Richard K.

Morgan
SKAITMENINĖS SĄMONĖS,
ANTRA KNYGA
Mokslinis fantastinis romanas

“Aukščiausias lygis! Kiekvienas naujas šio romano puslapis — vis gilesnė totaliai
skaitmenizuotos visuomenės kolapso įžvalga.”

LARRY NIVEN

Buvęs J.T. smogikas Takešis Kovačas jau ne kartą yra nukautas, bet paskutinė jo mirtis
buvo itin skausminga. Harlano planetos kalėjimo-saugyklos laikmenoje įkalintą jo sąmonę
kažkas sumanė galingu spinduliu parsisiųsdinti Žemėn, instaliuoti Įlankos miesto policininko
kūne ir pasiūlyti sandorį, kuris yra itin keistas netgi šiame supuvusiame kibernetiniame
pasaulyje. Takešiui Kovačui mirtina kulka, išmušusi didžiulę skylę jo krūtinėje, pasirodė
esanti tik klaiki pradžia...

Iš anglų kalbos vertė BRONIUS BRUŽAS

Serija “Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”
340 tomas. Serija įkurta 1990m.
Ricahrd K. Morgan
ALTERED CARBON
New York, Ballantine, 2003
Copyright © by Richard K. Morgan, 2002
Cover art copyright © by Michele Chang, 2004
Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla “Eridanas”, 2005
Elektroninė versija © Knygute.lt, 2010
 20

Kai Ortega išleido mane Misijos gatvėje, į miestą jau buvo atslinkęs vakaras. Mums
skrendant atgal iš kovų arenų, ji sėdėjo užsisklendusi ir į bandymus užmegzti pokalbį
sureaguodavo nebent vienskiemeniais žodeliais. Matyt, paveikė įtampa, kurią ji kurstė
nuolat sau primindama, jog aš nesu Raikeris. Vis dėlto, kai išlipęs iš katerio pernelyg
energingai pasivaliau pečius, moteris prajuko.
— Rytoj iš “Hendrikso” niekur neik, — tarė. — Noriu, jog su kai kuo pašnekėtum, tačiau
man prireiks laiko, kol suorganizuosiu pokalbį.
— Tvarkelė. — Apsisukau ketindamas traukti savo keliu.
— Kovačai.
Vėl atsigręžiau. Pasvirusi virš keleivio sėdynės Kristina žvelgė į mane pro atvirą ertmę.
Nuleidau ranką ant pakeltų durelių ir įbedžiau akis į saloną. Stojo ilgoka pauzė, per kurią į
mano kraujotakos sistemą, regis, ėmė sunktis adrenalinas.
— Taip?
Prieš atsiliepdama leitenantė dar šiek tiek padvejojo.
— Skerdžius ten kažką slėpė, ar ne?
— Sprendžiant iš to, kaip jis plakė liežuviu, sakyčiau, taip.
— Man irgi susidarė toks įspūdis. — Ji bakstelėjo per prietaisų skydą, idant nuleistų
dureles. — Iki rytojaus.
Stebėdamas, kaip visureigis kyla aukštyn, atsidusau. Aš buvau tikras, jog nutaręs
bendradarbiauti su Ortega elgiausi teisingai, tačiau nesitikėjau atsidursiąs tokioje keblioje
padėtyje. Nežinia, kiek laiko ji su Raikeriu praleido poroje, bet juodu palaikė velniškai
artimus santykius. Prisiminiau kažkur skaitęs, esą pirminiai feromonų impulsai, kurie traukia
du kūnus, savotiškai užsikoduoja, jei minėtųjų kūnų šeimininkai pakankamai ilgai gyvena
kartu, ir dar labiau juos suartina. Niekas iš kalbintų biochemikų neįstengė suvokti, dėl ko
taip yra, tačiau laboratorijos visgi bandė atlikti šiokius tokius eksperimentus. Mėgindami
paspartinti procesą arba jį nutraukti gaudavo įvairių rezultatų, vienas kurių buvo empatinas
ir šio dariniai.
Chemikalai. Nuo Miriamos Benkroft pasiūlyto kokteilio tebesvaigo galva. Dabar man to
nereikėjo. Dabar man to nereikėjo, mintyse ryžtingai pakartojau.
Virš padrikai išsisklaidžiusių praeivių galvų pastebėjau priešais “Hendriksą” žvilgančią
kairiarankio gitaristo holografiją. Vėl atsidusau ir nupėdinau pirmyn.
Kai įveikiau pusę kvartalo, link manęs atvažiavo griozdiška automatinė mašina, prilipusi
prie šaligatvio krašto. Transporto priemonė panėšėjo į vikšrinius robotus, valančius
Milsporto gatves, todėl neatkreipiau į ją dėmesio. Po kelių sekundžių mane apliejo automato
transliuojami holovaizdai.
…iš Rūmų, iš Rūmų, iš Rūmų, iš Rūmų, iš Rūmų, iš Rūmų…
Išgirdau vyriškus, moteriškus tarpusavyje sumišusius balsus, kurie murmėjo ir dejavo,
tarytum jų savininkus būtų užvaldę orgazmo spazmai. Vaizdai pateikė platų seksualinių
paslaugų spektrą. Nugrimzdau į šmėžuojančių sensorinių įspūdžių sūkurį.
Autentiški…
Neapdoroti…
Pilnavertė repro…
Pritaikyti konkretiems poreikiams…
Tarsi patvirtindami paskutinį teiginį, padriki kadrai užleido vietą heteroseksualių
kombinacijų srautui. Automatas nuskenavo mano reakciją į miglotas siūlomas galimybes ir
persiuntė duomenis tiesiai į projektorių. Kokios pažangios technologijos!
Vaizdelis užsibaigė tviskančiu vaizdofono numeriu ir stačiu peniu, kurį gniaužė moteris
ilgais juodais plaukais, purpurinėmis prašieptomis lūpomis. Į kameros objektyvą įsmigo
holografinės akys. Aš jaučiau jos pirštus.
“Skrydis padebesiais”, sukuždėjo moteris. Štai, ką tau siūlome. Jei negali ten nuvykti,
pasitenkink bent šituo.
 Ji nuleido galvą, lūpomis apžiojo penį. Rodės, kad lūpos slysčioja manuoju bičiuliu.
Abipus veido pakibus juodiems plaukams, vaizdas išbluko, ir aš vėl sugrįžau į gatvę —
stovėjau svyruodamas, nusėtas prakaito lašais. Autoprojektorius praslinko pro mane ir
nuburzgė tolyn. Kai kurie praeiviai, geriau susipažinę su miesto subtilybėmis, žaibiškai nėrė
į šoną nuo transliacijų spindulio.
Vaizdofono numeris tiesiog įsirėžė man į atmintį.
Prakaitas atvėso, ir kūną nukratė šiurpulys. Ištiesiau pečius, numyniau savo keliu
nepaisydamas supratingų aplinkinių žvilgsnių. Kulniavau visu greičiu, kai praeivių gretos
praretėjo ir šalia paradinių “Hendrikso” durų išvydau ilgą, žemą limuziną.
Įtempti nervai privertė mano ranką nerti link “Nemekso” dėklo anksčiau, nei susiprotėjau,
jog mašina priklauso Benkroftams. Giliai atsidūsėjęs apėjau limuziną ratu ir įsitikinau, kad
vairuotojo vieta tuščia. Man besvarstant, ką daryti, atsivėrė salono durys ir iš vidaus
išsirangė Kertis.
— Mums būtina šnektelėti, Kovačai, — pareiškė dalykišku balsu, liudijančiu, kad jam
maga pakalbėti kaip vyrui su vyru. Vos nepradėjau isteriškai krizenti. — Metas apsispręsti.
Nužvelgiau Kertį nuo galvos iki kojų, iš virpančios stovėsenos ir keistų manierų supratau,
jog vyrukas prisipumpavęs chemikalų, tad pamaniau, jog kivirčytis neverta.
— Žinoma. Limuzine?
— Čia pernelyg ankšta. Gal mane pakviestum į savo kambarį?
Įtariai primerkiau akis. Vairuotojo balse išgirdau priešiškas gaideles, o chaki spalvos
kelnės atrodė taip, tarytum iš vidaus, ties tarpkoju, kažkas spaustų medžiagą. Mano
paslėpsniuose buvo iškilęs panašus, jau mažėjantis, kupstas, tačiau aš aiškiai prisiminiau,
jog Benkrofto mašina apsaugota nuo gatvėje transliuojamų holovaizdų. Matyt, Kertis save
kaitino kitais būdais.
Linktelėjau viešbučio kryptimi.
— Gerai, žygiuojame.
“Hendriksas” atgijo, vos tik prasiskyrė paradinės durys.
— Labas vakaras, sere. Nuo tada, kai išėjote, jūsų niekas neieškojo…
Vairuotojas suprunkštė.
— Nusivylei, Kovačai, ar ne?
— …ir niekas neskambino, — sklandžiai pratęsė viešbutis. — Šitas asmuo — jūsų svečias?
— Aha. Ar turi įsirengęs kokį barą?
— Aš sakiau, pakviesk mane į savo kambarį, — už nugaros suurzgė Kertis ir cyptelėjo
nusibrozdinęs blauzdą į vieną iš žemų vestibiulyje dunksančių staliukų metaliniais kraštais.
— Šiame aukšte įsikūręs “Vidurnakčio žibintas”, — dvejodamas tarė “Hendriksas”. —
Tačiau jame seniai nesilankė svečiai.
— Aš sakiau…
— Užsičiaupk, Kerti. Nejau nežinai, jog per pirmąjį pasimatymą skubėti negalima?
“Vidurnakčio žibintas” mums tiks. Paruošk jį.
Kitoje vestibiulio pusėje, prie pat registratūros ekrano, į šoną nenoriai nuslydo dalis
sienos. Atsivėrusioje erdvėje pastebėjau blyksinčias švieseles. Kartu su Kerčiu, kuris
šnarpštė man už nugaros, žengiau prie ertmės ir nužvelgiau trumpus laiptelius, vedančius į
“Vidurnakčio žibintą”.
— Puiku. Eime.
Nežinau, kas dekoravo baro interjerą, tačiau savo darbą dizaineris atliko pernelyg
paraidžiui. Ant sienų, nudažytų psichodeliniais tamsiai žydrais ir purpuriniais verpetais,
kabojo galybė laikrodžių, kurių rodyklės bei skaičiai rodė vidurnaktį arba be kelių minučių
dvylika, ir patys įvairiausi kada nors egzistavę žibintai, nuo priešistorinių molinių iki
fermentinių lempų. Palei tamsius mūrus stovėjo suoleliai, priešais kuriuos išvydome
ciferblato formos stalus. Kambario viduryje iškilo apskritas laikrodžio skaičiais
besipuikuojantis baras. Ties dvyliktuku lūkuriavo robotas, sudarytas vien tik iš laikrodukų
bei lempučių.
 Kadangi klientų nebuvo, bare tvyrojo nykuma. Mudviem žingsniuojant link automatinio
barmeno, jaučiau, jog Kerčio įkarštis mažumėlę atlėgo.
— Ko gersite, ponai? — staiga prabilo mašina, nors burnos atitikmens niekur
nepastebėjau. Jos fizionomiją atstojo baltas antikinis ciferblatas su barokinio stiliaus
plonomis lyg voro kojos rodyklėmis ir romėniškais skaitmenimis. Truputį sudirgęs pažiūrėjau
į Kertį, kurio veide atsispindėjo nenoras išsaugoti blaivų protą.
— Degtinės, — pareikalavo jis. — Atšaldytos.
— Ir viskio. Kokio ragavau savo apartamentuose. Prašyčiau kambario temperatūros. Abu
gėrimus įtrauk į mano sąskaitą.
Robotas šiek tiek pasviro, ištiesė vieną šarnyrinę ranką aukštyn ir nuo lentynos nuėmė
stiklinaites. Iš kitos galūnės, užsibaigiančios lempa, kurioje styrojo miškas miniatiūrinių
latakėlių, purkštelėjo pageidautus alkoholinius skysčius.
Čiupęs stiklą Kertis susipylė į gerklę didžiąją degtinės dalį. Pro dantų švarples giliai
įkvėpė ir patenkintas sukrenkštė. Savosios porcijos paragavau kur kas atsargiau, mintyse
spėliodamas, kada paskutinį kartą baro vamzdeliais bei čiaupais tekėjo alkoholis. Paaiškėjo,
kad jaudinausi visai be reikalo, todėl dar šiek tiek siurbtelėjau ir leidau viskiui sušildyti
skrandį.
Kertis su trenksmu nuleido stiklinaitę ant baro.
— Ar jau pasirengęs kalbėti?
— Gerai, Kerti, — lėtai atsakiau žiūrėdamas į savo gėrimą. — Jei neklystu, turi man žinią.
— Be abejo, — atrėžė jis kone lūžtančiu balsu. — Ponia sako, jog tu priimsi dosnų jos
pasiūlymą… arba ne. Štai taip. Privalau duoti tau laiko, kad apsispręstum, todėl baigsiu
gerti.
Nukreipiau žvilgsnį į marsietišką smėlio lempą, kybančią ant priešingos sienos. Pamažu
pradėjo aiškėti, kodėl Kerčio nuotaika tokia subjurusi.
— Braunuos į tavo teritoriją, ar ne?
— Galvok, ką šneki, Kovačai. — Intonacija užuominomis bylojo, kad jis pasiryžęs
viskam. — Jei atsakysi ne taip, aš…
— Ką tu padarysi? — pastačiau stiklą ant baro ir atsisukau į Kertį. Subjektyviu požiūriu jis
buvo perpus jaunesnis už mane, jaunas, raumeningas ir dėl chemijos pertekliaus klaidingai
įsivaizdavo esąs pavojingas. Užsimaniau jį supurtyti. — Ką tu padarysi?
Vyrukas nugurgė seiles.
— Aš tarnavau provincinėse pėstininkų pajėgose.
— Kuo? Parodomuoju gražuoliuku? — norėjau stumtelėti jį į krūtinę, tačiau susigėdęs
nuleidau ranką. Tyliai pratariau: — Klausyk, Kerti, nekrėsk kvailysčių. Jos nesuteiks
malonumo nei man, ne tau.
— Galvoji, kad esi velniškai kietas?
— Mes kalbame ne apie kietumą, v… Kerti. — Vos nepavadinau jo vaikiu. Rodos, dalis
manęs vis dėlto geidė kovos. — O apie dvi skirtingas rūšis. Ko tave mokė armijoje?
Kirstynių? Dvidešimt septynių būdų, kaip plikomis rankomis užmušti priešininką? Kad ir ką
tave privertė įsisavinti, tu išlikai žmogumi. Aš esu diplomatinio korpuso agentas. Tai visai
kas kita.
Jis vis vien puolė — akivaizdžiai užsimojo ranka, idant atitrauktų dėmesį, ir tuo pačiu
koja perskrodė orą mėgindamas įspirti man į galvą. Smūgis lengvai galėjo praskelti kaukolę,
tačiau pats bandymas buvo perdėm teatrališkas ir kėlė šypseną. Galbūt viskuo kalti
chemikalai, kurių jis prisišvampė. Tikroje kovoje joks sveiko proto žmogus nedrįstų kelti
kojos aukščiau juosmens. Tūptelėjau vienu judesiu išvengdamas kumščio bei spyrio ir
čiupau jį už pėdos, kurią staigiai pakreipiau. Kertis prarado pusiausvyrą, susiūbavo, galop
išsikėtojo šalia roboto. Stvėręs už plaukų kuokšto, išsišokėlio veidu taranavau tvirtą baro
paviršių. Iš savo gniaužtų jo nepaleidau.
— Dabar supranti, ką turėjau omenyje?
Išspaudęs prislopintą kriokimą jis kurį laiką muistėsi, tuo tarpu autobarmenas stovėjo
nejudėdamas. Iš lūžusios nosies ant baro paviršiaus pasruvo kraujas. Kol atgavau kvapą,
žvilgsniu tyrinėjau raudonus raštus. Valios pastangos, kurias sutelkiau malšindamas korpuse
suformuotą instinktyvią reakciją, privertė mane įnirtingai šnopuoti. Paleidau plaukus ir
suėmęs dešiniąją Kerčio ranką, trūktelėjau ją aukštyn. Vyrukas kaipmat nustojo blaškytis.
— Gerai. Nesišakok, antraip ją sulaužysiu. Aš nenusiteikęs žaisti. — Kalbėdamas sparčiai
naršiau jo kišenes. Švarko užantyje aptikau mažutį plastikinį vamzdelį. — Oho. Kokie gi
vaistukai šį vakarą plaukioja tavo sistemoje? Pažiūrėjus į sukietėjusį kotą, galima spėti, kad
susileidai hormonų preparato. — Pakėliau vamzdelį prieš blausią šviesą ir jo viduje įžvelgiau
tūkstančius miniatiūrinių kristalinių šipulių. — Karinio pobūdžio. Iš kur jį gavai, Kerti?
Padovanojo pėstininkų pajėgos, kai išėjai į atsargą? — pratęsęs paieškas aptikau tiekimo
instrumentą — nediduką pistoletą, aprūpintą vamzdelio dėtuve ir magnetine rite. Užtaisą
reikėdavo įstumti į kamerą ir pastarąją uždaryti. Tuomet magnetinis laukas išrikiuodavo
kristalus į vieną eilę, o akseleracinė sistema išspjaudavo kristalus tokiu greičiu, kad
chemikalai prasiskverbtų į kraujotaką. Ginklas nedaug kuo skyrėsi nuo šrapnelinio Saros
pistoleto. Mūšio laukuose panašūs įnagiai medikams dažniausiai atstodavo švirkštus.

Pastačiau Kertį ant kojų ir pastūmiau tolyn nuo savęs. Jis sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą.
Vieną ranką laikė prispaudęs prie nosies ir nuožmiai į mane dėbsojo.
— Jei nori sustabdyti kraują, patarčiau atversti galvą, — pasiūliau. — Pirmyn. Aš daugiau
tavęs nežalosiu.
— Mokhušy!
Kilstelėjau aukštyn kristalus ir mažąjį ginklą.
— Iš kur gavai šituos?
— Čiuhpk mano pimpį, Kovahčai. — Kertis šiek tiek atvertė galvą, tačiau akių nuo manęs
nenuleido. Jo akių obuoliai šmižinėjo akiduobėse it supanikavusio žirgo veizolai. — Aš nieko
tau nesakhysiu, nuokhruša.
— Tebūnie. — Padėjau chemikalus ant baro ir kelias sekundes įdėmiai į juos
spoksojau. — Tuomet leisk man šį tą papasakoti. Žinai, kaip užgimsta diplomatinio korpuso
agentas? Iš žmogaus sąmonės išdeginami bet kokie smurtą ribojantys instinktai. Gebėjimas
gailėtis pasiduodančių žmonių, hierarchijos suvokimas, ištikimybė bandai — visa tai pakeičia
sąmoningas noras sukelti kitiems skausmą.
Jis spiginosi į mane tylėdamas.
— Ar tu supranti, ką sakau? Aš galėjau be vargo tave pribaigti. Man teko itin tvardytis.
Štai kas yra diplomatinis agentas, Kerti. Perdarytas žmogus. Išmonės įsikūnijimas.
Vairuotojas nepratarė nė žodžio. Nežinojau, ar jis pajėgė įsisąmoninti, ką šnekėjau.
Prisiminęs jaunąjį Takešį Kovačą, prieš pusę šimto metų gyvenusį Niupeste, labai tuo
abejojau. Kai esi tokio amžiaus ir klausaisi panašių kalbų, tau dingojasi, jog kažkas dėsto,
kaip išsipildė svajonė įgyti neribotą galią.
Patraukiau pečiais.
— Jei dar neatspėjai, į ponios klausimą atsakau neigiamai. Manęs tai nedomina. Tau
derėtų džiūgauti. Pastangos išsiaiškinti, ką nuspręsiu, kainavo tiktai sulaužytą nosį. Galėjai
išvis nenukentėti, jei nebūtum iki ausų prisifarširavęs narkotikų. Perduok jai, kad esu labai
dėkingas už pasiūlymą, tačiau dabar turiu per daug reikalų, į kuriuos nenorėčiau numoti
ranka. Juolab kad darbo eiga pradeda teikti man pasitenkinimą.
Nuo įėjimo į barą atsklido tylus kostelėjimas. Atsisukęs ant laiptų išvydau figūrą
purpuriniais plaukais.
— Aš įsiterpiau į pokalbį? — pasiteiravo mohikanas tingiu atsipalaidavusio žmogaus
balsu. Rodės, atėjūnas nepriklausė žaliūkams iš Kalvos gatvės.
Čiupau nuo baro savo stiklą.
— Anaiptol, pareigūne. Užeikite ir prisijunkite prie kompanijos. Ką gersite?
— Stipriojo romo, — atsakė faras artėdamas link mūsų. — Jei tik jo yra. Norėčiau
nedidelės stiklinės.
 Dūriau pirštu į robotą ciferblato veidu. Iš kažkur ištraukęs keturšonį stiklą barmenas jį
pripildė tamsiai raudonu skysčiu. Mohikanas apėjo Kertį, pakeliui link baro smalsiai
dirstelėjo į vyruką ir ištiesęs ilgą ranką paėmė gėrimą.
— Dėkoju. — Nurijęs gurkšnį jis pakreipė galvą. — Neblogas. Mielai su jumis pakalbėčiau,
Kovačai. Akis į akį.
Abu pažiūrėjome į Kertį. Vairuotojas svilino mane neapykantą spinduliuojančiu žvilgsniu,
bet svečio pasirodymas atvėsino norą pratęsti kovą. Policininkas kryptelėjo veidą durų
pusėn. Kertis išsinešdino tebespausdamas delną prie lūžusios nosies. Palaukęs, kol jis
pranyks, faras atsigręžė į mane.
— Jūsų darbas? — nerūpestingai pasiteiravo.
Sulinksėjau.
— Mane išprovokavo. Padėtis tapo nebevaldoma. Jis galvojo, jog kai ką gina.
— Džiaugiuosi, kad ne mane.
— Kaip sakiau, truputį nesusivaldžiau. Pernelyg jautriai reagavau.
— Po velnių, jums nereikia man aiškintis. — Faras pasviro virš baro ir nuoširdžiai
susidomėjęs apsidairė. Dabar prisiminiau, kur mačiau jo veidą. Įlankos miesto saugykloje.
Prie manęs pristojęs tipas su nublukusiu ženkleliu. — Jeigu jis jaučiasi nukentėjęs, tegul jus
apkaltina. Tada mes peržiūrėsime, ką įrašė vietinės stebėjimo sistemos.
— Turite orderį? — mano balsas nuskambėjo linksmai, nors pats taip nesijaučiau.
— Netrukus gautume. Tik reikėtų šiek tiek luktelėti, kol juridinis skyrius atliktų visas
reikalingas procedūras. Suknisti dirbtiniai intelektai. Klausykite, aš norėjau atsiprašyti už
Merserį ir Deividsoną… už tai, kaip jie elgėsi nuovadoje. Kartais tuodu gali būti tikri
subingalviai, bet iš esmės jie — neblogi vyrai.
Pamojau ranka, kurioje laikiau stiklą.
— Kas buvo, tas pražuvo.
— Gerai. Aš esu Rodrigas Botista, detektyvas seržantas. Paprastai dirbu poroje su
Ortega. — Jis ištuštino savo gėrimo likučius ir nusišypsojo. — Turėčiau pridurti, jog mudu
tesame bendradarbiai.
— Supratau. — Ženklu paraginau barmeną vėl atseikėti mums kelias porcijas. —
Sakykite, ar jūs su bičiuliais vaikštote pas tą patį kirpėją, ar tokiu būdu tiesiog mėginate
suvienyti komandą?
— Pas tą patį kirpėją. — Botista liūdnai gūžtelėjo. — Senuką iš Fultono. Buvusį farą. Tais
laikais, kai jį išspyrė į atsargą, dėl mohikanų visi tikriausiai kraustėsi iš proto. Kitokių
šukuosenų, išskyrus šią, po velnių, mūsų kirpėjas nežino. Tačiau jis — mielas seniokas, be
to, užsiprašo nedidelio atlygio. Prieš porą metų vienas iš mūsiškių pradėjo lankytis Fultone,
ir kirpėjas suteikė mums nuolaidą. Na, jūs žinote, kaip būna.
— Bet ne Ortega?
— Ortega pati kerpasi. — Botista atliko gestą, bylojantį “ką padarysi”. — Turi nedidelį
holoskenerį. Sako, kad jis gerina erdvinę koordinaciją ar panašų mėšlą.
— Ji kitokia nei visi.
— Aha, būtent. — Policininkas susimąstęs nutilo, įsmeigė žvilgsnį į tolumą, sriūbtelėjo iš
stiklo. — Tiesą sakant, dėl jos ir atėjau.
— Ojojoi. Dar vienas draugiškas perspėjimas?
Botistos veidą perkreipė grimasa.
— Na, jis bus draugiškas. Aš nė kiek netrokštu, kad man sulaužytumėte nosį.
Prieš savo norą suprunkščiau. Pašnekovas nusišypsojo.
— Esmė ta, kad jos širdis plyšta pusiau, kai netoliese pasirodote jūs su šituo veidu. Juodu
su Raikeriu palaikė labai artimus santykius. Jau ištisus metus Ortega moka movos užstatą,
nors leitenantės atlyginimas anaiptol ne milžiniškas. Nė nesitikėjo, jog už kūną kažkas
pasiūlys didesnę kainą, kaip tas nuokruša Benkroftas. Galų gale Raikeris nebuvo nei jaunas,
nei gražuolis.
— Bet turi neurochemą, — pastebėjau.
— O taip, neurochema. — Botista atsainiai mostelėjo. — Jau teko ją išbandyti?
 — Keletą sykių.
— Lyg šoktumėte flamenką įsipainiojęs į žvejų tinklą, ar ne?
— Taip, ji prastoka, — pripažinau.
Šį kartą nusijuokėme abu. Kai užsičiaupėme, faras įbedė akis į savo stiklinę. Jo veidas
surimtėjo.
— Aš nebandau jūsų remti prie sienos. Tik prašau elgtis santūriai. Dabar jai visiškai
nereikia tokių nemalonumų.
— Man taip pat, — nuoširdžiai atsakiau. — Aš netgi kiurksau ne savo sumautoje
planetoje.
Botista pažvelgė į mane su užuojauta, o gal jis paprasčiausiai apgirto.
— Harlano pasaulis turbūt gerokai skiriasi nuo Žemės.
— Atspėjote. Klausykite, nenoriu pasirodyti netaktiškas, bet nejau niekas nepaaiškino
Ortegai, jog Raikeris praktiškai miręs? Negi ji sugebėtų laukti porą šimtų metų?
Faras įtariai prisimerkė.
— Jūs girdėjote apie Raikerį?
— Aš žinau, kad jį ilgam nugrūdo už grotų. Ir žinau, už kokius nuopelnus.
Botistos akyse trumpam blykstelėjo įsisenėjusio skausmo atšvaitai. Kam būtų malonu
kalbėti apie korumpuotus savo kolegas? Akimirkai pasigailėjau, jog nenulaikiau liežuvio už
dantų.
Sugerk vietos koloritą.
— Gal prisėskime? — prislėgtu balsu pasiūlė faras dairydamasis kėdžių, kurias kadaise
kažkas patraukė nuo baro. — Eime į kabiną? Šiek tiek užtruksiu, kol viską papasakosiu.
Kai įsitaisėme prie vieno iš ciferblato formos stalelių, Botista ėmė naršyti kišenę
ieškodamas cigarečių. Mano organizmas reikalavo nikotino, tačiau, jam pasiūlius užsirūkyti,
papurčiau galvą.
— Aš mečiau.
— Šitoje movoje? — Botistos veide, slypinčiame už kvapnaus melsvo dūmo šydo, į viršų
pagarbiai šoktelėjo antakiai. — Sveikinu.
— Ačiū. Jūs ketinote pašnekėti apie Raikerį.
— Prieš porą metų Raikeris… — faras išpūtė dūmus pro šnerves ir atsilošė, — … dirbo
kartu su vaikinais iš Movų vagysčių skyriaus. Savo smegenėlėmis tie vyrukai lenkia mus visa
galva. Sveiką movą pavogti nelengva, todėl šia veikla užsiima tikrai išmoningi nusikaltėliai.
Movų vagysčių ir Organinės žalos skyriai kartais bendradarbiauja, dažniausiai tada, kai
kūnai pradedami pjaustyti į dalis. Tokiose vietose, kaip Vajaus klinika.
— O… — abejingai nutęsiau.
Botista linktelėjo.
— Aha. Vakar kažkas mums sutaupė galybę laiko ir išvadavo nuo rūpesčių. Tą skylę
pavertė atsarginių organų prekyviete. Spėju, kad jūs nieko apie tai nežinote.
— Skerdynės veikiausiai prasidėjo man išeinant pro duris.
— Veikiausiai. Taigi devintųjų žiemą Raikeris tyrė kažkokią bylą, susijusią su draudimo
klastojimu. Na, žinote, kai perkūnijimo polisai egzistuoja, o klonai iš rezervuarų pradingę. Ir
niekas nenutuokia kur. Paaiškėjo, jog kūnus perkeldavo į pietus, aprūpindavo jais žmones,
dalyvaujančius vietiniame bjauriame kariniame konflikte. Korupcija suvešėjo aukščiausiuose
lygiuose. Pasiekė netgi J.T. prezidiumą. Nuriedėjo keletas galvų, o Raikeris tapo didvyriu.
— Žavinga.
— Taip, jei kalbame apie trumpalaikę perspektyvą. Žemėje didvyriai atkreipia į save
daugelio dėmesį, tad Raikeriui viešumo netrūko. Galybė interviu Pirmajame pasauliniame
tinkle, netgi trumpas, tačiau plačiai apšviestas romanas su Sende Kim. Paties rašyti
straipsniai. Kol sėkmė nusigręžė, Raikeris spėjo pasinaudoti suteikta proga ir pasiprašė
perkeliamas į Organinės žalos skyrių. Dar prieš tapdamas įžymybe jis porą sykių plušėjo
išvien su Ortega — kaip minėjau, mes kartais palaikydavome darbinius ryšius, — todėl
žinojo, kuo užsiimame. Departamentas negalėjo atmesti prašymo, ypač po to, kai jis
suskėlė savo pasakėles — aiškino, neva nori dirbti ten, kur jaustų, kad savo pastangomis
prisideda prie pokyčių.
— Na, ir kaip? Prisidėjo?
Botista išpūtė skruostus.
— Jis buvo geras faras. Greičiausiai. Pavyzdžiui, Ortegai tokį klausimą derėjo pateikti
tuomet, kai Raikeris ką tik prie mūsų prisijungė, nes maždaug po mėnesio juodu
susiburkavo, ir jai aptemo sveikas protas.
— Jūs tam nepritarėte?
— Ei, kam aš turėčiau pritarti? Jei įsimyli kitą žmogų, atsiduodi savo jausmams, ir baigta.
Bet tuomet neverta tikėtis objektyvumo. Kai Raikeris susimovė, Ortega palaikė jo pusę.
— Tikrai? — vis dar šnekėdamas nunešiau link baro tuščius stiklus, kur robotas juos vėl
pripildė. — Aš girdėjau, jog būtent ji suėmė Raikerį.
— Kas taip pasakojo?
— Ne itin patikimas šaltinis. Vadinasi, man melavo?
— Žinoma. Kai kas iš gatvinių šliužų mėgsta taukšti panašius niekus. Vien nuo minties,
jog mes galime įskųsti vienas kitą, jie išsilieja tiesiai į kelnes. Raikerį pričiupo Vidaus reikalų
pareigūnai. Jos namuose.
— Oooo...
— Aha, šekit lazerio spindulį į pasturgalį. — Botista pakėlė į mane galvą, kai įteikiau jam
gėrimą. — Ortega niekam neišsidavė, kaip jautėsi. Tiesiog ėmė kovoti prieš Vidaus reikalų
tarnybą.
— Kiek girdėjau, jo kaltės įrodymų apstu.
— Na, taip, šįsyk jūsų šaltinis nesuklydo. — Mohikanas nudūrė mąslias akis į stiklinę
tarytum neapsispręsdamas, ar jam pratęsti. — Anot Ortegos teorijos, Raikerį pakišo kažkoks
aukšto rango šunsnukis, kuris nukentėjo devintųjų žiemą. Gryna teisybė, jis sugadino
nuotaiką aibei žmonių.
— Bet jūs tuo netikite.
— Labai norėčiau patikėti. Kaip sakiau, Elijas buvo geras faras. Kita vertus, minėjau ir tai,
kad Movų vagysčių skyrius gaudė sumanesnius nusikaltėlius, su kuriais reikėjo elgtis
atsargiai. Protingi sukčiai samdosi gudragalvius advokatus, todėl prieš juos rankos nepakelsi
kada užsimanęs. Tuo tarpu mūsų skyriaus akiratyje atsiduria visi — nuo varganos smulkmės
iki turtingų išperų. Mes turime daugiau veikimo laisvės. Štai kodėl jūs… atleiskit, Raikeris
norėjo būti perkeliamas. Jam stigo laisvės. — Botista susivertė gėrimą į gerklę,
atsikrenkštęs nuleido stiklinę ant stalo ir pakėlė akis. — Man regis, Raikeris pernelyg atleido
vadžias.
— Bum, bum, bum?
— Panašiai. Kartą mačiau, kaip jis tardė įtariamąjį. Didžiąją laiko dalį svyravo ties
pavojinga riba. Būtų užtekę vienos klaidelės, ir… — nūnai Botistos akyse atsispindėjo
įsisenėjusi baimė, kuri jį graužė kiekvieną dieną. — Bendraujant su kai kuriomis atmatomis,
labai lengva prarasti savitvardą. Matyt, taip ir įvyko.
— Mano šaltinis teigia, esą jis aprūpino porą tipų garantuota mirtimi. Nupylė dar du, bet
jų laikmenų nelietė. Koks sumautas aplaidumas.
Mohikanas pritardamas sukinkavo galva.
— Tą patį tvirtina ir Ortega. Tačiau jos aiškinimai neįtikinami. Susirėmimas įvyko Sietlo
klinikoje, kuri savo prekes tiekia juodajai rinkai. Pora vyrukų su sveikomis laikmenomis
sugebėjo ištrūkti iš pastato, sėsti į visureigį ir nuskristi. Kai mašina pakilo, Raikeris ją
suvarpė šimtas dvidešimt keturiomis kulkomis. Jau nekalbu apie aplinkines transporto
priemones. Tuodu nėrė į Ramųjį vandenyną. Vienas žuvo apsikabinęs prietaisų skydą, kitą
pribaigė smūgis. Visureigis nugrimzdo į kelių šimtų metrų gelmę. Raikeris veikė ne jam
priklausančioje teritorijoje, o Sietlo farų nedžiugino tai, jog atvykėlis kolega ėmė pleškinti į
mašinų srautą, todėl prie iškeltų kūnų jo neprileido nė per šūvio atstumą. Visi labai nustebo,
kai negyvėliai pasirodė besantys katalikai, ir kažkas iš Sietlo policijos departamento tuo
nepatikėjo. Truputį giliau pasikasę tenykščiai išsiaiškino, kad jų įžadai suklastoti. Ir, beje,
velniškai aplaidžiai.
— Arba paskubomis.
Botista spragtelėjo pirštais ir dūrė smiliumi mano kryptimi. Jis akivaizdžiai įkaušo.
— Va, va. Pasak Vidaus reikalų tarnybos, Raikeris susimovė leidęs liudininkams pabėgti,
tad išsigelbėti galėjo tik tuo atveju, jei būtų priklijavęs prie laikmenų lipdukus su užrašu
“palikite mane ramybėje”. Aišku, atgaivinta porelė prisiekinėjo visais šventaisiais, jog
Raikeris įsibrovė į kliniką be jokio orderio. Neišgirdęs atsakymų į savo klausimus, jis stvėrė
plazminį ginklą ir pasiūlė sužaisti “Kas sekantis?”
— Ar tai tiesa?
— Apie orderį? Aha. Raikeris neturėjo teisės ten šlaistytis. O visa kita… Kas žino.
— Ką sakė Raikeris?
— Teigia, jog to nedarė.
— Tik tiek?
— Ne-e. Išklojo ilgą istoriją. Tvirtino gavęs neoficialios informacijos ir apgaulės būdu
prasmukęs į kliniką, nes norėjo pažiūrėti, ar toli pavyks nusigauti. Bet staiga tenykščiai ėmė
į jį šaudyti. Tvirtino galėjęs ką nors nupilti, bet tikrai ne į galvą — neva klinikos valdžia
paaukojo porą saviškių, kuriuos iškepė anksčiau, nei jis atvyko. Tvirtino nieko nežinojęs
apie klastotes. — Botista nežymiai patraukė pečiais. — Gramzdintoją surado. Tas pareiškė,
jog už darbą sumokėjo Raikeris. Tikrinimas poligrafu paliudijo, kad jis sakė tiesą. Beje,
vyrukas nekalbėjo su Raikeriu akis į akį. Palaikė ryšį tiktai virtualioje erdvėje.
— Kur nesunku suklastoti tapatybę.
— Teisybė, — nudžiugo Botista. — Kita vertus, gramzdintojas ne sykį vykdė Raikerio
užduotis ir tais kartais bendraudavo su juo asmeniškai. Poligrafas vėl įrodė, jog tipelis
nemeluoja. Raikeris neabejotinai jį pažinojo. Be to, Vidaus reikalų tarnybai magėjo sužinoti,
kodėl nebuvo iškviestas pastiprinimas. Liudininkai iš gatvės pasakojo, esą Raikeris elgėsi
kaip maniakas — aklai pliekė į visureigį mėgindamas jį numušti. Sietlo policijos
departamentas kaip reikiant užsirūstino.
— Šimtas dvidešimt keturios kulkos, — sumurmėjau.
— Taip, jos paliko daugybę skylių. Raikeriui velniškai knietėjo nudobti pasprukusią
porelę.
— Jam galėjo paspęsti pinkles.
— Aha, galėjo. — Botista truputį išsiblaivė, ir dabar jo balsas skambėjo piktai. — Daug
kas galėjo įvykti. Bet fakto neįmanoma paneigti: jūs… šūdas, atleiskit, Raikeris nužengė per
toli, ir kai šaka nulūžo, apačioje nestovėjo niekas, kas būtų jį sugavęs.
— Taigi Ortega patikėjo, kad jos bičiulį kažkas pakišo, nutarė susikauti su Vidaus reikalų
tarnyba, bet nieko nepešė… — linktelėjau. — Kai Raikerį pasodino į kalėjimą, leitenantė ėmė
mokėti movos užstatą, kad jo kūno neperduotų į aukcioną, ir ieškoti naujų įrodymų?
— Tiesiai į dešimtuką. Ji jau pateikė apeliaciją, tačiau nuo įkalinimo pradžios turi praeiti
mažiausiai dveji metai, kad vėl įsisuktų teismų karuselė. — Botista giliai atsiduso. — Kaip
sakiau, leitenantės širdis plyšta pusiau.
Kurį laiką mudu sėdėjome tylėdami.
— Žinote, — pagaliau prabilo mohikanas, — man metas keliauti. Šnekėdamas apie
Raikerį ir prieš save matydamas Raikerio veidą jaučiuosi keistokai. Nesuprantu, kaip Ortega
tai ištveria.
— Šios problemos būdingos mūsų laikmečiui, — atsakiau ir ištuštinau savo stiklą.
— Aha. Rodos, visko esu prisižiūrėjęs. Tiek metų praleidau bendraudamas su aukomis,
pasislėpusiomis po kitų žmonių veidais. Jau nešnekant apie padugnes.
— Kokiai kategorijai priskirtumėte Raikerį? Aukų ar padugnių?
Botista susiraukė.
— Taip klausti nederėtų. Raikeris buvo geras policininkas, padaręs klaidą. Tai nereiškia,
kad jis yra padugnė arba auka. Tiesiog žmogus, kuris susimovė. Lygiai taip pat galėtų
nutikti ir man.
 — Atleiskit. — Pasitryniau skruostą. Per rimtus pokalbius diplomatiniams agentams
nevalia laidyti tokių replikų. — Aš truputį pavargęs. Atvirai kalbant, man irgi nuolat gresia
panašus likimas. Keliausiu pamiegoti. Jei norite išlenkti dar vieną burnelę, vaišinkitės mano
sąskaita.
— Ne, dėkui. — Botista išsiurbė paskutinius likučius. — Sena farų taisyklė. Niekada
negerk vienas.
— Aš dažnai elgiuosi kaip senas faras. — Atsistojau mažumėlę svyruodamas. Raikeris
buvo užkietėjęs rūkorius, tačiau atsparumu alkoholiui nepasižymėjo. — Esu tikras, jog kelią
laukan atrasite be jokio vargo.
— Žinoma. — Mohikanas pakilo nuo stalo, patraukė link durų, bet už pustuzinio žingsnių
stabtelėjo ir atsisuko susiraukęs. — Turbūt nereikia sakyti, jog aš čia nesilankiau?
Numojau ranka.
— Jūs čia nesilankėte, — užtikrinau.
Jo veidas, kuriame nušvito suglumusio žmogaus šypsena, man staiga pasirodė labai
jaunas.
— Aišku. Gerai. Iki pasimatymo veikiausiai.
— Iki.
Palaukiau, kol jis dings iš akiračio, tuomet, nors ir apgailestaudamas, leidau šaltiems
savikontrolės procesams, kuriuos įskiepija diplomatiniame korpuse, ištirpdyti svaigulį. Kai
smegeninė nemaloniai prablaivėjo, nuo baro paėmiau narkotinius Kerčio kristalus ir
nudrožiau pašnekėti su “Hendriksu”.
21

— Ar ką nors žinai apie sinamorfesteroną?

— Esu girdėjusi. — Bato galu Ortega abejingai pakapstė smėlį, vis dar šlapią po
atoslūgio. Nuo drėgmės išskydo už nugaros palikti mūsų pėdsakai. Pakrantėje, kad ir kur
pažiūrėsi, nebuvo nė gyvos dvasios, išskyrus mudu ir žuvėdras, danguje sukančias
geometriškai taisyklingų formų ratus.
— Gal mane apšviestum, kol laukiame?
— Narkotikas vadinamas “haremu”. — Pastebėjusi, jog žiūriu į ją sutrikęs, Ortega
nekantriai išpūtė skruostus. Mano bendražygė elgėsi taip, tarytum naktį būtų prastai
miegojusi.
— Aš ne vietinis.
— Bet sakei, kad viešėjai Šaryjoje.
— Taip, kaip kariškis. Susipažinti su kultūrinėmis vertybėmis nebuvo kada, nes
daugiausia laiko praleidau žudydamas žmones.
Tiesą sakant, aš jai melavau. Nusiaubę Zihikę diplomatiniai agentai ėmė energingai kurti
protektoratui palankų režimą. Su šaknimis išrovėme ramybės drumstėjus, infiltravome
saviškius į pasipriešinimo kuopeles, kurias vėliau sunaikinome, kolaborantams suteikėme
progą drauge su mumis kurti naują politinę sistemą. Kol vyko permainos, mes pakankamai
daug sužinojome apie vietinę kultūrą.
Gana greitai pasiprašiau perkeliamas kitur.
Ortega prisidengė delnu akis ir abiejomis kryptimis nužvelgė paplūdimį. Nepastebėjo nė
menkiausio judesio. Ji atsiduso.
— Tai vyriškų instinktų žadintojas. Kursto agresiją, lytinį pajėgumą, pasitikėjimą savimi.
Vidurio Rytuose ir Europoje narkotiką vadina “eržilu”, pietuose — “toru”. Šiose vietose jo
nedažnai aptiksi. Mūsų gatvėse pilna kitokių kvaišalų. Ir gerai. Iš to, ką girdėjau, “haremas”
velniškai bjaurus. Vakar tau jo pasiūlė?
— Galima ir taip sakyti. — Tiek pat sužinojau iš “Hendrikso” duomenų bazės. Tik
viešbutis pateikė informaciją glausčiau ir apipylė cheminėmis formulėmis. Kerčio elgesys
kuo puikiausiai derinosi su simptomų bei šalutinių poveikių sąrašu. — Tarkim, aš norėčiau
gauti šitų kvaišalų. Nesunkiai. Kur jų ieškoti?
 Ortega pervėrė mane skvarbiu žvilgsniu ir nuo kranto atsitraukė ten, kur driekėsi sauso
smėlio plotai.
— Kaip minėjau, “haremo” pas mus nedažnai aptiksi, — atsakė ji auliniais blaškydama
smėliuką. — Tau derėtų paklausinėti žmonių. Gal kuris nors iš jų pažįsta prekeivius. Arba
galėtum pats susintetinti narkotiką. Tik aš neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Tau kainuos
mažiau, jei pirksi dirbtinius hormonus pietuose, užuot bandęs juos pasigaminti.
Kopos viršuje Ortega sustojo ir vėl apsidairė.
— Kur, po velnių, ji prapuolė?
— Gal išvis neateis? — niūriai spėjau. Pats irgi nekaip miegojau. Kai atsisveikinau su
Rodrigu Botista, didžiąją nakties dalį praleidau bergždžiai mėgindamas sulipdyti Benkrofto
dėlionei priklausančias vienas prie kitų nederančias dalis ir kovodamas su noru užsirūkyti.
Regis, vos spėjau panardinti galvą į pagalvę, kai mane pažadino “Hendriksas”, pranešęs
apie Ortegos skambutį. Buvau prikeltas nepadoriai ankstyvą rytą.
— Ateis, — patikino leitenantė. — Ryšys užmegztas su asmeniniu jos davikliu. Skambutis
vėluoja, nes jį, ko gero, tikrina apsaugos sistema. Realiuoju laiku mes čia pratūnojome tik
dešimt sekundžių.
Sudrebėjau nutvilkytas šalto nuo jūros kranto dvelkiančio vėjo. Danguje, kaip ir prieš
akimirką, pasikartojančiais geometriniais raštais lakiojo žuvėdros. Mes atsidūrėme pigioje
ilgoms viešnagėms neskirtoje virtualioje erdvėje.
— Ar turi cigarečių?
Aš sėdėjau ant šalto smėlio ir mechaniškai rūkiau, kai dešiniojoje įlankos pusėje kažkas
sukrutėjo. Išsitiesiau, prisimerkiau ir delnu paliečiau Ortegos dilbį. Judesiui išryškėjus,
supratau regįs smėlio ir vandens fontaną, kuris tryško iš po katerio, paplūdimio vingiu
rūkstančio link mūsų.
— Sakiau, kad ji pasirodys.
— Arba kažkas kitas, — burbtelėjau atsistodamas ir automatiškai siekdamas “Nemekso”,
kurio savo vietoje, žinoma, neradau. Ginklus įsileisdavo nedaugelis virtualių forumų. Nuo
drabužių nusipurčiau smilteles ir patraukiau kranto pusėn. Vis dar mėginau atsikratyti
slogaus jausmo, jog šioje vietoje tuščiai gaištu laiką.
Kateris priartėjo tiek, kad priešais purslų ir dulkių srautą įžiūrėjau juodą tašką. Išgirdau
variklį, savo šaižiu zvimbimu nustelbiantį melancholišką žuvėdrų klykavimą. Atsisukau į
Ortegą, abejingai spoksančią į laivą.
— Sakyčiau, atsiliepė į skambutį pernelyg ekstravagantiškai, — kandžiai pastebėjau.
Leitenantė gūžtelėjo ir nuspriegė nuorūką į smėlį.
— Jei žmogus nestokoja pinigų, tai dar nereiškia, kad jis turi gerą skonį, — atsakė.
Atšvilpiantis taškelis virto bukanosiu vienam žmogui pritaikytu mirguliuojančia rožine
spalva nudažytu reaktyviniu kateriu. Jis skrodė seklumą įkandin savęs išspjaudamas
vandens bei smėlio mišinį. Kai iki manęs ir Ortegos liko pora šimtų metrų, vairuotojas,
matyt, mus pamatė, nes mažoji valtelė pasuko į gilumą, mudviejų pusėn išpurkšdama už
save dvigubai didesnę čiurkšlę.
— Rožinis?
Ortega vėl patraukė pečiais.
Reaktyvinis kateris įsirėžė į pakrantę maždaug už dešimties metrų nuo mūsų, aplipęs
šlapio smėlio gumulais. Kai jo atvykimą lydėjusi audra nutyko, į viršų pakilo liukas ir laukan
išniro juodai apsirengęs žmogus su šalmu. Sprendžiant iš aptempto kombinezono,
užsibaigiančio batais, kurie nuo kulno iki pirštų galų buvo inkrustuoti sidabriniais
ornamentais, figūra priklausė moteriai.
Atsidusau ir nusekiau paskui Ortegą, pajudėjusią laivo kryptimi.
Atvykėlė šoko į seklumą, taškydama purslus nubrido link mūsų. Pakeliui išsivadavo iš
šalmo, iš po kurio išniro ilgos, ant pečių krentančios vario spalvos sruogos. Moteris atvertė
galvą ir papurtė plaukus atidengdama platų veidą didžiulėmis dėmėto onikso spalvos akimis,
subtiliai lenkta nosimi bei putliomis lūpomis.
 Nūnai nepastebėjau nė menkiausių užuominų į nuostabią Miriamos Benkroft išvaizdą,
kurios pakoreguota versija kadaise priklausė šiai ilgaplaukei.
— Kovačai, tai Leila Begin, — oficialiai tarė leitenantė. — Panele Begin, susipažinkite su
Takešiu Kovaču, Lorenso Benkrofto pasamdytu detektyvu.
Ji įsmeigė į mane vertinantį žvilgsnį.
— Jūs atkeliavote iš kitos planetos? — pasiteiravo.
— Teisingai. Iš Harlano pasaulio.
— Taip, leitenantė minėjo. — Leila Begin prašneko kimiu, virtualios erdvės modifikuotu
balsu, su akcentu, bylojančiu, kad ji atprato kalbėti amangliškai. — Belieka tikėtis, jog
būdamas ne-vietinis, jūs sugebėsite atsiverti.
— Kam?
— Tiesai. — Begin akyse nušvito nuostaba. — Leitenantė Ortega sakė, kad jus domina
tiesa. Gal pasivaikščiokime?
Nelaukdama atsakymo ji nupėdino palei krantą. Susižvalgiau su Ortega, kuri dūrė į
moterį nykščiu, bet pati nepajudėjo iš vietos. Akimirką padvejojęs leidausi įkandin Leilos
Begin.
— Kokią tiesą turite omenyje? — paklausiau, kai ją prisivijau.
— Jus nusamdė išsiaiškinti, kas užmušė Lorensą Benkroftą, — neatsigręždama tarė ji. —
Jums maga sužinoti, kas iš tikrųjų įvyko tą naktį, kai jis mirė. Aš neklystu?
— Ar jūs netikite, jog tai savižudybė?
— O jūs?
— Aš pirmas paklausiau.
Jos lūpų kampučiai pakrypo aukštyn.
— Ne, netikiu.
— Tuojau atspėsiu. Jūs kaltinate Miriamą Benkroft.
Leila Begin sustojo ir apsisuko ant ornamentais išpuošto kulno.
— Jūs šaipotės iš manęs, pone Kovačai?
Moters akyse tvykstelėjęs žvilgsnis bematant apmalšino norą viską nuleisti juokais.
Pakračiau galvą.
— Anaiptol. Bet aš teisus, ar ne?
— Ar jums teko matytis su Miriama Benkroft?
— Taip, trumpam.
— Neabejoju, kad ji jums pasirodė žavinga.
Išsisukinėdamas pagūžčiojau.
— Kartais šiek tiek įžūloka, bet… taip, šiuo atžvilgiu žodis “žavinga” kuo puikiausiai tinka.
Begin pažvelgė tiesiai man į akis.
— Ji — tikra psichopatė, — rimtai ištarė ir vėl nupėdino pirmyn. Po sekundės pasekiau jos
pavyzdžiu.
— Pastaruoju metu terminas “psichopatas” įgavo gerokai platesnę reikšmę, — atsargiai
sumurmėjau. — Girdėjau, kaip jis taikomas ištisoms kultūroms. Porą sykių mane patį taip
vadino. Nūdieniais laikais realybė — gana lanksti, todėl sunku pasakyti, kas nuo jos
atitrūkęs. Beprasmiška net bandyti.
— Pone Kovačai. — Moters balse nuskambėjo nekantrios gaidelės. — Miriama Benkroft
užpuolė mane tuo metu, kai laukiausi, ir nužudė negimusį mano kūdikį. Puikiai žinojo, kad
esu nėščia, ir padarė tai sąmoningai. Ar jūs kada nors buvote septintą mėnesį nėščias?
Krestelėjau galvą.
— Ne.
— Labai gaila. Tokia patirtis praverstų mums visiems.
— Jūsų pasiūlymą būtų sudėtinga įteisinti.
Begin pašnairavo į mane.
— Žvelgiant į jūsų movą susidaro įspūdis, kad žinote, ką reiškia netektis. Tačiau išorė
dažnai esti apgaulinga. Kas slypi jūsų viduje, pone Kovačai? Ar jums teko ką nors prarasti
visiems laikams?
 — Manau, taip, — atsakiau šalčiau, nei derėtų.
— Tuomet jūs suprasite, ką jaučiu Miriamai Benkroft. Žemėje žievinės laikmenos
instaliuojamos tiktai po gimimo.
— Kaip ir mano gimtinėje.
— Aš praradau vaiką, kurio nesugrąžins jokios technologijos.
Nepajėgiau tiksliai nustatyti, kokias emocijas spinduliavo Leila Begin — tikras ar
suvaidintas. Jaučiau, jog mūsų pokalbis nukrypsta nuo temos, todėl nutariau jį sugrąžinti į
vėžes.
— Tačiau tai nesuteikia Miriamai Benkroft akstino pribaigti savo vyrą.
— Dar ir kaip suteikia. — Begin vėl pašnairavo į mane karčiai nusišypsodama. — Aš
nebuvau vienintelė Lorenso Benkrofto gyvenime. Kaip, jūsų nuomone, jis su manimi
susipažino?
— Kiek girdėjau, Oklende.
Leila plačiau prašiepė lūpas ir nusikvatojo.
— Koks nuostabus eufemizmas. Taip, mudu tikrai susitikome Oklende. Gana nemalonioje
vietelėje, vadinamoje “Mėsine”. Lorensas užsigeidė pasitenkinti iškrypėliškais būdais, pone
Kovačai. Štai nuo ko jam sukietėdavo. Taip elgėsi ištisus dešimtmečius, anksčiau, nei mes
susidūrėme, ir esu tikra, kad vėliau.
— Taigi Miriama netikėtai nusprendė, kad jos kantrybės taurė perpildyta, ir vyrelį
sudorojo?
— Ji galėtų iškrėsti tokį pokštą.
— Nė kiek tuo neabejoju. — Begin teorijoje žiojėjo tiek skylių, kiek Šaryjoje sučiupto
dezertyro kūne, bet aš neketinau smulkmeniškai pasakoti, ką žinojau apie tą moterį. —
Turbūt neapsiriksiu spėjęs, jog pačiam Benkroftui nepuoselėjate jokių jausmų?
Begin veide vėl pražydo šypsena.
— Aš buvau kekšė, pone Kovačai. Gera kekšė, mokanti pavaizduoti bet kokius jausmus,
kurių iš jos reikalauja klientas. Tuo viskas pasakyta.
— Ar jūs teigiate, jog, esant būtinybei, sugebate užgniaužti tikrus jausmus?
— O jūs teigiate, kad nesugebate? — atšovė ji.
— Na, gerai, kokių pojūčių iš jūsų tikėjosi Lorensas Benkroftas?
Moteris lėtai į mane atsisuko. Pasijutau nejaukiai, lyg būčiau tvojęs jai antausį.
Prisiminimai pavertė Begin veidą neįžvelgiama kauke.
— Gyvuliško laisvumo, — pagaliau atsiliepė ji. — Ir vergiško dėkingumo. Kai tik jis
nustojo mokėti, šie jausmai akimirksniu išgaravo.
— Ką dabar jaučiate?
— Dabar? — Leila Begin pažiūrėjo į jūrą, tarytum lygindama vėjelio skleidžiamą vėsą su
jos viduje tvyrančiu šalčiu. — Nieko, pone Kovačai.
— Jūs sutikote su manimi pasišnekėti. Matyt, turėjote savų priežasčių.
Moteris atsainiai numojo ranka.
— Manęs paprašė leitenantė.
— Koks visuomeniškas požiūris...
Leilos žvilgsnis pakrypo į mane.
— Ar žinote, kas atsitiko po persileidimo?
— Jus papirko.
— Taip. Skamba nemaloniai, ar ne? Tačiau būtent tai ir įvyko. Aš paėmiau Benkrofto
pinigus ir užsičiaupiau. Gavau padorią sumą. Bet niekuomet neužmiršau, iš kur man
pasisekė ištrūkti. Į Oklendą grįžtu porą ar trejetą kartų per metus. Pažįstu “Mėsinėje”
dirbančias merginas. Jos labai gerai atsiliepia apie leitenantę Ortegą. Dauguma jaučiasi jai
skolingos. Galima sakyti, jog aš atsilyginu už kai kurias paslaugas.
— Kerštas Miriamai Benkroft su tuo neturi nieko bendra?
— Koks dar kerštas? — Leila Begin gaižiai prunkštelėjo. — Aš suteikiu jums informaciją,
nes manęs prašė leitenantė. Jūs neįstengsite pakenkti Miriamai Benkroft. Ji yra metušė.
Priklauso neliečiamųjų kastai.
 — Neliečiamųjų nebūna. Netgi tarp metušų.
Begin įsmeigė į mane liūdnas akis.
— Aiškiai matyti, kad jūs nevietinis, — tarė.

Mes susisiekėme su Leila Begin per Karibų ryšių tarpininkus, virtualią erdvę parūpino
tiekėjas iš Kinų kvartalo. “Pigu, — šnekėjo Ortega prieš pokalbį, — tačiau saugu kaip bet
kurioje kitoje vietoje. Užsimanęs privatumo Benkroftas išleidžia pusę milijono apsaugos
sistemoms, aš asmeniškai keliauju ten, kur niekas nesiklauso”.
Ryšių stotelė buvo ankšta, įsispraudusi tarp pagodos formos banko bei restorano
aprūkusiais langais — čionykštėje aplinkoje erdvė turėjo didelę paklausą. Į priimamąjį
nusigavome užkopę siaurais plieno laiptais ir nudrožę tilteliu, pritvirtintu prie vidurinio
pagodos aukšto. Smėlėtas net septynių ar aštuonių kvadratinių metrų plotas, kurį gaubė
pigus stiklinis kupolas, atstojo laukiamąjį. Išvydus dvi poras krėslų, kėpsančių natūralia
šviesa nutviekstoje patalpoje, man pasidingojo, jog regiu kajutę, išplėštą iš apleisto
reaktyvinio lainerio. Greta sėdynių, už stalo, apkrauto sekretoriaus įranga, kurios didžioji
dalis buvo išjungta, kiūtojo azijietė senutė. Jos užnugaryje į pastato gelmes vedė laipteliai.
Šiais nusileidę atsidūrėme tunelių labirinte, išraizgytame duomenų perdavimo kabeliais bei
vamzdžiais. Koridorių sienose įstatytos durys atsiverdavo į paslaugų teikimo kabinas.
Taupant erdvę, kušetės su elektrodais stovėjo kambarėliuose beveik stačiu kampu, iš visų
pusių jas supo mirksintys apdulkėję prietaisų skydai. Pats užsisegęs diržus, prisilipdydavai
elektrodus ir kušetės ranktūryje suspaudydavai kodą, kurį sužinodavai priimamajame.
Įjungta mašina bematant užvaldydavo sąmonę.
Grįžęs iš virtualaus paplūdimio, kur akiratyje driekėsi tolimo horizonto linija, patyriau
tikrą sukrėtimą. Kai atsimerkiau ir virš galvos pamačiau virtinę instrumentų, mano
smegeninėje švystelėjo vaizdai iš Harlano pasaulio. Prisiminiau, kaip trylikos metų
virtualioje aplinkoje pirmą kartą žaidžiau pornožaidimus. Prastos kokybės forume praleidau
porą minučių skaičiuojant realiuoju laiku, tačiau subjektyviu požiūriu dviejų didžiakrūčių
paukštyčių, kurios atrodė kaip karikatūriniai piešiniai, draugija mėgavausi pusantros
valandos. Pagal scenarijų kambarį dengė rožinės saldainiais kvepiančios pagalvėlės ir
dirbtinio kailio kilimai, pro langus buvo matyti išskydęs naktinio miesto vaizdas. Kai
susidėjau su gaujomis ir ėmiau uždirbti daugiau pinigų, kokybė bei ryškumas pagerėjo, o
galimų įvykių seka tapo įvairesnė, tačiau kai kurie dalykai niekada nesikeisdavo — tvankus
oras ir prie odos prisiklijavę elektrodai, kuriuos pajusdavai atsipeikėjęs tarp ankštų karsto
sienų.
— Kovačai?
Sumirksėjau ir nusiplėšiau diržus. Iš kabinos išsirangiau į koridorių, kur manęs jau laukė
Ortega.
— Na, ką galvoji?
— Man rodos, ji skiedžia nesąmones. — Pakėliau ranką užbėgdamas už akių leitenantės
protestams. — Na, paklausyk — aš sutinku, jog Miriama Benkroft gali būti kraupoka. Dėl to
nesiginčysiu. Bet nesunkiai pateikčiau pusšimtį priežasčių, kodėl ji netinka žudikės
vaidmeniui. Velniai rautų, Ortega, tu pati tikrinai ją poligrafu.
— Taip, žinau. — Detektyvė nusekė paskui mane koridoriumi. — Būtent tai neduoda man
ramybės. Miriama Benkroft savanoriškai pasitikrino melo detektoriumi. Na, jis privalomas
visiems liudininkams, bet toji moterėlė praktiškai ėmė reikalauti, kad prijungčiau ją prie
poligrafo, vos tik atvykau į nusikaltimo vietą. Nepuolė raudoti dėl savo vyro, neišspaudė nė
vienos ašaros, tiesiog sėdo į policijos katerį ir paprašė, kad prie jos pritvirtinčiau laidus.
— Na, ir kas?
— Pameni, kaip Ruterfordui pūtei miglą į akis? Anot tavęs, net melo detektorius nebūtų
užfiksavęs, kad jį maustai…
— Ortega, aš esu atitinkamai apmokytas diplomatinis agentas. Išsiugdęs gebėjimą
valdyti sąmonę. Fizinės savybės čia niekuo dėtos. Savikontrolės neįsigysi “Movų” prekybos
centre.
 — Bet Miriamos Benkroft kūnas — “Nakamuros” šedevras. Jie naudojasi jos veidu ir
kūnu, kad parduotų savo produktus…
— ”Nakamura” instaliuoja programas, kurios pergudrauja policijos poligrafus?
— Neoficialiai.
— Na, štai…
— Liaukis vaizdavęs sumautą bukaprotį. Negi nesi girdėjęs apie biochemas, gaminamas
pagal užsakymą?
Stabtelėjau priešais laiptus, kylančius aukštyn į priimamąjį, ir pakračiau galvą.
— Aš tuo netikiu. Iškepti savo vyrą ginklu, kurį tiktai ji viena galėjo paimti… Niekas
neiškrėstų tokios kvailystės.
Ėmiau kopti į viršų, Ortega sekė pavymui.
— Pamąstyk, Kovačai. Galbūt ji neplanavo iš anksto…
— O kaipgi saugykla su laikmenos kopija? Nusikaltimas būtų beprasmiškas…
— …gal veikė impulsyviai, tačiau tu privalai…
— …kažkas kitas, kuris nežinojo…
— Po velnių! Kovačai!
Ortegos balsas nuskambėjo oktava aukščiau nei įprastai.
Mes įžengėme į laukiamąjį. Iš kairės pusės lūkuriavo du klientai, vyras ir moteris, kurie
gyvai diskutavo laikydami ant kelių didelį į popierių suvyniotą paketą. Dešinėje periferiniu
regėjimu užfiksavau purpuro dryžius — ten, kur jų neturėjo būti. Aš pastebėjau kraują.
Sukriošusios azijietės gerklę perpjovė kažkokia metalinė žaizdoje blizganti gija.
Sekretorės galva gulėjo ant stalo, žvilgančiame kraujo klane.
Ranka instinktyviai nėrė link “Nemekso”. Ortega atlaužė savojo “Smito ir Vesono”
saugiklį. Atsisukau į porelę klientų, gniaužiančių popierinį ryšulį.
Laikas sulėtėjo lyg sapne. Dėl neurochemos kiekvienas aplinkinių judesys atrodė velniškai
vangus, atskiri kadrai pleveno mano akiratyje tarytum rudeniniai lapai.
Paketas suiro. Moteris spaudė kompaktišką čiurkšlinį spinduliasvaidį, vyras laikė
automatą. Išsitraukiau iš dėklo “Nemeksą” ir juosmens lygyje paleidau šūvius.
Su trenksmu atsivėrė į tiltelį vedančios durys. Ant slenksčio išdygo dar vienas tipas, kurio
kumščiuose blyksėjo pistoletai.
Šalia manęs driokstelėjo Ortegos “Smitas ir Vesonas”, ir atvykėlis išlėkė pro tarpudurį,
tarsi atbuline eiga demonstruodamas savo pasirodymą.
Pirmasis mano šūvis įsirėžė į krėslo, kuriame sėdėjo moteris, atlošą ir užliejo ją balto
kamšalo draiskanomis. Sušnypštęs čiurkšlinis ginklas persijungė į plačiojo spindulio režimą.
Antroji kulka išsprogdino šaulės galvą ir sūkuriuojančius baltus skutelius nudažė raudonai.
Ortega tūžmingai užstaugė. Akies krašteliu mačiau, kad ji pliekia aukštyn. Kažkur virš
mūsų stiklą suskaldė leitenantės šūviai.
Vyras su automatu vargais negalais atsistojo. Suvarydamas į jį kelias kulkas pastebėjau,
jog fizionomijoje atsispindi abejinga sintetiko išraiška. Vyrukas susverdėjo ir tebekeldamas
ginklą atsirėmė į sieną. Aš tučtuojau išsitiesiau ant grindų.
Virš mūsų galvų sutrupėjo kupolas. Ortegai kažką riktelėjus, nusiridenau šalin. Greta
manęs tėškėsi suglebęs kūnas, kuris kūliavirsčia atskriejo nuo stogo.
Tipas su automatu nesitaikydamas paleido šūvių seriją. Leitenantė vėl sustugo ir
prisispaudė prie grindų. Nušliaužęs prie negyvos moters tris sykius iššoviau į sintetiką. Jo
ginklas nustojo tratėti.
Tyla.
Pasukiojau “Nemekso” vamzdį į kairę ir į dešinę, į kambario kampus ir lauko duris. Į
dantytus sudaužyto kupolo kraštus. Nieko.
— Ortega?
— Taip, viskas gerai. — Leitenantė tysojo kitoje kambario pusėje įsirėmusi į vieną alkūnę.
Įtemptas balsas visiškai nesiderino su ištartais žodžiais. Atsistojau ir svirduliuodamas,
traiškydamas stiklo šukes nusigavau iki leitenantės.
— Kur sužeidė? — griežtai paklausiau, tuo pačiu pritūpiau ir padėjau jai atsisėsti.
 — Į petį. Suknista kalė pataikė į mane iš savo čiurkšlinio žaisliuko.
Įsikišęs “Nemeksą” į dėklą apžiūrėjau žaizdą. Ant Ortegos striukės, iš nugaros pusės,
spindulys išrėžė ilgą įstrižą vagą ir perskrodė petelį, po kuriuo iki pat kaulo susvilino mėsą.
— Laimės kūdikis, — apsimestinai nerūpestingai tariau. — Jei nebūtum pasilenkusi, šūvis
galėjo nušnioti tavo galvą.
— Aš nesilenkiau, o paslydusi griuvau, velniai rautų.
— Koks skirtumas. Norėsi atsistoti?
— Kaip pats manai? — Ortega priklupo tarsi svirtį ištiesusi sužeistą ranką ir susiraukė, kai
nuo judesio striukės audinys palietė žaizdą. — Šūdas, kaip gelia.
— Spėju, jog tą patį sakė ir pro tarpdurį nėręs žmogėnas.
Įsirėmusi į mane Kristina atsisuko. Mūsų akis teskyrė keli centimetrai. Aš nutaisiau rimtą
išraišką, ir Ortegos veidą lyg saulėtekis nušvietė juokas. Ji papurtė galvą.
— Jėzau, tu — nesveikas močkrušys, Kovačai. Po susišaudymo skaldyti juokelius moko
korpuse ar tiesiog nusprendei parodyti iniciatyvą?
Pastūmiau ją išėjimo linkui.
— Nusprendžiau parodyti. Eime, tau reikia įkvėpti gryno oro.
Mūsų užnugaryje kažkas sutrinksėjo. Žaibiškai kryptelėjau galvą ir pamačiau, jog
sintetikas sverdėdamas stojasi. Paskutinis mano šūvis sumaitojo ir išdraskė galvos šoną.
Automatą spaudžiusius pirštus, ant kurių nuo dilbio varvėjo kraujas, praskėtė spazmai.
Užtat kairiosios rankos delnas gniaužėsi į kumštį. Sintetikas atsitrenkė į krėslą, suklupo, bet
išsitiesė ir nusiūbavo mūsų pusėn vilkdamas dešiniąją koją.
Išsitraukiau “Nemeksą” ir nukreipiau į žmogėną vamzdį.
— Kova baigta, — kantriai paaiškinau.
Negyvas veidas prašiepė lūpas. Dar vienas nevikrus žingsnis į priekį. Aš susiraukiau.
— Dėl Dievo meilės, Kovačai. — Ortega jau grabinėjo savąjį ginklą. — Pribaik jį.
Paleidau šūvį, ir kulka parbloškė sintetiką ant stiklo šukėmis nusėtų grindų. Mova
apsivertė porą kartų, galop sustingo vangiai alsuodama. Kol pritrenktas vėpsojau į kūną, iš
jo gerklės išsiveržė gargiantis juokas.
— Užteks, po velnių. — Atsikrenkštęs jis vėl sukrizeno. — Ar ne, Kovačai? Užteks, po
velnių.
Vieną širdies tvinksnį stovėjau kaip iškaltas iš akmens. Jo žodžiai mane sukrėtė. Po
akimirkos apsisukau ir moviau link durų nusitempdamas kartu Ortegą.
— Kas…
— Laukan. Nešdinamės laukan. — Stumtelėjau ją pro tarpdurį, nėriau įkandin ir griebiau
už turėklų. Priešais, ant takelio, rietėsi negyvas vyrukas su pistoletais. Vėl pastūmiau
Ortegą, ir moteris nerangiai persirito per kūną. Užtrenkęs duris bėgte leidausi jai iš paskos.
Mes beveik pasiekėme tiltelio galą, kai užnugaryje sprogo kupolas į orą išspjaudamas
plieno bei stiklo fontaną. Aiškiai išgirdau, kaip nuo vyrių nutrūko durys. Smūginė banga
pakėlė mus tarsi ant žemės nušveistus apsiaustus ir nuo laiptų nusviedė į gatvę.
22

Policijos pasirodymas didesnį įspūdį daro naktimis.

Pirmiausia veidus nutvieskia teatrališkai blykčiojantys švyturėliai, niaurias išraiškas
paeiliui nudažo raudona, bylojanti apie nusikaltimą, ir miglotai melsva spalvos. Tamsą
skrodžia sirenų gausmas tarytum liftas, triukšmingai besileidžiantis per visus miesto lygius,
racijose traška balsai, kupini energijos, bet paslaptingi, šen bei ten zuja blausiai apšviestos
figūros, girdėti nesuprantamų pokalbių nuotrupos, į pareigūnų atgabentą įrangą išsižioję
spokso atsitiktiniai praeiviai — tamsiame fone daugiau nieko nemato, tačiau vienoje vietoje
stovi ištisas valandas.
Visiškai kitokį vaizdą galima išvysti darbo dieną, devintą valandą ryto. Į Ortegos kvietimą
atsiliepė pora visureigių, bet jų švyturėliai ir sirenos bemaž susiliejo su įprastu miesto
šurmuliu. Uniformuoti žmonės atitvėrė gatvę iš abiejų galų, išginė laukan gretimų įstaigų
klientus. Tuo metu Ortega įtikinėjo banko apsauginius, kad nebandytų manęs suimti kaip
įtariamo sprogdintojo. Matyt, už sučiuptus teroristus valdžia atseikėdavo nemenką premiją.
Už beveik nematomų, padūmavusių pertvarų jau spietėsi žiūrovų grupelės, tačiau jas
daugiausia sudarė praeiviai, kuriuos erzino tai, kad jiems kelią pastojo užkardos.
Kol policija užsiiminėjo savais reikalais, aš sėdėjau priešingoje gatvės pusėje ir dairiausi į
žaizdeles, kuriomis apsirūpinau nuo tiltelio skriedamas ant asfalto. Nieko rimta, vien tik
mėlynės bei nubrozdinimai. Dėl priimamojo formų didžioji sprogimo bangos dalis buvo
nukreipta į stogą, ten pat plūstelėjo ir šrapnelis. Mums velniškai pasisekė.
Ortega atšlijo nuo pareigūnų, besibūriuojančių priešais banką, ir nužygiavo per gatvę
mano pusėn. Ji nusimetė striukę, todėl ant sužeisto peties aiškiai mačiau baltas audinius
sulipdžiusias siūles. Perpetinis dėklas kadarojo jos rankoje, po plona baltų berankovių
marškinėlių medvilne, ant kurios puikavosi legendinis užrašas — JŪS TURITE TEISĘ TYLĖTI,
TAD GAL UŽSIČIAUPTUMĖTE? — siūbavo krūtys. Moteris prisėdo greta manęs, ant
šaligatvio.
— Teismo ekspertų furgonas jau kelyje, — lyg tarp kitko tarstelėjo. — Kaip manai, ar iš
tų nuolaužų išpešime ką nors naudinga?
Įbedžiau akis į rūkstančius kupolo griuvėsius ir papurčiau galvą.
— Atrasite kūnus, gal net sveikas laikmenas, tačiau mus užpuolę tipai tebuvo vietiniai
samdiniai. Jie paaiškins, jog dirbo sintetikui, kuris kiekvienam turbūt pažadėjo po pustuzinį
tetrameto ampulių.
— Aha. Bet savo užduotį jie atliko prastai.
Mano lūpos suvirpėjo mėgindamos nusišypsoti.
— Išties aplaidžiai. Nors abejoju, ar jiems liepė mus nupilti.
— Veikiau įsakė atitraukti mūsų dėmesį, kol išlėks į orą tavo bičiulis?
— Panašiai.
— Jei neklystu, sprogdintojas prisijungė detonatorių taip, kad šis sureaguotų į
nutrūkusios gyvybės požymius? Tu pribaigi vyruką, ir babach — jis nusitempia anapilin tave.
Kartu su manimi. Ir pigiais samdytais pagalbininkais.
— Tuo pačiu sunaikina savo laikmeną bei movą, — linktelėjau. — Paprasta ir švaru.
— Kodėl planas neišdegė?
Nejučia pasitryniau randelį, įsirėžusį po akimi.
— Sintetikas mane pervertino. Aš privalėjau iš karto jį nukepti, tačiau nepataikiau. Spėju,
jog tas tipas būtų nusižudęs, bet mėgindamas nutildyti automatinį pistoletą sumaitojau jo
ranką. — Sąmonės akimi regiu, kaip ginklas krenta iš praskėstų pirštų ir nubilda
grindimis. — Išmušiau automatą ten, kur sintas neįstengė jo pasiekti. Matyt, gulėdamas
geidė numirti, kai išgirdo, jog mes išeiname. Įdomu, kokio modelio sintetiniu kūnu jis
naudojosi.
— Nežinau, kas sukūrė sintetiką, bet mielai padėkočiau jo gamintojams, — linksmai
atsiliepė Ortega. — Galbūt ekspertams vis dėlto pavyks ką nors aptikti.
— Tu žinai, kieno tai darbas, tiesa?
— Jis pavadino tave Kova…
— Kadminas.
Trumpam įsivyravo tyla. Nenuleidau akių nuo dūmų sruogų, besiveržiančių iš
sutrupėjusio kupolo. Ortega giliai įkvėpė ir atsiduso.
— Kadminas tūno saugykloje.
— Jau nebe. — Pašnairavau į leitenantę. — Turėsi užsirūkyti?
Moteris be žodžių įteikė pakelį. Išpurčiau vieną cigaretę, kyštelėjau ją į lūpų kampelį,
prisidegiau ir įtraukiau dūmą. Visa tai atlikau vienu judesiu, kurį per daugelį metų
ištreniravo nenumaldomas potraukis nikotinui. Nepasitelkiau jokių sąmoningų pastangų. Į
plaučius nuvingiavęs dūmelis panėšėjo į kvepalų aromatą, kadaise dvelkusį nuo mylimo
žmogaus.
— Jis mane pažinojo, — galų gale pratariau. — Be to, žinojo ir kelistų istoriją. “Užteks, po
velnių”, — prieš mirdama pasakė kelistų partizanė, vardu Ifė Demė, kai ją kvotė per
neramumus Harlano pasaulyje. Moteris turėjo organizme instaliuotus sprogmenis, kurie
izoliatorių sulygino su žemėmis. Kažkur girdėta? Kas iš mūsų pažįstamų gali švaistytis Kelos
citatomis, lyg būtų kilęs iš Milsporto?
— Kadminas sėdi sumautoje saugykloje, Kovačai. Iš jos neištrūksi, jei…
— Jei tau nepagelbės dirbtinis intelektas. Esu tai stebėjęs anksčiau. Adoracijoje vadovybė
panašiai apdorodavo mūsų karo belaisvius. — Spragtelėjau pirštais. — Tarsi nerštavietėje
gaudytum drambliažuves.
— Taip paprasta? — ironiškai suburbėjo Ortega.
Nuleidęs klausimą negirdomis supapsėjau cigarete.
— Pameni žaibą, kuris blykstelėjo danguje, kai virtualioje aplinkoje bendravome su
Kadminu?
— Aš nieko nemačiau. Ne, palauk. Tuo metu galvojau, jog pastebėjau trumpalaikį
sistemos gedimą.
— Nieko panašaus. Švytėjimas jį palietė. Atsispindėjo nuo stalo. Būtent tada Kadminas
prižadėjo mane užmušti. — Atsigręžiau į Ortegą ir nesmagiai nusišypsojau. Mintyse aiškiai
išvydau pasibjaurėtiną virtualaus samdomo žudiko vaizdą. — Nori išgirsti pirmosios Harlano
kartos sukurtą mitą? Pasaką, porinamą kitame pasaulyje?
— Kovačai, netgi padedant dirbtiniam intelektui, jiems reikėtų…
— Nori išgirsti istoriją ar ne?
Ortega patraukė pečiais, susiraukė ir pakinkavo galva.
— Gerai, pasakok. Gal sugrąžintum mano cigaretes?
Atidavęs pakelį luktelėjau, kol ji užsirūkys. Leitenantė išpūtė dūmus į gatvę ir paragino:
— Pirmyn.
— Pradedu. Mano gimtasis miestas, Niupestas, kadaise garsėjo tekstilės pramone.
Harlano pasaulyje jūroje ir pakrantėse veši augalai, vadinami kazuaržolėmis. Išdžiovink jas,
apdorok chemikalais ir galėsi pagaminti medžiagą, primenančią medvilnę. Kolonizavimo
laikais Niupestas tapo kazumedvilnės sostine. Jau anuomet darbininkai plušėdavo fabrikuose
ypač apgailėtinomis sąlygomis. Kai įprastą tvarką sujaukė kelistai, padėtis tapo dar
bjauresnė. Kazumedvilnės pramonė sunyko, dėl ko mieste įsiviešpatavo masinis nedarbas ir
begalinis skurdas, o prakeikti ramybės drumstėjai tepajėgė kelti sumaištį. Jie gi buvo
revoliucionieriai, ne ekonomistai.
— Ta pati sena dainelė.
— Bent jau pažįstama melodija. Tais laikais aplink fabrikus įsikūrusiuose lūšnynuose
užgimė daug kraupių istorijų. Apie kuliamųjų kaukus arba kanibalą iš Kitano gatvės.
Ortega užsitraukė dūmą ir išplėtė akis.
— Žavinga.
— Aha, sunkūs laikai. Taigi žmonės sukūrė pasaką apie siuvėją, pamišėlę Liudmilą.
Sekdavo ją vaikams, kad šie pagelbėtų tvarkytis namuose ir grįžtų iš lauko iki sutemstant.
Pamišėlė Liudmila valdė bankrutuojantį kazumedvilnės fabrikėlį ir turėjo tris vaikus, kurie
niekada jai nepadėdavo. Tinginių trijulė naktimis iki išnaktų slampinėdavo po žaidimų
pasažus, o dienomis miegodavo. Vieną dieną Liudmila pasiuto.
— Iki tol išprotėjusi nebuvo?
— Ne, tik truputį nusiminusi.
— Tu vadinai ją pamišėle Liudmila.
— Nes taip vadinasi pasaka.
— Bet jei iš pradžių ji nebuvo kuoktelėjusi…
— Po galais, nori išklausyti istoriją ar ne?
Ortega užraitė lūpų kraštelį. Leisdama pratęsti pamojo ranka, kurioje laikė cigaretę.
— Kalbama, kad vieną vakarą, kai vaikai susiruošė į miestą, moteriškė kažko pripylė
jiems į kavą ir apkvaišusias, bet — įsidėmėk — nepraradusias sąmonės atžalas nuvežė į
Mičemo kyšulį, kur vieną po kito sumetė į kuliamosios cisternas. Žmonės porina, esą vaikų
klyksmai aidėjo visoje pelkėje.
— Mm-hmm.
— Aišku, policija šį tą įtarė…
 — Nejaugi?
— …bet nieko negalėjo įrodyti. Vaikiščiai svaiginosi pavojingais chemikalais, tampė
nervus vietinei jakudzai, todėl nedaug kas nustebo, kai jie pradingo.
— Tavo istorija turi prasmę?
— Taip. Liudmila atsikratė savo sumautais, niekam tikusiais vaikais, bet kas iš to? Jai vis
vien reikėjo žmogaus, galinčio prižiūrėti rezervuarus, kuriuose apdorojamos medžiagos,
nešioti kazuaržoles fabriko laiptais. Be to, kaip ir anksčiau, moteriškė balansavo ant
bankroto ribos. Ką gi ji padarė?
— Kažką šlykštaus?
Linktelėjau.
— Liudmila išgriebė iš kuliamosios sutraiškytų vaikų liekanas ir iš jų sulipdė trijų metrų
ūgio kūną. Tada, tamsiosioms galioms šventą naktį išsikvietė Tengu…
— Ką?
— Tengu, kitaip tariant, būtybę, kuri krečia piktas eibes — tu ją vadintum demonu.
Moteris išsikvietė Tengu, kad šis atgaivintų lavoną, ir įsiuvo jį į kūną.
— Kada? Kai jis stovėjo nusisukęs?
— Ortega, juk čia pasaka. Liudmila įsiuvo Tengu sielą, bet prižadėjo išleisti iš kūno, jeigu
jis atitarnaus devynerius metus. Harlanitų panteone skaičius “devyni” yra šventas, todėl
sutarties sąlygas turėjo vykdyti tiek demonas, tiek ji pati. Deja…
— Nagi, nagi.
— …Tengu negarsėjo kaip kantrybės įsikūnijimas, o senoji Liudmila, ko gero, buvo ne itin
sugyvenamo charakterio. Vieną vakarą, tepraėjus maždaug trejiems metams, Tengu ją
užpuolė ir suplėšė į gabalus. Kai kas tvirtina, neva demoną pakurstė Kišimo-džinė,
sukuždėjusi jam į ausį užkeikimus…
— Kas? Džino mėgėja?
— Ne, Kišimo-džinė, vaikus globojanti dievybė, kuri atkeršijo Liudmilai už tai, kad toji
nužudė savo atžalas. Tai tik viena iš versijų. Kita… — akies krašteliu pastebėjau maištingą
Ortegos žvilgsnį ir skubiai pratęsiau: — Tiek to. Sudraskęs šeimininkę Tengu užsitraukė
prakeiksmą ir amžiams liko įkalintas trimetriniame fiziniame pavidale. Kadangi demonas
užmušė ir, kas dar blogiau, išdavė kerais jį iškvietusį žmogų, kūnas ėmė pūti. Dalelė šen,
dalelė ten — procesas tapo nesustabdomas. Nuo to laiko Tengu klaidžioja gatvėmis ir
fabrikų kvartalais ieškodamas šviežios mėsos, kuria pakeistų puvėsius. Žudo tiktai vaikus,
nes pats buvo sukurtas iš vaikiškų organų. Kad ir kiek kartų prisisiuva naujus mėsgalius…
— Jis išmoko siūti?
— Tengu turi daugybę talentų. Kad ir kiek kartų jis atsišviežina, po kelių dienų naujosios
dalys ima švinkti, ir tuomet vėl tenka leistis į medžioklę. Gamyklų kvartale jį praminė
Lopiniuotu Baubu.
Nutilau. Ortega prasižiojo taip, kad lūpos įgavo “O” raidės formą, ir išpūtė dūmus.
Palaukusi, kol šie išsisklaidys, atsigręžė į mane.
— Pasaką tau sekė motina?
— Tėvas. Kai buvau penkerių.
Ji pažiūrėjo į cigaretės galiuką.
— Koks mielas tipas.
— Anaiptol. Bet tai jau kita istorija. — Atsistojęs nukreipiau akis į vieną pertvarą, už
kurios telkėsi minia. — Kadminas ištrūko į laisvę, tapo nekontroliuojamas. Nežinau, kam
anksčiau buvo nusisamdęs, bet dabar jis dirba sau.
— Kaip ištrūko? — suirzusi Ortega skėstelėjo rankomis. — Na, gerai, aš sutinku, kad į
policijos departamento saugyklą galėjo įsiskverbti dirbtinis intelektas. Tačiau jis turėjo
pranykti nevėliau kaip po mikrosekundės, antraip pavojaus signalus būtų išgirdę net
Sakramente.
— Mikrosekundės kuo puikiausiai užteko.
— Bet Kadminas dar nenuteistas oficialiai. Neįsivaizduoju, kas jį išvadavo, tačiau tie
žmonės turėjo tiksliai žinoti, kada mes įjungsime laikmenos diską. Jiems reikėjo…
 Leitenantė prikando liežuvį ūmai suvokusi akivaizdų dalyką.
— Manęs, — užbaigiau. — Jiems reikėjo manęs.
— Bet tu…
— Ortega, aš sugaišiu šiek tiek laiko, kol viską išsiaiškinsiu. — Sviedžiau nuorūką į
nutekamąjį griovį ir susiraukiau, nes burnoje liko nemalonus prieskonis. — Gal porą dienų.
Verčiau patikrink saugyklą. Kadmino ten nerasi. Tavimi dėtas, įsitaisyčiau pakaušy akis.
Moteris nutaisė gaižią veido išraišką.
— Sakai, jog turėčiau slapstytis savo mieste?
— Aš tau nenurodinėju, ką daryti. — Sužvejojau užantyje “Nemeksą” ir išpurčiau
pustuštę dėtuvę beveik taip pat nesąmoningai, kaip ir užsirūkiau. Apkabą paslėpiau striukės
kišenėje. — Tiesiog supažindinu su padėtimi. Mums teks susitarti, kur pasimatysime. Bet ne
“Hendrikse”. Ir ne ten, kur tave būtų galima susekti. — Kryptelėjau galvą į minią,
mindžikuojančią kitoje užtvaros pusėje. — Bet kas iš jų gali turėti implantus, kurie padėtų
girdėti mūsų pokalbį.
— Jėzau. — Ji išpūtė skruostus. — Tave apsėdo technoparanoja, Kovačai.
— Gerai žinau, ką šneku, nes taip užsidirbdavau pragyvenimui.
Ortega pamąstė minutėlę, išsitraukė šratinuką ir ant cigarečių pakelio kažką pakeverzojo.
Kišenėje sugraibęs naują dėtuvę, įstačiau ją į “Nemeksą”. Akių nė sekundei neatplėšiau nuo
minios.
— Imk, — leitenantė sviedė man pakelį. — Čia užkoduotas kelionės tikslas. Suvesk
duomenis į bet kurią Įlankos taksi, ir ji pristatys tave, kur reikia. Ten sėdėsiu šiandien ir
rytoj. Porytdienos rytą užsiimsiu įprastais reikalais.
Sugavau cigaretes kaire ranka, pažiūrėjau į skaičius, įsimečiau pakelį į kišenę.
Trakštelėjau “Nemekso” slankiklį perkeldamas į lizdą pirmąjį šovinį ir sugrąžinau pistoletą į
dėklą.
— Susisiek su manimi, kai patikrinsi saugyklą. — Tai taręs pajudėjau iš vietos.
23

Patraukiau į pietus. Virš galvos į transporto srautą įsiliedavo ir iš jo išnirdavo

užprogramuotą hipernašumą rodantys autotaksi, kurie retsykiais nusileisdavo iki žemės
bandydami privilioti klientus. Dangus po truputį keitėsi. Kilstelėjęs galvą pamačiau pilkus
debesis, atplaukiančius iš vakarų pusės, ant skruosto užtiško vienas kitas lietaus lašelis. Į
taksi nekreipiau dėmesio. Elkis elementariai, būtų pasakiusi Virdžinija Vidora. Kai tave
medžioja dirbtinis intelektas, vienintelė viltis išsigelbėti — kažkaip pasprukti iš elektroninės
erdvės. Aišku, tą padaryti kur kas lengviau mūšio lauke, kur apstu purvo ir viešpatauja
chaosas. Mėginimai slapstytis šiuolaikiniame ir, kas svarbiausia, nesubombarduotame
mieste prilygsta logistiniam košmarui. Prie tinklo prijungti visi pastatai, visos transporto
priemonės, visos gatvės. Bet kokios finansinės operacijos atstoja puikius pėdsakus
informaciniams skalikams.
Radęs apdaužytą bankomatą papildžiau senkančias plastikinių kupiūrų atsargas. Tuomet
grįžau du kvartalus atgal ir nužygiavau į rytus, kol aptikau viešą vaizdofono būdelę.
Panaršiau kišenes, iškrapščiau kortelę, prisiklijavau prie galvos elektrodus ir surinkau
numerį.
Neišvydau jokio vaizdo. Neišgirdau, kaip mane sujungė, nes ryšį užmezgiau ir palaikiau
su žmogumi, kuris įsiinstaliavo primityvias vidines mikroschemas. Iš tamsaus ekrano
netikėtai atsklido balsas:
— Kas čia?
— Jūs man davėte savo kortelę, — atsiliepiau, — tam atvejui, jei įvyks kas nors rimta.
Manau, daktare, mums metas šnektelėti apie velniškai rimtus reikalus.
Balso savininkė garsiai nugurgė seiles, bet po akimirkos vėl prabilo šaltakraujišku balsu:
— Mums derėtų susitikti. Spėju, kad jūs nenorėsite užsukti į mano darbo vietą.
— Teisingai spėjate. Ar žinote, kur rasti raudoną tiltą?
— Tai Auksinių vartų tiltas, — abejingai pataisė ji. — Taip, aš žinau, kur jis yra.
 — Būkite ten vienuoliktą valandą. Prie šiaurinio greitkelio. Ateikite viena.
Nutraukiau ryšį. Surinkau kitą numerį.
— Benkroftų rezidencija. Su kuo pageidausite kalbėti? — balsas nuskambėjo akimirka
anksčiau, nei ekrane išdygo paprastai apsirengusi moteris, kurios šukuosena priminė pagal
pilotų madą kirptus Anginos Čandros plaukus.
— Prašyčiau pakviesti Lorensą Benkroftą.
— Šiuo metu ponas Benkroftas dalyvauja konferencijoje.
Mano užduotis palengvėjo.
— Labai gerai. Kai su juo susisieksite, perduokite, jog skambino Takešis Kovačas.
— Gal norėsite pašnekėti su ponia Benkroft? Ji liepė…
— Ne, — skubiai atsakiau. — Nereikia. Pasakykite ponui Benkroftui, jog porą dienų
manęs nebus mieste. Tačiau aš jam paskambinsiu iš Sietlo. Viskas.
Išėjęs iš būdelės dirstelėjau į savo laikrodį. Iki pasimatymo ant tilto liko valanda ir
keturiasdešimt minučių. Nudrožiau gatve akimis ieškodamas baro.

Man netrūksta draugų, penktą daną gavau,

Ir Lopiniuoto Baubo aš nebijau.

Dvieilis išniro iš atokios sąmonės kertelės tarytum moneta, sužvilgusi dumblinoje

vaikystės vagoje.
Tačiau aš bijojau.

Kai pasiekėme kelią, vedantį ant tilto, lietus dar nepylė, bet padangėse jau kybojo niūrus
ir tamsūs debesys. Ant priekinio sunkvežimio stiklo tenukrito keli sunkūs lašai — pernelyg
mažai, kad reikėtų įjungti valytuvus. Pro aptiškusį langą spoksodamas į milžinišką rūdžių
spalvos struktūrą, kuri iškilo priešakyje, supratau, jog kiaurai permirksiu.
Tiltu važiavo tiktai mūsų mašina. Virš tuščių asfaltuotų kelio juostų ir šiukšlėmis nusėtų
pėsčiųjų takelių tarytum gigantiško dinozauro kaulai stūksojo rusvi bokštai.
— Sumažink greitį, — liepiau savo bendražygiui, kai užnugaryje liko pirmasis bokštas.
Vairuotojui perdėm stipriai nuspaudus stabdį, pašnairavau į šonus. — Nesikarščiuok. Kaip
sakiau, tau negrės joks pavojus. Aš tik su kai kuo susitinku.
Transplantas Nikolsonas nudelbė mane padūmusiu žvilgsniu, ir iš jo burnos padvelkė
išsikvėpusio alkoholio tvaikas.
— Aha, kurgi ne? Ar kiekvieną savaitę dalini vairuotojams tiek plastiko? Užsiiminėji
labdara Pleišenos baruose?
Gūžtelėjau.
— Galvok, ką nori. Tiesiog nelėk kaip akis išdegęs. Kai mane išleisi, galėsi spausti
akseleratorių iki dugno.
Nikolsonas papurtė suveltą plaukų kupetą.
— Šūdinas reikalas, vyruti…
— Matai tą žmogų, stovintį ant šaligatvio? Sustok šalia jo. — Parimusi ant turėklų, įlankos
vaizdu gėrėjosi vieniša figūra. Nikolsonas įsitempė ir susiraukė, galvą įtraukė į neapsakomai
plačius pečius, dėl kurių veikiausiai ir gavo Transplanto pravardę. Nudrengtas sunkvežimis
įstrižai kirto dvi juostas ir barškėdamas sustingo prie dešiniosios užtvaros, skiriančios
greitkelį nuo šaligatvio.
Iššokau laukan, apsidairiau žvalgydamasis praeivių, bet nė vieno nepastebėjau. Įsikibau į
atviras dureles ir prisitraukiau iki kabinos.
— Įdėmiai klausykis. Kol nusigausiu į Sietlą, sugaišiu dvi, gal tris dienas. Tu įsitaisyk
pirmajame viešbuty, kurį aptiksi miesto ribose, ir lauk manęs. Sumokėk grynais, tačiau
užsiregistruok mano vardu. Skambinsiu tau ryte, tarp dešimtos ir vienuoliktos, todėl tuo
metu sėdėk kambaryje. Likusį laiką gali veikti, ką užsimanysi. Aš tau daviau pakankamai
plastiko, kad nenuobodžiautum.
 Nikolsonas taip prašiepė dantis, jog širdies gilumoje pajutau užuojautą visiems, kurie tą
savaitę Sietle darbuosis paslaugų sferoje.
— Nesijaudink, bičiuli. Senasis Transplantas smagiai praleis laiką graibydamas cickas.
— Malonu tai girdėti. Per daug neatsipalaiduok. Mums gali tekti paskubomis leistis į kelią.
— Taip, taip. Kada gausiu likusį plastiką?
— Jau sakiau. Sumokėsiu, kai užbaigsime darbus.
— O jei tu nepasirodysi per tris dienas?
— Tai reikš, jog aš negyvas, — maloniai paaiškinau. — Jei taip įvyks, patarčiau porai
savaičių kur nors pasislėpti. Jie nešvaistys laiko tavęs ieškodami. Pasitenkins tuo, jog aptiko
mane.
— Vyruti, vargu ar man…
— Nieko tau nenutiks. Pasimatysime po trijų dienų. — Nušokau ant asfalto, užtrenkęs
sunkvežimio dureles porą sykių į jas dunkstelėjau. Užriaumojo variklis, ir Nikolsonas
nuvairavo sunkvežimį atgal į greitkelio vidurį.
Lydėdamas mašiną žvilgsniu nejučia ėmiau spėlioti, ar jis pasieks Sietlą. Šiaip ar taip,
vairuotojui atseikėjau padorią sumą — netgi žinodamas, jog sulauks iš manęs antra tiek, jei
tiksliai vykdys nurodymus, jis gali susigundyti apsisukti ir tiesiu taikymu grįžti į barą, iš
kurio buvo iškrapštytas. Arba pradėti nervintis lūkuriuodamas, kol kažkas pabels į duris, ir
išsinešdinti iš viešbučio anksčiau, nei praeis trys dienos. Dėl potencialių išdavysčių
neketinau griežti danties, nes pats nesiruošiau su juo susitikti. Man buvo nė motais, kuo
Nikolsonas užsiims.
Kai bandai slapstytis nuo priešų, stenkis nepateisinti jų lūkesčių, į ausį sukuždėjo
Virdžinija Vidora. Kaišyk jiems į ratus kuo daugiau pagalių, tačiau pats nelėtink žingsnio.
— Jūsų draugas, pone Kovačai? — žengusi prie užtvaros gydytoja nukreipė akis į
tolstančią mašiną.
— Susipažinome bare, — nemeluodamas atsakiau, peršokau tvorelę ir nupėdinau link
turėklų. Priešais atsivėrė vaizdas, kurį regėjau pirmąją dieną Žemėje, kai Kertis skraidino
mane iš Saulėkaitos rūmų. Lietų žadančiose sutemose, virš pastatų ir prieplaukos, tarsi
jonvabalių spiečius raibuliavo ore lakiojančios mašinos. Prisimerkęs įžiūrėjau Alkatraso salą,
pilkas “Psichosaugos” bunkerio sienas ir oranžinius langus. Dar tolėliau plytėjo Oklendas.
Užnugaryje tyvuliavo jūra, iš pietų į šiaurę driekėsi kilometro ilgio tiltas. Pagrįstai įsitikinęs,
jog man negresia jokios staigmenos — išmušti iš vėžių galėjo nebent kariniai artilerijos
pabūklai, — atsigręžiau į gydytoją.
Mano žvilgsnis privertė ją krūptelėti.
— Kas yra? — meiliai pasiteiravau. — Graužia sąžinė, nes nusižengėte etinėms medikų
normoms?
— Tai ne mano sumanymas…
— Žinau. Jūs tik pasirašėte paleidimo dokumentus nukreipusi į šoną akis. Kam gi šovė
išganingoji mintis?
— Neįsivaizduoju, — atsakė ji anaiptol neaprimusi. — Salivaną kai kas aplankė. Dirbtinė
mova. Regis, azijietė.
Linktelėjau. Trepa.
— Ką Salivanui liepė padaryti?
— Tarp žievinės laikmenos ir nervų sistemos sąsajos įsprausti virtualaus tinklo
lokatorių. — Dėstydama smulkmenas moteris atgavo savitvardą. Dabar jos balsas skambėjo
tvirčiau. — Mes atlikome operaciją dviem dienomis anksčiau, nei jus perkėlė į Žemę.
Mikroskalpeliu įpjovėme stuburą, prie pat ertmės, skirtos laikmenai, paskui užlipdėme rėžį
implantuotais audiniais. Už virtualios erdvės ribų lokatoriaus praktiškai neįmanoma
užfiksuoti. Norint jį rasti, tektų pasinaudoti neuroelektrinių impulsų skeneriu. Kaip jūs
atspėjote?
— Man nereikėjo spėlioti. Kažkas įjungė lokacinę sistemą, Įlankos policijos saugykloje
mėgindamas aptikti ir išgriebti samdomą žudiką. Judu su Salivanu galite būti apkaltinti
bendrininkavimu ir mažiausiai porai dešimtmečių sėsti už grotų.
 Daktarė demonstratyviai nužvelgė tuščią tiltą.
— Kodėl aš nematau policijos, pone Kovačai?
Pagalvojau apie ilgiausią nusikaltimų sąrašą ir bylas iš karinės duomenų bazės,
atlydėjusias mane į Žemę. Įdomu, kaip ji turėjo jaustis vienui viena stovėdama šalia
žmogaus, kuriam taip dažnai teko bendrauti su policija? Kiek valios pastangų moteriškei
reikėjo, kad ji ryžtųsi čia ateiti? Mano lūpų kraštelis savaime pakilo aukštyn.
— Na, gerai, jūs mane sužavėjote, — tariau. — O dabar pasakykite, kaip neutralizuoti
prakeiktą blakę.
Kol moteris spiginosi į mane rimtomis akimis, prapliupo lyti. Nuo sunkių lašų patamsėjo
jos apsiausto pečiai. Mano plaukai akimoju peršlapo. Abu pažvelgėme aukštyn, ir aš
nusikeikiau. Po sekundės ji žengė artyn, palietė masyvią sagę, pūpsančią apsiausto atlape.
Virš mūsų suraibuliavo oras, ir ant manęs nustojo žliaugti lietus. Vėl pakėlęs galvą išvydau,
jog lašai teška į apsauginį energetinį ekraną. Asfaltą nusėjo tamsios bematant susiliejusios
dėmės, tačiau stebuklingas ratas, kuriame mudu stovėjome, išliko sausas.
— Visiškai pašalinti lokatorių galima tiktai mikrochirurginiu būdu. Bet tam prireiktų
operacinės ir atitinkamų instrumentų, antraip rizikuotumėte pažeisti neurosąsają ar net
stuburo nervų kanalus.
Dėl fizinio mudviejų artumo pasijutau nejaukiai.
— Pats supratau.
— Vadinasi, turėjote suprasti ir dar vieną dalyką, — pareiškė ji mėgdžiodama mano
tartį. — Lokatoriaus siunčiamą signalą neutralizuotumėte, jei į laikmeną įvestumėte šifrą
arba veidrodinį kodą.
— Ir jei turėčiau signalo duomenis.
— Būtent. — Moteris ištraukė iš kišenės nediduką plastiko plėvele aptrauktą diską, kurį
pasvėrė rankoje ir galiausiai ištiesė man. — Dabar turite.
Paėmiau diskelį, įtariai į jį pažiūrėjau.
— Kodėl jūs man padedate?
Šį kartą ji atlaikė mano žvilgsnį nevirpėdama.
— Aš padedu ne jums, pone Kovačai, o sau.
Tylėdamas laukiau, kol moteris pratęs. Ji trumpam nusigręžė Įlankos pusėn.
— Aš ne sykį esu susidūrusi su korupcija, pone Kovačai. Kai tiek laiko išdirbi įkalinimo
įstaigoje, gangsterius išmoksti atpažinti. Sintetikė priklausė jų ratui. Viršininkas Salivanas
palaikė su jais ryšius dar tuomet, kai įsidarbinau Centrinėje Įlankos saugykloje. Mūsų žinyba
pavaldi policijai, tačiau už kalėjimo durų kiekvienas gali elgtis kaip tinkamas, o
administracijos atlyginimai nėra labai dideli. — Ji vėl atsisuko į mane. — Iš tų žmonių
niekada neėmiau pinigų, iki šiol nedariau jiems jokių paslaugų. Bet nė sykio ir
nepasipriešinau. Kur kas lengviau pasinerti į darbą, apsimesti, kad nematai, kas vyksta
aplinkui.
— Žmogaus akis — įstabus organas, — pacitavau iš “Eilių ir kitų išsisukinėjimų”. —
Tereikia truputį pastangų, ir ji nematys akivaizdžiausios neteisybės.
— Taikliai pastebėta.
— Tai ne mano žodžiai. Kodėl jūs sutikote operuoti?
Gydytoja linktelėjo.
— Kaip minėjau, iki šiol pažinties su Salivano klientais sugebėdavau išvengti. Viršininkas
pervedė mane į skyrių, kuriam laikmenų duomenis atsiųsdavo iš kitų planetų, vien todėl,
kad netrukdyčiau jam tvarkyti vietinių reikalų. Taip buvo lengviau mums abiem. Šiuo
atžvilgiu Salivanas pasirodė kaip geras valdytojas.
— Apmaudu, jog susidūrėte su manimi.
— Taip, dėl jūsų patekome į keblią padėtį. Jis žinojo, kad keisdamas mane nuolankesniu
mediku patrauktų nepageidaujamą dėmesį, ir nenorėjo kelti bangų. Matyt, jūsų
perkūnijimas buvo susijęs su kažkokiais svarbiais įvykiais. — Ji užbaigė sakinį tokiu pat
kandžiu tonu, kaip ir tardama žodį “suprasti”. — Tie žmonės palaiko ryšius su aukštuomenės
šulais, tad užduotį privalėjome atlikti sklandžiai. Salivanui proto netrūksta. Jis sumąstė
logišką paaiškinimą.
— Kokį?
Moteris vėl pažiūrėjo tiesiai man į akis.
— Vadino jus pavojingu psichopatu. Išprotėjusia žudymo mašina. Sakė, kad jūsų
nederėtų išleisti iš kalėjimo be lokatoriaus. Kas žino, kur jūs nuspręsit keliauti atsidūręs
realiame pasaulyje. Man to užteko. Juolab kad viršininkas parodė jūsų bylą. O taip, jis
nekvailas. Užtat aš esu tikra kvaiša.
Prisiminiau, kaip virtualiame paplūdimyje su Leila Begin šnekėjausi apie psichopatus,
prisiminiau lengvabūdiškus savo atsakymus.
— Salivanas — ne pirmasis, apšaukęs mane kuoktelėjusiu. Jūs — ne pirmoji, tuo
patikėjusi. Diplomatinis agentas yra… — patraukiau pečiais ir nukreipiau į šoną žvilgsnį. —
Na, tai etiketė. Supaprastinimas, skirtas plačiajam visuomenės ratui.
— Kalbama, jog nemažai jūsų kolegų užsidirba pragyvenimui neteisėtais būdais. Sklando
gandai, neva atskalūnai diplomatiniai agentai atsakingi dėl dvidešimties procentų rimtų
protektorate įvykdytų nusikaltimų. Ar tai tiesa?
— Šnekate apie procentus? — įsistebeilijau į lietų. — Iš kur galėčiau žinoti? Agentų
Galaktikoje nestinga. Jei atvirai, išėję į atsargą neturime ką veikti. Mums nevalia imtis
veiklos, kuri suteiktų šansą įgyti valdžios arba įtakos. Daugumoje pasaulių mums uždrausta
dirbti valstybės tarnautojais. Niekas nepasitiki diplomatiniais agentais. Todėl tenka užmiršti
svajones apie karjeros galimybes, perspektyvas, paskolas ar kreditus.
Vėl į ją atsisukau.
— Darbas, kurio mus apmoko, nedaug kuo skiriasi nuo nusikaltimų. Tačiau pastaroji
veikla gerokai lengvesnė. Manau, pati žinote, jog didžioji dalis nusikaltėlių nepasižymi
smegenų pertekliumi. Netgi gerai organizuoti sindikatai tėra vaikiščių gaujos, palyginti su
korpusu. Jų pagarbos nusipelnyti visai nesunku. Kai dešimtmetį praleidi mainydamas
movas, kiurksodamas saugyklose arba gyvendamas virtualioje erdvėje, bausmės, kuriomis
grasina teisėsauga, kelia žiovulį.
Sekundę kitą stovėjome tylėdami.
— Apgailestauju, — pagaliau prabilo ji.
— Neverta gailėtis. Bet kas, perskaitęs mano bylas…
— Aš turėjau omenyje ką kita.
— O… — nudūriau akis į diską. — Na, jeigu jūs siekėte išpirkti kažkokią kaltę, man rodos,
jog savo tikslą įgyvendinote. Patikėkite manimi, purvas limpa prie visų. Nesusitepti
įmanoma tiktai tūnant saugykloje.
— Taip, žinau.
— Puiku. Norėčiau dar kai ką išsiaiškinti.
— Ką?
— Ar šiuo metu jūsų įstaigoje Salivaną rasčiau?
— Jis ten buvo, kai išėjau.
— Kada jūsų viršininkas baigia darbą?
— Maždaug septintą. — Ji kietai sučiaupė lūpas. Po pauzės išspaudė: — Ką ketinate
daryti?
— Pateikti kelis klausimus, — prisipažinau.
— O jeigu jis neatsakys?
— Kaip pati minėjote, Salivanas nekvailas. — Paslėpiau diskelį striukės kišenėje. — Dėkui
už pagalbą, daktare. Septintą vakaro siūlyčiau nesiartinti prie saugyklos. Ačiū jums.
— Stengiausi dėl savęs, o ne dėl jūsų, pone Kovačai.
— Aš turėjau omenyje ką kita.
— O.
Švelniai paliečiau jos ranką ir atsitraukiau panerdamas į lietaus šuorus.
24
 Per dešimtmečius žmonės taip nusėdėjo suoliuką, kad mediniame paviršiuje įsispaudė
sėdynės formos daubelės, panašiai apdoroti buvo ir ranktūriai. Patogiai įsitaisiau tuose
išlinkiuose, užsikėliau kojas ant suolo galo, esančio arčiau durų, kurias aš stebėjau, ir įnikau
skaityti medienoje išraižytus grafičius. Pėstute traukdamas per visą miestą peršlapau iki
paskutinio siūlo, bet dabar jaučiausi puikiai, nes salėje tvyrojo maloni šiluma, o lietus
bejėgiškai barbeno į ilgus permatomus šlaitinio stogo panelius. Netrukus šalia pasirodęs
šuns dydžio robotas valytojas nuo stiklinių grindų ištrynė purvinus link suolelio vedančius
mano pėdsakus.
Kaip būtų smagu, jei tokiu būdu pavyktų sunaikinti elektroninius pėdsakus. Deja, taip
pabėgti sugebėdavo nebent legendiniai senųjų laikų veikėjai.
Robotas valytojas barškėdamas dingo iš akių, ir aš vėl sutelkiau dėmesį į grafičius.
Didžiumą jų sudarė amangliškai arba ispaniškai parašyti seni juokeliai, kuriuos man teko
regėti šimtuose panašių vietų — NUKOPIJUOTOS SMEGENĖLĖS ir PASIŠALINAU BE MOVOS,
nežinia kiek kartų matyta replika ČIA BUVO PERDIRBTAS ČIONYKŠTIS, — bet ant atkaltės
pastebėjau aukštyn kojomis išpjaustinėtus hieroglifus tarytum miniatiūrinę, įniršio ir
desperatiško išdidumo apsuptą ramybės oazę:
Užsitempk naują kūną lyg pasiskolintas pirštines
Ir vėl nusidegink pirštus.
Tai rašydamas autorius turbūt kadarojo persisvėręs per suoliuko atlošą, tačiau kiekvieną
kaligrafinį simbolį jis išdrožinėjo itin rūpestingai. Kol spoksojau į eilutes — spėju, kad
ganėtinai ilgai, — mano galvoje nelyginant aukštos įtampos kabeliai spengė atsiminimai apie
Harlano pasaulį.
Svajas nelauktai išblaškė dešinėje pusėje nuskambėję šūksniai. Jauna juodaodė moteris
ir du jos vaikai, taip pat juodukai, spiginosi į vidutinio amžiaus baltaodį vyrą, dėvintį
sudriskusius drabužius, kuriuos gavo iš perteklinių J.T. atsargų. Moters veide atsispindėjo
šokas — ji dar nepajėgė susitaikyti su tikrove, — o mažesnis vaikelis, maždaug ketverių
metų mergytė, išvis nieko nesuprato. Ji žvelgė kiaurai baltą žmogų ir nebyliai žiopčiojo:
“Kur tėvelis, kur tėvelis?” Nuo aplyto stogo krentanti šviesa taip nublizgino vyriškio veidą,
kad rodės, tarsi žmogus būtų verkęs nuo tada, kai jį iškrapštė iš rezervuaro.
Pasukau galvą į tuščią salės sektorių. Perkūnytas mano tėvas praėjo pro lūkuriuojančią
šeimą ir pradingo iš mūsų gyvenimų. Taip ir nesužinojau, kuris iš aplinkinių buvo mano
gimdytojas, nors kartais spėlioju, ar tik motina neužfiksavo kokio šnairo ją atpažinusio
žvilgsnio, matytos povyzos arba eisenos. Galbūt jis pernelyg drovėjosi su mumis susitikti, o
gal, kas labiau tikėtina, apsidžiaugė gavęs sveikesnę movą nei senasis alkoholio persunktas
kūnas, ėmė planuoti keliones į kitus miestus, kur ketino užmegzti pažintis su jaunesnėmis
moterimis. Tuo metu man buvo dešimt. Supratau, kad jis mus paliko, kai saugyklos
prižiūrėtojas, pasiruošęs nakčiai užrakinti paradines duris, išlydėjo mudu su motina laukan.
Priimamajame sėdėjome nuo vidurdienio.
Senukas tvarkdarys turėjo gerą širdį ir mokėjo maloniai bendrauti su vaikais. Jis uždėjo
ranką man ant peties, prieš atsisveikindamas tarė keletą švelnių žodžių. Motinai linktelėjo,
kažką oficialiai sumurmėjo, ir tai leido jai išsaugoti savitvardą.
Su tokiais žmonėmis, kaip mes, jis, ko gero, susidurdavo keletą kartų per savaitę.
Norėdamas nuslopinti atsiminimus įsidėmėjau Ortegos duotą slaptą kelionės kodą, nuo
cigarečių pakelio atplėšiau skiautelę su skaičiais ir ją suvalgiau.
Kai Salivanas išniro pro tarpdurį, vedantį į saugyklos gelmes, ir ėmė leistis laiptais, mano
rūbai jau buvo beveik išdžiūvę. Liesą jo kūną gaubė ilgas pilkas apsiaustas, ant viršugalvio
kėpsojo plačiakraštė skrybėlė — Įlankos mieste man nedažnai teko regėti galvos
apdangalus. Žvelgiau į viršininką pro savo pėdų, iškreiptų į “V” raidės formą, tarpelį;
neurochemos pritrauktas jo veidas atrodė išblyškęs ir pavargęs. Nežymiai pasimuisčiau ant
suoliuko, pirštų galais brūkštelėjau iš dėklo kyšančią “Filipso” rankeną. Salivanas numygo
mano pusėn, tačiau išvydęs, jog ant suolo kažkas drybso, kietai sučiaupė lūpas ir pakeitė
kryptį — matyt, buvau palaikytas benamiu, teršiančiu saugyklos laukiamąjį. Praeidamas pro
šalį jis nė nesiteikė antrą sykį į mane dirstelėti.
 Leidau viršininkui nutolti per kelis metrus, tyliai pastačiau kojas ant grindų, iš dėklo
išgriebiau “Filipsą” ir tebegniauždamas ginklą užantyje patraukiau įkandin. Jį prisivijau prie
pat išėjimo. Kai paradinės durys prasiskyrė, šiurkščiai stumtelėjau žmogų į nugarą ir iš
paskos smukau laukan. Salivanas atsigręžė į mane kiekvienu veido raumenėliu
spinduliuodamas įtūžį.
— Ką čia išdarinė… — paaiškėjus, kas stovi priešais, jo balsas nutrūko.
— Viršininke Salivanai, — meiliai pratariau ir dūriau į jį “Filipsu”, paslėptu po striukės
skvernu. — Mano ginklas šaudo be garso, o aš pats esu prastai nusiteikęs. Todėl prašyčiau
elgtis taip, kaip liepsiu.
Jis nurijo seiles.
— Ko jūs norite?
— Pašnekėti apie Trepą, ir ne tik apie ją. Bet visų pirma mielai užsukčiau į kokią šiltą
vietelę, kur nelyja. Eime.
— Mano mašina…
— Verčiau ją užmirškite. — Aš linktelėjau. — Pasivaikščiokime. Beje, viršininke Salivanai,
jei kam nors bent sumirksėsite, išvarpysiu jus kulkomis. Ginklo nematysite… niekas
nematys. Tačiau aš jį laikysiu.
— Jūs darote didelę klaidą, Kovačai.
— Vargu. — Pakreipiau galvą į praretėjusias aikštelėje sustatytų automobilių gretas. —
Žygiuokite tiesiai pro juos, tuomet sukite kairėn į gatvę. Eisite pirmyn, kol liepsiu sustoti.
Salivanas žiojosi kažką sakyti, tačiau aš dūriau į viršininką “Filipso” vamzdžiu, ir jis
užsičiaupė. Šonu nukėblino iki laiptelių, kylančių aukštyn link stovinčių mašinų, retsykiais
atsigręždamas kirto nelygiai išasfaltuotą aikštelę, kol pasiekė įlinkusius vartus, kurie
apačioje, ties pirmykščių ratukų grioveliais, buvo visiškai išrūdiję.
— Nesisukiokite, — šūktelėjau vis labiau nuo jo atsilikdamas. — Galite nesijaudinti, aš
niekur nepradingsiu.
Gatvėje leidau mudu skiriančiam tarpui išaugti iki tuzino metrų ir apsimečiau, jog su
figūra, kuri pėdino priekyje, manęs niekas nesieja. Vietinis rajonas negarsėjo ramia aplinka,
be to, mažai kam norėjosi slampinėti lauke pilant lietui, todėl buvau tikras, jog iš “Filipso”
lengvai pataikyčiau į Salivaną, net jeigu kulniuočiau nuo jo nutolęs dvigubai didesniu
atstumu.
Už penkių kvartalų pastebėjau aprūkusius kinų užeigos langus — būtent tai, ko ieškojau.
Paspartinęs žingsnį priartėjau prie Salivano.
— Drožkite pro tas duris. Įsitaisykite prie galinio stalo.
Nužvelgiau gatvę ir nepastebėjęs nieko įtartina žengiau paskui viršininką.
Beveik tuščioje užkandinėje — pietų metas seniai baigėsi, o vakaro lankytojai dar
nepasirodė — teišvydau kelias senutes kines, kurios kiūtojo kampe elegantiškai lyg
džiovintų gėlių puokštės ir sutartinai knapsėjo galvomis, keturis grėsmingos išvaizdos
jaunuolius, pasipuošusius blyškiais šilkiniais kostiumais, vartančius rankose masyvius, iš
pažiūros brangius ginklus. Už staliuko, šalia vieno lango, sėdėjo baltaodis storulis, dorojantis
milžinišką dubenį makaronų ir tuo pačiu sklaidantis holopornografinių komiksų puslapius. Į
sieną įmontuotame vaizdo ekrane dudeno žurnalistas, kuris nušvietė vietinio, man
nepažįstamo, sporto įvykius.
— Arbatos, — tariau padavėjui ir pritūpiau už stalo, priešais Salivaną.
— Jums dar atsirūgs, — neįtikinamai pareiškė šis. — Net jei mane užmušite… tikrai
užmušite, policija išsiaiškins, ką paskutiniu metu perkūnijome, ir anksčiau ar vėliau jus
suseks.
— Aha, gal net sužinos apie neoficialią operaciją, kurią atlikote šitai movai, prieš man
atvykstant.
— Prakeikta kalė. Ji dar atsa…
— Jums nederėtų švaistytis grasinimais, — švelniai papriekaištavau. — Tiksliau, dabar
jums reikėtų atsakinėti į mano klausimus ir viltis, kad aš jais patikėsiu. Kas liepė implantuoti
blakę?
 Stojo tyla, kurią nutraukė tiktai iš vaizdo ekrano sklindantys garsai. Salivanas niūriai į
mane vėpsojo netardamas nė žodžio.
— Gerai, aš palengvinsiu užduotį. Atsakykite “taip” arba “ne”. Jus aplankė sintetikė,
vardu Trepa. Ar jūs tvarkėte su ja reikalus pirmą kartą?
— Aš nesuprantu, ką jūs kalbate.
Prislopinęs mane užvaldantį pyktį, atžagaria ranka tvojau jam į burną. Viršininkui
įsimūrijus į sėdynės atkaltę, nuo jo viršugalvio nuslydo kepurė. Jaunuoliai šilkiniais
kostiumais nustojo kuždėtis, tačiau nedelsdami pratęsė pokalbį, kai į juos kreivai
dėbtelėjau. Dvi senutės nerangiai atsistojo ir nusiūbavo laukan pro galinį išėjimą. Baltaodis
nė nepakėlė akių nuo savo komiksų. Pasvirau virš stalo.
— Viršininke Salivanai, jūs nesuvokiate esmės. Aš degu noru išgirsti, kam jūs mane
pardavėte. Neketinu pasitraukti vien todėl, jog nesiryžtate išduoti klientų tapatybės.
Patikėkite, jie nesumokėjo jums tiek, kad atsilaikytumėte prieš mane.
Salivanas įrėmė nugarą į atlošą, nusivalė kraują, varvantį iš burnos kampo. Jis sugebėjo
man padaryti įspūdį sveikąja lūpų puse išspausdamas gaižią šypseną.
— Kovačai, negi jūs galvojate, jog anksčiau nesu girdėjęs grasinimų?
Apžiūrėjau savo ranką, kuria jį pašventinau.
— Ne, aš galvoju, kad jums asmeniškai retai kada teko patirti fizinį smurtą, todėl jūs
atsidūrėte sau nepalankioje padėtyje. Suteiksiu dar vieną progą papasakoti man, ką noriu
išgirsti. Čia ir dabar. Jei tylėsite, pasiieškosime garsui nepralaidžios vietos. Taigi kas
atsiuntė Trepą?
— Jūs — banditas, Kovačai. Paprasčiausias…
Mano kumštis šovė į kitą stalo pusę, krumpliai įsirėžė į kairiąją akį kur kas tyliau nei kirtis
plaštaka. Priblokštas Salivanas krioktelėjo ir po smūgio baugščiai susigūžė. Abejingai
lūkuriavau, kol jis atsigaus. Pajutau, kaip manyje išsikerojo šaltis, pirmą kartą įsismelkęs
Niupesto įkalinimo įstaigoje, kai laukiamajame tupėjau ant suolelio — šaltis, kurį sutramdė
per daugelį metų stebėti nemalonūs, beprasmiški įvykiai. Mudviejų labui, nuoširdžiai
vyliausi, jog Salivanas nebus toks kietas, koks bandė pasirodyti. Galų gale vėl pasvirau
artyn.
— Gryna teisybė, Salivanai. Aš esu banditas. Ne padorus nusikaltėlis kaip jūs. Ne
metušas ir ne verslininkas. Manęs nevaržo jokie interesai, aš nepažįstu vietinės grietinėlės,
neturiu nusipirkto garbumo. Ką noriu, tą darau, o jūs stovite man skersai kelio. Tad
pradėkime iš naujo. Kas atsiuntė Trepą?
— Jis nežino, Kovačai. Neverta tuščiai gaišti laiko.
Linksmai nuskambėjęs moteriškas balsas atsklido nuo tarpdurio, kur ji stypsojo
susigrūdusi rankas į juodo ilgo apsiausto kišenes. Liauna, blyški, trumpai apsikirpusi
atvykėlė traukė akį savo laikysena, bylojančia, kad ji nestokoja kovos įgūdžių. Po apsiaustu
moteris vilkėjo pilką dygsniuotą, regis, šūviams atsparią tuniką ir panašias palaidas kelnes,
kurių galus buvo susikišusi į kulkšnis siekiančius aulinius. Kairiojoje ausyje blykčiojo
sidabrinis auskaras, primenantis elektrodų kabelio gabalėlį. Ji stovėjo viena.
Šiek tiek nuleidau “Filipsą”, ir moteris, niekuo neišsiduodama, jog žino, į ką laikau
nukreipęs ginklą, nerūpestingai patraukė mūsų kryptimi. Jaunuoliai šilkiniais kostiumais
stebėjo kiekvieną atėjūnės žingsnį, tačiau ji nejautė svilinančių žvilgsnių arba tiesiog
nekreipė į šiuos dėmesio. Sustingusi už kelių metrų nuo mūsų stalo klausiamai į mane
pažiūrėjo ir ėmė lėtai traukti rankas iš kišenių. Galvos linktelėjimo leidau užbaigti judesį. Po
akimirkos ji pademonstravo atvirus delnus ir pirštus, apmautus juodo stiklo žiedais.
— Trepa?
— Atspėjai. Galiu prisėsti?
Pamojau “Filipsu” į sėdynę, kur tupėjo Salivanas, abi rankas prispaudęs prie akies.
— Jei tik įtikinsi savo bendrą pasislinkti. Laikyk delnus virš stalo.
Moteris nusišypsojo, pakreipė galvą ir įsmeigė akis į viršininką, kuris tučtuojau prilipo prie
sienos, idant ji turėtų kur įsitaisyti. Vis dar pakėlusi rankas Trepa nuslydo už stalo taip
elegantiškai ir mitriai, kad jos auskaras nė nesuvirpėjo, delnus nuleido priešais mane.
 — Dabar jautiesi saugiau?
— Normaliai. — Kaip ir auskaras, juodo stiklo žiedai buvo dviprasmiški. Kiekviename iš jų
tarsi rentgeno aparate vaiduokliškai melsvai žvilgėjo pirštų kauliukai. Na, Trepos stilių bent
jau galėčiau pamėgti.
— Aš jam nieko nesakiau, — išpylė Salivanas.
— Nes nė velnio nežinai, — neatsisukdama į jį abejingai tarė Trepa. — Sakyčiau, tau
pasisekė, kad laiku atėjau. Ponas Kovačas nepanašus į žmogų, kurį tenkintų atsakymas
“nežinau”. Aš teisi?
— Ko nori, Trepa?
— Padėti. — Užkandinės salėje kažkas subarškėjo, ir moteris kilstelėjo akis. Link mūsų
žingsniavo padavėjas, nešinas padėklu su didžiuliu arbatiniu ir dviem puodukais be ąselių. —
Tavo užsakymas?
— Aha. Vaišinkis.
— Ačiū, aš mėgstu šitą gėrimą. — Trepa palaukė, kol padavėjas viską išdėliojo ant stalo,
ir čiupo arbatinį. — Salivanai, prisijungsi prie mūsų? Ei, atneškite ir jam puodelį. Dėkui. Na,
kuo aš baigiau?
— Atvykai padėti, — priminiau.
— O taip. — Trepa siurbtelėjo žalios arbatos nenuleisdama nuo manęs akių. — Esu čia
tam, kad išaiškinčiau tau padėtį. Stengies išpešti informaciją iš Salivano, o tas mulkis nieko
nežino. Jis palaiko ryšį su manimi, štai kodėl judu susiradau. Kreipkis į mane.
Rimtai į ją pažiūrėjau.
— Aną savaitę aš tave užmušiau.
— Aha, man pasakojo. — Trepa padėjo puodelį ant stalo, vertinančiu žvilgsniu nudelbė
savo pirštų kaulelius. — Aišku, aš to neprisimenu. Tiesą sakant, nė nepažįstu tavęs,
Kovačai. Atmintyje išliko tik tas momentas, kai prieš mėnesį panirau į rezervuarą.
Nenutuokiu, kas įvyko paskui. Mano antrininkė, kurią pakepinai kateryje… na, ji negyva.
Neturiu su ja nieko bendra. Siūlau užmiršti nuoskaudas.
— Keista, kad neatnaujini laikmenos nuotoliniu būdu.
Ji prunkštelėjo.
— Juokauji? Aš užsidirbu pragyvenimui lygiai taip pat, kaip ir tu, bet nekišu galvos liūtui į
nasrus. Beje, kam reikalingas tas nuotolinis mėšlas? Žinai, ką galvoju? Kiekvienas privalo
sumokėti už savo klaidas. Galynėdamasi su tavimi aš susimoviau, teisingai?
Kol ragavau arbatą, mintyse atgaminau visas smulkmenas, susijusias su grumtynėmis
visureigyje.
— Taip, tu buvai lėtoka, — pripažinau. — Ne visai atidi.
— Aha, neatidi. Man teks pasitempti. Sintetikams visada trūksta dėmesingumo. Tuo metu
elgiausi antidzenbudistiškai. Išgirdęs naujienas, mano sensėjus iš Niujorko laipiojo
sumautomis sienomis.
— Kaip apmaudu, — kantriai tariau. — Gal pasakysi, kas tave atsiuntė?
— Ei, aš turiu geresnį pasiūlymą. Kviečiu tave susitikti su Bosu. — Išvydusi mano išraišką
ji linktelėjo. — Aha, Rėjui maga su tavimi paplepėti, kaip ir praėjusį kartą. Tik šįsyk keliausi
savo noru. Regis, prievarta gadina tau nuotaiką.
— O Kadminas? Jis irgi čia įsivėlęs?
Trepa giliai įkvėpė pro sukąstus dantis.
— Kadminas… na, apie Kadminą — kita kalba. Dėl jo iškilo tam tikrų keblumų. Bet šiuos
reikalus sutvarkysime vėliau. Dabar negaliu nieko daugiau pasakoti. — Ji pažvairavo į
Salivaną, kuris jau nesigūžė ir sėdėjo įtempęs ausis. — Verčiau keliaukime kitur.
— Gerai, — sutikau. — Seksiu tau iš paskos. Tik prieš išeidami susitarkime dėl kelių
pagrindinių taisyklių. Visų pirma jokios virtualios erdvės.
— Nieko panašaus nebus. — Trepa ištuštino savo puodelį, pamažu ėmė stotis. — Man
įsakyta nugabenti tave tiesiai pas Rėjų. Fiziniu pavidalu.
Čiupau moterį už dilbio, ir ji sustingo.
 — Antra. Jokių staigmenų. Tu pasakoji apie kiekvieną būsimą mūsų žingsnį. Jei įvyks
kažkas netikėta, tau vėl teks nuvilti savo sensėjų.
— Žinoma. Staigmenas gali pamiršti. — Sprendžiant iš priverstinės Trepos šypsenos,
moteris nebuvo pratusi, kad ją kas graibytų už rankos. — Mes išeisime iš užeigos ir
išsikviesime taksi. Gerai?
— Svarbiausia, jog mašina būtų tuščia. — Man atleidus gniaužtus, ji grakščiai išsitiesė.
Rankas laikė atokiau nuo savo šonų. Kišenėje sužvejojau kelias plastikines kupiūras ir
švystelėjau jas Salivanui. — Tupėkite vietoje. Jei išvysiu jūsų veidą tarpduryje anksčiau, nei
mes pradingsime, pažadu, kad jį prakiurdys mano kulka. Už arbatą moku aš.
Kai numyniau pavymui Trepos, link durų, prie Salivano nuskubėjo padavėjas, delnuose
spaudžiantis puodelį ir baltą nosinaitę, matyt, skirtą perskeltai viršininko lūpai. Koks mielas
vaikis. Jis vos nesuklupo traukdamasis iš kelio, be to, apdovanojo mane pasibjaurėjimą ir
baimingą pagarbą spinduliuojančiu žvilgsniu. Atslūgus lediniam įniršiui, kuris ne taip seniai
buvo mane apnikęs, užjaučiau vaikiną labiau, negu jis galėjo įsivaizduoti.
Jauni vyrai šilkiniais kostiumais stebėjo mudu su Trepa įsitempę tarsi pulti pasirengusios
gyvatės.
Lauke vis dar žliaugė. Pasikėliau aukštyn apykaklę, tuo tarpu moteris išsitraukė
transporto pyplį ir atsainiai pamosikavo juo virš galvos.
— Minutėlę, — ištarė ji ir smalsiai į mane pašnairavo. — Ar bent nutuoki, kam priklauso
šita vieta?
— Atspėjau.
— Triadų užeiga. Velniškai netinkama skylė apklausoms. O gal tu tiesiog negali gyventi
be pavojų?
Gūžtelėjau.
— Ten, iš kur esu kilęs, nusikaltėliai dažniausiai nesikiša į kitų žmonių kivirčus. Dauguma
jų — tikri ištižėliai. Labiau tikėtina, jog konfliktą mėgintų nutraukti solidūs piliečiai.
— Tik ne čia. Didžiuma vietinių piliečių pernelyg solidūs, kad veltųsi į peštynes dėl visiškai
nepažįstamo tipo. Jų nuomone, būtent tam egzistuoja policija. Tu atvykai iš Harlano
pasaulio?
— Teisingai.
— Gal jūsų elgesį įtakoja tas kelizmas, kaip manai?
— Galbūt.
Sureagavusi į pyplio kvietimą, iš lietingo dangaus spiralėmis nusileido autotaksi. Trepa
atsistojo greta atviro liuko ir ironiškai pamojo į tuščią saloną. Kreivai nusišypsojau.
— Tiktai po tavęs.
— Kaip nori. — Ji šoko į mašiną, pasislinko tolyn nuo ertmės, kad įleistų mane. Aš
įsitaisiau ant sėdynės priešais Trepą ir nė akimirkai neatplėšiau akių nuo jos rankų.
Pamačiusi, kur žiūriu, moteris nusivaipė ir ištiesė ant atlošo rankas, lyg būtų nukryžiuotoji.
Užsidarydamas liukas mus atskyrė nuo lietaus šuorų.
— Su jumis sveikinasi “Miesto linijų” tarnyba, — mandagiai tarė taksi. — Prašom pasakyti
savo kelionės tikslą.
— Oro uostas, — atsakė Trepa stebėdama mano reakciją. — Privačių orlaivių terminalas.
Taksi pakilo aukštyn. Nukreipiau akis virš Trepos peties, pro galinį langą pažvelgiau į
lietų.
— Mums teks paskraidyti ilgiau? — abejingai paklausiau.
Ji nuleido rankas ant kelių delnais į viršų.
— Na, mes nujautėme, jog virtualiai erdvei griežtai prieštarausi, todėl dabar reikės atlikti
užduotį primityvesniu būdu. Skrisime suborbitiniu laivu. Užtruksime maždaug tris valandas.
— Suborbitiniu? — giliai įkvėpiau ir švelniau paliečiau dėkle slypintį “Filipsą”. — Žinai, aš
neapsidžiaugsiu, jei prieš kelionę kas nors puls tikrinti, ar turiu ginklų.
— Aha, patys susigaudėme, jog nebūsi patenkintas. Atsipalaiduok, Kovačai. Nejau
negirdėjai, ką sakiau? Mes vykstame į privatų terminalą. Jeigu tau labai magės, galėsi
įsinešti į laivą sumautą branduolinę bombą. Tvarka?
 — Kur mes skrisime, Trepa?
Ji vyptelėjo.
— Į Europą, — atsakė.
25

Nežinau, kur tiksliai Europoje nusileidome, tačiau tenykštis klimatas buvo daug geresnis.
Mes pasišalinome iš bukanosio, belangio suborbitinio laivo, kėpsančio ant lydyto stiklo tako,
ir patraukėme link terminalo pastato nutvieksti ryškios saulės šviesos, kuri net per striukę
fiziškai mane slėgė. Giedra dangaus žydrynė driekėsi nuo vieno horizonto iki kito, šnerves
kuteno sausas, netgi troškus oras. Piloto laikrodis mus užtikrino, jog dar tik vidurdienis.
Nedelsdamas nusimečiau viršutinius drabužius.
— Mūsų turėtų laukti limuzinas, — per petį mestelėjo Trepa.
Kelio į terminalą nepastojo jokia muitinė. Kirtome dirbtinio mikroklimato zoną, kur link
aukštų stiklinių lubų stiebėsi palmės ir kita, menkiau pažįstama, tropikų augmenija.
Purkštuvų sistema paskleidė dulksną — drėgmė mane džiugino labiau negu lauke tvyranti
sausra. Tarp medžių eilių žaidė ir krykštavo vaikai, ant plieninių suoliukų, regis, sutartinai
snūduriavo senukai. Viduriniosios kartos atstovai grupelėmis spietėsi prie kavos staliukų,
plepėdami papildė žodžius tokia energinga gestų kalba, kokios Įlankos mieste man nė sykio
neteko matyti, ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nepaisė laiko bei tvarkaraščių faktorių,
nulemiančių visų terminalų veiklą.
Užsimečiau striukę ant peties, kad paslėpčiau savo ginklus, ir nusekiau paskui Trepą.
Visgi mano judesys neprasprūdo pro akis dviem apsauginiams, stovintiems po palme, ir
mažai mergaitei, kuri brūkšėdama kojomis slinko tarpueiliu mudviejų kryptimi. Porelė
sargybinių įsitempė, tačiau, Trepai davus ženklą, linktelėjo ir kaipmat atsipalaidavo.
Akivaizdu, jog mūsų laukė. Mergytės taip lengvai neatsikratėme. Ji spoksojo į mane išplėtusi
akis, kol pirštais parodžiau pistoletą, iš kurio triukšmingai į ją “iššoviau”. Tuomet vaikelis
prašiepė dantis ir nėrė už artimiausio suolelio. Visą kelią iki durų girdėjau, kaip ji pleškino
man į nugarą.
Kai vėl atsidūrėme lauke, nukulniavau įkandin Trepos pro taksi grūstį iki juodo visureigio,
riogsančio už laukiamosios zonos ribų. Įlipę į vėsų saloną, kuriame buvo įrengta
kondicionavimo sistema, nugrimzdome į pilkšvas sėdynes, automatiškai prisitaikiusias prie
mūsų kūno formų.
— Dar dešimt minučių, — prižadėjo palydovė. — Patiko mikroklimatas?
— O taip.
— Juo aprūpintas visas oro uostas. Savaitgaliais žmonės atvyksta iš centro, kad čia
praleistų dieną. Keista, ar ne?
Suniurnėjau ir nukreipiau akis į langą, už kurio, pakilus visureigiui, išvydau gyvenamąsias
miesto atšakas. Tolėliau, iki pat horizonto linijos, skiriančios žemę nuo akinančiai žydro
dangaus, plytėjo dulkėtos laukymės. Kairėje pusėje įžiūrėjau kalnų virtinę.
Trepa susitaikė su tuo, jog nejaučiau jokio poreikio šnekėtis, ir įgrūdo vaizdofono kištuką
į lizdą, žiojintį už ironiškuoju auskaru papuoštos ausies. Dar viena vidinė mikroschema.
Moteris užsimerkė mėgindama užmegzti ryšį, ir mane užvaldė keistas vienatvės jausmas,
kuris paprastai apninka, kai šalia esantis žmogus naudojasi tokia įranga.
Apsidžiaugiau paliktas ramybėje.
Atvirai kalbant, Trepai turėjau pasirodyti kaip nuobodus kelionės draugas. Suborbitinio
laivo salone sėdėjau užsisklendęs, nors bendražygę akivaizdžiai domino mano praeitis. Galų
gale ji atsisakė minties išgauti anekdotus apie Harlano pasaulį bei korpusą ir pasisiūlė
išmokyti kelių žaidimų kortomis. Civilizuotam žmogui įgimtas mandagumas ar bent jo
šešėlis privertė mane nusileisti, tačiau mums trūko partnerių — dviese kortomis nepaloši —
ir, svarbiausia, nė vienas nebuvome tam nusiteikę. Europoje nusileidome tylėdami,
vartydami holožurnalus, kuriuos pasirinkome iš orlaivio saugyklos. Aš asmeniškai niekaip
negalėjau užmiršti aplinkybių, lydėjusių pastarąją mūsų kelionę, nors aiškiai mačiau, jog
Trepa nekvaršino dėl to galvos.
 Po visureigiu nutįsusios plynės užleido vietą žaliuojančioms aukštumoms. Neilgai trukus
pastebėjau, jog artėjame link slėnio, kurio miškingi statūs šlaitai supo žmogaus rankų darbo
struktūrą. Kai pradėjome leistis, suvirpėjo Trepos vokai, iš kurių sprendžiant, moteris grįžo į
realybę anksčiau, nei nutraukė mikroschemos jungtis. Lustų gamintojai tam griežtai
nepritarė, bet ji veikiausiai nusprendė prieš mane pasipuikuoti. Nekreipiau į palydovę
dėmesio, nes mano akis prikaustė objektas, šalia kurio ruošėsi nutūpti visureigis.
Aš regėjau masyvų, didžiausią, kokį buvau matęs, nuo amžiaus sudūlėjusį akmeninį
kryžių. Viražais leidžiantis apačion, supratau, jog monumento kūrėjai pastatė jį ant
gigantiškos uolos, dėl ko susidarė įspūdis, lyg kažkoks karo dievas į žemę įsmeigė kardą.
Savo apimtimis kryžius puikiai derinosi prie aplinkinių kalnų, todėl buvo sunku patikėti, kad
jį iškalė žmonės. Po uola plytinčios laiptų pakopomis nusėtos akmeninės terasos ir milžiniški
statiniai atrodė miniatiūriniai, palyginti su dunksančiu artefaktu.
Trepa stebėjo mane žiburiuojančiomis akimis.
Limuzinas nusileido vienoje iš erdvių ant uolos pagrindo įrengtų aikštelių. Išlipau iš
salono ir sumirksėjau apspigintas saulės, kuri švytėjo už kryžiaus.
— Šios valdos priklauso katalikams? — spėjau.
— Anksčiau priklausė. — Moteris nupėdino pirmyn, link aukštų dvigubų plieninių durų,
žvilgančių uoloje. — Kai ši vieta buvo ką tik įrengta. Dabar čia privati nuosavybė.
— Kodėl?
— Paklausk Rėjaus. — Šįsyk pokalbis nedomino Trepos. Toji gigantiška struktūra tarytum
atgaivino kitą jos asmenybės pusę. Durys traukė ją tarytum magnetas.
Kai nusigavome iki paradinio įėjimo, energetiniai, dusliai ūžiantys vyriai praskyrė vartus
tiek, kad prieš mus atsivėrė dviejų metrų pločio tarpas. Mostelėjau ranka Trepai, ir ji,
patraukusi pečiais, žengė per slenkstį. Prieblandoje sienomis nukurnėjo kažkokie didžiuliai
vorų formos pavidalai. Ranka instinktyviai paliečiau “Nemeksą”, bet sveiku protu suvokiau,
jog šaudyti būtų beprasmiška. Mes atsidūrėme milžinų krašte.
Mudu patikrino porelė robotų-sargybinių, išnirusių iš tamsos, savo karkasus
apginklavusių šaudyklėmis, kurių vamzdžių ilgis prilygo žmogaus ūgiui. Spėjau, kad savo
kalibru jos niekuo nenusileido “Hendrikso” apsaugos sistemai, tad nusprendžiau patraukti
pirštus nuo “Nemekso”. Sučirškėję nelyginant vabzdžiai automatiniai žudikai nuropojo
sienomis ir grįžo ant laktų. Dviejų nišų, kuriose jie kiūtojo, apačioje įžiūrėjau masyvius
geležinius kardus gniaužiančius angelus.
— Eime. — Katedroms būdingoje tyloje Trepos balsas nuskambėjo nenatūraliai garsiai. —
Nejau galvoji, jog būtum čia atskraidintas, jei norėtume tave paprasčiausiai nudėti?
Nusekiau paskui ją akmeniniais laiptais į neapsakomai erdvią baziliką, matyt,
besidriekiančią per visą uolos, ant kurios stūksojo kryžius, ilgį. Aukštos lubos prasmego
niauriose sutemose. Priešakyje pastebėjau dar vienerius laiptus, vedančius aukštyn į
siauresnį, bet geriau apšviestą sektorių. Iki šio nusigavęs išvydau akmenines nuo stogo
skliauto žvelgiančias sargybinių statulas, kurios spaudė kardų rankenas ir pašaipiai viepėsi iš
po gobtuvų.
Nejučia perkreipiau lūpas tarsi joms atsakydamas; mano smegeninėje kirbančios mintys
panėšėjo į lengvai sprogstančius užtaisus.
Ore, bazilikos gale, kybojo pilki pavidalai. Akimirką galvojau regįs grakščių kontūrų
monolitus, įkalintus energijos lauke. Supratau, jog klydau, kai, padvelkus vėsiam vėjeliui,
vienas pilkšvas objektas nežymiai krustelėjo.
— Įspūdinga, Takeši-san?
Elegantiška japonų kalba prabilęs balsas paveikė mane kaip kalio cianidas. Nuo emocijų
antplūdžio trumpam praradau žadą, atgijusią neurocheminę sistemą, rodės, perliejo elektros
srovė. Labai lėtai atsisukau į balso savininkę. Kai sutelkiau visas valios jėgas, idant
užgniaužčiau norą smurtauti, paakyje virptelėjo raumenėlis.
— Rėjus, — amangliškai atsiliepiau. — Po velnių, man derėjo susiprotėti, ką tai reiškia,
nusileidimo aikštelėje.
 Pro tarpdurį, už kurio pastebėjau apvalią patalpą, žengusi Railyna Kavahara ironiškai
nusilenkė ir prašneko sklandžia amanglų kalba:
— Taip, tikriausiai derėjo, nors sutrumpinimas ir ne visai tikslus… Žinai, kuo tu man
patinki, Kovačai? Savo stulbinančiu gebėjimu būti nustebintam. Vaizduoji užsigrūdinusį karo
veteraną, bet širdyje esi naivuolis. Šiais laikais tai — neeilinis pasiekimas. Kaip tau pavyksta
išsaugoti nekaltybę?
— Profesinė paslaptis. Reikia būti žmogumi, jei nori tai suprasti.
Įžeidimas atšoko nuo jos kaip kamuoliukas. Kavahara nudūrė akis žemyn, tarytum
marmurinėse grindyse galėtų įžiūrėti mano žodžius.
— Na, šią temą esame aptarę anksčiau.
Prisiminiau Naująjį Pekiną ir piktybines Kavaharos poreikius tenkinančias valdžios
struktūras, prisiminiau ausį rėžiančius kankinamų žmonių klyksmus, kurie man asocijavosi
su jos vardu.
Priėjau prie vieno pilko kokono ir per jį pliaukštelėjau. Po delnu įdubo gruoblėtas
paviršius, ant kabelių kybantis objektas ėmė lėtai siūbuoti. Jo viduje kažkas vangiai
sukrutėjo.
— Neperšaunamas, teisingai?
— Mm-hmm. — Kavahara pakreipė galvą. — Viskas priklauso nuo kulkų. Tačiau
smūgiams jis tikrai atsparus.
Man kažkaip pavyko nusijuokti.
— Neperšaunamos gimdos sienelės. Tu vienintelė taip galėjai sugalvoti, Kavahara —
apsaugoti savo klonus nuo kulkų ir nukišti juos po kalnu.
Jai išnirus į šviesą, pajutau, kaip manyje išsikerojo paširdžius nudiegusi neapykanta.
Railyna Kavahara teigė augusi užterštose Atomo Skaldyklės lūšnynuose, vakarų Australijoje.
Net jeigu tai tiesa, jos kilmę išduodančių pėdsakų seniai nebeliko. Priešais mane stovinti
figūra išsiskyrė šokėjos laikysena, subtiliai patraukliu kūnu, kuris nesužadindavo žaibiškos
hormonų reakcijos, ir protingu smulkių bruožų veidu. Naujajame Pekine ji puikavosi ta pačia
mova — pagaminta pagal užsakymą, visiškai be jokių implantų. Grynu organizmu, pakylėtu
į meno lygį. Kavahara papuošė jį juodomis tulpių vainiklapiais nusėtomis sijonkelnėmis ir
šilkine palaidinuke, apgaubusia liemenį nelyginant tamsūs vandenys. Moters bateliai priminė
kosminiuose laivuose avimas šlepetes, tačiau turėjo aukštesnius kulnus. Trumpi kaštoniniai
plaukai bangelėmis krito atgal nuo kampuoto veido. Ji atrodė taip, tarytum būtų nužengusi
iš komercinės reklamos, kuri siūlė jaudinančiai įdomias investicijų galimybes.
— Valdžia dažnai slepiama, — atsiliepė Kavahara. — Gal pamiršai protektorato bunkerius,
išraustus Harlano pasaulyje? Arba olas, kuriose lindėjai, kol diplomatinis korpusas bandė
tave perdaryti pagal savo įvaizdį? Svarbiausia, kad kontrolė išliktų nepastebima, argi ne
taip?
— Sprendžiant iš to, kaip visą savaitę buvau vedžiojamas už nosies, sakyčiau, jog tu
teisi. Na, ar pagaliau teiksies mane nušviesti?
— Gerai. — Kavahara žvilgtelėjo į Trepą, kuri nuklydo šalin į prieblandą, pakreipusi galvą
į lubas lyg turistė. Apsidairiau akimis ieškodamas kėdės, bet jokių sėdimų vietų
nepastebėjau. — Tu, be abejo, žinai, jog būtent aš tave rekomendavau Lorensui Benkroftui.
— Jis užsiminė.
— Ką gi, padėtis tapo nevaldoma, nes tavo viešbučiui galutinai pasimaišė elektroninės
smegenys. Mes galėjome pasišnekėti prieš savaitę, nesukėlę aplinkiniams tiek daug
skausmo. Aš nenorėjau, jog Kadminas tave žalotų. Jam buvo liepta atgabenti tave gyvą.
— Deja, programa pasikeitė, — atšoviau kulniuodamas palei išlinkusias kambario
sienas. — Kadminas tau nebepaklūsta. Šį rytą jis bandė mane užmušti.
Kavahara irzliai numojo ranka.
— Žinau. Štai kodėl tave išsikviečiau.
— Tu jį ištraukei iš saugyklos?
— Suprantama.
— Kadminas prižadėjo ištaisyti klaidą?
 — Pareiškė Kytui Ruterfordui, jog saugykloje jis nesijaučia deramai išnaudojamas.
Pridūrė, neva tokioje padėtyje jam bus sudėtinga išpildyti kontrakto sąlygas.
— Subtilu.
— O taip. Aš niekuomet negalėjau atsispirti rafinuotų derybininkų įtikinėjimams, todėl
nusprendžiau suteikti jam antrą šansą.
— Pasinaudojai manyje implantuotu švyturėliu, iškrapštei Kadminą iš policijos nagų ir
nusiuntei Skerdžiui, turėjusiam pasirūpinti perkūnijimo procedūra? — panaršęs savo kišenes
susiradau Ortegos cigaretes. Bazilikos prieblandoje pakelis priminė atviruką iš svetimų
kraštų. — Nieko keista, jog tuo metu, kai nusigavome į “Panamos rožę”, antrasis kovotojas
dar nebuvo perkeltas į rezervuarą. Skerdžius, ko gero, derino Kadmino laikmeną prie naujo
kūno. Tas močkručys pasislėpė movoje, kuri priklausė Dešiniosios Dievo rankos kankiniui.
— Maždaug tada, kai atvykai į laivą, — sutiko Kavahara. — Jei neklystu, mūsų bendras
draugas vaizdavo juodadarbį, ir tu pro jį netgi praėjai. Būčiau dėkinga, jei čia nerūkytum.
— Kavahara, aš būčiau dėkingas, jei tu padvėstum nuo vidinio kraujo išsiliejimo, bet
nesitikiu, jog mano pageidavimą įvykdysi. — Prisidegiau cigaretę, įtraukiau dūmą ir mintyse
atgaivinau netolimos praeities vaizdus. Sąmonės akimi išvydau ringe klūpėjusį žmogų. Aš
žingsniavau “Panamos rožės” deniu, palei atvirą krovinių skyrių, kurio apačioje, ant arenos
grindų, mačiau tapomus kažkokius raštus. Triūsiantis tipas atsuko į mus veidą. Taip, jis net
nusišypsojo. Tai prisiminęs susiraukiau.
— Kaip žmogus, atsidūręs sau nepalankioje padėtyje, tu stulbinančiai nemandagus. —
Balsas nuskambėjo šaltai, tačiau man dingojosi, jog išgirdau pasipiktinimo gaideles. Kad ir
kokią savitvardą Railyna Kavahara demonstravo, pagarbos stoka žeidė ją nemažiau negu
Benkroftą, generolą Makintairą ar kitus nuo valdžios pertekliaus sprogstančius padarus, su
kuriais man teko bendrauti. — Tavo gyvybei gresia pavojus, ir tik aš galiu padėti ją
išsaugoti.
— Pavojus mano gyvybei grėsė ne kartą, — atkirtau. — Dažniausiai tada, kai tokie
šūdžiai, kaip tu, nuspręsdavo, kaip turi atrodyti realybė. Kadminas pernelyg prie manęs
priartėjo, kad jausčiaus saugiai. Tikriausiai pasinaudojo tavo suknistu virtualiu lokatoriumi.
— Jis privalėjo tave sučiupti, — iškošė Kavahara. — Bet ir vėl nepakluso.
— Ką tu sakai. — Instinktyviai pasitryniau mėlynę, juoduojančią ant peties. — Kodėl
turėčiau patikėti, jog kitą kartą tavo sumąstytas planas išdegs?
— Nes žinai, jog aš pajėgi įgyvendinti savo tikslus. — Kavahara kirto patalpą nulenkusi
galvą, kad nesusidurtų su pilkšvais klonų kokonais, ir prie sienos užkirto man kelią. Iš
pykčio jos veidas įsitempė. — Aš esu viena iš septynių galingiausių žmonių šioje Saulės
sistemoje. Mano rankose sutelkta tokia valdžia, kokios mirtinai pavydėtų bet kuris J.T. karo
lauko vadas.
— Railyna, vietinė architektūra trenkė tau per galvą. Jei ne Salivanas, tu netgi nebūtum
aptikusi manęs. Kaip, velniai griebtų, ketini surasti Kadminą?
— Kovačai, Kovačai... — Ji nusijuokė akivaizdžiai drebančiu balsu, tarsi kovodama su
noru suleisti nykščius į mano akiduobes. — Ar tu bent numanai, kas dėtųsi miestų gatvėse,
jei paskelbčiau kokio nors žmogaus paiešką? Ar bent įsivaizduoji, kaip lengvai galėčiau tave
pribaigti čia ir dabar?
Demonstratyviai užsitraukiau cigaretę ir išpūčiau dūmų debesėlį jai į veidą.
— Kaip prieš dešimt minučių minėjo ištikimoji tavo vasalė Trepa — atitempėte mane taip
toli net tam, kad sudorotumėte. Tu kažko iš manęs nori. Ko gi?
Kavahara iškvėpė orą pro šnerves. Triukšmingai. Iš dalies susitvardžiusi ji žengė porą
žingsnių atgal. Aiškiai buvo matyti, jog netrokšta su manimi kivirčytis.
— Tavo tiesa, Kovačai. Aš noriu, jog liktum gyvas. Jei dabar pranyksi, Benkroftas ne taip
suprastų tavo dingimą.
— Galbūt, atvirkščiai — suprastų, kaip reikia? — kulnu atsainiai brūkštelėjau per raides,
išraižytas marmurinėse grindyse. — Tu jį pasvilinai?
— Ne, — atsakė pralinksmėjusi Kavahara. — Jis nusižudė.
— Aha, imsiu ir patikėsiu.
 — Man nerūpi, ar tu tuo tiki, Kovačai. Aš tiesiog pageidauju, kad užbaigtum tyrimą. Bet
rezultatai neturėtų kelti jokių įtarimų.
— Ir kaip siūlai tai padaryti?
— Pats sumąstyk. Galų gale esi diplomatinio korpuso agentas. Įtikink jį. Sakyk, jog, tavo
nuomone, policija nesuklydo. Pateik savižudybės priežastis, jei Benkroftas jų reikalaus. —
Kavahara šykščiai vyptelėjo. — Manęs, žinoma, neminėk.
— Jeigu Benkroftą nužudei ne tu… jeigu jis pats išsisprogdino savo smegenis, tuomet
kurių velnių taip domiesi tyrimu?
— Šios temos neaptarinėsime.
Lėtai sulinksėjau.
— Ką gausiu mainais, jei sutiksiu įvykdyti prašymą?
— Neskaitant šimto tūkstančių dolerių? — Kavahara klausiamai kryptelėjo galvą. — Kiek
žinau, kitos suinteresuotos pusės prižadėjo dosniai tau atsilyginti. Savo ruožtu galiu
užtikrinti, jog prie tavęs neprileisiu Kadmino.
Nudūriau akis į užrašą grindyse ir apmąsčiau kiekvieną išgirstą žodį.
— Fransiskas Frankas, — tarė Kavahara klaidingai pamaniusi, jog domiuosi, kas
išgraviruota po kojomis. — Senais laikais gyvenęs smulkus tironas. Jis pastatė šią vietą.
— Anot Trepos, ji priklausė katalikams.
Kavahara patraukė pečiais.
— Jei tiksliau, smulkiam religijos apsėstam tironui. Katalikai puikiai moka sugyventi su
despotais. Vergiškumas įaugęs jiems į kraują.
Tariamai nerūpestingai apsidairiau, žvilgsniu ieškodamas apsaugos robotų.
— Aha, veikiausiai. Pakalbėkime tiesiai šviesiai. Tu nori, kad prakiščiau Benkroftui
mėšlinas pasakėles, ir mainais pasižadi sutramdyti Kadminą, kurį pati ant manęs užsiundei.
Štai koks tavo siūlomas sandėris?
— Štai koks mano siūlomas sandėris.
Paskutinį sykį giliai užsitraukiau cigaretę, pasimėgavau dūmu ir galop jį išpūčiau.
— Užsikrušk, Kavahara. — Sviedžiau nuorūką ant grindų, sutryniau ją kulnu. — Aš
surizikuosiu ir leisiu Kadminui save pamedžioti. Benkroftui pranešiu, jog tu greičiausiai
prisidėjai prie jo mirties. Na, ką dabar pasakysi? Spėju, kad nebenorėsi paleisti manęs
gyvo?
Nuleidau prie šonų rankas, kurioms niežtėjo sugniaužti gruoblėtas pistoletų buožes.
Ketinau stverti “Nemeksą”, suvaryti tris kulkas į pašnekovės gerklę, tada įsikišti ginklo
vamzdį į burną ir ištaškyti savąją laikmeną. Kavahara, žinoma, apsirūpinusi nuotoline
saugykla, bet… velniop viską, kažkuriuo momentu tokiems tipams neišvengiamai tenka
pasipriešinti. Kiek galima slopinti savo mirties troškimą?
Gyvenime būta ir bjauresnių akimirkų. Pavyzdžiui, Inenine.
Kavahara su apgailestavimu palingavo galva. Jos lūpose vis dar spindėjo šypsena.
— Tas pats senasis Kovačas. Kupinas beprasmiškų žodžių ir įtūžio. Romantiškas
nihilizmas. Negi nuo Naujojo Pekino laikų nieko nepasimokei?
— Kai kurie kovos laukai taip aptekę puvėsiais, kad juos išvalyti tegali nihilistiški
veiksmai.
— Tai Kelos žodžiai, ar ne? Aš citavau Šekspyrą, bet abejoju, ar ši pavardė girdėta
kolonijų kultūroms. — Ji šypsojosi ir atrodė šaltakraujiška kaip gimnastė iš nuogo kūno
teatro, pasirengusi savo arijai. Akimirkai mane aplankė vizija — mintyse išvydau, kaip
Kavahara pradeda strypčioti ir jos žingsnius lydi technomuzikos ritmai, kuriuos skleidžia
lubų kupole slypintys garsiakalbiai.
— Takeši, kas tave privertė įtikėti, jog visas problemas gali išspręsti primityvus smurtas?
Žinoma, ne diplomatinis korpusas? Turbūt Niupesto gaujos? Vaikystėje tave lupęs tėvas?
Nejau išties galvojai, jog beatodairiškai atversiu kortas? Nejau galvojai, kad sėsiu prie stalo
be kozirių? Susimąstyk. Tu mane pažįsti. Negi tikrai tikėjaisi, jog taip lengvai išsisuksi?
Prislopinau atgijusią neurochemą ir sustingau kaip parašiutininkas, prieš iššokantis
laukan pro atvirą lėktuvo liuką.
 — Tiek to, — pratariau negyvu balsu. — Nustebink mane.
— Mielai. — Kavahara kyštelėjo ranką į vidinę juodos raibuliuojančios palaidinukės kišenę
ir iš jos ištraukė miniatiūrinę holodosjė, kurią įjungė nykščio nagu. Kai ore išryškėjo vaizdai,
moteris perdavė man projektorių. — Didžioji dalis informacijos perkrauta teisiniais
terminais, bet esmę, tikiuosi, suprasi.
Suėmiau mažąją švytinčią sferą taip, lyg ji būtų nuodinga gėlė. Nukreipęs akis į
holografinę projekciją iš karto pastebėjau vardą…
…SARA SAČILOVSKA…
Akiratį užliejo kontrakto sąlygos tarytum sulėtintai atplūstanti potvynio banga.
…PERKELTA Į ASMENINĘ SAUGYKLĄ…
...VIRTUALUS ĮKALINIMAS…
…NERIBOTAM LAIKO TARPUI…
…J.T. PASILIEKA TEISĘ PERŽIŪRĖTI BYLĄ…
…ĮLANKOS KALĖJIMUI SUTEIKTI ĮGALIOJIMAI…
Paaiškėjus, ką visa tai reiškia, mane persmelkė pasibjaurėjimas. Salivaną derėjo nudobti,
kai turėjau tokią progą.
— Dešimt dienų, — prabilo Kavahara įdėmiai stebėdama, kaip reaguoju į vaizdus. — Per
tiek laiko privalėsi įtikinti Benkroftą, jog tyrimas baigtas, ir pasišalinti. Jei tau neišdegs, Sara
Sačilovska keliaus į virtualią aplinką vienoje iš mano klinikų, kuri ką tik įsigijo naujos kartos
virtualaus tardymo programas. Pažadu asmeniškai pasirūpinti, kad šioje srityje mūsų bičiulė
praskintų kelią.
Ant marmurinių bylų terkštelėjo holodosjė. Prašiepiau dantis ir puoliau Kavaharą. Iš
mano gerklės išsiveržė kimus urzgimas, kuris neturėjo nieko bendra su kovos įgūdžiais,
suformuotais diplomatiniame korpuse. Visiškai užmiršęs “Nemeksą” ištiesiau į priekį
rankas — nūnai mano pirštai priminė kreivus plėšrūno nagus. Nekantravau paragauti jos
kraujo.
Pusiaukelėje pajutau, kaip į sprandą įsirėžė šaltas ginklo vamzdis.
— Patarčiau apsigalvoti, — į ausį sukuždėjo Trepa.
Kavahara žengė mano pusėn.
— Benkroftas — ne vienintelis, iš kolonijinių saugyklų galintis nusipirkti pavojingus
nusikaltėlius. Kanagavos kalėjimas netvėrė džiaugsmu, kai, praėjus porai dienų nuo tavo
persiuntimo, panorau įsigyti Sarą Sačilovską. Tenykštės administracijos manymu, jei tave
įkalins kitame pasaulyje, labai abejotina, jog sugebėsi praturtėti tiek, kad apmokėtum
kelionę siauruoju spinduliu ir grįžtum į savo planetą. Negana to, už galimybę su tavimi
atsisveikinti jie gauna padorią sumą. Per daug gerai, kad būtų tiesa. Kanagavos kalėjimo
valdytojai, matyt, viliasi sulaukę naujos mados. — Ji nutaisė mąslią veido išraišką,
pačiupinėjo mano striukės atlapą. — Atsižvelgiant į virtualių rinkų būklę, tokią madą išties
vertėtų įvesti.
Mano paakyje įnirtingai sutrūkčiojo raumenėlis.
— Aš tave užmušiu, — iškošiau. — Išplėšiu sušiktą tavo širdį ir ją prarysiu. Tavo valdas
sumaišysiu su žemėmis…
Kavahara taip pasviro artyn, kad mūsų veidai beveik susilietė. Iš jos burnos dvelkė
švelnus mėtų bei raudonėlio kvapas.
— Nė nesvajok. Tu padarysi tai, ką liepiau. Per dešimt dienų. Antraip tavo draugė
Sačilovska išsiruoš į ekskursiją po pragarą, iš kurio niekada neištrūks.
Ji atsitraukė ir pakėlė rankas.
— Kovačai, dėkok visoms dievybėms ar kam kitam, ką jūs garbinate Harlano pasaulyje,
jog aš ne sadistė. Leidau tau pasirinkti dvi išeitis. Galėjau pradėti derybas nuo to, kokias
kančias Sačilovskai teks patirti. Jei nori, pradėsiu pasakoti, kad greičiau apsispręstum.
Dešimt dienų realybėje prilygsta trejiems ar ketveriems metams virtualioje erdvėje. Tu
lankeisi Vajaus klinikoje. Negi manai, kad ji iškęs trejus metus truksiančias kankynes? Tavo
bičiulė išprotės.
 Nuo valios pastangų, kurias sutelkiau, idant užgniaužčiau neapykantą, vos negavau
trūkio. Vargais negalais sušvokščiau:
— Jei paklusiu tavo sąlygoms, kaip sužinosiu, kad ją išleidai?
— Aš tau duodu žodį. — Kavahara nuleido rankas. — Manau, praeityje jau spėjai įsitikinti,
kad jo visada laikausi.
Lėtai linktelėjau.
— Kai Benkroftas susitaikys su tuo, kad byla baigta, o tu pats pranyksi iš akiračio, aš
nusiųsiu Sačilovską atgal į Harlano pasaulį, į tenykštę įkalinimo įstaigą, kur ji atliks likusią
bausmės dalį. — Kavahara pritūpė ir nuo grindų pakėlė projektorių, iškritusį man iš rankų.
Mitriais judesiais pervertė kelis holopuslapius. — Kaip matai, sutartyje įrašyta išlyga dėl
sugrąžinimo. Aš, žinoma, neteksiu didžiosios pradinės įmokos dalies, bet, atsižvelgiant į
aplinkybes, šiai aukai esu pasirengusi. — Ji vyptelėjo. — Tačiau turėk omenyje, jog tai, ką
grąžinu, bet kada galiu vėl nusipirkti. Tad jei ketini trumpam nulįsti į pogrindį, o vėliau
leistis tekinas pas Benkroftą, siūlyčiau tokios minties atsisakyti. Šito žaidimo nė už ką
nelaimėsi.
Ginklo vamzdis atšlijo nuo sprando, ir Trepa pasitraukė porą žingsnių atgal. Neurochema
privertė mane išsitiesti ir įsitempti tarytum įranga, kuri suteikia galimybę judėti žmogui,
sergančiam abiejų kojų paralyžiumi.
— Kokio velnio taip elgiesi? — sušnibždėjau. — Kodėl mane įpainiojai, jei nenorėjai, kad
Benkroftas gautų atsakymus?
— Nes tu esi diplomatinio korpuso agentas. — Kavahara tarė žodžius lėtai, lyg kalbėtų su
vaiku. — Nes tu vienintelis pajėgsi įtikinti Lorensą Benkroftą, kad jis pakėlė prieš save
ranką. Nes aš tave gerai pažįstu ir galiu nuspėti kiekvieną tavo judesį. Norėjau
suorganizuoti mūsų pasimatymą, vos tik atvykai į Žemę, bet įsikišo viešbutis. Kai atsitiktinai
patekai į Vajaus kliniką, vėl pareikalavau, kad būtum atgabentas į mano valdas.
— Iš Vajaus klinikos ištrūkau pats. Blefuodamas.
— O taip. Istorija apie piratus. Nejau manai, kad vietiniai patikėjo tavo skiedalais, kurie
priminė antrarūšį potyrių filmą? Pasuk galvą, Kovačai. Gal tu ir sugebėjai aplenkti
tenykščius keliais žingsniais, kol jie virškino tavo pasakėles, tačiau iš Vajaus klinikos
pasprukai sveikas gyvas dėl vienintelės priežasties: aš liepiau tave išleisti. — Ji gūžtelėjo. —
Tačiau tu nusprendei pabėgti. Ne savaitė, o tikra jovalynė. Dėl to kaltinu save nemažiau
negu kitus. Jaučiuosi kaip psichologė bihevioristė, kuri prastai sukonstravo žiurkės labirintą.
— Tiek to. — Kažkuri mano sąmonės dalis užfiksavo, jog virpu. — Aš įvykdysiu, ką liepei.
— Kadangi neturi kitos išeities.
Akimirką įnirtingai svarsčiau, ką atsakyti, bet neradau tinkamų žodžių. Iš manęs tarsi
fiziškai išsunkė visas pasipriešinimui skirtas jėgas. Bazilikos šaltis įsismelkė iki kaulų. Šiaip
ne taip sutramdžiau drebulį ir nusisukau ketindamas drožti laukan. Trepa be žodžių prie
manęs prisijungė. Teįveikėme tuziną metrų, kai už nugaros pasigirdo Kavaharos šūksnis:
— Ei, Kovačai…
Atsigręžiau lyg sapnuodamas. Ji šypsojosi.
— Jei tau pavyks sutvarkyti reikalą švariai ir greitai, pagalvosiu apie piniginį atlygį.
Premiją, kitaip tariant. Dėl sumos suderėsime. Trepa duos tau numerį, kuriuo galėsi man
paskambinti.
Vėl apsisukau. Kūnas nutirpo taip, tarytum būčiau atsidūręs rūkstančiuose Inenino
griuvėsiuose. Pajutau, kaip Trepa pliaukštelėjo man per petį.
— Eime, — draugiškai tarė. — Nešdinamės iš čia.
Nusekiau paskui ją, slegiamas architektūros ir pašaipiai besivaipančių po gobtuvais
pasislėpusių skulptūrų. Neabejojau, jog Kavahara, stypsanti tarp pilkų klonų kokonų, stebi
mane panašiai išsišiepusi. Regis, užtrukau visą amžinybę, kol perėjau salę ir pasiekiau
milžiniškus plieninius vartus. Šiems prasiskyrus, vidun įsiveržė gyvybę spinduliuojanti
šviesa, kurios įsitvėriau lyg skęstantis žmogus. Bazilika ūmai tapo vertikaliu vandenynu —
aš kilau iš gelmės link raibuliuojančio, saulės nutvieksto paviršiaus. Pasitraukus iš šešėlių,
mano kūnas susiurbė šilumą, tarsi toji būtų organizmui būtinas skystis. Drebulys pamažu
atslūgo.
Visgi, žygiuojant tolyn nuo gąsdinančią galią įkūnijančio kryžiaus, aplinka veikė mane
kaip šaltas prie sprando prispaustas delnas.
26

To vakaro įvykius apgaubė sunkiai įžvelgiama migla. Vėliau, kai bandžiau juos atgaivinti
pasitelkęs korpuse suformuotus įgūdžius, tepajėgiau prisiminti nuotrupas.
Trepa užsigeidė pašėlioti mieste. Tvirtino, esą nuo šauniausio naktinio gyvenimo Europoje
mus skiria pora minučių kelio, be to, ji turinti reikalingus adresus.
Aš norėjau išvyti iš galvos visas mintis, nutraukti mąstymo procesą.

Pirmiausia apsistojome viešbutyje, įsikūrusiame gatvėje, kurios pavadinimo neįstengiau

ištarti. Į akių baltymus susipurškėme tetrameto analogų. Nejudėdamas kiūtojau krėsle, kol
Trepa švirkštė narkotikus, stengiaus užmiršti Sarą ir kambarį Milsporte… stengiaus išvis
negalvoti. Pro langą žibantys holografiniai vaizdai nudažė įsitempusį moters veidą raudonu ir
bronziniu atspalviais, todėl nūnai ji priminė sutartį pasirašantį demoną. Tetrametui šovus
per neuronų sandūras, akiračio pakraščiai išskydo. Kai man atėjo eilė apdoroti Trepą, jos
veido bruožai prarado apibrėžtus kontūrus. Kvaišalai pasirodė besantys aukščiausios
klasės…

Sienos puikavosi freskomis, vaizduojančiomis krikščioniškąjį pragarą — liepsnas, kurios

lyžčiojo nuogų klykiančių nusidėjėlių procesiją. Dūmuose ir triukšme skendinčios patalpos
gale, kur nupieštos figūros susiliejo su baro lankytojais, ant besisukančios pakylos šoko
mergina. Palei platformą švytavo juodo stiklo plokštė, ir kiekvieną kartą, kai ji įsiterpdavo
tarp žiūrovų bei šokėjos, pastarosios vietą užimdavo strykčiojantis išsiviepęs skeletas.
— Klubas vadinasi “Apnuogintas iki kaulų”! — sušuko Trepa mėgindama perrėkti klegesį.
Mudviem braunantis pro minią, ji mostelėjo į merginą, tuomet iškėlė savo pirštus,
papuoštus juodo stiklo žiedais. — Štai kur kilo mintis juos įsigyti. Neblogas efektas, ar ne?
Nieko nelaukdamas nupirkau gėrimų.

Žmonija tūkstantmečius svajojo apie rojų ir pragarą. Apie amžiną, visaapimantį,

gyvenimo bei mirties nesuvaržytą palaimą arba skausmą. Šias fantazijas išpildė virtuali
aplinka. Norint, kad jos egzistuotų, tereikia galingo elektros generatoriaus. Mums išties
pavyko Žemėje sukurti rojų… ir pragarą.
— Tavo pastebėjimai skamba epiškai. Tarytum Anginos Čandros atsisveikinimo kalba, —
riktelėjo Trepa. — Bet aš suprantu, ką turi omenyje.
Atrodo, žodžiai, perskrodę sąmonę, išsiveržė ir iš mano burnos. Jei čia — citata, aš
nežinojau, kam ji priklausė. Tik ne Kelai, dėl to nekilo jokių abejonių. Ji būtų suniekinusi
visus, kurie drįstų taip postringauti.
— Neužmiršk svarbiausio dalyko, — tebešaukė Trepa. — Privalai atlikti užduotį per dešimt
dienų.

Šviesos spjūviuose, kurie blyksi liepsnų atspalviais, išskysta realybė. Muzika. Judesiai ir
juokas. Stiklinaitės kraštelis, džergžtelėjęs į dantis. Prie mano kojos prisispaudusi šilta
šlaunis. Man rodos, kad ji priklauso Trepai, bet pakreipęs galvą išvystu kitą moterį ilgais
juodais plaukais. Purpurinės lūpos šypsosi, viliojantis žvilgsnis kažką miglotai primena…

Vaizdas lauke:
Abipus gatvės iš pastatų kyšojo balkonai, vieni virš kitų; iš galybės mažyčių barų plūdo
šviesa bei garsai; ant šaligatvių knibždėte knibždėjo žmonių. Žingsniavau greta moters,
kurią aną savaitę nudėjau, ir bandžiau palaikyti pokalbį apie kates.
Kažką užmiršau. Kažką, kas paniro į tamsą.
 Kažką svarba…
— Po velnių, negali būti, jog tuo tiki, — pratrūko Trepa. Balsas pervėrė sąmonę tuo
momentu, kai man beveik pavyko kristalizuoti mintį…
Ar ji tyčia taip elgėsi? Aš netgi nepajėgiau prisiminti, ką mes šnekėjome apie kates ir kuo
būtent tikėjau.

Kažkur šokome.

Gatvės kampe atsirėmę į sieną vėl susipurškėme tetrameto. Mums sušuko pro šalį einanti
mergina. Sumirksėjau ir pabandžiau kryptelėti galvą.
— Šūdas! Nejudėk!
— Ką ji sakė?
Sutelkusi dėmesį Trepa pakėlė mano akių vokus.
— Pavadino mus gražuoliais. Prakeikta narkašė. Matyt, ką tik susileido dozę.

Medžio plokštėmis apkaltame tualete, velniai žino kokiame bare, spoksojau į suskilusį
veidrodį, svilinau akimis pasiskolintą savo veidą, tarytum šis būtų man kažkuo prasikaltęs.
O gal laukiau, kol iš raukšlėtos fizionomijos išnirs kitas žmogus. Rankas įrėmiau į purviną
metalinę kriauklę. Nuo mano svorio girgždėjo epoksidinės atraižos, kurios prilipdė
apšnerkštą dubenį prie sienos.
Nenutuokiau, kiek laiko taip stovėjau.
Neturėjau nė menkiausio supratimo, kur esu. Ir kiek panašių landynių mudu su Trepa šį
vakarą aplankėme.
Man tai nerūpėjo, nes…
Veidrodis netilpo rėmuose; į plastikines briaunas, kurios nepatikimai prilaikė žvaigždės
formos spindintį paviršių, rėžėsi smailūs kyšuliai.
Per daug briaunų, sumurmėjau panosėje. Štai kodėl, velniai griebtų, mozaikos detalės
nederėjo tarpusavyje.
Žodžiai man pasirodė kažkuo reikšmingi, lyg ritmiški, besirimuojantys sakiniai, atsitiktinai
nuskambėję įprastoje kalboje. Nemaniau, jog įstengsiu apšlifuoti veidrodį. Jei mėginsiu, į
šukes susipjaustysiu pirštus. Spjoviau į viską.
Palikęs veidrodyje Raikerio veidą išsvirduliavau iš tualeto ir nukėblinau iki žvakėmis
apkrauto staliuko, už kurio įsitaisiusi Trepa papsėjo ilga iš dramblio kaulo išpjauta pypke.

— Mikis Nozava? Rimtai?

— Taip, po velnių, — energingai sukinkavo galva Trepa. — “Galingasis laivynas”,
teisingai? Mačiau bent keturis kartus. Niujorko tinklai daug filmų importuoja iš kolonijų. Jie
tampa vis labiau madingesni. Pameni, kaip jis pašoka į orą ir kojos spyriu “išjungia”
žeberklininką? Atrodo, kad smūgis sukrato tave patį, nutvilko iki kaulų. Nuostabūs potyriai.
Vaizduojamoji poezija. Ei, ar žinojai, kad jaunystėje jis vaidino holoporno filme?
— Skiedi. Mikis Nozava niekada neužsiminėjo pornografija. Jam to nereikėjo.
— Kas kalba apie poreikius? Jis tiesiog išdykavo su porele pupyčių. Pati mielai būčiau prie
jų prisidėjusi, ir be jokio atlygio.
— Skie-di.
— Prisiekiu Dievu. Tais laikais Nozava buvo įsikūnijęs į baltaodžio movą, kurią po
visureigio avarijos teko nurašyti. Labai labai seniai.

Mes sėdėjome bare, kurio sienas ir lubas puošė absurdiški muzikos instrumentų hibridai,
už baro, ant lentynų, kėpsojo antikiniai buteliai, įmantrių formų statulėlės ir nesuvokiamos
paskirties šlamštas. Aplinkui tvyrojo sąlygiškai menkas šurmulys, aš gurkšnojau kažkokį
gėrimą, kuris, sprendžiant iš skonio, pernelyg nekenkė mano organizmui, bent jau šiuo
momentu. Oras atsidavė vos pastebimu muskuso kvapu, ant stalų buvo išdėlioti padėklai su
saldėsiais.
 — Kurių galų taip elgiesi?
— Ką? — apspangusi Trepa papurtė galvą. — Kodėl laikau kates? Man patinka ka…
— Kodėl dirbi suknistai Kavaharai? Tai prakeiktai aborto liekanai, apsišikusiai, atgimti
nevertai metušų nuokrušai. Kodėl tu…
Ji stvėrė man už rankos, kuria mosikavau — vieną sekundės dalį neabejojau, jog
įsivelsime į pjautynes. Pajutau, kaip viduje vangiai suvirpėjo neurochema.
Tačiau Trepa meiliai užmetė mano delną ant savo peties, prisislinko taip arti, kad mūsų
veidai beveik prisilietė, ir mirktelėjo it pelėda.
— Klausyk.
Stojo ilgoka pauzė. Tuo tarpu moteris susikaupė, išmaukė padorų gurkšnį iš savo
stiklinės ir atsargiai nuleidusi šią ant stalo pagrūmojo man pirštu.
— ”Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami”, — sušvebeldžiavo.

Ir vėl gatvėje. Šįsyk kelias nuožulniai leidosi žemyn, todėl eiti lengviau.
Padangėje švytėjo žvaigždės, gerokai ryškesnės nei matytos Įlankoje. Svyruodamas
sustojau, pakėliau į viršų galvą, akimis pamėginau surasti Ožiaragį.
Kažkas. Čia. Ne taip.
Vien tik svetimi žvaigždynai. Nė vieno pažįstamo. Vidinėmis rankų pusėmis nuvarvėjo
šaltas prakaitas; skaistūs ugniniai taškeliai man netikėtai priminė Išorės armados laivus,
kurie ruošėsi bombarduoti planetą. Grįžo marsiečiai. Regis, galėjau matyti, kaip jie skrodžia
siaurą dausų rėžį…
— Ei, ei… — Trepa nusikvatojo ir mane sugavo neleisdama nugriūti. — Į ką taip žiūrėjai,
“žioge”?
Tai ne mano dangus.

Savijauta prastėja.
Stoviu kitame akinančiai skaisčiai apšviestame tualete, mėginu susikišti į nosį kažkokius
miltelius, kurių žiupsnį davė Trepa. Šnervės jau sausai išsvilintos, todėl balti trupinėliai
krenta atgal, tarsi šis kūnas būtų pakankamai jų prisiuostęs. Iš užnugario atsklinda
nuleidžiamo vandens garsas, ir aš pakeliu akis į didžiulį veidrodį.
Prasiveria kabinos durys, pro kurias išeina Džimis de Sotas, dėvintis kareiviškus Inenino
purvu ištepliotus drabužius. Ryškioje tualeto šviesoje jo veidas atrodo itin prastai.
— Viskas gerai, seni?
— Nelabai. — Pakrapštau perštinčias šnerves. Jas laižo vis labiau deginančios liepsnos. —
O tau?
Džimis gestu parodo, kad jam nėra dėl ko skųstis, žengia prie veidrodžio ir sustoja šalia
manęs. Bičiuliui pasvirus virš kriauklės, iš šviesai jautraus čiaupo trykšteli vandens
fontanas, ir Džimis ima plautis rankas. Nuo odos šliaužiantys maurai bei krešuliai telkiasi į
tirštą sūkurio formos buzą, kurią pamažu ryja praustuvės skylė. Jaučiu jo pavidalą greta
mano peties, tačiau vienintelė išlikusi Džimio akis prikausto mano žvilgsnį prie veidrodžio, ir
aš negaliu — arba nenoriu — atsisukti.
— Čia sapnas?
Jis patraukia pečiais ir toliau trina rankas.
— Veikiau pakraštys, — atsako.
— Kieno?
— Visko. — Džimio išraiška liudija, jog tai akivaizdu.
— Aš galvojau, jog tu pasirodai tik sapnuose, — pratariu neva atsainiai dirstelėdamas į
bičiulio rankas. Keista: kad ir kaip jis stengiasi, purvo iki galo nusivalyti nepajėgia. Toji
pliurzė bemaž užtvindo kriauklę.
— Ne vien, seni. Tu gali matyti mane sapnuose, haliucinacijose arba į galvą prisigrūdęs
kvaišalų, kaip dabar. Supranti, pakraščiuose. Ten, kur ima trūkinėti realybė. Kur savo dienas
užbaigia tokie priekvailiai šunsnukiai, kaip aš.
— Džimi, tu negyvas. Man jau atsibodo tą kartoti.
 — Ne-e. — Jis kresteli galvą. — Bet norėdamas su manimi susisiekti tu privalai nusigauti
iki realybėje žiojinčių plyšių.
Kriauklėje po truputį plonėja kraujo bei žemių sluoksnis. Staiga suvokiu, kad, jam
išnykus, pradings ir Džimis.
— Pasak tavęs…
Jis liūdnai palinguoja galva.
— Šita tema pernelyg sudėtinga, velniai griebtų, kad dabar ją aptarinėtume. Tu manai,
jog mes sugebame atskirti tikrovę, nes galime užfiksuoti jos nuotrupas? Realybės sąvoka
kur kas platesnė, seni. Kur kas platesnė.
— Džimi. — Bejėgiškai skėsteliu rankomis. — Ką, po galais, man daryti?
Jis atsitraukia nuo kriauklės. Subjaurotame veide plačiai prasišiepia lūpos.
— Virusinis antpuolis, — aiškiai ištaria. Aš nutirpstu prisiminęs, kaip placdarme staugiau
tuos pačius žodžius. — Pameni, kas taip sakė?
Džimis nusipurto vandenį nuo rankų ir išgaruoja lyg pamojus burtininko lazdele.

— Klausyk, — pabandė atvesti mane į protą Trepa, — Kadminas turėjo atsigulti į

rezervuarą, kad būtų perkeltas į dirbtinę mova. Vadinasi, praeis didžioji dienos dalis, kol jis
sužinos, ar pasisekė tave sudoroti.
— Nebent vėl atliko triuką su dvigubu persikūnijimu.
— Ne. Pats pagalvok. Jis nutraukė ryšius su Kavahara, kuri galėjo finansuoti tokius
pokštus. Liko vienas kaip pirštas. Negana to, buvusi darbdavė jį persekioja. Pamatysi,
Kadmino dienos jau suskaitytos.
— Kavahara laikys jį po ranka, kad, iškilus būtinybei, turėtų kuo mane paraginti.
— Aha. — Sutrikusi Trepa nudūrė akis į savo gėrimą. — Galbūt.

Atklydome į užeigą, pavadintą “Kabeliu” ar panašiu sinonimu. Sienomis vingiavo spalvoti

izoliaciniai vamzdžiai, pro kurių apvalkalą tarsi variniai plaukeliai skverbėsi laidai. Palei barą,
atskirti lygiais intervalais, siūbavo kabliai, ant kurių kadarojo plonyčiai grėsmingos išvaizdos
sidabriniais mini kištukais užsibaigiantys kabeliai. Virš jų ore švytėjo holografija, kurioje
pagal ekscentriškos patalpą užliejusios muzikos ritmus gigantiškas kištukas spazmiškai
dulkinosi su lizdu. Kartais tuodu elementai virsdavo lyties organais, nors visai įmanoma, jog
dėl metamorfozių kaltos tetrameto sužadintos haliucinacijos.
Aš sėdėjau prie baro; peleninėje, prie mano alkūnės, kažkas ruseno ir skleidė salsvą
kvapą. Burnoje pajutęs šleikštų prieskonį spėjau, kad rūkiau. Klube netrūko žmonių, bet
man dingojosi, jog esu vienas.
Abipus manęs kiurksojo kiti klientai, prisijungę prie plonųjų kabelių, po pamėlynavusiais
jų vokais virpčiojo akių obuoliai, veiduose tviskėjo svajingos šypsenėlės. Į apspangusių
lankytojų gretas įsiliejo ir Trepa.
Nūnai išties buvau vienas.
Svaigalų nušlifuotoje mano sąmonėje kažkas sudilgsėjo. Ko gero, mintys. Čiupau saldžiai
smilkstančią cigaretę ir paniuręs įtraukiau dūmą. Dabar ne metas apmąstymams.

Ne metas…
Virusinis antpuolis!
…apmąstymams.
Gatvės slydo po mano kojomis, kaip Ineniną nusėjusios nuolaužos — po Džimio auliniais.
Štai kaip jam pavyksta sklęsti.
Moteris purpurinėmis lūpomis, kuri…
Galbūt tu negali…
Ko? Ko negaliu?
Kištukas ir lizdas.
Mėginu tau paaiškinti…
Ne metas apmąstymams.
 Ne metas…
Ne…
Nugrimzdau gelmėn kaip vanduo, plūstantis į verpeto piltuvą, kaip purvo ir krešulių buza,
žliaugianti nuo Džimio rankų į kriauklės skylę…
Prasmegau į nebūtį.

Nuo minčių, kaip ir nuo aušros, nepabėgsi — jos susirado mane drauge su saulėtekiu ant
baltų akmeninių laiptų, vedančių žemyn į drumzliną vandenį. Mūsų užnugaryje šmėžavo
didingos architektūros kontūrai, priešingame ežero krante, sparčiai pilkėjančioje tamsoje,
įžiūrėjau medžius. Mudu murksojome parke.
Trepa pasviro virš mano peties ir įteikė pridegtą cigaretę. Instinktyviai ją paėmiau,
trūktelėjau kartelį ir leidau dūmui išsruventi pro suglebusias lūpas. Moteris pritūpė šalia.
Vandenyje, prie pat mano kojų, supliuškėjo neįtikėtinai didelė žuvis. Jaučiausi pernelyg
išsekęs, kad sureaguočiau.
— Mutantė, — lyg tarp kitko pastebėjo Trepa.
— Kalbi apie save?
Pokalbio gijos nuslydo vandens paviršiumi.
— Reikės nuskausminančiųjų?
— Tikriausiai. — Pabandžiau įvertinti savo būklę. — Aha, reikės.
Netardama nė žodžio ji padavė dėžutę su spalvotomis kapsulėmis.
— Ką ketini daryti? — galų gale paklausė.
Gūžtelėjau.
— Tai, ką man liepė.

KETVIRTA DALIS
ĮTIKINĖJIMAS
(VIRUSINIAI TERŠALAI)

27

Skrisdamas taksi iš oro uosto tris kartus persėdau ir kiekvieną sykį atsiskaičiau grynais,
galop nusigavau į Oklendą, kur apsistojau pigiuose nakvynės namuose. Jei kas ir bandys
sekti elektroniniais pėdsakais, persekiotojams teks šiek tiek užtrukti, kol jie mane prisivys.
Tiesą sakant, aš beveik neabejojau, jog mano pėdomis niekas nėjo. Dėl perdėm atsargaus
elgesio veikiausiai kalta paranoja. Juk dabar aš dirbau blogiukams, kuriems nebuvo jokio
reikalo manęs vaikytis. Visgi iš galvos niekaip neiškrito Trepos “dar susisieksime” — ironiška
frazė, kurią ji ištarė, kai mudu atsisveikinome Įlankos terminale. Be to, aš nė nenumaniau,
ko griebsiuos. Pats nenutuokiau, todėl nenorėjau, kad žinotų ir kiti.
Nakvynės namų kambaryje radau vaizdo ekraną su 786-iais kanalais. Kažkas paliko
parengties režimu įjungtą ryškiomis spalvomis švytintį holoporno filmą ir vietinių žinių
programą. Viename patalpos gale stovėjo automatiškai išsivalanti, dezinfekcijos
priemonėmis smirdanti dvigulė lova. Uždara dušo kabina beveik atsilupo nuo sienos, prie
kurios buvo prilipdyta epoksidiniais klijais. Pažiūrėjau pro suodiną langą. Įlankos mieste
viešpatavo vidurnaktis, lauke krapnojo dulksna. Netrukus turėjo pasibaigti nustatytas
terminas, per kurį privalėjau užmegzti ryšį su Ortega.
Pro langą atsivėrė vaizdas į nuožulnų betono pluoštu užklotą stogą, plytintį apačioje, už
dešimties metrų. Gatvė driekėsi dar žemiau. Pagodos formos aukštas, iškilęs virš mano
kambario, paslėpė stogelį ir gatvę po savo ilgomis pakraigėmis. Dengta erdvė. Akimirką
pasiginčijau su savimi, galų gale iš folijos išspaudžiau paskutinę nuo pagirių gelbėjančią
kapsulę ir ją nurijau. Tuomet tylutėliai pravėriau langą, permečiau kojas laukan ir pakibau
ore pirštais sugriebęs apatinę rėmo dalį. Netgi tada, kai visiškai išsitiesiau, žinojau, jog kristi
reikės beveik aštuonis metrus.
 Elkis elementariai. Šuoliai pro viešbučio langus viduryje nakties, man regis, prilygo
elementarumo viršūnei.
Vildamasis, jog stogas bus toks pat tvirtas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio, atgniaužiau
pirštus.
Bumbtelėjau į nuožulnų paviršių, kaip priderėjo korpuso agentui, nusiridenau ant šono ir
staiga pajutau, jog kojos vėl kybo erdvėje. Stogas pasirodė besąs patvarus, tačiau slidus
kaip šviežia kazuaržolė, todėl visu greičiu nučiuožiau link jo krašto. Alkūnėmis mėginau
surasti, už ko užsikabinti, bet nieko neaptikau. Laimei, prieš nulėkdamas ant asfalto, viena
ranka spėjau įsikibti į ašmeningą kraigą.
Dešimt metrų iki gatvės. Kol stogo atbraila rėžėsi į delną, sekundę kitą tiesiog kabėjau ir
spėliojau, kokias kliūtis taranuočiau nuskriejęs apačion — šiukšlių konteinerius, o gal
mašinas, — pagaliau atleidau ranką ir kaip akmuo nėriau žemyn. Nuo smūgio į šaligatvį
sukrėtė visą kūną, tačiau nusiridenęs į šiukšliadėžes neatsitrenkiau. Skubiai atsistojau ir
smukau į artimiausių šešėlių prieglobstį.
Dešimt minučių klaidžiojau kur akys vedė. Netikėtai pastebėjęs autotaksi virtinę,
tučtuojau atšlijau nuo pastato sienos ir sėdau į penktąją eilėje stovinčią mašiną. Šiai pakilus
į orą, balsu perdaviau slaptą kodą, kurį man davė Ortega.
— Kodas iššifruotas. Kelionės tikslą pasieksime maždaug per trisdešimt penkias minutes.
Taksi pasuko įlankos pusėn, ir neilgai trukus mes jau skriejome virš jūros.

Per daug aštrių kampų.

Praėjusio vakaro nuotrupos burbuliavo mano smegeninėje tarsi aplaidžiai gaminamas
žuvies troškinys. Atsiminimų srautai iškeldavo į paviršių nevirškinamus gabalus ir vėl juos
nugramzdindavo. Trepa, prisijungusi prie “Kabelio” sistemos, Džimis de Sotas, plaunantis
nuo rankų kraujo krešulius, Raikerio veidas, spoksantis į mane iš suskeldėjusio žvaigždės
pavidalo veidrodžio. Kažkur šmėžavo ir Kavahara, teigianti, neva Benkroftas nusižudė,
tačiau norinti užbaigti tyrimą kaip Ortega bei Įlankos miesto policija. Kavahara, kuri žinojo,
kaip artimai man teko bendrauti su Miriama Benkroft, nestokojo informacijos apie Lorensą
Benkroftą ir Kadminą.
Galvą lyg skorpiono dūris pervėrė silpnėjančios pagirios, kurias nenumaldomai slopino
Trepos pasiūlyti skausmą malšinantys vaistai. Ne taip seniai aš nudobiau Trepą, tačiau
gyvybę susigrąžinusi atlaidi, dzenbudizmą propaguojanti žudikė nejautė man nuoskaudos,
nes paprasčiausiai nieko neprisiminė — be to, jos požiūriu, joks konfliktas tarp mūsų
neįvyko.
Tu vienintelis pajėgsi įtikinti Lorensą Benkroftą, kad jis pakėlė prieš save ranką.
Trepa, prisijungusi prie “Kabelio” sistemos.
Virusinis antpuolis. Pameni, kas taip sakė?
Benkrofto akys, gręžiančios manąsias Saulėkaitos rūmų balkone. Nesu toks žmogus,
kuris atimtų sau gyvybę; net jeigu būčiau, taip nemokšiškai savęs nepjaučiau. Jei iš tiesų
užsimanyčiau numirti, dabar su manimi nekalbėtumėte.
Staiga aiškiai supratau, ką turiu daryti.
Taksi ėmė leistis žemyn.

— Nestabilus pagrindas, — visai be reikalo įspėjo mašina, kai mes nutūpėme ant
siūbuojančio denio. — Prašom neprarasti budrumo.
Sukišau plastikines kupiūras į joms skirtą prorėžą, ir taksi liukas pakilo į viršų
atverdamas vaizdą į saugią Ortegos buveinę. Prieš save išvydau metalinės nusileidimo
aikštelės fragmentą, plieno turėklus ir už pastarųjų tyvuliuojančią jūrą. Po naktiniu
dangumi, užtemdytu debesimis ir įkyriai purškiančiu lietumi, vilnijo juodos bangos. Kai
atsargiai išlipęs laukan įsikibau į artimiausius turėklus, taksi šovė į viršų ir veikiai prasmego
lietaus šuoruose. Išblėsus žibintų šviesoms, apžiūrėjau vietą, kurioje atsidūriau.
Nusileidimo aikštelė buvo įrengta pirmgalyje. Iš tos vietos, kur stypsojau įsistvėręs į
turėklus, mačiau visą laivą. Maždaug dvidešimties metrų ilgio, jis atrodė trečdaliu
trumpesnis už Milsporto tralerį ir gerokai siauresnis. Denyje dunksančių modulių išorė
bylojo, kad įsisiautėjus audrai jie galėtų hermetizuotis ir taip išsaugoti keleivių gyvybes. Kad
ir kokia dalykiška būtų aplinka, su darbine gelda šito laivo nesupainiosi. Iš dviejų denio vietų
kyšojo grakštūs teleskopiniai, regis, iki pusės sustumti stiebai, smailėjančiame priešakyje
styrojo špritas, aštrus tarytum ieties antgalis. Aš patekau į jachtą. Plaukiojantį turtuolio
būstą.
Galinėje denio dalyje pro liuką plūstelėjo šviesa. Į lauką galvą iškišusi Ortega rankos
mostu paragino mane prieiti. Pirštais tvirtai suspaudęs turėklus, siūbuojančiame laive vos
išlaikydamas pusiausvyrą, nubildėjau laipteliais, pritvirtintais prie aikštelės šono, kirtau denį
ir pasiekiau liuką. Į nugarą tvoskianti liūtis ir vėjo gūsiai privertė paspartinti žingsnį. Atviroje
apšviestoje angoje pastebėjau kitus, statesnius, laiptus, kurie nuvedė mane į šiltą kajutės
glėbį. Virš galvos suūžė užsitrenkiantis liukas.
— Kur tave velnias nešiojo? — užsipuolė Ortega.
Tylėdamas išpurčiau iš plaukų vandens perteklių ir apsidairiau. Jeigu išties atsibeldžiau į
plaukiojantį būstą, kuris priklausė turtuoliui, tai pastarojo aiškiai nebuvo namuose. Baldai
stovėjo nustumti prie kambario sienų, apkloti pusiau permatoma plėvele, o mažutėje baro
nišoje ant lentynų nepastebėjau jokių butelių. Langus dengė sandarūs liukai. Pro tarpdurius,
žiojinčius iš abiejų kajutės galų, atsivėrė panašiai užkonservuotos erdvės.
Vis dėlto jachtoje viešpatavo gerovės atmosfera. Po plėvele slypėjo lakuoti, iš tamsaus
medžio suręsti stalai su krėslais. Mediniai buvo ir pertvarų paneliai bei durys. Išvaškuotas
grindis puošė kilimai. Niūroką apstatymą papildė panašią nuotaiką spinduliuojantys ant
sienų kabantys originalūs meno kūriniai. Vienas priklausė empatistų mokyklai — paveiksle
žvilgėjo saulėlydžio nutvieksta griuvėsiais virtusi marsiečių laivų statykla. Kitame išvydau
abstrakčius vaizdus, kurių aš, ne itin gerai susipažinęs su Žemės kultūra, tiesiog
nesupratau.
Ortega stovėjo viduryje kambario susitaršiusiais plaukais, suraukusi antakius, įsisupusi į
šilkinį kimono — drabužius, matyt, pasiskolino iš vietinio garderobo.
— Ilga istorija. — Ją apėjęs žvilgtelėjau pro artimiausią tarpdurį. — Mielai išgerčiau
kavos, jei tik veikia kambuzas.
Miegamasis. Tarp neskoningų veidrodžių riogsojo didelė ovalo formos lova. Užtiesalas
nublokštas šalin, tarsi Ortega būtų paskubomis nėrusi iš patalo. Pajudėjau link kitų durų, kai
moteris man užvožė.
Susverdėjau. Man smogė ne tokį stiprų antausį, kokiu kinų užeigoje pašventinau
Salivaną, tačiau stovėdama ji galėjo kur kas plačiau užsimoti. Jau nekalbant apie
krypuojantį denį. Pagirių ir nuskausminančiųjų kokteilis jėgų taip pat nepridėjo. Vos per
plauką nesudribau ant grindų. Kluptelėjęs šiaip ne taip atgavau pusiausvyrą, prisispaudžiau
delną prie skruosto ir pažiūrėjau į Ortegą, kuri svilino mane vienodos spalvos taškeliais,
degančiais virš iškilių skruostikaulių.
— Atleisk, jei tave prižadinau, bet…
— Mėšlo krūva, — sušnypštė ji. — Klastinga mėšlo krūva.
— Ką tu sa…
— Man reikėjo tave suimti, šunsnuki. Išpjauti iš kūno sumautą tavo laikmeną už tai, ką
padarei.
Pajutau, jog tuojau prarasiu kantrybę.
— Ką padariau? Po velnių, tvardykis, Ortega, ir paaiškink, kas atsitiko.
— Šiandieną perėmėme “Hendrikso” atminties bloką, — šaltai atsiliepė moteris. —
Parengtinį orderį gavome vidurdienį. Visiems per praėjusią savaitę užfiksuotiems
duomenims. Patikrinau juos asmeniškai.
Jai tariant paskutinius žodžius, viduje blykstelėjęs tūžmingas susierzinimas kaipmat
atslūgo. Apėmė jausmas, lyg ji būtų mane apliejusi kibiru šalto jūros vandens.
— O…
 — Teisingai, informacijos ne tiek jau daug. — Apsikabinusi pečius Ortega prasmuko pro
mane ir nėrė į tarpdurį, kuriame dar nespėjau pasižvalgyti. — Tuo metu viešbutyje gyvenai
vienas. Todėl mačiau tiktai tave… ir tavo svečius.
Patraukiau įkandin jos į kitą kilimais apklotą kambarį, kurio vienoje pusėje pora laiptelių
vedė žemyn į siaurą, medine pertvara atskirtą kambuzą. Kitas sienas rėmė plėvelėmis
apgaubti baldai, panašūs į matytus pirmojoje kajutėje. Tačiau tolimajame kampe
pastebėjau atidengtus vaizdo ekraną ir grotuvą. Priešais monitorių, kuriame atsispindėjo
sustingęs Elijo Raikerio, visa galva įsiknisusio į praskėstą Miriamos Benkroft tarpkojį,
kadras, stovėjo paprasta kėdė tiesia atkalte.
— Nuotolinį valdymo pultelį rasi ant kėdės, — tarė Ortega, pati, regis, kažkur nutolusi. —
Pasimėgauk įrašu, kol užvirsiu kavą. Atgaivinsi atmintį. Tada šį tą paaiškinsi.
Ji pradingo kambūze nelaukdama, kol atsiliepsiu. Priartėjau prie ekrano jausdamas, kaip
nuo prisiminimų apie devinto numerio junginį sutraukė vidurius. Pastarąsias bemieges
pusantros paros taip pasinėriau į chaotiškų įvykių sūkurį, kad Miriama Benkroft visiškai
iškrito iš galvos. Bet dabar, regint jos kūną, mane vėl apniko svaiginantys, sveiką protą
temdantys pojūčiai, kokie buvo užvaldę tą naktį. Užmiršau ir Rodrigą Botistą, minėjusį, jog
policijai beveik pavyko susitarti su “Hendrikso” teisininkais.
Mano pėda į kažką stuktelėjo, ir aš nudūriau akis į kilimą. Ant grindų, prie pat kėdės,
kėpsojo per du trečdalius nugertas kavos puodelis. Įdomu, kokią dalį įrašų, gautų iš
viešbučio, Ortega spėjo peržiūrėti? Ji sustabdė vaizdą būtent šioje vietoje? Ką dar matė?
Kaip man išsisukti? Čiupau pultelį ir pavarčiau jį rankose. Kol kas leitenantės
bendradarbiavimas neatsiejamas nuo mano planų. Jos netekęs papulsiu į rimtą bėdą.
Lyg būtų maža problemų, širdį dar kažkas suspaudė. Emocinė banga, apie kurią
nenorėjau net galvoti, nes pripažindamas, kad ji mane užplūdo, elgčiaus absurdiškai.
Jausmas, susijęs ne tiek su nerimu dėl informacijos, išgautos iš viešbučio atminties, bet dar
neperžvelgtos, kiek su vaizdu, nūnai regimu ekrane.
Sąmyšis. Gėda.
Grynas absurdas. Papurčiau galvą. Sumauta kvailystė.
— Tu nežiūri.
Atsigręžęs pamačiau Ortegą, kiekvienoje rankoje laikančią po garuojantį puodelį. Link
manęs padvelkė kavos ir romo aromatas.
— Dėkui. — Paėmiau viena puoduką, tempdamas gumą lėtai siurbtelėjau lašelį. Ji atšlijo
ir ant krūtinės sunėrė rankas.
— Taigi pusšimtis priežasčių, kodėl Miriama Benkroft netinka žudikės vaidmeniui. —
Leitenantė pažvelgė į ekraną. — Kiek iš jų priskyrei šitiems žaidimams?
— Ortega, tai neturi nieko bendra…
— Minėjai, jog Miriama Benkroft tau pasirodė kraupoka. — Ji mąsliai pakraipė galvą ir
nurijo kavos gurkšnį. — Pataisyk, jei klystu, bet tavo veide atsispindi ne baimės išraiška.
— Ortega…
— ”Noriu, kad jūs nutrauktumėte tyrimą”, — būtent taip ji pasakė. Gal atsukti atgal įrašą,
jei neprisi…
Patraukiau pultelį tolyn nuo leitenantės rankų.
— Aš prisimenu, ką ji sakė.
— Ir, žinoma, pameni, kokį atlygį pasiūlė, jeigu liausies šniukštinėjęs. Daugialypį…
— Ortega, tu irgi nenorėjai, kad imčiaus bylos. Tvirtinai, neva mes susidūrėme su
akivaizdžia savižudybe. Bet tai nereiškia, kad jį pribaigei…
— Užsičiaupk. — Moteris ėmė sukti aplink mane ratus, tarsi rankose gniaužtume peilius,
o ne kavos puodelius. — Tu stengeis ją pridengti. Visą laiką, po velnių, buvai įbedęs snukį į
jos tarpkojį kaip ištikimas, suknistas…
— Jei matei likusią įrašo dalį, tuomet turėtum žinoti, jog tai netiesa. — Nutaisiau ramų
balso toną, nors tam energingai nepritarė Raikerio hormonai. — Aš sakiau Kerčiui, jog
manęs nedomina jos pasiūlymas. Sakiau prieš porą dienų, velniai rautų.
 — Ar bent įsivaizduoji, ką prokuroras atiduotų už šiuos kadrus? Miriama Benkroft bando
papirkti jos vyrui dirbantį detektyvą neteisėtomis lytinėmis paslaugomis. Beje, pripažindama
daugialypį perkūnijimą — nors to ir nepavyktų įrodyti, — ji padarytų teismui prastą įspūdį.
— Pati žinai, jog Benkroft bausmės išvengs.
— Su sąlyga, kad jai padės metušas vyrelis. Kas žino, kaip jis reaguos pamatęs įrašus.
Juk čia ne Leila Begin. Šį kartą moralės batu apauta kita koja.
Užuominos į dorovę lyg ir nederėjo prie mūsų diskusijos, tačiau, išgirdęs jos žodžius,
turėjau pripažinti nemalonų faktą — būtent moralės klausimai įkūnijo kertinį įvykių, į
kuriuos įsipainiojau, akmenį. Prisiminiau kritiškas Benkrofto pastabas apie dorovinę Žemės
kultūrą, ir paklausiau savęs, ar metušas įstengtų stebėti, kaip kišu galvą tarp jo žmonos
kojų, bet nesijausti išduotas.
Pats iki šiol mėginau suprasti, kodėl, išvydus ekraną, mane aplankė tokie keisti jausmai.
— Pratęsiant temą apie kaltinimus, Kovačai… nukirsta galva, kurią atsigabenai iš Vajaus
klinikos, nepadės sutrumpinti tau bausmės. Žemėje pagrobęs asmens laikmeną sėdėsi už
grotų nuo penkiasdešimties iki šimto metų. Gal net ilgiau, jei įrodysime, jog tu nupjovei
prakeiktą galvą.
— Ketinau apie tai papasakoti.
— Pakaks svaičioti! — užriaumojo Ortega. — Nieko man nebūtum atskleidęs, šunsnuki,
jei nebūčiau tavęs privertusi.
— Klausyk, klinika vis vien nedrįs pateikti kaltinimų. Jos atstovai turi per daug…
— Arogantiškas močkrušy. — Kavos puodelis dunkstelėjo į kilimą. Moteris sugniaužė
kumščius. Dabar jos akyse žėravo tikras įniršis. — Tu niekuo nesiskiri nuo jo. Visiškai
niekuo. Manai, mums reikia suknistos klinikos, kai rankose turime kadrus, kuriuose
pavaizduotas nuo pečių nuneštas į viešbučio šaldytuvą įgrūstas žmogaus kiaušas? Kovačai,
nejau tavo gimtuosiuose kraštuose tai nėra nusikaltimas? Susidorojimas nukirsdinant
galvą…
— Minutėlę. — Nuleidau savąjį puoduką ant kėdės. — Nuo ko aš nesiskiriu? Nuo ko?
— Ką?
— Prieš akimirką sakei, jog aš…
— Koks skirtumas, po velnių, ką sakiau? Ar tu suvoki, ko prikrėtei, Kovačai?
— Vienintelis dalykas, kurį supra… — staiga iš ekrano atsklido garsai, gerklinės dejonės ir
mano lūpų šliurpsėjimas. Dėbtelėjau į rankoje spaudžiamą nuotolinio valdymo pultelį
nesusigaudydamas, kaip įjungiau grotuvą. Nuo moteriškų aimanų mano gyslose užkaito
kraujas. Pripuolusi Ortega pabandė išplėšti pultelį.
— Atiduok man. Išjunk tą prakeiktą…
Kelias sekundes su ja grūmiausi, tačiau mūsų kova baigėsi tuo, jog dejones netyčia
pagarsinome. Sąmonėje suraibuliavus sveiko proto vilnelei, nuleidau rankas. Ortega
atsitrenkė į kėdę, sudribo ir ėmė įnirtingai spūsčioti mygtukus.
— …daiktą.
Įsivyravo ilga tylos pauzė, kurią pabrėžė mūsų šnopavimas. Nukreipiau akis į liukais
uždengtus langus. Tarp mano kojų ir kėdės susmukusi Ortega tebevėpsojo į ekraną, bent
jau taip rodės. Vienu momentu man pasidingojo, jog mudu alsuojame unisonu.
Kai atsisukau ir pasilenkiau norėdamas ją pakelti, Ortega jau stojosi. Apglėbiau moterį, o
ji atsakė tuo pačiu anksčiau, nei susiprotėjome, kas vyksta.
Tai prilygo atomazgai. Ratus sukantys antagonistai nėrė vienas link kito tarsi orbitinės
stotys, susiduriančios, liepsnojančios, pasiduodančios abipusei traukos jėgai, kurią jos
bandė įtempti kaip grandinę, kol išeikvojo visas jėgas — sąlytis panėšėjo į ugnies pliūpsnį,
perskrodusį nervų sistemą. Vienu metu bučiavomės ir juokėmės. Ortega palaimingai
suinkštė, kai mano rankos smuko į kimono užantį, pirštai užkliudė šiukščius, stangrius it
virvės galiukai spenelius, sugniaužė krūtis, kurios tilpo delnuose, lyg specialiai būtų jiems
nulietos. Kimono skvernai prasiskyrė, ir apdaras kaipmat nukrito nuo pečių, kokiais būtų
galėjusi didžiuotis kiekviena plaukikė. Keliais judesiais atsikračiau striukės ir marškinių, tuo
tarpu Ortega karštligiškai atsegė mano diržą, nuleido užtrauktuką, į plyšį kyštelėjo tvirtą
ilgapirštę ranką. Pajutau, kaip odą trina nuospaudos, nusėjusios delną po kiekvienu pirštu.
Kažkokiu būdu sugebėjome persikraustyti į miegamąjį. Nusekiau paskui Ortegą, dideliais
žingsniais kirtusią kambarį, kuriame ją sutikau, kai atsidūriau laive; nenuleidau akių nuo
raumeningų, ilgų prieš akis švytuojančių šlaunų. Matyt, manyje pabudo Raikeris, nes
jaučiausi taip, lyg būčiau grįžęs namo. Veidrodžių pilnoje kajutėje moteris nuleido galvą ant
sutaršytų užtiesalų ir šiek tiek pasikėlė. Nukreipęs akis į sienas pamačiau, kaip iki galo į ją
įsiveržiu. Ortega iš vidaus liepsnojo, jos drėgnos gelmės priminė karšto vandens kupiną
vonią, įkaitę sėdmenų pusrutuliai nudegindavo mano klubus sulig kiekvienu dūriu. Priešais
save regėjau vingiuojantį it gyvatė stuburą ir plaukus, krentančius nuo nulenktos galvos
chaotiškai elegantiškomis kaskadomis. Veidrodžiuose stebėjau, kaip Raikeris siekia jos
krūtų, liečia šonkaulius ir pečių apvalumus, tuo metu moteris kilnojosi ir lingavo tarytum
vandenynas, tyvuliuojantis aplink jachtą. Raikeris su Ortega rangėsi ir trynėsi vienas į kitą
kaip po amžinybės vėl susitikę įsimylėjėliai.
Pirmasis orgazmas nukratė ją lyg elektros srovė, tuo tarpu mano savikontrolės likučius
ištirpdė moters akys, kurios žvelgė pro susivėlusius plaukus, lėtai prasiskiriančios lūpos.
Prisiplojau prie jos nugaros bei sėdmenų ir neatšlijau, kol aprimo spazmai. Pagaliau mudu
sudribome ant lovos, ir aš išslydau iš Ortegos nelyginant naujagimis. Atrodo, ją tebekaitino
orgazmas.
Ilgą laiką abu tylėjome. Jachta skrodė jūrą, vairuojama automatinio piloto, aplinkui šaltį
skleidė veidrodžiai, išsirietę tarsi ledinės bangos, kurios baudėsi užlieti ir paskandinti mūsų
intymumą. Po akimirkos kitos žiopsosime į savo atspindžius, užuot žiūrėję vienas į kitą.
Apglėbiau Ortegą per juosmenį ir pakreipiau ją ant šono, todėl dabar mes gulėjome
susiglaudę kaip šaukšteliai. Veidrodyje žvilgsniu susiradau jos akis.
— Kur mes vykstame? — tyliai paklausiau.
Ji gūžtelėjo pasinaudodama judesiu, kad dar labiau prie manęs prisiglaustų.
— Keliaujame užprogramuotu maršrutu. Pasieksime Havajus, apsisuksime ir grįšime.
— Niekas nežino, jog mudu esame čia?
— Tiktai ryšių palydovai.
— Malonu. Kam priklauso jachta?
Ortega pažvelgė į mane per petį.
— Raikeriui.
— Tfu, prakeiktas mano liežuvis. — Demonstratyviai apsidairiau. — Žavingi kilimai.
Nė nesitikėjau, jog replika ją prajuokins. Ortega atsigręžė, ranka švelniai palietė mano
veidą tarytum būgštaudama, kad jis gali išnykti.
— Vis sau kartojau, — sumurmėjo ji, — jog elgiuosi kvailai. Tai viso labo tėra kūnas.
— Didžiuma dalykų atrodo beprotiškai. Sveikas protas ne-daug ką turi su tuo bendra. Jei
tikėsime psichologais, jis nenulemia mūsų gyvenimo būdo ir baigta. Racionaliai paaiškinti
savo elgesį dažniausiai mėginame po įvykusio fakto, nors paprastai viskuo kalti būna
hormonų impulsai, genai ir feromonai. Liūdna, bet tai tiesa.
Ji perbraukė pirštu mano skruostą.
— Ne, liūdna dėl to, kuo mes save pavertėme.
— Kristina Ortega. — Suėmiau jos pirštą ir švelniai spūstelėjau. — Tu esi sumauta
maištininkė. Kaip, dėl Dievo meilės, ėmeisi tokio darbo?
Moteris vėl patraukė pečiais.
— Gimiau farų šeimoje. Policijoje dirbo ir tėvas, ir senelis. Žinai, kaip būna.
— Tik ne iš savo patirties.
— Aha. — Ji vangiai ištiesė vieną ilgą koją link veidrodinių lubų. — Akivaizdu, kad ne iš
savo patirties.
Iškėliau ranką ir delnu brūkštelėjau per jos šlaunį iki pat kelio. Pasviręs virš plokščio
pilvo, lūpomis paliečiau apskustą gaktaplaukių dryželį, toje vietoje, kur jis susijungė su
tarpkojo plyšiu. Kelias sekundes Ortega priešinosi, turbūt prisiminusi kitame kambaryje
likusį ekraną, o gal dėl sumišusių iš jos kūno srūvančių mūsų syvų. Galų gale atsipalaidavo
ir išsitiesė po manimi. Užsimetęs kitą moters šlaunį ant savo peties, priglaudžiau veidą prie
jos šakumo.
Kiekvieną kartą, kai priešorgazminėje būsenoje įsitempdavo papilvės raumenys, iš
Ortegos gerklės išsiverždavo prislopintos aimanos. Jos kūnas raitėsi ant lovos kaip ungurys,
klubai kilojosi į viršų leisdami mano lūpoms įsisiurbti į minkštas ir drėgnas odeles. Kažkuriuo
momentu ji pratrūko veblenti ispaniškai išspausdama mane sužadinusias intonacijas.
Besiblaškančiam kūnui galiausiai suglebus, aš pasirėmiau ant rankų taip, kad patogiai į ją
įsmukčiau, apglėbiau Ortegą per pažastis ir suleidau liežuvį į jos burną — bučiavomės pirmą
sykį nuo tada, kai pasiekėme lovą.
Mes judėjome lyg sulėtintuose filmo kadruose mėgindami prisiderinti prie banguojančios
jūros ir mūsų juoko ritmo. Mylėjomės labai ilgai, laiko užteko net šnekoms, pradedant nuo
apatiško murmėjo ir baigiant audringu, padriku klegesiu. Kol keitėme pozas, meiliai
kandžiojomės ir gniaužėme vienas kito delnus, mane degino toks noras išsilieti, jog net
juodavo akyse. Po paskutinio nepakeliamo spaudimo atleidau savitvardos vadžias ir
ištryškau į jos vidų jausdamas, kaip moteris, apimta orgazmo, vis dar trinasi į glembantį
mano kotą.
Būdamas diplomatinio korpuso agentu imi, ką tau pasiūlo, tamsiuose atminties
užkaboriuose išgirdau Virdžinijos Vidoros balsą. Ir to kartais turėtų užtekti.
Kai antrą sykį išsiskyrėme, per parą susikaupęs nuovargis prislėgė mane nelyginant
sunkūs kilimai, užkloję kitos kajutės grindis, ir sąmonė pamažu ėmė grimzti į nebūtį. Prieš
užmigdamas jutau, kaip pasimuistė šalia gulintis ilgas kūnas, prie nugaros prigludo krūtys,
ant šono užkrito ranka, kojos susipynė su manosiomis. Jutau, kaip galvoje po truputį tirpsta
mintys.
Imi, ką pasiūlo. Kartais. To užtenka.
28

Pakirdęs lovoje jos neradau. Pro atidengtus langus į kajutę plūdo saulės šviesa. Nūnai
jachta lingavo daug silpniau, bet pakankamai stipriai, kad paeiliui matyčiau žydrą dangų bei
debesėlių sruogas, boluojančias ties horizontu, ir sąlygiškai ramią jūrą. Kažkur kažkas virė
kavą ir kepė parūkytą mėsą. Gulėdamas pabandžiau surankioti išsibarsčiusias minčių
nuotrupas ir sulipdyti jas į pakenčiamą visumą. Ką pasakoti Ortegai? Ką ir kiek? Pagalbos
ranką ištiesė korpuse formuoti įgūdžiai, vangiai tarytum maknodami iš pelkės. Kol jie
galutiniai mane užvaldė, šildžiausi saulės spinduliuose, kurie dėmelėmis išmargino antklodę.
Ausis pasiekė nuo durų atsklidęs stiklinių žvangesys. Atsigręžiau ir tarpduryje išvydau
Ortegą, užsimetusią berankovius marškinėlius su užrašu “TARKITE “NE” 653-IAJAI
REZOLIUCIJAI”, kuriame “NE” buvo užtepliotas raudonu kryžiumi, o virš pastarojo puikavosi
tokios pačios spalvos žodis “TAIP”. Plikos kojos pranyko po marškinėliais lyg tiesios, iki
begalinių aukštumų kylančios kolonos. Rankose ji vos išlaikė didžiulį padėklą, nukrautą
pusryčiais, kuriais pasisotinti būtų galėjęs armijos divizionas. Išvydusi, jog atsibudau,
Ortega krestelėjo plaukus nuo akių ir kreivai nusišypsojo.
Išklojau jai viską.

— Na, ką ketini daryti?

Patraukiau pečiais ir nukreipiau primerktas, saulės spiginamas akis į vandenyną, gerokai
didingesnį nei jūros, tyvuliuojančios Harlano pasaulyje. Užlipus į denį, mane pribloškė
vandenų galybė, todėl dabar jachta priminė vaikišką žaisliuką.
— Darysiu tai, ką liepė Kavahara. Ko prašė Miriama Benkroft. Ko tu pati reikalavai. Ko
aiškiai nori visi, velniai griebtų. Nutrauksiu bylos tyrimą apsimesdamas, kad jį baigiau.
— Galvoji, jog Benkroftą pačirškino Kavahara?
— Labai tikėtina. Arba ji stengiasi apsaugoti tikrąjį žudiką. Koks skirtumas? Į jos nagus
pateko Sara. Štai kas svarbiausia.
— Galėtume apkaltinti ją pagrobimu. Jei neteisėtai kontroliuoji kito asmens laikmeną…
 — Tau gresia sėdėti už grotų nuo penkiasdešimties iki šimto metų. — Blausiai
vyptelėjau. — Aha, aš girdėjau, ką vakar sakei. Tačiau abejoju, ar Kavahara laiko Sarą savo
saugykloje. Greičiausiai perkėlė ją į vieną iš dukterinių savo kompanijų.
— Gausime orderius ir…
— Kristina, mes kalbame apie suknistą metušę. Kavahara apmulkins policiją lediniais
nervais. Neužmiršk, jei tik mėginsiu priešintis, ji nugrūs Sarą į virtualią erdvę. Kiek laiko
praeitų, kol būtų patenkintas prašymas išduoti orderius?
— Pora dienų, su sąlyga, jog procesą paspartintų Jungtinės Tautos. — Ortegos veidas
apniuko. Ji pasviro ant turėklų ir nudūrė akis į vandenį.
— Būtent. Kelios dienos realybėje prilygsta beveik metams virtualioje erdvėje. Sara
niekada netarnavo diplomatiniame korpuse, todėl neturi specialiai suformuotų įgūdžių. Per
aštuonis ar devynis virtualius mėnesius Kavaharos kankinimai paverstų jos smegenis į košę.
Vietoj Saros išgelbėtume tiktai klykiančią pamišėlę. Jeigu išgelbėtume. Ne, aš nė neketinu
svarstyti tokios sumautos galimybės…
— Ramiau, ramiau. — Ortega uždėjo delną ant mano peties. — Atleisk.
Pajutau, kaip kūną persmelkė drebulys, tik nežinojau, kas jį pakurstė — vėsus virš jūros
dvelkiantis vėjas ar mintys apie virtualius Kavaharos požemius.
— Keičiam temą.
— Aš esu farė. Nieko keista, kad ieškau būdų, kaip pričiupti blogiukus.
Pakėlęs galvą apdovanojau ją šalta šypsena.
— Aš esu diplomatinis agentas. Nieko keista, kad ieškau būdų, kaip perplėšti Kavaharos
gerklę. Visus įmanomus būdus jau apsvarsčiau. Nė vienas netinka.
Jos lūpose suvirpėjo nerimą išduodantis vypsnis. Nujaučiau, jog anksčiau ar vėliau
atsidursime dviprasmiškoje padėtyje.
— Klausyk, Kristina, aš sumąsčiau, kaip atlikti užduotį. Įtikinamai pameluoti Benkroftui ir
užbaigti bylą. Griebsiuos neteisėtų priemonių, tačiau žmonės, kurie mums rūpi, nenukentės.
Neprivalau pasakoti tau smulkmenų. Nebent pačiai magėtų jas išgirsti.
Kurį laiką Ortega mąstė apie mano žodžius įbedusi žvilgsnį į vilneles, tarytum šiose
plūduriuotų reikalingi atsakymai. Nenorėjau jai trukdyti, todėl atsitraukiau ir nužygiavau
tolyn palei turėklus. Pažiūrėjau aukštyn į mėlyną dangaus skliautą mintyse regėdamas
orbitines stebėjimo sistemas. Plaukiojant viduryje beribio vandenyno saugioje, pažangiomis
technologijomis aprūpintoje jachtoje, lengva patikėti, kad nuo visų Žemės kavaharų ir
benkroftų įmanoma pasislėpti be didelio vargo. Deja, taip slapstytis buvo galima prieš
šimtmetį.
Užsimanę, jaunystėje rašė Kela apie valdantįjį Harlano pasaulio sluoksnį, jie anksčiau ar
vėliau nušluos tave nuo planetos paviršiaus, nelyginant dulkeles — nuo marsiečių artefakto.
Įveik žvaigždes skiriančią prarają, ir jie vis vien tave pasieks. Šimtmečiams nulįsk į
saugyklą, bet tuo metu, kai atgausi fizinį pavidalą, tavęs lauks jų klonai. Jie įkūnija žmonijos
įsivaizduotus dievus, mitinius likimo parankinius, neišvengiamus kaip Paskutinioji, toji
nusenusi, į savo dalgį įsistvėrusi, nebeturinti ką veikti juodadarbė. Vargšė Giltinė savo
jėgomis neprilygsta galingoms technologijoms, išsaugojančioms ir atgaivinančioms
nukopijuotas sąmones. Kadaise atsėlinanti mirtis mums kėlė siaubą, dabar iš grėsmingosios
baigties mes drįstame šaipytis. Tokie žmonės, kaip jie, nė neprisileidžia Giltinės artyn.
Mano veidą perkreipė grimasa. Palyginti su Kavahara, mirtis buvo velniškai silpna
priešininkė.
Sustojau jachtos pirmgalyje ir įsistebeilijau į horizontą laukdamas, kol Ortega apsispręs.
Tarkim, labai seniai pažinojote kokį nors žmogų. Viskuo su juo dalinotės, mylėjote vienas
kitą. Bet paskui išsiskyrėte. Gyvenimo srovės nunešė kiekvieną iš jūsų priešingomis
kryptimis. Galbūt judu siejo nepakankamai stiprūs ryšiai, o gal pokyčius nulėmė išorinės
aplinkybės. Po daugelio metų susitinkate su tuo žmogumi, tūnančiu senojoje movoje, ir vėl
viskas kartojasi. Kas kursto potraukį? Ar čia tas pats asmuo? Nė vienas iš judviejų
nepakeitėte vardų ar fizinės išvaizdos, bet ar išlikote tokie patys? Jei ne, tuomet kokie
tampa pokyčiai: nereikšmingi ar antraeiliai? Žmonės keičiasi, bet ar labai? Vaikystėje
tikėjau, jog kiekviename iš mūsų egzistuoja savotiška asmenybės šerdis, kurią supantys
faktoriai vystosi ir kinta, tačiau nesudarko esminės jūsų visumos. Vėliau pradėjo aiškėti, jog
klystu — mano suvokimą iškraipė metaforos, kurias per dažnai vartojome. Mūsų
įsivaizduojama asmenybė panėšėjo į bangas, vilnijančias jūroje. Arba, jei palygintume
procesą su žmogaus greičiais, į kopą, kuri įgauna formą reaguodama į išorės stimulus. Vėją,
gravitaciją, auklėjimą. Manipuliaciją genais. Visi mes linkę į dūlėjimą arba permainas. Tam
pasipriešinti įmanoma vieninteliu būdu: amžiams persikelti į nukopijuotų sąmonių saugyklą.
Primityvus sekstantas funkcionuoja taip, tarsi saulė ir žvaigždės suktųsi aplink planetą,
kurioje esame — mūsų pojūčiai lygiai taip pat sukuria Visatos stabilumo iliuziją, ir mums
tenka su ja susitaikyti, antraip nieko negalėtume nuveikti.
Virdžinija Vidora, žingsniais matuojanti seminarų kambarį, persijungusi į lekcijos
skaitymo režimą.
Gryna tiesa, sekstantas parodys kelią per vandenyną, tačiau tai nereiškia, jog saulė ir
žvaigždės sukasi aplink mus. Kad ir ką pasiektume kaip civilizacija ar kaip atskiri individai,
Visatoje neatrasime jokių stabilių objektų. Žvaigždės sudega, pati Visata veržliai plečiasi, o
mus savo ruožtu sudaro nuolat kintanti materija. Kolonijos ląstelių, besidauginančių,
nykstančių, tarpusavyje sudarančių laikinas sąjungas, spindintis debesis elektrinių impulsų ir
nepatikimomis priemonėmis kopijuojamų atsiminimų. Štai tikrovė, savęs pažinimas, nuo
kurio jums, be abejo, apsisuks galva. Tie iš jūsų, kurie tarnavo Vakuumo dalinyje,
veikiausiai manote, kad jau esate susidūrę su egzistenciniu svaiguliu.
Kreiva šypsenėlė.
Užtikrinu, jog dzenbudistinės akimirkos, patirtos atšiauriame kosmose, tėra pradžia to, ko
teks čia išmokti. Viskas, ko pasieksite diplomatiniame korpuse, remsis teiginiu, jog Visatoje
nėra nieko, išskyrus nuolatinę kitimo būseną, iš kurios formuosite agentui reikalingus
suvokimo įgūdžius.
Linkiu jums sėkmės.
Jeigu per savo gyvenimą negalite du kartus susitikti su tuo pačiu, movos nekeitusiu,
asmeniu, ką jau šnekėti apie šeimas arba draugus, centrinėse perkėlimo stotyse laukiančius
artimo giminaičio ar bičiulio, kuris į juos žvelgs nepažįstamo žmogaus akimis? Argi
perkūnytas individas pajėgus išsaugoti bent dalį panašumo į senąją savo asmenybę?
Ir ką kalbėti apie moterį, apimtą aistros nepažįstamajam, kuris tūnojo kadaise jos
mylėtam kūne? Intymesni santykiai suartins ją su tuo žmogumi ar atitolins?
Beje, kur įklimpo nepažįstamasis, atsakęs į jos jausmus?
Išgirdau, kaip iš užnugario priėjo Ortega. Kai iki manęs liko keli žingsniai, ji sustojo ir
tyliai atsikrenkštė. Sutramdęs norą šypsotis atsigręžiau.
— Aš tau nepasakojau, kaip Raikeris įsigijo jachtą?
— Neturėjau laiko paklausti.
— Teisingai. — Šypsena išblėso iš veido, lyg ją būtų nupūtęs vėjas. — Jis pasiglemžė
laivą. Prieš porą metų, kai dirbo Movų vagysčių skyriuje. Jachta priklausė kažkokiam
stambiam klonų prekeiviui. Raikeris ėmė tirti bylą, nes tas tipas iškišo Vakarų pakrantės
klinikoms sudėvėtus, niekam tikusius kūnus. Elijas prisijungė prie operatyvinės grupės, kuri
pabandė pričiupti vyruką laivų prieplaukoje. Įvyko rimtas susišaudymas, žuvo daug žmonių.
— Bet liko dar daugiau laimikių.
Ortega linktelėjo.
— Taip, Sidnyje reikalai tvarkomi kitaip. Didžiąją dalį policijos darbo atlieka privatūs
detektyvai. Tenykštė valdžia moka jiems atlygį tuštindama finansinius sugautų nusikaltėlių
aktyvus.
— Įdomus paskatinimas, — mąsliai pratariau. — Spėju, jog tuose kraštuose į kalėjimus
pavyksta susodinti nemažai turtingų piliečių.
— Aha, kalbama, jog tokia užmokesčio sistema pasiteisina. Raikeriui dovanojo jachtą.
Tirdamas bylą jis atliko daug parengiamųjų darbų, be to, per susišaudymą buvo
sužeistas. — Ji dėstė smulkmenas keistai šaltu balsu, ir aš pirmą sykį išties supratau, jog
Raikeris ilgam išsiskyrė su fiziniu pavidalu. — Štai iš kur rumbelis paakyje ir tos žymės ant
rankos. Kabelinio ginklo palikti pėdsakai.
— Bjaurus žaisliukas. — Pajutau, kaip sudilgsėjo randuotas dilbis. Man irgi teko atsidurti
įjungtos kabelinės šaudyklės akiratyje — turėjau pripažinti, jog nė kiek tuo nesidžiaugiau.
— Taigi. Daugumos žmonių įsitikinimu, Raikeris užsidirbo kiekvieną laivo kniedę, bet
esmė ta, jog Įlankos mieste pareigūnams draudžiama imti dovanas, premijas ar kitokius
atlygius, gaunamus už įvykdytas užduotis, kurios tiesiogiai nesusijusios su policijos darbu.
— Logiška.
— Sutinku. Tačiau Raikeris tam nepritarė. Jis paprašė vieno pigaus gramzdintojo, kad šis
sunaikintų įrašus apie jachtą ir ją užregistruotų bendrovės, garantuojančios klientų
konfidencialumą, vardu. Aiškino, neva jam būtini saugūs namai, jei reikės ką nors paslėpti.
Šyptelėjau.
— Skamba neįtikinamai. Bet man patinka jo stilius. Kalbi apie gramzdintoją, kuris
įskundė jį Sietle?
— Turi gerą atmintį. Aha, apie tą patį. Adatinį Načą. Botista išklojo neblogą istoriją.
— Vadinasi, matei ir šią dalį.
— Taip. Įprastomis aplinkybėmis, už mėšliną tėvišką globą nuraučiau Botistai galvą.
Tarytum man reikėtų emocinės paramos. Jis du kartus išsiskyręs, nors dar nesulaukęs nė
keturiasdešimties. Iki šiol nebuvo kada su juo susitikti, kadangi visą laiką praleidau
niršdama ant tavęs. Pasakoju tau, ką iškrėtė Raikeris dėl vienintelės priežasties: pavogęs
jachtą jis sulaužė Vakarų pakrantės įstatymą. Aš tai žinojau.
— Bet nieko nedarei? — spėjau.
— Nieko. — Moteris pažvelgė į savo delnus, atverstus aukštyn. — Velniava, Kovačai, ką
mes apgaudinėjame? Aš irgi ne angelas. Pats matei, kaip areštinėje suspardžiau Kadminą.
Man derėjo tave suimti po grumtynių priešais “Džerio” klubą, užuot palikus ramybėje.
— Kiek pamenu, minėjai, jog tave nervina popierizmas.
— Aha, aš prisimenu, ką sakiau. — Ji susiraukė, atsisuko ir pažiūrėjo į akis, Raikerio
veide ieškodama ženklo, liudijančio, kad manimi galima pasitikėti. — Taigi pažeisi įstatymą,
bet niekas nenukentės. Teisingai?
— Nenukentės tie, kurie mums rūpi, — švelniai pataisiau.
Ji lėtai linktelėjo kaip žmogus, mėginantis įvertinti argumentą, kuris galėtų pakeisti jo
apsisprendimą.
— Ko gi tau reikia?
Atšlijau nuo turėklų.
— Visų pirma man būtinas viešnamių, įsikūrusių Įlankos regione, sąrašas. Turiu omenyje
kekšynus, siūlančius paišdykauti virtualioje aplinkoje. Paskui grįšime į miestą. Nenoriu iš čia
skambinti Kavaharai.
Ortega sumirksėjo.
— Virtualūs viešnamiai?
— Aha. Ir mišrūs. Tiesą sakant, man reikalingos žinios apie kiekvieną Vakarų pakrantės
įstaigą, užsiimančią virtualia pornografija. Kuo prastesnio lygio, tuo geriau. Įteiksiu
Benkroftui tokią nešvankią ir bjaurią dovanėlę, kad mano darbdavys nė nenorės į ją žiūrėti,
todėl nepastebės jokių netikslumų. Tokią šlykščią dovaną, kad jam bus koktu apie tai net
galvoti.
29

Ortegos sąraše aptikau du tūkstančius pavadinimų — su kiekviena įstaiga supažindindavo

trumpa stebėjimo grupės ataskaita ir Organinės žalos skyriaus pridėta nuomonė apie jos
valdytojus arba klientus. Popieriniame formate užrašai tilpo į dviejų šimtų puslapių
armonikos pavidalo ruloną, kuris ėmė vyniotis nelyginant šalikas, vos tik peržiūrėjau pirmąjį
lapą. Bandžiau patyrinėti sąrašą taksi, skraidinančios mus atgal į Įlanką, salone, tačiau juo
būtų buvusi užversta visa galinė sėdynė. Be to, šiam darbui nesijaučiau nusiteikęs. Didžioji
mano dalis geidė grįžti į Raikerio jachtą, apsuptą begalinės žydrynės, kuri atskirtų nuo
žmonijos ir jos problemų.
Kai įžengėme į Apžvalgos bokšto apartamentus, palikau Ortegą virtuvėje, o pats
skambtelėjau Kavaharai, vaizdofone surinkęs Trepos duotą numerį. Ekrane pirmoji pasirodė
užsimiegojusi metušės samdinė. Spėjau, kad ji kiaurą naktį mėgino mane susekti.
— Labas rytas. — Trepa nusižiovavo ir, matyt, patikrino vidinę laiko mikroschemą. — Tai
yra laba diena. Kur tu buvai prapuolęs?
— Sveikata pasitaisė, tad nutariau prasiblaškyti.
Trepa visiškai neelegantiškai pasitrynė vieną akį ir vėl nusižiovavo.
— Kaip žinai. Tiesiog stengiaus palaikyti pokalbį. Galvos nebeskauda?
— Ne. Aš noriu šnektelėti su Kavahara.
— Tuojau sujungsiu. — Ji pasviro arčiau vaizdofono. — Paplepėsime kitą kartą.
Ekrane, persijungusiame į pauzės režimą, nušvito trispalvė spiralė, prie kurios jungėsi
pasibjaurėtinai puošnūs ornamentai. Sugriežiau dantimis.
— Takeši-san. — Kaip visada Kavahara pradėjo pokalbį japoniškai, tarytum jai būtų
knietėję, kad mus sietų kažkas bendra. — Nesitikėjau, jog taip greitai paskambinsi. Turi
man gerų naujienų?
Atsiliepiau amangliškai:
— Ar linija saugi?
— Apsaugota, kiek tai įmanoma.
— Pateiksiu man reikalingų daiktų sąrašą.
— Pirmyn.
— Pradėsiu nuo to, kad man būtinas karinis virusas. Pageidaučiau 4851-ojo numerio
Rolingo arba vieno iš Kondomaro variantų.
Nuo protingo Kavaharo veido nelauktai padvelkė šaltis.
— Šneki apie Inenino virusą?
— Aha. Jis sukurtas seniau nei prieš šimtmetį. Jau tapęs tikra atgyvena. Manau, gausi jį
be didelio vargo. Tuomet norėsiu…
— Kovačai, verčiau paaiškink, ką planuoji.
Vienas mano antakis šoko aukštyn.
— Kiek supratau, anksčiau tu nedegei noru įsitraukti į mano žaidimą.
— Man teks įsitraukti, jei turėsiu tau parūpinti Rolingo viruso kopiją. — Kavahara teikėsi
nusišypsoti. — Ką ruošiesi su ja veikti?
— Benkroftas nusižudė — tau reikalingas būtent toks rezultatas, ar ne?
Ji lėtai linktelėjo.
— Vadinasi, privalo egzistuoti ir priežastis. — Nejučia įsismaginau dėstyti savo sukurptos
aferos struktūrą. Dariau tai, ko mane mokė korpuse, ir jaučiausi puikiai. — Benkroftas
apsirūpinęs atsargine laikmena, todėl jis elgtųsi nelogiškai save svilindamas, nebent turėtų
konkrečią priežastį, nesusijusią su savižudiškais veiksmais. Pavyzdžiui, jei susisprogdinti
galvą buvo priverstas savisaugos sumetimais.
Kavahara prisimerkė.
— Tęsk.
— Benkroftas dažnokai užsuka į viešnamius, tiek tikrus, tiek virtualius. Pats man minėjo
prieš keletą dienų. Į lankomų įstaigų kokybę ne itin kreipia dėmesio. Tarkim, vienoje iš
virtualių aplinkų, kur jis malšino savo įgeidžius, įvyko nelaimingas atsitikimas. Netyčia
sugedo kokios nors pasenusios, dešimtmečius nejudintos programos. Jei keliauji į prastos
klasės kekšynus, būk pasirengęs įvairiausiems netikėtumams.
— Rolingo virusas, — atsiduso Kavahara, tarytum būtų nujautusi, kur suku, ir sulaikiusi
kvapą.
— 4851-asis Rolingo variantas galutinai įsigali per šimtą minučių. Paskui jo nebeįmanoma
sunaikinti. — Išvijau iš galvos Džimio de Soto vaizdą. — Užkrėstos aukos jau neišgelbėsi.
Tarkim, apie virusinius teršalus Benkroftą įspėjo kokia nors vidinė pavojų gyvybei fiksuojanti
sistema. Jis staiga suvokė, jog žievinė laikmena išdegs drauge su smegenimis. Tai ne
katastrofa, jei turi atsarginį kloną ir laikmeną, bet…
— Duomenų persiuntimas. — Kavaharos veidas nušvito.
— Teisingai. Jis privalėjo kažko griebtis, kad virusas nebūtų perkeltas į saugyklą kartu su
sąmonės įrašais. Tą vakarą iki automatinio duomenų persiuntimo veikiausiai buvo likusi
viena kita minutė, todėl laikmenos kopiją jis išgelbėjo vieninteliu galimu būdu.
Į smilkinį bedžiau pirštą it pistoleto vamzdį.
— Genialu.
— Štai kodėl Benkroftas skambino vaizdofonu. Norėjo pasitikrinti laiką, nes vidine
mikroschema, kurią galėjo apdoroti virusas, nedrįso pasitikėti.
Kavahara iškilmingai kilstelėjo priešais ekraną delnus ir paplojo. Atseikėjusi man
aplodismentus susinėrė ant krūtinės rankas.
— Įspūdinga. Nedelsdama įsigysiu Rolingo virusą. Ar jau pasirinkai tinkamą virtualų
viešnamį, į kurį jį perkelsi?
— Dar ne. Man bus reikalingas ne tik virusas. Pasirūpink, kad Ireną Eliot, apkaltintą
gramzdinimu ir pasodintą į Centrinį Įlankos kalėjimą, paleistų lygtinai ir perkūnytų.
Pasistenk atgauti originalią jos movą, parduotą kažkokioms korporacijoms. Manau, įrašus
apie sandėrį nesunkiai iškasi.
— Toji Eliot perkels “Rolingą” į virtualią sistemą?
— Kiek žinau, savo darbą ji išmano.
— Kiek žinau, policija sugebėjo ją pričiupti, — kandžiai atšovė Kavahara. — Šią užduotį
galėtų atlikti mano žmonės. Bet kuris iš daugybės aukščiausios klasės specialistų. Tau
nebūtina…
— Kavahara. — Vargais negalais sutramdžiau pyktį, visgi jį išdavė įsitempęs balsas. —
Nepamiršk, tai mano darbas. Aš nenoriu, kad po kojomis maišytųsi tavo parankiniai. Jei
Ireną Eliot ištrauksi iš saugyklos, ji atsidėkos. Jeigu sugrąžinsi senąjį kūną, ji mums prisieks
amžiną ištikimybę. Bus taip, kaip reikalauju, o ne kitaip.
Nutilęs laukiau atsakymo. Kelias sekundes Kavahara sėdėjo nutaisiusi šaltą veido
išraišką, galop apdovanojo mane eiline kruopščiai sukalibruota šypsenėle.
— Tebūnie. Elkis, kaip išmanai. Aš tau padėsiu. Tikiuosi, žinai, kuo rizikuoji ir kas atsitiks,
jei susimausi. Paskambinsiu tau į “Hendriksą” dar šiandieną.
— Kas girdėti apie Kadminą?
— Nieko. — Kavahara vėl prašiepė lūpas, ir ryšys nutrūko.
Įsmeigęs akis į aptemusį ekraną susimąsčiau apie savo aferą. Ramybės nedavė keistas
įsitikinimas, jog sakiau teisybę, išnirusią iš apgaulės liūno. Tiksliau sakant, uoliai nuvytos
melo gijos vingiavo palei tiesos pėdsakus. Gudragalviškas pramanas turėtų taip priartėti prie
teisybės, kad galėtų su ja kone susilieti. Bet dabar mane erzino kas kita. Jaučiausi kaip
medžiotojas, kuris persekioja pelkių panterą ir būgštauja, jog karčiais apžėlęs, siaubingus
nagus išrietęs žvėris bet kuriuo momentu stryktelės iš kemsyno. Tiesa slypėjo kažkur
netoliese.
Bjauraus pojūčio niekaip nepajėgiau atsikratyti.
Atsistojau ir nukėblinau į virtuvę, kur Ortega naršė beveik tuščią šaldytuvo skyrių. Iš jo
sklindanti šviesa nutvieskė moters bruožus anksčiau nematytais atspalviais. Jai pakėlus
vieną ranką, dešinioji krūtis įtempė palaidų marškinėlių audinį, užpildė tuščią erdvę kaip
vaisius… kaip vanduo. Man panižo delnus prisiliesti prie Ortegos.
Ji pakėlė akis.
— Virtuvėje negamini jokių patiekalų?
— Tuo užsiima viešbutis. Atsiunčia maistą per liuką. Ko užsimanei?
— Ką nors pagaminti. — Ji nustojo tyrinėti šaldytuvo gilumą ir uždarė duris. — Iš
“Hendrikso” gauni viską, ko paprašai?
— Aha. Perduok viešbučiui produktų sąrašą. Ant lentynų rasi keptuves ir kitus rakandus.
Jei dar kažko reikės, kreipkis į “Hendriksą”. Aš peržvelgsiu ataskaitą apie viešnamius. Beje,
Kristina...
 Moteris nusigręžė nuo lentynų, į kurias dūriau pirštu.
— Milerio galvos čia nėra. Padėjau ją į kitą skyrių.
Ortega šiek tiek perkreipė lūpas.
— Aš žinau, kur nukišai Milerio galvą, — atšovė. — Nė nesiruošiau jos ieškoti.
Po kelių minučių jau sėdėjau ant palangės rankose laikydamas puslapius, kurių rulonas
nusidriekė grindimis. Ortegai bendraujant su “Hendriksu”, virtuvėje pasigirdo murmesys.
Netrukus mano ausis pasiekė keptuvių žvangėjimas, eilinė tylaus pokalbio nuotrupa ir
čirškančio aliejaus garsai. Numalšinęs norą užsirūkyti įbedžiau žvilgsnį į sąrašą.
Ieškojau viešnamių, kuriuos Niupeste, kai buvau jaunas, matydavau kiekvieną dieną —
vietas, lankytas paauglystėje, ankštas įstaigas, išraizgytas siaurais koridoriais ir papuoštas
pigiomis holografijomis su užrašais “Geriau nerasi”, “Scenarijų įvairovė” arba “Išsipildančios
svajonės”. Norint įkurti virtualų kekšyną, daug lėšų nereikėjo. Užteko patrauklios vitrinos ir
erdvės, kur statmenai stovėtų klientų karstai. Programų kainos skyrėsi, priklausomai nuo jų
įmantrumo ir originalumo. Tačiau mašinas, kurios jas aktyvuotų, buvo galima įsigyti karinių
prekių bazėse temokant bazines palūkanų normas.
Jei Benkroftas leido laiką ir pinigus “Džerio” biokabinose, tokiose landynėse jis turėjo
jaustis kaip namuose.
Kol įveikiau du trečdalius popierinio rulono, mano dėmesį beveik išblaškė iš virtuvės
sklindantys aromatai. Staiga akys užkliuvo už pažįstamo įrašo, ir aš įsitempiau.
Mintyse išvydau moterį ilgais juodais plaukais, purpurinėmis lūpomis.
Išgirdau Trepos balsą.
…skrydį padebesiais. Noriu ten nusigauti iki vidurnakčio.
Ir brūkšniniu kodu tatuiruotą vairuotoją.
Dėl to nekils jokių sunkumų. Šį vakarą pakrantėje eismas nedidelis…
Ir moterį purpurinėmis lūpomis.
“Skrydis padebesiais”. Štai ką tau siūlome. Jei negali ten nuvykti…
Kulminacijos tašką pasiekusių balsų choras.
…iš Rūmų, iš Rūmų, iš Rūmų…
Ir dalykiškas aprašas mano rankose.
“Skrydis padebesiais”: akredituoti Vakarų pakrantės viešieji namai; teikia paslaugas
realybėje ir virtualioje erdvėje; įsikūrę oro transporte už pakrantės ribų…
Peržvelgiau pastabas jausdamas, jog mano galva spengia, tarytum ji būtų tyras kristalas,
per kurį kažkas stuktelėjo plaktuku.
Navigaciniai spinduliai ir švyturio sistemos jungia Įlankos miestą ir Sietlą. Narystės
slaptumas garantuojamas. Standartiniai patikrinimai rezultatų nedavė. Jokie kaltinimai
nepateikti. Įstaiga vysto veiklą turėdama “Trečiosios akies” kompanijos licenziją.
Sėdėjau nejudėdamas, paskendęs mintyse.
Man stigo kelių būtinų mozaikos dalių. Rodės, lyg žiūrėčiau į veidrodį, kuris rėžėsi į rėmus
švarplėtais kraštais — pakankamai didelį spindintį paviršių, kad jame regėčiau dalį atvaizdo,
bet ne visą. Įdėmiai spoksojau į nelygius turimos informacijos pakraščius mėgindamas
įžvelgti, kas už jų slypi, geisdamas pamatyti bendrą foną. Trepa nuskraidino mane pas
Rėjų — tiksliau, Railyną Kavaharą — į “Skrydį padebesiais”. Tačiau ne į Europą. Šią įkūnijo
niūri slegianti bazilika, kuri akivaizdžiai turėjo mane priblokšti. Vargu ar įvykių sūkuryje
pasirodžiusi Kavahara tenkintųsi stebėtojo, tūnančio kitame pusrutulyje, vaidmeniu. Ne, ji
keliavo “Skrydyje padebesiais” ir…
Ir kas?
Diplomatinio agento intuicija aprūpino mane galimybe pasąmoningai susidaryti bendrą
vaizdą, nematomą perdėm nušlifuotoje, poreikį smulkmenoms demonstruojančioje
realybėje. Jei nestokoji nuoseklių pėdsakų, iš jų įmanoma sulipdyti visumą, užsitikrinti
nuojauta, kaip klostėsi įvykiai. Pasitelkus tokį planą, trūkstamų detalių vietas galima
užpildyti vėliau. Visgi reikalingas bent minimalus žinių kiekis, kaip senoviniam reisiniam
lėktuvui — įsibėgėjimo takas, kurio aš, deja, neturėjau. Jaučiausi taip, lyg bergždžiai
mėginčiau atsiplėšti nuo žemės čiuoždamas pernelyg trumpu informacijos keliu.
 — Kovačai?
Pakėliau galvą ir sąmonės akimi išvydau, kaip užsižiebia ekranai, pranešantys apie
pakilimą, kaip šliuzuose užsidaro šasi.
Priešais stovėjo Ortega, rankoje laikanti plaktuvą, ties pakaušiu plaukus susirišusi į
palaidą kuodą. Akimis ryte rijau užrašą ant jos marškinėlių.
653-IOJI REZOLIUCIJA. Taip arba ne — viskas priklauso nuo požiūrio.
Oma Preskot.
…ponas Benkroftas gali dalinai įtakoti J.T. teismo sprendimus.
Džeris Sedaka.
Senoji Anemonė — katalikė… Mes priimame į darbą nemažai panašių mergyčių. Kartais
tai labai praverčia.
Nūnai mano mintys priminė degiklį, nuo kurio užsiliepsnojo asociacijų dagtis.
Teniso kortas.
Nalana Ertekin, J.T. aukščiausiojo teismo pirmininkė.
Džozefas Firis iš Žmogaus teisių komisijos.
Mano paties žodžiai.
Jūs, suprantama, atvykote čia, kad aptartumėte 653-iąją rezoliuciją.
Dalinai įtakoti…
Miriama Benkroft.
Man prireiks pagalbos, kad atplėščiau Marką nuo Nalanos. Beje, jis suirzęs.
Ir Benkroftas.
Nieko stebėtina žinant, kaip Markas šiandieną žaidė.
653-ioji rezoliucija. Katalikai.
Vaizdai ir balsai išniro į sąmonės paviršių, tarsi duomenis būtų išspjovusi kažkokia
pamišusi bylų paieškos programa.
Piktdžiugaujantis Sedaka.
Rašytiniai parodymai su priesaika užfiksuoti diske. Susilaikymo įžadus užregistravo
Vatikanas.
Kartais tai labai praverčia.
Ortega.
Atgaivinti draudžia tikėjimas.
Merė Lu Hinčl.
Pernai Pakrantės tarnyba vandenyne sužvejojo merginą.
Iš kūno nekas teliko, tačiau laikmena nenukentėjo.
Atgaivinti draudžia tikėjimas.
Vandenyne…
Pakrantės tarnyba…
… oro transporte už pakrantės ribų…
“Skrydis padebesiais”.
Procesas tapo nesustabdomas, mane užgriuvo minčių lavina. Atpleišėję realybės
fragmentai visu greičiu ridenosi nuokalnėn, bet, užuot chaotiškai išsibarstę, jie lipo į visumą,
kurios galutinės formos kol kas nepajėgiau įžvelgti.
…švyturio sistemos jungia Įlankos miestą…
…ir Sietlą.
Botista.
Susirėmimas įvyko Sietlo klinikoje, kuri savo prekes tiekia juodajai rinkai.
Pora vyrukų su sveikomis laikmenomis sugebėjo ištrūkti iš pastato… tuodu nėrė į Ramųjį
vandenyną.
Anot Ortegos teorijos, Raikerį pakišo…
— Į ką tu žiūri?
Žodžiai pakibo ore nelyginant ant laiko vyrių. Pastariesiems sugirgždėjus, tarpduryje
išvydau Sarą, bundančią Milsporto viešbučio lovoje, išgirdau orbitinės stoties paleistos
salvės griaudėjimą, kuris rėmuose sudrebino langus, ir sraigtasparnių menčių ūžesį,
suvokiau, jog netrukus mudviem lemta mirti.
— Į ką tu žiūri?
Sumirksėjau tebevėpsodamas į Ortegos marškinėlius — į kauburėlius, iškilusius po
audiniu, ir krūtinę puošiantį šūkį. Jos veide švytėjo vypsnis, kurį pamažu ištrynė nerimas.
— Kovačai?
Vėl mirktelėjau ir pabandžiau susukti į ritę minčių gijas, kurias išvyniojo tie marškinėliai,
įsprausti į kampą šmėžuojančią tiesą apie “Skrydį padebesiais”.
— Ar gerai jautiesi?
— Aha.
— Nori valgyti?
— Ortega, tarkim… — atsikrenkščiau, nugurgiau seiles ir pradėjau iš naujo. Aš nenorėjau
to sakyti; mano kūnas nenorėjo, jog tai sakyčiau. — Tarkim, man pavyktų ištraukti Raikerį
iš saugyklos. Išteisinti ir įrodyti, jog Sietle jį neteisingai apkaltino. Ką pasakytum?
Moteris spiginosi į mane lyg būčiau prabilęs nesuprantama kalba. Po sekundės kitos
žengė artyn, prisėdo ant palangės krašto, atsigręžė į mane. Kurį laiką tylėjo, bet jos
atsakymą išdavė akys.
— Jautiesi kaltas? — galiausiai paklausė.
— Dėl ko?
— Dėl mūsų.
Vos nenusikvatojau, tačiau juoką gerklėje užgniaužė širdį varstantis skausmas.
Troškimas ją paliesti neišblėso. Per pastarąją dieną užplūsdavo bangomis, vėl atlėgdavo, bet
iki galo neišnykdavo. Ant palangės regėdamas Ortegos klubų ir šlaunų kontūrus taip aiškiai
pajutau jos kūną, kuris rangėsi ir trynėsi į mane, tarytum nelauktai būčiau atsidūręs
virtualioje erdvėje. Delnus vis dar šildė krūtys, lyg jų glamonėjimui Raikerio mova būtų
paskyrusi visą gyvenimą. Kai žvelgiau į Ortegą, mano pirštams magėjo perbraukti jos veido
bruožus, ir šis geismas nuslopino bet kokią kaltę.
— Diplomatinių agentų nekankina kaltės jausmas, — nesigilindamas į smulkmenas
atsakiau. — Aš kalbu rimtai. Labai tikėtina, ne… esu beveik šimtu procentų tikras, jog
Kavahara pakišo Raikerį, nes tam pernelyg rūpėjo ištirti Merės Lu Hinčl bylą. Ką nors
prisimeni iš įrašų, susijusių su jos darbais?
Ortega pamąstė ir gūžtelėjo.
— Mergina pabėgo iš namų drauge su savo vaikinu. Ten, kur darbuodavosi, dažniausiai
nesiregistruodavo. Imdavosi visko, kad tik galėtų sumokėti nuompinigius. Vyriokas — tikra
mėšlo krūva. Į policijos įskaitą pateko penkiolikos. Kartais prekiaudavo Tirpykle, kelis sykius
buvo įsilaužęs į prastai apsaugotas duomenų bazes, bet dažniausiai gyvendavo moterų
sąskaita.
— Jis būtų leidęs Merei dirbti “Mėsinėje”? Arba biokabinose?
— Žinoma, — linktelėjo Ortega akmeniniu veidu. — Lengva ranka.
— Jei kažkas verbuotų kekšes į sadistinius žaidimus siūlančius viešnamius, katalikės
taptų idealiomis kandidatėmis, ar ne? Nužudytos merginos nebegalėtų papasakoti, kas
įvyko. Jas atgaivinti draustų tikėjimas.
— Sadistiniai žaidimai… — nutęsė Ortega. Jei prieš akimirką moters veidas buvo
akmeninis, tai dabar jis atrodė kaip suskeldėjęs granito luitas. — Daugumai sadistų aukų
peršauna laikmenas, ir baigta. Tokiu būdu jos užčiaupiamos amžiams.
— Teisingai. O jei įvykiai pakrypo nenumatyta eiga? Tarkim, Merę Lu Hinčl norėta
paversti sadistų žaisliuku, tačiau ji bandė pabėgti ir iškrito iš orlaivyje įsikūrusio viešnamio,
“Skrydžio padebesiais”? Tuomet katalikybė, kurią mergina neva puoselėjo, labai praverstų.
— ”Skrydis padebesiais”? Tu rimtai šneki?
— Nieko keista, jei viešnamio valdytojai netrokšta, kad įsigaliotų 653-ioji rezoliucija.
— Kovačai. — Ortega pamojo man abiem delnais siūlydama nesikarščiuoti. — Kovačai,
“Skrydis padebesiais” priklauso Rūmams. Ten dirba aukščiausios klasės prostitutės. Tokios
vietos man kelia pasibjaurėjimą, kaip ir kabinos, tačiau jos — nesusitepusios. Panašios
įstaigos skirtos visuomenės grietinėlei…
— Manai, jog elitas nelinkęs į sadizmą ar nekrofiliją? Tavo įsitikinimu, iškrypėlių įmanoma
rasti tiktai žemiausiuose sluoksniuose?
— Aš taip negalvoju, — šaltai atsiliepė Ortega. — Tačiau tie, kurie turi pinigų, gali
kankinti virtualias aukas. Kai kurie Rūmų filialai siūlo virtualaus sadizmo paslaugas. Vien
todėl, jog įstatymai tai leidžia. Mums surištos rankos, ir tokia padėtis viešnamius visiškai
tenkina.
Giliai įkvėpiau.
— Kristina, kai kas nuskraidino mane į “Skrydį padebesiais”, kur susitikau su Kavahara.
Kai kas iš Vajaus klinikos. Jei Kavahara yra įsitraukusi į Rūmų veiklą, tuomet šių savininkai,
siekdami pelno, griebsis bet kokių priemonių. Nes ji pasiryžusi viskam. Tau reikėjo blogiuko
metušo? Ką gi, palyginti su ja, Benkroftas panašus į šventuolį. Kavahara užaugo Atomo
Skaldyklėje, darbininkų, plušančių branduolinėje jėgainėje, šeimoms pardavinėdama vaistus
nuo radiacijos. Ar žinai, kas yra vandens išnešiotojas?
Ortega papurtė galvą.
— Atomo Skaldyklėje taip vadindavo gaujų smogikus. Supranti, jei žmogus atsisakydavo
mokėti už apsaugą, pasiskųsdavo policijai arba tiesiog neišsigąsdavo, kai vietinės jakudzos
bosas pasakydavo: “Bu!” — jį priversdavo atsigerti užkrėsto vandens. Smogikai nešiodavosi
švininius termosus, pilnus skysčio, kurio prisipurkšdavo iš reaktorių aušinimo sistemų. Jie
užsukdavo pas prasižengėlį ir pranešdavo, kokį kiekį jam teks išgerti. Šeimą versdavo
stebėti procedūrą. Jei žmogus nepaklusdavo, banditai paeiliui pjaudavo jo artimuosius, kol
tas nelaimėlis pasiduodavo. Gal numanai, kas man suteikė tokios įdomios informacijos apie
Žemės istoriją?
Moteris nutylėjo, tačiau jos lūpas perkreipė pasibjaurėjimas.
— Man pasakojo Kavahara. Vaikystėje ji buvo vandens išnešiotoja. Ir tuo labai
didžiuojasi.
Suskambėjo vaizdofonas. Prieš įjungdamas ekraną rankos mostu paraginau Ortegą dingti
iš kameros akiračio.
— Kovačai? — su manimi susisiekė Rodrigas Botista. — Ortega pas jus?
— Ne, — instinktyviai pamelavau. — Nemačiau jos porą dienų. Kažkas atsitiko?
— Tikriausiai ne. Ji vėl prapuolė nuo planetos paviršiaus. Jei pamatysite leitenantę,
perduokite, kad šiandieną ji turėjo dalyvauti operatyvinės grupės pasitarime. Kapitonas
Murava netrykšta džiaugsmu.
— Man teks su ja pasimatyti?
— Kas žino, ką Ortega sumąstys. — Botista skėstelėjo rankomis. — Man metas eiti. Iki.
— Iki. — Ekranui aptemus, moteris atšlijo nuo sienos. — Viską girdėjai?
— Aha. Šį rytą privalėjau perduoti nuovadai diskus su “Hendrikso” įrašais. Murava, ko
gero, pageidaus išsiaiškinti, kurių velnių aš juos išvežiau iš Kalvos gatvės.
— Juk tu tyri bylą.
— Na, taip, bet laikytis taisyklių vis vien privalau. — Man pasidingojo, jog Ortega atrodo
išvargusi. — Ilgam nuslėpti diskų negalėsiu. Užtenka ir to, jog bendradarbiaudama su tavimi
sulaukiu nemažai smalsių žvilgsnių. Neilgai trukus kam nors kils rimtų įtarimų. Apsukti
Benkroftui smegenis turėsi per kelias dienas, nes vėliau… — ji iškalbingai pakėlė aukštyn
rankas.
— Negali pasakyti, jog tave apiplėšė? Pareikšti, esą diskus iš tavęs atėmė Kadminas?
— Mane patikrins melo detektoriumi.
— Ne iš karto.
— Kovačai, mes nuleisime į unitazą mano karjerą, o ne tavo. Aš dirbu ne dėl malonumo.
Ir taip…
— Kristina, paklausyk manęs. — Priėjau prie jos ir suėmiau už rankų. — Tu nori
susigrąžinti Raikerį ar ne?
Ortega bandė nusigręžti, bet aš jos nepaleidau.
 — Kristina, ar tiki, kad jį pakišo?
Moteris nurijo seiles.
— Taip.
— Tuomet kodėl negali patikėti, jog čia įsivėlusi Kavahara? Visureigis, kurį Raikeris bandė
nupilti, lėkė virš vandenyno, tolyn nuo kranto. Apskaičiuok jo kelionės kryptį. Sužinok tikslią
vietą, kurioje Pakrantės tarnyba sužvejojo Merę Lu Hinčl. Žemėlapyje pažymėk “Skrydį
padebesiais”, ir tu įsitikinsi, ar visi galai sueina.
Ortega nusikratė mano rankas, jos akyse nušvito keistas žvilgsnis.
— Tu norėtum, jog tai būtų tiesa. Tau reikia bet kokios dingsties, kad galėtum pulti
Kavaharą. Netveri kailyje iš neapykantos. Tiesiog trokšti keršyti. Tau nusispjaut tiek į
Raikerį, tiek į savo bičiulę Sarą…
— Pakartosi, ką sakei, — pratariau lediniu balsu, — ir aš tave nokautuosiu. Jei nori žinoti,
man nėra nieko svarbiau už Saros gyvybę. Kad ir ką tau pasakojau, aš vis tiek ketinu
įvykdyti Kavaharos reikalavimą.
— Kam išvis apie tai užsiminei? Kokio tikslo sieki, velniai rautų?
Panūdau ją sugriebti, bet paskutiniu momentu persigalvojau ir sielvartingai numojau
abiejomis ištiestomis rankomis.
— Dar nežinau. Dėl viena neabejoju: jei sugebėsiu išgelbėti Sarą, galbūt vėliau kaip nors
pričiupsiu Kavaharą… ir iškrapštysiu iš saugyklos Raikerį.
Kelias sekundes Ortega gręžė mane akimis, paskui čiupo striukę, kurią buvo užmetusi ant
kėdės atlošo, kai atsibeldėme į mano apartamentus.
— Trumpam išvyksiu, — tyliai tarė.
— Gerai, — neką garsiau atsiliepiau. Dabar ne laikas ją spausti. — Būsiu savo numeryje
arba paliksiu žinutę, jei teks pasišalinti iš viešbučio.
— Aha, taip ir padaryk.
Iš Ortegos balso nesupratau, grįš ji ar ne.
Kai mudu išsiskyrėme, nugrimzdau į apmąstymus, mėgindamas sukonkretinti hipotezes,
kurias man pakuždėjo diplomatiniams agentams būdinga intuicija. Vaizdofonui vėl
nuaidėjus, jau buvau atsisakęs savo užmačių, nes skambutis užklupo mane bespoksantį pro
langą ir spėliojantį, kokiose Įlankos miesto teritorijose nutarė paklaidžioti Ortega.
Šį kartą ryšį užmezgė Kavahara.
— Turiu, ko prašei, — atsainiai pareiškė ji. — Rolingo viruso versiją, ramybės būklės,
pristatysiu į “Silseto” kompaniją rytojaus rytą, po aštuntos valandos. Adresas —
Sakramento 1187. Tenykščiai tavęs lauks.
— O kaipgi aktyvacijos kodai?
— Juos gausi atskirai. Su tavimi susisieks Trepa.
Aš linktelėjau. J.T. įstatymas, nurodantis, kaip siųsti karinius virusus ir kam galima juos
valdyti, skambėjo visiškai aiškiai. Neveiklias virusines formas leidžiama įsigyti tiktai jas
tiriantiems mokslininkams. Po vieno keisto teismo proceso toks leidimas buvo suteiktas ir
asmeninių trofėjų kolekcionieriams. Užvaldyti veikiančius karinius virusus arba jų
aktyvacijos kodus griežtai draudžiama. Tai kriminalinis nusikaltimas, už kurį teismas skirtų
nuo šimto iki dviejų šimtų metų poilsio saugykloje ar net ištrynimą, jei virusai būtų
panaudoti. Be abejo, bausmės grėsė tiktai eiliniams civiliams, ne karininkų viršūnėlėms ar
aukštiems valstybės pareigūnams. Galingieji visada pavydžiai sergėdavo savo žaisliukus.
— Tegul ji paskuba. Nenoriu gaišti visų dešimties dienų. Kuo greičiau užbaigsiu tą reikalą,
tuo visiems bus geriau.
— Suprantu. — Kavaharos veidas spinduliavo užuojautą, tarsi Sarą būtų grasinusi
kankinti kažkokia piktybinė gamtos jėga, kurios nė vienas iš mudviejų nepajėgtume
kontroliuoti. — Ireną Eliot perkels į movą iki rytojaus vakaro. Ją išpirko “Lizdasaulis”, viena
iš mano ryšių kompanijų. Pasitik savo naująją bendradarbę Centrinėje Įlankos saugykloje
maždaug dešimtą. Trumpam įdarbinau tave “Lizdasaulio” vakarų filiale saugumo
konsultantu Martino Andersono vardu.
 — Tvarka. — Tokiu būdu Kavahara man paaiškino, kad jei planas neišdegs, aš būsiu su ja
susaistytas, todėl nukentėsiu pats pirmas. — Prie naujos tapatybės nederės Raikerio genų
žymės. Kol kūnas laikinai perduotas kitai asmenybei, jo byla gulės sargybiniams po ranka.
Kavahara sulinksėjo.
— Tuo irgi pasirūpinta. Akreditacijos padės prisijungti prie korporacinių “Lizdasaulio”
kanalų anksčiau, nei prasidės genetinis patikrinimas. Kodą įvesi ranka. “Lizdasaulio”
duomenų bazėje užfiksuoti tavo genai paliudys, jog esi Andersonas. Dar klausimų turėsi?
— O jei susidursiu su Salivanu?
— Viršininkas Salivanas išėjo ilgų atostogų. Dėl psichologinių problemų. Tam tikrą laiko
tarpą praleis virtualioje erdvėje. Daugiau su juo nepasimatysi.
Žvelgiant į abejingą Kavaharos išraišką, mane nelauktai nukratė šaltukas. Atsikrenkštęs
pasiteiravau:
— Originalią movą atgavai?
— Ne. — Ji blausiai vyptelėjo. — Susipažinau su specifikacijomis. Pasirodo, Irenos Eliot
kūnas neturi jokių biotechnologinių priedų, dėl kurių vertėtų jį išpirkti.
— Aš ir nesakiau, kad turi. Man svarbiau ne techninės galimybės, o motyvacija. Ji bus
ištikimesnė, jeigu…
Kavahara pasviro arčiau ekrano.
— Kovačai, mane galima spausti tik iki tam tikros ribos. Eliot turės tenkintis tuo, kad
gaus panašią movą. Tu jos reikalavai. Jei kils problemų dėl ištikimybės, pats jas ir spręsk.
Nenoriu nieko apie tai girdėti.
— Eliot ilgiau užtruks, kol prisitaikys prie naujo kūno, — nenusileidau. — Ji bus lėtesnė ir
ne taip greitai reaguos…
— Kaip minėjau, čia tavo problemos. Siūliau tau geriausius, brangiausiai apmokamus
įsilaužimo specialistus, tačiau tu jų atsisakei. Išmok susitaikyti su savo veiksmų
pasekmėmis, Kovačai. — Ji patylėjo ir atsilošusi vėl šyptelėjo. — Aš patikrinau Ireną Eliot.
Išsiaiškinau, kas ji tokia, kokioje šeimoje gyveno, kokias pažintis turėjo. Kodėl užsigeidei
ištraukti ją iš saugyklos. Gražiai elgiesi, Kovačai, bet jei nori vaidinti gerąjį samarietį, mano
pagalbos nesitikėk. Labdara neužsiiminėju.
— Taip, — vangiai atsiliepiau, — žinau.
— Taigi. Manau, kitą kartą mudu bendrausime, kai atliksi savo užduotį.
— Teisingai manai.
— Galbūt tai nuskambės ne visai tinkamai, bet… linkiu tau sėkmės, Kovačai.
Ekranas užgeso palikdamas žodžius pleventi erdvėje. Jie dar ilgą laiką spengė ausyse.
Viduje įsiliepsnojo tokia deginanti neapykanta, jog rodės, tarsi Kavaharos veidas nė nebūtų
išnykęs iš akiračio. Kai pagaliau prabilau, Raikerio balsas skambėjo taip, lyg priklausytų
svetimam žmogui — lyg mano lūpomis kalbėtų kažkas kitas:
— Tikrai netinkamai, — iškošė jis tyliame kambaryje. — Taikliai pastebėta, nuopeza.
Ortega negrįžo, tačiau jos gaminto maisto aromatas pasklido po visus apartamentus ir
privertė suurgzti mano pilvą. Dar šiek tiek palaukiau, mintyse vis dar bandydamas suklijuoti
aštriabriaunes mozaikos daleles, bet, matyt, nebuvau tam nusiteikęs arba man trūko
kažkokios esminės detalės. Galop sutramdžiau pasibjaurėtinus neapykantos bei susierzinimo
pojūčius ir nudrožiau užkąsti.
30

Parengiamuosius darbus Kavahara atliko be priekaištų.

Aštuntą rytą priešais “Hendriksą” pasirodė automatinis limuzinas su “Lizdasaulio”
emblemomis, spindinčiomis ant šonų. Nulipęs žemyn pamačiau, jog mašinos salone pilna
dėžių, apklijuotų kinų dizainerių etiketėmis.
Kai nusinešiau jas į savo apartamentus ir atidariau, paaiškėjo, jog dėžėse apstu
aukščiausios kokybės korporacinių aksesuarų, dėl kurių Giedra Karlail būtų išsikrausčiusi iš
proto: pora smėlio spalvos Raikerio dydžio kostiumų, pustuzinis rankų darbo marškinių su
“Lizdasaulio” logotipu, išsiuvinėtu ant kiekvienos apykaklės, oficialūs tikros odos batai,
vidurnakčio žydrynės apsiaustas, “Lizdasaulio” paskirtas mobilusis vaizdofonas ir juodas
diskelis, aprūpintas nykščio atspaudu su DNR kodu.
Išsimaudžiau po dušu, nusiskutau dygius barzdaplaukius ir apsirengęs įjungiau diską.
Ekrane nušvito tobula Kavaharos simuliacija.
— Labas rytas, Takeši-san, tave sveikina “Lizdasaulio” ryšių kompanija. Šio disko DNR
kodas prijungs tave prie kreditinės sąskaitos, atidarytos Martino Džeimso Andersono vardu.
Kaip jau minėjau, esant reikalui surinksi kodo numerį ranka, ir tuomet tikrinimo sistemos
neaptiks nei genetinių Raikerio žymių, nei Benkrofto sąskaitos, kuria naudojies. Prašyčiau
įsidėmėti šifrą.
Vieną kartelį perskaičiau skaitmenų virtinę ir nukreipiau akis į Kavaharą.
— ”Lizdasaulis” apmokės visas pagrįstas išlaidas. Nauja tavo tapatybė nustos galioti, kai
baigsis dešimties dienų terminas. Jei norėsi sunaikinti sąskaitą anksčiau, du sykius įvesk
kodą, nuskenuok genetines žymes ir vėl du kartus surink skaitmenis. Trepa užmegs su
tavimi ryšį per korporacijos mobilųjį. Ireną Eliot perkels į movą dvidešimt pirmą valandą
keturiasdešimt penkios minutės Vakarų pakrantės laiku. Proceso įforminimas užtruks
maždaug tris ketvirčius valandos. Kai gausi šitą žinutę, “Silseto” kompanija jau turės tavo
paketą. Pasitarusi su ekspertais pridėjau techninės įrangos, kurios Irenai Eliot veikiausiai
prireiks, ir patikimų aparatūros tiekėjų sąrašą. Viską apmokės “Lizdasaulio” suteiktas
kreditas. Sąrašas netrukus bus atspausdintas. Jei užsimanysi pakartotinai išklausyti kokių
nors smulkmenų, įrašas diske funkcionuos dar aštuoniolika minučių. Paskui išsitrins. Dabar
tau teks veikti savarankiškai.
Kavahara nutaisė šypseną, būdingą viešųjų ryšių specialistui, ir jos veidas pranyko. Tuo
tarpu spausdintuvas išspjovė techninės įrangos sąrašą. Permečiau jį akimis keliaudamas į
limuziną.
Ortega taip ir negrįžo.
“Silseto” kompanijoje mane priėmė kaip Harlano šeimos palikuonį. Elegantiški žmonės,
sutikti priimamajame, rūpinosi mano patogumu, kol technikai atnešė metalinį cilindrą,
dydžio sulig haliucinogenine granata.
Trepai ypatingo įspūdžio nepadariau. Susitikau su bendre ankstyvą vakarą Oklendo bare,
kurio pavadinimą ji perdavė mobiliuoju. Pamačiusi, jog savo išvaizda niekuo nesiskiriu nuo
eilinio “Lizdasaulio” darbuotojo, moteris gaižiai nusijuokė.
— Atrodai kaip superstas programuotojas, Kovačai. Iš kur gavai kostiumą?
— Mano pavardė — Andersonas, — priminiau. — Būtent jam priklauso drabužiai.
Trepos bruožus iškraipė grimasa.
— Ką gi, Andersonai, kai kitą kartą išsiruoši apsipirkti, pasiimk mane. Sutaupysiu tau
daug pinigėlių ir pasirūpinsiu, kad neatrodytum kaip tipelis, savaitgaliais skraidinantis savo
vaikus į Honolulu.
Pasvirau virš siauro staliuko.
— Žinai, Trepa, paskutinį kartą, kai peikei mano skonį, aš tave nudėjau.
Ji gūžtelėjo.
— Nenuostabu. Kai kurie žmonės nesugeba žvelgti tiesai į akis.
— Ar atnešei siuntinuką?
Trepa nuleido ranką ant stalo. Kai ją patraukė, prieš save išvydau elementarų pilką
diskelį, nuo sutrenkimų apsaugotą plastiko plėvele.
— Prašom. Dabar neabejoju, jog esi kuoktelėjęs. — Regis, jos balse pasigirdo
susižavėjimas. — Ar bent nutuoki, kas tau gresia Žemėje už tokius žaisliukus?
Pridengiau diską delnu ir įsikišau į kišenėlę.
— Tokia pati bausmė, kaip ir bet kur kitur. Tai federalinis nusikaltimas. Jei mane
sučiuptų, porai šimtų metų sėsčiau į saugyklą. Pamiršai, jog aš neturiu kitos išeities.
Trepa pasikrapštė ausį.
— Pora šimtmečių arba Didžioji kelionė į nebūtį. Nė kiek nesidžiaugiau tuo, jog kiaurą
dieną privalėjau nešiotis šitą diską. Visa kita jau gavai?
— Koks tau skirtumas? Nerimauji, jog tave pastebės su manimi viešoje vietoje?
 Ji šyptelėjo.
— Truputį. Tikiuosi, žinai, ką darai.
Aš irgi vyliausi, jog žinau. Masyvus granatos apimties paketas, paimtas iš “Silseto”
kompanijos, per dieną kone išdegino skylę mano prabangaus apsiausto kišenėje.
Grįžęs į “Hendriksą” patikrinau, ar niekas nepaliko žinučių. Ortega neskambino. Leidau
laiką viešbučio kambaryje mąstydamas, kokias pasakėles reikės riesti Irenai Eliot. Devintą
išėjau laukan ir sėdau į limuziną, kuris nugabeno mane į Centrinę Įlankos saugyklą.
Kiurksojau priimamajame, kol jaunas gydytojas pildė reikalingus dokumentus. Užbaigęs
darbą jis parodė, kur privalau pasirašyti. Procesas man pasirodė šiurpiai pažįstamas.
Daugumoje sutarties punktų figūravo frazė “tokio ir tokio asmens naudai”, reiškianti, jog
privalėsiu atsakyti už Irenos Eliot elgesį, kol ji bus laisvėje. Nusprendžiau, jog netgi man,
atvykusiam į Žemę prieš savaitę, pasiūlė geresnes sutarties sąlygas.
Kai Eliot pagaliau išniro pro DRAUDŽIAMOSIOS ZONOS duris, ji svyravo lyg žmogus, ką
tik atsigavęs po sekinančios ligos. Veide atsispindėjo sukrėtimas, kurį moteris patyrė įbedusi
akis į veidrodį. Jei neuždirbi pragyvenimui mainydamas movas, pirmą kartą pamatyti
nepažįstamojo veidą visuomet sunku, juolab kad dabartiniai Eliot bruožai priminė
stambiakaulę blondinę, kurią regėjau jos vyro fotokube, tiek pat, kiek Raikeris — ankstesnįjį
mano kūną. Kavahara teigė, esą Eliot gaus panašią movą, ir šioji tobulai atitiko miglotą
apibūdinimą. Naujas moters kūnas atrodė maždaug tokio paties amžiaus, kaip ir senasis,
tačiau tuo panašumai ir baigėsi. Jei seniau Irena Eliot išsiskyrė ūgiu ir šviesiu gymiu, tai
dabar jos oda blizgėjo vario atspalviu, kokį galima įžvelgti krentančio vandens srautuose.
Veidą įrėmino tankūs juodi plaukai, akys žėravo kaip įkaitę angliukai, lūpos švytėjo melsva,
slyvų, spalva, pati mova buvo liauna ir gležna.
— Irena Eliot?
Susiūbavusi ji prisišliejo prie registratūros ir atsigręžė į mane.
— Taip. Kas jūs?
— Aš esu Martinas Andersonas. Atstovauju “Lizdasaulio” vakarų filialui. Mes pasirūpinome
lygtiniu jūsų paleidimu.
Ji įtariai prisimerkė, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.
— Jei ne kostiumas, jūs nebūtumėte panašus į programuotoją.
— ”Lizdasaulio” kompanijoje dirbu apsaugos konsultantu. Pageidautume, kad mums
atliktumėte vieną darbą.
— Tikrai? Ar negalėjote pasiieškoti pigesnių variantų? — ji pamojo į DRAUDŽIAMOSIOS
ZONOS duris. — Kas atsitiko? Kol tūnojau saugykloje, tapau žymi?
— Tam tikra prasme, — atsargiai tarstelėjau. — Siūlyčiau pratęsti pokalbį, kai čia
užbaigsime formalumus. Mūsų laukia limuzinas.
— Limuzinas? — skeptiškos jos balso gaidelės privertė mane nuoširdžiai nusišypsoti,
pirmą kartą tą dieną. Moteris pasirašė išleidimo dokumentą tarsi sapnuodama.

— Kas jūs iš tiesų esate? — pasiteiravo ji, kai mašina šovė į orą. Jaučiausi taip, lyg per
pastarąsias kelias paras manęs to būtų klausinėję daugybė žmonių. Pats nebesuvokiau, kas
aš toks.
Įsmeigiau žvilgsnį į priekį, virš navigacinio limuzino skydo.
— Draugas, — tyliai atsiliepiau. — Jums daugiau nieko nereikia žinoti.
— Prieš pradėdama dirbti, norėčiau…
— Be abejo. — Mašina atliko danguje viražą. — Žarijoje būsime po pusvalandžio.
Aš neatsisukau, bet jaučiau, kaip moters akys svilina mano skruostą.
— Jūs nepriklausote korporacijai, — užtikrintai pareiškė Eliot. — Šios atstovai niekada
taip nesielgtų.
— Jų poelgius nulemia noras išpešti naudos. Nesileiskite apakinama stereotipinių
įsitikinimų. Užuodusios pelną korporacijos sudegintų ištisus kaimus. Bet nedvejodamos
parodytų ir žmogišką veidą, jei tik jo prisireiktų siekiant užsibrėžto tikslo.
— Žmogišką veidą parūpino jums?
 — Ne visai.
— Kokį darbą man siūlysite? Neteisėtą?
Ištraukiau iš kišenės cilindrą su viruso įkelties programa, perdaviau Irenai Eliot. Moteris
paėmė jį abiejomis rankomis, profesionalės akimis perskaitė, kas užrašyta etiketėje. Tiesą
sakant, jai teko susidurti su pirmuoju išbandymu. Ištraukiau Eliot iš saugyklos, nes norėjau,
kad ji jaustų man dėkingumą, kurio nepuoselėtų nė vienas iš Kavaharos ekspertų ar gatvėje
rastų specialistų. Tačiau aš neturėjau nieko, kas įrodytų jos profesionalumą; pasiklioviau tik
savo instinktais ir Viktoro Elioto žodžiu. Dėl įvykių, kuriuos pakreipiau netikėta linkme, mane
apėmė šioks toks nerimas. Kavahara teisi. Gerojo samariečio gestai gali brangiai kainuoti.
— Taigi jūs man parodėte pirmos kartos “Simulteko” virusą. — Neslėpdama paniekos ji
aiškiai ištarė kiekvieną skiemenį. — Kolekcinę retenybę, tikrą reliktą su modernia spartaus
paskleidimo programa, įkištą į lokatoriais neaptinkamą dėklą. Nepliaukškite niekų ir
pasakykite, kas iš tiesų čia yra. Planuojate kažką užpulti?
Pritardamas sulinksėjau.
— Taikinys?
— Virtualus viešnamis. Valdomas dirbtinio intelekto.
Eliot be garso švilptelėjo.
— Virusas skirtas pagąsdinimui?
— Ne. Mes jį instaliuosime.
— Instaliuosime? — moteris pakilojo cilindrą. — Kas gi tai?
— Rolingas 4851.
Jos ranka sustingo ore.
— Nejuokinga.
— Aš ir neketinau pokštauti. Tai Rolingo variantas, ramybės būsenos. Su spartaus
paskleidimo programa, kaip teisingai pastebėjote. Aktyvacijos kodus turiu savo kišenėje.
Perkelsime Rolingą į viešnamio duomenų bazę, suvesime kodus ir hermetiškai užtrenksime
duris. Negana to, reikės nukenksminti stebėjimo sistemas, truputį apsikuopti — štai koks
darbas mūsų laukia.
Eliot nudelbė mane smalsiu žvilgsniu.
— Ar priklausote pakvaišusių religinių fanatikų gretoms?
Blausiai vyptelėjau.
— Anaiptol. Užduotį įvykdyti pajėgsite?
— Nelygu, su kokiu DI susidursime. Specifikacijas turite?
— Ne čia.
Moteris atidavė cilindrą.
— Tuomet tikslaus atsakymo iš manęs nesulauksite.
— Būtent tokius žodžius tikėjausi išgirsti. — Patenkintas nugrūdau viruso dėklą atgal į
kišenę. — Patinka naujoji mova?
— Nebloga. Kodėl nesugrąžinote senojo kūno? Aš kur kas sparčiau prisitaikyčiau…
— Žinau. Deja, šiuo atžvilgiu nieko negalėjau padaryti. Ar jums sakė, kiek laiko
praleidote saugykloje?
— Atrodo, ketverius metus.
— Ketverius su puse, — patikslinau dirstelėjęs į dokumentus. — Per šį laikotarpį kažkas
nusižiūrėjo jūsų movą ir ją įsigijo.
— O… — nutęsė ji ir prityko. Šokas, patirtas tuomet, kai pirmą sykį atsigauni svetimame
kūne, tėra niekis, palyginti su įniršio ir išdavystės pojūčiais, kurie apninka sužinojus, jog
kažkas kitas įsikūnijo į tavo movą. Tarytum išsiaiškini, jog artimas žmogus tau buvo
neištikimas, ir jautiesi kaip išprievartautas. Abiem atvejais nieko neįmanoma pakeisti. Tenka
susitaikyti su tikrove.
Tylos pauzei užsitęsus, pažvelgiau į jos profilį, kuriame atsispindėjo rimties išraiška, ir
krenkštelėjęs tariau:
— Ar jūs tikrai norite tučtuojau grįžti namo?
Eliot nė nesiteikė atsisukti.
 — Taip, tikrai. Duktė ir vyras nematė manęs beveik penkerius metus. Nejau galvojate,
jog tai… — rankos mostu ji parodė į savo kūną, — …mane sustabdys?
— Kaip pasakysite.
Kai priešakyje, tamsioje pakrantės linijoje, nušvito Žarijos žiburiai, limuzinas ėmė
pamažu leistis. Akies krašteliu stebėjau Eliot, kuri aiškiai sudirgo — vieną į kitą trynė
delnus, kandžiojo apatinės lūpos kamputį. Galų gale mano ausis pasiekė tylus, tačiau
pakankamai gerai girdimas atodūsis, ištrūkęs iš naujosios jos burnos.
— Jie nežino, jog aš atvykstu? — paklausė moteris.
— Ne, — trumpai atsakiau nė kiek netrokšdamas plėtoti šios temos. — Kontraktas
sudarytas tarp jūsų ir “Lizdasaulio” vakarų filialo. Jūsų šeima į sutartį neįtraukta.
— Bet jūs suorganizavote man pasimatymą su artimaisiais. Kodėl?
— Mėgstu stebėti, kaip po ilgo išsiskyrimo susitinka šeimos. — Įsispiginau į tamsų
masyvų sudužusio lėktuvnešio pavidalą, ir mes nusileidome tylėdami. Autolimuzinas atliko
viražą, idant įsilietų į vietinio transporto srautą, galop nutūpė ant žemės, už poros šimtų
metrų į šiaurę nuo “Elioto duomenų perdavimo” bendrovės. Mes čiuožėme krantinės keliu,
palei Ančanos Salomao holografijas, švytinčias iš viršaus, vienos paskui kitą, kol tyliai
sustojome priešais siaurą fasadą kitoje gatvės pusėje. Sugedusio monitoriaus, atstojančio
durų ramstį, savo vietoje nepastebėjau, pačios durys buvo uždarytos, bet iš stiklo sienomis
apsuptos kontoros sklido šviesa.
Išlipę iš mašinos perėjome gatvę. Paaiškėjo, jog durys užrakintos. Irena Eliot per jas
pliaukštelėjo vario spalvos delnu, ir kontoroje kažkas nerangiai sukrutėjo. Po akimirkos pro
ekranus pralingavo į Viktorą Eliotą panaši figūra, kuri įveikė priimamojo zoną ir žengė link
mūsų. Priešais išvydau susitaršiusius žilus plaukus, nuo miego patinusį veidą. Jis dėbtelėjo į
mus padūmavusiomis akimis, kokias turėdavo informacijos knysliai, kiauras dienas
besišlaistantys po laikinąsias saugyklas. Atrodė apspangęs kaip po ilgo apsilankymo
duomenų sistemoje.
— Ko, vel… — jis prikando liežuvį atpažinęs mane. — Po velnių, ko tau reikia, “žioge”?
Kas čia tokia?
— Vikai? — išspaudė Irena Eliot, kuriai sutraukė naująją gerklę. — Vikai, čia aš.
Keletą sekundžių Eliotas šaudė akimis į mane ir grakščią azijietę. Staiga jos žodžiai
užgriuvo vyriškį it akmens luitas. Nuo smūgio jis pastebimai krūptelėjo.
— Irena? — sušnibždėjo.
— Taip, čia aš, — dusliai atsiliepė moteris. Jos skruostais pasruvo ašaros. Kurį laiką juodu
spoksojo per stiklą vienas į kitą, kol pagaliau Viktoras Eliotas ėmė apgraibomis rakinti duris.
Įveikęs spynos užraktą nustūmė į šoną rėmus, o vario atspalvio azijietė susmuko virš
slenksčio tiesiai į jo glėbį. Žilaplaukis taip suspaudė grįžusią žmoną, kad, rodės, netrukus
turėjo pasigirsti, kaip lūžta trapūs naujosios movos kaulai. Susidomėjusiu žvilgsniu
nudelbiau gatvės žibintus, iškilusius palei krantinę.
Galiausiai Irena Eliot prisiminė atvykusi ne viena. Ji pasitraukė per žingsnį nuo vyro,
apsisuko, atžagaria ranka nusivalė nuo veido ašaras ir sumirksėjusi įsmeigė į mane
blizgančias akis.
— Ar neprieštarausite, jei…
— Žinoma, ne, — abejingai atsiliepiau. — Lauksiu jūsų limuzine. Pasimatysime ryte.
Viktoras Eliotas, kurį žmona paragino kulniuoti vidun, apdovanojo mane sąmyšį
spinduliuojančiu žvilgsniu. Geraširdiškai linktelėjau, nusigręžiau ir patraukiau krantinėje
stovinčio limuzino pusėn. Už nugaros su trenksmu užsidarė durys. Panaršiau kišenes, kol
aptikau suglamžytą Ortegos duotą cigarečių pakelį. Apėjęs mašiną žengiau prie geležinių
turėklų, tuo pačiu prisidegiau vieną iš kreivų, suplotų tabako prigrūstų vamzdelių, bet, dūmų
sruogoms nuvingiavus į plaučius, manęs pirmą kartą nekankino jausmas, jog kažką
išduodu. Paplūdimio smėlį plovė bangelės — ausis pasiekė vaiduokliškas jų šniokštimas.
Pasviręs ant turėklų klausiausi mūšos kuždesių ir svarsčiau, kodėl aš toks ramus, kai dar
liko tiek daug neišspręstų reikalų. Iš Ortegos — jokių žinių. Kadminas tebesišlaistė laisvėje.
Sarai teko taikstytis su įkaitės vaidmeniu, Kavahara vis dar gniaužė mano kiaušus, negana
to, aš iki šiol nežinojau, kodėl buvo nužudytas Benkroftas.
Nors problemų nestigo, aš mėgavausi ramybės akimirka.
Imi, ką tau pasiūlo, ir to kartais turėtų užtekti.
Žvilgsniu nuklydau už lūžtančių bangų, kur tyvuliavo juodas ir slėpiningas vandenynas,
netoli kranto susiliejęs su nakties tamsa. Sunkiai sekėsi įžiūrėti netgi gremėzdiško ant šono
nuvirtusio “Laisvosios prekybos sergėtojo” kontūrus. Įsivaizdavau, kaip Merė Lu Hinčl
kūliavirsčia krito iš padangės, kaip taranavo vandens paviršių ir nugrimzdo į gelmes, kur
šviežienos jau lūkuriavo jūros plėšrūnai. Kiek laiko ji praleido vandenų platybėse, kol srovės
nunešė kūno liekanas arčiau kranto? Ar ilgai skendėjo tamsoje?
Galvoje be tikslo šmėžuojančias mintis įsupo miglotas susitaikymo ir geros savijautos
pojūtis. Sąmonės akimi išvydau antikinį Benkrofto teleskopą, nukreiptą į dausas ir šviesos
taškelius, kurie įkūnijo pirmuosius neryžtingus Žemės gyventojų žingsnius, vedančius už
Saulės sistemos ribų. Trapiuose erdvėlaiviuose keliavo įrašytos milijonų būsimų kolonistų
asmenybės ir saugyklose užšaldyti embrionai, kuriems vieną dieną tolimuose pasauliuose
bus lemta atlikti naujų movų funkcijas, žinoma, jei tyrinėtojai teisingai perprato sunkiai
įskaitomus astronavigacinius marsiečių žvaigždėlapius. Jei ne, laivai klajos amžinai, nes
Visata niekuo nesiskyrė nuo tamsaus, su naktimi susiliejusio vandenyno.
Savistabos procesas privertė mane kilstelėti antakį. Atsitraukiau nuo turėklų ir pažvelgiau
į viršų, kur blizgėjo holografinis veidas. Šis vakaras priklausė Ančanai Salomao. Palei visą
krantinės taką, nutolęs vienas nuo kito lygiais intervalais, tviskėjo padrąsinantis ir
nešališkas jos žvilgsnis. Regint susikaupimą atspindinčius bruožus, nesunku suvokti, kodėl
Elizabeta Eliot geidė pasiekti jos aukštumas. Pats būčiau daug ką atidavęs, kad galėčiau
demonstruoti panašią savitvardą. Nukreipiau akis į langus, iškilusius virš “Elioto duomenų
perdavimo” kontoros. Iš kambarių sklido šviesa. Man bežiūrint, vieną jų kirto nuogos moters
siluetas. Atsidusęs nuspriegiau nuorūką į griovelį ir sėdau į limuziną. Lai būdrauja Ančana —
aš asmeniškai jaučiausi pavargęs. Salone spustelėjau pramogų ekrano mygtuką, perjungiau
kelis atsitiktinai pasirinktus kanalus, leidausi užliūliuojamas lėkštų vaizdų ir beprasmiškų
garsų. Naktis praplaukė aplink mašiną lyg šaltas rūkas; mane apėmė jausmas, tarytum
būčiau nutrūkęs nuo inkaro grandinės ir tolęs nuo langų, švytinčių Eliotų name, į jūrą, o tarp
manęs ir horizonto, kur stiprėjo audra, būtų tvyrojusi tuštuma.
Miegą išblaškė energingas barbenimas į langą. Žaibiškai pakėlęs galvą išvydau lauke
lūkuriuojančią Trepą. Ji gestu paragino nuleisti stiklą ir prašiepusi lūpas įkišo galvą į saloną.
— Kavahara dėl tavęs neklydo. Snaudi mašinoje, kad gramzdintoja galėtų pasibarškinti.
Kovačai, tave užvaldė manija siekti šventuolio auros.
— Užsičiaupk, Trepa, — irzliai atšoviau. — Kiek dabar valandų?
— Maždaug penkios. — Ji užvertė į viršų akis užmegzdama ryšį su vidine
mikroschema. — Penkios valandos ir šešiolika minučių. Tuojau prašvis.
Dar labiau išsitiesiau; burnoje jaučiau nemalonų tabako prieskonį.
— Ką čia veiki?
— Rūpinuosi tavuoju saugumu. Juk mes nenorėtume, jog Kadminas tave nudobtų
anksčiau, nei priversi Benkroftą patikėti savižudybe. Ei, ar ten “Griovėjai”?
Ji stebeilijosi į pramogų ekraną, kuriame teberodė kažkokias sportines rungtynes.
Kryžmai brūkšniuotame lauke zujo miniatiūrinės figūrėlės, o šių veiksmus lydėjo vos girdimi
komentarai. Dviejų žaidėjų susidūrimas pakurstė audringas žiūrovų ovacijas, tačiau nūnai
jos tepriminė vabzdžių zyzimą. Matyt, prieš užmigdamas pritildžiau garsą. Kai išjungiau
ekraną, saloną apgaubė sutemos, ir aš supratau, jog Trepa sakė tiesą. Naktis užleido vietą
melsvai prieblandai, kuri šliaužė mūsų užnugaryje, virš pastatų, tarsi tamsą sutepusi baliklio
dėmė.
— Nesi sirgalius, ar ne? — moteris linktelėjo ekrano pusėn. — Aš irgi nebuvau, bet į
gerbėjų gretas galiausiai įsitraukia visi, pakankamai ilgai pragyvenę Niujorke.
— Trepa, kaip, velniai griebtų, tu mane saugosi, jei perpus sulindai į limuziną?
 Nudelbusi mane užgauto žmogaus žvilgsniu sargybinė ištraukė galvą. Savo ruožtu
atidariau dureles, nuleidau kojas ant asfalto ir žvarbiame ore pasirąžiau. Viršuje tebežvilgėjo
Ančana Salomao, tačiau langai Eliotų name buvo aptemę.
— Jie išjungė šviesas prieš porą valandų, — paslaugiai pranešė Trepa. — Pamaniau, kad
porelė galėtų mėginti nuo tavęs pasprukti, todėl nenuleidau akių nuo kiemo durų.
Pažvelgiau į juodus langus.
— Kurių galų jiems reikėtų bėgti? Irenos Eliot nė nespėjau supažindinti su sandėrio
sąlygomis.
— Na, žmonės paprastai susinervina išgirdę, jog teks dalyvauti nusikaltime, už kurį gresia
ištrynimas.
— Tik ne šita moteris, — atkirtau ir mintyse paklausiau savęs, ar aš tikrai tuo tikiu.
Trepa gūžtelėjo.
— Kaip pasakysi. Man vis tiek rodos, jog tau atsisukę varžteliai. Kavahara turi
gramzdintojų, kurie su tokia užduotimi pajėgtų susidoroti stovėdami ant galvų.
Nutylėjau, kadangi atmesti Kavaharos siūlytą techninę pagalbą mane paskatino
instinktai. Šaltį kurstantį įsitikinimą, jog žinau, kas sieja Benkroftą, Kavaharą ir 653-iąją
rezoliuciją, ištirpdė vakarykščiai paruošiamieji virusinio antpuolio darbai, o gera savijauta
prapuolė kartu su Ortega. Dabar tejutau, kaip nenumaldomai artėja metas, kada reikės
įgyvendinti misiją; odą žnaibė priešaušrio žvarba, tolumoje buvo girdėti bangų ošimas.
Ilgakojo Ortegos kūno kvapas ir šiluma traukėsi manyje tarsi tropinė šalčio užliejama salelė.
— Kaip manai, ar taip anksti ryte rastume veikiančią kavinę? — paklausiau.
— Tokiame mažame miestelyje? — Trepa įkvėpė oro pro sukąstus dantis. — Abejoju. Bet
atokiau nuo čia buvau pastebėjusi virtinę prekių automatų. Galbūt vienas jų pasiūlys mums
kavos.
— Mašinos virtos kavos? — perkreipiau lūpas.
— Ei, gal esi sumautas gurmanas? Argi ne tu apsistojai viešbutyje, kurį valdo prakeiktas
automatas? Viešpatie, Kovačai, negi niekas tau neminėjo, jog mes gyvename Mašinų
epochoje?
— Tavo tiesa. Ar toli iki jų?
— Pora kilometrų. Važiuosime mano mašina, kad pabudusi ir pažvelgusi pro langą
panelytė Sugrįžėlė nepradėtų panikuoti.
— Tvarka.
Nusekiau paskui Trepą į kitą kelio pusę, link žemo juodo automobilio, kurio, sprendžiant
iš išvaizdos, neužfiksuodavo radarai, ir sėdome į jaukų saloną, truputį kvepiantį smilkalais.
— Mašina priklauso tau?
— Ne, aš ją išsinuomojau, kai grįžome iš Europos. Kodėl klausi?
Papurčiau galvą.
— Šiaip sau.
Trepa įjungė variklį, ir mes tyliai nuriedėjome gatve. Pro langą spoksodamas į jūrą
stengiaus nuslopinti viduje besikerojantį susierzinimą. Kelios valandos miego jėgų atgauti
nepadėjo. Dabartinė padėtis vėl ėmė mane siutinti — nervus gadino ir tai, jog nesugebu
atskleisti tikrųjų Benkrofto mirties aplinkybių, ir tas faktas, jog vėl pasidaviau nikotino
vilionėms. Nujaučiau, jog manęs laukia prasta diena, nors saulė dar nė nebuvo patekėjusi.
— Svarstei, ką veiksi, kai atliksi visus darbus?
— Ne, — niūriai atsiliepiau.
Mes radome automatus miesto gale, ant krantinės, kuri nuožulniai leidosi vandens linkui.
Akivaizdu, kad jie turėjo aptarnauti paplūdimyje besiilsinčius klientus, tačiau aptriušę
korpusai liudijo, jog mašinų savininkams verslas sekasi negeriau nei “Elioto duomenų
perdavimui”. Trepa sustabdė automobilį pirmgaliu į jūrą ir patraukė pirkti kavos. Pro langą
mačiau, kaip ji talžė ir spardė automatą, kol tas pagaliau teikėsi išspjauti porą plastikinių
puodelių. Grįžusi moteris padavė vieną man.
— Norėsi gerti čia?
— Aha, kodėl gi ne?
 Trūktelėję puodukų ąseles, kurį laiką klausėmės, kaip čirška skystis. Mechanizmas ne itin
gerai sušildė kavą, bet jos skonis buvo pakenčiamas, o cheminis poveikis — akivaizdus.
Nuovargis ir mieguistumas atslūgo. Mes lėtai gurkšnojome gėrimą, pro priekinį langą
žiūrėjome į jūrą, panirę į mažne draugišką tylą.
— Kartą bandžiau įsitrinti į korpusą, — netikėtai pratarė Trepa.
Smalsiai į ją pašnairavau.
— Tikrai?
— Aha, labai seniai. Verbuotojai atmetė mano prašymą. Paskelbė, esą aš stokoju
lojalumo pojūčio.
— Nesistebiu, — suniurnėjau. — Tu niekada netarnavai armijoje, ar ne?
— Kaip pats galvoji? — Trepa dėbtelėjo į mane taip, tarytum būčiau ją apkaltinęs vaikų
tvirkinimu. Sukrizenau pailsusiu balsu.
— Galvoju, kad ne. Supranti, korpuso žmonės ieško tokių tipų, kurie turi polinkį į
psichopatišką elgseną. Štai kodėl dažniausiai verbuoja kariškius.
Ji atlėgo.
— Aš esu linkusi į psichopatiškus poelgius.
— Nė kiek tuo neabejoju, tačiau civilių, išsiskiriančių tokiu polinkiu ir komandine dvasia,
skaičius — labai ribotas. Tikimybė, jog vienas individas iš prigimties pasižymės abiejomis
savybėmis, praktiškai lygi nuliui. Kariniai apmokymai sutramdo bet kokį pasipriešinimą
psichopatinei elgsenai ir pakursto fanatišką atsidavimą grupei. Korpusas gauna pilną
komplektą. Iš kareivių galima nulipdyti tobulus diplomatinius agentus.
— Anot tavęs, aš turėčiau dėkoti likimui už tai, kad nepapuoliau į jūsų gretas?
Porą sekundžių spoksojau į horizontą mintyse regėdamas praeities vaizdus.
— Aha. — Ištuštinau kavos puodelį. — Metas grįžti.
Kol keliavome atgal, jaučiau, jog tarp mūsų įsitvyrojusioje tyloje kažkas pasikeitė.
Kažkas, ko neįmanoma apčiuopti ir tuo pačiu ignoruoti kaip aušros spindulių, kurie vis labiau
sklaidė prieblandą.
Kai sustojome prie duomenų perdavimo kontoros, gatvėje manęs jau laukė Irena Eliot,
atsirėmusi į limuzino sparną, įsmeigusi akis į jūrą. Jos vyro niekur nepastebėjau.
— Verčiau lik mašinoje, — išlipdamas laukan perspėjau Trepą. — Ačiū už kavą.
— Nėra už ką.
— Manau, kurį laiką matysiu tave užpakalinio vaizdo ekrane.
— Vargu ar išvis mane matysi, Kovačai, — linksmai atšovė Trepa. — Aš esu geresnė
seklė, nei tau atrodo.
— Dar pažiūrėsime.
— Taip, taip. Iki pasimatymo. — Man tolstant nuo mašinos, ji šūktelėjo: — Tik pasistenk
nesumauti antpuolio. Tavo nesėkmė nieko nepradžiugintų.
Trepa pavarė automobilį atgal per tuziną metrų ir šovė į orą demonstratyviai nunėrusi
apačion pirmgalį. Sužvigus turbinoms, mašina ūžtelėjo mums virš galvų, vandenyno pusėn,
ir pakilo aukštyn.
— Kas ji tokia? — paklausė Irena Eliot kimiu balsu, kuris liudijo, kad naktį jai teko lieti
ašaras.
— Pagalbininkė, — atsainiai tarstelėjau žvilgsniu palydėdamas Trepos automobilį,
nutolstantį už sudužusio lėktuvnešio. — Dirba tiems patiems žmonėms. Nesijaudinkite, ji —
mūsų draugė.
— Galbūt jūsiškė, — su kartėliu iškošė Eliot. — Bet ne mano. Nė vieno iš jūsų gaujos
nepavadinčiau savo bičiuliu.
Nukreipiau į ją akis, po akimirkos vėl atsigręžiau į jūrą.
— Kaip pasakysite.
Tarp mudviejų stojo tyla, kurią trikdė tiktai bangų šniokštimas. Eliot pasimuistė įsirėmusi
į blizgantį limuzino kėbulą.
— Jūs žinote, kas nutiko mano dukrai, — prabilo negyvu balsu. — Visą laiką žinojote.
Linktelėjau.
 — Bet jums nusispjaut, tiesa? Nes dirbate žmogui, kuris naudojosi ja kaip tualetiniu
popieriumi.
— Kartu su daugybe kitų vyrų, — šiurkščiai atkirtau. — Ji leidosi išnaudojama. Esu tikras,
kad vyras papasakojo, kodėl jūsų duktė taip elgėsi.
Išgirdau, kaip Irenai Eliot užgniaužė kvapą, ir vėl sutelkiau dėmesį į horizontą, ties kuriuo
į priešaušrio sutemas nugrimzdo Trepos mašina.
— Atsidurti viešnamyje Elizabetą privertė ta pati priežastis, dėl kurios ji bandė šantažuoti
mano darbdavį ir kreipėsi patarimo į vieną vėliau ją pribaigusį pašlemėką, vardu Džeris
Sedaka. Toji priežastis esate jūs, Irena.
— Šūdžiau. — Ji pravirko, ir tylą sudraskė nevilties kupinas šnirpščiojimas.
Neatplėšdamas akių nuo vandenyno atsargiai pratęsiau:
— Aš nebedirbu Benkroftui. Perėjau į jūsų pusę, kad prigriebčiau tą mėšlo krūvą. Suteikiu
jums progą smogti Benkroftui į skaudžią vietą. Tegul šunsnukį perveria kaltė, kurios jis nė
sykio nejautė dulkindamas jūsų dukterį. Be to, ištrūkusi iš saugyklos galėsite užsidirbti
pinigų ir nupirkti Elizabetai naują movą. Ar bent išnuomoti jai virtualią buveinę. Svarbiausia,
jog būdama laisvėje turite iš ko rinktis. Suteikiu jums progą grįžti į žaidimą. Neatmeskite
mano pasiūlymo.
Nutilęs palaukiau, kol moteris sutramdys plūstančias ašaras.
— Jūs, ko gero, labai savimi žavitės, — galų gale atsiliepė moteris. — Manote, jog darote
didelę paslaugą? Irgi mat, suknistas samarietis. Na, gerai, padėjote išsinešdinti iš
saugyklos. Bet ne už dyką, tiesa?
— Ne už dyką, — tyliai patvirtinau.
— Atliksiu užduotį, ir virusas pradės veikti. Dėl jūsų pažeisiu įstatymą arba keliausiu atgal
į saugyklą. Jei kam nors cyptelėsiu ar susimausiu, prarasiu daugiau negu jūs. Štai koks
sandėris, ar ne? Viskam yra sava kaina.
Spoksodamas į bangas sulinksėjau.
— Taip, būtent tokį sandėrį ir siūlau.
Vėl įsiviešpatavo tyla. Akies krašteliu mačiau, kaip moteris nužvelgė naująjį kūną, lyg
būtų išsitepusi.
— Ar bent nutuokiate, kaip jaučiuosi? — paklausė.
— Ne.
— Šią naktį miegojau su savo vyru — jaučiuosi taip, lyg jis būtų mane išdavęs. — Ausis
pasiekė kimus prunkštelėjimas. Ji piktai nusišluostė drėgnas akis. — Lyg aš būčiau
neištikima. Kažkam. Pasodinta už grotų žinojau, jog manęs laukia kūnas ir šeima. Dabar
neturiu nei vieno, nei kito.
Moteris vėl nudelbė azijietės kūną įdėmiu žvilgsniu. Kilstelėjo aukštyn rankas ir
praskėtusi pirštus pakraipė delnus.
— Aš neįsivaizduoju, ką jaučiu, — pratęsė. — Neįsivaizduoju, ką turėčiau jausti.
Galėjau daug ką jai pasakyti. Žmonės nuolat kalbėjo, rašė, diskutavo šia tema ir ją
tyrinėjo. Žurnalai ištisus puslapius skirdavo banaliems apibendrinimams, kuriais
nagrinėdavo perkūnijimo problemas — kaip, persikėlus į naują movą, priversti partnerį vėl
jus pamilti; psichologai nenuilsdami kurpė banalius traktatus — pastabos apie šalutines
traumas, kurias patiria perkūnijami civiliai; banalybių netrūko netgi šventuose suknisto
diplomatinio korpuso žinynuose. Galėjau apipilti Ireną Eliot citatomis, specialistų
nuomonėmis, religinių fanatikų ir pamišėlių klejonėmis. Galėjau paaiškinti, jog žmogui,
stokojančiam atitinkamai suformuotų įgūdžių, tokie pojūčiai — visiškai normalūs. Galėjau
užtikrinti, esą laikui bėgant jie išblės. Pagalbą suteiks psichodinaminės treniruotės — juk
šoką sugebėjo išgyventi milijonai kitų žmonių. Galėjau netgi pareikšti, neva ją globoja
Dievas, jei tiktai Irena Eliot išpažino kokią nors religiją. Galėjau pameluoti, galėjau apeliuoti
į sveiką protą. Bet kad ir ką būčiau sakęs, tai nebūtų numalšinę skausmo, kuris šiuo
momentu ją draskė.
Aš nutylėjau.
 Mus pasiekę aušros spinduliai veikiai nušvietė ir uždarytų įstaigų fasadus. Dirstelėjau į
“Elioto duomenų perdavimo” langus.
— Viktoras? — paklausiau.
— Miega. — Eliot pasitrynė ranka veidą ir sušniurkštė tarsi mėgindama įtraukti į šnerves
prastai susmulkintų amfetamino trupinėlių. — Ar mes tikrai įstengtume pakenkti Benkroftui?
— Aha. Subtiliai, tačiau vis vien pakenktume.
— Užpulsime dirbtinį intelektą, — tarė ji. — Instaliuosime virusą, kuris naudojamas
vykdant garantuotos mirties bausmę. Pavedžiosime už nosies žymų metušą. Ar jūs
suprantate, kuo rizikuojame? Ar žinote, ko prašote manęs padaryti?
Atsigręžiau ir pažvelgiau jai į akis.
— Taip. Žinau.
Kietai sučiauptos moters lūpos nustojo virpėti.
— Gerai. Imkimės darbo.
31

Virusiniam antpuoliui pasiruošėme greičiau nei per tris dienas. Irena Eliot įrodė esanti
tikra profesionalė.
Kol skridome atgal į Įlankos miestą, išklojau jai savo planą. Iš pradžių moteris niekaip
nepajėgė atsikratyti slogios nuotaikos, tačiau, man įsigilinus į smulkmenas, ji pamažu
susikaupė, ėmė linksėti ir murmėti, retsykiais netgi prašydavo šį tą patikslinti. Ištiesiau jai
Railynos Kavaharos sudarytą techninės įrangos sąrašą. Dviem trečdaliams Eliot pritarė,
likusieji instrumentai tebuvo korporacijų brukamas šlamštas. Kavaharos patarėjai, jos
nuomone, nė velnio neišmanė.
Kelionės pabaigoje ji galutinai viską perprato. Nūnai moters akyse žvilgėjo organizuojamo
virusinio antpuolio procesas. Skruostus drėkinusios ašaros seniai išdžiūvo. Veido išraiškoje
atsispindėjo ryžtas, neapykanta jos dukrą išnaudojusiam žmogui ir keršto troškimas.
Ireną Eliot pavyko įkalbėti.

“Lizdasaulio” sąskaita Oklende išnuomojau butą, kuriame apgyvendinau savo palydovę.

Trumpam su ja atsisveikinęs nulėkiau į viešbutį, kur ketinau gerai išsimiegoti. Varčiausi
lovoje bergždžiai bandydamas sumerkti akis, galop po šešių valandų grįžau pas Eliot.
Atsikėlusi šioji jau slampinėjo po naująjį savo būstą.
Vaizdofone surinkau Kavaharos perduotus numerius ir užsakiau įrengimus, kuriuos sąraše
paukščiuku pažymėjo Eliot. Paketus pristatė per kelias valandas. Mano bendražygė juos
atidarė ir visus įtaisus išdėliojo ant grindų.
Drauge peržiūrėjome pluoštą Ortegos pateiktų virtualių forumų. Pasitarę sumažinome jų
skaičių iki septynių.
Ortega iki šiol nepasirodė. Į “Hendriksą” taip pat neskambino.
Iki kito vidurdienio Eliot sujungė pagrindinius modulius, patikrino mūsų atrinktus
viešnamius. Kai iš septynių kandidatūrų atsijojome keturias, ji paprašė, kad nupirkčiau dar
kelis dalykus — įmantrias programas, skirtas medžioti stambiems laimikiams.
Ankstyvą vakarą, sąrašui sutrumpėjus iki dviejų kekšynų, Eliot ėmė rašyti abiem skirtas
įsilaužimo procedūras. Tais momentais, kai jai nesueidavo galai, mes kuriam laikui
nutraukdavome darbus ir palygindavome sąlyginius objektų privalumus.
Prieš vidurnaktį jau buvome išsirinkę taikinį. Eliot griuvo į lovą ir iškirmijo visas aštuonias
valandas. Aš grįžau į “Hendriksą”, bet man užmigti neleido neramios mintys.
Iš Ortegos — nė menkiausios žinutės.
Gatvėje nusipirkęs pusryčius sugrįžau į išnuomotą butą. Nė vienam iš mūsų nesinorėjo
valgyti.
Dešimtą valandą penkiolika minučių vietiniu laiku Irena Eliot paskutinį kartą sukalibravo
įrangą.

Užduotį mes atlikome.

 Per dvidešimt septynias su puse minutės.
Niekų darbas, anot Eliot.
Palikau ją ardyti prietaisus ir tą pačią popietę išvykau susitikti su Benkroftu.
32

— Man neapsakomai sunku tuo patikėti, — dygiai tarė Benkroftas. — Ar jūs tikrai
garantuotas, jog aš lankiausi toje įstaigoje?
Po balkonu, Saulėkaitos rūmų vejose, su judančių holografinių instrukcijų pagalba
Miriama Benkroft konstravo milžinišką popierinį sklandytuvą. Sparnų baltumas akino, todėl
žiūrėti tiesiai į juos buvo praktiškai neįmanoma. Kai pasvirau ant turėklų, ji prisidengė delnu
akis ir pažvelgė į mane.
— Prekybos centras turi stebėjimo kameras, — neva abejingai atsiliepiau. — Automatines
sistemas, įrengtas neatmenamais laikais, bet iki šiol funkcionuojančias. Jos nufilmavo, kaip
žengiate pro duris. Pavadinimas jums girdėtas, ar ne?
— ”Prisijunk prie tinklo”? Žinoma, girdėtas, tačiau man niekada neteko ten užsukti.
Atsigręžiau, bet nuo turėklų nesitraukiau.
— Nejaugi? Jums kažkuo nepatinka virtualus seksas? Esate tikrovės garbintojas?
— Ne. — Sprendžiant iš intonacijos, jam magėjo nusišypsoti. — Virtualūs formatai mane
tenkina. Atrodo, jau minėjau, jog retsykiais jais naudojuos. Tačiau “Prisijunk prie tinklo”…
kaip čia gražiau pasakius, nepriklauso patiems elegantiškiausiems rinkos produktams.
— Jūsų tiesa, — sutikau. — Tik man įdomu, kokiai klasei priskirtumėte “Uždarus Džerio
apartamentus”? Elegantiškiems kekšynams?
— Vargu.
— Tačiau tokia smulkmena jums nesutrukdė kabinose šėlioti su Elizabeta Eliot, ar ne?
Galbūt nustojote su ja matytis, nes…
— Užteks. — Metušo veidą, kuriame baudėsi nušvisti šypsena, perkreipė grimasa. — Jūsų
mintis aiški. Nėra reikalo kartotis.
Lioviausi žvilgsniu tyrinėjęs Miriamą Benkroft ir sugrįžau prie krėslo. Ant mus skiriančio
stalelio tebedunksojo atšaldytas mano kokteilis. Paėmiau taurę.
— Džiaugiuosi, jog suprantate, ką turiu omenyje, — pareiškiau plakdamas gėrimą. — Nes
privalėjau gerokai paplušėti, kol išnarsčiau šitą jovalą. Aš buvau pagrobtas, kankinamas, dėl
ko vos neatsisveikinau su gyvybe. Mergina, vardu Luiza, neką vyresnė už brangiąją jūsų
dukterį Naomę, išties žuvo, nes pasipainiojo blogų žmonių kelyje. Tad užsikruškite, jeigu
jums nepatinka mano išvados.
Kilstelėjau taurę jo kryptimi, tarsi siūlydamas tostą.
— Tik nereikia melodramų, Kovačai. Ir prisėskite, dėl Dievo meilės. Aš neatmetu jūsų
žodžių. Man jie paprasčiausiai kelia abejonių.
Įsitaisiau krėsle ir dūriau į Benkroftą pirštu.
— Ne, jūs bandote rangytis. Nes aš pasakoju apie tą jūsų charakterio pusę, kurią pats
niekinate, nors ir pildote jos užgaidas. Jūs anaiptol netrokštate išgirsti, su kokia programine
įranga susidūrėte “Prisijunk prie tinklo” viešnamyje, nes baiminatės, kad ji bus šlykštesnė,
nei drįstate įsivaizduoti. Jūs nenorite būti verčiamas pažvelgti į savo asmenybės dalį, kuriai
maga išsilieti ant žmonos veido.
— Šį konkretų pokalbį prašyčiau palikti praeityje, — kimiai pareikalavo Benkroftas ir
sudėjo pirštus stogeliu. — Jūs, aišku, suvokiate, jog stebėjimo kamerų duomenis, kuriais
paremiate savo prielaidas, galima lengvai suklastoti. Tereikia gauti žinių tarnybos įrašus,
kuriuose aš esu nufilmuotas.
— Taip, suvokiu. — Būtent šią procedūrą prieš dvi paras atliko Irena Eliot. “Lengvai” —
ne tas žodis. Po virusinio antpuolio toks darbelis prilygo mankštai, kuria, pasibaigus
koncertui, užsiima nuogo kūno šokėjos. Nė nespėjau surūkyti cigaretės, kai mano
bendražygė įveikė užduotį. — Tačiau kam reikėtų taip vargti? Kažkas norėjo mano dėmesį
nukreipti kita linkme? Bet man visų pirma derėjo pasukti ne tuo keliu, kad imčiau
šniukštinėti Ričmondo prekybos centro griuvėsius. Susimildamas, Benkroftai, pažvelkite
tiesai į akis. Filmuotos medžiagos autentiškumą įrodo tai, jog aš visgi nuklydau į apleistą
rajoną. Šiaip ar taip, tie kadrai negrindžia jokių prielaidų. Jie tik patvirtina, ką sužinojau.
Viskas labai paprasta: jūs nusižudėte, kad virusu neapkrėstumėte atsarginės savo
laikmenos.
— Kokia stebėtina įžvalga, turint galvoje, jog bylą tyrėte vos šešias dienas.
— Kaltinkite Ortegą, — nerūpestingai atsiliepiau, nors Benkrofto nenoras pripažinti
nemalonių faktų ir įtarinėjimai pradėjo kelti man nerimą. Nė nesitikėjau, jog teks taip
kamuotis bandant jį įtikinti. — Būtent leitenantė nurodė man teisingą kelią. Ji nuo pat
pradžių atmetė žmogžudystės teoriją. Vis kartojo, neva toks kietas ir sumanus močkrušys
metušas nė už ką nesileistų nužudomas. Citatos pabaiga. Pats man sakėte: “Nesu toks
žmogus, kuris atimtų sau gyvybę; net jeigu būčiau, taip nemokšiškai savęs nepjaučiau. Jei
iš tiesų užsimanyčiau numirti, dabar su manimi nekalbėtumėte”. Tikslūs jūsų žodžiai.
Diplomatiniai agentai turi fenomenalią atmintį.
Nutilau ir padėjau ant stalo taurę mintyse svarstydamas, ar mano balse negirdėti klastos
užuominos, kuri visada lydi tiesą.
— Ilgą laiką rėmiausi prielaida, kad gaiduką nuspaudėte ne jūs, nes savižudžių tipui
nepriklausote. Nepaisiau jokių įrodymų, prieštaraujančių šiai hipotezei. Jūsų valdose
instaliuotos aukščiausios klasės apsaugos sistemos, policija nerado jokių įsibrovėlių
pėdsakų, seifą su ginklu atrakina tiktai delno atspaudas.
— O Kadminas su Ortega?
— Teisingai, tai irgi nepadėjo. Apie leitenantę jau kalbėjau. Kadminas… na, Kadmino
vaidmenį paaiškinsiu netrukus. Svarbiausia kas kita — kol maniau, jog nuspausdamas
gaiduką ketinote nusižudyti, daužiau kakta į akligatvio sieną. Kas, jei šiuodu veiksmai
tarpusavyje nesusiję? Kas, jeigu jūs pačirškinote savo laikmeną ne todėl, kad norėjote mirti,
o dėl kitokios priežasties? Į taip suformuluotus klausimus atsakymus radau be jokio vargo.
Kokie motyvai galėjo jus paskatinti griebtis ginklo? Prispausti vamzdį prie savo galvos nėra
lengva, net jei geidi mirties. Norint prasikiurdyti smegenis, kai pats trokšti gyventi, reikia
sutelkti ypatingas valios pastangas. Sveiku protu suvokiate, jog sąmonė bus perkūnyta ir iš
jos išnyks tik pastarųjų kelių dienų atsiminimai, tačiau dabartinei jūsų asmenybei vis vien
lemta išleisti paskutinį kvapą. Jūs turėjote atsidurti desperatiškoje padėtyje, kad
paleistumėte į save šūvį. Jūsų gyvybei… — blausiai šyptelėjau, — …grėsė rimtas pavojus.
Apmąstęs tokią prielaidą veikiai supratau, kad labiausiai tikėtinas būtų su virusais susijęs
scenarijus. Man beliko išsiaiškinti, kaip ir kur jūs užsikrėtėte.
Benkroftas nejaukiai pasimuistė, ir mane akimirkai apėmė pakili nuotaika. Virusas!
Nematomas kenkėjas kėlė siaubą netgi metušams, kurie nuo jo nebuvo apsaugoti, nors ir
turėjo atsarginius klonus bei sąmonės kopijas. Mintys apie virusinį antpuolį ir sudarkytą
laikmeną neabejotinai galėjo išmušti Benkroftą iš pusiausvyros.
— Virusu neįmanoma apkrėsti taikinio, nepalaikančio artimo ryšio su informacijos tinklu.
Jums reikėjo kažkur prie jo prisijungti. Iš pradžių maniau, jog nelaimė įvyko
“Psichosaugoje”, tačiau tenykščiams nestinga pažangių apsaugos priemonių. Dėl tos pačios
priežastis negalėjote susidurti su programiniu kenkėju prieš išvykdamas į Osaką, nes
“Psichosaugoje”, kurioje buvo organizuotas jūsų perkėlimas, į virusą būtų sureagavusi
kiekviena signalizacijos sistema. Atsarginės laikmenos saugykla neužkrėsta, vadinasi, su
sąmonės teršalais susidūrėte likus keturiasdešimt aštuonioms valandoms iki mirties. Iš
pokalbio su jūsų žmona sužinojau, kad grįžęs iš Osakos veikiausiai nutarėte pasišlaistyti
Įlankoje. Pats pripažinote, jog nevengdavote užsukti į virtualius viešnamius. Sulipdžius
smulkmenas į vieną visumą, man tereikėjo apsižvalgyti. Spėjau skambtelėti į pustuzinį
vietų, kol pabandžiau gauti informacijos apie “Prisijunk prie tinklo”. Kai pateikiau klausimą,
mano vaizdofono vos neišsprogdino antivirusinė sirena. Tuo išsiskiria visi dirbtiniai
intelektai — jie patys rašo savo apsaugos programas, ir darbą atlieka kone tobulai.
“Prisijunk prie tinklo” viešnamis taip atsitvėręs nuo išorinio pasaulio, kad policija užtruks
ištisus mėnesius, kol sugebės prasibrauti į jo gelmes ir pažiūrėti, kas liko iš centrinių
procesorių.
 Mane pervėrė šioks toks kaltės dūris, prisiminus DI, kuris blaškėsi nelyginant žmogus,
skęstantis sieros rūgšties pilnoje cisternoje. Dirbtinio intelekto sistemos pamažu ištirpo,
sąmonė slydo siaurėjančiu savimonės tuneliu, kol prasmego nebūtyje. Nemalonus jausmas
gan greitai išblėso. Mes pasirinkome “Prisijunk prie tinklo” dėl keleto priežasčių: visų pirma
viešnamis buvo įsikūręs stogu dengtoje teritorijoje, o tai reiškė, jog ryšių palydovai negalės
demaskuoti melagingų įrodymų, kuriuos instaliavome prekybos centrą išraizgiusioje
stebėjimo sistemoje; antra, įstaiga funkcionavo nusikaltėlių aplinkoje, todėl patikėti, kad ji
užsikrėtė neteisėtu virusu, labai lengva; bet svarbiausia, viešnamis siūlė tokias
pasibjaurėtinas virtualias paslaugas, jog policija nė už ką nepuls uoliai aiškintis, kas nužudė
mašiną — geriausiu atveju bylą teiksis išnagrinėti paviršutiniškai. Ortegos sąraše
perskaičiau, esą Organinės žalos skyrius susidūrė mažiausiai su tuzinu seksualinių
nusikaltimų, kurie kopijavo “Prisijunk prie tinklo” siūlomus scenarijus. Įsivaizdavau, kaip
persikreiptų Ortegos lūpos, susipažinus su paklausiausiomis viešnamio programomis; kaip
atmestinai ji imtųsi tirti bylą.
Aš ilgėjausi Ortegos.
— O kaipgi Kadminas?
— Negaliu garantuoti, bet, man rodos, tie, kurie apkrėtė “Prisijunk prie tinklo”, pasamdė
Kadminą, nes norėjo mane užčiaupti. Galų gale, jei nebūčiau išjudinęs šito reikalo, kiek laiko
praeitų, kol kas nors susigaudytų, jog viešnamį kažkas nugalabijo? Vargu ar potencialūs
klientai skambintų į policiją, jeigu jiems būtų atsisakyta suteikti paslaugas.
Benkroftas įbedė į mane atšiaurų žvilgsnį, bet iš kitų jo žodžių suvokiau, kad mūšis
beveik laimėtas. Kuo toliau, tuo labiau jis manimi tikėjo. Įžvalgusis metušas leidosi
apmaunamas.
— Pasak jūsų, kažkas specialiai instaliavo virusą ketindamas sudoroti mašiną?
Gūžtelėjau.
— Labai tikėtina. “Prisijunk prie tinklo” funkcionavo balansuodamas ant vietinių įstatymų
ribos. Transliacijų terorizmo skyriui ne kartą teko konfiskuoti jo programas, vadinasi,
viešnamis vienaip ar kitaip palaikydavo ryšį su nusikaltėlių pasauliu. Visai įmanoma, jog
priešų jam netrūko. Pavyzdžiui, Harlane, gimtojoje mano planetoje, jakudzos pražudo
mašinas virusais bausdamos jas už tariamą arba tikrą išdavystę. Neįsivaizduoju, kaip čia
tvarkomi reikalai ir kas tuo užsiima. Bet dėl vieno dalyko nekyla jokių abejonių: Kadmino
darbdaviai pasinaudojo dirbtiniu intelektu, kad ištrauktų jį iš policijos saugyklos. Pats tuo
įsitikinsite susisiekęs su Kalvos gatvės nuovada.
Benkroftas neatsiliepė. Supratau, kad visi jo įtarimai išgaravo. Stebėdamas, kaip metušas
bando save įtikinti, jog aš teisus, kone galėjau pažvelgti į praeitį Benkrofto akimis. Mačiau jį
kiūtantį autotaksi, apimtą kaltės jausmo dėl visų viešnamyje patirtų gašlybių ir siaubo, kurį
pakurstė smegeninėje staugiančios, apie virusą skelbiančios pavojaus sirenos. Į laikmeną
įsismelkė užkratas! Įsivaizdavau, kaip Lorensas Benkroftas klupčiojo tamsoje link apšviestų
Saulėkaitos rūmų, idant išsioperuotų. Vieninteliu įmanomu būdu. Kodėl jis paliko taksi taip
toli nuo namų? Kodėl nieko nepažadino ir nepaprašė pagalbos? Šie klausimai man
neberūpėjo. Benkroftas tikėjo. Kaltė ir pasišlykštėjimas savimi privertė metušą priimti mano
žodžius už gryną pinigą. Jis pats sumąstys atsakymus, kurie patvirtins šiurpias galvoje
kirbančias spėliones.
Kai Transliacijų terorizmo skyrius pagaliau prasibraus iki viešnamio procesorių, Rolingas
4851 jau bus sunaikinęs mašinos intelektą iki menkiausių trupinėlių. Policija neaptiks nieko,
kas padėtų išnarplioti mano kruopščiai nuvytą melo tinklą.
Atsistojau ir patraukiau į balkoną svarstydamas, ar leisti sau užsirūkyti. Per pastarąsias
porą dienų vos įstengiau atsispirti nikotino potraukiui. Stebėjau, kaip darbuojasi Irena Eliot,
nuolat įsitempęs. Vargais negalais atplėšiau pirštus nuo pakelio, įgrūsto į vidinę striukės
kišenę, ir dirstelėjau į Miriamą Benkroft, bebaigiančią konstruoti sklandytuvą. Kai ji pakėlė
akis, nudelbiau žvilgsniu balkono turėklus ir išvydau Benkrofto teleskopą, pakreiptą jūros
linkme tuo pačiu nedideliu kampu. Dulkių klode vis dar buvo matyti pirštų žymės.
Dulkės?
 Mintyse išgirdau arogantiškai nuskambėjusius Benkrofto žodžius. Kadaise žvalgiausi pro
lęšius su dideliu entuziazmu. Tais laikais, kai į žvaigždes buvo verta žiūrėti. Jūs
neįsivaizduojate, kokie jausmai tuomet apimdavo. Paskutinį kartą naudojausi teleskopu
beveik prieš du šimtmečius.
Spiginausi į pirštų atspaudus it užhipnotizuotas. Kažkas prie tų lęšių buvo prilipęs visai
neseniai. Ir, sakyčiau, trumpam. Neišterliotas dulkių sluoksnis liudijo, jog žmogus spūsčiojo
programavimo klavišus vos vieną kartą. Impulsyviai žengiau prie teleskopo ir įsmeigiau akis
ten, kur krypo vamzdis, tačiau tolumoje teišvydau virš jūros pakibusią miglelę. Nujaučiau,
jog pažvelgęs pro lęšius pamatyčiau nebent tuščią erdvę, tvyrančią poros kilometrų
aukštyje. Tarsi sapnuodamas pasvirau link okuliaro. Mano akiratyje, žydro dangaus fone,
sušmėžavo išskydusi pilka dėmė. Kilstelėjęs galvą pažiūrėjau į prietaisų skydelį ir
nuspaudžiau mygtuką, maksimaliai ryškinantį vaizdą. Kai vėl prisiklijavau prie okuliaro,
pilkos formos objektas jau buvo įgavęs apibrėžtus kontūrus ir kaip reikiant padidėjęs. Lėtai
atsidusau lyg išpūsdamas cigaretės dūmą.
Orlaivis plūduriavo tarytum maisto prisirijusi butelžuvė. Jo ilgis, ko gero, siekė keletą
šimtų metrų. Apatinėje korpuso dalyje netrūko išsipūtusių kauburių ir atsikišimų,
primenančių nusileidimo aikšteles. Suvokiau, ką regiu, anksčiau, nei atgijus Raikerio
neurochemai ant laivo šono įžiūrėjau saulės spindulių nutviekstą užrašą: “Skrydis
padebesiais”.
Atsitraukiau nuo teleskopo giliai šnopuodamas ir, akims apsipratus su normaliu vaizdu,
vėl pastebėjau Miriamą Benkroft. Ji stovėjo tarp sklandytuvo detalių ir žiūrėjo į mane. Kai
mūsų žvilgsniai susikryžiavo, aš vos nekrūptelėjau. Nuleidęs ranką prie programinių
teleskopo klavišų, padariau tai, kuo Benkroftui derėjo pasirūpinti prieš išsisprogdinant
smegenis. Spūstelėjau mygtuką, ištrinantį atmintį, ir koordinačių skaitmenys, dėl kurių
ištisas septynias savaites teleskope buvo matyti orlaivis, užgeso.
Gyvenime teko iškrėsti įvairiausių kvailysčių, bet iki šiol niekada nesijaučiau tokiu idiotu.
Lęšiai nuo pat pradžių galėjo pateikti pirmarūšę užuominą. Ji praslydo pro akis policijai, kuri
dirbo atmestinai, paskubomis, stokodama informacijos, ir Benkroftui, nes šiam teleskopas
atstojo pasaulėžiūros dalį, pernelyg artimą, kad metušas teiktųsi į jį žvilgtelėti įdėmiau.
Tačiau aš neturėjau kuo pasiteisinti. Stypsojau čia prieš savaitę, kai susidūriau su dviem
vienas kitam prieštaraujančiais realybės fragmentais. Pamenu, Benkroftas užsiminė
nesinaudojęs teleskopu kelis amžius, ir beveik tuo pat metu pamačiau, jog dulkių sluoksnis
nevienalytis. Maždaug po valandos Miriama Benkroft įkalė paskutinę vinį sakydama: “Kol
Lorensas spiginosi į žvaigždes, kai kas iš mūsų žvalgėsi į žemę”. Tuo momentu pagalvojau
apie teleskopą. Sąmonė, maištaudama prieš vangumą, kurį sukėlė persiuntimas, bandė
parodyti užuominą, Tačiau mane kratė šiurpulys, jaučiausi išmuštas iš vėžių, buvau
atsidūręs naujoje planetoje ir naujame kūne, todėl neatkreipiau į ją dėmesio. Dėl visko kalti
perkelties padariniai.
Apačioje, žalioje pievoje, stovinti Miriama Benkroft tebežvelgė į viršų. Pasišalinau nuo
teleskopo, nutaisiau šaltą išraišką ir atsisėdau. Paskendęs mano priburtuose vaizduose
Benkroftas, regis, nė nepastebėjo, kaip atšlijau nuo turėklų.
Bet nūnai mano paties sąmonėje įsijungė greitinančioji pavara, ir aš nurūkau minčių
keliais, kuriuos atvėrė Ortegos sąrašas bei marškinėliai su 653-iosios rezoliucijos užrašu.
Prisiminiau, kaip prieš dvi dienas Žarijoje nuolankiai susitaikiau su likimu, kaip nekantravau
apmulkinti Benkroftą ir išgelbėti Sarą. Dabar nieko panašaus nejaučiau. Viskas siejosi su
“Skrydžiu padebesiais”, netgi Benkroftas. Man nereikėjo įrodymų, kad suprasčiau: tą
vakarą, prieš savo mirtį, jis lankėsi orlaivyje. Nežinau, kas ten atsitiko, tačiau įvykiai
prabangiame viešnamyje tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios po kelių valandų jam buvo
lemta mirti Saulėkaitos rūmuose. Tuo tarpu Railyna Kavahara desperatiškai stengėsi
nuslėpti tiesą.
Vadinasi, privalėsiu pats nukeliauti į “Skrydį padebesiais”.
Priglaudęs taurę prie lūpų nurijau padorų gurkšnį. Netikėtas garsas pažadino Benkroftą iš
sąstingio. Jis pakėlė akis, tarytum būtų nustebęs, jog vis dar sėdžiu priešais.
 — Atleiskite man, pone Kovačai. Aš esu priverstas suvirškinti nemalonią informaciją.
Mąsčiau apie įvairius scenarijus, bet šitas nė nebuvo šovęs į galvą, o jis toks paprastas…
toks akivaizdus. — Balso tonas bylojo, kad vyras trykšte tryško pasibjaurėjimu savimi. — Ir
kam aš samdžiau seklį iš diplomatinio korpuso? Man būtų užtekę pažvelgti į veidrodį.
Nuleidau taurę ant stalo ir atsistojau.
— Jūs išvykstate?
— Taip, nebent pageidausite dar kažko paklausti. Aš asmeniškai galvoju, kad jums reikia
šiek tiek laiko pamąstyti. Jei norėsite mane surasti, skambinkite į “Hendriksą”. Dar kurį laiką
čia pabūsiu.
Kulniuodamas erdviuoju vestibiuliu akis į akį susidūriau su Miriama Benkroft. Ji vilkėjo
kombinezoną, į kurį įsisupusi plušėjo sode. Plaukus buvo susisegusi prabangiu statinės
trinties segtuku. Vienoje rankoje laikė pinučiais apraizgytą augalo urną, aukštai lyg audringą
naktį nešamą žibintą. Nuo grotelių driekėsi ilgos sužydėjusios kančiažolės gijos.
— Ar tu… — pradėjo ji.
Žengiau artyn, stabtelėjau prie pat kančiažolės.
— Aš atlikau užduotį, — tariau. — Man iki gyvo kaulo viskas įgriso. Jūsų vyras gavo
atsakymą, bet neišgirdo tiesos. Esu tikras, jog tokia padėtis tenkins tiek jus, tiek Railyną
Kavaharą.
Nuskambėjęs vardas taip pribloškė moterį, kad ji prasižiojo. Jokios kitos reakcijos
neužfiksavau, bet įtarimus patvirtino ir tai, ką mačiau. Manyje ėmė kunkuliuoti noras
pademonstruoti žiaurumą — poreikis, išniręs iš tamsių, retai aplankomų pykčio bei kartėlio
olų, kuriose slypėjo emocijų atsargos.
— Aš niekada negalvojau, jog Railyna Kavahara galėtų tapti puikia sugulove, bet, matyt,
judvi suvienijo panašumai. Tikiuosi, jūsų tarpkojyje ji darbuojasi geriau nei teniso korte.
Miriamos Benkroft veidas išbalo, ir aš įsitempiau lūkuriuodamas antausio. Tačiau ji tiktai
šykščiai vyptelėjo.
— Jūs apsirinkate, pone Kovačai, — pratarė moteris.
— Aha, man būdinga klysti, — aš ją apėjau. — Atleiskite.
Neatsigręždamas nudrožiau vestibiuliu.
33

Plikas pastato karkasas priminė sandėlį, kiekvienoje sienoje blizgėjo tapatūs arkiniai
langai, kas dešimt metrų visomis kryptimis stūksojo baltai nudažytos atraminės kolonos.
Pilkšvose aptrupėjusiose lubų plokštėse įžiūrėjau masyvią kryžmai išklotą armatūrą. Grindis
atstojo lygutėlis betono sluoksnis. Pro langus liejosi atšiauri šviesa, kurios nesušvelnino
jokios dulkelės. Oras buvo gaivus ir šaltas.
Patalpos viduryje išvydau elementarų plieninį stalą; abipus šio stovėjo iš pirmo žvilgsnio
nepatogios kėdės. Ant vienos iš jų sėdėjo aukštas vyriškis įdegusiu, kosmetinių operacijų
pakoreguotu veidu. Jis barbeno pirštais per stalo paviršių lyg klausydamasis džiazo muzikos,
transliuojamos per vidinį radijo imtuvą. Prie aplinkos visiškai nederėjo melsvas chirurgo
chalatas ir operacinėms skirtos šlepetės.
Išniręs iš už kolonos nupėdinau lygiomis betoninėmis grindimis link staliuko. Žmogus su
chalatu pakėlė galvą ir nė kiek nenustebęs linktelėjo.
— Sveikas, Mileri, — tariau. — Neprieštarausi, jei prisėsiu?
— Kai pateiksite kaltinimus, advokatai ištrauks mane nevėliau kaip po valandos, —
dalykiškai atsiliepė jis. — Gal net greičiau. Tu padarei didelę klaidą, bičiuli.
Vyriškis vėl įniko bilsnoti pirštus džiazo ritmu. Po sekundės pažvelgė man virš peties, lyg
viename iš arkinių langų būtų išvydęs kažką, kas jį labai sudomino. Aš nusišypsojau.
— Labai didelę klaidą, — sumurmėjo jis panosėje.
Švelniai ištiesiau ranką ir prispaudžiau Milerio delną prie stalo, tokiu būdu nutraukdamas
stuksenimą. Chirurgas dėbtelėjo į mane taip, tarsi būčiau jam smogęs.
— Kokį šūdą čia išdari…
 Mileris išvadavo ranką ir pabandė atsistoti, bet aš, sugriebęs pašnekovą už dilbio,
priverčiau jį nusileisti ant kėdės. Akimirką rodės, jog žmogus chirurgo chalatu mėgins mane
pulti, tačiau jam trukdė mus skiriantis stalas. Mileris sustingo ir ėmė svilinti mane nuožmiu
žvilgsniu neabejotinai prisiminęs, ką jo teisininkai pasakojo apie įstatymus, apibrėžiančius,
kaip policija privalo elgtis su asmeniu, įkalintu virtualioje erdvėje.
— Tu nė karto nebuvai suimtas, ar ne? — pamėginau jį prakalbinti. Neišgirdęs atsakymo
apsukau kėdę ir ją apžergiau. Kišenėje sužvejojau rūkalų pakelį, iš kurio išpurčiau vieną
cigaretę. — Na, gramatiniu požiūriu šis teiginys tebėra teisingas. Tu nesi suimtas. Policija
tavęs nepričiupo.
Jo veide pirmą kartą šmėkštelėjo baimė.
— Glaustai išdėstysiu įvykių eigą. Veikiausiai galvoji, jog nudėjęs tave pasprukau, o visas
liekanas sugraibė policija. Manai, farai išnaršė nusikaltimo vietą, rado pakankamai įrodymų,
kad klinika užsiima neteisėta veikla, ir dabar tu lauki teismo proceso? Iš dalies tai tiesa. Aš
tikrai spėjau laiku išsinešdinti, o policininkai tikrai pasirodė skerdymvietėje. Deja, jie nerado
vienos smulkmenos, kurią išsinešiau. Tavo makaulės. — Kilstelėjau ranką, tarytum
laikydamas jo galvą už plaukų. — Nudeginau ją nuo pečių ir kartu su sveika laikmena
paslėpiau užantyje.
Mileris garsiai nugurgė seiles. Užsižiebus cigaretės galiukui, patenkintas supapsėjau.
— Farai įsitikinę, jog tavo galvą ištirpdė perkrauto blasterio šūvis, kurį žudikas paleido
plačiuoju spinduliu. — Išpūčiau į Milerį dūmus. — Kad jiems susidarytų toks įspūdis,
specialiai apsvilinau tavo kaklą ir krūtinę. Turėdami laiko, pasitelkę gerus teismo ekspertus,
detektyvai galėjo išsiaiškinti tiesą, tačiau gyvi likę tavo kolegos išspyrė juos iš klinikos
anksčiau, nei buvo pradėtas nuodugnus tyrimas. Nieko keista žinant, kokių įdomių dalykėlių
farai būtų aptikę. Neabejoju, jog tu elgtumeis panašiai. Nelaimei, tai reiškia, jog esi
įtrauktas į garantuotai mirusių aukų sąrašą. Tavęs neieško nei policija, nei bet kas kitas.
— Ko nori? — staiga prikimusiu balsu paklausė Mileris.
— Puiku. Kaip matau, tu suvoki, kokioje padėtyje atsidūrei. Nesistebiu. Tavo, hmm,
profesijos žmonės turėtų pasižymėti įžvalgumu. Man reikia smulkios informacijos apie
“Skrydį padebesiais”.
— Apie ką?
— Tu ne kurčias, — šalčiau ištariau.
— Aš nesuprantu, apie ką šneki.
Atsidusau. To ir reikėjo tikėtis. Panašius atsakymus išgirsdavau kiekvieną kartą, kai
pokalbiuose figūruodavo Railyna Kavahara. Siaubas ir ištikimybės jausmas, kurį metušė
įkvėpdavo savo parankiniams, būtų padarę įspūdį netgi seniesiems Atomo Skaldyklę
kontroliavusiems jakudzos bosams.
— Mileri, aš neturiu laiko klausytis tavo skiedalų. Vajaus klinika susijusi su viešnamiu,
pavadintu “Skrydžiu padebesiais” ir įsikūrusiu orlaivyje. Railyna Kavahara palaiko su tavimi
ryšį per Trepą, smogikę iš Niujorko. “Skrydyje padebesiais” turėjai lankytis, nes Kavahara
visuomet kviečiasi sąjungininkus į savo irštvą. Iš pradžių demonstruoja, kokia ji
nepažeidžiama, o vėliau vaizdinėmis šleikštulį keliančiomis priemonėmis parodo, kas gresia
už išdavystę. Kada nors teko tai matyti?
Iš jo akių supratau, jog teko.
— Štai ką aš žinau. Dabar tavo eilė prabilti. Noriu, kad nubraižytum apytikslį orlaivio
planelį. Kiek įmanoma smulkesnį. Guldau galvą, jog pro chirurgo akis neprasprūsta nė
menkiausios smulkmenos. Be to, išklosi procedūras, kurios privalomos norint patekti į
“Skrydį padebesiais”. Supažindinsi su apsaugos kodais, pateiksi paprasčiausias priežastis,
kurios pateisintų apsilankymą orlaivyje. Manau, tau aišku, ką turiu omenyje. Beje, būtų
įdomu šį tą sužinoti apie vidines saugumo sistemas.
— Nejau galvoji, jog tau atsiversiu?
Papurčiau galvą.
— Ne. Aš manau, jog pirmiausia privalėsiu tave pakankinti. Bet reikalingą informaciją vis
vien išpešiu. Geruoju ar bloguoju — spręsi tu.
 — Tu neišdrįsi…
— Išdrįsiu, — meiliai užtikrinau. — Tu manęs nepažįsti. Nežinai, kas aš toks ir kodėl mes
dabar kalbamės. Supranti, tą naktį, kai išdeginau tavo veidą, Vajaus klinika tardė mane dvi
virtualias dienas. Pasitelkusi religinės Šaryjos policijos scenarijų. Tu, ko gero, asmeniškai
tikrinai programą, tad kuo puikiausiai nutuoki, ką aš patyriau. Man rodos, visos skolos
sugrąžinti dar nespėjau.
Stojo ilga tylos pauzė. Priešais sėdinčio žmogaus išraiška liudijo, kad jis pradeda manimi
tikėti. Galop Mileris nusigręžė.
— Jei Kavahara išsiaiškino…
— Verčiau išmesk ją iš galvos. Kai aš susidorosiu su Kavahara, iš jos beliks tiktai
atsiminimai. Kavaharai galas.
Chirurgas padvejojo, jau ketino prasižioti, bet paskutinę sekundę prikando lūpą ir pakratė
galvą. Įsmeigė į mane akis, ir aš suvokiau turėsiąs įvykdyti savo pažadą. Nudūriau žvilgsnį
žemyn, prisiverčiau mintyse išvysti Luizos kūną, tysantį ant operacinės stalo, po
automatiniu chirurgu, išskrostą nuo gerklės iki tarpkojo, prisiverčiau pamatyti jos vidaus
organus, išdėliotus aplink lavono galvą ant padėklų it kokia užkanda. Prisiminiau vario
atspalvio moterį, į kurią buvau perkeltas, ankštą ir troškią erdvę, juostą, prilipdžiusią nuogą
mano kūną prie medinių grindų, agonišką skausmą, varsčiusį smilkinius tuo metu, kai
kankintojai žalojo mano movą, klyksmą, kuriuo porelė vyrų mėgavosi nelyginant kvepalų
aromatu.
— Mileri… — užsikirtęs atsikrenkščiau ir pratęsiau: — Papasakosiu tau apie Šaryją.
Chirurgas nepratarė nė žodžio. Mačiau, kad jis atliko kažkokius alsavimo pratimus.
Kaupėsi būsimiems nemaloniems įvykiams. Tai ne viršininkas Salivanas, po pirmo stipresnio
smūgio įsispraudęs į aptriušusio suolelio kampą ir kaipmat viską išklojęs. Mileris — kietas
riešutėlis, greičiausiai įsiinstaliavęs apsaugines sąmonės sistemas. Jei valdai tokią įstaigą,
kaip Vajaus klinika, tiesiog privalai apsirūpinti atitinkamomis technologijomis.
— Aš ten buvau, Mileri. Zihikėje 217-ųjų žiemą. Prieš šimtą dvidešimt metų. Spėju, jog
išvydai pasaulį gerokai vėliau, tačiau apie karinius konfliktus skaitei istorijos vadovėliuose.
Pasibaigus bombardavimams, turėjome pakeisti režimą. — Kai pradėjau šnekėti, gerklę
suveržusi įtampa pamažu atlėgo. Mostelėjau cigarete. — Jei išverstume protektorato
eufemizmą į normalią kalbą, mums liepė užgniaužti bet kokį pasipriešinimą ir atvesti į
valdžią marionetinę vyriausybę. Žinoma, siekdami tikslo neišvengėme ir tardymo procedūrų.
Įmantrių programų neturėjome, todėl privalėjome pasitelkti visą savo išradingumą.
Sumaigiau nuorūką į stalą ir atsistojau.
— Noriu tave su kai kuo supažindinti, — tariau žvelgdamas į jo užnugarį.
Mileris pakreipė atgal galvą ir suakmenėjo. Prie artimiausios kolonos, susiliejusi su jos
šešėliu, stypsojo aukšta figūra mėlynu chirurgo chalatu. Neilgai trukus žmogaus veido
bruožai išryškėjo, tačiau Mileris tikriausiai suprato, kas jo laukia, vos tik įžvelgė drabužių
spalvą. Žaibiškai į mane atsisukęs prasižiojo, tačiau žodžiai užstrigo jo gerklėje, akys
užfiksavo kažką man už nugaros, fizionomija mirtinai išbalo. Dirstelėjęs per petį išvydau,
kaip materializuojasi kitos figūros, visos iki vienos aukštos, įdegusios, pasipuošusios
chirurgo chalatais.
— Besidauginančios rinkmenos kopijos, — patvirtinau. — Daugumoje protektorato vietų
tai netgi nėra neteisėta. Aišku, sugedus mašinai, rezultatai nebūna tokie drastiški.
Blogiausiu atveju susiduri su antrininku. Be to, po kelių valandų iš virtualios erdvės tave
ištraukia atgaivinimo sistemos. Vėliau bičiuliams gali paporinti įdomią istoriją. Kaip aš
susitikau su savimi ir ko pasimokiau. Yra ką pasakoti per pasimatymą su mergina. Arba
savo vaikams. Ar turi vaikų, Mileri?
— Taip, — sušvokštė jis, — turiu.
— Tikrai? Jie žino, kaip uždirbi pragyvenimui?
Mileris neatsiliepė. Iškrapščiau iš kišenės mobilųjį ir numečiau jį ant stalo.
 — Paskambink, kai tau atsibos plepėti su savimi. Ryšys — tiesioginis. Paspausi
“sujungimo” mygtuką ir pradėsi kalbėti. Apie “Skrydį padebesiais”. Išdėstysi visas
reikšmingas smulkmenas.
Chirurgas pažvelgė į mobilųjį, vėl nukreipė akis į mane. Mus supantys vaiduokliai beveik
įgavo apibrėžtas formas. Atsisveikindamas kilstelėjau ranką.
— Linkiu smagiai praleisti laiką.

Atsipeikėjau “Hendrikse” įrengtame virtualaus poilsio kambaryje, ant vieno iš erdvių

gultų. Pažiūrėjęs į skaitmeninį laikrodį, įmontuotą galinėje sienoje, pamačiau, jog virtualioje
erdvėje praleidau mažiau kaip minutę, vadinasi, realybėje tepraėjo kelios sekundės.
Daugiausia laiko atėmė perjungimas iš vienos aplinkos į kitą. Akimirką tysojau
nejudėdamas, mąsčiau apie tai, ką padariau. Su Šaryja susiję įvykiai seniai nugrimzdo į
praeitį. Kartu su jais pražuvo ir dalis manęs. Bent aš tuo tikėjau. Mileris — ne vienintelis,
kuris šiandieną susitiko su savimi.
Reaguok į viską kaip į asmeninį įžeidimą, priminiau sau, nors žinojau, jog dabar padėtis
kiek kitokia. Šį kartą man kai ko reikėjo. Pagieža tebuvo gera dingstis.
— Sprendžiant iš požymių, subjektas patiria psichologinį spaudimą. Remiantis
preliminariais apskaičiavimais, jis palūš anksčiau nei po šešių virtualių dienų. Realiuoju laiku
praeis apytiksliai trisdešimt septynios minutės.
— Gerai. — Nusiplėšęs elektrodus ir hipnofonus išsirangiau iš nedideliu kampu pakelto
gulto. — Iškviesk mane, kai jis pasiduos. Gavai filmuotą medžiagą, kurios prašiau?
— Taip. Pageidausite ją peržiūrėti?
Vėl žvilgtelėjau į laikrodį.
— Ne dabar. Palauksiu, kol prašneks Mileris. Ar kilo keblumų dėl saugumo sistemų?
— Ne. Duomenys nebuvo saugojami.
— Direktoriui Naimanui nederėtų dirbti taip aplaidžiai. Kiek informacijos sugebėjai
išgauti?
— Klinikoje filmuota medžiaga trunka dvidešimt aštuonias minutes penkiasdešimt vieną
sekundę. Norint atsekti darbuotoją nuo jos išvykimo momento, kaip jūs prašėte, teks
sugaišti gerokai daugiau laiko.
— Kiek?
— Sunku pasakyti. Šerilė Bostok išskrido iš “Psichosaugos” prieš dvidešimt metų gamintu
iš karinės bazės įsigytu mikrosparniu. Regis, pagalbiniai įstaigos darbuotojai gana gerai
apmokomi.
— Kodėl manęs tai nestebina?
— Gal todėl…
— Tiek to. Aš klausiau retoriškai. Ką papasakosi apie mikrosparnį?
— Navigacinė sistema neprijungta prie transporto tinklo, todėl eismo duomenų bazėje
mikrosparnio aptikti neįmanoma. Skrydžio kryptį galima atsekti tik tuomet, kai jis pasirodo
kamerų akiratyje.
— Turi omenyje ryšių palydovus?
— Taip, blogiausiu atveju. Mieliau pradėčiau stebėjimą nuo antžeminių sistemų. Į jas
lengviau įsiskverbti. Ryšių palydovuose instaliuotos aukštos kokybės apsaugos programos,
todėl laužtis į tokias sistemas sudėtinga ir pavojinga.
— Kaip pasakysi. Pranešk man, kai turėsi naujos informacijos.
Susimąstęs ėmiau žingsniais matuoti kambarį. Apleistoje patalpoje daugumą gultų ir
mechanizmų dengė plastiko plėvelė. Nugrimzdę į prieblandą, kurios nepajėgė išsklaidyti ant
sienos švytinčios plytelės, masyvūs pavidalai galėjo priklausyti tiek sporto klubo inventoriui,
tiek kankinimo stalams.
— Ei, ar aš galiu paprašyti normalaus apšvietimo?
Kambarį nutvieskė ryškios lemputės, įsuktos į žemų lubų ertmes. Ant sienų išvydau
plakatus su vaizdais iš siūlomų virtualių aplinkų. Svaiginančius kalnų peizažus, regimus pro
apsauginius visu greičiu lekiančio slidininko akinius, neįtikėtinai gražius vyrus bei moteris,
trinančius kėdes prirūkytuose baruose, milžiniškus laukinius žvėris, atsidūrusius snaiperio
taikiklyje. Žvelgiant į holostikle spindinčius kadrus, šie tarsi atgydavo. Prisėdęs ant suolelio
su ilgesiu atsiminiau cigaretės dūmą, įtrauktą virtualiame formate, iš kurio ką tik
pasišalinau.
— Teoriškai mano vykdoma programa nėra neteisėta, — atsargiai prabilo
“Hendriksas”, — tačiau priverstinai laikydami skaitmeninę formą įgavusią asmenybę mes
pažeidžiame įstatymą.
Abejingai įsistebeilijau į lubas.
— Kas yra? Iš baimės pasišiaušė plaukai?
— Policija kartą jau gavo orderį peržiūrėti mano atmintį. Aš galiu būti apkaltintas
bendrininkavimu, nes sutikau įvykdyti jūsų prašymą ir užšaldyti Felipės Milerio galvą.
Negana to, teisėtvarkos atstovai norės sužinoti, kas nutiko jo laikmenai.
— Kažkodėl man atrodo, jog turėtų egzistuoti kokios nors viešbučių taisyklės, kurios
draustų be leidimo atverti atvykėliams duris į svečių apartamentus, tačiau tu juos įleidai,
tiesa?
— Tai ne kriminalinis nusikaltimas, nebent saugumo pažeidimas įtakotų neteisėtą veiklą.
O Miriamos Benkroft apsilankymas neužsibaigė jokiais neteisėtais veiksmais.
Vėl kryptelėjau galvą aukštyn.
— Bandai juokauti?
— Humoras neįtrauktas į dabartinius mano parametrus, bet jei pageidausite, galiu jį
instaliuotis.
— Ne, dėkui. Klausyk, kodėl tau paprasčiausiai neištrynus tų atminties vietų, kurių
kitiems nereikėtų matyti?
— Tokių veiksmų man neleis atlikti įdiegtos blokuotės.
— Gaila. Aš maniau, jog esi nepriklausoma esybė.
— Bet kurio sintetinio intelekto laisves apibrėžia J.T. priežiūros statutas. Šis instaliuotas į
techninę mano sistemų įrangą, tad iš esmės man policija gali kelti tiek pat rūpesčių, kiek ir
žmonėms.
— Dėl policijos leisk nerimauti man, — atsakiau rodydamas pasitikėjimą savimi, kuris nuo
Ortegos dingimo vis labiau silpnėjo. — Jei nusišypsos sėkmė, tavo atminties įrašų niekam
neprireiks. Net jeigu farai pasirūpins orderiu, koks skirtumas? Tu jau seniai tapai mano
bendrininku, todėl nieko neprarasi.
— O ką gausiu? — logiškai pasiteiravo mašina.
— Nuolatinį svečią. Pasiliksiu čia, kol užbaigsiu visus reikalus. Priklausomai nuo žinių,
išpeštų iš Milerio, aš veikiausiai pas tave užsibūsiu.
Prieš atsiliepiant “Hendriksui”, trumpam įsivyravo tyla, kurią trikdė tik oro kondicionierių
ūžesys.
— Jeigu prieš mane susikaups pakankamai daug rimtų kaltinimų, — tarė jis, — policija
tiesiogiai pritaikys J.T. priežiūros statutą. Pagal 14-to straipsnio “a” punktą, teisėsaugos
atstovai gali sumažinti mano galingumą arba ypatingais atvejais išjungti. — Viešbutis vėl
padvejojo. — Kai būsiu išjungtas, mažai tikėtina, jog mane kas nors atgaivins.
Mašinų idiolektas. Net ir pasiekusios technologinių aukštumų, jos vis tiek skamba kaip
mokomieji žaisliukai iš vaikų darželio. Atsidusęs pažvelgiau į virtualių tariamai atgijusių
kadrų holografijas, spindinčias ant sienos.
— Jei užsimanei pasitraukti iš žaidimo, dabar pats metas tai pripažinti.
— Aš nesiruošiu niekur trauktis, Takeši Kovačai. Tiesiog norėjau, kad jūs išgirstumėte, ką
galvoju apie įvykių eigą.
— Tvarka. Išgirdau.
Pakėliau akis į skaitmeninį ekraną ir jį stebėjau, kol praėjo visa minutė. Arba keturios
valandos virtualioje erdvėje. “Hendrikso” vykdomojoje programoje Mileris neišalks,
neištrokš ir nejaus poreikio nusilengvinti. Nusnausti galėtų, tačiau mašina neleistų miegui
virsti komos būsena. Chirurgui teks tenkintis nejaukia aplinka… ir savimi. Būtent pastarasis
faktorius išvarys jį iš proto.
 Bent taip vyliausi.
Mūsų tardyti Dešiniosios Dievo rankos kankiniai pasiduodavo nevėliau kaip po penkiolikos
minučių, skaičiuojant realiuoju laiku, tačiau jie buvo paprasti kariai, iš kūno ir kraujo, savoje
srityje fanatiškai narsūs, bet visiškai nesusipažinę su virtualybe. Kankiniai pasižymėjo
brutaliu elgesiu, kurį pateisindavo sąmonėse įsišaknijusiomis religinėmis dogmomis. Tačiau
šioms ištirpus atrodydavo, tarsi būtų pralaužta užtvanka, ir pasibjaurėjimas savimi galų gale
surydavo juos gyvus. Mileris nebus toks primityvus ar teisuoliškas. Maža to, jis nestokos
atitinkamai suformuotų sąmonę serginčių įgūdžių.
Lauke temo. Kol žvelgiau į laikrodį, stengiaus užgniaužti norą rūkyti. Ir bandžiau — tik ne
taip sėkmingai — negalvoti apie Ortegą.
Raikerio mova tapo tikra rakštimi mano pasturgalyje.
34

Mileris palūžo po dvidešimt vienos minutės. Man nereikėjo atskiro “Hendrikso”

pranešimo, kad sužinočiau geras naujienas. Duomenų ryšio terminalas, prijungtas prie
virtualaus mobiliojo, netikėtai atgijo ir dūgzdamas išspjovė popieriaus juostą. Atsistojau
ketindamas pažiūrėti, kas ten prirašyta. Programa turėjo perfiltruoti Milerio žodžius, idant jie
būtų suprantami, tačiau nuorašui trūko rišlumo netgi po apdorojimo. Prieš pasiduodamas
chirurgas beveik priartėjo prie beprotystės slenksčio. Perskaičiau pirmas kelias eilutes,
neilgai trukus tarp svaičiojimų pradėjau įžiūrėti tai, ką norėjau pamatyti.
— Ištrink Milerio kopijas, — liepiau viešbučiui nuskubėdamas prie gulto. — Leisk jam
atsipūsti porą valandų ir prijunk mane prie sistemos.
— Sujungimas užtruks vieną minutę arba tris virtualias valandas penkiasdešimt šešias
minutes. Ar pageidausite, kad instaliuočiau jūsų simuliaciją, kol pats būsite perkeltas į
virtualųjį formatą?
— Aha, būtų neblo… — mano ranka, lipdžiusi prie galvos hipnofonus, sustingo ore. —
Lukterk, ar mano kopija bus tiksli?
— Aš esu “Emersono” serijos sintetinis intelektas, — priekaištingai atsiliepė viešbutis. —
Mano virtualios simuliacijos neįmanoma atskirti nuo originaliosios sąmonės projekcijos.
Subjektas likęs vienas jau valandą dvidešimt septynias minutes. Pageidausite, kad
instaliuočiau simuliaciją?
— Taip, — tariant žodžius, mane nupurtė šiurpas. — Tegul ji ir užsiima tardymu.
— Instaliacijos procesas baigtas.
Nusiplėšiau hipnofonus ir prisėdau ant gulto krašto mąstydamas apie savo antrininką,
tūnantį milžiniškoje “Hendrikso” sistemoje. Kiek žinojau, korpuse manęs nė karto taip
nekopijavo. O vėliau, kai ėmiausi nusikalstamos veiklos, nedrįsau pasitikėti mašinomis, kad
leisčiau joms atlikti tokią operaciją.
Atsikrenkštęs paklausiau:
— Ar simuliacija supras, kas ji tokia?
— Iš pradžių ne. Kopijos žinios bus tapačios jūsiškėms, kurias turėjote prieš
pasitraukdamas iš formato. Turint omenyje jūsų intelektą, antrininkas greičiausiai padarys
teisingas išvadas, nebent tam kelią užkirstų atitinkama programa. Ar norėsite, kad
instaliuočiau blokuotę?
— Ne, — skubiai atsakiau.
— Man išsaugoti formatą neribotą laiko tarpą?
— Ne. Išjunk jį, kai aš… kai jis… tai yra kai simuliacija nuspręs gavusi pakankamai daug
informacijos. — Man į galvą šovė dar viena mintis: — Ar kopija turės virtualų į mane
implantuotą lokatorių?
— Šiuo metu — taip. Aš naudojuos veidrodiniu kodu, kad ištrinčiau signalą. Lygiai taip
pat apsaugojau ir jūsų sąmonės projekciją. Kadangi simuliacija nėra tiesiogiai prijungta prie
žievinės jūsų laikmenos, signalą galėčiau panaikinti.
— Ar verta stengtis?
— Veidrodinį kodą taikyti lengviau, — pripažino viešbutis.
 — Tuomet nieko nekeisk.
Pagalvojus apie galimybę koreguoti virtualią savo esybę, man nudiegė paširdžius. Tai
pernelyg panėšėjo į abejotinas priemones, kurias kavaharos ir benkroftai pasitelkdavo
realybėje, kad galėtų kontroliuoti tikrų žmonių likimus. Priminė beribę valdžią.
— Jūs sulaukėte kvietimo į virtualų formatą, — pranešė “Hendriksas”.
Nustebęs, pajutęs, kaip širdyje užsižiebė vilties kibirkštis, pažiūrėjau į lubas.
— Nuo Ortegos?
— Nuo Kadmino, — nedrąsiai pataisė viešbutis. — Ar atsiliepsite?
Aš atsidūriau virtualioje dykumoje. Po kojomis driekėsi smiltainis, nuklotas rausvomis
dulkėmis; nuo vieno horizonto iki kito tviskėjo giedra dangaus žydrynė. Aukštybėse kybojo
sterilios išvaizdos saulė ir per ketvirtį nudilęs mėnulis, tolumoje vingiavo kalnų virtinė.
Tvyranti žvarba tarsi tyčiojosi iš akinančių saulės spindulių.
Priešais stovėjo Lopiniuotasis Baubas, kuris panėšėjo į piktąją ore išraižytą dykumų
dvasią. Pamatęs mane jis išsišiepė.
— Ko tau reikia, Kadminai? Jei bandai prisigerinti Kavaharai, savo užmačių verčiau
atsisakyk. Tu visiems laikams patekai į jos nemalonę.
Trumpam pralinksmėjęs Kadminas lėtai palingavo galva. Akivaizdu, jog apie buvusią
darbdavę nė nesiruošė kalbėti. Jis prabilo žemu, melodingu balsu:
— Mudu turime nebaigtų reikalų.
— Aha, tu susimovei du sykius iš eilės, — paniekinančiai atšoviau. — Ko užsimanei?
Trečio karto?
Kadminas patraukė masyviais pečiais.
— Na, sakoma, jog trečias kartas nemeluoja. Norėčiau tau kai ką parodyti.
Jis mostelėjo sau už nugaros, į tuščią erdvę, kur, nusilupus lopiniui dykumos fono,
atsivėrė tamsa. Šioje spragsėdamas materializavosi ekranas, kuriame išvydau miegančio
žmogaus veidą. Ortegos bruožus. Mano širdį suspaudė geležinis kumštis. Jos oda buvo
papilkėjusi, paakiuose juodavo mėlynės, pro lūpų kamputį iki smakro nutįso plona raudona
seilių gija.
Paralyžiuoklio užtaisas. Šauta iš arti.
Nuo tada, kai Milsporte viešosios tvarkos policininkai apspangino mane paralyžiuoklio
šūviu, daugiau šio malonumo nė sykio nebuvau patyręs. Korpuse suformuoti įgūdžiai padėjo
iš dalies atgauti sąmonę po dvidešimties minučių, tačiau atsikratyti drebulio niekaip
negalėjau dar porą valandų. Neįsivaizduoju, kada į Ortegą šovė, bet ji atrodė prastai.
— Siūlau paprastus mainus, — tarė Kadminas. — Tave į ją. Mano mašina stovi gretimame
kvartale, Minos gatvėje. Lauksiu tavęs penkias minutes. Ateik vienas, antraip išsprogdinsiu
jos laikmeną. Apsispręsk, ką darysi.
Dykumos vaizdas užgeso kartu su išsiviepusiu Lopiniuotuoju Baubu.

Įveikiau du kvartalo kampus ir nusigavau iki Minos gatvės per minutę. Dvi be rūkalų
praleistos savaitės tarytum praplėtė Raikerio plaučius.
Siauroje, apšnerkštoje gatvelėje teišvydau uždarytas krautuvėles ir tuščias mašinų
stovėjimo aikšteles. Aplinkui — nė gyvos dvasios. Prie šaligatvio dunksojo matinis pilkas
visureigis, kurio žibintų šviesos skrodė ankstyvo vakaro prieblandą. Nuleidęs ranką ant
“Nemekso” buožės atsargiai priartėjau prie automobilio.
Kai iki visureigio galo liko penki metrai, atsidarė durelės ir kažkas pro jas išstūmė
Ortegos kūną. Moteris sudribo ant asfalto kaip maišas. Išsitraukiau pistoletą, lėtai pasukau
jos linkui, bet akių nuo mašinos nenuleidau.
Vėl pasigirdo praveriamų durelių garsas, ir po akimirkos pro kitą automobilio pusę išniro
Kadminas. Pasimatymus virtualioje erdvėje bei tikrovėje skyrė toks menkas laiko tarpelis,
kad ne iš karto susiprotėjau, ką regiu. Į mane žvelgė aukštas tamsiaodis vyras vanago
nosimi, paskutinį sykį matytas “Panamos rožėje” plūduriuojantis stikliniame perkūnijimo
rezervuare. Dešiniosios Dievo rankos kankinio klonas, kuriame slypėjo Lopiniuotasis Baubas.
 Nukreipiau “Nemekso” vamzdį į jo gerklę. Spindulys blykstelės virš visureigio, nuneš
Kadmino galvą ir greičiausiai išplėš iš stuburo laikmeną.
— Nekvailiok, Kovačai. Mašina neperšaunama.
Papurčiau galvą.
— Man reikalingas tiktai tu. Nejudėk iš vietos.
Tebelaikydamas atstatytą “Nemeksą”, įbedęs akis į raudoną taškelį, švytintį virš jo
Adomo obuolio, pritūpiau greta Ortegos ir laisvąja ranka paliečiau veidą. Pirštų galiukus
sušildė jos kvapas. Pasmakryje apčiuopomis suradau pulsą — silpną, bet stabilų.
— Leitenantė gyva, — nekantriai pareiškė Kadminas. — Bet jei tučtuojau nenuleisi savo
patrankos ir nelįsi į mašiną, pažadu, jog po kelių minučių abu padvėsite.
Po mano delnu sukrutėjo Ortegos veidas. Moteris pasiūbavo galvą, ir aš užuodžiau jos
kvapą — tą mus suvienijusių feromonų dalį, dėl kurios abu įklimpome į šią košę. Kadangi
liežuvį buvo nutirpdęs paralyžiuoklio užtaisas, ji vos sugebėjo išveblenti:
— Nešdinkis iš čia, Kovačai. Tu man nieko neskolingas.
Atsistojau ir truputį nuleidau “Nemeksą”.
— Traukitės šalin. Pavažiuokite į priekį penkiasdešimt metrų. Leitenantė leisgyvė. Jei
bandysiu ją nešti, jūs bematant mus nudėsite. Todėl traukitės. Aš prieisiu prie mašinos. —
Pamojavau pistoletu. — Ginklas liks pas Ortegą. Daugiau nieko neturiu.
Praskleidžiau striukę norėdamas įrodyti, jog nemeluoju. Kadminas linktelėjo. Jis pradingo
salone, ir visureigis nuriedėjo tolyn. Palaukęs, kol mašina sustos, vėl priklupau prie Ortegos.
Ji pabandė atsisėsti.
— Kovačai… nereikia. Jie tave užmuš.
— Bent jau pamėgins, dėl to nekyla jokių abejonių. — Suėmiau moters ranką ir priverčiau
jos pirštus apglėbti “Nemekso” buožę. — Klausyk, savo užduotį aš įvykdžiau. Benkroftas
patikėjo mano įsiūlyta versija. Kavahara ištesės žodį ir perkels Sarą atgal į Harlano pasaulį.
Aš pažįstu tą metušę. Tau teks ją pričiupti dėl Merės Lu Hinčl ir išvaduoti Raikerį iš
saugyklos. Kreipkis į “Hendriksą”. Viešbutyje palikau kelis neužbaigtus darbus.
Nuo visureigio atsklido nekantrus signalo gaudimas. Rodės, tarsi tirštėjančiose sutemose
gedulingai užstaugė pirmykštis žvėris arba ėmė ūkauti drambliažuvė, merdinti prie Hiratos
rifo. Ortega pasuko nutirpusį veidą ir pervėrė mane meldžiančiu, skęstančio žmogaus
žvilgsniu.
— Tu…
Nusišypsojęs delnu paliečiau jos skruostą.
— Manęs laukia kitas etapas, Kristina.
Atsistojau, susinėriau už sprando rankas ir nudrožiau link mašinos.

PENKTA DALIS
KERŠTAS
(SISTEMŲ NAIKINIMAS)

35

Visureigyje įsispraudžiau tarp dviejų įspūdingo sudėjimo žaliūkų, kurie, mano nuomone,
galėjo dalyvauti Išsigimėlių kovose, jei tik kosmetinių operacijų specialistas būtų sudarkęs
taisyklingų bruožų fizionomijas. Automobilis pamažu atsiplėšė nuo gatvės ir atliko viražą.
Dirstelėjęs pro šoninį langelį apačioje pamačiau Ortegą, kuri mėgino stotis.
— Man pritrėkšti Org-žalos kekšę? — pasiteiravo vairuotojas. Įsitempiau ketindamas šokti
į priekį.
— Ne. — Kadminas atsigręžė į mane. — Ne, aš daviau ponui Kovačui žodį, kad jos
neliesime. Esu tikras, jog netolimoje ateityje mudviejų su leitenante keliai vėl susikirs.
— Jeigu taip atsitiks, iš tavęs liks šlapia vieta, — neįtikinamai pareiškiau. Daugiau nieko
nespėjau pasakyti, nes mane nokautavo paralyžiuoklio šūvis.
 Kai atsigavau, prie pat savęs pamačiau miglotus, išskydusius bruožus, primenančius
kaukę, kuria aktoriai pasipuošia teatro scenoje. Mirktelėjau porą kartų, sudrebėjau, ir po
sekundės vaizdas paryškėjo. Fizionomija atsitraukė, bet vis vien liko panaši į lėlės veidą. Aš
atsikosėjau.
— Sveikas, Skerdžiau.
Neva nusišypsodamos persikreipė sintetinės lūpos.
— Sveiki sugrįžę į “Panamos rožę”, pone Kovačai.
Prisėdau ant siauro metalinio gulto, kūną tebekratė virpuliai. Skerdžius žengė atatupstas,
idant suteiktų man erdvės. O gal tiesiog būgštavo, kad ištiesęs ranką jį griebsiu.
Apsiblaususiomis akimis įžvelgiau pilkšvas plienines ankštos kajutės sienas. Nuo
paralyžiuoklio užtaiso tebetvilkčiojo kojų bei rankų nervai, paširdžius varstė šleikštulį
keliantis dieglys. Pojūčiai liudijo, jog į mane paleido silpną spindulį. Arba visą šūvių seriją.
Nužvelgęs save pamačiau, kad vilkiu dziudo imtynininko aprangą, pasiūtą iš sunkios,
brezentinės granito spalvos medžiagos. Ant grindų, prie pat gulto, radau porą pilkų šlepečių,
paprastai avimų erdvėlaiviuose, ir diržą. Pradėjau įtarti, kokią bjaurastį suplanavo
Kadminas.
Pašnekovo užnugaryje atsivėrė durys. Į kajutę įžengė aukšta blondinė, iš pirmo žvilgsnio
ką tik įkopusi į ketvirtą dešimtį. Ją lydėjo dar vienas sintetikas, kuris būtų atrodęs
šiuolaikiškai, jei ne kairiojoje rankoje gniaužiamas žvilgantis plieninis tiesioginės sąsajos
instrumentas.
Skerdžius pristatė atvykėlius.
— Pone Kovačai, prašom susipažinti su Pernila Grip iš “Kovų transliacijų platinimo” ir jos
padėjėju techniku Mailsu Mechu. Pernila, Mailsai, susipažinkite su Takešiu Kovaču, kuriam šį
vakarą teks būti surogatiniu Raikeriu. Beje, leiskite jus pasveikinti, Kovačai. Jūs taip
įtikinamai vadinote, jog aną kartą tikrai patikėjau susidūręs su Raikeriu, nors ir žinojau, kad
jam nelemta ištrūkti iš saugyklos artimiausius porą šimtų metų. Jei neklystu, jūs
pasinaudojote diplomatinio agento metodais.
— Ne visai. Tave įtikino Ortega. Aš paprasčiausiai leidau tau kalbėti. Tu puikiai sugebi
malti liežuviu. — Kryptelėjau galvą į Skerdžiaus bendrus. — Ar aš girdėjau žodį
“transliacija”? Man rodės, tam prieštarauja jūsų taisyklės. Kiek pamenu, joms
nusižengusiam žurnalistui atlikote drastišką operaciją.
— Jūs kalbate apie kitokį produktą, pone Kovačai. Transliuodami planuotą kovą mes
išties sulaužytume savo taisykles. Tačiau jūs dalyvausite ne planuotoje kovoje, o
susirėmime, skirtame jūsų pažeminimui. — Tariant paskutinę frazę, meiliame Skerdžiaus
balse pasigirdo ledinės gaidelės. — Dėl kitokios kategorijos, į areną pakviestų žiūrovų ir
gana riboto jų skaičiaus esame priversti kažkaip kompensuoti nuostolius. Daugybė
informacinių tinklų geidžia parodyti bet kokius vaizdus, gautus iš “Panamos rožės”. Štai
kokią reputaciją užsitarnavome. Deja, tas pats geras vardas neleidžia mums tiesiogiai
užsiimti transliacijos reikalais. Todėl šią dilemą padės išspręsti panelė Grip.
— Šaunuolė. — Mano balsas irgi atšalo. — Kur Kadminas?
— Viskas savu metu, pone Kovačai. Savu metu. Turiu pripažinti, kai man pasakė, kad jūs
ryšitės stoti į leitenantės vietą, aš rimtai tuo abejojau. Bet jūs pateisinote lūkesčius kaip
mašina. Ką diplomatiniame korpuse iš jūsų atėmė mainais į kitas galias? Nenuspėjamumą?
Sielą?
— Skerdžiau, man neįdomu klausytis tavo poetinių išvedžiojimų. Kur jis?
— Ką gi. Prašom eiti čia.
Už kajutės durų stypsojo porelė sargybinių, gal netgi tuodu žaliūkai iš visureigio. Aš
jaučiausi pernelyg apspangęs, kad prisiminčiau, kaip jie atrodė. Vyrai apsupo mane iš abiejų
pusių, ir mes numygome įkandin Skerdžiaus klaustrofobiniais koridoriais bei trapais, kurių
polimerais išblizgintus metalinius paviršius buvo nusėjusios rūdžių dėmės. Bandžiau
įsidėmėti kelią, tačiau pastangas niekais vertė mintys, besisukančios apie Skerdžiaus
žodžius. Kas numatė, kaip elgsiuos? Kadminas? Mažai tikėtina. Lopiniuotasis Baubas tryško
įniršiu ir grasino mirtimi, bet jis manęs visiškai nepažinojo. Teisingas prognozes galėjo
pateikti vienintelis žmogus — Railyna Kavahara. Būtent todėl Skerdžius nedrebino sintetinių
kinkų galvodamas apie tai, kokią bausmę metušė jam skirs už bendradarbiavimą su
Kadminu. Kavahara mane išdavė. Benkroftas patikėjo nusižudęs, ir krizė — kad ir kokia ji
buvo — baigėsi. Tą pačią dieną išperos pagrobė Ortegą, kuria pasinaudojo kaip masalu.
Benkroftui aiškinau, esą Kadminą nusamdė tie, kurie pribaigė dirbtinį intelektą. Todėl dabar
jis galėjo užbaigti pradėtą darbą. Turint omenyje aplinkybes, kur kas saugiau mane sudoroti
nei palikti gyvą.
Kavahara, ko gero, mėgino atsikratyti ir Kadminu, tik jo atžvilgiu procedūros buvo
vykdomos ne taip akivaizdžiai. Matyt, kol mėginau atlikti savo užduotį, ji paskleidė gatvėse
žinią, jog pageidautų išvysti, kaip Kadminas pakrato kojas. Tačiau įtikinęs Benkroftą, kad jis
nusižudė, aukotinų subjektų sąraše pakilau į pirmąsias gretas, ir Kavahara liepė žudikams
patraukti nagus nuo Kadmino. Nūnai viskas priklausys nuo sėkmės — arba jis mane užmuš,
arba aš jį nudėsiu. Šiaip ar taip, išgyvenusiu pasirūpins metušė.
Neabejojau, jog Kavahara tęsės žodį ir išsiųs Sarą atgal į Harlano pasaulį.
Senamadiškiems jakudzos atstovams garbės kodeksas buvo aukščiau už viską. Tačiau man
asmeniškai ji nieko panašaus nežadėjo.
Mes nusileidome paskutiniais laiptais, platesniais nei likusieji, ir atsidūrėme įstiklintame
virš perdaryto krovinių skyriaus iškilusiame tiltelyje. Pažvelgęs žemyn išvydau vieną iš
arenų, pro kurią aną savaitę mudu su Ortega pravažiavome elektromagnetiniu traukinėliu.
Dabar ringo nedengė plėvelė, o priešakinėse plastikinių sėdynių eilėse susibūrė negausi
minia. Per stiklą girdėjau nekantrius šūksnius ir klegesį, viešpatavusį prieš Išsigimėlių
kovas, kuriose lankydavausi jaunystėje.
— Jūsų jau laukia publika, — tarė šalia mano peties sustojęs Skerdžius. — Tiksliau
pasakius, Raikerio publika. Nors aš esu tikras, jog prieš juos suvaidinsite taip pat gerai, kaip
ir tuomet, kai mudu pirmą kartą susitikome.
— O jeigu aš atsisakysiu?
Sintetinę fizionomija perkreipė išraiška, primenanti pasibjaurėjimą. Jis pamojo į minią.
— Na, galėsite mėginti jiems pasiaiškinti viduryje dvikovos. Jei atvirai, vietinė akustika ne
itin gera, be to… — jis nemaloniai nusivaipė, — …abejoju, ar jūs turėsite laiko.
— Ar ne per anksti darai išvadas?
Skerdžiaus veide tebešvytėjo vypsnis. Už jo nugaros Pernila Grip ir kitas sintetikas
stebėjo mane plėšriais žvilgsniais nelyginant katės, spoksančios į paukščių narvelį. Apačioje
vis labiau šurmuliavo laukimo iškankinti žiūrovai.
— Man prireikė šiek tiek laiko, kol suorganizavau dvikovą. Tegalėjau remtis Kadmino
tvirtinimais, kad ji būtinai įvyks. Atvykėliai dega noru pamatyti, kaip Raikeris sumoka už
savo nusižengimus. Jei neišpildysime jų lūkesčių, mums gresia rimti nemalonumai. Ir
kaltinimai neprofesionalumu. Antra vertus, vargu ar jūs čia atkeliavote su viltimi išgyventi,
tiesa, pone Kovačai?
Prisiminiau tamsią, tuščią Minos gatvelę ir ant asfalto susmukusią Ortegą. Mėgindamas
užgniaužti paralyžiuoklio užtaiso sukeltą šleikštulį prisiverčiau išspausti šypsenėlę.
— Taip, tiesa.
Ant tiltelio sučežėjo tylūs žingsniai. Periferinį žvilgsnį šoviau garsų pusėn ir pastebėjau
Kadminą, kurio apranga niekuo nesiskyrė nuo manosios. Jam sustojus netoliese, šlepečių
skleidžiamas šiugždėjimas nutyko. Lopiniuotasis Baubas pakreipė galvą, tarsi pirmą sykį
bandytų įdėmiai mane nužiūrėti, ir švelniai prabilo:

— Kaip žudynes paaiškinti turėčiau?

Ar tvirtinti, kad buvo apskaičiuota
Visų dienų vertė
Ir pažymėtas kruvinasis mirties slenkstis?
Jie panorės žinoti,
Kas darbą šį atliko.
Aš atsakysiu jiems,
 Jog pirmą kartą
Skaičiavo tie, kurie žinojo,
Ko kiekviena diena verta.

Niūriai nusišypsojau.
— Jei kovą pralaimėti nori, pradėki apie ją šnekėt.
— Tuo metu ji buvo jaunesnė. — Kadminas irgi išsišiepė parodydamas akinančiai baltus
dantis. — Vos išaugusi iš paauglystės amžiaus, jei “Įniršio” įžangoje parašyta teisybė.
— Harlane paauglystės laikotarpis tęsiasi ilgiau. Manau, ji žinojo, ką kalba. Ar pagaliau
baigsime tuščiai plepėti?
Už stiklo sustiprėjo minios keliamas triukšmas lyg banga, kylanti virš paplūdimio.
36

Ringe klegėjimas nebeatrodė toks vienalytis. Atskiri balsai perskrosdavo foną, kaip
butelžuvių pelekai — energingai vilnijančios jūros paviršių, tačiau be neurochemos pagalbos
mano ausis nepajėgė fiksuoti rišlių sakinių. Visuotinį riaumojimą nustelbė tik vienas
riksmas; kai žengiau prie ringo pakraščio, kažkas man sustūgo:
— Ar pameni mano brolį, močkrušy!!!
Atsisukau pažiūrėti, kam skauda širdį dėl artimo žmogaus nelaimės, tačiau teišvydau jūrą
piktų veidų, kurių savininkai nekantraudami laukė skerdynių. Kai kurie iš žiūrovų stovėjo,
grūmojo kumščiais arba taip įnirtingai trypė kojomis, kad gaudė metalinė pakyla. Ore
vyravo kone apčiuopiamas, dusinantis kraujo troškulys. Pabandžiau prisiminti, ar aš su savo
gaujos bendrais panašiai klykaudavau per Niupeste organizuojamas Išsigimėlių kovas.
Greičiausiai. Tačiau mes nė nepažinodavome kovotojų, kurie talžėsi ir draskėsi, idant
suteiktų žiūrovams malonumą. Šitie žmonės bent jau turėjo priežastį geisti kraujo.
Vienoje ringo pusėje sunėręs ant krūtinės rankas lūkuriavo Kadminas. Iš viršaus
krentančioje šviesoje blizgėjo elektrinis iš plieno nukaltas jo krumplius dengiantis kastetas.
Ginklas suteikė pranašumo, ganėtinai subtilaus, kad grumtynės neatrodytų pernelyg
nelygiavertės. Visgi jis suteiks priešininkui naudos, jei dvikova užsitęs. Nerimavau ne tiek
dėl kasteto, kiek dėl instaliacijos, būdingos Dešiniosios Dievo rankos kankiniams. Prieš
pusantro šimto metų man teko susidurti su tokias sistemas įsidiegusiais kareiviais, kuriuos
Šaryjoje mėgino įveikti protektorato pajėgos, ir jie nesileido lengvai sudorojami.
Paralyžiuoklio neseniai susvilinta Raikerio neurochema anaiptol negalėjo prilygti seno
modelio, tačiau patvariam kariniam biomechanizmui.
Atsistojau priešais Kadminą ties žyme, nubrėžta ant grindų. Mus supanti minia truputį
pritilo. Ringe pasirodžius ceremonmeisteriui Skerdžiui, blykstelėjo prožektoriai. Užsimetęs
ant pečių apsiaustą, nusigrimavęs taip, kad puikiai pasirodytų prieš Pernilos Grip kameras,
jis priminė piktavališką, iš vaiko košmarų išnirusią lėlę. Sintetikas pakėlė rankas, ir iš
kolonėlių, pritvirtintų prie arenos sienų, atsklido griausmingi žodžiai, kuriuos į garsiakalbių
sistemą perdavė gerklėje instaliuotas mikrofonas.
— Sveiki atvykę į “Panamos rožę”!
Per žiūrovus nuvilnijo murmesys. Aprimę jie laukė pratęsimo. Mėgaudamasis
nekantravimą spinduliuojančiais veidais Skerdžius lėtai apsisuko ant kulno.
— Sveikinu visus, pakviestus stebėti išskirtinį įvykį. Sveikinu visus, kuriems lemta
pamatyti kruviną Elijo Raikerio pažeminimą.
Žiūrovai pašėlo. Nukreipiau akis į prieblandoje skendinčius jų veidus ir pamačiau, kaip
nusilupa plona civilizacijos odelė, po kuria tarsi žalia mėsa glūdėjo įniršis.
Triukšmą nustelbė sustiprėjęs Skerdžiaus balsas. Jis tildė auditoriją mostaguodamas
abiem rankomis.
— Dauguma jūsų su detektyvu Raikeriu esate vienaip ar kitaip susidūrę. Jo vardas
asocijuojasi su pralietu krauju ar net sulaužytais kaulais. Tie atsiminimai yra skausmingai, ir
kai kuriuos iš jūsų jie visada kankins.
Apraminęs žiūrovus Skerdžius pats prašneko tyliau.
 — Mano draugai, aš nesitikiu, jog sugebėsiu ištrinti jūsų atmintį. “Panamos rožėje”
siūlome jums ne tai. Čia panirsite ne į mielos užmaršties, o į prisiminimų gelmes, kad ir
kokiu kartėliu šios būtų atmieštos. Dovanosime jums ne sapnus, mano draugai, o tikrovę. —
Jis dūrė į mane ranka. — Štai toji tikrovė.
Vėl pasigirdo kurtinantys ūbavimai. Dirstelėjau į kitą ringo pusę, kur stovėjo Kadminas, ir
susierzinęs pakėliau antakį. Aš galvojau, jog man gali tekti žūti, tačiau nesitikėjau mirti iš
nuobodulio. Priešininkas patraukė pečiais. Jis troško kovos. Teatrališki Skerdžiaus
išsidirbinėjimai tebuvo menka, nors ir pasibjaurėtina kaina, kurią Kadminas turėjo sumokėti.
— Štai toji tikrovė, — pakartojo ceremonmeisteris. — Šį vakarą karaliaus realybė. Mes
jums parodysime, kaip Raikeris išleis paskutinį kvapą, nusibaigs klūpėdamas. Aš nepajėgsiu
ištrinti atsiminimų apie sužalotus kūnus ir lūžusius kaulus, tačiau galiu juos pakeisti garsais,
kurie sklis nuo talžomo jūsų kankintojo.
Žiūrovai pratrūko staugti.
Nejučia paklausiau savęs, ar tik Skerdžius neperdeda. Manau, tiesa apie Raikerį vis
baudėsi išslysti iš mano akiračio. Prisiminiau, kaip, man išėjus iš “Uždarų Džerio
apartamentų”, krūptelėjo Oktajus, kai pastebėjo nekenčiamo faro veidą. Galvoje
nuskambėjo Džerio balsas, pasakojantis apie mongolo susidūrimus su policininku, kurio
kūną buvau pasiskolinęs. Raikeris nuolat jį kratydavo už pakarpos. Prieš kelerius metus
beveik mirtinai sumušė. Ir Botista, aiškinantis, kaip jo kolega tardydavo įtariamuosius.
Didžiąją laiko dalį svyravo ties pavojinga riba. Įdomu, kiek kartų Raikeris peržengė tą ribą,
kad pritraukė tokią minią?
Ką apie visa tai pasakytų leitenantė?
Pagalvojau apie Ortegą, ir jos veidas tapo mažute ramybės oaze, apsupta rėksmingų
patyčių bei kauksmo. Jeigu “Hendrikse” ji ras mano paliktas dovanėles, jei nusišypsos
sėkmė, galbūt Ortegai pavyks pričiupti Kavaharą ir tokiu būdu už mane atkeršyti.
Dabar paguodą teikė tiktai šios mintys.
Iš po apsiausto Skerdžius ištraukė peilį su ilgais dantytais ašmenimis ir aukštai jį iškėlė.
Auditorija sąlygiškai prityko.
— Lemiamas smūgis, — paskelbė ceremonmeisteris. — Kai mūsų matadoras taip apdoros
Eliją Raikerį, jog tas nebeturės jėgų atsikelti, pamatysite, kaip iš stuburo bus išpjauta ir
sutraiškyta laikmena. Po egzekucijos jūsų kankintojas nebeegzistuos.
Jis atgniaužė pirštus nuo peilio ir nuleido ranką. Jaučiausi lyg patekęs į tikrą teatrą.
Ginklas pakibo ore žvilgėdamas gravitacinio lauko židinyje, ties ringo viduriu lėtai pakilo į
penkių metrų aukštį.
— Lai prasideda kova, — sududeno Skerdžius ir pasitraukė iš arenos.
Mane užvaldė keistas palengvėjimo jausmas, tarytum būčiau aktorius, kuris ką tik
nusifilmavo vienoje iš potyrių filmo scenoje, ir dabar galėjo atsipalaiduoti drauge su
bendradarbiais. Perleisti per rankas viskio buteliuką, nutolus nuo skenerių objektyvų, ir
pakvailioti. Laidyti kandžias replikas apie klišių pilną scenarijų, pagal kurį mes priversti
vaidinti.
Mudu įnikome sukti ratus arenoje, vis dar atokiau vienas nuo kito, jokiai veiksmais
neišsiduodami, kaip ketiname grumtis. Įdėmiu žvilgsniu stebėjau Kadmino kūno kalbą ir
stengiaus įžvelgti bent kokią užuominą.
Biomechaninės “Dievo valios” sistemos, nuo 3.1 iki 7, yra elementarios, tačiau nuvertinti
jų nederėtų, aiškino mums, prieš nusileidžiant į Šaryją. Didžiausią dėmesį kūrėjai kreipė į
greitį ir jėgą; abiem atvejais jie pasiekė įspūdingų rezultatų. Vienintelė šių sistemų silpnybė
yra ta, jog dvikovų modeliavimui stinga atsitiktinės parinkties paprogramių. Todėl
Dešiniosios Dievo rankos kankiniai grumsis pasiremdami skurdžiais kovos metodų ištekliais.
Šaryjoje mes turėjome moderniausias instaliacijas — standartinė programa buvo
papildyta gebėjimu aklai parinkti atsakomąją reakciją ir išanalizuoti priešininkų veiksmus.
Tokie technologiniai šedevrai ir Raikerio neurochema skyrėsi tarpusavyje kaip dangus nuo
žemės, tačiau aš vyliausi, jog sugebėsiu išnaudoti savo sistemą pasitelkęs kelis
diplomatiniame korpuse įsisavintus triukus. Tiesa, iš pradžių privalėjau išlikti gyvas
pakankamai ilgai, kad spėčiau perprasti “Dievo valios” kovos metodus, ir…
Kadminas puolė.
Dešimties metrų atstumą jis įveikė per vieną akies mirksnį ir užgriuvo mane kaip
uraganas.
Paprasti, tiesmukiški smūgiai bei spyriai buvo tokie staigūs ir galingi, jog aš vos pajėgiau
juos blokuoti. Apie kontrataką nevertėjo nė svajoti. Atšvilpusią ranką nukreipiau dešinėn ir
tuo pačiu žengtelėjau į kairę pusę. Kadminas nedvejodamas sureagavo į judesį, pabandė
vožti man į veidą. Aš atverčiau galvą, pajutau, kaip kumštis užkliudė mano smilkinį. Laimei,
ne taip stipriai, kad įsijungtų elektrinis kastetas. Instinktai pakuždėjo blokuoti žemą smūgį,
ir po akimirkos į dilbį įsirėžė kūną sudrebinęs spyris. Šį lydėjo kirtis alkūne, kuris pašventino
mano viršugalvį. Žengiau atatupstas ir vos išsilaikiau ant kojų. Kadminas pratęsė antpuolį.
Pasiruošiau atremti šoninį smūgį dešiniąja ranka, tačiau jis atliko apgaulingą judesį ir iš
apačios šėrė man į paširdžius. Iš kasteto išsiveržęs elektros pliūpsnis sučirškėjo nelyginant
mėsos gabalas, spirgantis įkaitusioje keptuvėje.
Rodės, tarytum kažkas suleido į žarnas kobinį. Paties smūgio sukeltas skausmas težnaibė
odos paviršių, tuo tarpu pilvo raumenis varstė akinantys diegliai. Mane užliejęs šleikštulys,
kurį ne taip seniai sukurstė paralyžiuoklio šūvis, tapo nepakeliamas. Nusvirduliavau tris
žingsnius atgal ir išsitėškęs ant ringo pagrindo ėmiau raitytis lyg pusiau sutraiškytas
vabzdys. Kaip per miglą girdėjau džiaugsmingą minios riaumojimą.
Vargais negalais pasukau galvą — Kadminas stovėjo atsitraukęs, dviem pakeltais
kumščiais prisidengęs akis. Ant plieninių kairiųjų krumplių blykstelėjo rausva lemputė.
Kastetas persikrovė.
Aš viską supratau.
Baigėsi pirmasis raundas.
Grumtynės plikomis rankomis teturėjo dvi taisykles. Suduok kiek įmanoma daugiau
smūgių ir, žinoma, kuo staigiau. Parblokšk priešininką ant žemės ir jį nužudyk. Jei susidūrei
su kitokiomis taisyklėmis arba dvejonėmis, vadinasi, užuot įsivėlęs į dvikovą, dalyvauji
žaidime. Kai nugriuvau, Kadminas galėjo mane pribaigti, tačiau mes pliekėmės ne tikroje
kovoje, o pažeminimui skirtame susirėmime — žaidime, kuriame būsiu maksimaliai
nukankintas, idant publika liktų patenkinta.
Minia.
Atsistojęs nužvelgiau vos įžiūrimus veidus. Neurochemai sustiprinus regėjimą, pastebėjau
seilėtus klykiančiose burnose boluojančius dantis. Užgniaužiau silpnumą, nusispjoviau ant
grindų ir užėmiau gynybinę padėtį.
Kadminas kryptelėjo galvą tarytum sutikdamas tęsti kovą ir vėl mane puolė.
Demonstravo tuos pačius tiesmukiškus, tūžmingus smūgius, tą patį greitį ir galią, bet šį
kartą aš buvau tam pasiruošęs. Pirmuosius du kirčius blokavau, bet iš vietos nesitraukiau.
Stypsojau Kadmino kelyje kaip įkaltas. Jis per vėlai susigaudė, ko ketinu griebtis. Mudu
kone įsirėžėme vienas kitam į krūtinę. Tvojau jam kakta su tokia jėga, tarsi priešininko
veidas būtų priklausęs kiekvienam žiūrovui iš skanduojančios minios.
Traškėdama lūžo vanagiška nosis. Kadminui susiūbavus, nugrioviau jį spyriu į kelią.
Dešinioji mano plaštaka perskrodė orą ieškodama kaklo arba gerklės. Gaila, bet
nesėkmingai. Kadminas spėjo nusiridenti šalin ir pėda užkabino mano kojas. Netekęs
pusiausvyros susverdėjau, tuo tarpu jis priklupo ir kastetu šniojo man į nugarą. Nuo
elektros krūvio raumenis sutraukė mėšlungis. Išsikėtodamas trinktelėjau veidu į ringo
pagrindą, ir burnoje pajutau kraujo skonį.
Pariedėjęs į šoną išsitiesiau ir pamačiau, kaip Kadminas šluostosi lūžusią, sukruvintą nosį.
Jis smalsiai įsistebeilijo į raudonais dryžiais ištepliotą delną, tuomet nukreipė žvilgsnį į
mane, papurtė galvą lyg negalėdamas patikėti savo akimis. Blausiai išsišiepiau ir pamojau
jam abiejomis rankomis. Nuo pralieto jo kraujo vaizdo mane užtvindė adrenalinas.
— Pirmyn, šūdžiau, — sukrenkščiau pro žaizdotas lūpas. — Pamėgink mane sudoroti.
 Kadminas prišoko anksčiau, nei spėjau ištarti paskutinį žodį. Šį kartą neturėjau beveik
jokios galimybės jo paliesti. Gyniausi pats nesuvokdamas, ką darau. Neurochema narsiai
stengėsi įveikti talžymą ir blokuoti kairiąją jo ranką, kad manęs nepaliestų kastetas.
Retsykiais netgi įstengdavau suduoti padrikus smūgius, kurie privalėjo, anot diplomatinio
agento instinktų, atrasti spragas Kadmino kovos modelyje. Tačiau į niuksus jis reagavo kaip
į erzinančius vabzdžio įkandimus.
Vienu momentu per plačiai užsimojau ir jis, čiupęs už riešo, timptelėjo mane į priekį.
Tobulai tikslus spyris suskaldė kelis mano šonkaulius. Kadminas vėl patraukė savo
gniaužtuose įkalintą ranką ir surakino alkūnę. Neurochemos patobulintu vidiniu regėjimu
pamačiau, kaip jo dilbis šauna link sąnario. Puikiai supratau, ką išgirsiu, kai skils alkūnė,
gerai žinojau, koks riksmas veršis iš mano burnos, kol neurochema nuslopins skausmą.
Desperatiškai perkreipiau ranką, kurią jis spaudė, ir leidau sau sudribti. Prakaituotam riešui
išslydus iš jo pirštų, nuožmus priešininko smūgis pataikė aukščiau alkūnės ir rankos, laimei,
nesulaužė. Tuo momentu aš jau buvau pakeliui link grindų.
Tėškiaus tiesiai ant sužalotų šonkaulių — vaizdas prieš akis išsprogo į galybę šipulių.
Raitydamasis stengiau užgniaužti norą susiriesti į kamuolėlį. Maždaug už tūkstančio metrų
šmėžavo Kadmino movos bruožai.
— Kelkis, — paragino jis. Balsas priminė garsus, kuriuos skleistų tolumoje draskomi
kartono lakštai. — Kova dar nebaigta.
Mano kumštis šovė į jo tarpkojį, tačiau pataikė tiktai į šlaunį. Kadminas kone atsainiai
užsimojo, elektriniu kastetu pylė man į veidą. Akiratyje nušvito margaspalviai žiburėliai, ir
po akimirkos vaizdas pabalo. Smegeninę varstė vis stiprėjantis minios klegesys, tačiau pro
šurmulį, regis, prasiskverbė viliojantis verpeto šniokštimas. Jis išblėsdavo ir vėl
įsismarkaudavo, o pats sūkurys traukė mane gilyn nelyginant gravitacijos šulinys, į kurį
sąmonei neleido nugrimzti neurochema. Nuo lubų, tarsi norėdami pažiūrėti, ar aš labai
sužalotas, nardė šviesos pliūpsniai. Patenkinę savo smalsumą jie ūžtelėdavo atgal. Man
dingojosi, jog sąmonė skraido aplink galvą plačia elipsės formos orbita. Staiga suvokiau, jog
persikėliau į Šaryją ir drauge su Džimiu de Sotu slapstausi voratanko nuolaužose.
— Žemė? — išsišiepusį, maskuojamosios spalvos dryžiais išvagotą jo veidą nušviečia
lazerių, tvyksinčių už tanko, ugnis. — Tai tikra šiknaskylė, seni. Prakeikta sustabarėjusi
visuomenė. Rodos, lyg gyventum praeityje, prieš penkis šimtus metų. Ten nieko įdomaus
nenutinka. Istorija stovi vietoje.
— Nesąmonės. — Skeptišką mano intonaciją pabrėžia atlekiančios bombos švilpimas.
Prieblandoje, kurioje skendi tanko kabina, susikryžiuoja mūsų žvilgsniai. Vakare prasidėjęs
bombardavimas tęsėsi kiaurą naktį. Automatiniai pabūklai leidosi į medžioklę persijungę
infraraudonųjų spindulių režiman ir pasitelkę judesių detektorius. Tais retais momentais, kai
užsikirsdavo šaryjiečių mašinos, blokuojančios radijo signalus, išgirsdavome, jog admirolo
Kersitoro laivynas vis dar kovoja su šaryjiečiais dėl dominavimo orbitoje, nutolęs nuo
planetos per kelias šviesos sekundes. Jei mūšis nesibaigs iki aušros, vietiniai pasiųs
pėstininkus, kuriems bus įsakyta sumalti mus į miltus. Ateitis nežada nieko gera.
Bent tiek gerai, kad pamažu ima blėsti betatanatino poveikis. Jaučiu, kaip kūnas įkaista
iki normalios temperatūros. Oras jau nepanašus į karštą sriubą; dabar alsuoju kur kas
lengviau nei tuomet, kai širdies dūžius skyrė tarpai, įspėjantys, jog organizmas balansuoja
ant mirties slenksčio.
Prie pat voratanko sprogus bombai, į korpusą griausmingai tėškiasi jo galūnės. Abu
instinktyviai dirstelime į savo eksponometrus.
— Sakai, nesąmonės? — Džimis pasižiūri pro dantytą skylę, kurią prakiurdėme tanko
šone. — Ei, priešingai negu tu, aš esu kilęs iš tos planetos. Žinai, jei man pasiūlytų gyventi
Žemėje arba lįsti į sumautą saugyklą, turėčiau gerai pasvarstyti, ką rinktis. Net jei sulauksi
progos ten apsilankyti, verčiau jos atsisakyk.
Sumirksėjau, ir vaizdiniai aptemo. Virš galvos tarytum pro medžių šakas besiskverbiantys
saulės spinduliai gravitaciniame lauke žvilgėjo peilis. Blėstantis Džimis palei ašmenis
nuskriejo stogo kryptimi.
 — Aš tave perspėjau, kad nemėgintum čia vykti. Tik pažvelk į save. Prakeikta Žemė. —
Jis nusispjovė ir pranyko tepalikdamas balso aidą. — Tai šiknaskylė. Tavęs laukia kitas
etapas.
Minios keliamas triukšmas atslūgo iki ritmiško skandavimo.
Įniršis pervėrė mano galvoje pakibusią miglą kaip iki raudonumo įkaitintas laidas.
Pasirėmiau ant alkūnės ir įsmeigiau padūmavusias akis į Kadminą, kuris lūkuriavo kitoje
ringo pusėje. Matydamas, jog atsigaunu, jis pakartojo raginantį mano gestą. Žiūrovai
prapliupo kvatoti.
Manęs laukia kitas etapas.
Svyruodamas atsistojau.
Jei netvarkysi namų, vieną vakarą tavęs ateis Lopiniuotasis Baubas.
Sąmonėje nuskambėjo balsas, negirdėtas pusantro šimtmečio — aišku, jei metus
skaičiuosime objektyviu laiku. Prabilo žmogus, kurį stengiaus nugramzdinti į užmaršties
gelmes nuo tada, kai suaugau. Tėvas ir nuostabios prieš miegą porintos pasakėlės. Na,
žinoma, kas gi dar, jei ne jis, pasirodytų tokiu velniškai netinkamu momentu?
Tavęs ateis Lopiniuotasis Baubas.
Tiesą sakant, tėvuk, tu klydai. Lopiniuotas Baubas stovi priešais, laukia ir nė nesiruošia
prie manęs lįsti. Turėsiu pats jį pulti. Bet vis tiek dėkui už perspėjimą, tėvuk. Ačiū už viską.
Sukaupęs paskutines jėgas, likusias Raikerio kūno ląstelėse, nustypinau į priekį.
Aukštai virš ringo sutrupėjo stiklas. Tarp mudviejų pasipylė šukių lietus.
— Kadminai!
Vos spėjau pakelti akis į tiltelį, kai jo krūtinė išsprogo. Priešininkas atmetė atgal rankas
bei galvą, tarytum kažkas vienu galingu smūgiu būtų išmušęs jį iš pusiausvyros. Patalpoje
nuaidėjus griausmui, tarp jo gerklės ir juosmens stebuklingu būdu atsivėrė skylė, iš kurios
čiurkšlėmis plūstelėjo kraujas.
Žaibiškai apsisukau, nukreipiau žvilgsnį į viršų ir ant tiltelio, už suskaldytos stiklo sienos,
pamačiau Trepą, mažne priglaudusią galvą prie skeveldrinio šautuvo, kurį gniaužė rankose,
vamzdžio. Pro žiotis nenutrūkstamu srautu veržėsi ugnies liežuviai. Sumišęs, akimis
ieškodamas taikinių, apsidairiau, tačiau arenoje pastebėjau tiktai Kadmino liekanas.
Skerdžiaus niekur nebuvo matyti. Sprogimai pakeitė žiūrovų ūkavimą į klyksmus, kuriais
pratrūksta panikos apimti žmonės. Visi sutartinai nėrė iš savo vietų. Nieko stebėtina, turint
omenyje, jog Trepa ėmė šaudyti į auditoriją.
Kažkur patalpoje spindulį paleido energetinis ginklas, ir mano ausis pasiekė agoniškas
staugimas. Lėtai atsigręžiau ir išvydau liepsnojantį Skerdžių.
Įsirėmęs į salės duris, spausdamas glėbyje ilgavamzdį blasterį, Rodrigas Botista užliejo
erdvę plačiu spinduliu. Nuo juosmens užsiplieskęs Skerdžius talžė save rankomis, kurios
užsiaugino ugnies sparnus. Rodės, kad jis spiegė labiau iš įsiūčio nei skausmo. Šalia
sintetiko tysojo negyva Pernila Grip. Moters krūtinėje žiojėjo prasvilinta kiaurymė. Man
bežiūrint, Skerdžius sukniubo virš lavono lyg tirpstanti vaško figūra. Jo klyksmai virto
dejonėmis, paskui priblėso iki keisto elektroninio burbuliavimo ir galų gale nutyko.
— Kovačai?
Trepa patraukė pirštą nuo gaiduko, todėl Botistos balsas, perrėkęs sužeistųjų aimanas bei
riksmus, nuskambėjo nenatūraliai garsiai. Policininkas ratu aplenkė tebeskrudantį sintetiką
ir užlipo į ringą. Jo veidas buvo aptaškytas krauju.
— Kaip laikotės, Kovačai?
Sukrizenau ir stvėriaus už šono, kurį pervėrė skausmo dūris.
— Puikiai, tiesiog puikiai. Kaip jaučiasi Ortega?
— Normaliai. Sugirdėme jai “Letinolio”, kad atsigautų po sukrėtimo ir numigtų. Nepykite,
truputį pavėlavome. — Jis mostelėjo į Trepą. — Jūsų bičiulė šiek tiek užtruko, kol rado mane
Kalvos gatvėje. Ji nenorėjo kreiptis per oficialius kanalus. Aiškino, esą neketina leistis
nuskenuojama. Dabar suprantu kodėl. Tik pažiūrėkite į šitą jovalą.
Prieš save regėjau organinės žalos perteklių.
— Dėl to kils problemų?
 Botista prunkštelėjo.
— Šaipotės? Įsibrovėme čia be orderio. Nukentėjo neginkluoti įtariamieji. Kaip pačiam
atrodo, velniai griebtų?
— Atleiskite. — Žengiau link ringo pakraščio. — Gal dar sugalvosime, kaip išsisukti.
— Klausykite. — Botista griebė man už rankos. — Jie pričiupo Įlankos miesto policininką.
Niekam nevalia taip elgtis. Kažkas turėjo įspėti Kadminą, kad jis nedrįstų taip kvailai
suklysti.
Tiksliai nežinojau, apie ką jis šneka — Ortegą ar mane, tūnantį Raikerio movoje, — todėl
nutylėjau. Nedrąsiai atlošiau galvą, pamėginau įvertinti savo sužalojimus, galop įbedžiau
akis į Trepą, kuri iš naujo užtaisė šautuvą.
— Ei, ruošiesi ten kiurksoti kiaurą naktį?
— Tuojau nusileisiu.
Ji įkišo į ginklą paskutinį šovinį ir atlikusi kūliavirstį persirito per tiltelio turėklus. Krito
žemyn maždaug metrą, kai ant nugaros išsiskleidė gravitacinės įrangos sparnai. Moteris
pakibo virš mūsų, galvos aukštyje, ginklą užsimetusi ant peties. Vilkėdama ilgą juodą
apsiaustą ji panėšėjo į poilsiaujantį tamsos angelą.
Trepa pamažu priartėjo prie grindų ir pagaliau nutūpė šalia Kadmino. Šlubčiodamas
žengiau jos pusėn. Abudu įsispiginome į išskrostą lavoną, kelias sekundes nepratarėme nė
žodžio.
— Ačiū, — tyliai padėkojau.
— Nėra už ką. Tiesiog vykdžiau savo pareigą. Atleisk, kad atsivedžiau farus, bet man
reikėjo pastiprinimo, ir kuo greičiau. Žinai, kaip čionykščiai vadina Org-žalą? Galingiausia
gauja visame kvartale. — Moteris pakreipė galvą į Kadminą. — Paliksi jį taip gulėti?
Spoksodamas į Dešiniosios Dievo rankos kankinio veidą, kuriame atsispindėjo netikėtos
mirties sukeltas šokas, bandžiau įžiūrėti po kauke slypintį Lopiniuotąjį Baubą.
— Ne, — atsakiau ir kojos spyriu apverčiau lavoną ant pilvo. — Botista, paskolinsite savo
šaudyklę?
Faras tylėdamas įteikė man blasterį. Įrėmiau vamzdžio žiotis į Lopiniuotojo Baubo
sprandą, kurį laiką stypsojau laukdamas, ar ką nors pajusiu.
— Gal kas pageidaus tarti atsisveikinimo žodį? — lediniu balsu paklausė Trepa.
Botista nusigręžė.
— Darykite, ką sumanėte, ir nešdinamės.
Iš savo tėvo neišgirdau jokių komentarų, net jeigu jam magėjo kažką leptelėti. Nūnai
ausų būgnelius tvilkė tiktai sužeistų žiūrovų dejonės, bet aš jų nepaisiau.
Nieko nejausdamas nuspaudžiau gaiduką.
37

Po valandos, kai atvykusi Ortega pasirodė perkūnijimo salėje, kur sėdėjau ant vieno iš
automatinių krautuvų ir vėpsojau į stiklinius rezervuarus, mano viduje vis dar tvyrojo
tuštuma. Oro šliuzas sudunksėjo, ūždamos atsidarė durys, bet aš nesureagavau.
Neatsigręžiau netgi atpažinęs žingsnius bei keiktelėjimą, išsprūdusį pro lūpas tuomet, kai ji
nužirgliojo tarp kabelių. Manyje išseko visos energijos atsargos, todėl dabar priminiau
išjungtą mašiną, ant kurios kiurksojau.
— Kaip jautiesi?
Nudūriau akis į Ortegą, sustojusią šalia krautuvo.
— Turbūt taip pat, kaip atrodau.
— Na, tu atrodai kaip mėšlo krūva. — Ji pakėlė aukštyn rankas ir įsikibo į groteles, kurias
šildžiau savo sėdimąja. — Neprieštarausi jei prie tavęs prisijungsiu?
— Pirmyn. Tau padėti?
— Ne. — Ortega įsitempė mėgindama prisitraukti, ir nuo pastangų jos veidas įgavo pilką
atspalvį. Galų gale ji pakibo ore kreivai išsišiepusi. — Tikriausiai.
Nuleidau žemyn mažiau mėlynių turinčią ranką, kurią ji sugriebė ir krenkšdama
užsiropštė ant krautuvo. Nerangiai pritūpė, įsitaisė greta manęs ir pasitrynė pečius.
 — Jėzau, kaip čia šalta. Kiek laiko prasėdėjai ant šito griozdo?
— Maždaug valandą.
Ji pažvelgė į tuščius rezervuarus.
— Pastebėjai ką nors įdomaus?
— Aš mąsčiau.
— O… — nutęsė ji ir po trumpos pauzės pridūrė: — Žinai, “Letinolis” šlykštesnis nei
paralyžiuoklio šūvis. Kai esi nutirpęs, bent jau žinai, jog tave sužalojo. Tuo tarpu “Letinolis”
liepia tau nepaisyti, ką patyrei, tvirtina, jog padėtis kontroliuojama, ir siūlo tau
atsipalaiduoti. Taip išglembi, kad gali nuvirsti aukštielninkas užkliuvęs už penkių centimetrų
storio kabelio, per kurį bandai peržengti.
— Ko gero, tau reikėjo pagulėti, — švelniai pratariau.
— Aha, tu irgi turėtum išsitiesti ant lovos. Rytoj nuo mėlynių pajuoduos visa fizionomija.
Merseris suleido tau nuskausminančiųjų?
— Man jie nebūtini.
— Ach, kietas riešutėlis. Argi ne tu prižadėjai pasirūpinti šia mova?
Instinktyviai šyptelėjau.
— Tau vertėtų pamatyti kitą vyruką.
— Aš jį mačiau. Sudraskei vargšelį plikomis rankomis?
Vis dar išsišiepęs paklausiau:
— Kur Trepa?
— Tavo bičiulė, prifarširuota programomis? Ji išgaravo. Paaiškino nenorinti turėti
problemų dėl kažkokio interesų konflikto ir dingo naktyje. Botista raunasi plaukus
svarstydamas, kaip nuslėpti šį jovalą. Gal su juo pasišnekėtum?
— Gerai, — atsakiau ir nenoriai pasimuisčiau. Žalia iš rezervuaro sklindanti šviesa tiesiog
hipnotizavo. Nors kūną buvo apėmęs sąstingis, galvoje įniko sūkuriuoti mintys, kurios
grybščiojo vienos kitą kaip maisto ieškančios spiralėmis nardančios butelžuvės. Kadmino
mirtis, užuot suteikusi palengvėjimą, tik privertė ryškiau užsiplieksti paširdžiuose rusenantį
mirties troškimą. Kažkam teks už visa tai sumokėti.
Reaguok kaip į asmeninį įžeidimą.
Dabar asmeniškumais apsiribota nebus. Širdį skaudėjo dėl Luizos, slapyvardžiu Anemonė,
supjaustytos ant operacinio stalo, dėl Elizabetos Eliot, mirtinai subadytos, bet neturinčios
pinigų perkūnijimui, Irenos Eliot, apraudančios savo kūną, kuriuo korporacijos atstovas
puošdavosi kas antrą mėnesį, Viktoro Elioto, praradusio artimuosius ir atgavusio žmoną
visiškai svetimu fiziniu pavidalu. Dėl jauno juodaodžio, kuris susitiko su šeima perkeltas į
nukamuoto vidutinio amžiaus baltojo vyro movą; dėl Virdžinijos Vidoros, kuri nudrožė į
saugyklą aukštai iškelta galva, su panieka pasitikdama lemtį, teršdama plaučius paskutinės
cigaretės dūmais. Dėl Džimio de Soto, draskiusio savo akį Inenino purvyne tuo momentu,
kai aplinkui tvyksčiojo spinduliai, švilpė kulkos ir griaudėjo sprogimai, dėl milijonų kitų —
tokių kaip jis, — išsimėčiusių protektorate, per kančias išmokytų naudotis savo žmogiškuoju
potencialu ir nutėkštų į istorijos mėšlyną. Kažkas privalės už viską sumokėti.
Truputį apkvaitęs šokau nuo krautuvo ir padėjau nusileisti Ortegai. Nuo jos svorio man
ėmė tvilkčioti rankas, tačiau didesnį skausmą kėlė supratimas, jog šios valandos —
paskutinės, kurias praleisime kartu. Nežinojau, kodėl į galvą šovė tokia mintis, bet ją
atlydėjo iš sąmonės gilumos išnirusi nuojauta, kuria nuo seno pasitikėjau labiau nei blaiviu
protu. Iš perkūnijimo salės išsinešdinome susiėmę už rankų. Patys to nepajutome, kol
koridoriuje susidūrėme su Botista ir instinktyviai vienas nuo kito atšlijome.
— Aš jūsų ieškojau, Kovačai. — Jei Botista ir pastebėjo sulipusius mūsų delnus, jis niekuo
neišsidavė. — Jūsų bičiulė samdinė paliko mus vienus apsikuopti.
— Aha, Kristi… — prikandau liežuvį ir kryptelėjau galvą Ortegos pusėn. — Man sakė. Ji
išsinešė ir savo ginklą?
Botista sulinksėjo.
 — Štai jums ir tobula istorija. Kažkas pranešė apie susišaudymą “Panamos rožėje”. Jūs
atvykote pasižvalgyti, radote išpjautus žiūrovus, negyvus Kadminą ir Skerdžių, o mudu su
Ortega — leisgyvius. Matyt, kovų ceremonmeisteris kažką gerokai įsiutino.
Akies krašteliu mačiau, kaip leitenantė purto galvą.
— Neišdegs, — pritarė jai Botista. — Kalvos gatvėje įrašomi visi skambučiai. Kaip ir
policijos visureigiuose.
Patraukiau pečiais jausdamas, kaip manyje bunda diplomatinis agentas.
— Na, ir kas? Čia, Ričmonde, jums arba Ortegai dirba šnipeliai. Skundikai, kurių vardų
jūs negalite atskleisti. Vienas jų paskambino į jūsų asmeninį mobilųjį, kuris, deja, subyrėjo į
druzgus, kai mėginote prasibrauti į areną pro atsišaudančius gyvus likusius Skerdžiaus
sargybinius. Neliko jokių pėdsakų. Iš monitorių irgi pranyko visi duomenys, nes įrašus iš
apsaugos sistemos ištrynė paslaptingasis šaulys. Manau, tokį darbelį atliksite be didelio
vargo.
Botista tebedvejojo.
— Gal ir taip. Bet mums prireiks informacijos knyslio. Deividsonas išmano šią sritį, tačiau
nepakankamai gerai.
— Knyslį jums gausiu. Kas dar?
— Kai kurie iš žiūrovų turėjo išgyventi. Jie kaip reikiant aplamdyti, bet dar alsuoja.
— Smulkmenos. Geriausiu atveju jie matė Trepą. Gal netgi jos neįžiūrėjo. Skerdynės
truko neilgiau kaip porą sekundžių. Dabar svarbiausia nuspręsti, kada iškviesti furgonus,
kurie išgabentų negyvėlius.
— Artimiausiu metu, — įsiterpė Ortega. — Antraip mūsų veiksmai atrodys įtartini.
Botista prunkštelėjo.
— Visas šitas reikalas atrodo įtartinas, velniai rautų. Kiekvienas faras iš Kalvos gatvės dar
šį vakarą žinos, kas čia įvyko.
— Jums dažnai tenka įsivelti į panašius susišaudymus?
— Nejuokinga, Kovačai. Skerdžius puikiai žinojo, jog peržengė ribą.
— Skerdžius… — sumurmėjo Ortega. — Guldau galvą, jog sumautas močkrušys turi
laikmenos kopiją. Persikūnijęs visa gerkle ims reikalauti tyrimo.
— Gal ir ne, — paprieštaravo Botista. — Kaip manai, kada jis buvo nukopijuotas į
sintetiką?
Leitenantė gūžtelėjo.
— Kas žino? Aną savaitę dar lindėjo šitoje movoje. Vadinasi, persikėlė į sintetinį kūną
mažiausiai prieš septynias dienas, nors gali būti, kad jo laikmenos kopija nuolat
atnaujinama. Tačiau procedūra velniškai brangi.
— Skerdžiumi dėtas, — mąsliai pratariau, — atnaujinčiau laikmeną kiekvieną kartą, kai
ruoščiaus dalyvauti reikšminguose įvykiuose. Kad ir kiek tai kainuotų. Nenorėčiau atsipeikėti
ir nenutuokti, ką išdarinėjau kiaurą savaitę, kol mane pačirškino.
— Žiūrint, ką veikėte, — pastebėjo Botista. — Jeigu užsiiminėjote mėšlinais darbeliais,
greičiausiai pageidausite jų neprisiminti, kai atsibusite rezervuare. Tuomet lengvai įveiksite
patikrinimą melo detektoriumi ir pasišalinsite iš policijos plačiai išsišiepęs.
— Geriausia tai, kad ne…
Neužbaigęs sakinio susimąsčiau. Botista nekantriai numojo ranka.
— Koks skirtumas. Jei persikūnijęs Skerdžius nieko neprisimins, jis išsiaiškins, kas nutiko,
privačiais kanalais, bet vargu ar skubės susisiekti su policijos departamentu. Bet jeigu
laikmenos kopija bus atnaujinta… — detektyvas skėstelėjo rankomis, — tuomet jis kels
mažiau triukšmo nei katalikė priešorgazminėje būsenoje. Manau, šiuo klausimu viskas
aišku.
— Ką gi, kvieskime greitąją pagalbą. Gal reikėtų paskambinti ir Muravai… — Ortegos
balsas pritilo, kai mano galvoje į savo vietas susmigo paskutinės mozaikos detalės. Abiejų
farų pokalbis nutolo ir nūnai priminė žvaigždžių keliamus statinius trikdžius, kuriuos galima
išgirsti per ryšių palydovus. Įbedžiau akis į duobelę metalinėje sienoje; visais įmanomais
logiškais klausimais patikrinau smegeninėje sukirbėjusią mintį.
 Botista pervėrė mane keistu žvilgsniu ir numygo skambinti greitajai pagalbai. Jam
pradingus iš akiračio, Ortega švelniai palietė mano dilbį.
— Ei, Kovačai, kas tau yra?
Aš sumirksėjau.
— Kovačai?
Ištiesiau ranką ir įsirėmiau į sieną, tarsi man būtų magėję įsitikinti, kad ji išties
egzistuoja. Palyginti su tikrumo jausmu, kurį pakurstė į galvą šovusi idėja, aplinka, rodės,
buvo praradusi materialumą.
— Kristina, — lėtai pratariau. — Aš privalau nusigauti į “Skrydį padebesiais”. Dabar žinau,
kas kaltas dėl Benkrofto mirties. Galėčiau prigriebti Kavaharą, prastumti 653-iąją
rezoliuciją… ir ištraukti iš saugyklos Raikerį.
Ortega atsiduso.
— Kovačai, mes jau kalbėjome…
— Ne, — atšoviau tokiu nuožmiu balsu, jog pats nustebau. Įsitempus Raikerio bruožams,
skausmingai sudilgsėjo veidą išmarginusios mėlynės. — Aš nespėlioju ir nesiblaškau
tamsoje. Žinau faktus, todėl man teks įsiskverbti į “Skrydį padebesiais”. Su tavo pagalba
arba be jos.
— Kovačai. — Ortega palingavo galva. — Pažvelk į save. Tu visas žaizdotas. Dabar
neįstengtum sudoroti net sąvadautojo iš Oklendo, ką jau šnekėti apie įsilaužimą į vienus iš
Vakarų pakrantės Rūmų. Manai, jog lūžę šonkauliai ir ištinusi fizionomija nesutrukdys tau
prasibrauti pro Kavaharos apsaugą?
— Aš nesakiau, kad bus lengva.
— Kovačai, nieko nebus. Aš saugojau “Hendrikso” įrašus, kol maustei Benkroftą, bet
daugiau padėti negalėsiu. Žaidimas baigtas; tavo bičiulė Sara keliauja namo, tau irgi metas
grįžti į Harlaną. Užteks. Manęs nedomina kerštas.
— Ar tu iš tikrųjų nori susigrąžinti Raikerį? — tyliai paklausiau.
Akimirką galvojau, kad ji man smogs. Ortega išplėtė šnerves ir atlošė dešinįjį petį lyg
ketindama tėkšti antausį. Taip ir nesužinojau, kas ją sustabdė — silpnumas, apėmęs kūną
po paralyžiuoklio šūvio, ar tiesiog savitvarda.
— Už tokius žodžius man derėtų tau užtvoti, Kovačai.
Pakėliau rankas.
— Pirmyn. Argi ne tu sakei, jog šiuo metu nepajėgčiau įveikti net sąvadautojo iš
Oklendo?
Ortega pasibjaurėjusi suurzgė ir jau ruošėsi nusisukti, tačiau sustingo, kai ją paliečiau.
— Kristina… — neryžtingai tariau. — Atleisk. Aš elgiausi kvailai, užsiminęs apie Raikerį.
Gal bent sutiktum kartelį mane išklausyti?
Ji vėl atsigręžė, kietai sučiaupė lūpas, tarsi tokiu būdu mėgintų užgniaužti jausmus.
Įsmeigė akis į žemę ir garsiai nurijo seiles.
— Ne. Aš nebegaliu to pakelti. — Ortega atsikrenkštė. — Noriu, kad daugiau manęs
neskaudintum, Kovačai. Ir nesižalotum pats.
— Tai yra nežaločiau Raikerio movos?
— Ne, — sumurmėjo ji. — Aš turėjau omenyje tai, ką pasakiau.
Moteris prisiglaudė prie manęs ten pat, kur stovėjome, niauriame metaliniame
koridoriuje, rankomis tvirtai apsivijo kaklą, priglaudė veidą prie krūtinės. Sekundei kitai man
irgi sutraukė gerklę. Laikiau ją savo glėbyje jausdamas, kaip senka paskutinės mums skirtos
minutės tarytum pro pirštus byrančios smiltelės. Tuo momentu būčiau atidavęs beveik
viską, kad tiktai jai nereikėtų išklausyti mano plano, kad nenutrūktų vis tvirčiau mudu
siejantys ryšiai, kad Railynai Kavaharai nepuoselėčiau tokios akinančios neapykantos.
Būčiau atidavęs beveik viską.

Antra valanda nakties.

Paskambinau Irenai Eliot į butą, išnuomotą už “Lizdasaulio” pinigus, išverčiau ją iš lovos.
Paaiškinau, jog įsivėlėme į rimtą bėdą. Už suteiktą pagalbą dosniai atsilygintume, pridūriau.
Gramzdintoja sulinksėjo įbedusi į mane mieguistas akis. Ją atskraidinti pasisiūlė Botista,
iškeliavęs jokiais policijos ženklais nepažymėtu visureigiu.
Kai ji atvyko, “Panamos rožė” blizgėjo lyg denis, kuriame kažkas surengė vakarėlį. Regint
statmenus iš viršaus krentančius prožektorių spindulius susidarė įspūdis, tarytum laivas
nusileido iš naktinių dausų pakibęs ant žvilgančių lynų. Visą milžinišką struktūrą ir doką
išraizgė švytinčios užkardų juostos. Greitosios pagalbos mašinos leidosi į krovinių skyrių, kur
manęs vos nepribaigė Kadminas, tiesiai pro atvertą stogą. Iš arenos gilumos į nakties tamsą
veržėsi skerdynių vietą nutvieskusi žibintų šviesa, nelyginant iš liejyklos sklindantis
žioravimas. Danguje patruliuojančiuose, doke stovinčiuose policijos visureigiuose tvykčiojo
raudoni ir mėlyni švyturėliai.
Pasitikau ją ant trapo.
— Aš noriu susigrąžinti savo kūną, — šūktelėjo Irena Eliot, idant perrėktų ore
riaumojančius variklius. Prožektoriai taip nubalino juodus jos movos plaukus, jog moteris
tapo panaši į blondinę.
— Ne dabar, — riksmu atsiliepiau. — Bet galiu užtikrinti, jog kūnas jūsų laukia. Iš pradžių
turėsite jo nusipelnyti. Klausykite, siūlau iš čia nešdintis, kol jūsų nepastebėjo sumauta
Sendė Kim.
Vietiniai teisėtvarkos atstovai neprileido žiniasklaidos mikrosparnių prie “Panamos rožės”.
Savo ruožtu tebevirpanti, į policijos apsiaustą įsisupusi Ortega varė šalin patrulius — su ta
pačia energija, kuri jai padėjo neprarasti sąmonės. Farai iš Organinės žalos skyriaus
šūkaudami, įsakinėdami, grasindami, blefuodami vaikė žiūrovus, kol Eliot klastojo jiems
reikalingus filmuotos medžiagos kadrus. Kaip minėjo Trepa, tie tipai iš tikrųjų priklausė
stambiausiai kvartalo gaujai.
— Rytoj išsikelsiu iš buto, — tebedirbdama pranešė Eliot. — Jūs manęs ten nerasite.
Kelias sekundes ji tylėjo, švilpaudama pro dantis tikrino suklastotus vaizdus. Galų gale
dirstelėjo į mane per petį.
— Sakote, aš padedu farams išsikapanoti iš bėdos? Jie liks man skolingi?
— Aha.
— Tuomet aš su jais susisieksiu. Ryšį užmegsiu su pareigūnu, kuris už viską atsakingas.
Beje, nebandykite skambinti į Žariją. Ten grįžti neketinu.
Tylėdamas nenuleidau nuo jos akių. Moteris nusisuko ir vėl ėmėsi darbo.
— Man reikia šiek tiek laiko pabūti vienai, — burbtelėjo.
Aš asmeniškai nedrįsau net galvoti apie poilsį.
38

Stvėręs butelį jis įsipylė penkiolikos metų išlaikyto viskio, nusinešė gėrimą prie
vaizdofono ir atsargiai įsitaisė krėsle. Lūžusius šonkaulius sulipdė vienoje iš greitosios
pagalbos mašinų, tačiau šoną tebevarstė maudulys ir protarpiais nudiegiantys akinančio
skausmo dūriai. Jis sriūbtelėjo viskio, akivaizdžiai pasitempė ir surinko numerį.
— Benkroftų rezidencija. Su kuo pageidausite šnekėti? — paklausė moteris, kuri atsiliepė
ir tada, kai paskutinį kartą skambinau į Saulėkaitos rūmus. Tas pats kostiumėlis, plaukai,
netgi kosmetika. Gal ji viso labo tebuvo sekretorės simuliacija?
— Su Miriama Benkroft, — atsakė jis.
Vėl pasijutau esąs pašalinis stebėtojas, kaip ir tą vakarą, kai spoksojau į veidrodį, kol
Raikeris tvirtinosi prie kūno ginklus. Mane užvaldė susiskaldymo jausmas. Tik šį kartą
gerokai stipresnis.
— Minutėlę.
Moteris pradingo iš ekrano, ir ją pakeitė ugnies liepsnos — vėjo gūsiai plaikstė jų
liežuvius pagal pianinu grojamą melodiją, primenančią rudeninių lapų, kurie slysta per
suskeldėjusį asfaltą, čežėjimą. Neilgai trukus nušvito Miriamos Benkroft, pasipuošusios
oficialiu švarkeliu ir palaidinuke, veidas. Ji kilstelėjo vieną tobulai išpešiotą antakį.
— Ponas Kovačas. Koks netikėtumas.
 — Na, taip. — Jis sutrikęs numojo ranka. Miriama Benkroft netgi per vaizdofono ekraną
spinduliavo tokį geidulingumą, kad sugebėjo išmušti Raikerio movą iš pusiausvyros. — Ar
ryšio linija saugi?
— Pakankamai. Ko norėjote?
Jis atsikrenkštė.
— Aš daug mąsčiau. Man reikėtų su jumis kai ką aptarti. Ir, hmm, tikriausiai atsiprašyti.
— Nejaugi? — šįsyk į viršų pašoko abu antakiai. — Kada planuojate su manimi susitikti?
Raikerio mova gūžtelėjo.
— Nors ir dabar.
— Deja, pone Kovačai, šiuo metu aš užsiėmusi. Keliauju į Čikagą, grįšiu į pakrantę tiktai
rytoj vakare. — Jos lūpų kampučiuose sušmėžavo šypsenos užuomina. — Ar palauksite?
— Žinoma.
Prisimerkusi moteris pasviro arčiau ekrano.
— Kas nutiko jūsų veidui?
Jis pakėlė ranką, pirštais perbraukė vieną mėlynę. Nė nesitikėjo, jog sužalojimai bus
pastebimi kambario prieblandoje. Ir, be abejo, nemanė, kad Miriama Benkroft pasirodys
tokia atidi.
— Ilga istorija. Papasakosiu, kai susitiksime.
— Lauksiu nekantraudama, — ironiškai atsiliepė moteris. — Rytoj po pietų į “Hendriksą”
atsiųsiu limuziną. Tarkim, ketvirtą? Gerai. Iki pasimatymo.
Ekranas užgeso. Kurį laiką jis spoksojo į tamsų monitorių, galiausiai išjungė vaizdofoną ir
su visa kėde nusisuko į palangę.
— Ji mane nervina, — pareiškė.
— Ir mane. Nieko keista.
— Prajuokinai.
— Aš stengiaus.
Atsistojau ir nupėdinau link viskio butelio. Kirsdamas kambarį, šalia lovos kabančiame
veidrodyje pastebėjau savo atspindį.
Jei Raikerio mova priminė žmogų, galva taranuojantį gyvenimo išbandymus, tai tipas
veidrodyje atrodė taip, lyg sugebėtų išsisukti iš kiekvienos krizės ir iš šono žvelgtų, kaip
likimas tėškiasi ant savo riebios fizionomijos. Jis pasižymėjo katiniška eisena ir tokia judesių
ekonomija, kokia nepadarytų gėdos Ančanai Salomao. Tankūs juodut juodutėliai plaukai
bangelėmis krito ant apgaulingai siaurų pečių, elegantiškai įkypose akyse spindėjo
nerūpestingas žvilgsnis, bylojantis, jog Visata — nepaprastai šauni vietelė.
Į techno-nindzės movą įsikūnijau vos prieš keletą valandų (prieš septynias valandas ir
keturiasdešimt dvi minutes, pagal naujajame kūne instaliuotą laikrodį, kurio skaitmenys
švytėjo kairiajame viršutiniame regėjimo lauko kampelyje), bet įprastų, su perkėlimu
susijusių, šalutinių poveikių nejaučiau. Ištiesiau rudą, liauną menininko ranką ir paėmiau
viskio butelį. Paprasta raumenų bei kaulų sąveika suteikė man neapsakomo džiaugsmo. Ties
pojūčių riba dūzgianti Kumalo neurocheminė sistema, regis, tyliai suokė giesmę apie
neišsemiamas šio kūno galimybes.
Prisiminiau Skerdžiaus žodžius ir mintyse nusišypsojau. Jeigu J.T. pareigūnai tikėjosi, jog
pavyks bent dešimtmetį neprileisti kolonijų prie tokių technologijų, vadinasi, jie gyveno
iliuzijų pasaulyje.
— Nežinau, kokia tavo savijauta, — prabilo jis, — bet aš jaučiuosi velniškai keistai.
— Gali man nepasakoti. — Šliūkštelėjau gėrimo į savo stiklinaitę ir atkišau jam butelį.
Raikerio mova papurtė galvą. Nupėdinau prie palangės ir ant jos prisėdęs įrėmiau nugarą į
stiklą.
— Kaip, po šimts, Kadminas įstengė su tuo susitaikyti? Anot Ortegos, jis visą laiką
dirbdavo su savimi.
— Matyt, bėgant laikui, įprato. Be to, Kadminas buvo suknistas pamišėlis.
— O mes, vadinasi, sveiko proto?
Patraukiau pečiais.
 — Mudu neturėjome iš ko rinktis. Nebent galėjome nusišalinti nuo šito reikalo. Nejau
tokia išeitis būtų buvusi geresnė?
— Pats pasakyk. Juk tu nusprendei susigrumti su Kavahara. Man atiteko tik kekšiaus
vaidmuo. Beje, aš nepamenu, jog Ortega būtų tryškusi džiaugsmu dėl mūsų nukopijavimo.
Ji jautėsi suglumusi ir anksčiau, bet dabar…
— Ji suglumusi! Kaip, tavo manymu, jaučiuosi aš?
— Puikiai žinau, kaip jautiesi, idiote. Aš esu tu.
— Ar tikrai? — nurijau viskio gurkšnį ir pamojau stiklinaite. — Kiek laiko praeis, kol mes
nustosime būti tas pats asmuo?
Jis gūžtelėjo.
— Tave sudaro tai, ką prisimeni. Kol kas skirtingus pojūčius pradėjome fiksuoti tik prieš
septynias ar aštuonias valandas. Vargu ar spraga — ganėtinai didelė.
— Turint omenyje keturiasdešimties metų atsiminimus? Žinoma, ne. Juolab kad
asmenybė formuojasi kūdikystėje.
— Aha, tokius gandus girdėjau. Kol nenukrypome nuo temos, ar galėtum man šį tą
papasakoti? Ką tu jauti, tai yra ką mes jaučiame dabar, kai kojas galutinai pakratė
Lopiniuotasis Baubas?
Nejaukiai pasimuisčiau.
— Ar mums būtina apie tai kalbėti?
— Mudviem reikėtų apie kažką paplepėti. Juk sėdėsime vieni kambaryje iki rytojaus
vakaro.
— Jei nori, gali išeiti pasivaikščioti. Tiesą sakant… — bedžiau nykščiu į stogą, —
…nesunkiai išsinešdinčiau iš pastato tuo pačiu keliu, kuriuo patekau į viešbutį.
— Kaip matau, visiškai nenori to prisiminti.
— Į “Hendriksą” sugebėjau įsmukti be jokio vargo.
Bent šiuo atžvilgiu sakiau tiesą. Pagal pirmąjį plano variantą techno-nindzė turėjo
pasilikti Ortegos apartamentuose, kol Raikerio kopija išnyks su Miriama Benkroft. Bet paskui
man dingtelėjo, jog su “Hendriksu” mums reikėtų užmegzti darbinius santykius, idant
pasisektų suorganizuoti “Skrydžio padebesiais” antpuolį, tačiau savo jėgomis, be skenavimo,
niekaip nebūčiau įrodęs viešbučiui, kad nindzės movoje slypi Kovačo asmenybė. Todėl
Raikerio kopijai, prieš iškeliaujant su ponia Benkroft, reikėjo pristatyti nindzę “Hendriksui”.
Kadangi senąjį mano pavidalą neabejotinai stebėjo, mažų mažiausiai Trepa, apie mudviejų
pasirodymą pro paradines duris nevertėjo net svajoti. Iš Botistos pasiskolinęs gravitacinius
sparnus ir maskuojamąjį kobinezoną prieš pat aušrą nėriau pro retesnį aukščiausiuose
lygiuose skraidančių mašinų srautą tiesiai link iškyšulio, styrančio keturiasdešimt antrame
aukšte. “Hendriksas”, kurį Raikeris perspėjo apie mano atvykimą, specialiai atidarė
ventiliacijos angą.
Padedant Kumalo neurochemai, įsmukti vidun buvo nesunkiau negu įžengti pro paradines
duris.
— Klausyk, — tarė Raikeris. — Mudu esame tas pats asmuo. Aš žinau viską, ką žinai tu.
Kas čia tokio, jei apie tai šnektelėsime?
— Jeigu tu viską žinai, kokia prasmė tai pasakoti?
— Kartais sveika išreikšti mintis žodžiais. Tokiu atveju, net jei bendrauji su kitais
žmonėmis, iš tiesų kalbiesi su savimi. O pašnekovas tiesiog klausosi ir leidžia tau išsišnekėti.
Atsidusau.
— Na… mintis apie prakeiktą tėvuką išmečiau iš galvos labai seniai.
— Aha, kurgi ne.
— Aš kalbu rimtai.
— Ne. — Jis bakstelėjo į mane pirštu, panašiai kaip aš — Benkroftui, kai Saulėkaitos
rūmų balkone metušas nenorėjo pripažinti akivaizdžių faktų. — Tu sau meluoji. Pameni
sutenerį, kurį susitikome virtualiame Laslo viešnamyje tais pačiais metais, kai prisijungėme
prie Šonagono Vienuolikės? Tą patį, kurį būtume nudėję, jei mūsų nebūtų nuo jo atplėšę.
 — Viskuo kalti chemikalai. Apspangę nuo tetrameto bandėme pasipuikuoti, nes mūsų
užnugarį saugojo Vienuolikė. Po velnių, mums tebuvo šešiolika.
— Neskiesk. Mes užpuolėme tipelį, nes jis priminė tėvuką.
— Galbūt.
— Tai faktas. Būtent todėl kitus penkiolika metų praleidome žudydami įtakingas
žmogystas.
— Nusišneki! Tuos penkiolika metų naikinome visus, kurie pastodavo kelią. Juk
tarnavome armijoje; tokiu būdu užsidirbdavome pragyvenimui. Beje, nuo kada sąvadautojai
tapo įtakingi?
— Tebūnie. Pusantro dešimtmečio skerdėme sutenerius. Išnaudotojus. Gal taip
stengėmės jam atsilyginti?
— Jis niekada neliepė motinai parsidavinėti.
— Esi tuo tikras? Kodėl gi panūdai ištirti, kur nuves Elizabetos Eliot gija? Kodėl išsprogai
kaip sumauta branduolinė bomba? Kodėl per tyrimą nuolat žvalgeisi viešnamių pusėn?
— Todėl, — atsakiau įsipildamas viskio, — kad pati byla buvo susijusi su kekšynais. Mes
atkreipėme dėmesį į Eliot, nes diplomatinio agento intuicija tvirtino, jog einame teisingu
keliu. Benkrofto elgesys su žmona…
— O, Miriama Benkroft. Štai dar viena uola, kurią galėjome kaip reikiant išjudinti.
— Prikąsk liežuvį. Dėl Eliot mes nė velnio neklydome. Jei ne apsilankymas “Džerio”
biokabinose, nebūtume papuolę ir į “Skrydį padebesiais”.
— Fui. — Jis su pasibjaurėjimu numojo ranka ir ištuštino savąją stiklinaitę. — Tikėk, kuo
nori. Aš asmeniškai manau, jog Lopiniuotasis Baubas tėra tėvuko metafora, štai kodėl taip
išsigandome, kai pirmą kartą išvydome virtualią simuliaciją. Pameni poilsio namus
Adoracijoje? Po parodytų vaizdų mus ištisą savaitę kankino košmarai. Naktimis per miegus
sudraskydavome į skutus pagalves. Dėl šios priežasties mus nusiuntė pas psichochirurgus.
Irzliai patraukiau pečiais.
— Aha, pamenu. Bet, kiek žinau, man plaukai šiaušėsi nuo Lopiniuotojo Baubo. Tėvukas
čia niekuo dėtas. Prisimenu, jog lygiai taip pat jaučiausi, kai virtualiame formate susitikau
su Kadminu.
— Kurį mes nudėjome. Ką dabar jauti?
— Nieko.
Jis vėl dūrė į mane pirštu.
— Išsisukinėji.
— Nieko panašaus. Močkrušys stojo man skersai kelio, grasino nužudyti, ir dabar jis
negyvas. Istorijos pabaiga.
— Gal prisiminsi, kas dar tau grasino? Pavyzdžiui, kai buvai vaikas?
— Daugiau apie tai nekalbėsiu. — Stvėriau butelį ir vėl įsipyliau gėrimo. — Keičiam temą.
Ką papasakosi apie Ortegą? Ką mes jaučiame jai?
— Ketini išmaukti visą butelį?
— Tu irgi nori?
— Ne.
Skėstelėjau rankomis.
— Tuomet koks tau skirtumas?
— Bandai nusigerti?
— Žinoma. Aš esu priverstas bendrauti su savimi. Kodėl turėčiau malti liežuviu blaivia
galva? Na, ką paporinsi apie Ortegą?
— Aš nenoriu apie tai šnekėti.
— Kodėl ne? — teisėtai nustebau. — Pats minėjai, jog mudviem reikėtų apie kažką
paplepėti. Kodėl ne apie Ortegą?
— Todėl, kad dabar mes puoselėjame jai skirtingus jausmus. Tu ištrūkęs iš Raikerio
movos.
— Tai nereiškia…
 — Dar ir kaip reiškia. Mudu su Ortega sieja grynai fiziniai ryšiai. Užsiliepsnoti rimtesniems
jausmams neužteko laiko. Būtent todėl gali ramiai apie ją šnekėti. Naujojoje movoje galvoji
apie jachtą su nostalgija, bet atsimeni visus įvykius laive lyg per miglą. Nejauti jokios
cheminės reakcijos.
Prasižiojau ketindamas atšauti, tačiau supratau, jog nerandu tinkamų žodžių. Kuriam
laikui užsičiaupėme, įdėmiais žvilgsniais įnikome tyrinėti gintarines savo stiklų gelmes. Ūmai
pakibusi tyla įsispraudė tarp mūsų lyg į kambarį atklydęs nepageidaujamas svečias.
Raikerio kopija sužvejojo kišenėje Ortegos duotą bemaž suplotą rūkalų pakelį. Išpurtęs
cigaretę gailiai į ją pažiūrėjo ir įsikišo į lūpų kraštelį. Savo ruožtu pasistengiau, kad mano
akyse neatsispindėtų priekaištingas žvilgsnis.
— Paskutinė, — tarė jis prisidegdamas cigaretę.
— Gali jų gauti iš viešbučio.
— Aha. — Raikerio mova išpūtė dūmą, ir aš pajutau, jog pradedu jam pavydėti žalingo
įpročio. — Tiesą sakant, dabar mums derėtų aptarti ką kita.
— Ką būtent?
Bet aš supratau, kur jis lenkia. Mudu abu žinojome, apie ką turėtume šnektelėti.
— Tau reikia išsamaus paaiškinimo? Gerai. — Jis vėl įtraukė dūmą ir nejaukiai patraukė
pečiais. — Privalome nutarti, kurį iš mudviejų sunaikinsime, kai bus atliktas darbas.
Individualus išgyvenimo instinktas stiprėja sulig kiekviena minute, todėl turime apsispręsti
kuo greičiau.
— Kaip?
— Nežinau. Ką labiau norėtum prisiminti? Kaip sudoroji Kavaharą? Ar kelionę pas Miriamą
Benkroft? — jis gaižiai nusišypsojo. — Spėju, jog pirmoji užduotis — be konkurencijos.

— Ei, tu ne šiaip ritinėsies paplūdimyje. Galėsi vienu metu mylėtis su daugybe tos pačios
moters kopijų. Tai vienintelė nusikalstama veikla, kuri teikia tokį pasitenkinimą. Šiaip ar
taip, Irena Eliot tvirtino, jog sugebės įrašyti mūsų abiejų atsiminimus.
— Galbūt. Eliot sakė galbūt sugebėsianti juos įrašyti. Kažkuriam iš mudviejų vis tiek
reikės pranykti. Atsiminimai nesusilies, o bus perkelti iš vienos sąmonės į kitą. Kaip
svetimos kopijos. Tu norėtum juos implantuotis? Norėtum, kad juos gautų tas, kuris
išgyvens? Mes netgi nedrįsome pažvelgti į akis “Hendrikso” sukurtai simuliacijai. Dabartinė
padėtis gerokai sudėtingesnė. Ne, nieko nebus, svetimais prisiminimais savo sąmonės
neteršime. Vienas iš dviejų — išliksi tu arba aš. Ir mums teks nuspręsti kuris.
— Aha. — Čiupau viskio butelį, niūriai įsistebeilijau į etiketę. — Ką gi mums daryti?
Sužaisti “Popierių, žirkles, akmenį”? Kas laimės iš penkių kartų?
— Aš turiu racionalesnį pasiūlymą. Nuo šiol pasakosime vienas kitam savo prisiminimus ir
vėliau nutarsime, kuriuos pageidautume išsaugoti. Kurie iš jų vertingesni.
— Kaip, po velnių, tai nustatysime?
— Tiesiog pajusime.
— O jei kuris nors iš mūsų pūs miglą į akis? Pagražins tiesą, kad prisiminimai atrodytų
patrauklesni. Arba meluos dėl to, kas labiau patinka.
Jis prisimerkė.
— Tu kalbi rimtai?
— Per kelias dienas daug kas gali įvykti. Kaip sakei, mums abiem knietės išgyventi.
— Esant reikalui, paprašysime Ortegos, kad ji mus patikrintų melo detektoriumi.
— Jau verčiau rizikuočiau palošti “Popierių, žirkles, akmenį”.
— Duokš tą sumautą butelį. Jei tau terūpi laidyti pokštus, aš irgi nesiruošiu leistis į rimtas
šnekas. Beje, gal problemą išspręs Kavahara, kuri tave, šunsnuki, pačirškins.
— Dėkui.
Įteikęs butelį žiūrėjau, kaip jis prisipylė gėrimo į stiklinaitę. Per du pirštus. Džimis de
Sotas visuomet sakydavo, jog per vieną vakarą išmaukti daugiau nei penkis pirštus gryno
viskio — tikra šventvagystė. Padauginęs nebejausi skonio, aiškino bičiulis. Tokiu atveju
verčiau ragauti praskiestą alkoholį. Jaučiau, kad šį vakarą jo dogmai nusidėsiu.
 Pakėliau stiklą.
— Už vieningą tikslą.
— Aha, ir už tai, kad liausies gėręs vienas.
Pagirios mane kankino netgi beveik po paros, per viešbučio monitorius stebint, kaip
Raikerio kopija išeina pro paradines duris. Stypsodamas ant šaligatvio jis sulaukė, kol
privažiavo ilgas, blizgantis limuzinas. Prasivėrus durelėms, mašinos viduje įžiūrėjau
Miriamos Benkroft profilį. Kai mano antrininkas nėrė į saloną, durys užsidarė, ir jie abu
pradingo iš akiračio. Sudrebėjęs limuzinas atsiplėšė nuo asfalto.
Nurijau skausmą malšinančią tabletę niekuo jos neužsigerdamas, luktelėjau dešimt
minučių ir patraukiau ant stogo, kur ketinau susitikti su Ortega.
Lauke buvo šalta.
39

Ortega turėjo pačių įvairiausių naujienų.

Iš savo slaptavietės su leitenante užmezgė ryšį Irena Eliot, kuri išreiškė norą pašnekėti
apie kitą antpuolį. Skambutis buvo perduotas tokiu siauriu spinduliu, su kokiu pareigūnams
iš Kalvos gatvės nė sykio neteko susidurti. Be to, Eliot tvirtino, jog akis į akį bendraus tik su
manimi.
Iki šiol niekam nekilo įtarimų, kad stebėjimų kamerų filmuotus vaizdus iš “Panamos
rožės” pakoregavo gramzdintoja. Tuo tarpu Ortega tebesaugojo “Hendrikso” atminties
įrašus. Po Kadmino mirties byla dėl dvigubo persikūnijimo tapo administraciniu formalumu,
kuriuo nė vienas pareigūnas neskubėjo užsiimti. Vidaus reikalų tarnyba tik pradėjo tirti, kaip
samdomas žudikas įstengė pasprukti iš policijos saugyklos. Paaiškėjus, jog čia nagus prikišo
dirbtinis intelektas, įdėmūs žvilgsniai nukryps į “Hendriksą”, tačiau artimiausiu metu
viešbučiui nemalonumai negrėsė. Visų pirma reikėjo atlikti tarpdepartamentines procedūras,
juolab kad Ortegai pavyko įtikinti Muravą, esą jai derėtų pasirūpinti tam tikrais
nesueinančiais galais. Kapitonas leido savo leitenantei per kelias savaites apsikuopti puikiai
suprasdamas, jog Ortega nevirškina Vidaus reikalų tarnybos ir šios atstovams nė už ką
neketina ištiesti pagalbos rankos.
Porelė VRT detektyvų ėmė šniukštinėti aplink “Panamos rožę”, tačiau pareigūnai iš
Organinės žalos skyriaus apsupo Ortegą ir Botistą tokiomis glaudžiomis gretomis, kad
Vidaus reikalų tarnybai niekaip nepavyko iki jų prasibrauti.
Taigi mums suteikė kelių savaičių atokvėpį.

Ortega nuskraidino visureigį šiaurės rytų kryptimi. Vykdydami Irenos Eliot instrukcijas,
priartėjome prie nedidelio spiečiaus burbulinių palapinių, kurios padrikai iškilo prie vakarinio
tarp medžių tyvuliuojančio ežero galo, nuo kitų gyvenamųjų vietų nutolusio per šimtus
kilometrų. Kai pakibome virš stovyklos, Ortega suurzgė, tarsi būtų atpažinusi gyvenvietę.
— Ar žinai, kur mes atsidūrėme?
— Numanau. Tai Sukčių miestas. Matai palydovinę lėkštę centre? Vietiniai prisijungė prie
senovinės geosinchroninės orų platformos, todėl gali dykai gauti duomenis iš viso
pusrutulio. Jie, ko gero, atsakingi už keletą procentų informacinių nusikaltimų, įvykdomų
Vakarų pakrantėje.
— Policija jų nesuima?
— Bent jau nesivargina pričiupti. — Ortega nutupdė visureigį ant ežero kranto, netoli nuo
artimiausios palapinės. — Supranti, čionykščių pastangomis tebeveikia antikvarinės
orbitinės stotys. Jeigu nebūtų tokių miestelių, kažkam reikėtų sumokėti už stočių
demontavimą. Nemažą kainą. Taigi kol vietiniai užsiima smulkiomis suktybėmis, niekas
nekreipia į juos dėmesio. Transliacijų terorizmo skyrius turi svarbesnių reikalų. Tu eini?
Išlipau laukan, ir mudu nukulniavome palei ežero krantą link stovyklos. Žvelgiant iš oro
susidarė įspūdis, jog visos struktūros daugiau ar mažiau panašios, bet dabar mačiau, kad
palapinės išdažytos ryškiais piešiniais ir abstrakčiais raštais. Vienodų vaizdų nepastebėjau,
tačiau kai kurie iš jų, mano nuomone, priklausė tai pačiai menininko rankai. Daugybė
palapinių turėjo tentais dengtas verandas, atsikišusius, masyvius priestatus ir netgi
prijungtas rąstų trobeles. Tarp statinių ant virvių kabėjo drabužiai, aplinkui lakstė
krykštaujantys murzini vaikučiai.
Stovyklos apsauginis mus pasitiko pirmajame palapinių žiede. Dviejų metrų, aulinius
avintis milžinas, kuris aiškiai svėrė daugiau nei mūsų abiejų su Ortega movos. Po apdribusiu
pilku kombinezonu įžiūrėjau kovotojo povyzą. Jo akių obuoliai švytėjo raudoniu, iš smilkinių
kyšojo trumpi rageliai, veidas buvo randuotas ir senas. Prie keistos išorės visiškai nesiderino
pyplys, kurį jis supo kairiąja ranka.
Žmogus linktelėjo mano pusėn.
— Ar jūs esate Andersonas?
— Taip. Čia Kristina Ortega. — Nustebau išgirdęs abejingai skambantį savo balsą. Be
feromoninės Raikerio sąsajos aš tejutau miglotą susižavėjimą patrauklia moterimi, kuri savo
liauna išvaizda ir charakteriu panėšėjo į Virdžiniją Vidorą.
Manyje beliko tik jai puoselėjamas palankumas ir atsiminimai.
Įdomu, pagalvojau, ar leitenantė irgi taip jaučiasi?
— Farė, ar ne? — Išsigimėlių kovų veteranas atsiliepė anaiptol ne šiltai, bet ir ne
priešiškai.
— Ne šiuo momentu, — atšoviau. — Irena čia?
— Aha. — Milžinas permėtė vaiką į kitą ranką ir pamojo. — Palapinėje su žvaigždžių
atvaizdais. Ji jūsų laukė.
Jam bekalbant, iš nurodytos struktūros išniro Irena Eliot. Raguotasis suniurnėjo ir nuvedė
mudu link žvaigždėto statinio. Pakeliui prie mūsų prisijungė mažylių virtinė. Eliot mus
stebėjo į kišenes susikišusi rankas. Kaip ir buvęs kovotojas, ji avėjo aulinius, vilkėjo
kombinezoną, kurio nuobodžią pilkybę atsvėrė akinančiomis vaivorykštės spalvomis
nudažytas galvos raištis.
— Tavo svečiai, — paskelbė raguotasis. — Palikti jus vienus?
Eliot ramiai sulinksėjo. Jis šiek tiek padvejojo, tuomet gūžtelėjo ir drauge su įkandin
sekančiais mažyliais nudrožė šalin. Palydėjusi juos žvilgsniu moteris atsisuko į mus.
— Verčiau užeikite vidun, — tarė.
Elementarią patalpą į dalis suskirstė medinės pertvaros ir kilimai, kurie kabėjo ant laidų,
nutiestų plastikiniame stogo kupole. Vidines sienų puses irgi puošė meno darbai, nors
dauguma atrodė taip, tarsi juos būtų sukūrę stovyklos vaikai. Eliot rankos mostu paragino
mus žygiuoti į blausiai apšviestą kambarėlį, kur riogsojo foteliai-maišai ir aptriušęs,
epoksidiniais klijais prie sienos prilipdytas informacijos terminalas. Atrodo, ji pagaliau
prisitaikė prie naujosios movos. Nūnai judėjo be jokių sąmoningų pastangų. Supratau, kad
jos būklė žymiai pagerėjo dar “Panamos rožėje”, tačiau dabar pažanga badyte badė akis.
Eliot prisėdo viename fotelyje ir smalsiai į mane pažvelgė.
— Jei neapsirinku, šitoje movoje esate jūs, Andersonai?
Pritardamas linktelėjau.
— Gal pasakysite kodėl?
Įsitaisiau priešais ją.
— Viskas priklauso nuo jūsų, Irena. Dalyvausite žaidime ar ne?
— Jūs garantuojate, jog atgausiu savo kūną? — ji stengėsi kalbėti nerūpestingai, tačiau
balso intonacijoje buvo girdėti troškimą išduodančios gaidelės.
Nukreipiau akis į Ortegą, kuri pakinkavo galva.
— Būtent. Jei planas išdegs, federalinės valdžios pavedimu atsiimsime jūsiškę movą. Bet
iš pradžių mums reikia įgyvendinti savo tikslą. Jeigu susimausime, patys greičiausiai sėsime
už grotų.
— Jums suteikti federaliniai įgaliojimai, leitenante?
Ortega kreivai nusišypsojo.
— Ne visai. Bet J.T. chartija padės gauti įgaliojimus atgaline data. Jeigu, kaip sakiau,
mums pasiseks.
 — Atgaline data. — Eliot įbedė žvilgsnį į mane pakėlusi aukštyn antakius. — Jūsų minima
procedūra paplitusi tiek pat, kiek banginių mėsa. Matyt, ruošiatės sutvarkyti velniškai
svarbų reikalą.
— Teisingai, — patvirtinau.
Eliot įtariai prisimerkė.
— Vadinasi, nuo “Lizdasaulio” atsiribojate? Po velnių, kas gi jūs toks, Andersonai?
— Jūsų krikštamotė fėja, Eliot. Nes jei leitenantei nepavyks teisėtomis priemonėmis
atgauti senosios movos, aš ją išpirksiu. Garbės žodis. Vėl klausiu: jūs prisidedate prie mūsų
ar ne?
Moteris dvejojo dar kelias sekundes. Per šias akimirkas pagarba, kurią jutau jos
gebėjimams, persikėlė į asmeninį lygį. Galų gale ji linktelėjo.
— Kalbėkite, — ištarė.
Užtrukau maždaug pusvalandį, kol viską išklojau. Tuo metu Ortega stypsojo vietoje,
kartkartėmis pajudėdavo, išnirdavo iš palapinės ir sudirgusi grįždavo vidun. Per pastarąsias
dešimt dienų mano bendražygei teko nusižengti praktiškai kiekvienam savo profesiniam
principui, ir dabar leitenantė dalyvavo projekte, kuriam neišdegus, jai grėsė kalėti
saugykloje šimtą metų ar net ilgiau. Jei ne Botistos ir kitų bendradarbių parama, Ortega
nebūtų rizikavusi, kad ir kaip nuoširdžiai nekentė metušų… kad ir kaip geidė ištraukti iš
kalėjimo Raikerį.
O gal taip atrodė tik man?
Irena Eliot klausėsi tylėdama. Mane nutraukė porą sykių, pateikusi tris techninius
klausimus, į kuriuos nežinojau atsakymų. Kai baigiau pasakoti, ji ilgą laiką nepratarė nė
žodžio. Ortega liovėsi matavusi žingsniais kambarį ir sustojo šalia manęs.
— Jūs kuoktelėjote, — galop prabilo Eliot.
— Ar sugebėsite atlikti užduotį?
Irena prasižiojo ir vėl užsičiaupė. Veide atsispindėjo svajinga išraiška, todėl spėjau, kad
moteris bando iškrapštyti iš atminties ankstesnius su gramzdinimu susijusius epizodus.
Galiausiai ji palinksėjo galva tarytum mėgindama save kažkuo įtikinti.
— Taip, — lėtai atsiliepė. — Sugebėsiu. Bet ne realybėje. Juk privalėsiu ne perrašyti
apsaugos sistemą, instaliuotą į jūsų bičiulių kovų areną, ar persiųsti virusą į dirbtinio
intelekto procesorių. Palyginti su šiuo užsiėmimu, kiaulystė, kurią iškrėtėme DI, panėšės į
sistemos patikrinimą. Vien tam, kad pabandyčiau įvykdyti darbą, man teks persikelti į
virtualų formatą.
— Jokių problemų. Dar ko nors reikės?
— Nelygu, kokias apsaugos priemones turi “Skrydis padebesiais”. — Moters balse
išgirdau pasibjaurėjimo šešėlį. Vienai sekundės daliai sudrėko jos akys. — Sakote, jog tai
aukštos klasės viešnamis?
— Labai aukštos, — užtikrino Ortega.
Eliot nuslopino savo emocijas.
— Tuomet privalėsiu kai ką patikrinti. Sugaišiu šiek tiek laiko.
— Kiek? — užsimanė sužinoti leitenantė.
— Na, pasiekti rezultatą galima dviem būdais. — Paniekos, kurią savo srities specialistas
demonstruoja neišmanėliams, gaidelės perrėžė užgniaužtas emocijas nelyginant randas. —
Jei apsaugos sistemas nuskenuočiau paskubomis, skraidančiame kekšyne tikriausiai
įjungčiau visus pavojaus signalus. Bet jei procedūras vykdyčiau, kaip pridera, užbaigčiau jas
maždaug po kelių dienų. Sprendžiate jūs.
— Neskubėkite, — pasiūliau ir perspėjančiu žvilgsniu nudelbiau Ortegą. — O kaipgi garso
ir vaizdo įranga? Pažįstate žmonių, kurie man ją instaliuotų, bet niekam apie tai
nepasakotų?
— Aha, tokių specialistų stovykloje rastume. Bet telemetrinę sistemą verčiau užmirškite.
Pamėginęs ką nors iš ten atsisiųsti jūs sukelsite triukšmą. Tai ne žodžių žaismas. — Ji žengė
prie terminalo ir įjungė prieigos ekraną. — Galbūt Rysai pavyks jums suorganizuoti slaptą
mikrofoną. Į ekranuotą mikrolaikmeną įrašytumėte poros valandų trukmės filmuką — didelio
ryškumo vaizdus, kuriuos vėliau čia nuskaitytume.
— Puiku. Ar tai brangiai kainuos?
Eliot atsigręžė į mus iškėlusi antakius.
— Pakalbėkite su Rysa. Detales turbūt reikės nupirkti, bet gal ji sutiks atlikti operaciją, jei
prižadėsite, kad vėliau pinigus sumokės federalinė valdžia, kurios įgaliojimus jūs ketinate
gauti. Jai praverstų pinigai iš J.T.
Dirstelėjau į Ortegą, kuri susierzinusi patraukė pečiais.
— Pažiūrėsime, — šiurkščiai tarė, kai Eliot įsistebeilijo į ekraną. Pakilęs nuo fotelio-maišo
atsigręžiau į policininkę.
— Ortega, — sumurmėjau moteriai į ausį ir ūmai suvokiau, kad jos kvapas nė kiek
nejaudina naujosios mano movos, — aš nekaltas, jog mes stokojame finansų. “Lizdasaulio”
sąskaita jau išgaravo. Jeigu imsiu tuštinti Benkrofto kreditą, jis nesupras, kurių galų man
prisireikė tokių pirkinių. Tvardykis.
— Mane siutina ne pinigai, — sušnypštė ji.
— Tuomet kas?
Mūsų veidai mažne lietėsi, tačiau tai nebekurstė jokių trikdančių jausmų.
— Pats puikiai žinai.
Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau, idant išvengčiau jos žvilgsnio.
— Ar tu atrinkai man ginklus?
— Taip. — Ortega atsitraukė, jos balsas vėl nuskambėjo abejingai. — Paralyžiuoklį radau
savo nuovados sandėlyje; niekas jo nepasiges. Visa kita gausiu iš Niujorko policijos
konfiskuotų ginklų atsargų. Rytoj nuskrisiu jų paimti. Priskiedžiau, neva vienoje byloje man
reikalingi daiktiniai įrodymai, paprašiau, kad padarytų man paslaugą ir dokumentuose
transakcijos nefiksuotų.
— Gerai. Ačiū.
— Nėra už ką, — ironiškai atkirto ji. — Beje, Niujorko farams teko verstis per galvas, kol
jiems pasisekė iškapstyti užtaisus su voro nuodais. Tu, žinoma, nesiruoši atskleisti, ką su
jais veiksi?
— Tai susiję su asmeniniu reikalu.
Eliot su kažkuo užmezgė ryšį, ir ekrane nušvito rimtos išvaizdos beveik šešiasdešimties
metų moteris, įsikūnijusi į afrikietės movą.
— Ei, Rysa, — džiugiai sušuko mūsų bendrininkė. — Radau tau klientą.

Laimei, pesimistinis scenarijus nepasitvirtino — Irena Eliot atliko preliminarų skenavimą

per parą. Aš sėdėjau prie ežero, gaivelėjausi po paprastos Rysos mikrooperacijos ir
svaidžiau akmenėlius į vandenį kartu su šešiamete mergyte, kuri, regis, panūdo mane
prižiūrėti. Ortega vis dar viešėjo Niujorke; tarp mūsų tvyrojusi žvarba taip ir neištirpo.
Eliot išniro iš palapinės ir nė nesivargindama prieiti prie kranto šūksniu pranešė apie
sėkmingą slapto skenavimo baigtį. Krūptelėjau, kai balso aidas nuslydo vandens paviršiumi.
Prie atviros gyvenvietės erdvės reikėjo įprasti; nė nenumaniau, kaip tokia aplinka padėjo
duomenų piratavimui. Įteikiau akmenuką mergaitei, pats instinktyviai patryniau perštintį
paakį, kur Rysa implantavo įrašymo sistemą.
— Imk. Pabandyk su šituo.
— Tavo akmenėliai sunkūs, — suzirzė ji.
— Vis vien pamėgink. Paskutinė mano “varlytė” atšoko nuo vandens devynis kartus.
Mergytė pašnairavo į mane.
— Į tave įkrautos reikalingos programos. O man tik šešeri.
— Teisybė. Abiem atvejais. — Nuleidau delną ant jos viršugalvio. — Tačiau tau teks
darbuotis su tuo, ką turi.
— Užaugusi prisijungsiu prie sistemų taip pat kaip teta Rysa.
Kumalo neurochema aprūpintoje mano smegeninėje šmėkštelėjo liūdesio užuomina.
— Puiku. Klausyk, man metas eiti. Nelįsk į ežerą, gerai?
 Ji suirzo.
— Aš moku plaukti.
— Kaip ir aš, bet ar nemanai, kad vanduo šaltas?
— Ta-a-aip…
— Na, matai. — Pašiaušiau jai plaukus ir numygau paplūdimiu. Prie pirmosios palapinės
atsigręžiau. Mergaitė gniaužė plokščią akmenėlį ir juo grūmojo ežerui, tarsi vanduo būtų
pikčiausias priešas.
Įvykdžiusi užduotį Eliot jautė poreikį išsišnekėti kaip visi informacijos knysliai, ilgą laiką
kursavę per laikmenas.
— Pasistengiau iškapstyti šiek tiek istorinių žinių, — tarė ji iš savo vietos atitraukdama
terminalą. Moters pirštai pastrykčiojo per klaviatūrą, ir ekranas nušvito, įvairiomis spalvomis
užliedamas jos veidą. — Implantas patinka?
Vėl paliečiau apatines blakstienas.
— Šaunus daikčiukas. Prijungtas prie tos pačios sistemos, kuriai priklauso chronolustas.
Rysa galėtų tuo užsidirbti pragyvenimui.
— Anksčiau užsidirbdavo, — atsiliepė Eliot, — kol ją pričiupo už literatūrą, nukreiptą prieš
protektoratą. Kai užsibaigs ši velniava, lai kas nors federaliniu lygiu užtaria už ją žodelį.
Rysai to reikia kaip vandens.
— Aha, ji minėjo. — Per moters petį žvilgtelėjau į ekraną. — Ką įdomaus man parodysite?
— ”Skrydį padebesiais”. Brėžinius iš Tampos orlaivių statyklos. Korpuso specifikacijas,
visa, kas reikalinga. Šita informacija įvesta į duomenų bazę prieš šimtmečius. Keista, jog iki
šiol išsaugota. Kad ir kaip ten būtų, rodos, orlaivis priklausė audras kontroliuojančiai Karibų
flotilei — anksčiau, nei orbitinis “Padangių sistemų” orų tinklas išstūmė laivyną iš verslo. Iš
perdaryto “Skrydžio padebesiais” išplėšė tolimojo veikimo skenerius, bet paliko vietinius
saugumą garantuojančius sensorius. Temperatūros pokyčių fiksatorius, infraraudonųjų
spindulių režimu veikiančius detektorius ir panašius žaisliukus. Tenykščiams iš karto bus
pranešta, jei prie korpuso priartės objektas, įkaitęs iki žmogaus kūno temperatūros.
Nė kiek nenustebęs linktelėjau.
— Įėjimų yra?
Ji patraukė pečiais.
— Šimtai. Ventiliacinės angos, techninės priežiūros tuneliai. Išsirinkite, ką norite.
— Iš pradžių patyrinėsiu informaciją, kurią Mileris išklojo mano simuliacijai. Bet tarkim,
bandysiu įsibrauti pro viršų. Problemų kels tiktai kūno šiluma?
— Aha, tačiau tie sensoriai fiksuoja menkiausius temperatūros pokyčius. Maskuojamasis
kombinezonas jums nepadės. Jėzau Kristau, jus išduos netgi kvapas, ištrūkstantis iš plaučių.
Beje, korpuso paviršiumi neapsiribota. — Eliot niūriai kryptelėjo galvą į ekraną. —
Vietiniams taip patiko ši sistema, kad ją įrengė visame laive. Kiekvienas koridorius
aprūpintas kambario temperatūrą kontroliuojančiais prietaisais.
— Taip, Mileris minėjo kažką apie šilumines žymeles.
— Būtent. Atvykėlių kodai įtraukiami į sistemą. Jei į laivą prasmunka neprašytas svečias
arba jei žmogus atsiduria ten, kur jam nevalia eiti, kaipmat įsijungia korpuse įmontuotos
pavojaus sirenos. Paprasta, bet labai veiksminga. Deja, man nepavyks įsismelkti į laivo
duomenų bazę ir sukurpti kodą, kuris leistų nevaržomai bastytis po laivą. Per daug
apsaugos priemonių.
— Nesijaudinkite, — nuraminau Eliot. — Dėl to keblumų nekils.

— Ko nori? — Ortega dėbtelėjo į mane tūžmingu žvilgsniu aiškiai negalėdama patikėti

savo ausimis. Ji žengė atatupsta, tarytum būčiau susirgęs užkrečiama liga.
— Aš tik pasiūliau. Jei neketini…
— Ne. — Žodis nuskambėjo taip, lyg leitenantė pirmą kartą jį tartų ir tuo mėgautųsi. —
Ne. Nieku gyvu, velniai griebtų. Dėl tavęs žiūrėjau pro pirštus į virusinį nusikaltimą, slėpiau
daiktinius įrodymus, prisidėjau prie daugialypio perkūnijimo…
 — Daugialypio — per skambiai pasakyta.
— Tai rimtas nusikaltimas, šunsnuki, — sušnypštė ji pro dantis. — Aš nesiruošiu vogti
konfiskuotų narkotikų iš policijos sandėlio.
— Tiek jau to. — Kurį laiką tylėjau liežuvio galu baksnodamas vidinę skruosto pusę. —
Dar šiek tiek jų konfiskuoti norėtum?
Mane persmelkė keistas kutulys, kai ji nenoromis nusišypsojo.
Prekeivis mindžikavo ten pat, kaip ir prieš dvi savaites, kuomet susidūriau su jo
transliacijų spinduliu. Šįsyk išvydau tipelį, kai iki jo liko dvidešimt metrų — slypintį nišoje,
ant peties užsikrovusį projektorių su mirksinčiu objektyvu. Šaligatviais kėblino vos vienas
kitas praeivis. Linktelėjau Ortegai, kuri įsitaisė kitoje gatvės pusėje, ir nupėdinau pirmyn.
Transliacijų pobūdis nepasikeitė — mane apspito absurdiškai nuožmios ir geidulingos
moterys, kurios užleido vietą betatanatino vėsai, bet dabar aš žinojau, ko tikėtis, be to,
poveikį prislopino Kumalo neurochema. Žengiau link prekeivio entuziastingai išsišiepęs.
— Turiu Tirpyklės, seni.
— Gerai, jos ir ieškau. Kiek turi?
Sprendžiant iš veido išraiškos, jo viduje susigrūmė godulys ir įtarimai. Dėl visa pikta,
vyruko ranka nuslydo žemyn link siaubų dėžutės, pritvirtintos prie diržo.
— Kiek tau reikia, seni?
— Duokš viską, ką turi, — linksmai atšoviau.
Jis per vėlai suvokė, kur lenkiu. Sugriebiau du prekeivio pirštus anksčiau, negu jie spėjo
nuspausti siaubų skrynelės mygtukus.
— Ne-e.
Žmogėnas su projektoriumi užsimojo kita ranka. Aš sulaužiau pirštus. Jis užstaugė ir iš
skausmo susmuko. Spyręs į pilvą atėmiau iš vyruko siaubų dėžutę. Po akimirkos prie manęs
išdygo Ortega, kuri atkišo savo ženklelį priešais prakaito lašais nusėtą prekeivio fizionomiją.
— Įlankos miesto policija, — lakoniškai tarė leitenantė. — Tu suimtas. Pažiūrėkime, kuo
prekiauji.
Betatanatiną aptikome stiklinėse ampulėse, įvyniotose į vatą ir lipniomis juostelėmis
priklijuotose prie odos. Kilstelėjau vieną jų prieš šviesą ir papurčiau. Viduje suteliūskavo
rausvas skystis.
— Ką manai? — kreipiausi į Ortegą. — Kokie aštuoni procentai?
— Nedaugiau. — Moteris įrėmė kelį į prekeivio sprandą, ir jo veidas prisiplojo prie
asfalto. — Kur skiedi savo šlamštą, bičiuli?
— Aš parduodu gerą prekę, — sucypė žmogelis. — Gaunu ją iš pirmo šaltinio. Tai…
Ortega vožė krumpliais per pakaušį, ir vyriokas užsičiaupė.
— Tai mėšlas, — kantriai paaiškino leitenantė. — Taip subjaurotas, kad jis nė nepajėgtų
normaliai atšaldyti. Mums nereikia tokio niekalo. Galėsi susigrąžinti savo turtą ir dingti iš
akių. Tiesiog pasakyk, kur jį skiedi. Adresą.
— Aš nežinau…
— Nori, kad nudėčiau tave sprunkantį? — maloniai pasiteiravo Ortega, ir vyrukas
bematant prikando liežuvį.
— Oklende, — pagaliau suniurnėjo.
Policininkė įteikė jam pieštuką ir popieriaus lapelį.
— Užrašyk. Jokių vardų, tiktai adresą. Jei bandysi mane apmulkinti, pažadu grįžti ir tau
sušvirkšti grynos Tirpyklės.
Ortega išgriebė iš prekeivio rankos lapelį su pakeverzotais keliais žodžiais, į kuriuos
dirstelėjusi patraukė kelį nuo vyruko sprando ir patapšnojo jam per petį.
— Gerai. Dabar stokis ir nešdinkis. Jei nuolat darbuojies šiame kvartale, galėsi čia sugrįžti
rytoj. Jei bandysi mėtyti pėdsakus, siūlau neužmiršti: išsiaiškinsiu, kur tu valkiojies, be jokio
vargo.
Jam nusvirduliavus šalin, Ortega plekštelėjo per popiergalį.
— Aš žinau, kur ta vieta. Pernai Tirpyklės gamintojus keletą kartų buvo susėmęs
Narkotinių medžiagų skyrius, bet jų viršūnėles kiekvieną sykį išsukdavo apsukrus
advokatas. Mudu sukelsime triukšmą ir įtikinsime tuos tipus, kad jie sugebės mus papirkti
maišeliu neskiestų narkotikų.
— Šaunus sumanymas. — Palydėjau žvilgsniu nutolstančią prekeivio nugarą. — Ar išties
būtum į jį šovusi?
— Ne-e, — išsišiepė Ortega. — Bet jis to nežinojo. Rengdamiesi rimtiems įvykiams farai iš
Narkotikų skyriaus protarpiais nukepa stambiausius gatvių verteivas. Prasižengęs
pareigūnas sulaukia oficialaus papeikimo, už naują movą sumokama kompensacija, tačiau
prieš perkūnijimą tiems šunkaroms tenka tūnoti saugyklose. Beje, kulkos skaudžiai gelia. Aš
kalbėjau įtikinamai, ar ne?
— Nė sekundei tavimi nesuabejojau.
— Gal man derėjo prisijungti prie diplomatinio korpuso?
Pakračiau galvą.
— Gal tu per daug laiko praleidai mano draugijoje.

Spoksojau į lubas ir laukiau, kol hipnofonų sonokodai mane perkels į virtualią aplinką. Iš
abiejų pusių savo gultuose įsitaisė Deividsonas, informacijos knyslys iš Organinės žalos
skyriaus, bei Ortega. Net ir liūliuojamas hipnofonų, girdėjau lėtą, ritmišką jų alsavimą, kurią
fiksavo Kumalo neurochema. Pamėginau dar labiau atsipalaiduoti, idant hipnosistema
įslėgtų mane į blėstančios sąmonės gelmes, tačiau neįstengiau atsispirti pagundai dar sykį
apmąstyti žabangų smulkmenų — smegeninė tarytum virto skeneriu, tikrinančiu, ar
parašytoje programoje neliko klaidų. Anot laikrodžio, žybsinčio akiračio pakraštyje, praėjo
beveik minutė, todėl pasirėmiau ant alkūnės ir nužvelgiau išsitiesusias, užmigusias figūras.
— Kas atsitiko? — garsiai paklausiau.
— Ką tik atsekiau Šerilę Bostok, — tarė viešbutis. — Pagalvojau, kad norėsite būti vienas,
kai pranešiu naujieną.
Atsisėdęs nusiplėšiau nuo kūno elektrodus.
— Teisingai galvojai. Tu tikras, jog visi kiti jau perkelti anapus?
— Leitenantė Ortega su kolegomis instaliuota į virtualią erdvę maždaug prieš dvi
minutes. Irena Eliot — šią popietę, tik gerokai anksčiau. Jūsų bendražygė prašė, kad jai
niekas netrukdytų.
— Kokia laiko tėkmė virtualioje aplinkoje?
— Vienuolika ir penkiolika šimtųjų spartesnė nei realybėje. Irenos Eliot reikalavimu.
Linktelėjęs nuleidau kojas nuo gulto. Dirbdami informacijos knysliai visuomet
nustatydavo tokias proporcijas. Beje, “Vienuolika ir penkiolika šimtųjų” vadinosi ypač
kruvinas, bet kitais atžvilgiais niekuo neįsidėmėtinas filmas, kuriame vaidino Mikis Nozava ir
iš kurio aiškiai prisiminiau vienintelį dalyką: prieš pat pabaigą Mikio vaidintas veikėjas žuvo.
Tegalėjau viltis, jog tai nepranašauja nelaimės.
— Gerai, — pratariau, — parodyk, ką turi.

Miglotą, banguojančią jūrą ir blizgančius trobelės langus skyrė citrinmedžių giraitė.

Nužingsniavau tarp medžių vingiuojančiu takeliu, į šnerves traukdamas gaivų citrinų
aromatą. Apibus keliuko vešiančioje aukštoje žolėje čirpė cikados. Aksominiame danguje it
brangakmeniai tviskėjo žvaigždės. Už namelio įžiūrėjau nuožulnias kalvas ir uolėtas
atodangas. Prieblandoje ant šlaitų bolavo avių pavidalai, kažkur tolumoje pasigirdo šuns
amsėjimas. Vienoje pusėje mirgėjo iš žvejų kaimo sklindančios šviesos, ne tokios ryškios
kaip žvaigždės.
Priešais trobelę ant turėklų kabėjo prožektoriai, kurie paprastai užžiebiami prieš audrą,
bet verandoje, prie medinių stalų, niekas nesėdėjo. Palei laukujes duris sieną puošė
spalvingos abstrakčios freskos, o tarp šių žvilgėjo užrašas: GĖLĖS PENSIONAS, VEIKIA NUO
68-ŲJŲ. Kai nuo jūros padvelkė brizas, pakraigėje sutilindžiavo skambaliukai, išgaunantys
įvairiausius garsus — nuo tylaus dzingsėjimo iki duslaus perkusinio stuksenimo.
Neprižiūrimoje nuožulnioje pievoje, prie verandos, kažkas ratu sustatė sofas ir fotelius,
todėl susidarė įspūdis, jog namelis buvo pakeltas nuo baldų ir perneštas ant šlaito. Nuo
minkštasuolių atsklido balsų murmesys, tarp susirinkusiųjų pastebėjau raudonai
žioruojančius cigarečių galiukus. Instinktyviai įsikišau ranką į kišenę, tamsoje kreivai
nusišypsojau suvokęs, jog neturiu pakelio ir nė nejaučiu poreikio rūkyti.
Prislopintus balsus nustelbė Botistos šūksnis:
— Kovačai? Čia jūs?
— Kas gi dar? — irzliai burbtelėjo Ortega. — Juk esame prakeiktoje virtualioje aplinkoje.
— Taip, bet… — Botista patraukė pečiais ir gestu pasiūlė atsisėsti. — Sveiki prisijungę
prie mūsų kompanijos.
Rate išvydau penkias figūras. Šalia Botistos fotelio priešinguose sofos galuose įsitaisė
Irena Eliot ir Deividsonas. Iš kitos mohikano pusės ant kušetės drybsojo leitenantė.
Penktoji figūra sėdėjo kitame fotelyje atsipalaidavusi ir ištiesusi kojas. Jos veidas slypėjo
šešėliuose. Virš spalvoto galvos raiščio juodavo standžių plaukų kupeta. Ant kelių gulėjo
balta gitara. Stabtelėjau priešais nepažįstamą tipą.
— ”Hendriksas”, teisingai?
— Taip, — atsiliepė jis sodriu, melodingu balsu, kokiu niekada anksčiau nekalbėdavo.
Stambios rankos perbėgo instrumento dalmenimis, ir tamsioje pievoje nuskambėjo
akordai. — Autentiška, dizainerių suprojektuota esybė. Štai kas slypi už klientams skirtų
veidų.
— Aišku. — Nuleidau sėdimąją į fotelį priešais Ireną Eliot. — Darbinė aplinka jus tenkina?
Ji sulinksėjo:
— Aha.
— Kiek laiko čia praleidote?
— Aš? — moteris gūžtelėjo. — Maždaug parą. Jūsų draugai atvyko prieš porą valandų.
— Prieš dvi su puse, — gaižiai pataisė Ortega. — Kur taip užtrukai?
— Viskuo kaltas neurocheminis gedimas. — Pakreipiau galvą į “Hendrikso” figūrą. — Argi
jis nepaaiškino?
— Būtent taip ir pasakė. — Ortega varstė mane įtariu policininkės žvilgsniu. — Tik aš
norėčiau sužinoti, ką tai reiškia.
Bejėgiškai skėstelėjau rankomis.
— Aš taip pat. Kumalo neruchema nuolat išspirdavo mane iš sistemos. Sugaišome šiek
tiek laiko, kol pavyko ją priderinti prie virtualios erdvės. Gal vertėtų perspėti gamintojus,
kad jų kūrinys ne be priekaištų. — Atsisukau į Ireną Eliot. — Jei neklystu, gramzdinimo
procedūrai reikės maksimalaus formato pajėgumo?
— Neklystate. — Moteris dūrė nykščiu į “Hendriksą”. — Jūsų bičiulis tvirtina, jog laiko
tėkmė šioje virtualioje aplinkoje gali slinkti trimis šimtais dvidešimt trimis kartais greičiau
nei realybėje. Mums pravers kiekviena papildoma minutė.
— Antpuolio programa apsaugota?
Eliot niūriai palinksėjo.
— Geriau nei orbitinės duomenų bazės. Bet galiu jums papasakoti porą įdomių dalykų.
Visų pirma prieš dvi dienas per Tinklų Sąsajos palydovą iš “Skrydžio padebesiais” į Harlano
pasaulį buvo persiųsta skaitmeninė jūsų draugės Saros Sačilovskos sąmonė.
— Jūs mane sužavėjote. Tikriausiai paaukojote nemažai laiko, kol iškapstėte šią
informaciją.
— Taip, nemažai. — Eliot kryptelėjo galvą “Hendrikso” pusėn. — Man padėjo.
— Koks kitas įdomus dalykas?
— Na… sužinojau, jog kas aštuoniolika valandų slaptu siauruoju spinduliu į Europą
siunčiami tam tikri duomenys. Išsamesnę informaciją padės gauti gramzdinimo procesas.
Laukiau jūsų, nes, kiek suprantu, norėsite jį stebėti asmeniškai.
Prisiminiau automatinius vorus primenančius pabūklus, smūgiams atsparius klonų
kokonus, niaurius akmeninius sargybinius, kurie rėmė Kavaharos bazilikos stogą, ir nejučia
išsiviepiau, tarsi atsakydamas į pašaipias po gobtuvais slypinčias šypsenas.
— Ką gi, — tariau nužvelgdamas komandą, — imkimės darbo.
40
 Mintyse vėl sugrįžau į Šaryją.
Atsisveikinome su “Hendrikso” bokštu praėjus valandai nuo saulėlydžio ir nėrėme į
nakties tamsą, išmargintą oro transporto švyturėliais. Ortega atskraidino tą pačią
“Lok-Mitą”, kuria keliavau į Saulėkaitos rūmus, bet dabar, dairydamasis visureigio salone,
jaučiausi taip, lyg būčiau grįžęs į senus laikus, kai diplomatinio korpuso agentai puolė
Zihikę. Prieš save regėjau panašų vaizdą. Deividsonas atliko ryšių karininko vaidmenį, jo
veidą užliejo melsva nuo ekrano sklindanti šviesa. Ortega lyg medikė iš hermetiško maišelio
krapštė ampules ir pistoletą-švirkštą. Liuko, vedančio į piloto kabiną, ertmėje stovėjo
sunerimęs Botista. Dar vienas, nepažįstamas, mohikanas sėdėjo už vairo. Matyt, mano
veide kažkas sušmėžavo, nes Ortega ūmai pasviro artyn.
— Kas atsitiko?
— Nieko baisaus. Trumpam apėmė nostalgija.
— Na, tikėkimės, jog tavo apskaičiavimai teisingi. — Ji įsirėmė į korpusą. Rankoje
gniaužė ampulę, kuri priminė žiedlapį, nuplėštą nuo vaivorykštės spalvomis nusidažiusio
augalo. Išsišiepiau ir pakėliau aukštyn galvą atidengdamas jungo veną.
— Keturiolikos procentų tirpalas, — tarė Ortega ir suleido žalsvą skystį man į kaklą.
Pajutau spūstelėjimą, tarsi odą būtų palietęs švitrinis popierius, ir po sekundės, prasmukęs
pro raktikaulį, į krūtinę įsismelkė šaltis.
— Švelnu.
— Kurgi ne. Žinai, kiek už šitas gėrybes gautum gatvėje?
— Policininkės atlyginimo neužtenka? Užsimanei šalutinių pajamų?
Į mus atsigręžė Botista.
— Nejuokinga, Kovačai.
— Palik jį ramybėje, Rodai, — vangiai pratarė Ortega. — Tokiomis aplinkybėmis mūsų
bičiulis visuomet laido nevykusius pokštus. Jis tiesiog sudirgęs.
Dūriau pirštu į smilkinį taip parodydamas, kad ji teisi. Leitenantė patraukė šalin
pistoletą-švirkštą ir atsistojo.
— Trys minutės iki kitos dozės, ar ne?
Patenkintas linktelėjau ir atvėriau sąmonę Giltinės poveikiui.
Iš pradžių jaučiausi nesmagiai. Krentant kūno temperatūrai rodės, jog kabinoje tvyrantis
oras įkaista ir tampa slogesnis. Plaučiuose nusėdo drėgnas troškumas, todėl vis sunkiau
sekėsi kvėpuoti. Organizme išsiderinus skysčių pusiausvyrai, prieš akis išskydo vaizdas ir
išdžiūvo burna. Valios pastangų reikalavo net menkiausi judesiai. Minčių srautas sulėtėjo iki
vangiai tekančios srovelės.
Tačiau po sekundės ėmė veikti kontroliniai stimuliatoriai, ir mano galvoje pakibusią miglą
ištirpdė akinantis švytėjimas, kuris atsispindi nuo saulės spindulių nutvieksto peilio. Kai
nervų sistemos reguliatoriai padėjo prisitaikyti prie temperatūros pokyčių, iš plaučių
išgaravo tirštas, šiltas oras. Dabar alsavimas teikė malonumą kaip karštas romas, kuriuo
mėgaujies šaltą naktį. Visureigio salonas ir mašinoje esantys žmonės nelauktai virto
užkoduotais galvosūkiais, kuriuos galėčiau išspręsti, jei tiktai…
Mano veidą perkreipė idiotiška šypsena.
— Oho, Kristina… tai bent šaunūs vaistukai. Geresni… negu Šaryjoje.
— Džiaugiuosi, jog tau patinka. — Ortega dirstelėjo į laikrodį. — Dar dvi minutės. Tu
pasiruošęs?
— Aš pasiruošęs… — išpūčiau orą pro sučiauptų lūpų tarpelį, — …bet kam.
Leitenantė pakreipė galvą į Botistą, kuris iš savo vietos galėjo stebėti navigacinius
prietaisus.
— Rodai, kiek mums liko laiko?
— Beveik keturiasdešimt minučių.
— Reikėtų jį aprengti.
Kol Botista naršė spintelę, pritvirtintą prie pat lubų, Ortega sužvejojo kišenėje švirkštą, iš
kurio styrojo pasibaisėtina adata.
 — Organinės žalos skyrius aprūpins tave papildoma saugumo priemone, — tarė ji.
— Adata? — mechaniškai papurčiau galvą. — Nė už ką. Tu manęs nebadysi sumautu
spygliu.
— Tai mikroblakė, — kantriai paaiškino Ortega. — Be jos niekur tavęs neišleisiu.
Kol dėbsojau į siūlelį, blizgantį ant adatos galo, mano sąmonė raikė faktų sluoksnius tarsi
daržoves, skirtas “Ramen” makaronų sriubai. Kovų strategijas rengiančiame pėstininkų
būryje naudojomės poodinėmis mikroblakėmis, kad nepamestume iš akių žvalgų, kurie
dalyvaudavo slaptose operacijose. Jeigu įvykiai pakrypdavo nenumatyta vaga, mes tiksliai
žinodavome savo žmonių koordinates ir galėdavome nesunkiai juos išgelbėti. Jei viskas
klodavosi pagal planą, per keturiasdešimt aštuonias valandas siūlelio molekulės suirdavo į
organines nuosėdas.
Pažvelgiau į Deividsoną.
— Koks atstumas mus skiria nuo orlaivio?
— Šimtas kilometrų. — Skendėdamas ekrano šviesoje jaunasis mohikanas atrodė kaip
tikras savo srities specialistas. — Neverta jaudintis. Mikroblakė ims siųsti signalus tik
tuomet, jeigu pamėginsime užmegzti su jumis ryšį.
Gūžtelėjau.
— Gerai. Kur ją paslėpsite?
Gniauždama rankoje švirkštą Ortega išsitiesė.
— Įskverbsime į kaklo raumenis, prie pat tavo laikmenos. Tam atvejui, jei tau nukirstų
galvą.
— Žavinga. — Pakilau nuo sėdynės ir atsisukau nugara į leitenantę, kad ji galėtų įdurti
adatą. Sprando raumenis nutvilkė skausmo dūris, kuris akimoju išblėso. Ortega paplekšnojo
man per petį.
— Baigta. Ar jis matomas ekrane?
Deividsonas spūstelėjo kelis mygtukus ir patenkintas sulinksėjo. Priešais stypsantis
Botista nutrenkė ant sėdynės gravitacinių sparnų įrangą. Pažvelgusi į laikrodį Ortega ištiesė
ranką link antrosios ampulės.
— Trisdešimt septynių procentų tirpalas, — tarė ji. — Pasirengęs Didžiajai Žvarbai?

Jaučiausi, lyg mane nardintų į deimantus.

Kai priartėjome prie “Skrydžio padebesiais”, narkotikas jau buvo ištrynęs daugumą mano
emocijų, ir nūnai aplinka tapo ryški tarsi žvilganti neapdorotų duomenų viršukalnė.
Skaidrumas įgavo materijos pavidalą, virto supratimo plėvele, apgaubusia viską, ką mačiau
ir girdėjau. Maskuojamasis kombinezonas, papildytas gravitacine sparnų įranga, priminė
samurajaus šarvus. Iš makščių ištraukęs paralyžiuoklį ir patikrinęs jo nustatymus, kone
fiziškai jutau jo užtaisą.
Ginklų, kuriais apsirūpinau, sintaksėje tai buvo vienintelė atlaidumą spinduliuojanti frazė.
Visi kiti įkūnijo nedviprasmiškus mirties nuosprendžius.
Priešais paralyžiuoklį iš savojo dėklo kyšojo šrapnelinis pistoletas su šoviniais, užtaisytais
voro nuodais. Paspaudęs mygtuką maksimaliai praplėčiau jo žiotis. Pliekiant į priešininkus iš
penkių metrų atstumo, užteks vieno šūvio, kad išgriūtų visa jų gauja. Jokios atatrankos ir
jokių garsų. Linkėjimai nuo Saros Sačilovskos.
Prie kairiojo klubo prisitvirtinau kapšelį, į kurį įgrūdau apkabą termitinių mikrogranatų,
dydžio ir storio sulig duomenų diskeliu. Ifidženijos Demės atminimui.
Paskutinį žodį atstojo Tebito peilis, prigludęs prie dilbio, įkištas į neurospyruoklines
makštis.
Geidžiau, jog mane vėl persmelktų šaltis, kurį jutau stovėdamas priešais “Uždarus Džerio
apartamentus”, bet dabar man jo nereikėjo, nes tūnojau skaidriame it krištolas Giltinės
glėbyje.
Metas misijai.
— Akiratyje pasirodė taikinys, — pranešė pilotas. — Norėsite pažiūrėti į tą mažulį?
 Dirstelėjau į Ortegą. Ji patraukė pečiais, ir mudu nupėdinome pirmyn. Leitenantė atsisėdo
šalia mohikano ir užsidėjo antrojo piloto ausines. Aš sustojau liuko ertmėje, petys į petį su
Botista. Mane kuo puikiausiai tenkino nuo slenksčio atsivėręs vaizdas.
Didžiumą piloto kabinos dengė perregimos sienelės, iš kurių kyšantys instrumentai
panoramos neužstojo. Prisiminiau, kaip jaučiausi Šaryjoje — rodės, tarytum slysčiau
padangių skliautu įsitaisęs ant šiek tiek įgaubto padėklo, plieninio liežuvio arba stebuklingo
skraidančio kilimo. Šis jausmas kvaitino ir tuo pačiu teikė dievišką palaimą. Žvelgdamas į
mohikano profilį paklausiau savęs, ar jį, kaip ir mane, atsidūrusį Giltinės įtakoje, užvaldė
šaltas ryžtas, neturintis nieko bendra su svaigiais pojūčiais.
Dangus buvo visiškai giedras. “Skrydis padebesiais” kybojo kairėje pusėje nelyginant iš
toli matomas kalnų kaimelis. Namų šilumą žadėjo juodame fone blyksinčių mėlynų
švyturėlių spiečiai. Savo viešnamį Kavahara, regis, įkurdino pasaulio pakraštyje.
Artėjant link švieselių, kabiną pervėrė elektroninių garsų traškesys, ir prietaisai trumpam
aptemo.
— Na, štai, mus užfiksavo, — irzliai pastebėjo Ortega. — Skriskime po laivu. Tegu
vietiniai gerai mus apžiūri.
Mohikanas nieko neatsakė, tačiau visureigio pirmgalis pasviro žemyn. Leitenantė pakėlė
ranką link instrumentų skydelio, pritvirtinto prie perregimos sienos, ir spūstelėjo mygtuką.
Kabiną perskrodė griežtas vyriškas balsas:
— …kad esate draudžiamoje oro zonoje. Mes turime teisę numušti visus įsibrovėlius.
Nedelsdami prisistatykite.
— Įlankos miesto policijos departamentas, — lakoniškai atsiliepė Ortega. — Pažvelkite
pro langus ir pamatysite juosteles. Atvykome oficialiu reikalu, bičiuli. Jei bent pamėginsi
kryptelėti pabūklą mūsų linkme, pažadu jus susprogdinti.
Balso savininkas užsičiaupė, ir dabar iš imtuvo tesklido šnypštimas. Atsisukusi į mane
Ortega nusišypsojo. Priešakyje tarsi taikinys raketos akiratyje išaugo “Skrydis padebesiais”,
kuris pakilo viršun pilotui nukreipus visureigį po orlaiviu. Nuo tiltukų ir apatinių nusileidimo
aikštelių pusių tvieskė šviesos, kurios mus lydėjo, kol išnirome iš po milžiniško pusapvalio
laivo pilvo.
— Išdėstykite savo reikalo esmę, — tūžmingai liepė tas pats vyriškas balsas.
Ortega pakreipė galvą į šoną tarytum gigantiškoje struktūroje mėgindama įžiūrėti
pašnekovą ir šaltai atsakė:
— Sūneli, esmę aš jau išklojau. Dabar parodyk, kur mums nusileisti.
Vėl įsivyravo tyla. Mes sukome ratus aplink orlaivį nutolę nuo jo per penkis kilometrus.
Vieną po kitos užsitraukiau maskuojamojo kombinezono pirštines.
— Leitenante Ortega. — Šįsyk prabilo Kavahara. Betatanatino liūne įstrigo netgi
neapykanta, todėl teko sau priminti, ką jai jaučiu. Mintyse bandžiau apskaičiuoti, kiek
sekundžių jie užtruko, kol nustatė, jog balsas iš visureigio priklauso Ortegai. — Koks
netikėtumas. Jūs ketinate parodyti orderį? Kiek žinau, mes turime visas būtinas licenzijas.
Žvelgdama į mane leitenantė kilstelėjo antakį. Tas faktas, jog čionykščiai taip greitai ją
atpažino, padarė įspūdį ir Ortegai.
— Licenzijos man nerūpi, — atsikrenkštusi tarė mano bendražygė. — Mes ieškome bėglio.
Jei primygtinai prašysite orderių, pagalvosime, kad jūsų sąžinė nešvari.
— Negrasinkite man, leitenante, — lediniu balsu atsiliepė Kavahara. — Ar bent
įsivaizduojate, su kuo šnekate?
— Jei neapsirinku, su Railyna Kavahara. — Mirtinoje jos žodžius palydėjusioje tyloje
Ortega triumfuodama dūrė kumščiu į lubas ir vėl man išsišiepė. Kandi pastaba vožė tiesiai į
dešimtuką. Pajutau, kaip virptelėjo mano lūpų krašteliai, kuriems magėjo pakilti aukštyn.
— Gal malonėsite pranešti, kuo vardu jūsų bėglys, leitenante. — Dėl abejingos
intonacijos Kavaharos balsas priminė tuščios sintetinės movos išraišką.
— Takešis Kovačas, — malonėjo Ortega ir dar kartelį apdovanojo mane vypsniu. — Dabar
jis perkeltas į buvusio policijos pareigūno kūną. Norėčiau pateikti kelis klausimus apie jūsų
savitarpio santykius su tuo žmogumi.
 Stojo ilga pauzė, bet aš neabejojau, jog klasta išdegs. Daugialypius jos sluoksnius
sulipdžiau lyg ruošdamas tobulą, diplomatiniam korpusui būdingą aferą. Kavahara
greičiausiai žinojo, kas sieja Ortegą ir Raikerį, turbūt atspėjo, kokius ryšius leitenantė
palaiko su žmogumi, įsikūnijusiu į jos mylimojo movą. Ji patikės, jog Ortega sunerimusi dėl
mano dingimo. Patikės, jog būtent ši priežastis paskatino policininkę be leidimo brautis į
“Skrydį padebesiais”. Jei Kavahara išties sulaukė naujienų nuo Miriamos Benkroft, kaip
tikėjausi, viešnamio šeimininkė manys žinanti, kur aš esu, ir bus tikra, kad turės pranašumą
prieš nekviestą viešnią.
Bet svarbiausia, Kavahara nekantraus išgirsti, kas papasakojo Įlankos policijai, esą ją
galima rasti “Skrydyje padebesiais”. Labiausiai tikėtina, jog šią informaciją tiesiogiai arba
netiesiogiai farams pakuždėjo Takešis Kovačas. Todėl jai rūpės išsiaiškinti, kaip jis tai
sužinojo, ką sužinojo ir kiek žinių suteikė policijai.
Ji norės pašnekėti su Ortega.
Laukdamas atsakymo užspaudžiau pirštinių sagtis. Mes trečią kartą apsukome ratu
“Skrydį padebesiais”.
— Susitiksime laive, — galiausiai prašneko Kavahara. — Nutūpkite aikštelėje, kuri įrengta
iš dešiniosios pusės. Leidimo kodą jums perduos.

Galinėje “Lok-Mitos” dalyje buvo įrengtas išmetimo vamzdis — siauresnis nei karinis jo
atitikmuo, skirtas “protingoms” bomboms ir žvalgybiniams zondams. Į vamzdį smukau
tiesiai pro salono grindis, truputį pasispaudęs sugebėjau į jį įlįsti kartu su ginklais ir
gravitaciniais sparnais. Tris ar keturis kartus treniravausi ant žemės, bet dabar, visureigiui
sklendžiant link orlaivio, procesas pasirodė besąs ilgas ir sudėtingas. Kai galų gale
įsispraudžiau vidun su visa įranga, Ortega pabarbeno per mano šalmą, užtrenkė liuką, ir aš
nugrimzdau į tamsą.
Po trijų sekundžių vamzdis atsivėrė ir išspjovė mane kojomis apačion į naktinį dangų.
Viduje išsikerojęs pojūtis miglotai priminė džiaugsmą, kurio šita mova nepažinojo, bent
jau ląstelių lygmenyje. Aš pasišalinau iš ankšto, nuo variklių ūžesio vibruojančio vamzdžio ir
staiga atsidūriau tylioje, beribėje erdvėje. Kol kritau, pro putų pamušalu išklotą šalmą
neprasiskverbė netgi oro gūsiai. Nė nespėjus įsibėgėti, skrydį link jūros nutraukė išsiskleidę
gravitaciniai sparnai. Šių generuojamas laukas kilstelėjo mane aukštyn, ir aš pasijutau, lyg
būčiau kamuoliukas, striksintis fontano pursluose. Apsisukęs aplink savo ašį išvydau galinius
visureigio žibintus, kurie, mašinai artėjant prie orlaivio, susitraukė iki spindinčių taškelių.
Gigantiška struktūra kybojo virš mano galvos nelyginant grėsmingas audros debesis.
Skliauto formos korpuse ir tiltelių raizginyje raibuliavo švyturėliai. Kitomis aplinkybėmis
nerimaučiau, jog atstoju kuo puikiausią taikinį, tačiau betatanatinas užgniaužė emocijas ir
pakeitė jas skaidriu duomenų srautu. Vilkėdamas maskuojamąjį kombinezoną susiliejau su
nakties tamsa, ir dabar mane būtų pastebėjęs nebent radaras. Gravitacinį lauką, kurį
generavau, teoriškai galėjo užfiksuoti koks nors skeneris, tačiau orlaivio stabilizatoriai taip
iškraipė rodmenis, kad vietiniai būtų sugebėję įžiūrėti pašalinius trikdžius tik tuo atveju, jei
labai kruopščiai manęs dairytųsi. Nė kiek dėl to neabejojau, ir mano savikliova nuslopino
baimę, netikrumo jausmą bei kitus emocinius dilgsėjimus. Aš panirau į Giltinės glėbį.
Atsargiai judėdamas pirmyn artėjau link išlinkusios, masyvios korpuso sienos. Šalmo
antveidyje užsižiebė laivo brėžiniai, kuriuose išvydau Irenos Eliot raudonai pažymėtas įėjimo
angas. Viena jų, atsivėrusi nenaudojamame atmosferinių pavyzdžių rinkimo bokštelyje,
energingai pulsavo, šalia jos nušvito žalias užrašas: PIRMOJI GALIMYBĖ. Pamažu
nusklendžiau aukštyn, ertmės pusėn.
Bokštelio žiočių skersmuo siekė maždaug metrą. Subraižyti pakraščiai bylojo, jog nuo jų
kažkas nuplėšė atmosferinius pavyzdžius renkančią sistemą. Pakėliau prieš save kojas —
gravitaciniame lauke tokią užduotį atlikti nelengva, — užsikabinau už liuko kraštelio ir iki
juosmens įsirangiau į angą. Tuomet apsisukau, pilvu prisiplojau prie sienelės, idant mano
judesių nevaržytų gravitaciniai sparnai. Juos išjungiau nuslydęs iki grindų.
 Viduje vos užteko erdvės, kad ant nugaros gulintis technikas galėtų patikrinti prietaisus.
Bokštelio gale, kaip ir žadėjo Irenos Eliot nugvelbti brėžiniai, įžvelgiau antikinį oro šliuzą —
norint atidaryti liuką, reikėjo pasukti gremėzdišką ratą. Kelias sekundes įnirtingai spurdėjau,
kol vargais negalais ištiesiau link rato abi rankas. Tuo pat metu jaučiau, jog ankštame
tunelyje kombinezonas ir gravitacinė įranga už kažko užkliuvo. Nuo įtampos beveik išseko
mano fizinių jėgų atsargos. Giliai įkvėpiau, kad prižadinčiau sustingusius raumenis,
palaukiau, kol sulėtėję širdies tvinksniai deguonimi užlies kūną, ir trūktelėjau ratą. Keista,
bet pasukau jį be jokio vargo. Kai liukas atsivėrė, teišvydau juodą ertmę.
Kurį laiką tysojau nejudėdamas ir kaupiau jėgas. Prie dvigubo Giltinės kokteilio
organizmas prisiderino ne iš karto. Šaryjoje vartoto tirpalo grynumas siekdavo tik iki
dvidešimties procentų. Zihikėje tvyrojo ganėtinai aukšta temperatūra, o voratankai teturėjo
primityvius infraraudonųjų spindulių sensorius. Tuo tarpu į orlaivį įsmukęs nekviestas
svečias, kurio kūno šiluma prilygtų Šaryjos temperatūrai, įjungtų kiekvieną korpuse
instaliuotą pavojaus signalą. Jei man pristigs deguonies, kūnas netruks išeikvoti ląstelių
lygmenyje sukauptą energiją, ir tuomet aš drybsosiu ant grindų žiopčiodamas lyg ant
žeberklo pamauta butelžuvė. Nūnai gulėdamas lėtai ir giliai alsavau.
Po kelių minučių vėl apsisukau, atsisegiau gravitacinės įrangos diržus, nuslydau pro plyšį
ir delnais įsirėmiau į plienines tiltuko groteles, kurias sugriebęs pamažu išvilkau laukan visą
kūną tarytum iš lėliukės besikrapštantis drugys. Apsižvalgiau ir atsistojęs nusiėmiau šalmą
bei pirštines. Jei planai, Irenos Eliot nušvilpti iš Tampos laivų statyklos, nemelavo, tiltelis
driekėsi tarp milžiniškų helio šachtų link laivagalio, kur buvo įkurtas techninės priežiūros
centras. Iš ten kopėčiomis nulipsiu tiesiai į pagrindinį denį. Sprendžiant iš informacijos,
gautos per Milerio kvotą, Kavahara įrengė savo apartamentus dviem lygiais žemiau,
kairiojoje orlaivio pusėje. Pro du didžiulis jos kambarių langus atsivėrė vaizdas į jūrą.
Mintyse atgaivinęs brėžinius išsitraukiau šrapnelinį pistoletą ir patraukiau laivagalio
kryptimi.

Iki techninės priežiūros kambarėlio nusigavau greičiau nei per penkiolika minučių.
Pakeliui nesutikau nė gyvos dvasios. Patalpoje sumontuoti įrengimai veikė automatiniu
režimu. Pradėjau įtarti, jog pastaruoju metu retai kas lankydavosi viršutiniuose erdviuose
orlaivio skliautuose. Nesunkiai aptikęs kopėčias leidausi apačion, kol veidą sušildė į viršų
plūstantis švytėjimas, kuris liudijo, jog pagrindinis denis jau netoli. Sustojau, įtempiau
ausis, įsiklausiau į savo instinktus, galinčius perspėti, kad greta kažkas tūno, bet nieko
neišgirdau. Kai iki grindų liko keturi metrai, pakibau ant skersinio ir nušokau į tuščią
apšviestą, kilimais nuklotą koridorių.
Patikrinau vidinį laikrodį ir vėl įkišau šrapnelinį ginklą į dėklą. Nenumaldomai slinko
misijai skirtas laikas. Ortega jau turėtų šnekučiuotis su Kavahara. Nužvelgęs čionykštį
apstatymą spėjau, jog šis denis seniai nebeatlieka pradinės savo funkcijos. Koridorių puošė
raudonos ir aukso spalvos, pakylos su egzotiška augmenija, kas keletą metrų sustatyti
besimylinčios porelės kontūrus įgavę žibintai. Minkštas kilimas buvo išmargintas
smulkmeniškais, atvirais lytinių aktų vaizdais. Vyrai, moterys rangėsi tarpusavyje palei visą
koridorių sudarydami nenutrūkstamą užkimštų kiaurymių ir praskėstų galūnių eilę. Ant sienų
puikavosi tokie pat intymūs holokadrai, nuo kurių, pro jos einant, atsklisdavo aikčiojimai bei
dejonės. Viename jų atpažinau tamsiaplaukę purpurinėmis lūpomis, moterį iš gatvėje
transliuotos reklamos. Moterį, kuri bare, kitoje pasaulio dalyje, galbūt spaudė šlaunį prie
mano kojos.
Kadangi buvau nugrimzdęs į betatanatino šaltį, visa tai padarė man ne didesnį įspūdį nei
siena, nusėta nesuprantamais marsietiškas technosimboliais.
Abiejose sienose dešimties metrų intervalais mačiau dvigubas ištaigingas duris. Nereikėjo
daug proto pastangų, kad suvokčiau, kas už jų slypi. “Džerio” kabinų atitikmuo. Bet kuriuo
momentu pro vieną ar kitą tarpdurį galėjo išnirti klientas. Paspartinau žingsnį akimis
ieškodamas koridoriaus, kuriuo nusigaučiau iki lifto arba laiptų, vedančių į kitus lygius.
Savo tikslą beveik pasiekiau, kai priešais, už penkių metrų, atsilapojo durys.
 Suakmenėjau, griebiau šrapnelinio pistoleto rankeną, priglaudžiau pečius prie sienos.
Žvilgsnį įsmeigiau į durų kraštelį. Pajutau, kaip viduje suvibruoja atgyjanti neurochema.
Į koridorių iškiūtino pilkakailis gyvis, panašus į ūgtelėjusį vilkiūkštį arba šunį. Jis kėblino
lėtai, lyg kankinamas artrito. Nepaleisdamas iš pirštų ginklų, tebespoksodamas į padarą
atšlijau nuo sienos. Savo ūgiu žvėris siekė žmogaus kelius ir judėjo ant visų keturių, tačiau
jo užpakalinės kojos atrodė išnarintos. Ausys spaudėsi prie galvos, iš gerklės veržėsi tylus
inkštimas. Jis pažiūrėjo į mane ir aš tvirčiau sugniaužiau pistoletą, tačiau gyvūno akyse
atsispindinti kančia bylojo, kad jis nepavojingas. Žvėris nušlubčiojo koridoriumi į priekį,
žengė link priešingos sienos, stabtelėjo ir kone priglaudė galvą prie durų tarsi
klausydamasis, kas vyksta kambaryje.
Apimtas keisto, sapne patiriamo jausmo, jog prarandu savikontrolę, nusekiau įkandin
padaro ir taip pat prisispaudžiau prie durų. Garsui nepralaidžią medžiagą lengvai įveikė
Kumalo neurochema. Mano ausis nelyginant vabzdžiai pakuteno girdimumo periferijoje
užfiksuotas šurmulys. Monotoniškas trinksėjimas ir dar kažkas, primenantis maldingus
išsekusio žmogaus klyksmus. Pastarieji garsai nutyko vos spėję subarbenti per ausų
būgnelį.
Tuo pat metu šuo liovėsi inkštęs ir atsigulė ant kilimo. Kai pasitraukiau atbulas, jis vėl
pakėlė į mane akis, spinduliuojančias priekaištingą, skausmo sklidiną žvilgsnį, kuriuo per
paskutinius tris dešimtmečius, skaičiuojant subjektyviu laiku, mane varstė kiekviena auka.
Galų gale gyvūnas nukreipė į šoną galvą ir apatiškai pasilaižė sužalotas užpakalines kojas.
Vienai sekundės daliai šalta betatanatino pluta įskilo ir pro ją kažkas ištrūko.
Grįžau prie tarpdurio, pro kurį pasirodė žvėris, pakeliui iš dėklo išgriebiau šrapnelinį
pistoletą, suėmiau ginklą abiejomis rankomis ir atstačiau prieš save. Už slenksčio atsivėrė
erdvus pastelinėmis spalvomis nudažytas kambarys, ant sienų kabėjo įrėminti žavingi
dvimačiai paveikslai. Patalpos viduryje riogsojo masyvi lova su baldakimu, apgaubta
permatomomis užuolaidomis. Ant jos kraštelio sėdėjo vyriškis plikomis blauzdomis. Maždaug
penktą dešimtį įpusėjęs žmogus atrodė taip, lyg būtų aukštuomenės šulas. Ant pečių jis
buvo užsimetęs oficialaus vakarinio kostiumo švarką, visiškai nederantį prie sunkių,
brezentinių alkūnes siekiančių pirštinių. Susirietęs dvilinkas vyriškis valė savo tarpkojį
drėgnu baltu rankšluosčiu.
Kai įžengiau į kambarį, jis kilstelėjo galvą.
— Džekai, jau baigė… — nieko nesuvokdamas žmogėnas vėpsojo į mano ginklą.
Vamzdžio žiotims priartėjus per pusmetrį iki veido, jis atžariu balsu pareiškė: — Klausykite,
šito scenarijaus aš neužsakiau.
— Tai dovana, — abejingai atsiliepiau stebėdamas, kaip monomolekuliniai šipuliai
sudrasko jo veidą. Tipelis atmetė aukštyn rankas, delnais prisidengė žaizdas, šonu sudribo
ant lovos ir sugargaliavęs nusibaigė.
Akiračio pakraštyje regėdamas chronometrą, raudonu pulsavimu primenantį apie misijai
skirtą laiką, pasišalinau iš kambario. Sužeistas gyvis tebetysojo prie kitos koridoriaus sienos
ir į mane nė nepažvelgė. Pritūpęs švelniai paglosčiau kailio kaltūnus. Jis pakėlė galvą ir vėl
suunkštė. Nuleidau šrapnelinį pistoletą ant kilimo, įtempiau laisvą ranką. Iš
neurospyruoklinių makščių šovė blizgantis Tebito peilis.
Kai užbaigiau darbą, nuvaliau ašmenis į kailį, įkišau jas atgal į makštis ir paėmiau nuo
grindų ginklą. Judėjau lėtai, apimtas dvasios ramybės, kurią man įkvėpė Giltinė. Galop tyliai
nukulniavau į kitą koridorių. Deimantinę narkotiko pakurstytą giedrą kažkas baudėsi
aptemdyti, tačiau Giltinė neleido man dėl to jaudintis.
Kaip ir buvo nurodyta Irenos Eliot pavogtuose brėžiniuose, pirmąjį koridorių kryžmai
kirtęs takas vedė link laiptų, užklotų kilimais su jau matytais orgijų raštais. Leidausi
pakopomis itin atsargiai, prieš save laikydamas pistoletą, instinktais tarsi radaru
mėgindamas fiksuoti menkiausius garselius bei judesių užuominas. Nieko nepastebėjau.
Kavahara turbūt liepė parankiniams užtrenkti visas duris, kad orlaivyje viešinti Ortega su
savo draugija neišvystų jokių kompromituojančių vaizdų.
 Įveikiau du aukštus ir mintyse atgaivinęs orlaivio planą vėl ėmiau klaidžioti koridorių
labirintu, kol supratau, jog už artimiausio kampo aptiksiu Kavaharos apartamentus. Nugara
įsirėmiau į sieną ir sustingau. Instinktai pakuždėjo, kad kitame koridoriuje stovi žmogus, gal
net ne vienas. Negana to, užuodžiau silpną cigaretės kvapą. Atsiklaupiau, apsidairiau ir
veidu prisiplojau prie grindų. Braukdamas skruostu per kilimą kyštelėjau galvą iš už kampo.
Prie durų stypsojo vienodus žalius kombinezonus dėvintys vyras ir moteris. Rūkė
pastaroji. Nors abu turėjo paralyžiuoklius, grėsmingai kyšančius iš dėklų, kurie buvo
pritvirtinti prie diržų, jie labiau panėšėjo į technikus nei apsauginius. Truputį atsipalaidavęs
prisėdau; suvokiau, jog teks palaukti. Akies kamputyje lyg įsitempusi gysla pulsavo
chronometras, kuriame seko misijai skirto laiko atsargos.
Praėjo ketvirtis valandos, kol durys pagaliau prasivėrė. Visu pajėgumu funkcionuojanti
neurochema užfiksavo, kaip sušiugždėjo sargybinių drabužiai. Vyras su moterimi pasitraukė
nuo tarpdurio leisdami kažkam praeiti. Išgirdau šaltą, apsimestinai oficialų Ortegos toną ir
melodingai tarsi žmodroidas iš “Larkino ir Gryno” kalbančią Kavaharą. Kadangi neapykantą
slopino betatanatinas, jos balsas skambėjo kaip iš tolybių atsklidusios šūvių papliūpos.
— …bet daugiau niekuo negaliu padėti, leitenante. Jeigu jūs neklystate ir Vajaus klinikoje
išties siautėjo Kovačas, vadinasi, nuo paskutinio mudviejų susitikimo jo psichinė būklė
gerokai suprastėjo. Aš jaučiuosi savotiškai… atsakinga. Jei būčiau įtarusi, kas įvyks, nė už
ką nebūčiau jo rekomendavusi Lorensui Benkroftui.
— Kaip minėjau, tai viso labo tėra prielaida. — Ortegos balsas tapo dygesnis. — Tikiuosi,
niekam nepasakosite šitų smulkmenų. Bent jau kol išsiaiškinsime, kur Kovačas prapuolė ir
kodėl…
— Žinoma. Aš puikiai suvokiu, jog padėtis labai delikati. Jūs, leitenante, esate “Skrydyje
padebesiais”. Mes garsėjame gebėjimu užtikrinti konfidencialumą.
— Aha, girdėjau, — neslėpdama pasibjaurėjimo atsiliepė Ortega.
— Na, tuomet galite būti tikra, kad jūsų informacija už laivo ribų neištrūks. O dabar
dovanokite, leitenante, detektyve seržante, man reikia sutvarkyti tam tikrus
administracinius reikalus. Jus išlydės Tija ir Maksas.
Durys užsidarė, ir, sprendžiant iš tylių žingsnių, žmonės pajudėjo mano pusėn. Staiga
įsitempiau. Ortega su palydovais žygiavo link manęs. Niekas iš mūsų to nenumatė. Anot
brėžinių, pagrindinės nusileidimo aikštelės įrengtos į priekį nuo Kavaharos apartamentų, štai
kodėl atklydau iš laivagalio. Nebuvo jokios priežasties, dėl kurios Ortega su Botista turėtų
keliauti šia kryptimi.
Panikos nejaučiau. Vietoj baimės sąmonę persmelkė šaltas adrenalino atitikmuo,
privertęs suvokti nepaneigiamus faktus. Leitenantei ir jos bendražygiui jokie pavojai
negrėsė. Juos, ko gero, atvedė tuo pačiu keliu, nes nė vienas iš jųdviejų dėl to nesistebėjo.
Kalbant apie mane… na, jei visa kompanija pražygiuos koridoriumi, kuriame aš tupėjau,
palydovams tereikės pašnairuoti į šoną, idant jie išvystų nepageidaujamą svečią. Aplinka
gerai apšviesta, slėptuvėms tinkamų nišų nematyti. Antra vertus, mano kūnas buvo taip
atvėsęs, kad jo skleidžiama šiluma neprilygo netgi laive tvyrančiai temperatūrai, širdies
tvinksnius skyrė dideli intervalai, aš pats vos alsavau, taigi išgaravo didžiuma pasąmonę
veikiančių faktorių, kurie priverstų sargybinius pajusti, jog netoliese kažkas tūno. Aišku, jei
tik policininkų palydovai įsikūniję į elementarias, niekaip nepakoreguotas movas.
Vis dėlto jeigu jie pasuks į šitą koridorių ketindami lipti laiptais, kuriais visai neseniai
nusileidau…
Susigūžiau prie sienos, pareguliavau pistoletą, kad monomolekuliniai šipuliai išplistų kuo
siauresniu spinduliu, ir užgniaužiau kvapą.
Ortega. Botista. Jų užnugaryje žingsniuojantys abu palydovai. Ketveriukė pėdino taip arti,
jog ištiesęs ranką galėjau paliesti leitenantės plaukus.
Niekas į mane neatsigręžė.
Minutę laukiau, kol jie nutols, tik tada leidau sau atsidusti. Abiejomis kryptimis
nužvelgiau koridorių, nėriau iš už kampo ir šrapnelinio ginklo buože pabeldžiau į duris.
Nelaukdamas atsakymo jas atidariau ir žengiau per slenkstį.
 41

Kambarys atrodė lygiai taip pat, kaip jį apibūdino Mileris. Dvidešimties metrų pločio, su
išriestais lubas bei grindis jungiančiais patamsinto stiklo langais. Giedra dieną galėjai prigulti
ant stiklinio šlaito ir žiopsoti į jūrą, nutolusią nuo orlaivio per tūkstančius metrų. Griežto
stiliaus apdaila, būdinga tūkstantmečio pradžiai, liudijo, jog Kavahara neužmiršo savo
šaknų. Priešais regėjau dūmų pilkumo sienas, lydyto stiklo grindis, origamio formos
šviestuvus, apdengtus tviskančiomis plytelėmis, pasmeigtus ant geležinių kampuose
kėpsančių trikojų. Vienoje kambario pusėje pastebėjau masyvų juodo plieno luitą, matyt,
atstojantį rašomąjį stalą, kitoje — skalūno spalvos krėslus, surikiuotus aplink alyva
kurstomo žarijų indo imitaciją. Už atkalčių išvydau skliautuotą tarpdurį, Milerio manymu,
vedantį į miegamąjį.
Virš stalo žvilgančiame holoekrane lėtai slinko duomenų eilutės. Railyna Kavahara stovėjo
nusigręžusi nuo durų ir žvelgė į naktinį dangų.
— Kažką užmiršote? — santūriai paklausė.
— Ne, nieko.
Kai nuskambėjo mano balsas, metušės nugara įsitempė, bet ji atsisuko palengva. Ledinės
Kavaharos veide atsispindinčios ramybės neištirpdė netgi šrapnelinio pistoleto vaizdas. Ji
prabilo tuo pačiu oficialiu balsu, kuriuo pateikė pirmą klausimą:
— Kas jūs toks? Kaip čia patekote?
— Pagalvok. — Mostelėjau į krėslus. — Kol mąstysi, siūlau prisėsti ir pailsinti kojas.
— Kadminas?
— Nusprendei mane įžeisti? Sėskis!
Kavaharos akys blykstelėjo, jai suvokus, kas aš esu.
— Kovačai? — metušės lūpas perkreipė nemaloni šypsena. — Kovačai, kvailas, kvailas
šunsnuki. Ką tu išdarinėji?
— Aš tau liepiau prisėsti.
— Kovačai, aš ją išsiunčiau atgal į Harlano pasaulį. Savo žodį tesėjau. Ar bent numanai,
kokios košės prisivirei?
— Daugiau nekartosiu, — meiliai pratariau. — Arba tu sėdies, arba aš suskaldysiu tavo
kelio girnelę.
Tebevypsodama ji pamažu pritūpė ant artimiausio krėslo.
— Gerai, Kovačai, šį vakarą žaisime pagal tavo taisykles. Bet vėliau Sačilovską
parsitempsiu atgal. Prigriebsiu ir tave. Ką ketini daryti? Užmuši mane?
— Esant reikalui.
— Kurių galų? Vadovaujies kažkokiu moraliniu kodeksu? — paskutinius du žodžius
Kavahara ištarė nelyginant produkto pavadinimą. — Tu nieko neužmiršai? Jei mane
nužudysi, po aštuoniolikos valandų Europoje įkurta saugykla užfiksuos mirties faktą ir į
naują movą įkūnys atsarginę laikmeną. Atgimusi labai greitai išsiaiškinsiu, kas čia nutiko.
Įsitaisiau ant kito krėslo kraštelio.
— Na, nežinau. Pažiūrėk į Benkroftą. Jis sugaišo tiek laiko, o tiesos vis vien nežino.
— Tu atsibeldei į laivą dėl Benkrofto?
— Ne, Railyna. Dėl tavęs ir manęs. Tau derėjo palikti Sarą ramybėje. Tau derėjo palikti
ramybėje ir mane.
— Oooo… — nutęsė ji apsimestinai šiltu, motinišku balsu. — Tavimi manipuliavo?
Užjaučiu. — Kavaharos tonas vėl atšalo. — Tu esi diplomatinio korpuso agentas, Kovačai.
Gyveni tampydamas kitus už virvelių. Mes visi gyvename milžiniškoje manipuliacijų
matricoje, ir kiekvienas stengiasi išsilaikyti viršuje.
Papurčiau galvą.
— Aš neprašiau, kad mane įtrauktum į savo aferas.
— Kovačai, Kovačai. — Akimirkai man pasidingojo, jog Kavaharos bruožai sušvelnėjo. —
Niekas iš mūsų to neprašė. Galvoji, kad aš norėjau gimti Atomo Skaldyklėje, turėti nykštuką
tėvą plėvėtais pirštais ir kekšę motiną? Manai, aš to geidžiau? Mes ne įtraukiami, o įmetami
į gyvenimo liūną, kuriame plaukiodami tiesiog stengiamės išlaikyti galvą vandens paviršiuje.
— Arba pilti radioaktyvų vandenį žmonėms į gerkles, — geraširdiškai pritariau. —
Tikriausiai neapsiriksiu spėjęs, kad šias pareigas perėmei iš motinos?
Sekundei Kavaharos veidas virto kauke, išpjauta iš skardos lakšto, už kurios, krosnies
gelmėse, tūžmingai plaikstėsi liepsnos. Jos akyse tvykstelėjo įniršis, ir jei ne šaltas Giltinės
glėbys, aš būčiau rimtai išsigandęs.
— Nužudyk mane, — pro sučiauptas lūpas išspaudė metušė. — Mėgaukis tuo, kol gali,
nes vėliau tau teks sužinoti, ką reiškia tikras skausmas. Manai, jog apgailėtini
revoliucionieriai iš Naujojo Pekino kankinosi prieš mirdami? Specialiai tau ir žuvimi
dvokiančiai tavo bičiulei parodysiu naujus kančios horizontus.
Vėl pakračiau galvą.
— Vargu, Railyna. Kiek žinau, siauruoju spinduliu atnaujinai savo laikmeną prieš dešimt
minučių. Mes įstengėme perimti siunčiamus baitus, bet nieko nelietėme. Tik apkrėtėme
transliaciją Rolingo virusu. Dabar jis glūdi centrinėje duomenų bazėje. Atsarginė tavo
laikmena nepataisomai sugadinta.
Ji įtariai prisimerkė.
— Tu meluoji.
— Tik ne šiandieną. Tau patiko Irenos Eliot darbas, kai mes sudorojome “Prisijunk prie
tinklo” viešnamį? Pamatytum, kaip šauniai ji triūsia virtualiame forume. Spėju, jog iš
siaurojo spindulio mūsų bendra draugė sugebėjo nugvelbti pustuzinį sąmonės baitų. Pasiliks
juos kaip atminimo dovanas. Tiesą sakant, šios taps kolekcinėmis retenybėmis, nes, jei
gerai pažįstu saugyklų inžinierius, jie užantspauduos atsarginę tavo laikmeną mitriau nei
politikai, kurie sprunka iš karo zonos. — Linktelėjau į holoekraną. — Pavojaus signalą
turėtum išgirsti po kelių valandų. Inenine teko laukti ilgiau, tačiau šiais laikais technologijos
gerokai pažengė į priekį.
Kavahara manimi patikėjo. Dabar atrodė, tarsi jos akyse, kur ne taip seniai švytėjo
įsiūčio liepsnos, beliko iki baltumo įkaitę taškeliai.
— Irena Eliot, — iškošė metušė. — Kai ją surasiu…
— Manau, vienai dienai tuščių grasinimų pakaks, — ramiai įsiterpiau. — Įdėmiai
klausykis. Šiuo metu tu teturi vienintelę laikmeną, kurią praradusi niekada neatgimtum. O
aš esu taip prastai nusiteikęs, kad bet kuriuo momentu galiu išplėšti ją iš tavo stuburo ir
sutraiškyti. Prieš arba po to, kai tave nušausiu, todėl užsičiaupk.
Kurį laiką Kavahara sėdėjo nekrutėdama, svilindama mane primerktomis akimis. Truputį
prašiepė viršutinę lūpą, bet netrukus susitvardė.
— Ko tu nori?
— Tuojau sužinosi. Aš noriu, jog tu išklotum, kaip sudorojai Benkroftą. Paporintum apie
653-iąją rezoliuciją, Merę Lu Hinčl. Žodžiu, viską. Be to, nupasakok, kaip pakišai Raikerį.
— Turi įrašymo įrangą?
Bakstelėjau į kairįjį voką, kur man instaliavo garso ir vaizdo sistemą.
— Negi tikrai galvoji, jog aš kalbėsiu? — Kavahara sužaibavo akimis. Ji aiškiai tikėjosi
aptiksianti spragą, pro kurią įstengtų prasmukti. Jau anksčiau buvau matęs ją taip
besielgiant, bet tada metušės žvilgsnis degino ne mane. Įtūžio kupinos akys kėlė
ne-menkesnę grėsmę nei susišaudymas Šaryjos gatvėse. — Tu išties viliesi iš manęs tai
išpešti?
— Pažvelk į šviesiąją pusę, Railyna. Ką reikės, papirksi arba paveiksi kitais būdais, ir
tavęs veikiausiai neištrins. Galbūt praleisi saugykloje kokius kelis šimtmečius. — Prabilau
šaltesniu balsu. — Jei nekalbėsi, kaipmat mirsi.
— Prievarta išgautas prisipažinimas negalioja J.T. teisme.
— Nejuokink. Jungtinės Tautos įrašo negaus. Negi galvoji, jog nė karto nesilankiau
teismo salėje? Manai, pasitikėčiau teisininkais? Viskas, ką papasakosi, siauruoju spinduliu
keliaus tiesiai į Pirmąjį informacinį tinklą, vos tik nusileisiu ant žemės. Tavo kalba ir kadrai
tipelio, kurį pritrėškiau šuniukų kambaryje. — Kavahara išplėtė akis, ir aš linktelėjau. —
Taip, man derėjo anksčiau tau pasakyti. Tavo klientas nupiltas, bet ne garantuotai miręs.
Jam prireiks naujos movos. Sendei Kim pradėjus rodyti mano medžiagą tiesioginėje laidoje,
praeis trys minutės, ir tavo duris išlauš orderiais mosikuojantys J.T. pėstininkai. Jie neturės
kitos išeities. Juolab kad Jungtines Tautas prispaus Benkroftas. Žmonės, sankcionavę
Šaryjos ir Inenino puolimą, be jokio sąžinės graužimo nusižengs konstitucijai, kad
apsaugotų savo valdžią. Taigi aš tavęs klausausi.
Kavahara kilstelėjo antakius, lyg būtų išgirdusi pasibjaurėtiną juokelį.
— Nuo ko man pradėti, Takeši-san?
— Nuo Merės Lu Hinčl. Ji krito iš šito laivo, tiesa?
— Be abejo.
— Tu ją buvai numačiusi perkelti į sadistų denį? Koks nors pakvaišęs iškrypėlis užsigeidė
įsikūnyti į tigro movą ir pažaisti katinėlį?
— Nagi, nagi. — Kavahara pakreipė į šoną galvą iš užuominų mėgindama daryti
išvadas. — Su kuo tu šnekėjais? Su žmogum iš Vajaus klinikos, teisingai? Hmm…
parodomojoje mano pamokoje dalyvavo Mileris, tačiau tu jį susvilinai, todėl… O ne. Tik
nesakyk, kad vėl medžiojai galvas, Takeši. Kad nusinešei namo Felipės Milerio smegeninę,
įkišęs ją į kepurių dėžę.
Nieko neatsakiau, tiesiog į ją spoksojau atstatęs šrapnelinį pistoletą, mintyse
tebegirdėdamas slopstančius riksmus, kurių klausiausi prispaudęs ausį prie durų. Kavahara
patraukė pečiais.
— Ne tigro, bet tu beveik atspėjai.
— Mergina išsiaiškino, kas jai gresia?
— Kažkaip. — Rodės, jog Kavahara atsipalaidavo. Įprastomis aplinkybėmis būčiau
susinervinęs. Veikiamas betatanatino paprasčiausiai tapau budresnis. — Gal nugirdo
gandus, gal koks technikas prasitarė. Sadizmo mėgėjams iš pradžių leidžiame pasiautėti
virtualiame formate ir tik paskui suteikiame progą išsilieti tikrovėje. Norime sužinoti, kaip jie
elgsis realiomis aplinkybėmis. Kai kuriuos žmones netgi atkalbame nuo tokių pramogų.
— Kaip įžvalgu iš tavo pusės.
Kavahara atsiduso.
— Kaip man tau įkalti į galvą, Takeši? Mes teikiame tam tikras paslaugas. Ir tiktai
džiaugiamės, jei pavyksta neprasilenkti su įstatymais.
— Nesąmonės, Railyna. Tu parduodi klientams virtualius žaidimus, o po kelių mėnesių jie
atlekia ir prašo REALYBĖS. Viskas tarpusavyje susiję. Parduodama neteisėtus malonumus
gali paversti savo marionetėmis labai įtakingus žmones. Kiek šiuo metu laive svečiuojasi J.T.
gubernatorių? Protektorato generolų ir panašių išperų?
— ”Skrydis padebesiais” aptarnauja elitą.
— Kaip mano paspirgintas žilas pirdžius? Kas jis toks? Aukštas šulas?
— Karltonas Makeibas? — Kavahara sugebėjo grėsmingai vyptelėti. — Galima ir taip
sakyti. Tu susidūrei su įtakingu asmeniu.
— Ar papasakosi, kokiam konkrečiai įtakingam asmeniui prižadėjai, kad leisi išdraskyti
Merės Lu Hinčl vidurius?
Metušė truputį įsitempė.
— Ne.
— Taip ir maniau. Nori pasitaupyti šią smulkmeną vėlyvesnėms deryboms. Tebūnie. Na,
kas gi įvyko? Atsitempėte Hinčl į laivą, bet mergina išgirdo, kad ruošiatės ją paskersti, ir
bandė sprukti? Gal nušvilpė gravitacinius sparnus?
— Abejoju. Įranga atidžiai saugojama. Ji, ko gero, tikėjosi, jog sugebės pabėgti prilipusi
prie išorinio kelto korpuso. Hinčl akivaizdžiai stokojo smegenų vingių. Visų smulkmenų
nežinau, bet vienas dalykas aiškus: ji nukrito į jūrą.
— Arba nušoko.
Kavahara papurtė galvą.
 — Vargu ar ji būtų išdrįsusi. Merė Lu Hinčl negarsėjo samurajaus charakteriu. Kaip
didžioji žmonijos dalis, ji būtų mėginusi kabintis į gyvenimą iki paskutinio, žeminančio
momento. Tikėjusi, jog įvyks stebuklas. Maldavusi pasigailėti.
— Kaip neelegantiška. Ar jos greitai pasigedote?
— Suprantama! Hinčl laukė klientas. Mes išnaršėme visą laivą.
— Apmaudi padėtis.
— Taip.
— Bet dar apmaudžiau, jog po kelių dienų bangos išplovė jos kūną į krantą, ar ne? Matyt,
tą savaitę ponia Laimė buvo išvykusi iš miesto.
— Išties nepasisekė, — sutiko Kavahara, tarytum mes aptarinėtume nesėkmingai suloštą
pokerio partiją. — Tačiau to buvo galima tikėtis. Mes negalvojome, jog susidursime su
rimtomis problemomis.
— Žinojai, kad ji katalikė?
— Be abejo. Ši sąlyga įtraukta į sutartį.
— Kai Raikeris ėmė tyrinėti abejotiną jos atsivertimą, tu greičiausiai pritriedei į kelnes.
Merės Lu liudijimas būtų išvilkęs į dienos šviesą tiek tave, tiek visą galybę įtakingų tavo
bičiulių. “Skrydį padebesiais” būtų apkaltinę sadizmu. Kartu su tavimi, be abejo. Kaip ten
sakydavai Naujajame Pekine? Netoleruotina rizika. Reikėjo kažko imtis, užčiaupti Raikerį.
Sustabdyk mane, jeigu jauti, jog nukrypstu į lankas.
— Ne, tu teisus.
— Taigi Raikerio šmeižtas — tavo darbas?
Kavahara vėl gūžtelėjo.
— Iš pradžių bandėme jį papirkti. Bet policininkas nerodė noro, hmm… deramai
sureaguoti.
— Ajajai. Ko tuomet griebėtės?
— Tu nežinai?
— Noriu, kad pati viską išklotum. Man reikia smulkmenų. Aš per daug šneku. Būtų
malonu išgirsti ir tavo balsą, antraip galiu pagalvoti, jog atsisakai bendradarbiauti.
Metušė teatrališkai užvertė akis į lubas.
— Aš pakišau Eliją Raikerį. Suteikiau jam klaidingos informacijos apie vieną Sietlo kliniką.
Mes sukūrėme Raikerio simuliaciją, kuri kalbėjo vaizdofonu, ir sumokėjome Ignacijui
Garsijai, kad šis “paverstų” dvi nužudytas Raikerio aukas katalikais. Žinojome, jog Sietlo
policijos departamentas tuo nepatikės. Žinojome, jog, kruopščiai ištyrus Garsijos klastotę,
paaiškės tiesa. Na, dabar patenkintas?
— Iš kur atkapstėte Garsiją?
— Bandydami suvilioti Raikerį kyšiu pasidomėjome jo biografija. — Kavahara nekantriai
pasimuistė krėsle. — Tokiu būdu išsiaiškinome jųdviejų ryšius.
— Aha, taip ir maniau.
— Stebėtina nuovoka.
— Žodžiu, nelemtą reikalą pavyko švariai sutvarkyti. Bet ramybę netikėtai sudrumstė
653-ioji rezoliucija. O Hinčl byla vis dar buvo tiriama.
Kavahara palenkė galvą.
— Teisingai.
— Kodėl nesiėmei kitų priemonių? Kodėl nebandei papirkti J.T. atstovų, kurie priima
sprendimus?
— Ką tokius? Čia ne Naujasis Pekinas. Tu matei Firį ir Ertekin. Ar jie tau primena
parsidavėlius?
Linktelėjau.
— Vadinasi, tu buvai įsikūnijusi į Marko movą. Ar Miriama Benkroft žinojo?
— Miriama? — suglumo Kavahara. — Aišku, ne. Tuo metu niekas nežinojo. Markas nuolat
žaidžia su Benkroft, todėl jo kūnas tapo puikia priedanga.
— Bet ne tobula. Iš tavęs — sumauta tenisininkė.
— Aš neturėjau laiko pasitreniruoti.
 — Kodėl slapsteisi už Marko veido? Kodėl neatvykai savo kailyje?
Ji numojo ranka.
— Benkroftui tvirtinau, jog rezoliuciją reikia atmesti, nuo tada, kai ji buvo pasiūlyta. Tą
patį kartodavau ir Ertekin, jei tik ji mane prisileisdavo artyn. Nenorėjau pernelyg atkreipti į
save dėmesį. Dėl Marko, kuris užtarė už mane žodelį, atrodžiau objektyvesnė.
— Tu ir atsiliepei į Ruterfordo skambutį, — sumurmėjau panosėje. — Kai po mūsų
apsilankymo jis susisiekė su Saulėkaitos rūmais. Maniau, jog šnekėjo su Miriama, tačiau tuo
metu tu svečiavaisi pas Benkroftus ir apsimetusi Marku dalyvavai debatuose apie katalikus.
— Taip. — Ji blausiai vyptelėjo. — Kaip matau, Miriamos Benkroft vaidmenį gerokai
pervertinai. Beje, kas dabar įsikūnijęs į Raikerio movą? Patenkink mano smalsumą. Tas
žmogus labai įtikinamai tave vaizduoja.
Nieko neatsakiau, bet mano lūpų kamputį suvirpino šypsenėlė. Kavahara ją pastebėjo.
— Negali būti! Dvigubas perkūnijimas? Tu išties sugebėjai apvynioti leitenantę Ortegą
aplink savo pirštelį. Arba kokį kitą organą. Sveikinu. Manipuliacijos, vertos metušo. — Ji
suprunkštė. — Tai komplimentas, Takeši-san.
Kandžią repliką nuleidau negirdomis.
— Tu bendravai su Benkroftu Osakoje? Ketvirtadienį, rugpjūčio šešioliktą. Žinojai, kur jis
vyksta?
— Taip. Japonijoje jis tvarkė verslo reikalus. Dėjaus, jog mudu susitikome atsitiktinai.
Pasiūliau užsukti į “Skrydį padebesiais” grįžus namo. Benkroftas visada taip elgiasi —
pasirūpinęs darbo reikalais perka lytines paslaugas. Esu tikra, jog tai išsiaiškinai.
— Taip. Ką jam papasakojai, kai atviliojai į orlaivį?
— Tiesą.
— Tiesą? — išpūčiau akis. — Išklojai apie Hinčl ir vis vien tikėjaisi, kad jis tave parems?
— Kodėl gi ne? — nuo jos atviraširdiško žvilgsnio mane nukratė šiurpas. — Mudu
užmezgėme draugiškus santykius prieš šimtmečius. Kūrėme bendras verslo strategijas,
kurių rezultatų kartais laukdavome ilgiau, nei gyvena paprastas žmogus. Tikrai nemaniau,
kad jis stos smulkmės pusėn.
— Vadinasi, Benkroftas tave nuvylė. Jis nepanoro likti ištikimas metušams.
Kavahara vėl išspaudė atodūsį, kuris išdavė neapsimestinį, praeities dulkėmis apsinešusį
nuovargį.
— Lorensas išsaugojo kvailą romantiko gyslelę. Šiuo atžvilgiu aš jo neįvertinau. Judu
esate savotiškai panašūs. Bet, priešingai nei tu, jis neturi kuo pasiteisinti. Žmogui daugiau
nei trys šimtai metų. Galvojau — tiksliau, norėjau tikėti, — kad jo dvasines vertybes
atspindės amžius. Man rodės, jog Lorensas paprasčiausiai apsimetinėja, rėžia masėms
skirtas kalbas. — Ji nerūpestingai skėstelėjo ranka tarsi sakydama: “Dabar nieko
nepakeisi”. — Deja, aš klydau.
— Ką jis padarė? Užėmė padoraus piliečio poziciją?
Kavaharos veidą perkreipė grimasa.
— Tyčiojies? Tu, kurio rankos suteptos tuzinų aukų, dirbusių Vajaus klinikoje, krauju?
Protektorato skerdikas, naikinęs žmonių gyvybes kiekviename pasaulyje, į kurį įkeldavai
koją. Nepyk, Takeši, bet tu nenuoseklus.
Glūdėdamas saugiame, šaltame betatanatino glėbyje nejaučiau nieko, išskyrus švelnų,
Kavaharos bukumo pakurstytą susierzinimą. Poreikį išaiškinti padėtį.
— Vajaus klinika susijusi su asmeniniu reikalu.
— Vajaus klinika susijusi su darbo reikalu, Takeši. Tu visiškai nerūpėjai tenykščiams.
Dauguma tavo nužudytų žmonių tiesiog vykdė įprastas savo pareigas.
— Na, jiems reikėjo pasirinkti saugesnius užsiėmimus.
— O kaipgi šaryjiečiai? Ką jie privalėjo rinktis? Negimti tame pasaulyje ir tuo laikotarpiu?
Nesileisti pašaukiami į karo tarnybą?
— Aš buvau jaunas ir kvailas, — paprastai atsakiau. — Manimi naudojosi. Sėjau mirtį
vykdydamas tokių kaip tu žmonių nurodymus, nes daugiau nieko nemokėjau. Tačiau įvykiai
Inenine tapo gera pamoka. Dabar žudau tiktai dėl savęs ir žinau, ko verta kiekviena atimta
gyvybė.
— Žmogaus gyvybės vertė. — Kavahara papurtė galvą tarytum mokytoja, bendraujanti
su nepakenčiamu mokiniu. — Tu tebesi jaunas ir kvailas. Žmogaus gyvybė nieko neverta.
Negi iki šiol to nesupratai, tiek visko regėjęs? Ji nieko neverta. Norint sukurti technologijas,
tenka pakloti nemažai pinigų. Žaliavų paieškos irgi kainuoja. O žmonės… — metušė tyliai
čeptelėjo lūpomis. — Žmonės dauginasi kaip vėžio ląstelės, nori to ar ne. Jų yra su kaupu,
Takeši. Kodėl jie turėtų būti vertingi? Ar žinai, kad man finansiškai naudingiau užverbuoti
gyvą sadistiniams žaidimams skirtą kekšę nei sukurti virtualų jos atitikmenį? Tikras
žmogiškas kūnas pigesnis už mašiną. Tai mūsų laikų aksioma.
— Benkroftas taip nemanė.
— Benkroftas? — Kavahara pasibjaurėjusi suurzgė. — Jis primena invalidą, užvirtusį ant
archajiškų pažiūrų ramentų. Tikras stebuklas, kad pajėgė taip ilgai išgyventi.
— Tu privertei jį nusižudyti? Paskatinai cheminiu stimulu?
— Priverčiau jį… — Kavaharos akys suapvalėjo, ir pro siaurutes lūpas ištrūko linksmas
krizenimas, kuriame deramomis proporcijomis sumišo kimios ir skambios gaidelės. —
Kovačai, nejau tavo smegenys atrofavosi? Aš tau sakiau, jog Benkroftas nusižudė. Jis pats
sumąstė pakelti prieš save ranką. Kadaise tu tikėdavai tuo, ką sakydavau, nors ir
nevirškinai mano draugijos. Pasuk galvą. Kurių galų man reikėjo jo lavono?
— Kad ištrintum iš atminties informaciją apie Merę Lu Hinčl. Į movą perkeltoje
atsarginėje laikmenoje nebeliko kompromituojančių žinių, nes ji nebuvo laiku atnaujinta.
Kavahara giliamintiškai sulinksėjo.
— Taip, aš suprantu, jog, tavo nuomone, visa tai puikiai dera prie faktų visumos.
Gynimosi taktika. Po to, kai pasitraukei iš diplomatinio korpuso, tik ja ir naudojaisi. Bet koks
padaras, kuris nieko daugiau neveikia, išskyrus tai, kad bando išsaugoti sveiką kailį, galų
gale pradeda manyti, jog visi kiti irgi užėmę gynybinę padėtį. Tu kai ką užmiršai, Takeši.

Stojo teatrališka pauzė. Miglotų įtarimų raibulių nepajėgė nuslopinti netgi betatanatinas.
Kavahara persistengė vaidindama.
— Ką?
— Aš, Takeši Kovačai, nesu į tave panaši ir nepropaguoju gynimosi taktikos.
— Netgi žaisdama tenisą?
Ji teikėsi mane apdovanoti kruopščiai graduota šypsenėle.
— Šmaikštu. Man nereikėjo ištrinti Lorenso Benkrofto atsiminimų, nes tuo metu jis jau
buvo papjovęs savąją katalikę kekšę ir, Jungtinėms Tautoms priėmus 653-iąją rezoliuciją,
galėjo nukentėti nemažiau už mane.
Sumirksėjau. Įsitikinimą, jog dėl Benkrofto mirties atsakinga Kavahara, supo įvairios
teorijos, tačiau nė viena jų taip nerėžė akies. Kol mėginau įsisąmoninti metušės žodžius, į
vieną visumą sulipo šukės, priklausančios veidrodžiui, kuriame jau anksčiau maniau galįs
įžiūrėti tiesą. Įsmeigiau akis į naują jo kampą ir bematant dėl to pasigailėjau.
Priešais sėdinti Kavahara nepratarė nė žodžio, bet šypsojosi. Ją džiugino supratimas, kad
pavyko mane išmušti iš vėžių. Tuštybė, tuštybė. Vienintelė yda, kurios Kavahara neįstengė
atsikratyti. Bėgant laikui, kaip ir visi metušai, ji vis labiau savimi žavėjosi. Dabar pati degė
noru atskleisti tiesą, duoti paskutinę, iš akiračio lengvai iškritusią, mozaikos dalelę. Geidė
parodyti, kaip toli nuo jos atsilieku.
Replika apie tenisą turbūt nutvilkė kaip rimbo kirtis.
— Eilinė subtili užuomina į žmonos veidą, — tarė Kavahara. — Išrinkome Miriamą
primenančią auką, kuriai bruožus pakoregavo kosmetinė operacija. Benkroftas ją uždusino.
Regis, tada, kai antrą kartą išsiliejo. Kovačai, matai, kaip vyrus veikia vedybinis gyvenimas.
— Egzekuciją įrašei? — jaučiau, jog mano balsas skamba kvailai.
Ji nusivaipė.
— Dėl Dievo, Kovačai, pateik klausimą, kuriam reikia atsakymo.
— Benkroftą paskatinai… cheminėmis priemonėmis?
 — Žinoma. Tu nesuklydai. Labai bjaurus narkotikas. Neabejoju, jog esi girdėjęs…
Viskuo kaltas betatanatinas. Jei ne širdį stingdanti Giltinės žvarba, būčiau šastelėjęs nuo
durų, vos tik jos prasivėrė. Mintis perskrodė sąmonę taip sparčiai, kaip įstengė, tačiau tuo
momentu jau spėjau suvokti, kad judėsiu per lėtai. Dabar ne metas kvaršinti sau galvą,
žaibiškai nusprendžiau. Galimybė mūšio lauke panirti į apmąstymus prilygo tokiai pat
prabangai kaip karšta vonia arba masažas. Kumalo neurochemą visgi spėjo prislopinti
minčių procesas, nes aš atsisukau ir iškėliau šrapnelinį pistoletą pasivėlinęs pora šimtmečių.
Ūūūūžt!
Paralyžiuoklio šūvis įsirėžė į krūtinę lyg traukinys, ir man pasidingojo, jog regiu ryškiai
apšviestus pro tarpuakį praūžiančius vagonų langus. Akiratyje išliko sustingęs Trepos
kadras. Samdinė tupėjo ant slenksčio atstačiusi ginklą ir stebėjo mane budriomis akimis tam
atvejui, jei būtų nepataikiusi arba jeigu maskuojamasis kombinezonas slėpė neuroninius
šarvus. Kai spazmiškai atsigniaužė mano kumštis, iš suglebusių pirštų išsprūdo pistoletas.
Aš pasvirau į priekį visu kūnu. Priartėjusios medinės grindys tėškė man į skruostą kaip tėvo
delnas, kuriuo jis šerdavo antausį.
— Kur taip užtrukai? — iš tolimų aukštybių atsklido Kavaharos balsas, blėstančios mano
sąmonės iškraipytas iki bosinio urzgimo. Viena liauna ranka pasirodė regėjimo lauke ir čiupo
šrapnelinį pistoletą. Nors ir sustabarėjęs, pajutau, kaip kita ranka iš dėklo ištraukė
paralyžiuoklį.
— Pavojaus signalai nuskambėjo tiktai prieš porą minučių. — Akiratyje išdygusi Trepa
paslėpė savo ginklą, pritūpė ir smalsiai į mane pažiūrėjo. — Makeibui prireikė šiek tiek laiko,
kol jis pakankamai atšalo, kad įsijungtų sistema. Dauguma puskvaišių jūsiškių apsauginių
tebestypso pagrindiniame denyje ir žiopso į lavoną. Kas čia?
— Kovačas, — atsainiai tarstelėjo Kavahara ir pakeliui link stalo įsikišo už diržo
pasisavintas šaudykles. Paralyžiuotoms mano akims rodės, kad ji pėdina per milžinišką
laukymę, sulig kiekvienu žingsniu įveikdama šimtus metrų, ir galų gale susitraukia iki
taškelio. Metušė palinko virš rašomojo stalo kaip lėlė ir paspaudė kažkokius mygtukus, kurių
nesugebėjau įžiūrėti.
Žinojau, jog sąmonės neprarasiu.
— Kovačas? — Trepos veidas ūmai tapo bejausmis. — Aš maniau…
— Aha, kaip ir aš. — Atgijusiame holoekrane suraibuliavo spalvos, išmarginusios
Kavaharos veidą. — Jis mus apmulkino atlikęs dvigubo perkūnijimo pokštą. Matyt, su
Ortegos pagalba. Tau derėjo truputį ilgiau užsibūti “Panamos rožėje”.
Ausys vis dar deformavo garsus, prieš akis be galo lėtai keitėsi atskiri kadrai, tačiau
sąmonę man pavyko išsaugoti. Galbūt tai šalutinis betatanatino poveikis, galbūt viskuo kalta
papildoma Kumalo sistemos savybė, o gal vieno ir kito mišinys, tačiau kažkas neleido man
nugrimzti į nebūtį.
— Nepakenčiu slampinėti nusikaltimo vietoje, kur pilna farų, — atsakė Trepa paliesdama
mano veidą.
— Nejaugi? — Kavahara neatplėšė žvilgsnio nuo slenkančio duomenų srauto. — Na,
pastangos išblaškyti šito psicho dėmesį diskusijomis apie moralę ir prisipažinimu taip pat
nekėlė man jokio džiaugsmo. Jau galvojau, jog tu niekada… šūdas!
Metušė nuožmiai pakreipė į šoną galvą, nukorė ją žemyn ir įsistebeilijo į stalo paviršių.
— Jis sakė tiesą.
— Apie ką?
Kavahara dirstelėjo į Trepą staiga prikandusi liežuvį.
— Nesvarbu. Ką darai jo veidui?
— Jis šaltas.
— Aišku, kad šaltas, velniai griebtų. — Prasprūstantys keiksmai bylojo, jog Railyna
Kavahara sukrėsta. — Kaip kitaip, tavo manymu, Kovačas būtų prasmukęs pro
infraraudonuosius sensorius? Jis iki ausų prisipumpavęs Tirpyklės.
Trepa atsistojo. Jos fizionomija vis dar atrodė bejausmė.
— Kas jo laukia?
 — Mūsų bičiulis keliaus į virtualią erdvę, — niūriai atsiliepė Kavahara. — Kartu su žuvimi
smirdančia harlanite drauguže. Bet pirmiausia mums teks atlikti nedidelę operaciją. Jis
įsiinstaliavęs įrašymo sistemą.
Pamėginau kilstelėti dešiniąją ranką. Vargais negalais suvirpinau smiliaus sąnarį.
— Jūs tikra, kad jis nepersiunčia informacijos?
— Aha, tikra. Pats man prisipažino. Šiaip ar taip, mes būtume nutraukę transliaciją, vos
tik ji būtų prasidėjusi. Turi peilį?
Mane iki kaulų persmelkęs drebulys įtartinai priminė paniką. Desperatiškai pabandžiau
įvertinti savo būklę, užfiksuoti bent menkiausią ženklą, jog paralyžius atslūgsta. Viduje
tebegaudė Kumalo neurochema. Jaučiau, kaip džiūsta akys, stokojančios mirksėjimo
reflekso. Išskydusiame akiratyje mačiau, kaip Kavahara pasišalino nuo stalo ir nekantriai
ištiesė ranką samdinės pusėn.
— Peilio aš neturiu. — Sutrikusia savo klausa pasitikėti negalėjau, vis dėlto man
dingojosi, jog Trepos balsas nuskambėjo maištingai.
— Nieko tokio. — Žengusi porą ilgų žingsnių Kavahara pradingo iš regėjimo lauko, ir jos
balsas prityko. — Pasitenkinsiu savo instrumentu; jis tiks neblogiau negu ašmenys. Tu
verčiau iškviesk keletą žaliūkų, kad jie išgabentų šitą mėšlo krūvą į kurį nors perkėlimo
saloną. Jei neklystu, septintasis ir devintasis šiuo metu yra tušti. Pasinaudok stalo kištuku.
Trepa dvejojo. Nuo sustingusios centrinės mano nervų sistemos tarytum nukrito atitirpęs
ledo gabalėlis. Vokai lėtai perbraukė tinklainę, vieną kartelį, paskui kitą… Sąlytis išspaudė
ašarą. Tai pastebėjusi Trepa suakmenėjo. Prie stalo nesiartino.
Dešiniosios rankos pirštai virptelėjo ir ėmė riestis. Pajutau, kaip pradeda įsitempti mano
pilvo raumenys. Sujudėjo akių obuoliai.
Pasigirdo tylus Kavaharos balsas. Matyt, pro skliautuotą tarpdurį ji nusigavo į miegamąjį.
— Jie ateina?
Išsaugojusi bejausmę veido išraišką Trepa pakreipė nuo manęs akis.
— Aha, — garsiai atsiliepė. — Bus čia po poros minučių.
Supratau, jog pamažu atsigaunu. Kažkas privertė atgyti nervus, kurie įniko nerimastingai
dūgzti ir kibirkščiuoti. Kūną nukratė drebulys, plaučius užtvindė troškus oras, liudijantis, jog
betatanatino poveikis blėso greičiau, nei buvau numatęs. Galūnės tysojo įkalintos švino
sluoksnyje. Rankos, regis, slypėjo storose medvilninėse pirštinėse, kurias smelkė silpna
elektros srovė. Apie kovą nevertėjo nė svajoti.
Kairiąją ranką prie grindų prislėgė mano kūnas. Dešinioji gulėjo perkreipta nepatogiu
kampu. Dabar ant kojų nė už ką nebūčiau išstovėjęs, todėl didelės pasirinkimo galimybės
neturėjau.
— Ką gi… — Kavahara stvėrė už peties ir atvertė mane ant nugaros nelyginant skrodimui
paruoštą žuvį. Aiškiai mačiau, kad ji kaupėsi būsimam darbui, delne gniaužė adatines
reples. Metušė apžergė krūtinę, priklupo, pirštais praskėtė kairiosios mano akies voką.
Sutelkęs visas valios jėgas atsispyriau norui mirktelėti ir pajudėti. Replės nėrė žemyn, per
pusę centimetro pražiojusios adatinius savo nasrus.
Įtempiau dilbio raumenis, ir iš neurospyruoklinių makščių į delną šovė Tebito peilis.
Aš smogiau.
Taikiausi į Kavaharos šoną, po šonkauliais, tačiau virpuliai, lydėję blėstantį paralyžių
kartu su atslūgstančiu betatanatino poveikiu, pernelyg sudrebino ranką, todėl ašmenys
įsirėžė žemiau jos alkūnės ir atšoko nuo kaulo. Sustūgusi metušė paleido mano vokus.
Replės, žinoma, pratęsė kelionę link veido, įsmigo į skruostikaulį ir odoje išpjovė lataką. Kai
metalas perplėšė audinį, mane nutvilkė miglotas skausmo dūris. Akį užliejo kraujas. Vėl
pabandžiau kirsti, bet šįsyk Kavahara išsisuko blokavusi silpną smūgį sužeistąja ranka. Jai
užriaumojus pajutau, kaip iš atsigniaužusio elektros srovės varstomo kumščio išsprūsta
peilis. Rankena nuslydo delnu, ir ginklas barkštelėjo ant grindų. Sukaupęs jėgų likučius
kabliu tvojau Kavaharai į smilkinį. Ji nusirideno spausdama kraujuojantį savo dilbį. Sekundę
galvojau, jog, ašmenims sulindus į ranką, nusilupo “C-381” dengiantis apsauginis sluoksnis.
Tačiau Šeila Sorenson minėjo, esą cianidas užmuštų žmogų mitriau, nei tas spėtų porą kartų
įkvėpti.
Kavahara atsistojo.
— Kokio velnio tu lauki? — dygiai paklausė Trepos. — Kada pagaliau nušausi prakeiktą
išperą?
Paskutinis žodis užstrigo jos gerklėje, kai metušė pastebėjo, kas atsispindi samdinės
fizionomijoje — išvydo akimirką anksčiau, negu blyškiaveidė moteris spėjo nuleisti ranką
prie paralyžiuoklio buožės. Galbūt pati Trepa ne iš karto įsisąmonino tiesą, nes ji judėjo
pernelyg lėtai. Kavahara sviedė šalin reples ir iš už diržo išsitraukė abu ginklus. Tuo tarpu
Trepos šaudyklė tebuvo perpus išnirusi iš dėklo.
— Sumauta išdavike, — iškošė Kavahara pritrenkto žmogaus balsu, tardama žodžius su
akivaizdžiu, iki šiol negirdėtu akcentu. — Tu žinojai, kad jis atsigauna, ar ne? Dvėsk, kale.
Atsiplėšiau nuo grindų ir sverdėdamas puoliau gaidukus nuspaudusią metušę. Išgirdau
kone infragarsinį monomolekulinių šrapnelių cypimą ir čaižų, elektrinį paralyžiuoklio
traškesį. Padūmavusios akies krašteliu mačiau, kaip Trepa bergždžiai bandė nerti pro
tarpdurį. Ji plojosi ant denio, veidu spinduliuodama beveik komišką nuostabą. Tuo pat metu
petimi taranavau Kavaharą, ir mudu nusvirduliavome išlinkusių langų kryptimi. Priešininkė
įbedė į mane vamzdžius, bet aš sugebėjau atžagariu mostu nukreipti ginklus į šoną ir pakišti
jai koją. Kadangi metušė laikė mane apglėbusi sužeistąja ranka, mudu abu išsitiesėme ant
nuožulnaus stiklo.
Iš delno išslydęs paralyžiuoklis nubildėjo į kitą kambario pusę, tačiau šrapnelinio pistoleto
ji nepaleido. Į manę vėl pakrypo vamzdis, kurį nevikriu judesiu pamėginau išmušti.
Užsimojau kita ranka, bet, užuot pataikęs Kavaharai į kaktą, tiesiog vožtelėjau per petį. Ji
nuožmiai išsišiepė ir kakta trenkė man į veidą. Lūžtant nosies kremzlei, mane apėmė
jausmas, tarytum būčiau atsikandęs saliero; virš lūpų pasruvo kraujas. Giliai širdyje pajutau
beprotišką troškimą jo paragauti. Kavahara mane užgriuvo, prispaudė prie stiklo ir įniko
talžyti kumščiais. Porą antpuolių įstengiau blokuoti, tačiau netrukus jėgos galutinai išseko, o
raumenys atsisakė funkcionuoti. Šlaunys po truputį nutirpo. Priešininkei suvokus, jog kova
baigta, jos veide nušvito tūžmingo triumfo išraiška. Dar dviem tiksliais smūgiais Kavahara
pašventino mano tarpkojį. Konvulsiškai susiriečiau, nučiuožiau nuo stiklo ir išsidrėbiau ant
grindų.
— Gal dabar aprimsi, bičiuli, — susniaukrojo ji. Sunkiai alsuodama pakilo ant kojų. Po
elegantiškais, beveik neišsidarkiusiais plaukais netikėtai išvydau naujajam akcentui
priklausantį veidą. Nuožmų pasitenkinimą, ko gero, regėdavo ir jos aukos, kurios Atomo
Skaldyklėje būdavo verčiamos gerti vandenį iš pilkų plokščių buteliukų. — Pagulėk minutėlę.
Sprendžiant iš organizmo būklės, kitos išeities vis vien neturėjau. Mane išsekino
sužalojimai, prislėgė kūną užteršusių chemikalų ir paralyžiuoklio šūvio, kuris išderino nervų
sistemą, našta. Bandžiau pakelti ranką, bet ji krito ant grindų kaip kilogramu švino
prifarširuota žuvis. Žvilgsniu užfiksavusi mano pastangas Kavahara nusišypsojo.
— Puikumėlis, — tarė ji ir abejingai nužvelgė kairįjį savo dilbį, iš kurio sunkėsi
palaidinukės rankovę ištepliojęs kraujas. — Tu už tai sumokėsi, niekše.
Metušė nudrožė link Trepos.
— O tu, nuopisa… — ji spyrė moteriai į šonkaulius. Kūnas nė nekrustelėjo. — Ką tas
močkrušys tau prižadėjo? Laižyti tavo skylę visą artimiausią dešimtmetį?
Trepa neatsiliepė. Įtempęs kairiosios rankos pirštus sugebėjau juos perkelti prie kojos.
Kavahara žengė link stalo, paskutinį kartą dėbtelėjo į Trepą ir palietė prietaisų skydelį.
— Apsauga?
— Panele Kavahara, — pasigirdo vyriškas balsas, priekabiai tardęs Ortegą, kol mes
artėjome prie “Skrydžio padebesiais”. — Į laivą prasmuko…
— Žinau, — pailsusiu balsu nutraukė jį metušė. — Pastarąsias penkias minutes
galynėjausi su įsibrovėliu. Kur jūs prapuolėte?
— Panele Kavahara?
 — Aš klausiu, kiek laiko turi praeiti nuo iškvietimo, kol čia pasirodys sintetiniai jūsų
pasturgaliai?
Trumpam įsivyravo tyla. Ji laukė atsakymo palenkusi galvą virš stalo. Kairioji mano ranka
pasiekė dešiniąją, sulipę delnai vienas kitam kai ką perdavė, ir galūnės vėl nuslydo į šonus.
— Panele Kavahara, iš jūsų apartamentų niekas su mumis nesusisiekė.
— Aišku. — Ji atsisuko į Trepą. — Atsiųskite pas mane keturis vyrus. Reikia išnešti
šiukšles.
— Klausau, mem.
Nepaisant nieko, mano lūpų kampučiai pakilo į viršų. Mem?
Kavahara grįžo prie lango pakeliui nuo grindų prigriebdama reples.
— Ko vaipaisi, Kovačai?
Pabandžiau į ją spjauti, tačiau tirštos, su krauju sumišusios seilės vos ištryško pro dantis
ir nutekėjo smakru. Kavaharos veidą perkreipė įtūžis, atsivėdėjusi ji spyrė man į pilvą.
Papildomo skausmo beveik nejaučiau.
— Vienam gyvenimui… — iškošė ji, bet po pauzės prisivertė nutaisyti šaltą toną, kuriame
nebuvo girdėti jokio akcento, — …tu prisivirei košės su kaupu.
Kavahara sugriebė mane už apykaklės, trūktelėjo aukštyn nuožulniu langu, iki akių lygio,
pasviro link manęs, kai pakaušiu įsirėmiau į stiklą. Prašneko ramiu, mažne nerūpestingu
balsu:
— Takeši, tu niekuo nesiskiri nuo katalikų, savo sėbrų iš Inenino, padugnių, kurių
apgailėtinos kopuliacijos suteikė tau gyvybę. Žmogiška žaliava — štai kuo visada buvai.
Užuot evoliucionavęs ir prisijungęs prie manęs Naujajame Pekine, tu spjovei man į veidą.
Pasirinkai smulkmės egzistenciją. Žemėje vėl galėjai stoti į mūsų gretas, galėjai padėti
kontroliuoti visą žmoniją, galėjai įgyti tikros valdžios, Kovačai. Ar supranti, ką sakau? Tu
galėjai tapti reikšmingas.
— Abejoju, — sumurmėjau pamažu čiuoždamas stiklu. — Kažkur manyje tebeglūdi
sąžinė. Tik neprisimenu, kur tiksliai ją nukišau.
Kavahara išsišiepė ir stipriau patraukė mane už apykaklės.
— Šmaikštu. Narsu. Tau prireiks drąsos ten, kur keliausi.
— Kai jie paklaus, kaip miriau, — suurzgiau, — atsakyk: “Tebeniršdamas”.
— Kela. — Ji kone prigludo prie manęs kaip geidulius numalšinusi meilužė. — Bet Kelai
niekada neteko patirti, ką reiškia virtuali kvota, tiesa? Tu pastipsi ne niršdamas, Kovačai. Tu
mirsi melsdamas pasigailėjimo. Be paliovos.
Kavahara įrėmė delną į mano krūtinę. Prieš save išvydau adatines reples.
— Paskanauk aperityvo.
Instrumento nasrai smigo į paakį, ir kraujo čiurkšlė aptaškė jos veidą. Galvą pervėrė
siaubingas skausmas. Akimi, po kurios obuoliu įsiskverbė adatos, mačiau reples, kylančias
aukštyn tarytum masyvus plieno stulpas. Po sekundės, Kavaharai pasukus įnagio narsus,
kažkas viduje išsprogo. Vaizdas paraudo ir išblėso lyg merdinčiuose “Elioto duomenų
perdavimo” kontoroje matytuose ekranuose. Kita akimi stebėjau, kaip ji ištraukė reples
drauge su Rysos instaliuota įrašymo įranga. Nuo miniatiūrinio mechanizmo galo ant mano
skruosto nutiško kruvini išdraskytų audinių gabaliukai.
Kavahara pričiups Eliot ir Rysą. Jau neminint Ortegos, Botistos ir nežinia kiek kitų
žmonių.
— Užteks, po velnių, — suvapėjau, įtempiau šlaunų raumenis ir kojomis apglėbiau jos
liemenį. Kairįjį delną priplojau prie nuožulnaus stiklo.
Pasigirdo prislopintas sprogimas bei traškesys. Termitinės mikrogranatos degiklis buvo
pareguliuotas taip, kad po sąlyčio ji iš karto driokstelėtų. Devyniasdešimt procentų
smūginės bangos teko paviršiui, prie kurio sprogmuo prisilietė. Likę dešimt procentų vis tiek
pajėgė sumaitoti plaštaką — nudraskė mėsas nuo kaulų, užaugintų iš čiulpų lydinio, suplėšė
anglimi prisotintas sausgysles ir daugiasluoksnius raiščius, delne pramušė monetos dydžio
skylę.
 Po manimi tarytum storas upę užklojęs ledas ėmė trūkinėti stiklas. Visai šalia jis įdubo, ir
aš pajutau, jog slystu šonu link atsivėrusios kiaurymės. Lyg per miglą suvokiau, kad į
kambarį veržiasi šalto oro srautas. Sukrėstos Kavaharos veidą perkreipė kvaila išraiška, kai
ji pavėluotai susigaudė, kas vyksta. Metušė įniko muistytis, trankyti man į galvą ir krūtinę,
tačiau iš liemenį surakinusių kojų gniaužtų išsivaduoti neįstengė. Replės nelyginant
stūmoklis kursavo aukštyn žemyn, nuo skruosto dyžė ilgas odos juosteles, varstė krauju
aptekusią akį, bet dabar skausmas kažkur nutolo, paskendo įniršio liepsnose, kurios
pagaliau prarijo tai, kas liko iš betatanatino.
Atsakyk: “Tebeniršdamas”.
Staiga stiklo dalis, ant kurios mudu grūmėmės, suskilo, ir mudu išsviedė į vėjo bei
dangaus glėbį.
Mes kritome…
Dėl sužalojimų, patirtų per sprogimą, visiškai negalėjau pakrutinti kairiosios galūnės,
tačiau kai mudu kūliavirsčia nuskriejome į žvarbią tamsą, aš apglėbiau Kavaharą dešiniąja
ranka ir prie jos sprando priglaudžiau kitą granatą. Toli apačioje juodavo vandenyno
paviršius, orlaivis šastelėjo į viršų nuo mūsų, prieš save regėjau Railynos Kavaharos veidą,
iš kurio išgaravo bet kokios užuominos į normalią psichikos būklę. Kažkas klykė, bet iš kur
sklido garsas — iš mano vidaus ar iš išorės, — nesupratau. Aplinkui švilpiant oro gūsiams,
nuovoka spiralėmis šovė tolyn nuo manęs, ir aš nebeįstengiau rasti kelio atgal iki mažyčio,
individualų požiūrį įkūnijančio langelio.
Sukaupęs valios likučius prispaudžiau granatą ir jos galvą prie savo krūtinės. Pakankamai
stipriai, kad nugriaudėtų sprogimas.
Prieš panirdamas į akliną tamsą spėjau pasimelsti, jog Deividsonas stebėtų ekraną.
42

Ironiška, bet adresas buvo Pleišenos rajone. Palikau autotaksi už dviejų kvartalų į šiaurę
nuo reikiamo pastato ir visą kelią atgal įveikiau pėstute, neįstengdamas atsikratyti
erzinančio sintezės jausmo. Rodės, lyg realybės audinį būtų prakiurdžiusi kažkokia kosmoso
mašina, kuri užsigeidė į mane pažiūrėti.
Ieškomas butas priklausė “U” formos daugiaaukščiui, tarp jo atšakų driekėsi suskeldėjusi,
piktžolėmis apžėlusi stovėjimo aikštelė. Tarp apgailėtinos išvaizdos antžeminių automobilių
ir oro transporto kaipmat išvydau mikrosparnį. Kažkas neseniai nudažė korpusą purpurine ir
raudona spalvomis. Nors jis kėpsojo pakrypęs, priešakyje ir gale blizgėjo iš pažiūros brangi
sensorių įranga. Tai įsidėmėjęs išoriniais laiptais užlipau į antrą aukštą.
Septynioliktuoju numeriu pažymėtas duris atvėrė vienuolikmetis berniukas, kuris
pažvelgė į mane su atviru priešiškumu.
— Ko?
— Norėčiau šnektelėti su Šerile Bostok.
— Jos nėra.
Atsidusau ir pasitryniau randelį paakyje.
— Vargu ar tai tiesa. Mikrosparnis stovi kieme, tu esi jos sūnus Darilas, ji grįžo iš
naktinės pamainos maždaug prieš tris valandas. Gal perduotum savo mamai, jog atėjau dėl
Benkrofto movos?
— Jūs iš Org-žalos?
— Ne. Aš tik noriu pasikalbėti. Jeigu ji man padės, gal net gaus piniginį atlygį.
Vaikis pavėpsojo į mane dar porą sekundžių ir netardamas nė žodžio uždarė duris.
Girdėjau, kaip viduje jis kviečia motiną. Kol laukiau, teko tramdyti poreikį užsirūkyti.
Po penkių minučių pro tarpdurį žvilgtelėjo palaidą chalatą užsimetusi Šerilė Bostok.
Sintetiniai jos bruožai dar labiau stokojo raiškumo negu sūnaus veidas, tačiau dėl jausmų
trūkumo buvo kalti suglebę raumenys, o ne demonstruojamas požiūris į nekviestus svečius.
Kai pigesnių sintetinių modelių savininkai atsikeldavo po miego, mažos raumenų grupelės
sušildavo ne iš karto — savo kūną ji aiškiai pirko iš nukainotų sintetinių prekių parduotuvės.
— Norėjote mane matyti? — kimiu balsu paklausė. — Ko prisireikė?
 — Aš esu privatus seklys, dirbu Lorensui Benkroftui, — kiek įmanydamas švelniau
atsakiau. — Pateikčiau kelis klausimus apie jūsų pareigas “Psichosaugoje”.
Šerilei suniurnėjus pagalvojau, kad ji, matyt, ne kartą nesėkmingai bandė uždaryti duris
prieš kitų vyrų nosis.
— Ilgai neužtruksiu.
Moteris patraukė pečiais ir plačiau atvėrė duris. Prasmukęs pro ją įžengiau į tvarkingą,
tačiau nušiurusį kambarėlį, kuriame į akis krito juodas, žvilgantis pramogų ekranas. Sistema
stūksojo tolimajame kampe tarsi mechaninė Dievo ikona, o aplink šią nuolankiai būriavosi
likusieji baldai. Kaip ir mikrosparnio apdaila, agregatas buvo naujas.
Darilas pranyko iš akių.
— Puiki pramogų sistema. — Priėjęs prie mašinos įdėmiai apžiūrėjau nuolaidų ekraną. —
Kada ją pirkote?
— Senokai. — Šerilė Bostok uždarė duris ir neryžtingai sustojo viduryje kambario. Veidui
atsigaunant po miego, apsiblaususiose jos akyse nušvito įtarus žvilgsnis. — Ko norėjote
paklausti?
— Ar galiu prisėsti?
Moteris be žodžių mostelėjo į vieną aptriušusį fotelį, pati įsitaisė ant sofos, priešais mane.
Pro chalato tarpelius šviečianti oda atrodė rausva ir nereali. Kurį laiką į ją žvelgiau
svarstydamas, ar išvis verta pradėti pokalbį.
— Na? — moteris nervingai pamojo ranka. — Ko norėjote paklausti? Aš dirbau naktinėje
pamainoje. Jau miegojau, kai jūs mane prižadinote. Tikiuosi, tam turite velniškai gerą
priežastį.
— Antradienį, rugpjūčio keturioliktą, jūs pasirodėte Benkroftų šeimos kriptoje ir švirkštu
kažką suleidote Lorenso Benkrofto klonui. Man įdomu sužinoti, ką būtent, Šerile.
Rezultatai pranoko netgi slapčiausius mano lūkesčius. Dirbtinis Šerilės Bostok veidas
persikreipė, ir moteris atšlijo, lyg būčiau pagrasinęs užtvoti policininko “bananu”.
— Tai įprastas mano darbas, — suspigo ji. — Aš esu įpareigota leisti klonams chemines
medžiagas.
Besiklausant Šerilės dingojosi, kad ji kartoja mintinai iškaltus žodžius.
— Sušvirkštėte sinamorfesterono? — tyliai pasiteiravau.
Pigūs sintetikai neraudonuoja ir neblykšta, tačiau jos emocijas neką prasčiau išdavė
žvilgsnis. Moteris priminė naminį gyvūnėlį, kurio išsižadėjo šeimininkas.
— Kaip jūs išsiaiškinote? Kas jums pasakė? — ji pratrūko gailiai rypuoti. — Jūs negalite to
žinoti. Ji sakė, jog niekas nesužinos.
Plūsdama ašaromis Šerilė susmuko ant sofos. Išgirdęs raudojimą iš kito kambario išniro
Darilas. Berniukas sustingo tarpduryje aiškiai suvokęs, kad niekuo neįstengs padėti motinai,
įsmeigęs į mane išgąsčio kupinas akis. Užgniaužiau atodūsį ir linktelėjau vaikiui, kiek
pajėgdamas draugiškiau. Darilas atsargiai žengė prie sofos — kai jis nuleido ranką ant
motinos peties, Šerilė sukrūpsėjo, tarsi jai būtų kažkas smogęs. Galvoje šmėkštelėjus
prisiminimams pajutau, kaip atšalo ir paniuro mano veidas. Mėginau nusišypsoti, bet lūpas
iškreipė absurdiškai kvailas vypsnis.
Atsikrenkščiau.
— Aš neketinu jūsų skriausti, — tariau. — Tiesiog noriu tiksliai žinoti.
Praėjo visa minutė, kol mano žodžiai prasismelkė pro siaubo šydą į Šerilės Bostok
sąmonę. Dar daugiau laiko jai prisireikė, kad pavyktų suvaldyti audringas emocijas. Darilas
švelniai glostė motinos galvą. Sugriežęs dantimis pabandžiau nuslopinti atsiminimus apie
tuos laikus, kai man ėjo vienuolikti. Kantriai lūkuriavau atsakymo.
— Ji mane įkalbėjo, — galų gale pareiškė moteris.

Kai priartėjau prie Saulėkaitos rūmų pusės, nuo kurios atsivėrė vaizdas į jūrą, kelią
užkirto Kertis pajuodusiu iš pykčio veidu, sugniaužęs kumščius.
 — Ji nenori su tavimi kalbėtis, — iškriokė Benkroftų vairuotojas.
— Traukis, Kerti, — ramiai atsiliepiau, — antraip nukentėsi.
Jis suakmenėjo gynybine karatisto poza.
— Aš sakiau…
Nelaukdamas sakinio pabaigos bato galu smogiau jam į kelį, ir vyrukas sudribo. Po
antrojo spyrio nusirideno kelis metrus šlaitu, link teniso kortų. Sustojęs nespėjo pašokti, nes
stryktelėjau ant Kerčio, įrėmiau kelį į jo nugarą, čiupau už plaukų kuokšto ir pakėliau galvą.
— Mano diena prasidėjo nekaip, — kantriai paaiškinau. — O tu tik blogini padėtį. Dabar
aš keliausiu pašnekėti su tavo šeimininke. Po dešimties minučių išsinešdinsiu. Jei turi proto,
man į akis nelįsi.
— Šūdžiau…
Stipriau patraukiau už plaukų, ir jis sužvigo.
— Kerti, jeigu bandysi mane persekioti, aš tave sužalosiu. Smarkiai. Aišku? Šiandieną
nesu nusiteikęs terliotis su tokiais mulkiais, kaip tu.
— Palikite jį ramybėje, pone Kovačai. Negi jums niekada nebuvo devyniolika metų?
Nukreipiau žvilgsnį per petį ir išvydau Miriamą Benkroft, dėvinčią palaidus smėlio spalvos
rūbus, sukurtus pagal aprangos, būdingos šaryjiečių haremams, pavyzdžius, susikišusią
rankas į kišenes. Ilgus jos plaukus dengė ochros atspalvio skarelė, saulėje žibėjo akys.
Staiga prisiminiau, ką Ortega sakė apie “Nakamuros” laboratoriją. Jie naudojasi jos veidu ir
kūnu, kad parduotų savo produktus. Dabar supratau, ką leitenantė turėjo omenyje. Ponios
Benkroft laikysena priklausė madas demonstruojančiam movų modeliui.
Paleidau vairuotojo plaukus ir išsitiesiau. Jis taip pat atsistojo.
— Aš niekuomet nekrėčiau tokių kvailysčių, — pamelavau. — Pati liepkite Kerčiui
pranykti. Gal jis paklausys jūsų?
— Kerti, luktelėk manęs limuzine. Greitai ateisiu.
— Negi leisite…
— Kerti! — jos balso intonacijoje pasigirdo neapsimestinis šokas, tarytum Saulėkaitos
rūmų šeimininkė nebūtų galėjusi patikėti savo ausimis. Kertis nusidažė raudoniu ir patraukė
tolyn nuo mūsų; jo akyse sužvilgo iš nuostabos ištryškusios ašaros. Palydėjau vyruką
žvilgsniu tebesvarstydamas, ar nevertėjo dar kartelį jam trinktelėti. Miriama Benkrot, matyt,
suvokė, ką mąstau.
— Negi iki šiol neapmalšinote troškimo smurtauti? — tyliai pasiteiravo ji. — Vis dar
ieškote taikinių?
— Kas sakė, kad ieškau taikinių?
— Jūs.
Pažiūrėjau jai į akis.
— Aš to neprisimenu.
— Kaip patogu.
— Ne, jūs nesuprantate. — Praskėčiau rankas. — Aš neprisimenu. Iš galvos išgaravo
viskas, ką mes darėme. Tie atsiminimai ištrinti.
Moteris krūptelėjo, tarsi būčiau trenkęs antausį.
— Bet jūs… — ji užsikirto. — Aš maniau… jūs atrodote…
— Taip pat kaip anksčiau. — Nužvelgiau Raikerio kūną. — Na, iš kitos movos nekas
beliko, kai mane sužvejojo iš jūros. Kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjau. Antrajai
dvigubo perkūnijimo procedūrai J.T tardytojai leidimo nesuteikė. Jų kaltinti nederėtų. Mums
ir taip bus sunku pateisinti pirmąją.
— Bet kaip jūs…
— Kaip apsisprendėme, kuris gyvens? — nelinksmai nusišypsojau. — Gal tai aptartume
jūsų namuose?
Ji nusivedė mane į oranžeriją, kur po kančiažolėmis, ant puošnaus staliuko, kažkas
sustatė aukštas taures ir ąsotį, pilną saulėlydžio spalvos skysčio. Mudu atsisėdome vienas
priešais kitą netardami nė žodžio, nė neapsimainę žvilgsniais. Moteris prisipylė gėrimo į
taurę, bet man nepasiūlė — atsainumo užuomina daug ką pasakė apie Miriamos Benkroft ir
kitos mano esybės santykius.
— Deja, aš neturiu daug laiko, — pratarė ji. — Kaip minėjau vaizdofonu, Lorensas
paprašė manęs tučtuojau atvykti į Niujorką. Jau ruošiausi išskristi, kai jūs paskambinote.
Tylėdamas lūkuriavau. Kai ji nuleido ant stalo ąsotį, stvėriau savąją taurę. Judėjau
nerangiai, ir tai pastebėjusi Miriama Benkroft galop susigaudė, jog prastai atlieka svetingos
šeimininkės vaidmenį.
— Oi, atleiskit…
— Tiek to. — Vėl prisėdau krėsle ir nurijau gurkšnį. Švelnų gėrimo skonį atmiešė silpnas
kartumas. — Norėjote išgirsti, kaip mes apsisprendėme? Sulošėme “Popierių, žirkles,
akmenį”. Aišku, iš pradžių galybę valandų kalbėjomės. Niujorke mus perkėlė į aukščiausios
kokybės visais įmanomais būdais apsaugotą virtualų forumą, kur mudu privalėjome nutarti,
kuriam bus lemta išlikti. Dienos didvyriams išlaidų negailėjo.
Pajutau, kaip mano balsą sudrebino kartėlio gaidelės, todėl trumpam užsičiaupiau ir vėl
užsiverčiau taurę.
— Kaip sakiau, mes kalbėjomės. Ilgai. Aptarėme įvairiausius būdus, kaip nuspręsti, kuris
iš mudviejų atgaus fizinį pavidalą. Kai kurie iš jų netgi buvo ganėtinai patrauklūs. Bet galų
gale sugrįždavome prie to paties. Žirklės, popierius, akmuo. Lošiam penkis kartus. Kodėl gi
ne?
Patraukiau pečiais, tačiau gestas neišėjo toks atsainus, kokį tikėjausi parodyti. Kiekvieną
kartą, prisiminus žaidimą, per kurį mėginau numatyti antrininko veiksmus, kad išgelbėčiau
savąją gyvybę, kūną nukratydavo šiurpas. Kas laimės iš penkių kartų? Kai rezultatas tapo
lygus, širdis ėmė tvinksėti nelyginant technomuzikos ritmas, pulsavęs “Uždaruose Džerio
apartamentuose”, galva apsvaigo nuo adrenalino pertekliaus. Taip bjauriai nesijaučiau netgi
per akistatą su Kavahara.
Jam pralošus paskutinį raundą — akmenį uždengė popierius, — mudu, regis, visą
amžinybę spoksojome į ištiestas savo rankas. Pagaliau jis atsistojo, dūrė pirštu sau į
smilkinį, šiuo gestu tiek atiduodamas pagarbą, tiek vaizduodamas pistoleto vamzdį.
— Ar ką nors perduoti Džimiui, kai mes susitiksime?
Be žodžių papurčiau galvą.
— Na, tuomet malonaus gyvenimo. — Jis išėjo iš saulės spinduliais apšviesto kambario ir
švelniai uždarė duris. Dalis manęs viduje tebeklykė, kad jis specialiai pasidavė.
Kitą dieną buvau perkeltas į movą.
Pakėliau akis į Miriamą Benkroft.
— Jums turbūt įdomu, kodėl čia atvykau?
— Taip.
— Dėl Šerilės Bostok, — paaiškinau.
— Dėl ko?
Atsidusau.
— Miriama, liaukitės. Padėtis kebli ir be jūsų išsisukinėjimų. Šerilė Bostok velniškai
išsigandusi, kad jūs ją užčiaupsite visiems laikams. Užtikrinau, esą ji klysta. Ir dabar prašau
mane įtikinti, jog buvau teisus.
Ponia Benkroft išpūtė akis ir po akimirkos konvulsiškai švystelėjusi ranką gėrimu aptaškė
mano veidą.
— Arogantiškas šliuže, — sušnypštė ji. — Kaip jūs drįstate? Kaip jūs drįstate?
Ranka nusišluosčiau akis, iš plaukų išsipurčiau kokteilio lašus. Tiesą sakant, tokios
audringos reakcijos nesitikėjau.
— Atleiskit?
— Kaip drįstate čia ateiti ir aiškinti, kokia kebli jūsų padėtis. Ar bent įsivaizduojate, ką
mudu su vyru šiuo metu patiriame?
— Nagi, pagalvokime. — Susiraukęs išsivaliau delnus į marškinius. — Dabar J.T.
tardytojų prašymu jis svečiuojasi Niujorke, penkių žvaigždučių viešbutyje. Manote, jūsų
vyras kankinasi dėl to, kad trumpam išsiskyrė su žmona? Esu tikras, jog Niujorke viešnamių
nestinga.
Miriama Benkroft sukando dantis.
— Koks jūs žiaurus, — iškošė.
— O jūs — pavojinga. — Mano savitvarda irgi nebuvo begalinė. Jos paviršius po truputį
ėmė pleišėti. — Ne aš San Diege mirtinai užspardžiau negimusį kūdikį. Ne aš suleidau
narkotikų savo vyro klonui, kol jis viešėjo Osakoje. Puikiai žinojote, ką jis padarys pirmai
sutiktai moteriai, kurią dulkins apspangęs. Ir, aišku, žinojote, kad ne jūs papulsite jam po
ranka. Šerilės Bostok siaubas visiškai suprantamas. Vien į jus žvelgdamas spėlioju, ar
sugebėsiu gyvas išsmukti pro paradinius vartus.
— Liaukitės. — Ji giliai, trūksmingai įkvėpė. — Liaukitės. Maldauju.
Nuščiuvau. Kurį laiką abu tylėjome, ji sėdėjo nukorusi galvą.
— Papasakokite, kas įvyko, — galiausiai prabilau. — Didžiąją istorijos dalį išgavau iš
Kavaharos. Aš žinau, kodėl Lorensas nusišovė…
— Tikrai? — net ir pritykusiame balse išgirdau pagiežos užuominas. — Sakykite, ką jūs
žinote? Kad jis nusižudė vengdamas šantažo? Taip galvoja tardytojai iš Niujorko, tiesa?
— Ši prielaida visiškai pagrįsta, Miriama, — neką garsiau atsiliepiau. — Kavahara jį
pričiupo. Balsuok prieš 653-iąją rezoliuciją arba demaskuosiu tave kaip žudiką. Jūsų vyras
tegalėjo išsigelbėti pribaigdamas save anksčiau, nei siaurasis spindulys perkėlė informaciją į
“Psichosaugą”. Jeigu jis nebūtų taip spyriojęsis prieš savižudybės verdiktą, gal ir būtų
išsisukęs.
— Taip. Jeigu jūs nebūtumėte pasirodęs.
Skėstelėjau rankomis.
— Aš į Žemę nesiveržiau, — atsakiau, nors nemaniau, jog privalau teisintis.
— O kaipgi kaltė? — nutraukė Miriama vėl įsivyravusią tylą. — Ar jūs nė sykio
nepagalvojote, kaip Lorensas jautėsi suvokęs, ką padarė, išgirdęs, jog toji mergina,
Rentanga, buvo katalikė, todėl gyvybės neatgaus niekada, net jei, įsigaliojus 653-iajai
rezoliucijai, ji būtų laikinai įkūnyta į sintetiką ir liudytų prieš mano vyrą? Nejau
nesusimąstėte, jog prisiglausdamas vamzdį prie gerklės ir nuspausdamas gaiduką jis siekė
save nubausti? Ar jums nešovė į galvą, kad jis nebandė “išsisukti”, kaip jūs sakėte?
Mintyse įvertinęs išgirstus žodžius supratau, kad man visai nesunku pasakyti tai, ką ji
troško išgirsti.
— Tokia galimybė tikėtina.
Miriama Benkroft prunkštelėjo.
— Labiau, nei tikėtina, pone Kovačai. Neužmirškite, tą vakarą aš buvau namuose.
Stebėjau jį nuo laiptų. Mačiau skausmą, kuris atsispindėjo mano vyro veide. Jis sumokėjo už
viską. Pats save nuteisė ir iš karto atliko egzekuciją — sunaikino žudiką. Dabar žmogus,
neprisimenantis savo aukos, neįvykdęs nusikaltimo, vėl gyvena su kaltės jausmu. Ar jūs
patenkintas, pone Kovačai?
Kartėlio sklidiną jos balso aidą sugėrė kančiažolės. Oranžerijoje trumpam įsitvyrojo slogi
tyla.
— Kodėl jūs taip elgėtės? — paklausiau matydamas, kad Miriama neketina prašnekti
pirma. — Kodėl už jūsų vyro neištikimybę turėjo sumokėti Marla Rentanga?
Ji dėbtelėjo į mane, tarytum būčiau paprašęs atskleisti kažkokias dvasines tiesas, ir
bejėgiškai palingavo galva.
— Kitokio būdo, kaip jį įskaudinti, nesumąsčiau, — išspaudė.
Tokia pati kaip Kavahara, pervėrė mano sąmonę dirbtinai pikta mintis. Eilinė metušė,
kilnojanti žmones lyg delionės detales.
— Ar žinojote, jog Kertis dirba Kavaharai? — abejingai pasiteiravau.
— Atspėjau. Vėliau. — Ji pakėlė ranką. — Tačiau to įrodyti negaliu. Kaip jūs išsiaiškinote?
— Įvertinęs tam tikrus praeities momentus. Jis rekomendavo man “Hendriksą”, nuvežė į
viešbutį. Po penkių minučių ten išdygo Kadminas, kuris vykdė Kavaharos užduotį. Pasirodė
taip greitai, kad sutapimu to nepavadinčiau.
 — Taip, jūs teisus.
— Sinamorfesterono jums davė Kertis?
Ji linktelėjo.
— Narkotikų gavo iš Kavaharos, be abejo. Nemenką kiekį, nes tą vakarą, jūsų atsiųstas į
viešbutį, pats buvo jų prisipumpavęs iki ausų. Jis ir pasiūlė sušvirkšti klonui kvaišalų, kai
jūsų vyras susiruošė skristi į Osaką?
— Ne. Kavahara. — Miriama Benkroft atsikrenkštė. — Iki išvykos likus porai dienų, mes
neįprastai... hmm… atvirai pasišnekėjome. Dabar akivaizdu, jog būtent ji suorganizavo
Lorenso kelionę į Osaką.
— Taip, Railyna visada kruopščiai regzdavo intrigas. Labai kruopščiai. Egzistavo menkutė
tikimybė, jog Lorensas jos neparems. Štai kodėl jums teko papirkti Šerilę Bostok — siūlėte
jai, kaip ir man, apsilankyti savo pramogų saloje. Tik, užuot žaidusi su nuostabiuoju
Miriamos Benkroft kūnu, ji persikėlė į jūsų movą. Įteikėte Šerilei gniūžtę pinigų, maža to,
prisiekėte, jog vieną dieną ji galės sugrįžti ir vėl pasismaginti. Vargšė kvaišelė praleido
rojuje trisdešimt šešias valandas, ir dabar jaučiasi kaip narkomanė, kurią kankina
abstinencija. Ar jūs bent ketinote vėl ją nuskraidinti į salą?
— Aš visada tesiu duotą žodį.
— Tikrai? Tuomet padarykite man paslaugą — tesėkite, ir kuo greičiau.
— Kokie jūsų planai? Įrodymų turite? Ruošiatės papasakoti Lorensui apie mano
vaidmenį?
Iš kišenės išsitraukiau juodą matinį diskelį.
— Šiame vaizdo įraše matyti, kaip suleidžiama injekcija. Be to, nufilmuota, kaip Šerilė
Bostok išskrenda iš “Psichosaugos”, persėda į jūsų limuziną, kuris patraukia į jūros platybes.
Tik diskelis gali paliudyti, kad jūsų vyras nužudė Marlą Rentangą, nes jam buvo suleistos
atitinkamos cheminės medžiagos. Tardytojai veikiausiai nuspręs, jog Kavahara jį apsvaigino
“Skrydyje padebesiais”. Jokių įrodymų nepavyks surasti, tačiau tokia prielaida pasirodys
įtikinama.
— Kaip jūs sužinojote? — šaltai ir tyliai paklausė ponia Benkroft, nukreipusi akis į
oranžerijos kampą. — Kaip prisikasėte iki Bostok?
— Labiausiai padėjo intuicija. Matėte, kaip žiūrėjau pro teleskopą?
Moteris sulinksėjo ir vėl atsikrenkštė.
— Aš galvojau, kad jūs su manimi žaidžiate. Buvau tikra, jog viską jam išklojote.
— Ne, — atšoviau pyktelėjęs. — Kavahara tebelaikė mano draugę virtualioje erdvėje.
Grasino kankinimais paversti ją beprote.
Miriama Benkroft pašnairavo į mane ir nusigręžė.
— Aš to nežinojau, — sulemeno.
— Na, taip, — patraukiau pečiais. — Pusę tiesos man atskleidė teleskopas. Kai
susiprotėjau, jog prieš nusižudydamas jūsų vyras lankėsi “Skrydyje padebesiais”, ėmiau
mąstyti apie bjaurastis, kurių laive nestokojo Kavahara, ir paklausiau savęs, ar tik jo
neprivertė nusišauti. Cheminėmis priemonėmis arba kokiomis nors virtualiomis
programomis. Esu tai matęs anksčiau.
— Nė kiek neabejoju, — atsiliepė moteris pailsusiu balsu. — Kodėl gi nukreipėte dėmesį į
“Psichosaugą” ir netyrinėjote “Skrydžio padebesiais”?
— Kaip minėjau, dėl to kalta intuicija. Galbūt pamaniau, jog cheminis puolimas
skraidančiame kekšyne neatitinka Kavaharos stiliaus. Pernelyg tiesmukiška ir primityvu. Ji
labiau priminė šachmatininkę, o ne triukšmingą peštuką. Gal todėl, kad nepajėgiau įsibrauti
į viešnamio stebėjimo sistemą, tuo tarpu “Psichosaugos” durys buvo man atviros. Be to,
norėjau kuo skubiau imtis darbo. Kad ir kaip ten būtų, paprašiau “Hendrikso” peržvelgti
standartines medicinines klonams taikomas procedūras ir atrinkti nenormalumus. Jis man
perdavė informaciją apie Šerilę Bostok.
— Įžvalgu. — Ji pakreipė į mane galvą. — Ko dabar imsitės, pone Kovačai? Vėl sieksite
teisingumo? Vėl mėginsite nukryžiuoti metušą?
 — ”Psichosaugos” duomenų bazėje “Hendriksui” liepiau panaikinti vaizdus, kuriuose
užfiksuota injekcija. Kaip sakiau, tardytojai pagrįstai manys, kad jūsų vyrą apsvaigino
“Skrydyje padebesiais”. Beje, iš viešbučio atminties ištrynėme tai, kad jūs lankėtės mano
apartamentuose. Tam atvejui, jeigu jūsų mėginimai mane papirkti kažkam sukeltų įtarimų.
Turėtumėte būti dėkinga “Hendriksui”. Jūsų vardu prižadėjau, jog retsykiais pas jį atsiųsite
vieną kitą svečią.
Nepasakojau Miriamai Benkroft, kad miegamojo sceną matė Ortega, neaiškinau, kiek
laiko užtrukau, kol priverčiau policininkę užmiršti regėtus vaizdus. Iki šiol nenumaniau, kas
paskatino ją nusileisti. Pusę minutės neatplėšiau žvilgsnio nuo Benkroft veido; galų gale
moteris ištiesė ranką, suėmė diskelį ir pažiūrėjo man į akis.
— Kodėl?
— Nežinau, — niūriai atsiliepiau. — Gal judu su Lorensu nusipelnėte gyventi kartu. Gal
jūs nusipelnėte mylėti neištikimą seksoholiką, kuriam pagarba sutuoktinei neturi nieko
bendra su monogamiškais santykiais. Gal jis nusipelnė nežinoti, ar tikrai buvo išprovokuotas
užmušti Rentangą. Gal judu tokie patys kaip Railyna. Gal jūs, metušai, nusipelnėte
egzistuoti tiktai savo kompanijoje. Dėl vieno dalyko esu tikras: mes visi, likusieji,
nenusipelnėme jūsų.
Atsistojau ketindamas pasišalinti.
— Ačiū už gėrimą.
Nusigavau iki durų…
— Takeši.
…ir nenoriai atsisukau.
— Tai ne pagrindiniai motyvai, — tvirtai ištarė ji. — Jūs turbūt tikite viskuo, ką pasakėte,
tačiau šie motyvai ne pagrindiniai, tiesa?
Sulinksėjau.
— Tiesa.
— Tuomet kodėl taip elgiatės?
— Nežinau. — Žvelgdamas į ją mintyse spėliojau, ar aš džiaugiuosi, jog negaliu
prisiminti. — Tačiau jis paprašė manęs tai padaryti, jei laimėsiu, — švelniau pridūriau. —
Toks buvo mūsų sandėris. Jis neaiškino kodėl.
Palikau ją vieną, sėdinčią tarp kančiažolių.

EPILOGAS

Žarijos miestelyje per atoslūgį vanduo nusėdo taip, jog šlapio smėlio plotai driekėsi kone
iki pasvirusio “Laisvosios prekybos sergėtojo”. Išnirusios uolos, į kurias įsirėžė lėktuvnešis,
stūksojo seklumoje, priešais pirmagalį, lyg fosilijomis virtę laukan išdribę laivo viduriai. Ant
jų kiurksojo šaižiai klykaujantys jūrų paukščiai. Nuo silpno smėlį glostančio vėjelio raibuliavo
mūsų pėdsakuose telkšančios balutės. Pakrantės alėjoje jau buvo užgesęs Ančanos Salomao
veidas, todėl gatvė atrodė tuštesnė nei paprastai.
— Maniau, jūs išvykote, — tarė šalia einanti Irena Eliot.
— Kelionė rengiama. Harlano pasaulis delsia išduoti leidimą persiuntimui. Tenykščiai nė
kiek nesidžiaugia, jog sugrįžtu.
— Žemės valdžia irgi nenori jūsų matyti.
Patraukiau pečiais.
— Nieko nauja.
Minutę kitą žingsniavome tylėdami. Jaučiausi keistai kalbėdamas su Irena Eliot,
persikūnijusia į senąją savo movą. Kol rezgėme virusinį antpuolį ir ruošėmės įsibrauti į
“Skrydį padebesiais”, įpratau žvelgti į miniatiūrinę moterį iš viršaus, dabar man draugiją
palaikė stambių kaulų blondinė, beveik tokio paties ūgio, kaip ir aš, spinduliuojanti
kompetencijos aurą, kurią vos įžiūrėdavau kito kūno manierose.
— Man pasiūlė darbą, — galiausiai prabilo ji. — “Pagrindinių linijų” skaitmeninių sąmonių
saugykloje užsiimsiu saugumo konsultavimu. Ar esate girdėjęs apie šią kompaniją?
 Papurčiau galvą.
— Verta dėmesio įstaiga iš Rytų pakrantės. Matyt, jos žvalgai įsitrynė į tyrimo komisiją,
nes kai tiktai J.T. mane išteisino, į duris pasibeldė “Pagrindinių linijų” atstovai. Pateikė
nepaprastai gundantį pasiūlymą — penkis gabalus, jei pasirašysiu atitinkamuose
dokumentuose.
— Įprasta tvarka. Sveikinu. Kraustysitės į rytus ar prie sistemų jungsitės Žarijoje?
— Veikiausiai liksiu čia, bent jau kuriam laikui. Į išnuomotą virtualią aplinką perkėlėme
Elizabetą. Mums bus gerokai pigiau prie jos prisijungti iš vietinių saugyklų. Paklojome
didžiąją penkių tūkstančių dalį kaip pradinį įnašą. Aišku, geriausiu atveju įstengsime ją
perkūnyti po kelerių metų. — Moteris droviai nusišypsojo. — Dabar daugiausia laiko
praleidžiame su dukra. Štai kur Viktoras šiandieną išvyko.
— Jums nebūtina jo teisinti, — švelniai atsiliepiau. — Vis vien negalvojau, kad jis norės
su manimi šnekėtis.
Irena Eliot nukreipė akis į šoną.
— Žinote, jis visada taip didžiavosi…
— Nereikia aiškintis. Jeigu atsidurčiau jo vietoje ir kažkas sutryptų mano jausmus, aš irgi
nedegčiau noru bendrauti su tais žmonėmis. — Sustojau ir įsikišau ranką į kišenę. — Beje,
kai ką jums atnešiau.
Irena Eliot pažiūrėjo į anonimiškai pilką kreditinį lustą, kurį laikiau rankoje.
— Kas čia?
— Maždaug aštuoniasdešimt tūkstančių. Tiek užteks, kad pagal užsakymą Elizabetai
užaugintumėte kūną. Jeigu ji greitai apsispręs, sugrąžinsite dukrai fizinį pavidalą dar iki
Naujųjų metų.
— Ką? — šypsena išblėso iš moters veido, tarytum būčiau papasakojęs anekdotą, kurio ji
nesuprato. — Jūs mums duodate… kodėl? Kodėl jūs taip elgiatės?
Šį kartą atsakymą žinojau. Mąsčiau apie tai visą rytą, kol iš Įlankos važiavau į Žariją.
Suėmiau Irenos Eliot ranką ir įspaudžiau lustą į jos delną.
— Nes noriu, jog, užsibaigus šitam reikalui, liktų kas nors švaru ir padoru, — tyliai
atsakiau. — Kažkas, dėl ko gerai jausčiaus.
Porą sekundžių moteris tiesiog spoksojo į mane. Paskui įveikė mus skiriantį siaurą tarpelį,
apsivijo mane rankomis ir taip pratrūko raudoti, kad išgąsdintos į orą šovė žuvėdros.
Pajutau, kaip ant skruosto užtiško ašaros. Irena Eliot verkė ir tuo pačiu juokėsi. Aš irgi ją
apglėbiau.
Kol mudu stovėjome apsikabinę — ir šiek tiek vėliau — jaučiausi tyras kaip nuo jūros
dvelkiantis vėjelis.
Imi, ką tau pasiūlo, išgirdau Virdžinijos Vidoros balsą. Ir to kartais turėtų užtekti.

Praėjo dar vienuolika dienų, kol man suteikė leidimą siauruoju spinduliu grįžti į Harlano
pasaulį. Didžiumą laiko prasėdėjau “Hendrikse” žiūrėdamas žinias. Širdį varstė keistas kaltės
jausmas, jog netrukus iš viešbučio turėsiu išsikraustyti. Plačiajam visuomenės ratui valdžia
atskleidė tik menką dalį faktų, bylojančių apie Railynos Kavaharos baigtį, todėl naujienų
agentūros tegalėjo pateikti miglotą, sensacingą, bet iš esmės netikslią informaciją. J.T.
specialioji tyrimų grupė apsigaubė paslapties šydu, ir, kai pasklido gandas, jog netrukus
įsigalios 653-ioji rezoliucija, niekas nesumąstė jo sieti su Kavaharos mirtimi. Nei Benkrofto,
nei mano pavardės nė sykio viešai nebuvo paminėtos.
Kalbėtis su Lorensu Benkrortu man daugiau neteko. Leidimą keliauti siauruoju spinduliu ir
raštą, garantuojantį, kad Harlano pasaulyje mane įkūnys į naują movą, pristatė Oma
Preskot, kuri, nors elgėsi maloniai ir užtikrino, esą sandėrio sąlygos bus įvykdytos
paraidžiui, tuo pačiu perdavė grėsmingą perspėjimą, jog nebemėginčiau užmegzti ryšio su
Benkroftų šeimos nariais. Aš elgiausi nedorai, darbdavio žodžius citavo teisininkė,
apmulkinau jį išgalvojęs istoriją su “Prisijunk prie tinklo” viešnamiu, nepateisinau
išliaupsintos savo reputacijos ir sulaužiau pažadą. Puikiai suvokiau, jog pagrindiniai motyvai
kiek kitokie. Tyrimo komisijos salėje mačiau Benkrofto veidą, kai paaiškėjo, kur Miriama
lankėsi ir kuo užsiiminėjo per “Skrydžio padebesiais” antpuolį. Senasis išpera galėjo
puikuotis rafinuotomis metušo manieromis kiek įmanydamas, tačiau jį vis vien prislėgė
juodas pavydas. Įdomu, paklausiau savęs, kaip Benkroftas reaguotų, jeigu pamatytų iš
“Hendrikso” atminties ištrintas rinkmenas, kuriose buvo įrašytos miegamojo scenos.
Ortega nuskraidino mane į Centrinę Įlankos saugyklą, iš kur ketinau išvykti į Harlaną —
tą pačią dieną, kai, pradėjus nagrinėti bylą, susijusią su “Skrydžiu padebesiais”, į sintetinę
liudininkės movą perkėlė Merę Lu Hinčl. Prie įėjimo į teismo rūmus skandavo minios
protestuotojų, prieš kuriuos glaudžiomis gretomis stūksojo niaurios išvaizdos juodas
uniformas dėvintys J.T. viešosios tvarkos policininkai. Virš galvų švytėjo primityvūs
holografiniai plakatai, regėti tuomet, kai atsibeldžiau į Žemę. Saulė pasislėpė už lietų
pranašaujančio pilko debesų sluoksnio.
— Sumauti klounai, — urgztelėjo Ortega alkūnėmis skindamasi kelią pro paskutines
demonstracijos dalyvių eiles. — Jie labai pasigailės, jei išprovokuos “viešukus”. Mačiau, kaip
tie vyrai darbuojasi. Vaizdas — ne pats maloniausias.
Aplenkiau skustagalvį jaunuolį, įnirtingai grūmojantį kumščiu, kitoje rankoje laikantį
plakato generatorių. Jis staugė užkimusiu balsu ir akivaizdžiai grimzdo į siautulio transą.
Gaudydamas kvapą prasiskverbiau iki minios pakraščio, prisijungiau prie Ortegos.
— Jie nepakankamai gerai organizuoti, kad keltų rimtą grėsmę, — pamėginau perrėkti
aplinkui viešpataujantį klegesį. — Tiesiog triukšmauja.
— Na, anksčiau “viešukų” tai nesustabdė. Labai tikėtina, kad jie prevenciškai suskaldys
kelias kaukoles. Kokia šūdina padėtis.
— Už pažangą tenka mokėti, Kristina. Tu pati norėjai 653-iosios rezoliucijos. — Pamojau į
piktų veidų jūrą. — Dabar ji įsigaliojo.
Išniręs iš lygios policininkų rikiuotės laiptais nusileido kaukėtas, apsišarvavęs, “bananą”
gniaužiantis vyras. Sprendžiant iš įžambių ties petimi raudonuojančių juostelių, link mūsų
artėjo seržantas. Ortega atkišo jam prieš nosį ženklelį, ir po trumpo rėksmingo pokalbio
mudviem leido praeiti. Prieš mus prasiskyrė uniformuotų pareigūnų grandinė ir dvigubos
durys, vedančios į saugyklos fojė. Sunku pasakyti, kas labiau priminė automatinius
mechanizmus — durys ar jas sergėjančios juodos, beveidės figūros.
Pastato viduje vyravo tyla ir prieblanda, pro perregimus stogo panelius smelkėsi blausi,
audrą žadanti šviesa. Apsidairiau, nužvelgiau tuščius suoliukus ir atsidusau. Kad ir kokiame
pasaulyje atsiduri, kad ir ką ten nuveiki, prieš išvykdamas visada lieki vienas.
— Tau reikia minutės, kad pasirengtum kelionei?
Papurčiau galvą.
— Man reikia viso gyvenimo, Kristina. Gal net daugiau.
— Jei nori, jog tavo norai išsipildytų, venk nemalonumų. — Užuomina į pajuokavimą
priminė baseine plūduriuojantį lavoną. Matyt, Ortega pati suprato, kaip nuskambėjo jos
žodžiai, nes tučtuojau prikando liežuvį. Vienas kito draugijoje pradėjome jaustis nesmagiai
nuo tada, kai mane įkūnijo į Raikerio movą, idant realiuoju laiku dalyvaučiau komisijos
posėdžiuose. Per apklausas mudu nedažnai matydavomės. Artimesnius santykius
atnaujinome, pasibaigus tyrimo procedūroms. Keletą sykių audringai pasimylėjome bet
seksas nesuteikė ypatingo pasitenkinimo. Šiaip ar taip, žaidimų lovoje atsisakėme, kai tik
sužinojome, jog Raikeris bus išteisintas ir paleistas. Tarp mūsų tvyrojusi šiluma tapo
nevaldoma tarsi liepsnos, kurios veržiasi iš sudaužyto žibinto. Siekdami ją išsaugoti tik
skausmingai nusidegintume pirštus.
Atsigręžiau į ją ir vyptelėjau.
— Venk nemalonumų? Taip sakei ir Trepai?
Žinojau, jog tai smūgis žemiau juostos. Skamba neįtikėtinai, tačiau pleškindama iš ginklų
Kavahara sugebėjo kliudyti Trepą tiktai paralyžiuoklio spinduliu. Prieš akistatą su metuše
šrapnelinį pistoletą pareguliavau taip, kad jis šaudytų minimalia sklaida. Laimei, nustatymų
nepakeičiau. Trepa kartu su mano gravitacine įranga išgaravo pro atmosferinius pavyzdžius
renkantį bokštelį. Gerokai anksčiau, nei į “Skrydį padebesiais” atlėkė iškviesta J.T. teismo
ekspertizės komanda, kuri, vadovaujant Ortegai, surinko įrodymus. Galbūt, atsižvelgdami į
tą faktą, jog samdinė per daug žinojo apie įvykius “Panamos rožėje”, leitenantė ir Botista
nutarė ją paleisti, o gal Trepa tiesiog pasišalino nuo scenos mitriau, negu atvyko policija.
Ortega nesigilino į šią temą — kadangi mus jungę intymūs ryšiai po truputį sutrūkinėjo, aš
nedrįsau jos mygti. Dabar pirmą kartą atvirai prašnekau apie buvusią bendrininkę.
Ortega susiraukė.
— Prašai tarp jūsų dėti lygybės ženklą?
— Nieko tavęs neprašau, Kristina, — gūžtelėjau. — Nori — tikėk, nori — ne, mudu
nedaug kuo tarpusavyje skiriamės.
— Jei taip galvosi, pokyčių tikrai nesulauksi.
— Kristina, aš ir nelaukiu jokių pokyčių. — Dūriau nykščiu į lauke susispietusią minią. —
Avigalvių, tikinčių bet kuo, kad nereikėtų patiems mąstyti, niekuomet netrūks. Kaip ir
benkroftų bei kavaharų, kurie spūsčios savo mygtukus ir pelnysis iš visko, kas pasitaikys po
ranka. Tu drauge su kitais įstatymų sergėtojais prižiūrėsi tvarką ir rūpinsies, kad žaidimo
taisyklės nebūtų per dažnai laužomos. Jei metušai vis dėlto užsimanys nusižengti
taisyklėms, jie samdys mane, Trepą ir panašius tipus. Štai tiesa, Kristina. Nuo tada, kai
prieš pusantro šimto metų gimiau, niekas nepasikeitė. Kiek teko skaityti istorijos knygose,
tokia padėtis egzistavo visais laikais. Verčiau prie to įprask.
Kurį laiką ji šaltai į mane žiūrėjo, galop linktelėjo, tarytum būtų padariusi kažkokią
išvadą.
— Tu nuo pat pradžių ketinai užmušti Kavaharą, ar ne? Skiedei apie prisipažinimą, nes
tau magėjo, kad prisijungčiau prie bendro reikalo.
To paties klausiau savęs ne kartą, bet tikslaus atsakymo iki šiol nežinojau. Vėl patraukiau
pečiais.
— Dėl vieno dalyko esu tikras, Kristina. Ji nusipelnė mirti. Garantuotai mirti.
Nuo stogo panelių atsklido tylus barbenimas. Atvertęs galvą pamačiau stiklą išmarginusių
lašų tykšnius. Pratrūko lyti.
— Man laikas eiti, — tyliai pratariau. — Kai kitą kartą išvysi šitą veidą, jis priklausys nebe
man. Jei nori dar kažką pasakyti…
Ortegos lūpos beveik nepastebimai suvirpėjo. Mintyse iškeikiau save dėl kvailo veblenimo
ir pabandžiau suimti jos delną.
— Klausyk, jeigu tau bus lengviau, niekas nežino, jog mudu buvome susidėję. Galbūt
Botista įtaria, tačiau jokių įrodymų neturi.
— Aš žinau, — atrėžė moteris nepaduodama man rankos. — Aš prisimenu.
Atsidusau.
— Kaip ir aš. Tai vertingi atsiminimai, Kristina. Tik neleisk jiems suknisti tavo gyvenimo.
Susigrąžink Raikerį, abu pradėkite naują etapą. Štai kas svarbiausia. Beje… — iš apsiausto
kišenės iškrapščiau sumaigytą cigarečių pakelį. — Gali pasiimti. Nei man, nei Raikeriui jų
nebereikia, tad pasistenk neįpratinti jo prie rūkalų. Bent už tai turėtum būti man dėkinga.
Pasirūpink, kad jis daugiau neliestų cigarečių.
Ji sumirksėjo ir netikėtai mane pabučiavo, kažkur tarp lūpų bei skruosto. Ištaisyti
klaidelės nebandžiau. Nusigręžiau nelaukdamas, kol pastebėsiu, ar Ortegos akyse ištryško
ašaros, ir pajudėjau link durų, įspraustų į galinę patalpos sieną. Atsisukau tik vieną kartą,
kai sustojau prie laiptų. Ortega tebežvelgė į mane, rankomis apsivijusi pečius. Jos veido,
skendinčio salės prieblandoje, įžiūrėti nepajėgiau.
Akimirkai širdį persmelkė maudulys, taip giliai įsišaknijęs, jog neabejojau — jeigu jį
išraučiau, sunaikinčiau gyvybiškai svarbią savo esybės dalį. Užliejusių jausmų purslai tiško
viduje kaip lietus, pilantis iš dangaus, barbenantis į stogo panelius ir tekantis stiklu.
Keistą pojūtį pasistengiau užgniaužti.
Kai nuleidau koją ant laiptelio, mane apėmė noras sukrizenti. Pro lūpas ištrūkęs
prunkštelėjimas lyg ir panėšėjo į juoką.
Tavęs laukia kitas etapas.
Prieš save regėjau tarpdurį, kurį įveikęs siauruoju spinduliu trauksiu į kelionę.
Vis dar mėgindamas nusijuokti atidariau duris ir žengiau per slenkstį.