairėsi nuo vieno prie kito. –
Jūs nesate įgaliotas atlikti kratą pilyje.
– Gausiu atitinkamą įgaliojimą vos per kelias minutes, – tarė Rajenas lyg
nuobodžiaudamas, atkišęs ranką apsimestinai skambinančiam Lauersonui. –
Ar jis atsiliepė?
– Tikrai nėra reikalo trukdyti policijos viršininką, – įsiterpė liokajus,
maldaujamai žiūrėdamas į Lauersoną, kuris laukė, kad Rajenas krestelėtų
galva tarsi Romos imperatorius, ir tik tada įsikišo telefoną striukės kišenėn.
– Veskite mus pasimatyti su ledi Druj, – išrėžė Rajenas.

Didžiai gerbiamoji Sofija de Džaket buvo blankaus veido, pelės spalvos

plaukų mergina, puikiausios kilmės ir manierų tuo metu, kai būdama
aštuoniolikos debiutavo Londono aukštuomenėje. Pakako trijų valsų ir vieno
negrabaus bučinio atsisveikinant, kad ji iki ausų įsimylėtų Čarlzą Drujį,
keleriais metais už save vyresnį vaikiną, spaudžiamą motinos susirasti
tinkamą žmoną. Nusimaniusi apie uždraustus malonumus tik iš senų Barbaros
Kartland10 knygų rinkinio, Sofija dėjo daug vilčių į savo būsimąjį vyrą ir
nusivylė kone nuo pirmos nakties. Kadangi Čarlzas visiškai nesidomėjo savo
nuotaka ir paviršutiniškai atlikdavo sutuoktinio pareigas visuomet išjungęs
šviesą. Per daugelį metų vis labiau nuo jos tolstančio vyro šaltumas
sunaikino bet kokius kadaise puoselėtus jam jausmus. Dėl akių ji prižiūrėjo
namus ir dalyvavo visuomenės renginiuose, bet visais kitais atžvilgiais
jųdviejų gyvenimai tekėjo visiškai skirtingomis vagomis.
Kai Rajeną su Lauersonu atlydėjo į vieną iš mažesnių Drujo pilies
svetainių, ten juos pasitiko maždaug šešiasdešimties metų moteris, beveik
neatpažįstamai atitolusi nuo savo senojo „aš“, patobulinta gausiomis
plastikos chirurgų pastangomis ir avinti šešių colių vardiniais aukštakulniais.
Kaip tikras profesionalas Rajenas jokia reakcija neparodė savo nuomonės
ir išliko nutaisęs atidų bejausmį veidą. Bet Lauersonui dar reikėjo daug ko
išmokti šioje srityje, tad konsteblis išpūtęs akis spoksojo į moterį
milžiniškomis lūpomis ir išvirtusia iškirpte.
– Ledi Druj, – išsitraukęs tarnybinį pažymėjimą, Rajenas atkišo moteriai.
Ji dirstelėjo, bet paskui akimis kur kas ilgiau apsistojo ties juo pačiu.
– Vyresnysis inspektorius Rajenas, – lėtai nusišypsojo ji. – Turiu pasakyti,
kad tikrovėje esate gerokai įspūdingesnis nei televizoriaus ekrane.
Rajenas neketino pataikauti jos beprasmiam flirtui; tik jau ne tada, kai prie
sienos pastatytas senovinis laikrodis ką tik išmušė šeštą. Išbėręs standartinį
policijos įspėjimą jis stebėjo, kaip dramatiškai sukrinta jos veidas.
– Jūs žinote, kodėl mes čia, – tęsė jis.
– Neaptarinėsiu savo asmeninių reikalų be advokato, – metusi išdidų
žvilgsnį, ji ėmė rodyti ženklus liokajui.
– Tokia yra jūsų teisė, – atšovė Rajenas. – Bet jeigu nesutiksite
bendradarbiauti ir vėliau išaiškės, kad nuslėpėte įkalčius, susijusius su mūsų
tyrimu, teks jus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jeigu dėl jūsų trukdymo
tyrimui šįvakar mūsų įtariamasis nužudys dar vieną nekaltą asmenį, mes jus
laikysime žmogžudystės bendrininke. Net nenoriu įsivaizduoti, ką apie tai
rašys laikraščiai.
Jos veidas nubalo po įdegiu.
– Aš nereaguoju į grasinimus. Niekuomet nereagavau.
– Kas jums grasina? – naiviai perklausė Rajenas. – Aš tik konstatuoju
faktus. Taigi, ar ketinate elgtis protingai, ar ne?
Ponia pažvelgė į jį, paskui apsidairė po erdvią svetainę, buvusią jos
namais daugiau nei keturiasdešimt metų. Atsidususi mostu nuvijo liokajų, ir
šis nežymiai linktelėjęs išsliūkino iš kambario.
 – Spėju, kad sužinojote apie Kyrą, – pasakė ji nebeslapukaudama ir
pasiūlė abiem vyrams atsisėsti ant delikačios prancūziškos sofutės.
Lauersonas suprato Rajeno užuominą ir liko stovėti.
– Papasakokite viską, ką žinote, – detektyvas ėjo tiesiai prie reikalo.
– O jūs nesate mėgėjas tuščiai aušinti burnos, tiesa?
Klausimas nuskambėjo koketiškai, bet jos veidas tuoj pat ir vėl sukrito, ji
ranka pasiekė ant žurnalinio staliuko gulėjusį portsigarą. Įdiegtas
mandagumas vertė Rajeną palinkti į priekį ir nuo to paties staliuko paimtu
perlamutriniu žiebtuvėliu pridegti jai cigaretę.
– Ačiū, – sumurmėjo ji.
Vyrai leido jai akimirką užsitraukti dūmo.
– Kyras Edvardsas yra mano velionio vyro meilužės pavainikis sūnus, –
bejausmiu balsu pasakiusi faktą, ji vėl užsitraukė gilų dūmą. – Moteriškė
turėjo įžūlumo duoti jam Čarlzo vardą.
Su nežymia nuostaba balse ponia Druj tęsė:
– Aš apie jį taip ir nesužinojau. Kol po Čarlzo mirties neišdygo prie mano
durų kartu su savo pasileidėle motina ir nepareikalavo išlaikymo per visus
mokyklos ir universiteto metus, nes kitaip atseit kreipsis į žiniasklaidą ir
vaidins nuskriaustuosius. Sakė reikalausiąs teisėtos palikimo dalies, vos tik
ras pinigų susimokėti advokatams, tik, žinoma, tas vargšelis nesuvokė, kad
Čarlzas viską paliko savo fondui ir tėvynei. Bet ne žmonai, – karčiai
pridūrė, – ir tikrai jau ne savo nesantuokiniam sūnui.
– Ar patikėjote, kad jis – Čarlzo sūnus?
Pati sau nusišypsojusi, Sofija pakilo ant pavojingų kulniukų, norėdama iš
sekretero išimti nuotrauką. Įdavusi ją abiem vyrams, vėl nugrimzdo ant
delikačiosios sofutės ir dar kartą giliai užsitraukė mėtinės cigaretės.
Rodydamas nuotrauką Lauersonui Rajenas suprato, kodėl ji šypsojosi.
Kyras Edvardsas buvo lyg iš akies trauktas tėvas Čarlzas Drujis.
– Dabar matote, kodėl aš neužginčijau, vyresnysis inspektoriau? Ten ant
sienos virš židinio anksčiau kabojo milžiniškas Čarlzo portretas.
Ji mostelėjo į pilies paveikslą paauksuotais rėmais, nutapytą kažkada
devynioliktame amžiuje.
– Tas portretas buvo vienas pirmųjų daiktų, kurių atsikračiau, – pasakė ji
vėl nusišypsojusi. – Jis išties buvo pats bjauriausias pasipūtėlis.
Dar vienas paveldėtas bruožas, pamanė Rajenas.
– Taigi, kad išvengtumėte skandalo, sutikote mokėti?
 – Jums tai atrodo kvaila, ar ne? – tris kartus aršiai bakstelėjusi cigarete į
plono porceliano dubenėlį, ji užgesino nuorūką. – Anuomet pragyvenau
dvidešimt metų, stengdamasi palaikyti laimingos šeimos įvaizdį. Mes
buvome teatro, lenktynių, literatų draugijų, ūkininkų gildijos globėjais...
Galėčiau ir toliau vardyti. Aš supanikavau, vyresnysis inspektoriau.
Nenorėjau prarasti visko, ką taip sunkiai dirbdama buvau susikūrusi.
– Kas nutiko jūsų vyrui, Sofija?
Rajenui pasirodė, kad greičiausiai jos ilgokai niekas nevadino vardu, tik
pompastišku titulu, kurį ji nešiojo lyg kilpą ant savo gysloto kaklo.
– Čarlzas man sakydavo einąs pasivaikščioti, laipioti kalnais ar dar
kažkokią nesąmonę. Mes visi linkę apsigaudinėti, aš ne kitokia. Iš dalies
viduje jaučiau, kad jis susitikinėja su kita moterimi, tad laikiau nusukusi akis.
Vyras man nepaliko pasirinkimo, – tarė suvokusi, kad kažkur giliai vis dar
liko užslėptas kartėlis. – Jo mirties vakaras buvo lygiai toks pat, kaip ir kiti.
Sakė eisiąs pasivaikščioti atkarpa tarp dviejų krioklių – Mažosios galios ir
Didžiosios galios. Vienas jo mėgstamiausių maršrutų, kaip pats sakė.
Ji ištiesė ranką į portsigarą dar vienos cigaretės nervams nuraminti. Lyg
katarsis, suvokė ji, nusimesti praeities paslapčių naštą, kurios įsikibusi taip
ilgai laikėsi. Nuostabu, kaip mažai tos paslaptys dabar tereiškia.
– Minėta atkarpa yra apie pusantros mylios, einant Tiso upės pakrante, bet
vietomis kelias nelygus. Čarlzas visuomet girdavosi puikiai pažįstantis savo
valdas, bet tamsoje vietovė gali būti klastinga. Jį rado Didžiosios galios
papėdėje ant uolų ištiškusiomis smegenimis.
Ji tai pasakė ramiai, pagalvojo Rajenas, bet tykiuose tonuose pynėsi
apgailestavimo gijos, ir jis suvokė, kad ši moteris jau buvo iškentėjusi savo
skausmo dalį.
– Ar žinote, kur Kyras gyveno su motina? – įsiterpė Lauersonas.
Tokios informacijos jie galėjo ir patys pasiieškoti, bet būtų užtrukę laiko,
kurio tiesiog neturėjo. Reikėjo adreso, ir skubiai.
Sofija papurtė galvą.
– Nenorėjau žinoti. Stengiausi turėti kuo mažiau kontaktų. Bet jei drįsčiau
spėti, sakyčiau, kad jie gyveno kur nors arti krioklių; būtų galėję pėsčiomis
iki jų nusigauti. Ten mano vyras eidavo kiekvieną savaitę, ten ir buvo rastas.
Linktelėjęs Rajenas pažvelgė į Lauersoną, išmaniajame telefone ieškantį
žemėlapio. Tuomet prisiminė oficialiuose registruose neradęs jokių įrašų
apie Kyro motiną Dženę Adams. Panašu, kad kažkas finansavo jos namus ir
pragyvenimo išlaidas.
 – Ar jūsų vyras buvo visų valdų šiose vietovėse savininkas?
– Daugumos, – linktelėjo ji. – Aplinkui yra keli ūkiai, vienkiemiai ir kiti
pastatai.
– Ar galite ką nors... bet ką papasakoti apie Dženę Adams?
Sofija minutėlę užsimerkė prisimindama, kaip pirmą kartą pamatė moterį,
pavogusią jos vyrą, galbūt net kur kas anksčiau prieš jųdviejų vedybas.
Skaudu, bet skausmas jutosi it tolimas maudimas.
– Dženė buvo graži, – prisipažino Sofija. – Jauna, o juk šešiolikmečio
vaikino motina. Ilgi, tamsūs plaukai; didelės rudos akys lyg bejėgės stirnaitės
ir panašiai. Paklausiau jos, kaip susipažino su mano vyru, ir ji atsakė tuomet
buvusi septyniolikos ir dirbusi už baro „Lorde Drujyje“ Blančlande. Tai
buvo viena iš Čarlzui priklausiusių užeigų, kur jis nuolat užsukdavo,
apvažiuodamas savo valdas. Nežinau, kas jai nutiko, kai Kyras išvyko
mokytis. Tuomet jis dar vadinosi Čarlzu, bet jau norėjo būti vadinamas kaip
nors kitaip. Kaip galite įsivaizduoti, aš su džiaugsmu išpildžiau jo prašymą.
Rajenas moters veide pastebėjo įtampos ženklus. Ir jautėsi patenkintas,
kad ji pasakoja tiesą, bent jau kol kas.
– Ačiū, – reikšmingai padėkojo jis.
Išpūtusi dūmų žiedą, ji įsmeigė į Rajeną tiesų žvilgsnį.
– Ar tai jis nužudė Čarlzą?
Rajenas svarstė, ar nevertėtų pasakyti ką nors nekonkretaus, bet nusprendė
atsimokėti už atvirumą.
– Taip, manau, kad jis.
Moters ranka virptelėjo, ji užgesino antrą cigaretę ir sunėrė pirštus,
nusvarindama kietai sugniaužtus kumščius į skreitą.
– Inspektoriau, yra dar... yra dar kai kas, ką turėtumėte žinoti. Man nėra
lengva tai pasakyti. Niekam nesu to pasakojusi, nė vienai gyvai sielai.
Sulaužęs savo paties taisyklę, Rajenas prisėdo į fotelį šalia jos ir taip
sukūrė didesnio pasitikėjimo atmosferą.
– Tęskite.
Jai prireikė dar minutės, kol pagaliau įstengė prabilti apie Čarlzą ir tai,
koks žmogus jis išties buvo.
– Jūs Evės berniukas, ar ne? Pamaniau, kad atpažinau pavardę.
Rajenas linktelėjo.
– Pasakykite jai... pasakykite, kad ji turėtų labai didžiuotis jumis. – Ji
giliai įtraukė oro, malšindama netikėtai ištryškusias ašaras. – Neketinu
švaistyti jūsų laiko, inspektoriau. Netrukus papasakosiu tokius dalykus, kurių
nesu garsiai ištarusi net savo nuodėmklausiui.
– Mes suprantame. Neskubėkite, – ramino Rajenas moterį, bet akimis vėl
užgriebė senovinį laikrodį.
Šešios trisdešimt.
– Čarlzas buvo... jis buvo labai padorus, labai mandagus žiūrint iš šalies.
Per visus santuokos metus nėsyk nepakėlė prieš mane rankos. Bet mačiau jį
kai ką darant... žirgams, šunims. Nuožmus lupimas ar staigus pliaukštelėjimas
arkliui per sausgyslę. Jis marino šunis badu, kad šie paklaiktų iš alkio. Kartą
nuėjo per toli ir užsipuolė vieną arklidžių berniuką. Paskui užmokėjo, kad
laikytų liežuvį už dantų, bet juk negali pamiršti tokių dalykų. Kažkas buvo
negerai, – Sofija pakėlė akis į Rajeną, ir jose švytėjo baimė, nors jos vyras
buvo seniai miręs ir palaidotas. – Manimi domėjosi ne labiau nei trofėjumi,
ir dar anuomet ne itin vertingu. Bet kartais naktimis, gerokai pasigėręs,
imdavo pasakoti, ką norėtų man padaryti. Bjaurius, pasišlykštėtinus dalykus,
nuo kurių sapnuodavosi košmarai. Pradėjau nakčiai rakinti duris. Jame
slypėjo juoduma, kurią jaučiau kiekvieną mielą dieną.
Rajenas panūdo suimti ją už rankos ir raminamai spustelėti.
– Dabar jo nebėra.
– Bet yra jo sūnus, – sušnibždėjo moteris.

Rajenas su Lauersonu išvažiavo iš Drujo pilies teritorijos cypindami

padangomis.
– Džekai, surask man sąrašą visų gyvenamųjų būstų penkių mylių spinduliu
nuo tų dviejų krioklių. Mažoji galia yra vos per dešimt minučių kelio važiuoti
nuo čia, o Didžioji galia dar per penkias minutes tolyn į vakarus. Edvardsas
gali naudotis senaisiais savo motinos namais kažkur netoliese.
Karštligiškai baksnodamas išmaniojo ekrane, Lauersonas net suzirzė iš
nevilties, bet signalo nepagavo.
– Ką gi, teks pasinaudoti radijo ryšiu. Kol buvome pilyje, atėjo Folknerio
elektroninis laiškas. Jis prisegė išsamų raportą, bet negaliu atidaryti, –
bambėjo Džekas. – Nors visgi galiu perskaityti lydraštį. Dirvožemis nuo
abiejų automobilių, tojotos ir mersedeso, padangų, atrodo, turi nenormalų
švino kiekį. Jis pasitarė su savo draugu geologu, ir dirvožemio mėginiuose
taip pat buvo rasta kalkakmenio, smiltainio bei dolerito.
 Sustabdęs automobilį kelkraštyje, Rajenas įjungė salono apšvietimą. Įkišęs
ranką po sėdyne, susižvejojo seną Didžiosios Britanijos kelių žemėlapį,
nenaudotą nuo pat navigacijos technologijų eros pradžios.
Pervertė puslapius, kol susirado jųdviejų buvimo vietą.
– Esame štai čia, – sumurmėjo jis, vesdamas pirštu per kelią nuo Drujo
pilies link Mažosios galios krioklio. – Matosi kelios senos švino kasyklos ir
kažkoks muziejus netoliese, pažymėtas kaip lankytina vieta. Iš čia ir švino
gausa dirvožemyje. Viktorijos laikais čia buvo aptikti švino telkiniai, ir jeigu
šalia senųjų kasyklų kur nors yra gyvenamasis būstas, galbūt šalia plūkto
keliuko, kuriuo važiuojant mašinų padangos apsivėlė švino nuosėdomis, tai
tas būstas ir būtų mūsų taikinys.
– Iš kur visa tai žinai?
– Prieš dvi dienas gyvenau per penkias mylias ana ten su gražia istorike,
mėgstančia kiekviena pasitaikiusia proga tyrinėti vietinę aplinką. Su šia gide
atlaikiau daugiau ekskursijų, nei tu valgei vakarienių, – paaiškino Rajenas
oriai tarsi žmogus, išsipirkęs metinį Nacionalinio paveldo bilietą.
Lauersonas metė į jį pasigailėjimo žvilgsnį.
– Kentėjai tylomis.
– Aha, bet ji prižadėjo sūkurinę vonią mūsų kitame prieglobstyje, –
priminė jam Rajenas ir pakėlęs radijo stotelę išrėžė seriją skubių paliepimų,
žvilgčiodamas į tiksintį skaitmeninį laikrodį.
 26 skyrius

Ana su Filipsu visai kitu kampu žvelgė į Kirvio buvimo vietos paiešką.
Danguje blykštant prieblandai, juodu kirto gatvę, vedančią nuo vasarnamio į
„Lordą Drujį“, tačiau anaiptol ne ketindami prisijungti prie trečiadienio
vakaro linksmybių. Jei jauna būdama Dženė Adams čia kada nors dirbo,
galbūt jiems pavyktų rasti, kas ją prisimena ar žino, kur išsikraustė. Šiuose
kraštuose prisiminimai ilgai gyvuoja, o bendruomenės yra artimai
tarpusavyje susipynusios.
Pagrindinė salė buvo įsikūrusi po viduramžių skliautais, kur stovėjo ilgas
nublizgintas baras, apšviestas dešimtimis storų žvakių ir milžinišku
traškančiu židiniu. Vietiniai laikėsi grupelėmis, maišydamiesi su keliautojais,
važiuojančiais pro šalį ar apsistojusiais užeigos kambariuose. Su šalto
nakties vėjo gūsiu Anai ir Filipsui įžengus vidun, visų galvos atsigręžė į
juodu.
Tyliu susitarimu nusprendė pirmiau pakalbinti barmeną.
Alanas Inglsas buvo tvirtai suręstas šešiasdešimtmetis vyras šiurkščiu
veidu – Ana su Filipsu nesuprato, ar nuo perteklinio savos gamybos alaus
ragavimo, ar dėl pomėgio laisvalaikiu klaidžioti po pelkynus. Noriai
nusišypsojęs jis baigė blizginti vyno taurę, kurią laikė, ir sukryžiavo rankas
ant baro viršaus.
– Gerą vakarą, žmonės! Ko galėčiau pasiūlyti?
Nė vienas jų nė iš tolo nebuvo nusiteikęs gerti, bet dėl akių Ana užsisakė
mažą baltojo vyno taurę, o Filipsas automatiškai paprašė to paties, nors vyno
nebuvo vartojęs nuo devinto dešimtmečio.
– Šitas tai tikrai geras, – pasiūlė Alanas, vesdamas pirštu per gausų vynų
sąrašą valgiaraštyje, nes lankytojų nebuvo daug, o pats jis mėgo bendrauti.
– Oi, pasinaudosiu jūsų rekomendacija, – šiek tiek nekantriai sutiko Ana
prikąsdama lūpą, nes prisiminė privalanti šnipinėti informacijos, o niekas
nepuls pasakotis iš pažiūros niurzgiai turistei.
Pasižiūrėjo į įmantrų Viktorijos stiliaus laikrodį ant sienos.
Šešios keturiasdešimt penkios.
 O tuo metu Alanas akylu žvilgsniu tyrinėjo atvykėlius. Būdamas pastabus
jis iškart nustatė, kad šie žmonės nuomojasi vidurinį vasarnamį per kelią.
Taip pat jam pavyko juos atpažinti pagal žmonos pasakojimą apie vyrą ir
moterį, kurie šįryt pasibeldė į duris ir teiravosi apie pabėgėlį kalinį.
Alanui jie nepasirodė panašūs į policininkus, nors abudu pasižymėjo
skvarbiais žvilgsniais. Galbūt jie buvo aukų artimieji, mąstė jis, o gal tos
dingusios moters šeima. Tuomet viskas aišku, ir Alanas pajuto jiems
nuoširdų gailestį.
Ne kažin ką galėjo pasakyti, bet vis tiek nuoširdžiai gailėjosi.
– Jūs čia trinarės nuo pat ryto, ar ne? – pratarė jis lyg tarp kitko. – Kas jus
domina, jeigu leisite paklausti?
Jis ėmė pilstyti į taures vyną.
– Mums labai rūpi dingusi moteris, – pasakė Ana, žiūrėdama jam į akis,
kad vyrukas suvoktų jos žodžių svarbą. – Ji vadinasi Denise Makenzi. Labai
gera mano draugė ir moteris, kurią Frenkas ketina vesti.
Nuo žodžių apie vedybas su Denise Filipsas nušvito šypsena, kadangi
juodu dar nebuvo apie tai šnekėję. Ji buvo tokios atviros sielos, kad jam nė
nereikėjo oficialaus popieriaus, įrodančio jųdviejų meilę. Bet per
pastarąsias septynias dienas jo suvokimas pasikeitė, ir mintis, kad teks
gyventi be Denisės, kad ji niekuomet nestovės šalia ir neprisiekinės amžinai
likti kartu, buvo nepakeliama. Taigi, taip, jis velniškai norėjo ją vesti. Kai tik
išspardys Kyrui Edvardsui dantis ir juos nuleis į gerklę.
– Ajajai, kaip gaila, – suaimanavo Alanas, vėl pasiremdamas į baro
viršų. – Labai apgailestavau, išgirdęs apie ją per žinias. Bet kas judu atvedė
čia, į šį miškų užkampį?
– Ją pagrobęs žmogus, Kyras Edvardsas, ne visada buvo žinomas šia
pavarde. Anksčiau jis vadinosi Čarlzu Adamsu.
– Negi tikrai?
– Taip. Jo motina buvo Dženė Adams ir kadaise dirbo čia barmene, prieš
daugybę metų, aštunto dešimtmečio pradžioje. Ar bent kiek atsimenate ją?
Gal žinote, ar ji vis dar gyvena kur nors netoliese?
Barmenas susiraukė stengdamasis prisiminti.
– Prašau, – įsiterpė Frenkas. – Tai svarbu.
Širdingai atsidusęs, Alanas papurtė galvą.
– Atleiskite, negaliu pagelbėti, – pasakė apgailestaudamas. – Norėčiau, bet
negaliu, ir linkiu jums surasti savo ponią kaip įmanoma greičiau. Už gėrimus
bus devyni penkiasdešimt.
 Apsunkusiomis širdimis Ana su Filipsu apmokėjo sąskaitą ir to paties
pasiklausinėjo vietinių lankytojų, grupelėmis susispietusių aplink staliukus.
Alanas, svečius stebėjęs akies krašteliu, giliai atsiduso iš palengvėjimo, kai
šie išėjo.
Pradirbęs „Lorde Drujyje“ dvidešimt penkerius metus, visus juos
nugyveno įsimylėjęs ledi Sofiją Druj dar nuo to laiko, kai vieną dieną ši
užėjo į barą kartu su savo sugižusio veido vyru ir paprašė, Aperol Spritz“
kokteilio. Tas geismas iš pirmo žvilgsnio užgimė jiems abiem, prisiminė
Alanas, ir jis mėgavosi kartu praleistomis tingiomis popietėmis, kai jos
vyras būdavo išvykęs, o jo paties žmona lindėdavo savo knygų klube. Tai
buvo viso gyvenimo romanas, ir jam nė kiek nerūpėjo, kad ji dažėsi plaukus
ar botulinu pūtėsi lūpas. Ji visuomet liksianti jo Sofija, ir Alanas niekam
neleis jos trikdyti, trikdyti savęs.
Šiems dviem teks kitur pasiieškoti paskalų.

Jiems pasisekė, kad ne visi laikėsi besąlygiškos ištikimybės Drujų šeimai.

Anai su Filipsu vėl išėjus į žvarbią naktį, kažkieno balsas pakvietė juos
grįžti.
– Luktelėkite! Palaukite minutėlę!
Link jų krypuodama artrito susuktais klubais šlubavo vietinė moteris.
– Anksčiau nepagalvojau, kai klausėte, – sušvokštė ji, traukdama į plaučius
orą it mirštanti. – Ar sakėte Dženė Adams?
– Taip, būtent, – entuziastingai pritarė Ana. – Ar pažįstate ją?
– Pažįstu Dženę Adamson, – paaiškino ji. – Praeitais metais buvau
nuvykusi į vieną holistinio sveikatingumo rekolekcijų centrą, Minsterakrus,
ten su ja ir susipažinau. Ji ten dirba pagalbininke ir gyvena kiaurus metus.
Šiek tiek lyg vienuolė, tiktai, kiek žinau, nedavusi įžadų. Žodžiu, tikrai
prisimenu, kad pasisakė kadaise dirbusi barmene Blančlande, kai paminėjau,
iš kur atvykau. Stebėtinai panaši ir tokio pat amžiaus. Nenoriu jūsų siųsti
laukuose gainiotis vėjo, bet... – ji nebaigė sakinio.
– Ne, ne, – suskubo prieštarauti Ana, o Filipsas tiesiog nusigręžė ir iškart
pasuko prie mašinos. – Jūs labai mums padėjote. Nežinau nė kaip atsidėkoti.
– Nėra už ką!
Moters burna liko komiškai pražiota O forma iš nuostabos regint, kaip Ana
ir Filipsas neria į automobilį ir apgręžta jį veikiau skubiai nei tiksliai, kone
numušdami vieną iš dekoratyvinių stulpelių palei gatvę.
 Minsterakrų rekolekcijų centras buvo vos už penkiolikos minučių kelio
automobiliu nuo Blančlando, važiuojant atgaline kryptimi A68 greitkeliu,
vedančiu į šiaurę link žiedinės Staifordo sankryžos, ir sukant aplink Dervento
rezervuarą. Iš pradžių suręstas kaip dvaras viduryje tirštų miškų, pastatas
įvairiais laikais tarnavo Romos katalikų misija, vienuolynu, noviciatų centru
ir pastaruoju metu priebėga tikintiesiems bei pasauliečiams. Šios
bendruomenės nariai laikėsi pasionistų tikėjimo, semdamiesi įkvėpimo iš
Šv. Kryžiaus Pauliaus, pašvęsdami savo gyvenimus paprastai maldos
egzistencijai, vienatvei ir atgailai.
– O jeigu jos nerasime arba ji pasirodys esanti ne ta moteris? – paklausė
Filipsas, vairuodamas automobilį vingiuotais keliukais link nediduko rudu
kelio ženklu pažymėto posūkio link Minsterakrų.
– Tai viskas, ką turime, – tiesiai šviesiai nukirto, stebėdama pro šalį
lekiančius laukus. – Privalome tikėtis, jog tai ji.
Nuspaudęs stabdį, Filipsas pasuko mašiną į vartais neužtvertą kelią,
apsodintą milžiniškomis sekvojomis, mažų mažiausiai šimtametėmis. Jos
augo aukštos ir tiesios vienodais tarpais, kildamos į nakties dangų šimto
penkiasdešimties pėdų aukščio kamienais. Dienos metu varpeliai ir narcizai
margino miško paklotą, besidriekiantį link aštuoniolikto amžiaus pastato,
stūksančio įvažos gale, bet tamsoje gėlės buvo pasislėpusios. Išnirus iš
medžių alėjos, kelias sukosi iki pat pagrindinio statinio pro „taikos sodelį“
bei kitus plotus, skirtus ramiems apmąstymams ir dvasiniam sveikimui.
Laukujų durų ilgai niekas neatidarė, net kai Filipsas kumščiu padaužė į
medį.
Galop jas atvėręs dvasininkas įsmeigė į juos savo romų bei smalsų
žvilgsnį.
– Ar galėčiau padėti?
– Privalome patekti vidun.
– Mūsų durys visuomet atviros, – atsakė jis įsivaizduodamas juos
prašalaičiais, ieškančiais ramybės bei vienatvės.
– Mums reikia pasikalbėti su Džene Adams ar Džene Adamson.
Atidžiau pažvelgęs į porelę ant slenksčio, kunigas kone juste pajuto nuo
atvykėlių sklindančią įtampą.
– Ar galėčiau sužinoti jūsų vardus ir apsilankymo tikslą?
 – Pasakykite jai, kad mes iš policijos ir norime paklausinėti apie jos sūnų.
Apie tą, kuris siautėja po apylinkes ir skerdžia žmones.
Kunigas išleido keistą gerklinį garsą.
– Gerai. O... Gerai. Palaukite štai čia.
Jis nukurnėjo šalin, ir Ana su Filipsu jau išsigando, kad kunigas nieko taip
ir nepakvies, bet po minutės ar dviejų koridoriuje pasirodė smulkutė
maždaug šešiasdešimties metų moteris. Veidas kone visai be raukšlių, o romi
išraiška bylojo apie gerai, naudingai nugyventą gyvenimą.
Bet akys, pagalvojo Filipsas. Tokios pat kaip sūnaus.
– Man sakė, kad jūs iš policijos? – balsas tylus, beveik vien atodūsis.
– Taip, – patvirtino Filipsas ir parodė savo tarnybinį pažymėjimą. – Nuo
informacijos, kurią mums pateiksite, gali priklausyti, ar pasiseks išgelbėti
moters gyvybę, ar... nepasiseks, – baigė jis painiai, neįstengdamas garsiai
ištarti esminių žodžių.
– Prašau, atsakingai pagalvokite, – spyrė Ana. – Mums nesvarbu jūsų
praeitis arba priežastis, dėl kurios jos atsisakėte. Jeigu norite, nė vienai
gyvai sielai neužsiminsime, kad radome jus čia. Bet maldauju, pasakykite,
kur gyvenote ten, prie krioklių.
Dženė Adamson – buvusi Adams, truputį pakeitus pavardę – beveik dvejus
metus praleido saugiame Minsterakrų centro prieglobstyje. Kiekvieną dieną
ji meldėsi Kristui, kad Viešpats ją išganytų ir nuplautų nuodėmes, bet kas
naktį praeitis grįždavo ir viskas vėl prasidėdavo. Visada atsimindavo ir
niekada nepamirš esanti dėl visko kalta. Jokia meno ir šokio terapija ar
pasivaikščiojimai tarp medžių neištrins visa apimančio žinojimo, kad ji
pagimdė žudiką ir, baisiausia, nuo pat pradžių padarė jį tokį.
Be žodžių nusigręžusi, ji nusivedė savo lankytojus į ankštą, senelių
prieglaudą primenančią svetainę, apstatytą smėlio spalvos kėdėmis su
aukštomis atkaltėmis, pradvisusią užsilikusiu kreminio pudingo tvaiku. Ji
įjungė šviesą, ir palubėje akimirksniu užsižiebė energiją tausojančių
lempučių virtinė, kuri ne kažin kiek prasklaidė bendrą niūrumo įspūdį.
– Nežinau, kaip mane suradote, – pradėjo Dženė, prisėdusi ant kietos
kėdės.
– Dabar tai nesvarbu, – ragino ją Ana. – Prašau, pasakykite mums, kur jis
galėtų būti, Džene. Jeigu nerasime jo per kitą valandą, kažkas bus nužudytas.
Moteris prispaudė virpančius pirštus prie akių.
– Jeigu jis mane čia susiras, aš mirsiu. Ar suprantate? Jis mane nužudys.
• – Kodėl jam to reikėtų?
 – Aš... aš buvau jauna, kai jis gimė; neplanuotai. Nenorėjau kūdikio. Man
reikėjo tik Čarlzo, – sušnibždėjo ji.
– – Bet vis tiek gimdėte.
– Taip, bet paleidau jį į nekokį gyvenimą. Visą savo meilę ir dėmesį
skyriau vien Čarlzui. Buvo būtent taip.
– Galiausiai jis nužudė savo tėvą, – rėžė Filipsas.
Jo nedomino padrika šios moters išpažintis. Ji dar turės pakankamai laiko
išpažinti savo pačios darbus.
– Manau... taip, žinau, kad nužudė, – Dženė nubraukė vienišą ašarą,
išriedėjusią ne dėl savo vaiko nuopuolio, o dėl vyro, kurį mylėjo, nepaisant
prabėgusių metų. – Čarlis... Kyras vieną vakarą išėjo iš namų, sakė, kad nori
pasivaikščioti. Man nerūpėjo, nes laukiau Čarlzo ir nenorėjau, kad sūnus
painiotųsi mums po kojomis.
Anos širdis sudiržo žiūrint į virpančią žilą moterytę, atsargiai pritūpusią
ant dėmėtos kėdės. Sunku įsivaizduoti motiną, tokią bejausmę savam vaikui,
net ir jau seniai užaugusiam bei tapusiam vyru; o tas vyras pavirto žudiku.
– Tąnakt Čarlzas taip ir neatėjo pas mane, o kitą rytą buvo rastas jo kūnas,
ištiškęs ant uolų Didžiosios galios papėdėje. Nors aš iškart supratau, dar nė
gandams nepradėjus sklisti. Žinojau, nes Čarlis grįžo namo kruvinais
marškiniais.
Ašaros pasruvo skruostais, bet Dženė leido joms riedėti.
– P... paliepiau jam išeiti. Jis atėmė iš manęs Čarlzą, žinau, kad atėmė.
– Pasakykite adresą, – riktelėjo Ana, ir vyresnioji moteris, jos tono
sukrėsta, pakėlė akis. – Pasakykite, kur jis yra, kol dar vėl ko nors nenužudė.
Sukūkčiojusi Dženė nusivalė varvančią nosį. Niekas nepasiūlė jai
servetėlės.
– Tu visąlaik žinojai, kur jis galėtų būti, – rėžė Filipsas. – Visą šį laiką,
kai mes vaikėmės savo uodegą, apvertėm viską aukštyn kojomis, žinojai ir
nepasakei nė vienai gyvai sielai.
– Jūs nesuprantate, – suinkštė moteris. – Jis nenumano, kad aš čia. Vasarą
prieš tai, kai pradėjo žudyti visas tas mergaites, aš atsikrausčiau čia ir
pasikeičiau pavardę. Nebenorėjau gyventi baimėje, kad jis galop įvykdys
savo grasinimus, taip dažnai man kartotus. Jis manęs nekentė, bet ir mylėjo,
manau. Nežinau, – papurtė galvą. – Paprašiau seselių man padėti, nes
nebenorėjau gyventi pasaulietinio gyvenimo. Manau, jis tikėjo, vis dar tiki,
kad aš mirusi arba esu kur nors labai toli. Jeigu žinotų, kad esu gyva ir
gyvenu taip arti, užmuštų mane.
 – Užtat per tavo tylėjimą jis nužudė kitus tris žmones.
Moteris persižegnojo. Sudėjo plaštakas ir tuomet prislėgtu balsu tyliai
pasakė adresą.
– Melsiu Dievo atleidimo, – užbaigė ji.
Pagriebusi už rankovės, Ana nusitempė Frenką šalin, kad jis ko nors
nepasakytų ar nepadarytų.
– Eime, Frenkai. Dabar jau važiuokime. Turime viską, ko reikia.
 27 skyrius

Nepavykus telefonu susisiekti nei su Rajenu, nei su Lauersonu, Filipsui

teko persiųsti Dženės Adams jiems duotą adresą radijo ryšiu. Vyresnįjį
inspektorių guodė jo balsas, per traškesį sklindantis iš garsiakalbio, ir vieną
akimirką Rajenui pasirodė, kad visi grįžo į paprastesnius laikus, kai nebuvo
išmaniųjų telefonų ar planšečių. Patvirtino saugiai gavęs informaciją ir
susisiekė su savo kolegomis Nortumbrijos ir Daramo policijos skyriuose,
tris pastarąsias valandas laukusius paskelbiant pavojų. Gautas adresas
parodė, kad Edvardso vaikystės namai yra nedidelė ūkio trobelė, stovinti
maždaug per mylią į pietus nuo Didžiosios galios krioklio, užtupdyta ant
aukštumos tarp dviejų miško masyvų ir privažiuojama vieninteliu keliuku.
Štai čia, tarp šių tyrlaukių, vulkaninių uolienų atodangų bei miškų sąžalynų
jaunasis Kyras Edvardsas ir praleido savo vienišą vaikystę dar būdamas
Carliu Adamsu, klaidžiodamas po kalvas ir tarpeklius, plaukiodamas
ežeruose ir klausydamasis, kaip nelemtai ateina ir išeina jo valdingas,
niekuomet kartu nesantis tėvas bei nuolanki savanaudė motina, kurią
galiausiai ateityje jaus aistrą žudyti vėl ir vėl.
Likus vienai valandai iki lemtingojo aštuntos valandos termino Rajenas
ėmė regzti jam pinkles. Privalomas reikalavimas – kad Edvardso niekas
neįspėtų apie policiją. Mažos neuniformuotų policininkų grupelės pradėjo
evakuoti gyventojus iš namų, esančių netoliese nuo Edvardso gyvenamosios
vietos, nors kaimynų buvo nedaug ir nė vieno pusės mylios spinduliu. Bet vis
tiek išliko tikimybė, kad Edvardsas gali paimti įkaitais ką nors iš šių namelių
ar net iš šurmuliuojančios aludės priešais turistų vartus į Didžiosios galios
krioklį šiaurėje anapus miškingo ploto. Todėl gyventojai buvo skubiai
iškeldinti iš nustatytos didelio pavojaus zonos, o visi pagrindiniai
nuvažiavimai nuo greitkelio užblokuoti. Viskas padaryta tyliai ir be
sumaišties, slepiantis po aksominėmis tamsos klostėmis. Didžiuma žmonių
pakluso nesipriešindami ir nesiskųsdami, o abejojantiems pakako paminėti
serijinį žudiką, kad jie susėstų ant užpakalinių sėdynių patruliniuose
automobiliuose ir būtų išvežti saugiu atstumu.
 Kai Rajeno automobilio prietaisų skydelyje skaitmeninis laikrodis jau
rodė septynias trisdešimt, vidinės ir išorinės užkardos buvo sustatytos.
Ginkluotos reagavimo komandos, komandiruotos iš kaimyninių
jurisdikcijų, užėmė pozicijas į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus nuo Kirvio
buvimo vietos. Išorinę užkardą prižiūrintys paprasti policijos pareigūnai
užtikrino, kad civiliai praeiviai neįžengtų į pavojaus zoną. Rajenas jau ir taip
rizikavo nesilaikydamas išsamių Edvardso nurodymų – jokios policijos, –
tačiau bent jau Filipsas tam pritarė ir patikino, kad, jo nuomone, Rajenas
pasirinko teisingą veiksmų planą.
Vienintelė problema – kad jis privalo eiti vidun be jokių ryšio priemonių;
Edvardsas neabejotinai pastebėtų bet kokį radijo imtuvą ar laidą, ir tuomet,
labai tikėtina, Makenzi lauktų egzekucija vietoje. Todėl Rajenas kliovėsi
jųdviejų susitarimu, siūlydamasis mainais į savo draugę Denisę, per
pastarąją savaitę turbūt išgyvenusią nenusakomą košmarą. Apsikeitimas
įvyks kaip galima greičiau, o paskui greitojo reagavimo komandos galės
tučtuojau pulti.
Kitaip nei jo medžiojamasis, Rajenas nelaikė savęs antžmogiu ir nenumojo
ranka į būtinas saugumo priemones. Pirmiausia galvodamas apie Aną jis
vilkėjo storą apsauginę liemenę kaip ir visi kiti policininkai iš reagavimo
komandos, išsibarsčiusios po šį ramų kraštą. Jis taip pat avėjo geležimi
kaustytais auliniais, nes jo pamėgtieji zomšiniai batai nebuvo tinkami
vaikščioti po kalvas. Ant kelių laikė pasidėjęs šalmą, kurį ketino užsidėti
artėdamas prie pastato. Iš čia, kur dabar buvo, tai yra pagrindinio kelio į
šiaurę nuo Didžiosios galios, Rajenas užtruks galbūt penkiolika ar dvidešimt
minučių, kol nueis atokiu taku ir atsiras vietoje maždaug septynios
keturiasdešimt penkios. Jeigu Makenzi neišeis laukan, reagavimo
padaliniams liepta apsupti namą penkios po aštuonių, apytikriai tuo laiku, kai
leisis saulė. Vyriausioji konsteblė Morison pritarė Rajeno strategijai, tad jam
beliko prisiartinti prie namo pėsčiomis ir pasiruošti paskutinei akistatai su
savo asmeniniu demonu.

Rajenas liepė Filipsui ir Anai grįžti į vasarnamį ir laukti gerokai nuošalyje

nuo veiksmo. Frenkui teko likti saugoti Anos, o Makenzi saugumą patikėti
Rajenui, geriausiam draugui ir tiesioginiam viršininkui, nors dėl to jautė
instinktyvų pasipriešinimą ir nusivylimą, kad Denisę išvedus į laisvę jo
nebus šalia.
 Ana užjautė Frenką visa širdimi ir pasiūlė jungtis prie Lauersono jo
pozicijoje šiaurinėje Didžiosios galios krioklio pusėje. Siaurinę ir pietinę
puses skyrė Tiso upė, ir kadangi Edvardso namai stovėjo pietinėje, jie būsią
pakankamai toli, kad blaškytų dėmesį ar trukdytų policijai veikti.
Filipsas atseit buvo suspenduotas, bet Kriminalinių tyrimų skyriaus
biurokratiniai sprendimai menkai ką tereiškė, kai visos jo mintys buvo
sutelktos į Denisės saugumą. Jeigu reikėtų, jis nedvejodamas dar kartą
nusižengtų drausmei. Taip mąstydamas Frenkas stabtelėjo pasiimti ginklo,
patikrino saugiklį, įsikišo į dėklą ir tik tada patraukė prie lauko durų.
Ana sustojo laiptų apačioje.
– Kas yra, mergyt?
Ji pažvelgė į kylančius viršun laiptus, kur viename kambaryje po lova
laikė paslėpusi nedidelę rakinamą dėžutę.
– Vieną minutėlę.
Užstraksėjusi išsyk per du laiptelius į viršų, iškrapštė ją iš palovio.
Atrakinusi išėmė Rajeno ginklą truputį virpančiais pirštais, bet mechanizmą
patikrino greitais ir užtikrintais judesiais.
Jos tėvas nedaug ką davė šeimai, bet užtat išmokė dukrą šaudyti.
Ginklas rankoje pavojingai baugino, ir akimirką Anai toptelėjo mintis
grąžinti jį atgalios, bet tik giliai įsigrūdo neperšlampamos striukės kišenėn ir
nuliuoksėjo laiptais žemyn.
– Pasiruošusi, – tarė ji.
Filipsas nužvelgė Aną keistu, tiriančiu žvilgsniu, bet nieko nesakęs
mostelėjo eiti. Ji – sumani moteris, užaugusi kaime. Gal neims beatodairiškai
šaudyti kaip kokia kvailė, be to, jis juk nematė, kad ji būtų ką nors pasiėmusi.
Argi matė?

Kyras Edvardsas gulėjo aukštai ant dantyto tamsios uolos skardžio,

žvelgiančio į Tiso upę prie Mažosios galios krioklio, pilvu prisiplojęs prie
akmens, ir tyrinėjo septynių ar aštuonių ginkluotų policininkų grupelę,
susispietusius aplink šarvuotą automobilį ir krapštančius šiknas. Dar minutę
ar dvi paspoksojęs į juos pro žiūronus pajuto, kaip pyktis tarsi lava perlieja
visą kūną.
Ar Rajenas mano, kad jis – kvailys?
Negi įsivaizduoja, kad jis nebus pasiruošęs kiekvienam atvejui, kiekvienai
įmanomai galimybei?
 Edvardsas visąlaik ketino išlaukti ir nužudyti Denisę Makenzi Rajenui
prieš akis, kad poveikis būtų kuo didžiausias. Jis skanaus savo priešininko
veide atsispindintį skausmą lyg puikų ilgus metus brandintą vyną.
O tuomet nužudys ir patį Rajeną.
Nelaimei, ribotas laikas neleis kaip reikiant tuo pasimėgauti, tačiau jo
rankos miklios ir jis neabejojo, kad sugebės vos per penkias minutes pasiekti
ko nors ganėtinai vaizdingo. Po to dings savo suplanuotu maršrutu. Niekas
nepažinojo šių kalvų geriau už jį, niekas nebuvo apėjęs kiekvieno viržyno,
kiekvieno kadagio krūmo, kiekvienos uolų sangrūdos. Net bėgdamas
užrištomis akimis tamsoje būtų nepavejamas kriminalinių vargo pelių.
Edvardsas turėjo prisikimšęs kuprinę Rajeno drabužių ir apsirūpinęs pasu
su Rajeno pavarde bei rūpestingai patamsintomis akimis, kad atitiktų jo
paties atspalvį. Buvo tikras, kad gaus kurį laiką pasinaudoti mirusio žmogaus
tapatybe.
Tol lėtai šliaužė atatupstas ant pilvo, kol įsitikino, kad niekas jo
nepamatys, tada pašoko ant kojų ir liuoksinčiais žingsniais pasileido atgal į
namus. Reikėjo bėgti apie mylią, bet tokiu tempu grįš per penkias minutes. Jo
numatyta auka nelaisvėje praleido daugiau kaip savaitę, tad atėjo laikas
baigti jos kančias bent jau keliais pirmaisiais pjūviais.

Džekas Lauersonas koordinavo reagavimo komandą B, kuri užėmė

pozicijas lankytojų automobilių aikštelėje išsyk į šiaurę nuo Dižiosios galios
krioklio, maždaug per mylią nuo veiksmo vietos. Jo užduotis – neleisti
niekam iš ten išsprūsti ir vėliau perkelti savo pareigūnus į palaikymo
poziciją, vos tik komanda A patvirtins, kad Makenzi yra išlaisvinta. Jie buvo
išsidėstę kartu su Rajenu prie pat siauros gatvelės, išsišakojančios nuo
pagrindinio kelio ir virstančios apleistu vingiuotu taku, vedančiu tiesiai į
senuosius ūkio namus.
Dabar jau pakeliui Rajenas žingsniavo apsivilkęs apsauginius drabužius,
bet be radijo ryšio ar kitokios susisiekimo įrangos, kad neįsiutintų žmogaus,
savo rankose laikančio Makenzi gyvybę. Pro radijo stotelės traškesį
Lauersonas klausėsi ginkluoto savo komandos A pareigūno aiškinimo, kad
Rajenas juda reikiamu greičiu.
– Numatomas atvykimo laikas po dviejų minučių, – pratarė balsas, o
Lauersonas ir toliau spoksojo į automobilių aikštelės asfaltą,
įsivaizduodamas, kas dabar vyksta Rajeno galvoje, jam einant tą ilgąjį kelią
per laukus.
Įsiprašę būti praleisti per pirmąją užkardą, Filipsas su Ana štai taip ir
rado Lauersoną, įdūrusį žvilgsnį į žemę, smilių tvirtai prispaudusį prie
ausies, matyt, prilaikantį ausinę.
– Džekai, – pratarė Filipsas ir laukė, kol šis atsilieps. – Džekai!
Lauersonas pažvelgė į juos su nuostaba ir keistai mostelėjo – gal iš
susirūpinimo, kad civiliai asmenys atsirado veiksmo lauke, kur pagal Rajeno
nurodymus nė vieno jų neturėtų būti, ypač jo sužadėtinės. Visgi nuėjo prie
automobilio bagažinės ir išėmė dar dvi radijo stoteles bei apsaugines
liemenes, kurias šiedu paklusniai užsivilko.
Visi trys įsitaisė prie Lauersono mašinos šono ir klausėsi šaunamųjų ginklų
pareigūno iš Daramo policijos nuovados balso, skaičiuojančio Rajeno
atvykimo į ūkį laiką.
– Numatomas atvykimo laikas – po minutės.

Rajenas tolygiai žingsniavo ilgu vienos vėžės keliuku, atsišakojusiu į

pietus nuo pagrindinio kelio ir vingiuojančiu įkalnėn pro dantytas uolas ir
nelygius laukus, atskirtus apgriuvusiomis sienomis ar vėjų nudraskytomis
gyvatvorėmis. Būtų gražu štai taip stovėti ir gėrėtis gamtos didybe, saulei
virstant menku švytėjimu, dangui nusidažant rašaliniu mėliu. Bet jis vis ėjo
pirmyn, kopė slėnio šlaitu, kol asfaltuotą keliuką pakeitė žole užžėlęs takas.
Negirdėjo nieko, išskyrus savo paties lengvą kvėpavimą, svirplių čirškimą
ir aukštai danguje ratus sukančių paukščių klyksmą. Jautėsi menkas ir
vienišas dideliame pasaulyje, bet sulig kiekvienu žingsniu vis labiau suvokė,
kad be Anos ir Filipso niekaip nebūtų radęs šio namo. Tikrai nebūtų spėjęs
laiku, tik jau ne tarp nesuskaičiuojamai panašių namų, išsibarsčiusių po
laukus, susislėpusių slėnio užkaborių šešėliuose. Landšaftas buvo
nenuspėjamas; tarpais keliukas vedė plynėmis, tarpais staiga leidosi žemyn ir
vėl kilo, ir atsiverdavo slėnio platumos. Kairėje pro tankų medžių sąžalyną
girdėjosi nežymus Didžiosios galios krioklio srovenimas tarsi vandens iš
čiaupo, o ne sraunaus upokšnio ūžesys, kokį prisiminė girdėjęs, kai anksčiau
čia lankėsi.
Už posūkio pasimatė paprastas dviejų aukštų pastatas – vos įžiūrimas
siluetas tamsmėlyniame dangaus fone. Švietė pirmo aukšto langas, svetingai
kviesdamas užeiti.
Rajenas žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo.
Kaip tik laiku.
 28 skyrius

Prieš penkias minutes

Makenzi juto pokyčius ore, pokyčius jame. Užtruko akimirką, kol suprato,
kas tiksliai pasikeitė, bet kai suvokė, tiesa ją užgriuvo lyg tona plytų.
Šiandien Edvardsas visą dieną nematė reikalo pas ją užeiti, nes nenorėjo
gaišti laiko dėl moters, kurią ketino už kelių valandų nužudyti. Nuo minties,
kad jis šaltakraujiškai planavo savo puolimą, Denisę supykino, ir ji
nusivėmė į apgailėtiną kibirėlį kambario kampe, sklidiną išmatų, nes neturėjo
kur kitur nusilengvinti.
Jau buvo nustojusi jaudintis dėl prarasto orumo, nes visą dėmesį sutelkė į
išlikimą. Slinko valandos, venomis protarpiais plūstelėdavo adrenalinas,
savisaugos impulsai ragino „bėgti ar kovoti“, ir tuomet nervinę įtampą ji
malšino serijomis atsilenkimų – neleido sau, sukaustytai nerimo, sėdėti ant
lovos krašto ir laukti ateinančios mirties. Šonkaulius vis dar skaudėjo, bet ji
stengėsi iškęsti šį vis didėjantį nepatogumą, kad kūnas išliktų paslankus iki
paskutinės jos laukiančios pastangos – ir tai veikė.
Basas pėdas buvo apsirišusi ilgomis audeklo skiautėmis, nuplėštomis nuo
džinsų apačios. Tai buvo tvirčiausia medžiaga, kokią pavyko rasti
apytuščiame kambaryje ir kuri bent kiek apsaugotų pėdas. Kai imdavo stingti
nuo šalčio, pabėgiodavo vietoje. Neturėjo atliekamų jėgų, bet tas menkutes
užsilikusias atsargas nusprendė panaudoti tam, kad pasikrautų endorfinų,
palaikančių sužalotą kūną.
Makenzi stebėjo artėjantį saulėlydį ir ašarų pilnomis akimis spėliojo, ar
jis bus jos paskutinis. Moteris garsiai kalbėjo tuščiame kambaryje
įsivaizduodama jos besiklausantį Frenką.
– Atsiprašau, kad taip ilgai tau nepasakiau, kiek daug man reiški, –
kreipėsi ji. – Laikas, praleistas kartu su tavimi, buvo laimingiausi dveji
metai mano gyvenime. Esi mano meilė, Frenkai, ir geriausias draugas visame
pasaulyje.
Sutrūkčiojus kvėpavimui ji nutilo, stengėsi nuryti plūstančias ašaras.
 – Nežinau, ar pavyks tai išgyventi, ar pavyks vėl mudviem pasimatyti. Tu
ir aš, mes niekuomet netikėjome pomirtiniu gyvenimu, bet dabar čia
stovėdama ir žiūrėdama į šį saulėlydį imu abejoti, gal visgi buvome neteisūs.
Gal esu veidmainė, nežinau. Iš dalies tikiuosi, kad pomirtinis gyvenimas yra,
nes tuomet lieka viltis vėl tave pamatyti, jei šįvakar man nepasiseks.
Budria ausimi išgirdusi, kad apačioje, lauko duryse, pasisuka raktas,
Makenzi pertraukė savo monologą – laiko visai nebeliko.
– Jeigu šiąnakt mirsiu, Frenkai, noriu, kad niekuo savęs nekaltintum.
Padarei, ką galėjai, ieškojai manęs ir dėl manęs kovojai, kaip ir visuomet.
Bet pasirodė, kad ši kova – ne tavo.
Išgirdo greitai kopiančio laiptais į viršų Edvardso žingsnius. – Tai – mano
kova, – prisiekė ji.

Kyras Edvardsas užvyniojo žiūronų dirželį ant medžioklinio šautuvo,

atremto šalia lauko durų, buožės. Pasiims jį prieš atvykstant Rajenui, bet
pirmiausia reikėjo atsivesti savo nupenėtą veršį ir perkelti į kitą vietą.
Virtuvėje išsirinko ilgą pjaustymo peilį – tą patį, kurį Makenzi aną dieną
buvo pasivogusi. Jį galando beveik visą dieną, kol ašmenys sublizgo ir peilis
tapo niekuo ne prastesnis ginklas už šaunamąjį.
Širdis kalė iš nekantrumo žudyti, ir jis jau įsivaizdavo savo rankomis
srūvančio kraujo šilumą. Nesimatė jokių ženklų, kad Rajenas artėtų prie
namo, tad liko dar kelios minutės iki atvyks garbės svečias. Galės užtikrinti
deramą svetingumą pasitikdamas jį, žengiantį pro duris.
Tyliai švilpiniuodamas užbėgo laiptais aukštyn ir sucaksėjo liežuviu
prisiminęs, kad pirmiausia nuo kalinės durų teks atitraukti komodą su
stalčiais.
Koks kvailas.
– Ruta! Tėvelis namie!
Pats sau nusišypsojęs, pasukiojo kaklą ir nustūmęs komodą į šalį atrakino
miegamojo duris.
Edvardsas to nesitikėjo. Nemanė, kad jai liko jėgų kautis, bet klydo.
Durims prasivėrus, jis nespėjo niekaip sureaguoti, kai netikėtai Makenzi,
ant sveikosios kojos apsisukusi aplink savo ašį ir pašėlusiai keikdamasi,
sužalotos kojos pėda spyrė jam tiesiai į veidą. Paskui sekė kitas spyris į
tarpkojį, bet šįkart Edvardsas jo tikėjosi ir sugavo ištiestą pėdą. Panikos
perkreiptu veidu Makenzi bandė ją ištraukti, šokčiodama ant sveikosios
kojos; Kyras maniakiškai nusikvatojo. Tuomet plaštakos briauna iš viršaus į
apačią rėžė jai per blauzdą, atkirsdamas raumenis.
Makenzi suklykė iš skausmo, bet jam atleidus gniaužtą nesusmuko ant
grindų. Sugriebusi durų kraštą, tvojo jomis į artėjantį Edvardsą – staigiai,
dukart paeiliui, kol šis loštelėjo atatupstas. Pasinaudojusi proga žaibiškai
šoko ant jo, abiem pėdomis spyrė jam į saulės rezginį taip stipriai, kad Kyras
nusvirduliavo atgal ir atsitrenkė į laiptų turėklus.
Edvardso nugara per juos persilenkė, ir laikas tarsi sustojo: jis pirštais
graibėsi atramos, bet tuomet senas medis ėmė aižėti ir pasiduoti jo
raumeningo kūno spaudimui. Turėklai lūžo, Kyras virto atatupstas ir su
trenksmu nusirideno laiptais žemyn.
Makenzi išpuolė į viršutinę laiptų aikštelę ir išvydo jį drybsantį apačioje
nerangiai persuktu kūnu. Iš nosies plūdo kraujas, prie dešinės rankos gulėjo
iškritęs peilis. Nebuvo kaip jį apeiti.
Denisės ausyse spengė, o širdis plakė taip garsiai, kad šlubuodama artyn
prie masyvaus jo kūno laiptų apačioje negirdėjo nieko kito.
Stabtelėjusi pamatė jį vis dar kvėpuojant.
Galbūt čia dar viena jo apgaulė.
Suklikusi peršoko per jį ir skausmingai nusileido ant sužeistosios kojos,
kuri jau buvo pradėjusi smarkiai kraujuoti.
Bet nebuvo laiko apie tai galvoti. Jai reikėjo iš čia dingti.
Makenzi sugriebė durų rankeną ir traukė ją į save, bet tuo tarpu viena
Edvardso ranka švystelėjo ore, čiupo jai už kulkšnies ir suspaudė lyg
varstotas, o kita siekė peilio ašmenų.
Denisė nedvejojo.
Laisvąja koja spyrė jam į riešą, bet Kyras nepasidavė. Ji karštligiškai
apsidairė ieškodama kokio nors ginklo ir pasičiupo prie durų atremtą
šautuvą. Nebuvo laiko žiūrėti, ar užtaisytas, tad buože tvojo Edvardsui per
galvą. Loštelėjęs atgal, jis kita ranka užsidengė nuo dar vieno smūgio.
Jo pirštai, spaudžiantys Makenzi čiurną, atsileido, ir moteris metėsi
galvotrūkčiais bėgti.

Vis dar glausdama prie savęs šautuvą Makenzi iššlitiniavo lauk į

prieblandą ir akimirką nesusigaudė, kur atsidūrė. Džinsinis skuduras ant
kojos permirko krauju, reikėjo nedelsiant ją suveržti ir sustabdyti
kraujavimą.
Bet pirmiausia privalo kažkiek nutolti nuo Edvardso.
Nušlubčiojusi aplink namą, patraukė tiesiai link takelio, kurį anądien buvo
aptikusi. Kai jau beveik pasiekė vartus lauko gale, naktį perskrodė Edvardso
riksmas:
– RUTA!
Šįkart ji neatsisuko, tik spartino žingsnį iki pat senojo įėjimo su
papuvusiais vartais tarp gyvatvorės, tempdama su savimi šautuvą.
– RUTA!
Nuo veriančio skausmo kulkšnyje Makenzi sukando dantis, sauja
gniauždama džinsinį audinį, kad fiziškai įstengtų priekin perkelti sužeistąją
koją. Išėjusi pro vartus pamatė keliuko vėžę, vingiuojančią link slėnio,
apžėlusio tankia žole.
Tik kad tiesiame keliuke nebuvo kur pasislėpti.
Dešinėje stūksojo akmeninė sienelė, kadaise sugriuvusi ir niekuomet
nebeatstatyta ar pataisyta. Už jos plytėjo miško laja, teikianti priedangą
tankiame sąžalyne po medžiais.
Girdėjo, kaip dunksi į žemę artėjantys Edvardso žingsniai, kaip trumpėja
atstumas tarp jųdviejų. Makenzi suskubo lįsti pro angą sienoje, nutaškydama
kalkakmenį krauju. Pasileido bėgti grublėta žeme kiek galėdama greičiau,
kliūdama už velėnos kuokštų.
Kažkur už nugaros krito išjudintas akmuo, ir atsigręžusi ji pamatė
Edvardsą peršokant neaukštą sienelę. Akimirką jųdviejų žvilgsniai susitiko
per lauką, ir jis tarsi liūtas, aptikęs grobį, pasiruošė šuoliui.
Rankose spausdama šautuvą Denisė atleido saugiklį ir pasirengė šauti.
Šviesa blėso, bet ji pakėlė ginklą ir nusitaikė tiesiai į užpuoliko liemenį,
sekdama jos link nenumaldomai bėgančią aukštą figūrą.
Pirštas nuspaudė gaiduką, šautuvas iššovė, atatrankos jėga bloškė jos
dešinįjį petį atgal, bet Makenzi išsilaikė ant linkstančių kojų.
Jis vis tiek artėjo.
Gerasis Dieve, jis vis tiek artėjo.
Kaip galėjau nepataikyti? Matyt, šautuvas nesukalibruotas, ne kitaip.
Jokiu būdu ji negalėjo nepataikyti.
Dabar nebuvo laiko dėl to jaudintis. Atstumas tarp jų mažėjo, ir spėriai.
Sukūkčiojusi Makenzi dusdama iškvėpė orą, apsipylusi prakaitu, kuris
sruvo į akis ir taip niaukė vaizdą, kad ji vos įžiūrėjo proskyną tarp medžių.
 Nesigręžiok.
Pasiekusi miškelio pakraštį palindo po jo lapija, sekundę pratindama regą
prie staiga apgaubusios tamsos ir bandydama akimirksniu apsispręsti. Kuria
kryptimi?
Kuria kryptimi?!
Vakaruose saulė jau buvo beveik nusileidusi, tad Makenzi pasuko į šiaurės
rytus ir kelionę tęsė pagal vos girdimą upelio čiurlenimą kažkur netoliese.
Jeigu rastų upelį, galiausiai nusigautų iki žmonių. Ji staigiai pasuko dešinėn,
klupinėdama ant nukritusių aštrių kankorėžių ir sausų lapų, aklai skindamasi
kelią mišku.
Jau miške, kažkur už savęs, gal per dvidešimt metrų, išgirdo sunkius jo
žingsnius. Sustingusi prisišliejo prie aukštos pušies kamieno, kone prilipo
prie jo žievės ir atidžiai klausėsi gniauždama šautuvą.
Jis sumanus, galvojo Makenzi, žingsnių beveik nesigirdi.
Bet per pastarąją savaitę pati įgudo klausytis ir suprasti savitus jo judesių
garsus.
Trakšt.
Išgirdusi, kaip jis pėda perlaužia šakelę, nusprendė jį esant už maždaug
dešimties metrų.
Šiugžd.
Šįkart garsas ataidėjo iš toliau, ir ji suvokė, kad Edvardsas patraukė
priešinga kryptimi. Sulaikiusi kvėpavimą dairėsi pro medžius, ieškodama bet
kokio išėjimo, tik staiga pastebėjo kažin kokį tamsų metalinį blizgesį
sąžalyne už maždaug penkiasdešimties metrų toliau į rytus.
Ar tai automobilio ratas?
Tai štai kur jis slėpė savo mašinas.
Daugiau nieko nebesigirdėjo, ir Denisė suprato negalinti čia ilgiau
pasilikti ir laukti, kol Edvardsas ją suras. Turėjo arba veikti, arba mirti.
Jai neišvengiamai teks pajudėti, ir garsas išduos jos buvimo vietą. Gal
pavyktų sujungus laidus užvesti variklį arba paleisti dar vieną šūvį.
Megztinio rankove nusišluosčiusi prakaituotą kaktą, akis ir dėmesį sutelkė į
vieną tašką. Įsivaizdavo save pribėgančią prie mašinos ir šautuvo buože
suskaldančią vairuotojo langą. Viduje jau kaip nors apsigins.
Dabar.
Dabar!
Atsistūmusi nuo pušies kamieno, Denisė puolė pro medžius.
 29 skyrius

Rajenas prisiartino prie ūkio namų be penkių minučių aštuntą. Jie stovėjo
visiškai nuošaliai, iš visų pusių apsupti į tolumas nusidriekiančių laukų ir
medžių. Net keliukas, kuriuo atėjo, buvo apžėlęs aukšta žole kone sulig jo
keliais. Ir vis dėlto dar matėsi ženklų, kad šiek tiek anksčiau automobiliu nuo
jo pasukta į atvirą lauką, besidriekiantį iki miškingo ploto, pro kurį atėjo iki
čia. Prieblanda viskam teikė mistikos, tarsi namas būtų nuleistas ant žemės
kažkokių aukštesnių jėgų ir amžiams likęs apsuptas gamtos.
Bet čia gali rastis ir gyvybės; Rajenas tuo neabejojo.
Pirmo aukšto lange degė šviesa, ir jis įtariai nužvelgė atvirus vartus
priešais save.
Kažkas čia ne taip.
Užuot patraukęs tiesiai pro papuvusius vartelius, apsuko ratą kairėn, kur
gyvatvorėje kitoje namo pusėje rado plyšį. Pralindęs pro ją, patyrinėjo
aplinką. Beveik tikėjosi, kad Edvardsas bandys į jį šauti arba pulti iš pasalų,
kaip kad kartą darė anksčiau.
Niekas net oro nesuvirpino, ir artėjančiam prie namo Rajenui sukilo
įtarimai. Nuojauta kuždėjo, kad čia nėra gyvybės, kad nė vienas šiltas
alsuojantis kūnas nesidalija su juo gaiviu nakties oru.
Priėjęs prie pastato ir skubiai dirstelėjęs pro apšviestą langą, išvydo
senovinę svetainę, apstatytą kandžių sukapotais baldais, apšnerkštą gėrimų
bei maisto likučiais. Krosnyje žaižaravo ugnelė. Šioje namo pusėje nebuvo
durų, tad jis apėjo pastatą iš kitos pusės, laikydamasis kuo arčiau sienos,
atsargiai judėdamas lėtais, tyliais žingsniais. Pasukęs už kampo pamatė
šviesos stulpą, besiliejantį pro laukujes duris, plačiai atvertas vėjo. Jau
ketino prie jų eiti, kai staiga kažkur iš tos pusės, iš kur buvo atėjęs, išgirdo su
niekuo nesupainiojamą vienišą šautuvo šūvį.
– Denise!
Puolęs atgal prie namo šono, atgręžto į vartus, jis pažvelgė į keliuką,
kuriuo ką tik ėjo: tuščias. Tuomet akimis užkliuvo už kažko, ko pirmiau
nepastebėjo; pamatė kraujo šliūžę, tamsią ir drėgną, tįstančią iki akmeninės
sienelės palei gyvatvorę, besidriekiančią per lauką miško link.
 Stabtelėjęs nusiplėšė nepatogų šalmą, nusviedė jį šalin, peršoko per
sienelę ir pasileido strimgalviais per lauką, kad net žiro žemė po ilgomis jo
kojomis.

Denisė paknopstomis brovėsi per tankmę, dabar jau vos jausdama koją,
nutirpusią dėl prarasto kraujo. Ji slinko prietemoje, kliūdama už smulkių,
aštrių lyg botagėliai šakelių, braižančių veidą ir draskančių akis tarsi nagais.
Megztinis kabinosi už standžių ūglių, traukdamas ją atgal, ir Makenzi iš jo
išsilaisvino, kad netrukdytų tikslingos kelionės link automobilio, kurį
pastebėjo paslėptą tarp medžių.
– Ruta, – išdainavo Edvardsas kažkur netoliese iš kairės.
Širdis suplakė krūtinėje taip stipriai, kad vos neiššoko lauk. Surikusi kažką
panašaus į karo šūkį, ji tol brovėsi pro likusią tankmę, kol galop atsitrenkė į
kietą metalą.
Bet tai buvo ne automobilis, o didelis juodas motociklas.
Makenzi girdėjo artėjančius Edvardso žingsnius ir vėl atleido šautuvo
saugiklį, taikydama jį iš pradžių kairėn, paskui dešinėn.
Kur jis?
Edvardsas stovėjo lyg įkastas ir laukė.
Ji bandė nutildyti savo pačios kvėpavimą, bet neįstengė. Plaučiai sunkiai
dirbo pumpuodami deguonį, o nuo kraujoplūdžio iš kojos svaigo galva.
Arterija galbūt nepažeista – tiek toli nebūtų nusigavusi.
Vis dar jokio garso.
Tolumoje ūkavo pelėdos; išgirdo, kaip kažkur šmirinėja nedidelis girios
žvėrelis, bet ne žmogus.
Privalo judintis.
Apsisukusi pagraibė raktų degimo spynelėje, bet nerado. Nemokėjo
sujungdama laidus užvesti motociklą, ir pabėgimo viltys ėmė blėsti.
Pro medžius pasigirdo raktų žvangesys, o paskui ir juokas.
– Kažko ieškai, brangute?
Jis vėl nusijuokė, ir Denisė pajuto, kaip iš visų pusių veržia tamsa.
Nežinojo, kiek dar liko šovinių šešių lizdų apkaboje, bet surizikavo ir iššovė
ton pusėn, iš kurios sklido pašaipus balsas, mėgindama laimėti šiek tiek
brangaus laiko. Nuspaudusi svirtį, atsikratė tuščios gilzės, žengė žingsnį atgal
ir iššovė į motociklo ratą. Nuleista padanga jam bus sunkiau ją persekioti.
Ir pasileido bėgti.
 Rajenas pasiekė pamiškę kaip tik tada, kai nakties tylą perskrodė dar du
šūviai, sutrikdę besiilsinčius paukščius, neramiai suplazdėjusius nuo šakų.
Stabtelėjęs nustatyti, iš kurios pusės šūviai pasigirdo, akims priprantant prie
pakitusios šviesos, jis stengėsi įsiklausyti į bet kokį gyvybės garsą priekyje
stūksančių medžių tamsoje.
Nebuvo galima gaišti laiko.
Rajenas nėrė į mišką, mažą, bet tankų, apaugusį brandžiais medžiais,
šaknimis išraizgiusiais samanas lyg pavojingomis pinklėmis. Nuo lauko
sklindančios šviesos spindulys vos pajėgė prasiskverbti pro niūrią tamsą, tad
Rajenui teko pasikliauti kitomis juslėmis.
Po miško laja nedvelkė nė menkiausias vėjelis; oras buvo drėgnas ir
troškus. Tarsi neregys, įveikiantis kliūtis, brovėsi pro medžius ir rankomis
braukė per kerpes, sliuogiančias aukštyn kamienų žieve. Dažnai stojo
įsiklausyti į garsus ir tarėsi išgirdęs kažką bėgant priekyje. Ištiesta ranka jis
apsičiuopė aplink save ir užkliuvo už storos šakos, pakankamai masyvios,
kad galėtų pasinaudoti kaip ginklu.
Ir tada pasigirdo čia nederantis motociklo kriokimas.

Makenzi irgi išgirdo motociklą, jo riaumojimas tarsi griaustinis perskrodė

tylą tarp medžių, ir Denisė suklupusi parvirto ant miško paklotės. Kelis
skausmingai trakštelėjo, o kritimui atremti ištiestos rankos įklimpo į kažką
šaltą ir drėgną.
Tai buvo padvėsęs gyvis, išpampęs ir pūvantis.
Tyliai aiktelėjusi iš siaubo ir skubiai atitraukusi ranką, ji atsistūmė nuo
žemės, pakilo ant kojų ir vėl pasileido bėgti. Nenumanė kur bėganti; po
medžių šešėliais nesuvokė nei krypties, nei nuotolio.
Tik žinojo turinti iš čia sprukti.
Dabar jau visai nebejuto pėdos, bet nebuvo kada sustoti. Mirtinai sušalusi
virpėjo visu kūnu, bet visgi prakaitavo taip gausiai, kad plaukai lipo prie
galvos.
Už nugaros motociklas traiškė žemas šakas, ir atsigręžusi ji išvydo akinantį
žibinto spindulį, nuplieskusį krūmynus bauginančia balta šviesa. Matėsi
vairuotojo siluetas, kriokė variklis motociklui vinguriuojant tarp tankiai
suaugusių medžių; nuleista padanga nė kiek jam netrukdė.
 Edvardsas visąlaik artėdamas ją vijosi, ir Makenzi pradėjo nebelaikyti
kojos. Išnirusią kulkšnį dabar jautė it lūžusią, ir ji vilko pėdą miško paklote
nebeturėdama jėgų jos pakelti.
Staiga paklotė baigėsi, lyg iš niekur slėnyje atsivėrus tarpekliui. Makenzi
kaip tik suspėjo loštelėti atgal, nugriuvo ant žemės ir graibydamasi šaknų
ieškojo už ko nusitverti. Tebegriaudėjo motociklo variklis, ir atsigręžusi
tiesiai prieš save pamatė akinančią šviesą.
Galėjo prisiekti, kad regėjo savo persekiotojo akių baltymus.
Edvardsas sulėtino greitį, bet Makenzi sugriebė slidų šakotą rąstgalį ir
kiek turėdama jėgų atsivėdėjusi nubloškė jam ant tako. Vėl šokusi atgal spėjo
pastebėti, kaip priekinis motociklo ratas susiduria su kliūtimi – Edvardsas
pavėlavo stabdyti, kad išvengtų smūgio. Atsimušęs ratas sustojo, ir
motociklas traiškydamas lapus nuvirto ant šono; pats vairuotojas, pamėtėtas
nuo sėdynės, nušliuožė stačia nuokalne link apačioje tekančios upės vagos.

Rajenas skubėdamas brovėsi pro medžius, klausėsi tolyn miško vingiuose

pranykstančio motociklo ūžesio. Aptikęs pėdsaką sekė juo, rankomis
sklaidydamas liaunas šakeles, saugodamas veidą. Aiškiai girdėjo pavarų
džeržgimą, variklio sproginėjimą kažkur priekyje ir ginė save judėti greičiau.
Greičiau!
Šlaunys degė; jis traukė tvankų orą į plaučius trumpais dusulingais
gurkšniais, iš visų jėgų stengėsi bėgdamas nepaslysti. Jau beveik čia.
Priekyje jau matė nenatūralius galinių šviesų raudonus blyksnius.
Tuomet padangos šaižiai sucypė, pasigirdo metalinis trenksmas, paskui –
šliaužimo garsas ir traiškomi lapai bei šakos, motociklui kartu su vairuotoju
slystant žemyn į negilų tarpeklį.
Mažiau nei po minutės Rajenas slystelėjęs sustojo ir stebėjo motociklą
išnykstant. Spoksojo žemyn į stačią nuokalnę ir matė, kaip tarpeklio apačioje
jis atsitrenkia į medį, kaip persikreipia metalo rėmas, kaip vis dar blykčioja
priekinis žibintas.
Tuomet pastebėjo ir patį vairuotoją; matė, kaip jis nusipurto, šlubčioja
šalin nuo motociklo, iš pažiūros nenukentėjęs. Regėjo jį sėlinant tarp medžių,
ieškant savo grobio. Apsižvalgęs aplinkui Rajenas patyrė kone tėviškos
meilės pliūpsnį, kai netoliese išvydo gulinčią moterį, susisukusią į
kamuoliuką lyg gemalas.
Makenzi.
 Jis skubiai pritūpė prie jos apčiuopti pulso kakle ir pajuto nelygų, bet
stiprų tvinksėjimą. Kone apsiverkė matydamas subraižytą kūną, sužalotą
veidą, pėdas ir išnirusią kulkšnį, dabar jau sutinusią sulig kriketo
kamuoliuku. Bet labiausiai sunerimo dėl kraujo, besisunkiančio iš kojos.
Nedvejodamas nusivilko striukę, kad Denisė bent kiek sušiltų, tada paieškojo
aplink save plonos ūglio šakelės, lanksčios it guma, ir ja apvijo moters
blauzdą, stabdydamas kraują.
Išgirdęs netoliese šlamant lapus, ryžosi vieninteliam galimam veiksmui,
kuris atitrauktų Edvardso dėmesį. Nenoriai palikęs Makenzi, žengė į priekį ir
pažvelgė žemyn į stačią nuokalnę.
– Edvardsai! – pašaukė.
Atsistojęs ant skardžio žiūrėjo, kaip vyriškis gūžiasi apačioje lyg šuoliui
besirengiantis žvėris. Išgirdęs Rajeno balsą, jis atlošė galvą ir pažvelgė
aukštyn.
Piktai suurzgęs, suskato ropštis atgal į kalvą.
Rajenas nuo pat pradžių turėjo pranašumą. Stovėdamas aukščiau galėjo
pasirinkti momentą, taigi, šešėliuose skendinčiam siluetui artėjant, puolė
žemyn jo pasitikti. Juodu susidūrė lyg du rujojantys elnių patinai, šviesus ir
tamsus, sumišo į vieną kamuolį ir nuriedėjo šlaitu daubon. Slysdami žemyn
pro medžius plaikstėsi rankomis, spardėsi kojomis ir ritosi trankydamiesi į
akmenis link tamsios uolos, pakibusios virš upės apačioje.
 30 skyrius

– Per ilgai, – sumurmėjo Filipsas.

Pakėlusi galvą, Ana sutiko nerimastingą jo akių žvilgsnį. Jie vis dar
būriavosi savo pozicijoje šiaurinėje upės pusėje, lankytojų automobilių
aikštelėje šalia Didžiosios galios krioklio. Jau beveik aštuonios, o dar
negauta pranešimo apie sėkmingą Makenzi išlaisvinimą iš senojo ūkio
pastato maždaug už mylios toliau į pietus. Dar penkios minutės, ir ginkluotai
reagavimo komandai teks vykdyti Rajeno duotą nurodymą pulti.
Lauersonas primygtiniu tonu kalbėjo į radijo siųstuvą – klausinėjo apie
pozicijas, teiravosi naujienų, bet jų nebuvo. Po gelsvai žalsva vienintelio
gatvės žibinto šviesa jo jaunas veidas atrodė išblyškęs ir iškankintas
rūpesčių.
– Rajenas liepė palaukti iki penkių minučių po aštuntos, – pasakė jis
dešimtą kartą.
Jie trise susižvalgė, ir Filipsas metė savo jaunajam globotiniui reikšmingą
žvilgsnį. Viską supratęs Lauersonas linktelėjo ir vėl prašneko į radijo
siųstuvą.
– Jie girdėjo šūvius, – tarė. – Reagavimo komanda A puola dabar pat.
Kol komanda nusigavo iki pastato, regis, prabėgo visas gyvenimas. Per
radijo stoteles girdėjosi pakelti balsai ir tarškėjo ginkluotų pareigūnų
ekipuotė, jiems užtikrinant namo saugumą. Iš ten atėjo nekokios žinios.
– Taikinys švarus, – galiausiai pasigirdo atsakymas. – Tačiau prie durų yra
smurto žymių. Vyresniojo inspektoriaus šalmas rastas išmestas į žolę prie
namo.
Lauersonas klausėsi, kaip reagavimo būrys apieško artimiausias prieigas,
plėsdamas ratus, o Ana pritūpė sunkiai alsuodama. Pasilenkęs Filipsas
globėjiškai apkabino ją per pečius, bet ir vėl atsitiesė ir nusiėmęs šalmą
numetė jį ant galinės patrulinio automobilio sėdynės.
– Frenkai? Frenkai, kur eini?
– Einu Denisės, – pareiškė jis visiems. – Jeigu jų nėra name, vadinasi,
išėjo pėsčiomis. Vienintelė neužkardyta vieta yra upė, ana ten.
 Jis dūrė pirštu į miško proskyną, vedančią žemyn prie Didžiosios galios
krioklio ir į jį krintančios upės.
– Štai ten jie ir bus.
Filipsas nužirgliojo turistų tako link, ir niekas nebandė jo stabdyti.
Niekas nebūtų sustabdęs.

Kai atsipeikėjo, Makenzi pasijuto gulinti kniūbsčia ant samanoto miško

pakloto. Matyt, kažkuriuo metu po Edvardso kryčio bus praradusi sąmonę –
organizmas neatlaikė panikos kupino bėgimo mišku, ją pakirto stresas bei
išsekimas. Šautuvas vis dar gulėjo šalia, beveik neįžiūrimas ant tamsios,
trąšios žemės, ir ieškodama nusiraminimo moteris jo siektelėjo.
Skausmui perskrodus kūną, ji staiga viską atsiminė. Peilio blyksnį,
lenktynes su Edvardsu, pasibalnojusiu tą baisingai riaumojantį motociklą.
Kalendama dantimis Denisė ištiesė ranką – ketino nusiplėšti krauju
permirkusį raištį, kurį buvo pasidariusi iš savo palaikių džinsų skiautės ir
apsitvarsčiusi pėdą. Dešinioji akis matė kaip pro miglą ir skausmingai diegė;
ji suprato, kad bus pasidūrusi šakele bėgdama per mišką.
Makenzi kaip įstengdama palankstė sustingusius pirštus, tik staiga
apčiuopė veržiančią lanksčią vytelę, kuria kažkas apvyniojo jai blauzdą
kraujui sustabdyti. Paskui atkreipė dėmesį į juodą pūkinę striukę, kuria buvo
apkamšyta, kad nesušaltų. Ji atpažino jos kvapą ir minkštumą.
Rajenas!
Denisė pravirko tyliomis palengvėjimo ašaromis, nepajėgdama patikėti,
kad ją surado tada, kai bet kokia viltis rodėsi prarasta. Šiaip ne taip pakilo
ant kojų remdamasi šautuvu lyg šlubio lazda, nukepestavo prie nuokalnės
krašto ir dirstelėjo žemyn į tamsą. Pamatė blykčiojantį motociklo žibintą, bet
blankioje šviesoje neįžiūrėjo nei Rajeno, nei Edvardso.
Iš baimės vėl suvirpėjo ir akimirką suabejojo, ar pajėgs visa tai ištverti. Ir
tuomet išgirdo balsą, kurio nebesitikėjo išgirsti:
– DENISE!
Jis, regis, ataidėjo iš labai toli, anapus medžių, ir sekundės dalį ji tarėsi
tik įsivaizduojanti miražą.
Bet balsas ir vėl pasigirdo.
– Frenkai, – laiminga sugargė ji ir ėmė šliaužti šlaitu link upės.
 Rajenas ir Edvardsas ritosi stačia nuokalne lapų ir šakelių sūkuryje,
atsitrenkdami į medžių kamienus tol, kol pamiškėje žemė išsilygino. Abipus
siauros upės vagos jiems prieš akis sušmėžavo masyvūs, tamsūs uolingi
šlaitai, stūksantys, ir juodu atsiskyrė vienas nuo kito, kad išsilaikytų
nenugarmėję nuo aukštos keteros žemyn į akmeningos upės vandenis.
Uždusęs, apsidaužęs Rajenas pasistengė kuo greičiau atsigauti ir tuoj pat
atsistojo ant linkstančių kojų, paikai dėkingas apsauginei liemenei, kuri
sušvelnino kritimą.
Edvardsas irgi jau stovėjo ant kojų, ir blausoje Rajenas jį kaip reikiant
apžiūrėjo. Nuo Makenzi padarytų sužalojimų jo veidas buvo kruvinas, o
žaizdos apėjusios purvais. Drabužiai suplyšę...
Mano drabužiai suplyšę, mintyse patikslino save Rajenas, nes Edvardsas
buvo nuo galvos iki kojų apsirengęs drabužiais, pasivogtais iš kotedžo
Darame, prieš jį sudeginant iki pamatų.
Tyrinėdamas Edvardsą jautėsi it stovėtų vienas prieš pasiutusį šunį; žvėrį,
grįžusį į savo prigimtinę buveinę, kur pažįsta kiekvieną colį. Nieko nebeliko
iš išpuoselėto dabitos, kokį pažinojo, ir vienintelis atpažįstamas Kyro
bruožas purviname veide buvo baltų dantų vypsnys.
– Regis, sakiau „jokios policijos“, – suurzgė Edvardsas taip tyliai, kad
Rajenui teko įtempti ausis.
– Matyt, būsiu ne taip supratęs, – atrėžė detektyvas. – Maniau, liepei
atsivest policiją.
Kyras užsikvatojo; garsas buvo koktus.
– Ilgėsiuosi mudviejų pokštų, kai tavęs nebeliks, – sušnypštė jis.
– Tikrai? Nes tą pačią akimirką, kai sėsi už grotų, aš visai tavęs
nesiilgėsiu.
Edvardsas žengė žingsnį artyn, paskui dar vieną.
– Užteks, – paliepė Rajenas. – O dabar elkis ramiai. Tau nėra kur bėgti,
visa teritorija apsupta policijos.
Turbūt jie jau bus nusigavę iki senųjų ūkio namų, skubiai sumetė Rajenas.
Dabar šukuoja viską ratais ir galop atsiras čia.
Klausimas, ar pakankamai greitai.
Ir ar atsigavo Denisė?
– Kur Denisė? – pridūrė Rajenas, apsimesdamas nežinančiu. – Ten,
namuose, nemačiau tavo įprastų darbo vaisių, taigi darau prielaidą, kad ji
kažkaip nuo tavęs pabėgo.
Edvardso pyktis įsiplieskė it karštinė.
 – Numečiau jos kūną miške.
– Nemanau, – paprieštaravo Rajenas. – Tokiu atveju dabar visas pasipūtęs
man pasakotum, koks esi genialus. Užuot stovėjęs čia kaip koks varguolių
Rembo.
Rajenas ir pats pajudėjo per žingsnį į priekį, surizikuodamas paskubomis
dirstelėti per petį į dešinėje stūksantį tamsios uolienos skardį. Iki vandens
apačioje ilgai tektų kristi, o akmenys – drėgni ir slidūs.
– Nesunkiai ją susirasiu, – pareiškė Edvardsas. – Nebus sunku sumedžioti
tą šlubą kalę.
– Iki jos nė nenusigausi.
– Nori žinoti, kaip toli aš nusigavau? O gal man palaukti ir pasipasakoti
Filipsui? Esu tikras, kad tas tai ištroškęs klausytis.
Rajenas tik nusijuokė.
– Žinai ką, Kyrai? Mali vien šūdą. Juk tau net ir norint nepasistoja. Tos
dienos jau seniai praėjo, ar ne? Tik tada jautiesi tikru vyru, kai žudai moterį,
atrodančią kaip mamytė. Esi apgailėtinas.
Edvardsas pradėjo smarkiai tirtėti.
– Užsičiaupk. Nedrįsk kalbėti apie mano motiną.
– Kodėl ne? Mes šiek tiek ankstėliau smagiai su ja pasiplepėjome. Visus
tuos metus gyveno tiesiai tau po nosimi, Kyrai, o tu net nežinojai.
– Meluoji. Tu meluoji!
Rajenas plačiai skėstelėjo rankomis, tyčia jį siutindamas.
– Pažiūrėk į mane. Kaip reikiant, atidžiai įsižiūrėk. Man nereikia meluoti.
Man nereikia keisti vardo ar žudyti žmones vien tam, kad pasijausčiau
normalus. Tai liga, kad ir kas tave būtų pavertęs tokiu, koks esi, o apie tai aš
nenoriu nei galvoti, nei to suprasti. Galbūt tavo motina buvo prasta, kas žino?
Bet žmonės susitaiko su tokiais dalykais. Jie užauga ir gyvena toliau. O tu
nesugebėjai. Norėjai jos vien sau, ar ne? Bet motina viską atidavė jam. Ir net
kai jį nužudei, atsikratei visam laikui, motina vis tiek norėjo jo, ne tavęs.
Iš Edvardso gerklės išsiveržė stiprus garsas, niekuomet anksčiau Rajeno
negirdėtas.
– Ji mirusi. Ji man sakė išeinanti, nebegalinti daugiau gyventi.
– Ne, ji ne mirusi, – papurtė galvą Rajenas, jausdamas į kaulus įsimetant
keistą gailestį, kažin kokį jausmą, kokio niekada nemanė jausiąs šitam
žmogui. – Ji gyva. Bet juk anksčiau tu tiek daug kartų bandei ją nužudyti, ar
ne? Ar pasijutai apvogtas? Ar būtent tai prieš dvejus metus tave paskatino?
Motina atėmė iš tavęs svajonę pačiam ją nužudyti.
 Edvardsas užsimerkė. Mintyse skriejo tamsiaplaukių moterų veidai –
kiekviena atrodė kaip motina.
Vėl atsimerkęs jis lėtai ėmė ploti, o garsas aidu atsimušė nuo uolos.
– Bravo, vyresnysis inspektoriau. Puikios pastangos. Aštuoni iš dešimties
už atlikimą, bet pats verčiau būčiau aptaręs tėtuką. Čarlzas Drujis buvo tikras
benkartas, žinok. Visiškas beprotis, jeigu geriau pagalvotum, – Edvardsas
atkišo klubą tarsi įsitaisydamas jaukiam pasiplepėjimui. – Kokių tik jis
dalykų jai nepadarydavo... Na, argi bereikia stebėtis, kad obuolys nuo obels
netoli nuriedėjo?
Edvardsas nusijuokė iš savęs su panieka, o paskui nužiūrėjo Rajeną savo
ruožtu su gailesčiu.
– Vargšas Rajenas, – tarė. – Nuolat besirūpinantis nelaimėliais. Amžinai
ieškantis žmonėse gėrio. Besistengiantis suprasti kodėl.
Rajenas gūžtelėjo pečiais.
– Buvo verta pabandyti.
Edvardsas tik prunkštelėjo.
– Nejaugi tau niekada neatėjo į galvą, kad aš sau patinku toks, koks esu,
kuo tapau? Niekuomet nesijaučiau laisvesnis, labiau išlaisvintas. Daugybę
metų turėjau apsimetinėti tokiu kaip visi. Ganiausi su banda uosdamas jos
dvoką, bet visą tą laiką aš laukiau. Laukiau, kol suklestėsiu; kol tapsiu
puikiausiu, nuostabiausiu savimi. Ta esybe, kuria mes visi norėtume būti,
jeigu tik įsiklausytume į giliai viduje užslėptą balsą.
Edvardsas ėmė šnekėti pašnibždomis, stengdamasis įtikinti Rajeną jam
pritarti.
– Jeigu įsiklausytum, tavo balsas irgi tą patį pašnibždėtų. Esame tarsi dvi
vienos monetos pusės, tu ir aš, bet tik vienas iš mūsų turėjo pakankamai
drąsos čiupti gyvenimą. Aš nebedarau to, kas nuobodu, nesilaikau jokių
žmogaus man primestų įstatymų. Aš esu pats sau įstatymas.
Klausydamasis šių kliedesių Rajenas išgirdo pro medžius iki jų artėjančią
paieškos komandą.
– Tik nesakyk, kad žvelgdamas į lavoną tu niekada nespėliojai, – tęsė
Edvardsas.
Tačiau ir pats išgirdęs artėjančius pareigūnus ėmė trauktis atbulas link
tamsiosios uolos, pėdas dėliodamas išilgai dantyto krašto ir aštuoniasdešimt
pėdų skardžio po juo.
– Turbūt spėliojai, koks tai jausmas, – hipnotizavo Rajeną juodomis
akimis. – Nenusakoma galia apima, aukos kraujui tekant pro pirštus; matant
žvilgsnį akyse jai suvokus, kad esi paskutinis prieš mirtį regimas vaizdas.
Malonumas išskirtinis, – suvaitojo jis.
Rajenui gerklėje sukilo tulžis, bet jis ir toliau budriai stebėjo Edvardso
judesius.
– Pamenu aklos baimės žvilgsnį tavo akyse, kai patį laikiau rankomis
suėmęs už kaklo. Ar apie tokį jausmą kalbi?
Edvardsas nusišypsojo iš Rajeno taktikos, bet nuo takelio apačioje
atsklido Filipso riksmas, Kyras dirstelėjo žemyn.
– Pažiūrėkime, ar tau pasiekiama toji magija, gerai?
Nespėjus jo suturėti, Edvardsas apsisuko ir pasileido bėgti išilgai uolos
vos per colį nuo slidaus jos krašto, ir Rajenas suprato, kad Kyras mėgins
prasiveržti palei rytinę upės vagą aukščiau krioklio.
Nepaisydamas pavojaus, Rajenas pasileido iš paskos.
 31 skyrius

Filipsas su trenksmu prasibrovė pro turistams skirtus vartelius, vedančius

žemyn prie Didžiosios galios krioklio, ketindamas perbristi upę ir nusigauti į
kitą krantą. Taip sutaupysiąs laiko, užuot bėgęs visą kelią iki tiltuko ir
aplinkiniu keliu perėjęs pietinėn pusėn. Kad ir kaip ten būtų, sveikas protas
reikalavo traukti link upės – gamtos kelio į civilizaciją.
Jo pėdos slydinėjo ant siauro asfaltuoto takelio, vedančio žemyn prie
krioklių. Abipus drėgno nuo putojančio vandens garų tako kilo medžiai, savo
lajomis susiliedami virš jo į natūralią arką; kai kurie jų gulėjo išgriuvę ar
išversti stipraus vėjo. Kone beprarandąs žemę po kojomis, ištiesė ranką ir
nusitvėrė medinių turėklų, jį skiriančių nuo stataus skardžio, žvelgiančio į
upę kairėje.
Galiausiai Frenkas nusileido į keliuko apačią ir išgirdo krioklį dar jo
nepamatęs. Perkūniškai kriokdamas Tiso upės vanduo krito kaskadomis per
dantytą uolienų atodangą, vadinamą Vin Šilu, ardydamas minkštesnį
kalkakmenį ir smiltainį po kietu dolomitu, kuris iškilo prieš tris šimtus
milijonų metų kaip išsilydžiusi lava. Jis pastovėjo žiūrėdamas į uolą,
prisimerkęs tyrinėjo upės vagą bei akmenuotą uolos keterą kitame krante.
– Denise!
Vardas išsiveržė iš gerklės lyg pirmykštis nesuvaldomas klyksmas.
Neišgirdęs atsakymo, vėl sušuko:
– DENISE!
Ir vėl nepasigirdus atsakui, Frenkas ėmė skintis kelią per akmenis, tik
staiga ant uolos keteros kitame tarpeklio krante išdygo du aukštų vyrų
siluetai.
Filipsas išsitraukė ginklą iš dėklo ir aukštai pakėlęs nusitaikė.
Bet supratęs, kad prieblandoje jų neatskirs vieno nuo kito, ranką nuleido.

Ana stovėjo prie Lauersono patrulinės mašinos sukišusi rankas į kišenes,

spoksodama į medžius ir laukus, supančius Didžiosios galios krioklio
lankytojų automobilių aikštelę. Priešais įėjimą buvo užeiga, kur turistai
galėjo pernakvoti ir pasimėgauti židinio šiluma bei linksma draugija,
praleidę ilgą dieną vaikščiodami kalnais. Dabar užeiga buvo be klientų,
tačiau šeimininkas paliko ją atdarą policijai naudotis kaip laikina operacijos
baze. Vis labiau aiškėjant, kad Kirvis vėl siautėja kažkur netoliese,
Lauersonas būtent ten ir nulėkė sudaryti naujo veiksmų plano. Jiems dar teks
surasti Rajeną ar Makenzi, nors miškingame pietiniame upės krante buvo
pastebėti kruvini pėdsakai kartu su šviežiomis motociklo vėžėmis,
vedančiomis šiaurės kryptimi.
Ana dešiniąja ranka spaudė kišenę sveriantį ginklą.
Policininkai su gausia apsaugine amunicija šnekučiavosi tarpusavyje, o kai
kurie retkarčiais draugiškai šyptelėdavo jai, atpažinę savo vyresniojo
inspektoriaus sužadėtinę. Stengėsi būti malonūs ir ją padrąsinti, kad nesanti
viena; nuraminti, jog viskas baigsis kuo geriausiai.
Tačiau Rajenas ten kažkur, akis į akį su žmogumi be principų ir sąžinės.
Tokio neatvesi į protą, neišprašysi gailesčio.
Brūkštelėjusi pirštais per pistoletą ji vėl prisiminė, kaip Rajenas
nepasidavė savo įgimtai antipatijai smurtui, kad išgelbėtų jai gyvybę.
Galbūt kaip tik dabar jam pačiam beviltiškai reikalinga jos pagalba.
Ana šoko iš vietos ir nuskuodė prie vartelių turistams, nekreipdama
dėmesio į pareigūnų šauksmus, raginančius grįžti.

Rajenas vijosi Kirvį, pasikliaudamas storais žygio batų padais, patikimai

sukimbančiais su slidžiu akmens paviršiumi. Stojo naktis, ir pasaulis virto
vien pilkų atspalvių krintančio vandens rūko užuolaida sidabriškoje mėnulio
šviesoje. Juodu artėjo prie aukščiausio kryčio taško, kur upė kliokė virš
tamsios uolienos kyšulio; kaip tik čia Edvardsas ir sustojo. Rajenas suvokė,
kad jis ketina pereiti į šiaurinį krantą, kur kažkaip įstengs pasprukti
sėlindamas palei upės vagą.
Gryna beprotystė.
Rajenas slidinėdamas nuskubėjo jo stabdyti ir, spėjęs sugriebti Edvardsą
už striukės, patraukė atgal nuo keteros.
– Liaukis, žmogau! Nėra kaip pereiti į kitą krantą. Pasiduok!
Vienintelis Edvardso atsakas – nuožmus mostas, pasibaigiantis smūgiu
Rajenui į veidą, paliekantis zvimbesį ausyse. Nutaikęs progą Kyras
išsilaisvino iš gniaužto ir metėsi į stingdantį vandenį, pasiryžęs kirsti
akmenuotą brastą. Pėdos iš vaikystės prisiminė kelią; jis žinojo, kur tiksliai
žengti, bet Rajenas to nežinojo ir nenutuokė kitos baigties kaip tik staigų
kritimą ir mirtį.
Medžiodamas Edvardsą Rajenas ne veltui padėjo tiek pastangų ir pats
prieš dvejus metus atsisakė progos jį pribaigti, kad dabar ramiai stebėtų jo
savižudybę. Rajenas negalės ramiai gyventi žinodamas, kad galėjo jį
sustabdyti.
– Stok!
Edvardsas ir toliau brido, beveik jau nusiyręs iki krioklio vidurio.
Piktai nusikeikęs Rajenas žengė vandenin, jusdamas smelkiantis į kaulus
geliantį ledinį šaltį. Buvo įgudęs plaukikas, bet krioklys pavadintas Didžiąja
galia ne šiaip sau; vandens masė kone išvertė jį iš kojų. Įsiręžęs po srove, jis
lietė akmenis pėdomis, stengdamasis išsilaikyti ant kojų ir perbristi vandenį.
Aukštėliau priekyje Edvardsas atrodė lyg sustingęs.
– Palauk ten, kur stovi! – sušuko Rajenas. – Aš tau pagelbėsiu!
Sugriežęs dantimis jis brido tolyn, mirksėdamas ir purtydamas nuo akių
vandens purslus. Kai pasiekė Edvardsą, šis atsigręžė į jį nutaisęs įžūlų,
bebaimį veidą, virtusį vaškinės lėlės kauke, aptekusia vandens praskiestais
kraujo krešuliais, srovelėmis tekančiais išblyškusiais skruostais.
Išsišiepęs Edvardsas mėgavosi vandens jėga, kliokiančia aplinkui ir
padedančia pasijausti Dievu.
– Tėvas išmokė mane perbristi šį krioklį, – pasigyrė jis. – Nuo amžių
amžinųjų Drujams priklausė šios žemės, ir kiekvienas giminės vyras
užsimerkęs mokėjo rasti šią upės brastą.
Nusijuokęs Edvardsas iškėlė rankas prieš vėją.
– Nejaugi manei, kad aš nusižudysiu? Ar to tikėjaisi?
Jis nusikvatojo užvertęs galvą.
– Tu esi neįkainojamas, – pasakė Rajenui, ir jo žvilgsnis nutemo. – Bet
dabar jau atėjo laikas atsisveikinti.
Taip taręs, staigiu rankos judesiu lyg kobra sugriebė Rajeno kaklą ir taip
suspaudė, kad detektyvui ausyse suūžė kraujas.

Pasiekusi pamiškę Makenzi nušlubčiojo ant uolos priešais siaurą upės

tarpeklį. Ji dairėsi, ar kur nors nepamatys Filipso arba Rajeno, ir pastebėjo
dvi figūras, bėgančias krioklio link. Išsyk jas atpažino – Rajenas ir
Edvardsas sparčiai tolo. Nebuvo jokios vilties juos pasivyti, bet dirstelėjusi
į šautuvą svarstė, ar negalima kaip kitaip pagelbėti.
 Atsargiai, kad nepaslystų ir dar labiau nesužalotų skaudamos kojos, ji
nuklibikščiavo per nedideles uolas, ant vienos iš jų prigulė ir pasinaudojo
mažesniu akmeniu šautuvui atremti. Iš tokios padėties akimis sekė du
bėgančius vyrus tol, kol gavo progą aiškiai nusitaikyti. Pilnatis švietė lyg
prožektorius, ir ji tikėjosi atėjus laikui iššauti taikliai.

Filipsas pastebėjo Makenzi tą pačią akimirką, kai ji išniro iš miško, ir,

išvydęs ją gyvą, kupinas sunkiai tramdomo džiaugsmo, jau ketino pašaukti.
Bet ir pats pastebėjo besivystančią dramą; jau žinodamas, kad Denisė
nežuvo, galėjo sutelkti dėmesį į pagrindinį veiksmą.
Užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip Edvardsas brenda per vandenį krioklio
viršuje, persekiojamas Rajeno.
Kas jį apsėdo?
Visgi Filipsas žinojo, kodėl Rajenas nusekė iš paskos. Nes tikėjo, kad
Kyras gali kristi žemyn ir vienu staigiu šuoliu atimti iš mirusiųjų šeimų teisę į
deramą žudiko bausmę. Tik kad Edvardsas brido vandeniu pasitikėdamas
savimi, ir Frenkas suprato jį taip darant ne pirmą kartą. Edvardsas neatėjo
čia numirti – jis čia atėjo žudyti.
Vėl pakėlęs ginklą, seržantas laukė tinkamos akimirkos gaidukui nuspausti.

Nepastebėjusi Filipso, stovinčio šiek tiek žemiau prie uolų, Ana lėkė
besileidžiančiu link krioklio taku. Mėnulis apšvietė dvi vandenyje
susikibusias figūras, tarytum šokančias dangaus fone. Širdis čia stojo, čia vėl
imdavo pašėlusiai trankytis krūtinėje, kai Ana žiūrėjo į mylimą vyrą,
pavojingai stovintį virš krintančių vandenų, pasiryžusį kovai, kuri kažkuriam
iš jųdviejų baigsis labai tragiškai.
Ji instinktyviai apžvelgė uolas, ieškodama tarp jų kelio, kad galėtų užkopti
aukštyn ir jam kaip nors pagelbėti, bet uolos stūksojo aklinai juodos ir
slidžios nuo vandens. Dešinėje pamatė vartelius, pažymėtus užrašu „Nėra
įėjimo“, su siaurais laiptukais, vedančiais į krioklio viršų iš šiaurinės pusės.
Atplėšė juos ir pasileido austi akmeninėmis pakopomis, plaštaka slysdama
turėklais, visas jėgas sutelkusi į kojas.
Pasiekusi viršų, ji nuskuodė siauru takeliu išilgai uolos keteros ir galop ten
susirado vietą, iš kur buvo aiškiai matomi abu vyrai.
 Upės viduryje riogsojo didžiulis riedulys. Perbridus vandenį ir ant jo
pavojingai užsikapanojus, atsivertų aiškus abiejų vyrų vaizdas.
Taikliam šūviui.
Negaišdama nė sekundės Ana pasiūbavo ant kulnų ir šoko virš putojančio
vandens, išskėstais pirštais nusigriebdama akmeninės riedulio briaunos ir
persiversdama per jį. Pėdomis tėškėsi į vandenį, bet tučtuojau vėl užsiropštė
atgal ant riedulio ir iš kišenės išsitraukė pistoletą.
Akimirką jai teko sutelkti dėmesį, kad atskirtų dvi figūras, nuožmiai
besigrumiančias mėnulio šviesoje, bet Rajeną jį atpažintų bet kur. Gal rankos
ir virpėjo nuo šalčio, bet keldama ginklą ir taikydamasi tiesiai Edvardsui į
galvą širdyje baimės nejuto.

Išsilaisvinęs iš Edvardso gniaužtų, Rajenas stipriai jam tvojo, iš apačios

kumščiu smūgiuodamas tiesiai į jo ir taip jau lūžusią nosį. Pasipylė kraujas,
Kyras sukliko ir susiėmė už veido, perkreipto piktos nuostabos. Per tas
kelias akimirkas, kol jis gaivelėjosi ir sėmėsi naujų jėgų, detektyvas spėjo
sugriebti jam už gerklės.
Jautė žiaurų troškimą šįkart viską užbaigti vienu sykiu, išlaisvinti pasaulį
nuo Kirvio visiems laikams. Nieko nematydamas, vien tik Edvardsą, Rajenas
pirštais stipriau sugniaužė drūtą jo sprandą, siekdamas užspausti arteriją ir
sustabdyti kraujotaką. Pats nesuprato, iš kur sėmėsi tiek jėgų. Matyt, tai ne
vien raumenų galia, tai – valios stiprybė. Rajenas juto, kaip Edvardso kaklo
sausgyslės įsitempia, juto, kaip eižėja jo paties veido oda, anam vyrui nagais
jį braižant ir besistengiant ištrūkti, bet Rajeno rankų raumenys susirakino lyg
varstotas, ir jis suprato, kad dar po minutės ar panašiai viskas bus baigta.
Baigta.
Ūžimas Rajeno ausyse atlėgo, ir jis atgniaužė pirštus.
Niekada nebuvo nužudęs žmogaus.
Jis ne žudikas.
Gniaužtui atsileidus, Edvardsas atšlijo, dusdamas ir godžiai rydamas orą,
rankomis susigriebęs už gerklės. Rajenas matė, kaip upės srovė, užklupusi iš
pasalų, išmuša jį iš kojų ir bloškia link krioklio krašto. Įsiūčiui ūmai
išgaravus, jis ėmė gręžtis atgal ir bristi į saugų upės krantą, jau
nebesirūpindamas, kad Edvardsas bus nuplautas srovės.
Tik dar paskutinį kartą atsisuko, bet buvo per vėlu.
 Edvardsas, stojęsis piestu, per vilnis visu savo sunkiu svoriu metėsi ant
Rajeno, bloškė į vandenį ir panardino visą; Rajenas ėmė springti. Sukiojosi
ir rangėsi, daužė masyvų priešininko kūną, laikantį jį prispaustą po vandeniu.
Plaučiai sprogo, trokšdami oro, stingdantis vanduo skverbėsi į nosį ir burną.
Ausyse suūžė, bangų mūša priblėso ir virto švelniu dūzgimu.
Paniręs po vandeniu Rajenas išgirdo nuaidint vienintelį šūvį. Atrodė,
tarytum kas sulėtintai paleido garso įrašą, tarsi stabdydamas plokštelę ties
paskutiniąją, ilgąja, melodijos nata.
Spaudimas į nugarą atsileido, galva išniro iš vandens; Rajenas plačiai
pražiota burna žiopčiojo ir godžiai traukė orą į sproginėjančius plaučius
giliais gaivinančiais gurkšniais. Visu kūnu sutrūkčiojęs, išvėmė vandenį iš
skrandžio ir grumdamasis su srove ėmė bristi.
Susmuko ant upės kranto drebančiomis kojomis, visas tirtėdamas nuo
stingdančio šalčio, bet paskui atsigręžė ir pažiūrėjo atgal į vandenis. Niekur
nesimatė jokios gyvos sielos, o upė ir toliau plukdė savo srovę, kaskadomis
krintančią nuo dolomito atbrailos kaip ir prieš milijonus metų.
 Epilogas

Filipsas rado Makenzi gulinčią be sąmonės palei akmenų Sangrūdą ant

uolos keteros ir išsyk radijo ryšiu iškvietė medicinos pagalbą. Jau guldoma į
neštuvus kažkur sąmonės kertelėje ji girdėjo Frenko balsą. Oda prisiminė jo
šiurkščių rankų prisilietimą, delną, trinantį jos sustingusius pirštus, gniaužtą,
spaudžiantį jos plaštaką visą kelią iki skubiosios pagalbos furgono. Denisė
juto, kaip kelia jos kūną, ir susiraukė nuo ryškios šviesos, plieskiančios pro
plonus užmerktų akių vokus.
– Nagi, mergyt. Atsimerk.
Furgonas lėtai, kad nekratytų sužeistosios, pajudėjo atgal link pagrindinio
kelio per duobėtą taką. Frenkas visąlaik sėdėjo šalia Denisės. Ryškioje
šviesoje matėsi kiekviena kraujosruva ir įbrėžimas, darkantis jos gražų
veidą, ir jis rijo įsiūčio ašaras, protarpiais vis keldamas jos ranką prie lūpų
ir švelniai bučiuodamas purviną odą.
– Prašau, – maldavo drebančiu balsu. – Aš taip tavęs pasiilgau. Prašau,
atsimerk.
Makenzi lengvai spustelėjo jam pirštus, ir Filipsas leido ašaroms kristi jai
ant plaštakos.
Vokai suvirpėjo, ir ji atsimerkė. Filipsas matė jos dešinę akį visą kruviną,
voką įplėštą aštrios medžio šakelės. Norėjo nusukti žvilgsnį, apsimesti, kad
nemato, bet tiktai švelniai ranka nubraukė plaukus jai nuo veido.
– Mano meile, – pratarė.
– Frenkas, – kimiai sušnibždėjo ji. – O Dieve, Frenkai.
– Dabar tu saugi, – išspaudė jis.
– Tu manęs atėjai, – sukūkčiojo Makenzi. – Jis sakė, kad neateisi, bet aš
žinojau. Žinojau, kad ateisi.
Nusibraukęs ašaras nuo akių, Filipsas švelniai pabučiavo ją į lūpas.
– Apie nieką negalvojau, tik apie tave.
Kakta prisiglaudė prie josios.
– Tu mane išgelbėjai.
Atsitraukęs jis papurtė galvą.
 – Norėjau, – prisipažino. – Dėl to būčiau nuėjęs į pasaulio kraštą, bet tu
pati išsigelbėjai. Tu tai padarei, Denise.
Jos lūpos suvirpėjo ir išsilenkė į šypseną.
– Visuomet sakiau, kad esi kieta, – pridūrė Filipsas, kreivai išsišiepęs.
Makenzi išspaudė tylų juoką, uosdama jo kvapą. Tarsi būtų grįžusi namo.
Bet paskui jos veidu perbėgo šešėlis.
– Kur... kur jis?
Filipsas kiek atsitiesė ir pažvelgė jai į akis suprasdamas, kad Denisė nori
žinoti pabaigą.
– Edvardso nebėra, mergyt. Ištiško į uolas krioklio apačioje, per dešimtį
pėdų nuo tos vietos, kur prieš dvidešimt penkerius metus buvo rastas jo
tėvas. Daugiau jis niekuomet nieko nebenuskriaus.
Užsimerkusi Makenzi pagalvojo apie mažą, vienišą berniuką, gyvenusį
pelkynuose. Bet tada prisiminė tuščias jo akis, žvėriškumą, o kai atsimerkė,
žvilgsnis žėrėjo smaragdine žaluma.
– Taikoje su savimi, – sušnibždėjo ji.
 Autorės pastaba

Nors jau buvo minėta, jog tai literatūros kūrinys, aš kaip galėdama
stengiausi kuo tikroviškiau aprašyti mano numylėtųjų Šiaurės Rytų
kraštovaizdį. Pažadu, kad bet kas, perskaitęs „Didžiąją galią“ (High Force)
ir panūdęs ten apsilankyti, ras natūralų krioklį, labai panašų į mano
aprašytąjį. Tačiau verta paminėti, kad atstumas tarp įvairių riboženklių ir
kaimelių buvo mano pailgintas ar patrumpintas, prisiderinant prie
pasakojimo tėkmės. Panašiai ir kai kurie geografiniai riboženkliai buvo kur
ne kur pastumdyti, kuriant labiau paveikią gaudynių sceną pasakojimo
kulminacijoje. Ir vis dėlto Peninų takas, vedantis pėsčiuosius pro Didžiosios
galios krioklį, yra pribloškiamai vaizdingas maršrutas, vertas kelionės.
Daugelis skaitytojų manęs klausė, ar mažasis akmeninis Anos kotedžas
Darame yra tikras. Apgailestauju pranešdama, jog tai yra visiška vaizduotės
išmonė, bet pats miestas labai gražus, ir aš pasistengiau šiuose puslapiuose
perteikti jo esmę.
Ir dar viena, paskutinė, pastaba – apie genealogiją. Blančlando kaimas
išties yra saugomo paveldo vietovė, valdoma lordo Krujo labdaros fondo.
Fondas įkurtas pagal Natanielio, lordo Krujo, Daramo vyskupo, testamento
sąlygas, kaip paskirstyti dvarų įplaukas po jo mirties 1721 metais. Prieš
rašydama „Didžiąją galią“ lankiausi Blančlande ir buvau priblokšta jo
žavesio bei grožio, o vietovės istorija mane įkvėpė prasimanyti Drujo šeimą,
kuri, nėra reikalo sakyti, neturi nieko bendra nė su vienu Krujo giminės nariu
ar jų palikuonimis.
L.J. ROSS

2017, sausio 19
 Apie autorę

L. J. Ross gimė Niukasle prie Taino, o vėliau persikraustė gyventi į

Londoną, kur baigė Karališkąjį Londono koledžą ir įgijo teisės bakalauro ir
magistro laipsnius. Daugelį metų pradirbusi Sityje normatyvinės teisės
srityje, pajuto atėjusį pokyčių laiką. Permainas paskatino sūnaus gimimas,
kuris privertė padaryti pertrauką, atsitraukti nuo teisės pasaulio ir rasti laiko
detektyvinėms istorijoms, ilgokai brendusioms mintyse ir reikalaujančioms
būti perkeltoms į knygas.
L. J. Ross gyvena su vyru ir sūnumi Anglijos pietuose, bet visuomet
širdyje liks šiaurės dukra.
Jeigu jums patiko „Didžioji galia“, prašytume internete palikti savo
atsiliepimą.
Norėdami gauti pranešimus apie pastarojo meto L. J. Ross kūrybą,
užpildykite kontaktinę anketą jos feisbuko paskyroje arba interneto svetainėje
www.ljrossauthor.com.
 Pastabos
[←1]
Leprechaun – airių folkloro būtybė, nykštukas.
[←2]
Aliuzija į „The Beatles“ dainą With a Little Help from My Friends.
[←3]
Cassius Marcellus Clay Jr. (1942– 2016) – vėliau pasivadinęs
Muhammadu Ali.
[←4]
Del Boy – išgalvotas BBC situacijų komedijos Only Fools and
Horses („Tik kvailiai ir arkliai“) personažas.
[←5]
The Joneses – 2009 m. amerikiečių drama apie regimai tobulą šeimą,
bet iš tikro – rinkodaros projektą. Jos nariai aprūpinami brangiausiais
daiktais, automobiliais, drabužiais tam, kad skatintų kaimynus į juos
lygiuotis ir kuo daugiau pirkti.
[←6]
Laida, per kurią rekonstruojami neatskleisti pastaruoju metu įvykdyti
rezonansiniai nusikaltimai.
[←7]
Populiari Shakiros daina „Hips Don’t Lie“.
[←8]
Čia kalbama apie garsius serijinius žudikus Haroldą Shipmaną bei
Fredericką ir Rosemary Westus.
[←9]
Pirminėje padėtyje.
[←10]
Mary Barbara Hamilton Cartland (1901– 2000) – anglų rašytoja,
viena labiausiai skaitomų XX amžiaus meilės romanų autorių, įrašyta į
Gineso rekordų knygą kaip per vienus (1976) metus išleidusi daugiausia
knygų.