Dmitry Glukhovsky

UDK 821.161.1-31
GI-164

Iš rusų kalbos vertė

Viktoras Žostautas

Redagavo
Inga Miklovytė

Versta iš Д м и т р и й Г л у х о в с к и й . „ М Е Т Р О 2033“

© Dmitry Glukhovsky
Agreement via vsrww.nibbe-wiedling.de
© Leidykla „Didlaukiai", 2011

ISBN 978-609-95217-2-5
Brangūs maskviečiai ir sostinės svečiai!
Maskvos metropolitenas - pavojingas
transporto mazgas.
Užrašas metro vagone

Tas, kuris turės pakankamai drąsos ir

kantrybės visą gyvenimą žvelgti į tamsą,
pirmasis pamatys joje dienos šviesą.
Chanas
 1 SKYRIUS

- Kas ten? Ei, Artiomai! Žvilgtelk!

Artiomas nenorom pakilo iš savo vietos prie laužo ir, persukdamas
nuo nugaros ant krūtinės automatą, nuėjo į tamsą. Stovėdamas ties ap­
šviestos erdvės riba, jis demonstratyviai, ir kaip galima garsiau ir įtaigiau,
trūktelėjo automato graižtvą ir šūktelėjo užkimusiu balsu:
- Stot! Slaptažodį!
Iš tamsos, kur prieš kelias akimirkas pasklido keistas čiužėjimas
ir duslus murmesys, pasigirdo nedideli skuboti žingsniai. Išsigandęs
užkimusio Artiomo balso ir ginklo žvangesio, kažkas traukėsi gilyn
į tunelį. Artiomas paskubomis grįžo prie laužo ir burbtelėjo Piotrui
Andrėj evičiui:
- Na ne, nepasivaideno. Neatsiliepė, paspruko.
- Ech. tu, vėpla! Tau gi buvo pasakyta: neatsiliepia - sykiu šauk! Iš
kur tau žinot, kas ten buvo? Gal tai juodčkiai sėlina!
- Ne... Manau, kad tai išvis buvo ne žmogus. Garsai labai keisti... Ir
žingsniai visai ne žmogaus. Nejaugi aš žmogaus žingsnių neatpažinčiau?
Ir dar, jei tai būtų juodčkiai, negi jie kada nors taip sprukdavo? Jūs gi
pats žinote, Piotrai Andrėj evičiau, visus pastaruosius kartus juodčkiai
šokdavo priekin - ir prieš sargybą puldavo plikomis rankomis, ir prieš
kulkosvaidį ėjo visu ūgiu. O tas iškart pabėgo... Kažkokia baigšti bū­
tybė.
- Gerai, Artiomai! Protingas, mat atsirado! Gavai nurodymus - pagal
juos ir veik, o ne samprotauk. Gal tai buvo šnipas. Pastebėjo, kad mūsų
čia nedaug ir, pranašesnėmis jėgomis... Galbūt, mus čia ir dabar, peiliu
per gerklę... Ir stotį visą išpjaus taip, kaip Poležajevskaja stotyje nutiko,
ir tik todėl, kad tu laiku nenukirtai to padaro... Žiūrėk man! Kitą kartą
tuneliu juos priversiu vaikytis.
Įsivaizdavęs tunelį už penkišimtojo metro, į kurį vienąsyk teks eiti,
Artiomas susigūžė. Tai buvo išties baisu. Į šiaurę, už penkišimtojo

7
metro, niekas nedrįsta eiti. Patruliai privažiuodavo prie trisšimtojo,
prožektoriumi nuo drezinos* apšviesdavo pasienio stulpą ir įsitikinę, kad
jokia bjaurybė nepersiropštė per jį, paskubomis grįždavo. Žvalgybiniai,
kresni vyriokai, kadaise buvę jūrų pėstininkai,- ir tie stabteli ties keturi
šimtai aštuoniasdešimtuoju. Delnuose slėpdami smilkstančias cigaretes,
prilipę prie naktinio matymo prietaisų, apmirdavo. Vėliau tyliai ir lėtai
traukdavosi atgal, nenuleisdami nuo tunelio akių, o juo labiau neatsi­
sukdami į jį nugara.
Sargybos bokštas, kuriame jie budėjo, buvo vos už penkiasdešimties
metrų nuo pasienio stulpo, tačiau pasienis buvo tikrinamas tik kartą per
dieną. Paskutinis patikrinimas buvo baigtas jau prieš kelias valandas.
Dabar jų postas buvo kraštinis. Nuo paskutinio patikrinimo, padarai,
kuriuos patruliai galėjo nubaidyti, vėl kaip tyčia pradėjo šliaužti. Traukė
juos ugnies link, judėjo jie arčiau prie žmonių.
Artiomas įkrito savo vieton ir paklausė:
- O kas ten Poležajevskaja stotyje atsitiko?
Ir, nors jis jau girdėjo šitą kraują stingdančią istoriją iš stoties prekei­
vių, jam knietėjo išgirsti ją dar kartą, taip, kaip vaikai trokšta klausytis
šiurpių pasakaičių apie begalvius mutantus ir kūdikius grobiančius
vampyrus.
- Poležajevskajoje? Argi tu negirdėjai? Keista istorija ten nutiko.
Keista ir baisi. Iš pradžių jų žvalgybiniai prapuldavo. Išeidavo į tunelį
ir nebesugrįždavo. Tiesa, jų žvalgybiniai - salagos*\ ne tokie, kaip m ū­
siškiai. Be to, jų ir stotis mažesnė, ir liaudies ten ne tiek gyveno... Taigi,
ėmė dingti jų žvalgybiniai. Išėjo būrys - ir nėr.
Iš pradžių niekas nenumanė, kur jie užtrukdavo; jų tunelis - vingiuo­
tas, visai kaip mūsų, - po šių žodžių Artiomas pasijuto nejaukiai, - nei
iš sargybos vietos, nei juo labiau iš stoties, nieko nesimato, kad ir kiek
bešviestum. Kaip nėra jų, taip nėra; pusvalandį nėra, valandą nėra,
dvi - vis nėra. Rodos, kur jiems dingti - iš viso tik kilometrą nuėjo,
nes jiems buvo uždrausta eiti toliau, Be to, ir jie patys buvo nekvaili...
Tiesa, taip ir nesulaukę žvalgybininkų, pasiuntė sustiprintą sargybą. Jie
ieškojo ieškojo, rėkavo rėkavo - viskas veltui. Nėra. Dingo žvalgybiniai.

* Geležinkelio vežimėlis
** Salaga - rusų kariuomenėje vadinamas „naujokas” priėmęs priesaiką, ir tik pradėjęs
tarnauti karys (vert.past.)

8
Maža to, kad niekas nematė, kas jiems nutiko, bet net ir negirdėjo... Nei
garso, nei jokių pėdsakų.
Artiomas ėmė gailėtis, paprašęs Piotrą Andrejevičių papasakoti apie
Poležajevskają. Ar Piotras Andrejevičius žinojo, ar pats išgalvojo, tačiau
jis pasakojo taip išsamiai, kaip nesugebėtų net prekeiviai, puikiausi
prasimanymų meistrai. Nuo šių smulkmenų net drebulys krėtė kūną,
pasidarė nejauku net prie laužo. Bet kokie garsai nuo tunelio, net visai
nekalti, sužadindavo vaizduotę.
- Tai štai. Susišaudymo nebuvo girdėti, tad tie sau ir nutarė, kad
žvalgybiniai tikriausiai juos paliko; gal nepatenkinti kuo nors buvo ir
pabėgo. Na ir velniop juos. Užsimanė sau lengvo gyvenimo, su visokio­
mis šiukšlėmis bastytis, su anarchistais visokiais, tegu sau ir šlaistosi.
Taip galvoti buvo tiesiog paprasčiau. Ramiau. O po savaitės dingo ir dar
vienas žvalgybos būrys. Tie išvis neturėjo eiti toliau, kaip už septynių
šimtų metrų. Ir vėl ta pati istorija. Nei garsų, nei pėdsakų. Lyg skradžiai
žemę būtų prasmegę. Dabar jau stotyje kilo sąmyšis. Neįtikėtina, kad
per savaitę dingsta du būriai. Atėjo laikas viėnaip ar kitaip veikti, imtis
kažkokių priemonių. Netrukus, ties trisšimtuoju metru, jie pastatė už­
kardą. Privilko smėlio maišų, kulkosvaidį įtaisė, prožektorių, - pagal
visa s fortifikacijos* taisykles.
Pasiuntė jie kurjerį į Begovają - jie konfederacijoje su Begovaja ir
gatvės stotimi nuo 1905 m. Anksčiau Oktyabrjskoje Pole irgi buvo su
jais, bet vėliau ten kažkas nutiko, niekas nežino kas tiksliai, kažkokia
avarija: gyventi ten buvo nebeįmanoma ir visi išsilakstė, bet tai nesvarbu.
Taigi, pasiuntė kurjerį perspėti, kad vyksta kažkas negero, ir pagalbos
paprašyti, jei kas nors nutiktų. Nespėjus pirmajam kurjeriui nusigauti
iki Begovajos, dienai nepraėjus, atsakymo jiems dar nesugalvojus - štai
atbėga antrasis kurjeris, visas muilinas, ir pasakoja, kad visa jų susti­
printa užkarda žuvo, neiššovusi nė karto. Visus išpjovė. Lyg miegančius
išpjovė - štai kas baisiausia! O juk jie, apimti baimės, nebūtų galėję
užmigti, nekalbant jau apie įsakymus ir nurodymus. Dabar jau Bego-
vajoje žmonės suprato, kad nieko nedarant, greitai ir pas juos tokia pat
velniava prasidės. Iš veteranų suruošė smogiamąjį būrį - kokią šimtinę
kulkosvaidžių, granatsvaidžių... Laiko, žinoma, sugaišo pakankamai,
bene pusantros dienos. Pažadėję padėti, kurjerius nusiuntė atgal, o po

* Karo inžinerijos mokslas apie vietos įtvirtinimą mūšiams.

9
pusantros dienos išsiuntė jiems ir pagalbos būrį. Kai jie atvyko į Pole-
žajevskają, nė gyvos dvasios ten jau neberado. Ir kūnų nebuvo - vien
kraujas visur. Štai taip. Velniai žino, kas tai padarė. Aš tikrai netikiu,
kad tai žmogaus darbas.
- O kas Begovajoje nutiko? - lyg ne savas, paklausė Artiomas.
- Nieko jiems nenutiko. Sužinoję apie tai, jie susprogdino tunelį, ve­
dantį į Poležajevskają. Ten, girdėjau, kokių keturiasdešimt metrų užvers­
ta, be technikos neišrausi, nors ir su technika vargiai. O kur tą techniką
paimsi? Ta technika jau kokie penkiolika metų kaip surūdijusi.
Žvelgdamas į ugnį, Piotras Andrejevičius nutilo. Negarsiai sukosėjęs,
Artiomas tarė:
Na, jo, reikėjo man tąsyk šauti... Apsižioplinau.
Iš pietų pusės, nuo stoties, pasigirdo riksmas:
- Ė, ten, penkišimtajame! Ar jums nieko nenutiko?
Piotras Andrejevičius sudėjo rankas ruporu ir sušuko:
- Prieikite arčiau! Yra reikalas!
Iš tunelio, nuo stoties pusės, šviesdami kišeniniais žibintuvėliais, prie
jų artinosi trys figūros. Greičiausiai tai buvo sargybiniai iš tris šimtai
penkiasdešimtojo metro. Priėję prie laužo, jie užgesino žibintuvėlius ir
prisėdo greta.
- Sveiks, Piotrai! Tai tu? O aš galvoju, ką gi šiandien į penkišimtąjį
paskyrė? - iš pakelio išmušdamas papirosą, ištarė vyresnysis.
- Klausyk, Andriuha! Mano vyrukas čia kažką matė, bet iššauti ne­
spėjo... Tunelyje dingo. Sako, nepanašus į žmogų buvo.
- Nepanašus į žmogų? O kaip bent atrodė? - paklausė Andrejus
Artiomo.
- Tai kad aš net nemačiau... Aš tik paklausiau slaptažodžio, o jis iškart
traukėsi atgal į šiaurę. Ir žingsniai buvo ne žmogaus - lengvi ir labai
dažni, lyg turėtų ne dvi, o keturias kojas...
- O gal tris! - nutaisęs rimtą veidą, mirktelėjo Andrejus. Artiomas
paspringo, prisiminęs istoriją apie trikojus žmones iš Filevskaja linijos,
kur dalis stoties buvo paviršiuje, o tunelis driekėsi visiškai negiliai, taip,
kad beveik nebuvo jokios apsaugos nuo radiacijos. Iš ten, po visą metro,
šliaužė visokie trikojai, dvigalviai ir kitokie padarai.
Andrejus įtraukė papiroso dūmą ir pasakė saviškiams:

10
 - Gerai, vaikinai, jei mes jau atėjome, tai kodėl gi mums čia nepasėdėjus?
Jeigu pas juos vėl trikojai išlįstų, padėsime. Ė, Artiomai! Arbatinį turit?
Piotras Andrejevičius pats pakilo, iš kanistro įpylė vandens į aplamdytą
ir aprūkusį arbatinį ir pakabino jį virš laužo. Po kelių minučių, vandeniui
beužverdant, arbatinis suūkė ir nuo to garso, tokio jaukaus ir primenan­
čio namus, Artiomui pasidarė šilčiau ir ramiau. Jis apžvelgė sėdinčiuosius
aplink laužą: visi drūti, patikimi, užsigrūdinę nelengvu čionykščiu gy­
venimu, žmonės. Tokiais galima buvo tikėti ir pasitikėti. Jų stotis visada
garsėjo, kaip viena iš darniausių, visoje linijoje - ir tai čia susirinkusiųjų
dėka. Visus juos siejo draugiškas, beveik broliškas ryšys.
Artiomui buvo jau virš dvidešimt metų. Jis gimė dar ten, viršuje, ir
buvo ne toks liesas ir išbalęs, kaip gimę metro požemiuose, neišdrįsę
nė karto pasirodyti paviršiuje, baiminantis ne tik radiacijos, bet ir de­
ginančių, požeminiam gyvenimui pražūtingų, saulės spindulių. Tiesa,
sąmoningo amžiaus, Artiomas ir pats buvo tik kartą viršuje, ir tai, tik
akimirkai - radiacijos fonas ten toks, kad, pernelyg smalsūs, iškepdavo
per porą valandų, taip ir nespėję pasivaikščioti ir pasigrožėti neįprastu
laukiniu pasauliu, žemės paviršiuje.
Savo tėvo jis visiškai nepamena. Mama buvo su juo iki tol, kol jam
sukako penkeri. Jie gyveno Timirjazevo gatvėje kelerius metus. Viskas
buvo gerai. Gyvenimas tekėjo sava vaga, kol Timirjazevo neužplūdo
žiurkės.
Kartą, be jokio perspėjimo, atgužėjo milžiniškos, pilkos ir šlapios
žiurkės, iš tamsaus, vieno iš šoninių tunelių. Jis driekėsi gilyn nepastebi­
ma atšaka nuo pagrindinio šiaurinio tunelio ir leidosi į gilumas. Ten jis
prapuldavo sudėtingoje šimtų koridorių ir labirintų, pritvinkusių siaubo,
ledinio šalčio ir šlykščios smarvės, sampynoje. Šis tunelis vedė į žiurkių
karalystę. Vietą, į kurią nesiryžtų žengti net beviltiškas avantiūristas, ar
netgi pasiklydęs ir visiškai nesiorientuojantis požemių brėžiniuose ir
rodyklėse, klajoklis, kuris sustotų ties tunelio riba ir atšoktų nuo įėjimo
kiaurymės, kaip nuo maro apsėsto miesto vartų , pajutęs sklindantį
juodą, šiurpą keliantį pavojų.
Niekas žiurkių nekliudė. Niekas nesileido į jų valdas. Niekas nedrįs­
davo peržengti jų karalystės ribų.
Tuomet jos išlindo pačios.

11
 Daug žmonių žuvo tądien, kai gigantiška upė žiurkių, kokių niekas
nematė nei stotyje, nei tuneliuose, trypdamos sergėtojus ir gyventojus,
savo mase slopindamos priešmirtines žmonių aimanas, užtvindė įtai­
sytas užkardas ir stotį. Pakeliui rijo viską: mirusiuosius, gyvuosius ir
saviškes - aklai ir nenumaldomai vedamos nesuvokiama žmogaus protui
jėga, žiurkės veržėsi pirmyn vis toliau ir toliau.
- Gyvi liko tik keli žmonės. Neišsigelbėjo nei moterys, nei senoliai,
nei vaikai, nors įprastai juos pirmiausiai gelbėja. Gyvi išliko penki tvirti
vyrai, sugebėję pralenkti žudančią srovę. Ir tik dėl to, , kad budėjo
pietiniame tunelyje. Išgirdęs riksmus, vienas jų bėgte bėgo patikrinti,
kas atsitiko. Stotis jau buvo beveik puolusi, kai jis ją pamatė tarpstotės
gale. Jau stoties prieigose, išvydęs pirmuosius, prasiskverbusius pries-
totėn žiurkių upokšnius, jis suprato, kas atsitiko ir suvokė, kad jau
niekuo nebepadės tiems, kurie gynė stotį. Jau buvo begrįžtąs atgal,
kai staiga jam iš galo sugriebė už rankos. Jis atsigręžė ir pamatė, kaip
persikreipusiu nuo išgąsčio veidu moteris, traukdama jį už rankovės
riktelėjo, mėgindama įveikti nevilties daugiabalsę: Išgelbėk jį, kareivi!
Pagailėk!
Jis pamatė kaip moteris tiesia jam vaikišką rankelę, putlų mažą del­
nelį ir sugriebė jį, negalvodamas, kad gelbsti kažkieno gyvybę, o dėl
to, kad jam buvo garbė, kad jį kareiviu pavadino ir paprašė pagailėti.
Tuomet, tempdamas paskui save vaikelį, o vėliau suvis pačiupęs sau po
pažastim, pasileido lenktynių su pirmosiomis žiurkėmis, lenktynių su
mirtimi - priekin tuneliu, ten, kur laukė drezina su sargybos bičiuliais.
Jau iš toli, už kokių penkiasdešimties metrų, riktelėjo jiems, kad užkurtų
ją. Jų drezina buvo motorizuota, iš artimiausių dešimties stočių viena
tokia, tik dėl to jie sugebėjo pasprukti nuo žiurkių. Sargybiniai dideliu
greičiu praskrieję apleistą Dmitrovskaja stotį, kurioje rado prieglobstį
keli atsiskyrėliai ir spėję jiems surikti: „Bėkite! Žiurkės!" - suprasdami,
kad tie jau nebeišsigelbės, skuodė pirmyn. Artėdami prie Savelovskajos,
su kuria, laimei, buvo sudaryta taika, užkardų, jie, iš anksto mažinda­
mi greitį, kad skuodžiant tokiu greičiu jų nepalaikytų užpuolikais ir
prieigose neiššaudytų, visu balsu rėkė sargybiniams: „Žiurkės! Žiurkės
lenda!" Jie buvo pasirengę skuosti toliau, pro Savelovo ir toliau, toliau
linijos kryptimi, maldaudami praleisti juos pirmyn, kol yra kur bėgti,
kol pilka lava neapsėmė visą metro.

12
 Jų džiaugsmui, Savelovskajoje buvo tai, kas išgelbėjo ir juos, ir stotį, ir
galbūt visą Serpuchovo-Timirjazevskaja liniją: jie kaip tik ten ir artėjo.
Sukaitę, rėkdami sargybiniams apie mirtiną pavojų, kuriam pavyko už­
bėgti už akių vis skubėjo, o tie savo poste atidengė kažkokį įspūdingą
agregatą. Tai buvo vietinių auksarankių iš įvairiausių dalių primityviai
surinktas, tačiau neįtikėtinai galingas, ugniasviedis. Kai tik iš tamsos,
aidint tūkstančių žiurkių letenų čiužesiui ir griežimui, pasirodė pirmieji,
vis augantys, žiurkių būriai, sargybiniai užkūrė ugniasviedį ir neišjungė
tol, kol nepasibaigė kuras. Šniokščianti oranžinė liepsna dešimtis metrų
užpildė tunelį ir nepaliaujamai, dešimt, penkiolika, dvidešimt minučių
degino žiurkes. Tunelis pradvoko šlykščia svilintos mėsos ir šerių smarve
ir laukinių žiurkių spiegimo... O už sargybinių, iš Savelovskajosytapusių
didvyriais ir išgarsėjusių visoje linijoje, nugarų, sustojo vėstanti drezina,
pasiruošusi naujam šuoliui, o joje - penki, išsigelbėję iš Timirjazevskaja
stoties, vyrai, ir tarp jų vienas išgelbėtas vaikas. Berniukas. Artiomas.
Žiurkės atsiraukė. Jų aklas ryžtas buvo palaužtas vieno iš pastarųjų
karo genijaus išradimų. Žmogus visada mokėjo žudyti geriau nei bet
kokia kita būtybė.
Žiurkės atslūgo ir grįžo į savo milžinišką karalystę, kurios tikro dydžio
negalėtų nuspėti niekas. Visi tie labirintai, besidriekiantys nesuvokia-
mamė gylyje, buvo tokie paslaptingi, kad rodos, visiškai nereikalingi
metropoliteno veiklai ir net neįtikėtina, nepaisant autoritetingų žmonių
tikinimų, kad visa tai buvo statyta žmonių, eilinių metro darbininkų.
Anksčiau buvo garbė dirbti elektrovežio mašinisto padėjėju. Šie
žmonės buvo labai vertinami, nes jie buvo vieninteliai, kurie atsidūrę
Maskvos metropoliteno tamsiuose tuneliuose, šiame megapolio žarnyne
be patogios ir saugios traukinio kapsulės, nesutrikdavo ir nepasiduo­
davo baimėms, tačiau tokių žmonių išliko nedaug. Taigi, visi stotyje su
jais elgėsi pagarbiai, ir savo vaikus mokė to paties. Artiomas tikriausiai
įsiminė jį tokį visam gyvenimui: sulysusį, išvargusį vyrą, išsekusį per
ilgus sunkaus darbo požemiuose metus, dėvintį aptrintą, nublukusią ir
jau seniai praradusią eleganciją metropoliteno darbuotojo uniformą,
tačiau vis dar su tokiu pasididžiavimu, su kokiu atsargos admirolas vilki
paradinį, vaizduojantį išdidumą eiliniams mirtingiesiems, mundurą.
Nors Artiomas tada buvo dar visai vaikėzas, tačiau jau įžvelgė tą geibaus
žmogaus neapsakomą tvirtumą ir galią.

13
 Kaip gi! Metro darbuotojai likusiesiems buvo tarsi mokslinių eks­
pedicijų čiabuviai vedliai. Jais šventai tikėjo ir visiškai pasikliovė, nes
nuo jų žinių ir sugebėjimų priklausė likusiųjų likimas. Daugelis jų va­
dovavo stotims, kai iširo vieninga valdymo sistema ir metropolitenas,
iš kompleksinio visuomeninio gynybos objekto, didžiulės priešatomi-
nės slėptuvės, tapo vienos valdžios nebevienijančia stočių dauguma
ir nugrimzdo į chaosą ir anarchiją. Stotys virto nepriklausomomis ir
savarankiškomis, su įvairiausiomis ideologijomis ir režimais, lyderiais
ir kariuomenėmis, nykštukinėmis valstybėmis. Jos kariavo tarpusavyje,
jungėsi į federacijas ir konfederacijas, šiandien, tapdamos kuriamų im ­
perijų metropoliais, kad ryt būtų užkariautos ir kolonizuotosvakarykščių
draugų ar vergų. Jie sudarydavo trumpalaikes sąjungas prieš bendrą
grėsmę tam, kad, atslūgus grėsmei, naujomis jėgomis sugriebtų vienas
kitam už gerklės. Jie pasiaukojančiai draskėsi dėl visko: dėl gyvenamo­
jo ploto, dėl maisto - baltyminių mielių sodinukų ir nereiklių dienos
šviesai grybų plantacijų, vištidžių ir kiaulidžių, kur varganas požemines
kiaules ir nukvėžusius viščiukus penėdavo bespalviais požemio grybais,
ir žinoma dėl vandens, - tiksliau dėl filtrų. Barbarai, savo stotyse nesu­
gebantys sutaisyti sugedusių filtro įrenginių ir mirštantys nuo užkrėsto
vandens, su žvėrišku įtūžiu puldavo civilizuotos būties tvirtoves, kur
tinkamai veikė generatoriai ir mažos primityvios hidroelektrinės, kur
reguliariai buvo remontuojami ir valomi filtrai, kur, išpuoselėtos rū­
pestingomis moteriškomis rankomis, pro šlapią gruntą skverbėsi pie­
vagrybių kepurėlės ir užtvaruose sočiai kriuksino kiaulės. Išgyvenimo
instinkto ir amžino revoliucinio principo, - atimti ir padalinti, vedami,
jie ryždavosi nesibaigiančiam ir beviltiškam puolimui.
Darnių stočių gynėjai, buvę profesionalūs kariškiai, išmokyti kovos
meno, iki paskutinio kraujo lašo gynėsi prieš vandalų puolimus, atsaky­
dami jiems kontrpuolimais, mūšiuose, tai prarasdami, tai atsikovodami
kiekvieną tarpstočių tunelių metrą. Stotys kaupė karinę galią tam, kad
galėtų atremti nusikalstamų ekspedicijų puolimus, sumažinti savo ci­
vilizuotų kaimynų gyvybiškai svarbias valdas, jei nepavyktų susitarti
taikiu būdu, ir, pagaliau, kad duotų atkirtį tai velniavai, kuri lindo pro
visus tunelius ir plyšius. Visiems tiems, keistiems ir pavojingiems iš­
sigimėliams, iš kurių kiekvienas galėtų nuvilti Č. Darviną savo aiškiai
netobulais evoliucijos vystymosi dėsniais. Kaip aiškiai jie besiskirtų

14
nuo žmogui įprastų gyvūnų, visi šie padarai, ar tai išsigimė iš nekaltos
miesto faunos į velnio išperą po nematomais žudančiais spinduliais, ar
tai nuolat, tūnantys gilumoje, o dabar, žmonių trikdomi, jie vis dėlto
taip pat buvo žemėje vieni iš mūsų. Iškrypę, išdarkyti, bet visgi - buvo.
O pavaldūs jie visi buvo tam svarbiausiam impulsui, kuriuo gyva visa,
kas organiška.
Išgyventi.
Artiomas paėmė baltą emaliuotą puodelį, kuriame teliūskavo savos
gamybos, stoties arbata. Žinoma, tai buvo jokia ne arbata, o tik nuoviras
iš džiovintų grybų su priemaišomis, nes tikros arbatos tik tiek ir beliko.
Ją tausojo ir gėrė tik per šventes, maža to, jos kaina buvo dešimterio­
pai didesnė nei grybų nuoviro. Tačiau visgi savo viralą stotyje žmonės
mėgo ir didžiavosi juo, ir vadino jį „arbata4. Tiesa, pašaliečiai, nepratę,
iš pradžių spjaudydavosi, bet nieko, vėliau priprasdavo. Net ir už sto­
ties ribų jų arbata išgarsėjo - ir prekeivius viliojo. Iš pradžių pavienius,
rizikuojančius savo kailiu. Vis dėlto arbata pasklido po visą liniją, netgi
Hanza susidomėjo, todėl didieji karavanai traukė į VDNH* stebuklin­
gos arbatos. Pradėjo plaukti pinigai. O kur pinigai - ten ir ginklai, ir
malkos, ir vitaminai. Ir gyvenimas. Tuomet, kai čia pradėjo virti šitą
arbatą, iš aplinkinių stočių ir tarpstočių atsikėlė ūkiška liaudis, stotis
stiprėjo ir ėmė klestėti. Savo kiaulėmis stotyje taip pat labai didžiavosi
ir pasakojo legendas apie tai, kad būtent iš čia jos pateko į metro: kai
pradžioje, kažkokie drąsuoliai nusigavo iki pusiau sugriuvusio paviljono
„Kiaulininkystė" pačioje Parodoje ir atsivarė gyvulius į stotį.
- Girdi, Artiomai! Gi, kaip Suchovo reikalai? -atsargiai, mažais gurkš­
neliais siurbčiodamas arbatą ir uoliai pūsdamas į ją, paklausė Andrejus.
- Dėdės Sašos? Viskas jam gerai. Neseniai su mūsiškiais grįžo iš žygio
po liniją. Iš ekspedicijos. Na, jūs, tikriausiai žinote.
Už Artiomą Andrejus buvo penkiolika metų vyresnis. Šiaip jau jis
buvo žvalgybinis ir retai budėjo sargyboje arčiau negu penkišimtasis
metro, nebent išskyrus tuos atvejus, kuomet jis buvo užkardos vadu. Štai,
paskyrė jį į trys šimtai penkiasdešimtąjį, į priedangą, nors traukė jį, visgi,
gilyn, todėl jis, pasinaudojo pirmąją galimybe, klaidingu pavojaus signa­
lu tam, kad prisiartintų prie tamsos, arčiau nežinios. Mėgo jis tunelį ir

4 BJĮHX (BbiCTaBKa /įoctidkchmm HapoflHoro xo3HMCTBa) - Liaudies ūkio pasiekimų

paroda (t. p. Maskvos metropoliteno stoties pavadinimas)

15
žinojo visas jo atšakas - iki tūkstantis penkišimtojo metro, ir kur jie veda,
mintinai žinojo. O stotyje, tarp fermerių ir amatininkų, komersantų ir
administracijos, jam buvo nejauku - nesijautė naudingu. Negalėjo jis
prisiversti kapstyti žemę grybams ar, dar blogiau, iki kelių stovint mėšle,
šiais grybais penėti gyvas kiaules. Prekiauti jis taip pat negalėjo - nuo
vaikystės nemėgo prekeivių, nes jis visada save laikė kareiviu, tikru ka­
riu, ir visa širdimi tikėjo, kad tai vienintelis vyrui deramas užsiėmimas,
ir didžiavosi tuo, kad jis, Andrejus, visą savo gyvenimą tik tai ir darė,
kad gynė tuos visus bejėgius ir prasmirdusius fermerius, beskubančius
prekeivius ir pernelyg dalykiškus administratorius, vaikus ir moteris.
Jo nepagarbi ir pašaipi jėga, absoliutus pasitikėjimas ir ramybė už save
ir už tuos, kurie buvo su juo, nes visuomet galėjo juos apginti, traukė
moteris. Moterys žadėjo jam meilę, žadėjo jaukumą, bet jis jaukiai pa­
sijausdavo tik už penkiasdešimtojo metro, kai už posūkio pasislėpdavo
stoties žiburiai. Tačiau moterys paskui jį nesekdavo. Kodėl?
Antai, įkaitęs nuo arbatos, nusiėmęs savo seną juodą beretę ir ran­
kogaliu perbraukęs apdrėkusius nuo arbatos garų ūsus, Andrejus ėmė
godžiai klausinėti Artiomo apie naujienas ir gandus iš paskutinės jo
patėvio, to vyro, kuris prieš devyniolika metų ištraukė Artiomą iš žiurkių
nasrų Timirjazevskaja stotyje ir išauklėjęs jį, ekspedicijos.
- Berods aš kažką girdėjau, tačiau tu, Artiomai, visgi papasakok. Negi
tau gaila? - atkakliai prašėsi Andrejus, žinodamas, kad Artiomui norė­
josi papasakoti: jam ir pačiam įdomu prisiminti dar sykį ir perpasakoti
visas patėvio istorijas, kurių galima klausytis ištemptomis ausimis.
- Na, kur jie ėjo tikriausiai jau žinote... - prašneko Artiomas.
- Žinau, kad į pietus. Tie jūsų žygeiviai juk baisiai užsislaptinę, - šyp­
telėjo Andrejus. - administracijos ypatingos užduotys, pats supranti! -
mirktelėjo vienam iš saviškių.
- Na, nieko slapto nebuvo, - numojo ranka Artiomas. - Ekspedicijos
užduotis buvo nustatyti aplinkybes ir sukaupti informaciją... Patikimą
informaciją. Svetimais prekeiviais, kurie mūsų stotyje liežuviu mala,
tikėti negalima, - jie gal ir prekeiviai, o gal kokie nors provokatoriai,
dezinformaciją skleidžia.
- Prekeiviais tikėti apskritai negalima, - burbtelėjo Andrejus. - Jie sa­
vanaudiški žmogystos. Ką gali žinoti: šiandien jis tavo arbatą parduoda,
o ryt tave patį su visa manta kam nors iškiš. Jie, galbūt, taip pat pas mus
informaciją kaupia. Aš ir mūsiškiais, tiesą sakant, ne itin pasitikiu.

16
 - Dėl mūsiškių - tai jūs be reikalo, Andrejau Arkadičiau. Mūsiškiai -
visi normalūs. Aš pats beveik visus pažįstu. Žmonės kaip žmonės. Tik
kad pinigus mėgsta. Gyventi nori geriau nei kiti, siekia ko tai, - Artiomas
bandė užtarti vietinius prekeivius.
- Taigi taigi. Aš gi sakau. Pinigus jie mėgsta. Gyventi nori geriau už
kitus. Kas juos ten žino, ką jie veikia, kai į tunelį išeina? Ar gali būti
tikras, kad pirmoje pasitaikiusioje stotyje jų neužverbuos kieno nors
agentai? Gali ar ne?
- Kieno agentai? Katrų agentams mūsų prekeiviai parūpo?
- Štai ką, Artiomai! Jaunas dar esi ir daug ko nežinai. Vyresnių dau­
giau klausytum, žiūrėk, ilgiau gyventum.
- Turi gi kas nors jų darbą atlikti! Nebūtų prekeivių ir kukuotume
čia be šaudmenų, su berdankomis\ pyškintume juodčkius druska ir savo
arbatėlę gurkšnotume, - nenusileido Artiomas.
- Kur gi ne, ekonomistas mat atsirado... Ataušk. Pasakok, veikiau, ką
ten Suchojus matė. Kas ten pas kaimynus? Aleksejevskajoje? Rygos?
- Aleksejevskajoje? Nieko naujo. Augina savo grybus. Ką ten Alek-
sejevskaja7. Šiaip, užkampis... Sako, - tylesniu balsu, tarsi slapčia, tarė
Artiomas, - prisijungti prie mūsų nori. Ir Rygos, lygtai, irgi ne prieš. Ten,
jiems, iš pietų spaudimas didėja. Nuotaikos niūrios: visi šnabždasi apie
kažkokią grėsmę, visi kažko baiminasi, o ko - nežino niekas. Lygtai iš
tos pusės kažkokia imperija iškilo, gal Hanzos baiminasi, kad užsimanys
plėstis, ar dar kažko. Taigi, visi tie vienkiemiai prie mūsų pradeda šlietis.
Ir Rygos, ir Aleksejevskaja.
- O ko konkrečiai nori? Ką siūlo? - domėjosi Andrejus.
- Prašo sudaryti federaciją su bendra gynybine sistema, sienas iš
abiejų pusių sustiprinti, pastovaus apšvietimo tarpstočių tuneliuose,
organizuoti miliciją, užversti šoninius tunelius ir koridorius, paleisti
transportines drezinas, nutiesti telefono kabelį, laisvo ploto grybams...
Bendro ūkio, pagalbos darbuose, jei prireiks.
- O anksčiau kur jie buvo? Kur jie buvo, kai iš Botanikos sodo, iš
Medvedkovos visi tie padarai lindo? Kada juodčkiai mus šturmavo, kur
jie buvo? - pratrūko Andrejus.

* Berdanas, vienu šoviniu užtaisomas JAV išradėjo H. Berdano (Berdan) konstrukcijos

šautuvas, naudotas XIX a.

17
 - Tu, Andrejau, žiūrėk neprisišauk! - įsikišo Petras Andrejevičius. -
Nėra juodukų kol kas - ir gerai. Ne mes juos įveikėme. Kažkokių vi­
dinių nesutarimų turi, tai ir aprimo. Jie, galbūt, jėgas kaupia. Taip kad
mums sąjunga neprošal. Juo labiau, jungtis su kaimynais. Jiems nauda
ir mums gerai.
- Tegyvuoja laisvė, lygybė ir brolybė! - lenkdamas pirštus ironizavo
Andrejus.
- Jums nebeįdomu klausytis? - įsižeidusiai paklausė Artiomas.
- Ne, tu tęsk, Artiomai, tęsk. - pasakė Andrejus. - Mes su Piotru
vėliau baigsime ginčytis. Tai mūsų amžina tema.
- Tai štai. Kalba, kad mūsų vyriausiasis lyg ir ne prieš. Neturi prin­
cipinių prieštaravimų. Detales tik reikia aptarti. Suvažiavimas greitai
bus. O po to, referendumas.
- Kaip gi, kaip gi. Referendumas. Liaudis pasakys - taip, reiškia - taip.
Liaudis pasakys - ne, reiškia - blogai galvojo. Tegu liaudis pagalvoja dar
sykį, - šaipėsi Andrejus.
- Artiomai, o kas už Rygos stoties vyksta? - nekreipdamas į jį dėme­
sio, klausinėjo Piotras Andrejevičius.
- Kas ten užjos? Stotis Taikos prospektas ? Aišku, Taikos prospektas.
Ten siena su Hanza. Patėvis sako, kad Hanza su raudonaisiais. Viskas ten
taip pat: taika. Karo veiksmų niekas nebemini, - pasakojo Artiomas.
Hanza - tai Žiedinės linijos stočių sandrauga, esanti kitų linijų, ir
prekybinių kelių sankirtoje. Šios stotys, tarpusavyje susijusios tune­
liais, beveik nuo pat pradžių tapo visų metro vietovių komersantų
susitikimo vietomis. Jie lobo neregėtu greičiu ir netrukus, supratę, kad
jų turtai daug kam sukelia pavydą, priėmė vienintelį teisingą spren­
dimą. Jie susivienijo. Oficialus jų pavadinimas buvo Žiedinės linijos
stočių sandrauga, tačiau liaudyje juos vadino Hanza - kartą kažkas
taikliai palygino juos su viduramžių Vokietijos prekybinių miestų
sąjunga. Žodelis buvo skambus, taip ir prilipo. Iš pradžių Hanza jungė
tik dalį stočių, susivienijimas netapo akimirksniu. Iš pradžių Žiedinė
linija buvo atkarpa nuo Kijevo stoties iki Taikos prospekto, vadinamu
Šiauriniu lanku, prie jų dar jungėsi Kursko, Taganskaja ir Oktjabrs-
kaja. Tuomet vyko ilgos derybos, kiekvienas mėgino sau išsiderėti
kokios nors naudos. Ir tik vėliau prie Hanzos prisijungė Paveletskaja
ir Dobryninskaja, kuomet susiformavo antrasis lankas, Pietinis. Tačiau

18
svarbiausia problema ir esminė Šiaurinio ir Pietinio lanko susijungimo
kliūtis - Sokolnikų linija.
„Štai kame reikalas, - pasakojo Artiomui jo patėvis. -Sokolnikų linija
buvo ypatinga. Pažvelgus į žemėlapį iškart dėmesį atkreips. Visų pirma,
tiesi, kaip strėlė. Antra, visuose žemėlapiuose ryškiai raudonos spalvos.
Vien stoęių pavadinimai daug ką sako: Krasnoselskaja, Raudonieji Vartai,
Komjaunimo, V. Lenino vardo biblioteka ir, vėl gi, Leninskije Gory. Matyt
dėl tokių pavadinimų ar dėl kažkokios kitos priežasties prie šios linijos
traukė apimtus šlovingos praeities nostalgijos žmones. Sokolnikuose
ypač gerai pritapo sovietmečio atgimimo idėjos. Viena stotis oficialiai
grįžo prie komunizmo idealų ir socialistinės valdymo tvarkos, vėliau,
kaimyninė, po to žmonės iš kitos tunelio pusės užsikrėtė revoliuciniu
optimizmu, nuvertė savo administraciją ir traukinys pajudėjo. Likę gyvi
veteranai, buvę komjaunimo veikėjai ir partiniai funkcionieriai, svarbus
lumpen-proletariatas - visi susibėgdavo į revoliucines stotis.
Sukūrė komitetą, atsakingą už naujos revoliucijos ir komunistinių
idėjų skleidimą visame metropolitene, beveik leninišku pavadinimu:
Interstancionalas. Tas Interstancionalas rengė profesionalių revoliuci­
onierių ir propagandistų būrius, siuntinėjo juos vis toliau ir toliau į
priešininkų stovyklas. Paprastai apsieidavo be daug kraujo, nes išalkę
žmonės nederlingoje Sokolnikų linijoje troško teisybės atkūrimo, kuri,
jų nuomone, be lygiavos negalėjo įgauti jokios kitos formos. Iš vieno
galo įsižiebusi visa atšaka netrukus buvo apimta purpurinės revoliucijos
liepsnos. Dėl stebuklingai išlikusio metro tilto per Jauzą, susisiekimas
tarp Sokolnikų ir Preobraženskajos aikštės liko suderintas. Iš pradžių
atkarpą paviršiuje tekdavo įveikti tik naktimis ir tik dideliu greičiu
judančiomis drezinomis. Vėliau mirtininkų pastangomis ant tilto iškėlė
sienas ir uždengė stogą. Stotims grąžino senus, sovietinius pavadinimus:
Čistyje Prudy vėl tapo Kirovskaja, Lubianka - Dzeržynskajay Ochotnyi
Riad - Markso prospektas . Stotis su neutraliais pavadinimais uoliai
pervadino į kažką ideologiškai labiau aiškaus: Sportivnaja - į Komunisti-
českaja, Sokolniki - į Stalinskają, o Preobraženskaja ploščiadj, nuo kurios
viskas ir prasidėjo, - į Znamia Revolucii. Taigi, ši linija, kadaise - Sokol-
ničeskaja, tačiau daugelio vadinama „raudonąja4- tuomet maskviečių
tarpusavy visas atšakas buvo įprasta vadinti pagal spalvas, pavaizduotas
metro žemėlapyje, - visiškai oficialiai tapo Raudonąja linija.

19
 Visgi toliau neišsiplėskė.
Tuo metu, kai Raudonoji Linija galutinai susiformavo ir pradėjo
kitų atšakų stotyse kelti reikalavimus, visų kantrybė išseko. Daugelio
žmonių atmintyje dar išliko, kas tai yra tarybų valdžia. Dar daugelis
matė po visą metro Interstacionalo siunčiamuose agitaciniuose būriuose
metastazės auglius, grasinančius išnaikinti visą organizmą. Kiek agita­
toriai ir propagandistai iš Interstacionalo bežadėtų elektrifikuoti visą
metropoliteną, teigdami, kad su sovietų valdžia tai virs komunizmu
(vargu ar šis leniniškas šūkis taip begėdiškai vartojamas buvo kada
nors labiau aktualus), žmonės už linijos ribų nepasidavė viliojantiems
pažadams: Interstacionalo gražbylius gaudydavo ir tremdavo atgal į
Sovietinę valstybę.
Tuomet raudonoji vyriausybė nutarė, kad metas veikti ryžtingiau:
jeigu likusi metro dalis niekaip neįsižiebia smagia revoliucijos liepsna,
ją reikia įžiebti. Sunerimusios dėl stiprėjančios komunistinės propagan­
dos ir grasinančios veiklos kaimyninės stotys taip pat padarė išvadas.
Praeities patirtis aiškiai įrodė, kad nėra geresnio komunistinės bacilos
nešiotojo, kaip durklas.
Ir trenkė griaustinis.
Hanzos vedama antikomunistinių stočių ir suskaldytos pusiau, sie­
kiančios sujungti žiedą, Raudonosios linijos koalicija priėmė iššūkį. Tuo
metu raudonieji nesitikėjo organizuoto pasipriešinimo ir pervertino
savo jėgas. Lengvos pergalės, kurios jie tikėjosi, nebuvo galima matyti
net tolimoje ateityje.
Užsitęsęs kruvinas karas gerokai išretino ir taip negausią gyventojų
bendruomenę. Karas vyko bemaž pusantrų metų, dažniausiai lydimas
pozicinių mūšių su nuolatiniais partizaniniais išpuoliais ir diversijo­
mis, tunelių užvertimais, belaisvių sušaudymais, keliais žvėriškais atve­
jais tai iš vienos tai iš kitos pusės. Tai buvo tikras karas: su karinėmis
operacijomis, apsuptimis ir jų pralaužimu, žygdarbiais ir karvedžiais,
didvyriais ir išdavikais. Tačiau svarbiausia karo ypatybė buvo ta, kad
nė viena iš kariaujančių pusių taip ir nepajėgė nors kiek reikšmingai
atitolinti fronto liniją. Kartais rodėsi, kad vieniems pavykdavo pasiekti
persvarą, užimti kokią nors gretimą stotį, bet priešininkas pasitemp­
davo, mobilizuodavo papildomas pajėgas - ir svertas nukrypdavo į
priešingą pusę.

20
 O karas sekino atsargas. Karas pasiglemždavo geriausius žmones.
Karas alino.
Likę gyvi pavargo nuo jo. Revoliucinė valdžia pirmuosius uždavinius
nepastebimai pakeitė kuklesniais. Jei iš pradžių svarbiausia revoliucinės
kovos užduotimi buvo socialistinės valdžios įtakos ir komunistinių idėjų
po visą metropoliteną skleidimas, tai dabar raudonieji norėjo kontro­
liuoti nors tai kas jiems buvo šventa - stotį Revoliucijos Aikštė. Visų
pirma, dėl jos pavadinimo, antra - ji buvo arti Raudonosios aikštės,
netoli Kremliaus, kurio bokštai vis dar buvo vainikuoti rubino žvaigž­
dėmis. Jeigu patikėtum tvirtais ideologiniais narsuoliais, tai nusigautum
iki paviršiaus vien tam, kad pažvelgtum į Kremlių. Na ir žinoma, taip
pat viršuje, šalia Kremliaus, Raudonosios aikštės centre, yra Mauzolie­
jus. Buvo ten Lenino kūnas, o gal jau nėra - niekas nežinojo. Net jei
jis ir nebuvo laiku palaidotas, tikėtina, kad be tinkamos priežiūros jau
būtų seniausiai suiręs. Tačiau per daugel sovietmečio metų Mauzoliejus
nustojo būti tiesiog antkapiu, o tapo savaverčiu, šiokiu tokiu valdžios
paveldėjimo simboliu. Būtent nuo jo didieji praeities vadai stebėjo pa­
radus. Būtent jo labiausiai siekė dabartiniai vadai. Sklinda gandai, kad
kaip tik iš stoties Revoliucijos Aikštė, iš tarnybinių jos patalpų į slaptas
Mauzoliejaus laboratorijas vedė tranšėjos, o iš ten - prie pat karsto.
Raudonųjų rankose liko stotis Sverdlovo Aikštė, buvusi Ochotnyi
R i a d y sustiprinta ir tapusi placdarmu, nuo kurios buvo vykdomi išpuoliai
ir atakos prieš stotį Revoliucijos Aikštė.
Ne vienas kryžiaus žygis buvo palaimintas revoliucinės vadovybės
tam, kad išlaisvintų šią stotį ir antkapį. Tačiau gynybinės pajėgos žino­
jo, kokią reikšmę ji turėjo raudoniesiems, todėl gynėsi iš paskutiniųjų.
Revoliucijos Aikštė virto neįveikiama tvirtove. Patys žiauriausi, patys
kruviniausi mūšiai vyko būtent šios stoties prieigose. Daugiausia žmonių
ten atgulė. Buvo tose kautynėse ir savi aleksandrai motrosovai, krūtine
stodami prieš kulkosvaidį, ir didvyriai, apsijuosę granatomis, kad susi­
sprogdintų kartu su priešininkų ugniaviete, ir draudžiamų ugniasviedžių
naudojimo prieš žmones... Viskas perniek. Stotį perimdavo dienai,
tačiau nespėdavo įsitvirtinti: tai žūdavo, tai kitą dieną atsitraukdavo, kai
koalicija kildavo į kontrpuolimą.
Viskas tas pats, tik atvirkščiai, vykdavo Lenino vardo bibliotekos
stotyje. Ten gynėsi raudonieji, o koalicijos pajėgos ne kartą bandė juos

21
iš ten išgrūsti. Koalicijai stotis turėjo didžiulę strateginę reikšmę, nes
sėkmingo šturmo atveju įgalintų suskaldyti Raudonąją liniją į dvi at­
karpas ir dar dėl to, kad atvertų perėjimą sykiu prie trijų linijų, o tai tik
vienintelė vieta, kur visos trys susikerta. Tik ten. Tai būtų lyg limfmazgis,
jei raudonojo maro būtų įveikta, atvertų kelią prie gyvybiškai svarbių
organų. Tam, kad to išvengtų, stotį reikėjo užimti bet kokia kaina.
Kiek nesėkmingos buvo raudonųjų pastangos užvaldyti Revoliucijos
Aikštę, tiek bevaisės buvo ir koalicijos pastangos išstumti tuos iš Lenino
vardo bibliotekos stoties.
Tuo metu liaudis ilso vis labiau ir labiau. Prasidėjo savavališkas
pasitraukimas iš karo lauko ir vis dažniau broliavimosi atvejų, kai
vienos ir kitos pusės kariai mesdavo ginklus... Tačiau, skirtingai nei
Pirmojo pasaulinio karo metu, raudoniesiems tai buvo ne į naudą.
Revoliucinis įkarštis palengva geso - komunistinis entuziazmas blėso.
Ne geresnė buvo ir koalicijos padėtis: nepatenkinti pastovia įtampa
ir kova dėl savo gyvybės, žmonės palikdavo pozicijas ir šeimomis iš
centrinių stočių išeidavo į pakraščius. Tuštėjo ir silpo Hanza. Karas
paveikė prekybą, prekeiviai ieškojo aplinkinių takų, prekybai svarbūs
keliai tuštėjo ir nyko.
Politikams, kuriuos vis mažiau palaikė kariai, teko skubiai ieškoti
galimybės baigti karą, kol ginklai nebuvo atsukti prieš juos. Tuomet,
griežto slaptumo aplinkoje ir, tokių atvejų būtinybės, neutralioje stotyje,
susitiko priešiškų pusių lyderiai: draugas Moskvinas - iš sovietų pusės,
iš koalicijos pusės - Žiedinės Linijos stočių sandraugos pirmininkas
Loginovas kartu su Tvaltvadze, Arbato konfederacijos, įskaitant visas
Arbatsko-Pokrovskaja linijos stotis atkarpoje tarp Kijevo ir daug išken­
tėjusios Revoliucijos Aikštės, prezidentu.
Taikos sutartį pasirašė nedelsdami. Pusės apsikeitė stotimis. Rau­
donoji linija visiškai dispozicijai gavo pusiau sugriautą Revoliucijos
Aikštę, bet Lenino bibliotekos stotį atidavė Arbato konfederacijai.
Vieniems ir kitiems šis žingsnis buvo nelengvas. Konfederacija prarado
vieną narį ir kartu valdas šiaurės rytuose. Raudonoji linija tapo punk­
tyrine, nes jos viduryje atsirado jai nepavaldi stotis ir kirto ją pusiau.
Nežiūrint to, kad abi šalys garantavo viena kitai laisvo tranzito per
buvusias jų teritorijas teisę, tokia padėtis negalėjo palikti raudonuosius
ramybėje... Tačiau tai, ką siūlė koalicija skambėjo per daug viliojančiai.

22
Todėl Raudonoji linija nusileido. Labiausiai dėl šio taikos susitarimo
laimėjo, žinoma, Hanza, kuri dabar galėjo be pasipriešinimo, įveikusi
paskutines kliūtis, suklestėti, apjungti žiedą. Susitarė dėl Status Quo
laikymosi, agitacinių ir kitų priešinančių abi puses veiksmų draudimo
buvusiose teritorijose. Visi liko patenkinti. Tuomet, kai pabūklai ir
politikai nutilo, atėjo propagandistų eilė, kurie turėjo išaiškinti m a­
sėms, kad būtent jie pasiekė stulbinamų diplomatinių pasiekimų ir, iš
esmės, laimėjo karą.
Nuo tos atmintinos dienos, kai buvo pasirašyta taikos sutartis pra­
slinko metai. Status Quo buvo laikomasi abiejų pusių. Hanza įžvelgė
ekonomiškai naudingą partnerį - stotį Raudonoji linija, o toji atsisakė
savo agresyvių ketinimų: draugas Moskvinas, Maskvos metropoliteno
Komunistų Partijos gensekas\ dialektiškai įrodė komunizmo sukūrimo
galimybę vienoje atskiroje linijoje ir priėmė istorinį sprendimą dėl tojo
kūrimo. Senoji nesantaika buvo užmiršta.
Šį pasakojimą Artiomas įsiminė taip gerai, kaip ir viską, ką jam pa­
sakojo patėvis.
- Gerai, kad baigėsi tos pjautynės... - ištarė Piotras Andrejevičius. -
Juk pusantrų metų už Žiedo nebuvo galima žengti: visur apsuptis,
dokumentus tikrina kone šimtą kartų. Aš tuo metu ten reikalų turėjau,
tačiau tik per Hanzą buvo galima. Taigi, ėjau per Hanzą. Tačiau ties
Taikos prospektu mane sustabdė. Vos prie sienos nepastatė.
- Nejaugi? O tu juk nepasakojai šito, Piotrai... Kaip tai atsitiko? -
susidomėjo Andrejus.
Artiomas šiek tiek nuliūdo, matydamas, kad pasakotojo rolė ne­
atsakingai išslydo. Tačiau istorija turėjo būti įdomi, todėl jis nutarė
paklausyti.
- Kaip kaip... Labai paprastai. Mane palaikė raudonųjų šnipu. Mūsų
linijoje, stotyje Taikos prospekte išeinu aš iš tunelio. O ten Hanza. Anek­
sija, taip sakant. Na, bet ten dar ne taip jau griežta - ten vyksta mugė,
prekybos zona. Jūs gi žinote - Hanzoje visada šitaip: tos stotys, kurios
pačiame Žiede randasi, - tai lyg jų namai; perėjimuose iš žiedinių stočių
radialinių link esti siena - muitinės, pasų kontrolė...
- Na, žinom mes visa tai, ko tu mums lekcijas skaitai... Tu pasakok,
geriau, kas po to tau nutiko! - pertraukė jį Andrejus.

* Generalinis sekretorius (vert. past)

23
 - Pasų kontrolė, - rūsčiai sutraukęs antakius, pakartojo Piotras An­
drejevičius. Dabar jis iš principo turėjo viską papasakoti, - radialinėse
stotyse buvo mugės, turgus... Ten svetimiems leidžiama. O per sieną -
na niekaip. Aš Taikos prospekto stotyje išlindau, turėjau puskilogramį
arbatos... Patronai reikalingi buvo automatui. Sugalvojau pakeisti. O
ten - karinė padėtis. Šaudmenų nekeičia. Aš vieno prekeivio užklausiau,
kito - visi tik ne ne ne... Ir šalin traukiasi. Tik vienas pakuždėjo man:
„Kokių, tau, patronų, mulki... Varyk iš čia, ir mikliai, tave jau tikriau­
siai įskundė. Čia tau mano draugiškas patarimas". Padėkojau jam ir
nutipenau atgal į tunelį. O prieš pat įėjimą mane sustabdo patrulis, ir
nuo stoties - švilpimas, ir dar keliese atbėga. „Dokumentus", - sako. Aš
jiems savo pasą su mūsų stoties anspaudu. Apžiūrinėja jie jį įdėmiai ir
klausia: „O kur jūsų leidimas?" Aš jiems nustebęs: „Kokį dar leidimą?"
Paaiškėja, kad norint pakliūti į stotį, būtina leidimą gauti: prie išėjimo
iš tunelio stovi stalas; tai jų kanceliarija. Tikrina asmenybę ir reikalui
esant išduoda leidimą. Įveisė, žiurkės, biurokratiją...
Kaip aš nepastebėjęs to stalo praėjau, nesuprantu...? Kodėl manęs
nesustabdė tie bukagalviai? O man dabar tiems patruliams aiškinti...
Stovi kirptas pusgalvis kamufliaže ir sako: Praslydai! Įsėlinai! Įslinkai!
Įšliaužei! Toliau varto mano pasą, mato jame sokolninkų anspaudą.
Gyvenau aš ten anksčiau, Sokolnikuose... Mato jis tą anspaudą ir jo
akys krauju plūsta. Tiesiog kaip buliui prieš raudoną audinį. Nusimeta
jis nuo peties automatą ir rikteli: rankas už galvos, šunsnuki! Iškart
pastebimi jo įgūdžiai. Griebia jis mane už pakarpos ir vilkte velka per
visą stotį - kontrolės punkto perėjos link, pas vyriausiąjį. Pakeliui: Luk­
terėk, man tik leidimą iš vyriausiojo tereikia gauti - iškart prie sienos
tave, šnipe. Man net bloga pasidarė. Bandau pasiteisinti, sakau: Koks
aš šnipas? Komersantas aš! Tik arbatos atnešiau iš VDNH. O jis man
atkerta, kad man tą arbatą sukiš į burną ir dar vamzdžiu suplaks, kad
daugiau tilptų. Deja, jo įtikinti man nesisekė. Be to, jeigu jo vyriausiasis
pritars, nuves mane į dušimtąjį metrą, pastatys veidu į vamzdžius ir
pridarys manyje papildomų skylių pagal karinės padėties įstatymus.
Mąstau, kad negerai kažkaip čia gaunasi... Prieiname prie kontrolinio
punkto ir tas pusgalvis eina tartis, kur jam geriau šauti. Žiūriu aš į jo
viršininką - lyg akmuo nuo širdies nusirito: Paška Fedotovas, mano
klasės draugas, mes su juo po mokyklos baigimo dar ilgai draugavome,
o vėliau pasimetėme...

24
 - Velniop tave! Išgąsdinai! Aš jau pagalvojau, kad galas, nušovė
tave, - pikdžiugiškai įsiterpė Andrejus, o visi susirinkusieji prie laužo
drauge pratrūko juoku.
Net pats Piotras Andrėjevičius, iš pradžių rūsčiai pažvelgęs į An­
drejų, vėliau nesusilaikęs, užkvatojo. Juokas pasklido tuneliu, kažkur
tolumoje sukeldamas iškreipto aido gūsius. Įsiklausydami į juos, visi
pamažu užtilo.
Tuomet iš tunelio gilumos, iš šiaurinės pusės, aiškiai pasigirdo tie
patys įtartini garsai: šnaresys ir nedideli skuboti žingsniai.
Andrejus, žinoma, buvo pirmasis, kuris visa tai išgirdo. Akimirksniu
nutilęs ir kitiems parodęs ženklą tylėti, jis pačiupo nuo žemės automatą
ir pašoko iš vietos. Lėtai trūktelėdamas automato graižtvą, jis tyliai,
glausdamasis prie sienos, pajudėjo į tunelio tamsą. Artiomas taip pat
pakilo: buvo smalsu, ką gi jis nubaidė tąsyk, tačiau Andrejus atsigręžė
ir mostelėjo ranką ir Artiomas paklusniai atsisėdo.
Automato buožę atrėmęs į petį, Andrejus sustojo toje vietoje, kur
tamsa lyg rūkas darėsi tirštesnė, o laužo šviesa visai silpo, pritūpė ir
riktelėjo:
- Duokite šviesos!
Vienas iš draugų įjungė galingą prožektorių, sukonstruotą vietinių
auksarankių iš seno automobilio žibinto, - ir ryškiai baltas šviesos
spindulys perskrodė tamsą. Išplėštas iš miglos sekundei jų regėjimo
lauke pasirodė neaiškus siluetas: kažkas visai nedidelio, nebaisaus, staiga
traukėsi atgal į šiaurę. Artiomas nesusilaikęs iš visų jėgų suriko:
Na, šauk, gi! Pabėgs, juk!
Tačiau Andrejus kažkodėl neiššovė. Piotras Andrėj evičius, laikyda­
mas užtaisytą automatą, irgi atsistojo ir sušuko:
- Andriucha! Tu gyvas?
Sėdėjusieji prie laužo sunerimę susižvalgė, sužvangėjo graižtvai. Juok­
damasis ir purtydamas striukę prožektoriaus šviesoje pagaliau pasirodė
Andrejus.
- Na, gyvas aš, gyvas! - pro juoką ištarė jis.
- Kas čia tokio juokingo? - nedrąsiai paklausė Piotras Andrejevičius.
- Trys kojos! Dvi galvos. Mutantai! Juodčkiai lenda! Visus išpjaus! Šauk,
o tai paspruks! Šitiek triukšmo. Tai bent! -juokėsi toliau Andrejus.
- Ko gi tu nešovei? Tu gi ne jaunėlis. Kaip tu pražiopsojai? Pameni,
gi, kas Poležajevskoje stotyje nutiko? - rūsčiai užklausė Piotras Andre­
jevičius, kai Andrejus sugrįžo prie laužo.

25
 - Na, girdėjau aš apie tą jūsų Poležajevskaja jau gal dešimtį kartų! -
numojo ranka Andrejus. - Šuo ten buvo! Sakyčiau, šunelis, o ne šuo... Jis
čia jau antrą kartą prie laužo, prie šilumos ir šviesos sėlina. O jūs vos jo
nenugalabijote ir dabar manęs klausiate: ko aš nešoviau? Galvažudžiai!
- Iš kur man žinoti, kad ten šuo buvo? - įsižeidė Artiomas. - Jis čia
tokius garsus skleidė... Ir dar, sako, prieš savaitę čia kiaulės dydžio žiurkę
matė, - jį net nupurtė, - pusę apkabos į ją suleido, o jai nieko.
- Labiau tikėk tais pasakojimais! Na, palauk, tuoj aš tau tą žiurkę
atnešiu! - pasakė Andrejus, persimetė automatą per petį, nuėjo nuo
laužo ir išnyko tamsoje.
Po minutės iš tamsos pasigirdo jo plonas švilpesys. Vėliau ir balsas
pasigirdo, švelnus, viliojantis:
- Na, eikš šen... Eikš čionai, mažuti, nebijok!
Jis įkalbinėjo kažką gana ilgai, apie dešimt kvietė ir švilpavo, ir štai,
pagaliau, jo siluetas vėl pasirodė migloje. Jis grįžo prie laužo, atsisėdo,
ir iškilmingai šypsodamasis, praskleidė striukę. Iš ten ant žemės išdribo
menkas, šlapias, siaubingai purvinas, susivėlęs neaiškios spalvos gaurais,
drebančiomis, juodomis, išgąsčio pilnomis akimis ir prispaustomis
mažomis ausytėmis, šunytis. Atsidūręs ant žemės jis puolė sprukti, bet
buvo pačiuptas už pakarpos tvirta Andrejaus ranka ir pakištas atgal.
Glostydamas jį, Andrejus nusivilko striukę ir apgaubė šunytį.
- Tegu pasišildo mažylis. Jis visiškai sušalęs... - aiškino Andrejus.
- Liaukis, Andriucha, greičiausiai jis gi blusuotas! - tikino jį Piotras
Andrėjevičius. - O galbūt ir kirmėlių turi. Pasigausi kokią nors bjaurastį
ir atneši į stotį...
- Gana tau, Andrejičiau! Nustok bėdoti. Štai žvilgtelk į jį! - ir atkėlęs
striukės atlapą, Andrejus pademonstravo pašnekovui simpatišką, vis
dar drebančio šunyčio, snukutį. - Pažiūrėk jam į akis, Andrejičiau! Šios
akys negali meluoti!
Piotras Andrejevičius skeptiškai žvilgtelėjo į šunelį. Jo akys buvo nors
ir išsigandusios, tačiau neabejotinai, garbingos. Piotras Andrejevičius
atlėgo.
- Na, tiek to jau... Jaunasis natūralistas... Palauk, aš jam ką nors pa­
kramtyti surasiu, - burbtelėjo jis, kišdamas ranką į kuprinę.
- Ieškok ieškok. Gal užaugs geras šuo, naudos bus. Tarkim, vokiečių
aviganis, - pareiškė Andrejus ir šunytį su striuke atsuko arčiau ugnies.

26
 - Įdomu iš kur jis atsirado? Iš tos pusės net žmonių nėra. Tik juodč-
kiai. Argi juodčkiai šunis laiko? - įtariai žiūrėjęs į šilumoje snaudžiantį
šunytį, paklausė vienas iš Andrejaus draugų, sulysęs, su garbanotais
juodais plaukais vyrukas, kuris visą tą laiką kitų klausėsi tylomis.
- Tu teisus, Kirilai, - rimtai atsakė Andrejus. Kiek man žinoma,
juodčkiai apskritai gyvūnų nelaiko.
- Tuomet kaip jie ten gyvena? Ką jie valgo? - dusliai paklausė antrasis
įsiterpęs į pokalbį. Tai buvo aukštas, petingas ir kresnas, iš pažiūros daug
matęs, vyras su plikai skusta galva ir tankiais antakiais, dėvintis ilgą ir
gerai pasiūtą odinį apsiaustą, kas savaime tuomet buvo reta.
- Ką valgo? Sako, visokį šlamštą. Dvėseną visokią. Žiurkes valgo.
Žmones valgo. Neišrankūs jie, žinok... - nuo pasibjaurėjimo kraipyda­
mas veidą, atsakė Andrejus.
- Hanibalai? - nenustebusiu balsu paklausė skustasis, atrodė, kad
jam teko susidurti su šiuo reiškiniu.
- Hanibalai... Žmogėdros jie. Velniai juos žino, kas jie per padarai.
Gerai, kad jie ginklų neturi, tai atsiginame. Bent jau kol kas. Piotrai!
Pameni prieš pusmetį vieną pavyko gyvą paimti?
- Pamenu, - atsiliepė Piotras Andrejevičius. - Dvi savaites išsėdėjo
mūsų karceryje. Nei mūsų vandens gėrė, nei mūsų valgio nepalietė,
taip ir padvėsė.
- Neištardėte? - paklausė skustasis.
- Jie mūsų kalba nė žodžio. Su jais rusiškai kalbi, o jie tyli. Visą tą laiką
tylėjo. Kaip liežuvį prarijęs. Ir mušė jį, o jis tylėjo, ir valgyti davė - tylėjo.
Urzgė tik kartais. Prieš mirtį dar staugė - visa stotis nubudo.
- Tuomet šuo iš kur čia atsirado? - priminė išsidraikęs Kirilas.
- Bala jį žino, iš kur jis čia... Gal nuo jų pabėgo. Gal jie suėsti jį
ketino. Čia viso labo pora kilometrų. Galėjo gi šuo nuo jų pabėgti? O
gal ji kieno nors. Ėjo kas nors nuo šiaurės, ėjo ir užsirovė ant juodčkių.
O šunelis spėjo laiku pasprukti. Na, nesvarbu iš kur ji čia. Tu pats į jį
pažiūrėk - panašus jis į pabaisą? Į mutantą? Šiaip, šunelis kaip šunelis,
nieko ypatingo. Ir prie žmonių eina - vadinasi, prijaukintas. Ko jam
prireikė jau kurį laiką?
Kirilas nutilo, apgalvojo argumentus. Piotras Andrejevičius iš kanis­
tro dar pripildė arbatinuką ir paklausė:
- Kas nors arbatos dar gers? Nagi dar po paskutinę, mums apsikeisti
greitai metas.

27
 - Arbata - tai jėga? Išgeriam, - pasakė Andrejus. Pasigirdo ir kitų
pritariančiųjų balsai.
Arbatinukas užvirė. Piotras Andejevičius įpylė visiems pageidaujan­
tiems ir paprašė:
Jūs šitą... Nereikia apie juodčkius. Praeitą kartą štai taip sėdėjome,
kalbėjome apie juos, o jie prišliaužė. O vyrai man pasakojo: jiems taip
pat buvo nutikę. Tai, žinoma, gal sutapimas, aš ne prietaringas, o gal -
ne? Gal jie jaučia? Mūsų pamaina jau baigiasi, kam mums tas šlamštas
baigiantis budėjimui?
- Tavo tiesa... Neverta, turbūt, - palaikė jį Artiomas.
- Na, jau, žmogau, ne būkštauk! Atmušimi Drąsino Artiomas An­
drejų, tačiau skambėjo nevisai įtikinamai.
Vien tik nuo minties apie juodčkius, nemalonus šiurpas sudirgino
Andrejaus kūną, nors jis ir stengėsi to neparodyti. Jis nebijojo nieko: nei
plėšikų, nei anarchistų-galvažudžių, nei raudonarmiečių. Nabai bijojo
ir tų padarų, tačiau ramiai apie juos galvoti negalėjo. Siaubą kėlė mintis
tai, ką jie gali padaryti.
Visi nutilo. Tyla apgaubė sėdinčiuosius prie laužo. Sunki, slegianti
tyla. Vos buvo galima išgirsti malkų trakšėjimą ugnyje, o iš šiaurinio
tunelio gilumos sklido duslus urzgesys, lyg Maskvos metropolitenas būtų
gigantiškas, nežinomo siaubūno žarnynas. Nuo tų garsų darėsi baugu.

28
 2 SKYRIUS

Artiomui vėl nedavė ramybės visokios mintys. Juodčkiai... Prakeiktos

būtybės... Tiesa, jo budėjimo metu pasitaikė tik viena kartą, tačiau
išsigando jis tuomet kaip reikiant; kaip neišsigąsi... Štai sėdi sargyboje,
šildaisi ties laužu. Staiga girdi: iš tunelio, kažkur iš gilumos, pasigirsta
ritmingas duslus stuksėjimas - iš pradžių tyliai, vėliau vis garsiau ir ar­
čiau... Akimirksniu jau siaubingai rėžia ausis kapų gaudesys, jau visiškai
greta... Kyla sąmyšis. Visi pašoka: kas maišus su smėliu, kas dėžes, ant
kurių sėdėjo, verčia į užtvarą paskubomis, kad būtų kuo prisidengti,
o vyriausiasis visu balsu rėkia: „Pavojus!" Nuo stoties į pagalbą skuba
rezervas, šimtas penkiasdešimtame metre ruošia kulkosvaidį, o čia, kur
teks atremti pirmąjį smūgį, žmonės slepiasi už maišų, už užtvarų, auto­
matus nutaiko į tumelio angą, ir pagaliau, kai padarai priartėja, įjungia
prožektorius. Keisti, absurdiški, juodi siluetai tampa matomi šviesos
spindulyje. Pliki, juoda blizgančia oda, didelėmis akimis ir įdubusiomis
burnomis... Ritmingai žygiuojantys pirmyn, artyn užtvarų ir žmonių, į
mirties gniaužtus, visu ūgiu vis arčiau ir arčiau... Trys... Penki... Aštuoni
padarai... Staiga pirmasis užriečia galvą ir geidulingai užstaugia.
Šiurpas pereina per kūną, norisi pašokti ir bėgti, mesti automatą, palikti
bičiulius - velniop viską ir bėgti... Prožektorius nukreiptas į padarų snu­
kius, bandant blykstelėt jiems į akis, nors matyti, kad jie net nesiraukia,
neprisidengia rankomis, o plačiai atmerktomis akimis žiūri į prožektorių
ir tolygiai eina į priekį vis arčiau... Pagaliau atbėga iš šimtas penkiasde­
šimtojo su kulkosvaidžiu, išsitiesia greta, pasklinda komandos... Viskas
paruošta... Griaudėja ilgai laukta: „Ugnis!" Sykiu pradeda pliekti keli
automatai, griaudėti kulkosvaidis. Tačiau juodčkiai nesustoja, nesilanksto
nuo kulkų, jie ritmingai ir ramiai visu ūgiu žygiuoja pirmyn. Prožektoriaus
šviesoje matyti, kaip kulkos varpo žvilgančius kūnus, atmeta juos atgal, jie
griūva, ir vėl pakyla, atsitiesia - ir vėl pirmyn... Ir vėl, šįkart užkimusiai,

29
todėl, kad peršauta gerklė, pasigirsta bauginantis kauksmas. Praeis dar
kažkiek laiko, kol plieninė kruša pagaliau palauš nežmogišką ir beprasmį
atkaklumą. Vėliau, kai jau visi padarai voliosis nebekvėpuodami (nors ar
jie išvis kvėpuoja?) ir nejudėdami, kulkų sudraskyti į skutelius, iš tolėliau,
nuo kokių penkių metrų, juos dar pribaigs kontroliniais šūviais į galvą.
Kai jau viskas bus baigta, kai kūnus sumesa į šachtą, vis dar prieš akis
stovės tas kraupus vaizdas - kai į juodus kūnus įsminga kulkos ir į plačiai
atmerktas akis švitina prožektorius, o jie vis tiek eina pirmyn...
Artiomą nukratė vien nuo šios minties. Na taip, geriau jau apie juos
nekalbėti, pagalvojo jis. Šiaip, dėl viso pikto.
- Ė, Andrejičiau! Ruoškis! Mes jau einam! - šūktelėjo jiems iš tamsos,
iš pietų. - Jūsų pamaina baigėsi!
Žmonės prie laužo nukrėsdami stingulį, keldamiesi ir pasirąžydami
sukruto, susirinko kuprines ir ginklus, o Andrejus pragriebė su savimi
ir jau prijaukintą šunytį. Piotras Andrejevičius ir Artiomas keliavo į
stotį, o Andrejus su savo žmonėmis - į savo trisšimtaipenkiasdešimtą,
laukti, kol ir juos pakeis.
Atėjo pamaina. Paspaudė vienas kitam rankas, išsiaiškino ar nebuvo
ko nors keisto, ypatingo, palinkėjo gero poilsio ir, tęsdami anksčiau
pradėtą pokalbį, susėdo arčiau laužo.
Kai visi pajudėjo tuneliu į pietus, stoties link, Piotras Andrejevičius
su Andrejumi apie kažką karštai diskutavo, matyt, grįžo prie vieno iš
amžinų ginčų, o antai skustasis didikis, klausinėdamas apie juodčkių
racioną, atsiliko nuo jų, ir susilygiavęs su Artiomu prisijungė žings­
niuodamas koja kojon.
- Tai ką, tu Suchojų pažįsti? - nežiūrėdamas į akis, žemu balsu pa­
klausė jis Artiomo.
- Dėdę Sašą? Na, taip! Jis mano patėvis. Aš ir gyvenu su juo drauge, -
sąžiningai atsakė Artiomas.
- Mat kaip... Patėvis. Nieko tokio negirdėjau... - burbtelėjo skustasis.
- O jūs kuo vardu? - ryžosi Artiomas, nuspręsdamas, kad jei žmo­
gus klausia apie jo giminę, tai suteikia jam teisę užduoti priešpriešinį
klausimą.
- Aš? Kuo vardu? - nustebęs paklausė skustasis. O, kam tau?
- Na, aš perduosiu žinią dėdei Sašai... Suchojui, kad jūs teiravotės
apie jį.

30
 - Ach, štai dėl ko... Pranešk, kad Chanteris... Chanteris klausė. Me­
džioklis. Linkėjimus perduok.
- Chanteris? Tai juk ne vardas? Kas tai, jūsų pavardė? Ar pravardė? -
klausinėjo Artiomas.
- Pavardė? Hm... - šyptelėjo Chanteris. - O ką? Priimtina... Ne, žmo­
gau, tai ne pavardė. Tai... Kaip tau pasakius... Profesija. O tu kuo vardu?
- Artiomas.
- Na ir šaunu. Būsime pažįstami. Mes mūsų pažintį, tikėtina, dar
pratęsim. Artimiausiu laiku. Lik sveikas!
Atsisveikindamas mirktelėjo Artiomui. Jis su Andrejumi liko šimtas
penkiasdešimtame metre.
Eiti liko jau visai nedaug. Iš toli buvo galima girdėti judrų stoties
šurmulį. Su Artiomu ėjęs Piotras Andrejevičius staiga susirūpinęs pa­
klausė:
Klausyk, Artiomai, o kas tas vyrukas? Ką jis tau pasakojo?
- Keistas kažkoks... Apie dėdę Sašą klausinėjo. Gal jo pažįstamas? O
jūs jo nepažįstate?
- Abejoju, ar pažįstu... Jis tik kelioms dienoms pas mus į stotį, su
kažkokiais reikalais, berods, Andrejus jį pažįsta, todėl ir pasiprašė su
juo į sargybą*. Velniai žino, kam jam prireikė į sargybą... Kažkur man
jo fizionomija matyta...
- Tiesa, tokią išvaizdą pamiršti sunkoka, - spėjo Artiomas.
- Taigi taigi. Kur gi aš jį mačiau? Kuo jis vardu, ar žinai? - pasiteiravo
Piotras Andrejevičius.
- Chanteris. Taip ir pasakė - Chanteris. Suprask kaip nori.
- Chanteris? Keistoka pavardė... - susiraukė Piotras Andrejevičius.
Tolumoje jau pasirodė raudona žara: VDNH, kaip ir daugelyje
stočių įprasto apšvietimo nebuvo; jau tris dešimtmečius žmonės gy­
veno prie melsvai raudono avarinio apšvietimo. Tik „asmeniniuose
apartamentuose" - palapinėse, kambarėliuose - retkarčiais šviesdavo
įprastos elektros lemputės. Tikra, ryški gyvsidabrio lempų šviesa
žibėjo tik pačiose turtingiausiose metro stotyse. Apie jas buvo kuria­
mos legendos, o provincialai iš pakraščių, Dievo užmirštų pusstočių,
būdavo, metų metus puoselėjo svajonę nusigauti ten ir pasižiūrėti į
šį stebuklą.

31
 Prie išėjimo iš tunelio jie pridavė sargybos postui ginklus, pasirašė,
ir Piotras Andrejevičius, atsisveikindamas ir spausdamas Artiomui
ranką, tarė:
- Eime prigulti! Aš pats vos ant kojų bepastoviu, o tu tikriausiai jau sta­
čias snaudi. Ir Suchojui - nuoširdūs linkėjimai. Tegul į svečius užeina.
Artiomas atsisveikino, ir jausdamas, kaip nuovargis slegia kūną,
nukulniavo į savo „namus“
VDNH gyveno porą šimtų žmonių. Kai kurie gyveno tarnybinėse
patalpose, tačiau didžioji jų dalis - palapinėse ant platformos. Palapi­
nės buvo kareiviškos, jau senos, patrintos, tačiau nudirbtos kokybiškai,
juolab, kad nei vėjo, nei lietaus jos čia, po žeme, nemato, o ir taisomos
buvo gana dažnai. Taigi, gyventi buvo galima: šilumos jos nepraleisdavo,
šviesos - taip pat, net garsus sulaikydavo; ko dar galėtų trūkti tokiam
būstui...
Palapinės glaudėsi ties sienomis ir stovėjo iš abiejų platformos pu­
sių - vienos nuo bėgių, kitos nuo perono pusės. Pats peronas buvo virtęs
panašiu į gatvę: viduryje buvo paliktas pakankamai platus praėjimas.
Kai kurios, didesnių šeimynų palapinės, stovėjo arkose. Tačiau, kelios
arkos buvo paliktos laisvos praėjimams - iš abiejų platformos pusių ir
centre. Apačioje, po grindiniu, buvo dar patalpų, tačiau jų lubos buvo
žemos ir jos nebuvo tinkamos gyventi; VDNH jas pritaikė maisto pro­
duktų laikymui.
Už keliasdešimt metrų du šiaurinius tunelius jungė trumpa atšaka.
Ji kadaise buvo nutiesta tam, kad traukiniai galėtų apsisukti ir važiuoti
atgal. Dabar gi, vienas iš šių tunelių driekėsi kaip tik iki šio nuvažiavi­
mo į atšaką, o toliau jis buvo užverstas, kitas vedė į šiaurę, Botanikos
sodo stoties link, pas patį Medvedkovą. Šis tunelis buvo paliktas kaip
atsitraukimo kelias, dėl viso pikto; kaip tik jame Artiomas ir budėjo.
Likęs gabalas antrojo ir jungiamoji tarpstotė buvo naudojami grybų
plantacijoms. Bėgiai ten buvo išardyti, dirvožemis išartas ir patręštas -
ten suveždavo atliekas iš pamazgų duobės; ir baltavo visur tvarkingai
nusėtos grybų kepurėlės. Taip pat užverstas buvo ir vienas iš dviejų
pietinių tunelių, trisšimtajame metre, ir ten, pačiame gale, tolėliau nuo
žmonių, buvo įrengtos vištidės ir kiaulių aptvarai.
Artiomo namai buvo centrinėje gatvėje - vienoje iš nedidelių pa­
lapinių, jis gyveno su patėviu. Patėvis buvo įtakingas žmogus admi­

32
nistracijoje. Jis buvo atsakingas už ryšius su kitomis stotimis, todėl jų
palapinėje niekas daugiau negyveno. Ji buvo jų asmeninė, aukščiausio
lygio. Pakankamai dažnai patėvis išvykdavo dviem ar trim savaitėm ir
niekada neimdavo su savimi Artiomo. Atsikalbinėjo, neva, tekdavo labai
pavojingus reikalus tvarkyti ir nenorįs jo gyvybe rizikuoti. Iš savo žygių
patėvis grįždavo sulysęs, apžėlęs, kartais sužeistas ir visada pirmą vakarą
sėdėjo su Artiomu ir pasakodavo jam tokius dalykus, kuriais sunku buvo
patikėti net visko mačiusiam šio groteskinio pasaulio gyventojui.
Artiomui, žinoma, norėjosi pakeliauti, tačiau šiaip sau slankioti po
metro buvo pernelyg pavojinga: nepriklausomų stočių patruliai buvo
labai įtarūs, su ginklais nepraleisdavo, o be ginklo eiti į tunelį - tikra
pražūtis. Taigi nuo to laiko, kai jie su patėviu atkeliavo iš Savelovskajos,
tolimesniuose žygiuose Artiomui neteko būti. Retkarčiais su reikalais
jis vykdavo į Aleksejevo, tiesa, ne vienas, su grupe, net iki Rygos nusi­
gaudavo. Dar jis prisiminė vieną kelionę, apie kurią niekam pasakoti
negalėjo, nors labai norėjosi...
Įvyko tai labai seniai, kai Botanikos sodo stotyje dar nebuvo jokių juo-
dčkių, o buvo tiesiog apleista, tamsi stotis, ir patruliai iš VDNH budėjo
daug šiauriau, o Artiomas buvo dar visai vaikėzas. Tuomet jie su bičiu­
liais surizikavo: su žibintais ir pavogtu iš kažkieno tėvų dvivamzdžiu jie,
praslinkę tarp pamainų per kraštinę užkardą ilgai šliaužė per Botanikos
sodą. Nors baugu, bet kartu ir smalsu buvo, nes ir ten kadaise gyveno
žmonės. Žibintų šviesoje bolavo gyvybės apraiškos: anglies, apdegusių
knygų, sulūžusių žaislų, suplyšusių apdarų likučiai... Šmaižiojo žiurkės,
ir retkarčiais, iš šiaurinio tunelio pasigirsdavo keistas urzgimo aidas.
Kažkuris Artiomo draugas (Artiomas jau nepamena kuris) tikriausiai
Ženka, gyviausias ir smalsiausias iš visų trijų jo draugų pasiūlė: kodėl
mums neišardžius užtvaros ir nenusibrovus eskalatoriumi viršun...
Tiesiog pažiūrėti, kaip ten ir kas ten?
Tuomet Artiomas iškart pasisakė prieš šią mintį. Pernelyg gyvi neto­
limos praeities patėvio pasakojimai apie pabuvojusius viršuje žmones,
kaip jie po to dar ilgai negalavo ir kokių baisių vaizdų jiems teko matyti.
Tačiau jį tuoj pat pradėjo įtikinėti, mat tai reta galimybė: kada dar pa­
sitaikys tokia proga, be tėvų nusigauti į tikrą apleistą stotį, o juolab čia
dar gali pakilti viršun, ir savo akimis pažvelgti į tai, kai virš tavęs nieko
nėra... Prarasdami viltį įkalbėti Artiomą geruoju, pareiškė, kad jei jis

33
toks bailys, tuomet lai sėdi apačioje ir laukia, kol jie sugrįš. Artiomui
likti vienam apleistoje stotyje nebuvo taip baisu, tačiau suteršti savo
reputaciją draugų akyse jam pasirodė visiškai nepakeliama mintis ir
skaudančia širdimi jam nebeliko nieko kito, kaip sutikti.
Visų nuostabai, atskiriančios platformą nuo eskalatoriaus užtvaros
mechanizmas, veikė ir būtent Artiomui pavyko prikelti jį po pusvalan­
džio trukusių pastangų. Surūdijusi geležinė siena su velnišku griežimu
pasidavė į šoną ir prieš juos atsivėrė trumpa kylančių į viršų laiptelių
eilė. Kai kurie jų buvo sukritę ir per atsivėrusias angas žibintų šviesoje
matėsi milžiniški krumpliaračiai, amžiams sustoję nežinia kada, rudžių
suėsti ir apkerpėję kažkuo vos pastebimai judančiu.
Nelengva jiems buvo prisiversti pakilti. Keliskart laiptai, ant kurių jie
lipo, girgždėdami sujudėdavo ir prasmegdavo žemyn, o jie, kabindamiesi
už šviestuvų, peržengdavo kiaurymes. Nors kelias viršun neužtruko,
tačiau pradinis ryžtas po pirmojo prasmegusio laipto staiga išgaravo, ir
jie, drąsindami save, įsivaizdavo esą tikraisiais stalkeriais.
Stalkeriais...
Šis keistas ir svetimas žodis jiems tiko. Juo vadino žmones, kuriuos
vargas vertė brautis į užleistus karinius poligonus, ardyti nesusprogu-
sius sprogmenis ir bombas, spalvotųjų metalų supirkėjams pridavinėti
žalvarines gilzes; ir keistuolius, taikos metu šliaužiojančius kanalizacijos
angomis; na ir dar kažin ką... Tačiau visus juos siejo šis tas bendro: vi­
suomet tai buvo ypač pavojinga profesija, visuomet - akistata su nežino­
mybe, paslaptimi, grėsme, neaiškumu... Kas žino, kas dėjosi apleistuose
poligonuose, kur tūkstančių sprogimų išdarkyta, tranšėjų išarta, kata­
kombomis išrausta ir paliko baisiais daigais užsėta radioaktyvi žemė?
Niekam nežinia, kas galėjo apsigyventi megapolio kanalizacijoje po to,
kai darbininkai uždarė liukus tam, kad visam laikui paliktų niūrius,
ankštus ir dvokius koridorius...
Metro stalkeriais vadino tuos retus drąsuolius, kurie ryždavosi pasiek­
ti viršų. Apsitaisę apsauginiais kostiumais, dujokaukėmis su tamsintais
stiklais, iki ausų apsiginklavę tie žmonės pakildavo į viršų parūpinti
visiems būtinų daiktų: ginklų, įvairios įrangos, detalių, kuro... Žmonių,
kurie ryždavosi tam, buvo šimtai, tačiau tų, kurie grįždavo gyvi - viene­
tai, ir jie būdavo aukso vertės, labiau vertinami nei buvę metropoliteno
darbuotojai. Patys įvairiausi pavojai laukdavo jų ten, viršuje - nuo radia­

34
cijos iki kraupių, sudarkytų jos padarų. Paviršiuje taip pat buvo gyvybės,
bet tai jau nebuvo ta, žmogui suvokiama, gyvybės forma.
Kiekvienas stalkeris tapdavo žmogumi-legenda, pusdieviu, kuriais
žavėdavosi ir vaikai, ir suaugusieji. Kai vaikai gimsta pasaulyje, kuriame
daugiau nėra kur ir nėra dėl ko skristi ir plaukti, o žodžiai „lakūnas" ir
„jūreivis" blanksta ir palaipsniui praranda esmę; jie svajoja tapti stalke-
riais. Išeiti, pasidabinus žvilgia ginkluote, lydimam šimtų dievinančių
ir garbinančių žvilgsnių, viršun, pas Dievus, kautis su siaubūnais ir
sėkmingai grįžti atgal, po žeme, su kuro ir šaudmenų atsargomis, su
šviesa ir ugnimi. Nešiniems gyvenimo...
Stalkeriu norėjo tapti ir Artiomas, ir jo bičiulis Ženka, ir Vitalikas-
Rakštis. Versdami save šliaužti viršun bauginančiai girgždančiu eska­
latoriumi su smengančiais laiptais, jie įsivaizdavo dėvintys apsauginius
kostiumus su dozimetrais, su atkištais gigantiškais kulkosvaidžiais, kaip
ir priklauso tikram stalkeriui. Tačiau neturėjo jie nei dozimetrų, nei
apsaugos, o vietoj kareiviškų kulkosvaidžių teturėjo seną dvivamzdį,
kuris vargu ar šaudė...
Gana greitai pakilimas pasibaigė ir jie atsidūrė beveik pačiame vir­
šuje. Laimei, buvo naktis, kitaip neišvengiamai būtų apakę. Per daugel
metų gyvenimo po žeme prie tamsos ir raudonos šviesos pripratusios
akys nepakeltų tokios šviesos. Apakę ir bejėgiai vargu ar jie būtų grįžę
namo.
Botanikos sodo vestibiulis buvo beveik sunykęs, apgriuvęs stogas,
per kurį matėsi jau nuo radioaktyvių debesų pragiedrėjęs tamsiai mė­
lynas vasarinis, nusėtas miriadais žvaigždžių, dangus. Tačiau ką reiškia
žvaigždėtas dangus, nesuvokiančiam, jog gali nebūti lubų virš galvos,
vaikui. Kai tu pakeli žvilgsnį ir jis nebeatsiremia į betonines perdangas,
aprūdijusių laidų ir vamzdžių pynes, o paskęsta tamsiai mėlynoje aibėje,
staiga išsikerojusiai virš tavo galvos, - koks tai jausmas! O žvaigždės!
Ar gali, niekuomet žvaigždžių nematęs, žmogus įsivaizduoti kas yra
begalybė, kai tikriausiai pats begalybės suvokimas, kadaise, atrastas,
naktinio dangaus skliauto įkvėpto žmogaus. Milijonai spindinčių ugne­
lių, sidabrinės vinelės, įspraustos į mėlyno aksomo skliautą.
Jie, nepajėgę ištarti nė žodžio stovėjo tris, penkias, dešimt minučių,
ir nebūtų pajudėję iš vietos, įdėm, gyvi iškeptų paryčiui, jei visai arti
nepasigirstų baisus, sielą stingdantis kauksmas. Atsikvošėję, jie smegčia

35
puolė žemyn, eskalatoriaus link, neatsikvėpę ėmė bėgti, pamiršę atsar­
gumą ir keliskart vos neprasmego ant dantuotų krumpliaračių, tačiau
laikydamiesi drauge ir padėdami vienas kitam, kelią atgal jie įveikė
gana greitai.
Kūlversčiais nusiritę nuo paskutiniųdešimties laiptų, pakeliui pametę
dvivamzdį, jie tuo pat skubėjo prie užtvaros valdymo pulto. Tačiau -
velniai rautų! - surūdijęs gelžgalis užsikirto; jis nė neketino grįžti į
ankstesnę padėtį. Mirtinai išsigandę nuo minties, kad juos persekios
monstrai iš viršaus, jie nuskuodė pas savuosius, šiaurinės užkardos link.
Supratę, kad jie, atidarę mutantams kelią žemyn, į metro, pas žmones,
tikriausiai padarė kažką neišvengiamai blogo, vis dėlto jie susitarė jokiais
būdais niekam neprasitarti, ir niekam nepasakoti kur buvę. Užkardoje
jie pasakė, kad buvo nuėję į šoninį tunelį medžioti žiurkių, bet pametė
ginklą, išsigando ir grįžo.
Žinoma, Artiomui, tuomet kaip reikiant kliuvo nuo patėvio. Minkštą
vietelę dar ilgai peršėjo nuo kareiviško diržo, tačiau Artiomas laikėsi,
kaip įkalintas partizanas ir neišdavė karinės paslapties. Jo bičiuliai taip
pat tylėjo. Jais patikėjo.
Tačiau dabar, prisimindamas tą istoriją, Artiomas vis dažniau susi­
mąsto: ar ta kelionė, o svarbiausia užsikirtusi užtvara, susijusi su jau
kelerius metus žmones puldinėjančiomis bjaurybėmis?
Pakeliui pasisveikindamas su priešais einančiaisiais, tai šen, tai ten
stabtelėdamas pasiklausyti naujienų, paspausdamas bičiuliams ranką,
pakštelėdamas į lūpas pažįstamai merginai, vyresniesiems papasako­
damas kaip laikosi patėvis, Artiomas, pagaliau, pasiekė namus. Viduje
nieko nebuvo ir, nebepajėgdamas kovoti su nuovargiu, Artiomas nutarė
nelaukti patėvio, o eiti miegoti: aštuonių valandų budėjimas iš kojų
galėjo bet ką išversti. Jis nusitraukė aulinius, išniro iš striukės ir griuvo
veidu į pagalvę. Netrukus Artiomas užmigo.
Palapinės uždanga prasivėrė ir į vidų įslinko masyvi figūra, kurios
veido nebuvo galima išvysti, tik matėsi lygus pakaušio siluetas raudono
avarinio apšvietimo šviesoje. Pasigirdo duslus balsas: „Na, štai, mes ir
vėl susitikome, drauguži. Patėvio tavo, matomai nėra. Ne bėda. Mes jį
surasim. Anksčiau ar vėliau. Nepabėgs. O štai tu dabar su manim eisi.
Mums yra apie ką pakalbėti. Apie užtvarą Botanikos Sode“. Sustingęs
Artiomas atpažino neseniai sutiktą užkardoje žmogų, tą, kuris pasivadi­

36
no Chanteriu. O tasai lėtai ir tylomis artinosi prie Artiomo, jo veido vis
dar nesimatė, kažkaip keistai sklido šviesa... Artiomas norėjo pasišaukti
pagalbos, tačiau tvirta, šalta lyg lavono ranka užspaudė jam burną. Štai
pagaliau jam pavyko pačiupti žibintuvą, įjungti ir pašviesti tam žmogui
į veidą. Nuo to, ką Artiomas pamatė, jam atėmė jėgas ir apėmė siaubas:
vietoje žmogaus veido, tegul grubaus ir rūstaus, prieš jį stūksojo baisus,
juodas snukis su dvejomis didelėmis abejingomis akimis be baltymo ir
išsikišusiu snukiu... Artiomas išsprūdo ir spruko iš palapinės. Staiga
užgeso šviesa ir stotis paniro į tamsą, tik kai kur tolumoje matėsi laužų
atspindžiai. Ilgai nemąstęs, Artiomas puolė bėgti šviesos link. Būtybė
riaumodamas šoko paskui Artiomą: „Stok! Tau nėra kur bėgti!" Drioks­
telėjo baisus žvengimas, palaipsniui virsdamas jau pažįstamu kapinių
staugimu. O Artiomas bėgo, neatsigręždamas, paskui save girdėdamas
ritmingą sunkių, negreitų ir tolygių žingsnių trypsėjimą, lyg jo persekio­
tojas žinotų, kad skubėti nėra kur ir Artiomas anksčiau ar vėliau įklius...
Kai Artiomas pagaliau atbėgo, jis pamatė, kad nusisukęs prie laužo sėdi
žmogus. Jaunuolis, prašydamas pagalbos, pakrutino jį... Tačiau tasai
staiga nusviro ant žemės ir tapo aišku, kad jis seniai numiręs, o jo veidas
nežinia kodėl pasidengęs šerkšnu. Tuomet Artiomas atpažino sušalusį
žmogų - tai jo patėvis, dėdė Saša...
- Ė, Artiomai! Gana miegoti! Nagi, kelkis! Tu jau septynias valan­
das pūti į ūsą... Kelkis, miegaliau! Svečius priimti reikia! - pasigirdo
Suchojaus balsas.
Artiomas atsisėdo lovoje ir apdujęs įsmeigė akis į patėvį.
- O, dėde Šaš... Tai tu... Tau viskas gerai? - po ilgo mirksėjimo, paga­
liau paklausė jis. Matydamas prieš save dėdę Sašą, Artiomas vos susilaikė
nepaklausęs, ar Suchojus gyvas.
- Kaip matai! Nagi, kelkis, gana voliotis. Aš tave su savo draugu
supažindinsiu, - ragino Suchojus.
Greta pasigirdo duslus pažįstamas balsas ir Artiomą išmušė šaltas
prakaitas - prisiminė košmarą sapnuose.
- O jūs jau pažįstami? - nustebo Suchojus. Na, Artiomai, tu guvus!
Pagaliau į palapinę įsmuko svečias. Artiomas krūptelėjo ir prisiglaudė
prie palapinės krašto - tai buvo Chanteris. Miego košmaras vėl šmėkš­
telėjo priešais akis: tuščios tamsios akys, sunkių žingsnių dundėjimas
už nugaros, sustingęs lavonas prie laužo...

37
 - Taip. Jau susipažinome, - nenoriai tiesdamas svečiui ranką, tarė
Artiomas.
Chanterio ranka pasirodė karšta ir sausoka, ir Artiomas pradėjo
įtikinėti save, kad tai buvo tiesiog sapnas, nieko blogo tame žmoguje
neslypi, tai tik įkaitusi aštuonių valandų budėjimo sapne matytų koš­
marų vaizduotė...
- Klausyk, Artiomai! Padaryk gerą darbą! Užkaisk virdulį! Ragavai
mūsų arbatos? - mirktelėdamas paklausė svečio Suchojus. - Uf, stipri
žolelė!
- Teko patirti, - linktelėjęs atsiliepė Chanteris. - Gera arbatukė. Pe-
čatnikuose irgi daro. Šiaip sau gėralas. Pas jus - kitas reikalas.
Artiomas nuėjo vandens, po to grįžo prie bendro laužo - virdulio
užkaisti. Palapinėse kurti laužą griežtai draudžiama: taip jau sudegė
kelios stotys. Pakeliui Artiomas galvojo, kad Pečatniki - tai visai kitoje
metro pusėje, iki ten bala žino kiek eiti, kiek persėdimų, perėjimų, per
kiek stočių reikia prasibrauti - kai kur apgaule, su mūšiu ar pažinčių
dėka... O šis taip atlaidžiai sako: „Pečatnikuose taip pat...“ Na, ką jau
čia kalbėti, paslaptinga asmenybė... Ir baisoka. O kokia ranka - lyg
gniaužtais suspaustų, o juk Artiomas irgi ne koks skystuolis ir neprošal
dalyvauti rankų lenkimo dvikovose: kas ką nulenks.
Užkaitinęs virdulį jis grįžo į palapinę. Chanteris jau buvo nusimetęs
lietpaltį, po kuriuo jis dėvėjo juodą naro kostiumą su apykakle, priglu­
dusį prie jo gumbuoto kūno ir tvirto kaklo ir ties juosmeniu pakištą
po karininko diržu suveržtomis kareiviškomis kelnėmis. Ant kostiumo
jis buvo apsivilkęs liemenę su daugybe kišenių, o po pažastimi, dėkle,
kabėjo juodinto plieno galingas pistoletas. Tik atidžiai įsižiūrėjęs, Ar­
tiomas pamatė, kad tai „StečkinKsu įsuktu prie jo ilgu duslintuvu ir dar
su kažkokiu įrenginiu iš viršaus. Tikriausiai tai lazerinis taikiklis. Toks
monstras turėjo kainuoti krūvą pinigų. Ginklas ne paprastas, pastebėjo
Artiomas, tikrai ne savigynai. Tuomet Artiomas prisiminė, kai Chanteris
prisistatė jam „Medžiokliu"
- Na, Artiomai, užpilk svečiui arbatos! Nagi, sėskis, Chanteri, sėskis!
Pasakok! - ragino Suchojus. - Bala žino, kiek tavęs nematęs!
- Apie save - vėliau. Nieko įdomaus. O štai pas jus, girdėjau, keisti
dalykai dedasi. Padarai, kažkokie, landžioja. Iš šiaurinės pusės. Paklau­

38
siau šiandien gandų, kol sargyboje buvome. Kas tai? - sau įprastu būdu,
trumpais, lyg nukirstomis frazėmis, paklausė Chanteris.
- Tai mirtis, Chanteri, - staiga paniurusiai atsakė Suchojus. - Tai
mūsų būsima mirtis slenka. Mūsų likimas atslenka. Štai kas tai.
- Kodėl gi mirtis? Aš girdėjau jūs gerai juos spaudžiate. Jie gi be­
ginkliai. Tačiau kas jie? Kas ir iš kur? Aš nieko panašaus kitose stotyse
negirdėjau. Niekada. O tai reiškia, kad niekur kitur to nėra. Aš noriu
sužinoti, kas tai. Aš nujaučiu didelį pavojų. Noriu žinoti pavojaus mastą,
noriu suprasti aplinkybes. Todėl aš čia. Dabar supranti?
- Pavojus turi būti likviduotas, ar ne, Medžiokli? Tu tebesi kaubojus...
Tačiau ar gali pavojus būti likviduotas, —štai klausimas, - liūdnai šyptelėjo
Suchojus. - Štai kame keblumas. Čia daug sudėtingiau, nei tau gali pasi­
rodyti. Daug sudėtingiau. Tai ne šiaip sau zombiai, vaikštantys numirėliai
kaip kine. Tik kine viskas paprasta: užtaisai revolverį sidabrinėmis kulko­
mis, - vaizdingai parodęs ranka pistoletą, tęsė jis, - pykšt-pykšt, ir blogis
nugalėtas. O čia - kas kita. Kažkas baisaus... O juk mane sunku įbauginti,
Chanterį, tu tai žinai.
- Panikuoji? - nustebusiai paklausė Chanteris.
- Jų svarbiausias ginklas - baimė. Žmonės vos atsilaiko savo pozici­
jose. Vyrai su ginklais, su automatais, su kulkosvaidžiais - juos puola
beginkliai. Žinodami, kad turi kokybinę ir kiekybinę persvarą, vos ne
bėga, nuo siaubo iš proto kraustosi, o kai kurie, slapčia tau galiu pasa­
kyti, jau išprotėjo. Ir tai ne šiaip sau baimė, Chanteri! - Suchojaus balsas
prislopo. - Tai... Nežinau kaip tau aiškiau nupasakoti... Kaskart tai vis
stipriau. Kažkaip jie smegenis veikia... Ir man rodos, sąmoningai. Iš toli
juos pradedi jausti, ir tas pojūtis vis stiprėja, lyg slegiantis nerimas, ir
pakinkliai ima drebėti. O dar nieko nesigirdi, ir nesimato, tačiau tu jau
žinai, kad jie netoliese, eina... Eina... Ir staiga pasigirsta kauksmas - nors
bėk... O prieina arčiau - kratytis pradedi. Po to dar ilgai vaidenasi, kaip
jie atmerktomis akimis prožektorių šviesos link eina...
Artiomas atsiduso. Pasirodo, ne tik jį košmarai kankino. Anksčiau
jis šia tema stengėsi su niekuo nesikalbėti - bijojo, kad palaikys bailiu
ar nenormaliu.
- Psichiką pakerta, niekšai! - tęsė Suchojus. - ir, žinai, jie lyg tavo
bangas gaudo, ir kitą kartą tu juos dar labiau jauti, dar labiau bijai. Tai
ne šiaip baimė... Aš žinau.

39
 Jis nutilo. Chanteris sėdėjo nejudėdamas ir stebėdamas žvilgsniu,
pastebimai, apgalvojo išgirstą istoriją. Vėliau jis siurbtelėjo karšto užpilo
ir lėtai, tyliai ištarė.
- Tai grėsmė viskam, Suchojau. Visam šiam suterštam metro, ne tik
jūsų stočiai.
Suchojus tylėjo, lyg nenorėdamas nieko sakyti, tačiau staiga jis
pratrūko.
- Visam metro, sakai? Na, ne tik metro. Visai mūsų progresyviai
žmonijai, kuri visgi prisižaidę su savo progresu. Laikas mokėti! Gyvybių
kova, Medžiokli. O tie juodžiai, ne velniai ar kokie nors bjaurybės. Tai
Homo novus - kita evoliucijos pakopa, geresnė už mus, prisitaikanti
prie aplinkos. Ateitis yra jų, Medžiokli. Galbūt, sapiensai dar pabus kelis
dešimtmečius, nors ir pusę šimtmečio tuose pragaro tuneliuose, kuriuos
gi patys sau ir išsirausė, dar kai jų buvo per daug ir visi kartu netilpo
paviršiuje, tuomet, kai tuos, vargingesnius dieną tekdavo sukišti po
žeme. Tapsime išblyškę, sunykę, kaip Velso morlokai\ pameni iš „Laiko
mašinos": ateityje gyveno požemiuose tokios būtybės? Taip pat kadaise
buvo sapiensai... Taigi, mes optimistai, mes nenorime padvėsti! Mes savo
išmatose auginsime grybukus, o kiaulės taps naujais geriausiais žmogaus
draugais, taip sakant, išgyvenimo partneriais... Mes pasigardžiuodami
rysim multivitaminus, tonomis paruoštus rūpestingų protėvių. Mes
baikščiai šliaušime į paviršių tam, kad paskubomis prigriebtumėme dar
vieną kanistrą benzino, dar kažin kokių skudurų, jeigu pasiseks - saują
šovinių, o po to bėgte bėgsim atgal į savo tvankius požemius, apdairiai
žvalgantis į šonus, ar niekas nepastebėjo. Todėl, kad ten, viršuje, mes
jau nebe namie. Pasaulis jau nepriklauso mums, Medžiokli... Pasaulis
nebe mūsų.
Žiūrėdamas, kaip iš puodelio lėtai kyla ir palapinės prieblando­
je tirpsta arbatos garai, Suchojus užtilo. Chanteris nieko neatsakė ir
Artiomas pagalvojo, kad niekada jis to dar negirdėjo iš savo patėvio.
Nieko nebeliko iš jo įprasto įsitikinimo, kad būtinai viskas bus gerai, iš
jo „Nebūkštauk, įveiksimi" Iš jo padrąsinančio mirktelėjimo... Argi tai
buvo tik netikra ?

* Gerberto Velso fantastinio romano „Laiko mašina" personažai - požemių humanoidi-

niai padarai.

40
 - Tyli, Medžiokli? Tyli... Nagi, paprieštarauk! Kur tavo argumentai?
Kur tasai tavo optimizmas? Paskutinį kartą, kai mes su tavimi kalbėjo­
mės, tu dar tvirtinai, kad radiacijos lygis atslūgs ir žmonės sugrįš į pa­
viršių. Et, Medžiokli... „Pakils saulė virš miško, tik ne man...a - pašaipiai
pragydo Suchojus. Nesvarbu, ką besakytų filosofai ar teigtų sektantai,
mes dantimis įkibsime į gyvenimą, mes laikysimės iš visų jėgų. O kas
jeigu nieko ten ir nėra? Nesinori tikėti, nesinori, tačiau kažkur širdies
gilumoje tu žinai, kad taip yra... O juk mums patinka šitas dalykas, Me­
džiokli, tiesa? Mums su tavimi labai patinka gyventi! Mes su tavimi šliau-
žiosime prasmirdusiais požemiais, apsikabinus miegoti su kiaulėmis ir
ėsti žiurkes, bet mes išgyvensime! Juk taip? Nubusk, Medžiokli! Niekas
neparašys apie tave knygos: „Sakmė apie didį Žmogų", niekas neapdai­
nuos tavo valios gyventi, tavo hipertrofinio savisaugos instinkto... Kiek
tu atlaikysi valgydamas grybus, multivitaminus ir kiaulieną? Pasiduok,
sapiensail Tu nebe gamtos valdovas! Tave nuvertė! Ne, tau nebūtina
padvėsti sykiu, niekas neverčia. Pašliaužiok, dar pamerdėk, springdamas
savo išmatomis... Bet, atmink, sapiensai: tu savo nugyvenai! Evoliucija,
dėsniai, kuriuos tu perpratai, jau atliko naują viją, ir tu daugiau nebe
aukščiausia pakopa, nebe kūrybos ratilas. Tu - dinozauras. Užleisk vietą
naujoms, tobulesnėms rūšims. Nevalia būti egoistais. Žaidimas baigtas,
laikas leisti kitiems pažaisti. Tavo laikai praėjo. Tu - mirei. Tegu ateities
civilizacijos laužo galvas - nuo ko gi išmirė sapiensai. Nors vargu ar tai
ką nors sudomins...
Šio monologo metu, įdėmiai tyrinėdamas savo nagus, Chanteris,
pagaliau pakėlė žvilgsnį į Suchojų ir sunkiai ištarė:
- O tu smarkiai pasidavei nuo to laiko, kai aš tave paskutinį kartą
mačiau. Juk aš pamenu, kaip tu man sakei, jog jei išsaugosime kultūrą,
jeigu nesugaišime, rusiškai kalbėti nepamiršime, jeigu savo vaikus skai­
tyti ir rašyti išmokysime, tai niekis, tai, galbūt ir po žeme išgyvensime...
Tu man šitą ar ne tu sakei? Tu... O štai dabar - pasiduok, sapiensai...
Kaip gi taip?
- Na, tiesiog, supratau aš kai ką, Medžiokli. Pajaučiau tai, ko galbūt tu
suprasi, o gal ir niekada nesuprasi: mes, dinozaurai, gyvename paskutines
savo dieneles... Tegu tai truks dešimtmetį ar net šimtmetį, vis vien...
- Pasipriešinimas beprasmis, taip? - nedraugišku balsu pratęsė Chan­
teris. Prie to lenki?

41
 Suchojus tylėjo nuleidęs akis. Artiomas puikiai suprato, kad jam
buvo sunku pripažinti savo silpnumą, ypač tai padaryti seno draugo
akivaizdoje. Skaudu jam buvo iškelti baltąją vėliavą...
- O štai ir ne! Nesulauksite! - atsikeldamas visu ūgiu lėtai ištarė Chan-
teris. - Ir jie nesulauks! Sakai, naujos rūšys. Evoliucija? Nebegrįžtama
žūtis? Mėšlas? Kiaulės? Vitaminai? Aš dar ne to mačiau? Aš šito nebijau.
Supratai? Aš rankas aukštyn neiškelsiu. Savisaugos instinktas? Vadink
tai kaip nori. Taip, aš dantimis į gyvenimą kabinsiuos. Velniop tavo
evoliuciją. Tegu kitos rūšys palaukia savo eilės. Aš ne gyvulys, kurį veda
skersti. Iškelk baltąją vėliavą, Čingačguke, ir eik pas tuos tobulesnius
ir labiau prisitaikiusius, užleisk jiems savo vietą istorijoje! Jeigu jauti,
kad prisikariavai, pirmyn - pasiduok, aš neteisiu tavęs. Tačiau nedrįsk
manęs tempti paskui save. Ir nebandyk manęs įbauginti. Nebandyk
manęs tempti paskui save į skerdyklą. Kam tu man skaitai pamokslą? Jei
tu nebūsi vienas, jei tu pasiduosi kolektyve, tau nebus taip gėda? O gal
priešai žada dubenį karštos košės už kiekvieną, atvestą į nelaisvę, bičiulį?
Mano kova beprasmė? Sakai, kad mes ant bedugnės krašto? Spjaunu aš
į tą bedugnę. Jeigu tu manai, kad tavo vieta - bedugnėje, labiau įkvėpk,
ir - pirmyn. O man su tavim nepakeliui. Jeigu Išmintingas Žmogus,
rafinuotas ir civilizuotas sapiensas renkasi kapituliaciją, tai aš atsisakysiu
šio garbingo titulo ir verčiau tapsiu žvėrimi. Būsiu kaip žvėris, su bepro­
tišku užsispyrimu kabinsiuos į gyvenimą, ir įsikibsiu į gerklę kitiems,
kad išgyvenčiau. Ir aš išgyvensiu. Aišku?! Išgyvensiu!
Jis atsisėdo ir tyliai paprašė Artiomo šliukštelėti jam dar arbatos.
Suchojus atsistojo ir pats nuėjo užkaisti arbatinuko, niūrus ir nebylus.
Artiomas pasiliko palapinėje vienu du su Chanteriu. Paskutiniai jo
žodžiai, ta jo žvinganti neapykanta, jo piktabūdiškas pasitikėjimas, kad
jis išgyvens, sužadino Artiomą, bet jis ilgai nesiryžo prabilti pirmasis.
Tuomet Chanteris kreipėsi į jį pats:
- Na, o tu ką galvoji, vaikine? Sakyk, nesidrovėk... Taip pat nori,
kaip augalas? Kaip dinozauras? Sėdėti ir laukti, kol tavęs ateis? Žinai
posakį apie varlę piene? Kai dvi varlės įkliuvo pieno puodynėje. Viena,
racionaliai mąstanti, laiku suprato, kad priešintis beprasmiška ir likimo
nepakeisi. O ten gal pomirtinis gyvenimas yra, tuomet, nėra reikalo ręž-
tis ir guosti save viltimi. Sudėjo letenas ir nugrimzdo žemyn. O antroji,
kvailė, turbūt buvo ateiste. Pradėjo kapanotis. Rodos, ko jai spyriotis,

42
jei toks likimas? Kapanojosi, kapanojosi... Kol pieną į grietinę suplakė.
Ir išsiropštė. Taigi, pagerbkime atminimu jos draugę, beprasmiškai
žuvusiai dėl filosofijos ir racionalaus mąstymo progreso.
- Kas jūs? - pagaliau ryžosi paklausti Artiomas.
- Kas aš? Tu jau žinai, kas aš. Medžioklis.
- Tačiau, ką reiškia - Medžioklis? Kuo jūs užsiimate? Medžiojate?
- Kaip tau paaiškinti... Tu žinai kaip sutvertas žmogaus organiz­
mas? Jis turi milijonus mažyčių ląstelių - vienos perduoda elektrinius
signalus, kitos - saugo informaciją, dar kitos - susiurbia maistingąsias
medžiagas, likusios - deguonies nešiotojos... Tačiau visos jos, net pačios
reikšmingiausios, žūtų net dienai nepraėjus, žūtų ir visas organizmas,
jei nebūtų ląstelių, atsakingų už imunitetą. Jas vadina - makrofagais. Jie
veikia kaip laikrodis ar metronomas. Ritmiškai ir metodiškai. Infekcijos
atveju, makrofagai suranda, suseka ją, kad ir kur ji besislapstytų, anks­
čiau ar vėliau suranda ir... - jis ranka mostelėjo, lyg nusukinėtų kažkam
sprandą ir išleido nemalonų šiugždu garsą, - likviduoja.
- Tačiau ryšį tai turi su jūsų profesiją? - atkakliai klausė Artiomas,
įkvėptas tokio stipraus ir svarbaus žmogaus dėmesio.
- Įsivaizduok, kad visas metropolitenas - žmogaus organizmas. Sudė­
tingas, susidarytas iš keturiasdešimties tūkstančių ląstelių, organizmas.
Aš - makrofagas. Tai mano profesija. Bet kuris pakankamai pavojingas
ir galintis pakenkti visam organizmui pavojus, turi būti likviduotas. Tai
mano darbas. Aš - medžioklis. Makrofagas.
Su virduliu grįžo Suchojus ir, pilstydamas verdantį nuovirą į puode­
lius, m atyt, pakeliui sukaupęs mintis, kreipėsi į Chanterį:
- Ką gi tu ruošiesi likviduoti pavojaus šaltinį, kaubojau? Leistis į
medžioklę ir iššaudyti visus juodčkius? Vargu ar tai tau pavyks. Nėra
išeities, Chanteri. Nėra.
- Visada yra nors viena išeitis, Suchojau. Paskutinė išeitis. Susprog­
dinti jūsų šiaurinį tunelį į skutulius. Užversti jį visiškai. Ir atkirsti tavo
naująją rūšį. Tegu sau dauginasi viršuje ir nelenda prie mūsų, kurmių.
Požemis - tai dabar mūsų aplinka.
- Aš tau kai ką įdomaus papasakosiu. Apie tai mažai kas žino mūsų
stotyje. Vienas tunelis pas mus jau susprogdintas. Tai štai, virš mūsų -
virš šiaurinio tunelio - driekiasi gruntinių vandenų srovės. Kai sprogdi­
no antrąją šiaurinę liniją, mūsų vos neužliejo. Vos stipresnis užtaisas - ir

43
sudie, gimtoji VDNH. Tai štai, jeigu mes dar užtaisysim sprogmenų, mus
ne šiaip sau užlies. Mus nuplaus radioaktyvi masė. Tuomet bus galas ne
tik mums. Štai kur slypi viso pavojaus esmė. Jeigu tu dabar tokiu būdu
stosi j tarprūšinį mūšį, tai mūsų rūšis pralaimės. Šachas.
- O ką hermetiniai vartai? Nejaugi negalima jų tiesiog uždaryti iš
tunelio pusės? - prisiminė Chanteris.
- Hermetinius vartus prieš penkiolika metų kažkokie gudruoliai
visoje linijoje išardė ir pritaikė vienos stoties sustiprinimui, dabar jau
niekas nebeatsimena kokios. Negi nežinojai? Štai tau dar šachas.
- Sakyk man, jų spaudimas pastaruoju metu didėja? - Chanteris, lyg,
pasidavė pasakęs, ir nukreipė pokalbį kita linkme.
- Didėja? Dar kaip! Juk sunku patikėti - visai neseniai mes apie juos
nieko nežinojome. O štai dabar - pagrindinis pavojus. Patikėk manimi,
artėja diena, kai mus tiesiog nušluos su visais mūsų sutvirtinimais, pro­
žektoriais ir kulkosvaidžiais. Juk neįmanoma sukelti ant kojų visą metro
dėl vienos mažavertės stoties... Taip, pas mus verda visai neblogą arbatą,
tačiau vargu ar kas nors sutiks aukoti savo gyvybę dėl tokios nuostabios
arbatos, kaip mūsiškė. Galiausiai visuomet atsiras konkurentai iš Pečatni-
kų... Vėl šachas! - liūdnai šyptelėjo Suchojus. - Mes niekam nereikalingi.
Patys mes jau greitai nebepajėgsime susidoroti su puolimais. Atkirsti
juos, susprogdinti tunelio mes negalime. Pakilti viršun ir išdeginti jų
lizdus dėl žinomų priežasčių mes taip pat negalime... Matas. Matas tau,
Medžiokli! Ir man matas. Visiems mums artimiausiu laiku visiškas matas,
jeigu supranti, ką turiu omenyje, - pašaipiai pasakė Suchojus.
- Pažiūrėsim, - atkirto Chanteris. - Pažiūrėsim.
- Jie dar pasėdėjo, kalbėdami apie visokius dalykus, dažnai Artiomas
girdėjo nežinomus vardus, iš kadaise nepasakotų ir negirdėtų istorijų
nuotrupų. Kartais netikėtai įsiliepsnodavo kažkokie seni ginčai, kuriuo­
se Artiomas mažai ką suprasdavo ir kurie, akivaizdžiai, tęsėsi metų me­
tus, prigesdavo draugams išsiskyrus ir vėl įsižiebdavo susitikimo metu,
kuriems, kiekvienas jų, ruošdamasis apgalvodavo naujus argumentus.
Pagaliau Chanteris pakilo, ir pasakęs, kad jam laikas eiti miegoti, nes
skirtingai nei Artiomas, kuris po sargybos liko ant kojų, atsisveikino su
Suchojumi. Prieš išeidamas jis staiga atsigręžė į Artiomą ir pašnibždėjo
jam: „Išeik minutėlei".

44
 Artiomas tuoj pat pašoko ir, nekreipdamas dėmesio į nustebusį pa­
tėvio žvilgsnį, išėjo paskui Chanterį. Jis, aklinai sagstydamas savo ilgą
lietpaltį ir keldamas apypaklę, laukė Artiomo.
- Pasivaikštom? - pasiūlė jis ir palengva žengtelėjo pirmyn, svečių
palapinės link, kurioje jis apsistojo. Artiomas neryžtingai pajudėjo pas­
kui, mėgindamas nuspėti apie ką toks žmogus nori pasikalbėti su juo,
vaikinuku, kuris dar nieko reikšmingo ir naudingo nėra nuveikęs.
- Ką manai apie tai, kuo aš užsiimu? - paklausė Chanteris.
- Jėga... Juk jeigu jūsų nebūtų... Na, ir kitų, tokių, kaip jūs, jeigu tokių
dar yra... Tai mes visi jau seniausiai... - sutrikusiai sulemeno Artiomas,
kurį išmušė karštis nuo jo paties švebeldžiavimo ir dar nuo to, kad štai
dabar, kaip tik dabar, kai toks žmogus atkreipė į jį dėmesį, kažką nori
jam pasakyti, netgi paprašė išeiti, kad vienu du, be patėvio, o jis rausta,
kaip mergiotė, ir kažką sopulingai lemena.
- Vertini? Na, jeigu liaudis vertina, - šyptelėjo Chanteris, - vadina­
si, nėra ko klausyti pralaiminčiųjų. Dreba tavo patėvis, štai kas. O juk
jis išties narsus žmogus... Na, bent jau buvo toks... Kažkas čia baisaus
vyksta, Artiomai. Kažkas tokio, ko negalima taip palikti. Teisus tavo
patėvis: tai ne šiaip gyvastis, kaip dešimtyse kitų stočių, ne šiaip sau
vandalai, ne išsigimėliai. Tai kažkas naujo. Kažkas grėsmingo. Nuo jo
dvelkia šalčiu. Dvelkia kapais. Man tik esant dvi paras jūsų stotyje, jau
į mane pradeda skverbtis jūsų baimė. Ir kuo daugiau sužinai apie juos,
kuo labiau juos tyri, kuo daugiau matai, tuo stipresnė baimė, aš taip
suprantu. Tu, tarkim, juos ne dažnai matei, taip?
- Kol kas vienąsyk: aš tik neseniai pradėjau į šiaurę sargybon vaikš­
čioti, - prisipažino Artiomas. - Tačiau, tiesą sakant, man ir vieno karto
pakako. Iki šiol košmarai kankina. Štai, tarkim, šiandien. O juk kiek
laiko nuo tos dienos praėjo!
- Košmarai, sakai? Ir tau taip pat? - paniuro Chanteris. - Tiesa...
Nepanašu į atsitiktinumą. Jei pagyvenčiau dar šiek tiek pas jus, pora
mėnesių, pavaikščiočiau reguliariai į tą jūsų sargybą, ne išimtis, kad
ir aš sugižčiau... Ne, brolau. Suklydo tavo patėvis dėl vieno dalyko. Ne
jis tai kalba. Ne jis taip galvoja. Tai jie už jį galvoja, ir jie gi už jį kalba.
Pasiduok, sako, pasipriešinimas beprasmis. Jis jų ruporas. Pats, galbūt,
to nesupranta... Iš tikrųjų tie niekšai prisiderina ir veikia psichiką. Mat,
velniava! Sakyk, Artiomai, - kreipėsi jis vardu, ir tai buvo patvirtinimas

45
to, ką ketino pasakyti. - Turi paslaptį? Ką nors tokio, ko niekam stotyje
neprasitartum, o pašaliečiui atskleistum?
- Na... - sutriko Artiomas, ir įžvalgiam žmogui to užtektų, kad su­
prastų, kad tokia paslaptis yra.
- Ir aš turiu paslaptį. Keičiamės! Man reikia su kažkuo pasidalinti
savo paslaptimi, tačiau turiu būti tikras, kad jos neišplepės. Todėl, tu
man savo - ir ne kokią nors paistalą apie mergiotes, o ką nors rimto, ko
neturi niekas žinoti. Ir aš tau pasakysiu kai ką. Tai man svarbu. Labai
svarbu, supranti?
Artiomas sudvejojo. Smalsumas, žinoma, suveikė, tačiau buvo baugu
savo paslaptį atskleisti šiam žmogui, kuris buvo ne tik asmenybė iš di­
džiosios raidės, įdomus pašnekovas ir kupinas nuotykių žmogumus, bet
sprendžiant iš visko, ir šaltakraujis žudikas, be menkiausio dvejojimo
galintis pašalinti bet kokias kliūtis kelyje ir metotiškai atlikti darbą be
pašalinių emocijų. Ar galima pasitikėti tokiu žmogumi, bandė suvokti
Artiomas.
Chanteris padrąsinamai pažvelgė jam į akis:
- Nebijok. Manęs tu gali nebijoti. Garantuoju neliečiamybę! - ir jis
sąmoksliškai mirktelėjo Artiomui.
Jie priėjo prie svečių palapinės, šiai nakčiai atitekusiai visiškai Chan-
terio žiniai, tačiau į vidų neįėjo. Artiomas pagalvojo dar kartą ir vis dėlto
ryžosi. Jis įkvėpė daugiau oro ir po to paskubomis, vienu įkvėpimu, išklojo
visą istoriją apie žygį į Botanikos sodą. Kada jis baigė, Chanteris, pergal­
vodamas tai, ką išgirdo, kurį laiką tylėjo. Po to jis kimiu balsu ištarė:
- Tiesą pasakius, tave ir tavo draugus už tai priklausytų nužudyti
auklėjimo sumetimais, bet aš tau jau garantavau neliečiamybę. Tavo
draugams, tarp kitko, tai negalioja...
Artiomo širdis susitraukė, jis pajautė, kaip stingo nuo baimės ir linko
kojos. Kalbėti jis nebepajėgė, todėl tylėdamas laukė kaltinamosios kalbos
tęsinio. Nesulaukė.
- Tačiau atsižvelgiant į tuometį jūsų amžių ir kvailumą, o taip pat ir
į įvykio senatį, jums atleidžiama. Gyvenkite, - ir, siekiant kuo greičiau
ištraukti Artiomą iš prislėgtos būsenos, Chanteris dar kartą, tik dabar
padrąsinančiai, mirktelėjo jam. - Tik įsimink, kad iš tavo kaimynų sto­
tyje malonės nelauk. Taip kad tu savanoriškai perdavei į mano rankas

46
galingą ginklą prieš patį save. O dabar klausyk mano paslapties... Ir, kol
Artiomas graužėsi dėl savo plepumo ir neįžvalgumo, Chanteris tęsė:
- Aš į šitą stotį per visą metropoliteną ne šiaip sau ėjau. Aš savo
neatsižadu. Pavojus, kaip tu jau ne kartą šiandien girdėjai, turi būti
pašalintas. Turi būti. Ir jis bus pašalintas bet kokia kaina. Aš tai pada­
rysiu. Tavo patėvis bijo. Jis pamažu tampa jų ginklu, kaip aš suprantu.
Jis ir pats vis mažiau priešinasi ir mane bando įtikinti. Jei gruntiniai
vandenys tai - tiesa, tuomet tunelio sprogdinimas, žinoma, atmesti­
nas. Tačiau tavo pasakojimas man kai ką paaiškino. Jeigu jie pirmąsyk
pradėjo veržtis čionai po jūsų žygio, tai jie šliaužia iš Botanikos sodo
pusės. Kažkas ten ne taip, turbūt užsodinta buvo kažkas, jei užsigimė
tai... Vadinasi, juos galime blokuoti ten, arčiau paviršiaus. Be pavojaus
išlaisvinti gruntinius vandenis. Tik, velnias žino, kas darosi už jūsų
trisšimtojo metro. Ten jūsų valdžia baigiasi. Prasideda tamsos galia -
labiausiai paplitusi valdžios forma Maskvos metropoliteno teritorijoje.
Aš eisiu ten. Apie tai neturi žinoti niekas. Suchojui pasakysi, kad aš
klausinėjau tavęs apie padėtį stotyje, ir tai bus teisybė. Na, tau, galbūt, ir
neprireiks nieko aiškinti, jeigu viskas bus gerai, jeigu aš grįšiu, pats viską
paaiškinsiu, jeigu prireiks. Tačiau gali būti taip, - įdėmiai pažvelgęs į
Artiomą, stabtelėjo akimirksniui, - jog galiu negrįžti. Bus sprogimas ar
nebus, jeigu aš negrįšiu iki ryt ryto, kažkas turės pranešti apie tai, kas
man atsitiko ir papasakoti mano bičiuliams, kas per velniava vyksta
jūsų šiauriniuose tumeliuose. Visus savo ankstesnius pažįstamus šioje
stotyje, tarp jų ir tavo patėvį, aš šiandien mačiau. Ir aš jaučiu, aš beveik
matau, kaip mažas abejonės ir baimės kirminas graužia smegenis visų,
kurie dažnai susiduria su jų poveikiu. Aš negaliu pasikliauti žmonėmis
su kirmėlėtomis smegenimis. Man reikia sveiko žmogaus, kurio proto
dar neužvaldė tie padarai. Man reikia tavęs.
- Aš? Bet kuo gi aš galiu jums padėti? - nustebo Artiomas.
- Paklausyk manęs. Jeigu aš negrįšiu, tu turėsi bet kokia kaina - bet
kokia kaina, girdi?! - nusigauti į Polisą. Į miestą... Ir surasti ten žmogų
pravarde Malūnininkas. Jam tu papasakosi visą istoriją. Ir dar štai kas.
Aš dabar tau duosiu vieną daiktą, perduok jam, kad jis patikėtų, jog tai
išties nuo manęs. Užeik minutėlei! - Nuėmęs įėjimo spyną, Chanteris
kilstelėjo palapinės dangalą ir praleido Artiomą vidun.

47
 Palapinėje buvo ankšta dėl ant grindų gulinčios didžiulės rusvai žals­
vos kuprinės ir įspūdingo dydžio kelioninės mantos. Žibinto šviesoje
Artiomas įžvelgė mantos gelmėse nykiai kyšantį kažkokio didoko ginklo
vamzdį. Tikriausiai išardyto rankinio kulkosvaidžio. Pirmiau, nei Chan­
teris uždengė jį nuo pašalinių akių, Artiomas spėjo pastebėti blausiai
juodas metalines dėžes su kulkosvaidžio juostomis, glaustai suguldytas
vienoje ginklo pusėje ir nedideles priešpėstines žalias granatas.
Nieko nekomentavęs dėl šio arsenalo, Chanteris atsegė šoninę kupri­
nės kišenę ir išėmė iš ten mažą metalinę kapsulę, padarytą iš automato
šovinio gilzės su kulkos vietoje įsuktu dangteliu.
- Štai, imk. Nelauk manęs daugiau nei dvi dienas. Ir nebijok. Tu visur
sutiksi žmones, kurie tau padės. Padaryk tai būtinai! Tu žinai, kas nuo
tavęs priklauso. Man nereikia tau dar kartą aiškinti, juk taip? Viskas.
Palinkėk man sėkmės ir nešdinkis... Man reikia išsimiegoti.
Artiomas vos išspaudė atsisveikinimo žodžius, paspaudė galingą
Chanterio. ranką ir, pakumpęs nuo įpareigotos jam misijos, nukulniavo
savo palapinės link.

48
 3 SKYRIUS

Artiomas, žinoma, manė, kad jam grįžus neišvengs priekabaus tardymo,

patėvis būtinai jo klausinės apie ką jie su Chanteriu kalbėjosi. Tačiau,
priešingai jo lūkesčiams, patėvis nelaukė su kuolu ir paruoštais ispa­
niškais auliniais, o taikiai šnopavo - iki šiol jam neteko miegoti ilgiau
paros.
Dėl naktinių budėjimų ir miego dienomis Artiomo dabar vėl laukė
naktinė pamaina arbatos fabrike.
Per dešimtmečius gyvenimo požemyje, tamsoje, blankiai raudonoje
šviesoje, tikrasis dienos ir nakties suvokimas pamažu išblėso. Naktimis
stoties apšvietimas šiek tiek silpdavo, kaip tai buvo daroma kadaise toli­
mųjų maršrutų traukiniuose, kad žmonės galėtų išsimiegoti, bet niekada,
išskyrus avarinius įvykius, visiškai neužgesdavo. Tačiau paūmėjęs per
išgyventus tamsoje metus žmonių regėjimas negalėjo prilygti apsigyve­
nusių tuneliuose ir apleistuose perėjimuose padarų regėjimui. „Dienos"
ir „Nakties" atskirtis buvo iš įpročio nei dėl būtinybės. Nors „Naktis"
greičiausiai turėjo prasmę, kadangi daugeliui stoties gyventojų buvo
patogu, tuomet ilsėjosi ir gyvuliai, silpnindavo apšvietimą ir drausdavo
triukšmauti. Tikslų laiką gyventojai sužinodavo ir tikslindavo pagal du,
sumontuotus virš įėjimo į tunelius skirtingose pusėse, stoties laikrodžius.
Šie laikrodžiai prilygo tokiems svarbiems strateginiams objektams, kaip
ginklų sandėlis, vandens ir elektros generatorių filtrai. Juos visą laiką
stebėjo, menkiausi sutrikimai nedelsiant buvo pašalinami, o bet kokie,
ne tik diversiniai, o ir tiesiog chuliganiški bandymai pasukti juos, buvo
baudžiami pačiais griežčiausiais būdais, net ištrėmimu iš stoties.
Čia galiojo savas griežtas baudžiamasis kodeksas, pagal kurį stoties
administracija nusikaltėlius teisė skubiu tribunolu, atsižvelgiant į pasto­
vią nepaprastąją padėtį, dabar, matyt, nustatytą amžinai. Diversija prieš
strateginius objektus užtraukdavo aukščiausią bausmę, už rūkymą ir
ugnies užkūrimą perone, ne tam skirtose vietose (bendroje „virtuvėje",

49
esančioje perono krašte, prie naujojo išėjimo iš stoties vedančių laiptų);
už neatsargų elgesį su ginklais ir sprogmenimis stotyje priklauso nea­
tidėliotinas išvijimas ir turto konfiskacija.
Tokios drakoniškos priemonės buvo pateisinamos, nes jau kelios
stotys sudegė į plėnis. Ugnis akimirksniu pasklido po palapinių mies­
telius, pasiglemždama visus be išimties, ir beprotiški, kupini skausmo
riksmai dar kelis mėnesius po katastrofos buvo girdėti kaimyninių stočių
gyventojų ausyse, o apanglėję, sulipę išsilydžiusiu plastiku ir brezentu,
kūnai, kyšoję suskilinėję nuo nesuvokiamo karščio dantys - persigan­
dusių, prošal keliaujančiųjų, netyčia užklydusių į šį pragarą prekeivių
žibintų šviesoje.
Siekiant išvengti tokios niūrios pasekmės daugelyje stočių neatsakin­
gas elgesys su ugnimi buvo įtrauktas į sunkių baudžiamųjų nusikaltimų
gretas.
Išvijimu buvo baudžiamos net vagystės, sabotažas ir piktybinis dar­
bų vengimas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad beveik visą laiką visi buvo
matomi ir kad stotyje gyveno viso labo virš porą šimtų žmonių, tokie,
ir išvis nusikaltimai buvo daromi itin retai, įprastai atvykėlių.
Darbo prievolė stotyje buvo būtina, ir visi, nuo mažo iki didelio,
turėjo atidirbti savo normą. Kiaulių ferma, grybų plantacijos, arbatos
fabrikas, mėsos kombinatas, ugniagesių ir inžinerinės tarnybos, ginklų
cechas - kiekvienas gyventojas dirbo viename, neretai dviejose vietose.
Be to, vyrai dar privalėjo kartą per dvi paras atlikti kovinę sargybą vie­
name iš tunelių, o konfliktų metu ar iš metro gelmių pasirodant kokiam
nors naujam pavojui, sargybą kelis kartus stiprindavo, ir ant metro bėgių
pastoviai stovėjo paruoštas mūšiui rezervas.
Taip preciziškai gyvenimas buvo suderintas nedaugelyje stočių, ir
tikroji šlovė, kurią užsitarnavo VDNHytraukė daugelį norinčiųjų įsikurti
joje. Tačiau pašaliečius priimdavo retai ir nenorom.
Iki naktinės pamainos arbatos fabrike liko dar kelios valandos ir
Artiomas, nerasdamas sau vietos, nupėdino pas geriausią savo bičiulį
Ženką, tą patį, su kuriuo jie tuomet leidosi į lengvabūdišką kelionę
viršun.
Su Ženka jie buvo vienmečiai, tačiau gyveno jis, skirtingai nei Ar­
tiomas, su savo tikrąja šeima: tėvu, motina ir mažąja sesute. Tokių
atvejų, kai išsigelbėti pavykdavo visai šeimai, buvo vienetai, ir Artiomas
slapta pavydėdavo savo draugui. Artiomas, žinoma, labai mylėjo patėvį

50
ir gerbė jį net dabar, po to, kai pašlijo nervai, bet taip pat jis puikiai
suvokė, kad Suchojus jam ne tėvas, ir apskritai ne giminė, ir niekada
nevadino jo tėvu.
O Suchojus, iš pradžių pats pasiprašęs vadinti jį dėde Saša, vėliau
gailėjosi dėl to. Metai bėgo, ir jis, senas tunelių vilkas, taip ir nesuspėjo
sukurti tikros šeimos, neturėjo jis net moters, kuri lauktų jo iš žygių.
Jam spausdavo širdį, žvelgiant į motinas su mažais vaikais, ir jis svajojo
apie tai, kad išauš ir jo gyvenime ta diena, kada nebereikės daugiau ei­
linį kartą išeiti į tamsą, pradingti iš stoties gyvenimo ilgoms dienoms ir
savaitėms, o gal net ir visam laikui. Ir tuomet, tikėjosi jis, atsiras moteris,
pasirengusi tapti jo žmona, ir gims vaikai, kurie, kai išmoks kalbėti,
vadins jį ne dėde Saša, o tėčiu. Senatvė ir negalia sėlino vis arčiau, laiko
liko vis mažiau ir mažiau, ir reikėjo turbūt suskubti, bet vis nepavykdavo
ištrūkti, užduotis keitė užduotį ir nebuvo kol kas tokio, kuriam būtų
galima perduoti dalį savo darbų, patikėti savo ryšius ir atskleisti profe­
sines paslaptis, o pats galėtų dirbti kokį nors paprastesnį darbą stotyje.
Jis jau senokai pamąstydavo apie ramesnį užsiėmimą ir net gerai žino­
jo, kad galėjo tikėtis vadovaujamų pareigų stotyje dėl savo autoriteto,
įspūdingos tarnybos istorijos ir draugiškų santykių su administracija.
Tačiau tinkamos pamainos jam nenusimatė net tolimoje ateityje ir, guos­
damas save mintimis apie laimingą rytojų, jis gyveno diena iš dienos,
vis atidėdamas savo galutinį sugrįžimą, vilgydamas prakaitu ir krauju
šlifuodamas svetimas stotis ir tolimųjų tunelių betoną.
Artiomas žinojo, kad patėvis, nepaisant savo beveik tėviškos jam
meilės, nemato jame savo veiklos tęsėjo ir apskritai, nors ir visiškai ne­
pelnytai, laiko jį nevėkšla. Į tolimuosius žygius jis Artiomo nesikvietė,
nežiūrint to, kad Artiomas vis labiau brendo ir jam jau buvo nebegalima
atsakyti tuo, kad jis dar per jaunas. Jis nesuprasdavo, kad būtent šiuo
savo nepasitikėjimu Artiomu pastūmėdavo jį rizikingiausioms avan­
tiūroms, už kurias pats gi ir bausdavo. Jis, matyt, norėjo, kad Artiomas,
kelionėse po metro veltui nerizikuotų savo gyvybe, o gyventų taip, kaip
svajojo pats Suchojus: ramiai ir saugiai dirbtų ir augintų vaikus, tuščiai
neleistų savo jaunystės. Tačiau, linkėdamas tokio gyvenimo Artiomui, jis
užsimiršdavo, kad pats pirmiau, nei siekiant jos, perėjo ugnį ir vandenį,
spėjo išgyventi šimtus nuotykių ir prisisotinti jais. Ir ne įgyta per laiką
išmintis, o nuovargio metai dabar darė savo. Artiomas gi buvo kupinas
energijos, jis tik pradėjo gyventi, ir vegetuoti, trupinant ir džiovinant

51
grybus, keičiant vystyklus, niekada neryžtant eiti už penkišimtojo metro,
jam tai atrodė visiškai neįmanoma. Jo noras ištrūkti iš stoties stiprėjo
sulig kiekviena diena, taip, kad jis vis aiškiau ir aiškiau suvokė, kokį
likimą jam ruošia patėvis. Arbatos fabrikanto ir daugiavaikio tėvo rolė
Artiomui nebuvo patraukli. Būtent trauka nuotykiams, lyg noras pasi­
gauti tunelio skersvėjus ir skuosti paskui juos į nežinomybę, pasitinkant
savo lemtį. Tikriausiai visa tai įžvelgė jame Chanteris, patikėjęs jam tokią
nepaprastą, susijusią su didžiule rizika, užduotį. Medžioklis turėjo gerą
uoslę tokiems žmonėms, ir jau po valandos pokalbio jis suprato, kad
gali pasikliauti Artiomu. Netgi jeigu Artiomas nepasieks tikslo, jis bent
primiršęs užduotį, nepasiliks stotyje, jeigu Chanteriui kažkas atsitiktų
Botanikos sodo stotyje.
Chanteris nesuklydo dėl savo pasirinkimo.
Laimei, Ženka buvo namie, ir dabar Artiomas galėjo praleisti vakarą
prie arbatos puodelio prisimindamas paskutinius gandus ir pokalbius
apie ateitį.,
- Sveikas! - atsišaukė bičiulis Artiomo pasisveikinimui. - Tu taip pat
šiandien į naktinę pamainą? Štai ir mane paskyrė. Taip nesinori, norėjau
jau viršininko paprašyti, kad pakeistų. Na, jeigu tave prie manęs pastatys,
nieko, pakentėsiu. Tu šiandien budėjai? Sargyboje buvai? Na, pasakok!
Aš girdėjau pas jus ten nepaprastoji padėtis buvo... Kas ten nutiko?
Artiomas reikšmingai sužvairavo į Ženkos jaunesniąją sesutę, kuri
taip susidomėjo būsimu pokalbiu, kad net nustojo brukti medžiaginei
lėlei, pasiūtą jos mamos, grybų lupenų, ir, sulaikiusi kvėpavimą, iš už
palapinės kampo žiūrėjo įjuos savo apvaliomis akimis.
- Girdi, mažoji! - supratęs, ką būtent turi galvoje Artiomas, kiek
rūstokai pasakė Ženka, - tu, šitą, susirink savo daiktelius ir eik žaisti pas
kaimynus. Berods, Katia tave į svečius kvietė. Su kaimynais reikia palai­
kyti gerus santykius. Taip, kad, imk savo lėlytes į glėbį - ir pirmyn!
- Pamanyk, koks svarbumas! Aš ir taip viską žinau! Apie šungrybius
šituos jūs kalbėsite! - paniekinamai sulemeno ji atsisveikinant.
- O tu, Lenką, per maža dar apie šungrybius samprotauti. Tau dar
pienas nuo lūpų nenudžiūvo! - pastatė ją į vietą Artiomas.
- Kas tas pienas? - liesdama savo lūpas, nustebusiai paklausė mer­
gaitė.
Tačiau aiškinti niekas nepanoro ir klausimas liko be atsakymo.
Kai ji išėjo, Ženka iš vidaus užsegė palapinės dangalą ir paklausė:

52
 - Na, kas gi nutiko? Nagi, klok! Aš jau tiek visko išgirdau. Vieni
sako, kad didžiulė žiurkė iš tunelio išlindo, kiti, kad jūs juodčkių šnipą
atbaidėt, ir netgi sužeidėt. Kuo tikėti?
- Niekuo netikėk! - patarė Artiomas. - Visi meluoja. Šuo tai buvo.
Mažas šunytis. Jį Andrejus paėmė, tas, jūrų pėstininkas. Sakė, kad už­
augins vokiečių aviganį, - nusišypsojo Artiomas.
- Aš juk kaip tik iš Andrejaus ir girdėjau, kad tai žiurkė buvo! - nu­
stebęs ištarė Ženka. - Negi jis tai tyčia pamelavo, ar kaip?
- O tu ką, nežinai? Juk tai jo mėgstami juokeliai: apie kiaulės dydžio
žiurkes. Humoristas jis, supranti, - atsakė Artiomas. - O pas tave kas
naujo? Kas iš vaikinų girdėti?
Ženkos draugai buvo prekeiviai, vežiojo arbatą ir kiaulieną į Taikos
prospektą, į mugę. Atgal vežė vitaminus, skudurus, visokį šlamštą, kartais
net gaudavo riebaluotas, dažnai su trūkstamais puslapiais, knygas, kurios
nežinomais keliais atsirasdavo Taikos prospekto stotyje, prakeliavusios
pusę metro, klaidžiojusias iš vienos kelioninės dėžės į kitą, iš kišenės į
kišenę, iš prekeivio prekeiviui tam, kad pagaliau rastų savo šeimininką.
VDNH didžiavosi tuo, kad nepaisant nuošalumo nuo centro ir pa­
grindinių prekybos kelių, gyventojams pavykdavo ne tik išgyventi sulig
kiekviena diena blogėjančiomis sąlygomis, bet ir puoselėti, nors tik sto­
ties ribose, gęstančią visame metropolitene žmogiškąją kultūrą. Stoties
administracija stengėsi skirti tam kiek įmanoma daugiau dėmesio. Vai­
kus būtinai mokė skaityti, stotyje net buvo sava maža biblioteka, į kurią
daugiausia patekdavo mugėse išsiderėtos knygos. Deja, patys prekeiviai
knygų negalėdavo pasirinkti, imdavo tai, kas būdavo, ir visokiausios
makulatūros susikaupdavo nemažai. Tačiau stoties gyventojų požiūris į
knygas buvo toks pagarbus, kad net iš niekam nenaudingos bibliotekos
knygelės niekada ir niekieno nebuvo išplėštas nė vienas puslapis. Su
knygomis elgėsi kaip su šventomis, kaip su paskutiniu supratimu apie
nugrimzdusį į nebūtį nuostabų pasaulį, todėl suaugusieji, branginantys
kiekvieną, skaitymu padvelktą atsiminimų sekundę, tai bandydavo per­
teikti ir savo vaikams, kuriems jau nebuvo ką beprisiminti, kurie niekada
nežinojo ir nebuvo lemta jiems pažinti kito pasaulio, išskyrus nesibai­
giančias niūrių ir ankštų tunelių, koridorių ir perėjimų sampynas. Buvo
nedaug stočių, kuriose spaudos žodis buvo taip pat dievinamas, ir VDNH
gyventojai pasididžiuodami savo stotį laikė viena iš paskutinių kultūros
tvirtove, civilizacijos šiauriniu forpostu Kalugos-Rygos linijoje.

53
 Knygas skaitė ir Artiomas, ir Ženka. Ženka kiekvieną kartą laukdavo
grįžtančių iš mugės savo draugų ir pirmasis bėgdavo jų pasitikti ir suži­
noti ar pavyko gauti ko nors naujo. Tuomet knyga pirmiausia patekdavo į
Ženkos rankas, o tik po to jau į biblioteką. Artiomui knygas iš savo žygių
parnešdavo patėvis, o jų palapinėje buvo beveik tikra knygų lentyna, ant
kurios gulėjo nuo laiko pageltusios, šiek tiek papelijusios ir apgraužtos
žiurkių, rusvomis, kažkieno uždžiūvusio kraujo dėmelėmis, knygos,
kurių stotyje neturėjo niekas, o gal, neturėjo ir visame metro: G. G. Mar-
kesas, F. Kafka, Ch. L. Borchesas, B. Vianas ir keli rusų klasikos tomai.
- Vaikinai šį kartą nieko neatvežė, - pasakė Ženka. - Liocha sakė,
kad jam ten vienas vyriokas žadėjo, jog po mėnesio bus nauja knygų
siunta iš Poliso. Pažadėjo prilaikyti kelias.
- Na, aš ne apie knygas! - ranka numojo Artiomas. Kas šiaip girdėti?
Kokia padėtis?
- Padėtis? Lyg ir nieko? Sklinda, tiesa, gandai visokie, bet tai, kaip
visada, tu gi žinai, prekeiviai negali be gandų ir visokių istorijų, tu jų
nemaitink, o tik leisk gandus papasakoti. Tačiau tikėti ar ne jų istorijo­
mis - tai dar klausimas. Dabar lyg ir viskas ramu. Žinoma, jeigu palyginti
su anuomet, kai Hanza su raudonaisiais kariavo. Taip! - prisiminė jis. -
Taikos prospekto stotyje dabar uždraudė kvaišalus pardavinėti. Dabar,
jeigu prekeivį pagauna prekiaujant kvaišalais, tai viską konfiskuoja ir iš
stoties išmeta. Be to, į sąrašus įtraukia. Jeigu antrąkart įkliūva prekeivis,
Liocha sako, kad keleriems metams draudžia į Hanzos stotis įeiti. Į visas!
Prekeiviui tai galas.
- Na, jau! Negi ėmė ir uždraudė? Ko jie taip?
- Sako, nusprendė, kad tai narkotikai, nes nuo jų halionikai vaidenasi.
Ir kad nuo jų, jei ilgai ryti, smegenys miršta. Neva, sveikata rūpinasi.
- Tai tegu ir rūpinasi savo sveikata! Ko jie staiga mumis susirūpino?
- Žinai ką? - žemesniu tonu pasakė Ženka. - Liocha sako, kad jie
šiaip dezinformaciją skleidžia dėl žalos sveikatai.
- Kokią dezinformaciją? - nustebusiai paklausė Artiomas.
- Štai, klausyk. Liocha kartą už mūsų linijos nuėjo, toliau už Taikos
prospekto. Nusigavo iki Sucharevskajos. Kažkokiais įtartinais reikalais,
jis net nepasakojo kokiais. Sutiko ten vieną keistą dėdžių. Magą.
- Ką?! - Artiomas nesusilaikė ir nusijuokė. - Magą? Sucharevskajoje?
Na ir skiedžia, tavo Liocha! Ir ką, magas jam stebuklingą lazdelę pado­
vanojo? Ar septynlapį žiedelį?

54
 - Kvailys tu, - supyko Ženka. - Manai, kad labai daug žinai? Tai, kad
tu iki šiol nesutikai magų, tai dar nereiškia, kad jų nėra. Štai mutantais
iš Filevskajos tu tiki?
- O ko jais netikėti? Net neabejoju, juk ir taip aišku, kad jie yra. Man
patėvis pasakojo. O apie magus aš kažkodėl nieko negirdėjau.
- Suchojus, tarp kitko, kaip aš jį begerbčiau, tikriausiai taip pat ne
viską žino. O gal tiesiog tavęs gąsdinti nenorėjo. Žodžiu, nenori klausyti,
velniop tave.
- Liaukis, Žen, pasakok. Įdomu vis dėlto. Nors skamba, žinoma... -
šyptelėjo Artiomas.
- Taigi, štai. Jie ten nakvojo šalia laužo. Sucharevskajoje, žinai, niekas
ten nuolat negyvena. Prekeiviai iš kitų stočių nakvoja, nes Taikos pros­
pekto stotyje jiems Hanzos valdžia nakčiai likti neleidžia. Na, ir visokios
padugnės ten pat trinasi, visokie šarlatanai, vagišiai - jie prie prekeivių
taip ir limpa. Prieš keliaujant į pietus ir keliautojai ten apsistoja. Ten, už
Sucharevskajos prasideda kažkoks absurdas, tarsi ir negyvena ten niekas:
nei žiurkės, nei jokie mutantai, tačiau vis vien žmonės, kurie pabando
praeiti, labai dažnai pradingsta. Visiškai dingsta, be jokių pėdsakų. Ten,
už Sucharevskajos, kita stotis - Turgenjevo, kuri su Raudonąja linija
ribojasi: ten į Ochtnyj Riad perėjimas. Ten jau raudonieji buvo, tai gal
vėl Kirovskaja vadinasi: buvo, sako, toks komuniūkštis... Baiminosi
su tokia stotimi kaimynystėje gyventi. Užmūrijo perėjimą. Turgenje­
vo dabar tuščia. Apleista. Taigi, tunelis dabar nuo Sucharevskajos iki
artimiausios gyvenvietės ilgas... Štai jame ir pradingsta žmonės. Jeigu
pavieniui žmonės eina, didelė tikimybė, kad jie pražus. O jeigu keliauja
daugiau nei dešimt žmonių, tuomet praeina. Ir nieko, sako normalus
tunelis, švarus, tuščias, ten ir išsišakojimų nėra, ir dingti lyg nėra kur...
Nė dvasios, niekas neknibžda, jokių padarų nematyti... O kitą dieną
prisiklauso kas nors apie tai, kaip ten švaru ir jauku, spjauna į prietarus
ir pasileidžia per tą tunelį - ir viskas, kaip karvė liežuviu nuliežusi. Buvo
žmogus ir nėra žmogaus.
- Tu ten kažką apie magą pasakojai, - ramiai priminė Artiomas.
- Tuoj apie magą papasakosiu, palauk truputi,- pažadėjo Ženka. -
Tai štai, žmonės bijo tuo tuneliu į pietus pavieniui eiti. Sucharevskajoje
sau pakeleivių ieškosi, kad kartu galėtų kelionėn leistis. O jeigu mugės
nevyksta, tuomet ir žmonių mažai, ir dažnai tenka dienų dienas sėdėti
ir laukti, kartais savaitėmis, kol atsiranda pakankamai žmonių kelionei.

55
Juk taip: kuo daugiau žmonių, tuo patikimiau. Liocha sako, kartais ten
galima labai įdomių žmonių sutikti. Žinoma, nenaudėlių irgi apstu,
reikia sugebėti atskirti. Tačiau, būna, kad pasiseka - tuomet visko pri­
siklausai... Žodžiu, Liocha ten magą sutiko. Ne tai, apie ką tu galvoji, ne
kokį nors plikagalvį Chotabyčių iš stebuklingos lempos...
- Chotabyčius - džinas, o ne magas, - atsargiai pataisė Artiomas, bet
Ženka nekreipė dėmesio į jo pastabą ir tęsė toliau:
- Vyriokas - okulistas. Pusę gyvenimo tyrinėjo visokią mistinę li­
teratūrą. Dažnai Liocha kažkokį Kastanedą minėjo... Vyriokas, kuris
neva mintis skaito, ateitį mato, daiktus suranda, apie pavojus iš anksto
perspėja. Sako, dvasias regi. Įsivaizduoji, jis net... - Ženka išlaikė artis­
tinę pauzę, - po metro be ginklo keliauja! Visiškai be ginklo. Turi tik
sulenkiamąjį peilį- produktams atsipjauti, ir tokią lazdą - iš plastiko.
Tai štai jis ir sako, kad tie, kurie tuos kvaišalus gamina ir tie, kurie juos
ryja, - visi bepročiai, nes tai visai ne tai, ką jie galvoja. Tai ne kvaišalai, o
šungrybiai - iš tikro ir ne šungrybiai. Tokių šungrybių šiaurės pusrutulio
vidurio juostoje nuo senų laikų neaugo. Man, tarp kitko, kartą į rankas
pakliuvo turisto žinynas, tai ten apie šiuos šungrybius išties nė žodžio.
Net nieko panašaus į juos nėra... Ir tie, kurie juos valgo, galvodami, kad
tai tiesiog haliucinogenas, šiaip, vieni juokai, labai klysta, taip tas magas
sakė. O jeigu tuos šungrybius pagaminti kitaip, tuomet galima patirti
į tokią būseną, iš kurios galima valdyti įvykius realioje aplinkoje iš tų
šungrybių pasaulio, į kurį tu pasineri, jei juos suvalgai.
- Tavo tas magas - konkretus narkomanas! - įtikinamai paskelbė Ar­
tiomas. Pas mus čia daug kas tais kvaišalais smaginasi, atsipalaidavimui,
pats žinai, bet niekas iki tokio lygio dar neprisirijo. Žmogelis aiškiai
įklimpo. Jam jau nedaug tikriausiai beliko... Klausyk, man dėdė Saša
tokią istoriją papasakojo... Kažkokioje stotyje, jau nepamenu kokioje,
priėjo prikibo nematytas senis, pradėjo pasakoti, kad didis ekstrasensas
ir nepaliaujamai kovoja prieš tokius pat didžius, bet piktuosius eks­
trasensus ir ateivius. Ir kad jie jau beveik jį nugalėjo, o jis, galbūt, net
ir šios dienos neištvers, nes visas jėgas kovai atiduoda. O stotis - kaip
Sucharevskaja, šiaip, pusstotė, laužai ir žmonės, arčiau platformos cen­
tro, toliau nuo tunelio tam, kad išsimiegotum ir kitądien toliau tęstum
kelionę. Ir štai, tarkim, praeina šalia patėvio su seniu trys kažkokie žmo­
gėnai, o senis jam su baime sako: matai, štai tas, katras vidury, jis vienas
vyriausiųjų ir piktųjų ekstrasensų, tamsos adeptas. O šalia - ateiviai. Jie

56
jam padeda. O pats vyriausiasis gyvena pačioje giliausioje metro vietoje.
Kažkaip jį vadina, man patėvis pasakojo... Galūnė „skij“. Ir, sako, esą, jie
nenori prieiti prie manęs, nes tu čia su manim sėdi. Nenori, kad eiliniai
žmonės apie mūsų kovą sužinotų. Tačiau mane dabar energetiškai ata­
kuoja, o aš prieš juos skydą pakeliu. Aš, sako, dar pakovosiu! Tau, mat,
juokinga, o namo patėviui tuomet nelabai buvo juokinga. Įsivaizduok:
Dievo apleistas metro užkampis, maža kas ten gali nutikti... Žinoma,
skamba absurdiškai, bet visgi. Tai štai, dėdei Sašai, nors jis sau vis kar­
toja, kad tai buvo tiesiog nesveikas žmogus, jau pradeda manyti, kad tas,
kuris ėjo viduryje su dviem ateiviais šalia, kažkaip negerai į jį pažiūrėjo,
ir berods jo akys švietė...
- Nesąmonė, - neužtikrintai tarė Ženka.
- Gal ir nesąmonė, tačiau tolimosiose stotyse reikia būti pasiruošu­
siam bet kam. Esą, anksčiau, teigiamų ekstrasensų buvo daugiau, ir kova
buvo lygi, bet vėliau blogieji pasiekė pranašumą, ir tas senis - vienas
iš paskutiniųjų. O gal ir paskutinis. Ir jeigu jis žus ir blogieji nugalės,
tuomet galas. Visiškas krachas!
- Man rodos, jau ir taip viskam krachas, - pastebėjo Ženka.
- Matyt dar ne viskam, jeigu yra ko siekti, - atsakė Artiomas. Tai štai,
galiausiai senis jam ir sako: „Sūnau, duok ko nors pavalgyti, nes jėgos
senka, o paskutinioji kova nenumaldomai artėja... Ir nuo jos baigties
priklauso visa mūsų ateitis. Ir tavo - taip p a t !“ Supratai? Senis maistą
kaulijo. Tai ir tavo magas, man regis... Taip pat, turbūt, stogas nuvažiavo.
Tik kitu būdu.
- Ne, tu neabejotinai kvailas! Net iki galo neišklausei... ir dar, kas tau pa­
sakė, kad senis melavo? Tarp kitko, kuo jis vardu? Tau patėvis nesakė?
- Sakė, bet aš nepamenu tiksliai. Kažkoks keistas vardas... Prasideda
„Čiu...a. Ar „Čiuvak“, ar tai „Čiudak“... Tų valkatų pravardės vietoj vardo
dažnai kokios nors keistos. O ką? O to tavo mago kokia?
- Jis Liochai sakė, kad dabar jį vadina Karlosu. Dėl panašumo. Ne­
aišku, ką tiksliai jis turėjo omeny, bet būtent taip jis paaiškino. Veltui
tu iki galo neišklausei. Besibaigiant jų pokalbiui jis Liochai pasakė, kad
ryt šiauriniu tuneliu geriau neiti - o Liocha kaip tik kitą dieną ruošėsi
grįžti. Liocha paklausė ir nėjo. Ir ne veltui. Kaip tik tą dieną kažkokie
išsigimėliai tunelyje tarp Sucharevskajos ir Taikos prospekto užpuolė
daug žmonių, nors buvo manoma, kad šis tunelis saugus. Pusė prekeivių
žuvo. Vos atsimušė. Štai taip!

57
 Artiomas susimąstęs pritilo.
- Na, žinoma, negali būti tikras. Visko gali būti. Anksčiau taip nu­
tikdavo, man patėvis pasakojo. Dar jis sakė, kad visai atokiose stotyse,
ten, kur žmonės sulaukėja ir tampa kaip pirmykščiai, pamiršta apie tai,
kad žmogus - protingai mąstanti būtybė, dedasi tokie neregėti dalykai,
kurių mes, logiškai mąstantys, visiškai nepajėgūs paaiškinti. Tiesa, jis
nepasakė, kokie tie dalykai. Tiesą pasakius, jie tai ne man pasakojo - aš
atsitiktinai nugirdau.
- Cha! Aš juk tau sakau: kartais tokių dalykų išgirsti, kad normalus
žmogus niekada netiki. Štai Liocha praeitą kartą dar vieną įdomią isto-
riją papasakojo... Nori paklausyti? Tokios tu, turbūt, net iš savo patėvio
neišgirsi. Liochai mugėje vienas prekeivis iš Serpuchovskajos linijos
papasakojo... Štai tu vaiduokliais tiki?
- Na... Po kiekvieno pokalbio su tavimi pradedu savęs klausinėti, tikiu
jais ar ne. Bet vėliau pabūnu vienas ar su normaliais žmonėmis pakalbu
ir tarsi atsigaunu, - vos sulaikydamas šypseną, atsakė Artiomas.
- O rimtai?
- Na, aš, žinoma, skaičiau kai ką. Ir dėdė Saša kažkiek pasakojo. Tačiau,
tiesą pasakius, nelabai įtikinamos man visos šios istorijos. Visgi, Žen,
aš tavęs nesuprantu. Čia pas mus stotyje nesibaigiantis košmaras su tais
juodčkiais, to,turbūt, niekur visame metro daugiau nėra. Kur nors, cen­
trinėse stotyse apie mūsų su tavimi gyvenimą vaikams pasakoja baisias
pasakas ir klausia vienas kito: Tu tiki tais prasimanymais apie juodčkius
ar ne? O tau ir šito mažai. Tu save nori dar kuo nors pabauginti?
- Na, nejaugi tau apskritai niekas neįdomu, išskyrus tai, ką gali
pamatyti ir paliesti. Nejaugi tu išties galvoji, kad pasaulis apsiriboja
tik tuo, ką matai? Tuo, ką girdi? Štai, tarkim, kurmis nemato. Jis aklas
nuo gimimo. Tačiau tai nereiškia, kad vis tie dalykai, kurių jis nemato,
neegzistuoja. Taip ir tu...
- Tiek to. Kokią istoriją norėjai papasakoti? Apie prekeivį iš Serpu­
chovskajos linijos?
- Apie prekeivį? A... Kartą Liocha mugėje susipažino su vienu vyrio­
ku. Šiaip tai, jis ne visai iš Serpuchovskajos. Jis iš Žiedo. Hanzos pilietis,
bet gyvena Dobryninskoje. O ten pas juos yra perėjimas į Serpuchovskają.
Nežinau, ar sakė tau patėvis, kad toje linijoje už Žiedo gyvybės nėra, tai
yra iki kitos stoties, iki Tulskajosyman rodos, ten stovi Hanzos patruliai.
Taip jie apsidraudžia: neva linija negyvenama, niekada negali būti tikras,

58
kas iš ten išlįs, štai jie sau ir pasidarė tarpinę zoną. Toliau Tulskajos
niekas neina. Sako, nėra ko ten ieškoti. Visos stotys tuščios, įranga su­
lūžusi - gyventi neįmanoma. Ir laukinės gyvybės jokios nėra: nei žvėrių,
nei padarų jokių, net žiurkės nesiveisia. Tuščia. Bet tas tipas, prekeivis,
turėjo pažįstamą, vieną valkatą, kuris toliau Tulskajos nuėjo. Nežinau,
ko jis ten ieškojo. Tai štai jis vėliau tam prekeiviui pasakojo, kad ne taip
viskas paprasta toje Serpuchovskaja linijoje. Ir ne šiaip sau ten tuščia.
Sakė, kad ten tokie dalykai vyksta, jog net įsivaizduoti sunku. Neveltui
net Hanza neketina kolonizuoti, nors plantacijoms ar gardams.
Ženka, pajutęs, kad Artiomas pagaliau pamiršo apie savo sveiką
cinizmą ir prasižiojęs jo klausosi, užtilo. Tuomet jis patogiau įsitaisė ir,
mintyse pasitenkindamas tuo, pasakė:
- Tau gal neįdomu visai, visokių kliedesių klausytis? Šiaip, senučių
pasakos. Arbatos įpilti?
- Palauk tu su savo arbata! Tu geriau man pasakyk, kodėl Hanza
net nebandė kolonizuoti to ploto? Išties keista. Patėvis sakė, kad pas
juos paskutiniu metu problema dėl gyventojų pertekliaus - vietos jau
visiems nebeužtenka. Pasileido iš dyko buvimo. Ir kaip gi jie praleido
tokią progą: dar šiek tiek žemės prisidėti? Tai nepanašu į juos!
- Na, visgi įdomu? Tai štai, tas keliautojas nueidavo gana toli. Sakė,
jog eini eini - ir nė dvasios. Visiškai jokios gyvybės, kaip tame tunelyje
už Sucharevskajos. Tu įsivaizduoji, net žiurkių nėra! Tik vanduo laša.
Stūkso apleistos stotys, tamsios, tarytum jose niekas niekada negyveno.
Ir nuolat slegia pavojaus jausmas. Taip ir slegia... Jis greitai ėjo, vos per
pusdienį praėjo keturias stotis. Išties narsus žmogus. Į tokią dykynę
vienam nusigauti! Žodžiu, nukeliavo jis iki Sevastopolskajos. Ten yra
perėjimas į Kachovskąją. Tu gi žinai Kachovskajos liniją. Ten viso labo
tik trys stotys. Ne linija, o kažkoks nesusipratimas. Kažkoks apendiksas...
Sevastopolskajoje jis nutarė pernakvoti. Išvargo, nusikamavo... Surado
ten kažkokių skiedrų, užsikūrė laužą, kad nebūtų taip nyku, sulindo į
savo miegmaišį ir vidury platformos atsigulė miegoti. Naktį... - Šioje pa­
sakojimo vietoje Ženka pasirąžydamas atsistojo ir su sadistiška šypsena
tarė: - Na, tu kaip sau žinai, bet aš vienareikšmiškai noriu arbatos! - ir,
nelaukdamas atsakymo, pačiupęs arbatinuką išėjo iš palapinės, palik­
damas Artiomą apmąstyti išgirstos istorijos epizodą.
Artiomas, žinoma, pasipiktino dėl šito poelgio, bet nusprendė išklau­
syti istoriją iki pabaigos, o jau tuomet išsakyti Ženkai viską, ką apie jį

59
galvoja. Netikėtai jis prisiminė Chanterį ir jo prašymą... Greičiau net
įsakymą... Bet vėliau jo mintys vėl grįžo prie Ženkos pasakojimo.
Grįžęs, jis įpylė Artiomui arbatos į stiklinę su raritetiniu metaliniu
postikliniu, (tokias stillines, kuriose tiekdavo tikrą arbatą, kadaise buvo
galima pamatyti tik traukinių vagonuose) ir tęsė pasakojimą:
- Tai štai, atsigulė jis šalia laužo, o aplink mirtina tyla, sunki tokia,
lyg ausys vata užkimštos. Staiga vidurnaktį pažadina keistas garsas...
Beprotiškas, nesuvokiamas garsas. Jį išmušė šaltas prakaitas ir jis pašoko.
Išgirdo jis vaikišką juoką. Leipstantis vaikiškas juokas... Nuo bėgių pusės.
Tai per keturias stotis nuo žmonių! Ten, kur net žiurkės negyvena, įsivaiz­
duoji? Apleistoje stotyje. Buvo dėl ko sunerimti... Pašokęs jis puolė bėgti
per arką bėgių link... Ir mato... Artėjantį traukinį. Tikrą sąstatą. Žibintai
šviečia, akina - žmogelis galėjo be akies palikti, laimei, laiku prisidengė.
Langai geltonai šviečia, žmonės viduje... Ir visa tai visiškoje tyloje! Nė
garso! Nei variklio gaudesio, nei ratų dundėjimo nesigirdėjo. Be garso
įplaukia į stotį tas traukinys ir neskubėdamas nuvažiuoja į tunelį... Tu
supranti? Vyriokas taip ir suklupo, pradėjo jam širdį sopėti. O žmonės
už langų, lyg tikri žmonės, kalbasi apie kažką tyliai tyliai... Traukinys,
vagonas po vagono, pravažiuoja šalia jo, ir mato jis - paskutinio vagono
lange stovi kokių septynerių metų vaikas ir žiūri į jį. Žiūri, pirštu rodo,
juokiasi... O juokas tas girdisi! Tokia tyla, kad širdis daužosi, o dar tas
vaikiškas juokas... Traukinys nuvažiuoja tolyn, ir juokas skamba vis tyliau
ir tyliau... Pranyko tolumoje. Ir vėl - tuštuma. Absoliuti, baisi tyla.
- Tuomet jis nubudo? - sarkastiškai, bet su viltimi balse paklausė
Artiomas.
- Kur gi ne! Grįžo atgal prie užgesusio laužo, greitai susirinko savo
mantą ir nesustodamas bėgo iki pat Tulskajos, visą kelią įveikė per dvi
valandas. Matyt, buvo labai baisu...
Pasakojimo paveiktas Artiomas nurimo. Palapinėje įsiviešpatavo tyla.
Pagaliau, susivaldęs ir kostelėjęs, įsitikindamas, kad balsas jo neapgaus,
Artiomas kiek įstengdamas abejingiau paklausė Ženkos:
- Ir ką, tu visu tuo tiki?
- Tiesiog aš ne pirmą kartą girdžiu tokias istorijas apie Serpuchovs-
kajos liniją. - atsakė Ženka. Tik aš tau ne visada pasakoju. Su tavimi
juk nepakalbėsi apie tai normaliai. Iškart erzintis pradedi... Tiek to,
užsisėdėjome mes su tavimi, jau greitai į darbus reikės eiti. Ruoštis
reikia. Ten pakalbėsime.

60
 Artiomas nenoromis atsistojo, pasirąžė ir nupėdino namo - pasiruošti
kokios nors užkandos į darbą. Patėvis vis dar miegojo, stotyje buvo visiš­
kai tylu: jau turbūt buvo paskelbta naktinė padėtis, ir iki darbo pamainos
pradžios buvo likę visiškai nedaug. Reikėjo suskubti. Praeidamas šalia
svečių palapinės, kurioje apsistojo Chanteris, Artiomas pamatė, kad
uždanga atlenkta, o viduje tuščia. Kažkas plaktelėjo jo krūtinėje. Jis
pagaliau pradėjo suvokti, kad visa tai, apie ką kalbėjo su Chanteriu - ne
sapnas, kad visa tai vyko iš tikrųjų ir kad tolimesnė įvykių eiga gali būti
tiesiogiai susijusi su juo. O gal ir - kas žino? - nulems jo ateitį.
Arbatos fabrikas buvo aklavietėje, ties blokuotomis naujo išėjimo iš
metro sklendėmis, priešais viršun vedančiu eskalatoriumi. Vadinti jį
fabriku buvo galima tik sąlyginai: visas darbas vyko rankomis. Eikvoti
vertingą elektros energiją arbatos gamybai buvo per didelė prabanga.
Už geležinių širmų, atitveriančių fabriko teritoriją nuo likusios sto­
ties, nuo vienos sienos iki kitos buvo įtempta metalinė viela, ant kurios
džiūvo nuvalytos grybų kepuraitės. Tuomet, kai buvo itin drėgna, po
jomis užkurdavo laužus, kad jos greičiau džiūtų ir neįsiveistų pelėsis. Po
viela stovėjo stalai, ant kurių darbininkai iš pradžių pjaustydavo, o vėliau
smulkindavo sudžiovintas grybų kepuraites. Paruoštą arbatą pakavo į
popierinius arba polietileninius pekelius - priklausomai nuo to, kas
buvo stotyje, - dar pridėdavo ten kažkokių ekstraktų ir miltelių, kurių
sudėtis buvo laikoma paslaptyje ir buvo žinoma tik fabriko viršininkui.
Toks buvo nesudėtingas arbatos gamybos procesas. Aštuonios valandos
pjaustymo ir trupinimo. Tai būtų labai varginantis užsiėmimas, jeigu ne
nuolatinis bendravimas darbo metu.
Tą pamainą Artiomas dirbo drauge su Ženka ir senbuviu, išsidrai­
kiusiu vyrioku vardu Kirilas, su kuriuo jie kartu budėdavo užkardoje.
Pamatęs Ženką, Kirilas iš karto pagyvėjo, jie jau anksčiau apie kažką kal­
bėjosi, ir tuoj pat ėmėsi jam pasakoti kažkokią istoriją, matyt, nebaigtą
pasakoti praeitą kartą. Artiomui, nežinant pasakojimo pradžios, buvo
neįdomu klausytis, ir jis visiškai paniro į savo mintis. Neseniai Ženkos
pasakota istorija apie Serpuchovskajos liniją pamažu blėso iš atminties,
ir naujai atgimė, rodos, jau primirštas pokalbis su Chanteriu.
Ką gi daryti? Patikėta jam užduotis buvo pernelyg svarbi, kad negal­
votum apie ją. O jeigu Chanteriui nepavyks įgyvendinti sumanymo? Jis
pasiryžo visiškai beprotiškam žygiui, išdrįsęs patekti į patį priešo lovį,
į patį pragarą. Pavojus, kuris jam gresia - milžiniškas, ir net jis pats

61
nežino tikrojo pavojaus masto. Jis gali tik numanyti, kas jo laukia už
du šimtai penkiasdešimtojo metro, ten, kur blėsta paskutiniai pasienio
užkardos laužo atspindžiai, galbūt, paskutinės žmogaus įžiebtos liepsnos
į šiaurę nuo VDNH. Visa tai, ką jis žinojo apie juodčkius, žinojo bet
kuris VDNH gyventojas - tačiau žengti tokio žingsnio nesiryžo niekas.
Faktiškai, nežinoma buvo net tai, ar landa stotyje Botanikos sodas yra
būtent ta, per kurią tie padarai iš viršaus pralenda į metropoliteną. Per­
nelyg buvo didelė tikimybė, kad Chanteris negalės įvykdyti prisiimtos
misijos. Akivaizdu, kad nuo šiaurės kylantis pavojus, buvo toks didelis
ir augo taip greitai, kad bet koks delsimas buvo nepriimtinas. Galimas
daiktas, kad Chanteris kažką žinojo apie šio pavojaus prigimtį, kažką
tokio, ko neatskleidė pokalbyje nei su Suchojumi, nei su Artiomu. Be to,
matyt, jis suvokė rizikos mastą ir rengėsi blogiausiam. Antraip vargu ar
jis ruoštų Artiomą tokiems įvykių posūkiams. Vadinasi, tikimybė, kad
Medžioklis pats nesusitvarkys, kad kažkas atsitiks ir jis nesugrįš į stotį
numatytu laiku, gana didelė. Tačiau kaip Artiomas galės viską metus,
niekam nepranešus išeiti, juk Chanteris pats baiminosi ką nors įspėti,
vengdamas „kirmičių“... Kaip nusigauti iki Poliso, iki legendinio Poliso
vienam, kaip įveikti paslaptingas gėsmes, tykančias keliautojus tam ­
siuose ir nykiuose tuneliuose? Artiomas staiga pasigailėjo, kad pasidavė
Medžioklio įtaigiam žavesiui ir hipnoziniam žvilgsniui, atskleidė jam
savo paslaptį ir sutiko rizikuoti.
- Ė, Artiomai! Artiomai! Tu ten miegi, ar ką? Ko tu neatsiliepi? -
papurtė jam per petį Ženka. - Girdi, ką Kirilas sako? Rytoj vakare
ruošiamas karavanas į Rygos stotį. Sako, mūsų administracija nutarė su
jais susijungti, ir kol kas humanitarinę pagalbą jiems teikiame, kadangi
greitai susibroliuosime. O pas juos ten lygtai sandėlį su kabeliais atrado.
Valdžia, sako, nori tiesti telefono liniją tarp stočių. Bent jau, telegrafą.
Kirilas sako, kad ryt nedirba, galime eiti. Nori?
Artiomas tuoj pagalvojo, kad čia pats likimas siunčia jam tokią gali­
mybę įvykdyti užduotį, jeigu bus būtina. Jis tylomis linktelėjo.
- Šaunu! - nudžiugo Ženka. - Tuomet kartu eisime. Kirilai! Užrašyk
mus, gerai? Kelintą ryt išvykstame, devintą?..
Iki pamainos galo Artiomas taip ir neištarė daugiau nė žodžio, ne­
sugebėjo atsikratyti prislėgusių jį niūrių minčių. Ženka buvo paliktas
su išsiblaškiusiu Kirilu, ir aiškiai nebuvo tuo patenkintas. Artiomas
mechaniškais judesiais toliau pjaustė grybus, trupino juos, nuiminėjo

62
naujas kepuraites nuo vielos ir vėl pjaustė ir trupino, ir taip be galo.
Priešais save jis regėjo Chanterio, kuomet jis pasakė, jog gali nebegrįž­
ti, įpratusio rizikuoti gyvybe, ramų veidą. O jo sąmonėje juoda dėme
kaupėsi artėjančios nelaimės nuojauta.
Po darbo Artiomas grįžo į palapinę. Patėvio jau nebebuvo, matyt,
išėjo savo reikalais. Artiomas griuvo į lovą, veidu įkniubo į pagalvę ir
akimirksniu užmigo, nors ketino dar kartą apgalvoti savo padėtį tylu­
moje ir ramybėje.
Po visų praėjusios dienos pasakojimų, minčių ir išgyvenimų, sopulin­
gas sapnas apgaubė jį ir visiškai panardino į gelmes. Artiomas regėjo save
sėdintį šalia laužo Sucharevskajos stotyje, greta Ženkos ir keliaujančio
mago, nesuprantamu ispanišku vardu Karlosas. Karlosas mokė juos su
Ženka tinkamai pasigaminti kvaišalus ir aiškino, kad vartoti juos taip,
kaip priimta VDNHy- aiškus nusižengimas, nes šie šungrybiai iš tikrųjų
yra ne šiaip grybai, o nauja sąmoningo gyvenimo Žemėje rūšis, kuri, gal­
būt, laikui bėgant pakeis žmogų. Mat patys grybai nesavarankiški gyviai,
o tik vienos visumos, sujungtos grybienos neuronais, dalelės. Ir kad iš
tikrųjų, tie, kurie vartoja šiuos kvaišalus, ne šiaip valgo psichotropines
medžiagas, o kontaktuoja su ta nauja protinga gyvybės forma. Jeigu viską
daryti teisingai, tai galima susidraugauti su ja, ir tuomet ji padės tam,
kas bendrauja su ja vartodamas kvaišalus. Tačiau vėliau staiga pasirodė
Suchojus ir grasindamas pirštu pasakė, kad kvaišintis išvis negalima,
nes nuo ilgalaikio jų vartojimo smegenys tampa kirmėlėtos. Tuomet
Artiomas nutarė patikrinti ar tai tiesa, tyliai atsistojo, visiems pasakė, jog
eina įkvėpti oro, o pats atsargiai atsistojo magui už nugaros ir pamatė,
kad jis neturi pakaušio ir matosi smegenys, pajuodavusios nuo daugelio
kirvarpų: ilgi balzgani kirminai, vijosi ratu, įsikibę į smegenų audinį
akino naujas landas, o magas vis tęsė savo kalbas lyg niekur nieko...
Artiomas išsigando ir atsitraukė nuo jo, timptelėjo Ženką už rankovės,
kad tasai atsistotų ir eitų su Artiomu, bet Ženka vis nekantraudamas
numojo ranka ir prašė Karloso pasakoti toliau, o Artiomas matė, kaip
kirmėlės iš mago galvos grindiniu šliaužia prie Ženkos ir, kildamos jo
nugara bando įlįsti jam į ausis...
Artiomas šoko ant bėgių ir ėmė bėgti kuo toliau nuo stoties kiek
turėjo jėgų, tačiau prisiminė, jog tai tas pats tunelis, į kurį negalima eiti
vienam , o tik grupėmis; apsisuko ir bėgo atgal stoties link, bet kažkodėl
niekaip negalėjo sugrįžti. Jam už nugaros užsidegė šviesa, ir Artiomas

63
įstabiu aiškumu ir logiškumu ant grindinio pamatė savo paties šešėlį... Jis
atsisuko - iš metro gilumos, velniškai grieždamas ir žvangėdamas ratais,
svaigindamas ir akindamas žibintais, jo link artėjo traukinys... Čia pat
jam pakirto kojas, pasidarė bejėgios, lyg tai būtų ne kojos, o prikimštos
visokiais skarmalais tuščios klešnės. Ir, kuomet traukinys jau buvo per
kelis metrus nuo Artiomo, staiga jis jau nebegalėjo suvokti tikrovės.
Tarsi ji išblanko ir išnyko. Vietoj to pasirodė kai kas naujo, visiškai kita:
akinančiai baltame kambaryje be baldų Artiomas išvydo vilkintį baltais
apdarais Chanterį. Jis stovėjo nuleidęs galvą, io žvilgsnis buvo įstrigęs
į grindinį. Vėliau jis pakėlė akis ir pažiūrėjo tiesiai į Artiomą. Jausmas
buvo labai keistas, nes šiame sapne Artiomas nejautė savo kūno, jis lyg
stebėjo įvykius iš šalies. Kai Artiomas pažvelgė Chanteriui į akis, jį ap­
ėmė nesuvokiamas nerimas, laukimas kažko svarbaus, lyg tuoj kažkas
turėtų atsitikti...
Tuomet Chanteris prakalbo su Artiomiu. Jį apėmė neįtikėtinas
veiksmo tikrum o jausmas. Kuomet jis sapnavo praėjusius košmarus,
jis suvokė, kad tiesiog miega ir visa tai - sukelto nerimo vaizduotė.
Dabar gi tokio suvokimo, kad bet kurią minutę gali nubusti, nebe­
egzistavo.
Bandydamas sutikti Artiomo žvilgsnį - nors jam pasirodė, kad Chan­
teris išties jo nemato, o tik bando apsimesti, kad jį regi, - Medžioklis
lėtai ir sunkiai ištarė: „Atėjo metas. Tu turi išpildyti duotą pažadą. Tu
turi tai padaryti. Atmink, tai ne sapnas! Tai ne sapnas!..”
Artiomas plačiai išplėtė akis. Ir jau po to galvoje dar kartą, paskutinį,
siaubą keliančiu aiškumu pasigirdo duslus ir kiek pakimęs balsas: „Tai
ne sapnas!“
- Tai ne sapnas, - pakartojo Artiomas. Praeito košmaro įspūdžiai
greitai išbluko iš atminties, tačiau antrą sapną Artiomas prisiminė labai
aiškiai, iki smulkmenų. Keisti Chanterio rūbai, paslaptingai tuščias ir
baltas kambarys ir žodžiai: „Tu turi išpildyti duotą pažadą!" - nedavė
jam ramybės.
Į palapinę įėjo patėvis ir sunerimęs paklausė Artiomo:
- Sakyk, ar po mūsų vakarykščio pokalbio tu matei Chanterį? Jau
vakarėja, o jis kažkur prapuolė, ir palapinė jo tuščia. Išėjo, ar ką? Jis tau
vakar sakė ką nors apie savo planus?
- Ne, dėde Šaš, tiesiog apie padėtį stotyje klausinėjo, kas pas mus čia
dedasi, - pareigingai sumelavo Artiomas.

64
 - Nerimauju dėl jo. Baiminuosi, kad kokių kvailysčių nepridirbtų ant
savo kupros, ir mums taip pat kliūtų, - sutrikęs ištarė Suchojus. - Nežino
jis su kuo susidėjo... Ech!.. Ko nedirbi šiandien?
- Mes su Ženka šiandien karavanu keliausime į Rygos, padėsime
jiems ten pergabenti ir ir nutiesti telefono kabelį, atsakė Artiomas, staiga
suvokęs, kad jau priėmė sprendimą. Ties šia mintimi kažkas jame nutrū­
ko, jis pajautė keistą palengvėjimą ir kartu - kažkokią tuštumą viduje,
tartum jam būtų pašalinę iš krūtinės širdį ir slegiantį ir apsunkinantį
kvėpavimą auglį.
- Karavanu į Rygos? Sėdėtum tu geriau namie, o ne belstumeisi tu
ten... Tačiau argi tave perkalbėsi?.. Aš irgi eičiau su jumis, kaip tik turiu
ten reikalų, bet kažkodėl prastai jaučiuosi. Kitą kartą gal... Juk tu ne
dabar išeini? Devintą? Na, dar spėsime atsisveikinti. Ruoškis kol kas!
Suchojus vėl išėjo.
Artiomas ėmėsi karštligiškai į kuprinę mesti daiktus, kurie galėtų
pasitarnauti kelyje: žibintuvėlį, elementus, dar elementų, grybus, arbatos
pakelį, kepeninę kiaulienos dešrą, kadaise jo nugvelbtą pilną kulkosvai­
džio apkabą, metro žemėlapį, dar elementų... Nepamiršti paso - Rygos
stotyje jo, žinoma, neprireiks, bet štai už jos ribų be paso pirmasis
šiaurinės stoties patrulis gali apsukti, arba net prie sienos pastatyti - pri­
klausomai nuo politinės padėties. Ir Chanterio įteiktą kapsulę. Viskas.
Užsimetęs ant pečių kuprinę Artiomas paskutinį kartą apsidairė savo
buveinėje ir ryžtingai išėjo iš palapinės.
Žmonių grupė, kuri rengėsi keliauti į Rygos, susirinko ant platformos,
prie įėjimo į pietinį tunelį. Ant bėgių jau stovėjo rankinė drezina su su­
krautais ant jos dėžėmis su mėsa, grybais, surinktas tikriausiai vietinių
auksarankių, telegrafo aparatas.
Be Ženkos ir Kirilo karavanu dar ėjo dar du žmonės: vienas sava­
noris ir administracijos vadas - sureguliuoti santykius ir derėtis. Visi
jie, išskyrus Ženką, jau buvo susiruošę ir, belaukdami išvykimo lošė
domino. Šalia stovėjo vamzdžiais į viršų piramide sustatyti, laikinai
išduoti žygiui, automatai su apvyniotomis atsarginėmis apkabomis
mėlyna izoliacine juosta.
Pagaliau pasirodė Ženka, kuriam prieš išvykstant reikėjo pamaitinti
sesutę ir palikti ją pas kaimynus, kol grįš tėvai iš darbo.
Atsiprašydamas ir pažadėjęs tuoj pat grįžti, jis nusimetė kuprinę ir
nuskuodė namų link. Palapinėje nieko nebuvo ir Artiomas pasuko prie

65
patalpų, kur kadaise buvo apsistojęs aptarnaujantis personalas, o dabar
čia buvo stoties administracija. Suchojus buvo ten, jis sėdėjo priešais
išrinktą VDNH vadovybės stoties budėtoją ir gyvai su juo apie kažką
šnekučiavosi. Artiomas pasibeldė į durų staktą ir tylomis sukosėjo.
- Sveiki, Aleksandrai Nikolajevičiau. Galėčiau su dėde Saša šnektelti
minutę?
- Žinoma, Artiomai, užeik. Arbatos gersi? - svetingai atsiliepė bu­
dintis.
- Artiomai! Na, ką, jau iškeliaujate?
- Kada grįšite? - kartu su kėde atsitraukęs nuo stalo paklausė Su­
chojus.
- Nežinau tiksliai... - sulemeno Artiomas. - Kaip išeis...
Juk jis suvokė, kad gali būti, jog daugiau niekada nepasimatys su
patėviu ir jam taip nesinorėjo meluoti, vieninteliam žmogui, kuris iš
tikrųjų mylėjo Artiomą, kad jis sugrįš ryt ar poryt ir viskas bus kaip ir
anskčiau. Artiomas staiga pajautė akyse dieglį ir jos akimirksniu sudrė­
ko, galbūt, ašaros šiek tiek privertė susigėsti jaunuolį. Jis žengė žingsnį ir
stipriai apkabino patėvį. Šis truputį nustebo dėl tokios Artiomo elgsenos
ir raminančiai prakalbo:
- Na, ko tu, Artiomka, ko tu... Jūs, turbūt, jau ryt grįšite... Na?
- Ryt vakare, jeigu viskas bus taip, kaip suplanuota, - patvirtino
Aleksandras Nikolajevičius.
- Lik sveikas, dėde Šaš! Sėkmės tau! - pakimusiai ištarė Artiomas, pa­
spaudė patėviui ranką ir, gėdindamasis savo jautrumo, paskubomis išėjo.
Suchojus nustebusiai žiūrėjo jam iš paskos.
- Ar vyrukas sukiužo? Juk ne pirmą kartą į Rygos eina...
- Nieko tokio, Saša, ateis laikas, suvyriškės tavo vaikis. Dar ilgėsiesi
tų dienų, kai ruošdamasis į žygį į dvi stotis, su ašaromis atsisveikindavo!
Tai ką tu sakei, kokia nuomonė Aleksandravskajoje apie patruliavimą
tuneliuose? Mums tai būtų labai paranku...
Jie grįžo prie savų problemų.
Kai Artiomas bėgte sugrįžo prie grupės, būrio vadas išdavė kiekvie­
nam pasirašant po automatą ir pasakė:
- Na, ką, vyrai? Prisėskime prieš kelionę? - ir pirmasis atsisėdo ant
per ilgus metus nupoliruotą medinį suolą. Likusieji tylomis pasekė jo
pavyzdžiu. - Na, su Dievu! - vadas atsistojo, sunkiai užšoko ant bėgių
ir užsiėmė savo vietą prieš dreziną.

66
 Artiomas ir Ženka, kaip patys jauniausi, užlipo ant drezinos ir pasiruo­
šė nelengvam darbui. Kirilas ir antrasis savanoris užėmė vietas iš galo.
- Važiuojam! - ištarė vadas.
Artiomas su Ženka užgulė ant svertų, Kirilas šiek tiek pastūmė dre-
ziną, ji sugirgždėjo, pajudėjo iš vietos ir lėtai pradėjo riedėti pirmyn.
Vyrai iš galo nužygiavo paskui dreziną ir būrys dingo pietinio tunelio
žiotyse.

67
 4 SKYRIUS

Vado rankose blankiai gelsvos žibinto šviesos pėdsakas klaidžiojo po

tunelio sienas, laižė drėgną grindinį ir staiga dingdavo, kai šeimininkas
nukreipdavo žibintą tolyn. Priekyje tvyrojo gili tamsa, godžiai praryda­
ma silpnus kišeninių žibintuvėlių šviesos spindulius dešimties žingsniu
atstumu. Riedėdama į niekur, melancholiškai girgždeno drezina, sunkus
užjos einančių žmonių kvėpavimas ir ritmingas pakaustytų batų kauk­
šėjimas sklaidė tvyrojusią tylą.
Visos pietinės užkardos jau pasiliko gale. Už nugarų seniai užgeso
paskutinės laužų atošvaistės - VDNH teritorija pasibaigė. Ir nors atkarpa
tarp VDNH ir Rygos, dėl gerų kaimyniškų santykių ir planuojamo jų
susijungimo buvo laikoma praktiškai saugia, statutas reikalavo išlikti
budriems. Pavojus toli gražu ne visuomet kilo iš šiaurės ar pietų - dviejų
galimų tunelio krypčių. Jis galėjo tykoti iš viršaus, ventiliacinių šachtų,
iš kairės ar dešinės, daugelio išsišakojimų, už užvertų buvusių buitinių
patalpų durų ar avarinių išėjimų, net iš apačios, metro darbininkų pa­
liktų, remontininkų pamirštų ir apleistų paslaptingų liukų, kur gelmėse
suslegia sąmonę net patiems ryžtingiausiems drąsuoliams, dar kai metro
buvo tiesiog transporto mazgas, iracionalaus siaubo gniaužtuose kildavo
kažkas baisaus...
Štai kodėl nerimastingai klaidžiojo po sienas vado žibinto spindulys,
o gale einančiųjų pirštai nuolatos glostinėjo automatų paleidimo sau­
giklius, bet kuriuo momentu pasiruošusius užfiksuoti juos automatiniu
režimu ir paspausti gaidukus. Štai kodėl einantieji buvo tokie nekalbūs:
plepėjimas blaškė ir trukdė įsiklausyti į tunelių kvėpavimą.
Artiomas jau pavargdamas vis dirbo, o nuspausta žemyn rankena,
vėl grįždavo į pradinę padėtį, monotoniškai girgždėjo mechanizmas,
vėl ir vėl apsisukdavo ratai. Ir sulig kiekvienu apsisukimu, kol Artiomas
bergždžiai žiūrėjo į priekį, taip pat sunkiai ir mėšlungiškai jo galvoje į
taktą sukosi išgirsta iš Chanterio frazė, jo žodžiai apie tai, kad tamsos

68
viešpatavimas - tai labiausiai paplitusi valdymo forma Maskvos me­
tropoliteno teritorijoje.
Jis bandė galvoti apie tai, kaip jam pakliūti į Polisą, bandė kurti planus,
bet lėtai į raumenis plūsdamas aštrus skausmas ir nuovargis, kildamas
nuo pusiau sulenktų kojų per juosmenį, čaižydamas rankas, išvarydavo
iš galvos visas mintis.
Šiltas sūrus prakaitas, iš pradžių palengva pasirodęs jam ant kaktos
mažais lašeliais, dabar, kai jie pabrinko ir pasunkėjo, užliedamas akis
gausiai tekėjo veidu, ir nebuvo galimybės jo nubraukti, nes kitoje mecha­
nizmo pusėje buvo Ženka ir paleisti rankeną reikštų užkrauti visą krūvį
jam vienam. Ausyse vis garsiau tvinksėjo kraujas ir Artiomas prisiminė,
kai jis buvo mažas jis mėgo įsitaisyti kokioje nors nepatogioje pozoje,
kad galėtų išgirsti kaip tuksi ausyse, nes šis garsas priminė jam darnų
kareivių rikiuotės žingsniavimą parado metu... Tuomet, užmerkus akis,
buvo galima įsivaizduoti, kaip ištikimos divizijos, kapodamos žingsnius
pražygiuoja greta jo ir kiekvienas eilės kraštinis lygiuojasi į jį... Taip, kaip
buvo nupiešta knygelėse apie kariuomenę.
Pagaliau vadas neatsigręždamas tarė:
- Na, vaikinai, lipkit, keiskitės vietomis. Nuėjome pusę kelio.
Artiomas susižvalgė su Ženka, nušoko nuo drezinos, ir nesusitarę, abu
jie atsisėdo ant bėgių, nors turėjo užimti vietas iš drezinos priekio ir galo.
Vadas įdėmiai į juos pasižiūrėjo ir gailestingai tarė:
- Snargliai...
- Snargliai, - pritariančiai ištarė Ženka.
- Kelkitės kelkitės, užteks sėdėti. Pareiga kviečia. Aš jums gražią
pasakėlę papasakosiu.
- Mes jums taip pat daug ką galime papasakoti! - nenoriai keldamasis
pasitikinčiai pareiškė Ženka.
- Aš jūsų visas istorijas žinau. Apie juodčkius, apie mutantus... Apie
jūsų tuos grybus, žinoma. Tačiau aš žinau porą tokių, kurių jūs išties
negirdėjote. Galbūt, tai jokios nepasakaitės, štai tik patikrinti niekas
negali... Tiksliau buvo tokių, kurie mėgino patikrinti, tačiau papasakoti
mums apie rezultatus jau tiksliai negali.
Artiomui pakako šios įžangos, kad jam atsivertų antrasis kvėpavimas.
Dabar jam turėjo didelę reikšmę bet kokia informacija apie tai, kas vyks­
ta už Taikos prospekto. Jis paskubėjo atsikelti nuo bėgių ir, atitraukęs
automatą nuo nugaros ant krūtinės užsiėmė savo vietą už drezinos.

69
 Nesmarkus stumtelėjimas įsibėgėjimui ir ratai vėl užtraukė savo grau­
džią dainelę. Būrys pajudėjo pirmyn. Vadas, dėmesingai žvelgdamas į
tamsą, žiūrėjo pirmyn, todėl ne viską buvo galima išgirsti.
- Įdomu, kas jūsų kartai apskritai apie metro žinoma? - kalbėjo va­
das. - Šiaip, pasakojate visokias pramanas vienas kitam. Kažkas kažkur
buvo, kažkas pats viską išsigalvojo. Kažkas kažkam primelavo, kažkas
ką girdėjo iš pažįstamo, kuris, savo ruožtu taip pat pagražino, išgirstą
prie puodelio arbatos, istoriją ir klojo kaip jo paties patirtus nuotykius...
Štai kur svarbiausia problema: nėra patikimo ryšio. Nėra galimybės
greitai nusigauti iš vieno galo į kitą: kai kur negalima praeiti, kai kur
užtverta, kai kur kažkokia velniava dedasi, ir padėtis kasdien keičiasi...
Ar visas metro, galvojate, labai didelis? Juk jį visą iš vieno iki kito galo
traukiniu viso labo per valandą... O juk žmonės dabar savaitėmis eina
ir dažniausiai nenueina. Ir niekada negali žinoti, kas iš tikrųjų tavęs
laukia už posūkio. Štai mes juk į Rygos su humanitarine pagalba eina­
me... Tačiau bėda , kad niekas, nei aš, nei budiėtojas negali užtikrinti
visu šimtu, kad kai mes ten nusigausime, mūsų nepasitiks ugnis. Arba,
kad mes nerasime išdegusios stoties be gyvos dvasios. Arba nepaaiškės,
kad Rygos dabar prijungta prie Hanzos, ir todėl išėjimo į likusią metro
dalį nėra ir niekada nebus. Nėra tikslios informacijos... Gavai vakar ryte
informaciją - viskas, vakarop jau ji paseno ir pasikliauti ja jau nebe­
gali. Tai tas pats, kas eiti per lakius smėlynus pagal šimtmečio senumo
žemėlapį. Pasiuntiniai taip ilgai vyksta, tad duomenys, kuriuos jie turi,
dažnai tampa arba nebereikalingais, arba netiksliais, iškreiptais. Žmonės
niekada neatsidurdavo tokioje padėtyje... Net sunku pagalvoti, kas bus,
kai pas mus baigsis generatorių kuras ir nebebus elektros. Skaitėte H. G.
Welso „Laiko m ašiną4? Tai štai ten buvo tokie morlokai...
Artiomui tai buvo jau antras panašus pokalbis per pastarąsias dvi
dienas, jis jau girdėjo apie morlokus ir Gerbertą Welsą ir klausytis apie
tai jis kažkodėl nebenorėjo. Todėl, nepaisant Ženkos pastangų protes­
tuoti, jis ryžtingai grįžo į pokalbio pradžią.
- Na, o kas žinoma apie metro jūsų kartai?
- Hmm... Apie velniavas tuneliuose kalbėti - blogas ženklas... Apie
M etro-2 ir apie nematomus stebėtojus? Ne! Tačiau apie tai, kas kur
gyvena, kai ką papasakoti smalsuoliui galiu. Ar jūs žinote, pavyzdžiui,
kad ten, kur anksčiau buvo A. Puškino stotis , - ten perėjimas yra dar į
dvi stotis. Į Čechovo ir Tverskajos, - ten dabar fašistai viską užėmė?

70
 - Kokie dar fašistai? - nustebusiai paklausė Ženka, ir Artiomas pa­
sitenkinančiai pagalvojo, kad ir Ženką galima nustebinti.
- Natūralūs fašistai. Kadaise, seniai seniai, kai mes dar gyvenome
ten, - vadas pirštu parodė į viršų, - buvo tokie. Skustagalviai dar tokie
buvo, kurie vadinosi RNE\ Bala žino ką tai reiškia, šiandien niekas jau
nebepamena, turbūt ir patys jie jau nebeprisimena. Neva vėliau išnyko.
Nebesimatė jų ir apie juos nebuvo girdėti. Ir štai netikėtai prieš kurį
laiką Puškino stotyje pasirodė. „Metro rusams!" Girdėjote tai? Arba
štai: „Gėrį daryk - Metro valyk!" Išvarė visus nerusakalbius iš Puškino,
vėliau iš Čechovo, dar vėliau ir Tverskajos stotį pasiekė - galiausiai jau
sužvėrėjo, prasidėjo susidorojimai. Dabar ten reichas. Ketvirtas ar penk­
tasis... Kažkas tokio. Toliau lygtai nelenda, bet dvidešimto šimtmečio
istoriją mūsų karta dar pamena. O juk tie mutantai iš Filevskajos linijos,
tarp kitko, iš tikrųjų egzistuoja... Ką jau mutantai! Mūsų juodčkiai ko
verti! O dar yra visokių sektantų, satanistų, komunistų... Kunstkamera.
Tiesiog kunstkamera.
Jie pravažiavo pro išmuštas, apleistas tarnybinias patalpų duris. Gal
tai buvo valymo reikmenų patalpa, gal tiesiog slėptuvė... Visą įrangą, ar
tai būtų geležinės lovos ar kita grubi santechnika, seniai jau išgrobstė,
ir dabar į tuščias, tamsias, išsibarsčiusias po metro patalpas, niekas
nekišo nosies. Nors ir žinojo, kad ten jau nieko nebėra... Atsarga gėdos
nedaro!
Priekyje pasirodė silpnai pastebimas mirgėjimas. Jie artėjo prie Alek-
sejevkajos. Stotis buvo negausiai apgyvendinta, todėl budėjo tik vienas
patrulis, penkiasdešimtame metre - daugiau negalėjo sau leisti. Vadas
įsakė sustoti keturiasdešimties metrų atstumu nuo užkurto Aleksejevka-
jos patrulių laužo, ir kelis kartus įjungė ir išjungė žibintą tam tikra seka,
duodamas sutartinį ženklą. Laužo fone pasirodė juodas siluetas - prie
jų artinosi patrulis. Dar iš tolėliau jis riktelėjo:
- Stovėkite vietoje! Nesiartinkite!
Artiomas savęs paklausė: nejaugi iš tikrųjų gali taip nutikti, kad
vienąsyk jų nepripažins stotyje, kuri visuomet buvo draugiška ir sutiks
juos su ginklu?
Žmogus neskubėdamas prisiartino. Jis vilkėjo patrintas kamufliaži-
nes kelnes ir vatinį, ant krūtinės riebiai nutepliota didžioji „A", matyt

4 PHE (PyccKoe HaųnoHanbHoe eflMHCTBo) - rusų nacionalinė vienybė. Vert.past.

71
pirmoji stoties pavadinimo raidė. Įdubę skruostai buvo neskusti, akys
įtariai blizgėjo, o rankos glostė kabantį ant kaklo automato vamzdį. Jis
įsižiūrėjo į jų veidus, ramiai nusišypsojo ir, parodant pasitikėjimo ženklą
permetęs automatą už nugaros, tarė:
- Sveiki gyvi, vyrai! Kaip gyvuojate? Tai jūs į Rygos?
Žinom žinom, perspėjo mus. Eime!
Vadas ėmė patrulio apie kažką klausinėti, bet nesuprantamai, nebuvo
aiškiai girdėti, ir Artiomas, tikėdamasis, kad jo taip pat niekas negirdės,
patylomis Ženkai tarė:
- Nusikamavęs jis kažkoks. Man rodos ne iš gero gyvenimo jie su
mumis jungtis prisiruošė.
- Tai kas iš to? - atsiliepė bičiulis. Mes irgi turime savų interesų. Jeigu
mūsų administracija ryžtasi šiam žingsniui, vadinasi, mums to reikia.
Juk ne labdaringai ruošiamės juos maitinti.
Penkiasdešimtame metre pravažiavus laužą, prie kurio sėdėjo, apsi­
rengęs taip pat, kaip ir juos pasitikęs žmogus, antrasis sargybinis, drezina
įriedėjo į stotį. Alekse]evskaja buvo prastai apšviesta, ir apsigyvenę ten*
žmonės buvo nekalbūs ir liūdni. Tačiau į svečius iš VDNH jie žiūrėjo
draugiškai. Būrys sustojo platformos viduryje, ir vadas paskelbė trumpą
parūkymo valandėlę. Artiomą ir Ženką paliko drezinoje - saugoti, o
likusiuosius pakvietė prie laužo.
- Apie fašistus ir apie reichą aš dar nieko negirdėjau - tarė Artiomas.
- Man pasakojo, kad kažkur metro jų yra, - atsakė Ženka, - Bet tik
sakė, kad jie Novokuzneckoje.
- Kas pasakojo?
- Liocha sakė, - nenoriai prisipažino Ženka.
- Jis tau dar daug ko įdomaus pripasakojo, - priminė Artiomas.
- Bet fašistai juk išties yra! Na, supainiojo žmogus vietovę. Bet ne­
sumelavo! - pasiteisino Ženka.
Artiomas nutilo ir susimąstė. Rūkymas Aleksejevskoje turėjo trukti ne
mažiau kaip pusvalandį: vadas turėjo kažkokį pokalbį su Aleksejevkajos
viršininku - derybos dėl susijungimo tęsėsi. Vėliau jie turėjo judėti to­
liau. Besibaigiant dienai jie turėjo nuvykti iki Rygos, ten pernakvoti ir
kitądien, išsprendus visus klausimus ir apžiūrėjus rastą kabelį, pasiųsti
pasiuntinį atgal ir laukti tolimesnių nurodymų. Jeigu kabelį bus galima
pritaikyti ryšiui tarp trijų stočių, jį reikėtų išvynioti ir įjungti telefoninį
ryšį. Tačiau, jeigu jis nebus tinkamas, iškart reikės grįžti į stotį.

72
 Taigi, Artiomas turėjo ne daugiau kaip dvi dienas tam, kad sugalvotų
priežastį, dėl kurios būtų galima pereiti per išorines, dar labiau įtaringas
ir priekabias nei VDNH patruliai Rygos užkardas - juk už Rygos jau
buvo didysis metro, ir pietinė jos užkarda buvo dažniau puolama. Nors
gresiantis Rygos stoties gyventojams pavojus buvo netoks paslaptingas ir
baisus nei pakibęs virš VDNH, tačiau jis buvo daug įvairesnis; ginantys
pietines Rygos prieigas niekada nežinojo, kas būtent jų laukia, todėl
buvo pasirengę bet kam.
Nuo Rygos Taikos prospekto link vedė du tuneliai. Užversti vieną iš
jų dėl kažkokių aplinkybių nebuvo galimybės ir jiems teko užtverti abu.
Tam buvo eikvojamos itin didelės jėgos. Dėl to jiems buvo gyvybiškai
svarbu apsaugoti šiaurinę kryptį. Susijungdami su Aleksejevskają ir,
svarbiausia, su VDNH, jie perkeltų šiaurinės krypties saugumo naštą
jiems ir pasirūpintų ramybe tuneliuose tarp stočių, o tai reiškia galimybę
panaudoti ūkio reikalams. VDNH tai pirmiausia buvo palankus preteks­
tas ekspansijai ir savo įtakos, teritorijos ir galios praplėtimui.
Atsižvelgiant į būsimą susijungimą išorinės Rygos užkardos buvo
itin budrios: būsimiems sąjungininkams buvo būtina įrodyti, kad dėl
pietinių ribų apsaugos jais galima pasikliauti. Todėl prasibrauti pro už­
kardas ir viena, ir kita kryptimi buvo sudėtinga. Per vieną, daugiausiai
per dvi dienas Artiomui buvo būtina rasti sprendimą.
Tačiau, kokia bebūtų sunki ši užduotis, visgi, ji neatrodė neįvykdoma.
Kilo klausimas - ką daryti toliau. Net jei pavyktų praeiti pro pietines
užkardas, reikėjo dar rasti sąlyginai saugų kelią iki Poliso. Atsižvelgiant
į tai, kad priimti sprendimą Artiomui reikėjo skubiai, jam visiškai neuž­
teko laiko apgalvoti kelią iki Poliso, į VDNH, kur jis, nekeliant įtarimų,
apie pavojus galėjo išklausinėti pažįstamų prekeivių. Klausti kelio į
Polisą Ženkos, o juo labiau, kažko kitko iš būrio Artiomas nenorėjo,
nes puikiai suprato, kad tai neišvengiamai sukels įtarimą, o jau Ženka
tikrai supras, kad Artiomas kažką rezga. Nei Aleksejevkoje, nei Rygos
draugų Artiomas neturėjo, ir pasitikėti nepažįstamaisiais tokiu svarbiu
klausimu jis negalėjo.
Pasinaudodamas tuo, kad Ženka atsitraukė pasikalbėti su netolie­
se ant platformos sėdinčia mergina, Artiomas slapčiomis iš kuprinės
išsitraukė, atspausdintą ant kitos apanglėjusiais kraštais ir reklaminio
lapelio, garsinančio nebeegzistuojantį turgų, pusės, mažą metro žemė­
lapį, ir kelis kartus apvedė Polisą apkramtytu pieštuku.

73
 Kelias iki jo, rodos, buvo toks paprastas ir netolimas... Tais keistais
tolimais laikais, apie kuriuos pasakojo vadas, tais laikais, kai žmonėms,
keliaujantiems nuo stoties iki stoties, nereikėjo imti ginklų, net jeigu
tekdavo persėsti ir atsidurti svetimoje linijoje; tais laikais, kai kelias
nuo vienos galutinės stotelės iki kitos, priešingos, neužtrukdavo nė
valandos; tais laikais, kai tunelių gyventojai buvo tik dundantys trau­
kiniai, - tuomet atstumą, skiriantį VDNH ir Polisą buvo galima įveikti
greitai ir be jokių kliūčių. Tiesiai atšaka iki Turgenjevo, ten, perėjimas
į Čistyje Prudy, taip jie vadinosi sename žemėlapyje, kurį nagrinėjo
Artiomas, arba į Kirovskają, kurią vėl pervadino komunistai, ir raudo­
nąja, Sokolnikų linija - tiesiai iki Poliso... Traukinių ir dieninių lempų
epochoje toks žygis nesitęstų nė trisdešimties minučių. Tačiau nuo to
laiko, kai žodžiai Raudonoji linija buvo rašomi iš didžiosios raidės,
raudonoji vėliava pakibo virš perėjimo į Čistyje Prudy, nors ir Čistyje
Prudy tapo nebe tokiais, galvoti apie tai, kaip trumpiausiu būdu pasiekti
Polisą tapo beprasmiška.
Dėl žinomų aplinkybių Raudonosios linijos vadovybė atsisakė keti­
nimų įsigalėjus sovietų valdžiai paversti laimingais visus metro gyven­
tojus, (tačiau, nenorėdama atsisakyti savo svajonės, ambicingai visą
metropoliteną vadino Lenino vardu) ir priėmė naują doktriną, kuri
paliko galimybę komunizmo idėjas įgyvendinti atskirai užkariautoje
metropoliteno linijoje. Tačiau, nežiūrint atrodančio taikaus režimo,
jo vidaus paranojinė esmė nė kiek nepakito. Šimtai vidaus saugumo
tarnybos agentų senoviniu būdu ir net su šiokia tokia įsivaizduojama
KGB nostalgija, pastoviai ir įdėmiai sekė laimingus Raudonosios linijos
gyventojus, o jau jų susidomėjimas svečiais iš kitų linijų buvo išties
neribotas. Be specialaus raudonųjų valdžios leidimo niekas negalėjo
patekti nė į vieną jų stotį, o pastovūs pasų patikrinimai, totalus sekimas
ir bendras klinikinis įtarumas nedelsiant atskleisdavo ir atsitiktinai
užklydusius keliautojus, ir pasiųstus šnipus. Pirmieji buvo prilyginami
antriesiems, vienų ir kitų likimas būdavo labai liūdnas, todėl Artiomas
nė nemanė apie tai, kaip nusigauti iki Poliso per tris stotis ir tarpstotes,
priklausančias Raudonajai linijai.
Kelias, kurį Artiomui reikėjo nueiti, į pačią metro širdį, negalėjo
būti toks paprastas. Į Polisą... Net kokio nors pokalbio metu ištartas
pavadinimas priversdavo Artiomą, ir ne tik jį, pagarbiai nutilti. Jis net
ir dabar aiškiai prisiminė, kai patį pirmą kartą, kažkokio patėvio svečio

74
pasakojimo metu išgirdo nežinomą žodį, ir vėliau, kai svečias išėjo, ty­
liai paklausė Suchojaus, ką reiškia šitas žodis. Tuomet patėvis įdėmiai
pažiūrėjo į Artiomą ir vos girdimu ilgesiu balse pasakė: „Tai, Artiomai,
turbūt, paskutinė vieta Žemėje, kur žmonės gyvena kaip žmonės. Kur jie
dar nepamiršo, ką tai reiškia - žmogus, ir kaip iš tikrųjų šis žodis tūrėtų
skambėti". Patėvis liūdnai šyptelėjo ir pridūrė: „Tai - Miestas..."
Polisas buvo didžiausioje Maskvos metropoliteno perėjimo aikštė­
je, keturių skirtingų linijų susikirtime, ir jungė keturias metro stotis:
Aleksandrovskij Sad, Arbatskaja, Borovitskaja ir Lenino vardo biblio­
teka - kartu su jungiančiais šias stotis perėjimais. Ši didžiulė teritorija
buvo paskutinis tikras civilizacijos lopšys, paskutinė vieta, kur gyveno
tiek daug žmonių, jog kartą ten pabuvoję provincialai, kitaip nei Miestu
tos vietos nebevadino. Kažkas Miestui davė kitą pavadinimą - Polisas,
beje, reiškiantį tą patį. Galbūt dėl to, kad šiame žodyje skambėjo tolimas
ir vos girdimas, tarsi žadėdamas gyventojams prieglobstį, galingos ir
nuostabios senovės kultūros aidas, svetimas žodis prigijo.
Polisas metropolitenui buvo visiškai unikalus reiškinys. Ten, ir tik
ten dar buvo galima sutikti tų senų ir keistų žinių sergėtojų, kurių pri­
taikymas naujame ir žiauriame pasaulyje su jo pasikeitusiais įstatymais
buvo neįmanomas. Beveik visų kitų stočių gyventojams, iš esmės, visam
likusiam, lėtai grimztančiam į chaoso ir neišmanymo bedugnę, metro
šios žinios tapo bevertės, kaip ir jų sergėtojai. Visur jie engiami vienintelę
savo pastogę jie rasdavo Polise, kur jų visuomet laukė iškėstomis ranko­
mis, nes čia valdė jų bendraminčiai. Todėl Poliseyir tik Polise buvo gali­
ma sutikti susenusius profesorius, kurie kadaise turėjo šlovingų, dabar
pusiau sunaikintų, ištuštėjusių, žiurkių ir pelėsių apsėstų, universitetų
katedras. Tik ten gyveno paskutinieji menininkai, artistai, poetai. Pas­
kutinieji fizikai, chemikai, biologai... Tie, kurie savo atmintyje saugojo
visą tai, ką žmonijai pavyko pasiekti ir sukurti per tūkstančius nuolatinio
vystymosi metus. Tie, kurių mirtis visa tai palaidotų amžiams.
Polisas buvo toje vietoje, kur kadaise buvo pats miesto, kurio vardu
pavadintas metro, centras. Be to, tiesiai virš Poliso buvo iškilęs Lenino
vardo bibliotekos pastatas - pačios didžiausios praėjusios epochos in­
formacijos saugyklos. Šimtai tūkstančių knygų įvairiausiomis pasaulio
kalbomis, apimančių visas, kuriose tiktai darbavosi žmogiškoji mintis
ir kaupė žinias, sritis. Šimtai tonų popieriaus, išmarginto įvairiausiomis
raidėmis, ženklais, hieroglifais, kurių dalies jau nebuvo kam skaityti, juk

75
kalbos, kuriomis jos buvo parašytos, išnyko kartu su jomis kalbėjusiomis
tautomis... Tačiau visgi dauguma knygų dar galėjo būti skaitomos ir
suprantamos, o jas parašiusieji ir jau prieš šimtmečius mirusieji galėjo
dar apie daug ką papasakoti gyvenantiems.
Iš tų visų konfederacijų, imperijų ir tiesiog galingų stočių, kurios buvo
pajėgios siųsti į paviršių ekspedicijas, tik Polisas siųsdavo stalkerius, kad
pargabentų knygas. Tik ten žinios turėjo tokią vertę, kad dėl jų buvo
pasiruošę aukoti savanorių gyvybes, išmokėti neregėtas išmokas sam­
diniams ir atsisakyti materialios gerovės dėl dvasinių gėrybių įsigijimo.
Ir, nežiūrint menamo vadovybės nepraktiškumo ir idealizmo, Polisas
gyvavo metų metus ir bėdos jį aplenkdavo, o jeigu kažkas grėsdavo jo
saugumui, rodėsi, kad visas metro buvo pasiruošęs susitelkti jo gynybai.
Pastarųjų mūšių, vykusių, įsimintinos kovos tarp Raudonosios linijos ir
Hanzos, atgarsiai jau nutilo, ir vėl aplink Polisą susiformavo stebuklinga
pasakiško nepažeidžiamumo ir gerovės aura.
Ir, kuomet Artiomas galvojo apie šią nuostabią vietą, jau visiškai ne­
atrodė keista, jog kelias į ją tiesiog negali būti lengvas, jis būtinai turėjo
būti sunkus ir kupinas pavojų, antraip pats žygio tikslas prarastų dalį
savo paslaptingumo ir žavesio.
Jeigu žygis į Raudonają liniją per Kirovskają Lenino vardo bibliotekos
link rodėsi neįmanomu ir pernelyg rizikingu, netgi bandant tai įgyven­
dinti, tai įveikti Hanzos patrulius ir praeiti Žiedu vertėjo pabandyti.
Artiomas atidžiau įsižiūrėjo į apanglėjusį žemėlapį.
Štai, jeigu jam pavyktų, sugalvojus kokį nors pretekstą, įkalbėjus
užkardos sargybą ar dar kaip nors, prasibrauti į vidines Hanzos te­
ritorijas, tuomet kelias į Polisą būtų ženkliai trumpesnis. Artiomas
bestelėjo pirštu į žemėlapį ir patraukė juo palei liniją. Jeigu nusileidus
nuo Taikos prospekto Žiedu į dešinę, viso labo už dviejų, priklausan­
čių Hanzai, stočių, jis nusigautų iki Kursko. Ten būtų galima pereiti į
Arbatsko-Pokrovskajos liniją, o iš ten jau ranka pasiekiama Arbatskaja,
tai yra iki paties Poliso. Tiesa, kelyje būtų Plošjad Revoliucii, po karo
atiduota Raudonosios linijos žinion mainais į Lenino vardo biblioteką,
bet juk raudonieji garantavo laisvą tranzitą visiems keliautojams, ir tai
buvo vienas iš esminių taikos sutarties sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kad
Artiomas net nesiruošė eiti į pačią stotį, o tik praeiti šalia, tai jį turėtų
praleisti. Pasvarstęs, jis nutarė laikytis šio plano ir pakeliui pasistengti
sužinoti visas smulkmenas apie stotis, pro kurias jis ketino vykti. Jeigu

76
kažkas susiklostytų ne taip, sakė jis sau, tuomet būtų galima surasti
atsarginį maršrutą. Įsižiūrėjęs į linijų persipynimą ir persėdimo stočių
gausybę, Artiomas pagalvojo, jog vadas tikriausiai šiek tiek perlenkė,
apibūdindamas net pačių trumpiausių žygių po metro sunkumus. Tar­
kim, galima buvo nuo Taikos prospekto nusileisti ne į dešinę, o į kairę -
Artiomas pirštu vedė Žiedu žemyn, - iki, Kijevo, o ten per perėjimą arba
Filevskajos, arba Arbatsko-Pokrovskajos linija tik du perėjimai iki Poliso.
Užduotis Artiomui jau nebeatrodė neįvykdoma. Šis nesunkus pratimas
su žemėlapiu suteikė jam pasitikėjimo savimi. Dabar jis žinojo, kaip
veikti, ir daugiau nedvejojo dėl to, kad kai karavanas nueis iki Rygos,
jis nebegrįš su būriu atgal į VDNHy o tęs žygį iki Poliso.
- Studijuoji? - prie pat ausies paklausė Ženka, kurio Artiomas, įnikęs
į savo mintis, nepastebėjo. Iš netikėtumo jis pašoko vietoje ir sumišusiai
bandė paslėpti žemėlapį.
- Na, ne... Aš tik... Norėjau surasti stotį žemėlapyje, kur tas reichas,
apie kurį mums šiandien pasakojo.
- Na, ir ką, radai? Ne? Duok, parodysiu, - su pasitenkinimu pasakė
Ženka. Metro jis orientavosi daug geriau nei Artiomas ir net labiau
nei kiti bendraamžiai, ir tuo labai didžiavosi. Iš pirmo karto jis nesu-
klysdamas bedė į trigubą perėjimą tarp Čechovo, Puškino ir Tverskajos
stočių. Artiomas atsiduso. Tai buvo palengvėjimo atodūsis, tačiau Ženka
nutarė, kad tai dėl pavydo.
- Nieko tokio, ateis metas, taip pat gaudysies šiame reikale ne blo­
giau negu aš, - nutarė paguosti Artiomą. Artiomas veide pavaizdavo
dėkingumą ir paskubėjo nukreipti pokalbį kita linkme.
- O kuriam laikui čia sustojome? - paklausė jis.
- Jaunimas! Keliamės! Pasigirdo skardus vado balsas, ir Artiomas
suprato, kad ilsėtis daugiau nebeteks, o užkąsti jis taip ir nespėjo.
Vėl atėjo jų su Ženka eilė stotis ant drezinos. Sugirgždėjo svirtys,
sukaukšėjo kerziniai batai, ir jie vėl įėjo į tunelį.
Šį kartą būrys pirmyn judėjo tylėdamas, ir tik vadas, pasikvietęs
Kirilą, ėjo kartu su juo koja kojon ir kažką tyliai aptarinėjo. Artiomas
ničnieko negirdėjo, nors įsiklausyti jam nebuvo nei jokio noro, nei
jėgų - visas jėgas pasiglemžė nelaboji drezina.
Galinis, paliktas vienatvėje, aiškiai jautėsi ne savo kailyje ir baikščiai
žvalgėsi atgal. Artiomas stovėjo ant drezinos veidu į tą pusę, ir jam buvo
matyti, jog kaip tik iš galo nėra jokio pavojaus, tačiau pažvelgti per petį,

77
į priekį, į tunelį, taip ir knietėjo. Ši baimė ir nepasitikėjimas persekiojo
jį, ir ne tik jį, visuomet. Bet kuriam vienišam keliautojui šis jausmas
nebuvo svetimas. Net buvo sugalvotas ypatingas pavadinimas - „tunelio
baimė": kuomet eini tuneliu, ypač pasišviečiant prastu žibintu, visuomet
atrodo, kad pavojus - tiesiog už tavo nugaros. Kitąkart šis jausmas taip
paaštrėja, jog už nugaros jaučiamas kažkieno sunkus žvilgsnis ar net
ne žvilgsnis... Kas žino, kas ten ir kaip tasai suvokia pasaulį... Ir būna,
taip nepakeliamai slegia, jog nesusilaikysi, akimirksniu atsisuksi atgal,
įbesi akis į tamsą - o ten nieko... Tyla... Tuštuma... Rodos, viskas ramu.
Tačiau kol žiūri atgal, iki skausmo akyse įsižiūri į tamsą, ji jau tirštėja
už tavo nugaros , ir norisi vėl bėgti į priekį, tunelyje pasišviesti žibin­
tu - ar nėra ten ko nors, ar neprisėlino kas nors, kol žiūrėjai atgal. Ir
vėl... Čia svarbiausia - neprarasti savitvardos, nepasiduoti šiai baimei,
įtikinti save, kad visa tai kliedesiai, kad nėra ko bijoti, nes juk nieko
nebuvo girdėti...
Tačiau sunku susivaldyti, ypač kai eini vienas. Žmonės taip iš proto
išsikrausto. Tiesiog nebegalėdavo nusiraminti, net kai sugrįždavo į stotį.
Žinoma, vėliau po truputį atsikvošėdavo, tačiau vėl eiti į tunelį nega­
lėdavo prisiversti - juos tuoj pat apimdavo tas pats slegiantis nerimas,
nors kiek žinomas kiekvienam metro gyventojui, tačiau jiems tapęs
velnio vilione.
- Nebijok, aš žiūriu! - padrąsinančiai riktelėjo Artiomas galiniam. Ta­
sai linktelėjo, tačiau po kelių minučių neišlaikęs vėl atsisuko. Sunku...
- Vienas Seriogos pažįstamas būtent taip ir atkrito - tyliai pasakė
Ženka, nutuokęs, apie ką Artiomas galvojo. - Tiesa, priežastis buvo
daug rimtesnė. Žinoma, jis nutarė vienui vienas tuo pačiu tuneliu Su-
charevskoje praeiti, pameni, apie kurį aš tau anksčiau pasakojau? Kuriuo
vienam - niekaip. O su karavanu - laisvai? Išgyveno vaikinas. Ar žinai, dėl
ko išgyveno? - šyptelėjo Ženka. - Todėl, kad toliau eiti už šimtojo metro
drąsos pritrūko. Kuomet jis ten susiruošė, drąsus toksai buvo, ryžtingas.
Cha... Už dvidešimties minučių sugrįžo - akys išsprogusios, plaukai ant
galvos - piestu iš baimės, nė žodžio deramai negalėjo ištarti. Taip iš jo
daugiau nieko nesužinojome - jis nuo to laiko kažkaip nerišliai kalba,
dažniau tyli. O į tunelius kojos nebekiša - taip ir tūno Sucharevskoje,
išmaldos prašo. Jis dabar ten vietinis silpnaprotis. Štai toks pamokslas!
- Taip, - tarė Artiomas neužtikrintai, nes iš šios pamokančios istorijos
buvo galima taip pat sėkmingai įžvelgti kelis skirtingus pamokslus.

78
 Kurį laiką būrys judėjo visiškoje tyloje. Artiomas vėl paniro į savo
pamąstymus ir, mėgindamas sukurti kažką tikroviško, kad galėtų su­
meluoti užkardoje ties išėjimu iš Rygos ir patekti į Taikos prospektą,
ėjo taip gana ilgai, kol suprato, kad galvoti jam trukdo palaipsniui
garsėjantis keistas, sklindantis iš esančio priekyje tunelio, triukšmas.
Iš pradžių vos girdimas, esantis kažkur pusiaukelėje tarp girdimumo ir
ultragarso, triukšmas lėtai ir nepastebimai stiprėjo, o momentas, kai Ar­
tiomas pradėjo jį girdėti, liko nepastebėtas. Tuo metu, kai jis tai suvokė,
triukšmas jau buvo girdimas gana aiškiai, lyg švilpiantis, nesuprantamas
ir nežmoniškas, kuždėjimas. Artiomas greitai žvilgtelėjo į likusiuosius.
Visi judėjo darniai ir tylomis. Vadas su Kirilu apie nieką nebekalbėjo,
Ženka kažką sau galvojo, o galinis, nustojęs nervingai sukinėtis, ramiai
žiūrėjo į priekį. Nė vienas jų nebuvo nors kiek sunerimęs. Jie nieko ne­
girdėjo. Nieko! Artiomui darėsi baisu. Viso būrio tylėjimas ir ramybė
vis labiau pastebimas didėjančio šnypštimo fone darėsi nesuvokiamas ir
gąsdinantis. Artiomas metė drezinos svirtį ir išsitiesė visu ūgiu. Ženka
nustebęs pažvelgė į jį. Jo akys buvo aiškios, jose nebuvo nė pėdsako
kvaišulio ar dar kažko panašaus, ko Artiomas bijojo pamatyti.
- Tu ko? - paklausė nepatenkintai. Pavargai, ar ką? Galėjai perspėti,
o ne mesti štai taip.
- Tu nieko negirdi? - nustebusiai paklausė Artiomas, ir kažkas jo
balse privertė pasikeisti Ženkos veido išraišką.
Ženka, neperstojęs darbuotis rankomis, įsiklausė. Drezina jau judėjo
lėčiau, nes Artiomas vis dar stovėjo pasimetęs ir gaudė paslaptingus
atgarsius.
Vadas tai pastebėjo ir atsisuko:
- Kas jums? Baterijos nusėdo?
- Jūs nieko negirdite? - paklausė jo Artiomas.
Ir tuo pačiu jo krūtinę užplūdo toks bjaurus jausmas, kad iš tiesų nėra
jokio triukšmo - štai niekas nieko negirdi. Tiesiog jam stogą rauna ir
nuo baimės jam vaidenasi. Nuo visokių pasakojimų, nuo nepaliaujamai
už nugaros žygiuojančio galinio ir slenkančios tamsos.
Vadas parodė ženklą sustoti, kad netrukdytų drezinos girgždėjimas
ir aulinių kaukšėjimas, sustojo, jo rankos nutįso automato link, jis sto­
vėjo nejudėdmas ir įsitempęs, viena ausimi pasisukęs į tunelį, įsiklausė.
Keistas garsas buvo čia pat, Artiomas dabar girdėjo jį aiškiai, ir, kuo jis
buvo raiškesnis, tuo įdėmiau Artiomas žvelgė į vado veidą, bandydamas

79
suprasti, ar jisai girdi visą tai, kas su vis didėjančiu nerimu pripildė
Artiomo sąmonę. Tačiau vado veido išraiška palaipsniui išsilygino, jis
aiškiai nusiramino, ir Artiomą užtvindė geliantis gėdos jausmas. Kur jau
ne: sustabdė būrį dėl kažkokio menkniekio, maža to, kad pats išsigando,
tai dar ir kitus privertė sunerimti.
Ženka, nors ir stengėsi, matyt, irgi nieko negirdėjo. Jis geliančiu
šypsniu pažiūrėjo į Artiomą ir, žvelgdamas tiesiai į akis, nuoširdžiai
paklausė:
- Halionikai?
- Eik sau! - netikėtai susierzinęs atkirto Artiomas. - Jūs ką, visi
apkurtote?
- Halionikai! - patvirtino Ženka.
- Tylu. Visai nieko. Tikriausiai tau pasirodė. Niekis, taip būna, ne­
įsitempk, Artiomai. Susiimk ir judėkime toliau, - jausdamas situaciją,
tarė vadas, ir pats nuėjo pirmyn.
Artiomui nieko kito nebeliko, kaip tik sugrįžti į savo vietą. Jis sąžinin­
gai įtikinėjo save, kad jam tik pasirodė, kad visa tai tik dėl įtampos, bandė
atsipalaiduoti ir negalvoti apie nieką, tikėdamasis, kad kartu su nerimo
kupinomis mintimis iš galvos pavyks išvaryti ir tą velnišką triukšmą.
Jam pavyko kai kuriam laikui sustabdyti savo mintis, tačiau akimirksniui
ištuštėjusioje galvoje vėl pasigirdo aidus, net labiau girdimas ir aiškesnis
garsas. Jiems judant į pietus garsas stiprėjo vis labiau. į pietus. Galiausiai
jis buvo toks stiprus, jog atrodė, kad pasklido po visą metro. Artiomas
pastebėjo, kad Ženka dirba tik viena ranka, o kita, matyt, automatiškai,
nekreipdamas dėmesio į tai, ką daro, trina savo ausis.
- Tu ką? - pašnibždėjo jam Artiomas.
- Nežinau... Užgula... Maudžia kažkaip... - prasitarė Ženka.
- O nieko negirdi? - su nepasitikinčia viltimi paklausė Artiomas.
- Ne, girdėti negirdžiu, bet kažkaip slegia, - pakuždėjo Ženka, o
pradinės ironijos jo balse nebeliko.
Kai skambėjimas pasiekė apogėjų, Artiomas tik tada suprato iš kur jis
sklinda. Vienas iš vamzdžių, padėtas išilgai tunelio sienų su visomis komu­
nikacijomis ir dar bala žino kuo, šioje vietoje lyg praplyšo, ir būtent jo juo­
doji žiotis, apvedžiota įplyšusiais į skirtingas puses kyšančiais metaliniais
kraštais, skleidė šitą keistą triukšmą. Jis sklido iš gilumos, ir tik Artiomas
spėjo susimastyti apie tai, kodėl ten viduje nei jokių laidų, nei dar ko, o tik
išvien tuštuma ir juoduma, kai vadas staiga sustojo ir lėtai išrėžė:

80
 - Vyrai, sustokime......Sustokime, nes man negera. Galvoje kažkokia
drumstis.
Neužtikrintais žingsniais jis atėjo prie drezinos, kad galėtų atsisėsti
ant jos krašto, tačiau, likus žingsniui iki jos, staiga susmego ant žemės lyg
maišas. Ženka, trindamas ausis jau dvejomis rankomis ir nejudėdamas
iš vietos, pasimetęs žiūrėjo į vadą. Kirilas, kažkodėl, ėjo toliau vienas
lyg būtų nieko nenutikę ir niekaip nereagavo į riksmus. Galinis atsisėdo
ant bėgių ir netikėtai vaikiškai bejėgiškai pravirko. Žibinto spindulys
įsirėmė į žemas tunelio lubas ir, apšviestas iš apačios vaizdas tapo dar
labiau beviltiškas.
Artiomas supanikavo. Buvo akivaizdu, kad iš viso būrio sveiko proto
neprarado tik jis vienas, nors garsas tapo visiškai nepakeliamas, neleis­
damas susikaupti ties kiek svarbesne mintimi. Artiomas iš nevilties užsi­
dengė ausis, ir tai šiek tiek padėjo. Tuomet jis iš peties tvojo, pakvaišusiai
trynusiam ausis Ženkai per skruostą ir, bandydamas perrėkti triukšmą,
pamiršęs, kad jis buvo girdimas tik jam pačiam, suriko:
- Pakelk vadą! Paguldyk jį ant drezinos! Mums negalima jokiais
būdais čia likti. Reikia dingti iš čia! - ir, pakėlęs nukritusį žibintą, bėgo
paskui Kirilą, kuris aklai, lunatiškai žygiavo tolyn, todėl, kad be žibinto
tamsa priekyje buvo nors pirštu į akį durk.
Jo laimei, Kirilas ėjo gana lėtai. Šiek tiek paskubėjęs Artiomas jį pavijo
ir pliaukštelėjo per petį, tačiau Kirilas ėjo toliau, ir jie vis labiau tolo nuo
likusiųjų. Artiomas užbėgo į priekį ir, nežinodamas ką daryti, nukreipė
žibinto šviesą Kirilui į akis. Jos buvo užmerktos, tačiau Kirilas staiga
susiraukė, o jo žingsniai pasidarė neberitmingi. Tuomet Artiomas, lai­
kydamas jį viena ranka, kita pakėlė akies voką ir pašvietė tiesiai į vyzdį.
Kirilas suriko, purtydamas galvą sumirksėjo ir po poros sekundžių lyg
atsipeikėjo ir, atmerkęs akis, nesuprantamai žvelgė į Artiomą. Apakintas
žibinto jis beveik nieko nematė, todėl atgal prie drezinos, Artiomui teko
vesti jį už rankos.
Ant drezinos gulėjo vado kūnas, greta sėdėjo Ženka, vis dar su tokia
pat beprasme veido išraiška. Palikęs Kirilą prie drezinos, Artiomas puolė
prie sėdinčiojo ant bėgių, tebeverkiančio galinio. Pažiūrėjęs jam į akis
Artiomas pasitiko pilną skausmo ir kančių žvilgsnį, ir toks aitrus buvo
tas pojūtis, jog Artiomas, pajutęs, kad ir jam kaupiasi ašaros, atšlijo.
- Jie visi visi žuvo... Jiems taip skaudėjo! - išgirdo Artiomas per raudoji­
mą. Jis pabandė pakelti galinį, bet tasai ištrūko ir netikėtai piktai suriko:

81
 - Kiaulės! Gyvuliai! Niekur neisiu su jumis, noriu likti čia! Jiems taip
vieniša, taip skauda čia, o jūs norite išvesti mane iš čia? Tai jūs dėl visko
kalti! Aš niekur neisiu! Niekur! Paleisk, girdi?!
Artiomas iš pradžių norėjo suduoti per skruostą, tikėdamasis, kad tai
kažkaip jam grąžins sąmonę, bet pabūgo, kad žmogus būdamas tokios
būsenos gali jam atsakyti tuo pačiu. Taigi, jis atsiklaupė prieš jį ant kelių
ir, sunkiai praskyręs triukšmą savo galvoje, švelniai pratarė, pats tiksliai
nesuvokdamas apie ką kalba:
- Bet juk tu nori jiems padėti, tiesa? Nori, kad jie nebekentėtų?
Pro ašaras tasai pažvelgė į Artiomą ir nedrąsiai nusišypsojęs su­
šnibždėjo:
- Žinoma... Žinoma, aš noriu padėti jiems.
- Tuomet tu turi padėti man. Jie nori, kad tu man padėtum . Eik prie
drezinos ir atsistok už svirčių. Tu turi padėti man nusigauti iki stoties.
- Jie taip pasakė tau? - nepatikliai žvilgtelėjo į Artiomą galinis.
- Taip, - užtikrintai atsakė Artiomas.
- O tu po to galėsiu grįžti atgal pas juos?
- Duodu žodį, jeigu tu norėsi sugrįžti, aš tave paleisiu atgal, - už­
tikrino Artiomas ir, kol jo pašnekovas nespėjo apsigalvoti, patraukė jį
prie drezinos.
Pastatęs galinį ir mechaniškai paklususį Ženką, ir Kirilą prie svirčių,
užrioglinęs neatsigaunantį vadą, Artiomas, nukreipęs automatą į tamsą,
perėmė būrio vadovavimą ir sparčiu žingsniu nuėjo pirmyn. Pats nu­
stebęs, jis išgirdo, kaip paskui jį pajudėjo drezina. Artiomas jautė, kad
palikęs užnugarį be apsaugos, rizikuoja, bet suvokė, jog dabar svarbiau­
sia kuo greičiau dingti iš šios baisios vietos.
Ant svirčių dabar buvo trise, ir būrys judėjo greičiau nei prieš su­
stojimą, o Artiomas su palengvėjimu jautė, kaip tilo bjaurus triukšmas
ir po truputi išsisklaido pavojaus banga. Jis vis rikteldavo likusiesiems,
liepdamas nelėtinti tempo, kai staiga iš galo išgirdo visiškai blaivų
Ženkos balsą:
- Tu ko čia komanduoji?
Artiomas davė ženklą sustoti, supratęs, kad jie nutolo nuo pavojaus
zonos, grįžo prie būrio ir bejėgiškai, nugara atrėmęs į dreziną, nusileido
ant žemės. Vis palaipsniui atgavo sąmonę. Galinis nustojo kukčioti ir tik
trynė pirštais smilkinius, nustebusiai žvilgčiodamas aplink. Dusliai ste­
nėdamas, skųsdamasis skaudančia galva sukrutėjo ir atsistojo vadas.

82
 Už pusvalandžio buvo galima judėti toliau. Išskyrus Artiomą, niekas
nieko neprisiminė.
- Žinai, kažkoks sunkulys staiga užgulė, galvoje drumstis, ir kažkaip
vienu metu tik opa - ir viskas užgeso. Buvo vienąsyk taip nuo dujų
viename tunelyje, toli nuo čia. Na, bet dujos turėtų iš karto visus be iš­
imtiems pražudyti... O tu vis savo tą garsą girdėjai? Taip, keista visa tai,
ką čia pridursi... - balsu samprotavo vadas. - O tai, kad Nikita žliumbė...
Girdi, Vasiličiau, ko tu gailėjaisi? - paklausė jis galinio.
- Bala žino... Nepamenu aš. Neva prieš minutę dar kažką atsiminiau,
o vėliau kažkaip išgaravo... Čia, žinai, kaip su sapnais: tik nubundi -
viską atsimeni, ir viską taip aiškiai priešais akis matai, o pralėks kelios
minutės, jau nubudęs būsi - viskas, tuščia. Tik kažkiek nuotrupų liko...
Štai ir dabar tas pats. Atsimenu, kad kažko gaila labai buvo... O ko,
kodėl - tuščia.
- O jūs ten norėjote likti, tunelyje. Visam laikui. Su jais. Priešinotės.
Aš jums dar pažadėjau, kad jeigu jūs panorėsite, aš jums leisiu atgal
grįžti, - pasakė Artiomas, skersai žvilgtelėjęs į Nikitą-galinį. - Tai štai,
aš jus paleidžiu, - pridūrė jis ir šyptelėjo.
- Na jau ne, dėkoju, - niūriai atkirto Nikita, ir jį nukratė, - aš ko tai
apsigalvojau.
- Tiek to, vyrai. Gana tauškėti. Nėra reikalo vidury tunelio lindėti. Iš
pradžių nusigaukime, vėliau viską aptarsime. Mums dar kažkaip reikės
sugrįžti... Nors ką čia spėlioti iš anksto, tokią dienelę duok, Dieve, bet
kur nusigauti. Važiuojam! - užbaigė vadas. - Girdi, Artiomai, eime su
manimi. Tu šiandien mūsų didvyris, - netikėtai pridūrė.
Kirilas užėmė vietą už drezinos, Ženka, nežiūrint protestų, su Nikita
Vasiljevičium liko ant svirčių, ir jie pajudėjo toliau.
- Vamzdis ten, sakai, įtrūko? Tai iš ten tu tą garsą girdėjai? Žinai,
Artiomai, gal išties mes visi kurti žiopliai ir negirdime nieko. Turbūt turi
ypatingą uoslę šiai bjaurasčiai. Dėl šio dalyko, matyt, tau pasisekė, vai­
kine! - svarstė vadas. - Labai keista, kad tai iš vamzdžio sklido. Tuščias
buvo vamzdis, sakai? Bala žino, kas ten jais teka dabar, - tęsė jis, bugščiai
žvalgydamasis į persipynusius vamzdžius palei tunelio sienas.
Iki Rygos liko visai nedaug. Už ketvirčio valandos tolumoje sumirgėjo
užkardos laužo atšvaitai, vadas sulėtino greitį ir žibintu pašvietė sutartinį
ženklą. Per užkardą juos praleido greitai, be vilkinimo, taip kad dar po
kelių minučių drezina įriedėjo į stotį.

83
 Rygos buvo geresnės būklės nei Aleksejevskajoje. Kadaise, seniai seniai
viršuje virš stoties buvo didelis turgus. Tarp tų, kurie tuomet spėjo at­
bėgti iki metro ir išsigelbėti, buvo nemažai prekeivių iš to paties turgaus.
Žmonės nuo tų laikų ten buvo verslūs, net ir artumas su stotimi Taikos
Prospektu, o tai reiškia su Hanza, su pagrindiniais prekybos keliais, taip
pat prisidėjo prie jos gerovės. Šviesa ten degė elektrinė, avarinė, kaip ir
VDNH. Patruliai buvo aprengti senomis dėvėtomis maskuotėmis, kurios
visgi žiūrėjosi įspūdingiau nei išteplioti vatiniai Aleksejevkoje.
Svečiams išskyrė atskirą palapinę. Dabar greito sugrįžimo nenusi-
matė, buvo neaišku, kas per naujas pavojus tyko tunelyje ir kaip su juo
susidoroti. Stoties administracija ir mažo būrio iš VDNH vadas susirinko
pasitarti, o likusieji dabar turėjo nemažai laisvo laiko. Pavargęs ir susi­
nervinęs Artiomas iškart nugriuvo veidu ant savo miegmaišio. Miego
nesinorėjo, bet jėgų nebuvo visiškai. Už poros valandų svečiams žadėjo
surengti iškilmingą vakarienę, sprendžiant iš daugybės susimirkčiojimų
ir šeimininkų pasikuždėjimų, galima buvo tikėtis net mėsos. Tačiau kol
kas norėjosi gulėti ir apie nieką negalvoti.
Už palapinės stiprėjo triukšmas. Puotą surengė tiesiog platformos
vidury, kur degė pagrindinis laužas. Artiomas neiškentęs išniro laukan.
Keletas žmonių plovė grindinį ir tiesė brezentą, netoliese ant bėgių išda­
rinėjo kiaulės skerdieną, replėmis kirpo vielą, ir tai pranašavo šašlykus.
Sienos čia buvo nepaprastos: ne marmuro, kaip VDNH ir Aleksejevkoje,
o išklotos geltonomis ir raudonomis plytelėmis. Kartu visa tai kažkada
žiūrėjosi gana linksmai. Tiesa, dabar visą tai dengė sluoksnis suodžių ir
riebalų, tačiau vis tiek šiek tiek jaukumo dar liko. Bet, svarbiausia, ant
kitų bėgių stovėjo pusiau pasislėpęs tunelyje tikras traukinys, tiesa, su
išdaužtais langais ir atviromis durimis.
Traukinius galėjai pamatyti toli gražu ne kiekviename perėjime ir ne
kiekvienoje stotyje. Per du dešimtmečius daugelis jų - ypač tie, kurie
užstrigo tuneliuose ir gyventi nebuvo pritaikomi, - žmonės pamažu
išardė dalimis, pritaikydami ratus, stiklą ir apdailą savo, kiekvienai sto­
čiai skirtingiems, poreikiams. Patėvis sakė Artiomui, kad Ganzoje vieną
iš bėgių specialiai išlaisvino nuo traukinių, kad prekinės ir keleivinės
drezinos galėtų nekliudomai judėti tarp susisiekimo punktų. Taip pat,
tikint gandais, pasielgė ir Raudonoji linija . Neliko nė vieno vagono
tunelyje, kuriuo jie ėjo nuo VDNH iki Taikos prospekto , bet greičiau,
tai buvo atsitiktinumas.

84
 Po truputį pradėjo rinktis vietiniai, iš palapinės išlindo užsimiegojęs
Ženka, už pusvalandžio priėjo vietinė valdžia su Artiomo būrio vadu, ir
ant anglių pakibo pirmi mėsos gabalai. Vadas ir stoties vadovybė daug
juokavo ir šypsojosi. Tikriausiai buvo patenkinti derybų rezultatais.
Atnešė butelį su kažkokiu vietos gamybos pilstuku, pasigirdo tostai, visi
įsismagino. Artiomas, nusilaižydamas tekantį per rankas karštą rieba­
luotą skystį, krimto savo šašlyką, tylomis žiūrėjo į smilkstančias anglis,
nuo kurių dvelkė karštis ir neapsakomas jaukumo ir ramybės pojūtis.
- Tai tu juos iš spąstų ištraukei? - kreipėsi į Artiomą, pastarąsias kelias
minutes šalia sėdintis ir įdėmiai jį stebėdamas nepažįstamasis.
Artiomas krūptelėjo. Visiškai paniręs į savo mintis ir stebėdamas
įkaitusius nuodėgulius, šio žmogaus jis iki šiol nebuvo pastebėjęs.
- Kas jums tai pasakė? - įsižiūrėdamas į nepažįstamąjį klausimu į
klausimą atsakė Artiomas. Tasai buvo trumpai kirptas, nesiskutęs, po
grubia, bet iš pažiūros tvirta odine striuke matėsi šilti jūreiviški marš­
kiniai. Nieko įtartino Artiomas neįžvelgė: iš išvaizdos pašnekovas buvo
panašus į eilinį prekeivį, kurių Rygos buvo nors samčiu semk.
- Kas? Na, štai, jūsų brigadininkas ir pasakė, - kilstelėjo galvą ir pa­
rodė į atokiau sėdintį, žvaliai kažką aptarinėjantį su kolegomis vadą.
- Na, aš, - nenorom prisipažino Artiomas. Nežiūrint to, kad visai
neseniai jis planavo užmegzti kelias naudingas pažintis Rygos, dabar,
kai pasitaikė puiki proga, jis kažkodėl pasijautė kaip ne savas.
- Aš - Burbonas. Mane taip vadina. O kuo tu vardu? - susidomėjęs
paklausė vyras.
- Burbonas? - nustebo Artiomas. - Kodėl Burbonas ? Ar toks kara­
lius buvo?
- Ne, brolau. Tai buvo toks spirito tipas. Supranti, ugninis vanduo.
Sako, labai nuotaiką pakeldavo. Tai kaip ten tave?.. - dar kartą pasido­
mėjo vyras.
- Artiomas.
- Klausyk, Artiomai, o kada jūs atgal grįžtate? - privertęs Artiomą
vis labiau nerimauti, teiravosi Burbonas.
- Aš nežinau. Dabar niekas tiksliai nepasakys, kada mes atgal grįšime.
Jeigu jūs girdėjote kas mums nutiko, turėtumėte pats suprasti, - nedrau­
giškai atsakė Artiomas.
- Klausyk, kreipkis į mane „tu“, aš ne tiek jau vyresnis, kad tu taip...
Vienu žodžiu, ko aš klausinėju... Turiu reikalą, vaikine. Ne visiems

85
jums, bet tik tau, asmeniškai. Man pagalbos tavo reikia. Supranti? Ne­
ilgam...
Artiomas nieko nesuprato. Vyras kalbėjo painiai, ir kažkas tame, kaip
jis tarė žodžius, vertė Artiomą viduje susigūžti, jis girdėjo, kaip padaž­
nėja širdies plakimas, kaip jį išmuša šaltas prakaitas ant kaktos. Mažų
mažiausiai jam dabar norėjosi tęsti šį nesuprantamą pokalbį.
Girdi, vaikine, tu neįsitempk, - lyg pajautęs Artiomo abejones, pasku­
bėjo jas išsklaidyti. - Nieko baisaus, viskas švaru... Na, beveik, viskas.
Trumpiau tariant, reikalas toks: užvakar mūsiškiai ėjo iki Sucharevkos,
na, tu žinai, tiesiai linija, ir nenuėjo. Vienas tik atgal sugrįžo. Nė velnio
neatsimena, atbėgo į prospektą visas apsižliumbęs, raudojo, kaip tas
jūsų, apie kurį jūsų brigadininkas pasakojo. Likusieji atgal nesugrįžo.
Galbūt jie vėliau į Suchrevką nuėjo... O gal niekur ir nenuėjo, nes jau
trečią dieną niekas iš ten į Prospektą neateina. Ir iš ten niekas jau eiti
nebenori. Vienu žodžiu, manau, kad ten tas pats, kas ir jums nutiko.
Kai aš jūsų brigadininko paklausiau, tai iškart šitą... Na, supratau. Juk,
linija, ta pati. Ir vamzdžiai tie patys... - Tuomet Burbonas staigiai atsi­
gręžė per petį, patikrinęs, ar niekas nesiklauso jų. - O tavęs ta bjaurybė
neima, - tęsė jis tyliai. - Supranti?
- Pradedu, - neužtikrintai atsakė Artiomas.
- Trumpiau tariant, man dabar ten reikia. Labai reikia, supranti?
Labai. Aš tiksliai nežinau, bet yra tikimybė, kad man ten stogas nuva­
žiuos, kaip ir visiems mūsų bičams tikriausiai kaip visai jūsų brigadai.
Išskyrus tave.
- Tu... - neužtikrintai, lyg bandydamas ištarti tą žodį, jausdamas, kaip
nepatogu ir neįprasta jam kreiptis į tokį tipą „Tu“, ištarė Artiomas, - tu
nori, kad aš tave pravesčiau per tą tunelį? Kad aš tave išvesčiau į Su-
charevskają?
- Kažkas tokio, - su palengvėjimu linktelėjo Burbonas. - Nežinau,
girdėjai tu ar ne, bet ten už Sucharevskajos tunelis dar įspūdingesnis,
tokia bjaurastis, man ten kažkaip dar prasibrauti teks. O čia dar taip su
bičais nutiko. Na, viskas normaliai, nebūkštauju, jeigu tu mane pravesi,
aš skolingas neliksiu. Tiesa, man teks toliau eiti, į pietus, tačiau aš ten,
Sucharevkoje, turiu savų žmonių, atgal pristatys, dulkes nubrauks ir
visa kita.
Artiomas, kuris iš pradžių ketino pasiųsti Burboną su savo pasiūlymu
kuo toliau, staiga suprato, kad jam atsirado šansas be mūšio ir apskritai

86
be jokių problemų prasibrauti per pietines Rygos stoties užkardas. Ir
toliau... Nors Burbonas neatskleidė tolimesnių savo planų, sako, kad
eis per prakeiktą tunelį nuo Sucharevskajos Turgenjevo link. Būtent
ten Artiomas ir ruošėsi nusigauti. Turgenjevo-Trubnaja-Cvetnoi Bul-
var-Čechovskaja... O ten jau ir Arbatskaja ranka pasiekiama... Polisas...
Polisas...
- Kaip mokėsi? - nutarė dėl akių pasiderėti Artiomas.
- Kaip nori. Šiaip tai, valiuta, - Burbonas dvejodamas pažiūrėjo į
Artiomą, bandydamas nustatyti ar supranta tasai, apie ką kalba. - Na,
tipo, patronais kalašui. Bet, jeigu nori, maistu tenai, spiritu arba kvai-
šalais, - mirktelėjo jis, - taip pat galima paderinti.
- Ne, patronais - normaliai. Dvi apkabas. Na, ir maisto, kad ten ir
atgal. Nesideru, - kaip galima labiau įtikinančiai, stengdamasis atlaikyti
tiriantį Burbono žvilgsnį, nustatė savo kainą Artiomas.
- Dalykiškas... su neaiškia intonacija sureagavo tasai. - Tinka. Dvi
apkabos. Ir maisto. Na, nieko - sulemeno jis, matyt, pats sau, - tas to
verta. Gerai, žmogau, kaip ten tave, Artiomas? Tu eik, kol kas, miegok,
aš greitai pas tave ateisiu, kada čia visa šita betvarkė nurims. Susirink
mantą, gali raštelį palikti, jeigu rašyti moki, kad jie čia paskui mūsų
nesivytų. Ir kad būtum pasiruošęs, kai ateisiu. Supratai?

Sutrumpinimas - Kalašnikovo automatas (vert.past.)

87
 5 SKYRIUS

Susiruošti mantą, tiesą pasakius, nebuvo reikalo, nes Artiomas dar jos
net ir neatrišo, nors jis ir nebuvo ypatingai kažko susikrovęs. Tik nesu­
prantama buvo kaip nepastebimai išsinešti automatą, kad nepatraukti
kieno nors dėmesio. Automatus jiems išdavė gremėzdiškus, kareiviškus,
7.62 kalibro, su medinėmis buožėmis. Su tokiais VDNH visada siuntė
karavanus į artimiausias stotis.
Artiomas gulėjo įsisukęs galvą į antklodę ir nekreipdamas dėmesio į
stebinančius į Ženkos klausimus: kodėl Artiomas čia riukso, kada aplink
taip smagu, ar kartais jis nesusirgo. Palapinėje buvo karšta ir tvanku,
juolab po antklode. Kaip besistengtų Artiomas užmigti, tačiau miegas
jo neėmė, ir, kai pagaliau jis užsimiršo, matymas buvo labai neramus
ir neaiškus, lyg per blausų stiklą: jis kažkur bėgo, kalbėjosi su kažkokiu
beveidžiu, vėl bėgo... Pažadino jį vis tas pats Ženka, papurtė už peties
ir pašnibždomis tarė:
- Girdi, Artiomai, ten tavęs kažkoks vyrukas... Gal turi problemų, ar
ką? - atsargiai paklausė jis. - Nagi, aš tuoj visus mūsiškius sukviesiu...
- Ne, viskas tvarkoje, tiesiog pasikalbėti reikia. Miegok, Ženka. Aš
greit, - užsitraukdamas aulinius ir belaukdamas, kol Ženka vėl atsiguls,
taip pat tyliai paaiškino Artiomas. Vėliau jis atsargiai išsitraukė iš pala­
pinės savo kuprinę ir, jau buvo beištraukęs automatą, kai staiga Ženka,
išgirdęs metalo žvangesį vėl nerimastingai paklausė:
- O šitas tau kam? Tu tikras, kad viskas gerai?
Artiomui teko apsimesti ir sukurti, kad jis tiesiog nori kai ką parodyti
ir jie susilažino, kad viskas gerai, ir taip toliau.
- Meluoji! - įtikinamai reziumavo Ženka. - Tiek to. Kada pradėti
nerimauti?
- Po metų, - burbtelėjo Artiomas, tikėdamasis, kad tai nuskambėjo pa­
kankamai neraiškiai, atlenkė palapinės dangalą ir žengė ant platformos.

88
 - Na, vaikine, tu ir krapštaisi, - nepatenkintai patraukė per dantį
laukiantis jo Burbonas. Apsirengęs jis buvo kaip ir anksčiau, tik ant
nugaros kabėjo aukšta kuprinė. - Kad tave kur! Tu ką, ruošiesi šiuo
gremėzdu per visas užkardas vilktis? - parodęs į automatą pasibaisėda­
mas pasiteiravo jis. Artiomas netgi nustebo, kad Burbonas neturi jokio
ginklo su savimi.
Šviesa stotyje pritemo. Žmonių ant platformos nebuvo, visi, nuvar­
ginti puotos, jau sugulė. Artiomas vis vien stengėsi žingsniuoti greičiau,
vengdamas sutikti kurį nors iš saviškių, tačiau prie įėjimo į tunelį Bur­
bonas, nurodęs sulėtinti žingsnį, sulaikė jį. Patruliai ant bėgių pastebėjo
juos ir iš tolėliau paklausė, kur tie susiruošė pusę antros nakties, bet
Burbonas pavadino vieną jų vardu ir paaiškino, kad su reikalais.
- Klausyk, vienu žodžiu, - uždegdamas žibintą, mokė jis Artiomą. -
Ten ties šimtuoju ir du šimtai penkiasdešimtuoju bus užkardos. Tu, šitą,
tiesiog tylėk. Aš pats su jais išsiaiškinsiu. Gaila, kad tavo kalašas - mano
senelės amžiaus, nepaslėpsi... Kur tu jį atkasei?
Ties šimtuoju metru viskas praėjo sklandžiai. Čia ruseno nedidelis
lauželis, prie kurio sėdėjo du žmonės kamufliažiniais apdarais. Vienas
jų snaudė, o antrasis draugiškai paspaudė Burbonui ranką.
- Reikalai? Suprantu.., - nutaisęs sąmokslišką šypseną.
Iki pat du šimtai penkiasdešimtojo metro Burbonas, niūriai žings­
niuodamas pirmyn, neištarė nė žodžio. Jis buvo kažkoks nemaloniai
piktas, ir Artiomas jau pradėjo gailėtis, kad ryžosi vykti su juo. Žingsniu
atsilikęs, jis patikrino automato būklę ir paliko nykštį ant užkabos.
Paskutinėje užkardoje teko užtrukti. Ten Burboną ar ne taip gerai
pažinojo, ar atvirkščiai, per gerai pažinojo, taip, kad vyriausiasis, įsakęs
kuprinę palikti prie laužo, nusivedė jį į šalį, ir ilgai klausinėjo apie kažką.
Jausdamasis gana kvailai, Artiomas liko prie laužo ir šykščiai atsakinėjo
į budinčių sargų klausimus. Tie gi aiškiai nuobodžiavo ir buvo ne prieš
paplepėti. Artiomas žinojo iš patirties, kad jeigu budėtoja kalbūs, - tai
geras ženklas, jei nuobodžiauja, tai viskas ramu. Jeigu kas nors keisto pas
juos būtų nutikę, kas nors lįstų iš gilumos, iš pietų, kas nors bandytų pra­
siveržti, ar girdėtųsi pašaliniai garsai, jie būtų susitelkę prie laužo, tylėtų,
įsitempę klausytų ir nuo tunelio akių nenuleistų. Vadinasi, šiandien viskas
ramu. Ir galima nesibaiminant eiti, bent jau iki Taikos prospekto.
- Juk tu ne vietinis. Iš Aleksejevskajos, ar ką? - žvelgdami į Artiomą,
teiravosi budėtojai.

89
 Prisimindamas Burbono nurodymą tylėti ir su niekuo nesikalbėti,
Artiomas kažką nesuprantamai sumurmėjo, jog buvo galima suprasti
visiškai skirtingai ir suteikdamas klausiantiesiems visišką to murmėji­
mo traktavimo laisvę. Sargai, nusivylę išgauti aiškų atsakymą, pakei­
tė pokalbio temą ties pasakojimu apie kažkokį Michajų, kuris šiomis
dienomis prekiavo Taikos prospekto stotyje ir turėjo nemalonumų su
stoties administracija.
Patenkintas, kad pagaliau nuo jo atstojo, Artiomas sėdėjo ir pro laužo
liepsną žvelgė į pietinį tunelį. Tartum tai buvo vis tas pats nesibaigiantis
platus koridorius, kaip ir šiaurės kryptimi VDNH link, kur Artiomas
visiškai neseniai taip pat sėdėjo savo poste prie laužo ties du šimtai
penkiasdešimtuoju metru. Iš pažiūros jis nė kiek nesiskyrė. Tačiau buvo
kažkas jame tokio, ar tai, atneštas tunelių skersvėjų savotiškas kvapas, ar
tai ypatinga aura, būdinga tik šitam tuneliui ir suteikdama jam, išskirtinį,
nepanašų į kitus, individualumą. Artiomas prisiminė, kaip patėvis sakė,
jog nėra metro dviejų vienodų tunelių, net ir viename dvi skirtingos
kryptys - ir tos nepanašios. Šis ypatingas jutimas išsiugdo per ilgus
klajonių metus, ir tai ne visiems. Patėvis tai vadino „girdėti tunelius", ir
tai jis turėjo, jis tuo didžiavosi ir ne kartą buvo prisipažinęs Artiomui,
kad eiliniame žygyje išgyveno būtent dėl šios savybės. Nepaisant ilgų
klajonių po metro, kitiems tai nepavykdavo. Kai kurie įgydavo nesuvo­
kiamą baimę, kai kurie - girdėjo garsus, balsus, palaipsniui išprotėdavo,
tačiau išvada buvo viena: net jei tuneliuose nė gyvos dvasios, jie vis vien
ne tušti. Kažkas nematomo ir beveik neapčiuopiamo lėtai ir sunkiai
juda jais, prisotindamas juos savo gyvybe, lyg sunkus vėsus kraujas,
stingstantis leviafano* venose.
Ir dabar, nebegirdint budinčių sargų balsų, bergždžiai stengdamasis
ką nors įžvelgti, tirštėjančioje už dešimties metrų nuo laužo, tamsoje,
Artiomas pradėjo suprasti, ką būtent turėjo omeny patėvis, kuomet pasa­
kojo jam apie „tunelio jutimą". Sąmoningame amžiuje toliau šios vietos
jam dar neteko žengti ir, nors jis žinojo, kad už šios laužo šviesos ribos,
kur purpurinė šviesa susilieja su virpančiais šešėliais dar yra žmonių,
bet tuo metu jam tai atrodė neįtikinamai. Rodėsi, gyvenimas baigiasi
už dešimties žingsnių, priekyje daugiau nieko nebuvo, tiktai mirtina
juoda, atsiliepianti į riksmą apgaulingu dusliu aidu, tuštuma. Bet jei
taip sėdėtum ilgai, jei užsikimštum ausis, jei žiūrėtum gilumon ne taip,
* Leviafanas - mitologinis jūrų slibinas (vert.past.)

90
lyg bandytum įžiūrėti kažką ypatingą, o kitaip, tartum bandai ištirpinti
savo žvilgsnį migloje, susilieti su tuneliu, tapti to leviafano dalimi, jo
organizmo ląstele, tai per uždengiančias nuo išorinio pasaulio garsų
rankas, aplenkiant klausos organus, tiesiai į smegenis pradės lietis lengva
melodija - nežemiškas gelmių skambesys, miglotas, nesuprantamas...
Visiškai ne tas kupinas nerimo, sklindantis iš sutrūkusio vamzdžio tu­
nelyje tarp Aleksejevskajos ir Rygos, sukeliantis perštėjimą, skaudus ir
žvarbus ūžesys, ne, kai kas kitko, aiškaus, gilaus...
Jam vaidenosi, kad kuriam laikui jam pavyko panirti į tylią vienos me­
lodijos upę, ir staiga ne protu, o veikiau prikelta greičiausiai toje pačioje
vietoje ūžesiu iš pratrūkusio vamzdžio, prabudusia intuicija, Artiomas
suvokė šio reiškinio esmę, nesuprasdamas jos prigimties. Iš to vamzdžio
trykštantys srautai, kaip jam tą akimirką pasirodė, kaip ir eteris, lėtai
sruvenantys tuneliais, tačiau vamzdyje jie buvo pūlingi, kažkuo užkrėsti,
neramiai gurgėdami, ir tose vietose, kur išsipūtę nuo spaudimo trūkdavo
vamzdžiai, tie pūliniai pulsuodami išsiliedavo išorėn, nešdami su savimi
maudulį, šleikštulį ir pamišimą visiems gyviems padarams...
Staiga Artiomas suvokė, kad jis yra supratimo pusiaukelėje, ties
slenksčiu, lyg po pastarųjų klajonių į visišką tamsą į jo paties pasąmonės
sutemas, pusvalandžiui atsivėrė didžiosios paslapties durys, skiriančios
visas sąmoningas būtybes nuo tikrosios šio groteskinio pasaulėlio, pra­
eities kartų išrausto Žemės gelmėse, prigimties pažinimo. Tačiau taip
pat jam pasidarė baisu, tartum jis ką tik pažiūrėjo į patį durų plyšį,
tikėdamasis sužinoti, kas yra už jų, ir pamatė tik nepakenčiamai aki­
nančiai plieskiančią šviesą iš vidaus. Ir jeigu atversi duris, tai ši šviesa
nesulaikomai plūstels ir iš karto sudegins nenaudėlį, kuris ryšis atverti
draudžiamas duris. Bet ta šviesa ir yra Žinios.
Visų šių minčių, jausmų ir išgyvenimų sūkurys užplūdo Artiomą
pernelyg netikėtai, jis buvo visiškai nepasiruošęs niekam panašaus,
todėl išsigandusiai krūptelėjo. Ne, visa tai buvo tik fantazija. Nieko jis
negirdėjo ir nieko neapčiuopė, vėl vaizduotės žaidimai. Su mišriu pa­
lengvėjimo ir nusivylimo jausmu jis, žvilgtelėjęs į save iš vidaus, stebėjo,
kaip akimirksniui prieš jį atsiveria perspektyvos, rūstūs ir nuostabūs ho­
rizontai, staiga temsta, tirpsta, ir priešais akis vėl sukyla blankus rūkas.
Jis išsigando tokios žinios, atsitraukė, ir jau vos pakilusi uždanga sunkiai
nusileido atgal, galbūt, visam laikui. Nusiaubdama ir išvargindama są­
monę, liepsna jo galvoje užgeso taip pat staiga, kaip ir įsižiebė.

91
 Sutrikęs Artiomas sėdėjo ir vis bandė suvokti, kur gi baigėsi jo fan­
tazijos ir prasidėjo realybė, žinoma, jeigu tokie pojūčiai apskritai galėjo
būti realūs. Lėtai lėtai - jo nuovoka prisipildė baimės kartėlio, kad jis
atsistojo per žingsnį nuo prašviesėjimo, nuo paties tikriausio prašviesė­
jimo, bet nesiryžo, neišdrįso pasiduoti eterio srovės valiai, ir dabar jam
visą gyvenimą teks bristi sutemose, ir tai dėl to, kad kartą jis pabūgo
tikrosios Žinių šviesos. „Tačiau kas yra Žinios?" - klausinėjo jis savęs
vėl ir vėl, bandydamas įvertinti tai, nuo ko jis taip skubotai ir bailiai
atsisakė. Pasinėręs į savo mintis, jis net nepastebėjo, kaip jau kelis kartus
ištarė šiuos žodžius balsu.
- Žinios, vaikine - tai šviesa, o nežinia - tamsa! - noriai paaiškino jam
vienas iš sargų. - Teisybė? - linksmai mirktelėjo jis savo bičiuliams.
Artiomas apstulbęs įsidėbsojo į jį ir taip ir tebesėdėtų, bet grįžo Bur-
bonas, pakėlė jį ir, pasakęs, kad jie dar pabūtų, bet skuba, atsisveikino
su likusiaisiais.
- Žiūrėk! - pavymui rūsčiai jam pasakė užkardos vadas. - Iš čia aš
tave su ginklu išleidžiu, - jis dirstelėjo į Artiomo automatą, - bet atgal su
juo pro mane nepraeisi. Šiuo klausimu aš turiu griežtas instrukcijas.
- Sakiau aš tau, stuobry... susierzinęs išrėžė Artiomui Burbonas, kai
jie paskubomis nužingsniavo nuo laužo. - Atgal kaip sau nori, pats
galvok. Nors ir, šitą, su mūšiu. Man nusispjaut. Juk žinojau, žinojau,
kad taip bus, po šimts...!
Artiomas tylėjo. Jis beveik nieko negirdėjo, ką pasakė jam Burbonas.
Staiga jis prisiminė, ką jam patėvis sakė tuomet, kai aiškino apie kiekvie­
no tunelio unikalumą: kiekvienas jų turi savo melodiją, kurią galima
išmokti. Tikriausiai patėvis tiesiog norėjo gražiau pasakyti, bet prisi­
mindamas tai, ką jis pajautė sėdėdamas prie laužo, Artiomas pamanė,
kad būtent dabar jam pavyko tai, apie ką pasakojo jo patėvis. Jis klausė,
išties klausė - ir išgirdo! - tunelio melodiją. Tačiau prisiminimai apie tai
greitai blėso, ir po pusvalandžio Artiomas jau negalėjo būti tikras, kad
visa tai nutiko iš tikrųjų, o nepasivaideno, liepsnos žaismo sudumta.
- Tiek to... Tu tikriausiai ne piktuoju, tiesiog galvoje tuštuma, - tai­
kiai pasakė Burbonas. Jeigu aš su tavimi ne švelniai, tu nepyk. Darbas
nervingas. Na, tiek to, lygtai pavyko išeiti, jau gerai. Dabar tapnosime
iki Prospekto tiesiąja be sustojimų. Ten atsikvėpsime. Jeigu viskas bus
ramu, ilgai neužtruksime. O štai toliau - problema.

92
 - Ar nieko, kad mes taip einame? Aš apie tai, kad, kai mes einame
karavanu iš VDNH, mažiau nei trise neišeiname, galinis ten būtinas, ir
apskritai... - atsigręždamas atgal pasakė Artiomas.
- Čia, vaikine, žinoma, yra savų pliusų, karavanais eiti, su galiniais ir
visais kitais dalykais, - pradėjo aiškinti Burbonas. - Bet suprask mane
teisingai, yra ir savų minusų. Tai ne iš karto supranti. Tik savo kailiu. Aš
pradžioje irgi bijojau. Ką čia trise - mes anksčiau su vaikinais mažiau nei
keturiese neišeidavome, kartais net šešiese ir daugiau. Galvoji padės? O
vat ir nė velnio nepadeda. Kartą ėjome su kroviniu, todėl ir su apsauga:
dviese priekyje, trise per vidurį, na, ir galiniai, kaip priklauso. Nuo
Tretjakovkos ėjome šitos link... anksčiau Marksistskaja vadinosi. Šiaip
sau buvo toks tunelis. Jis iškart man nepatiko. Kažkokiais ten puvėsiais
dvelkė... Ir rūkas buvo. Ir matėsi blogai, per penkis žingsnius - jau nie­
ko, žibintas neką ir padėjo. Na, mes virvę nutarėme pririšti prie galinio
diržo, per vidurį - prie vieno, prie kito iš pradžių, kad neatsiliktų rūke.
Ir štai mes einame, viskas tvarkoje, ramu, lėtu žingsniu, skubėti nėra
kur, nieko, tfu tfu , kol kas nesutinkame, na, galvoju, mažiau nei per
keturiasdešimt minučių ateisime...
- Ir ką, mažiau nei per keturiasdešimt nuėjote? - mandagiai pasido­
mėjo Artiomas.
- Mažiau. Ženkliai mažiau, vaikine. Nuėjus pusę kelio Tolianas, kuris
ėjo viduryje, kažko paklausė galinio. Na, tasai tylėjo. Tolianas šitą, palaukė
ir pakartojo. Vėl tyla. Tolianas tuomet truktelėjo už virvės ir prisitraukė
jos galą. O virvė buvo perkasta. Natūraliai, perkasta, net kažkoks šlapias
šlamštas ant galo... O tojo niekur nėra. O juk nieko negirdėjome. Visiškai
nieko. Aš juk taip pat su Tolianu ėjau viduryje. Jis man tą galą rodo, o paties
pakinkliai irgi dreba. Na, mes šūktelėjome dar, maž atsilieptų, niekas. Jau
nebebuvo kam atsiliepti. Na, mes susižvalgėme, ir pirmyn, taip, kad iki
Marksistskajos, iki tos, ar kaip ten jos dabar, labai greitai nusigavome.
- Gal jis taip pajuokauti nutarė? - su viltimi paklausė Artiomas.
- Pajuokauti? Gal ir pajuokauti. Deja, daugiau jo niekas nematė. Taip
kad, šitą, aš vieną dalyką supratau: jeigu žagtelėsi šiandien, tai šiandien
ir slystelėsi, ir jokia apsauga niekuo nepagelbės. Tik dėl to eini lėčiau.
Ir visur, išskyrus vieną tunelį - nuo Sucharevkajos iki Turgenjevo, ten
ypatingi dalykai, - aš nuo to laiko tik dviese su kuo nors, žodžiu, su par­
tneriu einu. Jei kas nors atsitiktų, tai padės. Užtat greičiau. Supranti?

93
 - Suprantu. O mus bent į Taikos prospektą įsileis? Aš gi su šituo, -
Artiomas parodė į savo automatą.
- Į radialinę įleis. Į Žiedą - tikrai ne. Tavęs ir taip neįleistų, o su gin­
klu apskritai nėra ko tikėtis. Bet mums ten ir nereikia. Mums šiaip jau
ten ilgam užsibūti negalima. Tik sustosime pailsėti ir toliau. Tu, šitą...
Buvai Prospekte kada nors?
- Tik mažas. O šiaip tai ne, - prisipažino Artiomas.
- Na, gerai, tuomet aš tave šiek tiek supažindinsiu. Žodžiu, užkardų
ten jokių nėra, ten jų niekam nereikia. Ten mugė, niekas negyvena, nor­
maliai. Tačiau ten perėjimas į Žiedą, reiškia į Hanzą... Radialinė stotis,
tarsi niekieno, bet ją Hanzos kareiviai patruliuoja, kad tvarka būtų. Todėl
elgtis reikia ramiai, aišku? O tai išmes velniop ir į savo stotis kelią užkirs,
ir kukuosi po to. Toliau mes, kai ten nueisime, tu išeik ant perono ir
sėdėk tyliai, ir gelžgaliu savo - jis žvilgtelėjo į vis užkliūnantį automatą -
nė prieš nieką nemosikuok. Man ten šitą... Reikia su kai kuo pasikalbėti,
tau teks pa 3 ėdėti, palaukti. Nueisime iki Taikos prospekto, pakalbėsime,
kaip per tą nelemtą tarpstotę iki Sucharevkajos nusigauti.
Burbonas vėl užtilo, ir Artiomas pasiliko vienas su savimi. Tunelis
čia buvo lyg ir neblogas, tik palei bėgius drėgnokas. Ta pačia, kaip ir ėjo
jie, kryptimi tekėjo plonas tamsus upelis. Tačiau po kurio laiko iš šonų
pasigirdo tylus skrebėjimas ir griežiantis cypimas, Artiomui primenantis
vinimis draskantį stiklą, verčiantis krūptelėti nuo pasibjaurėjimo. Mažų
padarų kol kas nebuvo matyti, bet jų buvimas buvo jaučiamas.
- Žiurkės... - jausdamas kaip jo kūnu nuvilnijo šiurpulio srovė, Ar­
tiomas nusispjovė.
Jos vis dar aplankydavo jį naktiniuose košmaruose, nors prisimini­
mai apie tą baisią dieną, kai užtvindyta žiurkių srove žuvo visa jo stotis
kartu su mama, jau beveik išsitrynė iš atminties. Išsitrynė? Ne, tiesiog
nusėdo giliau, kaip gali giliau įsismeigti ir laiku neištraukta yla. Taip
ir keliauja nepatyrusio chirurgo palikta šukė. Iš pradžių ji pasislepia ir
apmiršta, nesukeldama kančių ir neprimindama apie save, tačiau vie­
nąsyk, paveikta nežinomų jėgų, ši šukė pradeda savo žudantį kelią per
arterijas, nervinius mazgus, plėšydama gyvybiškai svarbius organus ir
pasmerkdama savo nešiotoją nepakeliamoms kančioms. Taip ir tos die­
nos atmintis, aklo įtūžio ir beprasmio žiaurumo nepasotinamų padarų,
išgyvento tuometinio siaubo plienine yla nusėdo giliai pasąmonėje, kad
erzintų Artiomą naktimis ir elektriniu užtaisu purtytų jį, priverčiant

94
refleksiškai krūptelėti visą jo kūną tik jas pamačius ar užuodus. Artio­
mui, kaip ir jo patėviui, ir, galbūt, kitiems likusiems keturiems, tuomet
išsigelbėjusiems su juo drezinoje, žiurkės buvo bauginančios ir šlykščios,
nei likusiems metro gyventojams.
VDNH žiurkių beveik nebuvo: visur buvo pastatyti spąstai ir pabars­
tyta nuodų, todėl Artiomas jau buvo atpratęs nuo jų. Tačiau likusi metro
dalis jomis knibždėjo, o Artiomas tai buvo pamiršęs arba, galbūt, vengė
galvoti apie tai, kai ruošėsi žygiui.
- Ko, vaikine, žiurkių išsigandai? - kandžiai pasidomėjo Burbo­
nas. - Nepatinka? Išglebęs tu labai... Teks priprasti. Be žiurkių čia pas
mus niekaip... Tačiau tai niekis, net geriau: alkanas neliksi, - pridūrė ir
mirktelėjo, ir Artiomas pajautė, kad jį pradeda pykinti. Bet, iš tikro, - jau
rimtai tęsė Burbonas, - tu, verčiau, bijok kai jų nėra. Jeigu nėra žiurkių,
vadinasi, kažkoks baisesnis šlamštas yra, jeigu net žiurkės negyvena. Ir
jeigu, vaikine, tas šlamštas - ne žmonės, tuomet reikia bijoti. O jeigu
žiurkės bėgioja, vadinasi, normali vieta. Įprasta. Supranti?
Su kuo jau tikrai, tai su šiuo tipu Artiomas nenorėjo dalintis savo
baimėmis. Todėl jis tylomis linktelėjo. Žiurkių čia buvo nedaug, jos
vengė žibintų šviesos ir buvo nepastebimos, bet viena jų visgi sugebėjo
pasipainioti Artiomui po kojomis ir jo batas, užuot atsirėmęs į kietą
grindinio paviršių, aptiko kažką minkšto ir slidaus. Pasigirdo bjaurus
tylus trekštelėjimas, šaižus cypimas, kuris perskrodė ausis. Iš netikėtumo
Artiomas prarado pusiausvyrą ir vos neišsitiesė veidu į grindis su visa
savo manta.
- Nebijok, vaikine, nebijok, - padrąsino jį Burbonas. - Kas dabar. Yra
šioje skylėje pora perėjimų, kur jos taip ir knibžda, tiesiog per galvas
reikia lipti. Būna, eini, o po kojomis taip maloniai trekši, - ir, patenkintas
sukeltu efektu, šlykščiai nusižvengė.
Artiomą čia pat nupurtė, bet jis vėl tylėjo, nors jo kumščiai susispaudė
savaime ir jis aiškiai įsivaizdavo, su kokiu malonumu tėkštų per išsišie­
pusį Burbono veidą.
Staiga iš tolumos pasigirdo kažkoks nesuprantamas šurmulys, ir
Artiomas, akimirksniu pamiršęs nuoskaudą, suėmė už automato ir
klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Burboną.
- Neįsitempk, viskas gerai. Mes jau priėjome Prospektą, - nuramino
tasai ir užtariančiai patapseno per petį.

95
 Nors jis ir iš anksto perspėjo Artiomą, kad Prospekte nėra jokių
užkardų, Artiomui vis vien buvo neįprasta, keista buvo nesutikus prieš
tai, nustatančios ribą silpno laužo šviesos ir be jokių kitų kliūčių tiesiog
taip įeiti į svetimą stotį. Kai jie priartėjo prie išėjimo iš tunelio, šurmulys
padidėjo ir jau buvo pastebima blanki pašvaistė.
Pagaliau iš kairės pasirodė ketaus kopėtėlės ir mažas tiltukas su turė­
klais, prigludęs prie tunelio sienos, nuo kurio galima pakilti nuo bėgių
ant platformos. Pakaustyti Burbono batai stuksėjo per geležinius laiptus,
ir už kelių žingsnių jie atsidūrė stotyje. Čia pat jiems į veidą atsimušė
ryškus baltas šviesos srautas. Nematomas iš tunelio, iš šono stovėjo
mažas staliukas, prie kurio sėdėjo žmogus, dėvintis nematytą ir keistą
pilką uniformą ir senovinės formos kepurę su lankeliu.
- Sveiki atvykę, - nukreipęs žibintą į šoną, pasveikino jis. - Prekiau­
jate tranzitu?
Kol Burbonas dėstė vizito tikslus, Artiomas žvelgėsi kaip atrodė toji
stotis Taikos prospektas. Ant platformos, ties bėgiais, viešpatavo prie­
tema, bet arkos buvo nušvitusios iš vidaus neryškia geltona šviesa, nuo
kurios Artiomui netikėtai suspaudė krūtinę, norėjosi baigti pagaliau
tuos formalumus ir pažvelgti, kas gi vyksta pačioje stotyje, ten, už arkų,
iš kur šviečia iki skausmo pažįstama, jauki šviesa... Ir, nors Artiomui
atrodė, kad anksčiau jis nematė nieko panašaus, lengvai apšviestos
arkos vaizdas akimirksniui nukėlė jį atgal, į tolimą praeitį, ir prieš akis
atsivėrė keistas vaizdas: maža patalpa, prisotinta šiltos gelsvos šviesos,
plati tachta, ant jos pusiau prigulusi jauna moteris skaito knygą, kurios
veido nematyti, viduryje pastelinės spalvos tapetais apklijuotos sienos,
tamsiai mėlynas lango kvadratas... Matymas nušvito jo vaizduotėje ir
akimirksniu išblėso, palikęs Artiomą apstulbusį ir susijaudinusį. Ką
jis matė prieš akimirką? Nejaugi blanki stoties šviesa galėjo išryškinti
ant nematomo ekrano pasimetusią kažkur pasąmonėje seną skaidrę iš
tolimos vaikystės? Nejaugi ta jauna moteris, taikiai skaičiusi knygą ant
paprastos patogios tachtos, - jo mama?
Nekantriai įbrukęs muitininkui pasą, sutikęs, nežiūrint Burbono
prieštaravimų, priduoti į saugyklą savo automatą, Artiomas suskubo,
traukiamas šios šviesos, lyg drugelis, už kolonų, ten, iš kur aidėjo tur­
gaus šurmulys
Taikos prospektas skyrėsi nuo VDNH, ir nuo Aleksejevskajos, ir nuo
Rygos. Klestinti Hanza galėjo sau leisti įsirengti geresnį apšvietimą nei

96
avarinės lempos, kurios švietė stotyse, kur Artiomas spėjo pabuvoti
savo sąmoningame amžiuje. Ne, tai buvo ne tie tikri šviestuvai, kurie
apšviesdavo metro dar tuomet, o tiesiog mažo pajėgumo kaitriosios
lempos, kabančios ant ištemptos po visos stoties lubomis vielos kas
dvidešimt žingsnių. Tačiau Artiomui, pratusiam prie blankiai rausvos
avarinės šviesos, prie netikro laužo liepsnos švytėjimo, prie neryškaus
spindėjimo kišeninių žibintuvėlių, apšviečiančių palapines iš vidaus,
lempučių, šios rodėsi jam kažkuo ypatingos. Tai buvo ta pati šviesa,
kuri švytėjo ankstyvosios jo vaikystės laikais, dar ten, viršuje, ji kerėjo,
primindama apie seniai nugrimzdusius į nebūtį laikus. Atsidūręs sto­
tyje, Artiomas nepuolė prie prekybos eilių, kaip tai darė visi, o nugara
atsirėmė į kolonas ir, prisidengęs ranka akis, vis stovėjo ir žiūrėjo į tas
lempas, dar ir dar, kol suskaudo akis.
- Tu ką, išprotėjai? Tu ko į jas taip įsispoksojai - aklas nori likti?
Patapsi kaip tas aklas šunytis, ir ką man su tavim daryti?! - ties Ar­
tiomo ausimis pasigirdo Burbono balsas. - Jei jau pridavei jiems savo
balalaiką, pažiūrėtum bent jau kas čia pas juos vyksta... O ne į lempas
žiopsotum!
Artiomas nedraugiškai pažvelgė į Burboną, tačiau paklausė.
Liaudies stotyje nelabai daug, bet visi taip garsiai kalbėjo, derėjosi,
šaukė, reikalavo, stengėsi perrėkti vienas kitą, jog tapo aišku, kodėl šitas
triukšmas girdėjosi ir stoties prieigose. Ant abiejų bėgių stovėjo sąstatų
liekanos: po kelis, pritaikytus gyventi, vagonus. Išilgai platformų dviem
eilėm buvo išsidėstę prekystaliai, ant kurių - kai kur ūkiškai išdėlioti,
kai kur suversti į krūvas gulėjo įvairūs daiktai. Iš vieno galo stotis buvo
nutiesta metaliniu tinklu - ten kadaise buvo perėjimas į viršų, o prie­
šingame gale, už pernešamų užtvarų linijos matėsi pilkų maišų krūva,
matyt, gynybos pozicija. Po lubomis buvo ištemptas baltas audeklas, ant
kurio buvo nupieštas rudas apskritimas su Žiedo simboliu. Ten, už tų
užtvarų, kilo keturi trumpi eskalatoriai - perėjimas į Žiedinę liniją, - ir
tai buvo didingos Hanzos teritorijos pradžia, kur buvo uždraustas kelias
visiems pašaliečiams. Už tvorų ir palei stotį vaikštinėjo Hanzos patru­
liai, apsivilkę kokybiškais neperšlampamais kombinezonais su įprastais
kamufliažiniais išvedžiojimais, bet kažkodėl pilkos spalvos, tokiomis pat
kepurėmis ir mažais automatais per petį.
- O kodėl jų kamufliažas pilkas? - paklausė Artiomas Burbono.

97
 - Iš dyko buvimo, štai dėl ko, - paniekinamai atkirto tasai. - Tu šitą...
Pasivaikščiok čia kol kas, aš pašnekėsiu su kai kuo.
Nieko ypatingai įdomaus ant prekystalių Artiomas neaptiko: gulėjo
arbata, dešrų lazdos, akumuliatoriai žibintams, striukės ir lietpalčiai iš
kiaulės odos, kažkokios patrintos knygelės, kurios buvo visiška porno­
grafija, puslitriai plastikiniai buteliai su kažkokia įtartina substancija, ant
kurių kreivų etikečių puikavosi didingas užrašas „Samanė" ir, iš tikro,
nebuvo nė vieno prekystalio su kvaišalais, kurių anksčiau galima buvo
gauti be didelių pastangų. Net sulysęs su pamėlynavusia nosimi ir aša­
rojančiomis akimis vyrukas, pardavinėjantis abejotinos kilmės samanę,
kimiai pasiuntė Artiomą tolėliau, kai jis paklausė, ar tasai neturi nors
truputį „to dalyko". Čia pat stovėjo malkų ryšulys: gumbuotos pliauskos
ir šakos, kurias stalkeriai atnešdavo iš paviršiaus, degdavo nepaprastai
ilgai ir beveik nesmilko. Mokėjo už visa tai blausiai blikčiojančiais
smailiagaliais šoviniais Kalašnikovo automatui, kadaise populiariausiam
ir paplitusiam žemėje ginklui. Šimtas gramų arbatos - penki šoviniai,
dešros lazda - penkiolika šovinių, butelis samanės - dvidešimt. Vadino
čia jas meiliai - „šovinukai": „Girdi, vyruk, pažvelk, kokia striukė šauni,
nebrangiai, trys šimtai šovinukų - ir ji tavo! Tiek to, du šimtai penkias­
dešimt ir kertam rankom?"
Žvelgiant į tvarkingas ant prekystalių „šovinukų" eiles, Artiomas
prisiminė, kai jam kartą pasakė: „Aš kažkur skaičiau, kad M. T. Kalaš­
nikovas didžiavosi savo išradimu, nes jo automatas - populiariausias
pasaulyje. Jis yra laimingas, kad būtent dėl jo sukonstruoto ginklo tėvy­
nės sienos yra saugios. Nežinau, jeigu aš šitą mašiną išrasčiau, turbūt,
jau išsikraustyčiau iš proto. Tik pagalvok, būtent dėl tavo išrasto šautuvo
vykdoma didžiausia dalis žmogžudysčių Žemėje! Tai dar baisiau nei
būti giljotinos išradėju.
Vienas šovinys - viena mirtis. Kažkam atimta gyvybė. Šimtas gramų
arbatos - penkios žmonių gyvybės. Dešros lazda? Prašau, visiškai ne­
brangu: viso labo penkiolika gyvybių. Kokybiška odinė striukė, šiandien
nuolaida, vietoj trijų šimtų - tik du šimtai penkiasdešimt, jūs išsaugo-
jate penkiasdešimt svetimų gyvybių. Kasdieninė šio turgaus apyvarta,
tikėtina, prilygsta viso likusio metro gyventojų skaičiui.
- Na, ką, radai sau ką nors? - priėjęs paklausė Burbonas.
- Čia nėra nieko įdomaus, - mostelėjo Artiomas.

98
 - Aha, tikrai, nėra į ką žiūrėti. Ėt, vaikine, yra vietelių šiame šiukšlyne,
kur ko tik nori, visko gali gauti. Eini sau, o tau vienas per kitą: „Ginklų,
narkotikų, merginų, padirbtų dokumentų", - svajingai atsiduso Bur­
bonas. - O šitos glindos, - jis mostelėjo į Hanzos vėliavą, - padarė čia
vaikų darželį: šito negalima, to negalima... Tiek to, eime pasiimti tavo
gelžgalį, reikia eiti toliau, per tą perėjimą.
Paėmę Artiomo automatą, prieš kelionę į pietinį tunelį, jie atsisėdo
ant akmeninio suolo. Čia buvo niūru. Burbonas specialiai išrinko šitą
vietą, kad prieš įeinant apsiprastų akys.
- Vienu žodžiu, tokie reikalai: aš už save neatsakau. Man taip anks­
čiau nebuvo, todėl aš nežinau, ką aš darysiu, jeigu mes ant tos šutvės
užsirausim. Tfu-tfu, žinoma, stuktelėti į medį ir gana, bet jeigu visgi
užklupsim... Na, jeigu aš apsiverkšlensiu, ar apkursiu, tai dar niekis.
Tačiau ten, kiek pamenu, kiekvienam savaip stogą rauna. Mūsų vaikinai
taip ir neišlindo atgal. Net iki Prospekto nenusigavo. Manau, jie išvis
niekur neišlindo, o mes dar šiandien pakartosime jų istoriją. Taip kad
tu šitą... Būk pasiruošęs, nes tu gi gležnas būni... O štai jeigu aš rautis
pradėsiu ar užversti tave ketinsiu... Štai problema, supranti? Nežinau,
net ką daryti... Tiek to! - matyt po ilgų dvejonių, apsisprendė pagaliau
Burbonas. - Vaikinas tu lyg ir nieko, į nugarą, gi, nešausi. Kol mes
eisime per tą perėjimą, aš tau savo ginklą atiduosiu. Žiūrėk, - kibiai
žvilgtelėjęs Artiomui į akis, perspėjo jis, - su manimi nejuokauk! Su
humoru nesutariu.
Iš kuprinės ištraukęs kažkokius menkniekius, jis atsargiai išsiėmė
susuktą į sutrintą plastikinį maišą savo automatą. Tai buvo kalašniko-
vas, bet sutrumpintas, kaip ir visų Hanzos pasieniečių, su atsilenkiančia
buože ir trumpa įmova vietoj ilgo vamzdžio su kryptuku gale, kaip ir
Artiomo. Dėtuvę Burbonas išėmė ir padėjęs atgal į kuprinę, apkaišė
skudurais.
- Laikyk! - perdavė ginklą Artiomui. Toli nenukišk. Gal prireiks.
Nors perėjimas ramus... - ir nebaigęs sakyti nušoko ant bėgių. - Tiek
to, eime. Anksčiau sėsi - anksčiau išeisi.
Tai buvo baisu. Kai ėjo iš VDNH Rygos link, Artiomas žinojo, kad bet
kas gali nutikti, nors per šiuos tunelius kasdien pirmyn ir atgal keliaudavo
žmonės, be to, priekyje buvo gyvenama stotis, kurioje jų laukė. Ten buvo
tiesiog nesmagu, kaip ir visiems nesmagu iškeliauti iš apšviestos ramios

99
vietos. Net kai jie išvykdavo į kelionę Taikos prospekto ir Rygos link,
nepaisant visų abejonių, guosdavai save mintimis, kad priekyje - viena iš
Hanzos stočių: yra kur eiti ir, nieko nesibaiminant, bus galima pailsėti.
Tačiau čia buvo tiesiog baisu. Esantis prieš juos tunelis buvo visiškai
tamsus, čia viešpatavo kažkokia neįprasta, absoliuti tamsybė, tanki ir
beveik apčiuopiama, akyta, kaip kempinė, ji godžiai sugerdavo žibinto
šviesą, kurios vos užtekdavo apšviesti vieno žingsnio grindinio plotelį.
Kiek įmanoma įtempęs ausis, Artiomas mėgino atskirti užuomazgas to
keisto skaudinančio garso, bet veltui: turbūt, garsai per šią miglą skver­
bėsi taip pat sunkiai ir lėtai, kaip ir šviesa. Net žvaliai bildėdami Burbono
batai šiame tunelyje skambėjo vangiai ir dusliai. Dešinėje sienoje staiga
atsivėrė įduba - žibinto šviesa paskendo juodoje skylėje, ir Artiomas ne
iš karto suprato, kad tai buvo tiesiog nueinanti dešinėn nuo pagrindinio
tunelio atšaka. Jis klausiamuoju žvilgsniu atsisuko į Burboną.
- Nebijok. Čia buvo tarnybinė atšaka, - paaiškino tasai, - iš čia trau­
kiniais tiesiai į Žiedą. Tik Hanzos žmonės jį užvertė: jie juk nekvaili, kad
atvirą tunelį paliktų...
Po to jie gana ilgai ėjo tylomis, bet tyla slėgė vis labiau ir galų gale
Artiomas neiškentė.
- Klausyk, Burbone, - pamėginęs išsklaidyti abejones prabilo jis, - ar
tiesa, kad čia neseniai kažkokie bepročiai karavaną užpuolė?
Tasai ne iškart atsakė, Artiomas net pagalvojo, kad jis neišgirdo klau­
simo, ir jau būtų pakartojęs, bet staiga Burbonas atsiliepė:
- Kažką tokio girdėjau. Bet manęs čia tuo metu nebuvo, tiksliai
nepasakysiu.
Jo žodžiai skambėjo blausiai ir Artiomas vos suprato Burbono frazės
prasmę, mėgindamas atskirti žodžių reikšmę nuo savo galvoje besisu­
kančių minčių apie tai, kodėl čia taip blogai girdisi.
- Kaip tai, negi jų niekas nematė? Juk čia iš vienos pusės stotis ir iš
kitos - stotis? Kur jie nuėjo? - tęsė jis vien tam, kad girdėtų savo balsą,
o ne todėl, kad jį tai domino.
Praėjo dar kelios minutės, kol pagaliau Burbonas atsakė, bet šį kartą
Artiomas nenorėjo skubinti jo, galvoje skambėjo tik ką ištartų žodžių
aidas, ir jis buvo pernelyg užsiėmęs, įsiklausydamas į šiuos atgarsius.
- Sako, kažkur čia yra, šitas... Na, liukas. Užmaskuotas. Taigi jo ne­
simato. Ar tokioje tamsoje ką nors įžvelgsi? - su kažkokiu nenatūraliu
irzlumu pridūrė Burbonas.

100
 Prireikė šiek tiek laiko, kad Artiomas prisimintų apie ką jie kalbėjosi,
stengdamasis nenukrypti nuo pokalbio esmės, jis vėl uždavė kitą klausimą,
kad pratęstų pokalbį, nors ir tokį nerangų, bet delbsiantį juos nuo tylos.
- Ar čia visuomet tokia tamsa? - baikščiai jausdamas, kad jo žodžiai
nuskambėjo pernelyg tyliai, lyg jam užgulė ausis, paklausė Artiomas.
- Tamsa? Čia - visada. Visur tamsa. Artėja... Didžioji tamsa, ir...
Apgaubs ji pasaulį, ir... Įsiviešpataus amžiams, - su keistomis pauzėmis
atsiliepė Burbonas.
- Ar tai kažkokia knyga? - ištarė Artiomas, susivokęs, kad jam vis
daugiau reikia pastangų, norint išgirsti savo paties žodžius ir, tarp kit­
ko, pastebėjęs, kad Burbono balsas bauginančiai pasikeitė. Tačiau tuo
nustebti Artiomui nepakako jėgų.
- Knygą... Bijok... tiesos, užslėptos senoviniuose foliantuose, kur...
žodžiai įspausti auksu, o anglies juodumo popierius... nedūlėja, - sun­
kiai ištarė Burbonas, ir Artiomą kvirbėjo mintis, kad tasai kažkodėl
nebeatsisuka, kaip anksčiau, kai kreipėsi į jį.
- Gražu! - beveik užrėkė Artiomas. - Iš kur tai?
- Ir grožis... bus išniekintas ir sutryptas, ir... užtils pranašai, pasiruošę
paskelbti pranašystes... savo, nes diena... lauktoji bus... tamsesnė jų pačios
grėsmingiausios... baimės, ir atsivėręs vaizdas... apnuodys jų sąmonę... -
dusliai tęsė Burbonas ir, akimirksniu sustojęs, staigiai pasuko galvą kairėn,
taip, kad Artiomui pasigirdo, kaip trakštelėjo jo kaklo slanksteliai, ir pa­
žvelgė vaikinui tiesiai į akis. Nuo pamatyto vaizdo Artiomas net atšlijo.
Burbono akys buvo plačiai išsiplėstusios, tačiau vyžiai buvo keistai
susiaurėję, jie virto dviem juodais taškeliais, nors visiškoje tunelio tam ­
soje turėjo atrodyti atvirkščiai, dideli, mėginantys pasemti kiek galima
daugiau šviesos. Jo veidas buvo neįprastai ramus, nė vienas raumuo
nebuvo įsitempęs, ir net išnyko nuolatinis paniekos šypsnys.
- Aš numiriau, - pratarė Burbonas. - Manęs daugiau nebėra. Ir, kaip
stulpu stovėjęs, nugriuvo veidu žemyn.
Tuomet į Artiomo ausis įsiveržė tas pats siaubingas garsas, tačiau da­
bar jis nestiprėjo ir palaipsniui nesiplėtė, kaip tai buvo anuomet, ne, jis
nugriaudėjo, pritrenkdamas ir pakirtęs kojas sykiu visa jėga. Šioje vietoje
garsas buvo daug stipresnis nei anąkart, ir Artiomas prisiplojęs ant grin­
dinio, priblokštas, ilgai nepajėgė sukaupti jėgų, kad atsistotų. Užspaudęs
rankomis ausis, kaip tąkart, kiek bepajėgdamas surikęs, rankomis ir ko­
jomis atsispyręs atsistojo. Paskui, pagriebęs iškritusį Burbonui iš rankų

101
žibintą, jis karštligiškai pradėjo šviesti juo per sienas, mėgindamas rasti
garso židinį - įtrukusį vamzdį. Tačiau vamzdžiai čia buvo absoliučiai
sveiki, garsas sklido kažkur iš viršaus. Neradęs nieko įtartino, Artiomas
sugrįžo prie Burbono. Tasai nejudėdamas gulėjo tokios pat būklės. Kai
Artiomas apvertė jį veidu į viršų, nustebęs pamatė, kad jo akys vis dar
atmerktos. Sunkiai prisimindamas ką tokiais atvejais reikia daryti, Artio­
mas paėmė už rankos ties riešu bandant užčiuopti pulsą, nors ir silpną,
neritmingą, bet pajausti... Veltui. Tuomet jis pačiupo Burboną už rankų
ir, prakaito išpiltas, pavilko jo apsunkusį kūną toliau, nuo šios vietos. Tai
buvo žvėriškai sunku, jis net nesusiprato nuimti pakeleivio kuprinės.
Už keliasdešimt žingsnių Artiomas staiga užkliuvo už kažko minkšto,
ir į nosį trenkė šleikštus salstelėjęs dvokulys. Jis iškart prisiminė žodžius:
„Mes už jų dar užkliūsime", ir jis, stengdamasis nežiūrėti po kojomis,
sutelkęs paskutines jėgas, aplenkė paslikus ant bėgių kūnus, ir vis tempė,
tempė Burboną paskui save. Burbono galva svyrojo, jo šąlančios rankos
slydo iš suprakaitavusių nuo įtampos Artiomo delnų, bet jis nekreipė į
tai dėmesio, nes, privalėjo iš ten ištraukti Burboną, juk jis jam pažadėjo.
Juk jie susitarė!
Triukšmas pamažu tilo ir staiga išnyko visiškai. Vėl stojo visiška tyla,
ir, pajautęs didžiulį palengvėjimą, Artiomas pagaliau galėjo atsisėsti ant
bėgių ir atsikvėpti. Burbonas nejudėdamas gulėjo šalia, ir Artiomas,
sunkiai kvėpuodamas, beviltiškai žvelgė į jo išbalusį veidą. Po kurio
laiko jis vos prisivertė atsistoti ir, paėmęs Burboną už parankių, nugara
išorėn, kliūdamas, žengė toliau. Galvoje tvyrojo visiška tuštuma, spengė
tik piktas ryžtas žūtbūt nutempti šitą žmogų iki kitos stoties. Deja, vėliau
kojos sulinko ir jis sudribo ant bėgių, tačiau pagulėjęs kelias minutes,
pačiupęs Burboną už apykaklės, vėl ėmė šliaužti pirmyn. „Aš nueisiu,
aš nueisiu, aš nueisiu nueisiu nueisiu nueisiu", - kartojo sau, nors pats
jau beveik tuo nebetikėjo. Visiškai išsekęs, jis nutraukė nuo peties savo
automatą, drebančiais pirštai nuleido užkabą ties vienetinių šūvių žyme,
ir, nukreipęs vamzdį į pietus, iššovė, ir sušuko: „Žmonės!", tačiau pasta­
rasis garsas, kurį jis išgirdo, buvo ne žmogaus balsas, o žiurkių letenų
krebždesys ir džiūgaujantis spygavimas.
Jis nesuvokė, kaip ilgai taip išgulėjo, įsikibęs į Burbono apykaklę, su­
spaudęs automato kotą, kuomet į akis rėžė šviesos spindulys. Virš jo stovėjo
nepažįstamas vyras su žibintu vienoje rankoje ir keistu šautuvu kitoje.

102
 - Mano jaunasis drauge, - kreipdamasis į Artiomą, maloniu skambiu
balsu, pasakė vyras. - Gali paleisti savo draugą. Jis negyvas, kaip Ramze-
cas Antrasis. Tu nori likti čia, kad prisijungtum prie jo į padanges kaip
galima greičiau, ar jis kol kas palauks?
- Padėkite man nutempti jį iki stoties, - prisidengdamas ranka nuo
šviesos, silpnu balsu paprašė Artiomas.
- Gaila, bet šitą idėją mums teks pamiršti, - nuliūdusiu balsu paskelbė
vyras. - Aš prieštarauju, kad Sucharevskajos stotis taptų rūsiu, ji ir taip
ne itin jauki. Be to, jeigu mes nutempsime tavo pakeleivio negyvą kūną
ten, vargu ar kas nors iš stoties vyrų imsis tinkamai palydėti paskutinėn
kelionėn. Ar svarbu, kur sutrūnys šis kūnas, čia ar stotyje, jeigu jo nemir­
tinga vėlė jau nukeliavo pas Viešpatį? Arba persikūnijo - priklausomai
nuo tikėjimo. Nors visos religijos vienodai klysta.
- Aš jam pažadėjau... - atsiduso Artiomas. - Mes susitarėme...
- Mano drauge! - pasiraukęs tarė nepažįstamasis. - Aš pradedu pra­
rasti kantrybę. Nematau reikalo padėti numirėliams, nes yra pakanka­
mai gyvų žmonių, kuriems reikia pagalbos. Aš grįžtu į stotį: kai per ilgai
užsibūnu tuneliuose, man vėl prasideda reumato skausmai. Jeigu nori
pasimatyti su savo bičiuliu, patariu tau likti čia. Žiurkės ir kiti panašūs
padarai gali tau padėti. Be to, jeigu tave neramina juridinė šio įvykio
pusė, tai po vienos iš sutarties pusių mirties ji laikoma nebegaliojanti,
jeigu koks nors punktas nenumato kitaip.
- Bet juk negalima tiesiog jo palikti! - tyliai mėgino įkalbėti savo
gelbėtoją Artiomas. - Tai buvo gyvas žmogus. Palikti jį žiurkėms?!
- Matyt, kad tai išties buvo gyvas žmogus, - skeptiškai apžiūrinėjęs
kūną, atsiliepė tasai.
- Tačiau dabar neabejotinai tai miręs žmogus, o tai du skirtingi daly­
kai. Tiek to, jeigu labai nori, vėliau galėsi sugrįžti čia tam, kad užkurtum
įkapėms laužą, ar kaip ten jums priimta tokiais atvejais. Kelkis! - paliepė
jis, ir Artiomas nenoromis atsistojo.
Nekreipdamas į Artiomo protestus, nepažįstamasis ryžtingai nutrau­
kė nuo Burbono kūno kuprinę, užsimetė ant peties ir, prilaikydamas
vaikiną, greitai nužingsniavo į priekį. Iš pradžių Artiomui buvo sunku
eiti, bet su kiekvienu žingsniu nepažįstamasis tarytum suteikdavo dalį
savo trykštančios energijos. Skausmas kojose praėjo, ir protas laipsniškai
praskaidrėjo. Jis įdėmiai įsižiūrėjo į savo išganytojo veidą. Iš pažiūros jis
buvo šiek tiek virš penkiasdešimties metų amžiaus, bet atrodė stebėtinai

103
žvalus ir gyvus. Prilaikanti Artiomą ranka buvo tvirta ir visą kelią nė kar­
to nekrūptelėjo iš nuovargio. Žilstantys, trumpai kirpti plaukai ir maža
tvarkinga barzda Artiomui kėlė nerimą: jis buvo pernelyg prisižiūrėjęs
nei įprasta metro, ypač žinant kokiame užkampyje, matyt, jis gyveno.
- Kas nutiko tavo bičiuliui? - paklausė nepažįstamasis Artiomo. - Iš
pažiūros nepanašu į užpuolimą, nebent jį kuo nors nunuodijo... Ir labai
norėtųsi tikėti, jog ne tai, apie ką aš galvoju. - neatskleidęs to, ką turėjo
omeny, pridūrė jis.
- Ne... Jis pats mirė, - neturėdamas jėgų aiškinimams apie keistas
Burbono mirties aplinkybes, apie kurias tik dabar susiprato, atsakė
Artiomas. - Tai ilga istorija. Aš vėliau papasakosiu.
- Netrukus tunelis prasivėrė ir jie atsidūrė stotyje. Kažkas čia Ar­
tiomui pasirodė keista, neįprasta, ir tik po kelių akimirkų jis suprato
kame reikalas.
- Čia - tamsu? - suglumęs paklausė jis pakeleivio.
- Čia nėra valdžios, - atsakė tasai. - Ir nėra kam šviesti. Todėl,
kiekvienas, kam prireikia šviesos, turi pats ją išgauti. Kažkas gali tai
padaryti, kažkas - ne. Tačiau tu nebijok, laimei, aš esu iš pirmųjų, - jis
mikliai užsiropštė ant perono ir padavė Artiomui ranką.
Jie pasuko į pirmąją arką ir atsidūrė salėje. Tik vienas ilgas praėjimas,
kolonados ir arkos iš šonų, paprastos metalinės sienos, rantyti eskalato­
riai, - keliose vietose vos apšviesta liguistais lauželiais, o didžiąja dalimi
panirusi į miglą, Sucharevskajos vaizdas buvo slogus ir labai paniuręs.
Prie laužų buriavosi saujelė žmonių, kažkas miegojo tiesiai ant grindi­
nio, nuo vieno lauželio prie kito slankiojo keisti apsnūdę siluetai. Visi
jie glaudėsi ties salės viduriu, kuo toliau nuo tunelių.
Laužas, prie kurio nepažįstamasis atvedė Artiomą, buvo pastebimai
ryškesnis už kitus ir buvo kiek tolėliau nuo platformos centro.
- Kada nors ši stotis sudegs iki pamatų, - liūdnai apsižvalgęs, balsu
pagalvojo Artiomas.
- Už keturių šimtų ir dvidešimt dienų, - ramiu balsu pranešė jo pa­
keleivis. - Taigi iki to laiko tau geriau palikti ją. Aš, bet kuriuo atveju,
būtent taip ir ruošiuosi pasielgti.
- Iš kur jūs žinote? - nustebusiai paklausė jo Artiomas, akimirksniu
prisimindamas visus išgirstus pasakojimus apie magus ir ekstrasensus,
įsižiūrėdamas į pašnekovo veidą, mėgindamas įžvelgti jame nežemiškų
žinių požymius.

104
 - Motinos širdelė-žiniuonė sunerimusi, - nusišypsojęs atsakė tasai. -
Gana, dabar tu turi pamiegoti, vėliau mes su tavimi susipažinsime ir
pakalbėsime.
Su tais žodžiais Artiomą staiga vėl užplūdo, susikaupęs tuneliuose,
naktiniuose košmaruose, paskutinio jo valios išbandymo metu, didžiulis
nuovargis. Bejėgis toliau priešintis, Artiomas griuvo ant patiesto prie
laužo brezento, po galvą pasidėjo savo kuprinę ir nugrimzdo į gilų ir
sunkų sapną.

105
 K SKYRIUS

Lubos buvo taip smarkiai aprūkusios, jog kadaise nubalintos, dabar

to nebeliko nė žymės. Nesuprasdamas, kur esąs, Artiomas įbedęs akis
žiūrėjo į jas.
- Nubudai? - išgirdo pažįstamą balsą, ir tas balsas privertė išsibars­
čiusią vakarykščių minčių ir įvykių mozaiką sulipdyti tos dienos vaizdus.
Visa tai dabar atrodė neįtikėtina. Neskaidri lyg rūkas miego uždanga
skyrė realybę nuo atsiminimų. Pakanka užmigti ir nubusti, ir išgyventi
prisiminimai nuosekliai blėsta, ir štai, jau sunku atskirti fantazijas nuo
tikrųjų įvykių. Jie tampa tokie pat nublankę, kaip sapnai, kaip mintys
apie ateitį ar tolimą praeitį.
- Labas vakaras, - Artiomą pasveikino tas, kuris jį rado. Jis sėdėjo
kitoje laužo pusėje, Artiomas savo vedlį matė pro liepsną, ir dėl to jo
veidas darėsi paslaptingu ir net mistiniu. - Rodos dabar mes galėtume
prisistatyti vienas kitam. Aš turiu paprastą, panašų į tuos, kurie tave supa
šiame gyvenime, vardą. Jis pernelyg ilgas ir nieko apie mane nesako.
Tačiau aš - paskutinysis Čingis Chano įsikūnijimas, ir todėl gali mane
vadinti Chanu. Taip trumpiau.
- Čingis Chano? - nepatikliai pažiūrėjo į savo pašnekovą Artiomas,
kažkodėl labiausiai nustebęs tuo, jog tasai pasivadino būtent paskuti­
niuoju įsikūnijimu, nors reinkarnacija jis šiaip netikėjo.
- Drauge mano! - įžeidžiai paprieštaravo Chanas. - Nevalia taip
įtariai tyrinėti mano akių pjūvį ir elgseną. Nuo tų laikų turėjau nemažai
kitų, padoresnių įsikūnijimų. Tačiau Čingis Chanas lieka pati reikš­
mingiausia gairė mano gyvenime, nors būtent iš šio gyvenimo, deja, aš
neprisimenu nieko.
- O kodėl Chanas, o ne Čingis? - nepasidavė Artiomas. - Chanas net
ne pavardė, o veiklos pobūdis, jeigu aš teisingai pamenu.

106
 - Dvelkia bereikalingomis asociacijomis, nekalbant jau apie Aitma-
tovą, - nenoriai ir nesuprantamai paaiškino pašnekovas, - ir, tarp kitko,
aš nejaučiu pareigos bet kam atsiskaityti apie savo vardo ištakas. Kuo
tu vardu?
- Aš - Artiomas, ir aš nežinau kuo buvau praeitame gyvenime. Galbūt,
anksčiau mano vardas taip pat buvo skambesnis, - atsakė Artiomas.
- Labai malonu, - tarė Chanas, matyt, pakankamai patenkintas ir
tuo. Tikiuosi, tu neatsiskysi mano kuklių vaišių, - atsistodamas ir virš
laužo kabindamas aplamdytą arbatinį, panašų į tą, kuris buvo VDNH
šiauriniame sargybos poste, pridūrė jis.
Artiomas bruzgiai atsikėlė, įkišo ranką į savo kuprinę ir ištraukė iš
jos dar iš VDNH prigriebtą kelionei dešros lazdą. Lenktiniu peiliuku
jis pridrožė kelias riekiąs ir išdėliojo ant švaraus skuduro, kurį taip pat
turėjo kuprinėje.
- Štai, - pastūmėjo savo vaišes naujam pažįstamajam, - prie arbatos.
Chano arbata buvo ta pati, gimtinės, iš VDNHy Artiomas ją iškart
pažino. Gurkšnodamas ją iš metalinio emaliuoto puodelio, jis tylomis
prisiminė praėjusios dienos įvykius. Šeimininkas, matyt, taip pat galvojo
apie kažką ir Artiomo kol kas netrikdė.
Trykštantis iš pratrūkusių vamzdžių pamišimas turėjo nevienodą po­
veikį. Kuomet Artiomas suvokė tai, tiesiog kaip kurtinantį neleidžiantį
susikaupti triukšmą, kuris žudė mintis, bet nepaliesdavo sąmonės,
tuomet Burbonas neatlaikė tokio žudančio puolimo ir mirė. Artiomas
nesitikėjo, kad šis garsas gali žudyti, antraip jis nesutiktų nė žingsnio
žengti į juodąjį tunelį tarp Taikos prospekto ir Sucharevskajos. Šį kartą
triukšmas taip pat nepastebimai tykojo, iš pradžių prislopinęs juslę, -
Artiomas dabar buvo tikras, kad visi įprasti garsai buvo prislopinti šio
triukšmo, nors jo paties iki tam tikro momento nebuvo girdėti, - vėliau,
taip stingdęs minčių srautą, kad jis sutirštėjo, sustojo ir pasidengė be­
jėgiškumo šerkšnu, kol pagaliau sudavė paskutinį triuškinantį smūgį.
Ir kaip jis iškart nepastebėjo, kad Burbonas staiga prabilo balsu, kurio
negalėtų atkartoti net prisiskaitęs apokaliptinių pranašysčių žmogus?
Jie su Burbonu žingsniavo vis giliau, lyg užburti, ir buvo toks įstabus
apgirtimas, o štai pavojaus pojūčio nebuvo, ir pats Artiomas vis galvojo
apie tai, kaip nevalia nutilti, kad reikia kalbėti, ir mėgino suvokti, kas gi
jam darosi, minčių jokių nebuvo, kažkas trukdė...

107
 Visa tai norėjosi išmesti iš galvos, užmiršti, tai buvo protu nesuvo­
kiama, juk per gyvenimo VDNH metus apie panašius dalykus jam teko
nebent tik girdėti, ir paprasčiau buvo tikėti, kad tokių dalykų negali
vykti šiame pasaulyje, kad tokiems dalykams tiesiog nėra vietos jame.
Artiomas papurtė galva ir vėl apsižvalgė aplink.
Stotyje buvo vis taip pat nyku. Jis pagalvojo, kad čia niekada nebūna
šviesu, pasibaigus kuro, atgabento kokio nors karavano, atsargoms, gali
būti tik dar tamsiau. Laikrodis virš įėjimo į tunelį seniausiai užgeso, šioje
stotyje nebuvo valdžios, nebuvo kam jais rūpintis, ir Artiomas pagalvojo,
kad Chanas posakė jam „labas vakaras", nors jo paskaičiavimais turėjo
būti rytas ar vidurdienis.
- Argi dabar vakaras? - nustebusiai paklausė jis.
- Man - vakaras, - susimastęs atsakė tasai.
- Ką jūs turite omeny? - nesuprato Artiomas.
- Supranti, Artiomai, tu, matyt, gimęs stotyje, kur laikrodis yra vei­
kiantis ir visi pagarbiai žiūri į jį ir sutikrina savo rankinių laikrodžių
rodykles su raudonais skaičiais virš tunelio. Pas mus laikas visiems
vienas ir tas pats, kaip ir šviesa. Čia viskas kitaip: niekas niekam
nerūpi. Niekas neaprūpins šviesa visus, kurie čia atklydo. Prieik prie
žmonių ir pasiūlyk jiems tai - tavo idėja pasirodys jiems absurdiška.
Kiekvienas, kam reikalinga šviesa, turi pasirūpinti pats, ir tuomet jis
ją turės. Tas pats su laiku: kiekvienas, kuriam reikia laiko, vengiantis
chaoso, atsineša čia savo laiką. Čia kiekvienas turi savo laiką, pas
visus jis skirtingas, priklausomai nuo to, kas ir kada pasimetė laike,
bet visi vienodai teisūs, ir kiekvienas tiki tuo, paklūsta jo ritmui.
Man dabar - vakaras, tau - rytas, na ir kas? Tokie, kaip tu, kelionėse
saugoja laikrodį taip pat rūpestingai, kaip žmonės senovėje tausojo
rusenantį angliuką degioje šukėje, vildamiesi įžiebti tikrą ugnį. Tačiau
yra ir kitokių: jie pametė, o gal, išmetė savo angliuką. Tu juk žinai,
čia iš esmės, visada naktis, todėl, jeigu pastoviai jo neseki, laikas
metropolitene neturi prasmės. Sudaužyk savo laikrodį ir tu pam a­
tysi, kuo pavirs laikas, tai labai smalsu. Jis pasikeis, ir tu jo daugiau
nepažinsi. Jis nustos būti suskaidytas į atkarpas, valandas, minutes,
sekundes. Laikas kaip gyvsidabris: išskaidysi, o jis čia pat vėl susilies,
vėl taps visuma ir neapibrėžtumu. Žmonės prijaukino jį, pakabino ant
kišeninių laikrodžių grandinėlių ir sekundometrų, ir kas jį laiko ant

108
grandinės, tiems jis vienodas. Tačiau pabandyk jį paleisti - ir pama­
tysi: skirtingiems žmonėms jis eina skirtingai, kažkam lėtai ir tąsiai,
matuojamas surūkytomis cigaretėmis, kvėpavimo ritmu, kažkam lekia,
ir pamatuoti jį galima tik nugyventais gyvenimais. Tu galvoji, kad
dabar rytas? Didelė tikimybė, jog tu teisus: maždaug viena ketvirtoji.
Tačiau, šis rytas neturi jokios prasmės, juk jis ten, paviršiuje. Bet ten
jau nebėra gyvenimo. Bet kuriuo atveju, žmonių ten nebėra. Ar yra
skirtumas kas viršuje, tiems, kas niekada ten nebūna? Nėra. Todėl aš
tau ir sakau „labas vakaras", o tu, jeigu nori, gali man atsakyti „labas
rytas". Kalbant apie likusią stoties žmoniją, ji apskritai neturi jokio
laiko, išskyrus, matyt, vieną: dabar keturi šimtai devyniolika diena, ir
laiko skaičiavimas juda į priešingą pusę.
Gurkšnodamas karštą arbatą jis nutilo, o Artiomui pasidarė juokinga,
kai jis prisiminė, kad VDNH stacionarus laikrodis buvo gerbiamas it
šventas, bet koks sutrikimas pirmiems pasitaikiusiems iškart užtrauk­
davo kaltinimus dėl diversijos ar sabotažo. Tai nustebtų vadovybė suži­
nojusi, kad jokio laiko nebėra, kad išnyko pati jo būvimo esmė. Chano
pasakojimas Artiomui priminė vieną juokingą dalyką, kuriuo jis paaugęs
ne kartą stebėjosi.
- Sako, kad anksčiau, kai dar važinėjo traukiniai, vagonuose praneš­
davo: „Atsargiai, durys užsidaro, kita stotelė štai-tokia, platforma iš
dešinės arba iš kairės", - ištarė Artiomas. - Tai tiesa?
- Tau tai atrodo keista? - pakėlęs antakius jo pašnekovas.
- Kaip gi galima nustatyti, iš kurios pusės platforma? Jeigu aš judu
iš pietų į šiaurę, platforma iš dešinės, tačiau jeigu aš judu iš šiaurės į
pietus, ji iš kairės. O sėdynės traukiniuose išvis stovėjo išilgai sienų, jeigu
aš teisingai suprantu. Taigi, keleiviams toji platforma iš priekio, arba iš
galo, be to, lygiai perpus - ir vienai, ir kitai pusei.
- Tu teisus, - pagarbiai atsiliepė Chanas. - Faktiškai mašinistai saky­
davo iš savo pozicijos, jie arba važiuodavo kabinoje iš priekio, ir jiems
tai buvo absoliuti dešinė, o kairė - absoliuti kairė. Tačiau jie šitą ir taip
žinojo, ir sakydavo, iš esmės, patys sau. Todėl, apskritai, jie galėjo ir
tylėti. Tačiau aš girdėjau šiuos žodžius nuo vaikystės, aš taip prie jų
pripratau, kad niekada apie tai nesusimąstydavau.
- Tu žadėjai man papasakoti, kas nutiko tavo draugui, - po kurio
laiko priminė jis Artiomui.

109
 Artiomas šiek tiek delsęs, svarstydamas ar verta pasakoti šiam žmogui
apie paslaptingas Burbono mirties aplinkybes, apie triukšmą, dukart
girdėtą per pastarąją parą, apie jo pražūtingą įtaką žmogaus protui, apie
savo išgyvenimus ir mintis, kai jam pavyko išgirsti tunelio melodiją, - ir
nutarė, kad jeigu verta kažkam pasakoti apie tokius dalykus, tai žmogui,
kuris nuoširdžiai mano esąs paskutiniuoju Čingis Chano įsikūnijimu
ir tvirtina, kad laiko nebėra. Tuomet jis painokai, susijaudinęs, nenuo­
sekliai stengdamas perteikti daugiau savo pojūčių atspalvių nei faktų,
ėmė pasakoti Chanui apie jį ištikusius nuotykius.
- Tai - mirusiųjų balsai, - tyliai ištarė Chanas po to, kai Artiomas
užbaigė savo pasakojimą.
- Kas? - sukrėstas paklausė Artiomas.
- Tu girdėjai mirusiųjų balsus. Pradžioje tu sakei, kad tai buvo panašu
į kuždesį arba šlamesį. Taip, tai jie.
- Kokių mirusiųjų? - niekaip negalėjo suvokti Artiomas.
- Visų tų žmonių, kurie žuvo nuo pat pradžių. Tiesą sakant, šitai
paaiškina ir tą dalyką, kodėl aš - paskutinysis Čingis Chano įsikūniji­
mas. Daugiau jų nebebus. Viskas ateina galas, mano drauge. Aš tiksliai
nežinau, kaip tai atsitiko, bet šį kartą žmonija persistengė. Dabar jau
nebėra nei rojaus, nei pragaro. Nebėra ir skaistyklos. Po to, kai siela
palieka kūną, - aš tikiuosi, kad nemirtinga siela tu nors tiki? - jai jau
nebėra prieglobsčio. Kiek megatonų, bevatonų reikia, kad išsklaidytų
noosferą? Juk ji buvo taip pat reali, kaip šitas arbatinis. Kaip bebūtų,
mes nepasišykštėjom. Mes sunaikinome ir rojų, ir pragarą. Mums
teko gyventi keistame pasaulyje, kuriame po mirties siela lieka ten
pat. Tu supranti mane? Tu mirsi, o tavo išvargusi siela nebeįsikūnys,
nebėra rojaus, ir ji nenurims, neatsikvėps. Ji pasmerkta likti ten pat,
kur tu nugyvenai visą savo gyvenimą, - metro... Ji blaškysis šių po­
žemių skliautuose, tuneliuose, iki visų laikų galo, juk jai nebėra ko
siekti. Metro sujungia savyje materialius gyvenimus ir abi pomirtinio
gyvenimo būtis. Dabar ir Edenas, ir pragaras yra čia, mes gyvename
tarp mirusiųjų sielų, jie supa mus iš tankiu žiedu, visi tie, kurie buvo
nušauti, pervažiuoti traukinių, sudegė, uždusę, suėsti siaubūnų, žuvę
keistomis aplinkybėmis, kurių niekas iš gyvųjų nežino ir niekada ne­
sužinos. Aš seniai sukau galvą, kur jos išeina, kodėl nejaučiamas jų

* Galimai nauja, aukščiausia biosferos evoliucijos, stadija (vert.past.)

110
buvimas kiekvieną dieną, kodėl tamsoje negalima pajausti nuolatinio
nežymaus šalto jų žvilgsnio. Tau yra žinoma tunelių baimė? Anksčiau
aš galvojau, kad tai mirusieji tuneliais aklai sėlina paskui mus, žingsnis
po žingsnio, išnykdami tamsoje, kai tik mes apsidairome. Akys bejėgės,
jomis neatpažinsi mirusiųjų, tačiau nugara nubėgęs šiurpulys, piestu
atsistoję plaukai, sukrečiantis drebulys, liudija apie nematomą sekimą.
Taip aš galvojau anksčiau. Tačiau po tavo pasakojimo man daug kas
paaiškėjo. Nežinomais keliais jie patenka į tuos vamzdžius, į komuni­
kacijas... Kadaise, seniai seniai kai gimė mano tėvas, ir net senelis, pro
mirusį miestą, kuris buvo viršuje, tekėjo upė. Gyvenantys tuomet jame
žmonės sugebėjo sukaustyti upę ir nukreipti ją vamzdžiais po žeme,
kur ji turbūt teka ir iki šių dienų. Panašu, kad tąkart kažkas uždarė į
vamzdį pačią Letą, mirties upę... Tavo draugas kalbėjo ne savo žodžiais,
tai buvo net ne jis. Tai buvo mirusiųjų balsai, jis juos išgirdo ir atkartojo
juos, o vėliau jie nuviliojo jį paskui save.
Artiomas įbedė akis į pašnekovą ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo
jo veido viso pasakojimo metu. Chano veidu praslinkdavo neaiškūs
šešėliai, jo akys tarsi įsižiebdavo pragaro ugnimi, ne įraudusia laužo
ugnimi, o oranžine, viską naikinančia ugniasviedžio liepsna. Pasakojimo
pabaigoje Artiomas buvo beveik įsitikinęs, kad Chanas beprotis, kad
vamzdžių balsai turbūt pakuždėjo ir jam kažką. Nors Chanas išgelbėjo
jį nuo žūties ir buvo šitaip svetingas, likti su juo ilgiau nebuvo jauku ir
malonu, reikėjo galvoti apie tai, kaip nusigauti toliau, per patį grėsmin­
giausią iš visų, apie kuriuos iki šiol jam teko girdėti, metro tunelį, nuo
Sucharevskajos iki Turgenjevo ir toliau.
- Taigi teks tau man atleisti už mano mažą apgaulę, - po nedidelės
pauzės pridūrė Chanas. Tavo draugo siela nepakilo pas Viešpatį, neper­
sikūnijo ir neatgimė jokia kita forma. Ji prisijungė prie tų nelaimingųjų,
vamzdžiuose.
Šie žodžiai priminė Artiomui, jog jis ruošėsi grįžti prie Burbono kūno
ir atnešti jį į stotį. Burbonas sakė, kad čia turi draugų, kurie, sėkmingo
žygio atveju, turėtų palydėti Artiomą atgal. Tai priminė jam apie kuprinę
(kurios Artiomas taip ir neatsegė), kurioje, be apkabų Burbono automatui,
galėjo būti dar kai kas naudingo. Tačiau kapstytis joje buvo baugu, kildavo
įvairiausių prietaringų minčių, ir Artiomas ryžosi tik atverti kuprinę ir
pažvelgti į ją, stengiantis ten nieko neliesti, juo labiau, nekaraustyti.

111
 - Tu gali nebijoti, - lyg jausdamas jo dvejones, netikėtai ramino
Chanas Artiomą. - Šis daiktas dabar tavo.
- Mano manymu, tai, ką jūs padarėte, vadinasi plėšikavimas, tyliai
atsakė Artiomas.
- Tu gali nebijoti keršto, jis nebepersikūnys, - pasakė Chanas, at­
sakydamas ne į tai, apie kalbėjo Artiomas balsu, o į tai, kas blaškėsi
jo galvoje. - Ir, aš galvoju, kad, pakliuvę į tuos vamzdžius, mirusieji
praranda save pačius, jie tampa visumos dalimi, jų valia susilieja su ki­
tomis, o sąmonė išdžiūsta. Jis nebe asmuo. O jeigu tu bijai nemirusiųjų,
o gyvųjų... Ką gi, nunešk šią kuprinę į stoties vidury ir išversk visą tai,
kas joje yra ant žemės. Tuomet tavęs niekas neapkaltins vagyste, tavo
sąžinė bus švari. Juk tu mėginai išgelbėti jam gyvybę, ir jis būtų už tai
dėkingas. Gali laikyti tai jo atlygiu už tavo pastangas.
Jis kalbėjo taip autoritetingai ir įtikinančiai, jog Artiomas išdrįso įkišti
ranką į kuprinę ir prie laužo šviesos ėmė išiminėti ir dėlioti jos turinį
ant brezento. Jis rado dar keturias Burbono automato apkabas, be tų
dviejų, kurias jis atidavė įteikdamas ginklą Artiomui. Buvo keista, kam
prekeiviui, kuriuo Artiomas iš pradžių palaikė Burboną, toks įspūdin­
gas arsenalas. Penkias iš rastų apkabų Artiomas kruopščiai suvyniojo į
skudurą ir įsidėjo į savo kuprinę, o vieną įstatė į sutrumpintą kalašni-
kovą. Ginklas buvo puikios būklės: kruopščiai suteptas ir prižiūrėtas, jis
žibėjo juodintu plienu ir žavėjo. Spyna judėjo sklandžiai ir skleidė duslų
spragtelėjimą, tarp šūvio režimų užkaba persijungdavo gana standžiai -
visa tai reiškė tai, kad automatas buvo praktiškai naujas. Kotas patogiai
pritapo prie delno, lovelis buvo gerai nupoliruotas. Šitas ginklas dvelkė
patikimumu, jis įkvėpė ramybę ir pasitikėjimą savimi. Artiomas iškart
nusprendė, kad jeigu pasiliktų sau kažką iš Burbono daiktų, tai būtų
kaip tik šis automatas. Pažadėtų apkabų su šoviniais 7,62 kalibro savo
gelžgaliui jis taip ir nerado. Buvo neaišku, kaip Burbonas ruošėsi su juo
atsiskaityti. Apie tai samprotaudamas Artiomas priėjo išvadą, kad tasai,
galbūt, nesiruošė jam sumokėti, o, praėjus pavojingą atkarpą, būtų pykš­
telėjęs jam iš nugaros, numetęs į šachtą ir nebeprisimintų apie jį niekad.
O jeigu kas nors paklaustų jo, kur dingo Artiomas, pasiteisinimų atsi­
rastų daugybė: maža kas galėjo nutikti metro, o vaikinas pats sutiko.
Tarp įvairių skudurų, išmargintų ir suprantamų tik pačiam mirusiam
šeimininkui metro žemėlapių, šimto gramų kvaišalų, kuprinės dugne

112
buvo susukti į polietileninius maišelius keli gabaliukai rūkytos dešros
gabalai, ir užrašų knygutė. Užrašų Artiomas nepuolė skaityti, ir nusivylė
nieko vertingo neradęs. Mintyse jis tikėjosi atrasti šį tą paslaptingo,
galbūt, vertingo, dėl ko Burbonas taip norėjo prasibrauti per tunelį į
Sucharevskajos stotį. Mintyse jis nusprendė, kad Burbonas - kurjeris,
galbūt, kontrabandininkas ar dar kas nors panašaus. Tai bent buvo ga­
lima paaiškinti jo ryžtą bet kokia kaina nusigauti per tą velnišką tunelį
ir pasirengimą už tai sumokėti. Tačiau, po to, kai kuprinėje tebuvo pora
pakaitinių rūbų, o dugne, kiek Artiomas bešviestų, nieko išskyrus kelis
senus sudžiūvusius mėsgalius, nerado, tapo aišku, kad buvo kita tokio
ryžto priežastis. Dar ilgai Artiomas laužė galvą, ko būtent prireikė Bur-
bonui už Sucharevskajos, bet nieko įtikinančio taip ir nesugalvojo.
Spėliojimai greitai atpuolė, prisiminus, kad jis paliko nelaimingąjį
tunelio vidury, paliko jį žiurkėms, nors ketino sugrįžti ir sugalvoti, ką
daryti su kūnu. Tiesa, jis gana miglotai įsivaizdavo, kaip būtent pagerbti
pakeleivį ir kaip pasielgti su kūnų. Sudeginti? Tačiau tam reikia pakan­
kamai nervų, o tvankūs dūmai ir degintų mėsos ir plaukų dvokas kaip
mat prasiskverbs į stotį, ir tuomet nemalonumų neišvengs. Tempti kūną
į stotį sunku ir baisu, nes viena - traukti žmogų už rankų, tikintis, kad
jis dar gyvas, ir vejant mintis apie tai, kad jis nekvėpuoja ir jo pulsas
nebeužčiuopiamas, ir visai kas kita - paimti už rankų neabejotiną negy­
vėlį ir tempti jį iki tunelio pabaigos... Ir kas toliau? Taip, kaip Burbonas
pamelavo dėl apmokėjimo, jis galėjo sumeluoti ir dėl jo laukiančių
stotyje draugų. Tuomet, Artiomas atitempęs čia kūną, atsidurtų dar
blogesnėje padėtyje.
- O kaip jūs darote su tais, kurie miršta? - ilgai svarstęs, paklausė
Artiomas Chano.
- Ką turi omenyje, drauge mano? - klausimu į klausimą atsiliepė
tasai. - Tu kalbi apie jų mirusias sielas ar apie negyvus kūnus?
- Aš apie kūnus, - tarė Artiomas, kuriam šitie paistalai apie pomirtinį
gyvenimą jau buvo atsibodę.
- Nuo Taikos prospekto iki Sucharevskajos veda du tuneliai, - tarė
Chanas, ir Artiomas susigaudę: išties, juk traukiniai važiavo dviem
kryptim, ir turėjo būti du tuneliai... Tuomet kodėl Burbonas, žinodamas
apie antrąjį tunelį, pasirinko šį savo likimo kelią? Nejaugi kitame tūno
dar didesnis pavojus? - Bet praeiti galima tik vienu, - tęsė pašnekovas, -

113
todėl, kad antrame tunelyje, arčiau mūsų stoties, įsmuko žemė, grindinys
prasmego, ir dabar ten atsivėrė kažkas panašaus į gilią daubą, pasak
vietinių pasakojimais, prasmego ir visas traukinys. Jeigu stovėtum ant
vieno daubos krašto, nesvarbu iš kurios pusės, kito - nesimatytum, o
netgi labai stipraus žibinto šviesa nesiekia daubos dugno. Todėl visokie
mulkiai tauškia, kad čia pas mus bedugnė. Žinoma, tai ne tiesa, tačiau
niekas nežino, kas ten dugne? Ta dauba - mūsų kapinės. Ten mes paly­
dime, kaip tu juos vadini, negyvėlius.
Kai Artiomas įsivaizdavo, kad jam reikės sugrįžti į tą vietą, kur jį
rado Chanas, tempti atgal pusiau žiurkių sudraskytą Burbono lavoną,
nešti jį per stotį ir dar iki antrojo tunelio daubos, jam pasidarė negera.
Jis mėgino įtikinti save, kad numesti kūną į daubą, iš esmės, tas pats,
kaip ir palikti jį tunelyje, nes laidojimu to tikrai nepavadinsi. Bet tuo
metu, kai jis beveik patikėjo tuo, kad palikti viską taip, kaip yra, būtų
geriausia išeitis, staiga prieš akis nepaprastai aiškiai išdygo Burbono
veidas tuo-metu, kai jis ištarė: „Aš numiriau", taip, kad Artiomą išmušė
prakaitas. Jis vos atsistojęs, užsimetė savo naują automatą ant peties ir
per jėgą ištarė:
- Tuomet aš eisiu. Aš jam pažadėjau. Mes su juo susitarėme. Man
reikia, - ir nesusilenkiančiomis kojomis nužingsniavo sale į palaipsniui
tirštėjančią tamsą nusileidžiančių nuo platformos ketaus laiptų link, ant
bėgių ties tunelio pradžia.
Žibintą teko įjungti dar prieš nusileidimą. Pažvanginęs laiptais, Ar­
tiomas, nesiryždamas žengti toliau, akimirkai sustingo. Į veidą padvel­
kė sunkus, pelėsiais atsiduodantis oras, ir, kaip jis bemėgino priversti
savęs žengti kitą žingsnį, akimirkai raumenys atsisakė paklusti. Ir, kai
įveikęs baimę ir pasibjaurėjimą, Artiomas pagaliau ryžosi eiti, kai ant jo
petį užgulė sunki ranka. Iš netikėtumo jis šūktelėjo ir staigiai atsisuko,
pajautęs, kaip viduje kažkas spaudžiasi ir supratęs, kad jis jau nebespės
nusimesti nuo peties automato, nieko nesuspės...
Tačiau tai buvo Chanas.
- Nebijok, - ramindamas pasakė jis Artiomui. - Aš tikrinau tave. Tau
nereikia ten eiti. Ten jau nebėra tavo draugo kūno.
Artiomas nesuprasdamas įsmeigė akis į Chaną.
- Kol tu miegojai, aš jį palaidojau. Tau nebūtina ten eiti. Tunelis
tuščias, - ir, nusisukdamas, nukulniavo atgal arkų link.

114
 Pajautęs didžiulį palengvėjimą, vaikinas nuskubėjo paskui. Už dešim­
tinės žingsnių pasivijęs Chaną, Artiomas susijaudinęs paklausė:
- Kodėl jūs tai padarėte ir kodėl nepasakėte man? Juk jūs sakėte, kad
neturi reikšmės, ar kūnas liks ten ar bus atneštas į stotį.
- Man tai iš tiesų neturi jokios reikšmės, - gūžtelėjo pečiais Chanas. -
Tačiau tau tai buvo labai svarbu. Aš žinau, kad tavo žygis turi tikslą ir
kad tavo kelias tolimas ir dygliuotas. Aš nesuprantu, kokia tavo misija,
tačiau jos laikas bus pernelyg sunkus tau vienam, ir aš nutariau kuo nors
tau padėti. Kas liečia mano tylėjimą apie tai, ką padariau, - jis pažvelgė
į Artiomą su šypsniu, - aš tikrinau tave. Tu išlaikei egzaminą.
Kai jie sugrįžo prie laužo ir susėdo ant susilamdžiusio brezento,
Artiomas neatsilaikė:
- Ką jūs turėjote omeny, kai minėjote apie mano misiją? Aš kalbėjau
sapnuose?
- Ne, drauguži, tu miegojai tylėdamas. Tačiau aš regėjau, kaip manęs
prašė padėti žmogus, kurio pusė vardo yra mano. Aš buvau perspėtas
apie tavo atvykimą, ir būtent todėl išėjau tavęs pasitikti, ir pasiėmiau
tave, kai tu vos šliaužei su savo draugo kūnu.
- Negi jūs dėl to? - nepasitikinčiai žvilgtelėjo į jį Artiomas. - Aš
galvojau jūs girdėjote šūvius...
- Šūvius aš girdėjau, čia stiprus aidas. Bet nejaugi tu išties galvoji,
kad aš išeinu į tunelį kiekvieną kartą, kai šaudo? Jeigu taip elgčiausi, aš
užbaigčiau savo kelią ženkliai anksčiau ir visiškai negarbingai. Tačiau
šis įvykis buvo išskirtinis, ir viskas liudijo apie tai.
- O kas tai per žmogus, kurio pusė vardo yra jūsų.
- Aš negaliu tau šito pasakyti, aš niekada anksčiau jo nemačiau,
niekada nekalbėjau su juo, bet tu jį pažįsti. Tu tai turi suprasti pats. Ir,
pamatęs jį tik kartą, nors ir ne tikrovėje, aš iškart pajutau jo milžinišką
galią; jis paliepė padėti vaikinui, kuris pasirodys iš šiaurinių tunelių,
ir regėjau tavo atvaizdą prieš akis. Visa tai buvo tik sapnas, tačiau jo
realybės pojūtis buvo toks stiprus, jog, nubudęs, aš atskyriau ribą tarp
sapno ir tikrovės. Tai didingas žmogus blizgančia, plikai nuskusta galva,
dėvintis baltus apdarus... Tu jį pažįsti ?
Staiga Artiomą tarsi krestelėjo, priešais akis viskas išplaukė, ir jis
aiškiai įsivaizdavo atvaizdą, apie kurį tik ką pasakojo Chanas. Žmogus,
kuris turėjo pusę jo išgelbėtojo vardo... Chanteris! Panašu, kad vizija

115
aplankė ir Artiomą: kuomet jis nesiryžo leistis į kelionę, jis matė Me­
džioklį, bet ne ilgu juodu lietpalčiu, kokiu pasirodė VDNH tą atmintiną
dieną, o sniego baltumo apdarais, ir Chanteris kalbėjosi su juo, reikalavo
nedvejojant leistis į kelionę.
- Taip, aš pažįstu tą žmogų, - visiškai kitaip žiūrėdamas į Chaną,
atsakė Artiomas.
- Jis įsibrovė į mano sapnus, įprastai aš to niekam neleidžiu, bet su juo
viskas buvo kitaip, - susimąstęs ištarė Chanas. - Jam, ir tau, buvo reikalin­
ga mano pagalba, ir jis neįsakė, jos nereikalavo paklusti jo valiai, greičiau,
jis labai atkakliai prašė. Jis nemoka pasitelkti įtaigos ir keliauti svetimomis
mintimis, tiesiog jam buvo sunku, labai sunku, jis beatodairiškai galvojo
apie tave ir ieškojo draugiškos rankos, peties, į kurį galėtų atsiremti. Aš
ištiesiau jam ranką ir atkišau jam petį. Aš išėjau tavęs pasitikti.
Artiomas springo mintimis, jos virė, kilo jo pasąmonėje viena pas­
kui kitą, garavo, taip ir nepavirtusios žodžiais, ir vėl skendo, liežuvis
tarsi sustingo, ir vaikinas ilgai negalėjo išspausti nė žodžio. Nejaugi
šis žmogus iš anksto žinojo apie Artiomo atvykimą? Nejau Chanteris
kažkokiu būdu perspėjo jį? Ar jis buvo gyvas, ar tai jo bekūnis šešėlis
juos aplankė? Tačiau tuomet tektų patikėti, Chano sukurtais košmariš­
kais ir absurdiškais pasakojimais apie pomirtinį gyvenimą, o juk kur
kas lengviau ir maloniau būtų įtikinti save, kad tasai tiesiog beprotis.
Be to, svarbiausia, jo pašnekovas kažką žinomo apie tą užduotį, kurią
Artiomui teks įvykdyti, jis vadino tai misija, ir, negalėdamas nustatyti
jos reikšmės, suprato jos svarbą ir naštą, užjautė Artiomą ir norėjo
palengvinti jo dalią...
- Kur tu eini? - ramiai žiūrėdamas Artiomui į akis ir tarsi skaitydamas
jo mintis, negarsiai paklausė Chanas. - Pasakyk man, kur driekiasi tavo
keliai, ir jeigu pajėgsiu, padėsiu tau žengti kitą žingsnį tikslo link. Jis
šito prašė manęs.
- Polisas, - iškvėpė Artiomas. - Man reikia į Polisą.
- Ir kaip gi tu ruošiesi nusigauti iki Miesto iš šios dievo užmirštos
stoties? - pasidomėjo Chanas. - Drauge mano, tau reikėjo eiti Žiedu
nuo Taiko prospekto iki Kursko arba iki Kijevo.
- Ten Hanza, o aš ten visiškai neturiu pažįstamų, man nepavyktų ten
praeiti. Dabar vis viena aš jau nebegalėsiu sugrįžti į Taikos prospektą, aš
bijau, kad neatlaikysiu antrą kartą kelio per šitą tunelį. Aš galvojau nueiti

116
iki Turgenjevo: apžiūrinėdamas seną žemėlapį, aš mačiau ten perėjimą į
Sretenskij bulvar. Iš ten eina nebaigta statyti linija, ir ja galima nusigauti
iki Trubnaja, - Artiomas išsitraukė iš kišenės aprūkusį popiergalį su
žemėlapiu kitoje pusėje. - Pavadinimas man labai nepatinka, ypač da­
bar, bet kitos išeities nėra. Nuo Trubnaja yra perėjimas į Cvetnoi bulvar,
aš mačiu jį savo žemėlapyje, ir nuo ten, jeigu viskas bus gerai, galima
tiesiąja pakliūti į Polisą.
- Ne, - pakraipęs galva, liūdnai ištarė Chanas. - Tokiu keliu tu ne­
pakliūsi į Polisą. Šitie žemėlapiai klaidingi. Juos spausdino dar iki to,
kai viskas įvyko. Jie nurodo linijas, kurios niekada nebuvo nutiestos,
o užgriuvusios stotys, užvertusios po savo skliautais šimtus nekaltųjų,
nutyli tykančius pakeliui baisius pavojus ir pavertusios daugelį maršrutų
nebeįmanomais. Tavo žemėlapis kvailas ir naivus, kaip kūdikis. Duok
man jį, - jis ištiesė ranką.
Artiomas paklusniai įdavė popiergalį jam į delną. Chanas tuoj pat
suglamžė ir nutrenkė jį į ugnį. Kol Artiomas svarstė, kad tai turbūt buvo
bereikalinga, bet nesiryžo ginčytis, Chanas paragino:
- O dabar parodyk man tą žemėlapį, kurį radai draugo kuprinėje.
Pasirausęs daiktuose, Artiomas ištraukė ir jį, tačiau, prisiminęs liūdną
likimą savojo, perduoti Chanui neskubėjo. Visiškai likti be linijų plano
nesinorėjo. Pastebėjęs jo dvejojimus, Chanas suskubo nuraminti:
- Aš nieko su juo nedarysiu, nebijok. Ir, patikėk, aš nieko šiaip sau
nedarysiu. Tau gali pasirodyti, kad kai kurie mano veiksmai beprasmiai
ir net beprotiški. Tačiau prasmės yra, tiesiog tau nesuprantama, nes tave
supančio pasaulio suvokimas ir supratimas yra ribotas. Tu dar tik pačioje
kelio pradžioje. Tu pernelyg jaunas, kad suprastum kai kuriuos dalykus.
- Nerasdamas jėgų paprieštarauti, Artiomas perdavė Chanui surastą
Burbono žemėlapį, pašto atviruko, panašų į tą, pageltusį, seną su gražiais
blizgančiais balionėliais, šerkšnu ir užrašu „Su Naujaisiais 2005 metais",
kurį jam kažkada Vitalikas iškeitė į nutrintą geltoną žvaigždutę nuo rastų
pas patėvį kišenėje antpečių, dydžio kartono kvadratą.
- Koks jis sunkus, - kimiai ištarė Chanas, ir Artiomas pastebėjo, kaip
Chano delnas su gulinčiu kartono kvadratu, staiga palinko žemyn, lyg
išties svertų virš kilogramo. Dar prieš sekundę, laikydamas žemėlapį
rankose, pats Artiomas nepastebėjo nieko neįprasto. Kartonas kaip
kartonas.

117
 - Šis žemėlapis ženkliai išmintingesnis tavojo, - pasakė Chanas. -
Jame glūdi tokios žinios, kad man net sunku patikėti, jog jis priklausė
keliavusiam su tavimi žmogui. Esmė net ne žymėse ir ženkluose, kuriais
jis išpaišytas, nors jie gali daug ką papasakoti. Ne, jis turi kažką tokio...
Staiga jis nutilo.
Artiomas užmetė akį ir įdėmiai į jį pažiūrėjo. Gilios raukšlės perskro­
dė Chano kaktą ir neseniai vos rusenusi ugnelė vėl įsižiebė jo akyse. Jo
veidas taip pasikeitė, jog Artiomui pasidarė baugu ir vėl norėjosi kuo
greičiau iš čia dingti, bet kur, nors ir atgal į mirtį nešantį tunelį, iš kurio
jis vos ištrūko.
- Atiduok man jį, - nepaprašė, o greičiau įsakė Chanas. - Aš tau
duosiu kitą, tu nepamatysi skirtumo. Dar pridėsiu bet kokį daiktą, kas
tau praverstų.
- Imkite, jis jūsų, - lengvai sutiko Artiomas, su šiais, traukiančiais lie­
žuvį, žodžiais su palengvėjimu atsiduso Artiomas. Jie laukė nuo tos pačios
akimirkos, kai Chanas ištarė: „Atiduok", ir, kai Artiomas jų pagaliau atsi­
kratė, jam kilo mintis, kad tai buvo ne jo žodžiai, svetimi, padiktuoti.
Staiga Chanas atsitraukė nuo laužo, taip, kad jo veidas dingo tamsoje.
Artiomas nuspėjo, jog jis bando susivaldyti ir nenori, kad vaikinas būtų
šios vidinės kovos liudininku.
- Matai, drauguži, - iš tamsos pasigirdo jo balsas, toks silpnas, ne­
ryžtingas, kuriame nebeliko tos, prieš akimirką išgąsdinusios Artiomą,
galios ir valios, - tai ne žemėlapis. Tiksliau, tai ne šiaip žemėlapis. Tai
metro kelrodis. - Taip taip, be abejonės, tai jis. Išmanantis jį žmogus
sugebėtų visą metro pereiti per dvi paras, nes šitas žemėlapis... tarsi
gyvas... Jis pats pasakoja, kur ir kaip eiti, perspėja apie pavojus... Veda
tave tavuoju keliu. Todėl jis ir vadinamas Kelrodžiu, - Chanas vėl prisi­
artino prie ugnies, - iš didžiosios raidės, tai jo vardas. Aš girdėjau apie
jį. Jų viso tik keli visame metro, o gal tik šitas vienas beliko. Vieno iš
galingiausių praėjusios epochos magų palikimas.
- To, kuris sėdi pačiame giliausiame metro taške?.. - nusprendė pasi­
girti žiniomis Artiomas ir jo balsas užsikirto: Chano veidas apniuko.
- Ateityje niekada taip lengvabūdiškai nekalbėk to, ko neišmanai! Tu
nežinai, kas vyksta pačioje metro gilumoje, ir aš apie tai mažai žinau,
ir duok, Dieve, nieko niekada apie juos nežinoti. Aš galiu prisiekti, kad
vykstantys ten dalykai ženkliai skiriasi nuo to, ką apie pasakojo tavo bi­

118
čiuliai. Ir nekartok svetimų spėjamų išgalvojimų apie tą vietą, nes kartą
už tai gali tekti sumokėti. Ir tai niekaip nesusiję su Kelrodžiu.
- Vis vien, - nepraleisdamas progos nukrypti nuo pastabos, pasku­
bėjo patikinti jį Artiomas, - jūs galite ši Kelrodį pasilikti sau. Aš juk
juo nemoku naudotis. Be to, aš jums esu be galo dėkingas už tai, kad
išgelbėjote mane, ir net jeigu jūs priimsite iš manęs šį žemėlapį, aš vis
dar liksiu skolingas jums.
- Tai tiesa, - raukšlės ant Chano kaktos tapo vos matomos, balsas
suminkštėjo. - Tu negalėsi juo naudotis dar ilgą laiką. Ką gi, jeigu tu man
jį dovanoji, mes atsiskaitę. Aš turiu įprastą linijų schemą, jeigu nori, aš
perpiešiu visus ženklus nuo Kelrodžio ir atiduosiu mainais. Ir dar... - jis
pasirausė savo maišuose, - aš galiu pasiūlyti tau štai šitą daiktą, - ir iš­
traukė mažą keistos formos žibintuvėlį. - Jam nereikalingos baterijos, čia
tokia konstrukcija, tarsi rankinis treniruoklis: matai, čia dvi rankenėlės?
Jas reikia suspausti ranka, ir jis pats gaminasi energiją, lemputė šviečia.
Blankiai, žinoma, bet būna tokių atvejų, kai ši blanki šviesa atrodo kur
kas ryškesnė nei Polise esančios gyvsidabrinės lempos... Kartą mane jis
jau gelbėjo, tikiuosi, pravers ir tau. Laikyk, jis tavo. Imk im k , mainai vis
vien nelygūs ir tavuoju skolininku esu aš, o ne atvirkščiai.
Artiomo nuomone, mainai priešingai, buvo naudingi, kaip reta. Kas
jam iš tų mistinių žemėlapio savybių, jei jis kurčias jų balsui? Juk jis
vienaip ar kitaip butų jį išmetęs, prieš tai rankose truputį pavartęs ir
veltui pamėginęs suprasti tas keverzones.
- Tai štai, maršrutas, kurį pasirinkai, neprives tavęs niekur, išskyrus
bedugnę,- tausodamas laikė žemėlapį ir tęsė nutrauktą pokalbį Chanas.
- Luktelk, štai, paimk mano senąjį ir sek juo, - jis ištiesė Artiomui
visai nedidukę schemą, atspausdintą kitoje, kišeninio kalendoriuko, pu­
sėje. - Tu minėjai perėjimą nuo Turgenjevo į Sretenskij bulvarl Nejaugi
tu nieko nežinai apie tos stoties prastą reputaciją ir ilgą tunelį nuo čia
iki Kinų kvartalo?
- Na, man sakė, kad vienam ten geriau nelįsti, kad tik su karavanu
pavyksta praeiti, ir aš pagalvojau, kad iki Turgenjevo - karavanu, o ten
atitrūkti į priekį į perėjimą, negi jie bėgs vytis? - išdėstė savo nuomo­
nę Artiomas, jausdamas, jo galvoje kruta kažkokia dar nesuprantama
mintis ir neramina neramina jį. Kas gi tai?..
- Ten nėra perėjimo. Arkos užmūrytos. Tu apie tai nežinojai?

119
 Kaip jis galėjo pamiršti?! Žinoma, jam anksčiau apie tai sakė, bet
išgaravo iš atminties... Raudonieji išsigando padarų tame tunelyje ir
užmūrijo vienintelį išėjimą iš Turgenjevo.
- Negi ten nėra kito išėjimo? - nedrąsiai paklausė Artiomas.
- Nėra, ir žemėlapiai apie tai nutyli. Perėjimas į statomas linijas prasi­
deda ne Turgenjevo stotyje. Netgi, jeigu ten būtų perėjimas ir jis nebūtų
uždarytas, nemanau, jog tau užtektų drąsos atsilikti nuo karavano ir
jį pasukti, ypač, jeigu tu paklausysi paskutiniųjų gandų apie tą mielą
vietelę, kada lauksi, kol susidarys karavanas.
- Tuomet ką gi man daryti? - tyrinėdamas kalendoriuką, nusiminu­
siai pasiteiravo Artiomas.
- Galima nusigauti iki Kinų kvartalo. Tai labai keista stotis, ir pa­
pročiai ten neįprasti, tačiau ten bent nepapulsi į bedugnę, kad net tavo
artimiausi draugai po kurio laiko pradės abejoti, ar apkritai tu egzistavai.
O Turgenjevo tai visiškai įmanoma. Nuo Kinų kvartalo, sek, - jis rodė
pirštu, - iki Puškino iš viso tik dvi stotys, ten perėjimas į Čechovo, dar
vienas, ir tu - Polise. Taip, ko gero, bus dar trumpiau, nei tuo keliu,
kuriuo tu ketinai eiti.
Skaičiuodamas stotis ir perėjimus abiejuose maršrutuose Artiomas
pakraipė lūpomis. Kaip beskaičiuotum, Chano parodytas kelias buvo
kur kas trumpesnis ir mažiau pavojingas, ir buvo nesuprantama, kodėl
Artiomas pats apie jį nepagalvojo. Pasirinkimo nebeliko.
- Jūs - teisus, - pasakė jis pagaliau. - O kaip dažnai ten eina ka­
ravanai?
- Vargu ar dažnai. Tačiau yra dar vienas, nedidelis keblumas: tam,
kad kas nors sugalvotų keliauti per mūsų pusstotę į Kinų kvartalą, tai
yra eiti pietiniu tuneliu, jis turėtų ateiti pas mus iš šiaurės. O dabar pa­
galvok, ar lengva pakliūti čia iš šiaurinio tunelio, - Chanas pirštu bedė į
prakeiktą tunelį, iš kurio Artiomui vos pavyko ištrūkti. - Beje, paskutinis
karavanas į pietus nukeliavo jau pakankamai seniai, ir tikėtina, kad nuo
to laiko jau susirinko nauja grupė. Pakalbėk su žmonėmis, paklausinėk,
tik per daug nepasakok, čia sukinėjasi keli tipai, kuriais negalima pasi­
tikėti... Tiek to, nueisiu su tavimi, kad tu neprivirtum košės, - šiek tiek
pamąstęs, pridūrė jis.
Artiomas pasilenkė savo kuprinės, bet Chanas gestu jį sulaikė:

120
 - Nesibaimink dėl savo daiktų. Manęs čia bijo, todėl nė vienas šuns­
nukis nesiryžtų net prisiartinti prie mano guolio. O kol tu čia, tu -
saugus.
Kuprinę Artiomas paliko prie laužo, bet automatą, nepanoręs skirtis
su savo nauju lobiu, vis dėlto pagriebė, ir nuskubėjo paskui Chaną, kuris
plačiais lėtais žingsniais patraukė prie degančių kitame salės gale laužų.
Nustebusiai žvilgčiodami nuo jų šalinosi apsimuturiavę smirdančiais
skarmalais nusikamavę valkatos, ir Artiomas pagalvojo, kad iš tikrųjų
čia Chano bijo. Įdomu, kodėl?
Pirmasis laužas liko nuošaly, bet Chanas žingsnio nesulėtino. Tai buvo
visiškai mažas lauželis, jis vos ruseno, prie jo, glaudžiai susispaudusios
sėdėjo dvi figūros, moteriška ir vyriška. Tarsi nepažįstama kalba, šlamėjo
pasklidę negarsūs balsai. Artiomui pasidarė taip smalsu, jog bežiūrėda­
mas į porelę prie laužo, jis vos nenusisuko sau sprando.
Priekyje buvo kitas laužas, didesnis, ryškus, prie jo įsikūrusi stovykla.
Ją supo aukšti, susėdę aplink liepsną ir šildantys rankas, pereinantys iš
vienos vietos į kitą ir garsiai besikalbantys, vyrai. Aidėjo skambus juo­
kas, grubūs keiksmai skrodė suspaustą orą, ir Artiomas šiek tiek sutriko
ir sulėtino žingsnį, bet Chanas ramiai ir drąsiai priėjo prie sėdinčiųjų,
pasisveikino ir prisėdo priešais ugnį taip, kad nebeliko nieko kito, kaip
pasekti jo pavyzdžiu ir įsitaisyti greta jo.
- ...žiūri į save ir mato, kad ant jo rankų toks pat bėrimas, ir pažastyse
kažkas tinsta, kieto, ir stipriai skauda. Įsivaizduok, koks siaubas, po šimts...
Skirtingi žmonės skirtingai elgiasi. Vieni iškart šaudosi, kiti išsikrausto iš
proto, ant kitų puola, čiupinėtis pradeda, kad ne vienišas padvėstų. Kas į
tunelius išeina, už Žiedo, į nuošalę, kad kitų neužkrėstų... Žmonės nevie­
nodi. Štai jis, kai tik visą tai pamatė, paklausė mūsų daktaro: ar yra tiki­
mybė pasveikti? Daktaras jam tiesiai sako, kad - jokios. Po tokio bėrimo
atsiradimo tau liko dar porą savaičių. O kombatas*, žiūriu, jau patyliukais
makarovą iš dėklo traukia, tuo atveju, jei tasai šėlti pradėtų... - nuo natūra­
laus jaudulio trūkinėjančiu balsu pasakojo liesas, apžėlęs šeriais, vyrukas,
apžvelgdamas susirinkusius pavandenijusiomis pilkomis akimis.
Ir, nors Artiomas dar kaip reikiant nesuprato apie ką kalba, dvasia,
kuri tvyrojo pasakojime ir brinkstanti tyla neseniai juokaujančioje

* KoM6aT (rus.) - bataliono vadas

121
kompanijoje privertė jį krūptelėti ir, neatkreipiant pašalinių dėmesio,
tylomis paklausti Chano:
- Apie ką čia jie?
- Maras, - slogiai atsiliepė Chanas. - Prasidėjo.
Nuo šių žodžių dvelkė beirstančių kūnų smarve ir apeiginių laužų
dūmais, ir šių dviejų žodžių atgarsio metu Artiomui pasigirdo įpėjamieji
varpų dūžiai ir rankinės sirenos kaukimas.
VDNH ir apylinkėse epidemijos niekada nebuvo, infekcijų nešioto­
jas - žiurkes naikino, be to, stotyje buvo keli išmanantys gydytojai. Apie
tai Artiomas skaitė tik knygose, kai kurios jam pasitaikė pernelyg anksti,
palikusios gilų pėdsaką jo sąmonėje ir ilgam užvaldžiusios vaikiškų
svajonių ir baimių pasaulį. Todėl, išgirdęs žodį „maras", jis pajautė,
kaip šaltu prakaitu sumirko jo nugara ir šiek tiek apsvaigo galva. Jis
jau nebegirdėjo Chano, tik su liguistu smalsumu klausėsi vyruko prie
laužo pasakojimo.
- Tačiau Ryžas ne toks žmogus, nebeprotis. Minutę tylomis pastovėjo
ir sako: „Duokit man šovinių, ir aš eisiu. Man dabar su jumis negalima".
Kombatas atsiduso. Aiškus reikalas: į savą šauti, nors ir užsikrėtusį, mažas
malonumas. Davė jam du ragelius - vyrai susimetė. Ir nuėjo jis į šiaurės
rytus, už Aviamotirinės. Daugiau mes jo nematėme. O kombatas vėliau
klausė mūsų daktaro, po kiek laiko vėl liga ima progresuoti. Tasai sako:
jos inkubacinis periodas - savaitė. Jei per savaitę po kontakto nieko
nėra, vadinasi, neužsikrėtei. Tada kombatas nusprendė: eime į stotį ir
savaitę ten stovėsime, po to pasitikrinsime. Į Žiedo vidurį, neva, mums
negalima: jeigu bjaurybė pasklis, visas metro išmirs. Taip visą savaitę ir
prastovėjome. Vienas prie kito net nebuvome priėję - kas žino, kas iš
mūsų užsikrėtęs. Ten dar vienas vaikinas buvo, jį visi Stikline vadino,
nes išgerti labai mėgo. Tai štai nuo jo išties visi traukėsi, o visa tai dėl to,
kad jis su Ryžu bičiuliavosi. Prieis tasai Stiklinė prie ko nors, o jis nuo to
per visą stotį skuoste. O kai kas net vamzdį prikišdavo, neva, atsiknisk.
Kai Stiklinei vanduo baigdavosi, vaikinai, žinoma, pasidalindavo, bet
irgi - pastato ant grindinio ir atsitraukia, prie savęs niekas neprisileis­
davo. Po savaitės jis kažkur dingo. Vėliau kalbėjo įvairius dalykus, kai
kurie net skiesdavo, kad jį kažkokia būtybė nusitempė, nors ten tuneliai
ramūs ir švarūs. Aš, asmeniškai galvoju, kad jis tiesiog ant savo kūno
pastebėjo bėrimą, arba pažastyse patinimą, ir paspruko. Daugiau mūsų

122
būryje niekas neužsikrėtė, mes dar palaukėme, po to kombatas pats visus
patikrino. Visi sveiki.
Artiomas pastebėjo, kad, nepaisant šito užtikrinimo, aplink pasako­
toją gretos tuštėjo, nors vietos aplink laužą buvo ne taip ir daug, ir visi
sėdėjo glaustai, petys prie peties.
- Tu ilgai čia ėjai, brolau? - negarsiai, bet aiškiai paklausė kresnas
barzdotis odine liemene.
- Jau trys dešimtys dienų, kai iš Aviamotorinės išėjome, - neramiai
žvilgčiodamas atsakė liesasis.
- Tai štai, aš turiu tau naujienų. Aviamotorinėje - maras. Maras ten,
supranti?! Hanza uždarė ir Taganskają, ir Kursko. Vadinasi, karantinas.
Turiu ten pažįstamų, Hanzos gyventojų. Ir Taganskajoje, ir Kursko
perėjimuose ugniasvydžiai stovi, ir visus, kurie arčiau ugnies atstumu
prieina, degina. Vadinasi, dezinfekcija. Matyt, kažkam inkubacinis lai­
kas - savaitė, kažkam ilgiau, jei ten visgi infekciją pateko, - žemindamas
balsą nustatė tasai.
- Jūs ko, vyručiai? Aš juk sveikas! Patys pažiūrėkit! - vyrukas pašoko
iš vietos ir ėmė karštligiškai, skubėdamas, bijodamas nespėti įtikinti,
plėšti nuo savęs vatinį.
Įtampa kilo. Šalia liesojo neliko nė vieno, visi susispietė kitoje laužo
pusėje, žmonės nervingai šnekučiavosi, ir Artiomas jau išgirdo tylų
spynų žvangesį. Jis, perkeldamas nuo peties į kovinę padėtį savo naująjį
automatą, klausiančiu žvilgsniu pažvelgė į Chaną. Jis tylėjo, bet gestu
pristabdė Artiomą. Po to jis staiga atsikėlė ir, pasikvietęs Artiomą pas
save, tyliai pasitraukė nuo laužo. Stebėdamas įvykius prie laužo, už
dešimties žingsnių jis sustingo.
Skuboti, bruzdūs nusirengiančiojo judesiai laužo šviesoje buvo pana­
šūs į pamišusį pirmykštį šokį. Šnekos minioje nutilo ir veiksmas vyko
visiškoje tyloje. Pagaliau jam pavyko išsivaduoti iš apatinių baltinių ir
jis iškilmingai šūktelėjo:
- Štai, matote! Aš - švarus! Aš sveikas! Nieko nėra! Aš sveikas!
Barzdotis su liemene ištraukė iš laužo degantį iš vienos pusės lentgalį
ir atsargiai priartėjo prie liesojo ir bodėdamasis apžiūrinėjo nusiren­
gusįjį. Pernelyg šnekaus vyruko oda buvo tamsi nuo suodžių ir riebiai
žvilgėjo, tačiau jokių bėrimo žymių barzdotis, matyt, pastebėjo, todėl
po kruopščios apžiūros jis įsakmiai tarė:

123
 - Pakelk rankas!
Lieknasis paskubomis pakėlė rankas, atkreipdamas susibūrusių kitoje
laužo pusėje žmonių žvilgsnį į apžėlusias pažastų įdubas. Barzdotis
demonstratyviai laisva ranka užspaudė nosį ir priėjo dar arčiau, skru­
pulingai apžiūrėdamas ir ieškodamas bubonų, tačiau ir ten nerado jokių
maro simptomų.
- Sveikas aš! Sveikas! Štai, įsitikinote dabar?! - vos ne isterišku balsu
šūkaliojo vyrukas.
Minioje pasigirdo prieštaringas šnabždesys. Pajautęs visuotinį nerimą
ir nesiruošdamas nusileisti, kresnas vyras paskelbė:
- Na ir kas, kad tu pats sveikas? Tai dar nieko nereiškia!
- Kaip tai - nieko nereiškia? - staiga paniuręs, nustebo liesasis.
- Štai taip. Pats galėjai ir neužsikrėsti. Galbūt, turi imunitetą. O štai
bacilą galėjai atnešti. Tu gi su tuo savo Ryžu bendravai? Viename būryje
ėjote? Kalbėjai su juo, vandenį iš vienos gertuvės gėrėte? Ranką spaudei?
Spaudei, brolau, nemeluok. Juk sveikinotės? Sveikinotės...
- Na ir kas, kad sveikinomės? Juk nesusirgau... - sutrikusiai atsakinėjo
vyrukas. Žvelgdamas į minią jis apmirė nuo bejėgiškumo.
- O ką. Tikėtina, kad tu - nešiotojas, brolau. Taigi, atleisk, rizikuoti
mes negalime. Profilaktika, brolau, supranti? - barzdotis prasisegė lie­
menės sagas ir apnuogino rusvą odinį dėklą. Iš stovinčiųjų kitoje laužo
pusėje pasigirdo pritariamieji šūksniai, ir vėl sužvangėjo spynos.
- Vyrai! Juk aš gi sveikas! Aš juk nesusirgau. Štai, žiūrėkite! - liesasis
vėl kilnojo aukštyn rankas, tačiau dabar visi tik akivaizdžiai pasibjau­
rėdami raukėsi.
Barzdotis išsitraukė iš dėklo pistoletą ir nutaikė į vyruką, kuris, pa­
našu, niekaip negalėjo suvokti, kas su juo darosi, ir tik burbėjo, kad jis
sveikas ir spaudė prie krūtinės savo vatinį: jis jau pradėjo šalti.
Tuomet Artiomas neištvėrė. Patraukęs spyną jis žengė žingsnį minios
link, nors dar aiškiai nesuvokė, ką toliau ruošiasi daryti. Gerklėje stovėjo
toks gumulas, kad dabar kažką ištarti jam vargiai pavyktų. Kažkas šio
žmogaus ištuštėjusiose iš nevilties akyse ir nereikšmingame mechaniš­
kame tauškėjime užkabino Artiomą ir privertė žengti žingsnį pirmyn.
Nežinoma, ką jis padarytų po to, tačiau ant jo peties užgulė ranka, o
Dieve, kokia sunki ji buvo šį kartą!

124
 - Sustok, - ramiai įsakė Chanas, ir Artiomas sustingo kaip įkaltas,
jausdamas, kaip jo trapus ryžtas dūžta į svetimos valios granitą. - Tu
jam niekuo negali padėti. Tu gali arba mirti, arba užsitraukti jų rūstybę.
Vienu ar kitu atveju tavo misija liks neįvykdyta, ir tu turi tai atminti.
Tuo metu vyrukas iš baimės staiga suriko, prisispaudęs prie savęs
vatinį, vienu mostu nušoko ant bėgių ir, klaikiai svirpdamas, nežmoniš­
ku greičiu nuskuodė pietinio tunelio juodosios įgriovos link. Barzdotis
buvo besileidžiąs paskui jį ir benusitaikąs į nugarą, bet po to numojo
ranka. Tai buvo bereikalinga, ir kiekvienas stovėjęs ant platformos tai
žinojo. Tik buvo neaišku, ar įbaugintas vyrukas žino kur bėga, ar iš
baimės jo galvoje viskas išgaravo, ar tikisi stebuklo. Tačiau jau po kelių
minučių, sudrumstęs nykią ir slogią prakeikto tunelio tylą, klyksmas ir
batų dundėjimas sykiu nutrūko. Ne pamažu, o akimirksniu nutilo, tarsi
kažkas išjungtų garsą, netgi aidas išnyko, ir vėl įsiviešpatavo tyla. Buvo
taip baisu, taip neįprasta žmogaus sąmonei ir klausai, kad vaizduotė
mėgino užpildyti šitą atotrūkį ir, rodėsi, kad dar tolumoje buvo girdimas
žmogaus riksmas. Tačiau tai tik vaidenosi.
- Šakalų gauja nesuklysdami jaučia ligonį, drauguži, - ištarė Chanas,
ir Artiomas, pastebėjęs jo akyse klaidžiojančias plėšrias liepsnas, kiek
atlyžo. - Sergantis - gaujos našta ir grėsmė jos sveikatai. Todėl gauja
sudrasko ligonį. Suplėšo jį į skutelius. Į skutelius, - tarsi mėgaudamasis
pakartojo jis.
- Tačiau jie ne šakalai, - pagaliau Artiomas surado jėgų papriešta­
rauti, pradėjęs tikėti tuo, jog jis iš tiesų turi reikalų su Čingis Chano
reinkarnacija. - Juk tai žmonės!
- O ką įsakysi daryti? - atkirto Chanas. - Degradacija. Mūsų medi­
cina - šakalų gaujos lygio. Ir humaniškumo turime tiek pat. Todėl...
Artiomui buvo dėl ko paprieštarauti, tačiau jis nutarė, kad ginčytis su
vieninteliu jo užtarėju šioje laukinėje stotyje būtų netinkamas elgesys,
o Chanas, galbūt, nuspręstų, kad Artiomas pasidavė, ir pasuko pokalbį
kita tema.
- Ar dabar; kai tarp mūsų draugų viešpatauja toks sujudimas dėl
infekcinių ligų ir kovos su jomis būdais, mes turėtume imti jautį už
ragų? Kitaip, jie gali dar ilgą laiką nesiryžti kelionei. O dabar, kas žino,
gal pavyks prasmukti.

125
 Žmonės prie laužo jausmingai aptarinėjo pastarąjį įvykį. Kažkas
atsargiai šautuvo vamzdžiu pakabino ir nutrenkė į laužą pabėgusio
vyruko maišą. Visi buvo įsitempę ir sutrikę, juos apgaubė šiurpaus
pavojaus šešėlis, ir dabar jie ruošėsi spręsti, ką gi daryti toliau, tačiau
jų mintys, kaip bandomosios pelės labirinte, sukosi vietoje, bejėgiškai
atsidurdavo aklavietėje, beprasmiškai sukiojosi bejėgiškai ieškodamos
išeities.
- Mūsų draugai tuoj supanikuos, - vienu lūpų krašteliu šypsodamasis
ir linksmai žvilgtelėjęs į Artiomą, pakomentavo Chanas. - Maža to, jie
įtaria, kad ką tik, nulinčiavo nekaltąjį, o toks elgesys nestimuliuoja raci­
onalų mąstymą. Dabar mes turime reikalų ne su kolektyvu, o su šakalų
gauja. Puiki mentalinė būsena psichikos manipuliacijai! Aplinkybės
klostosi kaip niekad palankiai.
Nuo tokio iškilmingo reginio Artiomas vėl pasijautė ne kaip. At­
sakydamas jis pabandė nusišypsoti, - galų gale, Chanas pabandė jam
padėti, - bet gavosi neįtikinamai ir apgailėtinai.
- Dabar, svarbiausia - autoritetas. Jėga. Gauja gerbia jėgą, o ne logi­
nius argumentus, - pridūrė Chanas. - Stovėk ir žiūrėk. Ne vėliau kitos
dienos tu galėsi tęsti kelionę, - su šiais žodžiais, žengęs kelis plačius
žingsnius, jis įsiterpė į minią. - Čia negalima likti! - nugriaudėjo jo
balsas, ir kalbos minioje iškart nutilo.
Žmonės sukluso. Chanas pasinaudojo savo galinga, beveik hipnozine,
įtikinėjimo dovana. Jau po pirmųjų žodžių stiprus pavojaus jausmas,
kuris pakibo virš čia esančiųjų, pasiryžusių likti stotyje po įvykusio čia
kilusio ginčo, užplūdo Artiomą.
- Jis užkrėtė čia visą orą! Dar kiek pakvėpuosime juo, ir mums galas.
Infekcija čia visur, ir, jeigu mes dar neužsikrėtėme, pasilikę čia, kaip
mat pasigausime. Padvėsime, kaip žiurkės, ir pūsime čia tiesiog salės
vidury, ant grindinio. Čionai niekas neatvyks mums į pagalbą, nėra ko
tikėtis! Pasikliauti galime tik savimi. Reikia kuo greičiau dingti iš šios
velnio apsėstos stoties, kur viskas knibžda mikrobais. Jeigu mes išeisime
dabar, visi kartu, prasibrauti pro tą tunelį nebus sunku. Tačiau tai daryti
reikia netrukus!
Žmonės sutartinai pradėjo triukšmauti. Daugelis jų, kaip ir Artiomas,
negalėjo pasipriešinti stipriai Chano įtaigos jėgai. Artiomas paklusniai
išgyveno būseną ir jausmus, kurie buvo šių žodžių esmė: grėsmės pojūtis,

126
baimė, panika, bejėgiškumas, po to vos apčiuopiamą viltį, kuri stiprėjo, kai
Chanas tęsė savo kalbą apie siūlomą išeitį iš susiklosčiusios padėties.
- Kiek jūsų?
Keliese pradėjo skaičiuoti susirinkusiuosius. Išskyrus Chaną ir Ar­
tiomą, prie laužo buvo aštuoniese.
- Vadinasi, nėra ko laukti! Mūsų jau dešimt, mes galime eiti! - pa­
reiškė Chanas ir, nelaukdamas, kol jie atsikvošės, pratęsė: - Rinkitės
daiktus, po valandos turime išeiti!.. Greičiau, grįžk prie laužo, rinkis savo
mantą, - tempdamas Artiomą paskui save prie jų mažos stovyklavietės,
pakuždėjo Chanas. - Svarbu, neleisti jiems atsitokėti. Jeigu uždelsim,
jie pradės dvejoti, ar jiems verta išeiti iš čia į Čistyje Prudy. Kai kurie
jų apskritai nuėjo į kitą pusę, o kai kurie tiesiog gyvena šioje pusstotėje
ir niekur iš čia nesiruošia eiti. Matyt, teks man eiti su tavimi iki Kinų
kvartalo, kitaip, tunelyje jie gali prarasti entuziazmą arba išvis užmiršti
kur ir dėl ko eina.
Kol Chanas vyniojo savo brezentą ir gesino laužą, Artiomas greitai
sumėtė į savo kuprinę atsirinktus Burbono daiktus, retsykiais žvilgtel­
damas į tai, kas vyksta kitame salės gale. Iš pradžių judriai knibždėdami
ir rinkdami savo mantas žmonės, krutėjo vis lėčiau. Štai vienas prisėdo
prie laužo, kitas kažko nukulniavo į platformos vidurį, o dar kiti du su­
siėjo ir apie kažką kalbėjosi. Susipratęs kas vyksta, Artiomas timptelėjo
Chaną už rankovės.
- Jie ten kalbasi, - perspėjo jis.
- Deja, bendravimas su sau prilygstančiais - neatskiriama žmonių
savybė, - atsakė Chanas. - Ir net, jeigu jų valia nuslopinta, o jie patys, iš
esmės, užhipnotizuoti, jie vis vien siekia bendravimo. Žmogus - sociali
būtybė, ir su tuo nieko nepadarysi. Visais kitais atvejais aš paklusniai
priimčiau bet kokią žmogiškąją apraišką, kaip Dievo sumanymą ar
kaip neišvengiamą evoliucijos rezultatą, priklausomai nuo to, su kuo
aš bendrauju. Tačiau šiuo atveju toks mąstymas žalingas. Mes turime
įsikišti, mano jaunasis drauge, ir nukreipti jų mintis reikiama kryptimi, -
užmetęs savo didžiulį kelioninį ryšulį, reziumavo jis.
Laužas užgeso, ir tanki, beveik apčiuopiama, tamsa slėgė juos iš visų
pusių. Išsiėmęs iš kišenės dovanotą žibintuvėlį, Artiomas suspaudė jo
rankeną. Jos viduje kažkas suburzgė, ir lemputė atgijo. Iš jos blykstelėjo
netolygi, mirksinti šviesa.

127
 - Nagi, spausk dar, nebijok, - paskatino Chanas, - jis gali šviesti ir
ryškiau.
Kai jie priėjo prie likusiųjų, įtikinamus Chano žodžius jau spėjo
išsklaidyti nešvieži tunelių skersvėjai. Į priekį išėjo vis tas pats kresnas
su barzdele, kuris iki šiol rūpinosi, kad nepasklistų infekcija.
- Klausyk, brolau, - atsainiai kreipėsi jis į Artiomo pakeleivį.
Net nežvelgdamas Artiomas pajautė, kaip atmosfera įsielektrina aplink
Chaną. Sprendžiant iš visko, familiarumas jį siutino. Iš visų žmonių, ku­
riuos Artiomas iki šiol pažinojo, mažiausiai jis norėjo pamatyti įsiutusį
Chaną. Tiesa, dar buvo Medžioklis, tačiau tasai Artiomui atrodė šalta­
kraujiškas ir santūrus, jog įpykusį jį įsivaizduoti buvo sunku. Jis turbūt
žudė su tokia pat veido išraiška, kuria kiti valo grybus ar užpliko arbatą.
- Mes čia pasitarėme ir galvojame... - tęsė barzdotis. - Kažką tu čia
mums dumi. Pavyzdžiui, man visiškai neparanku į Kinų kvartalą eiti.
Antai ir kiti prieš. Juk, taip, Semionyčiau? - kreipėsi jis pritarimo į vieną
iš minios. Iš ten pasigirdo pritariantis, tiesa, kol kas labai vangus, bal­
sas. - Šiaip tai mes į Prospektą ėjome, į Hanząykol tuneliuose bjaurastis
kokia nors nepasklido. Štai, palauksime truputį ir toliau trauksime. Ir
nieko čia mums nenutiks. Jo daiktus mes sudeginome, o apie orą tu
mums neskiesk, tai juk ne plaučių maras. Jei jau užsikrėtėme, tai nieko
nebepakeisi. Bacilos į didįjį metro nešti negalima. Tik greičiausiai nėra
jokios bacilos, taigi, eitum tu, brolau, su savo pasiūlymais!.. - vis įžūliau
samprotavo barzdotis.
Nuo tokio spaudimo Artiomas šiek tiek apstulbo. Tačiau, slapčia
žvilgtelėjęs į savo pakeleivį, pastebėjo, kad barzdočiui bus riesta. Chano
akyse vėl užsiplieskė pragariškai oranžinė liepsna, nuo jo dvelkė žvė­
riškas pyktis ir tokia stipri jėga, kad Artiomas pašiurpo, plaukai stojosi
piestu, norėjosi staugti ir riaumoti.
- Tuomet, kodėl tu jį pražudei, jeigu jokios bacilos nebuvo? - pabrė­
žiančiu balsu paklausė Chanas.
- Dėl profilaktikos! - Įžūliai pasismagindamas, atsakė barzdotis.
- Ne, draugeli, tai ne medicina. Tai - „baudžiakas". Kokią tu turėjai
teisę?
- Tu manęs draugeliu nevadink, aš tau ne šunytis, supratai. - pasi­
šiaušęs atrėžė tasai. - Kokią teisę turėjau? Stipresniojo teisę! Girdėjai
apie tokią? Ir tu čia per daug... nes šitą... O tai mes dabar ir tave, ir tavo

128
pienburnį suraitysim! Profilaktiškai. Supratai?! - ir jau matytu Artiomui
judesiu jis prasegė liemenę ir ranka suėmė dėklą.
Šį kartą Chanas jau nebespėjo sustabdyti Artiomo, ir barzdotis at­
sirėmė į automato vamzdį greičiau nei spėjo atsisegti dėklą. Artiomas
sunkiai kvėpavo ir girdėjo savo širdies plakimą, smilkiniuose tvinksėjo
kraujas, ir jokios protingos mintys negimė jo galvoje. Jis tvirtai žinojo
viena: jeigu barzdotis pasakys dar nors žodį arba jo ranka pasieks pis­
toletą, jis netruks paspausti savo automato gaiduką. Artiomas nenorėjo
mirti kaip tas vyrukas: jis nesileis sudraskomas.
Barzdotis, piktai blykčiodamas tamsiomis akimis sustingo vietoje ir
nejudėjo. Netrukus įvyko kažkas neįtikėtino. Chanas, iki tol abejingai
stovėjęs nuošaly, staiga žengė ilgą žingsnį pirmyn, sykiu atsiradęs veidu
priešais įžeidėją ir, pažvelgęs jam į akis, negarsiai ištarė:
- Liaukis. Tu man paklusi. Arba mirsi.
Rūstus barzdočio žvilgsnis nublėso, jo rankos bejėgiškai pakibo išilgai
kūno taip nenatūraliai, kad Artiomas neabejojo: tokį poveikį padarė ne
jo automatas, o Chano žodžiai.
- Niekada nesamprotauk apie stipresniojo teisę. Tu pernelyg silpnas
tam, - pasakė Chanas ir net nebandęs nuginkluoti priešo, sugrįžo pas
Artiomą. Pastarasis elgesys nustebino barztotąjį.
Barzdotis, pasimetęs žvilgčiojo aplink, pastėręs stovėjo vietoje. Šur­
mulys nutilo, ir žmonės laukė, ką Chanas pasakys toliau. Padėties kon­
trolė buvo atstatyta.
- Manysime , kad diskusija baigta ir pasiektas konsensusas. Išeina­
me po penkiolikos minučių, - ir pasisukęs į Artiomą, tarė: - Tu sakai
žmonės? Ne, drauge mano, tai žvėrys. Tai šakalų gauja. Jie ruošėsi mus
sudraskyti. Ir sudraskytų. Tačiau jie nenumatė vieno. Jie - šakalai, tačiau
aš - vilkas. Kai kuriose stotyse mane žino būtent šiuo vardu.
Artiomas stovėjo ir tylėjo netekęs žado, pagaliau supratęs, kokį žmogų
kartais jam priminė Chanas.
- Nors ir tu - vilkiūkštis, - po minutės neatsigręždamas pridūrė tasai,
ir jo balse Artiomas išgirdo netikėtai šiltas natas.

129
 7 SKYRIUS

Šitas tunelis išties buvo visiškai tuščias ir švarus. Sausas grindinys, malo­
niai dvelkiantis į veidą skersvėjis, nė vienos žiurkės, jokių įtartinų išsiša­
kojimų ir atvirų juoduojančių kiaurymių, viso labo tik kelios užrakintos
šoninės tarnybinių patalpų durys, - šiame tunelyje, ko gero, būtų galima
gyventi ne blogiau nei bet kurioje kitoje stotyje. Maža to, šita neįprasta
ramybė ir švara nekėlė nerimo, bet sklaidė visas žmonių susikaupusias
baimes. Legendos apie čia prapuolusiuosius atrodė kvailais išsigalvoji­
mais, ir Artiomas jau suabejojo, ar ta laukinė scena su nelaiminguoju,
kurį palaikė užsikrėtusiu, buvo iš tikrųjų, ar jam prisisapnavo, kol jis
snaudė ant brezento priešais Chano laužą.
Jie su Chanu ėjo gale visų, nes tasai nuogąstavo, kad žmonės gali po
vieną atsilikinėti, ir tuomet, pavieniui Kinų kvartalo nepasiektume.
Dabar jis ritmingai žingsniavo greta Artiomo, ramus, tarsi nieko ne­
būtų nutikę, o griežtos, iškilusios susirėmimo Sucharevskajoje stotyje
metu, raukšlės, išsilygino. Audra nurimo, ir šalia Artiomo vėl buvo ne
pavojingas ir aršus vilkas, o išmintingas ir ramus Chanas. Toks virtimas
nebūtų užtrukęs ilgiau, Artiomas tai jautė. Tačiau, suprasdamas, kad kita
galimybė kilstelėti kitų metro paslapčių uždangą gali tekti dar negreitai,
jei išvis teks, jis tiesiog negalėjo susilaikyti nepaklausęs:
- Jūs suprantate, kas vyksta šiame tunelyje? - naiviu balsu paklausė
Artiomas.
- To nežino niekas, taip pat ir aš, - nenoromis atsiliepė Chanas. - Taip,
yra dalykų, kurie man taip pat nežinomi. Viena, ką aš galiu tau pasakyti, -
tai bedugnė. Kalbėdamas su tavimi, šitą vietą aš vadinu juodąja skyle...
Tu, išties, niekada nematei žvaigždžių? Sakai, kartą matei? O ką nors žinai
apie kosmosą? Taigi gęstanti žvaigždė gali virsti tokia skyle, kad dėl savo
pačios, nepaprastai galingos traukos, ji ims pati save naikinti, traukdama
paviršiaus substanciją į vidų, į savo centrą, tapdama vis mažesne, tačiau

130
vis tankesne ir sunkesne. Ir, kuo tankesne ji tampa, tuo labiau stiprėja
jos traukos jėga. Šis procesas yra negrįžtamas ir prilygsta sniego lavinai:
stiprėjant traukai visa didėjanti visuma vis veržliau judės to monstro
širdies link. Tam tikroje stadijoje jo galia pasieks tokį dydį, kad jis pradės
traukti į save savo kaimynus, materiją, net ir šviesos bangas. Milžiniška
jėga įgalins jį siurbti kitų energijos šaltinių bangas, ir jį supanti aplinka,
patekusi į jo valdas, iš kurios kelio atgal nebėra, taps mirusi - niekuo.
Tai tamsos žvaigždė, juodoji saulė, skleidžianti aplink save vien tik šaltį
ir tamsą, - įsiklausęs į priekyje einančiųjų kalbas, jis užtilo.
- Tačiau, kaip visa tai susiję su tuneliu? - nekantraudamas, po ilgesnės
pauzės, paklausė Artiomas.
- Žinai, aš turiu pranašystės dovaną. Man kartais pavyksta pažvelgti
į ateitį, į praeitį, ar net mintimis persikelti kitur. Pasitaiko nesupranta­
mų man, slaptų dalykų - aš kol kas negaliu sužinoti, kuo baigsis tavo
žygis, ir apskritai, tavo ateitis - man mįslė. Tai visiškai kitas jausmas:
tarsi žiūri į drungną vandenį ir nieko negali įžvelgti. Tačiau kuomet aš
mėginu įvykius perverti žvilgsniu arba perprasti šios vietos aplinką,
prieš mane - tamsa, mano minčių spindulys negrįžta iš absoliučios šio
tunelio tamsos. Todėl, kai kalbuosi pats su savimi, aš vadinu tai juoda
skyle. Tai viskas, ką galiu tau apie tai pasakyti, - buvo bebaigęs Chanas,
tačiau dar po kelių akimirkų neraiškiai pridūrė: - Tai dėl jo esu čia.
- Taigi jūs nežinote, kodėl kartais tunelis visiškai saugus, o kartais
praryja einančiuosius juo? Ir vienišus keliautojus?
- Aš žinau apie tai ne daugiau nei tie, nors jau trečius metus mėginu
atskleisti šias paslaptis. Viskas veltui.
Aidas toli skleidė jų žingsnius. Oras čia buvo kažkoks skaidrus, kvė­
puoti buvo stebėtinai lengva, tamsa atrodė ne tokia bauginanti ir net
Chano žodžiai nekėlė nerimo ir jaudulio, ir Artiomas pagalvojo, kad jo
pakeleivis buvo toks rūškanas ne dėl paslaptingojo tunelio pavojų, o dėl
bevaisių savo paieškų ir pastangų. Jo susirūpinimas Artiomui pasirodė
išgalvotas ir net juokingas. Štai ši tarpstotė, jokio pavojaus ji nekėlė,
tiesi, tuščia... Jo galvoje net pasigirdo kažkokia guvi melodija ir, matyt,
nepastebimai jam pačiam ištrūko išorėn, nes, staiga, Chanas šyptelėjęs
žvilgtelėjo į jį ir paklausė:
- Linksma, ar ne? Gera čia, tiesa? Taip tylu, švaru, tiesa?
- Aha! - smagiai sutiko Artiomas.

131
 Ir taip jam lengva pasidarė viduje nuo to, kad Chanas suprato jo nuo­
taikas ir taip pat įsijautė... Kad ir jis dabar eina ir šypsosi, o ne raukosi
nuo savo sunkių minčių, kad ir jis dabar tiki šiuo tuneliu...
- Užmerk akis, aš tave paimsiu už rankos, kad neužkliūtum... Matai
ką nors? - švelniai suspaudęs Artiomo riešą, pasidomėjo Chanas.
- Ne, nieko nematau, tik šiek tiek žibintuvėlių šviesos per vokus, -
paklusniai užsimerkęs, šiek tiek nusiminęs, atsakė Artiomas, kai staiga
tyliai šūktelėjo:
- Štai, pasirodė! - su pasitenkinimu riktelėjo Chanas. - Gražu, tiesa?
- Nuostabu...Tai, kaip tada... Nėra lubų, ir viskas mėlynuoja... Dieve
mano, kaip gražu! O kaip kvėpuoti lengva!
- Tai, drauguži, dangus. Įdomu, tiesa? Užmerkus akis ir atsipalaida­
vus, jį daug kas mato. Keista, žinoma, ką be sakytum... Netgi tie, kurie
niekada viršuje nebuvo. Toks jausmas, lyg ten būtum...
- O jūs? Jūs matote tai? - neatmerkęs akių, laimingai paklausė Ar­
tiomas.
- O aš nieko nematau, - apniuko Chanas. - Beveik visi mato, o aš -
ne. Tik tankų, ryškų juodumą aplink tunelį, jeigu supranti, ką noriu
pasakyti. Juoduma iš viršaus, iš apačios, šonuose, ir tik įtemptas šviesos
siūlelis, už kurio mes laikomės, kai einame labirintu. Gal aš - aklas. O
gal akli visi likę ir tik aš matau paslaptingos esmės dalelę, o visi kiti
tiesiog mėgaujasi padvelkusiomis svajomis. Tiek to, atsimerk, aš ne
vedlys ir nesiruošiu vesti tavęs už rankos iki Kinų kvartalo, - jis paleido
Artiomo ranką.
Artiomas mėgino ir toliau eiti prisimerkęs, tačiau užkliuvo ir vos
neišsidrėbė ant žemės su visu kroviniu. Po šito jis nenorom atvėrė vokus
ir, paikai šypsodamasis, dar ilgai tylomis.
- Kas tai buvo? - pagaliau paklausė jis.
- Fantazijos. Svajonės. Nuotaika. Viskas kartu, - atsiliepė Chanas. -
Tačiau tai labai permaininga. Tai ne tavo nuotaikos ir ne tavo svajos.
Mūsų čia daug, ir kol kas nieko neatsitiks, bet tokia nuotaika gali keistis,
ir tu dar tai pajusi. Pažvelk, mes jau pasiekiame Turgenjevo! Ir greitai
gi nusigavom. Tačiau sustoti joje jokiu būdu negalime, net ir trumpam.
Žmonės būtinai prašysis, bet ne visi jaučia tunelį. Daugelis jų nejaučia
to, kas duota tau. Mums reikia eiti toliau, nors dabar bus vis sunkiau.

132
 Jie įžengė į stotį. Šviesus marmuras, kuriuo buvo išklotos sienos,
beveik nesiskyrė nuo to, kuris dengė Taikos prospekto ir Sucharevskajos
sienas, bet ten jos ir lubos buvo taip stipriai aprūkusios ir taukuotos,
kad akmens beveik nesimatė. Čia jis atsivėrė visu gražumu, ir sunku
buvo nesigrožėti juo. Žmonės iš čia išėjo taip seniai, kad nebeliko jo-
kių gyvybės pėdsakų. Stotis buvo neįprastai išsilaikiusi, lyg ji niekada
nebuvo apsemta vandens ir mačiusi gaisro, ir, jei ne visiška tamsa ir
dulkių sluoksnis ant grindų, suolų ir sienų, būtų galima pagalvoti, kad
tučtuojau - čia užplūs keleivių srautas, arba, užkauks įvažiuojantis trau­
kinys. Per visus tuos metus joje beveik niekas nepasikeitė. Dar patėvis
nustebęs pasakojo jam apie tai.
Kolonų Turgenjevo stotyje nebuvo. Žemos arkos buvo iškirstos gan
dideliais atstumais viena nuo kitos, marmuro sienų pločio. Karavano
žibintai nebuvo tokie galingi, kad pajėgtų prasklaidyti miglą salėje ir
galėtų apšviesti esančią priešais sieną, todėl susidarė įspūdis, jog už arkų
nėra visiškai nieko, tik juoda tuštuma, lyg stovėtum ant Visatos krašto,
ties bedugne, už kurios prasidės kitas pasaulis.
Pro stotį jie praėjo gana greitai ir, nepaisant Chano nuogąstavimų,
niekas nepareiškė noro sustoti poilsio. Žmonės atrodė sunerimę ir vis
dažniau kalbėjo, kad reikia kuo greičiau iš čia išsinešdinti.
- Jauti, nuotaikos keičiasi... - pakėlęs pirštą viršun, lyg mėgindamas
nustatyti vėjo kryptį, tyliai pastebėjo Chanas. - Mums išties reikia
greičiau eiti, jie tą jaučia kaip ir aš. Tačiau kažkas stabdo mane. Palauk
čia šiek tiek, - jis rūpestingai iš vidinės kišenės išsiėmė žemėlapį, kurį
vadino Kelrodžiu, ir likusiesiems įsakė sustoti, kažkodėl išjungė savo
žibintą, lėtai žengė kelis ilgus žingsnius ir dingo tamsoje.
Kai jis nuėjo, nuo priekyje stovėjusios grupės su kuria jie keliavo,
vienas atsiskyrė ir lėtai, lyg per jėgą, priėjo prie Artiomo ir nedrąsiai,
kad Artiomas iš pradžių nepažino kresno barzdočiaus akiplėšos, tarė:
- Klausyk, vaikine, negerai, kad mes čia stovime. Pasakyk jam, kad
bijome mes. Žinoma, mūsų daug, bet visko pasitaiko... Prakeiktas šis
tunelis, ir šita stotis prakeikta. Pasakyk jam, reikia eiti. Girdi? Pasakyk
jam... Prašau. - Ir, nusigręžęs, suskubo atgal.
Tas jo paskutinis „prašau" papurtė Artiomą, negerai jį nustebino.
Žengęs kelis žingsnius pirmyn, priartėjus prie grupės ir paklausęs
jų kalbų, jis staiga suprato, kad ankstesnės džiaugsmingos nuotaikos

133
išblėso, galvoje, kur mažas orkestras tik ką grojo bravūrinius maršus,
dabar buvo slegiančiai tuščia ir tylu, tik girdėjosi skersvėjo, melan­
choliškai kaukiančio priekyje esančiuose tuneliuose, atgarsiai. Artio­
mas nuščiuvo. Visas jo kūnas, laukdamas kažko, jausdamas kažkokias
neišvengiamas permainas, apmirė. Ir ne be reikalo. Po akimirkos tarsi
nematomas šešėlis praskriejo virš jo galvos, ir pasidarė kažkodėl šalta
ir nejauku, ramybės ir pasitikėjimo jausmas, kuris užvaldė, kai jie
žengė tuneliu ir jam vaidenosi dangus, apleido jį. Tuomet Artiomas
prisiminė Chano žodžius apie tai, kad tai buvo ne jo nuotaikos, ne
jo džiaugsmas, ir ne nuo jo priklauso būsenos pokyčiai. Jis neramiai
žibintuvėliu pašvietė aplink save - jį prislėgė jausmas, kad šalia kažkas
yra. Blykčiojo apdulkėjęs baltas marmuras, tanki juoda uždanga už
arkų nepasiduodavo paniškam spindulių neršimui, todėl kilo iliuzija,
kad už jos baigiasi pasaulis, vis stiprėjo. Neiškentęs, Artiomas vos ne
bėgte puolė prie likusių pakeleivių.
Eik pas mus, vaikine, - kažkas, kurio veido jis neįžvelgė, jam rik­
telėjo. Jie, matyt, taip pat tausojo baterijas. - Nebijok . Tu žmogus, ir
mes žmonės. Kai tokie dalykai vyksta, žmonės turi laikytis drauge. Tu
taip pat jauti...
Artiomas noriai prisipažino, kad ore kažkas skraido, kad jis tai jaučia,
ir su malonumu iš baimės tapęs neįprastai šnekus, ėmė aptarinėti su ka­
ravano žmonėmis apie savo išgyvenimus, tačiau tuo metu jam nedavė ra­
mybės mintys apie Chaną, kurio nebuvo daugiau negu dešimt minučių.
Juk jis pats puikiai žinojo ir Artiomui kartojo, kad negalima pavieniui
šiuose tuneliuose, tik drauge, tik tokiu atveju būtų išsigelbėjimas. Kodėl
jis atsiskyrė, kaip išdrįso mesti iššūkį nerašytai šios vietos taisyklei?
Nejaugi, tiesiog pamiršo apie tai, arba paprasčiausiai pasikliovė savo
nuojauta? Pirmuoju atveju Artiomas buvo nelinkęs tikėti, juk Chanas
prasitarė, kad trejus metus paaukojo stebėdamas ir nagrinėdamas šią
keistą vietą, o juk pakanka vieną kartą išgirsti vienintelę taisyklę: ne­
vaikščioti pavieniui, kad netektų ligi šiurpo, ligi šalto prakaito vėliau
bijoti vienam klaidžioti tuneliu.
Tačiau dar nesibaigus Artiomo apmąstymams, priekyje kažkaip ne­
tikėtai išdygo jo globėjas, ir žmonės atgijo.
- Jie nebenori ilgiau čia likti. Jiems baisu. Eime greičiau, - paprašė
Artiomas. - aš taip pat jaučiu, kas čia kažkas...

134
 - Jiems dar nebaisu, - apsižvalgęs, patikino jį Chanas, ir Artiomui
pasirodė, kad jo tvirtas pakimęs balsas sudrebėjo, kuomet tasai tęsė: -
Tau dar nežinoma baimė, taigi, neverta kelti audros. Baisu man. Ir
atmink, aš nesišvaistau tokiais žodžiais. Man baisu, nes aš pasinėriau
į tamsą už stoties. Kelrodis neleido man žengti kito žingsnio, kitaip
neišvengiamai žūčiau. Mes negalime toliau eiti. Ten kažkas slypi, aš
tai žinau. Tačiau ten tamsu, mano akys neprasiskverbia į gilumą, ir aš
nežinau, kas būtent laukia ten mūsų. Žiūrėk! - staigiu judesiu jis parodė
į žemėlapį, - matai? Pašviesk čia! Žiūrėk į tarpstotę nuo čia iki Kinų
kvartalo! Nejau nieko nematai?
- Artiomas įbedė žvilgsnį į mažytę atraižą schemoje taip įtemptai,
kad suskaudo akis. Jis negalėjo įžvelgti nieko neįprasto, bet prisipažinti
jam pritrūko drąsos.
- Žabalius! Negi nieko nematai? Juk jis visas juodas! Tai mirtis! -
pašnibždėjo Chanas ir atitraukė žemėlapį.
Artiomas su baime spoksojo į jį. Chanas vėl pasirodė jam pamišusęs.
Atmintyje iškilo iš Ženkos išgirstas pramanas apie žmogų, kuris ryžosi
tuneliu keliauti vienas. Jis vis dėl to išgyveno, bet nuo išgąsčio išprotėjo.
Gal tai nutiko ir Chanui?
- Tačiau ir grįžti atgal jau nebegalime! - pakužėjo Chanas. - Mums
pavyko praeiti palaimos metu. Tačiau dabar ten kaupiasi tamsa ir audra.
Dabar turime eiti į priekį, bet ne šiuo, o lygiagrečiu tuneliu. Galbūt jis kol
kas laisvas. Ė! - riktelėjo jis kitiems. - Jūs teisūs! Mes privalome judėti
toliau. Tačiau mes negalime eiti šiuo keliu. Ten, priekyje, mirtis.
- Tuomet ką mums daryti? - nustebęs paklausė kažkas iš žmonių.
- Pereiti stotį ir pasukti lygiagrečiu tuneliu - štai, ką mes turime
daryti. Ir kaip galima greičiau!
- Na jau, ne! - netikėtai užsispyrė vienas iš grupės. - Visiems žinoma,
kad eiti kitu tuneliu, kai laisvas pagrindinis, blogas ženklas, mirties link!
Mes neisime kairiuoju!
Pritariančiai pasigirdo keli balsai. Grupė trypčiojo vietoje.
- Apie ką jis? - nustebusiai paklausė Artiomas Chano. Matyt, vietinis
folkloras, - nepatenkintas pasiraukė tasai. - Velnias! Visiškai neturi­
me laiko jų įtikinėti, ir jėgų nebėra... Klausykit! - tarė jis. - Aš einu
lygiagrečiu. Tas, kas manimi tiki, gali eiti su manimi. Su likusiais aš
atsisveikinu. Visam laikui. Eime! - pakvietė jis Artiomą ir, iš pradžių

135
užsimetęs savo kuprinę, sunkiai prisitraukęs rankomis, užsiropštė ant
platformos krašto.
Artiomas nesiryždamas apmirė. Viena, kad Chanas žinojo apie šiuos
tunelius ir apskritai apie metro, buvo protu nesuprantamu reiškiniu,
ir, rodos, juo buvo galima pasikliauti. Kita, ar taip nebūtų peržengta
prakeiktųjų tunelių taisyklė - vienu metu eiti kuo daugiau žmonių, nes
tik taip galima tikėtis sėkmės.
- Na, ko gi tu? Sunku? Duokš ranką! - ant vieno kelio pritūpęs,
Chanas ištiesė jam ranką.
Artiomui dabar nelabai norėjosi sutikti jo žvilgsnį, jis nuogąstavo,
kad pastebės ankstesnes pamišimo kibirkštis, kartkartėmis žybčiojančias
jo akyse, ir vis kaskartą gąsdindamos jį. Ar Chanas savam prote? Ar jis
supranta, kokiu keliu eina, mesdamas iššūkį ne tik visiems šios grupės
žmonėms, bet ir tunelių reiškiniams? Ta linijų atkarpa schemoje Chano
rankose, Kelrodyje, - ji gi nebuvo juoda, Artiomas buvo pasirengęs
prisiekti, ji buvo blankiai oranžinė -, kaip ir visa likusi linija. Tačiau
kyla klausimas: kas iš tikrųjų aklas?
- Nagi! Ko delsi? Tu ką, nesupranti, delsimas mus sužlugdys! Ranką!
Velniai tave griebtų, duokš ranką! - jau suriko Chanas, bet Artiomas
lėtai, mažais žingsniais atsitraukė nuo platformos, vis taip pat įbedė akis
į grindinį, vis toliau nuo Chano, vis arčiau grupės.
- Eikš, vaikine, eime su mumis, nėra ko su šituo sukčiumi susidėti,
sveikesnis būsi! - pasigirdo iš minios.
- Kvailys! Tu gi prapulsi su visais! Jeigu tau nusispjauti į savo gyveni-
mą, pagalvok nors apie savo misiją! - skriejo Chano žodžiai, ir Artiomas
pagaliau išdrįso pakelti galvą ir įremti žvilgsnį į jo išsiplėtusius vydžius,
bet net gęstančio pamišimo angliuko juose nesimatė, tik mirtina neviltis
ir nuovargis.
Artiomas sudvejojęs vėl sustojo, bet tuo metu kažkieno ranka užgulė
ant jo peties ir švelniai patraukė paskui.
- Eime! Tegu dvesia vienas, dar nori ir tave paskui save į kapus nu­
sitempti! - išgirdo Artiomas. Tie žodžiai buvo sunkiai įsivaizduojami,
jam nesigalvojo, ir kiek pasipriešinęs, jis nužingsniavo grupės link.
Jie neskubėdami, taip jam pasirodė, pajudėjo iš vietos pietinio tunelio
link. Jie ėjo keistokai lėtai, lyg vandeniu, įveikdami kažkokios tankios
terpės pasipriešinimą.

136
 Tuomet Chanas netikėtai lengvai atsispyręs nuo grindų, veržliu ju­
desiu atsidūrė ant bėgių, dviem šuoliais įveikė atstumą, kurį jie spėjo
nueiti, vienu tvirtu mostu nuo kojų nutrenkė Artiomą laikantį žmogų,
sugriebė jį ir patraukė atgal. Artiomui visa tai atrodė keistai sulėtinta.
Chano šuolį jis stebėjo per petį, nebylia nuostaba, šuolis jam pasirodė
užsitęsęs. Su tokia pat nuostaba jis matė, kaip ūsuotas vyras brezentine
striuke švelniai laikęs jį už peties, nusivedęs kartu su grupe, sunkiai
krito ant grindinio. Tačiau, nuo tada, kai Chanas jį pačiupo, laikas vėl
paspartėjo, ir kitų reakcija į nutikimą, kai jie atsisuko į smūgio garsą,
pasirodė jam beveik žaibiška. Keldami šautuvus, jie jau žengė pirmuosius
žingsnius Chano link, o tasai šonu ramiai traukėsi atgal, viena ranka
prispaudęs prie savęs, laikydamas jį už savęs ir pridengdamas savo kūnu,
vis dar neatsigavusį Artiomą. Ištiestoje Chano rankoje lingavo neryškiai
blykčiojantis naujutėlaitis Artiomo automatas.
- Eikite iš čia, - prikimęs tarė Chanas. - aš nematau prasmės žudyti
jūsų, vis vien jūs mirsite nepraėjus nė valandai. Palikite mus. Išeiki­
te, - sakė jis, žingsnis po žingsnio atsitraukdamas į stoties centrą, kol
sustingusiųjų nuo neryžtingumo figūros virto miglotais siluetais ir
susiliejo su tamsa.
Pagaliau tie pasitarė ir nutarė atsitraukti. Pasigirdo kažkoks bruzdė­
jimas, turbūt, Chano nokautuotą ūsuotąjį kėlė nuo grindų, ir visa grupė
pajudėjo pietinio tunelio link. Tik tuomet Chanas nuleido automatą ir
staigiai įsakė Artiomui keltis ant platformos.
- Dar truputi, ir man pabos tave gelbėti, mano jaunasis drauge, -
sunkiai slėpdamas dirgesį tarė jis.
Artiomas užsiropštė viršun, Chanas nusekė paskui. Prigriebęs savo
ryšulius ir patraukęs paskui save Artiomą, jis žengė į juodą angą.
Turgenjevo salė buvo visiškai neilga, iš kairės - aklavietė, marmuro
siena, priešingoje pusėje ji buvo atkirsta, kiek matėsi žibintų šviesoje,
gofruoto metalo užtvara. Visa stotis buvo nuklota šiek tiek pageltusiu
nuo laiko marmuru, ir tik trys plačios arkos, vedančios prie perėjimo
laiptų į buvusią Čistyje Prudy stotį, vėliau raudonųjų pervadinta Kiro-
vo vardu, buvo užmūrytos grubiais, pilkais betoniniais blokais. Stotis
buvo absoliučiai tuščia, ant grindų nebuvo nė vieno daikto, nesimatė
nei žmonių, nei žiurkių, nei tarakonų gyvybės paliktų ženklų. Kol Ar­
tiomas žvalgėsi aplink, jis prisiminė pokalbį su Burbonu, kuris šaipėsi

137
iš Artiomo baimės žiurkėms ir sakė, kad kaip tik žiurkių bijoti nereikia,
nes jeigu žiurkių nėra, tai jau blogai.
Suėmęs Artiomą už peties, Chanas greitu žingsniu perėjo salę, tuo
tarpu Artiomas net per striukę pajautė, kad Chano ranka virpčioja,
lyg krėstų šaltis. Kai jie, ruošdamiesi nušokti ant bėgių, nuleido savo
ryšulius ant platformos krašto, staiga į nugaras jiems atsimušė švie­
sos spindulys, ir Artiomas vėl nustebo su kokiu greičiu jo pakeleivis
suregavo į pavojų. Po akimirkos Chanas jau gulėjo prisiplojęs ant
grindinio ir nusitaikęs į šviesos šaltinį. Žibintas nebuvo galingas, bet
švietė tiesiai į akis, sunku buvo įžvelgti, kas tai galėjo būti. Tik po kelių
sekundžių susmuko ir Artiomas. Nušliaužęs iki kuprinių, jis bandė
pasiimti nuo vienos iš jų savo seną ginklą. Nors jis buvo griozdiškas
ir nepatogus, užtat nepriekaištingai palikdavo 7.62 kalibro kiaurymes,
ir retai kuriam nors padarui pavykdavo išgyventi su tokiomis skylėmis
organizme.
- Kame reikalas? - trenkė Chano balsas, o Artiomas dar spėjo pagal­
voti, kad jeigu juos norėtų nudėti, tai, turbūt, jau seniai tai padarytų.
Jis gana aiškiai įsivaizdavo, kaip atrodo iš šalies: žibinto šviesoje ir
taikiklio centre bejėgiškai gulinėdamas ant grindinio, beprasmiškai
krutėdamas, kaip sraigė po besileidžiančiu batu. Jeigu jį norėtų nušauti,
jis, taip ir nespėjęs išnarplioti savo automato, jau seniai gulėtų kraujo
baloje.
- Nešaukite! - pasigirdo balsas. - Nereikia šaudyti.
- Nusuk šviesą! - pareikalavo Chanas, pasinaudojęs pauze, kad atsi­
trauktų už kolonos ir užgesintų savo žibintą.
Artiomui pagaliau pavyko nutraukti vielą. Tvirtai sugriebęs ginklą,
jis, pasišalinęs iš apšaudymo zonos, nusirito į šalį ir pasislėpė už vienos
iš arkų, pasiruošė išnirti iš kitos jos pusės ir pasitikti svečią šūvių eile,
jeigu tasai iššaus pirmasis.
Tačiau svečias, matyt, pakluso, nes paskui pasigirdo naujas, nebe
tokiu įtemptu balsu nuskambėjęs, Chano įsakymas.
- Gerai! Dabar ginklą ant žemės, greit!
Ant granito grindinio sužvangėjo geležis, ir Artiomas, iškišęs vamzdį,
pačiuožė į šoną ir atsidūrė salėje. Jo nuogąstavimai pasirodė teisingi -
už keliolikos žingsnių prieš jį, apšviestas iš arkos plieskiančiu spinduliu
(Chanas perėmė iniciatyvą), pakėlęs rankas, stovėjo tas pats barzdotis.

138
 - Nereikia šaudyti, - virpančiu balsu paprašė jis dar kartą. - Aš nesi­
ruošiau jūsų pulti. Leiskite man eiti su jumis. Jūs gi sakėte, kad norintys
gali prisidėti. Aš... Aš tikiu tavimi, - tarė jis Chanui. - Aš taip pat jaučiu,
kad ten, dešiniajame, kažkas yra. Jie jau nuėjo, jie visi nuėjo. Aš likau,
noriu eiti su jumis.
- Gera uoslė, - atidžiai stebėdamas vyruką, pritarė Chanas. - Bet
pasitikėjimo tavimi, drauge mano, tu man nekeli. Kas žino, kodėl taip, -
šyptelėjęs pridūrė jis. - Tačiau, mes aptarsime tavo pasiūlymą. Su sąlyga,
kad visą savo arsenalą tu dabar atiduosi man. Tuneliu eisi priekyje mūsų.
Jeigu kvailiosi, geruoju nesibaigs.
- Barzdotis koja stumtelėjo Chanui savo, numestą ant grindų, pis­
toletą, ir atsargiai padėjo šalia savęs kelis atsargines apkabas. Artiomas
atsikėlė ir, nenuleisdamas ginklo, priartėjo prie jo.
- Aš laikau jį! - riktelėjo jis.
- Nenuleisdamas rankų, pirmyn! - griežtu tonu tarė Chanas. Greit,
šok ant bėgių ir stovėk ten, nugara į mus!
Už kelių minučių po to, kai jie įėjo į tunelį, jie ėjo jau nusistovėjusiu
trikampiu - barzdotis, pasivadinęs Tūzu, priekyje už penkių žingsnių,
Chanas su Artiomu už jo, - ėjo tvarkingai ir žvaliai. Netikėtai, iš dešinės,
prasimušęs pro kelių metrų sienos storį, pasigirdo prislopintas klyksmas,
kuris nutrūko taip pat netikėtai. Tūzas išsigandęs, pamiršęs net pasukti
šviesą, atsisuko į juos. Žibintas šokinėjo jo rankose, o jo veidas, apšvies­
tas iš apačios, sukaustytas siaubo grimasos, sukrėtė Artiomą labiau nei
išgirstas riksmas.
- Taip, - atsakydamas į nebylų klausimą, linktelėjo Chanas. - Jie
apsiriko. Tiesa, kol kas negalime teigti, kad mes buvome teisūs.
Jie nuskubėjo toliau. Retkarčiais žvilgtelėdamas į savo užtarėją, Ar­
tiomas pastebėdavo vis daugiau nuovargio požymių. Silpnai virpančios
rankos, netolygus žingsnis, į didelius lašus besirenkantis prakaitas ant
veido. O juk kelyje jie buvo taip neilgai... Šis kelias jam akivaizdžiai buvo
labiau varginantis nei Artiomui. Galvodamas apie tai, kur dingsta jo
pakeleivio jėgos, vaikinas negalėjo neprisiminti, kad Chanas buvo teisus,
nusprendęs jį išgelbėti. Jeigu būtų Artiomas ėjęs su jais, būtų jau prapuo­
lęs dešiniajame tunelyje, žuvęs paslaptinga mirtimi. O juk jų ten buvo
nemažai - šešiese ar panašiai. Nepasitvirtino geležinė taisyklė? O Chanas
žinojo, žinojo! Ar nuspėjo, ar išties jam pasufleravo magiškas Kelrodis.

139
Rodos, juokinga, išpaišytas popieriaus gabalas... Nejaugi tas menkniekis
galėjo jam padėti? Bet juk ta tarpstotė nuo Turgenjevo iki Kinų kvartalo,
juk buvo oranžinė, tikrai oranžinė. Ar vis dėlto juoda?..
- Kas tai? - netikėtai sustojęs ir neramiai žvelgdamas į Chaną, pa­
klausė Tūzas. - Tu jauti? Gale...
Artiomas nustebęs pažvelgė į jį ir jau norėjo paleisti sarkastišką ko­
mentarą dėl pakrikusių nervų, nes pats visiškai nieko nejuto. Atslūgo
net tas sunkus nuovargio ir pavojaus jausmas, kuris užgriuvo Turgenjevo
stotyje. Tačiau, Artiomas nustebo, kai Chanas sustingo vietoje, gestu
nurodęs netriukšmauti, ir pasisuko atgal.
- Kokia uoslė! - įvertino jis. - Mes - sužavėti. Karalienė sužavė­
ta, - šypsodamasis, mįslingai pridūrė jis. - Mums neabejotinai verta
pabendrauti artimiau, jeigu mes iš čia ištrūksime. Nieko negirdi? - pa­
sidomėjo jis Artiomo.
- Ne, rodos, viskas ramu, - įsiklausydamas atsiliepė tasai. Tuo metu
jį apėmė kažkas... Pavydas? Nuoskauda? Apmaudas, kad jo užtarėjas
taip atsiliepė apie tą nevėkšlą barzdotį, kuris prieš porą valandų vos
nepribaigė jų abiejų? Matyt...
- Keista. Man rodėsi, kad tu sugebi girdėti užuomazgas tunelių...
Galbūt, tas jausmas tavyje dar nevisiškai išsiugdė? Tačiau vėliau, vėliau.
Visa tai vėliau, - lingavęs galvą, ištęsė Chanas. - Tu teisus, - patvirtino
jis Tūzui. - Tai einam čionai. Reikia judėti greičiau. Tai, kaip banga, ritasi
paskui. Reikia bėgti! Jeigu mus užgrius - žaidimas baigtas, - atitrūkęs iš
vietos, baigė jis. Artiomui teko šokti paskui jį ir beveik bėgti, kad neat­
siliktų. Sparčiais žingsniai trumpomis kojomis ir sunkiai kvėpuodamas
Barzdotis dabar ėjo šalia jo.
Taip jie ėjo apie dešimt minučių , ir visą tą laiką Artiomas niekaip
negalėjo suprasti, kodėl jie taip skuba, kad net užgula krūtinę, nuolatos
, užkliūna už bėgių, jeigu tunelyje už jų tuščia ir ramu, ir nėra jokių
persekiojimo požymių. Prabėgo dar dešimt minučių, kol jis kažką pa­
jautė. Iš tikrųjų kažkas paskui juos bėgo įkandin, vydamasis kas žingsnį,
kažkas juodo, ne banga, o greičiau sūkurys, juodas sūkurys, ir jeigu
nespėsime, jeigu mus pasieks, tuomet jų lauks tas pats likimas, kaip ir tų
šešių, kaip ir kitų drąsuolių ir kvailių, kurie eidavo pavieniui tuo metu,
kai ten siautėjo viską žudantys velniški uraganai... Tokios spėlionės,
miglotas vykstančių čia nuotykių supratimas, ugnine virtine pralėkė

140
Artiomo galvoje, ir jis apimtas pavojaus pažvelgė į Chaną. Tasai pagavo
jo žvilgsnį ir viską suprato.
- Na, ką, ir tau kliuvo? - iškvėpė jis. - Prasti reikalai! Vadinasi, jau
visai arti.
- Reikia bėgti! - pakimęs tarė Artiomas. - Iš tikrųjų bėgti!
Chanas paspartino žingsnį ir dabar pasileidę plačia ristele, tylomis,
nereaguodamas į Artiomo klausimus, netgi vaikinui pasirodžiusių šio
žmogaus nuovargio ženklai buvo nepastebimi, ir vėl kažkokia vilko rūstis
pasirodė jo veide. Norint spėti paskui juos, Artiomas turėjo bėgti, ir, kai
tik akimirkai pasirodė, kad jiems pavyksta pagaliau atitrūkti nuo perse­
kiojimo, Tūzas kulnu užkliuvo už bėgių ir, iki kraujo nusitarkavęs veidą
ir rankas, kūlvirčiais nusirito ant žemės. Iš inercijos jie spėjo nubėgti
keliolika žingsnių, ir Artiomas, suvokęs, kas barzdotis nugriuvo, pagavo
save mąstant, kad sustoti ir sugrįžti jam nesinorėjo, o norisi palikti jį
žiurkėms, šitą trumpakojį palaižūną kartu su jo nuostabia intuicija, ir
bėgti toliau, kol jie patys nežuvo. Bjauru jam buvo nuo tos minties, bet
tokia antipatija išsidrėbusiam ant bėgių ir bedejuojančiam Tūzui netikėtai
apėmė Artiomą, kad sąžinės balsas visiškai nutilo. Jis pajautė tam tikrą
nusivylimą, kai Chanas grįžo ir galingu trūktelėjimu pakėlė barzdotį ant
kojų. Artiomas gi slapčia tikėjosi, kad Chanas su daugiau nei niekinančiu
nusistatymu svetimai gyvybei, kaip ir svetimai mirčiai, nedvejodamas
paliks tąįį tunelyje, kaip bereikalingą naštą ir jie nubėgs toliau.
Dusliu, nekenčiančiu nepaklusnumo balsu įsakęs Artiomui laikyti
bešlubuojantį Tūzą už parankės ir, pagriebęs jį už kitos, Chanas nusi­
tempė juos paskui save. Dabar bėgti pasidarė daug sunkiau. Barzdotis
stenėjo ir kiekviename žingsnyje iš skausmo grikšėjo dantimis, bet
Artiomas nejautė jam nieko, išskyrus kylantį susierzinimą. Dabar ilgas
sunkus automatas skaudžiai baksnojo per kojas, ir nebuvo laisvos ran­
kos, galinčios prilaikyti jį. Slėgė jausmas, kad kažkur vėluoji, ir visa tai
kėlė jau ne baimę juodajam vakuumui, o pyktį ir apmaudą. O mirtis -
visai šalia. Sustojus ir palaukus minutėlę: grėsmingas sūkurys pasieks
tave, pasiglemš ir sudraskys į mažiausius skutelius. Akimirksniu tavęs
nebeliks šioje Visatoje, ir neįprastai greitai nutrūks tavo priešmirtinis
riksmas... Tačiau šios mintys neparalyžavo Artiomo, o, susimaišiusios
su įniršiu, suteikė jam jėgų, ir jis kaupė jas dar vienam žinginiui, po
to - kitam , ir taip be galo.

141
 Netikėtai šis jausmas išnyko, visiškai dingo, apleido taip netikėtai,
kad ši vieta pasąmonėje liko neįprastai tuščia, neužpildyta, tarsi dantį
kas išrautų, ir, sustojęs lyg įbestas, Artiomas liežuvio galiuku apčiuopė
susidariusią duobutę. Iš galo jau nieko nebebuvo, tiesiog tunelis - šva­
rus, sausas, laisvas, visiškai saugus. Visas tas lakstymas nuo savo paties
baimių ir paranojiškų fantazijų, perdėtas tikėjimas ypatingais pojūčiais,
intuicija, dabar visa tai Artiomui atrodė juokinga, kvaila ir absurdiška,
kad nesusilaikęs jis nusijuokė. Stovintis šalia jo Tūzas, iš pradžių nuste­
bęs pažvelgė, o vėliau taip pat staiga plačiai nusišypsojo ir nusikvatojo.
Chanas su nepasitenkinimu žiūrėjo į juos, kol galų gale ištarė:
- Na, ką, juokinga? Gera čia, tiesa? Tylu ir ramu, tiesa? - ir vienas nu­
žengė į priekį. Tik tuomet Artiomas pamatė, kad jiems tik apie penkias­
dešimt žingsnių liko iki stoties, kad gale tunelio aiškiai matėsi šviesa.
Stovėjęs ant metalinių laiptelių, Chanas laukė jų prie įėjimo. Jis jau
spėjo surūkyti kažkuo prikimštą suktinę, kol jie, besijuokdami, visiš­
kai atsipalaidavę, įveikė tuos penkiasdešimt žingsnių. Artiomas per šį
laiką ėmė simpatizuoti ir gailėtis šlubuojančio ir vaitojančio Tūzo, jį
kamavo gėdos jausmas dėl šmėkštelėjusių minčių jo galvoje, tuomet,
kai Tūzas parkrito. Nuotaika buvo nerūpestinga, ir todėl, išvargęs ir
su keista panieka spoksodamas į juos Chanas Artiomui buvo šiek tiek
nemalonus.
- Ačiū! - kaukšint batais laiptelius ir tiesdamas ranką, Tūzas pakilo
prie Chano. - Jeigu ne tu... Jūs... Būtų viskas, galas. O... jūs... nepalikote...
Ačiū! Aš to nepamiršiu.
- Nėr už ką, - be jokio entuziazmo atsiliepė Chanas.
- Kodėl jūs grįžote manęs? - paklausė barzdotis.
- Tu man įdomus kaip pašnekovas, - Chanas nutrenkė nuorūką ant
žemės ir gūžtelėjo pečiais. - Štai tiek.
Pakilęs kiek aukščiau, Artiomas suprato, ko Chanas pakilo laiptais
ant platformos, o nenuėjo bėgiais toliau. Tai buvo tiesiog neįmanoma:
prieš pat įėjimą į Kinų kvartalą bėgiai buvo atitverti žmogaus ūgio maišų
kalnu. Už jų ant medinių taburečių sėdinėjo rimtai nusiteikę žmonės.
Trumpai, ežiuku kirptos galvos, patrintos odos trumpos striukės neslėpė
plačių pečių, panešiotos sportinės kelnės, panašios į uniformą, - visa
tai lyg ir atrodė juokingai, bet kažkodėl linksmai nenuteikė. Už maišų
sėdėjo trise, o ant ketvirtos taburetės drūtuoliai plačiais mostais mėtė

142
kortas. Girdėjosi toks keiksmas, kad įsiklausęs Artiomas į jų pokalbio
taip ir neišgirdo nė vieno padoraus žodžio.
Pakliūti į stotį buvo galima tik pro siaurą praėjimą ir vartelius, ku­
riais baigėsi laiptai. Tačiau ten skersai kelio stūksojo dar įspūdingesnis
ketvirtojo apsaugininko kūnas. Artiomas apžvelgė jį: plikai skustas,
pilkos akys, vos pakrypusi į šoną nosis, sulaužytos ausys, tempianti
žemyn sportines kelnes juoda pistoleto rankena - sunkus „TT“ užkištas
tiesiog už juosmens, - ir nepakeliamas, verčiantis iš kojų ir trukdantis
mąstyti, pagirių dvokas.
- Na, ką, blirii - apžvelgęs Chaną ir stovintį už jo Artiomą nuo galvos
iki kojų, kimiai prabilo ketvirtasis. - Turistai, blirii Ar turginiai?
- Ne, mes ne turginiai, mes keliautojai, mes neturime jokio krovi­
nio, - paaiškino Chanas.
- Keliautojai - šūdeliautojai! - surimavo dručkis ir garsiai nusižven­
gė. - Girdi, Kolianai! Keliautojai - šūdeliautojai! - atsisukęs į žaidžian-
čiuosius, pakartojo jis. Tie jam pritarė. Chanas kantriai nusišypsojo.
Buliaus sudėjimo tipas vangiu judesiu viena ranka atsirėmė į sieną,
galutinai užstojęs praėjimą.
- Pas mus čia, šita... muitinė, supratai? - taikiai paaiškino jis. - Čia
mums babkes moka. Nori praeiti - mokėk. Nenori - čiuožk iš čia!
- Kokia gi proga? - pasipiktinęs ir be reikalo leptelėjo Artiomas.
Bulius, turbūt, net nesuprato, ką jis pasakė, bet intonacija jam nepa­
tiko. Kiek pastūmęs į šoną Chaną, jis sunkiai žengė pirmyn ir atsidūrė
veidu į Artiomą. Nuleidęs smakrą, jis blausiu žvilgsniu apžiūrėjo Ar­
tiomą. Jo akys buvo visiškai tuščios ir atrodė beveik permatomos, jokių
išminties požymių jose nesimatė. Bukumas ir pyktis, štai apie ką jos
kalbėjo, ir, sunkiai atlaikęs žvilgsnį, mirkčiojęs nuo įtampos, Artiomas
jautė, kaip kyla jame baimė ir neapykanta jam, esančiam už tų blausių
stikliukų ir žiūrinčių per juos į pasaulį.
- Tu ką, blinV. - grasinančiai tėškė apsaugininkas.
Jis buvo visa galva aukštesnis už Artiomą ir platesnis kokius tris
kartus. Artiomas prisiminė kažkieno pasakotą legendą apie Davidą ir
Goliafą, tik gaila, jis neatsiminė, kas iš jų yra kas, bet istorija baigėsi
palankiai mažiems ir silpniems, ir tai įkvėpė kažkiek optimizmo.
- O nieko! - netikėtai įsidrąsino jis.

143
 Toks atsakymas kažkodėl sutrikdė jo pašnekovą, ir tas, išskėtęs trum ­
pus storus pirštus, ryžtingu judesiu uždėjo delną Artiomui ant kaktos.
Jo rankos oda buvo geltona, sugrubusi, dvokė tabaku ir mašininiais
tepalais, bet visiškai pajusti visą aromatų gamą Artiomas nespėjo, nes
tas dručkis iškart jį stumtelėjo. Turbūt, tasai pamanė, kad pastūmė ne­
stipriai, bet Artiomas atšoko per porą metrų atgal, kliudė gale stovintį
Tūzą, ir jis nerangiai nuvirto ant tiltelio, o dručkis lėtai grįžo į savo
vietą. Tačiau ten jo laukė siurprizas. Chanas, numetęs mantą ant žemės,
stovėjo pražergęs kojas ir stipriai abejomis rankomis suėmęs Artiomo
automatą. Jis demonstratyviai spragtelėjo saugikliu ir tyliu, nieko gero
nežadančiu balsu, kad net Artiomui, kuriam nebuvo tie žodžiai skirti,
pasišiaušė piestu plaukai, tarė:
- Kam gi taip šiurkščiai?
Ir, rodos, nieko tokio jis nepasakė, bet mėginusiam atsistoti ant kojų,
įtūžusiam dėl nuoskriaudos ir gėdos, Artiomui šie žodžiai pasirodė neby­
liu perspėjamuoju urzgimu, po kurio gali sekti ryžtingas šuolis. Jis paga­
liau atsistojo, nutraukęs nuo savęs seną automatą nusitaikė į skriaudėją,
atlenkė saugiklį ir užtraukė spyną. Dabar jis buvo pasiruošęs bet kuriuo
metu paspausti gaiduką. Širdies plakimas padažnėjo, jausmų svarstyklėse
neapykanta galutinai persvėrė baimę, ir jis paklausė Chano.
- Galima, aš jį? - ir pats nustebo savo pasirengimu be jokio dvejo­
jimo imti ir nužudyti žmogų, dėl to, kad tasai jį pastūmė. Prakaituotas
plikas galvūgalis aiškiai blizgėjo taikiklio griovelyje, ir kokia didelė buvo
pagunda paspausti gaiduką, o po to, kas bus, tas bus, svarbiausia dabar
nudėti šitą šunsnukį, išskalbti jį jo pačiame kraujyje.
- Šucheris! - surėkė atsikvošėjęs bulius, ir Chanas, žaibišku greičiu,
išrovęs iš jo diržo pistoletą, atšoko į šoną, nusitaikė į pašokusius nuo
savo vietų “muitininkus".
- Nešauk! - spėjo jis šūktelėti Artiomui, ir atgijęs sujudimas vėl apmi­
rė: sustingęs pakeltomis rankomis bulius ant tiltelio, nejudantis Chanas,
nusitaikęs į kitus tris vyrus, nespėjusius pasičiupti savo automatų iš šalia
stovinčios piramidės. - Nereikia kraujo, - ramiai ir svariai, ne prašymu,
o greičiau įsakymu, ištarė Chanas. - Čia yra taisyklės, Artiomai, - tęsė
jis, nenuleisdamas akių nuo tų trijų kortininkų, sustingusių nelemtose
pozose. Kas jau kas, o tie galvažudžiai tikrai žinojo apie Kalašnikovo
automato galimybes ir jo smogiamąją jėgą iš tokio atstumo, ir todėl buvo

144
nelinkę sukelti abejonių savo patikimumu jį laikančiam žmogui. - Jų
taisyklės įpareigoja mus sumokėti muitą už įėjimą. Kokio dydžio jūsų
rinkliava? - paklausė jis.
- Trys šovinukai nuo galvos, - atsiliepė tasai, katras stovėjo ant
tiltelio.
- Pasiderėkim? - piktdžiugiškai pasiūlė Artiomas, nutaikęs automatą
buliui žemiau juosmens.
- Du, - lanksčiai pareiškė bulius, piktai žvairuodamas į Artiomą, bet
nesiryždamas ką nors iškrėsti.
- Duok jam! - paliepė Tūzui Chanas. - Sykiu būsime atsiskaitę.
Tūzas mikliai panardino ranką į savo kelioninės kuprinės gelmes
ir, prisiartinęs prie apsaugininko, atskaičiavo į jo ištiestą delną šešis
blizgius smailiagalius šovinius. Tasai greitai sugniaužė kumštį ir išbėrė
juos į atsilapojusią savo striukės kišenę, o vėliau vėl pakėlęs rankas
žvelgė į Chaną.
- Muitas sumokėtas? - pakėlė surauktą antakį Chanas.
Bulius, neatitraukadmas žvilgsnio nuo jo ginklo, paniūromis link­
telėjo.
- Klausimas išspręstas? - patikslino Chanas.
Dručkis tylėjo. Chanas iš atsarginės, juosta apvyniotos prie pagrin­
dinės, dėtuvės ištraukė dar penkis šovinius ir perdėjo į tojo kišenę. Vos
žvangtelėję, jie prasmego, kartu su šiuo garsu, išsilygino įtempta buliaus
grimasa ir jis įgavo įprastą - vangiai niekinančią išraišką.
- Kompensacija už moralinę žalą, - paaiškino Chanas, bet šie žodžiai
nepadarė jokio įspūdžio. Greičiau, bulius nesuprato jų. Jis nutuokė apie
Chano įmantrių pasakymų turinį, pinigų ir jėgos panaudojimą, šią kalbą
jis suprato puikiai ir tikriausiai tik ja ir kalbėjo.
- Gali nuleisti rankas, - pasakė Chanas ir lėtai pakėlė vamzdį.
Tą patį padarė ir Artiomas, bet jo rankos nervingai virpėjo, ir jis bet
kurią akimirką buvo pasiruošęs dar kartą nusitaikyti į buliaus plikę.
Tais žmonėmis jis nepasitikėjo. Tačiau jaudulys buvo bereikalingas:
atpalaidavęs ir nuleidęs rankas, dručkis burbtelėjo likusiems, kad vis­
kas tvarkoje, ir, atsirėmęs nugara į sieną, praleisdamas keliautojus į
stotį nutaisė nerūpestingą išraišką. Susilyginęs su juo, Artiomas visgi
sukaupė įžūlumo, kad pažvelgtų jam į akis, bet bulius iššūkio nepriėmė,
spoksojo kažkur į šoną. Tačiau, praėjęs pro jį, Artiomas vėliau išgirdo

145
atžagarų „P-pienburnis...“ ir išraiškingą spjūvį į grindis. Jis būtų norėjęs
atsisukti, bet per žingsnį priekyje einantis Chanas pačiupo jį už rankos
ir timptelėjo paskui save, taigi, Artiomas, viena vertus, tramdė norą
ištrūkti ir visgi grįžti prie to dabar apgailėtinai atrodančio tipo, kita
vertus gavo puikų pasiteisinimą savo kitai pusei, kuri bailiai reikalavo
nedelsiant dingti iš čia. Kai jie visi žengė ant tamsaus granito stoties
grindinį, staiga iš galo pasigirdo tęstinis, pabrėžiantis balsas:
- Ė-ė... Vam-zdį grąžin-k!
Chanas sustojo, iš atimto „TT” apkabos iškratė pailgus šovinius, įstatė
atgal į dėtuvę ir nusviedė jį buliui. Tasai gana mikliai ore pagavo pisto­
letą ir įprastai įsikišo į kelnes, nepatenkintai stebėdamas, kaip Chanas
išbarsto išimtus šoviniuos ant grindinio.
- Atleisk, - skėstelėjo rankomis Chanas, - profilaktika. Ar ne taip? -
mirktelėjo jis Tūzui.
Kinų kvartalas nebuvo panašus į kitas stotis, kuriose pabuvojo Artiomas:
ji buvo ne trijų skliautų, kaip VDNH ar kitos stotys, kurias Artiomas galėjo
prisiminti, čia buvo viena didelė salė su plačia platforma, kurios kraštuose
buvo nukloti bėgiai, ir tai kėlė neįprastos erdvės nerimo jausmą. Patalpa
buvo padrikai apšviesta maskatuojančiais šen bei ten kriaušės pavidalo ne­
stipriomis lemputėmis, laužų nebuvo išvis, matyt, čia tai buvo draudžiama.
Salės centre, dosniai skleisdama šviesą aplink save, degė baltas gyvsidabrio
šviestuvas - tikras stebuklas Artiomui. Tačiau aplink jį tvyrantis chaosas taip
blaškė dėmesį, kad jis negalėjo sulaikyti žvilgsnio ne ilgiau kaip sekundę.
- Kokia didelė stotis! - nustebęs iškvėpė jis.
- Iš tikrųjų tai tu matai tik pusę, - pranešė Chanas. - stotis du­
kart didesnė. Tai viena iš keisčiausių metro vietų. Tu turbūt girdėjai,
kad čia susikerta kelių linijų keliai. Štai tie bėgiai, iš dešinės, - tai jau
Tagansko-Krasnopresnenskajos linija. Sunku nusakyti tą beprotybę ir
netvarką, kuri jose vyksta, o Kinų kvartale ji susitinka su tavo oranžine
atšaka, Kalugos-Rygos, į ten vykstančius dalykus žmonės iš kitų linijų
visiškai netiki. Be to, ši stotis nepriklauso nė vienai federacijai, ir jos
gyventojai patys sau šeimininkai. Labai labai įdomi vieta. Aš ją vadinu
Babilonu. Meiliai, - pridūrė Chanas, dairydamasis į stotį ir žmones,
judriai zujančius aplink.
Gyvenimas stotyje virė. Nežymiai ji buvo panaši į Taikos prospektą,
bet ten viskas buvo daug kukliau ir labiau organizuota. Artiomas čia pat

146
prisiminė Burbono žodžius apie tai, kad metro yra geresnių vietelių, nei
tas varganas turgus, kuriuo jie vaikščiojo Prospekte. Palei bėgius driekėsi
nesibaigiančios prekystalių eilės, visa platforma buvo užklota tentais
ir palapinėmis. Kai kurios jų buvo perdirbtos į prekybinius kioskus,
kai kuriose gyveno žmonės; ant kai kurių buvo nutepliota „NUOMO­
JU”, ten buvo nakvynės keliautojams. Sunkiai braunantis per minią ir
žvalgydamasis aplink, Artiomas ant dešiniųjų bėgių pastebėjo didžiulį
pilkai mėlyną - traukinio griozdą. Tačiau sąstatas nebuvo pilnas, iš viso
trys vagonai.
Stotyje tvyrojo neapsakomas šurmulys. Rodėsi, nė vienas iš gyven­
tojų nenutyla nė sekundei ir visą laiką kažką tauškia, rėkia, dainuoja,
įnirtingai ginčijasi, juokiasi ir verkia. Sykiu iš kelių vietų, užgoždama
minios triukšmą, liejosi muzika, ir tai sukėlė nebūdingą požemiui šven­
tinę nuotaiką.
Na taip, VDNH taip pat buvo mėgėjų padainuoti, bet ten viskas buvo
kitaip. Jie turėjo, galbūt, porą gitarų visoje stotyje, ir kartais susirinkdavo
kompanija kokioje nors palapinėje, pailsėti po darbų, dar užkardoje
šimtas penkiasdešimtame metre, kur nereikia įsiklausyti į ausį rėžiantį
ūžimą, sklindantį iš šiaurinio tunelio. Prie lauželio, būdavo, skambant
stygoms tyliai dainuodavo, bet dažniausiai aptarinėjo dalykus, nelabai
jam suprantamus: apie karus, kuriuose jam neteko dalyvauti ir kurie
vyko pagal kitas, keistas taisykles; apie gyvenimą ten, viršuje. Ypač
įsiminė dainos apie kažkokį Afganą, kurias ten mėgo Andrejus, buvęs
jūrų pėstininkas, nors šiose dainose nebuvo aišku beveik nieko, išskyrus
ilgesio žuvusiems draugams ir neapykantos priešams. Tačiau Andrejus
mokėjo taip sudainuoti, kad kiekvieno klausančiojo kūną sukausty­
davo šiurpulys ir virpesys balse. Andrejus pasakojo, kas yra Afganas,
kad ten kalnai, dykuma ir smėlis. Kad tai yra šalis, Artiomas suprato
pakankamai gerai, ne veltui Suchojus mokė jį savo laiku apie šalis ir jų
istoriją. Taigi, Artiomas kažkiek apie tai nusimanė. Tačiau štai kalnai,
upės ir lygumos taip ir liko Artiomui kažkokiu abstrakčiu supratimu, ir
tie žodžiai sužadindavo jo vaizduotėje tik atsiminimus apie išblukusius
paveiksliukus mokykliniame geografijos vadovėlyje, kurį atnešė jam iš
kažkurio žygio Suchojus. Nors ir pats Andrejus nebuvo jokiame Afga­
ne, per jaunas buvo, tiesiog prisiklausė dainų iš savo draugų. Bet ar juk
taip dainavo VDNH, kaip šioje keistoje stotyje? Ne, mįslingas, liūdnas

147
dainas - štai ką ten dainavo, ir, prisimindamas Andrejų ir jo graudžias
balades, lygindamas jas su šiomis linksmomis ir žaismingomis melo­
dijomis, sklindančiomis iš skirtingų salės kampų, Artiomas vėl ir vėl
stebėjosi tuo, kokia skirtinga, nepanaši viena į kitą, pasirodo, gali būti
muzika, kaip stipriai ji gali paveikti nuotaiką.
Priartėjęs prie artimiausių muzikantų, Artiomas nenoromis stabtelėjo ir
prisišliejo prie nedidelio būrelio žmonių, įsiklausydamas ne tiek į linksmus
dainos žodžius apie kažkieno nuotykius tuneliuose apsvaigus, kiek į pačią
muziką, ir smalsiai spoksojo į muzikantus. Jie buvo dviese: vienas, ilgais,
taukuotais plaukais, pakaušyje perrištais odiniu dirželiu, dėvintis neįtikė­
tinus įvairiaspalvius skarmalus, skambino gitara, o kitas, jau pagyvenęs
vyras, solidžia, daug mačiusia plike, daug kartų pertaisytais ir perklijuotais
lipnia juosta akiniais, senu išblukusiu švarku, grojo kažkokiu pučiamuoju
instrumentu, kurį Chanas pavadino saksofonu. Pats Artiomas nieko pana­
šaus anksčiau nebuvo matęs, o iš pučiamųjų žinojo tik birbynę - buvo pas
juos auksarankiai, pagamindami jas iš įvairių dydžių izoliacinių vamzdelių,
bet tik pardavimui, VDNH birbynių nemėgo. Na, ko gero, kažkiek panašų
į saksofoną - trimitą, kuriuo kartais skelbdavo pavojų, jeigu kažkodėl
nesuveikdavo įprastai tokiems atvejams naudojama sirena.
Ant grindinio priešais muzikantus gulėjo atvertas futliaras nuo gita­
ros, kuriame jau susikaupė dešimtinė šovinių, ir, kai giedodamas visa
gerkle ilgaplaukis suskeldavo kokį nors juokelį, lydėdamas komiška
grimasa, minia čia pat atsakydavo džiaugsmingais kvatojimais ir aplo­
dismentais, ir į futliarą skriedavo dar vienas šovinys.
Daina apie vargšo klajones pasibaigė, ir ilgaplaukis atsirėmė į sieną at­
sikvėpti, o saksofonistas dėvinti švarką tuoj ėmė pusti kažkokią Artiomui
nežinomą, bet, matyt, čia labai populiarų motyvą, nes žmonės užplojo,
ir dar keli šovinukai atsitrenkė į nutrintą raudoną futliaro aksomą.
Chanas su Tūzu stovėjo prie artimiausio prekystalio ir apie kažką
kalbėjosi, ir kol kas neskubino Artiomo, o jis galėtų, turbūt, dar valandą
čia stoviniuoti, klausydamasis šitų nereikšmingų dainuškų, jeigu staiga
viskas nesiliautų. Prie muzikantų priėjo dvi stambios figūros, labai pri­
menančios tuos dručkius, su kuriais jie susipažino prie įėjimo į stotį,
ir dėvinčius panašias uniformas. Vienas jų pritūpė ir beatodairiškai
ėmė rinkti gulėjusius futliare šovinius ir dėtis į savo odinukės kišenę.
Ilgaplaukis gitaristas priėjo prie jo, mėgindamas sutrukdyti, tačiau ta­

148
sai greitai parbloškė jį stipriu stūmiu į petį ir, nutempęs nuo jo gitarą,
užsimojo, ruošdamasis suskaldyti instrumentą į aštrią kolonos iškyšą.
Antrasis niekšas be ypatingų pastangų prispaudė prie sienos pagyve­
nusį saksofonistą, kol jis nesėkmingai bandė ištrūkti ir padėti draugui.
Iš stovinčiųjų aplink klausytojų nė vienas neužstojo muzikantų; minia
tučtuojau išretėjo, o likusieji slėpė akis arba vaizdavo, kad apžiūrinėja,
gulinčias ant gretimų prekystalių, prekes. Artiomui pasidarė labai gėda
dėl jų ir dėl savęs, bet įsikišti jis nedrįso.
- Juk šiandien jūs jau buvote! - ranka laikydamasis už peties, verkš­
lenančiu balsu įrodinėjo ilgaplaukis.
- Klausyk, tu! Jeigu jums šiandien gera diena, reiškia mums taip
pat ji turi būti gera, aišku? Ir tu man čia negiedok, aišku? Ką, į vagoną
užsimanei, gaidys plunksnuotas?! - nuleisdamas gitarą, užrėkė ant jo
bandžius. Buvo aišku, kad ja mosikavo tik norėdamas įbauginti.
Ties žodžiu „vagonas" ilgaplaukis iškart užsikirto ir, neištardamas
daugiau nė žodžio, sukinkavo galva.
- Tai-gis... Gaidys! - kirčiu į pirmą skiemenį pabaigė bandžius, nie­
kinančiai spjovęs muzikantui po kojomis. Muzikantas nutylėjo ir tai.
Įsitikinęs, kad maištas nuslopintas, abu buliai neskubėdami, ieškodami
kitos aukos, pasišalino.
Artiomas sumišęs apsižvalgė ir pastebėjo šalia savęs Tūzą, kuris,
pasirodo įdėmiai stebėjo šią sceną.
- Kas jie? - nustebęs paklausė Artiomas.
- O į ką jie panašūs, tavo manymu? - pasidomėjo Tūzas. - Bandžiai.
Paprasti bandžiai. Jokios valdžios Kinų kvartale nėra, viską kontroliuoja
dvi grupuotės. Šioji pusė - brolių slavų, kaip jie patys save vadina. Visa
šutvė iš Kalugos-Rygos linijos čia susirinko, visi galvažudžiai. Apskritai
juos vadina kalugiečiais, kai kuriuos - rygiečiais, bet nei su Kaluga, nei
su Ryga jie, suprantama, nieko bendro neturi. O štai ten, matai, kur tilte­
lis, - jis parodė Artiomui į laiptus, vedančius į dešinę ir į viršų apytiksliai
salės viduryje, - ten dar viena salė, beveik tokia pat, kaip ši. Ten toks pats
bardakaSy bet šeimininkauja ten kaukaziečiai-musulmonai - daugiausia
azerbaidžaniečiai ir čečėnai. Kada čia buvo skerdynės, mėgino pasidalinti
stotį, visi bandė atsiriekti kuo daugiau. Galiausiai pasidalino pusiau.
Artiomas nebesiaiškino, kas tokie kaukaziečiai, nutaręs, kad ir šis
pavadinimas, kaip ir nesuprantami ir sunkiai ištariami „čečėnai” ar

149
„azerbaidžaniečiai" priklausė, matyt, nežinomoms jam arba pervar­
dintoms stotims, iš kur atkeliavo tie bandžiai.
- Dabar abi šios gaujos sugyvena taikiai, - tęsė Tūzas. - Plėšia tuos,
kurie nutarė pasilikti Kinų kvartale uždarbiauti, ima muitus iš praeivių.
Abejose salėse mokestis vienodas - trys šoviniai, taip, kad nėra skirtumo,
iš kur ateini. Tvarkos čia, žinoma, jokios, na, bet jiems ji nereikalinga,
tik laužų kurti neleidžia. Nori kvaišalų - į sveikatą, spirito - į valias.
Ginklų čia tiek gali įsigyti, kad pusę metro paprasta išgriauti. Prostitucija
klesti. Bet nepatariu, - čia pat pridūrė jis ir susigėdęs kažką burbtelėjo
apie savo patirtį.
- O kas per vagonas? - paklausė Artiomas.
- Vagonas? Čia pas juos tarsi štabas. Jeigu kas nors nusižengs prieš
juos, mokėti atsisakys, skolingas pinigų ar panašiai, tempia tenai, ten
dar yra kalėjimas, skolų duobė. Geriau ten nepakliūti, nieko gero. Al­
kanas? - pakeitęs temą paklausė Tūzas.
Artiomas linktelėjo. Bala žino kiek valandų praėjo nuo to meto, kai jie
su Chanu arbatą gėrė ir kalbėjosi Sucharevskaja stotyje. Be laikrodžio jis
visiškai prarado laiko nuovoką. Jo žygiai per tunelius, prisotinti išgyve­
nimų, galėjo tęstis ištisas valandas, o galėjo praskrieti per kelias minutes,
nekalbant apie tai, kad nuolatos kildavo dvejonės, kad tuneliuose laiko
tempas visiškai galėjo skirtis nuo įprasto. Kaip bebūtų, valgyti norėjosi.
Jis apsižiūrėjo.
- Šašlykas! Karštas šašlykas! - įsirėkė netoliese stovėjęs tamsaus gy­
mio prekeivis tankiais juodais ūsais po kumpa nosimi.
Jo tarmė buvo labai keista: negalėjo jis ištarti kietą „L”, ir vietoj „O"
gaudavosi „A”. Artiomas ir anksčiau buvo sutikęs, kalbančius neįprasta
tarme, žmones, tačiau daug dėmesio į tai nekreipdavo. Žodis Artiomui
buvo žinomas, šašlykus VDNH gamindavo ir mėgdavo. Kiaulienos,
žinoma. Bet tai, kuo gyrėsi šitas prekeivis, šašlyko toli gražu nepriminė.
Gabalėliuose, sumautuose ant pajuodusių nuo suodžių iešmų, Artio­
mas, ilgai ir įdėmiai stebėjęs, pagaliau pažino apanglėjusius žiurkių
mėsgalius riestomis letenomis. Jį supykino.
- Nevalgai žiurkių? - užjausdamas paklausė jo Tūzas. - Štai ir jos, -
parodė į prekeivį, - kiaulių nevalgo. Jiems Koranas draudžia. O apie
žiurkes - nieko, - pridūrė jis, trokštamai žvilgtelėjęs į rūkstantį keptu­
vą, - aš irgi anksčiau bjaurėjausi, o vėliau pripratau. Aišku, kietokos jos

150
ir kaulėtos, be to, kažkuo dvokia. Bet šitie - kalniečiai, jis vėl parodė
į prekeivį, - moka žiurkieną gaminti, šito iš jų neatimsi. Užmarinuos
kažkuo, ji po to minkšta pasidaro, kaip tavo kiaulės. Ir su prieskoniais!..
O kaip pigu! - išgyrė jis.
Artiomas delnu užsidengė burną, giliai įkvėpė ir stengėsi nukreipti
mintis, bet prieš akis dar mirgėjo pajuodusios žiurkių skerdienos gabaliu­
kai: geležinis strypas įsismeigęs iš galo ir išlindęs pro pravertus nasrus.
Na, tu kaip sau nori, o aš pasivaišinsiu! Iš viso tik trys šoviniai už
iešmą! - Tūzas išklojo paskutinį argumentą ir patraukė prie keptuvo.
Perspėjus Chaną, teko apeiti artimiausius prekystalius, beieškant
kokio nors tinkamesnio maisto, mandagiai atsakydamas įkyriems, iš­
pilstyto į visokiausias talpas pilstuko, prekeiviams; godžiai, bet nepati­
kliai spoksodamas į gundančias pusnuoges mergiotes, stoviniuojančias
prie pravertų palatinių uždangų, ragindamos praeivius žvilgsniu, gal
kiek vulgariu, tačiau tokiu laisvu ir nesukaustytu, ne kaip išvargintos
sunkaus gyvenimo VDNH moterys; užsižiūrint į knygų lentynas, -
šiaip, nieko įdomaus. Viso tik pigios, suvirtusios, kišeninio formato,
knygutės: apie didelę ir tyrą meilę - moterims, apie žmogžudystes ir
pinigus - vyrams.
Stotis buvo apie dvi šimtines žingsnių - kiek daugiau nei kitos. Sienos
ir įdomios, savo forma primenančios armoniką, kolonos buvo apvilktos
spalvotu marmuru, dažniausiai pilkai gelsvu, vietomis vos rožiniu, o
išilgai bėgių, iš abiejų pusių, sienos buvo išmuštos sunkiu kaltiniu gel­
tonu, patamsėjusiu nuo laiko, metalu, su išgraviruotais ant jų sunkiai
atpažįstamais praėjusios epochos simboliais. Tačiau visas šis lakoniškas
grožis labai prastai išsilaikė, palikęs po savęs tik liūdną atodūsį, praėjusio
iškilumo užuominą: lubos patamsėjo nuo suodžių, sienos buvo išpec-
kiotos įvairiausiais užrašais, primityviais, dažniau nešvankiais piešiniais,
kai kur buvo atskelti marmuro gabalai, o metaliniai lakštai išraižyti.
Salės viduryje, dešinėje, už vieno trumpo plačių laiptų tarpsnio, už
tiltelio, matėsi antra stoties salė, ir Artiomas norėtų pasivaikščioti ir ten,
bet sustojo prie suregztos iš dvimetrinių sekcijų metalinės pertvaros,
kaip Taikos prospekte. Ties siauro praėjimo stovėjo keli žmonės, atsi­
rėmę į tvorą. Iš Artiomo pusės - jau įprasti buldozeriai su sportinėmis
kelnėmis, vienas jų pasirodė Artiomui matytas, iš kitos - tamsokas ūsuo­
tas brunetas, ne tokio įspūdingo sudėjimo, bet visiškai nenusiteikusio

151
juokams įvaizdžio, vienas jų suspaudęs tarp kojų laikė automatą, iš kito
kišenės kyšojo pistoleto rankena. Bandžiai taikiai bendravo tarpusavyje,
ir buvo neįtikėtina , kad kadaise tarp jų buvo nesantaika. Jie palyginti
mandagiai išaiškino Artiomui, kad perėjimas į gretimą stotį jam kainuos
du šovinius, ir tiek pat jam teks atseikėti, jeigu vėliau jis panorės sugrįžti
atgal. Pamokytas karčios patirties, Artiomas nemėgino prieštarauti šio
muito teisėtumui ir tiesiog nusileido.
Apsukęs ratą, įdėmiai nagrinėjęs prekystalius ir išgriovas, jis sugrįžo
prie to platformos krašto, ties kuriuo jie čia atėjo, ir pastebėjo, kad salė
čia nesibaigia: į viršų vedė dar vieni leiptai, kuriais pakilus jis atsidūrė
ant neilgo holo, perskirto pusiau tokia pat tvora ir užkarda. Čia, matyt,
buvo dar viena riba tarp dviejų valdų. Dešinėje, jo nuostabai, jis aptiko
tikrą paminklą - panašų į tuos, kuriuos matė miesto piešiniuose, bet, pa­
vaizduotą ne žmogų visu ūgiu, kaip tai buvo nuotraukose, o tik jo galvą.
Tačiau kokia didelė buvo ta galva - ne mažiau dviejų metrų aukščio, ir,
nors apdergta kažkuo iš viršaus, kvailai blizganti, nupoliruota nuo dažnų
čiupinėjimų, nosis, ji vis vien kėlė pagarbą ir net šiek tiek baugino, o m in­
tyse kilo fantazijos apie gigantus, kurių vienas mūšyje prarado savo galvą,
ir dabar ji, bronzos užlieta, puošė marmurinius, šios mažos Sodomos,
holus, iškirstų giliai žemės gelmėse, kad pasislėptų nuo visaregio žvilgsnio
ir išvengtų bausmės. Nukirstos galvos veidas buvo liūdnas, ir Artiomas
iš pradžių pagalvojo, kad tai Šv. Jono galva, iš Naujojo testamento, kurį
jam kadaise teko vartyti, bet po to nutarė, kad, atsižvelgiant į mastą,
greičiau tai būtų vienas iš jau primirštos istorijos apie Davidą ir Goliafą,
kuris buvo didelis ir stiprus, tiesiog milžinas, bet galiausiai vis tiek neteko
galvos. Niekas iš zujančiųjų aplink taip ir negalėjo paaiškinti, kam gi vis
dėlto priklauso ši nukirsta galva, ir tai jį šiek tiek nuliūdino.
Užtat ten jis aptiko naują vietelę - erdvi, švari palapinė tokio malo­
naus, gimtojo tamsiai žalsvos spalvos, kaip pas juos stotyje, plastikiniai
gėlių muliažai su medžiaginiais lapais, neaišku, kam jie čia, bet gražu,
ir pora dailių staliukų su stovinčiais ant jų šviestuvėliais-lempelėmis,
užliejusiomis palapinės erdvę jaukia, neryškia šviesa. Ir valgis... Dievų
maistas: gardus kiaulienos kepsnys su grybais, burnoje tirpsta, pas juos
tokius gamindavo tik švenčių proga, bet taip skaniai ir rafinuotai niekad
nesigaudavo. Aplink sėdėjo solidūs žmonės, orūs , gerai ir skoningai
apsirengę, matėsi, stambūs prekeiviai. Rūpestingai pjaustę apskrudusius,

152
persisunkusius karštais taukais kepsnius, jie iš lėto pakeldavo nedidelius
gabalėlius ir ramiai bendravo tarpusavyje, aptardami savo kasdienius
reikalus ir iš toli smalsiai žvilgčiodami į Artiomą.
Brangu, aišku, - teko iš atsarginio ragelio atseikėti visus penkiolika
šovinių ir įdėti juos į platų storulio-smuklininko delną, ir po to graužtis,
kad pasidavė pagundai, tačiau skrandyje buvo taip gera, ramu ir šilta,
kad sąžinė susitaikė ir nutilo.
Puodelis naminukės, švelnios, maloniai svaiginančios, bet nestiprios,
tai ne ta atominė, drumsta samanė purvinuose buteliuose ir stiklainiuose,
vien nuo kurios kvapo linko keliai. Dar tys šoviniai, na kas tie trys niekingi
šoviniai, jei atiduodi juos už dubenėlį svaiginančio eliksyro, sutaikančio
tave su netobulu aplinkiniu pasauliu ir padedančiu rasti harmoniją?..
Mažais gurkšneliais ragaudamas naminukę, palikęs vienut vienas tylo­
je ir ramybėje pirmąsyk per pastarąsias kelias dienas, Artiomas pabandė
prisiminti nuotykius ir suprasti, ką gi jis pasiekė ir kur jam dabar toliau
eiti, Chanterio nurodyto tikslo link. Dar viena numatyto kelio atkarpa
įveikta, ir jis vėl atsidūrė kryžkelėje, kaip karžygys pamirštose iš vaikys­
tės pasakose, tokiose tolimose, kad jau sunku atminti, kas jas pasakojo:
ar Suchojus, ar Ženkos tėvai, ar jo paties motina. Labiausiai Artiomui
patiko galvoti, kad jis jas girdėjo iš mamos, ir net akimirkai lyg iš rūko
pasirodydavo jos veidas, ir jis girdėjo balsą, skaitantį jam ištęstomis in­
tonacijomis: „Gyveno kartą..." Ir štai, kaip tas pats pasakų vytis, stovėjo
jis dabar prie akmens, o prieš jį vingiavo trys keliai: Į Kuzneckij Most,
iki Tretjekovskajos ir iki Taganskajos. Jis mėgavosi svaiginančiu gėrimu,
kūną apėmė malonus nuovargis, visiškai nesinorėjo galvoti, o galvoje vis
sukosi: „Tiesiai eisi - gyvybę prarasi, į kairę eisi - žirgą prarasi...”
Tai, turbūt, galėjo tęstis amžinai, po visų išgyvenimų ramybė jam
buvo tiesiog būtina, ir dar reikėjo apsižvalgyti, pasiklausinėti vietinių
apie kelius, reikėjo dar kartą susitikti su Chanu, sužinoti, ar jis eis toliau
su juo, ar jų keliai išsiskiria šioje keistoje stotyje. Tačiau viskas išėjo
ne taip, kaip tingiai mąstė Artiomas, stebėdamas, ant stalo lempelėje
šokantį, mažą liepsnos liežuvėlį.

153
 8 SKYDIUS

Supyškėjo pistoletų šūviai, nutraukdami linksmą minios šurmulį, šaižiai

spiegtelėjo moteris, sutarškėjo automatas, ir putlus smuklininkas, su ne­
tikėtu savo sudėjimui vikrumu ištraukęs iš po prekystalio šautuvą, puolė
prie išėjimo. Nebaigęs gerti naminio alaus, Artiomas puolė jam pavymui,
užsimesdamas kuprinę ant pečių ir spragtelėjo saugiklio perjungikliu, gai­
lėdamasis, kad čia reikia mokėti į priekį, nes kitaip būtų galima pasprukti
nesusimokėjus. Jam dabar labai praverstų aštuoniolika išnaudotų šovinių.
Jau nuo laiptų viršaus buvo galima matyti, kad kažkas vyksta. Lei­
džiantis žemyn jam teko brautis pro iš baimės pakraupusių žmonių
minią, bekopiančią laiptais aukštyn, ir Artiomas spėjo savęs paklausti,
ar išties jam būtina leistis žemyn, bet smalsumas vijo jį pirmyn.
Ant bėgių gulėjo keli pasliki kūnai odinėmis striukėmis, o ant plat­
formos, tiesiai po jo kojomis, ryškiai raudono kraujo klane, pasruvusio
plonais upeliais, veidu žemyn gulėjo nužudyta moteris, per kurią jis
paskubomis peržengė, stengdamasis nežiūrėti į ją, bet paslydo ir vos
nenugriuvo šalia. Aplink viešpatavo panika, iš palapinių lauk šoko
pusnuogiai žmonės, pasimetę žvalgydamiesi į šalis. Artiomas pastebėjo
kaip vienas jų staiga susirietė, susigriebdamas už pilvo, ir iš lėto nuvirto
ant šono. Tačiau Artiomas negalėjo suprasti iš kur šaudoma. Šūviai vis
aidėjo, iš kito salės galo bėgo kresni žmonės odiniais rūbais ir, blokšdami
spiegiančias moteris ir persigandusius prekybininkus į šonus, skynėsi
sau kelią. Bet jie nebuvo panašūs į užpuolikus, tai buvo tie patys banditai,
kurie vadovavo Kinų kvartalui pusėje, be to, visoje platformoje nebuvo
matyti nieko, kas galėjo surengti šias skerdynes.
Staiga Artiomas suvokė, kodėl jis nieko nematė. Užpuolikai slėpėsi
tunelyje, esančiame visai šalia jo, ir iš ten šaudė, neišeidami į stotį, matyt,
bijojo pasirodyti atviroje erdvėje.
Tai keitė reikalą. Laiko svarstymams nebeliko, jie pasirodys ant plat­
formos kai tik supras, kad pasipriešinimas palaužtas, todėl reikėjo kuo

154
greičiau nešdintis kuo toliau nuo šio išėjimo. Pasilenkęs, Artiomas puolė
pirmyn, stipriai spausdamas rankose automatą ir žvalgydamasis per petį
atgal, - dėl aido, akimirksniu paskleidusio šūvių griausmą po stoties
skliautais, iškreipiančio garsus ir keičiančio jų kryptį, taip ir nebuvo
aišku, iš kurio tunelio, dešiniojo ar kairiojo, yra šaudoma.
Pagaliau, nubėgęs gana toli, jis pastebėjo aptrauktas kamufliažu figū­
ras kairiojo tunelio žiotyse. Vietoje jų veidų kažkas juodavo, ir Artiomas
sustingo iš siaubo. Tik po kelių akimirkų jis susivokė, kad tie juočkiai,
kurie buvo apsupę VDNH, niekada nenaudodavo ginklų ir būdavo
neapsirengę. Užpuolikai tiesiog dėvėjo kaukes, tokias megztas kepures-
kaukes, kurių galima buvo nusipirkti bet kurioje ginklų supirktuvėje, o
perkant AK-47 jas dalindavo nemokamai, kaip priedą.
Bėgantys į pagalbą kalugiečiai krito ant žemės ir taip pat pradėjo
šaudyti, prisidengdami išmėtytais ant bėgių lavonais, kaip už brustvero*.
Buvo matyti kaip buože išdaužė faneros lakštus, Įcyšojusius vagone-štabe
vietoje priekinių stiklų, atverdami kulkosvaidžio lizdą, ir sugriaudėjo
sunki serija.
Pažvelgęs į viršų, Artiomas žvilgsniu užkliuvo už netoliese kabančios,
beveik pačiame salės centre, šalia vagono, plastikinės lentelės, švie­
čiančios iš vidaus, su stočių pavadinimais. Užpuolikai ėjo iš Tretjakovo
stoties pusės. Šis kelias buvo užkirstas. Tam, kad patekti į Tagansko stotį,
reikėjo grįžti atgal, ten, kur buvo pats pragaras. Beliko tik vienas kelias
Kuznecko tilto link.
Dilema išsisprendė savaime. Nušokęs ant bėgių, Artiomas puolė prie
juoduojančio priekyje įėjimo į tunelį, vedantį Kuznecko Tilto link. Nei
Chano, nei Tūzo niekur nebuvo matyti. Tik vieną kartą viršuje šmėste­
lėjo primenantį Chaną figūra, bet akimirkai sustojęs, Artiomas kaipmat
suprato, kad apsiriko.
Į tunelį bėgo ne jis vienas - didžioji dalis visų besigelbėjančių nuo
platformos puolė būtent prie šio išėjimo. Tarpustotė buvo pilna išsigan­
dusių šauksmų ir piktų riksmų, kažkas isteriškai raudojo. Tai šen, tai ten
šmėžavo žibintuvėlių spinduliai, kažkur blaškėsi nelygios šviesos dėmės
nuo rūkstančių fakelų, kiekvienas švietėsi sau kelią pats.
Artiomas išsitraukė iš kišenės Chano dovaną ir nuspaudė rankeną.
Nukreipdamas silpną žibintuvėlio šviesą sau po kojomis, stengdamasis

* Brustveras - nedidelis žemės pylimas prieš apkasą šauliui pridengti.

155
nesuklupti, jis skubėjo pirmyn, aplenkdamas nedideles pabėgėlių grupeles,
kartais net visas šeimas, kartais vienišas moteris, senukus, jaunus sveikus
vyrus, velkančius kažkokius ryšulius, tikriausiai net nepriklausančius
jiems. Keliskart jis buvo sustojęs tam, kad padėtų atsikelti pargriuvu-
siems. Prie vieno iš jų jis stabtelėjo: atsirėmęs nugara į tunelio briaunotą
sieną ant žemės sėdėjo žilas ir liesas senis, iš skausmo perkreiptu veidu
susigriebęs už širdies, o šalia jo, ramiai ir bukai žvalgydamasis į šonus,
stovėjo berniukas-paauglys, iš kurio gyvuliškų bruožų ir blausių akių
buvo aišku, kad tai ne paprastas vaikas. Artiomui suspaudė širdį, kai jis
pamatė šią keistą porą, ir jis, nors ir skubino save eiti pirmyn ir keikė už
kiekvieną užtrukimą, sustojo it įbestas.
Senis, pamatęs, kad jis atkreipė į juos dėmesį, pamėgino nusišypsoti
ir kažką pasakyti, bet jam neužteko oro, jis susiraukė ir užsimerkė,
kaupdamas jėgas. Artiomas pasilenkė prie senio, bet berniukas staiga
grasinančiai subaubė, ir Artiomas su pasibjaurėjimu pastebėjo, kad iš jo
burnos varvėjo seilės, kai jis kaip žvėris šiepdavo savo smulkius geltonus
dantis. Nepajėgdamas susidoroti su apėmusiu jį šleikštuliu, jis nustūmė
nuo savęs berniūkštį, kuris atsitraukdamas atgal, nerangiai suklupo ant
bėgių ir gailiai stūgauti.
- Jaunuoli... - iš paskutiniųjų išspaudė senis. - Nereikia... taip... Tai
Vanečka... Jis juk... nesupranta...
Artiomas tik gūžtelėjo pečiais.
- Prašau... Nitro... glicerinas... krepšio... dugne... Vieną tabletę...
Duokite... Aš... negaliu... pats... - visai prastai sušvokštė senis, ir Artio­
mas, pasiknisęs dermatininiame krepšyje, paskubomis užčiuopęs naują
pakuotę ir nagu nuplėšęs foliją, vos sugraibė ketinančią iššokti iš rankų
tabletę ir ištiesė ją seniui. Tas, sunkiai atsidusęs, kaltai nusišypsojo ir
tarė:
- Aš... negaliu... rankos... manęs neklauso... Po liežuviu... - paprašė
jis ir vėl užsimerkė. Artiomas abejodamas pažvelgė į savo juodas rankas,
bet pakluso ir įdėjo slidžią tabletę į senio burną. Nepažįstamasis vos
linktelėjo ir nutilo. Pro juos skubėdami žingsniavo vis nauji pabėgėliai,
bet Artiomas matė tik nesibaigiančią purvinų ilgaaulių batų eilę. Kartas
nuo karto jie kliuvo už juodo pabėgių medžio, ir tuomet iš viršaus pasi­
girsdavo grubūs keiksmai. Į juos tris daugiau niekas nekreipė dėmesio;
paauglys sėdėjo toje pačioje vietoje ir dusliai stūgavo. Abejingai ir net
šiek tiek piktdžiugiškai Artiomas stebėjo, kaip kažkas iš praeivių tyčia

156
kliudė ji batu, ir tas ėmė kaukti dar garsiau, trindamas kumščiais ašaras
ir siūbuodamas į šonus.
Tuo tarpu senis atmerkė akis, sunkiai atsiduso ir pralemeno:
- Esu labai jums dėkingas... Man jau geriau... Gal padėtumėte man
atsikelti?
Artiomas prilaikė jo ranką, kol tas stengėsi atsistoti, ir, pakabinęs
automatą už peties, paėmė senio krepšį. Senis nušlubčiojo priėjo prie
berniuko ir švelniai ėmė įkalbinėti jį atsikelti. Tas nuskriaustai riaumojo,
o kai pamatė priėjusį Artiomą, piktai sušnypštė, ir seilė vėl ėmė lašėti
nuo jo atsivėpusios apatinės lūpos.
- Suprantate, juk ką tik nusipirkau vaistų, - pratrūko atsipeikėjęs
senis, - juk specialiai čia atėjau dėl jų, į tokią tolumą, pas mus, žinote, jų
negalima gauti, niekas neatveža, ir nėra kieno paprašyti, o mano kaip tik
buvo bebaigę, aš paskutinę tabletę suvartojau pakeliui, kai Puškino stotyje
mūsų nenorėjo praleisti, žinote, juk ten dabar fašistai, tiesiog formali
betvarkė, tik pamanyk, Puškino stotyje - fašistai! Aš girdėjau, ją norį
net pervadinti, ar tai į Hitlerio, ar į Šilerio... Nors, aišku, jie apie Šilerį
nėra nieko girdėję, tai tik mūsų inteligentiniai spėjimai. Ir įsivaizduojate,
mūsų ten nenorėjo praleisti, tie vyrukai su svastikomis ėmė tyčiotis iš
Vanečkos, bet ką jis jiems gali atsakyti, vargšas berniukas, sergantis tokia
liga? Aš labai susijaudinau, pasidarė bloga su širdim, ir tik tada mus pa­
leido. Apie ką čia aš? Ak, taip! Ir, suprantate, tyčia paslėpiau giliau, kad
nerastų, jeigu kas sugalvotų apieškoti, dar ims klausinėti, juk žinote, gali
neteisingai suprasti, ne visi žino, kas tai per vaistas... Ir staiga tie šūviai!
Aš nubėgau, kiek pajėgiau, man dar Vanečką teko tempti, jis pamatė
gaidelius ant pagaliuko ir nenorėjo niekur eiti. Ir iš pradžių, žinote, visai
nestipriai taip sugėlė, pamaniau, gal praeis, neprireiks vaistų, jie juk dabar
brangesni už auksą, bet supratau, kad nieko nebus. Tik ketinau išsitraukti
tabletę, ir mane kaipmat surietė. O Vanečka juk nieko nesupranta, aš
jau seniai bandau jį išmokyti paduoti man tabletes, kai man bloga, bet
jis niekaip negali suprasti, tai pats jas valgo, tai nei iš šio nei iš to išima
jas ir man kiša. Aš jam dėkoju, šypsausi, ir jis man šypsosi, žinote, taip
džiugu, mykauja linksmai, bet kai reikia, niekada dar nėra padavęs. Ne
duok, Dieve, man kas nors nutiks: juk juo visiškai niekas nepasirūpintų,
aš negaliu net įsivaizduoti, kas jam tuomet nutiktų!
Senis vis kalbėjo ir kalbėjo, pataikaujančiai žvelgdamas Artiomui į
akis, o tas kažkodėl jautėsi labai nejaukiai. Nors senis šlubčiojo iš visų

157
jėgų, Artiomui vis tiek atrodė, kad jie juda pernelyg lėtai, ir vis mažiau
žmonių pasivydavo juos. Panašu, kad greitai jie liks paskutiniai. Vanečka
šleivai žingsniavo seniui iš dešinės, įsikibęs jam į ranką, ir jo nerūpestin­
ga veido išraiška vėl grįžo. Kartas nuo karto jis ištiesdavo dešinę ranką
į priekį ir susijaudinęs šūkavo, rodydamas į kokį nors daiktą, numestą
ar pamestą paskubomis bėgančiųjų iš stoties, ar tiesiog į tamsą, kurį vis
labiau tirštėjo priekyje.
- Atleiskite, o kuo jūs vardu, jaunuoli? Nes kažkaip, žinote, šnekučiuo­
jamės, o vienas kitam dar neprisistatėme... Artiomas? Labai malonu, o
aš Michailas Porfirjevičius. Porfirjevičius, visiškai teisingai. Tėvo vardas
buvo Porfirijus, retas vardas, suprantate, ir Sovietų laikais kai kurioms
organizacijoms net kildavo klausimų, tais laikais kitokie vardai buvo
madingi: Vladilenas arba Stalina... O jūs pats iš kur? Iš VDNH? O štai
mes su Vanečka iš Barikadų stoties, aš ten gyvenau kadaise, - senis
droviai nusišypsojo, - žinote, ten toks pastatas stovėjo, aukštybinis,
visai šalia metro... Nors jūs turbūt jau ir nebeatsimenate jokių pastatų...
Prašau atleiskite, kiek jums metų? Na, nesvarbu visa tai, aišku. Aš ten
turėjau dviejų kambarių butuką, pakankamai aukštai, ir toks nuostabus
vaizdas atsiverdavo į centrą. Butukas nedidelis, bet, žinote, labai jaukus,
grindys, žinoma, ąžuolinio parketo, kaip ir pas visus ten, virtuvėlė su
dujine virykle. Dieve, aš dabar galvoju, koks patogumas turėti dujinę
viryklę, o tada spjaudžiausi, norėjau elektrinės, tik negalėjau niekaip
sutaupyti. Įėjus, dešinėje ant sienos Tintoretto reprodukcija, gerame
paauksuotame rėme, šitoks grožis! Lova buvo tikra, su pagalvėmis ir
paklode, viskas visada švaru, didelis darbo stalas, su tokia lempa ant
kojelės, su spyruoklėmis, taip ryškiai švietė. O svarbiausia, knygų len­
tynos, iki pat lubų. Man tėvas paliko didelę biblioteką, o dar ir aš pats
rinkau, ir darbui, ir šiaip domėjausi. Ak, na ko aš jums visa tai pasa­
koju, jums tikriausiai visai neįdomu, senio paistalai... O aš iki šiol visa
tai prisimenu, viso to, suprantate, labai trūksta, ypač stalo ir knygų, o
pastaruoju metu kažkodėl labiausiai ilgiuosi lovos. Čia juk savęs nepa­
lepinsi, pas mus ten tokios medinės lovos stovi, žinote, savadarbės, o
kartais tenka miegoti tiesiog ant grindų, ant kokių nors skudurų. Bet
tai nieko, svarbiausia juk čia, - jis parodė į savo krūtinę, - svarbiausia
tai, kas vyksta viduje, o ne išorėje. Svarbiausia - viduje išlikti savimi,
ne apsileisti, o sąlygos, velniop jas, dovanokite, tas sąlygas! Nors lovos
kažkodėl, žinote, labiausiai...

158
 Jis nenutilo nei minutei, ir Artiomas klausėsi jo su mandagiu susido­
mėjimu, nors niekaip negalėjo įsivaizduoti, koks jausmas gyventi aukš-
tybiniame pastate, ir kai atsiveria vaizdas, ar kai į viršų galima pakilti
per kelias sekundes, nes ten net ne eskalatorius, o liftas kelia.
Kai Michailas Porfirjevičius trumpam nutilo, kad atgautų kvapą, jis
nutarė pasinaudoti pauze, kad grąžintų pokalbį į reikiamą vagą. Kaip
bebūtų, reikėjo eiti per Puškino stotį (ar jau Hitlerio?), persėsti į Če­
chovo, o iš ten jau į išsvajotąjį Polisą.
- Nejaugi Puškino stoty tikri fašistai? - paklausė jis.
- Ką jūs kalbate? Fašistai? Ak, taip... - sutriko senis. - Taip taip, žino­
te, tokie skustagalviai, ant rankovių raiščiai, tiesiog baisu. Virš įėjimo į
stotį ir visur stotyje kabo ženklai, žinote tokie, kur anksčiau žymėjo, kad
praėjimo nėra: juoda figūrėlė raudoname apskritime, perbraukta linija.
Pamaniau, kad tai kažkokia klaida, per daug tų ženklų visur, ir neatsar­
giai užklausiau. Pasirodo, tai jų naujasis simbolis. Reiškia, kad juočkiams
įeiti draudžiama ar kad jie patys yra uždrausti, kvailystė kažkokia.
Artiomą net nupurtė išgirdus žodį „juočkiai". Jis su išgąsčiu pažvelgė
į Michailą Porfirjevičių ir atsargiai paklausė:
- Nejaugi ten tikrai yra juočkių? Nejaugi jie ir ten prasiveržė? - O
galvoje karštligiškai sukosi panikos karuselė: kaip tai nutiko, jis juk nei
savaitės neišbuvo kelyje, nejaugi VDNH krito, ir juočkiai jau atakuoja
Puškino stotį? Nejaugi jo misija žlugo? Jis nespėjo, nesugebėjo? Viskas
buvo beprasmiška? Ne, to negali būti, juk būtinai pasklistų gandai, tegul
iškreipiantys pavojų, bet bent kokie nors gandai visgi būtų... Nejaugi?
Bet juk tada viskam galas...
Michailas Porfirjevičius baimingai pažvelgė į jį ir atsargiai paklausė,
pasitraukdamas į šoną vieno žingsnio atstumu:
- O jūs pats, prašau atleiskite, kokios ideologijos laikotės?
- Aš, šiaip jau, jokios, - užsikirto Artiomas. - O ką?
- O koks jūsų požiūris į kitas tautybes, tarkim kaukaziečius?
- O prie ko čia kaukaziečiai? - sutriko Artiomas. - Šiaip tai aš nela­
bai skiriu tautybes. Na, prancūzai arba vokiečiai, amerikiečiai anksčiau
buvo. Bet juk jų tikriausiai visai nebeliko... O kaukaziečių aš, atvirai
kalbant, nepažįstu visai, - nevykusiai prisipažino jis.
- Tai kaukaziečius jie juočkiais ir vadina, - paaiškino Michailas
Porfirjevičius, stengdamasis suprasti ar nebando Artiomas jo apgauti,
apsimesdamas kvaileliu.

159
 - Bet juk kaukaziečiai, jeigu aš teisingai suprantu, yra eiliniai žmo­
nės? - pasitikslino Artiomas. - Aš tik šiandien pamačiau keletą jų...
- Patys paprasčiausi! - raminančiai patvirtino Michailas Porfirjevi-
čius. - Visiškai normalūs žmonės, tik šie galvažudžiai nusprendė, kad jie
kažkuo skiriasi nuo jų, ir dėl to persekioja juos. Tiesiog nežmoniška! Jūs
tik įsivaizduokite, pas juos ten į lubas, tiesiai virš bėgių, įtaisyti kabliai,
ir ant vieno jų kabojo žmogus, tikras žmogus. Vanečka taip susijaudino,
ėmė badyti jį pirštu, riaumoti, o tie išgamos iškart atkreipė į jį dėmesį.
Išgirdęs savo vardą paauglys atsisuko ir įbedė į senį savo blausų žvilgs­
nį. Artiomui pasirodė, kad jis klausosi ir net šiek tiek supranta, apie ką
eina kalba, bet jo vardas daugiau nepasikartojo, ir jis greitai prarado
susidomėjimą Michailu Porfirjevičiumi, perjungęs dėmesį į bėgius.
- Ir, jeigu mes prakalbome apie tautas, jie ten, sprendžiant iš visko,
labai garbina vokiečius. Juk tai vokiečiai išrado jų ideologiją, jūs tikriau­
siai žinote, ką aš jums žadu papasakoti, - paskubomis pridūrė Michai­
las Porfirjevičius, ir Artiomas neužtikrintai linktelėjo, nors iš tiesų jis
nieko nežinojo, tiesiog nenorėjo pasirodyti neišmanėliu. - Žinote, visur
kabo vokiški ereliai, svastikos, kažkokios frazės vokiečių kalba, Hitle­
rio citatos: kažkas apie narsą, išdidumą ir panašiai. Kažkokie ten pas
juos paradai, maršai. Kol mes ten stovėjom ir aš bandžiau juos įkalbėti
neskriausti Vanečkos, per platformą visi marširavo ir dainavo. Kažką
apie dvasios didybę ir mirties niekinimą. Bet, šiaip, žinote, jie sėkmingai
pasirinko vokiečių kalbą. Ji tiesiog sutverta tokiems dalykams. Aš, su­
prantate, šiek tiek moku vokiškai... Štai, pažvelkite, pas mane čia kažkur
užrašyta... Maišydamas kojas, jis išsitraukė iš vidinės striukės kišenės
nučiupinėtą užrašų knygutę. - Lukterkite sekundėlę, pašvieskite man,
būkite malonus... Kur gi tai buvo? Ak, štai!
Geltoname šviesos apskritime Artiomas pamatė šokinėjančias loty­
niškas raides, kruopščiai išraitytas užrašų knygutės lape ir net rūpes­
tingai apibrėžtas rėmeliu su graudžiomis vinjetėlėmis:
Du stirbst. Besitz stirbt.
Die Sippen sterben.
Der einzig lebt - wir wissen es
Der Toten Tatenruhm.
Lotyniškas raides Artiomas taip pat galėjo skaityti, išmoko iš kažko­
kio prieštvaninio mokyklinio vadovėlio, atkapstyto stoties bibliotekoje.
Neramiai pažvelgęs atgal, jis vėl apšvietė knygutę. Žinoma, jis nieko
negalėjo suprasti.

160
 - Kas tai? - paklausė jis, vėl ragindamas eiti paskui save Michailą
Porfirjevičių, paskubomis slėpusį knygutę į kišenę ir mėginusį pajudinti
iš vietos Vanečką, kuris dabar kažkodėl užsispyrė ir ėmė nepatenkintai
riaumoti.
- Tai eilėraštis, - šiek tiek įsižeidęs, kaip pasirodė Artiomui, atsakė
senis. - Žuvusiems kariams atminti. Aš, aišku, nesiimčiau išversti eilė­
mis, tai maždaug taip: “Tu mirsi. Mirs visi tavo artimieji. Valdos išnyks.
Liks tik žuvusiųjų karių šlovės atminimas”. Bet kaip vis dėlto silpnai
skamba rusiškai, a? O vokiškai - tiesiog griaudi! „Der toten tatenrum/“
Tiesiog šiurpas ima! Taip... - staiga užsikirto jis, matyt, susigėdęs savo
susižavėjimo.
Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Artiomą erzino tai, kad jie tikriausiai jau
eina paskutiniai, ir neaišku, kas vyksta jiems už nugarų. O jis dar privalo
sustoti vidury tarpustotės, kad išklausytų eilėraštį. Bet prieš savo valią
jis vis ridinėjo ant liežuvio paskutines eilutes, ir kažkodėl dabar prisi­
minė savo draugą Vitaliką, su kuriuo jie ėjo tada prie Botanikos sodo.
Vitalikas-Rakštis, kurį nušovė įsilaužėliai, mėginantys patekti į stotį per
pietinį tunelį. Tas tunelis visada buvo laikomas saugiu, todėl Vitaliką ten
ir pastatė, jam tuo metu buvo tik aštuoniolika metų, o Artiomui sukako
šešiolika. Ir juk tarėsi vakare pas Ženką eiti, jam kaip tik pažįstamas tur­
ginis atvežė kažkokių naujų ypatingų kvaišalų. Tiesiai į galvą pataikė, ir
vidury kaktos tik tokia maža juoda skylutė liko, o iš galo pusę pakaušio
nukirto. Ir viskas. „Tu mirsi..." Kažkodėl labai ryškiai iškilo atmintyje
Chanterio pokalbis su Suchojumi, kai Suchojus tarė: „O jeigu ten nieko
nėra?" Numirsi, ir jokio tęsinio nėra. Viskas. Nieko nebeliks. Kažkas,
aišku, dar prisimins, bet neilgai. „Mirs ir tavo artimieji", ar kaip ten?
Artiomą ėmė krėsti šaltis. Kai Michailas Porfirjevičius pagaliau nutraukė
tylą, jis net apsidžiaugė.
- O Jums, kartais, su mumis nepakeliui? Nejaugi jūs ketinate ten
išeiti? Turiu omenyje, nusukti nuo kelio? Aš jums labai labai nerekomen­
duočiau šito daryti, Artiomai. Jūs neįsivaizduojate, kas ten dedasi. Gal
geriau jūs eikite su mumis iki Barikadų stoties? Aš su dideliu malonumu
dar pabendraučiau su jumis!
Artiomui vėl teko neužtikrintai linksėti ir mykti kažką nesuprantamo:
jis juk negalėjo kalbėtis su pirmu pasitaikiusiu, kad ir su tokiu nekaltu
seniu, apie savo kelionės tikslą. Michailas Porfirjevičius, neišgirdęs nieko
konkretaus, vėl nutilo.

161
 Jie ėjo tylėdami dar pakankamai ilgą laiką, už nugarų lygtai viskas
buvo ramu, ir Artiomas pagaliau atsipalaidavo. Netrukus tolumoje
sumirgėjo švieselės, iš pradžių silpnai, paskui vis ryškiau. Jie artinosi
prie Kuznecko tilto.
Apie čionykštes taisykles Artiomas nieko nežinojo, todėl nutarė dėl
visą ko paslėpti savo ginklą kuo toliau. Įsukęs jį į marškinius, Artiomas
sukišo automatą gilyn į kuprinę.
Kuznecko tiltas buvo gyvenamoji stotis, ir maždaug penkiasdešimt
metrų iki įėjimo į platformą, buvo gana tvirtai įrengtas kontrolinis
postas, tiesa, tik vienas, bet su prožektoriumi, ir parengta kulkosvai­
džio pozicija. Kulkosvaidis buvo apmautas, bet šalia sėdėjo labai storas
vyras sutrintoje žalioje uniformoje ir valgė kažkokį jovalą iš apdaužyto
kareiviško dubenio. Dar du panašiai apsirengę žmonės, su nerangiai
permestais per pečius automatais, kabinėdamiesi tikrino išeinančiųjų
iš tunelio dokumentus. Prie jų driekėsi nedidelė eilė: visi tie pabėgėliai
iš Kinų kvartalo, aplenkę Artiomą, kol jis vilkosi su Michailu Porfirje-
vičiumi ir Vanečka. Įleidinėjo lėtai ir nenoriai, kažkokio vaikino išvis
neįleido, ir jis dabar pasimetęs stovėjo nuošalyje, nežinodamas ką jam
daryti, mėgindamas vis prieiti prie tikrintojo, bet tas kaskart nustumda­
vo jį atgal ir kvietė kitą iš eilės. Kiekvienas praeinantis buvo kruopščiai
apieškomas, ir jiems matant, vieną vyrą, pas kurį rado nedeklaruotą
Makarovo pistoletą, iš pradžių išstūmė iš eilės, o po to, kai jis bandė
ginčytis, surangė ir kažkur išvedė.
Artiomas ėmė muistytis, nujausdamas gręsiančius nemalonumus.
Michailas Porfirjevičius nustebęs pažvelgė į jį, ir Artiomas tyliai pa­
šnabždėjo, kad jis irgi turi ginklą, bet senis tik raminančiai linktelėjo ir
pažadėjo, kad viskas bus tvarkoje. Ne tiek Artiomas juo suabejojo, kiek
jam tiesiog buvo labai įdomu, kaip būtent jis ketino sutvarkyti šį reikalą,
tačiau senis tik paslaptingai šypsojosi.
Tuo metu artėjo jų eilė, ir pasieniečiai dabar dorojo kažkokios ne­
laimingos, maždaug penkiasdešimties, moters plastikinį krepšį, kuri
ėmė skųstis, vadindama muitininkus Erodais, stebėdamasi, kaip jie iki
šiol stovi ant šitos žemės. Artiomas viduje su ja sutiko, bet nusprendė
neišsakyti savo nuomonės garsiai. Kaip reikiant pasirausęs, patenkintai
švilptelėjęs, apsauginis ištraukė iš krūvos nešvarių apatinių keletą prieš­
pėstinių granatų ir pasiruošė klausytis moters pasiaiškinimų. Artiomas
buvo įsitikinęs, kad moteris tuojau papasakos graudžią istoriją apie

162
anūką, kuriam šie neaiškūs daikčiukai reikalingi darbui: suprantate, jis
dirba suvirintoju, ir tai kažkokios suvirinimo aparato detalės, ar kad ji
tiesiog rado šias granatas ir skubėjo priduoti jas kompetentingiems or­
ganams. Bet pilietė pasielgė paprasčiau - ji žengė į šoną keletą žingsnių,
sušnypštė prakeiksmą ir atsitraukė atgal į tunelį, skubėdama pasislėpti
tamsoje. Kulkosvaidininkas padėjo dubenį su maistu į šoną ir griebėsi
už savo agregato, bet vienas iš dviejų pasieniečių, matyt vyriausiasis,
gestu jį sustabdė. Tas, nusivylęs atsiduso ir grįžo prie košės, o Michailas
Porfirjevičius žengė žingsnį į priekį, laikydamas paruošęs savo pasą.
Keista, bet vyriausiasis apsaugininkas, kuris ką tik, be mažiausios
sąžinės graužaties, iškniso iš pažiūros nekaltos moters krepšį, greitai
pravertė senio knygutę, o į Vanečką visai neatkreipė dėmesio, lyg jo ir
nebūtų. Atėjo Artiomo eilė. Jis pasiruošęs ištiesė liesam ūsuotam pa­
sieniečiui savo dokumentus, ir tas ėmė kruopščiai nagrinėti kiekvieną
puslapį, ypač ilgai užlaikydamas žibintuvėlio šviesą ant antspaudų, ir
ne mažiau kaip penkis kartus perkėlinėjo savo žvilgsnį nuo Artiomo
fizionomijos ant nuotraukos, nepatikliai kosčiojo, o Artiomas stengėsi
apsimesti nekaltu ir draugiškai šypsojosi.
- Kodėl pasas sovietinio pavyzdžio? - griežtai pagaliau paklausė
pasienietis, nežinodamas prie ko dar prikibti.
- Taigi aš dar mažas buvau, kai tikrieji buvo. O vėliau jau mūsų admi­
nistracija išdavė ant tokio blanko, kokį turėjo, - paaiškino Artiomas.
- Netvarka, - susiraukė ūsuotas. - Parodykite kuprinę.
Michailas Porfirjevičius priėjo prie pasieniečio neleistinai arti ir ėmė
jam paskubomis šnibždėti:
- Konstantinai Aleksejevičiau, suprantate, šis jaunuolis - mano pa­
žįstamas. Labai padorus vaikinas, aš asmeniškai galiu už jį atsakyti.
Pasienietis atvėrė Artiomo krepšį ir, įleidęs ten ranką, kas privertė
Artiomą sustingti, sausai ištarė:
- Penki, - ir kol Artiomas bandė susigaudyti, ką gi jis turi omenyje,
Michailas Porfirjevičius ištraukė iš kišenės šovinių saujelę ir, greitai
suskaičiavęs penkis vienetus, įmetė į pradarytą lauko krepšį, kabantį
ant tikrinusiojo šono.
Tačiau tuo momentu Konstantino Aleksejevičiaus ranka tęsė savo
kelionę po Artiomo kuprinę, ir matyt, aptiko kažką vertingo, nes jo
veide staiga atsirado susidomėjimo išraiška.
Artiomas pajuto, kaip jo širdis nusirito į kulnus, ir užsimerkė.

163
 - Penkiolika, - šaltai ištarė ūsuotas.
Kelio atgal vis tiek nebuvo, todėl Artiomas suskaičiavo dar dešimt
šovinių ir subėrė juos į tą patį krepšį. Ne vienas raumuo nesukruto pa­
sieniečio veide, ir Artiomas, sužavėtas geležine šio žmogaus ištverme,
tiesiog žengė žingsnį į šoną - kelias Kuznecko tilto link buvo laisvas.
Kitas penkiolika minučių Artiomas ginčijosi su Michailu Porfirje-
vičiumi, kuris užsispyręs atsisakė paimti iš Artiomo penkis šovinius,
tvirtindamas, kad jo skola žymiai didesnė, ir taip toliau.
Kuznecko tiltas niekuo ypatingai neišsiskyrė nuo daugumos kitų
stočių, kuriose Artiomui teko būti savo kelionės metu. Visur tas pats
marmuras ant sienų ir granito grindys, čia nebent arkos buvo kiek kito­
kios, aukštos ir plačios, sukuriančios nepaprastos erdvės pojūtį.
Bet keisčiausia buvo kas kita: abiejuose takuose stovėjo pilni sąstatai,
tokie didžiuliai, tokie neįtikėtinai ilgi, kad užėmė beveik visą stotį. Lan­
gai jaukiai švietė iš vidaus šilta šviesa, prasiskverbiančia pro spalvotas
užuolaidas, durys buvo svetingai atvertos... Tai nebuvo panašu į tai, ką
Artiomui teko matyti anksčiau. Taip, buvo išblukę prisiminimai apie su
gaudesiu pralekiančius traukinius ryškiai apšviestais langais - prisimi­
nimai iš tolimos vaikystės, bet jie buvo migloti, neryškūs, trumpalaikiai,
kaip ir kitos mintys apie tai, kas buvo anksčiau: tik pabandai įsivaizduoti
kažką detaliau, atkurti atmintyje smulkmenas, kaip sunkiai pagaunamas
vaizdas tuoj pat ištirpsta, nuteka, kaip vanduo pro pirštus, ir prieš akis
nieko nebelieka... O kai jis paaugo, matė tik įstrigusį ties išvažiavimu
iš tunelio sąstatą Rygos stotyje ir pavienius vagonus Kinų kvartale ir
Taikos Prospekto stotyje.
Artiomas sustingo vietoje, apžavėtas žiūrėdamas į sąstatus, perskai­
čiuodamas vagonus, tirpstančius migloje priešingame platformos gale,
prie perėjimo į Raudonąją liniją. Ten, apšviesta ryškiu elektrinės šviesos
apskritimu, kabėjo raudona vėliava, o po ja stovėjo du automatininkai
vienoda žalia uniforma ir kepurėmis, iš tolo atrodantys tokie juokingai
maži, kad priminė žaislinius kareivėlius.
Artiomas turėjo tris tokius, anksčiau, kai dar gyveno su mama: vie­
nas - vadas, su ištrauktu iš dėklo mažyčiu pistoletu, kažką šaukiantis
atsigręžęs atgal tikriausiai kvietė savo būrį paskui save į mūšį. Kiti du
stovėjo tiesiai, prispaudę prie krūtinės automatus. Kareivėliai, turbūt,
buvo iš skirtingų rinkinių, ir žaisti jais niekaip nepavykdavo: vadas ver­
žėsi į mūšį, ragindamas savo narsius karius, o tie du buvo sustingę savo

164
poste, visai kaip pasieniečiai Raudonojoje linijoje, ir jiems visai nerūpėjo
mūšis. Keista, tuos kareivėlius jis atsiminė labai gerai, o motinos veido
niekaip negalėjo prisiminti...
Kuznecko tilto stotyje buvo sąlyginai tvarkinga. Šviesa čia, kaip ir
VDNH, buvo avarinė, palei lubas buvo įrengta kažkokia mįslinga geleži­
nė konstrukcija, galbūt anksčiau, ji buvo naudojama stoties apšvietimui.
Be traukinio stotyje nebuvo visiškai nieko įdomaus.
- Aš esu girdėjęs, kad metro yra daug nepaprastai gražių stočių, o iš
tikrųjų visos jos beveik vienodos, - pasidalino Artiomas savo nusivylimu
su Michailu Porfirjevičiumi.
- Na ką jūs, jaunuoli! Čia tokių gražių yra, jūs nepatikėsite! Štai,
pavyzdžiui, Komjaunimo stotis ant Žiedo, tikri rūmai! - ėmė karštai
įtikinėti jį senis. - Ten didžiulis pano, žinote, ant lubų. Su Leninu ir
kitomis nesąmonėmis, tiesa... Oi, ką gi aš šneku, - greitai užsikirto jis
ir pašnibždomis paaiškino Artiomui: - Stotyje apstu šnipų, agentų iš
Sokolnikų linijos, tai yra iš Raudonosios, jūs man atleiskite, aš ją vis
senoviškai vadinu... Todėl čia reikia atsargiau. Vietinė valdžia lyg ir
nepriklausoma, bet pyktis su raudonaisiais nesinori, nes tie pareikalaus
ką nors įduoti, tai gali ir įduoti. Nekalbant apie žmogžudystes, - visai
tyliai tarė jis ir vogčiomis apsidairė. - Susiraskime vietą poilsiui, aš, tiesą
sakant, gerokai nuvargau, o ir jūs, man atrodo, vos ant kojų pastovite.
Pernakvosime, o paskui vėl leisimės į kelionę.
Artiomas linktelėjo: ši diena iš tiesų buvo be galo ilga ir įtempta, ir
poilsis buvo tiesiog būtinas.
Pavydžiai atsidusdamas ir neatitraukdamas akių nuo sąstato, Artio­
mas žingsniavo paskui Michailą Porfirjevičių. Iš vagonų sklido kažkieno
linksmas juokas ir balsai, greta durų stovėjo pavargę po darbo dienos
vyrai, rūkantys ir apt arinėj antys praėjusios dienos įvykius kartu su kai­
mynais. Susirinkusios aplink stalą, senutės gėrė arbatą po maža lempute,
kabančia ant susivėlusio laido, aplink lakstė vaikai. Visa tai irgi buvo ne­
įprasta Artiomui: VDNH vyravo įtampa, žmonės visada buvo pasiruošę
viskam. Taip, susirinkdavo vakarais su draugais tyliai pasėdėti pas ką
nors palapinėje, bet to niekada nėra buvę, kad visos durys būtų plačiai
atvertos, vieni pas kitus nesivaržydami eina į svečius, visur vaikai... Per
daug laiminga buvo ši stotis.
- O kuo jie čia verčiasi? - neištvėrė Artiomas, vydamasis senį.
- Kaip, negi Jūs nežinote? - mandagiai nusistebėjo Michailas Porfir­
jevičius. - Juk tai Kuznecko tiltas! Čia geriausi metro technikai, didelės

165
dirbtuvės. Jiems čia iš Sokolnikų linijos veža prietaisus taisyti, ir net iš
Žiedo. Klesti klesti. Va čia gyventi! - svajingai atsiduso jis. - Bet pas
juos su tuo griežtai...
Veltui Artiomas tikėjosi, kad jiems irgi pavyks išsimiegoti vagonuo­
se, ant sofų. Salės viduryje buvo didelių palapinių eilė, panašių į tas,
kokiose jie gyveno VDNHy ir ant vienos iš jų tvarkingai buvo užrašyta:
VIEŠBUTIS. Kartu su jais nusidriekė eilė pabėgėlių, bet Michailas Por-
firj evičius, pasikvietęs į šalį administratorių, pašnibždėjo jam kažką
stebuklingo, prasidedančio „Konstantinu Aleksejevičiumi", ir klausimas
buvo išspręstas.
- Mums čionai, - kviečiančiu gestu nurodė jis, ir Vanečka džiugiai
šuktelėjo.
Čia net vaišino arbata, ir už ją nieko papildomai nereikėjo mokėti, ir
čiužiniai ant grindų buvo tokie minkšti, kad atsigulus, visiškai nesinorėjo
atkelti. Artiomas atsargiai pūsdamas vėsino arbatą ir įdėmiai klausėsi
senio, kuris degančiu žvilgsniu, pamiršęs apie savo stiklinę, pasakojo:
- Jie juk valdo ne visą šaką. Apie tai, žinoma, niekas nekalba, ir rau­
donieji šito niekada nepripažins, bet Universitetas ne jų valdžioje, ir
viskas, kas už Universiteto, taip pat! Taip taip, Raudonoji linija tęsiasi
tik iki Sporto. Ten, žinote, už Sporto stoties prasideda labai ilga tarpus-
totė, kadaise ten buvo stotis Leninskije Gory, vėliau ją uždarė... Ir štai
kaip tik už Leninskije Gory stoties, kur bėgiai išeina į paviršių, buvo
tiltas. Ir suprantate, nuo sprogimo jis ėmė griūti ir vieną dieną visai
sugriuvo, apačion, į upę, dėl to su Universitetu beveik nuo pat pradžių
nebuvo ryšio...
Artiomas gurkštelėjo arbatos ir pajuto, kaip visas kūnas saldžiai
sustingsta belaukiant kažko paslaptingo, nepaprasto, kas prasideda už
kabančių virš bedugnės nutrauktos Raudonosios linijos bėgių toli pie­
tvakariuose. Vanečka įnirtingai graužė nagus ir, patenkintas apžiūrėjęs
savo triūso rezultatus, vėl ėmėsi darbo. Artiomas pažvelgė į jį beveik su
simpatija ir pajautė dėkingumą šiam mielam vaikui už tai, kad jis tyli.
- Žinote, mes turime nedidelį būrelį Barikadų stotyje, - droviai
nusišypsojo Michailas Porfirj evičius, - susirenkame vakarais, kartais
pas mus iš 1905 metų gatvės ateina, o dabar ir iš Puškino stoties visus
kitaip mąstančius išvarė, ir Antonas Petrovičius pas mus persikėlė...
Niekai, aišku, paprastos literatūrinės vakaronės, na, ir apie politiką
kartais pasišnekam... Ten, žinote, Barikadų stotyje, išsilavinusiųjų irgi

166
nelabai mėgsta, ko tik neišgirsi: ir kad utėlėta inteligentija, ir kad penk­
toji kolona... Tad mes ten slapčia. Bet štai Jakovas Josifovičius sakė,
kad, esą, Universitetas nežlugo. Kad jiems pavyko blokuoti tunelius,
ir kad ten vis dar yra žmonių. Ne paprasti žmonės, o... Suprantate, ten
kažkada Maskvos valstybinis universitetas buvo, juk tai jo garbei stotis
pavadinta. Ir štai, esą, kai kuriems profesoriams ir studentams pavyko
išsigelbėti. Ir dabar ten įsteigė tokį intelektualų centrą, žinote... Bet, tai,
tikriausiai, tik legendos. Ir kad ten išsilavinę žmonės laiko valdžią savo
rankose, visas tris stotis valdo rektorius, o kiekvienai stočiai vadovauja
dekanas - visi yra renkami tam tikrai kadencijai. Ten ir mokslas ne­
stovi vietoje - visgi studentai, žinote, aspirantai, dėstytojai! Ir kultūra
neblėsta, ne taip kaip pas mus, ir rašo kažką, ir paveldas mūsų nepa­
mirštamas... O Antonas Pętrovičius net sakė, kad jam vienas inžinierius
išdavė paslaptį, kad jie net rado būdą kaip iškilti į paviršių, patys kūrė
apsauginius kostiumus, ir kartais jų žvalgai pasirodo metro... Sutikite,
skamba neįtikėtinai! - pusiau klausdamas pridūrė Michailas Porfirje-
vičius, žvelgdamas Artiomui į akis, ir kažką labai ilgesingo jis pastebėjo
jo žvilgsnyje, nedrąsią, pavargusią viltį, kad vos kostelėjęs, jis atsiliepė
kaip galėdamas užtikrinčiau:
- Kodėl? Skamba visai įtikinamai! Štai juk yra Polisas, pavyzdžiui,
aš girdėjau, ten irgi...
- Taip, nuostabi vieta - Polisas, tik kaip dabar ten patekti? Be to aš
girdėjau, kad taryboje valdžią vėl perėmė kariškiai...
- Kokioje taryboje? - kilstelėjo antakį Artiomas.
- Na kaip gi? Polisą valdo taryba. O ten, žinote, autoritetingi žmo­
nės - arba bibliotekininkai, arba kariškiai. Na, apie Biblioteką Jūs tikrai
turite žinoti, pasakoti nėra prasmės, bet štai kitas Poliso įėjimas kadaise
buvo pačioje Gynybos ministerijoje, kiek pamenu, ar, bent jau, ji buvo
kažkur netoliese, ir generaliteto dalis tada spėjo evakuotis. Iš pat pradžių
kariškiai perėmė valdžią, Polisą gana ilgai valdė tokia, žinote, chunta*.
Bet žmonėm nelabai patiko jų valdymas, buvo kruvinos riaušės, bet tai
seniai, gerokai prieš karą su raudonaisiais. Tada jie nusileido, ir buvo
įkurta toji taryba. Ir taip įvyko, kad joje susibūrė dvi frakcijos - biblio­
tekininkai ir kariškiai. Keistas derinys, žinoma, vargu ar kariškiai daug
gyvų bibliotekininkų yra sutikę savo ankstesniame gyvenime. O čia taip

* Chunta - valdymo forma, kuomet šalį valdo karinių lyderių taryba.

167
gavosi. Ir tarp šių frakcijų dabar nuolatinės rietenos, savaime supranta­
ma: tai vieni ima viršų, tai kiti. Kai buvo karas su raudonaisiais, gynyba
buvo svarbiau nei kultūra, ir kariškiai turėjo persvarą. Prasidėjo taikus
gyvenimas - bibliotekininkai vėl atgavo įtaką. Ir taip pas juos, supranta­
te, visą laiką, kaip švytuoklė. Dabar teko girdėti, kariškiai turi stipresnes
pozicijas, ir vėl ten įvedė discipliną, žinote, komendanto valandą ir kitus
gyvenimo džiaugsmus, - tyliai šyptelėjo Michailas Porfirjevičius. -
Patekti ten dabar ne ką lengviau nei į Smaragdinį miestą... Taip mes
Universitetą vadiname, ir tas stotis, kurios šalia jo yra, juokaudami...
Juk reikia arba per Raudonąją liniją eiti, arba per Hanzą, bet ten taip
paprastai nepraeisi, patys suprantate. Anksčiau, iki fašistų, per Puškino
stotį galima buvo į Čechovo patekti, o ten iki Borovicko stoties tik viena
tarpustotė. Negera, tiesa, tarpustotė, bet man, kai jaunesnis buvau, yra
tekę ir ten pabuvoti.
Artiomas nepraleido progos pasidomėti, kas gi tokio negero minėtoje
tarpustotėje, ir senis nenorom atsakė:
- Suprantate, ten tunelio viduryje stovi sudegintas sąstatas. Aš ten
jau senokai nesu buvęs, nežinau, kaip dabar, bet anksčiau ten ant sėdy­
nių gulėjo ir sėdėjo apdegę žmonių kūnai... Tiesiog siaubinga. Aš pats
nežinau, kaip tai nutiko, ir tik iš pažįstamų girdėjau apie tai, kas ten
įvyko, deja, niekas tiksliai negalėjo man pasakyti. Per tą traukinį labai
sunku pereiti, o apeiti jo niekaip neįmanoma, nes tunelis ėmė byrėti, ir
viskas aplink vagonus užversta žemėmis. O traukinio vagonuose negeri
dalykai dedasi, sunku net paaiškinti, aš šiaip jau ateistas, žinote, ir viso­
kiomis mistinėmis nesąmonėmis netikiu, todėl aš tada kaltinau žiurkes
ir kitokius padarus... Bet dabar jau aš nesu dėl to tikras.
Šie žodžiai sukėlė Artiomui niūrius prisiminimus apie triukšmą jo
linijos tuneliuose, ir jis neištvėrė, pagaliau, ir papasakojo apie tai, kas
įvyko su jo būriu, o paskui su Burbonu ir, dar šiek tiek padelsęs, pamė­
gino pakartoti paaiškinimus, kuriuos perdavė jam Chanas.
- Na ką jūs, ką jūs, tai juk visiški niekai! - numojo ranka Michailas
Porfirjevičius, griežtai riesdamas antakius. - Aš jau esu girdėjęs apie
tokius dalykus. Ar atsimenate, pasakojau jums apie Jakovą Josifovičių?
Tai štai, jis fizikas, ir kartą man išaiškino, kad tokie psichikos sutrikimai
nutinka, kai žmonės paveikiami itin žemų, ausimi negirdimų, dažnių,
jeigu nepainioju, apie septynis hercus, nors su mano kiaura galva... O
garsas gali atsirasti nei iš šio nei iš to, dėl kažkokių natūralių pokyčių,

168
pavyzdžiui, tektoninių poslinkių ar dar dėl kažko, aš, suprantate, tada
nelabai įdėmiai klausiausi... Bet kad mirusiųjų dvasios? Ir dar vamz­
džiuose? Liaukitės...
Su seniu buvo įdomu. To, apie ką jis pasakojo, Artiomas anksčiau
nebuvo girdėjęs, be to, metro jis matė visai kitu kampu, senamadišką,
smagų, ir viskas, matyt, savo dvasia jis kilo į viršų, o čia jam buvo taip
pat nejauku, kaip ir pirmosiomis dienomis. Ir Artiomas, kuris dažnai
prisimindavo Suchojaus ir Chanterio ginčą, paklausė:
- O kaip manote... Mes... žmonės, turiu omeny... Ar mes dar sugrįšime
ten? Viršun? Ar sugebėsime išgyventi ir grįžti?
Ir tuoj pat pasigailėjo, kad paklausė, nes jo klausimas lyg skustuvu nu­
pjovė visas senio gyslas ir anas bemat suglebo ir tyliai, kimiu balsu tarė:
- Nemanau. Nemanau.
- Bet juk buvo ir kiti metropolitenai, aš girdėjau, Piteryje, ir Minske, ir
Novgorode, - vardino Artiomas mintinai išmoktus pavadinimus, kurie
jam tebuvo tuščias kiautas, lukštas, neturintis prasmės.
- Ak, koks gražus buvo miestas Leningradas! - ilgesingai atsiduso
Michailas Porfirjevičius. - O Admiralitetas, ta smailė... Kokia gracija,
koks grakštumas! O vakarais Nevskio prospekte - žmonės, minios
triukšmas, juokas, vaikai su ledais, jaunutės lieknutės merginos... grojo
muzika... Ypač vasara, ten retai būna geras oras vasarą, kad ir saulė, ir
švarus žydras dangus, bet kai būna... Ir taip, žinote, lengva kvėpuoti...
Jo akys nukrypo Artiomo link, bet žvilgsnis ėjo kiaurai ir ištirpo tam ­
siuose toliuose, kur kilo iš priešaušrio ūko skaidrūs į dulkes pavirtusių
pastatų didingi siluetai, ir Artiomui pasirodė, jeigu jis atsisuktų dabar
per petį, prieš jį iškiltų tas pats gniaužiantis kvapą vaizdas. Senis nutilo
ir giliai atsiduso, ir Artiomas nesiryžo įsiveržti į jo prisiminimus.
- Taip, iš tiesų, buvo metropolitenai, išskyrus Maskvos. Galbūt, kaž­
kur ir išsigelbėjo žmonės... Bet juk pats pagalvokite, jaunuoli! - Michai­
las Porfirjevičius pakėlė viršun gumbuotą pirštą. - Kiek prabėgo metų,
ir nieko. Nei girdėti, nei regėti. Nejaugi per tiek metų nebūtų suradę,
jeigu būtų ieškoję? Ne,- jis nuleido galvą, - nemanau...
O paskui, po penkių minučių tylos, šnibždančiai kreipėsi greičiau į
save nei į Artiomą, atsiduso:
- Dieve, kokį nuostabų pasaulį mes pražudėme...
Sunki tyla stojo palapinėje. Vanečka, užliūliuotas jų tyliu pokalbiu,
miegojo, pravėręs burną ir tyliai šnopuodamas, tik retkarčiais šuniškai

169
suinkšdavo. Michailas Porfirjevičius daugiau nepratarė nė žodžio, ir,
nors Artiomas buvo įsitikinęs, kad jis dar nemiega, nutarė jam nebe-
trukdyti, užsimerkė ir pabandė užmigti.
Jis manė, kad po visko, kas jam nutiko šią labai ilgą dieną, jis užmigs
akimirksniu, bet laikas slinko labai lėtai, čiužinys, neseniai atrodęs
minkštu, spaudė šonus, todėl jam teko gerokai pasimuistyti, kol jis rado,
pagaliau, patogią padėtį. O ausyse vis aidėjo paskutiniai liūdni senio
žodžiai. „Ne. Nemanau". Nebesugrįš tviskantys prospektai, gigantiški
ir nuostabūs pastatai, lengvas gaivinantis vėjelis, šiltą vasaros dieną
kedenantis plaukus ir glostantis veidą, nebegrįš tas dangus, jis niekada
nebebus toks, apie kokį pasakojo senis. Dabar dangus - tai sueinančios
į viršų, apraizgytos supuvusiais laidais briaunotos tunelių lubos, ir taip
bus visada. O anksčiau jis buvo - kaip jis pasakė? Žydras? Švarus?., tai
buvo keistas dangus, visai toks pat, kokį matė Artiomas tada, Bota­
nikos sode, nubarstytas žvaigždėmis, bet ne aksominio mėlynumo, o
šviesiai žydras, kibirkščiuojantis, džiaugsmingas... Ir pastatai buvo iš
tiesų didžiuliai, bet jie neslėgė savo mase, ne, šviesūs, lengvi, lyg išausti
iš saldaus oro, jie sklandė, beveik atsiplėšdami nuo žemės, jų kontūrai
tirpdavo begalinėje aukštumoje. O aplink buvo tiek žmonių! Artiomui
anksčiau dar neteko matyti tiek daug žmonių, nebent tik Kinų kvartale,
bet čia jų buvo dar daugiau, visa erdvė ciklopinių pastatų papėdėse buvo
užpildyta žmonėmis. Jie zujo aplink, o vaikų buvo iš tiesų neįprastai
daug, jie kažką valgė tikriausiai tai ir buvo ledai, ir Artiomas net norėjo
paprašyti vieno jų paragauti, pats jis niekada nėra valgęs tikrų ledų, ir,
kai buvo mažas, labai norėjo nors mažo kąsnelio. Bet nebuvo iš kur gauti,
konditeriniai fabrikai jau senokai gamino tik pelėsius ir žiurkes. Žiurkes
ir pelėsius. O maži vaikai, laižantys savo skanėstą, vis pabėgdavo nuo
jo juokdamiesi, vikriai išsisukdami, ir jam net nepavyko įžiūrėti nė jų
veido. Paskui Artiomas jau nebežinojo, ką būtent jis mėgina padaryti:
atsikąsti ledų ar pamatyti vaiko veidą, suprasti, ar apskritai vaikai turi
veidą... Ir jam staiga pasidarė baisu.
Lengvi pastatų kontūrai ėmė lėtai tirštėti, tamsėti, ir po kiek laiko jie
jau grėsmingai kabojo virš jų, o paskui ėmė slinktis vis arčiau. Artio­
mas toliau vaikė vaikus, ir jam ėmė atrodyti, kad vaikai juokiasi nebe
skardžiai ir džiaugsmingai, o piktai ir besimėgaujant, ir tada jis sukaupė
visas savo jėgas ir sugriebė vieną berniūkštį už rankovės. Tas spurdėjo
ir draskėsi, kaip šėtonas, bet stipriai suspaudęs jam gerklę, Artiomui

170
visgi pavyko pamatyti jo veidą. Tai buvo Vanečka. Riaumodamas ir
šiepdamas dantis, jis bandė įsikibti Artiomui į ranką, ir tada Artiomas
supanikavęs nubloškė jį šalin, ir tas, pašokęs nuo kelių, užrietė galvą ir
Artiomas išgirdo tą siaubingą kaukimą, nuo kurio bėgo iš VDNH... Ir
vaikai, chaotiškai lakstantys aplink, nurimo ir ėmė lėtai artintis prie jo, o
už jų nugarų kilo juodi pastatų masyvai, ir, atrodė, kad jie irgi artinasi vis
arčiau... O tada vaikai, dabar jau užimantys nedaug laisvos likusios vie­
tos tarp gigantiškų pastatų, pasigavo Vanečkos kaukimą, pripildydami jį
gyvuliška neapykanta ir stingdančiu ilgesiu, ir, pagaliau, atsuko veidus
į Artiomą. Jie neturėjo veidų, tik juodas odines kaukes su švarplėtomis
burnomis ir juodais akių rutuliais, be baltymų ir vyzdžių.
Ir staiga Artiomas išgirdo balsą, kurio niekaip negalėjo pažinti, jis
buvo labai tylus, ir siaubingas kaukimas užgožė jį, bet balsas primyg­
tinai kartojo tą patį, ir, įsiklausęs, stengdamasis nekreipti dėmesio į
vis labiau besiartinančius vaikus, Artiomas pagaliau ėmė suprasti kas
tai buvo. „Tu turi eiti“. Ir dar kartą. Ir dar. Ir Artiomas pažino balsą.
Chanterio balsą.
Jis atsimerkė ir nusimetė antklodę. Palapinėje buvo tamsu ir labai
tvanku, galva buvo sunki it švinas, mintys sukosi tingiai ir sunkiai. Ar­
tiomas niekaip negalėjo atsipeikėti, suprasti, kiek laiko jis miegojo, ar
jau laikas keltis ir ruoštis į kelionę ar galima tiesiog nusisukti ant kito
šono ir susapnuoti linksmesnį sapną.
Staiga palapinės kraštas pasikėlė, ir susidariusioje angoje pasirodė to
pasieniečio, kuris praleido juos į Kuznecko tiltą, galva. Konstantinas...
koks gi buvo jo tėvavardis?
- Michalai Porfiričiau! Michalai Porfiričiau! Kelkis greičiau! Michalai
Porfiričiau! Gal jis numirė, ar ką? - ir, nekreipdamas dėmesio į išsi­
gandusiai spoksantį Artiomą, įlindo į palapinę ir ėmė purtyti miegantį
senį.
Pirmasis pabudo Vanečka ir ėmė piktai urgzti. Įėjęs pasienietis ne­
kreipė į jį jokio dėmesio, o kai Vanečka pamėgino krimstelti jam į ranką,
skėlė jam stiprų antausį. Pagaliau pabudo ir senis.
- Michalai Porfiričiau! Kelkis greičiau! - kupinas nerimo sušnabždėjo
pasienietis. - Tau reikia išvykti! Raudonieji reikalauja tave įduoti, kaip
šmeižiką ir priešo propagandininką. Sakiau juk, sakiau tau: na, bent čia,
bent šioje mūsų nusususioje stotyje nepasakok apie savo Universitetą!
Ar paklausei manęs?

171
 - Bet kas gi tai, Konstantinai Aleksejevičiau? - pasimetęs paklausė
senis, ir dejuodamas ėmė keltis nuo čiužinio. - Aš juk ir nepasakojau
nieko, jokios propagandos, Dieve, apsaugok, tik šiam jaunuoliui papa­
sakojau, bet tyliai, be liudytojų...
- Ir jaunuolį su savimi prigriebk! Juk žinai kokia stotis yra šalia mūsų.
Į Lubianką nusives ir žarnas ant pagalio užvynios, o vaikiną tavo prie
sienos iškart pastatys, kad neplepėtų be reikalo! Nagi, greičiau, ko del­
si, jie tuoj ateis! Jie ten kol kas tariasi, ką mainais iš raudonųjų išpešti,
todėl pasiskubink!
Artiomas jau stovėjo ant kojų su kuprine už nugaros. Nežinojo ar trauk­
ti ginklą, ar viskas savaime susitvarkys. Senis irgi susiruošė ir po minutės
jie jau žygiavo bėgiais, o Konstantinas Aleksejevičius laikė uždengęs ranka
Vanečkos burną, raukydamasis kaip kankinys, o senis susijaudinęs žvilg­
čiojo į jį, baimindamasis, kad pasienietis nenusuktų vaikui sprando.
Tunelyje, kuris vedė Puškino stoties link, stotis buvo žymiai geriau
apsaugota. Čia jie praėjo pro dvi užkardas, šimtas ir du šimtai metrų iki
įėjimo. Artimesnėje - betoninis sutvirtinimas, brustveras, perpjaunantis
bėgius ir paliekantis tik siaurutį praėjimą prie sienos, jam iš kairės - te­
lefono aparatas ir laidas, besidriekiantis iki pat Kuznecko tilto tikriausiai
iki štabo, dėžės su šaudmenimis, drezina, patruliuojanti šimtą metrų.
Tolimesniame - smėlio maišai, kulkosvaidis ir prožektorius. Abiejuose
postuose stovėjo budėtojai, bet Konstantinas Aleksejevičius pravedė juos
per visas užkardas, išvedė prie pasienio ir pavargęs tarė:
- Eime, paėjėsiu su tavimi penkias minutes. Bijau, kad nebegalima
tau čia daugiau, Michalai Porfiričiau, - kalbėjo pasienietis, kol jie iš
lėto ėjo Puškino stoties link. - Jie dar tau senų nuodėmių neatleido, o
tu ir vėl - nieko sau. Girdėjai, draugas Moskvinas asmeniškai tavimi
domėjosi? Na, bet nieko, ką nors sumąstysim. Tu tik Puškino stotyje
pasisaugok! - išlydėdamas patarė jis, atsiliko nuo jų ir išnyko tamsoje. -
Greičiau pereik! Pas mus, matai, bijo jų! Na, būk!
Kol kas skubėti nebuvo kur, ir pabėgėliai sulėtino žingsnį.
- Kuo jūs taip jiems neįtikote? - paklausė Artiomas, smalsiai nužiū-
rinėdamas senį.
- Aš, matote, tiesiog labai jų nemėgstu, ir kai karas buvo... Apskritai,
suprantate, mes savo būrelyje šiokius tokius tekstus kūrėme... O Antonas
Petrovičius, jis tada dar Puškino stotyje gyveno, turėjo prieigą prie tipo­
grafinių staklių - stovėjo tada Puškinsko tipografinės staklės, kažkokie
bepročiai buvo atitempę iš „Žinių” redakcijos... Ir jis tai spausdino.

172
 - O pasienis iš jų pusės nebaugiai atrodo: stovi du žmonės, ir kabo
vėliava, nė sutvirtinimų jokių, nieko, ne taip, kaip Hanzoje... - staiga
prisiminė Artiomas.
- Žinoma! Iš šitos pusės viskas atrodo ne itin baugiai, nes jų pagrindi­
nė sienos apsauga ne išorėje, o viduje, - kandžiai nusišypsojo Michailas
Porfirjevičius. - Štai ten ir yra sutvirtinimai, o čia tik dekoracijos.
Toliau jie keliavo tylėdami, kiekvienas galvojo apie kažką savo. Artio­
mas mąstė apie įspūdžius, kuriuos paliko šis tunelis. Bet, keista, ir šis, ir
prieš tai buvę perėjimai, vedę iš Kinų kvartalo Kuznecko Tilto link, buvo
kažkokie tušti, juose nieko nebuvo, jų niekas neužpildė, tai buvo tiesiog
bedvasės konstrukcijos... Jis mintimis grįžo prie ką tik matyto košmaro.
Jo smulkmenos jau išsitrynė iš atminties, liko tik miglotas bauginantis
prisiminimas apie vaikus be veidų ir kažkokius juodus masyvus dangaus
fone. Bet štai balsas...
Užbaigti minties iki galo taip ir nepavyko. Priekyje pasigirdo pa­
žįstamas bjaurus cypimas ir nagučių krebždenimas, padvelkė tvankiu
salstelėjusiu yrančių kūnų kvapu, ir, kai nestipri žibintuvėlio šviesa
pagaliau pasiekė tą vietą, iš kur buvo girdėti garsai, prieš akis atsivėrė
toks vaizdas; kad Artiomas ėmė abejoti, ar ne geriau būtų grįžti pas
raudonuosius.
Palei tunelio sieną veidu žemyn gulėjo trys kūnai, jų rankos, surištos
viela už nugaros, buvo jau smarkiai apkramtytos žiurkių. Prispaudęs prie
nosies striukės rankovę, kad nejaustų sunkiai pakeliamo nuodijančio
kvapo, Artiomas pasilenkė virš kūnų, apšviesdamas juos. Jie buvo išreng­
ti iki apatinių drabužių, ir ant jų kūnų nebuvo matyti jokių žaizdų. Bet
visų jų plaukai buvo sulipę nuo sukrešėjusio kraujo, ypač tiršto aplink
nuo kulkos likusios juodos skylės.
- Į pakaušį, - nustatė Artiomas, stengdamasis, kad jo balsas skambėtų
kuo ramiau, ir jausdamas, kad jį tuoj supykins.
Michailas Porfirjevičius prisidengė burną ranka, ir jo akys sudrėko.
- Ką jie daro, Dieve, ką gi jie daro! - prislopintai ištarė jis. - Vanečka,
nežiūrėk nežiūrėk, ateik čia!
Bet Vanečka, be mažiausio jaudulio, pritūpė šalia artimiausio lavono
ir susikaupęs ėmė badyti jį pirštu.
Žibintuvėlio spindulys pakilo aukščiau siena ir apšvietė grubaus
pakavimo popieriaus gabalą, priklijuotą tiesiai virš kūnų akių lygyje.
Viršuje, papuoštas ereliais išskėstais sparnais, matėsi gotikiniu šriftu

173
padarytas užrašas: „Viertes Reich*“, o toliau jau buvo rusiškai: “Nė vieno
juodo padaro arčiau negu trys šiVntai metrų nuo Didžiojo reicho!” ir
buvo riebiai atspausdintas tas pats ženklas: „Praėjimo nėra” - juodas
žmogeliuko kontūras draudžiančiame apskritime.
- Niekšai, - pro suspaustus dantis išspaudė Artiomas. - Už tai, kad
jų plaukų spalva kitokia?..
Senis tik palingavo galva ir griebė Vanečką už pakarpos, kuris buvo
labai susidomėjęs kūnų tyrinėjimu ir nenorėjo keltis.
- Manau, mūsų tipografinės staklės vis dar veikia, - liūdnai pastebėjo
Michailas Porfirjevičius, ir jie pajudėjo toliau.
Bendrakeleiviai ėjo vis lėčiau, ir tik po dviejų minučių pasirodė ant
sienos dažais nutepliotas erelio siluetas ir užrašas „300 m“.
- Dar trys šimtai metrų, - sunerimęs tarė Artiomas, įsiklausydamas
į šuns lojimą tolumoje.
Maždaug šimtas metrų iki stoties į veidus trenkė smarki šviesa, ir
jie sustojo,
- Rankas už galvos! Ramiai! - sugriaudėjo balsas iš garsiakalbio.
Artiomas paklusniai sudėjo rankas ant pakaušio, o Michailas Porfirje­
vičius iškėlė abi rankas į viršų, laikydamas viena iš jų Vanečkos delną.
- Pasakiau, visiems rankas už galvos! Lėtai eikite pirmyn! Nedarykite
staigių judesių! - plyšavo balsas, ir Artiomas niekaip negalėjo įžiūrėti
kas kalba, nes šviesa plieskė tiesiai į akis, ir nuo aštraus skausmo teko
žiūrėti žemyn.
Nužingsniavę mažais žingsneliai dar kelis metrus, jie vėl paklusniai
sustingo vietoje, ir prožektorių pagaliau nukreipė į šoną.
Čia buvo įrengta nemaža barikada, pozicijose stovėjo du stambūs
automatininkai ir dar vienas žmogus su dėklu ant diržo, visi vilkėjo
kamufliažą ir juodas beretes ant skustų galvų. Ant jų rankovių buvo
balti raiščiai - kažkas panašaus į vokiečių svastiką, bet ne su keturiais
kampais, o su trim. Tolėliau buvo matyti dar kelios tamsios žmonių
figūros, šalia vieno iš jų kojų sėdėjo nervingai inkščiantis šuo. Sienos
buvo išpaišytos kryžiais, ereliais, šūkiais ir prakeiksmais ne rusams.
Pastarieji šiek tiek suglumino Artiomą, nes dalis užrašų buvo vokiečių
kalba. Matomoje vietoje, po apdegusiu medžiagos gabalu su erelio silu­
etu ir trikampe svastika, stovėjo jaukiai apšviestas plastikinis ženklas su

* Viertes Reich - Ketvirtasis Reichas.

174
nelaimingu juodu žmogumi, ir Artiomas pamanė, kad tai tikriausiai
jų raudonasis kampelis.
Vienas iš apsaugininkų žengė priekin ir uždegė ilgą, panašų į
strypą rankinį žibintą, laikydamas ji sulenkta ranka galvos lygyje.
Jis neskubėdamas apėjo visus tris, įdėmiai žvelgdamas į jų veidus,
akivaizdžiai bandydamas rasti kokių nors neslaviškų bruožų. Tačiau
visų jų bruožai, išskyrus nebent Vanečką, kurio veide matėsi jo ligos
atspaudas, buvo palyginti rusiški, todėl jis patraukė žibintą ir nusi­
vylęs gūžtelėjo pečiais.
- Dokumentus! - pareikalavo jis.
Artiomas ryžtingai ištiesė savo pasą, Michailas Porfirjevičius ėmė
ieškoti vidinėje kišenėje savąjį ir, pagaliau, irgi jį išsitraukė.
- O kur šito dokum entai? - pasipiktinęs tikrintojas nukreipė
žvilgsnį į Vanečką.
- Suprantate, reikalas tame, kad berniukas... - buvo bepradedąs
aiškinti senis.
- Tylė-ė-ėt! Į mane kreiptis - „pone karininke”! Į klausimus
atsakinėti aiškiai! - riktelėjo tikrintojas, ir žibintas ėmė šokinėti jo
delnuose.
- Pone karininke, matote, berniukas serga, jis neturi paso, jis dar
mažas, suprantate, bet pažvelkite, jis pas mane štai čia yra įrašytas,
žiūrėkite... - ėmė vapalioti pasimetęs Michailas Porfirjevičius, pa­
taikaujančiai žvelgdamas į tikrintoją, bandydamas įžvelgti jo akyse
bent kruopelę užuojautos.
Bet tikrintojas stovėjo vietoje, tiesus ir tvirtas, kaip uola, veidas
jo irgi tarytum suakmenėjo, ir Artiomas vėl pajuto neseniai jaustą
norą nužudyti žmogų.
- Kur nuotrauka? - nusispjovė karininkas, atversdamas reikiamą
puslapį.
Vanečka, iki tol stovėjęs ramiai, įtemptai bandydamas įsižiūrėti
į šuns siluetą ir kartkartėmis džiaugsmingai sušukdavęs, nukreipė
dėmesį į tikrintoją, ir Artiomo siaubui, staiga iššiepė dantis ir piktai
suurzgė. Artiomas taip išsigando dėl jo, kad pamiršo savo priešiš­
kumą šiai būtybei, ir tai, kad pats porą kartų buvo sunkiai suvaldęs
norą jam kaip reikiant spirti.
Tikrintojas nevalingai žengė žingsnį atgal, su priešiškumu įsiste­
beilijo į Vanečką ir burbtelėjo:
- Pašalinkite jį. Nedelsiant. Arba tai padarysiu aš.

175
 - Prašau atleiskite, pone karininke, jis nesupranta, ką daro, - Ar­
tiomas nustebo išgirdęs savo balsą.
Michailas Porfirjevičius padėkodamas pažvelgė į jį, o tikrintojas,
greitai pravertęs jo pasą, drėbtelėjo jį atgal Artiomui ir šaltai pasakė:
- Jums klausimų neturiu. Galite eiti.
Artiomas žengė kelis žingsnius į priekį ir sustingo, jausdamas, kad
kojos jo neklauso. Karininkas, abejingai nusisukęs nuo jo, pakartojo
klausimą apie nuotrauką.
- Matote, reikalas tame, - buvo bepradedąs Michailas Porfirjevičius,
ir susigriebęs, pridūrė: - pone karininke, reikalas tame, kad mes netu­
rime ten fotografo, o kitose stotyse tai kainuoja labai daug, aš tiesiog
neturiu pinigų nuotraukai...
- Nusirenkite! - nutraukė jį tas.
- Atleiskite? - kimiu balsu paklausė Michailas Porfirjevičius, ir Ar­
tiomas pastebėjo, kaip dreba jo kojos.
Artiomas nusiėmė kuprinę ir padėjo ją ant žemės, visiškai negalvo­
damas apie tai, ką daro. Yra tokių dalykų, kurių nenori daryti, pasižadi
sau nedaryti, draudi, bet jie nutinka savaime, jų net nespėji apgalvoti, jie
nepaliečia mąstymo centrų: įvyksta - ir viskas, ir belieka tik nusistebėti
ir save įtikinti, kad tavo kaltės čia nėra, tiesiog tai nutiko savaime.
Jeigu juos dabar išrengs ir nuves, kaip ir anuos, prie trijų šimtų metrų,
Artiomas ištrauks iš kuprinės automatą, įjungs automatinės ugnies reži­
mą ir pasistengs nudėti kaip įmanoma daugiau šių vilkinčių kamufliažą
gyvulių, kol jo nenušaus. Daugiau niekas nebeturėjo prasmės. Nebuvo
svarbu, kad praėjo vos viena diena nuo to laiko, kai jis sutiko Vanečką ir
senį. Nesvarbu, kad jį nužudys. Kas bus su VDNH? Nereikia galvoti, apie
tai, kas bus vėliau. Yra dalykų, apie kuriuos tiesiog geriau negalvoti.
- Nusirenkite! - aiškiai artikuliuodamas, pakartojo karininkas. -
Krata!
- Bet leiskite... - sumurmėjo Michailas Porfirjevičius.
- Tylė-ė-ėt! - riktelėjo tas. - Greičiau! - ir, užtvirtindamas savo
žodžius veiksmais, ištraukė iš dėklo pistoletą.
Senis ėmė paskubomis atseginėti striukės sagas, o tikrintojas patraukė
ranką su pistoletu į šoną ir tyliai stebėjo, kaip tas nusimeta megztinį,
nerangiai šokinėdamas ant vienos kojos, nusiima batus, ir dvejoja ar
nusisegti kelnių diržą.
- Greičiau! - pasiutusiai sušnypštė karininkas.

176
 - Bet... Kažkaip nepatogu... Suprantate... - buvo bepradedąs Michailas
Porfirjevičius, bet tikrintojas, galutinai išmuštas iš kantrybės, smogė
jam į dantis.
Artiomas puolė pirmyn, bet iš galo jį tuoj pat sugriebė dvi stiprios
rankos, ir jo pastangos išsisukti buvo bergždžios.
Ir čia įvyko kažkas nenumatyto. Vanečka, kuris buvo vos ne dvigubai
žemesnis už galvažudį juoda berete, staiga išsišiepė ir, gyvuliškai riau­
modamas, šoko ant skriaudiko. Tas visiškai nesitikėjo tokio vikrumo iš
luošio, ir Vanečkai pavyko įsikibti jam į kairią ranką ir net trenkti delnu
jam per krūtinę. Tačiau po sekundės karininkas atsipeikėjo, nubloškė
Vanečką nuo savęs, žengė atgal ir, ištiesęs ranką su pistoletu į priekį,
iššovė. Šūvis, sustiprintas tuščio tunelio aido, kirto per ausų būgnelius,
bet Artiomui pasirodė, kad jis vis tiek išgirdo kaip tyliai sukūkčiojo
Vanečka, griūdamas ant grindų. Jis laikėsi abejomis rankomis už pilvo,
kai karininkas koja apvertė jį aukštielninku ir, su pasibjaurėjimo išraiška
veide, taikydamas į galvą, dar kartą nuspaudė gaiduką.
- Aš jus įspėjau, - šaltai mestelėjo jis Michailui Porfirjevičiui, kuris,
sustingęs vietoje ir išsižiojęs žiūrėjo į Vanečką.
Tuo momentu Artiomui patamsėjo akyse, ir jis pajuto savyje tokią
jėgą, kad sutrikęs kareivis, laikęs jį iš nugaros, vos nenugriuvo ant žemės,
kai tas puolė į priekį. Artiomas sugriebė automato rankeną ir, spragtelė­
jęs saugikliu, paleido seriją tiesiai iš kuprinės į karininko krūtinę.
Jis dar spėjo patenkintas pastebėti, kaip atsiranda juodas kulkų paliktų
angų punktyras ant kamufliažo žalumos.

177
 9 SKYRIUS

- Pakarti, - užbaigė komendantas.

Negailestingai draskydami ausų būgnelius, sugriaudėjo plojimai.
Artiomas vos pakėlė galvą ir apsižvalgė aplink. Atsimerkė tik viena
akis, kita buvo visiškai užtinusi - tardžiusieji pasistengė iš visų jėgų.
Girdėjo jis irgi ne itin gerai, garsai lyg prasimušdavo per storą vatos
sluoksnį. Dantys atrodo buvo visi savo vietose. Nors, kita vertus, kam
jam dabar reikalingi dantys?
Vėl tas pats šviesus marmuras, įprastas, iki gyvo kaulo įgrisęs baltasis
marmuras. Masyvūs geležiniai sietynai palubyje, kadaise tikriausiai buvo
elektriniais šviestuvais. Dabar iš jų kyšojo rūkstančios lajinės žvakės, ir
lubos virš jų buvo visiškai juodos. Degė viso tik du tokie sietynai per
visą stotį, pačiame gale, kur į viršų kilo platūs laiptai, ir toje vietoje, kur
stovėjo Artiomas, salės viduryje, ant tiltelio, atveriančio šoninį perėjimą
į kitą liniją, laiptelių.
Tankios pusapvalės arkos, beveik nematomos kolonos, labai daug
laisvos vietos. Kas gi tai per stotis?
- Mirties bausmė bus įvykdyta rytoj penktą valandą ryto Tverės
stotyje, - patikslino storulis, stovintis šalia komendanto.
Kaip ir jo viršininkas, jis vilkėjo ne žalią kamufliažą, o juodą mundurą
su blizgančiomis sagomis. Jie taip pat dėvėjo juodas beretes, bet ne tokias
dideles ir ne taip grubiai pasiūtas, kaip kareivių tunelyje.
Čia buvo labai daug erelių atvaizdų, trikampių svastikų, visur šūkiai
ir posakiai, kruopščiai, su meile išvedžioti gotikinėmis raidėmis. Mė­
gindamas susifokusuoti ant besiliejančių žodžių, Artiomas perskaitė:
„METRO - RUSAMS!", „JUOČKIUS - Į PAVIRŠIŲ!", „MIRTIS ŽIUR-
KĖDŽIAMS!" Buvo ir kitokių, labiau abstraktaus turinio: „PIRMYN,
Į PASKUTINĮ MŪŠĮ UŽ RUSIŠKOS DVASIOS DIDYBĘ!", „UGNIMI
IR KARDU NUSTATYSIME METRO TIKRĄ RUSIŠKĄ TVARKĄ!",

178
paskui dar kažkas iš Hitlerio, vokiečių kalba, ir palyginti neutralus
„SVEIKAME KŪNE - SVEIKA DVASIA!" Ypač jam paliko įspūdį
prierašas po meistriškai nutapytu portretu, vaizduojančiu narsų karį
galingu žandikauliu ir valingu smakru ir gana ryžtingai atrodančią
moterį. Jie buvo pavaizduoti profiliu, taip, kad vyras šiek tiek buvo
užstojęs savo karingąją draugę. „KIEKVIENAS VYRAS - TAI KAREI­
VIS, KIEKVIENA MOTERIS - KAREIVIO MOTINA!" - skelbė šūkis.
Visi šie užrašai ir piešiniai kažkodėl domino dabar Artiomą labiau nei
komendanto žodžiai.
Tiesiai prieš jį, už apsupimo, triukšmavo minia. Žmonių čia buvo
nelabai daug, ir visi buvo apsirengę kažkaip neryškiai, daugiausia va­
tiniais ir sudėvėtais darbo drabužiais. Moterų beveik nebuvo, jeigu
tai atspindėjo realybę, tai kareiviai artimiausiu metu turėjo gauti galą.
Artiomas mintyse šyptelėjo. Jis nuleido galvą - daugiau ją laikyti tiesiai
nebebuvo jėgų; jeigu ne tie du petingi ginkluoti palydovai su beretėmis,
laikantys jį už pažastų, jis būtų nugriuvęs.
Vėl ėmė pykinti, svaigo galva, ir ironizuoti daugiau nebuvo noro.
Artiomui pasirodė, kad jis tuoj apsivems prieš visą liaudį.
Bukas abejingumas tam, kas dabar su juo vyksta, atėjo palaipsniui.
Dabar liko tik bendras susidomėjimas aplinka, tarytum viskas būtų nu­
tikę ne jam, o jis tiesiog būtų skaitęs knygą. Pagrindinio veikėjo likimas,
žinoma, jį domino, nes jam žuvus, būtų galima tiesiog paimti iš lentynos
kitą knygą, su laiminga pabaiga.
Iš pradžių jį ilgai mušė kantrūs ir stiprūs žmonės, o kiti, protingi ir
nuovokūs žmonės, uždavinėjo jam klausimus. Kambarys buvo apdairiai
apmuštas nerimą keliančios geltonos spalvos kokliu, nuo jo tikriausiai
buvo labai lengva plauti kraują, bet jos kvapo iš čia išvėdinti buvo ne­
įmanoma.
Pradžiai jį išmokė vadinti liesą rusvaplaukį vyrą plonais veido bruo­
žais, kuris atliko apklausą, „ponu komendantu". Paskui - neuždavinėti
klausimų, o atsakinėti į juos, ir galiausiai - tiksliai atsakyti į užduotą
klausimą, trumpai ir aiškiai. Trumpai ir aiškiai mokė atskirai, ir Artio­
mas niekaip negalėjo suprasti, kaip jo visi dantys buvo savo vietose, nors
keletas jų smarkiai klibėjo, o burnoje jis nuolat jautė kraujo skonį. Iš
pradžių jis mėgino teisintis, bet jam paaiškino, kad šito daryti neverta.
Vėliau jis bandė tylėti, bet ir ši taktika buvo neveiksminga, jis greitai
tuo įsitikino. Labai skaudėjo. Tai apskritai labai keistas jausmas, kai tau
į galvą smūgiuoja stiprus tvirtas vyras - ne tai skausmas, o kažkoks vie­

179
sulas, kuris iššluoja visas mintis ir suskaldo jausmus į šipulius. Tikrosios
kančios ateina vėliau.
Po kurio laiko Artiomas, pagaliau, suprato, ką reikia daryti. Viskas
buvo paprasta - tereikia maksimaliai pateisinti pono komendanto lūkes­
čius. Jeigu ponas komendantas klausė, ar ne iš Kuznecko Tilto Artiomą
čia atsiuntė, tereikėjo patvirtinant linktelėti. Tam reikėjo mažiau jėgų,
ir ponas komendantas neraukė nepatenkintas savo nepriekaištingos
slaviškos nosies, o jo asistentai nebežalojo Artiomo kūno. Jeigu ponas
komendantas manė, kad Artiomą atsiuntė su tikslu surinkti žvalgybi­
nius duomenis ir surengti diversijas, pavyzdžiui, suorganizuoti pasikė­
sinimus j Reicho vadovybes gyvybes (taip pat ir pono komendanto),
tereikėjo vėl patvirtinančiai linktelėti, ir kankintojas patenkintas trynė
rankas, o Artiomas išsaugojo savo antrą akį. Bet buvo negalima tiesiog
linksėti, reikėjo įsiklausyti į tai, ko būtent klausė ponas komendantas,
nes Artiomui pritarus ne vietoje, ano nuotaika suprastėdavo, ir vienas
iš jo padėjėjų mėgindavo, pavyzdžiui, sulaužyti Artiomui šonkaulį. Po
pusantros valandos trukusios apklausos Artiomas nebejautė savo kūno,
blogai matė, gana prastai girdėjo ir beveik nieko nesuvokė. Jis keliskart
vos neprarado sąmonės, bet jį atgaivindavo lediniu vandeniu ir amoni­
aku. Matyt, jis buvo labai įdomus pašnekovas.
Galų gale apie jį susidarė ganėtinai nekokia nuomonė - jį laikė priešų
šnipu ir diversantu, atvykusiu tam, kad Ketvirtajam reichui smogtų išda­
vikišką smūgį į nugarą, nuverstų valdžią, paskleistų chaosą ir parengtų
priešininko įsiveržimą. Galutinis tikslas buvo priešliaudinio kaukazo-
sionistinio režimo nustatymas visoje metropoliteno teritorijoje. Nors
Artiomas mažai domėjosi politika, toks globalus tikslas jam pasirodė
gana orus, ir jis sutiko su tuo. Ir gerai, kad sutiko, galbūt, būtent dėl šios
priežasties visi dantys liko savo vietose. Po to, kai paskutinės sąmokslo
detalės buvo atskleistos, Artiomą paliko tįsoti be sąmonės.
Kai jam vėl pavyko atmerkti akį, komendantas jau buvo bebaigiąs
skaityti nuosprendį. Vos paskutiniai formalumai buvo sutvarkyti, o ofi­
ciali jo išsiskyrimo su gyvybe data anonsuota visuomenei, ant teisiamojo
galvos ir veido užtraukė juodą kepurę, ir matomumas visiškai pablogėjo.
Nebeliko į ką žiūrėti, ir ėmė pykinti dar labiau. Vos išsilaikęs minutę,
Artiomas nustojo priešintis, jo kūną apėmė traukulys ir jis apvėmė savo
batus. Apsauga atsargiai žengė žingsnį atgal, o visuomenė pasipiktinus
suūžė. Akimirkai Artiomas susigėdo, bet paskui pajuto kaip mintys
kažkur išplaukia, o keliai nenorom sulinko.

180
 Stipri ranka suėmė jo smakrą, ir jis išgirdo pažįstamą balsą, kuris
skambėjo beveik kiekviename jo sapne:
- Eime! Eime su manimi, Artiomai! Viskas baigta. Viskas gerai.
Kelkis! - ragino jis, bet Artiomas nepajėgė rasti savyje jėgų atsikelti ar
net pakelti galvos.
Buvo labai tamsu - tikriausiai trukdė kepurė, pagalvojo jis. Bet kaip ją
nusiimti, juk rankos surištos už nugaros? O nusiimti būtina - įsitikinti
ar tai tas žmogus, ar jam tiesiog vaidenasi.
- Kepurė... - myktelėjo Artiomas, vildamasis, kad žmogus pats
susipras.
Juoda uždanga prieš akis tuoj pat dingo, ir Artiomas pamatė priešais
save Chanterį. Jis visai nepasikeitė nuo to momento, kai Artiomas kal­
bėjosi su juo paskutinį kartą, seniai seniai, prieš visą amžinybę, VDNH.
Bet kaip jis čia pateko? Artiomas pasuko galvą ir apsižvalgė. Jis buvo tos
pačios stoties, kur jam perskaitė nuosprendį, platformoje. Visur aplinkui
gulėjo negyvi kūnai; tik kelios žvakės ant vieno sietyno teberūko. An­
trasis buvo užgesintas. Chanteris laikė dešinėje rankoje tą patį pistoletą,
kuris taip nustebimo Artiomą aną kartą, jis jam pasirodė gigantiškas
dėl savo ilgo, pritaisyto prie vamzdžio duslintuvo ir įspūdingo lazerinio
taikiklio. Sunerimęs Medžioklis pažvelgė į Artiomą.
- Ar tau viskas gerai? Ar gali eiti?
- Taip. Tikriausiai, - įsidrąsino Artiomas, bet šiuo momentu jį do­
mino visai kas kitą. - Ar jūs gyvi? Ar jums pavyko?
- Kaip matai, - pavargęs nusišypsojo Chanteris. - Ačiū tau už pa-
galbą.
- Bet man nepavyko, - atsakė Artiomas, ir jį užplūdo deginančios
gėdos banga.
- Tu padarei viską, ką galėjai, - raminančiai patapšnojo jam per petį
Chanteris.
- O kas nutiko mano namams VDNH?
- Viskas gerai, Artiomai. Viskas jau baigta. Man pavyko užversti įėjimą,
ir juočkiai daugiau nebegalės nusileisti į metro. Mes išgelbėti. Eime.
- O kas nutiko čia? - Artiomas su siaubu žvalgėsi į šalis, nes beveik
visa salė skendėjo lavonuose, ir, be jų su Chanteriu balsų, daugiau ne­
buvo girdėti jokio garso.
- Nesvarbu, - Chanteris griežtai pažvelgė jam į akis. - Tu neturi tuo rū­
pintis. - Pasilenkęs, jis pakėlė nuo grindų savo krepšį, kuriame buvo dar
rūkstantis rankinis kulkosvaidis. Juostų su šoviniais beveik nebeliko.

181
 Medžioklis patraukė pirmyn, ir Artiomui beliko tik vytis. Žvalgy­
damasis į šalis, jis pamatė kai ką, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs. Nuo
tiltelio, ant kurio jis stovėjo, kai buvo skaitomas nuosprendis, virš bėgių
karojo kelios tamsios figūros.
Chanteris tylėjo, plačiai žingsniuodamas, lyg butų pamiršęs, kad Ar­
tiomui sunku judėti. Kaip jis besistengtų, atstumas tarp jų vis didėjo, ir
Artiomas išsigando, kad Medžioklis taip ir išeis, palikęs jį šioje baisioje
stotyje, kurios grindys buvo užlietos slidžiu, dar šiltu krauju, o aplink
gulėjo vien numirėliai. Nejaugi aš to vertas, svarstė Artiomas, nejaugi
mano gyvybė verta tiek, kiek visos šios gyvybės kartu sudėjus? Visi
tie žmonės, netvarkingai sumesti kaip skudurų maišai ant platformos
granito, vienas ant kito, ant bėgių, palikti amžiams tose pozose, ku­
riose juos pasitiko Chanterio kulkos, - jie mirė tam, kad jis gyventų?
Chanteris taip lengvai įvykdė šiuos mainus, panašiai kaip šachmatuose
aukoja keletą smulkių figūrų, kad išsaugotų stambiąją... Jis juk tiesiog
žaidėjas, o metro - tai jo šachmatų lenta, ir visos figūros - yra jo, nes
jis žaidžia pats su savimi. Bet štai klausimas: ar iš tiesų Artiomas tokia
svarbi figūra, kad jo vardan verta paaukoti tiek žmonių? Nuo šiol šis
išsiliejęs ant šalto granito kraujas tikriausiai pulsuos jo gyslose - jis
tarytum jį išgėrė, atėmė iš kitų, kad pratęstų savo egzistavimą. Dabar
jam niekada nepavyks sušilti...
Artiomas ėmė iš paskutiniųjų bėgti pirmyn, kad pasivytų Chanterį
ir paklaustų, ar dar kada nors jis sugebės sušilti, ar net prie pačio karš-
čiausio laužo jam bus taip pat šalta ir liūdna, kaip speiguotą žiemos
naktį apleistoje pusstotėje.
Bet Chanteris vis labiau tolo, ir gal todėl Artiomui nepavyko jo pa­
sivyti, nes jis keturpėsčias lėkė tuneliu tarytum koks vikrus gyvūnas.
Jo judesiai atrodė Artiomui nemaloniai panašūs į... šuns judesius? Ne,
žiurkės... Dieve...
- Jūs - žiurkė? - išsprūdo Artiomui baisi spėlionė, ir jis pats išsigando
to, ką pasakė.
- Ne, - išgirdo jis atsakymą. - Tai tu žiurkė. Tu - žiurkė! Baikšti
žiurkė!
- Baikšti žiurkė! - kažkas paniekinamai pakartojo prie pat ausies ir
krenkštelėjo.
Artiomas papurtė galvą ir čia pat pasigailėjo, kad tai padarė. Iki šiol
galvą maudė buku skausmu, bet nuo staigaus judesio ji tiesiog sprogo.
Praradęs savo kūno kontrolę, jis ėmė linkti į priekį, kol neatsitrenkė kak­

182
ta į šaltą geležį. Paviršius buvo briaunotas ir nemaloniai spaudė kaulą,
bet taip pat vėsino įkaitusį kūną, ir Artiomas kuriam laikui sustingo
šioje pozoje, nepajėgdamas ryžtis kažkam daugiau. Atgavęs kvapą, jis
atsargiai pabandė atmerkti kairią akį.
Jis sėdėjo ant grindų, atsirėmęs kakta į grotas, kylančias iki pat lubų ir
iš abiejų pusių įrėminančias žemos ir ankštos arkos erdvę. Priekyje atsi­
vėrė vaizdas į salę, už nugaros buvo bėgiai. Visos aplink buvusios arkos
buvo paverstos į tokius pat narvus, ir kiekviename jų sėdėjo po keletą
žmonių. Ši stotis buvo visiška priešingybė tai, kurioje jį pasmerkė myriop.
Ta, grakšti, daili, erdvi, su lengvomis kolonomis, plačiomis ir aukštomis
užapvalintomis arkomis, ir nepaisant niūraus apšvietimo ir dengiančius
ją užrašus ir piešinius, atrodė, lyginant su šia, kaip banketinė salė. Čia,
atvirkščiai, viskas slėgė ir baugino - ir žemos, apvalios, kaip tunelyje,
lubos, vos dviejų žmonių ūgio aukščio, ir masyvios, grubios kolonos,
kurios buvo platesnės už arkas, iškirstas tarp jų. Arkų lubos buvo tokios
žemos, kad jas be didelių pastangų buvo galima paliesti rankomis, jeigu
jos nebūtų surištos už nugaros viela. Niekingame kampelyje, atkirstame
nuo salės grotomis, be Artiomo, buvo dar du žmonės. Vienas gulėjo ant
grindų, įsikniaubęs veidu į skudurų krūvą, ir dusliai dejavo. Kitas, juoda­
akis ir senokai nesiskutęs brunetas, tupėjo, prisišliejęs prie marmurinės
sienos, ir smalsiai stebėjo Artiomą. Palei narvus vaikštinėjo du tvirti
vilkintys kamufliažą vyriškiai, vienas jų su pavadėliu vedžiojo stambų
šunį ir retsykiais sudrausmindamas jį. Matyt, jie ir pažadino Artiomą.
Tai buvo sapnas. Tai buvo sapnas. Visą tai jis susapnavo.
Jį pakars.
- Kiek valandų? - sunkiai vartydamas ištinusį liežuvį, paklausė jis,
dėbčiodamas į juodaakį.
- Pusė dešimtos, - noriai atsakė tas, tardamas žodžius su keistu akcen­
tu, kurį Artiomui teko girdėti Kinų kvartale. Ir patikslino: - Vakaro.
Pusė dešimtos. Dvi su puse valandos iki dvyliktos - ir dar penkios
iki... iki procedūros. Septynios su puse valandos. Ne, kol galvojo, kol
skaičiavo, laiko liko dar mažiau.
Anksčiau Artiomas vis bandė įsivaizduoti: ką gi turėtų jausti, apie ką
turėtų galvoti žmogus, nuteistas myriop, likus kelioms valandoms iki
bausmės įvykdymo? Baimę? Neapykantą budeliams? Atgailą?..
Jo viduje buvo tik tuštuma. Širdis sunkiai plakė krūtinėje, smilki­
niuose tvilksėjo, burnoje iš lėto kaupėsi kraujas, kol jis jos nenurydavo.

183
Kraujas buvo šlapios, surūdijusios geležies kvapo. Ar tai drėgna geležis
buvo šviežio kraujo kvapo?
Jį pakars. Jį nužudys.
Jo daugiau nebebus.
Įsivaizduoti to niekaip nepavyko.
Kiekvienas puikiai suvokia, kad mirtis neišvengiama. Metro mirtis
buvo kasdienybė. Bet visąlaik atrodo, kad tau nenutiks joks nelaimingas
atsitikimas, kulkos praskris pro šalį, liga aplenks. O mirtis nuo sena­
tvės - tai taip dar negreitai, kad net galima apie tai negalvoti. Negali­
ma gyventi nuolatiniame savo mirtingumo suvokime. Apie tai reikia
pamiršti, ir jeigu tokios mintys visgi aplanko, reikia jas vyti, reikia jas
smaugti, kitaip jos gali įleisti šaknis į sąmonę ir išvešėti, ir jų nuodingos
sporos apnuodys egzistavimą to, kuris joms pasidavė. Negalima galvoti
apie tai, kad ir tu mirsi. Kitaip galima išprotėti. Tik vienas dalykas
gelbsti žmogų nuo beprotybės - tai nežinomybė. Pasmerktojo mirčiai
gyvenimas, kuriam įvykdys bausmę po metų ir jis apie tai žino, mirtinai
sergančiojo gyvenimas, kuriam gydytojai pasakė, kiek jam liko gyventi,
skiriasi nuo eilinio žmogaus gyvenimo tik vienu: pirmieji tiksliai ar
apytiksliai žino, kada mirs, o eilinis žmogus nežino, ir todėl jam atrodo,
kad jis gali gyventi amžinai, tačiau neatmetama, kad kitą dieną jis žus
katastrofoje. Baisi ne pati mirtis. Baisus jos laukimas.
Už septynių valandų.
Kaip tai padarys? Artiomas nelabai gerai įsivaizdavo kaip kariami
žmonės. Jų stotyje kartą sušaudė išdaviką, bet Artiomas buvo dar mažas
ir nelabai ką suprato, be to, VDNH bausmės nebūtų pavertę viešu pasi­
rodymu. Tikriausiai užmes virvę ant kaklo... arba pritrauks prie lubų...
arba ant kokios nors taburetės... Ne, nereikia apie tai galvoti.
Jis norėjo gerti.
Iš paskutiniųjų jis perjungė aprūdijusį iešmą, ir jo minčių vagonetė
nuriedėjo kitais bėgiais - prie jo nužudyto karininko. Prie pirmojo jo
nužudyto žmogaus. Prieš akis vėl iškilo vaizdas, kaip nematomos kulkos
įsminga į plačią krūtinę, apjuostą perpete*, ir kiekviena palieka po savęs
išdegintą juodą žymę, kaipmat prisipildančią šviežio kraujo. Jis visiškai
nesigailėjo to, ką padarė, ir tai jį stebino. Kadaise jis manė, jog kiekvie­
nas nužudytasis kaip sunkus svoris kabės ant nužudžiusiojo sąžinės,

* Perpetė - amunicijos (karinės aprangos) dalis, kario nešiojama diržų sistema, skirta
ginklams ir kitiems reikmenims nešioti.

184
sapnuosis jam, neduos ramybės senatvėje, lyg magnetas pritrauks visas
jo mintis. Ne. Pasirodo, tai visai ne taip. Jokio gailesčio. Jokios atgailos.
Tik niūrus pasitenkinimas. Ir Artiomas suprato, jeigu nužudytasis jį
aplankys košmare, tai jis tiesiog abejingai nusisuks nuo vaiduoklio, ir
tas dings be pėdsakų. O senatvė... Dabar jau nebebus senatvės.
Laiko liko dar mažiau. Tikriausiai visgi ant taburetės. Kai lieka taip
mažai laiko, reikia galvoti apie kažką svarbaus, apie kažką reikšmingo,
kam anksčiau niekada nerasdavai laiko, vis atidėliodavai... Apie tai, kad
gyvenimas nugyventas neteisingai ir, jeigu būtų duota dar karta, viską
padarytum kitaip... Ne. Jokio kito gyvenimo šiame pasaulyje negalėjo
būti, ir nėra čia ką keisti. Nebent tada, kai karininkas paleido kontrolinį
šūvį į Vanečkos galvą, reikėjo negriebti už automato, o pasitraukti į šoną?
Bet nepavyktų, nes tada nei Vanečkos, nei Michailo Porfirjevičiaus jam
tikrai nepavyktų išvaryti iš savo sapnų. Kas nutiko seniui? Velnias, bent
gurkšnio vandens!..
Pradžioje išves iš kameros... Jeigu pasiseks, nuves per perėjimą, tai dar
šiek tiek laiko. Jeigu neuždės vėl tos prakeiktos kepurės, jis galės pama­
tyti ką nors daugiau, o ne tik virbų grotas ir begalines narvų eiles.
- Kokia stotis? - pražiojo sudžiuvusias lūpas Artiomas, atsiplėšdamas
nuo grotų ir pakeldamas akis į kaimyną.
- Tverės, - atsiliepė tas ir pasidomėjo: - Klausyk, broli, o už ką tave
čia?
- Nužudžiau karininką, - lėtai atsakė Artiomas.
Kalbėti buvo sunku.
- Ė-ė-ė... - užjausdamas tarė nesiskutęs kaimynas. - Tai dabar pa­
kars?
Artiomas gūžtelėjo pečiais, nusisuko ir vėl atsirėmė į grotas.
- Tikrai pakars, - užtikrino jį juodaakis.
Pakars. Jau greitai. Tiesiog šioje stotyje, niekur neves.
Atsigerti... Nuplauti šį rūdžių skonį burnoje, sudrėkinti išdžiūvusią
gerklę, tada, galbūt, jis galėtų pasikalbėti ilgiau nei minutę. Narve van­
dens nebuvo, kitame kampe stovėjo tik dvokiantis skardinis kibiras.
Paprašyti kalėjimo prižiūrėtojų? Galbūt, nuteistiesiems šiek tiek nuolai­
džiaujama? Jeigu tik jam pavyktų iškišti per grotas ranką ir pamojuoti
ja... Bet rankos buvo surištos už nugaros, viela įsirėžė į riešus, plaštakos
ištino ir prarado jautrumą. Jis pamėgino riktelėti, bet jam pavyko iš­
spausti tik gargesį, pereinantį į plaučius draskantį kosulį.

185
 Abu prižiūrėtojai priėjo prie narvo, kai tik pastebėjo jo bandymus
atkreipti dėmesį.
- Žiurkė pabudo, - išsišiepė tas, kuris vedžiojo šunį su pavadėliu.
Artiomas užvertė galvą atgal, kad jie matytų jo veidą, ir įsitempęs
sušvankštė:
- Gerti. Vandens.
- Gerti? -nustebo tasai su šunimi. - Kam čia dabar? Tave juk ne­
trukus pakars, o tu - gerti! Ne, vandens dėl tavęs negadinsim. Gal taip
anksčiau nustipsi.
Atsakymas buvo gana išsamus, ir Artiomas užmerkė pavargusias akis,
bet prižiūrėtojai, matyt, norėjo su juo dar apie šį bei tą paplepėti.
- Ką, bjaurybe, supratai dabar, prieš ką ranką pakėlei? - paklausė
antrasis. - O dar rusas, žiurkė! Dėl tokių niekšų, kurie saviškiems peilį
į nugarą suvaryti taikosi, štai tie, - jis linktelėjo į pasitraukusį į narvo
gilumą kaimyną, - greitai visą metro užpildys ir eiliniam rusui neleis
kvėpuoti.
Nesiskutęs kaimynas panarino galvą. Artiomas rado savyje jėgų tik
gūžtelėti pečiais.
- O tą tavo išsigimėlį šauniai šleptelėjo, - įsiterpė pirmasis apsauginin­
kas. - Sidorovas pasakojo, kad pusė tunelio skendi kraujyje. Ir teisingai.
Išgama! Tokius irgi reikia naikinti. Jie ten... genofondą! - prisiminė jis
sunkų žodį. - Gadina. Ir senpalaikis jūsų irgi nudvėsė, - užbaigė jis.
- Kaip?.. - sukukčiojo Artiomas. Jis šito labai bijojo, bet tikėjosi: o
gal nemirė, nenužudė, gal jis kažkur čia, gretimoje kameroje...
- O taip. Pats nudvėsė. Jo net nespėjo smarkiau aplamdyti, o jis ėmė
ir pakratė kanopas, - noriai atsakė tasai su šunimi, patenkintas tuo, kad
Artiomą pagaliau pavyko įžeisti.
„Tu mirsi. Mirs visi tavo artimieji..." Jis vėl pamatė, kaip Michailas
Porfirjevičius, pamiršęs apie viską pasaulyje, sustojęs vidury tamsaus tu­
nelio, varto savo užrašų knygutę, o paskui susijaudinęs kartoja paskutinę
eilėraščio eilutę. Kaip ten buvo? „Der toten tatenrum"? Ne, poetas suklydo,
šlovės irgi nebeliks. Nieko nebeliks.
Paskui jis kažkodėl prisiminė, kaip Michailas Porfirjevičius ilgėjosi
savo buto, ypač lovos. Toliau mintys ėmė tirštėti, tekėti vis lėčiau ir paga­
liau visai sustojo. Jis vėl atsirėmė kakta į grotas ir ėmė bukai apžiūrinėti

186
raištį ant prižiūrėtojo rankovės. Trikampė svastika. Keistas simbolis.
Panašus ir į žvaigždę, ir į suluošintą vorą.
- Kodėl trys kampai? - paklausė jis. - Kodėl trys?
Teko dar linktelėti galva, nurodant į raištį, kol apsaugininkai suprato,
ką jis turi omenyje, ir teikėsi paaiškinti.
- O kiek tau reikia? - pasipiktino prižiūrėtojas su šunimi. - Kiek sto­
čių, tiek ir kampų, idiote! Vienybės simbolis. Palauk, pasieksim Polisą,
ketvirtą pridėsim...
- Kokios dar stotys! - įsiterpė antrasis. - Tai juk senovinis slavų
ženklas! Vadinasi saulėgrįža. O fricai jį vėliau iš mūsų perėmė. Stotys,
kiaura galva!
- Bet saulės juk nebėra... - išspaudė Artiomas, jausdamas, kaip prieš
akis vėl iškyla blausi siena, girdimų žodžių reikšmės išgaruoja, ir jis
nugrimzta į miglą.
- Viskas, stogas nučiuožė, - patenkintas tarė prižiūrėtojas su šuni­
mi. - Eime, Senia, dar su kuo nors paplepėsim.
Artiomas nežinojo, kiek praėjo laiko, kol jis buvo be sąmonės, prara­
dęs mintis ir vizijas, tik retkarčiais pagaudamas kažkokius praslystančius
miglotus vaizdinius, įsigėrusius kraujo skonio ir kvapo. Kaip bebūtų, jis
džiaugėsi tuo, kad jo kūnas pasigailėjo jo, nužudė visas mintis ir drauge
išlaisvino protą nuo savigraužos ir liūdesio.
- Ė, broleli! - papurtė jį už peties kameros kaimynas. - Nemiegok,
jau ilgokai miegi! Jau beveik keturios!
Artiomas sunkiai, tarytum prie kojų buvo pririštas špižinis svarmuo,
bandė išplaukti į paviršių iš bedugnės, į kurią nugrimzdo jo sąmonė.
Realybė grįžo ne iškart, lėtai ryškėdama kaip kontūrai ant negatyvo,
panardinto į ryškinimo skystį.
- Kiek? - sugargaliavo jis.
- Be dešimt keturios, - pakartojo juodaakis.
Be dešimt keturios... Tikriausiai po keturiasdešimties minučių jo
ateis. Ir už valandos ir dešimties minučių... Valanda ir dešimt minučių.
Valanda ir devynios minutės. Valanda ir aštuonios. Ir septynios.
- Kuo tu vardu? - paklausė kaimynas.
- Artiomas.
- O aš - Ruslanas. Mano brolio vardas buvo Achmedas, tai jį iškart
sušaudė. O su manim nežino ką daryti. Vardas rusiškas, nenori suklys­
ti, - juodaakis džiaugėsi, kad pagaliau pavyko užmegzti pokalbį.

187
 - Iš kur tu?
Artiomui tai nebuvo įdomu, bet apžėlusio kaimyno plepalai padėjo
jam užpildyti galvą, nereikėjo apie nieką galvoti. Nereikėjo galvoti apie
VDNH. Nereikėjo galvoti apie misiją, kurią jam patikėjo. Nereikia gal­
voti apie tai, kas nutiks metro. Nereikia. Nereikia!
- Aš pats iš Kijevo stoties, žinai tokią? Mes vadiname ją - saulėtą­
ja... - Ruslanas parodė baltadantę šypseną. - Ten daug mūsiškių, beveik
visi... Ten liko mano žmona, trys vaikai. Vyresnėlis turi šešis pirštus ant
rankų! - išdidžiai pridūrė jis.
Gerti... Ne stiklinę, bent gurkšnį. Lai būna šiltas, jis sutinka ir su šil­
tu. Lai būna nefiltruotas. Bet kokio vandens. Gurkšnį. Ir vėl nugrimzti
užmarštin, kol jo neateis ginkluoti palydovai. Kad vėl būtų tuščia ir
niekas netrikdytų. Kad nesisuktų, neaidėtų mintis, kad jis suklydo. Kad
jis neturėjo teisės. Kad jis turėjo išeiti. Nusisukti. Užsikimšti ausis. Eiti
toliau. Iš Puškino pasiekti Čechovo stotį. Ir iš ten - tik viena tarpustotė.
Taip paprasta. Tik viena tarpustotė, ir viskas baigta, užduotis įvykdyta.
Jis gyvas.
Gerti. Rankos taip nutirpo, kad jis jų visiškai nebejautė.
Žymiai lengviau mirtingiesiems, jeigu jie kuo nors tiki! Tiems, kas
įsitikinęs, kad mirtis - tai ne pabaiga. Tiems, kurių akyse pasaulis aiškiai
padalintas į juodą ir baltą, kas tiksliai žino, ką reikia daryti ir kodėl, kas
neša rankoje idėjos, tikėjimo deglą, ir jo šviesoje viskas atrodo paprasta
ir suprantama. Tiems, kas niekuo neabejoja ir nieko nesigaili. Jie miršta
lengvai. Jie miršta su šypsena.
- Kokie anksčiau vaisiai būdavo! O gėlės kokios gražios! Aš mergi­
noms jas nemokamai dovanodavau, ir jos man šypsodavosi, - girdėjo
jis, bet šie žodžiai nebegalėjo atitraukti jo nuo minčių.
Iš salės gilumos pasigirdo žingsniai, ėjo keli žmonės, ir Artiomui
suspaudė širdį, ji pavirto į mažą, neramiai tuksint} gumulėlį. Ateina
jo? Kaip greitai! Jis manė, kad keturiasdešimt minučių truks ilgiau...
Ar apgavo velnio kaimynas, iš pykčio pasakė, kad daugiau laiko lieka,
norėjo suteikti vilties? Ne, tai jau...
Tiesiai jam prieš akis sustojo trys poros batų. Sugirgždėjo spyna, ir Ar­
tiomas vos išsilaikė, kad nenugriūtų kartu su atitrauktomis grotomis.
- Pakelkite jį, - nuaidėjo balsas.
Jį sugriebė už pažastų, ir jis pakilo iki pat lubų.
- Sėkmės! - palinkėjo jam Ruslanas.

188
 Du automatininkai, ne tie, kur su juo kalbėjosi, kiti, bet tokie pat be­
veidžiai, ir trečias - vilkintis juodą uniformą ir mažą beretę, su siaurais
ūseliais ir vandeningomis žydromis akimis.
- Paskui mane, - įsakė vyriausiasis, ir Artiomą nutempė į priešingą
platformos galą.
Jis bandė eiti pats, nenorėjo, kad jį temptų, tarytum bevalią lėlę...
jeigu jau teks atsisveikinti su gyvybe, tai bent oriai. Bet kojos buvo ne­
valdomos, linko, jis tik galėjo nerangiai jomis irtis, stabdydamas eismą,
ir ūsuotas vyras juoda uniforma griežtai nužvelgė jį.
Narvai tęsėsi ne iki pat salės galo. Jų eilė nutrūko šiek tiek toliau už
vidurio, kur į iškaltus žemyn praėjimus leidosi eskalatorių juostos. Ten,
gilumoje, degė deglai, lubomis lakstė grėsmingi tamsiai raudoni atspin­
džiai. Iš apačios sklido riksmai, pilni skausmo. Artiomui šovė į galvą min­
tis apie pragarą, ir jis net pajautė palengvėjimą, kai jie praėjo pro šalį. Iš
galinės kameros kažkoks nepažįstamasis šuktelėjo jam: „Sudie, drauge!",
bet jis neatkreipė dėmesio. Prieš akis šmėstelėjo vandens stiklinė.
Prie sienos stovėjo sargyba, grubiai sukaltas stalas su dviem kėdėmis
ir kabėjo apšviestas ženklas, draudžiantis juočkiams artintis. Kartuvių
niekur nebuvo matyti, ir Artiomui sekundei įsižiebė viltis, kad jį tik
norėjo pagąsdinti: iš tikrųjų jo neveda pakarti, o tuoj nuves prie stoties
krašto, kad kiti kaliniai nematytų, ir paleis.
Ūsuotasis vyras, einantis priekyje, pasuko į paskutinę arką, prie bėgių,
ir Artiomas patikėjo savąja išganingąja fantazija dar labiau...
Ant bėgių stovėjo nedidelė lentinė platforma ant ratų, sumontuota taip,
kad jos grindys buvo sulig stoties grindimis. Ant jos, tikrindamas kilpos
slydimą, stovėjo drūtas žmogelis dėmėta uniforma. Iš kitų jis išsiskyrė tik
užraitotomis rankovėmis, apnuoginančiomis jo trumpus galingus dilbius,
ir megzta kepure su prorėžomis akims, užmauta ant galvos.
- Viskas paruošta? - sugriaudėjo juodas munduras, ir budelis link­
telėjo jam.
- Nemėgstu aš šios konstrukcijos, - tarė jis. - Kodėl negalima buvo su
senąja gerąja taburete? Ten - viens! - jis trenkė kumščiu per plaštaką. -
Slanksteliai brakšt! - ir klientas gatavas. O šitas daiktas... Kol jis uždus,
kiek dar kraipysis, kaip sliekas ant kabliuko. O paskui, kai jau uždus,
kiek dar reikės tvarkyti! Juk ten ir žarnynas pasileidžia, ir...
- Liaukis! - nutraukė jį ūsuotasis, nusivedė į šoną ir įtūžusiai kažką
sušnypštė.

189
 Kai tik viršininkas pasišalino, kareiviai kaipmat grįžo prie nutraukto
pokalbio:
- Na ir ką? - nekantraudamas paklausė kairysis.
- Na tai štai, - garsiai sušnibždėjo dešinysis, - prispaudžiau ją prie
kolonos, įkišau ranką po sijonu, na, ji visa tik suglebo ir sako man... -
bet nespėjo pabaigti pasakoti, nes grįžo ūsuotasis.
- ...Nepaisant to, kad rusas, pasikėsino!.. Išdavikas, atskilėlis, išsigi­
mėlis, o išdavikai turi skausmingai!.. - įteiginėjo jis budeliui.
Atrišę nutirpusias rankas, nuo Artiomo nuėmė striukę ir megztinį,
taip kad jis liko stovėti vien purvinais marškinėliais. Paskui nuplėšė nuo
kaklo gilzę, kurią jam davė Chanteris.
- Talismanas? - pasidomėjo budelis. - Aš tau jį į kišenę įdėsiu, gal
dar prisireiks.
Balsas jo buvo visai nepiktas ir skambėjo kažkaip raminančiai.
Paskui jam vėl surišo rankas už nugaros, ir pastūmė ant ešafoto.
Kareiviai liko ant platformos, jie buvo nebereikalingi, jis nebepabėgs,
visos jėgos buvo išnaudotos tam, kad išstovėtų ant kojų, kol budelis jam
dėjo kilpą ant kaklo. Išstovėti, nenugriūti, tylėti. Gerti. Štai viskas, kas
dabar užėmė visas jo mintis. Vandens. Vandens!
- Vandens... - sugargaliavo jis.
- Vandens? - skėstelėjo rankomis budelis. - Na iš kur aš tau dabar
vandens gausiu? Negalima, mano mielas, mes su tavim ir taip jau nuo
grafiko atsiliekam, tu dar šiek tiek pakentėk...
Jis nušoko ant bėgių, ir, paspjaudęs ant rankų, paėmė pririštą prie
ešafoto virvę. Kareiviai išsitiesė, o jų vadas nutaisė reikšmingą ir net
kiek iškilmingą veidą.
- Kaip priešų šnipą, niekšingai išdavusį savo tautą, išsižadėjusį... -
pradėjo ūsuotasis.
Artiomo galvoje pasiutusiai ėmė suktis nutrauktų minčių ir vaizdinių
karuselė: palaukite, dar anksti, aš dar nespėjau, man reikia, paskui išniro
prieš akis žiaurus Chanterio veidas ir ištirpo tamsiai raudonoje stoties
prieblandoje, švelniai žvilgtelėjo Suchojaus akys ir užgeso. Michailas
Porfirjevičius... „Tu mirsi"... juočkiai... jie juk neprivalo.. Palaukite! Ir
virš viso šito, permušdamas prisiminimus, žodžius, norus, apgaudamas
juos tvankia tiršta ūkana, kabojo troškulys. Gerti...
- ...išsigimėlį, juodinantį savo tautą... - nuobodžiai tęsė balsas.

190
 Iš tunelio netikėtai pasigirdo riksmai ir sugriaudėjo kulkosvaidžio
serija, paskui pasigirdo garsus pokštelėjimas ir staiga viskas nutilo.
Kareiviai griebėsi už automatų, ūsuotasis ėmė neramiai sukinėtis ir
paskubomis užbaigė:
- Mirties bausme. Pradėk! - ir mostelėjo ranka.
Budelis sukrankštė ir patraukė už virvės, atsiremdamas kojomis į
pabėgius. Lentos po Artiomo kojomis sujudėjo, jis dar mėgino išsilaikyti
ant jų, kad liktų ant ešafoto, bet lentos judėjo tolyn, išsilaikyti buvo vis
sunkiau, virvė įsirėžė į kaklą ir traukė jį atgal, į mirtį, o jis nenorėjo,
jis taip nenorėjo.... O paskui grindys išslydo iš po jo, ir jis visu savo
svoriu užveržė kilpą. Ji suspaudė kvėpavimo takus, iš gerklės išsiveržė
kliuksintis gargesys, regėjimas iškart prarado savo ryškumą, viduje viską
susuko, kiekviena kūno ląstelę meldė oro gurkšnio, bet įkvėpti buvo
visiškai neįmanoma, ir kūnas ėmė rangytis, beprasmiškai, traukuliuotai,
o pilvo apačioje jautėsi bjaurus kutenantis silpnumas.
Šią akimirką stotis staiga prisipildė nuodingais geltonais dūmais,
šūviai nuaidėjo visai šalia, ir čia jo sąmonė užgeso.
- Ei, pakaruokli! Ko čia apsimetinėji! Užčiuopiu tavo pulsą, todėl ne­
simuliuok! - ir jam gerokai užvožė per žandus, bandydami atgaivinti.
- Aš atsisakau daryti jam dirbtinį kvėpavimą dar kartą! - pasakė kitas.
Šį kartą Artiomas buvo visiškai įsitikinęs, kad tai sapnas, galbūt,
momentinis užsimiršimas prieš pabaigą. Mirtis buvo taip arti, ir jos
geležiniai gniaužtai ant kaklo vis dar buvo juntami taip stipriai, kaip tą
momentą, kai jo kojos prarado atramą ir pakibo virš bėgių.
- Užtenka markstytis, spėsi dar! - reikalavo pirmasis balsas. - Šiam
kartui ištraukė tave iš kilpos, tai turėtum mėgautis gyvenimu, o ne ant
grindų voliotis!
Smarkiai purtė. Artiomas nedrąsiai atmerkė akį ir tuoj pat vėl už­
merkė, nusprendęs, kad visgi tikriausiai teko anksčiau laiko mirti, ir
pomirtinis gyvenimas jau prasidėjo. Virš jo palinko būtybė, šiek tiek pri­
menanti žmogų, bet tokia keista, kad kaip tik dabar jis atsiminė Chano
išdėstymus apie tai, kur patenka siela, atsiskyrusi nuo mirtingojo kūno.
Būtybės oda buvo geltono matinio atspalvio, o vietoj akių buvo siauri
plyšeliai, tarytum skulptorius išdrožė medį ir užbaigė beveik visą veidą,
o akis tik pažymėjo, bet pamiršo nupūsti drožles, kad jos atsimerktų ir
pažvelgtų į pasaulį. Veidas buvo apvalus, išsišovusiais skruostikauliais,
Artiomui dar niekada neteko matyti nieko panašaus.

191
 - Ne, taip nieko nebus, - ryžtingai nusprendė balsas iš viršaus, ir į
veidą jam tekštelėjo vanduo.
Artiomas karštligiškai nurijo ir, siektelėjęs, įsikibo į butelį laikančias
rankas. Iš pradžių jis ilgam prigludo prie butelio kaklelio ir tik po to
apsižvalgė.
Jis svaiginančiu greičiu lėkė tamsiu tuneliu, gulėdamas ant ilgos,
ne mažiau dviejų metrų ilgio, drezinos. Ore sklandė lengvas degėsio
aromatas, ir Artiomas nustebęs pamanė, ar tik ne benzinu ji varoma.
Be jo, ant drezinos buvo dar keturi žmonės ir didelis, rudas, su juodais
nudegimais šuo. Vienas iš tų keturių buvo tas, kuris daužė Artiomui per
veidą, o antrasis buvo barzdotas vyras, kuris mūvėjo ausinę kepurę su
prisiūta raudona žvaigžde ir vilkėjo vatinuką, už nugaros jam maska-
tavosi ilgas automatas, panašus į tą, kokį turėjo Artiomas anksčiau, tik
po vamzdžiu dar buvo prisuktas peilinis durtuvas. Trečiasis - stambus
vaikėzas, kurio veido Artiomas iš pradžių neįžiūrėjo, o paskui vos
neiškrito iš išgąsčio ant bėgių: jo oda buvo labai tamsi, bet tik gerai
įsižiūrėjęs, jis nurimo: tai buvo ne juočkis, odos atspalvis visai ne toks,
ir veidas buvo kaip normalaus žmogaus, tik odos atspalvis buvo kitoks
ir, tik šiek tiek išverstos lūpos ir plokščia kaip boksininko nosis. Ketvir­
tasis, palyginti, niekuo neišsiskyrė, bet gražiu vyrišku veidu ir valingu
smakru kažkuo priminė Artiomui plakatą Puškino stotyje. Jis buvo
apsirengęs prašmatnią odinę striukę, apjuostą plačiu diržu su dviguba
skylučių eile ir karine perpete, o ant diržo kabojo įspūdingo dydžio dė­
klas. Vairagalyje blykčiojo Degtiariovo kulkosvaidis ir pleveno raudona
vėliava. Kai ant jos krito žibintuvėlio spindulys, paaiškėjo, kad tai - ne
visai vėliava, tiksliau, visiškai ne vėliava, o nuplėšta iš kraštų skiautė su
juodai raudono barzdoto veido atvaizdu. Visa tai kartu sudėjus buvo
labiau panašu į keistą kliedesį nei prieš tai prisivaidenusį Artiomui
stebuklingą išsigelbėjimą su Chanteriu, negailestingai išpjovusiu visą
Puškino stotį.
- Atsipeikėjo! - džiugiai sušuko siauraakis. - Na, pakaruokli, pasa­
kok, už ką tave?
Jis kalbėjo visiškai be akcento, jo tarimas niekuo nesiskyrė nuo Ar­
tiomo ar Suchojaus. Tai buvo labai keista - girdėti gryną rusų kalbą iš
tokios neįprastos būtybės. Artiomas negalėjo atsikratyti jausmo, kad tai
kažkoks farsas ir siauraakis tiesiog praveria burną, o už jį kalba barzdo­
tasis arba vyras odine striuke.

192
 - Karininką jų... nušoviau, - nenoriai prisipažino jis.
- Va čia tai šaunuolis! Va čia tai saviškis! Taip jiems ir reikia! - en­
tuziastingai pritarė plačiaveidis, ir tvirtas tamsiaodis vaikinas, sėdėjęs
priekyje, atsisuko į Artiomą ir pagarbiai kilstelėjo antakius. Artiomas
pamanė, kad šitas tai jau tikrai iškraipo žodžius.
- Vadinasi, ne be reikalo mes surengėm tokią betvarkę, - plačiai nusi­
šypsojo jis, ir taip pat nepriekaištingai ištarė visus žodžius, tad Artiomas
galų gale susipainiojo ir nebežinojo, ką ir galvoti.
- Kuo tu vardu, didvyri? - pažvelgė į jį odinis gražuolis, ir Artiomas
prisistatė.
- O aš - draugas Rusakovas. Čia - draugas Banzajus, - nurodė odinis
į siauraakį. - Čia draugas Maksimas, - tamsiaodis vėl plačiai nusišyp­
sojo, - o čia draugas Fiodoras.
Šuns eilė atėjo paskutinė. Artiomas visai nebūtų nustebęs, jeigu ir
šunį būtų pristatę kaip „draugas". Bet šuo buvo tiesiog Karaciūpa. Ar­
tiomas iš eilės paspaudė stiprią sausą draugo Rusakovo ranką, siaurą,
bet tvirtą draugo Banzajaus delną, juodą draugo Maksimo lopetą ir
mėsingą draugo Fiodoro riešą, sąžiningai stengdamasis įsiminti visus
šiuos vardus, o ypač sunkiai ištariamą „Karaciūpą". Tačiau, netrukus
paaiškėjo, kad vieni kitus jie vadino ne visai taip. Į vyriausiąjį kreipėsi
„drauge komisare", tamsiaodį vadino Maksimka, tai Lumumba, siaura­
akį tiesiog - Banzajumi, o barzdotąjį ausine kepure - dėde Fiodoru.
- Sveikas atvykęs į Ernesto Če Gevaros Pirmąją Tarptautinę Rau­
donąją Kovinę Maskvos Metropoliteno Brigadą! - iškilmingai užbaigė
draugas Rusakovas.
Artiomas padėkojo jam ir nutilo, žvalgydamasis į šalis. Pavadinimas
buvo labai ilgas, o jo pabaiga sulipo į kažką nesuprantamo - raudona
spalva erzino Artiomą kaip bulių, o žodis „brigada" sukėlė nemalonias
sąsajas su Ženkos pasakojimais apie banditų išsišokimus kažkur Šabo-
lovo stotyje. Labiausiai jį intrigavo veidas ant plevėsuojančios drobės,
ir jis droviai pasidomėjo:
- O kas čia ant jūsų vėliavos? - vos neleptelėjęs „ant skiautės"
- O čia, brolau, ir yra Če Gevara, - paaiškino jam Banzajus.
- Kokia čegevara? - nesuprato Artiomas, bet sprendžiant iš krauju
pasruvusių draugo Rusakovo akių ir Maksimkos pašaipios veido išraiš­
kos suprato, kad apsijuokė.

193
 - Draugas. Ernesto. Če. Gevara, - griežtai tardamas kiekvieną žodį
atskirai, atsakė komisaras. - Didis. Kubos. Revoliucionierius.
Dabar viskas nuskambėjo žymiai suprantamiau, nors aiškiau nepa­
sidarė, Artiomas nusprendė verčiau iš susižavėjimo suapvalinti akis ir
nutylėti. Galų gale, šie žmonės išgelbėjo jam gyvybę, ir pykdyti juos
dabar savo neišprusimu būtų nemandagu.
Tunelio sienų briaunos šmėžavo fantastiškai greitai, bekalbant jie
spėjo pralėkti pro vieną pustuštę stotį ir sustojo tunelio prietemoje už
jos, kur į šoną suko aklakelis.
- Pažiūrėsim, ar ryšis fašistų bjaurybės mus persekioti, - ištarė drau­
gas Rusakovas.
Dabar reikėjo šnabždėtis labai tyliai, nes draugas Rusakovas ir Kara-
ciūpa įdėmiai klausėsi garsų, sklindančių iš gelmių.
- Kodėl jūs tai padarėte?.. Mane... Išlaisvinote? - mėgindamas pa­
rinkti tinkamą žodį, paklausė Artiomas.
- Planinis išpuolis. Gavome informacijos, - paslaptingai šypsoda­
masis, paaiškino Banzajus.
- Apie mane? - viltingai paklausė Artiomas, kuris po Chano žodžių
apie jo ypatingą misiją norėjo tikėti savuoju išskirtinumu.
- Ne, apskritai, - Banzajus ranka parodė neapibrėžtumo gestą, - kad
planuojami žiaurumai. Draugas komisaras nusprendė, kad reikia jiems
užbėgti už akių. Be to, mes turime tokią užduotį - nuolat purtyti tuos
niekšus.
-Iš šios pusės jie neturi užtvarų, net stipraus žibinto, o tik paprastos
užkardos su laužais, - pridūrė Maksimka. - Na, mes tiesiai per jas ir
pervažiavom. Gaila, teko panaudoti kulkosvaidį. O paskui - dūmadėžę,
patys su dujokaukėm, tave nuėmėm, tą nelemtą esesininką - revoliu­
ciniu tribunolu, ir atgal.
Dėdė Fiodoras, tyliai rūkydamas iš kumščio kažkokį šlamštą, nuo
kurio dūmų ėmė ašaroti akys, staiga svariai ištarė:
- Taip, mažiau, neblogai jie su tavim padirbėjo. Nori spirituko? - ir,
ištraukęs iš stovinčios ant grindų geležinės dėžės pustuštį butelį su
drumzlina pliure, pakratė ją ir ištiesė Artiomui.
Prireikė nemažai drąsos jos gurkštelėti. Viduje tarsi švitru perėjo, bet
įtampa, kurią jis jautė pastarąsias kelias valandas, šiek tiek atslūgo.
- Tai jūs... raudonieji? - atsargiai paklausė jis.

m
 - Mes, brolau, komunistai! Revoliucionieriai! - pasididžiuodamas
pasakė Banzajus.
- Iš Raudonosios Linijos? - atkakliai siekė sužinoti Artiomas.
- Ne, mes atskirai, - kažkaip neužtikrintai atsakė tas ir suskubo
pridurti: - Tau draugas komisaras paaiškins, jis pas mus atsakingas už
ideologinę dalį.
Rusakovas, grįžęs po kiek laiko, pranešė:
- Viskas ramu, - jo gražus vyriškas veidas spinduliavo ramybe. -
Galim čia sustoti poilsiui.
Sukurti laužą nebuvo iš ko, mažą arbatinuką pakabino virš spiritinės
lempos, po lygiai padalino šalto kiaulienos kumpio gabalą. Revoliucio­
nieriai maitinosi įtartinai gerai.
- Ne, drauge Artiomai, mes ne iš Raudonosios Linijos, - tvirta pareiš­
kė draugas Rusakovas, kai Banzajus perdavė jam Artiomo klausimą. -
Draugas Moksvinas užėmė Stalino poziciją, atsisakydamas visuotinės
metropolitenų revoliucijos, oficialiai išsižadėjęs Internacionalo ir nu­
stojęs palaikyti revoliucinę veiklą. Jis renegatas ir oportunistas. Mes su
bendražygiais palaikome labiau Trockį su Kastro ir Če Gevarą. Todėl
jis ir pavaizduotas ant mūsų vėliavos, - ir jis plačiu mostu nurodė į
graudžiai kabančią skiautę. - Mes išlikome ištikimi revoliucinei idėjai,
skirtingai nuo kolaboracionisto draugo Moskvino. Mes su bendražygiais
smerkiame jo liniją.
- Aha, o kas tau kurą duoda? - ne vietoje įsiterpė dėdė Fiodoras,
traukdamas suktinę.
Draugas Rusakovas užsiplieskė ir niekinančiai nužvelgė dėdę Fiodorą.
Tas tik kandžiai šyptelėjo ir dar smarkiau patraukė suktinę.
Artiomas mažai ką suprato iš komisaro paaiškinimų, išskyrus svar­
biausią: su tais raudonaisiais, kurie ketino užvynioti Michailo Por-
firjevičiaus žarnas ant pagalio ir sušaudyti jį patį, šie turėjo mažai ką
bendro. Tai jį nuramino, ir norėdamas padaryti gerą įspūdį, jis parodė
savo žinias:
- Stalinas - tai tas, kur Mauzoliejuje, taip?
Šį kartą jis tikrai persistengė. Rūstus mėšlungis iškreipė gražų vyrišką
draugo Rusakovo veidą, Banzajus visai nusisuko, ir net dėdė Fiodorą '
susiraukė.
- Ne, ne, juk tai Leninas Mauzoliejuje! - suskubo pasitaisyti Artio­
mas.

195
 Rūsčios raukšlės ant aukštos draugo Rusakovo kaktos išsilygino, ir
jis tik griežtai pasakė:
- Su jumis dar reikia gerokai padirbėti, drauge Artiomai!
Artiomas visai nenorėjo, kad draugas Rusakovas su juo padirbėtų, bet
jis susitvardė ir nieko neatsakė. Apie politiką jis iš tiesų ne daug ką žino­
jo, bet ji ėmė jį dominti, todėl, palaukęs, kol audra nutils, jis ryžosi:
- O kodėl jūs prieš fašistus? Aš irgi prieš, bet juk jūs revoliucionieriai
ir...
- O čia jiems, bjaurybėms, už Ispaniją, Ernestą Telmaną ir Antrąjį
pasaulinį! - prakošė pro suspaustus dantis draugas Rusakovas, ir, nors
Artiomas vėl nieko nesuprato, dar kartą pademonstruoti savo neišpru-
simo jis nesiryžo.
Išsipilstę į puodukus verdantį vandenį, visi atsigavo. Banzajus ėmė
uždavinėti barzdočiui kažkokius kvailus klausimus, akivaizdžiai tam,
kad paerzintų, o Maksimka, prisėdęs arčiau prie draugo Rusakovo,
tyliai paklausė:
- Pasakykite, drauge komisare, ką marksizmas-leninizmas kalba apie
begalvius mutantus? Tai man jau senokai neduoda ramybės. Aš noriu
būti ideologiškai tvirtas, o čia gaunasi spraga, - jo akinančiai balti dantys
sublizgėjo kaltoje šypsenoje.
- Supranti, drauge Maksimai, - ne iš karto atsakė komisaras, - tai,
brolau, nepaprastas reikalas, - ir giliai susimąstė.
Artiomui irgi buvo įdomu, ką mutantai reiškia politiniu požiūriu, o
ir apskritai, ar jie egzistuoja. Bet draugas Rusakovas tylėjo, ir Artiomo
mintys palaipsniui sušoko atgal į tą vagą, iš kurios negalėjo išlipti kelias
pastarąsias dienas: į Polisą. Jam reikia į Polisą. Stebuklo dėka jam pavyko
išsigelbėti, jam duotas dar vienas šansas, ir, galbūt, jis paskutinis. Skau­
dėjo visą kūną, buvo sunku kvėpuoti, pernelyg gilūs įkvėpimai virsdavo
kosuliu, o vienos akies vis dar nepavyko atmerkti. Taip norėjosi dabar
likti su šiais žmonėmis! Su jais jis jautėsi žymiai ramiau ir užtikrinčiau,
ir tiršta nepažįstamojo tunelio tamsa visai negniuždė - tiesiog apie ją
nebuvo nei laiko, nei noro galvoti. Šnaresiai ir girgždesiai, sklindantys
iš juodųjų gelmių, nebegąsdino, nebevertė suklusti, ir jis svajojo, kad šis
poilsis truktų amžinai: taip saldu buvo iš naujo išgyventi savo išsigelbė­
jimą. Nors mirtis žvangtelėjo savo geležiniais dantimis palei pat ausį, tik
per plauką nepasiekusi Artiomo, lipšni, trukdanti mąstyti, paralyžiuo­
janti kūną baimė, sukausčiusi jį prieš pat egzekuciją, jau išgaravo, dingo,

196
nepalikusi nė pėdsako, ir paskutiniai jos likučiai, pasislėpę po širdimi
ir pilve, buvo išdeginti pragariška barzdoto draugo Fiodoro naminuke.
O pats Fiodoras, ir nutrūktgalvis Banzajus, ir rimtasis odinis komisa­
ras, ir didžiulis Maksimas-Lumumba - su jais buvo taip lengva, kaip
nebuvo jam nuo tų laikų, kai prieš šimtą metų jis iškeliavo iš VDNH. Jis
nebeturėjo nieko iš to, ką turėjo. Nuostabus naujutėlis automatas, beveik
penkios apkabos šovinių, pasas, maistas, arbata, du žibintuvėliai - viskas
dingo. Viskas liko pas fašistus. Tik striukė, kelnės ir susukta gilzė, kurią
budelis įdėjo jam į kišenę: Gal dar prisireiks." Ką dabar daryti? Likti čia
su kovotojais iš Tarptautinės, lai būna raudonosios, brigados, kaip ten
toliau... nesvarbu. Gyventi jų gyvenimą ir pamiršti savąjį...
Ne. Negalima. Negalima sustoti net minutei, negalima ilsėtis. Jis ne­
turi teisės. Tai daugiau nebe jo gyvenimas, jo likimas priklauso kitiems
nuo to momento, kai jis sutiko su Chanterio pasiūlymu. Dabar jau vėlu.
Reikia eiti. Kitos išeities nėra.
Jis ilgai sėdėjo tylėdamas, stengdamasis apie nieką negalvoti, bet niū­
rus ryžtas noko jame sulig kiekviena sekunde, ne sąmonėje, o išsekusiuo­
se raumenyse, ištampytose ir maudžiančiose gyslose, tarytum minkštą
žaislą, iš kurio iškratė visas drožles ir pavertė beformiu skuduru, kažkas
būtų uždėjęs ant kieto metalinio karkaso. Tai buvo ne jis, jo ankstesnė
asmenybė išsilakstė kartu su drožlėmis, pagautomis tunelio skersvėjo,
subyrėjo į šipulius, ir dabar jo pavidale apsigyveno kažkas kitas, kas tie­
siog nepageidavo klausytis desperatiškų kraujuojančio iškankinto kūno
maldavimų, kas gniuždė neužgimusį norą pasiduoti, pasilikti, pailsėti,
nieko neveikti anksčiau nei jis spėjo įgautį užbaigtą, sąmoningą formą.
Tas kažkas priiminėjo sprendimus instinktų, raumenų refleksų ir stubu­
ro smegenų lygyje, aplenkiančius sąmonę, kurioje dabar viešpatavo tyla
ir tuštuma, ir begalinis vidinis dialogas nutrūko vidury sakinio.
Artiomo viduje tarytum išsitiesė susukta spyruoklė. Jis nerangiu
mediniu judesiu atsistojo ant kojų, ir komisaras nustebęs pažvelgė į jį,
o Maksimas net padėjo ranką ant automato.
- Drauge komisare, galima su jumis... šnektelti, - intonacijų netekusiu
balsu paprašė Artiomas.
Čia sunerimęs atsisuko ir Banzajus, palikęs ramybėje, pagaliau, ne­
laimingąjį dėdę Fiodorą.
- Kalbėkite tiesiai, drauge Artiomai, aš neturiu paslapčių nuo savo
bendražygių, - atsargiai atsiliepė komisaras.

197
 - Suprantate... Aš esu jums be galo dėkingas už tai, kad jūs mane
išgelbėjote. Bet aš neturiu kuo jums atsilyginti. Aš labai norėčiau su
jumis likti. Bet aš negaliu. A turiu eiti toliau. Man... reikia.
Komisaras nieko neatsakė.
- O kur tau taip reikia? - netikėtai įsiterpė dėdė Fiodoras.
Artiomas suspaudė lūpas ir įsistebeilijo į grindis. Stojo nejauki tyla.
Jam pasirodė, kad jie dabar žiūri į jį įtemptai ir įtartinai, bandydami
atspėti jo ketinimus. Šnipas? Išdavikas? Kodėl slapukauja?
- Na, nenori, nesakyk, - susitaikęs tarė dėdė Fiodoras.
- Į Polisą, - neišlaikė Artiomas. Negalėjo jis rizikuoti dėl kažkokios
kvailos konspiracijos tokių žmonių pasitikėjimu ir palankumu.
- Ką, kažkoks reikalas yra? - pasidomėjo barzdotas nekaltu veidu.
Artiomas tylėdamas linktelėjo.
- Skubus? - tęsė jis kamantinėjimą.
Artiomas linktelėjo dar kartą.
- Na, žiūrėk, vaikine, mes tavęs nelaikysim. Jeigu nenori nieko pa­
sakoti, tebūnie. Bet juk negalime tavęs vidury tunelio palikti! Negalim
juk, vaikinai? - atsisuko jis į likusiuosius.
Banzajus ryžtingai papurtė galva, Maksimka kaipmat nuėmė ranką
nuo automato ir patvirtino, kad niekaip negali. Čia įsiterpė draugas
Rusakovas.
- Ar jūs, drauge Artiomai, esate pasiruošęs mūsų brigados kovotojų
akyse, išgelbėjusių jūsų gyvybę, prisiekti, kad neplanuojate savo užduo­
timi pakenkti revoliucinei veiklai? - griežtai paklausė jis.
- Prisiekiu, - ryžtingai atsakė Artiomas. Revoliucinei veiklai jis vi­
siškai nesiruošė kenkti, buvo ir svarbesnių reikalų.
Draugas Rusakovas ilgai ir įdėmiai žvelgė jam į akis ir, pagaliau,
paskelbė verdiktą:
- Draugai kovotojai! Asmeniškai aš tikiu draugu Artiomu. Prašau
balsuoti už tai, kad jam reikia padėti pasiekti Polisą.
Dėdė Fiodoras pirmasis pakėlė ranką, ir Artiomas pamanė, kad
tikriausiai tai jis ir ištraukė jį iš kilpos. Paskui nubalsavo Maksimas, o
Banzajus tiesiog linktelėjo.
- Matote, drauge Artiomai, čia netoliese yra nežinoma plačiosioms
masėms tarpustotė, kuri sujungia Zamoskvorecko šaką ir Raudonąją
liniją, - tarė vadas. - Mes galime jus nugabenti...

198
 Pabaigti jis nespėjo, nes Karaciūpa, iki šiol gulėjęs ramiai prie jo
kojų, staiga pašoko ir ėmė kurtinančiai loti. Draugas Rusakovas žai­
bišku judėsiu ištraukė iš dėklo žvilgantį TT. Likusiųjų Artiomas tiesiog
nespėjo stebėti: Banzajus jau tampė už virvės, mėgindamas užvesti
variklį, Maksimas užėmė poziciją iš nugaros, o dėdė Fiodoras išėmė
iš tos pačios geležinės dėžės, kur laikė naminukę, butelį su kyšančiu iš
kaklelio dagčių.
Šioje vietoje tunelis nėrė žemyn, todėl matomumas buvo labai prastas,
bet šuo ir toliau plyšavo, ir Artiomui pasidarė neramu kaip ir kitiems
žygio draugams.
- Duokite ir man automatą, - sušnabždėjo jis.
Netoliese užsidegė ir užgeso gana galingas žibintas, paskui pasigirdo
kažkieno griežtas balsas, duodantis trumpas komandas. Sunkūs batai
ėmė žvangėti pabėgiais, kažkas prislopintai nusikeikė, ir vėl viskas
nurimo. Karaciūpa, kuriam komisaras buvo užspaudęs nasrus ranka,
išsilaisvino ir vėl ėmė loti.
- Neužsiveda, - prislopintai sumurmėjo Banzajus, - reikia stumti!
Artiomas pirmas nulipo nuo drezinos, paskui jį nušoko barzdotasis,
paskui Maksimas, ir jie sunkiai, remdamiesi padais į slidžius pabėgius,
išjudino tą griozdą iš vietos. Jis įsibėgėjo labai lėtai, ir, kada, pagaliau,
pabudęs variklis ėmė leisti panašius į kosulį garsus, batai sužvangėjo
jau visai šalia.
- Ugnis! - sukomandavo iš tamsos, ir siaura tunelio erdvė prisipildė
garsu. Šaudė mažiausiai keturi vamzdžiai, kulkos netvarkingai lakstė
aplink, atšokdamos rikošetu, skeldamos žiežirbas ir su žvangesiu atsi­
trenkdamos į sienas.
Artiomas pamanė, kad iš čia jie nebeištrūks, bet Maksimas, išsitie­
sęs visu ūgiu ir laikydamas kulkosvaidį rankose, paleido ilgą seriją, ir
automatai nutilo. Čia drezina ėmė greičiau judėti, ir galiausiai teko jau
bėgti iš paskos, kad spėtų užšokti ant platformos.
- Sprunka! Pirmyn! - sušuko už nugaros, ir automatai pradėjo tratėti
su triguba jėga, bet dauguma kulkų smigo į tunelio sienas ir lubas.
Nuorūka padegęs piktai šnypštelėjusią dagtį, barzdotasis įvyniojo
butelį į kažkokį skudurą ir metė ant bėgių. Po minutės jiems už nugarų
ryškiai pliūptelėjo ir pasigirdo tas pats pokštelėjimas, kurį Artiomas jau
buvo kartą girdėjęs, stovėdamas su kilpa ant kaklo.
- Dar! Ir dūmų! - įsakė draugas Rusakovas.

199
 Motorizuota drezina - tai tikras stebuklas, pagalvojo Artiomas, kai
persekiotojai liko toli, bandydami prasibraukti pro dūmų sieną. Mašina
lengvai skriejo pirmyn ir, gąsdindama žioplius, pralėkė pro Novokuznec-
ko stotį, kurioje draugas Rusakovas griežtai atsisakė stoti. Jie praskriejo
pro ją taip greitai, kad Artiomas net nespėjo gerai apžiūrėti stoties. Nieko
ypatingo joje jis nepastebėjo, nebent labai menką apšvietimą, nors žmo­
nių ten buvo užtektinai, bet Banzajus pašnibždėjo jam, kad ši stotis labai
negera, ir jos gyventojai labai keisti, ir paskutinį kartą, kai jie norėjo čia
apsistoti, vėliau labai gailėjosi ir vos išnešė sveiką kailį.
- Atleisk, bičiuli, nebegalime tau padėti, - pirmąkart pasakęs „tu“,
kreipėsi į jį draugas Rusakovas. - Dabar mums čia ilgai negalima bus
grįžti. Mes keliausime į mūsų atsarginę bazę, į Avtozavodsko stotį. Jei
nori, junkis prie brigados.
Artiomui vėl teko perlipti per save ir atsisakyti šio pasiūlymo, bet
dabar tai jam pavyko lengviau. Jį užvaldė linksma neviltis: visas pa­
saulis buvo nusiteikęs prieš jį, viskas klostėsi ne taip, dabar jis tolo nuo
centro, nuo išsvajoto savo kelionės tikslo, ir sulig kiekviena sekunde šis
tikslas blėso, grimzdamas j tunelių tamsą, skiriančią jį nuo Artiomo,
ir drauge ėmė prarasti savo realumą, vėl virsdamas kažkuo abstrakčiu
ir nepasiekiamu. Tačiau pasaulio priešiškumas jam ir jo misijai žadino
jame atsakomąjį pyktį, kuriuo dabar prisipildė jo raumenys, atkaklų
pyktį, uždegantį jo užgesusį žvilgsnį užsispyrusią ugnimi, pakeitusį ir
baimę, ir pavojaus jausmą, ir protą, ir jėgą.
- Ne, - pirmąsyk pasakė jis tvirtai ir ramiai. - Aš turiu eiti.
- Tada mes nuvyksime iki Pavelecko stoties ir ten išsiskirsime, -
patylėjęs, priėmė jo pasirinkimą komisaras. - Gaila, drauge Artiomai.
Mums reikalingi kovotojai.
Netoli Novokuznecko stoties tunelis išsišakojo, ir drezina pajudėjo
kairėn. Kai Artiomas paklausė, kas yra dešinėje tarpustotėje, jam paaiš­
kino, kad ten jiems kelio nėra: už kelių šimtų metrų išsidėstęs Hanzos
forpostas, tikra tvirtovė. Šis niekuo neišsiskiriantis tunelis vedė iškart
prie trijų žiedinių stočių: Oktiabrsko, Dobrynino ir Pavelecko. Griauti
šią atšaką ir tuo pačiu sunaikinti tokį svarbų transporto vožtuvą Hanza
nesiruošė, bet juo naudojosi tik Hanzos slaptieji agentai. Jeigu kažkas
iš pašalinių mėgino prisiartinti prie forposto, juos sunaikindavo dar
prieigose, net nesuteikdami galimybės pasiaiškinti.

200
 Po kurio laiko už to išsišakojimo pasirodė ir Pavelecko stotis. Ar­
tiomas pagalvojo, kad tiesą sakė kažkas iš jo pažįstamų iš VDNHy kad
kadaise visą metro nuo pradžios iki galo buvo galima kirsti per valandą,
o juk jis tada nepatikėjo. Et, jeigu jis turėtų tokią dreziną...
Tik nepadėtų ir drezina, mažai kur galima taip paprastai pravažiuoti,
su vėjeliu, galbūt, tik per Hanzą ir dar per štai šį ruožą.
Ne, nėra prasmės svajoti, naujajame pasaulyje to nebegalėjo būti, jame
kiekvienas žingsnis kainavo neįtikėtinų pastangų ir deginančio skausmo.
Tie laikai pražuvo negrįžtamai. Tas stebuklingas, nuostabus pasaulis
žlugo. Jo nebėra. Ir neverta dejuoti dėl to visą likusį gyvenimą.
Reikia spjauti ant jo kapo ir daugiau niekada nebeatsigręžti atgalios.

201
 m S K Y im is

Prieš Pavelecko stotį nebuvo matyti jokių patrulių, tik valkatų saujelė,
sėdėjusi maždaug trisdešimties metrų atstumu nuo išėjimo į stotį, pra­
siskyrė, duodama kelią ir pagarbiai žvelgdama į jų dreziną.
- O ką, čia niekas negyvena? - paklausė Artiomas, stengdamasis, kad
jo balsas skambėtų abejingai. Jis visiškai nenorėjo likti vienas apleistoje
stotyje be ginklo, maisto ir dokumentų.
- Pavelecko stoty? - draugas Rusakovas nustebęs pažvelgė į jį. - Ži­
noma, gyvena!
- Bet kodėl tada nėra užkardų? - atkaklavo Artiomas.
- Taigi čia Pa-ve-lec-ko! - įsiterpė Banzajus, reikšmingai, skiemeni­
mis ištardamas stoties pavadinimą. - Kas gi ją išdrįs paliesti?
Artiomas suprato, kad teisus buvo tas senovės išminčius, kuris m ir­
ties patale pareiškė, kad žino tik tai, jog nieko nežino. Visi jie kalbėjo
apie Pavelecko stoties neliečiamybę kaip apie kažkokį nereikalaujantį
paaiškinimų ir savaime suprantamą kiekvienam dalyką.
- Tu ką, nežinai? - nepatikėjo Banzajus. - Palauk, tuoj viską pats
pamatysi!
Pavelecko stotis pribloškė Artiomo vaizduotę iš pirmo žvilgsnio. Lu­
bos čia buvo tokios aukštos, kad deglai, kyšantys iš įkaltų į sienas žiedų,
nesiekė jų savo skleidžiama šviesa, ir tai sudarė gąsdinantį ir užburiantį
begalybės įspūdį tiesiai virš galvos. Didžiulės apvalios arkos laikėsi ant
siaurų kolonų, kurios nesuprantamu būdu laikė galingus skliautus. Erdvė
tarp arkų buvo užpildyta išblukusiu, bet vis dar primenančiu praeities
didybę bronziniu liejiniu, ir, nors čia buvo tik tradiciniai pjautuvas ir
kūjis, šių arkų rėmuose pamiršti sugriuvusios imperijos simboliai atrodė
taip pat išdidžiai, kaip kadaise. Nesibaigianti kolonų eilė, vietomis užlie­
ta virpčiojančia deglų šviesa, akimirksniu tirpo tolimoje migloje, ir net
sunku buvo patikėti, kad ten ji nutrūksta. Atrodė, kad ugnies, laižančios
tokias pat gracingas marmurines atramas už šimtų ir tūkstančių žingsnių

202
nuo čia, šviesa tiesiog negali prasimušti pro tirštą, beveik apčiuopiamą
tamsą. Tikriausiai šioje stotyje, kadaise gyveno ciklopas, ir todėl čia
viskas taip gigantiška...
Nejaugi niekas nedrįsta pasikėsinti į ją tik dėl to, kad ji tokia graži?
Banzajui Įjungus tuščiąją eigą, drezina ėmė judėti vis lėčiau, pamažu
sustodama, o Artiomas toliau godžiai rijo akimis nuostabiąją stotį. Kame
gi reikalas? Kodėl niekas neišdrįsta jos sutrukdyti? Kamėjos šventumas?
Juk ne tik tame, kad ji labiau panaši į pasakiškus požeminius rūmus
negu į transporto konstrukciją?..
Aplink sustojusią dreziną susirinko visa minia apdriskusių ir purvinų
įvairaus amžiaus vaikėzų. Jie pavydžiai apžiūrinėjo mašiną, o vienas net iš­
drįso nušokti ant bėgių ir pačiupinėti variklį, kol Fiodoras nenuvijo jo.
- Viskas, drauge Artiomai. Čia mūsų keliai išsiskiria, - nutraukė
Artiomo pamąstymus vadas. - Mes su bendražygiais pasitarėme ir
nusprendėme įteikti tau nedidelę dovaną. Laikyk! - ir ištiesė Artiomui
automatą tikriausiai nuimtą nuo vieno iš nužudytų kareivių. - Ir štai
dar, - jo rankoje buvo žibintuvėlis, kuriuo švietėsi sau kelią ūsuotas fa­
šistas juodu munduru. - Visa tai trofėjai, todėl imk drąsiai. Tai teisėtai
priklauso tau. Mes mielai pasiliktume čia, bet negalima delsti. Kas žino,
kiek dar fašistų bjaurybės ryšis mus persekioti. O už Pavelecko stoties
jie tikrai neišdrįs kišti nosies.
Nepaisant naujai atrastos tvirtybės ir ryžto, Artiomo širdį nemalo­
niai suspaudė, kai linkėdamas sėkmės, Banzajus paspaudė jam ranką,
Maksimas draugiškai plekštelėjo per petį, o barzdotas dėdė Fiodoras
įbruko jam savo nebaigto gerti gėrimo butelį, nežinodamas, ką dar
galėtų padovanoti:
- Sėkmės, vaikine, dar susitiksim. Išgyvensim - nepražūsim!
Draugas Rusakovas dar kartą paspaudė jam ranką, ir jo gražus vy­
riškas veidas surimtėjo.
- Drauge Artiomai! Atsisveikindamas noriu tau pasakyti du dalykus.
Pirma, tikėk savo žvaigžde. Kaip sakydavo draugas Ernesto Če Gevara,
hasta la victoria siemprel Ir, antra, ir tai svarbiausia - NO PASARAN **!
Likusieji kovotojai iškėlė aukštyn suspaustas į kumščius dešines ran­
kas ir choru pakartojo užkeikimą: „No pasaran!“. Artiomui nieko neliko,
kaip irgi suspausti iškeltą kumštį ir atsakyti taip ryžtingai ir revoliuciškai,

* Visada iki pergalės!

** Jie nepraeis!

203
kaip tik galėjo: „No pasaran!” nors jam asmeniškai šis ritualas pasirodė
visiška abrakadabra. Bet gadinti iškilmingą atsisveikinimo momentą
kvailais klausimais jis nenorėjo. Akivaizdu, jis viską padarė teisingai,
nes draugas Rusakovas pažvelgė į jį išdidžiai ir patenkintai, o paskui
iškilmingai atidavė jam pagarbą.
Variklis subildėjo garsiau, ir, lydima džiugiai spiegiančių vaikų būrio,
drezina dingo tamsoje. Artiomas vėl liko visiškai vienas ir taip toli nuo
savo namų, kaip niekad anksčiau.
Pirma, į ką jis atkreipė dėmesį, brisdamas palei platformą, buvo lai­
krodžiai. Čia irgi buvo laikrodžių, kaip ir VDNH, ir ne tik virš kiekvieno
įėjimo į tunelį, o daug. Artiomas kaipmat suskaičiavo keturis vienetus.
VDNH laikas buvo labiau kažkas simbolinio: kaip knygos, kaip bandymai
įsteigti vaikų mokyklą - norint įrodyti, kad stoties gyventojai nenustoja
kovoti, kad jie nenori nusileisti, kad jie išliko žmonėmis. Bet čia, atrodė,
laikrodžiai turėjo kitokį, nepalyginamai svarbesnį vaidmenį. Dar šiek
tiek paklaidžiojęs, Artiomas pastebėjo ir kitas keistenybes: pirma, pačioje
stotyje nebuvo matyti jokių gyvenamųjų patalpų, nebent keli sukabinti
tolstantys į tunelį vagonai, kurių salėje matėsi tik nedidelė dalis, dėl ko
Artiomas juos ne iš karto pastebėjo. Visokių daiktų prekeiviai, kažko­
kios dirbtuvės - viso šito čia buvo į valias, bet nei vienos gyvenamosios
palapinės, nei širmos, už kurios tiesiog būtų galima pernakvoti. Tik ant
kartoninių patiesalų gulėjo valkatos ir benamiai, bet ir jų buvo nelabai
daug. Zujantys po stotį žmonės retkarčiais žvilgčiojo į laikrodžius, tie,
kurie turėjo savo laikrodžius, neramiai tikrino jų tikslumą su raudonais
skaičiais ant skydo, ir vėl grįždavo prie savo reikalų. Jeigu čia būtų Cha­
nas, pagalvojo Artiomas, įdomu, ką jis apie visą tai pasakytų.
Skirtingai nuo Kinų kvartalo, kur praeiviai sukeldavo didelį susido­
mėjimą: juos stengėsi pamaitinti, kažką parduoti, kažkur nusitempti -
čia visi atrodė įsigilinę į savo reikalus. Artiomas jiems buvo nė motais,
ir vienatvės jausmą, pradžioje išstumtą smalsumo, jis ėmė jausti vis
stipriau.
Bandydamas atsikratyti vis augančio liūdesio, jis vėl ėmė tyrinėti
aplinkinius. Artiomas tikėjosi čia pamatyti kitokius žmones, su ypatin­
gomis veidų išraiškomis, juk gyvenimas tokioje stotyje negalėjo nepalikti
ant jų savo žymės. Iš pirmo žvilgsnio, aplink bruzdėjo, šūkavo, dirbo,
ginčijosi eiliniai žmonės, tokie pat, kaip ir kiti. Bet, kuo įdėmiau jis į juos
žiūrėjo, tuo labiau jį ėmė krėsti šaltis: neįprastai daug čia buvo jaunų

204
luošių ir apsigimėlių: kas be pirštų, kas padengtas šlykščiais šašais, kas
su grubia bige vietoje nukirstos trečios rankos. Dauguma suaugusiųjų
buvo pliki, ligoti, sveikų stiprių žmonių čia beveik nebuvo. Jų liguistu­
mas ir išsigimimas taip smarkiai kontrastavo su niūriu stoties, kurioje
jie gyveno, didingumu, kad šis neatitikimas rėžė akis.
Plačios platformos vidury atsivėrė į gilumą besitęsiantis perėjimas į
Hanzą. Bet čia nebuvo nei Hanzos pasieniečių, nei kontrolinio punkto,
kaip Taikos prospekto stotyje, o juk sakė kažkas Artiomui, kad Hanza
laiko geležiniame kumštyje visas šalia esančias stotis. Ne, čia akivaizdžiai
dėjosi kažkas keisto, per daug liko neatsakytų klausimų.
Jis taip ir nepriėjo priešingo salės krašto. Pradžiai jis nusipirko už
penkis šovinius dubenį keptų maltų grybų ir stiklinę pridvisusio, kartaus
vandens, ir pasibjaurėdamas išgėrė šį šlamštą, sėdėdamas ant apverstos
plastmasinės dėžės, kuriose anksčiau laikydavo stiklo tarą. Paskui priėjo
prie traukinio, tikėdamasis, kad čia jam pavyks pailsėti, nes jėgos jau
baigė išsekti, o kūną vis dar skaudėjo nuo tardymų. Bet sąstatas buvo
visai kitoks, nei tas Kinų kvartale: vagonai pasirodė apdriskę ir visiškai
tušti, kai kur apdegę ir aplydyti; minkštos odinės sofos išrautos ir kaž­
kur išneštos; visur matėsi įsigėrusio kraujo dėmės, o ant grindų buvo
išbarstytos tuščios šovinių tūtelės. Ši vieta akivaizdžiai nebuvo tinkama
apsistoti, ji labiau priminė tvirtovę, atlaikiusią ne vieną apsiaustį.
Kol jis baikščiai apžiūrinėjo traukinį, praėjo visai nedaug laiko, bet
grįžęs į platformą, jis nepažino stoties. Prekystaliai ištuštėjo, šurmulys
nutilo ir, be kelių valkatų, susibūrusių netoli perėjimo, platformoje nebu­
vo matyti nė vienos gyvos dvasios. Labai greitai sutemo, užgeso deglai iš
tos pusės, kur Artiomas atvyko į stotį, degė tik keletas salės centre, ir dar
tolumoje, priešingame jos gale neryškiai atsispindėjo laužas. Laikrodis
rodė šiek tiek po aštuonių valandų vakaro. Kas nutiko? Artiomas pas­
kubomis, kiek leido skausmas kūne, ėmė žingsniuoti pirmyn. Perėjimas
buvo užtvertas iš abiejų pusių, ne įprastomis metalinėmis durelėmis, o
patikimais apkaltais geležimi vartais. Ant kitų laiptų buvo tokie pat vartai,
bet viena jų pusė buvo pravira, ir už jų matėsi storos grotos, suvirintos iš
storos armatūros. Už jų stovėjo silpnai apšviestas lempele staliukas, už
kurio sėdėjo apsaugininkas išskalbta pilkai mėlyna uniforma.
- Po aštuntos įėjimas draudžiamas, - atkirto jis bandymą paprašyti
įleisti vidun. - Vartai atidaromi šeštą ryto, - ir nusisuko, leisdamas su­
prasti, kad pokalbis baigtas. Kodėl po aštuntos vakaro gyvenimas stotyje

205
baigėsi? Ir ką gi jam dabar daryti? Benamiai, knibždantys savo karto­
ninėse dėžėse, atrodė atstumiančiai, prie jų net nebuvo noro artintis,
ir jis nusprendė išbandyti laimę prie lauželio, rusenančio priešingame
salės gale.
Jau iš tolo tapo aišku, kad tai ne valkatų susibūrimas, o pasieniečių
užkarda ar kažkas panašaus: ugnies fone buvo matyti tvirtos vyriš­
kos figūros, ryškėjo aiškūs automatų kontūrai; bet ką ten buvo galima
saugoti, sėdint ant platformos? Postus reikia statyti tuneliuose, stoties
prieigose, kuo toliau, tuo geriau, o čia... Jeigu iššliauš iš ten koks pa­
daras ar užpuls banditai, pasieniečiai net nespės nieko padaryti, kaip
tai nutiko Kinų kvartale. Bet priėjęs arčiau, Artiomas pastebėjo ir dar
kai ką: toliau, už laužo, kartkartėmis įsižiebdavo nukreipta į viršų ryški
balta šviesa, kažkokia neįprastai trumpa, tarytum nukirsta pačioje pra­
džioje, šviečianti ne į lubas, o dingstanti už kelių metrų, prieštaraujant
visiems fizikos dėsniams. Prožektorius įsijungė ne dažnai, tam tikrais
laiko tarpais, ir tikriausiai, todėl Artiomas nepastebėjo jo anksčiau. Kas
gi tai galėjo būti?
Jis priėjo prie laužo, mandagiai pasisveikino, paaiškino, kad užsuko
čia neilgam ir nežinodamas praleido vartų uždarymą, ir pasiteiravo, ar
galėtų čia kartu su jais pailsėti.
- Pailsėti? - pašaipiai perklausė arčiausiai esantis susivėlęs, tamsia­
plaukis vyras stambia, mėsinga nosimi, neaukštas, bet atrodęs labai
stiprus. - Čia, jaunuoli, pailsėti nepavyks. Jeigu pavyks sulaukti ryto,
bus gerai.
Į Artiomo klausimą, kas tokio pavojingo sėdėjime prie laužo vidury
platformos, vyras nieko neatsakė, o tik linktelėjo sau už nugaros, kur
degė prožektorius. Kiti buvo užimti savo pokalbiais ir nekreipė į Artiomą
jokio dėmesio. Tada jis nutarė išsiaiškinti, pagaliau, kas gi čia vyksta,
ir nubrido prie prožektoriaus. Tai, ką jis pamatė, nustebino, bet ir daug
ką paaiškino.
Pačiame salės gale stovėjo nedidelė būdelė, panaši į tas, kur kartais
būdavo prie eskalatorių perėjimuose į kitas linijas. Aplink buvo sumesti
maišai, kai kur sutvirtinti masyvūs geležiniai lakštai, vienas iš sargybinių
nuėmė užvalkalus nuo grėsmingai atrodančių įrankių, o kitas sėdėjo
būdelėje. Ant tos būdelės ir buvo įrengtas tas prožektorius, šviečiantis į
viršų. Į viršų! Jokios užtvaros, jokio barjero čia nebuvo, iškart už būdelės
prasidėjo eskalatoriaus laipteliai, vedantys į paviršių. Ir prožektoriaus

206
spindulys švietė būtent ten, nerimastingai šmižinėdamas nuo vienos
sienos ant kitos, tarytum mėgindamas įžiūrėti kažką visiškoje tamsoje,
bet apšviesdavo tik kažkuo tamsiai raudonu apaugusius lempų griaučius,
atidrėkusias lubas, nuo kurių dideliais gabalais krito tinkas, o toliau...
Toliau nieko nebuvo matyti.
Viskas kaipmat stojo į savo vietas.
Kažkodėl čia nebuvo jokios įprastos metalinės užtvaros, atkertan­
čios stotį nuo paviršiaus nei čia, nei viršuje. Stotis jungėsi su išoriniu
pasauliu tiesiogiai, ir jos gyventojai jautė nuolatinę įsiveržimo grėsmę.
Jie kvėpavo užkrėstu oru, gėrė užkrėstą vandenį, štai kodėl, matyt, jis
buvo tokio keisto skonio... Todėl čia buvo žymiai daugiau mutacijų
tarp jaunimo nei, pavyzdžiui, VDNH. Todėl suaugę buvo tokie sunykę:
apnuogindama iki blizgesio jų kaukoles, sekindama ir versdama irti
jų dar gyvus kūnus, juos nuolat ėdė spindulinė liga. Bet ir tai, matyt,
buvo ne viskas, kitaip, kaip paaiškinti tai, kad visa stotis išmirdavo po
aštuntos valandos vakaro, o tamsiaplaukis budėtojas prie laužo pasakė,
kad sulaukti ryto čia didelis reikalas?
Padvejojęs, Artiomas priėjo prie žmogaus, sėdinčio būdelėje.
- Labas vakaras, - atsiliepė tas į Artiomo pasisveikinimą.
Jam buvo apie penkiasdešimt, bet jis jau buvo gerokai pliktelėjęs, likę
pilki plaukai susivėlė ant smilkinių ir pakaušio, tamsios akys smalsiai
tyrinėjo Artiomą, o paprastutė, ant raištelių, neperšaunamoji liemenė
negalėjo paslėpti jo apvalaus pilvuko. Ant jo krūtinės kabėjo žiūronai,
o šalių jų - švilpukas.
- Sėskis, - nurodė jis Artiomui ant artimiausio maišo. - Jie ten, su­
pranti, linksminasi, o mane paliko čia vieną liūdėti. Tai bent su tavimi
paplepėsiu. Kas tau taip akį išgražino?..
Užsimezgė pokalbis.
- Negalim, supranti, nieko daugmaž padoraus sukonstruoti, - su­
sikrimtęs pasakojo budėtojas, rodydamas ranka į angą, - čia reikėtų
užbetonuoti, nes iš geležies jokios naudos, jau bandėm. Rudenį viską
vanduo velniop iiuneša, nes iš pradžių susikaupia, o paskui kaip pramu­
ša... Buvo jau taip keliskart, ir daug žmonių žuvo, nuo to laiko mes šituo
tenkinamės. Tik čia nėra ramaus gyvenimo kaip kitose stotyse, nuolat
laukiam: kiekvieną naktį kokia nors šlykštynė įšliaužti bando. Dieną tai
jie nekiša čia nosits, arba miega, ar, atvirkščiai, paviršiumi valkiojasi. O
kai tik sutemsta, nors gyvas į žemę lįsk. Na, mes čia įpratome, žinoma,

207
po aštuntos - visi į perėjimą, ten ir gyvenam, o čia labiau ūkinė dalis.
Luktelk... - pasakė jis, įjungdamas jungiklį ant pulto, ir prožektorius
ryškiai nušvito.
Pokalbis prasitęsė tik po to, kai baltas spindulys apėjo visus tris es­
kalatorius, lubas ir sienas, ir, pagaliau, nurimęs užgeso.
- Ten, viršuje, - nuleidęs balsą budėtojas bedė pirštu į lubas, - Pave­
lecko stotis. Na, bent jau, kadaise buvo. Dievo užmiršta vieta. Ten dabar
kažkas baisaus dedasi. Tokius garsus kartais tenka girdėti, kad šiurpas
nueina per kūną. O jau kai žemyn šliaužia... - jis nutilo. - Mes tuos
padarus, kurie iš viršaus nulipa, atvykėliais vadiname, - tęsė jis po m i­
nutės. - Dėl stoties. Lyg ir ne taip baisu. Keliskart stipresni atvykėliai šią
užkardą buvo suniokoję. Matei, ten pas mus traukinys stovi ant bėgių?
Iki jo prisikasė. Iš apačios jų nebūtų įleidę - ten moterys, vaikai, jeigu
atvykėliai ten patektų - viskas, baigtas reikalas. Mūsų vyrai patys viską
suprato, nuviliojo prie traukinio, pasislėpė ten ir nudėjo kelis padarus.
Bet ir patys... liko gyvi tik du iš dešimties. Vienas atvykėlis paspruko,
Novokuznecko link nušliaužė, ryte norėjom jį pasekti, jis paliko po savęs
tirštų gleivių pėdsaką, bet jis į šoninį tunelį pasuko, apačion, o mes ten
nelendam. Savų bėdų užtenka.
- Esu girdėjęs, kad Pavelecko stoties niekas niekada nepuola, - pri­
siminė Artiomas, - ar tai tiesa?
- Žinoma, - išdidžiai linktelėjo budėtojas. - Kas gi išdrįs mus palies­
ti? Jeigu mes čia nelaikytume fronto, jie iš čia po visą metro pasklistų.
Ne, prieš mus niekas nekelia rankos. Štai Hanza beveik visą perėjimą
mums atidavė, jų blokpostas pačiame gale. Ginklus vis pameta, kad tik
mes juos pridengtume. Mėgsta jie svetimomis rankomis žarijas žarstyti,
aš tau pasakysiu! Kuo tu vardu, sakai? O aš Markas. Luktelk, Artiomai,
kažkas ten krebžda... - ir jis paskubomis vėl įjungė prožektorių. - Ne,
pasigirdo, tikriausiai, - neužtikrintai pasakė jis po minutės.
Artiomas jautė kaip jį apima slogus pavojaus jausmas. Kaip ir Mar­
kas, jis įdėmiai žvelgė viršun, bet ten, kur budėtojas matė tik sudužusių
lempų šešėlius, Artiomui vaidenosi akinančiame spindulyje sustingę
grėsmingi fantastiniai siluetai. Iš pradžių jis pamanė, kad tai jo vaizduotė
krečia jam pokštus, bet vienas iš keistų kontūrų vos pastebimai sujudėjo,
kai tik šviesos dėmė jį aplenkė.
- Palaukite... - sušnibždėjo vaikinas. - Pabandykite štai į tą kampą,
kur tas didelis plyšys, tik staigiai...

208
 Ir, tarytum spindulio prikaltas prie vietos, kažkur toliau už eska­
latoriaus, akimirkai kažkas didelio, kaulėto sustingo vietoje, o paskui
staiga puolė žemyn. Markas pagavo beiškrentantį iš rankų švilpuką ir
pūstelėjo iš visų jėgų, ir tą pačią sekundę visi sėdėję prie laužo pašoko
iš savo vietų ir užėmė pozicijas.
Ten, kaip paaiškėjo, buvo dar vienas prožektorius, silpnesnis, bet
gudriai sukombinuotas su neįprastai sunkiu kulkosvaidžiu. Artiomas
anksčiau niekad nebuvo tokių matęs: ginklas turėjo ilgą vamzdį su
mova ant galo, taikiklis savo forma priminė voratinklį, o šoviniai nuo
blizgančios juostos slinko vidun.
- Štai jis, prie dešimtos! - apčiuopė spinduliu atvykėlį užkimęs lie­
sas vyras, atsisėdęs šalia Marko. - Duok žiūronus... Liocha! Dešimta,
dešinė eilė!
- Yra! Viskas, mielasis, atvažiavom, dabar sėdėk ramiai, - sumurmėjo
kulkosvaidininkas, nukreipdamas ginklą į sustingusį juodą šešėlį. -
Laikau jį!
Sugriaudėjo kurtinantį serija, dešimta lempa subyrėjo į šipulius, ir
viršuje kažkas šaižiai sučirškė.
- Atrodo, sučiupom, - pasakė užkimėlis. - Nagi, pašviesk dar... Štai
ten, guli. Gatavas, bjaurybė.
Bet iš viršaus dar gerą valandą sklido sunkios, beveik žmogiškos de­
jonės, nuo kurių Artiomas jautėsi kaip nesavas. Kai jis pasiūlė pribaigti
atvykėlį, kad tas nesikankintų, jam atsakė:
- Nori, pats ir pribaik. Pas mus, berniuk, čia ne šaudykla, kiekvienas
šovinys aukso vertės.
Marką pakeitė, ir jie su Artiomu atėjo prie laužo. Markas nuo laužo
užsirūkė suktinę ir apie kažką susimąstė, o Artiomas tiesiog klausėsi
bendrų pokalbių.
- Štai Liocha vakar apie krišnaitus pasakojo, - žemu, dusliu balsu
kalbėjo masyvus vyras žema kakta ir stambiu kaklu, - kurie Oktiabrs-
koje Pole stotyje sėdi, ir kad jie nori į Kurčiatovo Institutą įsibrauti ir
susprogdinę branduolinį reaktorių, visiems surengti nirvaną, bet kol
kas niekaip neprisiruošia. Aš čia prisiminiau, kas man buvo nutikę prieš
ketverius metus, kai aš dar Saviolovo stotyje gyvenau. Kartą susiruošiau
su reikalais į Baltarusijos stotį. Tada aš turėjau ryšių Novoslobodsko
stotyje, todėl nutariau iškart per Hanzą eiti. Ateinu į Baltarusijos stotį,
greitai pasiekiau ją, susitikau su kuo reikia, sutvarkėm reikaliuką, ir

209
galvoju, reikia aplaistyti. Jis man sako, tu, girdi, atsargiau, esą čia girti
dažnai dingsta. O aš jam: liaukis, tokio reikalo negalima taip palikti, na
ir padarėm mes dviese butelį. Paskutinis dalykas, kurį atsimenu, - tai kad
jis keturpėsčias šliaužioja ir šaukia „Aš - Menuleigis-1!“. Atsibundu -
Dievo motin! - surištas, burnoje skuduras, makaulė plikai nuskusta,
pats guliu kažkokiame kambarėlyje, tikriausiai, buvusiame „mentyne“.
Kas per pokštai, pamaniau. Už pusvalandžio ateina kažkokie velniai ir
tempia mane už pakarpos į salę. Kur aš papuoliau, taip ir nesupratau,
visi pavadinimai nuplėšti, viskas iškasinėta, tik vidury labai gili duobė,
mažiausiai dvidešimt metrų, o gal net ir trisdešimt. Ant grindų ir ant
lubų nupieštos žvaigždės, tokios, žinote, vienos linijos, kaip vaikai piešia.
Na, galvoju, gal pas raudonuosius papuoliau? Apsidairiau - nepanašu.
Mane prie tos duobės privedė, o ten virvė žemyn nuleista, sako man,
leiskis žemyn. Ir automatu vis stumteli. Aš ten pažvelgiau, o ten du­
gne žmonių pilna, su laužtuvais ir kastuvais, ir tą duobę gilina. Žemę
viršun su gerve kelia, krauna į vagonetes ir kažkur išveža. Na, neturiu
pasirinkimo, tie vaikinai su automatais - pasiutę kažkokie, nuo galvos
iki kojų ištatuiruoti, aš net pamaniau, galvažudžiai kažkokie. Į „zoną“,
tikriausiai, papuoliau. Šitie, atseit, autoritetai, nori išsikasti ir pasprukti.
O pastumdėliai jiems vergauja. Bet paskui supratau: nesąmonė gaunasi.
Kokia gi „zona“ metro, jei čia net „mentųa nėra? Aš jiems sakau, kad
bijau aukščio, užgriūsiu tuoj tiems ant galvų, mažai iš manęs bus naudos.
Jie pasitarė ir liepė tada man iš apačios iškeltas žemes krauti į vagonetes.
Antrankius, niekšai, uždėjo, ant kojų grandines kažkokias, taip ir krauk.
Aš vis niekaip negalėjau suprasti, kuo jie čia užsiima. Darbelis, tiesą
sakant, ne iš lengvųjų. Man tai kas, - truktelėjo jis stambiais pečiais, - o
ten ir silpnesnių buvo, tai tuos, kurie ant žemės griuvinėjo, skustagalviai
kėlė ir tempė kažkur prie laiptų. Kartą ėjau pro šalį, žiūriu, pas juos ten
kažkas panašaus į medgalį, kaip anksčiau Raudonojoje būdavo, kur
galvas kirsdavo, ir į jį didžiulis kirvis įsmeigtas, o aplink apstu kraujo
ir galvos ant pagalių susmeigtos. Vos neapsivėmiau. Ne, galvoju, reikia
iš čia nešdintis, kol iš manęs iškamšos nepadarė.
- Na, ir kas tai buvo? - nekantraudamas nutraukė jį užkimėlis, sėdėjęs
už prožektoriaus.
- Aš paskui paklausiau vyrų, su kuriais kroviau. Žinai, kas? Satanistai,
aišku? Jie, matai, nusprendė, kad pasaulio pabaiga jau atėjo, ir metro - tai
durys į pragarą. Ir dar kažką apie skritulius kalbėjo, nebeatsimenu...

210
 - Vartai, - pataisė jį kulkosvaidininkas.
- Taip. Metro - tai pragaro vartai, o pats pragaras yra šiek tiek žemiau,
ir šėtonas, jų ten laukia, reikia tik prisikasti iki jo. Štai ir kasinėja. Nuo
to laiko jau ketveri metai praėjo. Gal jau prisikasė.
- O kur tai? - paklausė kulkosvaidininkas.
- Nežinau! Dievaži, nežinau. Aš kaip iš ten ištrūkau: mane į vagonetę
įmetė, kol apsauga nematė, gruntu užpylė, ir aš ilgai kažkur riedėjau,
paskui išpylė iš gero aukščio, praradau sąmonę, paskui atsipeikėjau,
ėmiau šliaužti, atsidūriau ant kažkokių bėgių, na, ir jais į priekį, o tie
bėgiai su kitais susikerta, toje sankryžoje aš ir netekau sąmonės. Paskui
mane kažkas rado, ir atsipeikėjau aš tik Dubrovkoje, supratai? O tas, kas
mane išgelbėjo, dingo, geras žmogus. Štai ir spėliok, kur tai yra...
Paskui jie kalbėjo apie tai, esą sklinda gandai, kad Iljičiaus aikštės ir
Romos stotyse kažkokia epidemija pasklido ir daug žmonių išmirė, bet
Artiomas praleido viską pro ausis. Idėja, kad metro - tai pragaro prie­
angis, užhipnotizavo jį, ir prieš akis iškilo neįtikėtinas vaizdinys: šimtai
žmonių, knibždančių, kaip skruzdelės, rankomis kasantys bedugnę duo­
bę, šachtą į niekur, kol vieną dieną vieno iš jų laužtuvas lengvai įsmigs į
gruntą ir prasmegs žemyn, ir tada pragaras ir metro galutinai susijungs
į vieną. Ši baisi mintis nepaleido jo tol, kol jis neišvijo jos iš galvos.
Paskui jis pagalvojo, kad štai ši stotis gyvena beveik taip pat, kaip ir
VDNH: ją nuolat puola kažkokie siaubingi padarai iš paviršiaus, o ji vie­
na atlaiko puolimus, ir jeigu Pavelecko stotis neišlaikys, tai tie monstrai
pasklis po visas linijas, todėl VDNH vaidmuo ne toks ir išskirtinis, kaip
jam anksčiau atrodė. Kas žino, kiek dar tokių stočių metro, kurios dangs­
to savo kryptis, kovodamos ne dėl bendros ramybės, o dėl savo pačios
kailio... Galima eiti atgal, atsitraukti centro link, sprogdinant tunelius,
bet tada liks vis mažiau gyvenamos erdvės, kol galiausiai visi likę gyvi
susirinks ant mažo plotelio ir perkąs vieni kitiems gerklės.
Jeigu VDNH iš tiesų nėra niekuo ypatinga, be to, jeigu yra ir kitų
stočių su neužsidarančiais išėjimais į paviršių... Tai reiškia... Susigriebęs,
Artiomas uždraudė sau toliau galvoti. Tai buvo pavojinga mintis, ir tęsti
jos nebuvo galima, tai tiesiog silpnumo balsas, išdavikiškas, pernelyg
saldus, pakišantis argumentus, kad nebetęsti kelionės, nebesiekti di­
džiojo tikslo. Silpnumui nepavyko palaužti Artiomo smūgiu iš priekio,
ir jis bandys pulti iš nugaros. Bet jis negali pasiduoti. Šis kelias veda į
aklavietę.

211
 Norėdamas atitrūkti nuo savo minčių, jis vėl ėmė klausytis pokalbio.
Iš pradžių buvo aptartos kažkokio Pūkelio galimybės kažką laimėti.
Paskui užkimėlis ėmė pasakoti apie tai, kaip kažkokie išgamos užpuolė
Kinų kvartalą, iššaudė krūvas žmonių, bet spėję laiku atvykti kalugiečiai
visgi įveikė juos, ir galvažudžiai atsitraukė atgal prie Tagansko stoties.
Artiomas norėjo paprieštarauti, kad visai ne prie Tagansko, o Tretjakovo,
bet čia įsiterpė kažkoks gyslotas tipas, kurio veido nebuvo matyti, ir
pasakė, kad kalugiečius išvijo iš Kinų kvartalo ir dabar jį kontroliuoja
nauja grupuotė, apie kurią anksčiau niekas nebuvo girdėjęs. Užkimėlis
pradėjo karštai su juo ginčytis, o Artiomą apėmė miegas. Šį kartą jis
visiškai nieko nesapnavo, ir miegojo jis taip kietai, kad net tada, kai
pasigirdo pavojų skelbiantis švilpimas ir visi pašoko iš savo vietų, jis
ir toliau miegojo. Tikriausiai pavojus buvo netikras, nes šūvių nebuvo
girdėti.
Kai jį pagaliau pažadino Markas, laikrodis rodė jau be penkiolikos
šešios.
- Kelkis, baigėsi budėjimas! - linksmai papurtė jis Artiomą už pe­
ties. - Eime, aš tau perėjimą parodysiu, į kurį vakar tavęs neįleido.
Pasą turi?
Artiomas papurtę galvą.
- Na nieko, ką nors sugalvosim, - pažadėjo Markas, ir iš tiesų, po
kelių minučių jie jau stovėjo perėjime, o apsauginis ramiai sau švilpavo,
ritinėdamas delne du šovinius.
Perėjimas buvo labai ilgas, ilgesnis net už stotį. Palei vieną sieną
stovėjo brezentinės širmos, degė gana ryškios lemputės („Hanza rū­
pinasi" - šyptelėjo Markas), o palei kitą driekėsi ilga, bet neaukšta, ne
daugiau metro, pertvara.
- Tai, beje, vienas ilgiausių perėjimų visame metro! - išdidžiai pa­
reiškė Markas. - Klausi, kas per pertvara? O tu nežinai? Tai juk labai
žymi vieta! Pusė tų, kurie iki mūsų ateina, eina jos pažiūrėti! Palauk,
dabar dar anksti. Vėliau prasidės. Pats smagumas vakare, kai išėjimą į
stotį užtveria ir žmonėms nebėra ką veikti. Bet, galbūt, dieną bus kva­
lifikacinis bėgimas. Ne, tu tikrai nesi nieko apie tai girdėjęs? Pas mus
juk čia žiurkių lenktynės, totalizatorius! Mes jį hipodromu vadinam.
O aš maniau, kad apie tai visi žino, - nustebo jis, kai pagaliau suprato,
kad Artiomas nejuokauja. - O tu kaip, apskritai, lošti mėgsti? Štai aš,
pavyzdžiui, lošėjas.

212
 Artiomui, žinoma, būtų įdomu stebėti lenktynes, nors jis niekada
nebuvo itin azartiškas, tačiau po to, kai jis pramiegojo tiek laiko, virš jo
galvos ėmė augti ir tirštėti kaltės debesys. Jis negalėjo laukti iki vakaro,
jis apskritai nebegalėjo laukti. Jam reikėjo judėti pirmyn, jau ir taip per
daug laiko prarasta. Bet kelias į Polisą ėjo per Hanzą, ir dabar jau jos
nebebuvo įmanoma aplenkti.
- Aš tikriausiai negalėsiu likti čia iki vakaro, - pasakė Artiomas. -
Man reikia eiti... link Poliankos.
- Tai čia tau juk per Hanzą reikia, - pastebėjo Markas, prisimerkęs. -
Kaip gi tu susiruošei eiti per Hanzą, jeigu ne tik vizos, bet ir paso neturi?
Čia, bičiuli, aš tau nebegalėsiu padėti. Bet galiu pametėti tau idėją. Pave­
lecko, ne mūsų, o Žiedinės stoties, viršininkas - aistringas šių lenktynių
mėgėjas. Jo žiurkė Piratas - lenktynių favoritė. Jis čia kas vakarą pasirodo
su savo apsauga. Pastatyk, jeigu nori, asmeniškai prieš jį.
- Bet juk aš net pastatyti neturiu ką, - paprieštaravo Artiomas.
- Pastatyk save, kaip tarną. Nori, aš tave pastatysiu, -Marko akys
azartiškai sublizgėjo. - Jeigu laimėsim, gausi vizą. Pralaimėsim - vis
tiek ten papulsi, o ten jau, žinoma, nuo tavęs priklausys, kaip išsisuksi.
Variantas? Variantas.
Artiomui toks planas visai nepatiko. Parduoti save į vergiją, juolab,
pralaimėti žiurkių totalizatoriuje, buvo kažkaip apmaudu. Jis nuspren­
dė pamėginti patekti į Hanzą kitu būdu. Keletą valandų jis sukiojosi
aplink rimtus pasieniečius pilkais dėmėtais mundurais - jie buvo apsi­
rengę lygiai taip pat, kai ir tie iš Taikos prospekto stoties, - bandė juos
kalbinti, bet jie atsisakė su juo bendrauti. Po to, kai vienas iš jų nieki­
nančiai pavadino jį vienaakiu (tai buvo nesąžininga, nes jis jau beveik
galėjo atmerkti kairią akį, nors ją vis dar velniškai skaudėjo) ir pasiūlė
nešdintis, Artiomas, pagaliau, atsisakė bevaisių pastangų ir nusprendė
kreiptis į pačias tamsiausias ir įtartiniausias stoties asmenybes, ginklų
ir kvaišalų prekeivius - visus, kas galėtų būti kontrabandininkais. Bet
niekas nesiėmė pravesti Artiomo į Hanzą už jo automatą ir žibintuvėlį
arba reikalavo viską gauti avansu už pažadą pagalvoti.
Atėjo vakaras, kurį Artiomas sutiko tylioje neviltyje, sėdėdamas ant
perėjimo grindų, paniręs į susiniekinimą. Tuo metu perėjimas atgijo,
grįžę iš darbų suaugusieji vakarieniavo su savo šeimomis, vaikai triukš­
mavo vis tyliau, kol jų nesuguldė miegoti, ir, pagaliau, po to, kai uždarė
vartus, žmonės masiškai pasipylė iš savo palapinių ir širmų prie bėgimo

213
takelių. Liaudies čia buvo daug, ne mažiau trijų šimtų žmonių, ir rasti
tokioje minioje Marką buvo nelengva. Žmonės spėliojo, kaip šiandien
pasirodys Piratas, ar pavyks Pūkeliui jį aplenkti, buvo aptarinėjami ir
kiti bėgikai, bet šie du akivaizdžiai buvo be konkurencijos.
Prie starto pozicijos rinkosi išdidūs, pilni savigarbos jausmo žiurkių
šeimininkai, nešdami savo išlepintus augintinius mažuose narvuose.
Pavelecko-Žiedinės stoties viršininko nebuvo matyti, o Markas irgi lyg
skradžiai žemę buvo dingęs. Artiomas net išsigando, kad jis šiandien
vėl budi ir nepasirodys. Bet tada kaip jis ruošėsi lošti?..
Pagaliau kitame perėjimo gale pasirodė nedidelė procesija. Lydimas
dviejų niūrių asmens sargybinių, pasirodė stambaus kūno sudėjimo pli­
kai skųstas akiniuotas senis, vešlių išpuoselėtų ūsų savininkas, vilkintis
griežtą juodą kostiumą su tikru kaklaraiščiu. Vienas iš sargybinių laikė
apmuštą raudonu aksomu dėžę su grotuota sienele, kurioje blaškėsi
kažkas pilko. Tikriausiai tai ir buvo žymusis Piratas.
Sargybinis nunešė dėžę su žiurke prie starto linijos, o ūsuotas senis
priėjo prie teisėjo, sėdėjusio prie staliuko, be ceremonijų išvarė jo padė­
jėją nuo kėdės, atsisėdo į atsilaisvinusią vietą ir pradėjo rimtą pokalbį.
Antrasis sargybinis atsistojo šalia, nugara į staliuką, plačiai išskėtęs
kojas ir uždėjęs delnus ant trumpo juodo automato, kabančio ant jo
krūtinės. Tokiam žmogui ne tik siūlyti lažybas, bet ir prie jo prisiartinti
buvo tiesiog baisu.
Ir čia Artiomas pamatė, kaip prie šių garbingų asmenų nesivaržant
prieina nevalyvai apsirengęs Markas, kasydamas seniai neplautą galvą, ir
ima kažką aiškinti teisėjui. Iš tokio atstumo buvo girdėti tik intonacijos,
bet užtat buvo gerai matyti, kaip ūsuotas senis iš pradžių pasipiktinęs
paraudo, paskui suraukė pasipūtusią grimasą, galiausiai, nepatenkintas
linktelėjo ir, nusiėmęs akinius, ėmėsi kruopščiai juos valyti.
Artiomas puolė brautis pro minią prie starto pozicijų, kur stovėjo
Markas.
- Viskas suderinta! - džiugiai pranešė jis, trindamas rankas.
Į klausimą, ką konkrečiai jis turi omenyje, Markas paaiškino, kad ką
tik įpiršo seniui viršininkui asmenines lažybas prieš Piratą, tvirtindamas,
kad naujoji žiurkė Raketa aplenks jo augintinį pirmąjame bėgime. Teko
užstatyti Artiomą, pranešė Markas, bet mainais jis pareikalavo vizos po
visą Hanzą jam ir sau. Viršininkas, tiesa, atmetė tokį pasiūlymą, pareiš­
kęs, kad vergų prekyba neužsiima (Artiomas atsiduso su palengvėjimu),

214
bet pridūrė, kad už tokį neregėtą įžūlumą reikia nubausti. Jeigu jų žiurkė
pralaimės, Markui ir Artiomui teks metus laiko valyti Pavelecko-Žiedi-
nės stoties tualetus. Jeigu jų žiurkė laimės, ką gi, jie gaus savo vizas. Jis,
žinoma, buvo visiškai įsitikinęs, kad antrasis variantas visiškai neįmano­
mas, ir dėl to sutiko. Nusprendė nubausti pernelyg savimi pasitikinčius
akiplėšas, išdrįsusius mesti iššūkį jo numylėtiniui.
- O Jūs turite savo žiurkę? - atsargiai pasidomėjo Artiomas.
- Žinoma! - užtikrino jį Markas. - Tiesiog žvėris! Ji tą Piratą į gabalus
sudraskys! Žinai, kaip ji šiandien nuo manęs lakstė? Vos pagavau! Beveik
iki Novokuznecko stoties ją vijausi.
- O kuo ji vardu?
- Kuo vardu? Iš tikrųjų, koks gi jos vardas? Na, sakykim, Raketa, -
pasiūlė Markas. - Raketa - grėsmingai skamba?
Artiomas nebuvo tikras, kad lenktynių esmė buvo tame, kieno žiurkė
greičiau sudraskys į gabalus priešininką, bet nutylėjo. Paskui paaiš­
kėjo, kad savo žiurkę Markas pagavo tik šiandien, iš šįkart Artiomas
neištvėrė.
- O iš kur jūs žinote, kad ji laimės?
- Aš jk tikiu, Artiomai! - iškilmingai ištarė Markas. - Ir apskritai,
žinai, aš juk jau seniai norėjau turėti savo žiurkę. Statydavau ant svetimų,
jos pralaimėdavo, ir aš tada pagalvodavau: nieko, išauš diena, ir aš turė­
siu savo žiurkę, kuri tikrai atneš man sėkmę. Bet vis nesiryždavau, nes tai
nėra taip lengva, reikia gauti teisėjo leidimą, o tai toks ilgas procesas...
Aš ir pamaniau, kad taip visas gyvenimas praeis, koks nors atvykėlis
mane surys ar pats numirsiu, ir nuosavos žiurkės taip ir neturėsiu... O
paskui tu man pasipainiojai, ir aš pamaniau: štai! Dabar arba niekada.
Jeigu tu ir dabar nesurizikuosi, pasakiau sau, vadinasi, visą likusį gy­
venimą taip ir statysi ant svetimų žiurkių. Ir nusprendžiau: jeigu lošti,
tai stambiai. Aš, aišku, noriu tau padėti, bet tai nėra svarbiausias mano
tikslas, tu jau man atleisk. Taip norėjau tiesiog prieiti prie to ūsuoto
seno kelmo, - nuleido balsą Markas, - ir pareikšti: statau asmeniškai
prieš jūsų Piratą! Jis taip įtūžo, kad privertė teisėją mano žiurkę be eilės
atestuoti. Ir žinai, - pridūrė jis, šiek tiek patylėjęs, - dėl tokio momento
verta paskui visus metus valyti tualetus.
- Bet juk mūsų žiurkė pralaimės! - Artiomas išgirdo, kaip jo balse
suskambo neviltis.
Markas įdėmiai į jį pažvelgė, nusišypsojo ir tarė:

215
 - O gal?
Griežtai apžvelgęs susirinkusią publiką, teisėjas suglostė žilstančius
plaukus, išdidžiai atsikosėjo ir pradėjo skaityti žiurkių vardus, dalyvau­
jančių bėgime. Raketa buvo paskutinė, bet Markas nekreipė į tai jokio
dėmesio. Daugiausia aplodismentų buvo skirta Piratui, o Raketai plojo
tik Artiomas, nes Marko rankos buvo užimtos, jis laikė narvą. Tuo m o­
mentu Artiomas vis dar tikėjosi stebuklo, kuris išgelbės jį nuo gėdingos
pabaigos dvokiančioje bedugnėje.
Paskui teisėjas paleido įspėjamąjį šūvį iš savo makarovo, ir šeiminin­
kai atidarė savo narvus. Raketa pati pirmoji išlėkė iš savo narvo, ir Artio­
mo širdis džiugiai suspurdėjo, bet paskui, kai visos žiurkės puolė pirmyn
per visą perėjimą, kas lėčiau, kas greičiau, Raketa, nepateisindama savo
išdidaus vardo, pasislėpė kampe už penkių metrų nuo starto, kur taip
ir liko tupėti. Raginti žiurkes taisyklės draudė, ir Artiomas baimingai
pažvelgė į Marką, tikėdamasis, kad tas bus prislėgtas sielvarto. Bet jo
veido išraiška labiau priminė kreiserio kapitono grimasą, kuris duoda
įsakymą nuskandinti kovinį laivą, kad jis neatitektų priešui, - kaip ap­
lamdytoje knygelėje, kurį gulėjo VDNH bibliotekoje, apie kažkokį karą
su rusais ir dar kažkuo.
Po poros minučių pirmosios žiurkės pasiekė finišą. Laimėjo Piratas,
antroje vietoje atsidūrė kažkas neaiškaus, o Pūkelis atbėgo trečias. Ar­
tiomas nukreipė žvilgsnį į teisėjo staliuką. Ūsuotas senis, valydamas ta
pačia skiaute, kuria prieš tai valė savo akinių stiklus, sukaitusią nuo jau­
dulio pliką kaukolę, aptarinėjo rezultatus su teisėju. Artiomas tikėjosi,
kad apie juos pamiršo, kai staiga senis suplojo sau per kaktą ir, meiliai
šypsodamasis, pirštu pasikvietė Marką.
Dabar Artiomas jautėsi panašiai kaip prieš mirties bausmę, gal tik
pojūtis buvo ne toks stiprus. Braudamasis Markui iš paskos teisėjo sta­
liuko link, jis ramino save tuo, kad šiaip ar taip kelias į Hanzos teritoriją
jam dabar atvertas, tereikia rasti būdą pasprukti.
Bet čia jo laukė didžiulė gėda.
Mandagiai pakvietęs juos užlipti ant pakylos, ūsuotas kreipėsi į m i­
nią ir trumpai papasakojo apie lažybas, o paskui garsiai paskelbė, kad
abu nevykėliai, kaip ir buvo sutarta, metus laiko, pradedant skaičiuoti
nuo šios dienos, valys sanitarinius įrenginius. Nežinia iš kur išdygo du
Hanzos pasieniečiai, atėmė iš Artiomo automatą, užtikrindami, kad
artimiausius metus jo priešininkai bus visiškai nepavojingi, ir paža­

216
dėjo grąžinti ginklą po metų. Paskui, švilpiant ir šaukiant miniai, juos
palydėjo į Žiedinę.
Perėjimas leidosi žemyn po salės grindimis, kaip ir šalia esančioje
stotyje, bet tuo panašumas tarp dviejų Pavelecko stočių baigėsi. Žiedinė
stotis paliko labai keistą įspūdį: iš vienos pusės čia buvo labai žemos
lubos ir visiškai nebuvo tikrų kolonų - arkos buvo išsidėsčiusios lygiais
tarpais, ir arkos plotis buvo toks pat, kaip ir tarpų. Atrodė, pirmąją
Pavelecko stotį statybininkai statė lengvai, tarytum gruntas ten buvo
minkštesnis, ir buvo lengva pro jį prasimušti, o čia pasitaikė kažkokia
kieta, užsispyrusi uoliena, kurią pragraužti buvo be galo sunku. Bet
kažkodėl čia nebuvo tokios slogios, niūrios nuotaikos, kaip Tverės
stotyje, galbūt, dėl to, kad šioje stotyje buvo neįprastai daug šviesos,
o sienos buvo išpuoštos nesudėtingais raštais, ir arkų kraštai buvo pa­
puošti senovinių kolonų imitacijomis, kaip paveikslėliuose iš knygos
„Senovės Graikijos mitai". Trumpai tariant, tai buvo ne pati blogiausia
vieta priverstiniams darbams.
Ir, žinoma, iškart buvo aišku, kad tai - Hanzos teritorija. Čia buvo
nepaprastai švaru, jauku, ir ant lubų švelniai švietė didelės lempos stiklo
gaubtuose, o ne vienišos lemputės, kaip kitose stotyse, kurias Artiomui
teko matyti. Pačioje salėje, kuri, tiesą sakant, nebuvo tokia erdvi, kaip
stotyje-dvynėje, nebuvo nei vienos palapinės, bet užtat buvo daug dar­
bo stalų, ant kurių gulėjo krūvos įmantrių detalių, už jų sėdėjo žmonės
mėlynais darbo drabužiais, ore sklandė lengvas malonus mašininės
alyvos kvapas. Darbo diena čia, tikriausiai, baigėsi vėliau nei radialinėje
Pavelecko stotyje. Ant sienų plazdėjo Hanzos vėliavos - rudas apskri­
timas baltame fone, plakatai, raginantys pagerinti darbo našumą, ir
ištraukos iš kažkokio A. Smito. Po viena didžiausių vėliavų, tarp dviejų
sustingusių garbės sargybos kareivių, stovėjo stiklinis staliukas, ir, kai
Artiomą pravedė pro jį, jis stabtelėjo pasmalsauti, kas gi per šventybės
guli po stiklu.
Ten, ant raudono aksomo, apšviestos mažytėmis lemputėmis, gu­
lėjo dvi knygos. Pirmoji buvo puikiai išsilaikęs solidus leidinys juodu
viršeliu, ant kurios įspaustas auksu užrašas bylojo „Adamas Smitas.
Tautų turtas". Kita knyga - gerokai susidėvėjusi, suplyšusiu ir suklijuotu
siauromis popierinėmis juostelėmis plonu viršeliu, ant kurio riebiomis
raidėmis buvo užrašyta „Deilas Karnegis. Kaip atsikratyti nerimo ir
pradėti gyventi".

217
 Artiomas nebuvo girdėjęs nei vieno iš dviejų autorių, todėl labiau
jį domino klausimas, ar tik ne šio aksomo likučiais stoties viršininkas
apmušė savo mylimos žiurkės narvą.
Vieni bėgiai buvo laisvi, ir jais retkarčiais važinėjo pakrautos dėžėmis
drezinos, daugiausia rankinės, bet kartą pralėkė ir motorizuota, stabtelė­
jo stotyje, prieš važiuojant toliau, ir Artiomas, kol jo neišvedė, pagarbiai
kelias sekundes žiūrėjo į joje sėdinčius kovotojus juoda uniforma ir
juodai baltais jūreiviškais marškiniais. Ant kiekvieno jų galvos buvo nak­
tinio matymo įrenginiai, ant krūtinės kabojo keisti trumpi automatai,
o kūnai buvo patikimai apsaugoti sunkiomis neperšaunamomis lieme­
nėmis. Jų vadas, glostydamas didžiulį tamsiai žalią šalmą su antveidžiu,
gulintį jam ant kelių, persimetė keliais žodžiais su stoties apsaugininkais,
dėvinčiais įprastą pilką kamufliažą, ir drezina dingo tunelyje.
Ant kitų bėgių stovėjo pilnas sąstatas, jis buvo geresnės būklės nei
tas, kurį Artiomas matė ant Kuznecko tilto. Už užtrauktų užuolaidomis
langų, tikriausiai, buvo gyvenamieji skyriai, bet buvo ir kitų, su atvi­
rais langais, ir pro juos buvo matyti rašomieji stalai su spausdinimo
mašinėlėmis, prie kurių sėdėjo žmonės rimtais veidais, o ant lentelės,
pakabintos virš durų, buvo išgraviruota „CENTRINIS BIURAS".
Ši stotis paliko Artiomui neišdildomą įspūdį. Ne, nenustebino jo taip,
kaip pirmoji Pavelecko stotis, čia visai nebuvo tokio paslaptingo niūraus
prašmatnumo, primenančio išsigimusiems palikuoniams apie buvusią
antžmogišką metro kūrėjų didybę ir galią. Užtat žmonės čia gyveno
taip, tarytum už tos linijos ribų nevirė pūdanti požeminio egzistavimo
beprotybė. Čia gyvenimas buvo sklandus, gerai aprūpintas, po darbo
dienos ateidavo užtarnautas poilsis, jaunimas gyveno ne iliuzijų ir
kvaišalų pasaulyje, o ėjo dirbti - kuo anksčiau pradėdavo karjerą, tuo
aukščiau kildavo, o pagyvenę žmonės nebijojo, kad jų rankose dingus
jėgai, juos išmes į tunelį pas žiurkes. Dabar buvo aišku, kodėl Hanza
nenoriai įleidinėjo svetimšalius į savo stotis. Rojuje vietų skaičius ribo­
tas, o į pragarą durys atvertos visiems.
- Štai, pagaliau, ir emigravai! - patenkintas žvalgydamasis į šalis,
džiaugėsi Markas.
Platformos gale, stiklinėje kabinoje su užrašu „budėtojas", sėdėjo dar
vienas pasienietis, o šalia stovėjo nedidelis dažytas baltomis ir raudo­
nomis juostelėmis užkardas. Kai drezinos privažiuodavo jį, pasienietis
išdidžiai išeidavo iš kabinos, tikrindavo dokumentus, kartais ir krovinį,

218
ir galiausiai pakeldavo užkardą. Artiomas pastebėjo, kad visi pasieniečiai
ir muitininkai labai didžiuojasi savo vieta, iškart matyti, kad jie dirba
savo mėgstamą darbą. Iš kitos pusės, tokio darbo negalima nemylėti,
pamanė jis.
Juos nusivedė už užtvaros, nuo kurios ėjo keliukas į tunelį ir tarnybi­
nių patalpų koridorius, ir aprodė ūkį. Melancholiškai gelsvas koklis, iš­
matų duobės su tikrais unitazais, neapsakomai purvini darbo drabužiai,
apaugę kažkuo klaikiu, semtuvai, karutis su vienu ratu, išdarinėj antis
pasiutusias aštuoniukes, vagonetė, kurią reikės prikrauti ir nuvežti prie
artimiausios štolnės*, ir siaubinga, neapsakoma smarvė, įsigerianti į
kiekvieną plaukelį nuo šaknų iki galiukų, patenkanti po odą, kad net
imi galvoti, kad ji dabar tapo tavo esybės dalimi ir su tavimi liks amži­
nai, baidydama aplinkinius ir priverčianti juos nusukti nuo tavo kelio
anksčiau nei tave pamatys.
Pirmoji šio monotoniško darbo diena slinko taip lėtai, kad Artio­
mas nusprendė: jiems davė nesibaigiančią pamainą, jie išgrėbs, sumes,
nuridens, vėl išgrėbs, vėl ridens, ištuštins ir vėl grįš atgal tik tam, kad
pakartotų šį užburtą ratą eilinį kartą. Atrodė, darbas niekada nesibaigs,
ėjo vis nauji lankytojai. Nei jie, nei apsaugininkai, stovintys prie įėji­
mo į patalpas ir galutiniame jų maršruto punkte, prie štolnės, neslė­
pė pasibjaurėjimo vargšais darbininkais. Bodėdamiesi traukėsi į šalį,
užspausdami nosis rankomis, arba įkvėpdavo pilną krūtinę oro, kad
netyčia neįkvėptų netoli Artiomo ir Marko. Jų veiduose atsispindėjo
toks pasibjaurėjimas, kad Artiomas su nuostaba klausdavo savęs: argi
ne iš jų vidurių atsiranda visa šita šlykštynė, kurios jie taip greitai ir
ryžtingai atsižada? Dienos pabaigoje, kai rankos būdavo nutrintos iki
mėsos, nepaisant didelių drobinių pirštinių, Artiomui atrodė, kad jis
perprato tikrąją žmogaus prigimtį ir gyvenimo prasmę. Dabar jam
žmogus atrodė kaip gudragalvė produktų naikinimo ir mėšlo gaminimo
mašina, veikianti beveik be sutrikimų visą gyvenimą, kuri neturi jokios
prasmės, jeigu žodis „prasmė" reikštų kažkokį galutinį tikslą. Prasmė
buvo procese: sunaikinti kuo daugiau maisto, perdirbti jį kuo greičiau
ir išveržti atmatas, viską, kas liko nuo garuojančių kiaulienos žlėgtainių,
sultingų troškintų grybų, purių paplotėlių - dabar sugadinta ir išniekin­
ta. Ateinančių žmonių veidų bruožai išsitrynė, jie tapo beveidžiais visko
* Štolnė - horizontalus arba nuožulnus požeminis kasinys su anga į žemės paviršių,
skirtas kasybos darbams.

219
kas gražu ir naudinga naikinimo mechanizmais, kuriančiais mainais tai,
kas dvokia ir niekam nereikalinga. Artiomas jautė jiems pyktį ir ne ką
mažesnį pasibjaurėjimą nei jie jam. Markas stoiškai kentėjo ir retsykiais
padrąsindavo Artiomą tokiais pasisakymais kaip: „Nieko nieko, man ir
anksčiau yra sakę, kad emigravus iš pradžių visada būna sunku".
Ir svarbiausia, kad nei pirmąją, nei antrąją dieną jokios galimybės
pabėgti nepasitaikė, apsauga buvo budri, ir nors tereikėjo nueiti giliau į
tunelį, Dobrynino stoties link, padaryti to taip ir nepavyko. Nakvojo jie
šalia esančiame kambarėlyje, nakčiai durys buvo užrakinamos, ir visą parą
savo poste, stiklinėje kabinoje prie įvažiavimo į stotį, budėjo sargas.
Išaušo trečioji jų buvimo stotyje diena. Laikas čia slinko ne paromis,
jis slinko kaip šliužas, nesibaigiančio košmaro sekundėmis. Artiomas jau
priprato prie minties, kad niekas niekada nebeprieis priėjo ir nebeužkal-
bins, ir kad jam lemta tapti atsiskyrėliu, tarytum jis nebebūtų žmogumi
ir pavirto į kažkokį bjaurų padarą, kuriame žmonės mato ne tik kažką
šlykštaus ir atstumiančio, bet dar kažką neapčiuopiamai giminingo, ir
tai atbaido ir atgraso juos dar labiau, tarytum nuo jo galima apsikrėsti
kaip nuo raupsuotojo.
Iš pradžių jis kūrė pabėgimo planus. Paskui jį apėmė nevilties tuštu­
ma. Po jos atėjo blausus atbukimas, kai protas pasitraukė iš jo gyvenimo,
susitraukė, įtraukė į save jausmų ir pojūčių siūlelius ir pasislėpė kažkur
sąmonės kampelyje. Jis dirbo mechaniškai, jo judesiai nusigludino iki
automatizmo, reikėjo tik išgrėbti, sumesti, nuridenti, vėl išgrėbti, vėl
ridenti, ištuštinti ir grįžti kuo greičiau atgal, kad vėl grėbtum. Sapnai
prarado prasmę, ir juose jis, kaip ir tikrovėje, nesustodamas bėgo, grėbė,
stūmė, grėbė ir vėl bėgo.
Penktosios dienos vakarą Artiomas užlėkė kartu su karučiu ant besi­
mėtančio kastuvo ir, apvertęs karučio turinį, pats ten įkrito. Kai jis lėtai
pakilo nuo grindų, kažkas staiga spragtelėjo jo galvoje, ir užuot bėgęs
paimti kibiro ir skuduro, jis neskubėdamas patraukė tunelio link. Jis pats
dabar jautėsi toks bjaurus ir šlykštus, kad jo aura turėjo atstumti nuo
jo bet ką. Ir būtent tuo momentu, dėl susiklosčiusių aplinkybių, visada
stovinčio jo įprastame kelyje apsaugininko kažkodėl nebuvo vietoje.
Nė sekundės nesusimąstęs, kad jį gali vytis, jis nužingsniavo pabėgiais.
Aklai, bet beveik nesuklupdamas, jis ėjo vis greityn, kol nepuolė bėgti,
bet jo protas ir tada negrįžo prie kūno valdymo, jis vis dar baikščiai gū­
žėsi, įsispraudęs į savo kampą. Už nugaros nebuvo girdėti nei riksmų, nei

220
persekiotojų trypsėjimo, ir tik pakrauta drezina, apšviečianti savo kelią
neryškiu žibintuvėliu, girgždant pravažiavo pro šalį. Artiomas tiesiog
įsispaudė į sieną, praleisdamas ją į priekį. Žmonės joje nepastebėjo jo
arba tiesiog nematė reikalo kreipti į jį dėmesį; jų žvilgsniai praslydo pro
jį, ir jie neištarė jam nė žodžio.
Staiga jį apėmė nepažeidžiamumo jausmas, atsiradęs dėl jo kritimo;
padengtas dvokiančia pliure, jis tarytum tapo nematomu, tai jam sutei­
kė jėgų, ir iš lėto jis atgavo sąmonę. Jam tai pavyko! Neįtikėtinu būdu,
prieštaraujant sveikam protui, nepaisant visko, jam pavyko pasprukti
iš prakeiktos stoties, ir niekas net nesiveja jo! Tai buvo keista, tai buvo
nuostabu, bet jam pasirodė, jeigu dabar jis bent pamėgins suvokti tai, kas
įvyko, išpreparuos stebuklą šaltu racionalumo skalpeliu, magija kaipmat
išsisklaidys ir į nugarą nedelsiant įsmigs prožektoriaus spindulys.
Tunelio gale pasirodė šviesa. Jis sulėtino žingsnį ir po minutės at­
sidūrė Dobrynino metro stotyje. Pasienietis pasitenkino neįmantriu
juokeliu „Santechniką kvietėte?" ir greitai praleido jį, vienu delnu vaiky­
damas orą aplink save, o kitu prisidengęs burną. Reikėjo eiti toliau, kuo
greičiau palikti Hanzos teritoriją, kol apsauga nepastebėjo jo dingimo,
kol už nugaros nepasigirdo apkaustytų batų žvangesio, nenugriaudėjo
įspėjantys šūviai į orą, o paskui... Greičiau.
Į nieką nežiūrėdamas, nuleidęs akis ir oda jausdamas tą pasibjau­
rėjimą, kurį aplinkiniai jam jautė, sukurdamas aplink save vakuumą,
besibraunantis per žmonių minią, Artiomas žingsniavo pasienio posto
link. Ką dabar sakyti? Vėl klausinės, vėl reikalaus parodyti pasą - ką
jam sakyti?
Artiomo galva buvo nuleista taip žemai, kad smakras rėmėsi į krū­
tinę, ir jis nieko aplink save nematė, todėl iš visos stoties jam įsiminė
tik tvarkingos tamsios granito plytelės, kuriomis buvo išklotos grindys.
Jis ėjo pirmyn, sustingdamas belaukiant to momento, kai išgirs grubų
šūktelėjimą, įsakantį jam sustoti vietoje. Hanzos siena buvo vis arčiau.
Dabar... Jau dabar...
- Kas čia per pašlemėkas? - pasigirdo prie ausies prislopintas balsas.
Štai.
- Aš... aš... pasiklydau.. Nevietinis aš... - ar iš pasimetimo, ar iš įsi­
jautimo į vaidmenį pynėsi jo liežuvis.
- Dink iš čia, girdi, tu, smirdžiau?! - balsas skambėjo labai įtikinamai,
beveik hipnoziškai, kad neįmanoma buvo jam nepaklusti.

221
 - Juk aš... Man... - suvebleno Artiomas, bijodamas persistengti su
vaidyba.
- Valkatauti Hanzos teritorijoje griežtai draudžiama! - pranešė rūstus
balsas, ir šį kartą jis sklido iš tolesnio atstumo.
- Bent truputį... mano mažiems vaikučiams... - Artiomas pagaliau
suprato, kur link reikia sukti, ir pagyvėjo.
- Kokie dar vaikučiai? Kas per įžūlumas?! - įniršo nematomas pasie­
nietis. - Popovai, Lomako, pas mane! Meskite šį menkystą lauk!
Nei Popovas, nei Lomako, nepanoro terliotis rankų, todėl jį tiesiog
išstūmė į nugarą įremtais automatais. Jo ausis pasiekė susierzinusio
vyriausiojo keiksmai.
Artiomui jie skambėjo kaip dangaus muzika.
Serpuchovo stotis! Hanza liko už nugaros!
Jis pagaliau pakėlė akis, bet tai, ką jis perskaitė supančių jį žmonių
akyse, privertė ji vėl įsmeigti žvilgsnį į grindis. Čia jau buvo nebe Hanza,
jis vėl pateko į purviną vargingą pasaulį, bet net ir čia Artiomas buvo
per daug bjaurus. Stebuklingi šarvai, išgelbėję jį, pavertė jį nematomu,
privertė žmones nusisukti nuo pabėgėlio ir nepastebėti jo, praleisti jį
pro visas užkardas ir postus, dabar vėl pavirto dvokiančiais mėšlo šašais.
Tikriausiai jau išmušė dvylikta valanda.
Dabar, kai baigėsi pirmasis džiūgavimas, ta svetima, tarytum pasi­
skolinta jėga, kuri vertė jį didvyriškai eiti per tarpustotę nuo Pavelecko
Dobrynino stoties link, kaipmat dingo ir paliko jį vieną su pačiu savimi,
alkanu, mirtinai pavargusiu, neturinčiu visiškai nieko, skleidžiančiu
nepakeliamą dvoką, vis dar jaučiančiu prieš savaitę patirtų sumušimų
skausmus.
Valkatos, šalia kurių jis atsisėdo, besikeikdami išsilakstė į skirtingas
nuo jo puses, ir jis liko visiškai vienas. Apglėbęs save už pečių, kad nebū­
tų taip šalta, jis užsimerkė ir ilgai taip sėdėjo, apie nieką negalvodamas,
kol jo neapėmė miegas.
Jis ėjo per begalinį tunelį, kuris buvo ilgesnis už visas tas tarpusto-
tes, per kurias jam teko pereiti savo gyvenime, kartu sudėjus. Tunelis
vingiavo, tai kilo aukštyn, tai leidosi žemyn, jame nebuvo nei vienos
tiesios ilgesnės kaip dešimt žingsnių atkarpos, todėl kirbėjo viltis,
kad jis pasibaigs už artimiausio posūkio, bet jis vis nesibaigė, o eiti
buvo vis sunkiau, skaudėjo iki kraujo nupluktas kojas, maudė nugarą,
kiekvienas naujas žingsnis atsiliepė skausmo aidu visame kūne, bet,

222
kol buvo gyva viltis, kad išėjimas visai čia pat, galbūt, iškart už to
kampo, Artiomas rado savyje jėgų eiti pirmyn. O paskui jam į galvą
atėjo paprasta, bet baisi mintis: o kas, jeigu tunelis neturi išėjimo? Kas
jeigu įėjimas ir išėjimas uždari, jeigu kažkas nematomas ir visagalis
patalpino jį, - besikapanojantį, kaip žiurkę, bergždžiai bandančią
krimstelti eksperimentatoriaus pirštą, į šį labirintą be išėjimo, kad
jis eitų pirmyn, kol nesibaigs jėgos, kol nenugrius, - padaręs tai be
jokio tikslo, tiesiog dėl pramogos? Žiurkė labirinte. Voverė rate. Bet
tada, pamanė jis, jeigu kelionė pirmyn neprives prie išėjimo, galbūt,
atsisakymas nuo beprasmio judėjimo pirmyn dovanos išsilaisvinimą?
Jis atsisėdo ant pabėgių, ne todėl kad pavargo, o todėl, kad jo kelionė
buvo baigta. Sienos aplink dingo, ir jis pamanė: kad pasiektum tikslą,
kad užbaigtum kelionę, reikia tiesiog nustoti eiti. Paskui ši mintis
išsisklaidė ir dingo.
Kai jis pabudo, jį apėmė nepaaiškinamas nerimas, ir iš pradžių jis
niekaip negalėjo suvokti, kas gi nutiko. Tik vėliau jis ėmė prisiminti sa­
pno fragmentus, dėlioti iš jų mozaiką, bet fragmentai niekaip nesiklijavo
kartu, neužteko klijų, kurie sujungtų juos visus kartu. Tie klijai - buvo
kažkokia mintis, kuri aplankė jį sapne, ji buvo vaizdinio šerdimi, bran­
duoliu, ji suteikė jam prasmės. Be jos tai buvo tiesiog drobių krūva, su
ja - nuostabus paveikslas, kupinas stebuklingos prasmės, atveriantis
beribius horizontus. Ir šios minties jis negalėjo prisiminti. Artiomas
graužė kumščius, kibo į savo purviną galvą purvinomis rankomis, lūpos
šnabždėjo kažką nesuprantamo, ir einantys pro šalį žmonės žvelgė į jį
su baime ir pasibjaurėjimu. O mintis neketino grįžti. Ir tada jis lėtai,
atsargiai, tarytum mėgindamas už plauko ištraukti iš pelkės įklimpusįjį,
ėmė atkurti ją iš prisiminimų nuotrupų. Ir - o stebukle! - vikriai įsi­
kibęs į vieną iš vaizdinių, jis staiga prisiminė ją tame pirmapradžiame
pavidale, kuriame ji nuskambėjo jo sapne.
Norint užbaigti kelionę, reikia tiesiog nustoti eiti.
Bet dabar, ryškioje būdraujančios sąmonės šviesoje, ši mintis jam
pasirodė banali, apgailėtina, neverta jokio dėmesio. Norint užbaigti
kelionę, reikia nustoti eiti? Na taip, žinoma. Nustok ėjęs, ir tavo kelionė
baigsis. Kas galėtų būti lengviau. Bet ar tai išeitis? Ar tai - ta kelionės
pabaiga, kurios jis siekė?..
Dažnai būna, kad mintis, atrodanti sapne geniali, atsibudus atrodo
beprasmiu žodžių junginiu...

223
 - O, numylėtasis mano broli! Nešvarumai dengia tavo kūną ir sielą, -
išgirdo jis balsą tiesiai virš savęs.
Tai buvo taip netikėtajam, kad ir grįžusi mintis, ir nusivylimo kartėlis
dėl jos grįžimo akimirksniu išgaravo. Jis net minties neturėjo šį kreipinį
adresuoti sau, taip jau spėjo priprasti prie to, kad žmonės išsilaksto nuo
jo į skirtingas puses jam dar nepratarus nė žodžio.
- Mes priglaudžiame visus našlaičius ir varguolius, - tęsė balsas,
jis skambėjo taip švelniai, taip raminančiai, kad Artiomas, neištvėręs,
nukreipė kreivą žvilgsnį iš pradžių į kairę, o paskui niūriai žvilgtelėjo į
dešinę, bijodamas pamatyti ten kažką kitą, į ką galėtų kreiptis kalbėjęs
asmuo.
Bet aplink daugiau nieko nebuvo. Kalbėjo su juo. Tada jis lėtai pakėlė
galvą ir akimis susitiko su neaukštu rusvaplaukiu, raudonskruosčiu,
besišypsančiu vyriškiu plačiu ilgu drabužiu, kuris draugiškai jam tiesė
ranką. Bet kokia užuojauta Artiomui dabar buvo gyvybiškai svarbi, ir
jis, nedrąsiai nusišypsojęs, irgi ištiesė ranką.
- Kodėl jis nevengia manęs, kaip visi kiti? - pagalvojo Artiomas. - Jis
net pasiruošęs paspausti man ranką. Kodėl jis pats prie manęs priėjo,
kai visi aplink stengiasi laikytis atokiau nuo manęs?
- Aš tau padėsiu, mano broli! - tęsė raudonskruostis. - Mes su broliais
suteiksime tau prieglobstį ir grąžinsime tau dvasines jėgas.
Artiomas tik linktelėjo, bet pašnekovui užteko ir to.
- Leisk man nuvesti tave į Stebėjimo bokštą, o numylėtasis mano
broli, - pragiedojo jis ir, stipriai suėmęs Artiomo ranką, nusivedė pas­
kui save.

224
 11 SKYRIUS

Artiomas neįsiminė, o ir nesistengė įsiminti kelio, tik suprato, kad iš

stoties jį nuvedė į tunelį, bet į kurį iš keturių, jis nežinojo. Jo naujasis
pažįstamas prisistatė esantis brolis Timofėjus. Visą kelią tamsiame ny­
kiame tunelyje jis kalbėjo nenutildamas:
- Džiaukis, o numylėtasis mano broli, kad sutikai mane savo kelyje,
ir nuo šiol viskas pasikeis tavo gyvenime. Baigėsi tavo betikslės klajonės
tamsoje, nes tu atradai tai, ko ieškojai.
Artiomas nelabai gerai suprato, ką jis turėjo omenyje, nes jo klajonės
toli gražu dar nesibaigė, bet raudonskruostis palaimingasis Timofėjus
taip sklandžiai ir švelniai kalbėjo, kad norėjosi jo klausytis ir klausytis,
kalbėtis su juo viena kalba, dėkoti jam už tai, kad jis neatstūmė Artiomo,
kai nuo jo nusisuko visas pasaulis.
- Ar tu tiki tikruoju, vieningu Dievu, o mano broli Artiomai? - pa­
klausė Timofėjus, įdėmiai žiūrėdamas Artiomui į akis.
Artiomas sugebėjo tik neapibrėžtai linktelėti galva ir suburbėti kažką
neaiškaus, ką buvo galima vertinti ir kaip sutikimą, ir kaip neigimą.
- Ir gerai, ir nuostabu, broli Artiomai, - burkavo Timofėjus, - tik
tikrasis tikėjimas išgelbės tave nuo amžinų pragaro kančių ir dovanos
tau tavo nuodėmių atpirkimą. Nes, - išdidžiai ir griežtai tarė jis, - ar­
tėja mūsų Dievo Jehovos viešpatavimas, ir išsipildo šventosios Biblijos
pranašystės. Ar mokaisi iš Biblijos, o broli?
Artiomas vėl sumykė, ir raudonskruostis šį kartą pažvelgė į jį su
šiokia tokia abejone.
- Kai ateisime į Stebėjimo bokštą, tu įsitikinsi, kad iš Šventosios
knygos, dovanotos mums iš aukštybių, būtina mokytis, ir didžiosios
gerybės bus pažadėtos grįžusiems į tikrąjį kelią. Biblija - brangi mūsų
Dievo Jehovos dovana, ji gali būti lyginama tik su mylinčio tėvo laišku
savo vaikams, - pridūrė brolis Timofėjus dėl viso pikto. Ar žinai, kas
parašė Bibliją? - griežtai paklausė jis Artiomo.

225
 Artiomas nusprendė, kad daugiau nebebuvo prasmės apsimetinėti,
ir sąžiningai papurtė galvą.
- Apie tai, kaip ir apie daug ką kito, papasakos tau Stebėjimo bokšte,
ir daug kas atsivers tavo akims, - pažadėjo brolis Timofėjus. - O ar žinai,
ką pasakė Jėzus Kristus, Dievo sūnus, savo pasiekėjams Laodikėjoje? -
Matydamas, kad Artiomas suka akis į šalį, jis su švelniu priekaištu pa­
lingavo galva. - Jėzus pasakė: „Patariu nusipirkti iš manęs akių tepalo,
kad pasitepus juo akis, tu galėtum matyti". Bet Jėzus kalbėjo ne apie
kūnišką ligą, - iškėlęs smilių, pabrėžė brolis Timofėjus, ir jos balsas
sustingo aukštoje intriguojančioje intonacijoje, žadančioje smalsuoliams
nepaprastą tęsinį.
Artiomas nedelsiant parodė savo susidomėjimą.
- Jėzus kalbėjo apie dvasinį aklumą, kurį būtiną išgydyti, - išaiškino
mįslę Timofėjus. - Taip ir tu, ir tūkstančiai kitų paklydėlių keliauja
tamsoje, nes yra akli. Bet tikėjimas mūsų Dievu Jehova ir yra tas akių
tepalas, dėl kurio tavo akys plačiai atsimerks ir pamatys tikrąjį pasaulį,
nes fiziškai gebi matyti, bet dvasiškai esi aklas.
Artiomas pamanė, kad akių tepalas jam būtų pravertęs prieš keturias
dienas. Kadangi jis nieko neatsakė, brolis Timofėjus nutarė, kad šiai
sudėtingai idėjai reikia laiko suvokti, ir kurį laiką tylėjo, leisdamas jam
suprasti tai, ką išgirdo.
Bet už penkių minučių priekyje pasirodė šviesa, ir brolis Timofėjus
nutraukė pamąstymus, kad paskelbtų džiugią žinią:
- Ar matai tolumoje šviesą? Tai Stebėjimo bokštas. Mes atėjome!
Tai nebuvo joks bokštas, ir Artiomas pajuto lengvą nusivylimą. Tai
buvo traukinys, paprastas sąstatas, stovintis tunelio viduryje, kurio
žibintai neryškiai švietė tamsoje, apšviesdami artimiausius penkiolika
metrų. Kai brolis Timofėjus su Artiomu priėjo prie traukinio, juos pasi­
tiko iš mašinisto kabinos išlipęs stambus vyras tokiu pačiu ilgu apdaru,
apkabino raudonskruostį ir irgi kreipėsi į jį „numylėtasis mano broli",
taigi, Artiomas padarė išvadą, kad tai greičiau toks išsireiškimas nei
prisipažinimas meilėje.
- Kas šis jaunuolis? - švelniai šypsodamasis Artiomui, žemu balsu
paklausė stambuolis.
- Artiomas, mūsų naujasis brolis, kuris nori kartu su mumis eiti ti­
kruoju keliu, mokytis iš Šventos Biblijos ir išsižadėti šėtono, - džiugiai
pranešė raudonskruostis Timofėjus.

226
 - Tad leisk Bokšto sargybiniui pasveikinti tave, o numylėtasis mano
broli Artiomai! - tarė storulis, ir Artiomą vėl nustebimo tai, kad jis
tarytum neužuodžia tos nepakenčiamos smarvės, kuria dabar buvo
prasmirdęs visas tas „numylėtasis" sutvėrimas.,
- O dabar, - burkavo brolis Timofėjus, kai jie iš lėto ėjo per pirmąjį
vagoną, - prieš susitinkant su broliais Karalystės salėje, tu turi apvalyti
savo kūną, nes mūsų Dievas Jehova švarus ir šventas, ir jis tikisi, kad
jo pasekėjai išlaikytų dvasinę, moralinę ir fizinę švarą, o taip pat švarą
mintyse. Mes gyvename nešvariame pasaulyje, - jis liūdnu veidu nu­
žvelgė Artiomo drabužius, kurie iš tiesų atrodė apgailėtinai, - ir, tam,
kad liktume švarūs Dievo akyse, iš mūsų reikalaujama didelių pastangų,
mano broli, - užbaigė jis ir įstūmė Artiomą į plastmasiniais lakštais
apmuštą kambarėlį, įrengtą šalia įėjimo į vagoną. Timofėjus paprašė
jo nusirengti, padavė šlykščiai dvokiantį pilko muilo gabalėlį ir kelias
minutes laistė jį vandeniu iš guminės žarnos.
Artiomas stengėsi negalvoti, iš ko padarytas muilas. Bet kokiu atveju,
jis ne tik dirgino odą, bet ir naikino bjaurų dvoką, sklindantį nuo jo
kūno. Procedūrai pasibaigus brolis Timofėjus padavė Artiomui gana
švarų, panašų į jo paties apdarą, ir nepritariančiu žvilgsniu pažvelgė į
kabančią ant jaunuolio kaklo gilzę, įžvelgęs joje pagonišką talismaną,
bet apsiribojo tik priekaištingu atodūsiu.
Buvo nuostabu tai, kad šiame keistame traukinyje, kadaise įstrigusia­
me vidury tunelio ir dabar pavirtusiame brolių prieglobsčiu, yra vanduo.
Artiomas pasidomėjo, kas per vanduo eina iš žarnos ir kaip jiems pavyko
sumontuoti toki įrenginį, brolis Timofėjus tik mįslingai nusišypsojo ir
pareiškė, kad siekimas įtikti Dievui Jehovai iš tiesų priverčia žmones
ryžtis šlovingiems žygdarbiams. Paaiškinimas buvo labai miglotas, bet
jam teko juo pasitenkinti.
Paskui jie perėjo į antrąjį vagoną, kur tarp kietų šoninių sėdynių
buvo įrengti ilgi stalai. Brolis Timofėjus priėjo prie žmogaus, plušančio
prie didelių gundančiai garuojančių puodų, ir grįžo su didele lėkšte
kažkokios košės, kuri pasirodė valgoma, nors Artiomui taip ir nepavyko
nustatyti jos kilmės.
Kol jis paskubomis apsilupusiu aliuminio šaukštu sėmė karštą košę,
brolis Timofėjus su grauduliu jį stebėjo, nepraleisdamas progos įsiterpti:
- Nepagalvok, kad aš nepasitikiu tavimi, broli, bet tavo atsakymas
į mano klausimą apie tikėjimą Dievu nuskambėjo nelabai įtikinamai.

227
Nejaugi galėtum įsivaizduoti pasaulį, kuriame Jo nėra? Nejaugi mūsų
pasaulis galėtų atsirasti savaime, o ne Jo išmintinga valia? Nejaugi visa
begalinė gyvybės formų įvairovė, visos žemės grožybės, - jis apėjo
akimis pietų salę, - visą tai galėjo atsirasti atsitiktinai?..
Artiomas įdėmiai apžvelgė vagoną, bet neatrado jame jokių kitų
gyvybės formų, išskyrus juodu ir virėją. Vėl palinkęs virš lėkštės, jis tik
išleido skeptišką urzgesį.
Nepaisant jo įsivaizdavimų, nesutikimas visiškai nenuliūdino brolio
Timofėjaus. Priešingai, jis akimirksniu pagyvėjo, ir jo rausvi skruostai
užsidegė šelmišku kovingu raudoniu.
- Jeigu tai neįtikina tavęs, kad Jis egzistuoja, - energingai tęsė brolis
Timofėjus, - tada pagalvok apie kitką. Juk jeigu šiame pasaulyje nebūtų
Dievo valios, tai reikštų... - jo balsas sustingo, tarytum iš siaubo, ir tik
po kelių ilgų akimirkų, per kurias Artiomas visiškai prarado apetitą, jis
užbaigė: - Juk tai reikštų, kad žmonės yra palikti savo valiai, ir mūsų
egzistavime nėra jokios prasmės, ir nėra jokios priežasties jį tęsti... Tai
reikštų, kad mes visiškai vieniši ir nėra kam mumis pasirūpinti. Tai
reikštų, kad mes esame chaose ir nėra nė mažiausios vilties pamatyti
šviesą tunelio gale... Tokiame pasaulyje baisu gyventi. Tokiame pasaulyje
neįmanoma gyventi.
Artiomas jam nieko neatsakė, bet šie žodžiai privertė jį susimąstyti.
Iki šio momento jis matė savo gyvenimą kaip visišką chaosą, kaip at­
sitiktinumų grandinę, praradusią ryšį ir prasmę, ir nors tai jį gniuždė,
ir pagunda patikėti bet kokia paprasta tiesa, pripildančia jo gyvenimą
prasme, buvo tokia didelė, jis laikė tai silpnavališkumu ir pats, per
skausmus ir abejones, įtikinėjo save, kad jo gyvenimas niekam, išskyrus
jį patį, nereikalingas, kad kiekvienas gyvenantis žmogus turi išgyventi
egzistavimo beprasmybę ir chaosą, vienas ar kartu su kitais. Bet ginčytis
dabar su švelniuoju Timofėjumi jis visiškai nenorėjo.
Atėjo sotumo, ramybės ir palaimos akimirka, jis jautė nuoširdžią padė­
ką žmogui, kuris jį priglaudė, pavargusį, alkaną, smirdantį, šiltai bendravo
su juo, išmaudė, pamaitino ir davė švarių drabužių. Jis norėjo bent kaip
nors jam atsidėkoti, ir todėl, kai tas pakvietė eiti kartu, žadėdamas nuvesti į
brolių susirinkimą, Artiomas pašoko iš vietos, visa savo esybe rodydamas,
kad jis su malonumu eis ne tik į tą susirinkimą, bet apskritai bet kur.
Susirinkimai vyko kitame, trečiajame vagone. Jis buvo pilnas žmonių,
dėvinčių tuos pačius ilgus plačius apdarus. Vagono viduryje, tikriausiai,

228
buvo nedidelė pakyla, nes žmogus, stovintis ten, atrodė žymiai aukštes­
nis už visus susirinkusiuosius ir beveik rėmėsi galva į lubas.
- Tau dabar svarbu viską girdėti, - pamokančiai pasakė Artiomui
brolis Timofėjus, švelniais prisilietimais skindamas kelią pakylos link.
Žmogus, stovėjęs ant pakylos, buvo gana senas, jo ilga žila barzda
siekė krūtinę, o neaiškios spalvos akys žvelgė išmintingai ir ramiai. Jo
veidas, nei liesas, nei storas, buvo išvagotas giliomis raukšlėmis, bet dėl
to neatrodė senatviškai bejėgiu ar bevaliu, o išmintingu, spinduliuojan­
čiu kažkokia nepaaiškinama stiprybe.
- Seniūnas Jonas, - pagarbiai sušnibždėjo Artiomui brolis Timofė­
jus. - Tau labai pasisekė, broli Artiomai, pamokslas tik prasidėjo, gausi
iškart kelias pamokas.
Seniūnas pakėlė ranką ir šnabždesys salėje iškart nutilo. Tada jis giliu,
skambiu balsu pradėjo:
- Mano pirmoji pamoka jums, numylėtieji mano broliai, apie tai, kaip
sužinoti, ko reikalauja iš mūsų Dievas. Taigi, atsakykite į tris klausimus:
kokios svarbios mintys pateiktos Biblijoje? Kas jos autorius? Kodėl išjos
reikia mokytis? Jis kalbėjo visiškai paprastai, jo kalba skyrėsi nuo brolio
Timofėjaus įmantrios kalbėsenos manieros, ir Artiomą nustebino tai,
kokius paprastus žodžių junginius, kokius trumpus sakinius vartoja savo
kalboje seniūnas. Bet paskui jis apsidairė aplink ir pamatė, kad daugu­
ma esančiųjų tesugeba suprasti tik tokius žodžius, o raudonskruostis
Timofėjus būtų padaręs jiems neką didesnį įspūdį už stalą ar sieną. Tuo
metu žilas pamokslininkas paaiškino, kad Biblijoje pateikta tiesa apie
Dievą: kas Jis ir kokie Jo įsakymai. Po to jis perėjo prie kito klausimo ir
papasakojo, kad Bibliją ištisus 1600 metų rašė maždaug keturiasdešimt
skirtingų žmonių, kuriuos įkvėpė Dievas.
- Todėl, - užbaigė seniūnas, - Biblijos autorius ne žmogus, o Die­
vas, gyvenantis danguje. O dabar atsakykite man, broliai, kodėl reikia
mokytis iš Biblijos? - Ir, nelaukdamas, kol broliai atsakys, pats paaiš­
kino: - Todėl, kad Dievo pažinimas ir jo valios vykdymas - tai Jūsų
amžinos ateities laidas. Ne visi bus patenkinti tuo, kad mokotės iš Bi­
blijos, - perspėjo jis, - bet niekam neleiskite jums trukdyti! - jis rūsčiai
apžvelgė susirinkusius.
Stojo tyla, ir senolis, išgėręs gurkšnį vandens, tęsė.
- Antroji mano pamoka jums, broliai, apie tai, kas yra Dievas. Vėlgi
atsakykite man į tris klausimus: kas tas tikrasis Dievas ir koks Jo vardas?

229
Kokios svarbiausios Jo savybės? Kaip reikia Jį garbinti? Kažkas iš minios
pamėgino atsakyti į vieną iš klausimų, bet minia kaipmat jį nutildė, o
Jonas lyg niekur nieko ėmė pats atsakinėti:
- Žmonės garbina daug ką. Tačiau Biblijoje sakoma, kad yra tik vie­
nas tikrasis Dievas. Jis sukūrė viską, kas danguje ir ant žemės. Jis mums
padovanojo gyvybę, todėl garbinti reikia tik Jį vieną. Koks gi tikrojo
Dievo vardas? - senolis pakėlė balsą, išlaikydamas pauzę.
- Jehova! - sugriaudėjo daugiabalsis choras.
Artiomas baimingai apsidairė.
- Tikrojo Dievo vardas - Jehova! - patvirtino pamokslininkas. - Jis
turi daug titulų, bet tik vieną vardą. Įsiminkite mūsų Dievo vardą, ir
drąsiai vadinkite jį vardu! Kas man atsakys dabar: kokios pagrindinės
mūsų Dievo savybės?
Artiomas pamanė, kad dabar tai jau tikrai atsiras minioje pakankamai
išsilavinęs žmogus, galintis atsakyti į šį klausimą. Ir netoliese stovėjęs
rimtai atrodantis jaunuolis pakėlė ranką, norėdamas atsakyti, bet senolis
jį aplenkėk
- Jehovos asmenybė atsiveria Biblijoje. Svarbiausios Jo savybės -
meilė, teisingumas, išmintis ir jėga. Biblijoje sakoma, kad Dievas gai­
lestingas, doras, pasiruošęs atleisti, kilniaširdis ir pakantus. Mes, kaip
paklusnūs vaikai, turime sekti Jo pavyzdžiu.
Tarp susirinkusiųjų nekilo dėl to prieštaravimų, ir senolis, paglostęs
ranka savo prašmatnią barzdą, paklausė:
- O dabar pasakykite man: kaip reikia garbinti mūsų Dievą Jehovą?..
Jehova sako, kad mes turime garbinti tik Jį. Mes neturime garbinti
atvaizdų, paveikslų, simbolių ir melstis jiems! Mūsų Dievas nesidalins
šlove su kitais! Atvaizdai yra bejėgiai mums padėti! - senolio balsas
ėmė rūsčiai garsėti.
Minia pritariančiai šurmuliavo, o brolis Timofėjus atsuko į Artiomą
savo džiugiai spinduliuojantį veidą ir tarė:
- Seniūnas Jonas - didis kalbėtojas, jo dėka mūsų brolija kasdien
stiprėja ir didėja tikrojo tikėjimo pasiekėjų gretos!
Artiomas susiraukė. Kol kas karštos senolio kalbos nedarė jam tokio
įspūdžio, kurį, matyt, jautė kiti. Bet, galbūt, reikia paklausyti toliau?
- Trečiojoje pamokoje aš jums papasakosiu, kas yra Jėzus Kristus, -
tęsė senolis. - Iš štai trys klausimai: kodėl Jėzus Kristus vadinamas
pirmapradžiu Dievo sūnumi? Kodėl jis atėjo į žemę kaip žmogus? Ką
Jėzus padarys artimiausioje ateityje?

230
 Toliau paaiškėjo, kad pirmapradžiu Dievo sūnumi Jėzų vadina nes
jis buvo pirmuoju Dievo kūriniu, iki įsikūnijimo žemėje jis buvo dvasia
ir gyveno danguje. Artiomą tai labai nustebino - tikrąjį dangų jis buvo
matęs tik kartą savo gyvenime, tą lemtingą dieną Botanikos sode. Kažkas
jam buvo sakęs, kad žvaigždėse, egzistuoja gyvybė. Ar tik ne apie tai
kalbėjo pamokslininkas?..
Kai tai buvo išaiškinta, seniūnas Jonas vėl kreipėsi į minią:
- Bet kas iš jūsų man pasakys, kodėl Jėzus Kristus, Dievo sūnus, atėjo
į žemę žmogaus pavidale? - ir padarė artistinę pauzę.
Dabar Artiomas ėmė šiek tiek suprasti kas vyksta aplink, ir tapo aišku,
kad vieni žmonės šias pamokas lanko nebe pirmą kartą, o kiti ką tik
pradėję klausytis šių pamokslų. Veteranai niekada nebandė atsakinėti
į senolio klausimus, naujokai, atvirkščiai, stengėsi parodyti savo žinias
ir stropumą, mėgindami atsakyti ir mojuodami rankomis, bet tik iki to
momento, kol senolis pats nepradėdavo atsakinėti.
- Nepaklausęs Dievo paliepimo, pirmasis žmogus Adomas padarė
tai, kas Biblijoje vadinama nuodėme, - iš tolo pradėjo seniūnas. - Todėl
Dievas pasmerkė Adomą myriop. Pamažu Adomas paseno ir mirė, bet
nuodėmę jis perdavė visiems savo vaikams, ir todėl mes irgi senstam,
sergam ir mirštam. Ir tada Dievas pasiuntė savo sūnų Jėzų, kad jis iš­
mokytų žmones Dievo tiesos, kuris išsaugodamas visišką nekaltumą,
parodė žmonėm pavyzdį ir paaukojo savo gyvenimą, kad išgelbėtų
žmoniją nuo nuodėmės ir mirties.
Artiomui ši idėja pasirodė labai keista. Kamgi iš pradžių reikėjo visus
bausti mirtimi, kad paskui paaukoti savo sūnų, kad jis grąžintų viską,
kaip buvo? Ir turint omenyje, kad Dievas visagalis?
- Jėzus grįžo į dangų, prisikėlęs kaip dvasia. Vėliau Dievas paskyrė jį
Karaliumi. Greitai Jėzus išvaduos žemę nuo blogio ir kančių! - pažadėjo
senolis. - Bet apie tai - po maldos, numylėtieji mano broliai!
Susirinkusieji klusniai nuleido galvas ir ėmė melstis. Dabar Artiomas
pasinėrė į daugiabalsį gaudimą, iš kurio buvo galima suprasti vieną kitą
atskirą žodį, bet bendra prasmė buvo nepagaunama. Po maldos, truku­
sios penkias minutes, broliai ėmė kalbėtis tarpusavyje, matyt, pajautę
dvasinį pakilimą. Artiomui maudė širdį, bet jis nusprendė kol kas likti
čia, nes netrukus galėjo prasidėti pati svarbiausia pamokslo dalis.
- Ir ketvirtoji mano pamoka jums bus apie tai, kas yra Velnias, -
apžvelgdamas visus susirinkusiuosius degančiu žvilgsniu, grėsmingai

231
perspėjo senolis. - Ar visi tam pasiruošę? Ar visi broliai pakankamai
stiprūs dvasiškai, kad sužinotumėte apie tai?
Čia jau tikrai reikėjo atsakyti, bet Artiomas nepajėgė išspausti iš savęs
nė garso. Iš kur jam žinoti, ar jis pakankamai stiprus dvasiškai, jeigu
neaišku, apie ką bus kalba?
- Ir štai trys klausimai: iš kur atsirado Velnias? Kaip Šėtonas apgauna
žmones? Kodėl mums būtina priešintis Velniui?
Artiomas beveik visą atsakymą į šį klausimą praleido pro ausis, mąsty­
damas apie tai, kur jis dabar yra ir kaip jam iš čia ištrūkti. Išgirdo tik tai,
kad pagrindinė Šėtono nuodėmė buvo tai, kad jis norėjo, kad garbintų
ne Dievą, o Jį. O dar kad suabejojo, ar teisingai Dievas viešpatauja ir
ar atsižvelgia į visų savo pasiekėjų interesus, o taip pat ar išsaugos bent
vienas žmogus pasiaukojančią ištikimybę Dievui? Senolio kalba dabar
atrodė Artiomui gąsdinančiai kanceliarine ir netinkančia aptarinėti
tokių klausimų, o brolis Timofėjus periodiškai įdėmiai žvilgčiodavo į
jį, nesėkmingai bandydamas pamatyti bent mažą kibirkštėlę, žadančią
greitą prašviesėjimą, bet Artiomas tik vis labiau niuko.
- Šėtonas apgaudinėja žmones, kad jie garbintų jį, - tęsė pamokslą
senolis. - Yra trys apgaulės būdai: apgaulinga religija, spiritizmas ir na­
cionalizmas. Jeigu religija moko netiesos apie Dievą, ji tarnauja Šėtono
tikslams. Apgaulingos religijos pasiekėjai gali nuoširdžiai galvoti, kad
jie garbina tikrąjį Dievą, bet iš tikrųjų jie tarnauja Šėtonui. Spiritizmas,
kai žmonės kviečiasi dvasias, kad jos saugotų juos, kenktų kitiems žmo­
nėms, nusakytų ateitį ir darytų stebuklus. Už visų šitų veiksmų slepiasi
piktosios jėgos, Šėtonas! - senolio balsas ėmė drebėti iš neapykantos ir
pasibjaurėjimo. - Be to, Šėtonas apgaudinėja žmones, sužadindamas
juose didelį nacionalinį pasididžiavimą ir skatindamas juos garbinti įvai­
rias politines organizacijas, - seniūnas įspėjančiai iškėlė pirštą. - Kartais
žmonės mano, kad jų tauta ar rasė pranašesnė už kitas. Bet tai netiesa.
Artiomas patrynė kaklą, ant kurio dar buvo likęs raudonas randas, ir
kostelėjo. Su paskutiniais senolio žodžiais jis negalėjo nesutikti.
- Yra tokia nuomonė, kad žmonijos problemas išspręs politinės or­
ganizacijos. Tikintieji tuo nepripažįsta Dievo Karalystės. Bet žmonijos
problemas išspręs tik Jehovos Karalystė. O dabar, pasakysiu jums bro­
liai, kodėl būtina priešintis Velniui. Norėdamas priversti jus atsisakyti
Jehovos, Šėtonas gali griebtis persekiojimų ir pasipriešinimo. Kažkas iš
jūsų artimųjų gali supykti ant jūsų, kad jūs mokotės iš Biblijos. Kiti gali

232
pradėti šaipytis iš jūsų. Bet kam Jūs esate skolingi savo gyvenimą?! -
paklausė senolis, ir geležinės natos suskambo jo balse. - Šėtonas nori
įbauginti jus! Kad jūs nustotumėte tikėti Jehova! Neleiskite! Šėtonui!
Nugalėti! - Jono balsas ėmė griaudėti tarytum griaustinis. - Priešinda­
miesi Velniui, jūs įrodysite Jehovai ir parodysite, kad palaikote jį! - minia
buvo sužavėta.
Rankos mostelėjimu seniūnas Jonas sustabdė masinę isteriją, kad
užbaigtų susirinkimą paskutiniąja penktąja pamoka.
- Koks Dievo sumanymas žemėje? - kreipėsi jis į susirinkusiuosius,
skęsdamas rankas. - Jehova sukūrė pasaulį, kad jame amžinai ir laimin­
gai gyventų žmonės! Jis norėjo, kad žemėje gyventų teisingi, džiaugs­
mingi žmonės. Žemė niekada nebus sunaikinta. Ji egzistuos amžinai!
Artiomas neištvėrė ir prunkštelėjo, ir į jį kaipmat susmigo pikti
žvilgsniai, o brolis Timofėjus pagrūmojo jam pirštu.
- Pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, nusidėjo, tyčia pažeisdami Dievo
įsakymą, - tęsė kalbėtojas. - Todėl Jehova išvarė juos iš rojaus, ir rojus
buvo prarastas. Bet Jehova nepamiršo kamgi sukūrė žemę. Jis žadėjo
paversti ją rojumi, kuriame žmonės gyvens amžinai. Kaip Dievas įvykdys
savo sumanymą? - pasidomėjo senolis.
Sprendžiant iš užsitęsusios pauzės, dabar turėtų nuskambėti raktinis
pamokslo momentas, ir Artiomas įdėmiai įsiklausė.
- Tam, kad žemė taptų rojumi, reikia pašalinti piktus žmones, - grės­
mingai ištarė Jonas. - Mūsų protėviams buvo pasakyta, kad apsivalymas
įvyks per Armagedoną - Dievo karą prieš blogį. Paskui Šėtonas bus su­
rakintas tūkstančiams metų. Nebeliks nieko, kas galėtų pakenkti žemei.
Gyva liks tik Dievo tauta! Tūkstantį metų žemę valdys Karalius Jėzus
Kristus! - senolis nukreipė liepsnojantį žvilgsnį į gretimas klausytojų
eiles. - Ar Jūs suprantate ką tai reiškia? Dievo karas prieš blogį jau bai­
gėsi! Tai, kas nutiko šiai nuodėmingai žemei,- tai ir yra Armagedonas!
Blogis pavirto pelenais! Remiantis pranašystėmis, išliks tik Dievo tauta.
Mes, gyvenantys metro, ir esame Dievo tauta! Mes išgyvenome Arma­
gedoną! Dievo Karalystė įsiviešpataus! Greitai nebeliks nei senatvės,
nei ligų, nei mirties! Sergantieji išgis, seni vėl taps jauni! Jėzui valdant
tūkstantį metų, ištikimi Dievui žmonės pavers žemę rojumi, Dievas
prikels gyvenimui milijonus mirusiųjų!
Artiomas prisiminė Suchojaus ir Chanterio pokalbį apie tai, kad
radiacijos lygis paviršiuje nesumažės dar mažiausiai penkiasdešimt

233
metų, apie tai, kad žmonija pasmerkta, kad atsiras kitos biologinės rū ­
šys... Senolis neaiškino, kaip būtent nutiks, kad žemės paviršius pavirs
žydinčiu rojumi. Ir nors Artiomui knietėjo jo paklausti, kas per klaikūs
augalai žydės šiame išdegintame rojuje, ir kokie žmonės išdrįs pakilti į
paviršių ir ten apsigyventi, ir ar buvo jo tėvai Šėtono vaikais, ir ar už tai
jie žuvo kare prieš blogį, bet jis nieko nepasakė. Toks apmaudas ir toks
nepasitikėjimas užplųdo jį, kad akims pasidarė karšta, ir jis gėdingai
pajuto nusiritusią per skruostą ašarą. Sukaupęs drąsą, jis ištarė:
- Kažin, ką sako Jehova, mūsų tikrasis Dievas, apie begalvius m u­
tantus?..
Klausimas pakibo ore. Seniūnas Jonas net nepažvelgė jo pusėn, bet
stovintysis šalia atsisuko į jį su išgąsčiu, ir aplink jį kaipmat nebeliko
žmonių, tarytum nuo jo sklido nemalonus kvapas. Brolis Matfėjus pa­
ėmė jį už rankos, bet Artiomas išsilaisvino ir, stumdydamas glaudžiai
stovinčius brolius, ėmė brautis išėjimo link. Keliskart jam kažkas bandė
pakišti koją, kartą net sudavė kumščiu per nugarą, buvo galima išgirsti
piktą šnabždesį.
Jis išėjo iš Karalystės salės ir perėjo per valgyklą. Čia dabar buvo daug
žmonių, visi sėdėjo prie stalų, prieš juos buvo padėti aliuminio dubenė­
liai, o vidury vyko kažkas įdomaus, nes visų akys buvo nukreiptos ten.
- Prieš pradedant valgyti, broliai, - kalbėjo liesas neišvaizdus žmo­
gus kreiva nosimi, - paklausykime mažojo Davido ir jo istorijos, kuri
papildys šiandien išgirstą pamokslą apie prievartą.
Jis pasitraukė į šoną, ir jo vietą užėmė putlus riestanosis berniukas
balkšvais plaukais.
- Jis buvo įtūžęs ir ketino mane sumušti, - pradėjo Davidas tokiu
tonu, kokiu dažnai vaikai pasakoja mintinai išmoktą eilėraštį. - Ti­
kriausiai, tiesiog dėl to, kad aš buvau mažo ūgio. Aš atsitraukiau atgal ir
sušukau: „Stok! Palauk! Nemušk manęs! Aš juk tau nieko nepadariau. Ar
aš tave nuskriaudžiau? Tu geriau papasakok, kas nutiko?" - ant Davido
veido atsirado surepetuota dvasinga išraiška.
- Ir ką gi tau pasakė tas baisus dičkis? - susijaudinęs įsiterpė liesas
vyras.
- Paaiškėjo, kad kažkas pavogė jo pusryčius, ir jis tiesiog išliejo savo
susierzinimą ant pirmojo pasitaikiusio, - paaiškino Davidas, bet kaž­
kas jo balse vertė suabejoti, ar jis pats gerai supranta pasakytų žodžių
prasmę.

234
 - Ir kaip tu pasielgei? - didindamas įtampą, ragino liesas vyras.
- Aš tiesiog jam pasakiau: „Jeigu tu mane sumuši, tai tau nesugrąžins
tavo pusryčių", ir pasiūliau jam kartu nueiti pas brolį virėją ir papasakoti
apie tai, kas įvyko. Mes paprašėme dar vienų pusryčių. Jis paspaudė man
ranką ir nuo to karto visada buvo su manimi draugiškas.
- Ar čia yra žmogus, nuskriaudęs mažąjį Davidą? - paklausė liesas
vyras tyrėjo balsu.
Kaipmat pakilo ranka ir stambus vaikinas, maždaug dvidešimties,
kvailu ir piktu veidu, ėmė brautis improvizuotos scenos link, kad pa­
pasakotų, kaip stebuklingai jį sujaudino mažojo Davido žodžiai. Jam
sunkokai sekėsi, mažylis akivaizdžiai buvo gabesnis mokytis žodžių,
kurių prasmės nesuprato. Kai pasirodymas baigėsi, o mažąjį Davidą ir
atgailaujantį dičkį palydėjo pritariantys plojimai, liesas vyras vėl užėmė
jų vietą ir jausmingai kreipėsi į sėdinčiuosius:
- Taip, švelnūs žodžiai turi didžiulę jėgą! Kaip rašoma Biblijoje,
švelnūs žodžiai gali ir kaulą perlaužti. Švelnumas ir nuolankumas nėra
silpnybė, o numylėtieji mano broliai, už šių savybių slepiasi didžiulė
valios jėga! Ir pavyzdžiai iš Šventosios Biblijos įrodo tai... - Ir, suradęs
savo knygutėje reikalingą puslapį, jis su užsidegimu ėmė skaityti kaž­
kokią istoriją.
Artiomas pajudėjo toliau, lydimas nustebusių žvilgsnių, ir pagaliau
pateko į pirmąjį vagoną. Ten jo niekas nesulaikė, ir jis jau ketino išeiti,
bet Bokšto sargybinis, geraširdis ir ramus storulis, džiugiai pasveikinęs
jį prie įėjimo, dabar užtvėrė jam kelią savo sunkiu kūnu, suraukęs vešlius
antakius, griežtai paklausė, ar turi Artiomas leidimą išeiti. Nei apeiti,
nei pastumti jį atrodė neįmanoma.
Išklausęs Artiomo pasiaiškinimus, apsaugininkas sausai trakštelėjęs
išmankštino kumščius ir puolė Artiomą. Užguitai žvalgydamasis į šalis,
jis prisiminė mažojo Davido istoriją. Galbūt, jam vertėjo pasidomėti,
ar nepavogė kas nors jo pusryčių, o ne užpulti į dramblį panašų apsau­
gininką?
Laimei, čia pasirodė brolis Timofėjus ir, švelniai nužvelgęs apsaugi­
ninką, ištarė:
- Šis berniukas gali eiti, mes nieko nelaikome prieš valią.
Apsaugininkas, pažvelgė į jį su nuostaba ir klusniai pasitraukė į šalį.
- Bet leisk man bent šiek tiek palydėti tave, o numylėtasis mano broli
Artiomai, - tarė brolis Timofėjus, ir Artiomas, nepajėgęs priešintis jo

235
balso magijai, linktelėjo. - Galbūt, pirmam kartui tau pasirodė neįpras­
ta tai, kaip mes čia gyvename, - raminančiai kalbėjo Timofėjus, - bet
dabar Dievo sėkla pasėta tavyje, ir mato mano akys, kad ji pateko į
palaimingą dirvą. Noriu tau papasakoti tik tai, kaip nevalia tau dabar
elgtis, kai Dievo Karalystė taip arti, kaip niekad, kad nebūtum atstum­
tas. Tu turi išmokti nekęsti blogio ir vengti visko, ko nekenčia Dievas:
paleistuvavimo, reiškiančio neištikimybę, veidmainystės, kraujomaišos
ir homoseksualumo, azartinių žaidimų, melo, vagysčių, pykčio prie­
puolių, prievartos, burtų, spiritizmo, girtavimų, - greitakalbe vardino
brolis Timofėjus, nerimastingai žvelgdamas Artiomui į akis. - Jeigu tu
myli Dievą ir nori jam įtikti, atsikratyk šių nuodėmių! Tau gali suteik­
ti pagalbą tavo brandūs draugai, - pridūrė jis, tikriausiai turėdamas
omenyje save. - Gerbk Dievo vardą, skleisk žinią apie Dievo Karalystę,
nedalyvauk šio pikto pasaulio darbuose, venk žmonių, kurie tau sako
priešingai, nes jų lūpomis kalba Šėtonas, - murmėjo jis, bet Artiomas
nieko negirdėjo, jis ėjo vis greičiau, ir brolis Timofėjus jau nebespėjo
paskui jį. - Pasakyk, kur galėsiu tave rasti kitą kartą? - uždusęs, šuktelėjo
jis iš jau gana didelio atstumo.
Artiomas nieko neatsakęs puolė bėgti, ir jam už nugaros pasigirdo
kupinas nevilties klyksmas:
- Grąžink drabužį!..
Artiomas bėgo pirmyn, klupinėdamas, nieko nematydamas priešais
save, keliskart jis buvo nukritęs, susidraskęs delnus ir kelius į betono
grindis, bet sustoti nebuvo galima, per daug aiškiai jis matė juodą au­
tomatą, ir dabar jis nelabai tikėjo ^j o , kad broliai pasirinktų švelnius
žodžius vietoj prievartos, jeigu sugebėtų jį pagauti.
Jis dar vienu žingsniu buvo arčiau savo tikslo, jis jau buvo visai netoli
Poliso, kuris buvo toje pačioje linijoje, ir liko pereiti tik dvi stotis. Svar­
biausia, eiti pirmyn nei žingsnio nenusukant nuo kelio, ir tada...
Jis pasiekė Serpuchovo stotį ir, nesustodamas joje nė sekundės, tik
pasitikrinęs kryptį, vėl panėrė į juodą tunelio skylę, vedančią pirmyn.
Bet čia jam staiga kažkas nutiko.
Jau pamirštas tunelio baimės jausmas užgriuvo jį, prispaudęs prie
žemės, trukdydamas eiti, galvoti, kvėpuoti. Jam atrodė, kad jis jau buvo
pripratęs, kad po visų klajonių siaubas nebeišdrįs jam niekada įkyrėti.
Jis nejautė nei baimės, nei nerimo, kai ėjo iš Kinų kvartalo Puškino
stoties link, kai važiavo nuo Tverės Pavelecko stoties link, ir net kai

236
visiškai vienas žygiavo nuo Pavelecko Dobrynino stoties link. Ir štai -
tas jausmas sugrįžo.
Sulig kiekvienu žingsniu pirmyn šis jausmas slėgė vis labiau, kilo
noras nedelsiant apsisukti ir bėgti strimgalviais į stotį, kur buvo bent
kokia nors šviesa, kur buvo žmonės, kur nugaros nekuteno nuolatinis
pikto ir įdėmiai stebinčio žvilgsnio jausmas.
Jis per daug bendravo su žmonėmis, ir dėl to jis nebejautė to, kas
apėmė jį tada, išeinant iš Aleksejevsko stoties: kad metro - tai ne tik
kadaise pastatyta transporto konstrukcija, ne tik atominė slėptuvė, ne tik
dešimties tūkstančių žmonių gyvenamoji vieta. Kad kažkas jam įkvėpė
paslaptingą, su niekuo nesulyginamą gyvybę, kad metro turi neįprastą
ir nesuprantamą žmogui protą ir svetimą jam sąmonę.
Tas jausmas buvo toks aiškus ir ryškus šią minutę, kad Artiomas pa­
manė, kad tunelio baimė - tai tiesiog šios didžiulės būtybės priešiškumas
smulkiems padarams, knibždantiems jo kūne. Ši būtybė nenorėjo, kad
Artiomas eitų pirmyn, ji prieštaravo jo žūtbūtiniam tikslo siekimui. Ir
jo pasipriešinimas stiprėjo sulig kiekvienu nueitu metru.
Jis ėjo visiškoje tamsoje, ir dėl to, tarytum iškritęs iš erdvės ir iš laiko
tėkmės, jis nematė savo rankų, net prikišęs jas prie pat veido. Jam atrodė,
kad nuo šiol jo kūnas nustojo egzistuoti, jis tarytum nėjo per tunelį, o
tarytum švari proto substancija sklandė nežinomoje dimensijoje.
Jis nematė dingstančių atgal sienų, ir dėl to atrodė, kad jis stovi
vietoje ir nepajudėjo pirmyn nė žingsnio, kad jo kelionės tikslas toks
pat nepasiekiamas, kaip ir prieš penkias, ir prieš dešimt minučių. Taip,
kojos skaičiavo pabėgius, ir tai liudijo apie tai, kad jis juda erdvėje. Kita
vertus, signalas, pranešantis jo smegenims apie kiekvieną naują pabėgį,
ant kurio stojo jo koja, buvo toks vienatipis, tarytum kartą įrašytas ir
dabar be galo besikartojantis. Tai taip pat vertė suabejoti judėjimo rea­
lumu. Ar judėdamas jis artėja prie tikslo? Staiga su visomis detalėmis jis
prisiminė matytą vaizdinį, kuris, atrodo, pateikė išsigelbėjimo atsakymą
į jį kankinusį klausimą.
Jis papurtė galvą, norėdamas išmesti iš jos šias kvailas, nereikalin­
gas, paralyžiuojančias raumenis ir protą mintis, bet jos tik dar labiau
sustiprėjo nuo šio silpnybės pasireiškimo ir ėmė dar labiau trukdyti. Ir
tada, ar nuo baimės dėl to kažko nežinomo, pikto, priešiško, kas tirštėjo
jam už nugaros, ar dėl to, kad įrodytų pats sau, kad jis vis dėlto juda, jis
ėmė bėgti pirmyn su triguba jėga. Ir vos spėjo sustoti, šeštuoju jausmu
pajutęs, kad priekyje yra kliūtis, ir stebuklo dėka nekliudė jos.

237
 Atsargiai apčiupinėjęs rankomis šaltą surūdijusią geležį, iš guminių
intarpų kyšančias stiklo šukes, plieninius ratų blynus, jis suprato, kad ta
paslaptinga kliūtis buvo traukinys. Sąstatas, atrodo, buvo apleistas, bet
kokiu atveju, aplink jį nebuvo nieko girdėti. Prisiminęs baisų Michailo
Porfirjevičiaus pasakojimą, Artiomas nusprendęs neiti vidun, apėjo
traukinį, spausdamasis prie tunelio sienos. Kai sąstatas pagaliau baigėsi,
jis su palengvėjimu atsiduso ir suskubo eiti toliau.
Tamsoje bėgti buvo sunku, bet jo kojos prisitaikė, ir jis bėgo tol, kol
staiga priekyje pamatė degančio laužo šviesą.
Tai buvo neišpasakytas palengvėjimas - žinoti, kad jis atsidūrė realia­
me pasaulyje, ir kad šalia jo yra realių žmonių. Nesvarbu, kaip jie nusitei­
kę jo atžvilgiu, tegul tai būna žudikai, vagys, sektantai, revoliucionieriai,
neturi reikšmės, svarbiausia, kad jie būtų tokie pat sutvėrimai kaip ir
jis, iš kūno ir kraujo. Jis nė sekundę nesuabejojo, kad čia jis galės rasti
prieglobstį nuo nematomo didžiulio padaro, kuris norėjo jį pasmaugti,
arba, galbūt, nuo savo paties pasiutusio proto?..
Prieš jo akis iškilo toks keistas vaizdas, kad jis negalėjo užtikrintai
pasakyti, ar jis grįžo į tikrovę ar vis dar klaidžioja po savo paties pasą­
monės užkaborius.
Poliankos stotyje, o tai galėjo būti tik ji, degė tik vienas nedidelis
laužas, bet kadangi daugiau čia jokių šviesos šaltinių nebuvo, atrodė,
kad jis dega ryškiau nei elektrinės Pavelecko stoties lempos. Prie laužo
sėdėjo du žmonės, vienas nugara, o kitas veidu į Artiomą, bet nė vienas
jų nepastebėjo ir neišgirdo jo, jie tarsi buvo atskirti nuo jo nematoma
siena, izoliavusia juos nuo išorinio pasaulio.
Visa stotis, kiek jos buvo matyti laužo šviesoje, buvo užversta įvai­
riausiu šlamštu: buvo galima atskirti sulūžusių dviračių, automobilių
padangų, baldų ir kažkokios įrangos likučių kontūrus, kyšojo makula­
tūros krūva, iš kurios sėdintieji retkarčiais ištraukdavo kelis laikraščius
ar kokią knygą ir mesdavo į laužą. Tiesiai priešais ugnį stovėjo kažkieno
baltas gipso biustas ant paklotės, šalia jo gulėjo jaukiai susirangius katė.
Daugiau čia nebuvo nė vienos gyvos dvasios.
Vienas iš sėdinčiųjų kažką ramiai pasakojo kitam. Prisiartinęs labiau,
Artiomas nugirdo:
- Juk sklinda gandai apie Universitetą... Beje, visiškai klaidingi. Tai
vis senovės mitų atgarsiai apie požeminį miestą, tą kuris kadaise buvo
Metro-2 dalimi. Žinoma, negalima nieko teigti visiškai įsitikinus. Čia

238
išvis nieko negalima sakyti. Mitų ir legendų imperija. Metro-2 būtų,
žinoma, pagrindiniu auksiniu mitu, jeigu apie jį žinotų daugiau žmonių.
Paimkime kad ir tikėjimą Nematomais Stebėtojais!..
Artiomas priėjo dar arčiau, kai tas, kuris sėdėjo į jį nugara, pranešė
savo pašnekovui:
- Ten kažkas yra.
- Žinoma, - linktelėjo antrasis.
- Gali prisėsti prie mūsų, - tarė pirmasis, kreipdamasis į Artiomą,
bet nepasukdamas į jį galvos. - Vis vien toliau dabar negalima.
- Kodėl? - sunerimo Artiomas. - Ten kažkas yra, tame tunelyje?
- Žinoma, nieko nėra, - kantriai paaiškino sėdintis nugara. - Kas ten
eis? Ten dabar negalima, aš juk sakau. Todėl sėskis.
- Ačiū, - Artiomas nedrąsiai žengė pirmyn ir atsisėdo priešais biustą.
Jiems jau buvo virš keturiasdešimt. Vienas - žilstantis, kvadratiniais
akiniais, antrasis - šviesiaplaukis, liesas, su nedidele barzdele. Abu dėvė­
jo senus vatinius, įtartinai neatitinkančius jų veidų. Jie rūkė, įkvėpdami
dūmus per ploną žarną iš panašaus į kaljaną prietaiso, nuo kurio sklido
svaiginantis aromatas.
- Kuo vardu? - pasidomėjo šviesiaplaukis.
- Artiomas, - mechaniškai atsakė vaikinas, užsiėmęs šių keistų žmo­
nių tyrinėjimu.
- Artiomu jį vadina, - perdavė šviesiaplaukis kitam.
- Na, čia tai aišku, - atsakė tas.
- Aš Eugenijus Dmitrijevičius. O čia Sergejus Andrejevičius, - tarė
šviesiaplaukis.
- Gal nereikia taip oficialiai? - sudvejojo Sergejus Andrejevičius.
- Ne, Serioža, jeigu jau mes nugyvenom iki tokio amžiaus, tai reikia
tuo naudotis, - paprieštaravo Eugenijus Dmitrijevičius. - Statusas ir
panašiai.
- Na, ir kas toliau? - tada paklausė Sergejus Andrejevičius Artiomo.
Klausimas nuskambėjo labai keistai, tarytum jis reikalautų tęsinio,
nors nebuvo jokios pradžios, ir Artiomą tai smarkiai sutrikdė.
- Artiomas, tai Artiomas, bet tai dar nieko nereiškia. Kur gyveni, kur
eini, kuo tikiu, kuo netiki, kas kaltas ir ką daryti? - paaiškino Sergejaus
Andrėj evičiaus mintį šviesiaplaukis.
- Kaip tada, atsimeni? - staiga neaišku dėl ko pasakė Sergejus An­
drejevičius.

239
 - Taip taip! - nusijuokė Eugenijus Dmitrijevičius.
- Gyvenu VDNH... gyvenau anksčiau, bent jau, - nenoriai pradėjo
Artiomas.
- Kaip tai... Kas padėjo batą ant valdymo pulto? - šyptelėjo šviesia­
plaukis.
- Taip! Nėra daugiau jokios Amerikos! - nusišaipė Sergejus Andre­
jevičius, nusiimdamas akinius ir apžiūrinėdamas juos prieš šviesą.
Artiomas baigščiai pažvelgė į juos dar kartą. Galbūt, geriau eiti iš čia,
kol dar ne vėlu? Bet tai, apie ką jie kalbėjo, prieš jį pastebint, sulaikė jį
prie šio laužo.
- O ką jūs kalbėjote apie Metro-2? Jūs man atleiskite, aš šiek tiek
nugirdau, - droviai prisipažino jis.
- Nori įsitraukti į pagrindinę metro legendą? - globėjiškai nusišyp­
sojo Sergejus Andrejevičius. - Kas būtent tau kelia nerimą?
- Jūs kalbėjote apie kažkokį požeminį miestą ir kažkokius stebėtojus...
- Na, apskritai Metro-2 - tai sovietinio panteono Dievų slėptuvė,
jeigu blogio jėgos nugalės... - įsistebeilijęs į lubas ir leisdamas dūmų
ratilus, iš lėto pradėjo Eugenijus Dmitrijevičius. - Legendos byloja,
kad po miestu, kurio miręs kūnas guli ten, viršuje, buvo pastatytas dar
vienas metro, išrinktiesiems. Tai, ką tu matai aplink save - tai metro
bandai. Tai, apie ką kalba legendos, - piemenims ir jų šunims. Pačioje
pradžioje, kai piemenys dar valdė bandą, jie valdė iš ten, bet paskui jų
jėgos nusilpo, ir avys išsilakstė. Tik vieni vartai jungė šiuos du pasaulius,
ir, jeigu tikėti padavimais, jie yra ten, kur dabar žemėlapis perskeltas
perpus, - Sokolnikų šakoje, kažkur už Sporto stoties. Paskui įvyksta
kažkas, dėl ko išėjimas į Metro-2 uždaromas amžiams. Gyvenantys
čia praranda bet kokias žinias apie tai, kas vyksta „tena, ir M etro-2
egzistavimas tapo kažkokiu mitiniu ir nerealiu reiškiniu. Bet, - jis
iškėlė aukštyn pirštą, - nepaisant to, kad išėjimo į Metro-2 nebėra, tai
visiškai nereiškia, kad jis nustojo egzistavęs. Priešingai, jis mus supa.
Jo tuneliai apipynė mūsų metro tarpustotes, o jo stotys yra, galbūt, už
kelių žingsnių nuo mūsų stočių sienų. Šie du statiniai neišskiriami, jie,
kaip vieno organizmo kraujotakos sistema ir limfagyslės. Ir tie, kas tiki,
kad piemenys negalėjo palikti savo bandos likimo valiai, kalba, kad jie
nejučia dalyvauja mūsų gyvenime, nukreipia mus, stebi kiekvieną mūsų
žingsnį, bet niekaip savęs neparodo ir neleidžia apie save sužinoti. Tai
ir yra tikėjimas Nematomais Stebėtojais.

240
 Katė, susirangiusi šalia apsmilkusio biusto, pakėlė galvą ir, atmerkusi
didžiules spinduliuojančias žalias akis, pažvelgė į Artiomą netikėtai
aiškiai ir prasmingai. Jos žvilgsnis neturėjo nieko bendro su gyvūno
žvilgsniu, ir Artiomui atrodė, kad jos akimis dabar jį įdėmiai tyrinėja
kažkas kitas. Bet kai katė nusižiovavo, iškišdama rožinį aštrų liežuvėlį,
įsikniaubė snukiu į savo paklotę, ir ėmė snausti, nemalonus jausmas
išgaravo.
- Bet kodėl žmonės nenori, kad apie juos žinotų? - prisiminė savo
klausimą Artiomas.
- Taigi, yra dvi priežastys. Pirma, avys nusidėjo tuo, kad atstūmė savo
piemenis jų silpnybės akimirką. Antra, per tą laiką, kai M etro-2 buvo
atkirstas nuo mūsų pasaulio, piemenys vystėsi kiek kitaip nei mes, ir
dabar jie jau nebe žmonės, o aukštesnio lygio sutvėrimai, kurių logika
mums neaiški ir mintys nepavaldžios. Neaišku, ką jie sumanė mūsų me­
tro atžvilgiu, bet jie gali viską pakeisti, jie gali mus sugrąžinti į prarastą
nuostabųjį pasaulį, nes jie vėl atgavo savo turėtas galias. Kadangi kartą
mes stojome prieš juos ir išdavėme, jie nebedalyvauja mūsų likime.
Tačiau jie yra visur, ir jie girdi kiekvieną mūsų atodūsį, mato kiekvieną
žingsnį, kiekvieną smūgį - viską, kas vyksta metro. Kol kas jie tik stebi.
Ir tik tada, kai mes išpirksime savo baisią nuodėmę, jie parodys mums
savo palankumą ir išties mums pagalbos ranką. Tada prasidės atgi­
mimas. Taip kalba tie, kurie tiki Nematomais Stebėtojais, - jis nutilo,
įkvėpdamas aromatinius dūmus.
- Bet kaip žmonės gali išpirkti savo kaltę? - paklausė Artiomas.
- To niekas nežino, išskyrus pačius Nematomus Stebėtojus. Žmonės
to nesuvokia, nes jie nesupranta Stebėtojų logikos ir mąstymo.
- Tada gaunasi, kad žmonės niekada negalės išpirkti savo nuodė­
mės? - stebėjosi Artiomas.
- Tai tave trikdo? - gūžtelėjo pečiais Eugenijus Dmitrijevičius ir taip iš­
leido dar du didelius gražius dūmo ratilus, kad vienas praslydo pro kitą.
Stojo tyla, iš pradžių lengva ir skaidri, bet palaipsniui tirštėjanti ir vis
labiau garsėjanti ir juntama. Artiomas pajuto augantį poreikį nutraukti
ją bet kokia nieko nereiškiančia fraze ar beprasmiu garsu.
- O jūs iš kur? - sugalvojo jis.
- Aš anksčiau gyvenau Smolensko stotyje, netoli, maždaug penkios
minutės iki metro, - atsakė Eugenijus Dmitrijevičius, ir Artiomas ap­
stulbęs įsistebeilijo į jį: kaip gi jis gyveno „netoli" metro? Netoli stoties,

241
jis tikriausiai turėjo omenyje, tunelyje? - Tekdavo eiti per čeburekų
palapines, mes kartais ten alų pirkdavome, o šalia tų palapinių dažnai
prostitutės stovėdavo, jos ten turėjo... hm... štabą, - pratęsė Eugenijus
Dmitrijevičius, ir Artiomas susiprotėjo, kad kalba eina apie senuosius
laikus, apie tai, kad buvo „dar iki“.
- Taip... aš irgi ten netoliese gyvenau, Kalinino prospekte, daugiaaukš-
tyje, - tarė Sergejus Andrejevičius. - Kažkas man sakė prieš penkerius
metus, pažįstamas stalkeris jam pasakojo, kuris į Knygos namus buvo
įsibrovęs, kad iš tų daugiaaukščių nieko nebeliko... Tai štai, Knygos na­
mai stovi, ir knygos guli net nepaliestos, įsivaizduoji? O iš daugiaaukščių
tik dulkės ir betono blokai teliko. Keista.
- O kaip jūs tada gyvenote? - pasidomėjo Artiomas.
Jis mėgo uždavinėti šį klausimą vyresniems žmonėms ir klausytis,
kaip jie, metę visus savo darbus, su malonumu pasinerdavo į prisimi­
nimus, kaip gi buvo - „tada". Jų akis užvilkdavo svajinga migla, balsas
imdavo skambėti visiškai kitaip, ir veidai tarytum atjaunėdavo dešimčia
metų. Ir tegul tie vaizdai, kurie kildavo jiems prieš akis, visiškai nebuvo
panašūs į vaizdus, kuriuos matė Artiomas jų pasakojimų metu, vis dėlto
tai buvo labai įdomu.
- Matai, gyvenau tada labai gerai. Mes tada ... hm... šėldavom, -
traukdamas dūmą, atsakė Eugenijus Dmitrijevičius. Čia Artiomas tikrai
įsivaizdavo ne tai, ką turėjo omenyje šviesiaplaukis, ir antrasis, pastebė­
jęs jo sutrikusią veido išraišką, paskubomis paaiškino:
- Linksminomės, gerai leidome laiką.
- Taip, būtent tai turėjau omeny. Gerai šėldavom, - patvirtino Eu­
genijus Dmitrijevičius. - Aš turėjau žalią „Moskvič-2141“, aš jam visą
atlyginimą išleisdavau, na, muzikai įrengti, tepalams pakeisti, kartą
sukvailiojęs net sportinį karbiuratorių įstačiau, - jis akivaizdžiai per­
sikėlė visa dvasia į tuos saldžius laikus, kai galėdavai tiesiog imti ir
įstatyti sportinį karbiuratorių, ir jo veide atsirado ta svajinga išraiška,
kurią taip mėgo Artiomas. Gaila tik, kad iš visko, kas buvo pasakyta,
ne viskas buvo aišku.
- Abejoju ar Artiomas žino kas yra „Moskvič“, nekalbant jau apie
karbiuratorius, - nutraukė saldžius bičiulio prisiminimus Sergejus An­
drejevičius.
- Kaip tai nežino? - liesas vyras įbedė piktą žvilgsnį į Artiomą.
Tas įsispoksojo į lubas, mėgindamas susidėlioti mintis.

242
 - O kodėl jūs čia knygas deginate? - perėjo jis į kontrpuolimą.
- Perskaitėme jau, - atsakė Eugenijus Dmitrijevičius.
- Knygose nėra tiesos! - pamokančiai atsakė Sergejus Andrejevi­
čius.
- Tu geriau papasakok, kokį čia dabar drabužį dėvi? Tu kartais ne
sektantas? - kirto atsakomąjį smūgį Eugenijus Dmitrijevičius.
- Ne ne, ką jūs, - suskubo pasiteisinti Artiomas. - Bet jie mane pri­
glaudė, padėjo, kai man buvo labai blogai, - bendrais bruožais apibūdino
jis savo būklę, netikslindamas, kaip būtent jam buvo blogai.
- Taip taip, būtent taip jie ir dirba. Atpažįstu braižą. Našlaičiai ir
varguoliai... hm... ar kažkas panašaus, - linktelėjo Eugenijus Dmitri­
jevičius.
- Žinote, aš dalyvavau jų susirinkime: jie ten labai keistus dalykus
pasakoja, - pasakė Artiomas. - Aš pastovėjau, paklausiau, bet neištvė­
riau ilgiau. Pavyzdžiui, kad pagrindinė Šėtono piktadarystė yra tame,
kad jis panoro būti šlovingu ir garbinamu... Aš anksčiau maniau, kad
ten viskas buvo daug rimčiau. O čia tiesiog pavydas, pasirodo. Nejaugi
pasaulis toks paprastas ir viskas sukasi aplink tai, kad kažkas nepasida­
lino su kitu šlovės ir pasiekėjų?..
- Pasaulis nėra toks paprastas, - užtikrino Sergejus Andrejevičius,
perimdamas kaljaną iš šviesiaplaukio ir įtraukdamas dūmą.
- Ir dar kai kas... Štai jie ten sako, kad pagrindinės Dievo savybės - tai
gailestingumas, gerumas, sugebėjimas atleisti, kad jis - meilės Dievas,
kad jis visagalis. Bet už vieną nusižengimą žmogus buvo išvarytas iš ro­
jaus ir tapo mirtingu. Paskui miršta daugybė žmonių, ir galiausiai Dievas
siunčia savo sūnų, kad tas išgelbėtų žmones. Jis miršta siaubinga mirtimi,
aš anksčiau esu girdėjęs, kad prieš mirtį jis kreipėsi į Dievą, klausė, kodėl
šis jį apleido. Ir kamgi visa tai? Tam, kad savo krauju išpirktų pirmojo
žmogaus nuodėmę, kurią Dievas pats išprovokavo ir už tai nubaudė, ir
kad žmonės grįžtų į rojų ir vėl taptų nemirtingais. Kažkoks beprasmis
tąsymasis, juk buvo galima tiesiog nebausti taip griežtai juos visus už
tai, ko jie net nedarė. Arba atšaukti bausmę, nes suėjo senaties terminas,
bet kamgi aukoti mylimą sūnų, ir dar paskui jį išduoti? Kur čia meilė,
kur čia gebėjimas atleisti, kur čia visagališkumas?..
- Gana primityviai ir grubiai išdėstyta, bet ir drauge pakankamai
teisingai, - perduodamas kaljaną bičiuliui, pritarė Artiomo aistringai
kalbai Sergejus Andrejevičius.

243
 - Štai ką aš galių pasakyti šiuo klausimu... - įtraukdamas į plaučius
dūmą ir palaimingai šypsodamasis, Eugenijus Dmitrijevičius minutei
nutilo, ir vėliau tęsė: - Tai štai, jeigu jų Dievas ir turi kažkokių ypatingų
savybių - tai jau tikrai ne meilę, ne teisingumą ir ne gebėjimą atleisti.
Sprendžiant iš to, kas vyko žemėje nuo jos ...mm... ėėė... sukūrimo mo­
mento, Dievui būdinga tik viena meilė: jam patinka įdomios istorijos.
Iš pradžių surengia sąmyšį, o paskui žiūri, kas iš to išeis. Jeigu pritrūks
skonio, įbers pipirų. Todėl teisus buvo senis Šekspyras: visas pasaulis - tai
teatras, tik deja visiškai ne toks, kokį jis turėjo omenyje, - užbaigė jis.
- Nuo pat ryto jau spėjai prisišnekėti tiek, kad kelis šimtmečius degsi
pragare, - pastebėjo Sergejus Andrejevičius.
- Vadinasi, turėsiu su kuo ten pasikalbėti, - Eugenijus Dmitrijevičius
perdavė kaljaną bičiuliui.
- Kita vertus, kiek įdomių pažinčių ten galima užmegzti, - pasakė
Sergejus Andrejevičius.
- Taip, jie tai jau tikrai. Bet, rimtai tariant, mūsiškiai irgi...
Abu Artiomo pašnekovai akivaizdžiai netikėjo tuo, kad už viską, ką
pasakė, jiems teks susimokėti. Bet Eugenijaus Dmitrijevičiaus ištarti
žodžiai apie tai, kad tai, kas vyksta su žmonija - tiesiog įdomi istorija,
privertė Artiomą susimąstyti.
- Aš gana daug įvairių knygų esu skaitęs, - pasakė jis, - ir mane
visada stebino tai, kad ten viskas ne kaip gyvenime. Na, suprantate,
ten visi įvykiai išsirikiuoja į vieną liniją, ir viskas tarpusavyje susiję,
vienas įvykis išprovokuoja kitą, niekas nevyksta be priežasties. Bet iš
tikrųjų juk viskas yra visiškai kitaip! Juk gyvenimas tiesiog pripildytas
nesusijusių įvykių, kurie vyksta su mumis atsitiktinai, ir nebūna taip,
kad viskas turėtų loginę seką. Arba štai dar: knygos, pavyzdžiui, baigiasi
toje vietoje, kur nutrūksta loginė grandis, tai yra pradžia - vystymasis -
pikas - ir pabaiga.
- Kulminacija, o ne pikas, - pataisė jį Sergejus Andrejevičius, nuo­
bodžiaujančiu veidu klausęsis Artiomo pastebėjimus.
Eugenijus Dmitrijevičius irgi nerodė ypatingo susidomėjimo Artio­
mo pasakojimais, jis prisitraukė prie savęs rūkymo prietaisą ir, įtraukęs
aromatinį dūmą, užlaikė kvėpavimą.
- Gerai, kulminacija, - kiek prislėgtai tęsė Artiomas. - Bet gyvenime
juk viskas ne taip, loginė grandis, pirma, gali nepasiekti savo pabaigos,
o antra, jeigu ir pasieks, tai tuo niekas nesibaigia.

244
 - Turi omenyje, kad gyvenimas neturi siužeto? - padėjo jam sufor­
muluoti mintį Sergejus Andrejevičius.
Artiomas minutę pamąstė, paskui linktelėjo.
- O tu tiki likimu? - palenkęs galvą ant šono ir tyrinėjančiai žvelg­
damas į Artiomą, paklausė Sergejus Andrejevičius, o Eugenijus Dmi­
trijevičius susidomėjęs atsitraukė nuo kaljano.
- Ne, - ryžtingai atsakė Artiomas. - Nėra jokio likimo. Tiesiog
atsitiktiniai įvykiai, kurie mums nutinka, o mes jau paskui patys pri­
sigalvojame.
- Be reikalo... - nusiminęs atsiduso Sergejus Andrejevičius, griežtai
žiūrėdamas į Artiomą virš akinių. - Aš tau pasiūlysiu dabar mažą teoriją,
o tu pats nuspręsk, ar ji tinka tavo gyvenimui. Man atrodo, kad gyve­
nimas, žinoma, tuščias reikalas, ir prasmės jame apskritai nėra, ir nėra
likimo, tai yra tokio konkretaus, aiškaus, kad gimęs jau viską žinotum:
mano likimas - būti kosmonautu arba, tarkim, balerina, arba mirti
kūdikystėje... Ne, ne taip. Kai gyveni tau skirtą laiką... kaip čia geriau
paaiškinus... Gali nutikti taip, kad nutinka koks nors atsitikimas, kuris
verčia tave vienaip ar kitaip elgtis ir priimti tam tikrus sprendimus, be
to, dar turi laisvą pasirinkimą: nori daryk taip, nori kitaip. Bet jeigu tu
priimsi teisingą sprendimą, tai tolesni dalykai, kurie tau nutiks - tai jau
bus nebe atsitiktiniai, kaip tu juos vadini, įvykiai. Jie bus sąlygoti tuo
pasirinkimu, kurį tu padarei. Aš neturiu omeny, kad jeigu tu nusprendei
gyventi Raudonojoje linijoje iki tol, kol ji tapo raudona, ir kad iš ten tu
niekur nedingsi ir tau nutiks atitinkami dalykai, aš kalbu apie kitokias
plonybes. Apskritai, jeigu tu vėl atsidūrei kryžkelėje ir vėl priėmei rei­
kiamą sprendimą, paskui tau teks padaryti pasirinkimą, kuris tau jau
nebeatrodys atsitiktiniu, jeigu tu, žinoma, sugebėsi jį suprasti. Ir tavo
gyvenimas palaipsniui nustos būti atsitiktinumų rinkiniu, jis pavirs į
siužetą, kur viskas bus sujungta loginiais, nebūtinai tiesioginiais, ryšiais,
tai ir bus tavo likimas. Atitinkamoje stadijoje, jeigu tu pakankamai toli
nukeliavai savo pasirinktu keliu, tavo gyvenimas pavirsta tokiu siužetu,
kad tau ima nutikti keisti, nepaaiškinami pliko racionalizmo ar tavo
atsitiktinių įvykių teorijos atžvilgiu, dalykai. Užtat jie labai gerai įsilies
į siužetinės linijos logiką, į kurią dabar pavirto tavo gyvenimas. Manau,
likimas iš niekur neatsiranda, jį reikia pasiekti, ir jeigu tavo gyvenimo
įvykiai išsirikiuos į liniją ir sudarys siužetą, tada tu gali pasiekti tokius
tolius... Įdomiausia tai, kad žmogus gali ir nenumanyti, kad su juo tai

245
vyksta, arba įsivaizduoti tai, kas vyksta visiškai neteisingai, bandyti
sisteminti įvykius remiantis savo pasaulėžiūra. Bet likimas turi savo
logiką.
Ši keista teorija, iš pradžių pasirodžiusi Artiomui visiška abrakada­
bra, staiga privertė jį pažvelgti visai kitu kampu į visą tai, kas nutiko
jam nuo pat pradžių, kai jis sutiko su Chanterio pasiūlymu nukeliauti
iki Poliso.
Dabar visi jo nuotykiai, visos klajonės, kurios iki šiol jam atrodė kaip
nesėkmingi, žūtbūtiniai bandymai pasiekti savo tikslą, kurį jis bandė
pasiekti iš visur, kur tik jis buvo atsidūręs, prie kurio jį traukė, kaip
prie magneto, nors jis pats jau nebesuprato, kam jam to reikia, pasirodė
jam visai kitoje šviesoje, kaip sudėtingai organizuota sistema, sudaranti
įmantrią, bet gerai apgalvotą konstrukciją.
Jeigu laikyti Artiomo sutikimą priimti Medžioklio pasiūlymą pirmuo­
ju pasirinkto kelio žingsniu, kaip sakė Sergejus Andrejevičius, tai visi kiti
įvykiai - ir ekspedicija į Rygos stotį, ir tai, kad ten prie jo priėjo Burbo-
nas, ir Artiomas nenusigręžė nuo jo, - kitas žingsnis, ir kad Chanas išėjo
pasitikti Artiomo, nors galėjo likti Sucharevo stotyje, o Artiomas tada
liktų tunelyje amžiams... Bet visą tai buvo galima paaiškinti kiek kitaip,
bent jau Chanas įvardijo visiškai kitas savo veiksmų priežastis. Paskui
Artiomas patenka į fašistų nelaisvę, į Tverės stotį, jį turėjo pakarti, bet dėl
neįtikėtinų aplinkybių tarptautinė brigada nusprendžia užpulti Tverės
stotį būtent tą dieną. Jeigu aršūs revoliucionieriai būtų pasirodę viena
diena anksčiau, ar viena diena vėliau, Artiomo žūtis būtų neišvengiama,
ir tada jo kelionė būtų nutrūkusi.
Ar galėjo taip būti iš tikrųjų, kad jo užsispyrimas, kuris lydėjo jį
kelionės metu, turėjo įtakos tolimesnei įvykių eigai? Nejaugi ryžtas,
pyktis, neviltis skatinę jį žengti dar vieną žingsnį, galėjo neaiškiu būdu
suformuoti realybę, pindami iš netvarkingo nutikimų, kažkieno poelgių
ir minčių rinkinio vientisą sistemą, kaip sakė Sergejus Andrejevičius,
paversdami paprastą gyvenimą siužetu?
Iš pirmo žvilgsnio nieko panašaus negalėjo įvykti. Bet pagalvojus... Kaip
kitaip tada paaiškinti susitikimą su Marku, pasiūliusiu Artiomui vienintelį
galimą būdą kaip patekti į Hanzos teritoriją, ir svarbiausia, kad kol jis susi­
taikęs su savo dalia, valė tualetus, likimas, atrodo, nusisuko nuo jo, bet kai
jis, net nemėgindamas suvokti savo veiksmų, nieko nepaisydamas išėjo,
atsitiko neįmanomas dalykas: apsaugininkas, kuris žūtbūt turėjo būti savo

246
poste, kažkur dingo, ir net nebuvo jokio persekiojimo. Vadinasi, kai jis
grįžo iš į šoną sukančio kreivo takelio į savo pagrindinį kelią, pasielgė pa­
gal siužetinį savo gyvenimo paveikslą, toje stadijoje, kurioje jis yra dabar,
tai sukėlė rimtus realybės iškraipymus, pakeitus ją taip, kad pagrindinė
Artiomo likimo linija galėtų netrukdomai vystytis toliau?...
Tada tai turėtų reikšti, kad jam pasitraukus iš savo kelio, - likimas
kaipmat nusisuks nuo jo, ir jo nematomas skydas, saugantis dabar
Artiomą nuo žlugimo, beregint subyrės į šipulius, Ariadnės siūlas,
paskui kurį jis atsargiai žengia pirmyn, nutrūks, ir jis liks akis į akį su
siautėjančia tikrove, įsiutusią dėl jo įžūlaus pasikėsinimo į chaotišką
būties esmę... Galbūt tas, kuris kartą pamėgino apgauti likimą, kam
užteko lengvabūdiškumo tęsti ir po to, kai grėsmingi debesys pakibo
virš galvos, negali tiesiog imti ir pasitraukti iš kelio? Galbūt, jam viskas
pasibaigs laimingai, bet nuo to momento jo gyvenimas pavirs į kažką
absoliučiai neypatingo, pilko, ir niekada daugiau jame nenutiks nieko
įdomaus, stebuklingo, nepaaiškinamo, nes siužetas bus nutrauktas, o
pagrindinis veikėjas bus užmirštas...
Ar tai reiškia, kad Artiomas ne tik neturi teisės, bet ir nebegali išklysti
iš savo kelio? Štai jis, likimas? Likimas, kuriuo jis netikėjo tik todėl, kad
nemokėjo teisingai suprasti tai, kas vyksta aplink jį, nemokėjo perskai­
tyti ženklų, pasitaikiusių jo kelyje, ir naiviai laikė tolstantį horizontų
link specialiai jam pramintą taką - painių apleistų takelių, vedančių į
skirtingas puses, voratinkliu?
Bet, jeigu jis žengė savo pasirinktu keliu, jeigu jo gyvenimo įvykiai
sudarė vientisą siužetą, galingesnį už žmogaus protą ir valią, taip, kad jo
priešai imdavo akti, o draugai praregėti, kad laiku ateitų jam į pagalbą;
siužetas, valdantis tikrovę taip, kad neginčijami tikimybės dėsniai klus­
niai, tarytum plastilinas, keitė savo formą po nematomų rankų augančiu
spaudimu, stumdantį jį per gyvenimo šachmatų lentą... Jeigu tai buvo iš
tiesų taip, tada savaime atkrito klausimas, į kurį anksčiau buvo galima
atsakyti tik niūria tyla ir dantų sukandimu: kamgi visa tai? Dabar drąsa,
su kuria jis pats sau prisipažino ir atkakliai tvirtino kitiems, kad jokių
apvaizdų, jokio aukštesnio sumanymo, jokių dėsnių, jokio teisingumo
pasaulyje nėra ir nereikalinga, nes ėmė perprasti sumanymą, ir šiai
minčiai sunku buvo priešintis, ji buvo per daug gundanti, kad galėtų
nusisukti nuo jos su tuo kietakakčiu atkaklumu, su kuriuo jis atmetė
paaiškinimus, siūlomus jam žinomų religijų ir ideologijų.

247
 Visa tai reiškė tik vieną.
- Aš daugiau nebegaliu čia likti, - aiškiai ištarė Artiomas ir atsistojo,
pajutęs, kaip nauja jėgų banga pripildo jo raumenis. - Aš daugiau nebe­
galiu čia likti, - pakartojo jis dar kartą, įsiklausydamas į savo balsą. - Aš
turiu eiti. Man reikia.
Ir, pamiršęs visas baimes, vijusias jį prie šio laužo, jis, nė karto neatsi­
gręžęs, grįžo prie platformos krašto ir nušoko ant bėgių. Ir jį apėmė tokia
ramybė, toks užtikrintumas tuo, kad pagaliau jis viską daro teisingai,
tarytum nukrypęs nuo kurso, jis visgi atsistojo ant tiesių blizgančių savo
likimo bėgių. Pabėgiai, kuriais jis žengė, dabar tarytum patys pralėkdavo
pro jį, nereikalaudami jokių pastangų. Po akimirkos jis visiškai dingo
migloje.
- Graži teorija, tiesa? - traukdamas dūmą paklausė Sergejus Andre­
jevičius.
- Galima pamanyti, kad tu ja tiki...- bambėdamas atsiliepė Eugenijus
Dmitrijevičius, glostydamas katei už ausies.

248
 12 SKYRIUS

Liko tik vienas tunelis. Viso labo tik vienas tunelis, ir tikslas, kurio link
jis ėjo atkakliai ir desperatiškai, bus pasiektas. Du, galbūt, trys kilometrai
per sausą ir ramią tarpustotę, ir jis vietoje. Artiomo galvoje buvo beveik
tokia pat gaudi tuštuma, kaip ir šiame tunelyje, ir jis nebeuždavinėjo
sau klausimų. Dar keturiasdešimt minučių, ir jis vietoje. Keturiasdešimt
minučių, ir jo kelionė bus baigta.
Jis net nesuvokė, kad eina visiškoje tamsoje, kojos tęsė, nesuklysda-
mos, skaičiuoti pabėgius, jis tarytum pamiršo apie visus jam gresian­
čius pavojus, apie tai, kad jis neturi nei dokumentų, nei žibintuvėlio,
nei ginklo, kad jis apsivilkęs keistą sektantų apdarą, pagaliau, apie tai,
kad jis nieko niekada nėra girdėjęs nei apie šį tunelį, nei apie pavojus,
tykojančius jame keliauninkus.
Įsitikinimas tuo, kad kol jis eina savo pasirinktu keliu, jam niekas ne­
gresia, užvaldė visą jo sąmonę. Kur dingo neišvengiama tunelių baimė?
Kur išgaravo nuovargis ir netikėjimas?
Viską sugadino aidas.
Dėl to, kad šiame tunelyje buvo taip tuščia, žingsnių skambesys sklido
pirmyn ir atgal, ir, atsimušdamas nuo sienų, griaudėjo, palaipsniui tol­
damas ir pereidamas į šnaresį, ir atsiliepdavo per tokį laiką, kad atrodė,
jog eina ne tik Artiomas, bet ir dar kažkas kitas. Po kurio laiko šis pojūtis
tapo toks aštrus, kad Artiomas panoro sustoti ir įsiklausyti - ar žingsnių
aidas tęsia savo gyvenimą?
Keletą minučių Artiomas kovojo su pagunda, pats nepastebėdamas,
kaip jo žingsniai lėtėja ir tampa vis tylesni, kaip jis, nevalingai, suklus­
damas, ar tai atsiliepia aido garsumui. Pagaliau Artiomas sustojo. Bijo­
damas įkvėpti, kad patenkančio į plaučius oro triukšmas nesutrukdytų
jam išgirsti menkiausią krebždenimą tolumoje, jis stovėjo visiškoje
tamsoje ir laukė.
Tyla.

249
 Dabar, kai jis nustojo judėti pirmyn, jis staiga prarado erdvės tikrumo
pojūtį. Kol ėjo, jis tarytum kabinosi batų padais į tikrovę. Sustojęs vidury
rašalo juodumo tunelio, jis staiga nustojo orientuotis kur jis yra.
Pasirodė.
Jam pasirodė, kad kai jis vėl pajudėjo iš vietos, vos girdimas žingsnių
aidas pasiekė jo ausis dar iki to, kai jo paties koja spėjo nusileisti ant
betono grindų.
Širdis ėmė stipriau plakti. Bet po akimirkos jis sugebėjo įtikinti save,
kad kreipti dėmesį į visokius šnaresius tunelyje kvaila ir beprasmiška.
Kurį laiką Artiomas stengėsi neklausyti visiškai aido. Paskui, kai jam
pasirodė, kad paskutinis iš nutylančių atgarsių prisiartino prie jo, jis
užsikimšo ausis ir ėjo toliau. Bet ir taip jis neištvėrė ilgai.
Po poros minučių patraukęs delnus nuo ausų ir žygiuodamas pirmyn,
jis su siaubu išgirdo, kad jo žingsnių aidas priekyje iš tikrųjų skamba
vis garsiau, tarsi artėdamas. Bet jam sustingus vietoje, garsai priekyje,
vėluodami dalį sekundės, irgi nutildavo.
Tai tunelis norėjo išbandyti Artiomą, jo sugebėjimus pasipriešinti
baimei. Bet jis nepasiduos. Jis jau per daug patyrė, kad išsigąstų tamsos
ir aido.
Aido?
Kažkas artinosi, dabar neliko jokių abejonių. Paskutinį kartą Artio­
mas sustojo, kai vaiduokliški žingsniai pasigirdo maždaug dvidešimties
metrų atstumu. Tai buvo taip nepaaiškinama ir šiurpu, kad, neištvėręs,
nubraukdamas nuo kaktos šaltą prakaitą, Artiomas, šūktelėjo į tamsą:
- Ar čia kas nors yra?..
Aidas atsiliepė bauginančiai arti, ir Artiomas nepažino savo balso.
Drebantys atgarsiai lenktyniaudami pasklido po tunelius, prarasdami
garsus: „čia kažkas... kažkas... kas...“ Niekas neatsiliepė. Ir staiga nu­
tiko kažkas neįtikėtino: jie ėmė grįžti atgal, kartodami jo klausimą,
atvirkštine tvarka rinkdami skiemenis ir skambėjo vis garsiau, kol kaž­
kas maždaug už trisdešimties žingsnių nuo jo pakartojo jo klausimą
išsigandusiu balsu.
Šito Artiomas negalėjo pakelti. Apsigręžęs, jis ėmė žygiuoti atgal, iš
pradžių stengdamasis eiti ne per greitai, o paskui, pamiršęs apie tai, kad
negalima nuolaidžiauti baimei, kliūdamas, ėmė bėgti. Bet jau po kelių
minučių jis suprato, kad dabar žingsniai aidi tuo pačiu dvidešimties
metru atstumu. Nematomas persekiotojas neketino jo paleisti. Uždu­

250
sęs, Artiomas bėgo, nebežinodamas krypties, ir galiausiai atsitrenkė į
tunelio sujungimą.
Aidas kaipmat nutilo. Dar po penkių minučių jis sugebėjo susiimti,
atsikėlė ir žengė pirmyn. Tai buvo teisinga kryptis. Išpiltas šalto pra­
kaito, Artiomas tai suprato pagal tai, kad su kiekvienu nueitu metru po
betoną šiurenančių padų garsas vis artinosi, judėdamas jo pusėn. Ir tik
pulsuojantis ausyse kraujas vos slopino grėsmingą šnaresį. Kiekvieną
kartą, kai Artiomas sustingdavo vietoje, jo persekiotojas irgi sustodavo
tamsoje - dabar jis buvo visiškai tikras, kad tai ne aidas.
Taip tęsėsi, kol žingsniai ėmė skambėti ištiestos rankos atstumu. Ir
tada Artiomas, šaukdamas ir aklai mosuodamas kumščiais, puolė pir­
myn, ten, kur jo paskaičiavimais turėjo būti „tai“.
Kumščiai su švilpesiu perskrodė tuštumą. Niekas nebandė apsiginti
nuo jo smūgių. Jis bergždžiai kapojo orą, šaukė, skėtė rankas į šonus,
bandydamas sučiupti tamsoje nematomą priešininką. Tuštuma. Ten
nieko nebuvo. Vos jis atgavo kvapą ir žengė žingsnį Poliso link, kaip
sunkus šiurenantis garsas pasigirdo tiesiai prieš jį. Jis sumosavo ran­
ka - ir vėl nieko. Artiomas pajuto, kad kraustosi iš proto. Iki skausmo
išpūtęs akis, jis bandė bent ką nors įžiūrėti, ausys stengėsi pagauti kitos
būtybės kvėpavimą. Bet ten tiesiog nieko nebuvo.
Prastovėjęs nejudėdamas keletą ilgų sekundžių, Artiomas pamanė,
kad ir kaip būtų galima paaiškinti šį keistą reiškinį, jokio pavojaus jis
nekelia. Tikriausiai, akustika. Grįšiu namo, paklausiu patėvio, tarė jis
sau, ir, kai pakėlė koją, norėdamas žengti dar vieną žingsnį tikslo link,
tiesiai į ausį jam kažkas tyliai sušnabždėjo: „Palauk. Tau dabar ten
negalima."
- Kas čia? Kas čia? - sunkiai kvėpuodamas, šūkčiojo Artiomas. Bet
niekas jam neatsakė. Aplink jį buvo tik tiršta tuštuma. Tada jis, delnu
nuvalęs nuo kaktos prakaitą, nuskubėjo Borovicko stoties link. Vaiduo­
kliškos jo persekiotojo pėdos tuo pačiu greičiu ėmė šiurenti priešinga
kryptimi, palaipsniui nutildamos tolumoje, kol nepradingo visiškoje
tyloje. Ir tik tada Artiomas sustojo. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kas tai
buvo, jis niekada nebuvo girdėjęs apie nieką panašaus iš savo draugų, ir
patėvis jam niekada nėra apie tai pasakojęs vakarais prie laužo. Bet kas
ten bebūtų sušnabždėjęs jam į ausį paliepimą sustoti ir palaukti, dabar,
kai Artiomas nebebijojo jo, kai jis turėjo laiko suvokti tai, kas įvyko ir
pamąstyti apie tai, tai skambėjo hipnoziškai įtikinamai.

251
 Kitas dvidešimt minučių jis praleido sėdėdamas ant pabėgių, linguo­
damas į šonus tarytum girtas, bandydamas kovoti su drebuliu, prisimin­
damas keistą, ne žmogui priklausantį balsą, liepusį jam laukti. Toliau jis
pajudėjo tik tada, kai drebulys pagaliau liovėsi, o baisus šnabždesys jo
galvoje - susiliejo su tyliu pakilusio tunelio skersvėjo švilpesiu.
Visą likusį laiką jis tiesiog ėjo pirmyn, stengdamasis apie nieką negal­
voti, retsykiais kliūdamas už gulinčių ant grindų kabelių, nes tai buvo
baisiausia, kas jam nutiko. Praėjo nedaug, kaip jam pasirodė, laiko, nors
jis ir negalėjo tiksliai pasakyti kiek, nes tamsoje minutės sulipo. Ir štai
jis pamatė šviesą tunelio gale.
Borovicko stotis.
Polisas.
Ir staiga iš stoties pasigirdo grubus riktelėjimas, supoškėjo šūviai,
ir Artiomas, atšokdamas atgal, pasislėpė sienos įdubime. Tolumoje
buvo girdėti sužeistųjų dejonės, keiksmai, paskui vėl, sugriaudėjo
automato.serija.
„Palauk..."
Iš savo slėptuvės Artiomas pasiryžo pasirodyti tik po gerų penkio­
likos minučių, kai viskas nurimo. Iškėlęs aukštyn rankas, jis lėtai ėmė
eiti į šviesą.
Tai iš tikrųjų buvo išėjimas į platformą. Sargybos Borovicko stotyje
nebuvo, matyt, tikėjo Poliso neliečiamumu. Už penkių metrų iki vietos,
kur nutrūko apvalūs tunelio skliautai, stovėjo cementiniai kontrolinio
punkto blokai ir kraujo klane gulėjo paslikas kūnas. Kai Artiomas pateko
į žalia uniforma vilkinčių pasieniečių regėjimo lauką, jam liepė prieiti
arčiau ir atsistoti veidu į sieną. Pamatęs lavoną ant žemės, jis nedelsiant
pakluso.
Greita krata, klausimas apie pasą, rankų užlaužimas už nugaros,
ir, pagaliau, stotis. Šviesa. Toji šviesa. Jie kalbėjo tiesą, jie visi kalbėjo
tiesą, legendos nemelavo. Šviesa buvo tokia ryški, kad Artiomui teko
užsimerkti, kad neapaktų. Bet šviesos ryškumas siekė vaikino vyzdžius
net po vokais, akino iki skausmo, ir tik tada, kai pasieniečiai užrišo jam
akis raiščiu, skausmas liovėsi. Grįžimas prie to gyvenimo, kurį gyveno
ankstesnės žmonių kartos, pasirodė skausmingesnis nei Artiomas galėjo
įsivaizduoti.
Raištį nuo akių nuėmė tik mažyčiame sargybiniame, tarnybiniame
kambarėlyje, apmuštame suskilusiu kokliu. Čia buvo tamsu, tik ant och­

252
ra dažyto medinio stalo aliuminio dubenyje pleveno žvakė. Rinkdamas
skystą vašką ir stebėdamas, kaip jis sustingsta, sargybos viršininkas,
stambus ir nesiskutęs vyras, žaliais kariniais marškiniais užraitotom
rankovėm ir kaklaraiščiu ant gumytės, ilgai žvilgsniu tyrinėjo Artiomą,
prieš paklausdamas:
- Iš kur atkeliavote? Kur pasas? Kas akiai?
Artiomas nusprendė, kad išsisukinėti nėra prasmės, todėl sąžiningai
papasakojo, kad pasas liko pas fašistus, ir akies taip pat vos ten nepaliko
per plauką. Viršininkas tai priėmė netikėtai palankiai.
- Žinom, kaip gi. Štai, šis tunelis išeina tiesiai į Čechovo stotį. Mes
ten visą tvirtovę pasistatę. Kol kas nekariaujam, bet geri žmonės pataria
būti budriems. Kaip sakoma, si vis pacem, para bellum \ - pasakė jis,
merkdamas akį Artiomui.
Paskutinės frazės Artiomas nesuprato, bet nusprendė neperklausti.
Jo dėmesį prikaustė tatuiruotė ant sargybos viršininko alkūnės sulen­
kimo - subjaurotas radiacijos paukštis su dviem galvom, išskėstais
sparnais ir užriestais snapais. Ji kažką jam miglotai priminė, bet ką, jis
negalėjo prisiminti. O paskui, kai viršininkas pasisuko į vieną iš kareivių,
Artiomas pamatė, kad lygiai toks pat ženklas, tik mažesnis, ištatuiruotas
ant jo kairiojo smilkinio.
- Kokiu tikslu pas mus? - tęsė viršininkas.
- Aš ieškau vieno žmogaus... Jo vardas Melnikas. Tikriausiai pravardė.
Aš turiu jam perduoti svarbų pranešimą.
Pasieniečio veido išraiška akimirksniu pasikeitė. Tingi ir geranoriška
šypsena dingo nuo lūpų, žvakių šviesoje jo akyse sublizgėjo nuostaba.
- Galite perduoti man.
Artiomas papurtė galvą ir, atsiprašinėdamas, puolė aiškinti, kad
niekaip negali, kad slaptumas, suprantate, buvo liepta griežtai niekam
nieko nesakyti, išskyrus patį Melniką.
Viršininkas nužvelgė jį dar kartą, parodė ženklą vienam iš kareivių,
ir tas padavė juodą plastmasinį telefono aparatą, atsargiai atvyniojęs
reikiamo ilgio laidą. Pasukęs pirštu diską, pasienietis pasakė į ragelį:
- Užkarda Bor-Jug. Ivašovas. Pulkininką Melnikovą.
Kol jis laukė atsakymo, Artiomas spėjo pastebėti, kad tatuiruotę su
paukščiu turėjo ir abu kareiviai, esantys kambaryje.

* (lot.) Nori taikos - ruoškis karui.

253
 - Kaip pristatyti? - paklausė sargybos viršininkas Artiomo, prispau­
dęs žandu telefono ragelį prie peties.
- Pasakykite, kad nuo Chanterio. Skubus pranešimas.
Tas linktelėjo ir, persimesdamas dar keliomis frazėmis su pašnekovu
kitame laido gale, baigė pokalbį.
- Reikia būti Arbato stotyje, pas stoties viršininką, rytoj devintą. Iki
to laiko laisvas, - ir, mosteldamas ranka pasitraukusiam nuo durų karei­
viui, pridūrė, kreipdamasis į Artiomą: - Luktelk... Atrodo, esi garbingas
svečias, be to, pirmą kartą. Imk, bet grąžinsi! - ir jis ištiesė Artiomui
tamsius akinius nušiurusiu metaliniu rėmeliu.
Tik rytoj? Artiomas pajuto, kaip jį užplūdo didelis nusivylimas ir
nuoskauda. Ar dėl to jis čia ėjo, rizikuodamas savo ir kitų gyvybėmis?
Ar dėl to jis skubėjo, vertė save judinti kojas net tada, kai nebeturėjo tam
jėgų? Ar tai nebuvo skubus reikalas - pranešti apie viską, ką žinojo, tam
prakeiktam Melnikui, kuris negali skirti jam laisvos minutės?
Ar Artiomas tiesiog pavėlavo ir jis jau viską žino? O galbūt, Melnikas
žino kažką, apie ką Artiomas net nenumano? Galbūt, jis pavėlavo tiek,
kad visa jo misija prarado prasmę?..
- Tik rytoj? - neištvėrė jis.
- Pulkininkas šiandien vykdo užduotį, grįš anksti ryte, - paaiškino Iva-
šovas. - Eik eik, bent pailsėsi, - ir jis išlydėjo Artiomą iš kambariuko.
Nurimęs, bet vis dar jausdamas nuoskaudą, Artiomas užsidėjo akinius
ir pagalvojo, kad jie jam kaip tik: tuo pačiu ir mėlynės po akim nesima­
tys. Akinių stiklai buvo subraižyti, be to, šiek tiek iškreipė perspektyvą,
bet kai jis, padėkojęs sargybiniams, išėjo į platformą, suprato, kad be
akinių jis neišsiverstų. Gyvsidabrio lempų šviesa jam buvo per ryški.
Tiesą sakant, ne jis vienas negalėjo atmerkti akių - stotyje daugelis
žmonių buvo su tamsiais akiniais. Tikriausiai, irgi ne vietiniai.
Matyti visiškai apšviestą metro stotį jam buvo labai keista. Čia visai
nebuvo šešėlių. Ir VDNH, ir kitose stotyse, ir pusstotėse, kur jam iki šiol
teko būti, šviesos šaltinių buvo nedaug, ir jie negalėjo apšviesti visos
matomos erdvės, o tik atskirus jos lopinėlius. Visada likdavo vietų, kur
nepatekdavo nė vienas spindulys. Kiekvienas žmogus turėdavo kelis
šešėlius: vienas, nuo žvakės, blankus ir skurdus; kitas, tamsiai raudonas,
nuo avarinės lempos; trečias, juodas ir aiškiai apibrėžtas, nuo elektrinio
žibintuvėlio. Jie painiojosi, užplaukdavo vieni ant kitų ir ant svetimų
šešėlių, skrosdavo grindis kartais net per kelis metrus, gąsdino, apgaudi­

254
nėjo, vertė numanyti ir prisigalvoti. O Polise negailestinga lempų šviesa
sudegino visus iki vieno šešėlius.
Artiomas sustingo, su susižavėjimu apžiūrinėdamas Borovicko stotį.
Ji išsilaikė nepaprastai geros būklės. Ant marmurinių sienų ir balintų
lubų nebuvo jokių suodžių, stotis buvo sutvarkyta, o virš patamsėjusio
nuo laiko bronzinio pano platformos gale darbavosi moteris mėlynais
darbiniais drabužiais, uoliai grandydama bareljefą kempine.
Gyvenamieji plotai čia buvo įrengti arkose. Tik po dvi arkas iš kiekvie­
nos pusės paliko praėjimams bėgių link, likusios, užmūrytos plytomis iš
abiejų pusių, pavirto tikrais apartamentais. Kiekvienose buvo padaryta
durų anga, o kai kur net buvo įdėtos tikros medinės durys ir įstiklinti
langai. Iš vieno jų sklido muzika. Prieš kai kurias duris gulėjo kilimėliai,
kad įeinantys galėtų nusivalyti kojas. Artiomas niekada nematė nieko
panašaus. Nuo šių būstų dvelkė tokiu jaukumu, tokia ramybe, kad jam
suspaudė širdį: prieš akis staiga išniro vaizdas iš vaikystės. Bet nuosta­
biausia buvo tai, kad palei abi sienas per visą stotį buvo įrengtos knygų
lentynos. Jos užėmė tarpus taip „butų“, ir dėl jų stotis įgavo kažkokį stebu­
klingą vaizdą, primindama Artiomui bibliotekų aprašymus viduramžių
universitetuose, apie kuriuos jis skaitė rašytojo Borgeso knygose.
Salės tolumoje matėsi eskalatoriai - ten buvo perėjimas į Arbato
stotį. Vartai buvo atidaryti, bet prie perėjimo buvo įrengtas nedidelis
kontrolinis postas. Tačiau sargybiniai laisvai praleisdavo visus norinčius
abejomis kryptimis, net netikrindavo dokumentų.
Užtat tikra karo stovykla buvo įrengta kitame platformos gale, šalia
bronzinio bareljefo. Ten buvo pastatytos kelios žalios karinės palapinės
su nupieštais ant jų ženklais, panašiais į tuos, kur buvo ištatuiruoti ant
pasieniečių smilkinių: dvigalviu paukščiu. Ten pat stovėjo vežimėlis su
pritvirtintu ant jo nežinomu ginklu, kurį išdavė kyšantis iš po užvalkalo
ilgas vamzdis su mova. Šalia budėjo du kareiviai, dėvintys tamsiai žalią
uniformą, šalmus ir neperšaunamas liemenes. Perėjimo laiptai, kurie
kilo virš bėgių, buvo apsupti stovyklos. Šviečiančios nuorodos paaiški­
no, kad ten yra išėjimas į miestą, ir Artiomui iškart tapo aiškios visos
šios saugumo priemonės. Antri laiptai, vedantys ten pat, buvo visiškai
užmūryti didžiuliais cementiniais blokais.
Stoties vidury stovėjo tvirti mediniai stalai, už kurių, linksmai be­
sišnekučiuodami, sėdėjo žmonės ilgais pilkais chalatais iš storos me­
džiagos. Priėjęs arčiau, Artiomas pamatė, kad ant jų smilkinių irgi yra

255
tatuiruotės, - bet ne paukštis, o atversta knyga kelių vertikalių brūkšnių
fone, primenančių kolonadą. Pastebėję įdėmų Artiomo žvilgsnį, vienas
iš sėdinčiųjų prie stalo svetingai nusišypsojo ir paklausė jo:
- Atvykėlis? Pirmą kartą čia?
Nuo žodžio „atvykėlis44 Artiomo veidas persikreipė, bet nugalėjęs
save, jis linktelėjo. Užkalbinęs vaikinas buvo neką vyresnis už jį, ir,
kai atsistojo, kad paspaustų Artiomui ranką, išlaisvinęs siaurą delną iš
plačios chalato rankovės, pasirodė, kad jie labai panašaus ūgio, tik ano
kūno sudėjimas buvo gležnesnis.
Naujojo Artiomo pažįstamo vardas buvo Danila. Apie save jis nesku­
bėjo pasakoti, ir buvo matyti, kad Artiomą jis nusprendė užkalbinti, nes
jam buvo smalsu, kas vyksta už Poliso ribų, kokios ten naujienos, kas
girdėti apie fašistus ir apie raudonuosius...
Po pusvalandžio jie jau sėdėjo Danilos namuose, viename iš įrengtų
tarp arkų „bute44, ir gėrė karštą arbatą, turbūt, atvežtą čia aplinkkeliais iš
VDNH. Iš'baldų kambaryje buvo tik knygomis užverstas stalas, aukštos,
iki lubų, geležinės lentynos, užkrautos iki pat viršaus storais knygų to­
mais, ir lova. Ant lubų kabėjo neryški, maždaug keturiasdešimties vatų,
elektrinė lemputė, apšviečianti meistriškai nupieštą didžiulės senovinės
šventyklos piešinį. Artiomas ne iškart pažino, kad tai biblioteka, stovinti
paviršiuje virš Poliso.
Po to, kai šeimininko klausimai baigėsi, atėjo Artiomo eilė.
- O kodėl pusė žmonių čia su tatuiruotėmis ant galvos? - pasido­
mėjo jis.
- Negi nieko nežinai apie kastas? - nustebo Danila. - Ir apie Poliso
tarybą irgi nieko nesi girdėjęs?
Artiomas staiga prisiminė, kad fašistų nužudytas senasis Michailas
Porfirjevičius pasakojo jam, kad Polise valdžią dalinasi kareiviai ir
bibliotekininkai, nes anksčiau viršuje stovėjo bibliotekos ir kažkokios
karinės organizacijos pastatai.
- Girdėjau! - linktelėjo jis. - Kareiviai ir bibliotekininkai. Tai reiškia
tu bibliotekininkas?
Danila išsigandęs pažvelgė į jį, išbalo ir nusikosėjo. Paskui, susiėmęs,
tyliai tarė:
- Koks dar bibliotekininkas? Tu bent esi matęs gyvą bibliotekininką?
Ir nepatariu! Bibliotekininkai viršuje sėdi... Matei, kokias užkardas čia

256
turime įsirengę? Tu šių dalykų nepainiok. Aš ne bibliotekininkas, o
saugotojas. Mus dar brahmanais vadina.
- Kas per keistas pavadinimas? - kilstelėjo antakius Artiomas.
- Supranti, pas mus čia kastinė sistema. Kaip senovės Indijoje. Kasta...
Na, tai kaip klasė... Tau raudonieji neaiškino? Nesvarbu. Dvasininkų,
žinių saugotojų kasta, tų, kurie renka knygas ir dirba su jomis, - aiškino
jis, o Artiomas vis stebėjosi tuo, kaip jis stengėsi išvengti žodžio bibli­
otekininkas. - Ir karių kasta, kurie atsakingi už apsaugą, gynybą. Labai
panašu kaip Indijoje, tik ten dar buvo pirklių ir tarnų kastos. Visa tai mes
irgi turime. Na, mes tarpusavyje ir vadiname tai indiškai. Dvasininkai -
brahmanai, kariai - kšatrijai, pirkliai - vaišijai, tarnai - šudrai. Kastos
nariu tampi vieną kartą visam gyvenimui. Turime ypatingas įšventini­
mo apeigas, ypač į kšatrijas ir brahmanus. Indijoje tai būdavo šeimos,
giminės reikalas, o pas mus pats renkiesi, kai tau sukanka aštuoniolika.
Čia, Borovicko stotyje, daugiausia brahmanų, beveik visi. Čia turime
mokyklą, bibliotekas, celes. Bibliotekoje - ypatingas režimas dėl Raudo­
nosios linijos tranzito, tenka saugoti, o iki karo mūsiškių buvo daugiau.
Dabar į Aleksandrovskij Sad persikraustė. Arbato stotyje - beveik vien
kšatrijai, iš Generalinio štabo. Išgirdęs dar vieną šnypščiantį senovinį
indišką žodį, Artiomas atsiduso. Kažin ar jam pavyks įsiminti visus šiuos
įmantrius žodžius iš pirmo karto. Tačiau Danila neatkreipė į tai jokio
dėmesio ir tęsė savo pasakojimą:
-Taryba, aišku, susidaro tik iš dviejų kastų: mūsų ir kšatrijų. Šiaip mes
juos tiesiog kareivomis vadinam, - jis pamerkė Artiomui akį.
- O kodėl jie tatuiruojasi dvigalvius paukščius? - prisiminė Artio­
mas. - Pas jus bent jau knygos, su knygomis viskas aišku. Bet paukš­
čiai?..
- Tai jų totemas, - gūžtelėjo pečiais brahmanas Danila. - Anksčiau,
man atrodo, buvo tokia radiacinės apsaugos kariuomenės dvasia užtarė­
ja. Erelis, atrodo. Jie juk kažkuo savu, keistu tiki. Pas mus, tiesą sakant,
tarp kastų ne itin geri santykiai. Anksčiau net kariavom.
Per užuolaidą matėsi, kad stotyje susilpnino apšvietimą. Atėjo čio­
nykštė naktis. Artiomas ėmė ruoštis.
- O čia yra koks nors viešbutis, kad galėčiau pernakvoti? Nes ryt ryte
devintą turiu susitikimą Arbato stotyje, o apsistoti neturiu kur.
- Nori - nakvok pas mane, - pasiūlė Danila. - Aš ant grindų miegosiu,
pripratęs. Aš kaip tik rengiausi ruošti vakarienę. Pasilik, papasakosi ką

257
dar matei. Nes aš, žinai, iš čia visiškai niekur neišeinu. Saugotojų prie­
saika neleidžia toliau vienos stoties išeiti.
Pagalvojęs, Artiomas sutiko. Kambaryje buvo jauku ir šilta, be to, ir
šeimininkas Artiomui patiko iš pat pradžių. Jie turėjo kažką bendro. Po
penkiolikos minučių jis jau valė grybus, kol Danila pjaustė gabaliukais
kiaulieną.
- O tu pats esi matęs biblioteką bent kartą? - paklausė Artiomas
pilna burna po valandos, kai jie jau valgė troškintą kiaulieną su grybais
iš kareiviškų aliuminių dubenėlių.
- Tu apie Didžiąją biblioteką? - griežtai pasitikslino brahmanas.
- Apie tą, kur viršuje... Ji juk vis dar ten? - Artiomas šakute nurodė
į lubas.
- Į Didžiąją biblioteką pakyla tik mūsų seniūnai. Ir stalkeriai, kurie
dirba brahmanams, - atsakė Danila.
- Tai juk jie atneša knygas iš viršaus? Iš bibliotekos? Iš Didžiosios
bibliotekos, turiu omeny, - paskubomis pasitaisė Artiomas, matydamas,
kad brahmanas vėl susiraukė.
- Jie, bet kastos seniūnų pavedimu. Tai ne mūsų jėgoms, todėl tenka
kviestis samdinius, - nenoriai paaiškino brahmanas. - Pagal Testamentą
tai turėtume daryti mes: saugoti žinias ir perduoti jas ieškantiesiems.
Bet tam, kad perduotum tas žinias, jas reikia iš pradžių gauti. O kas iš
mūsiškių išdrįs ten kištis? - atsidusęs jis pakėlė akis į viršų.
- Dėl radiacijos? - suprantančiai linktelėjo Artiomas.
- Ir dėl jos irgi. Bet svarbiausia, dėl bibliotekininkų, - dusliu balsu
atsakė Danila.
- Bet argi ne jūs bibliotekininkai? Na, ar bibliotekininkų palikuonys?
Bent man taip pasakojo.
- Žinai ką, geriau nekalbėkime apie tai prie stalo. Ir apskritai, tegul
tau kas nors kitas paaiškina. Aš nemėgstu šitos temos.
Danila nurinko indus nuo stalo, o paskui, sekundę pamastęs, patraukė
nuo lentynos dalį knygų į šoną, ir tarp tomų, stovinčių galinėje eilėje,
atsivėrė niša, kurioje blykstelėjo butelis su naminuke. Tarp indų atsirado
ir briaunotų stiklinių.
Po kurio laiko Artiomas, susižavėjęs apžiūrinėdamas lentynas, nu­
sprendė nutraukti tylą.
- Kiek daug tu turi knygų, - pasakė jis. - Pas mus VDNHytikriausiai,
visoje bibliotekoje tiek nesurinktum. Aš ten jau seniai esu viską perskai­

258
tęs. Pas mus juk retai kada geros ateina, nebent patėvis atnešdavo ką
nors vertingo, o turginiai tik visokį šlamštą tempia, detektyvus visokius.
Be to, ten pusės net neįmanoma suprasti. Aš juk dar ir dėl to svajojau
į Polisą patekti, dėl Didžiosios bibliotekos. Tiesiog sunku įsivaizduoti
kiek jų ten viršuje turi būti, kad dėl jų tokį milžiną pastatė, - ir jis bedė
pirštu į piešinį virš stalo.
Abiejų akys jau blizgėjo. Danila, pamalonintas Artiomo žodžiais,
pasilenkė virš stalo ir rimtai tarė:
- Visa tai juk neturi jokios reikšmės, visos tos knygos. Ir Didžiąją
biblioteką ne joms statė. Ir ne jas ten laiko.
Artiomas nustebęs pažvelgė į jį. Brahmanas prasižiojo, kad galėtų
tęsti, bet staiga pakilo nuo kėdės, priėjo prie durų, pravėrė jas ir įsi­
klausė. Paskui atsargiai užvėrė jas, atsisėdo į savo vietą ir pašnibždomis
pasakė:
- Visą Didžiąją biblioteką statė tik dėl vienos vienintelės knygos. Ir
tik ji viena ten yra paslėpta. Kitos reikalingos tik jai paslėpti. Iš tikrųjų
tik jos ir ieško. Ją ir saugo, - pridūrė jis ir susiraukė.
- Ir kas tai per knyga? - taip pat nuleidęs balsą, paklausė Artiomas.
- Senovinis foliantas. Ten ant antracito juodumo puslapių auksinėmis
raidėmis užrašyta visa Istorija. Iki pat pabaigos.
- Ir kamgi jos ieško? - sušnabždėjo Artiomas.
- Nejaugi nesupranti? - palingavo galva brahmanas. - Iki pabaigos,
iki pat pabaigos. O juk iki jos dar toli...
Už užuolaidos staiga šmėstelėjo šešėlis, ir Artiomas, nors žiūrėjo
Danilui į akis, spėjo jį pastebėti ir perduoti jam ženklą. Nutraukęs
pasakojimą, Danila pašoko nuo kėdės ir puolė prie durų. Artiomas
pašoko kartu su juo.
Platformoje nieko nebuvo, tik iš perėjimo sklido tolstančių žings­
nių garsai. Apsauga ramiai miegojo ant kėdžių iš abiejų eskalatoriaus
pusių.
Kai jie grįžo į kambarį, Artiomas tikėjosi, kad brahmanas pratęs
pasakojimą, bet jis jau išsiblaivė ir tik niūriai papurtė galvą.
- Negalima mums to pasakoti, - atkirto jis. - Ši priesaikos dalis skirta
tik įšventintiesiems. Girta galva išplepėjau, - tarė jis nusiminęs. - Ir
nebandyk kam nors pasakoti tą, ką girdėjai. Jeigu kas nors išgirs, kad
žinai apie knygą, turėsi bėdų. Ir aš taip p a t .

259
 Ir čia Artiomas staiga suprato, kodėl ėmė prakaituoti jo delnai, kai
brahmanas jam pasakė apie knygą. Jis prisiminė.
- Tų knygų juk yra kelios? - susijaudinęs paklausė jis.
Danila įsitempęs pažvelgė jam į akis.
- Ką tu turi omeny?
- Bijok tiesų, slypinčių senovinėse foliantuose... kur žodžiai įspausti
auksu, ir juodojo skalūno popierius nedūla, - ištarė jis, o prieš akis
jam miglotai vaidenosi tuščias, neišraiškingas Burbono veidas, kuris
mechaniškai tarė svetimus ir nesuprantamus žodžius.
Brahmanas apstulbęs įbedė į jį akis.
- Iš kur tu žinai?
- Apreiškimas buvo. Ten juk ne viena knyga... Kas kitose? - apžavėtas
žvelgdamas į bibliotekos piešinį, paklausė Artiomas.
- Liko tik viena. Buvo trys foliantai, - pasidavė pagaliau Danila. -
Praeitis, Dabartis ir Ateitis. Praeitis ir Dabartis pradingo negrįžtamai
prieš kelis amžius. Liko paskutinis, pats svarbiausias.
- Ir kur gi jis?
- Paslėptas Didžiojoje knygų saugykloje. Ten daugiau nė keturias­
dešimt milijonų tomų. Vienas jų - iš pažiūros visiškai paprasta knyga,
standartinio įrišimo - ir yra jis. Kad jį pažintum, reikia atversti ir
persklaidyti - kaip byloja legenda, folianto puslapiai iš tiesų juodi. Bet
tam, kad perverstum visas knygas Didžiojoje knygų saugykloje, prireiks
septyniasdešimties gyvenimo metų, be miego ir poilsio. O žmonės ilgiau
negu vieną dieną negali ten likti, be to, niekas neleis tau ramiai stovėti
ir vartyti visus tomus, kurie ten yra saugomi. Ir baigiam apie tai.
Jis pasiklojo sau ant grindų, uždegė ant stalo žvakę ir išjungė šviesą.
Artiomas nenorom atsigulė. Kažkodėl jis visiškai nenorėjo miego, nors
ir negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jam pavyko pailsėti.
- Įdomu, o Kremlius matosi, kai pakyli prie bibliotekos? - pasakė jis
į tuštumą, nes Danila jau ėmė snausti.
- Žinoma, kad matosi. Tik į jį negalima žiūrėti. Įtraukia, - sumur­
mėjo jis.
- Kaip suprasti - įtraukia?
Danila pasikėlė ant alkūnės, ir jo nepatenkintai surauktą veidą ap­
švietė geltona šviesos dėmė.
- Stalkeriai sako, kad negalima žiūrėti į Kremlių. O ypač į žvaigždes
ant bokštų. Vos tik pasižiūri, nebegali atitraukti akių. O jeigu ilgiau

260
žiūrėsi, ima traukti vidun, neveltui visi vartai atviri. Todėl į Didžiąją
biblioteką stalkeriai niekada po vieną nekyla. Jeigu kuris nors netyčia
užsispoksos į Kremlių, kitas kaipmat jam padės atsipeikėti.
- O kas Kremliaus viduje? - nurijęs seilę, sušnabždėjo Artiomas.
- Niekas nežino, nes ten tik įeina, o atgal dar niekas nėra grįžęs.
Ten lentynoje, jeigu nori, yra knyga, kurioje rasi įdomią istoriją apie
žvaigždes ir svastikas, tarp jų ir apie tas, kur ant Kremliaus bokštų, - jis
atsikėlė, surado lentynoje vieną tomą, atvertė reikiamą puslapį ir vėl
palindo po antklode.
Po poros minučių Danila jau miegojo, o Artiomas, pasislinkęs arčiau
žvakę, pradėjo skaityti.
„... bolševikų, mažiausios ir įtakos neturinčios politinės grupės,
kovojančios už įtaką ir galią Rusijoje po pirmosios revoliucijos, nė
viena iš priešiškų šalių nevertino kaip rimtų varžovų. Jų nepalaikė
valstiečiai, juos rėmė tik keli šalininkai iš darbo klasės ir jūrų laivyno
gretų. Pagrindinius sąjungininkus V.I. Leninui, kuris alchemijos ir
dvasių užkalbėjimų mokėsi uždarose Šveicarijos mokyklose, pavyko
rasti kitapus pasaulius skiriančio barjero. Būtent tuo laikotarpiu penta­
grama pirmą kartą pasirodo kaip komunistų judėjimo ir Raudonosios
armijos simboliu.
Pentagrama, kaip žinoma, yra labiausiai paplitęs ir pradedantiesiems
prieinamas portalo tarp pasaulių tipas, praleidžiantis demonus į mūsų
realybę. Pentagramos kūrėjas, sumaniai ją naudodamas, ima kontroliuo­
ti į mūsų pasaulį iškviestą demoną, kuris privalo jam tarnauti. Paprastai,
siekiant geriau kontroliuoti iškviestą padarą, aplink pentagramą apibrė­
žiamas apsauginis ratas, ir demonas negali išeiti iš jo perimetro.
Nėra žinoma, kaip komunistų judėjimo vadams pavyko pasiekti tai,
ko siekė galingiausi visų laikų raganiai: ryšio užmezgimo su demonais-
valdovais, kuriems paklusdavo jų mažesnių brolių ordos. Specialistai yra
įsitikinę, kad patys valdovai, pajutę artėjančius karus ir pačius baisiau­
sius per visą žmonijos istoriją kraujo praliejimus, priartėjo prie sienos
tarp pasaulių ir pasikvietė tuos, kurie galėjo jiems leisti surinkti žmonių
gyvybių derlių. Mainais jie pažadėjo jiems paramą ir apsaugą.
Istorija su bolševikų vadovybe, kurią finansavo Vokietijos žvalgyba,
žinoma, yra tiesa, bet būtų kvaila ir paviršutiniška manyti, kad tik
užsienio partnerių dėka V. I. Leninui ir jo bendražygiams svarstyklių
lėkštę pavyko palenkti savo naudai. Busimasis komunistų lyderis jau

261
tuomet turėjo neišmatuojamai stipresnius ir išmintingesnius globėjus,
nei kaizerinės Vokietijos karinės žvalgybos pareigūnai.
Slapto susitarimo su tamsos jėgomis detalės, žinoma, nepasiekiamos
šių dienų mokslininkams. Tačiau jų rezultatas yra akivaizdus: jau per
trumpą laiką pentagramos atsiranda ant vėliavų, Raudonosios armijos
karių galvos apdangalų ir ant jos kol kas negausios karinės technikos
šarvų. Kiekviena iš jų demonui-gynėjui atverdavo vartus į mūsų pasau­
lį, kuris pentagramos nešiotoją apsaugodavo nuo užpuolimo iš išorės.
Demonams, kaip įprasta, buvo užmokama krauju. Pačiais kukliausiais
paskaičiavimais tik per XX a. buvo paaukota apie trisdešimt milijonų
šalies gyventojų.
Sutartis su iškviestų jėgų valdovais labai greitai atsipirko: bolševi­
kai užgrobė ir įtvirtino savo valdžią, ir nors pats Leninas, kuris tapo
jungiamąja grandimi tarp dviejų pasaulių, neištvėrė ir žuvo būdamas
vos penkiasdešimt ketverių metų, užvaldytas pragaro liepsnų iš vidaus,
pasekėjai jo darbus tęsė nedvejodami. Netrukus prasidėjo visos šalies
demonizavimas. Einantys į mokyklą vaikai ant krūtinės prisisegdavo
pirmąją pentagramą. Nedaugelis žino, kad iš pradžių tapimo spaliukais
ritualo metu ženkliuko adata pradurdavo vaiko kūną, o ne rūbą. Tokiu
būdu spaliuko „žvaigždutės" demonas paragaudavo savo būsimo šeimi­
ninko kraujo, kartą ir visiems laikams susijungdamas su juo sakraliniu
ryšiu. Augdamas ir tapęs pionieriumi vaikas gaudavo naują penta­
gramą - joje aiškiai matydavosi dalis sutarties esmės: aukso įspaude
esantis vado portretas buvo apimtas liepsnos, kurioje jis išnyko. Taip
augančiai kartai buvo primenama apie pasiaukojimo žygdarbį. Vėliau
buvo komjaunuoliai, ir, galiausiai, išrinktiesiems atsiverdavo kelias į
žynių kastą - Komunistų partiją.
Nesuskaičiuojama daugybė iškviestų dvasių saugojo viską ir visus
tarybinėje valstybėje: vaikus ir suaugusiuosius, pastatus ir techniką, o
patys demonai-valdovai įsikūrė milžiniškose rubininėse pentagramose
Kremliaus bokštuose, savanoriškai sutikę su laisvės atėmimu dėl savo
galių didėjimo. Būtent iš čia po visą šalį sklisdavo nematomos jėgos
linijos, sulaikydamos ją nuo chaoso ir žlugimo bei verčiančios visus jos
gyventojus paklusti Kremliaus gyventojų valiai. Tam tikra prasme, visa
Sovietų Sąjunga tapo viena milžiniška pentagrama, kurios apsauginiu
ratu aplink ją tapo valstybės siena.“

262
 Artiomas atsitraukė nuo knygos ir apsižvalgė. Žvakė jau po truputį
geso ir ėmė rūkti. Danila buvo giliai įmigęs, nusisukęs veidu į sieną.
Pasirangęs, Artiomas grįžo prie knygos.
„Lemiamu išbandymu Sovietų valdžiai tapo susidūrimas su nacio­
nalsocialistine Vokietija. Apsaugoti ne ką mažiau galingesnėmis jėgo­
mis nei Sovietų sąjunga, teutonai antrąkart per tūkstantmetį sugebėjo
prasibrauti į mūsų šalies vidų. Ant jų vėliavų šį kartą buvo pavaizduotas
apverstas saulės, šviesos ir klestėjimo simbolis. Tankai su pentagramo­
mis ant bokštų iki šiol, praėjus penkiasdešimt metų po pergalės, tęsia
amžiną mūšį su tankais, kurių plienas vaizduoja svastikas - muziejų
panoramose, televizorių ekranuose, ant lapų langeliais, išplėštų iš mo­
kyklinių sąsiuvinių..."
Žvakė blikstelėjo paskutinį kartą ir užgeso. Laikas gulti.
Atsisukus į paminklą nugara, tarp sugriautų namų buvo galima pa­
matyti nedidelį aukštos sienos ir smailiaviršūnių bokštų siluetų lopinėlį.
Bet žiūrėti į juos negalima, tai Artiomui gerai išaiškino. Be to, duris
palikti be priežiūros irgi buvo uždrausta, nes jeigu kas - būtina nedel­
siant paskelbti pavojaus signalą, o užsispoksosi - ir viskas, pats prapulsi
ir kiti nukentės.
Todėl Artiomas stovėjo vietoje, nors jam labai magėjo atsisukti, ir
apžiūrinėjo monumentą, kurio pagrindas apaugo samanomis. Tai buvo
sėdintis giliame krėsle, atsirėmęs alkūne, niūrūs senis. Iš švarplėtų
bronziniu vyzdžių ant krūtinės lėtai lašėjo kažkas tiršto, todėl atrodė,
kad paminklas verkia.
Ilgai į tai žiūrėti buvo nepakeliama. Todėl Artiomas apėjo aplink
statulą ir įdėmiai apžiūrėjo duris. Aplink buvo ramu ir visiškai tylu,
tik tyliai stūgavo vėjas, siautėjantis tarp apkramtytų pastatų griaučių.
Būrys išėjo gana seniai, jo kartu nepaėmė, liepė likti ir saugoti, o jeigu
kas, leistis į stotį ir įspėti apie tai, kas įvyko.
Laikas slinko lėtai, jis matavo jį žingsniais, kuriuos skaičiavo aplink
paminklo pagrindą: vienas, du, trys...
Tai įvyko, kai suskaičiavo iki penkių šimtų - trepsėjimas ir riaumo­
jimas pasigirdo už nugaros, iš ten, kur nebuvo galima žiūrėti. Kažkas
buvo visiškai šalia ir galėjo užpulti jį bet kuriuo momentu. Artiomas
sustingo, baidydamas įsiklausyti, paskui krito ant žemės ir prisiglaudė
prie postamento, laikydamas paruoštą automatą.

263
 Dabar kažkas buvo visiškai arti, matyt, iš kitos paminklo pusės, girdė­
josi jo kimus gyvuliškas kvėpavimas, ir tas kažkas judėjo, artindamasis
prie Artiomo. Jis stengėsi sutramdyti drebulį ir taikėsi į tą vietą, iš kurios
turėjo pasirodyti padaras.
Bet kvėpavimas ir žingsnių garsai netikėtai ėmė tolti. O kai Artiomas
išniro iš už statulos, ketindamas pasinaudoti proga ir nudėti nežinomą
priešininką paleidęs seriją į nugarą, jis kaipmat pamiršo ir apie jį, ir
apie visą kitą.
Žvaigždė ant Kremliaus bokšto buvo gerai matoma net iš čia. Pats
bokštas atrodė kaip blausus siluetas išnirusio iš debesų mėnulio šviesoje,
bet žvaigždė jo fone atrodė labai ryški, ji prikaustydavo visų žiūrinčių
dėmesį dėl pakankamai aiškios priežasties. Ji spindėjo. Netikėdamas
savo akimis, Artiomas išsitraukė lauko žiūronus.
Žvaigždė spindėjo pasiutusia ryškiai raudona šviesa, apšviesdama
aplink save kelis metrus ploto, ir kai Artiomas įsižiūrėjo geriau, pa­
stebėjo, kad tas spindesys netolygus. Gigantiškame rubine buvo tarsi
įkalinta audra - jame kažkas siautėjo, kunkuliavo, blykčiojo... Reginys
buvo pritrenkiančio, neįmanomo šiam pasauliui grožio, bet iš tokio
atstumo buvo blogai matyti. Reikėjo prieiti arčiau.
Užmetęs automatą ant peties, Artiomas bėgdamas puolė prie laiptų,
pralėkė per suskilusį gatvės asfaltą ir sustojo ant kampo, iš kur buvo
matyti visa Kremliaus siena... ir bokštai. Ant kiekvieno jų spindėjo
raudona žvaigždė. Vos atgaudamas kvapą, Artiomas vėl pažvelgė pro
žiūronus. Žvaigždės liepsnojo ta pačia kunkuliuojančia nelygia šviesa,
ir į jas norėjosi žiūrėti amžinai.
Sutelkdamas dėmesį į artimiausią, Artiomas vis grožėjosi jos fantas­
tiniais blykčiojimais, kol jam staiga pasirodė, kad jis įžiūri į kontūrus
to, kas juda viduje, po kristalų paviršiumi.
Kad geriau įžiūrėtų keistus kontūrus, jam teko prieiti arčiau. Pamiršęs
visus pavojus, jis sustojo atviro ploto viduryje ir neatsitraukdamas nuo
žiūronų, stengėsi suprasti, ką gi jis ten mato.
Demonai-valdovai, pagaliau prisiminė jis. Velnių armijos maršalai,
pakviesti ginti Sovietų valstybę. Šalis ir visas pasaulis jau subyrėjo į ši­
pulius, bet pentagramos ant Kremliaus bokštų liko nepaliestos: valdovai,
kurie buvo sudarę sutartį su demonais, jau seniai buvo mirę, ir niekas
jiems nebegalėjo grąžinti laisvės... Niekas? O kaip gi jis?
Reikia surasti vartus, pamanė jis. Reikia surasti įėjimą...

264
 - Kelkis, tau jau tuoj reikės eiti! - pažadino jį Danila.
Artiomas nusižiovavo ir prasikrapštė akis. Jis ką tik sapnavo kažką
neįtikėtinai įdomaus, bet sapnas akimirksniu išgaravo, ir prisiminti,
ką jis matė, nepavyko. Už lango jau buvo šviesu, ir buvo girdėti kaip
valytojos, smagiai besibardamos, šluoja stotį.
Jis užsidėjo tamsius akinius ir nukulniavo praustis, persimetęs per
petį nelabai švarų languotą rankšluostį, kurį jam įdavė šeimininkas.
Tualetai buvo toje pačioje pusėje, kur ir bronzinis pano, ir eilė prie jų
buvo nemaža. Užsiėmęs eilę ir vis dar žiovaudamas, Artiomas stengėsi
prisiminti bent dalį matytų sapne vaizdinių.
Eilė kažkodėl nustojo judėti pirmyn, o stovintys joje žmonės ėmė
garsiai šnabždėtis. Norėdamas išsiaiškinti kame reikalas, Artiomas ap­
sižvalgė. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į geležines duris. Dabar jos buvo
atviros, ir tarpduryje stovėjo aukštas žmogus, kurį pamatęs, Artiomas
net pamiršo, ko čia atėjo.
Stalkeris.
Būtent taip jis juos ir įsivaizdavo - iš patėvio ir turginių pasakojimų.
Ištepliotas ir vietomis apdegęs apsauginis kostiumas, ilga sunki neper­
šaunama liemenė, platūs pečiai, ant dešiniojo - atmestinai užmestas
didžiulis rankinis automatas, nuo kairiojo - panaši į perpetę leidosi
žvilganti juosta su šoviniais. Grubūs suvarstomi batai, į juos sukištos
kelnės, už nugaros - erdvi brezentinė kuprinė.
Stalkeris nusiėmė apvalų šalmą, nusitraukė guminę dujokaukę ir,
sukaitęs, šlapias, kalbėjosi apie kažką su posto vadu. Jis buvo nebejaunas,
Artiomas matė žilus šerius ant skruostų ir smakro ir sidabrines siūles
trumpuose juoduose plaukuose. Bet nuo jo sklido galinga jėga, pasiti­
kėjimas savo jėgomis, jis visas buvo toks tvirtas ir susikaupęs, tarytum
čia, ramioje ir šviesioje sotyje buvo pasiruošęs bet kuriuo momentu
susidoroti su pavojumi ir neleisti jam užklupti jį nepasiruošusį.
Dabar tik vienintelis Artiomas vis dar begėdiškai tyrinėjo ateivį, o
likusieji žmonės, stovėję eilėje, iš pradžių bandė raginti jaunuolį judėti
pirmyn, o paskui tiesiog ėmė jį apeiti.
- Artiomai! Ko tu ten taip ilgai? Žiūrėk, pavėluosi! - priėjo Danila.
Išgirdęs jo vardą, stalkeris atsisuko į Artiomą, įdėmiai jį nužvelgė ir
žengė didelį žingsnį jo pusėn.
- Kartais ne iš VDNH? - paklausė jis giliu skambiu balsu.
Artiomas tylėdamas linktelėjo, jausdamas, kaip ėmė drebėti jo kinkos.

265
 - Tai tu Melniko ieškai? - tęsė tas.
Artiomas dar kartą linktelėjo.
- Aš Melnikas. Tu man kažką turi? - stalkeris pažvelgė Artiomui į akis.
Artiomas paskubomis sugraibė kabantį ant kaklo raištelį su gilze,
kurią jau ėmė laikyti talismanu ir su kuria dabar buvo kažkaip keista
skirtis, ir ištiesė ją stalkeriui.
Tas nusimovė odines pirštines, atsuko dangtelį ir atsargiai išpurtė
kažką iš kapsulės ant delno. Mažą popieriaus skiautelę. Raštelis.
- Eime su manimi. Atleisk, vakar negalėjau, paskambino tada, kai
mes jau viršun kėlėmės.
Atsisveikinęs su Danila ir padėkojęs jam, Artiomas nuskubėjo paskui
Melniką- eskalatorių link, vedančių į perėjimą į Arbato stotį.
- Nuo Chanterio jokių žinių nėra? - nedrąsiai paklausė jis, vos spė­
damas paskui plačiai žygiuojantį stalkerį.
- Iš jo apskritai nėra jokių žinių. Bijau, apie jį dabar reikia jūsiškių
juočkių klausti, - per petį pažvelgęs į Artiomą, atsakė Melnikas. - Užtai
iš VDNH naujienų net per daug.
Artiomas pajuto, kad jo širdis ėmė smarkiau plakti.
- Kokių? - jis pasistengė nuslėpti savo jaudulį.
- Gerų mažai, - sausai atsakė stalkeris, - juočkiai vėl buvo užpuolę.
Prieš savaitę buvo sunkus mūšis. Penki žmonės žuvo. O juočkių ten,
atrodo, vis daugiau. Iš jūsų stoties žmonės pradeda bėgti. Sako, negali
pakelti to siaubo. Todėl teisus buvo Chanteris, kai sakė man, kad ten
pas jus kažkas kraupaus dedasi. Lyg nujautė.
- O kas žuvo, nežinote? - išsigandęs paklausė Artiomas, stengdamasis
prisiminti, kas turėjo budėti tą dieną, prieš savaitę? Kokia tai buvo diena?
Ženka? Andrejus? Tik ne Ženka...
- Iš kur man žinoti? Maža to, tuneliuose aplink Taikos prospekto stotį
kažkokia velniava dedasi. Žmonės praranda atmintį, keletas pakeliui
net mirė.
- Ką gi daryti?
- Šiandien bus Tarybos posėdis. Išklausysime senolių brahmanų ir
generolų nuomonių. Tik vargu ar jie galės kuo nors padėti tavo stočiai.
Jie patys vos Polisą apsaugo - ir tai tik dėl to, kad niekas rimtai nedrįsta
kėsintis į jį.
Jie atvyko į Arbato stotį. Čia irgi švietė gyvsidabrio lempos, ir
užmūrytose plytomis arkose buvo įrengti gyvenamieji būstai, kaip

266
Borovicko stotyje. Kai kur stovėjo sargyba, ir kareivių čia buvo neį­
prastai daug. Ant baltais dažais dažytų sienų buvo iškabintos beveik
nepaliestos laiko paradinės vėliavos su auksu siuvinėtais ereliais. Sto­
tyje jautėsi sujudimas: zujo ilgus chalatus dėvintys brahmanai; valy­
tojos plovė grindis ir barėsi su praeiviais; nemažai čia buvo žmonių
ir iš kitų stočių - juos buvo galima atpažinti iš tamsių akinių arba iš
delnų, kuriais jie bandė pridengti primerktas akis. Platformoje buvo
tik gyvenamosios ir administracinės patalpos, visos prekybinės eilės
ir užeigos buvo iškeltos į perėjimus.
Melnikas pravedė Artiomą į platformos galą, kur prasidėjo tarnybi­
nės patalpos ir, pasodinęs ant marmurinio suoliuko, apkalto tūkstančių
keleivių nugludintu medžiu, paprašė jo palaukti ir išėjo.
Apžiūrinėdamas įmantriai išpieštas lubas, Artiomas pamanė, kad
Polisas pateisino jo lūkesčius. Gyvenimas čia iš tikrųjų buvo suorgani­
zuotas visai kitaip, ir žmonės buvo ne tokie žiaurūs, pikti, užguiti, kaip
kitose stotyse. Žinioms, knygoms, kultūrai, atrodo, čia buvo skirtas
ypatingas vaidmuo. Kelyje nuo Borovicko Arbato stoties link kabėjo
afišos, anonsuojančios rytojaus vakaro spektaklį pagal Šekspyrą, ir kaip
Borovicko stotyje, kažkur grojo muzika.
Ir perėjime, ir abiejose stotyse buvo palaikoma ideali tvarka, ir nors
kai kur ant sienų buvo matyti nubėgimai ir įlaužos, visos skylės ne­
delsiant buvo tvarkomos aplink zujančių remontininkų brigadų. Iš
smalsumo Artiomas pažvelgė į tunelį - absoliuti tvarka buvo ir ten:
sausa, švaru, ir kas šimtą metrų švietė elektrinė lemputė, ir taip tęsėsi
kiek akys matė. Kartkartėmis pro šalį pravažiuodavo dėžėmis pakrautos
drezinos, sustodamos išlaipinti atsitiktinio keleivio arba pakrauti dėžę
su knygomis, kurias Polisas išsiuntinėdavo po visą metro.
- Greitai viskam gali ateiti galas, - netikėtai pagalvojo Artiomas. -
VDNH jau nebeatlaikys šių pabaisų spaudimo... Nenuostabu, - pasakė jis
sau, prisimindamas vieną naktį sargyboje, kai jam teko atlaikyti juočkių
ataką, ir visus košjcnarus, kankinusius jį po susidūrimo.
Nejaugi VDNH žlugs? Tai reiškia, kad jis nebeturės namų, ir laimė,
jeigu jo draugai ir patėvis spės pasprukti: tada jis tebeturės viltį sutikti
juos vieną dieną metro. O jeigu Melnikas jam šiandien pasakys, kad jis
įvykdė savo užduotį ir daugiau nieko nebegali padaryti, tada jis iškart
keliaus atgal, pasižadėjo jis sau. Jeigu jo stočiai lemta būti vienintele

267
užtvara juočkių kelyje, o jo draugams ir artimiesiems - žūti, ginant ją,
tai jis greičiau pasirinks būti su jais, nei slapstytis šiame rojuje. Jis staiga
panoro grįžti namo, pamatyti eilę kareiviškų palapinių, arbatos fabriką...
Paplepėti su Ženka, papasakoti jam apie savo nuotykius. Tikriausiai, jis
nepatikėtų net puse... Jeigu jis dar gyvas.
- Eime, Artiomai, - pakvietė jį Melnikas. - Su tavimi nori pasikalbėti.
Jis jau spėjo atsikratyti savo apsauginio kostiumo ir buvo apsirengęs
megztinį, juodą karinę pilotę* ir kelnes su kišenėmis, tokias pat, kaip
Chanterio. Stalkeris kažkuo priminė Medžioklį, ne išore, žinoma, o savo
elgsena. Jis buvo toks pat susikaupęs, įsitempęs ir net kalbėjo panašiai:
trumpomis, kirstomis frazėmis.
Patalpos sienos buvo apkaltos ąžuolu, ir ant jų vienas priešais kitą ka­
bėjo du dideli tapyti aliejiniais dažais paveikslai. Viename iš jų Artiomas
iškart pažino Biblioteką, kitame buvo pavaizduotas aukštas, apmuštas
baltu akmeniu pastatas, po kuriuo buvo prierašas: „RF Gynybos minis­
terijos generalinis štabas".
Viduryje erdvaus kambario stovėjo didelis medinis stalas, aplink jį
sėdėjo apie dešimt įdėmiai tyrinėjančių Artiomą žmonių. Daugelis jų
vilkėjo pilkus brahmanų chalatus, kiti - vasarinę karininkų uniformą.
Atsitiko taip, kad karininkai sėdėjo po paveikslu, vaizduojančiu Gene­
ralinį štabą, o brahmanai - po biblioteka.
Priešakyje sėdėjo neaukšto ūgio, bet labai valdingos išvaizdos žmo­
gus griežtais akiniais ir plačia plike. Jis buvo apsirengęs kostiumą su
kaklaraiščiu, tačiau tatuiruotės, reiškiančios priklausymą kastai, jis
neturėjo.
- Prie reikalo, - neprisistatęs pradėjo jis. - Papasakokite mums viską,
ką žinote, įskaitant ir situaciją su tuneliais nuo jūsų iki Taikos prospekto
stoties.
Artiomas pradėjo išsamiai pasakoti apie VDNH mūšį su juočkiais,
paskui apie Chanterio užduotį ir, galiausiai, apie kelionę į Polisą. Kai
jis pasakojo apie tai, kas nutiko tuneliuose tarp Aleksejevo, Rygos ir
Taikos prospekto stočių, kariškiai ir brahmanai ėmė šnibždėtis tarpu­
savyje, vieni nepatikliai, kiti susidomėję, o kampe sėdintis pareigūnas
protokolavo jo pasakojimą.

* Pilotė - lengvas uniforminis kai kurių valstybių karių galvos apdangalas be snapelio.

268
 Jo paprašė tęsti, ir jis jau kelintą kartą ėmė kartoti savo klajonių is­
toriją. Jo pasakojimas nekėlė ypatingo susidomėjimo klausytojams tol,
kol jis nepradėjo pasakoti apie Polianką ir jos gyventojus.
- Leiskite jus pertraukti! - pasipiktinęs nutraukė jį vienas iš kariškių,
stambus maždaug penkiasdešimties vyras sušukuotais atgal plaukais ir
akiniais plieniniu rėmu, įsispaudusiu į jo mėsingą tarpuakį. - Visiškai
tiksliai aišku, kad Polianka yra negyvenama. Stotis senų seniausiai apleista.
Per ją kasdien pereina dešimtys žmonių, tai tiesa, tačiau gyventi ten niekas
negali. Ten periodiškai vyksta dujų išmetimai, ir visur iškabinti ženklai,
įspėjantys apie pavojų. Ir žinoma, jokių kačių ir makulatūros ten nė kvapo.
Visiškai tuščias peronas. Visiškai. Todėl baikite savo insinuacijas.
Likę kareiviai sutikdami linksėjo galvomis, ir Artiomas sutrikęs nuti­
lo. Kai jis buvo apsistojęs Poliankoje, akimirkai jam į galvą atėjo mintis,
kad taiki atmosfera, vyravusi stotyje, buvo visiškai nebūdinga metro.
Bet nuo šių pamąstymų jį kaipmat atitraukė Poliankos gyventojai, kurie
buvo daugiau nei tikri.
Tačiau brahmanai nepalaikė rūstaus paneigimo. Vyriausias iš jų, pli­
kas senis ilga žila barzda, su susidomėjimu pažvelgė į Artiomą ir neaiškia
kalba persimetė keliomis frazėmis su šalia sėdinčiuoju.
- Šios dujos, kaip jūs žinote, atitinkamomis proporcijomis susimaišę
su oru, pasižymi haliucinogeninėmis savybėmis, - pasakė brahmanas,
sėdintis seniui iš dešinės.
- Klausimas tame, ar galima juo tikėti dabar dėl viso kito, - žvelgda­
mas iš padilbų į Artiomą, paprieštaravo kariškis.
- Dėkojame už jūsų pranešimą, - nutraukė diskusiją kostiumą vil­
kintis žmogus. - Taryba aptars jį, ir jums bus pranešta apie rezultatus.
Jūs galite eiti.
Artiomas ėmė brautis išėjimo link. Nejaugi visas jo pokalbis su dviem
rūkančiais kaljaną Poliankos gyventojais tebuvo tik haliucinacija? Bet
juk tada tai reikštų, kad ir jo išrinktumo idėja, ir tai, kad jis gali keisti
realybę, įgyvendindamas nulemtą siužetą, -tiesiog jo vaizduotės vaisius,
bandymas paguosti save... Dabar ir paslaptingas susitikimas tunelyje
tarp Borovicko ir Poliankos stočių nebeatrodė jam stebuklu. Dujos?
Dujos.
Jis sėdėjo ant suoliuko prie durų ir net nemėgino įsiklausyti į besi­
ginčijančių Tarybos narių balsus. Pro šalį ėjo žmonės, važiavo drezinos
ir motovėžiai, minutė po minutės slinko laikas, o jis sėdėjo ir mąstė.

269
Ar jo misija apskritai egzistavo ar jis pats ją išsigalvojo? Ką jam dabar
daryti? Kur dabar eiti?
Kažkas palietė jo petį. Tai buvo pareigūnas, kuris konspektavo jo
pasakojimą.
- Tarybos nariai praneša, kad Polisas neturi jokios galimybės padėti
jūsų stočiai. Jie dėkoja jums už išsamų pranešimą apie situaciją metro­
politene. Jūs laisvas.
Štai ir viskas. Polisas niekuo negali padėti. Viskas veltui. Jis padarė
viską, ką galėjo, bet tai nieko nepakeitė. Jam beliko tik grįžti į VDNH
ir stoti petys petin su tais, kas dar laikė frontą. Artiomas pakilo nuo
suoliuko ir nukulniavo pats nežinodamas kur.
Kai jis beveik pasiekė perėjimą į Borovicko stotį, jam už nugaros pa­
sigirdo tylus kosulys. Artiomas atsigręžė ir išvydo brahmaną, dalyvavusį
Tarybos susirinkime, tą patį, kuris sėdėjo seniui iš dešinės.
- Palaukite, jaunuoli... Man regis, mes turime su jumis kai ką aptarti...
Neoficialia tvarka, - mandagiai šypsodamasis, kreipėsi į jį brahmanas. -
Jeigu Taryba nieko negali dėl jūsų padaryti, tai, galbūt, jūsų nuolankus
tarnas bus jums naudingesnis.
Jis sugriebė Artiomą už alkūnės ir nusivedė į vieną iš plytinių būstų
tarp arkų. Lango čia nebuvo, elektrinė lemputė nedegė, ir tik ant stalo
stovėjusi žvakė apšvietė kelių susirinkusių kambaryje žmonių veidus.
Tinkamai apžiūrėti jų Artiomas nespėjo, nes atvedęs jį brahmanas pas­
kubomis užpūtė žvakę, ir kambarys paskendo tamsoje.
- Ar tiesa tai, ką pasakojai apie Polianką Tarybos posėdyje? - paklausė
kimus balsas.
- Taip, - tvirtai atsakė Artiomas.
- Ar žinai, kaip Polianką vadina mūsų brahmanai? Likimo stotimi.
Tegul kšatrijai galvoja, kad tos dujos aptemdo protą, mes nieko prieš.
Mes neketiname gydyti savo priešo nuo aklumo. Mes tikime, kad šioje
stotyje žmonės susitinka su Apvaizdos pasiuntiniais. Dauguma jų neturi
ką pasakyti Apvaizdai, ir jie tiesiog praeina pro tuščią, apleistą stotį.
Bet tie, kas kažką yra sutikęs Poliankoje, turi labai rimtai tai priimti,
ir įsiminti visam gyvenimui tai, kas jiems ten buvo pasakyta. Ar tu
įsiminei?
- Nelabai, - sumelavo Artiomas, nepasitikėdamas šiais žmonėmis,
kurie jam priminė kažkokios sektos narius.

270
 - Mūsų senoliai įsitikinę, kad tu pas mus patekai neatsitiktinai. Tu
esi nepaprastas žmogus, ir tavo ypatingi sugebėjimai, kurie ne kartą jau
yra tave išgelbėję, gali padėti ir mums. O už tai mes ištiesim pagalbos
ranką tau ir tavo stočiai. Mes - žinių saugotojai, ir tarp tų žinių yra tokių,
kurios gali išgelbėti VDNH.
- Prie ko čia VDNH?! - pratrūko Artiomas. - Visi jūs kalbate tik apie
VDNHl Negi jūs nesuprantate, kad aš čia atėjau ne tik dėl savo stoties,
ne tik dėl savo bėdos! Jums visiems, visiems gresia pavojus! Iš pradžių
kris VDNH, po jos visa linija, o paskui ateis galas visam metro....
Jam niekas neatsakė. Stojo tyla, tik buvo girdėti ramus dalyvavusiųjų
kvėpavimas. Artiomas dar šiek tiek luktelėjo ir paklausė, neištvėręs tylos:
- Ką aš turiu padaryti?
- Pakilti į paviršių, į Didžiąją saugyklą. Rasti kai ką, kas teisėtai mums
priklauso, ir grąžinti čia. Jeigu tau pavyks rasti tai, ko mes ieškome, mes
suteiksime tau žinių, kurios padės panaikinti grėsmę. Ir tegul sudega
Didžioji biblioteka, jeigu aš sakau netiesą.

271
 13 SKYRIUS

Artiomas išėjo į stotį, apdujęs žvalgydamasis į šalis. Jis ką tik sudarė

vieną keisčiausių sandorių savo gyvenime. Jo samdytojai atsisakė net
paaiškinti, ką būtent jam reikės surasti knygų saugykloje, pažadėję, kad
išsamiau viską papasakos tada, kai jis jau bus pakilęs į paviršių. Ir, nors
sekundei šmėstelėjo mintis, kad kalba eis apie knygą, apie kurią jam
vakar pasakojo Danila, paklausti brahmanų jis neišdrįso. Be to, abu jie
buvo gerokai įkaušę, kai svetingas šeimininkas patikėjo jam šią paslaptį,
todėl Artiomas turėjo pagrindo suabejoti legendos tikrumu.
Jam pažadėjo, kad į paviršių jis kils ne vienas. Brahmanai ketino
išsiųsti visą būrį. Kartu su Artiomu turėjo pakilti mažiausiai du stal-
keriai ir vienas žmogus iš kastos, kuriam jis nedelsiant turės perduoti
tai, ką rado, jeigu ekspedicija bus sėkminga. O jis savo ruožtu turės
parodyti Artiomui kažką, kas padės jam panaikinti grėsmę, pakibusią
virš VDNH.
Dabar, kai jis išėjo iš visiškos kambario tamsos į platformą, sandorio
sąlygos Artiomui pasirodė absurdiškos. Kaip senoje pasakoje, jam rei­
kėjo eiti ten, nežinia kur, ir atnešti tai, nežinia ką, ir už tai jam pažadėjo
stebuklingą išsigelbėjimą, net nepatikslinę, koks gi jis bus. Bet kas jam
beliko? Grįžti tuščiomis? Juk ne to iš jo tikėjosi Medžioklis?
Kai Artiomas paklausė savo paslaptingųjų pašnekovų, kokiu būdu
jis turėtų rasti gigantiškose bibliotekos saugyklose tai, ko jie ieško, jam
atsakė, kad jis viską supras, kai bus vietoje. Jis „išgirs". Daugiau jis nebe-
klausinėjo, baimindamasis, kad brahmanai praras tikėjimą jo nepapras­
tais sugebėjimais, kuriais jis ir pats nelabai tikėjo. Galiausiai jį įspėjo, kad
kariškiai neturi nieko žinoti, nes kitaip susitarimas neteks galios.
Artiomas atsisėdo ant suoliuko salės viduryje ir susimąstė. Tai buvo
unikali galimybė pakilti į paviršių, atlikti tai, ką jam teko padaryti tik
kartą gyvenime, ir padaryti tai, nesibaiminant bausmės ir pasekmių.
Pakilti į paviršių - ir ne vienam, o su tikrais stalkeriais, vykdant slaptą

272
brahmanų kastos užduotį... Jis taip ir nepaklausė, kodėl jie taip nemėgsta
žodžio „bibliotekininkas".
Šalia jo ant suoliuko prisėdo Melnikas. Dabar jis atrodė pavargęs ir
įsitempęs.
- Kodėl tu pasiryžai tam? - be jokios išraiškos paklausė jis, žvelgda­
mas priešais save.
- Iš kur jūs žinote? - nustebo Artiomas: nuo jo pokalbio su brahma­
nais tepraėjo vos keletą minučių.
- Teks eiti su tavimi, - nesiteikęs atsakyti, liūdnu balsu tęsė Melni­
kas, - aš už tave dabar atsakingas prieš Chanterį, kad ir kas jam būtų
nutikę. O atsisakyti susitarimo su brahmanais negalima. Niekam dar
nėra pavykę. O svarbiausia, nebandyk prasitarti kariškiams. - Jis paki­
lo, palingavo galva ir pridūrė: - Nežinai į ką įsivėlei... Einu aš miegoti.
Šiandien vakare kilsim.
- O argi jūs ne iš kariškių? - paklausė jo Artiomas. - Girdėjau, kad
jie jūs pulkininku vadina.
- Pulkininkas tai pulkininkas, bet ne jų, - nenorom atsakė Melnikas
ir išėjo.
Likusią dienos dalį Artiomas paskyrė Poliso tyrinėjimui: be tikslo
slankiojo po beribę perėjimų ir laiptų erdvę, apžiūrinėjo didingas ko­
lonadas, stebėjosi kiek žmonių gali sutalpinti šis požeminis miestas,
nusipirko ant pakavimo popieriaus atspausdintą laikraščio puslapį „Me­
tro žinios", klausėsi gatvės muzikantų, pavartė knygas ant prekylenčių,
žaidė su parduodamais šuneliais, klausėsi naujausių paskalų - ir visą tą
laiką negalėjo atsikratyti jausmo, kad kažkas jį seka ir stebi. Keliskart
jis net buvo staigiai atsisukęs, tikėdamasis sutikti kieno nors įdėmų
žvilgsnį, bet bergždžiai - aplink knibždėjo užsiėmusi minia, ir niekam
jis nebuvo įdomus.
Apsistojęs viename iš viešbučių, jis išmiegojo kelias valandas, prieš
pasirodant dešimtą valandą vakaro, kaip buvo sutarta, prie užkardos
prie išėjimo į miestą. Melnikas vėlavo, bet sargyba buvo informuota, ir
Artiomui pasiūlė palaukti stalkerio prie arbatos puodelio.
Atsitraukęs minutėlei, kad įpiltų į emaliuotą puoduką karšto vandens,
pagyvenęs sargybinis tęsė savo pasakojimą:
- Tai štai... Aš anuomet buvau atsakingas už radijo eterį. Visi tikė­
josi pagauti signalą iš vyriausybinių bunkerių už Uralo. Tik be reikalo
stengėsi, jie pirmiausia smogė per strateginius objektus. Čia tau ir

273
Ramenkoms galas, ir visoms užmiesčio sodyboms, su jų trisdešimties
metrų gylio rūsiais, irgi galas... Ramenkų, jie, galbūt, būtų pagailėję...
Jie stengėsi kuo mažiau taikių gyventojų... Niekas juk tada nežinojo,
kad tai karas iki galo, kai jau viskas vis vien. Tai štai, Ramenkų jie,
galbūt, būtų pasigailėję, bet ten šalia pagrindinė vadavietė, tai ten jie
ir smogė... O civilinės aukos - tai, kaip sakoma, lydintis nuostolis. Bet,
kol dar niekas tuo netikėjo, vadovybė mane pasodino sekti eterio, ten
prie Arbato stoties, bunkeryje. Ir pradžioje daug visokių keistenybių
pagaudavau... Sibiras tylėjo, užtat kiti atsiliepdavo. Povandeniniai laivai
atsiliepdavo, strateginiai, atominiai. Klausdavo, smogti ar nesmogti...
Žmonės netikėjo, kad Maskvos nebėra. Pirmojo rango kapitonai, kaip
vaikai, eteryje raudojo. Keista kažkaip, žinai, kai užkietėję jūrų karinin­
kai verkia, prašo paieškoti ar nėra tarp išsigelbėjusių jų žmonų, dukrų...
Kur čia jas rasi... O paskui įvairiai: kas sakė, viskas dabar, ne mūsiškiams,
tai ir ne jūsiškiams, ir velniai juos griebtų, išeidavo prie jų krantų ir
visą kovinį komplektą paleisdavo per miestus. O kiti, atvirkščiai - jeigu
vis vien viskas nugarmės pragaran, nebėra prasmės kariauti. Kam dar
žudyti? Tik tai jau nieko nebekeitė. Ir tų, kurie už šeimas nusprendė
atkeršyti, užteko. O laivai dar ilgai atsakinėjo. Jie pusę metų po vandeniu
budėdami galėdavo išbūti. Kažką, žinoma išaiškino, bet visų nesugebėjo
rasti. Prisiklausiau įvairiausių istorijų, iki šiol kai prisimenu, net oda
pašiurpsta. Bet aš ne apie tai norėjau papasakoti. Kartą pagavau tanko,
kuris per stebuklą išsilaikė po smūgio, ekipažo signalą... Naujos kartos
apsauganti nuo radiacijos šarvuota technika. Buvo jų trys tame tanke,
ir skriejo jie visu greičiu nuo Maskvos į rytus. Važiavo pro degančius
kaimus, kažkokių bobų kartu prigriebė - ir toliau, užsipila degalų ir
pirmyn. Nusigavo iki kažkokios glūdumos, kur jau net nebebuvo ką
bombarduoti, ir čia baigėsi jų kuras. Radiacinis fonas ten, žinoma, irgi
buvo nemažas, bet vis ne toks kaip mieste. Įsirengė jie ten stovyklą, pusę
tanko korpuso įkasė į žemę - tai kažką panašaus į sutvirtinimą padarė.
Palapines šalia pasistatė, po kiek laiko žemines išsikasė, rankinį gene­
ratorių elektrai pasistatė ir gana ilgai gyveno aplink tą tanką. Aš su jais
porą metų kas vakarą kalbėdavausi, apie visus jų šeimyninius reikalus
žinojau. Iš pradžių pas juos viskas ramu buvo, įsitaisė ūkį, vaikai gimė...
beveik normalūs. Šaudmenų užteko. Jie ten visko buvo matę, tokie
padarai iš miško išeidavo, kad jis net apibūdinti jų nesugebėdavo, tas
leitenantas, su kuriuo kalbėdavomės. O paskui dingo jie. Aš visą pusmetį

274
dar bandžiau juos pagauti, bet kažkas ten nutiko. Galbūt, generatorius
ar siųstuvas sugedo, o gal, šaudmenys pasibaigė...
- Tu apie Ramenkas kalbėjai, - prisiminė jo porininkas, - kad jas
subombardavo, ir aš pagalvojau: kiek aš čia jau tarnauju, niekas man
negali pasakyti, kaip taip atsitiko, kad Kremlius išliko nepaliestas? Kodėl
jo nesunaikino? Ten tai turėtų būti tikri bunkeriai...
- Kas tau pasakė, kad jo nepalietė? Dar ir kaip palietė! - užtikrino jį
sargybinis. - Tiesiog nenorėjo nugriauti, nes tai architektūrinis pamin­
klas, o drauge ir naujus ginklus ant jo išbandė. Štai ir gavom mes... Jau
geriau jie būtų iškart jį nušlavę nuo žemės paviršiaus, - jis nusispjovė
ir nutilo.
Artiomas sėdėjo tyliai, stengdamasis netrukdyti veterano prisimi­
nimų. Retai jam pavykdavo išgirsti tiek detalių apie tai, kaip viskas
vyko. Bet pagyvenęs sargybinis nutilo, susimąstęs apie kažką savo, ir,
galiausiai, Artiomas, išlaukęs, pasiryžo užduoti klausimą, kuris jam
nedavė ramybės:
- Bet juk kituose miestuose irgi yra metro? Na, bent jau buvo, kiek
man teko girdėti. Nejaugi daugiau niekur nebeliko žmonių? Kai dirbote
ryšininku, jokių signalų negaudavote?
- Ne, nieko nebuvo. Bet tu teisus, Piteryje, pavyzdžiui, turėjo išsi­
gelbėti žmonės, jų metropolitene stotys gana gilios buvo, giliau net, nei
čia pas mus. Ir įrengtos buvo taip pat. Pamenu, važiuodavau ten, kai
jaunas buvau. Ten pas juos vienoje linijoje nebuvo išėjimų ant bėgių, o
stovėjo tokie didžiuliai geležiniai vartai. Traukinys sustodavo, ir sąvaros
kartu su traukinio durimis atsidarydavo. Pamenu, tai mane tada labai
nustebino. Kiek beklausinėjau, niekas tiksliai man negalėjo pasakyti,
kodėl taip įrengta. Vieni sakė, kad tai apsaugo nuo potvynio, kiti - kad
statant sutaupė apdailai. O paskui susipažinau su vienu metro statytoju,
ir jis man papasakojo, kad kol jie tą liniją statė, pusę jų statybos brigados
kažkas suėdė, ir kitose brigadose tas pats dėjosi. Tik apgraužtus kaulus
ir įrankius rasdavo. Gyventojams, aišku, nieko nepranešė, bet tas ketines
duris per visą metro pastatė, dėl viso pikto. O juk tai prieš kiek laiko
buvo... O kas ten dėl radiacijos prasidėjo, sunku ir įsivaizduoti.
Pokalbis nutrūko: prie užkardos priėjo Melnikas ir dar vienas žmo­
gus, neaukštas ir tvirtai sudėtas, masyviu žandikauliu, apžėlusiu trumpa
barzdele, ir giliomis akimis. Abu jau buvo persirengę apsauginiais kos­
tiumais ir su didelėmis kuprinėmis už pečių. Melnikas tyliai nužvelgė

275
Artiomą, padėjo jam prie kojų didelį juodą krepšį ir gestu nurodė į
karinę palapinę.
Artiomas įšoko vidun, atsegė krepšio užtrauktuką ir išėmė iš jo juodą
kombinezoną, panašų į tuos, kuriuos vilkėjo Melnikas ir jo porininkas;
dujokaukė su plačiu stiklu ir dviem filtrais iš šonų; aukšti surišami batai
ir, svarbiausia - naujas Kalašnikovo automatas su lazeriniu taikikliu ir
sudedama metaline buože. Tai buvo ypatingas ginklas, panašius Artio­
mas buvo matęs tik pas elitinius Hanzos padalinių karius, patruliuojan­
čius liniją motovėžiais. Krepšio dugne gulėjo ilgas žibintuvėlis ir apvalus
šalmas, iš vidaus aptrauktas medžiaga.
Jis dar nespėjo persirengti, kaip į palapinę įėjo brahmanas Danila. Jis
laikė rankose tokį pat didelį juodą krepšį su užtrauktuku. Abu nustebę
sužiuro vienas į kitą. Pirmasis, supratęs kas prie ko, buvo Artiomas.
- Į viršų keliausi? Mūsų lydėti? Ieškoti to, nežinai ko? - kandžiai
paklausė jis.
- Aš tai žinau, - atrėžė Danila, - bet kaip tu ketini to ieškoti, tai
neturiu supratimo.
- Aš irgi, - prisipažino Artiomas. - Man pasakė, kad vėliau paaiš­
kins... Tai laukiu.
- O man pasakė, kad viršun aiškiaregį siunčia, kuris turi pajausti,
kur reikia eiti.
- Ar aš tas aiškiaregis? - prunkštelėjo Artiomas.
- Seniūnai mano, kad tu turi dovaną ir kad tavo likimas ypatingas.
Kažkur Testamente yra pranašystė, kad atsiras likimo vedamas jau­
nuolis, kuris atras Didžiosios bibliotekos paslaptis. Ras tai, ko mūsų
kastai nepavyksta atrasti pastarąjį dešimtmetį. Seniūnai įsitikinę, kad
tas žmogus esi tu.
- Tai ta knyga, apie kurią tu man pasakojai? - tiesiai paklausė Ar­
tiomas.
Danila ilgai tylėjo, bet, galiausiai, linktelėjo.
- Tu turi ją pajausti. Ji paslėpta ne nuo visų. Jeigu tu iš tiesų esi tas
likimo vedamas jaunuolis, tau net nereikės knistis po knygų saugyklas.
Knyga pati tave susiras, - jis metė į Artiomą tiriamą žvilgsnį ir neryž­
tingai pridūrė: - Ko tu paprašei iš jų mainais?
Slėpti nebuvo prasmės. Artiomas tik buvo nemaloniai nustebintas,
kad Danila, kuris turėjo jam suteikti informacijos, galinčios išgelbėti
VDNH nuo juočkių, nieko nežinojo apie šią grėsmę ir apie jo susitarimo

276
su Tarybos nariais sąlygas. Jis glaustai išaiškino Danilai sandorio esmę
ir kokią katastrofą jis mėgina sustabdyti. Danila įdėmiai išklausė jo iki
galo, ir, kai Artiomas išėjo iš palapinės, vis dar stovėjo it įbestas ir apie
kažką mąstė.
Melnikas ir barzdotas stalkeris jau laukė jų galutinai pasiruošę, lai­
kydami dujokaukes ir šalmus rankose. Rankinį kulkosvaidį dabar laikė
porininkas, o pats Melnikas glaudė automatą, tokį pat, kuris atiteko
Artiomui. Ant stalkerio kaklo kabėjo naktinio matymo prietaisas.
Kai iš palapinės išėjo Danila, jie su Artiomu išdidžiai nužvelgė vienas
kitą, o paskui Danila pamerkė akį ir abu susijuokė. Dabar jie atrodė kaip
tikrų tikriausi stalkeriai.
- Pasisekė... Stalkeriai naujokus, prieš siunčiant į rimtą užduotį, porą
metų varinėja malkų į viršų, o mes su tavimi iškart tokią privilegiją
gavom! - sušnabždėjo Danila Artiomui.
Melnikas nepritariamai nužvelgė juos, bet nieko nepasakė, tik davė
ženklą sekti paskui jį. Jie priėjo perėjimo arką ir, pakilę laiptais, sustojo prie
betono blokų sienos su nedidelėmis šarvuotomis durimis, kurias saugojo
sustiprinta sargyba. Stalkeris pasisveikino su apsauga ir liepė atidaryti
duris. Vienas iš kareivių atsistojo ir, priėjęs prie išėjimo, patraukė standžią
skląstį. Stora plieninė sąvara lėtai pajudėjo į šoną. Melnikas praleido visus
tris į priekį, atidavė pagarbą sargybiniams ir išėjo paskutinis.
Už durų buvo trumpa, maždaug trijų metrų ilgio, buferinė zona
tarp sienos ir vartų. Ten budėjo dar du ginkluoti karininkai. Prieš
įsakant pakelti geležinę uždangą, Melnikas nutarė surengti naujokams
instruktažą.
- Reiškia taip. Pakeliui neplepėti. Į viršų kada nors buvote pakilę?
Nesvarbu... Duok žemėlapį, - kreipėsi jis į vieną iš karininkų. - Iki
vestibiulio eiti su manimi koja kojon, nenuklysti. Į šalis nesižvalgyti.
Nekalbėti. Išeinant iš vestibiulio nesugalvokite eiti per turniketus, lik­
site be kojų. Eikite paskui mane, jokios saviveiklos. Paskui aš išeisiu
į paviršių, o Dešimtas, - jis parodė į barzdotą stalkerį, - liks saugoti
stoties vestibiulio. Jeigu viskas ramu, išeinam - ir iškart į kairę. Dabar
dar nelabai tamsu, lauke žibintuvėliais nesinaudokite, kad neatkreip­
tumėte bereikalingo dėmesio. Apie Kremlių jums viską paaiškino? Jis
bus dešiniau, bet vienas bokštas iškart matosi virš namų, vos tik išėjus
iš metro. Jokiais būdais nežiūrėkite į Kremlių. Kas žiūrės, gaus antausį
asmeniškai nuo manęs.

277
 Pasirodo viskas tiesa apie Kremlių ir apie stalkerių taisyklę nežiūrėti
į jį, kas benutiktų, nustebęs pamanė Artiomas. Staiga kažkas jo viduje
sukilo, kažkokios minčių, vaizdų nuotrupos... Krustelėjo ir nutilo.
- Kylam į biblioteką. Prieinam duris ir laiptus. Aš įeinu pirmas. Jeigu
laiptai laisvi, Dešimtas juos stebi, o mes kylam į viršų, paskui priden-
giam Dešimtą, ir kyla jis. Ant laiptų nesikalbėkite. Jeigu matote pavojų,
duokite ženklą žibintuvėliu. Šaudykite tik kraštutiniu atveju. Šūviai gali
atkreipti jų dėmesį.
- Kieno? - neištvėrė Artiomas.
- Kaip kieno? - perklausė Melnikas. - Ką tu apskritai tikiesi sutikti
bibliotekoje? Žinoma, kad bibliotekininkų.
Danila nurijo seilę ir išbalo. Artiomas pažvelgė į jį* paskui į Melniką
ir nusprendė, kad dabar ne laikas apsimetinėti, tarytum jis žinotų viską
pasaulyje.
- O kas jie tokie?
Melnikas nustebęs pakėlė antakius. Jo barzdotas porininkas užsidengė
akis ranka. Danila įbedė akis į grindis. Stalkeris ilgai negalėjo atitraukti
nuo Artiomo klausiamo žvilgsnio ir, kai, pagaliau suprato, kad jis ne­
juokauja, šaltai atsakė:
- Pats pamatysi. Svarbiausia, atmink: tu gali jiems sutrukdyti užpulti,
jeigu žiūrėsi jiems į akis. Tiesiai į akis, supratai? Ir neleisk jiems atsidurti
tau už nugaros... Viskas, judam! - jis užsidėjo dujokaukę ir šalmą ir
iškėlė didįjį pirštą sargybai.
Karininkas žengė didelį žingsnį jungiklio link ir atidarė vartus. Plie­
ninė uždanga lėtai pakilo į viršų. Spektaklis prasidėjo.
Melnikas mostelėjo ranka, duodamas ženklą, kad galima išeiti. Ar­
tiomas stumtelėjo duris, pakėlė automatą, ir išėjo į lauką. Ir, nors stal­
keris reikalavo eiti paskui jį koją kojon, nesiblaškant, to padaryti buvo
neįmanoma...
...Dabar dangus buvo visai kitoks, nei tada, kai Artiomas matė jį pas­
tarąjį kartą dar būdamas vaikas. Vietoj beribės skaidriai žydros erdvės
virš galvos žemai kabėjo sunkūs pilki debesys, ir šios vatinės lubos po
truputį ėmė tvinkti pirmaisiais rudeninio lietaus lašais. Pūtė šaltas vėjas,
Artiomas jautė jį net per apsauginį kombinezoną.
Čia buvo stulbinamai, neįtikėtinai daug vietos - ir iš dešinės, ir iš
kairės, ir priekyje. Ši neaprėpiama platybė užbūrė, bet tuo pačiu dvelkė
nepaaiškinamu nerimą keliančiu ilgesiu. Sekundę Artiomas panoro

278
grįžti atgal į Borovicko vestibiulį, po žeme, pajausti artimų sienų apsau­
gą, panirti į uždaros, ribotos erdvės saugumą ir jaukumą. Susidoroti su
šiuo slegiančiu jausmu jis sugebėjo tik prisivertęs nukreipti savo dėmesį
į artimiausių namų tyrinėjimą.
Saulė jau nusileido, ir miestą pamažu apgaubė purvinos sutemos.
Apgriauti ir per dešimtmečius išėsti rūgščiųjų liūčių gyvenamųjų namų
griaučiai žvelgė į juos tuščiomis išdaužtų langų akiduobėmis.
Miestas... Tai buvo niūrus ir kartu nuostabus reginys, ir Artiomas,
negirdėdamas šūktelėjimų, stovėjo it įbestas, lyg apžavėtas žvalgydama­
sis į šalis. Jis pagaliau galėjo palyginti tikrovę su savo sapnais ir beveik
tokiais pat miglotais vaikystės prisiminimais.
Šalia jo sustingo ir Danila, kuris irgi, tikriausiai, niekada nebuvo
pakilęs į paviršių. Paskutinis iš stoties vestibiulio išėjo Dešimtas. Mė­
gindamas atkreipti dėmesį, jis pliaukštelėjo Artiomui per petį ir parodė
jam dešinėn, ten, kur tolumoje ryškėjo soboro kupolo kontūrai.
- Pažiūrėk į kryžių, - praūžė per dujokaukės filtrus stalkeris.
Iš pradžių Artiomas nieko ypatingo nepastebėjo ir net nepamatė kry­
žiaus. Ir tik tada, kai su stingdančiu kraują riksmu nuo liepto atsiplėšė
gigantiškas sparnuotas šešėlis, jis suprato, ką Dešimtas turėjo omeny.
Suplevenusi sparnais pabaisa pakilo aukštyn ir ėmė sklandyti plačiais
ratais, ieškodama grobio.
- Ten jų lizdas, - mostelėjęs ranka, paaiškino Dešimtas, - tiesiai ant
Kristaus Išganytojo šventyklos.
Šliedamiesi prie sienos, jie pajudėjo bibliotekos įėjimo link. Melnikas
vedė grupę, laikydamasis keletą žingsnių priekyje, o Dešimtas pusiau
atsisukęs saugojo užnugarį. Kai abu stalkeriai nematė, dar iki to, kol
jie susilygino su senio krėsle statula, Artiomas, nukreipė žvilgsnį į
Kremlių.
Artiomas nesiruošė to daryti, bet, kai jis pamatė paminklą, jį tarsi
nukratė, ir galvoje pragiedrėjo. Į paviršių staiga išplaukė didelis vaka­
rykščio sapno fragmentas. Bet dabar jam nebeatrodė, kad tai buvo tik
sapnas. Susapnuota panorama ir bibliotekos kolonada buvo visiškai
tokios pačios, kaip ir tos, kurias jis dabar matė sapne. Ar tai reiškė, kad
ir Kremlius buvo lygiai toks pat, kokį jis matė savo vaizdiniuose?
Į Artiomą niekas nežiūrėjo, net Danilos nebuvo šalia, jis užtruko
kažkur gale su Dešimtu. Dabar arba niekada, pasakė sau Artiomas.
Jo gerklė išdžiuvo, smilkiniuose ėmė tvinksėti kraujas.

279
 Žvaigždė ant bokšto iš tikrųjų spindėjo.
- Ei, Artiomai! Artiomai! - kažkas purtė jį už peties.
Sustingusiai sąmonei sunkiai sekėsi atsigauti. Į akis trenkė ryški žibin­
tuvėlio šviesa. Artiomas sumirksėjo ir prisidengė akis delnu. Jis sėdėjo
ant žemės, atsirėmęs nugara į granitinį paminklo postamentą, o virš jo
stovėjo palinkę Danila ir Melnikas. Abu susirūpinę žvelgė jam į akis.
- Vyzdžiai susiarėję, - konstatavo Melnikas. - Kaip gi tu jį pražiop­
sojai? - nepatenkintas paklausė jis Dešimto, stovinčio tolėliau ir nenu­
leidžiančio akių nuo gatvės.
- Ten kažkas sušnarėjo, negalėjau nugaros atsukti, - teisinosi stalke­
ris. - Nemaniau, kad jis toks greitas... Prie maniežo beveik per minutę
atsidūrė... Taip ir būtų išėjęs. Gerai, kad mūsų brahmanas jo pasigedo, -
jis plekštelėjo Danilai per nugarą.
- Ji švyti, - silpnu balsu tarė Artiomas Melnikui. - Ji švyti, - pažvelgė
jis į Danilą.
- Tau buvo liepta nežiūrėti ten, žioply? - piktai riktelėjo Melnikas,
įsitikinęs, kad pavojaus nebėra. - Ar klausysi vyresnių? - ir skėlė jam
per sprandą.
Šalmas kiek sušvelnino pedagoginį efektą, ir Artiomas tebesėdėjo ant
žemės, vartydamas akimis. Nusikeikęs, stalkeris sugriebė jį už pečių,
smarkiai papurtė ir pastatė ant kojų.
Artiomas po truputį ėmė atsigauti. Jam pasidarė gėda, kad jis nesuge­
bėjo atsispirti pagundai, todėl stovėjo, žvelgdamas į savo batus, nesiryž­
damas pakelti akių į Melniką. Laimei, Melnikas neturėjo laiko skaityti
pamokslų: jo dėmesį nukreipė stovintis ant sankryžos Dešimtas. Padavęs
ženklą, jis pasikvietė porininką ir, pridėjęs pirštą prie dujokaukės filtro,
liepė tylėti. Artiomas dėl viso pikto nusprendė dabar visur sekti paskui
Melniką ir jokiais būdais nebežiūrėti į paslaptingų bokštų pusę.
Priėjęs prie Dešimto, Melnikas irgi sustingo vietoje. Jo barzdotas po­
rininkas pirštu rodė į tolį, į priešingą nuo Kremliaus pusę, kur nuo laiko
byrančių daugiaaukščių pastatų išpuvusiomis iltimis šiepėsi Kalinino
prospektas. Atsargiai prisiartinęs prie jų, Artiomas pažvelgė iš už plačių
stalkerio pečių ir iškart suprato, į ką jie žiūri.
Prospekto vidury, maždaug už šešių šimtų metrų nuo jų, tirštėjančioje
sutemoje jis įžiūrėjo tris nejudančius žmonių siluetus. Žmonių?.. Per
tokį atstumą Artiomas nebuvo tikras, kad ten tikrai žmonės, bet jie buvo
vidutinio ūgio ir stovėjo ant dviejų kojų. Tai teikė vilčių.

280
 - Kas ten? - dusliai sušnabždėjo Artiomas, mėgindamas per rasojantį
dujokaukės stiklą savarankiškai įžiūrėti tolimose figūrose žmones arba
kažkuriuos iš tų padarų, apie kuriuos jam teko girdėti.
Melnikas tylėdamas papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad žino ne ką
daugiau už Artiomą. Jis nukreipė į sustingusias būtybes savo žibintuvėlio
spindulį, ir tris kartus apsukęs juo ratą, užgesino. Tolumoje sužibo ryški
šviesos dėmė, tris kartus apsuko ratą ir užgeso.
Įtampa kaipmat atslūgo, ir įelektrinta atmosfera praskaidrėjo. Artio­
mas tai pajuto anksčiau, nei Melnikas atšaukė pavojų.
- Stalkeriai, - paaiškino vedlys. - Įsidėmėk ateičiai: trys apsukti ratai
žibintuvėliu - mūsų atpažinimo ženklas. Jeigu tau atsakys tuo pačiu, gali
drąsiai eiti pirmyn, saviškio nenuskriaus. Jeigu nešviečia ar šviečia ne
taip, nešk kudašių. Nedelsiant.
- Bet jeigu jie turi žibintą, vadinasi, tai žmonės, o ne kažkokios pa­
viršiaus pabaisos, - paprieštaravo Artiomas.
- Neaišku, kas blogiau, - atkirto Melnikas ir, nieko nebeaiškindamas,
pakilo laiptais prie įėjimo į biblioteką.
Sunkios ąžuolinės durys, beveik dviejų žmonių ūgio aukščio, lėtai,
tarsi nenorom, ėmė vertis. Isteriškai sucypė surūdijusios kilpos, ant ku­
rių jos buvo pakabintos. Melnikas įslydo vidun, viena ranka prispaudęs
prie akių naktinio matymo prietaisą, o kita laikydamas automatą. Po
sekundės jis davė ženklą eiti kitiems.
Priekyje matėsi ilgas koridorius su iškreiptais geležinių kabyklų griau­
čiais: kadaise čia buvo rūbinė. Toliau, prasiskverbiančioje iš gatvės sil­
pnoje gęstančios dienos šviesoje, ryškėjo baltos marmurinės kylančių
aukštyn plačių laiptų pakopos. Iki lubų buvo apie penkiolika metrų,
ir, maždaug per vidurį, buvo galima įžiūrėti antro aukšto kaltinę ga­
lerijų aptvarą. Hole vyravo trapi tyla, gaudžiai atsiliepianti į kiekvieną
žingsnį.
Vestibiulio sienos apaugo vos judančiomis, tarytum kvėpuojančiomis,
samanomis, o nuo lubų leidosi beveik siekiantys žemę keisti rankos
storumo vijokliniai augalai. Jų stiebai buvo nusėti stambiais bjauriais
žiedais, skleidžiančiais troškų, svaiginantį aromatą. Jie irgi vos pastebimai
lingavo, ir Artiomas niekaip negalėjo suprasti, ar tai per išdaužtus antrojo
aukšto langus įsibrovęs vėjas juos judina, ar jie juda patys savo valia.
- Kas tai? - palietęs lianą ranka, paklausė Artiomas Dešimto.
- Apželdinimas... - burbtelėjo tas. - Kambarinės gėlės po radiacijos,
štai kas. Vijokliai. Priveisė, botanikai...

281
 Sekdami paskui Melniką, jie priėjo laiptus ir po Dešimto priedanga
ėmė lipti aukštyn, glausdamiesi prie kairės sienos. Priekyje einantis
stalkeris nenuleido akių nuo įėjimo į kitas patalpas, likusieji savo ži­
bintuvėlių spinduliais tyrinėjo marmurines sienas ir apaugusias surū­
dijusiomis samanomis lubas.
Platūs marmuriniai laiptai, ant kurių jie stovėjo, vedė į antrą vesti­
biulio aukštą. Perdangų virš jų nebuvo, ir dėl to abu vestibiulio aukštai
susijungė į vieną didžiulę erdvę. Antrasis vestibiulio lygis buvo n raidės
formos - centre buvo anga, iš kurios kilo laiptai, o iš šonų išsidėstė
aikštelės su medinėmis spintelėmis. Daugumą jų buvo sudegintos arba
supuvusios, bet kai kurios atrodė taip, tarytum žmonės naudojosi jomis
dar vakar. Kiekviename skyriuje buvo įrengti šimtai mažų ištraukiamų
stalčiukų.
- Kartoteka, - pagarbiai dairydamasis, tyliai paaiškino Danila. - Ant
šių stalčiukų galima burti. Įšventintieji moka. Po ritualo reikia pasirinkti
vieną iš spintelių, paskui aklai išsitraukti stalčių ir paimti bet kokia
kortelę. Jeigu ritualas buvo atliktas teisingai, tai ištrauktos knygos pava­
dinimas nusakys tavo ateitį, įspės apie pavojų ar išpranašaus sėkmę.
Sekundę Artiomas panoro prieiti prie artimiausios spintelės ir suži­
noti, kuriam šios likimų kartotekos skyriui jis priklauso. Bet jo dėmesį
atitraukė gigantiškas kelių metrų voratinklis prie išdaužto lango, toli­
mame kampe. Plonuose, bet nepaprastai tvirtuose audiniuose įstrigo
įspūdingo dydžio paukštis, kuris vis dar buvo gyvas ir vos trūkčiojo. To,
kas supynė šį siaubingą tinklą, Artiomo laimei, niekur nebuvo matyti.
Be jų erdviame vestibiulyje daugiau nebuvo nė vienos gyvos dvasios.
Melnikas liepė visiems sustoti.
- Dabar įsiklausyk, - kreipėsi jis į Artiomą. - Klausyk ne to, kas
išorėje... Pamėgink išgirsti tai, kas skamba tavo viduje, galvoje. Knyga
turi pašaukti tave. Brahmanų seniūnai mano, kad ji, greičiausiai, yra
viename iš Didžiosios knygų saugyklos aukštų. Bet foliantas gali būti bet
kur: vienoje iš skaityklų, apleistame bibliotekininkų vežimėlyje, korido­
riuje, prižiūrėtojos stalčiuje... Todėl iki tol, kol mes bandysime patekti į
saugyklą, pasistenk išgirsti jos balsą čia. Užsimerk. Atsipalaiduok.
Artiomas užsimerkė ir ėmė įtemptai klausytis. Visiškoje tamsoje
tyla suskilo į dešimtis smulkių triukšmų: medinių lentynų girgždesys,
siaučiantys koridoriuose skersvėjai, neaiškūs šnaresiai, stūgavimai lauke,
iš skaityklų sklindantys garsai, panašūs į senatvinį kosulį... Bet nieko

282
panašaus į šaukiantį balsą Artiomui nepavyko išgirsti. Taip sustingęs jis
stovėjo penkias, dešimt minučių, bergždžiai sulaikydamas kvėpavimą,
kuris galėjo jam sutrukdyti išgirsti iš daugybės sklindančių nuo mirusių
knygų garsų, gyvos knygos balsą...
- Ne, - pagaliau atsimerkęs, jis kaltai palingavo galvą. - Nieko ne­
girdžiu.
Melnikas nieko neatsakė, Danila irgi tylėjo, bet Artiomas spėjo pa­
stebėti jo nusivylimo kupiną žvilgsnį, kuris kalbėjo pats už save.
- Galbūt, jos iš tikrųjų čia nėra. Vadinasi, keliausim į saugyklą. Kitaip
tariant, bandysime ten patekti, - po minutės trukusios pauzės nusprendė
stalkeris ir gestu liepė eiti paskui jį.
Jis žengė pirmyn, į plačią durų angą, kurioje iš dviejų sąvarų ant kilpų
buvo likusi tik viena, apanglėjusi iš kraštų ir išpaišyta neaiškiais simbo­
liais. Už jos prasidėjo nedidelis apvalus kambarys šešių metrų aukščio
lubomis ir keturiais išėjimais. Dešimtas ėjo iškart už Melniko, o Danila,
naudodamasis tuo, kad jie jo nemato, žengtelėjo prie artimiausios išli­
kusios spintos ir, ištraukęs vieną iš stalčių, paėmė iš jo kortelę, perbėgo
ją akimis, suglumęs susiraukė ir įsidėjo ją į krūtininę kišenę. Supratęs,
kad Artiomas viską matė, jis suokalbiškai prispaudė pirštą prie lūpų ir
nuskubėjo paskui stalkerius.
Apvalaus kambario sienos irgi buvo padengtos piešiniais ir antraštė­
mis, o kampe stovėjo įlenkta sofa supjaustytu dermatininiu apmušalu.
Viename iš keturių praėjimų ant grindų gulėjo numestas knygų stendas,
iš kurio buvo iškritusios kelios brošiūros.
- Nieko nelieskit! - įspėjo Melnikas.
Dešimtas prisėdo ant sofos, girgžtelėjęs spyruoklėmis. Danila pa­
sekė jo pavyzdžiu. Artiomas susižavėjęs žiūrėjo į išmėtytas ant grindų
knygas.
- Jų niekas neliečia... - burbtelėjo jis. - Mūsų stotyje tenka viską
žiurkių nuodais apipurkšti, kitaip žiurkės viską sugriaužtų... Negi čia
nėra tų padarų? - paklausė jis, vėl prisimindamas Burbono žodžius, kad
nerimauti reikia ne tada, kai aplink kirba žiurkės, o kai jų išvis nėra.
- Kokios dar žiurkės? Ką čia šneki? - nepatenkintas susiraukė Mel­
nikas. - Iš kur čia gali būti žiurkės? Jie visas žiurkes prieš šimtą metų
suėdė...
- Kas? - pasimetęs paklausė Artiomas.
- Kaip kas? Bibliotekininkai, aišku, - paaiškino Dešimtas.

283
 - Tai kas jie: žvėrys ar žmonės? - pasidomėjo Artiomas.
- Ne žvėrys, tai jau tikrai, - susimastęs stalkeris papurtė galvą ir
nutilo.
Vieno iš praėjimų gilumoje esančios masyvios medinės durys staiga
sugirgždėjo. Abu stalkeriai akimirksniu puolė į skirtingas puses ir pa­
sislėpė už kolonų. Danila nusmuko nuo sofos ant grindų ir nusirito į
šoną. Artiomas padarė tą patį.
- Ten toliau - Didžioji skaitykla, - sušnabždėjo brahmanas. - Jie
kartais ten pasirodo...
- Baikit plepėti! - piktai nutraukė jį Melnikas. - Negi nežinai, kad
bibliotekininkai nekenčia triukšmo? Kad jis jiems kaip buliui raudona
skraistė? - jis nusikeikė ir nurodė Dešimtam į skaityklos duris.
Jis linktelėjo. Glausdamiesi prie sienų, jie ėmė lėtai judėti didžiulių
ąžuolinių sąvarų link. Artiomas ir Danila neatsiliko nuo jų nė per žings­
nį. Pirmas vidun įėjo Melnikas. Prisiglaudęs nugara prie durų ir pakėlęs
automatą vamzdžiu aukštyn, jis giliai įkvėpė, iškvėpė ir staigiu judesiu
stumtelėjęs sąvarą, nukreipė ginklą į juodus atsivėrusius Didžiosios
salės nasrus.
Po sekundės jie visi stovėjo skaityklos viduje. Salė buvo įspūdingo
dydžio ir daugiau nei dvidešimties metrų aukščio. Kaip ir vestibiulyje,
nuo lubų leidosi sunkios riebios lianos su gėlėmis. Tais siaubingais
vijokliais buvo apipintos ir salės sienos. Kiekvienoje jų buvo po šešis
didžiulius langus, kai kurie net buvo su stiklais. Tačiau apšvietimas buvo
labai skurdus: mėnulio šviesa sunkiai skverbėsi pro tankius persipynusių
vijoklių stiebus.
Anksčiau iš kairės ir iš dešinės, tikriausiai, eilėmis stovėjo skaitytojų
stalai. Didžiąją šių baldų dalį išgrobstė, kitą sudegino ir sulaužė, bet
dar apie dešimt stalų liko nepaliesti: tie, kurie stovėjo arčiau išpuoštos
suskeldėjusiu pano sienos, kurios pačiame centre stūksojo prastai įžiū­
rima tamsoje skulptūra. Visur buvo iškabintos plastikinės lentelės su
užrašu: „Laikykitės tylos".
Tyla čia buvo visai kitokia nei vestibiulyje. Čia ji buvo tokia tanki,
apčiuopiama, kad, atrodė, jog ją galima paliesti. Ji tarsi užpildė savimi
visą šią ciklopinę salę, ir buvo baisu ją nutraukti.
Skrosdami žibintuvėliais erdvę priešais save, jie stovėjo vietoje, kol
Melnikas reziumavo:
- Vėjas, tikriausiai...

284
 Bet tą pačią akimirką Artiomas pastebėjo pilką šešėlį, šmėstelėjusį
priekyje tarp dviejų sulaužytų stalų ir dingusį praėjime už knygų stelažų.
Jį pamatė ir Melnikas. Pridėjęs prie akių naktinio matymo prietaisą, jis
paruošė automatą ir, atsargiai žengdamas per samanomis apaugusias
grindis, ėmė artintis prie slaptojo praėjimo.
Dešimtas pajudėjo paskui jį. Artiomas su Danila, nors jiems buvo
liepta likti vietoje, neištvėrė ir taip pat pasekė paskui stalkerius: stovėti
prie įėjimo vieniems buvo pernelyg baisu. Artiomas dar kartą su susi­
žavėjimu apžvelgė išsaugojusią savo praeities didybės požymius salę.
Tai išsaugojo ne tik jo, bet ir kitų gyvybę.
Per visą perimetrą kelių metrų aukštyje patalpą juosė galerijos: siauri
praėjimai, aptverti mediniais turėklais. Iš jų buvo galima žiūrėti pro lan­
gus, be to, sienoje, prie kurios jie stovėjo, iš abiejų pusių nuo senovinio
pano, buvo durys į tarnybines patalpas. Pakilti į galerijas buvo galima
poriniais laiptais, besileidžiančiais iš abiejų pusių prie skaitančios skulp­
tūros arba tokiais pat laiptais, kylančiais aukštyn nuo įėjimo.
Ir būtent šiais laiptais, į kuriuos nugara jie ką tik stovėjo, dabar iš lėto
ir be garso leidosi žemyn susikūprinusios pilkos figūros. Jų buvo daugiau
nei dešimt - ne iki galo ištirpusių tamsoje padarų, kiekvienas jų būtų
maždaug Artiomo ūgio, jeigu taip smarkiai nesikūprintų, kad ilgos prie­
kinės letenos, primenančios rankas, beveik siekė grindis. Judėjo tie pada­
rai ant dviejų užpakalinių letenų, krypuodami, bet kartu ir neįtikėtinai
tyliai ir vikriai. Iš tolo jie labiausiai buvo panašūs į gorilas iš biologijos
vadovėlio, iš kurio patėvis mėgino mokyti Artiomą vaikystėje.
Šiems pastebėjimams Artiomas turėjo ne daugiau kaip sekundę. Kai
tik jo žibintuvėlio spindulys krito ant vienos iš susikūprinusių figūrų,
atmetęs už jos ant sienos juodą šešėlį, iš visų pusių pasigirdo velniškas
svirpimas, ir padarai, daugiau nemėginę slėptis, plūstelėjo žemyn.
- Bibliotekininkai! - iš visų jėgų suriko Danila.
- Gult! - įsakė Melnikas.
Artiomas su Danila krito ant žemės. Šaudyti jie nesiryžo, prisiminę
stalkerio įspėjimą, kad šūviai, kaip ir bet kokie skambūs garsai, privilioja
ir erzina bibliotekininkus. Jų abejones išsklaidė pripuolęs ir nugriuvęs
šalia jų Melnikas, kuris pirmas pradėjo šaudyti. Kelios pabaisos su
kauksmu nukrito žemyn, kitos strimgalviais puolė į tamsą, bet tik tam,
kad galėtų prisėlinti arčiau: po kelių akimirkų viena iš pabaisų netikėtai
išdygo vos už dviejų metrų nuo jų ir jau ketino įsikibti į Dešimto gerklę.
Krisdamas ant grindų, jis spėjo nukirsti tą padarą trumpa serija.

285
 - Bėkite iš čia! Grįžkite į apvalųjį kambarį ir pasistenkite prasibrauti į
saugyklą! Brahmanas turi žinoti, kaip ten nueiti, juos moko! Mes liksime
čia, pridengsime jus ir pabandysime apsiginti, - liepė Melnikas Artiomui
ir, nebekreipdamas į jį dėmesio, nušliaužė prie savo porininko.
Artiomas padavė Danilai ženklą, ir abu, pasilenkę, puolė prie išėjimo.
Vienas iš bibliotekininkų iššoko prieš juos iš tamsos, bet jį kaipmat
nušlavė švininis škvalas: stalkeriai nepaleido vaikinų iš akių.
Išbėgęs iš Didžiosios skaityklos, Danila ėmė bėgti atgal į vestibiulį, iš
kur jie atėjo. Akimirkai Artiomui dingtelėjo, kad jo porininkas, išsigan­
dęs bibliotekininkų, bando pasprukti. Bet Danila puolė ne prie laiptų,
vedančių išėjimo link. Jis nuskuodė pro išlikusius kartotekos stalčiukus
į kitą vestibiulio galą. Ten patalpa siaurėjo ir baigėsi, trimis porinėmis
durimis - tiesiai ir iš šonų. Dešinėje pusėje esančios durys, vedė laiptų
link, kur viešpatavo absoliuti tamsa. Čia brahmanas pagaliau sustojo ir
atgavo kvapą. Artiomas pasivijo jį tik po kelių sekundžių - jis nesitikėjo
iš savo bendražygio tokio vikrumo. Sustingę, abu įsiklausė. Iš Didžiosios
skaityklos sklido riksmai ir aidėjo šūviai, mūšis tęsėsi. Kas jį laimės, buvo
neaišku, ir gaišti, laukiant mūšio pabaigos, jie negalėjo.
- Kodėl mes grįžtam? Kodėl mes iš pradžių į priešingą pusę ėjom? -
atgavęs kvapą, paklausė Artiomas.
- Nežinau, kur jie mus vedė, - gūžtelėjo pečiais Danila. - Gal jie
ketino eiti kitu keliu. Mus seniūnai mokė, kad yra tik vienas kelias, ir
jis veda į saugyklą būtent per šią vestibiulio pusę. Reikia laiptais vienu
aukštu pakilti, paskui eiti koridoriumi, vėl laiptais, paskui per atsarginę
kartoteką, ir mes saugykloje.
Jis nukreipė automatą į tamsą ir žengė laiptų aikštelės link. Artiomas
pasekė paskui jį, žibintuvėliu apšviesdamas sau kelią.
Laiptų vidury tris aukštus leidosi ir tiek pat kilo lifto šachta. Kadaise ji,
tikriausiai, buvo įstiklinta, iš ketaus karkaso iki šiol kyšojo aštrios stiklo
šukės, matinės nuo susikaupusių per dešimtmečius dulkių. Kvadratinį
šachtos šulinį juosė aptrešę medinių pakopų laiptai, apmėtyti daužtu sti­
klu, iššautomis gilzėmis ir sudžiūvusiomis kažkieno išmatų krūvelėmis.
Nebuvo jokių turėklų, ir Artiomui teko glaustis prie sienos ir atidžiai
žiūrėti sau po kojomis, kad nepaslysti ir nenudardėti žemyn.
Jie pakilo vienu aukštu ir atsidūrė nedideliame kvadratiniame kamba­
ryje. Iš čia irgi atsivėrė trys praėjimai, ir Artiomas pradėjo būgštauti, kad
be vedlio kažin ar sugebėtų ištrūkti iš šio labirinto. Durys iš kairės vedė
į platų tamsų koridorių, kurio galo net nesiekė žibintuvėlio spindulys.

286
Durys iš dešinės buvo uždarytos ir kažkodėl užkaltos lentomis kryžmai,
ir šalia ant sienos suodžiais buvo užrašyta: „Draudžiama atidaryti! Mir­
tinas pavojus!"
Danila nusivedė Artiomą paskui save į praėjimą, už kurio atsivėrė dar
vienas koridorius, siauresnis ir su dar daugiau durų. Per jį brahmanas
judėjo jau nebe taip veržliai, dažnai stodavo ir klausėsi. Grindys čia buvo
išklotos parketu, o ant geltona spalva išdažytų sienų, kaip ir visoje bibli­
otekoje, kabėjo grėsmingos lentelės: „Laikykitės tylos". Už atvirų durų
matėsi kambariai ir išgraibstyti darbo kabinetai. Už uždarų durų kartais
buvo galima išgirsti šnaresį, o kartą Artiomui pasirodė, kad jis girdėjo
žingsnius. Sprendžiant iš jo porininko veido, nieko gero tai nežadėjo,
ir abu suskubo dingti iš ten kuo greičiau.
Paskui, kaip ir spėjo Danila, dešinėje atsirado išėjimas į naują laiptų
aikštelę. Palyginus su salių tamsa, čia buvo pakankamai šviesu - langai
buvo ant kiekvienos sienos. Pro juos iš penkto aukšto buvo matyti kie­
mas, ūkiniai pastatai, apdegę kažkokių techninių įrenginių karkasai. Bet
ilgiau apžiūrėti kiemo Artiomui nepavyko: iš už pastato kampo išniro
dvi pilkos susikūprinusios figūros. Jos lėtai brido per kiemą, tarsi kažko
ieškodamos. Staiga viena jų sustingo vietoje, pakėlė galvą ir, kaip pasi­
rodė Artiomui, pažvelgė tiesiai į tą langą, pro kurį žiūrėjo jis. Atšokęs
nuo lango, Artiomas pritūpė. Jam nereikėjo nieko aiškinti porininkui,
jis ir taip viską suprato.
- Bibliotekininkai? - išsigandęs sušnabždėjo jis, irgi pritūpdamas,
kad jo nesimatytų iš gatvės.
Artiomas tyliai linktelėjo. Danila ranka perbraukė per dujokaukės
stiklą, tarytum norėdamas nusivalyti jaudulio prakaitą ant kaktos, paskui
susiėmė ir nuskubėjo laiptais aukštyn, vesdamasis Artiomą paskui save.
Keletas laiptų viršun ir vėl vingiuoti koridoriai... Pagaliau brahmanas
abejodamas sustojo priešais keletą durų.
- Apie šią vietą aš nieko nepamenu,— pasimetęs ištarė jis. - Čia turi
būti įėjimas į atsarginę kartoteką. Bet apie tai, kad įėjimų yra keli, niekas
mums nesakė.
Jis susimąstė, paskui nedrąsiai patraukė už durų rankenos. Jos buvo
užrakintos. Kiti išėjimai taip pat buvo užrakinti. Danila nesuprasdamas,
tarsi nenorėdamas patikėti, papurtė galvą ir patraukė rankeną dar kartą.
Tą patį padarė ir Artiomas, bet rezultatas buvo tas pats.
- Uždaryta, - nusivylęs konstatavo jis.

287
 Danila staiga ėmė trūkčioti, ir išsigandęs Artiomas dėl visą ko atsi­
traukė nuo savo porininko. Bet Danila tiesiog juokėsi.
- O tu pabelsk! - pasiūlė jis Artiomui ir, suprunkštęs, pridūrė: - At­
leisk, tikriausiai, jau isterija.
Artiomas pajuto, kaip juokas apima ir jį. Pasireiškė įtampa, susikau­
pusi per pastarąją valandą, ir kad kaip jis mėgino susilaikyti, kvailas
kikenimas išsprūdo lauk. Apie minutę abu stovėjo atsirėmę nugaromis
į sieną ir kvatojo.
- Pabelsk! - pakartojo Artiomas, laikydamasis už pilvo ir gailėdama­
sis, kad negali nusiimti dujokaukės ir nusibraukti ašaras.
Jis žengė prie artimiausių durų ir tris kartus pabeldė į medį.
Po sekundės jie išgirdo tris garsius beldimus iš anos durų pusės.
Artiomo gerklė akimirksniu išdžiuvo, širdis ėmė pasiutusiai plakti. Už
durų kažkas stovėjo, klausydamasis jų juoko ir laukdamas. Ko? Danila
nukreipė į jį kupiną baimės žvilgsnį ir atbulas ėmė trauktis nuo durų.
O iš kitos pusės kažkas vėl pabeldė, garsiau ir reikliau.
Ir tada Artiomas padarė tai, ko kadaise jį išmokė Suchojus. Įsibė­
gėjęs, jis spyrė į gretimas duris. Jis nesitikėjo tokios sėkmės, bet duris
su trenksmu atsivėrė. Plieninis spynos mechanizmas buvo išrautas iš
sutręšusio medžio.
Patalpa, atsivėrusi už šių durų, visiškai nebuvo panaši į tuos biblio­
tekos kambarius ir koridorius, per kuriuos jiems šiandien teko pereiti.
Kažkodėl čia buvo labai drėgna ir tvanku, o žibintuvėlių šviesoje buvo
matyti, kad nedidelė salė tirštai apaugusi keistais augalais. Stori stiebai,
sunkūs riebūs lapai, kvapų mišinys buvo toks aitrus, kad buvo juntamas
net per dujokaukės filtrus, grindys buvo padengtos persipynusiomis
šaknimis, stiebais, spygliais, žiedais... Kai kurių augalų šaknys buvo
išvirtusios iš sukultų vazonų ir kubilų. Jau matytos lianos buvo apvi­
jusios ištisas medinių spintelių eiles, tokių pačių, kaip ir didžiajame
vestibiulyje, bet dėl didelės drėgmės supuvusių kiaurai. Tai tapo aišku,
kai tik Danila pamėgino ištraukti vieną iš stalčiukų.
- Atsarginė kartoteka, - su palengvėjimu atsidusęs, pranešė jis Ar­
tiomui. - Dabar jau nebetoli.
Už jų vėl pasigirdo beldimas į duris, o paskui kažkas atsargiai patrau­
kė durų rankeną. Skindamiesi automatų vamzdžiais kelią tarp lianų ir
stengdamiesi neužkliūti už ant grindų šliaužiančių šaknų, jie skubėjo
pereiti šį grėsmingą sodą, pasislėpusį bibliotekos gilumoje. Kitoje salės

288
pusėje buvo dar vienos durys, jos buvo neužrakintos. Paskutinis kori­
dorius, ir jie, pagaliau, sustojo.
Jie atsidūrė saugykloje, tai iškart jautėsi. Ore sklandė knygų dulkės;
biblioteka ramiai kvėpavo, vos girdimai šlamindama milijardais pusla­
pių. Artiomas apsižvalgė, ir jam pasirodė, kad jis jaučia mėgiamą nuo
vaikystės senų knygų kvapą. Jis klausiančiai pažvelgė į Danilą.
- Viskas, atėjom, - patvirtino anas ir pridūrė su viltimi balse: - Na
kaip?
- Kaip kaip... Baisu, - nesuvokdamas iš pradžių, ko būtent klausė jo
porininkas, prisipažino Artiomas.
- Knygos negirdi? - patikslino brahmanas. - Iš čia jos balsas turėtų
aiškiau skambėti.
Artiomas užsimerkė ir pasistengė susikaupti. Jo galvoje buvo tuščia
ir gaudu, tarytum apleistame tunelyje. Šiek tiek taip pastovėjęs, jis vėl
išgirdo smulkius garsus, pripildančius bibliotekos pastatą, bet nieko
panašaus į balsą, į šauksmą, jam nepavyko išgirsti. Dar blogiau, jis
visiškai nieko nepajuto, ir net jeigu įsivaizduoti, kad balsas, apie kurį
kalbėjo Danila ir kiti brahmanai, iš tikrųjų galėtų būti visiškai kitokio
pobūdžio pojūčiu, tai nieko nekeitė.
- Ne, nieko nejaučiu, - skėstelėjo jis rankomis.
- Tiek to... - patylėjęs, atsiduso Danila. - Eisim į kitą aukštą, jų čia
devyniolika. Ieškosim, kol rasim. Tuščiomis mums geriau negrįžti.
Išėję į tarnybinę laiptinę, jie pakilo betono laiptais keliais aukštais,
prieš pabandant laimę dar kartą. Šiame aukšte viskas buvo panašu į
tą vietą, iš kurios jie atėjo: vidutinio dydžio kambarys su įstiklintais
langais, keli kanceliariniai stalai, jau matyta augmenija ant lubų ir
kampuose, ir du į skirtingas puses išsiskiriantys koridoriai, užpildyti
begalinėmis knygų lentynų eilėmis iš abiejų siauro praėjimo pusių. Lu­
bos ir kambaryje, ir koridoriuose buvo žemos, apie du metrus aukščio,
ir po neįtikėtinai erdvaus vestibiulio ir Didžiosios skaityklos atrodė, kad
ne tik įsisprausti tarp grindų ir lubų, bet ir kvėpuoti čia buvo sunku.
Stelažai buvo tankiai pristatyti tūkstančių įvairiausių knygų, ir dau­
guma jų atrodė visai nepaliestos ir puikiai išsilaikiusios - tikriausiai,
biblioteką statė taip, kad net kai žmonės ją apleido, joje išliko ypatingas
mikroklimatas. Nuo tokių pasakiškų lobių Artiomas trumpam net buvo
pamiršęs, kodėl jis čia, ir priėjęs prie vienos iš lentynų, ėmė apžiūrinėti
knygų nugarėles, palaimingai braukdamas per jas delnu. Nutaręs, kad

289
jo porininkas, pagaliau, išgirdo tai, dėl ko juos čia atsiuntė, Danila iš
pradžių netrukdė jam, bet paskui suprato, kame reikalas, grubiai stvėrė
Artiomą už rankos ir nusitempė jį toliau.
Trys, keturi, šeši koridoriai, šimtas, du šimtai stelažų, tūkstančiai ir
dar tūkstančiai knygų, ištirpusių visiškoje tamsoje ir apšviečiamų tik
geltona šviesos dėme, kitas aukštas, dar vienas... Viskas bergždžiai. Ar­
tiomas nejautė nieko, kas galėtų būti panašu į balsą ar šauksmą. Apkritai
nieko ypatingo. Jis prisiminė, kad jeigu brahmanai Poliso Tarybos posė­
dyje palaikė jį išrinktuoju, turinčiu ypatingą dovaną, vedamu likimo, tai
kariškiai turėjo savo paaiškinimą jo vaizdiniams: haliucinacijos.
Paskutiniuose aukštuose jis kažką pradėjo jausti, bet visai ne tai, ko
laukė ir tikėjosi. Tai buvo keistas kažkieno buvimo šalia jausmas, kaž­
kuo primenantis jam neseniai patirtą tunelių baimę. Nors visi jų pereiti
aukštai atrodė visiškai apleisti ir jokių bibliotekininkų ar kitų padarų
pėdsakų čia nebuvo, būtent čia visą laiką norėjosi atsigręžti, atrodė, kad
pro knygų lentynas kažkas įdėmiai juos stebi...
Danila palietė jo petį ir nukreipė žibintuvėlį į savo batą. Ilgas raiš­
telis, kurio brahmanas nemokėjo tinkamai užsirišti, vilkosi grindimis
paskui jį.
- Kol aš užsirišiu, pažiūrėk priekį, gal kažką išgirsi, - sušnabždėjo
jis ir pritūpė.
Artiomas linktelėjo ir lėtai, žingsnis po žingsnio, ėmė judėti pirmyn,
kas sekundę atsigręždamas į Danilą. Jis krapštėsi: užsirišti slidų raištelį
storomis pirštinėmis buvo nelengva. Eidamas pirmyn, Artiomas iš
pradžių apšvietė atsiveriančią iš dešinės begalinę lentynų eilę, paskui
staigiu judesiu nukreipdavo spindulį į kairę, stengdamasis įžiūrėti tarp
apdulkėjusių ir susirietusių nuo laiko knygų eilių iškrypusius pilkus
bibliotekininkų šešėlius. Nutolęs nuo savo porininko maždaug tris­
dešimt metrų, Artiomas staiga labai aiškiai priekyje išgirdo šnaresį.
Automatas jau buvo paruoštas, ir prispaudęs žibintuvėlį prie vamzdžio,
Artiomas vienu šuoliu atsidūrė prie to koridoriaus, kur, jo manymu,
kažkas slėpėsi.
Dvi eilės, iki pat viršaus prikrautos knygų tomų, tolstančios į pers­
pektyvą. Nieko. Spindulys šoktelėjo kairėn - gal kartais priešas slepiasi
ten, priešingoje šios begalybės pusėje? Nieko.
Artiomas sulaikė kvėpavimą, mėgindamas įsiklausyti į mažiausią
triukšmą. Nieko, tik vaiduokliškas puslapių šnaresys. Jis grįžo į praėjimą

290
ir pašvietė ten, kur prieš minutę su raišteliais krapštėsi Danila. Ten nieko
nebuvo. Nieko?!
Nežiūrėdamas kelio, Artiomas puolė atgal. Jo žibintuvėlio šviesos
dėmė pašėlusiai šokinėjo iš vienos pusės į kitą, apšviesdama vieną paskui
kitą vienodas lentynų eiles. Kur gi jis liko? Trisdešimt metrų... Maždaug
trisdešimt metrų, jis turi būti čia... Nieko. Kur jis galėjo dingti, neįspėjęs
Artiomo? Kodėl nesipriešino, jeigu jį užpuolė? Kas nutiko? Kas apskritai
jam galėjo nutikti?
Ne, jis grįžo atgal per daug metrų. Danila turėjo būti žymiai arčiau...
Bet jo niekur nebuvo! Artiomas pajuto, kad nebeatsako už savo veiks­
mus, kad jį pamažu apima panika. Artiomas sustojo toje vietoje, kur pa­
liko Danilą, ir netekęs jėgų atsirėmė nugara į lentyną, ir staiga iš kažkur
pasigirdo tylus nežmogiškas balsas, pereinantis į kraupų klekenimą:
- Artiomai...
Dusdamas iš baimės, beveik nieko nematydamas pro aprasojusį du­
jokaukės stiklą, Artiomas staigiai atsisuko į tą pusę, iš kurios sklido
balsas ir, nukreipęs šokinėjantį automato taikiklį į koridoriaus gilumą,
žengė balso link.
- Artiomai...
Dabar balsas buvo visai arti. Netikėtai pro lentynose stovinčias kny­
gas prasirėžė plona šviesos juosta ant grindų. Spindulys judėjo pirmyn
ir atgal, tarsi kažkas judino žibintuvėlį į kairę, į dešinę, į kairę, į dešinę...
Artiomas išgirdo metalo žvangėjimą.
- Artiomai... - vos girdimas, šį kartą tai buvo paprastas šnabždesys,
ir balsas, neabejotinai buvo Danilos.
Artiomas su džiaugsmu žengė žingsnį pirmyn, tikėdamasis pamatyti
savo porininką, ir čia vos už dviejų žingsnių nuo jo pasigirdo tas grės­
mingas gerklinis klekenimas, kurį jis girdėjo pradžioje. Žibintuvėlio
spindulys ir toliau beprasmiškai klaidžiojo grindimis.
- Artiomai... - pakvietė jį tas keistas balsas.
Artiomas žengė dar žingsnį, pažvelgė dešinėn ir pajuto, kaip nuo
pamatyto vaizdo jam ant galvos pasišiaušė plaukai.
Lentynų eilė čia baigėsi, ir susidariusioje nišoje ant grindų kraujo kla­
ne sėdėjo Danila. Jis buvo be šalmo ir dujokaukės, ir nors jo veidas buvo
išbalęs kaip negyvėlio, jo atmerktos akys žvelgė sąmoningai, o lūpos
stengėsi sudėti kažkokius žodžius. Jam už nugaros, pusiau susiliedama
su tamsa, slėpėsi pilka susikūprinusi figūra. Ilga, apaugusi šiurkščiu

291
pilku kailiu, kaulėta ranka - ne letena, o ranka, - stambiais užsirietusiais
nagais, mąsliai sukinėjo numestą ant grindų žibintuvėlį už pusės metro
nuo Danilos. Kita ranka buvo sukišta į perskrostą brahmano pilvą.
- Tu atėjai... - sušnabždėjo Danila.
- Tu atėjai... - tiksliai atkurdamas jo intonaciją, sugriežė balsas jam
už nugaros.
- Bibliotekininkas... Už nugaros. Man vis vien galas. Šauk, nudėk
jį, - maldavo silpstančiu balsu Danila.
- Šauk, nudėk jį, - pakartojo šešėlis.
Žibintuvėlis vėl nusirito grindimis į kairę, kad paskui grįžtų į vietą
ir pakartotų visą ciklą iš naujo. Artiomui pasirodė, kad jis kraustosi iš
proto. Galvoje sukosi Melniko žodžiai apie tai, kad šūviai gali atkreipti
tų siaubingų pabaisų dėmesį.
- Eik iš čia, - liepė jis bibliotekininkui, nors ir nesitikėjo, kad anas
jį supras.
- Eik iš čia, - išgirdo jis beveik švelniai ištartą atsakymą, ir kaulėta
ranka ėmė kažką čiupinėti Danilos pilve, dėl ko jis tyliai sudejavo, ir nuo
jo lūpų kampučio iki smakro kraujo lašas nubrėžė ploną liniją.
- Šauk! - sukaupęs jėgas, kiek garsiau ištarė Danila.
- Šauk! - pareikalavo bibliotekininkas jam už nugaros.
Nušauti savo naująjį bičiulį ir garsu privilioti tas pabaisas ar palikti
Danilą mirti čia ir bėgti, kol dar ne vėlu? Išgelbėti jo vis vien nebepavyks,
su perskrostu pilvu ir kyšančiais viduriais jam liko ne daugiau valanda.
Iš už atmestos atgal Danilos galvos iš pradžių pasirodė smaili pilka
ausis, o už jos - didžiulė žalia akis, žaižaruojanti žibintuvėlio šviesoje.
Bibliotekininkas lėtai, tarytum drovėdamasis, išlindo iš už jo mirštančio
porininko, o jo akys ieškojo Artiomo akių. Nenusigręžti. Žiūrėti tiesiai
ten, tiesiai į jį, tiesiai į vyzdžius... Gyvuliški, vertikalūs vyzdžiai. Ir taip
keista buvo matyti šiose šiurpiose akyse proto atspindžius!
Dabar, iš arti, bibliotekininkas jau nebepriminė gorilos, o ir apskritai
nebuvo panašus į jokią beždžionę. Jo plėšrus snukis buvo apaugęs kai­
liu, nasrai ilgomis iltimis beveik siekė ausis, o akys buvo tokio dydžio,
kad darė padarą nepanašų į jokį gyvūną, kuriuos Artiomui teko matyti
gyvai ar paveikslėliuose.
Jam pasirodė, kad tai tęsiasi visą amžinybę. Panėręs į pabaisos žvilgs­
nį, jis jau nebegalėjo atsiplėšti nuo jo akių. Ir tada, kai Danila dusliai
suaimanavo, Artiomas atsipeikėjo ir, nukreipęs mažytę raudoną taikiklio

292
dėmelę tiesiai į žemą, apaugusią pilku kailiu bibliotekininko kaktą, per­
jungė automatą į pavienį šaudymo režimą. Išgirdęs metalinį spragtelėji­
mą, padaras piktai sušnypštė ir vėl pasislėpė Danilai už nugaros.
- Eik iš čia... - staiga suriaumojo jis, tiksliai atkartodamas Artiomo
intonaciją.
Artiomas paklaikęs sustingo. Šį kartą bibliotekininkas neatsiliepė
aidu į jo žodžius, jis tarsi įsiminė juos ir suprato jų prasmę. Ar galėjo
taip būti?
- Artiomai... Kol aš dar galiu kalbėti... - sukaupęs jėgas ir bandyda­
mas sufokusuoti su kiekviena minute vis labiau apsiblausiantį žvilgsnį,
prakalbo Danila.
- Ties krūtine, kišenėje turiu voką... Man liepė jį tau perduoti, kai
rasi knygą...
- Bet aš juk nieko neradau, - papurtė galvą Artiomas.
- Nieko neradau, - patvirtino šiurpus balsas Danilai už nugaros.
- Nesvarbu... Aš juk žinau, dėl ko tu pasiryžai. Tu juk ne dėl savęs...
Gal tai tau padės. O man jau vis vien, įvykdžiau įsakymą ar ne... Svar­
biausia, prisimink - į Polisą tau nebegalima... Jeigu jie sužinos, kad tau
nepavyko nieko rasti... Ir kariškiai jeigu sužinos... Eik per kitas stotis.
O dabar šauk, nes labai skauda... Aš nebenoriu...
- Nebenoriu... skauda... - maišydamas žodžius, pakartojo paskui jį
bibliotekininkas, ir jo ranka atliko staigų judesį perskrostame Danilos
pilve. Danila mėšlungiškai truktelėjo ir suriko iš visų jėgų.
Ilgiau į tai žiūrėti Artiomas nebegalėjo. Spjovęs į Melniko perspėji­
mus, jis vėl persijungė į automatinę ugnį ir, užsimerkęs, nuspaudė gaidu­
ką. Serija kliudė porininką ir besislepiančią už jo kūno bestiją. Netikėtai
garsus trenksmas perskrodė bibliotekos tylą, po jo sekė šaižus svirpimas,
o paskui visi garsai nutrūko: dulkėtos knygos, kaip kempinės, sugėrė į
save jų aidą. Kai Artiomas vėl atsimerkė, viskas jau buvo baigta.
Priėjęs arčiau prie bibliotekininko, nuleidusio sumaltą švinu galvą
ant savo aukos peties ir net po mirties droviai besislepiančio už jos nu­
garos, Artiomas apšvietė žibintuvėliu šį kraupų vaizdą, jausdamas kaip
sustingsta jo gyslose kraujas, o delnai prakaituoja nuo įtampos. Jis su
pasibjaurėjimu stumtelėjo bibliotekininką batu, ir tas sunkiai nugriuvo
atbulas. Jis buvo negyvas, neliko jokių abejonių.
Besistengdamas nežiūrėti į kruviną maišalą virtusį porininko veidą,
Artiomas paskubomis ėmė atsegti jo apsauginio kostiumo užtrauktuką.

293
Drabužiai greitai mirko tirštu tamsiai raudonu krauju, ir vėsiame sau­
gyklos ore nuo jų kilo garai. Artiomas pajuto, kaip jį ima pykinti. Ties
krūtine... kišenė... Pirštai storose apsauginėse pirštinėse negrabiai bandė
atsegti sagą, ir jis prisiminė, kad dėl tokių pirštinių, tikriausiai, Danila
sugaišo minutę, kuri jam kainavo gyvybę.
Kažkur tolumoje aiškiai pasigirdo šnaresys, o paskui basų kojų šle-
penimas koridoriuje. Artiomas nervingai atsigręžė, apšvietė praėjimus,
ir, įsitikinęs, kad šalia jo kol kas nieko nėra, tęsė dvikovą su saga. Ji
pagaliau pasidavė, ir kišenės gilumoje jam pavyko nesilankstančiais
pirštais užčiuopti ploną pilko popieriaus voką, įvyniotą į pervertą kulka
polietileno maišelį.
Be jo, Artiomas aptiko užlietą krauju kartoninę kortelę, tikriausiai,
tą pačią, kurią Danila buvo ištraukęs iš kartotekos stalčiaus vestibiulyje.
Joje buvo atspausdintas įrašas: „Šnurkovas N. J. Drėkinimas ir žemdir­
bystės perspektyvos Tadžikijos TSR. Dušanbė, 1965.M
Šlepenįmas ir neaiškus murmesys dabar buvo visiškai arti. Laiko
nebeliko. Paėmęs Danilos automatą ir žibintuvėlį, iškritusį iš biblioteki­
ninko žnyplių, Artiomas pašoko iš vietos, ir, beveik nematydamas kelio,
puolė atgal, pro nesibaigiančias knygų lentynų eiles, taip greitai, kaip
tik galėjo. Jis nežinojo tiksliai, ar jį vejasi: jo batų trepsėjimas ir kraujo
tvinksėjimas ausyse trukdė jam įsiklausyti į garsus už nugaros.
Tik išbėgęs į laiptų aikštelę ir nusiritęs kūliavirsčia nuo betono laip­
tų, jis suvokė, kad net nežino, kokiame aukšte yra įėjimas, pro kurį jie
pateko į saugyklą. Žinoma, buvo galima, nusileisti iki pirmojo aukšto,
ir, išdaužus langą, iššokti pro jį į kiemą... Sekundę suabejojęs, Artiomas
pažvelgė į lauką.
Kiemo vidury, užvertę snukius aukštyn, nejudėdami stovėjo ir žvelgė
į langus - ir atrodo, tiesiai į jį - iškart kelios pabaisos. Akmenėdamas
iš siaubo, Artiomas prisiglaudė prie šoninės sienos ir ėmė tyliai leistis
toliau. Dabar, kai jis nebebildeno batais, buvo geriau girdėti, kaip viršuje
per betoną šlepena kažkieno basos kojos, vis garsiau ir garsiau. Ir tada,
visai praradęs nuovoką, jis strimgalviais puolė laiptais žemyn.
Iššokdamas vis kitame aukšte, karštligiškai dairydamasis pažįstamų
durų beieškant, nerasdamas jų puldavo toliau, sustingdamas ir įsispraus-
damas į tamsius kampus, kai jam atrodė, kad šalia jis girdi kažkieno
žingsnius, desperatiškai žvalgydamasis tarp tamsių ir žemų praėjimų ir
vėl iššokdamas ant laiptų, kad nusileistų aukštu žemyn ar pakiltų dviem

294
aukštyn - gal nepastebėjo? - suprasdamas, kad tokiu triukšmu, kurį jis
skleidė bandydamas ištrūkti iš šio labirinto, jis privilios visas bibliotekos
pabaisas, bet negalėdamas prisiversti nusiraminti, jis bergždžiai bandė
rasti išėjimą. Eilinį kartą nusprendęs grįžti į laiptų aikštelę, jis su siaubu
pastebėjo išdaužto lango fone pažįstamą susilenkusį siluetą. Artiomas
atsitraukė atgal, įsmukdamas į pirmą pasitaikiusį praėjimą, prisiglaudė
nugara prie sienos, nukreipė automatą ten, iš kur, pagal jo paskaičiavi­
mus, turėjo pasirodyti bibliotekininkas, ir sulaikė kvapą...
Tyla.
Matyt, pabaisa nesiryžo jo persekioti pavieniui, arba pati laukė, kol
Artiomas padarys klaidą ir išeis iš savo slėptuvės. Bet grįžti nebuvo
būtina, praėjimas vedė toliau. Sekundę pamastęs, Artiomas atbulas ėmė
judėti gilyn, nenuleisdamas automato nuo taikinio.
Koridorius suko į šoną, bet toje vietoje, kur prasidėjo posūkis, sienoje
juodavo įgriova, aplink mėtėsi plytų atskalos ir viskas buvo padengta
kalkėmis. Paklusdamas impulsui, Artiomas žengė vidun ir atsidūrė kam­
baryje, kuriame buvo pilna sulaužytų baldų. Ant grindų buvo išmėtytos
ir fotojuostelės, ir kino juostų gabaliukai. Priekyje matėsi praviros durys,
pro kurias ant grindų krito siauras blausios mėnulio šviesos takelis. At­
sargiai žengdamas per išdavikiškai girgždantį parketą, Artiomas pasiekė
duris ir pažvelgė pro jas.
Nepažinti šios patalpos buvo neįmanoma, nors jis dabar atsidūrė
priešingame jos gale. Įspūdinga skaitančio žmogaus skulptūra, neįtikė­
tino aukščio lubos ir didžiuliai langai, takelis, vedantis į įmantrų medinį
išėjimo portalą ir skaitytojų staliukų eilės šonuose - be jokių abejonių,
jis atsidūrė Didžiojoje skaitykloje. Buvo visiškai neaišku, kokiu būdu jam
pavyko patekti čia iš saugyklos, o dar iš kitos pusės, išvengiant maršruto,
kuriuo jie ėjo su Danila, norėdami ten patekti. Bet laiko apmąstymams
nebuvo. Bibliotekininkai galėjo sekti jo pėdomis.
Artiomas nubėgo žemyn vienais iš dviejų simetriškų laiptų, vedančių
prie paminklo pjedestalo, ir puolė prie durų. Netoli raižytos medinės
išėjimo arkos ant grindų gulėjo keli susirietę bibliotekininkų kūnai, ir,
apeidadamas grumtynių vietą, Artiomas vos nenugriuvo, paslysdamas
ant tirštėjančio kraujo balos.
Sunkios durys nenoriai atsivėrė, ir į akis iškart smogė ryški balta
šviesa. Prisiminęs Melniko instrukcijas, Artiomas griebė savo žibintuvėlį
dešine ranka ir skubiai tris kartus apsuko juo ratą, duodamas ženklą,

295
kad jo ketinimai taikūs. Akinantis spindulys kaipmat pasitraukė į šoną,
ir Artiomas, demonstratyviai užmesdamas automatą už nugaros, lėtai
pajudėjo pirmyn apvalaus kambario su kolonomis ir sofa link, dar ne­
žinodamas, su kuo jam teks susitikti.
Rankinis kulkosvaidis iškleistomis kojelėmis stovėjo ant grindų, o
Melnikas buvo pasilenkęs virš porininko. Dešimtas gulėjo ant sofos
užmerktomis akimis ir tyliai dejavo. Jo dešinė koja buvo kažkaip nena­
tūraliai pasukta, ir, įsižiūrėjęs, Artiomas suprato, kad ji lūžusi per kelį.
Kaip tai galėjo nutikti ir kokią jėgą turėjo turėti tas, kas sugebėjo taip
sužaloti tvirtą stalkerį, jis negalėjo įsivaizduoti.
- Kur tavo bičiulis? - sušnairavęs paklausė Melnikas Artiomo, ir vėl
ėmė apžiūrinėti Dešimto koją.
- Bibliotekininkai... Saugykloje. Užpuolė, - pamėgino paaiškinti
Artiomas. Kažkodėl jis nenorėjo pasakoti, kad Danilą nušovė jis pats,
nesvarbu kad iš gailesčio.
- Knygą radai? - taip pat kapotai paklausė stalkeris.
- Ne, - Artiomas papurtė galvą, - nieko aš ten negirdėjau ir nejaučiau.
- Padėk man jį pakelti... Ne, geriau paimk jo kuprinę, ir mano irgi.
Matai, kaip jam koją... Vos visos nenutraukė. Dabar jį tik ant kupros
nešti galima, - mostelėjo Melnikas į Dešimtą.
Artiomas surinko visą įrangą. Dabar jam teko nešti daugiau negu
dvidešimt penkis kilogramus. Bet Melnikui, užsimetusio ant pečių
bejėgį porininko kūną, buvo kur kas sunkiau. Jie lėtai pajudėjo išėji­
mo link. Bibliotekininkų iki pat durų jie nebematė, bet kai Artiomas
pravėrė sunkias medines duris, praleisdamas kvankščiantį stalkerį, iš
bibliotekos gelmių pasigirdo kupinas neapykantos ir liūdesio klyksmas.
Artiomas pajuto, kaip jo oda vėl pašiurpo, ir suskubo užtrenkti duris.
Dabar svarbiausia buvo kuo greičiau pasiekti metro.
- Nuleisk akis! - įsakė Melnikas, kai jie išėjo į lauką. - Žvaigždė dabar
tiesiai prieš tave bus. Nebandyk žiūrėti virš stogų...
Artiomas paklusniai nuleido akis. Tempti tris kuprines, du auto­
matus ir rankinį kulkosvaidį buvo nelengva, bet Dešimtas svėrė kur
kas daugiau, ir jie keliskart sustodavo atsikvėpti, kol įveikė du šimtus
metrų iki nusileidimo į Borovicko stotį. Tačiau įeiti į metro stalkeris
Artiomui neleido.
- Į Polisą tau dabar negalima. Knygos tu neturi, jų palydovą tu
praradai, - atsargiai nuleidęs ant žemės savo sužeistą bičiulį ir sunkiai

296
kvėpuodamas, ištarė Melnikas. - Brahmanams tai nepatiks. O svarbiau­
sia, tai reiškia, kad joks tu ne išrinktasis ir savo paslaptis jie patikėjo ne
tam žmogui. Grįši į Polisą - dingsi be žinios. Jie ten turi specialistų. Ir
net aš negalėsiu tavęs apginti. Tau dabar reikia eiti iš čia. Geriausiai į
Smolensko stotį. Ten tiesiai reikia eiti, namų mažai, po skersgatvius nėra
reikalo slapstytis. Gal pasieksi. Jeigu iki saulėtekio suspėsi.
- Saulėtekio? - nesupratęs paklausė Artiomas. Žinia, kad jam vienam
teks keliauti paviršiumi iki kitos metro stoties, iki kurios, sprendžiant iš že­
mėlapio, buvo apie du kilometrai, sudavė jam kaip kirvapente per galvą.
- Taip, saulėtekio. Žmonės - nakties gyvūnai, ir dieną paviršiuje jiems
geriau nesirodyti. Ten tokios pabaisos išlenda prieš saulutę pasišildyti,
kad šimtą kartų pasigailėsi, jog atsidūrei ten. Aš jau nekalbu apie šviesą:
kaipmat apaksi, ir tamsūs akiniai nepadės.
- Bet kaip aš vienas eisiu? - vis dar negalėdamas patikėti savo ausimis,
paklausė Artiomas.
- Tu nebijok. Ten visą laiką tiesiai. Išeisi į Kalinino prospektą ir eik
juo, niekur nesukdamas. Į kelią neik, bet ir prie namų per daug nesišliek,
ten visur gyvena. Eik, kol pasieksi sankryžą su kitu plačiu prospektu,
tai bus Sadovoje Kolco. Už jo - į kairę, iki kvadratinio pastato, apkalto
šviesiu akmeniu. Ten Mados namai kadaise buvo... O už jo bus tokia
geltona arka, ant kurios parašyta „Smolensko metro stotis". Tu į ją pasuk,
atsidursi mažoje aikštelėje, panašiai kaip vidiniame kieme, ten tą stotį
ir pamatysi. Jeigu viskas bus ramu, pabandyk nusileisti apačion. Ten
vienas įėjimas atidarytas ir yra saugomas, savo stalkeriams laiko. Pabelsk
į vartus štai taip: trys greiti - du lėti - trys greiti. Turi įleisti. Pasakyk,
kad nuo Melniko, ir lauk manęs ten. Dešimtą nugabensiu į ligoninę ir
iškart ateisiu. Iki vidurdienio būsiu. Aš pats tave susirasiu. Automatus
pasilik sau, neaišku, kaip viskas pasisuks.
- Bet pagal žemėlapį juk yra kita stotis, arčiau... Arbato, - prisiminė
pavadinimą Artiomas.
- Yra tokia stotis. Bet ten eiti nereikia. Be to, ir tu pats nenorėsi. Eisi
pro šalį - laikykis kitos gatvės pusės, judėk greitai, bet nebėk. Viskas,
negaišk! - užbaigė jis ir stumtelėjo Artiomą prie išėjimo iš vestibiulio.
Artiomas daugiau nebesipriešino. Permetęs vieną automatą per petį,
o kitą laikydamas rankoje, jis išėjo į lauką ir nuskubėjo atgal prie pamin­
klo, dešine ranka dengdamas akis, kad tik netyčia nepamatytų viliojančio
Kremliaus žvaigždžių spindesio.

297
 14 SKYRIUS

Prie akmeninio senio krėsle Artiomas pasuko kairėn, kad nukirstų

gatvės kampą per bibliotekos laiptus. Eidamas pro šalį, jis dar kartą
nužvelgė didingą pastatą, ir jam per kūną nubėgo šiurpuliai: Artio­
mas prisiminė siaubingus šios vietos gyventojus. Dabar biblioteka vėl
nugrimzdo į niūrią tylą. Šios tylos sergėtojai, tikriausiai, išsiskirstė po
tamsius kampus, laižydamiesi žaizdas po įžūlaus įsiveržimo ir ruošda­
miesi atkeršyti už jį kitiems nuotykių ieškotojams.
Prieš akis iškilo išblyškęs Danilos veidas. Kažkodėl Artiomas pamanė,
kad brahmanas, tikriausiai, neveltui visada paniškai bijojo šių padarų
ir net nenorėdavo apie juos kalbėti. Nujautė, kas jo laukia? Matė savo
paties mirtį nakties košmaruose? Jo kūnas taip ir liks amžiams gulėti
knygų saugykloje, apsikabinęs jį nužudžiusį bibliotekininką. Žinoma,
jeigu šie padarai bodisi maitiena... Artiomą net nupurtė. Ar galės jis
kada nors užmiršti, kaip žuvo jo porininkas, kuris per tas dvi paras tapo
jam beveik draugu? Jam atrodė, kad Danila dar ilgai lankys jį sapnuose,
bandydamas vėl ir vėl su juo pasikalbėti naktimis, neaiškiai dėliodamas
žodžius ir sunkiai valdydamas kraujuotas lūpas.
Išėjęs į platų prospektą, Artiomas skubiai prisiminė visus Melniko
duotus nurodymus. Eiti tiesiai, niekur nenusukti iki sankryžos su Sado-
voje Kolco... įdomu, kaip jis atspės, kuri iš tų gatvių yra Sadovoje Kolco?
Neišeiti į gatvės vidurį, bet ir nesiglausti prie namų sienų, o svarbiausia
pasiekti Smolensko stotį iki saulėtekio.
Įžymieji Kalinino prospekto daugiaaukščiai, kuriuos Artiomas pa­
žino iš pageltusių turistinių atvirukų su Maskvos vaizdais, prasidėjo už
puskilometrio nuo tos vietos, kur jis stovėjo. Pastatų kontūrai, ryškūs iš
arti, tolstant išsiliedavo ir susimaišydavo su prieblanda. Mėnulis slėpėsi
už žemų debesų. Blausi pieno spalvos šviesa sunkiai skverbėsi pro juos,

298
ir, tik kai rūkas šiek tiek išsisklaidydavo, vaiduokliški namų siluetai
neilgam vėl įgaudavo materialią formą.
Bet iš kairės, skersgatviuose, kurie skrodė gatvę kas šimtą metrų, net
ir esant tokiam blogam apšvietimui, matėsi didingas senovinės šven­
tyklos kontūras. Didžiulis sparnuotas šešėlis vėl sklandė virš kupolą
vainikuojančio kryžiaus.
Galbūt, būtent dėl to, kad Artiomas sustojo paspoksoti į skraidančią
bestiją, jis pastebėjo „tai“. Prieblandoje buvo sunku pasakyti, ar ne
vaizduotė piešia jam keistą figūrą, stovinčią skersgatvio gilumoje ir
susiliejančią su išgriautomis namų sienomis. Kiek atidžiau įsižiūrėjęs,
jis suprato, kas ta tamsi figūra. Per tokį atstumą nustatyti būtybės formą
ir dydį buvo nelengva, bet ji aiškiai stovėjo ant dviejų kojų, ir Artiomas
nutarė pasielgti taip, kaip jam liepė stalkeris. Įjungęs savo žibintuvėlį,
jis nukreipė spindulį į skersgatvį ir tris kartus apsuko juo ratą.
Jokio atsakymo. Artiomas veltui laukė, kol pagaliau suprato, kad
likti toje pačioje vietoje tampa pavojinga. Bet prieš einant toliau, jis,
neištvėręs, dar kartą apšvietė nejudančią figūrą skersgatvyje. Tai, ką jis
pamatė, privertė jį tuoj pat išjungti žibintuvėlį ir pasistengti kaip įma­
noma greičiau dingti iš matymo zonos.
Tai aiškiai buvo ne žmogus. Žibintuvėlio šviesoje jo siluetas tapo ryš­
kesniu, ir drąsiai buvo galima pasakyti, kad jis buvo ne mažiau pustrečio
metro ūgio, pečių ir kaklo beveik visiškai nebuvo, o didelė apvali galva
iškart jungėsi su stambiu kūnu. Nors padaras nejudėjo, Artiomas oda
pajuto sklindantį nuo jo pavojų.
Pusantro šimto metrų iki kito skersgatvio jis įveikė mažiau nė per
minutę. Įsižiūrėjęs, suprato, kad tai net ne skersgatvis, o išdegintas
kažkokiu ginklu takas gyvenamajame kvartale: ar čia bombardavo,
ar tiesiog išgriovė visą eilę pastatų sunkiąja karo technika. Artiomas
prabėgom apžvelgė apgriautus namus, ir jo žvilgsnis vėl užkliuvo už
neaiškaus nejudančio šešėlio. Užteko tik sekundės pažvelgti į apšviestą
žibintuvėlio šviesa figūrą, ir tapo aišku, kad tai buvo toks pat padaras
arba labai panašus į jį. Stovėdamas vidury skersgatvio vieną kvartalą
nuo Artiomo, jis net nemėgino slėptis.
Jeigu pabaisa buvo ta pati, kuri stebėjo jį vienu kvartalu anksčiau,
tai reiškia, kad ji pasekė jį lygiagrečia prospektui gatve, pamanė Artio­
mas. Vadinasi, ji įveikė šį atstumą dvigubai greičiau negu jis: juk tuo

299
momentu, kai jis pasiekė kitą sankryžą, pabaisa jau laukė jo ten. Bet
dar baisiau buvo tai, kad panašią figūrą jis pamatė ir kitame skersga­
tvyje, iš dešinės nuo prospekto. Kaip ir pirmoji, ji stovėjo kaip statula,
sustingusi vietoje. Akimirką Artiomas pamanė, kad, galbūt, tai ne
gyvos būtybės, o neaišku kieno čia pastatyti ženklai, skirti įbauginti
arba įspėti...
Iki trečiosios sankryžos jis jau bėgo, sustojęs tik prie paskutinio namo,
kad galėtų iš už kampo atsargiai pažvelgti į skersgatvį ir įsitikinti, kad
nežinomi persekiotojai jau ten. Šį kartą didžiulių figūrų buvo kelios, ir
dabar jos buvo žymiai geriau matomos: debesų sluoksnis, dengiantis
mėnulį, kiek išretėjo.
Kaip ir prieš tai, padarai stovėjo nejudėdami ir tarsi laukė, kol jis
pasirodys tarp namų. Bet iš ko jis nusprendė, kad šie siluetai gyvi? Jo
įsitempę pojūčiai būtų galėję jam pagelbėti apačioje, metro. Paviršiuje
buvo neaiškus jam, apgaulingas pasaulis, čia viskas buvo kitaip, ir gy­
venimas vyko pagal kitas taisykles. Pasikliauti savo pojūčiais ir intuicija
buvo nebeverta.
Pasistengęs greitai ir nepastebimai pralėkti naują sankryžą, Artiomas
prisiglaudė prie namo sienos, palaukė sekundę ir iškišo galvą iš už kam­
po. Jam užgniaužė kvapą: figūros labai keistai judėjo. Pasistiebusi dar
aukščiau ir, tarsi uostydama orą, viena jų netikėtai atsistojo keturpėsčia
ir vienu ilgu šuoliu pasislėpė už kampo. Po kelių sekundžių likusios
pasekė jos pavyzdžiu. Artiomas atsitraukė atgal ir, atsisėdęs ant žemės,
atsipūtė.
Abejonių nebeliko - jos jį persekiojo. Pabaisos tarsi lydėjo jį, judėda-
mos lygiagrečiomis gatvėmis iš abiejų prospekto, kuriuo jis ėjo, pusių.
Laukė, kol jis pereis naują atkarpą nuo kvartalo iki kvartalo, pasirody­
davo skersgatvyje, kad įsitikintų, kad jis neišklydo iš savo kelio, ir tęsė
nebylų sekimą. Kodėl? Laukdami patogaus momento užpulti? Tiesiog
iš smalsumo? Kodėl jos nesiryžo išeiti į prospektą, o slapstėsi tamsiuose
skersgatviuose? Jis vėl prisiminė Melniko žodžius, kuris uždraudė jam
nusukti nuo pagrindinio kelio. Ar ne todėl, kad jo ten tykojo, ir Melnikas
žinojo apie šį pavojų?
Nusiraminimui Artiomas pakeitė savo automato apkabą, spragtelėjo
spyna, įjungė ir išjungė lazerinį taikiklį. Jis buvo visiškai pasirengęs ko­
vai, ir, skirtingai nuo bibliotekos, čia buvo galima šaudyti nesibaiminant;

300
apsiginti nuo nežinomų priešų buvo lengviau. Giliai įkvėpęs, jis pakilo.
Kaip bebūtų, likti vienoje vietoje ir tempti laiką stalkeris jam uždraudė.
Reikia paskubėti. Atrodo, čia, paviršiuje, nuolat reikėjo skubėti.
Perėjęs dar vieną kvartalą, Artiomas sulėtino žingsnį, kad apsidairytų.
Gatvė čia platėjo ir buvo panaši į aikštę, kurios viena dalis, aptverta nuo
gatvės, buvo paversta parku. Bet kokiu atveju, buvo galima suprasti,
kad ten kadaise buvo parkas: medžiai vis dar buvo savo vietose, bet tai
buvo visai ne tie medžiai, kuriuos Artiomui teko matyti ant atvirukų ir
nuotraukų. Stori gumbuoti stiebai siekė už jų stovėjusio pastato penktą
aukštą. Tikriausiai, būtent į tokius parkus stalkeriai eidavo parnešti mal­
kų, kuriomis buvo kūrenamas ir apšviečiamas visas metro. Properšose
tarp kamienų šmėžavo keisti šešėliai, o kažkur gilumoje ruseno neryški
ugnis, kurią Artiomas būtų galėjęs palaikyti laužo liepsna, jeigu ne jos
žalsvas atspalvis. Pastatai irgi atrodė grėsmingai: susidarė įspūdis, kad
jiems teko matyti daugybę žiaurių ir kruvinų kautynių. Jų viršutiniai
aukštai buvo apgriuvę, daug kur juodavo įlaužos, o kai kur išliko tik dvi
sienos, ir pro tuščius langus matėsi blausus naktinis dangus.
Už aikštės pastatai tarsi prasiskyrė, o gatvę kirto platus bulvaras. Virš
jo, įžengę iš tamsos, tarsi stebėjimo bokštai, stūksojo pirmieji Naujojo
Arbato daugiaaukščiai. Sprendžiant iš žemėlapio, įėjimas į Arbato stotį
turėjo būti netoliese, jam iš kairės. Artiomas dar kartą nužvelgė niūrų
parką. Melnikas buvo teisus: lįsti į tą tankumyną, mėginant rasti ten
nusileidimą į metro, visiškai nebuvo noro. Kuo ilgiau jis žiūrėjo į juodą
tankmę, nusidriekusią apgriauto pastato papėdėje, tuo labiau jam at­
rodė, kad jis mato, kaip tarp milžiniškų medžių šaknų juda tos pačios
paslaptingos figūros, kurios sekė jį visą kelią.
Pakilęs vėjas išjudino sunkias šakas, ir kamienai įtemptai girgžtelėjo.
Tolumoje pasigirdo kažkieno kaukimas. Tankumynas tylėjo, bet ne todėl,
kad buvo miręs. Jo tylėjimas buvo labai panašus į Artiomo persekiotojų
tylėjimą. Atrodė, jis irgi kažko laukia. Artiomą apėmė jausmas, kad jeigu
jis ilgiau liks šioje vietoje, įžūliai spoksodamas į jo slapčiausias gelmes,
išvengti bausmės nepavyks. Jis patogiau suėmė automatą ir apsidairė - ar
neprisiartino padarai per daug arti - ir pajudėjo toliau.
Bet jau po kelių sekundžių jis sustojo - kai kirto bulvarus prieš prasi­
dedant Kalinino prospektui. Iš čia atsivėrė toks vaizdas, kad prisiversti
eiti toliau Artiomas tiesiog negalėjo.

301
 Jis stovėjo plačių gatvių sankryžoje, per kurią, tikriausiai, kadaise
važinėjo automobiliai. Ji buvo kažkokia keista, dalis asfalto leidosi į tu­
nelį, kad paskui vėl išnirti į paviršių. Dešinėje tolo bulvarai - juos buvo
galima pažinti iš juodų tankiai augančių medžių, tokių pat didžiulių,
kaip ir tie, pro kuriuos jis dabar ėjo. Kairėje matėsi didelė asfaltuota
aikštė, - dalis automobilių sankryžos. Užjos vėl prasidėjo tankumynas.
Dabar matomumas buvo gana geras, ir Artiomas paklausė savęs, ar tik
taip yra ne dėl to, kad artėja baisusis saulėtekis.
Keliai buvo nusėti sulankstytais ir sudegintais karkasais, kuriuose
Artiomas pažino automobilius. Čia visiškai nieko nebeliko: per du žy­
gių į paviršių dešimtmečius stalkeriai spėjo pasipelnyti iš visko, kas tik
įmanoma. Benzinas iš kuro bakų, akumuliatoriai, generatoriai, žibintai,
ištrauktos sėdynės - visą tai buvo galima rasti VDNH, ir bet kuriame
stambiame metro turguje.
Asfalte buvo iškasinėtos įvairaus skersmens duobės, visur matėsi
platūs įtrūkimai, pro kuriuos veržėsi žolė ir lankstūs stiebai su gum­
bais viršuje. Tiesiai prieš jį į perspektyvą tolo Naujojo Arbato ūkanotas
tarpeklis, iš vienos pusės vainikuojamas nežinia kaip išlikusiais namais,
savo forma primenančiais atverstas knygas, o iš kitos - dalinai apgriau­
tais aukštybiniais, ne mažiau dvidešimties aukštų, namais. Artiomui už
nugaros liko kelias bibliotekos ir Kremliaus link.
Jis stovėjo vidury šių didingų civilizacijos kapinių ir jautėsi kaip ar­
cheologas, atradęs senovės miestą, kurio praeities didybė ir grožis net
praėjus keliems amžiams priverčia pajusti didžią pagarbą. Įsivaizduoti,
kaip gyveno žmonės šiuose ciklopiniuose pastatuose, važinėdavę šiais
apdegusiais automobilių griaučiais, kadaise blizgančiais šviežiais dažais
ir minkštai riedančiais lygia kelio danga įšilusia padangų guma, leisdavęsi
į metro tik tam, kad kuo greičiau iš vieno šio bekraščio miesto taško pa­
siektų kitą... Tai atrodė neįmanoma. Apie ką jie galvojo kiekvieną dieną?
Kas jiems nedavė ramybės? Kas, apskritai gali neduoti ramybės žmogui,
jeigu jam netenka kiekvieną sekundę bijoti dėl savo gyvybės ir nuolat
kovoti dėl jos, mėginant prailginti gyvenimą bent dar viena diena?
Tą akimirką debesys pagaliau išsisklaidė ir danguje pasirodė pra­
kąstas gelsvas mėnulio diskas, išmargintas keistais raštais. Ryški šviesa,
prasiskverbusi pro debesis, užliejo mirusį miestą ir dar labiau pabrėžė
jo niūrų prašmatnumą. Namai ir medžiai, iki šiol buvę tik plokščiais ir

302
belyčiais siluetais, atgijo ir įgavo apimtis, anksčiau nematytos detalės
tapo labiau pastebimos.
Nepajėgdamas pajudėti iš vietos, Artiomas lyg apžavėtas dairėsi į
šonus, bandydamas nuslopinti apėmusį jį jaudulį. Tik dabar jis pradėjo
suprasti ir jausti tą ilgesį, kuris skambėjo senų žmonių balsuose, prisi-
mindavusių praeitį, grįždavusių mintimis į tą miestą, kuriame jie kadaise
gyveno. Tik dabar jis ėmė suvokti, kaip dabar buvo nutolęs žmogus nuo
savo ankstesnių pasiekimų ir užkariavimų. Tarytum paukštis, išdidžiai
sklandęs, sužeistas ir kritęs ant žemės, kad pasislėpęs plyšyje, galėtų ten
numirti. Jis prisiminė jo nugirstą ginčą tarp patėvio ir Chanterio. Ar
sugebės žmogus išgyventi, ir, jeigu sugebės, ar tai bus tas pats žmogus,
kuris kadaise užkariavo pasaulį ir tvirtai valdė jį? Dabar, kai Artiomas
pats galėjo įvertinti, nuo kokio aukščio žmonija krito į bedugnę, jo
tikėjimas šviesia ateitimi visiškai išgaravo.
Tiesus ir platus Kalinino prospektas tolo nuo jo, pamažu siaurė-
damas, kol visai ištirpo tamsiame tolyje. Dabar Artiomas stovėjo ant
kelio visiškai vienas, tarp praeities vaiduoklių ir šešėlių, bandydamas
įsivaizduoti kiek žmonių anksčiau dienomis ir naktimis vaikščiodavo
gatvėmis, kiek automobilių fantastiniu greičiu pralėkdavo per tą vietą,
kur jis dabar stovėjo, kaip jaukiai ir šiltai švietė dabar tušti ir juodi
gyvenamųjų namų langai. Kur visa tai dingo? Pasaulis atrodė ištuštėjęs
ir apleistas, bet Artiomas suprato, kad tai tik iliuzija: žemė nebuvo ap­
leista ir mirusi, tiesiog pasikeitė jos šeimininkai. Pagalvojęs apie tai, jis
atsigręžė atgal į biblioteką.
Jie nejudėdami stovėjo už šiek tiek daugiau nei šimto metrų nuo jo
vidury gatvės. Padarų buvo ne mažiau kaip p e n k i, ir jie neketino dau­
giau slapstytis skersgatviuose, nors ir atkreipti jo dėmesį irgi nemėgino.
Artiomas negalėjo suprasti, kaip jiems pavyko pavyti jį taip greitai ir
taip begarsiai. Mėnesienoje jų figūros buvo matyti ypač aiškiai: tvirtos,
stambiomis galūnėmis, ir, galbūt, net aukštesnės, nei jam pasirodė iš
pradžių. Nors jų akių per tokį atstumą nebuvo matyti, Artiomas buvo
įsitikinęs, kad dabar jie nužiūrinėja jį, įkvėpia drėgną orą, tyrinėdami
jo kvapą, ir laukia. Greičiausiai, kartu su jo kvapu susimaišė pažįstamas
jiems parako kvapas, ir padarai kol kas nesiryžta užpulti, stebėdami jį
iš tolo ir laukdami, kol jis parodys bent mažą abejonės ir silpnumo po­
žymį. O gal jie tiesiog lydi Artiomą iki savo valdų ribos ir neketina jam

303
pakenkti? Iš kur jam žinoti, kaip elgiasi būtybės, atsiradusios Žemėje
prieštaraujant evoliucijos dėsniams?
Stengdamasis išlaikyti savitvardą, Artiomas nusisuko ir demons­
truodamas ramybę pajudėjo tolyn, dėl visą ko atsigręždamas per petį
kas dešimt žingsnių. Iš pradžių padarai stovėjo savo vietose, bet paskui
ėmė pildytis blogiausi jo būgštavimai. Atsistoję keturpėsčia, jie iš lėto
ėmė ropoti paskui jį. Bet, kai tik šimto metrų atstumas, kurio nuo pat
pradžių laikėsi persekiotojai, buvo pasiektas, jie vėl sustingo. Artiomas
jau pamažu ėmė priprasti prie savo keistojo eskorto, tačiau vis dar
bijojo paleisti jį iš akių ir laikė parengtą automatą. Jie taip ir ėjo kartu
tuščiu prospektu, apšviestu mėnesiena: priekyje - išsigandęs, susigūžęs
žmogus, stodamas ir dairydamasis kas penkiasdešimt žingsnių, už jo -
penkios ar šešios neaiškios būtybės, iš lėto besivejančios jį, stodamos ant
užpakalinių galūnių, leisdamos jam vėl šiek tiek atitrūkti į priekį.
Po dešimties minučių jam pasirodė, kad atstumas tarp jų ėmė mažėti.
Be to, iki šiol ėję grupe, dabar padarai išsibarstė, bandydami apeiti jam
iš šonų. Artiomui niekada neteko turėti reikalų su pulku medžiojančių
plėšrūnų, bet kažkodėl jis neabejojo, kad jie ruošiasi puolimui. Atėjo metas
veikti. Staigiai atsisukęs, jis nukreipė automatą į vieną iš tamsių figūrų.
Jų elgesys kaipmat pasikeitė. Ši kartą jie nesustojo, kad sulauktų,
kol jis pajudės toliau. Jie lėtai artinosi prie jo, pamažu darydami lanką
aplink jį. Reikėjo pamėginti juos atbaidyti iki tol, kol jie spės sumažinti
atstumą iki tos ribos, kada pradės pulti.
Artiomas iššovė į orą. Trenksmas atsiliepė nuo daugiaaukščių namų
sienų ir aidu nulėkė į kitą prospekto galą. Žvangtelėjo ant asfalto nu­
kritusi gilzė. O paskui pasigirdo duslus, kupinas įniršio riaumojimas, ir
padarai puolė pirmyn. Skiriančius juos nuo Artiomo dešimtis metrų jie
galėjo įveikti per keletą sekundžių, bet jis buvo pasirengęs tokiam įvykių
susiklostymui. Kai tik arčiausiai jo esanti bestija atsidūrė taikiklyje, jis
paleido trumpą seriją ir puolė bėgti namų link.
Kaip bebūtų keista, sprendžiant iš kupino nevilties to padaro riksmo,
jis pataikė. Ar užlaikys tai likusius padarus, ar, atvirkščiai, įsiutins dar
labiau, atspėti buvo neįmanoma.
Ir čia pasigirdo naujas riksmas - ne grasinantis medžiojančių jį padarų
riaumojimas, o ilgas, šaižus svirpimas, nuo kurio gyslose sustingo kraujas.
Riksmas sklido iš viršaus, ir Artiomas suprato, kad į žaidimą įsitraukė nau­

304
jas dalyvis. Tikriausiai, šūvio garsai atkreipė skraidančio monstro dėmesį,
panašaus į tą, kuris buvo susisukęs lizdą ant šventyklos kupolo.
Virš galvos kaip strėlė pralėkė didžiulis šešėlis. Akimirką atsigręžęs
atgal, Artiomas pamatė, kad persekiojantys jį padarai išsilakstė kas kur, ir
tik vienas jų, matyt tas, kurį jis sužeidė, liko vidury gatvės. Kliegdamas,
jis nerangiai ėmė šlubuoti prie pastatų, mėgindamas ten pasislėpti. Bet
galimybių išsigelbėti jis neturėjo: apsukusi dar vieną ratą keliasdešimties
metrų aukštyje, skraidanti pabaisa užpuolė savo auką. Ji nusileido žemyn
taip greitai, kad Artiomas net nespėjo jos kaip reikiant apžiūrėti. Su­
čiupusi paskutinį kartą šiurpiai suspiegusį padarą, gigantiškas paukštis
be ypatingų pastangų pakilo su grobiu į orą ir nusinešė jį ant vieno iš
daugiaaukščių namų stogo.
Artiomo persekiotojai kol kas nesiryžo pasirodyti iš savo slėptuvių,
bijodami, kad sparnuotoji pabaisa gali grįžti, bet Artiomas neturėjo ko
prarasti. Glausdamasis prie namų sienų, jis ėmė bėgti pirmyn, ten, kur,
pagal jo apskaičiavimus, turėjo būti Sadovoje Kolco. Jis sugebėjo nubėgti
ne mažiau kaip puskilometrį, kol uždusęs atsigręžė atgal įsitikinti, kad
medžiojančios jį bestijos neatsipeikėjo. Prospektas buvo tuščias. Bet,
praėjęs dar keliasdešimt metrų ir pažvelgęs į vieną iš Naujojo Arbato
skersgatvį pastebėjo jame jau pažįstamus nejudančius šešėlius. Dabar jis
ėmė suprasti, kodėl šie padarai neskubėjo išeiti į atvirą plotą ir sekė savo
aukas iš siaurų gatvelių. Medžiodami jį, jie bijojo pritraukti stambesnių
plėšrūnų dėmesį ir tapti jų grobiu.
Dabar Artiomas vėl kas minutę gręžiojosi: jis žinojo, kad šie padarai
gali judėti labai greitai ir praktiškai be jokio garso, todėl bijojo, kad gali
būti nelauktai užkluptas. Prospekto galas jau ėmė matytis, kai jie vėl
išėjo iš skersgatvių ir ėmė supti jį. Pasimokęs, Artiomas iškart iššovė į
orą, tikėdamasis, kad, tai pritrauks sparnuotąją pabaisą ir išgąsdins tuos
padarus. Jie iš tiesų neilgam sustingo, atsistoję ant užpakalinių galūnių ir
ištempę kaklus. Bet dangus buvo tuščias - monstras, tikriausiai, dar ne­
spėjo susidoroti su pirmąją porcija. Artiomas tai suprato kiek ankščiau,
nei jo persekiotojai, ir puolė dešinėn, įsmukdamas į artimiausią laiptinę.
Nesvarbu, kad Melnikas jį įspėjo neiti į namų vidų, nes ten kažkas gyve­
na, bet atviroje erdvėje susigrumti su tokiu stipriu ir judriu priešininku,
kaip tie besivaikantys jį padarai, būtų tiesiog beprotybė. Jie sudraskytų
Artiomą anksčiau, nei jis būtų spėjęs užtraukti automato spyną.

305
 Laiptinėje buvo tamsu ir jam teko įjungti žibintuvėlį. Apvali šviesos
dėmė apšvietė apdaužytas sienas, prirašinėtas visokių nešvankybių prieš
keletą dešimtmečių, apdergtus laiptus, išlaužtas nusiaubtų ir apdegusių
butų duris. Bendrą vaizdą papildė zujančios aplink nieko nebijančios
žiurkės.
Laiptinę jis pasirinko sėkmingai - pro laiptų aikštelės langus matėsi
prospektas, ir pakilęs dar vienu aukštu, Artiomas galėjo įsitikinti, kad
padarai kol kas nesiryžta jo sekti. Jie jau prisėlino prie pat laiptinės
durų, bet, užuot ėję vidun, jie apsupo ją ir pritūpę ant užpakalinių letenų
sustingo kaip akmeninės statulos. Artiomas netikėjo, kad jie atsitrauks
ir leis grobiui pasprukti. Anksčiau ar vėliau jie pamėgins pasiekti jį iš
vidaus, jeigu, žinoma, laiptinėje nesislepia kažkas tokio, dėl ko Artiomas
pats nebus priverstas bėgti iš ten.
Jis pakilo dar vienu aukštu, apšvietė butų duris ir pastebėjo, kad
vienos jų buvo uždarytos. Jis stumtelėjo jas petim ir įsitikino, kad spy­
na užrakinta. Nieko nelaukęs, jis iššovė tiesiai į spyną ir spyriu plačiai
atlapojo duris. Iš esmės jam buvo tas pats, kuriame bute gintis, bet
praleisti galimybę pažvelgti į nepaliestus praėjusios epochos žmonių
namus jis negalėjo.
Pirmiausia jis užtrenkė duris ir pristūmė prie jų prieangyje stovėju­
sią spintą. Rimto šturmo ši barikada nebūtų atlaikius, tačiau, bent jau,
nepastebimai įveikti jos nepavyks. Po to Artiomas priėjo prie lango ir
pažvelgė pro jį. Tai buvo praktiškai ideali ugniavietė - iš ketvirto aukš­
to jis puikiai matė laiptinės prieigas ir apie dešimt padarų, puslankiu
susėdusių prie įėjimo. Dabar jis turėjo pranašumą, ir jis nedelsė juo
pasinaudoti. Įjungęs lazerinį taikiklį, jis nukreipė raudoną tašką į pačio
stambiausio padaro galvą ir, atsidusęs, nuspaudė gaiduką. Trinktelėjo
trumpa serija, ir pabaisa be garso nugriuvo ant šono. Likusieji žaibišku
greičiu puolė į skirtingas puses, ir po akimirkos gatvė buvo tuščia. Bet
Artiomas neabejojo, kad toli jie nenuėjo. Artiomas nutarė palaukti ir
įsitikinti, ar jų bendrininko mirtis iš tikrųjų atbaidė likusiuosius.
O kol kas jis turėjo šiek tiek laiko patyrinėti butą.
Nors langai čia, kaip ir visame name, buvo išdaužti, baldai ir visa kita,
jo nuostabai, puikiai išsilaikė. Ant grindų buvo išmėtyti maži gumulė­
liai, panašūs į žiurkių nuodus, kokius naudodavo jo gimtojoje VDNH.
Galbūt, tai ir buvo nuodai, nes nė vienos žiurkės kambariuose Artiomas

306
nepastebėjo. Kuo ilgiau jis vaikštinėjo po butą, tuo labiau įsitikino, kad
gyventojai neapleido jo paskubomis, o užkonservavo, tikėdamiesi vieną
dieną grįžti. Butas buvo kruopščiai sutvarkytas, virtuvėje nebuvo palikta
jokių produktų, kurie galėtų privilioti graužikus ar vabzdžius, didžioji
baldų dalis buvo uždengta celofanine plėvele.
Vaikščiodamas po kambarius, Artiomas bandė įsivaizduoti, kokia buvo
žmonių, gyvenusių šiame bute, buitis. Kiek jų čia gyveno? Kelintą valandą
jie keldavosi, grįždavo iš darbų, vakarieniaudavo? Apie daugelį užsiėmi­
mų, ritualų ir kitų dalykų jis žinojo tik iš knygų ir dabar, matydamas tikrus
namus, įsitikino, kad anksčiau daug ką įsivaizduodavo visiškai ne taip.
Artiomas atsargiai pakėlė skaidrią polietileno plėvelė ir apžiūrėjo
knygų lentynas. Tarp pažįstamų iš metro platinamų detektyvų ten buvo
ir keletas spalvingų vaikiškų knygelių. Jis paėmė vieną jų, ir jam bevar­
tant puslapius su linksmų gyvūnėlių atvaizdais, iš knygos iškrito kieto
popieriaus lapas. Pasilenkęs, Artiomas pakėlė jį nuo grindų: tai buvo
išblukusi besišypsančios moters su mažu vaiku ant rankų nuotrauka.
Jis suakmenėjo.
Ritmas, kuriuo plakė jo širdis, sutriko. Ką tik tolygiais trinksniais
varinėjantį kraują per kūną, ji staiga ėmė pašėlusiai plakti. Artiomas
užsimanė nusiimti dujokaukę, įkvėpti gryno oro, nesvarbu koks nuo­
dingas jis bebūtų. Atsargiai, tarsi bijodamas, kad nuotrauka subyrės nuo
prisilietimo, jis priartino ją prie akių.
Moteris buvo maždaug trisdešimties, o mažyliui ant jos rankų - ne
daugiau kaip dveji, ir dėl juokingos kepurės ant galvos buvo sunku pa­
sakyti, tai buvo berniukas ar mergaitė. Vaikas žiūrėjo tiesiai į kamerą,
ir jo žvilgsnis buvo kaip suaugusiojo, toks rimtas, tarsi jis nujautė greitą
vaikystės pabaigą. Artiomas apsuko nuotrauką, ir jo dujokaukės stiklas
aprasojo. Kitoje pusėje mėlynu šratinuku buvo užrašyta: „Artiomkai 2
metukai 5 mėnesiai".
Iš jo tarsi ištraukė šerdį. Kojos sulinko, ir jis atsisėdo ant grindų,
pakišęs nuotrauką po krintančią pro langą mėnesieną. Kodėl moters iš
nuotraukos šypsena jam atrodė tokia pažįstama, tokia artima? Kodėl
jam ėmė trūkti oro, kai jis ją pamatė?..
Iki šio miesto žlugimo, jame gyveno daugiau kaip dešimt milijonų
žmonių. Artiomas - ne pats populiariausias vardas, bet daugiamilijoni­
niame megapolyje turėtų būti keliasdešimt tūkstančių vaikų tokiu vardu.

307
Tai būtų tas pats, jeigu taip vadintų visus dabartinius metro gyventojus.
Tikimybė buvo tokia maža, kad net neverta buvo apie ją galvoti. Bet ko­
dėl tada jam atrodė tokia pažįstama tos moters nuotraukoje šypsena?..
Jis pamėgino atgaivinti atmintyje prisiminimų apie vaikystę nuotru­
pas, retkarčiais šmėkštelėdavusias sekundę jo mintyse arba aplankančias
jį sapnuose. Jaukus mažas kambarėlis, švelnus apšvietimas, knygą skai­
tanti moteris... Plati tachta. Jis pašoko iš vietos ir kaip viesulas pralėkė
po kambarius, tikėdamasis rasti juose panašų baldų išdėstymą, kaip ir
jo sapnuose. Akimirką jam pasirodė, kad viename kambaryje baldai
sustatyti lygiai taip pat, kaip ir jo prisiminimuose. Sofa buvo kiek kitokia,
ir langas buvo ne ten, na ir kas, galų gale, trimečio sąmonėje šis vaizdas
galėjo užsifiksuoti šiek tiek iškreiptai...
Trimečio? Vaiko amžius nuotraukoje irgi buvo kitas, bet tai nieko
nereiškė. Datos šalia prierašo nebuvo. Nuotrauka galėjo būti padaryta
bet kada, nebūtinai keletą dienų iki to, kai buto gyventojams teko am­
žiams jį palikti. Nuotrauka galėjo būti padaryta ir prieš pusmetį, ir prieš
metus iki to, tikino jis save. Tada berniuko su kepuryte amžius sutaptų
su jo paties... Tada tikimybė, kad nuotraukoje pavaizduotas jis.... ir jo
motina... išaugtų keliasdešimt kartų. „Bet nuotrauka galėjo būti padaryta
ir prieš trejus, ir prieš penkerius metus iki to“, - šaltai ištarė jo viduje
kažkieno svetimas balsas. Galėjo.
Netikėtai jam į galvą atėjo dar viena mintis. Atlapojęs duris į vonios
kambarį, jis apsidairė ir, pagaliau, rado tai, ko ieškojo. Veidrodis buvo
padengtas tokiu dulkių sluoksnių, kad net neatspindėjo jo žibintuvėlio
šviesos. Artiomas nukabino nuo kabliuko šeimininkų paliktą rankšluostį
ir nuvalė veidrodį. Jame pasirodė veido su dujokauke ir šalmu atvaizdas.
Jis apšvietė save žibintuvėliu ir vėl pažvelgė į veidrodį.
Lieso, pavargusio veido beveik nebuvo galima įžiūrėti po plastikiniu
dujokaukės antveidžiu. Sunkiai įžvelgiamas pro aprasojusį dujokaukės
stiklą giliai įdubusių tamsių akių žvilgsnis staiga jam pasirodė panašus
į berniuko iš nuotraukos žvilgsnį. Artiomas pridėjo prie veido nuo­
trauką, įdėmiai pažvelgė į berniuko veiduką, paskui pažvelgė į atvaizdą
veidrodyje. Vėl apšvietė nuotrauką ir dar kartą pažvelgė į savo veidą po
dujokauke, bandydamas prisiminti kaip jis atrodė pastarąjį kartą, kai
jis žvelgė į save veidrodyje. Kada tai buvo? Prieš jam paliekant VDNH,
bet, kiek laiko praėjo nuo to laiko, jis negalėjo pasakyti. Sprendžiant

308
iš jo atvaizdo, keleri metai. Jeigu tik būtų galima nusiimti tą prakeiktą
dujokaukę ir palyginti save su tuo vaiku iš nuotraukos! Suprantama,
kad, paaugę, žmonės dažnai pasikeičia neatpažįstamai, bet juk kiekvieno
žmogaus veide išlieka kažkas, kas primena apie tolimą vaikystę.
Liko tik viena išeitis: kai jis grįš į VDNH, būtinai paklaus Suchojaus,
ar panaši moteris, besišypsanti jam dabar iš nuotraukos, į moterį, kuri
patikėjo jam vaiko gyvybę stotyje, pasmerktoje būti suėstai žiurkių... Į jo
motiną. Tegul jos veidas tada buvo iškreiptas nevilties ir maldos grima­
sos, Suchojus vis vien ją pažins. Jis turi profesionalią atmintį veidams,
jis tiksliai galės pasakyti, kas pavaizduotas nuotraukoje. Ar tai ji?
Artiomas dar kartą apžiūrėjo nuotrauką, ir su netikėtu sau pačiam švel­
numu paglostęs moters veidą, atsargiai įdėjo nuotrauką atgal į knygelę, iš
kurios ji iškrito, ir įsidėjo į kuprinę. Keista, pamanė jis, prieš keletą valandų
jis buvo pačioje didžiausioje žinių saugykloje visame žemyne, kur galėjo
laisvai pasiimti bet kurią iš milijonų įvairiausių knygų, kurių daugelis jų
buvo tiesiog neįkainojamos. Bet jis paliko jas dulkėti lentynose, ir jam net
nekilo mintis pasipelnyti iš bibliotekos turtų. Taigi, jis ima pigią knygutę
su paprastais piešinėliais vaikams ir jaučiasi taip, tarytum būtų radęs di­
džiausią lobį žemėje.
Jis grįžo į koridorių, ketindamas pavartyti likusias knygas, galbūt,
apžiūrėti spintas ir paieškoti nuotraukų albumų. Tačiau pakėlęs akis į
langą, pajuto kažkokius nežymius pokyčius. Jį apėmė lengvas nerimas.
Kažkas buvo ne taip. Priėjęs arčiau, jis suprato kas vyksta: nakties spalva
už lango pasikeitė, jį nusidažė gelsvais ir rusvais atspalviais. Švito.
Padarai vėl lūkuriavo prie laiptinės, nesiryždami įeiti vidun. Jų gen­
tainio nebuvo niekur matyti, bet nusinešė jį sparnuotas gigantas ar jie
patys jį sudraskė, buvo neaišku. Artiomas nesuprato, kas juos sulaiko
nuo buto šturmavimo, bet kol kas jį tokia situacija tenkino.
Ar spės jis pasiekti Smolensko stotį iki saulėtekio? Ir, svarbiausia, ar jis
sugebės atsiplėšti nuo persekiotojų? Galima buvo likti užbarikaduotame
bute, pasislėpti nuo saulės spindulių vonioje ir sulaukti, kol jie nuvys
tuos plėšrūnus ir išeiti į lauką sutemus. Bet kiek atlaikys apsauginis
kostiumas? Kuriam laikui apskaičiuotas jo dujokaukės filtras? Kokių
veiksmų imsis Melnikas, neradęs jo sutartoje vietoje sutartu laiku?
Artiomas priėjo prie buto durų ir sukluso. Tyla. Jis atsargiai pastūmė
spintą ir lėtai pravėrė duris. Laiptų aikštelėje nieko nebuvo, bet apšvietęs

309
žibintuvėliu laiptus, Artiomas pastebėjo kai ką, ko jis anksčiau nematė.
Ar tiesiog neatkreipė dėmesio?
Laiptai buvo padengti tirštomis skaidriomis gleivėmis. Atrodė tary­
tum kažkas būtų šliaužęs laiptas ir palikęs paskui save pėdsaką. Prie buto,
kuriame jis slapstėsi, durų pėdsakų nebuvo, bet Artiomo tai neguodė.
Vadinasi, apleisti namai iš tiesų nebuvo tokie tušti, kaip atrodė?
Dabar likti šiame bute, o juo labiau miegoti čia, jis visiškai nebeno­
rėjo. Liko tik viena išeitis: atbaidyti neketinančias atsisakyti jo mėsos
bestijas ir pamėginti nubėgti iki Smolensko stoties. Padaryti tai reikia
iki tol, kol saulė išdegins jam akis ir pažadins nežinomas pabaisas, apie
kurias jį įspėjo Melnikas.
Šį kartą jis taikėsi nebe taip taikliai, o tiesiog stengėsi, kad serija užka­
bintų kuo daugiau plėšriųjų padarų. Du iš jų suriaumojo ir nugriuvo ant
žemės, likusieji pasislėpė skersgatviuose. Atrodo, kelias buvo laisvas.
Artiomas nubėgo žemyn, atsargiai, bijodamas pasalos, iškišo galvą
iš laiptinės ir iš visų jėgų puolė bėgti Sadovoje Kolco link. Koks gi ten
turėtų būti košmariškas tankumynas, tuose soduose ant žiedo, pamanė
jis, jeigu net plonos medžių juostelės bulvaruose per tuos metus pavirto
į tamsias džiungles ... Nekalbant jau apie Botanikos sodą ir apie tai, kas
jame užaugo.
Jo persekiotojai leido jam šiek tiek atitrūkti, būriuodamiesi į gaują,
ir jam pavyko nubėgti beveik iki prospekto galo. Švito vis labiau, bet
šių padarų saulės spinduliai, matyt, visiškai netrikdė: pasidalinę į dvi
grupes, jie lėkė tarp namų, kiekvieną sekundę mažindami skiriantį
juos nuo Artiomo atstumą. Čia, atviroje erdvėje, jie turėjo pranašumą:
Artiomas negalėjo sustoti ir tinkamai nusitaikyti. Be to, jie judėjo ant
keturių galūnių, ir jų siluetai buvo pakilę virš žemės ne daugiau kaip
metrą, beveik susilieję su keliu. Kaip besistengtų Artiomas greitai bėgti,
tačiau jam trukdė apsauginis kostiumas, kuprinė, du automatai ir nuo­
vargis, susikaupęs per šią nesibaigiančią naktį.
Greitai tie pragaro pasiuntiniai pasivys jį ir atliks savo darbą, apimtas
nevilties pamanė jis. Jis prisiminė bjaurius, bet tvirtus plėšrūnų kūnus,
gulinčius kraujo klane prie laiptinės, ten, kur juos pakirto automato
serija. Artiomas neturėjo laiko jų tyrinėti, bet jam pakako vieno žvilgs­
nio, kad jie ilgam išliktų jo atmintyje: blizgantis rusvas kailis, didžiulė
apvali galva, nasrai su daugybe smulkių aštrių dantų, kurie, atrodo,

310
dygo keliomis eilėmis. Prisiminęs visus žinomus jam gyvūnus, Artiomas
negalėjo tiksliai įvardinti nė vieno, kuris dėl radiacijos poveikio galėtų
paleisti į pasaulį tokius padarus.
Laimei, Sadovoje Kolco gatvėje, jeigu tai iš tikrųjų buvo ji, neaugo
jokie medžiai. Tai buvo tiesiog dar viena plati gatvė, besidriekianti į abi
puses nuo sankryžos kiek matė akys. Prieš puldamas vėl bėgti, Artiomas
nežiūrėdamas paleido trumpą seriją. Tos bestijos jau buvo arčiau nei
už penkiasdešimties metrų nuo jo ir, sudariusios puslankį, kai kurios
judėjo beveik lygiagrečiai su juo.
Jam teko ieškoti praėjimo tarp kelių didžiulių penkių ar šešių me­
trų gylio duobių, ir vienoje vietoje padaryti lanką, norint apeiti gilų
įtrūkimą, perpus padalinusį kelią. Netoliese esantys pastatai atrodė
keistai: jie buvo ne apdegę, o apsilydę. Susidarė įspūdis, kad čia vyko
kažkas ypatingo, dėl ko šis rajonas nukentėjo labiau nei Kalinino
prospektas. Ir virš viso šito peizažo stūksojo nepaliestas nei laiko, nei
ugnies neįsivaizduojamo dydžio pastatas, panašus į viduramžių pilį.
Sekundę Artiomas pažvelgė viršun ir su palengvėjimu atsiduso: virš
pilies sklandė tamsus sparnuotas šešėlis, kuris dabar galėjo jį išgel­
bėti. Tereikėjo atkreipti jo dėmesį, kad jis pastebėtų jo persekiotojus.
Pakėlęs viena ranka automatą ir nukreipęs jį į sparnuotą pabaisą, jis
nuspaudė gaiduką.
Nieko neįvyko.
Jam baigėsi šoviniai.
Bėgant buvo nelengva persukti į priekį už nugaros kabantį atsarginį
automatą. Pasukęs į vieną iš artimiausių skersgatvių, Artiomas prisiglau­
dė prie sienos ir pakeitė ginklą. Dabar jis galėjo laikyti tuos padarus kuo
toliau nuo savęs, kol neištuštės antrojo automato dėtuvė.
Pirmoji pabaisa pasirodė iš už kampo ir įprastu judesiu: pritūpė ant
užpakalinių galūnių, išsitiesusi visu didžiuliu savo ūgiu. Ji įsidrąsino ir
priėjo taip arti, kad dabar Artiomas pirmą kartą galėjo pamatyti jos akis:
mažos, pasislėpusios po masyvia kakta, degančios pikta žalia ugnimi,
panašia į tos paslaptingos ugnies atspindžius parke.
Lazerinio taikiklio Danilos kalašnikove nebuvo, bet iš tokio atstumo
jis ir be jo neprašaus. Sustingusi bestijos figūra ramiai įsitaisė taikiklio
rėmuose. Artiomas stipriau prispaudė automatą prie peties ir nuspaudė
gaiduką.

311
 Staiga automato spyna užstrigo. Kas nutiko? Nejaugi skubėdamas
jis sumaišė automatus? Na ne, jo kalašnikovas su lazeriniu taikikliu...
Artiomas pabandė truktelėti spyną. Užstrigo.
Jo galvoje ėmė suktis minčių viesulas. Danila, bibliotekininkai... Štai
kodėl jis nesipriešino, kai knygų labirinte jį užpuolė ta pilka pabaisa! Jo
automatas tiesiog nesuveikė. Jis, tikriausiai, taip pat pašėlusiai traukiojo
spyną, kol bibliotekininkas tempė jį į koridoriaus gilumą...
Šalia pirmosios bestijos tyliai, kaip vaiduokliai, atsirado dar dvi. Jos
įdėmiai tyrinėjo Artiomą, kuris prarado viltį susidoroti su Danilos au­
tomatu, ir, atrodo, darė išvadas. Arčiausiai esantis padaras, tikriausiai,
vadas, pašoko ir atsidūrė maždaug už penkių metrų nuo Artiomo.
Tą akimirką jiems virš galvų praskrido gigantiškas šešėlis. Padarai
prisispaudė prie žemės ir pakėlė galvas. Pasinaudojęs jų pasimetimu,
Artiomas puolė į vieną iš arkų, nebesitikėdamas ištrūkti gyvas iš šios
situacijos, tiesiog gyvuliškai stengėsi atitolinti savo žūties momentą.
Skersgatviuose jis neturėjo net mažiausios galimybės pasprukti nuo jų,
bet kelias atgal į Sadovoje Kolco, jau buvo užkirstas.
Jis atsidūrė vidury tuščios erdvės kvadrato, įrėminto namų sienomis,
kuriose matėsi arkos ir praėjimai. Už pastato, į kurį jis stovėjo veidu,
stūksojo ta niūri pilis, kuri pribloškė jį dar prie Sadovoje Kolco. Pagaliau
atitraukęs nuo jos žvilgsnį, Artiomas pamatė ant priešais stovinčio pas­
tato užrašą: „Maskvos V.I.Lenino metropolitenas" ir šiek tiek žemiau -
„Smolensko stotis". Aukštos ąžuolinės durys buvo šiek tiek pravertos.
...Buvo sunku pasakyti kaip jam pavyko išsisukti. Tai buvo keistas
pavojaus nuojautos ir lengvo oro virpesio, neišvengiamo plėšrūno,
puolančio savo auką, palydovo, derinys. Padaras nusileido vos už pusės
metro nuo jo, ir Artiomas pajuto sklidusią nuo jo smarvę. Jis traukėsi į
šoną, ir iš visų jėgų ėmė bėgti prie įėjimo į metro. Ten buvo jo namai,
jo pasaulis, ten, po žeme, jis vėl taps aplinkybių šeimininku.
Smolensko stoties vestibiulis atrodė būtent taip, kaip Artiomas ir įsi­
vaizdavo: čia buvo tamsu, drėgna ir tuščia. Iškart buvo aišku, kad iš šios
stoties žmonės dažnai kyla į paviršių: kasos ir visos tarnybinės patalpos
buvo atidarytos ir išgrobstytos. Viskas, kas naudinga, buvo nugabenta
žemyn prieš daugybę metų. Neliko nei turniketų, nei budėtojo būde­
lės - apie juos priminė tik betono pagrindas. Toliau matėsi pusapvalis
tunelio skliautas ir gilyn vedantys eskalatoriai. Žibintuvėlio spindulys

312
siekė tik nusileidimo vidurį, ir įsitikinti, ar ten tikrai yra įėjimas, Ar­
tiomas negalėjo. Bet ir likti vietoje nebuvo galima: padarai jau pateko
į vestibiulį, jis tai suprato išgirdęs kaip sugirgždėjo durys. Po sekundės
jie galėjo atsidurti prie eskalatorių, ir tas mažas laiko pranašumas, kurį
jis dabar turėjo, iškart dingtų.
Nerangiai žengdamas storais batų padais per išklerusius rifliuotus
laiptus, Artiomas ėmė leistis. Jis pamėgino peršokti keletą laiptelių, bet
koja paslydo ant drėgno paviršiaus, ir jis nudardėjo žemyn, susimušda-
mas pakaušį. Sustoti pavyko tik tada, kai šalmu ir strėnomis jis suskai­
čiavo apie dešimt laiptelių. Apšvietęs spinduliu likusią už nugaros kelio
atkarpą (kaip mažai, pasirodo, jis nuėjo!), Artiomas pamatė ten būtent
tai, ko ieškojo ir bijojo: nejudančias tamsias figūras. Laikydamiesi savo
įpročio, prieš puldami, jie sustingo vietoje, tyrinėdami aplinką ar neby­
liai tardamiesi. Artiomas pamėgino vėl peršokti du laiptelius. Šį kartą
jam pavyko geriau, ir, slysdamas gumine turėklo juosta dešine ranka, o
žibintuvėlį prispaudęs kairiąja, jis bėgo dar apie dvidešimt sekundžių,
kol galiausiai vėl pargriuvo.
Už nugaros pasigirdo sunkus trypsėjimas. Padarai pasiryžo.
Artiomas iš visos širdies tikėjosi, kad seni laiptai, gailiai girgždan­
tys nuo jo nedidelio svorio, tiesiog įgrius, neišlaikę kelių centnerių jo
persekiotojų svorio. Bet besiartinantis iš tamsos bildesys liudijo apie
tai, kad eskalatorius puikiai susitvarko su tokiu krūviu.
Žibintuvėlio šviesoje jis pamatė plytų sieną su didelėmis durimis
vidury. Iki jos buvo likę apie dvidešimt metrų, ne daugiau. Vos pajėg­
damas atsikelti, Artiomas įveikė paskutinę kelio atkarpą per begalines
penkiolika sekundžių.
Durys buvo iš plieno lakštų ir į smūgius kumščiu atsiliepė skambiai,
kaip varpas. Artiomas beldėsi iš visų jėgų - besiartinantys šešėliai, ku­
riuos jis miglotai matė prieblandoje, skubino jį. Tik po kelių sekundžių,
stingdamas, jis suvokė, kokią siaubingą klaidą ką tik padarė: užuot
pasibeldęs į duris sutartu kodu, jis tik sukėlė sąmyšį. Dabar apsauga,
tikriausia, jokiais būdais neįsileis jo. Maža kas čia bando patekti iš pa­
viršiaus... Juolab, kad saulė jau tuoj patekės.
Koks gi buvo tas sutartinis signalas? Trys greiti - trys lėti —trys greiti?
Ne, tai juk SOS signalas. Tikrai buvo trys pradžioje ir trys pabaigoje, bet
greiti ar lėti, jis negalėjo prisiminti. O jeigu dabar pradėti eksperimentuoti,

313
apie patekimą vidun galima išvis pamiršti. Jau geriau tada SOS... Tokiu
būdu, apsauga bent supras, kad už durų yra žmogus. Nors, kaip sakė
Melnikas, dar neaišku, kas baisiau.
Pabeldęs į plieną dar kartą, Artiomas nusiėmė nuo peties automatą
ir drebančiomis rankomis pakeitė jame šovinių dėtuvę. Gerai, kad jų
buvo Danilos automate. Paskui jis prispaudė žibintuvėlį prie automato
vamzdžio ir nervingai nukreipė jį į lubas. Ilgi išlikusių šviestuvų šešė­
liai lipo vienas ant kito klaidžiojančiame šviesos spindulyje, ir nebuvo
galima garantuoti, kad viename iš jų nesislėpė tamsus siluetas...
Kitoje geležinių durų pusėje buvo visiškai tylu. Dieve, nejaugi tai ne
ta Smolensko stotis, pamanė Artiomas. Galbūt šis įėjimas buvo užmū­
rytas prieš dešimtmetį ir nuo to laiko niekas juo nebesinaudojo? Juk jis
pateko čia visiškai atsitiktinai, o ne vykdydamas stalkerio nurodymus.
Jis galėjo ir suklysti!
Visai arti, maždaug už penkiolikos metrų, sugirgždėjo laiptai. Neiš­
tvėręs, Artiomas paleido seriją ta kryptimi, iš kur sklido garsas. Aidas
skaudžiai vožtelėjo Artiomui per ausis ir ėmė kilti eskalatoriumi į viršų.
Bet nieko panašaus į sužeistą ar mirštančią bestiją, nebuvo girdėti. Šo­
viniai išnaudoti be reikalo.
Nesiryždamas nuleisti akių, Artiomas prisiglaudė nugara prie durų ir
vėl pabeldė kumščiu per geležį: trys greiti, trys lėti, trys greiti. Atrodo,
jis išgirdo už durų sunkų metalinį girgždėjimą. Ir būtent tuo momentu
iš tamsos neįtikėtinu greičiu iššoko plėšrūno figūra.
Automatą Artiomas laikė dešinėje rankoje, ir gaiduką jis nuspaudė
beveik atsitiktinai, kai instinktyviai atšoko atgal. Kulkos apsuko pabai­
są ore, ir užuot įsikibusi jam į gerklę, ji, pritrūkusi dviejų metrų, krito
ant eskalatoriaus laiptų. Tačiau po akimirkos ji atsistojo, nekreipdama
dėmesio į plūstantį iš žaizdos kraują. Paskui, susvyravusi, vėl puolė ir
prirėmė Artiomą prie šaltų plieninių durų. Atakuoti ji nebegalėjo: pa­
skutinės jo paleistos kulkos pataikė jai į galvą, ir šuolio vidury ji buvo
nebegyva. Bet tos inertinės jėgos, su kuria pabaisa atsitrenkė į Artiomą,
būtų pakakę, kad jam praskeltų galvą, jeigu ne jo šalmas...
Durys atsidarė, ir koridorių užtvindė ryški balta šviesa. Nuo eska­
latoriaus pasigirdo riaumojimas: sprendžiant iš garso, tų padarų dabar
ten buvo ne mažiau kaip penki. Kažkieno stiprios rankos sugriebė jį

314
už pakarpos ir įtraukė vidun, po to durys užsitrenkė ir žvangtelėjo
metalinė spyna.
- Nesužeistas? - paklausė kažkieno balsas.
- Velnias jį žino... - atsiliepė kitas. - Matei, ką jis paskui save atsivedė?
Aną kartą vos išvijom juos, ir tai tik dujomis. Dar to betrūko, kad jie
Smolensko stoty apsigyventų, maža jiems Arbato. O ką - visai įmanoma!
Jie žmogieną mėgsta...
- Palikite jį. Jis su manimi. Artiomai! Ei, Artiomai! Nagi, atsipeikėk! -
pašaukė jį pažįstamas balsas, ir Artiomas sukaupęs jėgas atsimerkė.
Virš jo buvo pasilenkę trys žmonės. Du iš jų, tikriausiai, vartų sergė­
tojai, dėvėjo šiltas pilkas striukes su neperšaunamomis liemenėmis ir
megztas kepures. Trečiasis, Artiomo džiaugsmui, buvo Melnikas.
- Tai čia jis ir yra? - kiek nusivylęs paklausė vienas iš sergėtojų. - Tada
imkite, tik apie karantiną^ir dezinfekavimą nepamirškite.
- Dar mane mokysite? - nusijuokė stalkeris. - Kelkis, Artiomai.
Ilgokai tu... - pridūrė jis, ištiesdamas jam ranką.
Artiomas pabandė atsikelti, bet kojos jo neklausė. Jis susvyravo ir
išbalo, jį ėmė pykinti.
- Jį reikia nugabenti į ligoninę. Tu padėk man, o tu uždaryk vartus, -
paliepė Melnikas.
Kol jį apžiūrinėjo gydytojas, Artiomas tyrinėjo baltą koklį, kuriuo
buvo apkaltos operacinės sienos. Patalpa buvo išblizginta, ore tvyrojo
aitrus chlorkalkių kvapas, o ant lubų buvo pritvirtintos kelios dieninės
šviesos lempos. Operacinių stalų čia buvo keletas, prie kiekvieno jų
stovėjo spintelė su paruoštais naudojimui įrankiais. Vietinės mažos
ligoninės būklė paliko jam įspūdį, bet kam ji reikalinga taikiai, kiek
Artiomas prisiminė, Smolenksko stočiai, buvo neaišku.
- Lūžių nėra, tik sumušimai. Keli įdrėskimai, kuriuos dezinfekavo­
me, - reziumavo gydytojas, šluostydamas rankas švariu rankšluosčiu.
- Gal paliktumėte mus trumpam? - paprašė gydytojo Melnikas. -
Norėčiau su juo kai ką aptartį akis į akį.
Supratingai linktelėjęs, gydytojas išėjo. Stalkeris, prisėdęs ant kušetės
krašto, pareikalavo iš Artiomo išsamaus pasakojimo apie tai, kas įvyko.
Pagal jo paskaičiavimus, Artiomas turėjo atsidurti Smolensko stotyje
dviem valandomis anksčiau, ir Melnikas jau ketino kilti į paviršių jo
ieškoti. Istoriją apie persekiojimą jis išklausė iki galo, tačiau be ypatingo

315
susidomėjimo, skraidančias pabaisas pavadino sudėtingu knyginiu žo­
džiu „pterodaktilis", o labiausiai jam paliko įspūdį pasakojimas apie tai,
kaip Artiomas pasislėpė laiptinėje. Sužinojęs, kad, kol jis slėpėsi bute,
per laiptų aikštelę kažkas prašliaužė, stalkeris apniuko.
- Įsitikinęs, kad neįlipai į tas gleives ant laiptų? - paklausė jis susi­
rūpinęs. - Ne duok, Dieve, pakliūti tai bjaurasčiai į stotį. Juk sakiau
tau, prie namų nesiartink! Tau labai pasisekė, kad kol tu buvai bute, jis
neaplankė tavęs...
Melnikas atsistojo, priėjo prie Artiomo batų, paliktų prie durų, ir
įdėmiai apžiūrėjo jų padus. Nepastebėjęs nieko įtartino, jis padėjo juos
į vietą.
- Į Polisą, kaip jau sakiau, tau kol kas kelio nėra: Brahmanams aš
negalėjau pasakyti tiesos, todėl jie mano, kad žygio į biblioteką metu
jūs abu dingote, o aš iškeliavau jūsų ieškoti. Tai kas visgi ten nutiko su
tavo porininku?
Artiomas dar kartą papasakojo visą istoriją nuo pradžios iki galo,
šį kartą sąžiningai paaiškinęs kaip iš tiesų mirė Danila. Stalkeris susi­
raukė.
- Šią pabaigą tau geriau nutylėti. Tiesą sakant, pirmoji versija man
patiko daug labiau. Antroji brahmanams sukels daug klausimų. Tu nu­
žudei jų žmogų, knyga nerasta, o atlygis liko pas tave. Tiesa, - pridūrė
jis, dilbčiodamas į Artiomą, - kas buvo tame voke? Pasirėmęs alkūne,
Artiomas ištraukė iš kišenės padengtą sudžiūvusiu krauju maišelį, įdė­
miai pažvelgė į Melniką ir atplėšė jį.

316
 15 SKYRIUS

Keturgubai sulankstytas lapelis, išplėštas iš mokyklinio sąsiuvinio, ir

storo braižybinio popieriaus gabalas su tunelių eskizais, nubraižytais
pieštuku. Būtent tai Artiomas ir tikėjosi pamatyti voko viduje - žemė­
lapį ir paaiškinimus prie jo. Kol bėgo į Smolensko stotį per Kalinino
prospektą, jis visiškai neturėjo laiko pamąstyti apie tai, kas galėtų būti
tame voke, kurį jam perdavė Danila. Stebuklingas neišsprendžiamos
problemos sprendimas, kažkas, kas nukreips nuo VDNH ir viso metro
nesuvokiamos ir nenumaldomos grėsmės damoklo kardą.
Paaiškinimų lapelio vidury išsklido tamsiai raudona dėmė. Brahmano
krauju sulipusį popierių teko sudrėkinti, kad jis išsiskleistų, nepažei­
džiant smulkiai surašytų jame instrukcijų.
„Dalis Nr... tunelis... D6... išlikę įrenginiai... iki 400 000 kvatratinių
metrų... viesulas... nepataisomai... nenumatytas..." Iš jaudulio žodžiai
šokinėjo Artiomo akyse, nušokdami nuo horizontalių linijų, susiliedavo
į vieną, o jų prasmė likdavo visiškai neaiški. Praradęs viltį sudėti juos į
kažką suprantamo, Artiomas perdavė laišką Melnikui. Jis atsargiai paė­
mė lapelį ir ėmė godžiai skaityti. Kurį laiką jis tylėjo, o paskui Artiomas
pamatė, kaip jis įtartinai kilstelėjo antakius.
- Negali būti, - sušnabždėjo stalkeris. - Juk visa tai melas! Jie negalėjo
to praleisti...
Jis apsuko lapelį, apžiūrėjo jį iš kitos pusės, ir vėl ėmė jį skaityti nuo
pradžios.
- Dėl savęs saugojo... Kariškiams nieko nesakė. Nenuostabu... Jiems
parodytų, tai tie vėl pradės, - neaiškiai murmėjo Melnikas, kol Artiomas
kantriai laukė paaiškinimų. - Nejaugi praleido? Nepataisomai... Na,
tarkim... Vadinasi, vis tik, patikėjo!
- Ar tai iš tiesų gali padėti? - galiausiai neištvėrė Artiomas.
- Jeigu viskas, kas čia parašyta - tiesa, tai mes turime viltį, - linkte­
lėjo stalkeris.
- Apie ką ten? Aš nieko nesupratau.

317
 Melnikas atsakė ne iš karto. Jis dar kartą perskaitė laišką iki galo,
paskui keletą sekundžių susimąstė ir tik po to pradėjo pasakoti:
- Aš apie tai esu anksčiau girdėjęs. Legendų būdavo visokių, bet juk
jų metro tūkstančiai. Tik legendomis ir sotūs, o ne duona. Ir apie Uni­
versitetą, ir apie Kremlių, ir apie Polisą, nesuprasi, kas tiesa, o kas prie
laužo Iljičiaus aikštėje išgalvota. Štai apie tai irgi... Sklandė gandai, kad
kažkur Maskvoje ar po Maskva išliko raketinė dalis. To, žinoma, niekaip
negalėjo būti. Kariniai objektai - tai visada taikinys numeris vienas. Bet
kalbėta, kad esą, nesuspėjo, nepastebėjo, ar pamiršo - ir viena raketinė
dalis visiškai nenukentėjo. Pasakojo, kad kažkas ten net buvo nuėjęs, kad
kažką matė, esą stovi ten įrenginiai po brezentu, naujutėliai, angaruose...
Metro naudos iš jų, tiesa, jokios - tokiame gylyje savo priešų vis vien
nepasieksi. Stovi - na ir lai stovi sau.
- Prie ko čia raketiniai įrenginiai? - Artiomas nustebęs pažvelgė į
stalkerį ir nuleido nuo kušetės kojas.
- Juočkiai eina VDNH link nuo Botanikos sodo. Chanteris įtarė,
kad jie leidžiasi į metro būtent šiame rajone. Logiška būtų manyti, kad
jie būtent ten gyvena. Tiesą sakant, yra du variantai. Pirmasis: vieta, iš
kurios jie ateina, dar vadinama aviliu, yra viršuje, netoli įėjimo į metro.
Antrasis: iš tikrųjų jokio avilio nėra, ir juočkiai puola miestą iš išorės.
Tada kyla klausimas: kodėl jų daugiau niekur nėra matę? Nelogiška.
Nors, galbūt, tai laiko klausimas. Trumpai tariant, situacija tokia: jeigu
jie ateina kažkur iš toli, mes vis vien jiems nieko negalėsime padaryti.
Susprogdinsim tunelius už VDNH ar net už Taikos prospekto stoties -
anksčiau ar vėliau jie ras naujus įėjimus. Beliks tik užsimūryti metro ir
pamiršti apie viltis grįžti į paviršių ir pasikliauti tik kiaulėmis ir grybais.
Kaip stalkeris, galiu tiksliai pasakyti: ilgai mes taip netrauksim. Bet! Jeigu
jie turi avilį ir jis yra kažkur netoliese, kaip manė Chanteris...
- Raketos? - susigaudę Artiomas.
-Dvylikos raketų su kasetiniais skeveldriniais elementais papliūpa
dengia 400 000 kvadratinių metrų plotą, - radęs reikiamą vietą laiške,
perskaitė Melnikas. - Kelios tokios papliūpos - ir iš Botanikos sodo, ar
kur jie ten gyvena, liks tik pelenai.
- Bet juk jūs sakote, kad tai viso labo tik legendos, - paprieštaravo
Artiomas.
- O štai brahmanai sako, kad ne, - stalkeris pamojavo lapeliu. - Čia
net paaiškinta, kaip patekti į karinės dalies teritoriją. Dar, tiesa, parašyta,
kad įrenginiai dalinai neveikiantys.

318
 - Na ir kaip gi ten patekti?
- D-6. Čia minimas D-6. Metro-2. Nurodoma vieno iš įėjimų vie­
ta. Jie tikina, kad tunelis iš ten veda į tą dalį. Bet taip pat pažymi, kad
bandant patekti į M etro-2 galimas susidūrimas su nenumatytomis
kliūtimis.
- Nematomais Stebėtojais? - prisiminė Artiomas kadaise girdėtą
pokalį.
- Stebėtojai - tai nesąmonės ir plepalai, - susiraukė Melnikas.
- Raketinė dalis irgi kadaise buvo tik legenda, - įsiterpė Artiomas.
- Ji ir liks legenda, kol aš jos pats nepamatysiu, - atkirto stalkeris.
- O kur įėjimas į Metro-2?
- Čia parašyta: Majakovskio stotis. Keista... Kiek sykių esu buvęs
Majakovskio stotyje, nieko panašaus nebuvau girdėjęs.
- Ką gi mes dabar darysime? - pasidomėjo Artiomas.
- Eime su manimi, - atsiliepė stalkeris. - Pavalgysi, pailsėsi, o aš tuo
metu pamąstysiu. Rytoj aptarsime.
Tik tada, kai Melnikas paminėjo maistą, Artiomas staiga pajuto, koks
jis alkanas. Jis nušoko ant šaltų koklio grindų ir buvo beeinąs prie savo
batų, bet stalkeris gestu jį sustabdė.
- Batus ir visus drabužius palik, sudėk štai į tą dėžę. Juos išvalys ir
dezinfekuos. Kuprinę irgi patikrins. Štai ant kėdės kelnės ir striukė,
persirenk.
Smolensko stotis atrodė niūriai: žemos pusapvalės lubos, siauros
arkos storose sienose, apkaltose kadaise baltu marmuru. Nors arkų
kraštus puošė dekoratyvinės netikros kolonos, o sienų viršų neblogai
išsilaikę lipdiniai, visa tai tik sustiprino susidariusią apie ją nuomonę.
Stotis atrodė kaip nuolat puldinėjama tvirtovė, kurią jos gynėjai papuošė
priverstinai asketišku stiliumi, tai yra gana skurdžiai, dėl ko tvirtovė
atrodė dar niūresnė. Dviguba cemento siena su masyviomis plieninė­
mis durimis iš abiejų vartų pusių, betonuotos ugniavietės prie įėjimų į
tunelius - viskas bylojo apie tai, kad vietiniai gyventojai turi pagrindo
nerimauti dėl savo saugumo. Moterų Smolensko stotyje beveik nebuvo,
užtat beveik visi sutikti vyrai buvo ginkluoti. Kai Artiomas paklausė
Melniko, kas iš tikrųjų vyksta šioje stotyje, jis tik neapibrėžtai papurtė
galvą ir pasakė, kad nieko ypatingo čia nepastebi.
Tačiau Artiomo niekaip nepaliko keistas nuolatinės įtampos jaus­
mas. Visi čia tarsi kažko lauktų, ir šis jausmas greitai persiduodavo

319
naujai atvykusiems. Palapinės, kuriose gyveno žmonės, buvo sustatytos
grandine salės viduryje, o visos arkos buvo laisvos, tarytum jas bijojo
užgriozdinti, kad jos nesutrukdytų skubios evakuacijos atveju. Todėl
visos gyvenamosios vietos buvo įrengtos išskirtinai tarpuose tarp arkų,
kad iš vieno perėjimo būtų galima matyti kitą.
Vidury kiekvienos įlaipinimo platformos, prie nusileidimo ant bė­
gių, sėdėjo budėtojai, nenuleidžiantys akių nuo tunelių iš abiejų pusių.
Bendrą vaizdą papildė beveik absoliuti tyla visoje stotyje. Žmonės čia
kalbėjosi tarpusavyje labai tyliai, kartais net šnabždėdamiesi, tarsi bijotų,
kad jų balsai gali užgožti pavojngus garsus, sklindančius iš tunelių.
Artiomas pasistengė prisiminti, ką jis žino apie Smolensko stotį.
Galbūt ji turi pavojingų kaimynų? Ne, iš vienos pusės buvo šviesus ir
sėkmingas Polisas, metro širdis, iš kitos - tunelis vedė į Kijevo stotį, apie
kurią Artiomas žinojo tik tai, kad joje gyvena daug tų „kaukaziečių",
kuriuos jis matė Kinų kvartale ir už grotų pas fašistus, Puškino stotyje.
Bet tai buvo tik eiliniai žmonės, ir kažin ar reikėtų jų taip vengti...
Valgykla buvo centriniame tente. Pietų metas, sprendžiant iš visko,
jau buvo pasibaigęs, nes už grubių, savadarbių stalų tesėdėjo keli žmo­
nės. Pasodinęs Artiomą prie stalo, Melnikas po poros minučių grįžo
su lėkšte, kurioje garavo nelabai skaniai atrodanti pilka košė. Pamatęs
raginantį stalkerio žvilgsnį, Artiomas pasiryžo jos paragauti ir baigė tik
tada, kai lėkštė buvo tuščia. Šio vietinio patiekalo skonis buvo tiesiog
nuostabus, nors jis ir negalėjo pasakyti, iš ko būtent jis buvo pagamintas.
Vieną buvo galima teigti drąsiai: mėsos virėjas nepagailėjo.
Pabaigęs valgyti ir nustūmęs lėkštę į šoną, Artiomas nurimęs apsi­
dairė. Už gretimo stalo sėdėjo du žmonės ir tyliai šnekučiavosi, ir nors
jie dėvėjo įprastus vatinukus, jų išvaizdoje buvo kažkas tokio, kas vertė
įsivaizduoti juos su apsauginiais kostiumais ir rankiniais kulkosvai­
džiais.
Artiomas pastebėjo įdėmų žvilgsnį, kuriuo vienas jų apsikeitė su
Melniku, nepratariant nė žodžio. Žmogus su vatinuku nužvelgė Artiomą
ir grįžo prie savo tylaus pokalbio.
Dar keletą minučių jie praleido tylėdami. Artiomas pamėgino vėl
užklausti Melniko apie stotį, kurioje jie buvo, bet jis atsakinėjo nenoriai
ir trumpai.
Paskui žmogus, dėvintis vatinuką, atsistojo ir, priėjęs prie jų stalo ir
pasilenkęs prie Melniko, ištarė:

320
 - Ką darysim su Kijevo stotim? Bręsta...
- Gerai, Artiomai, eik pailsėk, - pasakė stalkeris. - Trečia palapinė
nuo čia skirta svečiams. Lova jau paklota, aš susitariau. Aš pasėdėsiu
šiek tiek, man reikia kai ką aptarti.
Su pažįstamu nemaloniu jausmu, tarsi jį išvaro, kad jis nesiklausytų
suaugusiųjų pokalbių, Artiomas klusniai atsistojo ir pajudėjo išėjimo
link. Na, bent jau, jis galėjo savarankiškai ištirti stotį, paguodė jis save.
Dabar, kai jis turėjo galimybę kiek geriau įsižiūrėti, Artiomas paste­
bėjo dar keletą mažų keistenybių. Salė buvo idealiai išvalyta, ir jokių
šiukšlių, kuriomis neišvengiamai buvo užverstos daugelis gyvenamųjų
metro stočių, čia visiškai nebuvo. Nors Smolensko stotis nelabai buvo
panaši į gyvenamąją stotį. Ji staiga jam priminė paveiksliuką iš moky­
klinio istorijos vadovėlio, kuriame buvo pavaizduota Romos legionierių
karo stovykla. Tiksliai, simetriškai suorganizuota, matoma visomis
kryptimis erdvė, nieko nereikalingo, visur sargyba, sutvirtinti įėjimai
ir išėjimai...
Ilgai klaidžioti po stotį jam nepavyko. Pastebėjęs įtartinus jos gyven­
tojų žvilgsnius, Artiomas jau po kelių minučių suprato, kad yra sekamas,
ir nusprendė geriau keliauti į svečių palapinę. Ten jam iš tikrųjų buvo
paklota sulankstoma lova, o kampe buvo polietileno maišas su pritvir­
tintu jam skirtu rašteliu. Atsisėdęs ant girgždančios lovos, Artiomas
pažvelgė maišo vidun. Jame gulėjo jo asmeniniai daiktai iš kuprinės.
Pasirausęs sekundę, jis ištraukė iš maišo atneštą iš viršaus vaikišką kny­
gelę. Įdomu, ar jie patikrino jo mažą lobį Geigerio skaitikliu? Tikriausiai,
jis nervingai imtų pyškėti šalia knygos, bet Artiomas stengėsi apie tai
negalvoti. Jis pravertė keletą lapų, tyrinėdamas išblukusius paveikslėlius
ant pageltusio popieriaus ir atitolindamas tą momentą, kai tarp lapų jis
ras savo nuotrauką.
Ar tikrai savo?
Kas dabar benutiktų jam, VDNH, ir visam metro, iš pradžių jis turi
grįžti į savo stotį ir paklausti Suchojaus: kas toje nuotraukoje? Ar tai jo
mama? Artiomas prigludo lūpomis prie nuotraukos, paskui vėl ją įdėjo
tarp lapų ir paslėpė knygą atgal į kuprinę. Sekundę jaunuoliui pasirodė,
kad jo gyvenime viskas palaipsniui į savo vietas. O dar po akimirkos
jis jau miegojo.
Kai Artiomas atmerkė akis ir išėjo iš palapinės, jis ne iš karto susivokė,
kur atsidūrė, nes stotis atrodė labai pasikeitusi. Išlikusių gyvenamųjų

321
vietų joje buvo likę ne daugiau kaip dešimt, likusios buvo sudegintos.
Sienos buvo padengtos suodžiais ir išvarpytos kulkomis, nubyrėjęs nuo
lubų tinkas dideliais gabalais gulėjo ant žemės. Iš abiejų platformos pusių
tekėjo grėsmingi juodi upeliukai, pirmieji artėjančio potvynio ženklai.
Salė buvo beveik tuščia, tik šalia vienos palapinės žaidė maža mergaitė.
Iš kitos pusės, kur naujojo išėjimo iš stoties laiptai kilo viršun, sklido
duslūs riksmai, ir sienas retkarčiais nutvieksdavo liepsna. Be jo, salę
apšvietė tik dvi išlikusios avarinio apšvietimo lempos.
Automatas, kurį Artiomas, atrodo, buvo palikęs sudedamos lovos
galvūgalyje, kažkur dingo. Apieškojęs savo palapinę, Artiomas susitaikė
su tuo, kad jam teks eiti be ginklo.
Kas gi čia nutiko? Jis norėjo paklausti žaidžiančios mergaitės, bet ji,
pamačiusi besiartinantį Artiomą, ėmė graudžiai verkti, todėl pasikalbėti
su ją ir ką nors sužinoti pasirodė neįmanoma.
Palikęs springstančią nuo ašarų mažylę, Artiomas atsargiai perėjo
per arką ir pažvelgė į bėgius. Pirma, kas prikaustė jo žvilgsnį, buvo trys
prisuktos prie marmurinės apdailos bronzinės raidės: „V..NH”. Vietoje
„D“ raidės, kurios trūko šiame pavadinime, buvo likęs tik tamsus pėd­
sakas. Per visą užrašą ėjo gilus įtrūkimas.
Reikėjo patikrinti, kas vyksta tuneliuose. Jeigu stotį kažkas užpuolė, tai,
prieš grįžtant ieškoti pastiprinimo, Artiomas turi ištirti padėtį, kad galėtų
tiksliai paaiškinti sąjungininkams iš pietų, koks pavojus jiems gresia.
Nusileidus į perėjimą, tamsa buvo tokia tiršta, kad net savo ranką
Artiomas matė tik iki alkūnės. Tunelio gilumoje kažkas skleidė keistus
čepsinčius garsus, todėl eiti ten be ginklo būtų beprotybė. Kai garsai
trumpam liaudavosi, buvo girdėti, kaip grindimis čiurlena vanduo,
apsemdamas Artiomo kerzinius batus, bėgdamas atgal į VDNH.
Kojos drebėjo ir nenorėjo eiti pirmyn. Neramus balsas jo galvoje sakė,
kad toliau eiti pavojinga, kad rizika labai didelė, o tokioje tamsoje jam
vis vien nepavyks nieko įžiūrėti. Bet kita jo dalis, nekreipdama dėmesio
į visus protingus argumentus, traukė jį gilyn į tamsą. Ir, pasidavęs, jis,
tarsi užvestas, žengė dar vieną žingsnį pirmyn.
Dabar jau buvo visiškai tamsu, ir Artiomą apėmė keistas jausmas,
tarsi jo kūnas būtų dingęs. Nuo jo ankstesniojo „aš“ buvo likę tik klausa
ir visapusiškai juo pasikliaujantis protas. Artiomas dar kurį laiką taip
judėjo, bet garsai, kurių link jis ėjo, niekaip neartėjo. Užtat pasigirdo kiti.
Žingsnių šnaresys, lygiai toks pat, kurį jis buvo girdėjęs anksčiau, tokioje

322
pat tamsoje, tik kaip Artiomas besistengtų, jis negalėjo prisiminti, kur
tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis tai vyko. Ir su kiekvienu nauju žings­
niu, sklindančiu iš nematomų tunelio gelmių, Artiomas jautė, kaip į jo
Širdį lašas po lašo prasiskverbia juodas šaltas siaubas. Po kelių akimirkų
jis, neištvėręs, apsisuko ir strimgalviais puolė bėgti atgal į stotį, bet,
nepamatęs tamsoje pabėgių, užkliuvo už jų ir nugriuvo, suprasdamas,
kad dabar jam neišvengiamai ateis galas.
Pabudo jis išpiltas šalto prakaito ir net ne iškart suprato, kad iškrito
iš lovos. Galva buvo nepaprastai sunki, smilkiniuose pulsavo bukas
skausmas, ir Artiomas dar keletą minučių prasivartė ant grindų, kol
galiausiai atsipeikėjo ir sugebėjo atsistoti ant kojų.
Po kelių akimirkų, kai jo galva šiek tiek pragiedrėjo, ir iš jos visiškai
išgaravo košmaro likučiai, jis jau galėjo maždaug atsiminti, ką buvo susa­
pnavęs. Iškišęs galvą iš palapinės, jis apsidairė. Išskyrus keletą sargybinių,
daugiau ant platformos nieko nebuvo. Matyt, dabar buvo naktis. Keliskart
giliai įkvėpęs ir iškvėpęs įprastą drėgną orą, Artiomas grįžo į palapinę,
išsitiesė savo sudedamoje lovoje ir kietai užmigo be jokių sapnų.
Jį pažadino Melnikas. Persirengęs tamsia pašiltinta striuke pakelta
apykakle ir karinėmis kelnėmis su kišenėmis, jis atrodė taip, tarsi bet
kurią akimirką žadėtų palikti stotį. Jo galvą dengė ta pati sena juoda
pilotė. Prie kojų jis buvo pasidėjęs dvi dideles kuprines, kurios Artiomui
pasirodė pažįstamos.
Melnikas batu pastūmė vieną jų prie Artiomo ir tarė:
- Štai. Batai, kostiumas, kuprinė, ginklas. Renkis, ruoškis. Apsaugos
nereikia, ne į paviršių eisime, tiesiog pasiimk su savimi. Išeiname po
pusvalandžio.
- Kur eisim? - mieguistai klapsėdamas akimis ir sunkiai sulaikydamas
žiovulį, paklausė Artiomas.
- Į Kijevo stotį. Jeigu viskas bus tvarkoje, paskui iki Baltarusijos ir
Majakovskio stočių. O ten bus matyt. Ruoškis.
Stalkeris atsisėdo ant kampe stovinčios taburetės ir, ištraukęs iš kiše­
nės laikraščio skiautę, ėmė gaminti suktinę, retsykiais vis pažvelgdamas
į Artiomą. Nuo tokio įdėmaus žvilgsnio Artiomui viskas krito iš rankų,
todėl susiruošti jam prireikė žymiai daugiau laiko.
Tačiau po dvidešimties minučių jis jau buvo pasiruošęs. Nepratarda­
mas nė žodžio, Melnikas pakilo nuo taburetės, pasiėmė savo kuprinę ir
išėjo į platformą. Artiomas išėjo paskui jį.

323
 Žmonių stotyje buvo visiškai nedaug, ir šį kartą į Artiomą niekas
nebežiūrėjo. Praėję pro arką, jie priėjo bėgius.
Nusileidęs medinėmis kopėčiomis ant bėgių, Melnikas linktelėjo
sargybiniui ir nužingsniavo tunelio link. Tik dabar Artiomas pastebėjo,
kaip keistai čia įrengti perėjimai. Iš tos platformos pusės, kur bėgiai
vedė į Kijevo stotį, pusė kelio buvo užtverta betonuota ugniaviete su
siauromis šaudymo angomis. Praėjimą skyrė geležinės grotos, šalia
kurių budėjo du sargybiniai. Melnikas persimetė su jais trumpomis
neaiškiomis frazėmis, po to vienas iš sargybinių atrakino kabančią spyną
ir stumtelėjo grotas.
Per vieną tunelio sieną buvo nutiestas juoda izoliacine juosta ap­
suktas laidas, nuo kurio kas dešimt ar penkiolika metrų kabėjo silpnos
lemputės, bet net ir toks apšvietimas perėjime Artiomui pasirodė tikra
prabanga. Tačiau už trijų šimtų metrų laidas nutrūko, ir toje vietoje
buvo įrengtas dar vienas sargybos postas. Sargybiniai nevilkėjo jokios
uniformos, bet jie atrodė žymiai rimčiau nei Poliso kariškiai. Pažinęs
Melniką, vienas jų jam linktelėjo, praleisdamas priekin. Sustojęs apšvies­
tame plote, stalkeris išėmė iš kuprinės žibintuvėlį ir įjungė jį.
Dar po kelių šimtų metrų pasigirdo balsai ir blykstelėjo žibintuvėlių
šviesos. Staigiu judesiu Melniko automatas nuslydo nuo peties ir atsidūrė
jo rankose. Artiomas pasekė jo pavyzdžiu.
Tikriausiai, tai buvo dar vienas Smolensko stoties patrulis. Du tvirti
ginkluoti vyrai šiltomis striukėmis su dirbtinio kailio apykaklėmis gin­
čijosi su trimis turginiais. Sargybinių galvas dengė megztos kepurės, o
ant krūtinės ant odinių dirželių kabėjo naktinio matymo prietaisai. Du
turginiai turėjo ginklus, bet Artiomas galėjo lažintis, kad tai buvo turgi­
niai. Didžiulės tašės su skudurais, tunelių žemėlapis rankose, išskirtinis
suktas žvilgsnis, šelmiškai blizgančios žibintuvėlių šviesoje akys - visą tai
jis jau buvo ne kartą matęs. Paprastai turginius be problemų praleisdavo
į stotis, išskyrus tuos, kurie buvo iš Hanzos. Bet, panašu, kad Smolensko
stotyje jų niekas nelaukė.
- Na liaukis, brolau, mums juk net ne į tą tavo Smolensko stotį reikia,
mes tik pro šalį einam, - įtikinėjo sargybinį aukštas ūsuotas turginis
trumpu vatinuku.
- Manta čia visokia pas mus, patys pažiūrėkite, mes Polise prekiau-
sim, - antrino jam kitas turginis, stambus ir apžėlęs iki pat akių.

324
 - Kokia tau iš mūsų žala, tik naudą turėsi, štai, pažiūrėk, džinsai
beveik nauji, tavo dydžio, tikriausiai, firminiai, beveik už dyką atiduo­
siu, - perėmė iniciatyvą trečiasis.
Sargybinis tylėdamas purtė galvą, užtverdamas jiems kelią į stotį.
Jis nieko neatsakė, bet, kai vienas iš turginių, palaikęs jo tylėjimą su­
tikimu, pabandė žengti pirmyn, abu sargybiniai beveik vienu metu
spragtelėjo savo automatų spynomis. Melnikas ir Artiomas stovėjo už
penkių žingsnių jiems už nugarų, ir, nors stalkeris nuleido savo ginklą,
jo pozoje jautėsi įtampa.
- Stok! Duodu penkias sekundes apsisukti ir išeiti. Stotyje režimas,
čia nieko nepraleidžia. Penkios... keturios... - pradėjo skaičiuoti vienas
iš sargybinių.
- Tai kaip mums dabar ten, vėl per Žiedą?.. - pasipiktino vienas iš
turginių, bet kitas, su neviltim palingavęs galvą, patraukė jį už rankovės
ir visi trys, susirinkę nuo žemės savo mantą, pasuko atgal.
Išlaukęs tinkamo momento, stalkeris davė Artiomui ženklą, ir jie
ėmė žingsniuoti Kijevo stoties link paskui turginius. Kai jie ėjo pro
sargybinius, vienas jų tylėdamas linktelėjo galva Melnikui ir pridėjo
du pirštus prie smilkinio, tarsi atiduodamas pagarbą.
- Stotyje režimas? - paklausė Artiomas stalkerio, kai jie nutolo nuo
užkardos kelis šimtus metrų. - Ką tai reiškia?
- Grįžk ir paklausk, - atkirto tas, atmušdamas Artiomui norą klau­
sinėti toliau.
Nors Artiomas su Melniku stengėsi laikytis toliau nuo einančių prie­
kyje turginių, jų balsai skambėjo vis arčiau, o paskui staiga nutilo. Bet,
nepraėjus net dvidešimties žingsnių, jiems į veidus trenkė šviesa.
- Ei, kas ten? Ko reikia? - nervingai sušuko kažkas, ir Artiomas paži­
no vieno iš turginių, kurių neįleido Smolensko stoties sargyba, balsą.
- Ramiai. Duokite kelią, mes jūsų neliesim. Į Kijevo stotį einam, -
negarsiai, bet aiškiai atsakė stalkeris.
- Eikite, praleisime jus į priekį. Nėra čia ko į pakaušį kvėpuoti, - pa­
sitarę, atsakė iš tamsos turginiai.
Melnikas nepatenkintas gūžtelėjo pečiais ir neskubėdamas pajudėjo
pirmyn. Už penkiasdešimties metrų jie tikrai pamatė tuos pačius tur­
ginius. Artiomui ir Melnikui artėjant, jie mandagiai nuleido ginklus,
prasiskyrė ir davė jiems kelią. Stalkeris lyg niekur nieko nužingsniavo
toliau, bet Artiomas pastebėjo, kad jo eisena pakito: dabar jis ėjo labai

325
tyliai, tarsi bijodamas užgožti sklindančius garsus už nugaros. Ir, nors
turginiai nedelsdami pajudėjo paskui juos, Melnikas nė karto į juos
nepažvelgė. Artiomas mėgino nugalėti savyje norą atigręžti gana ilgai,
apie tris minutes, ir paskui galiausiai pažvelgė atgal.
- Ei! - pasigirdo įsitempęs balsas už nugaros. - Palaukite!
Stalkeris sustojo. Artiomas negalėjo suprasti, kodėl jis taip klusniai
vykdo visus kažkokių smulkių prekeivių reikalavimus.
- Ten jie dėl Kijevo stoties taip širsta ar dėl to, kad Polisą saugo? -
pasivijęs juos, paklausė vienas iš turginių.
- Dėl Kijevo, žinoma, - nedelsdamas atsiliepė Melnikas, ir Artiomas
užpavydėjo: jam tai stalkeris nenorėjo nieko pasakoti.
- Na taip, suprantama. Ten dabar baisu darosi. Bet nieko. Greitai
tiems švaruoliams iš sargybos bus karšta. Kai Hanza nieko nebeįleis, tai
iš Kijevo stoties visi pas jus atbėgs. Pats supranti, kai tokie dalykai dedasi,
kas gi liks toje stotyje gyventi? Jau geriau kulką gaut... - kreipdamasis
ar į stalkerį, ar į save, sumurmėjo aukštas turginis.
- Pats tikriausiai norėtum kulką gaut? - ironiškai šyptelėjo kitas. -
Matrosovas* mat atsirado!
- Taigi, dar nebuvo reikalo, - atsiliepė aukštas.
- Tai kas gi ten vyksta? - neištvėrė Artiomas.
Du turginiai iškart pažvelgė į jį taip, tarsi jis būtų uždavęs kvailą
klausimą, atsakymą į kurį žino kiekvienas vaikas. Stalkeris tylėjo. Ty­
lėjo ir turginiai, todėl kurį laiką jie ėjo visiškoje tyloje. Užsitęsusi tyla
tapo gūdoka, ir Artiomui staiga dingo noras klausytis paaiškinimų. Ir,
kai jis jau buvo nusprendęs numoti į juos ranka, aukštas turginis staiga
nenoriai prakalbo:
- Tuneliai į Pergalės parką, štai kas...
Išgirdę stoties pavadinimą, du jo bendražygiai susigūžė, ir Artiomui
sekundę pasirodė, kad jis pajuto šaltą ir drėgną skersvėjo gūsį, o tunelio
sienos susitraukė. Net Melnikas trūktelėjo pečiais, tarsi norėdamas sušil­
ti. Artiomas, atrodo, niekada nieko blogo nebuvo girdėjęs apie Pergalės
parką ir net negalėjo prisiminti jokios istorijos, susijusios su šią stotimi.
Tai kodėl gi išgirdus jos pavadinimą jam tapo taip nejauku?
- Ką, blogiau pasidarė? - paklausė stalkeris.

4 Aleksandras Matrosovas - II pasaulinio karo metu didvyriškai pasiaukojęs, uždengda­

mas krūtine priešo kulkosvaidžio ambrazūrą.

326
 - O ką mes žinom? Mes eiliniai žmonės. Tik pro šalį kartais einam.
Likti ten, patys suprantate... - neapibrėžtai sumurmėjo barzduotasis.
- Žmonės dingsta, - sušnabždėjo tvirtas turginis. - Daugelis bijo,
bėga iš ten. Ten jau nebesuprasi, kas dingo, kas pabėgo, o likusiems
nuo to tik baisiau.
- Vis tie prakeikti tuneliai, - nusispjovė ant žemės aukštasis.
- Taigi tuneliai užversti, - paprieštaravo Melnikas.
- Jie jau šimtą metų užversti, bet kas iš to? Tu juk vietinis, turėtum
geriau už mus žinoti! Ten visi žino, kad tie tuneliai kels baimę net ir
triskart susprogdinti ir užversti. Ten kiekvienas tai jaučia savo kailiu,
net Sergėjičius, - aukštasis parodė į savo barzduotą bendražygį.
- Tikra tiesa, - patvirtino apžėlęs Sergėjičius ir kažkodėl persiže­
gnojo.
- Bet juk tie tuneliai saugomi? - pasitikslino Melnikas.
- Kasdien patruliuoja, - linktelėjo ūsuotasis.
- Ar bent kartą pagavo ką nors? Ar matė? - klausinėjo stalkeris.
- Iš kur mums žinoti? - skėstelėjo rankomis turginis. - Aš negirdėjau.
Be to, ten juk nėra ką gaudyti.
- O ką vietiniai apie tai kalba? - nepasidavė Melnikas.
Aukštas turginis nieko neatsakė, tik mostelėjo ranka, užtat Sergėjičius
pažvelgė atgal ir garsiai sušnabždėjo:
- Mirusiųjų miestas... - ir vėl ėmė žegnotis.
Artiomas jau buvo beketinąs susijuokti: per daug jau jis yra girdėjęs
įvairiausių istorijų, legendų ir teorijų apie tai, kur būtent yra mirusiųjų
miesto metro. Ir dvasios tunelių vamzdžiuose, ir vartai į pragarą, kuriuos
kasa vienoje iš stočių... dabar štai mirusiųjų miestas Pergalės Parke.
Bet, tarsi vaiduoklis, praskriejęs skersvėjis privertė Artiomą paspringti
juoku, ir, nepaisant šiltų drabužių, jį ėmė krėsti šaltis. Blogiausia buvo
tai, kad Melnikas nutilo ir baigė klausinėti, nors Artiomas tikėjosi, kad
jis tiesiog nekreipia dėmesio į tokią absurdišką idėją.
Visą likusį kelią jie ėjo tylėdami, kiekvienas pasinėręs į savo apmąs­
tymus. Iki pat Kijevo stoties tunelyje buvo visiškai ramu, tuščia ir švaru,
bet sunki, slegianti nuojauta, kad jų laukia kažkas negero, augo sulig
kiekvienu žingsniu.
Jiems įžengus į stotį, šis keistas jausmas užplūdo tarsi prasiveržę
gruntiniai vandenys, toks nesuvaldomas, drumzlinas ir ledinis. Viskas
čia neginčytinai buvo valdoma baimės, ir tai buvo matyti iš pirmo

327
žvilgsnio. Ar tai toji ‘saulėtoji Kijevo stotis”, apie kurią Artiomui minėjo
kaukazietis, sėdėjęs su juo viename narve fašistų nelaisvėje? Ar jis turėjo
omenyje stotį tokiu pačiu pavadinimu Filevskaja linijoje?
Pasakyti, kad stotis buvo apleista ir kad visi jos gyventojai pabėgo,
nebuvo galima. Žmonių čia buvo gana daug, bet susidarė įspūdis, kad
Kijevo stotis nepriklauso jos gyventojams. Visi jie stengėsi laikytis kartu,
palapinės tvirtinosi prie sienų ir viena prie kitos salės centre. Niekur
nebuvo laikomasi būtinos distancijos pagal priešgaisrinio saugumo tai­
sykles: tikriausiai, gyvenantiems šiose palapinėse žmonėms teko saugotis
nuo kažko pavojingesnio nei ugnis. Praeiviai iškart nuleisdavo akis, kai
Artiomas žiūrėdavo jiems į veidus, o tų, kurie nespėdavo to padaryti,
buvo užguitas žvilgsnis.
Platforma, įsprausta tarp dviejų žemų apvalių arkų eilių, iš vienos
pusės eskalatoriumi leidosi žemyn, o iš kitos šiek tiek kilo neaukštais
laiptais ir turėjo šoninį perėjimą į kitą stotį. Keliose vietose ruseno anglys
ir nosį erzino keptos mėsos kvapas, kažkur verkė vaikas. Nors Kijevo
stotis ir buvo visiškai šalia išsigandusių turginių išgalvoto mirusiųjų
miesto, pati ji atrodė pakankamai gyva.
Paskubomis atsisveikinę, turginiai dingo perėjime į kitą liniją. Mel­
nikas, apsidairęs, ėmė ryžtingai žingsniuoti į vieno iš perėjimų pusę.
Čia jis lankydavosi reguliariai, tai buvo iškart matyti. Artiomas niekaip
negalėjo suprasti, kodėl stalkeris taip išsamiai klausinėjo turginių apie
stotį. Tikėjosi, kad jų pasakose atsitiktinai išgirs užuominą apie tikrąją
padėtį? Ar jis mėgino išaiškinti galimus šnipus?
Po sekundės jie sustojo prie įėjimo į tarnybines patalpas. Durys
buvo išmuštos, bet prie jų stovėjo apsaugininkas. Vadovybė, - susiprato
Artiomas.
Pasitikti stalkerio išėjo pagyvenęs vyras lygiai nuskustu veidu ir
kruopščiai sušukuotais plaukais. Jis vilkėjo seną, nuskalbtą ir išblukusią,
bet nuostabiai švarią mėlyną metropoliteno darbuotojo uniformą. Buvo
visiškai neaišku, kaip jis sugeba prisižiūrėti šioje stotyje. Žmogus atidavė
Melnikui pagarbą, kažkodėl pridėjęs prie smilkinio tik du pirštus, ir
ne rimtai, kaip tai darė sargybiniai tunelyje, o karikatūriškai. Jo akys
pašaipiai merkėsi.
- Laba diena, - tarė jis maloniu giliu balsu.
- Sveiki, - atsiliepė stalkeris ir nusišypsojo.

328
 Po dešimties minučių jie sėdėjo šiltame kambaryje ir gėrė grybų ar­
batą. Šį kartą Artiomo neišprašė lauk, kaip jis tikėjosi, o leido dalyvauti
svarbių reikalų aptarime. Deja, iš stalkerio ir stoties vado, kurį jis vadino
Arkadijumi Semionovičiumi, pokalbio jis vis vien nieko nesuprato. Iš
pradžių Melnikas paklausė apie kažkokį Tretjaką, paskui domėjosi ar
nėra pasikeitimų tuneliuose. Vadas pranešė, kad Tretjakas išėjo tvarkyti
savo reikalų, bet turi netrukus grįžti, ir pasiūlė jo palaukti. Paskui jie
ėmė gilintis į kažkokių susitarimų detales, ir Artiomas jau visiškai pra­
rado pokalbio esmę. Jis tiesiog sėdėjo, siurbčiojo grybų arbatą, kurios
aromatas priminė jam jo gimtąją stotį, ir dairėsi aplink. Buvo matyti,
kad kadaise stotis buvo turtingesnė ir ramesnė: kambario sienos buvo
apkabinėtos išėstais kandžių, bet išsaugojusiais raštą kilimais, keliose
vietose virš kilimų buvo prikalti tunelio išsišakojimų brėžiniai plačiose
paauksuotuose rėmuose, o stalas, prie kurio jie sėdėjo, atrodė kaip vi­
siškas antikvariatas, ir Artiomas net negalėjo įsivaizduoti kiek reikėjo
stalkerių, kad jį nuneštų apačion iš kažkieno tuščio buto, ir kiek stoties
šeimininkai už jį sumokėjo. Ant vienos iš sienų kabėjo nuo laiko patam­
sėjęs kardas, o šalia - priešistorinis pistoletas, akivaizdžiai netinkantis
šaudymui. Tolimame kambario kampe, ant spintelės, bolavo didžiulė
kaukolė, priklausantį nežinomai būtybei.
- Nieko ten nėra tuose tuneliuose, - papurtė galvą Arkadijus Semio-
novičius. - Nėra iš kur ten kažkam atsirasti. Prasimanymai čia.
- Bet žmonės juk dingsta? - susiraukė Melnikas.
- Dingsta, - sutiko viršininkas, - bet neaišku kur. Manau, jiems baisu,
dėl to ir bėga. Perėjimuose mes neturime užkardų, o ten, - jis mostelėjo
ranka į perėjimų pusę, - visas miestas. Yra kur prisiglausti. Ir Žiedas, ir
Filevskaja. Hanza, sako, dabar iš mūsų stoties praleidžia žmones.
- O ko bijo? - paklausė stalkeris.
- Kaip ko? To, kad žmonės dingsta. Štai tau ir uždaras ratas, - Arka­
dijus Semionovičius skėstelėjo rankomis.
- Keista, - nepatikliai tarė Melnikas. - Žinai, kol laukiame Tretjako,
nueisime iki sargybos. Šiaip, susipažinti, nes Smolensko stoties gyven­
tojai nerimauja.
- Suprantu, - linktelėjo viršininkas. - Jūs iš pradžių užeikite į trečią
palapinę, ten Antonas gyvena. Jis pamainos vadas. Pasakyk, kad nuo
manęs.

329
 Palapinėje su nupieštu skaičiumi „3“ buvo triukšminga. Ant grindų
du berniukai maždaug dešimties, abu beveik albinosai, kaip ir daugelis
gimusių metro vaikų, žaidė su panaudotomis automatų gilzėmis. Šalia
jų sėdėjo maža mergaitė, stebinti brolius apvaliomis iš smalsumo aki­
mis, bet nesiryžtanti įsijungti į žaidimą. Tvarkinga vidutinio amžiaus
moteris su prijuoste kažką pjaustė pietums. Čia buvo jauku, ore tvyrojo
sotus namų kvapas.
- Antonas išėjęs, prisėskite, palaukite, - maloniai nusišypsojusi,
pasiūlė moteris.
Iš pradžių berniukai žvelgė į juos nepatikliai, paskui vienas iš jų priėjo
prie Artiomo.
- Ar turi gilzių? - dilbčiodamas paklausė jis.
- Olegai, tuojau pat liaukis kaulyti! - griežtai pasakė moteris, neat­
sitraukdama nuo maisto gaminimo.
Artiomo nuostabai, Melnikas, šiek tiek paieškojęs kelnių kišenėje,
ištraukė kdetą neįprastų pailgų gilzių, akivaizdžiai ne nuo kalašniko-
vo. Suspaudęs kumštyje ir pabarškinęs jomis, tarsi barškučiu, stalkeris
ištiesė jas berniukui. Jo akys akimirksniu užsidegė, bet priimti dovanos
jis nesiryžo.
- Imk imk! - stalkeris pamerkė jam akį ir subėrė gilzes į ištiestą
vaikišką delną.
- Viskas, dabar aš laimėsiu! Žiūrėk, kokios didžiulės! Tai bus speci­
alios paskirties būrys! - džiaugsmingai suriko berniūkštis.
Įsižiūrėjęs, Artiomas pamatė, kad gilzės, kuriomis jie žaidė, buvo
sustatytos lygiomis eilėmis ir, matyt, vaizdavo kareivėlius. Jis ir pats ka­
daise taip žaidė, tik jam labiau pasisekė: jis turėjo tikrus mažus alavinius
kareivėlius, ir nesvarbu, kad iš skirtingų rinkinių.
Kol ant grindų vyko mūšis, į palapinę įėjo berniukų tėvas - neaukš­
tas liesas vyras rusvais plaukais. Pamatęs nekviestus svečius, jis nieko
nesakęs linktelėjo jiems ir įtemptai įsistebeilijo į Melniką.
- Tėti, tėti, ar atnešei mums dar gilzių? Olegas dabar daugiau turi,
jam ilgų davė! - ėmė tampyti tėvą už kelnių antras berniukas.
- Nuo vadovybės, - paaiškino stalkeris. - Budėti į tunelius eisime
visi kartu. Pastiprinimas.
- Koks dar ten pastiprinimas... - sumurmėjo palapinės šeimininkas,
bet jo veido bruožai suminkštėjo. - Mano vardas Antonas. Papietausim

330
ir eisim. Sėskitės, - jis nurodė į prikimštus maišus, kurie buvo naudojami
kaip kėdės šiuose namuose.
Nepaisant svečių priešinimosi, abu gavo po garuojančią lėkštę ne­
pažįstamų Artiomui šakniagumbių. Jis klausiančiai pažvelgė į stalkerį,
bet tas nedvejodamas įsmeigė šakutę į gabalą, įsidėjo jį burną ir pradėjo
kramtyti. Ant jo akmeninio veido pasirodė kažkas panašaus į malonumą,
ir tai suteikė Artiomui drąsos. Savo skoniu šakniagumbiai buvo visiškai
nepanašūs į grybus, jie buvo salstelėję ir kiek rieboki, o sotumo jausmas
nuo jų atėjo jau po kelių minučių. Iš pradžių Artiomas norėjo paklausti,
ką jie valgo, bet paskui nusprendė, kad geriau jam to nežinoti. Skanu - ir
gerai. Kažkur juk ir žiurkių smegenys laikomos delikatesu...
- Tėti, o galima ir aš eisiu su tavimi į budėjimą? - suvalgęs pusę savo
porcijos, paklausė tas berniukas, kuriam stalkeris padovanojo gilzes.
- Ne, Olegai, tu juk žinai, - paniuręs, atsakė šeimininkas.
- Oleženka! Koks dar budėjimas? Ką tu išsigalvoji? Ten berniukų
neima! - suėmusį sūnų už rankos, kalbėjo moteris.
- Mama, na koks aš tau berniukas? - dilbčiodamas į svečius ir ban­
dydamas kalbėti bosu, pareiškė Olegas.
- Net negalvok! Nori mane iki isterijos privesti? - pakėlė balsą mo­
tina.
- Na, gerai gerai... - sumurmėjo berniūkštis.
Bet kai tik moteris nuėjo į kitą palapinės galą, jis truktelėjo tėvą už
rankovės ir garsiai sušnabždėjo:
- Bet tu juk aną kartą buvai mane pasiėmęs kartu...
- Pokalbis baigtas! - griežtai atrėžė šeimininkas.
- Vis tiek... - paskutinius žodžius Olegas jau suburbėjo sau po no­
simi ir jų nebuvo galima suprasti. Pavalgęs, Antonas pakilo nuo stalo,
atidarė stovinčią ant grindų geležinę dėžę, išėmė iš ten seną šautuvą
AK-47 ir pasakė:
- Eime? Šiandien pamaina trumpa, grįšiu po šešių valandų, - pranešė
jis žmonai.
Paskui jį pakilo ir Melnikas su Artiomu. Mažasis Olegas nusiminęs
žvelgė į tėvą ir neramiai muistėsi savo vietoje, tačiau nesiryžo kažko
pasakyti.
Prie juodų tunelio žiočių, ant platformos krašto, nuleidę žemyn kojas
sėdėjo du sargybiniai, trečiasis stovėjo ant bėgių ir žvelgė į tamsą. Ant
sienos buvo trafaretinis užrašas: „Arbato konfederacija. Sveiki atvykę!"

331
Raidės buvo beveik nusitrynusios, todėl iškart buvo aišku, kad dažai
senokai nebuvo atnaujinti. Sargybiniai kalbėjo pašnibždomis ir net tildė
vienas kitą, jeigu kuris nors staiga imdavo kalbėti garsiau.
Be stalkerio ir Artiomo, su Antonu ėjo dar du vietiniai. Abu jie buvo
niūrūs ir nekalbūs, į pašalinius žiūrėjo ne itin geranoriškai, o kuo jie
buvo vardu, Artiomas taip ir neišgirdo.
Apsikeitę trumpomis frazėmis su saugančiais įėjimą į tunelį žmonė­
mis, jie nusileido ant bėgių ir lėtai pajudėjo pirmyn. Apvalūs tunelio
skliautai čia buvo visiškai įprasti, grindys ir sienos atrodė nepaliesti
laiko. Ir visgi Artiomą nuo pirmųjų žingsnių apėmė tas nemalonus
jausmas, apie kurį kalbėjo turginiai. Iš gelmių į juos slinko tamsi, nepa­
aiškinama baimė. Perėjime buvo tylu, tik iš kažkur toli sklido žmonių
balsai: ten, tikriausiai, ir buvo sargybos postas.
Tai buvo vienas keisčiausių sargybos postų, kuriuos Artiomui buvo
tekę matyti. Ant prikimštų smėliu maišų ratu sėdėjo keli žmonės,
viduryje stovėjo geležinė krosnelė, kiek tolėliau - mazuto kibiras.
Sargybinių veidus apšvietė tik prasimušantys pro krosnelės plyšius
ugnies liežuvėliai ir nelygi pakabintos ant grandinės aliejinės lempos
liepsna. Nuo tunelių kvėpavimo lempa lengvai siūbavo, ir dėl to atro­
dė, kad sėdinčių žmonių šešėliai gyvena savo atskirą gyvenimą. Bet,
svarbiausia, sargybiniai ramiai sėdėjo atsukę tuneliui nugaras, ir tai
labiausiai rėžė akį.
Prisidengdami delnais nuo akinančių kišeninių žibintuvėlių spindu­
lių, sargybiniai ėmė ruoštis namo.
- Na, kaip? - paklausė jų Antonas, semdamas samčiu mazutą.
- Na, kaip čia gali būti? - nelinksmai šyptelėjo vienas iš sargybi­
nių. - Kaip visada. Tuščia. Tylu. Tylu... - jis šniurkštelėjo po nosimi ir,
susikūprinęs, nužingsniavo stoties link.
Kol kiti stumdė savo maišus arčiau krosnelės, Melnikas kreipėsi į
Antoną:
- Na ką, nueisime toliau, pažiūrėsime kas ten?
- Ten nėra ką žiūrėti, užversta, aš jau šimtą kartų esu buvęs. Nueik,
jeigu nori, čia viso labo penkiolika metrų, - Antonas mostelėjo sau už
peties į Pergalės Parko pusę.
Tunelis toje pusėje buvo beveik sugriautas, Grindys buvo padengtos
nuolaužomis ir žemėmis, lubos kai kur įgriuvo, o sienos susiaurėjo. Šone
juodavo kreiva įėjimo anga į nežinomas tarnybines patalpas, o pačiame

332
šio apendikso gale surūdiję bėgiai rėmėsi į sutrupėjusių betono blokų,
susimaišiusių su akmenimis ir gruntu, krūvą. Į šią žemės storymę leidosi
ir besidriekiantys palei sienas geležiniai komunikacijų vamzdžiai.
Apšvietęs žibintuvėliu apgriuvusį tunelį ir neradęs jokių slaptų landų,
Melnikas gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie iškrypusių durų. Jis nukreipė
spindulį vidun, bet slenksčio neperžengė.
- Antrame perėjime irgi jokiu pasikeitimų? - paklausė jis Antono,
grįžęs prie krosnelės.
- Kaip prieš dešimt metų buvo, taip ir dabar, - atsiliepė Antonas.
Jie ilgam nutilo. Dabar, kai žibintai buvo užgesinti, o šviesa sklido tik
iš nesandariai uždengtos krosnelės ir mažytės ugnelės už aliejinės lem­
pos aprūkusio stiklo, tamsa tapo tokia tiršta, kad, atrodo, jog ji išstumia
iš savęs svetimkūnius, tarsi sūrus vanduo. Turbūt, todėl visi sargybiniai
susispietė aplink krosnelę taip glaustai, kaip tik galėjo: čia tamsą ir šaltį
retino geltoni spinduliai ir kvėpuoti buvo lengviau. Artiomas kentėjo,
kiek galėjo, bet poreikis išgirsti bent kokį garsą, privertė ji peržengti
per savo drovumą:
- Man anksčiau niekada neteko būti jūsų stotyje, - atsikosėjęs, pasakė
Antonui, - nesuprantu, kam jūs budite, jeigu ten nieko nėra? Jūs juk
ten net nežiūrite!
- Tokia tvarka, - paaiškino vadas. - Sako, todėl čia nieko nėra, kad
mes budime.
- O kas ten toliau, už užtvaros?
- Tunelis, reikia manyti. Iki pat, - sekundę jis nutilo, atsigręžęs ir
pažvelgęs į aklagatvį, - iki pat Pergalės parko.
- O ten kas nors gyvena?
Antonas nieko neatsakė, tik neapibrėžtai papurtė galvą, o paskui
pasidomėjo:
- Negi nieko nežinai apie Pergalės parką? - ir, nesulaukęs Artiomo
atsakymo, tęsė: - Dievas tik žino, kas ten dabar liko, bet anksčiau ten
buvo didžiulė dviguba stotis, vieną naujausiai pastatytų. Vyresni žmonės,
kuriems teko ten būti dar prieš... na... iki...tai štai jie pasakoja, kad ten
viskas labai prabangiai buvo padaryta, ir stotis buvo labai giliai pastatyta,
ne taip, kaip kitos. Ir, reikia manyti, žmonės ten gyveno ir vargo nematė.
Bet neilgam. Kol tuneliai nesugriuvo.
- O kaip tai nutiko? - paklausė Artiomas.

333
 - Pas mus sako, - Antonas pažvelgė į kitus, - kad patys sugriuvo. Buvo
blogai suprojektuota, kad statant buvo vagiama ar kažkas panašaus. Bet
tai jau taip seniai buvo, kad tiksliai niekas nebeatsimena.
- O štai aš girdėjau, - tyliai pasakė vienas iš sargybinių, - kad vieti­
nė valdžia abu perėjimus susprogdino po velnių. Ar konkuravo jie su
Pergalės parku, ar dar kas... Gal bijojo, kad laikui bėgant Parkas juos
pavergs. O pas mus, Kijevo stotyje, pats žinai, kas tuomet vadovavo...
Kas anksčiau turguje vaisiais prekiavo. Tauta karšta, pratusi prie santykių
aiškinimusi. Dinamito dėžę į šį tunelį, dėžę į kitą, toliau nuo savo stoties,
ir prasidėjo. Atrodo ir be kraujo, ir problema išspręsta.
- O kas paskui jiems nutiko? - pasidomėjo Artiomas.
- Na, mes tai nežinom, mes tik paskui čia atėjom... - buvo bepradedąs
Antonas, bet prieš tai kalbėjęs sargybinis pertraukė jį:
- O kas galėjo nutikti? Išmirė visi. Pats turi suprasti, kai stotis nuo
metro atkirsta, tai ilgai neišgyvensi. Filtrai sugedo, ar generatoriai, ar
užtvindė - ir viskas. Aš girdėjau, iš pradžių jie kasti bandė, bet paskui
atsisakė to sumanymo. Tie, kas čia anksčiau budėjo, sako, vamzdžiuose
balsus girdėdavo... Tačiau tai greitai liovėsi.
Jis sukosėjo ir ištiesė delnus prie krosnelės. Sušildęs rankas, sargybinis
pažvelgė į Artiomą ir pridūrė:
- Tai net ne karas buvo. Kas gi taip kariauja? Ten juk ir moterys, ir
vaikai buvo. Senyvi žmonės... Visas miestas. Ir už ką? Tiesiog pinigų
nepasidalino. Patys lyg ir nieko nenužudė, bet vis vien. Štai tu klausei:
kas ten kitoje pusėje? Mirtis ten.
Antonas palingavo galva, bet nieko neatsakė. Melnikas įdėmiai pa­
žvelgė į Artiomą, išsižiojo, tarsi ketindamas kažką pridurti prie išgirstos
istorijos, bet apsigalvojo. Artiomui pasidarė visiškai šalta, ir jis irgi pa­
sislinko arčiau krosnelės. Jis pamėgino įsivaizduoti, ką reiškia gyventi
stotyje, kurios gyventojai tiki, kad bėgiai, tolstantys nuo jų namų, veda
tiesiai į mirties karalystę. Artiomas pamažu ėmė suprasti, kad keistas
budėjimas šiame tunelyje buvo ne būtinybė, o greičiau ritualas. Ką jie
mėgino išgąsdinti, sėdėdami čia? Kam galėjo sutrukdyti patekti į stotį
ir į visą likusį metro? Vis labiau šalo, ir dabar negelbėjo nei krosnelė,
nei šilta striukė, kurią davė jam Melnikas.
Netikėtai stalkeris staigiai pasisuko į vedantį į Kijevo stotį tunelį ir
pakilo iš vietos, mėgindamas įsiklausyti ir įsižiūrėti. Po kelių sekundžių
jo nerimo priežastį suprato ir Artiomas. Iš ten pasigirdo greiti lengvi

334
žingsniai, ir tolumoje blaškėsi silpna žibintuvėlio šviesa, tarsi kažkas
bėgtų, šokinėdamas per pabėgius, iš visų jėgų skubėdamas pas juos.
Stalkeris pašoko iš vietos, prisiglaudė prie sienos ir nutaikė į šviesos
dėmę automatą. Antonas ramiai atsikėlė, žiūrėdamas į tamsą, ir spren­
džiant iš jo atsipalaidavusios pozos iškart tapo aišku, kad jis nemato
jokio rimto pavojaus, kuris galėtų jiems grėsti iš to tunelio galo.
Melnikas išjungė savo žibintuvėlį spragtelėjęs jungikliu, ir tamsa ne­
noriai nuslinko atgal. Už trisdešimties žingsnių nuo jų sustingo trapus
siluetas su iškeltomis į viršų rankomis.
- Tėti, tėti, tai aš, nešaudykite! - sušuko vaikiškas balsas.
Stalkeris nukreipė spindulį į šoną. Po minutės vaikas jau stovėjo prie
krosnelės, sutrikęs apžiūrinėjo savo batus. Tai buvo Antono sūnus, tas
pats, kuris prašėsi eiti kartu į budėjimą.
- Kas nors nutiko? - sunerimęs paklausė jo tėvas.
- Ne... Aš tiesiog labai norėjau eiti su tavimi. Aš nebe mažas, kad
sėdėčiau su mama palapinėje.
- Kaip tu čia patekai? Ten juk apsauga!
- Pamelavau, kad mama pas tave atsiuntė. Ten dėdė Petia, jis mane
pažįsta. Pasakė tik, kad aš į jokius šoninius praėjimus nežiūrėčiau ir
eičiau greičiau, ir praleido.
- Mes su dėde Petia dar pasikalbėsim, - niūriai pažadėjo Antonas. - O
tu kol kas pagalvok, kaip viską mamai paaiškinsi. Atgal aš tavęs vieno
neleisiu.
- Tai man galima su jumis pasilikti? - berniukas negalėjo nuslėpti
savo beribio džiaugsmo ir ėmė šokinėti vietoje.
Antonas pasislinko, sodindamas sūnų ant sušildytų savo kūnu maišų
ir, nusivilkęs savo striukę, ketino jį apgaubti, bet berniukas nušoko ant
grindų ir, išėmęs iš kišenės, išdėliojo ant skiautės atsineštą gėrį: gilzių
saują ir dar keletą daiktų. Jis sėdėjo šalia Artiomo, todėl jis turėjo laiko
ištyrinėti visus tuos daiktus. Įdomiausia buvo maža dėžutė su sukama
rankenėle. Kai Olegas laikė ją vienoje rankoje ir sukinėjo rankenėlę kita,
dėžutė, skleisdama skardžius metalinius garsus, grojo nesudėtingą me­
chaninę melodiją. Įdomu buvo tai, kad vos tik pridėdavo ją prie kokio
nors daikto, kaip jis imdavo rezonuoti, keliskart sustiprindamas garsą.
Geriausia tai pavykdavo su geležine krosnele, bet ilgai išlaikyti dėžutės
ten nepavykdavo, nes ji per greitai įkaisdavo. Artiomui buvo taip smalsu,
kad jis nutarė išbandyti pats.

335
 - Čia menkniekis! - perduodamas jam karštą dėžutę ir pūsdamas
nusvilintus pirštus, pasakė berniukas. - Aš tau paskui tokį gėrį paro­
dysiu! - sąmokslininkiškai pažadėjo jis.
Kitas pusvalandis slinko lėtai - Artiomas, nepastebėjęs nepatenkintų
sargybinių žvilgsnių, nesustodamas sukinėjo dėžutės rankenėlę ir klau­
sėsi muzikos, Melnikas apie kažką šnabždėjosi su Antonu, berniukas
ant grindų žaidė su gilzėmis. Melodija, kurią grojo ši mažytė ryla, buvo
gana liūdna, bet neaiškiu būdu apžavėdavo, todėl nustoti jos klausytis
buvo neįmanoma.
- Ne, nesuprantu, - pasakė stalkeris ir pakilo iš savo vietos, - jeigu
abu tuneliai užversti ir yra saugomi, kur gi, jūsų manymu, dingsta
žmonės?
- O kas pasakė, kad viskas dėl šių tunelių? - Antonas pažvelgė į jį iš
apačios į viršų. - Juk yra perėjimai į kitas linijas, net du, ir į Smolensko
stotį... Manau, kažkas tiesiog naudojasi mūsų prietarais.
- Kokie ten prietarai! - įsiterpė tas sargybinis, kuris pasakojo apie
susprogdintus tunelius ir likusius žmones kitoje pusėje. - Mūsų stotis
prakeikta už tai, kas nutiko Pergalės parkui. Ir mes visi, kol čia gyvena­
me, esame prakeikti...
- Na liaukis pagaliau, Sanyčiau, vandenį drumsti, - nepatenkintas
nutraukė jį Antonas. - Čia rimtai žmonės klausia, o tu su savo pasa­
komis!
- Eime pasivaikščiosim, aš ten mačiau kažkokias duris ir šoninį išė­
jimą, noriu pažiūrėti, - pasiūlė jam Melnikas. - Smolensko stotyje irgi
žmonės nerimauja. Tvaltvadzė asmeniškai domėjosi.
- Tai dabar jau jis susidomėjo, taip? - liūdnai nusišypsojo Anto­
nas. - Tiek jau to, nėra ko apsimetinėti, iš mūsų konfederacijos vien tik
pavadinimas teliko, kiekvienas pats už save...
- Jau ir Polise ima klausinėti. Štai, imk, susipažink, - stalkeris ištraukė
iš kišenės sulenktą laikraščio puslapį.
Artiomas matė tokius laikraščius Polise, viename perėjime juos buvo
galima nusipirkti už dešimt šovinių, bet tiek mokėti už kažkokį popie­
riaus lapą su prastai išspausdintais plepalais jis nepanoro. Melnikas,
panašu, šovinių negailėjo.
Išdidžiu pavadinimu „Metro naujienos" ant grubiai nupjauto gelsvo
popieriaus buvo išspausdinti keli nedideli straipsniai, prie vieno jų net

336
buvo juodai balta nuotrauka. Antraštė skelbė: „Paslaptingi dingimai
Kijevo stotyje tęsiasi".
- Veikia dar staklės, spausdina, - Antonas atsargiai paėmė į rankas
laikraštį ir išskleidė jį. - Gerai, eime, parodysiu tau tuos šoninius išėji­
mus. Paliksi paskaityt?
Stalkeris linktelėjo. Antonas pakilo, pažvelgė į sūnų ir tarė jam:
- Tuoj grįšiu. Žiūrėk, neišdykauk čia be manęs, - ir, atsisukęs į Ar­
tiomą, paprašė: - Prižiūrėk jį, būk draugas.
Artiomui nieko neliko, kaip tik linktelėti galvą.
Kai tik jo tėvas ir stalkeris nutolo, Olegas pašoko, atėmė iš Artiomo
dėžutę, šūktelėjo „Pagauk mane!" ir ėmė bėgti į aklagatvį. Prisiminęs,
kad jis dabar atsakingas už berniuką, Artiomas kaltai pažvelgė į likusius
sargybinius, uždegė žibintuvėlį ir nusekė paskui Olegą.
Berniukas neketino tyrinėti apgriautų tarnybinių patalpų, kaip bai­
minosi Artiomas. Jis laukė prie pat užtvaros.
- Žiūrėk, kas dabar bus! - sušuko berniukas.
Olegas užsiropštė ant akmenų ir atsidūrė dingstančių už užtvaros
vamzdžių lygyje. Paskui jis pridėjo savo dėžutę prie vamzdžio ir pasuko
rankenėlę.
- Klausyk! - džiaugsmingai pasiūlė jis.
Vamzdis, rezonuodamas, sugaudė, ir tarsi iš vidaus visas prisipildė
paprasta liūdna melodija, kurią grojo dėžutė. Berniukas pridėjo ausį prie
vamzdžio ir, kaip apžavėtas, vis suko rankenėlę, išgaudamas garsus iš
metalinės dėžutės. Sekundę jis sustojo, klausydamas, džiugiai nusišyp­
sojo, o paskui nušoko nuo akmenų krūvos ir ištiesė dėžutę Artiomui:
- Imk, pabandyk pats!
Artiomas puikiai galėjo įsivaizduoti, kaip pasikeis melodijos garsas,
praleistas pro tuščiavidurį vamzdžio metalą. Bet berniuko akys taip
degė, kad jis nenorėjo pasirodyti kaip paskutinis nuoboda ir, pridėjęs
dėžutę prie vamzdžio ir prispaudęs ausį prie šaltos geležies, ėmė sukti
rankenėlę. Muzika suskambo taip garsiai, kad jis net krūptelėjo. Akus­
tikos dėsniai Artiomui nebuvo žinomi, ir kokiu stebuklingu būdu šis
geležies gabalas gali keliskart pagarsinti ir suteikti melodijai skambumo,
jis niekaip negalėjo suprasti.
Pasukęs rankenėlę dar keletą sekundžių ir pragrojęs trumpą motyvą
dar tris kartus, jis linktelėjo Olegui:
- Smagu.

337
 - Paklausyk dar! - susijuokė Olegas. - Ne grok, o tiesiog klausyk!
Artiomas gūžtelėjo pečiais, atsigręžė į postą - ar nebus grįžę sargy­
biniai - ir vėl pridėjo ausį prie vamzdžio. Ką ten dabar buvo galima
išgirsti? Vėją? Baisaus triukšmo, užtvindžiusio tunelius tarp Aleksejevo
ir Taikos prospekto stočių, atgarsius?..
Jau po akimirkos jis suprato, kodėl taip džiaugėsi berniukas, tačiau
jam nuo to visai nebuvo linksma. Iš labai toli, vos prasimušdami iš po
žemės, pasigirdo prislopinti garsai. Jie sklido iš mirusiojo Pergalės parko
pusės, jokių abejonių dėl to negalėjo būti. Artiomas sustingo ir išbalo:
jis suprato, kad girdi kažką visiškai neįmanomo - muziką.
Vieną natą paskui kitą, kažkas už kelių kilometrų nuo čia atkartojo
liūdną melodiją iš muzikinės dėžutės. Bet tai buvo ne aidas: keliose
vietose nežinomas atlikėjas suklydo, uždelsdamas, bet motyvas išliko
gana atpažįstamas. Ir, svarbiausia, tai buvo ne spyruoklių skambesys, o
garsas priminė greičiau gaudesį... Ar giedojimą? Nesuprantamas dau­
gybės balsų choras? Ne, visgi gaudesys...
- Groja? - patenkintas paklausė Olegas. - Duok man dar paklausyti!
- Kas tai? - vos praverdamas lūpas, kimiai sumurmėjo Artiomas.
- Muzika! Vamzdis groja! - paprastai paaiškino berniukas.
Šis kraupus giedojimas Artiomui paliko liūdną ir slegiantį įspūdį,
tačiau berniukas to pajausti nesugebėjo. Jam tai buvo tiesiog linksmas
žaidimas, ir jam tikrai nekilo klausimas, kas galėjo atsiliepti į melodiją
nuo viso pasaulio atskirstoje stotyje, kur viskas, kas buvo gyva, pražuvo
prieš daugiau negu dešimtmetį?
Olegas vėl užsilipo ant akmenų, pasiruošęs įjungti savo dėžutę dar,
bet Artiomui staiga pasidarė nepaaiškinamai baisu dėl savęs ir dėl jo.
Jis sugriebė berniuką už rankos ir, nekreipdamas dėmesio į jo protestus,
nusitempė paskui save prie krosnelės.
- Bailys! Bailys! - šaukė Olegas. - Tik vaikai tiki tomis pasakomis!
- Kokiomis pasakomis? - Artiomas sustojo ir pažvelgė jam į akis.
- Kad jie grobia vaikus, kurie ateina paklausyti vamzdžių!
- Kas grobia? - paklausė Artiomas, vesdamasis jį prie krosnelės.
- Numirėliai!
Pokalbis nutrūko: kalbėjęs apie prakeiksmus sargybinis krūptelėjo
ir pažvelgė į juos tokiu įdėmiu žvilgsniu, kad žodžiai tiesiog įstrigo
gerklėje. Jų nuotykis baigėsi labai laiku: grįžo Antonas ir stalkeris, ir
su jais atėjo dar kažkas. Artiomas greitai pasodino berniuką į vietą. Jo

338
tėvas prašė jį prižiūrėti, o ne tenkinti jo kaprizus... Be to, kas ten žino,
kokiais prietarais iš tikrųjų tiki pats Antonas?
- Atleisk, užtrukom, - viršininkas prisėdo ant maišų šalia Artiomo. -
Ar jis neišdykavo?
Artiomas papurtė galvą, tikėdamasis, kad berniukui užteks proto ne­
prasitarti apie jų avantiūrą. Bet jis, panašu, ir pats viską puikiai suprato.
Olegas vėl susidomėjęs ėmė dėlioti savo gilzes.
Trečio žmogaus, kuris atėjo kartu su Antonu ir Melniku, plinkančio
lieso vyro, įdubusiais skruostais ir padribusiais paakiais, Artiomas ne­
pažinojo. Prie krosnelės jis priėjo tik minutei, linktelėjo sargybiniams, o
Artiomą nužvelgė tyrinėjančiu žvilgsniu, bet nieko nepasakė. Jį pristatė
Melnikas.
- Tai Tretjakas, - pasakė jis Artiomui. - Jis eis su mumis toliau. Spe­
cialistas. Raketininkas.

339
 16 SKYltlIJS

- Nėra ten jokių slaptų įėjimų ir niekada nebuvo. Nejaugi tu to

nežinai? - nepatenkintas Tretjakas pakėlė balsą, ir jo žodžiai pasiekė
Artiomą.
Jie grįžo iš budėjimo atgal į Kijevo stotį. Stalkeris ir Tretjakas ėjo šiek
tiek toliau nuo visų ir kažką aptarinėjo. Kai Artiomas priėjo prie jų, kad
galėtų sudalyvauti jų pokalbyje, jie ėmė šnabždėtis, ir jam beliko tik vėl
prisijungti prie likusiųjų. Mažasis Olegas, kuris tipeno šalia, stengda­
masis neatsilikti nuo suaugusiųjų ir atsisakęs užsilipti tėvui ant pečių,
džiugiai paėmė jį už rankos.
- Aš irgi raketininkas! - pareiškė jis.
Artiomas nustebęs pažvelgė į berniuką. Jis buvo šalia, kai Melnikas
pristatė jam Tretjaką ir, tikriausiai, atsitiktinai išgirdo šį žodį. Ar jis
suprato, ką tas žodis reiškia?
- Tik niekam nesakyk! - suskubo pridurti Olegas. - Kiti neturi žinoti.
Tai paslaptis. Tas dėdė, tikriausia, tavo draugas, jeigu jis tau apie save
papasakojo.
- Gerai, niekam nesakysiu, - Artiomas pamerkė jam akį.
- Tai negėdinga, atvirkščiai, tuo reikia didžiuotis, bet kiti iš pavydo
gali blogų dalykų apie tave prišnekėti, - paaiškino berniukas, nors Ar­
tiomas ir neketino nieko klausti.
Antonas ėjo priekyje maždaug už dešimties žingsnių, apšviesdamas
kelią. Linktelėjęs į jo liesą figūrą, berniukas tarė:
- Tėtis liepė niekam nerodyti, bet juk tu moki saugoti paslaptis. Štai! -
jis išėmė iš vidinės kišenės mažą medžiagos gabalėlį.
Artiomas apšvietė jį žibintuvėliu. Tai buvo nuardytas antsiuvas -
skritulėlis iš storo gumuoto audinio, maždaug septynių centimetrų
skersmens. Iš vienos pusės jis buvo visiškai juodas, iš kitos - tamsiame

340
fone buvo pavaizduota kažkas panašaus į šešiakampę popierinę snaigę,
kokiomis puošdavo VDNH per Naujuosius metus - trijų neaiškių pailgų
daiktų susikirtimas. Įsižiūrėjęs į tą, kuris buvo išdėstytas vertikaliai,
Artiomas atpažino šovinį, atrodo, kulkosvaidžio ar snaiperio šautuvo,
bet su sparneliais šonuose, o kitų dviejų, vienodų, geltonų, su dvigubais
lankais iš abiejų pusių, jis negalėjo nustatyti. Paslaptingoji snaigė buvo
apibrėžta stilizuotu vainiku, kaip ant senų kokardų, o aplink antsiuvo
buvo raidės. Bet dažai buvo smarkiai apsitrynę, todėl perskaityti Artio­
mui pavyko tik „...inė kariuomenė ir ar...“, ir dar žodį ,,..usijaa, parašyta
apačioje, po paveikslėliu. Jeigu jis turėtų daugiau laiko, galbūt, jis galėtų
suprasti, ką jam rodo berniukas, bet gavosi atvirkščiai.
- Ei, Oležekai! Ateik čia, yra reikalas! - pakvietė sūnų Antonas.
- Kas tai? - suspėjo paklausti berniuko Artiomas, prieš jam paimant
iš jo antsiuvą ir paslepiant į kišenę.
- RKA*! - didžiuodamasis, ištarė Olegas ir, pamerkęs jam akį, nubėgo
pas tėvą. Užlipę ant platformos pristatomomis kopėčiomis, sargybiniai
išsiskirstė po namus. Antono prie pat išėjimo laukė žmona. Su ašaromis
akyse ji puolė prie mažojo Olego, paėmė jį ant rankų, o paskui užsipuolė
vyrą:
- Tu visai nori mane į kapus nuvaryti?! Ką aš turiu galvoti? Vaikas
jau prieš kiek laiko iš namų išėjo?! Kodėl aš turiu už visus galvoti? Pats,
kaip vaikas, negalėjai jo atgal namo parvesti! - barėsi ji.
- Lena, nereikia prie žmonių... - susigėdęs dairydamasis, sumurmėjo
Antonas. - Negalėjau aš posto palikti. Galvok, ką šneki, sargybos vadas
staiga palieka postą...
- Vadas! Negi nežinai kas čia dedasi! Štai, kaimynų jaunėlis prieš
savaitę dingo...
Melnikas ir Tretjakas paspartino žingsnį ir net neatsisveikino su
Antonu, palikdami jį vieną su žmona. Artiomas nuskubėjo paskui juos,
ir net gerokai nutolę, jie dar ilgai girdėjo Antono žmonos verksmą ir
priekaištus.
Visi trys pajudėjo į tarnybines patalpas, kur buvo stoties viršininko
štabas. Po kelių minučių jie jau sėdėjo apkabinėtame aptrintais kilimais
kambaryje, o pats viršininkas, supratingai linktelėjęs, kai stalkeris pa­
prašė palikti juos vienus, išėjo.

* RKA - Raketinė kariuomenė ir artilerija

341
 - Atrodo, tu neturi paso? - pasitikslino Melnikas, kreipdamasis į
Artiomą.
Jis papurtė galvą. Be dokumento, konfiskuoto fašistų, jis tapo atsis­
kyrėliu, kuriam buvo užkirstas kelias į beveik visas civilizuotas metro
stotis. Nei Hanza, nei Raudonoji linija, nei Polisas nebūtų jo priėmę. Kol
stalkeris buvo šalia, Artiomui niekas neuždavinėjo bereikalingų klau­
simų, bet vos tik liktų vienas, jam tektų bastytis tarp apleistų pusstočių
ir sulaukėjusių stočių, tokių, kaip Kijevo. Ir jis tikrai nebegalėtų svajoti
apie grįžimą į VDNH.
- Į Hanzą be paso aš negalėsiu tavęs pravesti, reikia iš pradžių tinka­
mų žmonių rasti, - tarsi perskaitęs jo mintis, pasakė Melnikas. - Galima
būtų naują pagaminti, bet juk tai užims laiko. Artimiausias kelias iki
Majakovskio stoties - per Žiedą, kaip besuktum. Ką daryti?
Artiomas gūžtelėjo pečiais. Jis jautė, kur link krypsta stalkeris. Laukti
negalima, ir jis vienas Majakovskio stoties nepasieks. Tunelis, kuris jun­
gėsi prie jos iš kitos pusės, ėjo tiesiai nuo Tverės stoties. Grįžti į fašistų
irštvą, į stotį, paverstą kazematais*, būtų beprotybė.
- Bus geriau, jeigu į Majakovskio stotį mes su Tretjaku eisime dvie­
se, - pasakė Melnikas. - Paieškosime įėjimo į D - 6 . Rasim - grįšim
tavęs, galbūt, ir su pasu kas nors pavyks, aš pakalbėsiu su kuo reikia,
kad surastų tau blanką. Nerasim - vis vien grįšim. Ilgai tau mūsų laukti
nereikės. Per Žiedą mes greitai dviese apsisuksim, per dieną spėsim.
Palauksi? - jis tiriančiai pažvelgė į Artiomą.
Artiomas dar kartą gūžtelėjo pečiais. Jis negalėjo prisiversti linktelėti
ir sutikti. Jo neapleido jausmas, kad su juo elgiamasi, kaip su panaudota
medžiaga. Dabar, kai jis atliko savo pagrindinę užduotį: pranešė apie
pavojų, suaugusieji ėmėsi viso kito, o jį tiesiog nustumia į šoną, kad jis
nesimaišytų po kojomis.
- Na ir puiku, - užbaigė stalkeris. - Lauk mūsų paryčiui. Mes tiesiai
dabar ir pajudėsime, kad negaištume laiko veltui. Dėl maisto ir na­
kvynės mes su Arkadijumi Semionovičiumi viską aptarsime, jis tavęs
nenuskriaus. Atrodo, viskas... Ne, ne viskas. - Jis ištraukė iš kišenės tą
patį kruviną popieriaus lapą, kuriame buvo planas ir paaiškinimai. -
Paimk, aš jį sau nusipiešiau. Kas žino, kaip pasisuks reikalai. Tik niekam
nerodyk...
4 Kazematas - kalėjimo patalpa tvirtovėje.

342
 Melnikas ir Tretjakas išėjo mažiau nei po valandos, prieš tai pasišne­
kėję su stoties viršininku. Tvarkingas Arkadijus Semionovičius iškart
palydėjo Artiomą į jo palapinę ir, pakvietęs vakarienės su juo vakare,
paliko jį ilsėtis.
Svečiams skirta palapinė stovėjo nuošaliau, ir, nors ji buvo puikios
būklės, Artiomas nuo pat pradžių pasijuto joje labai nejaukiai. Jis
apsidairė ir dar kartą įsitikino, kad kitos palapinės sustatytos viena
prie kitos, kaip įmanoma toliau nuo įėjimų į tunelius. Dabar, kai
stalkeris išėjo ir Artiomas liko vienas nepažįstamoje stotyje, slogus
jausmas, kurį jis patyrė vakar, grįžo. Kijevo stotyje visgi buvo baisu,
tiesiog baisu, be jokių svarių priežasčių. Jau buvo gana vėlu, ir vaikų
balsai nutilo, o suaugusieji vis rečiau pasirodydavo iš savo palapi­
nių. Vaikščioti po platformą Artiomas visai nenorėjo. Tris kartus
perskaitęs gautą iš mirštančio Danilos laišką, Artiomas neištvėrė ir
pusvalandžiu anksčiau, nei buvo sutarta, atėjo pas Arkadijų Semio-
novičių vakarienės.
Tarnybinių patalpų prieangis buvo paverstas virtuve, kur sukosi sim­
patiška mergina, kiek vyresnė už Artiomą. Didelėje keptuvėje troškinosi
mėsa su kažkokiomis šaknimis, šalia virė balti stiebagumbiai, kuriais
vaišino Antono žmona. Stoties viršininkas sėdėjo šalia ant taburetės ir
vartė nutriušusią knygelę, ant kurios viršelio buvo pavaizduotas revolve­
ris ir moteriškos kojos juodomis kojinėmis. Pamatęs Artiomą, Arkadijus
Semionovičius droviai atidėjo knygą į šoną.
- Nuobodu čia pas mus, tikriausiai, - suprantančiai nusišypsojo jis
jaunuoliui. - Eime į mano kabinetą, Katerina mums ten padengs stalą.
O mes tuo metu įkalsim, - mirktelėjo jis.
Dabar tas kambarys su kilimais ir kaukolėmis atrodė visiškai kitaip:
apšviestas staline lempa žaliu medžiaginiu gaubtu, jis tapo daug jaukes­
niu. Įtampa, persekiojusi Artiomą platformoje, išsisklaidė šios lempos
šviesoje. Arkadijus Semionovičius ištraukė iš spintos nedidelį butelį ir
įlašino į neįprastai plačią stiklinę kažkokio rudo svaiginančio aromato
skysčio. Skysčio stiklinėje buvo visai nedaug, vos per pirštą, ir Artiomas
pagarbiai pagalvojo, kad šis butelis turbūt kainuoja ne mažiau nei visa
dėžė naminio alaus, kurio jis ragavo Kinų kvartale.
- Konjakas, - atsiliepė į jo smalsų žvilgsnį Arkadijus Semionovi­
čius, - armėniškas, beveik trisdešimties metų išlaikymo. Iš viršaus, -

343
viršininkas svajingai pakėlė akis į lubas. - Nebijok, neužkrėstas, pats
tikrinau su dozimetru*.
Nepažįstamas gėrimas buvo nepaprasto stiprumo, bet malonus skonis
ir aitrus aromatas sušvelnino jį. Artiomas nenorėjo jo nuryti iš karto, o
sekdamas šeimininko pavyzdžiu, lėtai mėgavosi gėrimu. Viduje lėtai išsi-
plieskė ugnis, pamažu gesdama ir virsdama į malonią šilumą. Kambarys
tapo dar jaukesniu, o Arkadijus Semionovičius - dar malonesniu.
- Nuostabus gėrimas, - patenkintai užsimerkęs, įvertino Artiomas.
- Geras, tiesa? Maždaug prieš pusantrų metų prie Krasnopresnensko
stoties stalkeriai aptiko visiškai nepaliestą maisto prekių parduotuvę, -
paaiškino stoties viršininkas, - rūsyje, kaip anksčiau būdavo. Iškaba
buvo nukritus ir jos niekas nepastebėjo. Vienas stalkeris prisiminė, kad
kadaise ten lankydavosi, tai ir nutarė patikrinti. Tiek metų pragulėjo, tik
geresnis pasidarė. Per pažintis man už šimtą šovinių du butelius atidavė.
Kinų kvartale už vieną dviejų šimtų prašo.
Jis vėl pasimėgaudamas gurkštelėjo, paskui susimąstęs pažvelgė pro
stiklinę į lempos šviesą.
- To stalkerio vardas buvo Vašia, - pasakė viršininkas. - Geras buvo
vaikinas. Ne šiaip koks, kuris malkų laksto, o rimtas vaikinas, labai ver­
tingų daiktų parnešdavo. Kaskart grįždamas iš paviršiaus, iškart pas mane
eidavo. Štai, sakydavo, Semionyčiau, naujos radybos, - jis vos šyptelėjo.
- Kas jam nutiko? - užjausdamas paklausė Artiomas.
- Jis labai mėgo Krasnopresnensko stotį, nuolat kartodavo, kad ten
tikras Eldoradas**, - liūdnai tarė Arkadijus Semionovičius. Zoologijos
sodas juk iškart per kelią. Kas gi išdrįs eiti į Krasnopresnensko stotį?
Tokia baimė... Pašėlęs buvo vaikinas, tas Vašia, visada rizikuodavo, bet
ir užsidirbdavo gerai. Bet galiausiai prisižaidę. Nusitempė jį į zoologijos
sodą, o jo porininkas vos spėjo pabėgti. Išgerkime už jį, - viršininkas
sunkiai atsiduso ir įpylė dar po vieną.
Prisimindamas neįtikėtinai aukštą konjako kainą, Artiomas buvo
bepradėjęs protestuoti, bet Arkadijus Semionovičius ryžtingai įbruko
stiklinę jam į delną. Įžeisti drąsaus stalkerio, atgabenusio šį dievišką
gėrimą, atminimą Artiomas nesiryžo.

* Dozimetras - prietaisas, skirtas matuoti jonizuojančią spinduliavimo dozę, susidariu­

sią radioktyviojoje aplinkoje.
** Eldoradas - legendinė aukso pilna šalis Pietų Amerikoje.

344
 Tuo metu mergina padengė stalą, ir Artiomas su Arkadijumi Semio-
novičiumi nepastebimai perėjo prie įprastos, bet gerai išvalytos naminės
degtinės. Mėsa buvo pagaminta labai skaniai, ir prie jos ypač gerai tiko
stiprus beveik skaidrus skystis.
- Nejauku jūsų stotyje, - po pusantros valandos atvirai prisipažino
Artiomas. - Baisu čia, slegia kažkas...
- Įpratimo reikalas, - neapibrėžtai palingavo galva Arkadijus Semio-
novičius, - ir čia žmonės gyvena. Ne ką blogiau nei kitose...
- Ne, jūs nepamanykite, aš juk suprantu, - nusprendęs, kad Kijevo
stoties viršininkas įsižeidė, Artiomas suskubo jį nuraminti. - Jūs, ti­
kriausiai, darote viską, kas įmanoma... Bet čia tokia situacija. Visi tik ir
šneka, kad dingsta žmonės.
- Meluoja, - atkirto Arkadijus Semionovičius. Bet dar po vienos
stiklinės degtinės prisipažino: - Dingsta ne visi. Tik vaikai.
- Numirėliai juos pasiima? - Artiomas net nusipurtė.
- Kas ten žino, kas juos pasiima? Aš asmeniškai netikiu numirėliais.
Aš per savo amžių ne vieną mirusįjį esu matęs, būk ramus. Nieko jie
niekur nepasiima. Guli sau ramiai. Net ten, už užtvaros, - Arkadijus
Semionovičius mostelėjo ranka į Pergalės parko pusę ir vos neprarado
lygsvaros, - kažkas yra. Tai tikrai. Ir mums ten eiti nevalia.
- Kodėl? - Artiomas pamėgino susikoncentruoti ties savo stikline,
bet ji visą laiką kažkur pabėgdavo.
- Palauk, parodysiu...
Stoties viršininkas triukšmingai atsitraukė su kėde nuo stalo, sunkiai
pakilo ir, svyruodamas, priėjo prie spintos. Pasirausęs vienoje iš len­
tynų, jis atsargiai ištraukė į šviesą ilgą metalinę adatą su plunksnomis
ant buko galo.
- Kas tai? - susiraukė Artiomas.
- Ir aš norėčiau žinoti...
- Iš kur jūs tai gavote?
- Iš vieno tunelį saugojusio sargybinio kaklo. Kraujo beveik nebuvo,
bet pats visas mėlynas gulėjo, ir putos iš burnos.
- Iš Pergalės parko atėjo? - susivokė Artiomas.
- Velnias juos žino, - sumurmėjo Arkadijus Semionovičius ir vienu
sykiu susipylė į burną stiklinės turinį.

345
 - Žiūrėk tik, - pridūrė jis, slėpdamas adatą atgal į spintą, - niekam
nesakyk.
- O kodėl jūs pats niekam nepasakojate? Jums padėtų, ir žmonėms
būtų ramiau.
- Niekam nebūtų ramiau, išsilakstys visi, kaip žiurkės! Dabar jau
bėga... Nėra čia nuo ko gintis, jokio priešo nėra. Nematomas jis, todėl
ir baisu. Na, parodysiu aš jiems tą adatą, ir ką? Manai, viskas išsispręs?
Nejuokink! Visi paspruks, niekšai, mane vieną čia paliks! O koks aš
stoties viršininkas būsiu be gyventojų? Kapitonas be laivo! - jis pakėlė
balsą, bet susiėmė ir nutilo.
- Arkaša, Arkaša, nereikia taip, viskas gerai... - išsigandusi mergina
prisėdo šalia ir ėmė glostyti jo galvą, ir Artiomas pro miglą apgailes­
taudamas suprato, kad ji yra ne viršininko dukra.
- Visi bėga, kalės vaikai! Kaip žiurkės iš skęstančio laivo! Vienas lik­
siu! Bet nepasiduosiu! - niekaip nenurimo Arkadijus Semionovičius.
Artiomas atsistojo ir netvirtai nužingsniavo išėjimo link. Sargybinis
prie durų bakstelėjo pirštu sau per gerklę.
- Mirtinai, - vos ištarė Artiomas. - Iki rytojaus jo geriau netrukdy­
ti, - ir, svyruodamas, nubrido savo palapinės link.
Jam teko paieškoti kelio. Porą kartų jis net mėgino patekti į sveti­
mus namus, ir tik grubūs vyriški keiksmai ir moterų spiegimai padėjo
jam suprasti, kad ir šį kartą jis supainiojo palapines. Naminė degtinė
pasirodė klastingesnė nei pigus alus, ir visa jėga ėmė veikti tik dabar.
Arkos ir kolonos plaukė prieš akis. Galiausiai ėmė pykinti. Įprastu laiku,
galbūt, kas nors galėtų padėti Artiomui rasti svečių palapinę, bet dabar
stotis buvo visiškai tuščia. Net postai prie išėjimų iš tunelių, tikriausiai,
buvo apleisti.
Naktį stotį apšviesdavo vos trys, keturios blausios lemputės, o visa
likusi platforma skendėjo prieblandoje. Kai Artiomas sustodavo ir įdė­
miai įsižiūrėdavo, jam imdavo vaidentis, kad tamsa kažkuo pripildyta
ir tyliai juda. Nepatikėjęs savo akimis, jis su būdingu išgėrusiam žmo­
gui smalsumu ir drąsa pajudėjo labai įtartinai atrodančios vietos link:
netoli perėjimo į Filevskaja liniją, prie vienos iš arkų. Tamsos judesiai
ten buvo ne tolygūs ir sklandus, kaip kituose kampuose, o staigūs ir
tarsi sąmoningi.

346
 - Ei! Kas ten? - priartėjęs maždaug penkiolikos žingsnių atstumu,
sušuko jis.
Niekas neatsakė, bet jam pasirodė, kad iš bendros tamsios dėmės
lėtai išryškėjo pailgas šešėlis. Jis beveik susiliejo su tamsa, bet Artiomas
buvo įsitikinęs, kad iš tamsos į jį kažkas žvelgia. Artiomas susvyravo,
bet išsilaikė ant kojų ir žengė dar vieną žingsnį.
Šešėlis staigiai sumažėjo, tarsi susigūžė, ir slystelėjo pirmyn. Į nosį
trenkė aitrus šleikštus kvapas, ir Artiomas atšlijo. Kas tai per kvapas?
Prieš akis jam iškilo vaizdas, kurį jam teko matyti tunelyje prie Ke­
tvirtojo reicho: užversti vienas ant kito lavonai už nugaros surištomis
rankomis. Irimo kvapas?..
Staiga velnišku greičiu, tarsi būtų išsitiesusi susukta spyruoklė, šešėlis
šoko ant jo. Akimirką prieš akis šmėstelėjo išblyškęs veidas įdubusiomis
akimis, padengtas keistomis dėmėmis.
- Numirėlis! - sušvokštė Artiomas.
Paskui jo galva sudužo į tūstančius dalių, lubos apsivertė ir viskas
užgeso. Išnirdamas ir panerdamas į vatinę tylą, jis girdėjo kažkieno
balsus, atsirasdavo ir dingdavo kažkokie vaizdiniai.
- ...man mama neleis, ji nerimaus, - netoliese kalbėjo vaikas. - Šian­
dien tikrai negalima, ji visą dieną verkė. Ne, aš nebijau, tu visai nebaisus,
ir dainuoji gražiai. Tiesiog nenoriu, kad mama vėl verktų. Neįsižeisk!
Na, nebent neilgam... Iki ryto grįšime?
- ...laikas nelaukia. Laikas nelaukia, - kartojo žemas vyriškas balsas. -
Laiko labai mažai. Jie jau arti. Kelkis, negulėk, kelkis! Jeigu prarasi viltį,
jeigu sudrebėsi, kapituliuosi, tavo vietą greitai užims kiti. Aš tebekovoju.
Tu taip pat turi kovoti. Kelkis! Tu nesupranti...
- ...čia dabar kas? Viršininkui? Į svetainę? Na taip, žinoma, vienas
nešiu! Ir tu galėtum padėti... Bent už kojų paimtum. Sunkus... Kas ten
jo kišenėse žvanga, įdomu? Tiek to, juokauju aš. Viskas, atėjom. Gerai
jau, gerai. Išeinu...
Kažkas atidengė palapinės kraštą, į veidą stipriai paplieskė žibintu­
vėlio šviesa.
- Tu Artiomas? - įėjusio žmogaus veido buvo neįmanoma įžiūrėti,
bet iš balso atrodė jaunas.
Artiomas pašoko iš lovos, bet jam apsvaigo galva ir ėmė pykinti. Pa­
kaušyje pulsavo bukas skausmas, kiekvienas prisilietimas prie jo tiesiog

347
nudegindavo. Plaukai toje vietoj sulipo, tikriausiai, nuo sudžiūvusio
kraujo. Kas jam nutiko?
- Galima užeiti? - paklausė atėjęs žmogus ir, nelaukdamas leidimo,
įžengė į palapinę.
Jis įbruko Artiomui į ranką mažytį metalinį daiktą. Įjungęs, paga­
liau, savo žibintuvėlį, Artiomas apžiūrėjo jį. Tai buvo automato gilzė,
paversta į užsukamą kapsulę - lygiai tokia pati, kokią jam kažkada įtei­
kė Chanteris. Negalėdamas patikėti savo akimis, Artiomas pamėgino
atidaryti dangtelį, bet jis slydo prakaituojančiuose iš jaudulio delnuose.
Pagaliau iš gilzės iškrito mažytė popieriaus skiautė. Nejaugi žinutė nuo
Chanterio?
„Nenumatyti sunkumai. Išėjimas į D - 6 užblokuotas. Tretjakas nu­
žudytas. Lauk manęs, niekur neik. Reikės laiko viską suorganizuoti.
Pasistengsiu grįžti kuo greičiau. Melnikas".
Artiomas perskaitė raštelį dar kartą, mėgindamas suvokti kas jame
parašyta. Tretjakas nužudytas? Išėjimas į M etro-2 užblokuotas? Bet juk
tai reiškia, kad visi jų planai ir viltys sudužo į šipulius! Jis klausiančiai
pažvelgė į pasiuntinį.
- Melnikas liepė likti čia ir laukti jo, - patvirtino jis. - Tretjakas negy­
vas. Nužudė. Melnikas pasakė, nunuodytas adata. Kas tai padarė, neaišku.
Jis dabar mobilizaciją vykdys. Viskas, man metas. Atsakymą rašysi?
Artiomas pagalvojo, ką jis galėtų atsakyti stalkeriui. Ką dabar daryti?
Ko tikėtis? Ar galima viską mesti ir grįžti į VDNH, kad paskutinę akimir­
ką galėtų būti ten su artimais žmonėmis? Jis papurtė galvą. Pasiuntinys
tyliai apsisuko ir išėjo iš palapinės.
Artiomas atsisėdo ant lovos ir susimąstė. Jis dabar visiškai neturėjo
kur eiti. Be paso ir be lydinčio asmens jis negalėjo išeiti nei į Žiedą, nei
grįžti į Smolensko stotį. Beliko tikėtis, kad Arkadijus Semionovičius
artimiausiomis dienomis bus toks pat svetingas, kaip ir vakar.
Kijevo stotyje išaušo rytas. Lempučių dabar degė dvigubai daugiau,
o šalia tarnybinių patalpų, kur buvo stoties viršininko butas, švietė
dar ir fluorescencinės lempos vamzdelis. Raukydamasis nuo galvos
skausmo, Artiomas priėjo prie buto. Sargybinis gestu sustabdė jį
prie įėjimo. Iš vidaus sklido triukšmas. Keli vyrai kalbėjosi pakeltais
balsais.
- Viršininkas užsiėmęs, - pareiškė sargybinis. - Jei nori, palauk.

348
 Po kelių minučių iš patalpos kaip kulka išlėkė Antonas, sargybos
vadas, su kuriuo Artiomas vakar ėjo budėti. Paskui jį į prieangį išbėgo
ir šeimininkas. Nors jo plaukai vėl buvo kruopščiai sušukuoti, paakiai
buvo padribę, o veidas pastebimai ištino ir pasidengė sidabriniais šeriais.
Artiomas patrynė skruostus ir pamanė, kad po vakar vakaro, tikriausiai,
atrodo ne ką geriau.
- O ką aš galiu padaryti?! Ką? - Antonui pavymui šūktelėjo stoties
viršininkas, o paskui, nusispjovęs, plojo delnu sau per kaktą. - A... At­
sikėlei? - pastebėjęs Artiomą, kreivai šyptelėjo jis.
- Man čia teks dar pabūti pas jus, kol Melnikas grįš, - pasiteisinančiu
tonu pranešė Artiomas.
- Žinau žinau. Pranešė. Eime vidun, man čia vieną užduotį patikėjo
atlikti dėl tavęs, - Arkadijus Semionovičius gestu pakvietė jį į kambarį. -
Štai, kol lauksi Melniko, man liepta tave nufotografuoti pasui. Aš čia
dar turiu technikos nuo tų laikų, kai Kijevo stotis dar normalia stotimi
buvo... O jis paskui paso blanką gaus, pagaminsim tau dokumentą.
Pasodinęs Artiomą ant taburetės, jis nukreipė į jį mažo plastmasinio
fotoaparato objektyvą. Tvikstelėjo blykstė, ir kitas penkias minutes Ar­
tiomas skendo visiškoje tamsoje, bejėgiškai dairydamasis į šalis.
- Atleisk, pamiršau perspėti... Išalksi - užeik, Katia tave pamaitins,
bet aš tau laiko šiandien neturiu. Čia pas mus įtempta situacija dabar...
Šiandien naktį Antono vyresnėlis sūnus dingo. Jis dabar visą stotį ant
kojų sukels... Kas per gyvenimas? Tiesa, man pranešė, kad tave ryte
vidury platformos rado? Galva praskelta? Kas nutiko?
- Neatsimenu... Girtas pargriuvau, tikriausiai, - ne iš karto atsiliepė
Artiomas.
- Taip... Vakar mes šiek tiek padauginom, - šyptelėjo viršininkas. -
Gerai, Artiomai, man laikas reikalų tvarkyti. Užeik vėliau.
Artiomas pakilo nuo taburetės. Prieš akis jam iškilo mažojo Olego
veidas. Antono vyresnėlis... Nejaugi jis? Jis prisiminė, kaip vakar jis
sukiojo savo muzikinės dėžutės rankenėlę, pridėjęs ją prie geležinių
vamzdžių, o paskui pasakė, kad tik maži vaikai bijo būti pagrobti nu­
mirėlių, jeigu eis į tunelius klausytis vamzdžių. Artiomą apėmė kraupus
siaubas. Nejaugi tai tiesa? Nejaugi tai nutiko dėl jo kaltės? Jis dar kartą
bejėgiškai pažvelgė į Arkadijų Semionovičių, pravėrė burną, bet nieko
nepasakęs, išėjo lauk.

349
 Grįžęs į savo palapinę, jis atsisėdo ant grindų ir kurį laiką sėdėjo
tylėdamas, žvelgdamas į tuštumą. Dabar Artiomui ėmė atrodyti, kad
pasirinkęs jį šiai misijai, kažkas nežinomas tuo pat metu prakeikė jį:
beveik visi, sutikti jo kelyje, žūdavo. Jo galvoje prabėgo visų žmonių,
su kuriais jam teko žengti vienu keliu, ir kurie pasitiko ten savo mirtį,
veidai. Burbonas, Michailas Porfirjevičius ir jo anūkas, Danila... Chanas
dingo be žinios, o išgelbėję Artiomą revoliucinės brigados kovotojai
galėjo būti nužudyti kuriame nors perėjime. Dabar Tretjakas. Bet ma­
žasis Olegas?.. Ar Artiomas nešė savo bendražygiams mirtį, pats to
nežinodamas?
Nesuprasdamas ką daro, jis pašoko, užsimetė ant peties kuprinę ir
automatą, paėmė žibintuvėlį ir išėjo į platformą. Kojos pačios jį nuvedė
į tą vietą, kur naktį jis buvo užpultas. Priėjęs arčiaus, jis sustingo. Pro
girtos atminties miglą į jį žvelgė negyvos, įdubusios akys. Jis viską pri­
siminė. Tai buvo ne sapnas.
Surasti Olegą! Žūtbūt padėti sargybos vadui rasti jo sūnų. Tai jo kaltė,
Artiomo kaltė, jis neišsaugojo berniuko, sutiko žaisti jo keistus žaidimus
su vamzdžiais, ir štai dabar jis čia, sveikas ir gyvas, o berniukas dingo.
Ir Artiomas buvo įsitikinęs, kad jis nepabėgo pats iš stoties. Šiąnakt čia
įvyko kažkas negero, nepaaiškinamo, ir Artiomas dvigubai kaltas, nes
galėjo tam užkirsti kelią, bet nesugebėjo.
Jis apžiūrėjo tą vietą, kur vakar šešėlyje slapstėsi klaikus atėjūnas.
Ten buvo supilta šiukšlių krūva, bet išvartęs ją, Artiomas tik išgąsdino
benamę katę. Bergždžiai apieškojęs platformą, jis nušoko ant bėgių. Sar­
gybiniai prie įėjimo į tunelį tingiai pažvelgė į jį ir perspėjo, kad toliau eiti
rizikinga ir, jeigu jam kas nors nutiks, niekas už tai nebus atsakingas.
Šį kartą Artiomas pasuko ne į tą tunelį, kur vakar budėjo su Melniku,
o į kitą, lygiagretį jam. Kaip ir sakė sargybos viršininkas, šis perėjimas
irgi buvo užverstas maždaug tokiu pat atstumu nuo stoties. Aklagatvyje
buvo įrengtas postas: geležinė bačka, naudojama kaip krosnelė, ir sumes­
ti aplink maišai. Šalia stovėjo rankinė drezina, pakrauta kibirais su angli­
mi. Sėdintys ant maišų sargybiniai apie kažką šnabždėjosi ir, pastebėję jį,
pašoko iš savo vietų, įtemptai tyrinėdami Artiomą. Bet paskui vienas iš
jų atšaukė pavojų, ir likusieji nurimo, grįždami į savo vietas. Įsižiūrėjęs,
Artiomas pažino Antoną ir, paskubomis kažką sumurmėjęs, apsisuko ir
nužingsniavo atgal. Jo veidas degė; jis negalėjo pažvelgti į akis žmogui,

350
kuris dėl jo kaltės neteko sūnaus. Artiomas brido, tyliai kartodamas: „Aš
čia niekuo dėtas... Aš negalėjau... Ką aš galėjau padaryti?"
Staiga jis pastebėjo mažą daiktą, gulintį šešėlyje tarp dviejų pabėgių.
Net iš tolo jis pasirodė jam matytas, ir jo širdis ėmė plakti smarkiau.
Pasilenkęs, jis pakėlė nuo žemės mažą dėžutę su kyšančia iš jos lenkta
rankenėle. Pasukęs ją, dėžutė atsiliepė jau girdėta liūdna melodija. Olego
muzikinė dėžutė. Pamesta ar atsitiktinai iškritusi iš jo rankų visiškai
neseniai.
Artiomas nusimetė kuprinę toje vietoje, kur rado dėžutę, ir įdėmiai
ėmė tyrinėti tunelio sienas. Netoliese buvo durys, vedančios į tarny­
bines patalpas, bet už jų Artiomas rado tik apleistą viešą tualetą. Dar
dvidešimt minučių paieškų jokių rezultatų nedavė. Grįžęs prie kuprinės,
vaikinas atsisėdo ant žemės ir nugara atsirėmė į sieną, atmetęs galvą atgal
ir neviltingai įsistebeilijęs į lubas. Po sekundės jis vėl buvo ant kojų, o
blykčiojantis žibintuvėlio spindulys švietė į juodą plyšį, vos pastebimą
tarp patamsėjusių betono perdangų. Nesandariai uždengtos angos ply­
šys - tiesiai virš tos vietos, kur Artiomas rado ant žemės gulinčią Olego
muzikinę dėžutę. Bet pasiekti angą buvo neįmanoma: lubos buvo virš
trijų metrų aukščio.
Sprendimas atėjo beveik akimirksniu. Suspaudęs rankoje rastą dėžutę
ir numetęs ant bėgių savo kuprinę, Artiomas puolė atgal prie sargybinių.
Jis nebebijojo pažvelgti Antonui į akis.
Kiek sulėtinęs žingsnį priartėjęs prie posto, kad išsigandę sargybiniai
nenudėtų jo, Artiomas priėjo prie Antono ir tyliai papasakojo apie savo
radinį. Po dviejų minučių, lydimi sargybinių klausiančių žvilgsnių, jie
jau tolo nuo posto paeiliui sukdami drezinos rankenas.
Landa buvo gana siaura, ir ten buvo neįmanoma išsitiesti visu ūgiu.
Ji driekėsi lygiagrečiai tunelio maždaug pusantro metro virš lubų, ir
Artiomas net negalėjo įsivaizduoti kokiam tikslui ji buvo įrengta. Ven­
tiliacijai? Žiurkėms? Avarinių situacijų atvejams? Ar ji buvo iškasta po
tunelio susprogdinimo?
Drezina sustojo tiesiai po anga. Jo aukščio užteko, kad Artiomas,
užsilipęs ant Antono pečių, atidarytų angą, patektų vidun ir paskui
padėtų įlipti porininkui.
Nors siauras koridorius tolo į abi puses, Antonas ryžtingai ėmė
žingsniuoti į Pergalės parko pusę. Po kelių sekundžių tapo aišku, kad

351
jis neklydo: ant žemės žibintuvėlio šviesoje sublizgėjo pailga gilzė -
viena tų, kurių vakar Melnikas padovanojo berniukui. Įkvėptas radinio,
Antonas paspartino žingsnį.
Jie nuėjo dar apie dvidešimt metrų iki tos vietos, kur landa rėmėsi į
sieną, o grindyse juodavo dar viena anga, šalia kurios gulėjo atitrauktas
dangtis. Antonas ryžtingai ėmė leistis žemyn. Artiomui nespėjus pa­
prieštarauti, jis jau buvo dingęs angoje. Iš jos staiga pasigirdo bildesys,
keiksmai, o paskui prislopintas balsas šūktelėjo:
- Atsargiau šok - čia kokie trys metrai aukščio. Luktelk, aš tau ži­
bintuvėliu pašviesiu.
Užsikabinęs rankomis už krašto, Artiomas paleido pirštus ir abejomis
kojomis nušoko tarp pabėgių.
- Kaip mes atgal grįšime? - paklausė jis, išsitiesdamas ir purtydamas
delnus.
- Sugalvosim kaip, - atkirto Antonas. - Ar tu tikras, kad matei nu­
mirėlį?
Artiomas gūžtelėjo pečiais. Nepaisant skaudančio pakaušio, mintis,
kad šiąnakt Kijevo stotyje jį užpuolė numirėlis, blaivia galva atrodė
absurdiška.
- Eisime iki Pergalės parko, - nusprendė Antonas. - Jeigu egzistuoja
kažkokia velniava, tai tik ten. Tu ir pats turėtum tai jausti, juk buvai
mūsų stotyje.
- O kodėl jūs vakar mums nieko nepasakėt? - paklausė Artiomas,
vydamasis sargybos vadą ir stengdamasis eiti su juo koją kojon.
- Vadovybė neleido, - niūriai atsakė jis. - Semionovičius labai bijo
panikos, liepė neskleisti gandų. Dreba dėl savo vietos. Bet viskam yra
ribos. Aš jau jam seniai esu sakęs, kad amžinai jis negalės to slėpti...
Trys vaikai per pastaruosius du mėnesius dingo, keturios šeimos
pabėgo iš stoties. Vienas mūsų sargybinis su adata kakle rastas. Ne,
sako, prasidės panika, prarasim kontrolę. Bailys jis... - Antonas įpykęs
nusispjovė.
- O kas jam tą adatą?.. - Artiomas užsikirto ir sustojo, vietoje su­
stingo ir Antonas.
- Kas čia per velnias? Ar kada esi kažką panašaus matęs? - nustebęs
paklausė sargybinis.

352
 Artiomas nieko neatsakė. Jis taip ir liko stovėti, įsistebeilijęs į grin­
dis ir vedžiodamas žibintuvėlį iš vienos pusės į kitą, kad galėtų geriau
įsižiūrėti.
Ant žemės puikavosi gigantiškas piešinys, grubiai išvedžiotas baltais
dažais ant bėgių, pabėgių ir grunto: vingiuota linija, primenanti šliau­
žiančią gyvatę ar kirminą, keturiasdešimties centimetrų pločio ir dviejų
metrų ilgio. Iš vienos pusės matėsi išplatėjimas, primenantis galvą ir dar
labiau suteikiantis panašumo į didžiulį roplį.
- Gyvatė, - išsakė savo spėjimą Artiomas.
- Gal, tiesiog išsiliejo dažai? - pasakė Antonas.
- Galva nukreipta į Pergalės parko pusę, - pastebėjo Artiomas.
- Vadinasi, mums pakeliui, - atsiliepė Antonas.
Dar po kelių šimtų metrų jų prielaidos pasitvirtino, ir jie ėmė žygiuoti
dar ryžtingiau. Pasirinkta kryptis buvo teisinga, tuo jie įsitikino radę
dar tris gilzes, numestas vidury kelio.
- Šaunuolis vaikinas! - išdidžiai tarė Antonas. - Sugalvok tu man
taip: pėdsakus palikti!
Artiomas linktelėjo. Labiau jį domino tai, kaip nežinomai būtybei be
triukšmo pavyko pagrobti, sprendžiant iš visko, gyvą berniuką. Ar tai,
ką jis girdėjo būdamas be sąmonės, vyko iš tikrųjų? Ar Olegas sutiko eiti
su savo paslaptinguoju pagrobėju geranoriškai? Ir kodėl tada jis paliko
savo kelyje tuos pėdsakus?
Artiomas ir Antonas nutilo. Dabar, kai jie tiesiog žygiavo pirmyn,
skaičiuodami pabėgius, o nyki tamsa pamažu naikino neseniai patirtą
džiaugsmą ir viltį, jam vėl darėsi baisu. Tikėdamasis atpirkti savo kaltę
prieš berniuką ir jo tėvą, jis pamiršo apie visus įspėjimus ir pašnibždomis
pasakotas klaikias istorijas. Pamiršo ir apie stalkerio paliepimą niekur
neiti iš Kijevo stoties ir laukti jo stotyje. Ir jeigu Antonas veržėsi pirmyn,
kad surastų ir susigrąžintų sūnų, tai kam į tą prakeiktą Pergalės parką
ėjo Artiomas? Dėl ko jis nepaisė savęs ir savo pagrindinės užduoties?
Jis sekundę prisiminė keistus žmonės iš Poliankos, kurie pasakojo jam
apie likimą. Kažkodėl jis pajuto palengvėjimą. Tiesa, kovinė nuotaika
dingo jau po dešimties minučių. Iškart prieš kitą ženklą, vaizduojantį
gyvatę.
Šis piešinys buvo dvigubai didesnis, ir tai juos įtikino, kad jie eina
teisinga linkme. Tačiau Artiomas nebuvo tikras, ar tai jį džiugino.

353
 Tunelis, atrodo buvo begalinis. Jie vis ėjo ir ėjo, ir Artiomo apskaičia­
vimais, jie keliavo ne mažiau kaip dvi valandas. Nors jis galėjo klysti -
Antonas beveik visą laiką tylėjo, o tamsoje ir tyloje, kaip žinia, minutės
pailgėja mažiausiai dvigubai.
Pamatę nupieštą gigantišką gyvatę, kurios ilgis buvo virš dešimties
metrų, jie išgirdo įtartinus garsus: Antonas sustingo vietoje, atsukęs
ausį į tunelį, ir Artiomas pasekė jo pavyzdžiu. Iš tunelio gelmių sklido
keisti garsai; iš pradžių jis negalėjo jų atpažinti, bet paskui suprato kas
tai: dusliais būgnų trenksmais akompanuojamas giedojimas, panašus
į tą, kuriuo Kijevo stoties vamzdžiai atsiliepė į melodiją iš muzikinės
dėžutės.
- Jau nebetoli, - linktelėjo Antonas.
Laikas, kuris iki tol slinko labai lėtai, staiga pavirto į želė ir beveik
visiškai sustojo: žvelgdamas į porininką, Artiomas labai aiškiai suprato,
kad jis linksi galva per staigiai, tarsi apimtas konvulsijų, o paskui nuste­
bo, kad Antono smakras taip ir negrįžo į įprastą padėtį. Ir, kai Antonas
ėmė lėtai virsti ant šono, tarsi skudurais prikimšta kaliausė, Artiomas
pamanė, kad gali jį sugauti, nes laiko tam buvo per akis. Tai padaryti
sutrukdė lengvas dūris į petį. Suglumęs, Artiomas pamatė įsmigusią į
striukę plunksnotą plieninę adatą. Ištraukti jos jam nepavyko: visas kū­
nas suakmenėjo ir tarsi pradingo, jis jo nebejautė. Vatinės kojos sulinko
nuo kūno svorio, ir Artiomas nugriuvo ant žemės. Tačiau sąmonės jis
neprarado, klausos ir regos adata taip pat pagailėjo. Kvėpuoti buvo šiek
tiek sunkiau, bet dabar daug oro jam jau nebereikėjo, nes kojų ir rankų
Artiomas nebevaldė.
Šalia pasigirdo žingsniai, veržlūs ir besvoriai. Prisiartinusi būtybė
negalėjo būti žmogus. Žmogaus žingsnius Artiomas išmoko atskirti
labai gerai, einant sargybą VDNH: poriniai, sunkūs, dažnai bildenantys
grubiais pačių populiariausių metro kerziniais batų padais. Į nosį trenkė
aitrus, nemalonus kvapas.
- Vienas, du. Svetimi, guli, - kažkas pasakė iš viršaus.
- Taikliai šaudau, toli. Kaklas, petys, - atsiliepė kitas.
Balsai buvo labai keisti: be jokių intonacijų, blankūs, primenantys
monotonišką vėjo ošimą tuneliuose. Tačiau tai buvo be abejonės žmo­
nių balsai.
- Yra, taikliai. Taip nori Didysis Kirminas, - tęsė pirmasis balsas.

354
 - Taip. Vieną - tu, antrą - aš, nešam svetimus namo, -pridūrė an­
trasis.
Vaizdas Artiomui prieš akis truktelėjo: jį staiga atplėšė nuo žemės.
Vieną akimirką jam pavyko pamatyti šmėstelėjusį veidą: siaurą, tamsio­
mis giliomis akiduobėmis. Paskui abu besimėtantys žibintuvėliai - jo ir
Antono - užgeso ir aplink pasidarė visiškai tamsu. Ir tik iš plūstančio į
galvą kraujo Artiomas suprato, kad jį, kaip maišą, kažkur tempia.
Keistas pokalbis tuo metu vis dar tęsėsi, nors dabar jį lydėjo įtemptas
kvankštimas.
- Adata-paralyžius, o ne adata-nuodai. Kodėl?
- Vadas taip liepė. Žynys taip liepė. Didysis Kirminas to norėjo. Mėsą
gerai laikyti.
- Tu protingas. Tu ir žynys - draugai. Žynys moko.
- Taip.
- Vienas, du, priešai ateina. Kvepia parakas, ugnis. Blogas priešas.
Kaip ateina?
- Nežinau. Vadas ir Vartanas apklausia. Aš ir tu gaudom. Gerai, Di­
dysis Kirminas džiaugiasi. Aš ir tu gausim dovaną.
- Daug yra? Mokasinai? Striukė?
- Daug. Striukė - ne. Mokasinai - ne.
- Aš - jaunas. Priešus gaudau. Gerai. Daug yra. Do-va-na... Džiau­
giuosi.
- Ši diena - gera. Vartanas atvedė naują vaiką. Aš, tu gaudom priešus.
Didysis Kirminas džiaugiasi, žmonės dainuoja. Šventė.
- Šventė! Džiaugiuosi. Šokiai? Vodka? Aš šokti Nataša.
- Nataša ir vadas, šokti. Tu - ne.
- Aš - jaunas, stiprus, vadas - daug metų. Nataša - jauna. Aš gaudau
priešus, drąsus, gerai. Nataša ir aš, šokti.
Netoliese pasigirdo nauji balsai, ir ginčas nutrūko. Artiomas suprato,
kad juos atnešė į stotį. Čia buvo beveik taip pat tamsu, kaip ir tuneliuose,
visoje stotyje degė tik vienas laužas, prie kurio juos atmestinai numetė
ant žemės. Kažkieno plieniniai pirštai sugriebė jį už smakro ir apsuko
veidu į viršų.
Aplink stovėjo keletas žmonių neapsakomai keistos išvaizdos. Jie
buvo beveik iki pusės išrengti, bet neatrodė, kad jiems būtų šalta. Ant
kiekvieno jų kaktos buvo nupiešta vingiuota linija, panaši į piešinius

355
tuneliuose. Jų galvos buvo nuskustos. Jie buvo neaukšto ūgio ir atrodė
nelabai sveiki: įdubę skruostai, pilka oda, bet kartu jie spinduliavo
kažkokia nežmoniška jėga. Artiomas prisiminė, kaip sunkiai Melnikas
nešė sužeistą Dešimtą iš bibliotekos, ir palygino tai su tuo, kaip greitai
šios keistos būtybės nugabeno juos į stotį.
Visi jie rankose turėjo po ilgą siaurą vamzdelį. Įsižiūrėjęs atidžiau,
Artiomas suprato, kad tai plastmasiniai loveliai, naudojami elektros
laidų tiesimui ir izoliavimui. Ant diržų jie buvo pasikabinę didžiulius
plieninius durtuvus, atrodo, nuo seno pavyzdžio Kalašnikovo automatų.
Visi jie buvo panašaus amžiaus, iki trisdešimties metų. Kurį laiką jie juos
tyrinėjo tylėdami, paskui vienas iš vyrų, su raudonos spalvos linija ant
kaktos ir vienintelis su barzda, tarė:
- Gerai. Džiaugiuosi. Tai Didžiojo Kirmino priešai, mašinų žmo­
nės. Pikti žmonės, švelni mėsa. Didysis Kirminas patenkintas. Šarapas,
Vovanas - drąsūs. Aš imu mašinų žmones į kalėjimą, apklausti. Rytoj
šventė, visi geri žmonės valgys priešus. Vovanai! Kokia adata? Paraly­
žius? - pasitikslino jis, matyt, kreipdamasis į vieną iš tų, kurie pagavo
Artiomą su Antonu.
- Taip, paralyžius, - patvirtino tvirtas vyras su mėlyna linija ant
kaktos.
- Paralyžius - gerai. Mėsa negenda, - pritarė barzdotasis. - Vovanai,
Šarapai! Imkit priešus, eikit su manim į kalėjimą.
Prieš akis vėl sumirguliavo, ir šviesa ėmė tolti. Šalia skambėjo nauji
balsai, kažkas nesuprantamai reiškė savo džiaugsmą, kažkas graudžiai
kaukė, paskui pasigirdo giedojimas, toks žemas, vos girdimas, ir nema­
lonus. Atrodė, kad gieda numirėliai. Artiomas prisiminė istorijas, kurios
buvo kuriamos apie Pergalės parką. Paskui jį vėl sviedė ant žemės kartu
su Antonu. Po kiek laiko Artiomas užmigo.
...Kažkas tarsi stumtelėjo jį, liepė greičiau keltis. Jis įjungė žibintu­
vėlį, pridengdamas jį ranka, kad ne taip smarkiai rėžtų apsimiegojusias
akis, apžiūrėjo palapinę (kur automatas?!) ir išėjo į stotį. Jis taip pasi­
ilgo namų, bet dabar, kai vėl atsidūrė VDNH, visiškai tuo nesidžiaugė.
Čia, atrodo, nutiko kažkas siaubingo: aprūkusios lubos, apšaudytos ir
ištuštėjusios palapinės, sunkus degėsio kvapas tvyrantis ore. Tolumoje,
tikriausiai, iš tunelio kitame platformos gale, buvo girdėti kažkieno
klaikūs riksmai, tarsi ten kažką pjautų.

356
 Dvi avarinės lempos skurdžiai apšvietė stotį, jų silpni spinduliai vos
prasimušė pro tingius dūmų debesis. Visoje platformoje nieko nebuvo,
tik šalia vienos palapinės ant žemės žaidė maža mergaitė. Artiomas
norėjo paklausti žaidžiančios mergaitės, kas čia nutiko ir kur visi dingo,
bet pamačiusi besiartinantį Artiomą, ji ėmė garsiai verkti, ir jis atsisakė
savo sumanymo.
Tuneliai. Tuneliai, vedantys į Botanikos sodą. Jeigu jo stoties gyventojai
pabėgo, tai jie galėjo bėgti tik į perėjimus, vedančius į tą prakeiktą vietą.
Bet jeigu jie būtų pabėgę, jie nebūtų čia palikę jo ir mažylės vienų.
Nušokęs ant bėgių, Artiomas pasuko išėjimo link. Ginklo nėra, o
be ginklo pavojinga, pagalvojo jis. Bet jis neturi ko prarasti, be to, jis
turi ištirti aplinką. Gal juočkiai sugebėjo pralaužti gynybą? Tada jis -
paskutinė viltis. Jis turi sužinoti tiesą ir pranešti ją sąjungininkams
pietuose.
Tamsa užgriuvo jį iškart įėjus - peržengus ribą, už kurios baigėsi stotis
ir prasidėjo tunelis. Kartu su tamsa atėjo ir baimė. Priekyje visiškai nieko
nesimatė, užtat puikiai girdėjosi šlykštus čepsėjimas. Artiomas dar kartą
pasigailėjo, kad neturi automato, bet trauktis buvo per vėlu.
Tolumoje jis išgirdo žingsnius, kurie ėmė skambėti vis arčiau. Jie arti­
nosi, kai Artiomas ėjo pirmyn, ir nutildavo, kai jis sustodavo. Kartą jam
jau buvo nutikę panašūs dalykai, bet kada ir kaip tai buvo, jis negalėjo
prisiminti. Buvo labai baisu - kovoti su nematomu ir nežinomu... prie­
šininku? Išdavikiškai drebantys keliai trukdė jam greitai judėti, o laikas
buvo baimės pusėje. Artiomas pajuto, kaip jį išpylė šaltas prakaitas. Sulig
kiekviena sekunde jam darėsi vis baisiau. Ir, kai žingsniai pasigirdo už
trijų žingsnių nuo jo, Artiomas neištvėrė, ir, kliūdamas, griūdamas ir
kildamas vėl, puolė atgal į stotį. Trečią kartą pargriuvus, jo galutinai
nusilpusios kojos atsisakė jam paklusti, ir jis suprato, kad jam galas.
- ...Viską šiame pasaulyje sukūrė Didysis Kirminas. Kadaise visas pa­
saulis buvo iš akmens, ir nebuvo jame daugiau nieko, išskyrus akmenį. Ne­
buvo oro ir vandens, nebuvo šviesos ir ugnies. Nebuvo žmonių ir gyvūnų.
Buvo tik negyvas akmuo. Ir tada jame apsigyveno Didysis Kirminas.
- Iš kur atsirado Didysis Kirminas? Iš kur jis atėjo? Kas jį sukūrė?
- Didysis Kirminas buvo visada. Nepertraukinėk. Jis apsigyveno
pačiame pasaulio centre. Ir pasakė: šis pasaulis bus mano. Jis sukurtas iš
kieto akmens, bet aš išgraušiu jame praėjimus. Jis šaltas, bet aš sušildysiu

357
jį savo kūno šiluma. Jis tamsus, bet aš apšviesiu jį savo akių šviesa. Jis
negyvas, bet aš apgyvendinsiu jį savo kūriniais.
- Kas yra kūriniai?
- Kūriniai - tai būtybės, kurias Didysis Kirminas išleido iš savo įsčių.
Ir tu, ir aš - visi mes jo kūriniai. Tai štai. Ir tada tarė Didysis Kirminas:
viskas bus taip, kaip aš pasakysiu, nes nuo šiol šis pasaulis mano. Ir ėmė
jis graužti praėjimus kietame akmenyje, ir suminkštėjo akmuo jo pilve,
seilės ir sultys sudrėkino jį, ir akmuo atgijo, ir ėmė jame augti grybai.
Ir graužė Didysis Kirminas akmenį tūkstantį metų, kol perėjo kiaurai
visą žemę.
- Kas yra tūkstantis? Vienas, du, trys? Kiek? Tūkstantis?
- Tu turi dešimt pirštų ant rankų. Ir Šarapas tiek pat turi... Ne, Ša-
rapas turi dvylika... Netinka. Tarkim, Gromas turi dešimt pirštų. Jeigu
priskaičiuosime tave, ir Gromą, ir dar kitus žmones, kad iš viso jūsų būtų
tiek, kiek tu turi pirštų, tai visi jie turės dešimt po dešimt. Tai šimtas. O
tūkstantis - tai dešimt kartų po šimtą.
- Daug pirštų. Negaliu suskaičiuoti.
- Nesvarbu. Tai štai. Kai akmenyje atsirado pirmieji Didžiojo Kir­
mino praėjimai, jo pirmasis darbas buvo baigtas. Ir tada jis tarė: štai,
aš pragraužiau akmenyje tūkstančius praėjimų, ir subyrėjo akmuo į
trupinius. Ir perėjo trupiniai pro mano pilvą, ir prisigėrė mano gyvybės
sulčių, ir patys atgijo. Ir anksčiau akmuo buvo užėmęs visą vietą pasau­
lyje, o dabar atsidaro tuščios vietos. Dabar yra vietos mano vaikams,
kuriuos pagimdysiu. Ir išėjo iš jo įsčių pirmieji jo kūriniai, kurių vardų
dabar niekas nebeprisimena. Ir buvo jie dideli ir stiprūs, panašūs į patį
Didįjį Kirminą. Ir pamilo juos Didysis Kirminas. Bet jie neturėjo ko
gerti, nes pasaulyje nebuvo vandens, ir mirė jie iš troškulio. Ir tada
Didysis Kirminas nuliūdo. Iki tos dienos jis nežinojo kas yra liūdesys,
nes dar nebuvo nieko taip mylėjęs, ir vienatvė jam taip pat nebuvo
pažįstama. Tačiau sukūręs naują gyvybę, jis ją pamilo ir nebenorėjo su
ja skirtis. Ir tada Didysis Kirminas ėmė verkti, ir jo ašaros užtvinkdė
pasaulį. Taip atsirado vanduo. Ir tarė jis: štai, dabar yra vietos gyventi
ir vandens gerti. Ir žemė, prisisiurbusi mano įsčių sulčių, nuo šiol gyva
ir augins grybus. Sukursiu dabar gyvybę, pagimdysiu vaikų. Jie gyvens
praėjimuose, kuriuos išgraužiau, gers mano ašaras, ir valgys grybus,
užaugintus mano įsčių sultyse. Ir pabijojo jis vėl pagimdyti dideles

358
būtybes, panašias į save, juk joms galėjo neužtekti vietos, vandens ir
grybų. Iš pradžių jis sukūrė blusas, paskui žiurkes, kates, vištas, šunis,
kiaules ir žmones. Bet nutiko ne taip, kaip jis tikėjosi: blusos ėmė si­
urbti kraują, katės medžioti žiurkes, šunys gaudyt i kates, o žmogus juos
visus žudyti ir valgyti. Ir, kai pirmą kartą žmogus nužudė ir suvalgė
kitą žmogų, Didysis Kirminas suprato, kad jo vaikai buvo neverti jo,
ir pravirko. Ir kaskart, kai žmogus suvalgo žmogų, Didysis Kirminas
verkia, ir jo ašaros tvindo praėjimus.
- Žmogus geras. Skani mėsa. Saldi. Tačiau valgyti galima tik priešus.
Aš žinau.
Artiomas suspaudė rankų pirštus. Riešai buvo surišti už nugaros
vielos gabalu ir smarkiai užtino, bet dabar jis bent jau vėl pradėjo juos
jausti. Net tai, kad visą kūną skaudėjo, dabar buvo geras ženklas. Para­
lyžius nuo apnuodytos adatos buvo laikinas. Galvoje sukosi mintis apie
tai, kad jis, skirtingai nuo nepažįstamo pasakotojo, neturėjo supratimo,
iš kur metro atsirado vištos. Tikriausiai, turginiai spėjo atgabenti iš
kažkokio turgaus. Kiaules atsivedė iš vieno iš VDNH paviljonų, tai jis
žinojo, bet vištos...
Jis pamėgino apsidairyti, bet jį supo visiška, rašalo juodumo tamsa.
Tačiau netoliese kažkas buvo. Jau praėjo pusvalandis, kai Artiomas
atsigavo ir, sulaikęs kvapą, klausėsi keisto pokalbio. Jis pamažu ėmė
suprasti, kur pateko.
- Jis juda, aš girdžiu, - pasigirdo kimus balsas, - aš kviečiu vadą.
Vadas apklaus.
Kažkas sušnarėjo ir nutilo. Artiomas pabandė pajudinti kojas. Jos
irgi buvo surištos viela. Jis pamėgino nusiristi ant kito šono ir atsirėmė
į kažką minkšto. Pasigirdo kupina skausmo dejonė.
- Antonai! Ar čia tu? - sušnabždėjo Artiomas.
Jokio atsakymo.
- Aha... Didžiojo Kirmino priešininkai atsigavo... - kažkas pašaipiai
pastebėjo tamsoje. - Jau geriau jūs būtumėte neatsigavę.
Tai buvo tas pats gergždžiantis išmintingas balsas, k« .ris pastarąjį pus­
valandį pasakojo apie Didįjį Kirminą ir gyvybės atsiradimą. Iškart buvo
aišku, kad balso savininkas skiriasi nuo kitų stoties gyventojų: vietoje
primityvių kirstų frazių jis kalbėjo įprastais, tiesa kiek pompastiškais,
sakiniais, be to, jo balso tembras buvo žmogiškas, skirtingai nuo kitų.

359
 - Kas jūs? Paleiskite mus! - sunkiai vartydamas liežuvį, sušvokštė
Artiomas
- Taip taip. Būtent taip visi ir kalba. Ne, deja, jūsų kelionė baigta.
Nukankins ir iškeps. O ką padarysi? Laukiniai... - abejingai tarė balsas
iš tamsos.
- Jūs... irgi įkaitas? - susivokė Artiomas.
- Mes visi įkaitai. Jus kaip tik šiandien paleis, - sukikeno jo nema­
tomas pašnekovas.
Antonas vėl sudejavo ir ėmė muistytis ant žemės, paskui myktelėjo
kažką neaiškaus, bet sąmonės taip ir neatgavo.
- Na, ko gi mes čia tamsoje sėdim? Kaip kokie urviniai žmonės!
Čirkštelėjusio žiebtuvėlio liepsna apšvietė kalbančiojo veidą: ilgą žilą
barzdą, purvinus, susivėlusius plaukus ir pilkas pašaipias akis, dings­
tančias tarp daugybės raukšlių. Sprendžiant iš išvaizdos jam turėtų būti
ne mažiau kaip šešiasdešimt. Jis sėdėjo ant kėdės kitoje geležinių grotų,
dalinančių patalpą į dvi dalis, pusėje. VDNH irgi buvo tokių patalpų: jos
keistai vadinosi „beždžionynu", nors beždžiones Artiomui teko matyti
tik biologijos vadovėliuose ir vaikiškose knygutėse. Iš tikrųjų tokios
patalpos buvo naudojamos kaip kalėjimas.
- Niekaip negaliu priprasti prie prakeiktos tamsos, tenka žibintuvėliu
naudotis, - pasiguodė senis, prisidengdamas akis. - Na, ir ko jūs čia
atsivilkot? Negi toje pusėje vietos per mažai?..
- Paklausykite, - neleido jam pabaigti sakinio Artiomas. - Jūs juk
laisvas... Jūs juk galite mus išlaisvinti! Kol negrįžo tos žmogėdros! Jūs
juk normalus žmogus...
- Žinoma, galiu, - atsiliepė senis, - bet neketinu to daryti. Su Didžiojo
Kirmino priešais jokių sandorių.
- Kas per Didysis Kirminas? Apie ką jūs kalbate?! Aš apie jį niekada
nesu girdėjęs, ką jau kalbėti apie tai, kad priešu būčiau...
- Nesvarbu, girdėjote apie jį ar ne. Jūs atėjote iš tos pusės, iš ten, kur
gyvena jo priešai, vadinasi, jūs galite būti šnipai, - pašaipus blerbimas
senio balse virto plieniniu žvangesiu. - Jūs turite ginklus ir žibintuvėlius!
Prakeikti mechaniniai žaisliukai! Žudymo mašinos! Kokio dar įrodymo
reikia, kad suprastume, jog jūs - nedorėliai, kad jūs - Didžiojo Kirmino
priešai? - jis pašoko nuo savo kėdės ir priėjo prie grotų. - Tai jūs, ir
tokie kaip jūs, dėl visko kalti!

360
 Senis užgesino įkaitusį žiebtuvėlį, ir tamsoje buvo girdėti, kaip jis
pučia ant nusvilusių pirštų. Paskui suskambo nauji šnypščiantys ir krau­
ją stingdantys balsai. Artiomui pasidarė baisu. Jis prisiminė Tretjaką,
nužudytą apnuodyta adata.
- Prašau! - karštai maldavo jis. - Kol dar nevėlu! Na, kamgi jums
visa tai?
Senis nieko neatsakė. Po minutės patalpa prisipildė garsais: basų kojų
šlepenimu per betoną, kimiu kvėpavimu, įtraukiamo per nosį oro švilpi­
mu. Nors Artiomas nieko nematė iš įėjusių, jis jautė, kad jų čia keletas,
ir visi jie įdėmiai tyrinėja jį, apžiūrinėdami, uostydami, klausydamiesi,
kaip garsiai baladojasi krūtinėje jo širdis. Spurdančios širdies dūžiai
sklido net per visą patalpą.
- Ugnies žmonės. Kvepia paraku, kvepia baime. Vienas - stoties iš
anos pusės kvapas. Antras - svetimas. Vienas, antras - priešai, - pagaliau
kažkas sušnypštė.
- Tegul Vartanas daro, - paliepė kitas balsas.
- Uždek ugnį, - pareikalavo kažkas.
Vėl čirkštelėjo žibintuvėlis.
Patalpoje, be senio, kuris rankoje laikė žibintuvėlį, stovėjo trys skusti
laukiniai, prisidengę akis delnais. Vieną iš jų, tvirtą vyrą su barzda,
Artiomas jau buvo matęs šiandien. Kitas irgi jam pasirodė keistai pa­
žįstamas. Žvelgdamas Artiomui tiesiai į akis, jis žengė žingsnį pirmyn ir
atsidūrė prie pat grotų. Nuo jo sklindantis kvapas buvo kitoks: Artiomas
pagavo vos juntamą yrančio kūno dvoką. Nusukti žvilgsnio nuo jo akių
buvo neįmanoma - kaip du sukūriai, jos užsuko visą pasaulį aplink save
ir įtraukė vidun. Artiomas krūptelėjo: jis suprato, kur matė šį veidą
anksčiau. Tai buvo ta pati būtybė, užpuolusi jį naktį Kijevo stotyje.
Artiomą apėmė keistas jausmas, panašus į paralyžių, sukausčiusį
jo kūną nuo apnuodytos adatos dūrio. Jis visiškai sugniuždė jo protą.
Mintys sustojo, ir vaikinas sustingo, klusniai atvėręs savo sąmonę šiai
panašiai į žmogų būtybei, kuri tyliai rijo jį akimis.
- Per liuką... Liukas buvo atidarytas... Atėjome ieškoti berniuko.
Antono sūnaus, kurį pagrobė naktį. Aš dėl visko kaltas, aš jam leidau
klausytis jūsų muzikos per vamzdžius... Užsilipom ant drezinos. Dau­
giau niekam nieko nesakėm. Dviese atėjom. Neuždarėm... - Artiomas
klusniai atsakinėjo į klausimus, kurie kilo jo galvoje.

361
 Priešintis ar nuslėpti kažką nuo begarsio balso, reikalaujančio iš jo
išsamios ataskaitos, buvo neįmanoma. Per minutę jis sužinojo iš Artio­
mo viską, kas jį domino. Jis linktelėjo ir atsitraukė. Ugnis užgeso. Lėtai,
tarsi jautrumas sapne užtirpusiai rankai, Artiomui ėmė grįžti savęs
valdymo pojūtis.
- Vovanai, Kulakai - grįžti į tunelį, uždaryti duris, - liepė vienas iš
balsų, tikriausiai, priklausančių barzdotam vadui. - Priešai lieka čia.
Dronas saugo priešus. Rytoj šventė, žmonės valgys priešus, garbins
Didįjį Kirminą.
- Ką jūs padarėte Olegui? Ką padarėte vaikui? - sušvokštė Artiomas
jiems pavymui.
Durys griausmingai užsitrenkė.

362
 17 SKYI1IUS

Kelios minutės prabėgo visiškoje tyloje, ir Artiomas, nusprendęs, kad

juos paliko vienus, vėl ėmė muistytis, mėgindamas atsisėsti. Smarkiai
skaudėjo surištas rankas ir kojas. Artiomas prisiminė patėvio žodžius,
kuris jam kartą paaiškino, kad negalima ilgai laikyti užrišto raiščio ar
timpos, nes tuomet audiniai pradeda džiūti. Nors, pamanė jis, koks
dabar skirtumas?
- Prieše, gulėk ramiai! - staiga pasigirdo balsas. - Dronas spjaus
adatą-paralyžių!
- Nereikia, - Artiomas klusniai sustingo, - nereikia šaudyti.
Jam vėl gimė viltis: kas, jeigu jis pamėgintų pasikalbėti su kalėjimo
prižiūrėtoju, ir, galbūt, jis padėtų jiems ištrūkti iš čia? Bet apie ką galima
kalbėti su laukiniu, kuris tikriausiai net pusės jo žodžiu nesupras?
- O kas tas Didysis Kirminas? - paklausė jis to, kas pirmiausia atėjo
į galvą.
- Didysis Kirminas kuria žemę. Kuria pasaulį, kuria žmogų. Didysis
Kirminas - viskas. Didysis Kirminas - gyvybė. Didžiojo Kirmino prie­
šai, mašinų žmonės - mirtis.
- Aš niekada nesu apie jį girdėjęs, - atsargiai rinkdamas žodžius,
ištarė Artiomas. - Kur jis gyvena?
- Didysis Kirminas gyvena čia. Šalia. Aplink. Didysis Kirminas iškasė
praėjimus. Žmogus paskui mano, kad tai jis viską kuria. Ne. Didysis
Kirminas. Duoda gyvybę, atima gyvybę. Iškasa naujus praėjimus, žmo­
nės ten gyvena. Geri žmonės garbina Didįjį Kirminą. Didžiojo Kirmino
priešai nori žudyti. Žyniai taip sako.
- Kas tie žyniai?
- Seni žmonės, su plaukais ant galvų. Tik jie gali. Jie žino, klausosi
Didžiojo Kirmino norų, perduoda juos žmonėms. Geri žmonės išpildo
Didžiojo Kirmino norus. Blogi žmonės nepaklūsta. Blogi žmonės -
priešai, geri juos valgo.

363
 Prisiminęs nugirstą pokalbį, Artiomas pamažu ėmė suprasti kas čia
dedasi. Pasakojęs legendą apie Didįjį Kirminą senis, tikriausiai, ir buvo
vienas iš tų žynių.
- Žynys sako: negalima valgyti žmonių. Sako, Didysis Kirminas ver­
kia, kai žmogus valgo kitą žmogų, - stengdamasis reikšti savo mintis
panašiai, kaip laukinis, priminėjam Artiomas. - Valgyti žmones - prieš
Didžiojo Kirmino valią. Jeigu mes čia liksime, mus suvalgys. Didysis
Kirminas nulius, jis verks... - atsargiai pridūrė jis.
- Didysis Kirminas, žinoma, verks, - pasigirdo iš tamsos pašaipus
balsas. - Bet emocijos emocijomis, o baltyminio maisto niekuo ne­
pakeisi.
Kalbėjo tas pats senis, Artiomas iškart pažino jo balso tembrą ir
intonacijas. Tik jis negalėjo suprasti, ar jis visą laiką buvo patalpoje
ar ką tik nepastebimai įsėlino. Kaip bebūtų, vilties ištrūkti iš narvo jis
nebeteko. Paskui Artiomui į galvą kilo dar viena mintis, nuo kurios jį
ėmė purtyti šaltis. Kokia laimė, kad Antonas iki šiol neatsigavo ir negirdi
viso to, pamanė jis.
- O vaiką? Vaikus, kuriuos jūs grobiate? Juos irgi valgote? Berniuką?
Olegą? - žvelgdamas į tamsą plačiai atmerktomis iš siaubo akimis, be­
veik begarsiai paklausė jis.
- Mažų nevalgome, - atsiliepė laukinis, nors Artiomui pasirodė, kad
atsakė senis. - Maži negali būti pikti. Negali būti priešais. Mažuosius
mes pagrobiame, kad paaiškintume kaip reikia gyventi. Pasakojame apie
Didįjį Kirminą. Mokome jį garbinti.
- Šaunuolis, Dronai, - pagyrė žynys. - Mylimiausias mokinys, - pa­
aiškino jis.
- Kas nutiko berniukui, kurį pagrobėte vakar naktį? Kur jis? Tai jūsų
pabaisą jį nusitempė, aš žinau, - pasakė Artiomas.
- Pabaisa? Ir kas gi priveisė tų pabaisų?! - pratrūko senis. - Kas pri­
veisė tų nebylių, triakių, berankių, šešiapirščių, mirštančių vos tik gimus
ir nesugebančių daugintis? Kas atėmė iš jų žmogaus pavidalą, pažadėję
jiems rojų, ir paliko dvėsti šio prakeikto miesto akloje žarnoje? Kas dėl
to kaltas ir kas yra po viso to tikrasis monstras?
Artiomas tylėjo. Senis irgi daugiau nieko nebekalbėjo ir tik sunkiai
kvėpavo, mėgindamas nusiraminti. Ir tą akimirką atsipeikėjo Antonas.
- Kur jis? - sušvankštė jis. - Kur mano sūnus? Kur mano sūnus?!
Grąžinkite man sūnų!

364
 Jis pradėjo rėkti ir, mėgindamas išsilaisvinti, ėmė ritinėtis ant grindų,
trankydamasis į grotas ir siena.
- Pasiutęs, - kaip ir anksčiau pašaipiu tonu pastebėjo senis. - Dronai,
nuramink jį.
Pasigirdo keistas garsas - tarsi kažkas nusikosėtų ar smarkiai iš­
kvėptų. Kažkas trumpai švilptelėjo ore ir po kelių sekundžių Antonas
vėl nutilo.
- Labai pamokančiai, - tarė žynys. - Einu atsivesiu berniuką, tegul pa­
sižiūri į tėvą, atsisveikina. Geras, beje, berniukas, tėvas gali juo didžiuo­
tis - taip šauniai priešinasi hipnozei... - Jo balsas nutolo, sugirgždėjo
atsidarančios durys. - Nereikia bijoti, - netikėtai švelniai tarė kalėjimo
prižiūrėtojas. - Geri žmonės nežudo ir nevalgo priešo vaikų. Vaikai be
nuodėmės. Galima juos tinkamai išmokyti gyventi. Didysis Kirminas
atleidžia mažiesiems priešams.
- Dieve, na koks dar Didysis Kirminas? Tai juk visiškas absurdas!
Blogiau už sektantus ir satanistus! Kodėl jūs juo tikite? Ar jį kas nors
kada nors matė, tą jūsų Kirminą? Ar esi jį matęs? - savo paskutinę tiradą
Artiomas pasistengė ištarti sarkastiškai, bet gulėdamas ant žemės suriš­
tomis rankomis ir kojomis, tai padaryti įtikinamai buvo nelengva.
Kaip ir tada, kai jis laukė mirties bausmės fašistų nelaisvėje, jį apėmė
abejingumas savo likimui. Jis padėjo galvą ant šaltų grindų ir užsimerkė,
nesitikėdamas atsakymo.
- Į Didįjį Kirminą negalima žiūrėti. Uždrausta! - atkirto laukinis.
- Negali būti, - nenoriai atsiliepė Artiomas. - Nėra jokio Kirmino...
O tunelius žmonės iškasė. Jie visi žemėlapiuose sužymėti... Ten net
vienas apvalus, kur Hanza, tokį dalyką tik žmonės gali sukurti. Nors
tu, tikriausiai, net nežinai, kas yra žemėlapis...
- Aš žinau, - ramiai atsakė Dronas. - Aš mokausi iš žynio, jis man
rodo. Žemėlapyje nėra daug praėjimų. Didysis Kirminas iškasė naujų
praėjimų, o žemėlapyje jų nėra. Net ir čia, pas mus namie, yra naujų
šventų praėjimų, o žemėlapyje jų nėra. Mašinų žmonės daro žemėlapius
ir galvoja, kad jie kasa praėjimus. Kvaili, išdidūs. Nieko nežino. Už tai
Didysis Kirminas juos baudžia.
- Už ką baudžia? - nesuprato Artiomas.
- Už iš... iš-di-du-m ą, - kruopščiai ištarė laukinis.
- Išdidumą, - patvirtino žynio balsas.

365
 - Didysis Kirminas sukūrė žmogų patį paskutinį, ir buvo žmogus
mylimiausias jo vaikas, nes kitiems jis nedavė proto, o žmogui davė.
Žinojo jis, kad protas - pavojingas žaislas, ir todėl liepė: gyvenk taikiai su
savimi, su žeme ir visomis būtybėmis ir garbink mane. Po to pasitraukė
Didysis Kirminas į žemės gelmes, bet prieš tai dar pasakė: ateis diena,
kai grįšiu. Elkis taip, tarsi aš bučiau šalia. Žmonės pakluso savo kūrėjui
ir taikiai gyveno su žeme, kurią jis sukūrė, taikiai sutarė vienas su kitu ir
kitomis būtybėmis, ir garbino Didijį Kirminą. Ir gimė jiems vaikai, ir jų
vaikams gimė vaikai, ir tėvas sūnui, motina dukrai perduodavo Didžiojo
Kirmino žodžius. Bet mirė tie, kas savo ausimis girdėjo jo paliepimą, ir
mirė jų vaikai, ir pasikeitė daug kartų, o Didysis Kirminas taip ir negrįžo.
Ir tada vienas paskui kitą žmonės ėmė nebesilaikyti duoto jam pažado
ir elgtis, kaip jis liepė. Ir atsirado tie, kurie pasakė: Didžiojo Kirmino
niekada nebuvo, nėra ir dabar. O kiti laukė, kol Didysis Kirminas grįš
ir nubaus juos. Sudegins juos savo akių šviesa, suės jų kūnus ir užvers
praėjimus, kur jie gyvena. Tačiau Didysis Kirminas negrįžo, ir tik verkė
dėl žmonių. Ir ašaros jo kilo iš gelmių, ir tvindė praėjimus. Ir tada tie,
kurie išsižadėjo savo kūrėjo, pasakė: mūsų niekas nesukūrė, mes buvome
visada. Žmogus nuostabus ir galingas, jis negali būti sukurtas kirmino!
Ir tarė: visa žemė mūsų, buvo ir bus mūsų, ir praėjimus joje iškasė ne
Didysis Kirminas, o mes ir mūsų protėviai. Ir uždegė liepsną, ir ėmė
žudyti Didžiojo Kirmino sutvertas būtybes, sakydami: štai, visa mus
supanti gyvybė, yra mūsų, ir viskas čia tik tam, kad numalšintų mūsų
alkį. Ir sukūrė mašinas, kad galėtų greičiau žudyti, kad sėtų mirtį, kad
griautų Didžiojo Kirmino sukurtą gyvenimą, ir užgrobtų jo pasaulį.
Bet net tada jis nepakilo iš gelmių. Ir ėmė žmonės juoktis iš jo ir toliau
elgtis priešingai jo paliepimams. Ir nusprendė sukurti panašias į jį ma­
šinas, kad dar labiau pažemintų jį. Ir sukūrė jie tokias mašinas, ir įėjo į
jų vidų, ir juokėsi: štai, dabar mes patys galime valdyti Didįjį Kirminą,
ir ne vieną, o dešimtis. Ir trenkia šviesa iš jų akių, ir dunda griaustinis,
kai jie šliaužia ir žmonės išeina iš jų įsčių. Mes sukūrėme Kirminą, o ne
Kirminas mus. Bet ir to jiems buvo maža. Jų širdyse augo neapykanta.
Nusprendė jie sunaikinti žemę, kurioje gyveno. Ir sukūrė tūkstančius
įvairių mašinų: spjaudančias ugnį ir geležį, plėšiančias žemę į gabalus. Ir
ėmė naikinti žemę, ir viską, kas gyva buvo joje. Ir tada neištvėrė Didysis
Kirminas, ir prakeikė juos: atėmė iš jų pačią brangiausią dovaną - protą.
Juos apėmė beprotystė, jie ėmė naudoti savo mašinas prieš saviškius ir

366
ėmė žudyti vieni kitus. Ir jau nebeprisiminė, kodėl daro tai, ką daro,
bet jau nebegalėjo sustoti. Taip nubaudė Didysis Kirminas žmogų už
jo išdidumą.
- Bet ne visus? - paklausė vaikiškas balsas.
- Ne. Buvo tokių, kurie visada prisiminė Didįjį Kirminą ir garbino jį.
Išsižadėjo jie mašinų ir šviesos ir gyveno taikoje su žeme. Jie išsigelbėjo,
ir Didysis Kirminas nepamiršo jų ištikimybės, ir išsaugojo jų protą, ir
žadėjo atiduoti jiems visą pasaulį, kai jo priešai kris. Ir tebūnie taip.
- Ir tebūnie taip, - choru pakartojo laukinis ir vaikas.
- Olegai? - išgirdęs vaiko balse kažką pažįstamo, pašaukė Artiomas.
Vaikas nieko neatsakė.
- Ir iki šiol Didžiojo Kirmino priešai gyvena jo iškastuose praėji­
muose, nes nėra daugiau kur jiems pasislėpti, bet garbina jie ne jį, o
savo mašinas. Didžiojo Kirmino kantrybė didžiulė, ir užteko jos ilgiems
žmonių savivalės amžiams. Bet ir ji nėra begalinė. Išpranašauta, kad, kai
jis suduos paskutinį smūgį tamsiai priešų šaliai, jų valia bus palaužta, ir
pasaulis atiteks geriems žmonėms. Išpranašauta, kad išaus valanda, kai
Didysis Kirminas pasitelks upių, žemės ir oro pagalbą. Ir įdubs žemės
storymė, ir pasipils kunkuliuojantys srautai, ir nudardės tamsi priešo
širdis į nebūtį. Ir tada, pagaliau, triumfuos geri žmonės, ir bus laimingi,
sveiki ir turės gausybę grybų ir galvijų.
Užsidegė žibintuvėlis. Artiomui šiaip ne taip pavyko atsiremti nugara
į sieną, ir dabar jam nebereikėjo skausmingai riestis, kad galėtų matyti
žmones už grotų.
Ant grindų kambario viduryje, nusisukęs į jį nugara, sukryžiavęs
kojas sėdėjo mažas berniukas. Virš jo stovėjo sudžiuvusi žynio figūra,
apšviesta rankoje laikomo žibintuvėlio liepsnos šviesa. Laukinis su
spjaudymo vamzdeliu rankose stovėjo šalia, atsirėmęs į durų staktą. Visų
akys buvo nukreiptos į žynį, kuris ką tik baigė savo pasakojimą.
Artiomas, sunkiai pasukęs galvą, pažvelgė į Antoną, sustingusį toje
mėšlungio pozoje, kurioje jį užklupo paralyžiuojanti adata. Jis spoksojo
į lubas ir negalėjo matyti sūnaus, bet, tikriausiai, viską girdėjo.
- Atsikelk, sūnau, ir pažvelk į šiuos žmones, - pasakė žynys.
Berniukas atsistojo ant kojų ir atsisuko į Artiomą. Tai buvo Olegas.
- Prieik prie jų arčiau. Ar atpažįsti kurį nors iš jų? - paklausė senis.
- Taip, - užtvirtintai linktelėjo galvą berniukas, dilbčiodąmas į Artio­
mą. - Ten mano tėtis, o su šiuo dėde mes kartu klausėmės jūsų dainelių.
Per vamzdžius.

367
 - Tavo tėtis ir jo draugas - blogi žmonės. Jie naudojo mašinas ir norėjo
pažeminti Didįjį Kirminą. Jie - Didžiojo Kirmino priešai. Atsimeni, tu
papasakojai man ir dėdei Vartanui, ką darė tavo tėtis, kai blogi žmonės
nusprendė sugriauti pasaulį?
- Taip, - vėl linktelėjo Olegas.
- Pasakyk tai dar kartą, - senis perdėjo žibintuvėlį į kitą ranką.
- Mano tėtis dirbo raketinėje kariuomenėje. Jis buvo raketininkas.
Aš irgi užaugęs norėjau būti kaip jis.
Artiomo burna išdžiuvo. Kaip gi jis anksčiau negalėjo įminti šios
mįslės? Štai iš kur berniukas turėjo tą keistą antsiuvą, ir štai kodėl jis
pareiškė, kas įis irgi raketininkas, kaip ir nužudytasis Tretjakas! Suta­
pimas buvo beveik neįtikėtinas, visame metro tarnavusių raketinėje
kariuomenėje žmonių buvo likę vienetai... Ir du iš jų atsidūrė Kijevo
stotyje. Ar tai galėjo būti atsitiktinumas?
- Raketininkas... Šie žmonės pasauliui padarė daugiau blogo, nei visi
kiti, kartu paėmus. Jie paleidinėjo mašinas ir įrenginius, kurie sudegino
ir sunaikino beveik visą žemę ir gyvybę joje. Didysis Kirminas atleidžia
daugumai klydusiųjų, bet ne tiems, kas įsakinėjo griauti pasaulį ir sėti
jame mirtį, ir ne tiems, kas vykdė tuos įsakymus. Tavo tėvas suteikė
didžiulį skausmą Didžiajam Kirminui. Tavo tėvas savo rankomis griovė
mūsų pasaulį. Ar žinai, ko jis nusipelnė? - senio balsas skambėjo rūsčiai,
jame vėl pasigirdo plieninės gaidos.
- Mirties? - neužtikrintai paklausė berniukas, žiūrėdamas tai į žynį,
tai į savo tėvą, susirangiusį ant grindų.
- Mirties, - patvirtino žynys. - Jis turi mirti. Kuo anksčiau mirs pikti
žmonės, įskaudinę Didįjį Kirminą, tuo greičiau jis išpildys savo pažadą,
ir pasaulis atgims ir bus atiduotas geriems žmonėms.
- Tada tėtis turi mirti, - sutiko Olegas.
- Šaunuolis! - senis švelniai paglostė berniuko galvą. - O dabar bėk,
pažaisk su dėde Vartanu ir kitais vaikais! Tik atsargiau tamsoje, nenu-
griūk! Dronai, išvesk jį, o aš čia dar pasėdėsiu, paplepėsiu su jais... Grįžk
už pusvalandžio su kitais, ir maišų atnešk, ruošimės.
Žibintuvėlis užgeso. Ryžtingi šiugždus laukinio žingsniai ir lengvas
vaikiškas trypsėjimas ėmė tolti ir pamažu nutilo. Žynys nusikosėjo ir
pasakė Artiomui:
- Aš su tavimi paplepėsiu šiek tiek, jeigu tu neprieštarauji. Mes pa­
prastai neimame belaisvių, nebent vaikus, nes savi tokie silpni ir ligoti

368
gimsta... O suaugusiųjų vis daugiau apsvaigusių atneša. Aš norėčiau su
jais pabendrauti, o ir jie, galbūt, nieko prieš būtų, tik labai greitai juos
suvalgo...
- Kodėl jūs tada juos mokote, kad valgyti žmones - tai blogai? - abe­
jingai paklausė Artiomas. - Kad Kirminas verkia ir panašiai?
- Na, kaip tau paaiškinti... Tai jiems ateičiai. Jūs, aišku, šio momento
nebepamatysite, o ir aš irgi, bet dabar yra kuriamas būsimos civili­
zacijos pagrindas: kultūra, kuri harmoningai gyvuos su gamta. Jiems
kanibalizmas - tai priverstinis blogis. Supranti, be gyvulinių baltymų
jie niekaip neišsivers. Tačiau padavimai liks, ir, kai tiesioginis poreikis
žudyti ir valgyti panašius į save dings, jie nustos tai daryti. Štai tada
Didysis Kirminas ir primins apie save. Gaila tik, gyventi tuo nuostabiu
laikotarpiu... - senis vėl nemaloniai nusijuokė.
- Žinote, aš tiek visko jau esu prisižiūrėjęs metro, - pasakė Artio­
mas. - Vienoje stotyje tiki tuo, kad giliai kasant galima prisikasti iki pat
pragaro. Kitoje stotyje šnekama, kad mes jau gyvename rojaus priean­
gyje, nes paskutinis gėrio ir blogio mūšis baigtas, ir tie, kas išgyveno,
yra išrinktieji į Dievo Karalystę. Po viso šito pasakos apie jūsų Kirminą
atrodo nelabai įtikinamos. Jūs pats bent jau tikite jo egzistavimu?
- Koks skirtumas, kuo tikiu aš ar kiti žyniai? - nusijuokė senis. -
Gyventi tau liko nebedaug, vos porą valandų, tad papasakosiu tau kai
ką. Su niekuo kitu negali būti toks atviras, kai su tuo, kuris nusineš tavo
paslaptis į kapus... Tai štai, kuo aš tikiu, visiškai nesvarbu. Svarbiausia,
kuo tiki žmonės. Nelengva patikėti Dievu, kurį pats susikūrei... - žynys
trumpam nutilo, susimąstęs, o paskui tęsė: - Kaip čia tau paaiškinus? Kai
buvau studentas, universitete studijavau filosofiją ir psichologiją, nors tai
tau turbūt nieko nesako. Ir dėstė man toks profesorius: kognityvinės psi­
chologijos dėstytojas, labai protingas žmogus, taip visą mąstymo procesą
į lentynėles sudėliodavo - labai įdomu būdavo klausytis. Man tada, kaip
ir kitiems tokio amžiaus, labai rūpėjo klausimas: ar egzistuoja Dievas,
skaičiau įvairias knygas, dalyvavau pokalbiuose virtuvėje iki paryčių -
na, kaip įprasta. Ir buvau linkęs manyti, kad tikriausiai, neegzistuoja. Ir
kartą nusprendžiau, kad būtent tas profesorius, žmogaus sielos žinovas,
tikrai galės atsakyti į man rūpimą klausimą. Atėjau į jo kabinetą aptarti
referato, o paskui ir paklausiau: o kaip jūs manote, Ivanai Mįchalyčiau, ar
Dievas vis dėlto yra? Jis tada mane labai nustebino. Man, sako, toks klau­
simas net nekyla. Pats esu iš tikinčios šeimos, esu pripratęs prie minties,

369
kad jis yra. Psichologiniu požiūriu nemėginu analizuoti tikėjimo, nes,
paprasčiausiai, nenoriu to daryti. Ir apskritai, man tai ne tiek principinio
žinojimo, kiek kasdienės elgsenos klausimas. Mano tikėjimas ne tame,
kad aš nuoširdžiai įsitikinęs aukštesniųjų jėgų egzistavimu, o tame, kad
aš laikausi visų įsakymų, meldžiuosi prieš naktį, vaikštau į bažnyčią. Man
nuo to geriau, lengviau pasidaro. Štai taip, - senis nutilo.
- Ir kas? - neištverė Artiomas po minutės trukusios pauzės.
- O tas. Tikiu aš Didžiuoju Kirminu, ar ne - ne taip ir svarbu. Bet
įsakymai, sklindantys iš dieviškų lūpų, gyvuoja amžiais. O toliau reikia
visai nedaug: sukurti Dievą ir išmokyti jį reikalingų žodžių. Ir patikėk
manim, Didysis Kirminas ne ką prastesnis už kitus dievus ir gyvuos
ilgiau už daugelį jų.
Artiomas užsimerkė. Nei Dronas, nei šios keistos genties vadas, nei
tokios keistos būtybės kaip Vartanas, neturėjo nė mažiausiios abejonės
dėl Didžiojo Kirmino egzistavimo. Jiems tai buvo vienintelis paaiškini­
mas to, ką jie matė aplink save, vienintelis veiksmų vadovas ir gėrio ir
blogio matuoklis. Kuo dar galėjo tikėti žmogus, savo gyvenime nematęs
nieko, išskyrus metro? Bet legendose apie Kirminą buvo dar kažkas, ko
Artiomas negalėjo suprasti.
- Bet kodėl jūs juos nuteikiate prieš mašinas? Kas blogo mechaniz­
muose? Elektra, šviesa, šaunamieji ginklai - kaip jūs tikitės, kad jūsų
tauta išliks be viso šito? - paklausė jis.
- Kas blogo mašinose?! - senio tonas akivaizdžiai pasikeitė: veidmai­
niškas geraširdiškumas ir kantrybė dėstant savo mintis dingo. - Tu juk
neketini likus valandai iki mirties pamokslauti man apie mašinų naudą?!
Apsižvalgyk! Tik aklas gali nematyti to, kad žmonija žlugo dėl savo
pernelyg didelio pasikliovimo mašinomis! Kaip tu drįsti kalbėti apie
svarbų technikos vaidmenį čia, mano stotyje? Menkysta!
Artiomas nesitikėjo, kad jo klausimas, atrodantis toks nereikšmingas,
palyginus su ankstesniu, apie tikėjimą Didžiuoju Kirminu, privers senį taip
audringai sureaguoti. Nesugalvojęs, ką atsakyti, jis nutilo. Tamsoje buvo
girdėti, kaip žynys sunkiai kvėpuoja, šnabždėdamas kažkokius prakeiks­
mus ir mėgindamas nusiraminti. Prakalbo jis tik po kelių minučių.
- Atpratau kalbėtis su netikinčiaisiais, - sprendžiant iš balso, senis
vėl suėmė save į rankas. - Užsiplepėjau aš su jumis, ir jaunimas kažko­
dėl užtruko, neatneša maišų, - smarkiau sukirčiavęs žodį „maišų", jis
išlaikė artistinę pauzę.

370
 - Kokių maišų? - pasidavė gudrybei Artiomas.
- Gamins jus. Aš juk kai kalbėjau apie kankinimus, tai ne visai tiksliai
pasakiau. Didysis Kirminas nepripažįsta beprasmio žiaurumo. Kam
kankinti, jeigu net klausimo nespėji užduoti, o žmogus jau pats į jį at­
sako? Aš turėjau omenyje ką kitą. Mes su kolegomis, kai supratome, kad
kanibalizmo reiškinys čia įsikerojo ir to jau nebepakeisi, nusprendėme,
bent jau, pasirūpinti kulinarine klausimo puse. Kažkas prisiminė, kad
korėjiečiai, prieš valgydami šunis, kiša juos į maišą ir lazdomis mirtinai
uždaužo. Mėsa nuo to tik švelnesnė ir minkštesnė tampa. Kam daugy­
binės hematomos, o kam, taip sakant, žlėgtainis. Tad nesupykite. Aš,
gal iš pradžių numarinčiau, o paskui lazdomis, bet šiuo atveju būtinai
reikia vidinio kraujavimo. Receptas yra receptas, - senis net spragtelėjo
žibintuvėliu, kad pasimėgautų padarytu įspūdžiu. - Kažkodėl užtruko
jie, tikiuosi nieko nenutiko... - pridūrė jis.
Sakinio viduryje jį nutraukė veriantis klyksmas. Pasigirdo riksmai,
lakstymas, vaikiškas verksmas, grėsmingas švilpimas... Stotyje kažkas
vyko. Žynys sunerimęs įsiklausė, paskui užgesino žibintuvėlį ir nutilo.
Po kelių minučių ant slenksčio subildėjo sunkūs batai, ir žemas balsas
nugriaudėjo:
- Ar yra gyvų?
- Taip! Mes čia! Artiomas ir Antonas! - iš visų jėgų suriko Artiomas,
tikėdamasis, kad senis neturi užantyje spjaudymo vamzdelio su apnuo­
dytomis adatomis.
- Jie čia! Pridenk mane ir vaikiną! - šūktelėjo kažkas.
Tvykstelėjo akinanti balta šviesa. Senis puolė prie išėjimo, bet žmo­
gus, užtveręs praėjimą, pakirto jį smūgiu per kaklą. Žynys trumpai
sušvokštė ir susmuko.
- Duris, duris laikyk!
Kažkas driokstelėjo, nuo lubų pabiro kalkės, ir Artiomas užsimerkė.
Kai jis atmerkė akis, kambaryje stovėjo du žmonės. Atrodė jie gana
neįprastai - iki šiol jam to dar nebuvo tekę matyti.
Tie žmonės dėvėjo ilgas neperšaunamas liemenes ant juodos uni­
formos. Abu buvo ginkluoti keistais trumpais automatais su lazeriniais
taikikliais ir duslintuvų antgaliais. Visą vaizdą papildė masyvūs titano
šalmai su antveidžiais, kokius turėjo Hanzos specialios paskirties būrys,
kuriuos Artiomas matė tik kartą prabėgom, ir neaiškios paskirties dideli
metaliniai skydai su stebėjimo angomis. Vienas jų už nugaros turėjo

371
liepsnosvaidį. Jie greitai apžiūrėjo kambarį, apšviesdami jį ilgu ir neįti­
kėtinai ryškiu žibintuvėliu, savo forma primenančiu lazdą.
- Šitie? - paklausė vienas iš jų.
- Šitie, - patvirtino kitas.
Apžiūrėjęs spyną ant „beždžionyno“ durų, pirmasis žengė žingsnį
atgal ir spyrė į grotas. Surūdijusios kilpos neišlaikė, ir durys nuvirto už
pusės žingsnio nuo Artiomo. Žmogus priklaupė prieš jį ant vieno kelio
ir pakėlė antveidį. Viskas grįžo į savo vietas: į Artiomą, prisimerkęs
žvelgė Melnikas. Platus šukėtas peilis slystelėjo per laidus, supainiojusius
Artiomo rankas ir kojas. Paskui stalkeris keliais smūgiais supjaustė vielą,
kuria buvo surištas Antonas.
- Gyvas, - patenkintas konstatavo Melnikas. - Eiti gali?
Artiomas linktelėjo, bet atsistoti nesugebėjo. Visas kūnas buvo nu­
tirpęs ir neklausė jo.
Į kambarį įbėgo dar keli žmonės, du iš jų iškart užėmė gynybines
pozicijas prie durų. Iš viso būrį sudarė aštuoni kariai: jie buvo apsirengę
panašiai, kaip ir pirmieji, įsibrovę į kambarį, bet keletas jų dar dėvėjo
ilgus odinius paltus, kaip Chanterio. Vienas jų nuleido ant žemės ber­
niuką, kurį iki šiol laikė prispaudęs po pažastimi, pridengdamas skydu.
Vaikas iškart puolė į narvą ir pasilenkė virš Antono.
- Tėti! Tėti! Aš tyčia melavau, kad jie patikėtų, jog aš juos palaikau,
tikrai! Aš dėdei parodžiau, kur tu! Atleisk, tėti! Tėti, netylėk! - berniukas
vos sulaikė ašaras.
Antonas abejingai žvelgė į lubas stiklinėmis akimis. Artiomas išsigan­
do, kad antra paralyžiuojanti adata sargybos vadui galėjo būti paskutinė.
Melnikas uždėjo smilių ant gulinčio ant grindų Antono kaklo.
- Tvarkoj, - pasakė jis po kelių sekundžių. - Gyvas. Neštuvus čio­
nai!
Kol Artiomas pasakojo apie apnuodytų adatų poveikį, du kariai iš­
skleidė ant grindų medžiaginius neštuvus ir paguldė ant jų Antoną.
Ant grindų ėmė kuistis ir kažką murmėti partrenktas senis.
- Kas jis toks? - paklausė Melnikas, ir, išgirdęs iš Artiomo paaiškini­
mą, nusprendė: - Šitą pasiimsime su savimi, prisidengsime juo. Kokia
situacija?
- Ramu viskas, - pranešė prie durų stovintis karys.
- Traukiamės į tunelį, iš kurio atėjome, - pasakė stalkeris. - Turime
grįžti į bazę su sužeistu Antonu ir įkaitu apklausai. Štai, imk, - jis numetė

372
Artiomui automatą, - jeigu viskas klostysis gerai, neteks pasinaudoti.
Tu net liemenės neturi, todėl turėsi likti po mūsų priedanga. Prižiūrėk
berniūkštį.
Artiomas linktelėjo ir paėmė Olegą už rankos, vos atplėšęs vaiką nuo
neštuvų, ant kurių gulėjo tėvas.
- Rikiuojamės „vėžliu4, - įsakė Melnikas.
Kariai akimirksniu sustojo ovalo forma, atkišę išorėn suglaustus sky­
dus, virš kurių matėsi tik šalmai. Keturi vyrai laisvomis rankomis paėmė
neštuvus. Berniukas ir Artiomas atsidūrė būrio viduje, visiškai pridengti
skydais. Įkaitu paimtam seniui užkimšo skuduru burną, surišo už nuga­
ros rankas ir pastatė jį rikiuotės priešakyje. Po kelių stiprių bakstelėjimų
jis nustojo priešintis ir nurimo, niūriai įbedęs akis į grindis.
„Vėžlioa akys buvo pirmieji du kariai, kurie turėjo ypatingus naktinio
matymo prietaisus: jie buvo pritvirtinti tiesiai ant šalmų, todėl rankos
buvo laisvos. Išgirdę komandą, vyrai pritūpė, prisidengdami skydais
kojas, ir ryžtingai pajudėjo pirmyn.
Įspraustas tarp karių, Artiomas tempė už rankos vos spėjantį paskui jį
Olegą. Jis visiškai nieko nematė, ir apie tai, kas vyksta, jis galėjo spręsti
tik iš kapotų kitų frazių.
- Trys iš dešinės... moterys, vaikas.
- Iš kairės! Arkoje! Šaudo! - Į geležinius skydus sužvangėjo adatos.
- Nukirsk juos!
Pasigirdo atsakomieji automatų pykštelėjimai.
- Vienas yra... Antras yra... Judam, judam!
- Už nugaros! Lomovai! - Vėl šūviai.
- Kur, kur? Ten nepraeisim!
- Pirmyn, pasakiau! Laikyk įkaitą!
- Velnias, visai prieš akis pralėkė...
- Stok! Stok! Stovėt!
- Kas ten?
- Viskas užblokuota! Ten apie keturiasdešimt žmonių! Barikados!
- Toli?
- Iki jų dvidešimt metrų. Nešaudo.
- Ateina iš šonų!
- Kada jie spėjo barikadas pasistatyti?!
Ant skydų pasipylė tikras adatų lietus. Gavę signalą, visi priklaupė
ant vieno kelio, ir dabar šarvas visiškai juos dengė. Artiomas pasilenkė,

373
pridengdamas berniuką. Neštuvus su Antonu padėjo ant žemės, ir dabar
šaulių buvo dvigubai daugiau.
- Nešaudom! Nešaudom! Laukiam...
- Į batą pataikė...
- Ruošk šviesą... Kai suskaičiuosiu iki trijų - žibintuvėliai ir ugnis. Kas
turi naktinio matymo prietaisus - rinkitės taikinius dabar... Vienas...
- Kaip plaka...
- Du! Trys!
Vienu metu užsidegė keli galingi žibintuvėliai ir suveikė automatai.
Kažkur priekyje pasigirdo riksmai ir mirštančiųjų dejonės. Paskui šau­
dymas netikėtai baigėsi. Artiomas sukluso.
- Štai ten, balta vėliava... Pasiduoda, ar ką?
- Nutraukti ugnį! Derėsimės. Įkaitą parodykit!
- Stok, šunsnuki, kur!.. Laikau laikau! Nepėsčias senis...
- Mes turime jūsų žynį! Leiskite mums išeiti! - sušuko Melnikas. -
Leiskite mums grįžti į tunelį! Kartoju, leiskite mums išeiti!
- Na, kas ten? Kas ten?
- Jokios reakcijos. Tyli.
- Ar jie apskritai mus supranta?
- Nagi, apšvieskite man jį geriau...
- Leiskite pažvelgti...
Paskui derybos nutrūko. Kariai tarsi paniro į apmąstymus - iš pra­
džių tie, kurie stovėjo priekyje, paskui nutilo ir dengiantieji galą. Stojo
įtempta, nieko gero nežadanti tyla.
- Kas ten? - sunerimęs paklausė Artiomas.
Jam niekas neatsakė. Žmonės net m stojo judėti. Artiomas pajuto,
kaip berniukas suspaudė jam delną savo sudrėkusia iš jaudulio rankyte.
Jis drebėjo.
- Aš jaučiu... Jis į juos žiūri... - tyliai pasakė jis.
- Paleiskite įkaitą, - staiga ištarė Melnikas.
- Paleisti įkaitą, - pakartojo kitas karys.
Tada Artiomas, neištvėręs, išsitiesė ir pažvelgė virš skydų ir šalmų -
į priekį, kur už dešimties žingsnių nuo jų, apšviestas trijų akinančių
spindulių stovėjo, nesimerkdamas ir neprisidengdamas rankomis
akių, aukštas susikūprinęs žmogus su baltu skuduru ištiestoje rankoje.
Iš tokio atstumo žmogaus veidą buvo galima labai gerai pamatyti...
Per daug gerai. Tai buvo būtybė, panaši į Vartaną, kuris apklausinėj o

374
jį prieš keletą valandų. Artiomas įsmuko tarp skydų ir paruošė savo
automatą kovai.
Scena, kurią jis ką tik pamatė, vis dar stovėjo prieš akis. Tuo pat metu
ir kraupi, ir užburianti, ji staiga priminė jam seną knygelę „Senovės
Graikijos pasakos ir mitai", kurią jis mėgo vartyti, kai buvo mažas. Viena
legenda pasakojo apie baisią būtybę pusiau žmogaus pavidalu, kurios
žvilgsnis paversdavo akmeniu narsius karius.
Jis atsikvėpė, susiėmė ir, uždraudęs sau žiūrėti hipnotizuotojui į akis,
pašoko, tarsi ant spyruoklių, ir nuspaudė gaiduką. Po keisto, begarsio
mūšio tarp priešininkų, apsiginklavusių automatais su duslintuvais ir
spjaudymo vamzdeliais, kalašnikovo serija, atrodo, sudrebino stoties
skliautus.
Nors Artiomas buvo įsitikinęs, kad nepataikyti iš tokio atstumo
neįmanoma, atsitiko tai, ko jis bijojo labiausiai: neaišku koku būdu ta
būtybė atspėjo jo judesį, ir, kai tik Artiomo galva pasirodė virš skydų, jo
žvilgsnis pateko į negyvų akių spąstus. Jis spėjo nuspausti gaiduką, bet
nematoma ranka nukreipė vamzdį į šoną. Beveik visa serija nukeliavo
pro šoną, ir tik viena kulka pataikė būtybei į petį. Ji išleido rėžiantį ausį
gerklinį garsą ir staigiu nepagaunamu judesiu dingo tamsoje.
Yra kelios sekundės, pagalvo jo Artiomas. Viso tik kelios sekundės. Kai
Melniko būrys prasibrovė į Pergalės parką, jo privalumas buvo netikė­
tumo elementas. Bet dabar, kai laukiniai suorganizavo gynybą ir subūrė
savo armiją, galimybės įveikti jų užkardą, atrodo, nebuvo. Vienintelis
būdas buvo sprukti kitu kel u. Galvoje sušmėžavo mintis apie tai, kad
kalėjimo prižiūrėtojas buvo prasitaręs apie tai, kad iš stoties nežinoma
kryptimi ėjo tuneliai, kuri< nebuvo pažymėti žemėlapyje.
- Ar yra čia kitų tuneli 4 ? - paklausė jis Olego.
- Ten dar viena stotis, už perėjimo, tokia pati kaip šita, tarsi veidro­
džio atspindys, - bernii itas mostelėjo ranka. - Mes ten žaidėme. Ten
dar tuneliai, kaip čia, b. t mums pasakė, kad ten negalima eiti.
- Traukiamės! Prie perėjimo! - mėgindamas prisiderinti prie koman­
dinio Melniko boso, suriko Artiomas.
- Kokio velnio?! - nepatenkintas suurzgė stalkeris. Jis, atrodo, ėmė
atsigauti. Artiomas sugriebė jį už peties.
- Greičiau, ten kažkoks padaras, kuris hipnotizuoja, - sutarškėjo jis. -
Mes neįveiksime šios užkardos! Ten yra kitas išėjimas, už perėjimo!

375
 - Tiesa, ši stotis juk dviguba... Traukiamės! - nusprendė stalkeris. -
Laikykite barikadą! Atgal! Greičiau greičiau!
Kariai lėtai, tarsi nenorom, ėmė judintis. Ragindamas juos naujais
įsakymais, Melnikas sugebėjo priversti būrį persirikiuoti ir pradėti at­
sitraukimą anksčiau, nei iš tamsos į juos ėmė skristi naujos adatos. Kai
jie pasiekė perėjimo laiptus kitame stoties gale, vienas iš būrio narių,
ėjęs paskutinis, suriko ir susigriebė už blauzdos. Keletą sekundžių jis
dar bandė eiti sumedėjusiomis kojomis. Bet paskui visą sužeistojo kūną
sutraukė siaubingas mėšlungis, susuko, tarytum po skalbimo išgręžtą
skudurą, ir jis nugriuvo ant žemės. Būrys sustojo. Po skydų priedanga
du laisvi kariai puolė kelti savo bendražygį nuo žemės, bet jau buvo per
vėlu. Jo kūnas akyse mėlo, o iš burnos pasirodė putos. Artiomas jau
žinojo, ką tai reiškia, ir, panašu, kad Melnikas irgi.
- Paimk jo skydą, šalmą ir automatą! Greitai! - įsakė jis Artiomui. -
Traukiamės traukiamės! - sušuko jis kitiems.
Titano šalmas buvo išteptas agonijos putomis, ir nuimti jį reikėjo
per mirusiojo galvą. Artiomas nesugebėjo savęs priversti to padaryti.
Apsiribojęs automatu ir skydu, jis paleido seriją, tikėdamasis išgąsdinti
ištirpusius tamsoje žudikus, užėmė vietą rikiuotės gale, prisidengė skydu
ir pajudėjo paskui kitus.
Jie jau beveik bėgo. Paskui kažkas metė dūmadėžę, ir, pasinaudojęs
sumaištimi, būrys ėmė leistis ant bėgių. Trumpai riktelėjęs ant žemės
nukrito dar vienas karys. Neštuvus su sužeistu Antonu dabar nešė trise.
Pasirodyti iš už skydo Artiomas taip ir nesiryžo ir keliskart šaudė atgal
aklai. Paskui stojo keista tyla: įjuos nebeskrido adatos, nors, sprendžiant
iš žingsnių šnaresio ir balsų aplink, persekiojimas dar nesibaigė. Įsidrą­
sinęs, Artiomas iškišo galvą apsidairyti.
Būrys buvo už dešimties metrų nuo įėjimo į tunelį. Pirmieji kariai jau
įžengė vidun, du apžiūrinėjo prieigas ir dengė likusius. Bet prisidengti
nebebuvo reikalo: laukiniai, atrodo, neketino sekti paskui juos į tunelį.
Susigrūdę pusračiu, nuleidę spjaudymo vamzdelius ir prisidengdami
rankomis akis nuo akinančios žibintuvėlių šviesos, jie tylėdami stovėjo
ir kažko laukė,
- Didžiojo Kirmino priešai, klausykite!
Iš minios žengė žingsnį į priekį tas pats barzdotas vadas, kuris įsa­
kinėjo apklausos metu.

376
 - Priešai puola šventuosius Didžiojo Kirmino praėjimus. Geri žmonės
neina paskui jus. Šiandien ten eiti draudžiama. Didelis pavojus. Mirtis,
prakeiksmas. Tegul priešai paleidžia senąjį žynį ir išeina.
- Nepaleiskite, neklausykite jų, - tuoj pat liepė Melnikas. - Trau­
kiamės.
Jie atsargiai pajudėjo toliau. Artiomas ir dar keli kariai, kurie ėjo
paskutiniai, atbuli traukėsi ir nenuleido akių nuo likusios už nugaros
stoties. Iš pradžių jų iš tikrųjų niekas nesekė. Nuo stoties sklido balsai:
kažkas ginčijosi, iš pradžių negarsiai, paskui, perėjo į riksmus.
- Dronas negali! Dronas turi eiti! Paskui mokytoją!
- Negalima eiti! Stovėt! Stovėt!
Juoda figūra iššoko iš tamsos tokiu greičiu, kad pataikyti į ją buvo
visiškai neįmanoma. Jai iš paskos atskubėjo ir kitos. Nespėjęs nutai­
kyti į pirmąjį laukinį automato taikiklio, vienas iš karių kažką sviedė į
priekį.
- Gulk! Granata!
Artiomas krito ant pabėgių veidu žemyn, dengdamas rankomis gal­
vą, ir išsižiojo, kaip jį mokė patėvis. Neapsakomas sprogimo bangos
trenksmas ir kurtinanti jėga trenkė per ausis ir prispaudė jį prie žemės.
Dar keletą minučių jis gulėjo, atmerkdamas ir užmerkdamas akis, mė­
gindamas atsipeikėti. Ausyse spengė, prieš akis sukosi spalvotos dėmės.
Pirmasis garsas, kurį išgirdo jo sąmonė, buvo nerangūs, besikartojantys
žodžiai:
- Ne, ne, nešauk, nešauk, nešauk, Dronas neturi ginklo, nešauk!
Jis pakėlė galvą ir apsidairė. Apšviestas spindulių ir aukštai iškėlęs
rankas, stovėjo tas pats laukinis, saugojęs juos prie „beždžionyno". Du
kariai buvo nutaikę į jį ginklus, laukdami įsakymo, kiti kėlėsi nuo žemės
ir purtėsi. Ore sklandė sunkios akmens dulkės, iš stoties pusės artėjo
aitrūs dūmai.
- Tai ką sugriuvo? - kažkas paklausė.
- Nuo vienos granatos... Metro vos laikosi...
- Na, užtat paliks mus ramybėje. Kol atkas praėjimą...
- Šitą surišim ir su savim paimsim. Einam, nėra laiko, neaišku, kada
jie ten atsipeikės, - įsakė priėjęs Melnikas.
Pailsėti jie sustojo tik po valandos. Jiems einant tunelis buvo dukart
išsišakojęs, ir stalkeris, ėjęs priekyje, priimdavo sprendimus į kurią pusę
eiti. Vienoje vietoje sienose buvo didelės ketinės kilpos, kadaise, turbūt,

377
laikiusios didžiules duris. Šalia jų mėtėsi hermetinio užrakto nuolaužos.
Daugiai nieko įdomaus jie nematė: tunelis buvo visiškai tuščias, juodas
ir be gyvybės ženklų.
Būrys judėjo lėtai: belaisvio senio kojos pynėsi, ir keliskart jis, suklu­
pęs, krito ant žemės. Dronas žygiavo nenoriai ir visą laiką murmėjo sau
po nosim kažką apie draudimą ir prakeiksmus, kol jam irgi neužkišo
burnos.
Kai, pagaliau, stalkeris leido sustoti ir išsiuntė sargybinius su naktinio
matymo prietaisais apžiūrėti vietos penkiasdešimties metrų atstumu,
netekęs jėgų žynys griuvo ant žemės. Laukinis, maldaujančiai riaumoda­
mas, išsireikalavo, kad kariai privestų jį prie senio, ir, priklaupęs priešais
jį ant kelių, surištomis rankomis paglostė jo galvą.
Mažasis Olegas puolė prie neštuvų, ant kurių gulėjo jo tėvas, ir pravirko.
Paralyžius jau buvo praėjęs, bet Antonas vis dar buvo be sąmonės. Stalkeris
tuo metu pasikvietė Artiomą į šalį. Jis nebegalėjo sulaikyti smalsumo.
- Kaip jūs mus radote? Aš jau maniau, kad viskas, suės mus, - pri­
sipažino jis Melnikui.
- Taigi, net nereikėjo jūsų ieškoti. Jūs dreziną palikote tiesiai po
liuku. Sargybiniai ją pastebėjo po pusvalandžio, kai nesulaukė Antono
prie arbatos. Tiesiog patys ten neišdrįso kišti nosies. Išsikvietė apsaugą,
pranešė viršininkui. Dar šiek tiek, ir būtum manęs sulaukęs. Paskui aš
dar iki Smolensko bazės ėjau, pastiprinimo. Skubėdami ruošėmės, visgi
viskam reikia laiko. Aš tik Majakovskio stotyje pradėjau suprasti kame
reikalas. Ten panašiai buvo: užverstas šoninis tunelis, mes su Tretjaku
ten išsiskirstėm - pagal žemėlapį ieškojome, kur gali būti įėjimas. Maž­
daug penkiasdešimties metrų atstumu nutolome vienas nuo kito. Jis,
tikriausiai, arčiau įėjimo buvo. Tik trims minutėms buvo nuėjęs, aš jį
šaukiu - jis neatsiliepia. Pribėgau - guli visas mėlynas, sutino, iš burnos
putos bėga ... Čia jau nebe paieškos buvo galvoje. Už kojų ji paėmiau ir
į stotį. Kol tempiau, prisiminiau Semionyčių ir jo istoriją apie nunuo­
dytą sargybinį. Apšviečiau Tretjaką - žiūriu, adata kojoje. Čia viskas ir
paaiškėjo. Nusiunčiau pas tave kuo skubiau pasiuntinį, kad lieptų likti
stotyje, sulaukti kol susitvarkysiu reikalus ir grįšiu. Bet nebespėjau.
- Nejaugi Majakovskio stotyje irgi jie? - nustebo Artiomas. - Bet kaip
jie ten iš Pergalės parko patenka?
- O taip ir patenka, - stalkeris nusiėmė sunkų šalmą ir padėjo jį ant
žemės. - Tu, aišku, man atleisk, bet mes ne tik dėl tavęs čia atėjome, bet

378
ir į žvalgybą. Manau, iš čia turi būti dar vienas išėjimas į Metro-2. Per jį
tie žmogėdros ir patenka į Majakovskio stotį. Ten, beje, ta pati istorija,
kaip ir čia: vaikai naktimis iš stočių dingsta. Ir apskritai, velnias žino,
kur jie bastosi, ir mes apie juos nieko nežinom.
- Tai reiškia... jūs norite pasakyti... - pati mintis pasirodė Artiomui
tokia neįtikėtina, kad jis ne iš karto išdrįso ją išsakyti garsiai. - Jūsų
manymu, įėjimas į Metro-2 kažkur čia?
Nejaugi vartai į D - 6 , paslaptingą metro šešėlį, buvo visai šalia jų?
Artiomo galvoje ėmė suktis gandai, pasakojimai, legendos ir teorijos
apie Metro-2, kurių jam teko ne vieną girdėti per savo gyvenimą. Vien
ko vertas buvo tikėjimas Nematomais Stebėtojais, apie kuriuos jam pa­
sakojo du keisti pašnekovai Poliankoje! Jis nevalingai apsižvalgė, tarsi
tikėdamasis pamatyti tai, kas nematoma.
- Pasakysiu tau daugiau, - mirktelėjo jam stalkeris. - Aš manau, kad
mes jau jame.
Artiomas negalėjo tuo patikėti. Paprašęs vieno iš karių žibintuvėlio,
jis ėmė tyrinėti tunelio sienas. Jis matė, kaip kiti nustebę stebėjo jo
veiksmus, ir puikiai suprato, kad atrodo jis dabar labai kvailai, bet nieko
negalėjo pakeisti. Jis ir pats ne iki galo suprato, ką tikėjosi pamatyti, pa­
tekęs į M etro- 2 . Auksinius bėgius? Žmones, gyvenančius kaip anksčiau,
nežinančius apie dabartinio egzistavimo siaubus? Dievus? Jis nuėjo nuo
vieno sargybinio iki kito, bet taip nieko ir neradęs, grįžo pas Melniką.
Jis kalbėjosi su saugojusiu laukinį kariu.
- Ką darysime su įkaitais? Nudėsim? - kasdieniškai pasidomėjo
ginkluotas palydovas.
- Iš pradžių pabendrausime, - atsakė stalkeris.
Pasilenkęs, jis išėmė skudurą iš senio burnos, paskui tą patį padarė
antrajam įkaitui.
- Mokytojau! Mokytojau! Dronas eina su tavim! Aš einu su tavimi,
mokytojau! - iškart ėmė kartoti laukinis, linguodamas į šonus virš dejuo­
jančio žynio. - Dronas pažeidė draudimą, Dronas pasiruošęs mirti nuo
Didžiojo Kirmino priešų rankos, bet Dronas eis su tavimi iki galo!
- Kas ten toliau? Kas per kirminas? Kokie šventieji praėjimai? - pa­
klausė Melnikas.
Senis tylėjo. Dronas išsigandęs atsigręžė į sargybinius ir skubiai tarė:
- Šventieji Didžiojo Kirmino praėjimai - uždrausti geriems žmo­
nėms. Ten gali pasirodyti Didysis Kirminas. Žmogus gali pamatyti.

379
Negalima matyti! Tik žiniai gali. Dronas bijo, bet eina. Dronas eina su
mokytoju.
- Kas per kirminas? - susiraukė stalkeris.
- Didysis Kirminas... Gyvybės kūrėjas, - paaiškino Dronas. - Toliau
šventieji praėjimai. Ne kiekvieną dieną galima eiti. Yra draudimo die­
nos. Šiandien draudimo diena. Jeigu pamatysi Didįjį Kirminą, pavirsi
pelenais. Jeigu išgirsi, būsi prakeiktas, greitai mirsi. Visi žino. Žyniai
taip sako.
- Ten ką, pas juos visi tokie degeneratai? - stalkeris atsigręžė į Ar­
tiomą.
- Ne, - jis papurtė galvą, - su žyniu pasikalbėkite.
- Jūsų eminencija, - neslėpdamas ironijos, kreipėsi Melnikas į senį. -
Jūs man atleiskite, aš, taip sakant, senas kareivis... Kaip čia pasakius...
Aukštomis frazėmis aš nemoku. Bet čia kažkur jūsų valdose yra viena
vieta, kurios mes ieškome. Kaip čia aiškiau pasakius... Ten saugomos...
Ugnies strėlės? Rūstybės kekės?
Jis įdėmiai žvelgė seniui į veidą, tikėdamasis, kad jis atsilieps į vieną
iš metaforų, net žynys užsispyręs tylėjo, niūriai dilbčiodamas į jį.
- Degančios Dievų ašaros? - stebimas Artiomo ir kitų karių žvilgsnių
toliau ironizavo stalkeris. - Dzeuso žaibai?
- Baikite vaidinti pajacą, - pagaliau paniekinamai nutraukė jį senis. -
Nereikia trypti transcendentinių dalykų savo purvinais kareiviškais
batais.
- Raketos, - iškart perėjo prie dalykinio tono Melnikas. - Raketi­
nė dalis artimojoje Pamaskvėje. Išėjimas iš Majakovskio tunelio. Jūs
suprantate, apie ką aš kalbu. Mums skubiai reikia ten patekti, ir jums
geriau būtų mums padėti.
- Raketos... - lėtai, tarytum ragaudamas žodžio skonį, pakartojo
senis. - Raketos... Jums, tikriausiai, apie penkiasdešimt metų, tiesa? Jūs
dar atsimenate. SS-18 vakaruose pavadino „Šėtonu4. Tai buvo vienintelis
nuo gimimo aklos žmonių civilizacijos praregėjimas. Nejaugi jums dar
mažai?! Jūs sunaikinote visą pasaulį, nejaugi jums to mažai?!!
- Paklausykite, jūsų eminencija, mes neturime tam laiko, - nutrau­
kė jį Melnikas. - Duodu jums penkias minutes, - jis trakštelėjo pirštų
kauliukais, mankštindamas delnus.
Senis susiraukė. Panašu, kad nei grėsmingi stalkerio ir jo karių apda­
rai, nei puikiai išsakytas grasinimas Melniko balse nepadarė jam jokio
įspūdžio.

380
 - O ką jūs man galite padaryti? - nusijuokė jis. - Nukankinti? Nužu­
dyti? Padarykite man paslaugą, aš vis vien jau senas, o mūsų tikėjimui
reikia kankinių. Nužudykite mane, kaip jūs nužudėte šimtus milijonų
kitų žmonių! Kaip jūs nužudėte visą mano pasaulį! Visą mūsų pasaulį!
Nagi, nuspauskite jūsų velnio mašinos gaiduką, kaip jūs tai darėte su
kitomis dešimtimis tūkstančių mašinų ir įrenginių!
Senio balsas, iš pradžių silpnas ir užkimęs, dabar griaudėjo. Nepaisant
susivėlusių žilų plaukų, surištų rankų ir nedidelio ūgio, jis nebeatrodė
apgailėtinas: nuo jo sklido keista jėga, kiekvienas naujas jo žodis skam­
bėjo vis įtikinamiau ir grėsmingiau.
- Jums nereikės dusinti manęs savo rankomis, jums net neteks ma­
tyti mano agonijos... Būkite jūs prakeikti su visomis savo mašinomis!
Jūs visiškai nuvertinote gyvybę ir mirtį... Jūs laikote mane pamišėliu?
Bet tikrieji pamišėliai - tai jūs, jūsų tėvai ir jūsų vaikai! Argi nebuvo
pavojingas pamišimas stengtis pažaboti visą pasaulį, sutramdyti gamtą,
nuvaryti ją iki putų ir traukulių? O paskui, neapykantos sau ir tokiems,
kaip jūs, protrūkio metu, mėginti galutinai susidoroti su ja? Kur jūs
buvote, kai pasaulis griuvo? Ar jūs matėte kaip viskas vyko? Ar matėte
tai, ką mačiau aš? Dangų, iš pradžių besilydantį, o paskui užsitraukusį
akmeniniais debesimis? Kunkuliuojančias upes ir jūras, išspjaudžiusias
į krantą gyvai išvirtas būtybes, paskui virtusias šalta žele? Saulę, dau­
geliui metų dingusią iš horizonto? Namus ir žmones, per dalį sekundės
pavirtusius į dulkes ir pelenus? Ar girdėjote jų pagalbos šauksmus?! O
mirštančius nuo epidemijų ir suluošintus radiacijos? Ar girdėjote jų
prakeiksmus?! Pažvelkite į jį! - jis nurodė į Droną. - Pažvelkite į visus
berankius, beakius, šešiapirščius! Net tie iš jų, kurie įgavo naujų suge­
bėjimų, smerkia jus!
Laukinis krito ant kelių ir godžiai gaudė kiekvieną savo senojo žynio
žodį. Artiomas ir pats tuo metu pajuto panašų norą. Net kariai neva­
lingai žengė žingsnį atgal, ir tik Melnikas toliau, prisimerkęs, žvelgė
seniui į akis.
- Ar matėte šio pasaulio žlugimą? - tęsė žynys. - Ar žinote, kas dėl
to kaltas? Kas žino vardus tų, kurie vieno mygtuko paspaudimu, net
nematydami ką daro, nutrindavo nuo žemės paviršiaus šimtus tūkstan­
čių žmonių? Paversdavo beribius žalius miškus išdegintomis dykumo­
mis? Ką jūs padarėte šiam pasauliui? Mano pasauliui?! Kaip jūs drįsote
prisiimti atsakomybę už tai, kad pavertėte jį į nieką? Žemė nežinojo

381
didesnio blogio, nei jūsų prakeikta mašininė civilizacija. Civilizacija
priešiškai nuteikianti negyvus mechanizmus prieš gamtąi Ji padarė
viską, kas įmanoma, kad sumenkintų, suėstų ir suvirškintų pasaulį, bet
per toli nuėjo ir sunaikino save pačią... Jūsų civilizacija - tai piktybinis
navikas, tai didžiulė ameba, godžiai įsiurbianti į save viską, kas naudinga
ir maistinga aplink ir išmetanti tik dvokiančias nuodingas atliekas. Ir
dabar jums vėl reikalingos raketos! Jums reikia pačio baisiausio ginklo,
sukurto civilizacijos nusikaltėlių! Kamgi? Kad pabaigtumėte tai, ką
pradėjote? Kad galėtumėte šantažuoti tuos, kurie išgyveno? Perimti
valdžią? Žudikai! Aš jūsų nekenčiu, nekenčiu jūsų visų! - įsiutęs suriko
jis, paskui ėmė kosėti ir nutilo.
Niekas nepratarė nė žodžio, ir jis, susidorojęs su kosuliu, tęsė:
- Bet jūsų laikas baigiasi... Ir nesvarbu ar aš sulauksiu, bet į jūsų vietą
ateis kiti, ateis tie, kas supras technikos pragaištingumą, tie, kas galės
gyventi be jos! Jūs išsigimstate, ir jums nebedaug liko. Kaip apmaudu,
kas aš nebepamatysiu jūsų agonijos! Bet mes išauginsime sūnus, kurie
pamatys! Žmogus pasigailės, kad per savo išdidumą sunaikino viską,
kas buvo jam brangiausia! Po daugybės metų melo jis, pagaliau, išmoks
atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo! Mes išauklėsime tuos, kurie ap­
gyvendins žemę po jūsų. O kad jūsų agonija neužsitęstų, mes įsmeigsime
jums į širdį gailestingumo durklą į jūsų pūvančios civilizacijos sudribu­
sią širdį... Ši diena artėja! - Jis nusispjovė Melnikui po kojomis.
Stalkeris atsakė ne iš karto. Jis vertinančiu žvilgsniu tyrinėjo drebantį
iš neapykantos senį. Paskui, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, pasityčio­
jančiu tonu paklausė:
- Negi jūs išgalvojote kažkokį kirminą ir prikūrėte pasakų tik tam, kad
įskiepytumėte jūsų žmogėdroms neapykantą technikai ir progresui?
- Nutilkite! Ką jūs žinote apie mano neapykantą jūsų prakeiktai,
jūsų šėtoniškai technikai! Ką jūs žinote apie žmones, jų viltis, tikslus,
poreikius?! Žmogui trūko būtent tokio Dievo... Tokio, kokį mes su­
kūrėme! Jeigu senosios dievybės leido žmogui nugrimzti į bedugnę ir
pačios žuvo kartu su savo pasauliu, nėra prasmės jų atgaivinti... Jūsų
žodžiuose aš girdžiu tą velnišką pasipūtimą, tą panieką, tą išdidumą,
kurie privedė žmoniją prie bedugnės krašto. Taip, na ir kas, kad nėra
Didžiojo Kirmino, na ir kas, kad mes ji išgalvojome, bet jūs greitai tu­
rėsite galimybę įsitikinti, kad šis išgalvotas požeminis Dievas kur kas
galingesnis, nei jūsų iškritę iš savo sostų ir žlugę dangaus gyventojai!

382
Jūs juokiatės iš Didžiojo Kirmino? Juokitės! Bet jū> nebūsite tie, kurie
juokiasi paskutiniai!..
- Užtenka. Užkimškite jam burną! - įsakė stalkeris. - Kol kas jo
nelieskite, jis mums dar gali praversti.
Besipriešinančiam ir svaidančiam prakeiksmus seniui vėl užkimšo
burną skuduru. Laukinis, kurį dėl visa ko už rankų laikė du kariai,
niekaip nerodė savo užuojautos. Jis stovėjo tylėdamas, jo pečiai buvo
nuleisti, o užgesęs žvilgsnis buvo prikaustytas prie žynio.
- Mokytojau... Ką reiškia: Didžiojo Kirmino nėra? - pagaliau sunkiai
pratarė jis.
Senis net nepažvelgė į jį.
- Ką reiškia: mokytojas išgalvojo Didįjį Kirminą? - bukai ištarė
Dronas.
Žynys tylėjo. Artiomui pasirodė, kad senis savo kalbai išnaudojo visą
savo energiją ir valią, ir dabar, išspjovęs neapykantos ir nevilties ugnies
likučius, jis buvo visiškai išsekęs.
- Mokytojau... Mokytojau... Didysis Kirminas yra... Tu meluoji! Ko­
dėl? Tu kalbi netiesą, nori suklaidinti priešus! Jis yra... Yra!
Staiga Dronas ėmė dusliai ir klaikiai riaumoti. Jo staugime, pereinan­
čiame į verksmą, buvo tokia neviltis, kas Artiomas panoro prieiti prie jo
ir nuraminti. Senis, atrodo, jau buvo atsisveikinęs su gyvybe ir prarado
bet kokį susidomėjimą savo mokiniu, dabar jam nedavė ramybės visai
kiti klausimai
- Yra! Yra! Jis yra! Mes jo vaikai! Mes visi jo vaikai! Jis yra, ir buvo
visada, ir bus visada! Jis yra! Jeigu Didžiojo Kirmino nėra... Reiškia...
Mes visiškai vieni....
Paliktam vienam laukiniui nutiko kažkas siaubingo. Jis pasinėrė
į transą, purtydamas galvą, tarsi norėdamas pamiršti tai, ką išgirdo,
staugdamas ta pačia nata, o riedančios iš jo akių ašaros susimaišė su
gausiomis seilėmis. Jis net nemėgino nusivalyti veido, įsikibęs ran­
komis į savo nuskustą galvą. Kariai jį paleido, ir jis krito ant žemės,
užsikimšdamas pirštais ausis, trankydamas sau per galvą vis smarkiau,
kol jo kūnas ėmė nevaldomai išdarinėti pašėlusius šuolius, o riksmas
užpildė visą tunelį. Kariai pamėgino jį nuraminti, bet net spyriai ir
smūgiai galėjo tik sekundei sustabdyti jo pirmykštį nevilties šauksmą,
besiveržiantį jam iš krūtinės.

383
 Melnikas nepritariančiai pažvelgė į priepuolio ištiktą laukinį, atsegė
ant klubų kabėjusį dėklą, ištraukė stečkiną* su duslintuvu; nusitaikė į
Droną ir nuspaudė gaiduką. Tyliai pokštelėjo duslintuvas, ir besiran­
gantis ant grindų kūnas akimirksniu suglebo.
Klaikus riksmas nutrūko, bet aidas dar keletą sekundžių kartojo jo
garsus, tarytum akimirkai prailgindamas Drono gyvenimą:
- Iiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiii_
Ir tik dabar Artiomas ėmė suprasti ką būtent laukinis šaukė prieš
mirtį.
„Vieni!"
Stalkeris įsidėjo pistoletą atgal į dėklą. Artiomas kažkodėl negalėjo
prisiversti pažvelgti į jį, todėl jis tyrinėjo nurimusį Droną ir netoliese
sėdintį žynį. Senis niekaip nesureagavo į savo mokinio mirtį. Kai pa­
sigirdo pistoleto pokštelėjimas, jis vos krustelėjo, paskui žvilgtelėjo į
laukinį ir vėl abejingai nusisuko.
- Judam toliau, - įsakė Melnikas. - Į tokį triukšmą čia tuoj visas
metro sulėks.
Būrys bemat išsirikiavo. Artiomą pastatė į galą, aprūpinę galingu
žibintuvėliu ir vieno iš nešusio Antoną karių neperšaunama liemene.
Po minutės jie pajudėjo į tunelių gilumą.
Į galinio vietą dabar Artiomas visai netiko. Jis sunkiai judino kojas,
kliūdamas už pabėgių ir bejėgiškai dairydamasis į žygiuojančius priekyje
karius. Vaikinas vis dar girdėjo priešmirtinį laukinio riksmą.
Artiomas pajautė ir drauge išgyveno jo neviltį, nusivylimą ir nenorą
tikėti tuo, kad šiame baisiame niūriame pasaulyje žmogus liko visiškai
vienas. Keista, bet tik išgirdęs laukinio klyksmą, kupiną beviltiško ilgesio
beprasmei išgalvotai dievybei, jis ėmė suprasti tą visuotinį vienatvės
jausmą, kuris palaikė žmonių tikėjimą.
Žengdamas per tuščią negyvą tunelį, jis ir pats dabar jautė kažką
panašaus. Jeigu stalkeris buvo teisus ir jie jau daugiau kaip valandą ėjo
vis giliau į Metro-2, tai paslaptingas statinys buvo viso labo inžinerinė
konstrukcija, senų seniausiai apleista šeimininkų ir užgrobta laukinių
žmogėdrų ir jų fanatiškų žynių.
Kariai apie kažką šnabždėjosi. Būrys įžengė į tuščią stotį. Atrodė ji
neįprastai: trumpa platforma, žemos lubos, storos kolonos iš gelžbetonio

* Stečkinas - automatinis pistoletas.

384
ir koklinės sienos vietoje įprasto marmuro - bylojo apie tai, kad stotis
neturėjo džiuginti akių savo grožiu, o vienintelė jos paskirtis buvo kuo
patikimiau apginti tuos, kurie ja naudojosi.
Išblukusios nuo laiko bronzinės raidės ant sienų, pro kurias jie ėjo,
susidėjo į neaiškų žodį „Sovmin“\ Kitoje vietoje buvo užrašyta „RF Vy­
riausybės rūmai. Artiomas tikrai žinojo, kad tokiu pavadinimu nebuvo
nė vienos stoties įprastame metro, ir tai galėjo reikšti tik vieną: jie jau
seniai išėjo už jo ribų. Melnikas, panašu, nežadėjo čia užsibūti. Pasku­
bomis apsidairęs aplink, jis tyliai pasitarė apie kažką su savo kariais, ir
jie pajudėjo toliau.
Artiomą apėmė keistas jausmas, kurį jis sunkiai galėtų nusakyti žo­
džiais. Tarytum patėvio jam įteiktame gimtadienio proga ryšulyje buvo
tik laikraštinis popierius, o dovanos taip ir nepavyko rasti.
Nematomi Stebėtojai jo akyse sustiro, pavirsdavo iš grėsmingos,
išmintingos ir nesuvokiamos jėgos į fantasmagorines antikines skulp­
tūras, vaizduojančias senovės mitus, byrančias nuo tunelių drėgmės ir
skersvėjų. Kartu su jomis jo sąmonėje subyrėjo ir kiti įsitikinimai, su
kuriais jam teko susidurti šios kelionės metu.
Prieš jį atsivėrė viena didžiausių metro paslapčių. Jis žengė per D-6,
kurią kažkas iš jo pašnekovų savo laiku pavadino auksiniu metropoli­
teno mitu. Tačiau, jis jautė ne džiaugsmingą jaudulį, o nepaaiškinamą
kartėlį. Jis ėmė suprasti, kad kai kurios paslaptys nuostabios būtent
todėl, kad yra neįmenamos ir kad yra klausimų, į kuriuos atsakymų
geriau niekam nežinoti.
Artiomas pajuto, kaip sušalo jo skruostas toje vietoje, kur tunelių
alsavimas palietė pėdsaką nuo nusiritusios ašaros. Jis papurtė galvą,
visai taip pat, kaip tai neseniai darė nušautas laukinis. Jį ėmė krėsti šaltis
ar nuo šalto skersvėjo, nešančio drėgmės ir apleistumo kvapą, ar nuo
šiurpaus vienatvės ir tuštumos jausmo.
Akimirksnį jam pasirodė, kad viskas pasaulyje staiga prarado pras­
mę - ir jo misija, ir žmogaus bandymai išgyventi pasimetusiame pa­
saulyje, ir, apskritai, visas gyvenimas. Jame nebuvo nieko - tik tuščias
tamsus kiekvienam atseikėto laiko tunelis, per kurį jis turi aklomis
bristi nuo stoties „Gimimas" iki stoties „Mirtis". Ieškantys tikėjimo
tiesiog bandė rasti šiame tunelyje šoninių išsišakojimų. Bet stočių buvo

* Sovet ministrov - Ministrų taryba

385
tik dvi, ir tunelis buvo pastatytas tik tam, kad jas sujungtų, todėl jokių
išsišakojimų jame nebuvo ir negalėjo būti.
Kai Artiomas atsipeikėjo, pasirodė, kad jis atsiliko nuo būrio kelias­
dešimt žingsnių. Jis ne iš karto suprato, kas jį privertė atsitokėti. Paskui,
apsižvalgęs ir įsiklausęs, pagaliau suvokė: tunelio sienoje jis pastebėjo
vos pravertas duris, pro kurias jį pasiekė keistas garsėjantis triukš­
mas - kažkoks duslus gaudimas ir neaiškus urzgimas. Jo, tikriausiai,
dar nebuvo girdėti, kai kiti ėjo pro tas duris. Bet dabar nepastebėti šio
triukšmo buvo neįmanoma.
Dabar būrys jau nutolo nuo jo, tikriausiai, daugiau negu šimtą metrų.
Įveikęs norą juos pasivyti, Artiomas sulaikė kvapą, prisiartino prie durų
ir stumtelėjo jas. Už jų atsivėrė gana ilgas ir platus koridorius, vedantis
kažkokio įėjimo link. Būtent iš ten ir sklido gaudimas, vis labiau pri­
menantis didžiulio gyvulio baubimą.
Žengti vidun Artiomas taip ir neišdrįso. Kaip apžavėtas, jis stovėjo,
įsmeigęs akis į tuščią kvadratą koridoriaus gale ir klausydamas, kol
netikėtai baubimas daugeriopai sustiprėjo ir angoje kitame koridoriaus
gale ryškioje žibintuvėlio šviesoje pasirodė kažkas neaiškaus, neįtikėtinai
didžiulio, nesuvaldomai lekiančio pro atvertą įėjimą tolyn.
Artiomas atšoko, užtrenkė duris ir puolė vytis būrį.

386
 18 SICYIIIUS

Jie jau spėjo pastebėti jo dingimą ir sustojo. Baltas spindulys neramiai

lakstė po tunelį, kol, pagaliau, aptiko jį. Artiomas dėl visą ko iškėlė
rankas aukštyn ir sušuko:
- Tai aš! Nešaukite!
Akinanti šviesa užgeso. Artiomas nuskubėjo pirmyn, ruošdamasis
tam, kad jam dabar užkurs pirtį. Tačiau jam pasivijus būrį, Melnikas
tik tyliai jo paklausė:
- Ką nors girdėjai?
Artiomas papurtė galvą. Jis nenorėjo pasakoti apie tai, ką matė, be
to, jis nebuvo tikras, ar visa tai jam nepasivaideno. Jis jau buvo įpratęs,
kad metro reikia labai atsargiai elgtis su savo pojūčiais.
Ką jis matė? Protas sakė, kad taip galėjo atrodyti pralekiantis pro šalį
elektrinis traukinys, bet tai buvo neįmanoma: metro jau keliasdešimt
metų nebebuvo reikalingo elektros energijos kiekio, kad jis pajudėtų.
Antra galimybė buvo dar mažiau tikėtina. Artiomas prisiminė laukinių
įspėjimus apie Didžiojo Kirmino šventuosius praėjimus ir apie tai, kad
šiandien yra draudimo diena. Niekas kitas į galvą neatėjo.
- Juk traukiniai nebevažinėja, tiesa? - paklausė jis stalkerio dėl visa ko.
Jis pažvelgė į jį kaip į pamišėlį.
- Kokie dar traukiniai? Jie tada kai sustojo, tai daugiau nebepajudėjo,
kol jų dalimis neišardė. Tu dėl tų garsų klausi? Manau, tai požeminiai
vandenys. Čia juk visai šalia upė. Mes po ja praėjome. Gerai, eime, dar
neaišku, kaip iš čia ištrūkti.
Pajautęs jo įdėmų žvilgsnį, Artiomui dingo noras klausinėti. O kadan­
gi jo antroji hipotezė buvo dar labiau beprotiška, jis nusprendė patylėti
ir daugiau nebegrįžti prie šios temos.
Upė iš tiesų turėjo būti netoliese. Niūrią tunelio tylą čia drumstė ne­
malonūs lašančio vandens garsai ir juodų plonų upelių bėgių kraštuose

387
čiurlenimas. Sienos ir skliautai blizgėjo nuo drėgmės ir buvo padengti
balkšvomis pelėsio apnašomis, telkšojo balos. Artiomas įprato bijoti
vandens tuneliuose, todėl dabar jautėsi labai nejaukiai. Drėgmė skver­
bėsi į žmogaus apleistas ir pamirštas vietas: neremontuoti ir amžinai
kovojantys su gruntiniais vandenimis kai kurie metro perėjimai prakiu­
ro. Patėvis jam buvo daug pasakojęs apie užtvindytus tunelius ir stotis.
Laimei, jie buvo gana žemai arba nuošalyje, todėl ši bėda neplito per
visą metro. Smulkūs lašai ant sienų Artiomui atrodė kaip priešmirtinis
apleisto žmogaus prakaitas.
Tačiau, kuo tolyn jie ėjo, tuo sausiau buvo aplink. Palaipsniui tunelis
leidosi žemyn ir buvo toks pat tuščias, o tai privertė suklusti dar labiau.
Jau kelintą kartą Artiomas prisiminė Burbono žodžius, kad tuščias
perėjimas - baisiau už viską. Kiti, atrodo, irgi tą suprato, ir vis dažniau
nervingai atsigręždavo atgal, susidurdami su gale einančiu Artiomu, ir,
susitikę su juo žvilgsniais, paskubomis nusisukdavo.
Jie visą laiką ėjo tiesiai, ignoruodami aptvertus grotomis šoninius
išsišakojimus ir storas ketaus duris su apvaliais užraktais. Tik dabar Ar­
tiomui tapo aišku, kokio sunkiai įsivaizduojamo dydžio buvo labirintas,
iškastas kelių kartų žemės storymėje po miestu. Metro, pasirodo, buvo
tik nedidelė gigantiško susipynusių begalinių perėjimų ir koridorių
voratinklio dalis.
Kelios durys, pro kurias ėjo būrys, buvo pravertos, ir žibintuvėlio
spindulys kelioms sekundėms prikeldavo gyvenimui apleistų patalpų,
surūdijusių dviaukščių lovų, koridorių su baltai ir pilkai nudažytomis
sienomis, vaiduoklius. Niekur nebuvo nei žmonių, nei pamestų daiktų
pėdsakų. Dabar net pamatyti kažkieno suirusius palaikus būtų nebe
taip klaiku.
Atrodo, kad jų kelionė tęsėsi amžinai. Nuvargęs senis žingsniavo vis
lėčiau, nei bakstelėjimai į nugarą, nei karių keiksmai jau nebegalėjo jo
priversti paspartinti žingsnių. Sustojimų pailsėti jie nedarė, o jeigu ir
sustodavo, tai tik pusei minutės tam, kad kariai, nešantys neštuvus su
Antonu, pasikeistų rankas. Jo sūnus laikėsi nepaprastai ištvermingai. Ir,
nors buvo matyti, kad Olegas jau pavargo, jis nė karto nepasiskundė, o
tik atkakliai šnopavo, stengdamasis eiti lygiai su visais.
Priekyje kariai ėmė kažką aptarinėti. Pažvelgęs iš už plačių nugarų,
Artiomas suprato, kame reikalas. Jie artėjo prie naujos stoties. Atrodė

388
ji beveik taip pat, kaip ir ankstesnioji: žemi skliautai, kolonos, prime­
nančios dramblio kojas, aliejiniais dažais dažytos betono sienos be jokių
dekoratyvinių elementų. Platforma buvo neįprastai plati, ir, kas buvo
kitoje jos pusėje, nebuvo įmanoma gerai įžiūrėti. Iš pirmo žvilgsnio,
vienu metu laukti traukinio čia galėtų ne mažiau kaip du tūkstančiai
žmonių. Bet dabar čia nebuvo nė dvasios, o paskutinis traukinys pa­
traukė nežinomo tikslo link taip seniai, kad bėgiai pasidengė juodomis
rūdimis, o supuvę pabėgiai apaugo samanomis. Sudarytas iš bronzinių
nidžių stoties pavadinimas privertė Artiomą krūptelėti. Tai buvo tas
pats paslaptingas žodis „Genštabas". Jis iškart prisiminė Poliso kariš­
kius, ir negyvas ugneles, besiblaškančias skvere prie išvartytų Gynybos
ministerijos pastato sienų.
Melnikas pakėlė ranką. Būrys akimirksniu sustojo.
- Ulmanai, paskui mane, - įsakė stalkeris ir užsilipo ant platfor­
mos.
Stambus, panašus į mešką karys, žygiavęs kartu su juo, pakilo ant
rankų ir nusekė paskui vadą. Lengvi jų sėlinančių žingsnių garsai kai­
pmat ištirpo stoties tyloje. Likę būrio nariai, tarsi gavę įsakymą, užėmė
gynybinę poziciją, nusitaikę į tunelį abejomis kryptimis. Atsidūręs vi­
duryje, Artiomas nusprendė, kad po bendražygių priedanga gali spėti
apžiūrėti keistą stotį.
- Ar tėtis mirs? - jis pajuto, kai berniukas įsikibo jam į rankovę.
Artiomas nuleido akis. Olegas maldaujančiu žvilgsniu žvelgė į jį, ir
Artiomas suprato, kad berniukas tuoj pravirks. Jis raminančiai papurtė
galvą ir paglostė berniuko galvą.
- Tai dėl to, kad aš papasakojau, kur tėtis dirbo? Jį dėl to sužeidė? -
paklausė Olegas. - Tėtis man visada sakydavo, kad aš niekam neišple­
pėčiau... - jis sukukčiojo. - Sakė, kad žmonės nemėgsta raketininkų.
Tėtis sakė, kad tai nėra gėdinga, tai nėra blogai, kad raketininkai gynė
tėvynę. Kad kiti jiems tiesiog pavydi.
Artiomas būgštaudamas atsigręžė į žynį, bet jis, išvargintas kelionės,
atsisėdo ant žemės ir žvelgė į tuštumą užgesusiu žvilgsniu, nekreipdamas
jokio dėmesio į jų pokalbį.
Po kelių minučių grįžo žvalgai. Būrys sustojo aplink stalkerį, ir jis
trumpai supažindino visus su padėtimi:

389
 - Stotis tuščia. Bet ne apleista. Keliose vietose - jų kirmino atvaizdai.
Ir dar... Radome ant sienos nubraižytą ranka schemą. Jeigu ja patikėsi­
me, tai ši linija veda prie Kremliaus. Ten centrinė stotis ir persėdimas
į kitas linijas. Viena jų eina Majakovskio stoties kryptimi. Teks judėti
ten, kelias turėtų būti laisvas. Į šoninius praėjimus nekišim nosies.
Klausimų bus?
Kariai susižvalgė tarpusavyje, bet niekas nieko nepasakė.
Užtat senis, iki šiol abejingai sėdėjęs ant žemės, išgirdęs žodį „Krem­
lius" sunerimo, ėmė sukioti galvą ir kažką mykti. Melnikas pasilenkė ir
ištraukė skudurą jam iš burnos.
- Nereikia ten! Nereikia! Aš neisiu prie Kremliaus! Palikite mane
čia! - ėmė protestuoti žynys.
- Kame reikalas? - nepatenkintas paklausė stalkeris.
- Nereikia prie Kremliaus! Mes ten neiname! Aš neisiu! - kaip už­
vestas kartojo drebėdamas senis.
- Na ir puiku, kad jūs ten neinate, - atsiliepė stalkeris. - Bent jau
jūusiškių ten nebus. Tunelis tuščias, švarus. Aš į šoninius perėjimus
neketinu lįsti. Mano manymu, geriau taip, tiesiai, per Kremlių.
Būrys ėmė šnabždėtis. Prisiminęs grėsmingą švytėjimą ant Kremliaus
bokštų, Artiomas suprato, kodėl ne tik žynys bijojo ten eiti.
- Viskas! - nutraukė bambėjimą Melnikas. - Judam pirmyn, nėra
laiko. Šiandien jų draudimo diena, tuneliuose nieko nebus. Neaišku,
kada jis pasibaigs, nes tada mums bus riesta. Pakelkite jį!
- Ne! Neikite ten! Nereikia! Aš neisiu! - senis, atrodo, visai neteko
proto.
Kai prie jo priėjo vienas iš karių, žynys nepastebimu gyvatės judėsiu
išsisuko iš jo rankų, o paskui su apsimestiniu paklusnumu sustingo po
nukreiptais į jį automatų vamzdžiais ir staiga, truktelėjęs už nugaros
surištomis rankomis, sušuko.
- Būkit jūs prakeikti! - jo pergalingas juokas po kelių sekundžių
virto į springstantį gargesį, kūną sutraukė mėšlungis, iš burnos ėmė
dribti putos, o konvulsija sutraukė jo veido raumenis į bjaurią kaukę su
į viršų pakeltais burnos kampučiais. Tai buvo pati baisiausia šypsena,
kurią Artiomui teko matyti per visą savo gyvenimą.
- Gatavas, - pranešė Melnikas.

390
 Jis priėjo prie gulinčio ant grindų senio ir batu apvertė jį. Sustingęs
lavonas sunkiai apvirto veidu žemyn. Iš pradžių Artiomas pamanė, kad
stalkeris tai padarė tam, kad nematytų mirusiojo veido, bet paskui supra­
to tikrąją priežastį. Žibintuvėliu Melnikas apšvietė surištus viela senio
riešus. Dešinės rankos kumštyje jis buvo suspaudęs adatą, įsmigusią į
kairiosios rankos dilbį. Kaip žynys įsigudrino tai padaryti, kur visą tą
laiką jis slėpė nuodingą geluonį ir kodėl jis jo nepanaudojo ankščiau,
Artiomas negalėjo suprasti. Jis nusisuko nuo kūno ir delnu uždengė
mažajam Olegui akis.
Būrys sustingo vietoje. Nors įsakymas judėti pirmyn nuskambėjo,
niekas iš karių nepajudėjo iš vietos. Stalkeris nepatenkintas pažvelgė
į juos. Buvo galima įsivaizduoti kas dėjosi karių galvose: kas gi laukė
jų Kremliuje, jeigu įkaitas pasirinko savižudybę, kad tik nereikėtų
ten eiti?
Negaišdamas laiko įtikinėjimams, Melnikas priėjo prie neštuvų su
dejuojančiu Antonu, pasilenkė ir paėmė už vienos rankenos.
- Ulmanai! - pašaukė jis.
Po sekundės trukusios dvejonės plačių pečių žvalgas užėmė vietą prie
antrosios neštuvų rankenos. Paklusdamas netikėtam impulsui, Artiomas
priėjo prie jų ir paėmė už galinės neštuvų rankenos. Šalia jo dar kažkas
atsistojo. Nepratardamas nė žodžio, stalkeris išsitiesė, ir jie pajudėjo
pirmyn. Likę nusekė paskui juos, sustodami į karinę rikiuotę.
- Čia jau nebedaug liko, - tyliai pasakė Melnikas. - Apie du šimtus
metrų. Svarbiausia, rasti perėjimą į kitą liniją. Paskui - iki Majakovskio
stoties. Kas toliau, nežinau. Tretjako nėra... Sugalvosim ką nors. Dabar
turime tik vieną kelią. Išklysti iš jo negalima.
Jo žodžiai apie kelią sujudino kažką Artiomo galvoje, jis vėl prisiminė
savo kelią. Susimąstęs, jis ne iš karto suprato apie ką kalbėjo Melnikas iki
tol. Bet kai tik stalkerio žodžiai apie žuvusį Tretjąką pasiekė jo sąmonę,
jis krūptelėjo ir garsiai sušnabždėjo:
- Antonas... sužeistasis... jis juk RKA tarnavęs., 'is juk raketininkas!
Vadinasi, mes sugebėsime! Ar sugebėsime?
Melnikas nepatikliai pažvelgė per petį, paskui nukreipė žvilgsnį į gu­
lintį sargybos vadą ant neštuvų. Jam, atrodo, buvo labai bloga. Antono
paralyžius jau buvo seniai praėjęs, bet dabar jis karščiavo ir kliedėjo. De­
jones keisdavo padrikos frazės, neaiškūs, bet aršūs įsakymai, be /iltiškos

391
maldos, kūkčiojimai ir murmesys. Ir, kuo labiau jie artėjo prie Kremliaus,
tuo garsiau šūkaudavo ir smarkiau riesdavosi ant neštuvų sužeistasis.
- Aš pasakiau! Nesiginčyti! Jie eina... Gult! Bailiai... Bet kaip... su liku­
siais?! Niekas ten negalės, niekas! - įrodinėjo Antonas savo bičiuliams,
kuriuos matė tik jis vienas.
Jo kakta pasidengė prakaitu, ir Olegas, einantis šalia neštuvų, pasi­
naudojęs trumpu sustojimu, kol kariai keitėsi rankas, nuvalė skuduru
tėvo kaktą. Melnikas apšvietė sargybos vadą, tarytum mėgindamas
suprasti, ar sugebės jis atsipeikėti. Buvo matyti, kaip Antonas sukanda
dantis, kaip neramiai blaškosi jo akių obuoliai po vokais. Jo kumščiai
buvo suspausti, o kūnas veržėsi tai į vieną, tai į kitą pusę. Brezentiniai
diržai neleido Antonui iškristi, bet nešti jį darėsi vis sunkiau.
Dar už penkiasdešimties metrų Melnikas iškėlė aukštyn ranką, ir
būrys vėl sustojo. Ant grindų bolavo grubiai nutepliotas ženklas: jau
pažįstama vingiuota linija rėmėsi į storą raudoną brūkšnį, skiriantį
toliau vedantį tunelį. Ulmanas švilptelėjo.
- Užsidegė raudona šviesa, sako - kelio nėra, - nervingai kažkas
susijuokė gale.
- Čia kirminams, su mumis tai nesusiję, - atkirto stalkeris. - Pir­
myn!
Tačiau dabar jie judėjo pirmyn dar lėčiau. Melnikas perdavė savo
neštuvų rankeną Artiomui ir užėmė vietą būrio priekyje, užmaukęs ant
akių naktinio matymo prietaisą. Bet jie nebeskubėjo ne tik dėl atsargu­
mo. „Genštabo" stotyje perėjimas ėmė leistis dar žemiau, ir, nors jame
buvo taip pat tuščia, nuo Kremliaus tarsi slinko nematoma, bet juntama
kažkieno buvimo rūkana. Apgaubdama žmones, ji suteikė jiems tikė­
jimo, kad ten, juodoje niūrioje gilumoje, slypi kažkas nepaaiškinamo,
didžiulio ir pikto. Tai nebuvo panašu į tuos pojūčius, kuriuos iki šiol
teko patirti Artiomui: nei į persekiojantį jį viesulą Sucharevo stotyje,
nei į balsus vamzdžiuose, nei į išgalvotą žmonių prietaringą tunelių,
vedančių į Pergalės parką, baimę. Vis labiau jautėsi, kad šį kartą už to
nerimo slypi kažkas... negyvo, bet gyvo.
Artiomas pažvelgė į tvirtą karį, ėjusį kitoje neštuvų pusėje, kurį stal­
keris vadino Ulmanu. Jis staiga baisiai užsimanė pasikalbėti, nesvarbu
apie ką, kad tik išgirstų žmogaus balsą.

392
 - O kodėl ant Kremliaus bokštų žvaigždės šviečia? - prisiminė Ar­
tiomas kankinusį jį klausimą.
- Kas tau pasakė, kad jos šviečia? - nustebęs paklausė karys. - Nieko
ten tokio nėra. Iš tikrųjų su Kremliumi yra taip: kiekvienas ką nori, tą ir
mato. Kai kas sako, kad jo paties jau seniai nebėra, tiesiog kiekvienas ti­
kisi pamatyti Kremlių. Juk taip norisi tikėti, kad tai, kas šventa, išliko.
- O kas jam nutiko? - paklausė Artiomas.
- Niekas nežino, - atsiliepė žvalgas, - išskyrus tavo žmogėdras. Aš
jaunas dar, man tada maždaug dešimt metų buvo. O tie, kas kariavo,
sako, kad Kremliaus nenorėjo griauti ir numetė ant jo kažkokį slaptą
biologinį ginklą. Jį ne iškart pastebėjo ir net pavojaus nebuvo paskelbę,
o kai suprato, kame reikalas, jau buvo per vėlu, nes tas biologinis ginklas
visus suėdė, o dar ir iš aplinkinių vietovių žmonių įtraukė. Gyvena sau
už sienos iki šiol ir vargo nemato.
- O kaip jis... įtraukia? - Artiomas negalėjo išmesti iš galvos šio vaiz­
do: spindinčios ne šio pasaulio šviesa žvaigždės ant Kremliaus bokštų
viršūnių.
- Žinai, buvo toks vabzdys - skruzdžių liūtas? Iškasdavo smėlyje
duobutes, o pats pravėręs burną tupėjo dugne. Jeigu skruzdelė bėgda­
vo pro šalį ir netyčia atsistodavo ant duobutės krašto, viskas. Darbinės
biografijos pabaiga. Skruzdžių liūtas sujudėdavo, smėlis imdavo byrėti
į dugną, ir skruzdėlė tiesiai žemyn krisdavo į medžiotojo nasrus. Tai
su Kremliumi tas pats. Tereikia atsistoti ant duobutės krašto, įtrauks, -
šyptelėjo karys.
- O kodėl žmonės patys eina vidun? - toliau klausinėjo Artiomas.
- O aš iš kur žinau? Hipnozė, tikriausiai... Štai, kad ir tie tavo žmogė-
dros-iliuzionistai. Kaip smegenis paveikia! O juk, kol pats nepamatysi,
nepatikėsi. Taip ir būtume ten likę...
- Tai kodėl mes tiesiai į jo guolį einame? - suglumęs paklausė Ar­
tiomas.
- Ne manęs to klausk, o vadovybės. Bet aš manau, tam, kad tave
pačiuptų, reikia būti ir žiūrėti į bokštus viršuje. O mes lyg ir apačioje...
Kur čia žiūrėti?
Melnikas atsisuko ir piktai liepė nutilti. Kalbėjęs su Artiomu karys
užsikirto ir tuoj pat nutilo. Ir pasigirdo tai, ką buvo užgožęs jo balsas:
einantis iš gilumos, nelabas, tylus... Kliuksėjimas? Urzgimas? Užteko

393
vieną kartą išgirsti tokį garsą, lyg ir nepranašaujantį nieko baisaus, bet
kažkokį atkaklų ir nemalonų, ir pamiršti jį būtų labai sunku.
Jie praėjo pro trigubus, įrengtus vieni paskui kitus, galingus her­
metinius vartus. Visos sąvaros buvo svetingai plačiai atvertos, ir sunki
geležinė uždanga buvo pakelta. Durys, - pagalvojo Artiomas. - Mes
jau čia pat.
Staiga sienos prasivėrė, ir jie atsidūrė marmurinėje salėje, tokioje
erdvioje, kad galingų žibintuvėlių spinduliai vos siekė salės galą, pavirs­
dami į blankią išsklidusią dėmę. Lubos, priešingai nei kitose slaptose
stotyse, čia buvo aukštos, jį laikė galingos, prabangiai dekoruotos kolo­
nos. Nuo lubų leidosi pajuodavę nuo laiko masyvūs auksuoti šviestuvai,
vis dar atsiliepiantys į žibintuvėlių šviesą koketišku blizgesiu. Sienos
buvo padengtos didžiulių mozaikų pano, vaizduojančiu dėvintį švarką
nejauną žmogų su barzdele ir didele plike, ir besišypsančius jam žmones
darbo drabužiais, jaunas merginas kukliais rūbais ir lengvomis baltomis
skarelėmis, kariškius senamadiškomis kepurėmis, skriejančių dangumi
naikintuvų eskadriles, šliaužiančius tankus ir, pagaliau, patį Kremlių.
Pavadinimo ši nuostabi stotis neturėjo, bet būtent jo neturėjimas puikiai
leido suprasti, kur jie pateko.
Čia viskas buvo neapsakomai apleista. Atrodė, žmogaus čia nebūta
dešimtmečius. Kolonos ir sienos buvo padengtos beveik centimetro
storio pilkų dulkių sluoksniu.
Toliau ant bėgių stovėjo keistas traukinys. Jis turėjo tik du vagonus,
bet užtat jie buvo šarvuoti ir nudažyti apsaugine tamsiai žalia spalva.
Langai buvo siauri, primenantys šaudymo angas, ir uždengti tamsin­
tais stiklais. Durys - po vieną kiekviename vagone - buvo uždarytos.
Artiomas pagalvojo, kad, galbūt, Kremliaus šeimininkams iš tiesų taip
ir nepavyko pasinaudoti savo slaptu pabėgimo keliu.
Jie išėjo į platformą ir sustojo.
- Tai štai kaip čia viskas... - Stalkeris pakėlė galvą į lubas, kiek leido
šalmas. - Kiek pasakų buvau girdėjęs... O juk viskas ne taip...
- Kur toliau? - paklausė jo Ulmanas.
- Neturiu supratimo, - prisipažino Melnikas. - Reikia apsižvalgyti.
Šįkart jis nepaliko būrio, ir jie visi kartu pajudėjo pirmyn. Visgi stotis
buvo kažkuo panaši į įprastas. Čia taip pat buvo įrengti takai platformos
kraštuose. Jie apribojo patalpą iš kairės ir dešinės, o iš abiejų kraštų

394
pailgą salę užbaigė du amžiams sustoję eskalatoriai, tolstantys į didin­
gas apvalias arkas. Tas, kuris buvo arčiau karių, vedė į viršų, o antrasis
nėrė gilyn. Kažkur čia turėjo buvo ir liftas - tikriausiai buvę Kremliaus
gyventojai neturėdavo laisvų minučių, kaip eiliniai mirtingieji, kad lėtai
leistųsi žemyn eskalatoriumi.
Susižavėjimą, kurį jautė Melnikas, pajautė ir kiti. Mėgindami žibin­
tuvėlių spinduliais pasiekti aukštus skliautus, apžiūrinėdami bronzines
skulptūras, įrengtas vidury salės, grožėdamiesi nuostabiu pano ir ap­
stulbę nuo šių tikrų požeminių rūmų didingumo, jie perėjo į šnabždesį,
kad nesudrumstų jos ramybės. Dairydamasis į šalis, Artiomas visiškai
pamiršo apie juos tykojančius pavojus, nusižudžiusį žynį ir svaiginantį
Kremliaus žvaigždžių spindesį. Galvoje sukosi tik viena mintis: jis vis
mėgino įsivaizduoti, kaip pasakiškai nuostabiai turėtų atrodyti ši stotis
ryškioje prabangių šviestuvų šviesoje.
Jie priartėjo prie kito salės galo, kur eskalatoriaus laiptai vedė žemyn.
Artiomas savo vaizduotėje bandė pamatyti tai, kas slypi ten, apačioje.
Galbūt, ten buvo dar viena, papildoma stotis, iš kurios sąstatai tiesiai
keliaudavo į slaptus bunkerius Urale? O galbūt, bėgiai, vedantys į bega­
linius koridorius ar iškastus neatmenamais laikais, požemius? Giluminė
tvirtovė? Strateginės ginklų, medikamentų ir maisto produktų atsargos?
Ar tiesiog begalinė dviguba laiptų juosta, besileidžianti žemyn kiek akys
mato? Ar tik ne čia buvo pats giliausias metro taškas, apie kurį kalbėjo
Chanas?
Artiomas tyčia audrino savo fantaziją pačiais neįtikinamiausiais vaiz­
dais, atitolindamas tą momentą, kai, priėjęs prie eskalatoriaus krašto, jis,
pagaliau, pamatys, kas gi ten apačioje yra iš tikrųjų. Todėl prie turėklų
jis priėjo ne pirmas. Tas karys, kuris ką tik jam pasakojo apie skruzdžių
liūtą, pasiekė arką greičiau už kitus. Jis suriko ir išsigandęs atšoko atgal.
O po akimirkos atėjo ir Artiomo eilė.
Lėtai, tarytum pasakų būtybės, snaudusios šimtus metų ir dabar
prikeltos ir mankštinančios savo nutirpusias nu. * ilgo miego galūnes,
abu eskalatoriai pradėjo judėti. Laiptai, įtemptai enatviškai sugirgž­
dėję, ėmė kilti aukštyn, ir kažkas šiame vaizde b sro nepaaiškinamai
klaikaus... Kažkas čia buvo ne taip, neatitiko tai, ką Artiomas žinojo
apie eskalatorius. Jis tai jautė, bet jam niekaip nepavyko nustverti už
uodegos slidaus supratimo šešėlio.

395
 - Girdi, kaip tylu? Juk tai ne variklis juos varo... Mašinų skyrius juk
neveikia, - padėjo jam Ulmanas.
Žinoma, dabar viskas tapo aišku. Laiptų girgždesys ir nesuteptų
krumpliaračių griežimas - štai ir visi garsai, kuriuos skleidė atgijęs
mechanizmas. Ar tikrai visi? Artiomas vėl išgirdo šlykštų kliuksėjimą
ir čepsėjimą, kuriuos jau buvo girdėjęs tunelyje. Garsai sklido iš gelmių,
iš ten, kur leidosi eskalatoriai. Jis įsidrąsino ir, priartėjęs prie krašto,
apšvietė tunelį, kuriuo vis greičiau judėjo juoda laiptų juosta.
Vieną akimirką jam pasirodė, kad Kremliaus paslaptis jam atsivėrė.
Jis pamatė, kaip pro plyšius tarp laiptų skverbiasi kažkas purvinai rudo,
riebaluoto ir vienareikšmiškai gyvo. Trumpais tekštelėjimais tas kažkas
išlysdavo iš tų plyšių, sinchroniškai pakildamas ir nusileisdamas per visą
eskalatoriaus ilgį, kiek Artiomas galėjo jį įžiūrėti. Bet tai buvo ne bepras­
mis pulsavimas. Visi šie gyvos būtybės tekštelėjimai, neabejotinai, buvo
vienos gigantiškos visumos, judinančios laiptus, dalis. O kažkur apačio­
je, keliasdešimties metrų gylyje, ta purvina ir riebi masė ištižo ant žemės,
prisipūsdama ir susileisdama, perbėgdama ir virpčiodama, skleisdama
tuos pačius keistus ir šlykščius garsus. Arką Artiomas įsivaizdavo kaip
siaubingus nasrus, tunelio skliautus - gerkle, o laiptus - nekviestų svečių
pažadintos grėsmingos senovės dievybės godžiu liežuviu.
O paskui jo sąmonę tarsi palietė, glostydama, kažkieno ranka. Ir
galvoje pasidarė visiškai tuščia, kaip tunelyje, kuriuo jie čia atėjo. Ir jis
norėjo tik vieno - atsistoti ant eskalatoriaus laiptų ir neskubant nusileisti
žemyn, kur jo, pagaliau, laukia ramybė ir atsakymai į visus klausimus.
Jo galvoje vėl sutviskėjo Kremliaus žvaigždės...
- Artiomai! Bėk! - jis pajuto, kaip per skruostą jam vožtelėjo pirštinė,
nudegindama odą.
Jis krūptelėjo ir nustėro: tamsiai raudona pliurė, brinkstanti akyse,
auganti ir putojanti kaip iš puodo bėgantis pienas, kilo tuneliu aukštyn.
Kojos buvo nevaldomos, ir sąmonės prošvaistė buvo labai trumpa: ne­
matomi čiuptuvai tik akimirkai paleido jo protą, kad iškart vėl įsikibtų
į jį ir nusitemptų atgal į tamsą.
- Tempk jį!
- Iš pradžių berniuką! Na neverk...
- Sunkus... O dar čia tas sužeistasis...
- Mesk neštuvus! Kur tu su neštuvais!

396
 - Palauk, aš irgi užlipsiu, dviese bus lengviau...
- Duok ranką! Nagi, greičiau!
- Dievo motin... Jau išlindo...
- Kelk... Nežiūrėk ten! Ar girdi mane?
- Per skruostus jį! Štai taip!
- Pas mane! Tai įsakymas! SušaudysiuL
Šmėžavo keisti vaizdai: žalias, nusėtas kniedėmis vagono šonas, kaž­
kodėl apverstos lubos, apdergtos grindys... tamsa... vėl žalias šarvuotas
vagonas... paskui pasaulis nustojo suktis ir nurimo. Artiomas apsidairė
aplink.
Jie sėdėjo ratu ant šarvuoto sąstato stogo. Visi žibintuvėliai buvo
išjungti, degė tik vienas, mažas kišeninis, gulintis centre. Jo šviesos
neužteko pamatyti, kas dedasi salėje, bet buvo girdėti, kaip iš visų pusių
kažkas kunkuliuoja.
Prie jo sąmonės vėl kažkas atsargiai prisilietė, bet jis papurtė galvą
ir migla išsisklaidė.
Jis pažvelgė į susispietusius ant stogo būrio narius ir mechaniškai ėmė
juos skaičiuoti. Dabar jų buvo penki, neįskaičiuojant Antono, kuris taip
ir neatgavo sąmonės, ir jo sūnaus. Artiomas pastebėjo, kad vienas karys
kažkur dingo, paskui jo mintys vėl sustingo. Kai tik galvoje pasidarė tuš­
čia, sąmonė vėl ėmė grimzti į bedugnę. Kovoti su tokia būsena vienam
buvo labai sunku. Supratęs kas vyksta, Artiomas pasistengė įsikibti šios
minties ir galvoti apie tai, galvoti apie bet ką, kad tik jo protas neliktų
niekuo neužimtas. Su kitais, matyt, vyko tas pats.
- Štai kas tam padarui nutiko nuo radiacijos... Tiesą kalbėjo, bio­
loginis ginklas! Bet jie patys nesitikėjo, kad toks kumuliacinis efektas
bus. Gerai bent, kad jis už sienos tupi ir į miestą neišeina... - kalbėjo
Melnikas.
Jam niekas neatsakė. Kariai nutilo ir klausėsi išsiblaškę.
- Kalbėkite kalbėkite! Netylėkite! Ta bjaurybė bando kontroliuoti
jūsų smegenis! Ei, Oganesianai! Oganesianai! Apie ką mąstai? - stalkeris
papurtė vieną iš savo karių. - Ulmanai, kad tave kur! Kur žiūri? Į mane
žiūrėk! Netylėkite!
- Mieloji... kviečia... - ištarė galiūnas Ulmanas, vartydamas akis.
- Kokia dar mieloji! Nematei, kas Deliaginui nutiko? - stalkeris skėlė
kariui antausį, ir jo apsiblausęs žvilgsnis pragiedrėjo.

397
 - Už rankų! Visiems susikibti už rankų! - rėkė Melnikas. - Netylėkite!
Artiomai! Sergejau! Žiūrėkite į mane, į mane!
O apačioje kunkuliavo, virė baisi masė, kuri, atrodo, užpildė visą plat­
formą. Ji darėsi vis atkaklesnė, ir atlaikyti jos spaudimo jie nebegalėjo.
- Vyrai! Nepasiduokite! Padainuokime... choru! Nagi! - bandydamas
išjudinti savo karius, skeldamas jiems antausius ir kitaip mėgindamass
atkreipti jų dėmesį, nepasidavė stalkeris. - Vstavajy strana ogromnaja...
Vstavaj na smertnyj bojV - gerždėdamas ir nepataikydamas į toną, už­
traukė jis. - Sfašistskoj siloj tiomnoju... S proklia-a-atoju ordo-oj...
- Pust ja-arost blagorodnaja.... Vskipa-ajet, kak volna, - prisijungė
Ulmanas.
Aplink traukinį ėmė kunkuliuoti dar smarkiau. Artiomas nemėgino
dainuoti kartu: jis nemokėjo šios dainos žodžių, ir dar jis pagalvojo, kad
apie tamsią jėgą ir kunkuliuojančias bangas kariai dainavo ne be reikalo.
Sudainavę pirmąjį posmą ir priedainį, toliau niekas, išskyrus Melni­
ką, nebežinojo žodžių, ir kitą ketureilį jis dainavo vienas, grėsmingai
svaidydamas žaibus akimis ir neleisdamas niekam blaškytis:
Kak dva-a različnych po-oliusay
Vo vsiom vraždebny myl
Za sve-e-et i mir my boremsia,
Oni - za carstvo tmy...
Dabar priedainį dainavo visi, net ir mažasis Olegas mėgino prisiminti
žodžius. Nedarnus grubių, prarūkytų vyriškų balsų choras aidėjo didžiu­
lėje niūrioje salėje. Jų dainavimo garsas pakildavo iki aukštų, išpuoštų
mozaika skliautų, atsitrenkdavo į juos, krisdavo žemyn ir skęsdavo
kunkuliuojančioje gyvoje masėje. Ir, nors bet kurioje kitoje situacijoje šis
vaizdas - septyni vyrai, sėdintys ant sąstato stogo ir susikibę už rankų,
dainuojantys beprasmes dainas - pasirodytų Artiomui absurdiškas ir
juokingas, dabar jis labiau priminė stingdančią sceną iš naktinio koš­
maro. Labiau už viską jis dabar norėjo pabusti.
Pust ja-a-arost blagoro-o-odnaja
Vskipa-a-ajety kak volna-a-a....
Idiot voina narodnaja,
Sviašče-e-enaja voina-a-a!

* Antrojo pasaulinio karo metu dainuojama patriotinė daina-himnas, raginantis prie­

šintis fašistinei invazijai.

398
 Pats Artiomas, nors ir nedainavo, stropiai žiopčiojo ir lingavo į mu­
zikos taktą. Neišgirdęs žodžio pirmąjame posme, jis net iš pradžių
buvo nusprendęs, kad kalba eina ar apie žmonių išlikimą metro, ar apie
pasipriešinimą juočkiams, nuo kurių greitai turėjo pražūti jo gimtoji
stotis. Paskui dar viename posme buvo kažkas apie fašistus, ir Artio­
mas suprato, kad kalba eina apie Raudonosios brigados karių kovą su
Puškino stoties gyventojais...
Kai jis grįžo iš savo apmąstymų, pastebėjo, kad choras nutilo. Gal­
būt, kitų posmų nežinojo ir pats Melnikas, o gal, jam tiesiog niekas
nebepritarė.
- Vyrai! O gal užtraukime „Kombatą"? - mėgino įkalbėti savo karius
stalkeris. - Kombat-batiania, batiania-kombat, ty serdce ne priatal za
spiny rebiat...* - buvo bepradedąs jis, bet paskui ir pats nutilo.
Būrį apėmė kažkoks negeras apmirimas. Kariai paleido rankas, ir
ratas sugriuvo. Visi tylėjo, net ir visą laiką iki tol kliedėjęs ir murmėjęs
Antonas. Jausdamas, kaip atsirandančią galvoje tuštumą užlieja šilta
ir drumzlina abejingumo ir nuovargio pliurė, Artiomas stengėsi ją
išstumti, galvodamas apie savo misiją, paskui deklamuodamas mintyse
eilėraščius, kiek mokėjo, paskui tiesiog kartodamas: „Aš galvoju, galvoju,
galvoju, pas mane neįlįsi...“
Karys, kurį stalkeris pavadino Oganesianu, staiga pakilo iš vietos ir
išsitiesė visu ūgiu. Artiomas abejingai pakėlė į jį akis.
- Na, man jau metas. Likite sveiki, - atsisveikino jis.
Likusieji bukai pažvelgė į bendražygį, nieko nesakydami, tik stalkeris
jam linktelėjo. Oganesianas priėjo prie krašto ir nedvejodamas žengė į
priekį. Jis nerėkė, bet apačioje pasigirdo nemalonus garsas: plekštelėjimo
ir alkano urzgesio mišinys.
- Kviečia... Kvie-e-čia... - dainuodamas pasakė Ulmanas ir taip pat
susiruošė pakilti.
Artiomo galvoje užkeikimas: „Aš galvoju, pas mane neįlįsi!" - užstri­
go ties žodžiu „aš“, ir dabar jis tiesiog kartojo, pats to nepastebėdamas,
kad daro tai balsu, „Aš, aš, aš, aš, aš“. Paskui jį apėmė nenugalimas
noras pažvelgti žemyn, kad suprastų, ar iš tiesų ta verdanti masė tokia
bjauri, kaip jam pasirodė iš pradžių. O gal jis suklydo? Jis vėl prisiminė
Kremliaus bokštų žvaigždes, tokias tolimas ir viliojančias...

* Rusijos muzikinės grupės „Liube“ daina apie karą.

399
 Ir staiga mažasis Olegas pašoko ant kojų ir, trumpai įsibėgėjęs ir
linksmai juokdamasis šoko žemyn. Gyva klampynė apačioje sučepsėjo,
priimdama berniuko kūną. Artiomas suprato, kad pavydi berniukui, ir
ėmė ruoštis eiti paskui. Bet po poros sekundžių po to, kai masė pasi­
glemžė Olegą, galbūt, tuo pačiu momentu, kai ji jam atėmė gyvybę, jo
tėvas suriko ir atsipeikėjo.
Sunkiai kvėpuodamas ir užguitai žvalgydamasis į šalis, Antonas pa­
kilo ir ėmė purtyti kitus, reikalaudamas iš jų atsakymo:
- Kur jis? Kas jam? Kur mano sūnus?! Kur Olegas? Olegai! Oležekai!
Pamažu karių veidai įgavo prasmingas išraiškas. Artiomas taip pat
atsipeikėjo. Jis jau nebebuvo tikras, ar tikrai matė, kaip Olegas nušoko
žemyn. Todėl nieko neatsakė, ir tik pamėgino nuraminti Antoną, kuris,
atrodo, nežinia kaip pajuto, kad nutiko kažkas siaubingo, ir dar labiau
įsišėlo. Užtat nuo jo isterijos Artiomo, Melniko ir kitų būrio narių
sustingimas galutinai išsisklaidė. Jie pajautė jo susijaudinimą, jo piktą
neviltį, ir hematoma ranka, valdingai laikiusi jų sąmonę, atsitraukė,
tarsi nusiplikiusi į verdančią jų neapykantą. Artiomui ir visiems kitiems,
pagaliau, grįžo tas sugebėjimas blaiviai mąstyti, kuris - dabar jis tai
suprato - buvo dingęs jiems besiartinant prie stoties.
Stalkeris paleido kelis bandomuosius šūvius į kunkuliuojančią masę,
bet jokio rezultato nesulaukė. Tada jis liepė ginkluotam liepsnosvaidžiu
kariui, nusiimti kuprinę su kuru nuo pečių ir mesti jį kuo toliau nuo
sąstato gavus Melniko signalą. Įsakęs dviem kitiem apšviesti kuprinės
kritimo vietą, jis pasiruošė šauti ir liepė mesti. Karys iš visų jėgų sviedė
kuprinę, ir vos pats nenuskrido iš paskos, vos išsilaikęs ant stogo kraš­
to. Kuprinė sunkiai pakilo į orą ir ėmė kristi maždaug už penkiolikos
metrų nuo sąstato. “
- Gult! - Melnikas palaukė, kol kuprinė palietė judantį paviršių, ir
nuspaudė gaiduką.
Paskutines kuprinės skrydžio sekundes Artiomas stebėjo išsitiesęs
ant stogo. Kai pasigirdo šūvio pokštelėjimas, jis paslėpė veidą į alkūnės
sulinkimą ir iš visų jėgų prisispaudė prie šalto šarvuoto vagono stogo.
Sprogimas buvo galingas: Artiomo vos nenuplėšė nuo stogo, sąstatas
sujudėjo. Pro užmerktus vokus prasimušė išsitaškiusio po platformą
liepsnojančio kuro purvina oranžinė pašvaistė.

400
 Minutę viskas nuščiuvo. Klampynės žliugsėjimas ir čepsėjimas nesi­
liovė, ir Artiomas jau buvo pasiruošęs tam, kad labai greitai ji atsigaus
nuo įžūlaus mėginimo ją sužeisti ir vėl užtemdys jo protą.
Bet, viskas vyko priešingai, triukšmas pamažu ėmė tolti.
- Traukiasi! Ji traukiasi! - tiesiai jam prie ausies džiugiai šūkavo
Ulmanas.
Artiomas pakėlė galvą. Žibintuvėlių šviesoje buvo aiškiai matyti, kaip
masė, neseniai užėmusi beveik visą didžiulę salę, susigūžia ir atsitraukia,
grįždama prie eskalatorių.
- Greičiau! - Melnikas pašoko ant kojų. - Kai tik ji nušliauš žemyn,
visi paskui mane - štai į tą tunelį!
Artiomas nustebo, iš kur Melnikas buvo toks tikras, bet nieko ne­
paklausė, nuvertinęs jo ankstesnį neryžtingumą apsvaigimui. Dabar
stalkeris visiškai pasikeitė: tai vėl buvo blaiviai mąstantis, veržlus ir
negalintis pakęsti prieštaravimų būrio vadas.
Ilgai galvoti ne tik nebuvo laiko, bet ir noro. Vienintelis dalykas,
kuris dabar rūpėjo Artiomui, tai kaip kuo greičiau išnešti kailį iš šios
prakeiktos stoties, kol keistas padaras, gyvenantis Kremliaus rūsiuo­
se, neatsipeikėjo ir negrįžo jų suryti. Stotis nebeatrodė jam nuostabi
ir įspūdinga: dabar viskas čia atrodė priešiškai ir atstumiančiai. Net
darbininkai ir valstietės žvelgė į jį įtūžę nuo sieninių pano, o tie, kurie
šypsojosi, darė tai kažkaip apgaulingai.
Nušokę ant platformos, jie puolė į priešingą stoties galą. Antonas vi­
siškai atsigavo ir bėgo lygiai su kitais, ir dabar būrio niekas nebeužlaikė.
Po dvidešimties minučių beprotiškų lenktynių juodu tuneliu Artiomas
ėmė dusti, o ir kiti gerokai pavargo. Pagaliau stalkeris leido jiems pereiti
į greitą žingsnį.
- Kur mes einame? - pasivijęs Melniką, paklausė Artiomas.
- Manau, mes dabar esame po Tverės gatve... Netrukus išeisime prie
Majakovskio stoties. Ten sugalvosime.
- O kaip jūs žinojote, į kurį tunelį mums reikia eiti? - pasidomėjo
Artiomas.
- Buvo nurodyta žemėlapyje, kurį mes radome Genštabe. Bet aš
apie tai tik paskutinę akimirką prisiminiau. Nori tikėk, nori ne, bet kai
įžengėme į stotį, viskas iš galvos išgaravo.

401
 Artiomas susimąstė. Tai reiškia, kad jo susižavėjimas Kremliaus
stotimi, paveikslais, skulptūromis, jos erdvumu ir didybe buvo lyg ir
ne jo? Ar tai buvo to keisto padaro, besislapstančio Kremliuje, pasiųsta
migla, apgaubusi jo sąmonę?
Paskui jis prisiminė pasibjaurėjimą ir baimę, kurią jam sukėlė stotis,
kai praėjo apsvaigimas. Ir jis taiga ėmė abejoti, ar tie jausmai taip pat
buvo jo. Galbūt, lygiai taip pat, kaip iki tol jiems perdavė susižavėjimą
ir norą likti stotyje kuo ilgiau, „skruzdžių liūtas" privertė juos pajausti
nenumaldomą norą bėgti iš ten strimgalviais, kai jie sužeidė jį?
Kokie jausmai apskritai priklausė Artiomui ir gimė jo galvoje? Ar
siaubingas padaras paleido jo sąmonę dabar ar jis ir toliau diktuoja jam
mintis ir įteigia išgyvenimus? Kada Artiomas pateko į jo hipnozinį lau­
ką? Ar jis apskritai turėjo kada nors pasirinkimo laisvę? Ir, apskritai, ar
galėjo būti jo pasirinkimas laisvas? Artiomas vėl prisiminė savo pokalbį
su dviem keistais Poliankos gyventojais.
Jis atsigręžė: už dviejų žingsnių nuo jo ėjo Antonas. Jis daugiau nebe-
įkyrėjo niekam klausinėdamas apie tai, kas nutiko jo sūnui, - kažkas jau
jam pasakė. Tėvo veidas sustingo ir apmirė, jo žvilgsnis buvo nukreiptas
į savo paties vidų. Ar suprato Antonas, kad jie buvo vos per žingsnį nuo
berniuko išgelbėjimo? Kad jo mirtis buvo kvailu atsitiktinumu? Bet
būtent ji išgelbėjo gyvybes kitiems. Atsitiktinumas ar auka?
- Žinote, juk mes visi, tikriausiai, tik Olego dėka išsigelbėjome. Tai
jo dėka jūs... atsigavote, - netikslindamas, kaip būtent tai įvyko, pasakė
vaikinas Antonui.
- Taip, - abejingai sutiko jis.
- Jis mums pasakė, kad jūs tarnavote raketinėje kariuomenėje. Stra­
teginėje.
- Taktinėje, - atsiliepė Antonas. - „Taškas", „Iskanderis".
- O granatsvaidžiai? „Viesulas", „Uraganas"? - šiek tiek luktelėjęs,
paklausė stalkeris, nugirdęs jų pokalbį.
- Irgi galiu. Aš liktinis buvau, mus daug ko išmokė. Be to, pats daug
kuo domėjausi, viską norėjau išbandyti. Kol pamačiau, prie ko tai pri­
veda.
Jo balse nebuvo nė mažiausio susidomėjimo požymio, kaip ir nebuvo
nerimo dėl to, kad jo saugoma paslaptis tapo žinoma pašaliniams. Jis
atsakinėjo trumpai, mechaniškai.

402
 Melnikas, linktelėjęs, paliko juos, nueidamas į priekį.
- Mums labai reikalinga jūsų pagalba, - atsargiai bandydamas dirvą,
pasakė Artiomas. - Suprantate, pas mus VDNH vyksta keisti dalykai... -
pradėjo jis.
Ir iškart užsikirto: po to, ką jis matė per pastarąją parą, tai, kas vyko
VDNHy nebegąsdino taip smarkiai, neatrodė kažkuo išskirtiniu, galinčiu
sugriauti metro ir galutinai sunaikinti žmogų kaip biologinę rūšį. Su
šia mintimi Artiomas susidorojo, priminęs sau, kad ji gali būti ne jo, o
įpiršta iš svetur.
- Ten pas mus nuo paviršiaus patenka tokie padarai... - susiėmęs,
pratęsė jis.
Bet Antonas gestu jį sustabdė.
- Tiesiog pasakyk, ką reikia padaryti, ir aš padarysiu, - ištarė jis be jo­
kių emocijų. - Aš dabar turiu laiko... Kaip aš namo grįšiu be sūnaus?
Artiomas skubriai linktelėjo ir paliko jį vieną su savimi. Vaikinas
dabar jautėsi bjauriai: prašyti pagalbos žmogaus, kuris ką tik neteko
vaiko... Dėl jo, Artiomo, kaltės neteko...
Jis vėl pasivijo stalkerį. Panašu, kad Melnikas buvo puikios nuotai­
kos: atitrūkęs nuo būrio, jis niūniavo sau kažką po nosimi ir, pamatęs
Artiomą, nusišypsojo jam. Įsiklausęs į melodiją, kurią Melnikas bandė
atkurti, Artiomas pažino tą pačią dainą apie šventą karą, kurią dainavo
ant sąstato stogo.
- Žinote, aš pirmiausiai buvau nusprendęs, kad ši daina apie mūsų
karą su juočkiais, - prisipažino jis, - bet paskui supratau, kad ji apie
fašistus. Kas ją sukūrė, komunistai iš Raudonosios linijos?
- Šiai dainai jau šimtas, o gal net ir šimtas penkiasdešimt metų, - pa­
purtė galvą Melnikas. - Ją iš pradžių vienam karui sukūrė, paskui prie
kito priderino. Ji tuo ir gera, kad bet kokiam karui tinka. Kiek žmogus
begyventų, visada laikys save šviesos, o priešus - tamsos jėga.
Ir galvos taip abiejose fronto pusėse, - pridūrė mintyse Artiomas. Ar
tai reiškia... - jo mintys vėl grįžo prie juočkių. Ar tai reiškia, kad eilinius
žmones jie irgi laiko blogiu ir tamsa? Artiomas susiėmė ir uždraudė sau
galvoti apie juočkius kaip apie eilinius priešininkus. Vos tik praversi
jiems užuojautos duris, ir jų niekas nebesulaikys...
- Kai tu apie tą dainą prakalbai, kad ji tinka visiems laikams, - neti­
kėtai ištarė Melnikas, - man kai kas atėjo į galvą. Mūsų šalis tokia, kad

403
joje apskritai visi laikai vienodi. Tokie žmonės... Nepakeisi jų. Nors
jiems mietą ant galvų tašyk. Štai, atrodo, jau ir pasaulio pabaiga atėjo,
ir į lauką be apsauginio kostiumo nuo radiacijos nebeišeisi, ir pabaisų
visokių priviso, kurias anksčiau tik kine buvo galima pamatyti... Ne!
Nieko nepadarysi. Viskas tas pats. Kartais man atrodo, kad niekas ir
nepasikeitė. Štai, šiandien Kremliuje buvau, - kreivai šyptelėjo jis, - ir
galvoju: iš principo, ir ten nieko naujo. Tas pats dedasi, kas ir anksčiau.
Aš dabar net nesu tikras, kada mums tą užkratą numetė: ar prieš tris­
dešimt ar prieš tris šimtus metų.
- Argi prieš tris šimtus metų jau buvo toks ginklas? - suabejoja Ar­
tiomas, bet stalkeris nieko neatsakė.
Eidami jie du ar tris kartus buvo pastebėję Didžiojo Kirmino atvaizdų
ant grindų, bet nei laukinių, nei kokių nors jų buvimo čia pėdsakų niekur
nebuvo matyti. Ir jeigu po pirmojo piešinio kariai sunerimo ir persigru­
pavo taip, kad būtų patogiau gintis, tai po trečiojo įtampa nuslūgo.
- Nesumelavo, vadinasi, iš tikrųjų šiandien jiems šventa diena, sėdi
stotyse, į tunelius nelenda, - su palengvėjimu pastebėjo Ulmanas.
Stalkeris buvo užimtas kitkuo. Pagal jo paskaičiavimus, išėjimas į
metro ir perėjimas, vedantis į raketinę dalį, turėjo būti visai šalia. Kas
minutę pasitikrindamas ranka nubrėžtą planą, jis išsiblaškęs kartojo:
- Kažkur čia... Ne čia? Ne, kampas ne tas, be to, kur hermetinis už­
raktas? Jau turėtume tuoj ateiti...
Galiausiai jie sustojo ties išsišakojimu: kairėje buvo užtvertas groto­
mis aklagatvis, kurio gale matėsi hermetinių vartų liekanos, dešinėje,
kiek užteko žibintuvėlių šviesos, į perspektyvą tolo tiesus tunelis.
- Štai! - nusprendė Melnikas. - Atvykom. Pagal žemėlapį viskas
atitinka. Ten už grotų - nuogriuva, kaip ir Pergalės parke. Ir praėjimas
turi būti, prie kurio Tretjaką nukirto. Taip... - Apšviesdamas planą
kišeniniu žibintuvėliu, jis garsiai mąstė: - Nuo šio išsišakojimo perėjimas
eina tiesiai į tą divizioną, o šitas - į Kremlių, mes iš ten atėjome, viskas
teisingai.
Paskui kartu su Ulmanu jis pralindo už grotų, ir apie dešimt minučių
jie vaikščiojo po aklagatvį, apžiūrinėdami sienas ir lubas.
- Tvarka! Yra praėjimas, šįkart grindyse, toks apvalus dangtis, panašus
į kanalizacinį liuką, - pranešė sugrįžęs stalkeris. - Viskas, mes vietoje.
Galime pailsėti.

404
 Kai tik, nusimetę kuprines, visi susėdo ant grindų, Artiomui nutiko
kažkas keisto: nepaisant nepatogios padėties, jį iškart suėmė miegas. Ar
pasireiškė susikaupęs per pastarąją parą nuovargis, ar paralyžiuojančios
adatos nuodai vis dar veikė, ir pasireiškė šalutinis poveikis.
Artiomas vėl pamatė save, atsibundantį palapinėje VDNH. Kaip ir
kituose sapnuose, stotyje buvo nyku ir tuščia. Iki galo nesuvokdamas,
kad visa tai jis mato sapne, Artiomas visgi žinojo iš anksto kas jam
nutiks. Kaip įprasta pasisveikinęs su žaidžiančia mergaite, jis jos nieko
nebeklausinėj o, o iškart pasuko bėgių link. Nutolę riksmai ir maldavi­
mai pasigailėti jo beveik nebegąsdino. Jis žinojo, kad jau kelintą kartą
įkyrus sapnas jį aplankė dėl kitos priežasties. Ir ši priežastis slypėjo
tuneliuose. Jis turėjo išsiaiškinti grėsmės kilmę, ištirti aplinkybes ir
pranešti apie jas sąjungininkams iš pietų. Bet, kai tik jį apgaubė tunelio
tamsa, pasitikėjimas savimi ir tuo, kad jis žino, kodėl yra čia ir ką jam
daryti toliau, išgaravo.
Jam vėl pasidarė baisu, visai taip pat, kai jis vienas išėjo už stoties
ribų pirmą kartą. Ir lygiai taip pat, kaip ir pirmą kartą, jį gąsdino ne
pati tamsa ir ne tunelių šnaresiai, o nežinomybė, negalėjimas nuspėti,
kokį pavojų slepia kiti keli šimtai metrų.
Miglotai, kaip apie įvykius, nutikusius jam praeitame gyvenime,
prisiminęs, kaip elgėsi ankstesniuose sapnuose, jis nutarė šįkart nepa­
siduoti baimei, o eiti pirmyn, kol susitiks akis į akį su tuo, kas slapstosi
tamsoje, tykodamas jo.
Jo link kažkas judėjo. Neskubėdamas, tuo pačiu greičiu, kaip ir Ar­
tiomas, bet ne jo baikščiais, sėlinančiais žingsneliais, o ryžtinga sunkia
eisena. Vaikinas sustingo, atgaudamas kvapą, - sustojo ir tas, kitas.
Artiomas pasižadėjo sau: šįkart jis nebėgs, kas benutiktų. Kai iki slapto
antrininko buvo likę, sprendžiant iš garso, du ar trys metrai, Artiomo
keliai nebedrebėjo, o kratėsi, bet jis atrado savyje jėgų žengti dar vieną
žingsnį. Tačiau pajautęs veido oda lengvą oro virpėjimą nuo to, kad
kažkas priartėjo visai prie pat jo, Artiomas neištvėrė. Mostelėjęs ranka,
jis nustūmė nematomą būtybę ir puolė bėgti. Šį kartą jis nebesuklupo
ir bėgo labai ilgai, valandą ar dvi, bet gimtosios stoties niekur nebuvo
matyti, nebuvo jokių stočių, apskritai nieko, tik begalinis tamsus tunelis.
Ir tai buvo dar baisiau.

405
 - Ei, užteks parpti, pasitarimą pramiegosi, - stumtelėjo jį į petį Ul-
manas. - Ir kaip tau pavyksta? - pavydžiai pridūrė jis.
Artiomas nusipurtė ir kaltai pažvelgė į kitus. Sprendžiant iš visko, jis
buvo numigęs vos keletą minučių. Būrys sėdėjo ratu, kurio centre buvo
įsitaisęs Melnikas su žemėlapiu.
- Štai, - žiūrėdamas į žemėlapį, tarė jis, - iki tikslo, tikriausiai, bus
apie dvidešimt kilometrų. Nieko, sparčiu žingsniu ir be kliūčių, per
pusdienį galima suspėti. Karinė dalis yra paviršiuje, bet po ja bunkeris,
į kurį veda tunelis. Tačiau laiko apmąstymams nėra. Mums teks išsi­
skirstyti. Pabudai? Tu grįžti į metro, Ulmanas eis su tavimi, - pasakė jis
Artiomui, - o aš su likusiais eisiu į raketinį divizioną.
Artiomas išsižiojo, ketindamas protestuoti, bet stalkeris nutraukė
jį nekantriu gestu. Pasilenkęs virš kuprinių krūvos, Melnikas ėmėsi
skirstyti amuniciją.
- Jūs imkite du apsauginius kostiumus, mes pasiliekame keturis -
neaišku, kaip ten pasisuks. Dar radijo stotelės, viena jums - kita mums.
Gerai, kad sandėlyje pasiėmiau visko dvigubai daugiau, nei reikėjo, - pa­
sigyrė jis. - Vadinasi, taip. Dabar instruktažas. Einate į Taikos prospektą.
Ten jūsų lauks, aš nusiunčiau pasiuntinius. Po dienos, - jis pažvelgė į
savo rankinį laikrodį, - lygiai po dvylikos valandų pakilsite į paviršių ir
gaudysite mūsų signalą. Jeigu viskas tvarkoje ir mes eteryje, kita stadi­
ja - operacija. Užduotis - prisiartinti prie Botanikos sodo kaip įmano­
ma arčiau, užlipti kuo aukščiau ir padėti mums nukreipti ir koreguoti
ugnį. „Viesulo" naikinimo zona ribota, o kiek ten liko raketų, neaišku. O
sodas nemažas. Tu nebijok, - nuramino jis Artiomą, - visą tai padarys
Ulmanas, tu ten tik dėl kompanijos. Naudos iš tavęs, aišku, irgi bus: tu
bent jau žinai, kaip tie juočkiai atrodo. Aš manau, - tęsė jis, - Ostanki­
no bokštas labai tinka nusitaikymui. Jis turi tokį išplatėjimą per vidurį,
ten kadaise restoranas buvo. Ten parduodavo mažyčius sumuštinius su
ikrais už pasakišką kainą. Bet žmonės ne dėl jų ten eidavo, o dėl vaizdo
į Maskvos miestą. Botanikos sodas iš ten - kaip ant delno. Pabandykite
pakilti į bokštą. Nepavyks į bokštą, šalia stovi daugiaaukščiai namai, balti
tokie, sprendžiant iš ataskaitų, praktiškai negyvenami. Taip... Čia jums
Maskvos žemėlapis, o čia - mums. Ten jau viskas kvadratais subraižyta.
Tiesiog žiūrėsite ir informuosite. Visa kita - mūsų darbas. Nieko sudė­
tingo, - užtikrino jis. - Klausimų bus?

406
 - O jeigu ten nėra jokio lizdo? - paklausė Artiomas.
- Na, nėra ir nereikia, - stalkeris paukštelėjo delnu per žemėlapį,
leisdamas suprasti, kad aptarinėti tokią mažai tikėtiną situaciją jis ne­
nusiteikęs. - Tiesa, aš čia kai ką tau turiu, - pridūrė jis, merkdamas akį
Artiomui.
Pažvelgęs į savo kuprinę, Melnikas ištraukė baltą polietileno maišelį
su išdilusiu spalvotu paveiksliuku ant šono. Artiomas išvyniojo jį ir iš­
traukė pasą, atspausdintą ant kiek aplamdyto blanko, ir vaikišką knygelę
su įdėta į ją numylėta nuotrauka, kurią jis buvo radęs apleistame bute
Kalinino prospekte. Įsitraukęs į Olego paieškas, jis paliko savo lobius
Kijevo stotyje, o Melnikas nepatingėjo juos paimti ir visą šį laiką turėjo
su savimi. Sėdėjęs šalia Ulmanas nustebęs pažvelgė į Artiomą, o paskui
į stalkerį.
- Asmeniniai daiktai, - šypsodamasis skėstelėjo rankomis Melni­
kas.
Artiomas staiga panoro jam pasakyti kažką šilto ir gero, bet jis jau
pakilo iš savo vietos, dalindamas įsakymus einantiems kartu kariams.
Jis priėjo prie pasinėrusio į savo mintis Antono.
- Sėkmės! - Artiomas ištiesė sargybiniui ranką.
Jis tylėdamas linktelėjo ir užsimetė kuprinę už peties. Jo akys buvo
visiškai tuščios.
- Na, viskas! Neatsisveikinam. Fiksuokit laiką! - pasakė Melnikas.
Jis apsisuko ir, daugiau neprataręs nė žodžio, išėjo.

407
 19 SKYRIUS

Kartu atstūmę sunkų landą dengusį ketaus dangtį, jie ėmė leistis žemyn.
Siaura vertikali šachta buvo sudaryta iš betono žiedų, kuriuose kyšojo
metalinė kabė.
Kai tik jie liko dviese, Ulmanas pasikeitė. Su Artiomu jis kalbėjo
trumpomis, vienskiemenėmis frazėmis, daugiausiai įsakinėdamas arba
įspėdamas. Kai tik liuko dangtis buvo nuimtas, jis liepė Artiomui užge­
sinti žibintą ir, užsidėjęs ant akių naktinio matymo prietaisą, pirmasis
nėrė vidun.
Šliaužti žemyn, kabinantis į kabes, Artiomui teko aklomis. Jis ne itin
gerai suprato, kam tos visos atsargumo priemonės, juk po Kremliaus
savo kelyje jie nesutiko jokio pavojaus. Galų gale Artiomas nuspren­
dė, kad stalkeris Ulmanui davė kažkokius ypatingus nurodymus, o
gal, likęs be vado, pastarasis tiesiog su malonumu ėmė atlikinėti jo
pareigas.
Karys sudavė Artiomui per koją, davęs ženklą sustoti. Artiomas
paklusniai sustingo, laukdamas, kol pastarasis paaiškins jam, kas nuti­
ko. Tačiau vietoj paaiškinimo apačioje pasigirdo švelnus smūgis - tai
Ulmanas nusileido ant grindų, - o po kelių sekundžių pasigirdo tylūs
šūvių pokštelėjimai.
- Gali nulipti, - garsiai šnabždėdamas leido Artiomui partneris, ir
apačioje įsižiebė šviesa.
Kai kabės baigėsi, jis paleido rankas, ir praskridęs apie du metrus,
nusileido ant cementinių grindų. Atsikėlė, nusipurtė rankas ir apsidairė.
Jie buvo trumpame, kokių penkiolikos žingsnių koridoriuje. Iš vienos jo
pusės lubose buvo landa - iš ten jie ir išlipo, o iš kitos - grindyse buvo
matyti dar viena landa su tokiu pačiu rievėtu dangčiu iš ketaus. Šalia
jo kraujo baloje gulėjo kniūbsčias negyvas laukinis, netgi po mirties
rankoje spausdamas savo spjaudymo vamzdelį.

408
 - Praėjimą saugojo, - tyliai atsiliepė Ulmanas į klausiamą Artiomo
žvilgsnį, - bet užmigo. Nesitikėjo, ko gero, kad kas nors lįs iš šitos pusės.
Atsigulė ausimi ant liuko ir užmigo.
- Tu j į ... miegantį? - pasitikslino Artiomas.
- O ką? Ne riteriška? - purkštelėjo Ulmanas. - Nieko, žinos, kaip
miegoti budėjimo metu. Be to, jis visvien buvo blogas žmogus: nesilaikė
šventos dienos. Juk buvo įsakyta: į tunelius nelįsti.
Nutempęs kūną už kojų į šalį, Ulmanas atidarė liuką ir vėl užgesino
žibintą.
Šį kartą šachta buvo visai trumpa ir vedė į šiukšlėmis užverstą tar­
nybinę patalpą. Landą nuo smalsių akių visiškai slėpė kalnas metalinių
lakštų, krumpliaračių, lingių ir nikeliu padengtų turėklų - detalių būtų
pakakę visam vagonui. Jos buvo netvarkingai sugrūstos viena ant kitos
iki pačių lubų ir kažkaip stebuklingai laikėsi. Tarp šios krūvos ir sienos
liko siauras praėjimas, bet prasisprausti pro jį, nekliudant ir neužsiver-
čiant viso kalno geležies, buvo beveik neįmanoma.
Iki pusės užpiltos gruntu durys iš patalpos vedė į neįprastą kvadratinį
tunelį. Iš kairės tarpstotė staiga baigėsi: ten buvo arba nuogriuva, arba
toje vietoje kelių tiesimo darbai kažkodėl sustojo. Dešinėje ji vedė į stan­
dartinį, apskritą ir platų tunelį. Iškart buvo galima pajusti, kad riba tarp
dviejų tarpusavyje persipynusių požeminių pasaulių buvo peržengta.
Čia, metro, net kvėpavosi kitaip: oras nors ir buvo drėgnas, tačiau jis
nebuvo toks numirėliškas ir užsistovėjęs, kaip slaptuose D -6 keliuose.
Iškilo klausimas, kur eiti toliau. Jie nebandė judėti kaip pakliūva -
šioje tarpstotėje galėjo būti Ketvirtojo reicho pasienio užkarda. Nuo
Majakovskio iki Čechovo stočių eiti, sprendžiant iš žemėlapio, būtų
reikėję viso labo apie dvidešimt minučių. Pasirausęs maiše su savo
daiktais, Artiomas ten rado iškruvintą žemėlapį, kuris jam atiteko iš
Danilos, ir juo remdamasis nustatė teisingą kryptį.
Nepraėjo ir penkios minutės, kai jie atsidūrė Majakovskio stotyje.
Atsisėdęs ant suolo, Ulmanas su palengvėjimo atodūsiu nusiėmė nuo
galvos sunkų šalmą, rankove nusišluostė paraudusį drėgną veidą ir
suleido visus penkis pirštus į rusvus, ežiuku kirptus plaukus. Nepai­
sant galingo kūno sudėjimo ir seno tunelių vilko įpročių, atrodė, jog
Ulmanui buvo šiek tiek daugiau nei Artiomui, ir jau tikrai ne daugiau
kaip trisdešimt metų.

409
 Kol jie ieškojo, kur būtų galima nusipirkti maisto, Artiomas spėjo
apžiūrėti stotį. Kiek laiko praėjo nuo to momento, kai jis paskutinį kartą
valgė, Artiomas jau ir pats nežinojo, bet jo pilve ne juokais žarna žarną
rijo. Su savimi Ulmanas neturėjo jokių atsargų: jie ruošėsi skubėdami
ir ėmė tik tai, kas buvo būtina.
Majakovskio stotis savo aplinka ir dvasia priminė Kijevo stotį. Iš kaž­
kada elegantiškos ir lengvos tarsi oras stoties liko tik niūrus šešėlis. Stotis
dabar buvo pusiau sugriauta, žmonės glaudėsi suplyšusiose palapinėse
arba tiesiog ant platformos, sienos ir lubos buvo padengtos nutekėji­
mais ir dėmėmis nuo prasisunkusio vandens. Visoje stotyje degė vienas
nedidelis lauželis - nebuvo kuo kūrenti. Majakovskio stoties gyventojai
tarpusavyje kalbėjosi labai tyliai, tarsi šalia mirštančiojo patalo.
Tačiau ir šioje dūstančioje stotyje atsirado parduotuvė: sulopyta tri­
vietė palapinė su prie įėjimo pastatytu sulankstomu staliuku. Asortimen­
tą sudarė nuluptos žiurkių skerdienos, sudžiūvę ir susiraukšlėję grybai,
atgabenti čia neaišku kada, ir netgi kvadratėliais supjaustytos samanos.
Šalia kiekvienos prekės išdidžiai stirksojo kaina - tūtele prispausta
laikraščio popieriaus skiautė sklandžiais, kaligrafiniu raštu parašytais
skaičiais.
Pirkėjų, be jų pačių, beveik nebuvo, tik išsekusi, susikūprinusi mote­
ris, už rankos laikanti mažą berniuką. Vaikas ištiesė ranką ant prekys­
talio gulinčios žiurkės, bet motina timptelėjo jį:
- Neliesk! Šią savaitę mes jau valgėme mėsą!
Berniukas pakluso, bet ilgam pamiršti apie skerdieną jam nepavyko.
Vos tik motina nusigręžė, jis vėl bandė pasiekti negyvą gyvūnėlį.
- Kolka! Ką aš tau sakiau? Jei blogai elgsiesi, tavęs velniai iš tunelių
ateis! Va, tavo Saška savo motinėlės neklausė - jį ir paėmė! - subarė jį
moteris, paskutinę sekundę suspėjusi atitraukti nuo prekystalio.
Artiomas ir Ulmanas niekaip negalėjo apsispręsti. Artiomui ėmė
atrodyti, kad jis gali ir iki Taikos prospekto pakentėti, kur bent jau
grybai bus šviežesni.
- Gal žiurkytės? Iškepame kliento akivaizdoje, - oriai pasiūlė pra­
plikęs parduotuvės šeimininkas. - Kokybės sertifikatas! - pridūrė jis
paslaptingai.
- Ačiū, aš jau papietavau, - pasiskubino atsisakyti Ulmanas. - Artio­
mai, ko tu ten norėjai? Tik samanų neimk, nuo jų žarnyne ketvirtasis
pasaulinis prasideda.

410
 Moteris smerkiančiai pašnairavo į jį. Jos rankoje buvo tik du šoviniai,
kurių, sprendžiant pagal kainoraštį, pakako kaip tik samanoms. Paste­
bėjęs, kad Artiomas žiūri į jos kuklų kapitalą, moteris paslėpė kumštį
už nugaros.
- Nėr čia ko! - piktai atrėžė ji. - Pats nesiruoši pirkti, tai ir varyk iš
čia! Ne visi čia milijonieriai! Ko spoksai?
Artiomas jau norėjo atsakyti, bet užsižiūrėjo į jos sūnų. Jis buvo labai
panašus į Olegą: tokie pat bespalviai, gležni plaukai, paraudusios akys,
riesta nosis. Berniukas įsikišo nykštį į burną ir kukliai nusišypsojo Ar­
tiomui, žvelgdamas į jį šiek tiek iš padilbų.
Pastarasis pajuto, kad jo lūpomis nevalingai nuslinko šypsena, o akys
pritvinko ašarų. Moteris pagavo jo žvilgsnį ir įtūžo.
- Iškrypėliai jūs, žvėrys! - žaibuodama akimis, suspigo ji. - Einam,
Kolenka, sūneli, namo! - ji nusitempė berniuką už rankos.
- Palaukit! Sustokit!
Artiomas išstūmė iš atsarginio savo automato ragelio kelis šovinius
ir, pasivijęs moterį, atidavė juos jai.
- Š tai... Čia jums. Jūsų Koliai.
Ji įtartinai pažvelgė į jį, tada jos burną iškreipė panieka.
- Tai ką tu sau galvoji, kad už penkis šovinius tai galima? Kad savo
vaiką taip?
Artiomas ne iš karto suprato, ką ji turėjo galvoje. Pagaliau jis suvokė,
ir prasižiojo, norėdamas pradėti teisintis, tačiau taip ir negalėjo nieko
išlementi, tiesiog stovėjo, vartydamas akis. Moteris, patenkinta sukeltu
efektu, pakeitė įtūžį gailestingumu.
- Gerai jau! Dvidešimt šovinių už pusvalandį.
Taip nieko ir nesugebėjęs ištarti, Artiomas papurtė galvą, apsisuko
ir beveik bėgte leidosi tolyn.
- Gobšuolis! Gerai jau, duok bent penkiolika! - sušuko jam pavymui
moteris.
Ulmanas stovėjo ten pat, apie kažką kalbėdamas su pardavėju.
- Na, tai kaip dėl žiurkytės, nesumąstėte? - mandagiai pasiteiravo
šeimininkas, pamatęs grįžtantį Artiomą.
Dar šiek tiek, ir mane supykins, - suprato Artiomas. Nusitempęs
Ulmaną paskui save, jis pasiskubino pasišalinti iš stoties.
- Ko taip skubam? - paklausė tas, kai jie jau žingsniavo tuneliu Bal­
tarusijos stoties link.

411
 Bandydamas susidoroti su kylančiu gerklėje gumulu, Artiomas papasa­
kojo, kas nutiko. Ulmanui jo istorija nepadarė jokio ypatingo įspūdžio.
- O ką? Gyventi juk kažkaip reikia, - pareiškė jis.
- O kam toks gyvenimas apskritai reikalingas? - atsikirto Artio­
mas.
- Turi kokių nors pasiūlymų? - Ulmanas gūžtelėjo plačiais pečiais.
- O kokia tokio gyvenimo prasmė? Kabintis į jį, kentėti visą tą purvą,
pažeminimą, prekiauti savo vaikais, ėsti samanas, vardan ko?..
Artiomas užsikirto, prisiminė Chanterį, kaip tas kalbėjo apie savi­
saugos instinktą, apie tai, kas bus iš visų jėgų, kaip gyvūnai kovojant
už savo gyvenimą ir už likusių išlikimą. Tuomet, pačioje pradžioje, jo
žodžiai Artiomo viduje sužadino viltį ir norą kovoti, siekį bandyti pa­
keisti pasaulį, kaip ta varlė, savo letenėlėmis sumušusi pieną puodynėje,
pavertusi jį sviestu. Tačiau dabar kažkodėl teisingesni atrodė žodžiai,
kuriuos ištarė jo patėvis.
- Vardan ko? - pamėgdžiojo jį Ulmanas. - Tu ką, vaikine, gyveni
„dėl kažko"?
Artiomas pasigailėjo, kad apskritai įsivėlė į šį pokalbį. Reikia pri­
pažinti, kad Ulmanas buvo puikus karys, bet pašnekovas jis nebuvo
itin įdomus. Ir ginčytis su juo apie gyvenimo prasmę Artiomui atrodė
beprasmiška.
- Taip, asmeniškai aš - „dėl kažko", - neištvėręs niūriai atsakė jis.
- Na, ir dėl ko gi? - nusijuokė Ulmanas. - Dėl žmonijos išgelbėjimo?
Baik tu, visa tai nesąmonė. Ne tu išgelbėsi, išgelbės kas nors kitas. Aš,
pavyzdžiui, - jis apšvietė žibintu savo veidą taip, kad Artiomas pamatytų,
ir nutaisė herojišką veido miną.
Artiomas pavydžiai pažvelgė į jį, bet nieko nesakė.
- Be to, - tęsė karys, - juk negali visi dėl to gyventi.
- Ir kaip tau jis, gyvenimas be prasmės? - Artiomas pasistengė už­
duoti šį klausimą ironiškai.
- Kaip tai be prasmės? Aš turiu ją - ji tokia, kaip visų. Ir apskritai,
prasmės paieškos gyvenime paprastai vyksta brendimo laikotarpiu. Taip
kad tavosios, atrodo, užsitęsė.
Jo tonas buvo ne įžeidus, bet išdykęs, todėl Artiomas nebuvo linkęs
pūstis. Įkvėptas sėkmės, Ulmanas postringavo toliau:
- Aš gerai save pamenu, kai man buvo septyniolika metų. Irgi vis
bandžiau suprasti: kaip, kam, kokia prasmė? Po to praeina. Gyvenimo

412
prasmė, brolau, yra tik viena: gimdyti vaikus ir juos išauginti. O tada jie
ties tuo klausimu kankinasi. Ir atsakinėja j jį, kaip geba. Dėl to pasaulis
ir sukasi. Štai tokia teorija, - jis vėl nusijuokė.
- O su manim tu tuomet kam eini? Rizikuoji gyvybe? Jei tu netiki
žmonijos išgelbėjimu, tuomet dėl ko? - po kurio laiko paklausė Ar­
tiomas.
- Visų pirma, įsakymas, - griežtai pasakė Ulmanas. - Įsakymai ne­
svarstomi. Visų antra, jei tu pameni, vaikus nepakanka tik išleisti į pa­
saulį, juos dar reikia ir užauginti. O kaip aš juos auginsiu, jei juos jūsų
padarai iš VDNH gali suėsti?
Jis spinduliavo tokiu pasitikėjimu savimi ir savo jėgomis, jo įsivaiz­
davimas apie pasaulį buvo toks gundančiai paprastas ir darnus, jog
Artiomui nesinorėjo daugiau su juo ginčytis. Priešingai, jis jautė, kad
karys ir jam suteikia pasitikėjimo, kurio jam trūko.
Kaip Melnikas ir sakė, tunelis tarp Majakovskio ir Baltarusijos stočių
buvo ramus. Tiesa, kažkas vėdinimo šachtose ūbavo, bet paskui porą
kartų šmurkštelėjo ganėtinai normalaus dydžio žiurkės ir Artiomą tai
nuramino. Atstumas tarp stočių buvo stebėtinai trumpas - nespėjo baigti
ginčo iki galo, kai priešais pasirodė stoties žibintai.
Kaimynystė su Hanza darė Baltarusijos stočiai itin teigiamą poveikį.
Tai buvo matyti iš karto, jau vien dėl to, kad, palyginus su Majakovskio
arba Kijevo stotimis, ji buvo gana gerai saugoma: dešimt metrų prieš
įėjimą buvo pastatytas pasienio postas: ant maišų su gruntu stovėjo
rankinis kulkosvaidis, o sargybinį patrulį sudarė penki žmonės.
Patikrinus dokumentus (štai ir pravertė naujas pasas), jie mandagiai
buvo paklausti, ar jie būsią ne iš Reicho. Ne, ne, buvo patikintas Artio­
mas, prieš Reichą čia niekas nieko neturį, tai prekybinė stotis, išlaiko
visišką neutralitetą, čia į konfliktus tarp valstybių - taip sargybos virši­
ninkas vadino Hanzą, Reichą ir Raudonąją liniją - nesiveliama.
Prieš tęsdami savo kelionę Žiedo link, Artiomas su Ulmanu nuspren­
dė vis gi pailsėti ir užkąsti. Sėdėdami prašmatnioje ir netgi su šiokia
tokia prabanga įrengtoje užkandinėje, prie puikiai paruošto ir stebėtinai
pigaus žlėgtainio Artiomas gavo visą informaciją apie Baltarusijos stotį.
Sėdėjęs už stalo priešais apskritaveidis blondinas, prisistatęs Leonidu
Petrovičiumi, per abu žandus kirto grandiozinio dydžio kiaušinienę su
bekonu, o kai jo burna atsilaisvindavo, su pasitenkinimu pasakojo apie
savo stotį.

413
 Baltarusijos stotis, kaip paaiškėjo, gyvavo dėl kiaulienos ir vištienos
tranzito. Anoje Žiedo pusėje - arčiau Sakalo ir Voikovo stočių, nors
pastaroji jau buvo pavojingai priartėjusi prie paviršiaus, - buvo išsidėstę
didžiuliai ir labai produktyvūs ūkiai. Kilometrai tunelių ir techninių
tarpstočių buvo paversti į nesibaigiančius gyvulininkystės ūkius, kurie
maitino visą Hanzą, kartu tiekdami maisto produktus ir Ketvirtajam
reichui, ir amžinai alkstančiai Raudonajai linijai. Be to, iš savo verslių
pirmtakų Dinamo gyventojai paveldėjo ir polinkį į siuvimo meistrišku­
mą. Būtent ten siuvo ir pardavinėjo tas pačias striukes iš kiaulės odos,
kurias Artiomas matė Taikos prospekte.
Jokios išorinės grėsmės iš šio Zamoskvorecko linijos galo neegzis­
tavo, ir per visus gyvavimo metro metus nei Sakalo, nei Oro uosto, nei
Dinamo niekas nė karto nesugriovė. Hanza į juos nepretendavo, ten-
kindamasi galimybe rinkti rinkliavą už gabenamas prekes, teikė jiems
apsaugą nuo fašistų ir raudonųjų.
Beveik visi Baltarusijos gyventojai buvo užsiėmę prekybine veikla.
Ūkininkai iš Sakalo ir siuvėjai iš Dinamo retai čia užsukdavo, kad patys
parduotų savo prekes: pelno iš didmeninių tiekimų jiems pakakdavo
per akis. Atvežus kiaulienos ar gyvų vištų partijas žmonių varomomis
drezinomis ir vagonėliais, žmonės „iš anos pusės", kaip juos čia vadino,
iškraudavo gėrybes - šiam tikslui ant platformų netgi buvo įrengti spe­
cialūs keliamieji kranai, - atsiskaitydavo ir išvykdavo namo.
Gyvenimas stotyje virte virė. Žvitrūs prekybininkai (Baltarusijos sto­
tyje juos kažkodėl vadino „vadybininkais") lakstė iš „terminalo" - iškro­
vimo vietos - į sandėlius, žvangindami maišeliais su šoviniais, dalindami
nurodymus sulysusiems krovikams. Vežimėliai su dėžėmis ir rietimais
gerai suteptais ratais tylomis riedėjo prie eilių su prekystaliais, arba prie
Žiedo ribos, iš kur prekes paimdavo Hanzos pirkliai, arba prie priešingo
platformos krašto, kur savo užsakymų laukė Reicho emisarai.
Čia buvo nemažai fašistų, tačiau ne eilinių, bet daugiausia karininkų.
Tačiau jie elgėsi visiškai skirtingai: nors ir įžūlokai, tačiau neperženg­
dami padorumo ribų. Jie priešiškai skersakiuodavo į tamsaus gymio
brunetus, kurių tarp vietinių prekeivių ir krovikų netrūko, tačiau savo
tvarkos čia įvedinėti nesiryždavo.
- Mes juk čia ir bankus turime... Iš jų, iš Reicho, daugelis pas mus
atvyksta lyg ir prekių, o iš tikrųjų pasidėti santaupas, - pasidalino su
Artiomu jo pašnekovas.

414
 - Todėl vargu, ar jie palies mus. Mes jiems tarsi Šveicarija, - pridūrė
jis neaiškiai.
- Gerai čia pas jus, - dėl viso pikto mandagiai pastebėjo Artiomas.
- Na, ko mes vis apie Baltarusiją... O pats jūs iš kur, Petrovičiau?
Ulmanas apsimetė, kad negirdėjo klausimo, įsitraukęs į savo žlėg­
tainio valgymą.
- Aš iš VDNHy - atsisukęs į jį, atsakė Artiomas.
- Ką jūs sakot! Koks siaubas! - Leonidas Petrovičius net padėjo į šoną
šakutę ir peilį. - Kalbama, kad ten reikalai visiškai prasti? Girdėjau, jie
ten iš paskutiniųjų jėgų gynybines pozicijas laiko. Pusė stoties žuvo...
Tai tiesa?
Artiomui kąsnis užstrigo gerklėje. Kad ir kas benutiktų, jis privalo
patekti į VDNHy pasimatyti su savais, galbūt, paskutinį kartą Kaip jis ga­
lėjo švaistyti brangų laiką maistui? Pastūmęs lėkštę, jis paprašė sąskaitos
ir, nepaisydamas Ulmano protestų, nusitempė jį paskui se ve - pro arkų
angose įrengtus prekystalius sū mėsa ir rūbais, pro į krūvas suverstas
prekes, pro besiderančius smulkius prekeivius, besišlaistančius krovikus,
oriai vaikščiojančius fašistų karininkus - prie metaline tvora aptverto
perėjimo į Žiedo liniją. Virš įėjimo buvo pakabintas baltas audinys su
rudos spalvos apskritimu viduryje, ir du automatininkai pažįstamu pilku
kamufliažu tikrino dokumentus ir peržiūrinėjo daiktus.
Artiomui dar nė karto neteko taip lengvai prasiskverbti į Hanzos
teritoriją. Ulmanas, baiginėdamas kramtyti žlėgtainio gabalą, pasirausė
savo kišenėje ir parodė pasieniečiams niekuo neišsiskiriantį suklastotą
dokumentą. Pastarieji be jokių kalbų atitraukė tvoros sekciją, įleisdami
juos vidun.
- Kas per popieriai? - pasmalsavo Artiomas.
- Šiaip... Ordino knygelė prie medalio „Už nuopelnus Tėvynei", -
pajuokavo Ulmanas. - Mūsų pulkininkui visi skolingi.
Perėjimas į Žiedą buvo keistas tvirtovės ir prekybinių sandėlių mišinys.
Antroji Hanzos riba prasidėjo už tiltelių virš bėgių: ten buvo pastatyti tikri
redutai* su kulkosvaidžiais ir net liepsnosvaidžiu. O toliau, šalia pamin­
klo, - išmintingos išvaizdos bronzinis barzdotas vyriškis su automatu,
trapi mergina ir svajingas vaikinas su ginklu (tikriausiai Baltarusijos

* Redutas - uždaro kontūro įtvirtinimas, dažniausiai gruntinis, iš pylimo su grioviu,

skirtas žiedinei gynybai.

415
stoties įkūrėjai arba kovos su mutantais didvyriai, - pamanė Artiomas) -
buvo išsidėstęs ištisas garnizonas, ne mažiau kaip dvidešimt kareivių.
- Tai dėl Reicho, - paaiškino Ulmanas Artiomui. - Su fašistais taip jau
yra: pasitikėk, bet nepamiršk patikrinti. Šveicarijos jie, žinoma, nelietė,
bet Prancūziją užgulė.
- Turiu problemų su istorija, - sutrikęs prisipažino Artiomas. - Patė­
vis taip ir negalėjo rasti vadovėlio. Aš tik šiek tiek skaičiau apie senovės
Graikijos mitus.
Pro kareivius slinko begalinė panašių į skruzdės krovikų su ryšuliais
ant pečių grandis: Hanza godžiai siurbė į save beveik visą Sakalo, Dina-
mo ir Oro uosto stočių produkciją. Judėjimas buvo gerai suorganizuo­
tas: vienu eskalatoriumi nešikai leidosi su kroviniu žemyn, kitu - kilo
tuščiomis. Trečiasis buvo skirtas praeiviams.
Apačioje, stiklinėje kabinoje, sėdėjo automatininkas, kuris stebėjo
eskalatorių. Jis dar kartą patikrinto Artiomo ir Ulmano dokumentus
ir išdavė jięms popieriaus lapus su antspaudu „Laikinoji registracija -
Tranzitas" ir data. Kelias buvo laisvas.
Ši stotis taip pat buvo vadinama Baltarusijos, bet skirtumas tarp jos
radialinės dvynės buvo stulbinantis: kaip tarp atskirtų dvynių gimimo
metu, iš kurių vienas papuolė į karališkąją šeimą, o kitą priglaudė ir
išaugino varguolis. Visa tos pirmosios Baltarusijos stoties gerovė ir
klestėjimas blanko, lyginant ją su Žiedu. Pastaroji švytėjo iki baltumo
nuplautomis sienomis, intrigavo įmantriais lipdiniais ant lubų ir akino
neoninėmis lempomis, kurių visoje stotyje degė viso labo trys, tačiau
jų šviesos pakako per akis.
Ant platformos krovikų virtinė skilo į dvi dalis: vieni ėjo prie bėgių
pro arkas iš kairės, kiti - iš dešinės, numesdami savo ryšulius į krūvą
ir bėgte grįždami naujų.
Ant bėgių buvo įrengti du sustojimai: prekėms, kur stovėjo nedidelis
kranas, ir keleiviams, kur buvo bilietų kasa. Kartą per penkiolika ar
dvidešimt minučių pro stotį pravažiuodavo krovininė dreziną su įrengtu
savotišku kėbulu - danga iš lentų, ant kurios buvo kraunamos dėžes ir
ryšuliai. Be trijų ar keturių žmonių, stovėjusių prie drezinos rankenų,
ant kiekvienos dar buvo ir apsaugininkas.
Keleiviniai atvykdavo rečiau - Artiomui ir Ulmanui teko laukti dau­
giau nei keturiasdešimt minučių. Kaip jiems paaiškino bilietų kontrolie­
rius, „tramvajai" laukė, kol prisirinks pakankamai žmonių, kad darbuo­

416
tojai nebūtų be reikalo gainiojami. Bet pats faktas, kad kažkur metro vis
dar įmanoma nusipirkti bilietą - po šovinį už kiekvieną pervežimą - ir
pravažiuoti nuo stoties iki stoties, kaip „kažkada tada“, Artiomą visiškai
pakerėjo. Jis net kuriam laikui pamiršo visus savo rūpesčius ir abejones,
tiesiog stovėjo ir stebėjo, kaip buvo kraunamos prekės, įsivaizduodamas,
koks gi nuostabus turėjo būti gyvenimas metro anksčiau, kai bėgiais
važinėjo ne rankinės drezinos, bet didžiuliai blizgantys traukiniai.
- Štai jūsų tramvajus važiuoja! - pranešė bilietų kontrolierius ir
paskambino varpeliu.
Prie sustojimo pririedėjo didelė drezina, prie kurios buvo prikabinta
vagonetė su mediniais suolais. Pateikę bilietus, jie atsisėdo į tuščias
vietas. Pastovėjęs kelias minutes ir pririnkęs trūkstamus keleivius, tram ­
vajus ėmė judėti toliau.
Pusė suolų buvo išdėstyti taip, kad keleiviai sėdėjo veidu į priekį
drezinos judėjimo kryptimi, o pusė - atgal. Artiomui teko vieta prieš
sąstato judėjimo krytį, Ulmanas atsisėdo likusioje vietoje - nugara į jį.
- Kodėl sėdynės išdėstytos taip keistai, į skirtingas puses? - paklausė
Artiomas savo kaimynės, stipriai suręstos šešiasdešimties metų bobutės
skylėta vilnone skara. - Juk nepatogu.
- O kaip gi kitaip? - pliaukštelėjo rankomis toji. - Kaip gi tu paliksi
tunelį be priežiūros? Visgi kokie jūs, jauni žmonės, paviršutiniški! Štai,
užvakar, negirdėjai, kas nutiko? Va tokia va žiurkė, - bobutė kiek pajėgė
skėstelėjo rankomis, - iššoko iš tarpuvietės ir nusitempė vieną keleivį!
- Ten visai ne žiurkė buvo! - įsikišo atsisukęs vyriokas dygsniuotu
vatinuku. - Tai buvo mutantas! Pas juos ten Kursko stotyje, daug mu­
tantų...
- O aš sakau, žiurkė! Man Nina Prokofjevna sakė, mano kaimynė,
nežinau aš, ar ką? - pasipiktino bobutė.
Jie dar ilgai ginčijosi, tačiau Artiomas nebesiklausė jų pokalbio.
Mintys vėl grįžo prie VDNH. Jau prieš pakildamas į paviršių kartu su
Ulmanu prie Ostankino bokšto, jis tvirtai žinojo, kad būtinai pabandys
prsiveržti į savo gimtąją stotį. Kaip įtikinti savo porininką šia būtinybe,
jis kol kas nežinojo. Tačiau jo krūtinėje knibždėjo bloga nuojauta, kad
paskutinė galimybė pamatyti savo namus ir mylimus žmones jam sutei­
kiama dabar, prieš pakylant į viršų. Ir jos praleisti niekaip negalima - kas
žino, kas bus toliau? Nors stalkeris ir sakė, kad jų užduotyje nėra nieko
sudėtinga, bet pats Artiomas ne itin tikėjo tuo, kad dar kada nors susitiks

417
su juo. Bet prieš pradėdamas savo galbūt paskutinį pakilimą į viršų, jis
būtinai privalo bent trumpam grįžti į VDNH.
O jau skamba kaip... VDNH... Melodingai, meiliai. Klausyčiau ir klau­
syčiau, pamanė Artiomas. Nejaugi tiesą sakė atsitiktinis pažįstamas Bal­
tarusijos stotyje, nejaugi stotis iš tikrųjų tuoj kris, spaudžiama juočkių,
ir pusė jos gynėjų jau žuvo, bandydami išvengti to, kas neišvengiama?
Kiek laiko jo nebuvo? Dvi savaites? Tris? Jis užsimerkė, bandydamas
įsivaizduoti savo mylimus skliautus, elegantiškas, bet santūrias arkų
linijas, raštuotą varinių ventiliacijos grotelių kaustymą tarp jų, palapinių
eiles salėje: štai ši - Ženkos, o čia, arčiau - jo.
Drezina švelniai lingavo į liūliuojantį ratų bilsmo taktą, ir Artiomas
pats nepastebėjo, kaip jį suėmė miegas. Jis vėl sapnavo VDNH.
...Jo jau niekas nestebino, jis į nieką neįsiklausė ir nieko nebandė
suprasti. Jo sapno esmė buvo ne stotyje, o tunelyje, jis tikrai tai prisi­
minė. Išėjęs iš palapinės, jis iškart patraukė prie bėgių, nušoko žemyn
ir nuėjo į pietus, prie Botanikos sodo. Visiška tamsa jo jau nebegąsdino,
jį gąsdino kas kita: tunelyje įvyksiantis susitikimas. Kas ten jo laukė?
Kokia buvo šio įvykio prasmė? Kodėl jam niekada nepakakdavo drąsos
ištverti iki galo?..
Jo dvynys pagaliau pasirodė tunelio gilumoje - lengvi tvirti žings­
niai palaipsniui artėjo, kaip ir ankstesniais kartais, visiškai atimdami iš
Artiomo ryžtą. Tačiau šį kartą jis laikėsi geriau ir, nors keliai ir drebėjo,
Artiomas sugebėjo numaldyti šiurpą ir pakentėti iki tol, kol susilygino su
nematoma būtybe. Išpiltas šalto lipnaus prakaito, susitvardė ir nepuolė
bėgti, kai lengvas oro suvirpėjimas jam leido suprasti, kad paslaptinga
būtybė yra vos už kelių centimetrų nuo jo veido.
- Nebėk... Pažvelksavo lemčiai į akis... - sušnibždėjo jam į ausį sausas,
šnarantis balsas.
Ir staiga Artiomas prisiminė - kaip gi jis galėjo pamiršti apie tai
ankstesniuose košmaruose, - kad jo kišenėje yra žiebtuvėlis. Užčiuopęs
plastmasinį korpusą, jis brūkštelėjo per titnagą, pasiruošdamas išvysti tą,
kas jį užkalbino. Jis prarado žadą ir pajuto, kaip jo kojos įauga į žemę.
Šalia jo nejudėdamas stovėjo juočkis. Plačiai atmerktos tamsios akys
be vyzdžių ieškojo jo akių.
Artiomas garsiai, iš visų jėgų suriko.
- Jergutėliau! - bobutė griebėsi už širdies, sunkiai kvėpuodama. -
Kaip išgąsdinai, nenaudėli!

418
 - Atleiskit prašom. Jis pas mus... Nervingas, - atsisukęs atsiprašė
Ulmanas.
- Ką jau ten tokio matei, pasiutėli? - iš po pusiau pravirų patinusių
vokų bobutė žybtelėjo smalsiu žvilgsniu.
- Sapnas... Susapnavau košmarą, - atsakė Artiomas. - Atleiskite.
- Sapnas?! Na, jūs jauni ir jautrūs. - Ir ji vėl ėmė aikčioti ir bartis.
Šį kartą, kaip bebūtų keista, Artiomas miegojo gana ilgai - praleido
net sustojimą Novoslobodsko stotyje. Ir nespėjo prisiminti, ką gi tokio
svarbaus suprato savo košmaro pabaigoje, kai tramvajaus atvyko į Taikos
prospektą.
Atmosfera čia vyravo visiškai kitokia nei Baltarusijos stotyje. Preky­
binio sujudimo Taikos prospekte nebuvo matyti nė iš tolo. Tačiau į akis
iš karto krito didelis kiekis kareivių: specialios paskirties padalinys ir
karininkai su inžinierinės kariuomenės antsiuvais. Iš kito platformos
krašto, ant bėgių, stovėjo kelios saugomos krovininės motorinės drezi­
nos su paslaptingomis dėžėmis, uždengtomis brezentu. Salėje, tiesiai ant
grindų, sėdėjo apie pusšimtį bet kaip apsirengusių žmonių su didelėmis
kelioninėmis dėžėmis, pasimetę dairydamiesi aplink.
- Kas čia vyksta? - paklausė Artiomas Ulmano.
- Tai vyksta ne čia, o pas jus, VDNH stotyje, - atsakė tas. - Matyt
ruošiasi sprogdinti tunelius... Jei juočkiai ims lįsti iš Taikos prospekto,
Hanzai tai geruoju nesibaigs. Turbūt rengia prevencinį smūgį.
Jiems pereinant į Kalugos-Rygos liniją, Artiomas galėjo įsitikin­
ti, kad Ulmano spėjimas greičiausiai teisingas. Hanzos specialios pa­
skirties padalinys šeimininkavo ir radialinėje stotyje, kur jie apskritai
neturėjo rodytis. Abu įėjimai į tunelius, vedančius į šiaurę, į VDNH ir
Botanikos sodą, buvo atitverti. Čia kažkas paskubomis įrengė pasienio
postus, kuriuose kažkodėl budėjo Hanzos pasieniečiai. Turguje beveik
nebuvo lankytojų, pusė prekystalių buvo tušti, žmonės nerimastingai
šnabždėjosi, tarytum virš stoties būtų pakibusi neišvengiama nelaimė.
Viename kampe grūdosi kelios dešimtys žmonių su ryšuliais ir krepšiais.
Įsižiūrėjęs Artiomas suprato, kad ten ištisos šeimos, ir jie stovi eilėje
prie stalelio su užrašu: „Pabėgėlių registracija".
- Palauk manęs čia, einu paieškosiu mūsų žmogaus. -Ulmanas paliko
jį prie prekybos eilių ir dingo.
Bet Artiomas turėjo savų reikalų. Nusileidęs ant bėgių, jis priėjo prie
pasienio posto ir užkalbino niūriai atrodantį pasienietį.

419
 - Ar į VDNH dar praleidžiate?
- Kol kas praleidžiame, bet nepatariu ten eiti, - atsiliepė tas. - Ką,
negirdėjai, kas ten vyksta? Kažkokie vampyrai lenda, ir taip, kad jų ne­
įmanoma sustabdyti. Ten pas juos vos ne visa stotis buvo apgulta. Ten
turbūt tikrai karšta - jei jau mūsų viršininkai nusprendė jiems nemo­
kamai tiekti šaudmenis, kad jie bent iki rytojaus išsilaikytų...
- O kas bus rytoj?
- Rytoj viską po velnių susprogdinsime. Tris šimtus metrų nuo pros­
pekto abiejuose tuneliuose sudėsime dinamitą - ir viskas, neminėkite
piktuoju.
- Bet kodėl jūs tiesiog nepadedate jiems? Kodėl nenusiunčiate pa­
stiprinimo?
- Juk sakau tau - ten vampyrai. Ten jų knibždėte knibžda, jokio
pastiprinimo neužteks.
- O kaip žmonės iš Rygos stoties? Iš pačios VDNH stoties? - Artiomas
netikėjo savo ausims.
- Mes juos dar prieš kelias dienas įspėjome. Štai, eina pas mus po
truputį - Hanza priima, mes juk ne žvėrys. Bet jau geriau paskubėtų.
Kai laikas pasibaigs, tada jau sudie. Taigi, pasistenk greičiau apsisukti.
Kodėl tu ten veržiesi? Reikalai? Šeima?
- Viskas, - atsakė Artiomas, ir pasienietis supratingai linktelėjo.
Ulmanas stovėjo arkoje, tyliai kalbėdamas su neišsiskiriančiu jau­
nuoliu ir griežtu vyru mašinisto švarku, turinčiu visas stoties viršininko
regalijas.
- Mašina viršuje, bakas pripildytas. Aš čia dėl viso pikto turiu dar
nešiojamas radijo stoteles ir apsauginius kostiumus, ir dar „Pečeneg“
ir „Dragunovw, - vaikinas parodė į du didelius juodus krepšius. - Kilti
galima bet kuriuo metu. Kada mums reikia į viršų?
- Signalą gaudysime po aštuonių valandų. Tuo laiku jau turite būti
vietoje, - atsakė Ulmanas.
- Ar hermetinis užraktas veikia? - kreipėsi jis į viršininką.
- Tvarkoje, - patvirtino tas. - Kai tik pasakysite. Tik žmones reikės
nuvyti, kad neišsigąstų.
- Pas mane viskas. Vadinasi, kokias penkias valandas ilsimės, o
tada - visu greičiu pirmyn, - reziumavo Ulmanas. - Tai ką, Artiomai?
Einam ilsėtis?
- Negaliu, - pasikvietęs porininką į šalį pasakė Artiomas. - Man
būtinai visų pirma reikia į VDNH. Atsisveikinti ir apskritai pasižiūrėti.

420
Tu buvai teisus, jie sprogdins visus tunelius nuo Taikos prospekto. Net
jei mes iš ten grįšime gyvi, aš savo stoties daugiau neišvysiu. Man reikia.
Iš tikrųjų.
- Klausyk, jei tu tiesiog bijai kilti į viršų pas savo juočkius, taip ir
sakyk, - buvo bepradedąs Ulmanas, tačiau pagavęs Artiomo žvilgsnį,
staiga nutilo. - Pajuokavau. Atleisk.
- Iš tikrųjų reikia, - pakartojo Artiomas. Jis nebūtų galėjęs paaiškinti
šio jausmo, tačiau žinojo, kad į VDNH jis vis vien nueis - bet kokia
kaina.
- Na, jei reikia, vadinasi reikia, -atsakė sutrikęs karys. - Grįžti atgal
tu jau nebespėsi, ypač jei ketini ten su kažkuo atsisveikinti. Padarykime
taip: mes su Paška iš čia per Taikos prospektą važiuosime mašina - čia
tas su kelioniniais krepšiais. Anksčiau mes ketinome vykti tiesiai prie
bokšto, bet galime padaryti lankstą ir privažiuoti prie senojo įėjimo į
metro VDNH. Naujasis visas sugriautas, jūsiškiai turėtų žinoti. Lauksime
tavęs ten. Už penkių valandų penkiasdešimties minučių. Pavėluosi -
nelauksime. Kostiumą pasiėmei? Laikrodį turi? Štai, paimk mano, aš
pasiimsiu Paškos, - jis atsegė metalinę apyrankę.
- Už penkių valandų penkiasdešimties minučių, - linktelėjo Artio­
mas, paspaudė Ulmano ranką ir nulėkė pasienio posto link.
Pamatęs jį dar kartą, pasienietis pakraipė galvą.
- O šioje tarpustotėje daugiau nieko keisto nevyksta? - prisiminė
Artiomas.
- Tu čia apie vamzdžius, ar ką? Nieko, sulopėme šiaip ne taip. Sako,
jog tik galva sukasi, einant pro šalį, bet dar nebuvo nė vieno, kuris būtų
miręs, - atsakė pasienietis.
Artiomas linktelėjimu padėkojo jam, uždegė žibintą ir įžengė į tu­
nelį.
Pirmąsias dešimt minučių galvoje įkyriai sukosi kažkokios mintys:
apie priekyje esančių tarpstočių pavojus, apie apgalvotai ir protingai
sutvarkytą gyvenimą Baltarusijos stotyje, po to apie „tramvajus" ir
tikrus traukinius.
Tačiau palaipsniui tunelio tamsa išsiurbė iš jo šiuos nereikalingus,
chaotiškai šmėkščiojančius vaizdus ir frazių nuotrupas. Pradžioje pa­
sidarė ramu ir tuščia, vėliau jis ėmė galvoti apie ką kita.
Jo kelionė ėjo į pabaigą. Artiomas ir pats negalėjo pasakyti, kiek laiko
jis buvo išvykęs. Gal praėjo dvi savaitės, gal daugiau negu mėnuo. Koks

421
paprastas, koks trumpas jam atrodė kelias, kai jis, sėdėdamas drezinoje
Aleksejevkos stotyje, žibintuvėlio šviesoje apžiūrinėjo savo seną žemė­
lapį, bandydamas numatyti kelią prie Poliso... Prieš jį tuo metu plytėjo
nežinomas pasaulis, apie kurį jis nieko nežinojo, ir todėl buvo galima
planuoti maršrutą, susimąstant apie kelionės trukmę, bet ne apie tai, į
ką ji paverčia einančiuosius šiuo keliu. Gyvenimas jam pasiūlė visiškai
kitą variantą, painų ir sudėtingą, mirtinai pavojingą, ir netgi atsitikti­
niai pakeleiviai, kurie jam palaikė kompaniją nedidelėmis jo kelionės
atkarpomis, dažnai sumokėjo už tai savo gyvybėmis.
Artiomas prisiminė Olegą. Kiekvienas turi savo paskirtį, sakė Serge­
jus Andrejevičius jam Poliankos stotyje. Ar negalėjo būti taip, jog šio
trumpo vaikiško gyvenimo paskirtis buvo siaubinga, beprasmė žūtis dėl
kelių kitų žmonių išgelbėjimo? Dėl jų darbo tęstinumo?
Artiomui kažkodėl pasidarė šalta ir nejauku. Priimti tokį pasiūlymą
reiškė priimti šią auką, patikėti, jog jo išskirtinumas leidžia jam tęsti savo
kelionę kitų gyvybių, kančių sąskaita... Tai nejaugi trypti kitus, darkyti,
žaloti jų likimus tik tam, kad atliktų savo paskirtį?!
Olegas, žinoma, buvo per mažas, kad klaustų savęs, kam jis atėjo į šį
pasaulį. Tačiau, jei jam tektų apie tai galvoti, vargu, ar jis sutiktų su tokia
lemtimi ir su tokia paskirtimi. Žinoma, berniukui norėtųsi tikėtis pras-
mingesnio vaidmens pasaulyje... Ir jei jau aukoti savo gyvybę, siekiant iš­
gelbėti svetimas, tuomet sąmoningai ir savanoriškai, priimant šį kryžių.
Prieš akis iškilo Michailo Porfirjevičiaus, Danilos, Tretjako veidai.
Kodėl jie žuvo? Kodėl pats Artiomas išliko gyvas? Kas suteikė jam
tokią galimybę, tokią teisę? Artiomas apgailestavo, kad šalia jo dabar
nėra Ulmano, kuris viena pašaipia replika būtų išsklaidęs jo abejones.
Skirtumas tarp jų buvo tas, kad kelionė metro privertė Artiomą pamatyti
pasaulį tarsi per daugiabriaunę prizmę, o Ulmaną jo sunkus gyvenimas
išmokė vertinti dalykus paprastai: per snaiperio šautuvo taikiklį. Neaiš­
ku, kuris iš dviejų buvo teisus, bet patikėti tuo, jog kiekvienas klausimas
turi viso labo vieną atsakymą, vienintelį teisingą atsakymą, Artiomas
jau nebegalėjo.
Gyvenime, ir ypač metro, apskritai viskas buvo nekonkretu, kito ir
buvo santykinai vertinama. Iš pradžių jam tai paaiškino Chanas, remda­
masis stoties laikrodžio pavyzdžiu. Jei toks pasaulio suvokimo pagrindas
kaip laikas pasirodė išgalvotas ir sąlyginis, tai ką jau bekalbėti apie kitus
neginčijamus įsivaizdavimus apie gyvenimą?..

422
 Viskas, pradedant vamzdžių garsais tunelyje ir Kremliaus žvaigždžių
švytėjimu bei baigiant amžinomis žmogaus sielos paslaptimis, viskas
turėjo bent kelis paaiškinimus. Ir itin daug atsakymų turėjo klausimas
„Kodėl?" Artiomo sutikti žmonės, nuo kanibalų iš Pergalės parko iki
Ernesto Če Gevaros vardo karių brigados, žinojo, ką į jį atsakyti. Ta­
čiau visi: sektantai, satanistai, fašistai, filosofai su automatais, tokie
kaip Chanas, - turėjo savo atsakymus. Būtent todėl Artiomui buvo taip
sunku pasirinkti ir priimti tik vieną iš jų. Kiekvieną dieną gaudamas
vis naują atsakymo versiją, Artiomas negalėjo prisiversti patikėti, kad
būtent šis - tikrasis, nes rytoj galėjo atsirasti kitas, ne mažiau tikslus ir
visa apimantis atsakymas.
Kuo tikėti? Didžiuoju Kirminu, žmogėdriškuoju Dievu, sukurtu pa­
gal elektrinio traukinio pavyzdį ir iš naujo apgyvendinusiu nevaisingą
išdegusią žemę; rūsčiu ir pavydžiu Jehova; jo atspindžiu - Šėtonu; ko­
munizmo pergale visame metro; riestanosių blondinų pranašumu prieš
garbanotus tamsaus gymio brunetus...? Kažkas Artiomui sufleravo, kad
jokio skirtumo tarp jų visų nebuvo. Bet koks tikėjimas žmogui tarnavo
tik kaip lazda, kuri palaikė, neleisdama suklupti ir padėdama atsistoti
ant kojų, jei žmonės vis dėl to klupo ir krito. Kai Artiomas buvo mažas, jį
prajuokino patėvio istorija apie tai, kaip beždžionė paėmė į rankas lazdą
ir tapo žmogumi. Nuo tada, matyt, sumani makaka tos lazdos jau nebe­
paleido iš rankų, gal dėl to iki galo ir neatsitiesė, - mąstė Artiomas.
Jis suvokė, kodėl ir kam žmogui reikalingas toks ramstis. Be jo gy­
venimas darėsi tuščias kaip apleistas tunelis. Artiomo ausyse vis dar
aidėjo nevilties kupinas laukinio iš Pergalės parko riksmas, suvokusio,
kad Didysis Kirminas - viso labo jo tautos žynių pramanas. Kažką
panašaus Artiomas pajuto ir pats, sužinojęs, kad Nematomi Stebėtojai
neegzistuoja. Bet jam atsisakyti Nematomų Stebėtojų, Kirmino ir kitų
metro dievų sekėsi kur kas lengviau.
Ką gi tai reiškia? Ar tai reiškia, kad jis ne toks, kad jis stipresnis nei
likusieji? Artiomas suprato, kad apaudinėja save. Jis irgi laikė lazdą
rankose, ir jis privalo pasisemti drąsos, kad tai pripažintų.
Jam ramsčiu tarnavo suvokimas, kad jis vykdo didelės svarbos už­
duotį, kad rizikuojama viso metro išlikimu ir kad ši misija neatsitiktinai
buvo patikėta būtent jam. Sąmoningai ar ne Artiomas visur ieškojo
įrodymų, kad jį šiai užduočiai atlikti išrinko ne Chanteris, bet kas nors
ar kažkas didesnio. Sunaikinti juočkius, išvaduoti nuo jų savo gimtąją

423
stotį ir artimuosius, užkirsti kelią jiems sunaikinti metro - tai buvo
užduotis, verta tapti gyvenimo šerdimi. Ir viskas, kas Artiomui nutiko
jo klajonių metu įrodė tik vieną dalyką: jis ne toks kaip visi. Jam skirta
kažkas ypatinga. Būtent jis privalo sumalti į miltus, išnaikinti bjaurastį,
kuri priešingu atveju pati susidoros su žmonijos likučiais. Kol jis ėjo
šiuo keliu, teisingai išaiškindamas jam siunčiamus ženklus, jo noras
pasiekti tikslą laimėdavo prieš realybę, žaisdamas statistinėmis tikimy­
bėmis nukreipdavo į šalį kulkas, pabaisas ir priešus, o sąjungininkus
priversdavo pasirodyti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Kaip kitaip
būtų galima suprasti, kodėl Danila atidavė jam raketų dalinio išdėstymo
planą, o pats tas dalinys tik per stebuklą nebuvo sunaikintas prieš de­
šimtis metų? Kaip dar paaiškinti tai, jog, prieštaraujant sveikam protui,
jis sutiko Antoną - vieną iš nedaugelio, o gal ir vienintelį visame metro
likusį gyvą raketininką? Tik ši paskirtis davė Artiomui galingą ginklą
ir siuntėjam žmogų, padedantį suduoti mirtiną smūgį nepaaiškinamai
ir negailestingai jėgai, sugniuždyti ją? Kaip kitaip paaiškinti visus ste­
buklingus Artiomo išsigelbėjimus iš pačių beviltiškiausių situacijų? Kol
jis tikėjo savo paskirtimi, jis buvo nepažeidžiamas, nors kartu su juo
žygiavę žmonės žuvo vienas po kito.
Artiomo mintys nuklydo į tai, ką Sergejus Andrejevičius sakė apie
lemtį ir siužetą Poliankos stotyje. Tuomet šie žodžiai tarsi nauja, sutepta
spyruoklė, įstatyta į susidėvėjusį, surūdijusį užsukamo žaisliuko mecha­
nizmą, pastūmėjo jaunuolį pirmyn. Bet tuo pačiu metu kažkuo jie jam
nepatiko. Gal tuo, kad ši teorija atimdavo iš Artiomo laisvą valią, ir jeigu
jam dabar tektų priimti sprendimą, tai jis padarytų ne savo įgeidžių ska­
tinamas, o paklustų savo likimo siužetinei linijai. Kita vertus, kaip buvo
galima po visko, kas jam nutiko, neigti tokios idėjos egzistavimą? Dabar
jis jau nebegalėjo patikėti, kad visas jo gyvenimas - tiesiog sutapimų
virtinė. Per toli jau nueita ir taip paprastai iš šių vėžių išlipti nebegali­
ma. Jei jau jis taip toli nuėjo, turėtų ir toliau eiti - tokia nenumaldoma
pasirinkto kelio logika. O svarbiausia tai, jog jis visai nenorėjo palikti
distancijos. Dabar jau per vėlu abejoti. Jis privalo eiti į priekį, net jei tai
reiškia būti atsakingam ne tik už savo, bet ir už kitų gyvybes. Visos aukos
nėra beprasmės, jis privalo jas priimti, jis turi nueiti savo kelią iki galo ir
užbaigti tai, dėl ko atsirado pasaulyje. Tai ir yra jo likimas.
- Kaip gi man šio aiškumo mintyse trūko anksčiau, - nustebo Artio­
mas. - Abejojau savo išskirtinumu, nukrypdavau į kvailystes, visą laiką

424
dvejodavau, nors atsakymas visada buvo šalia. Ulmanas buvo teisus:
neverta komplikuoti gyvenimo.
Jis žengė tvirtu žingsniu. Jokio triukšmo iš vamzdžių jis taip ir ne­
išgirdo: tuneliuose iki VDNH jis apskritai nesusidūrė su jokiu pavoju­
mi. Tačiau Artiomas visą laiką sutikdavo žmones, einančius į Taikos
prospektą: jis judėjo priešinga nelaimingųjų, užguitų, viską metusių ir
nuo pavojų bėgančių srauto kryptimi. Jie dairėsi į jį kaip į beprotį: jis
vienintelis ėjo į patį siaubo liūną, o kiti tuo metu bandė palikti prakeiktas
vietas. Nei Rygos, nei Aleksejevkos stotyse patrulių nebuvo. Paskendęs
savo mintyse, Artiomas pats nepastebėjo, kaip priėjo VDNHy nors ir
buvo praėję ne mažiau kaip dvi valandos.
Įžengęs į stotį ir apsižvalgęs aplink, jis nevalingai krūptelėjo - iki tol
ji jam priminė tą VDNH, kurią jis matė savo košmaruose. Pusė apšvie­
timo neveikė, oras buvo pritvinkęs parako kvapo, kažkur tolumoje buvo
girdėti dejonės ir isteriška moters rauda.
Jis paėmė į rankas automatą ir ėmė judėti pirmyn, atsargiai aplenk­
damas arkas ir atidžiai įsižiūrėdamas į šešėlius. Atrodė, jog juočkiams
bent vieną kartą pavyko pralaužti užtvaras ir patekti į pačią stotį. Dalis
palapinių buvo išmėtytos, keliose vietose ant grindų buvo matyti sudžiū­
vę kraujo pėdsakai. Kai kur dar buvo gyvenama, kartais per brezentą
buvo galima išvysti šviečiant žibintuvėlį.
Iš šiaurinio tunelio girdėjosi tolimas šaudymas. Išėjimas į jį buvo
užtvertas žmogaus ūgio kalnu maišų su gruntu. Trys žmonės glaudėsi
prie šio pylimo, matyt, stebėdami tunelį per šaudymo angas ir laikydami
prieigas taikiklyje.
- Artiomai? Artiomai! Iš kur tu čia? - pašaukė jį pažįstamas balsas.
Atsisukęs jis pastebėjo Kirilą - į vieną iš būrio narių, su kuriuo jis
pačioje savo kelionės pradžioje bandė išsikapstyti iš VDNH. Kirilo ranka
buvo perrišta perpetiniu diržu, o plaukai atrodė dar labiau susitaršę
nei įprastai.
- Štai, grįžau, - nedrąsiai atsakė Artiomas. - Kaip jūs čia laikotės?
Kur dėdė Saša, kur Ženka?
- Ženka! Susigriebei... Užmušė jį, prieš savaitę, - niūriai atsakė Kirilas.
Artiomo širdis nusirito į kulnus.
- O patėvis?
- Suchojus gyvas ir sveikas, vadovauja. Ligoninėje dabar, - Kirilas mos­
telėjo ranka laiptinės, vedančios prie naujojo išėjimo iš stoties, pusėn

425
 - Ačiū! - Artiomas puolė bėgti.
- O tu pats kur buvai? - sušuko jam pavymui Kirilas.
„Ligoninė" atrodė grėsmingai. Tikrų sužeistųjų čia buvo nedaug - iš
viso gal kokie penki žmonės, didžiąją erdvės dalį užėmė kiti pacientai.
Suvystyti kaip kūdikiai ir paslėpti miegmaišiuose, jie buvo išrikiuoti į
eilę. Visų jų akys buvo plačiai atvertos, o iš pusiau pravirų burnų girdė­
josi nerišlus mykimas. Juos prižiūrėjo ne slaugytoja, o automatininkas,
rankose laikantis chloroformo buteliuką. Kartkartėmis vienas iš suvys­
tytųjų pradėdavo muistytis ant grindų, kaukdamas ir taip perduodamas
savo jaudulį kitiems, tuomet apsaugininkas pridėdavo jam prie veido
migdomaisiais sumirkytą marlę. Jie neužmigdavo, ir jų akys neužsimerk­
davo, tačiau kuriam laikui nurimdavo, nusiramindavo.
Suchojus Artiomą pamatė ne iš karto: jis buvo tarnybinėje patalpoje,
aptarinėjo kažką su stoties gydytoju. Išeidamas jis susidūrė su Artiomu
ir nustėro.
- Tu gyvas... Artiomka! Gyvas... Ačiū Dievui... Artiomai! - sumurmė­
jo jis, liesdamas Artiomo petį, tarsi norėdamas įsitikinti, kad jis tikrai
stovi priešais jį.
Artiomas stipriai apkabino jį. O juk jis, kaip mažas vaikas, giliai šir­
dyje bijojo, kad grįš dabar į stotį, o patėvis ims jį barti: esą, kur jis buvo
dingęs, koks neatsakingumas, kiek galima elgtis kaip kokiam berniūkš­
čiui... Tačiau Suchojus tiesiog priglaudė jį prie savęs ir ilgai nepaleido.
Kai tėvo glėbys pagaliau atsileido, Artiomas pažvelgė į blykstelėjusias
nuo pasirodžiusių ašarų akis, ir jam pasidarė gėda.
Trumpai, nesileisdamas į savo nuotykių aprašymus, jis papasakojo
patėviui, kur buvo dingęs, ką per tą laiką sugebėjo nuveikti, paaiškino,
kodėl sugrįžo. Tas tik purtė galvą ir barė Chanterį. Tuomet atsikvošėjęs
pasakė, kad apie mirusiuosius - arba gerai, arba nieko. Vis dėlto, kas
tiksliai nutiko Medžiokliui, jis nežinojo.
- O pas mus čia, pats matai, kas vyksta? - Suchojaus balsas vėl
įsitempė. - Kiekvieną naktį jie taip ir tvinsta, jokių šovinių nebeužten­
ka. Atvyko drezina iš Taikos prospekto su šaudmenimis, bet čia taip,
smulkmė.
- Jie nori susprogdinti tunelį prie pat prospekto, kad visiškai atkirstų
ir VDNH, ir kitas stotis, - pranešė Artiomas.
- Taip... Jie bijo gruntinių vandenų, todėl ir nesiryžta artyn prie
VDNH. Tačiau ilgam tai nepadės. Juočkiai ras sau kitus įėjimus.

426
 - Kada tu jau eisi iš čia? Lieka mažai laiko. Mažiau nei para, juk tau
reikia viską parengti...
Patėvis nužvelgė jį pratįsai, tarsi tikrindamas.
- Ne, Artiomai, man iš čia tik vienas kelias, ir jis ne į Taikos prospektą.
Mes čia turime trisdešimt sužeistų žmonių, nejaugi mes juos vienus pa­
liksime? Be to, kas laikys gynybą, kol aš gelbėsiu savo kailį? Kaip aš galiu
prieiti prie žmogaus ir pasakyti jam: štai, tu čia pasilieki, kad sulaikytum
juos ir mirtum, o aš einu? Ne... - jis atsiduso. - Tegu sprogdina. Kiek
išsilaikysime, tiek išsilaikysime. Mirti irgi reikia žmogumi.
- Tuomet aš liksiu su jumis, - pasakė Artiomas. - Jie ten su raketomis
ir be manęs susitvarkys, kokia ten iš manęs nauda. Čia bent jau jums
padėsiu...
- Ne ne, tau būtina eiti, - išsigandęs nutraukė jį Suchojus. - Mūsų
hermetinis užraktas tvarkoje, veikia dar, ir eskalatorius nesugadintas,
prie išėjimo galėsi greitai prasibrauti. Privalai eiti su jais, juk jie ten net
nežino, su kuo turi reikalų!
Artiomas suabejojo, ar tik kartais patėvis nebando jo išsiųsti iš stoties,
kad tiesiog išgelbėtų jam gyvybę. Jis bandė prieštarauti, bet Suchojus
nenorėjo nieko girdėti.
- Tavo būryje tik tu vienas žinai, kaip juočkiai gali iš proto išvesti, -
jis parodė į suvystytus sužeistuosius.
- Kas jiems?
- Tuneliuose stovėjo, neištvėrė. Tuos dar suspėjo nutempti, nors tiek
gerai. O dar kelias dešimtis juočkiai tiesiog gyvus sudraskė. Neįtikėtina
jėga. Svarbiausia, kai jie prieina ir ima staugti, mažai kas ištveria, tu juk
ir pats pameni. Mūsų savanoriai antrankiais prisirakindavo, kad nepa­
bėgtų. Va, ką spėjome atkabinti, visi čia guli. Sužeistųjų mažai, nes jei
juočkiai ką prigriebia, išsisukti sudėtinga.
- Ženką... prigriebė? - paklausė Artiomas.
Suchojus linktelėjo. Klausinėti Artiomas nesiryžo.
- Einam, dabar kol kas ramu, - naudodamasis jo sumišimu, suskubo
pasiūlyti Suchojus, - pakalbėsime, arbatos atsigersime, pas mus jos dar
liko. Nori valgyti?
Patėvis apkabino jį ir nusivedė į vadovybės kambarį. Artiomas apstul­
bęs dairėsi aplinkui: negalėjo patikėti, kad per tris jo nebuvimo savaites
VDNH galėjo taip pasikeisti. Jauki, anksčiau apgyvendinta stotis dabar
dvelkė liūdesiu ir neviltimi. Norėjosi kuo greičiau bėgti iš ten.

427
 Už nugaros dunkstelėjo kulkosvaidis. Artiomas čiupo ginklą.
- Jie tai daro norėdami atgrasinti, - nuramino jį Suchojus. - Bai­
siausia prasidės po poros valandų, jau jaučiu tai. Juočkiai eina tiesiog
bangomis, neseniai vieną atlaikėme. Tu nebijok, jei prasidės kas nors
rimta, mūsiškiai įjungs sireną - paskelbs viešą pavojų.
Artiomas susimąstė. Jo sapnas apie žygį į tunelį... Dabar tai buvo
neįmanoma, o ir realus susitikimas su juočkiais vargu ar pasibaigtų taip
nekaltai. Ką jau kalbėti apie tai, kad Suchojus niekada jam neleis įeiti
į tunelį vienam. Teko atsisakyti beprotiškos idėjos. Jis turi svarbesnių
reikalų.
- O aš juk žinojau, kad mes su tavimi dar pasimatysime, kad tu
ateisi, - jau būdamas vadovybės kambaryje, pildamas arbatą, pasakė
Suchojus. - Pas mus prieš savaitę žmogus buvo atėjęs, tavęs ieškojo.
- Koks žmogus? - sukluso Artiomas.
- Jis sakė, kad tu jį pažįsti. Toks aukštas, liesas, su barzdele. Jo vardas
kažkoks keistas buvo, panašus į Chanterį.
- Chanas? - nustebo Artiomas.
- Tiksliai. Pasakė man, kad tu čia dar sugrįši, ir toks įsitikinęs, kad
aš iš karto nurimau. Ir dar kai ką tau perdavė.
Suchojus išsitraukė piniginę, kurioje jis laikė jam vienam supranta­
mus užrašus ir daiktus, ir išėmė keturgubai sulankstytą popieriaus lapą.
Išlankstęs popierių, Artiomas jį pakėlė prie akių. Tai buvo trumpas, tik
iš vieno sakinio susidedantis raštelis. Nerūpestingu lakiu raštu parašyti
žodžiai gerokai jį suglumino.
„Tas, kuriam pakaks drąsos ir kantrybės visą gyvenimą žiūrėti į tamsą,
pirmasis išvys šviesos žybsnį joje“.
- Ar jis daugiau nieko neperdavė? - sutrikęs paklausė Artiomas.
- Ne, - atsakė Suchojus. - Aš maniau, jog tai užkoduotas pranešimas.
Juk žmogus vis dėl to specialiai tam ėjo čia.
Artiomas gūžtelėjo pečiais. Pusė visko, ką sakė ir darė Chanas, atrodė
visiška beprasmybė, už tai kita pusė vertė jį pažvelgti į pasaulį kitaip.
Kaip sužinoti, kuriai daliai priklausė šis raštelis?
Jie dar ilgai gėrė arbatą ir bendravo. Artiomas negalėjo atsikratyti
jausmo, kad patėvį mato paskutinį kartą, ir tarsi bandė prisibendrauti
su juo visam gyvenimui į priekį. Tuomet atėjo laikas išvykti.
Suchojus trūktelėjo už sverto ir sunkus užtvaras girgždėdamas pakilo
per metrą. Iš išorės plūstelėjo užsistovėjęs lietaus vanduo. Stovėdamas

428
iki kulkšnių mauruose, Artiomas nusišypsojo Suchojui, nors akys buvo
pritvinkusios ašarų. Jis jau ketino atsisveikinti, bet paskutinę akimirką
prisiminė patį svarbiausią dalyką. Išsitraukęs iš kuprinės vaikišką knygą,
jis surado puslapį su įdėta fotografija ir ištiesė ją patėviui. Jo širdis ėmė
nerimastingai ir smarkiai plakti.
- Kas tai? - nustebo tas.
- Atpažįsti? - viltingai paklausė Artiomas. - Įsižiūrėk atidžiau. Ar tai
ne mano motina? Juk tu matei ją, kai ji tau atidavė mane.
- Artiomai... - Suchojus liūdnai nusišypsojo, - aš net jos veido dorai
neįsižiūrėjau. Ten buvo labai tamsu, o aš vis į žiurkes žiūrėjau. Aš jos
visai nepamenu. Tave geriau įsiminiau, kaip tu tada sugriebei mano
ranką ir visiškai neverkei, bet jos - neprisimenu. Atleisk.
- Ačiū. Sudie, - Artiomas jau norėjo ištari „tėti", tačiau gerklėje tarsi
koks gniutulas įstrigo. - Gal dar susitiksime...
Jis užsidėjo dujokaukę, pasilenkė, praslydo po uždanga ir nubėgo
išklerusiu eskalatoriumi laiptais į viršų, rūpestingai spausdamas prie
krūtinės sulamdytą fotografiją.

429
 2 0 SKYRIUS

Eskalatorius atrodė tiesiog begalinis.

Žengti juo teko lėtai ir atsargiai, laiptai po kojomis girgždėjo ir bildėjo,
o vienoje vietoje staiga sprūstelėjo žemyn, taip kad Artiomas vos spėjo
atitraukti koją. Visur mėtėsi apsamanojusios stambių šakų nuolaužos
ir nedideli medeliai, kuriuos čia galbūt dar „tada" veikiausiai atnešė
sprogimas. Sienos apaugo vijokliais ir samanomis, o per plastikinės
šoninių barjerų dangos skyles matėsi aprūdijusios mechanizmų dalys.
Viršuje pūtė vėjas - Artiomas jautė jo prisilietimą net per apsauginį
kostiumą.
Jis nė karto neatsigręžė atgal.
Viršuje viskas buvo juoda. Nieko gero tai nepranašavo: stoties pa­
viljonas galėjo užgriūti, ir nebuvo aišku, ar jis galės prasibrauti pro
griuvėsius. Kitas galimas paaiškinimas buvo naktis be mėnulio. Tame
taip pat nebuvo nieko gero: esant prastam matomumui bus nelengva
nukreipti raketų baterijos ugnį.
Tačiau kuo mažiau liko iki eskalatoriaus pabaigos, tuo geriau matėsi
blyškūs blyksniai ant sienų bei pro plyšius besiskverbiantys ploni spin­
duliai. Išėjimas į išorinį paviljoną iš tikrųjų buvo užblokuotas, tačiau ne
akmenimis, o išvirtusiais medžiais. Po kelių minučių Artiomas surado
tarp jų siaurą angą, per kurią jis vos ne vos galėjo prasisprausti.
Vestibiulio stoge žiojėjo didžiulė, beveik per visas lubas, skylė, per
kurią į vidų krito blyški mėnesienos šviesa. Grindys taip pat buvo už­
verstos sulūžusiomis šakomis ir netgi sveikais medžiais, suformavusiais
tikrą dangą. Prie vienos iš sienų Artiomas pastebėjo keletą keistų daiktų:
žabuose skęstančius didelius, žmogaus ūgio, odą primenančiu paviršiu­
mi tamsiai pilkus kamuolius. Jie atrodė nemaloniai, ir Artiomas pabijojo
prieiti arčiau. Dėl viso pikto, išjungęs šviesą, jis išėjo į gatvę.
Viršutinis stoties vestibiulis buvo tarp išvartytų kioskų salelių san­
grūdos ir kažkada buvusių dailių prekybos paviljonų. Priešakyje matėsi

430
didžiulis, keistos įgaubtos formos pastatas, kurio vienas iš sparnų buvo
iš dalies nugriautas. Artiomas apsižvalgė: Ulmano ir jo draugo niekur
nesimatė, jie turbūt dar buvo kelyje. Jis turėjo truputį laiko patyrinėti
apylinkes.
Sekundę sulaikęs kvapą, jis įsiklausė, bandydamas sugauti širdį verian­
tį juočkių klyksmą. Botanikos sodas buvo netoliese, ir Artiomas negalėjo
suprasti, kodėl tie padarai iki šiol nepasiekė jų stoties paviršiumi.
Aplink buvo tylu. Kažkur tolumoje staugė šunys, bet jų staugimas
buvo graudus, baugštus. Artiomui nesinorėjo jų sutikti: jei jiems visus
tuos metus pavyko išgyventi paviršiuje, jie turėjo kažkuo skirtis nuo
įprastų šunų, kuriuos laikė metro gyventojai.
Paėjėjęs kiek toliau nuo įėjimo į stotį, jis aptiko dar vieną keistenybę:
paviljoną juosė negilus, atmestinai iškastas griovys. Jis buvo pilnas keis­
to tamsaus skysčio, nuo kurio sklido toks stiprus ir aitrus kvapas, kad
Artiomas jo prieskonį pajuto net per dujokaukę. Peršokęs per griovį, jis
priėjo prie vieno iš kioskų ir pažvelgė vidun.
Jis buvo visiškai tuščias. Ant grindų mėtėsi sudaužytų butelių stiklai,
visa kita buvo išnešta. Jis ištyrė dar kelis kitus kioskus, kol nerado vieno,
kuris turėjo būti įdomesnis nei kiti. Išoriškai jis priminė mažą tvirtovę:
tai buvo kubas, suvirintas iš storų geležies lakštų, su visai mažučiu lange­
liu iš veidrodinio stiklo. Iškaba virš lango skelbė: „Valiutos keitimas".
Durys buvo užrakintos neįprasta spyna, kuri, greičiausiai, buvo at­
rakinama ne raktu, o teisinga skaičių kombinacija. Priėjęs prie langelio,
Artiomas pabandė jį atidaryti, bet jam nepavyko. Bet jis pastebėjo, kad
ant palangės buvo kažkas parašyta. Įtvirtintas kioskas intrigavo jį ir,
pamiršęs apie atsargumą, Artiomas įjungė žibintą.
Jis vos galėjo perskaityti keverziškas, tarsi kaire ranka išvedžiotas
raides: „Palaidokite kaip žmogų. Kodas 767". Ir kai tik jis suprato, ką
tai galėjo reikšti, kažkur aukštai pasigirdo rūstus svirpimas. Artiomas
iš karto jį atpažino: lygiai taip pat klykavo skraidantys monstrai virš
Kalinino stoties.
Jis greitai užgesino žibintą, tačiau jau buvo per vėlu: šauksmas vėl
pasigirdo, dabar tiesiai virš galvos. Artiomas karštligiškai dairėsi aplink,
ieškodamas, kur galėtų pasislėpti. Turbūt vienintelė išeitis buvo pati­
krinti spėjimą.
Paspaudęs mygtukus su skaičiais teisinga seka, jis patraukė ranke­
nėlę savo pusėn. Mintis buvo teisinga: spynos viduje pasigirdo duslus

431
spragtelėjimas ir durys pasidavė, velniškai girgždėdamos surūdijusiais
vyriais. Artiomas pralindo vidun, užsirakino ir vėl įjungė šviesą.
Kampe, prisišliejusi prie sienos, ant grindų sėdėjo išdžiūvusi moters
mumija. Vienoje rankoje ji spaudė storą flomasterį, kitoje - plastikinį
butelį. Linoleumu apklijuotos sienos buvo nuo viršaus iki apačios ap­
rašinėtos tvarkinga moteriška rašysena. Per storą langelio stiklą matėsi
erdvė prieš įėjimą į stotį. Ant grindų mėtėsi tuščia tablečių pakuotė,
ryškūs šokolado popierėliai, gazuoto vandens skardinės, o kampe sto­
vėjo praviras seifas. Artiomo neišgąsdino lavonas, tiesiog pajuto kylantį
gailestį nepažįstamai merginai. Jam kažkodėl pasirodė, kad tai buvo
būtent mergina.
Vėl pasigirdo skraidančių bestijų klyksmas, ir tuomet stogą sudre­
bino galingas smūgis, nuo kurio kioską ėmė tiesiog purtyti. Artiomas
parkrito ant grindų, laukdamas. Išpuolis nebepasikartojo, apmaudaus
padaro spiegimas ėmė tolti, ir jis ryžosi atsistoti ant kojų. Iš esmės, jis
galėjo slėptis savo priedangoje kiek tik reikia: juk merginos lavonas visą
tą laiką išliko nepaliestas, nors aplink, tikriausiai, pakako medžiotojų,
norinčių ja pasmaguriauti. Galima, žinoma, pabandyti užmušti ar bent
jau sužeisti siaubūną, bet tuomet tektų išeiti į lauką. O jei jis nepataikys
arba bestija bus padengta šarvais, atviroje vietovėje antro šanso jis gali
ir neturėti. Protingiausia bus sulaukti Ulmano. Jei tas dar gyvas.
Norėdamas atitrūkti, Artiomas ėmė skaityti užrašus ant sienų.
„...Rašau, nes nuobodu ir tam, kad neišprotėčiau. Jau tris dienas
sėdžiu šiame kioske, į gatvę išeiti bijau. Mano akyse dešimt žmonių,
kurie nespėjo pribėgti prie metro, užduso ir iki šiol guli gatvės vidury­
je. Gerai, jog spėjau laikraštyje perskaityti, kaip užklijuoti siūles lipnia
juosta. Laukiu, kol vėjas nuneš debesį, rašė, kad po dienos pavojaus jau
nebebus.
Liepos 9-oji. Bandžiau patekti į metro. Už eskalatoriaus prasideda
kažkokia geležinė siena, negalėjau pakelti, kiekbebeldžiau, niekas neati­
darė. Po dešimties minučių man pasidarė bloga, grįžau į kioską. Aplinkui
daug mirusiųjų. Visi baisūs, išsipūtę, smirda. Išdaužiau langą maisto
palapinėje, pasiėmiau šokolado ir mineralinio vandens. Dabar iš bado
nemirsiu. Pasijutau siaubingai silpna. Pilnas seifas dolerių ir rublių, o
daryti su jais nėra ką. Keista. Atrodo, jog tai tiesiog popierėliai.
Liepos 10-oji. Toliau bombarduoja. Dešinėje nuo Taikos prospekto
visą dieną girdėjosi siaubingas dundesys. Keista. Maniau, kad niekas

432
neišliko, bet vakar dideliu greičiu gatve pravažiavo tankas. Norėjau iš­
bėgti ir atkreipti dėmesį, bet nespėjau. Labai ilgiuosi mamos ir Liovos.
Visą dieną vėmiau. Tuomet užmigau.
Liepos 11-oji. Pro šalį praėjo baisiai apdegęs žmogus. Nežinau, kur
jis visą tą laiką slėpėsi. Jis be paliovos verkė ir švokštė. Buvo labai bai­
su. Nuėjo į metro, tuomet išgirdau garsų beldimą. Tikriausiai taip pat
beldė į tą sieną. Tuomet viskas nurimo. Rytoj nueisiu pažiūrėti, ar jam
atidarė, ar ne“.
Palapinę sudrebino naujas smūgis - pabaisa nenorėjo atsižadėti savo
grobio. Artiomas susverdėjo ir vos neužgriuvo ant mirusiosios kūno,
vos sugebėjo išsilaikyti, įsitvėręs už prekystalio. Pasilenkęs, palaukė
minutę, tada skaitė toliau.
„Liepos 12-oji. Negaliu išeiti. Krečia drebulys, nesuprantu, miegu ar
ne. Šiandien valandą kalbėjau su Liova, jis sakė, kad greitai ves mane.
Tada atėjo motina, jos akys išvarvėjo. Po to vėl likau viena. Man taip
vieniša. Kada gi viskas pasibaigs, kada mus išgelbės? Atėjo šunys, ėda
lavonus. Pagaliau, ačiū. Vėmiau.
Liepos 13-oji. Vis dar lieka konservai, šokoladas ir mineralinis van­
duo, tačiau jau nebenoriu. Kol gyvenimas grįš į savo vėžes, praeis ne
mažiau kaip metai. Pilietinis karas truko penkerius metus, nieko negali
būti ilgiau. Viskas bus gerai. Mane ras.
Liepos 14-oji. Daugiau nebenoriu. Daugiau nebenoriu. Palaidokite
mane kaip žmogų, nenoriu šitoje prakeiktoje metalinėje dėžėje... Ankšta.
Ačiū fenazepamui. Labanakt".
Šalia buvo dar kažkokie užrašai, tačiau nelabai rišlūs, nuskurę, ir
piešiniai: velniukai, mažos mergaitės didelėmis skrybėlėmis arba kas­
pinais, žmonių veidai.
- Juk ji iš tikrųjų tikėjosi, kad košmaras, kurį ji patyrė, greitai pasi­
baigs, - pagalvojo Artiomas. - Metai, dveji, ir viskas grįš į savas vėžes,
viskas bus kaip anksčiau. Gyvenimas tęsis, ir apie tai, kas nutiko, visi
pamirš. Kiek metų praėjo nuo to laiko? Per tą laiką žmonija tik nutolo
nuo grįžimo į paviršių. Ar ji galėjo pagalvoti, kad išgyvens tik tie, kurie
tada spėjo nusileisti į metro, ir keli laimingieji, kuriems per ateinančias
kelias dienas, pažeidžiant taisykles ir nuostatus, atidarinėjo duris?
Artiomas pagalvojo apie save. Jam visada norėjosi tikėti, kad vieną
dieną žmonės galės pakilti iš metro, kad vėl gyvens kaip anksčiau, kad
atstatys didingus statinius, kuriuos pastatė jų protėviai, ir apsigyvens

433
juose, kad nesimarkstydami žiūrės į saulę ir kvėpuos ne beskoniu per
dujokaukės filtrą perleistu deguonies ir azoto mišiniu, bet su pasimė­
gavimu rys orą, pritvinkusį augalų aromatu... Jis pats nežinojo, kaip
jie anksčiau kvepėjo, bet tai turėjo būti nuostabu, ypač gėlės, kurias
prisimindavo jo motina.
Tačiau žvelgdamas į išdžiūvusį nežinomos merginos kūną, kuri taip ir
nesulaukė košmaro pabaigos dienos, jis ėmė abejoti, kad ir pats sugebės
išgyventi iki to. Kuo jo viltis pamatyti buvusio gyvenimo grįžimą skiriasi
nuo jos įsitikinimo, kad tai žūtbūt nutiks ir tikrai ne vėliau nei per pen­
kerius metus? Per visus gyvavimo metro metus žmogus nesukaupė jėgų,
kad triumfuodamas pakiltų žėrinčio eskalatorius laiptais į viršų, vedančio
prie buvusios galybės ir didybės. Priešingai, jis sumenko, priprato prie
tamsos ir ankštumos. Kadangi to nebereikia, dauguma jau pamiršo kaž­
kada buvusią absoliučią žmonijos valdžią pasaulyje, kai kurie tebesiilgėjo
to pasaulio, kiti jį prakeikė. Kuriems iš jų priklausė ateitis?
Išorėje pasigirdo signalas. Artiomas puolė prie lango. Aikštelėje
prieš kioskus stovėjo labai neįprastos išvaizdos mašina. Automobilius
jam jau teko matyti ir anksčiau: pirmiausia tolimoje vaikystėje, po to
paveikslėliuose ir fotografijose, knygose ir galiausiai pastarojo savo
pakilimo į paviršių metu. Tačiau nė vienas jų neatrodė taip, gal todėl
jis ir nesiryžo iškart bėgti prie jo. Didelis šešiaratis sunkvežimis buvo
nudažytas raudonai. Už didelės kabinos dvejomis eilėmis buvo įrengtas
metalinis furgonas, išilgai borto buvo nubrėžta balta linija, o ant stogo
riogsojo kažkokie vamzdžiai. Ten jau buvo įrengti du apvalūs indai,
kuriuose mirksėdamos sukiojosi mėlynos lempos.
Užuot bandęs išsikabaroti iš kiosko, jis pašvietė žibintuvėliu per stiklą,
laukdamas atsakomojo signalo. Sunkvežimio šviesos kelis kartus įsižiebė
ir užgeso, ir Artiomas jau norėjo išeiti, tačiau nespėjo: iš viršaus stai­
giai smigo vienas po kito du didžiuliai juodi šešėliai. Pirmasis sugriebė
nagais stogą ir pabandė pakelti mašiną į viršų, tačiau tokia našta buvo
ne jo jėgoms. Pakėlusi mašinos kėbulą pusę metro nuo žemės, pabaisa
nutraukė abu vamzdžius, nepatenkinta suklykė ir numetė juos žemyn.
Antroji bjaurybė spiegdama sudavė automobiliui iš šono, tikėdamasi
jį apversti.
Durelės atsidarė ir ant asfalto nušoko žmogus apsauginiu kostiumu
su griozdišku kulkosvaidžiu rankose. Pakėlęs vamzdį aukštyn, jis kelias
sekundes palaukė, matyt, leisdamas bjaurybei priartėti, ir tada paleido

434
seriją šūvių. Viršuje pasigirdo įžeidus svirpimas. Artiomas paskubomis
atrakino spyną ir išbėgo laukan.
Viena sparnuota pabaisa apskriejo platų trisdešimties metrų ratą virš
jų galvų, pasiruošusi pulti dar kartą, kitos niekur nebuvo matyti.
- Į automobilį! - sušuko žmogus su kulkosvaidžiu.
Artiomas puolė prie jo, įsiropštė į kabiną ir atsisėdo ant ilgos sėdynės.
Kulkosvaidininkas prisitaikęs iššovė dar kelis kartus, tada užšoko ant
laiptelio, įlindo į saloną ir užtrenkė paskui save duris. Mašina iškart
užstaugė ir staigiai pajudėjo iš vietos.
- Balandžius lesini? - suburbėjo Ulmanas, žvelgdamas į Artiomą per
dujokaukės langelį.
Artiomas tikėjosi, kad skraidančios bjaurybės persekios juos, tačiau
skridusios paskui mašiną dar apie šimtą metrų, sutvėrimai grįžo atgal
prie stoties VDNH.
- Lizdą saugo, - nusprendė karys. - Girdėjome apie tokius. Jie taip pa­
prastai mašinos neužpultų - ne jų dydis. Įdomu, kur jis ten pas juos?
Artiomas staiga suprato, ir kur tų bjaurybių lizdas, ir kodėl šalia iš­
ėjimo iš stoties VDNH daugiau nė viena gyva būtybė, matyt, įskaitant
ir juočkius, nedrįso rodytis.
- Tiesiai mūsų stoties paviljone, virš eskalatorių, - pasakė jis.
- Rimtai? Keista, paprastai jie lizdus suka aukščiau, ant namų, - at­
siliepė karys. - Tikriausiai, kitas vaizdas. Taip... Tu mums atleisk, kad
mes užtrukome.
Automobilio kabinoje buvo ankštoka, ypač su kostiumais ir gremėz­
diška ginkluote. Galinė sėdynė buvo užimta kažkokiomis kuprinėmis
ir ryšuliais. Ulmanas atsisėdo prie krašto, Artiomas atsidūrė centre, o
iš kairės, prie vairo, sėdėjo vaikinas iš Taikos prospekto, kuris pasakojo
apie mašiną ir kulkosvaidį. Jis prisistatė Pavelu.
- Ko čia atsiprašinėti? Ne mūsų valia, - pasakė Pavelas. - Kažkodėl
pulkininkas neįspėjo mūsų apie tai, į ką pavirto Taikos prospektas, pra­
dedant nuo Rygos stoties ir toliau. Toks įspūdis, kad juo volas pervažiavo.
Net nežinau, kodėl tas tiltas galutinai nesugriuvo. Ten net nebuvo kur
pasislėpti, vos atsiplėšėme nuo šunų.
- Šunų dar nematei? - paklausė Ulmanas Artiomo.
- Tik girdėjau, - atsiliepė jis.
- O mes jau prisižiūrėjome į juos, - sukdamas vairą pasakė vairuo­
tojas.

435
 - Na ir kaip? - paklausė Artiomas.
- Nieko gero. Buferį nuplėšė ir vos tiesiog važiuojant rato nepragrau-
žė. Atsiliko tik tuomet, kai Edas vedlį „Dragunovu" patiesė, - Pavelas
linktelėjo Ulmano link.
Važiuoti buvo nelengva: žemėje buvo iškasinėtos tranšėjos ir duobės,
asfaltas suskilinėjęs, todėl kelią teko atsargiai rinktis. Vienoje vietoje
jie sustojo ir apie penkias minutes bandė pervažiuoti betono nuolaužų
kalną, likusių nuo sugriuvusios automobilių estakados. Artiomas žiūrėjo
pro langą, rankose gniauždamas automatą.
- Gerai eina, - pagyrė Pavelas automobilį. - O sakė, išsikvėps soliarinė
alyva... Nieko, mūsų chemikai dar ne to yra matę. Neveltui mes Polisą
giname. Akiniuočiai irgi naudingi.
- Kur jūs ją radot? - paklausė Artiomas.
- Gaisrinėje stovėjo, sugedusi. Nesuspėjo jos suremontuoti, nes va­
žinėjo gaisrų gesinti, tai net ir Maskva vos nesudegė. Mes ją retkarčiais
naudojame. Ne pagal paskirtį, žinoma, o šiaip.
- Aišku, - Artiomas vėl nusisuko į langą.
- Pasisekė mums su oru, - Pavelui, atrodo, norėjosi pakalbėti, - nė
debesėlio danguje. Tai gerai, iš bokšto bus toli matyti, jei pavyks į jį
užlipti.
- Aš jau geriau ten, aukštyn, nei po namus vaikščiosiu, - linktelėjo
Ulmanas. - Pulkininkas, tiesa, sakė, kad juose beveik niekas negyvena,
bet man kažkodėl nepatinka žodis „beveik".
Automobilis pasuko kairėn ir nuriedėjo tiesia, plačia, veja pusiau
perskirta gatve. Kairėje buvo eilė beveik nenukentėjusių plytinių namų,
dešinėje driekėsi niūrus, juodas miškas, priartėjęs prie pačios važiuo­
jamosios dalies. Keliose vietose galingos šaknys pralaužė kelio dangą,
ir jas teko apvažiuoti. Tačiau visa tai Artiomas spėjo pamatyti tik pra­
bėgomis.
- Štai jis, gražuolis! - susižavėjęs pasakė Pavelas.
Ostankino bokštas buvo tiesiai priešais juos, iškilęs šimtus metrų į
viršų tarsi milžiniška kuoka, grasinanti seniai nugalėtiems priešams. Tai
buvo visiškai fantastinė konstrukcija, nieko panašaus Artiomas nebu­
vo matęs net paveikslėliuose, knygose ir žurnaluose. Patėvis, žinoma,
pasakojo apie ciklopinį statinį, buvusio vos už dviejų kilometrų nuo jų
stoties, bet net iš jo pasakojimų Artiomas negalėjo įsivaizduoti, kaip
jis jį sukrės. Visą likusią kelionės dalį jis sėdėjo, išsižiojęs iš nuostabos

436
ir akimis rydamas grandiozinį bokšto siluetą. Dabar, matydamas tokį
žmogaus kūrinį, jis jautė keistą džiaugsmo ir kartėlio mišinį dėl vis
didėjančio supratimo, kad tas daugiau niekada negalės nieko panašaus
sukurti.
- Jis visą tą laiką buvo taip arti, o aš ir nežinojau... - Jis pabandė įvilkti
savo graužatį į žodinę formą.
- Jei nepakilsi, apskritai daug ko nežinosi, - atsiliepė Pavelas. - Tu
bent jau žinai, kodėl jūsų stotis taip vadinasi - VDNH7. Tai reiškia - Di­
dieji mūsų ūkio pasiekimai, štai kodėl. Ten toks didžiulis parkas buvo,
su visokiais gyvūnais ir augalais. Ir štai ką aš jums pasakysiu: jums labai
pasisekė, kad „paukščiukai" pas jus lizdą tiesiai prie įėjimo susisuko, nes
daugelis šitų pasiekimų paveikti rentgeno spindulių taip „išsprogo", kad
jų dabar net tiesioginis pataikymas iš granatsvaidžio neima.
- Bet jūsų plunksnuotus draugus jie gerbia, - pridūrė Ulmanas. - Čia,
taip sakant, jūsų stogas.
Abu nusijuokė, o Artiomas, net nepuolė taisyti Pavelo dėl savo sto­
ties pavadinimo, vėl įsistebeilijo į bokštą. Įsižiūrėjęs jis pastebėjo, kad
didžiulė konstrukcija šiek tiek pakrypusi, bet, akivaizdu, jog vėl atgavo
trapią pusiausvyrą ir susilaikė nuo kritimo. Kaip ji išstovėjo per tokį pra­
garą, kuris vyko čia prieš kelis dešimtmečius? Kaimyniniai namai buvo
visiškai arba iš dalies nušluoti, tačiau bokštas išdidžiai stūksojo suirutės
viduryje, tarsi būtų buvęs užkerėtas nuo priešų bombų ir raketų.
- Įdomu, kaip jis atlaikė, - sumurmėjo Artiomas.
- Turbūt nenorėjo laužyti, - spėjo Pavelas. - Visgi vertinga infras­
truktūra. Juk jis anksčiau buvo ketvirčiu aukštesnis, o viršuje buvo aštri
smailė. O dabar, matai, nutrūksta beveik už apžvalgos aikštelės.
- Na, kam jo gailėtis... Nejaugi jiems jau ne vis vien buvo? Aš tik bai­
minuosi, kad nebūtų taip kaip su Kremliumi... - sudvejojo Ulmanas.
Pervažiavus pro vartus už plieninių tvoros strypų, mašina privažiavo
prie paties televizijos bokšto pagrindo ir sustojo. Ulmanas pasiėmė nak­
tinio matymo prietaisą bei automatą ir nušoko ant žemės. Po minutės jis
rankos mostelėjimu leido eiti pirmyn: viskas ramu. Pavelas irgi išlindo
iš kabinos ir, atidaręs galines dureles, ėmė tempti laukan kuprines su
įranga.
- Signalas turėtų būti po dvidešimties minučių, - pasakė jis.
- Pabandysime pagauti iš čia, - Ulmanas rado kuprinę su nešiojama
radijo stotele ir ėmė iš sudėtinių sekcijų rinkti ilgą lauko anteną.

437
 Netrukus nešiojamos radijo stotelės ūsas jau siekė šešių metrų ilgį ir
tingiai siūbavo lengvame vėjyje. Atsisėdęs prie siųstuvo, karys pridėjo
prie galvos ausines su mikrofonu ir ėmė klausytis. Ėmė slinkti ilgos
laukimo minutės.
Kelioms sekundėms virš jų pakibo „harpijos" šešėlis, bet, apskriejusi
pora ratų, pabaisa pasislėpė už namų - matyt, vieno susirėmimo su
ginkluotais žmonėmis jai pakako, kad prisimintų pavojingą priešą ir
išmoktų jo saugotis.
- O kaip apskritai tie juočkiai atrodo? Juk tu pas mus esi šios srities
specialistas, - paklausė Pavelas Artiomo.
- Baisiai jie atrodo. Kaip... žmonės atvirkščiai, - pabandė jis apibū­
dinti. - Visiška žmogaus priešingybė. Net iš paties pavadinimo aišku:
juočkiai - jie ir yra juočkiai.
- Mat kaip... Ir iš kur jie atsirado? Juk apie juos niekas anksčiau ne­
buvo girdėjęs. Ką pas jus apie tai šneka?
- Mažai apie juos metro girdėjo, - Artiomas suskubo pakeisti po­
kalbio temą. - Štai apie žmogėdras iš Pergalės parko kažkas anksčiau
žinojo?
- Tai tiesa, - pagyvėjo vairuotojas. - Žmones su adatomis kakluose
rasdavo, o kas tai padarė, niekas negalėjo pasakyti. O ką padarysi? Me­
tro! Bet tai kas per kliedesiai - Didysis Kirminas! Bet tie jūsų juočkiai
vis gi iš kažkur...
- Aš jį mačiau, - pertraukė jį Artiomas.
- Kirminą? - nepatikliai paklausė tas.
- Na, arba kažką panašaus į jį. Galbūt traukinį. Didžiulis, riaumojantis
taip, jog ausis užgula. Nespėjau kaip reikiant įsižiūrėti - jis praskriejo
pro šalį.
- Ne, tai negali būti traukinys... Kuo jie važinės? Grybais? Traukiniai
yra varomi elektra. Tai, žinai, ką primena? Gręžimo įrenginį.
- Kodėl? - suglumo Artiomas.
Jis girdėjo apie gręžimo įrenginius, bet mintis, kad naujuosius praėji­
mus graužiantis Didysis Kirminas, apie kuriuos kalbėjo Dronas, gali būti
tokia mašina, jam į galvą anksčiau nešovė. Ir ar visas tikėjimas kirminu
nebuvo grindžiamas mašinų neigimu?
- Tu tik Ulmanui apie gręžimo įrenginį nesakyk, pulkininkui taip pat:
dėl jo jie mane visi laiko pamišusiu, - paprašė jo Pavelas. — Reikalas
štai kame. Anksčiau aš rinkau informaciją Polise, sekiau visokius šnipus,

438
žodžiu, buvau užsiėmęs diversantais ir grėsme viduje. Ir kartą man į
rankas papuolė toks senukas, kuris tikino, kad viename urve, tunelyje
šalia Borovicko stoties, visą laiką girdisi triukšmas, tarsi už sienos grę­
žimo mašina veiktų. Aš, žinoma, jį patį pamišusiu pavadinčiau, tačiau
jis anksčiau buvo statybininku ir tokiuose dalykuose gaudėsi.
- Ir kam gali reikėti ten kasti?
- Neturiu supratimo. Senis vis kliedėjo, kad kažkokie piktadariai
nori iškasti tunelį prie upės, kad visą Polisą nuplautų, o jis jų planus lyg
ir nugirdo. Aš iš karto įspėjau tuos, kuriuos reikia, bet manimi niekas
nepatikėjo. Puoliau ieškoti to senuko, kad pristatyčiau jį jiems kaip
liudytoją, bet jis, kaip tyčia, kažkur prapuolė. Gal provokatorius. O
gal, - Pavelas atsargiai pasižiūrėjo į Ulmaną ir prislopino balsą, - tikrai
girdėjo, kaip kariškiai kažką slapta rausia. Ir senuką mano užkasė, kad
mažiau klausytųsi, kas už sienelės vyksta. Na, aš nuo to laiko ir domiuosi
šia idėja apie gręžimo įrenginį, bet mane dėl to laiko bepročiu. Vos tik
ką pasakau - iškart pradeda dėl įrenginio šaipytis.
Jis nutilo, tiriančiai žvelgdamas į Artiomą: kaip tas įvertins jo istoriją?
O Artiomas sąžiningai bandė suprasti, ar tai įmanoma.
- Nieko nėra, tuščias eteris! - piktai išpyškino priėjęs Ulmanas. - Nė
velnio nepagauna. Reikia aukščiau pakilti. Turbūt jie per toli ir nuo
žemės netraukia.
Artiomas ir Pavelas suskubo ruoštis. Galvoti apie kitus paaiškinimus,
kodėl Melniko grupė nesusisiekia su jais, niekas nenorėjo. Ulmanas
išlankstė į sekcijas anteną, sudėjo nešiojamą radijo stotelę į kuprinę,
užsivertė ant pečių kulkosvaidį ir pirmasis nužingsniavo į įstiklintą
vestibiulį, kuris slėpėsi už galingų televizijos bokšto atramų. Pavelas
įdavė vieną kelioninę dėžę Artiomui, pats paėmė kuprinę ir šautuvą,
trenkė mašinos durelėmis, ir jie nuėjo paskui Ulmaną.
Viduje buvo tylu, purvina ir tuščia. Buvo matyti, kad kažkada žmonės
bėgo iš čia paskubomis ir jau daugiau niekada nebesugrįžo. Mėnulis
per išdaužtus dulkėtus stiklus nustebęs žiūrėjo į apverstus suolus, su­
daužytą kasos stalelį, milicijos postą su per skubėjimą pamirštais ke­
purės likučiais, sulaužytus sukamuosius vartelius prie įėjimo, apšvietė
išvedžiotos pagal trafaretą instrukcijas ir įspėjimus televizijos bokšto
lankytojams.
Įžiebė žibintus ir, šiek tiek paieškoję, rado išėjimą prie laiptų. Niekam
tikę liftai, kurie anksčiau galėjo nugabenti žmones į viršų mažiau nei

439
per minutę, stovėjo pirmame aukšte su bejėgiškai praviromis durimis.
Dabar laukė pats sunkiausias dalykas: Ulmanas pranešė, kad teks kilti
į maždaug trijų šimtų metrų aukštį.
Pirmosios du šimtai pakopų Artiomui buvo lengvos - per klajonių
metro savaites kojos priprato prie krūvio. Ties trys šimtai penkiasdešim­
tąja pakopa dingo pojūtis, kad jis juda į priekį. Sraigtiniai laiptai nenuils­
tamai bėgo aukštyn, joks skirtumas tarp aukštų nebuvo juntamas, o ir ar
buvo ten kokie nors aukštai, jis nežinojo. Bokšto viduje buvo drėgna ir
šalta, žvilgsnis slydo pilkomis betoninėmis sienomis, retos durys buvo
plačiai atidarytos, atverdamos apleistų aparatinių vaizdus.
Už penkių šimtų pakopų Ulmanas leido padaryti pirmąjį sustojimą
poilsiui, ir tuomet Artiomas suprato, kaip pavargo jo kojos. Poilsiui karys
skyrė tik penkias minutes - jis bijojo praleisti tą momentą, kai stalkeris
pabandys susisiekti su jais.
Ties aštuoni šimtąją pakopa Artiomas prarado skaičių. Kojos pri­
sipildė švino, ir kiekviena dabar svėrė triskart daugiau nei pakilimo
pradžioje. Pati sunkiausia dalis buvo atplėšti pėdą nuo grindų - jos tarsi
magnetu traukė ją atgal. Dujokaukės organinis stiklas nuo trūkčiojančio
kvėpavimo aprasojo iš vidaus, ir pilkos sienos plaukė tarsi per rūką, o
klastingos pakopos ėmė kabinti jo batus. Sustoti ir pailsėti pats vienas
jis negalėjo: už jo įtemptai šnopavo Pavelas, kuris, be to, nešė dukart
didesnį krovinį nei Artiomas.
Dar po penkiolikos minučių Ulmanas vėl sustojo. Jis taip pat atrodė
pavargęs, jo krūtinė sunkiai kilnojosi po beformiu apsauginiu kostiumu,
o rankos naršė sienomis, ieškodamos atramos. Tada karys išsitraukė iš
kuprinės gertuvę su vandeniu ir ištiesė Artiomui.
Dujokaukokėje buvo pritvirtintas specialus vožtuvas, per kurį pra­
eidavo kateteris: per jį buvo galima siurbti vandenį. Nepaisant to, kad
Artiomas suprato, kokie kiti yra ištroškę, jis negalėjo prisiversti atsiplėšti
nuo guminio vamzdelio, kol neištuštino gertuvės iki pusės. Po to jis
susmuko ant grindų ir užsimerkė.
- Nagi, jau nebeilgai! - sušuko Ulmanas.
Jis trūktelėjęs pastatė Artiomą ant kojų, paėmė iš jo kelioninę dėžę,
užsivertė ant pečių ir ėmė eiti pirmyn.
Kiek truko paskutinė pakilimo dalis, Artiomas neprisiminė. Pakopos
ir sienos susiliejo į vieną blausią visumą, šviesos spinduliai ir dėmės
dėl garavimo ant apžvalginio stiklo atrodė kaip spindintys debesys, ir

440
kurį laiką jis prasiblaškydavo gėrėdamasis, kaip jie raibuliuoja. Kraujas
tarsi plaktukas dunksojo galvoje, šaltas oras plėšė plaučius, o laiptai vis
nesibaigė. Artiomas kelis kartus sėdosi ant grindų, bet jį pakeldavo ir
priversdavo eiti.
Kodėl jis visa tai daro? Kad gyvenimas metro tęstųsi? Taip. Tam, kad
VDNH stotyje ir toliau būtų auginami grybai ir kiaulės, ir kad ten gyventų
jo patėvis ir Ženkos šeima, ir kad nepažįstami jam žmonės grįžtų ir vėl
pradėtų taikiai gyventi Aleksejevkos ir Rygos stotyse, ir kad nenutiltų
neramus prekybinis šurmulys Taikos prospekto ir Baltarusijos stotyse,
kad brahmanai vaikščiotų su savo chalatais Poliso stotyje ir čežėtų knygų
puslapiais, siektų žinių bei perduotų jas ateities kartoms, ir kad fašistai
ir toliau statytų savo reichą, gaudytų rasinius priešus ir užkankintų juos
negyvai, o Didžiojo Kirmino žmonės vogtų svetimus vaikus ir ėstų suau­
gusiuosius, o moteris Majakovskio stotyje ir toliau galėtų prekiauti savo
mažuoju sūnumi, uždirbdama sau ir jam duoną, ir kad Pavelecko stotyje
nesiliautų žiurkių lenktynės, o revoliucinės brigados kariai tęstų savo
išpuolius prieš fašistus ir juokingus dialektinius ginčus, ir kad tūkstančiai
žmonių visame metro kvėpuotų, valgytų, mylėtų vienas kitą, duotų gyvy­
bę savo vaikams, tuštintųsi ir miegotų, svajotų, kovotų, žudytų, žavėtųsi
ir išduotų, nekęstų filosofuotų, ir kad kiekvienas tikėtų į savo rojų ir savo
pragarą... Kad gyvenimas metro, beprasmis ir nenaudingas, pakilus ir
kupinas šviesos, purvinas ir verdantis, begaliniai skirtingas ir būtent todėl
toks stebuklingas ir nuostabus, kad žmogaus gyvenimas tęstųsi.
Jis mąstė apie tai, o jo nugaroje sukosi tarsi milžiniškas užsukamas
raktas, kuris stūmėjo jį žengti dar vieną žingsnį, po to dar ir dar vieną.
Artiomas judėjo toliau.
Ir staiga viskas nutrūko. Jie įvirto į erdvią patalpą - platų apvalų kori­
dorių, užsiveriantį žiedu. Vidinė jo siena buvo išklota marmuru, Artio­
mas dėl to pasijuto kaip namuose, o išorinė siena... Išorinė buvo visiškai
skaidri, ir iš karto už jos prasidėjo dangus, o kažkur toli toli apačioje
stovėjo mažučiukai namukai, gatvėmis perskelti rajonai, juodos parkų
dėmės, didžiulės sprogimų duobės ir išlikusių daugiaaukščių pastatų
stačiakampiai... Iš čia buvo matomas visas bekraštis miestas, pilka mase
dingstantis už tamsaus horizonto. Artiomas, atsirėmęs į sieną, nuslydo
ant grindų ir ilgai žiūrėjo į miestą bei lėtai raustantį dangų.
- Artiomai! Stokis, gana sėdėti! Štai, padėk gi, - papurtė jį už peties
Ulmanas.

441
 Karys įdavė jam didelę vielos ritę, ir Artiomas nesuprasdamas įsi­
spoksojo į jį.
- Negaudo ta prakeikta antena, - Ulmanas nurodė į sulankstytą šešių
metrų kaištį, gulintį ant grindų. - Bandysime su rėmine. Ten va durys
į techninį balkoną, kuris yra vienu aukštu žemiau. Jos kaip tik yra iš
Botanikos sodo pusės. Kol aš prie nešiojamosios radijo stotelės sėdėsiu,
išeikite su Paška laukan, jis vynios anteną, tu jį pasaugosi. Na gi, guviau,
o tai jau netrukus ims aušti.
Artiomas linktelėjo. Jis prisiminė, kam jis čia, ir jam atsivėrė antra­
sis kvėpavimas. Kažkas prisuko nematomą raktą jo nugaroje, ir vidinė
spyruoklė vėl ėmė vyniotis. Iki tikslo buvo likę visai nedaug. Jis paėmė
vielą ir nuėjo balkono durų link.
Sąvara nepasidavė, ir Ulmanui teko į reikiamą sekciją iššauti visą
seriją šūvių, kol kulkomis išvarpytas stiklas neįtrūko ir neišsibarstė.
Galingas vėjo gūsis vos neišmušė juos iš kojų. Artiomas žengtelėjo į
balkoną, aptvertą žmogaus ūgio grotomis.
- Štai, pasižiūrėk į juos, - Pavelas ištiesė jam lauko žiūronus ir rei­
kiama kryptimi mostelėjo ranka.
Artiomas prigludo prie okuliaro ir ilgai, be tikslo žvilgsniu ieškojo
priartėjusiame mieste, kol Pavelas nenurodė jam tos vietos, apie kurią
kalbėjo.
Botanikos sodas ir VDNH suaugo į vieną tamsią, nepraeinamą tan­
kmę, kurioje kyšojo apsilaupę balti Parodos paviljonų kupolai ir stogai.
Šiame tankiame miške liko tik dvi laukymės - siaurutis takelis tarp
pagrindinių paviljonų („Pagrindinė alėja", - baikščiai sušnibždėjo Pa­
velas) ir „tai". Tiesiog sodo viduryje išsikerojo didžiulė plynė, rodos net
medžiai atšlijo nuo nematytos opos, susidariusios tarp jų. Tai buvo keis­
tas ir klaikus reginys: nei piliakalnis, nei milžiniškas kuriantis organas,
pulsuojantis ir virpantis, išsidriekęs per kelis kvadratinius kilometrus.
Dangus pamažu nusidažė rytinėmis spalvomis, ir keistas objektas darėsi
vis labiau matomas: gyslelėmis apraizgyta gyva plėvelė, iš išėjimų-klo-
akų lendančios mažutės juodos figūrėlės, guviai knibždančios, kaip
skruzdės... Būtent skruzdės, o jų piliakalnis-motinėlė priminė Artio­
mui didžiulį skruzdėlyną. Ir vienas iš takų vedė - dabar jis tai aiškiai
matė - prie nuošalyje stovinčio balto apvalaus statinio, visiškai tiksliai
primenančio įėjimą į stotį VDNH. Juodos figūrėlės nusigaudavo prie
durų ir dingdavo. Jų tolimesnį kelią Artiomas puikiai žinojo.

442
 Jie iš tikrųjų buvo visai arti, o ne atėję iš kažkur toli. Juos tikrai buvo
galima sunaikinti, tiesiog sunaikinti. Dabar svarbiausia, kad Melnikas
nenuvylė. Artiomas su palengvėjimu atsiduso. Kažkodėl jis prisiminė
juodą tunelį iš savo sapnų, bet papurtė galvą ir ėmė vynioti laidą.
Balkonas juosė bokštą per visą perimetrą, bet keturiasdešimties metrų
ilgio laido nepakako, kad apsuktų visą ratą. Pririšę galą prie grotų virbų,
jie ėmė grįžti atgal.
- Yra! Yra signalas! - džiugiai suriko Ulmanas, pamatęs juos. - Jie
susisiekė su mumis! Pulkininkas keikiasi, klausia, kur mes buvome anks­
čiau, - jis pridėjo ausines prie galvos, sukluso ir pridūrė: - Sako, viskas
net geriau, nei jie manė, keturis įrenginius rado, visi puikios būklės,
juos užkonservavo... Tepale, po brezentu... Sako, Antonas - šaunuolis,
susitvarkė. Greitai bus pasirengę. Reikia koordinates pranešti. Tau lin­
kėjimus perduoda, Artiomai!
Pavelas išlankstė didelį, kvadratėliais išbraižytą vietovės žemėlapį ir,
žiūrėdamas pro žiūronus, ėmė diktuoti koordinates, o Ulmanas, kartojo
jas į savo nešiojamos radijo stotelės mikrofoną.
- Pačią stotį taip pat dėl viso pikto užantspauduosime, - karys pati­
krino žemėlapį ir pasakė dar kelis skaičius.
- Viskas, koordinatės išsiųstos, dabar jie nusitaikys. - Ulmanas nusi­
ėmė ausines ir patrynė kaktą. - Tam dar laiko reikia, tavo raketininkas
ten vienas visiems. Bet tai nieko, palauksime...
Artiomas paėmė žiūronus ir vėl išlindo į balkoną. Kažkas traukė jį
prie to šlykštaus skruzdėlyno, kažkoks neaiškus slegiantis jausmas, kaž­
koks ilgesys, rodos krūtinę suspaudė kažkas sunkaus, neleisdamas giliai
įkvėpti. Prieš akis vėl iškilo juodas tunelis - ir taip aiškiai, taip ryškiai,
kaip jis jo netgi savo sapnuose nematė. Bet dabar buvo galima nesibai­
minti: tiems vampyrams jo sapnuose neilgai liko šeimininkauti.
- Viskas, išskrido! Pulkininkas sako, laukite linkėjimų! Tuoj mes tas
jūsų juodąsias kales iškepsime! - suklykė Ulmanas.
Ir būtent tuo momentu miestas po kojomis dingo, į tamsią bedugnę
nugarmėjo dangus, nutilo džiaugsmingi šūksniai už nugaros - liko tik
vienas tuščias juodas tunelis, kuriuo Artiomas tiek kartų brido, kad
sutiktų... ką?
Laikas sutirštėjo ir sustojo.
Jis išsiėmė iš kišenės plastmasinį žiebtuvėlį ir brūkštelėjo per titnagą.
Maža linksma ugnelė ėmė šokti ant dagčio, nutvieksdama erdvę aplink.

443
 Artiomas žinojo, ką pamatys, ir suprato, kad dabar jau neturi to bai­
mintis, todėl jis tiesiog pakėlė galvą ir pažvelgė į dideles juodas akis be
baltymų ir vyzdžių. Ir išgirdo.
- „Tu - išrinktasis!"
Pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Tose bedugnėse akyse jis staiga
per kelias sekundės dalis pamatė atsakymą į viską, kas jam buvo nesu­
prantama ir nepaaiškinama. Atsakymas į visas jo abejones, dvejones,
ieškojimus - ir jis pasirodė visiškai ne toks, kokiu Artiomas visada
manė jį esant.
Prasmegęs juočkio žvilgsnyje, jis staiga pamatė visatą jo akimis:
atgimstanti nauja gyvybė, šimtų ar tūkstančių atskirų protų brolybė ir
vienybė, tačiau ne ištirpdanti ribas tarp jų, bet jungianti visų mintis į
visumą. Stangri juoda oda, atspari pražūtingiems spinduliams, galinti
ištverti ir svilinančią saulę, ir žiemos šalčius, ploni lankstūs telepatiniai
čiuptuvai, galintys ir meiliai glostyti mylimą būtybę, ir skaudžiai gelti
priešą, visiškas neimlumas skausmui - vienu žodžiu, jų kūnai buvo to­
buli. Be to, jie buvo smalsaus, guvaus proto, nelaimei, tokio nepanašaus
į žmogaus protą, kad užmegzti kontaktą nebuvo jokios galimybės. Iki
jo, iki Artiomo.
Po to Artiomas pamatė žmones juočkių akimis: įpykusius, po žeme
suvarytus nešvarius išsigimėlius, atsakančius ugnimi ir švinu, naiki­
nančius parlamentarus, vykstančius pas juos su taikos daina - o jiems
išplėšia baltą vėliavą ir jos kotu prakerta gerklę. Po to Artiomas pajuto
nusivylimą, nesugebant užmegzti bendravimo, tarpusavio supratimo,
nes gilumoje, „žemuosiuose koridoriuose" sėdi neprotingos, įsiutusios
būtybės, kurios sunaikino savo pasaulį, ir toliau tęsia tarpusavio rietenas
bei greitai išmirs, jei nebus perauklėti. Artiomas stebėjo naują bandymą
ištiesti pagalbos ranką žmonėms, ir vėl jie įsikabina į ją su tokia nea­
pykanta, kad lieka tik viena išeitis: sutramdyti, nuraminti. Žudyti? Tik
savigynos tikslais, nes juočkiai net nemoka deramai žudyti, jie sukurti
kitkam.
Ir visą šį laiką - desperatiškos bent vieno iš „užguitųjų" paieškos, to,
kuris galės tapti vertėju, tilteliu tarp dviejų pasaulių, kuris abejoms ša­
lims išvers kiekvieno elgesio ir norų prasmę, kuris paaiškins žmonėms,
kad jiems nėra ko bijoti, ir padės juočkiams bendrauti su jais. Todėl, kad
dalintis nėra kuo. Todėl, kad jie - ne už išlikimą konkuruojanti rūšis,
o du organizmai, gamtos numatyti simbiozei, lydimai žmogaus žinių,

444
technikos progreso ir „užnuodyto" pasaulio istorijos, o taip pat juočkių
sugebėjimo pasipriešinti jo grėsmei. Todėl, kad kartu jie sugebės išvesti
žmoniją į naują sukimosi ratą, ir sustojusi Žemė, sugirgždėjusi, tęs suki­
mąsi aplink savo ašį. Todėl, kad juočkiai - taip pat žmonijos dalis, nauja
atšaka, atsiradusi čia, ant karo nušluotų didmiesčio palaikų.
Juočkiai - paskutinio karo vaisius, juočkiai - šio pasaulio vaikai,
geriau prisitaikę prie naujų žaidimo sąlygų. Kaip ir daugelis kitų, pasi­
rodę „po" sukūrimo, jie jaučia ne tik žmogui įprastais organais, bet ir
sąmonės čiuptuvais. Artiomas prisiminė paslaptingą triukšmą vamz­
džiuose, žvilgsniu užburiančius laukinius, protą šturmuojančią šlykščią
masę Kremliaus širdyje... Žmogus nesugebėjo susidoroti su jų poveikiu
protui, tačiau juočkiai buvo tarsi sukurti tam. Tik jiems buvo reikalingas
partneris, sąjungininkas... Draugas. Kažkas, kas padės užmegzti ryšį su
apkurtusiais ir apakusiais vyresniaisiais broliais - žmonėmis.
Ir štai tuomet prasidėjo ilga, kantri tarpininko paieška, pasibaigusi
sėkme, susižavėjimu, todėl, kad toks vertėjas, „išrinktasis", buvo su­
rastas. Tačiau dar prieš tai, prieš užmezgant su juo kontaktą, jis dingo.
„Bendrojo" čiuptuvai ieškojo jo visur, kartais sugriebdami, kad pradėtų
bendravimą, bet ir jis bijo, bando išsiveržti, išslysta ir pabėga. Jį tenka
palaikyti ir gelbėti, sustabdyti, įspėti apie pavojų, pastūmėti ir vėl vesti
namo, ten, kur ryšis su juo bus itin stiprus ir švarus. Pagaliau kontaktas
tampa gana stabilus: kiekvieną dieną, kartais po kelis kartus, pavyksta
suartėti su išrinktuoju, ir tuomet jis žengia dar vieną nedrąsų žingsnį,
siekdamas suprasti savo užduotį. Savo lemtį. Jis visada buvo skirtas
būtent tam, juk net patį kelią juočkiams į metro, pas žmones, atvėrė ne
kas kitas, bet jis.
Artiomas mintimis paklausė „jų" jį neraminusio klausimo: kas gi
nutiko Chanteriui? Kaip atsakymas į jo galvoje iškilusį Chanterio vaizdą
jam pasirodė kitas vaizdinys, paaiškinęs, kad Chanterio daugiau nėra.
Jis buvo kareivis, o ne diplomatas, jis nenorėjo ir negalėjo įvesti taikos
tarp nesutariančių šalių, jis buvo sukurtas naikinti. Jį buvo bandyta
įtikinti karo beprasmiškumu ir kvailyste, bet nieko neišėjo, ir tuomet
jam tiesiog liepė numirti. Artiomas išvydo Medžioklio mirtį, tylią ir
nereikalingą, nepajutęs savyje pykčio ir noro atkeršyti už ją, ir pajuto
tik gailestį žmogui, kuris nesugebėjo „suprasti".
Dabar jo daugiau niekas nebeblaškė nuo pagrindinio dalyko, ir jis vėl
atvėrė savo protą „jų" protui.

445
 Artiomas buvo ties kažko neįtikėtinai svarbaus suvokimo riba - jis
jau buvo patyręs šį jausmą pačioje savo žygio pradžioje, kai sėdėjo prie
laužo Aleksejevkos stotyje. Tai buvo būtent tai - aiškus pojūtis, kad
tunelių kilometrai ir klajonių savaitės vėl išvedė jį prie slaptųjų durelių,
kurias atidaręs, jis gaus visų visatos paslapčių suvokimą ir pakils virš
apgailėtinų žmogėnų, išskaptavusių savo pasaulėlį atkaklioje įšalusioje
žemėje ir užsikasusių į jį visa galva. Dureles jis galėjo atverti jau tą
kartą, ir tuomet visos jo dabartinės klajonės būtų buvusios perniek.
Tačiau pastarąjį kartą prie durų jis atsidūrė atsitiktinai, pažvelgė pro
rakto skylutę ir atšoko, išsigandęs to, ką pamatė. O dabar jo ilga kelionė
vertė jį nedvejojant jas atlapoti ir stoti prieš absoliučių žinių šviesą, kuri
plūstelės laukan. Ir tegul šviesa apakina jo akis: akys bus negrabus ir
nenaudingas įrankis, tinkamas tik tiems, kurie savo gyvenime nematė
nieko išskyrus tunelių skliautus bei suteptą stočių granitą.
Artiomas teturėjo ištiesti ranką jam ištiestam delnui - tegul ir bai­
siam, tegul ir neįprastam, aptrauktam blizgia juoda oda, bet neabejoti­
nai draugiškam. Ir tuomet durys atsivers. Ir viskas bus kitaip. Prieš jo
įsivaizduojamas akis atsivėrė žvilgsniu neaprėpiami, puikūs ir didingi
nauji horizontai. Širdį pripildė džiaugsmas ir ryžtas, ir tik lašas gailesčio
buvo tame, jog jis viso to negalėjo suprasti anksčiau, kol jis vijo nuo savęs
draugus ir brolius, besitiesiančius į jį, tikėjusius jo pagalba, jo palaikymu,
nes tik jis vienas visame pasaulyje gali tai padaryti.
Jis stvėrė durelių rankeną ir timptelėjo ją žemyn.
Tūkstančiai juočkių širdžių toli apačioje plykstelėjo džiaugsmu ir
viltimi.
Tamsa prieš akis išsisklaidė ir, prigludęs prie žiūronų, jis pamatė, kad
šimtai juodų figūrėlių tolimoje žemėje sustingo. Jam pasirodė, kad visi
jie dabar žiūri į jį, netikėdami, kad taip ilgai lauktas stebuklas įvyko ir
beprasmei brolžudiškai nesantaikai atėjo galas.
Tą sekundę pirmoji raketa žaibo greičiu nubrėžė ugnies ir dūmų taką
danguje ir sudavė į pačią piliakalnio širdį. Ir iškart raustantį horizontą
suraižė dar trys tokie pat meteorai.
Artiomas puolė atgal, tikėdamasis, kad papliūpą dar įmanoma su­
stabdyti, liepti, paaiškinti... Tačiau iškart susmuko, suprasdamas, kad
viskas jau įvyko.
Oranžinė liepsna apėmė „skruzdėlyną", į viršų šovė dervos debesis,
nauji sprogimai apsupo jį iš visų pusių, ir jis subliūško, griuvo, išleidęs

446
pavargusią priešmirtinę dejonę. Jį apgaubė tiršti degančio miško ir kūno
dūmai. O iš dangaus vis krito ir krito naujos raketos, ir kiekviena mirtis
ataidėjo ilgesingu skausmu Artiomo širdyje.
Jis desperatiškai bandė savo sąmonėje užčiuopti bent buvimo pėd­
saką to, kuris ką tik taip maloniai jį užpildė ir jį šildė, kuris žadėjo jam
ir visai žmonijai išsigelbėjimą, kuris suteikė prasmę jo egzistencijai...
Tačiau iš jo nieko nebeliko. Sąmonė buvo tarsi apleistas metro tunelis,
kurio visiškos tuštumos neleido įžiūrėti tik jame tvyranti visiška tamsa.
Ir Artiomas aiškiai, aštriai pajuto, kad ten jau niekada neatsiras šviesa,
kuria jis galėtų apšviesti savo gyvenimą ir rasti joje kelią.
- Kaip mes juos šauniai užkaitinom, ką? Žinos, kaip mus gąsdinti! -
trynė rankomis Ulmanas. - Na, Artiomai? Artiomai!
Visas Botanikos sodas, o kartu ir VDNH pavirto į vieną baisų ugnies
jovalą, didžiuliai riebių juodų dūmų kamuoliai tingiai kilo į rudens
dangų, ir tamsiai raudona siaubingo gaisro pašvaistė maišėsi su švelniais
kylančios saulės spinduliais.
Artiomui pasidarė nepakeliamai tvanku ir ankšta. Jis suėmė dujokau­
kę, nusiplėšė ją ir godžiai, visa krūtine, įkvėpė kartaus šalto oro. Tuomet
nusišluostė pasirodžiusias ašaras ir, nekreipdamas dėmesio į šūksnius,
ėmė leistis laiptais žemyn.
Jis buvo pakeliui į metro.
Namo.

447
 UAB „Didlaukiai"
info@didlaukiai.lt

Spausdino UAB „Spindulio spaustuvė"

Vakarinis aplinkelis 24, LT-48184 Kaunas