Dienos žemė

L I C I A T R O I S I

DRAR0N®
RAITELĖ
GALIOS AMULETAS

III

Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė

A lm a littera
v i i .m t s
U D K 821.131.1-93 Versta iš: Lida Troisi
Tr-183 CRONACHE DEL MONDO EMERSO
III - II talismano del potere
Mondadori

Pirm a knyga „Vėjų žemėje“

Antra knyga „Senaro misija“

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose,

muziejuose arba archyvuose, draudžiama m okslinių tyrim ų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą
kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1114-7

© 2005 Arnoldo Mondadori Editore S.p A ., M ilano

Viršelio iliustradja © Paolo Barbieri
© Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Mažeikaitė, 2013
© Leidykla A lm a littera“, 2013
G A L IO S A M U L E T A S
Skiriu D žulijanui - už viską.
Mano vardas Senaras, aš - burtininkas. Su Nihala susipažinome

prieš penkerius metus ant Salazaro miesto-bokšto stogo - tądien

dvikovoje išsikovojau išjos durklą. Jai buvo trylika, man penkiolika.

Nuo to laiko daug visko nutiko. Tironas, jau viešpataujantis keturio­

se iš astuonių Išnirusio pasaulio žemių, užgrobė Salazarą, per puo­

limą žuvo Nihalos tėvas Livonas. Iškart po to ji sužinojo esanti pa­

skutinė Tirono išnaikintos puselfių tautos palikuonė. Nihala nutarė

tapti kare ir atkeršyti už tėvo mirtį bei puselfių žudynes. J i įveikė

Vyriausiojo generolo Raveno išmėginimus ir buvo priimta į Drako­

nų raitelių akademiją, kur susidraugavo su Lajumi - tais vienatvės

mėnesiais jis buvo vienintelis jos bičiulis. Per pirmąjį naujokų mūšį

žuvo Fensas, jos mylimas Drakono raitelis ir magijos mokytojos

Soanos gyvenimo draugas. Pasirengti tapti drakono raitele ji buvo

paskirta pas nykštuką Idą ir pagaliau gavo drakoną, vardu Oarfas.

Tuo laiku Burtininkų taryba, kuriai priklausau, patikėjo man

svarbią užduotį. Aš prieš metus išvykau ieškoti Povandeninio pa­

saulio, apie kurį sklandė tik legendos ir kur jis yra niekas nežinojo.

Mano kelionės tikslas buvo įtikinti to pasaulio gyventojus atsiųsti

mums pastiprinimą kare prieš Tironą.

7
 Kelionė nebuvo lengva. Išplaukiau pirato Rulo ir jo dukters Airės

laivu, mus užklupo baisi audra, paskui patekome į povandeninę ka­

ralystę saugančio siaubūno nasrus. Paskutinį išmėginimą man teko

įveikti vienam. Sėdau į valtį ir leidausi žemyn į Povandeninį pasaulį

vieninteliu žinomu keliu - per visa ryjantį milžinišką sūkurį.

Jau maniau, kad žūsiu. Valtį įsuko galingas sūkurys, ji sudužo į

šipulius, man į plaučius plūstelėjo vanduo...

Aš išgyvenau ir patekau į Povandeninį pasaulį. Atgaivintas vietinių

poros leidausi ieškoti grafo - jis vienintelis galėjo išklausyti mano

prašymą.

Zalenija - taip ją vadina patys gyventojai - yra pavojinga vieta

atvykėliams iš Išnirusio pasaulio - tokiems kaip aš. Bet kuris žmo­

gus, išdrįsęs iš viršaus nusileisti į dugną, rizikuoja būti nuteistas

myriop. Buvau sugautas ir įmestas į belangę, kurioje netikėtai ra­

dau pagalbininkę. Susipažinau su gražiąja Ondine - j i mieliausias ir

liūdniausias tų trijų mėnesių, praleistų jūros gelmėse, prisiminimas.

Ondinė rūpinosi manimi kalėjime ir man netekus vilties padė­

jo kreipdamasi į grafą Varėną. Pasikalbėjęs su Varenu ir jį įtikinęs

pasiekiau, kad mane priimtų karalius Nerėjas. Kartu vedžiausi ir

Ondinę, nes man jos reikėjo ir maniausiją mylįs.

Zalenijoje pasiekiau savo tikslą, bet už tai teko skaudžiai sumo­

kėti. Kol visos tautos akivaizdoje meldžiau Nerėjo atsiųsti mums pa­

stiprinimą, Tirono pasiuntinys pasikėsino nužudyti karalių ir taip į

jų taikų pasaulį įsiskverbė karas.

Įvykdęs savo misiją pasijutau sugrįžęs į tikrovę ir suvokiau, kad

mano jausmai Ondinei - savęs apgaulė. M an teko ją palikti davus

pažadą, kurį tikiuosi vieną dieną išpildyti.

8
Kol vykdžiau misiją, viršuje taip pat daug visko nutiko. Nihala tapo

Drakono raitele ir susirėmė su stipriausiu priešų kariu, Salazaro

naikintoju - nykštuku Dola. J į įveikė pasitelkusi uždraustuosius

burtus, kurie tik pagausino ją kamuojančių šmėklų minias.

Bet sunkiausia pasirodė ne nugalėti Dolą, o sužinoti, kad jis -

Ido brolis ir kad jos mokytojas praeityje kovėsi Tirono gretose ir pri­

sidėjo prie puselfių žudynių. Vis dėlto Idą su Nihala sieja ypatingas

ryšys, nenutrūkstama gija, tad jie įveikė ir šį išmėginimą.

Mudu su Nihala vėl susitikome, grįžo ir Soana. J i buvo išvykusi ieš­

koti Reisos, savo senosios mokytojos, ir Nihalai perdavė, kad burti­

ninkė nori ją matyti.

Paaiškėjo, kad Reisą - piktavalė senė neapykantos kupinu

žvilgsniu. J i mums pasakė, kad Nihala paaukota dievui keistu var­

du - Ševrarui - ir kad ji vienintelė gali išvaduoti pasaulį iš Tirono

gniaužtų. Jai teksią surasti aštuonis akmenis, išsibarsčiusius po

visas žemes, o surinkus juos sudėti į amuletą ir ištarti galingą bur­

tažodį, panaikinsiantį Išnirusiame pasaulyje magiją. Taip pat su­

žinojome, jog tai Reisą siuntė Nihalai kankinamus košmarus, kad

puselfė rastų drąsos atlikti šį žygdarbį. A š išsivedžiau savo draugę ir

įtikinau niekur nekeliauti, nevykdyti nieko, ką liepė Reisą.

Deja, padėtis pablogėjo. Tironas išrado naują ginklą. Jam pavy­

ko iškviesti mirusiųjų dvasias, tad buvome priversti stoti į kovą su

mūsų pačių bendražygiais, nesužeidžiamais kalavijo kirčių.

Mudu su Soana sugalvojome burtažodį, kuriuo užkerėti ginklai

įveiktų šmėklas, tačiau mus vis tiek sutriuškino. Vos per vieną dieną

praradome didžiąją Vandenų žemės dalį, o Nihalą mūšyje sužeidė

Fenso dvasia.

9
Padėtis beviltiška. Net Zalenijos pajėgos teikia mažai vilčių. A š ži­

nau, kodėl tą vakarą per Tarybos susirinkimą Nihala atsistojo ir iš­

ėjo, širdyje suvokiu, kad ji pasielgė teisingai. Bet negalėjau leisti jai

išvykti į priešo žemes vienai, telydimai savo šmėklų. Todėl priėmiau

sprendimą ir viską pastačiau ant kortos - tik dėl jos.

 L A IS V O S IO S Ž E M Ė S

Dievai, pasipiktinę paikais ir išdidžiais Vemaro gyventojais, nutarė

padaryti jiems galą. Jie išliejo savo įniršį atsiųsdami baisias negan­

das žemei, kurią anksčiau laimino. Jūra pakilo iki dangaus, žemė

prasmego bedugnėn, Vemarą pasiglemžė sraunios liepsnų upės. Tris

dienas ir tris naktis dangus maišėsi su žeme, o žmonės meldė dievų

numalšinti įtūžį. Ketvirtąją dieną Vemaras pakilo į dangų ir apsi­

vertė, o jo vietoje radosi plati apskrita įlanka. Vemaro, dievų numy­

lėto krašto, nebeliko. Dabar jo vietoje plyti Lamaro įlanka - dievų

įniršio įrodymas. Jos viduryje stūkso bokštai, primenantys, kad nie­

kas negali būti didis kaip dievai.

Senosios pasakos, XXIV skyrius,

Karališkoji Makrato miesto biblioteka

 1

IL G O S K E L IO N Ė S P R A D Ž IA

ihala iki ausų įsisupo į apsiaustą. M iške tuo laiku buvo šal­

N ta. Ledinio vėjo gūsiai šlam ino pušis, ugnis pamažu geso.

Paskutinioji puselfė Nihala, atpažįstam a iš m ėlynų plaukų

ir sm ailių ausų, jautėsi nusilpusi nuo karščiavimo ir ją košma­

ruose apninkančių šmėklų balsų. J i žvilgtelėjo į amuletą, kurį

nešiojosi po kaklu - jis galėjo atim ti jai gyvybę ir išgelbėti Išni­

rusį pasaulį. Aštuonios tuščios akmenų angos savo nežinom ybe

sunkė iš jos jėgas.

Nihalos kelionės draugai - Senaras ir Lajus - snaudė atsirė­

mę į rąstą. Ir jos drakonas Oarfas miegojo; atsišliejusi į smarag­

dinio žalumo žvynus ji nugara juto jo lėtą, tolygų kvėpavimą.

Kelionė prasidėjo prieš šešias dienas, po susitikim o su bur­

tininke Reisą.

Norėdama išm esti ją iš galvos puselfė įsitaisė prie laužo, už­

simerkė ir susitelkė į raminamą O arfo alsavimą. Ją persekiojo

baltos senės akys, sukumpę pirštai, ausyse skambėjo neapykan­

tos kupinas balsas.

Pūtė šaltas vėjas, bet merginą pylė prakaitas. J i vėl pažvel­

gė į amuletą. Tamsoje nurausvintas liepsnos atšvaitų spindėjo

12
viduryje įdėtas akmuo, anksčiau skaidrinęs gūdžią burtininkės

trobelę. Nihalos galvoje nuskambėjo Reisos ištarti žodžiai:

„Amuletas tik tau vienai parodys šventyklas, Seilina. Ra­

dusi vietą, kurioje saugomas akmuo, turėsi ištarti ritualinę fra­

zę: Rahhavni sektar aleero - „M eldžiu suteikti m an galią“. Tada

paim si akmenį, įdėsi jį į reikiam ą angą amulete ir galia įtekės

į tave. Nukakusi į Didžiąją žemę iškviesi visas aštuonias dva­

sias jų vardais po vieną: Aelė - Vanduo; Glaelė - Šviesa; Sare-

fas - Jūra; Tulana - Laikas; Tarefas - Žemė; Goriaras - Tamsa;

Movas - Oras; Floras - Ugnis. Akm enys atgis, dvasios ims veikti.

Am uletas išsunks tavo gyvybę, semsis iš jos stiprybės dvasioms

iškviesti. Iš tavęs išsiurbta energija suplūs į amuletą. Pasitelkusi

ją galėsi panaudoti dar vieną burtą, bet paskui ji išsisklaidys ir

tu m irsi arba galėsi išlaisvinti tą galią suskaldžiusi amuletą juo­

dojo kristalo kalaviju. T ik atm ink: amuletas skirtas tau vienai,

patekęs į kito žmogaus rankas jis praras spindesį bei galią ir iš­

sunks jį paim ti išdrįsusiojo gyvybę.“

N ihala pašiurpo. Pasislėpė amuletą prie krūtinės ir stipriau

įsisupo į apsiaustą.

Jie iškeliavo paskubomis, žygio nebuvo galim a atidėlioti nė

valandėlės. J i pati prisispyrę išvykti, nors šmėklos padaryta

žaizda petyje dar nebuvo užgijusi.

N ihala būtų norėjusi p alikti savo ginklanešį Lajų bazėje, bet

neįstengė uždrausti jam vykti drauge. Net mokytojas Idas tam

pritarė: „Veikiausiai būtų geriau, jei jis liktų, - pypkiuodamas

burbtelėjo nykštukas. - Lajus - ne karys, mūšyje jam ne vieta.

Bet jis niekada nesutiks sėdėti čia ir laukti tavęs. Net jei ir iš-

vyktum paslapčia, jis išskubėtų paskui ir gautų galą. Vienintelė

išeitis - vestis jį kartu.“

13
 G inklanešiui nereikėjo dukart kartoti, auksaplaukis švytė­
damas iš laimės beregint susirinko m antą ir ėmė trypčioti ne­
sulaukdamas išvykim o.

Pirm ą kartą amuletą ji prakalbino nenorom is. Neišm ėginusi

savo galių galėjo viltis, kad tėra tik drakono raitelė Nihala. Šeiri-
na, Paaukotoji - tas nekenčiamas vardas, kuriuo ją vadino Rei­
są - tebuvo tolim as košmaras.
Bet vos paėmusi amuletą į rankas ji išvydo regėjimą.
Pasirodė m iglotas vaizdas. Rūkas. Pelkė. Viduryje stūksan­
tis neryškus melsvas statinys. Vienas žodis: Aelon. Ir kryptis:
„J šiaurę palei Didžiąją upę iki pat jūros.“ Ir daugiau nieko.
Vadinasi, tai tiesa. J i yra Paaukotoji.
Apgaubta n iū rių medžių šešėlių Nihala neįstengė užm igti.
J i karščiavo, petys skaudžiai tvinksėjo. M atyt, žaizda užsikrėtė.
Puselfė pažvelgė į ram iai miegančius burtininką ir ginklane­
šį. Jos žvilgsnis sustojo ties raudona Senaro plaukų kupeta, ky­
šančia iš po apsiausto, - ji vėl susimąstė, ar jiems tikrai pavyks
pasiekti tikslą.

Kitą rytą saulei jau aukštai pakilus jie išvyko šiaurės kryptim i. Ėmė
tyliai snigti, vėjas purtė medžių viršūnes ir stabdė Oarfo sparnus.
Jie perskrido žiemos nubalintus miškus ir Saaro intakus.
Pro sausas pilkas šakas įžiūrėjo žm onių kaimus ir nim fų gyve­
namus medžius. Nihala jautė, kad tikslas arti.
- Beveik atskridome, - tarė ir paliepė O arfui sklęsti žemiau.
Po jais Didžioji upė drėkindama žemę dalijosi į tūkstančius
upelių, toliau plytėjo pelkė. Veikiausiai šią pelkę Nihalai ir parodė
amuletas. Jie nuskrido jos link, bet greitai vaizdą aptemdė tirštas
rūkas. A plinkui buvo m atyti retos sudžiūvusios medžių šakos.

14
 - Reikia nusileisti, antraip nieko neįžiūrėsime, - patarė Lajus.

K ai apgaubti blausaus balto rūko kojom is palietė žemę,

tvokstelėjo stovinčio vandens smarvė. Jie pasiekė liūno žiotis.

Bičiuliai prisėdo ant rąsto aptarti padėties.

- Kol rūkas neišsisklaidęs, O arfu skristi nebegalime, - pa­

sakė Senaras.

- Bet nežinom e nei kur stovi šventykla, nei kokio dydžio ši

pelkė, - paprieštaravo Lajus.

N ihąla tylėjo. Jai per nugarą bėgiojo šaltas šiurpulys, skruos­

tai degte degė. Pamėgino susikaupti ir nesiklausyti Lajaus su

Senaru. Galiausiai apsisprendė.

- Teks keliauti pėsčiomis, - tarė.

- Gerai, - sutiko Lajus ir jau stojosi.

- Tu neisi kartu, - sustabdė jį Nihala.

Lajus suakmenėjo.

- Kodėl?

- Noriu, kad liktum su O arfu, - paaiškino ji.

- Ne, tu nori, kad nesipainiočiau po kojų, - sušuko ginklane­

šys, bet išsyk pasigailėjo.

N ihala griežtai į jį dėbtelėjo.

- Tu teisingai sakei, nežinom e, ar kelias ilgas. Oarfas pavar­

gęs, reikia juo pasirūpinti.

- Taip, bet...

- Jokių „bet“, aš taip nusprendžiau. M udu su Senaru išeisi­

me rytoj rytą. O tu liksi čia.

Tą vakarą Nihala neįstengė užm igti. J i smarkiai karščiavo, o pa­

galvojusi, kad netrukus įžengs į pirmąją šventyklą, jaudinosi ir

kartu būgštavo. Šalia bus Senaras, bet jo sprendimas lydėti ją

15
į šią kelionę rizikuojant netekti vietos Burtininkų taryboje tik

dar labiau sunkino jos pečius slegiančią naštą.

Kai Nihala pranešė Burtininkų tarybai apie savo sprendimą išvykti

į misiją, Sertaras pašoko iš vietos.

- Prašau leidimo iškeliauti kartu.

Nihala grįžtelėjo į jį.

- Senarai!

-A p ie tai negali būti kalbos, - išrėžė Dagonas. - Tik tavo burtai

sušvelnino mūsų pralaimėjimą. Mums tavęs reikia čia.

- Prašau leidimo ją lydėti, - nenusileido burtininkas. - Magija

jai pravers.

Dagonas ilgai vėrė jį žvilgsniu.

- Vadinasi, išsiųsime su ja kitą burtininką. Tu Tarybai per svarbus.

- O Nihala per svarbi kariuomenei.

- Tu liksi čia, Senarai. Kalba baigta.

Tada Senaras padarė neregėtą dalyką. Jis nusiplėšė nuo kaklo

Tarybos nario medalioną - viso, kuo tikėjo ir dėl ko kovojo, simbolį.

- A š atsistatydinu iš Tarybos.

Menėje nuvilnijo nuostabos kupinas murmesys.

- A r Taryba tau tiek mažai reiškia? - paklausė Saulės žemės at­

stovas Šatė.

- Taryba - visas mano gyvenimas, bet Išnirusiam pasauliui pa­

sitarnauti galiu ir kitais būdais. Vienas jų - lydėti drakono raitelę

Nihalą įjos misiją.

- O kas tave pakeis? - pasiteiravo nimfa Terė.

Iš krėslo pakilo Soana.

- Kol Senaras bus išvykęs, siūlausi stoti į jo vietą.

Dagonas ilgai mąstė.

16
 - Gerai, -galiausiai pasakė. - Leidžiu tau išvykti. Bet žinok, kad

tau grįžus Taryba pasilieka teisę tavęs nebepriimti.

Senaras sutiko.

Nihala spoksojo į šaltą nakties orą nurausvinančias liepsnas.

Viską aplinkui buvo pasiglemžęs rūkas.

 2

A E L O N A S , A R B A A P IE N E T O B U L U M Ą

itą rytą Nihalai su Senaru patraukus į pelkės gilum ą juos

apėmė neviltis. Rūkas buvo tirštutėlis; reikėjo stengtis vie­

nam nuo kito nenutolti, kad nepasimestų.

Jie jautėsi it patekę į kitą tikrovę. A plin ku i tvyrojo šleikštus

kvapas, o žemė buvo tokia šlapia, kad jie kas žingsnis {klimpda­

vo iki kulkšnių. Tylą trikdė tik varlių kvarkimas ir šaižus varnų

karksėjimas.
Nihala vis sunkiau kėblino ir atsiliko nuo bičiulio. Senaras

grįžo ir čiupo ją už rankos.

- Ką tu?..

- Šitaip nepasimesime, - paaiškino burtininkas. - Jei žino­

tume, kur ta vieta, galėtume į ją nusigauti pasitelkę burtus.

- M oki tokių burtų?

- Taip, bet tik neilgam keliui įveikti ir patekti į vietas, kurių

padėtis man žinom a. Jie vadinam i Skrydžio kerais, nors iš tiesų

neskrendi.

- Skamba neblogai.

Senaras šyptelėjo.

- Vieną dieną išm okysiu ir tave.

18
Jiedu greitai prarado laiko nuovoką. A p lin ku i viskas buvo pilka

ir vienoda. Atrodė, kad tik suka ratus - visi m edžiai buvo tokie

patys, visi akmenys panašūs.

Staiga sutemo, stojo naktis. Jie stypsojo pelkės viduryje ne­

nutuokdam i, kiek dar liko keliauti. Negalėjo ten apsistoti, reikė­

jo rasti pastogę, bet lygumoje tai buvo nelengva.

N ihala pamatė Senarą, tik kai jis priėjo. Burtininko delne

užsižiebė spindintis rutulys ir apšvietė jo veidą; jis buvo išsekęs

ir pavargęs, blyškiame skruoste išryškėjo randas, kurį jam prieš

metus pagauta įniršio įtaisė Nihala. O visgi mėlynose akyse ži­

bėjo viltis.

- Nenusim ink, rasime išeitį, - tarė Senaras. - Juk negalime

m iegoti dumble.

Burtininkas nužingsniavo priekin pasišviesdamas kelią

spindinčiu rutuliu.

Bičiuliai dar ilgai klaidžiojo, galiausiai Senaras parodė purve

stūksantį akmenį, pakankamai platų, kad būtų galima pasikloti

gultą. Jiedu tamsoje susirangė po apsiaustais ir įveikti nuovar­

gio užmigo.

K itą rytą Nihala pabudo išpilta prakaito, degančiais sm ilkiniais.

Žaizda net nežadėjo užsitraukti.

- Nieko tokio, be to, mes jau arti, - išsisukinėjo ji.

- Tu negali keliauti toliau, esi per daug išsekusi. įspėkim e

Lajų ir traukim e į kokį nors kaimą. Grįšim e, kai atsigausi.

Nihala papurtė galvą.

- Nenurim siu, kol nepaim siu pirm ojo akmens. Pasveikti

spėsiu vėliau, - atkirto ji ir jau stojosi eiti, bet kojos ėmė drebėti.

19
 Senaras privertė ją atsisėsti.
- Bent leiskis nešama ant pečių.
Nihala vėl papurtė galvą.
- Kada pagaliau pripažinsi, kad ne visada gali viena išsikaps­
tyti? - neiškentė Senaras. - M anai, būčiau išdrįsęs palikti Tary­
bą, jei nežinočiau, kad tau manęs reikia?
Nihala nusileido ir užsiropštė b u rtin in ku i ant kupros.

Taip jiedu keliavo visą rytą. Senaras ik i kelių brido per dumblą.
Pagaliau rūkas prasisklaidė ir tolum oje kažkas pasirodė. Iš pra­
džių Nihala pamanė, kad karščiuodama kliedi. Iš rūko išniro
statinys, regis, neturintis pamatų, lyg būtų pakibęs ore. Artėda­
ma pajuto, kad tikslas netoli.
- M atyt, tai šventykla, - tarė. - M es atėjome.
Pastatas atrodė visai arti, bet teko dar ilgai kulniuoti. Pama­
žu išryškėjo jo kontūrai. Statinys buvo kvadratinis, išpuoštas
daugybe skaidrių smailių.
Pasiekę šventyklos papėdę jie sustojo. Pačiame viduryje pui­
kavosi smailiaarkės form os durys; sienos sudarė vieną didžiulį
nėrinį, pro kurio angeles pluoštais skverbėsi šviesa. Bet keis­
čiausia buvo tai, kad visa šventykla buvo pastatyta iš vandens.
Pelkės vanduo kilo aukštyn sudarydamas sienas, paskui raitėsi į
bokštelius ir kriokliu krito žemyn atstodamas duris. Šventykla
buvo pastatyta iš ore pakibusio šaltinio.
Nihala ištiesė ranką ir įkišo delną į pastato sieną, pirštais
pasruvo vanduo. J i staigiai atitraukė ranką, palietė skruostą ir
pajuto drėgmę.
- Tai stebuklas, - sumurmėjo Senaras.
M ergina pakėlė akis ir virš durų pastebėjo dailų raitytą už­
rašą: Aelonas.

20
 - Eim e vidun, - tarė.
J i išsitraukė kalaviją ir pirm oji peržengė slenkstį. Senaras
atsargiai nusekė jai pavymui.

Grindys taip pat buvo iš vandens, tačiau jom is galėjai vaikščio­

ti. Viduje buvo tuščia. Iš lauko pastatas atrodė nedidelis, užtat
viduje viskas buvo kitaip. Jie išvydo ilgą koridorių, kuriam e te­
buvo girdėti į sienas aidu atsim ušantis upelio čiurlenimas. Jis
atrodė neturintis galo ir pranyko tamsoje.
Nihala pajuto pavojų ir stipriau suspaudė kalavijo rankeną.
Pažvelgė į amuletą: jo viduryje spindėjo akmuo.
Koridoriaus gale, kur veikiausiai buvo paslėptas ieškomas
akmuo, nieko nebuvo m atyti. Nihala nužingsniavo juo lydim a
Senaro. Kiek paėjus puselfė staigiai stabtelėjo.
Senaras apsidairė.
- Kas yra? - paklausė.
Nihala neatsakė. Jai pasivaideno, kad girdi balsą, o veikiau,
juoką.
Senaro delnas nušvito, jis pasiruošė paleisti kerus.
- M an pasigirdo... - suniurnėjo Nihala ir įtem pė ausis, bet
nuskambėjo tik vandens gurgėjimas. - M atyt, pasivaideno.
Jiedu nužingsniavo toliau. Čiurlenim as susilpnėjo, tapo vos
girdimas. Nihala nebesuvokė, kiek jiedu nuėjo. J i sustojo ir nu­
leido kalaviją.
Tada iš skystų sienų netikėtai išniro galybė veidų, prisikišo
prie jos su Senaru, o paskui pavirto gležnom is mergaitėmis. Jos
buvo panašios į nimfas, tačiau jų akyse spindėjo pyktis. Bičiu­
liai prisiglaudė vienas prie kito. Puselfė pamėgino perkirsti tas
būtybes kalaviju, bet jos buvo sukurtos iš vandens ir ašmenys

perverdavo jas kiaurai.

21
 Staiga jiedu išgirdo kažką sau už nugarų. Suspaudusi kalavi­

ją Nihala atsisuko ir pamatė iš skystų grindų iškylančią m oterį -

irgi iš vandens. Iš pradžių pasirodė veidas, j Nihalos akis įsmigo

šaltas, piktas jos žvilgsnis, paskui išryškėjo pečiai, krūtinė, o

galiausiai ir visas kūnas.

M oteris ir toliau didėjo, kol tapo tikra m ilžine ir stojo virš

Nihalos su Senaru. J i buvo didinga ir stulbinam ai graži, jos dai­

lūs bruožai atrodė kažin kuo baugūs.

Kalavijas sudrebėjo Nihalos rankose.

Netikėtai moters veidą nušvietė paslaptinga šypsena, bet

dingo taip greitai kaip ir pasirodžiusi.

- Kas tu? - pasiteiravo ji.

Žodžiai patys išsprūdo N ihalai iš burnos.

- Šeirina, - atsakė ji virpančiu balsu.

- Sheireen tor anakte?

Nihala suglumo.

- Aš Šeirina, atėjau vedama gerų tikslų, - atsakė ji.

M oteris akim irką patylėjo.

- Kam tu paaukota? - pakartojo Nihalai suprantama kalba.

- Ševrarui.

M oteris nurim o.

- Ševrarui - Ugnies, iš kurios viskas sukurta, dievui, bet ir

visa naikinančios Liepsnos dievui. Visa kyla iš Jo, visa Jame m irš­

ta. Jo mylim ų ugnikalnių žaizdruose kaldinam i m irtį sėjantys

karo ginklai, bet Jo ugnies šviesa teikia gyvybę ir šilumą Jam at-

sidavusiems. Jame glūdi gyvenimas ir m irtis, pabaiga ir pradžia.

Nihala klausėsi, bet nieko nesuprato.

- O jis? - paklausė moteris. - Kas ta netyra būtybė, kurią

kartu atsivedei?

22
 - Aš - Senaras, - tvirtai ištarė vaikinas. - Burtininkų tary­
bos narys.
M oteris pervėrė jį žvilgsniu, nuo jos drabužio nusidriekė
pora skiaučių, prislinko prie jo, apsivijo rankas ir visą sukaustė.
- Tau nederėjo čia įžengti. Tavo netyros kojos nenusipelnė
m indyti mano būsto grindų.
Senaras pamėgino išsilaisvinti, bet nors jį laikė tik vanduo,
ištrūkti nepavyko.
- Paleisk jį! Kalbėk su m anim i, jis mane tik lydi šiame žygy­
je! - suriko Nihala.
M oteris kurį laiką tylėdama žvelgė į Nihalą.
- Jaučiu tavyje kažką negero, kažką, ko Paaukotajame ne­
turėtų būti.
Nihala žinojo, kad jos siela netyra, suvokė, kokia stipri jos
neapykanta Tironui.
- Aš netobula ir gal net nenusipelniau laikyti rankose tavo
galios, - tarė, - bet likim as lėmė, kad esu vienintelė, galinti
surinkti visus akmenis. Neprašau to dėl savęs. Prašau dėl visų
žuvusių, dėl visų kenčiančių - dėl jų turiu tai padaryti. Tai pa­
skutinė viltis, negaliu jos iš jų atim ti. Tikiuosi, ir tu nepanorėsi.
Nihala jautė, kaip tiriam as tos būtybės žvilgsnis skverbiasi
jai į sielą, ir vylėsi, kad neišvys joje slypinčio blogio.
Vandens moters lūpose nušvito nuolaidi šypsena.
- Tebūnie, Šeirina, suvokiau, ko manęs prašai, ir pažvelgiau
į tavo sielos gelmes. Žinau, kad tinkam ai jį panaudosi.
M oteris pasišaukė savo skystojo drabužio skiautes ir išlais­
vino Senarą; tada pakėlė delną prie veido, išsiėmė vieną akį ir
padavė ją Nihalai. Puselfė paėmė akmenį. Jis buvo lygus, blyš­
kiai melsvas, spindintis. Atrodė, kad jame sutelkti sraunūs Sa-
aro vandenys.

23
 - Šeirina, tu dar kelio pradžioje, teks įveikti daug m ylių ir

susidurti su kitom is dvasiomis. Ne visos bus tokios kaip aš, būk

atsargi, nes kai kurios mėgins tau sukliudyti atlikti šią užduotį.

Dabar tavo rankose didi galia. Nepanaudok jos piktam , antraip

rasiu tave ir nugalabysiu. Tegul kelias lengvai bėga tau po kojo­

mis, o širdis pasiekia, ko trokštanti, - palinkėjo moteris. - O da­

bar daryk, ką privalai, - galiausiai tarė.

Nihala suėmė akm enį pirštais, įdėjo į angą amulete ir su­

šnibždėjo:

- Rahhavni sektar aleero.

Šventyklą sudarantis vanduo ėmė srūti sūkuriais. Sienos

suiro, raityti papuošim ai dingo, pati moteris pranyko sūkuryje.

Atrodė, vanduo tuoj plūstelės Nihalai ant galvos, tačiau visas

sutekėjo į akmenį.

Puselfė užsimerkė, o atsim erkusi išvydo tik rūką ir pelkę.

Sau už nugaros išgirdo palengvėjimo atodūsį, atsisukusi pa­

matė besišypsantį Senaro veidą.

- A pskritai pavyko lengvai, - tarė burtininkas.

Nihala linktelėjo.

- M atyt, ji permatė mūsų ketinim us. Dabar telieka išvykti.

Staiga ją apėmė silpnumas. J i parklupo dumble.

- Kas yra? - sunerim o Senaras.

- Nieko... tik svaigsta galva...

Burtininkas delnu palietė jos kaktą.

- Tu degi. Parodyk žaizdą, - paliepė.

Nihalai nespėjus paprieštarauti jis atidengė tvarstį. Žaizda

kai kur buvo prasivėrusi, aiškiai buvo m atyti užkrėtimas. Se­

naras stengėsi neparodyti, bet Nihala vis tiek suprato, kad jis
išsigando.

24
 - Reikia pašaukti Lajų, - tarstelėjo burtininkas.

Nihala neįstengė galvoti. Jai peršėjo akis, kūną purtė šaltas

drebulys.

- Nieko nebus... O arfu jis neatskris, - paprieštaravo ji.

Senaras užmetė jai ant pečių savo apsiaustą, kad sušiltų.

- Aš jam parodysiu kelią. Tu nebeįstengsi eiti toliau, o aš

negaliu tau padėti. Kerai pagydo žaizdas, bet prieš ligas jie be­

jėgiai - tai žynių darbas. Gal ginklanešio žolelės tau pagelbės.

- Bet aš...

- Tu nurim k ir ilsėkis.

Jis paguldė ją ant artim iausio rąsto, paskui sušvilpė ir iš

dangaus nusileido juodas varnas. Burtininkas nuo tunikos nu­

siplėšė skiautelę ir burtais išraitė joje keletą žodžių Lajui. Apvy­

niojo žinutę paukščiui ant kojos ir kažką jam šnibžtelėjo. Var­

nas nuskrido. Burtininkas grįžo prie Nihalos, atidengė užkrėstą

žaizdą ir ėmė kalbėti gydomąjį burtažodį.

Lajus atkako po poros valandų. Senaras viršuje įžiebė magišką

liepsną, ir ginklanešys nesunkiai juos rado. Daug sudėtingiau

buvo užlipti O arfui ant keteros, mat drakonas negalėjo nutūp­

ti pelkėje, kad amžiams joje neįklim ptų. Senarui teko kilstelėti

Nihalą, kad Lajus ją sugriebtų, o pats pasišokėjo ir padedamas

ginklanešio taip pat užsiropštė ant drakono.

Išvydęs puselfę Lajus sunerimo.

- Kas nutiko? Kaip jautiesi?

Nihala norėjo atsakyti, bet per smarkiai karščiavo ir drebėjo.

- Žaizda atsivėrė ir užsikrėtė, - paaiškino Senaras.

- Ką mums dabar daryti? Su savim neturiu vaistažolių ir ne­

žinau, kur jų rasti, be to, mes toli ir čia šalta...

25
 Prieš užm erkdama akis Nihala išvydo, kaip Senaras suima

Lajų už jo gležnų pečių.

- Pirm iausia nusiram ink. Turim e pasiekti saugią vietą, ge­

riausia kokį kaimą, o apie kitką pagalvosime vėliau. K o l kas

žaizdą gydysiu burtais. O tu judinkis! - išbėrė burtininkas.

Paskui puselfė įveikta karščio užsnūdo, o drakonas išskleidė

sparnus ir nuskrido.
 3

S E N A R O S P R E N D IM A S

arfas lėkė visu greičiu, jie sparčiai perskrido pelkę ir atsi­

dūrė virš miškų. Vėl ėmė snigti, Senaras spaudė prie savęs
Nihalą saugodamas ją nuo vėjo.
Nebuvo m atyti nė m enkiausio kaim ų pėdsako, po drakono
sparnais šmėžavo tik tankios medžių viršūnės. Nors skrido il­
gai, nerado jokios nutūpti tinkam os vietos.
Staiga Lajus parodė kai ką tolumoj.
- Senarai, kas ten, apačioje?
Burtininkas pažvelgė jo nurodyta kryptim i. Tolumoje juo­
davo neryškus brūkšnelis. Veikiai pasirodė aiškesni jo kontūrai,
atskleisdam i baisią tikrovę, - priešais juos plytėjo frontas.
- Negali būti... - sušnibždėjo Lajus.
- Gali. Mes išvykome prieš dvi savaites, padėtis jau tada
buvo beviltiška, prisim eni?
- Bet jie negalėjo taip toli pasislinkti! - šūktelėjo ginklanešys.
- Mes aukštai pakilę, jie daug toliau nei atrodo. Kad ir kaip
būtų, tai tikra tragedija.
Senaras mintyse sumetė: Tironas veikiausiai užgrobė visą
pietinę sritį ir vakarų žemių dalį palei Saarą. Kur jiems dėtis? Lo-
osas toli, o kitų kaimų jis nepažinojo. Teliko prisiglausti miške.

27
 - Manau, geriausia skristi į šiaurės rytus, taip atsidursim e

gana toli, - galiausiai pasiūlė burtininkas.

- A r ten yra koks kaimas? - pasiteiravo Lajus.

- Ne. Tiks ir miškas.

- M iške... yra viena vieta... - silpnai išlemeno Nihala.

- Ką? - pasitikslino Senaras.

- M iške yra žmogus, galintis mums padėti. Aš jums pasaky­

siu, kur skristi, bet turim e sulaukti nakties.

Nihala per vargus rodė jiems kelią. Jie skrido iki pat vakaro, kol

Vandenų žemėje stojo dar viena šaltutėlė naktis. T ik tuom et jie

nusileido nedidelėje proskynoje, kur O arfui vos buvo vietos nu­

tūpti. Apsnigtos pievelės viduryje stūksojo akmuo.

- Nihala, čia nieko nėra... - tarė Senaras.

- Palauk ir pamatysi.

Neteko ilgai lūkuriuoti. Akm uo po sniego skraiste atgijo, ir

Senaras m ėnulio šviesoje išvydo senį raukšlių išvagotu veidu ir

ilgutėle žila barzda.

Senis lėtai po vieną visus nužvelgė ir šyptelėjo pastebėjęs jų

nuostabą. Paskui jo gyvos akys įsm igo į degančias Nihalos akis.

- Buvau teisus sakydamas, kad dar susitiksim e, - tarė.

- Nė kiek nepasikeitei, M edžistai, - šypsodamasi pasakė N i­

hala. - M um s su draugais reikia pastogės.

- M ano ola vienam per didelė. Su m alonum u jus priim siu.

Jis nusivedė juos į olą, ir Senaras iškart paguldė N ihalą ant

senio lovos. M ergina smarkiai karščiavo ir miegojo neramiai.

M edžistas ėmėsi veikti: ant ugnies pašildė vandens ir iš

šiaudų paklojo daugiau gultų. Jam sukinėjantis gūdžiai žvangė­

jo grandinės ant riešų ir kulkšnių.

28
 Senaras apstulbęs jį stebėjo. „Kaip toks senas žmogus gali

taip žvaliai judėti, ir dar tampydamas tokį svorį?“ Galiausiai nu­

kreipė žvilgsnį nuo olos šeim ininko ir šoko padėti Nihalai, bet

Lajus švelniai jį atstūmė.

- M anau, tai mano darbas, - šypsodamasis pasakė.

Ginklanešys atidžiai įvertino Nihalos būklę. Paskui M edžis-

to paklausė, ar jis tu ri vaistažolių, kurių Senaras net nepažinojo.

- Ne, bet žinau, kur jos auga. Jei nori, galiu tave palydėti, -

atsakė senolis.

Lajus sutiko. B urtininkui nenorom is teko pripažinti, kad

ginklanešys šiuo atveju daug geriau žinojo, ką daryti, nei jis.

- A r tu pasiliksi su ja? - pasitikslino Lajus.

- Žinom a, - burbtelėjo Senaras.

Jis liko vienas su N ihala olos tyloje. Pamėgino jai padėti

burtais, bet veltui.

Staiga Nihala atmerkė paburkusias ir paraudusias akis.

- Kaip jautiesi? - pasiteiravo Senaras.

- Neleisk man tapti viena jų, - sušnibždėjo ji.

- Ką tu kalbi? - paklausė burtininkas, nors gerai išgirdo; ir

jis pats apie tai galvojo. Jei Nihala m irtų, papildytų Tironui be­

sikaunančių šmėklų gretas.

- Kad netapčiau vaiduokliu, išbarstyk m ano sielą.

- Netaukšk kvailysčių! - sušuko Senaras.

- Ju k burtais tai gali, tiesa? Privalai rasti būdą, kaip am­

žiams mane sunaikinti...

- Tu nemirsi, - tarė Senaras, pirmiausia įtikinėdamas pats save.

Bet Nihala jau buvo spėjusi užm igti.

Tuom et apsikrovę įvairiausiom is žolelėmis sugrįžo Lajus su

M edžistu.

29
 Lajus pasiraitojo rankoves. Iš vaistažolių užmaišė košelę ir
užtepė ją ant sužeisto Nihalos peties. Kone visą naktį ją slaugė,
kol jos kakta atvėso ir N ihala ram iai užmigo.
M edžistas uždėjo ranką Senarui ant peties.
- Manau, judviem atėjo metas pailsėti.
Paskui senolis išvirė kaštainių sriubos ir patiekė ją su juoda
duona.
Srėbdamas sriubą burtininkas nenuleido nuo šeim ininko
akių. Vos atvykęs jis jautėsi per daug pavargęs ir sunerimęs dėl
Nihalos, kad prisim intų, kur girdėjo tą vardą, bet veikiai tai
atėjo jam į galvą. Sugrįžus Soanai Nihala jam buvo pasakojusi
apie M edžistą ir apie tai, kaip išm ėgino uždraustuosius burtus
ir juos pasitelkusi nugalėjo Dolą. Senaras įdėm iai nužvelgė senį;
tame senatvės ir grandinių nukamuotame kūne niekaip negalė­
jai atpažinti vieno žiauriausių Tirono kariškių.
Pavakarieniavus juos įveikė nuovargis ir vaikinai griuvo į
M edžisto paruoštus gultus.
Vis dėlto Senaras negalėjo užm igti, galvojo apie Nihalos
kliedint ištartus žodžius.
„Ką aš čia veikiu, jei negabu jai padėti net tokiu paprastu
atveju?“

Senarui teko pripažinti, kad neteisingai įvertino Lajų. Jis

manė, kad ginklanešys tik painiosis po kojų, tačiau per visą ke-
bonę iki pat pelkės jis nė kartebo nepasiskundė, nors porą va­
karų po ilgo sėdėjimo drakonui ant kupros burtininkas užklupo
jį besitrinantį nugarą. Jis visada įtariai žiūrėdavo, kaip vaikinas
knebinėjasi su vaistažolėm is, bet iš tiesų tos keistų spalvų koše­
lės num alšino Nihalos karštį.

Senaras ištempė ausis klausydamasis puselfės alsavimo. Jam

buvo dėl jos neramu. Tose violetinėse akyse jis įskaitė, kad dėl

30
šios misijos ji paaukotų viską, ir nujautė, jog jos sieloje vėl atsivė­

rė žaizda, tem pianti ją į bedugnę. Jam atrodė, kad ji kaip niekada

nuo jo nutolo. Prisim inė paskutinius jūros gelmėse Ondinei ištar­

tus žodžius ir ėmė krim stis, kad netesi jai duoto pažado.

K ita diena prabėgo lėtai, miške snigo. Jiem s pabudus M edžisto

jau nebebuvo, jį vėl įkalino akmuo.

Išeidamas jis paliko porą puodelių ambrozijos ir duonos.

Atsigėrę ir pavalgę Senaras su Lajum i pakaitom is budėjo prie

Nihalos.

Po pietų, kol ginklanešys gydė puselfę, burtininkas mąstė,

kaip toliau tęsti žygį. Antrasis akmuo buvo Jūros žemėje - jo

tėviškėje. Negalėjo pasakyti, kad tą žemę gerai pažinojo, mat

būdamas mažas tematė karo lauką, bet jie bent jau keliausią jam

artim u kraštu.

N ihala nepabudo net vakare, karštis, regis, atslūgo. M edžis-

tas įžengė į olą saulei nusileidus ir parnešė sūrio bei duonos.

Senaras įžiebė ugnį ir visi trys susėdo pavalgyti.

Kąsdamas sūrio burtininkas užmetė akį į ram iai miegančią

Nihalą, paskui žvilgtelėjo į Lajų.

- Tavo vaistažolės padėjo, kai mano burtai nebeveikė, - p ri­

pažino.

Lajui vos neiškrito kąsnis iš burnos. Jo akyse sužvilgo pasi­

didžiavimas, o Senaras tai pastebėjęs šyptelėjo.

Trečiąją viešnagės pas M edžistą dieną Nihala atsimerkė. Salia

išvydo snūduriuojantį Senarą.

- Pagaliau pabudai, - tarė burtininkas.

N ihala sunkiai pakėlė galvą nuo pagalvės.

31
 - Kiek laiko čia išbuvome? Reikia keliauti, mes ne...

Senaras ją nutraukė:

- Lajus išplėšė tave iš m irties nagų. Nenorėk, kad jo pastan­

gos nueitų veltui.

Nihala atsigulė.

- Aš alkana, - pasakė.

- Kai tik Lajus grįš, pavalgysim.

Ginklanešys pasirodė netrukus, nešinas miške surinktom is

uogomis ir riešutais. Išvydęs N ihalą pabudusią puolė jai ant

kaklo nepaisydamas žaizdos. Nihala sudejavo.

- O i, atleisk, atleisk, - suniurnėjo ir nuraudusiais skruostais

nerangiai atšlijo.

Po pietų, likusi viena su Senaru, Nihala ėmė nekantrauti iš­

vykti. Kartojo, kad gerai jaučiasi, kad jie ir taip prarado daug

laiko ir kad atėjo metas iškeliauti.

- Dar anksti, ir pati tai žinai, - mėgino perkalbėti ją b u rti­

ninkas. - Dabar išvykusi po keleto dienų vėl prastai pasijustum.

- Karas manęs nelauks. Negaliu ilgiau gaišti, - atkirto Nihala.

- Ne tai turėjau omeny.

- Jei liksiu, taip ir bus.

- Aš keliausiu vietoj tavęs.

Nihala tylėdama pažvelgė į jį.

- Ju k žinai, kad negali. T ik aš galiu nešiotis amuletą ir pa­

liesti akmenis.

- Aš - burtininkas. Nebeturiu m edaliono, bet vis dar esu

Tarybos narys.

- Nesuprantu, kaip...

Senaras nusisuko. Negalėjo žiūrėti jai į akis, baim inosi, kad

ji pastebės jį m eluojant.

32
 - Žinau šimtus kerų, gebančių suvaržyti didžiules galias, pa­
sitelkęs juos tikrai įstengsiu atsiriboti nuo amuleto, kad bent
kurį laiką galėčiau jį nešiotis.
- Bet sergėtojas...
- Išvydęs mane su am uletu negalės nieko prikišti.
- Tu nežinai, kur šventykla... - paprieštaravo Nihala.
- Tu m an nupasakosi.
Senaras nieko nebepridūrė. Oloje stojo dvejonių persm elk­
ta tyla.
- Tai pavojinga. Aš to nenoriu.
Burtininkas priklaupė prie bičiulės ir suėmė jos rankas.
- Neleisiu tau iš čia išvykti, kol petys iki galo nesugis, - per
jėgą nusišypsojo jis. - Nejaugi manai, kad žm ogui, nusileidu­
siam į Povandeninį pasaulį, bus sunku patekti į šventyklą?
N ihala nesišypsojo.
- Skamba kaip grasinimas...
- Aš tik mėginu tau padėti.
Nihala nutilo, Senaras tvirčiau suspaudė jos rankas.
- Prisiek, kad nerizikuosi labiau, nei reikės, prisiek, kad jei
burtai neveiks, grįši pas mane, - galiausiai ištarė ji.
Senaras nurijo seiles.
- Prisiekiu, - pasakė ir atsistojo. - Nagi, paklausk amuleto,
kur man teks keliauti, - kone linksm ai paliepė.
N ihala mažumėlę padvejojusi paėmė amuletą.
Puselfė užsimerkė ir susikaupė. Paskui prabilo keistu, tarsi
iš gelmių sklindančiu balsu.
- Vieta jūroje, kur uola apglėbia bangas, o bangos ėda uolą.
Ten vanduo tykšta aukštomis putom is, tarp uolos ertm ių kau­
kia stiprus vėjas. Regiu pakrantę. O už poros žingsnių - du juo­
dus šešėlius. D u bokštus. Ne, aukštas figūras, dvi smailes.

33
 Nihala atsimerkė.

- Ir viskas? - nusivylęs pasitikslino Senaras.

- Taip, daugiau nieko nemačiau.

Burtininkas atsiduso.

- A r negali nurodyti man krypties?

Nihala vėl užmerkė akis, jos skruostai nuo didelių pastangų

nukaito, tad Senaras ją sustabdė.

- Jei pavargai, liaukis, - tarė.

Nihala atsimerkė.

- Tu ri keliauti tekančios saulės kryptim i.

- J rytus...

- Žodis „smailės“ labai ryškiai įsirėžęs mano m intyse. M a ­

nau, tai svarbu, - pridūrė mergina.

- Turėsiu tai omeny, - tarė Senaras ir pakilo. - Einu į mišką

ieškoti žolelių.

Jis tvirtu žingsniu išėjo iš olos lyg norėdamas nutolti nuo Ni-

halai papasakoto melo ir nuo neįtikėtinai sunkaus sprendimo.

Burtininkas vakaro šaltyje ilgai rym ojo prie akmens. Norėjo vie­

nas pasikalbėti su M edžistu.

Laukdamas nakties mąstė apie amuletą. Jis apgavo Nihalą,

iš tiesų nemokėjo jokių kerų, galinčių apriboti jo galias.

Akm uo pamažu atgijo. Medžistas nenustebo išvydęs Senarą.

- N ori pasikalbėti? - paklausė, lyg jau žinotų atsakymą.

Senaras bnktelėjo, paskui vienu atsikvėpim u pakartojo vis­

ką, ką buvo sakęs Nihalai.

Medžistas įdėmiai išklausė. Senarui baigus kalbėti stojo tyla.

- Nėra tokių burtų, nei uždraustųjų, nei Tarybos patvirtin ­

tųjų, kurie apribotų tokią didelę galią, - ištarė.

34
 Senaras nuleido žvilgsnį. Turėjo num anyti, kad to senolio

neapsuksi.

- Bet nuolat atnaujindamas kerus galėčiau sulėtinti jo vei­

kimą...

- Tai labai pavojinga, - trum pai nukirto M edžistas.

Burtininkas suirzo. Jis ne tą norėjo išgirsti.

- Tai pasirūpinsi ja, kol būsiu išvykęs, ar ne?

- Tu nori, kad nuram inčiau ją, kad dangstyčiau tavo apgau­

lę, kad įtikinčiau, jog niekuo nerizikuoji.

„Jis kiaurai permato mano sielą, žino, ką galvoju...“

- Taip, - prisipažino Senaras.

- Padėsiu, kol galėsiu, - sutiko Medžistas. - Bet žinok, kad

tam nepritariu.

- Svarbiausia, kad tai padarysi. Aš neturiu kito pasirinkim o.

. Medžistas pakilo.

- Bet būk atsargus.

Senaras ėmė ruoštis išvykti kitą dieną auštant. Medžistas jau

buvo dingęs, bičiuliai liko vieni.

Burtininkas susikrovė negausią m antą į krepšį, ant žemės

išdėliojo iš ilgų, skaidulingų blyškiai žalių lapų iškarpytas juos­

teles. A n t kiekvienos jų išraižė po melsvą rim ą. Tai buvo galin­

giausias jo žinomas atribojim o burtas.

- Duok amuletą, - paprašė Nihalos.

Puselfė ištiesė ranką. Vos Senaro pirštai palietė amuletą,

Vandenų žemės akmuo aptemo, burtininko jėgos ėmė sekti. Jis

sugniaužė amuletą rankoje mėgindamas neišsiduoti, kad nusil­

po. Paskui apsisuko ir padėjo jį ant lapų. Vos paleido jį iš rankos,

akmuo vėl tapo skaidrus.

35
 Senaras suvyniojo jį į lapus ir sukalbėjo burtažodį. Tada vėl

paėmė jį į rankas ir šypsodamasis parodė Nihalai.

- Kaip matai, dabar jis nieko man nedaro.

Nihalos išraiška nepasikeitė.

- Persigalvok. Manau, po poros dienų jau galėsiu leistis į kelią.

Senaras užsimetė ryšulį ant pečių.

- Paėmęs akm enį atsiųsiu jums žinią ir pasakysiu, kur esu.

Nebijok, viskas bus gerai, - tarė.

- Būk atsargus, - atsisveikindamas pasakė Lajus.

Nihala persisvėrė per lovos kraštą ir apkabino draugą. Pabu­

čiavo į skruostą ir prieš atšlydama sušnibždėjo į ausį:

- Nežūk.

Senaras nusisuko ir išėjo.

»-
 4

S EN A R A S JŪ R O S Ž E M Ė J E

eturias dienas klampojęs po sniegą Senaras pasiekė savo

žemę ir įžengė į M arių mišką, kuriam e tvyrantis aitrus jū­

ros kvapas grąžino jį į vaikystę.

T ik penktąją kelionės dieną jis suvokė, kokį didžiulį melą

papasakojo Nihalai. Traukdamas maistą pastebėjo iš kišenės

rūkstantį keistą dūmelį. Įkišo į ją ranką ir ištraukė amuletą. Jis

buvo pragraužęs keletą lapų ir dabar pro skylutes buvo m atyti

Vandenų žemės akmuo. Burtininkas pajuto, kaip amuletas sun­

kia iš jo jėgas, akmuo vėl grėsmingai apsidrumstė.

Senaras nebegaišo. Sviedė amuletą žemėn ir pasiruošė dau­

giau lapų. Įvyniojęs jį ėmė kulniuoti toliau.

Po pusantros dienos pasiekė Lają - savo mamos gim tąjį kaimą,

kuriam e dar nebuvo lankęsis. Jis buvo panašus į kaimą, kuria­

me Senaras praleido savo pirm uosius vaikystės metus - toks

pats m ažutis, jaukus ir sm arkiai dvelkiantis jūra. Gatvėse nebu­

vo m atyti nė gyvos dvasios, namų langai užsklęsti.

Kaimas buvo įsikūręs prie vieno iš daugelio įstabių tos že­

mės reginių - M ažųjų m arių. Ties Baraharo įlanka, kuri su kita

37
didele įlanka juosė centrinį pusiasalį, jūra buvo įsiterpusi į sau­

sumą ir jame išplatėjusi į nedideles marias. Jos panėšėjo į platų

druskingą vandenynu dvelkiantį ežerą.

Burtininkas nusigavo ten jau popiet. Sidabriniam e M ažųjų

m arių paviršiuje atsispindėjo pilkas dangus. Artėjo audra, paki­

lo smarkus vėjas.

Tą vakarą Senaras apsistojo nedidukėje smuklėje, suręsto­

je iš medžio ir akmenų pačiose mariose. Užeiga pasirodė esan­

ti skurdi ir paprasta, joje tebuvo apskrita svetainė su keletu

netašytų suolų, užtat alus buvo gardus ir pigus. Gėrėdamasis

naktiniu M ažųjų m arių vaizdu ir ant vandens veidrodžio lėtai

besileidžiančiu sniegu Senaras mąstė, kuria kryptim i pasukti.

Nihala liepė eiti į rytus, vadinasi, šventykla veikiausiai kitoje

pusiasalio pusėje. Reikėjo kuo skubiau pasiekti pakrantę ir tie­

siausiu keliu leistis į Baraharą - didžiausią Jūros žemės uostą.

O ten nukakus paėjėti pajūriu viliantis rasti šventyklą.

K itą rytą jis atsikėlė anksti ir susidūrė su sm uklininke -

stambia raudonskruoste moteriške nuo prakaito blizgančia oda

ir pro m arškinius veržte besiveržiančia krūtine; ji su tokiu įkarš­

čiu šluostė taures, kad Senaras ėmė stebėtis, kaip jos nesudūžta.

Nieko nelaukęs pasiteiravo, ar ji nežinanti, kur yra „smailės“.

- Lyg ir esu apie jas girdėjusi, tai tokios uolos, - m ąsliai at­

sakė ji.

- Kur jos yra?

Sm uklininke papurtė galvą.

- Gaila, bet net nenutuokiu. Nemanau, kad jos arti.

Senaras vėl leidosi į kelią. Paskutiniai Lajos namai liko bur­

tin in ku i už nugaros, priešais atsivėrė plati apsnigta lyguma,

jungianti Mažąsias marias su pakrante.

38
 Vaikinas tris naktis miegojo po atviru dangumi. Ketvirtą­

ją kelionės dieną tolum oje išvydo Baraharo m iestą, gaubiamą

tamsios jūros mėlynės.

Pasuko iš kelio, kad pereitų per sąsiaurį vedantį tiltą, ir ga­

liausiai pasiekė Baraharo miesto vartus. Jie buvo didžiuliai, iš­

kalti iš vieno m ilžiniško marmuro luito. Žengdamas pro juos ap­

driskęs ir išalkęs Senaras pasijuto kaip niekada mažas ir vienišas.

Jūros žemėje jis pažinojo tik keletą tarp žemės ir vandens

pakibusių kaim elių, žiemą plakam ų jūros bangų, o vasarą iš­

m aitinančių gyventojus žuvim is. Užtat šis miestas buvo didelis

ir niekuo neišsiskiriantis, vandenyno dvelksmą čia buvo užgo-

žę gausybė kitų kvapų. Senaras atpažino tam kraštui būdingą

nam ų architektūrą - m ūrines trobeles šiaudiniais stogais ir šalia

jų stūksančius akm eninius statinius, tačiau visa kita jam buvo

svetima: vietoj akiai įprasto gatvelių raizginio driekėsi plačios,

tvarkingos alėjos; vietoj kaimams būdingų aikštelių čia plytėjo

didžiulės kvadratinės aikštės. O svetim iausi jam buvo žmonės -

ne nuoširdūs ir paprasti, o šalti ir vis kur nors skubantys.

Priėjęs pakrantę Senaras nebežinojo, ką daryti. Šventykla

galėjo būti ir čia, ieškomos smailės veikiausiai stūksojo kažkur

netoliese, bet kaip sužinoti, kur?

Jis kone visą rytą klaidžiojo miesto gatvėmis teiraudamasis

krypties, bet nesutiko nė vieno, galinčio jam padėti. T ik senas

pirklys pasakė apie jas girdėjęs ir kad smailės greičiausiai rytuo­

se, ko gero, Lomėje.

Išalkęs Senaras įžengė į smuklę, bet nebeturėjo pinigų.

Sm uklininkas - žemas pliktelėjęs žmogelis didžiuliu alaus

mėgėjo pilvu - jo pasigailėjo.

- Jei užeisi vėliau, atidėsiu tau valgyti, - tarė.

39
 Senaras jam padėkojo.

- Bet nieko nepažadu, - paskubomis pridūrė. - Pastaruoju

m etu vyksta keisti dalykai, čia nuolat šm irinėja kareiviai.

- Kodėl? A r šį kraštą užpuolė?

- Ne, nieko panašaus, - atsakė sm uklininkas. - Tie kareiviai

svetimšaliai, jų laivai įplaukė į uostą vakar vakare. Sakosi atvykę

iš Povandeninio pasaulio, bet niekas nesupranta, kas jie tokie.

- Sakėte, į uostą? Kaip man ten patekti? - pašoko Senaras.

Vyras įtariai į jį dėbtelėjo.

- Išėjęs pasuk dešinėn, paskui trauk tiesiai...

Jam dar nebaigus kalbėti vaikinas jau buvo dingęs.

Atvyko ilgai lauktos pajėgos. Skubėdamas uostan Senaras gal­

vojo apie Zalenijoje sutiktus žmones: grafą Varėną, karalių Ne-

rėją ir... Ondinę. Norėjo išvysti jiems į pagalbą atvykusius ka­

reivius - jie atkako ir jo dėka. Eidamas sm uklininko nurodytu

keliu jis netrukus išgirdo jūros bangų teliūškavim ą.

Išsyk pastebėjo laivus. Jų buvo apie penkiasdešimt, visi ilgi

ir didingi, grakščių linijų ir skaidrūs, kaip įprasta Zalenijoje. Jie

buvo išrikiuoti uoste viena eile, nuleistom is burėmis. Kareivių

šarvai buvo lengvučiai, jiems prie šonų kabojo ilgos ietys ir plo­

n i kalavijai. Kariai Senarui prim inė jį stum džiusius Zalenijos

sargybinius, bet juos išvydęs jis vis tiek ėmė ilgėtis Povandeni­
nio pasaulio.

M agui besigėrint inkarą nuleidusiais laivais iš denio jį paste­

bėjo vienas žmogus, išlipo ir priėjo artyn.

- Žinojau, kad kada nors mudu vėl susitiksim .

Senaras išgirdęs pažįstamą balsą staigiai grįžtelėjo. Šalia iš­

vydęs grafą Varėną pasijuto lyg sutikęs seną draugą. Grafas vis

40
dar buvo įspūdingas, tvirtas vyras, retus plaukus susirišęs į ka­
selę, kaip buvo įprasta jo krašte, tačiau jo blyški oda dabar buvo
įdegusi nuo saulės; m atyt, jie jau seniai paliko Zalenijos gelmes.
Pamiršęs nusilenkti burtininkas apkabino grafą, šis taip pat
stipriai jį suspaudė.
Grafas pakvietė jį į savo kajutę, skendinčią tamsoje, prim e­
nančioje mėlyną Zalenijos gelmę - toje blausioje šviesoje jis
jautėsi kaip žuvis vandenyje. Varenas išsiėmė iš lentynėlės vio­
letinio skysčio butelį. „Ryklys,“ - pagalvojo Senaras. Paskutinį
kartą jo ragavo prieš metus.
Grafas pastatė butelį ant stalo ir pripylė dvi taureles.
- M an jo vakar atnešė vienas kareivis, sakė, kad tai šios že­
mės gėrimas.
Senaras nusišypsojo.
- Teisingai sakė.
Varenas vienu mauku ištuštino taurelę. Senaras mėgino pa­
sekti jo pavyzdžiu, bet gerklėje pajutęs tą skystį kone užsikosėjo.
- Nem aniau, kad čia, viršuje, taip šviesu, - tarė grafas. - Ne­
žinau, ar įstengsiu prie to priprasti.
- Nebijokite, - nuram ino jį Senaras vėl pildam asis gėrimo, -
galiausiai ir aš apsipratau su melsva jūsų pasaulio šviesa. Reikia
tik pakentėti.
Grafas įsmeigė į jį tėvišką žvilgsnį.
- Nežinojau, kad Taryba posėdžiauja šioje žemėje, - tarė.
Senaras atsiduso.
- Tiesą pasakius, šiais metais Taryba turėjo susirinkti Van­
denų žemėje, bet, kaip žinote, ją kone visą užgrobė priešas ir
burtininkam s teko bėgti.
- M an pasakojo apie šmėklų kariauną, - liūdnai pasakė Va­

renas. - Daugelis mano karių sunerimę.

41
 Jis prisipylė antrą taurelę ir pažvelgė į Senarą.

- Kodėl tu ne su kitais Tarybos nariais?

- Aš nebepriklausau Tarybai.

- A r tave išmetė?

Senaras šyptelėjo.

- Ne, pats išėjau.

Varenas vėrė jj klausiam u žvilgsniu. Senaras vengdamas jo

nukreipė akis į saulės spindulius, besiskverbiančius pro kajutės

langus dengiančias lentas.

- M an patikėta nauja misija, - paaiškino ir pajuto, kad amu­

letas jo kišenėje pasunkėjo. - Todėl teko laikinai palikti pareigas

Vėjų žemėje.

- Laikinai, - su palengvėjimu pakartojo grafas. - Vadinasi,

grįžęs vėl būsi Tarybos narys.

- Taip, - sumelavo Senaras. - O ką jūs čia veikiate?

Grafas nusišypsojo.

- Tau išvykus grįžau dirbti savo darbo į Sakaną ir kurį laiką

gyvenau ram iai. Bet viduje kažkas nerim o, kažkas, ko net ne­

mokėjau apibūdinti... Staiga gyvenimas man pasirodė menkas

ir tuščias. Ėm iau nuobodžiauti. Žiūrėdavau aukštyn, į vandens

paviršių, ir galvodavau, kad ten tarp debesų, kurių nesu matęs,

kažkas kovoja. Galiausiai suvokiau, kad ten ir yra gyvenimas bei

kova, kurių troškau. Taigi įtikinau Jo Didenybę paskirti mane

šių pajėgų vadu, - paaiškino.

Senaras spoksojo į taurelę ir pirštu braukė per jos kraštą.

Neiškentęs paklausė:

- O kaip Ondinė?

- Išvykdamas padariau, kaip buvai prašęs: priėm iau ją į savo

palydą ir parsivedžiau į Sakaną.

42
 - O... kaip ji jautėsi?
- Buvo labai liūdna.
Senaras nuleido žvilgsnį.
- Pasiūliau jai tarnauti mano dvare. Tai geriau nei rūpintis
kaliniais. Iš pradžių ji atsisakė, nenorėjo palikti tėvų, bet galiau­
siai sutiko.
Senaras ir toliau pirštu braukė per taurelės kraštą. Paskui
vienu mauku susivertė „Ryklį“.
- Aš taip ir nesupratau, kodėl palikai ją Zalenijoje, - vėl pra­
bilo grafas. - Žinau, kad mylėjai ją ir ji tave.
Prisim inim as apie O ndinę sušildė Senarui širdį, jis būtų ga­
lėjęs vėl išvysti jos m ergaitišką veidą, švelnius plaukus, rausvas
lūpas. Bet žinojo, kad taip tik dar labiau ją įskaudintų.
- J i prašė, kad sutikęs tave kai ko paklausčiau, - pridūrė gra­
fas. Senaras pakėlė akis nuo stalo. - Norėjo sužinoti, ar ištesėjai
pažadą, ir prašė perduoti, jei ne, ji sugalvos, kaip tau atkeršyti.
Burtininkas šyptelėjo.
- Tiesą pasakius, dar neištesėjau, tačiau ši kelionė - to pa­
žado dalis. Bet sutikęs ją perduokite, kad ištesėjau. Kad dabar
esu laimingas.
Grafas nusišypsojo, bet paskui vėl surimtėjo.
- Tu m urzinas ir išalkęs. Išklok m an tiesą, Senarai: kas tau
atsitiko? Į kokį žygį leidaisi?
Burtininkas nežinojo, ką sakyti. Grafu buvo galima pasiti­
kėti, bet Senaro misija buvo tokia slapta, kad net jam negalėjo

apie ją prasitarti.
- Apgailestauju, bet negaliu pasakyti; šios kelionės tikslas

privalo lik ti paslaptyje.

- Klausiu ne iš smalsumo, - paaiškino Varenas. - M an dėl

tavęs neramu. Jei galiu, noriu tau padėti.

43
 - Taip, kai kuo gal ir galite padėti...

- T ik pasakyk kuo, - padrąsino jį grafas.

- M an reikia nusigauti į vieną vietą pakrantėje. Iki šiol kul­

niavau per Vandenų žemę pėsčiomis. Būtų labai gerai, jei kas

nors mane ten nugabentų.

Grafas susimąstęs atsirėmė į kėdės atlošą.

- Šiandien susitiksiu su Jūros žemės pulkų generolu Faleru.

Eim e su manim , aš pasiteirausiu, ar gali skirti vieną Drakono

raitelį tave nuskraidinti.

Senaras apstulbęs trenkė taurelę į stalą.

- Drakono raitelis? Bet juk jie užsiėmę mūšio lauke! Tiesą

pasakius... aš tenorėjau žirgo... nemanau, kad...

Grafas palinko prie jo.

- A r tavo misija šiame kare labai svarbi? Ju k ji susijusi su

karu, tiesa?

- J i neįtikėtinai svarbi, - atsakė Senaras.

Varenas vėl atsilošė.

- Vadinasi, skirti tau Drakono raitelį - vieni niekai, - tarė ir

susivertė paskutinį „Ryklio“ gurkšnį.

Senaras gavo pavalgyti ir po pietų su grafu nuėjo susitikti su

Faleru.

Generolas atskrido nuostabiu drakonu, išvydęs jį besilei­

džiantį iš dangaus Senaras iš susijaudinim o net sulaikė kvapą.

Tai buvo M ėlynasis drakonas - paskutinį kartą Senaras tokį

matė vaikystėje. Jis buvo mažesnis nei k iti O rdino drakonai ir

panėšėjo į gyvatę. Jo kūnas buvo ilgas ir laibas, letenos sm ul­

kios ir vikrios, o m ilžiniški gysloti sparnai priglausti prie šonų.

Kūną dengė m elsvi blizgūs žvynai, sparnai buvo tamsiai m ėlyni.

44
Senaras užaugo apsuptas tokių drakonų, jo tėvas tarnavo gink­

lanešiu pas M ėlynojo drakono raitelį, tad dabar burtininkas

spoksojo į jį apstulbęs, nugrim zdęs į tolim us prisim inim us.

Faleras buvo dar jaunas generolas, niekuo neišsiskiriantis

šviesiaplaukis strazdanius. Jo kairiąją veido pusę buvo perrėžęs

ilgas randas. Jis pagarbiai nusilenkė jiems abiem, bet į Senarą

dėbtelėjo įtariai.

- Tai Burtininkų tarybos narys Senaras, atstovaujantis Vėjų

žemei, - skubiai paaiškino grafas.

Senaras nespėjo įsiterpti. Gali būti, kad generolas jau žino,

jog dabar už Vėjų žemę atsakinga Soana. Jis sunerim o pamatęs

Falero veide nuostabą.

- O, tai jūs, atleiskite man, - netikėtai pasakė generolas ir

dar kartą nusilenkė. M atyt, buvo girdėjęs Senaro vardą ir jo dar

nebuvo pasiekusios naujausios žinios.

Jie patraukė į Baraharo kareivines - neaukštą kvadratinį

statinį, panašų į visus kitus Drakonų raitelių ordino pastatus.

Suėję į didelę pustuštę patalpą, apšviestą tik vieno langelio, jie

aptarė strategijas, nutarė, kiek karių išsiųsti ir kur, pakalbėjo

apie kitus dalykus. Senaras suteikė naudingų žinių, bet nesilei­

do į smulkmenas ir vos gavęs progą paaiškino padėtį:

- Vėjų žemėje šiuo m etu mane pakeičia kitas asmuo. Aš da­

bar keliauju dėl... dėl... - svarbiausiu m etu jam į galvą neatėjo

joks pasiteisinim as.

- Jis vykdo Tarybos patikėtą misiją, - įsiterpė grafas.

- Suprantu, - teištarė Faleras ir vėl įniko tartis dėl karių ir

ginkluotės.

Po poros valandų grafui pasitaikė tinkamas metas išsakyti

savo prašymą.

45
 - M ano bičiulis burtininkas neturi kuo joti. Jo misija labai

skubi, tad pamaniau, kad kuris nors Drakono raitelis galėtų jį

nuskraidinti.
Tai išmušė Falerą iš vėžių, jis suglumęs pažvelgė į Varėną.

- Vade, nežinau, kas vyksta jūsų pasaulyje, bet čia karas

klostosi vis prasčiau, mums reikia visų laisvų vyrų.

- Pakaks ir žirgo, - įsikišo Senaras, bet grafas rankos m ostu

jį nutildė.

- Kaip jau minėjau, jis vykdo Tarybos patikėtą misiją. D ėl to

nemaniau, kad mano prašymas nuskambės keistai.

Senaras nesmagiai pasijuto. U žtat Varenas buvo visiškai ra­

mus ir nerūpestingai porino vieną melą po kito.

- O kodėl jis neturi jokio tai įrodančio pergamento ar doku­

mento?

- Sprendimas buvo priimtas paskubomis, - paaiškino grafas.

Senaras panoro prasmegti skradžiai žemę. Faleras įsmeigė į jį

nepatiklų žvilgsnį, burtininkas pasijuto užspeistas į kampą. Be to,

amuletas, ko gero, vėl pragraužė lapus, mat jį apėmė silpnumas.

- Tai tiesa... viskas buvo nuspręsta netikėtai. Drakonas man

praverstų, bet jei tai neįmanoma... - pasakė nutaręs prisidėti

prie grafo žaidim o.

Falero veidas nušvito.

- Tebūnie. Apie jus labai gerai kalbama. Jei neklystu, tai

jums turėtume dėkoti už šią sąjungą.

- Neklystate, - patvirtino Senaras. J į išpylė prakaitas, ėmė

trūkti oro.

Faleras pasiėmė pergamentą ir ėmė rašyti.

- Drakono raitelis Aimaras lydės jus tris dienas, daugiau nega­

liu leisti. Rytoj ryte rasite jį laukiantį uoste, - tarė ir atkišo jam lapą.

46
 Senaras suvokė, kad kuo skubiau turi atnaujinti burtus, mat
jo savijauta sparčiai prastėjo; dabar ėmė smarkiai spausti krūtinę.
- Labai jums dėkoju, - pasakė imdamas pergamentą, - bet
dabar turiu išbėgti skubiu reikalu. Atleiskite, - išbėrė ir spėriai
dingo lydimas apstulbusių grafo ir Falero žvilgsnių.
Išlėkė iš menės ir sustojo prie skersgatvio kampo. Patamsy­
je išsitraukė amuletą ir pajuto, kad visos jėgos išseko, krūtinę
pervėrė aštrus skausmas. Laimė, buvo pasiėmęs daugiau lapų.
Sunkiai alsuodamas išraižė juose runas ir apvyniojo amuletą.
Kai paslėpė jį visą, į plaučius vėl plūstelėjo oro, pasidarė leng­
viau kvėpuoti.
Pakėlęs akis priešais save išvydo grafą.
Varenas priklaupė ir susirūpinęs pažvelgė jam į akis.
- Tu baltas kaip drobė... Gal pasakysi, kas čia vyksta?
- Nieko, - murmtelėjo Senaras priverstinai šypsodamasis,
bet paskui surimtėjo. - Jei esate tikras draugas, prašau jūsų, ne­
m ėginkite daugiau iš manęs išpešti. Pamirškite viską, ką matėte
šiame skersgatvyje, o kai išvyksiu, manykite, kad ir nebuvote
manęs sutikęs.
- Tau reikėtų...
- Prašau jūsų, - neatlyžo Senaras.
- Jei tai palengvins tavo misiją...
- Palengvins, - baigė kalbą burtininkas. Paskui atrėmė galvą
į sieną ir dėkingas pažvelgė į grafą.

Tą naktį Senaras miegojo kajutėje, kurią Varenas jam paskyrė

savo laive, o rytojaus dieną iškeliavo labai anksti. Paskubomis
atsisveikino su grafu vengdamas jo susirūpinusio žvilgsnio.
- Rūpinkis savim ir nerizikuok daugiau nei derėtų, - palin­

kėjo Varenas.

47
 Senaras per jėgą šyptelėjo.
- Kai visa tai baigsis, susitiksim e atšvęsti.
Prieplaukoje jo jau laukė raitelis. Drakonas buvo gana sm ul­
kus, M ėlynųjų veislės, o ir pats raitelis atrodė jaunas ir nepaty­
ręs. Išvydęs Senarą jis nevėkšliškai nusilenkė.
- Drakono raitelis Aim aras jūsų paslaugoms, - prisistatė.
Jau Faleras jam pasirodė labai jaunas, o šis raitelis buvo dar
visai berniukas. Jo garbanoti kaštoniniai plaukai siekė pečius,
o kūnas atrodė nerangus it peraugusio paauglio. Jis buvo tarsi
vaikas suaugusiojo kailyje. Burtininkas įtariai į jį dėbtelėjo.
- Per tris dienas turim e perskristi visą Jūros žemės pakran­
tę, - prabilo Senaras, o jaunasis raitelis išpūtė akis. - Todėl ke­
liausim e dieną naktį be poilsio.
- Bet... mano drakonas neatlaikys tokio ilgo skrydžio... - pa­
prieštaravo Aimaras.
Senaras rankos mostu jį nutildė.
- Žinau, esu susidūręs su M ėlynaisiais drakonais. Bet tu gali
mane lydėti tik tris dienas, o šiame žygyje svarbi kiekviena m i­
nutė. Tad prašau pasistengti iš visų jėgų.
Vaikinas netvirtai linktelėjo.
Senaras jau ketino ropštis ant drakono, bet raitelis jį sustabdė.
- Pone, mano drakonas neleis jum s užsėsti, jei aš jo nepa­
prašysiu.
Senaras nusišypsojo.
- Aš - burtininkas, jis mane prisiteis, pamatysi, - tarė ir vienu
šuoliu ant jo užšoko - drakonas išties nesuirzo. Paskui Senaras
atsisuko į jaunuolį, suglumusį stypsantį ant žemės. - Kuo grei­
čiau išvyksime, tuo anksčiau pasieksime tikslą, - paragino jį.
Tada ir raitelis nutarė užsiropšti ant drakono. Užduotis pa­
sirodė sunkesnė nei manyta, ir Aim aras ją įveikė tik iš antro

48
karto. Ir balne jis elgėsi kaip tikras nevėkšla, sėdėjo įsitempęs it

styga. Senaro dvejonės sustiprėjo.

- A r viskas gerai? - pasiteiravo.

- Žinom a, - išlemeno vaikinas. Tvirtai tim ptelėjo vadeles,

bet drakonas tik irzliai suurzgė. Aimaras dar kartą patempė už

vadžių, bet žvėris perpykęs suriaumojo. - Anksčiau taip nebuvo

nutikę... Aš neseniai tapau Drakono raiteliu... - veltui teisinosi.

„Kurgi ne.“

- A r galiu? - paklausė Senaras.

Aim aras nuraudo iki ausų galiukų.

- Žinom a.

Burtininkas palinko drakonui prie kaklo ir kažką šnibžtelėjo

į ausį.

- Pamėgink dabar, tik švelniau, - paliepė vaikinui.

Aim aras tim ptelėjo vadeles ir šįkart jiems pavyko pakilti.

- Reikia elgtis kantriai ir tvirtai, bet kartu pagarbiai, - pa­

aiškino Senaras.

Aim aras nurijo nuoskaudą.

- Labai jums dėkoju, - sumurmėjo.

- Ir dar... - pridūrė burtininkas. - Kreipkis į mane „tu“.

- Kaip pageidausite, - atsakė raitelis.

Senaras laikėsi savo žodžio. Reikalavo skristi visu greičiu ir tęs­

ti kelionę net saulei nusileidus į jūrą ir dieną išstūm us nakčiai.

Kelionė buvo varginanti - tikros lenktynės su laiku. Jie sustojo

tik vėlią naktį, pasiekę V id u rio dykumą.

Teko apsinakvoti po atviru dangumi, kando šaltukas. įs iti­

kinęs, kad raitelis jo nemato, Senaras patikrino amuletą ir leng­

viau atsiduso. Lapai tebebuvo sveiki.

49
 Burtininkas pakirdo saulei dar nepatekėjus, vos blyškiai
nuskaidrinus horizontą. Aim aras miegojo šalia, atrėmęs galvą
į ilgą drakono kaklą.
Senaras jį papurtė, bet nesulaukė jokio atsako. Drakonas at­
merkė akis, o raitelis ir toliau tysojo nejudėdamas, ramaus mie­
go nušviestu veidu.
„Kas čia per raitelis, kad nenubunda paliestas svetim o
žm ogaus?“
Senaras ėmė žadinti jį šiurkščiau. Vaikinas pašoko iš miegų
ir išsyk ėmė graibyti kalavijo, bet nerado.
- Nurim k, čia aš, - suirzęs tarstelėjo burtininkas.
Aim aras pasitrynė akis ir apsidairė.
- Dar neišaušo...
Senaras užvertė akis į dangų.
- Aš jau tau paaiškinau: gali mane lydėti tik tris dienas, tad
norėčiau kuo geriau išnaudoti laiką.
Vaikinas išraudo.
- Jūs teisus, atleiskite.
Ėmė ruoštis, bet miegas vertė jį iš kojų.
„Nihalai jie kaip įm anydam i kaišiojo pagalius į ratus; o šitas
netikėlis lengvai tapo Drakono raiteliu.“
Galiausiai jie pakilo. Burtininkas suskaičiavo, kad keliavo
jau trylika dienų, o dar nepasiekė tikslo. Pagalvojo apie Nihalą;
ji jau, ko gero, pagijo ir nekantravo leistis į kelią. Šiomis dieno­
mis jis nebūtų norėjęs atsidurti Lajaus kailyje.
Jie skrido taip greitai, kaip tik galėjo, laim ė, nesutikdam i
jokių kliūčių ir įsidienojus pasiekė Lomę. M iestas lanku juosė
Lamaro įlanką, jis buvo vienas pagrindinių Jūros žemės uostų.
Kareivinės, į kurias jie traukė, stovėjo toli nuo miesto šurm ulio,
prie pat jūros.

50
 - Aš ten m okiausi, - prasitarė Aimaras jiems artėjant.

- Ne Makrate? - nusistebėjo Senaras.

Aim aras nusišypsojo.

- Nors mes, M ėlynųjų drakonų raiteliai, ir priklausom e O r­

dinui, esame rengiam i Jūros žemėje - tokia tradicija.

Iš tiesų, jų kareivinės skyrėsi nuo kitų O rdino statinių, jų

grakščios linijos buvo kaip senųjų Jūros žemės pastatų. Prieš

daugelj m etų M ėlynųjų drakonų raiteliai atsiskyrė nuo kitų rai­

telių ir įkūrė savo pajėgas. Jie prisidėjo prie O rdino tik po Na-

meno taikos.

Jiedu nusileido į statinio viduryje plytinčią areną, vos palie­

tęs žemę drakonas suglebo. Senaras nušoko nuo jo ir nuskubėjo

į miestą ieškoti žinių.

Klajojo iš vienos smuklės į kitą ir visų teiravosi apie smailes,

bet vakare grįžo nuliūdęs, nes nieko naudingo nesužinojo.

Parėjęs į kareivines tylom is pavakarieniavo menėje, kurioje

valgydavo ra ite lia i. Liko tik viena diena, o paskui teksią kapsty­

tis pačiam. Nusim inęs pagalvojo, kad gal jau praskrido ieškomą

vietą jos nepastebėjęs. V isai nepatikrino šiaurinės pusiasalio

pakrantės, šventykla galėjo būti ir ten. Tiesą pasakius, jis ieško­

jo adatos šieno kupetoje.

„Jos aukštos ir švyti m ėnulio šviesoje.“

Jis per daug užsibrėžė. Ir patyrė nesėkmę.

„Iš Lamaro m atyti tolumoje, jūros vidury.“

Neįstengė padėti Nihalai. Nemokėjo jos pagydyti, o dabar

pateko į padėtį be išeities.

„Vėjas kaukia tarp jų ertmių, jūra purškia aukštomis putomis.“

Teliko laukiant Nihalos sieksnis po sieksnio ištirti visą pa­

krantę.

51
 „Žvelgiant iš toli tamsoje išryškėja du šešėliai, du bokštai.“

Senaras staigiai atsisuko. Nugirdo dviejų šalia sėdinčių ka­

reivių pokalbio nuotrupas, net nežinojo, apie ką jie kalbasi, bet

paskutiniai žodžiai privertė jį suklusti.

- Kokius bokštus m inite? - paklausė. Nihala apibūdino

šventyklą kone tais pačiais žodžiais kaip kareivis.

Tas pažvelgė į jį nustebęs.

- Tai dvi didelės uolos Lamaro įlankoje, Saulės laikrodžiai

jūroje, vadinam ieji Aršetai.

Gal tai visai ne jo ieškomos uolos... o gal ir jos.

- Aš ieškau vietos, panašios į tavo nupasakotąją, ar bent

taip manau... A r tie Aršetai gali būti vadinam i smailėmis? - pa­

siteiravo burtininkas.

Kareivis šyptelėjo.

- M ano senelė sakė, kad arshet - senas elfų tautos žodis,

reiškiantis būtent smailę. Iš tiesų Aršetai - dvi didžiulės uolos,

aukštos ir aštriais galais, panašios į kažin kokio keisto statinio

smailes.

- Ačiū, iš visos širdies ačiū! - šūktelėjo Senaras kariui ir nu­

bėgo pas raitelį.

 5

S A R E F E N A S , A R B A A P IE N E A P Y K A N T Ą

ihala sparčiai taisėsi. Niekada nebūtų to pripažinusi, bet jai

išties reikėjo poilsio. Puselfė jautė, kad jos kūnas sveiksta,

raumenys atgauna jėgas. Nuo tada, kai ją sužeidė Dola, nebuvo

kaip reikiant išsigulėjusi, ir dabar suvokė, kad jai to reikėjo.

Dienom is ją šiltais, sm irdančiais pavilgais gydė Lajus; nak­

tim is pareidavo M edžistas ir privirdavo gardžių sriubų. Bet N i-

hala neįstengė mėgautis poilsiu. Senarui išvykus giliai širdyje

nerim avo. Burtininkas atsisveikino su ja ryžtingais, viltingais

žodžiais, bet jo balsas privertė ją suabejoti. Am uletas kėlė jam

pavojų.

Vieną vakarą Nihala pastebėjo M edžistą keistai elgiantis.

Lajus jau buvo atsigulęs, o ji liko spoksoti į židinyje blėstančias

liepsnas.

Senolis tylėdamas lazdele maišė žarijas. Nihalai pasidarė

neramu. J i žinojo, kad M edžistas turėjo aiškiaregystės dovaną.

Kartais jam visai netikėtai atsiskleisdavo ateitis ir senolis suži­

nodavo būsim us įvykius, nors ir miglotai. Kai jiedu pirm ą kartą

susitiko, M edžistas savotiškai išpranašavo Soanos sugrįžimą.

- Kas yra? Kodėl tu toks tylus?

53
 Senukas atsitokėjo ir įsmeigė į Nihalą niūrų žvilgsnį. Puselfė
išsigando.
- Kodėl taip žiūri į mane? Kas nutiko?
Jis ir toliau tylėdamas maišė žarijas. Nuo jų vangiai kilo dū­
mai. Židinyje buvo telikę pelenai.
- Kas atsitiko? Pasakyk man!
Nihala papurtė jį, bet M edžisto tai neišmušė iš vėžių. Jis
švelniai išsivadavo iš jos gniaužtų ir atsisuko.
- Prieš išvykdamas Senaras paprašė pasirūpinti tavim ir ne­
leisti dėl jo jaudintis.
Jai gerklėje sukilo lyg koks gumulas, gūdi nuojauta, pamažu
įgyjanti pavidalą.
- Nebegaliu toliau pildyti jo prašymo, - liūdnai pridūrė senolis.
- Ką Senaras man nutylėjo?
- Šiandien pabudus man atsivėrė laiko vartai ir pamačiau,
kas jo laukia. Nėra tokių burtų, kurie apribotų amuleto galią. To
vieno jame įdėto akmens jėga jau ėda Senarą iš vidaus. Šventyk­
lą jis pasieks pavargęs ir nusilpęs. O ten žus.
Pranašystė dunkstelėjo tyloje it akmuo.
- Kada tai nutiks? - paklausė Nihala trūkčiojančiu balsu.
- Negaliu pasakyti. Ju k žinai, kad regėjimai būna m igloti...
Bet greitai, šiom is dienomis.
- Kur jis dabar?
- Nežinau, kur jis, tik žinau, kad tai nutiks didelėje įlankoje
prie Lamaro. Jos viduryje stūkso dvi aukštos uolos. Štai ten.
Nihala čiupo kalaviją ir ėmė rinktis mantą. Papurtė Lajų,
kuris nerodė jokio noro keltis, ir vėl atsisuko į M edžistą.
- Kodėl nesakei, kad jis man melavo? - piktai paklausė.
- Tu žinai, kodėl Senaras iškeliavo su tavim. Norėjau išpildy­

ti jo prašymą. Dariau tai, kol galėjau.

54
 K ai Nihala su Lajum i susiruošę užšoko ant Oarfo, aušra dar
buvo ką tik pradėjusi rausvinti dangų.
- Ačiū, - prieš pakildam a sušnibždėjo puselfė senoliui.
Bet M edžistas jau buvo virtęs uola.

A im arui teko pasitelkti visą savo menką įtikinėtojo talentą ir

sveiką protą, kad įkalbėtų Senarą palaukti aušros.
Saulei vos nuskaidrinus dangų rytuose burtininkas įlėkė į
raitelio kam barį ir išvertė jį iš lovos.
- M etas vykti, - tarė.
Jis nutempė apsnūdusį vaikiną prie drakono ir jiedu pakilo
į orą.
Senaras vylėsi, kad Aim aras nuskraidins jį ant vieno iš Ar-
šetų, tačiau raitelis pasakė negalintis to padaryti. Ten drakonui
nėra kur nutūpti, nebuvo m atyti jokios plynum os, uolos buvo
sm ailios ir aštrios. Drakonas tegalįs nugabenti jį iki Lamaro, o iš
ten teksią plaukti valtim i. Laimė, grafas įdėjo jam pinigų.
Lamarą jie pasiekė prabėgus porai valandų po saulėlydžio.
Senaras nušoko nuo drakono, beveik nepadėkojęs atsisveikino
su Aim aru ir nuskubėjo uostan.
M iestas buvo didelis, jo gatvelės raizgiais labirintais vedė į
nedideles aikštes ir m ažai trūko, kad Senaras jose pasiklystų.
Galiausiai pasiekęs prieplauką joje išvydo laivų stiebų mišką.
M ėnulis švietė aukštai danguje, tokiu m etu buvo sunku rasti
valtį. V is dėlto penktoje prieplaukoje jis sutiko gailestingą žm o­
gelį, kuris jo išklausė.
- Valtį? Tokiu metu? - nusistebėjo užkalbintas senukas. Jis
buvo sulinkęs nuo m etų naštos ir visiškai nuplikęs. - O kam? -
pasiteiravo vyniodam as lyną nuospaudų nutrintom is, sudžiū-
vusiom is rankomis.

55
 - M an reikia į Aršetus, - skubiai paaiškino Senaras. - Pinigų

turiu, - pridūrė ir parodė juos.

- Tai ne bėda, - atkirto senukas, vis dėlto užmetęs akį į p in i­

gus. - Bet plaukti naktį sudėtinga. A r m oki vairuoti valtį?

- Nemanau, kad tai labai sunku... - atsakė burtininkas, tai

išgirdęs senolis gardžiai nusikvatojo.

Surimtėjęs jis vėl pažvelgė į jaunuolį.

- Vėliau į jūrą išplauks keli žvejai. Tavo labui patarčiau p ri­

sidėti prie jų.

- Kur juos rasti?

- Dar anksti, - tarė senukas. - Nežinau, iš kur esi, bet mūsų

kraštuose tokiu m etu vakarieniaujama.

„Lyg turėčiau laiko valgyti...“

Bet skrandis suurzgė prieštaraudamas jo m intim s. B urti­

ninkas raustelėjo.

Senukas linksm ai jį nužvelgė.

- Klausyk, vaikine, atrodai visai nusistekenęs, tokios būklės

toli nenukeliausi. Kodėl mudviem kartu nepavakarieniavus?

Paskui nuvesiu tave pas savo bičiulį žvejį.

- Nežinau, ar m an pakaks pinigų susim okėti už valtį ir už

maistą...

Senolio veidas apsiniaukė.

- Iš kokio tu krašto? Čia, Jūros žemėje, žmonės svetingi, tad

tokių kvailų kalbų net nenoriu girdėti.

Taip taręs jis atlapojo savo trobelės, stovinčios prieplaukoje,

duris.

Pavaišino jį žuviene, tokią pačią virdavo ir jo m otina. Tos

sriubos kvapas ir skonis sukėlė Senarui daugybę prisim inim ų,

jam pagailo, kad nespės užsukti į savo kaim ą aplankyti m otinos.

56
 Kai atėjus m etui jiedu išėjo ir patraukė prieplauka, senukas

uždavė klausimą, kurio Senaras ir baim inosi.

- Ko tau prireikė Aršetuose?

Senaras akim irką patylėjo, j galvą neatėjo joks įtikinam as

melas.

- Aš ten kai ko ieškau, - suniurnėjo jis.

- Ko? - neatlyžo senolis.

Burtininkas atsiduso.

- Apgailestauju, bet tai beveik paslaptis... tikriau, tai išties

paslaptis... Negaliu jums jos atskleisti.

- Kiekvienas spintoje slepiame po skeletą, - filosofiškai api­

bendrino senukas, ir Senaras mintyse pasidžiaugė dėl uždaro

savo kraštiečių būdo.

Jiedu priėjo prieplauką, kurioje grūste grūdosi žvejai. Buvo

m atyti ir keletas valčių, kiekvienos jų gale kabojo po žibintą,

blausiai nušviečiantį aplinką. Senukas priėjo prie vieno žvejo,

žaliūko nakties juodum o oda, ir jiedu k in į laiką negirdomis ta­

rėsi. Paskui pasišaukė Senarą ir žmogus neištaręs nė žodžio ran­

ka parodė jam lip ti į valtį. Burtininkas padarė kaip lieptas ir ne­

trukus jie išplaukė į atvirą jūrą. Lamaro įlanka buvo užuovėjoje,

tad jūra buvo rami, bangos suduždavo nepasiekusios kranto.

Senaras žiūrėjo į apačioje tykiai srūvantį vandenį ir į sulinkusią

irkluotojo nugarą.

Žaliūkas pirm as nutraukė tylą.

- A r žinai šios įlankos istoriją? Girdėjai, kodėl ji apvali?

Senaras atsakė nežinąs.

Vyras ėmė porinti.

- Pasakojama, kad senais laikais ant ano kalno gyvenusi lai­

minga tauta, pastačiusi ten įstabų auksinį miestą. Dievai mylėjo

57
tą tautą ir apdovanojo ją turtais ir klestėjimu. Tačiau greitai žmo­

nių širdyse pabudo godumas. Jiems nebepakako gražiojo miesto

ir taikos. Nusileidę slėnin jie ėmė plėšti ir griauti visas jų kelyje

pasitaikančias gyvenvietes. Tapo galingi, visi ėmė jų bijoti, savo

valdžią įtvirtino siaubu ir ginklais - tai ir buvo jų pragaištis. Die­

vai, nebepakęsdami tokio niekingo elgesio, nutarė nugram zdinti

jų miestą ir siųsti jiems skurdą. Taip vos per vieną naktį jie nu­

griovė kalną ir apvertė jį. Miestas paniro po vandeniu, o jo vietoje

radosi ši apskrita dauba. Paskui dievai jūroje pastatė didžiulius,

įspūdingus Aršetus, jungiančius žemę su dangumi. Niekam nepa­

vyko įjuos įkopti, nes jų sienos dengtos aštriais it skustuvo ašme­

nys uolos laipteliais. Tai rodo, kad joks žmogus negali pakilti iki

dievų, - patenkintas baigė pasakojimą žvejys ir pažvelgė į Senarą.

- Aš nenoriu pakilti iki dievų. Traukiu ten kitais tikslais, -

tarė burtininkas ir vėl įsispoksojo į valties kraštuose čiurlenantį

juodą vandenį.

Ne, jis į Aršetus keliavo ne tam, kad pakiltų iki dievų, bet

vis tiek jautėsi šventų dalykų niekintojas, m at jo rankos buvo

netyros ir negalėjo paliesti akmenų. Jis papurtė galvą ir nutarė

apie tai nebemąstyti.

Valtis lėtai slydo vandeniu, danguje grėsmingai švietė mė­

nulis. Senarui tai pasirodė it perspėjimas, jam per nugarą per­

bėgo šaltas virpulys. Am uletas kišenėje vis labiau kaito. Jis vėl

buvo pragraužęs lapus, Senaras giliai įkvėpė, kad spaudimas

krūtinėje atlėgtų.

Nihala nedavė O arfui ilsėtis; privertė jį be perstogės skristi visą

dieną ir visą naktį. Drakono raumenys virpėjo iš nuovargio.

- Pasistenk, pasistenk! - meldė raitelė.

58
 Jiedu sustojo kitos dienos rytą auštant, bet N ihala nepalietė

valgio. K ai naktį vargais negalais akim irkai užm igo, sapne išvy­

do Senaro veidą. Jis buvo apsuptas kitų m irusiųjų.' Jo veidas

užgesęs, išblyškęs, tuščiu žvilgsniu, kaip Fenso šmėklos. Puselfė

pašoko iš miegų.

Lajus, užkandžiaudamas šalia sunkiai alsuojančio drakono,

pamėgino ją paguosti.

- Nesibaim ink, mums pavyks. Senis niekada nebūtų tau to

pasakęs, jei nebūtų žinojęs, kad gali išgelbėti Senarą. Viskas bus
gerai, nusiram ink.

Tačiau jo žodžiai Nihalos nė truputėlio nepaguodė. Ją galėjo

nuram inti tik vienas žmogus, o jo gyvybei dabar grėsė pavojus.

Jie vėl leidosi į kelią, perskrido Mažąsias marias ir V idurio

dykumą. Vakare jiedu išvydo į jūrą besileidžiančią saulę. Buvo

priartėję prie Lamaro įlankos.

Po valandos tylaus plaukim o Senaras tolumoje pagaliau išvydo

Aršetų kontūrus. Nakties tamsoje išties išryškėjo du m ilžiniški

šešėliai. Jie buvo neįtikėtinai aukšti ir net iš to li buvo puikiai

m atyti jų kraštus dengiantys aštrūs smaigaliai. U olų kontūrai

spindėjo keista sidabrine šviesa, tarsi juose atsispindėtų mėnu­

lis. Senarą apėmė baimė.

- Dar nevėlu persigalvoti, - tarė vyriškis.

Senaras patylėjo žiūrėdamas į didėjančias uolas.

- Ne! - galiausiai šūktelėjo. - M ano užduotis per daug svarbi.

Žvejys papurtė galvą.

- Išlaipinsiu tave likus keletui sieksnių iki Aršetų, toliau kapa­

notis teks pačiam. Tai ne paprastos uolos, tai dievų šventovė, į ją

negali įkelti kojos jokia nuodėminga būtybė. Nenoriu į tai veltis.

59
 Tikslą jiedu pasiekė po poros valandų ir žmogus kaip žadėjęs
sustojo tolėliau nuo uolos. Gerokai nutolus nuo kranto jūra ne­
bebuvo rami, bangos dužo į Aršetų kraštus tikšdam os aukštyn
baltom is putom is. Kaukė vėjas. Viskas atrodė taip, kaip N ihala
buvo nupasakojusi.
- Atvykom e. Lipk lauk ir keliauk sveikas, - paliepė žvejys.
Senaras atsistojo, bet jam ėmė lin k ti kojos ir svaigti galva.
Teko įsikibti į valties kraštą, kad neparkristų.
- A r viskas gerai? - paklausė vyras.
Senaras linktelėjo. Kišenėje jautė sunkų, karštą amuletą. Su­
kaupė drąsą ir pažvelgė į vandenį. Jis veikiausiai ledinis.
- Ačiū, kad atplukdėte mane, - padėkojo, bet žvejys neatsa­
kė. T ik pamojo, kad burtininkas nešdintųsi, ir nusisuko nuo jo
ir nuo tų gūdžių uolų.
Senaras ištarė burtažodį, per vandenį nusidriekė švytintis
takas. Laimė, nuo uolos krašto jį skyrė vos keletas sieksnių, tad
jis greitai perėjo taką. Išvydo žvejį iš visų jėgų irkluojantį tolyn
ir vienas atsidūrė prieš tuodu m ilžinus. Vien jų išorė, regis, vyte
vijo jį šalin.
Senaras apėjo juos ratu, bet nerado įėjimo. Tematė dvi uo­
las, du akmens luitus. Gal šventykla viršūnėje?
Netikėtai stebuklingas takas išnyko ir Senaras paniro į ledi­
nį vandenį. M atyt, amuleto galia sustiprėjo - čia buvo paslėptas
antrasis akmuo.
Burtininkas nutarė pataupyti jėgas susidūrim ui su sergė­
toju ir nebebūrė. Priplaukė prie vieno Aršeto apačios ir mažai
trūko, kad banga blokštų jį į uolą. Jis abiem rankom įsikibo į
akmenis ir atgavo kvapą.
Pakėlęs akis sieksniu aukščiau išvydo plyšį. Tai buvo įėjimas

į šventyklą. Virš jo užmatė užrašą, bet iš toli jo neįskaitė.

60
 Jis ėmė ropštis gličia, aštria uola. Netrum pai užtruko, bet ga­

liausiai pasiekė plyšį. Iš paskutiniųjų pasikėlė viršun ir atsistojo

priešais įėjimą. Virš jo puikavosi grėsmingas užrašas: Sarefenas.

Senaras susimąstė. Sarefas, „jūra“, buvo sakiusi jam Nihala.

Jis rado ko ieškojęs. Kiek padelsė prie įėjim o mėgindamas at­

gauti kvapą. Pažvelgė žemyn ir pašiurpo.

Tarp aštrių juodų uolos smaigalių kažkas bolavo. Kaulai.

Skenduolių ar tų, kurie prieš jį leidosi į tokį patį šventvagišką

žygį. Vydamas baimę šalin Senaras nieko nelaukęs žengė vidun

ir dingo tamsoje.

Naktis pasitaikė tam si ir šalta. Oarfas buvo visai nuilsęs. Paga­

liau iš tamsos išniro Aršetų kontūrai. M ilžin iški, niūrūs, juodes­

n i už pačią naktį. Jie baugiai panėšėjo į Tirono tvirtovę.

- Štai jie! - suriko Nihala. - Mes atvykome!

„Laikykis, Senarai, prašau tavęs, laikykis!“

Praeityje Senaras dažnai užsižiūrėdavo į Tirono tvirtovę galvoda­

mas, koks galėtų būti jos vidus. Atsidūręs šventykloje jis nustebo,

kad ji lygiai tokia kaip ir jo įsivaizduojama Tirono buveinė.

Viršuje, be galo aukštai* žiojėjo skylė, iš apačios ji atrodė

mažulytė, bet išties buvo m ilžiniška; pro ją į vidų sklido šviesa,

buvo m atyti dangaus ir m ėnulio kraštelis. Grindys buvo plačios,

apvalios, o viduryje stūksojo akm eninis bokštelis, siekiantis

skylę viršuje. A p lin k bokštelį vijosi smulkūs, n etvirti uoloje iš­

kalti laiptai. Stačiose sienose žiojėjo siauros angos, pro kurias

kartais pratrykšdavo baltutėlės jūros putos.

Senaras kurį laiką viską stebėjo nedrįsdamas pajudėti. Ženg­

telėjus bokštelio lin k nuaidėjo kraupus jo žingsnių aidas.

61
 Senaras pastatė koją ant pirm o laiptelio, slidaus ir siauro, ir

ėmė kopti aukštyn. Sergėtojo niekur nebuvo m atyti. Buvo gir­

dėti tik į uolas besidaužančios jūros šniokštim as ir sielvartingas

vėjo kauksmas. Ir n etvirti burtininko žingsniai per uolą, jo sun-

kėjantis alsavimas.

Senarą kaustė baimė, bet kojos linko ne dėl to. Jo kišenė­

je virpėjo amuletas, nekantraudamas susijungti su antruoju

akmeniu. Burtininkas ne kartą slystelėjo ir kone nukrito, bet ir

toliau kopė tais nesibaigiančiais laiptais. Pažvelgus žemyn atro­

dė, kad apačia nutolusi per tūkstančius m ylių; bet ir pažiūrėjus

aukštyn viršūnė buvo be galo toli.

Blogiausia, kad niekur nebuvo m atyti jokios gyvos būtybės,

nors turėjo būti, Senaras tai tikrai žinojo. Prietemoje tūnojo

sergėtojas ir laukė, kol įsibrovėlis nusigaluos, kad galėtų jį pulti.

Senaras juto, kad kažkas jo tyko, bet nieko neįžiūrėjo.

Nihala O arfu apskrido Aršetus. Nieko neišvydo. Uolos juodu­

moje bolavo vien kaulai ir kaukolės, aimanavo šėlstanti jūra.

Jie pasidairė vietos, kur drakonui būtų patogu nusileisti, bet

tokios nebuvo. Nihala apsisprendė.

- Lajau, skrisk su O arfu į krantą.

Ginklanešys pažvelgė į ją apstulbęs.

- Bet...

- Jokių „bet“, čia O arfui nėra kur nutūpti. Skriskite į krantą

ir ten manęs palaukite.

Nihala nieko nepridūrusi išsitraukė kalaviją. Paliepė O arfui

prisklęsti artyn ir nušoko prie plyšio, kur veikiausiai buvo įėji­

mas. Drebančia širdim i žengė į tamsą.

62
Senaras staigiai sustojo.
- Žinau, kad čia esi! - sušuko. - Pasirodyk!
Jam atliepė tik į menės sienas atsimušęs aidas, sugrįžęs su-
m išų balsų choru. Paskui stojo tyla.
- Aš atėjau paim ti galios! Atėjau akmens! - nepasidavė Se­
naras, bet jo žodžius vėl nustelbė aidas. Tokia garsų maišalynė
išmušė jį iš vėžių. - Velniai rautų, lįsk lauk! Atėjau ne kautis, o
paim ti akmens!
A p lin k jį ir toliau aidėjo vienas kitą nustelbiantys žodžiai.
- Pasirodyk! - įtūžęs suriko burtininkas.
Senaras net nespėjo susigaudyti, kas vyksta: jį už gerklės
sugriebė m ilžiniškas čiuptuvas ir iškėlė į dangų, į šaltą orą, o
paskui vėl nusviedė į tamsybes. Senaras norėjo rėkti, jį kaustė
klaiki baimė, bet dusinamas čiuptuvo negalėjo išleisti nė garse­
lio. Dar kartą parblokštas ant laiptų jis prarado sąmonę.
Atsitokėjęs išvydo bokštelį apsivijusią keistą pabaisą su de­
šim čia galvų ir begale susiraičiusių čiuptuvų.
„Iš kur jis, po galais, išlindo?“
Prie jo prisikišo vienas iš baisuoklio veidų ir išsišiepė paro­
dydamas blizgių, aštrių dantų eilę. J į vėl sugriebė čiuptuvas -
šįkart už kojos - ir iškėlė į orą. Burtininkas rėkė kiek gerklė
neša, amuletas išsprūdo jam iš kišenės ir nugarmėjo į tamsą.
Pabaisai keliant jį aukštyn Senaras suvokė, kad ji ketina
tėkšti jį į bokštelį. Pamėgino ištarti burtažodį, bet jam iš delnų
nepasklido jokie kerai. Jis atsidūrė priešo valioje.
„Aš žuvęs. Dabar aš tikrai žuvęs.“
Tada išgirdo riksm ą ir jį nuo galvos iki kojų užpylė karštas,
klampus skystis. Gniaužtai atsileido, Senaras ėmė kristi į tuštu­
mą. į laiptus atsitrenkė jau be sąmonės.

63
Nihala stovėjo priešais pabaisą sugniaužusi kalaviją ir sunkiai
alsavo. Akim irką stebėjo priešą, paskui vėl puolė.
J i vikriai išvengė iš visų pusių į ją lekiančių čiuptuvų kirčių.
It gyvačiukė praslydo tarp jų iki pat pabaisos kūno ir antrą kartą
susmeigė į jį kalaviją.
Vienas čiuptuvas susirangė ore ir nukrito žemyn. Iš stram ­
po pliūptelėjo dvokiantis karštas skystis, jūros ošimą nustelbė
pabaisos riaumojimas.
Nihala nesustojo. Išsisuko nuo čiuptuvų, atrėmė jų kirčius,
pasinaudojo siaubūno silpnum o akim irka ir šoko ant jo. Smogė
jam, tada dar kartą ir dar - su kiekvienu kirčiu nuaidėdavo pa­
baisos riksmas ir pliūptelėdavo kraujas.
Galiausiai baisūnas prarado pusiausvyrą ir ėmė kristi į tuš­
tumą. Nihala šoko jam pavym ui ir nukrito kartu. Atsidūrusi ant
žemės puselfė pašoko pasirengusi kautis ir p u lti priekin. Tačiau
kažkas ją sustabdė.
J i išgirdo, kaip į uolą atsidaužė didžiulė banga. Pro angas
sienose į šventyklą prasiveržė kalnas putų ir ėmė spėriai k ilti iki
skylės viršūnėje, paskui šniokšdamas it krioklys staigiai bloš-
kėsi žemyn, o pasiekęs žemę įgavo žmogaus su trišakiu rankoje
pavidalą. Trišakio vidurinis smaigalys skaisčiai spindėjo.
- Num alšink savo įtūžį! - sugriaudėjo būtybė.
N ihala rėkdama puolė prie sergėtojo.
- Traukis iš kelio!
Vyras iš putų įsmeigė savo trišakį į žemę vos per keletą
sprindžių nuo Nihalos.
- Nemanyk, kad mane nugalėsi, - sušvokštė. Jo žemas,
griausmingas balsas išgąsdino Nihalą. - Ko tu ir tavo draugas
čia ieškote?

64
 Nihalos galvoje tą akim irką viskas nutolo ir nublanko: m isi­

ja, amuletas, visa kita. Liko tik aklas įtūžis ir nerim as dėl Senaro

likim o.

- Atsakyk!

Nihala pamėgino susikaupti. Tada kertėje išvydo kažką žyb­

sint. Am uletą.

- M es... mes čia atėjome dėl amuleto.

Būtybė pašaipiai vyptelėjo.

- D ar du kvaileliai, ištroškę valdžios... - nuožm iai nusikvato­

jo ji. - Kodėl jūs tokie paiki? - paklausė griausm ingu balsu. - Aš

jau am žių amžius saugau Sarefeną vienas tarp šių bokštų, ku­

riuos dievai pastatė jums perspėti. M ačiau ne vieną pasiekiant

šios šventyklos duris: kai kurie jų buvo išrinktieji, atidaviau

jiems akmenį, bet k iti nebuvo tyri ir peržengė šį šventą slenkstį

tik norėdam i įgyti galios. Jų širdis degino troškim as užvaldyti

kitus, juos priekin vedė tik besaikis noras valdyti, turėti, savo

nuožiūra tvarkyti kitų gyvenimus. Daugelis jų žuvo net manęs

neišvydę, kitus aš pats nugalabijau. Visgi jie nebijojo m irties;

dėl galios, dėl valdžios troškulio buvo pasirengę padaryti bet ką.

Kaip tavo bičiulis - net žinodamas, kad yra nevertas paliesti Sa-

refeno, jis atkako čia...

- Ne dėl to... ne dėl valdžios.

Būtybė ilgai į ją žiūrėjo.

- Puselfė, - sududeno.

- Taip! - suriko Nihala. - Taip! Aš - puselfė! Aš galiu paliesti

akmenį! Paleisk mus, duok mums akmenį ir leisk man išgelbėti

draugą...

- Kam tau reikia akmens?

- Tiro n u i nugalėti.

65
 Būtybė pašaipiai vyptelėjo.
- Tironas... Dar vienas valdžios apakintas žm ogiūkštis.

- Atsinešiau am uletą, - tarė N ihala, nubėgo prie kam pe

spindinčio am uleto, paėmė jį į rankas ir įrodė, kad gali jį pa­

liesti. - M atai? Aš jau tu riu vieną akm enį! - pridūrė ir parodė

Aelę.

Sergėtojas įsižiūrėjo į akmenį.

- Kaip būdama tokia kupina neapykantos ir įtūžio įstengei

gauti Aelę?

Nihala nežinojo, ką atsakyti. Tai tiesa. Tačiau įniršis po tru ­

putį blėso, jį išstūm ė nerim as dėl Senaro.

- Kodėl trokšti akmens? Ne dėl to, ką m an pasakei...

- Ne... - murm telėjo Nihala. - Dabar tenoriu iš čia ištrūkti.

Trokštu apkabinti savo bičiulį ir pajusti, kad jis gyvas. T ik paė­

m usi akm enį galėsiu keliauti toliau.

Sergėtojas žvelgė į ją neišduodamas savo m inčių. Bakstelėjo

trišakiu į žemę, amuletas išsprūdo Nihalai iš rankų.

J i susmuko, lyg kas nors būtų išsunkęs iš jos visas jėgas.

Sergėtojas pasuko trišakį ir iš švytinčio smaigalio išėmė

akmenį. Jis buvo tam siai mėlynas, tarsi jame būtų sutelkta visa

vandenyno gelmė. V yru i iškėlus akm enį šis suspindo m ėnulio

šviesoje, o paskui, rodos, sugėrė jo atspindį. Tada sergėtojas pa­

dėjo jį ant žemės priešais Nihalą.

- Tu dar kelio pradžioje, tavo širdis paklydusi ir išsigandu­

si. Griežtesni už mane sergėtojai nebūtų tau jo davę. Bet jokiu

būdu neturi liautis ieškojusi, antraip niekada nesuteiksi galios

savo rankose.

Taip kaip ir atėjęs, sergėtojas išsiliejo į tūkstantį jūros van­

dens srovelių ir pro Aršeto angas vėl įtekėjo į vandenyną. Pabai­

66
sa taip pat dingo, ir Nihala liko viena m ilžiniškoje tylioje šven­

tykloje. J i puolė prie akmens, iškėlė jį aukštyn ir dėdama į jam

skirtą angą drebančiu balsu ištarė burtažodį:

- Rahhavni sektar aleero.

Akm uo įsitvirtin o savo angoje. Nihala pašoko ir nubėgo pas

Senarą.

Burtininkas kniūbsčias gulėjo ant laiptų, į gličią uolą atrem ­

ta jo ranka buvo šalta ir baltutėlė.

N ihala atsuko bičiulį ir ėmė jį šaukti, bet jis tik gulėjo išblyš­

kęs ir nieko neatsakė. J i ir toliau jį šaukė, vis garsiau ir garsiau.

Paskui ėmė kūkčioti.

- Žadėjai nežūti... - išlemeno pro ašaras.

Pagauta nevilties nepastebėjo, kad Senaras lėtai prasimerkė.

Kai jųdviejų akys susitiko, burtininkas silpnai šyptelėjo.

- Tru pu tį pavėlavai, - vos girdim ai sušnibždėjo.

 6
ŠA LTIS

er vakarienę Nihala išliko neįprastai tyli. Senarą nustebino

P toks jos šaltumas, m at šventykloje ji parodė labai šiltus jaus­

mus. Vis dėlto jis lengvai perkando tokios prastos nuotaikos
priežastį. Jis jai melavo ir dabar teko už tai sumokėti.
K itą rytą jie pakirdo auštant. Rytuose dangų tingiai rausvi-
nanti saulė linksm ai nuteikė Senarą. Tačiau Nihala iš karto vis­
ką sugadino: išvertė Lajų iš guolio ir visiems liepė pasiskubinti,
m at reikėjo išvykti.
Jie vėl leidosi į kelią. Patraukė pietų kryptim i; ketino pasiek­
ti Saulės žemę kirtę Vidurio mišką.
Aną vakarą Senarui kilusias m intis patvirtino vėlesnis Niha-
los elgesys. J i laikėsi šaltai ir atokiai, per visą kelionę persimetė
su juo vos pora žodžių. Dieną jie skrisdavo tylėdami, o ir vakare,
sustoję užkąsti, spoksodavo į laužą it vandens į bum ą prisėmę.
Ketvirtąją dieną Senaras nutarė pasikalbėti. Įtampa tapo
nebepakeliama.
Jis pasinaudojo proga, kai turėjo pakeisti Nihalą sargyboje.
Buvo g ili naktis, Nihalos budėjimas artėjo prie pabaigos. Sena­
ras pabudo kiek anksčiau, kad spėtų apgalvoti pokalbį. Atėjus

m etui Nihala palietė jo petį.

68
 Senaras atsisuko.

- Kas pastaruoju m etu negerai?

Tai ištaręs pasijuto tikras m ulkis. Nejaugi vertėjo taip laužy­

ti galvą, kad pradėtų pokalbį tokiais paikais žodžiais?

- Spėk!

Senaras nuleido akis.

- Padariau tai dėl tavęs...

„Nuostabu. Dar viena nuvalkiota frazė.“

- A š to neprašiau.

- Stengiausi kuo m ažiau rizikuoti, prisiekiu. Kaip įm anyda­

mas saugojausi... Ju k žinai, kad nesielgčiau beatodairiškai.

- Liaukis melavęs! - sušuko Nihala. - Paporinai man pasa­

kėlę apie burtažodį, kuriuo įm anom a apriboti amuleto galią... Ir

dar įtraukei į tai Medžistą!

- O ką man reikėjo daryti? Tu nebuvai išgijusi, bet nenorė­

jai sustoti. M an nieko kito neliko, - netekęs kantrybės atkirto

Senaras.

- Kaip tu nesupranti? - pašoko Nihala. - A r numanai, kaip

būdau jautusis tau žuvus? A r bent nutuoki?

Senaras išsižiojo iš nuostabos; viduje sulaikė sukilusį pyktį.

Nihala nusisuko.

- Nenoriu, kad m ano sąžinę prislėgtų kitos m irtys!

Tai buvo paskutinis lašas. Senaras pats nesuvokė, ko tikėjo­

si iš Nihalos jam grįžus. G al padėkos, bet tikrai ne tokių šaltų,

priešiškų žodžių.

- Nesirūpink, tikrai nesiekiu apsunkinti tau sąžinės. M aniau,

tau manęs reikia, bet paaiškėjo, kad ir toliau laikai mane pagaliu

ratuose. Būk rami: priešingai nei kai kurie, aš neskubu m irti.

M iško tyloje nuaidėjo Nihalos antausis Senarui.

69
 Burtininkas apstulbęs stypsojo vietoje, Nihala priešais jį

tramdė ašaras. Jis tik tada suvokė savo žodžių žiaurum ą. Tačiau

nespėjo atsiprašyti, nes ji nusisuko ir atsigulė.

K itą rytą, bičiuliam s dar miegant, Nihala pasiteiravo amuleto

krypties. Po ginčo su Senaru ji nesudėjo bluosto.

Užsim erkusi išvydo skaisčią šviesą, lyg spindėtų tūkstantis

saulių. Tai greičiausiai šventykla. Paskui pamatė aušrą - virš

kalnų kylančią saulę. Atrodė, kad žiū ri į kraštovaizdį nuo aukš­

tos vietos, iš svaiginamų viršukalnių juosiamos aikštelės. Vadi­

nasi, tai plynaukštė. Galiausiai išvydo ir kryptį - į rytus. Puselfė

atsimerkė.

Jie paskubomis papusryčiavo, susėdo ant Oarfo ir leidosi į

paskutiniąją šventyklą neužim tose žemėse. Po jos laukė sun­

kiausia dalis.

Šešias dienas skridę jie atkako į M akratą. Lajus užsispyrė stab­

telėti Saulės žemės sostinėje ir apsilankyti Akademijoje, kur

jiedu su Nihala susipažino. K ita vertus, visus viliojo m intis iš­

sim iegoti patogiose, švariose lovose. Tad jie susirado atokesnę

smuklę ir apsistojo joje nakvynės.

Saulei leidžiantis Nihala išėjo pasivaikščioti po miestą. Pa­

sinėrusi į M akrato sum aištį pamatė, kad nuo Akademijos laikų

mažai kas pasikeitė. J i vėl išvydo sąmyšį, skubančius žmones,

m inias pabėgėlių už miesto vartų, sienas apspitusių palapinių

mišką. To Nihala čia ir nekentė: turtų prie pat juodžiausio skur­

do, begėdiško linksm um o, gatvėse akį rėžiančių m oterų papuo­

šalų. Toje vietoje karaliavo tamsumas ir puikybė, skausmas buvo

atmetamas, o ji gyvendama tarp šių sienų visą laiką liūdėjo.

70
 Nihala priėjo Akademiją, bet neprisiartino prie durų; neno­
rėjo netyčia susitikti aukščiausiojo generolo Raveno, visą laiką
kaišiojusio jai pagalius į ratus. Tačiau didžiulio pastato vaizdas
jos neatgrasė, kaip kad bijojo. J i net ėmė viltis susitikti m oky­
toją Paršelį, pirm ąjį, kuris ja patikėjo, ir Piktžolių - suluošintą
būtybę, su kuria tiek daug siejo.
Galiausiai kojos pačios nuvedė ją į terasą, į kurią dažnai nu­
eidavo pam ąstyti ir iš kurios buvo grėsmingiausiai m atyti T iro ­
no tvirtovė. Atsisėdo ir paskendo mintyse.
- A r netrukdau?
N ihala krūptelėjo. Išvydusi sau už nugaros stovintį Senarą
beregint nutaisė šaltą išraišką.
Burtininkas prisėdo šalia ir prieš prabildam as kurį laiką į ją
žiūrėjo.
- Žinojau, kad tave čia rasiu, - galiausiai ištarė.
Puselfė nieko neatsakė, tik toliau spoksojo į tamsius tvirto­
vės kontūrus.
- Atleisk man už anądien, - pridūrė Senaras. - Kalbėjau
kvailai ir piktai. Iš tiesų taip negalvoju.
- Neatsiprašinėk, tu pasakei tiesą. Aš nuo pat šios nelemtos
kelionės pradžios elgiausi paikai ir erzinamai. Apgailestauju dėl
to, - tarė ji ir įsispoksojo į turėklus. - Ko gero, širdyje troškau iki
galo neatlikti šios misijos, gal todėl ir nenorėjau sustoti pailsėti.
Aš nebijau, supranti?
Senaras linktelėjo.
- M an tiesiog atrodo, kad neturėjau pasirinkim o. Ir man
baisu pagalvojus, kad toks mano likim as, - prisipažino ji ir pa­
žvelgė jam į akis.
- Tam tikra prasme tai išties tavo likim as, - atsakė jis. - Bet

manau, kad jis nesibaigs atlikus šią misiją. Tu teisi, negalėjai

71
pasirinkti, ar išvykti. Bet tavo gyvenime yra ne tik ši kelionė.

Viskam pasibaigus tau atsivers nauji keliai. Ir niekas nebegalės

priversti tavęs pasirinkti, tik tu žinosi, ką daryti. Si kelionė - tik

viena gyvenimo atkarpa.

- Gal tu ir teisus, - pritarė Nihala. - Bet jaučiu, kad nuo šios

misijos priklauso ne tik Išnirusio pasaulio ateitis, joje slypi kai

kas daugiau, ko dar neatradau ir net nežinau, kur ieškoti, - ji at­

siduso. - Praeityje ateidavau čia prisim inti savo gyvenim o tiks­

lo - neapykantos Tironui, - tarė puselfė ir parodė į gūdžią, bau­

ginam ą tvirtovę. - Bet dabar viskas kitaip. Žinom a, aš ir dabar

nekenčiu Tirono, bet nebežinau, ką daryti, jaučiu, kad galutinis

tikslas nėra neapykanta. Bet kur tada jis slypi? - netekusi vilties

paklausė atsisuko ir pažvelgė į Senarą.

Burtininkas neatsakė, jiedu tylom is žvelgė į priešais stūk­

sančią Tirono buveinę.

- Žinau tik viena, - po kurio laiko sumurmėjo Nihala. - A ną­

kart Tarybos posėdyje tu sakei tiesą. Be tavęs m an nepavyktų.

Senaras nusišypsojo, apkabino ją per pečius ir prispaudė

prie savęs. Po akim irkos Nihala atšlijo ir nusišypsojo jam. Jiedu

tamsoje grįžo į smuklę.

K itą rytą Senaras patraukė į miestą pasiklausinėti žm onių ke­

lio. G rįžo per pietus ir pranešė, kad jų ieškoma plynaukštė yra

rytuose, ant Seršeto kalnų prie Dienos žemės sienos. Iš seno

elgetos, įsitaisiusio prie miesto vartų, jis sužinojo, kad ten jau

ištisi am žiai niekas nesilanko, nes be sniego, šalčio ir ledo ten

daugiau nieko nėra.

Nihalai pasirodė keista, kad saulės šventykla pastatyta tokioje

vietoje. Dabar buvo pats žiemos vidurys, kažin, kas jų ten laukia...

72
 - Nėra ko jaudintis, - ram iai išrėžė Lajus. - Oarfas ganėtinai
pailsėjo, jis mus ten nuskraidins. Tai tebus vaikų žaidimas, -
staiga ginklanešio akys nušvito. - Aš pirm ą kartą įkelsiu koją į
šventyklą.
- Tavim dėtas nebūčiau toks laimingas, - suniurnėjo Senaras.

Viskas klojosi ne taip lengvai, kaip tikėjosi Lajus, ir kai jie po

dienos pasiekė Seršeto kalnyno papėdę, paaiškėjo, kad tai toli
gražu nebus vaikų žaidimas.
Priešais juos stūksojo plikos uolos siena. Kalnai tingiai kilo iš
lygumos į žalias įkalnes, kurios sparčiai ėjo statyn pasiekdamos
svaiginamą aukštį. Pro debesis nebuvo m atyti jų viršūnių. Netgi
Lajus, paprastai neprarandantis vilties, tai išvydęs nusiminė.
- Sprendžiant iš debesų viršūnėje, - prabilo Senaras, - ten,
aukštai, orelis nekoks.
Nihala susirūpinusi nužvelgė uolos sieną.
- Oarfas neįstengs. Jo sparnai skrendant vertikaliai pailsta,
be to, viską apsunkina prastas oras...
- Nieko kito nelieka, - kirste nukirto burtininkas. - Arba
skrisime Oarfu, arba kopsime į tuos kalnus ištisą amžinybę.
Tą vakarą jie pernakvojo kalno papėdėje, o ryte vos išaušus
leidosi į kelią.
- Oarfai, vėl paprašysiu tavęs atiduoti visas jėgas, - pasakė
Nihala drakonui. - Bet prisiekiu, kad tai bus paskutinis kartas.
Oarfas didžiuodam asis pažvelgė į ją savo raudonomis aki­
m is ir atsistojo visu ūgiu. N ihala nusišypsojo. Tada bičiukai su­
lipo jam ant nugaros ir ėmė kilti.
Iš pradžių nesusidūrė su dideliais sunkumais. Drakonas
skrido išskleidęs sparnus, spėriai, bet nenuilsdamas. Tačiau

blogiausia dar buvo priešaky.

73
 Jie visą rytą sklendė virš žalių ganyklų kalno pašlaitėje, tada

uola ūmai tapo stati - ir prasidėjo tikrasis kilim as. Oarfas nebe­

galėjo skristi horizontaliai, tad įtempė sparnus, kad kiltų įstri­

žai. Iš pradžių nuolydis buvo švelnus, bet pamažu darėsi vis sta­

tesnis. Nihala po kojom is juto įsitem pusius drakono raumenis.

- Pasistenk, pasistenk, - pasilenkusi šnabždėjo drakonui į

ausį ir jis dar labiau stengėsi.

Vakare jie sustojo pailsėti jau aukštai, Lajus pasirūpino Oar-

fu. Pūtė vis šaltesnis vėjas, dangus grėsmingai niaukėsi. Jiem s

net nespėjus sugulti ėmė snigti.

- Puikum ėlis, - suniurnėjo Senaras.

Dar tris dienas jie tik kilo aukštyn. Trečiąją dieną stabtelėjo prie

pat debesų. V iltingai pažvelgę į viršų neišvydo viršūnės.

Pirm ąjį vakarą Senaras pamėgino įžiebti stebuklingą ugne­

lę, kad sušiltų, tačiau ji degė silpnai ir trum pai ir vos b u rtin in ­

kui užsnūdus dingdavo. Tad jiems teko m iegoti įsisupus į ap­

siaustus ir susirangius po Oarfo sparnais, antraip būtų m irtinai

sušalę.

Rytojaus dieną jie pasinėrė į debesis ir reikalai visai supras­

tėjo. Pūtė žvarbus vėjas, sniegas temdė akis ir gniaužė kvapą.

Oarfas stengėsi kaip įmanydamas, bet k ilti buvo labai sunku ir

nuo aušros iki saulėlydžio jie įveikdavo vis trum pesnį kelią.

- Gal mes am žinai taip kilsim e. Gal šie kalnai neturi viršū­

nės ir virš debesų tėra dievai, - staiga ištarė Lajus; Nihala nesu­

prato, ar ši m intis jį gąsdino, ar džiugino.

- Jie dar dvi dienas skrido pro debesis, o kai iš jų išnėrė ir

pakėlė akis į dangų, išvydo įstabų reginį. Tada Nihala suvokė,

kodėl ši vieta pasirinkta šventyklai pastatyti.

74
 Tie kalnai buvo tikra šviesos karalija. Saulė plieskė neįtikė­

tinai skaisčiai, atrodė, švytėjo net ryški dangaus mėlynė; ledas

atspindėjo saulės spindulius tūkstančiais akinam ų atspalvių.

Aplinkui kiek akys užmatė šmėžavo šim tai kitų viršūnių; visur

buvo m atyti vienos uolos. Toks stulbinamas grožis juos nuram i­

no; pasiekę viršūnę jie patikėjo, kad sunkiausia jau praeity.

Akinam a šviesa nenum alšino nei šalčio, nei vėjo, tačiau pa­

skutinė kelionės dalis žadėjo būti lengvesnė. Jie praskrido pro

galybę iš baltų, pūkuotų patalų nyrančių ir dangaus mėlynėje

ryškiai ruduojančių sm ailių, Lajus vis persisverdavo O arfui per

petį pažiūrėti žemyn.

- Po m um is nieko nėra! - linksm as sušuko ginklanešys ro­

dydamas į slėnį slepiančius debesis.

Tačiau Nihalai su Senaru darėsi neramu. Jiem s nepavyko

pakilti pakankamai aukštai, kad iš viršaus nužvelgtų visas vir­

šukalnes ir surastų plynaukštę. Prireikė dar kartą prakalbinti

amuletą. Nihala susikaupė, bet išvydo tik akinam ą šventyklos

spindesį; m iglotai pajuto, kad reikia skristi į rytus, į patį kalny­

no vidurį.

Jų kelionė truko dar dvi dienas. Trečiosios dienos rytą ap­

stulbo išvydę tai, ko ieškojo. Jie spoksojo netekę žado ir stebė­

josi, kaip gilią žiemą taip aukštai gali būti tokia vieta.
 7

G L A E L Ė , A R B A A P IE V I E N A T V Ę

ihala, Senaras ir Lajus apstulbę žiūrėjo į tamsiuose kalnuo­

se žaliuojančią salelę. Saulės šviesoje išvydo pievą, pilną

margų gėlių, kurių kvepėjimas buvo juntamas net iš toli. Jie p ri­

blokšti nusileido į plynaukštę, o įkėlus į ją koją juos dar labiau

nustebino šilum a. Tame atkampiame žemės plotelyje jau buvo

pavasaris. Aušo, rausvi saulės spinduliai glostė storus žiedlapius

ir rasos lašeliais nusėtą žolę. Jie pasijuto patekę į kitą pasaulį,

atskirtą ir tolim ą.

Lajus nusviedė apsiaustą šalin ir skambiai kvatodamas šoko

voliotis gėlėse.

- Tai išties dievų buveinė!

Plynaukštė buvo nedidukė, priėjusi prie jos krašto Nihala iš

aukštai pamatė didžiąją Saulės žemės dalį ir keleto kitų žemių

kraštelius. Išvydo šviesią Makrato dėmelę, tingiai tysančią šalia

Didžiojo intako, greta - jo jaunesnįjį brolį Mažąjį intaką ir Han-

tiro ežerą, spindintį sidabru pirmuosiuose aušros spinduliuose.

Užmatė bazės Girią, gal net pačią bazę. Iš aukštai veikiausiai buvo

galima įžiūrėti ir kraštą, kuriame buvo Eleuzės ir Jonuko kaimas.

Paskui jos žvilgsnis nukrypo toliau ir širdis ėmė lėčiau plakti.

76
 Tolumoje, kur tankius Saulės žemės miškus keitė dykra, ply­

tėjo jos gim tinė, Dienos žemė - visa, kas liko iš jos tautos.

- Pažvelk žemyn! - sušuko Lajus. - A r matai tą juodą dėmę

pietuose?

- Kas tai? - paklausė Senaras, taip pat atėjęs pasigrožėti

vaizdu.

- Nakties žemė, - paaiškino ginklanešys. - Trum pai ten te­

gyvenau, ne itin gerai ją pažįstu, bet visgi tai m ano gim tinė...

- Turim e rasti šventyklą, - tarė Nihala.

- Argi dar reikia ieškoti? - nustebo Lajus, apsisuko ir dūrė

pirštu priešais save.

N ihala pažvelgė jo rodom a kryptim i ir plynaukštės gale iš­

vydo m ilžinišką statinį. Tas didingas pastatas buvo iš gryno

aukso. Puselfė nusistebėjo nepamačiusi jo anksčiau. Vidurinė

dalis buvo apskrita, žema, dengta dideliu auksiniu svogūno for­

mos kupolu, kurio viršūnę puošė taip pat auksinis saulę vaiz­

duojantis rutulys. Iš kraštų buvo prilipdyta dar žemesnių stati­

nių su panašiais kupolais. Tas pastatas buvo galybės bokštelių ir

skliautų bei akinamo spindesio reginys.

N ihala ranka prisidengė akis nuo šventyklos tviskėjim o, iš­

sitraukė kalaviją ir žengė priekin.

- Kažin, kokius stebuklus išvysime viduje! - šūktelėjo Lajus

ir nuskuodė rūm ų link.

- Palauk! - čiupo jį už rankos Nihala. - Šventyklose budi

sergėtojai, jie nenori, kad slenkstį peržengtų žmonės. Judu su

Senaru geriau palaukite čia.

- Nė nemanau! - paprieštaravo Lajus ir išsilaisvino. - Ko

mes čia su burtininku atkeliavome? Jei teks kautis ir tau padėti,

turim e būti šalia. Arba įeikim e visi, arba nė vienas.

77
 Nihala metė į Senarą klausiamą žvilgsnį.
- Jei pasidarys riesta, išbėgsime laukan. O tu eik pirm yn, -

tarė burtininkas.
Jie eilute priėjo prie įėjimo, virš kurio įm antriom is raityto­

mis raidėmis, dėl to net sunkiai įskaitom om is, buvo parašyta

Glaelė. Šviesa. Nihala net nestabtelėjo pažiūrėti ir išsitraukusi

kalaviją įžengė vidun.

- Eikite atsilikę nuo manęs per porą žingsnių, - paliepė bi­

čiuliams, bet Lajus jau buvo nuskubėjęs priekin.

Senaras sugriebė jį už peties.

- Suprantu, kad nekantrauji p risivirti bėdos, - kandžiai tars­

telėjo, - bet išm intingiausia būtų paklausyti raitelės patarim o.

Lajus piktai į jį dėbtelėjo, bet sulėtino žingsnį.

Šventyklos vidus net prislėgė savo grožiu: kur pasisuksi, iš-

vysdavai auksą ir raitytus papuošimus. Per vidurį driekėsi plati

nava, ją iš kraštų juosė kolonos, viršuje prilaikančios didžiulį

skliautą, išakėtą daugybės skylučių - pro jas iš kupolo skverbėsi

saulės spinduliai, išm argindam i grindis dailiausiais raštais. Šo­

nuose buvo m atyti kitos dvi navos, mažesnės, o sienose žiojėjo

nišos su daugybe statulų. Po kiekviena jų Nihalai nesupranta­

mu raštu buvo parašytas vardas. Jos dėmesį patraukė įspūdingo

vyro skulptūra. Jis buvo aukštas, išdidaus m aištingo žvilgsnio.

Vienoje rankoje laikė didelę liepsną, regis, valdomą pirštais, o

kitoje gniaužė ilgutėlę ietį.

Nihala užsispoksojo į statulą net pati nesuvokdama, kuo ji ją

sužavėjo. Atrodė, kad to žmogaus akys ją verte veria, kad šaukia ją.

- A r kas ne taip? - sušnibždėjo Senaras jai už nugaros.

Puselfė atsitokėjo.

- Viskas gerai.

78
 Žingsniuodam a toliau N ihala pastebėjo, kad vidurinė nava

veda prie altoriaus, išpuošto auksinėmis vijoklio šakelėmis. Pa­

dėtas ant aukštos pakylos, apšviestas plonyčio saulės spindulio,

gulėjo neįtikėtinai švytintis akmuo.

- A r tai jis? - įtariai pasiteiravo Lajus.

- M anau... manau, kad taip, - suniurnėjo Nihala.

J i sutriko. A rgi viskas gali būti taip paprasta? Jokių sergė­

tojų? J i įsikišo kalaviją į dėklą ir priėjo prie altoriaus. Bet tada

kažką išgirdo. įtem pė ausis.

- Kas... - buvo beklausiąs Lajus, bet Senaras jį nutildė.

Šventyklą pamažu užliejo lyg kokia daina, o gal lopšinė ar

giesmė. J i sklido ne iš kurios nors vietos, bet iš visur, be aido,

tarsi slysdama paviršium i. Atrodė, kad tas garsas aidi tik jų gal­

vose, todėl jie net susižvalgė norėdam i įsitikin ti, ar ir k iti girdi.

Iš pradžių žodžiai skambėjo neaiškiai, paskui išryškėjo pas­

kiri garsai, galiausiai ir sakiniai. Nors nesuprato jų prasmės, N i-

halai tie žodžiai pasirodė panašūs į Vandens šventyklos sergėto­

jo ištartuosius ar į burtažodį, kurį sukalbėdavo įgijusi akmenyse

slypinčią galią. Vadinasi, tai elfų daina. Balsas buvo mergaitiš­

kas, liūdnas ir baugus.

- Kas tu? Kas čia dainuoja? - paklausė Nihala.

Balsas nutilo.

- Aš - Šeirina, puselfė, atėjau čia Glaelės, - garsiai išklojo

Nihala.

Ir toliau tvyrojo tyla.

- N oriu įgyti galią, kad įstengčiau nugalėti šį pasaulį naiki­

nantį Tironą. A r tu sergėtoja?

Balsas vėl ėmė dainuoti, tik šįkart suprantamais žodžiais,

nebe elfų kalba:

79
 Šviesa, mano šviesa,

Kur manoji šviesa?

Ją apgaubė tamsa

Ir paslėpė klasta.

Saulė, mano saulė,

Kur dingo mano saulė?

Ją pagrobė naktis,

Ir nepaleis, laikys.

Gyvenimas, mano gyvenimas,

Kur manasis gyvenimas?

Išsprūdo man iš rankų ir nuvyto,

It žiedas, pakąstas šalnos iš ryto.

Paskutinę eilutę palydėjo juokas, Nihalos širdyje sukilo

kraują stingdantis nerim as. J i išsitraukė kalaviją ir tylą perskro­

dė iš dėklo slystančio juodojo kristalo garsas.

Tai išgirdusi sergėtoja suriko:

- A n t šių grindų neturi būti pralietas kraujas! Tarp šių sienų

nėra vietos neapykantai! Nuleisk ginklą!

Nihala beregint įsikišo kalaviją atgal.

- A š - Šeirina, juk sakiau... Prašau, pasirodyk man.

- O, aš girdėjau apie Šeiriną, girdėjau ir apie Ševrarą. Ju k

ugnis slypi šviesoje. T ik Sevraras naikina, o šviesa kuria, argi ne

taip? - atsakė jai balsas. - Bet jei šviesa - tai gyvybė, kodėl ap­

lin ku i viskas mirę? Čia taip šalta... M an šalta... Sušildyk mane,

berniuk...

Lajus sukliko.

Senaras nuskubėjo prie jo.

- Kas nutiko? - paklausė.

80
 - Nieko... Pasivaideno, kad jaučiu šaltos kaip ledas rankos

prisilietim ą... - atsakė vaikinas.

- Velniai rautų! - nusikeikė Senaras ir apsidairė.

- Nebijok, berniuk, m an tik labai šalta... - kalbėjo sergėto­

ja. - Šilum a glūdi kūnuose, o ne šiose auksinėse sienose.

J i vėl ėmė dainuoti.

N ihala nesumojo, ką daryti. Plėtė akis, dairėsi aplinkui, bet

nieko nematė. O akmuo nesaugomas gulėjo priešais ją. Tegu ji ir

toliau dainuoja, puselfei tereikia galios. J i priėjo prie altoriaus

iš ištiesė ranką į akmenį. Staiga stojo tamsa. Liko šviesti tik

spindulėlis menės viduryje.

- Sustok! - suriko balsas, ūm ai tvirtas ir valdingas. - Jis

mano, niekam negalima jo paim ti... Tie, kurie galėjo jį paliesti,

jau seniai mirę.

- Tu klysti! Ne visi jie mirę! Aš - puselfė, galiu valdyti

akmens galią. To čia ir atėjau.

Po menę iš vieno kam po į kitą ėmė šokčioti saulės zuikutis,

daugiausia besisukiojantis apie Lajų.

- M eluoji, meluoji! - niūniavo sergėtoja. - A rgi nematai, kad

aš viena? Prieš daugelį m etų mane paskyrė čia saugoti akmens

ir aš laukiau, ilgai laukiau... Saulė tekėjo ir leidosi, vėl tekėjo ir

vėl leidosi... Ir taip m etų metus, ištisus amžius. O aš čia, šitame

šaltyje, visą laiką tūnojau viena. Paskutinį kartą čia kažkas lan­

kėsi prieš tūkstantį metų, bet negavo akmens...

- Ką man padaryti, kad jį gaučiau? - paklausė Nihala.

Spindulėlis stabtelėjo.

- A š noriu šilumos.

- Pasirodyk ir paaiškink, kokios šilumos.

Saulės zuikutis vėl ėmė bėgioti po menę, tamsa lėtai sklaidėsi.

81
 - Aš čia, ar nematai manęs? Aš - šviesa. Labai seniai ir aš turė­
jau kūną, bet jis pamažu išnyko... O dabar man šalta, aš vieniša...
- Nesuprantu, ką nori pasakyti... - išrėžė Nihala.
- Suteik m an šilum os ir galėsi paim ti akmenį, - juokdamasi
atšovė sergėtoja.
Šviesa ėmė glostyti Lajų, nuslydo jo auksinėmis garbano­
mis, rausvais skruostais. G inklanešiui toks žaidimas, regis, pa­
tiko, jis pirštais sekiojo spindulį.
- Taip, - tarė balsas, - tu šiltas... M an nedaug reikia... tik iš­
trū kti iš šio auksinio kalėjimo, pam atyti pasaulio ir nebesijaus-
ti vienišai. Kokia prasmė čia tūnoti? Elfai išnyko prieš daugelį
metų, o aš čia sėdžiu ir saugau bevertį dalyką... Neškitės jį sau,
tik palikite man kūną...
- Ši sergėtoja man neatrodo sveiko proto, - priėjęs sum ur­
mėjo Senaras.
- Ką man daryti? - sušnibždėjo Nihala, bet ir Senaras žvelgė
į ją suglumęs.
- Tu nori akmens? - paklausė balsas.
- Taip, - patvirtino Nihala.
- A tiduok m an jį ir gausi akmenį.
- K ą tokį?
- Berniuką, - vylingai suokė sergėtoja.
Lajus susirūpinęs dėbtelėjo į Nihalą ir ėmė trauktis atbulas.
- Apie ką... apie ką tu kalbi? - išlem eno mergina.
- Gerai supratai. Vaiką, kurį čia atsivedei, tą berniuką. Jis
toks šiltas... Jo šilum a guodžia mano vienišą širdį... Atiduok
man jo kūną ir karštį, ir akmuo bus tavo.
Lajus puolė prie išėjimo, bet spindulys įgijo moters pavidalą,
ištiesė ranką ir užvėrė duris. Nebeliko jokio išėjimo, tik šaltos auk­
so sienos. Paskui ranka išsitiesė prie altoriaus ir paėmė akmenį.

82
 - Kūnas už galią... - tarė balsas ir iš tamsos išniro stulbi­

nam ai gražus moters veidas, kuriam e atsispindėjo beprotybė ir

liūdesys. - A r sutinki m ainyti? Nejaugi aš daug prašau? Argi ne­

matai, kokia skaudi mano vienatvė? - balsas tapo graudus. - Tu

gali padėti m an ištrūkti iš šios nekenčiamos vietos...

Nihala žvelgė į tą veidą išsigandusi ir pakerėta, lyg sukausty­

ta kokio burto. Ja i ėmė m erktis akys.

- Nihala! - pašaukė ją Senaras.

Burtininkas pribėgo ir puselfė atsitokėjo. A tito lo nuo švie­

sos ir išsitraukė kalaviją.

- O gal m ieliau atiduotum man tą vyrą? Jis ne jaunutis ir

tyras kaip tas berniukas, bet paim čiau ir jį...

- Nekalbėk kvailysčių! Nesiskirčiau su savo draugais dėl jo­

kios priežasties pasaulyje! - sušuko Nihala.

- Tada atiduok savąjį kūną, - pasiūlė sergėtoja.

- Ne! - suriko puselfė. - D uok akm enį ir leisk mums eiti!

M oters veide pasirodė pyktis, ji ilgai žiūrėjo į Nihalą, paskui

šviesa staiga vėl nutvieskė menę ir spindulys dingo.

Nihala stypsojo suglumusi, Senaras taip pat sutrikęs dairėsi

aplinkui.

- Kur, po paraliais?.. - burbtelėjo vaikinas ir atsisuko į

Lajų. - Nihala... - persigandęs sušnibždėjo.

J i taip pat pažvelgė į ginklanešį. Lajus lėtai atsimerkė, ir N i­

halą sukaustė baimė. Vaikio akys buvo auksinės, be obuolio ir be

rainelės. Jo lūpose nušvito keista šypsena ir jis prabilo tuo pačiu

balsu, kuris ką tik skambėjo menėje.

- Nenorėjai manęs paklausyti? Atsisakei m an padėti? Pui­

ku, aš ne tik pasiėmiau, ko troškau, bet ir nubausiu tave už be­

širdiškumą.

83
 Nihala žengtelėjo atgal.

- Palik Lajų...

- Aš tik prašiau pagalbos, nieko daugiau, o tu atsisakei... -

tarė Lajus artėdamas prie jos.

Nihala teįstengė išsigandusi trauktis atbula.

Lajus ištiesė į ją ranką, o kai atgniaužė delną, į puselfę bloš-

kėsi akinamas šviesos spindulys ir nusviedė ją į tamsą.

Ginklanešys nubėgo į menės galą, vėl pasirodė dingusios durys,

aukštesnės ir didingesnės nei prieš tai.

- Likite čia, vienatvėje ir nevilty, kankinkitės šaltyje, kaip aš

kankinausi! - sušuko Lajus m oterišku balsu.

Sergėtoja stovėjo per žingsnį nuo durų, bet jai kelią ūmai

pastojo Senaras. Iš ginklanešio delno atsklido dar vienas spin­

dulys, tačiau sudužo atsitrenkęs į mago išburtą sidabrinį skydą.

- Prieš išeidam a luktelėk, - ram iu balsu pasiūlė Senaras. Pa­

žvelgęs Lajui per petį išvydo ant žemės vis dar tysančią Nihalą.

Negalėjo prie jos prieiti, antraip jie amžiams liktų šioje vietoje.

- Žinai, aš tave suprantu, - prabilo. - Tiek metų, praleistų

vienatvėje... numanau, kad buvo nelengva...

Lajus įtariai į jį dėbtelėjo.

- M an pažįstamas šaltis ir vienatvė... aš tave suprantu, -

kalbėjo Senaras ir pastebėjo, kad N ihala pajudino ranką.

- Kas tu? Burtininkas? - paklausė Lajus.

- Tau nereikia šio vaikinuko, - įtikinėjo ją Senaras. - A rgi tu

čia įkalinta ne akmens saugoti?

Lajus ir toliau sutrikęs į jį spoksojo.

- Jei neklystu, tavo užduotis visada buvo saugoti šį akmenį.

Tam ir buvai sukurta...

84
 - Tu teisus, bet aš vieniša... - auksinėse Lajaus akyse su­
spindo liūdesys, Nihala tuo m etu lėtai atsistojo ir atsitokėjo.
- Tu skriaudi nekaltą būtybę. Abejoju, ar tau tai leistina.
- Neleistina, bet man šalta, labai šalta...
- Ju k tau tereikia nuspręsti, kas vertas paim ti akmenį, tie­
sa? Berniukas, kurio trokšti, niekuo nenusikalto. Negali jo pasi­
savinti, tu sunkiai nusikalsti, ir tai suvoki.
Lajaus rankos nusviro prie šonų, jis nusim inęs pažvelgė į
žemę. Nihala išsitraukė kalaviją, bet Senaras m ostu parodė jai
nieko nedaryti.
- A r pažįsti Aelę? - paklausė burtininkas.
Lajus pakėlė akis.
- Aukščiausiąją vandenų valdovę, akmens saugotoją Vande­
nų žemėje... Žinom a, pažįstu.
Senaras atsigrįžo į Nihalą.
- Seirina, parodyk, kur dabar Aelė, - tarė, bet Nihala žiūrėjo
į jį nieko nesuprasdama. - Parodyk amuletą, - paaiškino jis.
Nihala pasirausė po apsiaustu ir išsitraukė amuletą. Lėtai,
atsargiai prisiartino prie Lajaus, šis perliejo ją lediniu žvilgsniu.
Puselfei parodžius amuletą vaikino veidas apsiniaukė.
- Atpažįsti šį amuletą? - paklausė Senaras.
Lajus palinksėjo galva.
- Vadinasi, žinai ir apie akmenis. Tai Aelė - jos esmė glūdi
šiame akmenyje.
Lajus žiūrėjo susidomėjęs.
- Aelė nebe viena, ji paliko savo šventyklą ir dabar akmenį
saugo pas mus. Tai tavo vienintelė galimybė ištrū kti iš neken­
čiamos šventyklos - eime kartu su mumis. Nebesijausi viena,
keliausi iš vienos žemės į kitą vardan taikos, išvysi daugybę
keistenybių. T ik taip gali išsilaisvinti.

85
 - Ne, nenoriu! Šio berniuko kūnas toks šiltas... - priešinosi

Lajus.

- Palik jį, - paliepė Senaras. - Jis tau nepriklauso, jo gyvy­

bė - ne tau. Tu sunkiai nusikalsti.

Jis paėmė amuletą Nihalai iš rankų ir pakėlė Lajui prieš veidą.

- Čia tavo išeitis, tavo vieta, joje tu rasi tokią pačią šilumą.

Tu nebenori skriausti šio tyraširdžio berniuko, tiesa?

Per tą laiką Nihala prislinko Lajui už nugaros ir laukė su­

gniaužusi kalaviją.
- Paleisk jį, - kartojo Senaras. - Išlaisvink jį ir atlik savo pareigą.

Am uletas siūbavo Lajui prieš nosį, jis sekė jį akim is tarsi už­

burtas. J dešinę, į kairę, į dešinę, į kairę... Galiausiai ginklanešys

užsimerkė ir staiga viskas aptemo. Paskui tamsą išsklaidė aki­

nama šviesa ir pasruvo į žemėje g ulintį akmenį. Pasigirdo kūno

dunkstelėjimas į žemę.

- Lajau! - suriko Nihala. Apgraibom is paieškojo jo ant že­

mės ir galiausiai surado. - A r tau viskas gerai? - paklausė del­

nais suėmusi jo galvą.

- Eim e iš čia, kuo greičiau, - paragino Senaras.

Nihala tamsoje surado akmenį, užsimetė Lajų ant pečių ir

nubėgo prie išėjimo, kuris atrodė be galo toli. Pagaliau išėjo į

plynaukštės šviesą.

Nihala paguldė Lajų ant žolės ir ėmė šaukti vardu. Po kelių

akim irkų ginklanešys atsimerkė ir prisidėjo ranką prie krūtinės.

- Ar... ar viskas gerai? - keistu balsu paklausė vaikinas.

Nihala su palengvėjimu atsiduso.

- Taip, viskas gerai, - atsakė šypsodamasi. Tada ištarė bur­

tažodį ir įdėjo akm enį į jo angą amulete.

 8

ID Ą U Ž V A L D Ž IU S I M IN T IS

ą vakarą Idas buvo vienas. Jis visai nenorėjo miego. Sėdėjo

prie savo palapinės kalvos viršūnėje įsmeigęs tuščią žvilgs­

n į į tolį. Jautėsi liūdnas, o priešais plytintis vaizdas toli gražu

nekėlė nuotaikos. Jis žvelgė į mėnesienos nutviekstą lygumą

ir sidabrinę upės vagą galvodamas, kad tai iki skausmo gražu.

Tačiau viską niaukė tolum oje, kur dangus susilieja su žeme, juo­

duojanti neryški linija. Priešo stovykla.

Nykštukas nebuvo linkęs pulti į neviltį, bet tą vakarą pasiju­

to senas ir pavargęs.

Ranka persibraukė ilgą barzdą ir patraukė pypkutės.

„Senas kvaily, dabar ne metas nusim inti. Tiesa ta, kad tu il­

giesi Nihalos...“

Tokia tad buvo tiesa. Nuo Nihalos išvykim o prabėgo jau

pora mėnesių.

Idas taip lengvai nesusigraudindavo, bet išvydus mokinę,

kylančią O arfu ir išvykstančią į misiją, jam suspaudė širdį. Jis

vėl liko vienas.

Ram ino save, kad liūdesys greitai praeis, kad jį vėl įtrauks

karo sūkurys ir jis pasijus stiprus ir bebaimis kaip visada. Bet

87
taip nenutiko. Dienos slinko lėtai. Jis įsikūrė arčiausiai fronto

esančioje Vandenų žemės stovykloje padėti jos kariams. M ėgi­

no nuvyti liūdesį stačia galva puldamas į mūšius. Juos vis labiau

spaudė žiema ir priešo kariuomenė, bet Idas netausojo jėgų:

rengė puolim us, vedė pulkus, kovojo iš paskutiniųjų apsėstas

troškim o grum tis.

Bet vakarais likdavo vienas, sėdėdavo savo palapinėje ir irzliai

pypkiuodavo. Idas tapo tylus, mat neturėjo noro plepėti. Suvokė,

kad per visus šiuos metus iš tiesų su niekuo nesusidraugavo.

Jam atrodė, kad grįžo į praeitį, į pirm uosius Laisvųjų žem ių

kariaunoje praleistus metus. Jo gyvenimas bėgo įpročių ver­

gijoje: mankšta, m ūšiai, poilsis - visos dienos buvo vienodos.

Kartais sėsdavo ant Vėsos, savo raudonojo drakono, ir išskris­

davo visai dienai. Tačiau kaskart pakilęs į orą nuliūsdavo, mat

pastebėdavo fronto liniją dar labiau priartėjus. Jie neįstengė at­

sikovoti žemių. Patyrė vieną pralaimėjim ą po kito.

„Liaukis krim tęsis!“

Jis nukreipė žvilgsnį nuo lygumos ir paskutinįkart įtraukęs

dūmą ištuštino pypkę. Rytojaus dieną laukė naujas puolimas,

dar viena proga mūšyje num alšinti šį kvailą liūdesį. Idas užsi­

darė palapinėje.

Išaušo šaltas rytas. Kvėpuojant iš burnos kilo tirštas garas.

Idas sėdėjo Vėsai ant nugaros, pasirengęs p u lti į vieną iš

daugelio mūšių. Šalia jo ant kito drakono sėdėjo Mavernas.

- A trodai pavargęs, Idai, - pastebėjo generolas.

- Senatvė, - pajuokavo nykštukas.

- Nykštukai taip greitai nesensta kaip žmonės.

- Bet ir jie neišvengia šios dalios.

88
 M avem as šyptelėjo. Idas atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį prie­

šais save. Jis aiškiai matė priešo eiles, gaubiamas spengiančios

tylos, kokia gali tvyroti tik šmėklų kariaunoje. Tą vaizdą jis ge­

rai pažinojo, bet dar nebuvo prie jo pripratęs. Tad jo žvilgsnis

sustojo ne ties pirmąja pilkšva eile, o ties už jos išsirikiavusiais

f am inais - klaikiais padarais ilgom is iltim is ir rusvu kailiu, - jie

bent nestingdydavo kaulų m irties šalčiu.

M ūšio pradžią skelbiantis šūksnis nuskambėjo jam netikė­

tai, bet jis bematant suriko Vėsai k ilti ir atsidūrė danguje.

Įniršęs puolė kapoti priešų nuo drakono nugaros. Kartais jį

užpuldavo ugnim i besispjaudantys paukščiai, bet jų nesunkiai

atsigindavo. M ūšis atrodė niekuo neišsiskiriantis.

Bet tada pasirodė jis. Idas ore pajuto virpesį ir suprato, kad

atskrido drakono raitelis. T ik drakono sparnai keldavo tokį dus­

lų, gūdų garsą. Kažkas jo viduje pabudo.

„Pagaliau pasirodė manęs vertas varžovas.“

Jis pakilo ir atsisuko pažiūrėti į priešą. Pirm iausia jį pribloš­

kė ryškiai raudona spalva - Idas netikėtai kai ką prisim inė.

Tą dieną, kai buvo nugriauta nim fų užtvara, priešo eilėse

buvo raudonai apsitaisęs raitelis. Idas neįstengė jo pam iršti.

Tai jis privertė N ihalą kautis su Fensu. Atsidūręs prieš tą ryš­

kų raitelį ant juodo drakono nykštukas vos per akim irką viską

prisim inė.

„Nihala suakmenėjusi stypsojo prieš ją puolančią Fenso šmėklą.

Nuskubėjęs prie jos Idas išgirdo erzinamą, pašaipų juoką.

- Nužudyk arba pati būsi nužudyta, raitele! - šūktelėjo rau­

donasis karys skrajodamas virš jos juodu drakonu.

- Nihala! Kaukis, kad jį kur galas! - suriko Idas.

89
 Tada puolė jį ir keletą kartų kirto genamas nevaldomo pyk­

čio. Net nespėjo pam atyti jo veido, neįsižiūrėjo į jo šarvus. Pa­

taikė, bet paskui juodu išskyrė mūšis. Prie nykštuko priskrido

Nelgaras ir jis pametė raitelį iš akių.“

Idui sukilo toks pats pyktis kaip ir tą dieną. Šįkart jų niekas ne-

išskirs. Jis privers jį sum okėti už Nihalos kančias. Idas širdyje

pajuto neįprastą ryžtą. Paragino Vėsą, puolė prie Juodojo dra­

kono raitelio, smarkiai kirto per jo kalaviją ir atsitraukė.

. - Aš - tavo priešas, - sušvokštė pro sukąstus dantis.

Raitelis atsisuko. Jis buvo stambus, pro šarvus negalėjai

įžvelgti nė lopinėlio odos, buvo užsidengęs ir veidą. Tai buvo

kraujo raudonum o demonas. Ir jo kalavijas buvo raudonas, to­

kios pačios spalvos kaip Vėsa. Nebuvo m atyti net jo akių. Idui

atrodė, kad jis kaunasi prieš karį be sielos.

Raitelis pasisveikino kilstelėdamas kalaviją ir puolė Idą. Jie

įnirtingai susigrūmė. Raudonasis raitelis kovėsi labai panašiai

kaip Idas: mažai judėjo, daugiausia žaidė riešu. D ėl to kova būtų

buvusi tik įdomesnė, jei nykštuko nebūtų akinęs pyktis.

Idui pataikė į ranką, ir Vėsai teko atsitraukti.

„Ramiau, neprarask savitvardos, velniai rautų!“

Iš po priešo šalmo atsklido pašaipus juokas.

- Matau, įsikarščiavai...

Nykštukas vėl bloškėsi prie jo ir ėmė smūgiuoti smarkiau. Dar

niekada per ilgus m ūšių metus taip nesijautė, nė vienam iš priešų

nejuto neapykantos ir niekada nebuvo praradęs savitvardos.

Liepė Vėsai priskristi kuo arčiau ir privertė jį nagais ir dantim is

pulti juodąjį žvėrį. Dvikovos ritmas paspartėjo, bet tai neišmušė

Juodojo drakono raitelio iš vėžių, jis atrėmė kiekvieną smūgį.

90
 Idui teko pripažinti, kad raitelis puikiai valdo kalaviją. Jis
buvo stiprus ir veržlus, vikrus ir gudrus. Išskirtinis priešininkas.
Kada Idas paskutinį kartą buvo susirėmęs su tokiu varžovu?
Pakako vos akim irkos išsiblaškymo, neapdairaus mosto, ne­
didelės klaidos. Priešas pataikė, ir Ido šalmas nuskrido žemėn.
Nykštukas prarado pusiausvyrą ir įsikibo į Vėsą, kad nenukris­
tų. Kai atsitokėjo, prie gerklės pajuto raitelio kalavijo ašmenis.
Idas tespėjo nusikeikti.
„Viskas baigta.“
- Regis, viskas baigta, - šūktelėjo priešas ir sparčiai, tiksliai
šniojo kalaviju.
Idas nejuda užsimerkė ir pajuto, kaip ašmenys perrėžia krū­
tinės odą.
Jam užgniaužė kvapą, jis pasijuto kažkur tempiamas. A tsi­
merkęs pamatė, kad M avem as savo drakonu skraidina jį tolyn.
Veša pasiliko kliudyti raudonajam raiteliui juos vytis.
- Viskas tuo nesibaigia, baily! - sušuko priešas.

Idas nenorom is leidosi gydomas. Jis buvo įtūžęs ir užkūrė Ma-

vem ui tikrą p irtį.
- Kurių galų įsikišai? - aimanuodamas išstenėjo po mūšio.
- Jei dar nesupratai, išgelbėjau tau gyvybę, - atkirto gene­
rolas.
- Aš būčiau ir vienas susidorojęs!
- Sprendžiant iš skylės krūtinėje, taip nepasakydau.
- Nereikėjo kištis, ir baigta!
M avem as neturėjo noro toliau ginčytis.
- Akivaizdu, kad nesuvoki, ką kalbi.
Idas liko vienas su jį gydančiu burtininku. Pjūvis buvo rim ­
tas, bet žaizda negili.

91
 Nykštukas širdo ant savęs. Pasielgė kaip tikras kvailys. Jis

kovėsi jau keturiasdešim t m etų ir dar niekada, niekada dviko­

voje nebuvo taip gėdingai pasielgęs. Leidosi apsukamas apie

pirštą it pienburnis, o dar pabėgo. Iki tol niekada nebuvo atsu­

kęs priešui nugaros.

„Būtent aš, tiek mokęs Nihalą tvardytis, įsikarščiavau kaip

paprastas kareivis.“

Daug labiau nei žaizda jį kankino paskutinis priešo nerūpes­

tingai šūktelėtas žodis: „bailys“.

Idui teko keletą dienų gulėti lovoje. Žaizda supūliavo, ir jį gy­

dantis burtininkas nesileido į kalbas. Uždarė nykštuką palapi­

nėje ir net atėmė vienintelę jo paguodą - pypkutę.

Idui neliko nieko kito, tik m ąstyti apie praėjusius įvykius ir

tą priešą. J į sėste apsėdo m intis apie raitelį.

Jis krim tosi, kad taip nederamai džiūgavo ir jaudinosi per

dvikovą, šie jausmai prim inė jam tamsius laikus, kai kovėsi T i­

rono gretose. Be to, gėdijosi pralaimėjęs ir ausyse vis girdėjo ai­

din t įžeidim ą, su panieka išrėktą jam pavymui. Prisim inė, kaip

jiedu pirm ą kartą susidūrė mūšio lauke ir kaip žiauriai raitelis

pasielgė su Nihala. M intys pynėsi jo galvoje, maišėsi su ligos

kliedesiais. Idas vienas gulėjo palapinėje kamuojamas praeities.

Jis puikiai žinojo savo sprendimą, suvokė, dėl ko kaunasi, bet

negalėjo liautis galvojęs apie raudonąjį raitelį. Nihalos paliktą

tuštum ą užpildė naują prasmę įgijusi kova.

Idui pasveikus, išnyko ir dauguma jį kankinusių šmėklų, tačiau

troškim as dar kartą susirem ti su Juodojo drakono raiteliu nie­

kur nedingo. Pirm iausia nykštukas nutarė sustiprinti savo ka-

92
laviją. Jam pabodo m ūšio lauke kone visą laiką kapoti vaiduok­

lius. Net ir burtininkų prieš m ūšį užkerėtais ginklais reikėdavo

šešis ar septynis kartus persm eigti Tirono num irėlius, kol juos

nugalabydavo.

Tad Idas pasiprašė dienos atostogų ir patraukė pas Soaną.

Burtininkė, išm okiusi Nihalą magijos meno, tuo metu vie­

šėjo pagrindinėje Vandenų žemės stovykloje, kur padėjo nim fai

Terei vadovauti pulkams. Stovykla buvo netoli, Idas ją pasiekė

vos per valandą.

Rado burtininkę, užsiėm usią ir žavingą kaip visada. Žuvus

m ylim am Fensui ji dėvėdavo tik juodas tunikas, pabrėžiančias

jos veido blyškumą. Atrodė senstelėjusi, juodm edžio spalvos

plaukuose bolavo keletas žilų sruogų, tamsias akis juosė plony­

tės raukšlelės. Bet ji vis dar buvo stulbinam ai graži.

Burtininkė pasitiko jį kaip seną bičiulį. J i elgdavosi mažu­

mėlę šaltai ir išdidžiai, dėl to atrodė nepasiekiama, tačiau Idui

patiko tarp jų išlaikomas atstumas. K ita vertus, juodu siejo kai

kas svarbesnio už bet kokius skirtum us - Nihala.

Jie aptarė mūšius ir frontą, Idas papasakojo, ko atėjęs.

Nykštukui baigus kalbėti Soana mąsliai į jį pažvelgė.

- Kad galėčiau parinkti tinkam iausius kerus, privalai man

tiksliai pasakyti, kam tau reikia kalavijo. A r tau negana prieš

m ūšį naudojamų burtų?

Idas atsiduso.

- Jie nepakankamai veiksm ingi. Juk Tirono generolai - ne

paprasti kariai. Jų ginklai sustiprinti tamsiaisiais burtažodžiais,

man reikia juos įveikti. N oriu savo kalaviju kaip lygus su lygiu

kautis su Tirono išmonėmis.

Soana suraukė antakius.

93
 - N ori, kad pasitelkčiau uždraustuosius burtus?
- Puikiai žinai, kad niekada tavęs to neprašyčiau.
- Tad ko tau reikia?
Idas sudvejojo.
- M ano brolis turėjo keistus šarvus, kone gyvus; perkirsti
jie patys susitaisydavo. Kaip galima tokius pažeisti? - paklausė
nykštukas ir nuleido akis. Jis pirm ą kartą prasitarė apie brolį
nuo tada, kai N ihala jį nugalėjo ir jam buvo nukirsta galva.
Soana ilgai mąstė.
- Tokių kerų lengvai neįveiksi, ypač leistinais burtažodžiais.
Tuom et Idas nutarė atvirai viską iškloti.
- M an reikia atkeršyti vienam raiteliui, kuris mane nugalėjo
ir nuskriaudė Nihalą.
- Raudonasis raitelis... Deinoforas... - niūriai murmtelėjo
Soana.
Idas linktelėjo. Vadinasi, toks jo priešo vardas.
- A r ilgai čia pabūsi? - stodamasi paklausė Soana.
- Privalau išvykti rytoj.
- Palik man nakčiai savo kalaviją, aš pagalvosiu.

Tą naktį Idas praleido stovykloje. Rytojaus dieną pakirdo anksti

ir beregint nuskubėjo pas Soaną.
Burtininkė jau buvo atsikėlusi. Atrem tas į kėdę stirksojo
Ido kalavijas. Jis švytėjo melsva šviesa ir buvo keistai skaidrus.
Nykštukas sunerim o - tas kalavijas buvo jo gyvenimas.
- Buvo nelengva, - tarė Soana. Jos balsas buvo pavargęs,
paakiai pajuodę. - Išnaudojau kone visas savo burtų galias.
Idas pasijuto kaltas.
- Nenorėjau, kad dėl manęs praleistum bemiegę naktį...

Soana nusišypsojo.

94
 - Padariau tai mielu noru. Tai man prim inė senus gerus lai­

kus, kai nueidavau į Livono kalvę ir ištisas valandas kerėdavau

jo kalavijus.

Jos žvilgsnis apsiniaukė, bet Soana buvo tokia kaip Idas -

puikiai besitvardanti ir šalta. J i padavė nykštukui ginklą, jos

pavargęs veidas vėl tapo giedras.

- Užkerėjau jį galingesniais ugnies kerais nei tie, kuriais

burtininkai naudojasi mūšyje. Be to, sutvirtinau jį stipriausiu

man žinom u šviesos burtu. Tai išskirtiniai burtažodžiai, labai

panašūs į uždraustuosius, bet dar leistini. Esu juos panaudojusi

vos keletą kartų.

Imdamas kalaviją Idas nuleido galvą.

- Dėkoju tau...

- Šiuo nauju ginklu lengvai įveiksi num irėlius, be to, įsteng­

si pažeisti tamsos kerais sustiprintus šarvus. Deja, tamsą gali­

ma nugalėti tik dar juodesne tamsa. Vieninteliai kerai, galintys

įveikti uždraustuosius, yra dar galingesni uždraustieji kerai.

- Nesijaudink, tavo kerų pakaks. Svarbu ne tik kalavijas, bet

ir jį laikanti ranka.

Soana nusišypsojo, Idas įsikišo kalaviją į dėklą.

- M an metas, - tarė nykštukas. - Iš visos širdies dėkoju.

- Tai mažiausia, ką galėjau padaryti dėl brangaus draugo, - at­

sakė Soana. - Kad ir kaip būtų, stenkis neprarasti blaivaus proto.

Idas apsimetė nustebęs, bet Soanos jo vaidinim as neįtikino.

- Dabar likai vienas, gali lengvai leistis užvaldomas mūšio

įkarščio. Tačiau drakono raitelis, kad ir ką blogo padaręs tau ar

Nihalai, tėra toks pats priešas kaip ir visi kiti.

Idas nusišypsojo.

- Turėsiu tai galvoje.

 9

A T S IS V E IK IN IM A S

ihala, Senaras ir Lajus leidosi į kelią tik kitą dieną. Jie skri­

N do virš debesų, nuo vienos viršūnės prie kitos, kad pasi­

mėgautų žiemiškos saulės šiluma. Po debesimis nusileido tik

trečiąją dieną, o dar po keturių pasiekė lygumą.

Vakare prieš atkankant į bazę, kurioje Idas parengė N ihalą

tapti Drakono raitele, puselfė pasivedėjo Senarą į šalį.

- Bazėje pabūsime tik vieną dieną, išvyksim e vos sužinoję,

kaip kirsti fronto liniją, - pasakė jam.

- Ko taip skubėti? - nesuprato burtininkas.

- Nes Lajus galvoja, kad pasiliksim e tris dienas, - atsakė N i­

hala vengdama jo žvilgsnio.

- Ju k neketini...

J i staigiai atsisuko.

- Taip reikia.

Senaras papurtė galvą.

- Tau nepavyks jo čia palikti, ir pati žinai.

- Jam negalima vykti kartu. Tai per daug pavojinga.

- Paklausyk mano patarim o, apsigalvok, - pasakė bičiulis. -

Negali šitaip su juo pasielgti.

96
 N ihala ilgai spoksojo į žemę, burtininkas suvokė, kad ji

dvejoja.

- N eturiu kito pasirinkim o, - galiausiai tarė puselfė. - Gal

pam iršai, kas įvyko šventykloje?

- Nebūk kvaila, tai galėjo atsitikti ir man, ir tau. Lajus tave

išgelbėjo.

- Lajus - ne karys ir ne burtininkas. Jau iš pradžių padariau

klaidą jį pasiėmusi kartu. Tai mano paskutinė proga išgelbėti

jam gyvybę.

- Bet...

- Kas tau darosi? - šiurkščiai nutraukė jį Nihala. - Judu su

Lajum i niekada vienas kito nemėgote. M anai, nepastebėjau?

Kodėl staiga užsispyrei vestis jį kartu?

Senaras nerado tinkam ų žodžių atsakyti. Iš tiesų jis žinojo,

kad dabar ji palieka ginklanešį, bet vieną dieną galėjo taip pat

pasielgti ir su juo. Jis tylėjo įsmeigęs akis į žemę.

- Aš taip nusprendžiau, - kirste nukirto Nihala.

Rytojaus dieną Senaras visą laiką vengė ginklanešio žvilgs­

nio. Jautėsi taip, lyg Lajus būtų nuteistas m irti, bet dar to

nežinotų. U žtat vaikinukas tetarškėjo apie bazėje praleistus

mėnesius.

- Kiek čia pabūsime? - pasiteiravo papasakojęs linksm ą nu­

tikim ą apie vieną nykštuko pykčio proveržį ir jo prastą nuotaiką

liudijančius pypkės dūm ų debesėlius.

- Tris dienas, - atsakė Nihala tais žodžiais nuspręsdama

jaunojo ginklanešio likim ą.

Bazėje juos pasitiko šiltesnis oras. Jie iškeliavo daugiau nei

prieš porą mėnesių, artėjo pavasaris.

97
 Nihala su Lajum i rado bazę tokią pačią kaip ir prieš metus,

kai ją paliko: ta pati baslių tvora, tos pačios kuklios ir tvarkingos

medinės trobelės, ta pati didžiulė arena.

Daugelis juos atpažino ir linksm ai pasitiko. Nihala baisiau­

siai nustebo pamačiusi, kad tarp džiugiai besisveikinančių su

jos ginklanešiu buvo ir daugybė merginų. Niekada nebūtų pa­

maniusi, kad Lajus - širdžių ėdikas.

N ihala paliko vaikinuką gerbėjoms ir viena apėjo bazę. Iš

pradžių praėjo pro savo būstą, kuriam e buvo mėnesį gyvenu­

si, paskui - pro Ido trobelę. N et ėmė v iltis su tikti m okytoją,

tačiau nykštukas šiuo m etu neabejotinai kovėsi fronte Vande­

nų žemėje, ku r padėtis buvo rim čiausia. Išvydo areną, kurioje

pirm ąkart susitiko su O arfu ir su juo m ankštindavosi. Joje ji

pirm ą kartą susirėm ė su Idu ir buvo nugalėta. Paskui nuėjo

prie drakonų aptvarų, į vietą, kur kone prieš pusantrų m etų

sužeidė Senarą. Randas ant b u rtin in ko skruosto dabar išryš­

kėdavo tik prieš šviesą, bet niekur nedingo ir prim inė jai, kaip

įskaudino draugą.

Po pietų Nihala nukulniavo pas bazės vadą ir pasiteiravo, kaip

pereiti fronto liniją ir kirsti sieną.

Nelgaras ilgai tyrinėjo žemėlapį. Jo taikiam e veide atsispin­

dėjo rim tis ir susikaupimas; nebūtum įtaręs, kad tas žemas ir

kresnas vyrutis - vienas galingiausių Laisvųjų žem ių generolų.

- Vienintelis kelias veda per Seršeto kalnus, - galiausiai

tarė. - Tas kraštas be galo sunkiai pereinamas, todėl jame ne­

turėtų būti priešo būrių, manau, ten išliksite nepastebėti. Bet

teks kopti į kalną ir būsite priešo teritorijoje, - pridūrė. - Ko ten

keliauji? - netikėtai paklausė.

98
 - M ano m isija slapta, negaliu pasakyti. Būkite geras, apsi­

meskite, kad net nebuvote manęs sutikęs, - sutrikusi atsakė

Nihala. - N oriu jūsų paprašyti ir dar vienos paslaugos.

- K lo k .

- Išvyksiu šiąnakt, bet nenoriu Lajaus vestis kartu, tai per

daug pavojinga. Prašau jūsų sukliudyti jam mane sekti, kai ap­

sižiūrės, kad išėjau.

- Jei gerai pamenu, Lajus niekada su tavim nesiskirdavo.

Nebus lengva jį čia sulaikyti.

- Jei prireiks, uždarykite jį į belangę, - atsakė ji. Nelgaras pa­

žvelgė į ją apstulbęs. - Nenoriu, kad jam nutiktų kas nors blogo.

Vakare Lajus ilgai nėjo gulti ir N ihalai su Senaru teko pavėlinti

išvykim ą. Puselfė budri gulėjo lovoje ir laukė, kol ginklanešio

alsavimas sulėtės. Supratusi, kad jis užmigo, nutarė iškeliauti.

Atsikėlė, paskutinįkart pažvelgė į draugą, švelniai pabučiavo jį į

skruostą ir skubiai išėjo, kol nespėjo pasigailėti.

Senaras laukė jos lauke. Nihala vengdama jo žvilgsnio nu­

skubėjo į drakonų aptvarus.

- Ein u pas Oarfą, - tarstelėjo toldama.

Tą vakarą aptvaruose buvo daug drakonų, bet tik vienas

jų nemiegojo. Nihala priėjo, nusišypsojo jam ir paglostė galvą.

Oarfas pažvelgė į ją liūdnai, maldaujamai. Nihala kankinosi iš­

siskirdam a su juo, bet įskristi į priešo žemes drakonu reiškė ieš­

koti galo.

- A tleisk man, Oarfai. Ju k žinai, kad visada norėčiau būti su

tavim , bet negaliu. Turim e nepastebėti įžengti į užim tus kraš­

tus. M an labai gaila...

Drakonas nusipurtė nuo galvos Nihalos ranką.

99
 - Nebūk m an toks šaltas, žinau, kad įstengi suprasti.

Išdidus gyvūno žvilgsnis pirm ą kartą privertė pasijusti ją

nejaukiai.

- Aš greitai grįšiu, pažadu.

Oarfas stebeilijo į ją raudonomis akim is.

- Sudie, - atsisveikino mergina ir neatsisukdama išėjo laukan.

 PAS P R IE Š U S

Medžiotojas kas naktį apkeliauja visą dangaus skliautą, nuo rytų

iki vakarų. J į sudaro dvidešimt žvaigždžių, kurių pirmosios dvi spin­

di ryškiausiai. Viena jų jūros mėlynumo, kita - žarijų spalvos. Tai

dangaus dvynės, tobulai, nepaliaujamai šokančios viena apie kitą.

Pavadinau jas Irešėmis - Šokėjomis.

Ištrauka iš karaliaus astronomo užrašų,

Seferdžio observatorija
 10

B L O G A L E M IA N T Y S Ž E N K L A I

enaras su N ihala išjojo iš bazės žirgais, pasiryžę atitrūkti

S nuo Lajaus kuo daugiau mylių. Jiem s visu greičiu šuoliuo­

jant mėnesienos šviesoje Nihala vis suklusdavo, ar ko neišgirs
už nugaros: šlamesio, šnabždesio, kanopų taukšėjimo. Bet, re­
gis, niekas jų nesivijo.
Po aštuonių dienų prijojo Seršeto kalnų papėdę, o po dar
poros išvydo pirm ąjį tarpeklį. Palikę žirgus viename kaime b i­
čiuliai toliau kulniavo pėsčiomis. Tame krašte šlaitas buvo nuo­
žulnesnis, tik paskutinė jo atkarpa pasirodė sunkiau įkopiam a.
Trečiosios dienos rytą jie pasiekė kalnų perėją.
Praeityje, prieš Tiron u i užgrobiant tuos kraštus, prekyba
tarp Saulės ir Dienos žemių klestėte klestėjo ir sumanūs žm o­
nės bei puselfiai kalnuose nutiesė galybę perėjų. Taikos metu
tuose takuose būdavo gausu keliautojų ir kalnai nebuvo tokie
apleisti, nors ir sunkiai pereinami. Nuo jų driekėsi abi žemes
jungiantys keliai su daugybe sm uklių ir turgelių, kur keliaunin­
kai galėdavo pasistiprinti ir parduoti savo prekes.
Dabar viskas buvo kitaip, perėjomis niekas nebevaikščiojo.
Daugelis jų buvo sugriautos per mūšius, įvykusius po puselfių
žudynių; kitos buvo užverstos vėliau, kad priešas neperžengtų

102
sienos; dar kitos, sunkiausiai pereinamos, paprasčiausiai liko
apleistos. Niekas nebežinojo, kurios jų dar tinkam os vaikščioti.
N ihala ir Senaras vylėsi, kad pirm oji ir bus ta geroji, tačiau laim ė
jiems nesišypsojo.
Perėja buvo neblogos būklės, jie įžengė į ją gražų tryliktos
dienos nuo išvykim o iš bazės rytą. Bet vos įkėlus koją į tarpeklį
ir pažvelgus į slėnį jie išvydo rim tą kliūtį.
- Turėjome num anyti... - tarė Senaras.
Priešais juos kiek akys užmatė driekėsi ilgutėlė siena, vin ­
guriuodam a kalnais ir užkirsdam a perėjimą keliais šimtais uo­
lekčių žemiau. Siena buvo stora ir aukšta, sum ūryta iš netašytų
akmenų. Kas tris šimtus uolekčių stūksojo po sargybos bokštą,
tarp kurių pirm yn ir atgal siuvo fam inai.
Prieš leisdam iesi į šią ilgą kelionę Nihala ir Senaras aptarė
padėtį Tirono valdomose žemėse su Idu ir nykštukas jiems užsi­
m inė apie sieną, bet, jo žiniom is, ji nesiekė kalnų vidurio; tačiau
dabar ji stojo tiesiai jiems prieš nosį. Per tuos dvidešim t metų
Tironas nesėdėjo rankų sudėjęs.
- Pro čia nepereisime, - pasakė Senaras.
- Tai ką dabar daryti?
- Čia nedaug padarysi, reikia išm ėginti kitą tarpeklį.
Jie nusileido į slėnį ir vėl pakilo į kalną. Oras pasitaikė pras­
tas, juos užklupo smarki pūga.
Nihala baim inosi akim irkos, kai įkels koją į prarastąją tė­
vynę, nes kuo labiau artėjo prie žudynių vietos, tuo stipriau ją
kamavo dvasios.
Penkias dienas pėdinę jiedu priėjo antrąjį tarpeklį, bet ir ten
juos pasitiko nem aloni staigmena: perėjos nebebuvo. Per kal­
nus vedantis kelias buvo užverstas uolom is ir akm enim is. M a ­

tyt, čia padirbėta fam inų.

103
 Tad bičiuliai susigūžę per pūgą vėl leidosi į kelią ieškodam i

kitos kalnų perėjos. Po dar keturių dienų išvydo trečiąjį tarpe­

klį, bet snaigės trukdė įžiūrėti, kokios jis būklės.

- Palauk čia, aš nueisiu pažiūrėti, - pasisiūlė Senaras.

- Kas tau šovė į galvą? Eim e kartu.

- Aš čia ne tam, kad gėrėčiausi kraštovaizdžiu. Luktelėk.

Senaras prisidengęs veidą ranka slinko per pūgą. Taip kurį laiką

klampojęs staiga stabtelėjo. Kilstelėjo ranką, kad geriau įsižiū­

rėtų, ir puolė į neviltį. Priešais jį žiojėjo praraja.

Paėjėjo dar porą žingsnių ir žvilgtelėjo per skardžio kraštą.

Kiek žemiau driekėsi tarp dviejų kalnų įsiterpęs siaurutis take­

lis. Tarpeklis buvo pereinamas.

Jis beregint grįžo pas Nihalą.

- Perėja laisva, - pranešė.

- Neaptikai fam inų pėdsakų? - paklausė ji.

Tie žodžiai perliejo Senarą it ledinis vanduo.

- Tiesą pasakius, nepažiūrėjau... Tačiau gynybinės sienos

nepriėjau.

- Būk pasirengęs panaudoti kerus, - įspėjo ji ir patraukė

pirm yn.

Priėję skardžio kraštą jie įvertino padėtį. Neturėjo virvių,

kuriom is būtų galėję nusileisti, o takelis driekėsi dešimčia uo­

lekčių žemiau. N ihala sukrizeno.

- Gal pasakysi, kas čia juokinga? - paklausė Senaras.

- įsivaizdavau tave besiropščiantį apačion.

- Iš mudviejų ne man bus sunkiau, - atšovė Senaras. Jis p ri­

ėjo prie skardžio ir šoko žemyn.

- Senarai! - suriko Nihala.

104
 Burtininkas pakėlė akis ir pamatė bičiulę, persisveriančią
per kraštą ir su palengvėjimu atsidūstančią. Jis sklandė ore.
Skraidymo kerai kartais pasirodydavo išties naudingi.
- Tu tikras riteris... - pašiepė jį Nihala. - A rgi dera šitaip
palikti damą?
- Aš čia nematau damų, - atsikirto jis, - tik narsius raitelius...
N ihala nusijuokė ir ėmė leistis. Iš pradžių klojosi lengvai.
Tačiau pačiame gale jos kairioji ranka slystelėjo ir ji nukrito ant
žemės. Kuo skubiau pašoko ant kojų.
Senaras nepraleido progos patraukti jos per dantį.
- K itą kartą teks nešti tave ant rankų...
- Tai šaltis kaltas, - susigėdusi pasiteisino puselfė. - Nebe­
jaučiu rankų, jos visai suledėjo, - pridūrė, paskui susitvardė ir
išsitraukė kalaviją.
Senaras taip pat surimtėjo ir pasirengė kalbėti burtažodį.
Takas vingiavo priešais juos dar per keletą uolekčių. Jis buvo
toks siaurutis, kad teko žingsniuoti vienam paskui kitą. Vienoje
pusėje stūksojo stati uolos siena, kitoje žiojėjo bedugnė; toliau
tebuvo m atyti vien uola.
- Aš eisiu pirmas, - pasisiūlė Senaras.
N ihala neprieštaraudama nusekė jam iš paskos. Jie žengė
atsargiai, m at žemė buvo pasidengusi ledu, ir vos kreivai pasta­
tęs koją galėjai nugarm ėti žemyn. Įveikus tiesiąją atkarpą takas
sukosi išilgai kalno šlaito. Fam inų nebuvo nė kvapo. Kraštovaiz­
dis nepasikeitė, galėjai pam anyti, kad jie vis dar Saulės žemėje.
Tačiau dabar buvo priešo teritorijoje.

Nuo Seršeto kalnų jie nusileido per keturias dienas. Kalnai D ie­
nos žemės pusėje buvo daug nuožulnesni nei Saulės žemėje, be

to, antrąją dieną pūga aprimo.

105
 Nihala žinojo, kad bazę jie paliko pirm osiom is kovo dieno­

mis, vadinasi, mėnuo jau buvo įpusėjęs, tačiau iš šalčio atrodė,

jog dar g ili žiema. Gam ta buvo visai kitokia nei miškinguose

Saulės žemės kalnų šlaituose; čia augo reta, blyškiai gelsva žolė.

V isur kitur tepilkavo uolos. Vingrios, vėjo ir šalčio išgraužtos,

grublėtos ir stačios uolos. Per keturias kelionės dienas jie nė

karto neišvydo saulės; pro debesų skraistę net negalėjai pasa­

kyti, kurioje ji pusėje.

- Jei oras nepagerės, bus bėdos, - tarstelėjo Senaras užver­

tęs galvą į dangų.

- Kodėl? Susigaudyti galime ir pasitelkę burtus.

- Šiuose kraštuose geriau to nedaryti; burtininkai jaučia

vieni kitus. G ali mus atpažinti.

Leisdamasi į pakalnę Nihala apsigobė apsiaustu, Senaras pa­

sekė jos pavyzdžiu.

Jiedu žingsniavo vienas paskui kitą leidžiantis saulei, o iš­

lindę už posūkio suprato pasiekę tikslą. Priešais juos atsivėrė

Dienos žemės kraštovaizdis.

 11
L A JA U S K E L IO N Ė

ą rytą, kai Senaras su Nihala išvyko, Lajus pabudo vėlai ir

T pamanęs, kad jo kelionės draugai vaikštinėja po bazę, ap­

sivertė lovoje parpti toliau. Atsikėlė jau gerokai įsidienojus ir

išėjo iš palapinės.

Po kurio laiko ėmė stebėtis, kad nesutinka nei Nihalos, nei

Senaro, ir pradėjo kai ką įtarti. Bazė buvo nedidelė, jis tikrai

būtų juos pamatęs.

Neišvydęs jų per pietus net nesėdo valgyti ir nuskubėjo pas

Nelgarą.

Jam įėjus generolo veidas paniuro.

- Kokiu reikalu atėjai? - paklausė.

- Norėčiau sužinoti, kur galiu rasti Nihalą. Valgykloje jos

nėra, nemačiau jos visą rytą.

Nelgaras nuleido akis.

- Po pietų pasiųsiu ką nors paieškoti jos su Senaru, - pasku­

bomis tarstelėjo.

- A r nežinote, kur jie galėtų būti? - neatlyžo Lajus.

- Nežinau, - netvirtai atsakė Nelgaras.

- Ką nuo manęs slepiate? - Lajaus įtarim ai augo.

107
 Nelgaras neatsilaikė. Įsikišo ranką po m arškiniais ir išsi­

traukė pergamentą. Netaręs nė žodžio padavė jį vaikinui.

Lajus atvertė lapą ir perskaitė:

M an labai gaila, man tikrai labai gaila. Aš ilgai galvojau, svars­

čiau ir viską pasvėriau; patikėk m anim i, tai buvo nelengva. Ga­

liausiai priėm iau tinkam iausią sprendimą. Aš išvykau. Jei vis­

kas bus gerai, kai skaitysi šį laišką, jau būsiu kelyje. Tikiuosi,

galėsi man atleisti.

Taip pasielgiau ne dėl to, kad laikau tave nenaudingu ar kad

nenoriu būti su tavim . Tu išgelbėjai m an gyvybę, niekada to ne­

pam iršiu. M an tavęs reikia, todėl ir negaliu leisti tau keliauti

kartu. Neištverčiau, jei tau nutiktų kas nors blogo. Nesek iš pas­

kos, padaryk tai dėl manęs. Lik bazėje arba keliauk pas Idą, gal

taip bus geriausia. Kariuom enei tavęs reikia, o ir Idui praverstų

geras ginklanešys.

Savo užduotį atliksi nekeliaudam as su m anim . Tavo darbas

Laisvosiose žemėse, aš tau jį patikiu. K ai grįšiu, išauš mūsų

visų laukiam a diena. Tu m an uždėsi šarvus ir įduosi kalaviją

kaip visada.

Rūpinkis savim i

Nihala

Lajus sulankstė laišką neišduodamas jausmų, tačiau veide atsi­

spindėjo jam nebūdinga rim tis.

- M an reikia kalavijo ir žirgo, - ram iai ištarė.

- A r gerai perskaitei? - pasitikslino Nelgaras.

- Žinom a, - rim tai atsakė Lajus.

- Kam tau kalavijo ir žirgo?

108
 - Jūs mane pažįstate, jau žinote atsakymą.

Nelgaras atsiduso.

- M an buvo prisakyta visais įmanomais būdais sukliudyti

tau ją vytis.
- Aš vis tiek viską padarysiu, kad ją pasivyčiau. Vardan

mano čia pragyventų dienų, prašau jūsų nekelti nereikalingo

triukšm o ir leisti man išvykti.

- Negaliu.

Lajus pajuto tokį patį ryžtą, kuris beveik prieš metus paska­

tino jį stoti prieš tėvą ir išsikovoti teisę pačiam pasirinkti lik i­

mą. Šįkart jo taip pat niekas nesustabdys.

- Duokite man žirgą ir kalaviją.

- Je i nesiliausi, įm esiu už grotų, - pagrasino Nelgaras.

- Jos manęs nesulaikys.

- Tai tik užgaidos! - pratrūko generolas. - Ju k žinai, kad ke­

liauti į priešo žemes pavojinga. Nihala tenorėjo išgelbėti tau kailį.

- Nihala nusprendė už mane, bet aš ne vaikas, nors visi taip

su m anim elgiatės. Aš reikalingesnis jai, o nei kariuom enei. Tai

ne užgaida, tai mano sprendimas, - griežtai išrėžė.

- Jei tai tavo sprendimas, m an nieko kito nelieka, - tarė

Nelgaras ir pašaukė porą sargybinių. - Uždarykite jį į kam barį

ir stebėkite.

Vyrai susižvalgė, vienas jų prabilo:

- Bet... jis mūsiškis...

- Nesiginčykite, vykdykite įsakymą! - trum pai nukirto Nel­

garas.
K ariai atsisuko į Lajų. Šis n etvirtai pam ėgino gintis, bet

sargybiniai buvo gerokai už jį stipresni. Per porą akim irkų su­

tram dė jį.

109
 - Jei manote, kad pasiduosiu, tuščiai viliatės! - šūktelėjo

ginklanešys vedamas laukan.

Lajus praleido naktį užrakintas drėgname, tamsiame kam bary­

je. Iš pradžių akys prisitvenkė ašarų. Jis jautėsi prislėgtas, bejė­

gis, o labiausiai kvailas. Atrodė, kad grįžo į Akademijos laikus,

kai buvo silpniausias m okinys ir visi iš jo šaipėsi.

Visą naktį galvojo, kaip pabėgti iš bazės. Jei nusišypsos sėk­

mė, neturėtų būti sunku. Jis nebuvo priešas, tad jo labai atidžiai

nesaugojo. Sargybiniai nesurišo jam rankų ir prieš įkalindam i

net neapieškojo.

Jis ištyrinėjo kam bario sienas; jos buvo sum ūrytos iš stam­

bių kvadratinių vienas ant kito sudėtų akmenų - vienas jų ma­

žumėlę klibėjo. Dieną paplušėjęs galėtų pakankamai jį išjudinti,

kad atvertų išėjimą. Pasirausęs kišenėse aptiko seną peilį, kurį

naudojo vienas gyvendamas miške prieš tapdamas Ido, o pas­

kui Nihalos ginklanešiu. Ašmenys nebuvo išgaląsti, bet tiko ir

tokie. Jam tereikėjo nugrem žti kalkes, sulipdžiusias tą akm enį

su kitais.

Lajus niekieno netrukdomas visą dieną knebinėjosi prie sie­

nos. T ik prieš pietus ir pavakariais įėjo sargybinis atnešti valgio

ir patikrinti, ką jis veikia - per jo apsilankym us Lajus suvokė,

kaip per ilgą kelionę su Nihala ir Senaru paaštrėjo jo jutim ai.

Abu kartus jis išgirdo sargybinį anksti, ir spėjo nustum ti nuby­

rėjusias kalkes į kertę, užm esti ant jų apklotą ir atsisėsti prieš

akm enį taip, kad įėjusysis nieko nepastebėtų.

Antrąją įkalinim o dieną Lajus buvo pasirengęs pabėgti.

Sutemus jis išsmuko laukan. Jam šypsojosi laimė - sargybinis

snūduriavo kampe. Vaikinas pirštų galiukais prislinko prie jo ir

110
ištraukė prie šono kabantį kalaviją. Paskui susisupo į juodą ap­
siaustą ir nuskubėjo prie bazę juosiančios tvoros.
Skaudančia širdim i atsisakė m inties pasiim ti žirgą - išjo­
ti pro pagrindinius vartus būtų per sudėtinga, buvo apdairiau
perlipti tvorą. Pasirinkęs patogiausią ir m enkiausiai stebimą
vietą užsikabarojo ant baslių ir peršoko į kitą pusę.
Atsidūręs už tvoros puolė bėgti per mišką.

Skuodė kiek kojos neša, iš pradžių bėgo, o pritrūkęs kvapo spė­

riai žingsniavo. Norėjo kuo labiau n utolti nuo bazės, kol neišau­
šo ir niekas neėmė jo vytis.
Visą naktį klaidžiojo be tikslo. T ik patekėjus saulei ėmė
svarstyti, kur pasukti. Sumojo, kad turi traukti prie sienos ir
stengtis nepakliūti į fronto liniją, bet jo žinios buvo metų senu­
mo, kai dar gyveno bazėje, ir dabar negalėjo pasakyti, kaip toli
pasislinkusi priešo kariuom enė.
Ginklanešys sustojo pamiškėje apsvarstyti, kaip elgtis to­
liau. Jis net nepažinojo Saulės žemės, išskyrus kelią į Makratą.
M ėgindam as prisim inti, kokios šio krašto sienos, pasijuto visai
pražuvęs. Net nenutuokė, ką daryti toliau, ir ėmė galvoti, kad jo
kelionė baigėsi dar neprasidėjusi.
Išėjęs iš miško patraukė lyguma. Perėjo plačiai nusidrieku­
sią plynę, kurioje nebuvo m atyti karių pėdsakų, ir pamanė, kad
čia geriausia pereiti sieną. Kulniavo visą rytą. Jo ryžtas išgara­
vo, jau ėmė svarstyti, kad kvailai pasielgė nepaklusęs Nelgaro ir
Nihalos įsakymams.
Priartėjęs prie sienos horizonte užmatė tam sų brūkšnį. To­
lumoje buvo išsirikiavę priešo būriai. Čia jis negalėjo kirsti sie­
nos. Negana to, suvokė neturįs maisto atsargų, o kelionė žadėjo

būti ilga. Jam teliko susirasti kokį kaimą.

111
 Pusdienį žingsniavęs išvydo pirm uosius kaim elio namus. Jų
buvo nedaug, apie dešim tį, visi susispietę apie pailgą centrinę
aikštę. Frontas buvo netoli, baimė išginė žmones iš gatvių. Ta­
čiau čia vis dar veikė smuklė su valgomuoju, kuriam e galėjo už­
kąsti, ir tvartu, įrengtu žmonėms ir gyvuliam s pernakvoti. Lai­
mė, Lajus buvo pasiėmęs nemažai pinigų. Keliaujant su Nihala
ir Senaru kapšelis būdavo patikėtas jam, Lajus nesiskirdavo su
juo net miegodamas.
Užkandęs nutarė pasiklausti patarim o smuklės šeim ininko.
Sm uklininkas, geraširdiško veido storapilvis, kėlė jam pasitikė­
jimą. Lajus priėjo ir pasiteiravo jo apie padėtį fronte.
Vyras įtariai jį nužvelgė ir įsmeigė akis į kalaviją.
- A rgi tu ne kareivis? - paklausė.
Lajus raustelėjo.
- Aš - ginklanešys, keliauju pas savo raitelį, - išklojo jis kone
teisybę.
- M ūšiai vyksta už dešimties m ylių nuo čia, - nusiraminęs
atsakė sm uklininkas. - Kariuom enės žvalgai išsidėstę kone pa­
lei visą pasienį. Vienintelė nestebima vieta - Seršeto kalnai. Ten
nevaikšto net fam inai.
Vadinasi, teksią kopti per kalnus. Pasak sm uklininko, kelias
gana ilgas, o Lajus jau ir taip buvo gerokai atsilikęs nuo Nihalos
ir Senaro. Lajus nutarė, kad už turim us pinigus galėtų įsigyti
maisto visai kelionei ir žirgą. Kaip tarė, taip padarė, tad vos bai­
gęs valgyti šoko ant žirgo ir išjojo.

Šuoliavo visu greičiu. Jei ir pavyks pereiti sieną, nebus lengva

rasti Nihalą. Jis nežinojo, kur ji traukia, nenumanė, kur stovi
šventykla, ir net negalėjo sustoti pasiklausinėti žm onių, mat

kelias vedė per priešo žemes.

112
 Pamėgino ram iai pam ąstyti. Šventykla veikiausiai stūk­

so sunkiai prieinam oje vietoje, kaip ir ankstesniosios, o gavę

akm enį Nihala su Senaru, m atyt, pasuks trum piausiu į Nakties

žemę vedančiu keliu. Jis galėjo juos pasivyti toje žemėje. Jo tė­

vas pabėgo iš tėvynės, kai Lajus dar buvo mažas, ir dažnai jam

apie ją pasakodavo. Ginklanešys buvo tikras, kad mokės joje su­

sigaudyti. Tuo save guosdamas patraukė Seršeto kalnų link.

K op ti į kalnus pradėjo po keturių dienų nuo kelionės pradžios.

A p ytiksliai prisim inė, kokios šių kalnų perėjos; Idas kadaise

Lajui blizginant jo šarvus buvo apie tai kalbėjęs. Tačiau nykš­

tuko pasakojim ai buvo m igloti ir prieštaringi, tad galiausiai

ginklanešys nutarė leistis į pirm ąjį pasitaikiusį tarpeklį. Ten

jis ir įkliuvo.

Vaikinas nesiėmęs jokių atsargumo priem onių sparčiai šuo­

liavo perėjos link. Pasiekęs ją pateko į pūgą ir nepastebėjo prie­

šais stūksančios gynybinės sienos. Kelias jam pasirodė geros

būklės, tad pasidžiaugęs sėkme jis paragino žirgą.

Jojo spėriai, tada susidūrė su pakalnę saugančiais fam inais.

Vos pastebėjęs artėjančius priešus Lajus puolė bėgti. Iš

pradžių krito žirgas, bet ginklanešys nenuleido rankų. N u ­

griuvo ant žemės, pašoko ir rankoje sugniaužęs kalaviją kiek

įkabindam as pasileido skuosti į kalną. Paskutinį kartą jis ko­

vėsi tėvo namuose, kai Pevaras privertė jį susirem ti su vienu

kareiviu siekdamas įtik in ti sūnų tapti raiteliu. Lajus stengėsi

nepulti į n eviltį ir stipriau suspaudė kalaviją. Jei žūtų čia, vis­

kas netektų prasmės.

Bėgti liovėsi atsidūręs priešais stačią uolą. Nebuvo jokių ga­

lim ybių ją perlipti. Liko tik viena - Lajus atsisuko ir puolė savo

113
persekiotojus. Pavyko vieną sužeisti, bet greitai buvo įveiktas;

pajuto, kaip į petį įsm inga kalavijas, jį nuo galvos iki kojų per­

vėrė baisus skausmas. Jis nualpo ir pateko priešams į rankas.

 12

D Y K U M O JE

ihala dažnai mąstydavo, kaip atrodo jos žemė, prisisvajojo,

kad tai nuostabus kraštas su daugybe m iškų ir tyro van­

dens šaltinių, kad jame visada šviečia saulė ir pavasaris niekada

nesibaigia. Kartais sapnuose regėdavo kraštovaizdžius, mies­

tus, didingus pastatus. Bet priešais atsivėręs vaizdas kaip diena

ir naktis skyrėsi nuo jos įsivaizduotojo.

Apačioje plytėjo bekraštė blyškiai gelsva dykra, kurioje stūk­

sojo beform ių statinių gyvenvietės, turėjusios atstoti miestus,

bet virtusios šiurpiu jų pamėgdžiojimu. Jas jungė platūs ir tie­

sūs balti vieškeliai, išvagoję žemę it voratinklis. Daug kur kilo

orą teršiantys tirštų dūmų stulpai. Toje nykioje plynėje išryškė­

jo keletas tamsesnių dėm ių - ten augo medžiai, bet ir tie blau­

siai žali, be gyvybės.

Nihalos žvilgsnis klaidžiojo tuo kraštovaizdžiu, be galo ny­

kiu ir beviltiškai vienodu. Rytuose kėpsojo dykuma, ištiesusi

savo smėlėtas rankas į lygumą. Vakaruose plytėjo žalsva pieva,

išm arginta didelių juodų balų. Pelkė.

Joje kažkas patraukė Nihalos dėmesį. Toje šleikščioje žalu­

moje bolavo keisti statiniai. Net pati nežinojo kodėl, bet jie kai

115
ką prim inė. J i užsimerkė ir tamsoje ją užplūdo prisim inim ai.

Išvydo Dienos žemę tokią, kokia ji buvo prieš penkiasdešim t

metų, kai dar nebuvo patyrusi fam inų įniršio ir Tirono žiau­

rumo. Pamatė tarpstantį kraštą, gausų m iškų ir didžiulių gė­

lėm is išm argintų lygumų. Jame stovėjo daug miestų su baltais

aukštais ir švytinčiais pastatais, išpuoštais galybe bokštelių.

Tolumoje, pietuose, plytėjo ežeras, kurio skaidriame vandenyje

taip aiškiai atsispindėjo debesys, kad galėjai pam anyti dievus

nuleidus dangaus skliautą žemėn ir taip apdovanojus darbščią

puselfių tautą. V isur žaliavo vešlūs įvairiausių atspalvių miškai:

tankiausiose vietose jie buvo tamsūs, palei jaunus medelius

šviesūs, o tose vietose, kur sruvo šaltiniai, melsvai žali. Tai buvo

Dienos žemė - kraštas, kuriam e jos protėviai gyveno ištisus

amžius, vieta, kurią ji mylėjo ir kuriai jautėsi priklausanti. Ten ji

niekada nebūtų pasijutusi svetima.

„Aš namie... aš pagaliau namie...“

Paskui atsimerkė ir ją pribloškė tikrovė. Jos regėtų grožybių

nebeliko. M iškus užgožė dykuma ir iškirto fam inai savo gink­

lams dirbinti ir kareivinėms statyti. Pievas ir gėles išdžiovino

dūmai. Tyrą vandenį ir orą susiglemžė Tironas. Per to baisūno

viešpatavimo metus buvo sunaikintas visas tos žemės grožis,

neliko net prisim inim o apie jį. V ieninteliai praeities trupinėliai

telkėsi Nihalos galvoje, ji galėjo m atyti šį kraštą ankstesnių jo

gyventojų akimis.

- Kas nutiko, Nihala? - susirūpinęs paklausė Senaras.

Puselfė atsitokėjo. Apsižiūrėjo, kad jos skruostai drėgni, ir

suprato verkusi. Atbula ranka nusišluostė ašaras ir parodė į tolį

pelkės kryptim i.

- Ten stovėjo šios žemės sostinė Seferdis - Baltasis miestas.

116
Buvo kalbama, kad karališkųjų rūm ų kristalas žiba skaisčiausiai

visame Išnirusiame pasaulyje ir kad jo spindesys matomas net

už daugelio mylių, - tarė ji ir parodė į kitą vietą. - O ten plytėjo

Nameno pamėgtas Bersito miškas.

- Iš kur tu žinai? - sušnibždėjo Senaras.

- Dvasios man parodė. Ką jie padarė mano žemei?

Senaras priėjo prie jos ir apkabino.

Leisdam iesi į slėnį jie itin saugojosi, pasirinko nevaikštomus ta­

kelius, sunkiausiai pereinamus kelius. Taip pailgino kelią, bet

jautėsi saugūs. Kiek matė, toje didžiulėje dykroje, kuria buvo

virtusi Dienos žemė, knibždėte knibždėjo fam inų.

Jie keliavo dar vieną dieną, o stojus vakarui prisiglaudė kal­

no šlaite aptiktoje tamsioje ir drėgnoje oloje. Ten Nihala nieko

nelaukusi pasiteiravo am uleto kelio. Susikaupti sunkiai sekėsi,

mat galvoje aidintys balsai dabar nė akim irkos nenutilo. V is dėl­

to įstengė pam atyti kryptį.

- Rūm ai dykumoje... toliau į rytus.

- Puikum ėlis, šioje žemėje tik dykuma ir tėra... - burbtelėjo

Senaras. - Vien keliaudam i į šią nelemtą vietą sugaišome dvi

savaites. Be to, kausto šaltis, nors dabar ir pavasaris.

B ičiuliai nutarė eiti palei kalnus, kol m iestai liks jiems už

nugarų ir jiedu pasieks pirm ąsias dykumos atšakas. Iš pradžių

žygiuodam i jautėsi saugūs, atrodė, kad prie Seršeto kalnų nėra

nei sargybinių, nei kaimų, tik apleistos vietovės.

Kuo toliau, tuo labiau Nihala darėsi atšiauresnė ir išsiblaš­

kiusi. Senarui mėginant ją prakalbinti ji atsakydavo vos porą žo­

džių. Nebeįstengė atsikratyti balsų, jie nuolat aidėjo jos galvoje.

Atrodė, kad skamba daina, kurios reikšmės ji dažnai net nesu­

117
prato, ritm ingas garsas, lydintis kiekvieną jos žingsnį. Girdėjo

žodžius, balsus, atodūsius, kartais riksm us, nerišlius sakinius,

pasakojančius apie m irtį ir žudynes. O kai atėjus nakčiai užm ig­

davo, ją taip apnikdavo košmarai, kad nekantriai laukdavo savo

eilės budėti.

Dykum ą puselfė įsivaizdavo kaip skaisčiai raudonus saulėly­

džius smėlio jūroje, raibuliuojančioje kopomis, kaip nykią, bet

išskirtinio laukinio grožio vietą.

Tačiau kraštas, į kurį įžengė penktosios dienos rytą, pasiro­

dė visai kitoks. Kai kur iš tiesų pūpsojo kopos, bet daugiausia

plytėjo kieta, sausa žemė, nuklota pilkais akmenėliais. Net jos

skurdi augalija atrodė grėsminga. Kraupių form ų rusvi ar švie­

siai žali augalai su ilgais spygliais ir keistais žiedais stiebėsi į

švininį dangų nutiesdam i ant žemės niūrius šešėlius.

Buvo šalta. Saulė neprasiskverbė pro debesų patalus, valan­

dos atrodė visos vienodos: danguje šviesa mažai kišdavo. Aušrą

liudydavo liūdnas, blyškus nuskaidrėjimas rytuose, mažumėlę

nubalsvinantis pilkus debesis, likusią dienos dalį tvyrojo amžina

debesų prietema ir karkė varnos; vakare pasirodydavo varganas

gelsvas saulėlydis, pasiglemždamas ir tą menkutę dienos valan­

das pragiedrinančią šviesą. Naktys būdavo tylios ir be galo šaltos.

Po trijų dienų baigėsi maisto atsargos, jiems teko m isti dy­

kumos pakraščiuose surinktom is šaknelėmis. Jie dar turėjo van­

dens, bet jo pakaks daugiausia savaitei, o jie net nežinojo, kiek

dar teksią nukeliauti. Kur pažvelgsi, visur buvo tik dykuma,

akmenėliai ir tie nelem ti kreivi augalai, regis, besišaipantys iš jų.

Jie pamažu prarado laiko nuovoką. Nebežinojo, kiek laiko

klaidžioja po dykumą. Dienas keitė naktys, šviesa išblėsdavo ir

118
vėl pasirodydavo, bet nė vienas iš jųdviejų nebūtų pasakęs, kur

rytai, o kur vakarai. Jie atsidūrė nebūtyje. M ažai trūko, kad Ni-

hala išprotėtų, o Senaras jautėsi visai bejėgis.

- Daugiau nė žingsnio! - nei iš šio, nei iš to suriko Nihala ir

parpuolė ant kelių. - Išvesk mane iš čia! Išvesk mane! N utildyk

juos! Nutilkite!

Senaras puolė prie jos ir apkabino. Tą akim irką dykumoje

pakilo smarkus ledinis vėjas.

- Reikia nuo čia nutolti! Tai audra! - sušuko Senaras. N ihala

ir toliau klūpojo lyg jo neišgirdusi. - Stokis, prašau tavęs! - ne­

atlyžo burtininkas, bet ji net nekrustelėjo.

Tada Senaras pakėlė ją ant rankų ir ėmė aklai skintis kelią

pro vėją. Sukilusios dulkės trukdė įžiūrėti, kur stato kojas, ir jis

net negalėjo ištarti susigaudyti padedančio burtažodžio, m at

nenutuokė, ko turėtų ieškoti.

- Laikykis! Viskas greitai baigsis, pamatysi, - drąsino bičiulę

nesulaukdamas jokio atsakymo. - Kalbėk su m anim ! Pasakyk

ką nors!

Jis tepajuto, kaip jo apsiaustą ties krūtine suspaudžia šalta

ranka.
 13

T U L A N A , A R B A A P IE U Ž M A R Š T Į

enarą su Nihala užklupo audra. Vos per keletą akim irkų dul­

S kės viską nudažė pilkai. Jiedu nebegalėjo eiti toliau. Senaras

aklai stūmėsi priekin ant rankų nešdamas, regis, sąmonės nete­

kusią merginą. Galiausiai burtininkas parklupo ir pamanė, kad

jie nieko daugiau negali padaryti, tik leistis užpustom i smėlio.

Bet tada išgirdo jį šaukiantį silpną balselį.

Senaras nuleido galvą ir pamatė, kad tai Nihala prabilo ra­

m iu tonu.

- Jaučiu neįtikėtiną ramybę... eik pirm yn, tiesiai priešais save.

Burtininkas suvokė, kad reikia tęsti kelionę. Tad sukaupė

jėgas ir ėmė slinkti tolyn.

- į priekį... dar truputį... galvoje balsai pamažu rim sta... -

toliau kalbėjo Nihala.

Galų gale toje pilkum oje ir Senaras kai ką įžiūrėjo, veikiau­

siai tolim ą švieselę. Vėjas pamažu aprim o, paskui visai liovėsi

pūtęs. Staiga stojo neįprasta ramybė.

Priešais juos stūksojo keistas statinys, iš kurio, regis, kilo

visi juos čaižę vėjai. Šis kubo form os pastatas su daugybe p ri­

lipdytų gretasienių, piram idžių ir daugiabriaunių buvo tikrų

120
tikriausias form ų kratinys. Keisčiausia detalė buvo kampe pūp­

santis didžiulis m edinis vandens malūno ratas. Palei išorinę

pastato sieną nutiestu lataku čiurleno vandens srovelė, galiau­

siai krin tan ti ant m alūno rato ir jį įsukanti. Tačiau nepaisydama

žemės traukos srovė apačioje neišsiliejo į upelį, o toliau tekėjo

visai priešinga kryptim i į statinio pamatuose išraustą lataką,

per keletą sprindžių pakilusį nuo žemės. Galiausiai pakilusi sie­

na vėl įtekėdavo į pirm ąjį lataką. Vanduo bėgo nesibaigiančiu,

nepaaiškinam u ratu.

Kone visos sienos buvo dailiai išpuoštos, bet jų piešiniai

visiškai nederėjo tarpusavyje. Vienoje pusėje buvo m atyti geo­

m etrinių figūrų raštai, kitoje puikavosi didžiulė freska, dar k i­

tur mozaika, o dar toliau margavo stiklinis vitražas. Rėkiančios

spalvos visai netiko viena prie kitos. Pastatas buvo panašesnis

ne į rūmus, o į aklojo sulipdytą skirtingų statinių dėlionę.

- G ali mane paleisti, m an jau geriau, - tarė Nihala.

Senaras atplėšė akis nuo statinio ir padarė kaip keptas.

- A r tikrai viskas gerai? - pasitikslino.

N ihala nusišypsojo.

- Staiga galvoje nieko nebeliko, - pasakė ir giliai atsikvėpė

mėgaudamasi netikėta m inčių ramybe, prieš tai iškentusi tikrą

siaubą. J i pakėlė akis į rūmus.

- Tai šventykla.

- Ką apie ją manai? - pasiteiravo bičiulis.

- M an atrodo, kad ji mane saugo ir kviečia įeiti.

U žlipę laiptais jiedu atsidūrė priešais įėjimą - pagrindinia­

me fasade įrengtas dureles. V irš jų kabojo nedidukas balkonas

su žemyn nusvirusiais augalais. Tarp jų augo ir didingas medis,

nors ir nebuvo aišku, kaip jis gali tilp ti tokioje siauroje erdvėje.

121
 - Gal tu ir teisi, bet man ši vieta kelia šiurpulį, - tarė Sena-

ras. Jis švelniai pastūmė Nihalą norėdamas įeiti. - Jei čia glūdi

pavojai, aš pirm as su jais susidursiu.

- Žinok, visai nebūtina kas kartą giedoti tos pačios giesme­

lės, - atkirto Nihala, bet Senaras jau buvo įžengęs vidun.

J i nusekė pavymui, bet vos įkėlus koją į tą vietą visas sau­

gumas išgaravo. Tuos rūmus mažų m ažiausiai galėjai pavadin­

ti keistais, net nebuvo aišku, į kurią pusę reikia žiūrėti. Viduje

buvo daugybė painių laiptų, vedančių aukštyn ir žemyn, sukan­

čių kairėn ir dešinėn, į visas puses. Negalėjai suprasti, kur jie

prasideda, o kur baigiasi, čia nebuvo viršaus ir apačios. Lubose

buvo m atyti durys, o nuo grindų kabojo lempos. Tai buvo labi­

rintas. Vis dėlto Nihala jautė, kad tyla jos galvoje ir netikėtas

savijautos pagerėjimas kilo iš šios vietos.

- O ką dabar daryti? - paklausė Senaras.

- Net nenutuokiu.

Burtininkas žengtelėjo priekin, o puselfė atidžiau apsidai­

rė. Viršuje žiojėjo dvejos durys, dar trejos kabojo dešinėje, kitos

penkerios buvo atvertos kairėje, o dar vienerios kyšojo grindy­

se. V isur aplinkui vijosi nesuskaičiuojama daugybė laiptų.

- Gal būtų galima pasitelkti burtus, - pasiūlė Nihala.

- Bet ko turėtum e ieškoti? Čia net nesuprasi, kur viršus, o

kur apačia.

- Vadinasi, telieka pam ėginti patiems, - tarė mergina ir ėmė

kopti artim iausiais laiptais.

Senaras nusekė paskui ją. Atrodė, kad laiptai niekada nesi­

baigs. Užlipę viršun jie teišvydo kebą užkertančią sieną.

- Regis, suklydau, - pripažino Nihala.

J i ėmė lip ti žemyn. Laiptai pasikeitė. Atrodė tokie patys,

122
visgi buvo kitokie. Nulipo daug greičiau ir atsidūrė visai kitoje

patalpoje.
- A rgi mes užkopėme ne šiais laiptais? - nesuprato Senaras.

- Tikrai šiais. Atsidūrėm e priešais sieną, aš apsisukau ir nu­

lipau. K itų nebuvo.

Tačiau kambarys buvo kitas: šiame tebuvo vienos durys. Pro

jas jie pateko į kitą kam barį. Ir jame rado tik vienas duris, už jų

išvydo dar vienas. Už jų laukė kitos, dar kitos ir dar. Jie ėjo ir ėjo

ir galiausiai pateko į kam barį be durų, užtat su daugybe laiptų.

N ihala šoko prie pirm ų pasitaikiusių ir pagauta pykčio užlė­

kė aukštyn. Tačiau viršuje po kojomis atsivėrė bedugnė.

Tada Senaras griebė jautį už ragų.

- Esu skaitęs apie labirintus. Kiek pamenu, reikia einant

braukti ranka per sieną ir niekada jos neatitraukti. Gal taip pa­

vyks išeiti.

Senaras pridėjo dešiniąją ranką prie artim iausios sienos ir

patraukė priekin, Nihala nusekė jam iš paskos. Jie nulipo kele-

riais laiptais, ir galiausiai pateko į didelę menę be jokio išėjimo.

Apsidairė aplinkui, o kai atsigrįžo, ir durys, pro kurias įėjo, buvo

dingusios.

- Kas per velniava?.. - sumurmėjo Senaras.

Nihala dairėsi suglumusi.

„O kas dabar?“

Priešais matė nusisukusį Senarą. Jo nugara sudrebėjo ir jis

iškėlė ranką viršun. Iš jos plykstelėjo spindulys ir išgriovė sieną.

Senaras atsisuko į bičiulę.

- Atsirado durys, - pasakė ir nuskubėjo prie angos sienoje.

Tačiau tai tebuvo laikina išeitis. Išėję iš menės jie vėl ėmė

klaidžioti kambarių, laiptų ir durų labirintu.

123
 Nežinia kiek laiko taip pravaikščioję įniršo, pabandė susi­

kaupti, Senaras išm ėgino tūkstančius burtų, bet galų gale abu­

du nuleidę rankas susėdo mažučiame balkonėlyje.

- Nebežinau, ko griebtis, - pasiskundė burtininkas.

Nihala sėdėjo panarinusi galvą į kelius ir spoksojo į žemę.

Galvoje bent jau neaidėjo balsai. O tai jau nem ažai reiškė.

- Kiek jau nuėjome? - paklausė ji.

- Nenumanau... veikiausiai klajojame jau porą valandų, bet

jei ir toliau taip, nežinau, ar kada iš d a išeisime.

- Ką d a kalbi? - nustebo puselfė. - M es d a klaidžiojam e ma­

žiausiai porą dienų.

- Tau protas pasimaišė? Net nebuvome sustoję pavalgyti...

Be to, tai neįmanoma - perėjome daugiausia trisdešim tį me­

nių... Mes d a dar neseniai.

- Kur tau trisdešim tį?!.. Lioviausi skaiduoti po šim to, - at­

kirto ji. Jos nugarą išpylė šaltas prakaitas.

- Tu skaičiavai menes? - išsigandęs pasitikslino Senaras.

- Iš pradžių taip... bet vakar vakare pam edau skaidų.

- Nihala, mes čia nepraleidome vakaro!

- Dar ir kaip praleidome! Sustojome atsipūsti apskritoje me­

nėje, toje su kolonom is, ir nusnūdome porą valandų.

- Aš nemiegojau.

- Miegojai, vietoj pagalvės pasitiesei savo apsiaustą, - tarė

ji, griebė apsiaustą ir parodė jį burtininkui. - Argi nematai, kad

jis susiglamžęs?

Senaras čiupo drabužį. Iš tiesų atrodė, kad jis buvo su­

lankstytas.

- A r mes valgėme? - paklausė.

-T a ip .

124
 -K ą ?

- Porą mūsų surinktų šaknelių, be to, ištuštinom e antrąjį

ąsotį vandens.

Senaras pasiėmė ryšulį su šaknelėmis ir atrišo. Jų nebuvo

sumažėję, o ąsotis tebebuvo sklidinas.

N ihala pažvelgė į jį.

- Esu tikra, kad valgėme, esu tikra, kad miegojome...

- O aš esu tikras, kad ne.

Puselfė pašoko ant kojų ir išsitraukė kalaviją.

- Kažkas su m um is žaidžia...

J i apsidairė, bet nieko neišvydo.

- Tai gali bū ti tik sergėtojas.

N ihala staigiai atsigrįžo.

- Kas yra?

- Kažką išgirdau. Eim e su manim.

N ihala ėmė kopti laiptais, Senaras sekė pavymui. Jie lakstė

laiptais aukštyn ir žemyn ieškodami, kas galėtų ištraukti juos iš

šito košmaro. Tačiau veikiai Nihala suvokė pametusi pėdsaką.

- Nieko nebus, - nusim inusi pasakė. - M atyt, suklydau.

Atsisukusi išvydo, kad menėje liko viena. N et nesuprato,

pro kur įėjo.

- Senarai!.. - tyliai pašaukė, bet teišgirdo savo balso aidą. -

Senarai! - pašaukė garsiau. Nieko neišgirdo. - Senarai! - suriko

dar kartą ir ėmė bėgti kiek kojos neša.

„Kur aš? Kur dingo Senaras?“

J i taip pašėlo, kad nebežiūrėjo, kur lekia, ir nepastebėjo, kad

šviesa pamažu blėsta ir visai užgęsta. Galiausiai liko viena juo­

džiausioje tamsoje. Nenutuokė, kokio dydžio toji menė, kokia

jos form a. Nežinojo, pro kur įėjo. J i sustojo, širdis daužėsi kaip

125
pašėlusi. J i visai paklaiko. Ištiesė rankas į tamsą graibydama

sienos, bet apčiuopė tik orą.

- Kur aš? Senarai! Senarai! Kur tu?

J i kai ką pajuto šalia ir atkišo kalaviją.

- Kas tu? - suriko.

Ją apšvietė blausi švieselė ir pasigirdo balsas.

- Sveika atvykusi.

- Kur Senaras? - paklausė Nihala net nesusimąsčiusi, kur ji

pati ir su kuo kalba.

- Jis saugioje vietoje, vaikštinėja po mano rūmus, - atsakė

balsas.
Nihala sunerim usi dairėsi aplinkui. Kam bario sienose išvy­

do plačius skliautus, laikom us stam bių kolonų. Net ant stogo

buvo pastatytas skliautas. Pro juos buvo m atyti nakties dangus,

keistai šviesus ir tirštai nusėtas didžiulių žvaigždžių ir jai neži­

nom ų planetų.

- Prašau tavęs, nuvesk mane pas Senarą... - ėmė m aldauti.

Iš stogo skliauto išniro senutė ilgutėliais žilais surištais

plaukais.

Jos veidas buvo ramus, bet griežtas, ji vilkėjo ilgą baltą suk­

nelę, per liem enį suveržtą sidabro spalvos virvele. J i didingai

žengė priekin, ir Nihala pirm iausia įsidėmėjo jos ryškiai m ėly­

nas aids.

- Jis saugus, argi nematai? - ištarė senoji.

Pro vieną skliautą Nihala išvydo laiptais kopiantį burtininką.

- Kodėl mums vienoms nepasikalbėjus, Šeirina? - pridūrė

senutė.

Išgirdusi tą vardą puselfė krūptelėjo.

M oteris pasirodė kitam e skliaute, prie pat Nihalos.

126
 - Atleisk, neturėjau kreiptis į tave nekenčiamu vardu. Tu -

Nihala, tiesa?

- Kas tu? - paklausė mergina.

- Tulana, - atsakė senolė. - Laiko sergėtoja, ketvirtojo tavo

ieškomo akmens saugotoja - juk to čia atėjai, tiesa? - paklausė

ji ir pirštu parodė pilką brangakmenį, spindintį jai ant kaktos

tarp akių.

N ihala pajuto palengvėjimą.

- Taip, to čia atėjau, - aprim usi pripažino.

- Puiku, - kalbėjo Tulana, - gali nesibaim inti, ketinu tau jį

duoti. M anau, nusipelnei jo daug labiau už kitus, - ji akim irką

patylėjo ir pusbalsiu pridūrė: - Jei nori, galiu tau jį įteikti.

„Pagaliau pasitaikė sukalbama sergėtoja“, - pamanė Nihala.

- Duok jį ir leisk man eiti. Si vieta mane dirgina.

Senutė nusišypsojo.

- Suprantu tave... O m an ši vieta labai patinka. Čia viskas

taip, kaip aš noriu: laikas, erdvė, gyvenimas.

- Iš kur žinai, kad ieškau akmenų? - pasiteiravo Nihala. -

K iti sergėtojai apie tai nebuvo girdėję.

- Aš valdau laiką, - paaiškino Tulana. - Žinau daug dalykų,

kurių k iti nenutuokia.

N ihala tylėjo laukdama, kol gaus akmenį, bet senolė ir toliau

tylom is į ją spoksojo. Nihala nuleido žvilgsnį.

- Svarstai, kodėl neduodu tau akmens? Todėl, kad žinau - tu

jo nenori, - šypsodamasi pasakė Tulana.

- Noriu... M an jo reikia T iron u i nugalėti.

- Prieš mane neapsim etinėk, Nihala. M an jau daugiau nei

tūkstantis metų, daugeliui pavyko atsidurti ten, kur dabar stovi

tu, ieškant to, ką galiu tau duoti. Aš aiškiai tave permatau, pui­

127
kiai pažįstu tavo gentį. Tu netrokšti akmens, - ištarė senolė ir

atsisėdo sukryžiavusi kojas, Nihala padarė tą patį. Staiga ėmė ta

m oterim i pasitikėti.

- Nihala, tu nenori daryti to, ką užsibrėžusi. Netrokšti šio

akmens, netroškai ir ankstesniųjų. Bet privalai jį gauti, nes jei

negausi, Išniręs pasaulis žus Tirono gniaužtuose. Tad net ir ne-

kęsdama šios misijos ir ant kaklo kabančio amuleto darai ką

privalanti, m at nežinai, ką daugiau daryti. Štai ką išties galvoji.

Tai buvo tiesa.

- Žinai, Nihala, viso to nereikia.

Nihala staigiai kilstelėjo galvą.

- Tu manai, kad visas blogis sklinda iš Tirono, tau buvo sa­

kyta, kad jį nugalėjus į pasaulį grįš taika. Žinok, tai netiesa. Čia

niekada nebuvo taikos.

- O kaip penkiasdešim t Nameno valdymo metų? - apstul­

busi paklausė Nihala.

Tulana nusišypsojo.

- Namenas valdė dešim tį metų, bet pačiame jėgų žydėjime jį

pakirto m irtina karštinė. Po jo sostas atiteko despotui, valdžiu­

siam taip, lyg jam priklausytų viskas - vanduo, oras, žemė ir

gyvybė. Siekdamas tapti visų galingiausiu jis nužudė ar ištrėmė

daugybę burtininkų ir paženklino juos gėdos žyme. Valdovas

stojo į kovą su priešais savo krašte ir suskaldė Dienos žemę į dvi

dabs. Tuo pačiu m etu Ugnies žemėje valdžią užgrobė Marhenas,

prahejęs M olo tėvo Daebo kraują, o ir pats Daebas buvo tapęs

karahumi nužudęs savo tėvą. Vandenų žemėje žmonės kovojo

su nim fom is, m at norėjo išvaryti jas iš gim tojo krašto. V isur dė­

josi tas pats: žemės nekariavo viena su kita, tačiau kiekvienoje

jų vyko susirėm im ai arba klestėjo neteisybė.

128
 - Negali būti, - paprieštaravo Nihala. - V isi m an pasakojo,

kad prieš Tironą pasaulyje vyravo taika!

- Tau taip pasakojo Soana, - atrėžė senolė, - bet jau Idas

įrodė, kad tai netiesa. Tarp atskirų žem ių karų nevyko, bet tai

nereiškia, kad vyravo taika. T ik tie, kurie tais laikais negyveno,

kalba apie juos kaip apie laim ingus metus, m at jei šio pasaulio

gyventojai sužinotų, kad jame niekada nebuvo taikos, prarastų

v iltį ir išm irtų.

- To negali būti... - kartojo Nihala jau nebe tokia tikra.

- Žiaurum as ir neapykanta giliai įsišakniję šių kraštų gy­

ventojų širdyse, o Tironas - tik šios neapykantos vaikas - ji jį

pagimdė, ji jį m aitina. Jei ir nugalėtum jį, netrukus atsirastų

kitas tironas; gyvenimas ir m irtis nuo neatmenam ų laikų keičia

vienas kitą, gėris ir blogis am žinai kovos tarpusavy, tai - šio pa­

saulio prasmė. Ne Tironas atnešė blogį į šias žemes.

N ihala nebežinojo, ką galvoti.

- N ori pasakyti, kad mano pastangos bevaisės?

- Sakau, kad jei nenori, neprivalai nieko daryti.

- Bet mano gentainiai buvo išnaikinti, žmonės ir toliau žūsta.

Tulana nusišypsojo.

- Puikiai supranti, kad dėl m irusiųjų jau nieko nebepada­

rysi. O gyvųjų visų neišgelbėsi, aš žinau, kad to ir nesieki. Į šią

kelionę leidaisi iš pareigos, bet jauti, kad ši misija - ne tau.

N ihala nebesamojo, ką atsakyti. Senutė sakė tiesą - ji rinko

akmenis, nes tikėjo, kad toks jos likim as, kad ji neturi kito tiks­

lo, ir jei jo atsisakytų, veikiausiai nebežinotų, ką daryti toliau.

Senutė pažvelgė į ją su nuoširdžia užuojauta.

- Žinau, kiek iškentėjai: Livono žūtis, tavo tautos išnaikini­

mas, nerimas. Pažįstu tavo sielą ir ją graužiantį sielvartą.

129
 Nihala suvokė, kad žvelgia į senutę maldaujamu žvilgsniu,

trokšdama būti suprasta ir paguosta.

- Taip pat žinau, kad mūšiuose ne kartą geidei m irties.

- Ne, tu klysti, - atkirto puselfė. - Niekada netroškau žūti;

argi galėčiau žinodam a, kad man m irus išnyktų mano gentis?

- Kodėl m eluoji? - liūdnai paklausė Tulana. - Kai nepaklau­

siusi Ido stojai kautis, žudydama giliai širdyje tikėjaisi, kad ir

tave kas nors nugalabys. O kai prie Vandenų žemės sienos susi-

rėmei su Fenso šmėkla, su džiaugsmu žvelgei į tave pliekiantį jo

kalaviją. Tą akim irką tetroškai išnykti ir jauteisi laim inga, kad

žūsi nuo m ylim o vyro rankos.

- Viskas ne taip, tu klysti... - mėgino paneigti Nihala, bet

jos įsitikinim as ėmė svyruoti. Iš kur toji senutė žinojo dalykus,

kurių net ji pati sau nepripažino?

- Nesigėdink savo troškim o m irti, - ram iai ištarė moteris. -

Suprantama ir teisinga, kad tiek daug iškentėjęs trokšta nu­

traukti skausmą. Ju k kiekviena būtybė tu ri teisę būti laim inga,

o bėgti nuo blogio - tik į gera.

- Kodėl m an tai pasakoji ir neduodi akmens? - paklausė

puselfė.

- Pasakoju, nes atjaučiu tave ir noriu pasiūlyti galimybę

pasiekti tau skirtą laimę. Tai mano karalystė, - paaiškino Tula­

na, - čia aš šeim ininkė ir valdovė. Čia nėra praeities ar ateities,

viršaus ar apačios, viskas mano rankose, viskas taip, kaip aš

trokštu. Tad siūlau tau amžiams pasilikti šioje vietoje.

- A r ir tu išprotėjai kaip Glaelė? - pašoko Nihala. - A r ir tu

nebeištveri vienatvės?

- Ne, man patinka ši vieta ir jos tyla. Vienatvė - atgaiva

mano sielai, tik joje atrandu save ir perprantu pasaulį. M an kitų

130
nereikia. M ano pasiūlymas visai kitoks nei Glaelės prašymas.

Kviečiu tave čia pasilikti ir žadu dovanoti tau džiaugsmą. Čia

nėra laiko, todėl visi tavo gyvenim o įvykiai čia tampa nesvar­

būs: tavo tėvas vis dar gyvas, tavo tauta niekada nebuvo išnai­

kinta, Fensas gyvena ir m yli tave.

Tulanai kalbant skliautuose pamažu pasirodė įvairūs silue­

tai. N ihala išvydo kalvėje plušantį Livoną, puselfių sausakimšas

m iestų gatves bei aikštes ir auksiniais šarvais v ilk in tį Fensą.

M ergina susigraudinusi visa tai stebėjo. Kai ištiesė ranką no­

rėdama paliesti kalaviją kalantį tėvą, jis atsisuko ir nusišypsojo

dukrai.

- Kodėl negrįžti pas mane į kalvę? A r pam eni, kaip tau vai­

kystėje būdavo smagu m an padėti?

Nihala pabūgusi atitraukė ranką, bet Livonas ir toliau į ją

žiūrėjo.

- Kada ėmei manęs bijoti?

- To negali būti, - ištarė puselfė ir atsisuko į Tulaną. - Aš

savo akim is mačiau Livoną žūstant, kaip ir Fensą, ir puselfius -

jų nebėra tarp gyvųjų. Tai tik kvaili reginiai!

Tulanos veidą nušvietė paslaptinga šypsena.

- Kodėl reginiai tau atrodo kvaili? Tai, ką m atai - tau bran­

gūs žmonės. G ali juos paliesti, pasikalbėti, jie tavęs laukia.

- Bet jie netikri!

- U ž šių sienų gal ir ne, bet čia - tikrų tikriausi, - atkirto

senutė. - O jei tai ir būtų reginiai, kuo jie skiriasi nuo tikrovės?

Jei nuspręsi pasilikti, tai taps tavo tikrove, o tie, kuriuos dabar

vadini reginiais, virs tikrais žm onėmis. Kas gali pasakyti, ar ti­

krovė - tai skausmo kupinas pasaulis lauke, ar paguodą teikian­

tys artim ieji tarp šių sienų? T ik tu gali pasirinkti ir nuspręsti.

131
 Nihala pažvelgė Livonui į akis. Regis, jis tik ir laukė, kad ji

peržengtų skliautą ir ateitų pas jį.

- Č ia aš išpildysiu visas tavo svajones. Galėsi pradėti gy­

venim ą iš naujo, lyg nieko ir nebūtų nutikę. N ebeprisim insi

patirto skausmo ir tapsi paprasta m ergina, kokia visada no­

rėjai būti.

Lubų skliaute pasirodė jauna m oteris sm ailiom is ausim is ir

mėlynais plaukais, tvarkanti namus ir m aitinanti būrį klegan­

čių vaikučių.

- Tai galėtum būti tu, - tarė Tulana.

Taip, kartais Nihala apie tai pamąstydavo. J i pasvajodavo

apie šeimą, apie tai, kaip tapusi paprasta m ergina gyventų nor­

m alų gyvenimą. A rgi ji nebuvo apsistojusi pas Eleuzę siekdama

įgyvendinti šią svajonę?

- Nihala, siūlau tau tai, ko visada troškai: m irtį nem irštant.

V isai neseniai dykumoje kamuojama balsų svajojai apie ram y­

bę - tokią, kokios jau seniai nesi patyrusi. Tavo ramybė dabar

čia, mano delne, ir noriu tau ją dovanoti. Tau tereikia ištiesti

ranką ir ją pasiim ti.

Ramybė... A r ji norėjo šios ramybės? Taip, troško jos. Norėjo

pradėti viską iš naujo? Taip, tai jai ir buvo svarbiausia.

- Tavo paieškos baigtųsi d a, nes šioje vietoje nereikia nieko

ieškoti, gyvenimas čia paprastas. Nihala, lauke tave pasitiks tik

skausmas, jei išeisi, patirsi dar baisesnių kandų, žinau, nes ma-

d au jas. O d a aš niekada neleisdau, kad tau nutiktų kas blogo.

Nihala ištiesė pirštus į Fenso reginį. Nuo jo žūties prabėgo

daugiau nei dveji metai, bet išvydusi jį m ergina suvokė, kad m yli

taip pat karštai kaip kadaise. Fensas ištiesė jai ranką, jų pirštai

susilietė. Paskui apkabino ją, skruostu prigludo prie jos veido ir

132
pabučiavo, kaip ji dažnai buvo svajojusi. T ik dabar viskas buvo

tikra: jo lūpos, susilietusios su jos lūpom is, stiprus jos širdies

plakim as, jo rankos jai ant nugaros. Tai ir buvo tikroji ramybė.

Kodėl turėtų atsisakyti šios svajonės? J i jau pakankamai p risi­

kentėjo, jos paieškos niekur nevedė. Jos gyvenimas buvo viena

didelė klaida ir vienintelis būdas pasiekti laim ę buvo jį palikti.

Ju k ir Tulana taip sakė. Tiek daug kentėjus teisinga bėgti nuo

skausmo.

Tai buvo tiesa, ją supantys dalykai buvo tikri, o jei ir ne, ti­

kras buvo džiaugsmas, ku rį jautė regėdama šiuos vaizdinius.

Taip, ji priim s pasiūlymą, sudaužys tą nelemtą amuletą, viską

pam irš ir pasiliks da. Atsisakyti būtų beprotybė. J i atšlijo nuo

Fenso. Raitelis m eiliai nusišypsojo, ji atsakė tuo padu širdyje

jausdama ramybę. Jau buvo beatsisukanti į Tulaną ir besakanti,

kad sutinka, bet galvoje nuaidėjo balsas.

- Kas nutiko, Nihala? - susirūpinęs paklausė Fensas.

- Aš... - prabilo ji, bet nežinojo, ką sakyti. Ausyse ir toliau

skambėjo balsas.

- L ik d a , Nihala, prašau tavęs, lik d a su m anim . Nežiūrėk

nieko kito, tik mudviejų, - prašė Fensas.

N ihala atsisuko į jį ir išsiblaškiusi šyptelėjo, bet girdėjo, kad

balsas vis aiškiau ją šaukia. J i išsilaisvino iš m ylim ojo glėbio.

Kažkas sunerimęs kvietė ją vardu. Suvokusi, iš kurios pusės

sklinda balsas, ji patraukė ta kryptim i. Priešais ją stojo vienas

kam bario skliautas, o už jo išvydo Senarą, klajojantį po rūmus

ir šaukiantį ją vardu. Tai buvo jo balsas, jo šauksmas.

- Aš čia, Senarai! - suriko Nihala.

J i priėjo prie jo.

Senaras staigiai atsisuko ir nustebęs pažiūrėjo į ją.

133
 - Iš kur tu atėjai?

- Buvau su sergėtoja, - paaiškino mergina. Tai ištarusi ji p ri­

sim inė pasiūlymą, Fensą ir visa kita. Atsigrįžusi už savęs pama­

tė Tulaną.

- A r toks tavo atsakymas? - griežtai paklausė senolė.

Nihala nuleido galvą.

-T a ip .

Tulanos veidą nušvietė supratinga šypsena.

- Gerai, jei jau taip pasirinkai... - tarė ji ir pridėjusi delną

prie kaktos išsiėmė akmenį. - Štai akmuo. Aš panorau tave iš­

m ėginti, Šeirina, bet žinok, kad iš tiesų lin k iu tau džiaugsmo ir

kad priėm usi mano pasiūlym ą būtum galėjusi pasinaudoti viso­

m is mano galiomis ir gavusi ką tau žadėjau.

Nihala paėmė brangakmenį, Senaras žvelgė į ją vis labiau

suglumęs.
- Kodėl dėl manęs jaudiniesi? - paklausė ji senutės.

- Todėl, kad labai mylėjau puselfių tautą ir norėjau ją apginti

pasirūpindam a tavim i, - atsakė ji ir atsiduso. - K ita vertus, bus

geriausia, jei pati rasi savo kelią. Tu nusprendei, pasirinkai sun­

kesnį kelią. Lik jam ištikim a ir ieškok laimės. Bus sunku, nes per

šią kelionę daug iškentėsi, bet aš tavim tikiu. Būk stipri. O aš

pamėginsiu tave apginti nuo sapnų. Tiesą pasakius, nedaug ga­

liu padaryti, nes Reisą apsaugojo savo kerus, bet jie bent ne-

bekamuos tavęs dieną ir naktį. M ano akmuo amulete padarys

viską, kas įmanoma.

Nihala pažvelgė į ją jausdamasi be galo dėkinga.

- Dėkoju, - susigraudinusi pasakė.

- Ko lauki? - šiurkščiai tarstelėjo senutė. - A tlik ritualą.

Nihala išsitraukė amuletą, bet akim irką padelsė.

134
 - Prieš mums atsisveikinant noriu sužinoti paskutinį daly­

ką. A r tai, ką papasakojai apie penkiasdešim t taikos metų, tiesa,

ar taip tik mėginai mane sulaikyti?

- Deja, tiesa. Jei nori ik i galo perprasti savo m isijos prasmę,

gerai tai apmąstyk.

N ihala akim irką stovėjo su amuletu rankoje.

- Nebedelsk, Nihala, tavo pasirinktas pasaulis tavęs lau­

kia, - paragino ją sergėtoja.

N ihala paėmė akm enį ir sukalbėjo burtažodį:

- Rahhavni sektar aleero.

Pajuto, kaip į jos delnus suplūsta galia, ir akmuo įsitvirtino

savo angoje. Netikėtai pakilo vėjas ir nušlavė to paslaptingo sta­

tin io menes nusinešdamas Tulaną su visais jos burtais.

Vėjui aprim us Nihala su Senaru liko stovėti tuščioje tam sio­

je menėje. Čia nebebuvo laiptų, durų, kam barių. Juos dvi dienas

gaubę kerai dingo.

 14

IŠ D A V IK O T O S T A S

aip jautiesi? - pasiteiravo Senaras bičiulės vos jiems

K palikus šventyklą ir vėl atsidūrus dykumoje.

Nihala akim irką patylėjo.

- Gerai, - galiausiai atsakė. Balsai jos galvoje iš tiesų nutilo,

dabar tebuvo girdėti silpnutis aidas.

Lengviau atsidusęs Senaras apipylė ją klausimais. Kas toji

senutė? Kur N ihala buvo dingusi, kol jis visur jos ieškojo? Ką ji

nusprendė?

Puselfė nežinojo, ką atsakyti, jautėsi apkvaitusi. Papasako­

jo, kad Tulana - Dienos žemės akmens sergėtoja, išklojo apie

kambarius ir juose regėtus dalykus, pasakė net apie Fensą, nu­

tylėjo tik bučinį.

- Kodėl nusprendei nelikti? - paklausė Senaras.

- Nežinau... gal viskas man pasirodė per daug netikra, - at­

sakė ji abejodama. - Nagi, leiskimės į kelią, - pridūrė norėdama

užbaigti pokalbį.

Tulana jiems įdavė brangią dovaną - keletą vandens sklidi­

nų ąsočių ir šiek tiek maisto. Taip jie įstengs pereiti dykumą.

136
Bičiuliai dar šešias dienas kulniavo po tą nykią vietovę, kurioje vė­

jas šiaušė plynę keldamas dulkių sūkurius. Nihala visą kelią tylėjo.

Šeštąjį vakarą jie sustojo pasitarti, kuria kryptim i traukti.

- Jei tiesiai kirsim e dykumą, tikrai nesutiksim e priešų, -

tarė Senaras.

Jis išsitraukė suglamžytą žemėlapį, kuriuo naudodavosi

keliaudam i. Jis buvo labai senas, bet Senarui nepavyko rasti

jokio kito, kuriam e būtų pažymėtos Tirono valdomos žemės.

Jau penkiasdešim t m etų niekas nebebraižė užim tųjų teritorijų.

K ita vertus, kalnai per penkiasdešim t m etų neišnyksta.

- Traukdam i į pietus prieisim e šiuos kalnus, vadinamus... -

Senaras sustojo mėgindamas įskaityti pavadinimą.

- Revniu, - nutraukė jį Nihala. - Tai reiškia pietinius kalnus.

Jis įsmeigė į ją žvilgsnį.

- Žinom a. Trum pai tariant, jei pasispausime ir mažiau val­

gysime, veikiausiai įstengsime.

Nihala, regis, nesiklausė.

- Būčiau dėkingas, jei skirtum man daugiau dėmesio, - neiš­

tvėrė Senaras. - Nuo tada, kai išėjai iš tos nelemtos šventyklos,

visai į mane nežiūri.

N ihala atsitokėjo ir pažvelgė jam į akis.

- Jei manai, kad tai geriausia išeitis...

- Žinom a, geriausia, - trum pai nukirto Senaras, suirzęs dėl

merginos abejingumo.

Jis sulankstė žemėlapį ir jiedu nužygiavo toliau.

Kuo toliau, tuo labiau Senaras abejojo savo sprendimu. Prie­

šais tematė lygumą, akmenis ir tarp uolų boluojančius kaulus.

Jie ir toliau tylėdam i kėblino priekin.

137
 - N oriu n ueiti į Seferdį, - vieną vakarą netikėtai pasakė

Nihala.
Senarui iš rankų iškrito džiovintos mėsos gabalėlis, kurį jau

dėjosi į bum ą.

-K ą ?

Nihala nuleido akis.

- Gerai išgirdai.

J i ištisas dienas apie tai ir temąstė. Žinojo, kad tai bepro­

tiška ir kvaila m intis, kad iš puselfių m iestų nedaug kas liko ir

kad apsilankym as Seferdyje ją įskaudins, bet jautė nenum aldo­

mą troškim ą. Pas Tulaną regėti vaizdai ir ją kamavę vaiduok­

lių balsai, prim enantys apie jos gentainių žudynes, paliko jos

sieloje žymę, kurios negalėjo taip lengvai ištrin ti. Žygiuojant

toliau ir artėjant prie gim tosios žemės sienos N ihalą apniko il­

gesys ir būtinybė išvysti vietas, padėsiančias jai geriau p ažin ti

savo tautą..
- Ne, blogai išgirdau, - išrėžė Senaras. - Tikiuosi, ne taip

supratau.

- Žinau, kad tai beprotybė, bet... m an to labai reikia.

- Kai prieš keletą vakarų paklausiau tavęs, ar sutinki keliau­

ti tiesiai per dykumą, atsakei, taip. Vandenų žemėje kone žuvai,

kad galėtum kuo greičiau iškeliauti, o dabar panorai užgaišti

priešo teritorijoje? - kandžiai išklojo burtininkas.

- Sutinku, tavo tiesa, šiomis dienom is mažai su tavim ben­

dravau, - pripažino ji, atsakydama į bičiulio žodžiuose paslėptą

kaltinim ą. - Ir žinau, kad tai gali būti pavojinga, bet...

- Nesuprantu tavęs, - pasakė Senaras jau ramesniu balsu. -

Kodėl nori šitaip rizikuoti?

138
 - Tam, kad atrasčiau savo šaknis.

Senaras papurtė galvą.

- Dabar dar mažiau tave suprantu. Juk tave užaugino žm o­

gus, visada gyvenai tarp mūsų, kodėl nepriskiri savęs prie m ū­

siškių? Seferdyje nerasi nieko, ko jau neturi, tik skausmą ir m irtį.

N ihala įsispoksojo į žemę.

- Gal tu ir teisus, bet negaliu atsilaikyti. Tai sunku paaiš­

kinti... Jaučiu, kad mano šaknys čia, ši žemė lėmė, kas aš esu,

kuo galėjau b ū ti ir kuo tapsiu. N oriu pam atyti, kas liko iš mano

tautos.

- Kodėl trokšti kančios? - tyliai paklausė Senaras.

- Privalau tai padaryti. Niekada nebūsiu nei žmogus, nei

puselfė, jei neišvysiu virš miško iškylančių Baltojo m iesto Sefer-

džio bokštų. Pasistenk mane suprasti.

- Darysime, kaip pageidauji, - nusileido Senaras.

Tad jie patraukė vakarų kryptim i ir per dvi dienas įveikė dyku­

mą. Tačiau juos pasitikę vaizdai kone privertė ilgėtis smėlynų:

priešais atsivėrė bekraštė lyguma, nusėta juodom is piktžaizdė-

mis. Tai buvo dykroje stūksantys bokštai, jungiam i baltų it ran­

dai vieškelių ir juosiam i be tvarkos vienas prie kito sulipdytų

statinių. Ten neaugo nė vienas medelis, teplytėjo akinamai p il­

ka lyguma. Be to, nykioje dykynėje buvo saugu, o šiame krašte

knibždėte knibždėjo fam inų.

- Gerai pamąstyk, - tarė Senaras lygumos pakraštyje. - Jei

nori, dar gali persigalvoti. Aš nueičiau nupirkti maisto į vieną iš

šių... miestų, o tu manęs palauktum dykumoje. Paskui keliautu­

me į pietus.

Nihala užsismaukė ant veido gobtuvą.

139
 - Kuo greičiau įeisim e, tuo greičiau iš čia ištrūksim e, - išrėžė

ir leidosi per lygumą.

Paskutiniąją dieną dykumoje teko badauti. Jiem s liko tik

vanduo. Jiedu buvo išalkę ir ilgai nebūtų galėję vengti gyven­

viečių. Ryte fam inų nesutiko, tačiau po pietų tolum oje užmatė

keletą siluetų - labai nustebo išvydę, kad tai žmonės.

Pirm asis buvo raitas ir ginkluotas, jis ram iai nujojo tolyn

net nesiteikęs į juos žvilgtelėti. Antrasis važiavo vežim u, ku­

riam e surakinti grandinėm is sėdėjo apie dešim t fam inų. Juos

išvydusi Nihala suspaudė kalavijo rankeną ir palaukė, kol veži­

mas su nekenčiamais pabaisomis dings iš akiračio. Jam pagaliau

nutolus puselfė lengviau atsikvėpė ir niūrimo.

Į vakarą jiedu priėjo vieną iš statiniais nusėtų gyvenviečių.

Tai buvo gynybiniai įtvirtinim ai, turintys atstoti miestus. Pas­

tatai juose buvo žemi, trobas, smukles ir ginklines juosė aukš­

tos sienos. Gyvenvietės viduryje, m iestelio centre, stūksojo

bokštas. Viskas buvo sum ūryta iš tamsaus akmens, veikiausiai

bazalto, suteikiančio aplinkai niūrum o. Lygumą ėmė m erkti

tankus lietus, pripildęs orą puvėsių tvaiko.

- Neturim e pasirinkim o, teks įeiti, - tarė Senaras.

Jiedu apsuko aukštą m iestą juosiančią sieną. Rado tik vieną

įėjim ą - dviejų fam inų saugomus vartus. Paslapčia įsm ukti vi­

dun buvo neįm anom a, reikėjo įžengti pro vartus.

- Kalbėsiu aš. Tu prisidenk ir nesakyk nė žodelio, - paliepė

Senaras.

Jiedu atsargiai prisiartino prie vartų. Kai atsidūrė prie jų

per porą žingsnių, sargybinis atstatė ietį.

- Kas ten? - paklausė gom uriniu balsu.

- G inklų prekeiviai, - atsakė burtininkas.

140
 - Iš kur atėjote?
Regis, jų pasakėlė pasirodė įtikinam a.
- Iš Ugnies žemės.
- Nesate panašūs į nykštukus.
N ihala palietė kalavijo rankeną, ją išpylė šaltas prakaitas.
- M es ir nesame nykštukai; mes žmonės, gyvenantys Ugnies
žemėje. Ieškome, kur pernakvoti.
Faminas įtariai jį nužvelgė.
- Ką po apsiaustu slepia tas kitas vyras?
N ihalai nespėjus nieko padaryti Senaras praskleidė apsiaus­
tą ir parodė kalaviją.
- J į nukaldinau aš. Dailus, tiesa? Tai geriausias Uolų žemės
juodasis kristalas - mano nagingum o įrodymas pirkėjams.
Faminas nuleido ietį.
- Galite įeiti, - tarė ir atvėrė sunkius vartus.
Senaras greitai šm urkštelėjo vidun, N ihala nusekė jam iš
paskos.
Iškart už vartų jie atsidūrė prie žemos juodos sienutės, su­
m ūrytos taip arti pagrindinės miesto sienos, kad vos buvo vie­
tos žm ogui praeiti; takas šakojosi į daugybę siaurų skersgatvių,
įsispraudusių tarp tų žemų m ūrų.
Senaras atsargiai žengė kelis žingsnius į priekį, paskui įstū­
mė N ihalą į vieną skersgatvį.
- Ką čia darai? - pratrūko ji.
J i nekentė šio miesto, jo sienos ją dusino, o lietus stačiai
siutino. Jai labiau prie širdies buvo nyki dykuma nei ši nejauki,
fam inų sausakimša vieta.
- Patylėk, - įsakė Senaras prisidėdamas pirštą prie lūpų. Jis
užsimerkęs ėmė kalbėti burtažodį, paskui atsimerkė ir delnu

pahetė bičiulei kaktą. N ihala pajuto keistą šilumą.

141
 - Ką man padarei? - išsigandusi paklausė.
- Tai burtai, kurių Saulės žemėje mane išmokė Flodžistas;

jie padeda įg yti kokį tik nori pavidalą. Dabar atrodai it dailus

jaunuolis, - šypsodamasis paaiškino burtininkas.

Nihala apsičiupinėjo veidą ir nepažino savęs. Vietoj lygios

odos pajuto šiurkščią, prastai nuskustą barzdą; nosis buvo iš-

platėjusi, kakta paaukštėjusi. J i išsyk palietė ausis - jos buvo

apvalutės. Keista buvo tokias turėti.

- Kerai truks visą vakarą, bet ne ilgiau. K ai atsidursim e

smuklėje, nekalbėk, neatsidenk veido, tik valgyk, ir viskas. Šie

burtai - tik atsargumo priem onė; kuo m ažiau krisim e į akis, tuo

bus geriau.

Senaras vėl apsigobė apsiaustu ir jiedu patraukė toliau.

Bičiuliai ilgai klaidžiojo gatvėmis tarp namų. Jie atsidūrė painu-

tėlėje keliukų ir gatvelių raizgalynėje, takas keistais kampais su­

kinėjosi į netikėčiausias puses. Tame labirinte niekaip negalėjai

susigaudyti ir jiedu greitai pasiklydo.

- Nebežinau, kur atsidūrėme, - prisipažino Senaras.

Nihala tylėjo mėgindama atsikratyti nesmagumo ir pasi­

bjaurėjimo; pėdino nuleidusi galvą ir nesidairė aplinkui. Paskui

išgirdo duslų garsą, stabtelėjo ir čiupo už kalavijo rankenos.

- Kas yra? - paklausė Senaras.

Nihala apsidairė, bet nieko neišvydo. Po kurio laiko suvokė,

kad garsas sklinda iš pastatų. J i ištempė ausis ir kažką išgirdo,

lyg siauroje erdvėje grūstųsi daugybė sunkiai alsuojančių ir ki­

m iai gargiančių būtybių. Jai galvą persmelkė skausmas, ėmė

trū kti oro ir apėmė nerim as, lyg būtų įkalinta .

Jiedu klajojo dar valandą ir po lėtu, bet nepaliaujamu lietu-

142
m i perm irko iki paskutinio siūlelio. Jau buvo benuleidžiantys

rankas, bet tada kai ką pastebėjo. Nihala sustojo.

- Kas ten? - paklausė šešėlis per porą žingsnių nuo jų. Bal­

sas skambėjo ne grėsmingai, o kone džiugiai.

Senaras griebė jautį už ragų.

- Pirkliai. M es ieškome smuklės.

Žm ogus prisiartino.

- Jei ieškote smuklės, kaip, po perkūnėliais, čia atsidūrėte?

Kareivinėse užeigų nėra.

A tsidūrę a rti jie geriau įsižiūrėjo į pašnekovą: tai buvo vy­

ras su plačiu raudonu apsiaustu ir ietim i rankoje - veikiausiai

sargybinis.

- M es čia lankomės pirm ą kartą, nepažįstame gatvių... - jau

nebe taip tvirtai atsakė Senaras.

Vyras ku rį laiką į juos stebeilijo, ilgiau apsistodamas ties

Nihalos veidu. Paskui gūžtelėjo pečiais nusipurtydam as lie­

taus lašus.

- M atyti, kad jūs svetimšaliai... Čia - tik fam inų kalėjimas,

smuklę rasite mieste; pakilkite aukštyn anuo taku - tikrai ne-

suklysite.

Senaras padėkojo jam, stvėrė Nihalą už parankės ir nusku­

bėjo vyro parodytu keliu.

Nihala suglumo. Vadinasi, prieš tai ją užplūdę jausmai skli­

do iš fam inų. J i negalėjo patikėti. Jie jautė ne tik pyktį, bet ir

begalinį liūdesį, kančią dėl kažko neišvengiamo.

Jiedu ilgai kulniavo, pagaliau kalėjimo sienas pakeitė vir­

šukalnėje pastatytas miestelis. Trobos buvo skurdžios ir visos

vienodos, užgožtos žemos ir plačios tvirtovės - veikiausiai gy­

venvietės valdžios buveinės.

143
 Netrukus Nihala su Senaru priėjo smuklę; iš jos sklido švil­

pimas ir šūksniai. Jie įėjo vidun.

Vos įkėlus koją smarkiai tvokstelėjo alumi, ausis užgulė

šiurkštūs riksm ai ir juokas. Užeiga buvo mažutė, tirštai prirūkyta

pypkių dūmų ir pilnutėlė aplink stalus besigrūdančių kareivių.

Nihala būtų m ielai išėjusi, bet susilaikė - juk pati to p risi­

prašė. Senaras tiesiu taikym u nudrožė pas sm uklininką. Šurm u­

lys viduje buvo toks garsus, kad N ihala net negirdėjo, ką jiedu

susitarė, tad leidosi vedama bičiuko.

Burtininkas pasodino ją prie nuošalaus staliuko kampe.

N ihala įsitaisė ant atokesnės kėdės, atsuktos į sieną, o Senaras

prisėdo šalia.

- Kam bariai viršuje, - tarė jis. - Pavalgykim, paskui iškart

eikim miegoti, o rytoj vos išaušus nešim kudašių.

Tarnas patiekė jiems galaižin kokio srėbalo, panašaus ne­

bent į kareivių davinį, su plūduriuojančiais keistais plaušeliais,

kurių Nihala savo labui atidžiau nenagrinėjo; dar gavo po porą

sklidinų bokalų alaus ir juodos duonos riekę.

Smuklėje tvyrojo linksm a, triukšm inga nuotaika. Kareivių

būrelis prie vieno stalo vis susidauždavo alaus pilnais bokalais

ir juokėsi. M atyt, ką nors šventė.

Nihalai tie žmonės varė šleikštulį. Jie buvo išdavikai - gauja

bjaurių išdavikų, tūnančių trečiarūšėje lindynėje. J i ėmė gailėtis,

kad čia - ne mūšio laukas. J i buvo priešo žemėje ir turėjo su viskuo

taikstytis. Tad įsikniaubė į lėkštę ir ėmė paskubomis srėbti viralą.

Staiga vienas kareivis atsistojo su bokalu rankoje.

- Ei, paklausykite manęs! - suriko nuo alaus besipinančiu

liežuviu. - Tegu velnias griebia tuos, kurie šįvakar su m um is ne­

švęs! Ir judu ten, pakampyje! - šūktelėjo Nihalai su Senaru.

144
 - Laikyk mane, - šnibžtelėjo Nihala draugui.

Burtininkas iškart paklausė ir nepastebėtas uždėjo ranką

ant jos kalavijo.

- Šįvakar visi turi linksm intis kaip pašėlę. M ūsų būriai už­

grobė dar du Vandenų žemės miestus, netrukus visas kraštas

bus m ūsų rankose! Pakelkim bokalus už Tironą ir sparčią jo per­

galę Išnirusiame pasaulyje!

V isi susirinkusieji šaukdami aukštai iškėlė bokalus. Senaras

negalėjo pasipriešinti, tad netvirtai pakėlė ir savąjį. Nihala net

nekrustelėjo, ji ir toliau valgė sriubą.

- Kas čia dabar? Ko toks surūgęs? - paklausė kažkas.

Pakėlusi akis Nihala vos per sprindį nuo savęs išvydo įrau­

dusį kareivio veidą. Jis smirdėjo alumi, jo m arm ūzė buvo nugai­

rinta saulės ir nušviesta pašaipios, įžūlios šypsenėlės. Puselfė

būtų norėjusi n u trin ti tą buką vypsnį jam nuo veido. J i dar la­

biau pasinėrė į gobtuvą ir nukreipė nuo jo žvilgsnį.

- M ano bičiulis ne itin draugiško būdo, - skubiai paaiškino

Senaras.

- M atau, kad jį kur galas! - burbtelėjo vyras mosuodamas

alaus ropine ir gausiai nulaistydamas grindis. Jis nedvejojęs

čiupo kėdę ir įsitaisė prie jųdviejų. Paskui, nepaisydamas kreivo

Senaro žvilgsnio, vėl prisikišo N ihalai prie veido. - Ką pasakysi,

drauguži? Kas tau nutiko?

- Jis nebylys, - įsikišo burtininkas. - Kurčnebylis, - patikslino.

Nihala ir toliau srėbė iš lėkštės.

- Kaip gaila, - pratarė kareivis. - Toks smagus vakarėlis, o

net negali juo pasimėgauti.

Stojo nejauki tyla. U žuot pasišalinęs vyras ištiesė Senarui

ranką.

145
 - Avaleras, postovio Taneryje, Saulės žemės pasienyje, vadas.

Nihala krūptelėjo. J i buvo girdėjusi m in in t tą kaimą, jis

buvo netoli Eleuzės namų.

- Varenas iš Ugnies žemės, - prisistatė Senaras nespaus-

damas ištiestos rankos, - ginklų pirklys. O jis - Livonas, mano

mokinys.

- Oho! Toks jaunas, o jau turi m okinį...

- Tiesą pasakius, aš čia pirm ą kartą atėjau parduoti savo

ginklų. Iki praėjusių m etų dirbau vienam nykštukui.

Burtininkas po stalu ištiesė ranką Nihalai. Pajuto ją su-

gniaužiančius ledinius jos pirštus. J i pakėlė į bičiulį akis - jos

kakta buvo nusėta prakaito lašais.

- Kalbama, kad nykštukai - geriausi ginklakaliai, - tarė anas.

- Taip ir yra, turėjau puikų m okytoją, - atsakė Senaras su­

spausdamas Nihalai ranką.

- Jum s pasisekė, dabar karas puikiausiai klostosi. Be abejo,

Dolos žūtis buvo didelis smūgis, kita vertus, jis - ne vienintelis

geras mūsų karvedys, o dabar reikalai labai pasitaisė.

Senaras nuleido galvą ir įniko valgyti.

- Kur jūs traukiate? - pasiteiravo Avaleras.

- Ieškau seno savo mokytojo pirkėjo, man sakė, kad jis gyve­

na prie Seferdžio griuvėsių, bet nežinau kelio.

- Prie Seferdžio jokių miestų nėra, - niūriai burbtelėjo vadas.

Nihala sulaikė kvapą. Senaras persistengė.

- O, žinoma! M atyt, tu ri omeny Rotauro bazę! - šūktelėjo

Avaleras.

- Būtent tą, kaip tik ruošiausi sakyti, - pritarė Senaras.

- Iš pradžių neprisim iniau, nes ji nelabai arti Seferdžio, Ro-

tauras - paskutinė tvirtovė prieš pelkes. Ją lengva rasti, iš čia

146
traukite į vakarus; pasiekę Mesarą pasukite į pietus ir paėjėkite

porą m ylių. Kelias geras, praeisite ne vieną kaimą. Jei jūsų kojos

m iklios, nusigausite ten per keturias dienas.

„Ne vieną kaimą... puikumėlis, mums kaip tik trūko draugijos.“

Kareivis lyg niekur nieko kalbėjo toliau:

- M ano tėvas dalyvavo Seferdžio plėšime.

N ihala sudrebėjo, Senaras tvirčiau suspaudė jai ranką.

- Tikrai? - bejausmiu balsu paklausė vaikinas nepaliauda­

mas kram snoti.

- Be abejo! Tėvas vienas pirm ųjų pakluso Tironui. M ano se­

nis išsyk sumojo, iš kur vėjas pučia.

N ihala kaukštelėjo šaukštą į dubenėlį, Senaras pakilo eiti.

- Kur skubi? - paklausė Avaleras. - Dar anksti, reikia švęsti.

Jis privertė Senarą atsisėsti ir iš ropinės pripildė jo ir Niha-

los bokalus.

- Aš vaišinu, išgerkime už mano senio atm inim ą, - tarė jis,

išmaukė savo alų ir vėl ėmė porinti. - Tėvas dažnai man pasako­

davo apie Seferdžio sugriovimą. Tada pirm ą kartą į kovą buvo

paleisti nelem tieji fam inai. Anuom et jų dar buvo nedaug, be to,

jie - žvėrys, jei jų niekas nevaldo, jie net nežino, kur eiti. M ano

tėvas buvo vienas iš vadų. Vaikystėje pasakodavo man, koks tas

miestas baltas ir didelis. Jie užklupo jį naktį, vieni puolė pu-

selfius, k iti - karaliaus rūm us. Vos per vieną naktį išžudė pusę

miesto gyventojų. Pirm iausia nugalabijo karalių.

Jis vėl prisipildė bokalą ir atsigėrė.

- Bjaurūs tie puselfiai, pasipūtėliai. M ano tėvas jų nekentė,

žinoma, aš taip pat. Prieš pasirodant tam velnio neštam Name-

nui mes, Nakties žemės gyventojai, per plauką nelaimėjome

Dviejų šim tų m etų karo. Be to, jie buvo piktavaliai raganiai, mat

147
skaitė žm onių m intis ir savo rūmuose rengė keistus, prieš dievus

nukreiptus ritualus... Tad sulaukė tokio galo, kokio nusipelnė.

Nihala pašoko iš vietos, Senaras pasielgė taip pat.

Avaleras taip pat pakilo ir atsistojo priešais Nihalą.

- Po šimts! Aš pasakiau, kad dar anksti eiti gulti!

Senaras atsistojo tarp jųdviejų.

- Duok jam ramybę, jis negirdi. Bet jo tiesa, jau vėlu, o šian­

dien įveikėme netrum pą kelią. Patikėk, m an buvo tikrai malo­

nu su tavim šnektelėti, bet dabar turim e eiti, m an akys merkte

merkiasi, - paaiškino burtininkas ir vos neišsinarino žandikau­

lio įtikinam ai žiovaudamas.

- Daryk, kaip išmanai... - burbtelėjo Avaleras.

Nihala šoko prie laiptų ir užlėkė jais aukštyn. Senaras pasi­

vijo ją ir sugriebė už rankos.

- Nurim k! - pusbalsiu įsakė.

Vos atsidūrusi kam baryje N ihala nusviedė apsiaustą ant

žemės.

- Tas niekšas... - sušnypštė. - M aniau, puselfius išžudė tik

fam inai... bet ne... Prakeiktieji!

J i išsitraukė kalaviją ir pliekė juo per staliuką prie lovos. M e­

dis išlakstė į tūkstančius skeveldrų.

Jiedu išvyko dar neišaušus. Išėjus iš miesto vis dar lėtai ir nepa­

liaujamai lijo, lyg dangus verktų pagautas nevilties.

Prireikė tik dar vieną kartą apsistoti smuklėje. J i stovėjo ly­

giai tokiame pačiame mieste kaip ir ankstesnysis, tik kiek ma­

žesniame. Į užeigą keliautojai įėjo tik po vidurnakčio, tad viduje

nerado daug lankytojų. Tylom is pavakarieniavo ir nuėjo gulti, o

pabudę auštant vėl iškeliavo.

148
 Kitos dienos vakarą ore pajuto šleikštu kvapą. Jie puikiai
pažinojo tą smarvę, tokia pati tvyrojo Vandenų žemės pelkė­
se. N ihala prisim inė, kad kadaise šioje vietoje augo nuostabus
miškas - Bersito giria. Regis, ją sunaikino galaižin kokia pikta
liga, galbūt sukelta fam inų m iestų nuotekų, apnuodijusių mišką
drėkinusias upes; dabar girios vietoje plytėjo dvokianti pelkė.
- M es arti, - murmtelėjo Nihala.
Šešėliai pailgėjo skelbdami artėjančią naktį. Žemė, kuria jie
žengė, darėsi vis minkštesnė, iš akiračio dingo Nihalos neken­
čiam i miestai. Dabar priešais juodavo tik pūvančio vandens per­
sisunkęs dirvožem is.
N ihalos galvoje šmėkštelėjo m igloti vaizdai, lydim i dva­
sių m urm ėjim o: ji išvydo šimtamečius medžius ir tarp jų šakų
džiugiai žaidžiančius saulės spindulius, įstabų m iestą ir jo m ar­
murą, jame stūksančius didingus baltutėlius karališkuosius rū­
mus ir jų m ilžinišką kristalo bokštą. O dabar nakties gūdumos
nesklaidė joks spindesys. V is dėlto Seferdis buvo netoli, Nihala
tuo neabejojo.
Ūm ai puselfė stabtelėjo.
- Kas yra? - paklausė Senaras.
- Jis už tos kalvos, - sušnibždėjo Nihala.
- Neprivalai to daryti, - tarė burtininkas priėjęs arčiau. -
Galim e traukti toliau per pelkę.
N ihala nieko neatsakiusi nudūlino kalvos link. Apėjusi ją iš­
vydo miesto kontūrus.
Vietoj pastarosiomis dienom is regėjimuose m atytų aukštų,
skaisčių sienų riogsojo pageltę griuvėsiai, daug kur išbyrėjęs
mūras, kurio papėdėje gulėjo stambūs aptrupėję plytų gabalai.
Viršuje, kur kadaise stiebėsi aukšti statiniai ir miesto rūm ai, da­

bar žiojėjo nyki tuštuma, užheta blyškios mėnesienos.

149
 Nihala lėtai žengė toje vaiduokliškoje tyloje, tada atsidūrė

prieš pat sieną, prie miesto vartų. Tai buvo sm aili aukštutė-

lė arka, kurios perdangą puošė dviejų tupinčių liūtų statulos,

regis, saugančios miestą. A n t žemės riogsojo išgriautos m edi­

nės durys su m etalinėm is puošmenomis; vinys buvo suėstos

rūdžių, medis išpuvęs. Pasilenkusi Nihala pamatė nutrintus ir

beveik neįžiūrim us raižinio kontūrus. Viduryje žiojėjo skylė,

veikiausiai išm ušta tarano griaunant vartus tokią naktį kaip ši

prieš keturiasdešim t metų. A ntroji durų sąvara pusiau išversta

kabojo ant vyrių. N eįtikėtina, bet visus tuos metus ji išsilaikė

nenugriuvusi.

Nihala atsitiesė ir išsigandusi bei sutrikusi praėjo pro hutus,

nulydinčius ją savo beakiais žvilgsniais. įėjusi pasijuto tarsi pa­

tekusi į kitą pasaulį.

 15

L A J U S IR V R A Š T A

ajus ne iš karto suvokė pabudęs. Atsim erkęs teišvydo tam ­

L są. Į tikrovę jį grąžino riešus ir kulkšnis surakinusių grandi­

nių svoris ir skausmas petyje.

Pasuko galvą norėdamas apsižiūrėti, kur pateko, paskui

prisim inė įvykius ir suprato, kad buvo paimtas į nelaisvę. Akys

paplūdo ašaromis, kaip ir anądien kalint bazėje. Jam ne tik ne­

pavyko rasti Nihalos, bet jis dar ir leidosi sugaunamas.

Pajudėjo ketindamas išsiaiškinti, kokio dydžio jo kamera,

bet grandinės neleido, be to, skaudėjo petį. Iš kitų kamerų at­

sklido grandinių žvangėjimas, žm onių riksm ai, gom uriniai bal­

sai, juokas. Toji gūdžių garsų erzelynė jį glum ino ir gąsdino.

Nežinojo, kiek laiko prabėgo, bet staiga priešais jį atsivėrė

langelis; veikiausiai jis buvo išpjautas kameros duryse. J į apaki­

no šviesa, nors ir blyški. Apsipratęs su ja vaikinas pamatė, kad

kamera mažutė - joje vos tilpo jo smulkus kūnelis.

Duryse pasirodė baisus, nuožmus fam ino snukis. Išvydęs

geltonas iltis, mažas kiaulės akis, neįtikėtinai ilgas naguotas le­

tenas Lajus suakmenėjo.

- Ko iš manęs nori? Ką man darysi? - persigandęs sušuko.

151
 Faminas įėjo rankose nešdamas lėkštę - veikiausiai belaisvio

vakarienę ar pietus. Lajus nenutuokė, kuris dabar paros metas.

Faminas lyg niekur nieko įžengė vidun ir padėjo valgį ant

žemės. M etė į vaikiną keistą, smalsų žvilgsnį, Lajaus manymu,

visai nederantį prie jo nuožmaus snukio. Tose akyse atsispindė­

jo liūdesys, žvilgsnis buvo kone žmogiškas.

Faminas netaręs nė žodžio pasišalino ir uždarė paskui save

duris, bet langelį paliko pravirą, kad į kamerą kristų blausus

šviesos ruoželis.

Antrasis Lajaus susitikimas su fam inais nepraėjo taip ramiai. Po

dviejų dienų durys atsilapojo ir žvėris ryžtingai įžengė vidun. Šis

faminas buvo aukštesnis už aną, nuolat nešiodavusį jam pietus,

be to, jo rankas dengiantys šiurkštūs gaurai buvo gerokai tamses­

ni, o akys piktos. Lajus nemanė, kad fam inai būna tokie skirtingi.

Žvėris atrakino grandines ir žeme nutempė belaisvį į kitą

kamerą, kurioje laukė žmogus ir keletas kitų fam inų. Supratęs,

kas jo laukia, Lajus suvirpėjo. įsakė sau nebijoti, galvoti, kad

taip gavo progą įrodyti, ko vertas, tačiau kojos jau drebėjo.

Iš pradžių vyras kai ko paklausinėjo, bet Lajus atkakliai ty­

lėjo. Žmogus ėmė kalbėti grėsmingiau, vis garsesniu balsu, bet

Lajus ir toliau laikė liežuvį už dantų. Privalėjo ant savo pečių

prisiim ti atsakomybę už padarytą kvailystę. Jis niekada nebūtų

išdavęs, kad šioje žemėje keliavo ir Nihala su Senaru.

J į išrengė iki pusės ir visą dieną plakė rim bu - nugara nusi­

dažė kruvinais dryžiais. Lajus rėkė ir verkė, jautėsi apleistas ir

praradęs viltį, bet prikando liežuvį ir neišdavė, ką žinąs. Skaus­

mas tapo nepakeliamas, net stipresnis už sužeisto peties, bet jis

atsilaikė.

152
 Faminas liaudavosi pliekęs tik tada, kai vyras imdavo klau­

sinėti, bet paskui imdavo plakti dar įnirtingiau, galiausiai Lajus

paniro į tamsą ir pamanė m irštantis.

Pabudo jis jau kameroje. Nugara degė it padengta įkaitusiom is

žarijom is. Jis guodėsi tik m intim i, kad nieko neišdavė. Bet ar

ilgai pavyks atsilaikyti?

Lajus dar dvi dienas buvo taip mušamas, dar dvi dienas nie­

ko nepasakė. Rėkė ir iki kraujų kandžiojo lūpas, kad tik neišduo­

tų, ką žinąs. į kamerą jį parnešdavo nualpusį, bet pasirūpindavo

užgydyti žaizdas. Priešai negalėjo leisti jam n u m irti neišdavus,

kas paskatino jį peržengti sieną.

Netrukus Lajus ėmė nieko nebesuvokti. Jis nebejuto net

savo kūno, tegulėjo kameros kertėje beveik be sąmonės.

Trečiąjį vakarą nutiko šis tas naujo. Iš pradžių Lajus net

nepastebėjo, kad vakarienę jam nešiodavęs fam inas atvėrė du­

ris. Pro prim erktas blakstienas užm atė blyškią švieselę, paskui

pajuto, kad šalia kažkas sėdi. Atsim erkęs išvydo į jį žiū rin tį

fam iną.

- Kodėl nekalbi? - paklausė anas gom uriniu balsu.

Lajus neatsakė.

- Jie tave žudo, kodėl nepasakai, ką žinąs? - toliau klausi­

nėjo fam inas. - Taip m irti nėra prasmės. M irti galima tik dėl

įsakymo, nes nebelieka pasirinkim o, - tarė jis ir susimąstęs kiek

patylėjo. - A r kas nors tau įsakė tylėti?

Šįkart Lajus atsimerkė ir pakėlė akis į tą būtybę. Nesuvokė,

ko jis iš jo nori.

- A r kas nors tau tai įsakė? - pakartojo faminas.

Lajus papurtė galvą ir nusvarino ją ant krūtinės.

153
 - Tai kodėl nekalbi?

- Aš neturiu ką... neturiu ką pasakyti...

- Vadas sako, kad tu - arba esi žvalgas, arba ko nors ieškai, -

neatlyžo faminas.

- Jis klysta, - nusigalavęs išlemeno vaikinas.

- Kodėl tyli? - dar kartą paklausė žvėris.

- Kai kuriuos dalykus darome... nes taip norim e. Aš m irsiu...

nes nusprendžiau, kad taip teisingiausia...

- Nesuprantu, - prisipažino faminas.

Jis pažvelgė į vaikiną nustebęs, paskui paėmė m urziną ąso­

tėlį, apsuko kalin į ir ėmė kažkuo tepti jam nugarą. Lajų netikė­

tai užplūdo vėsuma ir jis pasijuto geriau.

- O tu kodėl taip elgiesi? - savo ruožtu pasiteiravo ginkla­

nešys.

- Tu negali m irti neišklojęs tiesos - taip sakė vadas. Todėl

tave gydau, - atsakė anas.

- Kai kuriuos dalykus darome, nes jaučiame, kad jie teisingi.

- Ką reiškia „teisingi“?

- Nežinau... tą, kas neša gėrį.

Padaras pervėrė jį klausiam u žvilgsniu. Lajus vėl nusistebė­

jo, kad fam ino žvilgsnis gali toks būti.

- Koks tavo vardas? - paklausė vaikinas.

- Vrašta.

Tas žodis jam kai ką prim inė.

- Ačiū, - murmtelėjo.

Ketvirtąją dieną jį ėmė kankinti įkaitinta geležimi. Žmogus ir

toliau klausinėjo, o paskui įsakydavo fam inui nudeginti belais­

vį. Lajus klykė, net maldavo atleidim o, bet nieko nepasakė.

154
 - A r supranti, kad am žinai neištversi? - ūm ai paklausė vy­

ras veidu prisikišęs prie kalinio. - Aš niekada nepavargsiu tavęs

kankinti ir neleisiu m irti, kol neišduosi to, ką noriu išgirsti. Tai

gali tru kti m etų metus.

Lajus tylėjo, tie žodžiai jo nebegąsdino.

Vyras nusišypsojo.

- Aš jus gerai pažįstu, Laisvųjų žem ių gyventojai. Jei taip el­

giesi, vadinasi, nori ką nors apsaugoti. Zinai, tavo apsauga nie­

kam nepravers. Jei kas nors įžengė į šias žemes, aš jį rasiu. O gal

jau radau. Be reikalo kankiniesi, vaikine, nesi didvyris, tu - tik

kruvinos mėsos gabalas mano rankose.

Lajus nieko nebejautė, nei baimės, nei neapykantos savo

kankintojui - nieko. Jo gyvenim e tebuvo skausmas, valgis ir gė­

rimas. Daugiau nieko. Nebeturėjo jėgų galvoti ir nebejuto noro

gyventi. Vienintelis svarbus dalykas buvo tylėti.

Vrašta kas vakarą ateidavo jo pagydyti. Lajus pamėgo ant

žaizdų tepam ų vaistų vėsum ą ir prisirišo prie to pabaisos. Iš

jo nugarą braukančių gauruotų rankų sklido gailestingum as,

ir Lajus ėmė galvoti, kad fam inas jį gydo ne tik dėl to, jog taip

įsakyta.

Be to, pabaisa ir toliau jo klausinėjo.

- A r visi žmonės daro tai, ką nori?

- Tie, kurie ganėtinai stiprūs - taip, - atsakė Lajus ir pagal­

vojo apie Nihalą.

- A r visi žmonės tokie kaip tu?

- Laim ė, ne.

- Kodėl tu drebi?

- Aš bijau.

- Ką reiškia „bijoti“?

155
 - Tai jausmas, apninkantis mūšyje, kai kovoji.

- Kovodamas aš apie nieką negalvoju. M an tereikia žudyti.

- A r nebijai m irties?

- Kodėl turėčiau? Tarp m irties ir gyvenim o - jokio skirtu­

mo, - atsakė Vrašta.

- A r tau patinka žudyti? - paklausė vaikinas.

- Nežinau. Negalėčiau pasakyti, kas m an patinka, o kas ne.

Pažįstu tik įsakymus, - atsakė jis ir susimąstęs patylėjo. - Kai

kuriem s iš mūsų, Paklydėliams, nepatinka žudyti, jie nenori to

daryti. Jie vykdo atsakymus kaip ir visi kiti, bet yra ne tokie

nuožm ūs. Jei juos išaiškina, nugalabija. M irdam i jie verkia, bet

sako, kad geriau m irti nei gyventi.

- Kiekvienas tu ri kokį mėgstamą dalyką. A rgi tau nepatinka

tepti manęs tepalu? M an atrodo, patinka.

- Nežinau. Galbūt.

- Darau tai dėl kitų, - vieną vakarą kliedėdamas nuo karš­

čio prisipažino Lajus f am inui. - M ane kankinantis vyras teisus,

taip elgiamasi tik n o rin t ką nors apsaugoti.

- Dėl ko tai darai? - paklausė Vrašta.

- Dėl savo draugės, brangiausio m an žmogaus pasaulyje.

- Ką reiškia „draugė“?

- Tai kai kas, be ko negali gyventi, kai kas, ką m yli ir su kuo

tau gera, - paaiškino Lajus vaitodamas.

- Tu - mano draugas, - apibendrino Vrašta.

Faminas visą naktį prie jo išbudėjo, nors niekas jam to ne­

įsakė. Vaikinas ne kartą kartojo Nihalos ir Senaro vardus - jo

balsą išgirdo ir tie, kurie neturėjo išgirsti.

Kitą rytą Vraštą išsikvietė vadas.

156
 - N oriu, kad padėtum vaikinui pabėgti.

Vrašta net nesusimąstė apie tokio prašymo priežastį - tai

buvo įsakymas, o fam inas negali nepaklusti įsakymams.

- Pasakysi jam, kad nori palydėti jį pas draugus; o nuvestas

pas juos turėsi visus nudaigoti.

Faminas tylėjo apniktas pirm ųjų dvejonių. Jautė, kad neno­

ri žudyti Lajaus, jis buvo jo draugas, dėl draugų darom i didingi

poelgiai, draugai nežudom i.

- Kas tau, po galais, darosi? - paklausė vyras verdamas jį

akimis. - A r tik nepradėsi ir tu aiškinti, kad nebenori žudyti?

Gal ir tu būsi tapęs Paklydėliu?

- Padarysiu, kaip lieptas, - atsakė Vrašta. Tai buvo įsaky­

mas, dėl jo nesiginčijama.

Žm ogus ramiau atsilošė kėdėje.

- Priversk jį patikėti, kad nori jam padėti. Jis žioplys, tikrai

patikės. T ik nenudėk jo prieš surandant draugus. O paskui gali

juos nugalabyti kaip panorėjęs.

Vrašta giliai širdyje pajuto kažką nemalonaus, bet dar kartą

atsakė paklusiantis.

Kai netrukus po pokalbio su vadu jis įėjo į Lajaus kamerą, tas

nem alonus jausmas dar nebuvo jo palikęs. Atidaręs duris jis iš­

vydo vaikiną, už riešų pakabintą prie sienos, nusvarinusį galvą

ant krūtinės. Jie vėl jį kankino. Buvo g ili naktis, vadas liepė jam

įsm ukti pas kalinį saulei nusileidus ir atsargiai išvesti, kad jis iš

tiesų pamanytų, jog viskas daroma slapčia.

Vrašta priėjo prie Lajaus ir jį papurtė. Lajus atsimerkė, išvy­

dus fam iną jo veidas nušvito.

- Atėjai manęs pagydyti?

157
 Sunkumas širdyje sukilo ir dabar spaudė Vraštai gerklę. Fa-

minas nusistebėjo tokiu keistu, niekada nepatirtu jausmu, bet

ilgiau nedvejojo; išklojo Lajui tai, ką buvo liepęs vadas.

- Padėsiu tau pabėgti, - tarė rakindamas Lajų prie sienos

laikančias grandines. Vaikinas žvelgė į jį apkvaitęs.

- A r tau taip įsakė? - paklausė.

Vrašta suglumo.

- Ne, taip elgiuosi, nes pats noriu, - galiausiai atsakė. Tam

tikra prasme jis nemelavo. Norėjo, kad Lajui būtų gera, norėjo,

kad jie liautųsi jį kankinę, o ištrūkęs iš čia jis nebesikamuos.

- Jei taip padarysi, jie tave nudaigos, - tarė Lajus ir patraukė

laisvąją ranką. - Nereikia.

Faminas nustebo. To vadas nenumatė.

- Aš išeisiu su tavim , palydėsiu tave pas draugę. Jie m an nie­

ko nepadarys.

Tada Lajus sutiko. Vrašta nuėmė grandines, paslėpė jį maiše,

užsimetė ant pečių ir ėmė ieškoti, kaip ištrūkti iš kalėjimo. Darė

kaip lieptas vado, ėjo atsargiai, apsimetė besidairantis, bet veltui

stengėsi, nes vaikinas pasijutęs saugus užsnūdo jam ant pečių.

Kitą rytą Lajus pabudo atremtas į m edžio kam ieną ir iškart p ri­

simerkė apakintas nem alonios saulės šviesos. Jam viską skau­

dėjo, nugara peršėjo. Pakėlęs rankas apsižiūrėjo, kad jos kone

visos aprištos tvarsčiais; matyt, Vrašta užtepė vaistų. Atsisukęs

pamatė šalia tysantį ir į jį žiū rin tį fam iną. Apdovanojo jį dėkin­

gumo kupina šypsena.

- Jei nori, galiu nuvesti tave pas draugus, - tarė Vrašta.

- Jie iškeliavo pora dienų anksčiau nei aš, ir nenutuokiu,

kur galėtų būti. Net nenumanau, kaip juos rasti, - atsakė Lajus.

158
 - M ano uoslė gera, jei turi kokį jų daiktą, kurį jie ne kartą lietė...

Lajus dar buvo apkvaitęs ir sunkiai mąstė, tad ne iš karto

prisim inė pinigų kapšelį. N ihala per kelionę dažnai jį liesdavo.

Jau tiesėsi jo paim ti, bet kūną pervėrė aštrus skausmas.

Vrašta susirūpinęs prisiartino.

- A r tau skauda?

- Aš nešiojuosi draugei priklausantį kapšelį, bet neįstengiu

jo paim ti. Turėtų būti po m arškiniais.

Vrašta nenustebęs linktelėjo.

Tuomet vaikinas prisiminė Nihalos laišką ir pasijuto tikras

kvailys. Jei Vrašta žinojo apie kapšelį, veikiausiai buvo matęs ir

pergamentą. Akivaizdu, kad jo kankintojas buvo visa tai radęs. M a­

tyt, iš laiško jis ir suprato, kad toje žemėje be jo yra ir kitų priešų.

Vrašta švelniai pasirausė vaikinui prie krūtinės ir paėmė

kapšelį. Jis buvo tuščias ir perm irkęs krauju. Prisidėjo jį prie

šnervių, paskui pauostė orą.

- Jie pro čia nėjo, teks ilgai ieškoti, - tarė.

Tą rytą jiedu liko lygumoje, mat Lajus buvo per silpnas ke­

liauti. Vrašta jį ir toliau gydė, surado vandens, atnešė maisto ir

niekada nesiliovė šypsojęsis ir juo rūpinęsis.

Vrašta visą kelionę nešė Lajų ant pečių. Fam ino kojos buvo grei­

tos, o uoslė - itin gera, tai jam labai pravertė ieškant Nihalos ir

Senaro pėdsakų. Jis tekinas įveikė didžiulę dykynę, sustodavo

tik patepti Lajaus vaistais, pam aitinti ir pagirdyti.

Vaikinas, nutaisęs m eilų vyresniojo brolio balsą, vis dažniau

užsiplepėdavo su fam inu. Vieną vakarą išklojo jam apie Nihalą,

apie kariuom enę, apie savo gyvenimą.

- Džiaugiuosi, kad nieko nepasakiau, - galiausiai tarė.

159
 - Jei būtum pasakęs, dabar nebūtum toks sužalotas, - iš­

drožė Vrašta.
- Tačiau būčiau išdavęs savo draugus, o nieko nėra blogiau

už išdavystę.

- Ką reiškia „išduoti“?

- Reiškia m eluoti, pasakyti, kad yra vienaip, o pasielgti

kitaip. M ano draugai žino, kad ginčiau juos visais įmanomais

būdais ir niekada nepadaryčiau jiems blogo. Su draugais reikia

būti atviriems.
Vraštai suspaudė širdį, jis ėmė suprasti: jei jis - tikras Lajaus

draugas, neturėtų taip elgtis. Pastarosiomis dienom is fam iną

užplūdo jausmai, kurių jis nepažinojo ir nemokėjo įvardyti.

Prieš sutikdamas Lajų Vrašta net nežinojo, ką reiškia „drau­

gystė“ ar „gerai jaustis“. Jo gyvenime tebuvo kova. Jis susidūrė

su tūkstančiais belaisvių, keletą jų net buvo kankinęs. Nejautė

nei malonumo, nei skausmo; vykdė įsakymus, m at fam inai ne­

gali jiems nepaklusti.

O dabar pradėjo suprasti, kad be pareigos, nuo kurios nepa­

bėgsi, yra ir kitoks pasaulis, kad jo laukia gyvenimas, kupinas

jausmų, kuriuos jis tik dabar pažino ir kurie žadino jo smalsu­

mą, net tada, kai būdavo nemalonūs ar skaudūs. Jis prisim inė

vieno Paklydėlio žodžius prieš jį nužudant: „Ar niekada netroš-

kai tiesiog gyventi? D aryti, ką panorėjęs?“ Anuom et Vrašta ne­

suprato, nes nežinojo, kas yra gyvenimas. Bet dabar tai nujautė

ir suvokė, kad nenori išduoti Lajaus. Štai kas slėgė jam krūtinę,

kas gniaužė gerklę.

Vieną popietę Vrašta pagaliau rado kelią, kuriuo buvo ėję Lajaus

draugai, ir suprato, kad jie traukia į Seferdį.

160
 Vakare Lajus snaudė jam prie šono ram iai kvėpuodamas.

Vrašta jį porą kartų papurtė; vaikinas atsim erkė ir pasitrynė

akis.

- A r pasirodė priešai? - paklausė stengdamasis atkusti.

- Aš tave išdaviau, - prisipažino Vrašta ir iškart pasijuto

geriau.

Lajus nesuprato.

- Kaip? - paklausė apsimiegojęs.

- Vienas žmogus man įsakė tave išlaisvinti, surasti tavo

draugus ir jus išgalabyti.

Lajus galutinai išsibudino ir atsisėdo.

- A r tik dėl to mane išlaisvinai?

- M an buvo taip įsakyta, - atsakė Vrašta.

- A r nori mane nužudyti?

- Ne, - net nesusimąstęs tarė Vrašta.

Lajus įsispoksojo į fam iną.

- Aš čia, jei nori mane nužudyti, padaryk tai dabar, pirm yn.

Vrašta nuleido akis.

- A š tave išdaviau... - pakartojo.

- Tu mane išlaisvinai ne dėl to, kad tau taip įsakė, ir atvedei

mane čia ne dėl to, kad nugalabytum mane ir draugus. Padarei

tai, nes pats norėjai.

Vrašta pažvelgė į jį.

- Fam inai negali nepaklusti įsakymams. M ano sutikti Pa­

klydėliai nenorėjo žudyti, bet vis tiek tai darė, nes tokius mus

sukūrė Tironas.

- Tu pats pasirinkai atskleisti m an tiesą, pats nusprendei

mane gydyti, tau niekas neįsakė. Tu gali daryti, ką panorėjęs, ir

gali pasirinkti.

161
 - Nenoriu bū ti priverstas žudyti... Nenoriu tavęs išduoti...

Tu - mano draugas, - liūdnai pasakė Vrašta.

Lajus ištiesė ranką ir paglostė jam skruostą. Vraštai buvo

keista jausti jo prisilietim ą; ūmai jis pasijuto paguostas, padrą­

sintas.

- Aš tavim pasitikiu, žinau, kad manęs nenužudysi. Dabar,

kai viską prisipažinai, m an nebėra ko bijoti. Nuvesk mane pas

Nihalą ir Senarą.
 16

N E N U S A K O M A S S IA U B A S

riešais Nihalą driekėsi ilgas kvadratiniais akmenimis grįstas

kelias. Jis buvo pakankamai platus, kad laisvai prasilenktų

vežimai, ir vedė į miesto gilum ą. Akmenys buvo ištrupėję, ply­

šiuose vešėjo susisukę spygliuoti augalai. Tai veikiausiai buvo

pagrindinė gatvė, kuriai iš kraštų kadaise žaliavo didžiuliai me­

džiai. Iš kai kurių tebuvo likę suanglėję kamienai, k iti it kreivi

skeletai stiebėsi į švininį dangų. Jų negyvos šakos buvo tankiai

nutūptos varnų, savo krankim u prasklaidančių nakties vienatvę.

Gatvėje mėtėsi plytų gabalai, stiklai ir ginklai, veikiausiai iš­

sprūdę iš rankų miesto gynėjams. A plinkui kėpsojo sudegintų ar

sugriautų trobų liekanos. Nihala pasuko šalutine gatvele. Ir joje

rado tokias pačias nuolaužas, tokius pačius griuvėsius. Voliojosi

net audinių skiautės, kažin kaip išsilaikiusios šitiek metų.

Puselfė įžengė į vieną namą. Kai kurie baldai išliko nepa­

liesti, tačiau dauguma sulaužyti ir supuvę riogsojo ant žemės.

Stovėjo ir padengtas stalas, tarsi laukiantis nam ų šeim ininkų.

Kituose kambariuose vaizdas buvo panašus - gulėjo į šalis iš­

vartyti baldai, šmėžavo visur išm ėtyti lapai, raudonavo kruvi­

nos paklodės.

163
 Jiedu išėjo laukan ir nugūrino miesto gatvėmis. Aplankė k i­

tus namus, ant kelio ir ant sienų išvydo gaisro pėdsakų ir kraujo

dėmių.
- Neįprasta, kad kraujas po keturiasdešim ties m etų būtų

toks ryškus, - tarė Senaras. - Kažkas užbūrė šį niūrų vaizdą,

kad išliktų nepakitęs.

Nihala kiūtino tarp griuvėsių it maišu trenkta. J i neįstengė

nieko pajusti, viskas jai atrodė svetima. Tas miestas nieko jai

nesakė, m irties tyla nustelbė visus garsus ir kliudė iki galo su­

vokti tai, ką mato.

Jiedu išėjo į plačią aikštę. Nihala m iglotai prisim inė, kad

ten kas savaitę vykdavo turgus. Paprastai jame būdavo tiršta

žm onių, o centre aukštais purslais trykšdavo fontanas - baltu­

tėlis, apskritas, su liauna juodo marmuro kolona per vidurį. Ta­

čiau dabar aikštėje stirksojo sulankstyti geležiniai prekystalių

griaučiai. G rindinys buvo nujuodintas gaisro. Viduryje stūksojo

neįtikėtinai baltas fontanas iš Nihalos prisim inim ų. Jis buvo

pilnas drum zlino, liūningo vandens, iš kurio sklido į laidotuvių

giesmę panašus varlių kvarkimas.

Jiedu nužingsniavo tolyn, prie karališkųjų rūm ų. Iš jų tebuvo

likę griuvėsiai, žemė buvo nuklota jų kristalo krisleliais. G riūda­

mas bokštas prakirto pagrindinių rūm ų stogą palikdam as sosto

salę atvirą. M enės kolonos nepaliestos stiebėsi į debesis, baltu­

tėlės, pastatytos iš įstabaus kristalo, tačiau dabar telaikančios

dangaus skliautą. Pačiame gale vienišas griuvėsiuose stūksojo

kristalo sostas išblukusio aksomo sėdyne, anksčiau, m atyt, ryš­

kiai raudona. N ihala įsivaizdavo jame sėdintį Nameną pačioje jo

galios viršūnėje, skelbiantį sukviestiems valdovams, kad nepa­

sisavinsiąs jo tėvo užkariautų žemių, o grąžinsiąs jas teisėtiems

164
šeim ininkam s. Tas sostas tarp griuvėsių buvo liūdnas ir kartu

juokingas reginys - virš m iesto liekanų iškilęs valdžios simbolis.

Tos tautos atm inim as buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus, jį

saugojo vienintelė Nihala, taip mažai žinanti apie savo tautą ir

m ačiusi tik jos m irties vaizdus bei sapnų nuotrupas.

Jie dar kurį laiką klaidžiojo po rūm ų kam barius, tada pateko

į didelę menę, veikiausiai skirtą puotom s. Jos galinė siena per

stebuklą išliko nepaliesta, ją puošė m ilžiniškas raižinys. Jam e

Nihala išvydo savo gentainius, įnikusius į kasdienius darbus.

Jos dėmesį patraukė kampe pavaizduotas sim bolis - herbas.

Jos tautos herbas. Nihala vėl įsižiūrėjo į raižinį ir pastebėjo, kad

tas herbas puikuojasi ant kiekvieno kariuom enės kario šarvų. J i

ilgai į jį žiūrėjo ir gerai įsidėmėjo.

Kitoje menėje jiedu aptiko observatorijos liekanas - pu-

selfių dom ėjim osi visata ir jos paslaptim is ženklą. A n t sienos

kabojo žvaigždėlapio skiautelės, ant žemės tysojo sulaužytas

teleskopas. Įsilaužėliai sudaužė lęšius ir daug kur įlenkė m eta­

lą. M enės grindys buvo nuklotos popieriaus lapais, kone visais

apdegusiais. Kai kuriuose dar galėjai įskaityti nežinom ų kalbų

įrašus ar pastabas apie žvaigždžių ir planetų judėjimą; ilgų m etų

darbas buvo paleistas vėjais.

Jie ir toliau vaikštinėjo po kambarius, paskui aptiko vieną

statulą. J i vaizdavo m oterį, puselfę, regis, sustingdytą šokio

judesy. Jos veide atsispindėjo džiaugsmas ir visiška ramybė,

tačiau kūnas tysojo ant žemės nulaužtom is rankom is. Tada N i-

halai ir prasiveržė viduje gniaužti jausmai. Išvydusi tą m oterį ji

susmuko ir pravirko.

- Eim e iš čia, gavai ko norėjai, mūsų laukia kelionė, - tarė

Senaras. Jis pasilenkė prie jos ir padėjo atsistoti.

165
 - Gerai padariau čia atėjusi, - kūkčiodam a pasakė Nihala. -

Taip, gerai pasielgiau, kad nepamirščiau to, kas įvyko, ir atm in­

čiau m irusiuosius.
- Nepam irši, nors ir labai norėtum , - atsakė Senaras. - Po

to, ką čia išvydau, nepam iršiu ir aš, - niūriai pridūrė.

Jiedu išėjo iš rūm ų ir pamėgino n utolti nuo tos gūdžios vie­

tos. Taip atsidūrė dar nematytoje gatvėje. Staiga Senaras čiupo

N ihalą ir stipriai apkabino užstodamas vaizdą.

- Kas yra?

- Tau nereikia to m atyti, - atsakė burtininkas.

- Paleisk mane.

- Nebūtina dar ir to pam atyti, - tarė jis drebančiu balsu. -

Nežiūrėk.

Nihala išsilaisvino iš jo glėbio ir atsisuko.

Gatvės pakraščiai buvo apstatyti kartuvėm, aplinkui kiek akys

užmatė kilpose karojo lavonai. A n t kartuvių strypų tupėjo šimtai

varnų, lyg mirusiuosius saugotų demonų dvasios. Pakaruokliai

buvo vyrai, moterys, vaikai nepažįstamais veidais, apskurusiais

drabužiais, tuščiomis, siaubo kupinom is akiduobėmis.

- Kažkas norėjo išlaikyti žudynių pėdsakus ir uždraustuoju

burtažodžiu apsaugojo šiuos vaizdus nuo laiko tėkmės, - tyliai

ištarė Senaras.

Iš Nihalos lūpų išsprūdo siaubo klyksmas.

Senaras šoko prie jos ir privertė nusukti žvilgsnį.

- Mes neturėjome čia ateiti. Eim e iš čia, - pasakė tvirtai ją

laikydamas, prispaudęs jos veidą sau prie krūtinės.

Jiedu praėjo pro dvi pakaruoklių eiles, paskui ėmė bėgti ir

pagaliau atsidūrė už m iesto ribų. Tada Senaras paleido Nihalą ir

prisėdo atsikvėpti.

166
 Keletą akim irkų tylėjęs burtininkas pakilo ir paėmė vis dar

verkiančią puselfę už parankės.

- Nutolkim e nuo d a, - tarė.

N ihala leidosi vedama draugo, jiedu nužingsniavo tolyn. Buvo

g ili naktis. Pelkėje buvo nelengva rasti pastogę. Aptikęs vie­

tą, kurioje dirvožem is buvo tvirtesnis, Senaras nutarė, kad ji

tiksian ti pernakvoti. Jis iš apsiaustų paklojo gultus ir užkūrė

lauželį.

- Šiąnakt tegalvok, kaip pailsėti, - paliepė jis Nihalai. - Aš

budėsiu sargyboje.

- Bet ir tau reikia nusnūsti... - tyliai paprieštaravo ji.

- Nejaučiu poreikio ir net nenoriu, - atrėžė Senaras ir apklo­

jo ją apsiaustu. Jau buvo pavasaris; jei neklydo, balandžio vidu­

rys, tadau vis tiek spaudė šaltis.

Senaras susirangė prie ugnies ir liko vienas su savo m in ti­

mis, gaubiamas tik varlių kurkim o ir troškaus pūvando dirvo­

žemio tvaiko. Viduje jautė tuštumą. Išvydus karandas aukas

jam pasivaideno, kad negyvėliai šaukia jį ir ragina atkeršyti. J į

užplūdo iki tol nepatirtas pyktis. Jis pirm ą kartą suvokė, kas

paskatino Nihalą atsidėti karui. Pirm ą kartą gyvenime pajuto

troškim ą žudyti.

B id u lia i liū d n i ir tylūs tęsė kelionę. Jie dar dvi dienas pėdino

per pelkę, paskui pamažu ėmė tem ti. Tai nebuvo nakties tamsa.

J i užslinko vieną rytą, atrodė, kad saulė ūm ai nutarė nusileisti.

Debesys nusidažė blyškiai gelsva spalva, kaip per Dienos žemės

saulėlydžius; tačiau dar net nebuvo įdienoję.

- Artėjam e prie Nakties žemės, - tarė Senaras.

167
 Jie žingsniavo toliau, ir po pietų prietem ų gaubiamą pelkę

pakeitė gūdus miškas. Staiga Nihala kai ką išgirdo.

J i stabtelėjo, ištempė ausis ir pridėjo ranką prie kalavijo. Se-

naras taip pat sustingo ir įsiklausė. Iš pradžių nieko neišgirdo,

bet paskui vėl kažkas sušlamėjo. Šįkart Nihala suprato, iš kur

sklinda garsas, ir išsitraukusi kalaviją patraukė ta kryptim i. V ie­

nu šuoliu šoko į brūzgynus.

J i užpuolė kažin kokį padarą, į kurį pagauta įkarščio net

neįsižiūrėjo, tik pirštais apčiuopė šerius. Parvertė jį ant žemės,

prispaudė ir įrėmė kalaviją jam į gerklę. Tada šalia dar kažką

išgirdo, it tų būtybių būtų dvi.

- Sustok, tai draugas! - šūktelėjo kone vaikiškas balselis, tik

liūdnesnis.

Nihala atsitokėjo ir įsižiūrėjo į padarą, gu lin tį ant žemės, -

į ją žvelgė faminas. Ją tas žvilgsnis tarsi pakerėjo, num alšino

pyktį ir norą žudyti. Tose akyse įžvelgė kažką nepaaiškinamo.

- O tu, po paraliais, iš kur išdygai? - paklausė Senaras.

Nihala atleido gniaužtus ir atsisuko į burtininką. Priešais jį

stovėjo Lajus, išblyškęs ir iškruvintais marškiniais, bet laimingas.

 17

ID AS A K A D E M I J O J E

das mūšyje išmėgino savo naująjį kalaviją ir liko juo labai

I patenkintas. Šmėklos sklaidėsi nuo stiprių jo ginklo kirčių.

Deja, nykštukas negavo progos pritaikyti Soanos meno kovoje
su savo pagrindiniu priešininku. Jis dar ilgai nesutiko Raudo­
nojo raitelio.
Idas stengėsi nepam iršti burtininkės žodžių: „Kad ir ką
blogo būtų padaręs tau ar Nihalai, jis toks pats priešas kaip ir
visi k iti“, bet lengva nebuvo. Stojęs į m ūšio lauką jis pirm iausia
apsidairydavo, ar kur nešmėžuoja raudoni šarvai, bet jų neiš-
vysdavo. Netrukus ėmė nuobodžiauti. V isi m ūšiai buvo vienodi,
padėtis kasdien prastėjo.

Kai į Saulės žemę atslinko vėlyvas pavasaris ir dienos ėmė šiltė­

ti, buvo sušauktas B urtininkų tarybos susirinkim as, į kurį buvo
sukviesti ir generolai.
Suvažiavo visi iki vieno, tad dalyvių buvo daugybė: Laisvų­
jų žem ių valdovai, pagrindiniai generolai ir Burtininkų tarybos
nariai. Susirinkusiųjų buvo apie šimtą, bet viskas vyko labai
griežtai ir tvarkingai. Pasitarime tvyrojo m irties nuojauta ir ne­

viltis, tad dalyviai laikėsi ram iau nei įprastai.

169
 Nuo pirm ojo šmėklų pasirodymo mūšyje prabėgo keturi

mėnesiai ir reikalai klostėsi prastai. Daugiau nei pusė Vandenų

žemės buvo Tirono rankose, o ir kitai pusei grėsė rim tas pavo­

jus. Dauguma neužim tų pulkų buvo sutelkta tos žemės pasieny­

je, tačiau karių vis tiek buvo per mažai, kad sustabdytų priešo

kariuomenę. Pasiųsti ten kitų būrių jie negalėjo, nes ir Saulės

žemei grėsė pavojus - ir ją reikėjo saugoti.

- Ilgai šitaip neatsilaikysime. Galiausiai mūsų pajėgos su-

silpnės abiejuose pasieniuose ir Tironas gaus progą užpulti

mūsų žemę, - prakalbo Saulės žemės karalienė Sulana.

Taryba tylėjo. Generolų ataskaitos nežadėjo nieko gera, tarp

susirinkusiųjų sklandė neišsakyta m intis: greitai Vandenų žemė

bus nugalėta.

- Aš neleisiu savo karalystei pasiduoti, - ūm ai išsklaidė tylą

Vandenų žemės valdovas Gala. - M ano žm ona žuvo dėl šios ka­

ralystės, tūkstančiai nim fų ją gindam os atidavė gyvybes, var­

dan jų privalau kautis ir apsaugoti savo kraštą.

- Jūsų Didenybe, mes ir toliau kaunamės, bet, kaip sakėme,

mūsų pajėgų negana... - paprieštaravo M avem as.

- Reikia im ti ir rim tai juos užpulti, - pasiūlė Gala neleisda­

mas generolui baigti. - Surengsime smarkų puolim ą, kad kurį

laiką galėtume jaustis ramūs.

Idas papurtė galvą. Jis suprato tą vyrą, bet vis tiek laikė jo

pasiūlymą beprotišku. Kita vertus, Gala buvo ne karys, o taikios

žemės valdovas.

- Tai nepadės. M ūsų jėgos visai išsekusios, puolimas būtų it

gulbės giesmė, - paprieštaravo Soana.

- Tad ketinate paaukoti Vandenų žemę? N orite galutinai ją

prarasti? Šios karalystės gyventojai kaunasi jūsų gretose, nors

170
niekada nebuvo rengiam i karui. Jei Vandenų žemė atiteks prie­

šui, nebegalėsite kliautis mūsų pajėgomis, o juk puikiai žinote,

kokie kariai reikalingi būtent dabar, Tironui radus būdą nuolat

prasim anyti naujų.

- M anau, Jo Didenybė teisus, - įsiterpė nim fa Terė, Vande­

nų žemės atstovė. - Tokiom is aplinkybėm is prarasti dar vieną

žemę būtų tikra pragaištis. Privalome surizikuoti ir pamėginti,

kad bent įgytum e daugiau laiko gynybai parengti.

Galiausiai buvo nuspręsta pulti. Idas į tai daug vilčių nedė­

jo. Iš Vandenų žemės jiems liko vos pusė, kraštas buvo apimtas

skurdo ir nevilties. Nors Gala ir kalbėjo kitaip, iš tiesų jo žemės

pulkai buvo negausūs, be to, sudaryti iš niekada m ūšio neraga­

vusių vyrų. To krašto išgelbėjimas nuo Tirono būtų pravertęs

nebent įpūsti kariams daugiau ryžto. Vis dėlto, nykštukas su­

sirinkim e neišreiškė savo dvejonių. Būtų buvę žiauru užsipulti

žmogų, kuris karštligiškai kabinasi į m enkiausią vilties kibirkš­

tėlę, be to, jei pavyktų atkovoti iš priešo nors vieną m ylią, tai

būtų vis geriau nei nieko.

Puolimas buvo numatytas kitą mėnesį.

Vieną dieną į stovyklą atkako pasiuntinys ir pasiteiravo Ido.

- Vyriausiasis generolas Ravenas kviečia jus į Akademiją, -

pranešė jis, nuvestas į nykštuko palapinę.

Iš pradžių Idas suglumo, paskui suirzo. Puikiai žinojo, kad

Ravenas jį išsikvietė toli gražu ne norėdamas pradžiuginti. Tarp

jųdviejų kelią buvo perbėgusi juoda katė. Ravenas niekada neį­

gavo pasitikėjim o Idu, o nykštukas jo nekentė, m at nuo to laiko,

kai Idas buvo priim tas į Laisvųjų žem ių kariuom enę, generolas

nuolat kaišiojo jam pagalius į ratus.

171
 Kad ir kaip būtų, gavus Vyriausiojo generolo įsakymą ne­

buvo galima nepaklusti. Taigi Idas šoko ant Vėsos ir nuskrido į

M akratą, į nekenčiamą Akademiją.

Kaip visada teko atlikti visas nereikalingas procedūras, kad

Ravenas teiktųsi su juo pasikalbėti, ir tik po valandos tuščio ir

erzinam o laukim o jis pagaliau buvo įleistas į priėm im o menę.

Idas senu papratim u tik trum pai linktelėjo. Jis niekada ne-

siklaupdavo prieš tą pasipūtėlį ir ateityje nežadėjo to daryti.

- A r neketini liautis taip vaikiškai elgęsis? - pyktelėjęs pa­

klausė Ravenas.
Keista, bet šįkart šalia nebuvo jo num ylėto šunėko, o ir šar­

vus buvo pasirinkęs neįtikėtinai kuklius - bent palyginti su jam

įprastais.

- Jau turėjai būti prie to pripratęs, - atkirto Idas.

- Laipsniai yra laipsniai.

Idas purkštelėjo.

- Sis pokalbis abiem nemalonus, pasistenkim e kuo greičiau

jį užbaigti.

- Kare reikalai ne puikiausi, žinai tai geriau už mane. Ima

trū kti karių, tu rin t omeny neįtikėtinai gausią Tirono armiją.

Padėtis pernelyg rim ta, būtina griebtis kraštutinių priem onių.

- Anokia čia naujiena, jei neklystu, tai jau buvome aptarę

Tarybos susirinkim e.

Buvo m atyti, kad Ravenas vos tram do pyktį, ir Idas kone pa­

sigailėjo jį kiršinęs.

- Puiku, jei taip nori, iškart pereikime prie reikalo... Pasitarę

su Akademijos m okytojais mes priėmėme sprendimą. Siusime į

kovos lauką ir paskutiniųjų klasių m okinius.

Idas išpūtė akis.

172
 - T u ri om eny vaikinus, dar nepradėjusius parengimo pas
Drakonų raitelius?
- Būtent.
- Bet juk jie - vaikai, niekada nekėlę kojos į mūšio lauką,
nemanau, kad jie galėtų...
- Tinkam ai juos parengsime. Regis, jau sakiau, kad padėtis
kritiška. M um s reikia karių, ir kuo daugiau. Iš dalies pareng­
tas karys - vis geriau nei žemdirbys ar piemuo, pirm ą kartą lai­
kantis kalaviją rankose - juos jau buvome surinkę į ankstesnius
mūšius. Šiaip ar taip, kausis ir jaunuoliai, šiuo m etu besimokan­
tys pas Drakonų raitelius.
- Gerai, bet kaip tai susiję su manim? - netekęs kantrybės
paklausė Idas, bet jau tariant šiuos žodžius jo galvoje šmėkšte­
lėjo dvejonė.
„Juk jis neketina...“
- Paskyrėme tave atsakingu už jaunuolių atranką ir parengi­
mą, - pranešė jam Ravenas.
Idas suakmenėjo.
- Be abejo, tau teks užduotis ir vadovauti jiems mūšyje. Jie
sudarys tavo asmeninę kuopą, iš viso gausi apie šim tą vaikinų,
prie kurių paskirsiu tris šim tus patyrusių karių.
Idas pažvelgė pro langą. M ažų m ažiausiai tikėjosi danguje
išvysti skraidantį paršelį. Bet pamatė tik debesis.
- Tiesą pasakius, gerai parengei tą velniūkštę mėlynais
plaukais, taigi manau, kad esi tinkam iausias asmuo šioms par­
eigoms užim ti, - paaiškino Ravenas.
Menėje stojo spengianti tyla, kurią galiausiai išsklaidė gar­
sus Ido kvatojimas.
- Padėtis rim ta, visai nėra ko juoktis! - sušuko Ravenas. -

O gal nesijauti vertas atlikti tokios užduoties?

173
 Idas surimtėjo. Priešais Vyriausiąjį generolą nederėjo ilgai

m aivytis. Nors laikė jį išpuikusiu ir išdidžiu kvėša, jis, šiaip ar

taip, buvo jo vyresnysis.

- Bėda ne ta, ar aš jaučiuosi vertas, - atsakė nykštukas krei­

vai šypsodamasis, - o ar tu laikai mane vertu...

- Nejaugi manai, kad veltui tapau Vyriausiuoju generolu?

Galvoji, esu kvailas? - pasišiaušė Ravenas. - Kaip jau sakiau,

vyksta karas, padėtis liūdna. Puikiai žinai, kad nelabai tavim

pasitikiu ir gali num anyti, kaip nenoriai siūlau tau šias parei­

gas, bet tu - geras ir patyręs karys, o šiom is aplinkybėm is mums

tokių reikia. Laisvųjų žem ių laisvė svarbiau už bet kokį kvailą

kerštą ar asmeninę neapykantą.

Idas stypsojo atvėpęs lūpą ir neįstengė atsikirsti. Regis, Ra­

venas pasikeitė.

- Vaikinus atrin kti padės Paršelis, - toliau aiškino genero­

las, - ir, be abejo, tau bus paskirtas kambarys Akademijoje. Jei

neketini leptelėti kokios kitos kvailystės, kalba baigta. U ž durų

tavęs laukia Paršelis.

Jis net nedavė Idui laiko atsakyti. Apsisuko ir išėjo išdidus

kaip paprastai.

Idui teko palikti priėm im o salę pabrukus uodegą. Jis didžia­

vosi naujosiomis pareigomis, bet širdo ant savęs už tokį kvailą

elgesį. Veikiausiai išties atėjo pasaulio pabaiga: jį užvaldė m intis

apie vieną iš priešų, nugalėjusį jį dvikovoje, o Ravenas staiga

ėmė protingai m ąstyti.

Idas jau buvo girdėjęs apie Paršelį, N ihala ne kartą jį m inėjo.

Regis, jis vienintelis iš Akadem ijos m okytojų žm oniškai su ja

elgėsi.

174
 M okytojas buvo aukštas tamsiaplaukis tankiais ūsais, ne­

rangus ir gana atžagaraus būdo. Idui buvo sunku patikėti, kad

priešais jj stovintis stačiokas - tas pats žmogus, apie kurį pa­

sakojo Nihala, bet jis ne itin dėl to nustebo. Akademijoje buvo

apstu žm onių, kurie kreivai į jį dėbčiojo ir elgėsi taip, lyg jis būtų

už juos menkesnis. Dėl to jis ir nekentė šios vietos.

Akademijoje mokėsi vien išlepę vaikiščiai, išpuikusių karių

sūneliai. Nihala buvo itin reta išim tis, užtat Lajus - taisyklė.

Kad būtum priim tas į šią m okyklą, tavo tėvas m ažų mažiausiai

turėjo būti Drakono raitelis ar aukšto rango dvariškis. Varguo­

lių vaikų čia niekas nelaukė. Lyg to dar būtų maža, čia mokėsi

vieni berniukai. Berniukai ir dar tu rtin gi - trum pai tariant, čia

buvo apstu pasipūtusių, vienas kitą niekinančių vaikigalių. Ž i­

noma, buvo ir išim čių, tačiau dauguma besitrinančių tarp šių

sienų tebuvo tuščiagalvės marionetės. T ik pirm ą kartą įkėlę

koją į m ūšio lauką jie visiems laikam s pasikeisdavo.

Po Dolos m irties Ido gyvenim o istorija pasklido tarp karių,

tad dėl to į jį pradėta dar labiau skersuoti: tarnavęs priešo gre­

tose, be to, nykštukas. Trum pas pasivaikščiojimas Akademijos

koridoriais su Paršeliu tik patvirtino blogus prisim inim us apie

šią vietą. V isi sutiktieji varstė jį įtariais žvilgsniais.

Paršelis parodė jam kam barį, kuriam e nykštukas turėsiąs

apsistoti artim iausiom is savaitėmis: jis buvo m ažutis ir kukliai

apstatytas. Šviesa sklido tik pro nedidelį aukštai esantį langelį.

Idui šis kambarys prim inė kalėjimo kamerą, į kurią buvo užda­

rytas išsižadėjęs Tirono ir savanoriškai pasidavęs Tarybai; jam

ėmė trū k ti oro.

- Geresnių neturim e, - sausai mestelėjo Paršelis.

Idas atsitokėjo.

175
 - Jis vis tiek patogesnis už palapines, prie kurių esu pratęs.

Jie trum pai aptarė reikalus, Paršelis paskyrė rytojaus susiti­

kim o valandą, kai turės prasidėti atrankos, ir išėjo.

Netrukus Idas prisim inė ir antrąją priežastį, skatinusią ne­

kęsti Akademijos. į duris pasibeldė Piktžolius ir įsiūbavo vidun.

Idas net neįstengė į jį pažvelgti. Pirm ą kartą jį išvydęs sta­

čiai pašiurpo. Jis nebuvo girdėjęs to padaro istorijos, bet pa­

kako į jį pažvelgti, kad suprastum - tai kankintas nykštukas.

Nors tarnas buvo suluošintas, Idas įžvelgė jųdviejų panašumą

ir jį imdavo dusinti pyktis. Jis pagalvodavo apie savo engiamą

tautą, apie laboratorijas, pilnas Tirono bandymams surinktų

nykštukų. U žuot gynęs savo gentainius, jis dvidešim t m etų pa­

dėjo Asteriui vykdyti jo planus ir prisidėjo Tvirtovės rūsiuose

kankindamas saviškius. Jis nenorėjo to prisim inti, tad negalėjo

pakęsti ir šios būtybės draugijos.

Išvydęs Idą Piktžolius iššiepė savo bedantę bum ą. Kad ir

būdamas nepilno proto, jis veikiausiai suvokė, jog juodu kai

kas sieja.

- D idis karys...

Idas nusisuko.

- Taip taip, didis karys... Daryk, ką keptas, ir eik iš čia.

Piktžolius sukrizeno it laimingas vaikas ir suvapėjo keletą ne­

suprantamų žodžių. Paskui priėjo prie Ido ir paglostė jam ranką.

- Laukiau tavi... gražus... gražus... laim ingas. D idis karys...

Idas atšlijo nuo jo. Suvokė, kad žiauriai elgiasi, bet Piktžo-

liaus artumas jį per daug skaudino.

- Ačiū ačiū, o dabar eik.

Nykštukas nenuleisdamas nuo Ido akių išslinko atbulas it

vėžys ir lėtai uždarė duris.

176
 Idas pažvelgė į tuščias kam bario sienas ir kuklią lovą, paskui

pro m ažutį langelį išgirdo M akrato šurm ulį. „Puiki pradžia...“

D irb ti jis pradėjo kitą rytą. Pats Paršelis ankstų metą atėjo jo

pažadinti.

- M aniau, jau rasiu tave atsikėlusį. Kuo anksčiau tai baigsi­

me, tuo geriau, - papriekaištavo mokytojas.

„Jau pradžia buvo nekokia, o kuo toliau, tuo blogiau...“

Idas paskubomis apsirengė ir susiruošė. Net negaišo laiko

pusryčiams, kandi m okytojo pastabėlė num alšino alkį, tad jis

iškart nuėjo į areną.

Paršelis jau laukė jo. Iš gūdaus rūko išniro apie tris šim tus

siluetų - tai buvo pusė Akademijos m okinių. Jie itin skyrėsi am­

žium i ir išvaizda, ir Idui kilo įtarim as, kad tai - ne jauni kariai,

netrukus baigsiantys mokslus, o atsitiktinai išrin kti m okiniai.

- A r tu nusprendei, kuriuos pakviesti? - pasiteiravo jis Par­

šelio.

M okytojas papurtė galvą.

- M aniškių čia vos dešimt, kitus išrinko jų mokytojai.

Idas purkštelėjo. Jo laukė ilgas ir nuobodus darbas.

Jiedu su Paršeliu pasidalijo m okinius į dvi grupes ir pradėjo

atranką. Liepė jiems susirem ti tarpusavy, kad atmestų netin-

kamiausius. Kiekvienam vaikinui buvo skiriam a m ažiausiai po

pusvalandį, tad mokytojams teko plušėti be perstojo ir sutrik­

dyti Akademijos pamokų tvarką.

Visam e pastate netrukus pasklido nepasitenkinim as. M o ­

kytojai piktinosi nutrauktom is pamokomis, o dauguma m oki­

nių nesitaikstė su m okytojų sprendimais. Kai nedirbdavo, Idas

nekišdavo nosies iš kambario. Toji įtam pa jį slėgė.

177
 K ita vertus, ir darbas nebuvo itin smagus. Jis toli gražu ne­

reiškė atsakingų pareigų ar staiga atsiradusios Raveno pagar­

bos. Tai buvo tik papildom a bėda.

O ir jo busim ieji m okiniai dėbčiojo į jį nepatenkinti. Akivaiz­

du, kad tie netikšos jo visai negerbė.

Kad ir kaip būtų, Idas stengėsi išlikti nešališkas. Jis stebėjo

mokinius, nekreipė dėmesio į jų pastabėles ir kreivus žvilgsnius,

net dalijo patarimus, kurie buvo palydim i nepatiklaus burbėjimo.

O atmetęs kurį nors m okinį kai kada net pastebėdavo įn ir­

šio kupiną žvilgsnį.

„Kaip įdom u, nė karto nesikovę jie taip nekantrauja pagul­

dyti galvas, tačiau vos užuodę mūšio lauko dulkes kaipm at pa­

būgsta.“

Iš šimto penkiasdešimties Ido apžiūrėtų m okinių po savai­

tės teliko šešiasdešimt. Paršelis atrinko šimtą, bet tai buvo tik

pirm asis etapas. Vėliau jie ketino išm ėginti jaunuolių gebėjimus

susikaudam i su kiekvienu iš jų atskirai.

Po pirm ųjų atrankų įtam pa Akademijoje sustiprėjo. Kur tik Idas

pasirodydavo, visur išvysdavo besikuždančių vaikigalių būre­

lius. Idui jų pastabėlės ir niekinam i žvilgsniai jau buvo įgrisę iki

gyvo kaulo.

Juo labiau kad su Paršeliu niekas taip nesielgė. Keletas m o­

kin ių liko nepatenkinti jo sprendimais, bet viskas išsisprendė

draugiškai pasišnekučiavus, užtat Ido pasirinkim ais nuolat

buvo dvejojama.

V is dėlto nykštukas nebuvo iš tų, kurie tyliai kremtasi; delne

pajutęs rakštį stengdavosi kuo greičiau ją išlupti.

Taigi vieną vakarą buvo peržengtos visos ribos.

178
 Idas srėbė sriubą valgyklos menėje, atsiribojęs nuo įprasto

burbėjim o aplinkui. Nujautė, kad ėmęs klausytis būtų nugir­

dęs jam nem alonių pokalbių, ir nenorėjo gaišti laiko rietenom s.

Troško tik a tlikti savo užduotį ir išsinešdinti. Tačiau pora m o­

k in ių kalbėjo taip garsiai ir arti, kad negalėjo nesiklausyti. Jis

juos prisim inė, m at vertino jų gebėjimus aną vakarą. Vienas

jų, išstypęs baltaplaukis, buvo atmestas prieš paskutinįjį iš­

bandymą.

- Jis manęs neatsirinko...

- Nebegalvok apie tai, ateity dar bus progų.

- Karas manęs nelauks.

- Jis dar ilgai nesibaigs.

- Taip sakai tik todėl, kad tave atrinko. Jis visiškai manęs

neįvertino. Aš geriausiai valdau kalaviją savo klasėje.

- Sšš, tyliau, jis girdi...

- Tegul girdi, tas kvailys. Jau geriau būčiau pakliuvęs pas

mokytoją Paršelį.

Idas padėjo šaukštą ir lėtai atsisuko į m okinį.

- Pakartok, ką pasakei, - ram iai ištarė.

Vaikinai įniko valgyti.

Nykštukas pakilo, priėjo prie jų ir palietė atmestojo m okinio

petį.

Vaikinas suvirpėjo, bet atsisuko dėdamasis abejingas. Jo

akys buvo šviesiai mėlynos, rankos nervingos, o išraiška erzi­

namai įžūli.

- Aš į tave kreipiuosi. Išdrįsk pakartoti ir man, ką sakei

draugui. Išklok man į akis.

Valgykloje stojo tyla.

Vaikinas akim irką padelsė, paskui nutaisė ryžtingą išraišką.

179
 - Aš pasakiau, kad suklydote manęs neatrinkęs, - išdidžiai

išrėžė. Draugas kumštelėjo jį alkūne, bet vaikinas jo nepaisė.

Idas šyptelėjo.

- Nemaniau, kad geriau už mane, besikaunantį jau keturias­

dešim t metų, žinai, kokiom is savybėmis tu ri pasižym ėti geras

karys.

- Patirtis pusėtino kario nepagerina.

Nuo gretim o stalo pakilo vienas mokytojas.

- Dohorai! A rgi šitaip kalbama su vyresniaisiais?

- Ne, leisk m ažyliui išsiputoti, - tarė Idas, nepaliaudamas

šypsotis ir vėl kreipėsi į Dohorą: - A r tau nesakė, kad drąsą rei­

kia tausoti m ūšiui, o ne puikuotis prieš draugus?

Dohoras atsistojo.

- Aš nesipuikuoju! Aš tiesiog suvokiu savo privalum us ir

jaučiuosi pasirengęs kautis. V isi čia gali paliudyti, kad aš geriau­

sias klasėje, visi žino, kaip gerai valdau kalaviją, visi mano tą

patį: nedera bū ti vertinam iem s tokių kaip jūs.

Tyla pritvinko įtam pos.

- Tokios kalbos čia nepateisinamos! - vėl sugriaudėjo mo­

kytojas.

- Aš pats susitvarkysiu, - ram iai atsakė Idas ir vėl įsmeigė

akis į Dohorą. - Regis, dar prisistatęs paaiškinau tau padėtį. Ne­

žinočiau, ką veikti su tokiais puošeivom is kaip tu, kurie kaunasi

rankoje sugniaužę vadovėlį ir kurių galvos prikim štos iškilm in­

gų dvikovų paikysčių ir paistalų apie garbę. Bet matau, kad esi

kvailesnis, nei m aniau. Sakai, nepasikliauji mano vertinim u? Aš

visada pasirengęs perm ąstyti savo sprendimus. Čiupk ginklą ir

eik paskui mane.

Vaikinas stypsojo vietoje.

180
 - Gal neišgirdai? Eim e į areną, parodysi, ką sugebi.
Dohoras žvilgtelėjo į savo mokytoją, sėdintį prie stalo su k i­
tais vyresniaisiais, bet šis tik pažvelgė į jį suglumęs.
Tuom et įsikišo Paršelis.
- Idai, vaikinas išties nepagarbiai su tavim kalbėjo ir už tai
bus nubaustas. Bet nenusileisk iki jo lygio...
- Aš nenusileidžiu iki jo lygio, - piktai atkirto Idas. - Jis
trokšta antros progos? Puiku, aš jam ją suteiksiu. Jei jis toks šau­
nus karys, kaip sakosi, tegu tai įrodo išėjęs su m anim laukan. Ir
jūs visi ateikit, patys galėsit nuspręsti, - išrėžė jis ir vėl žvilgtelė­
jo į Dohorą. - Po dešimties m inučių laukiu tavęs arenoje.
Nykštukas išėjo iš valgyklos ir patraukė į kam barį pasiim ti
kalavijo.
Eidamas tuščiais koridoriais nesijautė nei įniršęs, nei įsižei­
dęs. Buvo ram utėlis, tik gal truputį liūdnas. Galėjo grum tis visą
gyvenimą, bet ir to būtų maža visų pagarbai pelnyti.
Nepraėjus nė dešimčiai m inučių jis jau buvo lauke. Arena
buvo pilnutėlė žiūrovų, bet Dohoro nebuvo m atyti.
Galiausiai pasirodė ir jis, išblyškęs it drobė. Dėvėjo odinį
durtinį, prie juostos buvo pasikabinęs kalaviją - neabejotinai
šeimos relikviją. Idas teisingai manė. Tas išlepintas vaikis buvo
kokio nors pasipūtusio kariškio sūnelis.
Paršelis paskutinįkart pam ėgino užglaistyti nesutarimą.
- Idai, taip tik apsijuoksi... Ju k jis tik ribas peržengęs ber­
niukas, ir tiek. Kitiem s mokytojams ne itin patiko toks tavo
karštakošiškumas.
- Jei taip būtų pasielgęs vienas iš jūsų, visi stovėtumėte čia
ir girtum ėte jo auklėjamuosius metodus. Pasilaikyk pamokslą
sau, puikiai žinai, kad teisingai elgiuosi, taip pat žinai, jog kal­

bama ne tik apie ribas peržengusį berniuką.

181
 Paršelis nutilo ir liovėsi jį įtikinėjęs.

M okinys suglumęs sustojo arenos viduryje.

- Tai ar kausies, ar taip stypsosi? - erzino jį Idas.

- Jūs neatsistojęs į puolim o padėtį...

- Fam inai taip nedaro... Toks šaunus karys, o nežinai. Nagi,

pulk pirmas.

Dohoras pamėgino sm arkiai sm eigti Idui kalaviju, bet nykš­

tukas tik pasilenkė į šoną. Kirsdamas vaikinas veikiausiai su­

prato, kad pasirinko netinkam ą strategiją, tad išsyk smogė iš

šono. Idas šoktelėjo į viršų, ir Dohoras prarado pusiausvyrą.

Tada nykštukas įrėmė kalaviją jam į pasmakrę.

- Ž iū ir nugalėjau! Bet galbūt nespėjai susikaupti, neturėjai

laiko atskleisti savo didžių gebėjimų. Susitarkim e taip: susirem-

sim iš viso tris kartus, gerai?

Vaikinas veikiausiai suvokė, kad prisivirė košės, nes netvir­

tai linktelėjo.

Jiedu nutolo vienas nuo kito. Ir šįkart Idas nepajudėjo iš vie­

tos, o Dohoras jį puolė. Pamėgino kirsti iš aukštai, tačiau nykš­

tukas šastelėjo į šoną ir išvengė smūgio. Nuo to spektakliuko

pradžios jis dar nebuvo panaudojęs kalavijo. Dohoras puolė dar

ir dar kartą, bet Idas išsisukdavo nuo kirčių vikriai it žebenkš­

tis. Paskui nykštukas staigiai trenkė per priešininko ginklą ir šis

nuskriejo tolyn. Jis vėl įrėmė kalaviją vaikinui į pasmakrę.

- Regis, nelabai tvirtai laikai ginklą...

Dohoras išsigandęs alsavo vos per sprindį nuo jo.

- D u iš trijų, vaikine. Regis, aš nugalėjau. Bet man tai ne­

svarbu. Šiandien aš geraširdiškai nusiteikęs, tad pasiūlysiu tau

sandėrį: jei laim ėsi kitą susirėmimą, priim siu tave į savo kuopą.
Sutinki?

182
 - Aš... - nutaisęs maldaujamą žvilgsnį mėgino paprieštarau­

ti m okinys, bet Idas neleido jam baigti.

- Puiku, matau, sutinki. Aš geraširdis, bet ne kvailas, tad šį­

kart pulsiu aš.

Idas ir Dohoras vėl atsiskyrė. Vos išvydęs vaikiną pasirengusį

nykštukas puolė. Kaip įpratęs, jis kovėsi vien judindamas riešą. Jo

kojelės, kėlusios tiek juoko tiems išlepusiems vaikiščiams, tvirtai

rėmėsi į žemę, kūnas taip pat nejudėjo. Jis mosavo tik ranka.

Dohoras nebeišmanė, kaip gintis, mėgino atrem ti smūgius,

bet Idas neįtikėtinai greitai švaistėsi kalaviju ir pliekė priešinin­

ką iš visų pusių. Vaikinas stengėsi kaip įmanydamas, bet galiau­

siai ėmė trauktis atbulas ir priartėjo prie arenos pakraštyje riog­

sančio ginklų stovo. Jis išsigando, užkliuvo ir pargriuvo. Idas ir

vėl įrėmė kalaviją jam į kaklą.

- Vakaras baigėsi prastai, ar ne? Kaip čia yra, kad toks šaunuo­

lis neįstengė atremti nė vieno mano smūgio? Ką apie tai pasakysi?

Dohoras tysojo ant žemės tramdydamas ašaras, tylėdamas

ir sunkiai alsuodamas.

- Neaušink burnos, aš galiu tau paaiškinti, kas čia įvyko.

Reikalas tas, kad tu nepasirengęs tapti kariu ir pervertini savo

jėgas kaip paskutinis kvailys. Gal ir būtum talentingas, jei nebū­

tum toks išpuikęs ir pernelyg savim pasitikintis. Tau dar reikia

išm okti kalavijo technikos, o ką jau kalbėti apie karą. Tad užuot

verkšlenęs, kad tavęs neatrinkau, turėtum m an dėkoti, nes iš­

gelbėjau tau gyvybę. Mūšyje nebūtum atsilaikęs nė tiek, kiek

truko mūsų dvikova.

Idas įsikišo kalaviją į dėklą ir grįžo į valgyklą gaubiamas

spengiančios tylos, kurioje aidėjo tik pykčio ir gėdos persmelk­

tas Dohoro kūkčiojimas.

183
Po šio įvykio atmosfera Akademijoje gerokai pasikeitė. Vaikinai

žvilgčiojo į Idą su baime, mokytojai jo vengė. Nykštukas tikėjosi

kiek kitokios atomazgos, bet baimė vis tiek buvo geriau už pa­

šaipą, tad jis pasitenkino ir tuo.

V is dėlto ano vakaro išsišokimas turėjo ir neigiamos įtakos.

Tai Idas pastebėjo antrojo atrankos etapo dieną, kai m okiniai

buvo po vieną kviečiam i kautis su mokytoju.

Nykštukas įžengė į areną kariškai apsitaisęs, prie juostos

pasikabinęs ilgą kalaviją. M okin iai jau laukė jo išsirikiavę, iš

viso jų buvo apie aštuoniasdešimt. Tvyrojo spengianti tyla, nu­

stebinusi Idą. Jis greitai perbėgo akim is susibūrusių m okinių

veidus ir išvydo juose baimę.

Iš pradžių paaiškino, koks išmėginimas jų laukia ir net tuš­

čiai užsiplepėjo, bet buvo nejauku justi į save susmeigtas įbau­

gintas akis. Galiausiai nutarė griebti jautį už ragų.

- Vaikine iš pirm os eilės - pradėsim nuo tavęs.

- Nuo manęs? - suglumęs paklausė jaunuolis.

- Aš ne žvairas, tad taip - nuo tavęs.

Idas pasirinko patyrusį m okinį. Tai buvo vyresnis už kitus

tamsaus gymio vaikinas, Ido manymu, daug žadantis. Jis nuta­

rė pradėti nuo gero kario, kad atslūgtų įtam pa.

Vaikinas neryžtingai žengė prie mokytojo. Net ir per tamsią

odą buvo m atyti, kad jis išbalęs.

Idas nesumojo, ką daryti.

- Pasirenk kautis, - sausai tarstelėjo.

Vaikinas netvirtai pakluso.

Nykštukas puolė, tačiau mokinys atrodė visai išmuštas iš

vėžių. Judėjo nerangiai, smūgiavo netiksliai, pavėluotai ir pa­

184
darė visas įmanomas kautynių klaidas - galiausiai po keleto Ido

puolim ų vaikino ginklas nuskriejo tolyn.

- Kas čia dabar? - priblokštas šūktelėjo Idas.

Vaikinas stypsojo arenos vidury nusvarinęs rankas prie

šonų. Jo akyse atsispindėjo baimė.

- Atleiskite... aš...

Idas iš toli užuodė jo išgąstį. Net girdėjo stiprius jo širdies

dūžius. Ėmė suprasti, kas darosi.

- Gerai, apsimeskim, kad nieko neįvyko. Tu susijaudinęs. Aš

suprantu...

Iš tiesų, nors ir sunku buvo su tuo susitaikyti, bet griežtum u

nebūtų nieko pasiekęs.

- Kad nestotum ėt mano akivaizdoje išbalę kaip drobė, kai

ką išsiaiškinkim . Aš nesiekiu nei jūsų suvalgyti, nei juo labiau

pažem inti. Pam irškit, ką m atėt šiom is dienom is. Savaime su­

prantama, nesitikiu, kad mane nugalėsit. Savaime suprantama,

ir aš nesiekiu jūsų nugalėti. Tad nusiram inkit ir parodykit, ką

mokate. Sutarta?

Aštuoniasdešim t vaikinų išspaudė vos girdim ą „taip“.

Idas purkštelėjo. „Na ir darbelį gavau...“

- Nagi čiupk kalaviją ir pulk mane. Aš laukiu.

Jaunuolis įsidrąsino, griebė ginklą ir puolė mokytoją. Idas

beveik nieko nedarė. Jis tik lengvai vieną po kito atrėmė visus

smūgius. Po dešimties tuščios ir nuobodžios dvikovos m inučių

jis nuleido kalaviją.

- A r buvo baisu? - paklausė ir priverstinai šyptelėjo.

Vaikinas tai įvertino ir droviai bei supratingai nusišypsojęs

su palengvėjimu atsakė:

-Ne.

185
 - Puiku. Kitas.

Niekas nepajudėjo iš vietos.

- Aš pasakiau kitas, - valdingiau pakartojo.

Į priekį bem atant išėjo liesutis, bet labai atkaklus šviesia­

plaukis; Idas jau buvo jį įsidėmėjęs per pirm ąją atranką. Jis ne

itin gerai valdė kalaviją, bet buvo puikus karys, kupinas ryžto ir

įkarščio.
Vaikinas susikaupęs atsistojo į puolim o padėtį. Idas nusi­

šypsojo; pagaliau priešais save išvydo žmogų, žinantį, ką daro.

Ėmė kautis su didžiuliu m alonumu, didžiuodam asis m okytojo

vaidm eniu.

Atrankos užtruko tris dienas, galiausiai Idas subūrė šimtą dvi­

dešim t naujų karių - m ažiau nei pusę iš pradinio m okinių būrio.

Pirm ą kartą išvydęs juos išsirikiavusius jis kone puolė į ne­

viltį. Liko vos pora savaičių padaryti iš tų jaunuolių karius - už­

duotis jam atrodė sunkiai įvykdoma. Nihalai parengti prireikė

ištisų mėnesių. Be abejo, ją ruošė tapti raitele, bet puselfė buvo

labai talentinga. O čia jam teksią m ankštinti vos pusėtinai gink­

lus valdančių vaikinų būrelį.

Paršelis, regis, perskaitė jo m intis.

- Jie neprivalo tapti stipriausia kariuom enės kuopa. Jiem s

tereikia būti gerais kariais, padėsiančiais puolantiem s bū­

riam s, - tarė jam.

Idas atsiduso.

Nykštukas pareikalavo, kad atrinkti jaunuoliai paliktų Akade­

m iją ir persikeltų į Vandenų žemės stovyklą pasirengti kovai.

Dėl to teko ilgai ir alinam ai ginčytis su Ravenu.

186
 Vyriausiasis generolas išsigalvojo begalę kliūčių, burbėjo ir

tvirtino, kad vaikinai, šiaip ar taip, - Akademijos m okiniai, tad

jų vieta čia.

- Jie privalo tapti kariais, tu ri pratintis prie tam tikrų vaiz­

dų. Fronte gaus galimybę pajusti karo atmosferą, kad puolim o

dieną būtų pasirengę, - atkirto Idas.

- Tau tik knieti iš čia išvykti, - išrėžė Ravenas. - Žinau, kad

nekenti šios vietos ir negali sulaukti, kada iš čia ištruksi. Tai vie­

nintelė tavo prašymo priežastis.

- O tavo atsikalbinėjim o vienintelė priežastis - kaip įm ano­

ma labiau m an pakenkti.

Teko įsikišti Paršeliui, kuris netikėtai stojo į Ido pusę. T ik

taip nykštukui buvo suteiktas leidimas ir jis pagaliau galėjo pa­

lik ti Akademiją.

Vos iškišęs nosį už vartų jis tarsi įkvėpė gaivaus oro gurkšnį,

o išvykęs iš M akrato pasijuto dar geriau. Jis lėtai skrido Vėsa,

po juo slinko m okinių vora. Toldamas nuo sostinės nykštukas,

regis, įgavo naujų jėgų; net m okinių rengimas jam nebeatrodė

toks nuobodus.

Jie dažnai sustodavo atsipūsti ir Idas pasinaudodavo proga

trum pai pam okyti vaikinus kovos strategijos ir atgaivinti Aka­

demijoje įgytas žinias. Nykštukas iš patirties žinojo, kad strate­

gijos pamokos būdavo prasčiausiai lankomos - m okiniai nekan­

traudavo duoti valią rankoms.

Tad busimiesiems kariam s jis papasakojo apie gausius m ū­

šius, kuriuose dalyvavo, atskleidė, kaip būdavo išsidėsčiusios

kariuomenės ir kokios strategijos būdavo taikomos. Tai buvo

visai smagu, jis pasijuto lyg sugrįžęs į senus laikus ir m ielai pa­

sakojo apie savo žygius. Vaikinai gerte gėrė kiekvieną jo žodį,

187
klausėsi be galo įdėm iai. Kartais palydėdavo jo žodžius nuos­

tabos šūksniais ar ko nors paklausdavo. Pamažu Idas prisirišo

prie tų jaunuolių.

Nykštukas sm ulkiai apibūdino ir priešus: jų ginklus ir ka­

rius. Vaikinai buvo girdėję apie fam inus ir ugnies paukščius,

tačiau Akademijoje šios temos nebuvo išsam iai gvildenamos,

m at visa tai m okiniam s būdavo papasakojama prieš pat mūšį,

žym intį pirm ojo m okslų etapo pabaigą.

V is dėlto per kelionę Idas ne tik mokydavo busim uosius ka­

rius. Pagaliau galėjo ir pats pradėti ruoštis m ūšiui. Nerim astin­

gai galvodavo apie jo laukiančią kovą ir vis dažniau susimąsty­

davo apie raudonąjį raitelį - Akademijoje jį buvo kone pamiršęs.

Jis dažnai su Vėsa pasitraukdavo į m išką ir m ankštindavosi, kad

taptų dar vikresnis, nors to visai nereikėjo. J į užvaldė m intis

nugalėti tą raitelį ir ausyse nuolat skambėjo įžeidim as, ištartas

priešo pačiame m ūšio įkarštyje - „bailys“.

 18

P A K L Y D Ė L IS

ihalos džiaugsmas išvydus Lajų greitai peraugo į nerim ą.

Vaikino oda buvo pelenų spalvos, rankos apraišiotos, o

m arškiniai kruvini.

- Kas tau nutiko? - paklausė eidama artyn.

Lajus nusišypsojo.

- Tai ilga istorija.

Pirm iausia N ihala panoro surišti fam iną. Jautė iš jo sklin­

dančius keistus jausmus, panašius į tuos, kurie ją užplūdo prie

fam inų kalėjimo, tik stipresnius. Puselfė nesuprato, iš kur jie

kyla, neįstengė patikėti, kad tas pabaisa gali būti toks nepaguo­

džiam ai liūdnas ir romus.

Jie susėdo pavalgyti. Vakarieniaujant Lajus išklojo Nihalai

su Senaru visą istoriją. Ginklanešys išdidžiai papasakojo, kaip

pabėgo iš kalėjimo, pasiekė kalnų perėją, kaip buvo kankintas -

nepraleido net menkiausių smulkmenų. Jo veide atsispindėjo

pasididžiavim as pagaliau pelnius bičiulių susižavėjimą; Nihalai

pro akis neprasprūdo, kad kalbėdamas jis dažnai kreipdavosi į

Senarą, it tikėdamasis jo pripažinim o. Galiausiai vaikinas at­

skleidė ir tiesą apie Vraštą.

189
 - Reikėtų užgydyti tau žaizdas, - jam baigus, ištarė Senaras.

Lajus tol vėrė jį akimis, kol burtininkas jam nusišypsojo.

Paskui ginklanešys atsisuko į Nihalą.

- A r pyksti?

Prieš atsakydama Nihala kiek padvejojo.

- Nežinau.

- Padariau tai ne dėl užgaidos, - pasakė Lajus, ir Nihala pa­

stebėjo, kad jo balsas nebe vaiko, o suaugusiojo. - N oriu pats

spręsti savo likim ą, dėl to taip pasielgiau. Manau, esu naudin­

gesnis čia nei bazėje ar kur kitur.

- Bet... pažiūrėk, koks tu nukam uotas... - suniurnėjo N i­

hala.
- Sumokėjau už savo sprendimą. Gyvenim e taip jau būna, -

tarė jis ir šyptelėjo, paskui su Senaru pasitraukė tolėliau.

Sužeidim ai nebuvo rim ti, išskyrus žaizdą petyje, kuri jau buvo

bepradedanti pūliuoti, tačiau jų buvo daug ir Senarui teko ilgai

paplušėti, kol juos visus užgydė. B urtininkui baigus, Lajus ra­

mus užmigo.

Tada Senaras grįžo pas Nihalą, mąsliai rym ančią prie laužo.

- Ką ketini daryti su fam inu? - pasiteiravo.

- Nelieka nieko kito, tik nugalabyti, - šaltai atrėžė puselfė.

- A r netiki Lajaus žodžiais?

- Fam inai tėra m irties įrankiai.

N ihala jautė poreikį žudyti nuo tada, kai paliko Seferdį, o

dabar gavo progą jį patenkinti. Senarui gydant Lajų ji matė jo

kūną: ant jo nebuvo nė vieno sveiko lopinėlio, nesučaižyto bo­

tagu ar nenudeginto karšta geležimi. Iš visų blogybių ji buvo

nepakančiausia kankinim am s.

190
 - Lajus prisirišęs prie to padaro, - pasakė Senaras. - Jei fa-

minas būtų norėjęs mus nugalabyti, nebūtų visko jam prisipa­

žinęs. Žinau, tu vis dar n iršti dėl Seferdyje regėtų vaizdų, bet,

manau, derėtų prieš tai pam ąstyti...

N ihala suirzusi rankos m ostu jį nutildė.

- Ir pats puikiai žinai, kad fam inai - priešai.

- Tačiau šis išgelbėjo Lajui gyvybę, - atkirto Senaras.

- Taip, kad atkaktų čia ir mus nudaigotų.

- Pasikalbėk su juo, - ram iai patarė Senaras. - Visko išklau-

sinėk ir stenkis išsiaiškinti, ko jis nori, o paskui nutarsim e, ką

su juo daryti.

Žinodam a, kad šalia yra tas padaras, N ihala neįstengė užm ig­

ti, tad nutarė dar tą pačią naktį su juo pasikalbėti. Pažadino jį

spyriu ir atsistojo priešais. Jos ranka savaime palietė kalavijo

rankeną, bet susivaldė ir nenudaigojo jo. Ją stabdė jo akys, iš

jų sklindantis liūdesys kliudė išsitraukti ginklą ir nu šn ioti jam

galvą.

- M um s reikia pasikalbėti, - išrėžė.

Faminas tik ram iai į ją pažvelgė.

N ihala prisėdo.

- Koks tavo vardas?

- Vrašta.

Puselfė krūptelėjo. Tai buvo uždraustųjų kerų žodis. V ien jį

išgirdusi pašiurpo.

- Tai Tirono naudojamų burtų žodis, - kaip tik paaiškino

jis. - V isų fam inų vardai tokie, kad pašaukus juos suveiktų kerai

ir jie negalėtų nepaklusti.

- A r šitaip vadai duoda jums įsakymus?

191
 - Taip, - patvirtino Vrašta. - Jei tai paprastas įsakymas, fami-

nai gali ir nepaklusti, bet pašaukti vardu mes nebegalime rinktis.

- Tu čia tam, kad mus nugalabytum, tiesa? - paklausė Ni-

hala.

- Nenoriu skriausti Lajaus, - atsakė Vrašta.

- A š jus gerai pažįstu, - pratrūko puselfė. - Beveik prieš tre­

jus metus du tavo gentainiai įsibrovė į mano namus ir mano

akivaizdoje nužudė tėvą. Padarė tai su didžiuliu m alonumu. Aš

m oku atpažinti žudym o džiaugsmą ir išvydau jį jų akyse. Jūs

visi tokie - kraujo ištroškę pabaisos.

- M an niekas nepatinka. Aš džiaugiuosi tik tada, jei Lajui

gerai.

- Tu juo pasinaudojai, nes jis patiklus, bet manęs neapm ul­

kinsi. Aš - Drakono raitelė, jau esu su jum is susidūrusi.

- Tai kodėl manęs nenudėjai?

Jo klausimas pribloškė Nihalą. J i nežinojo, kaip su tuo pa­

daru kalbėtis. Nekentė jo, bet kartu jautė, kad jiedu panašūs. Jis

buvo kitoks nei fam inai, su kuriais ji paprastai kaudavosi.

- Aš ne tokia kaip jūs, - galiausiai atsakė. - Aš nežudau iš

malonumo.

- Tu puselfė, - tarė jis priversdamas Nihalą krūptelėti. - Ž i­

nau, nes žmonės vis giriasi, kad jus išnaikino, - paaiškino Vrašta.

- Tai jūs juos išskerdėte.

- Ne, tu klysti, - nesutiko Vrašta. - Prabėgo daug metų, bet

kai kurie, regėję tas žudynes, vis dar gyvi ir dabar tapę didžiais

karvedžiais. Dažnai girdėdavau jų pasakojimus apie Seferdį.

Fam inai sugriovė daug Dienos žemės miestų, tačiau Seferdį su

žeme sulygino žmonės.

- M eluoji, - tėškė Nihala.

192
 - Jie kartu vedėsi ir fam inų kuopą, kad sukeltų mieste su­

m aištį, bet kariai daugiausia buvo žmonės, jų gretose buvo ir

nem ažai burtininkų. Paskutinis puselfių karalius išvijo b u rti­

ninkus iš Dienos žemės, tad jie troško keršto. Jie įsiveržė kartu

su stipriausiais kariais ir puolė žudyti; paskui vienas galingiau­

sių burtininkų paskleidė ant Seferdžio užkeikim ą, kad paka­

ruoklių kūnai nesuirtų ir visiems laikam s liktų ten kaboti.

Nihala išsitraukė kalaviją ir atstatė į jį.

- A tsiim k savo melagingus žodžius! - suriko.

- Tai tiesa, - ram iai tarė Vrašta. Nihala pajuto, kad jis nė

truputėlio nebijo m irties. - M es žudome, bet m um s vadovauja

žmonės, vieni mes nieko nemokame. Jie liepia m um s naikinti -

mes taip ir darome; jie sukūrė mus taip, kad mėgtume žudyti,

tad mes ir mėgstame; jie įsako, o mes negalime nepaklusti.

Nihala virpėjo iš pykčio, bet suvokė, kad tai tiesa. Raudama­

si ji jau buvo susidūrusi su išdavikais, be to, sutiko jų ir smuk­

lėje, kurioje buvo apsistoję. J i įrėmė kalaviją fam inui į gerklę.

- Iš tiesų tu nepažįsti fam inų, antraip šitaip neabejotum, -

pasakė jai Vrašta. - Tarp mūsų yra vadinam ųjų Paklydėlių.

Žmonės nesupranta, kodėl Paklydėliams nepatinka žudyti. Jie

kalba apie jausmus, sako, kad atim ti kitam gyvybę neteisinga...

- Tokių fam inų nėra, - pratrūko Nihala, bet jau tardama

šiuos žodžius ėmė jais dvejoti. Tai paaiškintų nuo kalėjime už­

darytų fam inų ir Vraštos sklindančius jausmus.

- Paklydėliai teigia, kad žudydam i kenčia. Jie nenori to da­

ryti, bet privalo, nes žmonės jiems įsako. Kai žmogus pašaukia

mus vardu, mūsų norai ar jausmai nebetenka svarbos, - paaiš­

kino fam inas ir susimąstęs patylėjo. - Aš žinau tik viena - neno­

riu atim ti Lajui gyvybės.

193
 - A r tų Paklydėlių daug? - susidomėjo Nihala.
- Dar ne, bet jų vis daugėja. Žm onės jų nekenčia. Liepia

jiems kautis, smaginasi šaukdami juos vardu ir įsakydam i atlik­

ti baisiausias žiaurybes, kad jie kankintųsi. Kai kurie pasiprašo

bū ti nužudom i.

- Tu ne Paklydėlis, - tarė puselfė.

- Ne, - sutiko Vrašta, bet Nihala numanė, kad jis svyruoja.

Iš tiesų ir jis buvo Paklydėlis, puselfė tai jautė, bet nenorėjo

tikėti, nenorėjo pasikliauti jo pasakojimu. Fam inai - pabaisos,

mūšiuose ji nudaigojo jų tūkstančius. Ir vis dėlto suvokė, kad

Vrašta sako tiesą. Bet kur tada riba tarp blogio ir gėrio? A r tik­

rieji pabaisos - žmonės? A r ne blogesni tokie kaip ji, žudantys,

nes patys taip nusprendė, o ne tie, kurie yra priversti?

Vrašta įsmeigė į ją akis.

- Nužudyk mane, - paprašė.

Nihala nustebusi tylėjo.

- Aš nenoriu žudyti Lajaus. Jis parodė man, kas yra gyve­

nimas. Jis - mano draugas, paaiškino man, kas yra draugystė.

Bet jei kas nors pašauks mane vardu, privalėsiu nužudyti ir jį, ir

tave. O aš to nenoriu. Nudaigok mane.

Nihala sukando dantis ir pamėgino p riim ti sprendimą, bet

neįstengė.

- Taip ir padarysiu, gali neprašyti.

J i pasiruošė sm ogti. Abiem rankom įsikirto į kalaviją ir iš­

kėlė jį viršun, žiūrėdama fam inui į kaklą. Tereikia kirsti per jį

ir viskas bus baigta. Tas padaras pavojingas, reikia jį pašalinti.

Kalavijas suvirpėjo jos rankose.

- Pribaik mane, - dar kartą paprašė Vrašta. Jo balsas buvo

žmogiškas, nebe gom urinis kaip kitų fam inų, nuolat prim enan­

194
čių jai Livono žūtį. Jos m irti prašė ne žudikas, o kalinys. Nihala
nuleido kalaviją.
- Ne dabar, aš nenoriu, - tarė.
- Bet aš keliu grėsmę... - paprieštaravo Vrašta.
- Neleisiu tau paliesti nei manęs, nei mano bičiulių, - patiki­
no jį Nihala. - Kol aš čia, tu nekeli pavojaus.
J i nuėjo širdyje jusdama fam ino skausmą.

K itą rytą visiems pabudus Nihala pranešė savo sprendimą:

- Vrašta keliaus su m um is, jis bus mūsų belaisvis. Negalime
jo parsiųsti atgal, nes jis mus išduotų, o jei jį nudaigosime... -
ji sudvejojo. Nenorėjo prisipažinti, kad neišdrįso jo nugalabyti,
bet išvydusi viltingą Lajaus žvilgsnį nurim o. - Jei jį nužudysi-
me, žmonės pasiųs kitus jo ieškoti ir mus suras.
Toks paaiškinimas nenuskambėjo įtikinam ai, bet bičiuliai
nieko nesakė.
- Prireikus galėsime apsimesti, kad tai mes esame jo belais­
viai, ir taip pereiti priešo teritoriją, - baigė kalbą Nihala. Ne­
laukdama atsakymo ir vengdama Vraštos žvilgsnio, m at jam
vieninteliam jos sprendimas nepatiko, Nihala atsistojo. Keliau­
tojai patraukė tolyn.

J Nakties žemę jie įžengė kitą dieną po susitikim o su Lajum i.

Pelkėse tvyrojo prieblanda, bet staiga stojo visiška tamsa. Toji
tamsa buvo keista. Danguje nebuvo nei žvaigždžių, nei m ėnu­
lio, tik plačiai pasklidusi blausi šviesa it per pilnatį.
- Atėjome, - tarė Lajus, Nihala pažvelgė į jį. - Tai mano gim ­
tinė, Nakties žemė.
Lajus ją paliko sulaukęs dvejų m etų ir beveik nieko neprisi­
minė. Jo tėvai gyveno šioje žemėje, kol įstengė nuslėpti neprita­

195
rim ą Tirono režim ui ir padėti vietiniam s sukilėliams. Bet sukėlę

pirm uosius įtarim us jie nutarė apsaugoti sūnų ir iškeliauti. Visa

šeima prisiglaudė Vandenų žemėje, joje Lajaus tėvas pasistatė

prieblandoje skendinčius namus, kuriuose Nihalai teko viešė­

ti. Lajaus mama mirė laukdamasi antrojo vaiko, tad berniukas

liko vienas su tėvu. Pevaras sūnui dažnai pasakodavo apie savo

m ylim ą žemę, gaubiamą amžinos tamsos. Lajaus širdyje liko ne

tik tie pasakojimai, bet ir juos persmelkęs ilgesys, tad jis visada

troško aplankyti gim tinę.

Pirm ąjį vakarą, jiems sustojus pernakvoti pelkėje ir saugo­

miems prieblandos, Nihala pasiteiravo amuleto krypties. Paste­

bėjo, kad jo galia sustiprėjo. Ju k dabar jau pusė jo angų buvo už­

pildytos akm enim is. Ir nuorodos apie šventyklą pasirodė daug

tikslesnės nei anksčiau: Nihala išvydo pietų kryptį ir kreivaka-

m ienius medžius, ištiesusius šakas į dangų. Tai buvo m irštantis

miškas.
- Tėvas ne kartą m an apie jį pasakojo, - pasakė Lajus išklau­

sęs Nihalos apibūdinim ą. - Pietuose yra didelis miškas, vadina­

mas M oolo giria. J i buvo gražiausia visame Išnirusiame pasau­

lyje, bet užėjus Tiron u i ėmė pamažu nykti.

Jie patraukė pietų kryptim i. Po dviejų dienų galutinai suvo­

kė, ką reiškia gyventi amžinoje naktyje. Neįstengė eiti miegoti

įprastu metu, tad griūdavo nusnūsti kada išeidavo. Be to, ke­

liauti per pelkes buvo keblu ir dienos metu, ką jau kalbėti apie

naktį, kai nematydavo, kur statyti kojas. Negana to, buvo sunku

susigaudyti, tad Senarui teko pasitelkti burtus ir rizikuoti būti

pastebėtam kitų burtininkų. Jie ne kartą išklydo iš kelio ir tuš­

čiai suko ratus. Vėliau baigėsi maisto atsargos ir keliautojai tu­

196
rėjo pasitenkinti tuo, ką rasdavo pakelėje: šaknelėmis ir įvairio­

mis žolelėmis. Vraštai kartais pavykdavo sugauti ir kokį žvėrelį.

Perbridę Loo upę jie atsidūrė stepėje, dengtoje šereliais,

kuriuos vargiai galėjai pavadinti žole. Jie nusim inę leidosi per

lygumą.

Būtent tom is dienomis Vrašta ėmė darytis neramus. Iki tol

jis buvo tykus ir paslaugus; tik N ihala žinojo, kaip jis kremtasi.

Faminas nešė Lajų ant pečių, savo uosle padėjo bičiuliam s rasti

kelią, žygiavo niekada nepavargdamas. Vakarais net neprašytas

budėdavo. Dienos bėgo, ir fam ino balsas darėsi vis mažiau go-

m urinis, vis žmogiškesnis, o akys skaidresnės.

- Kas tave kamuoja? - vieną vakarą jiedviem einant sargybą

prie laužo paklausė Nihala.

Faminas pažvelgė į ją nustebęs.

- Ką tu ri omeny?

- Jaučiu, kad tau liūdna ir skaudu.

Vrašta atsiduso.

- Galvoju apie savo likim ą. Būdamas su Lajum pastebiu

daug dalykų, kurių anksčiau nesupratau, net nežinau, ar gerai,

kad dabar juos suprantu. Gal būtų buvę geriau, jei nebūčiau pa­

žinęs pasaulio.

N ihala nieko nepasakė.

- Gal aš toks pats kaip Paklydėliai? - toliau kalbėjo Vrašta. -

Prisim inęs jų žodžius dabar juos suprantu. Norėčiau nebūti tas,

kas esu, norėčiau neprivalėti žudyti, bet žinau, kad vieną dieną

teks. M ieliau rinkčiausi m irtį. A r nužudysi mane, jei tavęs pa­

prašysiu?

Prieš atsakydama Nihala ilgai galvojo.

- Neleisiu tau mūsų nuskriausti, - galiausiai ištarė.

197
Vieną dieną jiems žingsniuojant per stepę Senaras pastebėjo,

kad Vrašta nuolat uostinėja orą.

- A r kas negerai? - paklausė burtininkas, bet f aminas pa­

purtė galvą.

Trečiąją kelionės savaitę jie pasiekė M oolo girią. Blyški švie­

sa, gaubianti tą prieblandos kraštą, nugulė ant susiraizgiusių

nuogų šakų, besitiesiančių aukštyn kiek akys užmato. N et nu­

niokota Tirono giria buvo išlaikiusi savo pirm ykštę didybę.

Joje dar ne viskas buvo mirę. Pamažu braudamiesi į tankmę

jie aptiko keletą žaliuojančių medelių. Nors jie atrodė išgeibę,

vis dėlto laikėsi. Vieną dieną bičiuliai priėjo nedidelę proskyną,

juosiamą vešlių m edžių, ir nutarė sustoti joje pailsėti.

Vrašta išėjo m edžioti, o Nihala tuo m etu vėl prakalbino

amuletą. Tyčia palaukė, kol fam inas pasišalins. Puselfė užsim er­

kė ir iš vaizdinių suprato, kad šventykla netoli. Gal bent šį kartą

jų kelyje nepasitaikys kliūčių.

Vraštai grįžus Nihala su Senaru išsyk pastebėjo, kad kažkas

ne taip.

- A r viskas gerai? - paklausė Nihala ir nejučia palietė kalaviją.

- Taip, - atsakė Vrašta vengdamas jos žvilgsnio.

- A r tikrai? - ji išsitraukė kalaviją ir įrėmė jam į gerklę.

- Duok jam ramybę, nejaugi vis dar juo nepasitiki?! - sušuko

Lajus šokdamas artyn.

N ihala nuleido kalaviją. J i žinojo, kad Vrašta nebijo m ir­

ties - kaip tik jos troško. Grasinim ais nieko nebūtų išpešusi.

- Reikia eiti, - liepė ji. Tad bičiuliai atsisakė poilsio ir patrau­

kė tolyn.

198
Jie ilgai kulniavo ir pagaliau nuvargę sustojo kitoje proskynoje,
didesnėje ir tuštesnėje nei anoji. Lajus dar nebuvo visai išgijęs,
o jie žygiavo jau aštuoniolika valandų be pertraukos. Vrašta ir
toliau nenustygo.
Prabėgus porai valandų N ihala viena liko budėti. Senarą
įveikė nuovargis ir jis užsnūdo; Lajus kaip reikiant įsiparpė. Re­
gis, ir Vrašta ilsėjosi. Staiga fam inas tamsoje atmerkė vieną rau­
doną akį ir pakilo. Ėmė tankiai alsuoti, akys nebebuvo skaidrios
ir liūdnos, jose įsižiebė įniršis.
Tai išvydusi puselfė uždėjo ranką ant kalavijo rankenos.
- M ane šaukia, - sumurmėjo Vrašta. Jo balsas buvo šiurkš­
tus, kone kriokiantis.
Nihala pažadino Senarą ir Lajų ir išsitraukė kalaviją.
- Kas tave šaukia? - paklausė Vraštos.
- Jie jau arti, - atsakė jis. Jo balsas skambėjo vis nuožm iau.
- Kad ir kas tai būtų, tu eik į šventyklą, - paliepė jai Senaras.
Nihala atsisuko ir pamatė jį pasirengusį kautis. Lajus stovė­
jo šalia apsnūdęs ir sugniaužęs ginklą rankoje.
- Ką? - nesuprato Nihala.
- Tu negali žūti. Jei mus užpuls, bėk į šventyklą, - paaiškino
burtininkas.
- Ir p alikti jus čia?
- M ūsų užduotis - g in ti tave, - atsakė Lajus.
Nihala susvyravo.
- Neatsikalbinėk, - tarė Senaras jau tvirtesniu balsu ir stai­
ga ištempė ausis.
N ihala sau už nugaros išgirdo sunkų Vraštos alsavimą - už­
speisto žvėries švogždimą. Atsisukusi pamatė įniršio kupinas

raudonas akis.

199
 - Bėk! - sušuko Senaras. Dabar aiškiai buvo girdėti pro me­

džius artėjantys žingsniai.

Vrašta čiupo Nihalą už rankos ir nutempė ją toliau nuo

draugų, kad jie jų nem atytų. J i išsilaisvino įsitaisydam a mėlynę.

- Kas tau darosi? - suriko.

- Jie mane pasekė, - tarė Vrašta tokiu nuožm iu balsu, kad

vos galėjai suprasti žodžius. - M ačiau juos vakar iš toli. Tai

mano bendrai iš kalėjimo. Jie šaukia mane. Žino, kad išdaviau

juos ir liepia jus išžudyti, atim ti gyvybę Lajui, - pasakė jis ir pik­

tai šyptelėjo.

Nihala čiupo kalaviją, bet nesmogė. Nebijojo Vraštos kaip

priešo, bijojo jo pasikeitim o. Faminas papurtė galvą ir akim irką

jo akys vėl tapo tokios kaip anksčiau, bet jose atsispindėjo tokia

klaiki baimė, kad Nihala dar labiau išsigando.

- Atsivedžiau čia tave, kad mane nudaigotum , - tarė jis, jo

balsas buvo čia lyg žmogaus, čia grėsmingas it žvėries. - Neno­

rėjau, kad pribaigtum mane Lajaus akivaizdoje.

- Aš negaliu...

- Nužudyk mane! - sustūgo Vrašta.

- Tu išgelbėjai Lajų, keliavai su m um is, mums medžiojai...

Aš negaliu...

J i išguldė galybę fam inų, tačiau priešais ją dabar stovėjo ne

priešas. Tai būtų buvusi žmogžudystė.

- Aš nenoriu užm ušti Lajaus, nenoriu... Nužudyk mane! -

šaukė Vrašta taip, kad visas miškas skambėjo.

Nihala išgirdo kalavijų žvangesį ir pokštelėjimą. Jos bičiuliai

pradėjo kautis. Tarp m edžių nuaidėjo greiti žingsniai ir duslūs

šūksniai, o Vrašta jos akyse pasikeitė. Jis stipriai ją suspaudė, jo

veide atsirado žiaurus vypsnis.

200
 - Pribaik mane. Kodėl nenori, nelemta puselfe? A r taip stip­
riai manęs nekenti? Netrukus nebeatsakysiu už save!
Dabar ir Nihala girdėjo girioje aidintį Vraštos vardą. Fami-
nas susiėmė galvą rankomis ir taip stipriai suspaudė sm ilkinius,
kad tarp pirštų ėmė tekėti kraujas. Atsistojo, pažvelgė į ją be­
pročio žvilgsniu ir ėmė m aldauti jį nužudyti.
N ihala pašoko, užsimerkė ir iki pat rankenos susmeigė kala­
viją Vraštai į pilvą. Atsim erkusi išvydo fam iną parklupusį krau­
jo baloje ir laim ingą žvelgiantį į ją. Jo akys vėl buvo skaidrios,
veidas ramus ir besišypsantis.
- Ačiū... - sušnibždėjo jis ir suglebo ant žemės.
N ihala stovėjo suakmenėjusi. J i pirm ą kartą suvokė, ką reiš­
kia žudyti. Kalavijas virpėjo jos rankose, ji pasijuto susitepusi
nekaltojo krauju. Neišgirdo artėjančių priešų žingsnių, tad pro
plikas šakas išlindę keturi fam inai užklupo ją netikėtai. J i atsta­
tė kalaviją.
Niekada nebuvo susvyravusi priešo akivaizdoje; kadaise bi­
jojo mūšio, bet ne žudyti. O šįkart viskas buvo kitaip. J i persiso­
tino krauju, šlykštėjosi m intim i, kad reikės vėl jį pralieti.
Fam inai puolė prie jos ir kirviu sužeidė petį. Nihala šoko at­
galios atstačiusi į juos kalaviją.
- Nenoriu su jum is kautis! Eikite iš čia! - suriko.
Jų nuožm iuose veiduose ji regėjo Vraštos šypseną; kiekvie­
nas iš jos priešininkų galėjo bū ti Paklydėlis, paklusęs įsakymui,
m at neturėjo kito pasirinkim o. Kaip galėjo su jais kautis?
J i puolė bėgti, skuodė kiek įkabindama, susibraižė į šakas, par­
griuvo, atsistojo ir lėkė toliau. Už savęs girdėjo priešų žingsnius.
Antras smūgis nugaroje perkirto liemenę. J i nebūtų pabė­
gusi, reikėjo kautis. Puselfė sustojo ir atsisuko. Išvydę ją pasi­

rengusią grum tis fam inai sudvejojo.

201
 - Nenoriu jūsų žudyti. Pasitraukit, ir nieko jums nedary­

siu, - tarė Nihala.

U žuot atsakę jie niekinam ai išsiviepė. Nihala užsimerkė ir

ėmė kautis. Nenorėjo m atyti jų veidų, bijojo juose išvysti žm o­

giškum o pėdsakus. Po kurio laiko pagaliau įveikė pirm ąjį, tada

puolė prie antrojo, jis vėl ją sužeidė, bet ji ir toliau grūmėsi, pa­

galiau ant žemės liko tysoti tik nudaigotų fam inų kūnai. J i šoko

bėgti šlykštėdamasi pati savimi.

Staiga Nihala sustojo. Pajuto, kad pasiekė šventyklą.

Priešais ją žiojėjo ola, kurios sienas dengė sudžiūvusių me­

džių kamienai, o skliautus sudarė susiraizgiusios šakos. Puselfė

įlėkė vidun ir nesiliovė bėgusi; kuo toliau, tuo tamsa aplinkui

tirštėjo.

Atrodė, kad bėga visą amžinybę. Oras keistai sutankėjo, ap­

gaubė ją it antklodė, it vanduo. J i užkliuvo ir pargriuvo. Tada

jai gerklę gniaužęs gumulas pratrūko ir išsiveržė gausiomis aša­

rom is. Jai į galvą plūstelėjo galybė m inčių: m irštančio Vraštos

šypsena, miške ką tik įvykdytos žudynės, vieni kautis palikti

draugai, sužeistas ir iškankintas Lajus, Senaras.

J i taip ilgai verkė, kad jau manė niekada nesiliausianti, kad

am žinai liksianti viena tamsoje raudoti.

Bet staiga išgirdo balsą:

- Kas tu?
 19

G O R IA R A S , A R B A A P IE K A L T Ę

ajus vargais negalais atsitokėjo iš miegų ir pasiruošė pu lti

L rankoje sugniaužęs kalaviją. Aidėjo vis spartesni ir garsesni

žingsniai.

- Esi tikras, kad gali kautis? - paklausė jo Senaras. - Tavo

žaizdos dar ne visai užgijusios.

Lajus nusišypsojo, bet nepajudėjo iš vietos.

- M an jau pabodo būti jum s našta. Atvykau čia ne tam, kad

mane reikėtų ginti.

Senaras taip pat jam nusišypsojo, atsisuko ir pasirengė kal­

bėti burtažodį, vos pasirodys fam inai.

Žingsniai priartėjo, pasigirdo ir Vraštą vardu visa gerkle

šaukiantis balsas. Žmogaus balsas. Lajus sugniaužė kalaviją.

Paskutinį kartą kaudamasis neatskleidė savo gebėjimų, tačiau

šįkart bus kitaip.

į proskyną pro medžius įgriuvo septyni fam inai. Senaras

paleido ant jų kerus ir jais partiesė vieną pabaisą. Likusieji su­

triko, tad burtininkas įgijo laiko pasirengti gintis. Prisitraukė

artyn keturis iš šešių fam inų, iškėlė menkutę apsauginę užtvarą

ir stojo į kovą.

203
 Pasinaudojęs sum aištim i Lajus iš pasalų kirto vienam prie­

šui. Paskui ir jis ėmė kautis. Regis, akim irksniu jam į galvą su­

grįžo visi Akademijoje išm okti dalykai. Jis susikaupęs taikliai

atrėmė smūgius ir puolė pats. Žinojo, kad tarp priešų gali būti

Paklydėlių, bet stengėsi apie tai negalvoti.

Pirm asis fam inas vis dar tysojo ant žemės, tad ginklanešys

galėjo susitelkti ties antruoju. Pabaisa buvo stiprus ir daug ge­

riau kovėsi už jį, tačiau Lajus grūmėsi su didesniu įkarščiu ir

vikriau. Faminas sužeidė jam ranką, bet vaikinas pasinaudojęs

priešininko išsiblaškymu smogė jam.

Išvydęs priešą, griūvantį ant žemės, Lajus pašoko iš džiaugs­

mo. Jam pavyko. Jis apgynė Nihalą.

Staiga jam į koją susmigo kalavijas ir ginklanešys suvokė,

kad pirm asis fam inas dar nenugalėtas. Jis vėl stojo į kovą. Jiedu

abu buvo sužeisti, bet Lajus dar nebuvo pasveikęs. Ėmė peršėti

senas žaizdas, akyse aptemo, kiekvienas priešo smūgis atrodė

vis stipresnis.

Genamas nevilties iš visų jėgų kirto fam inui, šis susmuko.

Lajus uždusęs parpuolė ant kelių. Pakėlęs akis išvydo Senarą,

besigrum iantį su kitais dviem fam inais; dar pora tysojo jam prie

kojų.

- Ateinu pas tave! - šūktelėjo Lajus b urtininkui ir jau stojosi

bėgti. Bet tą akim irką pajuto aštrų skausmą krūtinėje ir kūnas

nustojo jo klausęs.

- Atėjo metas liautis vaidinti didvyrį, - tarė kažkas jam už

nugaros.

Lajus net nesudejavęs nugriuvo ant žemės. Fam inų būriui

vadovaujantis vyras užklupo jį iš užnugario ir dabar išsišiepęs

stovėjo šalia.

204
Senaras išgirdo Lajaus šūksnį ir atsisuko kaip tik tuo metu, kai jis
susmuko. J į užplūdo toks pat įniršis kaip ir Seferdyje, jis regėjo
tik vaikino kūną ant žemės ir to žmogaus - išdaviko - šypseną.
Šastelėjęs į šoną išvengė priešo kirčio ir nubėgo prie ginklane­
šio. Jis gulėjo užmerktomis akimis, nugaroje plėtėsi kraujo dėmė.
Fam inai sustojo, žmogus priėjo prie Senaro.
- Nėra prasmės priešintis, - šūktelėjo ir iškėlė kalaviją ke­
tindam as smogti.
Bet staiga sustingo, jo ranka pakibo ore. B urtininkui iš bur­
nos sklido keisti žodžiai; jo delne plykstelėjo žalias spindulys ir
bloškėsi į vyrą - šis krito negyvas.
Lygumoje stojo m irtina tyla. Fam inai liko stovėti vietose.
Neliko kas jiems įsakinėja, tad jie nebežinojo, ką daryti. Senaras
ėmė kalbėti burtažodį, iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau; jo
delnuose pasirodė švytintis sidabrinis rutulėlis. Jis ėmė didėti,
o kai išsiplėtė, Senaras suriko ir paleido jį.
Pirm ą kartą gyvenime, paskatintas širdyje užgimusios nea­
pykantos, jis ištarė uždraustąjį burtažodį.
Viską aplinkui dešimties uolekčių spinduliu užliejo šviesa, o
kai ji išsisklaidė, proskynoje teliko pelenai ir suanglėję lavonai.
Nebebuvo nei medžių, nei priešų.
Toje netikroviškoje tyloje Senaras girdėjo tik savo sunkų al­
savimą. Jautėsi išėjęs iš proto, nusileidęs į pragaro gelmes. A t­
sitokėjo tik suvokęs, kad pirm ą kartą gyvenime kažką nužudė,
o pajutęs, kad tai jam visai neatgrasu, netgi, priešingai, teikia
žvėrišką džiaugsmą, stačiai pasibaisėjo. Jis pažvelgė į Lajų.
Jo nugaroje plytėjo didelė kiaurai jį pervėrusio kalavijo žaiz­
da, veidas buvo papilkėjęs. Senaras pirštais palietė vaikino kak­
lą. Jis buvo gyvas, dar ne viskas prarasta.

205
 Burtininkas apžvelgė, kas buvo likę iš žmogaus ir fam inų.

Pamėgino įvertin ti padėtį. Jo panaudoti kerai buvo m atom i ir

už daugelio m ylių, juo labiau amžinos tamsos žemėje. Veikiau­

siai kas nors juos pastebėjo, buvo pavojinga čia pasilikti. Jis ne­

galėjo pagydyti Lajaus, nes nebeturėjo jėgų. Kova su fam inais ir

uždraustasis burtažodis išsunkė iš jo visas magiškas galias. Te­

liko išnešti kudašių. Būtų gerai paslėpti lavonus, bet nėra laiko,

be to, vien užmetęs į juos akį Senaras pašiurpo. Tad paėmė Lajų

ant rankų ir ėmė bėgti ieškodamas saugios vietos.

Jis lėkė kaip beprotis, ne kartą pagalvojo atsidūręs toje pačioje

vietoje kaip anksčiau. Galiausiai išvydo žemėje išraustą urvą.

Jis neatrodė itin saugus, bet buvo pakankamai erdvus, kad jame

išsitektų dviese. Iš pradžių įkišo vidun Lajų, paskui įėjo pats ir

paguldė bičiulį ant žemės.

Anksčiau urve greičiausiai gyveno koks žvėris, nes ant že­

mės voliojosi kaulai, o šalia buvo pakreiktas lapų guolis. Ten Se­

naras ir paguldė ginklanešį, o pats atsirėmė į sieną ir pamėgino

atgauti jėgas.

Vos užsimerkęs vėl išvydo kovos vaizdus: ant žemės krin ­

tantį Lajų, jo nudaigoto vyro vypsnį ir žudynes. Prieš tai Sena­

ras nebuvo nieko nužudęs, net burtininko, pasikėsinusio į Ne-

rėjaus gyvybę, tad jis puolė į neviltį ir pasijuto sukrėstas, kad

taip lengvai viską įvykdė. Galvoje skambėjo kadaise Soanos ir

kitų jo m okytojų ištarti žodžiai: „nužudyti žm ogų - tai baisiau­

sias gamtos dėsnių pažeidimas, Tirono magija pagrįsta žmog­

žudystės principu.“ Jis pasinaudojo uždraustaisiais kerais, be

to, vienais galingiausių, pardavė sielą velniui. O širdies gilumoje

vis dar džiūgavo dėl žudynių. Jis stačiai paklaiko.

206
 Po valandėlės jis vėl buvo pasirengęs burti. Iš pradžių nu­

siuntė žinutę Nihalai, paskui pasilenkė prie Lajaus ir ištarė galin­

giausią burtažodį, kokį tik leido jo jėgos. T ik tada pastebėjo, kaip

rinitai vaikinas sužeistas: perverta visa jo nugara, žaizda labai

gili, be to, netekęs daug kraujo. Senaras ėmė jį gydyti, bet kerai

žaizdos neveikė. Jis nepasidavė ir toliau kalbėjo bintus sutelkęs

savo įkaitusiuose, švytinčiuose delnuose visas likusias jėgas.

- Kas tu?

Tai buvo vyriškas balsas, bet nepanašus į žmogaus. Jis buvo

niūrus, duslus, regis, atsklidęs iš gūdžiausių nakties tamsybių,

tarsi iš kapų kalbėtų num irėlis. Nihala neatsakė.

- Kodėl atėjai į šią šventą vietą?

Nihala ir toliau tyliai ašarojo.

- Num alšink savo skausmą ir atsakyk man, - tarė balsas.

N ihalai pasirodė, kad kažkas apkabina ją per pečius. J i nu­

rim o ir atsimerkė, bet ją gaubė neįžvelgiama tamsa. Jautėsi lyg

panirusi į nebūtį.

- A r aš šventykloje? - galiausiai paklausė.

- Tai Goriaras, Tamsos šventykla: užmaršties, didžiosios

guodėjos, skausmą panaikinančios m irties, miego be sapnų, lei­

džiančio sielai pailsėti, šventykla, - tarė sergėtojas.

- Vadinasi, man tavęs reikia, nes dabar mano širdis skendi

nebūtyje, - pasakė Nihala.

- Kuo tu vardu?

- Šeirina, - prisistatė ji nekenčiamu vardu. - Suteik man už­

m arštį, aš - žudikė.

Nihalai pasirodė, kad kažkas priešais ją atsisėdo. Pečius ap­

kabinusi šilta, guodžianti ranka paglostė jai skruostą.

207
 - Aš tave pažįstu, - tarė sergėtojas. Nihala paėmė į rankas

tamsoje švytintį amuletą. - Atsivedei čia mano seserį Glaelę,

išvadavai ją iš vienatvės.

- Tu - Glaelės brolis? - paklausė mergina.

- Šviesa ir Šešėlis - vienas ir tas pats, Šeirina. J i - mano

dalis ir mano esybė, ji mane atmeta, bet kartu ir patvirtina. Be

šešėlio šviesa taip skaisčiai nešviestų, o be šviesos šešėlis nebū­

tų toks tamsus.

Nihala nuleido akis.

- Aš čia atėjau akmens, turėčiau m aldauti tavęs jį m an duo­

ti, bet dabar nebežinau, ką daryti. M ano rankos suteptos nekal­

tųjų krauju. Aš neverta nešioti amuleto.

Jai pasirodė, kad tamsa dar stipriau ją apkabino.

- Jaučiu, kad tavo širdis kupina skausmo, o tavo žodžiai tik­

ri. Tavo kalavijas regėjo tūkstančius m irčių, tarp jų ir nekaltųjų.

V is dėlto giliai širdyje tu išlikusi tyra.

- Nenorėjau žudyti Vraštos! - suriko N ihala. - Laikiau jį

draugu, jis tapo m ūsų bendrakeleiviu, išgelbėjo Lajų. Aš ne­

norėjau!

- Žinau, - tarstelėjo Goriaras.

- Nenorėjau miške išžudyti fam inų, nenorėjau atim ti gyvy­

bės nekaltiesiems! - kalbėjo ji pro ašaras. - Trokštu užmaršties.

Suteik man ją.

Iki šiol ją gaubęs saugumo jausmas dingo. J i pasijuto vieniša

ir apleista.

- Tai tau siūlė Tulana, bet atsisakei, - prim inė jai sergėtojas.

- N oriu pasinerti į nebūtį, žinau, kad gali išpildyti mano

norą, - išrėžė Nihala.

- Tau ne to reikia, - paprieštaravo Goriaras.

208
 - Nebenoriu jaustis tokia susitepusi! Nebenoriu jaustis

žiauri ir kalta!

Sergėtojo ranka suėmė jai smakrą ir kilstelėjo galvą. Nihala vei­

du pajuto šiltą kvėpavimą. Goriaras prabilo prie pat jos skruosto.

- Dabar tave kam uojantis skausmas ir kaltės jausmas yra

būtini. Negali nuo jų pabėgti. Kai palikai Tulaną, ji tave įspė­

jo, kad kentėsi, bet pasirinkai tęsti kelionę. Tai, ką dabar jauti,

yra niekis; nutiks kitų širdį draskančių dalykų, ir greitai. T ik per

skausmą išm oksi gyventi.

- Dabar žinau, kad klydau manydama, jog žudyti fam inus

teisinga, bet jau per vėlu, - pasiguodė Nihala.

- Tiesa, bet iš šio suvokimo gali gim ti nauji įsitikinim ai. Tu

įsisąm oninai, kad viskas persm elkta blogio, kad jį atnešė ne T i­

ronas, kad jis visada egzistavo šiame pasaulyje.

- Ką man daryti? - paklausė puselfė.

- Atsakymus privalai rasti pati, aš nieko negaliu tau pasakyti.

- Aš tokia pati kaip ir mano tėvo žudikai...

- Neverta paskęsti skausme. Privalai rasti būdą jį įveikti,

būdą, kaip iš tamsos ištrū kti į šviesą.

N ihala ėmė rim ti.

- Aš niekada gyvenime nežinojau, kur einu... - sumurmėjo ji.

- Tai ir yra paieškų, į kurias nutarei leistis, esmė. Jei nesi-

jaustume pasiklydę, negalėtume rasti kebo.

- O kas dabar?

- O dabar privalai pam ąstyti: apie save, apie pasaulį ir savo

misiją. Aš tik žinau, kad tavo siela nėra paklydusi, dėl to ir jau­

čiu, jog galiu tau duoti akmenį.

N ihala nusišluostė akis ir skruostus. Staiga priešais ją išryš­

kėjo blyškus vyro siluetas. Jis atrodė didingas, pilkšvai švytėjo

209
tamsioje oloje ir santūriai šypsojosi. Jam ant krūtinės plytėjo

tam si dėmė.

- Jei šiandien nebūtum suvokusi, kas privertė tave taip ken­

tėti, nebūčiau galėjęs tau jo duoti, - tarė jis, dėmė atsiskyrė jam

nuo krūtinės ir oru nuskriejo prie Nihalos.

- Tai tavo ieškomas penktasis akmuo, sumokėjai už jį kan­

čia, gim stančia iš sąmoningum o. Jis tau bus liepsnelė, išvesian­

ti iš tamsybių. Tinkam ai ja pasinaudok ir puoselėk savyje.

Nihala ištiesė ranką į akmenį.

- Niekada nepam iršk šiandien patirto skausmo. O dabar at­

lik ritualą, - paliepė Goriaras geranoriškai šypsodamasis.

Nihala paėmė akm enį į rankas ir dėdama jį į angą ištarė bur­

tažodį. Prieblanda išsisklaidė, amuletas suspindo nauja šviesa.

Staiga puselfė liko viena sudžiūvusių m edžių tunelyje.

N ihala dar kurį laiką pabuvo oloje. J i jautėsi išsekusi, it per tas

kelias valandas būtų nugyvenusi ilgus metus. Jai reikėjo ramy­

bės. Omai suvokė, kiek laiko praėjo, ir prisim inė Senarą su La­

jum. Jiem s grėsė pavojus. Senaras ne karys, o Lajus - sužeistas

ginklanešys.

J i pašoko ir sugniaužusi kalaviją rankoje ėmė bėgti.

M iškas skendėjo tyloje. Atlėkusi į proskyną, kurioje viskas

prasidėjo, ji sustojo ir apstulbusi apsidairė.

Dar niekada nebuvo m ačiusi tokio galingo naikinim o pėdsa­

kų. Kelių sieksnių spinduliu m edžiai buvo šluote nušluoti, su-

anglėję nuo liepsnos pliūpsnio. A n t žemės tysojo aštuoni ugnies

nujuodinti neatpažįstam i kūnai. Tamsa neleido įžiūrėti jų bruo­

žų, bet Nihala matė, kad septyni iš jų - fam inai, o paskutinis -

žmogus.

210
 J i puolė prie jo pabūgusi, kad tai vienas iš jos draugų, bet

išsyk pastebėjo, jog šarvai - ne Lajaus ir ne Senaro. Proskynos

viduryje žiojėjo skylė. Nihala suprato, kad žudynės - Senaro

darbas. Vadinasi, jiedu su Lajum saugūs. Tačiau toks įniršio lie­

jimas tam Senarui, kurį ji pažinojo, buvo svetimas. Burtininkas

ne tik apsigynė nuo priešų - jis išgalabijo f aminus. Nihalą apė­

mė bloga nuojauta.

Tada ji pastebėjo šalia plazdenantį melsvą dūmelį. Žinutė.

J i išsitraukė iš krepšio burtų akmenis ir perskaitė žinią. J i buvo

trum pa ir aiški: „Urvas girioje. Greičiau.“

N ihala pašoko ir ėmė ieškoti bičiulių pėdsakų. Rado tik po­

ros pėdų žymes, gilias, netvarkingas, it kas nors būtų vilkęs ko­

jas. J i puolė bėgti.

Netrukus rado urvą. pdšo galvą vidun ir paklausė:

- A r jūs da?

- Ja i niekas neatsakė, bet Nihala išvydo gūdžiai spindintį

Senaro, palinkusio prie Lajaus, siluetą. V isi ženklai susidėstė į

vieną paveikslą, ir staiga paaiškėjo kraupi tiesa. J i įpuolė į urvą.

- Kas atsitiko? - suriko, bet klausti net nereikėjo, nes išvydo

žaizdą Lajaus nugaroje ir jo papilkėjusį veidą.

- Nėra laiko aiškinti, padėk man! - šūktelėjo Senaras.

N ihala stovėjo it m ietą prarijusi, neįstengdama atplėšti akių

nuo kraujo dėmės ant ginklanešio m arškinių.

Galvoje nuaidėjo Tulanos ir Goriaro žodžiai: „Nihala, lauke

tave pasitiks tik skausmas, jei išeisi, patirsi dar baisesnių kan­

čių, žinau, nes mačiau jas... N utiks kitų širdį draskandų dalykų

ir greitai...“

Senaras sugriebė ją už pečių.

211
 - Tai padėsi m an ar ne?

N ihala linktelėjo, sutram dė ašaras, susikaupė ir įn iko gy­

d yti Lajų.

Jiedu valandų valandas kalbėjo gydomuosius kerus. Senaras

net neatrodė pavargęs; prakaitas žliaugė jo kakta, bet jis išliko

susikaupęs ir nejudino rankų.

Puselfė svarstė, kas būtų nutikę, jei ji nebūtų užgaišusi me­

džių tunelyje. Per tas valandas ji prisim inė visas su ginklanešiu

praleistas akimirkas: jų pirm ojo susitikim o dieną, metus Aka­

demijoje, kelionę pas Pevarą ir Lajaus pasipriešinim ą tėvui. Pri­

sim inė kiekvieną mūšį, kiekvieną akim irką prieš stojant į kovos

lauką, kai Lajus įteikdavo jai išgaląstą kalaviją ar suverždavo

šarvus ir prigrasindavo, kad būtų atsargi. Tasai Lajus buvo ne

čia gulintis vaikinas. Tai ne Lajus, negali būti jis.

G ilią naktį, jei taip galėjai pavadinti vėlų metą žemėje, ku­

rioje nuolat tvyrojo tamsa, Nihala pastebėjo, kad Senaras visai

nusigalavo. Jo galva svyravo, o rankos drebėjo. J i tik tada apsi­

žiūrėjo, kad ir burtininkas sužeistas - jo ranka kraujuoja.

- Bus geriau, jei dabar pailsėsi, - tarė ji.

Burtininkas nieko neatsakė, bet ir nesustojo. Iš jo delnų

sklindanti šviesa vis silpnėjo.

Nihala paėmė jį už rankos.

- Būdamas toks pavargęs nedaug padėsi. Pailsėk.

-A š ...

- Juo pasirūpinsiu aš, būk ramus.

Jai pavyko jį įtik in ti pasitraukti nuo Lajaus. Vos paguldęs

galvą ant žemės Senaras paniro į gilų miegą.

212
Toje tamsos gaubiamoje žemėje išaušo nauja diena be šviesos.

Pirm asis pabudo Senaras ir akim irką pagalvojo, kad viską susap­

navo. Paskui pamatė šalia Lajaus miegančią N ihalą ir suvokė,

kad nuo tikrovės niekur nepabėgsi. Jo kūnas buvo pailsėjęs, bet

siela sena ir pavargusi. Jis švelniai patraukė N ihalą ir įvertino

Lajaus būklę. Kraujavimas sustojo, bet žaizda nepagijo. Vaikino

kvėpavimas buvo netolygus.

Tą akim irką Senaras suprato, kas nutiks, ir išdrįso su tuo

susitaikyti. Dėl Lajaus jis nieko nebegalėjo padaryti. Jei jo kerai

nepadėjo, vadinasi, ginklanešio šmėkla greitai papildys Tirono

pulkus. Jis vėl ėmė jį gydyti, m at buvo sau prisiekęs viską išmė­

ginti, tačiau žinojo, kad tai beprasmiška.

Nihalai pakirdus jis neišdrįso pažvelgti jai į akis.

- Kaip Lajus laikosi?

- Dar anksti spręsti, - trum pai nukirto burtininkas. - Būk

gera, nueik paieškoti gydomųjų žolelių.

- Kaip manai, kada jis pabus? - vakare pasiteiravo Nihala.

Senaras pažvelgė į ją. Regis, ji nutarė nem atyti tiesos ir įtik i­

no save, kad pavojus Lajaus gyvybei praėjo. Jis nerado tinkam ų

žodžių atsakyti.

- Dar nepapasakojai man, kas nutiko proskynoje, - neatlyžo ji.

- Lajus pribaigė du fam inus, paskui su jais atėjęs vyras smo­

gė jam iš nugaros, - pavargęs išdėstė Senaras.

- Kai jis pabus, man teks jį pagirti. Jis tapo šauniu kariu, -

šypsodamasi pasakė Nihala.

Senaras atrėmė galvą į žemėtą urvo sieną; ar ilgai ji ketino

apsim etinėti?

213
 - A r nemanai, kad reikėtų išm ėginti ir kitus kerus? - pa­

klausė ji.
- Aš jau viską išbandžiau.
Puselfės išraiška pasikeitė.
- Ką nori pasakyti?
- Nem oku jokių kitų kerų, galinčių jį pagydyti. Padariau vis­
ką, kas įmanoma. Nieko naujo nebeišgalvosiu.
- Bet jis dar neatsigavo... - paprieštaravo Nihala.
U žuot atsakęs Senaras pažvelgė į ją bejėgišku žvilgsniu.
- Nenusim ink. Esu tikra, kad viskas bus gerai, - tarė ji, bet
jau nebe tokiu tvirtu balsu.
- Nihala, nėra prasmės viltis to, kas negali įvykti, - sumur­
mėjo Senaras.
- Kaip gali taip kalbėti? A r neprisim eni, kiek kartų esi išgel­
bėjęs man gyvybę? M ano žaizda Salazare buvo daug gilesnė nei
Lajaus.
- Tavo žaizda buvo visai kitokia, be to, tu neteisi, Lajaus
būklė daug prastesnė.
Puselfė sugriebė burtininką už m arškinių ir papurtė.
- Tu - B urtininkų tarybos narys, vienas galingiausių šios
žemės magų. Ju k gali ką nors padaryti! Tu m oki begalę burtų!
Senaro išraiška nepasikeitė.
- Jo žaizdos neįm anom a pagydyti, - tyliai tarė jis.
Nihala skėlė jam antausį.
- Jis - mano ginklanešys, jis išgelbėjo man gyvybę! Jis mano
draugas! Negaliu leisti jam m irti!
Senaras nieko neatsakęs nusuko žvilgsnį.
Nihala dar labiau įsikarščiavusi išbėrė:
- Privalai ką nors daryti! Kol jis kvėpuoja, tu ri jį gydyti. Ne­

gali palikti jo m irti!

214
 - Trokštu iš visos širdies, bet kuo ilgiau kalbu burtažodžius,

tuo stipriau jaučiu, kad jo gyvybė sprūsta m an iš rankų. Tai tas

pats, kaip rankomis m ėginti užtvenkti tvinstančią upę.

N ihala pratrūko verkti.

- Ne... nenoriu... - šnibždėjo ji ne savo balsu.

V iltis gimė trečiąją dieną. Pabudusi urvo tamsoje Nihala išvydo

du blizgančius taškelius. Jos ranka beregint išsitiesė prie kala­

vijo, m at ji pabijojo, kad juos aptiko priešai, bet paskui suprato,

jog tas blizgesys - tai akys, atspindinčios pro urvo landą besi­

skverbiančią blausią šviesą.

- Lajau! - suriko ji, puolė prie vaikino ir paglostė jam galvą.

Jo lūpas nušvietė silpna šypsena.

- Nihala...

Ir Senaras pabudo, išvydęs bičiulį gyvą ir sąmoningą, jis taip

pat pamanė, kad dar ne viskas prarasta. Akim irką visi trys guo­

dėsi ta m intim i.

Lajus buvo labai silpnas ir vos prakalbo. J į dažnai užklupda­

vo kosulio priepuoliai, užgniaužiantys amą gerklėje. Pirm iausia

jis pasiteiravo Vraštos.

Nihala nežinojo, ką atsakyti. Ir Senaras vėrė ją klausiamu

žvilgsniu, tad ji pamelavo, kad pasiuntė jį patikrinti, ar aplink ne­

m atyti priešų, ir kad jis greitai grįš. Lajus patikėjo, bet Senaras

įtariai į ją dėbtelėjo. Laimė, jie nepanoro gaišti laiko plepalams.

N ihala su Senaru ir vėl ėmė kalbėti gydomuosius kerus tikė­

dami, kad blogiausia jau praeity ir kad bičiulis greitai atsigaus.

Vis dėlto žaizda nė trupučio negijo, netgi supūliavo.

- A r neprisim eni, kokiom is žolelėmis gydei Nihalą, kai ji

buvo sužeista? - paklausė burtininkas Lajaus.

215
 Ginklanešys išlem eno porą pavadinim ų ir užsimerkė norė­

damas atgauti jėgas.

- Nueik jų paieškoti ir parnešk kuo daugiau, taip pat parū­
pin k vandens. Būk atsargi, gali sutikti priešų, - pasakė b u rti­

ninkas Nihalai.
M ergina atsargiai išsėlino iš urvo.

Senaras plušėjo toliau, bet pastebėjo, kad Lajus tapo mąslus.

- Kokia mano būklė? - ūm ai paklausė jis.
Burtininkas baim inosi to klausim o, tad nieko neatsakė.
Po kurio laiko tylą vėl išsklaidė silpnutis vaikino balselis.
- Aš jau kartą buvau sužeistas - tame kalėjime, kur mane
kankino. Bet dabar jaučiuosi kitaip... - išlemeno jis ir atsikvė­
pė. - Dabar nejaučiu savo kūno, man net neskauda žaizdos...
Atrodo, tuoj užm igsiu.
Senaras ir toliau tylėjo.
- Pasakyk, kokia mano būklė, - neatlyžo Lajus, mėgindamas
pakelti balsą. - N oriu žinoti tiesą.
Senaras nesiliovė jo gydęs.
- Tavo žaizda - plati ir gili, neįstengiu jos užgydyti. J i supū­
liavo ir nebežinau, kokius kerus dar kalbėti.
Lajus kurį laiką tylėjo. Jo veidas dar labiau surimtėjo.
- A r aš išgyvensiu? - galiausiai paklausė.
- Nežinau, manau, taip, - tarė Senaras ir per jėgą nusišypsojo.
- Jei aš mirštu, privalai man tai pasakyti, - sušnibždėjo Lajus.
Senaras pagalvojo apie kovą proskynoje, apie ginklanešio
akyse spindėjus} ryžtą, ir kad staiga išvydo jame vyrą.
- A š nieko nebegaliu padaryti, - pripažino jis.
Lajus užsimerkė tvardydamas ašaras, bet viena prasprūdo
pro blakstienas ir nusirito skruostu.

216
 - Jei būčiau vyras, nebijočiau m irti... - ištarė ginklanešys.

- T ik kvailiai nebijo m irti, - paguodė jį Senaras.

- Nihala niekada nebijo m irti.

- J i tuo visai nesidžiaugia.

Lajus silpnai šyptelėjo.

- Tu šauniai koveisi proskynoje, o ką jau kalbėti apie tai, ką

dėl mūsų padarei sugautas... Baimė nenustelbs pastarųjų tavo

veiksmų.

- Norėčiau tuo tikėti... - tarė Lajus. Jam kvapą užgniaužė

dar vienas kosulio priepuolis.

- Dabar niekas nepasakytų, kad tu - ne vyras, - apibendrino

Senaras, pats tramdydamas ašaras.

Lajus nusišypsojo, atrodė kone ramus.

- Nesakyk Nihalai, kad verkiau.

- Nesakysiu.

Puselfė nebesuvokė, kuris dabar metas. Nuo to laiko, kai Lajus

pramerkė akis, veikiausiai prabėgo vos viena diena, bet ji nebu­

vo tuo tikra. Atrodė, kad lin d i tame tamsiame urve ištisus am­

žius. Senaras uždengė įėjimą į olą šakomis ir įžiebė stebuklingą

liepsnelę, skleidžiančią melsvą šviesą. Tačiau prie landos su­

krauti lapai ir šakos nepraleido į vidų oro ir viduje buvo baisiai

karšta. Be to, porą kartų Nihala virš galvos girdėjo žemę drebi­

nančius žingsnius. Ko gero, prabėgo koks žvėrelis, bet merginai

vis tiek buvo neramu. Kai tik priešai proskynoje aptiks žudynių

pėdsakus, im s lip ti jiems ant kulnų.

Senaras susirietęs miegojo kampe; iš paskutiniųjų paban­

dęs pagydyti Lajų jis išblyškęs ir išsekęs kaip niekada gyvenime

griuvo ant žemės. Jie buvo patepę ginklanešio žaizdą žolynų

217
košele ir gydė jį burtais. A p lin k žaizdą pasirodė gelsvas ratilas ir

ėmė spėriai plėstis per visą nugarą. Nihala kalbėjo burtažodžius

nelabai tikėdama jų sėkme.

Lajus gulėjo užsimerkęs.

- Liaukis mane gydyti, - ūmai ištarė.

-K ą ? ..

- Pakaks burtų, prašau tavęs, - neatlyžo Lajus.

- Kaip pasveiksi negydomas? - atkirto ji priverstinai šypso­

damasi.

- Aš žemiau kaklo nieko nebejaučiu, vos įstengiu pajudinti

pirštus... Prašau, daugiau manęs nebegydyk.

Nihala pakluso. Atitraukė delnus nuo žaizdos ir nutilo.

- Kokia tuščia buvo mano kelionė... - suniurnėjo Lajus.

Nihala vos valdėsi nepravirkusi.

- Nekalbėk kvailysčių.

- Norėjau tau padėti, bet Laisvosiose žemėse aš jums tik truk­

džiau, paskui leidausi sugaunamas ir per mane jūsų vos nerado

priešai. O dabar verčiu jus čia gaišti, - jo žodžius nutraukė kosu­

lys, lapai po jo veidu perm irko krauju. Jis vėl prabilo jau silpnes­

niu balsu. - Pasivijau jus tik tam, kad jūsų akivaizdoje numirčiau.

- Tu nem irsi!

- Būčiau norėjęs eiti su tavim ik i galo ir padėti tau apsivilkti

šarvus paskutiniojo mūšio dieną, kaip rašei laiške, - tarė jis ir

atsikvėpė. - Būčiau norėjęs m atyti tave nugalėtoją ir pagaliau

laim ingą. Bet net neįstengiau tavęs apsaugoti.

- Tu išgelbėjai man gyvybę, palaikei mane, kai likau viena,

buvai tikras draugas. Tu daug padarei... Senaras papasakojo

m an apie fam inus proskynoje. Tu - karys, didvyris, - kalbėjo

N ihala pro ašaras.

218
 Lajus nusišypsojo ir surimtėjo.

- Pasakyk m an teisybę: ar Vrašta žuvo?

Nihala linktelėjo.

- Taip ir maniau... - liūdnai tarė Lajus ir keletą akim irkų

tylėjo. Galiausiai paprašė: - Gal galėtum mane apkabinti?

Ginklanešys stengėsi šypsotis, bet Nihala jo akyse įžvelgė

baimę. J i atsargiai pakėlė jį nuo gulto ir apkabino per šonus.

Lajus nusvarino galvą jai ant peties.

- M an neskauda... Dabar m an gera, - tarė jis. Ėmė ram iai ir

lygiai kvėpuoti.

N ihala ilgai laikė jį apkabinusi ir juto jo kūną sustingstant

glėby.
 20

PA SK A TA TĘS T I K E L IO N Ę

ihala būtų norėjusi pagerbti Lajų it Drakono raitelį ir su­

deginti jo kūną ant laužo kaip Fensą, tačiau žemę, kurio­
je jie viešėjo, gaubė am žina tamsa ir buvo neįmanoma įžiebti
nė menkiausios liepsnelės nepastebėtiems, ką jau kalbėti apie
laužą. Tad Nihalai teko palaidoti bičiulį paprasčiausiame kape,
saugosiančiame ginklanešį nuo priešų jo gim tinėje, kurią jis vos
spėjo aplankyti.
Prieš palikdam i slėptuvę jie dar dieną luktelėjo - skausmas
išsunkė iš jų jėgas ir norą keliauti toliau, be to, žemę virš jų gal­
vų drebino priešų žingsniai. Fam inai juos medžiojo ir šukavo
m išką jų ieškodami.
K itą dieną Nihala gražiai paguldė Lajaus kūną ir jam į ran­
kas įspraudė kalaviją, kuriuo jis didvyriškai kovėsi prieš keletą
dienų. J i nusirėžė plaukų sruogą ir padėjo ją draugui ant krū ti­
nės, kad jos dalelė visada liktų su juo.
Kai jie atsargiai išlindo laukan, aplinkui buvo tylu. Ko gero,
fam inai patraukė jų ieškoti kitur. Nihala ėmė rankomis rausti
žemę priešais urvą. Susibraižė pirštus, nusilaužė nagus, bet ir
toliau kapstė ir vertė žemes bei akmenis, kol aklinai užkasė lan­

dą ir visam laikui paliko Lajaus kūną kape.

220
 - Pakaks, - ūm ai tarė Senaras ir suėmė ją už pečių. Jis su­

sikaupęs prisėdo prie kapo. - Aš ilgai galvojau - visą laiką bū­

damas šalia jo mąsčiau. Jei nieko nesiim siu, jis taps šmėkla, -

pasakė burtininkas ir nuleido galvą. - Nem oku burtažodžių

gyviesiems išgelbėti, bet žinau vieną, galintį suteikti m irusiųjų

sieloms ramybę. Kadaise esu skaitęs apie uždraustąjį burtažodį,

kuriuo ženklinam aisiais kerais įkalinam os velionių sielos. U žsi­

m iniau apie jį M edžistui, bet jis liepė man jį pam iršti, nes tai -

blogio vaisius. Tačiau negaliu leisti Lajui tapti šmėkla ir kautis

Tirono gretose. Pamėginsiu įkalin ti čia jo sielą.

Jis pakėlė akis į Nihalą lyg laukdamas jos pritarim o, bet

merginos išraiška buvo nesuprantama.

- Tai ilgokai užtruks ir vėliau kurį laiką negalėsiu burti. Ta­

vęs prašau tik stebėti, kad čia niekas neateitų.

Nihala linktelėjo. Senaras atsisuko į kapą ir pamėgino p ri­

sim inti burtažodį, kurį buvo skaitęs tik kartą. Panaudojęs už­

draustuosius kerus proskynoje dabar buvo pasirengęs pakartoti

šią klaidą, kad išgelbėtų Lajaus sielą.

Jam pradėjus kalbėti kraują gyslose stingdantį burtažodį

Nihala nuleido galvą ir delnais užsidengė ausis. Burtininkas ir

toliau murmėjo kerus neapykantos ir nevilties persmelkta šir­

dim i. D ėl to burtai suveikė ir jam iš pirštų ėmė lietis stebuklinga

užtvara. Jis užleido ant kapo užkeikim ą, nustosiantį veikti tik

nugalėjus Tironą; tik tada Lajaus siela vėl taps laisva. Užtruko

ištisą valandą ir išeikvojo visas burtų galias, jo širdyje užgeso

paskutinė vilties kibirkštėlė, palaikiusi jį iki šios dienos. Staiga

Senaras pastebėjo, kaip magiškos galios jį apleidžia, jis pasijuto

sutrikęs ir pametęs tikslą, jo rankos atšalo, burtažodis ištekėjo

iš jo. Lajaus siela buvo saugi.

221
 - Baigiau, - liūdnai tarstelėjo.

Nihala nieko neatsakė.

Jiedu dar kurį laiką rymojo prie kapo. Senaras atsitokėjo

pirm as.

- Tai, kas tyra, šiame pasaulyje neišgyvena, - tarė pats neži­

nodamas, ar kalba su savim, ar su Nihala, ar su bičiuliu, kurį ke­

tino čia palikti. - Ko gero, tu vienintelis galėjai išgelbėti Išnirusį

pasaulį, tavo rankos buvo nesuteptos, o siela nekalta.

Jis atsistojo, privertė ir Nihalą pakilti.

- Reikia eiti, m an pasirodė, kad girdžiu žingsnius.

Jie vėl leidosi į kelią.

Bičiuliai tylėdam i, ištempę ausis vienas paskui kitą žygiavo

tamsoje. Išgirdus žingsnius ar įtartinus garsus ne kartą teko

slėptis miške už krūm ų. Jie buvo pavargę žudyti ir visai neno­

rėjo kautis. Kalavijas, besidaužantis N ihalai į šlaunį, dabar jai

atrodė našta. Senaras buvo sužeistas, bet išnaudojęs burtų ga­

lias negalėjo pasigydyti, tad tik tepė žaizdą gydom osiom is žole­

lėm is, kaip buvo matęs darant Lajų.

Po trijų dienų kelionės jie priėjo Ludanijų - didžiulę upę, da­

lijančią Nakties žemę perpus. Jos pradžią žymėjo plati išdžiūvu­

si vaga, nusėta aštriais akmenimis. Anksčiau čia, m atyt, tekėjo

srauni upė, o dabar ji kone visa buvo išsekusi, per porą m ylių

driekėsi tik akmeningas dugnas. Jie stengėsi kuo greičiau jį per­

eiti - atvirame lauke juos buvo lengva sučiupti.

Paskui priešais juos atsivėrė tikroji upė. Jos drumstas, sm ir­

dantis vanduo tingiai tekėjo tarp apvytusių kranto žolių. N iha­

lai Ludanijus prim inė Salazarą juosiantį nuotekų kanalą, į kurį

ji įšoko tėvo žūties dieną. Jiedu nesustojo atsipūsti, žingsniavo

222
toliau, kol atsidūrė kitoje sausos vagos pusėje. Šįkart teko visą

dieną keliauti atvirame lauke, tad vėl atsidūrę tarp leisgyvių

M oolo girios medelių jie lengviau atsikvėpė.

B ičiuliai toliau traukė m išku. Sustodavo pailsėti tik visai nu­

sigalavę ir ne kartą vienam iš jų užm igus vėl tekdavo leistis į

kelią, nes kitas išgirsdavo balsus ar žingsnius. Žygiuodam i po tą

nykią vietovę jie nesikalbėjo, bet tylėjo ne todėl, kad neturėjo ką

vienas kitam pasakyti. Tylėjo, nes žinojo, kad juos sieja bendras

skausmas ir kad jokie žodžiai negali jų paguosti.

Tokia kelionė truko dešimt dienų. Jie brovėsi pro vis tankesnius

nudžiūvusių m edžių brūzgynus ir dygliuotus gervuogynus, bet

pagaliau aplinkui liovėsi aidėti žingsniai ir balsai. Regis, priešai

nutarė ieškoti jų kitur.

Juos slėgė tamsa, toji nepakenčiama am žina prieblanda. A t­

rodė, kad ore junta gaižų, troškų kvapą, lyg nuo tamsos viskas

būtų supeliję. Tad išnirę į šviesą jie pasijuto lyg pagaliau įkvė­

pę oro. Dešimtąją dieną jie vakaruose išvydo blyškią švieselę, it

keista aušra būtų nuskaidrinusi ne rytus, o vakarus.

- M es arti pasienio, - tarė Senaras. - Pasiklausk amuleto

krypties.

Jiem s žingsniuojant pirm yn šviesa stiprėjo išryškindam a

juos gaubiančių m edžių kontūrus: griežti siluetai stiebėsi į dan­

gų, ėmė aiškėti švelnios jų spalvos. Jie pasijuto naujai gimę, pa­

saulis atrodė kitoks nei jie prisim inė; net aplink juos esančios

nykios vietovės dienos šviesoje teikė saugumo jausmą. M iškas

atgijo tarsi pabudęs po ilgo miego: tarp pageltusių paparčių ne­

tikėtai atsiverdavo žali plotai, tarp sausų stagarų sušmėžuoda­

vo lapuotos šakelės.

223
 K itą dieną šviesa jau buvo ryški, o augalija dar vešlesnė. Jie

pėdino tylėdam i - Senaras pirmas, o Nihala jam iš paskos, bet

staiga burtininkas stabtelėjo.

- A r kas ne taip? - paklausė Nihala ir palietė kalavijo rankeną.

Senaras atsisuko, jo veide po ilgo laiko pasirodė šypsena.

- Palauk čia, - paliepė jis ir movė į krūm us.

- A r kas nutiko? - vėl paklausė Nihala traukdam a kalaviją.

- Būk rami! - iš to li šūktelėjo Senaras.

Nihala liko viena stovėti miško viduryje rankoje sugniau­

žusi kalaviją ir nežinodam a, ką daryti. Susirūpinusi žvelgė ta

kryptim i, kur dingo burtininkas, o kai viskas aplinkui nutilo,

pašaukė jį, bet nesulaukė atsakymo.

- Senarai! - vėl pašaukė. - Senarai!

Tą akim irką išvydo jį lendantį iš krūm ų. Jo skruostai buvo

apsibraižę, rankos raudonai suraižytos; jis laikė delnus sudėjęs į

rieškučias ir spaudė juos prie krūtinės.

Puselfė nubėgo jo pasitikti.

- Gal paaiškinsi, kas čia vyksta? - suirzusi paklausė.

Senaras nusišypsojo ir pravėrė delnus. N ihala juose išvydo

raudonas uogas.

- Kas čia?

- Nejaugi prabėgo tiek daug laiko, kad nebepameni, kaip ei­

davome į m išką jų rinkti? - paklausė Senaras. - Tai avietės.

Išvydus uogas Nihalą užplūdo prisim inim ai. J i pažvelgė į Se-

narą ir jis jai pasirodė toks, kokį pažinojo prieš prasidedant šiai

kebeknei. J i paglostė jam skruostą.

- Stenkis daugiau dėl manęs nesusižeisti... - pasakė ji pirštu

braukdama per įbrėžim ą, paskui apkabino bičiulį.

224
Jie susėdo valgyti aviečių. Burnoje jusdamas jų saldų ir kartu

rūgštoką skonį Senaras pasijuto ramus, koks jau seniai bebuvo.

Jis buvo praradęs viltį ir norėjo pasinerti į skausmą, tačiau da­

bar suvokė, kad metas pakilti, prisim inti, kas paskatino leistis į

šią kelionę. Pasaulis, kuriam e jam buvo lemta gyventi, nebuvo

tobulas, ir jis pats toks nebuvo, ypač dabar. V is dėlto jame vi­

sada buvo ką gelbėti, kam neleisti išnykti. Jis negalėjo leistis

vėl užvaldomas neapykantos, privalėjo tikėti ir nepasiduoti. Iš­

saugojus tikėjim ą ant griuvėsių gal ir pavyktų pastatyti naują

pasaulį.

Jis pažvelgė į tylom is avietes kertančią Nihalą.

- Nepalūžk, - ūm ai pasakė jai. - Dabar skaudus metas, bet

jei ir m udu pasiduosime nevilčiai, viskas bus baigta.

N ihala liovėsi valgyti.

- Negaliu nustoti galvojusi apie Lajų, apie viską, ką kartu

nuveikėme. M an jo labai trūksta...

Senaras įsispoksojo į žemę.

- Lajus mirė pasiekęs savo tikslą. Jis tave apgynė, nugalėjo

savo baimes ir tapo kariu, - tarė jis ir pakėlė žvilgsnį į puselfę. -

Privalome eiti į priekį ir susitaikyti su skausmu - pirm iausia dėl

Lajaus. Palikusi Tulaną tu priėm ei sprendimą, pasirinkai gyve­

nim ą. Neiššvaistyk to sprendim o veltui.

Tada Nihala papasakojo burtininkui, kaip nudaigojo Vraštą

ir susigrūmė su fam inais prieš įžengdama į šventyklą.

- Aš pavargau regėti kraują, m irtį, karą. Pavargau žudyti, -

apibendrino ram iu balsu.

Senaras nusuko nuo jos žvilgsnį ir įsistebeilijo sau po kojomis.

Nihala pažiūrėjo į jį susirūpinusi, o paskui ir pati nuleido akis.

225
 - Jei nebūtų liūdna, būtų kone juokinga... - sumurmėjo bur­

tininkas.

-K a s ?

Senaras pakėlė akis.

- Proskynoje, kurioje m udu su Lajum i kovėmės, aš nužu­

džiau žmogų ir su juo buvusius fam inus, - prisipažino jis ir kiek

padvejojo. - Aš pasitelkiau uždraustuosius kerus.

Nihala staigiai kilstelėjo galvą.

- Ir padariau tai ne gindam as save ir Lajų, o apim tas troš­

kim o žudyti, nes panorau, kad iš jų nieko nebeliktų, - ištarė jis

piktai, bet kartu ir kraupiai ram iai. Žinojo, kad N ihala įstengs

jį suprasti, kad ir pati taip kenčia. - M atai, tu suvokei, kaip

baisu žudyti, o aš - kaip tai smagu, - galiausiai tarė jis ir liū d ­

nai šyptelėjo.

Nihala žiūrėjo į jį ir nieko nesakė.

- Dabar ir aš žmogžudys, bet tai nesukliudys m an eiti pir­

m yn - bent tol, kol manęs kam nors reikės.

Paskutinius žodžius jis ištarė įsikniaubęs N ihalai į petį, mat

ji puolė jam ant kaklo ir stipriai apkabino.

Ir jis tvirtai ją suspaudė, paglostė nugarą, perbraukė per dai­

lų stuburo lin kį, pirštais pakilo iki pečių ir švelniai palietė jos

kaklą prie pat plaukų linijos. Pajuto, kaip jam jos reikia, panoro

bū ti kuo arčiau jos. Jau ketino ją pabučiuoti, bet Nihala staiga

paleido jį iš savo glėbio. J i buvo išraudusi ir nedrįso pažvelgti

jam į akis. Senaras taip pat nuleido žvilgsnį ir užsimerkė. N usi­

ram ino, pasijuto kvailys ir nepakeldamas akių įsim etė bum on

porą aviečių.

- Šiandien pernakvokim e čia... - susijaudinusi, kone išsi­

gandusi tyliai sušnibždėjo Nihala.

226
 Jie baigė valgyti apie nieką nekalbėdami. Pirm ą kartą šį mė­

nesį išvydo saulėlydį, o tamsa privertė juos susigėsti.

Vakare, po kuklios ir tylios vakarienės, jiedu išlankstė žemėlapį

ir apžvelgė padėtį. Jaunuoliai buvo priėję Ugnies žemės pasienį;

iš Ido pasakojimų žinojo, kad toje žemėje yra apie šimtą ugni­

kalnių ir kad juose visuose įrengtos kalvės. Nihalos m okytojo

gentainiai slėniuose tarp ugnikalnių buvo pristatę miestų ir su­

jungę juos tiltais ir tuneliais.

- V isi keliai saugomi, ko gero, juose knibždėte knibžda prie­

šų, - tarė Senaras.

N ihala atsiduso.

- Tai ką mums daryti?

Senaras įsispoksojo į vieną tašką tamsoje.

- Neįsivaizduoju.

K u rį laiką tylėjusi N ihala staiga atsitiesė.

- Vandens tiekim o sistema! - sušuko ji.

Senaras pažvelgė į ją nesuprasdamas.

- Idas man apie ją pasakojo, - paaiškino ji. - Ją Ugnies že­

mės gyventojams pastatė U olų žemės nykštukai. Tai povande­

ninis kanalų tinklas, išsiraizgęs po visą kraštą ir jungiantis jį su

U olų žeme.

- Bet mes nežinome, kur įėjimas, - paprieštaravo burtininkas.

- Žinom e, - šypsodamasi atkirto puselfė ir parodė taškelį že­

mėlapyje. - Idas man parodė. Jis netoli Nakties žemės pasienio.

Senaras pakėlė į ją akis.

- Vadinasi, teks lįsti po žeme, - nenoriai burbtelėjo.

- Tai vienintelis kelias, - atsakė Nihala. - A r bent saugiausias.

227
Iki šios dienos jiedu budėdavo pakaitom is, bet tą vakarą Sena-

ras neišlaikė. Išvargintas kelionės ir jausmų proveržio jis pasiju­

to visai išsekęs. Jam einant sargybą miegas jį įveikė ir jis ramus

užmigo, atrėmęs galvą į rąstą. Tačiau ta naktis buvo pati netin­

kam iausia užsnūsti.

Juodu išgelbėjo budrūs Nihalos jutim ai. J i netikėtai pabudo

pajutusi neaiškų pavojų. Iškart čiupo ginklą ir pažadino Senarą.

- Kas yra? - žiovaudamas paklausė jis.

- Nežinau... - atsakė puselfė ir įsiklausė. - A r atgavai magiš­

kas galias?

- Ne visai, bet gal ir įstengčiau panaudoti keletą pusėtinų

puolam ųjų burtažodžių, - atsakė jis.

Nihala pašoko.

- Bėk! - suriko ir abu pasipustė padus.

Priešai išlindo iš slėptuvės, miške aiškiai skambėjo jų šūksniai

ir skubūs žingsniai. Nihala nespėjo pamatyti, kiek jų yra, bet iš

balsų atrodė mažiausiai trys, o žingsniai aidėjo iš keturių pusių.

Puselfė pribėgo prie Senaro ir čiupo jį už rankos. Nenorėjo

nuo jo nutolti, reikėjo pabėgti drauge. Jie skuodė kiek įkabinda­

m i be jokios krypties. Kur tik pasisukdavo, kelią pastodavo raiz­

gūs krūm ai. Nihala jautė, kad juos vejasi fam inai, todėl bijojo

kautis. Nebenorėjo žudyti.

Žingsniai ir šūksniai dar labiau priartėjo. Kažkas nutvėrė

N ihalą už kulkšnies, ji paleido Senaro ranką ir nugriuvo. B urti­

ninkas sustojo, tą akim irką vienas fam inas kirviu kirto Nihalai.

Tačiau ji buvo už jį vikresnė. Atsisuko, išsitraukė kalaviją ir laiku

smogė užpuolikui. Faminas suglebo ant žemės, Nihala pašoko

ant kojų. Jie vėl puolė bėgti.

228
 - Kaip manai, ar toli įėjimas į Ugnies žemės vandens talpyk­

las? - lėkdamas paklausė Senaras.

Jiem s virš galvų prašvilpė strėlė. N ihala išbūrė trapią m en­

kai juos saugančią užtvarą.

- Gal apie porą mylių, - uždususi atsakė.

- M um s nepavyks...

- Staiga jie pribėgo skardį ir nusirito žemyn per keletą uo­

lekčių. N ihalai pavyko nutverti išsikišusią šaknį, ji sugriebė ir

Senarą. V irš jų buvo girdėti artėjantys žingsniai.

- Galiu pam ėginti... - sušnibždėjo Senaras.

- Ką? - netekusi kvapo paklausė Nihala.

- Skrydžio kerus, - paaiškino burtininkas.

- A r įstengsi?

- N eturiu kito pasirinkim o. Privalau susitelkęs m ąstyti apie

pasienį ir p risim in ti tavo parodytą tašką žemėlapyje.

Senaras užsimerkė. Žingsniai vis artėjo, šūksniai garsėjo.

Burtininkas sukalbėjo burtažodį ir jiedu abu dingo.

Staiga bičiuliai atsidūrė skaisčiai apšviestoje vietoje, lygio­

je dykroje be jokių augalijos pėdsakų. Po ilgų tamsoje praleistų

dienų saulė juos apakino.

Pirm oji atsimerkė Nihala. Atsisukusi ji išvydo mišką. Jis

buvo nutolęs per keliasdešimt sieksnių. Šalia jos sunkiai alsavo

Senaras.

- A r gerai jautiesi? - pasiteiravo ji.

Burtininkas atgavo amą.

- Gana gerai, bet šiandien burti nebegalėsiu.

- Mes dar nepakankamai toli, reikia bėgti, - tarė puselfė,

atsistojo ir pastatė ant kojų bičiulį.

Jie vėl leidosi bėgti. Jaunuoliai buvo atsidūrę daug pavojin­

229
gesnėje vietoje nei toji, iš kurios paspruko; čia nebuvo m atyti

jokios uždangos, nebuvo kur pasislėpti, žemė buvo lygi ir sau­

sa - jie tapo lengvu taikiniu.

- Būčiau norėjęs, kad pavyktų geriau, bet neprisim iniau

tikslios vietos ir nepažįstu šio krašto, - uždusęs pasiteisino

Senaras.

- Gerai vien tai, kad nutolom e nuo jų, - atsakė Nihala.

Šuliniai, vedantys į požem inius Ugnies žemės kanalus, vei­

kiausiai buvo netoli, tačiau apsidairiusi Nihala išvysdavo tik

akinamoje šviesoje ištirpstančius ir karštame ore išnykstančius

daiktų kontūrus. Staiga ji kai ką užmatė tolum oje - priešais tel­

kėsi tamsūs tiršti debesys ir stūksojo aukštutėliai kalnai. Sena­

ras nusigalavęs vilkosi jai iš paskos.

- Kaip manai, ar dar toli? - paklausė burtininkas.

- Nė kiek nenutuokiu... - tylutėliai sušnibždėjo Nihala.

Ūm ai puselfė pajuto žemę prasiveriant jai po kojomis. Jiedu

su Senaru įgriuvo į tamsą. Paskutinis dalykas, kurį Nihala paju­

to prieš netekdama sąmonės, buvo aštrus skausmas pakaušyje.

 Į PO ŽEM Į

Uolų mieste mskas yra kalnų spalvos. Čia geriausiai atsiskleidžia

nykštukų amato išradingumas ir didingumas. Gatvėse skamba vai­

kų čiauškėjimas, gausu džiugiai nusiteikusių gyventojų, o vidurdienį

karaliaus įsakymu suskamba varpas, kurio garsas sparčiai pasiekia

net atokiausius miesto kampelius.

Išnirusio pasaulio geografija, XXXVII skyrius

Iš karališkosios Makrato miesto bibliotekos

 21

ID O K A R IA I

das su m okiniais pasiekė stovyklą po savaitės ir ten sužinojo,

I kad frontas dar labiau pasislinkęs į jų pusę. Kaip ir reikėjo ti­

kėtis, vaikinus karo vaizdai sukrėtė. Kraujas, sužeistieji, galybė

žuvusiųjų, kalavijai nuo dažno naudojimo nukapotais smaiga­

liais, baimė... viso to saugioje Akademijos aplinkoje jie net ne­

galėjo įsivaizduoti.

- Toks yra karas, jo tam sioji pusė, kuri Akademijoje dangs­

tom a dailiais pasistaipymais su kalaviju rankose. Kovojant ne­

galioja jokios taisyklės ar sąžiningumas. Yra tik gyvenimas arba

m irtis. Pamirškite garbę ir kalavijo technikos vadovėlius, bet

visada turėkite galvoje, dėl ko kaunamės, - išdėstė jis išsigan-

dusiems mokiniam s.

Jis aprodė vaikinam s ir kaimus, pavedžiojo juos tarp rūks­

tančių griuvėsių ir pakelėse pūti paliktų lavonų. Parodė jiems

į neviltį puolusius išgyvenusiuosius, našlaičius ir našles, spok­

sančius į tuštum ą viską praradusių žm onių žvilgsniais.

V ien i nusisukdavo, k iti vakarais kūkčiodavo savo palapinė­

se. Tai buvo teisinga. Taip ir turėjo būti. Karys, nepatyręs karo

ir neteisybės siaubo, negalėjo gerai kautis.

232
 Išvydęs vieno jaunesnių m okinių ašaras Idas negailestingai

tėškė:

- U žuot žliumbęs susimąstyk. Priim k tai, ką matai, į savo

širdį ir pasvarstyk, kodėl tai vyksta. O pasvarstęs paklausk sa­

vęs, ką gali padaryti, kad tai nepasikartotų. Tada suprasi, jog ka­

laviją laikai ne todėl, kad tau jį į rankas dar kūdikystėje įspraudė

tėvas, kad nori būti stipresnis už kitus ar kad tau praeinant at­

sisuka merginos, bet dėl aukštesnio tikslo.

Idas stengėsi mokiniams perteikti viską, ko buvo išmokęs per

ilgus karo metus, toji užduotis teikė jam džiaugsmo, mat įparei­

gojo jį ne tik parengti karius, bet išugdyti žmones, vieną dieną

galėsiančius palaikyti taiką, jei kada nors pavyks ją pasiekti.

„Gal turėčiau dažniau tuo užsiim ti, pasikviesti daugiau m o­

kinių,“ - vieną dieną pagavo save galvojant Idas. A rgi tai nebūtų

dar vienas būdas atpirkti praeities nuodėmes?

Paskui atėjo metas ruošti jaunuolius m ūšiui, liepti grum tis vie­

niems su kitais, kad išm oktų judėti priešui puolant iš visų pu­

sių. Idas buvo griežtas mokytojas. Iš m okinių reikalavo tokios

pačios drausmės ir pastangų kaip ir iš savęs. Tad gausios dviko­

vos ir teorijos pamokos vaikinus sunkte išsunkdavo.

- Kario amatas - ne poilsis, - atkirsdavo kuriam nors ėmus

skųstis.

Idas ne tik mokė jaunuosius karius, bet ir padėjo planuo­

ti paskutines puolim o detales. Pavasaris ėjo į pabaigą, artėjo

num atytoji m ūšio diena. Dažnai vykdavo parengiamieji susi­

rinkim ai - Idas su saviškiais, keturių šim tų karių, priskiriant

ir Akademijos m okinius, kuopa, buvo paskirti į pirmąją eilę.

O busim ieji raiteliai, jau mokantys skraidyti drakonais, įparei­

233
goti padėti gintis nuo ugnies paukščių. Stovykloje tom is dieno­

mis tvyrojo baisi sumaištis, kariai lakstė rengdamiesi m ūšiui,

aptvaruose klykavo dešimtys drakonų.

Pranešęs savo kariam s puolim o dieną ir jų padėtį lauke

nykštukas tarp vaikinų pajuto nuvilnijant baimę.

- M es netikri kariai, - paprieštaravo vienas.

- Dar ir kokie tikri. Aš jus gerai parengiau, be to, ir Akadem i­

joje esate daug ko išmokę, - atrėžė Idas.

- Taip, bet pirm oji eilė visgi yra pirm oji... - burbtelėjo kitas.

- D ėl to jus ir atrinkom e ir visko išmokėme. Jūs - ne papras­

ti kariai, atm inkite tai, - tarė jis ir akim is perbėgo išsigandusius

vaikinų veidus. - Nesileiskite užvaldom i baimės. Įstoję į Akade­

m iją jūs pasirinkote savo kelią. Nusprendėte riziku oti gyvybe

dėl idealo, o dabar išaušo metas tai įrodyti. B ijoti norm alu ir

teisinga. Baimė padeda labiau pam ilti gyvenim ą, o karys privalo

jį m ylėti. Tačiau išgąstį reikia valdyti. Jūs - visum os dalis. Kaip

ir gamtoje, vieno nario m irtis padeda išgyventi kitiem s. Taip ir

galvokite. Nesikaukite tuščiai. Šiaip ar taip, turite viską, ko rei­

kia, kad nepaguldytumėte galvos.

Laikas bėgo greitai, šaltą tų m etų pavasarį pam ažu išstūm ė

pirm ieji prasidedančios vasaros karščiai, ir galiausiai išaušo

m ūšio diena.

Stovykloje buvo daugybė vyrų ir vežim ų. Dar neišaušus tarp

palapinių ėmė aidėti įsakymai ir nurodym ai, drakonai buvo per­

keliam i iš vieno stovyklos galo į kitą.

Idas pabudo labai anksti spurdančia širdim i. Nebuvo taip

jautęsis nuo pat jaunystės, kai kovėsi Tirono gretose. Išvadinęs

save kvailiu pakilo iš lovos.

234
 Ore tvyrojo įtampa. M ūšis buvo labai svarbus - visi tai jautė.

Idas nuskubėjo pas saviškius ir rado juos jau pakirdusius ir

susijaudinusius.

- Suprantu, kad nerimaujate, bet pasistenkite išlikti ramūs.

Vykite šalin m intis apie m irtį ir kitus dalykus, galinčius išblaš­

kyti jus per mūšį. Galvokite tik apie savo kalaviją ir priešą - apie

nieką daugiau. Susitelkite į savo pojūčius, išlaikykite skaidrų

protą, nepasiduokite nei baim ei, nei žudymo svaiguliui. Ne dėl

to stojate į kovos lauką.

Jis išvydo lin ktelin t šim tą dvidešim t galvų, gerte geriančių

kiekvieną jo žodį.

Lajui iškeliavus Idas liko be ginklanešio, tad paprašė padėti vie­

no m okinio - šviesiaplaukio Kavero, per atrankas pasisiūliusio

stoti su juo į dvikovą. Vėliau nykštukas sėdo vienas blizginti

savo kalavijo. Jis visada jį nušveisdavo prieš m ūšį. Tai padėdavo

jam nusiram inti ir susitelkti.

Užburtas Soanos, kalavijas pasidarė blausiai skaidrus, len­

gvesnis ir dabar blizgėjo tamsioje palapinėje. Tačiau net valyda­

mas ašmenis skudurėliu nykštukas nenusiram ino. Širdyje juto

jaudulį, kraupiai panašų į kovos troškulį, apim davusį jį tarnau­

jant Tironui.

To jausmo jis neatsikratė net nuėjęs pas Vėsą. Drakonas taip

pat nenustygo vietoje.

- Galbūt mes senstame, - tarė jam Idas glostydamas raudo­

nus žvynus. - Anksčiau pakakdavo pažvelgti vienas kitam į akis,

kad nusiram intum e.

Drakonas purkštelėjo, nykštukas dar akim irką pastovėjo

prie jo ir susikaupė mūšiui.

235
Praėjo ištisa valanda, kol visi išsirikiavo. Idas pasinaudojęs pro­

ga išrėžė savo kuopai kalbą ir kuo geriau išdėstė ją kovai. Karių

gretose išvydo daug pažįstam ų veidų. Vienam e krašte stovėjo

Soana ir padedama pulko burtininkų kerėjo kalavijus. Tolėliau

buvo m atyti M avem as, paskirtas vadovauti jaunųjų Drakonų

raitelių būriams. N etoli stoviniavo generolas Nelgaras - tos die­

nos vyriausiasis vadas. Galiausiai Ido akys užkliuvo už kai ko

keisto.

Jis išvydo nepažįstamą karį ant bėrio. Šis dėvėjo melsvus

dailiai iškaltus šarvus, rankoje laikė ilgą ornam entais išpuoštą

kalaviją. Kariui kilstelėjus šalmą Idas jį atpažino ir jam suspau­

dė širdį. Tai buvo tamsiaplaukis garbanius naiviu vaikišku vei­

du. Gala.

Nykštukas manė, kad pavyko su juo susitarti. Per vieną pa­

skutinių susirinkim ų Gala pakilo iš vietos ir paprašė leisti jam

dalyvauti mūšyje.

- M ano žm ona žuvo dėl šios karalystės, o aš iki šios dienos

dar nieko nenuveikiau - tik savo rūmuose įrenginėjau saugius

kambarius. M ano kraštiečiai žūva. Nebegaliu sėdėti rankų su­

dėjęs, - išrėžė jis.

V isi žinojo, kad po žmonos žūties Gala neatpažįstam ai pa­

sikeitė. Jis ją be galo mylėjo, tad išvydęs ištirpstančią ore nuo

Deinoforo sviestos ieties į apsauginę užtvarą m ūšio su šmėklo­

m is dieną jis visai palūžo.

- Jūsų Didenybe, jūs - ne karys, o karalystei reikia valdovo.

Negalite paguldyti galvos, - mėgino perkalbėti jį M avem as.

- O jei mano žemė atiteks priešams? Kas liks iš manęs? Aš

privalau būti su savo tauta.

236
 Tą dieną jiems nepavyko jo įtik in ti, bet Idas manė, kad Terė,

Burtininkų taryboje Vandenų žemei atstovaujanti nim fa, ga-

liausiai jį perkalbėjo.

- M es mėginome, patikėk manim.

Idas atsisuko. Salia stovėjo Nelgaras.

- Jis nesileido į kalbas, - pridūrė vadas.

Idas atsiduso.

- Iš dalies suprantu jį. K ilnu trokšti susieti savo likim ą su

tauta, bet kartu tai be galo paika. Tas žmogus tenori m irti.

- Negalime nieko padaryti, tik leisti jam eiti savo keliu.

Šiandien jis kausis. Tikėkim ės, išgyvens. Kaip įm anydam i jį

saugosime.

Patekėjusi saulė apšvietė jau išsidėsčiusią kariauną. Dangus

buvo pelenų spalvos, dulkė smulkus lietutis. Stovykloje aidėjo

duslus ant palapinių ir šarvų tykštančių lašų skimbčiojimas.

Idas giliai atsiduso. Priešais juos stovinti priešo armija atro­

dė it pilka jūra, nusėta tamsiais taškeliais - Drakonų raiteliais.

Vienas, du... trys. Trys raiteliai. Bent tuo jų jėgos buvo lygios. Iš

tolo nykštukas pastebėjo raudoną it ugnis Deinoforą. Jis stovė­

jo priekyje, vadinasi, jis ir vadovaus pulkams.

Nykštukas pažvelgė į tolį. Išvydo šimtus nerim stančių fa-

m inų, o už jų - klykaujančius sparnuotus žvėris. Paskutinėse

eilėse stovėjo šmėklos. Jų kaip įprasta buvo daug. Idas nukreipė

nuo jų žvilgsnį - taip ir neapsiprato su tuo vaizdu. Jis neįstengė

suvokti to siaubo.

Nuskambėjo įsakymas pasirengti. Idas išsitraukė kalaviją ir

netikėtai pasijuto ramus.

„Pagaliau.“

237
 Fam inai sustugo karo šūksnį. Keletas Idui už nugaros sto­

vinčių vaikinų neram iai sukruto.

- Nesijaudinkite, jie tik mėgina mus įbauginti, - ram ino

juos mokytojas.

Prieš prasidedant m ūšiui stojo tyla. Visada taip būdavo. Toji

tyla užtruko ištisą amžinybę - tuo m etu kiekvieno galvoje su­

kosi galybė m inčių. Gyvenimas, m irtis, draugai, meilė... O Ido

m intyse vietos pakako tik raudonajam raiteliui.

Paskui nuaidėjo įsakymas pulti ir mūšis prasidėjo.

•7/F
 22

D V IK O V O S

ariuom enių susidūrimas buvo labai smarkus, kraujas pa-

tiško nuo pat mūšio pradžios. Kaip ir tikėtasi, Idui teko

vaikyti ugnies paukščius ir tuo pačiu m etu įsakinėti savo kuo­

pai. Iš pradžių naujieji kariai puolė be didelio ryžto; vaikinai su­

glumo išvydę tokią galybę lin k jų artėjančių fam inų, tad nykštu­

kui teko juos g in ti nuo pirm ųjų atakų.

- Negaliu am žinai jūsų prižiūrėti! Susiim kit! - paragino juos.

Veša liepsnos pliūpsniu atvėrė jiems kelią tarp priešų, tad

Idas vėl galėjo kovoti danguje.

Jam nepatiko kautis lyjant. Vėsai buvo sunku skristi, lašai

trukdė gerai m atyti. V is dėlto Idas akim irksniu sutelkė dėmesį į

mūšį. Dabar jis suvokė, ką daro, rankoje jautė tikrum o teikiantį

kalavijo svorį, delnu lietė šiurkštų nubrūžintos Tirono priesai­

kos paviršių.

Jis grūm ėsi įnirtingai kaip visada ir išblaškė daug ugnies

paukščių. Ir M avem as šalia jo kovėsi netausodamas jėgų. Žem ė­

je mūšis virte virė. Tačiau kartais nykštukas neatsilaikydavo ir

nukreipdavo žvilgsnį už priešo eilių ieškodamas švytinčio rau­

dono taškelio. Galiausiai išvydo jį neryškų tolumoje. Deinoforas

239
dar nebuvo stojęs į kovą. Vadovavo saviškiams iš užfrontės, įsa­

kinėjo ir stebėjo kovos eigą.

Idui knietėjo iš karto lėkti prie jo, bet atidėjo tą malonumą.

Neketino suardyti m ūšio tvarkos dėl savo troškim o susirem ti

dvikovoje. Jis ilgai grūmėsi danguje, paskui nutarė palikti Vėsą

vieną išblaškyti paukščių. Jis nušoko žemėn, apsidairė ir patik­

rino savo karių padėtį. Paskui rankoje iškėlęs kalaviją paragino

juos p u lti ir kaip pašėlęs metėsi į lygumą užplūdusių šmėklų m i­

nią, pilkuojančią lietuje.

Kariai ištisas valandas kovėsi vienas prieš vieną, raiteliai dan­

guje atmušinėjo ugnies paukščius, o pėstininkai sprindis po

sprindžio slinko pirm yn. Iki saulėlydžio buvo nedaug likę.

Viskas klojosi puikiai, Idas negalėjo atsidžiaugti. Kiek matė,

jis prarado nedaug karių. Dabar Deinoforas buvo arčiau, jis ne­

judėdamas sėdėjo po lietum i ant savo juodojo drakono. Iš iš­

plėstų gyvūno šnervių vis parūkdavo rusvi dūmai, tačiau raite­

lis ramus, nekrutindam as nė raum enėlio žvelgė pirm yn.

„Nenori prisiartinti? Tada aš pats tave pasieksiu,“ - pagalvo­

jo Idas ir jo per plauką vos nenutvilkė ugnies pliūpsnis. Nykštu­

kas pažvelgė aukštyn. Vienas priešo raitelis neleido drakonais

skrendantiems Akademijos m okiniam s net atsikvėpti.

- Veša! - šūktelėjo Idas. Jis užšoko ant žvėries ir priskrido

prie M avem o padėti nukauti raitelį.

Gal dėl to, kad visi buvo įsitraukę į kovą, o gal kad tokiame įn irtin ­

game mūšyje buvo neįmanoma apsaugoti jaunojo nuo skausmo

pamišusio karaliaus, Gala kovėsi neįtikėtinai šauniai. Iš pradžių

generolai jį prižiūrėjo, tačiau jis švaistėsi kalaviju kaip pašėlęs.

240
 Jo niekas nemokė kautis ir jis neturėjo jokios patirties kare,

bet jį palaikė iš nevilties kylanti jėga. Jis nedvejodamas puolė

priešą ir puikiai grūmėsi. Išguldė nemažai karių, pasiekė pirmąją

eilę ir net joje, raitas ant savo žirgo, toliau kapojo priešams gal­

vas. Jis atrodė toks stiprus ir nenugalimas, kad netrukus gene­

rolai liovėsi jį stebėję. Galų gale įkėlęs koją į mūšio lauką tas žm o­

gus pats pasirinko likim ą. Tad ir reikėjo leisti jam eiti savo keliu.

Tačiau niekas nežinojo, ko Gala iš tiesų ieško. Buvo lengva

numanyti, vis dėlto niekas, išskyrus priešą, apie tai nepagalvojo.

Gala vis dairėsi Deinoforo. Išvydęs jį ganėtinai arti prišuo-

liavo.

- Kviečiu tave į dvikovą, prakeiktasis! - suriko.

Jis sviedė į raitelį paskubomis nugriebtą ietį. M ažai trūko,

kad pataikytų, paskui sulėtino žirgą.

- Kaip pageidauji, - ram iai išrėžė raitelis. Jis nušoko ant

žemės ir liepė drakonui skristi padėti kariams danguje. - Taip

elgiesi dėl žm onos... - tėškė traukdamasis raudoną kalaviją.

Gala neatsakė. Jis virte virė pykčiu ir jautėsi pakankamai

stiprus, kad atkeršytų už Astrėją.

- Nieko keisto, - pridūrė Deinoforas. - M es visi veikiame

genami keršto.

Jis kilstelėjo kalaviją sveikindamas priešininką, Gala atsakė

tuo pačiu. Ginklas drebėjo jo rankose. Karalius suriko ir puolė

Deinoforą.

Jie porą kartų surėmė kalavijus ir Galai pasirodė, kad jis pui­

kiai atsilaikė. O iš tiesų Deinoforas žaidė su juo it katė su pele.

Elegantiškais mostais atremdavo jo kirčius pats nepuldamas.

Užtat Gala be perstojo pliekė kalaviju, jo vaikiškais skruostais

ritosi pykčio ašaros. Jo galvoje maišėsi Astrėjos veido, jos žūties

241
dienos ir daugybės laim ingų kartu praleistų akim irkų, vešlios

Vandenų žemės, džiaugsmo ir skausmo vaizdai ir ragino jį kau­

tis iki pat priešo m irties. T ik tada jis ir pats galės ram iai pagul­

dyti galvą ir atsidurti pas m ylim ą m oterį.

Paskutinį kartą kirtęs nepataikė, dvikova nutrūko. Gala

sunkiai šnopavo, o Deinoforas stovėjo ramutėlis.

- Taigi leidau tau išsidūkti. Dabar mano eilė. Pakaks žaisti, -

išrėžė raitelis.

Viskas nutiko labai greitai. Deinoforo kalavijas sušmėžavo

nubrėždamas saulėlydžio nušviestame danguje kraujo raudo­

num o ratus, Gala veltui mėgino jį atremti. Paskutiniu dūriu

priešas pervėrė jam pilvą. Karalius net nespėjo suklikti. Jis par­

klupo varžovui po kojų.

- Tu nusipelnai pagarbos, nes buvai nugalėtas stipriausio šio

mūšio kario, - tarė Deinoforas ir paliko Galą tysoti kraujo klane.

Juodasis drakonas nusileido vos per porą žingsnių nuo Dei­

noforo. Raitelis užšoko ant jo ir priskrido prie Nelgaro.

- Netrukus saulė nusileis, nebėra prasmės kautis toliau, -

pasakė net neišsitraukęs kalavijo.

Nelgaras sustingo ore neįstengdamas ištarti nė žodžio.

- Jūsų karalius m iršta, netrukus stos naktis. Leidžiu jums

išnešti jo kūną. M ū šį galėsime tęsti rytoj.

Paskui dingo taip staigiai, kaip ir pasirodęs, jo pulkai tyliai

atsitraukė ir sustojo toje pačioje vietoje kaip prieš mūšį. Lauką

apgaubė kapų tyla, žemę paliko paskutiniai saulės spinduliai.

Gala buvo nuneštas į savo palapinę. Kariai rado jį mūšio lauke

dar gyvą. Buvo pašaukta pora žynių ir pati Soana, tačiau vos iš­

vydę Deinoforo perdurtą pilvą jie nutaisė skausmingas išraiškas.

242
 Karalius kone visą naktį blaškėsi ir kliedėjo rėkdamas iš

skausmo.

- Užm uškite jį! Tegu kas nors jį nužudo ir atkeršija už Astrė-

ją! - šaukė tom is akim irkom is, kai atgaudavo sąmonę.

Paskui jis merdėdamas sustingo, jo kvėpavimas perėjo į gar­

gimą ir galiausiai kūnas liko gidėti šaltas ir tylus.

Idas lūkuriavo prie palapinės. Nustojo lyti, karo laukas virto

purvynu.

- Vandenų žemė neteko karaliaus, - trum pai pranešė Nelga-

ras išėjęs iš paskutiniojo Galos būsto.

Idas delnu užsidengė veidą. Iš pradžių Aštrėja, o dabar Gala.

Nebeliko kam valdyti tos mažutės karalystės, prisispaudusios

prie Saulės kalnų. Jie pažadėjo padėti karaliui, jį ginti, bet ga­

liausiai paliko jį vieną m ūšio lauke apim tą beprotybės.

„Neįm anom a sustabdyti vilties netekusio žmogaus.“

Gal tai ir tiesa, bet jie net nemėgino. Idas visai neįtarė, kad

juodu su Gala tame mūšyje vienija bendras tikslas. Jie medžiojo

tą patį žmogų. O juk tai buvo taip paprasta nuspėti...

Nykštukas sugniaužė kumščius ir susimąstė apie paskuti­

nius Galos žodžius.

„Rytoj nužudysiu jį už tave, judu su žm ona pagaliau galėsit

ilsėtis ramybėje.“

Prieš nueidamas gulti Idas apžvelgė savo kuopą. Žuvusių jų

buvo apie dvidešim t, daugiausia m okinių.

Jis neturėjo, ką jiems pasakyti. Pagyrė už elgesį mūšyje, ta­

čiau jautėsi palūžęs ir dar m ažiau linkęs į kalbas nei įprastai.

Tad nupėdino į savo palapinę ir atsigulė. Rytojaus dieną mūšis

prasidės anksti, reikėjo pailsėti.

V is dėlto nykštukas nesudėjo bluosto. Galvojo apie Deinofo-

243
rą, apie jo keistas garbės nuostatas. Raitelis stojo priešais Nel-

garą net neišsitraukęs kalavijo ir paprašė paliaubų dėl nugalėto

priešo. Tai buvo netikėtas gailestingumo mostas. Idui galvoje

nuaidėjo m irštančio karaliaus riksmas. G iliai širdyje jis jautėsi

artim as tam jaunučiam valdovui - juos vienijo bendra neapy­

kanta. Mūšyje jie ieškojo to paties priešo. Gala jį rado ir dėl to

paguldė galvą. Buvo užmuštas dar vienas nekaltasis.

„Užmuškite jį! Tegu kas nors jį nužudo ir atkeršija už Astrėją!“

Šie Galos žodžiai buvo skirti jam. Jis blogai padarė nepuolęs

Deinoforo gaišdamas prie šmėklų ir fam inų. Reikėjo nedvejoti

ir iš karto mestis prie juodojo drakono raitelio. Rytojaus dieną

jis nekartosiąs klaidos. T ik guosdamasis šia m intim i įstengė už­

m igti; kovos lauką vėl ėmė m erkti lietus.

Idui pabudus vis dar lijo. Buvo anksti, tad nykštukas sėdo b liz­

g in ti kalavijo. Tą rytą jis jautėsi ramus kaip visada, kai priim da­

vo svarbų sprendimą.

Jis kruopščiai nušveitė purvu aptaškytus šarvus ir trum pai

aplankė savo m okinius.

Atsidūręs mūšio lauke pamatė, kad nuo vakar niekas nepasi­

keitė. Atrodė, kad per tą parą nieko neįvyko: kariuomenės buvo

taip pat išsidėsčiusios, viską merkė toks pats smulkus lietus, te­

kantis šarvais ir paverčiantis žemę purvynu. Tačiau šiandien Lais­

vųjų žemių kariai buvo liūdnesni. Karaliaus žūtis visus prislėgė.

Idas neatitraukė akių nuo Deinoforo, sustingusio tokioje

pačioje padėtyje kaip ir vakar.

Nuaidėjo įsakymas p u lti, Idas su saviškiais šoko grum tis.

Šįkart ir Deinoforas paragino drakoną ir puolė į m ūšio sūkurį.

Susirėmimas vyko visai kitaip. Laisvųjų žem ių kariai sunkiai

244
atrėmė priešų kirčius, nuo fam inų ir šmėklų kalavijų ėmė k ris­

ti pirm ieji kariai.

Deinoforas, rodės, buvo visur, jis nesileisdamas į karių m i­

nią pliekė priešininkus iš viršaus.

Dabar Idas nebedvejojo. Puikiai žinojo savo tikslą ir buvo

pasiryžęs bet kokia kaina jį pasiekti. Priartėti prie raitelio truk­

dė šim tai ugnies paukščių, bet Idui jie buvo ne kliūtis, o ir grū­

mėsi su jais ne vienas. Jis sprindis po sprindžio stūmėsi priekin

neatplėšdamas akių nuo priešo, juoduoju drakonu sukančiu ra­

tus virš plynės.

Idas beveik pamiršo savo karius žemėje. Kartkartėm is pa­

ragindavo juos ar šūkteldavo keletą nurodym ų, bet jo m intyse

buvo vietos tik Deinoforui ir netrukus nykštukas pasijuto karo

lauke vienas, kaip prieš daugelį metų.

- Idai, žiūrėk savo karių, velniai rautų! - sušuko kažkas iš

toli, bet jis nesiklausė.

Jam pabodo laukti, pabodo gaišti laiką su tais nelemtais

paukščiais. įsakė Vėsai staigiai šauti viršun ir nedvejodamas nu­

skriejo priešo link. Pirm uoju kirčiu tik įspėjo jį kaip ir tą dieną,

kai jų keliai pirm ąkart susidūrė.

Deinoforas atrėmė smūgį ir atsisuko į Idą.

- M atau, tau labai svarbu su m anim susikauti.

Idas neatsakė. Iš po Deinoforo šalmo atsklido keistas inkš­

timas. Jis juokėsi.

- Tiesą sakant, tu dėmesio vertas priešininkas, nors ir bai­

lys, - pridūrė raitelis.

Idas nieko nelaukdamas puolė jį. Deinoforas buvo pasiruo­

šęs ir lengvai atmušė kirtį. Jiedu ėmė pliektis kalavijais, drako­

nai stengėsi vienas kitą sužeisti.

245
 Šįkart Idas buvo įsiutęs, bet nepraradęs blaivaus proto ir

nepadarė nė vienos klaidos. Jautėsi lyg stebėdamas dvikovą iš

šalies ir nesunkiai nuspėjo visus priešo mostus. Jie buvo lygia­

verčiai varžovai. Kovėsi tokiu pačiu būdu, veikė jausdami tokią

pačią ledinę ramybę.

Raiteliai atsiskyrė vienas nuo kito nieko nepešę, drakonai

sunkiai alsavo.

- Geriau pagalvojus, ir aš turiu už ką tau atsim okėti, - tarė

Deinoforas mažumėlę uždusęs. - Tu išdavei m ano valdovą, atsi-

dėjai šitų žemės kirm inų idealams.

Idas nusijuokė.

- M ano poelgis - ne išdavystė, o pasitaisymas, pasveikimas

nuo beprotybės.

Jie vėl ėmė kautis, tiksliai ir nepriekaištingai kaip prieš tai.

Pagreitino ritm ą, kalavijai žaibiškai šmėžavo lietuje. Vis dėlto

nė vienam nepavyko sužeisti varžovo: jie atremdavo kiekvieną

kits kito kirtį.

Kariai dar kartą atsiskyrė, tik šįkart Idas ėmėsi veikti kitaip.

Jis paragino Vėsą p u lti juodąjį drakoną ir suleisti dantis jam į

šlaunį. Atsidūręs arčiau priešininko nykštukas ėmė sm ūgiuoti

jam netikėtai ir vis sparčiau.

Sėdėti ant drakonų tapo nebesaugu, Idas vos išlaikė pu­

siausvyrą.

„Prakeikimas! Ir kaip N ihalai tai pavyksta?“

Galiausiai Vėsai teko paleisti juodąjį drakoną, bet jis danti­

m is išplėšė jo odos gabalą.

- Ir ką tu pasiekei, Idai?! - šūktelėjo jam Deinoforas.

Drakono žaizda nykštuko akivaizdoje užsitraukė.

Jiedu kurį laiką žvelgė vienas į kitą sunkiai šnopuodami.

246
Abu buvo pavargę ir nė vienas nebuvo sužeistas. Kalavijas vir­

pėjo Ido rankose.

„Reikia visa tai baigti!“

Jis suriko ir puolė priešą, jiedu vėl erzinam ai vienodai susikovė.

Po jais virė mūšis, tačiau jiedu nieko negirdėjo.

Jų smūgiai darėsi netikslūs, abu vienas kitam pataikė, bet

nesužeidė. Drakonai nutoldavo ir vėl suartėdavo tarsi sukda­

miesi galo neturinčiam e šokyje. Paskui Deinoforas kalaviju per­

kirto Ido šarvų raištelį ir nykštukui teko atsitraukti.

- Pagaliau pradėjome, - sukrizeno raitelis.

„Reikia visa tai baigti... aš pavargau.“

Idas apžvelgė priešo šarvus, neatidengiančius nė m enkiau­

sio odos lopinėlio: veikiausiai jie stebuklingi kaip Dolos. Prie­

šingai nei buvo įpratęs, nykštukas nutarė pasitelkti paskutinę

kortą - jėgą. Jis abiem rankom suspaudė kalaviją.

Priešas metėsi prie jo ir Idas ėmė kautis iš paskutiniųjų. Tos

šarvų vietos, į kurias nykštukas pataikydavo, keistai sutviskėdavo.

Jiedu abu buvo nuilsę ir vis dažniau kirsdavo pro šalį. D ei­

noforas ryžosi du rti priešininkui. Idas mėgino išsisukti, bet rai­

telis bem atant pakeitė kryptį.

Nykštukas pamatė sau prie galvos, akių lin k, artėjančius aš­

menis. Beregint iš šono kirto priešui per ranką.

Plykstelėjo žaibas, nuaidėjo nežmoniškas klyksmas, jis pa­

juto, kaip jo kalavijas perrėžia raumenis, kaulus ir sausgysles.

Tuo pačiu m etu pajuto veriantį skausmą galvoje, nenusakomą

kančią, užėmusią jam kvapą.

Akyse tematė raudoną spalvą, lyg visas pasauks būtų nu­

sidažęs krauju, paskui viskas pajuodavo ir jį apgaubė klam pi,

247
tam si nebūtis. Pamėgino atm erkti akis, pasijuto tempiamas į

tą nebūtį. Regėjo ore skriejančią ir žemėn krintančią raudoną

ranką, vis dar sugniaužusią kalaviją. Paskui jį užvaldė skausmas

ir jis prarado sąmonę.

»
 23

V A N D E N Y J E IR T A M S O J E

r neatsim erkusi Nihala žinojo, kad ją gaubia aklina tamsa,

I besiskverbianti jai į bum ą ir gerklę. T ik pajutusi, kad kažkas

slegia pilvą, ėmė svarstyti, kas nutiko.

Atm erkus akis ir apsidairius nuojauta pasitvirtino: aplink

buvo tamsu. Būtent dabar, kai mėnesį klaidžioję naktyje jie vėl

buvo išėję į šviesą. Palietusi pilvą ji apčiuopė kažkieno ranką;

pagraibė aplinkui ir rado pasišiaušusią plaukų kupetą. Senaras.

- Senarai... - tykai pašaukė jį ir švelniai papurtė. - Senarai...

Jis pakrutėjo.

- A r tau viskas gerai? - paklausė burtininkas pavargusiu

balsu.

- Taip, o tau?

Senaras patraukė ranką, tamsoje sušlamėjo jo apsiaustas.

- Regis, ir aš sveikas, - pranešė bičiulis. - Gal numanai, kur

atsidūrėme? - kiek patylėjęs paklausė.

- Pašviesk ir sužinosime.

Vaikinas atsirėmė į uolą.

- Ju k anksčiau ir tu mokėjai keletą kerų. Bėgimas ir burtai

mane nukamavo... Tu pašviesk.

249
 Nihala išbūrė silpną melsvą liepsnelę. J i plykstelėjo jos del­
ne ir blyškiai apšvietė erdvę per keletą uolekčių aplinkui. Jie
buvo įgriuvę į tunelį ir nusiritę juo gilyn, nes žemė šalia buvo
sujudinta. Tunelis buvo žemas ir siauras, juo buvo galima eiti
tik ropomis; buvo m atyti, kad tai - nykštukų darbas: sienose
buvo likusios kirstukų ir kastuvų žymės.
- Tai veikiausiai vandens tiekim o kanalas, - tarė Senaras.
- Bet vandens čia nėra...
- Idas šią žemę paliko prieš dvidešim t metų, nuo to laiko
daug kas pasikeitė, m atyt, kai kurie kanalai išdžiūvo.
N ihala atsisuko į Senarą. Burtininkas buvo išblyškęs ir nu­
ilsęs.
- Bus geriausia šiąnakt pailsėti čia. Atgavę jėgas galėsime
keliauti toliau, - pasiūlė ji, burtininkas sutiko.
Tačiau Nihala įstengė nusėdėti vietoje tik keletą valandų,
paskui patraukė apsižvalgyti. Paliko Senarą vieną ilsėtis ir išėjo
patyrinėti tos tunelio dalies, pro kurią jie įgriuvo. Neteko ilgai
kulniuoti, m at įkritę jie nusirito vos keletą sieksnių; pačiame
gale takas kilo aukštyn. Viršuje ji išvydo angą, pro kurią jie čia
pateko - iš jos sklindanti šviesa skaudžiai plykstelėjo jai į akis.
Nihala kurį laiką spoksojo į šviesą, paskui grįžo atgal ir pa­
traukė priešinga kryptim i. Įveikė ilgą kelio ruožą, bet sunkiai,
nes takas vis siaurėjo. Sustojo prie pirm osios kryžkelės pabū­
gusi, kad pasiklys, ir ištempė ausis. Tolumoje aidėjo ritm ingas
garsas, tarsi pro fontano vam zdelį tekšėtų vanduo. J i apsidžiau­
gė - jie išties rado vandens kanalus.

Atsibudęs Senaras jautėsi geriau, ir nors Nihala priešinosi, jis

užsispyrė traukti pirm yn. Kuo anksčiau jiedu iškeliaus, tuo grei­
čiau vėl išvys saulę.

250
 Iš pradžių teko ropoti keturiom is. Pasiekę pirm ąją kryžkelę
patraukė tekšėjimo kryptim i. Jie dar ilgai šliaužė keliais ir ne tik
nuvargo, bet ir ėmė jaudintis, nes taip ir nerado vandens. Girdė­
jo jį tekant netoliese ir mėgino sekti jo garsą, bet net ir po poros
valandų ropojim o nebuvo m atyti nė lašelio. Sienos buvo sausos,
atrodė, kad takas iš jų šaiposi, vis pravesdamas per plauką nuo
tikslo ir vėl nukreipdamas tolyn. Jie dar ilgai kilo ir leidosi; kai
kur teko slin kti žemyn, kitu r - ropštis aukštyn, bet už vargus
nebuvo atlyginta, nes vandens jie taip ir nerado.
- Negalime taip toliau keliauti be krypties. Aptikę tą nelem ­
tą srautą bent galėtume sekti jo kryptim i, - tarė Nihala jiems
sustojus atsipūsti.
Jie vėl buvo praradę laiko nuovoką. Kaip ir Nakties žemėje
net nenutuokė, kiek dabar valandų ir kiek laiko jie taip stum iasi
priekin.
Vandens teko ieškoti ir kitą dieną, ir dar kitą - vis ropojant
uolėta žeme keturiom is. Blyškios Nihalos išburtos liepsnelės
nepakako takui apšviesti ir jie ne kartą pamanė pasiklydę, nes
visi tuneliai buvo vienodi.
Ūm ai Nihala ne ten atrėmė ranką ir rėkdama įgriuvo į sky­
lę žemėje. Senaras iškart prisislinko prie angos, persisvėrė per
kraštą ir apsidžiaugė išgirdęs ją pūkštelint į vandenį. Jie paga­
liau jį rado. Vaikinas nedvejodamas šoko apačion, o išniręs pa­
matė šalia laukiančią ir besikvatojančią Nihalą.
Jie pateko į erdvią apskritą olą, pilnutėlę vandens - tik vie­
name jos krašte buvo nedidelė aikštelė, į kurią vedė keli laip­
teliai. Vanduo įtekėjo pro angą trisdešim ties uolekčių aukštyje,
kriokliu sruvo į šią didžiulę talpyklą ir toliau skirstėsi į penkis
plačius kanalus, žvaigždės form a išsidėsčiusius palei sienas. N i­
hala su Senaru užlipo į aikštelę atsipūsti.

251
 M aisto atsargos beveik baigėsi, o Nakties žemėje surinktos

šaknelės sušlapo. Jie vis tiek kelias sukirto palikdam i kitas atei­

čiai. Vandens čia netrūko, užtat galėjo tekti badauti.

Bičiuliai patraukė vienu iš penkių kanalų. Jie visi buvo vie­

nodi ir niekaip negalėjai nuspėti, kur veda. Nihala pasiklausė

amuleto krypties, bet išvydo tik galybę vandens ir salelę; kryp­

tis pasirodė neaiškiai, veikiausiai vakarų...

Senaras norėdamas susigaudyti pasitelkė kerus. Išsitraukė

durklą, laim ėtą iš Nihalos jų pirm osios pažinties dieną, ir ištarė

keletą burtažodžių. Iš durklo galiuko švystelėjo skaistus spindu­

lys ir parodė į vakarus. Tačiau šviesos taškelis sustojo lygiai per

vidurį tarp dviejų kanalų, tad teko atsitiktinai pasirinkti vieną.

Jiedu susitarė pakaitom is palaikyti stebuklingą liepsnelę. Tris

dienas ilsėjęsis nuo burtų Senaras atgavo jėgas ir kai liepsną iš-

burdavo jis, jie daug aiškiau matydavo, kur keliauja.

Čia buvo m atyti stulbinam i nykštukų darbo vaisiai - tūks­

tančiai kanalų, didelių ir mažučių, kuriuose tekėjo skaidrus,

tyras vanduo, ir visuose juose buvo po tiltelį. Ko gero, praei­

tyje vandentiekis buvo kruopščiai prižiūrim as - tam ir reikėjo

tų koridorių. Vienodu atstum u viena nuo kitos buvo iškastos

vandens talpyklos; kai kurios buvo išties įspūdingos: aukštais

skliautais, išpuoštos raitytais raižiniais. Didžiausiose būdavo ir

viršun vedantys šuliniai, pro kuriuos Senaro ir Nihalos džiaugs­

m ui skverbėsi oras ir šviesa.

Vienoje tokių talpyklų, kur tamsą buvo perskrodęs šviesos

spindulys ir jo nuskaidrintas vanduo atrodė viliojam ai tyras, jie

sustojo pailsėti. Išsitiesė sausoje aikštelėje pasim ėgauti saulės

spindulių šiluma.

252
 Ūm ai Nihala atsistojo.

- N oriu išsim audyti, - pasakė. - Užsim erk.

Burtininkas suakmenėjęs žvelgė į šešėlyje skendintį Nihalos

veidą.

- A r negirdėjai? Užsim erk, - paragino ji; Senaras pastebėjo,

kad jos skruostai raustelėjo.

Vaikinas sutrikęs šyptelėjo ir delnais užsidengė akis. Jis iš­

girdo Nihalos drabužių šnaresį - liemenės odos šiugždėjimą,

atrišamus raištelius, ant žemės nuslystančias kelnes, nuo pe­

čių nusmaukiamą apsiaustą. Su kiekvienu garseliu vis stipriau

spaudė delnais akis. Prisim inė aną vakarą, kai jiedu valgė avie­

tes ir jis mėgino ją pabučiuoti. Išgirdęs jos žingsnius per uolą

nustebo, m at tas tylus tipenim as nė trupučio nebuvo panašus į

jos įprastą žygiavimą. Tai buvo moters žingsniai.

Nejučia jo pirštai lėtai prasivėrė, bet Senaras susilaikė ne­

žiūrėjęs. Išgirdo, kaip vanduo čiurlena panyrant jos kūnui ir

gurgėdamas apgaubia pečius. Galiausiai burtininkas atsistojo

ir nuleido rankas. Nihala plaukė vikri ir lengvutė. Atrodė labai

liekna, dar plonesnė, nei jis įsivaizdavo. Jis pirm ą kartą ją tokią

išvydo.

N ihala nuplaukė iki krioklio pačiame talpyklos gale, pasily­

pėjo ant akmens ir ilgai stovėjo po srove. Tada Senaras ir pama­

tė jos nugarą - didžioji jos dalis buvo juoda.

- Ką tu pasidarei? - paklausė ir išsyk pasigailėjo, nes Nihala

staigiai atsuko galvą, jos akyse įsižiebė pyktis, paskui ji greitai

pasinėrė.

- A š tavęs prašiau nežiūrėti!

Senaras vėl užsidengė akis.

- Dabar jau per vėlu.

253
 Burtininkas girdėjo ją besiiriančią vandenyje, tik nebe taip

ram iai kaip prieš tai.

- M aniau, tu panirusi... aš nežinojau... - teisinosi jis nukai­

tęs ir tikėdamasis, kad delnai pridengs raudonį.

- Dabar jau gali žiūrėti, - pasakė Nihala.

Senaras praskėtė pirštus.

- Kas tau ant nugaros? - paklausė.

Šįkart ji pati nudelbė akis.

- Tai tatuiruotė - drakono sparnai.

- Kada ją pasidarei?

- Kai tapau Drakono raitele. Tokia tradicija. V isi raiteliai

tu ri tatuiruotes, - paaiškino ji plaukdama. - Tau nepatinka?

- Nežinau, - atsakė jis. - J i per didelė, užima kone visą nugarą.

- Dabar nusisuk, - paliepė mergina. J i išlipo iš vandens taip

pat grakščiai, kaip ir buvo panirusi. - Aštuonioliktojo gim tadie­

nio proga pasidovanojau du dalykus: m oterišką suknelę ir šią

tatuiruotę. Jau gali atsisukti.

Senaras atsimerkė ir išvydo ją įsisupusią į apsiaustą. Iš juo­

do audeklo kyšojo tik veidas, smailios ausys ir m ėlyni plaukai.

Šitaip apsim uturiavusi Nihala išsitiesė šalia Senaro pasišil­

dyti saulėje.

- A r kada tau sakiau, kaip trokštu pakilti ir išskristi? - pa­

klausė ji.

- Ne, bet aš visada tai žinojau, - atsakė jis.

Nihala atsisuko ir šypsodamasi pažvelgė į jį.

- Dėl to tatuiruotei ir pasirinkau sparnus - drakono spar­

nus, nes Oarfas - mano bendražygis ir mūsų likim ai visada liks

susieti; suskleistus, m at aš dar nepakilau į dangų. Vieną dieną

rasiu savo kelią ir išskleisiu sparnus. Tada galėsiu išskristi.

254
 Nežinia kodėl, bet tie žodžiai Senarą nuliūdino.

- Lajui ši tatuiruotė patiko, jis sakydavo, kad ji man tinka, -

pridūrė Nihala.

Juodu paskendo prisim inim uose apie prarastą draugą ir liko

gulėti tylom is.

Bičiuliai neilgai džiaugėsi atradę vandenį. M anė, kad aptikus

kanalus bus lengviau rasti kelią, bet klydo. Tunelių buvo šim tų

šimtai, jie raizgėsi painiu tin klu sukdamiesi keisčiausiais kam ­

pais, be to, visi buvo vienodi.

Nuėję keletą m ylių Senaras su N ihala patekdavo į talpyk­

lą; patraukdavo toliau ir po kurio laiko prieidavo kitą talpyklą.

Greitai ėmė nebesuprasti, ar tik sukasi aplinkui, ar lankosi

naujose vietose; atrodė, kad srovė suka plačius ratus ir niekur

neveda.

Nihala mėgino pasiteirauti kebo amuleto, bet išvysdavo tą

patį vaizdą kaip ir pirmąją dieną: daug vandens, salelę ir dau­

giau nieko. Be to, buvo karšta. Pirm ieji tuneliai buvo vėsūs ir

gerai vėdinam i, bet netrukus juos ėmė varginti troškus karštis

ir nepakeliama drėgmė; oras, rodės, sutirštėjo, buvo sunku kvė­

puoti, toje dusinančioje tamsoje juos kiaurai merkė prakaitas.

Kuo toliau jie ėjo, tuo tilteliai prastėjo - kai kuriose vietose

bičiuliam s net teko iki kebų bristi per vandenį. Kartais jiems

nusišypsodavo laim ė eiti per ramų vandenį, bet kai kur srovė

buvo stipri ir reikėdavo įsikibti į sbdžią sieną, kad jų nenuneštų.

Gibausi tunebai, kuriuos jie ėmėsi tyrinėti ketvirtąją die­

ną, buvo akivaizdžiai apleisti. Daugebs tiltų buvo nugriauti, kai

kurie skliautai išbyrėję, takus užvertusios nuogriuvos, didžiųjų

talpyklų raižinius dengė pelėsiai.

255
 Nihala pirm oji prarado kantrybę. Tamsa ją slėgė, kvapą

gniaužė karštis ir drėgmė, o svarbiausia - neteko vilties, nes jie­

du suvokė pasiklydę. Bičiuliai klajojo be jokio tikslo ir puselfė

jau ėmė m anyti, kad veltui įveikė tokį ilgą kelią.

- Negalime taip toliau žygiuoti, - pasakė vieną vakarą. Jie

lindėjo po žeme jau dešim tį dienų, buvo baigę maisto atsargas,

pasidaliję paskutinę šaknelę. - Akivaizdu, kad šventyklos po

žeme nerasime. Reikia aptikti išėjimą, net jei jis ir vestų priešui

į nagus.

Senaras neįtikintas linktelėjo.

- Žinau, - pridūrė Nihala, perpratusi jo išraišką. - Tai atro­

do neįveikiam a užduotis. Bet juk čia vandentiekis! Vanduo tu ri

kažkur sutekėti. Jei pasiseks, rasime kelią, išvesiantį mus iš čia.

Jie ir toliau kulniavo, išbadėję ir kęsdami baisų karštį; lai­

kas, rodės, sustojo. Kartais žemė sudrebėdavo ir pasigirsdavo

dundesys bei griausmas, lyg uolos aimanuotų.

- Tai ugnikalnių kraštas, pasak Ido, čia jų per šimtą. Ko gero,

tokie garsai čia įprasti, - tarė Senaras po dar vieno žemės drebė­

jim o. - Dėl to čia ir karšta, po žeme tūno ugnis.

Nihala išsiblaškiusi linktelėjo, nė trupučio nepaguosta tokio

paaiškinim o.

Vieną dieną ropodama keturiom is itin siauru tuneliu N ihala iš­

vydo kai ką įtartina.

- Palauk čia, - paliepė Senarui.

Nedavusi jam laiko paprieštarauti m ergina lėtai vandeniu

nušliaužė prie jos dėmesį patraukusio daikto. Jis atrodė kaip

ryšulys, bet skleidė lavono tvaiką.

- A r tik tai ne... - tarstelėjo Senaras ir užsidengė bum ą.

256
 Vandenyje plūduriavo žmogaus lavonas. Buvo m atyti, kad

jis išbuvo čia ne vieną dieną, m at baisiai smirdėjo ir buvo suiręs.

Iš negyvėlio buvo pagrobta viskas, palikti tik šiurkštaus lino

m arškiniai.

Nihala atsitraukė per porą žingsnių ir jau ketino čiupti kala­

viją, bet tunelis buvo per siauras ir neleido pajudėti. Jie suakme­

nėję tylėjo ir klausėsi garsų, bet girdėjo tik vandens čiurlenim ą.

- A r tai priešas, ar m ūsiškis? - paklausė Senaras.

- Net nenutuokiu... Jis paliktas be ginklų.

Toliau jiedu keliavo netardam i nė žodelio, bet žinojo, kad

tyla jų neapsaugos nuo tamsoje tykančio priešo. Tas, kuris ka­

nale nudaigojo žmogų, gerai pažinojo vandentiekį ir dabar gal

stebėjo juodu laukdamas tinkam iausios progos pulti.

Kanale aptiktas lavonas buvo ne vienintelis. Tą pačią dieną

tolėliau jie rado kitų, o priėję talpyklos įėjimą apačioje išvydo

plūduriuojant dvidešim tį kūnų, lėtai suneštų čia srovės. Iš dau­

gelio buvo pagrobti ginklai, kaip iš to vyro kanale, k iti kum š­

čiuose dar gniaužė kalavijus ar dėvėjo lengvus šarvus. Buvo pa­

našu, kad čia įvyko susirėmimas.

Nihala su Senaru nebylūs spoksojo į šį vaizdą, paskui mer­

gina nutraukė tylą. J i staiga čiupo kalaviją ir pliekė juo į uolą.

- Kas ten tūno prieblandoje? Pasirodykit! Jei norite mus nu­

žudyti, žudykit! - šaukė kiek gerklė neša. įsikarščiavusi prarado

pusiausvyrą, įkrito į vandenį ir srovė ėmė nešti ją tolyn.

Senaras šoko jai pavym ui ir spėjo sugriebti už rankos, kad

kriokliu nenugarm ėtų į talpyklą. Jis užkėlė ją ant sausos aikšte­

lės, prispaudė prie sienos ir pervėrė griežtu žvilgsniu.

- Gal nusiram insi? Šūkavimas niekuo nepadės!

Nihala ėmė ramiau alsuoti ir atsileido Senaro glėby.

257
 - Negalime taip toliau eiti...

- Mes tik pavargę, - tarė burtininkas, - viskas bus gerai.

Tačiau N ihala suprato, kad tai - tuščias guodžiantis melas.

Jie priėjo kitą talpyklą ir sustojo atsipūsti jos aikštelėje. J i

buvo siaura, ir jiedu vos išsiteko.

- Šiandien tau reikia gerai išsim iegoti. Aš liksiu sargyboje, -

pasisiūlė Senaras.

- Lyg tai būtų paprasta... M iegoti tokioje vietoje, kur, ro­

dos, esi stebimas tūkstančio akių, laukiančių, kada prarasime

budrum ą, kad galėtų pulti... O ką jau kalbėti apie alkį, karštį ir

šią nepakenčiamą tamsą, - išrėžė Nihala.

- Patikėk, aš irgi daugiau nebegaliu. Bet n iršti beprasmiška.

Prašau, bent pasistenk užm igti, - atsakė Senaras. Jo ryžtingas

balsas galiausiai įtikin o puselfę.

Nihala susirietė šalia burtininko ir padėjo galvą jam ant peties.

Senaras liko budėti. Liepsnelė apšvietė vos porą uolekčių aplin­

kui, o tolėliau viskas ištirpo tamsoje. Vanduo priešais jį buvo

juodas it derva. Burtininkas išliko itin budrus; įdėm iai žvelgė

į tą netikrą naktį mėgindamas įžiūrėti joje priešą, bet aplinkui

buvo ramu ir tylu. Netrukus ritm ingas, nepaliaujamas vandens

gurgėjimas ėmė jį dirginti; atrodė, kad nori jį užliūliuoti, o jis

privalėjo išlikti žvalus ir skaidraus proto.

Vėliau pastebėjo, kad vanduo čiurlena nebe taip tolygiai: jo

tylus tekėjimas persipina su kitais garsais, panašiais į daugia­

balsę dainą. Tai buvo kitokie, staigūs garsai. Galiausiai Senaras

įtikin o save, kad tai - tik jo vaizduotės vaisius, m at niekaip ki­

taip negalėjo to paaiškinti. M ėgino prasiblaškyti ir galvoti apie

ką kita, kad neužm igtų. Bet garsai nesiliovė aidėję.

258
 Paskui jam pasirodė, kad suskambo balsai; ne žodžiai, o neaiš­

kūs garsai. Vėliau pasigirdo tylus piktas krizenimas. Jie juokėsi iš

jo, iš jaunojo burtininko, vieno palikto naktyje, permirkusio iki

paskutinio siūlelio ir išsigandusio. Balsai pasidarė aiškūs, pasi­

girdo ir žingsniai. Nuaidėjo trepsenimas šlapia uola. Vienas, du,

trys... šimtas žingsnių, tūkstančiai žmonių. Ne, čia nieko nėra.

„Tai tik tavo vaizduotė. Nurim k.“

Kažkas suspindo, Senaras išpūtė akis. A r jam nepasivaide­

no? Dabar vėl tvyrojo aklina tamsa. Jis atrėmė galvą į uolą ir

užsimerkė. Vėl išgirdo žingsnius. Atsim erkė ir pagaliau išvydo

ryškią šviesą, spindintį tašką tamsoje. Jis pašoko ant kojų.

- Kas nutiko? - apsnūdusi paklausė Nihala.

- Čia kažkas yra, - tylutėliai atsakė Senaras. Jo delnas nu­

švito - jis pasirengė gintis kerais.

Nihala atsistojo ir ėmė graibyti kalavijo, bet net nespėjo jo

išsitraukti. Kažkas sugriebė ir užlaužė jos ranką. Prieš pargriū-

dama ji išvydo, kad Senarą iš nugaros užklum pa kažkoks vyras

ir įrem ia jam į gerklę ilgą peilį. A plin ku i plykstelėjo ryški šviesa.

Nihalos veidas buvo prispaustas prie žemės, bet ji įžiūrėjo bega­

lės deglų liepsnas.

- T ik pažiūrėk, sulaukėme svečių, - pratarė vienas užpuolikas.

Nihala pamėgino išsilaisvinti. Paskui kažkas smogė jai į gal­

vą ir ji prarado sąmonę.

Senaras gynėsi nuožm iau. Panaudojo kerus ir jais atsikratė už­

puoliko sau už nugaros. Tada šoko bėgti, bet priešai apsupo jį ir

trenkė per kojas. Jis parpuolė, kvapą užgniaužė skausmas. Alkis

ir nuovargis susilpnino jo galias. Jo sukalbėtas burtas tebuvo

gulbės giesmė.
 24

A K IS

tsitokėjęs Idas teišvydo tamsą. Jam buvo silpna, galvą skau-

A . dėjo taip, lyg kas nors kaltų į ją vinį. Pamėgino sujudėti,

bet rankos buvo sunkios, pavyko pakrutinti tik pirštus. Išgirdo

šnaresį - kažkas prie jo priėjo.

- Kur aš? - sušnibždėjo jis.

- Damoje, Jūros žemėje.

Balsas jam buvo pažįstamas, bet nesuvokė, kieno jis.

- Kas tu? A š nematau...

- Soana, - atsakė ji.

Idas sutriko. Paskutinis įvykis, kurį jis prisim inė, buvo

mūšis Vandenų žemėje: jam nebuvo aišku, kaip pateko į Jūros

žemę. Soana pastebėjo jo sumišimą ir paaiškino:

- Tave sužeidė antrąją mūšio dieną ir iki dabar išgulėjai be

sąmonės. Praradome kone visą Vandenų žemę, kariuom enė p ri­

siglaudė čia.

- Praradome Vandenų žemę?

Soana neatsakė.

Nieko keisto. Jie jau nuo pradžių žinojo, kad neturi vilčių.

Be to, žuvo Gala...

260
 - Kiek laiko aš miegojau?

- Keturias dienas.

Idui ėmė svaigti galva. Veikiausiai jį sunkiai sužalojo, nes

dar niekada nebuvo gulėjęs be sąmonės keturias dienas.

- Kur mane sužei... - nebaigė klausim o jis, nes kalbėti buvo

labai sunku.

- į galvą. Dėl to nieko nematai. Tau ant akių užrištas raištis.

Bet dabar neturėtum kalbėti. Geriau pailsėk.

Idas norėjo atkirsti, kad jau ganėtinai pailsėjo, kad dabar

nori viską išsiaiškinti ir kad nesudės bluosto galvoje dūzgiant

tokiai galybei klausim ų, bet net nespėjęs praverti burnos paniro

į miegą be sapnų.

Pabudęs kitą rytą jautėsi daug geriau. Pamėgino atsim erkti, bet

vargiai pavyko. Galiausiai įstengė kilstelėti vokus ir jam į akis

plykstelėjo ryški šviesa. Soana vis dar sėdėjo priešais.

Burtininkė nusišypsojo.

- Kaip laikaisi?

- Jau geriau.

Idas pabandė pakilti ir šiaip ne taip atsisėdo. Soana beregint

padėjo jam už nugaros pagalvę.

Nykštukas atsargiai apsiaupinėjo galvą. Jo kairiąją akį den­

gė platus tvarstis. Norėjo jį paliesti, bet Soana suėmė jo ranką

ir atitraukė.

- Dar ne.

Idas, nors ir kamuojamas daugybės klausim ų, pakluso. Šian­

dien jau daugiau prisim inė, pagalvojo apie dvikovą su Deinofo-

ru, bet nenumanė, kuo ji baigėsi.

- N oriu tavęs daug ko paklausti, - prabilo.

261
 Soanos veidas apsiniaukė, bet paskui ji vėl ėmė šypsotis.

- Klausk.

- Pirm iausia, kas, po galais, man nutiko?

- Koveisi su Deinoforu, ir jis tave sužeidė.

„Ir vėl, velniai rautų...“

- Išnešėte mane dvikovai nesibaigus... - niūriai tarstelėjo.

Soana papurtė galvą.

- N ukirtai jam dešiniąją ranką. Jis pabėgo, o tave praradusį

sąmonę ant žemės nuskraidino Vėsa.

Nykštukas šyptelėjo. Pavyko išplėšti bent gabalėlį to niekšo

mėsos. Ir dar dešiniąją ranką... tą, kuria jis kaudavosi.

- O kaip mano kariai? - pasiteiravo.

Soanos veidas pasidarė liūdnas.

- Idai, tai sudėtinga istorija, turėtum ją išgirsti ne iš mano

lūpų... Dabar tu pavargęs, kai pasijusi geriau, tau bus atsakyta į

visus klausimus.

- Kas nutiko mano kariams? - neatlyžo Idas. Soanos išsisuki­

nėjimas privertė jį sunerim ti. Jis net nežinojo, ar jo žaizda rimta.

- Apie tai su tavim pasikalbės Nelgaras, kai ateis aplankyti, -

pridūrė burtininkė ir išėjo palikdam a jį vieną, apniktą dvejonių.

Nelgaras užsuko vakare. Elgėsi labai rūpestingai, pasiteiravo

Ido, kaip jaučiasi, ar pavalgė ir visokių kitokių niekų.

- N oriu daug ką sužinoti, - griebė jautį už ragų nykštukas.

Nelgaro veidas, kaip ir Soanos, išgirdus klausim ą apsiniau­

kė - tai nežadėjo nieko gero.

- Nesiraukyk, klok viską. Aš ne vaikas. Pirm iausia papasa­

kok apie mano karius.

- Akademijos m okinių teliko trisdešim t.

262
 Ido širdis, rodės, sustos.

- O su m anim besikovusių patyrusių karių?

- Iš jų išsigelbėjo penkiasdešimt.

- Negali būti...

Nelgaras atsiduso.

- Net nenutuoki, koks tai buvo mūšis... Iš pradžių grūm eisi

su Deinoforu, o paskui buvai sužeistas...

- Papasakok, - tylutėliai paprašė Idas.

- K ol judu su D einoforu kovėtės, atskrido dar du Juodų­

jų drakonų raiteliai - visiškai vienodi, besigrumiantys drauge.

Tada priešas ir pradėjo mus triuškinti. Be abejo, tu pašalinai

Deinoforą, nukirsta ranka jis nebepasirodė, bet ir pats nebega­

lėjai kautis, tavo kariai iškriko. Priešas nedavė m ums atsikvėpti.

M ūšis virė visą naktį, užtruko ir iki kitos dienos.

Nelgaras nutilo ir prieš vėl prabildamas giliai atsiduso.

- Trečiąją dieną auštant nuo tųdviejų rankos žuvo Maver-

nas, tada paaiškėjo, kad m ums nepavyks; tave sužeidus jis buvo

perėmęs vadovavimą tavo kuopai. Tada ir krito daugelis vaiki­

nų. Galiausiai mums neliko nieko kito, tik atsitraukti... veikiau

ne trauktis, o bėgti. T ik Jūros žemės pulkai sukliudė Tirono ka­

riaunai priartėti prie sienos. Viena jos dalis šiaurės rytuose dar

laisva, bet likusią teritoriją praradome.

Idas įsispoksojo į baltutėlius patalus. Reikėjo to tikėtis. Jis

žinojo, kad taip baigsis, bet tai jo nė kiek nepaguodė. Jis pagal­

vojo apie visus žuvusius per tas tris dienas, apie agonijoje besi­

raitantį Galą, liūdną M avem o išraišką; paskui prisim inė jaunus

Akademijos m okinių veidus, jų susižavėjusius žvilgsnius, ku­

riais jie lydėjo jį pirm ąją m ūšio dieną. Dabar jie negyvi. Kone

visi negyvi. Idas atsitokėjo.

263
 - O kas dabar? - paklausė.

- O dabar reikia išsilaižyti žaizdas. Veikiausiai padedami

Zalenijos vyrų sustiprinsim e likusio laisvo Vandenų žemės ga­

baliuko apsaugą, bet padėtis vis tiek beviltiška. Reikia stengtis

atsilaikyti ir laukti. M ūsų vienintelė viltis - Nihalos kelionė, bet

neaišku, ar ištversim e ik i jos sugrįžimo.

Idas jautėsi nusim inęs ir pavargęs it senolis, kurio sielą sle­

gia ilg i kančių metai. Jis nukreipė kalbą.

- Niekas m an nieko nesako apie žaizdą.

Nelgaras ir vėl atsiduso.

- Deinoforas išdūrė tau akį, - vienu atsikvėpim u išklojo

jis. - Tau pasisekė: m ažai trūko, kad kalaviju būtų kiaurai per-

vėręs galvą. D vi dienas buvai ant m irties slenksčio, Soana už

plaukų ištraukė tave giltinei iš nagų.

Idas viską prisim inė. Skausmą, akis užliejusią raudoną spalvą.

- Ką reiškia „išdūrė“?

- Kai tave radome, iš kairiosios akies buvo nekas telikę. Teko

ją išim ti. Dabar tu ri tik dešiniąją.

Kambaryje stojo slogi tyla. Idas neįstengė nei kalbėti, nei

galvoti. Pirštais palietė kairiąją akį ir po raiščiu nepajuto jokio

iškilim o. Jis nebeturėjo akies.

- M an labai gaila, - nuleidęs galvą pasakė Nelgaras.

Prabėgo keletas dienų. Soana tol sėdėjo Ido lovos galvūgaly, kol

nykštukui nepabodo drybsoti lovoje. Jis dar buvo silpnas, bet

niekada nemėgo gulėti ligos patale. Užsim anė paspartinti giji­

mą, nors burtininkė ir stengėsi jį atkalbėti.

- Taip skubėdamas tik labiau sau pakenksi.

- A š gerai jaučiuosi, nėra reikalo tysoti lovoje it luošiui.

264
 Galiausiai nugalėjo nykštuko užsispyrim as, jis atsikėlė ir iš­

ėjo laukan.

Pamatė, kad atsidūrė net ne karinėje stovykloje. Dama buvo

tik vienas iš daugelio kaim elių, paverstas susisiekim o baze.

Jame šm irinėjo kariai ir buvo vežiojamos maisto atsargos, bet

buvo aiškiai m atyti, kad karas vyksta to li nuo čia. Išvyko ir Nel-

garas, bazėje liko vieni sužeistieji - tokie kaip jis. Idas jautėsi it

patekęs į gydyklą. Aplinkui regėjo bekojus ir berankius, žmones

sužeistomis krūtinėm is ar galvomis, ir visi jie varstė jį gailestin­

gais žvilgsniais.

„Aš tu riu ir rankas, ir kojas. Akies praradimas - niekis“, -

guodė jis save vengdamas tų pasigailėjimo kupinų žvilgsnių.

Tačiau širdyje ėmė suprasti, kad tai - melas. Pasaulis, regi­

mas viena akim i, buvo visai kitoks. Saulė, miškai, palapinės ir

sužeistieji - viskas atrodė netikra. Idas neįstengė su tuo susitai­

kyti. D aiktai tarsi bėgo nuo jo, rodydavosi arba per arti, arba per

toli, pavykdavo juos sugriebti tik po keleto bandymų.

„Viskas praeis. Tai niekis. Tereikia priprasti.“

Pasaulis atrodė mažesnis, it netikėtai būtų susitraukęs

aplink jį. Vis kas nors prasprūsdavo pro jo regimąjį lauką, ir

žingsniuodamas jis visur trankydavosi. M ėgino nekreipti į tai

dėmesio, bet iš tiesų toks nerangumas jį siutino.

Prabėgo daug laiko, kol įsidrąsino pažvelgti į veidrodį. Jo

tvarstis buvo dažnai keičiamas, bet Idas dar neturėjo progos pa­

sižiūrėti į pasikeitusį veidą.

Vieną vakarą nutarė, kad atėjo metas.

Atsargiai nusirišo tvarstį, nes žaizdą peršėjo. Jam atrodė,

kad vis dar jaučia kairiąją akį, lyg į ją būtų suvaryta vinis. V isi

jam sakydavo, kad suluošintieji jaučia net nupjautas kojas. Idas

265
nemanė, jog taip būna ir netekus akių; tik jas praradęs suvoki,

kad jas turi.

Nusivyniojęs raištį jis pasiėmė Soanos atneštą veidrodį. Iš­

vydo pusę veido kertantį rausvą randą, juodus taškelius išilgai

voko linijos, po antakiais sukrešėjusio kraujo gumuliukus.

Nemokėjo p riim ti naujojo savęs. Nežinojo, ką turėtų jausti.

Jo galvoje sukilo gūdžios, iki tol į giliausias pasąmonės kerteles

nustum tos m intys.

„Viskas bus kitaip. Nebegalėsi taip valdyti kalavijo kaip ka­

daise. M atai tik pusę vaizdo, o iš tamsiosios pusės gali iššokti

priešas. Jau nebebūsi toks karys kaip anksčiau.“

Vieną dieną vaikštinėdamas po kaimelį Idas išvydo pažįstamą

veidą - ramentais klibikščiuojantį vaikiną. Nykštukas jį puikiai

prisiminė. Tai buvo Kaveras - mokinys, pasisiūlęs stoti į dvikovą

paskutiniajame atrankų etape. Nykštukas buvo tinkamai jį įverti­

nęs - pirmąją mūšio dieną vaikinas parodė puikius kario gabumus.

Idas pašaukė jį vardu ir priėjo.

- Vade! - šypsodamasis sušuko Kaveras.

Jiedu susirado nuošalią vietelę, kur galėtų ram iai pasikal­

bėti, ir keletą akim irkų tylėjo, lyg neturėdam i ko vienas kitam

pasakyti. Pirmas prabilo Idas:

- Kaip tave sužeidė?

- Tai nutiko antrąją dieną, vade, kai jūs kovėtės su Deinofo-

ru. Jum s liovusis vadovauti, kuopa iškriko; tada m an ir smogė

fam inas, - atsakė jis ir liūdnai šyptelėjo.

Idas susimąstė apie tą dieną. Jis puolė Deinoforą pamiršęs

visa kita, tarsi m ūšio lauke būtų vienas. Praeityje jis dažnai taip

elgdavosi, o dabar tuo dygėjosi. Jam pasidarė gėda.

266
 - Pasidaviau įkarščiui... - prisipažino nuleidęs galvą.

- Jūs grūmėtės stulbinamai! - šūktelėjo vaikinas. - Gaila,

kad nemačiau, kaip nurėžėte jam ranką, girdėjau, jog tai buvo

neįtikėtina. Pašalinote stipriausią priešą. Sužeistas jis nebegrį­

žo kautis.

Paskui Ido paprašė papasakoti apie dvikovą. Nykštukas vis­

ką išklojo glostomas susižavėjusio m okinio žvilgsnio. Bet jam

vis tiek buvo nesmagu. Jo kariai žuvo, o jo nebuvo šalia, jis pa­

liko juos likim o valiai ir pasinėrė į savo asmeninę kovą. Toks

žingsnis buvo nepateisinamas.

- O ką dabar darysi? - galiausiai paklausė Idas.

Kaveras gūžtelėjo pečiais.

- M anau, kovoti nebegrįšiu. M ačiau dalykų, kurių net ne­

galėjau įsivaizduoti. Nėra idealo, dėl kurio būtų verta m atyti

tokius vaizdus. Šiaip ar taip, man sakė, kad koja nebeišgis. Ko

gero, grįšiu namo, bet nebus lengva įsilieti į įprastą gyvenimą.

M ačiau žūstant visus savo bendražygius.

Idas puikiai pažinojo jo skausmą. Per keturiasdešim t m etų

palaidojo kone visus jam brangius žmones. Liko viena Nihala.

Jiedu atsisveikino tolum oje leidžiantis blyškiai saulei. G rįž­

damas į savo būstą Idas pasijuto senas kareivis. Po kovos su Dei-

noforu kažkas pasikeitė. Gal jo istorija ėjo į pabaigą, o gal atėjo

metas ku rti naują pradžią.

>>>>
 25

T A S , K U R IS N I E K A D A N E P A L I O V Ė K O V O J Ę S

rakeikimas! - burbtelėjo Nihala, atgavusi sąmonę. Jai

P baisiai skaudėjo galvą, rankas veržė purvinos virvės.

Jiedu su Senaru buvo įm esti į sm irdančią skylę, surišti ir pa­

guldyti ant drėgnos uolos. Staiga puselfė pajuto, kad kažkas ne

taip, lyg bendrame paveiksle trūktų kokios detalės. J i pasisuko

ir pažvelgė sau į šoną. Kalavijas. Jie paėmė jos kalaviją.

Nuo tada, kai gavo jį dovanų iš Livono, dar niekas nebuvo

jo atėmęs. Dabar jį lietė nepažįstamojo rankos, gal priešas jau

vaikštinėja pasikabinęs jį prie juostos. Ši m intis ją stačiai siuti­

no. Tai nebuvo tik kalavijas - tai buvo viskas, kas liko iš Livono,

tai buvo jos tėvas.

- Prakeikimas!

- Tu bent jau miegojai, kai priešai prisiartino, - tarė Sena-

ras. - O aš visą pusvalandį tikinau save, kad girdim i žingsniai -

tik vaizduotės vaisius. Jei būčiau geriau ėjęs sargybą, dabar ne-

tysotum e čia.

Senaro prisipažinim as nė truputėlio nepaguodė Nihalos.

Bet plėšikai nors neatėmė amuleto; prie krūtinės, po liemene,

ji juto šaltą metalą.

268
 - Kieno belaisviais tapome? - paklausė mergina.

- Nė nenutuokiu. Mes vis dar vandentieky. Nemanau, kad

tai Tirono tarnai - kam jiems reikėtų įsirengti čia stovyklas?

Tai nebuvo svarbu. Kad ir kas juos buvo sugavęs, dabar jie

buvo kaliniai. M isijai atėjo galas. Kartkartėm is Nihala pamėgin­

davo išsilaisvinti iš rankas ir kojas veržiančių mazgų, bet nepavy­

ko; jie buvo itin sumaniai surišti, be to, ji buvo išsekusi. Nuo alkio

temo akyse, o nepakeliamas karštis gniaužte gniaužė kvapą.

Po keleto valandų jų kalėjim o durys atsivėrė ir juos apakino

šviesa. Jie nieko neįžiūrėjo, tegirdėjo balsus.

- Įmetėme juos čia.

- M atau.

Tai buvo moters balsas, Senarui pasirodęs pažįstamas.

- Jis - burtininkas, tik visai nugeibęs, o ji, regis, kažkokia

karė.

- Ištrauk juos, neketinu leistis į tą skylę.

Senarą sugriebė tvirtos rankos ir permetė per slenkstį. Tas

pats nutiko ir Nihalai.

- Nagi, pažiūrėkime, ką čia turim e, - tarė m oteris ir apstul­

busi nutilo. - Negali būti...

Senaras pakėlė akis ir atpažino, kas stovi priešais jį.

- Čia tu...

Airė puolė jam ant kaklo.

- Senarai!
N ihala nesuprato, kas nutiko, bet pamačiusi nepažįstamąją

karštai spaudžiančią Senarą glėbyje suirzo.

Jiedu ilgai stovėjo apsikabinę, o atsiskyrę pratrūko kvatotis

iki ašarų. J i negalėjo atitraukti nuo jo akių ir vis kartojo:

269
 - Negali būti... Čia tu, Senarai!
Galiausiai Nihalos akys apsiprato su šviesa ir ji geriau įsižiū­

rėjo į moterį. J i buvo stulbinam ai graži. Jos plaukai buvo juodi

ir blizgūs it derva, o akys gilios ir skvarbios. J i dėvėjo vyriškus

drabužius, bet iš jos trykšte tryško moteriškumas. J i buvo tikra

m oteris. Iš kur Senaras ją pažįsta? Ir kodėl jie tokie artim i? Pu-

selfei atrodė, kad gražuolė ryja jį akim is, o ir jis žiū ri į ją geidu­

lingai. J i dar labiau sudirgo.

Jiedviem atsiglėbesčiavus Airė įsakė paleisti belaisvius. Pa­

mačiusi, kad Senaras vos laikosi ant kojų, pasiteiravo, kas jam

nutiko. Tačiau atsakymo nelaukė. Kilstelėjo tuniką ir kelnėse

ties keliu išvydo kraujo dėmę.

- M aniškiai švelnumu nepasižym i... - tarstelėjo. - Liepsiu

tave pagydyti.
Pervėrė burtininką tiriam u žvilgsniu ir suėmė delnais jo veidą.

- Atrodai seniai kąsnio burnoje neturėjęs.

- Taip ir yra... - linktelėjo Senaras.

- Vadinasi, pirm iausia pavalgysim, - išrėžė m oteris ir nusi­

vedė juos.

N ihala gavo progą apsidairyti. Jie vis dar buvo vandentiekyje,

vienoje iš didžiųjų talpyklų. Sienose buvo išraustos nišos su tu­

rėklais, o jose buvo pastatyta apie trisdešim t lūšnelių, kuriose

gyveno įvairiausios būtybės. Tarp jų buvo keletas žm onių, bet

didžioji dauguma - nykštukai, smalsiai nužiūrinėjantys atvykė­

lius. Nihala svarstė, kur, po paraliais, jiedu pateko.

Airė su Senaru visą kelią nesiliovė kuždėjęsi. M oteris nusi­

vedė juos į didžiausią trobelę ir pasodino prie stalo, apšviesto

deglu, kuris metė ant sienų ir kampe sukrautų statinių spur­

270
dančius šešėlius. J i kažką įsakė porai nykštukų, ir netrukus šie

grįžo nešini dviem virtų ryžių lėkštėm. Nihala su Senaru taip

godžiai puolė prie maisto, kad Airė apstulbo.

- Kada paskutinį kartą valgėte?

Senaras kilstelėjo galvą nuo lėkštės ir paskubomis atsakė:

- M aždaug prieš šešias dienas - mes nieko daugiau nedarė­

me, tik ėjome šiuo nelem tu vandentiekiu.

- Žinojau, kad esi ne iš kelm o spirtas, bet tai... - teištarė

Airė.

Svečiams pasisotinus m oteris išsitraukė ilgą pypkę, užside­

gė ir ėmė rūkyti. Tai Nihalą nustebino. J i niekada nebuvo ma­

čiusi rūkančių moterų.

- Dabar tu visas mano, - gundom ai ištarė Airė, tuo vėl suer­

zindam a Nihalą. - Tikėjausi čia išvysti bet ką, tik ne tave.

- M aniau, tu vis dar jūroje, - atsakė Senaras.

- Melagis, - viliokiškai suokė ji. - N uo tada, kai išsiskyrėme,

negalvojai apie mane nė akim irkos.

J i užmetė akį į Nihalą, išraudusią iki ausų galiukų, ir nusi­

šypsojo.

- Spėju, kad tu - Nihala.

Puselfė pasijuto it gavusi smūgį į paširdžius. Toji m oteris

apie ją žinojo, o Nihala net nenutuokė, kas ji.

- Tu mane pažįsti?

Airės akys džiugiai žybtelėjo.

- Senaras m an apie tave pasakojo, - atsakė traukdama pyp­

kę. - Bet esu tikra, kad apie mane tau net neužsim inė, - pridūrė

skersai į ją dėbtelėdama.

Nihala pastebėjo, kad ir Senaras paraudo.

- Kodėl taip sakai? - įsiterpė burtininkas.

271
 - Gerai pažįstu žmones, - atkirto Airė. - Šiaip ar taip, Niha-

la, aš - Airė. Buvau laivo, nugabenusio Senarą prie sūkurio, vai­

rininke, - išklojo ji ir vėl atsisuko į Senarą. - Pakaks prisistaty­

mų, geriau papasakok, kaip tau pavyko išnešti sveiką kailį. Kai

išvydau tave valtele besileidžiantį į atvirą jūrą, net neabejojau,

kad keliauji m irčiai į nagus.

Senaras ėmė pasakoti savo nuotykius su visom is smulkme­

nom is. Nihala puikiai jį pažinojo, tad iškart pastebėjo, kad bur­

tininkas gražiosios panteros akyse ieško pritarim o.

- Valtyje skylę išgręžė Benaresas, - jam baigus atskleidė Airė.

Senaras išpūtė akis.

- Negali būti.

- Tai tiesa! - sušuko ji ir ištuštino pypkę. - Prisipažino

mums grįžus į Vanerijų salas. Tuo ir baigėsi jo viešnagė mano

laive. Išspyriau jį lauk.

Senaras nustebo, kad Airė taip ram iai apie jį kalba. Jis p risi­

m inė, kaip karštai ji bučiavo Benaresą tą dieną, kai jie išgelbėjo

jį iš laivo, plukdančio jį įduoti kareiviams, ir kaip ilgai jie išbuvo

užsidarę kajutėje kelionės pradžioje.

- Kiek žinau, - toliau kalbėjo Airė, - jis vis dar Vanerijose,

kur jį palikome. Na ir m ulkis, - pridūrė, bet jos balsas ėmė trū ­

kinėti. - Prieš sugaunamas jis toks nebuvo, anksčiau niekada

nebūtų išdavęs bendražygio.

- O kodėl tu ne jūroje? - paklausė Senaras.

- Dėl tavo kaltės, - atsakė ji, žvelgdama jam į akis. - Sugadi­

nai m an gyvenimą, - tarė, atsistojo ir iš lentynos sienoje išėmė

violetinio skysčio sklidiną butelį. - A r prisim eni šitą? - pasitei­

ravo Senaro.

Burtininkas šyptelėjo.

272
 - Žinom a.

M oteris čiupo tris taureles ir pripylė jas. Pati išmaukė gėri­

mą vienu mauku, o Senaras savąjį gurkšnojo pamažėliais.

N ihala įtariai pažvelgė į gėrimą, paragavo ir visa nukaito.

Baisiai stiprus... Jis toli gražu nebuvo panašus į įprastą alų.

Airė prisėdo su taurele rankoje.

- Išleidę tave pasinaudojome tavo patarim u. Apiplaukėme

pabaisą ir grįžom e į Vanerijas, ten pataisėme laivą ir prisikro­

vėme maisto. Dažnai apie tave pagalvodavau, - tarė viliokiškai

verdama jį akimis. - Buvau tikra, kad žuvai. M ąsčiau apie mūsų

pokalbius tiek salose, tiek laive.

Nihala susivertė didelį violetinės trauktinės gurkšnį.

- Ėm iau galvoti, kad tavo m intis apie aukštesnių tikslų sie­

kim ą gyvenime, o ne tik nuotykių ieškojimą, ne tokia ir kvai­

la, - toliau kalbėjo Airė. - M es pasiteiravome M onės patarim o.

Aiškiaregė atskleidė, kad galime išplaukti pro kitas salas, nesau­

gomas audros. Taip ėmėme tyrinėti aplinkinius vandenis. Tie

laikai buvo savotiškai šlovingi - atradome naujų žemių, naujų

krantų, tolim ų tautų...

- Keturis mėnesius nieko kito neveikėme, tik tyrinėjome,

pamatėme viską, ką gali pam atyti žmogaus akis. Pavargę klajoti

aplankėme žemes už Saaro. Grįžom e į įprastas vėžes, bet man

vis kažko trūko. Po tiek aplankytų vietų ir patirtų nuotykių

ėmiau galvoti, kad nebėra, ką veikti. Viskas m an atrodė lėkš­

ta, nuobodu. Puldinėjam i laivai, nugalim i priešai, gyvenimas su

kalaviju rankoje... Turėjau daug vyrų, bet galiausiai ir jie man

pabosdavo. Vis pagalvodavau apie tave, apie tavo m irtį, svars­

čiau, kas baisaus turi vykti sausumoje, kad toks žmogus kaip tu

paaukotų gyvybę už Išnirusio pasaulio gyventojus.

273
 - Jūroje ėmiau jaustis tarsi narve, tad nutariau išsilaipinti

į sausumą. M ane paskatino smalsumas: norėjau pažiūrėti, kur

tu gyvenai, pažinti žmones, dėl kurių pasiaukojai. M ano tėvas

dėl to apgailestavo, bet nesipriešino. Iš pradžių nuvykau į Lais­

vąsias žemes. Saulės žeme stačiai pasibaisėjau: jos gyventojai

visą laiką puotauja, moterys vaikštinėja apsikarsčiusios papuo­

šalais kaip dievaitės... Vėliau apsilankiau Vandenų žemėje, bet

ir ji mane nuvylė: žmonės ir nim fos piktai vieni į kitus skersavo,

generolai pasirodė esą tik ri išpuikėliai... Nesuvokiau, už ką pa­

norai paaukoti gyvybę.

- Paskui nusprendžiau įžengti į priešo teritoriją. N aktį kir­

tau Vėjų žemės sieną. Ten pradėjau suprasti. Kraujas ir lavonai

manęs negąsdina, juk žinai. Bet ten išvydau tokius žiaurumus,

kokių jūroje dar nebuvau mačiusi. Vergais paversti žmonės, tie

šlykštūs pabaisos - fam inai, dėl pramogos žudantys kariai, ma­

sinės m irties bausmės... Ten viešpatavo betikslis žiaurumas,

kankinim ai. O dar tas bjaurus virš visko iškilęs bokštas - Tirono

tvirtovė... J i buvo m atyti iš visur.

- Aš ilgai klajojau. Buvau U olų žemėje ir galiausiai priėjau

šį ugnikalnių kraštą, kuriam e net neįmanoma kvėpuoti. Čia

pirm ą kartą susitikau su žm onėmis, kenčiančiais Tirono jungą.

Jie buvo pavergti, jų orumas sutryptas, jie nedrįso priešintis ir

vykdė visus jo įsakymus, net jei tekdavo pribaigti draugą. Iš pra­

džių bodėjausi jais, maniau, kad jie nusipelno vergijos. Bet pas­

kui susimąsčiau apie tavo žodžius Vanerijose tą dieną, kai išėjai

pasikalbėjęs su M one: „Kodėl silpnieji tu ri kentėti?“

A irė ilgai žvelgė į Senarą, burtininkas susidrovėjęs nuleido

akis. J i vėl prabilo.

- Prisiverčiau pažvelgti į tuos žmones atidžiau ir tai, ką iš­

274
vydau, atvedė mane čia - aš juose įžvelgiau laisvės daigą. Jie

buvo paversti vergais, jų kūnai ir sielos palaužti, tačiau giliai šir­

dyse jie vis dar buvo laisvi - aš tai jaučiau. Visada maniau, kad

gyvenime svarbiausia laisvė. Išrauti laisvės daigą, kurį kiekvie­

nas nešiojamės širdyje - nusikaltim as. Tad nutariau pasilikti,

sutikau bendram inčių ir su jais įkūrėme pasipriešinim o Tiron u i

judėjimą - kad apsaugotume tą daigą ir jį išaugintume.

- Nereikėjo dėti daug pastangų. Čia jau buvo keletas sukilė­

lių būrių - daugiausia nykštukų, bet ir keletas žm onių; tetrūko

kas juos suvienytų ir jiems vadovautų. Kai jie m an papasakojo

apie vandentiekį, supratau, kad tai ir bus mūsų kelias į pergalę.

Sulindom e po žeme ir ėmėme veikti. Kai kurie nykštukai buvo

čia dirbę ir pažinojo kiekvieną kanalą, kiekvieną talpyklą. Išrau­

sėme daugiau tunelių, pasistatėme trobeles ir parengėme gyny­

bą. Kai kurie iškeliavo toliau ir įsteigė naujų būrių. Taip ir gimė

pasipriešinim o judėjimas. Mes gyvename čia, po žeme, ir išlen-

dame tik prireikus surengti išpuolį. M es kertame iš pasalų ir vėl

dingstame po žeme. Kartais vietiniai mums padeda, o kartais

išduoda. Bet mes tęsiame, ką pradėję.

Airė nutilo ir susivertė dar vieną „Ryklio“ gurkšnį.

- Juokinga, ar ne? Kas galėjo pagalvoti, kad čia atsidursiu?

Vos prieš m etus plaukiau su tavim savo laivu ir pliurpiau, kaip

gera gyventi savanaudiškai, o dabar tūnau požemyje ir svaičio-

ju apie laisvę vadovaudama saujelei į beviltišką kovą stojusių

vargšų...

Nihala tos ilgos kalbos klausėsi tylom is ir dabar žvelgė į Airę

susižavėjusi. Net ši moteris, buvusi pirate ir, sprendžiant iš jos

pasakojimų, gyvenusi audringą gyvenimą, siekė idealo, žinojo,

ką daro ir dėl ko. Greta jos puselfė pasijuto maža ir niekam tiku­

275
si - su krauju aplaistytu kalaviju, kalnu dvejonių ir nesugebėji­

mu gyventi, rasti savo kelią.

- Geriau pagalvojus, tu nepasikeitei, - tarė Senaras. - Ir kai

kalbėjai apie gyvenim ą jūroje, aš žinojau, kas slypi tavo širdyje.

M ačiau iš tavo meilės laivui ir ištikim ybės įgulai.

Airė pervėrė jį tiriam u žvilgsniu.

- U žtat tu pasikeitei. Dabar atrodai liūdnas, palūžęs - ma­

tau iš akių. Tu ne tas pats vaikinas, ku rį pažinojau. Kažkas at­

sitiko.

Senaras nuleido žvilgsnį, ir Airė nukreipė kalbą.

- Kaip jūs čia atsidūrėte? Jei neklystu, Tarybos nario vieta

M akrate.

- Aš jau nebe B urtininkų tarybos narys, - atsakė Senaras ir

trum pai paaiškino, kad dėl šios kelionės turėjo palikti Tarybą.

- Vadinasi, reikalas rim tas. Kodėl leidotės į kelionę? - pa­

klausė Airė.

Nihala suvokė, kad atėjo metas įsiterpti.

- Negalime to atskleisti.

Airė atsisuko į ją ir pervėrė neperprantam u žvilgsniu.

- Kodėl?

- Todėl, kad nuo mūsų misijos priklauso daug gyvybių; slap­

tumas - mūsų ginklas.

M oteris pažvelgė į Senarą.

- Tai susiję su karu prieš Tironą, - tepridūrė burtininkas.

Airė gūžtelėjo pečiais.

- Jei viskas taip rim ta, aš ir pati nenoriu nieko žinoti.

Jie plepėjo ištisas valandas, bet Nihalos niekas į jų pokalbį ir

bendrus prisim inim us neįtraukė. Atrodė, kad Senaras džiaugia­

si vėl sutikęs šią m oterį ir m eiliai į ją žiūri, o jos katės akys bė-

276
gioja jo veidu stengdamosi prasiskverbti į slapčiausias jo sielos

kerteles. N ihalai visą popietę buvo liūdna ir pikta.

Išėjusi iš Airės trobelės Nihala panoro pabūti viena, tad nusilei­

do į sausą salelę ir įmerkė basas kojas į vandenį. Šioje talpykloje

nebuvo jokių oro angų, nes slėptuvė negalėjo turėti tiesioginio

kelio į viršų. Nors dingojosi, kad išbuvo pas tą m oterį ištisą am­

žinybę, iš tiesų Nihala numanė, jog dar ankstyvas vakaras.

J i kiurį laiką ten sėdėjo lėtai makaluodama pėdomis, susitel­

kusi tik į vandens čiurlenim ą ir kojų keliam ą raibuliavim ą pavir­

šiuje, bet paskui pajuto, kad už jos kažkas stovi.

- Ką čia veiki?

Nihala neatsisuko.

- Nieko, ilsiuosi.

Senaras prisėdo šalia.

- O ką tu veikei?

„Buvai pas Airę, štai ką...“

- Numigau, jaučiausi visai nusigalavęs, - atsakė burtininkas.

Nihala ir toliau yrė kojomis. Pajuto, kad ir Senaras liūdnas, ir

nusistebėjo - juk vėl atrado tą m oterį, regis, tokią jam brangią.

- Kodėl niekada man nepasakojai apie Airę? - paklausė ji.

Senaras paraudo ir neatsakė.

- J i buvo vairininke... Be to, matau, jūsų santykiai artim i, -

neatlyžo Nihala.

- Nežinau... M atyt, pamiršau... - numykė Senaras, paskui

išsitiesė ant žemės ir įsispoksojo į talpyklos skliautą.

Puselfė pagalvojo, kad dar niekada bičiulis neatrodė jai toks

tolim as ir kartu toks artimas kaip dabar. J i taip pat atsigulė ir

jiedu tylom is įsižiūrėjo į uolą viršuje.

277
Jie viešėjo pas Airę dar keturias dienas, ji parodė jiems ben­

druomenę, kuriai vadovavo. Jos įsakymams pakluso ir dviejų

gretim ų talpyklų gyventojai. Sukilėliai buvo pasiskirstę į nedi­

deles grupes, kurių kiekviena turėjo vadą. Skirtingų būrių na­

riai vieni kitų nepažinojo, bendravo tik jų vadai. Todėl patekę

į priešo rankas jie nebūtų galėję išduoti paslapčių. Pasipriešini­

mo judėjimas buvo panašus į žvėrį su daug galvų. Išnykus kuriai

nors bendruom enei, ją pakeisdavo ir m isiją tęsdavo kelios kitos,

tūnančios žemės gelmėse.

Jų užduotis buvo nuolat kaišioti pagalius Tironui į ratus. Dau­

giausia jie puldinėdavo tankiai toje žemėje išsibarsčiusias kalves.

Jos čia stūksojo dar tada, kai Ugnies žemė buvo laisva, greta to

krašto gamtovaizdį darkančių ugnikalnių. Juose būdavo kaldina­

m i geriausi ir tvirčiausi visų laikų ginklai. Bet nuo tada, kai M olą

nužudė jo paties sūnus Dola, kone visa nykštukų tauta buvo pa­

vergta ir priversta plušti kalvėse. Iš jų iškeliaudavo tūkstančiai

kalavijų, kuriais Tirono kariuomenė mūšio lauke sėjo m irtį.

Sukilėliai užpuldavo kalves, išlaisvindavo kalinius, išžudy­

davo sargybinius ir prisigrobdavo ginklų.

- Tai ne kažin kas, - paaiškino Airė, - bet nors taip jam kliu ­

dome. M ūsų visur apstu, mes be perstogės puldinėjame taip su­

lėtindam i ginklų gamybą.

Visgi toji viešnagė negalėjo trukti am žinai, Nihala pirm o­

ji pradėjo galvoti apie jų laukiančią misiją. Ketvirtosios dienos

vakarą ji Senarui pranešė rytoj ketinanti išvykti. Įdėmiai tyrė

akim is bičiulio veidą mėgindama jame įžiūrėti kad ir m enkutį

apgailestavimą, jog teks atsisveikinti su šia vieta ir su mylim a

Aire, bet nepastebėjo nė žymės.

278
 - A š ir pats ketinau tau tai pasakyti, - išrėžė Senaras. - Kuo

greičiau baigsime šią nelem tą kelionę, tuo bus geriau.

Senaras vienas pranešė tai Airei.

- Negalite taip im ti ir išeiti, - pypkiuodam a lėtai tarė ji.

- Prašau tavęs, - nenusileido Senaras, - nem ėgink manęs

sulaikyti. Labai svarbu kuo greičiau išvykti.

J i ram iai į jį pažvelgė.

- Neketinu tavęs sulaikyti. T ik sakau, kad negalite išeiti vieni.

Pasiklystumėt per porą valandų, dienų dienas klaidžiotum ėt ka­

nalais ir galiausiai mirtum ėt iš alkio. Taip jau buvo, kai jus radome.

- Iš tiesų, vedlys mums labai praverstų, - pripažino Senaras.

- Tu ri man pasakyti, kur traukiate, - atkirto ji.

Senaras atsiduso.

- Negaliu.

- M an nerūpi, kodėl ir ką ten veiksite, - paaiškino Airė. - Aš

tenoriu žinoti kryptį, antraip negalėsiu ten jūsų nuvesti.

Senaras pažvelgė į ją apstulbęs.

- Tu pati būsi mūsų vedlė?

Airė giliai įtraukė dūmą, paskui be galo lėtai jį išpūtė.

- Aš puikiai pažįstu šias vietas, su m alonum u jus palydėsiu.

- Kažin, ar taviškiai labai apsidžiaugs... Tu čia vadė, esi už

viską atsakinga.

- Aš visada dariau, ką panorėjusi, - nusišypsojo ji. - Būten

todėl, kad esu vadė, galiu netrukdom a palydėti seną draugą.

Šiaip ar taip, yra kam mane pavaduoti.

- Tiesą pasakius, gerai nežinom e, kur mums reikia eiti, -

prisipažino burtininkas. - M es ieškome kažkokio ežero su sa­

lele viduryje.

279
 Airė užsikėlė kojas ant stalo ir užvertė galvą. Atrodė, kad ti­

ria įsivaizduojam ą žemėlapį lubose ieškodama apibūdintos vie­

tos. Paskui ji nuleido žvilgsnį.

- Šioje žemėje yra tik vienas ežeras, jis už daugelio m ylių į

vakarus nuo čia. Tai Jolo ežeras, išties kraupi vieta. Senovėje

ten stūksojo m ilžiniškas ugnikalnis. Paskutinis jo išsiveržimas

buvo lemtingas; jis išsprogo į orą ir savo nuosėdomis ilgiem s

metams aptemdė Ugnies žemę. Toje vietoje susidarė ežeras,

bet jo gilum oje vis dar rusena to pragaro žarijos. Viduryje yra

sala, ji - nedidelis ugnikalnis. Jis vis išsiveržia, o lava suteka

į vandenį nuolat keldama ežerą apgaubiančius dūm ų debesis.

Jo vanduo nuodingas ir toks sūrus, kad nenugrim ztų net švino

gabalas.

Senaras prisim inė jų aplankytas šventyklas ir pagalvojo, kad

ta pragariška vieta puikiai tinka ugnies akm eniui saugoti.

- Bijau, kad tau teks mus ten nuvesti.

- Kaip pasakysi, - tarė ji.

Senaras jau buvo beeinąs pro duris, bet Airė jį sustabdė.

- Kas tau, Senarai? - netikėtai paklausė.

Jis sustojo ant slenksčio, bet neatsisuko.

- Nieko.

- M anęs neapm ulkinsi. Praleidome kartu tik tris mėnesius,

bet aš gerai tave pažįstu. Tu nebe tas pats vaikinas, kurį nupluk-

džiau prie sūkurio, tu pasikeitei, kažkas tave kamuoja. A r tai dėl

Nihalos? Jūs sukurti vienas kitam , pakanka užm esti į jus akį ir
pasidaro aišku.

Senaras šyptelėjo ir priėjo prie jos.

- Per šią kelionę nutiko dalykų, kurių neturėjo nutikti, pa­

aiškėjo tiesa, kurios net nenujaučiau ir būčiau nenorėjęs suži­

280
noti. Tai mane ir pakeitė, - tarė pavargusiu balsu. Airė jau žiojo­

si kažką sakyti, bet jis ją nutraukė. - Aš peržengiau ribas, kurių

nem aniau galintis įveikti. Išties ėmiau svarstyti, ar šioje žemėje

yra žm onių, vertų išgelbėti, ar mes visi nešintam e į pragaištį.

Airės išraiška pasikeitė, it staiga būtų sugriuvusi siena, ku­

ria buvo nuo visų apsitverusi.

- Aš siekiu atpirkim o, o tu žengi į paklydim ą, - pasakė.

Senaras liūdnai šyptelėjo.

Airė vėl giliai įtraukė dūmą.

- Jei ne tu, gal manęs čia dabar nebūtų. Kad ir ką būtum

padaręs, tu ri sau atleisti. Nėra prasmės krim stis.

Senaras dėkingas nusišypsojo ir apsimetė, kad jos žodžiai jį

įtikino. Deja, ne. Jis ketino tęsti kovą, nes visada bus žm onių,

vertų išgelbėti. Tačiau prisim inim as apie proskyną ir suanglė­

jusius kūnus nepaliks jo visą gyvenimą. Kaip ir suvokimas, kad

nieko nebebus kaip anksčiau.

iji»
 26

N E T IK Ė T A V E R T IN G A P A M O K A

ie išėjo kitą rytą, Airė iškart perspėjo, kad kelias nebus nei

J lengvas, nei trum pas. Kelionė prasidėjo itin prastai, nes

teko įsisprausti į ilgą siaurą tunelį ir ropoti juo keliais.

- K ai kurie tuneliai pavojingi, m at yra žinom i T iro n u i ir jo

pakalikam s. Šie, nors ir nepatogūs, užtat saugūs, - paaiškino

Airė.

Jie ėjo spėriai, Airė buvo puiki vedlė ir vikriai landžiojo iš

tunelių į galerijas. Rodės, ji pažįsta visus kebus bei perėjimus

kaip savo penkis pirštus ne tik savo teritorijoje, bet ir visame

vandentiekio labirinte. N et tose vietose, kur kanalai išsišako­

davo į dešim tį krypčių, m oteris nė akim irkos nesudvejodavo ir

tvirta i traukdavo priekin.

Jie nesutiko priešų, bet ne kartą teko netikėtai pakeisti

kryptį. Airė staigiai sustodavo ir stypsodavo nejudėdama, kone

uosdama orą, arba priklaupdavo ir pridėjusi ausį prie olos įsi­

klausydavo. Paskui patardavo traukti kitu kebu.

- Kartais priešas pasiunčia ką nors į žvalgybą; dėl to mums

net prireikė sugriauti keletą kanalų, - vieną popietę paaiškino ji

N ihalai ir Senarui.

282
 Puselfė pamatė, kad su Aire sutaria daug lengviau nei tikė­

josi. Išskyrus tuos kartus, kai kalbėdavosi su Senaru ir laidė į

jį ugningus žvilgsnius, regis, tyčia jį gundydama, ji buvo m alo­

ni bendrakeleivė. Per keturias viešnagės talpykloje dienas ji tik

porą kartų užmetė į Nihalą akį, užtat per kelionę vis dažniau su

ja šnekteldavo.

Vieną dieną ėmė ją m ygti suremti kalavijus. Nihala m ielai

sutiko, nes degte degė noru ją nugalėti ir taip kartą ir visiems

laikams parodyti jos vietą.

Dvikova įvyko vienos talpyklos salelėje. Pralaimės ta, kuri

pirm oji įkris į vandenį ar bus sužeista. Kova buvo išties įn irtin ­

ga, Nihala puolė tą m oterį iš visų jėgų pasitelkdam a visas mūšio

lauke išmoktas gudrybes. Bet ir Airė nenusileido; ji buvo n eįti­

kėtinai vikri, mokėjo galybę kovos būdų, o svarbiausia, nesibo­

dėjo negarbingų mostų. Nihala beregint suvokė, kad dvikovose,

kuriose A irė įprastai kaudavosi, galėjai laim ėti tik pasinaudojęs

netikėtum u ir klasta.

Galiausiai po ilgos ir įnirtingos kovos Nihala nugalėjo. Be

atvangos puldam a ji prirėm ė Airę prie sienos ir įstūm ė į van­

denį. Tačiau pergalė nesuteikė tikėto džiaugsmo. Dvikova buvo

smagi, ji žavėjosi varžove ir dabar jautėsi tarsi susitaikiusi su ta

m oterim i, kuri iš pradžių taip nepatiko.

Jų santykiai galutinai pasikeitė vieną naktį. Nihala įsitaisiusi

prie laužo budėjo sargyboje. Buvo paskendusi savo mintyse,

staiga už nugaros išgirdo A irei būdingus katės žingsnius.

Airei einant priekyje, Nihala dažnai ją stebėdavo ir mąstyda­

vo apie Eleuzės paaiškinim ą, kaip turi vaikščioti moteris. A nuo­

met m ergina nesuprato, ką ji tu ri omenyje, tačiau pirm ą kartą

283
išvydusi Airę kraipant klubus suvokė, kaip juda tikra m oteris -
jos judesiai kaustyte kaustė žvilgsnį.
Nihala nepajudėjo iš vietos.
- Tavo pam aina baigėsi, dabar mano eilė, - raivydam asi
tarė Airė.
- Jei nori, grįžk m iegoti. Aš galiu dar kurį laiką pabudėti, -
atsakė Nihala.
Tą naktį jai nesinorėjo miego. Baim inosi, kad užm erkus akis
ją vėl apniks šmėklos. M iru s Lajui, ji baisiai bijojo savo sapnuo­
se išvysti ir jo vėlę.
- Daryk, kaip išmanai, - pasakė Airė ir gūžtelėjo pečiais. -
Aš ganėtinai prisimiegojau, liksiu sargyboje su tavim i.
Iš krepšio, kurį visuom et nešiodavosi, ji išsitraukė pypkę,
užsidegė ir ėmė rūkyti. Net tą mostą, N ihalai visuom et atro­
džiusį vyrišku, ji atliko gundomai.
- Kitaip tave įsivaizdavau, - prabilo Airė. - Iš Senaro apibū­
dinim o maniau, kad esi kitokia.
- Kokią mane įsivaizdavai?
- Ryžtingesnę... Tikėjausi pam atyti tikrą pasiutėlę, tačiau
išvydau išsigandusią mergaitę.
Nihala susiraukė. Jai nepatiko toks apibūdinimas: ji buvo
karė, o ne mergaitė.
- Aš tavęs nepeikiu, - toliau kalbėjo Airė. - M oteris visada
lieka m oterim i, reikia išlaikyti moteriškumą. Bet maniau, kad
tu - tikras raumenų kalnas.
Tarp jųdviejų vėl stojo tyla. Nihala jautėsi nejaukiai, užtat
Airė rūkė rami ir nesusivaržiusi.
- Kodėl im i ir nepaprašai? - staiga išrėžė moteris.
Nihala atsisuko į ją.
-K o?

284
 - Pati žinai. Išsiaiškinti tave kamuojančią dvejonę.
- M anęs nekamuoja jokia dvejonė, - atsakė puselfė, bet
raustelėjo.
Airė atsiduso.
- Visą tą laiką, kai kartu keliavome laivu, aš turėjau m eilu­
žį, vyrą, apie kurį kalbėjomės su Senaru tą dieną, kai jus rado
maniškiai. Buvau be galo kvaila, nieko kito nemačiau, tik jį, tad
neturėjau laiko galvoti apie tavo mylimąjį.
- Apie ką tokį? - nukaitusi kaip aguona paklausė Nihala.
- Apie Senarą, - ram iai atsakė Airė. - Tavo mylimąjį.
- Senaras - mano geriausias draugas ir niekas kitas.
- Draugas? - nepatikliai paklausė Airė.
- M ano vienintelis bičiulis, - paaiškino Nihala, jos balse
buvo justi švelnumas.
- Pamačius jus kartu taip nepamanytum...
- Aš tokiems dalykams neturiu laiko, privalau galvoti tik
apie savo misiją, - atkirto N ihala spoksodama į ugnį.
- Aš taip nemanau, - išrėžė Airė ir įtraukė dūmą. - Vyram s
visada galima rasti laiko.
- T ik ne man, - tarė Nihala. - Tai - ne tik mano misija. Tai
mano gyvenimas.
- Senaras sakė, kad tavo gyvenimas - vienos kovos.
- Gal jau nebe... - m urmtelėjo ji. - Tu ri būti šis tas daugiau,
kas suteiktų viskam prasmę.
- Priežastis gyventi... - papildė ją Airė.
Nihala linktelėjo.
- A r to tu ieškai? Priežasties?
- Kai pirm ąją dieną kalbėjai apie laisvę, - pamėgino paaiš­
kin ti Nihala, - man tavo žodžiai įsim inė. Tu jais tikėjai. Aš irgi

norėčiau kuo nors taip tikėti, turėti kokią atramą.

285
 - Nesuprantu, - tarė Airė. - Ju k tu karė, kovoji prieš Tironą.

Tai ir yra priežastis!

- Ne, - nusim inusi atsakė puselfė. - Aš į šią kelionę leidau­

si iš pareigos, o ne iš noro. Kaunuosi, nes nieko kito nemoku.

Gyvenu tikėdamasi ką nors atrasti, bet niekada nieko nerandu.

Visos mano gyvenimo atramos pasirodė esą netvirtos, jos suby­

rėjo m an po kojomis. Gal išvis nėra į ką įsikibti, o gal tik aš ne­

randu, - išklojo ji ir susigėdusi dėl tokios netikėtos išpažinties

pakėlė akis; Airė žvelgė į ją suglumusi.

- Gal tu blogai ieškojai, - tarė ji.

- O kaip tu atradai, kuo tikėti?

- Nem oku paaiškinti. Staiga tiesa ėmė ir pati paaiškėjo - ir

taip akivaizdžiai, kad negalėjau jos atsižadėti. Veikiausiai ji jau

kurį laiką manyje slypėjo, o kartą ėmė ir išplaukė į dienos švie­

są. Jei neklystu, tu visada kovojai, - toliau dėstė Airė. - A r kada

pasvarstei, kad gyvenimo tikslas nebūtinai slypi kovoje? Gal jis

visai kitur? Gal jis visai šalia, o tu niekada jo nepastebėjai?

N ihala sutrikusi žvelgė į laužo liepsnas ir nieko nesakė.

- Nemanyk, kad žmones gyventi skatina tik aukšti, kilnūs

siekiai. Kartais norint atrasti didžias tiesas reikia pradėti nuo

mažų įsitikinim ų, o m aži troškim ai veda prie didelių žygdarbių.

A r kada apie tai susimąstei?

N ihala ir toliau tylom is spoksojo į ugnį.

- O kaip Senaras? - netikėtai paklausė moteris.

Nihala vėl nuraudo.

- Kuo čia dėtas Senaras?

- M anai, gali juo pasitikėti? T ik i juo?

- Žinom a, tikiu! Tai vienintelis žmogus, kuriuo visiškai pa­

sitikiu.

286
 - M atai, netiesa, kad neturi jokios atramos, viena jų dabar

miega tau prie šono, - apibendrino Airė. Paskui vėl įsikando

pypkę ir ram iai užsitraukė.

Tikslą - Jolo ežerą - jie pasiekė tik po trylikos dienų. Takas ne­

tikėtai pakilo viršun, ir jie labai aukštai išvydo angą, pro kurią

skverbėsi blausi šviesa.

- Dabar bus išties sunku, - perspėjo juos Airė ir iš maišo iš­

sitraukė virvę bei kaplį. - Aš palypėsiu aukštyn ir pririšiu virvę;

jūs sekite m an iš paskos. Stenkitės labai pamažu pratintis prie

šviesos, antraip ji jus apakins.

Taip tarusi ji ėmė m itriai kabarotis uola, jai po kojomis

smarkiai sruvo vanduo.

Išvydęs ją vikrią it žebenkštį lipančią aukštyn Senaras nusi­

šypsojo. Tai buvo ta pati Airė, kuri karstydavosi laivo stiebu ir

van tais nepaisydama jūros šėlsmo.

Tačiau šypsena greitai užgeso burtininko lūpose. Po pusės

valandos Airė grįžo ir pranešė, kad galima kilti; reikėjo ranko­

mis įsikib ti virvės ir kabarotis aukštyn. Gavęs tokius nurody­

mus Senaras sunerimęs pažvelgė į apačioje tekantį vandenį.

N ihala užlipo be didelių sunkumų. U žtat Senarui taip lengva

nebuvo. Jo ilgas apsiaustas nuolat visur kliuvo, jis keletą kartų

vos nenukrito ir jau ėmė svarstyti, kurių galų įsivėlė į tokią ke-

beknę. Galiausiai šiaip ne taip užsikabarojo viršun; neprabėgus

net valandai bičiuliai išsiropštė į šviesą.

Išlindę pamanė patekę į pragarą. Pirm iausia aplinkui išvydo

tirštus dūm ų debesis ir užuodė gaižų sieros kvapą; dėl smarvės

ir karščio trūko oro. Paskui vaizdas išryškėjo ir tolum oje pasi­

rodė daugybė raudonų taškelių, spindinčių geltoname danguje.

287
Akim s apsipratus su šviesa, jie įžiūrėjo, kad tie raudoni taške­

liai - tai ugnikalnių žiotys. Visos jos spjaudėsi lavos pliūpsniais

ir pelenais, iš jų dangun kilo juodi dūm ų kam uoliai.

A plin ku i nebuvo m atyti jokio augalėlio, tik plika uola, nu­

blukinta ryškiaspalvio - geltono ir oranžinio - lietaus. Nuo že­

mės taip pat kilo dvokiantis garas, baltutėlis it vasaros dangaus

debesys.

- Ugnies žemė ne visa tokia, - pasakė Airė, eidama prie­

šais. - Tai viena bjauriausių vietovių, nem inint Negyvųjų laukų.

Tačiau šiaurėje kraštovaizdis gražesnis. Pasakojama, kad netoli

Ąsos prieš daugelį m etų net augęs miškas. Bet m an ši nykuma

patinka, - tarė ji ir žvilgsniu ėmė klaidžioti aplinkui. - Nežinau,

kodėl, bet jaučiu, jog ši laukinė žemė - mano tėvynė, kaip kad

anksčiau jūra.

Jie patraukė palei sraunią juos čia atvedusią upę; toje vieto­

je, kur jie išlindo į paviršių, vanduo sruvo į pačias žemės gelmes.

Tai buvo Jolo ežero ištakas ir vienintelė upė, kurios nedidelis

ruožas tekėjo paviršiuje; visur kitur Ugnies žemėje vanduo gur­

gėjo po žeme ir į viršų ištrykšdavo tik prie miestų. Ąsos van­

dentiekis buvo plačiai pagarsėjęs - tai buvo didžiulė sostinę juo­

sianti konstrukcija, tiekianti jos gyventojams vandenį.

Iš tiesų tą upę galėjai palaikyti upokšniu, nors ir labai srau­

niu. J i tekėjo tarp raudonais ir geltonais atspalviais švytinčių,

vandens išgraužtų šiurkščių uolų. Liesdamasis su įkaitusia uola

vanduo garavo sukeldamas tą tirštutėlę garų uždangą, dėl ku­

rios iš pradžių buvo sunku ką nors įžiūrėti.

Neilgai žygiavę jie pasiekė ežerą. J į taip pat gaubė storas

dūmų sluoksnis - toks tankus ir baltas, kad galėjai palaikyti jį

žiemos ryto rūku. Tvoskė dusinantis karštis, ore tvyrojo aitrus

288
kvapas. Visur aplinkui buvo girdėti gūdus, nepertraukiamas, di­

dingas ugnikalnių grumėjimas, tarsi liudijantis, kam priklauso

ši vieta. J į papildė ir lėtai verdančio ežero burbuliavimas, Sena-

rui prim inęs sodo fontano, prie kurio jis atsisveikino su Ondine,

čiurlenimą. Iš dugno kilo dideli dujų burbulai ir tingiai sproginėjo

smaragdiniame, o gilesnėse vietose tam siai mėlyname vandens

paviršiuje. Ten ir stūksojo ugnikalnis, apie kurį kalbėjo Airė.

Jis buvo daugiausia penkiasdešimties uolekčių aukščio, iš

jo siauros ir apskritos angos sruvo klam pi lava ir lėtai tekėjo į

ežerą.

- Kaip jau sakiau, vanduo čia nuodingas ir be galo sūrus, -

paaiškino Airė, jiems sustojus ant kranto. J i pakėlė nuo žemės

akm enį ir įmetė į ežerą. Pūkštelėjęs gilyn akmuo beregint iškilo

ir liko plūduriuoti paviršiuje.

Senaras su Nihala apstulbę kurį laiką į jį spoksojo.

- A r čia ir yra ta vieta? - galiausiai paklausė burtininkas.

N ihala trum pai užsimerkė, paskui vėl atsimerkė.

- Taip, čia.

- Puiku, - tarė Airė. - Atvedžiau jus, kur reikėjo. M an neįdo­

mu, ką čia darysite ir, kaip supratau, m an geriau to nežinoti. Aš

einu, lauksiu jūsų paskutinėje mūsų praeitoje talpykloje.

Tai pasakiusi ji nusisuko ir patraukė, iš kur atėjusi, o Sena­

ras su N ihala liko neryžtingai stypsoti ant kranto.

- O kas dabar? - paklausė vaikinas.

- Šventykla ugnikalnio viduje, - ram iai ištarė Nihala.

- Puikum ėlis! - burbtelėjo Senaras. - O kaip ten patekti?

- Burtais, - atsakė puselfė.

Jis pastebėjo, kad bičiulės balsas keistas, lyg bejausmis.

- A r viskas gerai?

289
 - Išburk stebuklingą taką, - tokiu pačiu bejausmiu balsu įsa­
kė Nihala.
Senaras keletą akim irkų žvelgė į ją, paskui padarė, kaip liep­
tas. Vandenyje nusidriekė trapus takas, puselfė žengė ant jo.
Burtininkas jau buvo beeinąs jai pavymui.
- Tu palauk čia, - sustabdė jį bičiulė.
- Kodėl? Aš su tavim lankiausi kone visose šventyklose.
- Šįkart tau kartu negalima. M anęs laukia tas, kuriam esu
paaukota.
- Bet... - mėgino paprieštarauti Senaras, tačiau Nihala jau
buvo nutolusi ir dingusi ežerą gaubiančiuose dūmuose.
Vaikinas atsisėdo ant kranto ir nejudėdamas ėmė laukti. Jo
bičiulę pašaukė Ševraras.

Nihala žingsniavo it paklusdama kokiam įsakym ui, keistai arti­

mam kvietim ui, kuriam neįstengė atsilaikyti. Po liemene slepia­
mas amuletas aiškiai rodė, kur yra šventykla; ji kone oda juto jo
akmenų švytėjimą.
Pačiame ežero viduryje, saloje, jos laukė mylim iausias Šev-
raro - paslaptingo tamsiųjų jėgų dievo, kuriam ją paaukojo mo­
tina, - tarnas.
Nihala greitai pasiekė ugnikalnį. Ratu apėjo salą ir iš pra­
džių aplinkui teišvydo lavą; nerado jokio vidun vedančio tako.
Bet paskui įsižiūrėjo geriau ir įžvelgė nedidelę aikštelę, kuriai
iš kraštų sruvo lava, bet paviršius buvo tvirtas. J i priėjo artyn.
Priešais ją stūksojo liepsnų gaubiamos durys, kuriose ugni­
m i buvo išdeginta: Flarenas. Tai buvo Ševraro šventykla - vieta,
kur buvo saugomas Flaras.
Staiga išgaravo visas Nihalos ryžtas. J i jautė, kad ugnis šau­
kia ją, ir bijojo. Ko ji iš jos nori? J i to dievo nepažinojo, nemėgo

290
jo vardo, reiškiančio kovą ir naikinim ą. J i nenorėjo peržengti

to liepsnoto slenksčio, bet privalėjo. Puselfė žengė pro ugnies

duris. Pusiaukelėje suglum usi stabtelėjo. Ugnis laižė jai odą, bet

nedegino. Vadinasi, ji čia laukiam a.

Įėjusi išvydo didžiulę apskritą menę švytinčiom is kraujo

raudonumo sienomis. Liepsnos stulpai kilo į lubas, o salės vi­

duryje degančiame lauže kybojo raudonas Flaras. Nihala manė,

kad viduje ją užklups nepakeliamas karštis, bet nieko nepaju­

to - netgi jaukiai čia jautėsi, lyg patekusi į vietą, kurioje jai se­

niai buvo skirta būti. J i teisingai padarė neatsivedusi čia Senaro,

jis nebūtų ištvėręs karščio ir gal net nebūtų sveikas peržengęs

slenksčio.

Nihala žengtelėjo priekin, tylą suardė jos žingsnių aidas.

- Rassen, Sheireen tor Shevrar, - ištarė kažkas.

Priešais ją priklaupė liepsnų gaubiamas vyras.

J i jau kartą buvo girdėjusi šią kalbą, bet tada jos nesuprato.

Užtat dabar suprato sergėtojo pasveikinim ą ir atsakė:

- Rassen tor sel, Flaren terphen.

Iš burnos išsprūdę žodžiai nustebino ją pačią.

Sergėtojas pakėlė galvą, pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Jis buvo

jaunas ir be galo gražus; jo akys degė it karštos žarijos, plaukai

liepsnojo. Šįkart jis prabilo jau Išnirusio pasaulio kalba:

- Ilgai laukiau tavęs atvykstančios, Paaukotoji.

 27

F L A R E N A S , A R B A A P IE L IK IM Ą

r j l u - Ševraro tarnas, tiesa? - paklausė Nihala.

- Aš, kaip ir tu, esu jam paaukotas, bet nesu šio pasaulio

būtybė. Tai jis sukūrė mane šiai vietai saugoti, - paaiškino vai­

kinas.

Staiga Nihala pajuto, kad kerai, pritraukę ją į šventyklą, išsi­

sklaidė. J i panoro atitolti nuo tos būtybės.

- Aš čia atėjau ne kaip Paaukotoji, o kaip akmens ieškoto­

ja, - tarė ji.

- Tu ieškai akmens būtent todėl, kad esi Paaukotoji, S e ili­

na, - šypsodamasis atsakė sergėtojas.

Nihala pervėrė jį klausiam u žvilgsniu.

- Kai tavo m otina, apim ta nevilties, meldė mano dievo tave

išgelbėti, Ševraras nutarė tave padaryti lemties vykdytoja, kaip

buvo išpranašauta.

- Aš nieko nežinau apie Ševrarą, - atkirto Nihala. - Reisą

man apie jį kalbėjo, sakė, kad jis - Karo dievas. T ik žinau galinti

gerai kautis dėl to, kad esu jam paaukota.

Vaikinas papurtė galvą.

292
 - Reisą blogai paaiškino, jis - ne tik Karo dievas. Akinam a

neapykantos ji temato naikinim ą, bet Ševraras - ne tik ugnis ir

karas. Apie jį tau kalbėjo ir Aelė, pameni? T ik kitaip jį apibūdi­

no. Sakė, kad jis - pradžia ir pabaiga, gyvenimas ir m irtis. Tai jo

esmė, į tą esmę ir sutelkta tavo misija.

- Vadinasi, aš paaukota atlikti misiją? M aniau, kad mano

užduotis - kovoti...

- Tu, kaip ir kiti, tematai neapykantą; dėl to pasaulis rita­

si į pražūtį. Iš tiesų kiekvienam e skausme slypi džiaugsmas, o

kiekviena pabaiga yra kažko pradžia. Kai prieš daugelį m etų

Tironas užgrobė valdžią, vienas išm inčius anuomet atskleidė

pranašystę ir pasiuntė ją ant Tirono kaip prakeikimą. Jis buvo

paskutinis Ševraro žynys, nes jau tais laikais puselfiai ėmė pa­

m iršti savo, o veikiau savo tėvų elfų, dievus. Išminčius pasakė,

kad Tironas niekada nepasieks savo galutinio tikslo, nes pabai­

ga dar toli, pabaiga nėra Ševraro esmė. Dėl to jo šventvagišką

ranką sustabdysianti Paaukotoji, puselfė. Paaukotoji - tai tu,

Šeirina, - išklojo sergėtojas ir nutilo.

- O koks galutinis Tirono tikslas? - akim irką patylėjusi pa­

klausė Nihala.

Flaras papurtė galvą.

- Tau dar ne laikas tai sužinoti. T ik žinok, kad jis sukilo

prieš dievus, o pirm iausia - prieš Ševrarą, ir pamiršo, kas yra

am žinoji dalykų tėkmė.

Nihala suglumo.

- Tad ką man daryti? Kodėl iš visų puselfių Ševraras išgel­

bėjo tik mane?

- Tam, kad čia ateitum, iš mano rankų gautum Flarą ir su juo

nugalėtum Tironą.

293
 - Bet kodėl būtent aš? - pašoko Nihala. J i jautė virš savęs

pakibusį likim o šešėlį - m irties ir keršto šešėlį, nuo kurio jau

seniai stengėsi pabėgti.

- Dėl to, kad tavo m otina to meldė Ševraro.

- Vadinasi, tokia mano gyvenim o prasmė? Toks mano ieš-

kotas atsakymas?
Vaikinas atsistojo ir pažvelgė jai į akis. Jo žvilgsnyje atsi­

spindėjo g ili išm intis ir atlaidumas.

- Kai burtininkės rado tave gulinčią tavo m otinos ir tėvo

kraujo klane, dievai, o pirm iausia Ševraras, šiam iškankintam

pasauliui su tavim i panoro dovanoti viltį. Tavo m isija - tai nau­

jos eros viltis, taikos viltis.

- Geriau pagalvojus, viskas ir yra taip, kaip prieš metus savo

trobelėje man pasakė Reisą: aš - ginklas, kuriuo šie niekieno ne­

begarbinam i dievai atkeršys Tironui, - karčiai tarstelėjo Nihala,

įbedusi žvilgsnį į žemę.

- Tai bus kerštas, tik jei tu to norėsi. Dievų širdys ne tokios

kaip žm onių, jie nepavaldūs net likim ui. Šeirina, tu vienintelė

gali grąžinti šiam pasauliui šviesą, bet galutinį sprendim ą priva­

lai p riim ti pati. Kai atsidursi priešais Tironą, niekas negalės tau

pasakyti, ką daryti. Tavo likim as - ne kalėjimas, tik nurodytas

kelias.

- Bet juk likau vienintelė - neturiu galimybės rinktis, - at­

kirto Nihala.

Flaras šyptelėjo.

- Tulana teisingai tave perprato: ši misija tau svetima, ne­

nori daryti to, ką darai.

- A š privalau tai padaryti, pats sakei. Aš - Šeirina, aš buvau

tam paaukota.

294
 - Iš dalies tai tiesa, bet juk pati atsistojai Burtininkų ta­

ryboje ir užsikrovei sau ant pečių šią naštą, - nepaliaudamas

šypsotis atsakė vaikinas. - Tavo gyvenim o prasmė - ne tik tavo

likim as, nemanyk, kad mano dievas tau nelinki gero. Kadangi

esi Paaukotoji, elgiesi teisingai, bet tavo veiksmų tikslo negaliu

atskleisti nei aš, nei mano dievas. Jis slypi tavyje ir aplink tave,

tai - tavo paieškų esmė.

N ihala nusim inė. Vadinasi, jos klajonės dar nesibaigė, jos

paieškos nepriėjo galo. Nejaugi nepakako net Flaro atskleistos

tiesos? Pasak sergėtojo, prieš daugelį m etų buvo išpranašauta,

kad ji leisis į šią kelionę, surinks akmenis ir stos prieš Tironą.

Tai ir buvo atsakymas. V is dėlto ji tai visada žinojo, visada jautė

širdyje - vadinasi, ne to ieškojo.

- T ik pamąstyk, - tarė Flaras. - Tai, ką k iti nusprendė už

tave, negali bū ti tavo veiksm ų tikslas. Tavo m isija buvo num a­

tyta dar prieš tau gim stant, prieš tavo tėvams išvystant šio pa­

saulio šviesą. D ėl to tavo gyvenim o prasmė - ne šioje kelionėje.

N ihala atsiduso.

- A r buvo išpranašauta, kad nugalėsiu Tironą? - paklausė.

Sergėtojas nusijuokė sušvytėdamas visu savo grožiu.

- Šeirina, šio pasaulio būtybių širdys ir protai tokie gilūs, kad

net mano dievas negali jų perm atyti iki galo. Aš nežinau, kas nu­

tiks tą dieną, kai stosi priešais Tironą. Žinau tik tiek, - tarė ir aki­

mirką patylėjo, paskui atsisuko į laužą ir pašaukė Flarą. Akm uo

pakibo virš jo delno švytėdamas kruvinu raudoniu. - Šis akmuo

jau seniai tau skirtas. Prieš tave jis buvo kitų paaukotųjų rankose.

Dabar akmuo ir šios žemės gyventojų gyvybės tavo rankose.

Nihala liko nepatenkinta, ji neįstengė iki galo suprasti vai­

kino žodžių.

295
 - Paimk jį, - padrąsino Flaras.
Nihala ištiesė ranką ir sugriebė akmenį. Jis buvo raudonas
it kraujas, o jo viduje mirgėjo tūkstančiai liepsnelių; rodės, pirš­
tais spaudžia tikrą ugnį. Iš po liemenės išsitraukė amuletą - jis
taip pat švytėjo.
Kai ji jau buvo beatliekanti ritualą, Flaras priklaupė priešais ją.
- Susitiksim e paskutiniojo mūšio dieną, - pasakė.
N ihala ištarė ritualinę form ulę ir kaip ankstesniais kartais
amuletas įsiurbė visą šventyklos energiją. Staiga aplinkui pasi­
darė tamsu, tvokstelėjo nepakeliamas karštis. Puselfė sumojo,
kad ilgai čia negalės išbūti - ore tvyrojo nuodingi garai, tad ji
tekina išbėgo laukan.
Stebuklingas takas dar tebebuvo ten pat, tik trapesnis. N i­
hala užlipo ant jo ir kuo skubiau visą perėjo. Vos paliko aikštelę
ežero vidury, Flareno įėjim ą užliejo lava, paslėpdama duris ir
liepsnojančius užrašus.

Vos išvydęs garuose ryškėjantį blankų Nihalos siluetą Senaras

pašoko ant kojų pajutęs didžiulį palengvėjimą. Jis atrodė pavar­
gęs, m at burtai jį nualino.
- Kaip sekėsi?
N ihala sustojo priešais jį ir parodė amuletą. Jis švytėjo p il­
kumoje, o akmenys, regis, buvo gyvi.
Senaras lengviau atsiduso.
- Ką ten radai? - paklausė.
- Dievo, kuriam esu paaukota, tarną, - atsakė ji.
G rįžtant atgal Nihala jam papasakojo, ką jai sakė sergėtojas,
atskleidė ir pranašystę.
Jie nuėjo pas Airę. Ši nepanoro nieko žinoti apie tai, kas įvy­
ko, tik paklausė:

296
 - A r viską atlikote?

Nihala linktelėjo. Tada m oteris atsistojo ir jie visi išžygiavo.

j žemės gelmes jie nusileido jau vakarėjant - Ugnies žemėje

stojo tamsa, kurioje težibėjo tūkstančiai ugnikalnių švieselių.

Kelionė pasienio lin k buvo sunki. To krašto Airė gerai nepažino­

jo ir ne kartą sudvejojo, kur pasukti. Kartą vos nepasiklydo. Jie

klajojo ištisą dieną, Airė žingsniavo priekyje nuolat sukiodama

galvą į šalis ir mėgindama susigaudyti. Išsigelbėjo tik todėl, kad

priėjo talpyklą su kitais sukilėliais. Pagaliau, kone po trijų savai­

čių kelionės, jie gavo pailsėti.

Ši talpykla buvo mažesnė už Airės vadovaujamą, bet ir joje

netrūko patogumų. Jos bendruom enei vadovavo Lefas - nuo­

vokus ir gyvybingas nykštukas, N ihalai pasirodęs panašus į jos

mokytoją. Nykštukas niekada nebuvo sutikęs Airės, bet buvo

apie ją girdėjęs.

- Kas nepažįsta Airės - moters iš jūros, grąžinusios mums

gyvenim ą ir viltį?! - sušuko jis gražuolei prisistačius.

Tą naktį jie nakvojo dideliam e kambaryje, trijuose patogiuo­

se gultuose. N et Nihala miegojo ram iai, jos nekamavo košmarai.

Nihalai su Senaru pabudus ryte, Airės kambaryje nebuvo. J i

grįžo netrukus ir pusryčiams atnešė duonos su pienu.

- Daugiau nebegaliu jums padėti, - be užuolankų pasakė. -

Nepažįstu šios vandentiekio dalies; kone jūsų nepaklaidinau.

Stojo tyla.

- Nepalieku jūsų vienų, - kalbėjo ji toliau. - Vienas Lefo

vyrų pasisiūlė jus palydėti ik i išėjimo iš kanalų. Deja, jie baigiasi

gerokai iki sienos, tad jums teks pėstiems pereiti Negyvuosius

laukus.

297
 Atsisveikinti buvo liūdna net N ihalai - jai jau spėjo patikti

Airė, nors ir nekentė geidulingų į Senarą laidom ų jos žvilgsnių.

Puselfė prabilo:

- Negaliu tau papasakoti apie mūsų misiją, bet noriu papra­

šyti paslaugos.

Airė įsmeigė juodas kaip naktis akis į Nihalą ir sukluso.

- Noriu, kad sutelktum kariuomenę.

Airė liovėsi kram čiusi ir pažvelgė į puselfę netikėdam a savo

ausimis.
- Jei neklystu, jūs turite kariuom enę. O dabar atvyko ir pa­

stiprinim as iš Povandeninio pasaulio.

- Paklausyk manęs, - pusbalsiu tarė Nihala ir priėjo arčiau. -

Netrukus, tikiuosi, po mėnesio ar dviejų, daugiausia trijų, mes

pulsim e Tironą.

M oteris pratrūko kvatotis, tačiau išvydusi griežtus Nihalos

ir Senaro veidus surimtėjo.

- Tai beprotybė, - tiesiai šviesiai išrėžė. - Tu turbūt juokau­

ji. Kariaujame jau keturiasdešim t m etų ir visą laiką tik praran­

dame teritorijas. M ūsų daug mažiau ir mes silpnesni. Jie turi

fam inų, o ką jau kalbėti apie šmėklas... Surengti m asinį puolim ą

reiškia ieškoti galo.

Nihala apsidairė. A plinkui, regis, nebuvo kitų klausytojų,

bet atsarga gėdos nedaro.

- Negaliu atskleisti, kodėl leidomės į šią kelionę ir kur ji veda,

bet tą dieną, kai ją baigsime - jei mums tai pavyks, - surengsime

galutinį išpuolį prieš Tironą ir galiu prisiekti, kad mūsų toli gra­

žu nelaukia galas. Privalai m anim pasitikėti.

Airė atsiduso.

- Sakyk, ko nori.

298
 Nihala nurim o.

- Per šiuos du ar tris mėnesius tu ri paruošti pulką, geban­

tį kautis it tikra kariuom enė. Apiplėškite kalves, prisikaupkite

kalavijų ir šarvų, šalmų ir skydų - įvairiausių ginklų, kokių tik

pavyks rasti. Surinkite vyrus ir paruoškite juos karui. Jei įm a­

noma, praplėskite sukilim o lauką.

A irė papurtė galvą.

- Jau mėginau, ir prieš mane buvusieji bandė. Žmonės pa­

vargę ir palaužti sielvarto, labiau išplėsti sukilim o neįmanoma.

- Dar kartą pamėgink, - įsiterpė Senaras. - Būtų gerai, jei

kiekvienoje žemėje būtų po būrį, pasirengusį kautis.

Airė dvejojo.

- Kiek karių reikia?

- Tiek, kad galėtų kautis prieš visus žmones ir nykštukus,

esančius Tirono gretose. Fam inų ir šmėklų nebus, - atsakė Nihala.

Airė sukluso.

- Ką nori pasakyti?

Nihala papurtė galvą.

- Negalvok apie tai, sutelk pakankamai karių tokiam m ūšiui

atlaikyti. Atėjus m etui įspėsime tave.

Airė kreipėsi į Senarą.

- Spėju, čia pasitarnaus tavo velniški burtai.

Burtininkas tik šyptelėjo.

- Pulsim e visais frontais, - toliau aiškino N ihala. - Ataka

privalės bū ti staigi, nes turėsim e tik vieną dieną. Tačiau tai, ką

tau papasakojau, tu ri lik ti paslaptyje. Prašau tavęs įvykdyti šią

užduotį kuo slapčiau, kad apie tai nesuuostų priešas. Niekam

nesakyk apie puolim ą, ruošk karius, bet neatskleisk jiems, kas

įvyks.

299
 - Dviejų mėnesių maža, o viena aš visko neįstengsiu. Kam

nors teks pasakyti.

- T ik kai bus būtina, - įsikišo Senaras. - Slaptumas mūsų

misijoje svarbiausia. Žinodam a tai, ką tau atskleidėme - nors

tai ir nedaug, - savo rankose laikai mūsų gyvybes, o kartu ir

viso Išnirusio pasaulio ateitą.

Airės tie žodžiai neišgąsdino. Jos veide nušvito suokalbiška

šypsena.

- Sutinku, - tarė. - Senarai, juk žinai, kad mėgstu iššūkius.

Padarysiu, ką galiu, o kai mane pašauksite, būkite tikri, ateisiu.

 28

N Y K Ū S T Y R L A U K IA I

ihala su Senaru iškeliavo po pietų. Jų vedlys buvo liesas

N strazdanotas vaikinas raudonais plaukais - vienas iš ne­

daugelio sukilėlių gretose kovojančių žm onių. Kelionė vanden­

tiekiu buvo varginanti ir nuobodi. V isi kanalai buvo vienodi,

tamsa darėsi vis tirštesnė, kamavo baisi drėgmė ir karštis. Ved­

lys buvo tylenis ir vikrus it žebenkštis; jis ne kartą užsikabaro-

jęs uola dingdavo kokiame tunelyje ir jiems tekdavo jį pašaukti,

kad neatsiliktų. Ir bičiuliai nedaug kalbėjosi, šalia to jaunučio

strazdaniaus jie jautėsi nejaukiai. Jie kone visą kelionę pratylė­

jo, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

- Atėjome, - staiga tarė vaikinas nutraukdamas ilgą tylą. Jis

parodė šviesos taškelį tolumoje.

- Ten baigiasi vandentiekis. Viršuje rasite Horą - Pietų žio­

tis. Traukite į vakarus ir pereisite sieną, - pridūrė.

Paskui vedlys vikriai dingo net nedavęs jiems laiko padėkoti

ar pasiklausti kelio.

Netikėtai Nihala su Senaru vėl liko vieni.

Jie per vargus išlindo į šviesą ir atsidūrė didžiulio ugnikal­

nio, kurio griausmas buvo girdim as net už daugelio mylių, pa-

301
pėdėje. Jis niekuo nepanėšėjo į Jolo ežere m atytą ugnikalnį. Šis

kalnas buvo neįtikėtinai aukštas, juodas nuo suodžių ir lavos,

didingas it dievas. Pažvelgęs į jį išties galėjai pam anyti, kad regi

gulinčią dievybę. Vienas nuožulnesnis jo šlaitas buvo nusidrie­

kęs į pietus, tačiau kitu r buvo m atyti vien stačios įkalnės. Ž io ­

tys buvo raudonos it kraujas, iš jų aukštai į dangų tiško lavos

purslai.

Geriau įsižiūrėję Nihala su Senaru šiaurėje išvydo dar vieną

kalną, net iš toli atrodantį didesnį už tą, prie kurio jie dabar sto­

vėjo. Tai buvo kitas ugnikalnis, ko gero, didžiausias šiame krašte.

- A irė man sakė, kad sostinė Asą stovi prie m ilžiniško ugni­

kalnio, matomo iš bet kurios Ugnies žemės vietos. Jis vadinasi

Talas. M atyt, čia ir bus jis, - paaiškino burtininkas.

N ihala pažvelgė į tolį ir pagalvojo apie savo mokytoją. Jis

buvo ilgai gyvenęs Ąsoje, tai buvo miestas, kurio jis ilgėjosi iš­

tremtas į U olų žemę, į kurį sugrįžo nudaigoti valdžią užgrobusio

karaliaus ir taip tapo žudiku. Kažin, kaip Idas laikosi, kokiuose

mūšiuose dalyvauja su Veša. Nihala vylėsi, kad jam viskas gerai

ir grįžusi į Laisvąsias žemes išvys jį gyvą ir sveiką.

V ien Horai apeiti prireikė visos dienos, paskui vadovauda­

miesi vaikino nurodym ais jie pasuko į vakarus, sprendžiant iš

pavadinim o, į ne itin saugią vietą - Negyvuosius laukus. Būtų

buvę sunku įsivaizduoti nykesnį kraštą. Čia neaugo joks žolės

stiebelis, ore tvyrojo šleikštūs kvapai, o saulę nuolat dengė tirš­

tų, tam sių debesų apklotas. Tačiau tas kraštovaizdis kažkuo

juos ram ino, jis nebuvo toks liūdnas kaip Dienos žemės dykynė.

Priešais plytintis tyrlaukis bent nebuvo Tirono beprotybės vai­

sius. Šis kraštas išliko nepaliestas, laukinis: jo žemė visada buvo

negyva, o oras dvokiantis - tuo jis ir buvo gražus. Čia karaliavo

302
pirm ykštė gamta, tai buvo tyrų, galingų gamtos dvasių namai.

Čia netrukdom i viešpatavo ugnis ir vanduo, jų neįstengė užval­

dyti net Tironas.

- Išvydęs šią vietą im i galvoti, kad žmonės, nykštukai ir k i­

tos šio pasaulio būtybės - viso labo įsibrovėliai, - tarė Senaras

sunkiai pėdindamas.

N ihalai irgi taip atrodė. Priešais čia regimą absoliučią gam­

tos didybę visi jų karai ir pralietas kraujas teatrodė niekai. J i

ėmė suprasti, ką turėjo omenyje Flaras, kalbėdamas apie nenu­

trūkstam ą dalykų tėkmę. Viskas sudarė am žiną ratą, o Tirono

ateityje niekas net neprisim insiąs. Žm onių istorija lėtai išnyk­

sianti ir būsianti pamiršta. A m žių gale teliks ugnis, kalnų uolos,

upių vanduo, vandenyno bangos ir žemę šluojantis vėjas.

Keturias dienas keliavę jie priėjo Negyvuosius laukus ir įsiti­

kino, kad pavadinimas puikiai apibūdina tą didžiulę lygią gelto­

ną dykrą, kurios net galo nebuvo m atyti. Laukas buvo nusėtas

tūkstančiais garuojančių kraterių; iš kai kurių rūko dūmai, iš

kitų lėtai tekėjo lavos srovelės, keisčiausiom is form om is šako-

damosi ant žemės. Dar k iti kartkartėm is viršun išpurkšdavo

vandens. Čia nebuvo gyvybės, atsiskleidė tik žemės galia.

Pereiti Negyvuosius laukus pasirodė daug sunkiau nei ma­

nyta. Žemėje buvo gausu plačių įtrūkim ų, ir iš jų trykštanti lava

pastodavo jiems kelią. Be to, dažnai prireikdavo apeiti plyšius,

ugnikalnius ir vandens versmes. Lyg to būtų maža, kamavo

baisus karštis, buvo sunku kvėpuoti. Netrukus jiedu palūžo:

vilkosi keliu neįtikėtinai lėtai išpilti prakaito, nuo karščio de­

gančiais plaučiais. Guodėsi tik m intim i, kad čia bent nesutiks

priešų. Kam T iron u i būtų reikėję stebėti vietą, į kurią nedrįsda­

vo įskristi net musės?

303
 - Gal reikėtų įspėti Idą, kad netrukus grįšime, - vieną vaka­

rą pasakė Nihala.

Jiedu tysojo ant žemės ir žiūrėjo į žvaigždėto dangaus lopi­

nėlį, atsivėrusį pro plyšį debesyse.

- Trūksta tik dviejų akmenų.

- Nežinau, mūsų kelionė dar nesibaigė... - atsakė Senaras.

Kalbas apie misijos pabaigą jis laikė bloga lem iančiu ženklu.

- Suplanuoti puolim ą ne taip paprasta, reikia iš anksto įspė­

ti apie mūsų parvykim ą, kad jie spėtų tinkam ai pasirengti, - ne­

nusileido Nihala.

Senaras ir toliau spoksojo į dangų.

- Kas nors gali mus užgaišinti... - tarė jis dvejodamas. - Ga­

lim e ir išvis nesugrįžti...

Nihala nusišypsojo ir atsisėdo į jį pažiūrėti.

- Bijai prisišaukti nesėkmę?

Senaras taip pat nusišypsojo.

- Galbūt.

Jam buvo neramu nuo to laiko, kai išsiskyrė su Aire. A tsi­

sveikinant jį užplūdo keistas jausmas, jis kone pajuto, kad tai jų

paskutinis susitikim as, ir nuo to laiko jam vaidenosi jį lydintis

m irties šešėlis. Jis papurtė galvą vydamas tas m intis šalin ir at­

sisuko į Nihalą.

- Tarkim , kad atliksim e ką užsibrėžę ir nugalėsime Tironą, -

tarė. - A r kada pagalvojai, ką veiksim e paskui?

Nihala vėl išsitiesė ir įsispoksojo į dangų.

- Nežinau, - atsakė. - Tiesa ta, kad pavargau kautis. Jei vis­

kas baigsis, galbūt kurį laiką padėsiu kalaviją į šalį.

Senaras pažvelgė į ją nustebęs ir pasakė:

304
 - Netikiu... Nuo tada, kai tave pažįstu, tetrokšti kautis, o

dabar norėtum liautis?

- Prieš keletą vakarų kalbėjausi su Aire, - atsakė ji. - Jos žo­

džiai privertė mane susim ąstyti. Aš ilgai ieškojau savęs kovoje.

Gali būti, kad atėjo metas paieškoti kitur, pailsėti, pabūti vienai,

nežinau... T ik žinau, kad jau prisižiūrėjau per daug kraujo.

Senaras mėgino nuslėpti nusivylim ą.

„Pabūti vienai... Kodėl negalėtum savęs ieškoti su manim, Niha-

la? Kodėl nenori, kad tau padėčiau?“

- O tu? - paklausė Nihala.

- Ir pats gerai nežinau, bet tikrai nesiliausiu buvęs b u rtin in ­

ku, - atsakė jis. - Pirm iausia grįšiu į Tarybą, jei jie mane priim s.

Ten niekada netrūksta darbo, tiek karo, tiek taikos metu. Pasi-

nersiu į įprastą veiklą ir mėgausiuos taika, pažiūrėsiu, ką reiškia

taip gyventi. Turėtų būti gera, - užbaigė sakinį daug liūdnesniu

balsu nei norėjo. Paskui vėl išsitiesė ir įsižiūrėjo į viršuje švytin­

čias žvaigždes.

Trečiąją kelionės dieną bičiuliai priėjo Negyvųjų laukų vidurį.

Jie pavargo žygiuoti ta dykra, kurioje neaugo nė kuokštelis žo­

lės. Troško išvysti ką nors gyvą, ir jų svajonė išsipildė, bet ne

taip, kaip tikėjosi.

Jie nuilsę sliūkino po debesų uždanga ir staiga išgirdo bal­

sus. Iki šiol girdėjo tik iš žemės trykštančio vandens šniokšti­

mą, išsiveržiančios lavos gurgėjimą ar į paviršių besiskverbian­

čių garų šnypštimą.

Jie pasislėpė už keisto uolos kyšulio ir drebančiomis širdi­

mis ėmė laukti. Po kebų akim irkų, regis, trukusių ištisą am ži­

nybę, jie pagabau išvydo du nykštukus kariška apranga, aiškiai

305
parodančia, kokiai kariuom enei jie priklauso. Nihala su Senaru

kuo labiau prisiplojo prie uolos ir sulaikė kvapą, kad nebūtų iš­

girsti. Ką priešai veikia šiame dievų užm irštam e krašte?

- M ano manymu, jie mirę.

- Ir aš taip manau.

- Tai kokia prasmė jų ieškoti?

- Klausyk, nereikia per daug sukti galvos. Puikiai žinai, kad

įsakym ai yra įsakymai, o šis, regis, siųstas iš paties viršaus.

- Iš Jo?..

- Manau, taip.
- M atyt, tie įsibrovėliai tikrai pavojingi, jei net Jis pasivar-

gino...
Širdis suspurdo Senaro krūtinėje, jis meldėsi, kad ji nusto­

tų taip stipriai plakusi, nes atrodė, tokius garsius dūžius turėtų

girdėti net nykštukai.

- Žvalgai pranešė, kad iš M akrato dingo vienas Tarybos na­

rys. Tai nutiko jau seniai, trim is mėnesiais anksčiau nei jie rado

tą baltapūkį Dienos žemėje. Regis, tai tas pats, apie kurį tiek

daug kalbėta, tas, kuris nusileido į jūros gelm ių pasaulį.

- M an sakė, kad Tironas iš to vaikigalio nesitikėjo tokio

žingsnio.

- Ir aš tai girdėjau. Šiaip ar taip, įtariam a, kad jis ir yra vie­

nas iš bėglių.

Jo buvo ieškoma. Senaras ramino save, jog viskas gerai, svar­

biausia, kad jie nesužinotų apie Nihalą. Jis apgraibomis paieškojo

Nihalos rankos ir rado ją sugniaužusią kalaviją. Suspaudė ją.

- Girioje rasti kūnai buvo supleškinti burtais. Kas kitas ga­

lėtų išguldyti septynis fam inus ir žmogų, jei ne B urtininkų ta­

rybos narys?

306
 - Gal ir taip, bet kodėl mes per mėnesį neįstengėme jų su­

rasti?

- Jų ieškojusio būrio kariai pasakojo matę, kaip jie girios

viduryje ėmė ir išnyko jiems prieš pat nosį. M atyt, tas b u rtin in ­

kas ne iš kelm o spirtas.

Nykštukai sustojo netoli jųdviejų.

- Kas buvo su juo?

Senaras meldėsi, kad jie nebūtų matę Nihalos.

- Keista žmogysta, kareivis. Jis išžudė keturis fam inus.

- A r jie numano, kas jis toks?

- Ne. A r nemanai, kad metas grįžti? Saulė leidžiasi, o bazė toli.

- Taigi, juk savo pareigą atlikome.

Jie apsisuko ir grįžo, iš kur atėję.

N ihala lengviau atsikvėpė ir atrėmė galvą į žemę. Tačiau Se­

naras liko įsitem pęs it smuiko styga.

- Jie apie mus žino, - tarė ji, žvelgdama jam į akis.

- Bet nežino, kas tu tokia.

N ihala šoko plūstis.

- M es pasielgėme kaip tik ri kvailiai. Patikėjome, kad jie lio ­

vėsi mūsų ieškoję... O kas dabar? M um s dar reikia pereiti U olų

ir Vėjų žemes.

- Svarbiausia išlikti ramiems. Veikiausiai šiame krašte

įrengta priešų bazė. Nuo šiol keliausime nakčia ir prisidengę.

Reikia kuo greičiau iš čia išeiti.

Tądien jie nebesustojo, žygiavo visą naktį. Priešų bazė turėjo

būti netoliese. Ko gero, ji ne vienintelė, nuo jos driekiasi ne vie­

nas kelias. Priežastis, paskatinusi priešą įsikurti tokioje nykioje

vietovėje, liko jiems neaiški.

307
 Aušrai nuskaidrinus dangų rytuose jie ėmė ieškoti, kur galėtų
pasislėpti ir atsipūsti, bet ilgai klajojo nieko nerasdami. T ik saulei
aukštai pakilus žemėje įžiūrėjo urvą, tinkam ą prisiglausti.
Jie keliavo ne vieną dieną. Senaras pakeitė Nihalos išvaizdą
tais pačiais kerais kaip ir Dienos žemėje.
- Dabar labai svarbu, kad niekas nesužinotų, jog esi pu-
selfė, - tarė.
Tačiau kuo toliau ėjo, tuo daugiau priešų sutikdavo. Negy­
vuosiuose laukuose buvo apstu karinių stovyklų ir įvairiausių
statinių: lygumoje stūksančių bokštų, į Dienos žemės miestus
panašių gyvenviečių, įtv irtin tų kaim elių ir keistų aikščių, ap­
tvertų aukštomis juodojo kristalo sienomis, pro kurias nieko
nebuvo įm anom a įžiūrėti. Eidam i pro jas ir stengdamiesi lai­
kytis kuo atokiau Senaras su Nihala vis išgirsdavo orą perskro-
džiantį riaum ojim ą ir pajusdavo žemę drebant po kojom is, lyg
purtom ą sunkių žingsnių.
- M an šie garsai pažįstam i, - kartą pasakė Nihala. - Veikiau­
siai tai drakonai.
Vieną vakarą iš tokios aptvertos aikštės atsklido neįprastas
šurmulys, pasigirdo susijaudinę balsai ir laukinis riaumojimas.
Nakties tamsoje išryškėjo m ilžiniškas žvėris. Jis didingai pakilo
virš aptvaro, paleido į dangų liepsnos pliūpsnį ir tirštam e ore
išskleidė didžiulius perregimus sparnus. Tai buvo juodasis dra­
konas. Štai kodėl čia įrengta tiek stovyklų - šioje vietoje buvo
kuriam i juodieji drakonai.
- Čia apstu burtininkų, aiškiai juos jaučiu, - tarė Senaras
ir suvirpėjo, nes jei jis jautė kitus burtininkus, vadinasi, ir jie
galėjo pajusti jį prisiartinus.
Nuo tada jų kelionė virto bėgimu. Jie nuolat juto priešo alsa­

vim ą sau už nugaros ir nei naktį, nei dieną nerasdavo ramybės.

308
Vieną vakarą, jiedviem atsargiai traukiant per lygumą, apšvies­

tą tik ik i raudonum o įkaitusios lavos, Nihala kažką išgirdo. J i

staigiai sustojo ir palietė kalaviją. Senaras taip pat sustingo ir

sukluso. A p lin ku i sklandė įvairūs garsai, daugiausia ugnikalnių

grumėjimas, tačiau Nihala išgirdo kitką. M etalo žvangesį. J i už­

simerkė ir pajuto žemę drebant po kojomis. Ko gero, tai žings­

niai. O gal ir ne. Šiaip ar taip, tai pavojaus ženklas.

Puselfė išsitraukė ginklą.

- M anau, kažkas artėja, - pasakė.

Senaras apsidairė.

- Čia nėra kur pasislėpti.

- Telieka pasitelkti burtus, - pasiūlė Nihala.

- Geriau nereikia. Priešas akylai mūsų ieško.

- Neturim e kitos išeities, - kirste nukirto Nihala.

Senaras susikaupė ir ištarė burtažodį. Netrukus Nihala virto

fam inu, o Senaras - paprastu kareiviu. Puselfė įsidėjo kalaviją

atgal. Nuojauta jos neapgavo, dabar jau aiškiai dundėjo žings­

niai; Nihala net girdėjo m etalinių priešų šarvų žvangesį.

Jie patraukė toliau drebančiomis širdim is. Žingsniai vis ar­

tėjo. įkaitusios lavos šviesoje pasirodė keletas siluetų, veikiau­

siai keturi. Trys iš jų buvo susikūprinę - neabejotinai fam inai.

Nihala krūptelėjo. Jie uostinėjo žemę. Vrašta eidamas m edžioti

dažnai taip darydavo.

Priešai priėjo artyn. Ketvirtoji būtybė buvo nykštukas, spren­

džiant iš dailiai iškaltų šarvų ir apsiausto, ne paprastas kareivis.

Vos juos išvydęs nykštukas sulėtino žingsnį. Priėjo nutaisęs

apstulbusią išraišką. Senaras užsismaukė gobtuvą ant veido.

- Prisistatykite, - pakepė nykštukas.

309
 Nihalai per nugarą perbėgo šaltas virpulys. J i m intyse m al­

davo, kad bičiulis sugalvotų įtikinam ą paaiškinim ą.

- M es iš stovyklos, ieškome dviejų pabėgėlių, - tarė Senaras.

N ihala pastebėjo, kad jo balsas dreba. Tuo m etu vienas fa-

minas atsistojo ir nuožm iai dėbsodamas į burtininką ėmė uos­

tin ėti orą.

- Šįvakar aš pasiųstas į žvalgybą ir, kiek m an žinom a, nie­

kam kitam nebuvo liepta ieškoti, - išrėžė nykštukas.

- Buvo nuspręsta paskutinę m inutę, dėl to jūsų niekas ne­

perspėjo, - atsakė Senaras.

Faminas ėmė urgzti, k iti pakėlė kirvius.

- Kuo jūs vardu? - paklausė nykštukas, jau tiesdamas ranką

prie kalavijo.

Tada Nihala čiupo Senarą ir bėgte nusitempė jį tolyn. Fami-

nai šoko jų vytis.

- Kokį velnią tu... - bėgdamas per lygumą šūktelėjo Senaras.

- Jis tavim nepatikėjo, mums neliko nieko kito, tik pabėg­

ti, - atsakė Nihala.

Persekiotojai sparčiai juos vijosi. Bičiuliai vis arčiau girdėjo

jų sunkų alsavimą ir duslų kriokim ą.

- Nėra prasmės bėgti! - šūktelėjo Senaras. - Jie žino, kas

mes tokie, ir nesiliaus mūsų persekioję!

N ihala ir toliau skuodė spausdama jo ranką.

- Turim e su jais susikauti, - tarė Senaras.

- Tu to nenori, žinau, ką tau tai reikštų.

Senaras paleido Nihalos ranką, sustojo dykumoje ir atsisuko

į priešus.

Tada ir Nihala buvo priversta sustoti ir pasirengti kautis. J i

susigrūmė su nykštuku, o Senaras tuo m etu kovėsi su fam inais.

310
Kaip ir anąkart proskynoje, viskas baigėsi žudynėmis. Jie kurį

laiką vylėsi, kad gali pam iršti karą, bet m irtis atsekė jiems iš

paskos, ir dabar žvelgdami į žemėje tysančius priešų kūnus jie

suprato, jog niekas nepasikeitė. Jie vėl buvo vieniši ir pasiklydę.

Sieną jie perėjo kitą dieną ir visiems laikams paliko Ugnies žemę.

Nuo to vakaro, kai kalbėjosi apie misijos pabaigą, regis, prabėgo

ištisi am žiai. Trūko tik dviejų akmenų, bet priešas jų ieškojo, o

susirėmimas dykynėje tik pritraukė naujų persekiotojų.

- Daugiau nesikausime, - žingsniuodam a pasakė Nihala. -

Jei keliausim e naktį, niekas mūsų neras. Elgsimės atsargiai.

Senaras tylėjo. Nusprendęs nutraukti tylą pasielgė netikė­

tai. Nusijuokė.

- Dėl manęs nesijaudink, - tarė. - Aš jau nebe lepšis, išsi-

gąstantis kiekvieno kraujo lašelio. Dar kausiuos, gali nebijoti.

Kaskart, kai prireiks.

N ihala nieko nepasakė, jos tyla buvo iškalbingesnė už tūks­

tantį žodžių.
 29

P Y K Č IO R IK S M A I

dui Damoje greitai pabodo. Vasara jau buvo įpusėjusi, ir nykš­

I tukas spėjo, kad netrukus bus sušauktas dar vienas susirinki­

mas naujoms atakoms prieš Tironą aptarti. Jis jautėsi pasiren­

gęs g rįžti į karo lauką.

Jam buvo keista, kad niekas iš kariuom enės jo neieško.

Jo atostogos negalėjo tru k ti am žinai ir jis tikėjosi bet kuriuo

m etu sulaukti įsakym ų. Tačiau dienos bėgo, o jo nepasiekė jo­

kios žinios.

Taigi vieną saulėtą rytą, pasijutęs geriau nei įprastai, nykš­

tukas nutarė išvykti į M akratą. Žinojo, kad visi vadai ten, taip

pat ir Soana.

Jis apsitaisė kariškai ir jį slaugančio pagalbininko pasiteira­

vo, kur jo ginklai. Jo laukė nem aloni staigmena. Prie šarvų kai

ko trūko.

- Kur mano kalavijas? - suirzęs paklausė.

- J į perlaužė Deinoforas, - baim ingai atsakė vaikinas.

Ido širdis nusirito į kulnus. Toji dvikova išklibino visas jo

gyvenim o atramas. Kalavijas buvo visas jo gyvenimas, negalėjo

kautis be jo.

312
 - Bet aš parūpinau jums kitą, - beregint pridūrė pagalbinin­

kas ir parodė į sieną atremtą ginklą. A n t jo rankenos nebuvo raiži­

nių, ko gero, jis priklausė paprastam mūšyje kritusiam kareiviui.

- Kur mano kalavijo likučiai? - pakėlė balsą Idas.

Vaikinas krūptelėjo.

- Burtininkė prieš išvykdama man juos davė. Padėjau į san­

dėlį prie kitų ginklų.

Idas stačia galva puolė į sandėlį. J į įsiutino m intis, kad jo

kalavijas guli tarp visokių lūženų. Vaikinas uždusęs atbėgo jam

iš paskos.

Idas išsyk išvydo savo ginklą, numestą kampe. Ašmenys

buvo nukirsti per porą sprindžių nuo rankenos. Idui suspaudė

širdį. Jis paėmė kalaviją į rankas. Rankena buvo sutepta krauju.

Jo paties, o gal Deinoforo. Ir ašmenų likučiai buvo raudoni. Idas

pagalvojo apie visus tuos metus, kuriuos kalavijas jam ištarna­

vo, ir jo akys pritvinko ašarų.

- Aš jį pasiim u, - tarė.

- Bet, vade, jis perlaužtas... - paprieštaravo vaikinas.

Idas nekreipdamas į jį dėmesio ryžtingai išėjo laukan.

Bent Vėsa laukė savo vietoje, išdidus kaip visada. Drakonas

dvikovoje beveik nenukentėjo; jis pasveikino Idą purkštelėjim u

iš šnervių. Užšokus jam ant keteros nykštuką vėl apėmė būse­

na, kurios taip ilgėjosi gijim o dienom is, ir jis kone įtikino save,

kad nenutiko nieko baisaus.

- Pirm yn, keliaukim į Akadem iją išklausyti įsakymų, - šyp­

sodamasis pasakė ir paragino Vėsą kilti.

Atvykęs Idas rado M akratą gerokai pasikeitusį. Garsas apie

pralaimėjim ą Vandenų žemėje pasiekė ir šį miestą, žmonės iš­

313
sigando. A plinkui vaikštinėjo daugybė kareivių, gyventojai jau

nebebuvo pasipūtę čiauškaliai kaip įprastai: gatvėse šm irinėjo

m ažiau žm onių, turguose buvo menkiau prekių, net vaikai žai­

dė tyliau. Padėtis buvo rim ta - visi tai suprato.

Idas nudrožė tiesiai į Akadem iją ir pasiprašė priim am as Ra-

veno. Kuo anksčiau išspręs šį nem alonų reikalą, tuo bus geriau.

Kiek palaukus prieangyje Ravenas jį priėmė. Vyriausiasis gene­

rolas abejingas sėdėjo krėsle ir net nepasisveikino su Idu. Nykš­

tukas nebuvo nusiteikęs kivirčytis, tad paskubomis priklaupė.

Raveno žvilgsnis nukrypo į Ido akį dengiantį tvarstį.

- Kaip tavo žaizda?

- Užgijo. Nebuvo rim ta.

Menėje akim irką stojo tyla.

- Tai kaip? Ko norėjai manęs pasiteirauti?

- Tai akivaizdu. N oriu sužinoti, ką man daryti. Palikote

mane kiurksoti Damoje nedavę nė menkiausio įsakymo.

- Tau atostogos.

- A š pasveikau.

- M atau, nenori suprasti...

- Ne, - netekęs kantrybės išrėžė Idas. - Aš iš tiesų nesuprantu.

- Tu išleistas atostogų neribotam laikui.

Tie žodžiai prislėgė jį it akmuo. To jis nesitikėjo.

- Ju k sakiau, kad m an viskas gerai, - paprieštaravo.

Ravenas pakilo ir priėjo prie jo.

- Nenorėjau būti tau griežtas, bet tu mane privertei, -

šiurkščiai pasakė. - Iš raitelio pareigų buvai atleistas dėl dviejų

priežasčių.

- A r čia dar vienas apgailėtinas ketinim as manęs atsikraty­

ti? M aniau, visam laikui užkasėme karo kirvį, - pašoko Idas.

314
 Ravenas nekreipė dėmesio į jo žodžius.

- Tavo elgesys kovos lauke buvo nepateisinamas. Palikai

savo kuopą likim o valiai dėl bereikšmės asmeninės dvikovos,

pražudei daugiau nei tris šim tus vyrų.

Idas užsiplieskė.

- Aš buvau sužeistas, nejaugi tikėjaisi, kad vadovausiu jiems

iš gydytojo palapinės?!

- Puikiai žinai, kad kalbu ne apie tai. Puolei prie Deinoforo

pačioje m ūšio pradžioje pamiršęs visas strategijas. Palikai savo

karius vienus. Tądien jie kone visi žuvo, argi nežinai?

Idui prieš akis švystelėjo jo m okinių veidai - tokie jaunučiai,

dar visai vaikų. Paskui jis prisim inė tolim ą balsą, kviečiantį jį į m ū­

šio lauką - Nelgaro balsą: „Idai, žiūrėk savo karių, velniai rautų!“

- Aš... - m ėgino teisintis nykštukas, bet nerado tinkam ų žo­

džių. Jis tai žinojo - nuo pat pokalbio su išgyvenusiu m okiniu

dienos.

- įrodei man, kad ne veltui tavim nepasitikėjau, - kalbėjo

Ravenas. - Nuo tų laikų, kai koveisi Tirono gretose, nepasikei-

tei - vis dar esi kraujo ištroškęs žvėris, kurio troškulys atnešė

galybę aukų.

- Viskas ne taip, juk pats žinai. Aš suklydau, bet...

- Jokių „bet“. Tokių didelių klaidų neatleisčiau net pienbur­

niui, ką jau kalbėti apie karį, dalyvavusį šimtuose mūšių.

Idas stypsojo vietoje sugniaužęs kumščius. Jam trūko oro,

vos įstengė kvėpuoti.

- Kad ir kaip būtų, tavęs nešaukėme ir dėl kitos priežas­

ties, - tarė Ravenas. Jis nusisuko ir atitolo per keletą žings­

nių. - Tu buvai sunkiai sužeistas, netekai akies. Nebebūsi toks

karys kaip anksčiau.

315
 Idas virte virė pykčiu.

- Nekalbėk kvailysčių, - sušnypštė.

- Aš sakau tiesą. K ariui netekti akies - ne m enka bėda.

- A š lygiai toks kaip anksčiau, gal nori, kad įrodyčiau?

- Nesielk kaip vaikas. Tau terūpi išsitraukti kalaviją - bet

kokioje vietoje ir bet kokiu laiku. M anai, manęs nepasiekė gar­

sas apie tavo išsišokim ą Akademijoje? Neneik, Idai, tau sunku

suvokti atstumą, o regimasis laukas gerokai sumažėjęs. Jau ne­

begalėsi kautis kaip prieš tai.

Idas mėgino valdytis, bet pyktis veržėsi per kraštus.

- Čiupk savo nelem tą kalaviją ir įrodyk man, kad aš nebe

toks kaip anksčiau. įrodyk! M udu turėjome šitaip išsiaiškinti

dar prieš daugelį metų.

Ravenas net nekrustelėjo.

- Idai, neversk manęs...

- Aš prašau tavęs, velniai rautų! - riktelėjo Idas taip, kad net

sargybiniai prie durų pašoko.

- Tu nebesivaldai, - ram iai atsakė Ravenas. - Nėra pras­

mės tęsti šio pokalbio. Išeik, pasikalbėsim e, kai būsi pasiren­

gęs protauti.

Ravenas nusisuko ir jau buvo beeinąs prie krėslo. Idas nebe­

išlaikė, rėkdamas išsitraukė pagalbininko parūpintą kalaviją ir

puolė Vyriausiąjį generolą.

Ravenas lengvai atrėmė smūgį.

- Atm ink, kad aš - tavo vyresnysis. Neprovokuok manęs, Idai.

Nykštukas it neišgirdęs vėl puolė, Ravenas vėl ramiausiai ap­

sigynė. Paskui Vyriausiasis generolas smogė jam iš šono. Idas ne­

pamatė artėjančio kalavijo ir vos spėjo išgirsti šlamesį sau už nu­

garos. Šastelėjo į šalį ir išvydo, kad vienas sargybinis stovi šalia.

316
 - Dabar įsitikinai? Nepam atei mano kalavijo, neišvydai p ri­
bėgančio sargybinio.
Idas vėl suriko ir puolė dar kartą, tačiau nematė daugumos
artėjančių Raveno ir sargybinio smūgių. Nebesuprato, kur esąs,
nebesuvokė erdvės aplink save ir netrukus ėmė judėti pakrikai.
Staiga Ravenas jam pataikė į nugarą ir tuo pasinaudojęs jį nu­
ginklavo. Kalavijas žvangėdamas nulėkė tolyn per išblizgintas
grindis. Idas uždusęs parpuolė ant kelių.
- Tu neįstengi kautis, - išrėžė Vyriausiasis generolas. - A p ­
gailestauju, Idai, bet mums nereikia pusėtino raitelio paslaugų.
Ravenas paliko menę. Ido ausyse bjauriai nuaidėjo jo batų
kaukšėjimas į marmurą.
Nykštukas liko klūpoti sunkiai alsuodamas. Kalavijas gulėjo
už poros sieksnių.
„Niekas nebebus kaip anksčiau. Niekas nebebus kaip anks­
čiau. Jis teisus. Aš - pusėtinas raitelis.“
Jam iš gerklės išsiveržęs pykčio riksm as užpildė aukštus
menės skliautus.

Idas įsiutęs įlėkė į Soanos kam barį. Jis buvo toks išblyškęs ir
sukrėstas, kad burtininkė išsigando.
- Ką tu čia veiki?
J i net nežinojo, kad jis Makrate, manė, jog sveiksta Damoje.
- D uok m an akį.
Soana nesuprato.
-K ą ? ..
Idas it pamišėlis puolė raustis jos knygose ir daiktuose.
- Tu - burtininkė, tiesa? Po paraliais, duok m an naują akį!
Juk yra koks nelemtas burtas, galintis m an ją atauginti, kad vėl
tapčiau toks kaip anksčiau!

317
 Soana priėjo prie jo ir pamėgino sustabdyti, bet nykštukas ir
toliau mėtė knygas ant žemės.
- Idai, nėra tokių burtų, yra ribos, kurių niekas negali...
- Tai neįmanoma! Viskas negali taip baigtis! - sušuko jis ir
puolė prie lentynų, bet siekdamas vieno veikalo viršuje, sau iš
kairės, nepataikė sugriebti. - Velniai rautų!
Jis suriko iš pykčio ir nevilties ir apsipylęs ašaromis parpuo­
lė ant žemės.
Soana niekada nebuvo m ačiusi jo verkiant. J i nejudėdama
laukė, kol Idas nusiram ins.
- Deinoforas atėmė iš manęs galimybę kautis - paskutinį
m an likusį tikslą. Be akies negalėsiu grįžti į mūšio lauką, o kas
aš esu be kovos? Kas aš toks, jei ne išdavikas?!
Jis ir toliau klūpodamas kūkčiojo. Soana pasilenkė ir tylėda­
ma jį apkabino.

Idas pamažu nurim o. Žaizda akyje atsivėrė, tad Soanai teko ją

užgydyti.
Nykštukas nebūtų pakentęs, jei kas nors kitas būtų jį tokį
išvydęs.
- Atleisk man, - pasakė.
- Nesijaudink, - paguodė jį burtininkė. - Regis, dabar jau
geriau.
Idas palietė akį. Jis niekada neįpras pirštais užčiuopti įdubi­
mą. Už lango mieste lėtai leidosi saulė, vakaras sušvelnino troš­
kų vasaros karštį. Soana uždegė žvakes.
- Dabar klok, kas nutiko.
Idas papasakojo apie pokalbį su Ravenu.
- Aš nepamačiau sargybinio. Jis staiga išdygo priešais mane.
Dažnai nemačiau ir artėjančio Raveno kalavijo. Rodos, tik šiandien

318
suvokiau praradęs akį. Aš nebegalėsiu kautis, - pasakė ir pažvelgė

į ją. - M ūšis buvo vienintelis būdas ištaisyti praeities klaidas.

Soana liūdnai šyptelėjo.

- Idai, tau nereikia naujos akies. Tau reikia drąsos ir valios

stiprybės. Išmoksi naujai judėti, kautis su viena akim, išlavinsi

klausą ir grįši į m ūšio lauką.

Jiedu nutilo, aplink žvakes tirštėjo tamsa.

- A čiū tau, - sumurmėjo Idas.

- Šįvakar pasilik čia, - pasiūlė Soana. - Tau reikia pailsėti.

Nykštukas linktelėjo.

Idas dar kurį laiką pabuvo pas Soaną. Reikėjo viską apmąstyti, o

burtininkės draugija teikė jam ramybę.

- Paprašysiu Paršelio man padėti, - tarė nykštukas vieną

vakarą, su Soana mėgaudamasis pro langą pučiančiu vėjeliu.

Žvaigždėtas dangus buvo toks šviesus, kad tylios Makrato gat­

vės atrodė užlietos sidabru.

Burtininkė nusišypsojo.

- Vadinasi, jautiesi pasirengęs.

- Turiu padaryti dar kai ką, - kiek patylėjęs pridūrė nykštukas.

Soana pažvelgė į jį klausiam u žvilgsniu.

- M an reikia sužinoti, kas yra Deinoforas.

Burtininkė atsiduso.

- Viskas ne taip, kaip manai, - nuram ino ją nykštukas. -

Lioviausi buvęs vienišu keršytoju, toks vaidm uo m an netinka ir

juokingai atrodo. Bet privalau jį nugalėti.

- Būk atsargus. Kelias, kuriuo ketini eiti, pavojingas.

Idas jautė, kad Soana dvejoja, lyg nori kažką jam pasakyti,

bet nėra tikra, ar reikia.

319
 - Keista, kad skirtingose istorijose vis būna įsipainioję tie
patys žmonės, - galiausiai ištarė burtininkė. - Ir paprastai jie
būna to nenusipelnę.
Idas žvelgė į ją nesuprasdamas.
- Kai po daugelio m etų man pavyko rasti savo mokytoją Rei­
są, ji paprašė pasim atyti su Nihala. Mėginau jai prieštarauti, tada
ji ištarė žodžius, kurių tądien nesupratau. J i pasakė, kad šmėklos,
sekančios paskui raudoną karietą, galų gale atves Šeiriną pas jos
likim ą, kaip ir ji paskui tą pačią karietą nusekė savąjį.
Idas nuleido akis.
- M ūšis su šmėklomis... - sušnibždėjo.
Soana linktelėjo, jos veidas aptemo.
- Nesupratau, ką reiškia antroji to sakinio dalis... ir nenoriu
žinoti, - liūdnai užbaigė.
Nykštukas akim irką tylėjo.
- Privalau pas ją nuvykti.
- J i išprotėjo, Idai, niekuo nebepanaši į ankstesniąją m oky­
toją. J i kupina neapykantos, tokios nuožm ios, kad net jos iš­
vaizda pasikeitė.
- Tai nesvarbu. Esu ne kartą susidūręs su pagiežingais žm o­
nėmis, - tarė ir akimoju pagalvojo apie savo brolį, bet nuvijo tą
m in tį šalin. - N oriu žinoti, kas toks Deinoforas, noriu išsiaiš­
k in ti šį savo apsėdimą.
- Žinai, ką apie tai manau. Bent būk atsargus.
Idas linktelėjo.

Nykštukas išvyko kitą dieną ir patraukė į Akademiją.

Pirm iausia nuėjo atsisveikinti su Vėsa ir gauti leidim o kurį
laiką palikti drakoną Akademijos aptvaruose. Jo viešnagė čia
bent tam pravertė.

320
 Paskui jis ėmė ieškoti Paršelio. Jam buvo pasakyta, jog m o­

kytojas užsiėmęs su m okiniais, tad Idas paliko jam žinutę tikė­

damasis, kad neteksią ilgai laukti.

Jiedu susitiko už Akademijos ribų, vienoje M akrato smuklė­

je. Paršelis atėjo nutaisęs suglumusią išraišką.

- Nežiūrėk taip, - prabilo Idas. - Nesu neįgalus.

Paršelis įsidėm ėjo tai ir vėl tapo šiurkštus kaip įprasta jo

būdui.

Jiedu pasikalbėjo apie mūšį, apie dvikovą su Deinoforu, apie

patirtus nuostolius. Paskui prakalbo apie susitikim ą su Ravenu.

- Aš nem oku gyventi be kovos, manau, tu tai supranti, -

tarė Idas.

Paršelis netvirtai linktelėjo.

- Nenoriu galvoti, kad akies praradimas - visko pabaiga. Aš

treniruosiuos - nors pam ėginsiu - ir išm oksiu kautis kaip anks­

čiau, dar geriau nei anksčiau, turėdamas vieną akį.

Paršelis tylėjo.

- Nemanai, kad tai įmanoma?

- Kad ir kaip būtų, tavo regėjimo laukas siauresnis už sveiko

vyro. Šios kliūties nepašalinsi, - atsakė mokytojas.

- A rgi kovoje svarbios tik akys? Yra dar klausa, uoslė, lytėji­

mas... išm oksiu jais naudotis, jie atstos man akis visame kūne:

nugaroje, pirštų galiukuose... Bet vienas neįstengsiu. M an rei­

kia tavo pagalbos. A r rastum laiko padėti man treniruotis?

- Aš... - numykė Paršelis.

- Žinau, kad m udu ne draugai. Taip pat žinau, kad praeityje

nepritarei mano elgesiui. Tačiau mus vienija mūšyje dėl mano

kaltės žuvę jaunuoliai, - tarė Idas, ūm ai nutilo ir pažvelgė į m o­

kytoją. - Prašau to dėl jų. Padėk man ištaisyti klaidą.

321
 Paršelis neatsakė, sėdėjo nuleidęs akis ir ilgai pirštu braukė

per bokalo kraštelį. Idas nekantriai laukė, kol jis prabils.

- Tai kaip? - galiausiai neišlaikė.

- Tebūnie, - nusileido Paršelis. - Žinau, kad tu - didis karys,

praradusi tave kariuom enė nukentėtų. Galėsiu padėti tau tik

naktim is, dieną turiu dirbti Akademijoje.

Idas vienu mauku susivertė likusį alų.

- Privalau išm okti regėti visu kūnu - tamsa tam tik pasi­

tarnaus.
 30

S U G R ĮŽ IM A S

das M akrate susirado nedidelį būstą. Jis nebuvo toks pato­

I gus kaip Soanos, bet, žinant jo kuklų gyvenim o būdą, ir toks

puikiausiai tiko. Jis liovėsi savęs gailėjęsis ir atvertė naują gy­

venim o puslapį suvokdamas, kad nuo šiol galės pasikliauti tik

savo jėgomis.

Netrukus nykštukas pastebėjo, kad gyventi kaip civiliui jam

buvo daug sunkiau nei tikėjosi. Dienos, leidžiam os vaikštinė­

jant po miestą ar spoksant į miegamojo lubas, bėgo vienodos

ir m irtinai nuobodžios. T ik sulaukus vakaro jis atgydavo. Susi­

tikdavo su Paršeliu šalia M akrato augančiame miške ir ten visą

naktį mankštindavosi.

Iš pradžių buvo sunku. Atrodė, kad pasaulis juda per greitai,

kad aplink jį knibžda nem atom ų būtybių. Negalėjo patikėti, kad

įpročio jėga taip susilpnino kitus jo jutim us.

Per pirm ąsias treniruotes jis užsirišdavo ir sveikąją akį. Taip

galėjo geriau išlavinti klausą ir lytėjimą. Pirm ųjų savaičių pasie­

kim ai nebuvo džiuginantys, jis dažnai grįždavo namo lengvai

sužeistas, tačiau netrukus ilg i m ūšių m etai davė vaisių. Idas

išmoko skirti garsus, iš kur jie sklinda, pagal vėją šakose ėmė

323
suvokti erdvę ir iš kalavijo švystelėjimo ore bei m indom ų sau­
sų lapų šlamėjimo suprasdavo smūgių kryptį. Jautėsi it grįžęs į
jaunystę, vėl atradęs seniai pam irštus džiaugsmus. Kas naktį jis
vis geriau kovėsi, nors dar neįstengė įveikti Paršelio, bet jautė,
kad nedaug trūksta.

Rudens pradžioje, kai jau buvo smarkiai pažengęs, nutarė keletą

dienų pailsėti. Atėjo metas aplankyti Reisą.
Iš Soanos sužinojo, kad burtininkė gyvena Vandenų žemėje
prie Naelio krioklio, Tirono dar nepaliestame krašte, ir paprašė
sm ulkiai nupasakoti, kur stovi jos trobelė.
Pas Reisą jis nusigavo vieną pilką ir niūrią dieną. Nepaisant
Soanos nurodym ų nykštukui teko ne kartą praskristi po kriok­
liu ir perm irkti iki paskutinio siūlelio, kol rado trobelę.
Išvydęs apgriuvusią lūšną Idas nustebo, kad galinga b u rti­
ninkė, m oteris, atskleidusi N ihalai paslaptį, kaip išgelbėti Išni­
rusį pasaulį, gyvena tokioje irštvoje. Jis neryžtingai pasibeldė,
bet niekas neatsakė. Uždėjęs delną ant rankenos pastebėjo, kad
durys praviros.
įėjus kvapą užgniaužė pelėsių ir suplėkusių žolelių tvaikas.
Lūšnelės vidus jam pasirodė dar skurdesnis nei išorė. Iš pirm o
žvilgsnio tai atrodė raganos irštva, o ne burtininkės būstas; ant
žemės mėtėsi atverstos knygos, sm ulkiai prirašytos įtartinų
runų - veikiausiai uždraustųjų burtažodžių.
„Keista, kad ji Soanos draugė...“
- Kas čia? - sunerim usi paklausė Reisą karkiančiu balsu.
Idas krūptelėjo.
- Drakono raitelis Idas, Soanos bičiulis.
Tada pasirodė suvytusi ir visai sulinkusi senučiukė. J i neabe­
jotinai buvo nykštukė, bet daug žemesnė už Idą, tokia smulki,

324
kad net neatrodė tikra. Rodės, kad žemė pamažu ją traukia apa­

čion. Jos veidą darkė raukšlės, o akys buvo balkšvos, vienspal­

vės. Plaukai buvo ilgutėliai ir driekėsi ant žemės it kilim as.

Senė įsmeigė žvilgsnį į nykštuką ir ilgai tyrė jį akimis.

- Drakono raitelis nykštukas... - po kurio laiko ištarė. - Šei-

rinos mokytojas... Nenumačiau, kad ateisi. Ko nori?

Idas jau ėmė nekęsti šios priplėkusios vietos ir šiurkščios

senės.

- Atėjau tavęs kai ko paklausti.

- Burtininkė nežino nieko, kas galėtų dom inti karį.

Idas geriau į ją įsižiūrėjo. Praeityje ji turėjusi būti itin daili,

tačiau jos grožis buvo nuvytęs kaip šioje troškioje troboje suka­

bintos žolelių puokštės.

- Norėjau daugiau sužinoti apie Deinoforą - raitelį raudo­

nais šarvais.

Reisą suvirpėjo. Vadinasi, Soana sakė tiesą.

- Nepažįstu kario tokiu vardu.

- Dar ir kaip pažįsti. Ir neišeisiu iš čia, kol nepasakysi ką ži­

nanti. Susikoviau su juo prieš keletą mėnesių, - pridūrė Idas ir

palietė kairiąją akį. - Tai jo darbas. N oriu sužinoti, kas jis.

Reisą įsmeigė balkšvas akis į Ido veidą, ir nykštukas suprato,

kad ir ji tą akim irką galvojo apie Nihalą. Jiedu kurį laiką spok­

sojo vienas į kitą ir Idą apniko bloga nuojauta, kad burtininkė

jaučiasi tu rin ti teisių į jo m okinės sielą.

Paskui Reisą pikdžiugiškai šyptelėjo.

- Prisėsk, - sausai tarstelėjo.

Idas įsitaisė ant dulkėtos kėdės. Senė atsisėdo į krėslą prie

pergamentais ir gydomosiom is žolelėmis nukrauto stalo. V id u ­

ryje stovėjo nedidelė gorė, pilna pelenų.

325
 - A r Debaro vardas tau nieko nesako? - pasiteiravo Reisą.

Išgirdus tą vardą nykštuko širdyje sukilo senas pyktis. Kai

susipažino su Debaru, jis buvo mielas, gabus tamsiaplaukis

vaikinas šviesiomis akimis; jis kovėsi Ido būriuose, ir nykštu­

kas kurį laiką jį globojo, paskui Debaras gavo aukštesnį laipsnį

ir greitai pakilo į kariuom enės viršūnes. Tačiau netrukus, re­

m iantis keliais nepatikim ais įtarim ais, jo šeima buvo apkaltinta

išdavyste. Jo tėvai buvo nulinčiuoti, sesuo išžaginta; Debaras

pabėgo nuo kaltintojų, bet buvo sunkiai sužeistas ir jo gyvybė

pakibo ant plauko. Tai sužinojęs Idas pamėgino ištaisyti šią ne­

atleistiną klaidą, bet pavėlavo.

- Puikiai jį prisim enu, - niūriai burbtelėjo. - Jo m irtis slegia

Laisvųjų žem ių žm onių sąžines.

- Debaras nemirė, - šiurkščiai ir piktai išrėžė Reisą. - Deba­

ras yra Deinoforas.

Idas suakmenėjo. Tai neįmanoma. Jis neįstengė susieti p ri­

sim inim o apie tą taikų vaikiną su negailestingu raiteliu, prieš

kurį kovėsi.

- Meluoji, - tylutėliai pasakė. - Kaip gali teigti tokią kvailystę?

Senė vėl suvirpėjo ir kiek patylėjo.

- Prieš daugelį metų, - prabilo, - kol nebuvau atskleidusi

tiesos apie Seiriną ir radusi amuleto, mane sugavo vienas Juo­

dojo drakono raitelis ir nuvedė į Tirono tvirtovę. Mes keliavome

vieni, tad vieną vakarą išvydau jį be šalmo ir atpažinau Debaro

veidą. Tas raitelis, kaip jau supratai, buvo Deinoforas.

Reisą virpėjo ir neram iai blaškėsi. Trokšdam a įskaudinti Idą

ji peržengė ir sau pavojingą ribą.

Nykštukas vis dar negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Tos se­

nės pasakojime daug kas skambėjo neįtikinam ai.

326
 - Apie kokį likim ą pasakojai Soanai? - paklausė. - Ko T iro ­

nas iš tavęs norėjo?

- Nieko, - trum pai nukirto Reisą.

- Bet juk jis liepė raiteliui atvesdinti tave į Tvirtovę...

- Tai nesusiję su tavo paieškomis, tai ne tavo reikalas.

- A r buvai jo belaisve? - neatlyžo Idas.

- Trum pai. Aš pabėgau.

- Iš Tvirtovės požemių neįmanoma pabėgti. Tai m irties vieta.

Reisą pasukiojo balkšvas akis lyg ieškodama išėjimo.

- Ką išvydai tvirtovėje? Kodėl nenori apie tai kalbėti? - rikte­

lėjo Idas ir nejučia uždėjo ranką ant kalavijo rankenos. Jei ta ra­

gana ką nors žino apie Tironą, jis neišeisiąs, kol to iš jos neišpeš.

- Nedrįsk m an grasinti! - suspigo senė.

Idas išsitraukė ginklą.

- Ką žinai apie Tironą? - paklausė ram iai, aiškiai tardamas

žodžius. Reisą neatsakė. Tada jis įsidėjo kalaviją atgal ir lėtai pa­

traukė prie išėjimo. Pasiekęs duris atsisuko ir išrėžė:

- Rytoj liepsiu sušaukti Burtininkų tarybą. Nepaliksiu Išni­

rusio pasaulio likim o išdavikės rankose.

D idžiulei Ido nuostabai senė pravirko.

- Kodėl verti mane į paviršių iškelti tai, ką palaidojau giliai

širdyje? Kodėl nori sužinoti mano nuodėmes?

Reisą kūkčiojo, bet Idui nebuvo jos gaila. Iš tos senės sklido

kažkas negera, kažkas niekinga - neapykanta, apie kurią jam

kalbėjo Soana.

- Klok, - paragino ją sugrįžęs prie stalo.

Reisą pažvelgė į jį nuo verksmo paraudusiom is akimis.

- M ano praeitį gaubia ilgas ir tamsus šešėlis, lyg m irtina liga

išsiurbęs iš manęs gyvenim o džiaugsmą.

327
 J i atsistojo ir iš stiklainio paėmė keletą žolelių. Vėl atsisėdo,

rankos mostu įžiebė gorėję melsvą liepsną ir įmetė žoleles. Pakilo

tirštas melsvas dūmas, kurį Reisą valdė ramiais delnų judesiais.

Dūmuose išryškėjo jaunos moters veidas. Jo kontūrai buvo

blankūs, tačiau akinam ai gražūs. J i buvo nykštukė. Idas tik po

kelių akim irkų suprato, kad regi pačią Reisą, ir suglumęs įsiste­

beilijo į senatvės subjaurotą priešais sėdinčią m oterį.

- Aš ne visada buvau tokia kaip dabar, - paaiškino b u rtin in ­

kė. - Anksčiau atrodžiau visai kitaip. Tada ir sutikau Asterį. Jis

buvo dailus vaikinas, atsidėjęs tik geriems dalykams. Jis buvo

B urtininkų tarybos narys, kaip ir m ano tėvas, aš iki ausų įsim y­

lėjau jo stulbinam ą grožį. Buvau naivi, maniau, kad ir jis mane

m yli, ir atidaviau jam širdį. Troškau jam įtik ti, tenorėjau, kad

jis įgyvendintų savo svajones. Tad išmaldavau tėvo padėti jam

užkopti į valdžią. Aš ilgai nesupratau. Per ilgai. O kai paaiškėjo,

jau buvo per vėlu.

Idui ėmė lin k ti keliai. Jis nenorėjo tikėti tuo, ką jam kuždėjo

protas.
- Per vėlu kam? Kas tasai Asteris?

- Asterio nebėra, - sušnibždėjo senė. - Yra tik Tironas.

Idas liko stovėti sustingęs ir tylus.

- Galiausiai tėvas atvėrė m an akis, - toliau pasakojo Reisą. -

Pamačiau, koks siaubas slypi po blyškia to vaikino oda, supra­

tau, kad angeliška išvaizda prisidengusi pabaisa. Tėvo žodžiai

palaužė mano besipriešinančią širdį ir padėjo m an išsilaisvinti.

Sužinojusi tiesą, suvokusi, kad buvau apgauta ir padėjau jam pa­

siekti blogį, atsižadėjau Asterio ir išrėkiau jam į veidą visą savo

neapykantą, nes jo meilė buvo nenuoširdi - jis pasinaudojo ma­

nim i valdžiai užgrobti. Buvau tokia paika ir naivi, kad pakliuvau

328
į jo pinkles, patikėjau jo m eiliais žodeliais ir apkabinim ais. Bet

pabėgti nuo jo ir atsižadėti tos netyros meilės nepakako sąžinės

graužačiai num alšinti, ji diena po dienos mane ėdė, kol ėmiau

nekęsti savo grožio - tai jis patraukė tą vyrą.

Dūm ai išsisklaidė, suvytusiais senės skruostais ritosi aša­

ros. Priblokštas to, ką išgirdo, Idas laukė pasakojimo pabaigos.

- Tas pabaisa manęs nepamiršo. Liepė mane sugauti ir at­

vesti į Tvirtovę.

Dūmuose išryškėjo didingi Tvirtovės kontūrai, užgožiantys

visus kitus vaizdus.

- M ane nutem pė pas jį surakintą grandinėm is. Dabar jam

jau nereikėjo manęs, kad paim tų pasaulį į savo godžius gniauž­

tus, dabar jam reikėjo mano grožio, mano kūno. Tada ėmiausi

veikti - to vaisių dabar regi priešais save. M ano grožis sunyko,

nes troškau to labiau už viską. Pamažu ėmiau senti: mano veidą

sudarkė raukšlės, oda susirangė ir subliūško ant manęs it senas

drabužis, plaukai pražilo. Kuo labiau senau ir dariausi bjaures­

nė, tuo labiau džiaugiausi.

Reisą delnu palietė veidą ir karčiai nusikvatojo, jos akyse įsi­

žiebė įniršis.

- Jis ėmė manęs nekęsti dėl to, ką padariau, ir burtais mė­

gino grąžinti m an grožį, bet prieš mano troškim ą pasirodė

esąs bejėgis. Pabaisa puikiai žinojo, kad negali manęs paleisti,

tad jėga laikė prie savęs. Aš ilgai tupėjau jo rūm ų požemiuose,

bet įstengiau pabėgti, nes Tironas nieko negali padaryti prieš

sargybinių neatidumą. Tada ir ėmiau raustis Šeirinos praeityje

ir radau amuletą, - tarė ji ir pakėlė savo senas pamišėlės akis į

Idą. - Tironas bus nuverstas mano rankomis. T ik aš viena būsiu

atsakinga už jo sužlugdymą, - baigė kalbą ji.

329
 Nykštukas ilgai dėbsojo į ją su panieka, ir jį nukratė šiurpas.

Tos senės istorija metė ant Nihalos misijos grėsmingą šešėlį.

Be to, kai kas jo neįtikino, Reisą jam neišklojo visos teisybės.

Iš Tvirtovės neįmanoma pabėgti, ir tokiai silpnai, sudžiūvusiai

būtybei kaip ji tai pavyko tik su Tirono leidim u. Bet kodėl?

- Visa tai tu ri lik ti paslaptyje, - niūriai burbtelėjo senė. -

Tai, ką papasakojau, neturi pasklisti už šių sienų.

- Savaime suprantama, - atkirto nykštukas, nors turėjo ki­

tokių ketinim ų.

Tą naktį treniruodam asis M akrate Idas neįstengė susikaupti.

V is galvojo apie Reisos žodžius, apie jaunojo Tarybos nario, iš-

klydusio iš doros kelio, istoriją, be to, negalėjo liautis mąstęs

apie Debarą. Iš dalies jis buvo Ido kūrinys; jis tą gabų ir m alonų

vaikiną daug ko išmokė. Pagaliau paaiškėjo, kodėl tas raitelis

kovėsi lygiai taip kaip Idas, ir kuo ilgiau jis apie tai galvojo, tuo

labiau niršo.

Deinoforas nuėjo tokį patį gyvenim o kelią kaip jis, tik prie­

šinga tvarka - tai juodu ir vienijo. Kažkas juos siejo, nuolat

traukė vieną prie kito. Jie kartu kovėsi, vėliau priėm ė visiškai

priešingus sprendimus, abu liko neįgalūs. Gal todėl m intis apie

tą žm ogų taip jį ir užvaldė.

Nykštukas gavo netikėtą smūgį, prarado pusiausvyrą ir

parkrito.

- Tu ne toks kaip įprastai, - tarė Paršelis padėdamas jam

atsistoti. - Kas, po paraliais, tau šiandien galvoje?

Nykštukas papurtė galvą.

- Nieko, šiaip m intys.

330
Idas viską išklojo Soanai, papasakojo ir Reisos istoriją. B urti­

ninkė įdėm iai jo išklausė, bet nenustebo.

- Tu žinojai? - paklausė nykštukas.

- Ne, bet nujaučiau. Tokia karšta neapykanta Tironui man

atrodė įtartina. M es visi jo nekenčiame, bet ne taip kaip ji. Be

to, niekaip neperpratau, kodėl Reisą tokia nukaršusi: juk ji vos

dešimt ar dvidešim t metų vyresnė už tave.

Idas pasišlykštėjęs nusipurtė.

- Nežinau, ar galime ja tikėti... šiaip ar taip, ji buvo jo m yli­

moji, - tarė jis. - O dar ta pasakėlė, kad ji pabėgo iš požemio...

Iš Tvirtovės neištrūkstam a, tai neįmanoma. Tironas leido jai

išeiti. T ik kodėl?

Soana papurtė galvą.

- Jos neapykanta tikra. Reisą neapsimetinėja ir niekada neį­

duotų mūsų priešui. Bėda ne čia. Ją akina pagieža, ji pasirengusi

padaryti bet ką, kad tik nugalėtų Tironą.

Tada Soana Idui pašnibždom is papasakojo, ką burtininkė

padarė Nihalai, kokius košmarus siuntė. Nykštukas sugniaužė

kum ščius iš pykčio.

- Štai ką turėjau omenyje. Nenorėjau, kad N ihala su ja su­

sitiktų, nenorėjau, kad iškeliautų, bet Reisą viską parengė iki

smulkmenų. M um s telieka paklusti jos sprendimams.

- Prakeiktoji... - sušnypštė Idas.

- Kad ir kaip būtų, - pridūrė Soana, - su ja susijusi mūsų

paskutinė viltis. Gal ir jos neapykanta gali duoti ką nors gero.

Savaitės bėgo greitai, darėsi šalta. Nykštukas m ankštinosi kiek­

vieną dieną, ir lyjant, ir saulei šviečiant; jis kovėsi vis geriau.

331
Idas vėl buvo toks kaip anksčiau. Tai suprato pirm ą kartą nuga­

lėjęs Paršelį. Dabar mokytojas jau retai jį įveikdavo. Idas jautėsi

pasirengęs. Nutarė, kad atėjo metas pasitaisyti kalaviją.

Jis nunešė jį pas vieną M akrato ginklakalį - žaliūką, tu rin tį

daugiau jėgos nei proto.

- Manau, neverta jo taisyti, - įdėm iai apžiūrėjęs ašmenis iš­

rėžė vyras. - Kainuos daugiau nei nusipirkti naują.

- M an nesvarbu, kiek tai užtruks, ir esu pasirengęs suploti

tiek, kiek paprašysi. Padaryk jį kaip naują, - atsakė Idas.

Ginklakalys nebuvo itin galvotas, bet savo darbą išmanė

puikiai. Po savaitės Ido kalavijas išties atrodė kaip naujas.

Paėmęs jį į rankas nykštukas pasijuto toks kaip anksčiau. Jis

išsyk nudrožė pas Soaną, ir ji užkerėjo ginklą tais pačiais burtais

kaip anąkart.

Dabar Idas galėjo traukti pas Raveną ir atgauti savo vietą

kariuomenėje.

Nykštukas įžengė į Akadem iją nepriekaištingai apsitaisęs, su

šarvais ir kalaviju ir pasiprašė priim am as. Sargybiniai menėje

pažvelgė į jį apstulbę.

Keista, bet Ravenas neprivertė laukti ir atėjo pas Idą dar

kukliau apsirengęs nei aną dieną. Idas pirm ą kartą puolė prie­

šais jį ant kelių ir liko klūpoti įrodydamas savo nuolankum ą.

Ravenas, ko gero, nustebo, nes Idas išgirdo jį stabtelint me­

nės vidury.

- Stokis, - galiausiai tarė Vyriausiasis generolas, ir Idas pa­

darė kaip lieptas.

Kai nykštukas pakėlė akis, Ravenas sėdėjo krėsle abejingas

kaip visada.

332
 - Ko norėjai?

Idas nuleido galvą.

- Prašau grąžinti mane į tarnybą.

- Regis, įrodžiau tau, kad tam nėra tinkam ų prielaidų.

- Pamiršk tą ištižėlį, puolusį verkšlenti šios menės vidury­

je, - tarė Idas, nepakeldamas galvos. - Jis m irė ir buvo palaido­

tas. Aš treniravausi, šiuos mėnesius labai stengiausi ir jaučiu,

kad vėl esu toks kaip anksčiau. Padariau savo karių atžvilgiu ne­

atleistiną klaidą, ir mano pareigų sustabdymas buvo švelniau­

sia bausmė, kokią tik galėjai skirti. Vertinu tai, kad palikai man

atviras duris.

- M anai, šio veidm ainiško pam eilikavim o pakaks m ano

nuom onei pakeisti?

Idas pagaliau pakėlė galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

- Tai ne meilikavimas. Manau, ganėtinai mane pažįsti, kad

tai suprastum. Aš niekada nesižem inau dėl jokios priežasties,

tad ir dabar to nedarau.

Ravenas su Idu akim irką žiūrėjo vienas į kitą.

- Negaliu tau patikėti kuopos, - galiausiai ištarė Vyriausia­

sis generolas.

- Puikiai suprantu.

- Nenoriu bū ti žiaurus, bet tavo klaida itin rim ta.

- Aš teprašau leisti m an g rįžti kautis. Ju k žinai, kad esu pui­

kus karys, taip pat žinai, jog akies praradimas mano gebėjimų

nesumenkino.

- Aš pats tave nugalėjau šioje menėje.

- Aš treniravausi, gali paklausti Paršelio, jis m an padėjo. Su­

teik m an dar vieną galimybę, aš tavęs nenuvilsiu.

Ravenas akim irką tylėjo.

333
 - Keliauk į Saulės žemę, pas generolą Londalį. Tai bandom a­

sis laikotarpis, Idai, aš m ėginu tave. Jei neatlaikysi išm ėginim o,

antros progos negausi.

Idas dar kartą puolė kniūbsčias.

- Dėkoju tau, - sumurmėjo.

Ravenas priėjo prie jo.

- Pripažįstu, kad suvokiu tavo vertę. Šiandien m an ją įro­

dei, - sušnibždėjo jis.

Paskui apsisuko ant kulnų ir išėjo iš menės.

Priešais driekėsi frontas. Jam po kojom is virpėjo Vėsos kūnas.

Rankoje jis laikė kalaviją. Vietoj paskutinįkart m ūšio lauke mer­

kusio ketaus dabar tvyrojo klaidus rūkas. Idas nesidairė Dei-

noforo. Žinojo, kad ir taip jį sutiks, - tą dieną kartą ir visiems

laikam s užbaigs ką pradėjęs. Jis kovėsi užnugaryje, bet dėl to

nesirūpino. Svarbiausia buvo ten būti, viską pradėti iš naujo,

jaustis antrąkart gimusiu.

Jis užsimerkė ir išvydo savo karių veidus. Dabar ir jie prašė

atkeršyti ir jis neketino jų nuvilti. Širdis plakė ram iai, m intys

buvo sutelktos.

Puolim ą skelbiantis riksmas neužklupo jo netikėtai. Veša iš­

skleidė m ilžiniškus sparnus, Idui į veidą plūstelėjo šaltas vėjas.

J į puolė pirm asis priešas, ir nykštukas be vargo jį pašalino. Pas­

kui pasigirdo tylus šlamesys, oras vos juntam ai sujudėjo. Idas

atsisuko ir nukovė jį iš nugaros puolantį karį.

Taip, viskas vėl buvo kaip anksčiau.

 31

M IR U S IO M IE S T O D A IN A

ihala su Senam stabtelėjo atsipūsti ir puselfė paklausė

amuleto, kuria kryptim i pasukti. Kaskart ištrauktas iš po

liemenės jis vis ryškiau spindėjo. Vis ryškesnės akmenų spalvos

praskaidrindavo nakties tamsą. Nihala jautė, kad amuleto galia

išaugo.

Užsim erkė ir išvydo kaip niekada ryškų vaizdą. Jis užgniau­

žė jai kvapą. Iš pirm o žvilgsnio tai atrodė miškas, bet visi jo me­

džiai buvo keistos žemės ar uolos spalvos. N ihala dar labiau su­

sikaupė ir išvydo, kad miškas suakmenėjęs. Jame augo krūm ai,

spygliuočiai, lapuočiai, net gėlės, bet viskas buvo iš akmens.

Ja i atsimerkus vaizdas, m atyt, išliko jos akyse, nes Senaras

pažvelgė į ją nustebęs.

- Ką pamatei? - paklausė.

- Kai ką stulbinam o, - atsakė ji ir papasakojo apie suakme­

nėjusį mišką. J i aiškiai žinojo ir kryptį - į šiaurę.

Jiedu keliavo nakčia, bet ne kartą vos nesusidūrė su juos me­

džiojančiais fam inais. Vadinasi, garsas apie jų įžengim ą į Tirono

užgrobtas žemes atsklido ir iki čia.

335
 Pirmas dvi dienas kraštovaizdis nesikeitė. Nebebuvo m atyti

didingų ugnikalnių, bet žemės paviršių darkė šim tai neveikian­

čių kraterių. Už nugarų paliktos naikinančios ugnies alsavimas

buvo juntamas ir šiame krašte.

Trečią parą jie tolum oje išvydo tamsią liniją, abiems prim i­

nusią Salazaro sunaikinim o dieną lin k bokšto žygiuojančią ka­

riuomenę. Jie baim inosi, kad tai gali būti gyvenvietės ar gyny­

biniai slėniai. Bet prisiartinę pamatė, kad tai daug didingesnis

dalykas.
Priešais juos stūksojo kalnai, juodi, sm ailiom is viršūnėm is,

kone siekiantys dangų. Nihala prisim inė Livono jai kadaise iš­

tartus žodžius. Tąkart tėvas susikaupęs plušėjo prie juodo luito,

o ji stypsojo šalia, kaip visada stebėdama jo judesius.

- Tai juodasis kristalas, kiečiausia medžiaga pasaulyje. Iš jo pa­

statyta net Tirono tvirtovė, - paaiškino jai tėvas kūju pliekdamas

per juodą ant priekalo padėtą luitą. - Neteisėtai įsigijau jį iš pažįs­

tamo nykštuko. Juodasis kristalas randamas tik Uolų žemėje.

Su kiekvienu jo smūgiu nuo priekalo pasklisdavo tūkstančiai žie­

žirbų.

- Ten stūkso milžiniški kalnai. Jie juodi ir spindi saulėje it bran­

gakmeniai. Tarp paprastų uolų ten įsiterpęs juodasis kristalas, su­

teikiantis kalnams tokią spalvą.

- A r kada juos matei?

- Taip, jaunystėje. Tuo metu ne visa Uolų žemė buvo Tirono

gniaužtuose, aš nukakau ten ieškoti juodojo kristalo savo mokyto­

jui. Tie kalnai didžiuliai, panašūs į dangų siekiančią sieną. Išvydus

juos man užgniaužė kvapą. Kas žino, gal ir tu vieną dieną iki jų nu­
sigausi.

336
 Galiausiai ji iki jų nusigavo ir juos pamatė. Jie spindėdam i

stiebėsi į pilką auštančio ryto dangų. Nušviesti blausios brėkš­

mos kalnai silpnai švytėjo.

Eidam i pašlaite jie išvydo, kad net kalnai neišvengė Tirono.

Juose buvo iškasta galybė tunelių, iš kurių sliūkino grandinė­

mis surakinti nykštukai, tem piantys juodojo kristalo prikrautus

vežim ėlius. Ir šio krašto gyventojai buvo paversti vergais kaip

Ugnies žemėje ir priversti kasti brangų kristalą priešo ginklam s

kaldinti.

Nihala su Senaru ėjo palei kalnus laikydam iesi kuo toliau

nuo kasyklų. Priešas nesiliovė jų ieškojęs. Ne kartą teko pasukti

iš kelio ar ilgai tūnoti pasislėpus, kad jų nerastų j žvalgybą išėję

fam inai ar nykštukai.

Žygiuodam i toliau jie pamatė, kaip negailestingai buvo nai­

kinam i šie kalnai: jų vidus visas išraustas, telikusios tuščią er­

tmę gaubiančios uolų sienos.

Pasiekę vietovę, kurioje buvo suverstos kasinėjim ų atliekos,

jie pastebėjo kai ką keista. Tarp dulkių ir akmens lu itų riogsojo

būstų liekanos: grindų, durų nuolaužos, kai kur dar nenuversti

sienų gabalai. Viskas buvo iš uolos.

Galiausiai jie nutarė, kad bus saugiau kopti į kalnus. Šlaitai

slėnio pusėje buvo išrausti juodajam kristalui išgauti, taigi čia

knibždėte knibždėjo priešų. Įveikę pirm ąsias kalnyno atšakas

jie pasijuto visiškai vieni - iš kasyklų sklindantys balsai, bruz­

desys, šauksmai ir aimanos ištirpo kalnų tyloje. Dabar jie galėjo

keliauti ir dieną.

Bičiuliai ilgai traukė per kalnus nekopdam i labai aukštai, bet

ir nesiartindam i prie kasamų pašlaičių. Taip jie netyčia aptiko

tos žemės paslaptį.

337
 Jiedu žingsniavo ilgu ir siauru vos poros uolekčių pločio tar­

pekliu, sunkiai pereinamu, mat visur mėtėsi nuo grėsmingos

uolos virš jų atskilę akmenys, ir staiga priėjo slėnį su nedideliu

tyro vandens kriokliu. Slėnį ratu juosė aukšti kalnai. N ihala su

Senaru pakėlė akis ir pagaliau suprato, iš kur atsirado anksčiau

m atyti griuvėsiai.

Kalnų viršūnėse buvo pastatyti miestai, tačiau nam ai nebu­

vo suręsti ant uolos. Jie buvo išgrem žti kalnų viršūnėse.

Vadinasi, savo aukso amžiuje nykštukai gyveno kalnuose,

tuose tvirtuose ir amžinuose it uola miestuose. Tačiau dabar čia

tvyrojo tyla, nebyliai įrodanti, kad šie namai apleisti. Daugelį jų

buvo palietusi laiko tėkmė. Aukštesni būstai buvo apgriuvę ar

išgraužti vėjo, aptrupėję. Juos puošiantys bokšteliai buvo apdi­

lę, kontūrai nuzulinti ir iškreipti nepaliaujamai pučiančio vėjo.

Senaras tokius pastatus jau buvo matęs Vanerijose, bet tuo­

m et nesuprato, kas tai. Užtat dabar paaiškėjo, kad ten buvo

atkurti šie didingi statiniai, amžius trukusio darbščios tautos

darbo vaisius.

Nihala su Senaru neatsilaikė. Iš nuostabos praradę žadą jie

pakilo į vieną viršūnę ir aplankė jos u olinį miestą. Jame išvydo

daugybę vienas ant kito sutupdytų namukų, siaurų ir klaidžių

gatvelių, galybę durų. Viskas buvo sustingę, nejudru. Miestas

atrodė ne apleistas, o suakmenėjęs, lyg užkeiktas piktavalio bur­

tininko. Juos ėmė m erkti nepaliaujamas, smulkus ir liūdnas lie­

tus, gatvių dulkės beregint virto purvu, atrodė, kad visi namai,

jau ir taip išgraužti vėjo, dabar tirpte tirpo vandenyje. Bet Ni-

halos su Senaru tai nesustabdė, jie ir toliau apžiūrinėjo miestą.

Čia nebuvo naikinim o pėdsakų kaip Seferdyje. Viskas buvo

tvarkinga, švaru, nebuvo m atyti nei kraujo, nei lavonų. Toji vie­

338
ta buvo apleista ne dėl žm onių žiaurum o, bet dėl nepaliauja­
mo, tylaus laiko veikim o. Kiekvienam e kampe buvo pastebima
miesto statytojų išmonė. Namuose buvo įrengti vam zdžiai, tie­
kiantys vandenį net per sienas. Buvo įrengtos pirtys ir keisti
šildym o įtaisai - šilum ą tiekiančios ertmės tarp dviejų sienos
sluoksnių. Nykštukai, dabar paversti vergais, anuom et veikiau­
siai buvo tu rtin gi ir laim ingi.
Bičiuliai klaidžiojo po miestą m erkiam i ankstyvą rudenį žy­
m inčio lietaus, plaunančio uolas. Jie užkopė į tvirtovę, iki pat
graudžiai tuščių karaliaus rūmų. Tą netikrovišką tylą ardė tik
lašų teškenimas į akmenį. Netikroviškas jiems pasirodė ir kitas
dalykas, netikėtai atrastas vienos gatvės kampe.
Po lietum i ant kėdės sėdėjo senutė. J i lingavo pirm yn atgal
ir viską pam iršusi niūniavo. J i buvo smulkutė, apsitaisiusi su­
plyšusiu, dėmėtu žalio lin o drabužiu. N ihala priėjo, bet m oteris,
regis, jos nepastebėjo ir dainavo toliau, o jos ilgus žilus plaukus
merkė lietus. J i atrodė kaip sena, apdriskusi lėlė.
Nihala švelniai palietė jos petį, senutė krūptelėjo ir pažvelgė
į ją tuščiu žvilgsniu.
- A r jau metas valgyti? - paklausė šypsodamasi. - Šiandien
turgus baigėsi anksti, - tarė ir vėl uždainavo.
- A r jūs čia viena? - paklausė Senaras.
- O, ne. Aš ne viena. Viduje - mano artim ieji, mano šeima...
Nihala užmetė akį į vidų, bet teišvydo tamsią, nemaloniai
trenkiančią atliekų prigrūstą lūšną. Čia nebuvo nė gyvos dvasios.
- M etų laikai nebe tokie kaip kadaise... - atsiduso senoji. -
M atyt, dėl to turgus ir baigėsi anksčiau.
- Ten nieko nėra... - sušnibždėjo Nihala Senarui.
- A r jūs jau seniai čia viena? - paklausė burtininkas švelniai

žiūrėdamas į ją.

339
 Senutė ir toliau lingavo.

- Aš ne viena, viduje mano šeima... A r jau metas valgyti? -

pakartojo žvelgdama į Senarą vaiko žvilgsniu.

Senaras nudelbė akis į žemę, paskui atsisuko į Nihalą.

- A r tin im e pakankamai atsargų?

Nihala pasirausė ryšulyje.

- Šiandien vaikai tylūs, - toliau kalbėjo m oteris. - Paprastai

jie baisiai triukšm auja ir neleidžia m an ilsėtis... Ką darysi... Jie

m aži, tu ri džiaugtis gyvenimu. A r jūs svetimšaliai? - pasiteiravo

Senaro.

- Taip, - atsakė jis.

Nihala iš ryšulio ištraukė duonos gabalą.

- J į galime atiduoti.

- Nueikite pažiūrėti karaliaus rūm ų viršūnėje. Jie nuos­

tabūs, - patarė senolė. - Vidurdienį karalius liepia skam binti

varpais. M ieste visi meta darbus ir eina pietauti. A r jau metas

valgyti?

Senaras padavė jai duonos.

- Taip, jau metas valgyti, - tyliai ištarė.

- M ūsų karalius didis, geras ir dosnus. Jis pastatydino naujų

kanalų, vandens talpyklų, visi čia turi, ką valgyti ir iš ko gyventi.

Tebūnie pašlovintas Leras iš Uolų žemės, tetrunka kuo ilgiau jo

viešpatavimas, - tarė senutė, godžiai suleido dantis į duoną ir

ėmė plėšyti ją dideliais kąsniais.

N ihala su Senaru nuėjo, o m oteris vėl ėmė dainuoti.

- Kaip, tavo manymu, ji čia išgyveno viena? - paklausė Nihala.

Senaras gūžtelėjo pečiais.

- Gal kur nors dar yra m aisto atsargų, o gal čia užsėta daržų,

net nežinau... Kad ir kaip būtų, ilgai ji neišsilaikys.

340
 Senutės daina užliejo m iesto skersgatvius, aidėjo tarp

sienų nustelbdam a net lietaus teškenim ą, ėmė rodytis, kad

dainuoja tūkstančiai balsų, kad to m irusio m iesto gatvėmis

klajoja tūkstančiai pasiklydusių sielų. N ihala su Senaru paliko

m iestą m erkiant nenutrūkstam am lietu i, lašas po lašo ėdan­

čiam jo akm enis.

 32

T A R E F E N A S , A R B A A P IE K O V Ą

ičiuliai dvi dienas miegojo įvairiose pastogėse tarp miestų

sienų. Jų tame krašte buvo nemažai - visi apleisti ir apgriu­

vę. Toji senutė, ko gero, buvo vienintelė gyva būtybė daugelio

m ylių atstumu.

- Kartais im u m anyti, kad šis pasaulis jau miręs, - vieną

vakarą pasakė Senaras, - ir kad niekaip negalime jo išgelbėti.

M ūsų kančios nebus pamirštos, net nugalėjus Tironą.

Nihala pažvelgė aukštyn į įtrūkius uolėtose lubose.

- Kažin, ar mokėsime pakilti iš griuvėsių... - pridūrė Senaras.

Nihala nuleido akis.

- Nežinau, kartais man atrodo, kad tai niekada nesibaigs,

kad am žinai kentėsime. Tironas jau keturiasdešim t m etų valdo

nenugalimas... Gal jo ir neįm anom a nuversti.

- Flareno sergėtojas tau pasakė ką kita, - prim inė Senaras. -

Jis tvirtino, kad egzistuoja am žina dalykų tėkmė, kad gėris ir

blogis nuolat keičia vienas kitą. Jei tai tiesa, pergalė prieš T iro ­

ną nenueis veltui.

Jo žodžiai ištirpo naktyje.

342
Galiausiai teko nusileisti slėnin. Nihala pajuto, kad jų ieškoma

vietovė yra vakaruose, kur jų nebesaugos juodieji kalnai. Jiedu

pasirinko lengviausiai pereinamą šlaitą ir ėmė leistis žemyn.

Priešais nusidriekė didžiulė nyki lyguma. Tolumoje šmėžavo

tam siai ruda dėmė.

- Tai miškas, - tarė Nihala. - J jį mums ir reikia nusigauti.

Jie vėl galėjo keliauti tik naktim is nuolat kankinam i jaus­

mo, kad priešas lipa ant kulnų. Auštant vienuoliktai žygiavimo

dienai jie priėjo kelionės tikslą.

B ičiuliai atsidūrė priešais mišką. Jis ilga ruda linija drie­

kėsi per visą horizontą, net negalėjai įžiū rėti jo kraštų. N ihala

su Senaru kuo greičiau smuko į gilum ą. Tankm ėje jiedu jautėsi

saugesni.

Iš pradžių pamatė tik suakmenėjusių m edžių kelmus. Ir šio

miško dalis buvo iškirsta juodajam kristalui išgauti, mat jo buvo

kai kuriuose kamienuose. Vėliau augalija tapo vešlesnė, pasiro­

dė pirm ieji m edžiai. Jų buvo pačių įvairiausių, bet viskas buvo iš

akmens: kamienas, šakos ir lapai. V is dėlto jie atrodė kaip tikri.

Tai buvo nejudrus, tarsi staigiai suakmenėjęs miškas. Nebuvo

girdėti šakelių šlamėjimo, niekur nešm irinėjo gyvūnai; vandens

taip pat nebuvo.

Nihala suprato, kad tai šventa vieta: ji jautė kamienuose

glūdinčias ir ją šaukiančias gamtos jėgas. Sis miškas, paskirtas

seniesiems dievams, buvo vieta, kurioje Išnirusio pasaulio gy­

ventojai galėjo susilieti su gamta, atrasti ryšį su jos dvasiomis.

Nihala ir Senaras ėjo juo it nuolankūs m aldininkai, nuleidę gal­

vas, pam aldžiai tylėdami.

343
 • • •

Vieną vakarą Nihala staigiai stabtelėjo.

- M es jau arti, - tarė. - Liko daugiausia diena kelio.

Puselfė užsimerkė, apsisuko ir parodė kryptį. Jiedu paspar­

tino žingsnį it akm eniniame miške būtų nutiestas tik jiedviem

matomas takas, vedantis į tikslą. Jie buvo pavargę, išalkę ir su­

sijaudinę dėl greitai pasieksiamos šventyklos. Dėl to neišgirdo

tolim ų garsų, sumišo žingsnių trepenim o per akmenis, vos gir­

dim o ginklų dzingsėjimo.

Ūm ai Nihala sustojo kaip įbesta.

- A r jau atėjome? - paklausė Senaras.

Ja i nespėjus atsakyti tarp kam ienų nuaidėjo m etalinis žvan­

gesys. Nihala išsitraukė kalaviją.

- Dabar negalime kautis, turim e pasiekti šventyklą! - sušu­

ko burtininkas.

N ihala pažvelgė priešais save.

- Ten, - nurodė, ir jie nuskuodė tarp medžių.

K u rį laiką nieko negirdėjo ir jau buvo lengviau beatsikve-

piantys, bet paskui per uolą nuaidėjo vis greitesni sunkūs žings­

niai. Lin k jų bėgo priešai. Paskui jiems už nugarų pasigirdo riks­

mai. Jie juos rado.

- Jie neturi sužinoti apie šventyklą, - sunkiai alsuodamas

ištarė Senaras. - A r ji arti?

- Taip, jaučiu, kad nedaug liko.

Senaras žinojo, ką turįs daryti.

- Aš juos sulaikysiu, o tu bėk į šventyklą ir paim k akmenį.

- Jų per daug, - nesutiko Nihala. - Tau nepavyks. Pamėgin­

kim nuo jų atitrūkti.

Senaras sustojo.

344
 - N enuvertink manęs. A r pamiršai, kuo viskas baigėsi pros­

kynoje? - tarė jis ir nusisuko.

- Senarai...
- Bėk! - suriko burtininkas, atsigrįžo ir nusišypsojo. - Nesi­

jaudink, m oku savim i pasirūpinti. Pasimatysim vėliau.

Puselfė akim irką stovėjo sustingusi. Paskui apsisuko ir nu ­

bėgo.

Nihala skuodė kiek įkabindam a ir nesiliovė sau kartojusi, kad

nederėjo palikti Senaro. J i prisim inė dieną, kai paliko juodu su

Lajum i kautis vienus, bet nuvijo tą m in tį šalin.

„M an jo reikia. Jam negali n u tikti nieko blogo.“

Jos niekas nesivijo, vadinasi, Senaras gerai atliko savo dar­

bą. J i stengėsi lėkti dar greičiau, bet ėmė trū k ti oro. J i aiškiai

jautė, kurlink bėgti, ir pasileido ten stačia galva.

Staiga pajuto atvykusi. Sustojo, pamėgino nusiram inti ir ap­

sidairė. Priešais stūksojo kalvelė, viename jos šlaite žiojėjo juoda

ertmė. Jai reikėjo ten patekti. Atsidūrusi priešais ji net nesudve­

jojo, neturėjo laiko delsti, tad atstačiusi kalaviją žengė į tamsą.

Puselfė atsidūrė ankštoje, drėgnoje vietoje - tai buvo ilgas

ir tamsus žemyn vedantis tunelis. Vos pagalvojusi, kad reikėtų

kerais pasišviesti kelią, po liemene pastebėjo švieselę. Išsitrau­

kė amuletą, akmenys ryškiai suspindo ir nušvietė taką per porą

uolekčių. Ji, ko gero, pateko į kasyklą: lubose buvo įtvirtintos

apipuvusios medinės sijos, tunelio sienose buvo m atyti kaplių

ir kastuvų žymės. J i ėmė ropoti kėliais.

Pasiekusi pirmąją kryžkelę nusim inė. Pažiūrėjo į abu tune­

lius ir ilgai dvejojusi pagaliau pajuto, kurį pasirinkti. Ėmė leistis

dar sparčiau.

345
 Toji kasykla buvo labirintas, kuriam e pynėsi daugybė siau­

ručių tunelių. Greitai Nihala prarado erdvės nuovoką, jai ėmė

rodytis, kad nuo pat pradžių tik suka ratus. J i ropojo, kur pa­

puolė, ašarų nulaistytu veidu.

Netikėtai žemė po ja prasivėrė ir ji įgriuvo žemyn. A tsisto­

jusi pamatė, kad atsidūrė erdvioje menėje. Viršuje puikavosi di­

džiulis užrašas, tok stambus, kad net buvo sunku jį įskaityti:

Tarefenas. M enės viduryje stūksojo dvi didingos kolonos, o tarp

jų buvo įrengtas altorius, kuriam e skaisčiai spindėjo akmuo.

- Duok m an akmenį, aš - Seirina, Paaukotoji! - sušuko N i­

hala. Nebuvo laiko mandagybėms.

Niekas jai neatsakė.

- Jau surinkau šešis, - tarė iškėlusi amuletą, švytintį kaip

niekada anksčiau. - Jei leisi, pasiim siu akmenį ir išeisiu! - dar

kartą sušuko, bet ir šįkart nesulaukė atsakymo.

M enka bėda, ji ir neturėjo laiko šnekučiuotis ar žaisti žaidi­

mų, reikėjo paim ti tą nelemtą akmenį. J i ryžtingai nužygiavo prie

altoriaus, bet jį pasiekusi net nespėjo užlipti ant pirm ojo laiptelio

- menę supurtė galingas drebėjimas. Nihala sustojo, viskas nuri­

mo. J i vėl pamėgino užlipti ant altoriaus, ištiesė ranką į akmenį.

M enė vėl sudrebėjo, šįkart taip stipriai, kad puselfė pargriuvo.

Stodamasi išvydo, kaip kolonos pamažu virsta dviem lu­

bas siekiančiais m ilžinais. Jie buvo šiurkščių, regis, neišbaigtų

form ų ir siaubą keliančių proporcijų: kojos trum pos ir storos,

rankos neįtikėtinai ilgos, kum ščiai m ilžiniški. Abiem ant kaktų

buvo kažkas parašyta ar išraižyta. Nihala žengtelėjo atgal, kala­

vijas sudrebėjo jos rankose.

„Ne dabar... ne dabar...“

- A r jūs - sergėtojai?

346
 U žuot atsakęs vienas m ilžinas pamėgino jai suduoti, Nihala

vos spėjo šastelėti į šoną. Kai jis pakėlė savo stambų kum štį nuo

žemės, jo vietoje atsivėrė krateris. Nuskambėjo juokas, ant alto­

riaus pasirodė į satyrą panaši būtybė.

- A š esu sergėtojas.

Negalėjai nuspėti nei jo amžiaus, nei lyties; jis buvo vos uo­

lekties aukščio ir dėvėjo trum pus rudus m arškinukus, jo m ėly­

nos akys atrodė žiaurios.

- Atėjau čia akmens, - tarė Nihala mėgindama atgauti savi­

tvardą.

- Žinau, ko atėjai, - atkirto jis nuobodžiaudamas. - Todėl ir

pasikviečiau draugus.

Nihala nesuprato jo žodžių, tejuto iš jo sklindančią grėsmę.

- Surinkau kitus akmenis, žiūrėk, - pasakė ir parodė amule­

tą. - M an jų reikia Tironui nugalėti.

- M an neįdom u, kiek akmenų surinkai ir kas tau juos

davė, - išrėžė sergėtojas. - Kad gautum manąjį, turi nugalėti

mano draugus.

Vienas m ilžinas žengė į priekį.

Nihala atsitraukė.

- Ką tai reiškia?

Satyras pašoko nuo altoriaus ir atsistojo priešais ją, įsm ei­

gęs savo mėlynas akis į violetines puselfės. Rankose laikė ilgą

gumbuotą lazdą, kurios viršūnėje buvo švytintis rutulys. Jis

nusišypsojo piktdžiugiška vaiko šypsena.

- Akm uo, kurio ieškai, jau šimtmečius... ne, tūkstantmečius

saugomas čia, ir per tą laiką jis buvo įteiktas tik jo vertiem s ir

įstengusiems nukauti m ilžinus. Jei tikrai jo nori, teks su jais su­

sigrum ti.

347
 Taip taręs jis vėl išsišiepė ir persivertė kūlvirsčių.

Toji būtybė niekuo nebuvo panaši į kitus sergėtojus. Nihala

niekaip jo neperprato. A r jis iš jos šaiposi?

Kuo ilgiau ji ten stovėjo, tuo labiau baim inosi dėl Senaro gy­

vybės.

- Ju k žinai, kad k iti sergėtojai m an davė akmenis. A r tai ta­

vęs neįtikina, kad aš - tinkam as asmuo? - paklausė ji.

Tarefas gūžtelėjo pečiais.

- M an tai nerūpi, mano akmuo ne toks kaip kitų. T u ri jo

nusipelnyti, - tarė jis ir sukikeno, tada pasišokėjo ir atsidūrė

ant altoriaus. Paskui mostelėjo lazda ir vienas m ilžinas stojo

priešais Nihalą.
- Aš neturiu laiko, negaliu čia ilgai užgaišti! - sušuko ji. -

M ano draugo gyvybei gresia pavojus!

J i išsisuko nuo pabaisos smūgio.

- O i, man tai neįdom u, - nuobodžiaujančiu balsu sumurkė

satyras. - Aš čia tupiu senų seniausiai, baigiu m irti iš nuobodu­

lio. Nagi, palinksm ink mane!

M ilžinas dideliais žingsniais žirgliojo artyn, o Nihala tik

stengėsi nuo jo pasprukti. Galiausiai suvokė, kad niekaip nepa­

vyks sergėtojo įtik in ti atleisti ją nuo kovos. Jis tenorėjo su ja

pažaisti, pasijuokti ir pavarinėti kaip lėlę. Sergėtojas net neke­

tino vertin ti jos gabumų - tai nebuvo išmėginim as, jis troško

pasilinksm inti.

Nihala pirm ą kartą kirto kalaviju ją puolančiam pabaisai,

bet veikiausiai smūgis buvo per silpnas ar netaiklus, nes m ilži­

nas jo net nepajuto.

- Vienas nulis mano naudai! - šūktelėjo sergėtojas ir moste­

lėjo antrajam m ilžinui, kad pakeistų pirm ąjį.

348
 Nihala apsisuko ir pamėgino kalaviju atrem ti smūgius, bet

nieko nepešė. M ilžin a i buvo nepalyginti stipresni už ją, jos gink­

las nieko negalėjo jiems padaryti. Be to, ji neįstengė susikaupti,

galvojo tik apie čia gaištamą laiką, apie Senarą, vieną paliktą su

priešais.
Staiga vienas m ilžinas parbloškė ją kum ščiu ir ji smarkiai

atsitrenkė į sieną. Akim irką Nihalai aptemo akyse. Atsigavusi

pamatė Tarefą, jojantį m ilžinui ant pečių ir netrukdom ai artė­

jantį prie jos.

- Šitaip aš negaliu įvertin ti tavo jėgų, - tarė jis ir spigiai su­

kikeno. - Taip per lengva. Pasistenk!

Baisūnas vėl jai trenkė, bet ji nusirito į šoną ir išvengė smūgio.

- Atskleisiu tau paslaptį, - sukrizeno sergėtojas, o m ilžinas

pasirengė smogti. - Tai golemai, mano kūriniai. Užrašai jiems

ant kaktų reiškia „gyvybė“ ir kol jie ten bus, m ilžinai išliks gyvi.

Jie už tave stipresni, nesunaikinami. Jų nenukausi nei kalaviju,

nei kitais būdais. Bet ištrynus pirm ąją užrašo raidę ant jų kaktų

liktų žodis „m irtis“ ir jie pavirstų dulkėmis, iš kurių yra sukurti.

Tai vienintelis būdas juos įveikti, - išklojo jis ir gudriai sukikeno.

M ilžinas vėl smarkiai smogė, bet Nihala spėjo išsisukti. Kad

ir kaip mėgino, puselfė neįstengė susikaupti ir žinojo, kad dėl

to pralaimės.

J i nekentė to satyro, paskirto čia saugoti akmens - tetroško

nuversti jį golem ui nuo sprando ir gerai iškaršti kailį.

Tarefas kreivai į ją dėbtelėjo.

- Tai išmėginim as, Šeirina; nejaugi manei, kad visi sergė­

tojai bus tokie kaip Flaras, pasirengę p u lti prieš tave ant kelių?

Grum tynės tęsėsi, tačiau Nihala tik vengdavo smūgių ir ne­

įstengė nieko sugalvoti.

349
 „Senarai, kur tu? Tu jau būtum sumanęs, kaip ištraukti

mane iš šios kebeknės...“

- K ai kurie, norėdam i įvertin ti Paaukotąjį, pažvelgia jam į

širdį, o kiti, tokie kaip aš, vertina jo jėgą, gebėjimą kautis ir su­

sikaupti, kai m intys ir kūnas norėtų būti visai kitur.

N ihala pasuko galvą į sergėtoją ir jo žodžiuose išgirdo tiesą,

o šaltose akyse įžvelgė išm intį. Vadinasi, jis žino... Jis nėra nai­

vus ir vaikiškas, kaip apsimeta. Žino, bet visgi užlaiko ją.

- Argi nenori nuversti Tirono? M anai, tai paprasta? Ir tą­

dien mąstysi apie ką kita, tą dieną, kai prieš tave stos visa prie­

šo kariuom enė, neįstengsi pam iršti to, kas tau brangiausia. Si

kova - ne tokia tuščia, kaip tau atrodo...

Nihala užsimerkė. Jei taip ir toliau, ji Senaro neišgelbės. Rei­

kia susikaupti ir nukauti tą pabaisą - tai vienintelis būdas iš čia

ištrū kti ir g rįžti pas jį. Reikia išlikti ramiai.

Puselfė pajuto artėjant dar vieną smūgį. J i atsimerkė, pa­

šoko ir išsisuko. Pasinaudojusi proga įsikibo pabaisai į ranką.

Golemas ją papurtė, kad nukristų, bet ji laikėsi. Toks kratymas

raitelei, pratusiai stovėti skrendančiam drakonui ant nugaros,

tebuvo niekis.

Nihala užsiropštė jam ant pečių, ištiesė ranką ir pagaliau

nutrynė pirm ąją raidę. Žodis „emeth“ virto „meth“, ir golemas

subyrėjo jai po kojomis.

J i vos spėjo pažvelgti į piktdžiugiškas sergėtojo akis, o jis jau

sėdėjo apsižergęs antrąjį golemą.

- Nejau manai, kad viskas baigta? - pašaipiai tarstelėjo, o

m ilžinas puolė ją.

Tačiau dabar ji buvo susitvardžiusi, vėl virtusi šaltakrauje,

ryžtinga kare, tad nesuglumo.

350
 J i išsisuko nuo poros smūgių, tada iš bato aulo išsitraukė

durklą. Taikliai sviedė jį m ilžinui į kaktą, tiesiai į žodžio „emeth“

pirm ą raidę - ir antrasis pabaisa virto dulkėmis. Tarefas nesiti­

kėjo tokios greitos puselfės pergalės, tad nugriuvo. Atsitokėjęs

pajuto sau į gerklę įrem tą Nihalos kalaviją.

- O dabar duok man akmenį, - sušnypštė puselfė.

Sergėtojas pratrūko kvatotis, kilstelėjo pirštą ir nusviedė

Nihalą tolyn.

- M aneisi galinti varžytis su sergėtoju? - tarė ram iai stoda­

masis. - Šiaip ar taip, tu laimėjai. M ano žaidimas baigtas. Gaila,

nes buvo smagu.

Jis kilstelėjo ranką, akmuo pakilo nuo altoriaus ir nusileido

jam į delną.

Jis mostelėjo N ihalai prieiti, ši padarė, kaip liepta.

- Nusipelnei jo, - pripažino Tarefas. - Atsidūrusi priešais

Tironą prisim ink šią kovą, nes jis turės kai ką tavyje palaužti.

Bet norėdam a išgelbėti save padą, savo mylim us žmones ir šio

pasaulio gyventojus turėsi išlikti šalta ir atlikti savo pareigą.

Jis padėjo akm enį Nihalai į delną, ji pažiūrėjo į jį.

- Ko lauki? - paklausė sergėtojas. - Argi neskubi? Tavo bi-

d u lis laukia tavęs už dviejų m ylių nuo d a apsuptas priešų ir

kone visai išsekęs. M ano akmuo nuves tave pas jį.

Nihala pažvelgė į jį dėkinga.

- Daryk, ką privalai, - pagaliau geranoriškai šypsodamasis

tarė jis.

Puselfė ištarė ritualinę form ulę ir įdėjo septintąjį akmenį į jo

ertmę. Viskas aplink ją ėmė suktis ratu, ir netrukus iš šventyk­

los teliko plika uola. Būtų pam aniusi, kad jai prisisapnavo, jei ne

savo vietoje greta kitų spindintis akmuo.

351
 J i pasileido skuosti kiek įkabindam a, o amuletas aiškiai

rodė kelią.

Senaras puikiai atliko savo užduotį. Vos Nihalai pasisalinus, jis

ėmė svaidytis spalvotais žaibais ir laidyti silpnus puolamuosius

kerus, kad pritrauktų priešus ir nukreiptų jų dėmesį nuo puselfės.

Staiga m edžiai aplink jį griausm ingai prasiskyrė ir iš jų iššo­

ko dar per dešim tį fam inų.

Vienam tiek buvo per daug.

Jis kerais kuo daugiau jų sustingdė, kitus sulaikė stebuklin­

ga užtvara, o likusius ėmė p u lti pats. Jų buvo trys - vis dar per

daug, bet gal ir galėjo pavykti.

Jis kovėsi kalaviju, kartu gynėsi apsaugine užtvara ir stengė­

si laidyti puolam uosius kerus. Kalbėti skirtingus burtažodžius

vienu m etu buvo nelengva, tad jo jėgos netrukus ėmė sekti.

Jis atsikratė visų pašalinių m inčių, nebejuto nei graužaties,

nei skausmo, net susirėm im o pradžioje jį užvaldžiusio įniršio,

įstengė nukauti vieną priešininką. Liko du. Kitus fam inus įka­

linusi užtvara ėmė silpti. Tada tamsą perskrodė žalias žaibas ir

parguldė vieną iš priešų.

- Senarai!

Burtininkas atsisuko ir prieš pargriūdamas ant žemės visai

be jėgų spėjo užm atyti artėjančią Nihalą su kalaviju rankose. Jis

išgirdo, kaip žvanga suremiami kalavijai, ašmenys susminga į

kūną ir kažkas susmunka ant žemės.

- Reikia bėgti. A r įstengsi?

Senaras tik linktelėjo. Nihala apkabino jį per pečius ir padė­

jo atsistoti.

352
 - Jie tave pamatė, negalime palikti jų gyvų, - keldamasis
pasakė Senaras.
Tą akim irką stebuklinga užtvara sutruko ir joje įkalinti fa-
m inai rėkdami pasklido aplinkui.
Nihala pakėlė Senarą ir jiedu kaip įm anydam i greičiau šoko
bėgti tarp medžių.
Jautė, kad priešai lipa jiem s ant kulnų, prapliupo strėlių lie­
tus. Senaras pamėgino išburti stebuklingą užtvarą, bet jo galios
buvo kone visai išsekusios.

Jie bėgo staigiai keisdam i kryptį, griūdam i ir stodamiesi. Bėgo

net kai kojos nebelaikė, bet priešai kas žingsnis artėjo. Ūm ai N i­
hala pajuto Senaro kūną trūktelint ir burtininkas suaimanavęs
susmuko ant žemės.
J i staigiai atsisuko ir pašiurpo. Bičiulio koją buvo kiaurai
pervėrusi ietis. Kraujas čiurkšlėm is patiško ant akmenų, Sena­
ras susirietė.
Nihala pakėlė jį ir privertė eiti toliau.
- Narsiau! Turim e sprukti! - sušuko apsiašarojusi.
Senaro veidą iškreipė skausmas, burtininkas vėl parkrito
ant žemės.
- Palik mane čia... - sušnibždėjo.
Nihala atsisuko ir pamatė netoli ryškėjančius persekiotojų
siluetus. Jiem s liko paskutinė viltis - Skraidymo kerai. J i nie­
kada nebuvo jų mėginusi, bet dabar neturėjo kito pasirinkim o.
Puselfė užsimerkė ir sukalbėjo iš Senaro nugirstą burtažodį
galvodama apie netoli esančią vietą, kurioje galėtų pasislėpti.
Jai į galvą atėjo tik šventykla. Tai buvo artim a ir veikiausiai sau­
gi vieta. J i susikaupė ir paprašė amuleto pagalbos. Po akim irkos
jiedu dingo priešams iš akių.
 33

T IE S A

ihala tegirdėjo sunkų Senaro alsavimą. Visa kita ištirpo ty­

loje. J i pastovėjo užsimerkusi, nes bijojo, kad atsim erkusi
išvys jųdviejų galą: juos supančius fam inus, kalavijus atstačiu­
sius nykštukus...
Pagaliau atmerkusi akis pamatė, kad atsidūrė priešais tune­
lį, vedantį į šventyklą. Net nespėjo pasidžiaugti, nes ant žemės
išvydo Senarą, uždėjusį ranką ant ieties perdurtos kojos, ir su­
vokė, kad negali gaišti nė akim irkos.
- Eime! Tai šventykla, čia būsime saugūs, - tarė keldama jį.
Burtininkas susilaikė nesurikęs iš skausmo ir prisivertė nu­
sišypsoti.
- Tapai nebloga burtininke, - suniurnėjo.
N ihala nieko neatsakiusi įvedė jį vidun. Prieš įeidam a pati
nuo medžių nulaužė keletą šakų ir uždengė įėjimą, jei juos lydė­
tų nesėkmė ir priešai čia ateitų. Paskui iš po liemenės išsitraukė
amuletą ir pasišvietė kelią.
Senaras kankinosi daug labiau nei parodė. Nihala prilaikė
jį ir vis drąsino, tačiau burtininką kamavo baisus įtarim as, kad
žaizdos nebus įm anom a užgydyti, kaip Lajui. G ali būti, kad jo
kelionė tuoj baigsis.

354
 - A r paėmei akmenį? - paklausė jis sunkiai šnopuodamas.

Puselfė linktelėjo.

- A r buvo sunku?

- Liaukis kalbėjęs, tu sužeistas.

Senarui ėmė trū kti oro.

- Tai niekis... - sumelavo.

Vaizdas ėmė lietis jam akyse, viskas aplinkui, regis, paniro į

tamsą. Jis jautėsi m irštantis, bet nebijojo. Jam buvo skaudu tik

dėl to, kad palieka Nihalą vieną - būtent dabar, kai jai labiausiai

jo reikia. Ir kad neišpildė O ndinei duoto pažado.

- Laikykis, Senarai, menė, kurioje paėmiau akmenį, jau ne­

toli, - vis kartojo Nihala, tačiau jos balsas pasiekė burtininko

ausis it tolim as aidas.

Prieš mirdamas Lajus sakė, kad jį im a miegas. Tai tiesa, bur­

tininkas baigė užsnūsti, nuslopo net skausmas. Jutim ai pradin­

go, sąmonė rengėsi jį apleisti.

- M ažai liko, jau labai mažai liko. Aš iš karto tave pagydysiu,

netrukus pasijusi geriau, - drąsino jį Nihala.

Senaras nebeįstengė atsakyti. Išgirdo ją kūkčiojant ir paju­

to, kad stipriau jį suspaudė. •

- Neverk... - sušnibždėjo iš nebūties, į kurią baigė panirti.

- Atėjome! - sušuko ji, pasiekusi menę. Erdvę apšvietė tik

amuleto spindesys, bet jo blausios švieselės nepakako. Nihala

burtais įžiebė nedidelį laužą, paguldė Senarą ant altoriaus ir ap­

žiūrėjo žaizdą kojoje. Pirm iausia reikėjo ištraukti ietį.

J i delnu palietė jo kaklą ir pajutusi širdies plakim ą lengviau

atsiduso. Dar nebuvo per vėlu. Senaras sunkiai kvėpavo, jo kak­

tą dengė ledinio prakaito lašeliai.

- Aš ne pati geriausia burtininkė, bet šią žaizdą lengvai už-

355
gydysiu, - pakuždėjo jam j ausį melsdama toje vietoje glūdinčių
dvasių suteikti jai galios jį išgydyti.
Senaras atsimerkė, bet jo akys nesustojo ties Nihala, o vai­
kėsi tolim ą svajonę, neaiškias figūras.
- Aš daviau pažadą... - prabilo.
- Patylėk, nieko nesakyk, aš viskuo pasirūpinsiu, - nutraukė
jį N ihala ir pirštu užspaudė jam lūpas.
- Būdamas jūros gelmėse aš daviau pažadą...
N ihala apžiūrėjo ietį galvodama, kaip ją ištraukti, kad Se-
narui per daug neskaudėtų. Vos ją palietė, burtininkas sukliko.
- Aš pažadėjau tave mylėti...
N ihala sustojo ir palenkė galvą Senarui prie veido.
- Nes visada tave mylėjau, tik tu to nežinojai...
- Nekalbėk taip...
- M yliu tave nuo tada, kai iškovojau iš tavęs durklą ant Sala-
zaro stogo, o dabar m irštu...
- Tu nem irsi, net nejuokauk taip! - sušuko ji, bet Senaras
jau buvo užsimerkęs.
Nihala sukaupė drąsą, tvirtai čiupo ietį ir ištraukė ją iš žaiz­
dos. M enės skliautus užliejo Senaro riksmas.
Puselfė ėmė kalbėti galingiausius jai žinom us gydomuosius
kerus. Senaras vos kvėpavo. Vėl uždėjusi delną jam ant kaklo ji
pajuto, kad širdies plakim as sulėtėjo ir susilpnėjo. J i nesutriku­
si gydė toliau.

N ihala nepasidavė, ji visą naktį vieną po kito kalbėjo burtažo­

džius, išmėgino net niekada nebandytus, tik iš Senaro nugirs­
tus kerus. Nė akim irkos nesiilsėjo ir neprarado vilties net pama­
čiusi, kad žaizda negyja. Pirm ą kartą gyvenime kovojo iš visos

širdies ir sukaupusi visą turim ą drąsą.

356
 Pamažu kraujas nustojo tekėjęs ir sukrešėjo aplink žaizdą,

Senaras ėmė ramiau, tolygiau kvėpuoti. Ryte jo veidas atgavo

spalvą, skausmas mažumėlę apmalšo. Nihala sustojo ir nusi­

šluostė prakaitą nuo kaktos. J i buvo nusigalavusi, bet Senaras

jautėsi geriau, vadinasi, ji ne veltui stengėsi.

Puselfė išėjo iš šventyklos paieškoti gydom ųjų žolelių. Pri­

siminė, kokiom is ją gydė Lajus, kai jai buvo sužeistas petys, ir

ėmė visur jų dairytis. Atsargiai vaikštinėdam a ji rado keletą žo­

lynų; jie buvo apvytę, bet vis geriau nei nieko. Vėliau net aptiko

šaltinį. Jis buvo dum blinas, bet puselfė to nepaisydama prisipy­

lė atsineštą krežinę.
Sugrįžusi ir pamačiusi, kad šakos prie įėjim o į šventyklą ne­

paliestos, lengviau atsiduso. Niekas nerado Senaro.

Burtininkas gulėjo ant altoriaus. Jis jau lengvai kvėpavo,

širdis plakė sm arkiai ir tolygiai. Nihala pažvelgė į jo koją. Ietis

sulaužė kaulą, be to, Senaras neteko daug kraujo, tačiau žaizda

neatrodė m irtina.

N ihala uždegė nedidelį lauželį ir pašildė vandenį. Paskui pa­

mirkė jame žoleles ir gautą košelę užtepė ant žaizdos. Senaras

su palengvėjimu atsiduso.

J i gydė bičiulį, kol jis užmigo. T ik tada atsigulė pailsėti pati

ir susapnavo jį ir jųdviejų vaikystę Salazare.

Ją išbudino žingsnių garsas virš galvos. J i krūptelėjo ir išsi­

traukė kalaviją. Bet žingsniai nudundėjo tolyn ir ji nurim o. Tada

pakėlė žvilgsnį į altorių ir pamatė, kad Senaras atsimerkęs. J i

pašoko ant kojų.

- Senarai! - sušuko.

Burtininkas atsisuko į ją ir silpnai šyptelėjo.

Nihala pribėgo prie jo ir apkabino.

357
 - Jau buvau išsigandusi, kad m irsi...

- Ir aš, - prisipažino Senaras.

Nihala visą dieną nepaliaudama jį gydė. Senaras jautėsi labai

silpnas, bet kojos nebeskaudėjo, tik buvo aptirpusi. Pažiūrėjęs

į žaizdą pamatė, jog pjūvis gilus, bet sutiko su Nihala, kad ne­

m irtinas.

- Tu šauniai susitvarkei, - tarė jai šypsodamasis. - Tavo pa­

šaukimas - magija, o ne ginklai.

J i sukikeno nesiliaudam a šnibždėti gydomųjų kerų.

Burtininkas suprato, kad dar neišmušė jo valanda. Nieko

neprisim inė nuo tos akim irkos, kai Nihala įvedė jį į šventyklą;

tik žinojo, kad jam buvo pasidarę visai blogai ir net manėsi

m irštantis.
Vakaras prabėgo ram iai. Jiedu užkando, pasišnekučiavo ir

pasijuokė apsvaiginti prabėgusio pavojaus džiaugsmo.

Trečiosios dienos šventykloje rytą Senaras staiga prisim inė. Po

ilgų slapto atsidavim o ir meilės m etų jau netekęs vilties, kad į jo

jausmus bus atsakyta, jis pagaliau įsidrąsino prisipažinti. Jis iš­

tesėjo O ndinei duotą pažadą, bet tik todėl, kad manėsi mirštąs.

Tad pasijuto tikras m ulkis ir ėmė apgailestauti, kad nėra laiką

atsukančių kerų, galinčių ištrin ti tą apgailėtiną išpažintį.

Toji m intis jį kamavo visą dieną, kol Nihala jį gydė, kol jiedu

valgė ir kalbėjosi. Galiausiai vakare laužo apšviestoje menėje Se­

naras nusprendė apie tai pasikalbėti. Jis jautėsi geriau ir žinojo,

kad atlaikys bet kokį jausmų proveržį, buvo pasirengęs išgirsti,

kad jai yra tik brangus draugas ir kad niekas jos širdyje neatstos

Fenso.

358
 - Dėl to, kas nutiko mano sužeidim o dieną... - prabilo Sena-

ras, pasinaudojęs tylos pertraukėle, bet beregint neteko ryžto,

nes Nihala išraudo. - Tai štai... aš tik norėjau... paaiškinti... -

išlemeno ir vėl nutilo.

Nihala nežiūrėjo jam į akis.

- Kai tau pasakiau... kai pasakiau... žinai, tą dalyką... aš klie-

dėjau, - galiausiai išrėžė. - Nesuvokiau, ką kalbu... buvau ap­

kvaitęs... atleisk man. Pamiršk tuos žodžius, - tarė ir įsispok­

sojo į ugnį.

Pakėlęs akis išvydo N ihalą prie pat savo veido.

- Jau seniai laikiau tai širdyje, - tuom et prisipažino ir pama­

tė Nihalos skruostu besiritančią ašarą. - M anau, nuo tada, kai

susipažinome. Bet neturėjau to tau pasakyti, juo labiau tokiu

metu. A tleisk man. Apsim eskim , kad nieko nenutiko.

Nihalos skruostas buvo visai prie pat jo, jos m ėlyni plaukai

lietė jo kaktą. Senaras užsimerkė.

- Pažiūrėk į mane, - sušnibždėjo ji.

Senaras padarė, kaip lieptas. Nihala dar labiau priartėjo ir

palietė jo lūpas savosiomis. Keletą akim irkų taip pastovėjo, pas­

kui atšlijo.

- Aš irgi tave myliu, noriu, kad būtum mano, - tarė ji.

Senaras suėmė delnais jos galvą ir pabučiavo ją. Pasijuto

taip, lyg juodu būtų susilieję - jis taip seniai to troško.

Palietusi Senaro lūpas Nihala prisim inė vienintelį savo gyve­

nim o bučinį su Fensu Tulanos šventykloje. Bet Senaro bučinys

buvo kitoks - jis buvo tikras.

Tai, kas jai darėsi, buvo nauja ir nepatirta, bet kartu sena

ir pažįstama. Nihala puikiai žinojo, ką daryti, lyg Senaro lūpų

359
prisilietim as joje būtų išbudinęs tai, ką seniai nešiojosi širdyje.

Tai galėjo įvykti tik su Senaru - dabar buvo tuo tikra. Nejučia ji

atsidūrė ant altoriaus išsitiesusi burtininkui prie šono ir nesi­

liaudam a su juo bučiuotis. Senaras tyliai suaimanavo, ir ji p risi­

m inė, kad jis sužeistas.

- A tleisk, aš... - prabilo.

- Viskas gerai, - nutraukė ją Senaras ir vėl ėmė bučiuoti.

Tada jai į galvą atėjo Airės žodžiai apie tiesą, kai N ihala jos

pasiteiravo, kaip atrasti savąjį kelią. „Staiga tiesa ėmė ir pati pa­

aiškėjo - taip akivaizdžiai, kad negalėjau jos atsižadėti.“ Dabar ir

Nihala taip jautėsi - tiesa pasirodė neįtikėtinai aiški ir jai neliko

nieko kita, tik ją priim ti. Dabar viskas jai buvo aišku, viskas įga­

vo prasmę: kelionė, nerim as, paieškos.

N ihala jautė jos klubus apsivijusias Senaro rankas ir suprato,

kad pagaliau gali atsileisti tame geidulingame glėbyje. Atrodė,

kad kūnas jai nebepriklauso; ji jautėsi kitokia, lyg staiga būtų

išsilaisvinusi slapta jos dalelė. Liečiama Senaro jos oda naujai

atgimė, jos kūnas keitė form ą. Senaras grąžino ją į gyvenimą;

kuo ilgiau jo rankos ją lietė, tuo tarp jųdviejų nusidriekęs artu­

mos tiltas tvirtėjo. O išsirengusi pajuto, kad jos nuogumas - tai

dovana, vertinga todėl, kad padovanota jo.

M ylėdam iesi jiedu išsakė vienas kitam viską, ką laikė širdyje

ilgus metus: kad am žinai vienas kitam priklausė, kad jų niekas

negalėjo išskirti, kad jie niekada nebebus vieniši, nes yra vienas

kito. Galiausiai Nihala pirm ą kartą pasijuto išskirtinė, tikra ir

pajuto pilnatvę. J i rado, ko ieškojusi.

Porą dienų Nihala gyveno apie viską pamiršusi. J i leido laiką gy­

dydama Senarą ir nesirūpindama, kad savo menkais magijos ge­

360
bėjimais niekaip negali užgydyti žaizdos. Lauke nebebuvo priešų,

nebeliko jokios misijos. Jos pasaulis prasidėjo ir baigėsi toje oloje.

Dėl to ji ir negirdėjo vis dažniau olos lubas drebinančių

žingsnių ar viršuje aidinčių balsų.

- Praeis nemažai laiko, kol vėl galėsiu atsistoti ant kojų, -

tarė Senaras šeštosios dienos rytą.

- Reikia turėti kantrybės, - ram iai atsakė ji. - Burtininkė iš

manęs nevykusi, bet aš stengiuosi.

- Nihala, m an lūžo kaulas ir žinai, kad tavo burtai nieko

negali padaryti. Galėsiu iš čia išeiti tik po mėnesio, - neatlyžo

Senaras.

- Vadinasi, palauksim.

- Šiandien f am inų balsai buvo girdėti dar arčiau, - nenusi­

leido jis.

- Čia jie niekada mūsų neras.

Senaras suspaudė ją glėbyje. N ihala pabučiavo jį ir šypso­

damasi atsitraukė. Tačiau, išvydus jo veidą, šypsena užgeso jos

lūpose.

- Kas tau?

- Negalime čia ilgiau sėdėti.

- Tu neįstengi paeiti, taip sužeistas niekur nenusigausi.

- Žinau.

- Senarai... - sušnibždėjo ji pradėdama suprasti.

- Puikiai žinai, kodėl čia esame.

N ihala užsidengė ausis delnais.

- Patylėk!

- Nuo mūsų priklauso daug gyvybių, daugelis dėl to jau

žuvo. Negalime to nepaisyti, - tarė jis ir atitraukė rankas jai nuo

ausų. Nihalos akys sudrėko. - Tau reikia iškeliauti, - pasakė jis.

361
 N ihala pastebėjo, kad jo balsas dreba, nors jis ir mėgino

tvardytis.

- Negali manęs to prašyti, - atkirto ji, purtydam a galvą. -

Neprašyk, kad palikčiau dabar, kai tave atradau! Aš negaliu.

- Aš irgi to nenoriu, bet kitaip negalima.

Nihalos skruostais ėmė ristis ašaros.

- M an nerūpi, dėl ko čia esame! M an nerūpi lauke esantys

žmonės! M udu dabar čia, visa kita nesvarbu. Negaliu tavęs pa­

lik ti priešo teritorijoje, juo labiau sužeisto. Negaliu! Negaliu ir

nenoriu!

- Jei aš - tai, ko visą laiką ieškojai, būtent dėl to privalai

iškeliauti, - paaiškino Senaras.

- Nekalbėk pranašiškų paikysčių!

- Tai ne paikystės! - sušuko Senaras griežtu balsu. - Ieškojai

tikslo, suteiksiančio tavo gyvenim ui prasmę, priežasties ir jėgų

veikti. Jei liksi čia, tavo paieškos nueis niekais.

- Kuo blogai norėti būti su tavim ? Aš m yliu tave. A rgi ne­

matai, koks šis pasaulis? Žmonės nekenčia vieni kitų, žudo...

Nuvertus Tironą, niekas nepasikeis. Kol būsime čia, nebūsime

vieni, susikursime tokį pasaulį, kokio norim e. Ši žemė neverta

tavo kraujo ar m ano aukos.

- Pati žinai, kad tai netiesa, - išrėžė Senaras. - Lajus atidavė

gyvybę, kad tu galėtum eiti pirm yn, o šiuo metu, kol m udu čia,

Soana su Idu ir toliau kaunasi gelbėdami šį pasaulį. Privalai iš­

keliauti dėl jų, antraip iki šiol pralietas kraujas neteks prasmės.

Nihala ėmė kūkčioti, apkabino jį ir iš visų jėgų suspaudė.

- Maldauju, neprašyk, kad palikčiau tave. Be tavęs m an ne­

pavyks. Turėjau drąsos iki čia ateiti tik todėl, kad buvau su ta­

vim . M an tavęs reikia...

362
 Senaras prisiglaudė ją prie krūtinės. Jis sunkiai alsavo, Ni-

hala suvokė, kaip jis kenčia ir koks sunkus jam šis sprendimas.

- M an nieko nenutiks. Ju k žinai, kad aš - galingas b u rti­

ninkas. Per paskutinįjį m ūšį stosiu greta tavęs, o kai viskas bus

baigta, mėgausimės mums skirta laime. Ir aš noriu būti su ta­

vim , bet jei dabar liksi čia, nebeturėsime pasaulio, kuriam e ga­

lėtume gyventi... - išbėrė ir dar stipriau ją apkabino.

Nihala atšlijo ir atbula ranka nusišluostė ašaras.

- Jei čia nepavojinga, kodėl negaliu palaukti, kol pasveiksi?

- Todėl, kad Išniręs pasaulis nebeturi laiko. Laisvosios že­

mės krinta viena po kitos, greitai jos visos bus Tirono gniauž­

tuose. Paskyriau savo gyvenim ą šiam pasauliui išgelbėti, nepa­

leisk m ano darbų vėjais...

- A r tu mane čia paliktum ? - paklausė ji.

Senaras tylėjo.

- Atsakyk.

- Taip, - burbtelėjo jis, bet Nihala nepatikėjo. J i žinojo, kad jis

mieliau būtų miręs. Burtininkas sugriebė ją už pečių. - Prašau ta­

vęs - eik. Tau pavyks ir be manęs. Neprivalome būti vienas šalia

kito, kad vienas kitam priklausytume, ir pati supranti. O aš vos pa­

sijutęs geriau išlįsiu laukan ir ateisiu į bazę. Nihala, prašau tavęs...

Puselfė nusisuko ir tylom is pravirko.

Nihala visą rytą vaikštinėjo po m išką ir pririnko kuo daugiau

maisto atsargų. Sunešė jas į olą ir parūpino vandens. Apskai­

čiavo, kiek atsargų reikia išgyventi mėnesį, ir prikrovė dar dau­

giau. G iliai širdyje žinojo, kad Senaras teisus, bet tą akim irką

nekentė savo misijos ir ant kaklo kabančio amuleto. Jei Senarui

nutiks kas nors bloga, ji niekada sau už tai neatleis.

363
 Jiedu visą popietę apsimetė, kad nieko neįvyko, nors ore jau
tvyrojo artėjančio atsisveikinim o liūdesys. Senaras dėjosi links­
mas, bet Nihala žinojo, kad jam baisu ir kad jis nenorėtų jos
išleisti. Galiausiai stojo naktis.
- Imk, - tarė Senaras jai pasirengus išvykti. Rankoje jis laikė
Livono durklą - tą, per kurį juodu susipažino.
J į išvydusi N ihala suvokė, koks tikras šis išsiskyrimas, ir
prapliupo verkti.
- Kodėl m an jį duodi? - kūkčiodam a paklausė.
Senaras nusišypsojo.
- Kvailute... Ko bijai? Neverk... - nuram ino ją ir nušluostė
ašaras. Paskui ištraukė durklą iš dėklo, jo ašmenys spindėjo bal­
ta šviesa. - Aš jį užkerėjau: ašmenys spindės, kol man viskas bus
gerai, o jų šviesa rodys, kur mane rasti.
Nihala paėmė jį ir įsidėjo į bato aulą vietoje savojo, kuriuo
kone nudūrė Dolą.
- O šį paim k tu ir prireikus panaudok, - tarė duodama dur­
klą. J i apkabino jį ir išbučiavo. - Nem irk, Senarai, prašau tavęs,
nem irk!
- Ir tu... - tarė burtininkas ir apdovanojo ją paskutiniu ilgu
bučiniu į lūpas.
Kai Senaras atitraukė savo veidą nuo Nihalos, ji išvydo, kad
ir jis verkia.
- Nihala, jei... jei neatvyksiu į paskutinįjį mūšį... jei nerasi
manęs bazėje... ir neieškok - bent kol nenugalėsi Tirono. Bet
man nieko nenutiks, pamatysi... Lauksiu tavęs bazėje, - tarė
šypsodamasis.
Puselfė atsistojo ir nuėjo laukan vedančiu taku. Neatsisuko,
nes žinojo, kad atsisukusi niekada nebeišvyktų. Po keleto žings­

nių vienatvė suėmė ją į savo skaudų glėbį.

P A S K U T IN IS M Ū Š IS
 34

M A V A S , A R B A A P IE A U K Ą

ihala spėriai žygiavo gūdžioje naktyje be žvaigždžių. Tyla

N dar niekada jos taip neslėgė kaip dabar. Pirmąsias dienas

ji kone susigundė išsitraukti durklą ir pažiūrėti, ar jis švyti, ar

jos kelionė dar tu ri prasmę. Ne kartą gniaužė jį rankose, dve­

jojo, bet galiausiai padėdavo į vietą. Kam reikėjo tikrin ti? Ką ji

darytų pamačiusi, kad ašmenys nebešvyti, kad Senaras mirė ar

jam kas nors nutiko? Nebuvo prasmės to žinoti. Reikėjo tęsti

kelionę, tegalvoti apie tai, kas jos laukia, jei galų gale pavyktų

nugalėti Tironą.

Po aštuonių dienų kelionės, vieną delčios naktį, ji pasiekė

Vėjų žemės sieną. Tvyrojo aklina tamsa, tad ji išbūrė nedidelę

švieselę tikėdam asi išlikti nepastebėta. Vėjas atpūtė jos vaikys­

tės stepės kvapą, ir Nihala susvyravo. J i ketino įžengti į bran­

giausius ir skausmingiausius prisim inim us saugančią žemę,

kraštą, kuriam e užaugo, kur pažino Senarą, kur prieš trejus me­

tus Livonas buvo nužudytas, o Salazaras sulygintas su žeme. J i

sudrebėjo pagalvojusi, kuo galėjo bū ti virtusi jos žemė; mielai

būtų į ją nežengusi ir prisim inusi ją nuostabią kaip vaikystėje.

Nihala numanė atsidūrusi pietinėje G irios srityje. Melsvoje

366
aušros šviesoje ji pamatė, kas likę iš miško. Kone visi m edžiai

buvo nudžiūvę, daugelis iškirsti, tad žvilgsniu galėjai aprėpti

gerą mylią. Kai Nihala drebančia širdim i čia ateidavo vaikystė­

je, augalija buvo tokia vešli, kad negalėjai nieko įžiūrėti net per

sprindį, viskas ištirpdavo akinamoje žalumoje. O ką galėtų iš­

gąsdinti dabartinis miškas?

Saulei pamažėliais grąžinant tam nykiam kraštovaizdžiui

spalvas N ihala susirietė ir įrėmė smakrą į kelius, vienatvė p ri­

slėgė ją visu svoriu. J i prisim inė per kelionę ištartus Senaro

žodžius: „Kartais im u galvoti, kad šis pasaulis jau miręs ir kad

niekaip negalime jo išgelbėti.“ Kas giriai grąžins jos grožį? Pus-

elfiai nebesugrįš, su ja jos gentis galutinai išnyks; apiplėštos,

sunaikintos žemės tik per ilgus metus atkurs buvusį klestėjimą,

jei tai išvis įmanoma. Jos pažįstamas pasaulis vadavosi m irtim i.

Po kelių akim irkų ji atsistojo ir pasiteiravo amuleto apie

šventyklą, bet šįkart nieko neišvydo: amuletas jai parodė tik

kryptį. Tad ji patraukė į šiaurę, per tuščią plynę, bevaisę žemę,

tarp nukirstų medžių ir gaisrų liekanų. Atpažino vietą, kur jie­

du su Senaru pirm ą kartą rinko avietes, kur kartu m ankštino­

si, kur Soana kartą ją pasiuntė ieškoti gydomųjų žolelių, kur ji

žaidė su Fosu. Rytuose virš tų varganų liekanų iškilusi Tvirtovė

atrodė kaip niekada didinga.

Am uletas spindėjo po liemene ir rodė jai kelią. Nihala juto

jo galią ir šalia esančias dvasias. J i pirm ą kartą neišvydo tikslios

vietos, tad baim inosi to, kas jos laukia šventykloje.

Neteko ilgai žygiuoti. Po trijų dienų kebo Nihala suvokė,

kad tikslas arti. A plin ku i tesdrksojo suanglėję girios kamienai,

dešinėje grėsmingai stūksojo Tvirtovė, o tolėliau galėjai įžvelg­

ti kelių m iestų-bokštų griuvėsius. Puselfė pabijojo, kad tarp jų

367
atpažins Salazarą. Kiek prisim inė, G iriai pereiti pakako keturių

dienų, o Salazaras buvo lygumos pakrašty.

Netrukus ji priėjo vietą, kurioje įveikė Soanos išmėginim ą.

Nihala ją atsim inė kaip apskritą medžių juosiamą proskyną su

akm eniu viduryje ir tyro vandens versme viename krašte. O da­

bar m edžiai pakraščiuose buvo apdegę, vietoj žolės pilkavo ply­

na žemė, versmė buvo išdžiūvusi.

N ihala atsisėdo ant akmens, pro debesis pasirodė išblyš­

kęs ir pavargęs plonytis m ėnulio pjautuvas, net neišsklaidantis

tamsybių. Puselfė pažvelgė priešais save ir prisim inė, kaip Sena-

ras atėjo čia jos paguosti. J i jautėsi kaip tąkart: vieniša, išsigan­

dusi ir sutrikusi. T ik šįkart niekas neateis jos padrąsinti.

Pirm osiomis dienomis Uolų žemės urve viskas klojosi gerai. Se-

naras jau ėmė tikėti, kad jam pavyks. Atsisveikindamas su Nihala

jis buvo tikras, kad daugiau jos nepamatys. Likęs vienas ir sužeis­

tas priešo teritorijoje jis nemanė turįs galimybių išgyventi.

Tačiau nepaisant tokių spėjimų jis čia lindėjo jau visą savai­

tę. Nė karto neišgirdo žingsnių, akm eniniam e miške tvyrojo

spengianti tyla. Tad jis nutarė pagreitinti gijimą. Norėjo kuo

greičiau nuvykti pas Nihalą.

Aštuntąją tūnojim o oloje dieną aplinkui buvo ramu, lauke

diena, ko gero, buvo graži, nes viduje buvo šviesiau nei įprastai.

Senaras atsidengė tuniką ir pažiūrėjo į žaizdą. Jis vos susilaikė

nežiaukčiojęs. Jo kojoje žiojėjo g ili žaizda atsivėrusiais kraštais,

apie kuriuos buvo sukrešėjęs kraujas. Vos krustelėjus koją, nu­

tvilkydavo aštrus skausmas. Jis teisingai nuspėjo - kaulas lūžęs.

Lūžęs kaulas ir gili žaizda. Nesveikuojančiam burtininkui

tai buvo nelengva užduotis. Jis nedaug galėjo nuveikti, tik pa­

368
greitinti gijimą. Ėmęsis b u rti pamatė, kad jo galių pakanka vos
paprastiems gijim o kerams. Jis būrė visą rytą.
Tie kerai ir nulėmė jo likim ą. Senaras užsnūdo. Jis jautėsi
nusikamavęs, burtai išsunkė daugiau jėgų nei num atyta. Jis net
nepajuto, kaip paniro į miegą.
Iš pradžių pamanė, kad sapnuoja. Ritm ingai virš galvos vir­
panti žemė pasiekė jį tik kaip tolimas, sumišąs aidas. Garsui su­
stiprėjus burtininkas dar nebuvo išsibudinęs.
J į galutinai pažadino tik šaižus traukiamų kalavijų žvangesys
ir aiški pavojaus nuojauta. Senaras beregint pašoko iš miegų.
„Priešai. Ir burtininkas.“
Jis akim irksniu suvokė, kokia bergždžia ir kvaila buvo jo v il­
tis. Burtai tik parodė priešams, kur jį rasti. Jis skubiai atsistojo
nepaisydamas koją veriančio skausmo ir tuščiai pamėgino pa­
bėgti į olos gilum ą.
Jie įsiveržė į vidų. Keturi fam inai ir du žmonės. Vienas iš jų
buvo burtininkas.
Senaras stovėjo prisispaudęs prie olos sienos.
„Viskas baigta.“
Jis suglebo ant žemės. Kitam burtininkui net neprireikė pa­
sitelkti puolam ųjų kerų. Jis lėtai priėjo prie Senaro ir prim ynė
sužeistą koją. Ją pervėrė nepakeliamas skausmas, vaikino riks­
mas nustelbė pašaipų burtininko juoką.
Paskui iš priešo rankos atsklido violetinis spindulys ir Sena-
rą apgaubė tamsa.

Kelias pasuko į vakarus ir N ihala priėjo dar niekada nelankytą

miško vietą. Puselfė prisim inė kadaise Soanos ištartus žodžius:
„M iško širdis priklauso ne žmonėms, o dvasioms. Tai šventa

vieta, kurios nevalia m indyti nešvarioms šio pasaulio gyventojų

369
kojoms. Joje ilsisi slaptoji girios gyvybė - tai paslaptis, neat­

skleidžiam a net galingiausiems burtininkam s. Siame pasaulyje

yra mums neįsivaizduojam ų jėgų, kurių niekas niekada negalės

suvaldyti.“

Ši miško dalis nebuvo taip sunaikinta kaip kitos. M edžiai dar

nebuvo iškirsti, ant jų šakų geltonavo drovūs lapeliai. Nihala jautė,

kad jos kelionės tikslas arti, šventykla veikiausiai kur nors šalia.

Staiga jai prieš akis atsivėrė netikėtas vaizdas: didžiulis

medis, iš pirm o žvilgsnio - ąžuolas. Iš kamieno styrojo storos

šakos, didingai išryškėjančios juodoje naktyje. Vainiką gaubė

tūkstančiai ryškiai geltonų lapų, auksu tviskančių tamsoje. Šis

medis gyvas, sveikas ir galingas augo tikram e m irties slėnyje.

Tai nebuvo paprastas medis - jis nesisėmė gyvybės iš žemės,

jis pats ją jai teikė. Vieta, kur jo šaknys skverbėsi į žemę, buvo

apaugusi vešlia, žema, ryškiai žalia žole. Nihala kurį laiką susi­

žavėjusi žvelgė į tą reginį ir suprato, kad viltis negali užgesti, jei

šioje vietoje gali gyvuoti toks grožis. Galiausiai ji suvokė, kad

tai - G irios tėvas, kitaip ir negali būti. J i prisim inė, kaip kitas

G irios tėvas padėjo jai kaunantis su Dola, ir atpažino tokią pačią

jėgą, tokią pačią bauginamą galybę, tokį patį gyvybingum ą. Jei

G irios tėvas gyvas, vadinasi, giria dar nesunaikinta. Kol plaks jo

didžiulė širdis, Vėjų žemė turės vilties.

Nihala netikėdam a savo akim is priėjo prie kam ieno ir išvy­

do iki tol nepastebėtą dalyką. A n t vienos iš žemesniųjų šakų

tupėjo mažutė švytinti būtybė. Puselfė išpūtė akis mėgindama

suprasti, kas tai, o atpažinusi jį pašoko iš džiaugsmo. Pagaliau

išvydo pažįstamą veidą!

- Fosai! - sušuko ir pribėgo prie jo.

Fosas nepajudėjo iš vietos, bet švelniai nusišypsojo.

370
 - Sveika sugrįžusi, Nihala, - tarė girinukas.

- A r neateisi su m anim pasisveikinti? - papriekaištavo N i­

hala.

Tai buvo Fosas, bet atrodė kaip nesavas; buvo daug rim tes­

nis už ankstesnį jos bičiulį girinuką, daug liūdnesnis, persmelk­

tas ilgesio. Anksčiau jis jai atrodė juokingas: ilgutėlėm is ausi­

mis, pasišiaušusiais žaliais plaukais, virpančiais margais spar­

neliais. O šią akim irką buvo didingas, santūrus. Tai buvo Fosas,

bet kartu ir ne jis.

Girinukas liko sėdėti vietoje.

- Laukiau tavęs, Seirina, - tarė.

Nihala suakmenėjo. Am uletas kaip niekada ryškiai spindėjo

jai ant krūtinės.

- Kaip tu...

- Ju k tikėjausi, kad ateisi, - atsakė jis.

N ihala ėmė suvokti.

- N ori pasakyti...

- Tavo kebonė baigta, tai paskutinė jos atkarpa, po jos lau­

kia tik galutinis mūšis.

- A r tu - sergėtojas?

Fosas rim tai linktelėjo.

- Negali būti! Ju k tu net nežinojai, kas yra puselfiai, niekada

nepasakojai m an apie šventyklas ir... - N ihala nutilo ir pažvelgė

į jį. - Kodėl nieko m an nesakei apie šventyklas?

Fosas sukryžiavo kojas - taip įsitaisęs jis akim irką vėl atrodė

jos juokingas ir nerūpestingas bičiulis; bet jo žodžiai nuskambė­

jo hūdnai.

- Ilgą laiką aš pats nežinojau, kas esu ir kokia mano misija.

M ano tėvas ilgus amžius buvo M avo akmens sergėtojas. Ne­

371
pamanytum, bet mes, girinukai, esam ilgaamžiai; aš jau buvau

gimęs, kai prieš daugiau nei tūkstantį m etų paskutinis ištroš-

kusysis valdžios atėjo prašyti akmens pagalbos. Bet jis nebuvo

tyras, ir mano tėvas jo jam nedavė. Jis atkakliai gynė akm enį

nuo to piktadario elfo ir žuvo nuo jo rankos. M irdam as jis man

ištarė žodžius, kurių anuom et nesupratau: „Palieku tau didį ir

baisų daiktą, m iegantį šios girios gilumoje. Tu jį saugosi, o atė­

jus m etui turėsi nuspręsti.“

- Aš jo paklausiau, kaip galiu saugoti nežinodamas ką, o jis

atsakė, kad išaušus m etui man viskas bus atskleista. Taip aš

tapau sergėtoju ir čia įsikūrusių girinukų vadu. Ilgai gyvenau

nieko nenutuokdamas; net tave sutikus, tiesa m an nepaaiškėjo.

Bet kai pradėjai ieškoti akmenų, manyje kažkas pabudo, išgir­

dau kitų sergėtojų balsus, šaukiančius mane atlikti pareigą. Taip

ir sužinojau apie Mavą. Grįžau į savo paliktą žemę ir radau ją

sunaikintą, bet nesustojau ir atkakau į šventyklą - čia visą laiką

tavęs laukiau.

- O kur k iti šios žemės girinukai, tavo draugai? - pasiteiravo

Nihala.

Fosas nuleido ausis, jo veidas tapo liūdnas.

- Jie visi žuvo.

Nihala pagalvojo apie tas mažutes skrajojančias būtybes,

kurias daugiau nei prieš trejus metus pati išvedė iš Vėjų žemės.

Negalėjo patikėti, kad jų nebėra.

- K u rį laiką gyvenome Saulės žemėje, - toliau pasakojo giri-

nukas, - tuo m etu mudu buvome susitikę. Bet, kaip tau sakiau

anuomet, mūsų liko labai nedaug, m at kariai mus išgaudė ir

privertė dirbti šnipais. Dėl to stojau priešais B urtininkų tary­

bą. Niekas manęs neišklausė, tik pasijuokė ir liepė išeiti. G rį­

372
žau į savo kaimą, pas savo gentainius, bet žudynės nesiliovė ir

nieko negalėjome padaryti. M ačiau juos visus m irštant - vieną

po kito. M iškai, kuriuose gyvenome, buvo sunaikinti, mus ėmė

persekioti ir varyti iš šių žemių. Galiausiai likau tik aš - vie­

nas visame miške. T ik aš vienas, - tarė jis ir liūdnas pažvelgė į

tolį. - Nežinojau, ką daryti, juk viskas buvo sunaikinta. Galėjau

prisidėti prie kitų girinukų bendruom enių, bet numaniau, kad

ir jų laukia toks pats likim as. Tada aš ir pabudau, sužinojau, kas

esu, ir atvykau čia.

- M an labai gaila...

Fosas nusišypsojo susitaikęs su likim u.

- Tokia jau šio pasaulio dalia - sunaikinim as.

Nihala pažvelgė į jį.

- Ne, netiesa. Aš išsirengiau į kelionę kaip tik dėl to, kad

viskas vėl būtų kaip anksčiau. Argi mano m isija neišgelbės šio
pasaulio?

- To, kas sunaikinta, nebesugrąžinsi, - atsakė Fosas.

Nihala pagalvojo, kad visada tai žinojo.

- Tad kam visa tai darau? - paklausė.

- Tavo kelionė reikalinga ne kažkam išgelbėti, ar dar nesu­

pratai? - nesutrikęs kalbėjo Fosas. - M ūsų pasaulis ritasi į pra­

žūtį. Puselfiai nebeprisikels iš kapų, mano draugai nebeatgis,

G iria sunaikinta, jos grožio nebeatkurs net tūkstančiai Girios

tėvų. Tam, kad atgim tum , reikia num irti.

Nihala nesuprato Foso žodžių, tik vėrė jį klausiamu žvilgsniu.

- T ik m irus sėklai, išauga naujas medis, - paaiškino girinu-

kas, - o iš sudžiūvusių lapų išdygsta naujas augalas. Gamtoje

viskas nuolat m iršta, kad galėtų gim ti kiti. Sis pasaulis tu ri nu­

m irti, kad iš jo pelenų rastųsi naujas. Aš priklausau senajam

373
pasauliui, kaip ir šis miškas; mes nebegalime čia gyventi, nes

išnyko visa, kam priklausėme.

- Aš taip pat priklausau senajam pasauliui, puselfių nebėra,

išėjo ir daugelis mano m ylim ų žm onių, - atkirto Nihala.

Fosas papurtė galvą.

- Ne, Nihala, tu esi tiltas, nutiestas tarp šio m irštančio pa­

saulio ir kito, gim stančio. Tu rankose laikai į atgim im ą vedan­

tį raktą. Niekas nežino, ar tau pavyks atverti duris, skiriančias

mus nuo ateities, bet tik tu viena gali tai padaryti. Iš tavo kelią

nuklojusių griuvėsių pakils feniksas, ir šio pasaulio būtybėms

bus suteikta antra galimybė; joms teks sukurti naują taikos arba

karo amžių. Tu neši joms šią galimybę, netrukus dovanosi žm o­

nėms naują pradžią. Tokia ir yra tavo misija. Tai sunki užduotis,

daug dėl jos iškentėjai ir dar daug iškentėsi.

Nihala praleido jo žodžius pro ausis ir iš karto pam iršo, kad

netektų įsig ilin ti į jų prasmę.

- Kur šventykla? - paklausė.

- Priešais tave, - tarė Fosas ir pakilo į orą.

Nihala pažiūrėjo į medį ir suvokė, kad jis ir yra šventykla.

Vos čia įžengusi pajuto jo galią.

Fosas priskrido prie kam ieno ir mostelėjo - senasis medis

prasivėrė, ir pasirodė jo viduje paslėptas baltai švytintis akmuo.

- Nihala, žinau, kad tai, ko dabar tavęs paprašysiu, tau ne­

patiks, bet jei pagalvosi apie mano ištartus žodžius, suvoksi,

kad negali to išvengti.

Nihala pažvelgė į jį sunerim usi.

- Paskutinis akmuo - priešais tave, G irios tėvo viduje. Jis

yra Ašarų šaltinis, vieną jų kadaise buvau tau davęs. Tai Girios

tėvo širdis, palaikanti jo gyvybę. Tu ri ją paim ti.

374
 - Bet jei tai jo širdis ir aš ją išim siu, kas nutiks G irios tėvui?

- Trum pai paėmus akmenį medis nem iršta, bet tam, kad tu

ištarusi prieš Tironą nukreiptą burtažodį išgyventum, turėsi

sudaužyti amuletą. Taip sunaikinsi visus akmenis, neišskiriant

ir M avo. Tą akim irką G irios tėvas mirs.

- O kaip Giria? - paklausė Nihala. - Ju k su G irios tėvu mirs

ir pats miškas ir niekada nebeatgis.

- G iria jau m irusi, ar nematai?

N ihala papurtė galvą.

- Nenoriu to daryti, atsisakau, - išrėžė. - Aš visą gyvenimą

tik palieku po savęs lavonus, kad vienintelė išgyvenčiau. M an

buvo sakyta, kad taip tu ri būti, kad to reikia šiai žemei išlaisvin­

ti. Bet kokia kaina? G irios tėvas man dovanojo Ašarą, ne sykį

mane išgelbėjusią, ir saugojo šią mano m ylim ą vietą. Nenoriu

jo žudyti.

Fosas priskrido jai prie veido.

- A r dar nesupratai? Siame pasaulyje niekas neįgyjama be

kančios. Kad išsigelbėtume, kas nors tu ri pasiaukoti.

- Bet kodėl turi aukotis kiti? - sušuko puselfė ir parpuolė

ant kelių. - Lajus mirė, kad galėčiau paim ti akm enį Nakties že­

mėje, Senaras vos neatidavė gyvybės Jūros žemėje, o ir dabar

jam gresia pavojus! Nebenoriu kitų aukų! Pavargau m atyti krau­

ją, m irtį, kalavijus...

Akm uo nušvietė Foso veidą, girinukas m ažučiu delniuku

paglostė N ihalai skruostą.

- Bet ir tu kentėjai, aukojosi ne tik kiti, - pasakė. - Ilgus

metus neradai ramybės, o pagaliau ją radusi išgirdai, kad dar

tu ri palaukti. Vėl čiupai kalaviją ir ne savo noru leidaisi į kelią,

kad atkaktum čia. Tu kentėjai labiausiai iš visų. Atm ink, kad

375
skausmas niekada nėra tikslas. O dabar stokis ir m irtinai su-

žeisk G irios tėvą. Paimk akmenį.

Nihala pakėlė akis ir pažvelgė į gyvybe trykštantį medį. Lė­

tai ištiesė ranką ir pamačiusi Fosą užsim erkiant suprato, kad

nepaisant sergėtojo žodžių, o gal kaip tik dėl jų, jis vis dėlto ken­

čia. Su G irios tėvu išnyks ir visas jo pasaulis.

Nihala paėmė akmenį ir pajuto jo pulsavimą, pastangas atsi­

laikyti jį iš medžio plėšiančiai jėgai. Puselfė nenoromis turėjo stip­

riai truktelėti, kad pavyktų jį išim ti. Staiga medis išdžiūvo, lapai

nukrito, jo skleidžiama šviesa užgeso, šaknis apaugusi žolė nuvy­

to. Proskyną apgaubė tamsa, iš ąžuolo teliko sudžiūvęs medelis.

Fosas įsispoksojo į žemę ir atsisėdo ant šaknų. Nihala laikė

akm enį delne. Dabar jis nebe taip spindėjo: buvo baltas kaip ir

vidurinysis am uleto akmuo, tik išvagotas pilkšvom is gijomis.

Nihala ištarė form ulę ir užpildė visą amuletą. Jis suspindo žai­

žaruojančia šviesa, ji pajuto jo didžiulę nevaldomą galią. Jos ke­

lionė buvo baigta.

- Ką dabar darysi? - paklausė ji Foso.

Girinukas gūžtelėjo pečiais ir pažiūrėjo į ją.

- Liksiu čia laukti pabaigos. Išnirusio pasaulio akmenų ir

šventyklų istorija vienaip ar kitaip baigsis tau ištarus burtažodį.

Lauksiu tos dienos, nesvarbu, ar ji atneš šlovę, ar skausmą. Čia

slypi visa, kas sieja mane su šiuo pasauliu.

- Jei nori, gali vykti su m anim. M es abu vieniši ir nusim inę,

galėtume pasidalinti savo skausmu.

Fosas papurtė galvą.

- Jau sakiau, noriu pasilikti čia, tai mano namai. M an ne­

bėra ką veikti, o tau dar lem ta daug atlikti. Tavęs laukia tavo

svajonė, tavo idealas. M ūsų likim ai skirtingi.

376
 N ihala iš bato aulo išsitraukė durklą ir ilgai į jį žiūrėjo trokš­

dama išim ti iš dėklo.

- A r žinai, kur jis? - paklausė ji.

Fosas nuleido akis.

- Ateitis tapo m iglota net mums, sergėtojams. Nežinau, kur

jis, ar yra laisvas... G ali kliautis tik savo viltim i.

Nihala įsidėjo durklą į batą.

- Neprarask vilties, - pridūrė Fosas, nusišypsojo džiugiai

kaip kadaise ir su ja atsisveikino.

 35

T IR O N A S

ašai. N etoli jo kažkas lašėjo. Tai buvo ritm ingas, erzinantis

L garsas, lyg jam į sm ilkinius kas kaltų pleištą. Jis nieko ne­
matė, mat tvyrojo aklina tamsa, bet tas garsas varė jį iš proto.
Toje vietoje kraupių garsų netrūko, ypač klyksm ų, nežm oniškų
riksm ų, žingsnių aidėjimo, kalavijų žvangesio. Iš pradžių jis iš­
sigando, bet dabar visi jo jutim ai buvo sutelkti į tą tolygų lašėji­
mą, vedantį jį į beprotybę.
Staiga jis išgirdo kitokį artėjantį garsą. Žingsnius. Jis nusi­
šypsojo. Atpažino juos. Tai galėjo būti tik jo žingsniai. Žinojo,
kad anksčiau ar vėliau vėl jį išvys, bet nesitikėjo, jog jis nusileis
čia. Pirm ą kartą jį susitikęs liko sukrėstas. A r toks galėjo būti
Tironas? Tą akim irką jis suprato niekada nebeišeisiąs iš Tvir­
tovės, mat išvydo Tirono veidą ir suvirpėjo pagalvojęs, kas bus,
kai Nihala stos su juo akis į akį.
Kameros durys atsivėrė, šviesoje išryškėjo su niekuo nesu­
painiojamas siluetas. Jis atėjo vienas. Niekas iš jo bendrų, iš­
skyrus saujelę ištikim iausių generolų, nebuvo matęs jo veido.
Jis lėtai priėjo.
- Kokia garbė! Nesitikėjau, kad ateisi manęs aplankyti. A t­

leisk, kad nenusilenkiu ir nepakviečiu tavęs prisėsti, bet, kaip

378
matai, mano būstas skurdokas, - nusijuokė Senaras, bet juokas

užgeso jam gerklėje. Kažkas plūstelėjo jam į bum ą - veikiausiai

kraujas. - Nemaniau, kad toks valdovas kaip tu nusižem ins ir

ateis į šią skylę, galvojau, kad m ieliau liks savo įspūdingoje me­

nėje, savo soste, m ąstyti apie savo beribę valdžią.

- Turėtum žinoti, kad nei valdžia, nei jos aplinka manęs ne­

domina.

Senaras nekentė jo balso, jo šaltumo. Atrodė, kad jo pašne­

kovas neturi jausmų ir yra neperprantamas.

Tironas priėjo, įžiebė blausią magišką švieselę ir prikišo ją

b urtininkui prie veido. Senaras apakintas beregint užsimerkė.

Šviesa užgeso, kameroje vėl stojo tamsa.

- Jie tavęs nepagailėjo.

- Taigi, - atsakė Senaras. - Liepi mane žudyti po gabalėlį. M an

darosi įdomu, kiek dar smaginsiesi prieš mane užmušdamas.

- Tave kankinu ne aš, - ram iai atsakė Tironas, - o budelis.

Senaras nusijuokė, bet jam kvapą vėl užgniaužė skausmas.

- Kurgi ne, - vėl prabilo atgavęs kvapą, - tu čia niekuo dėtas,

ne tu įsakai mane kankinti, kad išgautum tai, ką nori sužinoti.

- Aš įsakiau tave apklausti, o ne kankinti. Aš neliepiau kalė­

jim o sargui deginti tau kūno įkaitinta geležimi, - nuaidėjo T iro ­

no balsas tamsioje kameroje.

- Bet budelis taip elgiasi, nes žino, kad mėgaujiesi mano

kančiomis. Nors ir neįsakai, jis kankina mane tavo malonum ui.

Tironas vėl prabilo Senaro nekenčiamu gailiu balsu. Kodėl

jis nereikalauja pagarbos ir nemuša jo? Senarui tai būtų buvę

labiau prie širdies nei šis erzinamas ramumas.

- Aš nejaučiu jokio džiaugsmo matydamas tave kenčiantį, ir

budelis tai žino. Jis tai daro tik savo malonum ui; jei ir įsakyčiau

379
jam tavęs nebekankinti, jis nesiliautų. M aniau, žinai, kad žm o­
nės, nykštukai, nim fos ir girinukai yra iš prigim ties iškrypę ir
žiaurūs.
- Ką nori m an įrodyti? Kad blogieji - kiti?
- Ne, - ram iai atsakė Tironas. - T ik tai, kokia stipri gali būti
neapykanta. Tu tai turėtum žinoti geriau už bet ką.
Senaras suakmenėjo.
- Žinai, aš tavim žaviuosi, - toliau kalbėjo Tironas. - T u -
manęs vertas priešininkas, dėl to ir parodžiau tau savo veidą -
norėjau kalbėti kaip lygus su lygiu. Tai galiu tik su nedaugeliu.
- Todėl, kad šliauži pažeme. Tokiame aukštyje tesiraito šliu­
žai, - atrėžė Senaras.
N et tai nesupykdė Tirono.
- Žmonės - kraujo ištroškę galvijai, jie tik ir laukia tinkam os
progos perpjauti gerklę savo artim ui.
Senaras sudrebėjo ir pagalvojo apie proskyną. Jis papurtė
galvą. Nereikėjo leistis užliūliuojam am jo žodžių. Jis troško
bent pažvelgti savo pašnekovui į veidą, bet trukdė tamsa.
- Ko čia atėjai? - paklausė. Jam darėsi nejauku, jį pamažu
apėmė baimė.
- Kiek jau laiko tu čia? - pasiteiravo Tironas.
Senaras nė nenutuokė. Galėjo bū ti čia uždarytas jau metus,
o gal tik valandą.
- Aš tau pasakysiu: beveik mėnesį. Per visą šį laiką nieko
nepasakei. Aš nebegaliu laukti.
Kameroje stojo grėsminga tyla.
- Nežinau, dėl kokios priežasties taip atkakliai tyli, - tarė
Tironas. - Tokio elgesio aš nuoširdžiai nesuprantu.
- Tu negali suprasti, kas yra ištikim ybė ir auka, - išrėžė Se­
naras.

380
 - N enuvertink manęs, - atkirto Tironas. - Aš puikiai tave

pažįstu, perpratau tave. M udu labai panašūs.

Senaras išgirdo jo žingsnius kameroje.

- Užtat tu manęs nepažįsti ir galvoji, kad tenoriu valdžios,

kad veikiu akinamas šio troškim o. Arba keršto už patirtas

skriaudas. Bet klysti. Ir aš, prieš atvykdamas čia, daug klajojau,

ieškojau atsakymo į tokius pačius klausimus, kurie dabar kyla

tau. Kaip manai, kodėl įstojau į B urtininkų tarybą? Troškau

tik vieno - pakeisti pasaulį. O atsakymas buvo m an prieš nosį,

aiškus kaip ir tau, tik nenorėjau jo priim ti. Šiame pasaulyje yra

daug gero, ką nors dar galima išgelbėti... Tereikia tuo tikėti, ne­

galima pasiduoti... Štai ką sau kartojau.

Senaras ėmė drebėti. Jis aiškiai apčiuopė galvoje besimez­

gančią m intį ir jos išsigando. Kodėl Tironas taip su juo kalba?

- Bet galiausiai teko pasiduoti, kaip, tikiuosi, padarysi ir tu,

nes nuo tiesos am žinai nebėgsi. Nėra nieko, ką būtų verta gel­

bėti. Netgi pasakysiu, kad niekas ir nenori bū ti išgelbėtas. Šio

pasaulio gyventojų prigim tis žmogžudiška, jie tenori nekęsti ir

žudyti. Dėl to karas niekada nebuvo pasitraukęs iš šių plynių

ir niekada nepasitrauks: visos būtybės pasiduoda m irties gei­

duliui, o kartą paragavusios kraujo nebegali be jo gyventi. Ju k

supranti mane, tiesa?

Senaras mėgino papurtyti galvą, bet jam sukliudė aštrus

skausmas. Jis nujautė, kas netrukus nutiks, kas jau vyksta, ir

paklaiko. M ėgino prisim inti kokį burtažodį, apsaugosiantį jį

nuo tos kankynės, bet nepavyko.

- Žinau, kad kažką m yli - jaučiu tai. M eilė - laikiniausias

dalykas pasaulyje. J i ne mums. Gal m oteris, apie kurią dabar

galvoji, malonum o akim irką ir patikėjo, kad m yli tave, bet tai

381
tik iliuzija. M eilė prasideda ir baigiasi kūniškuose m alonum uo­

se, visa kita - niekai. Taip sakau, nes ir pats mylėjau, stipriai ir

bergždžiai. Jei nenori kentėti, atsisakyk šios meilės ir prisidėk

prie manęs.

- Duok m an ramybę! - suriko Senaras. Pajuto, kad Tironas

stovi prie pat jo.

- Tokia kančia beprasmė, ir pats žinai. Aš galiu įsiskverbti

į tavo m intis, ir jei nekalbėsi, taip ir padarysiu. Ne norėdamas

sukelti tau skausmą, bet todėl, kad tai, ką pradėjau, yra per daug

svarbu, ir niekas manęs nesustabdys. Tu kentėsi, o aš to neno­

riu. Jau sakiau, kad tavim i žaviuosi, be to, gerbiu tave. Pasakyk,

kodėl buvai mano žemėje, ką rezgei. Tavo tyla neturi prasmės.

Šis pasaulis nevertas nė vienos tavo ašarėlės, o ta, kurią m yli,

neverta tavo kraujo.

- Tokias kalbas aš jau esu girdėjęs ir niekada jom is nepatikė­

jau, - atkirto Senaras.

Jis stengėsi šypsotis, bet jį kaustė baimė. Jis burtininkas

ir kurį laiką įstengs atsilaikyti, bet ar ilgai? Jo galios nė iš tolo

neprilygo Tirono galioms. Jis įsiskverbs į jo m intis, po vieną at­

skleis jas visas, jo sielą, jo paslaptis...

Tironas suėmė delnais prakaito merkiamą Senaro veidą.

- M ėgini man priešintis? - paklausė. - Gal kurį laiką ir pa­

vyks, bet aš galingesnis, nei gali įsivaizduoti, ir esu pasirengęs

padaryti bet ką. Neduosiu tau ramybės, kol neišgausiu ko reikia;

kiekviena tavo m intis, kiekvienas troškimas taps man aiškūs. Aš

tapsiu tavimi, Senarai, ir nebeturėsi nuo manęs paslapčių, nebe­

liks nė vienos mano pirštams nepasiekiamos tavo sielos kertelės.

Staiga Tirono akys suspindo ir įsmigo į Senaro akis. B urti­

ninką pagavo beprotiška baimė. Tos akys nebuvo žmogaus, jų

382
sukrečianti žaluma spinduliavo beribį žiaurumą. Galų gale T iro ­

nas parodė savo negailestingąją pusę, tą, kurią Senaras troško

išvysti per visą jų pokalbį ir dabar gailėjosi atradęs. Jis jautė,

kad Tironas skverbiasi į jo m intis, lenda jam į galvą, bet vis dar

laikėsi. Jis iš visų plaučių sukliko.

 36

PRIEŠ M Ū Š Į

askutinė Nihalos kelionės dalis buvo liūdna. Puselfė pama­

P tė, kad kone visa Vandenų žemė jau priešo rankose, išskyrus
vieną lopinėlį šiaurės rytuose, iš paskutiniųjų besiginančios Jū ­
ros žemės pasienyje.
O visa kita tame krašte buvo nusiaubta, telikusi m erdinti
plynė. Daugelis upeliukų buvo išdžiūvę, dar daugiau užteršti;
m iškai pamažu nyko, kaim ai buvo sulyginti su žeme. Kažin,
kiek nim fų išgyveno?
Nihala ėmė baim intis, kad Laisvųjų žemių išvis nelikę. J i
prisim inė paskutinį mūšį, kuriam e kovėsi, kareivių gretose m ir­
tį ir siaubą sėjančias šmėklas. Tokiai kariuom enei buvo neįm a­
nom a ilgai priešintis. Gal jos misija jau baigta...
To nepaisydama ji žygiavo taip greitai, kaip tik galėjo, kol
visai nusivarė nuo kojų, ir per dvi savaites pasiekė laisvus kraš­
tus. Ir juose reikalai klostėsi prastai. Žmonės kentė alkį, derlius
buvo skurdus, bet jie bent buvo laisvi.
Vos pasiekusi Jūros žemę Nihala nudrožė į stovyklą, iš jos
pasiuntė Soanai žinią apie savo atvykim ą ir paprašė žirgo.
Po savaitės Nihala nuvyko į bazę, tądien smarkiai snigo. Kita

vertus, jau buvo gruodžio mėnuo. J i išvyko lygiai prieš metus.

384
 Nihala nulipo nuo žirgo ir pasibeldė, priešais atsidarė lange­

lis ir ją nužvelgė įtarios akys.

- Kas čia?
- Nihala iš Salazaro bokšto, Drakono raitelė. Grįžau iš kelio­

nės. Jūs turėjote būti perspėti.

Langelis staigiai užsivėrė, pasigirdo rakinam ų skląsčių ir

spynų žvangėjimas - galiausiai sunkios durų sąvaros atsidarė.

- Sveika sugrįžusi, - šypsodamasis tarė sargybinis ir apka­

bino ją.

Nihala paliko žirgą ir įžengė į bazę. Ore tvyrojo niūrios nuotai­

kos, į ją žvelgė pavargę veidai. Daugelis priėjo su ja pasisveikin­

ti, paspaudė ranką ar apkabino.

N ihala pasidairė Senaro, nors širdis jai kuždėjo, kad jo čia

nėra. Praėjusipro dvi karių eiles stovyklos gilum oje ji išvydo kai

ką stovintį ir jos laukiantį.

N ihala tyliai sušnibždėjo jo vardą ir paspartino žingsnį, ga­

liausiai pasileido bėgti ir puolė jam ant kaklo.

- O kur Senaras? - nieko nelaukusi paklausė.

- Manėm e, jis su tavim , - atsakė Idas.

Nihalai nudiegė širdį ir ji ieškodama paguodos dar tvirčiau

suspaudė mokytoją.

Ido trobelė buvo išlikusi tokia pati, kokią prisim inė, tik daug

netvarkingesnė. Jiedviem gyvenant kartu Nihala palaikė švarą,

o dabar Idas buvo visai pamiršęs buitį.

Užtat nykštukas nebebuvo toks pats. Nihala taip džiaugėsi jį

susitikusi ir pamačiusi gyvą, kad ne iš karto pastebėjo, jog viena

Ido akis užm erkta ir perrėžta ilgo rando.

385
 Iš pradžių jie tylėdam i susėdo vienas priešais kitą pasidėję

po sklidiną bokalą alaus. Idas pirm as išsakė ore sklandančius

klausimus.

- Kas nutiko Lajui? - paklausė nykštukas.

- Jis buvo nužudytas per grum tynes Nakties žemės pakraš­

tyje. M irė kaip tikras didvyris, - sausai išrėžė Nihala.

Idas nuleido akis į bokalą ir ilgai tylėjo. Paskui vėl pažvelgė į

puselfę ir paklausė:

- O Senaras?
- Jis buvo sužeistas prieš gerą mėnesį U olų žemėje ir priver­

tė mane jį ten palikti, - tarė Nihala ir pažiūrėjusi į m okytoją su­

prato, kad nieko nebereikia aiškinti, kad jis žino, koks skaudus

jai buvo tas sprendimas.

- Jis man sakė, kad vos pasveikęs iškart atvyks pas mane į

bazę, - toliau kalbėjo ji. - Jam lūžo koja, manau, prireikė nema­

žai laiko, kad užgytų, bet... bijau, kad jam kažkas nutiko... Jis

m an neatsiuntė jokios žinios.

Iki šiol tram dytos ašaros ėmė lėtai ristis jos skruostais. Pa­

kėlus akis Nihalai pasirodė, kad nykštukas staigiai paseno.

- Senaras - vienas geriausių šios žemės burtininkų, - tarė jis

ir paglostė jai plaukus. - Jam nieko blogo neatsitiko. Jis greitai

atvyks.

Nihala nusišluostė ašaras.

- Kas nutiko tavo akiai? - pasidomėjo.

Idas šyptelėjo.

- Apsikeitėm e dovanėlėmis su Deinoforu, Juodojo drakono

raiteliu, privertusiu tave kautis su Fenso šmėkla. Aš nukirtau

jam ranką, o jis pasiėmė mano akį.

- N ori pasakyti, kad... - prabilo Nihala.

386
 - Taigi, - atsainiai atšovė Idas, - aš teturiu vieną akį, - taip

taręs jis gnybtelėjo Nihalai į skruostą. - A r dėl manęs verki?

Anokia čia netektis, juk turiu kitą akį. M atau taip puikiai kaip

ir anksčiau.

Idas nusišypsojo, bet su kartėliu.

- Kaip tai nutiko?

Idas atsilošė kėdėje ir susivertė didelį gurkšnį alaus.

- Tai nutiko mūsų sutriuškinim o dieną, - pasakė ir papasa­

kojo Nihalai, kas įvyko per visus tuos mėnesius, kol jos nebuvo:

apie pirm ąją dvikovą su D einoforu, treniruotes su Paršeliu, Soa-

nos pagalbą. Puselfė klausėsi tylom is, slėpdama jausmus. K rūp­

telėjo tik tada, kai Idas atskleidė jai Reisos praeities paslaptį.

V iską išklojęs Idas iš kišenės išsitraukė pypkę ir užsidegė ją.

Pro pirm uosius dūm ų debesėlius pastebėjo, kad Nihalos akys

sudrėko.

- Vadinasi, dabar tau vadovauja Londalis, - tarstelėjo ji.

Idas papurtė galvą.

- M an nesvarbu, kas kam vadovauja. Svarbiausia, kad vis

dar gabu kautis prieš Tironą. Be to, Londabs - protingas vyras

ir puikus generolas; jis suvokia padėtį ir visada elgiasi su m anim

pagarbiai, kaip su sau lygiu.

Tarp jųdviejų vėl stojo tyla. Nihala vienu m auku susivertė

visą alų, o Idas tuo m etu į ją įsižiūrėjo. Jis buvo laim ingas vėl

regėdamas ją priešais save, m at visus šiuos mėnesius jam labai

jos trūko; Nihalos prieraišumas buvo kone vienintebs dalykas,

priversdavęs jį didžiuotis ir sužadindavęs seniai slopinamus

jausmus. Tačiau ji nebebuvo ta pati mergina kaip anksčiau - per

kebonę, ko gero, nutiko kažkas, ką ji nuslėpė.

387
 Sužinojęs apie Lajaus žūtį ir Senaro dingim ą nykštukas su­
vokė, jog gyvenime p atirti nuotykiai jo neužgrūdino nuo skaus­
mo, bet pasistengė nuslėpti savo kančią, kad dar labiau nepri­
slėgtų Nihalos. Tačiau dabar pajuto, kad atėjo metas apie tai
pasikalbėti, ir paprašė papasakoti, kaip viskas klojosi.
Taip jis sužinojo apie didvyriškus jaunojo ginklanešio poel­
gius, apie jo m irtį ant Nihalos rankų, apie pabėgimą, per kurį
Senaras buvo sužeistas, apie tūnojim ą oloje ir išsiskyrim ą. Idas
pastebėjo, kad puselfės skruostai vienoje pasakojimo vietoje pa­
raudo, bet jai nutilus suprato, jog m okinė pagaliau atrado save.
Nihala numetė iš dėklo neištrauktą durklą ant stalo.
- M an išeinant jis įdavė šitą. Jis užkerėtas - jo ašmenys tvis-
kės tol, kol Senaras bus gyvas, ir parodys, kur jį rasti. Jis sakė,
kad jei nerasiu jo čia, tai ir neieškočiau, kol neužbaigsiu savo m i­
sijos, - tarė ji, o Idas pažvelgė į durklą ir pajuto visą jo galią. - Iki
šiol neturėjau drąsos nė karto į jį žvilgtelėti, - pridūrė Nihala.
- Esu tikras, kad jam viskas gerai, - tarė Idas, nors žinojo,
kad tai tuščias melas.
- Jam privalo būti viskas gerai, - atšovė Nihala su Idą nuste­
binusiu įkarščiu, paskui nuleido akis. - Aš jį myliu, - burbtelėjo
spoksodama į bokalą.
Idas irzliai patraukė pypkės, jį vienas po kito užplūdo skir­
tingi jausmai: iš pradžių pasipiktinim as, paskui tėviškas pavy­
das, o galiausiai begalinis švelnumas. Tiesą pasakius, Senaras
vienintelis galėjo padaryti ją laim ingą.
- Aš visada tai žinojau, jau nuo pirm ojo karto, kai išvydau jį
susitaršiusį įžengiant į bazę, - galiausiai pasakė nykštukas.
- O man prireikė nemažai laiko, kad tai suprasčiau, užtat
dabar tai vienintelis tikras dalykas mano gyvenime, - tarė N i­
hala. - Aš ilgai visur ieškojau priežasties gyventi, o ji buvo visai

388
šalia, - kalbėjo toliau. - Dabar kaunuosi dėl jo, dėl jo nugalėsiu
Tironą. M an neberūpi kerštas, aš tenoriu taikaus pasaulio, ku­
riame galėčiau gyventi su Senaru. Suprantu, kad palyginti su
tavo ar daugelio kitų karių idealais mano tikslas menkas ir sa­
vanaudiškas, bet...
- M eilė nei menka, nei savanaudiška, - nutraukė ją Idas. -
Nesvarbu, kokia priežastis skatina mus gyventi - ji turi prasmę
jau vien dėl to, kad dovanoja mums tikslą.
- Supratau, kad viso pasaulio negaliu išgelbėti, bet vieną gy­
vybę - taip. Todėl ir neįstengiu pažvelgti į durklą.
- Niekada nesiliauk tikėjusi, - tarė nykštukas. - Kai visa tai
baigsis, noriu, kad jūs su Senaru visą gyvenim ą būtumėte kartu.
Nihala nusišypsojo ir apkabino jį.

Paskui atėjo O arfo eilė. Nihala nubėgo pas jį ir išvydusi gyvą ir

sveiką, tokį pat stiprų kaip ir anksčiau, nebesuvaldė džiaugsmo
ašarų. Puselfė ilgai susigraudinusi spaudė jį prie savęs, jai net
pasirodė, kad ir griežtos drakono akys sudrėko.
K itą dieną Nihala po ilgo laiko užsiropštė jam ant keteros. J i
ilgai skraidė, atliko ore drąsiausius triukus ir apsidžiaugė įsiti­
kinusi, kad po ilgo išsiskyrim o jiedu su drakonu vis dar puikiai
vienas kitą supranta.
- M udu sieja nenutrūkstam as ryšys. Nuo šiol niekada tavęs
nepaliksiu, viską išgyvensime drauge. Jei šiame mūšyje būsiu
nugalėta, krisiu su tavim, o jei laimėsiu, tai tik ant tavo nuga­
ros, - pasakė ji O arfui nusileidusi ant žemės.
Drakonas išdidžiai pakėlė galvą.

Kitom is dienom is, žiemai pamažu stingdant žemę, vyko pasi­

ruošimas m ūšiui.

389
 V isi žinojo, kad šios žemės ir jos gyventojų likim as netrukus

išsispręs, kad greitai paaiškės, ar Išnirusiam ir Povandeniniam

pasauliams dar yra vilties.

Nihala susitiko su Soana trečią dieną po atvykimo. B u rti­

ninkė užtruko Taryboje, kur buvo sprendžiama, kaip išdėsty­

ti pulkus vakarų fronte. Vos gavusi iš Nihalos žinią ji perspėjo

Nelgarą ir ėmė ruoštis grįžti į bazę.

Išvydusi Soaną N ihala pagalvojo, kad jos išvaizda byloja pra­

bėgus daugiau nei vienus metus. J i vis dar pasižymėjo įspūdin­

gu grožiu, atrodė tauri ir stulbinam a kaip anksčiau, bet veidą

vagojo daugybė raukšlių, jis buvo išblyškęs, lyg jame būtų palik­

ti naujo skausmo, didžiulio nuovargio ir slegiančios atsakomy­

bės pėdsakai. J i vilkėjo tą pačią ilgą juodą tuniką kaip ir tada,

kai grįžo radusi Reisą. Pamačiusi Nihalą ji šiltai ją apkabino.

Jodvi ilgai kalbėjosi. Soana papasakojo apie pralaimėjim ą

Vandenų žemėje ir apie mūšius, kai ji pati stojo į kovos lauką

kerėti priešų; trum pai užsim inė apie Ido žaizdą ir gijimą, bet iš

pasikeitusio žvilgsnio Nihala suprato, kad dėl nykštuko ji kentė­

jo daug labiau nei parodė. Nihala išklojo apie kelionę, šventyk­

las ir apie tai, kaip prarado kelionės draugus.

Sužinojusi apie Senaro dingim ą Soana niūriai pažvelgė į

puselfę, bet paskui nuram ino ją, kad b urtininkui viskas gerai.

- Tai galingiausias mano pažįstamas burtininkas po Tirono,

be to, jaučiu, kad jis gyvas - labiausiai dėl tavęs, - tarė ir nusi­

šypsojo. - Tu ri juo tikėti, būti tikra, kad išgyvens ir kad pasiek­

site trokštam ą laimę.

Nihala tai išgirdusi raustelėjo.

- Kaip tu?.. - išlemeno.

Soana šyptelėjo.

390
 - Kaip supratau, kad m ylite vienas kitą? - paklausė ir kurį

laiką stebeilijo į puselfę. - Ju k aš m oteris ir pažįstu tave nuo

mažumės. Kai kurių paslapčių nuo moters nenuslėpsi, o tavyje

visa liudija apie meilę, - paaiškino ji ir atsiduso, Nihala suprato,

kad ji pagalvojo apie Fensą. - Tikėk šia liepsna, Nihala, ir pa­

sieksi tai, ko ieškai, - galiausiai tarė burtininkė.

M ūšio diena buvo paskirta gruodžio gale. Jiem s liko dvi savai­

tės pasiruošti. Laisvosiose žemėse kilo sujudimas, visur buvo

siuntinėjam a nesuskaičiuojama galybė žinučių.

Buvo įspėti visi Drakonų raiteliai, ir pirm ą kartą po daugelio

m etų stovykloje pasirodė Vyriausiasis generolas Ravenas.

Jis atvyko į bazę vieną rytą sukeldamas visų nuostabą. J į iš­

vydus N ihalai užgniaužė kvapą. Ravenas nebedėvėjo įprastinių

puošnių šarvų, nebuvo m atyti net jį nuolat lydinčio įkyraus šu­

nėko. Vyriausiasis generolas vilkėjo kuklius geležinius šarvus.

- Negalėjau rankų sudėjęs sėdėti Akademijoje. Kario vieta

mūšyje, o aš - vis dar karys, - tarė jis ir kaip visada šiurkščiu

balsu kreipėsi į Nihalą: - Prieš kelerius metus suklydau kaišio­

damas tau pagalius į ratus. Tu padarei tai, kas nepavyko dauge­

liui, net man - suteikei nustekentai tautai naują viltį.

Per tas dvi savaites Nihala visa siela ir kūnu atsidavė treniruo­

tėms. Baim inosi, kad kelionėje praleisti m ėnesiai bus susilpninę

jos įgūdžius, tad didžiąją laiko dalį praleisdavo arenoje su Idu

kaudamasi žemėje ir danguje tiek kalaviju, tiek visokiais kito­

kiais ginklais.
Puselfė įsitikino, kad mokytojas nemelavo; Ido kovos įgū­

džiai praradus akį nenukentėjo. Kita vertus, ir ji pati neprarado

391
m iklum o, tad pakako vos keleto susirėm im ų buvusiam vikru­

m ui ir įkarščiui atkurti. Keletą kartų Nihala susikovė ir su kitais

Drakonų raiteliais, bet dabar jau tik vienas Idas buvo jai lygus

priešininkas.

Kuo ilgiau kovėsi su mokytoju, tuo labiau jai aiškėjo, kad

laiko jį tėvu. Livonas ją išaugino, išmokė valdyti kalaviją ir pa­

rodė jos gyvenim o kelią. Tačiau iš Ido ji išm oko kautis, tai jis

jai paaiškino, koks tu ri būti tikras karys, ir išugdė ją visaverte

asmenybe. Nihala suvokė, kad taip neišduoda tėvo atm inim o,

priešingai, jį pagerbia.

Bazėje Nihala rado ir savo šarvus. Idas saugojo juos ir ne­

leido ant jų nusėsti nė dulkelei. A n t suolo padėti šarvai žvilgėjo

taip pat akinamai, kaip tą dieną, kai juos jai padovanojo.

Išvydus juos N ihalai suspaudė širdį. J i prisim inė Lajaus

prieš m irtį ištartus žodžius: „Būčiau norėjęs eiti su tavim iki

galo ir padėti apsivilkti šarvus paskutiniojo m ūšio dieną.“ J i

prisim inė, kaip ginklanešys prieš m ūšį suverždavo visus diržus

ir raištelius.

Paėmus į rankas juodojo kristalo šarvus N ihalai paaiškėjo,

kaip pritaikyti Seferdyje priim tą sprendimą.

J i puikiai atsim inė Nameno genties simbolį - karališkuosiuo­

se rūmuose matytą herbą. Jis buvo padalytas į dvi dalis: viršuti­

nėje buvo nupieštas medis, pusiau apaugęs lapais, pusiau žiemos

išrengtomis šakomis, o apatinėje - dangaus kūnas, pusiau mėnu­

lis, pusiau saulė. Herbas vaizdavo nesustabdomą laiko tėkmę, nes

Dienos žemėje labiausiai buvo garbinama Tulana - Laikas, ir dvi­

lypę puselfių prigim tį, mat jie radosi iš žm onių ir elfų sąjungos.

Nihala nunešė antkrūtinį ir herbo piešinėlį į M akratą, pas

ginklakalį, pataisiusį Ido kalaviją. Paaiškino, jog piešinys turi

392
atsidurti virš drakono raižinio ir tu ri būti skaisčiai baltas, kad

kuo labiau išryškėtų ant juodo kristalo.

Ginklakalys įteikė jai šarvus likus dviem dienoms iki galu­

tinio mūšio; herbas buvo išraižytas stulbinam ai ir taip baltai

spindėjo, kad neabejotinai buvo įžiūrim as iš labai toli. To ji ir

troško.
Tą dieną, kai ji įžengs į Didžiąją žemę atlikti ritualo su amu­

letu, Tironas išvys herbą jai ant krūtinės ir suvoks, kad nė viena

per keturiasdešim t jo valdymo metų įvykdyta niekšybė nenu­

grim zdo užm arštin ir kad už padarytą blogį teks sumokėti. N i-

hala norėjo, kad jis žinotų, jog puselfiai neišnyko, kad jam ne­

pavyko jų sutriuškinti ir kad viena jų, pakilusi iš paties pragaro,

padarys galą jo siaubo karalystei.

Išvydusi ant krūtinės spindintį herbą Nihala pasijuto pasi­

rengusi ir suprato, kad galutinis mūšis prasidėjo.

»>»
 37

P A S K U T IN I O J O M Ū Š IO Š Ū K S N IS

agaliau atėjo paskutiniojo mūšio išvakarės. Per savaitę pul­

kai pamažu persikėlė į pasienį, tad tą vakarą, gruodžio dvi­
dešim t pirm os dienos išvakarėse, Tirono valdom ų žem ių siena
virto nenutrūkstam a palapinių eile. Rytojaus dieną ten išsiri­
kiuos visa kariuom enė, neliks nė vieno tuščio pasienio lopinė­
lio, visur nekantraudam i trypčios kautis pasirengę kariai.
Buvo nutarta, kad Nihala su O arfu kirs fronto liniją, o juos
lydės Idas su Soana.
- Nenoriu į Didžiąją žemę patekti paslapčiomis kaip vagis.
Trokštu į ją įžengti oriai, kad visi mane pastebėtų, - per pasku­
tin į susirinkim ą išrėžė Nihala. - Noriu, kad Tironas pam atytų
mane iš toli, kad sunerimęs spėliotų, kas aš tokia ir ko noriu, ir
kad su siaubu m ąstytų apie jo laukiančią dalią.
Generolai tam priešinosi ir meldė elgtis atsargiau.
- Am uletas - mūsų vienintelė viltis išsigelbėti; jei būsi nužu­
dyta nespėjusi ištarti burtažodžio, mums galas, - pasakė Nelga-
ras tikėdamasis ją perkalbėti.
Nihala tvirtai papurtė galvą.
- Tą dieną, kai mano miestas buvo sunaikintas, aš nuo sto­
go pastebėjau artėjančią priešo kariauną. Niekada nepam iršiu

394
savo ir kitų miesto gyventojų siaubo išvydus kariuomenės neša­
mą m irtį. Trokštu, kad Tironas pajustų tai, ką jaučiau aš.
- Tai beprotybė, tu ieškai galo, - pareiškė Ravenas.
- Aš būsiu ne viena, - paaiškino Nihala. - M ane lydės Idas
su Soana. Idas mane gins kalaviju, o Soana saugos stebuklinga
užtvara - bent tol, kol atliksiu ritualą; tada užtvara išnyks, aš
galėsiu kautis ir pagaliau stosiu akis į akį su Tironu.
Taryba suvokė, kad Nihalos sprendimo nepakeis, tad, nors
ir nenorom is, galiausiai jam pritarė.

Vakaras atnešė šaltutėlį tankų sniegą; jis lėtai ir nepaliaujamai

krito paslėpdamas viską po perregimų snaigių uždanga. Nihala
negalėdama užm igti sėdėjo savo kambaryje Ido trobelėje. Grįžus
į bazę jai buvo pasiūlyta apsistoti jos senajame būste, kur gy­
veno keletą mėnesių tapusi Drakono raitele. Bet įkėlusi į jį koją
puselfė suvokė, kad negalės jame gyventi. Ten tvyrojo per daug
prisim inim ų, viskas buvo taip, kaip ji ir paliko, net Lajaus lova,
kurioje, rodės, net įžvelgė smulkaus ginklanešio kūno įspaudus.
Tad pasirinko Ido trobelę, kurioje ją guodė mokytojo draugija.
J i viena rym ojo kambaryje priešais pasidėjusi šarvus. Jei
Lajus būtų gyvas, šiuo m etu padėtų jai blizginti ginklus. Dabar
tai teko padaryti pačiai. J i pasiėmė kalaviją ir pradėjo jį šveisti.
Ašmenys nebebuvo lygūs ir išgaląsti kaip anksčiau, ant jų buvo
likusios daugybės m ūšių žymės. A n t ginklo buvo m atyti neiš­
trinam i įbrėžim ai ir nubrūžinim ai, bet jis tebebuvo aštrus kaip
tada, kai pirm ą kartą paėmė jį į rankas vos išėjusi iš Livono kal­
vės. Jos kalavijas buvo pavargęs kaip ir ji; jis per daug kovėsi,
ragavo per daug kraujo - jam atėjo metas ilsėtis dėkle. Jei dievai
jai padės, kitą dieną ji bus apdovanota ilgai laukta ramybe ir Se-

naro bučiniais.

395
 Paskui Nihala ėmėsi blizginti šarvus, nors to ir nereikėjo,

nes ginklakalys įteikė juos švarutėlius ir tviskančius. Bet liesda­

ma juos ji geriau įsijautė į būsim o mūšio nuotaiką. Pirm ą kartą

puselfė nejuto poreikio kautis, išgyveno tai kaip skausmingą

prievolę. Be abejo, viena jos dalis troško susirem ti su Tironu,

stoti su juo akis į akį, suvokti, kas paskatino jį visus šiuos metus

sėti siaubą ir m irtį. J i suvirpėjo pagalvojusi, kad giliai širdyje

veikiausiai dar trokšta keršto, nori, kad tas žmogus savo krauju

atpirktų visą dėl jo pralietą kraują. Tačiau, pagalvojus apie Se-

narą, keršto ir kraujo troškim as nuslopdavo, telikdavo meilė ir

noras būti su juo, kartu nugyventi ramų gyvenimą.

Labiausiai ji nustebo suvokusi, kad bijo m irti. To dar nebuvo

nutikę, priešingai, ji begalę kartų tikėjosi žūti. Kai Idas jai paaiš­

kino, jog virtusi tik ginklu ji nebus gera Drakono raitelė, Nihala

ėmė trokšti m irties baimės, bet ši niekada jos neaplankė. V ienin­

telį kartą bijojo m irties pirmojo mūšio išvakarėse, kai prieš per­

eidama į antrąjį Drakonų raitelių parengimo etapą turėjo įveikti

išmėginimą. Tai buvo mūšis, kuriame žuvo Fensas. Nihala karčiai

šyptelėjo pagalvojusi, kad viskas apėjo ratu: ji bijojo pirm ą kartą

stodama į m ūšį ir dabar - galbūt prieš savo paskutiniąją kovą.

J i pasidėjo šarvus ant žemės ir pažvelgė į lėtai už lango krin ­

tantį sniegą. Žinojo, kad reikėtų pamiegoti, bet nesinorėjo. J i

daugiau nei trejus metus laukė šios akim irkos, ir pagaliau atėjo

paskutiniojo m ūšio diena. Kaip galėjo ilsėtis?

Nusirengiant iš bato iškrito durklas. Ašm enis slėpė odinis

dėklas, nepraleidžiantis jokio spindesio. Tame durkle buvo įra­

šytas jos laukiančio mūšio tikslas. Sužinojusi, kad Senaras m i­

ręs, ji tejustų neapykantą. O šįkart ji norėjo susirem ti su priešu

tik dėl taikos.

396
 J i sugniaužė durklą, bet neišdrįso jo išim ti.
„Kur tu, Senarai? M an tavęs reikia, reikia tavo žodžių, tavo
balso. Reikia žinoti, kad tu dar gyvas, kad rytojaus dieną galė­
čiau kautis.“
Nihalą apėmė siaubas ir užklupo niekada jos nepaliekančių
dvasių balsai, tad ji net neišgirdo, kaip durys prasivėrė ir priar­
tėjo žingsniai.
Atsitokėjo tik tada, kai Idas atsistojo šalia ir uždėjo delną jai
ant susivėlusios galvos. Nihala apkabino savo mokytoją ir stip­
riai prisiglaudė jam prie krūtinės.
- Bijai? - paklausė nykštukas.
- Bijau, kad Senams miręs. Jei jo nebėra, kokia viso to prasmė?
Idas ir toliau glostė jai galvą.
- Žinau, kad sunku, bet stenkis apie tai negalvoti. Tai be­
prasmiška. Tokios m intys nepadės pasiruošti m ūšiui. Jei tikrai
nori atskleisti tiesą, - pridūrė žiūrėdamas į ją, - durklas visai
šalia, telieka sužinoti.
- O jei sužinočiau, kad jis miręs? Rytoj nebeturėčiau jėgų
kautis, - atsakė ji.
- Vadinasi, lieka tik tikėtis ir viltis. Senaras m yli tave, jis
nesileis taip lengvai pribaigiamas, - šypsodamasis paguodė ją
nykštukas.
Idas pasiliko šalia, ir Nihala pamažu nurim o.
- Aš irgi bijau, - tylutėliai sušnibždėjo jis. - Aš tau visada
sakiau, kad baimė - kario draugė, bet pavojinga, ją sunku suval­
dyti. Šįvakar ir mane pirm ą kartą kamuoja m irties nuojauta, aš
suvokiau, kad galų gale šis nelemtas gyvenimas m an patinka,
kad m yliu jį.
N ihala pakėlė į jį akis. Idas retai taip su ja kalbėdavo, papras­
tai būdavo irzlus bambeklis.

397
 - Nesu tikras, kad gyvas išeisiu iš šio mūšio, - toliau kalbėjo

nykštukas. - Rytoj kartą ir visiems laikams suvesiu sąskaitas

su D einoforu ir nebūtinai laim ėsiu aš. Dėl to noriu tau prisipa­

žinti, ką ilgai slėpiau pats nuo savęs, - tarė jis ir nurijo seiles,

o Nihala suprato, kad jam truputį gėda, m at jam buvo sunku

kalbėti apie jausmus. - Aš taip ir nepasiekiau atpirkim o, kurio

dvidešim t m etų ieškojau mūšio lauke. To, kas buvau, ką pa­

dariau tarnaudamas Tironui, neištrinsi. M etų metus koviausi

siekdamas šio tikslo, bet niekada jo neįgyvendinau. O paskui at­

siradai tu, - pasakė nykštukas ir atsikrenkštė. - Iš pradžių telai­

kiau tave bėda, mat mažiausiai už viską troškau turėti m okinį,

o tuo labiau puselfę, - tarė Idas ir pažvelgė į ją. - Bet tu, Nihala,

pasirodei esanti man geriausia dovana, - jis trum pai patylėjo

ir nusuko akis. - Tu man daug davei. Suteikei didesnę atpirki­

mo galimybę nei visi m ūšiai ir išgalabyti fam inai kartu sudėjus.

Kartą mums susiginčijus pasakiau, kad nesi mano dukra ir kad

neprivalau tau visko apie save papasakoti. Aš klydau. Tu man

kaip dukra, aš didžiuojuosi tuo, kuo tapai.

Nykštukas nutilo ir atsiduso.

Nihala stipriai jį apkabino. J i atrado tėvą.

- Aš visą gyvenimą liksiu tau be galo dėkinga už viską, ką dėl

manęs padarei.

Idas kostelėjo ir susitvardė.

- Tikėk rytojum , - pasakė jai, - galvok tik apie galutinį tiks­

lą. Tu ri iš visos širdies juo tikėti, tik taip išsipildys, ko trokšti.

Taip taręs Idas grįžo į savo kam barį ir paliko Nihalą vieną.

Netrukus puselfė užsnūdo rankose suspaudusi durklą - jos

paskutinė m intis buvo apie Senarą.

398
Stovykla pabudo lėtai ir iškilm ingai dar prieš aušrą, rūškanai
nušviesinusią pasienį ir tolum oje išryškinusią juodą Tvirtovės
siluetą. Kai tarp sausų bazę juosiančio miško šakų pasirodė sau­
lė, pulkai jau buvo pasirengę traukti į m ūšio lauką.
Idas nuėjo pas Nihalą į jos kambarį.
- Padėsiu tau apsivilkti šarvus, - pasisiūlė.
N ihala papurtė galvą.
- Šie šarvai priklausė Lajui, tik jis turėjo teisę mane jais ap­
vilkti. Gerbdama jo atm inim ą užsidėsiu juos viena.
Idas linktelėjo, bet pasiliko kambaryje padėti suveržti raište­
lius, kur ji pati nepasiekė. Lauke buvo tylu. Kai Nihala pasirengė,
padėjo ir Idui pasiruošti. Paskui jiedu pasiėmė kalavijus ir išėjo.

Saulė kilo švininiam e danguje. Buvo šalta, žemę dengė storas

sniego apklotas, kuris m indom as batų girgždėjo. Oarfas laukė
savo raitelės arenos viduryje didingas kaip visada. Išvydęs N i­
halą jis išdidžiai išskleidė sparnus, ir ji suprato, kad nėra viena.
J i užsimerkė ir širdyje pajuto ramybę.
Pulkai išžygiavo ir priėjo sieną saulei dar aukštai nepakilus.
Kariai sustojo. Palei fronto Uniją jau buvo išsirikiavusios iš kitų
kraštų suplaukusios pajėgos. O už myhos laukė priešai - įvai­
rialypė fam inų, žm onių, nykštukų ir daugybės šmėklų armija,
stebinti ilgą tamsią priešininkų liniją ir veikiausiai svarstanti,
ką šie ketina daryti.
Nihala visą kebą iki Didžiosios žemės jautė amuleto gahą stip­
rėjant. Dabar jis akinamai tviskėjo po šarvais su Nameno herbu.
Prie jos prisiartino Ravenas. Nihala pirm ą kartą išvydo jį
ant drakono - galingo blyškiai žabos spalvos gyvūno su daugy­

be randų, veikiausiai seno ir puikiai pažįstančio m ūšio lauką.

399
 - Iš tiesų kalbą prieš susirėm im ą reikėtų pasakyti man, bet

šią užduotį perleisiu tau. Jei ne tu, dabar nebūtume čia, - tarė

Vyriausiasis generolas ir mostelėjo kviesdamas ją tarti žodį išsi­

rikiavusiai kariuom enei.

Nihala paraudo ir atsisuko į Idą, stovintį jai už nugaros.

Nykštukas nusišypsojo. Puselfė neryžtingai išėjo į priekį ieško­

dama tinkam ų žodžių. J i buvo sutrikusi ir susijaudinusi; vie­

nintelis aiškus dalykas jos galvoje buvo Senaro veidas. Pakėlusi

žvilgsnį ji pamatė į save nukreiptas laukiančių karių akis.

Nihala giliai įkvėpė.

- Šiandien svarbi diena. Svarbiausia per visą mūsų istoriją.

Šiandien turim e galimybę pasiekti taiką. Daugelis iš m ūsų yra

matę tik karo baisumus ir ilgus metus nieko kito neveikė, tik

kovėsi. Šiandien galime nutraukti užburtą neapykantos ratą ir

pagaliau pasiekti trokštam ą ramybę. Per šiuos metus daugeliui

teko kentėti. Aš - puselfė. M ano tauta per šį karą nukentėjo la­

biausiai - ji buvo visiškai išnaikinta. Dėl to ir kausimės: prieš

neapykantą, prieš žiaurumą, prieš žudančiuosius iš m alonu­

mo. Jei to norėsime, tai bus galutinis mūsų mūšis, šioje žemėje

kraujas bus pralietas paskutinį kartą. Nuo rytojaus viskas bus

kitaip. Kiekvieną mūsų kautis skatina kokia nors priežastis, visi

turim e kokią nors liepsnelę, nuskaidrinančią mūsų gyvenimus

ir suteikiančią jiems prasmę. Norėčiau, kad šiandien visos tos

liepsnelės susilietų į vieną didžiulį taikos troškim ą, kad kiekvie­

nas jūsų smūgis priešams būtų suduodamas ne iš keršto, o tik

siekiant taikos.

N ihala nutilo. Idas iš savo vietos jai nusišypsojo ir linktelėjo

rodydamas, kad ją suprato. Tie žodžiai apibendrino visą pasku­

tiniųjų m etų Nihalos gyvenim o kelią.

400
 Lauke stojo tyla, paskui nuo pulko pradžios ik i galo nuaidėjo
vieningas šūksnis, pasiekęs ir kitus dalinius, kuriuose genero­
lai ir Drakonų raiteliai baigė sakyti savo kariam s kalbas. Netoli
Nihala užmatė ir Zalenijos pulkus, vedamus lengvučius šarvus
dėvinčio vyro, oriai sėdinčio balne. Vienbalsis šūksnis įkvėpė
visą kariuom enę, nuo tolim iausio Jūros žemės plotelio - Saaro
žiočių - iki paskutinės Saulės žemės sienos prie pat dykumos;
išgirdusios tą šūksnį priešų širdys pirm ą kartą sudrebėjo.

Nihala užsismaukė šalmą ant veido ir pakvietė Soaną užlipti ant

Oarfo. Jiem s ruošiantis pakilti kartu su Vėsai ant keteros įsitai­
siusiu Idu, puselfę persmelkė keista nuojauta ir ji pasuko galvą
į kairę.
A n t uolos stypsojo vieniša žmogysta, skleidžianti galaižin
kokią velnišką jėgą. J i buvo sena ir sulinkusi, niūrios aušros vė­
jyje plaikstėsi jos apskuręs drabužis ir ilgutėliai žili plaukai.
Tai buvo Reisą. Burtininkė iškėlė kum štį į viršų, į Tirono
tvirtovę.
- Išaušo tavo valanda, siaubūne! - suriko ji neapykantos ku­
pinu balsu. - N oriu m atyti tave tysantį kraujo klane paskerstą
it veršį! Šiandien tavo siaubo viešpatijai bus padarytas galas! -
taip sušukusi ji atsisuko į Nihalą. - Nudaigok jį, Šeirina! Suka­
pok jį į gabalėlius, mano kūriny! Toji, kuri tave sukūrė ir suteikė
galios, įsako sunaikinti tą pabaisą!
Savo žodžius ji palydėjo laukiniu juoku.
Nihala nukreipė žvilgsnį. Nereikėjo galvoti apie tą senę, o
tik apie tai, ką ji rengiasi atlikti. J i pažvelgė į Idą, jis linktelėjo.
Jie pakilo į orą ir lydim i apstulbusių priešų žvilgsnių per­
skrido fronto Uniją. Soana aplink puselfę ir O arfą išbūrė stebuk­
lingą užtvarą, o Idas pasirengė pulti.

401
 Priešo eilės nepajudėjo. V isi stovėjo ir netikėdami savo aki­
mis spoksojo į viršų. Nihala skrido kaip galėdama greičiau - kol
priešų teritorijoje nepasirodė Drakonų raiteliai, nebuvo ko bijoti.
Šią akimirką priešas buvo užkluptas netikėtai. Puselfė pamatė,
kad fam inai, žmonės ir nykštukai apačioje pajuto didžiulę amu­
leto galią ir suvokė, kad baltas herbas jai ant krūtinės - mirties
ženklas. Nihala nusišypsojo. Dvasios jau buvo su ja, jos jai padėjo.
Atsidūręs priešais Tvirtovę Oarfas nusileido žemėn, paskui
jį nutūpė ir Veša. A p lin k rūmus sukosi tiršti juodi debesys, tem­
dantys tą lem tingą rytą m ėginančią praskaidrinti aušrą. Net
žemė buvo juodutėlė, užteršta toje vietoje tvyrančio blogio. Ten
neaugo nė vienas žolės stiebelis, žemė buvo išdžiūvusi ir sutrū­
kinėjusi.
Nihala suglumusi nulipo nuo drakono. Asterio niekur nebu­
vo m atyti. Tvirtovė atrodė tarsi užm igusi, abejinga.

Asteris su Senaru požemyje buvo vieni. Jie jau kurį laiką grūmėsi
gaubiami spengiančios tylos. Senaras stengėsi apsaugoti savo pa­
slaptį, o Asteris mėgino ją atskleisti, įsiskverbti į jo m intis. Visgi
kova buvo nelygi. Jaunasis burtininkas buvo išsekęs, sužeistas, o
Tironas buvo nepalyginti galingesnis ir be galo ryžtingas.
Galiausiai Senaro galva tarsi sprogo tūkstančiu spalvų, ją
pervėrė stiprus skausmas, o sm ilkinius ir širdį suspaudė viso
pasaulio kančia. Jo meilė, jo gyvenimas, jo prisim inim ai - visa
buvo apnuoginta, ir tame vardo ir prasmės netekusių jausmų
sūkuryje išaiškėjo jo paslaptis.
Taip Asteris sužinojo.

N ihala nespėjo pagalvoti, kodėl Tvirtovė tokia tyli. Vos kojom is

palietusi Didžiąją žemę ji krūtine ūm ai pajuto išaugusią amule­

402
to galią. Paskui Tvirtovė pabudo. Debesys ėmė suktis greičiau

ir smarkiau, pakirdo neribota Tirono galia. N ihala suprato, kad

Asteris žino, pajuto jo rūstybę, jo baimę, o labiausiai - ryžtą. Jei

jis nutartų į juos nukreipti savo begalinę jėgą, jie nieko nebega­

lėtų padaryti.

- Ištark galingiausius tau žinom us apsauginius kerus, - su­

šnibždėjo ji Soanai.

Paskui nebegaišdama išsitraukė amuletą; jo skaistus spin­

desys perrėžė am žiną tamsą be m ėnulio jau kelis dešimtmečius

gaubiančią Didžiąją žemę.

Nihala pajuto, kad Asterio įniršis ir baimė išaugo, ir suprato,

jog netrukus Soanos apsauginė užtvara jai nebepadės.

- Aele! - aiškiai suriko puselfė ir iš dangaus atsklidęs mels­

vas spindulys apšvietė pirm ąjį akmenį.

- Glaele! - sušuko Nihala ir šįkart iš dangaus nusileido auk­

sinis spindulys. Tvirtovė ėmė vis ryškiau tviskėti; Tironas ren­

gėsi paleisti užkeikim ą, parblokšiantį ją, Soaną ir Idą.

- Sarefai! Tulana! Flarai! - toliau skubėdama šaukė Nihala,

ir vienas po kito į amuletą atsklido mėlynas, žydras ir raudonas

spinduliai.

Tvirtovė skaisčiai švytėjo - Asteris beveik baigė kalbėti bur­

tažodį. Nihala stengėsi tvardytis ir tęsė ką pradėjusi.

- Tarefai! Goriarai! Mavai! - suriko ji, ir nusileido paskuti­

niai spinduliai: rudas, juodas ir baltas.

Žemėje stojo spengianti tyla. Tvirtovė liovėsi spindėjusi, de­

besys sustojo, vėjas nurim o, dingo visi garsai.

Akim irką abi priešininkų kariuomenės pajuto tą pačią bai­

mę, tą pačią pagarbą: visos aštuonios gamtos jėgos atskleidė

savo galybę, į žemę grįžo senieji dievai. V isi tą akim irką pasiju­

403
to menki, nieko verti ir suvokė, koks neperprantamas yra visa­

tos slėpinys. Po akim irkos viskas patiško margomis spalvomis,

plykstelėjo akinama šviesa.

Iš dangaus nusileido spindintis rutulys - iš pradžių m ažutis,

paskui taip padidėjęs, kad apgaubė Tvirtovę ir viską aplinkui iki

pat tolim iausių žemės kam pelių, už Didžiosios dykumos ir siau­

tulingų Saaro vandenų.

Viduryje stovėjo Nihala. Puselfė juto į ją tekančią jėgą ir

akim irką pasijuto labai galinga, lyg viskas - medžiai, augalai ir

gyvūnai - būtų nusilenkę jai prie kojų, lyg jai priklausytų visas

pasaulis. Staiga jai viskas paaiškėjo.

- Tavo m alda buvo išklausyta, - tarė jai iškilm ingas balsas. -

Bet ši jėga - ne tau, Paaukotoji, o visiems trokštantiem s taikos.

Tinkam ai pasinaudok tau suteikta galia.

Nihala dabar jautėsi ne valdovė, o pavaldinė; ji atsitokėjo

ir pastebėjo, kad prie fronto besibūriuojančios šmėklos dingo,

išsisklaidė vėjyje, o fam inai dairosi aplinkui suglumę ir nežino­

dami, ką daryti. N utilo net balsai, kamavę ją nuo pat vaikystės.

Jai pavyko.

Puselfė net nespėjo pasidžiaugti. J i parpuolė ant kelių. Ėmė

sunkiai alsuoti, krūtinę kažkas slėgė. Am uletas ėmė siurbti iš

jos gyvybę.

- A r tau viskas gerai? - paklausė Idas, palinkęs prie jos.

Nihala linktelėjo.

- Viskas gerai, amuletas tiesiog reikalauja savo dalies.

Puselfė atsistojo ir viena užlipo ant Oarfo. Pakilo aukštai į

dangų, kad visi kariai galėtų ją m atyti. J i iškėlė kalaviją ir suri­

ko. Jos pulkai atsakė šūksniu ir paskutinysis mūšis prasidėjo.

 38

S U K IL I M O A U Š R A

š žemės gniaužtų išsivadavusi ir į dangų pakilusi saulė savo

I spinduliais pasveikino nuo pirm os iki paskutinės Išnirusio

pasaulio žemės nusidriekusį kalavijų ir iečių m išką ir besigru­

m iančių karių narpalynę.

Toje žemėje buvo įvykę daug mūšių, bet šis buvo kitoks - tai

jautė visi: ir priešai, ir laisvieji žmonės. V isi kareiviai suprato,

kad nuo šio m ūšio priklauso pasaulio likim as, kad jų kalavijų

ašmenyse įrašyta ateitis.

M erginai juodais šarvais ištarus burtažodį, šmėklos išsi­

sklaidė, o fam inai nebeklausė įsakymų ir klajojo po lauką spok­

sodami sutrikusiais žvilgsniais.

Tiem s, kurie buvo pratę kautis skaičiumi gerokai viršydami

priešininkus ir padedami pabaisų, neskiriančių m irties nuo gy­

venimo, susirem ti lygiom is jėgomis pasirodė stačiai klaiku. Bet

juos išgąsdino ne tik tai. Juos apniko neišvengiamybės nuojau­

ta, jie suvokė, kad atėjo metas už viską sumokėti ir kad po šios

dienos niekas nebebus kaip anksčiau. Net oras buvo kitoks, jame

tvyrojo m irties ir pralaimėjimo nuojautos. Atrodė, lyg gamta

būtų nutarusi išlieti ant Tirono kariuomenės savo rūstybę.

405
 O ką jau kalbėti apie priešo burtininkų siaubą pamačius, kad

jų kerai neveikia! Jie vis būrė ir būrė, paklaikę dėl savo bejėgiš­

kumo, bet greitai suprato virtę paprastais žmonėmis, silpnais ir

negalinčiais apsiginti.

Daugelis šoko bėgti, k iti pasičiupo niekada nenaudotus ka­

lavijus. Tądien dvasios juos apleido, jie visi tapo priklausom i

nuo juodai vilkinčios raitelės valios, o ji kovėsi kaip pasiutusi ir

skynėsi kelią Tvirtovės link.

Tironas sėdėjo užsidaręs tvirtovėje, savo m ilžiniškam e soste,

regis, dabar jam per didelėje menėje. Pajutęs, kad dvasios jį ap­

leidžia, o magija išteka jam iš delnų, jis išsigando. Bet dabar jau­

tėsi ramus; žinojo, kad ši diena ateis, ir ji pagaliau išaušo. Nebu­

vo, ko bijoti. Paaukotasis atėjo, kaip prieš keturiasdešim t m etų

buvo išpranašavęs tas senis, bet likim as vis dar buvo jo rankose.

Be to, galutinis tikslas buvo per daug didis, kad jam kelią pasto­

tų paprasta mergiotė, iš m irties nagų ištrūkusi puselfė. Asteris

buvo pasirengęs padaryti bet ką, kad įvykdytų savo planą. L i­

kim as jam lėmė susirem ti su ta kare, bet jis nebūtinai turėjo

pralaim ėti. Jis buvo labai galingas ir be burtų, nes pažinojo šio

pasaulio būtybes ir aiškiai perprato visas jų m intis ir jausmus.

Jis susikausiąs su ta mergina ir ją nugalėsiąs, kad įgyvendintų

savo ambicingą tikslą.

Po pirm ojo kovos šūksnio Laisvųjų žem ių pulkai puolė sutriku­

sius ir suglumusius priešus ir iš pradžių kova pasirodė net per

lengva. Tačiau priešų arm iją sudarė ne tik paprasti kareiviai ir

išdavikai, o ir galingi kariai bei narsūs Drakonų raiteliai. N uai­

dėjus karą skelbiančiam ragui, jie gausiai plūstelėjo iš Tvirtovės.

406
 Jie tarsi juodas debesis priartėjo prie m ūšio lauko, pasklido

po frontą ir bloškėsi prie Laisvųjų žem ių pulkų. Sudeginti dra­

konų liepsnų ar sužeisti Juodųjų drakonų raitelių krito pirm ieji

kariai. Iš užfrontės atskrido Saulės ir Jūros žem ių Drakonų rai­

teliai, ir kova vėl tapo lygi.

Tarp jų pirm oje eilėje buvo Ravenas. Jis jau daug m etų ne­

buvo įkėlęs kojos į mūšio lauką, bet negalėjo praleisti galutinio

m ūšio ir prarasti likim o dovanotos progos atgauti tarp Akade­

mijos aksomų prarasto orum o bei vėl tapti tokiu pačiu kariu
kaip kadaise. Tą rytą jis sėdo savo drakonui Tarseriui ant kete­

ros, ir dabar abu mėgavosi naujai patiriam u kovos įkarščiu.

Vyriausiojo generolo ausyse kalavijų žvangėjimas ir iečių

kaukšėjimas skambėjo kaip giesmė, apdainuojanti prarastus,

tolim us dalykus. Burnoje pajutęs dulkes jis suriko ir puolė į m i­

nią, iš viršaus nuo drakono kapodamas priešus. Ravenas vedė

savo karius kaip kadaise - iškėlęs kruviną kalaviją į dangų pa­

ragino juos pulti, ir kariai aklai jam pakluso: visi patikėjo, kad

kol juos ves tas žmogus, bus įm anom a pasiekti pergalę. Galaby­

damas priešus generolas pasijuto taip, lyg nuo paskutinio m ū­

šio nebūtų prabėgusi nė diena, ir suvokė, kad n orin t tapti tokiu

kaip anksčiau pakako vos mažos kibirkštėlės, ir ta kibirkštėlė

įsižiebė. Ravenas kone visą dieną varė priešams siaubą.

Už fronto linijos, Tirono valdomose žemėse, išaušo, regis, nie­

kuo neišsiskirianti diena. Žemę nušvietė silpnučiai blyškūs

spinduliai, skelbdami naujos vergovės dienos pradžią. Vis dėlto

kai kurie žvelgė į saulę kitom is akim is ir nekantriai laukė, kada

tolumoje už Tvirtovės, iš kraštų, kuriose viltis dar buvo gyva,

pasigirs vieningas šūksnis.

407
 Airė kaip reikiant paplušėjo ir puikiai atliko savo užduotį.

Vos išvykus Nihalai su Senaru, ji su saujele patikim ų bičiulių

leidosi į kelią. Iš pradžių išmaišė Ugnies žemę ieškodama į pa­

sipriešinim o judėjimą galinčių įsilieti vyrų. Paskui kirto sieną

ir įžengė į kitas žemes. J i stengėsi ne tik rasti naujų karių, bet

ir įžiebti pasidavusių vergų širdyse naują viltį. J i troško, kad

galutinio m ūšio dieną visose pavergtose žemėse būtų žm onių,

pasirengusių atsiliepti į nuo vieno pasienio krašto iki kito nuai-

dėsiantį šūksnį. Beginklių, bet dėl laisvės pasirengusių padaryti

bet ką ir todėl nesustabdomų žm onių.

A irei pavyko suburti kariuom enę, sudarytą daugiausia iš

nevilties apim tųjų. Sukilėliai nusikalė ir prisigrobė ginklų bei

pasigamino keistų skraidančių karo mašinų. Galiausiai juos pa­

siekė ilgai laukta žinia. Airė nustebo gavusi ją iš Nihalos, o ne iš

Senaro, ir suprato, kad veikiausiai nutiko kažkas bloga.

Taigi kovos rytas daugeliui Ugnies žemės gyventojų nebu­

vo paprastas. Jie anksti pakirdo ir stojo į vietas pasirengę pu lti

svarbiausius Tirono galios punktus.

Kai visą frontą it žaibas perskrodė šūksnis, jam abejingas

neliko nė vienas užim tųjų žemių gyventojas. Rodės, sustojo lai­

kas. Vergai liovėsi dirbti ir pažvelgė į dangų, o užgrobtų žemių

kankintojus, generolus ir karius apėmė baimė. Visiem s tapo aiš­

ku, kad kažkas netrukus įvyks, kad tuoj išsiverš galingos jėgos.

Tada Airė liepė savo kariams pulti. J i buvo visur išdėsčiusi

ginkluotus būrius, pasirengusius tinkam ai panaudoti vergų įn ir­

šį - kiekvienoje žemėje jos vyrai laukė, kada galės im ti kurstyti

sukilimą. Šūksniui nutilus ir m ūšiui prasidėjus, daugelis tų karių

žuvo; kai kurie, šiene uždegę liepsnas, priešų buvo paskersti it

avinėliai. Bet kiekvienas jų kovėsi iki paskutiniosios, nes žinojo,

408
kad jų auka nulems kitų pergalę. Užtat kitose vietose gaisrai įsi­
degė ir greitai pasklido. Vergai sukilo, ilgus metus kentėję Asterio
priespaudą čiupo bet kokį kautis tinkam ą įrankį ir stojo į kovą.
Rodės, pasaulis apvirto aukštyn kojom. Perversmas paskli­
do laukuose, Uolų žemės juodojo kristalo kasyklose, amžinoje
Nakties žemės tamsoje, kovotojų atsirado net Dienos žemėje.
Vis dėlto nė vienas susirėmimas nebuvo toks didis ir kruvinas
kaip Ugnies žemėje. Palyginti su jos kova, kitos tebuvo menkos
grum tynės, reikalingos priešui suklaidinti ir nukreipti jėgas nuo
fronto, kad Laisvųjų žem ių kariuom enei kiltų m ažiau kliūčių.

Airė su sukilėliais nedavė kariams laiko atsitokėti iš baimės ir

užklupo juos it perkūnas iš giedro dangaus. Lyg iš niekur iš­
lindo tūkstančiai iki dantų ginkluotų žm onių bei nykštukų ir
pirm iausia puolė kalves. Nukovę sargybinius jie sutrupino savo
gentainių riešus ir kulkšnis rakinančias grandines, prisigrobė
ginklų ir suriko, kad Tirono viešpatijai atėjo galas, kad reikia
kautis už laisvę. Kai kurie išlaisvintieji išsigandę pabėgo, bet
daugelis čiupo ginklus.
Paskui danguje pasirodė skraidančios mašinos ir ėmė ugni­
m i deginti paklaikusius ir pakrikusius priešo būrius. Pačiame
priekyje skrido jau iškruvintą kalaviją iškėlusi Airė. J i buvo pati
sukilim o siela, šūkčiojo įsakymus ir atrodė neatpažįstamai pasi­
keitusi; dabar ji buvo nebe geidulinga gražuolė, kuria visi žavė­
josi, o pasiutusi keršytoja.
Galutinis jų tikslas buvo Tvirtovė. Sukilėliai apie ją nedaug
žinojo, buvo kalbama, kad net svarbiausi Tirono generolai ne­
išmanė to m ilžiniško statinio plano. Bet tai jų nesustabdė, jie
buvo pasirengę išgriauti sienas, įsiveržti į Tvirtovę ir sunaikinti

viską, ką joje ras.

409
Ugnies žemė tą rytą virto vienu m ilžinišku mūšio lauku. Ka­
reiviai kaip įm anydam i stengėsi atsilaikyti prieš sukilėlius, bet
padėtis nesikeitė. Abiejose pusėse krito daug karių, o sukilim o
buvo neįm anom a num alšinti.
Paskui netikėtai nuskambėjo griežtas įsakymas:
- Padarykit šiai beprotybei galą. Palikit mano rūm ų papėdę
ir p u lkit sukilėlius. Sunaikinkit juos. Tai įsako jūsų valdovas.
Taip Semejonas ir Damejonas, du Juodųjų drakonų raiteliai,
paliko frontą ir - negirdėtas dalykas - nuskubėjo į Ugnies žemę
m alšinti saujelės vergų sukilim o. Saulei dar neaukštai pakilus
virš horizonto, Airė su saviškiais išvydo du artėjančius juodus
siluetus. Iš juodų Talo kalno dūmų išniro pora Drakonų raitelių;
jie lėtai artėjo danguje tobulai suderintais judesiais.
Tiek sukilėliai, tiek priešai ne iš karto suvokė, kas vyksta,
paskui nuskambėjo vieno kareivio šūksnis:
- Jūs žuvę! M ūsų valdovai ateina mūsų gelbėti, jums nėra
vilčių!
Figūros dabar jau buvo pakankamai arti, kad galėtum gerai
jas įžiūrėti. Jos buvo visai vienodos. A irė niekada nebuvo jų m a­
čiusi, bet išsyk suprato, kas jie tokie. Žinojo, kad tą žemę valdo
dvyniai, du Tirono generolai, du negailestingi Juodųjų drakonų
raiteliai. Daugelis jos karių išsigando. J i tvirčiau suspaudė kala­
vijo rankeną ir pasirengė pulti.
Raiteliai išsiskyrė ir tą ugnikalnių žemę apjuosė du m ilži­
niški ugnies liežuviai, atsklidę drakonams iš nasrų ir supleškinę
viską, kas pasitaikė jų kelyje - priešus ir saviškius.
Iki šiol sukilėlius vedusi drąsa dingo ir jie puolė bėgti. Jų
užsidegimo, ginklų ir tų keistų skraidančių mašinų nebepakako;

net tūkstantis jų nebūtų įstengę nugalėti vieno iš tų raitelių.

410
 Airė liko stovėti mūšio lauko viduryje neapsispręsdama, ką

daryti. Tuo m etu Semejonas ir Damejonas vingriai sukinėjosi

ore ir kas kartą po tokių sukinių puldavo žemėn sėdami m irtį.

Kai kuriuos jie nusmeigė kalavijais, kitus supleškino karštos it

Talo lava drakonų liepsnos, dar kitus drakonai sudraskė danti­

mis ir gabalėliais išbarstė po mūšio lauką. Sukilėliai nieko ne­

begalėjo padaryti. Paskatinti to nesustabdomo puolim o ir pa­

prasti kareiviai atgavo narsą ir puolė raitelių įniršio išvengusius

sukilėlius.

Airė stebėjo tai apstulbusi, apgaubta liepsnų. J i matė dū­

muose svirdinėjančius it deglus liepsnojančius žmones, ant že­

mės tykštantį kraują. A r viskas taip ir baigsis? A r jų svajonę į

šipulius suskaldys tų dviejų raitelių kalavijai?

J i iškėlė kalaviją ir šoko prie vieno iš jų, kai šis nusileido ar­

čiau žemės. Nusitaikė į drakoną ir iš visų jėgų užsim ojusi iki pat

rankenos susmeigė kalaviją jam į šoną - taip stipriai, kad gink­

las net sulūžo ir liko styroti žvėries kūne. Drakonas raitydama­

sis ir inkšdamas iš skausmo krito ant žemės. Raitelis atsisuko į

Airę, į ją susmigo daugybė akių - tiek priešų, tiek saviškių.

- M us gali nugalėti tik baimė! - suriko Airė neatpažįstamu

balsu. - T ik ri vyrai nebėga, tik ri vyrai kaunasi! - šaukė toliau. -

G rįžkite kautis, niekas neprarasta, kol mes dar gyvi!

Bejausmį raitelio veidą nušvietė gailestinga šypsena.

- Vadinasi, nutarei m irti, - ram iai ištarė jis ir išsitraukė bai­

sų kalaviją, nusėtą dygliais ir tamsiosiom is runom is.

Airė nusikvatojo.

- Ne, aš nutariau kautis iš paskutiniųjų! - suriko ir numetė

nebereikalingą kalavijo liekaną.

- N ori susigrum ti plikom is rankomis?

411
 - Susigrum siu bet kokia kaina, net ir plikom is rankomis,

nes vieno ginklo tu iš manęs negali atim ti - mano ryžto, - at­

kirto Airė.

Raitelis net neleido jai baigti. Liepė sužeistam drakonui pa­

leisti į ją liepsną, bet ji atsklido silpna, nes gyvūnas kankinosi.

A irei pavyko jos išvengti ir tą akim irką ji sau prie kojų pama­

tė negyvą karį su kalaviju prie šono. J i pasičiupo ginklą.

Raitelis nušoko žemėn ir puolė prie jos priversdamas trauk­

tis. M oters kūnas jau buvo nusėtas žaizdų, galiausiai raitelis su­

davė jai taiklų smūgį. Airė suklupo perdurta ranka.

J i nepakilo nuo žemės, bet rado jėgų sušukti lauko viduryje

stypsantiem s ir į ją spoksantiems saviškiams:

- Kaukitės, m ulkiai! M es tuoj laim ėsim ir atgausim mums

priklausančią laisvę!

Jos ranką perrėžė dar vienas kirtis. Airė atsistojo ir surikusi

vėl puolė. Tą akim irką jos kariai atsitokėjo ir metėsi ant priešų.

Jie visi drauge puolė prie kito Drakono raitelio nepaisydami,

kad daugelis jų žuvo net nespėję į jį nusitaikyti. Kritusius be­

regint pakeisdavo lygiai tiek kitų kautis pasirengusių karių. Jie

greitai apsupo raitelį ir privertė jį nusileisti.

Airė ir toliau grūmėsi. Iš triukšm o suprato, kad vėl užvirė

mūšis, ir nusišypsojo, nors priešas taikliais smūgiais žaizda po

žaizdos baigė ją nužudyti. Veikiausiai dėl tų prakeiktųjų jie visi

žus. Bet ar jie tu ri kitą pasirinkim ą? Jiem s telieka pasiaukoti dėl

to, kuo visada tikėjo. Šiaip ar taip, jų m irtys nebus beprasmės,

nes dabar tie du raiteliai užsiėmę su jais, vadinasi, ne fronte ir

netrukdo kariuom enei. Taip Nihala galės patekti į Tvirtovės gi­

lum ą ir paskersti Tironą. Jų m irtis daugeliui atneš išsigelbėjimą.

 39

ID O IR D E I N O F O R O K O V A

das turėjo nuvesti Soaną j saugią vietą; N ihalai ištarus burta­

I žodį, burtininkė tapo paprasta beginkle m oterim i. Vis dėlto

nykštukas nenorėjo nutolti ir palikti Nihalos vienos už fronto

Unijos, baugioje Didžiojoje žemėje prieš pat Tvirtovę, kur ne­

trukus gausiai sugužės priešai, pasiryžę suldiudyti jai įžengti į

valdovo buveinę.

- Dėl manęs nesijaudink, aš žinau, ką darau. Soana negali

čia pasilikti, o tau reikia tęsti kovą, - tarė Nihala mokytojui.

Idas užsisodino Soaną Vėsai ant keteros ir nuskrido. Jis ži­

nojo, kad jo m okinės ir Tirono likim ai susiję, kad jai jau seniai

lemta peržengti tų rūm ų slenkstį ir susirem ti su juo.

Jis paliko burtininkę gerokai už fronto Unijos, kur ji tikrai

būsianti saugi. Atsisveikindam as suvokė, kaip jai bus sunku be­

jėgei laukti šios dienos galo.

- M es čia esame ir dėl to, ką nuveikei per visus šiuos me­

tus, - pasakė jai prieš nuskrisdamas.

Burtininkė pastovėjo nuleidusi galvą, paskui vėl į jį pažvelgė.

- Skrendi ieškoti Deinoforo? - paklausė ji.

- Taip. N oriu visiems laikam s užbaigti šią istoriją.

413
 Soana palietė jo ranką.
- Būk atsargus.
Idas nuleido šalmo skydą ir atsisveikindamas kilstelėjo ka­
laviją.
- Pasimatysime šįvakar, - tarė ir pakilo į orą.

Nykštukas iškart ėmė ieškoti savo priešininko, bet Deinoforas

ilgai nesirodė. Tad Idas grūmėsi su paprastais kareiviais ir že­
mesnio rango raiteliais. Jis kovėsi iš visų jėgų, savęs netausoda­
mas. Prisim indam as savo paskutinę liūdną klaidą nė sykio neiš­
siblaškė ir ne kartą padėjo į bėdą patekusiems bendražygiams,
bet nerim as viduje augo.
Tai buvo jo paskutinė galimybė suvesti sąskaitas su Deino-
foru. Jis kovėsi toliau, bėgant valandoms kalavijas vis tirščiau
dengėsi krauju, o jis pats vis labiau nekantravo tolumoje, blan­
kiai pilkuose to ryto debesyse, išvysti ryškiai raudoną savo prie­
šo siluetą.
Idas tąryt buvo vienas geriausių kovotojų, jam pavyko pa­
stūm ėti priešus atgal ir pasiekti Nihalą. Pastebėjo ją iš toli, skra­
jojančią virš mūšio lauko ir besikaunančią O arfui ant keteros. J i
buvo susitelkusi į savo misiją, žvilgsnį įsmeigusi į Tvirtovę.
Nykštukui pavyko priskristi prie puselfės. Saulė jau buvo
aukštai pakilusi, kone pasiekusi zenitą, ir Idas pamatė, kad jų
pulkai ganėtinai giliai įsiskverbę į Didžiąją žemę. Tvirtovė stūk­
sojo priešais juos kaip niekada didinga.
- M atau, puikiai padirbėjai, - pagyrė jis Nihalą sustojęs at­
sikvėpti.
Jis išgirdo, kad po šalmu ji sunkiai alsuoja, ir sunerim o. Tai
negali būti nuovargis - kaudamasi Nihala pasižymėdavo didele

ištverme.

414
 - Kaip matai, man geriau sekasi, kai tavęs nėra šalia, - pa­

juokavo ji ir vėl ėmė šnopuoti. - A r nugalėjai Deinoforą?

- Net nemačiau jo, - atsakė Idas.

- A r atsisakei tos m inties?

Nykštukas nusišluostė nuo kaktos kraują ir prakaitą.

- Nekalbėk paikysčių, aš tik laukiu, kol jis pasirodys.

Vos saldei pasiekus zenitą ir pažymėjus popietės pradžią, ko­

vos lauke pasirodė Deinoforas. Staiga Idas priešais save išvydo

dūmus, į šalis išlakstė išsigandę kareiviai. Vyrai prasiskyrė, ir

nykštukui kelią pastojo didžiulis drakonas. Gyvūnui ant nuga­

ros išryškėjo liepsnų raudonum o šarvai. Išaušo laukta valanda.

- Regis, priėjome kelio galą, - tarė Deinoforas.

Idas neatsakė. Jam į sm ilkinius plūstelėjo kraujas, o žvilgs­

nis nukrypo į raitelio ranką. Vietoj nukirstos galūnės buvo p ri­

tvirtin ta m etalinė ranka, žvilganti blyškios saldės šviesoje.

- Šįkart nesustosiu, kol neatim siu tau gyvybės, - pridūrė

Juodojo drakono raitelis.

- Nemanyk, kad aš nusiteikęs kitaip, - atšovė Idas.

Jis sveikindamasis kdstelėjo kalaviją, Deinoforas atsakė tuo

pačiu.

Jiedu puolė vienas kitą ir pakdo į dangų nekantraudam i su­

rem ti ginklus.

Iš pradžių tiek raiteliai, tiek drakonai tik stebėjo vieni kitus -

gyvūnai taip pat jautė, kad šis susirėmimas lemtingas. Idas su

Deinoforu surėmė kalavijus raitydami ore sudėtingas puolimo ir

atrėmimo figūras, apgaubti nuo ginklų lekiančių žiežirbų. Drako­

nai įtraukdavo šonus vengdami smūgių, o raiteliai blaškėsi bal­

nuose stengdamiesi kuo smarkiau suduoti ir kuo geriau apsiginti.

415
 Idas išsyk pastebėjo, kad keistas Deinoforo šarvų spindesys

dingęs, o ir kalavijas žvilga tik nuo popietės saulės atspindžių.

Vadinasi, jo kalavijas ir šarvai buvo neįveikiam i dėl burtų, o Ni-

hala juos išsklaidė atlikusi ritualą.

Jie ilgai kovėsi, bet nė vienas nesužeidė priešininko: regis,

jie smaginosi, kone žaidė vaikydam i vienas kitą kalavijais. Pas­

kui Idas suklaidino Deinoforą ir pataikė jam į šarvus; smūgis

buvo stiprus, ir jam pavyko juos perkirsti. Raiteliai atitolo vie­

nas nuo kito.

Idas nusikvatojo ir pamėgino atgauti kvapą.

- Šiandien tau nepadeda jokie velnio burtai, - išrėžė rodyda­

mas į perdurtą metalą.

Deinoforas atsigavo.
- Tai man nesukliudys nušnioti tau galvos.

Jis smarkiai puolė Idą, ir jiedu vėl susigrūmė. Po jais virė

mūšis, tūkstančiai vyrų krito m ėgindam i įsiveržti pro sunkius

Tvirtovės vartus ar juos apsaugoti, bet raiteliai nieko nematė,

tik dangų ir vienas kitą.

Kas kartą susirem iant su D einoforu Idui prieš akis sušmė­

žuodavo jo praeitis, visos jo šmėklos ir kaltės. Jis pagalvojo apie

brolį Dolą, apie daugelį nugalėtų priešų, apie Tironą ir jo paliktą

baisų įspaudą širdyje, apie visa tai, ką tas žmogus iš jo atėmė, o

pirm iausia - tėvą ir brolį. Nykštukas ėmė p u lti nuožm iau, bet

žinojo, kad tikroji dvikova dar neprasidėjo.

Paskui, visai netikėtai, Idui už veido griebė m etalinė Deino­

foro ranka, priešas ėmė ieškoti likusios akies.

Idas apsigynė kirtęs kalaviju. M etalinė ranka jį paleido, bet iš­

plėšė odos gabalėlį. Idui akyse viskas paraudonavo kaip tądien, kai

buvo apakintas. Jis išsigandęs susirietė ant Vėsos ir atsitraukė.

416
 Šįsyk nusikvatojo Deinoforas.

- Matau, pam eni tą dieną, Idai. Aš irgi negaliu jos pam irš­

ti, nes iki tol mūšio lauke niekas nebuvo man net įdrėskęs. Tu

buvai pirm as, ir dėl to niekada tau neatleisiu - nenurim siu, kol

sukaposiu tave į gabalėlius ir taip atsiim siu už prarastą ranką.

Todėl tavęs ir nekenčiu - ir dar dėl to, kad esi išdavikas.

Mėgindamas atsitokėti iš skausmo Idas šluostėsi veidu varvan­

tį ir akį temdantį kraują. Deinoforas iškėlė kalaviją ir puolė prie jo.

Jie ėmė kautis dar smarkiau. Abu ne kartą vienas kitam pa­

taikė, šarvus sudarkė daugybė įlenkim ų. Idui pavyko giliai su­

žeisti Deinoforą į šoną, apatinėje šarvų sudūrim o vietoje. Prie­

šininkas atsakė stipriai kirsdamas jam per ranką.

Nusikamavę jiedu vėl išsiskyrė. K in į laiką vėrė vienas kitą ne­

apykantos, bet kartu ir susižavėjimo kupinais žvilgsniais širdyje

džiūgaudami, kad teko susiremti su nepaprastu priešininku.

- T ik ri kariai kaunasi ant žemės, - išrėžė Deinoforas ir įsidė­

jo kalaviją į dėklą. - Siūlau tęsti kovą be drakonų.

Idas linktelėjo ir taip pat paslėpė kalaviją; jis per daug ger­

bė savo priešininką, kad įtarinėtų, jog tai apgaulė ir Deinoforas

nori pasinaudojęs proga jį užpulti.

Jiedu nusileido į atkam pią vietą, toli nuo mūšio sumaišties. Jie ­

dviem ruošiantis tęsti dvikovą, Idas nenorom is turėjo pripažin­

ti, kad tas žmogus - tikras riteris. Jis žinojo, kaip elgtis mūšio

lauke, ir nors kovėsi Tirono kariuomenėje ir buvo negailestin­

gas, laikėsi savo garbės įstatym ų.

- Nemanau, kad tavo vadas tavim didžiuotųsi. Turėjai progą

klasta mane pribaigti, bet to nepadarei, - tarė Idas, šluostyda­

mas nuo kalavijo kraują.

417
 - M ano valdovas žino, koks jo pavaldinys - jis niekada ne­

lieptų daryti to, kas prieštarauja mano įsitikinim am s. Jis pažįs­

ta mane geriau už bet ką.

Idas nusijuokė.

- Kaip gali priklausyti tai galvijų kariuom enei? Ju k koveisi

mūsų gretose. Aš tave prisim enu, Debarai.

Deinoforas krūptelėjo.

- Ir aš prisim enu tave ir tavo apgailėtinas pamokas.

- Tomis pamokomis, kaip matau, vadovaujiesi iki šiol, - at­

kirto Idas.

Deinoforas staigiai atsisuko.

- M anai, tavo kariuom enė geresnė? A r nematei, kaip tavo

ištikim ieji vyrai puolė suglumusius ir sutrikusius fam inus ir

kaip kvatojosi juos kapodami? A r taip elgiasi tik ri kariai?

Tai buvo tiesa. Apsižiūrėję, kad fam inai nebekelia grėsmės,

daugelis Laisvųjų žem ių karių puolė jų skersti. Idas m ėgino juos

sustabdyti, nes galabyti beginklius buvo bailu, beprasmiška ir

žiauru, bet žudynės tęsėsi.

- Nežinai, ką atsakyti, Idai? - toliau kalbėjo Deinoforas. -

Palikai mūsų valdovą, kad prisidėtum prie šių purve šliaužio­

jančių žm ogiūkščių.

- Aš pabėgau nuo Tirono žiaurum o, nuo pabaisos, vertusio

mane žudyti nekaltuosius, - atšovė Idas. - Tu kauniesi tam, ku­

ris atim a paskutinę viltį.

- Kaunuosi tam, kuris vienintelis gali suteikti šiam pasau­

liu i viltį, - atsakė Deinoforas. - Taip sakau, nes jis su m anim

pasikalbėjo ir išvedė mane iš klystkelių, kuriais klajojau. Parodė

m an išsigelbėjimo kelią. Kodėl ši žemė niekada nepasiekė tai­

kos, Idai? A r kada savęs to paklausei?

418
 - Kol gyvens tokie kaip tas pabaisa, čia niekada neįsivyraus

taika.

Deinoforas, regis, net neišgirdo tų žodžių.

- Todėl, kad šio pasaulio žmonės nemoka gyventi niekieno

nevaldomi, palikti likim o valiai jie tik žudo kits kitą. Iš manęs

viską atėmė žm onių, kuriem s dabar kauniesi, neapykanta ir

menkumas. Būtent mano ginklo draugai, žmonės, matę mane

užaugant, išžagino mano seserį ir susidorojo su mano šeima.

Aš išsigelbėjau tik per stebuklą. Klajojau po svetimus kraštus,

bėgau nuo savęs ir nuo to, kas buvau, nebeturėdamas, kuo ti­

kėti, o galutinai puolęs į neviltį patekau į Tiron o nelaisvę. Jis

m an atskleidė tiesą. Papasakojo apie Dviejų šim tų metų karą,

apie apgaulingą Nameno taiką, apie šiose lygumose nuo am žių

tvyrančią neapykantą. Jis pasakė, kad visa tai užbaigs. Kai pa­

im s visas Aštuonias žemes savo valdžion, visur įsivyraus taika

ir teisingumas. Dėl to palikau jūsų kariuom enę ir apsigyvenau

jo šviesoje. Dėl to tave ir nugalėsiu, išdavike Idai.

Jis nusiėmė šalmą, ir Idas atpažino kartu su juo kovojusį

jaunuolį garbanotais plaukais, pilkom is m ąsliom is akimis. Jis

nedaug tepasikeitė, dabar jo veidas buvo labiau subrendęs ir

sielvartingas, bet vis dar toks pats kaip anksčiau. Idas taip pat

nusiėmė šalmą parodydamas pusę veido vagojantį randą.

Deinoforas išsitraukė kalaviją, bet Idas nespėjo sugriebti sa­

vojo. Priešas sužeidė jam koją. Nykštukas parpuolė ant kelių,

o Deinoforas iškėlė ginklą paskutiniam sm ūgiui suduoti. Vis

dėlto Idas dar nebuvo nugalėtas, ir kova vėl užvirė. Jis pataikė

porą kartų, Deinoforas ėmė smarkiai kraujuoti. Abu pargriuvo

ant žemės ir dar nuožm iau susigrūmė, bet buvo netekę jėgų,

sužeisti ir nusikamavę.

419
 - Kitus gal ir apkvailintum savo pamokoma pasakėle, - pra­

bilo Idas, - bet ne mane. Aš koviausi Tironui ir žinau, kokios

priežastys skatina tapti jo pasekėjais. Taika? Harm onija? Ne,

kerštas. Ir aš jam tarnavau, kad num alšinčiau žudymo troškulį,

nes vis kildavo naujų mūšių, atsirasdavo naujų priešų ir kraujo

netrūko. Ir tu veiki tik to genamas.

Deinoforas vėl jį puolė. Jų smūgiai nebebuvo tikslūs, bet m ū­

šis pasiekė lemtingą tašką. Staiga jiedu vienas kitam tapo tuo, ką

abu buvo palaidoję giliai širdyje, jie kovėsi, kad išgyventų.

- Tu nevertas teisti nei manęs, nei mano valdovo, - dviko­

vos įkarštyje išrėžė Deinoforas ir sužeidė Idui krūtinę.

Nykštukas pargriuvo, bet k irtį sušvelnino šarvai. D einofo­

ras vienu šuoliu pasiekė jį ir pamėgino suduoti galutinį smūgį.

Idas jo išvengė šasteldamas į šoną.

- Liaukis sau melavęs, - atkirto nykštukas, o priešininko

akys vėl užsiplieskė.

- N utilk! - suriko Deinoforas.

Idas atsistojo; krūtinę vėrė aštrus skausmas, tad teko pasi­

rem ti kalaviju.

- Tu tarnauji Tiron u i tik siekdamas keršto, - sušuko jis, - o

visa kita - prasimanymai, ir tu tai žinai. Kiek nekaltųjų esi nu­

žudęs? M anai, esi kitoks nei tavo šeimos budeliai?

Idas priešininko akyse įžvelgė dvejonę ir suvokė palietęs rei­

kiamas stygas, bet tą abejonės liepsnelę akimoju užtemdė įn ir­

šis. Deinoforas čiupo kalaviją ir puolė nykštuką.

Dvikova virto kone muštynėm is, nepertraukiam om is grum ­

tynėmis. Raiteliai judėjo netiksliai, beveik nebepataikydavo

vienas kitam . Idas prisivertė kautis ryžtingiau ir išvydęs savo

kruvinoje rankoje suspaustą kalavijo rankeną staiga prisim inė

420
į šį mūšio lauką atginusias priežastis, visus karo metus ir grau­

žatį, kad negali išpirkti padaryto blogio. Jis iš naujo suvokė,

kas paskatino jį susikauti su Deinoforu. Reikėjo įtv irtin ti savo

pasirinkim ą, m oralinę nuostatą, kuri jį išgelbėjo palikus Tirono

kariuomenę.

Jis sugniaužė kalavijo rankeną ir sutelkęs paskutines jėgas

šoko kautis toliau. Jo įkarštis nustebino Deinoforą ir jis suglu­

męs žengtelėjo atgal.

Priešininko elgesys keitėsi Ido akyse. Atrodė, kad jo jėgos

išseko, kad jis pasijuto nugalėtas ir prarado norą kautis, nors

buvo jo persvara. Idas netikėtai kirto D einoforui į pilvą po šar­

vais, kur kartą jau buvo lengvai įdūręs, tik šįkart ašmenys įsm i­

go giliai ir raitelis parklupo.

Idas žvelgė į žemę m erkiantį priešo kraują, lėtai išplintantį

į raudoną klaną, ir suprato, kad įveikė jį. Pajuto kartų pergalės

skonį.

- Tu lioveisi kovoti... - sušnibždėjo Idas, mėgindamas at­

gauti kvapą. Jis pastebėjo, kad Deinoforas nebesisaugo. - Kodėl

leidaisi nužudomas?

Deinoforas sunkiai alsuodamas šyptelėjo.

- Nėra ką pridurti, tu mane nugalėjai. Bet aš laimingas, kad

tai buvai tu - m irsiu nuo stipriausio šio mūšio raitelio rankos.

Idas išvydo Deinoforą užm erkiant akis ir be jėgų susmuko

ant žemės. Išgirdęs, kad priešas nebekvėpuoja, net nežinoda­

mas kodėl, pravirko. Jis verkė dėl Deinoforo, dėl savo brolio, dėl

karo ir pralieto kraujo. Paskui jį ir jo ašaras apgaubė tamsa.

^■ u»
 40

N IH A L O S IR A S T E R I O K A R A S

dui nutolus Nihala pasislinko atgal, arčiau pasienio, ir ėmė

I kautis - iš pradžių viena, paskui apsupta Laisvųjų žem ių ka­

rių, per tą laiką kirtusių fronto liniją.
J i vis labiau artėjo prie Tvirtovės. Staiga pakėlė akis ir pama­
tė, kad Tirono buveinė stūkso prieš pat ją. Nihala dar nebuvo jos
m ačiusi iš taip arti: tai buvo juodas bokštelių, statulų ir šiurpių
papuošim ų raizginys. Kariai kovėsi tarp jos m ilžiniškų atšakų,
grėsmingai nusitiesusių į visas Išnirusio pasaulio žemes. Kaip ir
visi baisūs dalykai, šis pastatas buvo baugiai gražus: jo smailus
stogas siekė dangų bylodamas apie beribės valdžios svajonę, pa­
matai buvo platūs ir masyvūs. Iš pastato atšakų ir slaptų tunelių
pylėsi tūkstančiai priešų, bet daugelis jų buvo fam inai, sutrikę
klajojantys po mūšio lauką ir skerdžiami kareivių.
Keletą akim irkų Nihala žvelgė viršun pavergta to statinio
didybės, jo spinduliuojam o gūdaus paslaptingum o ir grėsmės
pritvinkusio laukim o. Paskui atsitokėjo ir vėl šoko kautis. Am u­
leto galia gniaužė jai kvapą. Nihala juto iš aštuonių akmenų srū­
vančią jėgą, jie pamažu blausėsi.
J i drąsiai ir nuožm iai grūmėsi O arfui ant keteros, Tvirtovė
slenkant pirm yn didėjo, atstumas iki ją saugančių vartų mažėjo.

422
 Galiausiai į lygumą atslinkus popietei, N ihala su vienu būriu
atsidūrė prie pat juodų vartų. Kareiviai paruošė taraną ir ėmė
juos versti; jų užraktą kadaise, matyt, saugojo burtai, bet dabar
čia testūksojo du sunkūs m edžio gabalai, pamažu verčiam i tara­
no smūgių. Netrukus vartai nebeatlaikė ir griausm ingai nuvirto
ant žemės.
N ihala iškėlė kalaviją į viršų.
- Pirm yn! - suriko kiek gerklė neša.
Tada ji prisiminė Seferdį, jo nugriautus vartus, ir ją užplūdo
džiaugsmas, kad atsilygina Tironui už tame mieste padarytą blog .
Tas akim irkos išsiblaškymas jai vos netapo lemtingas.
f ją iš nugaros nusitaikė priešų lankininkas, ko gero, net ne­
suvokiantis, kad savo poelgiu būtų nulėmęs karo baigtį.
Ravenas, įnikęs ram inti karštai džiūgaujančių karių mūšio
lauke, iš toli išvydo į jų vienintelę v iltį nukreiptą strėlę ir net ne­
sudvejojo. Puolė strėlės kryptim i ir įsiterpė tarp jos ir Nihalos.
Puselfė vos spėjo atsisukti ir pamatė jai skirtą strėlę lengvai
perveriant Vyriausiojo generolo šarvus ir įsm ingant jam į krū­
tinę. J i suprato, kas įvyko, ir sustingusi žiūrėjo, kaip m iršta jos
senas priešas, dabar išgelbėjęs jai gyvybę.
Likim o ironija: jai kelią atvėrė tas, kuris praeityje darė viską,
kad jį užkirstų.
- Eik pirm yn! - šūktelėjo Ravenas, krisdam as nuo drakono
ir nusirisdam as žeme.
Tai buvo paskutinis Vyriausiojo generolo įsakymas, ir N iha­
la pakluso. J i atsisuko į išverstus vartus ir surikusi O arfui ant
keteros puolė vidun, jai pavym ui sugužėjo ir k iti kareiviai.

Tvirtovėje tvyrojo tamsa. Nihala pateko į koridorių smailiaar-

kės formos skliautais, tokiais plačiais, kad Oarfas galėjo lengvai

423
praskristi. Jie sklendė spengiančioje tyloje, it tas m ilžiniškas

statinys būtų buvęs apleistas.

Nihala nieko aplinkui nepajuto, nors burtažodis ir sustipri­

no jos galias. V is dėlto Tironas turėjo čia būti: nebuvo kito kebo

pabėgti, visą lygumą buvo užėmusios kariuomenės. Nihala ir su

ja įėję vyrai dar ilgai girdėjo tik savo pačių žingsnius. Paskui to­

lumoje pasigirdo spartus trepsenimas. Artėjo sargybiniai.

Nihala atstatė kalaviją. Netrukus į menę sugužėjo galybė

klaikių nenusakomos prigim ties padarų. Jie buvo panašūs į fa-

m inus, bet mažesni, be jokių gaurų ir liesučiai; jų neįtikėtinai ilgi

kaulai buvo aptraukti rusva oda. Jie buvo ginkluoti ir net nesu­

dvejoję puolė įsibrovėlius. Ko gero, šiuos tarnus Tironas sukūrė

be burtų, sukryžminęs skirtingas rases ar pasitelkęs alchemiją.

Koridoriuje prasidėjo ilgas ir kruvinas susirėmimas. N iha­

la kovėsi kalaviju, o Oarfas dantim is draskė tas kreivas šleivas,

bet itin stiprias ir karingas būtybes. Rodės, jų čia buvo begalės;

nukovus vieną eilę, ją beregint pakeisdavo kita, pasirengusi pa­

siaukoti.

Ūm ai N ihala suvokė, kad metas su O arfu judėti toliau. J i ap­

skriejo savo karius iš priekio ir liepė drakonui paleisti liepsnos

pliūpsnį. Priešais ją atsivėrė sudegintais priešų kūnais nuklotas

koridorius.

- Kas galite, sekite paskui mane! - šūktelėjo ji ir su saujele

saviškių įstengė prasibrauti pro sargybinius.

Nutolę jie priėjo erdvią menę. J i buvo tuštutėlė ir dar tam ­

sesnė nei koridorius, tačiau sienos keistai spindėjo - jos buvo

iš juodojo kristalo. Nihala su kareiviais patraukė toliau. Juos

vėl užpuolė galybė tų šlykščių padarų, bet Oarfas nušlavė juos

liepsnos plūpsniu.

424
 Jie perėjo daugybę koridorių, tuščių ir vienodų m enių ir iš­

ėjo į atvirą aikštę, ko gero, areną, mat kampe riogsojo didžiuliai

tušti ginklų stovai bei storos grandinės, tinkam os drakonams

išlaikyti.
N ihala O arfu pakilo į viršų tikėdamasi pam atyti, kur slepiasi

Asteris, bet toje vietoje niekas nepadėjo jai susigaudyti. Viena­

me arenos krašte stūksojo centrinio Tvirtovės bokšto siena su

galybe langelių - daugelyje jų degė šviesos. Jie buvo išsibarstę

netaisyklingai, rodės, net atsitiktinai. Galėjai įtarti tame stati­

nyje esant labirintą.

Puselfė ėmė leistis. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už tolim o

Tvirtovės bokštelio. Jis buvo žemas ir platus, viena jo dalis,

regis, buvo įkasta į žemės gelmes. Jo šonuose buvo iškirsti

siauručiai langeliai su storom is grotom is. Kalėjim as. N ihalai

širdis n usirito į kulnus. Jam e galėjo b ū ti Senaras. Jame buvo

Senaras!

J i panoro lėkti ta kryptim i jo ieškoti, bet susilaikė. J i davė

pažadą iki galo atlikti misiją. Jei jį išgelbėtų ir nenugalėtų T i­

rono, viskas nueitų veltui - Asterio pasaulyje jiedviem nebūtų

vietos. Reikėjo kuo skubiau rasti tą prakeiktąjį.

O arfui nutūpus ant žemės, Nihala apsidairė ir pamatė, kad

drakonas negalės įskristi į kitas menes; priešais žiojėjo siauros

angos, vos tinkam os žm ogui pralįsti.

- Turėsiu tave čia palikti, nebegali manęs lydėti, - tarė ji,

atsisukusi į Oarfą. Drakonas nepritariam ai suurzgė, Nihala pa­

glostė jam snukį. - Kaukis čia, sulaikyk sargybinius - taip man

irgi pasitarnausi. Pasimatysime, kai grįšiu nugalėjusi, - tarė ji ir

pirm ą kartą nuo jų pažinties pradžios droviai pakštelėjo jam į

snukį. Paskui nuskubėjo prie durų.

425
 Ją lydėjo tik menka vyrų saujelė. Jie perėjo daugybę menių,

knygų prigrūstų kambarių, ginklų salių; ėmė rodytis, kad tik suka

ratus nerasdami tikslo. Kartkartėm is sargybiniai mėgindavo pa­

stoti jiems kelią, bet Nihala nesunkiai jų atsikratydavo. Keletas

jos karių pasiliko kovoti užnugary, k iti krito susirėmimuose.

Laikas neišvengiamai bėgo, ir pažvelgusi pro vieną langą

puselfė pastebėjo, kad jau vėlyva popietė. Reikėjo veikti greitai.

Saulei nusileidus, užgestų jų paskutinė viltis.

Krūtinę spaudžiantis skausmas pasklido po visą kūną, ją už­

klupo baisus nuovargis; amuleto akmenys vis labiau tamsėjo.

„Turiu spėti atlikti, ką privalanti. Tu riu spėti jį rasti ir iš­

gelbėti.“

Galiausiai ji pateko į m ilžinišką keleto uolekčių aukščio

menę, tokią ilgą, kad net nematė jos galinės sienos. Joje buvo

apstu knygų; daugelį jų Nihala jau buvo regėjusi, bet kitos buvo

jai nematytos. Kai kurios parašytos jau nebenaudojamomis kal­

bom is, išm argintos paslaptingais sim boliais, m irties runom is ir

nelaim ių pranašystėmis.

Tai buvo biblioteka. Joje Tironas kūrė burtus ir stiprino

savo galią.

Nihala ėmė klaidžioti tarp lentynų ieškodama išėjimo, bet

nerado, tik ėjo ratais. K ai šim tąjį kartą atsidūrė prie menės įė­

jim o, suriko ir iškėlusi kalaviją puolė prie pirm os pasitaikiusios

lentynos. Ją apgaubė puslapių ir m edžio skeveldrų debesis, bet

ji naikino toliau ir sustojo tik išgirdusi klyksmą.

Jai po kojomis gulėjo liesutis suvargęs žmogelis, rankomis

spaudžiantis kelius prie krūtinės.

- Nežudyk manęs, nežudyk manęs! - kartojo spigiu, nuolan­

kiu balsu. - Aš nieko nepadariau!

426
 Nuo tos paikos giesmelės ir gailaus balso N ihalai į galvą

plūstelėjo kraujas. J i iškėlė kalaviją, bet žm ogiūkštis apsikabi­

no jai kojas.

- Pasigailėk manęs! - suriko.

Nihala nuspyrė jį šalin.

- Kur tavo valdovas?

Tasai paklaikęs papurtė galvą.

- Aš... aš nežinau...

- Kur Tironas?! - sušuko N ihala, įrėm usi kalaviją jam į

gerklę. - Pasakyk arba užm ušiu tave.

- Sosto menėje! - išbėrė žm ogiūkštis.

- M u lki, aš nežinau, kur ta sosto menė! Parodyk man ke­

lią! - dar kartą riktelėjo Nihala.

Vyriokas pakėlė ranką ir parodė į menės gilum ą; jis drebėjo

kaip lapas.

- T-t-t-t-en ga-ga-ga-ga-le rasi laboratorijas... jas pe-pe-pe-pe-

rėjusi pamatysi la-la-la-laiptus, - išlemeno jis ir nurijo seiles. -

Palypėk d-d-d-dvidešimt laiptelių ir ra-ra-ra-rasi, ko ieškanti.

Nihala nukum ėjo nurodyta kryptim i. Prireikė keleto m i­

nučių bibliotekai pereiti, bet galiausiai išlindo į kitą, mažesnę

menę. Joje tvyrojo neįžvelgiama tamsa ir nepakeliamas gaižus

pelėsių tvaikas, sumišęs su salsva puvėsių smarve. Tai buvo la­

boratorijos.

Nihala suvirpėjo pagalvojusi, kas slepiama šioje patalpoje.

Akim s apsipratus su tamsa, ji viską įžiūrėjo aiškiau. Ši vieta jai

pasirodė panaši į Reisos irštvą. Nuo lubų karojo įvairiausios žole­

lės, lentynose buvo daugybė keistų stiklainėlių ir indelių. Nihala

žengė priekin stengdamasi nežiūrėti, nes siaubo jai ir taip paka­

ko, bet netrukus į ją tvokstelėjo kraujo kvapas. Tada juos išvydo.

427
 A plin ku i buvo m atyti išskrosti kūnai, stiklainiai su įvairiais

organais ir kruvinos mėsos gabalai. Surakinti grandinėm is tu­

pėjo keisti padarai - kai kurie vos ją išvydę puolė artyn, - ir m iš­

rių rasių būtybės suluošintom is galūnėmis - baisių eksperim en­

tų vaisiai. Nihala nejučia prisim inė Piktžolių. Vadinasi, jis buvo

čia laikytas.

Ją užvaldė pyktis, ji ėmė žingsniuoti vis sparčiau ir galiau­

siai pasileido tekina. Bėgo kiek įkabindam a, plaučiai degte degė

krūtinėje, tad išvydusi laiptus palaikė juos tikru išsigelbėjimu.

Puolė prie jų ir ėmė kopti dideliais žingsniais.

„Kur tu, prakeiktasis, kur tu?“

Lipo, regis, ištisą amžinybę ir galiausiai pritrūkusi kvapo su­

stojo. Skausmas sustiprėjo, Nihala susmuko ant laiptų. Pažvel­

gusi į amuletą pamatė, kad du jo akmenys jau visai juodi. Laikas

nestabdomai bėgo, ir ji nebegalėjo delsti.

Jos laukė ne tik Tironas, bet ir Senaras. Akim irką m intis

apie burtininką nustelbė laboratorijoje regėtus siaubus, bet

Nihala kaipm at nuvijo ją šalin. Reikėjo atsistoti ir eiti pirm yn.

Puselfė pakilo, bet jai užgniaužė kvapą.

Galiausiai ji priėjo menę. Akim irką pailsėjo, širdis ėmė smar­

kiau plakti. J i kažką šioje vietoje pajuto. Kažkas čia yra. Asteris.

Nihala apsidairė. Tai buvo didžiulė menė smailiaarkėmis

lubom is, dalijama į penkias navas tokių stam bių kolonų, kad

vienai apglėbti nebūtų pakakę trijų vyrų. Čia nebuvo jokių pa­

puošim ų, jokių statulų ir raižinių, tik plačios plikos sienos ir

m ilžiniški didingi skliautai.

Puselfė pasijuto visai mažutė. Užtat dabar ją aiškiai per­

smelkė čia sklandantys jausmai: neviltis, tokia gili, kad trūko

žodžių jai apibūdinti, ir slegianti vienatvė.

428
 - Kodėl čia atėjusi dar delsi?
Nihalai, rodės, širdis sprogs krūtinėje. Tai buvo jis. Bet jo

balsas buvo kitoks nei tikėjosi. Asteris jau turėjo būti garbaus

amžiaus, tačiau jo balsas buvo ne senio, o veikiau moters ar vai­

ko. Nihala atsistojo ir atstatė kalaviją. J i patraukė pirm yn, tarp

plikų sienų nuaidėjo jos žingsnių aidas.

Perėjusi dvi navas ji pasiekė centrinę m ažiausiai trisdešim ­

ties uolekčių pločio. Menės gilumoje tvyrojo tamsa, bet ji žinojo,

kad jis ten. J i žengė toliau ir pamažu tamsą nuskaidrino blausi

švieselė. Nihala išvydo aukštutėlio sosto kontūrus.

- Čia atsidūrus tau nebėra prasmės bijoti, - pasakė jis.

- A r tu Asteris? - paklausė Nihala sustojusi. Dabar ji buvo

rami, jos nebeakino neapykanta, tejuto šiurpią, kaustančią baimę.

- Taip, - atsakė balsas.

Tai jis. Pagaliau.

- A rgi taip ilgai manęs nekentusi netrokšti pam atyti? - pa­

klausė Tironas.

N ihala žengtelėjo priekin ir išvydo soste sėdinčiojo siluetą.

Jis buvo sm ulkutis, tik pusė vyro. Gal nykštukas? Jis atsistojo

ir žengė keletą žingsnių jos link, kad jį apšviestų pro langą už

sosto krintantys spinduliai. N ihala suakmenėjo, kalavijas ėmė

virpėti jos rankose.

Priešais stovėjo stulbinam o grožio berniukas. Jam buvo

daugiausia dvylika metų. Jis dėvėjo ilgą juodą drabužį plačia

apykakle, ant krūtinės nupiešta mėlyna akimi; tai buvo bur­

tininko tunika. Jo akys spindėjo smaragdine žaluma, plaukai

buvo tam siai m ėlyni, garbanoti, kaktą dengė kelios neklusnios

sruogos. Iš po tos nakties spalvos plaukų kupetos kyšojo smai­

lios ausys.

429
 - Asteri, kur tu? - paklausė Nihala iš baimės trūkčiojančiu

balsu, nedrįsdam a pažvelgti berniukui už nugaros.

- Aš čia, tai aš, - ram iai atsakė mažasis burtininkas.

- Ką padarei šiam vaikui, pabaisa?! - suriko Nihala.

Berniukas nuliūdo.

- Nihala, argi tu visą gyvenimą nesijautei vieniša? A r tavęs

neslėgė žinia, kad esi vienintelė išlikusi iš savo genties? Turė­

tum džiaugtis mane išvydusi... - tarė ir nusišypsojo. - Tu nebe

viena, Nihala, aš irgi puselhs.

J i paklaikusi žengtelėjo atgal. To negali būti.

- Asteris senas, jis valdo jau keturiasdešim t metų.

- Aš daug vyresnis nei atrodau, Nihala, tiesą pasakius, esu

labai senas ir labai pavargęs.

- To negali būti!

- M an tokią išvaizdą suteikė mano mylėtos moters tėvas. Jis

buvo galingas burtininkas, o sužinojęs apie mūsų meilę užbūrė

mane ženklinamaisiais kerais. Iki savo mirties dienos liksiu vaikas.

Nihala pasibaisėjusi traukėsi atbula. Jautėsi sapnuojanti

košmarą. Asteris žvelgė į ją nekaltu, nustebusiu žvilgsniu.

- Zinai, aš tave suprantu. Nekentei manęs visus šiuos metus

ir dabar tau sunku susieti savo įsivaizduotą Tironą su priešais

stovinčiu berniuku. Visgi tai tiesa.

Nihala sustojo ir iškėlė kalaviją, lyg Asteris bet kurią akim ir­

ką kėsintųsi ją nužudyti. J i jautėsi suglumusi, sutrikusi.

Asteris ir toliau artėjo. Kuo arčiau jis ėjo, tuo labiau m ergi­

ną kaustė baimė. J i prisivertė pažvelgti priešui į akis. Jos buvo

lygiai tokios pačios kaip Nihalos. Jose nebuvo nei neapykantos,

nei blogio, kurį Nihala tikėjosi išvysti. Asteris žvelgė į ją ramiai,

kone sielvartingai. Jis neabejotinai buvo puselfis.

430
 Nihala niekada nebuvo mačiusi panašių į save, bet aiškiai

jautė, kad tas berniukas - toks pats kaip ji, kaip piešinėliai ka­

daise Senaro dovanotame pergamente, kaip būtybės Seferdžio

raižiniuose. J i ėmė drebėti.

- Kas tave taip gąsdina? Tai, kad esu vaikas? A r kad esu pus-

elfis? - paklausė Asteris.

- Kaip tu galėjai?.. Esi vienas iš mūsų... - sušnibždėjo N i­

hala. - Išžudei savo paties brolius...

Asteris nusišypsojo.

- Privalėjau tai padaryti, - ram iai atsakė. - K ai ėmiau ku rti

tai, ką dabar matai, kai pradėjau savo misiją, vienas senis man

išpranašavo, kad tu pastosi m an kelią. Jis nekalbėjo būtent apie

tave, tik pasakė, kad man sukliudys kitas puselfis. Tai, ką keti­

nau įvykdyti, buvo per daug didinga ir svarbu, kad leisčiau kam

nors stoti m an skersai kelio. Tad pasiim čiau savo naujuosius

kūrinius - fam inus - į Dienos žemę ir liepiau išnaikinti mano

gentainius, - išklojo Asteris šaltu bejausmiu balsu.

- To negali būti...

- Gali, Nihala, aš tai padariau dėl tavo kaltės. Jei tu nebū­

tum užsispyrusi ateiti čia, į mano buveinę, ir atkeršyti, puselfiai

vis dar būtų savo žemėje. Ko gero, kęstų mano jungą, bet vis dar

būtų gyvi.

N ihala vėl ėmė trauktis galvoje aidint Asterio žodžiams.

J i visada žinojo, visada jautė, kad yra begalės nelaim ių prie­

žastis, kad paskui save sėja m irtį. Daugelis žuvo dėl jos kaltės:

jos tauta, Livonas, Fensas, Lajus, Ravenas... J i lėmė jų m irtį.

- Nesigraužk, - vėl prabilo Asteris. - Jie, šiaip ar taip, būtų

mirę. Puselfiai, tavo draugai, laisvosios tautos, vergai... V isi jie.

- Tu - pabaisa! - sušuko Nihala, pečiais atsirėm usi į sieną.

431
 - Tiesa, - sutiko Tironas. - Bet ne didesnis už kitus. Ne di­

desnis už tave, tavo kareivius ar bet kokią kitą sąmoningą bū­

tybę, gyvenančią šiame pragaištingame pasaulyje. A rgi jie visi

dabar lauke nesiskerdžia? A r be gailesčio, netgi su džiaugsmu,

nežudo vieni kitų priešais mano rūmus?

- Mes kovojame už taiką, - atkirto Nihala.

- Jūs save tikinate, kad kovojat už taiką, - pataisė ją T iro ­

nas. - O juk jau turėjai suprasti. Zinai, kad šiuose tyrlaukiuose

niekada nebuvo taikos, žinai, kad penkiasdešim t Nam eno val­

dymo metų, apie kuriuos jūs, sukilėliai, taip mėgstate kalbėti,

buvo tylių, bet ne m ažiau kruvinų karų laikas, žinai, kad Seferdį

sugriovė žmonės. Tu viską žinai, bet užsispyrusi stengiesi ne­

m atyti tiesos.
- Tu klysti. Aš matau, ir dar kaip. Tavo laboratorijose ma­

čiau pabaisas, mačiau Piktžolių, mačiau Seferdyje karančius ne­

gyvėlius, mačiau fam inus, priverstus kautis prieš jų valią. Ir visa

tai - tavo darbas. Tu - blogis, tu - neapykanta, - išbėrė Nihala.

- O kaipgi, tu esi didelė neapykantos žinovė, - išrėžė Aste-

ris ir ėmė taip verti ją žvilgsniu, kad ji buvo priversta nuleisti

akis. - Nudėjai šimtus fam inų net nesvarstydama, ar tai teisin­

ga, tik iš malonum o žudyti. Mėgavaisi jausdama savo rankomis

tekantį užm uštųjų kraują, kas kartą kalaviju persmeigusi žm o­

gų ar nykštuką pasijusdavai galinga. Savo juodais ašmenimis

atim davai gyvybes. Ir nepasakok, jog nebuvai žiauri, nes nema­

nau, kad tai paguostų kritusius nuo tavo rankos.

Tie žodžiai palietė Nihalos sielos gelmes ir prakirto jose ply­

šį, pro kurį būriais ėmė lįsti jos praeities vaiduokliai, visa tai, ką

manėsi palaidojusi giliai širdyje. Tai buvo tiesa. J i mėgo kraują

ir žudė, nes jai tai patiko.

432
 - Tu ne geresnis už mane! - pagauta nevilties sušuko.

- Sutinku, bet ką tuom et čia veiki? M anaisi galinti mane

teisti ir bausti? Nihala, mes gyvename nepateisinam ų nusidėjė­

lių pasaulyje, mes visi pabaisos, - ram iai tarė Asteris.

N ihala virė pykčiu. Toji būtybė nesileido išm ušam a iš vė­

žių, neširdo, nejautė jai neapykantos. A r gali būti, kad blogis

nėra neapykantos vaisius? Nejaugi jį gim do protas? N ihala ne­

įstengė perprasti ir nekęsti negailestingo to berniuko šaltu­

mo, jo tyrų akių.

Asteris ėmė vaikštinėti pirm yn ir atgal po menę, o Nihala it

pakerėta sekė jį akimis. Už lango ėmė leistis saulė.

- Esu sutikęs daug vadinam ųjų Laisvųjų žem ių didvyrių, ir

visi jie kartojo tą patį: „Kovojame, kad išvaduotum e šį pasaulį,

kad suteiktume jam vilties.“ Neabejoju, kad tuo tikite, bet tai tik

apgailėtinas mėginimas save paguosti.

- Taikus gyvenimas ir laisvė - aukščiausias bet kurios gyvos

būtybės siekis, - atsakė Nihala.

Asteris prapliupo juoku.

- O, kokie skambūs žodžiai! Nesitikėjau jų iš tos, ku ri te­

m oka švaistytis kalaviju, - tarė ir vėl ėmė vaikštinėti po menę,

paskui staigiai atsisuko. - Tai tik savęs guodim as, nieko dau­

giau. Tuščios viltys, užgęstančios pūstelėjus m enkiausiam vė­

jeliui. Jūs jų įsikim bate kaip am žinųjų tiesų, tarsi pasaulyje

nebūtų kitų tik rų dalykų, tik neabejotinas Išnirusio pasaulio

gyventojų gerumas. O iš tiesų tikra yra tik neapykanta. Šiame

pasaulyje pučia blogio vėjai, apnuodijantys sielas ir ištvirk i­

nantys širdis; blogis įsigėręs visam e kame, užteršęs žemę. V is­

kas persm elkta neapykantos, troškim o n aikin ti. Tai vienintelė

nenuginčijam a tiesa.

433
 - Aš esu sutikusi tyraširdžių žm onių, - nevilties kupinu bal­
su atkirto Nihala. - Žm onių, padėjusių man, kai likau viena, gė­
riu i atsidėjusių žm onių.
- Jie tokie buvo tik todėl, kad neturėjo progos pasielgti kitaip.
Visos sąmoningos šio pasaulio būtybės yra geros ir malonios, kol
jose tūnantis blogis neranda būdo pasireikšti, - išklojo Asteris,
paskui nutilo ir pažvelgė į ją. - Net tavo brangiausias Lajus, gera­
sis ginklanešys, neįstengiantis kautis, galiausiai rado jėgų žudyti.
- Nedrįsk teršti jo atm inim o! - sušuko Nihala.
- Visai to nesiekiu, - ram iai atsakė Asteris. - T ik noriu tau
įrodyti, kad gėris trum palaikis, o blogis amžinas. Aš daug išken­
tėjau, kol tai suvokiau, bet galiausiai su tuo susitaikiau, - pasa­
kė jis ir akim irką patylėjo, o kai prabilo, atrodė, kad jam sunku
kalbėti. - Nihala, aš ilgai tikėjau tuo, kuo tiki tu. Aš - netikras
puselfis: mano mama buvo puselfė, o tėvas - žmogus. Anuom et
m išrios santuokos buvo laikom os gėdingomis ir jas pasirinku­
sios moterys buvo pasmerktos gyventi varge. M otina ilgai slėpė
savo meilę mano tėvui, bet man gimus tiesa paaiškėjo. Puselfių
žaliom is akimis nebūna, Nihala. M ano kaimo seniūno įsakymu
tėvas buvo nužudytas, o m otina paženklinta ugnim i, paleis­
tuvių ženklu. M an dar nesulaukus trejų metų, išryškėjo mano
polinkis magijai. Gal dėl to, kad esu m išrios rasės, bet nuolat
kalbėdavau burtažodžius ir bendraudavau su gyvūnais, nors
manęs to niekas nebuvo mokęs.
Tais laikais Dienos žemėje burtininkų visi nekentė; kara­
lius įsakė juos ištrem ti, nes bijojo jų galios. Taigi ir aš buvau iš
karto pasmerktas be galimybės kam nors pasiskųsti; tai jiems
suteikė progą atsikratyti dviejų visuomenės atmatų: pavainikio
ir paleistuvės. Jie privertė mus apsigyventi amžinojoje Nakties
žemės tamsoje.

434
 M u du buvome skurdžiai, ir niekas mūsų nemėgo. Manęs -

dėl išvaizdos ir bauginančių galių, jos - dėl ant kaktos išdeginto

ženklo. Vaikystėje buvau labai vienišas, toje vienatvėje į mano

gyvenim ą įžengė idealas ir uždegė mano sielą. Visa širdim i ti­

kėjau, kad šis pasaulis gali tapti tobulas, kad visi gali gyventi

taikoje ir gerovėje, liautis kentėti, ir norėjau prisidėti prie šio

virsm o. M otin a susitarė su vienu burtininku, kad paim tų mane

už m okinį, - taip pradėjau lavinti savo gebėjimus. Tiesą pasa­

kius, tas burtininkas nedaug galėjo mane išm okyti, aš jau kone

viską žinojau, bet visgi jis buvo geras vadovas. Po poros metų

mano m otina žuvo viename iš daugelio to krašto valdovų karų.

Sulaukęs keturiolikos buvau įšventintas į burtininkus; dar

niekas nebuvo to pasiekęs tokio jauno amžiaus. Aš ir dabar p ri­

sim enu baim ingus ir apstulbusius savo vertintojų veidus. Jie

m anim i žavėjosi ir kartu manęs bijojo. Paskui savo m okyto­

jo paprašiau, kad padėtų tapti kurio nors B u rtininkų tarybos

nario m okiniu. M otin a dažnai apie juos kalbėdavo, ir aš juos

įsivaizdavau kaip griežtus ponus ilgom is barzdom is, užsidariu­

sius kokioje nors menėje spręsti pasaulio likim o. Norėjau būti

toks, kaip jie. Dvejus metus sunkiai m okiausi. Dieną naktį sė­

dėjau palinkęs prie knygų, siekdamas perim ti visas žm onijos

žinias nukakau ik i tolim iausių bibliotekų. M ažai miegodavau,

iki išsekim o kartodavau burtažodžius. Taip aptikau paslaptin­

gus įrašus apie elfų gyvenim ą ir valdymą, sužinojau, kad jie

buvo suvieniję Išnirusį pasaulį į vieną didelę karalystę su vienu

valdovu.

M ane tarsi aplankė nušvitim as. Aštuonių karalysčių buvo

per daug, o aštuonių valdovų visai nereikėjo. Pasauliui reikė­

jo vieno valdovo, vieno išm inčiaus, galinčio šviesti žmones ir

435
pakreipti jų sielas gėrio linkm e. Paaukojęs save jis valdytų visą

pasaulį, įsivyrautų teisingumas. Nemanyk, kad troškau pats juo

tapti, nelaikiau savęs pakankamai išm intingu, bet kuo ilgiau

apie tai mąsčiau, tuo tvirčiau tikėjau, jog tik tokiu būdu bus ga­

lim a grąžinti pasauliui taiką.

Šešiolikos buvau priim tas į B urtininkų tarybą, prieš mane

tai irgi niekam nebuvo pavykę. Vos pradėjęs joje dirbti pama­

čiau, kad tikrovė labai skiriasi nuo mano įsivaizdavim o, bet tu

veikiausiai tai žinai, nes Taryba nuo tų laikų nepasikeitė. Kai

kurie burtininkai galvojo apie visuotinį gėrį, bet dauguma jų

buvo m enki žm ogiūkščiai, dantim is ir nagais įsikibę valdžios,

per ilgus metus įgytos pasitelkus intrigas ir niekingas gudry­

bes. Aš labai nusivyliau, bet nepasidaviau. Išsakiau jiems m in tį

apie vienintelį valdovą ir užsitraukiau didžiosios Tarybos narių

dalies neapykantą. Jie mane išvadino kvailiu, trokštančiu sos-

tan įkelti despotą, palenksiantį žmones pagal savo norus, bet iš

tiesų jie tesibaim ino prarasti valdžią.

Tada sutikau Reisą. J i buvo vieno galingiausių Tarybos

narių, Oreno iš U olų žemės, dukra. Vos išvydęs supratau, kad

mylėsiu ją am žinai. J i buvo stulbinam ai daili ir tauri, prieš ją

nublanko bet koks kitas grožis. Reisą manyje pažadino gyvybę.

Iš pradžių mus suartino aistra magijai, paskui pam ilom e vienas

kitą. Po kurio laiko ji pasikalbėjo su tėvu. Orenas išrėžė, kad nie­

kada neatiduotų dukros tokiam pavainikiui prasisiekėliui kaip

aš, gąsdinančiomis galiomis pasižym inčiam negrynakraujui,

kurio galva pilna pavojingų svaičiojimų. Jis uždraudė Reisai su

m anim i m atytis, bet tai mudviejų nesustabdė. Ir toliau slapčia

susitikinėjom e, matydavomės keisčiausiose vietose netikėčiau­

siu metu. Paskui visa tai baigėsi.

436
 Orenas mus užtiko ir neregėtai įtūžo. Nusitem pė Reisą ir
uždarė ją man nežinom oje vietoje, o mane išvarė iš Tarybos ir
įmetė į pasibaisėtiną kalėjimą. Vieną dieną atėjo pas mane, iš­
traukė iš vienutės ir nusivedė į savo rūmus. Ten numetė mane
prie laiptų, kurių viršuje stovėjo Reisą, stulbinam a kaip įpras­
tai. Akim irką pamaniau, kad Orenas apsigalvojo, kad ji įtikin o
jį p rita rti mūsų meilei. Pašaukiau ją, bet ji atsisuko nutaisiusi
paniekos kupiną išraišką. „Kaip drįsti man rodytis, šliuže? Tu
mane apgavai. Pasinaudojai m anim savo niekingiem s tikslams
pasiekti. Tėvas atvėrė man akis, parodė, koks esi blogas. Kol bū­
siu gyva, niekada tau neatleisiu. D ink iš čia!“ - išrėžė ji.
Jutau iš jos sklindančią stiprią, nenum alšinam ą neapykan­
tą, sustingdžiusią man kraują gyslose. „Tėvas tau melavo!“ - su­
šukau, bet ji jau buvo nusisukusi ir nuėjusi.
Likau vienas stypsoti prie tų laiptų, šaukiau jai, kad esu
nekaltas, bet ji negrįžo. M ane užplūdo visa iš jos sklindanti
neapykanta ir baisiai mane prislėgė. Tada viską supratau. Reisą
paveikė jos tėvas - Orenas ją įtikino, kad mano meilė tebuvo bū­
das užkopti į valdžią. Jam pavyko ją įtik in ti tik todėl, kad Reisą
savęs nekentė. Nekentė už savo silpnumą, už tai, kad atsidavė
jausmams. Vis dėlto Orenui nebūtų pakakę mane nužudyti, jis
troško mane pažem inti, sugniuždyti. Jis užbūrė mane ženklina­
maisiais kerais, ir taip tapau toks, kokį dabar matai. Iš pradžių
nesuvokiau, kodėl jis taip pasielgė; buvau galingas burtininkas
ir likau juo net atrodydamas kaip vaikas. Paskui vienas tūnoda­
mas kalėjime supratau, kad taip jis užkirto kelią bet kuriai kitai
m oteriai manęs geisti, atėmė iš manęs galimybę būti mylimam.
Jis pasiekė, kad stočiau prieš Tarybos teismą ir būčiau nuteistas
myriop. Bet jiems nepavyko manęs nužudyti, nes pabėgau, - iš­
klojo Asteris ir nutilo.

437
 - M eluoji, - tėškė Nihala. - Tu apgavai Reisą, dėl to ji tavęs

ir nekenčia. Apgavai ir laikei savo Tvirtovėje kaline, kad vėl ja

pasinaudotum .

Asteris atsisuko į Nihalą ir liūdnai į ją pažvelgė; jo akyse b liz­

gėjo ašaros.

- Nekalbėk dalykų, kuriais net pati netiki. Po kelių metų ne­

paisydamas savo išvaizdos panorau vėl ją išvysti. Raitelis, kuriam

patikėjau šią užduotį, rado ją ir atvedė į Tvirtovę. Iš pradžių Reisą

elgėsi kaip ir tu, ieškojo aplink mane, kur slepiasi Tironas. Bet

kai suprato, kad tai tikrai aš, buvo dar blogiau. Jos veidą iškreipė

pasibjaurėjimas. Pamėginau jai p rim inti mūsų meilę, prašiau ne­

susitelkti į tai, ką regi jos akys, bet veltui. Kurį laiką laikiau ją prie

savęs siekdamas įtik in ti savo jausmų tyrumu, bet Reisą manė,

kad tetrokštu jos grožio, ir ėmė dar labiau nekęsti manęs ir sa­

vęs pačios. Todėl diena po dienos ėmė darkyti savo veidą ir kūną.

Tada supratau, kad joje neberasiu savo mylėtos moters, kad jos

neapykanta per stipri, ir leidau jai išeiti. Bet prieš tai įsiskverbiau

į jos m intis paieškoti nors menkučio meilės man pėdsako.

Tai išgirdusi Nihala pašiurpo.

- Tai buvo siaubinga, jos protą temdė neapykanta. Tad bent

ištryniau jai iš atm inties savo dabartinę išvaizdą, kad niekam

negalėtų apie tai papasakoti.

- M eluoji! - pakartojo Nihala.

- Nemeluoju, ir tu tai žinai, jauti giliai širdyje.

Tai buvo tiesa. Nihala jautė, kad Asteris kalba nuoširdžiai,

kad jis niekada nesiliovė mylėjęs Reisos. Tai ji savo neapykanta

subjaurojo jųdviejų jausmus.

Asteris priėjo prie lango ir ėmė pasakoti toliau, jo smulkų

siluetą apgaubė paskutiniai vakaro spinduliai.

438
 - Antrą kartą atstumtas tik įsitikinau tuo, ką jau buvau su­

vokęs. Jau tada, kai Reisą ant laiptų atsuko m an nugarą, įsisą­

m oninau žiaurią tiesą ir išdrįsau su ja susitaikyti. Visom s šios

žemės būtybėms lemta nekęsti. Dievai mus sukūrė, kad nekęs-

tume vieni kitų ir žudytum e, o dabar žiūri į m us ir juokiasi iš

mūsų kovų. Dievams mes tik pramoga, žaisliukai jų rankose.

Susimąstyk, Šeirina, ir suprasi, kad daug daugiau žm onių pasi­

rengę m irti dėl neapykantos nei dėl meilės. Taip yra todėl, kad

neapykanta amžina, o meilė laikina.

- Tavo žodžiai neturi prasmės, - atrėžė Nihala. - Jei neapy­

kanta verčia tave kentėti, kodėl ją kurstai savyje? Kodėl ketu­

riasdešim t m etų šiame pasaulyje sėji žiaurumą?

- Todėl, kad tai bus paskutinės žudynės, - atsakė Asteris, ir

jo žalios akys suspindo nauja šviesa. - Pakaks kraujo, metų me­

tus, ilgus amžius besitęsiančio keršto, nuodijančio ištisų kartų

širdis. Čia niekada nebus taikos, nes šio pasaulio gyventojai ne­

sukurti joje gyventi. M es - piktadariai, mes - šios žemės p ikt­

žaizdės. Vienintelis protingas sprendimas yra susinaikinti ir su­

teikti Išnirusiam pasauliui naują galimybę, - tarė jis ir patylėjo,

o Nihala tuo m etu ėmė virpėti.

- Pavergęs visas žemes ištarsiu burtažodį, kurį tobulinu nuo

to laiko, kai buvau išmestas iš Tarybos. Juo sunaikinsiu visas

gyvas šio pasaulio būtybes - neliks nė vienos. Šiam burtažodžiui

atiduosiu savo dvasią, ji visiems laikams be pėdsako išnyks nuo

žemės paviršiaus - taip bus atkurta pusiausvyra.

Siaubas, sukaustęs Nihalą įžengus į šią menę, vėl suėmė ją į

savo ledinius gniaužtus.

- Niekas negali norėti tokio dalyko... net tu... - tylutėliai su­

šnibždėjo ji.

439
 - Jei gerai pagalvotum, jei susim ąstytum kaip aš, supras­
tum , kad tai ne beprotybė, tai gailestingas mostas. Aš sukilau
prieš dievus ir prieš dangų. Dėl to buvai čia atsiųsta - dievus
siutina m intis, kad toks menkas padaras, kaip aš, prieš juos
aikštijasi. O juk aš tai darau dėl teisingumo. Kam gyventi to­
liau, jei karta po kartos žudom i vaikai, o tokios moterys kaip
mano m otina galabijamos kalavijais? Kam mums išlikti ir tęsti
žudynes, prasidėjusias sulig mūsų sukūrim u? Reikia galiausiai
išlieti visą kraują ir sulaistyti juo žemę. Gal iš jo gims nauja kar­
ta, gebėsianti teisingai valdyti šį pasaulį.
N ihala su siaubu pažvelgė į A sterį ir suvokė, kad jis apimtas
beribės nevilties.
- Seirina, tu puikiai pažįsti neapykantos pragarmes - pasa­
kyk m an bent vieną priežastį, dėl kurios ši žemė turėtų išsigel­
bėti, - rim tai ištarė Asteris.
N ihala nerado tinkam ų žodžių atsakyti. J i drebėjo, bet ne
tik bijodama to, ką Asteris rengėsi įvykdyti, o ir dėl to, kad suvo­
kė jo priežastis - tam tikra prasme jis buvo teisus. Jis pažvelgė
pro langą ir už jo vaikiškų pečių Nihala pamatė vis greičiau besi­
leidžiančią saulę. Iki tamsos liko vos pusvalandis.
- Žemėje yra teisiųjų, juos ir reikia išgelbėti, - galiausiai tarė
ji. - Negaliu leisti tau išžudyti teisiųjų, yra žm onių, vertų išgy­
venti, žm onių, kovojančių už taiką.
J i pajuto beveik pasiekusi tikslą. Asterio kalbos rėmėsi vien
protu, bet Nihala žinojo, kad širdis dažnai nugali protą, ir joje
dar buvo gyva viltis, tikėjimas, jog įm anom a išsigelbėti.
Tada Tirono veidą iškreipė dviprasmiška šypsena, privertusi
N ihalą suakmenėti.
- O juk tu puikiai žinai, kad neapykanta stipresnė už m ei­
lę, - tarė jis.

440
 - Netiesa! - sušuko Nihala.

- Tuom et, kodėl palikai Senarą sužeistą priešo krašte?

- Iš kur tai žinai? - paklausė ji drebančiu balsu.

- Kai reikėjo jį palikti, galėjai rinktis. Galėjai ram iai gyventi

toje oloje, toli nuo visų, ir jį m ylėti arba atkakti prie mano sosto

ir įvykdyti kerštą.

- Kur Senaras? - paklausė Nihala, pagauta nerim o.

- Tu pasirinkai. Neapykanta buvo stipresnė.

- Kur Senaras?! - suriko ji.

- Ju k jis tave visą laiką mylėjo. Ilgus metus buvo šalia kaip

draugas, net negalėdamas tavęs paliesti. O ką tu darei? Koveisi

šimtuose m ūšių akinama kraujo troškulio, nekantraudam a at­

im ti kuo daugiau gyvybių.

- Prašau tavęs, nuvesk mane pas jį...

- Galiausiai jam atsidavei ir suteikei didžiausią gyvenim o

džiaugsmą, patikėk m anim . Žinau, nes mačiau tai jo širdyje.

Nihala žvelgė į jį išplėtusi akis.

- Tačiau tu taip pasielgei, nes jauteisi vieniša, tau reikėjo pa­

laikym o ir žinojai, kad iš jo tai gali gauti. Tai ne meilė, Seilina.

Tu juo pasinaudojai.

- Pasakyk, kad jam viskas gerai...

- Jis saugojo tave iš paskutiniųjų. Jis buvo ilgai kankinamas,

bet nieko neišdavė. Žinom a, rėkė, bet apie tave nieko nesakė.

Nihalos skruostais ėmė ristis ašaros.

- Galiausiai teko įsikišti man. Nuėjau pas jį ir ėmiau raustis

jo m intyse. Nenorėjau suteikti jam skausmo, aš juo žavėjausi.

Jis daug kuo buvo panašus į mane ir jis mylėjo m oterį, kuri nie­

ko jam nedavė. Jis neįtikėtinai ilgai atsilaikė neįsileidęs manęs

į savo m intis. Bet galiausiai nugalėjau aš, įveikiau jo apsaugą ir

441
įsiskverbiau į jo sielą. Pasiglemžiau visus jo jausmus, išnagrinė-

jau ir išskrodžiau jo širdį. Taip sužinojau apie tave ir tavo misiją.

Nihala pravirko, nors ir nenorėjo pasirodyti silpna prieš tą

pabaisą.
- Pasakyk, kad jam viskas gerai...

- Aš jo pasigailėjau. Jam buvo lem ta kentėti kaip ir man,

netekti visko, kuo tikėjo, prarasti tave ir savo svajones. Aš daug

kentėjau, Šeirina, niekam nelinkiu to paties. Nužudžiau jį tik iš

gailesčio.

Nihala parpuolė ant kelių ir pirm ą kartą gyvenime priešo

akivaizdoje jai iš rankų išsprūdo kalavijas.

Asteris nusišypsojo ir pergalingai žengė prie jos. Lygumoje

sparčiai leidosi saulė.

- Žuvo ir tavo paskutinė viltis, Nihala. Nebeturi jokio tiks­

lo. G ali rinktis: prisidėti prie manęs ir padėti iki galo įvykdyti

mano planą arba žūti iš karto. Tokie kaip aš ir tu žemėje neturi

ramybės, juos gali išgelbėti tik m irties tyla.

Saulės spinduliai jau buvo raudoni. J i beveik nusileido, A s­

teris laimėjo.

Jis įvykdys savo planą, sunaikins šio pasaulio tautas ir pasi­

ners į nebūtį.

Nihala klūpojo ant žemės, neįstengdama pajudėti, kalavijas

gulėjo prie jos pirštų.

Asteris priėjo ir jau lenkėsi prie jos, bet susirietė keturlin­

kas, jo veidą iškreipė skausmas.

- Gal tu ir teisus, tik m irtis atneš man ramybę. Bet tu bent nu­

keliausi anapilin pirm a manęs, - sušnypštė ji pro sukąstus dantis.

Genama nevilties ji pasičiupo kalaviją ir persmeigė savo am­

žinam priešui pilvą. Berniuko akys nuo skausmo išsiplėtė, lūpos

442
nebyliai prasivėrė. Vis dėlto tų akių gilum oje ji įžvelgė džiaugs­

mą. Visa, ko Asteris visada norėjo, tebuvo m irtis.

N ihala ištraukė kalaviją, Tironas susmuko ant žemės. Vos

per akim irką vaiko kūnas atgavo savo tikrąjį pavidalą ir paseno.

Paskui tas reginys išnyko, Asteris virto dulkėmis.

Kerštas buvo įvykdytas. Nihala ilgai laukė šios akimirkos, įsivaiz­

davo ją iki smulkiausių detalių ir tikėjosi, kad pajus beribį, neval­

domą džiaugsmą. Bet paaiškėjo, kad pergalės skonis kartus.

J i nužudė Asterį, bet praeities nepakeitė. M irusieji, o tarp

jų ir Senaras, ir toliau guli po žeme. Visa, ką ji ik i šiol nuveikė,

buvo dėl jo ar jo dėka; dabar jos kova neteko prasmės, visas jos

gyvenimas tapo miglotas.

Likusi menėje viena, aplinkui drebant ir trupant sienoms,

Nihala neįstengė įsivaizduoti Senaro negyvo, tysančio vienoje

tų šaltų ir tam sių kamerų rūm ų požemiuose. J i niekaip neįsten­

gė susieti m irties su Senaru, Senaras jai reiškė gyvybę. Ką dabar

daryti?

N ihala nejudėjo iš vietos, jai nerūpėjo, kad Tvirtovė griūva,

tetroško am žinai lik ti čia, ant žemės. Iš dalies Asteris buvo tei­

sus: jai nelemta pasiekti ramybės ar išganymo. Jai buvo gaila

Ido, Soanos, tų, kurie ją mylėjo, bet joje nebeliko drąsos gyven­

ti - gal niekada jos ir neturėjo.

Jai buvo sunku kvėpuoti, amuleto akmenys buvo kone visai

juodi. Išniręs pasaulis buvo išgelbėtas, o ji pražuvusi.

Senaro įduotas durklas vis dar buvo jos bato aule. Nihala su

ašaromis akyse paėmė jį į rankas ir suspaudė. Išvydusi užgesu­

sius ašmenis būtų lengviau susitaikiusi su tikrove, tad išėmė

durklą iš dėklo.

443
 Pažvelgus į ašmenis jos širdis suspurdo. Jie spindėjo. Šviesa

buvo silpnutė, gęstanti, bet vis dar nuskaidrinusi geležtę. T i­

ronas, griebdamasis paskutinio šiaudo, jai pamelavo. Senaras

gyvas!

Nihala net neleido sau pasidžiaugti, nebuvo galima gaišti.

Tvirtovė griūva, norėdama išgelbėti Senarą turėjo paskubėti. J i

pašoko ant kojų, bet judesys užgniaužė jai kvapą. J i nebejautė

kojų. Puselfė pažvelgė pro langą už sosto ir pamatė, kad saulė

nesustabdomai leidžiasi. J i sukaupė visas jėgas ir nusekė blau­

sios durklo šviesos rodom a kryptim i.

J i pasileido bėgti. Grindys trupėjo jai po kojomis, laiptai by­

rėjo. Tvirtovė, praradusi savo sielą, negyva bliuško. Nihala bėgo

to m irštančio pastato koridoriais, sienos skilinėjo nuo jos p ri­

silietim ų, nubarstydamos pirštus juodom is dulkėmis. Kolonos

griuvo, ant žemės byrėjo mūro gabalai.

„Aš jį rasiu, aš jį rasiu, ir būsime laim ingi, kaip nusipelnėme.“

Jai trūko oro, bet ji ir toliau bėgo, nors kojos vis labiau silpo,

o krūtinę vis stipriau skaudėjo. J i užnugary paliko laboratorijas,

paskui biblioteką. Kai atsidūrė m enių labirinte, kuriam e vos ne­

pasiklydo čia įėjusi, grindys jau buvo nuklotos griuvėsiais. Tarp

nuogriuvų tysojo kūnai, tiek priešų, tiek saviškių, grindys po jos

netvirtais žingsniais buvo slidžios nuo kraujo.

„Aš jau arti, aš arti!“

J i atsidūrė arenoje ir pakėlusi akis išvydo baugiai svyruo­

jantį bokštą. Nihala puolė į kalėjimą, kurį buvo mačiusi iš vir­

šaus. Nukum ėjo stačiais laiptais žemyn ir ėmė bėgti tamsiais

drėgnais koridoriais, kurie griuvo jai žengiant, paskui išlėkė į

siauras galerijas, aidinčias nuo aim anų ir dejonių. Nihala būtų

norėjusi išlaisvinti visus kalinius, bet nebeturėjo jėgų. Atrodė,

444
kad takas neturi galo, aplinkui skambėjo laukiniai klyksmai,

nežm oniškos aimanos; tamsa darėsi vis tirštesnė, o ji niekaip

neįstengė pasiekti Senaro kameros.

Galiausiai pribėgo vienas duris ir suprato jį radusi. Sutelkusi

paskutines jėgas jas išvertė ir įgriuvo vidun.

Kam pe už rankų buvo pakabintas vyras apskurusiais, iš-

kruvintais drabužiais. Jo kūną darkė žaizdos ir opos. Nihala

prišliaužė artyn ir suvirpėjo jį tokį pamačiusi.

- Senarai... Senarai... - pašaukė jį apsiašarojusi, bet b u rti­

ninkas neatsakė. - Senarai, prašau tavęs... M um s reikia iš čia

išeiti...

J i ištiesė ranką ir paglostė jam skruostą. Jis lėtai pakėlė gal­

vą - ir jo veidas buvo nusėtas žaizdom is bei mėlynėmis, užtat

akys buvo tokios pačios kaip anksčiau - šviesios, jos mylėtos.

Senaras silpnai šyptelėjo ir pakrutino lūpas tardamas jos

vardą. Nihala įsikibo į sieną ir įstengė atsistoti; viskas aplinkui

drebėjo ir byrėjo. J i pagraibė kalavijo, kad nukirstų Senarą prie

sienos laikančias grandines, bet dėklas jai prie juostos buvo tuš­

čias. Ginklas liko menėje, kurioje ji nužudė Tironą. Karštligiškai

puolusi ieškoti Senaro jį pamiršo.

Apsidairiusi pamatė tik akm enį, veikiausiai naudotą atsisės­

ti. Pagriebė jį, iš visų jėgų trenkė per grandines ir jas suskaldė.

Senaras susmuko ant žemės, tą akim irką kameros sienos ėmė

virpėti ir byrėti. Nihala pakėlė burtininką, persimetė jo ranką

per sprandą ir ėmė lip ti viršun.

Sukaupusi paskutines menkutes jėgas ji kopė laiptais rams­

tydamasi į drebančias sienas. Jiedu žingsnis po žingsnio artėjo

išėjimo link. J i neketino atsižadėti savo svajonės ir to, kas jai

priklauso.

445
 Pargriuvo, bet atsistojo ir kopė toliau vis labiau silpdama.

Galiausiai užlipusi viršun ir išėjusi į areną krito ant žemės ir

suvokė, kad nebeįstengs atsistoti. Saulė veikiausiai pasiekė ho­

rizontą, m at viskas nusidažė ryškiai raudonai. Žemę drebino

griūvantys sienų gabalai. Nihala buvo išsekusi, ji pametė kalavi­

ją, kuriuo būtų turėjusi suskaldyti amuletą ir atgauti jėgas. Jie ­

dviem buvo lem ta m irti šioje arenoje nepasimėgavus savo žygių

vaisiais.
„Jei bent Senaras išsigelbėtų ir išgyventų už mus abu...“

Tada Nihala ir prisim inė Reisos žodžius apie amuleto galias:

ji galėjo ištarti dar vieną burtažodį, pražudysiantį ją, bet išgel­

bėsiantį Senarą. J i jau ir taip nebeturėjo vilčių. Saulei nusileidus

ji m irsianti.
„Viso pasaulio negaliu išgelbėti, bet vieną gyvybę - taip.“

Nihala bijojo m irties - būtent dabar, kai išm oko gyventi, -

bet tokia jau buvo jos dalia.

J i panaudojo Skrydžio kerus, o kai burtai nešė ją tolyn ir

gyvybė pamažu ją apleido, sparnai ant jos nugaros išsiskleidė.

 E P IL O G A S

Kai Tironas įsiskverbė į mano mintis, aš sužinojau, kas yra tikra

neviltis. Gyvenime ne kartą buvau puolęs į neviltį: kai ištraukiau
Nihalą pusgyvę iš Salazaro kanalo dumblo, kai tupėjau Zalenijos
kalėjime, kai pagalvodavau apie savo įvykdytas žudynes Nakties že­
mėje. Bet tik tada, kai Tironas įveikė mano pasipriešinimą ir įsibro­
vė į mano sielą, pamačiau, ką reiškia neturėti nė menkiausios vilties
kibirkštėlės. Kol jis mano mintyse ieškojo kankinimais neišgautos
tiesos, akimirką pažvelgiau į jo paties sielą ir pajutau tai, ką jaučia
jis. Taip sužinojau, kad Tironas - paskutinės vilties netekęs žmogus.
Jis jau seniai liovėsi tikėti, visi jo gyvenimo ramsčiai subyrėjo
jam tarp pirštų, liko tik skausmas ir tuštuma. Tą akimirką ėmiau jį
suprasti. Iki tol nesuvokiau, kaip gyva būtybė gali siekti viską sunai­
kinti. A š visada maniau, kad net savižudžio troškimas mirti tereiš­
kia per didelį prisirišimą prie gyvenimo. Tironas troško susinaikinti
ir sunaikinti pasaulį, nes jam buvo neįtikėtinai gaila savęs ir visų
Išnirusio pasaulio gyventojų. Jis veikė ne iš žiaurumo, o iš meilės
pasauliui. Tvirtai tikėjo, kad sunaikinimas yra vienintelė šios varga­
nos, pražuvusios žemės viltis.
Sužinojęs, kad jis nužudytas, net ir suvokdamas, jog tik taip
buvo galima jį sustabdyti, giliai širdyje nuliūdau, nes iš tiesų ir
jis buvo auka, kaip ir mes visi.

447
Man buvo papasakota, kad Nihalai nužudžius Asterį žemė ūmai

ėmė drebėti, o Tvirtovė griūti. Aš to nepajutau, nes merdintis tyso-

jau savo kameroje, užtat išgyvenusieji suvokė, kad keturiasdešimt

mirties ir siaubo metų baigėsi; jie iškėlė kalavijus ir pergalingai suri­

ko. Džiaugsmo šūksnis pasiekė ir tolimiausius užkampius nuo Saaro

iki pat dykumos, atsklido iš visų vergiją kentusiųjų gerklių. Viskas

baigėsi, pasaulis įžengė į naują erą.

Mūšis prie Tvirtovės griuvėsių užtruko iki vėlumos, tad ir naujos

eros pradžia buvo aplaistyta krauju. Daugelis Tirono karių pasida­

vė, kiti ir toliau grūmėsi, bet nė vienas jų neišvengė kovos, nei tie,

kurie bėgo, nei tie, kurie liko. Žmonės, „kovojantys už taiką“, kaip

Nihala sakė Tironui, iki pat nakties galabijo pralaimėtojus su tokiu

žiaurumu ir puikybe, kokia būdinga tik nugalėtojams. Tik tada že­

mėje įsivyravo taika.

Rytojaus dieną blyški saulė apšvietė Tvirtovės lygumą, nuklotą

griuvėsiais ir sulaistytą krauju. Iš Tirono sukurtos karalystės teliko

juodojo kristalo šukės ir jo pasekėjų lavonai. Visgi žemę merkė ne tik

jo pavaldinių kraujas - žuvo ir tūkstančiai mūsiškių. Ravenas buvo

rastas prie išverstų Tvirtovės vartų; nors jis buvo išpuikėlis, bet ir

didis karys, tad daugelis apverkė jo žūtį.

Užtat likimas pasigailėjo Ido, veikiau net ne likimas, o Veša.

Drakonas jį išgelbėjo. Kai nykštukas, praradęs sąmonę, nukrito ant

žemės, aplink jį ir toliau virė mūšis, tad ne vienas kareivis mėgino

pulti prie jo kūno ir atkeršyti už šalia gulintį Deinoforą. Veša šoko

prie savo raitelio, uždengė didžiuliais sparnais ir saugojo jį nuo prie­

šų; jis juos kandžiojo, degino liepsna, darė viską, kad jie neprisiar­

tintų. Taip Idas ir išsigelbėjo. Žinoma, jis buvo sužalotas, ir prireikė

448
nemažai laiko, kol visos žaizdos užgijo. Bet jau po pusantro mėnesio

jis vėl rankoje gniaužė kalaviją - jo kūną puošė dar daugiau randų,

bet jis jautėsi pasirengęs kurti naują, mūsų visų lauktą erą.

Povandeninio pasaulio kariuomenė labai mums padėjo, ir pats

Varenas itin pasižymėjo mūšio lauke. Jis matė žūstant daugelį sa­

viškių, bet kovėsi iki galo, kol jo lengvučius šarvus pervėrė priešo

ietis. Vis dėlto grafui šypsojosi laimė ir jis išgyveno tą įsimintiną

dieną, nors ir sunkiai sužeistas į petį.

Labiausiai nukentėjo Tirono pavergtų žemių gyventojai. Dau­

guma sukilėlių buvo išžudyta. Iš trijų tūkstančių vyrų, kuriuos Airei

pavyko surinkti, teliko trys šimtai. Ji, dar gyva, buvo rasta po lavo­

nų krūva. J i ilgai verkė dėl saviškių žūties, tačiau žinojo, kad perga­
lė galėjo būti pasiekta tik krauju ir auka ir kad tos gyvybės nebuvo

atiduotos veltui.

O mane patį, labiau mirusį nei gyvą, kariai rado prie pat Tvirtovės.

Mano gyvybei pavojų kėlė ne tiek kūno, kiek sielos žaizdos. Tai, ką

Tironas padarė, mane sugniuždė: protas buvo sujauktas, nebeliko

valios kovoti dėl išlikimo. Gydžiusieji ištraukė mane iš mirties nagų

ir neleido jai manęs pasiglemžti. Taip aš pamažu grįžau į gyvenimą.

Pabudęs iš to ilgo miego nieko nebežinojau, buvau kaip kūdikis,

tad daugelis manė, kad išprotėjau. Turėjau vėl išmokti gyventi, iš

naujo priprasti prie pasaulio. Pamažu grįžo prisiminimai apie tai,

kas buvau, ir aš atgimiau.

Vis dėlto mano kojos jiems nepavyko išgelbėti. J i vis dar savo

vietoje, bet neįstengiu jos pajudinti, tad tik velku negyvą iš paskos.

Bet jau apsipratau, o lazda man netgi suteikia seno vilko ir išmin­

čiaus išvaizdą. Užsiauginau ilgą barzdą ir dabar jaučiuosi it mudvie­

jų su Asteriu vaikystėje įsivaizduotas Burtininkų tarybos narys. Be

449
abejo, viską išgyventi man padėjo tai, ko Asteris niekada neturėjo ir

visada troško, - meilė.

Kai kariai mane rado Tvirtovės papėdėje, šalia gulėjo ir Nihala.

Amuletas jai ant kaklo buvo visas pajuodęs, ji nebekvėpavo.

Visi daugelį dienų manė ją mirus. J i buvo nunešta į Akademijos

ginklų menę ir paguldyta su visais šarvais, papuoštais ant krūtinės

švytinčiu baltu herbu, ir su kalaviju, rastu prie Asterio sosto lieka­

nų. Nihala buvo neregėtai pagerbta, nes tai ji nužudė Tironą ir išgel­

bėjo Išnirusį pasaulį. Oarfas susirietė greta jos. Jis visą mūšį laukė

Nihalos arenoje narsiai kaudamasis su priešais. Jis prisiminė Niha-

los pažadą, kad jiedu susitiks, viskam pasibaigus, ir nuo tol niekada

nesiskirs, ir atėjo tesėti savo pažado, nors Nihala savojo nesilaikė.

Atrodė, kad jis ketina ten likti amžinai saugoti savo raitelės.

Nihalos palaikus sudeginti lauže ir taip pagal tradiciją pagerbti

raitelės atminimą buvo numatyta po keleto dienų, bet iškilmės buvo

vis atidėliojamos, nes per tą laiką įvyko kai kas netikėto ir įstabaus.

Nihalos kūnas nerodė jokių irimo požymių, buvo rausvas ir stang-

rus, lyg ji vis dar būtų gyva.

- Prašau jūsų, palaukite, - pro ašaras meldė Soana Nelgaro, ra­

ginančio kuo greičiau atlikti laidojimo ritualą. - Nežinau, kodėl, bet

jaučiu, kad šios raitelės istorija žemėje dar nesibaigė.

J i buvo palydėta gailestingais žvilgsniais, bet jos prašymas buvo

patenkintas.

Tai įvyko saulei leidžiantis Makrate. Menėje buvo tylu, tik du sargybi­

niai saugojo kūną, staiga vidun įskrido mažutis smulkus padarėlis. J į

išvydę sargybiniai pagalvojo, kad ir jis atlėkė pagerbti savo didvyrės.

Mažylis priskrido prie Nihalos veido, nutūpė jai ant smakro ir

liūdnas pažvelgė į ją.

450
 - Tai kaip, Nihala, - tyliai ištarė, - nejaugi pasidavei? Atsižadė­

jai savo svajonės? Senaras guli kitame kambaryje. Jis vis dar kovoja

ir laukia tavęs. Argi neturėtum pas jį nueiti? - tarė ir nusišypsojo. -

Tu išgėrei kančios taurę iki dugno, padovanojai viską, ką turi, vie­

ninteliam žmogui, kurį galėjai išgelbėti. Galiausiai radai savo tikslą.

Naujas pasaulis, apie kurį tau kalbėjau, jau žengia per slenkstį, ir tu

turi jame būti.

Fosas paglostė Nihalai skruostą, kaip ir per paskutinį jų susitikimą.

- Girios tėvas laukia savo širdies. Jei paimčiau tau ant krūtinės

gulintį akmenį ir nuneščiau jį jam, medis atgytų. Bet ar jo gyvybė da­

bar turėtų prasmę? Kam jis pasitarnautų? Tu daug kam reikalinga,

o labiausiai Senarui, turi dar daug nuveikti, o mano brangus Girios

tėvas, mano namai ir prieglobstis, mano vienintelis draugas jau atliko

savo užduotį. Aplink jį tėra išdeginta žemė, sudžiūvę medžiai ir dykra;

jo giria, ta, kurios gyvybę jis palaikė, dabar nunykusi. Kaip jau sakiau

tau, mudu su Girios tėvu - senojo pasaulio atgyvenos, o tiems, kurie

ilgai gyveno ir yra labai seni, metas pasitraukti, - išklojo jis ir patylėjo

ieškodamas tinkamų žodžių. - Girios tėvas apsisprendė: jis nori būti

tavo tėvas, nori tau dovanoti savo gyvybės syvus, kad galėtum gyven­

ti ir atlikti tai, ką privalai. Tai nebus lengva. Gyvybės dovana - pati

gražiausia ir baisiausia, kokią tik gali gauti, nes tai kartu ir garbė, ir

pareiga. Bet mes su Girios tėvu žinome, kad tujos verta.

Fosas ištiesė rankytes į Mavą, Vėjų žemės akmenį, ir ištarė nesu­

prantamą burtažodį. Akmuo skaisčiai suspindo ir perdavė savo galią

visiems kitiems amuleto akmenims. Jie visi ėmė švytėti, bet ne taip,

kaip burtažodžio ištarimo dieną, o raminamai, saugiai. Kartu su tuo

spindesiu į Nihalos skruostus plūstelėjo raudonis, į ją grįžo gyvybė.

- Tėvas miršta, o dukra atgimsta. Kol ant kaklo nešiosi šį amu-

letą, gyvensi. Niekada jo nepamesk, nes mirsi, - tarė Fosas ir pasi­

451
rėmė ant rankų, lyg būtų išsekęs. - Dabar tau tereikia pasitikti savo
svajonę ir tavęs laukiantį atpildą. Tinkamai pasinaudok tuo, ką aš ir
mano senasis medis tau dovanojome.
Fosas dingo taip tyliai, kaip ir atlėkęs. Nuo tada niekasjo nebematė.

Nihala visiškai išgijo. J i nieko neprisimena nei apie savo tariamą

mirtį, nei apie susitikimą su Fosu, bet tądien girinuko ištarti žodžiai
liko jai galvoje ir todėl ji visada nešiojasi amuletą. J i ir pagelbėjo
man vėl tapti savimi, grąžino mane į gyvenimą ir padėjo pasveikti.
Kartais apie tai pagalvojus mus suima juokas: aš - šlubis, o jos gy­
vybė iki mirties priklausys nuo amuleto. Gal ir mudu esame senojo
pasaulio atgyvenos.
Užtat ji išsivadavo nuo šmėklų; jos ištirpo jos galvoje it sniegas
prieš saulę ir pagaliau nutilo. „Nebegirdėdama balsų kone jaučiuosi
vieniša. Bet ši tyla maloni, ji teikia iki tol nepatirtą r a m y b ę . v i e n ą
vakarą pasakė ji. Išsisklaidė ilgą laiką ją kankinęs užkeikimas, mat
ir Reisą žuvo - tapo savo neapykantos auka. Mūšio dieną ji panoro
stovėti karių minioje, kad savo akimis pamatytų priešo sunaikini­
mą. Tą akimirką, kai Nihala persmeigė Asterį kalaviju, Reisą suriko
išsproginusi baltas akis: „Jis pagaliau mirė! Pabaisa sunaikintas!“
J i panoro nuo olos prie Tvirtovės nusileisti į slėnį. Apsvaiginta
nežmoniško džiaugsmo ir tarsi atsikračiusi metų naštos puolė prie to
didžiulio statinio. J i nubėgo prie Tvirtovės ir buvo palaidota jos griu­
vėsių. Ją rado kitą dieną sutraiškytą mūro gabalo. Jos išplėstose akyse
vis dar buvo matyti visą gyvenimą ją akinusi neapykanta. Iš visų šios
istorijos veikėjų man negaila vienintelės Reisos -ja i jaučiu tik panieką.
„Juk ir ji tebuvo auka, - užstojo ją Nihala. - Visi mes - giliai
viduje tūnančios ir pasirengusios silpnumo akimirką mus apsėsti
neapykantos aukos.“ Pasveikę mudu kurį laiką gyvenome laimingai.
Pasaulis mums atrodė jaunas ir pasirengęs mus priimti, tad manė-

452
me, kad nužudžius Tironą viskas baigėsi, kad blogis buvo nugalėtas
ir grįžo taika. Mes išgyvenome ir vėl buvome kartu, ko dar galėjome
trokšti? Bet tai truko neilgai.
Veikiai supratome, kad nugalėti Tironą buvo labai sunku, bet ir
viską atkurti iš griuvėsių nebūsią lengviau. Asteris su savo pasekė­
jais nebuvo blogio kūrėjai, jie buvo naivūs jo kūriniai. Nugalėjome
juos, bet neapykanta ir žiaurumas ir toliau sklandė tarp mūsų.
Pirmą kartą tai suvokiau apsilankęs pas faminus. Kilo klausi­
mas, ką daryti su tais padarais. Jie negalėjo apsiginti ir nieko nesu­
prato, kaip vaikai, tad prisiglaudė Dienos žemėje, toli nuo nugalėto­
jų pagiežos kupinų žvilgsnių ir keršto planų. Taryboje ilgai tarėmės
dėl jų likimo. Kai kurie siūlė juos išnaikinti, kiti paversti vergais; tik
po ilgų ir varginamų ginčų buvo priimtas mano ir Dagono pasiūly­
mas: faminai bus palikti Dienos žemėje laisvi ieškoti savo kelio.
Taigi vieną dieną Nihala, Idas ir aš nuvykome pas juos praneš­
ti šio sprendimo. Išvydus mus artėjant daugelio jų akyse pasirodė
siaubas ir baimė, mat jie prisiminė, ką jiems padarė mūsiškiai, kaip
kadaise Nihala juos galabijo.
Nihala užkopė ant kalvos. Apačioje driekėsi ta pati lyguma, ku­
rią kupini pykčio ir apimti nevilties perėjome per savo kelionę. J i
nepasikeitė, čia tvyrojo ta pati nykuma, kaip ir valdant Asteriui, ta
pati mirties nuojauta. Tik dabar čia buvo knibždėjo daugybė dre­
bančių, išsigandusių būtybių, paliktų gyventi pasaulyje, kurio pras­
mės nesupranta.
Jtinau, kad daugelis jūsų mane prisimenate ir kad tas prisimini­
mas ne iš maloniųjų, - tarė Nihala nervingai čiupinėdama ant kaklo
kabantį amidetą. - Žinau, kad esu žudikė, ir neprašau jūsų to pamiršti.
Įvykdytas blogis negali ir neturi būti pamirštas, jis lieka širdyje ir at­
veria joje žaizdą, kurios neįmanoma užgydyti. Teprašau jūsų nesiekti
keršto. Kerštas nesuteikia atilsio mirusiesiems ir ramybės gyviesiems.“

453
 J i akimirką patylėjo žvelgdama į savo keistuosius klausytojus.
„Dėl to prašau jūsų atleidimo: už tai, ką padariau aš, ir už tai,
ką padarė ir toliau daro kiti žmonės. Taip pat pažadu, jog ir jums
atleidžiama už jūsų kaltes, juo labiau kad veikėte ne savo valia. Išau­
šo taikos metas. Metas visiems atsisakyti karo ir pradėti kurti nau­
ją pasaulį viliantis, kad jis bus geresnis už ankstesnįjį, - išklojo ji,
vėl patylėjo ir prabilo dar garsiau: - Mano žmonės nutarė, kad nuo
šiol čia bus jūsų žemė. Būsite jos valdovai ir šeimininkai, laisvi kurti
savo gyvenimą taikoje. Nuo šiol tarp jūsų ir visų kitų genčių vyraus
santarvė ir prisiekiu, kad niekam neleisiu pakelti prieš jus rankos.
Puikiai suprantu, kad dabar jaučiatės suglumę, nežinote, ką daryti;
mes jums padėsime rasti savąjį kelią, - tarė ji ir pažvelgė į daugybę
išsigandusių akių apačioje. - Tai viskas. Jūs laisvi eiti, kur norite,
jūs amžiams laisvi.“
Tądien mums atrodė, kad tikrai atkūrėme taiką, bet dabar ži­
nau, jog tą akimirką gimė bėda, kurios iki šiol nepavyko išspręsti.
M a t santarvė tarp faminų ir kitų genčių - tik tolima svajonė, tarp
skirtingų tautų it gyvatė šliaužioja tylus, lėtas karas.

Nihalai buvo pasiūlyta tapti Akademijos vyriausiąja generole, bet ji

atsisakė.
J i š per jauna ir neverta užimti tokių pareigų“, - paaiškino ji, tad
šis pasiūlymas buvo pateiktas Idui. Ir jis ilgai atsikalbinėjo, kartojo,
kad yra nevertas ir kad nenori ant pečių užsikrauti visų šių pareigų
bėdų. Bet galiausiai Nihalajį įkalbėjo, ir dabar Idas sėdi soste, kuris
pirmiau priklausė Ravenui, o jam po kojomis tupi Veša.
Mudu su Nihala įsikūrėme Vėjų žemėje. To norėjo ji, nes jautė,
kad tai jos žemė.
Idas dažnai atvyksta mūsų aplankyti, tada jie su Nihala pasine­
ria į ilgas dvikovas; tik tuomet ji paima į rankas kalaviją. J i nutarė

454
kuriam laikui atsisakyti ginklų, ir dabar jos kalavijas kabo mūsų na­
muose, bet ji neleidžia ant jo nusėsti nė dulkelei, tad numanau, kad
netrukus vėl jo griebsis.

Mes apsilankėme ir Nakties žemėje, prie Lajaus kapo. Mums labai

jo trūksta, ilgimės jo tyrumo. Iš mūsų jis vienintelis per šį karą nesu­
sitepė rankų krauju. Nihala ten paliko savo šarvus, o a š - daugumą
savo seniįjų vilčių.
A š vis dar Burtininkų tarybos narys. Dabar kiti nariai daug la­
biau mane gerbia, bet aš vis dar jiems nepatogus asmuo, mat iriuosi
prieš srovę. Mano užduotis dabar atrodo dar sunkesnė nei per karą,
o taika - daug trapesnė nei maniau.
Vėjų žemė virtusi griuvėsių krūva. Mums abiem buvo skaudu
po ilgo laiko išvysti Salazaro liekanas. Žengdama tarp apgriuvusių,
ugnies suniokotų sienų Nihala atpažino Livono kalvę, kurioje buvo
nužudytas jos tėvas ir kur viskas prasidėjo.
„Kartais jaučiuosi kaip ši kalvė, - tarė ji, - sudegusi ir suniokota.
Mano misija baigėsi, bet to, kas įvyko, nebeištrinsi.“
J i nuėjo į kertę, kurioje Livonas kaldavo savo įstabiuosius ginklus;
ant sienos kabojo rūdžių suėstos kalavijų nuolaužos. J i puolė į ašaras.
„Nemanyk, kad ateityje mūsų nelaukia džiaugsmas, - pasakiau
jai. - Be abejo, to neįmanoma pamiršti. Aš niekada nepamiršiu kan­
kinimų skausmo ir nevilties Tirono sieloje. Bet gal iš šio skausmo
gims kažkas gero. Mudu dabar kartu - o tai jau labai daug.“
J i nusišypsojo ir apkabino mane.

Dabar gyvename šioje suniokotoje žemėje ir mėginame iš skausmo

sukurti laimę. Bet aš puikiai žinau, kad ilgai čia neužsibūsime.
„Vieną dieną išvyksime, - pasakė man Nihala. - Noriu grįžti prie
ištakų, prie savo vaikystės svajonės, kai troškau būti laisva ir keliau­

455
ti. Mes sėsime ant Oarfo ir perskrisime sūkuringas Saaro versmes.

Nebebūsime narsus Tarybos narys ir didi Drakono raitelė, išgelbėję

šį pasaulį nuo Tirono, bet neįstengiantys jo išgelbėti nuo jo paties, o

tik Nihala iš Salazaro bokšto ir burtininkas Senaras; mes aplankysi-

me žemes, kurių niekas nėra regėjęs, išvysime visokių pabaisų, bet ir

stulbinamai gražių miškų. Štai ką mes veiksime.“

J i teisi, ir aš trokštu to paties, ir žinau, kad ta diena jau ne už

kalnų. Dėl to panorau užrašyti šią istoriją - gal, kad mums palikus

šias žemes kas nors mus prisimintų, gal, kad Nihala niekada nepa­

mirštų pergalės prieš save pačią, o gal, kad pavyktų suvokti slaptąją

visų šių įvykių prasmę.

Tironas manęs paklausė vieno dalyko, o aš į jo klausimą dar ne­

radau atsakymo: ar šį pasaulį išvis įmanoma išgelbėti? Kartais imu

manyti, kad jo tiesa, kad visoms gyvoms būtybėms būdinga neapy­

kanta, kad tam tikra prasme visi esame aukos ir kaltieji. Bet paskui

pagalvoju apie Nihalą ir suprantu, kad verta gyventi, verta kovoti,

nors kova ir bergždžia. Tikiu, kad tik tuo ir skiriuosi nuo Tirono: aš

savo kelyje sutikau Nihalą, o jis ne.

Aš netrukus iškeliausiu ir už nugaros paliksiu pasaulį, kuriame

pusiausvyra itin pažeidžiama; žinau, kad anksčiau ar vėliau ji bus

suardyta ir kad vėl kils karas. Taip pat žinau, kad po jo stos taika

ir grįš viltis, o vėliau ją vėl išstums tamsa ir neviltis. Bet gal šiame

amžiname rate ir slypi mūsų gyvenimo prasmė?

S en aras,

B u r t i n i n k ų t a r y b o s n a r y s iš V ė jų ž e m ė s
 V E I K Ė J A I IR M IE S T A I

Aele - gamtos dvasia, valdanti Dohoras - Raitelių akademijos

vandenis. mokinys.

Aim aras - Drakono raitelis. Dola - nykštukas, Tirono pajėgų

karys, Ido brolis.
Aire - Rulo dukra.
Eleazė - jauna m oteris iš Saulės
A są - Ugnies žemės sostinė.
žemės, Jonuko m otina.
Asteris - jaunasis Burtininkų
Faleras - Jūros žemės pajėgų
tarybos narys, vėliau Tironas.
generolas.
Aštrėja - nim fa, Vandenų žemės
Pensas - Drakono raitelis, Soanos
karalienė.
mylimasis, žuvęs mūšyje ir tapęs
Avaleras - Tirono pulkų vadas. šmėkla.

Baraharas - Jūros žemės sostinė. Flaras - gamtos dvasia, valdanti

ugnį.
Benaresas - piratas, Airės
mylimasis. Flodžistas - burtininkas ir
Senaro mokytojas jam rengiantis
Dagonas - Burtininkų tarybos
tapti Burtininkų tarybos nariu.
seniūnas.

Fosas - girinukų bendruomenės

Damejonas - Juodojo drakono
vadas.
raitelis, Sėmėjono brolis dvynys.

Gala - Vandenų žemės karalius.

Deinoforas - Juodojo drakono
raitelis. Glaelė - gamtos dvasia, valdanti
šviesą.

457
Goriaras - gamtos dvasia,
valdanti tamsą.
Idas - nykštukas, Drakono raitelis
ir Nihalos mokytojas.
Jonukas - Eleuzės sūnus.
Kaveras - Raitelių akademijos
mokinys.
Lajus - ginklanešys, buvęs Nihalos
bendramokslis Akademijoje ir jos
bičiulis.
Laodamėja - Vandenų žemės
sostinė.
Lefas - nykštukas, vienos sukilėlių
bendruomenės vadas.
Leras - buvęs U olų žemės
karalius.
Livonas - Nihalos įtėvis, Soanos
brolis, puikus ginklakalys,
nužudytas f aminų.
Londalis - generolas iš Saulės
žemės.
M akratas - Saulės žemės sostinė.
Marhenas - senasis Ugnies žemės
karalius.
Mavas - gamtos dvasia, valdanti
orą.
Mavernas - Herclio miško
stovyklos generolas.
458
M edžistas - istorikas ir
burtininkas, ilgus metus buvęs
Tirono dešiniąja ranka.
M olas - Ido tėvas.
Monė - senoji Vanerijų salų
aiškiaregė.
Namenas - senasis puselhų
karalius, paskelbęs taiką po Dviejų
šim tų metų karo.
Nelgaras - Saulės žemės
stovyklos vadas.
Nerėjas - Zalenijos karalius.
N ihala - mergina karė, Drakono
raitelė, paskutinė Išnirusio
pasaulio puselfė.
Oarfas - Nihalos drakonas.
Ondine - mergina iš Zalenijos,
pam ilusi Senarą.
Orenas - Burtininkų tarybos
narys, Reisos tėvas.
Paršelis - Drakono raitelis,
mokytojas Akademijoje.
Pevaras - Drakonų raitelių
generolas, Lajaus tėvas.
Piktžolius - nykštukas, Tirono
eksperimentų auka, tarnas
Akademijoje.
Ravenas - Vyriausiasis Drakonų
raitelių ordino generolas iš Saulės
žemės.
Reisą - nykštukė, buvusi
Burtininkų tarybos narė.
Salazaras - Vėjų žemės miestas-
bokštas.
Sarefas - gamtos dvasia, valdanti
jūras.
Sate - nykštukas, Burtininkų
tarybos narys, Ugnies žemės
atstovas.
Seferdis - Dienos žemės sostinė.
Semejonas - Juodojo drakono
raitelis, Damejono brolis dvynys.
Senaras - Burtininkų tarybos
narys, Vėjų žemės atstovas,
geriausias Nihalos draugas.
Šeirina - Nihalai puselfių
suteiktas vardas, reiškiantis
„Paaukotoji“.
Ševraras - Ugnies ir karo dievas.
Soana - burtininkė, buvusi
Burtininkų tarybos narė, pirm oji
Senaro magijos mokytoja, Livono
sesuo.
Snlana - Saulės žemės karalienė.
Tarefas - gamtos dvasia, valdanti
žemę.
Tarseris - Raveno drakonas.
Tere - nim fa, Burtininkų tarybos
narė, Vandenų žemės atstovė.
Tnlana - gamtos dvasia, valdanti
laiką.
Vanerijos - salos pakeliui į
Povandeninį pasaulį.
Varenas - grafas iš Zalenijos.
Veša - Ido drakonas.
Vrasta - f aminas, Lajaus draugas.
Zalenija - Povandeninis pasaulis.
 PAD ĖKA

Šios knygos rašymas m an buvo nuotykis, beveik trejus metus

trukusi kelionė. Leidausi į ją viena, rašiau užsidariusi savo kam ­

baryje net nenutuokdama, kur tai mane nuves, o dabar išlei­

džiama jau paskutinė trilogijos knyga. Iki galo nuėjau ne tik

dėl savo valios ar dėl to, kad tikėjau pasakojama istorija. Todėl

noriu padėkoti visiems, lydėjusiems mane šioje kelionėje ir pa-

dėjusiems pasiekti jos tikslą. Pirm iausia dėkoju Sandronei Da-

zieriui, be kurio šis nuotykis net nebūtų prasidėjęs; jis pirm as

patikėjo mano darbu ir savo patarim ais padėjo man tobulėti.

Be abejo, trilogija būtų daug sunkiau skaitoma ir ne tokia

sklandi be mano dviejų redaktorių - Francescos M azzantini ir

Robertos Marasco. Dėkoju joms už pagalbą lavinant rašymo sti­

lių ir už viską, ko mane išmokė dirbant kartu.

Taip pat dėkoju savo draugams, palaikiusiems mane, kol ra­

šiau; jie ne kartą įkvėpė man valios ir visada manim tikėjo. Jei

nebūčiau jautusis tokia mylima, veikiausiai net nebūčiau visko

užbaigusi.

Dėkoju savo tėvams ir jų neišsemiamai bibliotekai. Jei jie

nebūtų man perdavę meilės knygoms, nemanau, kad būčiau pa­

ėmusi plunksną į rankas. Dėkoju jiems už tai, kad visada leido

460
man vystyti talentus nebrukdam i savo nuomonės ir palaikyda­

m i mano sprendimus: tiek klaidingus, tiek teisingus.

Taip pat esu be galo dėkinga Džulijanui. Priverčiau jį skaity­

ti mano knygą dvidešim ties puslapių dalim is ir mygau išsakyti

nuomonę. Jis buvo mano pirm asis skaitytojas ir kritikas, be to,

įkvėpė šio pasakojimo pabaigą. Dėkoju jam už viską, nes jis vi­

sada būna šalia, mane palaiko ir pakenčia.

P A B A IG A
 T U R IN Y S

LAISVOSIOS Ž E M Ė S

1. Ilgos kelionės pradžia 12

2. Aelonas, arba apie netobulum ą 18

3. Senaro sprendimas 27

4. Senaras jūros žemėje 37

5. Sarefenas, arba apie neapykantą 53

6. Šaltis 68

7. Glaelė, arba apie vienatvę 76

8. Idą užvaldžiusi m intis 87

9. Atsisveikinim as 96

PAS PRIEŠUS

10. Bloga lemiantys ženklai 102

11. Lajaus kelionė 107

12. Dykum oje 115

13. Tulana, arba apie užm arštį 120

14. Išdaviko tostas 136

15. Lajus ir vrašta 151

16. Nenusakomas siaubas 163

17. Idas akademijoje 169

18. Paklydėlis 189

19. Goriaras, arba apie kaltę 203

20. Paskata tęsti kelionę 220

į P O ŽEM Į

21. Ido kariai 232

22. Dvikovos 239

23. Idas iš Ugnies žemės 309

24. Vėl kartu 324

25. Išdaviko m irtis 333

26. Reisą 346

27. Num irėlių kariauna 361

23. Vandenyje ir tamsoje 249

24. Aki 260

25. Tas, kuris niekada nepaliovė kovojęs 268

26. Netikėta vertinga pamoka 282

27. Flarenas, arba apie likim ą 292

28. Nykūs tyrlaukiai 301

29. Pykčio riksm ai 312

30. Sugrįžimas 323

31. M irusio miesto daina 335

32. Tarefenas, arba apie kovą 342

33. Tiesa 354

PASKUTINIS MŪŠIS

34. Mavas, arba apie auką 366

35. Tironas 378

36. Prieš mūšį 384

37. Paskutiniojo m ūšio šūksnis 394

38. Sukilim o aušra 405

39. Ido ir Deinoforo kova 413

40. Nihalos ir Asterio karas 422

Epilogas 447

Veikėjai ir m iestai 457

Padėka 460
 Troisi, Licia
Tr-183 Galios amuletas : romanas / Licia Troisi; is italų kalbos

vertė Ieva Mažeikaitė. - Vilnius: Alma littera, 2013. - 464 p.

Ciklo „Drakono raitelė“ 3-oji knyga

ISBN 978-609-01-1114-7

Daug šimtmečių Išniręs pasaulis priklausė elfams - būtybėms, dar­

niai sugyvenančioms su gamta. Išnirusio pasaulio žemes užplūdę nykš­
tukai ir žmonės suardė vyravusią harmoniją, o elfus išgynė svetur ieško­
tis prieglobsčio. Visgi saujelė puselfių išliko, sumišę su kitom is rasėmis
jie gyveno Išnirusiame pasaulyje, o jų egzistavimą gaubė paslaptys ir
legendos. Nihala, drąsioji Išnirusio pasaulio puselfė, stoja į kovą su T i­
ronu ir baisiąja jo magija. Jėgas reikia sutelkti kovai, bet mokytojas Idas
Vandenų žemėje grumiasi su nauju priešu, tempiančiu jį į praeitį, nuo
kurios nykštukas niekaip neįstengia pabėgti...

U D K 821.131.1-93

L id a Troisi

D R A K O N O RA ITELĖ

G alios am uletas

Iš italų kalbos vertė Ie v a M a ž e ik a it ė

Redagavo B ir u t ė S a b orrienė

Korektorė I n d rė P e trė ty tė

Viršelio meninė redaktorė D e im a n t ė R y b a k o v ie n ė

Maketavo J u r g a M o r k ū n ie n ė

Tiražas 1000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“,
Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas
Interneto svetainė: www.spindulys.lt