Aleksandras Diuma

PARYŽIAUS
MOHIKANAI
l
Aleksandras Diuma

PARYŽIAUS
MOHIKANAI

Romanas

Kaunas
1994
UDK 840-3
Di 367

LES MOHIKANS DE PARIS par Alexandre Dumas,

Michel Levy freres, Paris, 1867

Iš prancūzų kalbos vertė Jonas ČEPONIS

ISBN 9986-482-14-3 (1 dalis)

ISBN 9986-482-16-X (2 dalys)
 Pirma dalis

/ + A U T O R IU S P A K E L IA T E A T R O
U Ž D A N G Ą , K U R R U T U L IO S IS JO D R A M A

Je ig u sk a ity to ja s teik tų si su rizik u o ti ir ta rtu m p ili­

grim as k a rtu su m anim i nu k eliau tų į m anąsias jau n y stė s
dienas bei d rau g e nu eitų pusę m ano gyvenim o kelio,
tai yra lygiai k e tv irtį am žiaus, tuom et m udu sustotum e
ties 1827-aisiais V iešpaties m alonės m etais ir p a p asak o ­
tum e iš tos epochos kilusiom s k artom s, koks buvo m a te ria ­
lusis ir m oralusis P a ry žia u s gyvenim as pask u tin iu o ju
R estau racijo s1 laik o tarp iu .
P radėkim e nuo m oderniojo B abilono-' m aterialiosios
pusės.
K eliau jan t R ytų — V akarų k ry p tim i, 1827-aisiais
Pietų P aryžius buvo m aždaug toks p at, koks yra 1854-ai-
siais. K airiojo k ran to P ary žiu s iš esmės nesikeičia ir
veikiau netenka nei p ria u g a gyventojų; ta i ta rsi p rie šin ­
gybė civilizacijai, k uri iš R ytų šalių k ry p sta į V akarus;
P aryžius — šioji civilizuoto pasaulio sostinė — žengia
iš Pietų į Š iaurę: M onružas p rarijo M o n m a rtrą s.
V ieninteliai reikšm ingesni d a rb a i, kurie nuo 1827-ųjų
iki 1854-ųjų m etų buvo a tlik ti k a iriaja m e k ran te — ta i
K iuvjė aikštė su fo n tan u , Gi Labroso, Ziusjė, P olitech n i­
kos mokyklos, V akarų ir B onaparto gatvės, Orleano,
taip p a t Meno užkardos prieplaukos, g aliau siai Š ven­
tosios K lotildos bažnyčia, iškilusi Belšas aikštėje, V als­
tybės tarybos rūm ai d ’Orsė k ran tin ėje ir Užsienio re i­
kalų m inisterijos p a s ta ta s In v alid ų kran tin ėje.
Visiškai kas kita dešiniajam e k ran te, ta i yra te rito ­
rijoje ta rp A usterlico ir Jenos tiltų , nusidriekusioje
palei M onm artro papėdę. 1827-aisiais m etais P a ry žiu s
į R ytus iš tik rų jų siekė ne toliau B astilijos,— ir visas

' Paaiškinimai knygos gale.

5
Bom aršė bu lv aras d a r tik tu rė jo b ū ti p a sta ty ta s; į Š ia u ­
rę — ne toliau T ur d ’Overno ir T u r de Dam g a tv ių , į
V akarus — ne toliau Rulio skerdyklos ir N ašlių tako.
T ačiau apie Sent A n tu an o priem iesčio rajo n ą , išsi-
dėsčiusį nuo B astilijos aik štės iki Sosto užkardos; apie
Popenkuro rajo n ą, b esitęsian tį nuo Sent A n tu an o p rie ­
miesčio iki M enilm ontano gatv ės; apie Tam plio p rie ­
miesčio rajo n ą, p ly tin tį nuo M enilm ontano g atv ės iki
Sen M arteno priem iesčio; apie La Fajeto rajo n ą, ein an tį
nuo Sen M arteno priem iesčio iki Z uvininkių priem iesčio;
pag aliau apie T iurgo, Tiudeno, Bredos, Tivolio, Europos
aikštės, Božono k v a rta lu s; apie M ilano, M adrido, S aptalo,
Burso, Lavalio, Londono, A m sterdam o, K onstantinopolio,
Berlyno ir kt. gatves — apie visa ta i d a r nė nebuvo kalbos.
T arsi lazdele pam ojus fėjai, kurios v ard as In d u strija ,
iš žemės išdygo ištisi k v a rta la i, aikštės, skverai, gatvės,
tu rė ję ta p ti palyda tų kom ercijos princų, kokiais v ad i­
nam i geležinkeliai į Lioną, S tra s b ū rą , B riuselį ir H av rą.
P er penkiasdešim t m etų P ary žiu s užpildys visą tą
erdvę, kuri šiandien d a r p ly ti tuščia ta rp priem iesčių ir
įtv irtin im ų ; ta ig i visa, kas y ra priem iesčiai, tap s P a ry ­
žium i, ir nau ji priem iesčiai prisišlies prie visų toli aplink
nusidriekusios gynybinės sienos properšų.
Pam atėm e, kas 1827-aisiais sudarė P a ry žia u s m a­
terialų jį p a g rin d ą ; pasižiūrėkim e, kokia buvo P a ry žia u s
m oralinė padėtis. K arolis X jau valdė dvejus m etus;
penkerius m etus de V ilelis4 buvo V alstybės tary b o s p ir ­
m ininkas; galiau siai tre ju s m etus Delavo* buvo pakeitęs
A n g lė 6, taip susikom prom itavusį M obreilio a f e r a 7.
K araliu s K arolis X buvo geras: n ery žtin g as ir
doras, jis leido ta rp ti apie save dviem partijo m , kurios
įsivaizdavo, kad padeda jį įtv irtin ti, bet g aliau siai p ris i­
dėjo valdovą nu v erčian t — tai kra štu tin ių jų ir dvasi­
ninkijos partijos.
De Vilelis, ne tiek politikas, kiek fin an sin in k as,
mokėjo tv a rk y ti, leisti a p y v a rto n , pelningai p an au d o ti
valstybės lėšas, tačiau ta i ir viskas. Beje, asm eniškai
doras žmogus, po penkerių m etų p riv e rsta s p a s itra u k ti
nuo finansų, jis paliko savo postą toks p at n e tu rtin g a s,
koks ir buvo ateidam as, nors savo rankom is lytėjo m ili­
jardus.
6
 Delavo niekuo y p a tin g u nepasižym ėjo — visa siela
buvo ištikim as ne k a ra liu i, bet tom s dviem s p artijo m s,
veikiančiom s jo v a rd u : personalo v iršin in k as re ik a la u ­
davo iš ta rn a u to jų ir netgi ag en tų pažym os apie a tlik tą
išpažintį; negalėjai bū ti p riim ta s šnipinėti, jeigu bent
dvi savaites iki sto ja n t tarn y b o n nebuvai ėjęs išp a ­
žinties.
D varas buvo nuobodus — jį tegyvino hercogienės
de Beri8 jau n y stė, pram ogų poreikis ir a rtistišk a n a tū ra .
A risto k ra tija gyveno neram iai ir buvo su sisk a l­
džiusi: viena jos dalis save ta p a tin o su pusiau lib e ra ­
liomis Liudviko X V III trad icijo m is ir teigė, kad ate itie s
ram ybė priklauso nuo išm in tin g o galių paskirstym o
ta rp didžiųjų valstybės s tr u k tū rų : k araliau s, P erų rūm ų
ir A tstovų rūm ų; a n tro ji jos d alis įn irtin g a i gręžėsi
a tg al, troško 1827-uosius m etus s u g rą ž in ti į 1788-uosius,
neigė R evoliuciją, neigė B o n ap artą, neigė N apoleoną
ir buvo įsitikinusi, kad nereik alin g a jokia kita p aram a
kaip tik toji, k u ria pasikliovė jų prosenelis L iudvikas IX
ir senolis Liudvikas XIV, ta i yra dieviškoji teisė.
B uržuazija buvo tokia p a ti kaip visais laikais: t v a r ­
kos m ylėtoja, rim ties gynėja; troško perm ainų ir virpėjo,
kad tik jos neįvyktų; šūkavo prieš nacionalinę g v a rd iją ,
prieš įkyrybę jai p rik la u sy ti ir pašėlo, kai 1828-aisiais
m etais nacionalinė g v a rd ija buvo p a n a ik in ta . A p sk rita i
ji lydėjo generolą F u a n p ask u tin ėn kelionėn, p rija u tė
G re g u a ru i10 ir M anueliui11, prenum eravo T uke12 leidinius
ir m ilijonais pirko C h artijo s pavidalo tabokines.
Liaudis akivaizdžiai buvo opozicijoje, tik p a ti aiškiai
nenum anė, kas geriau — bo n ap artizm as a r respublika,
nors žinojo, kad B urbonai sugrįžo į P ra n cū z iją paskui
anglus, a u stru s ir kazokus. O neapkęsdam a anglų,
a u s trų ir kazokų, ji, savaim e aišku, neapkentė ir Burbo-
nų — tik ir tykojo progos jais n u sik ra ty ti. K iekvienas
n au jas sąm okslas susilaukdavo jos p rita rim o : D idjė14,
B e rto n a s1', K a rė !r' jai buvo kan k in iai; k e tu ri La Rošelio
s e rž a n ta i1 — dievai!
O d abar, kai trim is viena paskui k itą sekančiom is
pakopom is mes nusileidom e nuo k a ra lia u s iki a ris to k ra ­
tijos, nuo a risto k ra tijo s iki bu ržu azijo s ir nuo buržuazijos

7
iki liaudies, nulipkim e d a r vieną laiptelį — tuom et a ts i­
rasim e tuose visuom enės užribiuose, kuriuos teapšviečia
blausūs Je ru z a lė s g a tv ė s 1^ žibintai.
Įsivaizduokite, kad persikėlėm e į 1827-ųjų m etų
U žgavėnių v a k a rą .
J a u dveji m etai kaip nebevyksta policijos m ask a­
rad a i: prik im šti n e p ra u sta b u rn ių bobšių ir visokių pašle­
m ėkų vežim ai, dviem eilėm v a g o jan ty s b u lv aru s bei
kiekvieną sykį prasilenkdam i su sto ja n ty s ir ,— a tle isk it
m an, bet p riv a lau p a v a rto ti tuo m etu p ap litu sį te rm in ą ,—
apsikernojantys — ta i y p a tin g i vežim ai.
K ai kurie iš jų pagal p aau k o tas lėšas p riklausė
puikiam jaunikaičiui, pav ard e L abatiū, kuris po tre jų
a r ketverių m etų, nuvykęs į Pizą, n um irs nuo džiovos,
ir nors kaip jis nėrėsi iš kailio, kad visi žinotų, jog šie
m ilžiniški m ask arad ai, šie rag ų pū tėjai, šie ra ite lia i
pasirodo jo dėka, žiūrovai u žsispyrusiai nesiteikė apie jį
nieko g ird ė ti ir šlovino lordą S eim urą *.
P op u liariau si k a b a re ta i — ta i: K u rtily je — „D ė­
mia jė “ , „Floros sa lo n a s“, „ K u rtilis “ , prie Meno u ž k a r­
dos — „T oneljė“ .
L abiausiai lankom os šokių salės — tai „Š iau d in ė
p asto g ė“ , p rik la u sa n ti L ayrui; čia a n t vulkano, tu r ė ­
siančio jas p ra ry ti, šoka dvi nū n ai beišnykstančios p a ­
derm ės: stu d en tai ir g rizetės; juos pakeitę loretės ’' ir
a r tū r a i-1 d a r nežinom i, o kaip tik pastariesiem s G avarni"
sukūrė savo žav in g ąjį k a rn a v a lin į kroviko kostium ą; —
„ P ra d o “ , tv isk a n tis priešais Teisingum o rūm us, „K oli­
ziejus“ , d ū z g ia n tis už vandentiekio bokšto, „Šen M arteno
a rk a “ ir Frankonio salės, kurios vienintelės k a rtu su
Opera tu ri priv ileg iją ren g ti kaukių balius.
S u p ra n ta m a, mes čia kalbam e apie Operą tik a t ­
m inties dėlei: Operoje nešokam a, bet v aik štin ėjam a,
m oterys ateina su dom ino, v y rai — su frak ais.
K itu r pokyliuose, ta i yra pas D enuajė, „Floros salo­
ne“ , „L au k in y je“, pas Toneljė, „Š iau d in ėje p asto g ėje“ ,
„ P ra d o “ , „K oliziejuje“ , „Šen M arteno a rk o je “, pas F ran-
konį juo labiau nešokam a: čia siaučiama.
S iau stin is buvo nešvankus šokis, k u ris prieš Kan­
kaną — tai ta s pat, kas kap ralo tab ak o prik im štas pypkia-
palaikis prieš h avanišką cig arą.
8
 Be visų šių, ką tik m ūsų išv a rd y tų , vietų, nu silei­
džiančių nuo te a trų iki priem iesčio resto ran ėlių ir nuo
p a sta rų jų — iki k ab aretų , d a r žem iau stovi šlykščios
landynės, vadinam os užeigom is.
P ary žiu je jų yra septynios:
„Juodoji k a tė “ — Senosios A udyklos gatvėje, S itė
rajone;
„B altasis triu š is “ — priešais „Le Z ym naz“ M;
„Septyni b ilia rd a i“ — Bondi gatvėje;
„A nglijos v iešb u tis“ — S ent Onorė gatvėje, priešais
„C iv etą“24;
„P as Polį N ikė“ — Geležių gatvėje;
„P as B a ra tą “ — toje pačioje gatvėje;
P ag aliau „Pas B ordjė“ , prie O bri le Buše ir Sen Deni
g atv ių kampo.
Dvi iš tų sm uklių — specializuotos.
Į „ Ju o d ą ją k a tę “ rinkdavosi vagys rakaliotojai ir
ilgapirščiai, į „ B altąjį tr iu š į“ — mainiau svėrikai ir
landūnai.
O, nu siram in k ite, mes neketinam e leistis į žargoną
ir k u rti knygą, kurią b ū tų galim a su p ra sti tik pasitelkus
pagalbon nešvankų B isetro2' a r K onsjeržeri2 ’ žodyną.
P riešingai, mes skubam e kuo greičiau a ts ik ra ty ti,—
ir dau g iau prie jų n e su g rįž ti,— visais šiais b jau riais
term inais, kurie m um s yra tokie p a t nem alonūs kaip ir
m ūsų skaitytojam s.
Tad g re ita i pasakykim e, kas per vagys tie rak a lio to ­
jai, ilgapirščiai, m ainiai, svėrikai ir landūnai.
R akaliotojai d a rb u o jasi visrakčiais.
Ilg ap irščiai verčiasi tra u k d a m i iš kišenių pinigines,
laikrodžius, nosines.
M ainiai — ta i tokie, k urie užeina pas pinigų keitė­
jus neva ap sim ain y ti m onetų į tu rin č ia s tokio ir tokio
k a ra lia u s atv aizd ą, n u k a ld in ta s tokiais ir tokiais m etais,
ir jas rinkdam iesi nusigvem bia į abi rankoves po penkias­
dešim t frankų.
Svėrikai norim o ap v o g ti asm ens kaklą apsuka skarele
a r virve ir užsiverčia sau a n t pečių, o tuo ta rp u jo bendrai
auką apšvarina, ta i yra išnaršo visas kišenes.
G aliausiai lan dūnai — n a k tin ia i vagys, virvinėm is
kopėčiomis įlen d an ty s pro langus.
9
 K itos penkios užeigos — tai pap rasčiau siai visokių
vagių susitikim o vietos.
K iekvienam e rajone p riž iū rė ti visą šį paleistų k a to r­
g in in k ų , sukčių, m ergšių, visokiausių vagišių ir įv a ira u s
plauko b an d itų g aiv alą tenka vos šešiems policijos inspek­
to ria m s ir vienam vald in in k u i — m unicipalinė policija
d a r n esu k u rta ir a ts ira s tik 1828-aisiais, de Beleimo"'
dėka.
Šie in sp ektoriai eina ta rn y b ą vilkėdam i civiline
a p ra n g a .
K iekvienas jų su la ik y ta sis p irm ia u siai nuvedam as
į Sen M arteno policijos poskyrį, k ita ip ta r ia n t — į a re š ­
tinę. Čia, sum okėjus šešiolika su už p irm ą ją n a k tį ir po
dešim t su už k itas naktis, galim a įsig y ti teisę į a ts k irą
kam erą.
Iš čia v y rai persiunčiam i į Forsą'* arb a B isetrą;
m ergšės — pas m agdalenietes20 Š a ltin ių g atvėje netoli
Tamplio*0, vagilės — į Sen L azarą " , Sen Deni priem iesčio
gatvėje.
Bausm ės vykdom os Grevo aikštėje.
Ponas P aryžius* gyvena M arė gatvėje, nr. 43.
P irm as klausim as, k urį sk a ity to ja s gali sau užduoti
ir k u rį užduotų m ums, jeigu neužbėgtum e jam už akių —
ta i: „Jei policija žino, k u r g a u d y ti vagis, tai kodėl jų
n esugaudo?“
Policija gali juos su g a u ti tik v y k d an t n u sik altim ą;
įsta ty m a s šia prasm e kategoriškas, ir visiem s vagim s
ta s g erai žinom a.
Je ig u policija tu rė tų teisę su la ik y ti vagis ne tik
nusikaltim o vietoje,— o jie beveik visi jai žinom i,— ta i
n e tik ė ta i užm estų tin k lą į visas P a ry žia u s lindynes, ir
vagių nebeliktų arb a liktų tiek m ažai, jog nev ertėtų nė
skųstis!
M ūsų laikais tų užeigų nebelikę: vienos išnyko p r i­
v erstin ai nugriovus, v y k d a n t P ary žiau s gražinim o d a r ­
bus, kitos — užsidarė, išblėso, neteko gyvybės ženklų.
Tik vienas Bordjė išsilaikė; bet 1827-ųjų m etų užeiga
pav irto į elegantišką bakalėjos k rau tu v ė lę , kur p re k ia u ­
jam a džiovintais vaisiais, uogienėm is ir puikiais likeriais,
* toks yra budelio titulas (aut. pastaba)

10
kurioje nieko neliko iš b jau rio s lindynės ir k u r mes busim e
p riv e rsti nuvesti savo sk aity to ju s.

II + TU RG AU S D ŽENTELM ENAI

Mes jau perspėjom e savo sk a ity to ju s, kad pirm asis

m ūsų knygos puslapis d a tu o ta s 1827-ųjų V iešpaties m a ­
lonės m etų U žgavėnių diena.
Tačiau ši didžiausių kvailionių diena jau ėjo į p a ­
baigą: n e tru k u s tu rė jo išm ušti v id u rn a k tį.
T rejetas jaunikaičių, susikibusių už p a ra n k ių , leidosi
Sen Deni g atve; du iš jų pusbalsiu niūniavo p ag rin d in es
kadrilių m elodijas, visai neseniai g ird ė tas „K oliziejuje“ ,
k u r praleido pirm ąsias n ak ties v alandas; trečiasis tik
žaism ingai kram snojo auksinį savo lazdikės bum bulą.
A bu m ėgėjai n iū n iu o ti a tro d ė kaip p ritin k a šiai
dienai: vilkėjo būdinga ta i epochai m askaradine a p ra n ­
ga — tu rg a u s krovikų kostium ais.
T rečiasis,— kuris nedainavo ir žengė ta rp anų dvie­
jų ir atrodė iš visų trijų v y ria u sia s a r bent rim čiausias,
o ūgiu visa galva pranoko abu savo bičiulius ir, kaip
sakėm e, kram snojo savo lazdikės b u m b u lą ,— buvo su si­
supęs vienu iš tų plačiųjų š iu rk šta u s drapo ap siau stų su
aksomo apykakle, kokius tais laikais nešiodavo ir kokius
nūnai tem atom e S ato b rian o ir B airono kū rin ių p irm ųjų
puslapių raižiniuose.
T asai ja u n ik a itis ėjo iš m enininkų pobūvio S ent Apo-
linos gatvėje.
Po ap siau stu vilkėjo juodom is kelnėm is, ry šk in a n ­
čiomis tv irta s kojas su dailiom is čiurnom is ir ele g a n tiš­
komis pėdomis, apautom is ažū rin io šilko kojinėm is ir
lakuotais bateliais; juodas fra k a s k arišk ai u ž s a g s ty ta s ,—
nors aiškiai m atėsi, kad šis asm uo neturėjo jokio ryšio su
a rm ija ,— tik viršuje ir apačioje išsikišę baltos d y g sniuo­
tos liem enės k rašteliai; kaklo nevaržė laisvas juodo atlaso
kak laraištis, o galvą su n a tū ra lia i g a rb a n o ta is plaukais
dengė toksai suplotas cilindras, k u ris per pokylį būdavo
pasikišam as po pažastim i, iše in a n t užvožiam as iki p a t
ausų ir kurį vadino su stu m tin iu .

11
 Je ig u reti praeiviai, šią v a la n d ą sk u b an ty s Sen Deni
gatve, b ū tų galėję p rask le isti nepažįstam ojo, kurio a p ­
ra n g ą kaip tik d a b a r ap rašin ėjam e, a p sia u stą , ta i jie
įsitik in tų , kad tos v irš kulkšnių susegiotos ir aptem ptos
it trik o kelnės, kad ta s a i eleg an tišk ai su k irp tas, su dailiai
k ren tan čiais skvernais fra k a s, kad toji an g lišk ai d y g s­
niuota liem enė su kaldinto aukso sagom is,— kad visa ta i
aiškiai buvo iš kažkurios g a rsių jų Gano bulvaro siuvėjų
parduotuvės ir sk irta tiem s m adingiem s jaunikaičiam s,
kuriuos anais laikais d a r vadino dendziais, o n ū n ai a p i­
būdina jau šiek tiek n u v a lk io tu žodžiu liūtai.
I r vis dėlto šiais d rab u ž ia is vilk in tis asm uo, regis,
visiškai nesistengė dėtis eleg an tišk u ; iš tik rų jų , pakako
tik užm esti akį, kad įsitik in tu m , jog prieš tave an aip to l
ne vadinam asis m adų vaik y to jas: visoje jo povyzoje
buvo kažkas pernelyg nepriklausom o, kad galėtu m jį
p risk irti vienam iš tų išglebėlių, v e rg a u ja n čių savo k a k la ­
raiščio klostėm s a r apykaklės standžiui. Be to, ta rs i b ū tų
nepakentęs tų m adingųjų v a rž tų , ja u n ik a itis, vos palikęs
vakarėlį, paskubėjo išsivaduoti nuo p irštin ių ; a n t jo
dešiniosios rankos p asim atė vienas didžiųjų žiedų, v a d i­
nam ų riterišk aisiais, k urių akim i buvo galim a naudotis
kaip an tsp au d u , jeigu tik jie tu rėd av o išg ra v iru o tą
asm ens ženklą a r šeimos herbą.
Beje, kiti du jau n ik aičiai su d arė keistą priešingybę
šiai baironiškai išvaizdai. P ersirengę, kaip jau buvom e
pastebėję, tu rg a u s krovikais a r veikiau gudreivom is,—
pasak anuom etinės kalbos,— juodu vilkėjo balto pliušo
palaidinėm is su vyšninės spalvos apykaklėm is, atlasin ėm is
b a lta i m ėlynai dryžuotom is kelnėm is, liem enį buvo persi-
sm aukę vienas — raudono, a n tra s — geltono kašm yro
juosta, m ūvėjo šilkinėm is kojinėm is su au k sin iais taškiu-
kais ir avėjo bateliais su d eim antinėm is sagtim is, nuo g a l­
vos iki kojų buvo pasipuošę įv airia sp a lv ia is kaspinais; il-
g a g a u rę kepurę juosė g irlia n d a iš b a ltų ir rau sv ų kam eli­
jų, k u rių kukliausia tokiu m etų laik u pas ponią Baijon a r
ponią Prevo — dvi žinom iausias gėlininkes — kainavo
ne m ažiau kaip vieną ekiu; sk ru o stais, n u tv ie k sta is ja u ­
nystės raudoniu, ugningom is akim is, džiugesio n u sk a id ­
rintom is lūpom is, linksm ybės kupina siela, iš visos esybės

12
švytėte švytinčiu n e rū p e stin g u m u , tuodu jau n ik aičiu
išties atrodė kaip d v igubas prancūziško n u o taikingum o
įsikūnijim as — atsp in d y s tosios laim ingos praeities,
kuriom s ta ry tu m laidotuvėm s pam aldžiai vadovavo jų
bičiulis, vilkįs juodai, n iū ru s kaip ateitis.
Na, o kaipgi susiėjo d rau g ė n šie try s žmonės, savo
ap ra n g a ir, m aty t, būdu tokie sk irtin g i, ir kodėl m ynė jie
šią vėlyvą valandą vieną iš penkiasdešim ties P ary žių
raižančių g atv ių nuo Sen Deni b ulvaro iki Zevro k ra n ­
tinės?
Ogi visai p a p ra sta i: tuodviem s žaliūkam s nepasisekė
prie „K oliziejaus“ d u rų p a g a u ti karietos; ja u n ik a itis su
tam siai rudu a p siau stu jos nesėkm ingai ieškojo S ent Apo-
linos gatvėje.
A bu šaunūs vyriokai, jau gerokai įšilę nuo bišo fo 1
ir punšo, nusprendė nueiti į tu rg ų p a v a lg y ti a u strių .
J a u n ik a itis su tam siai ru d u a p siau stu kelių o ršad o -
ir serbentų likerio tau re lių dėka išsaugojęs visišką proto
blaivum ą, tra u k ė m iegot į savo nam us U niversiteto
gatvėje.
Visi try s a ts itik tin a i susitiko prie S en t A polinos ir
Sen Deni g a tv ių kam po; abu žaliūkai ja u n ik a ity je su
rudu ap siau stu atpažino bičiulį, o p a sta rasis šių tik ra i
nebūtų pastebėjęs.
A nuodu vienu balsu sušuko:
— Žiū! Žanas Roberas!
— Liudovikas! P etriusas! — atsiliepė ja u n ik a itis
su tam siai ru d u ap siau stu .
1827-aisiais m etais buvo vadinam asi nebe P jeru , o
P etriu su ; nebe Luji, o Liudoviku.
T rejetas šird in g ai paspaudė vienas k itam ran k a s ir
apsiklausinėjo, ką veikią tokį vėlyvą m etą a n t karališkojo
grindinio.
Viena ir a n tra pusė paaiškino.
P askiau abu ž a liū k a i,— o ta i buvo P etriu sas, d a ili­
ninkas, ir Liudovikas, g y d y to ja s,— taip užsispyrė, jog
p riv ertė Žaną Roberą, poetą, eiti d rau g e su jais p a v a k a ­
rie n iau ti į tu rg ų pas Bordjė.
Tad štai ką trise su ta rė jau n ik aičiai; iš greitos žengse-
nos p atik ėtu m , kad jie tik ra i neketina keisti savojo nusi-

13
statym o, tač ia u sta ig a , likus dvidešim čiai žingsnių iki
B atavų rūm ų, Žanas R oberas sustojo.
— A k,— paklausė jis ,— a r ja u tik ra i n u sp rę sta?
Kad mes einam e v a k a rie n ia u ti pas ką, sakote?
— Pas Bordjė.
— Tebūnie pas Bordjė!
— Žinoma, n u s p rę s ta ,— abu vienu balsu atsak ė
P e triu sas ir L iudovikas.— Kodėl ne?
— Todėl,, kad visados d a r galim a a ts itra u k ti, kai
rengiesi p a d a ry ti kvailystę.
— K vailystę! Kodėl?
— Po šim ts! Todėl, kad užuot nuėję ram iai p a v a ­
k a rie n ia u ti pas Veri, pas F ilip ą a r į „Provanso b ro liu s“ ,
norite p raleisti n ak tį kažkokioje bjau rio je lindynėje, k u r
kaip Bordo vyną gersim e kam pešm edžio' a n tp ilą , o vie­
toje riebaus triu šio valgysim e katę.
— Koks velnias šįv a k a r tave nuteikęs prieš kates ir
kam pešm edį, o poete? — nusišaipė Liudovikas.
— Mano m ielas,— įsiterp ė P e triu s a s ,— Žanas Robe­
ras ką tik „P ran cū zų te a tre “ susilaukė didžiulio pasise­
kimo — kas a n trą dieną užkala po penkis šim tus fra n k ų ;
p risig rū d ęs kišenes aukso, tapo a ris to k ra tu .
— N ejaugi norite m an įte ig ti, jog judu einate ten ai
iš taupum o?
— N e,— atsak ė L iudovikas,— bet juk reikia visko
pabandyti!
— Fe! G raži būtinybė! — išsiviepė Žanas Roberas.
— P a reišk iu ,— a trė m ė L iudovikas,— kad su šia
absu rd išk a a p ra n g a a tro d a u it m alūnininkas, ką tik iš­
tra u k ę s b u rtą u ž sira šy ti į a rm iją , ir m an visai ne gėda
šiandien p a v a k a rie n ia u ti tu rg u je ; iki jo šim tas žingsnių:
v a k arien iau ju ten a rb a išvis a tsisak a u vakarienės!
— Na m a ta i,— ta rė P e triu s a s ,— kalbi visai kaip
k a ra b e n a s4: ligoninė a r a u d ito rija tav e parengė visokiem s
reginiam s, kad ir kokie šlykštūs jie būtų; kaip filosofas
ir m a te ria lista s esi ap sišarv av ęs prieš visokius n e tik ė tu ­
mus. O m an, kaip dailin in k u i, ne visad tu rė ju sia m už ką
išg erti kam pešm edžio vyno a r su v a lg y ti katę; m an,
bendravusiam su abiejų lyčių pozuotojais — gyvais lavo­
nais, savo siela žem esniais už m irusiuosius; m an, ap-

14
lankiusiam liū tų n a rv ą ir nusileidusiam į meškų griovį,
kai n e tu rė ja u trijų fra n k ų , kad pas m ane pasikeltų tėtu šis
S a tu rn in a s a r panelė Rozina Š v ie sia p la u k ė ’,— m an,
ačiū Dievui, d a r niekas nepakyrėję! B et,— p rid ū rė jis,
įbesdam as p irš tą į savo a u k š tą jį bendrakeleivį,— kokį
veidą toje įta rtin o je skylėje n u taisy s šis įspūdžiam s
n e a tsp a ru s poetas, šis Bairono įpėdinis, šis Gėtės kūrybos
tęsėjas, na, p ag aliau , toksai Ž anas R oberas? A r su savo
m ažutėm is rankom is, nedidukėm is pėdomis, žavingu
kreolišku akcentu jis tu ri nors m enkiausią su p ra tim ą ,
kaip elg tis pasaulyje, į k u rį ketinam e jį įvesti? A r bent
kada nors jis,— nacionalinėje gv ard ijo je taip ir neišm okęs
žygiuoti p rad e d a n t k a irią ja koja,— a r jis paklausė savęs,
k u ria koja įeinam a į sm uklę, ir a r jo tyros ausys, p ratu sio s
prie M ilvua'’ „Jau n o sio s ligonės“ ir A ndrė Senjė „ J a u ­
nosios belaisvės“ , pajėgios k lau sy tis niekingų derglionių,
kuriom is keičiasi nakties d idžiūnai, knibždėte k n ib žd an ­
tys šioje skylėje?.. Ne? Tuom et, ką jis su m um is veiks?
Mes jo nepažįstam e! Kas ta sa i pašalinis, k e tin a n tis įsi­
m aišyti į m ūsų linksm ybes? Vade retro\ Ž anai Roberai!
— B rangusis P e triu s a i,— a tsa k ė jau n ik a itis, ką tik
buvęs taikiniu d ia trib ė s', kurios šm aikštum ą, ta rp u s į
to meto m enininkų studijose, pagal išgales išsaugojom e,—
tu ne tik pakaušęs, bet d a rg i tik ra s gaskonas!
— Na jau! Aš iš Sen L o 10!.. Je ig u Sen Lo y ra gas-
konų, tai, tark im , kad T a rb e “ y ra norm andiečių.
— Ką gi, tad sakau ta u , gaskone iš Sen Lo, kad
giriesi trū k u m ais, k u rių n e tu ri, stengdam asis nuslėpti
savo tik ru o siu s privalum us. A psim eti v ė ty tu ir m ėty tu ,
nes bijais pasiro d y ti naiviu; vaidini bloguolį, nes rau d o ­
nuoji, jeigu kas tave palaiko geru! N iekad nesi įėjęs
į liū tų n a rv ą , niekad nesi nusileidęs į m eškų griovį ir
niekad nesi įkėlęs koją į tu rg a u s sm uklę — ne dau g iau
kaip Liudovikas, kaip aš, kaip save g e rb ia n ty s ja u n i­
kaičiai a r sunkiai triū s ia n ty s darb in in k ai.
— A m en l — su žiovuliu užbaigė P etriu sas.
— Žiovauk ir šaipykis kiek tinkam as; švytuok
prasim anytpm is ydom is, žilpindam as žiūrovus, nes esi
juk girdėjęs, kad visi didieji žmonės tu rėjo ydų: A ndrė
del S a r ta s 1- buvo vagis, o R em b ran tas — ištv irk ėlis;

15
vaizduok buržua, kaip tu juos vadini, k adangi vaizduoti —
tavo a m atas ir pašaukim as; prieš m us, gerai tave p a ž įs ta n ­
čius, prieš m ane, m ylintį tav e kaip jaunesnįjį brolį, lik
toks, koks esi, P e triu sai: a tv ira s ir naivus, godus įspūdžių
ir pakilios nuotaikos. Ak, b ran g u sis, jeigu leistina b ū ti
viskam ab ejin g u ,— o šitai, m ano nuom one, jokiu būdu
n eleistin a,— ta i tik tuom et, kai esi pabuvęs tre m tin iu
kaip D antė, n e įv e rtin tu kaip M ak iavelis1s a r išduotu
kaip B aironas. A rgi tu esi išduotas, n e įv e rtin tas a r tre m ­
tinys? A rgi žvelgi į gyvenim ą liūdno ir nykaus horizon­
to pusėn? A rg i ta rp tavo p irštų išnyko m ilijonai, kaip
vienintelį pėdsaką palikdam i nedėkingum o p u rv ą a r
nusivylim o ra u d ą ? Ne! Eisi jau n as, sėkm ingai p a rd a v in ė ji
savo paveikslus, m eilužė tave m yli, valdžia pas tave
užsakė „S okrato m ir tį“ : jau s u ta rta , kad Liudovikas
tau pozuos kaip Fedonas \ o aš p a ts — kaip A lk ib ia d a s 1;
kokio velnio tu d au g iau nori?.. P a v a k a rie n ia u ti sm uklėje?
Pavakarieniaukim e, brangusis! Tai tu rė s bent šiokių
tokių pasekm ių: tiek pasib jau rėsi, jog visą gyvenim ą
nenorėsi ten sugrįžti!
— Ja u baigei, žm ogau su juodu fra k u ? — paklausė
P etriusas.
— Taip, beveik.
— Tad žygiuojam toliau.
P e triu sas leidosi vėl žingsniuoti, u žtra u k d a m a s
pusiau b ak chantišką, pusiau nešvankią d ainušką, ta rtu m
norėdam as p a ts sau įrodyti, kad ką tik g a u ta iš Žano Ro-
bero rim ta ir nuoširdi pam oka jam visai nepadarė
įspūdžio.
S ulig p ask u tin iu o ju kupletu jie jau stovėjo pačiam e
tu rg a v ietė s viduryje; Šventojo E u stach ijau s bažnyčios
laikrodis išm ušė pusvalandį po vidurnakčio.
— Na ką g i,— prašneko Liudovikas, kuris, kaip
m atėm e, nedaug dalyvavo pokalbyje; tu rė d a m a s m ą sty ­
tojo bei stebėtojo sielą, lengvai leidosi kitų vedam as
ir buvo visiškai tik ra s, kad v isu r ra s peno stebėjim am s
arb a apm ąstym am s — a r a tv e sta s pas k itą žm ogų, a r
p a s ta ty ta s akis į akį su g a m ta .— K ą gi, d a b a r belieka
pasirinkti... k u r eisime — pas Polį Nikė, B a ra tą a r Bordjė?
— Man rekom endavo B ordjė,— ta rė P e triu s a s ,—
tad einam pas Bordjė.
16
 — Einam pas Bordjė! — p a k arto jo Žanas R oberas.
— Jeig u tik tu nesi nukreipęs savo įpročių a r jausm ų
į kokią kitą šventovę, sk aistu sis m ūsų žindukli!
— O, tu puikiai žinai, kad aš niekad net nebuvau
užsukęs į šį k v a rta lą ... Taigi nesvarbu! P avak arien iau sim e
visu r p rasta i, tad aš neteikiu niekam pirm enybės.
— Na, šta i ir atėjom e. A r šioji lindynė atro d o p a ­
kankam ai a tg ra si?
— Dar kaip!
— Tad įeikime!
I r nusm aukęs savo šaunuolišką kepurę a n t vienos
ausies, P e triu sas nėrė į sm uklę kaip senas šios įstaig o s
lankytojas — nerū p estin g ai, nesivaržydam as, ak ip lėšiš­
kai.
A bu bičiuliai pasekė juo.

III + P A D U G N IŲ U Ž E IG A

T ra k tie riu s buvo perp ild y tas, d a rg i d au g iau nei

perpildytas — kim šte prikim štas.
P irm ą jį a u k š tą ,— k u rį sunku b ū tų a tp a ž in ti n ūnai
m a ta n t jo vietoje žavingą, elegantišką p a rd u o tu v ę ,—
taig i pirm ą a u k štą sudarė žema, p rirū k y ta , drėgm ės
p ritvinkusi, koktulį kelian ti salė, kurioje kunkuliavo,
m aišėsi neįtik ėtin as knibždėlynas v y rų ir m oterų, v ilk in ­
čių kuo įv airiau siais k a rn a v a lin ia is a p d arais; ta rp jų vis
dėlto dau g iau siai m atėsi persiren g ėlių tu rg a u s žaliūkais
bei prekiautojom is. K ai kurios iš m o terų ,— ir reikia
pasakyti, pačios koketiškiausios bei dailiausios, p e rsi­
rengusios prekiautojom is, su iškirptėm is kone iki ju o s­
mens, ligi p a t pažastų u ž raito to m is rankovėm is, ra u d o ­
nai išsitepliojusios ir m uselėm is nusiklijavusios v eidus,—
kai kurios iš tų m oterų vyriškesniu balsu, su ltin g esn iu
keiksm u, nederančiu prie šilkinės suknelės ir nėrin ių
kepuraitės, išdavė čia esan t d vigubą apsim etinėjim ą —
ne tik drabužiais, bet ir lytim i; bet, be abejo, dėl keistų
k arnavalinės fan tazijo s paklydim ų jos su tra u k ė apie
save an aiptol ne m ažum ą m inios vyrų, su d aran čių apie
du trečdalius šio g arb in g o sam būrio.
2. P a r y ž ia u s M o h i k a n a i. I kn. 17
 Visa ši d ra u g ija sėdomis, stačiom is su sib ū ru si apie
sta lą , gulom is kvatojo, plepėjo, dainavo pačiais n e riš­
liausiais g a rsa is ir ta ip sum išai, jog bendra m asė ne­
pasidavė bet kokiam ap rašym ui, ir į akis krisdavo tik
pavienės sm ulkm enos, išsiskiriančios iš beform ės visum os.
S tačiai neįžengiam a m akalienė, k u r visa m aišėsi,
pynėsi, n u o lat nyko: raum eningos vyrų rankos, atro d ė,
priklauso m oterim s, o laibos m oterų kojytės — vyram s;
b arzdota g alva ta rsi tęsėsi nuo iškilaus biusto; plaukais
apžėlusi k rū tin ė , sakytum , rėm ė iš apačios m elancholišką
penkiolikam etės galvutę! N et P e triu su i buvo neįm anom a
n u s ta ty ti,— su didžiuliu v a rg u re k o n stra v u s kūnus ir
kiekvienam g rąž in u s jo g a lv ą ,— kam priklauso pėdos,
kojos, rankos, p laštakos — taip visos tos galūnės buvo
susim aišiusios, susipynusios, susivijusios, neišpainiojam ai
susim azgiusios viena su kita!
G rupės, k u rias šiaip taip sekėsi iš s k irti,— ta i: p je ro 1,
k u ris atsirėm ęs į sieną dėjosi neva m iegąs, tu rė d a m a s
sau a n t pečių apžargom is pjeretę — kadangi jo galva
buvo paslėpta po p jeretės kolenkorine striu k e, atro d ė it
m ilžinas su p er m aža galva ir per trum pom is rankom is;
polišinelis2, nešinas a n t kiekvienos savo kupros po vaiku;
tu rk a s, stry k čio jan tis a n t vienos kojos įrodym ui, jog n ėra
g irta s; vaikėzas, persirengęs beždžione,— tasai m a sk a ra ­
dinis kostium as tapo m adingas M a zu rjė' dėk a,— šoki­
n ė ja n tis nuo kėdės a n t kėdės, nuo grupės prie grupės,
sukeldam as ta r p deivės K vailionės ir dievo K a rn a v alo ,—
pačių liūdniausių iš visų deivių ir dievų! — žynių n e ti­
kėčiausius šūksnius pačiais sp ig iau siais balsais.
Į salę įžengusius tris bičiulius pasitiko baisūs stūgs-
mai.
P jero išdavė savo v yriškum ą, atkeldam as p jeretės
striu k ę ir pasirodydam as su a n tr ą ja galva.
B esisukinėjantis ap linkui polišinelis ūm ai sustojo it
d an g au s šviesulys, kliudęs kom etą.
T u rkas pabandė a tk e lti išk a rt abi kojas ir todėl
b em atan t griuvo, visiškai sulaužydam as stalą, a n t kurio
nuvirto.
P a g a lia u beždžionė vienu šuoliu a tsid ū rė a n t P etriu so
pečių ir suskato, visai d ra u g ija i ju o k ian tis, skabyti nuo
18
šio kepurės a risto k ra tišk ą sia s kam elijas.
— P aklausyk m anęs,— ta rė Žanas Roberas P etriu-
su i,— eime iš čia, m an neram u a n t širdies!
— Išeiti d a r neįėjus! — atšovė P e triu sa s.— A r g a l­
voji, ką kalbi? Pam anys, kad išsigandom e ir surengs
m ūsų m edžioklę po P a ry žia u s gatves, kaip jo didenybė
K arolis X — šernų po Kom pjeno g irią .
— O tu kaip m anai? — kreipėsi Žanas R oberas
į Liudoviką.
— Aš m an a u ,— atsa k ė šis,— kad jei jau čia esame,
eikime iki galo.
— Tad eime!
— Dėmesio! — perspėjo P e triu s a s .— Mus stebi.
P a ts — te a tra la s, tad tu ri žinoti, kad viskas p riklauso
nuo debiuto.
I r nuėjęs tiesiai prie a tsiv ėru sio po tu rk u tokio lyg
k raterio , kuris p ra rijo nelaim ėlio k ūną ir iš k u r kyšojo
tik jo batų g alai ir kepurės sm aigalys, tarė , vis d a r
tu rėd am as sau a n t sprando beždžionę:
— Senjore m usulm one, a r žinote savo patro n o
M ahometo ben A bdalacho, didžiojo Abu Talebo, Mekos
valdovo sūnėno posakį?
— N e,— atsiliepė balsas iš su laužyto stalo gelm ių.
— Jeigu kalnas neateina prie m anęs, tai aš einu prie
kalnof
Ir netik ėtai suėm ęs beždžionę už sprando odos, n u ­
kėlė ją nuo savo pečių, lyg nu siim tų kepurę, ir su s p u r­
dančiu vaikėzu ištiestoje rankoje nusilenkė tu rk u i:
— Mano p ag arb a, šaunusis m usulm one!
I r vėl užsikėlė a n t pečių vaikigalį, k u ris pasiskubino
nuslysti žemėn visu jo kūnu ta rs i m ugės stiebu su p r i­
zais ir vaipydam asis pasislėpė kam pe, k u r nesiekė trijų
a r ketu rių lem pų, degančių landynėje, šviesa.
Sis m andagum o ir k a rtu jėgos įrodym as pelnė Pet-
riusui visuotinius aplodism entus.
O tu rk a s į m andagybę a tsa k ė labai m ašinaliai:
įsikibo it sk ęstan tis į ištiestą P etriu so ran k ą , o p a sta ra sis
vienu tru k telėjim u p a sta tė jį a n t kojų — aiškiai nepa­
kankam o pagrindo, b ent šiuo m om entu, ta ip g iliai p r a ­
sm egusiam pam inklui.
19
 — Iš tie sų ,— ta rė P e triu sas, ką tik atlikęs m ūsų
nu p asak o tąjį ž y g d a rb į,— čia per d au g liaudies... Lipam
į a n tr ą au k štą.
— Kaip n o ri,— atsak ė Liudovikas, kuriam ir šis
reginys nestokojo įdomum o.
P a ta rn a u to ja s, nenuleidęs nuo bičiulių akių, kai tik
šie įžengė į tra k tie rių , be abejo, norėdam as įsitik in ti, a r
tik ra i tu ri reik alą su klientais, čia p a t įsiterpė į pokalbį:
— Ponai p ageidauja pasikelti į a n trą a u k štą ?
— Tikrai, mes n e p rie šta ra u tu m e ,— atsa k ė P e triu sas.
— Š tai la ip ta i,— p a ta rn a u to ja s parodė į tokias
ta rtu m sra ig tin e s kopėtėles.
J a s pam ačius nejučiom is prisim ena, kaip kėlėsi

, —
„ P rasta m e b ū ste “ M aturenas R e n jė 1:
K o kie laip ta i buvo statūs o u žlip us b ja uru.

Vis dėlto tre je ta s bičiulių ėmė jais lipti, o kaukės

šūkaliojo ir kvatojo, pačios nežinodam os kodėl — vien
tam , kad keltų triu k šm ą, nuo kurio a p g irsta vos pakaušę
ir visai nusitašo d a r tik g irti.
V iršuje, kaip ir pirm am e aukšte, salė buvo p erp ild y ta;
toks p a t žm onių san g rū d is taip p a t p rirū k y to je p a ta l­
poje su sm alsiai pro sudriskusį, pilką, tau k u o tą , rožių
o rn am en tu išm a rg in tą popierių dirsčiojančiom is sieno­
mis, su raudonom is, geltonu ir žaliu g raikišku ra š tu
kraštuotom is užuolaidom is, su pajuodusiom is lubom is.
Ž velgiant nuo slenksčio, šis pasaulis, regis, stovįs
viena pakopa žem iau nuo ką tik paliktojo, šis pasaulis,
apšviestas, o gal veikiau p rite m d y ta s gelsvarausvių
blausių a tšv a itų nuo trijų a r k e tu rių kabančių lem pų —
ta i gyvas paveikslas, m ate ria lu s įkūnijim as sum išų,
m argų, iškrikusių m inčių, kliuvinėjančių g irto žm ogaus
m akaulėje.
— Oho! — aiktelėjo Žanas Roberas, kuris užlipo
pirm asis ir pastūm ėjo d u ris .— A trodo, Bordjė p ra g a ra s
visai kitoks nei D antės: čia kuo aukščiau keliesi, tuo
žemiau a tsid u ri.
— Na ir kas? — atšovė P e triu sas.
— Tas, kad šita i ne tik b ja u ru , bet ir tam pa įdom u.
— Na, ta d lipam aukščiau! — parag in o P e triu sas.
— Lipam! — p rita rė Liudovikas.
20
 I r tre je ta s jau nikaičių vėl ėmė keltis laiptais, vis
labiau aplūžusiais ir siau rėjan čiais.
Trečiam e aukšte — ta p a ti spūstis, toks p at vaizdas
m aždaug panašioje aplinkoje, tik čia lubos buvo žem es­
nės, atm osfera tiršte sn ė ir todėl oras kvėpuoti — labiau
persigėręs kenksm ingų g arų .
— Na? — ta rė Liudovikas.
— Ką tu pasakysi, Žanai R oberai? — paklausė
P etriusas.
— Lipam toliau! — a tsa k ė poetas.
K etv irtam e aukšte buvo d a r blogiau.
A n t stalų ir po stalais, a n t suolų ir po suolais —
kokia penkiasdešim tis žm ogiškų su tv ė rim ų ,— jeigu tik
žmogus, nusileidęs žem iau gyvulio, d a r nusipelno šio
vardo.
P enkiasdešim t su tv ė rim ų — v yrų, m oterų, vaikų —
drybsojo, gulėjo, m iegojo šalia su d au žy tų lėkščių ir
butelių šukių, išsiterlioję padažais ir n u rau d o n in ti vyno.
V ienintelė k a b a n ti palubėje lempa sla p tin g a i a p ­
švietė salę.
P alaik y tu m ją kapo lem pa, jeigu kim us k n arkim as,
sk lin d an tis iš kai ku rių k rū tin ių , kuo aiškiausiai nebylotų
m aterialiai e g z istu o ja n t šiuos g irtu o k liu s, šiaip jau p ro ­
tiškus negyvėlius.
Žaną R oberą apėm ė silpnum as, tačiau jis gebėjo
tv a rd y tis: nors ply štų širdis, jo valia vis tiek išliktų
nepalenkiam a.
P etriu sas ir Liudovikas susižvalgė, abu buvo p a si­
ren g ę ,— vienas n epaisant savo įkarščio, a n tra s — š a lta ­
krau jišk u m o ,— g rįž ti a tg a l.
Bet Žanas R oberas m aty d am as, kad prig lu d ę prie
sienos laip tai kyla į v iršu tin į a u k štą it m alūnininko
tra p a s, labiau ram us iš pažiūros nei iš tik rų jų buvo,
leidosi jais kopti toliau.
— Ką gi, p o n ai,— m etė jis .— J ū s to norėjote;
aukštyn! A ukštyn!
Jie prav ėrė penkto au kšto duris.
Čia aplinka buvo tokia pati, tačiau vyksm as kitoks.
Tik penketas žm onių sėdėjo apie sta lą , a n t kurio
ta rp aštuonių a r dešim ties butelių, stūksančių it kėgliai,
21
bet ne taip sim etrišk ai išrik iu o tų , m atėsi kiaulienos
kum pio liekanos.
Šie žmonės vilkėjo m iesto d rab u žiais.
Kai sakome, kad jie vilkėjo miesto drabužiais, mes
p aprasčiausiai norim e p ab rėžti, kad jie buvo be m a sk a ra ­
dinių kostium ų ir tu rė jo a n t savęs tik d arb in ę striu k ę,
užpakalyje sagstom ą p alaidinę a r tru m p ą švarkelį.
T rys bičiuliai suėjo vidun; p a ta rn a u to ja s, k u ris iš
aukšto į a u k štą atsekė įkandin jų , taip p at įslinko iš
paskos.
N aujieji atv y k ėliai sustojo už slenksčio, g re ita i
nužvelgė salę ir Žanas Roberas p a d a rė g estą lyg ta r d a ­
m as: „ Š tai kas m ums tin k a “ .
P antom im a buvo tokia raiški, jog P e triu sas atsak ė:
— Po šim ts! Čia jausim ės kaip princai!
— Iš tik r ų jų ,— sutiko L iudovikas,— nieko m um s
d au g iau nestigs, tik oro kvėpuoti.
— Puiku! — vėl atsiliepė P e triu s a s .— Jo turėsim e
a tv ėrę langą.
— K ur ponai nori, kad jiem s būtų p adengta? —
paklausė p a ta rn a u to ja s.
— Ten,— atsakė Žanas R oberas, p irštu parodydam as
į priešingą, nei sėdėjo penketas p irm esniųjų lan k y to jų ,
salės pusę.
Lubos salėje buvo tokios žemos, jog įein a n t teko
nusiim ti kepures; bet kad ir nusiėm ęs skrybėlę, Žanas
Roberas, p a ts aukščiausias iš jau n ik aičių , galva siekė
lubas.
— Ko ponai pageidaus? — paklausė p a ta rn a u to ja s.
— Šešis tu zinus a u s trių , šešis avienos kotletus ir
vieną o m letą,— užsakė P etriu sas.
— Kiek butelių?
— Tris geriausio šabli" ir selterio, jeigu jo čia
tu rite .
Po šio užsakym o, kuris per m ylią atsid av ė aristo k ra -
tyste, vienas iš penkių p irm ų jų stalab en d rių atsisuko
į naujuosius atv y k ėliu s:
— Oho! — ta rė jis .— G eriausio šabli ir selterio!
Regis, tu rim e reikalą su m iuskadenais0!
— Už tu rč ių sūnelius! — atsiliepė a n tra s.
22
 — A rba už aukštosios pegros piliečius! — šū k te ­
lėjo trečias.
I r penketas sugėrovų p ra trū k o kvatotis. K adangi
m odernūs rom anai ir „Vidoko m em u a ra i“ * d a r nebuvo
supažindinę padorią visuom enę su žargoniškais term in ais,
m ūsų tre je ta s nuotykių ieškotojų nesuprato, kad juos
ką tik p ap rasčiausiai pavadino vagim is, ir m ažai tekreipė
dėmesio į juoką, palydėjusį šį įžeidim ą.
Žanas R oberas ja u buvo padėjęs savo a p sia u stą a n t
kėdės, o lazdelę p a sta tę s į kam pą prie lango.
P a ta rn a u to ja s savo ru o žtu buvo beišeinąs užsak y ti
vakarienės p atiekalų, kai tasa i iš kom panijos, k u ris
paleido repliką pirm as, p av ad in d am as jau n ik aičiu s
m iuskadenais, sulaikė p a ta rn a u to ją už p rik y štės skverno.
— N agi? — paklausė jis.
— Kas nagi? — n esu p rato p a ta rn a u to ja s.
— A r tav ęs neprašė k o rtų ?
— Taip, tik ra i.
— Tai kodėl jų neatneši?
— Todėl, kad jū s g erai žinote — tokiu laiku jų
nebeduoda.
— Kas per priežastis?
— P aklauskite pono Delavo.
— Kas toksai ta s ponas Delavo?
— Policijos prefektas.
— Ką m an p a d a ry s policijos prefek tas?
— Ju m s gal nepadarys, bet m um s ta i šį tą pad ary s.
— Ką gi jum s pad ary s?
— Lieps u ž d a ry ti m ūsų įsta ig ą ; liūdna, bet ta d a
jūsų nebepriim inėtum e pas save.
— Bet jeigu negalim a lošti, ką pasiūlysi m um s čia
veikti?
— N iekas neverčia jūsų čia pasilikti.
— Ak šitaip! Betgi, klausyk, tu m an a tro d a i p e r­
nelyg m andagus kvailys? Apie ta i bus perspėti m ies­
tiečiai.
— Je i p atin k a, perspėkit kad ir popiežių!
— Ir tu m anai, kad mes tuo pasitenkinsim e?
— Teks.
— O jeigu mes nepasitenkinsim e?

23
 — Ką g i,— atšovė p a ta rn a u to ja s, su k tai su k riz e n ­
dam as, kas būdinga ju o k a u ja n t p rastu o lia m s,— jeigu
nepasitenkinsite, a r žinot, ką p ad ary site?
— Ne.
— P aim site į ra n k a s kortas.
— Po šim ts perkūnų! Tu iš m anęs šaipaisi? — s u ­
baubė gėrovas, pašokdam as a n t kojų ir tre n k d a m a s
kum ščiu į sta lą , kad net b u teliai, stik liu k ai ir lėkštės
šoktelėjo šešis colius a u k š ty n .— K ortas! J u k to mes ir
prašom e.
Bet p a ta rn a u to ja s jau buvo nulipęs pusę laiptų, ir
gėrovas gavo vėl atsisėsti, tik ria u s ia i tik ir telau k d am as
progos, k u r išlieti savo blogą nuo taik ą.
— A k,— su niurnėjo jis ,— regis, ta sa i kvailys p a ­
m iršo, jog vadinuosi Žanas T oro' ir kad kum ščio sm ūgiu
p ag uldau ja u tį. Teks jam p rim in ti.
Paėm ęs nuo stalo puspilnį butelį, pridėjo jo k a k liu ­
ką sau prie burnos ir ištu štin o vienu ypu.
— Žaną Toro slegia rū p e s tis ,— pašnabždėjo vienas
iš penkių sta la b en d rių savo kaim ynui į a u sį,— ir aš jį
pažįstu — tu ri a n t ko nors šita i išlieti!
— Tokiu a tv e ju ,— a ts a k ė k a im y n a s,— m iuska-
denai lai pasisaugo!

IV + ŽANAS TORO

J a u sakėm e, kad ta sa i iš penkių sugėrovų, k u ris

pareikalavo k o rtų ir k u ris p a tsa i pasivadino Žanu Toro,—
beje, šis v ard as n u o stab iai a titik o jo išo rę,— tik ir te ­
laukė tinkam os progos p r a tr ū k ti savo bloga nuotaika.
P roga netru k o p a sita ik y ti.
Tikim ės, kad sk a ity to ja s seka m ūsų pasakojim ą g an a
dėm esingai ir nepam iršo, ką pastebėjo Liudovikas dėl
salės atm osferos.
Iš tik rų jų , sm arsas nuo valgių, vyno tvaikas, t a ­
bako dūm ai, lan k y to jų p rak a ito kvapas šioje savos r ū ­
šies palėpėje neleido kvėpuoti k rū tin ėm s, p ratu sio m s
prie ty ro oro. T ikriausiai lan g as čia nebuvo a tid a ro m a s
nuo p a t paskutiniojo p raeito ru d en s saulės spindulio;

24
todėl tiesiog patsai savisaugos in stin k ta s pastūm ėjo tris
bičiulius prie vienintelio lango, pro kurį į šią lindynę
patekdavo šviesa ir g eriau siu a tv e ju kaip d a b a r — oras.
P e triu sas a tsid ū rė prie jo pirm as; atkėlęs a p a tin ę
dalį, ja u n ik a itis užkabino rėm o grandelę už vinies, skirtos
jį p rilaik y ti.
L angas buvo vadinam ojo giljotinos tipo.
Žanas Toro rado progą, kurios ieškojo.
Pasikėlė nuo savosios ta b u re tė s ir pasirėm ęs abiem
plaštakom į sta lą , kreipėsi į visus tris jau n ik aičiu s d r a u ­
ge, bet ypač išskirdam as P e triu s ą :
— Berods ponai a tv e ria lan g ą?
— Kaip m atote, b ičiuli,— a tsa k ė p a sta rasis.
— Nesu jūsų b ičiu lis,— a tk irto Žanas T oro.— Už­
d ary k ite langą.
— Pone Žanai Toro,— su ironišku m andagum u a t ­
rėm ė P e triu s a s ,— šit m ano bičiulis Liudovikas, įžym us
gydytojas, per porą sekundžių jum s paaiškins, iš kokių
elem entų tu ri susidėti oras, kad juo būtų įm anom a kvė­
puoti.
— Ką an as čia gieda apie elem entus?
— J is teigia, pone Ž anai T oro,— atsa k ė Liudovikas,
m andagum u nė kiek nenusileisdam as P e triu su i — d a rg i
ir pašaipos gaidele, prasism elkusia šio balse,— jis teigia,
jog atm osfera, kuri nekenktų doro žm ogaus plaučiam s,
tu ri susidėti iš septyniasdešim t penkių-septyniasdešim t
šešių dalių azoto, dvidešim t dviejų-dvidešim t trijų dalių
deguonies ir dviejų dalių vandens — m aždaug taip ,
ap y tik riai.
— N agi sakyk, Žanai Toro,— savo ru o žtu įsiterpė
vienas iš k etu rių vyrų su d arb in ėm is striu k ė m is,— m an
regis, jis tau kalba lotyniškai?
— Ką gi, o aš su juo kalbėsiuos prancūziškai!
— O jeigu jis nesupras?..
— Teks prikulti!
I r Žanas Toro parodė abu savo kum ščius, stam bum u
sulig vaiko galva.
P askui neleidžiančiu p rie š ta ra u ti balsu, kurio b aim i­
nosi kiekvienas jo aplinkos žm ogus, kreipėsi:
— Nagi, užd ary k ite langą, ir kuo greičiau!
25
 — Gal ta i jūsų nuom onė, m e tre 1 Žanai Toro,—
ram iai a trė m ė P etriu sas, sukryžiuodam as ran k a s priešais
a tv e rtą la n g ą ,— bet tik ne m ano.
— Kaip ne tavo? Tu d a r tu ri nuom onę?
— Kodėl gi žm ogus negali tu rė ti savo nuom onės,
jei ją įsivaizduoja tu rįs g alv ijas?
— Na, K ro k an žam b ai2, p a sak y k ,— su sirau k ęs k re i­
pėsi Žanas Toro į vieną iš savo sta la b en d rių , kurį ne­
sunkiai palaik y tu m sk u d u rin in k u , jeigu pašnekovas ne­
bū tų jo pašaukęs reikšm ingu v a rd u ,— regis, šis n e la i­
m ėlis m iuskadenas pavadino m ane galviju?
— Man irg i taip a tro d o ,— atsak ė K rokanžam bas.
— Tad ką reikia d a ry ti?
— Reikia, kad p irm iau sia jis u ž d a ry tų lan g ą, kaip
tu siūlei, o paskiau — duoti taip, kad n eatsikeltų.
— Puiku! Čia ta i bent kalba!
Paskui trečiąsyk pareikalavo priešg y n ų :
— Na, po perkūnais! U žd ary k ite langą!
— O! — ram iai a tk irto P e triu s a s ,— nėra nei p e r­
kūnų, nei žaibų — lan g as liks a td a ra s.
Žanas Toro taip g a rsia i įtra u k ė į k rū tin ę oro, kuriuo
jaunikaičiam s pasirodė neįm anom a kvėpuoti, jog ta i
veikiau buvo panašu į riaum ojim ą gyvulio, kurio vardu
vadinosi.
Roberas ja u tė užsiplieskiant kivirčą ir norėjo jo
išvengti, nors gerai su p rato , jog ta i neįm anom a. Šiaip a r
taip, jeigu kas ir g alėtų pasiekti šį tik slą, tai tik ta i jis —
vienintelis iš visų šalto kraujo.
R am iu veidu nuėjęs atsistojo priešais Žaną Toro, ir
pam ėgino s u s ita rti:
— Pone, mes atėjom e iš lauko ir įžengę į šią salę vos
neužtroškom e.
— Man išties a tro d o ,— p rid ū rė L iudovikas,— kad
čia kvėpuojam a vien an g lia rū g šte !
— Tad leiskit nors m inutėlei p ra v e rti lan g ą, kad
oras a tsin a u jin tų , paskiau mes jį vėl uždarysim e.
— J ū s jį a tid a rė te be m ano leidim o,— pareiškė
Žanas Toro.
— Na ir kas? — ta rė P e triu sas.
— Reikėjo p a p ra šy ti, ir g a lb ū t leidim as b ūtų s u ­
teiktas.
26
 — Na, užteks! — pyktelėjo P e triu s a s .— Aš jį a t i ­
d ariau , nes ta ip m an patiko, ir jis liks a td a ra s tol, kol m an
patiks.
— P atylėk, P e triu s a i,— su d rau d ė Žanas Roberas.
— Ne, netylėsiu... Negi m anai, kad esu p ratę s leistis
nurodinėjam as tokių nenaudėlių?
Išg ird ę žodį nenaudėlių, k e tu ri Žano Toro d ra u g u ž ia i
irgi pakilo nuo stalo ir p ris ia rtin o aiškiai ketindam i
parem ti negerus priekabių ieškotojo kėslus.
S p ren d žian t iš jų šiurkščių bruožų ir veide a ts is p in ­
dinčio plėšrum o a r m ažų m ažiausia laukinio nuožm um o,
tai buvo k etv ertas a tšia u rių žaliūkų, kurie stengėsi k a r­
to ti penktojo m anieras ir ta ip p a t teieškojo palankios
progos šauniu ir sm agiu kivirču p a įv a irin ti savo k a rn a ­
valinės nakties m onotoniją.
Beje, buvo nesunku nuspėti kiekvieno iš tų vyriokų
profesiją.
Tasai, k urį Žanas Toro pavadino K rokanžam bu,
aiškiai buvo ne sk u d u rin in k as tik rą ja šio žodžio prasm e,
kaip galėtum pam an y ti iš padėto a n t stalo žibinto ir
instrum ento, pelniusio jam sa v itą p rav ard ę, bet su b jek ­
tas, p rik la u sa n tis žm onių gim inės a tm ain ai, v adinam ai
naršeivomiSy pagal jų verslo pobūdį, kurio esmė — ne
ra u stis po šiukšlynus, bet n a ršy ti savo kablio g alu ta rp
grindin io akm enų g a tv ių nutekam uosiuose latakuose.
Tokiai v e rslau to jų rū šiai, k u ri policijos įsaku, o
ypač — p aau k štin u s ša lig a tv iu s, išnyko, nutekam asis la ­
tak as k a rta is tapdavo P a k to liu \ ir ne vienas jam e ra s d a ­
vo žiedų, v e rtin g ų papuošalų, bran g ak m en ių — a r p a ­
m estų, a r išm estų pro lan g ą, p u r ta n t dem blį a r kilim ą;
savo „M em uaruose“ aš esu papasakojęs, kaip m aždaug
tuo laiku, kai dedasi įvykiai, su d a ra n ty s šios knygos
siužetą, buvo išm esti Z o rž‘ a u sk ara i, ku rių laim ingai
neaptiko ponai naršeivos.
A n trasis gėrovas, kurio Ž anas Toro nepavadino
vardu ir kurį mes, p a šau k ti a tita is y ti šią u žm arštį, p r i­
statysim e jo slapyvardžiu, vadinosi S a k a p la tra s ' — to ­
kios p rav ard ės p ak ak tų a tsk le isti, kas jis per vienas,
nors dėl kalkių dėm ių ir balsvų dulkių, kuriom is buvo
p ad engti jo veidas ir rankos, d ra u g a i bei priešai tik ra i jį

27
palaik y tų ne kuo k itu , o tik m ū rininku.
P a sta ra sis su Žanu Toro susipažino gana sa v o tiš­
komis aplinkybėm is; jos atsp in d i herk u lišk ą jėgą žm o­
gaus, k urį mes ką tik įvedėm e į sceną ir kuriam lem ta
tu rė ti šioje istorijoje jeigu ir ne vieną iš p a g rin d in ių
vaidm enų, ta i bent tokį, k u ris nėra visiškai bereikšm is,—
ir tolim esnė jos tąsa m um s ta i įrodys.
Degė vienas S itė rajono nam ų; laip tai, ap im ti u g ­
nies, sugriuvo; iš trečiojo au k što lango pagalbos šaukėsi
vyriškis, m oteris ir vaikas.
V yriškis, ku ris buvo m ū rin in k as, tem eldė kopėčių
a r virvės, kad galėtų išgelbėti savo žm oną ir vaiką.
Bet susirinkusieji pam etė g alv ą; atgabeno perpus
trum pesnes kopėčias ir virves, kurios neišlaikytų trijų
žmonių svorio.
U gnis plito; dūm ai kam uoliais vertėsi pro lan g u s
pirm a liepsnų, kurių a tš v a ita i jau irgi m atėsi.
P ro šalį ėjo Žanas Toro.
J is sustojo.
— Ei! — sušuko jis.— N ejaugi n e tu rite čia nei v ir ­
vių, nei kopėčių? J u k m atote, kad žmonės sudegs!
Iš tik rų jų šitai neišvengiam ai grėsė.
Žanas Toro ap sidairė ir m atydam as, kad nė vienas
iš reik alau tų dalykų nepasirodo, ištiesęs ran k a s sušuko:
— Na, mesk vaiką, S a k a p la tra i!
M ūrininkas, p a šau k ta s tokia p rav ard e, nė nem anė
supykti; pakėlė vaiką, pabučiavo į abu skru o stu s ir m etė
Žanui Toro.
S usirinkusieji išg ą stin g a i aiktelėjo.
Žanas Toro sugavo į savo ra n k a s vaiką ir tu čtu o jau
perdavė jį už savęs kitiem s.
— O d a b a r,— vėl sušuko jis ,— mesk žmoną!
M ūrininkas pakėlė a n t ran k ų žm oną ir nebodam as
pastarosios šauksm ų p riv e rtė ją nu sk rieti tuo pačiu
keliu, kuriuo ką tik lėkė vaikas.
Žanas Toro sugavo ir m oterį, tik šįsyk nuo sm ūgio
šastelėjo žingsnelį a tg a l.
— Tvarka! — ta rė jis, sta ty d a m a s a n t kojų pusiau
nualpusią m oterį, žiūrovam s p lo jan t ir p rita ria m a i šū k ­
čiojant.
28
 — O d a b a r,— sušuko jis žm ogui viršuje, iš visų jėgų
savo galingom is strėnom is įsiręždam as a n t p ra ž e rg tų
k o jų ,— d a b a r tavo eilė!
P er k itas penkias sekundes nė vienas iš čia su s irin ­
kusių dviejų tū k sta n č ių žm onių nė nekvėptelėjo.
M ūrininkas užlipo a n t lango krašto, persižegnojo,
paskiau užsim erkęs šoko žemyn, prieš ta i sum urm ėjęs:
— Dieve, susim ylėk!
S į sykį sm ūgis buvo baisus: Ž anas Toro tūptelėjo per
pakinklius, žingtelėjo tris žingsnius a ta tu p s ta s , bet ne-
pargriuvo.
M inia tiesiog pašėlo.
Visi m etėsi prie žm ogaus, atlik u sio tokį jėgos n u ­
m erį; bet d a r niekas nespėjo prie jo p rib ė g ti, kai Žanas To­
ro atleido ran k as ir n u v irto a tb u la s, nualpęs ir vem dam as
k rauju.
Nei vaikas, nei m oteris, nei vyriškis n eturėjo nė
įdrėskim ėlio.
Žanui Toro trū k o plaučių vena.
J į nugabeno į „Dievo n a m ų “ ligoninę, iš k u r jis
išėjo p orytojaus dieną.
Trečiasis bendras, kurio veidas buvo tiek p at juodas,
kiek S a k a p la tro — b altas, ir k u ris aiškiai p rik lau sė g a r ­
biųjų ang lin in k ų klasei, vadinosi Tusenas. Žanas Toro,
bendraudam as su arc h ite k ta is, n ugirdo p astaru o siu s
k alb an t apie genialųjį n egrą, vos neįvykdžiusį rev o liu ­
cijos S an Dominge, ta d nestokodam as tam tik ro įgim to
sąm ojaus, pram inė jį Tusenu Luuertiūru .
K e tv irtasis buvo kokių penkiasdešim ties m etų vyras,
gyvų akių ir g reitų gestų, nuo kurio stip ria i trenkė v a le ri­
jonu; vilkėjo aksom iniu švarkeliu ir kelnėm is, katės
kailių liemene ir kepure su snapeliu; ta rp saviškių jis
atsiliepdavo šaukiam as tėvuku Ziblotu".
Tai jis aprū p in d av o visus tu rg a u s tra k tie riu s ta is
stogų triu šia is, dėl ku rių ta ip baim inosi Žanas R oberas,
kad jam nepaduotų jų į s ta lą vietoje veislyno triu šių ;
sk lin d an tis nuo jo valerijono kvapas padėdavo prisiv ilio ti
nelaim ingus gyvulėlius, kuriuos jis parduodavo: m ėsą —
sm uklininkam s, po dešim t su, kailį — odžiam s po penkio­
lika su.
29
 V erslas buvo našus, tač ia u pavojingas, ir mes p ris i­
mename, kad esam e sk aitę — apie 1834-uosius a r 1835-uo-
sius m etus — a ta s k a itą apie teism o procesą, kuriam e
tėvuko Zibloto am ato brolis buvo n u teistas vienerius
m etus kalėti ir penkis šim tus fra n k ų baudos, n ep aisan t
advokato g raž b y ly stė s,— nušviesdam as klausim ą iš
gastronom inių pozicijų p ag al K arem ą9 ir B rija Sava-
r e n ą 10, g ynėjas bandė teisėjam s įrodyti, esą k atiena k u r
kas pranašesnė už triu šie n ą .
P enktasis sė b ra s,— k u rį mes perkeliam e į pab aig ą,
tu rėd am i om enyje evangelinę aksiom ą „P irm ieji bus p a ­
sk u tin ieji“ ,— penktasis buvo p a tsa i Žanas Toro; po m ūsų
pasakojim o apie jo raum enų jėgą, galim a b ūtų apsieiti
ir be išsam esnio aprašym o, jeigu nesiektum e kuo tik sles­
niu fiziniu p o rtre tu p a re n g ti sk a ity to ją dvasinei raid a i
vieno iš keisčiausių asm enų, kuriuos kada nors pažino­
jome.
Žanas Toro — ta i m aždaug penkių pėdų ir šešių
colių ūgio vyriškis, tiesus ir tv irta s kaip ąžuolinės sijos,
kurias jis, pagal profesiją d a ilid ė,— tašė; ta ry tu m Far-
nezės" H erkulis, išk altas iš g ra n ito luito, ir p a ts it ta s
luitas, jis iš pirm o žvilgsnio, užu o t buvęs reik alin g as
keturių sąju n g in in k ų , skubančių jam į pagalbą, a tro d ė
taip su ręstas, jog tik p irštą p ajudinęs galėjo su triu šk in ti
visus tris priešus.
D abar, nuo kūno sandaros pereidam i prie veido ir
drab u žių aprašym o, pasakysim e, kad dailidės veidas,
įrėm in tas juodų ir vešlių žandenų, it apykaklė su siein an ­
čių po sm akru, buvo kaip žm ogaus ta rp trisdešim ties ir
keturiasdešim ties m etų; plau k ai tru m p i ir g a rb a n o ti,
kokiais an tik in io pasaulio gy v en to jai įsivaizdavo J u p i­
terio ir Sem elės1" sūnų, jėgos įk ū n ijim ą; sto ras kaklas,
pateisin an tis p retenzingą v ard ą, kuriuo m ūsų herojus
pasivadino p a ts a r buvo p ra m in ta s d rau g ų , papildė šią
neprotingos ir šiurkščios jėgos visum ą.
P rid u rk im e u žm irštą detalę: Ž anas Toro buvo a p s i­
rengęs striu k u švarkeliu, kelnėm is, liemene ir kepure su
snapeliu iš aksomo su žalsvais k rašta is.
Iš švarkelio kišenės kyšojo nedidelio kam painio
galas, o iš kelnių — g alv u tė ilgo geležinio skriestuvo,

30
kabančio apžargom is a n t p ra k irp tie s taip , kad viena jo
kojytė slėpėsi kišenėje, o a n tro ji — m atėsi išorėje.
Tokie buvo penki priešin in k ai, su k u ria is rengėsi
tu rė ti re ik a lą ,— jeigu tik n e a tsitra u k s, o g a lb ū t ir ta i
nebuvo tik ra s būdas išvengti kiv irčo ,— su k uriais, k a rto ­
jam e, rengėsi tu rė ti reik alą g y d y to jas Liudovikas, d a ili­
ninkas P e triu sas ir poetas Žanas Roberas.

V + M U ŠTYN ĖS
A nkstesnio sky riau s pradžioje nurodėm e, kokioje
stra te g in ė je padėtyje savo p riešininkų a tž v ilg iu buvo
try s m ūsų istorijos herojai, kuriuos atvedėm e iš S ent Apo-
linos gatvės iki tu rg a v ie tė s v a rtų ir pasekėm e jų n e a ts a r­
g iąją odisėją iki penktojo užeigos aukšto.
P etriu sas, pasirėm ęs į a td a r ą langą, stovėjo a n t
k rū tin ė s sunertom is rankom is ir iššaukiam ai žvelgė
į penkis prasčiokus.
Liudovikas ap žiū rin ėjo Žaną Toro su m okslininko
sm alsum u, ir ta i jam švelnino padėties rim tu m ą : tik ra i
nepagailėtų šim to fra n k ų , jei g a u tų išskrosti p an ašų
subjektą.
G albūt, šita ip m ąstydam as, jis būtų davęs ir du
šim tus, kad ta sa i su b jek tas bū tų p a ts Žanas Toro, nes jis
aiškiai tik išloštų, tu rė d a m a s tokį a tle tą p asliką a n t
stalo, o ne sto v in tį prieš save, k upiną gyvybės ir grėsm ės.
Žanas Roberas, kaip ja u sakėm e, buvo žingtelėjęs
į priekį, iš dalies — p a sisten g ti užg lo sty ti reikalą, iš
dalies — jeigu reiktų, p a sitik ti a r suduoti pirm uosius
sm ūgius.
Beje, Žanas Roberas, nors ir jau n as, buvo p ersk aitęs
daugybę knygų ir ypač m aršalo Saksoniečio1 teo riją
apie m oralinį poveikį, todėl nepam iršo, kaip sv a rb u ta is
atvejais, kai num atom a p a v a rto ti jėg ą, sm ogti pirm ajam .
Be to, išm oningi užsiėm im ai boksu, vieno tuom et
d a r nežinomo, bet vėliau išgarsėsiančio m okytojo-, s u ­
derinusio jam e sm ūgius rankom is su sp yriais kojomis,
teikė pasitikėjim o Žanui R o berui,— pačiam apdovanotam
fizine jėga, kuri kovos b a ig tį g a lė tų p a d a ry ti neaiškią,

31
jeigu tik jisai stovėtų prieš žm ogų, ne tokį p avojingą kaip
Žanas Toro.
K aip jau sakėm e, jis tad nusprendė m ėginti taik y tis,
tuo m etu kai išvis a tsisa k y ti kovos veiksm ų reikštų
bailum ą.
T aigi Žanas R oberas p irm asis vėl pajėgė p r a ta rti
žodžius, su stin g u siu s a n t jo bičiulių lūpų, kai k e tv e rta s
vyrų k a rin g a i pajudėjo nuo stalo į priekį, ketindam i
padėti Žanui Toro.
— P a k la u sy k it,— ta rė jis ,— p irm iau nei m uštis,
išsiaiškinkim e... Ko šitie ponai p ag eidauja?
— A r norėdam as įžeisti, p avadinote m us šitais
ponais? — a tk irto g a tv ių n a rše iv a .— Mes jokie ponai,
g irdite?
— V isiškai teisin g a i,— šūktelėjo P e triu sa s,— jūs ne
ponai, bet suskiai!
— J is m us pavadino suskiais! — sustūgo kačių m u­
šikas.
— Ak, mes jum s parodysim e suskius! — riktelėjo
m ūrininkas.
— N agi, p raleisk it mane! — pareikalavo anglinin-
kas.
—. Na, p a ty lė k it, visi jūs, ir n u rim k it: ta i liečia
mane.
— Kodėl vien tave, o ne ir m us?
— P irm iausia, penkiese prieš tris nešokam a, ypač
kai pakanka vieno. A tg al, Ziblotai! A tg al, naršeiva!
A bu pam inėtieji pakluso — kačių m ušikas ir K rokan-
žam bas niurnėdam i sugrįžo ir atsisėdo.
— Puiku! — ta rė Žanas Toro.— O dab ar, m eilučiai,
pradėsim e tą pačią dainelę iš p rad ž ių : teiksitės u ž d a ry ti
langą.
— Ne! — vienu balsu atsak ė visi try s jau n ik aičiai,
kurie, tu rin t omeny toną, nė kiek neatsižvelgė į m an ­
dagią kvietim o form uluotę.
— N ejau g i,— ta r ė Ž anas Toro, iškeldam as abi
ran k as sau v irš galvos, kiek leido salės lubos,— norite
būti s u trin ti į dulkes?
— P a b a n d y k ite ,— ša lta i a trė ž ė Žanas Roberas,
žingtelėdam as dailidės link.

32
 P e triu sas stry k telėjo tik vieną šuolį, bet iš k a rt a ts i­
dūrė priešais g aliū n ą, ta rtu m siekdam as savo kūnu it
skydu p rid en g ti R oberą.
— P rilaik y k su Liudoviku anuos du a to k ia u ,— ta rė
Žanas Roberas, a tb u la ra n k a n u stu m d am as P e triu są į
šalį,— aš im uosi šito.
I r jis p iršto galu palietė dailidės k rū tin ę :
— Regis, apie m ane kalbate, šaunuoli? — su pašaipa
kreipėsi į m ilžiną.
— Apie tave patį.
— Kuo nusipelniau tokios g arbės bū ti jūsų išrin k ta s?
— G alėčiau tau a tsa k y ti, kad būdam as p ats įžū liau ­
sias nusipelnai pačios griežčiausios pam okos; bet p riežas­
tis ne ta.
— Tai kokia?
— N ebūtinai tu riu ta u pasakyti.
— Ką gi, kadangi m udu abu vadinam ės tuo pačiu
vardu, savaim e esam e a rtim i: tu vadiniesi Žanas Toro, o
aš — Žanas Roberas.
— Tas tiesa, aš vadinuosi Žanas T oro,— a trėžė
dailid ė,— bet p ats m eluoji, p asivadindam as Žanu Robe-
ru; tu — Žanas Sū!..
F rak u o tasis ja u n ik a itis nedavė jam u žb aig ti; vienas
iš dviejų kum ščių, vėl su k ry žiu o tų a n t k rū tin ės, it plie­
ninės spyruoklės išm estas, atsisk y rė ir tren k ė m ilžinui
į sm ilkinį.
Žanas Toro, nepajudėjęs iš vietos, kai sugavo iš
trečio aukšto k ren tan čią m oterį, šįsyk nulėkė tris a r
keturis žingsnius a ta tu p s ta s ir a tb u la s n u v irto a n t stalo,
savo svoriu sulaužydam as dvi jo kojas.
Tuo pat m etu m aždaug ta s p a t a tsitik o ir ta rp
ketu rių k itų kovotojų. P e triu sas, m eistras m uštis su
lazda ir spyriais, n etu rėd am as lazdos, pakišo m ū rin in k u i
koją, ir šis n u sirito prie Žano Toro, o L iudovikas, kaip
anatom as, nu taik ė tokį kum ščio sm ūgį an g lin in k u i į
kepenų sritį, ta rp septinto šonkaulio ir šlaunikaulio
kaklelio, jog m atėsi, kaip po anglies klodu išblyško ano
veidas.
Žanas Toro ir m ū rin in k as atsikėlė.
Tusenas, kuris liko n en u v irtęs, stokodam as kvapo
3. P a r y ž ia u s M o hi ka na i, I kn. aa
nuslinko a tsisėsti a n t priešlietos prie sienos tab u re tė s,
abiem rankom susiėm ęs už šono.
Bet gerai su p ran tam e, kad ta i tebuvo pirm asis iš­
puolis, lyg sm ulkus apsišaudym as prieš p rasid e d an t
m ūšiui; tuo tre je ta s jau n ik aičių irg i neabejojo, nes kiek­
vienas stovėjo pasirengęs a tre m ti n a u ją antpuolį.
Beje, n etik ėtu m as buvo toks p a t didžiulis žiūrovam s,
kaip ir veikiantiem s asm enim s.
Išvydę savo du d rau g u ž iu s, Žaną Toro ir S a k a p la trą ,
n u v irtu siu s atbulom ; pam atę T useną L u v e rtiū rą nuslin-
kusį a tsisėsti kaip žm ogų, ku ria m jau gana, k iti du pašoko
ir nesirūpindam i Žano Toro gynim u, vienas su kabliu,
k itas su buteliu rankoje, m etėsi pirm yn, trokšdam i irg i
pad aly v au ti šventėje.
M ūrininkas buvo tik n e tik ė ta i užk lu p tas, todėl pakilo
a n t kojų, ap im tas d au g iau gėdos nei skausm o.
O dailidei pasidingojo, kad į g alv ą jam tren k ė k a ž ­
kokios k a ta p u lto s išm estas sijos galas.
Sm egenų su k rėtim as m irk sn iu persidavė visam
kūnui: dvi a r tris sekundes jis išbuvo apsvaigęs, kruvino
debesio aptem dytom is akim is, ūžiančiom is ausim is.
Beje, k ru v in as debesis — an aip to l ne įvaizdis: Ž a­
no Robero kum štis, nuslydęs per sm ilkinį, p erb rau k ė
k ak tą, ir žiedas, k u rį ja u n ik a itis m ūvėjo a n t sm iliaus,
šiek tiek p rarė ž ė virš dailidės a n ta k io k rau ju o jan čią
vagą.
— Po šim ts perkūnų! — sušuko šis, su g rįžd am as
d a r nevisai tv irtu žingsniu prie savo p riešin in k o .—
U žklupot n etik ėtai — šiaip vaikas ju s sudorotų!
— K ą gi, pasiruošk, Žanai Toro, ir laikykis! Tuoj
sulaužysi k ita s dvi stalo kojas.
Žanas Toro, iškėlęs kum štį, užsim ojo sm ogti savo
priešininkui — šitaip visada būna, kai n eišlavinta, savim i
p a sitik in ti jėga susiduria su m iklum u; visa bokso teo rija
tuo p a g rįsta : kum štis u ž tru n k a m ažiau laiko n u k a k d a ­
m as tiese, nei ap rašy d am as kreivę.
Tačiau šįsyk Ž anas R oberas savo rankom is atlik o
visai ne puolim o, o tik gynybos veiksm ą: dešiniuoju
žastu prisidengė nuo baisaus Žano Toro sm ūgio ir tuo
m irksniu, kai a n t jo n u k rito dailidės kum štis, ja u n ik a itis
34
m ikliai apsisuko ir išnaudodam as savo a u k štą ūgį a tb u ­
lomis tren k ė į p a tį priešininko k rū tin ė s v id u rį vieną iš tų
siau b in g ų pėdos sm ūgių, kuriuos ta is laikais d a r tik
L ekuras mokėjo ir slėpė.
Savo p ran ašy ste Žanas R oberas dailidei išties nepa­
m elavo: p a sta rasis a ta tu p s ta s vėl nulėkė tą p a tį kelią ir
jeigu nenukrito, tai, m ažų m ažiausia, d a r k a rtą a tg u lė
a n t stalo.
Beje, jis nei sušuko, nei p r a ta rė kokį žodį: ką tik
g a u ta s sm ūgis jam visai atėm ė balsą.
O kitiem s trim s ta i š ta i kas nutiko.
P etriu sas, m itru s kaip visada, stojo prieš du p rieši­
ninkus: g a tv ių naršeivai, k u ris a rtin o si prie jo iškėlęs
kablį, sviedė į veidą ta b u re tę , ir pakolei žm ogus kepurnė-
josi su baldu, n u sitaik ęs galva į pilvą kaip tik ra s bretonas,
koks iš tiesų ir buvo, p a rtre n k ė m ū rin in k ą a n t užpakalio.
Liudovikui teliko su sig ru m ti su kačių m ušiku, m ažai
pavojingu p riešininku: neišm anydam as meno, kuriam e du
jo bendražygiai buvo m eistrai, jis suėjo į a rtim ą kovą ir
nu sirito d rau g e su juo a n t g rin d ų .
T ik tai šioje kovoje Zibloto p ad ėtis buvo nepavydė­
tin a — jis a tsid ū rė apačioje.
Bet užuot pasinaudojęs savo pranašum u, Liudovi-
kas, spausdam as priešin in k ą keliu, įniko sv a rsty ti, iš
k u r šio toksai sm ark u s valerijono kvapas.
Kol jis sv a rstė šią g a n a keblią problem ą, g a tv ių
naršeiva ir m ūrininkas, m aty d am i dailidę a n trą s y k
n u v erstą iš kojų, T useną, niekaip n e a tsig aiv a lio jan tį
nuo sm ūgio kum ščiu į šoną, o kačių m ušiką — p risp a u stą
Liudoviko kelio, ėmė ša u k ti:
— Peilius! Peilius!
Šią m inutę sugrįžo p a ta rn a u to ja s su austrėm is.
Akies m irksniu įv ertin o p ad ėtį, padėjo k ia u k u tin iu s
a n t stalo ir g re ita i n u brazdėjo la ip ta is — be abejo, p r a ­
nešti kam priklauso apie ta i, kas dedasi.
Bet šios scenos veikėjam s jo pasirodym as tešm ėkšte-
lėjo kaip nereikšm inga sm ulkm enėlė.
M at, pernelyg buvo užsiėm ę, kad pastebėtų jį p asi­
rodžius ir vėl dingus — taip g reitai, jog jeigu ne au strės,
liudijančios p a ta rn a u to ją čia buvus, g alėtu m p am an y ti,
kad šis prisisapnavo.
3*
35
 Tačiau an aiptol ne sapnas buvo tai, kas dėjosi penk­
tam e aukšte ir po juo.
Išg ird ę dusyk n u k ritu s dailidę, trio k šte lin t sta lą ,
šauksm us „Peilius! P eilius!“ , k e tv irto aukšto salėje m ie­
g an ty s g irtu o k lia i kaip m at pakirdo; m ažiau g irti p a sta tė
ausis; vienas jų sv y rin ėd am as nuėjo a tid a ry ti d u rų , ir
tie, kurie d a r įstengė m aty ti, išvydo persigandusį p a ­
ta rn a u to ją išn y k sta n t laip tin ės tam soje.
K aip žmonės su p a tirtim i, jie išk a rt sumojo, kas
vyksta, ir tre je ta s jau n ų bičiulių sta ig a išgirdo a n t laip tų
skubius žingsnius bei į aud rin g o s jū ro s gausm ą p an ašiu s
stūgsm us.
Tai kilo viršun tu rg a u s padugnės, ir n etru k u s pro
žiojėjančias d u ris salė pradėjo p ild y tis keistų žm ogys­
tų — g irtų , ap k v aitu sių , o ypač — įsiutusių, kad buvo
su tru k d y ti per patį įm ygį.
— Egi! Čia skerdynės! — sušuko bent dešim t kim ių
ir nedarnių balsų.
Išvydęs šią m inią a r veikiau g au ją, Žanas R oberas,
iš visų trijų jau nikaičių p a ts im liausias įspūdžiam s,
nejučia p ajuto savo gyslom is p e rb ė g a n t ledinį šaltį,
kurį p a tiria kiekvienas, kad ir koksai stip ru s būtų, susi-
lietęs su šliužu. N eištvėręs pasisuko į savo drau g elį d a ili­
ninką ir sušnabždėjo:
— Ak, P e triu sai, k u rg i tu m us atvedei!..
Bet P etriu sas k aip m at sum etė visiškai n aują g y n y ­
bos būdą.
Į riksm us „Peilius! P eilius!“ , kuriuos karto jo k e t­
v ertas įtū ž ė lių ,— m at dailidė ir Tusenas, a tg av ę balsą,
irg i p risiju n g ė prie grėsm ingos sk an d u o tės,— P e triu sas
atsakė šūkiu „Už b a rik a d ų !“ , k u ris d a r nė k a rto ne­
skam bėjo nuo tos įžym ios dienos, k u riai šis gynybos
būdas suteikė isto rin į v a rd ą 0.
Žinome, kad paryžiečiai vėliau atsigriebė už šį du
šim tus m etų tru k u sį ty lė jim ą 4.
Sušukęs „Už b a rik a d ų !“ , P e triu sas nusitem pė su
savim i Žaną Roberą, p riv e rtė a tsik e lti nuo g rin d ų Liudo-
viką ir su abiem b endražygiais užsiglaudė vienam e k am ­
pe, k u r tu o jau p a t a tsitv e rė nuo likusios salės stalų ir
suolų įtv irtin im u .

36
 Tiesa, P e triu sas pasinaudojo atv an g o s akim irka, kad
ir kokia tru m p a ji buvo, nuplėšdam as nuo lango kadais
p aauksuotą stry p ą , prilaik iu sį u žuolaidas,— ginklą,
kurio taip troško nuo p a t m u šty n ių pradžios. Žanas Ro-
beras tu rėjo savo lazdelę. Liudovikas gi pasitenkino
gam tos jam dovanotais ginklais.
A kim oju try s bičiuliai a tsid ū rė priedangoje už savo
greitom is suręstos tvirtovės.
— P aim k ite,— P e triu sa s p a ra g in o bičiulius, p a ro d y ­
dam as į atokiausiam e bastiono kam pe riogsančią tuščių
butelių, lėkščių šukių, a u s trių k riau k lių , geležinių ša k u ­
čių, peilių be kotų, kotų be geležčių k rū v ą ,— kaip m atot,
am unicijos m um s nepristigs!
— T ik ra i,— sutiko Ž anas R oberas.— Mes sveiki —
negavę sm ūgių ir sužeidim ų? Aš ta i tik tre n k iau , p a ts
negavau.
— Sveikas ir gyvas! — atsiliepė P etriusas.
— O tu, Liudovikai?
— Aš, m an regis, gav au kum ščiu ta rp sm akro ir
raktikaulio, bet ne ta i m an rūpi.
— O kas gi tau rū p i? — pasidom ėjo Žanas Roberas.
— N orėčiau žinoti, kodėl tasa i, su kuriuo aš p a s­
kiausiai kovojau, ta ip s tip ria i a tsid av ė valerijonu.
Sį m irksnį m inios stū g sm ai padidino ir šiaip jau
nem ažus trejeto jau n ik aičių rūpesčius.

VI + S A L V A T O R IU S
Minios pasirodym as p a d a rė prasčiokam s visai p rie ­
šingą įspūdį negu ponaičiam s.
Dailidė ir jo bendrai sum ojo, kad jiem s a tv y k sta
pagalba.
Žanas R oberas ir jo bičiuliai su p rato , kad juos u ž ­
g riū v a nauji priešai.
A išku, sim patijos linksta į sau panašius.
Tad, vis m ėtydam a k rau g e rišk u s žvilgsnius į tris
jaunikaičius, pasislėpusius už savo forto, m inia apsupo
Žaną Toro ir jo sėbrus, p rašy d am a p aaišk in ti, dėl ko
visas šis triukšm as.

37
 P a a išk in ti buvo nelengva; dailidė pirm asis p ra s i­
kalto — pareikalavo jau n ik aičių u ž d a ry ti langą.
P askiau p rasik a lto a n tr ą k a rtą , k u r kas rim čiau nei
p irm ąjį — gavo nuo Žano Robero kum ščio sm ūgį ir kojos
spyrį, kurių vienas jam p rad rė sk ė k a k tą , a n tra s —
įlenkė k rūtinę.
J is išdėstė savo bylą m iniai; bet k u rlin k tik ta i kreipė,
niekaip nepajėgė išsiveržti iš to dvigubo ra to : „N orėjau,
kad u ž d a ry tų langą, bet jo neuždarė! N orėjau a p k u lti,
bet m ane p a tį ap k ū lė!“
T aigi m inia, šiaip a r ta ip šau n ių žm onių m inia, savo
dvasia nestokojanti sveikos nuovokos, nors ir n u sistačiusi
prieš juodus frak u s, s u p ra to ,— leiskite m an p a v a rto ti
pasakym ą v u lg arų , tačiau ta ik lia i a tsp in d in tį tai, kas
norim a a tsp in d ė ti,— taigi, k a rto ju , m inia, su p ra tu si, kad
Žanas Toro apsijuokė kaip su sk y stag ro b iais, p ra trū k o
k v atotis tiesiai jam į akis.
Dailidę šis n au jas su d irg in im as visai išm ušė iš p u ­
siausvyros.
Iki šiol jis buvo tik įpykęs, o nuo to juoko pašėlo.
Paieškojo akim is trijų jau n ik aičių , pam atė juos
užsibarikadavusius kam pe ir jau puolam us jo k etu rių
bendrų, taip p a t su erzin tų kaip ir jis.
— P alaukit! — sušuko jiem s.— P alaukit! D uokit
m an s u trin ti į m iltus frakuotį!
Bet k etu ri jo bendrai liko k u rti.
U žtat an aiptol ne nebylūs.
G atvių naršeiv ai kliuvo į p aak į su Liudoviko p a ­
leista butelio šuke, k u ri p ra k irto jam sk ru o stą.
Žanas R oberas sm ūgiu ta b u re te praskėlė g alv ą Tu-
senui.
G aliausiai P e triu sas dviem savo strypo d ū ria is pro
barikados plyšius pataikė kačių m ušikui į k rū tin ę , o
m ūrininkui — į šoną.
K eturi sužeistieji sustūgo it žudom i:
— M irtis! M irtis!
Iš tik rų jų , kova tapo m irtin a.
S u erzin tas m inios juoko ir p am atęs k ra u ją , tek a n tį
sėbrų ir jo paties drab u žiais, Ž anas Toro išsitrau k ė iš
kišenės geležinį sk riestuvą ir su tuo baisiu ginklu ran-

38
koje vienas ėmė a rtin tis prie barikados.
P e triu sas ir Liudovikas s u ta rtin a i pasikėlė, kiek­
vienas su buteliu rankoje, p asiren g ę su skaldyti dailidės
g alvą; tačia Žanas R oberas, m atydam as, kad liko tik
vienas rim ta s priešininkas, ir nusprendęs, kad sykį
reikia su juo baigti, tru k te lė jo žem yn už krovikų šv a rk e ­
lių savo bičiulius, p asp y rė koja b a rik a d ą ir pro a tsiv ė ­
ru sią sp ra g ą išėjo į priekį nešinas lazdele.
— Taigi jum s d a r negana? — paklausė Žano Toro.
M inia pašėlo ju o k tis ir ploti.
— Ne,— atrė ž ė šis,— ir m an bus g an a tik tad a , kai
suvarysiu savo sk riestu v ą šešis colius ta u į pilvą!
— V adinasi, kad an g i nesat stipresnis, Žanai Toro,
siekiate būti klastingesnis? A tseit, nepajėgdam as m anęs
nug alėti, norite nu žu d y ti?
— N oriu a tsik e ršy ti, po šim ts perkūnų! — sušuko
dailidė, kaisdam as nuo savo p aties žodžių garso.
— Saugokis, Ž anai Toro! — perspėjo ja u n ik a itis.—
G arbės žodis, d a r niekad ta u negrėsė toks pavojus kaip
dabar.
Paskiau jis kreipėsi į m inią:
— Eli, žmonės, pad ėk it šiam vyrui atsik v o šėti:
m atote, kad aš ram us, o jis — pam etęs p rotą.
K eturi a r penki drisk iai atsisk y rė nuo rato ir p ris i­
a rtin ę atsistojo ta rp dailidės ir Žano Robero.
Bet šis įsikišim as, užuot n u ram in ęs Žaną Toro,
sakytum , padvigubino jo įniršį.
Vienu rankos m ostu jis n ustūm ė į šalį visą penketą.
— Ak š ita ip ,— ta r ė ,— m an niekad negrėsė toks
pavojus kaip dabar! Gal su šita lazdele ketini g in tis nuo
mano skriestuvo? Na, sakyk!
I r jis iškėlė sau virš galvos a š trų įrankį, k u ris iš­
sitrau k d am as pailgėjo m ažų m ažiausia iki aštuoniolikos
colių.
— Čia kaip tik ap sirin k i, Ž anai T oro,— a trė m ė
ja u n ik a itis.— Mano laid e lė — ta i visai ne lazdelė, o
gyvatė, ir jeigu tu abejoji, ta i ž iū rė k ,— p rid ū rė jis,
ištrau k d am as iš gležnos lazdelės špagą, k u riai anoji
atstojo m ak štį,— šta i jos geluonis!
M inia vienu m etu ir suūžė iš pasitenkinim o, ir s u ­
virpėjo iš siaubo.
39
 Vynas išg ertas, d a b a r liesis k ra u ja s: visa ru tu lio ja si
įp ra sta seka; pagal dram os dėsnius vienus įdom ius įv y ­
kius keičia d a r įdomesni.
— O! — apsidžiaugė dailidė, aiškiai a ts ik ra tę s s ą ­
žinės p rie k a ištų ,— tu irg i tu ri g in k lą? To tik ir laukiau!
I r n u n arin ęs g alvą, iškeltom is rankom is, n eap sau ­
gota k rū tin e, su jėgai būdingu n eap d airu m u Žanas Toro
m etėsi a n t frak u o to jaunikaičio, ginkluoto laiba špaga.
Tik sta ig a g alin g a ran k a sugriebė jį už riešo ir s tip ­
riai papurčiusi p riv e rtė paleisti sk riestu v ą, kuris n u k ritę s
įsm igo į grindis.
B aisingai nusikeikęs, dailidė atsisuko.
Bet vos tik išvydo, su kuo tu ri reikalą, išk a rt p a ­
keitė toną — iš grasinam o, jo balsas tapo p ag arb u s:
— A, ponas S alv ato riu s! A tleiskite, tai visai kas
kita...
— Ptfnas S alvatorius! — p ak arto jo m in ia .— Kaip
laiku a tv y k o t: čia galėjo blogai baigtis!
— Ponas S alv ato riu s? — vienu m etu sum urm ėjo
Žanas Roberas, P e triu sas ir L iudovikas.— Kas jis toks?
— Šit šaunuolis su v iltin g a p avarde ,— p rid ū rė
P e triu sa s.— P ažiūrėsim , a r ją pateisins.
Asmuo, ku ris it an tik in is dievas taip steb u k lin g ai
čia įsikišo, taik in g a atom azga pakeisdam as neišvengia­
m ai a rtė ja n č iu s k ru v in u s įvykius, ir k u ris irg i ta rtu m
išlipo iš m ašinos ,— taip n e tik ė ta i ir sta ig a pasiro d ė,—
iš pažiūros buvo kokių trisd ešim ties m etų am žiaus v y ­
riškis.
Pasirodęs žm ogus v aldingu žvilgsniu perliejo m inią;
visi išvydo vyrišką ir m alonų trisdešim tm ečio veidą,
kai grožis reiškiasi visa jėga, o jėg a — visu grožiu.
A kim irką vėliau būtų buvę labai keblu, jeigu ne­
sakyt neįm anom a, n u s ta ty ti tik rą jo am žių dešim ties
m etų tikslum u.
Kol sm alsiu ir geran o rišk ų žvilgsniu dairėsi a p ­
link, atro d ė a tv ira s ir giedras; bet vos tik jo akys u ž­
kliūdavo už p asib jau rėjim ą jam keliančio vaizdo, juodi
a n ta k ia i susiraukdavo, ir k ak ta, a p n ia u k ta raukšlelių,
suteikdavo nepažįstam ajam vyriškum o.
Taigi, sulaikęs dailidės ran k ą ir p a p ra stu spustelė-

40
jim u p riv e rtę s šį išleisti iš p laštakos ginklą, kuriuo
g rasino savo priešininkui, paskiau g re ita i užm etęs akį
į tris jau nikaičius ir atp a ž in ęs juos kaip žmones iš gerų
sferų, atk ly d u siu s į p ra s tą vietą, jis baigė žvilgsniu
sukti r a tą ir išvydo u ž v irtu sį a n t stalo p ra k irstu veidu
gatv ių naršeivą; plačiom is k rau jo dėm ėm is su te p ta is
drab u žiais m ū rin in k ą ; išblyškusį po savo juoda kauke
a n g lin in k ą ir susigriebusį už šono, v a ito jan tį, kad m iršta,
kačių m u šik ą ;— šis vaizdas, kurio jis, šiaip a r taip , g a ­
lėjo tikėtis, suteikė jo veidui a tš ia u ra u s griežtum o, p r i­
vertusio nuleisti galvą pačius ž ia u ria u siu s ir išblykšti
girčiausius.
K adangi ką tik įvedėm e į sceną p ag rin d in į m ūsų
istorijos herojų, teleidžia m um s sk a ity to ja i p asielgti su
juo, kaip pasielgėm e su a n a ip to l ne tokiais sv arb iais
personažais, ta i yra kuo tik sliau a p ra šy ti jo asm enį.
P irm iau sia, kaip jau sakėm e, ta i žm ogus trisd ešim ­
ties m etų am žiaus arba apie tiek.
Ju o d i jo plaukai sukosi ir g arbanojosi, u ž ta t a tro d ė
ne tokie ilgi, kokie buvo iš tik rų jų — ištiesti visu ilgiu,
jie k ristų a n t pečių; akys m ėlynos, švelnios, vaiskios,
tyros kaip ežero vanduo, k u ris atsp in d i dangų — skam ­
baus ir m alonaus vardo jaunikaičio akys buvo ta rtu m
veidrodis, leidžiantis p a m a ty ti pačias g ied riau sias jo
sielos puses.
Veido ovalas — rafaeliško tobulum o; niekas ne­
trik d ė švelnaus jo kontūro, ir žiū rėjai į h arm oningas
linijas su tuo neapsakom u džiugesiu, k urį p a tiri steb ė­
dam as grakščią kreivę, k u rią pirm om is gegužės dienom is
horizonte brėžia k y lan ti saulė.
Nosis tiesi ir tv irta , ne per d au g išsikišusi, burna
maža, su g raž ia is d a n tim is ir, m aty t, daili — po ją
tem dančiais juodais ūsais buvo sunku tiksliai n u s ta ty ti
jos form ą.
Veikiau m atinį negu blyškų jo veidą supo juoda,
tan k i barzda, nors ir nelabai vešli; žirklės a r sk u stu v as
tik ria u sia i niekad ja nepraėjo: ta i buvo pirm ieji g a u ra i
visu savo plonum u, n ely tėta barzda visa savo grožybe,
šilkinė ir retokai sudygusi, veikiau bruožus šv eln in an ti,
o ne g rie ž tin a n ti.

41
 Bet labiausia, kas k rito į akis šitam e jau n ik a ity je —
tai jo odos baltum as, m atin is atsp alv is; tiesą sa k an t,
šis atsp alv is — anaip to l ne gelsvas m okslininko, nei
nubalęs paleistuvio, nei pilkšvas krim inalinio n u sik a l­
tėlio blyškum as: kad įsiv aizduotum ėte šio veido g ry n ą
baltum ą, mes nerandam e kito įvaizdžio a r palyginim o,
kaip tik m elancholišką ir sp in d in tį m ėnulį, vaiskų b a l­
tojo lotoso žiedlapį, H im alajų viršūnes v ain ik u o jan tį
neliestą sniegą.
O jo a p ra n g ą su d arė lyg koksai juodo aksom o a p ­
siaustas, k u rį tereikėjo su rišti per liem enį, kad a tro d y tų
kaip XV am žiaus didikų kam zolė, taip p a t liem enė ir
juodo aksomo kelnės.
G alvą dengė tokios pačios m edžiagos kepurėlė su
krašteliu ; ir bergždžiai būtum ėte a n t jos ieškoję erelio,
garnio a r stru čio plunksnos, k u ri šią kepurę p av erstų
m oteriška skrybėlaite.
Minios ap su p ty je savotiško a risto k ra tišk u m o jo
išvaizdai teikė šilkinė p u rp u rin ė s spalvos k ak laskarė,
nerū p estin g ai su rišta po sm akru, o ypač tai, kad a p d a ra s
buvo ne iš m edvilninio aksomo, kokius nešiojo p ra s tu o ­
menė, bet iš šilkinio, kaip kokios ak to rės a r hercogienės
m antija.
Sis vaizdingas kostium as p a d a rė įspūdį ne tik Ž a­
nui Roberui ir Liudovikui, bet n etg i P etriu su i; poveikis
p a sta ra ja m buvo toks didžiulis, jog išgirdęs S a lv ato ria u s
v ardą jis ne tik sušuko, kaip jau sakėm e: „ Š it šaunuolis
su v iltin g a pavarde. P ažiūrėsim , a r ją p a te isin s“, bet
d a r p rid ū rė:
— Velniai rau tų ! P uikus m odelis m anajam „R afa-
elis pas F o rn a rin ą 1“ , duočiau jam už seansą šešis fra n k u s
vietoje k etu rių , kad tik su tik tų pozuoti!
O Žanui Roberui, kaip d ram ų poetui, v isu r ir visam e
kame ieškančiam te a trin ių efektų, didžiausią įspūdį
padarė tai, su kokia p a g a rb a sutiko šį ja u n ik a itį įsiutusi
m in ia,— p ag arb a, k u ri jam prim inė N eptūno quos e g o \
kai šis savo dieviškuoju triša k iu ram ino vėjų p a šia u šta s
Sicilijos salyno bangas.

42
 V II + Ž A N A S TORO G A L U T IN A I
P A S IT R A U K IA ,OM IN IA JUO P A S E K A
Įėjus p a sla p tin g a jam n epažįstam ajam S a lv ato ria u s
pavarde, salėje įsiviešpatavo visiška ty la, tesigirdėjo
trisdešim ties a r keturiasdešim ties ją užpildžiusių žmonių
alsavim as.
Dailidė šią ty lą palaikė nebyliu p riekaištu; m inutėlę
priblokštas naujojo atvykėlio pasirodym o ir savo n u ­
ginklavim o, jis pam ažu a tsig a v o ir kiek įstengė sušvel­
nino šiu rk štų b alsą:
— Pone S a lv ato ria u , leiskit m an paaiškint...
— Tu neteisus! — p e rtra u k ė jį jau n ik a itis n u ospren­
dį tarian čio teisėjo balsu.
— Betgi aš sakau...
— Tu neteisus! — p ak arto jo jau n ik a itis.
— Tačiau...
— Sakau ta u — buvai neteisus!
— Galų gale iš k u r jū s žinote, pone S a lv ato ria u ,
juk čia nebuvote?
— A r b ū tin ai reikėjo būti čia, kad žinočiau, kas
įvyko?
— K aipgi, m an regis...
S a lv ato riu s ištiesė ra n k ą į Žaną R oberą ir du jo
bičiulius, kurie susibūrę krūvon rėm ėsi vienas į kitą.
— Ž iūrėk,— ta rė jis.
— Na, ž iū riu ,— atšovė Žanas T oro.— Ir kas?
— Ką m atai?
— Tris m iuskadenus, kuriem s pažadėjau duoti
pylos, ir k u rią jie anksčiau a r vėliau gaus.
— Tu m atai tris jau nikaičius, gerai apsirengusius,
elegantiškus — taip, kaip pridera, kurie suklydo, kad
atėjo į tokią lindynę; tačiau tai ne p riežastis ieškoti su
jais kivirčo.
— Aš — ieškau kivirčo?
— Na, m ielasis, nejaugi nori p asak y ti, kad tai jie
tave užkabino — tave ir tavo k etu ris sėbrus?
— Betgi m atote, kad jie sugebėjo ap siginti.
— Todėl, kad ap su k ru m as ir teisybė buvo jų pusėje...
Tu m anai, kad jėga — viskas ir pasikeitei v ard ą iš B altra-

43
m iejaus Lelongo į Žaną Toro? Tau įrodė priešingai. Dieve
padėki, kad ši pam oka tau išeitų į naudą!
— J u k sakau jum s, kad ta i jie m us išvadino g a lv i­
jais, suskiais, nenaudėliais.
— Ir kodėl jie jus taip išvadino?
— Pasakė, kad mes g irtu o k lia i.
— Aš klausiu tavęs, kodėl jie ta ip su jum is kalbėjo?
— Todėl, kad reikalavom e u ž d a ry ti langą.
— O kodėl nenorėjai, kad lan g a s liktų a td a ra s?
— Todėl, kad... kad...
— Kodėl? Na, sakyk!
— Todėl,— sum ikčiojo Žanas T oro,— kad nem ėgstu
skersvėjų.
— Todėl, kad buvai g irta s, kaip tie ponai ta u sakė;
todėl, kad ieškojai su kuo nors ginčo ir kad nu sitv erei
progos; todėl, kad prieš ta i susik iv irčijai nam uose ir
norėjai nekaltuosius p riv e rst užm okėti už aik štis a r ne­
ištikim ybę, k u ria is ta u sugadino n u o taik ą panelė...
— Tylėkit, pone S alv ato riau ! N e išta rk it jos v a rd o ,—
p e rtrau k ė jį d a ilid ė,— nelaim ingoji m ane pribaigs!
— A, m atai, vadinasi, pataik iau !
I r susiraukęs S a lv a to riu s p rid ū rė :
— Tie ponai g erai p adarė, kad a tv ė rė lan g ą : o ras
čia kvėpuoti bjaurus, ir kadangi d a rg i du a td a ri langai —
ne per daug keturiasdešim čiai žm onių, tu tu o ja u p a t
nueisi ir a tid a ry si a n trą jį.
— Aš? — pasišiaušė dailidė, įsispyręs pėdom is į g r in ­
dis, jei galim a apie jį taip p a s a k y ti.— K ad aš a tv erčiau
langą, kai reik a la u ju u ž d a ry ti k itą ? Aš — B a ltra m ie ­
jus Lelongas, savo tik ro tėvo sūnus?
— Tu, B altram iejau Lelongai, g irtu o k li ir kivirči-
ninke, te ršia n tis čia savo tėvo v a rd ą , todėl gerai, kad
pasivadinai prav ard e. Aš ta u sakau, kad nueisi a tid a ry ti
tą lan g ą — kaip bausm ę už tai, kad kibai prie tų trijų
ponų.
— Te perkūnas m ane tre n k ia ,— šūktelėjo B a ltra m ie ­
jus Lelongas, iškeldam as kum štį a u k šty n į lu b as.— Kad
aš paklausyčiau!
— Tad nebepažįstu tavęs jokiu v ardu; tu m an — tik
n etašy tas darb in in k as, keikūnas, ir aš v a ra u tav e iš čia.

44
 Ir ištiesės ran k ą valdingu gestu parodė į d u ris:
— Eik lauk!
— Neisiu! — sustūgo dailidė, apsiputodam as iš
įsiūčio.
— Tavo tėvo v ard u , k urį ką tik pam inėjai, įsakau
tau — išeik!
— Ne, po perkūnais! Ne, neišeisiu! — atrėžė B a ltra ­
m iejus Lelongas, apžargom is atsisėsdam as a n t suolo ir
įsitverdam as jį abiejom is rankom is, ta rtu m pasirengęs
prireikus p a v a rto ti jį kaip ginklą.
— V adinasi, nori m ane išvesti iš kan try b ės? — ta rė
S alv ato riu s tokiu ram iu balsu, jog nė nepam anytum
jam e slypint didžiausią grėsm ę.
Ir jis žengė prie dailidės.
— N esiartin k it, pone S alv ato riau ! — sušuko šis,
slinkdam asis nuo jaunikaičio visu suolo ilg iu .— Nesi-
artin k ite!
— A r išeisi? — paklausė S alv ato riu s.
Dailidė suėm ė ir pakėlė suolą, lyg rengdam asis juo
sm ogti jaunikaičiui.
Tačiau tu o jau p a t nubloškė suolą į šalį.
— J ū s gerai žinot, kad g a lit m an d a ry ti, ką norit, ir
aš veikiau nusikirsiu sau ran k ą , nei suduosiu jum s... Bet
gera valia — ne! Ne! Ne! Aš neišeisiu!
— N elaim ingas užsispyrėli! — sušuko S alv ato riu s,
n utverdam as Žaną Toro už kaklaraiščio ir kelnių juostos.
Žanas Toro suurzgė iš p asiutim o:
— G alite m ane išnešti, nesipriešinsiu, bet gera
valia neišeisiu.
— Tebūnie kaip tu n o ri,— ta rė S alvatorius.
Ir stip ria i stum telėjęs įsiręžusį m ilžiną, galim a
sakyt, rau te išrovė jį iš g rin d ų kaip ąžuolą iš žemės ir
nunešęs palingavo v irš laip tų :
— Kaip nori n u lip ti — laiptelį po laiptelio a r iš ­
syk? — paklausė.
— Aš jūsų rankose: d a ry k it, ką norit, bet gera
valia — ne, neisiu!
— Tad išeisi per jėgą, nelaim ingasis!
Ir num etė jį kaip paką iš penkto į k e tv irtą a u k štą .
Buvo g ird ėti, kaip Žano Toro a rb a B altram iejau s Le-

45
longo,— priklausom ai nuo to, kaip sk a ity to ja s pageidaus
v ad in ti dailidę — jo tik ru o ju v a rd u a r p ra v a rd e ,—
kūnas rita si ir dunksi nuo laiptelio a n t laiptelio.
M inia nė nesušuko, d a rg i n e p ra ta rė nė žodžio: buvo
p aten k in ta ir sužavėta.
Tik tre je ta s jau n ik aičių stovėjo be galo su k rėsti.
Ju k u sis P e triu sas paniuro; fleg m atik u i Liudovikui s m a r­
kiau ėmė p lak ti širdis; ir tik vienas Žanas Roberas, tasa i
ja u tru sis poetas, regis, išlaikė ša ltą k rau ją .
T ačiau pam atęs S a lv ato rių g rįž ta n tį be dailidės įsi­
kišo špagą į m akštį ir nosinaite nusišluostė nuo kaktos
p rak a itą .
P askiau nuėjo tiesiai prie S a lv ato ria u s ir ištiesė
jam ra n k ą :
— Dėkui, pone, kad išv ad av o t mus — m ano bičiu­
lius ir m ane — nuo šio padūkusio girtuoklio; tik labai
baim inuosi dėl jo kritim o pasekm ių.
— Nė kiek nesib aim in k it dėl jo, pone! — atsa k ė
S alv ato riu s, įdėdam as savo baltą ir a risto k ra tišk ą r a n ­
k ą ,— ran k ą , ką tik p ad em o n strav u sią tokią n e p a p ra stą
jė g ą ,— į jam ištiestą d e ln ą .— Dvi tris savaites pagulės
lovoje — štai ir viskas. I r per tą laiką karčiai ap rau d o s
ką tik čia įvykusią sceną.
— Kaip! Sis pašėlęs žm ogus raudos? — nustebo
Žanas Roberas.
— Raudos karčiom is ašarom is, u ž tik rin u jus... Tai
gerašird išk iau sias žmogus, kokį tik pažįstu! Taigi rū p in ­
kitės ne juo, bet savim i.
— Kaip, savim i?
— Taip... A r leisite duoti jum s d rau g išk ą p a ta ­
rim ą?
— K albėkite, pone.
— Ką g i,— ta rė S alv ato riu s, p ritild y d am as balsą,
kad niekas k ita s jo n e g ird ė tų ,— jeigu teik tu m ėtės m a­
nimi p asitik ėti, niekados d au g iau čia nekelkite kojos,
pone Žanai Roberai.
— J ū s m ane pažįstate? — nustebo šis.
— Betgi aš jus p ažįstu kaip v isi,— atsak ė S a lv a to ­
rius su ra fin u o tu m an d a g u m u .— A rgi jūs — ne vienas
iš m ūsų žym iausių poetų?

46
 Žanas Roberas n u rau d o kaip vėžys.
— T aig i,— visai pakeitęs to n ą ir m anieras kreipėsi
S alv ato riu s į m in ią ,— jūs tu rb ū t paten k in ti? M anau,
gavote už savo pinigus pakankam ai! Tad būkit m alonūs,
d in k it kuo greičiau; čia tė ra oro keturiem s: ta i reiškia,
bičiuliai, kad aš noriu su šiais trim is ponais pasilik ti
vienas.
M inia pakluso kaip bū ry s m okinukų p ak lū sta m oky­
tojui; tv a rk in g a i ėmė leistis laip tais, atsisveikindam i
balsu, nulenkdam i g alv ą a r m ostelėdam i ran k a ja u n i­
kaičiui, kurio veidas po ką tik įvykusios a u d rin g o s scenos
buvo ne labiau su d ru m sta s kaip d a n g au s sk lia u ta s po
audros.
K eturi Žano Toro d rau g u ž ia i, ta rp jų ir g a tv ių nar-
šeiva, kurį g a u ta žaizda išblaivė, nuleistom is galvom is
vienas paskui k itą nuslinko pro S a lv ato rių ; ir kiekvienas
praeidam as p a g a rb ia i jam nusilenkė it kareivis prieš
savo vyresnįjį.
K ai pasišalino pask u tin is, a n t slenksčio pasirodė
p a ta rn a u to ja s.
— A r šiuos ponus tebereikia a p ta rn a u ti?
— Labiau negu bet kada! — atsakė Žanas Roberas.
P askiau atsisuko į n e p ažįstam ąjį:
— A r n esuteiktum ėte m um s m alonum o p a v a k a rie ­
n iau ti drauge, pone S a lv ato ria u ?
— M ielai,— a tsak ė šis,— bet nieko d a u g ia u dėl
m anęs n ep rašy k it: aš kaip tik u žsisakinėjau vak arien ę
apačioje, kai išg ird au triu k šm ą ir užlipau čia.
— G irdėjote, p a ta rn a u to ja u ? — ta rė Žanas Robe­
r a s .— V akarienę ponui S alv ato riu i k a rtu su m ūsiške.
— S u p ratau ! — atsak ė p a ta rn a u to ja s.
I r jis vėl nulipo žemyn.
Po ketu rių m inučių k e tv e rta s jau nikaičių jau sėdėjo
už stalo.
P irm iausia išgėrė už n u galėtojus, paskiau — už
nugalėtuosius ir galiau siai — už tą , kuris taip laim ingai
atvyko, užbėgdam as už akių dideliam kraujo praliejim ui.
— Beje,— nusijuokė S alv ato riu s, kreipdam asis į
Žaną R oberą,— m an regis, kad jūs g an a tin k am ai įvaldęs
boksą, kovą kojomis ir fechtuotę! N uostabiai tre n k ė t

47
vargšeliui Ž anui Toro į sm ilkinį, n ep rily g stam ai p a ta ik ė t
pėda po duobute ir ketinot šau n iai persm eigti špaga, kai,
laim ei, aš įsikišau... Bet nesvarbu! J ū s buvote puikiai įsi­
tv irtin ę , ir ponu P e triu su dėtas nupieščiau jus visus
šioje pozicijoje.
— Ak! Ak! — nustebo P e triu s a s .— J ū s m ane irg i
p ažįstate?
— O ta ip ,— atsiduso S a lv ato riu s, ta rtu m šis p ris i­
pažinim as jam prim inė kažką liū d n a .— P rieš įsik u rd am as
V akarų g atvės studijoje, jūs gyvenote Žvilgsnio gatv ėje:
kaip tik tuo laiku tu rė ja u m alonum o du a r tris k a rtu s jus
m aty ti.
P askiau, atsig ręžęs į trečią užstalės bendrą, k u ris
užsispyrusiai tylėjo ir, regis, tebesuko g alv ą dėl proble­
mos, kurios niekaip nepajėgė išsp ręsti:
— Kas jum s, pone L iudovikai? — paklausė S a lv a ­
to riu s.— A trodote toksai susirūpinęs! S uprasčiau, jeigu
jum s d a r reiktų laikyti egzam iną a r gin ti d isertaciją; bet,
ačiū Dievui, ta i jau atlik o te prieš tris m ėnesius ir d arg i
garbingai!
Žanas R oberas nustebęs pažvelgė į S alv ato rių , o P e t­
riusas nusikvatojo.
— Ak, dievaži, pone S a lv a to ria u ,— ta rė Liudovi-
kas,— kadangi jūs tiek daug žinote...
— N esijuokit! — nusišypsojo S alv ato riu s.
— K adangi jūs žinote, kad m ano bičiulis Žanas R o­
beras — poetas, kad m ano bičiulis P e triu sas — d a ilin in ­
kas, kad aš — gydytojas, a r žinote... a r žinote, kodėl nuo
kačių mušiko tren k ia valerijonu?
— A r jūs m eškeriojate, pone Liudovikai?
— A tliekam u laik u ,— prisipažino L iudovikas.—
Tačiau stengiuos b ūti visada užsiėm ęs.
— Ką gi, kad ir koks m enkas iš jūsų m eškeriotojas,
tačiau tu rb ū t žinote, kad m uskusu a r an y žiu m i sum irkom i
g rūdai, k u riais privilioja karpius?
— N ereikia būt m eškeriotoju, kad šitai žinotum ;
pakanka būt šiokiu tokiu g a m tin in k u .
— Tad šta i: valerijonas katėm s — tas pat, kas m us­
kusas a r anyžius k arp iam s — jas tra u k ia . Ir kadangi
m etras Ziblotas — kačių m eškeriotojas...

48
 — Ak! — atsiduso L iudovikas, ta rs i kalbėdam as
patsai sau su tuo kom išku flegm atiškum u, k u ris buvo
vienas iš originalesnių jo būdo b ru o žų .— O mokslo deive!
N ejaugi visad tik per a ts itik tin u m ą pav y k sta pakelti
tavo šydo k raštelį? K ai pagalvoji, kad jeigu šį v a k a rą
nebūčiau persirengęs tu rg a u s žaliūku, jeigu P e triu su i
nebūtų šovę į g alv ą p a v a k a rie n ia u ti užeigoje, mes ne­
būtum e susiginčiję, aš nebūčiau susirėm ęs su kačių m uši­
ku, jūs nebūtum ėt a tė ję s m ūsų su ta ik y ti, ir m okslas gal
tik po dešim ties, penkiasdešim ties, šim to m etų a tsk le istų ,
kad valerijonas tra u k ia kates kaip m uskusas — karpius!
V akarienė praėjo linksm ai.
P e triu sas papasakojo, jau sd am asis ta rtu m savo s tu ­
dijoje, istoriją* apie dvidešim tį p o rtre tų , kuriuos nu tap ė
vienoje krovinių vežikų sm uklėje, id a n t susim okėtų
są sk a itą , siekiančią dešim t fra n k ų ir dvidešim t san tim ų —
dėl to kiekvieno p o rtreto k ain a tapo stačiai n eįtik ėtin a:
penkiasdešim t vienas santim as.
Liudovikas m atem atišk ai įrodė, kad g raži m oteris
niekad rim ta i neserga, ir k e tv irtį valandos gynė šį p a ra ­
doksą su sąm ojum ir įkarščiu, kokių sunku buvo tik ė tis iš
tokio flegm atiko.
Žanas R oberas papasakojo a p m a tu s naujos dram os,
k urią kūrė B okažui1 ir poniai D orval-, ir ja u n ik a itis su
juodo aksomo a p d aru pareiškė kuo p ro tin g ia u sių p astab ų .
P askiau atėjo eilė buteliam s, ir k adangi P e triu sas su
Liudoviku susim okė n u g ird y ti S a lv ato rių , kad šis išsi­
kalbėtų, atsitik o tai, kas beveik visad a tsitin k a p an ašiais
atv ejais: S alv ato riu s išsaugojo savo ša lta k ra u jišk u m ą, o
jaunikaičiai nusigėrė.
O Žanas R oberas, netgi lankydam asis užeigoje, v i­
sados tegerdavo tik g ry n ą vandenį.
Pam ažėle P e triu sas ir Liudovikas, p a k u rsty d am i
vienas kitą, p a ty s peržengė tą g irty b ė s rib ą, k u r norėjo
nuvesti S alv ato rių : m alė nereikšm ingas a r m o ralizu o jan ­
čias isto rijas; kartojo sąm ojus, iš kurių jau ju o k tasi
vakarienės pradžioje; tru m p a i d rū ta i, n etru k u s juos abu
staig a apėm ė visiškas silpnum as — būklė, kuri palengva
perėjo į itin gilų m iegą.

4. P a r y ž i a u s M o h ik an ai . I kn.
49
V III + KO L P E T R IU S A S I R L IU D O V IK A S
MIEGOJO

Vos tuodu m iegantys savo k n ark im u davė su p ra sti,

kad p a sitra u k ia iš nuovokiųjų ta rp o ir pokalbį palieka
tam , kas pajėgus jį palaik y ti, S a lv ato riu s abiem alkūnėm is
atsirėm ė į s ta lą ir įdėm iai nužvelgė Žaną R oberą:
— Na, senjore poete,— p aklausė jis ,— kodėl atėjo te
į tu rg ų p rale isti n a k tį?
— Todėl, kad suteikčiau m alonum ą savo bičiuliam s
P etriu su i ir Liudovikui.
— Vien todėl?
— Vien todėl.
— I r niekas k itas nepastūm ėjo jūsų šita ip jiem s nuo­
laid žiau ti?
— Kiek žinau, niekas.
— J ū s tuo tik ra s?
— Tiek, kiek galim a b ū ti tik ra m pačiu savim i.
— V adinasi, jūs m anęs neklaidinate, tačiau k ly sta te
pats... Ne, šie ponai, kurie čia ta ip saldžiai m iega, n ėra
tik ro ji p riežastis — jie tik d in g stis. Žinot, kodėl jūs čia
a tė jo t? Aš jum s p asakysiu: a tė jo te užsiim inėti savo
a m a tu — filosofo, stebėtojo, papročių vaizduotojo, poeto,
rom anisto; atėjo te stu d iju o ti žm ogiškosios širdies in
anim a v ili1, kaip sakom a m okykloje, tiesa?
— Tame, ką sakote, y ra dalis tiesos,— prisipažino
Žanas R oberas n u sijuokdam as.— Iki šiol k ū ria u tik
te a tru i, bet nenoriu vien tuo a p sirib o ti: svajoju p a ra š y ti
rom aną apie m ūsų papročius; tik noriu jį p a d a ry ti tokį,
kokios buvo Šekspyro dram os: apim ančios ištisą isto rin į
periodą, vaizduojančios visą visuom enę nuo duobkasio
iki Danijos princo Ham leto! I r žinot ką? „H am lete“
scena su duobkasiu a n aip to l nėra m an b jau ri, o ta rp visų
veikėjų tie kapų a tk a sė ja i ir palaik ų išn iekintojai m an
atrodo nem enki filosofai.
— Taip, jūs teisus, ir g a lb ū t aš jum s p rita rč iau . Bet
jūs p ra sta i nu žiū rėjo te a r tik ria u p ra sta i p asirinkote
veiksmo vietą. K ur Š ekspyras vaizduoja duobkasius? P rie
savo darbo — o ne vyno pirklio Jo an o tavernoje, k u r
pirm asis duobkasys pasiunčia a n tr ą jį p arn ešti jam stik lą
50
baltosios. N orite k u rti poeziją? M ylėkit m oterį ir siau sk it
po m išką. N orite k u rti te a tru i? S ukinėkitės po a u k štu o ­
menę iki vidurnakčio, stu d iju o k ite Šekspyrą ir M oljerą
iki a n tro s valandos nakties ir po to išm iegokite šešias
valandas; suliekite savo įspūdžius su tuo, ką p e rsk aitėte
ir rašy k ite nuo devintos iki vidudienio. N orite s u k u rti
rom aną? P aim kite Lesažą ', V alterį S kotą ir K uperį, ta i
yra papročių, c h a ra k terių ir g am tos ta p y to ju s; tirk ite
žmogų nam ų aplinkoje, jo stu dijoje — jeigu ta i d a ilin in ­
kas; jo kontoroje — jeigu ta i pirklys; jo kabinete — jeigu
ta i m in istras; jo soste — jeigu tai k araliu s; jo būdelėje —
jeigu ta i kurpius; tač ia u tik ne tra k tie riu je , ku r jis a t ­
vyksta pav arg ęs ir iš k u r išeina nusigėręs! Tai a n t šių
tra k tie rių tu rė tų p a k a b in ti iškabą su D antės žodžiais:
Lasciate ogni sp e ra n za \ Be to, kokią n etik u sią n ak tį
pasirinkote savo tyrim am s! K arn av alo n ak tį, kai nė vie­
nas iš tų žm onių n ėra savo vietoje, kai visiem s terūpi
kuo keisčiau išsičiustyti, p rad e d a n t kelnėm is ir b a ig ia n t
pajaciškom is palaidinėm is, p reten zin g ais kostium ais; n a k ­
tį, kai jie beždžioniauja tu rtin g u o siu s; p ag aliau nak tį,
kai jie dedasi viskuo, tik ne savim i pačiais! Iš tik rų jų ,
pone ste b ė to ja u ,— tru k te lė jo pečiais S a lv a to riu s,— p a si­
rinkote savotišką būdą stebėti!
— K albėkit! K albėkit! — p arag in o Žanas R oberas.—
Aš jūsų klausau.
— Tad šta i, ką jū s p a sak y tu m ėt apie žmogų, k u ris
eitų stu d iju o ti žmogiškosios širdies į beprotnam į? Ziūrė-
tu m ė t į jį p a tį kaip į beprotį, tiesa? Ir vis dėlto, ką k ita
jūs čia veikiate tokią v alan d ą? P ak lau sy k ite m anęs, pone
Žanai Roberai; a ts itik tin u m a s m udu suvedė, įp ra stin ė
dalykų seka — išskirs; g a lb ū t niekados n ebepasim aty­
sime... Leiskite duoti jum s p a ta rim ą . Aš jum s a tro d a u
gana įžūlus, tiesa?
— O, visai ne, prisiekiu jum s.
— Ko iš m anęs norėt! A š irg i kuriu rom aną.
— Jū s?
— Taip, bet ne iš tų rom anų, kuriuos spausdina,
n u siram inkite: nesudarysiu jum s konkurencijos; tik n o rė­
jau pasakyti, kad aš ta ip p a t pretenduoju būti stebėtoju.
Rom anus, poete, juk k u ria visuom enė; knaisiokitės po
4*
51
savo galvą, rau sk itė s vaizduotėje, sukite sm egenis — per
tris, šešis m ėnesius, per m etus n e a tra site tenai nieko
panašaus, ką a tsitik tin u m a s, lem tis, A pvaizda, p a v a d in ­
kite kokiu tik n o rit v ard u m ano ieškom ą žodį, k a rto ju —
n e a tra site nieko p an ašaus į tai, ką a tsitik tin u m a s, lem tis
a r A pvaizda užm ezga a r atm ezga per vieną n ak tį tokiam e
m ieste kaip P aryžius! A r tu rite jau siužetą savo rom anui?
— D ar ne. T eatro aš imuosi lab ai m ielai: jis m anęs
per daug negąsdina; o rom anas, k u r aibė atsišakojim ų,
epizodų, visokių įvykių, laip tų , kylančių į vis au k štesnius
visuom enės sluoksnius, kopėčių, nusileidžiančių į g ilia u ­
sias p ra ra ja s; rom anas, v a izd u o jan tis ir princesės b u d u ­
a rą , ir darbininko m an sard ą, ta lp in a n tis Tiuilri rū m u s
ir užeigą, kokioje mes d a b a r esame, Dievo M otinos k a te d ­
rą ir Grevo aikštę — p risip ažįstu , toks veikalas m ane
atg raso , didžiulis d a rb a s b augina; ta i ne šiaip sau n a šta —
u žsikrauni a n t pečių visą pasaulį.
— Ką g i,— a trė m ė S a lv a to riu s ,— m an regis, jūs
klystate...
— K lystu?
— Taip.
— Dėl ko?
— Dėl to, kad n o rite k u r ti.
— Be abejo.
— Š tai k u r jūsų klaida! Nieko nekurkite, tegul
savaim e susikuria.
— N esuprantu.
— Kaip elgėsi Asmodėjus*?
— A tkeldavo nam ų stogus ir sakydavo donui Kleo­
pui: „Ž iūrėk!“
— A r jūs tu rite A sm odėjaus g a lią ? Ne. Tad aš jum s
pasakysiu: pasielkit d a r pap rasčiau — p a lik it šią landynę
ir pasekit paskui pirm ą su tik tą g atvėje, sankryžoje, k ra n ­
tinėje vyrą a r m oterį; ta sa i p irm as su tik ta sis a r ta pirm a
su tik to ji tik ria u sia i netaps jūsų istorijos herojum i a r
heroje, bet bus viena iš gijų didžiajam e žmonių gim inės
rom ane, kurį rezga D ievas.— Kokiu tikslu? J is pats ir
težino! — P ap rasčiau siai p ab ū k it vien tik jo b e n d ra d a r­
biu, ir u ž tik rin u jus, kad nuo pirm ojo žingsnio p asiju site
einąs kokio nors baisaus a r juokingo nuotykio pėdsakais.
52
 — Betgi jau naktis.
— E! Tuo labiau. N aktis su tv e rta poetam s. tsimyiė-
jėliam s, patru liam s, vagim s ir rom anistam s.
— Tad jūs norite, kad p rad ėčiau savo rom aną tu o jau
pat?
— J is jau p radėtas.
— T ikrai?
— Be abejo.
— Nuo kada?
— Nuo tad a, kai bičiuliai jum s ta rė : „Eime p a v a ­
k a rie n ia u ti į tu r g ų “ .
— J ū s ju o kaujate.
— Ne, garb ės žodis! T ereikia jum s panorėti. Ža­
nas Toro bus jūsų rom ano personažas, taip p a t — ir
Ziblotas, Tusenas L u v e rtiū ra s, S a k a p la tra s, K rokanžam -
bas; du jūsų bičiuliai, k urie čia m iega nė neįtard am i,
kad m udu jiem s paskiriam e vaidm enis, irg i bus jūsų
rom ano personažai; ir aš p a ts — jeigu tik nuspręsite,
kad to nusipelniau... Tik neišsižadėkite ekspozicijos.
— Ak, dievaži, jūs teisus! Su džiaugsm u paseksiu
jūsų p a ta rim u .
— Tuom et štai ką sau įsik a lk it: jūs nebe a u to riu s,
k u ria n tis situacijas, p a sv erian tis įvykius, ru tu lio ja n tis
veiksm ą, bet a k to riu s tos didžios žm ogiškosios dram os,
kurios scena — visas pasaulis, o dekoracijos — m iestai,
girios, upės, vandenynai; k u r kiekvienas iš pirm o žvilgsnio
veikia pagal savo p a sk ata s, įgeidžius, fa n ta z iją , bet iš
tik rų jų — esti stum iam as nem atom os ir visagalės likim o
rankos; ašaros, kurios čia tekės, bus tikros, k rau ja s, k u ris
prasilies — an aiptol nebus dažai, ir jūs m aišysite sa v ą ­
sias a šara s ir savąjį k ra u ją su k itų žmonių ašarom is ir
krauju...
— E! A rg i tai sv arb u kenčiančiam poetui, jeigu tik
m enas ką laim ės iš jo kančios!
— Puiku, esate išties toks, kaip sprendžiau apie jus.
Ž iūrėkit, laikas ta rsi sustingo, n a k tis g raži, šviečia nuo­
stab u s m ėnulis; eime laukan ir leidžiam ės ieškoti tęsinio
istorijos, kurios pirm uosius sk yrius — ne, neparašėm e, bet
suvaidinom e.
— Bet aš negaliu čia palikti savo abiejų bičiulių.
53
 — Kodėl ne?
— Je ig u juos ištik s kokia nelaim ė?
— N ėra pavojaus: ta rs iu žodį p a ta rn a u to ju i, ir kai
taps žinom a, kad jie m ano globojam i, įžūliausieji šios
skylės valk ato s nepalies nė jų galvos plauko.
— Tebūnie! — sutiko Žanas R o b eras.— T iktai gal
m alonėtum ėt dėl šito įspėti prie m anęs?
— M ielai.
S a lv a to riu s p risia rtin o prie laip tų ir savotiškai s u ­
švilpė — ta i buvo p an ašu k a rtu ir į m ašinisto, ir į d a rb ų
p rižiū rėto jo švilpuką.
A trodo, čia n e tu rė ta įpročio versti laukti Salvato-
rių — vos n u tilo p ask u tin ieji keisto švilpesio a tg a rs ia i,
kai pasirodė p a ta rn a u to ja s.
— Ponas S a lv ato riu s kvietė? — paklausė jis.
— Taip.
I r nepažįstam asis parodė ra n k a į abu m iegančius.
— Tuodu ponai — m ano bičiuliai, m etre B abilasai.
S u p ra n ti?
— O kaipgi, pone S a lv a to ria u ,— p a p ra sta i atsakė
p a ta rn a u to ja s.
— Eime! — ta rė ja u n ik a itis poetui.
I r išėjo pirm as.
Žanas R oberas atsilik ęs p ap rašė sąskaitos.
P askiau, pridėjęs penkis fra n k u s p a ta rn a u to ju i,
paklausė:
— M ielasis, b ū k it m alonus, p asakykit, kas ta sa i
ponas, kuris pavedė jūsų globai m ano bičiulius?
— Tai ne šiaip sau ponas, ta i — ponas S alv ato riu s.
— Bet pag aliau , kas ta sa i ponas S alv ato riu s?
— J ū s jo nep ažįstat?
— Ne, u ž ta t ir klausiu, kas jis toks?
— Tai ju k Geležių g atv ės kom isionierius !
P a ta rn a u to ja s a tsa k ė taip rim ta i, jog nepaliko jokių
abejonių, kad ta i tiesa.
— Iš tie s ų ,— sum urm ėjo Žanas R oberas,— m an
regis, ponas S a lv ato riu s buvo teisus — mes pradedam e
rom aną, kaip d a r niekas n ėra pradėjęs.

54
 IX + DU S A L V A T O K I A U S B IČ IU L IA I
Iš tik rų jų , kaip ir pasakė Geležių g a tv ė s kom isionie-
rius, švietė nuostabus m ėnulis.
Gelum bių tu rg a u s halės laikrodis rodė a n trą v alan d ą.
Ja u n ik a ičia m s išėjus iš tra k tie ria u s , dešinėje p a si­
m atė N ekaltųjų fo n ta n a s — vienintelio kada nors m ūsų
tu rė to sk u lp to riau s ir a rc h ite k to Žano G užono1 šedevras,
žavingai apšviestas tos dyvinos lempos, k u rią paties
Dievo ran k a pakabino d an g a u s skliaute; elegantiški
orn am en tu o ti p ilia strai, k o rin tin ė s arc h ite k tū ro s ste b u k ­
las, ryškėjo visu savo g ra k štu m u ir form os g ry n u m u ;
najades, tos iš vandens lašelių su tv e rto s m oterys, kuriom is
taip žavėjosi Sevaljė B erninis2, gražiosios n ajad es — švel­
nių linijų, ilgesingos išvaizdos, a tro d ė , tuoj tuoj praskleis
d rab u žių klostes ir nusileis įm erk ti į fontano baseiną
savo m ažutes baltas pėdas.
N ors jų elgesyje vienas kito a tž v ilg iu jau tė si tam
tik ra s a tstu m a s, m aty t, są ly g o ta s nevienodos visuom e­
ninės padėties, abu jau n ik a ič ia i susikibo už p a ra n k ių ir
leidosi Sen Deni g atv e Teisingum o rūm ų linkui. Pasiekę
Satlė aikštę, juodu sustojo. A pačioje, po kojomis, tekėjo
upė; priešais, d idingai kaip visi n eju d an ty s d a ik ta i d u n k ­
sojo Dievo M otinos k a te d ra ; Šventosios K oplyčios5 d a n ­
ty ta s k raig as kyšojo virš nam ų it L e v iata n o 4 ketera v irš
bangų. G alėjai pam an y ti esąs pačiam e XV am žiaus P a ry ­
žiaus viduryje.
Be to, ta rtu m norėdam as d a r s u s tip rin ti šią iliuziją,
būrys b esiartin an čių Zevro k ra n tin e jaunikaičių su K a ­
rolio V I5 laikų kostium ais visa gerkle plyšojo:
— Dvi valandos k eturiolika m inučių; v isu r ram u,
paryžiečiai, m iegokite!
Iš tik rų jų , nejučia g a lė ja i p am an y ti, kad tai vienas
iš tų n ep aten k in tų jų būrių, kuriu o s m iestelėnų — sa v a ­
ran k išk ų P ary žiau s m ėsinių savininkų — bendruom enė
k a rtk a rtė m is vis nusiųsdavo pas k a ra lių K arolį VI iš ­
plėšti naujų nuolaidų. Tai visokie gua, tib erai, liuljė,
m e lo ta i\ vedam i Kabošo, baisiojo odlupio .
A trodė, jie ram iai v a ik štin ė ja , tik ir telaukdam i,
kol nusileis m ėnulis a r atsikels k a ra liu s — tuom et galės
p rad ė ti neram um us.
 A bu m ūsų jau n ikaičiai praleido p ražy g iu o jan tį pro
juos m ask arad ą, g re ita i perėjo M ainų tiltą ir a tsid ū rė
nedidelėje aikštėje ta rp Sen Mišelio tilto ir A rfos gatvės.
Kokia trisd ešim tis fa n ta stišk a is kostium ais vilkinčių
stu d en tų ir grizečių triu k šm in g a i džiūgaudam i šoko apie
penkis a r šešis pad eg tu s šiaudų kūlius.
Žanas Roberas, k u ris pagal savo darbo pobūdį kaip
tik šiuo m etu stu dijavo P ran cū zijo s isto riją , nejučiom
akim is paieškojo ribostulpio su išk a lta galva, tu rin č ia
a n t kaklo u žk ab in tą kapšį — kaip teig ia m ūsų senieji k ro ­
nikininkai, jis šioje aik štėje išsilaikė iki X V II am žiaus.
S akytum , tie jau n i žmonės, beveik visi apsirengę
v id u ram žių ,— epochos, p a sta ru o ju m etu ėm usios itin
p o p u lia rėti,— kostium ais, atėjo čia p ro te stu o ti,— p r a ­
slinkus keturiem s šim tam s m etų nuo to įvykio,— prieš
baisią išdavystę, apie ku rią prim ena ši aikštė.
Tai atsitik o ram ią n ak tį — n a k tį, k u rią švietė toks
p a t skaistus m ėnuo, koksai spindėjo d abar, a n trą valan d ą
paryčiui, ta i y ra tą pačią v alan d ą, kai 1418-ųjų m etų
birželio 12-ąją P erinė Leklerkas, pavogęs iš po savo tėvo
lovos galvūgalio Sen Zermeno v a rtų rak tu s, nuėjo a tv e rti
m iestą laukiantiem s už m ūro sienų aštuoniem s šim tam s
B urgundijos hercogo karių su II A dam o senjoru V iljė
priešakyje.
Visi, kas papuolė bu rg u n d ų raiteliam s po ran k a,
buvo be gailesčio išsk ersti: m oterys, vaikai, seniai; Ku-
tanso, Seno, Bajė, Senli, Evrė vyskupus papjovė m ie­
gančius lovoje; konetablį ir kanclerį ištrau k ė lau k an ir
nugalabijo, jų galūnes išm ėtė, o g a lv a s valkiojo po gatves.
Žudynės tęsėsi sav aitę; jai b a ig ia n tis, paryžiečiai
išvijo b u rg u n d u s ir vėl tapo savo m iesto šeim ininkais.
Im ta ieškot išdaviko, šios gėdos ir nelaim ės k altininko;
P erinė Leklerkui s u ra sti išgriozdė P ary žių nuo v iršaus
iki apačios.
P erinė Leklerkas dingo, ir niekas apie jį d au g iau
negirdėjo.
Tuom et vienas m aestras sk u lp to riu s greitom is n u ­
lipdė g ru b ų išdaviko a tv a iz d ą ir po to, kai m inia panešiojo
tą b iu stą iš g atv ės į g atvę, nuo d u rų prie d u rų ; po to, kai
jo veidą apskaldė a n ta u sia is ir apspjaudė, tas p a ts m aest-

56
ras iškalė XV am žiaus J u d ą su p inigų kapšu a n t kaklo
virš to ribostulpio, k u r jį m atė senieji istorikai.
B ū tent šis prisim inim as sukosi Žano Robero galvoje,
kai jis a titra u k ė akis nuo tru m p ų liepsnos blyksnių a p ­
šviestos įvairiaspalvės, džiaugsm ingos grupės ir ėmė
žvilgsniu n a rš y ti pu stam siu s kam pus bei g a tv ių šešėlius,
g aliau siai pusbalsiu savęs užklausdam as:
— Išties norėčiau žinoti, k u r stovėjo ta sa i ribostulpis.
— Ties aikštės kam pu su Sent A ndrė dez A r g a tv e ,—
atsak ė S alvatorius, ta rtu m nuo pirm o iki pask u tin io
žodžio b ūtų sekęs Žano Robero m inčių m onologą, kurį
užbaigė savo atsakym u.
— Iš k u r žinote tokį dalyką, kurio aš nežinau? —
nusistebėjo Žanas Roberas.
— P irm iau sia ,— nusijuokė S a lv a to riu s,— jūsų n u o ­
staba yra šiek tiek didžiuokliška! N ejaugi esate įsitikinęs,
pone poete, kad visados žmonės, kuriem s pagal profesiją
priklauso žinoti, iš tik rų jų žino? M an regis, jau tu rė jo t
pasim okyti, kai jūsų bičiulis L iudovikas nežinojo apie
valerijoną.
— A tle isk it,— a tsip ra šė Ž anas R oberas,— netyčia
m an taip išsprūdo; d a u g ia u ta i nepasikartos. P radedu
pastebėti, kad jūs viską žinote.
— Visko n ežin au ,— a tsa k ė S a lv a to riu s,— bet aš g y ­
venu su liaudim i, k u ri yra viskas, ta i yra m ilžinas, įk ū ­
n ija n tis antikos m itą apie šim taa k į Argį* ir šim ta ra n k į
B r ia r ė ją \ k uri yra stip resn ė už k a ra liu s ir sąm ojingesnė
už Volterą! Tad štai, vienas iš tos liaudies p rivalum ų —
tai a tm in tis ir ypač — k erštin g a išdavysčių atm in tis. Iš ­
davikas, kurį k a ra lia i rea b ilitu o ja ir nukabinėja ordinais,
a ris to k ra tija įsileidžia pro duris, b u ržu azija p rasile n k ­
dam a sveikina, liaudžiai visad lieka išdaviku: jo v ardas,
visuom enei tap ęs g arb in g o žm ogaus v ard u , liaudžiai v i­
sad y ra gėdingas, p rak e ik ta s, žodžiu — išdaviko vardas!
I r g a lb ū t nebetoli tas la ik a s,— n iū ria i p rid ū rė S a lv a to ­
riu s akies m irksniu persim ainiusiu veidu, kokio jam e nė
negalėjai tik ė tis ,— g a lb ū t jū s su lau k site pavyzdžio, apie
kokį jum s d a b a r kalbu... K ą gi, ta sa i P erinė Leklerko
vardas, kurį aukštesniuose visuom enės sluoksniuose p r i­
sim ena vien m okslininkai,— nors žm onės nieko ypatingo,

57
jokių sm ulkm enų nežino apie išd a v y stę,— yra vienas
nekenčiam iausių liaudies prisim inim ų, juo labiau neken-
čiam esnis, jog kančia neišpirko n usikaltim o ir jog tąsy k
A pvaizda kaip užm igęs a r p arsid av ęs teisėjas užm erkė
akis ir leido p a sp ru k ti kaltajam . Eime!
I r S a lv ato riu s pasuko į S ent A ndrė dez A r gatvę.
Žanas R oberas nusekė paskui šį keistuolį, k u rį a ts i­
tik tin u m a s p ad arė jo vedliu, ir k a rtu su juo įžengė į iš tu š ­
tėju sią ir tam sią gatvę.
T arp M akono g a tv ė s ir Sent A ndrė dez A r aik štės
poeto bendrakeleivis sustojo prie nedidelio balto n a m u ­
ko — tv ark in g o , tač ia u siauro, tik su trim is lan g ais iš
priekio.
Į jį vedė m ažos durelės, nudažytos ąžuolo m edienos
spalva.
S a lv ato riu s išsitra u k ė iš kišenės ra k tą ir buvo be­
žengiąs vidun.
— T aig i,— ta rė jis Ž anui Roberui,^— m udu tik ra i
sutarėm e p raleisti likusią n akties dalį drauge, taip?
— J ū s m an pasiūlėte, aš su tik a u ; a r a tsiim a te savo
žodžius?
— Ne, gink Dieve! Bet ką d a ry si? K ad ir koks esu
m enkas žm ogus, bet tu riu dvi būtybes, kurios rū p in tų si
m anęs nesulaukdam os, ypač jei nesugrįžčiau iki tam tik ro
laiko: tos dvi būtyb ės — m oteris ir šuo.
— E ikit jų n u ram in ti; aš palauksiu čia.
— A r iš kuklum o atsisak o te pasikelti k a rtu su m a­
nim i? Tokiu atv eju k ly sta te : esu iš tų p a sla p tin g ų jų ,
kurie nieko neslepia ir kurie lieka neatp ažin ti, d rą sia i
stodam i saulės švieson. A r ta i ne T aleiran o 10 žodžiai,
kad tuom et, kai diplom atas pasakys teisybę, jis ap g au s
visus? Aš esu toksai diplom atas, ta č ia u neketinu a p g a u d i­
nėti visų, kurie m anim i nesidom i.
— T ad,— a trė m ė Žanas R oberas, deg an tis noru p a ­
m aty ti, kaip gyvena Geležių g a tv ė s kom isionierius,—
anot ita lų : „P erm esso\uU
— S i,— atsak ė S a lv ato riu s g ry n ia u sia toskaniečių
ta rm e ,— so tta n te vederete ii cane, ma non la sig n o ra \“xl
D urys a tsid a rė ir jau n ik aičiai įėjo į a n k štą priem enę.
— P a la u k ite ,— ta rė S a lv a to riu s,— įžiebsiu jum s
šviesą.

58
 I r išsitrau k ęs iš kišenės fosforinį žiebtuveiį, buvo
bekyštelįs prie jo d e g tu k ą , bet staig a laip tų viršuje
sutvisko šviesa, m esdam a išilgai sienos savo spindulius.
Paskiau švelnus balsas paklausė:
— Tai tu , S a lv ato riau ?
— Taip, a š ,— atsiliepė ja u n ik a itis.— D ievaži,— p r i­
dū rė jis ,— ap g av au ne jus, o save p a tį: jūs tik ra i p a ­
m atysite m oterį ir šunį.
Šuo pasirodė p irm as; į savo šeim ininko balsą šoko
a n t laip tų ir nulėkė žemyn it viesulas.
P ripuolęs prie šeim ininko, m ilžiniškas keturkojis u ž ­
dėjo jam a n t pečių priekines letenas, m eiliai p rig lau d ė
galvą prie jaunikaičio skruosto ir ėmė švelniai inkšti
ta rtu m m ažytis spanielis.
— Gerai, R olanai, gerai! — ram ino S a lv a to riu s.—
P raleisk m ane, juk m atai, kad tavo šeim ininkė F rag o la
nori m an kažką pasakyti.
T ačiau šuo, k u ris tik d a b a r pastebėjo Žaną R oberą,
prakišo galvą per šeim ininko petį ir suurzgė, beje, veikiau
klausiam ai nei grasin am ai.
— Čia bičiulis, R olanai, tad būk geras! — nuram ino
S alvatorius.
I r pabučiavęs juodą šuns snukį, a tstū m ė jį nuo savęs,
tard am as:
— Na, leisk m an p rae iti, Rolanai!
R olanas p a sitra u k ė , praleido savo šeim ininką, p rae i­
dam as apuostė Žaną R oberą ir lyžtelėjęs poeto ra n k ą a ts i­
stojo užpakalyje, ta rtu m ren g d am asis sekti jam iš paskos.
Žanas R oberas greitom is užm etė į R olaną m ėgėjišką
akį.
N uostabus senbernarų veislės šuo, pusiau dogas,
pusiau niūfaudlendas, kuris a tsisto ję s a n t u žp akalinių
kojų galėjo tu rė ti kokias pusšeštos pėdos aukščio, liūto
spalvos kailio.
Šias išvadas Ž anas R oberas padarė kopdam as iš
pirm o į a n trą au k štą ; tenai visas jo dėm esys nuo šuns
nukrypo į F ragolą.
J a u n a , kokių dvidešim ties m etų am žiaus m oteris,
su ilgais šviesiais plaukais, rėm inančiais blyškų, švelnių
bruožų veidą, pro kurio odą prasišv ietė žavingai su b tilu s

59
rausvum as; žvakė, Kurią su krištoline žvakide laikė
rankoje, apšvietė n u k reip tas žem yn į laip tu s dideles
žydras akis ir b u rn ą, besišypsančią ir pusiau p ra v irą ;
ta rp raudonų kaip išsirpusios vyšnios lūpų m atėsi dvi
eilės perliukų.
M ažytis apgam ėlis virš dešiniosios akies, kurį m o­
terys iš liaudies vadina g e ism u , kai kuriuo m etų laiku
įgydavo b rašk u tės spalvą ir, be abejo, pelnė jai tokį poetiš­
ką F rag o lo s1*v ard ą, kaip tik tin k a m ą su ja u d in ti Žanui Ro-
berui.
P a sta ra sis jai, kaip ir R olanui, iš pradžių sukėlė šiokį
tokį nerim ą; bet, kaip ir R olanas, po S alv ato riau s žodžių
„Čia bičiulis...“ ji nusiram ino.
Tad pirm iausia ji šypsodam a a ts ta tė S a lv ato riu i
k ak tą, prie kurios šis švelniai, pasakytum e net p a g a rb ia i,
p riglaudė savo lūpas.
Paskiau jaunoji m oteris su žavinga šypsena kreipėsi
į Žaną R oberą:
— Mano bičiulio bičiuli, sveiki atvykę!
I r viena ran k a vis pašviesdam a poetui, a n trą ja a p si­
kabinusi S a lv ato ria u s kaklą, sugrįžo į kam barį. Žanas Ro-
beras nusekė paskui juodu.
T ačiau nedideliam e k am barėlyje, pirm am e įėjus į
bu tą, m aty t, valgom ajam e, jis k u k liai sustojo.
— Tikiuosi, kad ne dėl nerim o iki šiol neatsigulei? —
pirm iausia p asiteirav o S a lv a to riu s.— N edovanočiau sau
šito, m ielas vaikuti.
J a u n ik a itis išta rė šiuos žodžius ta rtu m su tėviška
gaidele.
— N e,— atsakė m ergina švelniu b a lsu .— T ačiau aš
gavau laišką nuo tos bičiulės, apie k u rią ta u k a rta is
pasakodavau.
— Nuo kurios? — paklausė S a lv a to riu s.— Tu d a ž ­
niausiai kalbi apie tris.
— D argi g alėtum pasakyti, kad apie keturias.
— Taip, tas tiesa... Na, ta i apie k u rią šįk a rt kalbam a?
— Apie K arm elitą.
— N ejaugi ją b ū tų ištik u s kokia nelaim ė?
— Aš taip jaučiu! Mes tu rė tu m e rytoj susieiti visos
drauge — jinai, Lidija, R egina ir aš — per m išias Die-
60
vo M otinos katedroje, kaip visus m etus darydavom e, ir
štai, vietoje šito, ji p ask iria m um s p asim atym ą se p tin tą
valandą ryto.
— K ur?
F ragola nusišypsojo.
— J in a i prašo m ūsų laik y ti p aslap tį, mielasis.
— O saugok ją, m ano m ylim iausias angelėli! —
tarė S a lv a to riu s.— P aslap tis! J u k žinai m ano nuom onę:
tai didžiausia neliečiam ybė, šv en tas dalykas! — Ir g rįž te ­
lėjo į R oberą: — Po m inučiukės būsiu jūsų paslaugom s.
A r p ažįstate Neapolį?
— Ne, bet tik ra i tikiuosi po dvejų a r trejų m etų jį
ap lan k y ti.
— Ką gi, užim kite save, ap žiū rėd am as šį nedidelį
valgom ąjį: pan ašau s būta Pom pėjos poeto nam uose; o
kai baigsite, pasišnekėkite Su R olanu.
I r šitai taręs, S a lv a to riu s perėjo su F ragola į a n tr ą
kam barį, u ždarydam as paskui save duris.

X + POETO P A S N E K E S Y S SU Š U N IM

Likęs vienas, Žanas R oberas paėm ė ir prinešė žvakę

prie valgom ojo sienos, o R olanas, palaim in g ai atsidusęs,
n ugūrino ir a tsig u lė a n t kažko p an ašau s į kilim ėlį, ištiestą
skersai durų, pro k u ria s ką tik išnyko ja u n ik a itis su m er­
gina — m aty t, čia buvo įp ra s ta s šuns guolis.
K eletą sekundžių Žanas R oberas vedžiojo žvakės
šviesą po sieną, bet vis tiek nieko nem atė: akys žvelgė
ta ry tu m savo vidun; visa, ką tu rėjo prieš save, jam užstojo
prisim inim ai.
Tai, ką regėjo jo akys, buvo a n a daili m ergina, su
žvake rankoje palinkusi šio nuošalaus kam pelio tam sių
laiptų viršuje; josios ilgi plau k ai su au k sin iais a tšv a ita is;
josios gražios akys, atspindinčios dangų, nors iš čia d a n ­
gaus ir nesim atė; vaiski oda, švelni kaip rožės žiedlapis;
begalinis g rak štu m as, k urį k a rtk a rtė m suteikia žm ogui
a r gyvūnui poilgis kaklas: ta rp gyvūnų — gulbei, ta rp
žmonių — R afaelio k ū rin ių m oterim s; visas lan k stu s it
nendrė kūnas, kurį, sakytum , svėrė karščiu o jan ti ligos
61
a r ledinė nelaim ės ra n k a ; pag aliau p atsai Fragolos p asiro ­
dym as, ne m ažiau nuostabus nei S a lv ato ria u s, lyg papildė
vienas k itą ir poeto žvilgsniu regėjosi kaip tikroviškas
bei gyvybės kupinas sapnas.
Visa jam atrodė keista, net ir tas m ažutis karm ino
spalvos apgam ėlis virš akies, dėl k u rio tik ria u sia i Salva-
torius ir pavadino m erginą F rag o la — jis p a ts m intyse
pram inė ją žavingu m ažybiniu F ragoletos vardu.
Be to, ta sa i Reginos v ardas, kurį išta rė m ergina,
pažadino poetui a ris to k ra tiš k ą prisim in im ą, ir nors tai
niekaip negalėjo tu rė ti ryšio su ta is p rasta k ilm ia is s u tv ė ­
rim ais, m irksnį persipynusiais su jo gyvenim u, vis dėlto
suvirpino jo širdyje skam bias jau n y stė s stygas.
Tačiau pam ažu šis savotiškas šydas, kurį tu rėjo
prieš akis, ėmė d a ry tis vis labiau perregim as, ir lyg per
m iglą jis pradėjo m aty ti paveikslus, kurie dengė sieną.
M eninė pusė pranoko p a sla p tin g ą ją , tikroviškum as —
iliuziją; prieš poetą buvo viena iš tik sliau sių an tikos deko­
raty v in ės tapybos kopijų.
Siena buvo p ad aly ta į k etu ris stačiakam pius, įrė ­
m intus reljefinių o rn am en tų ; kiekvieną stačiakam pį s u ­
d arė peizažas, ta rsi m atom as pro p e ristilio 1 kolonas a r
buto langą.
R eljefiniai o rn am en tai vaizdavo visas tas fa n ta z ija s,
kurias vėliau išpopuliarino archeologija — dienos ir
nakties valandas, šokėjus, žiogą, važnyčiojantį dviem
sraigėm is, įkinkytom is į jo vežim ą, balandžius, g eriančius
iš vienos ta u rė s ir t. t.
Visa buvo nukopijuota su tobulu skoniu ir a tsp a lv ių
tikslum u, rodančiu čia p asid a rb av u s gerą koloristą.
Tai bū tų vėl davę d in g stį Ž anui R oberui stebėtis,
jeigu jo nau jasis bei keistasis bičiulis d a r kuo nors galėjo
jį n ustebinti.
T aigi nenustebęs, bet susim ąstęs, jis sugrįžo į valgo­
mojo vid u rį ir p a sta tė a n t kokių penkių a r šešių pėdų
apskritim o stalo žvakę, paskiau atsisėdo a n t kėdės.
Išsiblaškęs klydinėjo akim is po valgom ojo kam pus,
ir g aliausiai jo žvilgsnis sustojo prie šuns.
Į galvą jam sugrįžo S a lv a to ria u s žodžiai: „O kai
baigsite, pasišnekėkite su R o lan u “ .

62
 Tai prisim inęs nusišypsojo.
Šie žodžiai, kurie kam kitam , ko gero, bū tų pasirodę
kaip nevykęs pajuokavim as, jam pačiam nuskam bėjo
kaip visai n a tū ra lu s p a ta rim a s — d a r sykį p a tv irtin o
užsim ezgusią ta rp jo ir naujojo bičiulio abipusę sim p a­
tiją .
Iš tik rų jų , Žanas Roberas, savo esme naivuolis, švel­
nios ir geros širdies, a n a ip to l'n e sik ė lė į puikybę ir ne­
m anė, kad Dievas tik žm onėm s nepašykštėjo sielos: kaip
R ytų poetai, kaip Indijos b rah m a n a i jis buvo linkęs
m anyti, kad gyvūnas — ta i u žm igdyta a r u ž b u rta siela,
prie Gango k ra n tų — p a ty ru si gam tos apžavus, pas
vakariečius — didžiosios K irk ės-' kerus. D ažnai jis įsiv aiz­
duodavo save žm ogum i pasaulio priešaušryje, kai ta sa i
d a r buvo tv eriam as ir p rale n k ta s gyvūnų, tų žem esniųjų
m ūsų brolių, ir jam atrodydavo, kad kaip tik gyv ū n ai ir
netgi a u g a lija , jų žem esnioji sesuo,— tai žm onijos vedliai
bei m okytojai. S vajodam as m intyse pripažindavo, kad
tos d a b a r m ūsų valdom os b ūtybės kitados m us vedė, savo
jau nusistovėjusiu in stin k tu rodė kelią m ūsų n e tv irta m
protui, galiau siai p a ta rin ė jo — tokie m ažutėliai ir p a ­
p rasti, kuriuos nūnai niekinam e! I r iš tiesų, sakydavo
sau poetas, kai kalbėdavosi su savim i, baobabas, p ra s i­
dėjęs medžiu, tapęs g iria , m atęs p rasle n k an t am žius
kaip g ran d in ę susikibusių rankom is orių senių; p au k štis
keliauninkas, kiekvienu sp arn o m ostu n uskrendąs m ylią,
regėjęs visas šalis; erelis, ž iū rin tis į veidą saulei, prieš
k u rią mes nuleidžiam e žvilgsnį; n a k tin is p au k štis žėruo­
jančiom is akim is, s k ra id a n tis patam siuose, k u r mes klupi-
nėjam e; stam būs jaučiai, a tra jo ja n ty s po žaliais ąžuolais
a r dum siom is pušim is, tre m p ia n ty s s u g ria u tą civilizaciją
tose erdviose Romos lygum ose su plačiais n u ru sv ėju siais
ho rizo n tais,— a r visi šie gy v ū n ai n e tu rė tų p asak y ti ką
nors nežinom a žm ogui, jeigu tik šis p ajėg tų su p ra sti jų
kalbą ir teik tų si jų p ak lau sti?*
Ž anui R oberui lyg prisim inė, kad vaikystėje buvo
prisilytėjęs visuotinės brolybės rankos; k ažkurį laiką
bemaž tarė si su p ra n tą s jau n ų šuniukų lojim ą, m ažų
* Ta pačia tema skaitykite mūsų didžio istoriko ir poeto Mišlė3
gražius puslapius jo veikale „Teisės ištakos14 (autoriaus pastaba).

63
paukštelių giesm ę, netgi rožės žiedų a ro m a tą — šiem s
skleidžiantis, k a rta is panūsdavo juos p av aišin ti cu k rau s
gabalėliais, g a u ta is iš m otinos.
Paskiau b e a u g an t jam rodėsi, kad šis kone žm ogiškas
protingum as, jo, kaip vaiko, įžvelgtas gyvūnuose ir
augaluose, išnyko ir susijaukė it kanapių pluošteliai,
kaukų su ra iz g y ti jaunos bretonės verpstės kuodelyje,
kurį m ergina, n u v a rg u si nuo bergždžio darb o ir netekusi
kantrybės, g a lia u sia i sviedžia į ugnį.
Kas n u tra u k ė šią jau d in an čią ju n g tį, siejančią žm o­
gų su gyvūnu a r a u g a lu — ta i yra su p a p ra stu ir nuo­
lankiu tv arin iu ?
Puikybė!
Tuo sk iriasi R ytų p asaulis nuo V akarų.
Indija, į k u rią visados p riv a lu su g rįž ti, kai tik eu ro ­
piečiui, nebeatlaikančiam priešpriešos su R ytų varžovu,
prireikia vėl pasisem ti savo sielai tv irty b ė s iš pirm ykščių
ša ltin ių ; In d ija, toji bendra žm onių gim inės m otina;
Indija, m ūsų didingoji prosenelė, buvo a tly g in ta už savo
švelnųjį pam aldum ą ir išliko v aisin g a: jos sim bolis —
karvė m aitin to ja. K arai, nelaim ės, pavergėjai ėjo per ją
tris tū k sta n č iu s m etų, o jos neišsenkantis spenys visad
yra pasirengęs p a g ird y ti tris šim tu s m ilijonų žm onių,
vietinių a r atvykėlių.
Visai kitaip a tsitik o m ūsų skurdžiam e V akarų p a sa u ­
lyje, niekingoje g raik ų ir rom ėnų civilizacijoje. G raikų
m iestas, rom ėnų m etropolis sudievino m eną ir nužem ino
g a m tą ; jie žmones p ad arė vergais; laikė gyvūnus kvailais;
vertė žemę duoti, n esirūpindam i ja i su te ik ti nau jų jėgų.
Vieną dieną A tėn ai liko griu v ėsiais, Roma — dykyne!
Ten yra nuostabių kelių, k u ria is niekas nebekeliauja,
triu m fo arkų, n ak tim is m atančių p ražygiuojančių a rm ijų
šešėlius, vedam us triu m fa to rių šešėlio, m ylios akvedukų,
m ilžiniškais a tsp a rų žingsniais tebenešančių upių v a n ­
denį į nebylius m iestus be gyventojų, kuriuos g alėtų
pagirdyti!
Visi tie vaizdiniai, sujudinę tris civilizacijas ir savo
m inčių įtam p a a tv ė rę m oderniajam pasauliui a n tik in į
bei p riv ertę sud reb ėti savo kape p a sta rą jį, prabudo
poeto sąm onėje, kai šis išvydo šunį bei prisim inė Salva-

64
to riau s žodžius: „K ai baigsite, pasišnekėkite su R o lan u “ .
Ž anas R oberas baigė ž iū rin ė ti ir netgi m ąsty ti, tad
pašaukė R olaną, ketindam as pasišnekėti su juo.
Išg ird ęs savo v ard ą, iš ta rtą tv irtu , g rie ž tu m edžio­
tojo tonu, Rolanas, ku ris miegojo a r veikiau tik dėjosi
m iegąs padėtu ta rp letenų snukiu, gyvai pakėlė g alv ą ir
pažvelgė į Žaną R oberą.
Sis a n trą k a rtą išta rė šuns v a rd ą , plekšteldam as
delnu sau per šlaunį.
Šuo pasikėlė a n t dviejų p riek in ių kojų ir liko sėdėti
a n t užpakalio it sfinksas.
Ž anas Roberas pašaukė trečiąsyk.
Šuo priėjo, padėjo galvą jam a n t kelių ir d rau g išk a i
pažiūrėjo į jį.
— V argšas šunelis! — m eiliai prašneko poetas.
R olanas suurzgė — perpus švelniai, perpus g rau d žiai.
— Aha! — ta rė Žanas R o b eras.— Tavo šeim ininkas
buvo teisus: regis, m udu vienas k itą suprasim e.
Išgirdęs S a lv ato ria u s v ard ą, šuo d rau g išk ai v iau k ­
telėjo ir pažvelgė d u rų pusėn.
— T aip,— linktelėjo Žanas R oberas,— jis ten, g re ­
tim am e kam baryje su tavo šeim ininke F ragola, tiesa,
R olanai?
R olanas nuėjo prie d u rų , prikišo snukį prie plyšio
ta rp d u rų apačios ir g rin d ų , g a rsia i sušnopavo ir su grįžęs
vėl padėjo g alv ą a n t poeto kelių, užm erkdam as savo
gyvas, p ro tin g as, beveik žm ogiškas akis.
— Na, žvilgtelėsim e,— ta rė Žanas R oberas,— kas
m ūsų tėvai... M alonėkite leteną.
Šuo pakėlė savo stam b ią leteną ir stačiai n e įtik ėtin ai
lengvai įdėjo į a risto k ra tišk ą Žano Robero p laštak ą.
J a u n ik a itis apžiūrėjo p irštų tarp eliu s.
— A ,— ta rė jis ,— ta ip ir m aniau... P ažiūrėkim e
am žiaus.
I r jis p rask y rė g alin g as gyvulio lūpas, ap n u o g in ­
dam as dvigubą eilę baisių d a n tų , b altų kaip dram blio
kaulas ir vis dėlto n asrų gilum oje kiek padilusių.
— Aha! — pastebėjo Žanas R o b eras.— Mes nebe
pirm os jau n y stės: jei būtum e m oteris, jau dešim t m etų
slėptum e savo am žių, jei v y ras — p rad ėtu m e jį slėpti.
•5. P a r y ž ia u s M oh ik an ai , I kn.
65
 Šuo liko abejingas; regis, jam buvo visai nesvarbu,
kad Žanas R oberas sužinojo jo am žių. Tai m atydam as,
poetas ty rin ėjo to liau — vylėsi a p tik ti kokį m ažm ožį,
kuris s tip ria u s u d irg in tų n erv in iu s Rolano pojūčius.
Toks m ažm ožis n e tru k u s Žano Robero žvilgsnį u ž ­
kliudė.
K aip m inėjom e, Rolano g a u ra i,— bem až visu savo
ilgiu šiek tiek g arb in iu o ti, ypač po p ilv u ,— buvo rusvai
gelsvos it liūto kailis spalvos; tik ta i dešiniajam e šone,
ta rp k etv irto ir penkto šonkaulio Ž anas Roberas pastebėjo
septynių a r aštuonių lin ijų 4 skersm ens b a ltą dėmelę.
— Aha! — paklausė jis .— K as gi čia, vargšeli Ro
lanai?
I r įrėm ė p irštą į baltą dėmę.
R olanas suinkštė.
— Žiū! — ta rė R oberas.— R andas.
J a m buvo žinom a, kad žaizdos a r uždegim as s u ­
naikina pigm entą, k u ris yra a u d in ių kapiliaruose: jis
buvo m atęs, kaip žirgynuose juodiem s ark liam s kaktoje
padarom a b a lta žvaigždė, p rid e d a n t prie jos v e rd an tį
obuolį; taig i jis su p rato , kad čia būta žaizdos a r n u ­
degimo.
Veikiau žaizdos nei nudegim o, nes p irštas užčiuopė
randą.
J is pasižiūrėjo k a irįjį šoną.
Jam e, tik tru p u tė lį žem iau, R olanas tu rėjo panašią
žymę.
Roberas įrėm ė į ją p irš tą kaip ir p irm ąjį k a rtą ; į šį
a n trą spustelėjim ą šuo suinkštė d a r skausm ingiau, ir
tą skausm ingum ą jau n a ja m ty rin ė to ju i paaiškino šon­
kaulio rum bas.
V adinasi, k airiajam e šone buvo lūžęs šonkaulis.
— Ak, ak, gražuoli Rolanai! — ta rė p oetas.— M atyt,
kaip ir m ūsų b e n d ra v a rd žiu i', teko p a k ariau ti!
R olanas pakėlė g alvą, pražiojo n asru s ir ta ip a m te ­
lėjo, jog Žano Robero giliausiom is gyslom is perbėgo
šiurpas.
Si dejonė buvo tokia k raupi, jog net S a lv ato riu s
išėjo iš kam bario ir pasiteiravo Žano Robero:
— Kas gi atsitik o R olanui?
— Nieko... J ū s m an p asiū lėte pasišnekėti su ju o ,—

66
nusijuokė Ž anas R oberas.— P ak lau siau jo istorijos, ir
jis m an ją papasakojo.
— Ir ką gi jis papasakojo? Paklausykim e! M an būtų
įdomu sužinoti teisybę.
— Kodėl jum s atrodo, kad jis g alėtų m eluoti? —
pasiteiravo Žanas R oberas.— J u k čia ne žmogus!
— Tuo labiau noriu, kad p a k a rto tu m ė te savo po­
kalb į,— atsak ė S a lv ato riu s su p rim y g tin u m u , k u ris a t ­
rodė a tm ieštas kažkokiu nerim u.
— Ką gi, štai m ūsų dialogas žodis žodin. P ak lau siau
jo, kieno jis sūnus: atsak ė m an esąs senbernaro ir n iū ­
faundlendo m išinys; p a site ira v au am žiaus: atsak ė, kad
ta rp devynerių ir dešim ties m etų; paklausiau, kas tos
baltos dėm ės a n t abiejų jo šonų, ir jis m an atsakė, kad tai
žymės nuo kulkos, k u rią gavo į dešinįjį šoną ir k u ri išėjo
pro k airįjį, sulaužydam a šonkaulį.
— Ak, ak! — nustebo S a lv a to riu s .— Viskas ab so liu ­
čiai teisinga.
— Ju o geriau! Tai įrodo, kad nesu stebėtojas, visiškai
nevertas jūsų pam okų.
— Tai tik pasako, kad esate m edžiotojas — todėl ir
a tp a ž in o t iš plėvelės, k u rią R olanas tu ri ta rp letenų
p irštų ir iš jo kailio spalvos, jį kilus iš šuns plaukiko ir
šuns kalniečio; pažiūrėjęs į d an tis, iš iltinio, kurio a š tr u ­
m as atšipęs, ir iš krūm inio, k u ris šiek tiek apgedęs, nu-
sta tė t, kad jis išėjęs iš m etų; o pačiupinėjęs abi dėmes, iš
odos įdubos ir iš kaulo iškilum os suvokėt, kad jis gavęs
kulką, kuri įėjo pro dešinįjį šoną ir išėjo pro k a irįjį, s u ­
laužydam a šonkaulį. J u k taip ?
— Iš tik rų jų , ir aš jaučiuosi su g ėd in tas.
— O d au g iau jis jum s nieko nepasakė?
— Įėjote kaip tik tuo m etu, kai jis m an pasakojo,
jog nepam iršo savo sužeidim o ir kad p asitaik iu s progai
tik ria u sia i p risim ins jį sužeidusįjį. O d a b a r tikiuosi, kad
jūs m an papasakosite, kas liko.
— Deja, tu riu p risip ažin ti, kad šiuo atžv ilg iu aš
visiškas neišm anėlis: ta i y ra žinau ne dau g iau nei jūs.
— Cha! T ikrai?
— Taip, sykį, kai prieš kokius ketverius a r penkerius
m etus m edžiojau P a ry žia u s apylinkėse...

67
 — M edžiojote?
— B rakonieriavau, norėjau p a sak y ti: kom isionierius
juk nem edžioja... U žtikau šį v a rg šą gyvulį duobėje, visą
kraujuose, k iau rai p e rša u tą, leidžiantį p ask u tin į kvapą.
Jo grožis pažadino m ano gailestį: nunešiau iki šaltinio,
išploviau žaizdas ša ltu vandeniu, prim aišęs kelis lašus
degtinės; nuo mano rūpesčių jis ta rtu m atsigavo. P a ­
nūdau įsigyti šį nuostabų gyvulį, nes, kaip sprendžiau iš
būklės, kokioje jį rad a u , šeim ininkui jis m ažai terūpėjo;
užkėliau jį a n t vieno daržininko vežimo ir iš paskos s u ­
grįžau į m iestą. Tą p a tį v a k a rą , vos tik atsid ū rę s nam ie,
ėm iau jį gydyti, kaip m ačiau g y d a n t p e rša u tu s žmones
Vai de Grasė , ir m an pasisekė — jis pasveiko; šta i visa,
ką žinau apie Rolaną... Ak, atleiskite! S uklydau: d a r
pam iršau pasakyti, kad R olanas m an prisižadėjo dėk in ­
gum ą, kuris su g ėd in tų žmones, ir kad jis pasirengęs
žūti už m ane ir už tuos, kuriuos m yliu... Tiesa, R olanai?
P ašau k tas, R olanas p rieraišu m o ženklan džiugiai
am telėjo ir uždėjo priekines letenas a n t šeim ininko pečių,
kaip ta i jau buvo padaręs, šiam parvykus.
— Gerai, g e ra i,— ta rė Salva to riu s .— Esi g ražu s ir
geras šuo, R olanai, visi ta i žino... Nukelk letenas!
Rolanas vėl nuleido letenas a n t g rin d ų ir nuėjo
a tsig u lti a n t kilim ėlio skersai d u rų , nuo kurio prieš tai
jį p riv ertė a tsik e lti Žanas Roberas.
— O d a b a r,— ta rė S a lv a to riu s ,— a r tebenorite
vykti?
— Mielai, bet bijausi būti nekuklus.
— Kodėl?
— K adangi jūsų d rau g ė š įry t num ato išvyką ir
g a lb ū t tikėjosi, kad ją lydėsite.
— Ne. J u k girdėjote, kaip ji atsakė, esą m an nevalia
žinoti, k u r ji vyksta.
— Ir jūs leisite savo m ylim ajai šita ip vykti — nė
nežinodam as, k u r išsirengė? — nusijuokė Žanas R o­
beras.
— B rangusis poete, įsidėm ėkit: nėra meilės, k u r
nėra pasitikėjim o. M yliu F ragolą visa savo širdim i, ir
greičiau im čiau įta rin ė ti savo m otiną nei ją.
— Tegul bus taip ; tačiau gal neišm intinga jau n ai

68
m erg in ai,— toliau kalbėjo Žanas R oberas,— sestą v a ­
landą ryto išvykti vienai ir k eliau ti už P ary žiau s tik su
vežėju.
— Taip, jeigu k a rtu su savim i n e tu rė tų Rolano;
tačiau su juo leisčiau F rag o lai keliau ti nors ir aplink
pasaulį, nebijodam as, kad a tsitik s kas bloga.
— Tada k ita s dalykas.
I r šiek tiek koketiškai užsim esdam as a p sia u stą ,
Žanas Roberas ta rė :
— Beje, g ird ė jau jūsų d ra u g ę iš ta ria n t, kai kalbėjo
apie savo bičiules, Reginos v a rd ą .
— Taip.
— Ta nedažnas vardas... P ažinojau vieno P ra n c ū z i­
jos m aršalo d u k terį tokiu vardu.
— M aršalo Lam ot H udano? — paklausė S alv ato riu s.
— T ikrai taip.
— Tai F ragolos bičiulė... Eime!
Žanas Roberas, n etaręs nė žodžio, nusekė paskui
savo p a sla p tin g ą jį bendrą.
J is žengė nuo staigm enos prie staigm enos.

XI + S IE L A IR K Ū N A S
Dešimt m inučių p rab u v ęs m iegam ajam e, S a lv ato riu s
visiškai pasikeitė drabužius.
Įėjo ten, kaip mes prisim enam e, su aksom iniu k o stiu ­
mu, o sugrįžo vilkintis baltu, ilgais gau reliais red ingotu,
iki kaklo susagstom u dvieile liem ene, tam siom is kelnėm is.
Iš tokios aprangos buvo neįm anom a tik sliai n u s ta ty ti,
kokiai visuom enės klasei jis p riklauso: tik d rab u žių
nešiosena, kalba, kokia šnekėjo, rodė jį u ž im a n t tam
tik rą visuom eninę padėtį.
Su kepure a n t šalies S a lv a to riu s atro d ė kaip sekm a­
dieniškai išsičiustijęs d arb in in k as, o su užvožta tiesiai —
kaip nerū p estin g ai apsivilkęs žm ogus iš aukštuom enės.
Žanas R oberas dėjosi į galvą viską: pastebėjo ir šį
beveik n e k re n ta n tį į akis n iu an są.
— K ur p a g e id a u jat eiti? — paklausė S a lv ato riu s
poeto, kai juodu a tsid ū rė g a tv ė je ir jis u žd arė priem enės
duris.
69
 — K u r jūs norite! A rg i neapsiėm ėte š ią n a k t m ane
globoti?
— Pasielkim e, kaip elgdavosi a n tik in ia i žm onės:
meskime į o rą plu n k sn ą ir sekim e paskui ją.
Ju o d u nuėjo iki S ent A ndrė dez A rk aikštės vidurio.
S alv ato riu s išplėšė iš užrašų k n y g u tės popieriaus sk ia u ­
telę ir pam etėjo ją a u k šty n nešti vėjui — toji nupleveno
Lėlės g atv ės linkui.
A bu d ra u g a i nusekė paskui popierėlį, p lazd en an tį
pirm a jų kaip kokia g raži b a lta sp a rn ė nakties peteliškė;
jie pasiekė A rfos gatvę.
A n tra s o ran išm estas popierėlis nurodė juodviem s
kelią Sen Žako g atv ės pusėn.
Ėjo tiesiai prieš save, p aty s nežinodam i, k u r eina;
ten, ku rlink veda pokalbis, k u rlin k veda svajonė: į a ts i­
tiktinybę, į nuotykį; žengė be tikslo, be užsibrėžtos k ry p ­
ties — k urlink g ra ž ią n ak tį skrenda vėjas, k u rlin k plaukia
debesys; keliavo jie ap sim ain y ti savo išm inties lobiais,
pakvėpuoti g aiv iais vienas kito sielos žiedais.
Du a r tris sykius Žanas R oberas pabandė iš netyčių
išg a u ti paslaptingojo jaunikaičio p aslap tį, bet k a sk a rt
S alv ato riu s išsisukdavo nuo jo klausim ų kaip lapinas,
sum ania k lasta išv en g ian tis jį persekiojančio kurto.
Galop, p rire m ta s pernelyg tiesm ukai, jis atsak ė poetui:
— J u k m udu ieškome m edžiagos savo rom anui,
tiesa? N ejaugi norite, kad papasakočiau u žb aig tą ro ­
m aną? N usileisti jū sų pageidavim ui — reikštų g rįž ti
atg al. Eikim pirm yn!
Žanas R oberas m atė, kad jo bendrakeleivis tro k šta
likti nepažįstam as, tad d a u g ia u nesispyrė.
Be to, dviejų jau n ik aičių m inčių tėkm ę su d ru m stė
vienas įvykis.
B ūrys v yrų ir keletas m oterų spietėsi apie ty sa n tį
a n t grindinio žmogų.
— J is g ir ta s ,— sakė vieni.
— J is m irš ta ,— teigė kiti.
Žmogus g arg ė.
S a lv ato riu s p rask y rė m inią, atsik la u p ė prie žm o­
gaus, paskiau pakėlė galvą ir pasigręžė į Žaną R oberą:
— Tai B altram ieju s Lelongas, kuris tuoj nu m irs nuo

70
sm egenų pabrinkim o, jeigu aš jam iš k a rt nenuleisiu
kraujo. P asižiū rėk it, čia k u r nors netoliese tu rė tų bū ti
vaistinė; pasibelskite į d u ris — v aistin in k a i privalo a ts i­
kelti bet kuriuo nakties m etu.
Žanas R oberas ap sid airė; jau n ik a ič ia i nejučiom is
buvo atvykę į pačią Sen Žako priem iesčio širdį, m aždaug
ties K ošeno1 ligonine.
P riešais ją Žanas R oberas v irš vienos tokios lyg
k rau tu v ėlės persk aitė:
LUJI RENO VAIST INĖ
V aistininko pav ard ė m ažai jam rūpėjo, tetro šk o
vieno — jog šis a tv e rtų d uris. J is pasibeldė — kaip žm o­
gus, duodantis su p ra sti, kad yra verčiam as labai skubėti.
Po penkių m inučių d u rų v y riai sugirgždėjo, ir Luji Re­
no, su m ultininėm is kelnėm is ir m edvilniniu gaubčiuku
a n t galvos pasirodęs a n t slenksčio, pasiteiravo, ko iš jo
norim a.
— P aruoškite tv arsčių ir d u b e n į,— kreipėsi Salva-
to riu s .— Vienam žm ogui gresia sm egenų pabrinkim as,
ir jam reikia nuleisti kraujo.
A tnešė v a rg šą dailidę visiškai be sąm onės.
— A r čia yra gydytojas, k u ris g alėtų ligoniui n u ­
leisti k rau ją ? — paklausė Luji R eno.— A š tai nem oku,
esu dau g iau v aistažolininkas nei tik ra s v aistininkas.
— N e s irū p in k ite ,— a ts a k ė S a l v a t o r iu s ,— m ane
mokė ch irurgijos, apsiim u a tlik ti šią operaciją.
— Aš n e tu riu lanceto.
— T uriu prie savęs in stru m e n tų rin k in ė lį,— n u ­
ram ino S alvatorius.
M inia užtvindė k rau tu v ė lę .
— P o n ai,— kreipėsi S a lv a to riu s ,— n orite p adėti
tam žm ogui?
— Žinoma, pone S a lv ato ria u , atsiliepė vienas iš čia
esančiųjų, ištiesdam as jau n ik aičiu i ran k ą.
S a lv ato riu s ją palietė, ir Žanui R oberui lyg pasirodė,
kad kom isionierius apsikeitė su n au ju o ju atv y k ėliu maso-
nišku ženklu-.
Keli balsai pašnabždom is p ak arto jo :
— Ponas Salvatorius!
— Tad š ta i,— ta rė ja u n ik a itis, ku ris kaip niekad

71
Žanui R oberui pasirodė v e rta s lem ties jam sk irto v a rd o ,—
kol nuleidinėsiu šiam n elaim ingajam k ra u ją , pasibelskite
į ligoninės d u ris ir praneškite, kad bus a tg a b e n ta s li­
gonis.
Trys a r k e tu ri praeiviai, vedam i žm ogaus, kalbėjusio
su S alvatorium i, a tsisk y rė nuo m inios ir nuėjo vykdyti,
ko buvo pap rašy ti.
Tuo ta rp u vaistin in k as, padedam as pasilikusiųjų,
nurišo nuo vargšo Žano Toro k a k la ra ištį, nuvilko švarkelį
ir ištrau k ė iš m arškinių ran k ą .
Kaklo venos buvo taip išsipūtusios, jog, atrodė, tuoj
pliš.
— A r su b in tu o ti ran k ą ? — paklausė Žanas Roberas.
— T urite p a re n g tų v a rto ti b in tų ? — paklausė Salva-
torius vaistininko.
— Einu, paieškosiu,— atsak ė Luji Reno.
— Suspauskite s tip ria i žastą v irš venos, pone Ro-
berai; tikiuosi, to p a k a k s,— ta rė S alv ato riu s.
Roberas įvykdė, ką lieptas; vienas iš ap lin k in ių
suėmė ranką už plaštakos, a n tra s prinešė dubenį, trečias
prikišo lem pą.
— Ž iūrėkit, nepalieskit a rterijo s! — kiek sunerim ęs
perspėjo Žanas Roberas.
— O, neb ijo k it,— atsak ė S a lv a to riu s ,— esu ne k a rtą
nuleidinėjęs k ra u ją — ir n a k tį, tik pašviečiant m ėnuliui
a r g atv ės žibintui. Tokie dalykai tiem s varg šam s dažnai
pasitaiko ir visados — išėjus iš tra k tie ria u s .
D ar nebaigęs kalbėti, jau n ik a itis, visiem s nė nesu­
mojus, g reitai prikišo ran k ą su lancetu prie B altram iejau s
žasto, ir try k štelėjo tam sus, p u to ta s k rau jas.
— V elnias,— palingavo jis g a lv ą .— Pačiu laiku!
O peracija buvo a tlik ta lengvai ir g re ita i — įgudusio
praktiko ranka.
B altram iejus atsikvėpė.
— Kai jam nubėgs p ak an k am ai k ra u jo ,— ta rė
vaistininkas, p risista tę s su b in tu ,— pasakykite.
— A k,— atsiliepė S a lv a to riu s,— galim e leisti nesi­
bijodam i: vyriokas jo nestokoja... Tegul, tegul bėga!
Netekęs m aždaug dviejų palečių^ kraujo, ligonis a ts i­
merkė.
72
 P irm as jo žvilgsnis buvo blausus, stiklinis, nenuo­
vokus; bet pam ažėle akys p rask aid rėjo , jose vėl pasirodė
Dievo duota šviesa; p a g a lia u B altram ieju s įsistebeilijo
į m ėgėjiškąjį c h iru rg ą.
— A! Puiku! Ponas S alv ato riu s! — išta rė jis .— Die­
važi, kaip m an džiugu jus m atyti!
— Tuo geriau, b ran g u sis B altram iejau! — atsak ė
ja u n ik a itis.— Man irg i džiugu jus m aty ti. N edaug trūko,
kad nebeturėčiau šio m alonum o!
— Ak! Ak! — ta rė B altram ieju s, pam ažėle a tg a u ­
dam as nuovoką.— V adinasi, tai jūs m ane n u k rau jin o t?
— K aipgi k ita ip ,— a tsa k ė S alv ato riu s, rū p estin g a i
nušluostydam as ir vėl įsikišdam as į dėkliuką lancetą.
— Tad jūs netroškote m ano m irties?
— Aš? K urių galų m an tro k šti jūsų m irties?
— O! M at, kai nuleidote m ane nuo laiptų, atrodė,
šitaip darom a tik n o rin t užm ušti žmogų.
— Eikit jau, iš galvos išsik rau stėt!
— Ne. K aip su p ra n tu , užm ušam i žmonės, kurie su-
pykdo, o aš jus supykdžiau, atsisak y d am as a tid a ry ti
langą; bet aš juk norėjau, kad jį u ž d a ry tų — šta i kaip!
P a ts gi su p ra n ta te , kad n egalėjau jo a tid a ry ti net jum s
įsakius — būčiau save pažem inęs savo paties akyse... ir
d a r kad tasai m iuskadenas ž iū rė tų džiūgaudam as!
— Tasai m iuskadenas ką tik m an padėjo išgelbėti
tavo gyvybę, B altram iejau ; ta ig i m atai, kad nei aš, nei jis
nelinkim e tau bloga.
B altram iejus pasisuko ir išvydo jam besišypsantį
Žaną Roberą.
— A, tik ra i, diev aži,— p ra ta rė jis.
Žanas Roberas ištiesė jam ra n k ą :
— Na, liekam g eruoju, bičiuli.
— O! — atsiliepė B a ltra m ie ju s.— Aš nepagiežingas,
ir jeigu m an siūlote ranką...
— Mielai būčiau nuo to p ra d ė ję s,— atsak ė p o e ta s.—
Bet būkite teisin g as ir p risip ažin k ite, kad jos nepanorėjot
paim ti.
— Tas tie sa ,— su rau k d am as k ak tą sutiko B a ltra ­
m iejus.— Reikia būti žm ogui tokiam kvailam , jog taip
su sid irb tų sie lv a rta u d am a s dėl to, kad m oteris... A r

73
su p ra n ta te , b ran g u sis, pone S a lv ato ria u ? D ar ji sugrįžo
su tuo m ažuoju nugeibėliu iš Bobino sm uklės. Aš gi ne­
galiu jo s u tra išk y ti, ir ta s a i niekingas driskius šituo
naudojasi... O! J i g erai žino, nelaim ingoji, ką reiškia
a ts tu m ti tik rą vyrą!
— Na, na, nusiram in k ite, B altram iejau!
— Bepig jum s ta ip kalbėti, pone S a lv ato ria u , ju k
gyvenate su gerojo Dievulio angelu; bet jūs to ir n u si­
pelnėte, nes tik tam ir gyvenate, kad visiem s d a ry tu m ė t
gera; kaipgi, reik tų būti visišku nedorėliu, kad jum s
kenktum ... Na, tiek to! Kad ir koks aš senas, bet esu g eras
tėvas ir n e u ž sitam a v a u , kad iš m anęs a tim tų dukterį!
Š tai jau try s dienos aš kaip beprotis ieškau vaikelio;
jinai k u r nors ją paslėpė, gal pas tą seną v a lk a tą , savo
m otiną; bet jeigu taip , ta i nėra kaip eiti pas ją ieškoti:
m ane išvydusi, rėkia kaip žudom a; kurgi ne, aš jai jau
skolingas už dvi n aktis, p rale ista s Sen M arteno daboklė­
je... O! S utikčiau p ra b ū ti ir k etu rias, ir šešias, ir a štu o n ias
n ak tis Sen M arteno belangėj, kad tik gaučiau p a m a ty ti
savo dukrelę, savo m ažytę F ifiną... V argšas m ano a n g e ­
lėlis, taigi! V asarą per Jo n in es jai sukaks dveji m etukai.
I r m ilžinas prav irk o kaip m oteris.
— Na, ką aš jum s k alb ėjau ? — paklausė Salvato-
rius Žano Robero, sm alsiai stebinčio šį keistą spektaklį.
— Tas tie sa ,— pripažino poetas.
— N u siram in k ,— ta rė S alva to riu s ,— ta u su g rą ž in s
dukterį.
— J ū s ta i pad ary site, pone S a lv ato ria u ?
— J u k aš tau pažadu.
— Taip, jū s teisus, ta i aš k ly stu : ką pažadate, visad
tik ra i ištesite... O! P ad a ry k ite ta i, pone S a lv ato ria u ,
p adarykite; ir jeigu prireiks, ta i žinokit — galėsit nesi­
v a rg in ti m ane m esti nuo laip tų . Tik p a sak y sit: „Ž anai To­
ro, pulk žem yn“ , ir aš pulsiu p a tsa i savo valia.
— Pone S a lv a to ria u ,— ta rė su g rįžęs žmogus, kuris
buvo p asių stas pabelsti į ligoninės d u ris .— Ten a tid a ­
ry ta , šit, anoje pusėje.
— T u rb ū t, dėl m anęs? — paklausė B altram iejus.
— O dėl ko gi kito? — a trė m ė S alvatorius.
— Ne, aš tenai neisiu.

74
 — Kaip, neisi?
— N em ėgstu lig oninių: jos tik elgetom s, o aš, ačiū
Dievui, d a r u ž te k tin a i p a situ rįs, kad išsislaugyčiau nam ie.
— Taip, bet kokia gi nam ie slau g a: nelaiku valgai,
nelaiku geri, ir kai du a r tris k a rtu s taip save paslau g ai,
vieną g ražų ry tą paten k i ligoninėn, kad iš jos teišvyktum
nakčia... Eime, B altram iejau , eime!
— N enoriu ligoninės, jau sakiau!
— Ką gi, gerai! G rįžk nam o ir p a ts ieškokis d u k ters;
galų gale pradedi m an įk y rėti.
— Pone S a lv ato ria u , eisiu, k u r tik panorėsite...
Pone S alv ato riau , k u r ligoninė? A š juk gerbiu ją, tą
ligoninę! Štai, jau einu.
— Na ir puiku.
— Bet jū s a tim site iš jos m ano m ažytę F ifin ą, taip ?
— Pažadu tau, kad per tris dienas sužinosi apie ją.
— O ką aš veiksiu ta s tris dienas?
— Būsi ram us.
— Gal anksčiau, pone S a lv a to ria u , ką?
— Bus p a d a ry ta , kas įm anom a. Eik!
— Taip, taip, einu, pone S a lv ato ria u . Žiū, kaip keis­
ta! K u r m ano kojos? Aš nebepaeinu!
Salva to riu s davė ženklą: du žm onės p risia rtin o prie
B altram iejaus, kuris pasirėm ė į juos ir išslinko ta rd a m a s:
— J ū s m an pažadėjot — vėliausiai p er tris dienas
su teik ti žinių apie m ano d u k ry tę, pone S a lv ato ria u :
nepam irškit!
I r iš kitos g atv ės pusės, nuo ligoninės d u rų , prieš
joms u žsiv erian t paskui dailidę, jis d a r k a rtą sušuko:
— N epam irškite m ano v a rg šy tė s Fifinos, pone S a l­
vatoriau!
— J ū s buvote teisu s,— ta rė R oberas,— žmones
reikia stebėti ne tra k tie riu je .

75
 X II +
K A S G IR D Ė T A N A K T Į IS
U Ž G A V Ė N IŲ Į P ELEN Ų D IE N Ą S E N Ž A K O
P R IE M IE SČ IO Ž O L IN IN K O K IE M E

O peracija buvo b a ig ta , ligonis p a g u ld y ta s į ligoninę,

ir jaunikaičiam s neliko nieko kito, kaip tik vėlei leistis
į kelią, guodžiant save m intim i, kad jeigu jiem s nebūtų
šovę į galvą trečią v alan d ą nakties klajo ti po P aryžių, ta i
būtų m iręs žmogus, k u ris tu rėjo d a r p rag y v en ti g a lb ū t
trisd ešim t a r ketu riasd ešim t m etų.
Bet prieš keliaudam as toliau, S alv ato riu s p ap rašė
šeim ininką vandens dubenio n u sip la u ti su k ru v in ta s r a n ­
kas.
Vanduo — ne kažkas y p a tin g a , bet dubenys pas
g a rb ų jį v a istin in k ą — retenybė: vienintelis, kurį tu rėjo ,
buvo su nuleistu iš dailidės venos k rau ju , ir S a lv ato riu s
p rim y g tin ai p a ta rė jį rū p estin g a i išsaugoti, kad b ū tų
galim a paro d y ti gydytojui, ry tą atsilan k y sian čiam Ko-
šeno ligoninėje.
Taigi jaunikaičio prašym as p irm iau sia atro d ė ne­
kuklus.
V aistininkas ap sid airė aplink ir g aliausiai ta rė Sal-
vato riu i:
— Na ką gi! J e ig u n orite netausodam as vandens
n u sip lau ti ran k as, eikite į kiem ą prie siurblio.
S alv ato riu s priėm ė p asiū ly m ą; keli kraujo lašai
buvo užtiškę ir a n t Žano Robero ran k ų , tad šis irg i n u ­
sekė paskui savo bičiulį.
Bet a n t kiemo d u rų slenksčio juodu nustėro — taip
buvo paveikti be galo m alonaus įspūdžio.
Abu susižvalgė.
Iš tiesų jų nuostaba buvo didžiulė: tuo m etu, kai
atsiv ėrė vaistininko v irtu v ė s durys, šioje giedroje nak ties
tyloje bei ram ybėje jie išgirdo ta rs i kokių kerų skleidžia­
mą n e p a p ra sta i m elodingų akordų virpesį.
Iš k u r sklido šie m alonūs g a rsa i? Iš kokios vietos?
Iš kokio dangiško in stru m en to ? Visai čia p at stūksojo
au k šta vienuolyno siena. Gal vėjas, pagavęs šiuos žavingus
g arsu s nuo bažnyčios v arg o n ų , atnešė juos iki retų Sen Ža­
ko g atvės praeivių?

76
 O gal p a ti Šventoji Cecilija nusileido į šiuos p am al­
džius nam us k a rtu švęsti Pelenų dienos?
T ikrai, m elodija, k u rią išgirdo m ūsų jau n ikaičiai,
aiškiai nebuvo nei operos m elodija, nei solinis num eris
įsilinksm inusio m uzikanto, su grįžusio iš kaukių baliaus.
Veikiau ta i buvo psalm ė, giesm ė, puslapis, išplėštas
iš kokios nors senos biblinės m uzikos.
Pavyzdžiui, apie Rakelę, verkiančią savo sūnų R a ­
m oje1 ir niekaip nepaguodžiam ą, nes jų nebeliko!
K aip tik tai, nes klausydam asis šios m elodijos m atei
ta rsi verksm ingus šešėlius p ra sle n k a n t visus šventuosius
vaikystės him nus, visas S eb astijan o Bacho ir P alestri-
nos~ religines m elancholijas.
Je ig u p rire ik tų duoti v a rd ą šiai jau d in an čiai f a n ta ­
zijai, būtų galim a ją p a v a d in ti N u o la n k u m u .
Jp k s k itas d au g iau a r m ažiau raiškus pavadinim as
geriau jai nebūtų tikęs.
M elodija žadino u ž u o ja u tą m u zik an tu i.
J is tu rėjo būti m elancholiškas ir nuolankus kaip jo
m uzika; abiem jau n ik aičiam s vienu m etu kilo tokia
p ati m intis.
P irm iausia jie įvykdė tai, dėl ko čia atėjo, ta i yra
nusiplovė rankas, o po to pasiryžo leistis ieškoti m uzi­
kanto.
Kai šią procedūrą baigė, v aistin in k as atnešė ra n k š­
luostį, o Žanas Roberas, norėdam as a tsily g in ti žm ogui
už su te ik tą v arg ą, pasiūlė jam penkių fra n k ų m onetą.
V aistininkas už tokią kainą b ū tų sutikęs tru k d y tis
tris k a rtu s per naktį.
Taigi dėkojo net susiriesdam as.
U žtat Ž anas R oberas p aprašė, kad jis leistų jiem s d a r
šiek tiek pasilikti kieme ir p asik lau sy ti šios graudžios
melodijos, k uri tebesiliejo kupina im provizacijos.
— P asilikit, kiek n o rit,— atsa k ė v aistininkas.
— O jūs? — paklausė Žanas Roberas.
— Ak, m anęs visai ta i nevaržo, nes aš u žd arau
duris ir einu gultis.
— Bet kaipgi mes išeisim ?
— D urys į g atv ę užd ary to s tik klapčium i ir velke:
pakaks a ts tu m ti velkę, a tk e lti m eteklį, ir a tsid u rsite
gatvėje.
77
 — Bet kas vėl u žd ary s duris?
— Na ir kas! N orėčiau tu rė ti tū k s ta n tį fra n k ų re n ­
tos, tegu tik jos lieka k a rtą per m etus atdaros!
— Ką g i,— ta rė Žanas R o b eras,— ta d tv a rk a .
— Taip, tv a rk a ,— itin p a te n k in ta s p a k arto jo žoli­
ninkas.
I r jis u ždarė savo nam ų d u ris, palikdam as ja u n i­
kaičius kiemo šeim ininkais.
Tuo ta rp u S a lv ato riu s p risia rtin o prie vieno p ir ­
mojo aukšto lango, pro kurio langines skverbėsi šviesa.
M elodija aiškiai sklido iš kam bario, k u riam šis langas
priklausė.
S a lv ato riu s p a tra u k ė į save langines; iš vidaus jos
nebuvo užkabintos ir pasidavė atidarom os.
P er užuolaidos plyšį jie pastebėjo kokių trisdešim ties
m etų jau n ik a itį, sėdintį a n t aukštokos ta b u re tė s ir g ro ­
ja n tį violončele.
N ors priešais a n t p iu p itro buvo a tv e rs ta s gaidų są siu ­
vinis, ja u n ik a itis, regis, į jį nė nenuleisdavo akių, kurios
visą laiką buvo pakeltos į dan g ų ; jis ta rtu m net nesuvokė,
ką g ro ja: a tro d ė kaip juodžiausio rūpesčio p rislėg ta s
žm ogus — ran k a m ašinaliai vedžiojo stry k ą , tačiau jo
m intys klaidžiojo k a ž k u r k itu r.
A kivaizdžiai buvo m aty ti, kad jam e verda kažkokia
baisi vidinė kova! Be abejonės, valia kovojo su sie lv a rtu ,
nes k a rtk a rtė m is jo veidas apniukdavo ir, nesiliaudam as
išgavinėjęs iš savo in stru m e n to kuo liūdniausius akordus,
jis užsim erkdavo — nebem atydam as aplinkos, d aik tų ,
g a lb ū t tikėjosi nebejausti ir vidinio sielvarto. Galop
violončelė ta rtu m agonijos a p im tas žm ogus veriam ai s u ­
vaitojo, ir stry k a s išk rito iš m uzikanto rankos.
N ejau siela nugalėjo? Žm ogus verkė!
Dvi stam bios tylios ašaro s n u sirito jo skruostais.
M uzikantas išsiėm ė nosinę, pam ažu nusišluostė akis,
vėl susigrūdo ją į kišenę, pasilenkė, pakėlė stry k ą , p a ­
lietė juo violončelės sty g as ir to liau tęsė savo m elodiją
nuo tos vietos, k u r buvo n u tra u k ę s.
Š irdis nugalėjo: siela sklandė viršum kančios plačiai
išskleistais sparnais!
A bu jau n ik aičiai didžiai susidom ėję ir su gilia užuo-

78
ja u ta stebėjo jo akyse vy k stan čią vienišo žm ogaus d ram ą.
— Na? — prasižiojo S a lv a to riu s klausiam a in to n a ­
cija.
— N eįtikėtina! — atsak ė Ž anas Roberas, n u b ra u k ­
dam as vokų kam putyje spindinčią a šarą .
— Š tai rom anas, kurio ieškojote, b ran g u sis poete;
jis čia, šitam e varg an am e nam e, šitam e kenčiančiam e
žm oguje, šioje raudančioje violončelėje.
— A r p a ž įstate tą žm ogų? — paklausė Ž anas Ro­
beras.
— Aš? Nė tru putėlio! — a tsa k ė S a lv a to riu s.— N e­
žinau jo vardo, nesu niekad jo m atęs; bet m an nereikia
jo pažinti, kad galėčiau jum s teig ti, jog jam e slypi vienas
juodžiausių žm ogiškosios širdies knygos puslapių. Žmo­
gus, ku ris nusišluostęs a ša ra s šita ip visai p a p ra sta i vėl
im asi savo d a rb o ,— tv irta s žm ogus, prisiekiu jum s! I r
jeigu šis tv irta s žm ogus verkė, ta i, m aty t, jo sie lv a rta s
didžiulis. Įeikim e vidun ir paprašykim e, kad jis p a p a sa ­
kotų m um s savo isto riją .
— Taip m anote? — suabejojo Žanas Roberas, n u ­
tverdam as jį už alkūnės.
— O kaipgi k ita ip ,— atsak ė S alv ato riu s, p risia rtin o
prie d u rų ir ėmė ieškoti p laktukėlio a r skam bučio.
— Ir jūs tik itė s ,— neatlyžo Žanas Roberas, su la i­
kydam as a n trą sykį savo kelionės d r a u g ą ,— jūs tik itės,
kad šis žm ogus papasakos apie savo nelaim ę pirm am
atėju siajam , k u ris jo paklaus?
— P irm iau sia mes nesam e pirm i atėju sieji, pone
Žanai Roberai, mes...
S a lv ato riu s p e rtra u k ė savo kalbą. Žanas R oberas
tikėjosi išg irsiąs kokį problyksnį, kuris jam p ad ėtų ką
nors išsk a ity ti a r bent išslebizuoti iš savo palydovo p r a ­
eities.
— Mes — filo so fai,— užbaigė S alvatorius.
— A, taip, filo so fai,— šiek tiek nusivylęs p ak arto jo
Žanas Roberas.
— Beje, mes nepanašūs nei į g irtu s b ak alau ru s,
nei į besilinksm inančius stu d e n tu s, nei į sm alsius m ieste­
lėnus; dorų žm onių diplom ai išra š y ti a n t m ūsų veidų.
N ežinau, kokią nuom onę su sid a rėte apie m ane iš pirm o
žvilgsnio; o aš pasirengęs te ig ti, kad kas tik jus pam atys,
79
panūs, ir d a rg i ne sykį, jum s p a siū ly ti savo p aslap tį,
kaip aš — savo ran k ą.
I r S alv ato riu s ištiesė jau n ik a ič iu i ra n k ą kaip a te s ta ­
tą, liu d ija n tį žm ogaus padorum ą.
— Tad įeikim e su išdidžiai pak elta g a lv a ,— kalbėjo
toliau S a lv a to riu s.— Visi žm onės — broliai ir tu ri vienas
k itą parem ti; visos bėdos — seserys ir tu ri viena k ita i
a te iti į pagalbą.
P a sta rie ji žodžiai buvo iš ta rti su neapsakom a m elan­
cholija.
— Ką gi, eime, jei jūs to norite! — ta rė Žanas Ro-
beras.
— A r aš d a r nep ašalin au visų jūsų skrupulų ir a r
norite dėl ko nors p a p rie šta ra u ti?
— Ne... Vis dėlto aš nesu ta ip įsitikinęs kaip jūs,
kad m u zik an tas mus sutiks prielankiai.
— J is kenčia, taig i jam reikia išsilie ti,— pam okom ai
pareiškė S a lv a to riu s.— Jo akim is būsim e lem ties reiš­
kėjai, paties Dievo atsių sti! Žm ogus, ištik ta s nevilties,
n eturi ko p ra ra s ti, gavęs p asid a lin ti su kuo nors savo
širdgėla, jis tik išloš. Tad įeikim e be baim ės, ir jeigu jūs
d a r nors kiek dvejojate, aš d a b a r jum s pasakysiu, kad
nebe sm alsum as m ane stum ia, o p areiga.
I r nelaukdam as, kol Žanas R oberas jam atsakys,
neradęs plaktukėlio nei skam bučio, S a lv ato riu s tris
k a rtu s n egarsiai pabeldė, kaip ta i daro m asonai.
O tuo m etu Žanas R oberas pro langą stebėjo, kaip
sureaguos į šį p a tru k d y m ą violončelistas.
Sis atsistojo, padėjo stry k ą a n t tab u re tė s, a trė m ė
muzikos in stru m e n tą į sieną ir nė kiek nenustebęs nuėjo
a tid a ry ti durų.
Si ram ybė visiškai a titik o S a lv ato ria u s išsak y tas
m intis.
A rba tas žm ogus ko nors lau k ė ,— o ko d a r galėjo jis
laukti, jeigu ne guodėjo?
A rba jis buvo gerokai a titrū k ę s nuo šio pasaulio
dalykų ir niekas jo nestebino,— ir tuom et jis tu rėjo
pasitik ti jaunikaičius be ypatingo džiaugsm o, bet ir be
irzlum o.
— Su kuo tu riu g arbės k albėtis? — paklausė jis,
80
išvydęs S alv ato rių ir Žaną Roberą.
— Su nepažįstam ais b ičiu liais,— atsak ė Salva torius.
Šie žodžiai violončelistą patenkino.
— Įeikite,— pakvietė jis, per d au g nekvaršindam as
galvos šiuo keistu v izitu ir d a rg i tokią vėlyvą nak ties
valandą.
A bu jaunikaičiai nusekė paskui jį; Žanas Roberas,
įėjęs paskesnis, uždarė už savęs d uris.
J ie a tsid ū rė tam e pačiam e kam baryje, kuriam e pro
lan g ą pam atė m uzikantą.
Tai buvo p a ta lp a , kurios p a p ra stu m a s vienu m etu
ir stebino, ir žavėjo; d a rg i ne kam barys, o kam barėlis,
bet jaukus, šv aru tėlis, b a ltu tė lis nuo apačios iki viršau s;
tik ra vienuolės celė — baldų negausum u, tik ra s jaunos
m erginos rū m as — su b tiliu ir s a n tū riu skoniu, su kuriuo
jie buvo p a rin k ti. Išties n etik ėta įėjus išvysti šiam e k am b a­
ryje ja u n ik a itį; o nuo m inties, kad šis ja u n ik a itis tam e
skaisčiam e lizdelyje g a lb ū t įsiveržėlis, jūsų veidas išk a rt
p lyksteltų raudoniu. A rg i čia pro balto m uslino užuolaidą
neprasišviečia vaiko lovelė? Kokios ran k u tė s rūpinosi
tais rausvais paukštyčiais, p urpsinčiais savo narvelyje,
jeigu ne dvylikam etės m ergaitės?.. A rba čia ne ja u n i­
kaičio kam barys, arb a su juo gyvena toji m erg aitė — be
abejonės, jo sesuo; ir vis dėlto iš pirm o žvilgsnio atrodė,
kad m u zik an tas gyvena vienas.
A r buvo galim a įsivaizduoti, kad kokia kita m oteris,
ne sesuo, tu rėjo teisę įžengti į šį k am b arį? Ne.
K am barys buvo sk aistus, jaunikaičio veidas — ty ra s.
Jo k ia nešvanki m oteris negalėjo kada nors įžengti
į šį kam barį.
Jo k ia negera m intis negalėjo kada nors su d ru m sti
šio veido.
Tai nesunku p aaišk in ti.
Taip, šis ja u n ik a itis čia gyveno; bet kam b ariu rū p i­
nosi jo sesuo — jinai jį baltino, blizgino, dabino gėlėm is.
Tad kaip įm anom a liū d ėti tokiam e m aloniam e p rie ­
globstyje.
Ja u n ik a ičia i, pakviesti violončelisto atsisėsti, pirm ų
pirm učiausia suskato a išk in ti savo atsilankym o tikslą.
— Pone,— prabilo S a lv a to riu s,— leiskit m an, prieš
rt. P a r y ž i a u s M o h i k an ai , I kn.
81
a p sisto ja n t čia, užduoti jum s vieną klausim ą. A r žm ogaus
galioje p alengvinti nelaim ę, kuri, atrodo, jus ištiko?
V iolončelistas pažvelgė į uždavusįjį šį fila n tro p išk ą
klausim ą taip p a t ram iai, kaip ta d a , kai trečią v alan d ą
nakties, nė nepaklausęs „K as te n ? “ , a tid a rė savo nam ų
duris.
— Ne, pone,— atsak ė jis p a p ra sta i.
— T ad,— ta rė S a lv a to riu s,— mes p asitrauksim e.
Bet vis dėlto leiskit p asite isin an t jum s p asak y ti, kodėl
mes drįsom e jus p a tru k d y ti. P onas...— ir S a lv ato riu s
parodė p irštu į Žaną R oberą,— ... ponas rengiasi p a ra šy ti
knygą apie žm ogaus kentėjim us; jis juos stu d iju o ja,
kada gali ir k u r gali. Įėję į šį kiem ą, išgirdom e jus g ro ja n t,
žengtelėjom e a rč ia u ir pro šį lan g ą pam atėm e, kaip jūs
verkiate.
J a u n ik a itis atsiduso.
S a lv ato riu s kalbėjo to liau :
— Kokia tik b ū tų šio sielv arto p riežastis, jūsų ašaros
mus giliai sujaudino, todėl atėjom e p asiū ly ti savo p in i­
ginę, jeigu jū s n e tu rtin g a s, savo petį — jeigu jūs silpnas,
savo širdį — jeigu jū s nelaim ingas.
Jau n o jo violončelisto akys sudrėko nuo a šarų , bet
šįsyk ta i buvo dėkingum o ašaros.
S a lv ato ria u s žodžiai, balsas, kokiu jie buvo p a sa ­
kyti, juos ly d in ti veido išraišk a, galop visa kilniojo ja u n i­
kaičio povyza dvelkė tokiu atid u m u , tokiu didžiadvasiš­
kum u, tokiu nuoširdžiu švelnum u savo a rtim u i, jog ne­
jučia žadino a tsa k o m ąją sim p atiją.
U žtat, m aty t, p a stū m ė ta s šios nenugalim os trau k o s,
violončelistas ištiesė jam abi ra n k a s:
— Man gaila t ų ,— ta rė jis ,— kurie slepia savo
žaizdą nuo žm onių, ypač kai toji žaizda k rau ju o ja! P a ro ­
dyti savo sužeidim us broliam s — ta i išm okyti juos, kaip
jų išvengti. Sėskitės, broliai, ir išk lau sy k ite m ane.
A bu jau n ik aičiai įsitaisė kiekvienas savaip — Ž a­
nas Roberas klestelėjo į fotelį, o S a lv a to riu s liko stovėti
atsišliejęs į sieną.
Žm ogus su violončele ėmė pasakoti.

82
 X III + M O K IN Y S IR M O K Y T O J A S

O d a b a r sk a ity to ja s teleidžia m ums pakeisti savo

pasakojim ą tuo, k urį išdėstė n a u ja sis pašnekovas; šita ip
pasakojim as tap s išsam esnis, nes turėsim e galim ybę
p akalbėti apie prieš keletą a k im irk ų įvestą į sceną puikų
žmogų tai, ko iš kuklum o šis nepasakė pats.
P rieš septynerius m etus iki tos dienos, kai a tsiv ė rė
p eristilis m ilžiniškos istorijos, į ku rią mes išdrįsom e
leistis, ta s p a ts kam barys, šiuo m etu gyvenam as violon­
čelisto ir taip nustebinęs abu jaunikaičius, tas p a ts kam ­
barys, kartojam e, toli g raž u nebuvo panašus į m ūsų ką
tik a p ra šy tą jį, tokį žaviai p a p ra s tą .
Vietoje b alto m uslino užuolaidos, k u ri kybojo apie
lovą ir darė alkovą p an ašią į koplytėlę; vietoj stovinčios
a n t židinio gipsinės Švenčiausiosios M ergelės sta tu lė lė s
su ištiestom is ta rs i am žinam p alaim inim ui rankom is
viršum šio kam bario gyventojų; vietoje dviejų žvakidžių
su rožinėm is žvakėm is, panašiom is į bažnytines, ir k a rtu
su lovos m uslinu ir Švenčiausiosios M ergelės sta tu lė le
teikiančiom is šiam kam peliui ram ybės ir susikaupim o
nuo taik ą — anuom et ta i buvo tokia žem a kam arėlė,
veikiau g rįsta plokštėm is, o ne plytelėm is, an k šta , ša lta
ir d rėgna, be kvapnių gėlių, be p aukštelių giesm ininkų,
be sienų d rap iru o tė s ir apm ušalų.
V ienintelius sienų p a g ra ž in im u s tad a su d arė sena
oforto g ra v iū ra , vaizd u o jan ti Al bėro D iu rerio 1 „M elan­
ch o liją“ , ir priešais ją — nedidukas k v a d ra to form os
veidrodis su m ediniais geltonais rėm ais ir dviem su k ry ­
žiuotom buksm edžio šakelėm v iršuje; kam barėlio gilum ą
slėpė didelė žalios saržos užuolaida, kuri vinim is u žk a­
b in ta už lubų sijų, k rito iki g rin d ų plokščių; be abejo, ta i
buvo bičiuliškų ran k ų įre n g ta uždanga, siekiant a p sau ­
goti lan k y to ją nuo a p v erk tin o šiokios tokios v arg an o s
kušetės vaizdo.
T rum pai d rū ta i, šis k am b ary s buvo sk u rd žiau sias ir
nykiausias būstas, kokį tik galim a įsivaizduoti; apvedęs
aplinkui akim is, p aju sd av ai su sisp au d žian t širdį, nes
bergždžiai b ū tu m ieškojęs nors vienintelės vietos, k u r
žvilgsnis geistų m aloniai a p sisto ti: sienos buvo persi-
6*
83
sunkusios nepriteklium i; lubų sijos, įlinkusios nuo svorio,
kokį laikė gal tris šim tus m etų, grėsė įg riū ti; oras tvyrojo
sunkus ir priplėkęs.
Pastebėjęs į d u ris įk ištą r a k tą , nejučiom krūptel-
davai, ta rsi eidam as į kalėjim o kam erą.
O iš tik rų jų ta i a tro d ė veikiau panašu ne į visiško
atsiskyrėlio celę, bet į nelaim ingo bepročio p alatą.
Be seno ąžuolinio stalo, juodai nudažytos lentos,
skirtos rašy ti kreida, piu p itro , a n t kurio buvo p ad ėtas
sto ras tom as tik ria u sia i Hendelio k ū rin ių a r M arčekr
psalm ių; be ilgoko suolo, galinčio su ta lp in ti aštuonis a r
dešim t asm enų, aukštos ta b u re tė s ir šiaudinės kėdės,
kam bario vidus buvo toks p a t dykas kaip sienos.
Čia gyveno n e tu rtin g a s Sen Žako k v a rta lo p rad in u k ų
m okytojas.
Tais laikais, ta i yra 1820-aisiais m etais, jam savo
atkaklum o dėka pavyko priem iestyje įk u rti nedidelę vaikų
mokyklėlę.
Už kuklius penkis fra n k u s per m ėnesį, kuriuos ir ta i
ne visados laiku jam sum okėdavo, mokė pagal savo p a ­
ren g tą p ro g ram ą sk a ity ti, ra šy ti, šventosios istorijos ir
keturių aritm etik o s veiksm ų; bet iš tik rų jų mokė ku r kas
dau g iau nei buvo žadam a pagal jo pro g ram ą.
N etu rtin g o provincijos valstiečio sūnus, jis nuo de­
šim ties m etų am žiaus buvo p a sių stas m okytis į L iudvi­
ko D idžiojo1 koležą; vos tik sėdo p rie knygų, su p ra tin g a s
m okytojas, kurio globai vaikas buvo p atik ėtas, pastebėjo
neeilinius jo gabum us ir re ta i p a sita ik a n č iu s polinkius.
Sis m okytojas, kuklus ir doras žm ogus, senas am žiu ­
mi, bet jau n a s šird im i,— medis, k u ris b ū tų išleidęs šakas
ir atnešęs vaisių, su šild y tas visuom enės dėmesio sp in d u ­
lių, bet kuris, stokodam as jos šilto klim ato ir gaivinančių
syvų, sunyko ir suram bėjo už d rėg n ų , apipelijusių koležo
sienų,— šis m okytojas per m etus jį pam ilo, prisirišo prie
mokinio taip švelniai, kaip tik tėv as g alėtų p risirišti prie
savo paskutiniojo vaiko.
J is irgi prieš trisd ešim t m etų atvyko iš provincijos
gilum os į P ary žių ; svetim as toje bendrijoje, kuri tru m p a i
vadinam a koležu, supam as lepūnėlių iš gerų šeim ų, t u r ­
tingų sūnelių, jis, bėdžiaus vaikas, savo au k lėtin y je m atė

84
iyg atg im u sį save p atį ir Kaip šis ne sykj ^aiiėjusi v in g u ­
riuojančio per pievas takelio į tėvų sodybą; ne sykį v e rk ­
davo karčiom is ašarom is, p risim inęs laisvės orą, kuriuo
kvėpuodavo savo g im tajam e k rašte; galiausiai, kaip ir
jo m okinys, jis užsim erkė, sten g d am asis p am iršti p rae itį
ir stačia galva m etėsi į sau są ir duobėtą mokslo kelią,
k u r net didžiausi a išk iareg iai nuolatos a tsitre n k ia į kokią
neišsprendžiam ą problem ą, nežinom ą teoriją.
Si skurdo, proto ir vienatvės bendrum o sim p atija
visų pirm a pastūm ėjo senąjį m okytoją, regis, tą jau
sakėm e, kuo nuoširdžiausiai p risirišti prie mažojo Ziuste-
no. Taip vadinosi vaikas.
Liedam as į jį pirm uosius mokslo lašus, jis p asistengė
sušvelninti jų k a rtėlį; tiesė jam ra n k ą , kai šis brovėsi pro
kliūčių tan k u m y n ą, tru k d a n tį žengti pirm ų jų žinių
kaupim o keliu: skleidė nuo jo į šalį a štriu s dyglius, degi­
nančias dilgėles, žodžiu, savo globa nevengė jokio vargo,
kad tik p ram in tų jam kuo lengvesnį tak ą per tosios nepa­
žįstam os šalies brūzgynus.
O Ziustenas m ylėjo savo sen ąjį m etrą visa širdim i
kaip sūnus, su dėkingum u ir p a g a rb a — kaip m okinys.
Tad vos tik nuaidėdavo sk am butis p e rtra u k a i, b e r­
niukas, sukišęs knygas ir są siu v in iu s į savo šėpą, kaip ją
vadindavo koleže, dviem a r trim šuoliais perkirsdavo
kiem ą ir ,— g al todėl, kad p e rtra u k a jam neteikė jokio
m alonum o, o gal todėl, kad visai n etu rėjo savo am žiau s
bičiulių, o p ag aliau gal ir dėl to, kad jo vienintelis d r a u ­
gas, jo tik ra sis bičiulis buvo senasis m o kytojas,— vos
tik nuaidėdavo sk am butis p e rtra u k a i, kartojam e, b e rn iu ­
kas vis atsirasd av o pas jį k am baryje, ir ta rp jų p ra s i­
dėdavo p ats m aloniausias pašnekesys.
K a rta is šių pokalbių tem a būdavo isto rija, k a rta is —
m itologija a r kelionės, o d a r kai kada — senovės poetų
k ū rin iai a r didieji m enininkai, kuriuos juodu a p ta r i­
nėdavo.
K aip linksm as saulės blyksnis n etik ėtai n u tv ie k s­
dam as kam barį k a rtu su savim i a tn e ša laukų prisim inim ą,
m iškų aro m a tą , taip V ergilijaus ir Homero, tų dviejų
didžiųjų gam tos išpažintojų, eilės pražysdavo a n t jų
lūpų it žemės gėlės balandyje: senukas žavėdavosi poetais
85
per g a m tą ir padėdavo b ern iu k u i suvokti g a m tą per
poetus.
O ypač sekm adienis savo baltos tunikos skreite a tn e š ­
davo jiem s m aloniausias sav aitės valandas.
P rie židinio žiem ą, V ersalio, Medono a r Monmo-
rensio m iškuose v a sa rą juodu galėdavo p rale isti d rau g e
visą dieną.
O! Kaip ši diena, tokia la u k ta per k ita s šešias, buvo
išnaudojam a ilgu pokalbiu apie kokį g in čy tin ą klausim ą!
K a rta is m okytoją ateidavo a p la n k y ti jo senas d r a u ­
gas; k a rta is — juos pasiekdavo laiškas nuo berniuko
šeimos, kurį skaitydavo ir persk aitin ėd av o dešim tį sykių;
ir p agaliau nuolatos — ta rp jų užsim egzdavo koks nors
pam okom as a r įdom us pašnekesys.
Je ig u a ts itik tin a i,— šis a ts itik tin u m a s n e p a sik a rto ­
davo dažniau nei tris sykius per m etu s,— m etras būdavo
pakviečiam as į kokią cerem oniją, kokius oficialius pietus,
pas d irek to rių a r pas kokį k itą mokymo žinybos p a re i­
g ūną, k u r negalėdavo vestis k a rtu Ziusteno, v aikas p r a ­
leisdavo to sekm adienio poilsį su savo am žiaus berniuku,
tokiu p a t vienišu bei n e tu rtin g u kaip ir jis, bet pro to tiek
p a t vangaus kaip jis p ats — p agavaus.
Tai buvo koleže beveik vien in telis jo d rau g a s, bet ne
todėl, kad k iti m okiniai jam n e p a tik tų : priešingai, jis
bū tų m ylėjęs kiekvieną, tač ia u k aip tik jo visi nepaisė.
T urto nelygybė jau perskyrė vaikus koleže, kaip ji
vėliau perskirs žmones visuom enėje, ir dvejetas m okinių,
kurių sugludusius šešėlius p e rtrau k o s m etu m ata i a n t
aukštos lentų tvoros, juosiančios kiem ą — ta i visados
a rb a du skurdžiai, a rb a du tu rč iai.
Sykį senasis Ziusteno m etras atsiskleidė jam visiškai
naujoje šviesoje.
J a u seniai jis rengė b erniukui staigm eną, tiek p a t
m alonią, kiek netik ėtą. K am barys, kuriam e gyveno
gerasis M iuleris,— ta ip vadinosi senasis m okytojas,—
buvo virš koležo ligoninės, todėl reikėjo elg tis itin a p d a i­
riai — per plonas g rin d is girdėdavosi lengviausi žin g s­
niai. Dėl savo sielos gerum o senasis m okytojas bijojo
sukelti m ažiausių tru k d ž ių ligonių ram ybei; tad jis a ts i­
sakė ten k in ti vienintelę savo a is trą , k uri p askatindavo

86
stip ria u p lak ti jo šird į: m at jis dievino m uziką ir grodavo
violončele su vokiečių m uzikanto išm one ir meile.
Taigi, kaip sakėm e, tre ju s m etus, kuriuos jis gyveno
šiam e nelaim ingam e k am b ary je,— m aždaug nuo ta d a ,
kai Ziustenas įstojo į koležą,— m okytojas neprisilietė nei
stryko, nei violončelės ir vis dėlto nesiskųsdam as laukė
tos akim irkos, kai galės n aujam e kam baryje, k u rį jau
p u sa n trų m etų jam žadėjo p a sk irti, vėl atsid u o ti savo
m ėgstam am užsiėm im ui.
Taip ilgai lau k ta diena p a g a lia u atėjo.
Z iustenui buvo m aloni staig m en a išg irsti savo m y­
lim ą m okytoją, įsikūrusį n aujam e būste, kai jis išgaus
pirm uosius akordus violončele — in stru m e n tu rim tu ir
m elancholišku kaip m iškų rau d a.
Ziusteną pagavo didžiulė ekstazė, ir kol M iuleris
grojo, jis klausėsi sudėjęs ran k as.
Nuo šiol Z iustenas nepalikdavo savo senajam m o­
kytojui nė m inutės poilsio, vis p rašy d a m as pasid aly ti su
juo taip ilgam užm ig d y tais harm onijos lobiais, kurie
prisikėlę suvirpino visą jo sielą.
K asdien Z iustenas ateidavo į savo pam oką, ta i y ra
kasdien p aauglys pašvęsdavo m uzikai laik ą, k u rį a n k s­
čiau skirdavo poilsiui, beje, visados buvusiam ne kuo k itu ,
kaip tik d arb u , p rid en g tu m alonum o skraiste.
Ju o d u nag rin ėd av o m aestrų k ū rinius; lygindavo
senuosius m eistrus su n au jaisiais, P o rp o rą 4 su V ėberiu0,
Bachą su M ocartu, H aidną su Cim aroza; sm erkdavo
plag iato riu s, apžvelgdavo m uzikos isto riją nuo p a t jos
ištakų per g rig a lišk ą sia s giesmes'* iki Gi d ’Areco' ir nuo
pastarojo — iki m ūsų dienų; p ask iau nuo m uzikos,—
tačiau tik epizodiškai,— jie sugrįždavo p rie tapybos ir
poezijos, tų dviejų sesių; p ag aliau , kaip kitados m etras
vesdavo savo m okinį žaliuojančiais mokslo laukais, ta ip
d a b a r vedė šį pam elsvavusiom is meno platybėm is.
Visos tų švelnių ir k a rtu įg u dusių ran k ų m estos
į vaiko širdį sėklos juodviejų vienatvėje sudygo ir davė
vaisių.
V ienatvė tuo ir gera, kad padeda žm ogui suvokti
savyje sly p in tį švelnum ą — švelnum ą, apie k u rį niekad
nenutuokė, pražuvęs toje savanaudiškoje visuom enėje,

87
atim ančioje iš m ūsų pusę gyvenim o; vienatvė praeina
žmogų su g rįž ti savęspi, kasdien apie ta i su sim ąsty ti.
V ienatvėje — visa religija! A tsisk y rim as blogus
padaro gerais, g e ru s — geresniais. Tylum oje Dievas
kalba į žm ogaus širdį; vienatvėje žm ogus kalba į Dievo
širdį.
V ienatvė dviese d a r g eriau nei a ts k ira i: vienatvė
dviese — tai sapnas, fėjų pasaka.
Tai buvo senojo m etro ir jo m okinio sapnas — sa p ­
nas, tru k ę s septynerius m etus, iš kurio juos pažadino
sta ig a u žgriuvusi bėda.
Vieną ry tą , vieną 1814-ųjų m etų vasario sekm adienį,
atėjo kaip kiekvieną sav aitę laiškas — laiškas nuo šeimos.
J is buvo u ža n tsp a u d u o ta s juodai.
B raižas a n t voko — ne tėvo ir ne m otinos.
N ejau m irė tėvas? O gal m otina?
Je ig u k a tra s vienas iš juodviejų liko gyvas, ta i kodėl
a n tra sis p ats nepraneša tos baisiosios žinios?
Z iustenas virpėdam as atplėšė laišką.
Nelaim ė buvo k u r kas didesnė, nei liū d n iau sia nuo­
ja u ta buvo galim a nuspėti.
K azokai nusiaubė derlių, išplėšė aruodus, padegė
ūkį; m otina, puldam a gelbėti iš ugnies m iegančios d u k ­
ters, nudegė akis.
M otina apako!
Betgi tėvas! Kodėl tėv as neparašė?
Tėvas, u ž g rū d in ta s R espublikos kareivis, m aty d am as
tokį savo nelaim ės m astą, neteko galvos; pasiėm ė ša u tu v ą
ir leidosi persekioti kazokų.
N udėjo jų devynis!
Tačiau kai taikėsi į d ešim tąjį, nenujausdam as, kad
p ats pateko į pasalą, nu g riau d ėjo išk a rt koks tu zin as
šūvių: dvi kulkos perėjo jam k ia u ra i k rū tin ę, trečioji
sutru p in o galvą!
J is vietoje k rito negyvas.
M etras a tja u tė m okinio sie lv a rtą ; senuko ir vaiko
ašaros liejosi išvien; bet ašaros ir užuojauta buvo be­
jėgės: reikėjo skirtis.
Ziustenas pabučiavo savo a n tr ą jį tė v ą ,— m okytojas
tik ra i nusipelnė šio vardo, nes jeigu berniokas gavo iš

88
pirm ojo kūno, tai iš an tro jo — sielos g y v a stį,— ir du
bičiuliu išsiskyrė.

X IV + KOVA U Ž BŪVĮ
Tėvas m iręs, m otina apakusi, sesuo d a r per jau n a
d irb ti, nam ai sudeginti, derliu s p ra ra s ta s — ką v a rg ša s
Ziustenas tu rėjo d a ry ti? Šešiolikos m etų am žiaus b e r­
niukas!
Apie visa ta i jis p arašė savo senajam m okytojui,
prašydam as p atarim o .
A tsakym as n etruko a te iti.
M iuleris k a ršta i p a ta rė Z iustenui g rįž tį P ary žiu n .
A rgi P ary žiu s ne visokiausių galim ybių vieta?
Be to, jis p ats būsiąs čia ir visom is išgalėm is jam
padėsiąs.
D orasis žm ogelis buvo n e tu rtin g a s, bet nieko a r t i ­
m ųjų šiam e pasaulyje n etu rėd am as, sty g iau s nejautė.
J is pavedė visą savo m enką lobį, dešim ties m etų
san tau p as, Ziusteno nu o žiū rai ir pakvietė šį įsik u rti nam e
kaim ynystėje.
B ūtų buvę galim a p aro d y ti išdidum ą ir a tsisa k y ti:
Z iustenui nė nekilo tokia m intis; jis sutiko.
K aip tik ta d a ir apsigyveno P ary žiu je, šitam e Sen Ža­
ko priem iesčio name, k u r prieš valandėlę įžengė Žanas Ro-
beras ir S alvatorius.
Įsikūrė šiam e v arg a n a m e kam barėlyje, k u rį p a ­
m ėginom e p ad ėti m ūsų sk a ity to ja m s įsivaizduoti.
Ištisu s m etus jis nesėkm ingai v isu r ieškojo pam okų,
kurias g alėtų duoti.
K iekvienas p ak lau stasis šiam nė šešiolikos m etų n e­
tu rin čiam m okytojui nusijuokdavo stačiai į veidą.
Tik a n tra isia is m etais jis susirado keletą pam okų
korepetuoti; tačiau to tru p u tė lio pinigų už jas toli g ražu
nepakako trim s asm enim s išm a itin ti.
Sis korepetavim as jam teužim davo vos tris valan d as
per dieną, tad ėmė ieškotis d a r kokio kito verslo, k u ris
padėtų suktis.
Sužinojo, kad m erginų pensione yra laisva m uzikos

89
m okytojo v ieta: ap sišarv av ęs M iulerio rekom endaciniu
laišku, jis nuvyko pas pensiono d irektorę.
Senasis g erasis m etras laiške rašė, kad jam b ū tų
p a d a ry ta neabejotina p aslau g a, jeigu jo globotinį išk la u ­
sytų ir p riim tų į laisvą vietą. Ja u n u o liu i ji iš tiesų re i­
k a lin g a ,— buvo p a b rė ž ta ra što pabaigoje.
Pensiono d irek to rė žinojo, kad M iulerio globotinis
n e tu rtin g a s, ta d sum etė, kad atsieis jai pigiai.
Pasiūlė dvidešim t fra n k ų per m ėnesį.
Senasis m okytojas, išdidesnis už savo au k lėtin į,
p a ta rė šiam atsisak y ti.
Z iustenas sutiko.
Su tais dvidešim čia fra n k ų per m ėnesį ir pinigais
už korepetavim ą, be abejo, buvo galim a kukliai p ra g y ­
venti — netgi labai kukliai, bet, šiaip a r taip , m aterialio ji
gyvenim o pusė buvo u ž sitik rin ta .
T aigi šiuo a tž v ilg iu kol kas n e tu rė ta rim to pag rin d o
nerim auti. P ra e itis buvo juoda, d a b a rtis — tik tam si.
N erim astis prasidėdavo tik ta d a , kai nam ie kas p a ­
m inėdavo b ra n g ų jį m etrą.
I r Sen Žako de O Pa bažnyčios laik ro d is neišm ušdavo
nė valandos, kad ši pav ard ė nebūtų iš ta rta .
Slėgė pareig a g rą ž in ti jo p ask o lin tą lobį: tū k s ta n tis
fra n k ų — m ilžiniška sum a, tiek Z iustenas neuždirbdavo
nė per m etus; kaip ją padengti? K u r ra s ti darbo?
Teiravosi visur.
K artojam e, m otina buvo ak la, sesuo — d arb in g o
am žiaus, bet silpnos sveikatos, beveik nuolatos s irg u ­
liuodavo.
Medienos p irk liu i iš M onparnaso reikėjo s ą sk a iti­
ninko, atsilankančio du k a rtu s savaitėje.
Z iustenas nuėjo pas jį.
Jau n u o lio išvaizda, jau n ek alb an t apie jos sk u rd u ­
m ą, buvo ir viena iš kukliausių; medienos p irklys jo
p irm ta k u i,— priem iesčio dabišiui, kuris pasirodydavo
tik nebeturėdam as nė su a rb a kai atlikdavo laiko nuo
meilės n u o ty k ių ,— m okėdavo penkiasdešim t fran k ų .
Z iustenui pirklys pasiūlė dvidešim t penkis fra n k u s:
šis sutiko.
Kuo griežčiausiai ta u p a n t, n u rė ž ia n t nuo b ū tin ia u sių

90
dalykų, Z iustenui p rireik ė ketv erių m etų s u rin k ti tiem s
tū k stan čiu i fra n k ų .
Jo g raik ų ir lotynų kalbų pam okos, ta ip p a t m uzikos
pamokos, sąskaitybos tv ark y m as užim davo jam per die­
ną ne dau g iau kaip astu o n ia s valandas.
Taigi d a r likdavo k eturios valandos dienos ir d v y ­
lika — nakties.
J is vėlei leidosi į n au jų m okinių ir naujo darbo paieš­
kas. Z iustenas jau tė si sugebąs viską, sk a tin a m a s d v i­
gubos pareigos — išla ik y ti m otiną su seserim i ir g rą ž in ti
skolą M iuleriui.
P asirodė lengviau s u ra s ti n a u ją d a rb ą nei n aujų
m okinių.
Z iustenas jį susirado.
Už kelių žingsnių nuo nam ų, kiek a u k štėliau , p rie ­
m iestyje veikė spaustuvėlė, kurioje buvo spausdinam as
vienas d ien raštis; jos k o rek to riu s,— šau n u s vyriokas,
kuris prieš dvylika m etų tik ria u s ia i n u jau tė 1830-uosius
m etu s1,— p av arg ęs ta is y ti savo patro n o , reikšm ingo
m inisterijos ta rn a u to jo , su k u rtų ro ja listin ių elegijų ko­
rek tū ras, n u tra u k ė g ran d in ę, pakėlė sp a rn u s ir išskrido.
Dienraščio savininkas ir sp au stu v in in k as, v a k a ra is
kam uodam asis su savo leidinio k o rek tū ra, sužinojo, kad
kaim ynystėje gyvena jaunuolis, apd o v an o tas visom is re i­
kiam om is šiam v arg in an čiam d a rb u i savybėm is.
P asiteirav o jo, a r su tik tų u žim ti šią vietą.
Toji vieta Z iustenui buvo ta r s i pažadėtoji žemė.
Savo laim ei, jis nesidom ėjo politika, nes n etu rėjo
laiko ja k v a ršin ti g a lv ą ; visa šird im i nekentė svetim šalių,
įsiveržusių į P ra n cū z iją , kazokų, pelenais p av ertu sių jo
ūkį, išdeginusių m otinai akis, p a d a riu sių seserį našlaite!
T ačiau jis — šis n e tu rtin g a s ir doras Dievo tv a r i­
nys — n etu rėjo jokių įsitik in im ų a r, teisingiau, tu rėjo
tik vienintelį: išm a itin ti savo m otiną ir seserį bei s u g rą ­
žinti tū k s ta n tį fra n k ų M iuleriui.
J į perspėjo, kad prie d arbo teks p rale isti du tre č d a liu s
nakties; jis vis tiek sutiko. Kai vaikino paklausė, kiek
norėtų algos, šis a tsak ė:
— Kiek duosite.
T aigi apie 1818-ųjų m etų v id u rį jis ėmė d irb ti toje
spaustuvėje korektorium i.
91
 Lygiai po m etu, diena dienon, jis įteike savo senajam
m okytojui šio paskolintus tū k s ta n tį fran k ų .
D ar po m etų jis tu rėjo su ta u p ę s šešis šim tus fra n k ų .
Kokias g raž ia s svajones puoselėjo v a rg ša s Ziustenas!
Ja m jau regėjosi, kad po ketverių m etų tu rė s trijų tū k s ­
tančių fra n k ų k ra itį savo seseriai ir k etu ris šim tus —
vestuvių išlaidom s.
Bet jis! K as jisai p a ts buvo? D arbo arklys, n e p a ilsta n ­
ti m ašina, k u ri nustodavo stuksenusi tik ta rp a n tro s ir
šeštos valandos paryčiui.
K aip tik apie tokius žmones vienas šv e n ta b u rn is
yra pasakęs: „D arbas — ta i m ald a!“
Ziusteno svajonę ištiko visų svajonių likim as — jin ai
išsisklaidė.
Ja u n u o lis apsirgo; liga ištiko sunki: m eningitas per
savaitę jį bem až privedė prie kapo slenksčio.
Po to sekusi v id u rių šiltin ė p rik a u stė jį prie lovos
dviem s m ėnesiam s.
R usiškas priežodis teigia, kad nelaim ės vaikšto
būriais.
Sis rusiškas priežodis toks teisingas, lyg b ū tų p ra n ­
cūziškas a r ispaniškas.
S usirgęs v a rg ša s Z iustenas visko neteko.
M uzikos pam okos buvo a tid u o to s populiariam p ian is­
tui, kuriam visai jų nereikėjo — jis m ėgavosi populia­
rum u, tad tik ateidavo, kai tu rė d a v o laiko.
S ąsk aity b a grįžo dabišiui, k u ris dėjosi pasitaisęs.
R o jalistinis d ien ra štis b a n k ru ta v o , p rib a ig ta s to
atkaklum o, su kuriuo palaikė N ea p tin ka m u o siu s rū m u s1.
O kadangi k orektorius be dienraščio — p rab a n g a ,
kurios buvusysis sav in in k as nebeišgalėjo, tad žlugus
dienraščiui buvo a tsisa k y ta ir k o rek to riau s paslaugų.
Liko d a r korepetavim as.
Deja, atėjo a to sto g ų m etas, ir visi m okiniai išsivaži-
nėjo.
Laimei, buvo gerasis M iuleris; M iuleris — a u k ščia u ­
sioji nelaim ingosios šeimos apvaizda, p a v a d u o ja n tis Die­
vą, kai šis, užsiėm ęs im perijos žlugim u, nugręžė akis
nuo v argano pelenais paleisto ūkelio.
J a m ką tik su g rą ž in ti tū k s ta n tis fra n k ų : galim a jų
vėl p ap rašyti.
92
 Z iustenas tą ir užsibrėžė p a d a ry ti per savo p irm ą ją
išvyką iš nam ų po ligos — toks buvo jo pirm ojo vizito
tikslas.
D ar silpnas, pasilaikydam as sienų, jis šiaip taip
nuslinko pas m okytoją.
U žtiko šį jo kam baryje, sėdintį a n t nedidelio la g a ­
minėlio, kurį ką tik uždarė.
— Ak, ta i tu, vaikine! — ta rė jis .— M alonu m aty ti,
kad ta u jau geriau.
— Taip, pone M iuleri,— atsakė Z iustenas,— ir, kaip
m atote, m ano pirm asis v izitas — pas jus.
— Dėkui... Dievaži, ketin au a te iti su tavim i a tsisv ei­
kinti, pasak y ti sudie.
— Kaip! Tad jūs išv ykstate? — sunerim ęs paklausė
Ziustenas.
— Taip, bičiuli, su siren g iau į didžią kelionę.
— Kokią didžią kelionę?
— Aš ta u niekad apie ta i nekalbėjau, nes tuom et
niekad nebūtum pasiskolinęs iš m anęs tūkstančio fra n k ų ,
kuriuos ką tik m an g rąž in a i.
— Dieve mano! — sukuždėjo Z iustenas.
— Aš ta u pasakojau, kad esu kilęs iš to paties m iesto,
kaip ir didysis, įžym usis V ėberis *; būdam i visai vaikai,
pasižinojom e; jau n y stė je m ėgom e vienas k itą ; suaugęs
aš juo žavėjausi! Ir štai visą laik ą sau žadėjau, kad
nenum irsiu, darsyk n epasim atęs su „Laisvojo šau lio “ ir
„O berono“ au to riu m i; a tk a k la u s triū so d ėk a,— o tu juk
žinai, ką ta i reiškė! — su ta u p ia u tū k s ta n tį fra n k ų , n o rė ­
dam as šiuo džiaugsm u ir pasididžiavim u ap v ain ik u o ti
savo senatvę; jau taisia u si išvykti, k ai ta u prireikė m ano
v arg a n ų tūkstančio fra n k ų . T ariau sau: „Tiek to! Mes
d a r jau n i; Dievas leis m um s — m an ir V ėberiui — p a ­
gyventi, kad Z iustenas tu rė tų laiko m an su g rą ž in ti tū k s ­
ta n tį fra n k ų , kuriuos ketinu jam p a s iū ly ti“ .
— M ielasis ponas M iuleris!
— Aš ta u juos p asiū liau , berneli, tu priėm ei; m ačiau,
kokias dėjai p a sta n g a s, v argše savo g arbės kato rg in in k e,
kad m an juos g rąž in tu m , o aš, senas egoistas, p riv a lėja u
tau ta r ti: „N esiplėšyk taip, suspėsi; jau n y stė tu ri spėkų,
bet reikia jas ta u s o ti!“ , bet nepasakiau viso šito, m ano

93
vargšeli, ir a ts ip ra š a u tavęs už tą ... Leidau ta u plėšytis;
tiesa, vis g ird ė jau k a rto ja n t: „ V arg šas Vėberis serga,
jam plaučių džiova, ilgai n e tra u k s!44 J a u n ek alb an t apie
tai, kad jo m uzikoje g ird isi p ask u tin ieji beišskrendančios
sielos atodūsiai... G alų gale, kentėdam as nepriteklius,
su g rą ž in ai m an tuos tū k s ta n tį fra n k ų ; bet vis dėlto p r i­
pažink, jog aš niekad tau apie juos neužsim iniau.
— Ak, pone M iuleri!..
— Ne, prisiekiu ta u , vargšeli, m an šito reikia! Vos
tik gavau juos į ran k a s, kai ta ria u sau: „Puiku! Čia bus
atostogom s!“ S u p ra n ti? Je ig u V ėberis, su kuriuo nesi-
m ačiau dvidešim t penkerius m etus, n um irtų!.. Bet, ačiū
Dievui, prieš ta i d a r aš jį pabučiuosiu! O! B rangusis
didis žmogus! V akar gav au nuo jo laišk ą: jis Drezdene,
ku ria vokišką operą Saksonijos k a ra liu i. Š įry t susikroviau
lag am in ą ir užsisakiau vietą į S tra s b ū rą : šta i m ano
bilietas, šį v a k a rą išvykstu! T aisiausi pas tave a tsisv ei­
kinti, m ano berniuk, bet tu p a ts a tė ja i: m udu k a rtu
papusryčiausim e.
— Ak, pone M iuleri,— nuslopusiu balsu sušnabždė­
jo Z iustenas,— aš d a r nevalgau.
— K aip gaila, kad tu negali vyk ti su m anim i! J u k
tai neįm anom a, tiesa?
— V isiškai neįm anom a.
— S u p ran tu ... Tavo m uzikos pam okos, korepeticijos,
sąskaitybos knygos, korek tū ro s — tu vėl viso to im sies?
— T aip,— atsiduso Ziustenas.
M iuleris buvo toks laim ingas, jog neišgirdo šio a to ­
dūsio.
O tuo ta rp u šis a to d ū sis,— toks p at liūdnas kaip ir
išsakytoji m intis apie V ėberį,— buvo atsisveikinim as su
paskutine viltim i.
Z iustenui tereikėjo p asak y ti: „M an b ū tin i jū sų tū k s ­
ta n tis fra n k ų , b ran g u sis pone M iuleri, kad nereikėtų
pavojingai g re ita i pasveikti; m an b ū tin i jūsų tū k s ta n tis
fra n k ų , kad galėčiau išm a itin ti savo m otiną ir seserį; jū s
p am atysite Vėberį vėliau, o gal n et ir n epam atysite jo,
bet pasilikite, gerasis M iuleri, p asilik ite!“ M iuleris g a lb ū t
a tsid u stų taip p a t liūdnai, kaip ką tik atsiduso Z iustenas,
tačiau, be jokios abejonės, jis b ū tų pasilikęs.

94
 Ziustenas nieko nepasakė, tik pabučiavo M iulerį,
ta rė jam sudie, sugrįžo ašaro d a m a s nam o ir k rito s u ­
g n iuždytas a n t lovos.
Tos pačios dienos p en k tą v a la n d ą M iuleris išvyko
į D rezdeną.
Ja m išvykus, išseko p ask u tin ie ji šeimos ištekliai.
S v eik stan tis Ziustenas d a r sykį sutelkė visas jėg as
ir nuėjo p ra šy ti savo senųjų pam okų, taip p at ir n au jų ;
bet du trečdaliai tėvų jam atsak ė šita ip fila n tro p išk a i
pastebėdam i:
— Jū sų juk sveikata ne per geriausia!
K aip tik tuom et jaunuoliui, a tsid ū ru sia m beveik ties
riba visko — ryžto, vilties, pasitikėjim o savim i — kilo
m intis įste ig ti šiam e n e tu rtin g a m e, perpildytam e vaikų
ir visai be išteklių priem iestyje pradžios m okyklą.
P irm iau sia surizikavo a tid u o ti jam savo sūnų viena
tokia m iela d a rb in in k ė; k ita , k u ri per dieną dirbdavo ir
negalėjo p ati p riž iū rė ti vaiko, irg i jam patikėjo saviškį,
veikiau norėdam a juo n u s ik ra ty ti negu išm okyti k e tu rių
aritm etik o s veiksm ų; trečioji atvedė išk a rt du m okinius —
septynerių m etų am žiaus dvynukus.
B aigiantis šešiems m ėnesiam s, jis tu rėjo aštu o n is
m okinukus — vieną už k itą šviesesnius, skaistesnius ir
rausvesnius; tačiau privalėjo užsiim inėti su jais k ia u rą
dieną, ir tie aštu o n i pensiono a u k lė tin ia i jam pelnydavo
keturiasdešim t fra n k ų per m ėnesį — m at, kaip ja u m inė­
jome ankstesnio sk y riau s pradžioje, už penkis fra n k u s
per mėnesį jis kiekvienam dovanodavo rašto, skaitym o
ir k etu rių aritm etik o s veiksm ų lobynus.
Beje, tiek ir d a b a r moka v a rg ša m s šių nuošalių k v a r­
talų m okytojam s.
P ag aliau po dvejų m etų, apie 1820-ųjų birželį jis jau
tu rėjo aštuoniolika m okinių; ta i su d a rė tū k s ta n tį a štu o ­
niasdešim t fra n k ų per m etus, už kuriuos privalėjo iš­
gyventi jo m otina, sesuo ir jis p ats; ir iš tos sumos jie visi
try s gyveno, nes žodį išg y v e n ti p rire ik u s galim a p e rfra ­
zuoti ta ip : N e n u m irti iš bado!
O M iuleris nuvyko į D rezdeną ir iš jo sugrįžo; p am atė
ir apkabino Vėberį; visą savo ato sto g ų mėnesį praleido
k a rtu su juo ir p arvažiavęs pasakė Z iustenui:

95
 — Išleidau savo tū k s ta n tį fra n k ų iki paskutinio su,
bet, violončelisto žodis, nė kiek nesigailiu!

XV + P R A D IN U K Ų M O K YTO JO N A M A I I Š
V ID A U S
N am as, kurio pirm am e au k šte gyveno Z iustenas,
tetu rėjo d a r vieną au k štą .
Sis a u k šta s susidėjo iš dviejų kam b arių ir podėlio,
kurį perdirbo į virtu v ę.
K aip tik tam e a n tra m e a u k šte gyveno jaunuolio
m otina ir sesuo.
Tasai būstas, sto v in tis a ts k ira i kieme ir tik vienu
šonu kiek a rč ia u p ritra u k ta s g re ta kaim yninių nam ų,
veikiausiai buvo p a s ta ty ta s gyventi d arb in in k ų v y res­
niajam iš verpyklos, kurios g riu v ėsiai m atėsi už kelių
žingsnių.
M otina, nelaim inga m oteris, kaip jau m inėjom e,
buvo apakusi ir laikėsi pirm am e k am baryje, k u r kiekvieną
v ak arą pas ją ateidavo jos vaikai; šio kam bario slenksčio
ji tu rb ū t neperžengdavo nė tris k a rtu s per m etus.
Pam aldi, vieniša, netekusi regėjim o, ji buvo k a n tri.
Niekados niekas jos negirdėjo sk u n d žian tis: kaip
antikos m atrona ji visiškai nusilenkė likim ui, p risila ik y ­
dam a tokių pačių g rie ž tų a n ų jų laikų v ertybių; S p a rta
ją būtų dievinusi; Romos sen atas būtų išleidęs įsaką
nukelti prieš ją kepurę kaip prieš didžios deivės v aid i­
lutę.
P rancūzų visuom enė pad arė ją kankine.
O! Toji prancūzų visuom enė, kaip tik su ja šįsyk
susiim sim e vienas prieš vieną, nors g erai suvokiam e,
kad neatsilaikysim e kaip Jo k ū b a s kovoje su a n g e lu 1.
Tačiau, kai nueisim e duoti a ta s k a itą Dievui, ir šis m us
paklaus: „K ą gera n u v eik ėte?“ , atsakysim e jam : „ N u ­
g alėti buvo neįm anom a, bet mes nors kovojom e“ .
D uktė — paliegusi, geibi, d u sulinga būtybė; į rū sį
persodinta laukų gėlė, pievų ram unė, m iškų p a k a ln u tė ;
jaunuolio sesuo tu rėjo tam tik ro savo m otinos tv irtu m o ,
tačiau toli g raž u — ne p astarosios savęs atsižadėjim o
galios.

96
 K enčiančią nuo aneurizm os, grasančios n u tra u k ti
josios gyvybę po pirm o stipresnio susijaudinim o, in stin k ­
tyviai jaučiančią savo ja u n ą egzistenciją ap ju o stą kapinių
tvora, ją sekino visiškas nu o lan k u m as lik im u i;— ne, jai
neištrūkdavo joks apm audus žodis: ji buvo per g era
krikščionė, bet, jeigu g alim a ta ip pasakyti, ji palūžo
vidujai; gyveno giliai užslėpusi savo neviltį; k a rtk a rtė m is
šitai atsispindėdavo blyškiam e it popierius jos veide, ir
m otina širdim i pajusdavo šiuos nelaim ę lem iančius ženk­
lus.
Sūnus, užsiėm ęs nuo ry to iki vak aro su savo klase,
tik labai reta i dieną galėdavo p asikelti v iršu n p a siž iū rė ti
savo dviejų m oterų; šis d žiaugsm as jam išpuldavo tik
tada, kai atsilan k y d av o jo senasis m okytojas ir sutikdavo
pab ū ti valandą už jį su vaikais.
M okyklą v asarą a tid a ry d a v o a š tu n tą v alandą ry to
ir uždarydavo šeštą vakaro; žiem ą pam okos vykdavo nuo
devintos iki penktos valandos.
Beveik visi m okiniai — tai priem iesčio d a rb in in k ų
vaikai, kuriem s anksčiau a r vėliau buvo lem ta p erim ti
savo tėvų profesiją; tokiem s ta d nereikėjo m okytis g raik ų
ir lotynų kalbų.
Tačiau ta rp jų ateidavo du, k u rių tėvas, buvęs m e­
chanikas, o d a b a r — p a situ rįs įm onės savininkas, nu m atė
vieną — į Politechnikos-, a n tr ą — į Technikos m okyklą
S uėjus dvylikai m etų, jie tu rė jo bū ti a tid u o ti į kole-
žą. Iki to vyresniajam d a r buvo likę dveji m etai, ja u ­
nesniajam — treji. Ziustenas, m atydam as juos apdovano­
tus n u o stab iais gabum ais, puoselėjo šiuos gerus d aig u s
ir stengėsi jiem s p erduoti — v a rg ša s P rom etėjus — nors
tru p u tė lį tos šventosios ugnies, k u rią senasis m okytojas
įžiebė jam e.
Išskyrus tuodu, kurie jam tru p u tė lį prim inė a u k š­
tesniąsias stu d ijas, k iti b erniūkščiai nenorėjo m okytis,
ir jų tėv a i tepageidavo, kad juos išm okytų p ap rasčiausių
pagal p ro g ram ą n u m aty tų pradm enų.
E sant tokiam nedideliam mokymo reiklum ui, m o­
tina ir sesuo galėjo jau n u o liu i pad ėti, o p rireik u s — ir
jį pavaduoti.
K ai sesuo būdavo sveika, ji nusileisdavo į Ziusteno
7. P a r y ž ia u s M o hi ka na i, I kn. 97
kam barį, kuris, kaip m inėjom e, ta ip p at atsto jo klasę, ir
kol sūnus užlipdavo v iršu n keliom s m inutėm s p a b e n d ra u ­
ti su m otina, jin a i liepdavo vaikam s sk a ity ti arb a m oky­
davo skaičiuoti iki šim to, su kreida rašy d am a skaitm enis
a n t lentos.
K asdien m otina savo k a m b ary je priim davo trečd alį
klasės, ta i y ra šešis vaikučius: šita ip buvo įgyvendinam as
sinite parvulos ad me venire4. Šeši vaikučiai suklaupdavo
apie šiaudelių krėslą, kuriam e ji sėdėdavo; jin ai m oky­
davo juos k a lb ė ti poteriu s ir pasakodavo kokį ja u d in a n tį
epizodą iš Senojo T estam ento.
Tos šešios šviesiaplaukės galvelės ir dvylika rau sv ų
lūpyčių, s u ta rtin a i p ra v e rtų ir b urbenančių m aldas —
tai žavingas reginys.
G alėtum p am an y ti, kad taip suklaupę jie visi d rau g e
k a ršta i meldė Dievą g ra ž in ti reg ėjim ą nelaim in g ajai
luošei.
Taip štai atsisk y rėlišk ai ir liū d n ai gyveno ši m aža
šeim a iki 1821-ųjų m etų pradžios.
Išskyrus g e rą jį seną m okytoją, kuris dažnai a te i­
davo praleisti kelias valan d as su jais, niekas netrikdė šios
romios būties, vienodos kaip lygum a ir tokios p a t m onoto­
niškos.
K a rta is v a sarą ryždavosi pasivaikščioti: tokiais a t ­
vejais p a p ra sta i pasukdavo M onružo pusėn.
Deja, dėl išdžiūvusių, k alk ėtų , sta č ia b ria u n ių griovių
teko a tsiž ad ė ti V ersalio, Medono ir M onmorensio m iškų
žalių kilim ų: m otina ir sesuo nepajėgė, viena — akla,
a n tra — silpna ir paliegusi, įveikti tų ilgų keturiasde-
šim tpenkiam ečiam žm ogui ir dvylikam ečiui vaikui p a si­
vaikščiojim ų.
Didžiosios išvykos pasiekdavo M onružą, bet d a ž n ia u ­
siai jie sustodavo ties dviem tre č d a lia is a r puse kelio;
susėsdavo kitoje griovio pusėje ir v a la n d ą a r dvi gerdavo
į save saulės spindulius ir šilum ą likusiai dienos daliai.
Žiemą susirinkdavo apie faja n sin ę krosnelę, į k u rią
stro p iai įdėdavo porą pliauskų visam v ak aru i, pasibaigda-
vusiam d evintą valandą.
Tiesa, buvo d a r židinys, tačiau didžiulis, ir jam e per
savaitę sudegtų visas vežim as m alku.

98
 J į laikydavo u ž ša u tą : kai židiniai neteikia šilum os,
jie tra u k ia šaltį.
Je ig u M iuleris atvykdavo prieš d ev in tą, k a s k a rt jam
būdavo pasiūlom a įm esti į ugnį pliau sk ą; bet g erasis
m okytojas visados atsisakydavo ta dingstim i, kad jis
visas suplukęs, ir tad a v a k a ro to ja i kiek glaudžiau su si­
spausdavo apie nebereikalingą krosnelę.
Tuom et m ielasis žm ogelis tro k šd am as, kad visi p a ­
m irštų išblėsusią ugnį, p asisten g d av o p apasakoti kokią
sm agią is to riją ,— kaip jas pasakodavo ponia S k a r o n \
norėdam a, kad visi p a m irštų kepsnį,— ir savo linksm um u
jis sušildydavo klau sy to ju s kaip išg an in g as d a n g a u s
šviesulio spindulys.
M at linksm um as — ta i saulė, k u ri k a rtk a rtė m is n u ­
sk aidrina skurdo žiem ą.
K aip tik per šiuos p a sta ru o siu s dvejus m etus Ziuste-
nas ypač ėmė v e rtin ti teig iam ą m uzikos poveikį.
K ai tik išm ušdavo d ev in tą v alan d ą ir nuplazdėjus
paskutiniesiem s Sen Žako de O Pa bažnyčios laikrodžio
dūžiam s paaiškėdavo, kad v a k a ra s baigsis be M iulerio
apsilankym o, Z iustenas, pabučiavęs m otiną ir seserį, n u ­
lipdavo į savo kam barį.
Čia jis užsidegdavo žvakę, įs ta ty tą į žvakidę, p r i­
tv irtin tą prie piu p itro , a tv ersd av o a n t jo seną gaidų
sąsiuvinį, žvilgtelėdavo į jį ir išim davo iš fu tlia ro violon­
čelę — nosinaite rū p estin g a i nuvalęs nuo jos dulkes, s u ­
spausdavo ją savo rankose it bičiulį.
E! Dieve mano! Iš tiesų, a rg i ta i ne bičiulis? A rg i ta i
ne dieviškas balsas, k u ris m elodingais g a rsa is išsakydavo
visus slapčiausius vaikino skundus, šiaip k itu m etu ne­
bylius, kurie tegaudavo vos dvi v a la n d a s išsilieti? A rg i
tai ne g a iv in a n tis šaltin is, iš kurio atsig erd av o ištroškusi
siela? A rgi šis skam bus in stru m e n ta s — ta i ne jo a n tr i­
ninkas, k a lb a n tis veidrodis, k uriam jis pasakodavo savo
rūpesčius ir ku ris juos tik slia i a tk a rto d a v o it aidas?
K aip visą šeimą tetu rėd a m a s tik neregę m otiną ir
ligotą seserį, kaip vienintelį d ra u g ą — savo senąjį m oky­
toją, kaip liudytojus — tik plikas kam bario sienas, jis
violončelę p a d a rė savo jau n u bičiuliu, šeim a, gim tuoju
kam peliu!

99
 Tad v a k a ra is dvi v alan d as jis alsuodavo gaiviu
oru, kurio jam taip stigdavo per visą dieną.
Bet palengva kam bario atm o sfera, n ep aisan t m elo­
dingų tokio m ylimo in stru m e n to skleidžiam ų virpesių,
im davo d a ry tis vis sunkesnė, jam pradėdavo stig ti kvapo,
kai oras kiek p raretėd av o ; p a ts to nejausdam as, jis
pasidavė giliai m elancholijai, k u rią M iuleris n e tru k u s
pastebėjo ir a tk a k lia i stengėsi iš jos jaunuolį ištra u k ti.
— Tu be laiko susensi,— kalbėjo jis ja m ,— suvysi
savo gražiausiuose m etuose: tu ri nesėdėti nam uose,
m aty tis su žm onėm is, nors p risily tė ti gyvenim o, jei ne­
gali į jį įsilieti. Š it a rtė ja ato sto g ų m etas, m um s reikėtų
su re n g ti d rau g e nedidukę iškylą. P asiruošk: rugpjūčio
12-ąją ateisiu tav ęs pasiim ti.
Iš tik rų jų , v a rg ša s p rad in u k ų m okytojas savo ge­
riausiuose m etuose vyto! Jo žvilgsnis tapo blausus, sk ru o s­
ta i įdubo, k a k tą išvagojo raukšlės, oda pagelto it p e rg a ­
m entas, k u riuo įrišto s senosios knygos; galim a b ū tų
pam an y ti jį u žbaigus trisd ešim tu o siu s m etus, o iš tik rų jų
jaunuolis buvo tep rad ed ąs dvidešim t trečiuosius; tačiau
visa padėjo jam sen ti: ir žm onės, su k u ria is gyveno, ir
kam barys, k u ris buvo jo b ū stas; jo veidas, laikysena,
eigastis, balsas, g aliau siai visas b ū d as savinosi iš su p a n ­
čių jį žm onių ir po akim is u žkliūvančių d a ik tų jų senum ą
bei skurdą.
J is neišvengiam ai bū tų palūžęs, jeigu nebūtų ištikusi
n au ja bėda, k u ri jį su k rėtė ir hom eopatiskai,— šis žodis
tad a d a r nebuvo su g alv o tas, bet kam lem ta b ū ti su g a l­
votam , egzistuoja ir prieš t a i,— karto jam e, jeigu nebūtų
ištikusi n au ja bėda, k uri jį hom eopatiškai sug rąžin o į
gyvenim ą.
Deja! K ančia — kaip kai kurios ligos: vienos gydo
kitas.
K aip žinome, Z iustenas uždirbdavo tū k s ta n tį a štu o ­
niasdešim t fra n k ų per m etus ir su šia sum a patenkindavo
pačius neatid ėlio tin iau siu s poreikius; bet nejaugi galėjo
iš tų m enkų pajam ų ką nors su ta u p y ti? A r taupym u ir
šiaip jau nebuvo peržengęs skurdo ribų?
„Jeig u ne m aty tis su žm onėm is, ta i nors jų p risily ­
tė ti“ ,— kalbėjo senasis m okytojas.

100
 Lengva ta ip šnekėti! Bet a r įm anom a įvykdyti — su
vienu tuo pačiu drab u žiu , visiškai n u zu lin tu , nešiojam u
diena iš dienos ketverius m etus, žiem ą ir v a sarą ?
Beje, kaip ir Ziusteno, ne pro šalį b ū tų a tn a u jin ti
visą nam ų m an tą.
Sesuo d a rė stebuklus, taisy d a m a b altin ių ūkį; m oti­
nos paklodės buvo tik ra s adybos meno šedevras; brolio
kojinės nuo v iršu tin io krašto iki pėdos galo — n u o stab u s
m a rk e triJ ir m ozaikos kūrinys. J ie tv ir ta i pasiryžo nieko
n epirkti, nebent p risp y ru s p ask u tin ei k raštu tin y b e i; bet
iki to ir buvo p rie ita : visi tie lopyti, adyti, ta isy ti b a lti­
niai, k u rių šie varg u o liai niekad nebūtų palikę, p a ty s
juos paliko; m at, b a ltin ia i kaip ir žmonės, kažkada p a ­
stebėjo senasis m okytojas, cituodam as tokias žinom as
eiles:
Donee eris felix, m ultos num erabis amicos!
— Kai jum s nereikia k o jin ių ,— tada pasakė jis ,—
jas tu rite ! I r atv irk ščiai, n e tu rite jų, kai reikia!
Gerojo M iulerio sąm ojis sukėlė šypseną, tač ia u ji
buvo liūdna.
Taigi d a r sykį reikėjo leistis į kokio nors verslo p a ­
ieškas ir netgi labai skubiai, nes n e tru k u s tu rė jo a te iti
m etas, kai per p ra sta s ap siren g im as im tų tru k d y ti ko
nors siekti.
O laukti, kol savaim e kas nors p asitaik y s — v a d i­
nasi, rizikuoti, kad bus lau k ta per ilgai.
Ziustenas vėl išsirengė belstis į visas duris.
Didesnioji dalis d u rų liko užd ary to s; kai kurios
p rasivėrė vien tam , kad pro jas b ū tų a tsa k y ta neigiam ai.
Vaikščiojo v akarais, nebedrįsdam as ro d y tis dieną.
Tad vieną v a k a rą , kai Z iustenas vaikštinėjo netoli
Meno užkardos, laukdam as senojo m okytojo, su kuriuo
tu rėjo vykti pas tokią d a m ą ,— šios sūnui buvo reik a lin g a s
k o rep etito riu s,— virš savo galvos vienoje iš tų triu k š m in ­
gųjų šokių salių, kokios būna užm iesčio sm uklėse, jis
išgirdo kontrabosininko ir a n tro jo sm uiko ginčą.
Dėl ko jis kilo, k u r buvo jo ištakos? S ita i Z iustenui
liko nežinom a, nes klausėsi neatidžiai, kaip m ažai jį
dom inančio dalyko, tik sta ig a iki jo ausų atsk riejo žodžiai,
p riv e rtę dėm esingiau su k lu sti:
101
 — Pone D iu ru flė ,— sušuko k o n tra b o s in in k a s ,—
prisiekiu, kad po to, kas įvyko, niekad nekelsiu kojos į
tuos pačius nam us k u r jūs, ir šita i įrodydam as, tu čtu o jau
išeinu!
Iš tik rų jų , ko n trab o sin in k as sparčiu žingsniu iš-
žirgliojo iš salės lau k an , suspaudęs po pažastim i k o n tra ­
bosą ir m osikuodam as stry k u it liepsnojančiu k alaviju.
T ik riau siai ta rp jo ir an tro jo sm uiko įvyko kažkas
rim ta.
— O! — sta ig a išsižiojo Z iu sten as.— O!..
Ja m buvo b e atein an ti į g alvą viena m intis.
Tuo m etu, kai ši m intis skynėsi kelią į jo galvą pro
sm uklės langą, savo ru o žtu ponas M iuleris artin o si jo
link nuo g atv ės galo.

XVI + M U Z IK A S T A M P A K A IM O
M U Z IK A N T U

Z iustenas laukė savo m okytojo, nežengdam as nė

žingsnio jo p a sitik ti, lyg bijotų, kad palikęs šią v ietą
pam es ir a tė ju sią m intį.
J is papasakojo senukui, kas ką tik dėjosi.
— Ak, ak! — ta rė šis.— Laisva vieta!
S ta ig a jam irgi toptelėjo: ju k toji kontrabosininko
vieta priem iesčio sm uklėje, kad ir kokia bjau ri, vis dėlto
gera nors tuo, jog n u tra u k tų jaunuolio gyvenim o m ono­
toniją.
Beje, pajam os iš jos b ū tų didžiulė p a sp irtis vargšei
šeimai.
— Bet,— p rid ū rė jis ,— a r ta u ją duos?
— T ikiuosi,— kukliai a tsak ė Z iustenas.
— K urgi ne! — p rita rė tėv u k a s M iuleris.— A rba
jie bū tų velniškai nesukalbam i.
— Ką gi, įeisiu ir p asiteirau siu .
— Aš irg i einu su ta v im i,— ta rė nuoširdusis m oky­
tojas.
Z iustenui nė nekilo m intis a tsisa k y ti šio pasiūlym o.
N esunku įsivaizduoti, kokį n e tik ė tą įspūdį sukėlė
tokioje patrepsynėje rim to jaunuolio ir o rau s senuko,—
102
abiejų juodais d ra b u ž ia is,— pasirodym as.
N etverdam i juoku šokėjai rodė į juos p iršta is savo
partnerėm s.
K ad ir kokia gaudė visuotinė linksm ybė, abu bičiu­
liai jos nepastebėjo a r dėjosi nepastebį.
Vieno iš p a ta rn a u to jų pasiteirav o , k u r juodu g alėtų
pasikalbėti su šios vietos šeim ininku.
S to ra s a tla p a šird is sm uklininkas, ap v alu s kaip Si-
len a s1, raudonesnis už vyną, pateik iam ą savo klientam s,
atskubėjo p aslaugiu veidu, be abejo, tikėdam asis, kad
bus kalbam a apie kokį sv arb ų užsakym ą.
A bu bičiuliai n e d rą siai išdėstė jam savo p rašy m ą.
Tik pam anykite: išsilavinusio žm ogaus, m enininko,
m otiną išlaikančio sūnaus, seserį išlaikančio brolio, doro
piliečio širdis daužėsi iš baim ės, kad bus a tsa k y ta jo p r a ­
šym ui ta p ti kaim o sm uklės griežiku!
Deja! V iskas šiam e pasaulyje reliatyvu!
Si vieta, jeigu ją g a u tų , reik štų kelnes ir fra k ą jam ,
v a tin u k ą — m otinai, suknią — seseriai.
O! Ju o k itės, juokitės jūs, kuriem s niekad neteko
bijotis alkio a r šalčio dėl sau b ran g ių būtybių! Bet m an
pačiam , tu rėju siam išm a itin ti m o tin ą ir sūnų už šim tą
fra n k ų per m ėnesį, toks juokas — ta i šventvagystė!
Taigi du bičiuliu n ed rąsiai išdėstė savo prašym ą.
S m uklininkas atsakė, kad tai visai ne jo reikalas, tuo
užsiim a kapelm eisteris.
Bet jis pasisiūlė n u eiti ir perd u o ti jam jaunuolio p r a ­
šym ą; jo paslauga buvo p riim ta , ir po penkių m inučių jis
sugrįžo su g an a p aten k in am u a tsa k y m u : Ziustenas,
jeigu tik savo sugebėjim ais a titik s o rkestro kontrabosi-
ninkui keliam us reikalavim us, g a lįs tu o ja u p a t užim ti
pareigas, už ką g au siąs kas v a k a rą po tris frankus.
Šokiai vykdavo tris k a rtu s p er sav aitę: vadinasi
jis užsidirbs trisd ešim t šešis fra n k u s per mėnesį.
Tai m aždaug tiek pat, kiek duodavo pajam ų jo p ir ­
mieji aštuoni m okiniai; ta ig i tik ra s P e ru ,— 1821-aisiais
d a r sakydavo P eru, n ūnai sakom a K a lifo rn ija \ — ta ig i
tik ra P eru buvo jam ši vieta, tad jau n u o lis išk a rt sutiko,
tik paprašė kiek palūkėti, kol jis suvaikščios į Sen Žako
priem iestį a tsin e šti violončelės.

103
 Tačiau jam a tsa k y ta , jog n ėra reikalo: kontrabosi-
ninko d e zerty ry stė buvo p ra m a ty ta ir p a sirū p in ta a ts a r ­
giniu kontrabosu, k uriuo iš bėdos b ū tų grojęs a n tra s is
sm uikas. Į ką tik pasišalinusiojo vietą pasisiūlė k ita s
kontrabosininkas; ta ig i visa išėjo juo geriau — kaip
P angloso' pasaulyje.
Š irdyje Z iustenas liko labai p a te n k in ta s, kad jo vio­
lončelė, ty ras, pam aldus ir a tsisk y rė lišk a s in stru m e n tas,
išvengs grėsusio išniekinim o.
J a u n ik a itis padėkojo M iuleriui ir jau ketino išsių sti
jį nam o, bet gerasis m okytojas pareiškė d aly v au siąs
savo mokinio debiute ir, kad jį p a d rą s in tų , apleisiąs šią
vietą tik šokiam s pasibaigus.
Z iustenas paspaudė m okytojui ran k ą , paprašė, kad
jam bū tų a tn e šta s kon trab o sas ir nuėjo užim ti savo vietos
orkestre — didžiai n u o stab ai žiūrovų, kurie jam p asiro ­
džius buvo pasirengę švilpti, o d a b a r kone suskato ploti.
Išties dailininko teptuko buvo v e rta s tasai o rk est­
ra s ,— jeigu tik galim a ta ip p reten zin g ai p a v ad in ti aš-
tuonių k určiųjų sam būrį, tre n k ia n tį p rag a rišk u s k a d ri­
lius, pagal kurio g a rsu s šoko try s a r k e tu ri šim tai nuo­
latin ių m inėtosios užm iesčio sm uklės lan k y to jų ,— k a rto ­
jam e, dailininko teptuko buvo v e rta s tasa i ork estras,
į k urį n etik ėtai įsiliejo toks orus ir rim ta s ja u n ik a itis
kaip v arg šas Ziustenas.
A trodė n e ly g in a n t m u zik an tas kankinys, g ro ja n tis
su virve a n t kaklo pagonių m inios pram ogai.
K abančios virš galvos alyvos lempos apšvietė jo
veidą, paryškindam os visus jam e atsisp in d in čiu s jausm us.
Z iustenas — v arg ša s vaikinas! — an aiptol nebuvo
gražus. Bet jau tėsi, kad lig u ista išvaizda, v y ra u ja n ti
visoje fizionom ijoje, buvo tik ro ji a r veikiau vienintelė
priežastis, b jau rin u si jo veidą: jeigu tik jį tru m p am
n u sk a id rin tų p aty s p ap rasčiau si džiaugsm ai, jeigu tik
ty ra s laim ės a r pasitenkinim o jau sm as užsižiebtų tose
akyse, jeigu tik šypsena p ra v e rtų ta s lūpas, tai, be jokios
abejonės, šis veidas, kad ir stokodam as grožio, tu o jau p a t
įg y tų angeliško švelnum o bei re ta i pasitaikančio išk il­
numo.
O dabar, abiem rankom v aldydam as k o ntrabosą,
104
dvigubai didesnį už jo violončelę, su ilgais šviesiais p la u ­
kais, užk ren tan čiais a n t akių, kai akcentuodavo ta k tą ;
su didelėm is, žydrom is, pam ėlusiom is, virpčiojančiom is
akim is; su iš viso asm ens dvelkiančiu liūdesiu, ja u n ik a itis
bet kam , šį m irksnį jį pam ačiusiam , išk a rt sukeltų gilią
užu o jau tą, didžiulę sim p atiją.
Įsivaizduokite L istą — jauno am žiaus, g ražų savo
įkvėpim u.
Tad štai, m ūsų p rad in u k ų m okytojas buvo kaip tik
toks.
Po kadrilio kapelm eisteris išsakė jam kuo n u o šir­
džiausius kom plim entus, kuriem s p rita rė ir jo kolegos
o rk estra n ta i.
Šokėjai ir šokėjos paplojo.
G erasis senukas m okytojas n esitvėrė džiaugsm u;
irg i plojo, trepsėjo kojomis, verkė iš susijaudinim o.
Nieko nepasakysi — triu m fa s lieka triu m fu , kad ir
koks jis būtų.
V ienuoliktą v alan d ą Z iustenas pasiteiravo, iki kelin­
tos valandos tru n k a šokiai.
J a m a tsa k y ta :
— K a rta is iki a n tro s valandos nakties.
Tuom et jis nežym iai pam ojo tėvukui M iuleriui.
Sis atbėgo.
M at reikėjo p ran e šti m otinai ir seseriai, kurios vei­
kiausiai nei gyvos, nei m irusios iš nerim o: niekad, o
niekad Z iustenas n ėra sugrįžęs v ėliau nei dešim tą.
G erasis m okytojas pasileido kiek įk erta kojos ir a p ­
tiko ponią K o rb i,— tokia buvo Ziusteno m otinos p avardė,
k u rią tu rim e garb ės iš ta rti p irm ą sy k į,— ir aptiko ponią
K orbi su d u k ra besim eldžiančias.
— Ką g i,— ta rė jis įėję s,— jū sų m aldos išklausytos,
dorybingoji m oterie ir šventoji d u k ra : Z iustenas susirado
vietą už trisd ešim t šešis fra n k u s per mėnesį!
A bi m oteriškos džiau g sm in g ai šūktelėjo.
M okytojas joms papasakojo visą nuotykį.
Su tuo giliu su btilum u, kuriuo p a p ra sta i pasižym i
m oterys, ponia Korbi ir jos d u k tė su p rato , kokią didelę
auką p ad arė jų sūnus ir brolis, verčiam as jų padėties.
— M ielasis Ziustenas! — sušnabždėjo jos.

105
 J ų balse buvo tiek švelnum o, jog a tro d ė kone v erk s­
m ingas.
— O! N esig rau d en k ite,— n u ram in o m okytojas.—
Tai jo triu m fa s! J is puikus, tiesiog nuostabus! P rim ena
Vėberį, kai šis buvo jau n as.
I r ta i ta rę s, nežinodam as, ką d a u g ia u pasakyti, jis
atsisveikino su abiem is m oterim is — m at, skubėjo s u ­
g rįž ti į sm uklę.
U žkardą jis paliko tik su savo m okiniu, tai y ra a n tr ą
v alan d ą nakties.
Ziusteno sesers rūpesčiu ap tiko g a tv ė s d u rų velkes
neužšautas.
M ėnesiui pasibaigus, Z iustenas buvo sugrojęs dvylika
k a rtų ir gavo savuosius trisd ešim t šešis fran k u s.
Tad už juos buvo galim a n u sip irk ti pirm o b ūtinum o
dalykų.
O d a b a r m anom e, kad p a k a n k am a i sk aity to jam s p a ­
rodėm e tik rą jį m ūsų herojaus sielos gerum ą bei d o rą,
todėl tik pridursim e d a r kelis žodžius, užbaigdam i ta p y ti
jo charak terį.
Beje, šį c h a ra k te rį a p sk rita i nesunku n u sak y ti vienu
žodžiu.
Tai žodis, k uriuo S a lv ato riu s Žanui Roberui a p i­
būdino Ziusteno atliek am ą m elodiją:
NU OLA NK UM AS
P rid u rk im e d ar, kad jeigu ši dorybė, šiek tiek n ei­
giam a dorybė, kada nors su m a n y tų žm ogišku pavidalu
nusileisti į žemę, tik ria u sia i n e p a sirin k tų nieko kito, kaip
tik nuolankųjį Z iusteną.
Taigi tebus m um s leista šiek tiek užsiim ti analize:
juk pasakojam e ne nuotykį, o kenčiančios širdies isto riją .
Tad pasirauskim e po pačias slapčiausias šios širdies k e r­
teles; taig i, k artojam e, pasižiūrėkim e, kas a tsitik s šiam
c h a ra k teriu i, ta ip u ž g rū d in ta m negandos; pasižiūrėkim ,
kas jam atsitik s, su sid ū ru s su didžiule laim e a r begaliniu
sielvartu.
A tsisp irs jis a r palūš?
P atik ėk ite juo, m ieli sk a ity to ja i, ir pačių ša ltak rau jiš-
k iausiųjų toliau laukia kvapą u žg n ia u ž ian ty s fak ta i.
Š it žm ogus ty ra s visa tik rą ja šio žodžio prasm e; iki

106
šiol jis gyveno kaip d a n g a u s p au k štis, skrajojo iš vietos
į vietą, iš lauko į lauką, ieškodam as grūdo p arn ešti į savo
lizdą; iki šios dienos vienintelė jo m intis, vienintelis
rū p estis buvo p a te n k in ti m a te ria liu s gyvenim o porei­
kius; savo nem igą, savo p rak aito , savo krau jo k aina jam
pasisekė su te ik ti šiai vargšei šeim ai nuolatinę eg zisten ­
ciją, o k a rta is netgi šiokią tokią gerovę.
O ką jis pad arė dėl savęs?
Ničnieko!
Je i gyventų vienas, jei n e tu rė tų nei m otinos, nei
sesers, a rg i jis nebūtų su rad ęs priem onių m okslui tęsti,
įsigyti b a k a la u ra tu i, licenciatui, a g re ž ė 4, o rd in a rin io pro ­
fesoriaus diplom ui — kas žino? — gal n et dok to ratu i!
O d ab ar, vietoje kokios nors fa k u lte tin ė s katedros, k u rią
b ū tų pasiekęs savo d a rb u , vietoje g arb in g o laipsnio, k u rį
b ū tų pelnęs a tk a k lu m u — vienu iš ry šk iau sių savo p a sia u ­
kojam os p rig im ties bruožų — šit jis užsikasęs ta rs i
kokiam e kazem ate, k u r jį p rik a u stė pareiga ir laikė s tip ­
riai su rak in u si sūnaus meilė.
O! Žinoma, tik ne m um s, ta ip m ylėjusiem s savo
m otiną ir taip švelniai jos m ylėtiem s, kada nors skųstis
šeima.
T ačiau k adangi šeim a,— k u ri dėl ją ištikusios d i­
džiulės negandos tu rė jo g a u ti visuom enės p aram ą, bet
pastarosios p a lik ta s k u rs ti,— p an aši į p n eum atinį siu rb ­
lį, paliekantį be oro vieną iš savo narių , tai nors mes
nesiskundžiam e g a rsia i, niekas negali u ž d ra u sti dejuoti
patylom is.
O kaip tik iš šeimos kilo visa Ziusteno neganda; ir vis
dėlto jam , au k sašird žiu i, niekas n eb ū tų sukėlęs didesnės
grau žaties, kaip vien toji m intis, kad jo šeimos g alėtų
nebūtį.
Tad kaip jam iš to išsiveržti?..
Z iustenas nenorėjo išsiv e rž ti: troško gyventi ry to j
taip p a t, kaip gyveno v a k a r; paaukojo savo p aau g ly stę,
jau n y stę, paaukos ir brandos m etus, paaukos ir visą
gyvenim ą.
Bet ateis laikas vesti; jau n a m oteris šitoje su p a n ­
čioje dykynėje slegiantį b ergždum ą pakeistų jau n y stė s
linksm ybe, džiaugsm u bei svaiguliu...

107
 Deja! K u r a tr a s ti tokią p alaim in g ą m oterį, tą dievi­
n am ąją Rakelę?
A r galim a dešim t m etų savo gyvenim o ir darbo
atid u o ti L abanui ?
Koks pasaulis plytėjo aplink?
N ejaugi n o rin t išvysti tolum oje tą jau n ų jų žm onių
p a ž ad ė tą ją žemę, kaip vadinam a n u o tak a, u žtenka tik
p rieiti prie lango?
O be to, a r dorasis ir sk ru p u lin g asis Ziustenas, tiesą
sakant, išd rįstų vesti?
A rgi sąžinė jam nekartojo, kad san tu o k a — ta i
s u ta rtis, k uri su ju n g ia ne tik ran k a s, bet ir sielas?
Negi jo siela p riklauso jam pačiam ?
O jo rankos — a r irg i jam vienam skirtos?
A r valia jam a tv e sti prie m otinos židinio p ašalietę?
A r atidavęs švelnum ą žm onai, n eatim s jo iš m otinos ir
sesers?
Tiek dėl sielos.
A r žmona, su tu o k tin ė, savo ja u n y stė s poreikiais,
noru dailiai a tro d y ti n e a titra u k s dalies m enkučių pajam ų?
Tiek dėl rankų.
Ne, vedybos — ne priem onė p a le n g v in ti šiai didžiai
nedaliai.
Taigi reikėjo am žinai a tsiž a d ė ti savęs.
Ką ir d a rė Ziustenas.
O gal n e tg i ir n u m irti b e v a rg stan t!
Tam ir buvo jis pasirengęs.
A rba nuolatos la u k ti Dievo m alonės.
Deja! Dievas iki šiol an aip to l nelepino nelaim ingos
šeimos ir be jokios šv en tv ag y stės jin ai tu rė jo visišką
p a g rin d ą juo abejoti!
I r vis dėlto kaip tik Dievo ra n k a ištra u k ė Z iusteną
iš tos bedugnės.
Sykį, birželio v a k a rą , po vienos iš tų sau lėtų dienų,
kada gam toje šventė, g rįžd am as d rau g e su savo senuoju
m okytoju po iškylos į M onružo plynę, Z iustenas pastebėjo
javuose, ta rp aguonėlių ir ru g ia g ė lių gulinčią m ažą,
kokių devynerių m etų m ergytę, k u ri, regis, kietai miegojo.
Dievas šios m ergytės p avidalu jam a tsiu n tė vieną iš
savo angelų kaip a tp ild ą už jo n e p rily g sta m ą n esav a­
naudiškum ą.
108
 X V II + GEROJO D IE V U LIO G R A N D IN Ė
M ergytė, k u rią jie šita ip savo didžiulei n u o stab ai
aptiko ir prieš ku rią sustojo, bergždžiai akim is ieškodam i
k u r nors tėvo a r m otinos,— toji m ergytė vilkėjo b a lta
suknele, per liem enį su ju o sta m ėlynu kaspinu.
Šviesiaplaukė ir rau sv u tė , ta ip g u lin ti ta rp jau
gelstančių v arp ų , ru g ia g ė lių ir aguonėlių, kurios aplink
besistiebiančios su d arė virš jos galvos lyg pavėsinę,
m ergytė buvo panaši į m ažutę šv e n tą ją savo nišoje a r
į balandėlę savo lizdelyje.
Mažos jos kojytės, a p au to s m ėlynais pu sb atu k ais,
bejėgiškai karojo nuo pakelės griovio krašto, kas rodė
varg šą v aik u tį labai p av arg u s.
P am anytum , derliau s fėja ilsisi po sunkių dienos
d arbų, ty k iai b ū d ra u ja n t m ėnuliui, ku ris keliaudam as
dangiškuoju keliu su meile žvelgė į ją.
K vėpavo ji nors ir kiek alsiai, tačiau švelniai kaip
švelniausias ry tų vėjelis, ir nuo šio rom aus alsavim o
koketiškai svyravo n e n u sty g sta n tis javų sultonas.
Du bičiuliai bū tų praleidę visą n aktį, žvelgdam i į šį
m iegantį žavingą v a ik u tį,— taip pakerėjo ši skaisti,
šviesi galvelė; tačiau n e tru k u s jų grožėjim ąsi n u tra u k ė
nerim as, vos tik jiem s dingtelėjo m intis apie pavojus,
gresiančius šiai m ažai būtybei tokioje nuošalum oje.
K as gi per m oteris buvo jos m otina, kurios jie veltui
ieškojo akim is, ir kaip ji galėjo p a lik ti g u lin tį atviruose
laukuose, vid u r nakties, n eap sau g o tą nuo vėjo ir drėgm ės
šį tokį tra p ų ir gležną kūnelį?
V argšė m ažytė tu rė jo čia g u lė ti jau nuo seniai; tai,
beje, liudijo ir jos m iegas. A bu bičiuliai, kurie buvo p ra tę
beeidam i sta b te lti, kai tik jiem s pasirodydavo sunku iš­
sp ręsti kokį pokalbio galvosūkį, a b u bičiuliai sustojo
kelis žingsnius iki jos; čia juodu kokį k e tv irtį valandos
sv arstė klausim ą, k u rį iš tiesų buvo v e rta išsiaišk in ti,
bet k u ris taip ir liko neaiškus:
P asisavina veido grožis ką nors iš sielos grožio a r ne?
I r per tą k e tv irtį valandos du bičiuliai nei ką m atė,
nei girdėjo.
Tad k u rg i tos m ergytės m otina?

109
 G albūt jos tėvai, p a v a rg ę nuo ilgo ėjim o,— m ažytės
pusbatukai buvo d u lk in i,— irg i ilsėjosi k u r nors čia p a t
javuose?
Z iustenas ir ponas M iuleris jau apsižvalgė aplink,
tačiau be rezu ltato . Ju o d u buvo ta ip įsitikinę, kad m er­
gytės m otina negali b ū ti to liau nuo jos nei devynbalsė
nuo savo lizdelio, jog d a r k a rtą ap sid airė.
Nieko!
Tuom et juodu a n t p irštų galų, kad tik nepažadintų
vaiko, p aty liu k ais įn ėrė į lauką.
Išvaikščiojo jį skersai išilgai, apsuko ap linkui kaip
varovai apie a p tv a rą , kuriam e y ra užsislėpęs koks m e­
džiojam as žvėris.
Nieko!
P ag aliau ryžosi p a ž ad in ti m ergytę.
Si atsim erkė ir n e tik ė ta i u ž k lu p ta įbedė į juos dideles
žydras akis.
P am an y tu m — dvi gyvos ru g iag ėlės.
Žvelgė į abu v y ru s be baim ės, bemaž nenustebusi.
— Ką tu čia d arai, vaikeli? — paklausė M iuleris.
— Tai juk ilsiuosi,— atsak ė ši.
— Kaip, ilsiesi? — sušuko jie abu drauge.
— Taip, buvau labai p a v a rg u si, nebepajėgiau toliau
eiti, p rig u liau čia ir užm igau.
Taigi p a ž ad in tas šis v a ik u tis visiškai nepuolė išk a rt
šau k tis m otinos!
— Sakote, kad buvote labai p a v a rg u si, m ažutėle? —
p akartojo jos žodžius M iuleris.
— O taip , pone! — a tsa k ė m erg y tė ir krestelėjusi
galvą atm etė nuo veido šviesias g arb an ėles.
— Tad nužygiavote ilg ą kelią? — to liau klausinėjo
g arb u sis m etras.
— O taip! L abai ilgą! — a tsa k ė m ažoji.
— K urgi jūsų tėv ai? — vis klausinėjo senasis m oky­
tojas.
— Mano tėvai? — p ak arto jo m ergytė atsisėsdam a ir
suglum usi nužvelgdam a abu nepažįstam uosius, ta rsi šie
būtų prašnekę apie ja i nežinom us p asaulyje dalykus.
— Taip, jūsų tė v a i,— švelniai p ak arto jo Ziustenas.
— Betgi aš n e tu riu tė v ų ,— p a p ra sta i atsak ė mer-

110
gy te — taip, lyg sa k y tų : „A š nežinau, apie ką jū s k a l­
b a te “ .
A bu bičiuliai nustebę susižvalgė, p askiau su užuo­
ja u ta nužvelgė ją.
— Kaip, jūs visai n e tu rite tėvų? — prisisp y ręs
toliau klausinėjo senasis m okytojas.
— Ne, pone.
— K urgi jūsų tėvas?
— Aš jo netu riu .
— O jū sų m otina?
— Irg i n etu riu .
— Kas ju s užaugino?
— Mano žindyvė.
— K ur jinai?
— Po žeme.
I r ta rd a m a p a sta ru o siu s žodžius m ergytė a p sia ša ro ­
jo, tačiau neišleido nė garso.
S u g ra u d in ti bičiuliai abu nusisuko į šalį, stengdam iesi
paslėpti vienas nuo kito, kad irg i verkia.
M ergytė sėdėjo nejudėdam a ir ta rtu m laukė naujų
klausim ų.
— K aip jūs čia a tsid ū rė te v ien u t viena? — m inutėlę
patylėjęs, vėl paklausė M iuleris.
M ergytė a tg a lia is delniukais nusišluostė akis; josios
ap atin ė lūpa, atsik išu si į priekį bei suapvalėjusį p riim ti
savo a šara s kaip gėlės tau re lė — rasos lašelius, vėl
sugrįžo į vietą ir užsičiaupė.
V irpančiu balseliu ji a tsa k ė :
— Aš einu iš savo krašto.
— Kokio krašto?
— Iš Buijo.
— Salia R uano? — nudžiugęs paklausė Z iustenas —
sakytum , jam , pačiam kilusiam iš R uano apylinkių, buvo
itin m alonu sužinoti, kad šis m ielas vaikelis — jo k ra š ­
tietė.
— Taip, pone,— p a tv irtin o ji.
Iš tik rų jų , šta i žavus N orm andijos vaikelis, apv aliais
p u tn iais žandukais, b a ltrau sv ė m ergytė — tik ra žydinti
obelaitė.
— Betgi, kas jus atvedė iki čia? — paklausė senasis
m etras.
111
 — A tėjau p a ti viena.
— Pėsčiom ?
— Ne, iki P ary žiau s k a rie ta .
— Kaip, iki P ary žiau s?
— Taip, ir pėsčiom is nuo P a ry žia u s iki čia.
— Ir k u r jūs ėjote?
— Ėjau į P a ry žia u s priem iestį, k u ris vadinasi Sen Ža­
ko priem iestis.
— Ir ką gi ketinote ten d a ry ti?
— Nešiau savo žindyvės b roliui laišką nuo m ūsų
klebono.
— Kad jūsų žindyvės brolis ju s p rig la u stų , tiesa?
— Taip, pone.
— Na, o kaipgi, vaikeli, jūs a tsid ū rė te čia?
— K adangi, kaip šnekėjo, d iližan as pasivėlino a t
vykti, visi apsinakvino čia p at priem iestyje. O aš p a ­
m ačiau kažkokią u ž k ard ą; pam an iau , kad k u r nors visai
netoliese tu rė tų p ly tė ti laukai; leidausi jų ieškoti ir šta i
ap tik au šitą.
— V adinasi, jūs čia laukėte ry to , ketindam a tuom et
leistis pas asm enį, kuriam esate rekom enduota?
— Taip, pone, iš tik rų jų ta ip : n orėjau neužm igti,
kol išauš; bet jau dvi n ak tis iš eilės nem iegojau; buvau
p avargusi, nejučiom p rig u lia u a n t žemės ir tuoj p a t
užsnūdau.
— Ir nebijojote šitaip m iegoti a tv iram e ore?
— Ko gi m an bijoti? — a trė m ė m ergytė su n u o sta ­
biuoju neregių ir vaikų p atik lu m u — m at, nieko n ėra
m atę, tad ir nežino, ko bijoti.
— B etgi,— ta rė M iuleris, a p s tu lb in ta s šių a tv irų
a tsak y m ų ,— a r nesibijote kad ir šalčio, drėgm ės?
— O! — a tsak ė ji,— a rg i p au k šteliai a r gėlės irg i
nem iega laukuose?
Tiek naivios išm inties -tokio am žiaus vaikutyje, tiek
žavum o, tiek vargo giliai su jau d in o abiejų bičiulių širdis.
Tai p ati A pvaizda paguldė čia šį vaikelį, norėdam a
paguosti Z iusteną ir jam p aro d y ti, kad po žvaigždėtuoju
d an g au s kupolu esam a tv a rin ių , k u r kas lab iau n u sk ria u s­
tų nei jis.
Juodviem s nė nereikėjo p a s ita rti, kaip toliau elgtis;

112
abu vienu m etu pasisiūlė m ažiulei vestis ją su savim i.
Bet vaikas atsisak ė:
— Dėkui, gerieji ponai, bet ne jum s tu riu laišką.
— N esvarbu,— ta rė Z iu sten as,— vis tiek eime; o
rytoj, k u rią tik norėsite v alan d ą, vaikeli, nuvyksite pas
savo žindyvės brolį.
I r jaunuolis ištiesė našlaitei ra n k ą , norėdam as p a ­
dėti p erlipti griovį.
Bet m ažoji vėl atsisak ė ir pažvelgusi į m ėnulį, šį
v argšų laikrodį, pareiškė:
— J a u apie v id u rn a k tį; po tr ijų valandų auš; kam
jum s v a rg in tis dėl m anęs.
— P atikėkite, jūs m ūsų n e v a rg in site ,— a tsa k ė Zius­
tenas, vis tebelaikydam as jai ištie stą ran k ą .
— O be to ,— p rid ū rė m o kytojas,— jeigu pro šalį
vyktų žandarų būrys, jus suim tų.
— Už ką m ane su im tų ? — nustebo m ergytė su ta
vaiko logika, k u ri kai kada su trik d o lab iausiai p rity ru s iu s
teisin in k u s.— Aš juk niekam n ep ad ariau bloga!
— Ju s, vaikeli, su im tų ,— a tsa k ė Z iustenas,— nes
p alaik y tų viena iš tų negerų m ažų vaikų, kuriuos vadina
valkatom is ir kuriuos n ak tį suim a... Tad eime!
Tačiau Z iustenui nė nereikėjo sak y ti: „Tad eim e!“
Išgirdusi žodį v a l k a t a , m ergytė peršoko griovį ir sudė­
tom is rankom is, išg ą sd in ta , m aldaujam u balsu suskato
p rašy ti abiejų bičiulių:
— O! V eskitės m ane su savim i, gerieji ponai! V eskitės
m ane su savim i!
— Žinoma, g ražu sis vaikeli, mes jus vešim ės,—
atsiliepė m okytojas,— žinom a, mes jus vešimės!
— Gerai, gerai! — ta rė Z iu sten as.— Tad p ask u b ė­
kite! Aš jus nusivešiu pas savo m otiną ir seserį; jos abi
labai geros: su ta isy s jum s v akarienę, o paskiau šiltai
paguldys... T u rb ū t jau ilgai n ev alg ėt?
— Nuo praėjusio ry to ,— prisipažino ji.
— O! V argšelė! — tiek p a t pasibaisėjęs kaip ir g a i­
lėdam asis šūktelėjo senasis m okytojas, ku ris su m ate ­
m atišku tikslum u stip rin d av o si k e tu ris k a rtu s per dieną.
M ažąją suklaidino gerojo M iulerio savanaudiškas ir
drauge užjaučiam as šūksnis; ji pam anė, kad tai priekaiš-
8. P a r y ž ia u s M o hi ka na i, I kn. 113
tas klebonui, ku ris įsodino ją į d iližaną, n eaprūpinęs
m aistu; ta d jin a i pasiskubino jį p a te isin ti:
— O! Tai aš p a ti k a lta : tu rė ja u duonos ir vyšnių,
bet m an buvo taip sunku a n t širdies, jog nepajėgiau
valgyti... Ir š ta i,— p rid ū rė ji, atn ešd am a m ažutę p in ti­
nėlę, buvusią p aslėp tą šalia jos jav u o se,— joje iš tik rų jų
pasim atė kiek apvytusios vyšnios ir kiek apdžiūvusi
du o n a,— ir šta i įrodym as!
— J ū s tik ria u s ia i pernelyg p a v a rg u si ir nep ajėg sit
e iti,— ta rė Z iustenas m erg y tei,— aš jus panešiu.
— O ne,— n a rsia i a tsa k ė š i,— aš laisvai d a r n u ­
žygiuočiau laukais m ylią...
B ičiuliai nė nem anė p a tik ė ti ir nepaisydam i jos
p a k a rto tin ų atsisak in ėjim ų sukryžiavo dilbius, su sik a ­
bino plaštakom is ir, kai ji apsikabino rankom is kiekvieno
jų kaklą, pakėlė ją į juosm ens a u k štį, pasirengę nešti tu o
gyvuoju palankinu, kurį vaikai v adina gerojo D ievulio
grandine.
Bet prieš p at p a ju d a n t į kelią m ergytė juodu s u ­
stabdė:
— Dieve m ano,— ta r ė ,— nejau g i visai pam ečiau
galvą?
— K as atsitik o , vaikeli? — užjaučiam ai paklausė
garb u sis m etras.
— P am iršau m ūsų klebono laišką.
— K ur jis?
— Mano paketėlyje.
— O k u r jūsų paketėlis?
— Tenai, javuose, šalia tos vietos, k u r m iegojau su
ru g iag ėlių vainiku.
I r stry k telėju si nuo jų ran k ų peršoko griovį, paėm ė
su rištą į skepetaitę paketėlį, ru g ia g ė lių vainiką, vėl
nuostabiai m ikliai liuoktelėjo a tg a l per griovį ir sugrįžo
į savo vietą a n t dviejų bičiulių ran k ų ; šie leidosi užkardos
linkui, k u ri m atėsi vos už dviejų a r trijų šim tų žingsnių.

X V III + OavveAoo'
N ašlaitėlė laikė savo paketėlį įrėm usi į senojo moky-

114
tojo k rū tin ę ir todėl tru k d ė šiam kvėpuoti.
J is paprašė m ergytę u ž k a b in ti paketėlį už kilpelės
jo redingoto atlape.
Liko k raitelė su vyšniom is ir ru g iag ėlių vainikas,
kurį v a rg šy tė nupynė, id a n t p rasib la šk y tų belaukdam a
iša u šta n t ry tu i, kurį m iegas su tru k d ė jai sulaukti.
Žinoma, jin ai pasilaikė jį in stin k ty v ia i, kaip gėlėtą
prisim inim ą savo pirm osios vienišos valandos, praleistos
šiuose kraštuose.
Bent jau Z iustenas ta ip su p ra to : susivokusi, kad
josios vainiko gėlės b rūžina jaunuolio veidą, m ažytė
užsim ojo jį nusviesti šalin, sykiu vis dėlto žvilgtelėdam a
į savo bendrakeleivius, lyg jų te ira u tų s i; Z iustenas,
kurio rankos buvo užim tos, sugriebęs vainiką d antim is,
uždėjo a n t dailiosios m ergytės galvelės ir vėlei leidosi
žingsniuoti.
V argšytė, šitaip papuošta, žav in g ai atrodė! Ju o d i
dviejų bičiulių d rab u ž ia i su d a rė n u o stab ų k o n tra s tą b a lta i
suknutei ir angeliškai ty ra m veideliui; ypač jos k ak ta,
m ėnulio apšviesta, spinduliavo ta rtu m dangiškos būtybės.
P am an y tu m , kad ta i jaunesnioji druidės* sesuo,
triu m fa lišk a i nešam a į šv e n tą ją g irią .
M inutėlei n u trū k ę s pokalbis vėl atsinaujino. Z iuste­
nas negalėjo atsik la u sy ti m elodingo m ergytės balsiuko.
U ž ta t vėl ėmėsi k lau sin ėti:
— O kuo verčiasi jūsų žindyvės brolis, vaikeli?
— R ačius,— a tsa k ė m ergytė.
— Račius? — perklausė Z iustenas negera nujau-
čiančio žm ogaus balsu.
— Taip, pone.
— Sen Žako priem iestyje?
— Taip, pone.
— B etgi,— ta rė Z iu sten as,— aš pažinojau tik vieną
račių, jis gyvena 111-ajam e num eryje.
— Berods ta i jis.
Z iustenas nutylėjo; jau m aždaug m etai, kai šios
vežimų d irb tu v ės 111-ajam e num eryje staig a užsidarė
ir paskiau vėl a tsid a rė , perim tos šaltkalvio. Z iustenas,
pats neįsitikinęs, kad jo nerim as p ag rįstas, nenorėjo
pasak y ti nieko, kas g a lė tų su ja u d in ti vaiką.
8* 115
 — Ak taip , taip! — vėl prašneko m erg y tė.— Ką čia
kalbėti, berods — ta i tik ra i jis!
— Iš k u r jūs ta ip įsitikinusi, vaikeli?
— Taip... daugel k a rtų skaičiau ad resą; m an p a ta rė
išm okti jį m in tin ai — dėl a tsa rg o s, jeigu netyčia p a ­
mesčiau laišką.
— O a r p risim en ate tam e adrese pavardę?
— Žinoma... Ten y ra: „Ponui D iurjė...“
A bu bičiuliai susižvalgė, tač ia u nieko nepasakė.
P am aniusi, kad jie ty li todėl, jog nelabai tik i jos
žodžiais, m ergytė p rid ū rė išdidžiai krestelėdam a g alva:
— O, aš jau seniai moku sk aity ti!
— Aš tuo neabejoju, panele,— atsak ė senasis m oky­
tojas.
— I r ką ketinote veikti pas savo žindyvės brolį?
— K etinau d irb ti, pone.
— Kokį d a rb ą ?
— Ką tik p are ik a la u tų : aš d a u g ką moku.
— Pavyzdžiui?
— Moku ad yti, laid y ti, m egzti kepuraites, siuvinėti,
nerti nėrinius.
Ju o d au g iau du bičiuliai kalbino m ergytę, tuo d a u ­
giau skleidėsi jos n a u jų p riv alu m ų ir tuo d augiau jinai
jiem s patiko.
N etrukus juodu sužinojo visą jos isto riją , beje, gana
p aslap tin g ą.
V ieną n a k tį B uijyje sustojo k a rie ta ,— ta i a tsitik o
1812-aisiais m etais,— iš jos išlipo vyriškis, a n t ran k ų
laikydam as nešulį, kurio pavidalo buvo neįm anom a įž iū ­
rėti.
A tvykęs prie vieno nuošalaus nam uko m iesto p a k ra š ­
tyje d u rų , jis išsitra u k ė iš kišenės ra k tą , a tra k in o du ris
ir žengdam as p atam sy je padėjo a n t lovos nešulį, o a n t
stalo — piniginę ir laišką.
P askiau jis vėl u ždarė duris, įsėdo k arieton ir toliau
nuvažiavo savo keliu.
Po valandos, m oterėlė, g rįž ta n ti iš Ruano tu rg a u s,
sustojo prie to paties nam uko, irg i išsitra u k ė iš kišenės
ra k tą , a tra k in o du ris ir vos jas p rav ė ru si savo didžiausiai
nuostabai išgirdo vaiko verksm ą.

116
 Tuom et ji pasiskubino u ždegti lem pą ir išvydo kažką
b alta b esim u istan t a n t jos lovos ir visa gerkle klykiant.
Tas baltas, b esira n g an tis ir k ly k ia n tis kažkas buvo
m ažytė vienerių m etų m ergytė.
Vis labiau ir lab iau stebėdam asi, m oterėlė apsid airė
aplink ir p am atė a n t stalo laišką bei piniginę.
J i atplėšė laišką ir v a rg a is n egalais p e rsk a itė ,— m at
mokėjo sk a ity ti ne itin sk la n d ž iai,— tokias eilutes:
P o n ia B u av en , jūs ž in o m a k a ip g e ra ir dora m o te ris ;
štai kodėl tėim s, pasiren gę s p a lik ti P r a n c ū z iją , ryžosi ju m s
p atikė ti savo vaiką.
P i n i g in ė je a n t s ta lo r a s ite tū ksta n tį du šim tus fr a n ­
kų: tai už p irm u o s iu s m etus vaiko išlaikym u i skirti
p in ig a i, ku rie jum s išm o k am i iš a n k s t o .
Pradedant a te in a n č ių m etų spalio 28-ąją, šios d ie ­
nos m e t in ė m i s , jū s p e r B u i jo kleboną kas mėnesį g au site
po šim tą fra n k ų .
Tie šim tas frankų ju m s bus p ersiun čiam i ta rp in in ­
k a u ja n t vien iem s R u a n o ko m e rc ijo s n a m a m s , ir klebonas,
ku ris ju os gaus, p ats nežin os, iš kur jie ateina.
D u o kite vaiku i kuo g eriau sią išsilavin im ą, kokį tik
pajėgsite, ir ypač iš m o k y k ite gerai šeim inin kau ti. T ik
D ievas
Jos
žino,
krik što
kokiem s
vardas

k o l aš n e s u g r ą ž i n s i u tą,
—
išb an d y m a m s
M IN A ;

kuris jai
jis
jok io

priklauso.
ją p asiliekaf
kito nereikia,

1812 m. spalio 2 8 d.

Ponia Buaven p ersk aitė laišką tris k a rtu s, norėdam a

geriau jį su p ra sti; galop su p ra tu si, įsidėjo į kišenę, paėm ė
vaik u tį į glėbį, piniginę į ra n k ą ir nulėkė pas kleboną
p aklausti, ką jai d a ry ti.
Klebono a tsak y m as buvo vienareikšm is: p a ta rė m o­
tušei Buaven p riim ti vaikelį, kurį jai patikėjo A pvaizda,
ir u ž au g in ti su kaip įm anom a didesniu rūpesčiu.
Tad m otušė Buaven sugrįžo nam o, parsinešdam a
vaiką, piniginę ir laišką.
V aikutį paguldė į tą p a tį lopšį, kuriam e gulėdavo
prieš dešim t m etų m iręs m otušės Buaven sūnus; laišką
įdėjo į ap lanką, kuriam e šaunioji m oteriškė saugojo t a r ­
nybos lapus savo vyro, senosios gvard ijo s seržanto, kaip
117
tik tad a su k ita is k e tu riais šim tais tū k sta n č ių k arių
besitraukiančiu iš Rusijos; o tū k s ta n tį du šim tus fra n k ų
nukišo slap tav ietėn , k u riai m otušė Buaven patikėdavo
savo san tau p as.
Apie serž a n tą Buaveną nuo tolei nieko nesigirdėjo.
A r jis m irė? O g al pateko į nelaisvę? Niekad v argšė
m oteriškė nesulaukė žinių apie savo vyrą.
S eptynerius m etus už vaiko išlaikym ą buvo m okam a
p u n k tu aliai, bet p astaru o siu s p u strečių m etų pinigų p e r­
laidos visiškai liovėsi ateidinėjusios savo kasm ėnesiniais
term inais, bet ta i n esu tru k d ė g e ra ja i m oteriškei lygiai
taip p a t rū p in tis M ina, su k u ria elgėsi kaip su savo tik rą ja
dukra.
P rieš sav aitę ji m irė, palikdam a klebonui p a sirū p in ti
vaiku — tu rė jo jį n u sių sti josios broliui, račiui P a ry ž iu ­
je, kurio padorum u neabejojo, nors jau seniai jo nebuvo
m ačiusi.
Tasai brolis vadinosi D iurjė ir gyveno P aryžiuje,
Sen Žako priem iestyje, nam as num eris 111, pirm as a u k š­
tas.
Š ta i ką papasakojo m ergytė ir ką sužinojo abu bičiu­
liai, kol pasiekė Ziusteno kam barį.
K ai Ziustenas pavėluodavo su g rįž ti, visados rasdavo
seserį b ū d rau ja n č ią ir jo lau k ian čią.
I r šį sykį kaip visados S elesta,— toks buvo m erginos
v a rd a s,— laukė brolio.
S ubildėjus žingsniam s, a tid a rė du ris ir išgirdo ją
šaukiant.
T učtuojau nulipo apačion ir pirm iau sia, ką išvydo,—
tai m ažąją M iną, k u rią j n p ris ta tė brolis.
S užavėta m ergytės grožio, čia p at ją pabučiavo ir
pasiteiravo, iš k u r ji.
Paskiau, pakėlusi ją nuo žemės, suėm ė į glėbį ir bėgčia
nunešė į savo m otinos kam barį.
Si negalėjo vaiko m aty ti, bet kaip visi neregiai akis
tu rėjo savo p irštų galuose; prisilietė n ašlaitės ir įsitikino,
kad jinai g ražu tė.
Z iustenas papasakojo visą isto riją m otinai; Selesta
irgi baisiai geidė ją išg irsti, bet jai parodė į k ren ta n č ią
iš nuovargio m ergytę: Selesta tu rė jo kuo greičiau s u ta i­
syti jai savo kam b ary je lovelę.

118
 Tai buvo visai nesunku.
N ulipę į apačią, jie nukėlė d id žiąją lentą, k u ria
buvo naudojam asi a ritm e tik o s u ždaviniam s spręsti, p a ­
dėjo a n t k e tu rių taburečių, užtiesė čiužinį, ir ponia K orbi,
susirad usi m ažylės k a k tą , uždėjo a n t jos ran k as ta rs i
suteikdam a trig u b ą p alaim inim ą — m otinos, neregės ir
šeim ininkės; palaim inim ą, tu rė ju sį a tn e šti m ergytei g y ­
venim o sėkmę.
O ši nuėjo į savo lovelę ir vos a n t jos išsitiesus išk a rt
kuo kiečiausiai užmigo.
R ytojaus ry tą , prieš vaikam s su siren k an t į klasę,
Z iustenas išsirengė pas vieną iš senojo račiau s kaim ynų,
savo pažįstam ą padorų a n g lin in k ą, pavarde Tusenas, ir
jo paklausė, a r negalėtų jam su te ik ti kokių žinių apie
račių, gyvenusį 111-ojo num erio pirm am e aukšte, prieš
įsik u ria n t jam e šaltk alv iu i.
Z iustenas n u o stabiai pataikė.
T usenas ir D iurjė buvo bičiuliai.
D iurjė dalyvavo g arsiajam e N ante ir B eraro s ą ­
m oksle“,— juo siekta užim ti Venseno fo rtą ir tuo p ask a­
tin ti išeiti iš pogrindžio visoje P rancūzijoje reg z tą slap tą
valdžios priešininkų tin k lą ,— sąm oksle, k u ris sužlugo
per B eraro nesugebėjim ą laik y ti liežuvį už d an tų .
P asak Tuseno, jį į šį reik alą įtra u k ė korsikietis, p a ­
varde S ą ra n tis, kuriam buvo labai sv arb u tu rė ti D iurjė
ta rp savo bendražygių, kad an g i šio žinioje buvo d aug
darbininkų.
Bet dienos, kada tu rė jo p ra sid ė ti sąm okslas, išv a k a ­
rėse, g ilią n a k tį, Tusenas išgirdo s tip rų beldim ą į D iurjė
duris; jis prisikišo prie lango ir atp ažin o sv e tim ta u tį,
kuris ja u nem ažai laiko lankydavosi račiau s dirbtuvėse.
Po akim irkos pam atė juos abu išein an t pro d u ris ir
pasileidžiant kiek įk erta kojos užkardos linkui.
Nuo tos dienos D iurjė ir S ą ra n tis d au g iau nebepasi­
rodė.
Ne tik ta sa i vienas k altin im a s gulė — ne, ne a n t
D iurjė, bet a n t korsikiečio pečių: iš policijos a g en tų ,
atėju sių d a ry ti krato s pas D iurjė, T usenas sužinojo, kad
S ą ran tis, be k ita ko, buvo k a ltin a m a s vagyste ir žm ogžu­
dyste.

119
 Be abejo, tu rė tų pinigų dėka D iurjė ir S ą ra n tis g an a
g reitai suspėjo pasiekti H av rą ir įsėsti į In d iją plaukian-
čian laivan.
Nuo to laiko nei apie vieną, nei apie a n trą nebuvo
g ird ė ti jokios žinios.
G albūt, p rid ū rė Tusenas, b ū tų įm anom a ką nors
apie juodu sužinoti iš S ąrančio sūnaus, kuris mokosi
Šventojo S ulpicijaus sem inarijoje; bet nesunku su p ra sti,
kaip s a n tū ria i šis sūnus a tsa k in ės į nepažįstam o asm ens
klausim us, bijodam as dėl tėvo, k u rį slėgė sunkus k a lti­
nim as.
Z iustenas pam ėgino k lau sin ėti to liau, bet Tusenas
nieko dau g iau nežinojo.
Ja u n u o lis grįžo nam o, nė n esvarstydam as, a r v erta
kreiptis į S ąrančio sūnų.
Be to, jam d a rg i patiko, kad rač iu s p radingo ir d a u ­
giau nebepasirodys.
Tad, kaip sakėm e, jis grįžo nam o ir p irm ą sykį veid­
m ainiaudam as pranešė m otinai ir seseriai blogą nau­
jieną.
— A tvirkščiai, ne bloga, o visai gera n a u jie n a ,—
atsakė ponia K orbi, kurios padedam as sūnus, s k a ity d a ­
m as E vangeliją, sužinojo, ką reiškia žodis O ayyt'/jya,—
nes Dievas siunčia m um s angelą!
I r viltis, kad galėsią pasilik ti savo nam uose žav iąją
būtybę, visus tris neapsakom ai nudžiugino.
Iš tik rų jų , jie buvo pasiekę tokį bendrabūvio laiko­
tarp į, kai a rtim u m a s, be paliovos m aitin d am asis iš savęs
paties ir n esulaukdam as naujo peno, im a silpnėti.
P a ty s to nenutuokdam i, visi try s išgyveno įsakm ią
būtinybę a tsin a u jin ti.
M at ilgokai tv an o m etu tūnojo u ž d a ry ti šventojoje
arkoje, ir š ta i pasirodė balandėlė su alyvos šakele sn a p e 4.
Taigi m in tis p asilik ti v aiką buvo su tik ta su didžiuliu
džiaugsm u.
Š itaip toji n arsi šeim a, vos s u d u ria n ti galą su g alu ,
sutiko d a r lab iau n u sisk u rd in ti v a rd a n laim ės p asilaik y ti
šį vaikelį.
A not jų, šia m ažąja būtybe p a d id in ti šeimos n arių
skaičių — ta i n u sisk u rd in a n t p ra tu rtė ti.

120
 X IX + PAU K ŠTYTĖ N A R V E LY JE

Š itaip nusprendęs, Z iustenas p arašė klebonui, k u ris

rūpinosi vaiku po žindyvės m irties, ir tik sliai nupasakojo
savo susitikim ą su m ergyte bei po to sekusius žygius.
P ranešė jam , kad nuo šiolei visų žinių apie m ažąją
M iną te ira u tis jo ir jo m otinos, kad an g i m ergaitė d ab ar
gyvens pas jį.
Be to, kadangi klebonas buvo vienintelis asm uo,
kuris m irus m oteriškei B uaven dom ėjosi a r bent rodė
besidomįs vaiku, paprašė jo sutikim o įv aik in ti n ašlaitę.
A tsakym o ilgai lau k ti neteko; kunigas, a ts to v a u ­
dam as Dievui, tam didžiam ir beveik visados — deja! —
vieninteliam žm ogaus dorybių a tly g in to ju i, padėkojo
šeim ai už jos šventą poelgį.
Je ig u jį pasiektų kokios naujienos nuo nežinom ojo
mažosios Minos globėjo, tu o ja u p a t persiusiąs jas p ra d i­
nukų m okytojui.
Taip naujieji vaiko globėjai su tv a rk ę šį klausim ą ir
nuram inę savo sąžinę, ėmė ta rtis , kaip toliau m ažytė
gyvens.
— Aš rūpinsiuos jos m okslu,— pareiškė Z iustenas.
— O aš — jos tik ė jim u ,— atsiliep ė m otina.
— Aš — jos k ra ič iu ,— neatsiliko sesuo.
P askiau buvo n u s ta ty ta , kada jai keltis, v alg y ti,
užsiim inėti darb ais; po v alan d ą tru k u sio brolio, sesers ir
m otinos pašnekesio, m ergytė buvo g a lu tin a i įtv irtin ta
šeimoje.
J ie taip susigyveno su šia m intim i, kad jeigu tuo
m etu kas b ū tų atėjęs p a re ik a la u ti vaiko a tg a l, visos šios
puikios širdys n u g rim z tų į g ilia u sią sielvartą.
O tuo ta rp u m ažytė m iegojo ir nė nenujautė, kad ką
tik buvo sprendžiam a jos a te itis ir kad ji n eatšau k iam ai
p riim ta į šią kuklią, m ielą šeim ą.
S ta ig a iš kam bario, k u r jin a i miegojo, pasigirdo
gaikščiojim as, ir tre je ta s su sirin k u sių jų lyg į kokią m ažu­
tę šeimos ta ry b ą krūptelėjo.
Fotelyje sėdėjusi m otina atsistojo; Z iustenas p r i­
puolė prie m iegam ojo d urų, tač ia u vidun įėjo tik viena
Selesta.
121
 M ažoji buvo to k ia išm in tin g a , jog bemaž prilygo
jau n a i m erginai, ir Z iusteną a n t slenksčio su tu rė jo d ro ­
vum as.
Dieve m ano, p riežastis, dėl k u rio s m ergytė p rav irk o ,
tebuvo tik sapnas; vargšelė susapnavo baisų daly k ą: kad
ją už v a lk a ty stę suėm ė ž an d arai, ir todėl prav irk o per
m iegą pasikūkčiodam a; nuo to verksm o ir prabudo.
Deja, atm erk u si akis, ji galėjo pam an y ti, jog sapnas
tęsiasi: nuo tam sių kam bario sienų jai sugniaužė širdį.
K u r ji, jeigu ne kalėjim e?
K aip sk iriasi šis kam barys nuo m ažos k a m a ra itė s,
kurioje ji gyveno pas m otušę Buaven! Teisybė, k a m a ra itė s
sienos nebuvo išm uštos tap e ta is, bet vis tiek tviskėjo
b altum u; lan g a s n etu rėjo geltonos su rau d o n u g raik išk u
o rnam entu užuolaidos, k uri dabino Selestos kam bario
lan g ą; tačiau jis atsiv erd av o į g raž ų sodelį, p a v a sa rį
pilną gėlių, rudenį — vaisių, v a sa rą — saulės.
K ai tik o rai kiek atšildavo, m ažoji M ina m iegodavo
a tv ė ru si langą, ir k adangi kas v a k a rą neužm iršdavo p a ­
b erti a n t savo kam bario g rin d ų g rū d ų , a u š ta n t ją p a ž a ­
dindavo paukštelių čiulbesys — jie čirškėjo m edyje, kurio
šakos sm alsiai žvelgė į jos k am b arį, strykčiojo a n t p a ­
langės, lesinėjo du žingsnius nuo jos lovos.
O! K aip tik toks gyvenim as, ta s oras, tie m edžiai, ta
saulė, tie p au kšteliai p ad arė ją, m ielą m ažytę, b a ltu tę ir
ra u sv u tę it persikiuką!
Be to, ta sa i k am b arėlis baltom is it p arap ijo s bažn y ­
čios sienom is, n esan t su kuo kitu ly g in ti, buvo p a ts g r a ­
žiausias, kokį tik vaikas galėjo įsiv aizd u o ti: prim inė jai
vargonus, sm ilkalus, Š venčiausiąją M ergelę ir visas ta s
bažnyčios fejerijas, ta ip stip ria i veikiančias jau n ą sąm onę.
T aigi d a b a r M ina, nors ir visiškai p rab u d u si, m inu­
tėlę d a r gulėjo a p n ik ta didžiausios abejonės.
Tasai rim ta s ja u n ik a itis ir nuoširdus senukas, kuriuos
ji sutiko; kelionė m ėnesienoje a n t dviejų nep ažįstam ųjų
ran k ų — visa ta i jai atro d ė sapnas. Toptelėjo m intis
šokti iš lovos ir įsitik in ti, a r čia tikrovė, tačiau neišdrįso
ir slopindam a g a ik štu lį atsisėdo a n t lovos ir pam ėgino
su telk ti savo m intis.
Šitokioje pozoje, k u rią sk u lp to riu s b ū tų pasirinkęs
122
„D vejonės“ statu lėlei, ją ir aptiko geroji Selesta.
Dvi stam bios ašaros d a r rito si jos skruostais.
— Kas tau , vaikeli? — paklausė Selesta, su sp au s­
dam a m ažylę savo g lėbyje.— Tu verki!
M ergytė atp ažin o lig u istą ir blyškų iš vakaro m a ty tą
veidą; su g rąžin o n a u ja ja i bičiulei g a u tą iš jos bučinį ir
puolė pasakoti savo sapną.
Išklausiusi Selesta savo ru o žtu prabilo ir per kelias
m inutes supažindino m erg aitę su žygiais, kurių ėmėsi
Z iustenas: ši sužinojo, kad račiu s prapuolė ir kad klebono
laiškas nebereikalingas.
— Tai kas d a b a r bus? — paklausė vargšė m ergytė
verksm ingu balsu, m esdam a n e rim astin g ą žvilgsnį į Se-
lestą, k uri irg i pajuto savo akyse tv en k ia n tis a š a ra s .—
Kas d a b a r bus?
— Ką gi, tu š ta i pas m us ir m ūsų, vaikuti! — ta rė
S elesta.— Būsi d u k ra m ūsų m otinai, sesuo — Z iustenui
ir m an; nors mes ir n e tu rtin g i, viską padarysim e, kad
būtum laim inga.
— O! Sesute Selesta! — sušuko m ergytė, ta ip p a t ją
ap sik ab in d am a.— O! Broleli Z iustenai! — p rid ū rė ji, tie s ­
dam a savo m ažutes rankeles į ja u n ik a itį, įkišusį g alv ą pro
duris.
Z iustenas nebeišlaikė: įpuolė vidun ir pabučiavo iš­
tiestas į jį rankeles.
A kim oju M ina buvo su p a žin d in ta su jos laukiančiu
gyvenim u.
Deja! Deja! Sis gyvenim as — an aip to l ne toks, prie
kurio buvo įp ra tu si kaim e: kupino oro ir laisvės; jos
m ažutės pėdutės gaus p a m iršti ry tin e s bėgiones po rasą ir
gėles; nebeturės po akim is tos g ražio s upės, tekančios
didingai ir pam ažu, vedančios paskui save jūros linkui
kom erciją bei pram onę; tač ia u v arg šė m ergytė ja u tė :
visa ta i atsto s mielos, ją m ylinčios širdys; pakeis šv elnu­
m as — ta m aloni sielos saulė, ne ta tik ro ji, bet irg i v ien in ­
telė, savo rom ia šilum a pad ed an ti p a m iršti visa n u g a lin tį
ir g y v astin g ą an tro sio s k a rštį.
J a u buvo laikas eiti į klasę: Z iustenas nulipo a p a ­
čion a tid a ry ti d u rų aštuoniolikai berniūkščių.
M ergina liko viena su vaikeliu.

123
 Norėjų ją a p re n g ti, bet m ažoji M ina stryktelėjo iš
lovos it p a u k šty tė ir akies m irksniu apsirengė, trokšdam a
įrodyti savo sesutei, kad jin a i ne tokia m ažytė kaip atro d ė
ir pasistengs kuo m ažiau a p su n k in ti ją priėm usius žmones.
P ab aig u si ren g tis, m ergytė perėjo į m otinos kam barį
pasim elsti ir p ap u sry čiau ti.
Dėl m aldos, ta i viskas klostėsi sklandžiai: mažoji
mokėjo visas švelniąsias vaikystės m aldas — tikėjim o
Dievu, atg ailo s ir m eilės poterius.
Bet kai a tė jo m etas p u sry čiau ti, vargšelę M iną ištiko
liūdnas nusivylim as.
K ai gyveno pas m otušę Buaven, M ina, p a siju tu si
alkana, nulipdavo apačion; v a sa rą ji p risiraškydavo
vaisių, atsilauždavo puskepalį duonos ir valgydavo jį su
abrikosais, slyvom is, braškėm is, vyšniom is a r persikais;
žiem ą nueidavo į tv a r tą ir vištidę; tv a rte a tra sd a v o šilto
pieno, kurio pati prisim elždavo iš k a rv u tė s M arianos
tešm ens; vištidėje — d a r n eatvėsusių kiaušinių, kuriuos
išsitrau kdavo iš po v ištų papilvės.
Taigi M ina nė n u tu o k t nenutuokė, kad pusryčiai
gali susidėti iš ko nors kito nei vaisių, pieno a r kiaušinių.
P ary žiu je apie ta i nebuvo nė kalbos.
Visa šeim a pusryčiaudavo tuo b jau riu skystim u,
vadinam u kava su pienu. Kodėl? N esu p ran tam a — juk
p asibaisėtinam e g ė ra le ,— jį mes pateikiam e m okslininkų
an alizei,— k u r kas d a u g ia u vandens nei pieno ir k u r kas
m ažiau kavos nei cikorijos.
I r kad š ita i b ū tų nežinom a! Ne, šis dalykas niekam
nėra paslap tis: pasiūlykite tik ro s kavos aštuoniem s šim ­
tam s tū k sta n č ių P ary žiau s v a rto to jų , ir jie atsisak y s —
pareikš, kad kava įa u d rin a , o cikorija — gaivina!
Na gerai, tebūnie; bet p a p rasčiau siai sakykite: „ P u s ­
ryčiauju cikorija su p ien u “ . Reikia tu rė ti drąsos p ris i­
pažinti, kuo m aitiniesi.
Bet ne, visi apsim eta, kad g eria kavą, nes kava n e­
auga M onm artre, o cikorijos gali g a u ti v isu r k itu r, tik
ne M okoje1, M artin ik o je- a r B u rb o n e 1.
Tegul liepos žydėtų tik Pekine, tegul a rb a ta tea u g tų
Paryžiuje: kinai p arsisių sd in tų a rb a to s iš P aryžiaus, o
anglai prancūzai bei ru sa i — liepžiedžių iš Pekino.
124
 Bent tokia yra m ūsų nuom onė; kaip m atote, nebi­
jome p areik šti ją, kaip ir apie k itu s dalykus.
Taigi šeim a tu rė jo liūdną įp ro tį pu sry čiau ti su puo­
deliu šio gaivinančio g ė rim o ;— ir jeigu koks m ūsų sk a i­
ty to jas, vadovaudam asis H o ra c ija u s4 principu A d even-
tum fe s tin a ‘ n e k a n tra u ja su la u k ti atom azgos ir laiko
eilutes, k u rias išdrįstam e čia p a te ik ti, šm aikštavim u a r
nukrypim u į šalį, ta i mes labai g re ita i jį nuram insim e
pareikšdam i, kad ta i p a p rasčiau siai pateisinam asis doku­
m entas į m ergytės dosjė, id a n t ji n eb ū tų a p k a ltin ta didžiu
pasišlykštėjim u, k u rį parodys m am utės K orbi, brolužio
Ziusteno ir sesutės Selestos kavai su pienu.
Vos tik m ergytė paėm ė į b u rn ą šaukštelį to skysčio,
jos vargšę širdelę supykino — iš k a rt goktelėjo jį a n t
grindų.
T rejetas sta la b en d rių pam anė, kad ji nusiplikė.
Nieko p an ašau s: m ažytei pasirodė šis dalykas baisus,
neįm anom as g erti.
Kiek jai p risisp y rę nesakė, nekartojo, neprisiekinėjo,
kad čia esam a pieno, ši nė už ką nesutiko p atik ėti.
Ne, ta i anaiptol ne jos netikęs ch a ra k teris, ne u žsi­
spyrim as, Dieve gink! P ap rasčiau siai vargšė m ažytė, p r a ­
tusi p a ti m elžti gerą juodm argę, įsivaizdavo p a ž įstan ti
tik ro pieno iš n a tū ra la u s šaltin io skonį.
— T uom et,— ta rė žavioji m ergytė, parodydam a ne­
m ažai pagarbos trig u b a m josios šeim ininkų tv irtin im u i,—
m aty t, pienas pienui nelygu — vienoks P ary žiau s, kitoks
Buijo.
Si tiesa buvo tokia n enuginčijam a, jog nė vienas
priešais ją sėdinčiųjų nedrįso p a p rie šta ra u ti.
Paskubėkim e p asak y ti, kad ry to ja u s dieną M ina,
pam ačiusi, jog sriu b ą išvirė specialiai jai, nugalėjo p a si­
baisėjim ą, k u rį p a ty rė nuo v a k a r patiek to nežinom o jai
gėralo ir didvyriškai ją n u rijo, tuo nusipelnydam a nu o ­
širdų m ūsų susižavėjim ą.
Ne tik pusryčiai ją nustebino šiuose liūdnuose n a ­
muose. Taip p a t ir tai, kad jau p irm ą v a k a rą vos tik
atvykus, jai aprišo g alv ą n ak tin e skepetaite — jai, p r a tu ­
siai m iegoti vienplauke prie a td a ro lango! Taip p at ir
šios aplinkos nykulys, apgaubęs ją ta rsi neperm atom as
šydas.
125
 Visa buvo n e tik ė ta : pilki ta p e ta i sesers kam baryje;
rudos užuolaidos pas m otiną; rim ta s jaunojo p rad in u k ų
m okytojo veidas, jo balsas, juodi d rab u žiai, nuo senum o
pageltusios knygos; visa a tro d ė slogu — net violončelė,
nuo kurios, kai pirm ą sykį ją išgirdo dešim tą v alan d ą
vakaro, jau pusiau snausdam a savo lovoje, ji a p sia ša ­
rojo.
Beje, savo nuostabios p rig im ties dėka, ji perdaug
giliai viso to neėmė į g alv ą — m a t pasižym ėjo sveika
nuovoka ir m anė, jog tep ažįsta tik ta i kaim o gyvenim ą,
o m ieste g a lb ū t visi šitaip g rie ž ta i gyvena.
Taigi viską p ro tin g a i apsvarsčiusi, širdies gilum oje
ji nusprendė pasiduoti pusiau vienuoliškam nam ų gyve­
nimui.
Bet v arg šas pievų ir laukų vaikelis, u ž d a ry ta s ta rp
ketu rių d rėgnų sienų, pasižadėjo sau d au g iau nei galėjo
tesėti: nei savo tem peram entu, nei am žium i ji buvo ne­
pajėgi su sita ik y ti su šia liūdna tv a rk a ; buvo pernelyg
gyvų akių, pernelyg jauno ir k a ršto kraujo, pernelyg
skardžiabalsė, kad ta ip nei iš šio, nei iš to g alėtų įsak y ti
savo ry tm etin iam , džiugiam it v y tu rio balsui n u tilti; savo
k rau ju i, k a ršta m jau n y stė s s ra u tu i — n u rim ti; savo
akim s, švelniom s josios širdies žvaigždutėm s — užgesti
a r spindėti perpus b lankiau. N ejučia jai ištrū k d av o ne­
varžom as juokas, nuskam bėdavęs it daina, ir ji ste n g d a ­
vosi, tačiau bergždžiai, nuslopinti savyje šios vaikiškos
linksm ybės lobius.
K a rtą , kai ravėjo drėgnam e ir nejaukiam e kieme
sužėlusią žolę, niūniuodam a linksm ą savo gim tojo krašto
šokio m elodiją, lange pasirodė sesutė Selesta; peilis,
kuriuo vargšė M ina ravėjo žoles, išsprūdo jai iš ran k ų , ji
išblyško ir visa ėmė drebėti.
Taip užsim iršti jai pasirodė p asib aisėtin a šv e n tv a ­
gystė — tokia pati, kaip g a rsia i šnekėti bažnyčioje.
K itą sykį, kai a tsid ū ru si viena p rad in u k ų m okytojo
k am b ary je,— kaip m enam e, tai buvo k a rtu ir k lasė,—
tv ark ė senas jo knygas, kurios kalbėjo n e su p ra n tam a
kalba ir kėlė jai tokią p a g a rb ą , kam pe pastebėjo violon­
čelę, kurios Z iustenas nesuspėjo p a d ė ti į fu tlia rą .
J a u seniai m erg aitė laukė progos a ts id u rti su šiuo
in stru m en tu vienu du.
126
 P ag aliau ta i įvyko, ir ji ja u tė s i draskom a dviejų
p rie šta rin g ų jausm ų.
Viena v e rtu s — įspūdis, k urį ji p a ty rė p irm ą sykį
išgirdusi m elancholiškus g arsu s, ją n u sta tė prieš tą in s tr u ­
m entą ir ji b ū tų visai nieko prieš išlieti a n t jo savo p riešiš­
kum ą.
A n tra v e rtu s — m ygiam ai k a ršto sm alsum o, p a n a ­
šaus į vaikų, p rašančių, kad jiem s p aro d y tų u ž d a ry tą
laikrodyje žvėrį, jai baisiai niežėjo p irštu s p asižiū rėti,
kas dedasi violončelės viduje, kai stry k u p erbraukiam os
jos stygos.
M inai b ū tų buvę labai sunku pasak y ti, k u ris iš tų
dviejų jausm ų — sm alsum as a r k e ršta s — ėmė viršų.
Mes, penkis k a rtu s už ją vyresni, esame įsitikinę, kad
ta i buvo sm alsum as, ir ypač tuo m ažiau abejojam e, k a d a n ­
gi šta i rez u lta ta s, p a g rin d ž ia n tis m ūsų teiginį.
J i paėm ė p irštų g aliu k ais nuo kėdės stry k ą ir ty lu ­
tėliai p rislinkusi prie violončelės suskato d ž y rin ti sid ab ­
rinę sty g ą, išgaudam a skam bų birzgesį, tačiau sta ig a
durys atsiv ėrė, ir a n t slenksčio išdygo p rad in u k ų m oky­
tojas, k u ris buvo pam iršęs a n t sta lo kažkokį popierių ir
sugrįžo jį pasiim ti.
Niekados, b ran g u sis m ūsų sk aity to jau ! Niekados,
mieloji skaitytoja! N iekados,— nuo p at pirm osios n u si­
dėjėlės, R ojaus angelo sargo užkluptos v a g ilia u ja n t,—
niekados po šviesia plaukų kupeta jokie kiti rausvesni
skruostai nebuvo taip skaisčiai nukaitę!
Tad Ziustenas, tro k šd am as ją n u ram in ti, šypsoda­
m asis paėm ė jos ra n k u tę ir bem až jėga p riv e rtė p e rb ra u k ti
stry k u per stygas.
Bet n ašlaitėlė buvo taip su sijaudinusi, jog p a p ra sta
jos a n tip a tija nelaim ingajam in stru m e n tu i p a v irto gilia
neapykanta.
Mes ką tik pavadinom e jus m iela s k a ity to ja ; o g r a ­
žiosios akys, teikiančios m um s g a rb ę , šita i skaitydam os!
A r žinote, kodėl mes jus taip glostom e m aloniausiais
epitetais? K adangi jūs, kaip m oterys, gebate švelniai ir
nuoširdžiai a tja u s ti, ir todėl trokštam e, jog p a n a u d o tu ­
m ėte savo įta k ą m ūsų sk aity to jam s, k u rie ,— pernelyg
n e k a n trū s,— g alėtų ta i p a la ik y ti m ūsų nukrypim u į
idilę.
127
 Taigi leiskite p ra v e rti m ūsų aprašom os baisios d r a ­
mos kvapnias ir gėlėm is ap k a išy tas jau n y stės duris; jau
gana g reitai prieisim e v y rišk ąsias a istra s, b ran d a u s a m ­
žiaus nusikaltim us.
J u k n e p rie šta rau site , m ieloji sk a ity to ja , jeigu k urį
laiką mes vesim e jus pievomis, išm arg in to m is saulučių
bei purienų, ly d in t paukštelių ulbėjim ui ir upeliukų
šnaresiui?

XX + S T E B U K L IN G O JI LAZDELĖ

Šie ir pan ašū s bruožai toli g ra ž u n e n u sta tė prieš

M iną ją įvaik in u sią šeim ą — a tv irk šč ia i, tik p a tv irtin o
Ziustenui su seseria jų s u sid a ry tą gerą nuom onę apie
n ašlaitėlės širdį; tad užuot sm erkę, jie d a rg i skatino
šią pasiduoti akstinam s, k ylantiem s iš jos žaviosios p r i­
gim ties, kuri nušviesdavo nam us keletu linksm ų sp in d u ­
lėlių; kaip šie ty ra sie lia i žmonės b ū tų norėję p a d a ry ti
visus jos d a rb u s m alonum u, visas jos dienas — švente,
puikiai suvokdam i, kad vaikystė — tai am žinas sekma'-
dienis!
Bet m otina buvo neregė, sesuo — dažnai pasiligojusi,
visi try s — vargetos.
Įtėv iai savo m ažajai du k ry tei galėjo duoti tik liūdesį;
ačiū Dievui, ta i ji teikė jiem s savo linksm um o.
Galų gale m ažoji taip užvaldė nam us, jog šiuos ištiko
tas pats, kas g a m tą , išein an t žiem ai: iš pradžių plika ir
nyki, ji ta rtu m a tg y ja ir pam ažėle, veikiam a nem atom ų
syvų, vėl pasidabina pum purais, lap ija bei žiedais.
P rad in u k ų m okytojas, n e p a isa n t jo senojo kolegos
p a sta n g ų ,— nors ir p ag al p a sta ro jo pasakym ą p risilytėjo
žm o n ių ,— p rad in u k ų m okytojas n eatlaik ė tos kovos ta rp
savo sąžinės ir m eninio skonio, ta rp savo pareigos ir tro š ­
kim ų; kaip ir išpranašavo M iuleris, jis suvyto pačiam e
savo jau n y stės p a v asary je: per tre ju s m etus paseno de­
šim čia metų.
V isiškai kas k ita m ažoji M ina: susid ū ru si su ja,
šeima atjau n ėjo . Iš tik rų jų n erū p estin g ai vaikystei b ū ­
dinga visa aplink save a tg a iv in ti ir a tja u n in ti; visur, ku r
128
tik prašliau žia žeme josios b a lta suknelė, žolė im a želti,
gėlės pražysta!
Vos dvejus m etus prabuvo m ažoji M ina p rad in u k ų
m okytojo šeimoje, ir nam ai visiškai pasikeitė.
Sykį, v aik štin ėd am a po M onružo plynę, šiam e s k u r­
džiam e lauke jin a i įsigudrino a p tik ti kokį tu zin ą saulučių
bei laukinių žibuoklių kuokštelių.
Peiliu išv ertė juos, įsidėjo į sk ep etaitę ir parsinešė
namo; ponia K orbi buvo didžiai su g ra u d in ta , kai čia p a t
po ran k a galėjo p a ly tė ti du vazonėlius gėlių, prim enančių
jai saulę, kurios negalėjo m aty ti.
K itą sykį vienas sodininkas iš kaim ynystės pado­
vanojo jai dvi nedideles rožių šakeles; jin ai pam erkė
gėles į dvi stiklines ir p a sta tė pas Ziusteną a n t židinio,
pakolei šis buvo išvykęs. V akare sugrįžęs p rad in u k ų
m okytojas ap tik o rožes, ir jį užliejo švelnus jausm as —
jos prim inė jam , kad P ary žiu je jau m a rg a sk ra istis p a v a ­
saris, kuriuo n e tu rįs laim ės džiau g tis.
Sesutė Selesta irg i susilaukė staigm enos: du a r tris
k a rtu s n ašlaitės akivaizdoje buvo pareiškusi norą tu rė ti
k a ty tę — kad ir tam , jog ją p rab la šk y tų , supainiodam a
siūlus, visados taip tv a rk in g a i suvyniotus; vieną v a k a rą
ji didžiai nustebo, kai atk ėlu si p ag alv ę išvydo išlen d an t
iš jos lovos b a ltu tė la itę k a ty tę su žydru kaspinėliu a n t
kaklo. Ir vėlgi ta i M ina surado k a ty tę bei pad arė ja i
apykaklę iš savo dirželio.
I r kasdien vis kas nors n a u ja — visi išradingosios
vaikystės ta le n ta i buvo susitelkę šioje šviesioje galvelėje;
sakytum , n ely g in an t zefyras alsavo ji vien tam , kad
įkvėptų gyvybę pav asariu i, p ad ėtų aplink save skleistis
rožių bei jazm inų žiedam s.
Tad ją vieną tik m atė, vienai ja i kalbėjo: „M ina, šen!
Mina, ten !“ K aip m aloni gaida, g lo sta n ti klausą, jos
v ardas skam bėjo po visus nam us nuo v iršau s iki apačios.
Je ig u tekdavo ką nors p irk ti, buvo vadovaujam asi
jos skoniu; jei ką n u ta rti — jos žodžiu; jei įg y v en d in ti
kokį sum anym ą — josios valia.
J in a i buvo aukščiausioji m ažos valstybėlės valdovė:
tv ark ė savo trijų pavaldinių gyvenim ą blaiviu p ro tu , g e ra ­
širdiškai ir linksm ai.
9. P a r y ž ia u s M o hi ka na i. I kn. 129
 O jie visi try s ja u tė ir pripažino šio vaikelio teig iam ą
poveikį; vieno iš trijų šeimos n a rių m irtis nebū tų sukėlusi
didesnio sielv arto likusiem s dviem s, kaip m ergytės išv y ­
kim as — visiem s trim s.
P ram in ė ją lin ksm yb ės a n g elu .
I r tik ra i — ji buvo n u o latin is žavesys.
K a rtą su M iuleriu ir Z iustenu ji nuėjo į Medono m iš­
ką, su p ra n ta m a , ta i buvo sekm adienį,— ir už kokių tuzino
žingsnių pastebėjo a n t šakos, kaip visada p rig lu d u sį prie
medžio kam ieno, kikilių lizdelį. T učtuojau įsigeidė jo ir
ėmė senajam au k lėto ju i bei Z iustenui įrodinėti, jog n ėra
nieko lengviau kaip užlip ti prie šio lizdelio, sakė, kad ji
m okanti laipioti m edžiais, ir jeigu jie nesirengią ropštis
aukštyn, tai ji p ati u žlipsianti.
Z iustenas jau n y stė je šituo užsiim inėjo ir nebuvo d a r
tiek pam iršęs, kad p a b ū g tų tokio m enko žygio, bet n e ri­
mavo dėl kitko: lip a n t į medį, ten k a ap sik ab in ti jo k a ­
m ieną rankom is ir keliais, o šita i jaunuolio red in g o tu i
ir kelnėm s tik ria u sia i gerai nesibaigtų.
Tad p asik rap štė pakaušį ir pažvelgė į lizdelį.
Senasis m okytojas su p rato , kas trikdo jaunuolį; n u ­
sviedė a n t žemės savo p la č ia k ra štę skrybėlę, įsirėm ė
n u g a ra į medį ir sunėręs ra n k a s pasisiūlė p ab u sian tis
savo m okytojui kopėtėlėm is.
P a sta ra sis, a tsip ra šę s už pernelyg laisvą elgesį, u ž­
lipo šiam a n t pečių, pasiekė lizdelį ir įdėjo į džiugiai
strykčiojančios m erg aitės delnus penkis kikiliukus.
V aikystė tu ri to k ią a tk a k lią g a lią , pasižym i tokiu
valdingum u, jog neįm anom a jai n epaklusti.
P ridurkim e, kad seniai to leran tišk esn i vaikystei nei
jauni žmonės; be abejo todėl, kad jau n ie ji yra arčiau , o
seniai — toliau nuo šio laim ingo am žiaus.
Beje, ji, ši m ažoji užsispyrėlė, puikiai suvokė, ką
daro p areikalaudam a tų kikilių; užsigeidė ne šiaip sau
pirm o ap tik to lizdo: m at, nežinia k u r — rūsyje a r p a lė ­
pėje — buvo su rad u si seną, p u rv in ą , pajuodusį narvelį,
kurį nuvalė, n u g ram d ė, nušveitė ir d a b a r, taip su tv a rk y tą ,
ketino panaudoti.
Tad nieko n eatsak iu si Ziustenui, p riek aištav u siam ,
kad n e tu rė sia n ti k u r juos dėti, ji p arsinešė savo kikilius

130
namo; ir jau po penkių m inučių, p e rg a lin g a i švytėdam a,
p risista tė į p rad in u k ų m okytojo k am b arį su spindinčiu
narveliu bei jam e įk u rd in ta kikilių šeim ynėle.
Tuom et ir atėjo m intis, ja u ilg ą laiką k irbėjusi m ažoje
josios galvelėje iki visiškai subrendo: p a d a ry ti su brolužio
Ziusteno n arv u tą p a tį, ką p a d a rė su kikilių narveliu.
Tačiau čia neužteko v aly ti, p la u ti bei šveisti; reikėjo
pakeisti tap etu s, lan g ų ir lovos užuolaidas.
V argšelė tam paskyrė visus m etus; pareikšdavo įv a i­
riausių užgaidų, o kad an g i Z iustenas nepajėgdavo nieko
jai a tsa k y ti, vis rasdavosi ta i dešim t su nuo kaspino,
kurio nenusipirkdavo, ta i dvidešim t su nuo n ėrinių a tk a r ­
pos, taip ir likusios pas p rek ia u to ją ; galop, dėdam a dešim t
prie dešim t, dvidešim t prie dvidešim t su, jin ai sukaupė
septyniasdešim t fra n k ų : penkiolika iš jų buvo p a sk irti
išklijuoti sienom s perliniu su m elsvom is gėlytėm is popie­
rium i vietoje žvilgsnį slegiančių šlykščių, žemės atspalvio,
p urvinų bei sudrėkusių ap m ušalų, o penkiasdešim t pen­
kis — n u p irk ti m uslino užuolaidom s, kurios, pasiūtos jos
pačios bei sesutės Selestos, g aliau siai tapusios josios
bendrininke, pakeitė užuolaidas iš žalios saržos.
K am bario m etam orfozė įvyko vieną v a k a rą , pad ed an t
popieriaus pirkliui, kurio sū n u s m okėsi Ziusteno klasėje;
pirklys prisidėjo prie šios apm ušalų keitim o akcijos, iš­
skyręs k etu ris d a rb in in k u s: jie klijavo sienas, pakol Zius­
tenas prie Meno užkardos savo gro jim u šokdino dabišius
ir koketes.
Grįžęs nam o, brolelis Z iustenas pam anė, kad iš jo
kam bario p a d a ry ta s rep o z ito riu m a s1; buvo bepradedąs
n iu rzgėti, b a rtis, skųstis, bet M ina a ts ta tė jam rau sv u čiu s
žandukus, ir vaikinui nebeliko nieko k ita, kaip tik p r i­
g lau sti m ergytę prie širdies.
Š itaip ta d palaipsniui tie liū d n i nam ai jaunėjo ir
linksm ėjo, nes linksm ėjo ir jaunėjo jų gyventojai.
Pasiekusi tokią įta k ą , M ina g a lia u sia i paskelbė k a rą
seniesiem s religinės m uzikos gaidynam s: jos pastangom is
S ebastijanas Bachas, P alestrin a , H aidnas sugrįžo į sp in tą,
o kad pakeistų šiuos įžym ius senolius, džiuginusius p ra d i­
nukų m okytojo jau n y stę, Z iustenas k a rtą sugrįžo nam o
nešinas kažkokios kom iškos operos p a rtitū ro s dalim is,
9* 131
kurias aptiko rau sd am asis pas k ra n tin ė s bukinistus.
Kas buvo n u steb in tas? K as bem až n u v irto a u k štie l­
ninkas? Ogi M iuleris, kuris vieną v a k a rą užėjęs pas Zius-
teną aptiko šį n a rp lio ja n tį p a g rin d in iu s „Don G ulistan o “ -,
tosios trijų veiksm ų linksm ybės, m otyvus.
Bet m erg aitė p areišk ė,— tik ria u sia i rem dam asi savo
senu priešiškum u violončelei,— kad linksm iausios melo­
dijos, atliekam os šiuo in stru m e n tu , ja i skam ba g rau d žiai.
K ą gi, spręskite patys, kaip v a rg šu i p rad in u k ų mo­
kytojui buvo apsisukusi galva ir kaip jis buvo pasirengęs
klausyti kiekvienos šio vaiko užgaidos: m erg aitė tiek
šaipėsi iš Ziusteno dėl jo violončelės,— o jū s žinote, kaip
v arg šas vaikinas m ylėjo tą in stru m e n tą , savo liūdno g y ­
venim o liū d n ąjį palydovą! — toji m ažosios Minos tiro n ija
jį tiek paveikė, jog ryžosi dėl jos a tsiž a d ė ti savo violon­
čelės!
O! Kokia ta i buvo liū d n u tėlė ak im irk a, kai varg šas
Ziustenas u žd arė sa v ą ją violončelę į m edinį kalėjim ą,
kuriam am žinai ją pasm erkė.
J ū s p a p rie šta rau site , kad liko d a r try s dienos per
savaitę, kada jis galėdavo g ro ti k o n trab o su prie užkardos;
bet ši m uzika, k uri p am aldžiajam p rad in u k ų m okytojui
buvo aukščiausia p ro fan acija, toli g ražu jam neatrodė
pakankam a kom pensacija už tai, ką p rara d o netekęs
Haidno, P alestrinos ir S ebastijano Bacho.
Beje, kad ir nieko nesakydam a, M ina suteikė Ziuste-
nui kuo geriau sią d in g stį p a d a ry ti tą didžiulę auką,
kokia jam buvo m uzika — jo nykulio paguoda.
A r jam reikėjo ieškotis užsim iršim o, jeigu nykulys
nebeslėgė? Paguodos — jeigu jau neliūdėjo?
A rg i ji p a ti — ne gyva daina?
P ag aliau , jeigu, kaip jau sakėm e, nelaim ės vaikšto
būriais, ta i dera taip p asak y ti, kad ir laim ė re ta i ateina
viena.
Taigi sykį, rudens v a k a rą , vėl p rasid ė ju s pam okom s,
Ziustenas plačiai a tv ė rė d u ris į jas pasibeldusiai F o rtū ­
nai.
A ikštingoji deivė pasirodė rom aus A rfos g atv ės no­
taro pavidalu.
N eabejoju, jūs m anęs naiviai p ak lau site: „V adinasi,

132
A rfos gatvėje gyventa n o ta rų ? “
Ne n o tarų — tik vieno notaro.
Sis n o ta ra s vadinosi m etras Ž ardi.
J is turėjo du sūnus, kurie be galo troško per vienerius
m etus baig ti dvi klases, k itaip ta r ia n t, atein an čiais m etais
peršokti klasę, vadinam ą tre č ią ja ir iš ketvirtosios pereiti
į a n tr ą ją .
Z iustenas visą dieną būdavo užsiėm ęs, abu jau n ieji
žmonės — irgi, tad apie dienines pam okas nebuvo nė ko
galvoti.
Be to, Z iustenas neketino a tsiž a d ė ti savo klasės.
Tačiau jau n ik liu s tenkino ir pam okos v a k a ra is —
tris k a rtu s per sav aitę po dvi valandas.
Tokios sąly g o s Z iustenui pu ik iau siai tiko!
T ris k a rtu s per sav aitę jis grojo šokiam s prie u ž k a r­
dos ir nebegalėdam as v irk d y ti violončelę nuosavam e
kam baryje dėl savo „despotės“ d rau d im o galiau siai p a ­
mėgo šį užsiėm im ą, kuris k a rtk a rtė m is jam d a r leisdavo
g lau sti prie širdies kontrabosą.
K ontrabosas — ta i ne violončelė; užmiesčio sm uk­
lės m u zik an tai — ne Bethovenas; bet juk žinome —
esame šiam e pasaulyje ne tam , kad m aty tu m e skleidžian­
tis m ūsų troškim ų gėles!
Z iustenas pasiūlė n o taru i savo tris laisvus v ak aru s.
P a sta ra ja m porinės a r neporinės dienos n etu rėjo
reikšm ės: A rfos g atv ės n o ta ra s nenuom oja ložės nei Ope­
roje, nei Ita lų teatre.
T rys Ziusteno v a k a ra i tapo m etro Ž ardi v akarais.
G arbusis raštv ed y s pasiūlė penkiasdešim t fra n k ų per
mėnesį ir m etam s b a ig ia n tis d a r po penkiasdešim t fra n k ų
už kiekvieną m ėnesį kaip a tp ild ą už tai, jeigu jo du sūnūs
bus p riim ti į a n tr ą ją klasę.
Ziustenas sutiko; įsipareigojo už šim tą fra n k ų per
m ėnesį p a d a ry ti stebuklą.
S u ta rė , kad nuo ry to ja u s m etras Ž ardi a tsių s jam
savo du sūnus.
N o tarą ypač palan k iai nuteikė šio m ažutėlio Ziusteno
kam barėlio tv ark in g u m as.
Dusyk p ak arto jo :
— Žavų k am b arėlį čia tu rit, pone P jerai Ziuste-
nai Korbi!..
133
 M a g is tra ta s 4 iš A rfos g a tv ė s neapdovanodavo savo,
kaip notaro, p alankum u tų , į k uriuos kreipdavosi tik
vienu vardu.
— Žavų k am b arėlį čia tu rit! Reiks m an panašų
įren g ti poniai Žardi.
I r kas įrengė šį kam barėlį, tokį p a tra u k lų , jog p a ­
lenkė į savo pusę net n o ta rą ? M ina, linksm ybės angelas!
Taigi, n o ta ru i pasišalinus, Ziustenas, užsim iršęs, kad
m ergaitė jau ėjo penkioliktuosius m etus, n u tv ėrė ją į g lė ­
bį ir k a ršta i k a ršta i pabučiavo:
— Tu — m ano geroji dvasia, vaikeli! — sušuko.—
Nuo to laiko, kai čia įžengei, šiuose nam uose įsikūrė
laimė!
N arsusis ja u n ik a itis tu rė jo p a g rin d ą šitaip te ig ti: iš
tiesų toji m ergytė buvo tik ra fėja, geroji dvasia su s te ­
buk lin g ąja lazdele!
„Su ste b u k lin g ą ja lazdele? — kas nors p a k la u s.—
J ū s d a r apie ją nekalbėjote.“
A tvirkščiai, b ran g ieji sk aity to jai! A tv irk ščiai, m ie­
losios m ūsų skaitytojos! Mes vien apie ta i tešnekėjom e.
Ta stebuklingoji lazdelė — ta i jaunystė!

XXI + V A S A R V ID Ž IO N A K T IE S S A P N A S

N aktis buvo tokia p a t vėsi, kaip diena — k a itri.

P irm iau sia pradėjo reik štis šau k liais paukščiai, kurie,
aišku, nuslopinti dienos karščio, iki tol nekišo snapo iš
savųjų lapijos rūm ų; ir skam bėjo lakštingalos, devyn­
balsės, rau d o n g u rk lės giesm ė apie vasarvidžio n akties
grožį, švelnių vėjelių atg a iv ą ! S utem ų peteliškės, did žiu ­
lės it paukščiai — kaukolėtieji sfinksai, povukai, tuopi-
niai — be g arso sklandė apie m edžius ta rp n esuskai­
čiuojam ų spiečių g ram buoliukų, prim enančių gegužva-
balių išvisėlius; su ju d in to s vėsaus vakario dvelksm o,
plynum os gėlės lingavo a n t savo stiebelių lyg kokiam e
šokyje, skirtam e Dievui, su tv ė ru sia m m ėnulį ir žvaigž­
des — tuos švelnius, blankius tam sum os šviesulius. A guo­
nėlės pynėsi su rugiagėlėm is; sa u lu tė s tiesė ran k ą ži­
buoklėms, auksaakė neužm irštuolė m eiliai žvelgė į alm a n tį

134
upelį. P aukščiai, d rugeliai, gėlės d žiaugėsi gam tos švente.
T arp jav ų jau n ik a itis, sėdom is a r veikiau gulom is,
atlošęs a n t užpakalyje su n e rtų ra n k ų g alvą, rodės, m ėga­
vosi šia neapsakom a vasarvidžio n ak ties rim tim i.
J o veide ta rs i ugninėm is raidėm is švytėjo sk aistū s
neseniai p a tirto s palaim os kerai; jam e d a r g alėjai a tse k ti
vakarykščių džiaugsm ų pėdsakus, ja u sušvelnintus, n u ­
stelb tu s p erg alin g ai p lūstančio n aujos dienos džiugesio.
Visai abejingas praeivis b ū tų pam anęs, kad per jo k a k tą
nusidriekusios raukšlės — ta i lyg ką tik įd irb to je dirvoje
arklo paliktos vagos; o p a sta b u s žm ogus išk a rt b ū tų
atpažinęs, kad šios vagos, iš pirm o žvilgsnio bergždžios,
b randina vos prasik alu sias gležnutes jau n y stė s godas.
Tasai ja u n ik a itis — m um s p ažįstam as p rad in u k ų
m okytojas...
A rba verčiau paskubėkim e p a sita isy ti — nebevadin-
kime jo šiuo vard u , nes tu o ja u p a t atein a į g alv ą visa
kirbinė m inčių apie sužlugusias iliuzijas. Ne, ta i nebe
p radinukų m okytojas; tai nebe violončelistas, ž a d in a n tis
sielą savo rim tu in stru m e n tu ir v erčian tis šį v aito ti jo
širdies kančiom is; ne, tai nebe per a n k sti susenęs ja u n i­
kaitis, kurį m atėm e tokį rūpesčių p rislėg tą savo liūdnoje
šeimoje; tai — laukų paukštelis, ku riam laim ė probėgš­
m ais atv ė rė jo narvo dureles ir k u ris šį kvapnų v a k a rą
skanavo vos užsim ezgusius laisvės vaisius.
Žodžiu, čia tas, k u rį d a r u žp raeitam e skyriuje v a d i­
nome nelaim inguoju Ziustenu.
P asveikinkite jį, b ran g ie ji sk a ity to ja i ir mielosios
skaitytojos, nes jis jau sparčiai žengia plačiuoju laim ės
keliu.
Lyg atsilik ęs keliautojas, jis g re ita i a tsig rieb ė p r a ­
ra stą laiką bei kelią; bėgčia paliko už savęs ilgus v ie n a t­
vės m etus. Koks tru m p a s a tstu m a s nuo negandos į laim ę,
jeigu jisai sugebėjo per šešis m ėnesius p am iršti viso savo
gyvenim o rūpesčius!
Gal jis n e tik ė ta i p ra tu rtė jo ? Gal koks nepažįstam as
gim in aitis atvyko iš tolim ųjų salų vien tam , kad jį p a v a ­
d in tų savo sūnėnu ir p a d a ry tų tu rto paveldėtoju? O g al
veikiau d a rb a s ,— ta sa i tik ra sis dėdulė iš A m erikos, v isa ­
dos su te ik ia n tis d au g iau nei tik ie si,— sukūrė jam tokį
m alonų laisvalaikį?
135
 A rg i jis neprivalėjo šią dieną, šią v a la n d ą ,— buvo
k etvirtadienis, kai vykdavo šo kiai,— a rg i jis neprivalėjo
su u žk ritu sia is ta rs i gluosnio šakelės plaukais, su d a i­
ninguoju in stru m e n tu ta rp kelių sėdėti tra k tie ria u s
orkestrėlyje, k u r mes jį m atėm e nužem intai p ra š a n tį
kontrabosininko vietos?
Ką gi jis čia veikė, atsig u lęs javuose kaip V ergilijaus
piem enėlis, T itira s a r D am etas2, jeigu pareiga jį šaukė
k itu r?
Ne, pareiga nebešaukė jo į o rk estrė lį: du jo m okiniai
pergalingai peržengė trečiosios klasės p ra ra ją ; tu rė jo
pam okų į valias, san ta u p ų — u ž te k tin a i n u sip irk ti nam ui;
jau bene try s a r k e tu ri m ėnesiai kaip jis atsisakė g ro ti
savo p a rtiją toje nedarnioje sim fonijoje, k u ria i jį pasm erkė
skurdas.
J a u n ik a itis buvo ten, k u r ir p rivalėjo būti, niekur
jam nebūtų buvę g e ria u : toji vieta, k u r jis gulėjo lauko
p akraštyje, v idury nakties, sp in d in t m ėnesienai, galva
javuose, kojomis, nusvertom is į pakelės g rio v į,— toji
vieta buvo ta p ati, k u r prieš penkerius m etus gulėjo m ažoji
m ergytė, taip nuostabiai pakeitusi v a rg a n u s Sen Žako
priem iesčio nam us ir it nekaltoji M edėjas a tja u n in u si
m ūsų herojų; ši n a k tis — ta i m etinės, kada ji susitiko su
Ziustenu, ir šis kaip tik d a b a r dėkojo Dievui už jam a t ­
siųstą neįkainojam ą lobį.
Buvo 1826-ųjų m etų birželis; m ergytė tapo a u k šta
ir liekna m ergina.
Vaikelis ja u įžengė į penkioliktuosius m etus.
N elyginant gražiosios undinės, vienos iš tų , kurios
žiūrinėja save upeliukuose, švelniom is kaskadom is s rū ­
vančiuose nuo T aunaus k a ln a g ū b rių 4 į R einą, jos ilgi
šviesūs plaukai tviskėjo auksu kaip javai, žydros akys
prim inė rugiagėles, ta rp k u rių rado ją m iegančią, rau sv u s
it aguonėlės sk ru o stu s virpino k a rtk a rtė m is ištrū k sta n ty s
iš jos lūpų m ergiški atodūsiai.
P am anytum , kad ji su tv e rta iš visų lauko gėlių, ta rp
kurių prieš penkerius m etus praleido n a k tį, tik ra gyvų,
rausvų, ką tik pražydusių gėlių puokštė.
Savo ru o žtu Z iustenas irg i bem až išgražėjo; jau
sakėm e, jog dėl šito jam nedaug tereikėjo: pavyzdžiui,
136
nueiti tuo pačiu keliu kaip ir laim ė.
Laim ės n u o jau ta pašalino iš liūdno veido tą kitados
jam būdingą rū šk a n ą išraišk ą, ir iš anų nelaim ingųjų
dienų jam e teliko vien švelnum as bei tau ru m as.
Sykį jis pasižiūrėjo į veidrodį ir savęs neatpažino;
nuraudo aptikęs, kad tapo g ra ž u s ir nuo tolei suvokdam as,
jog pagražėjo, nes M ina graži, ėmė rū p in tis savo išvaizda
kaip niekad anksčiau.
Ir, žinom a, kaip negražėsi vien tik nuo b endrystės
su šia žavia būtybe.
K ai sekm adieniais juodu išeidavo pasivaikščioti po
M onružo plynes, į šią porą m iela būdavo p a ž iū rė ti: abu
šviesiaplaukiai, ji — rau sv u tė , jis — išblyškęs; m erginos
ranka ta rs i liana apsivijusi jaunikaičio parankę, josios
galv u tė bemaž prie p a t jo peties, lyg n orėtų su ra sti jam e
a tra m ą — nuostabi h arm o n ija, žavus duetas!
Į juos žiūrėdavo — su p ra n ta m a , g e ra šird ž iai — su
tuo naiviu pasitenkinim u, k u ris p a p ra sta i p a tiria m a s
palydint žvilgsniu įžym ybes a r laim inguosius; tie, kurie
juodu palaikydavo broliu su seseria, jais žavėjosi; tie,
kuriem s pasirodydavo, kad ta i su žad ėtin iai, jiem s p a v y ­
dėjo.
A bu a tro d ė tokie geri, tokie linksm i, tokie jauni!
Nuo tad a , kai Z iustenas p asiju to laim ingas, v a rg ia i jam
būtum davęs dvidešim t penkerius m etus; jo jau n y stė ,
kuria jis taip m ažai tesinaudojo ir ta ip nedaug tesidžiaugė,
sugrįžo beveik tam e pačiam e am žiuje, kaip buvo jį p a li­
kusi. Visi m aži berniukai bėgo prie Minos, visos m ažos
m ergytės skubėjo prie Ziusteno, visi n e tu rtin g ie ji tiesė
ran k ą ir vienam , ir kitam .
Sm ulkm ena po sm ulkm enos papasakojom e, kaip
Mina iš m ergytės tapo m ergina; kaip Ziustenas iš ne­
laim ingo tapo laim ingas; ta d d a b a r pasekim e abu n a u ­
jam e jų gyvenim e.
Vaiko auklėjim as jau b a ig ta s: m uzikos, piešimo,
istorijos, senovės ir šių laikų lite ra tū ro s — visko ją iš­
mokė; jinai viską įsim inė. M ergina kupina tau ru m o ,
m oralinių n u o sta tų , su b ra n d in tų tosios našios dirvos,
kokia yra šeim a; jos polinkiai p a p ra sti kaip ir įpročiai;
sekm adieninė suknelė — sielos atsp in d y s: p a sta ro ji —

137
tokio p a t nesuteršto baltum o ir, iki šiol u ž d a ra geism am s
kaip gėlės tau relė, laukia, kol galės p ra siv e rti ta i jau n ų
panelių saulei, k u ria vadinam a meilė.
Tai skaisti siela nekaltam e kūne.
Ziusteno širdyje, kaip geroje žemėje, k u ri d a r niekad
nebuvo apsėta, prasik alė m eilė — ja u n a ir g alin g a, jau
tie sia n ti savo stiebelius į dangų.
K aip Z iustenas pastebėjo, kad yra įsim ylėjęs?
Iš kentėjim o — kentėjim o juo aštresn io , kad nebuvo
įp ra tęs kentėti.
Ką tik praėjo Dievo Kūno šventės ketv irtad ien is.
Tais laikais, kai žm onės d a r leisdavo Dievui tu rė ti šventę,
daugelis P ary žiau s g a tv ių , bet ypač didžiųjų priem iesčių,
būdavo p rib a rsty to s gėlių ir p rim in ė kilim us, ištiestu s
po kojomis k unigui, nešančiam šv e n tą jį sa k ra m en tą ;
be to, nam ų sienos būdavo užtiestos d rap iru o te a r n u k a ­
binėtos kilim ais, v isu r kvepėjo sm ilkalais, ore skraidė
rieškučiom is m ėtom i rožių lapeliai, p a ra p ijų varp ai
gaudė visu garsu m u . Ž avinga buvo stebėti po spindinčiu
dangum i procesijoje paskui dvasin in k u s praslenkančias
jau n as m ergaites su b a lta is šydais kaip senovės G raikijos
eitynėse. Anuo m etu, kai d a r valdžia nebuvo iškeldinusi
stu d en tų į provincijos m okyklas, a n t priem iesčių stogų
kaip iš kregždžių lizdų pulkai jau n ik aičių lenkėsi iš savo
m ansardų langų, tro k šd am i p a m a ty ti p raž y g iu o ja n t
skaistų ir b a ltą sam būrį.
M ina dalyvavo procesijoje; Z iustenas, n u g a ra a ts i­
rėm ęs į sieną prie Vai de G raso pinučių, laukė ją p rae in a n t.
Procesija p risiartin o .
Z iustenas tu o jau p a t pastebėjo m erginą, kuri, a u k š­
čiausia ir g raž ia u sia , pranoko k ita s dalyves visa galva.
J is neturėjo kitokios m inties, kito troškim o, kaip
tik p a m a ty ti ją p raein an čią; tačiau , ta rtu m p a ju tę s lem ­
tin g ą tra u k ą , Z iustenas pakėlė akis ir išvydo prie vieno
lango jau n ik a itį, b liz g in an tį godžias akis į šį gulbių
pulkelį.
A r tasa i ja u n ik a itis spoksojo į k u rią nors vieną?
Ziustenui pasirodė, kad an as atėjęs tik dėl Minos ir spok­
sojo tik į ją. R audonis, ne, mes klaidinam e... ugnis p lū ste­
lėjo Ziustenui į veidą, ir nuo šios akim irkos v arg šas pradi-

138
nukų m okytojas aiškiai save p erp rato .
G yvatė ką tik įgėlė jo širdį; ne vien ją : jo širdies
širdį! — kaip pasakė H am letas.
J is pavydėjo!
Z iustenas paslėpė ta rp ran k ų veidą, ta rsi bijotų,
kad praeidam a pro šalį m ergina, išvydusi jo n uoraudį,
supras priežastį.
S ugrįžęs nam o, užsidarė savo kam baryje ir ištisas
dvi valandas p ratū n o jo vienas, norėdam as p a sitik rin ti
save.
Je ig u per ta s dvi v alan d as g a lu tin a i neįsitikino m ylįs
m erginą, jeigu jis vis d a r nesiryžo įv a rd y ti šį savo širdies
jausm ą, ta i perversm as, ku riam n e tru k u s buvo lem ta s u ­
k rėsti jo sielą, netu rėjo p a lik ti jokių abejonių.
D ešim tą v alandą vakaro, nuveikusi p ask u tin iu s die­
nos d arbus, M ina kaip visados nulipo apačion p alin k ėti
Z iustenui labos nakties ir a ts ta ty ti šio broliškam bučiniui
savo k aktą.
K ai šį v a k a rą M ina įėjo į k am b arį, ja u n ik a itis su ­
virpėjo visu kūnu nuo galvos iki kojų, ir jo veidas u žsi­
plieskė rau d o n iu p anašiai kaip a n ą dieną Minos, kai
Z iustenas užklupo ją su stry k u rankoje.
Pabučiavo ją į k a k tą ; bet bučiuodam as taip išblyško,
kaip anąsyk M ina, d ain av u si tam siam e kieme, o u žk lu p ta
sesutės Selestos išsigando p a d a riu si šventvagystę, ta rs i
bū tų g a rsia i kalbėjusi bažnyčioje.
Bučinys jam pasirodė bedieviškas, kupinas godulio;
persigandęs atšlijo, a p v ertė kėdę ir vos nepargriuvo, o
m ergina sunerim usi pažvelgė į jį:
— O, koks tu šįv a k a r išblyškęs, broluži Ziustenai!
Kas ta u ? N ejau su sirg ai?
O taip! J is iš tik rų jų susirgo, v a rg ša s Ziustenas!
Jo širdį m irtin a i sužeidė meilė.
Nuo tos Dievo Kūno šventės, nuo tos valandos, kai
jį per procesiją nusm elkė pavydas, pastebėjus n u k reip tą
į M iną begėdišką žvilgsnį, jis visiem s a tro d ė pasikeitęs:
ta i sta ig a jį pagaudavo n e tik ė ta s pakilim as, stu lb in d av ęs
šeim ą, ta i be jokios priežasties ištikdavo linksm ybės
priepuolis, gąsdindavęs ją; paskiau Z iustenas vėl įpuldavo
į n iū ra u s ir a tk a k la u s tylėjim o ta rp sn iu s.

139
 Jis, kurio niekas niekad nebuvo gird ėjęs d ain u o jan t,
vieną g raž ią dieną, kopdam as iš savo kam bario pas m oti­
ną, p ratrū k o plyšoti gam ą, skleisdam as aplinkui visus
žmogiškosios k lav ia tū ro s garsus.
O k itą dieną jį sutiko s try k in ė ja n tį g atvėm is it m oki­
nuką, paleistą atostogų.
G aliausiai regėdavo jį ištisu s v a k a ru s u ž sid a ra n t
savo kam baryje, iš k u r nepasiekdavo joks g a rsa s — a tr o ­
dydavo, kad jo ten ai nė n ėra; ir jeig u kas nekukliai p a ­
žvelgdavo pro rak to skylutę vidun, išvysdavo jį ta i sėdintį
lyg suakm enėjusį, ta i v aik ščio jan tį ir g e stik u liu o jan tį
lyg beprotį.
Šiuos ir kitus, d a r labiau b au g in an čiu s požym ius
pastebėjo sesuo Selesta bei m otušė K orbi, nors ir visai
akla būdam a.
A bi m oterys n u ta rė a ts iv e rti senajam m okytojui,
kuris tuodviem pap rasto m s m oterim s tebebuvo K alchan-
t a s \ kai Z iustenui — M e n to ra s’.
M iuleris, ja u senokai atsp ėjęs jaunuolio paslap tį,
apsiėm ė su juo pakalbėti.
Vieną v a k a rą jie abu užsidarė kam b ary je; kaip senas
gydytojas, k u riam nereikia čiuopti ligonio pulsą, n o rin t
įv e rtin ti jo būklės rim tu m ą , g erasis M iuleris ėjo tiesiog
prie reikalo ir kone išvertė savo m okinį iš koto, kai vos
tik užsivėrus d u rim s užklupo jį to kiais žodžiais:
— Z iustenai, m ano berneli, tu b eprotiškai įsim ylėjęs
Miną!

X X II + A K IV A IZ D U S M E IL Ė S Į K A L T IS

T aigi p aslap tį, k u rią jis taip g ilia i gram zdino savyje,
ku rią m anė nuslėpęs n etg i nuo senojo bičiulio, p a sta ra sis
žinojo! I r jeigu jo širdies būklę p e rm atė M iuleris, ne­
gyvenantis su jais, ta i, ko gero, ir jo m otina, sesuo bei,—
kas žino? — jaunoji m ergina taip p a t apie tai num ano.
Žinia, kad jo p a sla p tis a tsk le ista, jau nuolį su trik d ė
ir išm ušė iš vėžių, ta d su p rasik a ltė lio išvaizda, nuleista
galva jisai sum ikčiojo M iuleriui:
— Tai tiesa.

140
 G erasis m okytojas jį nužvelgė, paskiau tru k te lė jo
pečiais.
— N ag i,— ta r ė ,— pakelk galvą!
Z iustenas klusniai pakėlė g a lv ą , n u rau sd am as it
vaikas.
— Pažvelk į m ane,— toliau įsakinėjo M iuleris.
Z iustenas pažvelgė į jį ir sulem eno:
— B rangusis m okytojau...
— Betgi, b ran g u sis m okiny,— atsak ė šis,— ir kodėl
tau nebūt įsim ylėjusiam ?
— M at...
— Kam b ū t įsim ylėjusiam , jeig u ne tau ? M anau,
kad tik ne man! P aklausyk, nebetaisyk iš savęs kvailelio...
K as tav e g rau ž ia šitoje m eilėje ir kodėl ją slepi? A r nesi
to am žiaus, kad m ylėtum , ir k u rg i tu rastu m , nors apeitum
visą pasaulį, vertesnį savo m eilės objektą? Tad m ylėk,
m ano berniuk! Mylėk, kaip ir d irb i: m ylėk dorai, a is trin ­
gai, beprotiškai — jei gali! K albam a, kad ta ip gera m y­
lėti!
— Tad jū s p ats nesate m ylėjęs?
— N iekados n e tu rė ja u tam laiko... Y ra tū k sta n č ia i
dalykų, k urių tu d a r nežinai, bet kuriuos meilė ta u p a ­
aiškins — bent sp ren d žian t iš to, kas apie ją kalbam a.
P ad ed an t d arb u i bei meilei, visa apie m us ir m um yse
nusigiedrija; kai d irb a i — buvai stip ru s; kai myli —
tam pi geras.
Bet Ziustenas, n e p a isa n t tėviškų savo senojo m oky­
tojo žodžių, tik p a p u rtė g a lv ą ir nieko neatsakė.
— P a k lau sy k ,— neapsakom ai švelniu tonu ta rė m o­
kytojas, suim dam as jo ra n k a s ,— kas ta u neleidžia k alb ėti?
Kas tave sulaiko? K am , jeigu ne m an, tu patikėsi savo
pirm uosius širdies džiaugsm us? A rg i mes ne u ž te k tin a i
d rauge kentėjom e ir verkėm e? K u r tu rasi labiau u ž ja u ­
čiančią širdį nei m ane, ausį, atidesnę nei m ano? G albūt
d a r tu p ats aiškiai n e p e rp ra n ti savo širdies? Tokiu atv eju ,
išnarpliokim e tą d aly k ą d rauge, atjau n ėk im e dešim čia
metų... P risim eni m ūsų pasivaikščiojim us po V ersalio
park ą? M udu vaikštinėdavom e n a k tį, žiūrėdam i į d a n ­
g ų ,— m at visada žiūrim a į d an g ų , kai ko nors tro k šti a r
ko nors b ija i,— ta ig i m udu vaikštinėdavom e nak tį, žvelg-
141
darni į d angų ir laikydam iesi už ran k ų . Sykį tu m anęs
paklausei: „ Je ig u aš pasiklysčiau šiam e miške, kaip s u ­
rasčiau k e lią ? “ I r aš ta u a tsa k ia u : „N ebijok, su m anim i
tu niekad nepaklysi!“ Tai va, ir šiandien tas pat... Na,
duokš m an ra n k ą ir ženkim d rau g e ; a rg i širdis kiek ne­
panaši į miško raizgalynę, k u r m udu keliaujam p a ta m ­
siais?.. Tu pasiklydai: duokš m an ran k ą , ir m udu d rau g e
atrasim e takelį!
Z iustenas puolė senajam m okytojui a n t kaklo ir
apsiašarojęs jį pabučiavo.
— Verk, sūneli, verk! — ta rė dorasis žm ogelis.—
Iš džiaugsm o a r skausm o — visad g e ra yra v erk ti: ašaros
a tg a iv in a sielą kaip vasaros lietūs — a u d ro ta s rugpjūčio
dienas; bet kai paverksi, vėl pralinksm ėk, ir m udu p a k a l­
bėsime apie tav o lūkesčius.
— O! Mano gerasis m okytojau! M ylim asis m oky­
tojau!..
— Na ką?
— O jeigu jinai m anęs nem yli?
— Tu iš proto išsik rau stei? — atšovė senukas.— Ir
kodėl gi jai tav ę s nem ylėti? K aip tik josios am žiuje širdis
p irm ą k a rt u ždainuoja; ir kodėl ta širdis n e tu rė tų d a i­
nuoti tau , m ano gerasis, g arb u sis sūneli?
— Tad, b ran g u sis pone M iuleri,— paklausė ja u n ik a i­
tis, jūs m anote, kad jin a i m ane m yli?
— Esu įsitikinęs, kaip ir tuo, jog tu — doras žm o­
gus ir pakankam as naivuolis, kad tuo abejotum .
— Bet aš niekados jos to neklausiau.
— Ir buvai didžiai teisus! A rg i b ū tin a k lausti? A rg i
mums, nors esam e tik bičiuliai, a r m um s reikėjo sakyti,
ką jaučiam e vienas k itam ? A rg i š ita i n e m a ty ti savaim e?
— Taip, jū s teisus, bičiuli, jin a i m ane myli!
— K urgi ne! I r tuo abejoti — tai ją įžeisti.
— O! M ano gerasis ir g erbiam asis m okytojau, kad
žinotum ėt, kiek jūsų įsitik in im as m an suteikia laim ės,
kad žinotum ėt, kokiu tap a u visai k itu žm ogum i nei prieš
m inutėlę — n u ra m in tu , atsim ain iu siu ! G alim a jau p a sa ­
kyti, kad d a ra u si p a ts sau m ielesnis; žiūriu į save,— ir
šitai prisip ažįstu tik ju m s,— visai k itaip negu iki šiol:
m an p atin k a jau sti, jog esu m ylim as!

142
 Ir tik ra i, a r jūs, kurie m ane skaitote, prisim enate
savo p irm ą ją meilę? A r jum s neatrodė, kad po pirm ojo
m oters prisipažinim o ja u tė te sau pačiam kažkokį didesnį
švelnum ą? A r jum s neatrodė, kad tap o te kitoks a rb a d a r
g eriau — kad tapote labiau savim i negu kada nors a n k s­
čiau?
Laim ės p o jū tis d aro išpuikėliu; bet kaip ta s išp u i­
kim as netveria savyje! K aip n o rėtų si tu rė ti glėbius gėlių,
kad g alėtum saujom is jas b e rti a n t visų žm onių galvų!
Ju o d u , ja u n ik a itis ir senukas, ilgai taip kalbėjosi,
ja u n ik a itis — kaisdam as, senukas — susišildydam as prie
meilės ugnies.
I r vis dėlto džiaugsm o tvyksnius, ku rie žybteldavo
iš jaunikaičio akių, retsy k iais užtem dydavo užslenkantys
a n t jo veido debesys.
P er vieną iš tokių užtem im ų jis atsiduso:
— Deja! J a u m an g re it bus trisd ešim t m etų, o jai
d a r nėra nė šešiolikos, bemaž galėčiau b ū ti jai tėvas. O
gal m um s d u k terišk a p a g a rb a , seseriškas švelnum as a t ­
rodo kaip tik ra meilė?
— P irm ia u sia ,— a trėm ė sen u k as,— jeigu aš gerai
prisim enu, ta u d a r nėra trisd ešim ties m etų, o ir užbaigęs
trisdešim tuosius, n e a tro d y tu m vyresnis kaip dvidešim t
penkerių: šviesūs plau k ai tav e ja u n in a dešim čia m etų. Tad
nesibaim ink dėl savo am žiaus; duok M inai su k ak ti šešio­
lika, ir be baim ės, nesigėdindam as džiaukis savo meile.
Tu jos tik ra i nusipelnei, sūneli, savo pavyzdingu d o ry ­
bingum u.
Ir senukas pabučiavo Z iusteną kaip savo sūnų.
A bu bičiuliai su ta rė , kad pakol M inai tė ra penkiolika
m etų, d a r nieko nereikia sa k y ti nei m otinai, nei seseriai,
nei pačiai m erginai.
M otina ir sesuo n ep ajėg tų išla ik y ti paslapties, o abu
bičiuliai k ratėsi m inties p ra b u d in ti nekaltoje m erginos
sieloje tuos troškim us, kurie siau tėjo Ziusteno širdyje it
ką tik užgim ę kum eliukai.
Tik buvo s u ta rta kuo dažniau pasišnekėti ta rp savęs
vienu du.
Tad su kokiu a tsa rg u m u abu bičiuliai uždarydavo
duris, bijodam i, kad jų p a sla p tis it kvepalų a ro m a ta s

143
n e ištrū k tų iš kam bario ir nep ak iltų iki m oterų!
Tais vak arais, kai atsilan k y d av o senasis m okytojas,
viskas būdavo g erai: dešim tą v alan d ą, tuo laiku, kada
a n tra ja m e au k šte p a p ra sta i eidavo m iegoti, juodu a ts i­
skirdavo nuo m oterų, nulipdavo apačion ir ne sykį M iuleris
ūm ai susigriebdavo užsisėdėjęs iki jam neįprastos v id u r­
nakčio valandos, šim tą jį k a rtą klausydam asis m eiliškųjų
jaunikaičio išgyvenim ų.
Bet kai mielojo jo m okytojo čia nebūdavo, su kuo
galėjo Z iustenas k albėtis apie ją? Kam galėjo a tv e rti
savo in ty m au s jausm o lobyną?
O! Jeig u tik jis b ū tų išdrįsęs k albėtis su savo violon­
čele!
K a rta is jis išsitrau k d av o šį bičiulį, taip seniai jau
nebylų, ne tik iš spintos, bet ir iš fu tlia ro ; glausdavo ją
prie širdies, spausdavo ta rp kelių, braukdavo p irštais
per visą postygį ir tylom is virš sty g ų , jų neprisiliesdam as
pertrau k d av o stry k u .
N usišypsodavo: m at vaizduotės klausa jis išgirsdavo
visa, ką jam b ū tų pasakiusi violončelė, jei būtų jai leista
kalbėti.
K itais k a rta is tokio nebylaus dialogo jam n ep ak ak ­
davo; tuom et, gražiom is vasaros nak tim is jis ty lu tė lia i
išslinkdavo iš nam ų, a titra u k d a v o g atvės durų velkes,
nukakdavo iki užkardos ir ištroškęs g arsų , vienum os ir
judėjim o, pasileisdavo lygum a, deklam uodam as švelniam
vėjeliui, tam n a k tin iam bičiuliui m eilėje ir nelaim ėje,
g ražiau siu s g raik ų ir lotynų poetų posmus, kuriuose
apdainuojam a meilė.
K aip tik vieną iš tokių n a k tų , per išpuolančias jo
susitikim o su m ergaite m etines, jis p a tra u k ė į laukus ir
atsig u lė ta rp javų, ru g ia g ė lių ir aguonėlių, ku r jį ir a p ­
tikom e praeito sk y ria u s pradžioje.
Sis v a k a ra s buvo iškilm ingas — šventinis v ak aras;
jis čia atėjo ne dėl ko kito, kaip tik padėkoti Viešpačiui už
jam a tsių stą angelą.
Beje, praleidus v alan d ą a r dvi javuose, kai Sen Žako
de O Pa bažnyčios laikrodis m ušė pusę dešim tos, jam
toptelėjo, jog d a r suspėtų g rįž ti nam o ir p alin k ėti M inai,
prieš jai a tsig u la n t, labos nakties.

144
 J is tu o jau p a t leidosi ž irg lio ti savo ilgom is kojomis
ir kone bėgčia į nam us.
P rie d u rų sutiko jo la u k ia n tį kokių dvylikos m etų
vaikėzą — vieną iš tų P a ry žia u s vaikų, k urį tre jais m etais
vėliau pavaizdavo B arbjė , didysis 1830-ųjų m etų poetas.
B erniūkštis jį sustabdė:
— Pone,— ta r ė ,— šta i jūsų nosinaitė, k u rią pam etėt.
— Kaip! M ano nosinaitė?
— Taip, išk rito iš jūsų kišenės jum s išeinant, prieš
dvi valandas.
— Tu ją rad ai?
— Taip.
— Kodėl išk a rt m an neatidavei?
— A bejojau, a r ta i tik ra i jūsų; tuo m etu pro šalį ėjo
daug ponų. Aš sušukau: „Ė! K as m ėto n o sin aites?“ M an
pasakė: „Žiū, ta i to pono, k u ris a n av a ten a i!“ J ū s jau
buvote už ketvirčio mylios. „G erai! — ta ria u s a u .— V er­
čiau palauksiu nei jį vysiuos... A r šis ponas d a r s u g rįš ? “ —
„Be abejo“ .— „K u r jis g y v e n a ? “ — „Č ia“ .— „K as jis
to k s?“ — „Tas, k u ris myli m až y tę “ .— „O k u r gyvena
m ažy tė?“ — „ J i gyvena pas jį “ .— „A k taip! — ta ria u
a š.— Jeig u jis myli m ažytę, ir jeigu ši gyvena pas jį, jis
ilgai neužtruks, g reit su g rįš “ . Tad aš jūsų palau k iau ir
gerai pad ariau , nes štai jūs čia... Na, im a t savo nosi­
naitę?
— Taip, taip, m ažasis d ra u g e ,— ta rė Z iustenas.—
Š tai ta u už v a rg ą .
Ir jis padavė berniūkščiui dešim t su.
— Puiku! B altukas! — ta rė šis.— Senė m an a tim tų
visus dešim t, o kai tu rė siu dešim t po vieną su, jai atiduosiu
penkis, o k itu s penkis pasiliksiu sau.
B erniūkštis atsitolino kelis žingsnius, pakol Z iuste­
nas susim ąstęs, drebančia ran k a kišo ra k tą į spyną,
paskiau tu o jau p a t vėl sugrįžo prie jo ir tru k te lė jo už
redingoto rankovės:
— Pone...
— K ą?
— N orite žinoti, a r jin a i jus m yli?
— Kas?
— N agi m ažytė, jūsų m ylim oji.
10. P a r y ž ia u s M o h i k an ai . I kn.
145
 — Na?
— Reikia n u e it ir su sira st senę, Zarnokų g atvė,
num eris 11. Beje, jeigu p a m irštu m ė t num erį, g atv ėje visi
ją žino; p ak lau sk ite B ro k a n tė s', kiekvienas jum s pasakys,
k u r gyvena. Už dvidešim t su ji jum s p ab u rs iš savo didžio­
sios k o rtų kaladės.
Bet Ziustenas nebesiklausė; a tid a rė d u ris ir vėl jas
užtrenkė prieš p a t vaikėzo nosį; p a s ta ra s is pasuko pas
bakalėjininką keisti savo dešim ties su į dešim tį po vieną
su a r veikiau į devynis su puse: m at, atly g in d am a s sau
tą triū są , jis n u sipirko už du liardus* melasos.
P askiau pastrykčiom n u k ū rė Z arnokų g a tv ė s linkui.
O Z iustenas, užu o t pasikėlęs pas m oteris ir užbaigęs
v a k a rą su šeim a, sugrįžo į savo kam b arį, užsidarė, k rito
į fotelį ir ten ai su stin g o ju odžiausių n u o jau tų kupina
širdim i.
J o meilė nebepriklauso tik jam vienam ; tai, ką jis taip
slėpė, visiems žinom a!
Visam Sen Žako priem iesčiui jis buvo tasai, kuris
m yli m ažytę!

X X III + M O S K IT A I
Yra Indijoje, ypač K oroje1, b ja u ru s vabzdys iš m ašalų
gim inės, vadinam as m oskitu, kurio įkandim as itin pavo­
jingas; negana to, kad jis siu rb ia k ra u ją kaip uodas a r
gelia gyliu kaip vapsva: jis padeda į p ra k ą s tą žm ogaus
odoje angelę kiaušinėlį, iš kurio po trijų dienų p rasik ala
kirm inas, im an tis tu o ja u p a t veisti daugybę kitų, ryjan čių
jūs gyvą"!
D ažniausiai m irštam a per dvylika a r try lik a dienų.
K ad šitaip neįvyktų, p a siju tu s įk ąsta m , b ū tin a p r a ­
p ja u ti žaizdą skalpeliu ir uždėti a n t jos s u k ra m ty tą t a ­
bako lapą.
Esam a ir aplink mus — Europoje, Prancūzijoje, P a ­
ryžiuje — tiesa, kitokio pavidalo, bet d a r pavojingesnių,
Koros m oskitų paderm ės vabzdžių — ta i kaim ynai.
Pasakėm e — pavojingesnių; m at žinom a, kokį b alza­
m ą dėti a n t m ašalų įkandžio, o kaim ynų p a d a ry to s žaiz­
dos — m irtinos.
146
 K aim ynas yra be gailesčio, be širdies, be jausm ų: jis
įeina pas jus pro duris, jei p aliekate jas n e u žtren k tas;
pro lan g ą — jei paliekate jį a tv irą ; pro rak to skylutę —
jei langas uždaras. P asisavina jū sų p aslap tis ta ip p a t
akiplėšiškai, kaip įžū liausias n ak ties plėšikas — jūsų
pinigus; vis dėlto ta rp kaim ynų ir plėšikų esam a s k irtu ­
mo, ir p a sta ra sis — perdėm plėšikų n au d ai: plėšikas nors
rizikuoja savo gyvybe, o k aim ynas — rizikuoja gyvybe
kitų.
B ūtų galim a padejuoti ir pasiduoti šiai Dievo ryk štei
kaip Indijoje pasiduodam a cholerai, E gipte — m arui,
A nglijoje — ūkam s, jei gam tam o k sliais būtų įro d y ta,
kad šioji liga, kuri vadinasi kaim ynystė, neatsiejam a
nuo visos žm onių gim inės; bet anaip to l taip nėra: ji
būdinga p riv ileg iju o tai šaliai, vad in am ai P ran cū zija;
visur k itu r — Vokietijoje, A nglijoje, Ispanijoje — rodom a
p ag arb a kitiem s, g e rb ia n t ir pačius save.
Tik vienoje m ūsų P rancūzijoje, nors ir tū nodam as
kam baryje, u žsirak in ęs d u ris bei užd aręs langines, ju n ti
apie save kaim yno akį ir ausį.
Ne todėl, kad jis b ū tin a i jum s lin k ėtų ką nors bloga;
visai ne,— tokiu a tv e ju jis b ū tų tra u k tin a s baudžiam ojon
atsakom ybėn; dažnai, netgi kai p ad aro jum s ką bloga,
tai jam išeina netyčia, to n e n o rin t;— visai ne: p a p ra s­
čiausiai jis geidžia p a m a ty ti, kas pas jus dedasi; jam
privalu žinoti, kas kalbam a, kas darom a jūsų nam uose;
jūs esate p rig im tin is jo skolininkas, jis — jūsų laim ės
kreditorius.
A tm etus tai, visi tie žm oneliai y ra, kad ir ką sakytum ,
dori: laikosi valdžios išleistų įsta ty m ų , griežtai pak lū sta
visiems policijos p otvarkiam s, tv a rk in g a i moka mokes­
čius, žiem ą nušluoja sniegą nuo savo k rau tu v ėlės slenks­
čio, v a sarą laisto ša lig a tv į priešais savo pard u o tu v ės
fasadą, esti p asiren g ę gesinti bet kokį g a isrą , sekm adie­
niais vaikšto į bažnyčią, pirm ad ien iais — į te a trą , kas
mėnesį eina sarg y b ą, žodžiu, elgiasi kaip visi, vis dėlto
užm iršdam i, kad s a n tū ru m a s — aukščiausia dorybė, o
sm alsum as — p asib aisėtin a yda.
Tad n epraraskim e vilties, kad už kelerių m etų p a ­
m atysim e,— ta i jau p rasid ed a,— nuovokesnius paryžie-
10* 147
čius sp ru n k a n t iš tų kareivinių, kaip vadinam i k e tu r­
aukščiai nam ai; pasitelkę geležinkelius, jie užsidarys
dešim ties m ylių spinduliu aplink P ary žių atskiruose
būstuose, k u r pasislėps vienų silpnybės arb a išvengs
įta rin ė jim ų k itų dorybės.
Beje, žodžiai, kuriu o s ta sa i vaikiščias ką tik išta rė :
m yli m a žy tę , buvo tokio pobūdžio toli g raž u ne pirm ieji,
užgavę Ziusteno klausą.
Ne sykį, žingsniuodam as per priem iestį su įsikibusia
į p aran k ę m ergina, jis buvo pastebėjęs ironiškus kaim ynų
žvilgsnius bei dviprasm iškas šypsenas.
Toji daili m ergina, vaik ščio jan ti už p arankės su
jaunikaičiu, k u ris jai nei vyras, nei brolis — a r ne g ard u s
kąsnelis netgi patiem s neaštriau siem s priem iesčio lie­
žuviam s?
J ą pažinojo kaip vaiką, tas tiesa; bet tai, kad ją
m atė pam ažu u ž a u g a n t jų akyse, buvo p a m iršta , ten o ­
rėta ją laikyti tik tuo, kuo ir buvo, ta i yra suaugusia
panele, tinkam a ištek in ti, bet kuri netekėjo.
Visaip m ėginta išsiaišk in ti šio abipusio celibato p rie­
žastį, p a m iršta n t, kad nebuvo d a r ko ta ip skubėti —
Mina tetu rėjo vos penkiolika su puse m etų; im ta m anyti,
kad čia slypi kokia nors p aslap tis; sm alsiausieji kaip
paukščiai plėšrū n ai apniko šeim ą, stengdam iesi išplėšti
jos paslaptį; tačiau juos švelniai a tstū m ė , ir jie gavo
ten k in tis tik spėlionėm is; nuo spėlionių pereita prie
tau šk alų , o nuo šių — prie apkalbų. Galop besiplečiantis
šm eižtas persirito per taik ių nam ų slenkstį ir kildam as
laiptelį po laiptelio visai užtvindė v arg šę šeim ą.
Toliau ta ip gyventi p asid arė nebeįm anom a.
Z iustenas rim ta i galvojo apie p e rsik ra u sty m ą ; bet
palikti šį k v a rta lą — vadinasi, riz ik u o ti s u ra sti d a r
blogesnį ir duoti p a g rin d ą kaim ynų piktžodžiavim ui;
be to, nejaugi lengva p alikti šiuos nam us, kur gyventa
taip laim ingai ir k a rtu v a rg in g a i? A rg i tai ne paties
savęs dalis, k u rią te k tų nusviesti toli į šalį? A rgi a n t šių
dviejų aukštų sienų n e įra šy ta s neišdildom om is raidėm is
visas ketu rių asm enų gyvenim as?
Ne, šitai d au g iau negu sunku: tiesiog neįm anom a!
Tad palik ti nam us a tsisak y ta ; bet kadangi reikėjo

148
kažkam ry žtis, kadangi vienu ypu n u k irsti visų k v a rta lo
piktų liežuvių nebuvo kaip, n u sp rę sta p a s ita rti su se­
nuoju m okytoju.
Beje, beviltiškais a tv e ja is visados taip atsitik d av o .
M iuleris atvyko savo įp ra stu laiku; m erginą paliko
vieną viršuje; šį sykį m otina nulipo į savo sūnaus kam ­
barį, ir visi k etu ri — M iuleris, m otina, sesuo ir ja u n i­
k aitis — surengė šeim os ta ry b ą .
Senasis m okytojas p a ta rė labai p a p ra sta i:
— Rytoj viešai paskelbkite apie sužadėtuves ir po
dviejų savaičių apvesdinkite vaikus.
Z iustenas džiugiai šūktelėjo.
Toks M iulerio p a ta rim a s a titik o jo širdies troškim us.
Ir tik ra i, vedybos išk a rt n u tild y tų visus įta rim u s.
Tad nebuvo ko svyruoti, ieškoti kokio nors kito būdo: šis
išties vienintelis, tin k am iau sias, tik ria u sias.
Taip ir b ū tų nusprendę, jeigu m otina nebūtų ištie ­
susi rankos.
— M inutėlę! — ta rė ji.— T u riu tik vieną p rie šta rą ,
bet ji rim ta.
— Kokią? — blykšdam as paklausė Ziustenas.
— P rie šta rų negali b ū ti,— a trė m ė senasis m oky­
tojas.
— Gali, pone M iuleri,— a tsa k ė m otušė K orbi,— ir
viena yra.
— Kokia? Paklausykim e!
— S akykit, m otuše! — drebančiu balsu sum urm ėjo
Ziustenas.
— Minos tėvai nežinom i.
— Tuo labiau ji gali elgtis kaip tin k am a, nes p r i­
klauso tik nuo pačios savęs,— ta rė senasis m okytojas.
— Be to ,— n edrąsiai įsiterp ė S e lesta ,— Minos tėv ai
jos išsižadėjo nuo tad a , kai liovėsi m okėję už jos išlaikym ą
m otušei Buaven.
Si p astab a, nors ir iš ta rta baugščiai, pašnabždom is,
Ziustenui labai patiko.
— Betgi taip! — sušuko jis.— Selesta teisi.
— Ir aš taip m an a u ,— p rita rė m okytojas.
— Iš tiesų, gal ji ir te is i,— ta r ė ponia K o rb i,— tad
aš pasiūlysiu ta rp in į sprendim ą, kuris, tikiuosi, visus
patenkins.
149
 — S akykit, m otuše! — p a ra g in o Z iustenas.— I r mes
visi pripažinsim e, kad jūs — žemėn nusileidusi išm intis.
— Įsta ty m a s d rau d žia tu o k tis jaunesnei nei pen­
kiolikos m etų ir penkių m ėnesių; jeigu ju d u susituoksite
tuojau pat, atrodys, kad tik ir telau k ėte to įstatym o lei­
džiam o santuokai m om ento ir pasinaudojote šia galim ybe
su tokia s p a rta , k u ri gali b ū ti blogai su p ra sta.
— Tas tiesa, Z iu ste n a i,— sum urm ėjo m okytojas.
Z iustenas atsiduso.
Iš tik rų jų n etu rėjo ką į ta i a tsa k y ti.
— Už septynių m ėnesių, ateinančio vasario 5-ąją,
M inai sukaks šešiolika. Tai bemaž jau sąm oningas m oters
am žius; svarbu, sūnau, kad visi g erai žinotų, jog Mina
p ati atsid av ė: jei šiandien ją vestum , a tro d y tų , jog ją
paėmei.
— T ad?..— sum urm ėjo Z iustenas, visas virpėdam as
iš džiaugsm o.
— Tad, kad an g i Buijo klebonas, b ent šiuo ta rp u ,
yra kaip Minos globėjas, tu iš an k sto p asirū p in si šio
g a rb a u s žm ogaus su tik im u ir atein an čio vasario 6-ąją
M ina tap s tavo žm ona.
— O! M otuše, m ano geroji m otuše! — sušuko Ziuste­
nas, puldam as prie m otinos kelių; p rig la u d ė ją prie savęs
ir apipylė bučiniais jos veidą.
— O pakol šita i įv y k s?..— paklausė Selesta.
— T aip,— ta rė m okytojas,— pakol šita i įvyks, k a l­
bos, paskalos, šm eižtai nesiliaus!
— Taigi reik tų p a sirū p in ti tiem s septyniem s m ėne­
siam s M iną k u r nors įta isy ti.
— K ur nors, m otuše! Bet k u r jū s siūlote ją įta isy ti,
vargšelę?
— Į kokį pensioną, nesvarbu k u r, kad tik ji nebepasi­
lik tų čia.
— N epažįstu nieko, kam sutik čiau p a tik ė ti Miną! —
sušuko Ziustenas.
— Tik p alū k ėk it, tik p a lū k ė k it,— ta rė g erasis m oky­
to ja s,— aš žinau, ką d a ry ti.
— T ikrai, b ran g u sis pone M iuleri? — paklausė ponia
Korbi, ištiesdam a ra n k ą veikiau senojo m okytojo balso
linkui, o ne į jį patį, nes jo nem atė.

150
 — Ką tu rite om enyje ir ką k e tin a te m um s p a siū ­
lyti? — aiškiai n e k a n tra u d am a s p aklausė Ziustenas.
— Ką k etin u jum s p asiū ly ti, b ran g u sis Z iustenai?
V ienintelį dalyką, k u rį, po šim ts, įm anom a pasiūlyti!
Ypač tokiom is nelengvom is aplinkybėm is, kokiose d a b a r
esame. T uriu V ersalyje jau trisd ešim t m etų seną bičiulę,
vienintelę m oterį, k u rią aš gal būčiau m ylėjęs,— a ts i­
dusęs p rid ū rė g erasis m okytojas,— jeigu būčiau tu rė ję s
laiko; kaip tik ji laiko ja u n ų m ergaičių pensioną: M ina
pabus pas ją tuos septynis m ėnesius, ir k a rtą per savaitę...
na, k a rtą per sav aitę tu nuvyksi p a sim a ty ti su ja lan k y ­
tojų svetainėje. Tau šita i tin k a , vaikine?
— K aip g i,— a tsa k ė Z iu sten as.— Ką darysi, tu ri
tikti.
— V elniai ra u tų ! Koks d a ra isi sunkus. Prieš pusm etį
būtum sutikęs ir d a r ra n k ą pabučiuotum .
— I r d a b a r su didžiausiu dėkingum u su tin k u , g e ra ­
sis, b ran g u sis b ičiuli,— ta rė Ziustenas, ištiesdam as abi
ran k as M iuleriui.
— O jūs, ką jūs pasakysite, m ieloji ponia K orbi? —
paklausė m okytojas.
— Pasakysiu, kad ry to j p a t k a rtu su Ziustenu jūs
nuvyktum ėte į V ersalį, b ran g u sis pone M iuleri.
Tuo ir išsiskyrė, su ta rę su sitik ti Rivolio gatvėje,
prie pašto stoties, k u r an ais laik a is buvo nusam dom os
gondolos — p u sk arietės, kurios d ra u g e su b rik ais iš L iud­
viko XV aik štės buvo vienintelė susisiekim o priem onė
keliaujantiem s iš P a ry žia u s į V ersalį.
P asišnekėjus k e tv irtį valandos su pensiono m atro n a,
jaunikaičiui paaiškėjo, kad M iuleris nė kiek neperdėjo
savo senosios bičiulės tv irtų savybių.
Suvokusi didžiulį M iulerio dėm esį josios busim ąja
auklėtine, puikioji m oteris pasisiūlė p riim ti m erginą vien
už m itybos m okestį, ir buvo s u ta r ta p ris ta ty ti jai M iną
a te in a n tį sekm adienį.
A bu bičiuliai paliko pensioną sužavėti vedėja ir
pėsčiom sugrįžo per V ersalio m išką, tokį jiem s kupiną
prisim inim ų.
O dėl Minos, ta i jau sakėm e, kad p asisten g ta, jog
niekas iš šio šeim yninio suokalbio iki jos neprasism elktų;
151
vargšelė ničnieko nenutuokė. Taip, ji girdėjo kažkokius
pasišnabždėjim us; ta ip , m atė ta i vienus, ta i k itu s susi-
žv algant, bet visiškai nenum anė, ką ta i g alėtų reik šti;
neaiškiai jau tė , kad apie ją rezgam a kažkokia p aslap tis;
jin ai uodė ją, jei ta ip galim a pasak y ti, bet nepajėgė u ž ­
čiuopti pėdsaką.
Tad toji n au jien a vieną ry tą ją p ritre n k ė it p erk ū n as
iš giedro dangaus. N iekada nebuvo pagalvojusi, kad
josios gyvenim as g a lė tų pasikeisti — taip šis gyvenim as
buvo tap ęs ja i mielu įpročiu; kaip kiemo siena buvo visas
jos a k ira tis, taip gyvenim as Z iusteno šeim oje buvo visa
jos a te itis; jai net nedingtelėjo į g a lv ą , kad g alėtų tu rė ti
a r kitokią a te itį, a r kitokį a k ira tį; niekieno neverčiam a
užsim erkdavo savo lem čiai, tesirū p in d am a tik tuo, jog
kai k ren ta lapai — n e tru k u s ateis žiem a, tem atydam a
tik tiek, jog kai vėl išsiskleidžia lap ai — g rįž ta p av asaris.
Sykį m otina jos paklausė:
— Kas ta u n u tik s, kai aš nu m irsiu , vaikeli?
— Aš paseksiu paskui ju s,— nusišypsojo M ina.—
J u k reikia, kad kas nors p a ta rn a u tų jum s dan g u je kaip
ir žemėje?
— D anguje,— a tsa k ė m o tin a ,— aš tu rė siu aplink
save visus ro jau s angelus.
— Tas tie s a ,— atsak ė M ina,— bet jie negyveno su
jum is kaip aš penkerius m etus.
I r kaip jai atro d ė neįm anom a kada nors p alik ti v a rg ­
šę neregę, ta ip jai a tro d ė neįm anom a kada nors p alik ti
šiuos nam us. Tad su didžiausiu liūdesiu ji sutiko žinią apie
n e tik ė tą išvykim ą; o sv arb iau sia, ja i tik labai m iglotai
paaiškino priežastį; m ergina buvo tokia naivi, jog nepa­
jėgė su p ra sti, kad galim a nep alan k iai atsilie p ti apie
josios išvykas dviese su Z iustenu iš nam ų; buvo tokia
ty ra , jog nesuvokė, ką žm onės g a lė tų p am an y ti apie
josios gyvenim ą po vienu stogu su jaunikaičiu.
J i n ek altai m iegodavo jo kam baryje, n et nepagalvo­
dam a, kad kas g alėtų tam e ra s ti ką sm erktina.
N esėkm ingai ste n g ta si ją įtik in ti, kad esam a tokio
papročio, bemaž kaip įstatym o, jog šešiolikam etei m ergi­
nai nebedera gyventi vienuose nam uose su jau n ikaičiu;
nepaisant m otinos ir sesers pam okym ų, n ep aisan t paties

152
senuko m okytojo nuom onės, ji nenorėjo tik ė ti ir niekaip
nesutiko su tu o keistu požiūriu, kad kažką gali žeisti
tai, jog Z iustenas gyvena su ja po tu o pačiu stogu, jeigu
nežeidžia tai, jog jis gyvena su Selesta.
Tad su sp au sta širdim i ir pilnom is a šarų akim is ji
rengėsi palik ti šiuos liūdnus nam us, tap u siu s jai laim in ­
giausiu rojum i.

X X IV + P E N S IO N A S
P irm ą jį 1826-ųjų m etų liepos k etv irta d ien į Z iustenas
d rauge su savo senuoju m okytoju palydėjo ją į V ersalį.
Visą ilgą kelią m ergina nep rav ėrė burnos; važiavo
išblyškusi ir niū ri, vos tepakeldam a akis a p sid a iry ti
aplink.
Vienu m etu Z iustenas, m aty d am as m erginą tokią
liūdną, nebeištvėrė ir panoro p arsig a b en ti ją nam o, kad
ir ką kalbėtų k v a rta lo liežuviai.
P ra sita rė apie savo k etinim ą M iuleriui.
Bet nors senasis m okytojas ir su p ra to savanaudiško
suinteresuotum o p ad ik tu o tu s Z iusteno žodžius, būdam as
šiuo klausim u ne toks šališkas kaip jau n ik a itis ir tu rė ­
dam as ne taip sm ark iai sąžinės a p rib o tą veiksm ų laisvę,
jis buvo pasiryžęs eiti iki galo, ta d laikėsi tv irta i ir p r i­
kišo Z iustenui jo p avojingą silpnum ą.
A tvyko į pensioną.
N ekaltai n u teistasis, k u rį gabena į ešafotą, p r is ta ty ­
tas į bausm ės vykdym o v ietą ir išvydęs m irtin ą įren g in į,
neatrodo labiau nusim inęs nei v arg šė M ina, išvydusi
au k štas akm enines pensioną supančias sienas ir vidun
įleidžiančius geležinių pinučių v a rtu s.
Tačiau ta s sienas slėpė gebenės ir stelbė rag an ės, o
v a rtų pinučiai buvo paauksuoti.
Ponia de Š ta i1, stovėdam a priešais Ženevos ežerą,
gailėjosi savo Sent Onorė g a tv ė s nutekam ojo latako.
O vargšė M ina, stovėdam a n et ir priešais rūm us,
būtų gailėjusi liūdno Sen Žako priem iesčio namo, kuriam e
gyveno.
Pažvelgė į abu savo kelionės palydovus a ša rų p il­
nomis akim is.
153
 Dieve mano! K oksai sk ausm ingas žvilgsnis! Iš tiesų,
abiejų vyrų širdys tu rė jo b ū ti akm eninės kaip to pensiono
sienos, kad a tsila ik y tų prieš šias g raž ia s, m aldaujančias
akis.
Žiūrėjo į juos ilgai, įdėm iai, vedžiodam a žvilgsnį
nuo vieno prie kito, šią lem tin g ą akim irk ą nebežino­
dam a nė į ką k reip tis — į tą , k urį laikė ta rs i savo tėvu,
a r į tą , kurį vadino broliu.
Ziustenas vos nepasidavė; nusuko akis, stengdam asis
išvengti žvilgsnio, k u ris žeidė jo širdį.
M iuleris paėm ė jo ra n k ą ir s tip ria i suspaudė; ta i
tu rėjo reik šti: „R yžto, vaikine! M an irg i baisiai norisi
verkti, šta i dėl ko d ū stu ; bet, kaip m atai, aš valdausi.
Ryžto! Je ig u prieš ją sum inkštėsim e — būsim pražuvę!
Tad pasistenkim e išlik ti tv irti; paverksim e su g rįž ę “ .
Š ta i daugybė dalykų, kuriuos norėjo pasak y ti senasis
m okytojas, p a p ra s ta i spustelėdam as jo ran k ą .
Nuvedė M iną pas pensiono m atro n ą; ši ją apkabino
ir pabučiavo — veikiau kaip d u k terį, o ne kaip pensio-
nietę.
Deja! Sis m otiniškas bučinys, užuot paguodęs, d a r
labiau Miną nuliūdino.
V adinasi, toksai šis pasaulis? N epažįstam a m oteris
tu ri teisę tave bučiuoti lyg m otina? J i vėl prisim inė tą
pirm ą sykį, kai atsibudo sesers k am b ary je: pensiono
m atronos kam bario apm ušalai buvo beveik panašūs į
Selestos m iegamojo.
Vėl jai a tm in tin sugrįžo anos pirm osios vienatvės
valandos; jau tė si kaip niekada ap leista ir palik ta likim o
valiai.
Ziustenas pabučiavo ją į k a k tą , senasis m okytojas —
į abu skruostus, ir po penkių m inučių vargšė M ina su tuo
širdies gniaužuliu, k u rį p a tiria kalinys, išgirdęs užstu-
m iam as jo kam eros velkes, išgirdo u ž sid a ran t pensiono
duris.
Pensiono m atro n a pasisodino ją šalia savęs, paėm ė
jos ran k as ir pam ėgino paguosti, veikiau atspėdam a
negu išskaitydam a iš m erginos veido gilios širdgėlos
pėdsakus.
Bet užuot n u ram inę, b an alū s paguodos žodžiai ją

154
tik suerzino: pasip rašė nuvedam a į p a sk irtą k am barį;
m at dviejų bičiulių su pensiono m atro n a buvo s u ta r ta :
jai duos a ts k irą kam barį, kad nereikėtų kęsti bendro
m iegamojo nepatogum ų.
Ką gi, m erginos pageidavim ą patenkino: palydėjo
ją į josios kam barį, tik rą pensionietės b u d u arą, vienuolei
pernelyg, pasaulietei m erginai — nepakankam ai koke­
tišką; persiški su m ėlynom is gėlėm is ta p e ta i M inai p r i­
m inė tuosius, k u ria is ji papuošė Ziusteno kam barį; a n t
židinio, ta rp dviejų a le b a strin ių vazų su d irb tin ėm is g ė ­
lėm is p a s ta ty ta s laikrodis vaizdavo P aulių, pad ed an tį
pereiti sra u n ų upokšnį V irg in ija i”; sieną puošė, o m ūsų
nuom one — veikiau bjaurojo savo juodu rėm u, kankinės
Šventosios Ju lijo s, pensiono m atro n o s globėjos, g ra v iū ra ;
šešios lengvos kėdės iš bam buko ir įv airiasp alv ių šiaude­
lių, lovutė su m ėlynom is persiškos m edžiagos užuolaido­
mis, krentančiom is nuo baldakim o, p ian in as ta rp lango
ir židinio, vienas a r du p a p ra sto skonio nedideli baldai —
tai ir visas kam bario ap staty m as, k u ris iš bėdos b ū tų
patenkinęs ir lab iau prie p rab an g o s ir patogum ų p ra tu s ią
m erginą nei M ina.
Beje, ir pačiai m ergaitei p ad arė įspūdį dvelkianti iš
to kam bario ram ybė; vienum a, visiška vienum a, tik d a r
su žiedais ir kvapni.
B ūtent — su žiedais ir kvapni: pro p ra v irą langą,
kiek akis užm atė, tęsėsi didžiuliai sodai, pilni m edžių ir
gėlių.
S ta ig a M ina išgirdo bemaž po p at savim i garsiu s,
linksm us šūksnius.
J i priėjo prie lango.
Išm ušė p e rtrau k o s m etas, ir kokia trisd ešim tis m er­
gyčių pasipylė kiem an p asid ž iau g ti sa u lė ta prošvaiste
ta rp dviejų pam okų blausos.
K iem as buvo išb a rs ty ta s sm ėliu, apsodintas liepom is
ir jovarais.
P ro m edžių lap iją ta rs i pro ju d a n tį šydą M ina m atė
bėginėjant, žaid žian t, stry k in ė ja n t, šokant kaip kas iš­
m anė triu k šm in g ą pulkelį.
Didesnės v aikštinėjo po dvi nuošalesniuose kam pe­
liuose. Apie ką kalbėjosi tos ketu rio lik a m etės širdys ir
lūpos?
155
 O! K aip reikėjo ir jai d rau g ės — tu rė tų kam a tv e rti
savo širdies p aslap tį, kurios brolužis Z iustenas nenorėjo
žinoti.
I r vis dėlto m ažųjų m ergyčių sk ard ū s juokai, d žiau g s­
m ingi šauksm ai veikė ją visai k itaip negu senojo m okytojo
bičiulės užuojautos; vėl ji a tg am in o atm in ty je visus
p irm ųjų gyvenim o m etų prisim inim us; vėl išvydo n a ­
m uką Buijyje, m otušę Buaven, ju o d m arg ę k a rv u tę , k u ri
duodavo tokį puikų pienelį, kokio ji d au g iau niekad n ėra
gėrusi; g erąjį kleboną, kuriam , kai jį paliko, buvo šešias­
dešim t ketveri m etai ir k u riam d a b a r tu rė tų b ū ti sep ty ­
niasdešim t. Žvelgdam a pro šį la n g ą , ji pagalvojo, kad
nem ažai tų tu rtin g ų m erginų, k u ria s m atė pakam pėm is
v aik štinėjančias ir šnekučiuojančias, b ū tų be galo la i­
m ingos, jei g a lė tų kaip jin a i užim ti nuošalų k am barį
šiuose aristo k ratišk u o se nam uose; g a lia u sia i ji pagalvojo
apie g erašird žiu s žmones, kurie ją, varg šę paklydusią
našlaitę, priglaudė; kurie padėjo ja i pasiekti tokį išsila ­
vinim ą, iškėlė iki tokios padėties; pagalvojo apie šv e n tą ją
m otušę Korbi, apie g e rą ją sesutę Selestą, apie n u o stab ų jį
m okytoją ir ypač apie Ziusteną! Apie Ziusteną, kurio
a šara s m atė, kurio ra n k ą ju to d re b a n t ir kuris jai taip
švelniai sukuždėjo, spausdam as lūpas prie jos kaktos:
„Drąsos, bran g iau sio ji Mina! Šeši m ėnesiai n e tru k s p r a ­
e iti“.
Ir tada... ta d a ji sumojo, kad bėdoja iš sa v an a u d iš­
kumo, liūdi iš nedėkingum o; a p sid airiu si aplink, p am atė
raša lą, plunksną ir popierių, pasiėm ė visa tai, nusinešė
prie stalo ir atsisėd u si p arašė Sen Žako priem iesčio šeim ai
žavų padėkos ir gerų linkėjim ų laišką.
Tokiam laiškui buvo p a ts laik as: v a rg ša s Z iustenas
ėmė visai nebetekti jėgų; ir tik šis p rim inim as apie m er­
giną galėjo jį iš tra u k ti iš nevilties, kurion buvo n u g rim z ­
dęs, kai taip liūdnai išvyko m ylim oji.
Varge! Kokia nyki buvo jų — jo ir senojo bičiulio —
kelionė atgal!
Grįžo pėsčiom is, vildam iesi, kad šiam e akiai m alo­
niam e kelyje bus vieni.
Pakeliui neapsikeitė nė žodžiu; p am anytum , kad tai
du n u sikaltėliai, bėgantys, k u r akys veda, patys nežino­
dam i savo kelionės tikslo.
156
 M iuleris, k u ris m erginos akivaizdoje pasirodė tv ir ­
tesnis iš juodviejų, d ab ar, likęs vienu du su Z iustenu,
suskydo.
P usiaukelėje ta rp V ersalio ir P a ry ž ia u s jis paprašė
savo m okinio su te ik ti jam ryžto, nors p ats buvo pažadėjęs
jį m orališkai parem ti.
S ugrįžus nam uose tvyrojo didžiulis nusim inim as;
atslinkęs v a k a ra s buvo persm elktas gedulu.
Je i Mina b ū tų išvykus visiem s laikam s, jei Minos
gyvybei g rėstų pavojus, jei M ina b ū tų num irus, nebūtų
taip jos verkę ir gailėję kaip d ab ar, kai ji buvo gyva, vos
už penkių m ylių nuo P aryžiaus.
Senukas bandė prieš m oteris su sitv a rd y ti, ko niekaip
negalėjo p a d a ry ti keliaudam as su Z iustenu ir pam ėgino
jas paguosti, bet jam nesisekė: jau tė , kad nepataiko
žodžių, kad kalba prieš savo sąžinę, prieš savo širdį;
galiausiai palūžo ir p rav irk o k a rtu su šeima.
Taip, su šeim a, nes M ina išties buvo šeimos narys.
Tuom et jį ap kaltino, kad n ep akankam ai apgalvojo
savo planą, taip a tito lin d a m a s m erg in ą; kad pernelyg
lengvabūdiškai skubino jį įgyven d in ti; kad p ag reitin o
jos išvykim ą, kai d a r niekas negrėsė ir kai, beje, buvo
galim a įta isy ti n a šla itę į pensioną P aryžiuje, k u r su ja
būtų galim a m aty tis kasdien; su v ertė jam visą a tsak o m y ­
bę už susiklosčiusius įvykius; kiekvienas įsivaizdavo
sum ažinsiąs savo vaidm enį bendroje nelaim ėje, už viską
apk altin d am as g e rą jį M iulerį.
P uikusis žm ogelis klausėsi visų šių pavėluotų k a l­
tinim ų, priek aištu s a tla ik ė su viršžm ogišku didvyriškum u,
kaip atpirkim o ožys, prisiim dam as g e n ta in ių nuodėm es.
Vos tik M iuleris išėjo, vos tik try s nelaim ingos b ū ty ­
bės liko vienos, vėl v irš jų galvų nusileido pirm ų jų m etų
liūdna m onotonija ir ta rtu m n a k tin is kapinių šik šn o sp ar­
nis išskleistais juodo krepo sp a rn a is ty lia i sklandė aplink!
I r tik ra i, kai nebeliko linksm ojo vaikelio, nam ų sie­
nos vėl patam sėjo; išskridus p au k šteliu i giesm ininkui,
narvas liko nykus.
Bute viskas bylojo apie M iną, ta rs i sakė: „ J i buvo
čia, o d a b a r jos n eb ėra!“
M otina!
157
 M otina, k u ri dieną n a k tį tu rė jo ją po ran k a, k u riai
nė nereikėjo pašau k ti, kad m erg a itė a tb ė g tų ; m otina,
kuri jau šešerius m etus, tro k šd am a p alen g v in ti savo
ligotai d u k teriai, buvo pavedusi m ažajai M inai tv a rk y ti
nam us, kuri rėm ėsi ja d au g iau nei sava dukra, m otina
kentėjo visa širdim i, nebeturėdam a g reta tosios gležnos
nendrelės, savo senatvės atram os.
Sesuo!
Sesuo, to ji pabėgėlė, k u ri v a k a ra is negalėdavo u ž ­
m igti be tosios žavios m ažiulės čiauškėjim o — juk jai
pasirodžius, išmoko m ylėti kai ką d a u g ia u šiam e p a sau ­
lyje, ne tik savo m otiną a r brolį, bei a tg a v o norą gyventi;
sesuo, kuri pam iršdavo Dievo jai p a g a ilė ta s m alones ir
prisim indavo, kokius džiaugsm us jis padovanojo kitiem s;
sesuo taip p a t buvo įp ra tu si m a ty ti su k iojantis, bėgiojant,
vaikščiojant, ju d a n t aplinkui ją ,— beveik visados sėdinė-
jančią ir su stin g u sią ,— tą liepsnojantį p a ra k ą , koks buvo
šis vaikelis.
O brolis!
V argšas Ziustenas, vėl tapęs p rislėg tu p rad in u k ų
m okytoju, a r ne jis lab iau siai kentėjo nuo šio liūdno
stygiaus?
K ai sugrįžo į savo k a m b a rį,— tą p atį, k urį Žanas Ro-
beras ir S a lv ato riu s ap tik o tokį m erg a itišk ą ir š v a ru tį,—
jis tem atė vėl senas plikas sienas, tuščią židinį, didelę
juodą lentą — g edulingą jo užgesusių džiaugsm ų, jo
išsisklaidžiusių iliuzijų sim bolį.
K rito su visais d rab u žiais a n t lovos ir iškūkčiojo
visas ašaras, iki šiol slo p in tas šeim os akivaizdoje.
Ir kaipgi! Šios m ergaičiukės, šios ry to p a u k šty tė s,—
pusiau lak štu tės, pu siau v y tu rė lio ,— kurios giesm elė p r i­
keldavo kasdien tą pačią valan d ą; šio angeliuko, k u ris
vakarais, prieš su g lau sd am as savo sp arn u s, ateidavo ir
a tsta ty d a v o jam blyškią kaktelę, d au g iau nebem atys,
nebegirdės! Dieve mano! Dieve mano!
Kokią n a k tį jis praleido ir koks tam sus ry ta s išaušo
po tos tam sios nakties!
Laimė, kaip jau anksčiau sakėm e, atėjo laiškas nuo
m erginos — trim is puslapiais išg u ld y ta padėkos odė,
žavus liaupsių him nas.

158
 A tsiprašinėjo, kad negalėjo lik ti su šeim a, ta rtu m
tai ji, per jėg ą nu tem p ta į V ersalį, būtų vienintelė savo
išvykim o kaltininkė.
Dėkojo už visą tą gerą, kurį iš jų p a ty rė , lyg ne ji
pati tą gerą b ū tų jiem s suteikusi.
A p sk ritai — angelo m intys, p a ra šy to s vaiko rankele.
Visa tai v a rg šą Z iusteną šiek tiek paguodė.
Be to, kaip m erginai pasakė, v iltis jam irg i kuždėjo:
„Drąsos! Šeši m ėnesiai n e tru k s p ra e iti“ .
I r vis dėlto, kas žino, kokie įvykiai g ali p asipilti per
šešis m ėnesius iš p rav iro lem ties g n iaužto?

XXV + KUR K A L B A M A A P IE S E N 2 A K O
P R IE M IE SČ IO L A U K IN IU S

Pam ažėl kiekvienas vėl ėmė gy v en ti kaip buvo įp ra ­

tęs; Z iustenas, jo m otina ir sesuo, visi try s vėl susijungė
ta pačia grandine, k u ri kadais juos k a u stė vieną prie kito,
ir pradėjo v ilk ti savo sunkios egzistencijos n aštą.
Tačiau gyvenim as tapo d a r liūdnesnis, jei tik įm a ­
nom a, nei tu rė ta s is pirm iau ; m at d a b a rtin ę m onotoniją
d a r labiau gilino p ra ra s ti an k stesn ieji džiaugsm ai.
Tad vasaros p abaiga slinko la b a i pam ažu, skaičiuo­
ja n t dienas, d a r sk irian čias nuo m erginos sugrįžim o.
Jis, kaip m inėjom e, buvo n u m a ty ta s 1827-ųjų m etų
vasario 5-ajai.
V estuvės tu rė jo įvykti ry to ja u s dieną.
P arašė gerajam Buijo klebonui, prašydam i jo sutikim o
ir d rau g e palaim inim o.
Sis a tsiu n tė su tikim ą ir parašė, jog visom is išgalėm is
pasistengs, a tė ju s n u m a ty ta i d a ta i, a tg a b e n ti palaim inim ą
pats.
Tad vasario 6-ąją Z iustenas ta p s laim in g iau sias iš
žmonių.
Taip pat ir ry ž tą pirm asis a tg a v o Z iustenas.
Nuo tad a, kai sugrįžo iš V ersalio, k u r buvo nuvykęs
su M iuleriu a p la n k y ti m erginą ir aptiko ją tokią dailią,
tokią linksm ą, tokią m ylinčią, jis šiek tiek pataisė šeim ai
nuotaiką.
159
 A tslinko sausis.
D ar penkios sav aitės lau k ti, d a r trisd ešim t septynios
dienos k antrybės, ir Z iustenas pasieks žaliuojančią žm o­
giškosios palaim os viršūnę.
Be to, artin o si ir įvykis, tu rė ję s p rab la šk y ti visą šią
g e rą ją šeim yną.
B ūtent — pasiruošim as vestuvėm s.
Z iustenas ir m otina m anė, kad derėtų M iną perspėti
apie jos laukiančią gyvenim o perm ain ą; bet sesuo Selesta
ir senasis m okytojas, kiekvienas a ts k ira i pareiškė: „N e­
reikia! Aš už ją a ts a k a u !“
Beje, reikia pasakyti, visi iš an k sto vaikiškai džiaugėsi
mielosios m ažytės nuostaba, kai vasario 6-osios ry tą ,
prieš ta i išvakarėse kokia nors d in g stim i p a ra g in ę ją
nueiti išpažinties, ištra u k s iš spintos b a ltą suknelę, b altų
rožių puokštę, apelsinm edžio šakelių vainikėlį.
Visi tenai bus, apsupę ją, visi m aty s jos d ž ia u g sm ą,—
išskyrus neregę m otiną; bet ji laikys sūnaus ran k ą savo­
joje ir iš tos rankos virpulio atspės viską.
T aigi p rad e d a n t sausiu apie nieką k ita negalvota,
kaip tik apie tinkam o kam bario abiem su tu o k tin iam s
įra n g ą . Tame pačiam e nam o korpuse, tam e pačiam e aukšte
buvo butukas, pan ašu s į užim am ą m otinos ir sesers, su si­
dedantis iš dviejų k am b arių , kurie pu ik iau siai tik tų ja u ­
niesiems gyventi.
Siam e bu tu k e kol kas gyveno m aža n e tu rtin g a šeim a,
k u riai pasirodė labai n au d in g a išsikelti, nes Z iustenas
apsiėm ė už ją apm okėti k e tu ris įsisk o lin tu s term inus.
B utas atsilaisv in o nuo sausio 9-osios, ir su sirū p in ta
kuo greičiau jį a p s ta ty ti baldais: laiko beliko nepilnas
mėnuo.
A pvertė nam us au k šty n kojom is, bandydam i su ra sti
ką nors tinkam o jaunavedžių b u tu i; bet niekas neatrodė
pakankam ai jau n a , p ak an k am ai n a u ja , p akankam ai g ražu
su teik ti tokią garbę.
Visi try s galop su ta rė , kad reikia n u p irk ti n au ju s
baldus, tiesa, p a p ra stu s, bet n au ju s ir šiuolaikinio skonio.
Tad leidosi per visus ap lin k in iu s staliu s; m at baldžių
šiam e kam pe nebuvo, ir n etg i m anom e galį tv irtin ti ne­
sa n t jų nei vieno nė šiandien.

160
 G aliausiai aptiko Sen Žako gatv ėje, už kelių žingsnių
nuo Vai de G raso stalių , kurio d irb tu v ė lė buvo g rū ste
p rig rū sta baldų.
S u p ra n ta m a, riešutm edžio bald ų ; 1827-aisiais p rie­
m iestyje, netgi Sen Žako g atvėje nė n ebūta kalbos apie
raudonm edžio baldus; gyventojai, k u rie tokius buvo m atę
kituose kvartaluose, irg i sunkiai galėjo jų tik ė tis — sa ­
kydavo, kad jų laukiam a diena iš dienos, kad laivas,
p a k ra u ta s b ran g iu o ju m edžiu, tu rįs a tv y k ti bet kuriuo
m om entu... jeigu tik jis nenuskendo!
Tačiau tik tiek buvo galim a išg a u ti iš Sen Žako p rie ­
miesčio stalių.
O b elaukiant, jeigu buvo skubu įsig y ti lovą, kom odą,
sekreterą, tekdavo im ti riešutm edžio — šio n e tu rtin g ų jų
raudonm edžio.
N epaisant gerosios šeimos paiko siekio tu rė ti rau d o n ­
medžio baldus, teko p a site n k in ti tais, kuriuos pasiūlė
stalius.
Beje, čia buvo ta ip įp ra s ta p asite n k in ti m ažu, jog
nauji baldai, kad ir iš riešutm edžio, šiem s šauniem s žmo-
neliam s atro d ė lobis.
O užuolaidom is ir lovos b a ltin ia is apsiėm ė p a sirū p in ti
sesutė Selesta.
V argšė m ergina šešis m ėnesius nekėlė kojos iš nam ų,
tad žygis jai buvo nem enkas! R eikėjo nu eiti pas jau tuo
m etu p ag arsėju sį Sen Žako k v a rta lo m edžiagų pirklį,
pavarde Udo.
V argšei Selestai šitai buvo toloka; vienas Dievas
tepažinojo nelaim ingosios m erginos kupiną visiško savęs
išsižadėjim o sielą, vienas Dievas tik žino, a r kelionės
m etu nors šešėlis pavydo šm ėstelėjo jos doroje širdyje.
Ir vis dėlto, dėl ko gi ji rengėsi d a ry ti šiuos pirk in iu s?
A r vargšė m ergina n etu rėjo teisės savęs p a k la u sti:
„K aipgi yra, kad kai Dievas duoda gyvybę dviem tos
pačios lyties būtybėm s, abiem n esu teršto m nuodėm e,
kadangi ką tik gim ė,— kaipgi y ra , kad viena tam p a
graži, laim inga ir b esiren g ian ti su situ o k ti su žm ogum i,
kuris ją m yli ir kurį jin a i dievina, o kita — b jau ri, p a si­
ligojusi, nelaim inga, k u riai galop lem ta n u m irti sen­
m erge?“
11. P a r y ž ia u s M oh ik an ai . I kn. 161
 K ą gi, ji visai savęs šito neklausė, o jeigu ir b ū tų
klaususi, prieš tokią dviejų p an ašių b ū ty b ių nelygybę
nebūtų nė sum urm ėjusi.
A tvirkščiai, S elesta — d an g išk a savo v a rd u 1 kaip
dangiška šird im i,— ji keliavo džiugi, ta rtu m vyktų
ieškotis p ati sau vestuvių kraičio.
Iš tiesų, ši senm ergė buvo šventoji, ir kaim ynai, kad
ir kaip m ažai tu rį p ag arb o s kitiem s, reikia p asak y ti, tik ir
telaukė jos kanonizacijos, kad g a lė tų dievinti.
Visi p raeiviai p a g a rb ia i su ja sveikinosi — taip jos
blyškus ir lig u ista s veidas švietė nu o stab iu dorybingum u.
M otina, nepajėgi d aly v au ti vestuvinio kam bario
ruošoje, tačiau trokšdam a nors kuo p risid ėti prie naujos
jau n ų jų ištaigos, ištra u k ė iš komodos senus ir įm a n triu s
nėrinius, k u ria is kadaise buvo p ad ab in ta josios vestuvinė
suknelė ir k u rių ji nebuvo nei m ačiusi, nei kilnojusi nuo
savo ju n g tu v ių dienos.
Tad a tid a v ė juos Z iustenui, kad šis išbalinęs p rid e­
rin tų prie m erginos suknelės.
M iuleris irg i panoro a tn e šti savo dovaną.
Vieną ry tą , berods sausio 28-ąją a r 29-ąją, iš tolo
pasirodė,— didžiai n u o stab ai kaim ynų, kurie vis m a ty ­
davo a tg a b e n a n t n a u ją b ald ą, ta č ia u nepajėgdavo išsi­
aiškinti tikrosios šių kasdieninių įk rau sty m ų p riežas­
tie s,— kartojam e, vieną ry tą iš tolo pasirodė, itin visus
ap stulbindam as, didžiulis, d en g tas sto ru audeklu vežim as,
triu k šm in g ai d a rd a n tis grin d in iu .
Vos tik sustojusį prieš p a ra d in e s d u ris nam o, k u r
gyveno Ziustenas, p a sla p tin g ą jį vežim ą iš visų pusių
apspito viso priem iesčio kūm utės, vaikėzai, šunys ir vištos.
P am an y tu m a tsid ū rę s provincijos m iestuko pašto
pastotėje, kai keičiam i ark liai.
Sen Žako priem iestis — vienas iš p rim ity v iau sių P a ­
ryžiaus rajonų. Kuo ta i paaišk in ti? Gal tuo, kad supam as
ketu rių ligoninių, kaip tv irto v ė k e tu rių bastionų, atb aid o
tu ristu s? O gal tuo, kad s k irtin g a i nei kituose priem ies­
čiuose nepraeina per jį jokie didieji keliai, n ė ra g re ta jokių
stam besnių cen trų , ir todėl vežim ai čia prav ažiu o ja labai
retai?
Taigi, kai tik tolum oje pasirodo vežim as, vaikėzas,
162
naudodam asis pirm o pam ačiusiojo teise, sudeda g a rs in ­
tu v u ran k as ir visiem s priem iesčio gyventojam s p r a ­
neša — lygiai kaip vandenyno p a k ra n tė je p ran ešam a apie
a k ira ty je p asteb ėtą burę.
Išgirdę šauksm ą, visi kas gyvas palieka savo darb u s,
nuskuba a n t savo priedurio laiptelio a r įsitaiso a n t savo
krau tu v ėlės slenksčio ir ša lta i lau k ia žadėtojo vežimo.
I r štai jis pasirodo.
Valio! Vežimas!
T uojau p a t p risia rtin a m a , jis apžiūrim as iš visų
pusių su tuo naiviu džiaugsm u, su tuo vaikišku n u siste ­
bėjim u, kuriuos p a tird av o lau k in iai, pirm ąsyk išvydę
plaukiojančius nam us, vadinam us laivais, ir k e n ta u ru s,
vadinam us ispanais.
I r tuom et išryškėja įv a irū s c h a ra k te ria i: kai kurie
Sen Žako priem iesčio čiabuviai jį a p sp in ta; kai kurie
k iti pasinaudoja tuo, kad n ė ra vežėjo, k u ris pasišalino
a tsig a iv in ti, ir užklydusio į šiuos p ietų k ra štu s keleivio,
kuris nuėjo s u tv a rk y ti savo reik alų ; šie,— pan ašiai kaip
m eksikiečiai, kurie atkelinėdavo savo u ž k a ria u to jų d r a ­
bužius, norėdam i p a s itik rin ti, a r ta i ne jų o d a ,— šie,
kartojam e, ly ti vežimo apm ušalus, b rau k ia rankom is it
šukom is arklio karčius, o d a r vieni ropščiasi a n t sėdynės —
dideliam džiaugsm ui m otinų, m aloningai šita i leidžiančių.
Vežėjui a tsig a iv in u s, keleiviui sugrįžus, a rk ly s vėl
m ėgina p a ju d ė ti į kelią; ta č ia u tik su begaliniu v a rg u jis
įstengia p alik ti priem iestį, n esu try p ęs pustuzinio jį lydin­
čių vaikigalių.
P ag aliau p av y k sta išsilaisv in ti, vežim as n u to lsta.
N aujos gyventojų valionės — š įk a rt atsisveikinant!
K urį laiką d a r sekam a jam iš paskos; keletas pakim ba a n t
lingių; galop ark ly s ir k a rie ta išn y k sta iš akių — d i­
džiam gailesčiui m inios ir didžiam p asitenkinim ui kelei­
vio, besidžiaugiančio, kad vėl su g rįšią s į civilizuotesnius
kraštu s.
O d a b a r norite su p ra sti, kokią iš tik rų jų sv arb ią
reikšm ę įgija toks įvykis?
Tą patį v a k a rą įeikite, b ra n g u sis m ūsų sk a ity to ja u ,
į nam us kurio nors iš m ačiusiųjų p ra v a ž iu o ja n t šį vežim ą;
šeimos tėvui su g rįžu s iš darbo, išg irsite jį p a k la u sian t:
n* 163
 — Žmona, kas naujo nutiko per dieną?
Žmona ir vaikai atsako:
— P ravažiavo vežimas!
P ateikus visa š ita i kaip n u krypim ą, galim a įsiv aiz­
duoti k v a rta lo nu o stab ą ir džiūgavim ą, išvydus tą d idžiu­
lį, visiškai nepažįstam os išvaizdos vežim ą.
S u p ra n ta m a, kad jis buvo ap su p tas, a p ž iū rė ta s,
p risily tėtas, visaip išty rin ė ta s.
J a u m inėjom e,— tiesa? — kokį pasiten k in im ą su ­
kėlė šis fa n ta stišk a s ra tu o ta s griozdas, dengiam as p a sla p ­
tingo kiauto.
K ą gi, visa ta i niekis prieš tą džiugesį, k u ris kilo iš
visų p u sių ,— iš k rau tu v ė lių , iš ta rp d u rių , iš langų, nuo
sto g ų ,— kai n u tra u k u s d a n g a lą p asiro d ė,— n eįtik ėtin a
prabanga! pasakiška svajonė! — kažkoks didžiulis r a u ­
donm edžio d aik tas.
Visas priem iestis suvirpėjo; nuostabos šūksniai a i­
dėjo iš nam o į nam ą, o visą g rin d in į tiesiog u žtvindė
dom esinga ir su žav ėta m inia.
N iekas nepajėgė tik sliai n u s ta ty ti, kokia p a sk irtis
šio didžiulio m edinio daikto, stačiak am p ės form os ir
m aždaug pėdos storio.
Tačiau kad an g i jis buvo iš nu o stab iai nulakuoto
raudonm edžio, beliko tik naiv iai stebėtis.
S unkųjį krovinį iškėlė iš vežim o ir įnešė į nam us,
sm alsuoliam s tiesiai prieš veidą u žtren k d am i duris.
Bet m iniai šito neužteko: g a n ė tin a i pasižavėję šiuo
daik tu , d a b a r jie baisiai troško sužinoti ir jo p ask irtį.
Suskato vieni k itų klau sin ėti; kai kas buvo linkęs
m anyti, kad ta i kom oda, kai kas — kad sekreteras.
Bet kiekviena tų p rielaidų a tro d ė m ažai tik ė tin a .
Jom is n e tik in ty s,— o mes to k iu s vadinam e sk ep ti­
kais,— rėm ėsi tuo, kad ta sa i k eistas d a ik ta s n etu rėjo
stalčių ir kad komoda be stalčių, teg u l ir paties rau d o n ­
medžio, negalėjo teik ti patogum ų, kuriu o s ta rtu m žadėjo
jos p av ad in im as2.
Vienas iš seniokų čia p a t pasišovė lažin tis, kad ta i
sp inta; bet, žinom a, pralošė, nes niekas nem atė nieko
p anašaus į d u ris; m at sp in ta be d u rų , nors ir p rab a n g i —
baldas nereikalingas. Seniokui įro d y ta , jog jis klysta.
164
 Taigi visi susibūrė apie vežim ą ir ėmė ta rtis .
P a sita rim a s baigėsi n u ta rim u p a la u k ti išein an t k ro ­
vėjų ir jų p a site ira u ti.
K rovėjai pasirodė; įgaliojo iš savo tarp o vieną k reip ­
tis į juos; ši m isija buvo pavesta vienai tokiai ap k ū n iai
kūm ai, k uri n a rsia i p risiartin o , įsisprendusi kum ščiais
į klubus.
K vapą užėm usios m inios nelaim ei, vienas iš krovėjų
buvo kurčias, o a n tra s is — overnietis, ta d p irm asis nieko
nesuprato, o an tro jo — niekas nesuprato.
Todėl u žbaigdam as ilg ia u sią bergždžią pokalbį p ir ­
m asis krovėjas pliaukštelėjo bo tag u kaip tik ra s kurčius,
koksai jis ir buvo, paskiau p e rg a lin g a i nukreipė vežim ą
išilgai priem iesčio, priv ersd am as m inią p rasisk irti ir
leisti jam p rav ažiu o ti.
N orite tik ė k it, n o rite n etik ėk it, bet niekados joks
priem iestietis neatskleidė šios p aslapties, kuri d a r ir
šiandien teikia peno ilgais žiemos vak arais. Beje, n etg i
labai p rašy tu m e m ūsų sk a ity to jų , kurie g a lb ū t atspėjo,
jog čia kalbam a apie p ian in ą, neatsk leisti to niekam , kad
ši nežinia išlik tų ir b ū tų bausm ė tiem s baisiem s kaim y­
nams!

XXVI + P E N SIO N O B IČ IU LĖ

Iš tik rų jų tasa i keistas medžio g abalas, tasa i sunkus

krovinys, ta sa i d a ik ta s iš raudonm edžio, m asyvios iš­
vaizdos, taip sudom inęs Sen Žako priem iesčio dykaduo­
nius — ta i puikus pianinas, k u rį senasis m okytojas siu n tė
kaip vestuvinę dovaną savo b ra n g ia ja i M inai.
Galim a su p ra sti, kaip su trik o ir apsidžiaugė v arg šė
šeima, gavusi šią b ra n g ią dovaną.
P astačiu s pian in ą į jaunavedžių kam barį, jo a p s ta ty ­
m as buvo baig tas, ir pam an y tu m , kad šio n u o stab au s
baldo tetrū k o tokioje jam n a tū ra lio je vietoje.
Taip įre n g ta s kam b ary s a tro d ė p a p ra sta s ir žavus,
tik ra s dviejų balandėlių lizdelis — visas rau sv u tis ir
baltas.
Lovos g a lv ū g aly je p ritv irtin o ovaliam e ąžuoliniam e

135
paauksuotam e rėm e v ain ik ą iš ru g ia g ė lių ir aguonėlių,
kokį m ergytė buvo nusipynusi belaukdam a iša u š ta n t
n aują dieną tą v a k a rą , kai ją a tra d o m iegančią javuose.
Iš vietos, k u rią ta s vainikas užėm ė k am baryje ir iš
to, kokia jam buvo sk iriam a reikšm ė, galėjo p asirodyti,
kad ta i vienas iš tų e x -v o to 1 dalykėlių: tokiais jū reiv iai
papuošia Švenčiausiosios M ergelės g alv ą, sugrįžę iš p a ­
vojingo plaukiojim o.
I r tik ra i, a rg i ne nuo tos dienos, kai m ergytė nupynė
šį vainiką, susitelkę viršum šeimos negandų debesys p r a ­
retėjo bei galop suvis išsisklaidė, ir geroji fėja auksine
k a rie ta nusileido p a im ti savo globon v a rg a n u s nam us.
T aigi k am b ary s buvo b a ig ta s įre n g ti, taip g raž ia i
išpuoštas ir p a ru o šta s p riim ti su tu o k tin iu s.
D ar šešios dienos, ir laim ės saulė vėl sušvis, d a r
skaisčiau nutvieksdam a šiuos dorus žmones.
Z iustenas n u o lat ir d ažn ai su sirašin ėjo su pensiono
m atrona; ši buvo su žav ėta savo au k lė tin e ir su šird g ėla
laukė to laiko, kai g a u s išsisk irti su ja. P rita rd a m a šei­
mai, k u ri ją supažindino su visais savo planais, ji taip g i
laikėsi nuom onės, kad M iną dera p alik ti visiškoje neži­
nioje apie jos lau k ian čią laim ę, id a n t pernelyg nesusi­
ja u d in tų k a ršta m erginos širdis.
I r iš tik rų jų , kam ją perspėti n e tg i v alan d ą iš anksto?
A rgi jie visi n ė ra tik ri, kad jin a i sutiks? A rg i sesutė
Selesta ir tė tu šis M iuleris n e g a ra n ta v o už ją? A rg i jie ne
kiekvieną m irksnį susilaukdavo jos dėkingum o šeim ai,
gilaus švelnum o jau n ik aičiu i įrodym ų? Ne k a rtą pensiono
m atro n a nepastebim ai klausinėjo m erg in ą ir perdavė
Z iustenui savo įsitik in im ą, kad m eilės d aig as Minos
širdyje telaukė spindulio, kad g a lė tų p ra sik a lti ir išsi­
skleisti.
Taigi šiuo palaim in g u m etu visa kėlė tik džiaugsm ą
ir pasitenkinim ą.
Ta dingstim i, kad M iną reikia išm atu o ti dem isezo­
ninei suknelei, a ts iu n tė pas ją siuvėją, k u ri jai siūdavo
vadinam ąsias iškilnias suknias, ta i y ra šventėm s; p a p ra s­
tas suknutes, kitaip ta ria n t, kasdienines, Mina ir sesutė
Selesta siūdavosi pačios.
Iš Versalio parsiv ežti M iną k e tin ta vasario 5-ąją, jos
gim im o dieną.
 Ne k a rtą Z iustenas n ed rąsiai paklausdavo:
— K aip mes parsivešim e M iną?
I r kiekvieną sykį senasis m okytojas atsakydavo:
— N esirūpink šituo, vaikine, ta i m ano reikalas.
Išvakarėse Z iustenas p a k a rto jo klausim ą.
— U žsakiau pu ik ią k arietą! — atšovė M iuleris.
Ziustenas pabučiavo senuką m okytoją.
Visi d rauge, tač ia u be Minos, praleido nuostabų
v a k a rą ; ką tik pasakydavo, p a k arto d av o šim tą sykių;
vis klausinėjo ir klausinėjo save, a r niekas n ep am iršta,
a r skelbim ai apie vestuves išk a b in ti ir atsp a u sd in ti, a r
Sen Žako de O Pa klebonas teisin g a i paskyrė v alan d ą,
a r nepavėluos p ris ta ty ti b a ltų sa tin o batelių, m uslino
suknelės ir apelsinm edžio žiedų puokštės.
V akarui b a ig ia n tis, m otina savo vaikus ir M iulerį
gerokai nustebino:
P areiškė jiem s, kad vy k sian ti ry to j su jais į V ersalį.
V eltui ja i p rie š ta ra u ta , kad nuo P ary žiau s iki V er­
salio bemaž penkios, o nuo Sen Žako priem iesčio — kone
šešios mylios; kad nu v ažiu o ti ir s u g rįž ti su sid ary s dvylika
m ylių; kad ji labai p av arg s; kad šešerius m etus nekėlus
kojos iš nam ų — ta i rizika p ak en k ti savo sveikatai; m o­
tin a nenorėjo nieko g ird ė ti ir a tk a k lia i laikėsi savo plano,
sėkm ingai a trem d am a tv irč ia u siu s p rie šta ra v im u s ir g a ­
liausiai užbaigdam a tokiu nepalenkiam u pasiryžim u:
— Aš pirm oji ją p abučiavau išvykstančią, noriu
pirm oji pabučiuoti ir su g rįž ta n č ią.
G aliausiai jai nusileido.
Beje, kiekvienas p rie šta ra u d a m a s širdies gilum oje
troško, kad ji nenusileistų.
S u ta rė ry to j išv y k ti se p tin tą v a la n d ą ryto; ir iš tik ­
rų jų , ry to ja u s dieną, be penkiolikos m inučių se p tin tą ,
neapsakom ai kaim ynų n u o stab ai, pasirodė to ji puiki
karieta, k u rią M iuleris v a k a r pažadėjo: iš abiejų šonų
herbais p apuoštas m ilžiniškas fia k ra s, visas ry šk iai gel­
tonas; m ūsų dienom is tokių p rie štv a n in ių fia k rų tesam a
vieno a r dviejų: tai savos rūšies m am u tai a r m astodontai;
m aždaug jau dešim tį m etų jie tap ę retenybe; jeigu tokį
atpažintum e, nurodytum e m uziejų, ku r jį p a ta lp in ti.
Tai buvo ark a, į k u rią lie tin g a is sekm adieniais užsi-

167
darydavo visa m iesčionių šeim yna; viduje tilpdavo ke­
tu rio s gyvos poros, ta i yra septyni a r aštu o n i asm enys,
nė kiek nekeldam i nepatogum ų savo kaim ynui; šiais la i­
kais aštuoniem s asm enim s reikia k etu rių k a rie tų : ta i
k etu ris k a rtu s m ažiau varžo, ta s tiesa, bet ir aštuonis
k a rtu s b rangiau!
A r čia p rogresas? Nežinome, paliekam e sp rę sti apie
tų k a rie tų gėdą a r šlovę būsim om s jų sam dytojų kartom s.
T aigi prie p rad in u k ų m okytojo nam ų, paklaikusiom is
akim is steb in t priem iesčio laukiniam s, sustojo didžiulis
ryšk iai geltonas fia k ras.
Iš jo išlipo senasis m okytojas, įėjo į nam us, ir po
kelių m inučių k aim ynai visiškai apstulbo, išvydę lipančius
į k a rie tą sūnų, seserį ir m otiną — m otiną, kurios jie nė
sykio nebuvo m atę!
M iuleris įlipo p ask u tin is, prieš ta i įteikęs v a is tin in ­
kui žolininkui,— k u ris kaip ir k iti sm aksojo a n t savo
d u rų slenksčio su sūnum i bei aukle, visų vadinam a v a isti­
ninkėj— buto ra k tą ir paprašęs, jeigu a tv y k tų kaim o
klebonas ir te ira u tų s i pono Ziusteno a r panelės Minos,
perduoti jam šį ra k tą bei p asak y ti, kad visa šeim a išvykusi
į V ersalį, bet v ak are su g rįš su jo globotine.
Todėl kunigo prašom a p a la u k ti.
P askiau m okytojas įsėdo g re ta savo n e k a n tra u ja n č ių
bičiulių, ir vežim as sp arčia risčia nurūko, g re ita i g ab en ­
dam as laim ingą šeim yną p arsiv ežti iš V ersalio jaunos
m erginos, toli g ražu nesitikinčios ja i rengiam os sta ig m e ­
nos.
F iak ras d a r nenutolo nė dvidešim ties žingsnių, kai
visi kaim ynai nuskubėjo prie v aistininko žolininko d u rų
p a site ira u ti, kokį d a ik tą jam padavė ir ką pavedė p a d a ry ti.
L uji Reno ketino laik y tis s a n tū ria i ir ty lė ti išpūsta
k rū tin e bei išm an in g u veidu; ta č ia u vaistin in k ei šita i
atro d ė nebūtina.
— N agi, nagi! — ta rė ji.— Čia nėra jokios p aslap ­
ties! Be to, tik žmonės, k e tin a n ty s p a d a ry ti ką bloga,
slap u k au ja: d aik tas, k u rį m um s padavė — ta i buto r a k ­
tas; prašė jį perduoti kaim o klebonui, jeigu šis a tv y k tų
ir p a site ira u tų savo globotinės.
— Panele F ra n su a z a ,— did in g ai ta rė Luji Reno,

168
pasišalindam as vėl a tg a l į savo n a m u s,— aš gi visados
jum s sakydavau, kad esate plepė!
— Na ir kas! Plepė a r ne plepė, tas dalykas jau
p a sak y ta s,— atšovė panelė F ra n su a z a .— A n tra ip jis b ū tų
m ane uždusinęs, o aš juk nenoriu m irti nuo apopleksijos!
Po Sen Žako priem iestį g re ita i pasklido naujiena,
kad visa šeim a išvyko į V ersalį, kad M ina — kunigo
globotinė ir kad laukiam a dienos m etu a tv y k s ta n t jos
globėjo.
'K adangi bep rasid ed an ti diena buvo šventa, ta i y ra
sekm adienis, visi netu rėjo ką veikti, dalį dienos g atvėje
būriavosi grupelės, šnekučiuodam os ir spėliodamos.
K ai vieniem s a r kitiem s ateidavo pusryčių m etas,
tu rin ty s p a s itra u k ti palikdavo sa rg y b in į su užduotim i
jiem s pran ešti, jeigu a k ira ty je p a siro d y tų kunigas.
Sen Žako de O Pa bažnyčios laikrodis išm ušė a š tu n ­
tą , devintą, dešim tą, vienuoliktą v alan d ą, bet jokia su ­
ta n a nesirodė, ir vienin teliai žin g sn iai tiesos linkui te ­
buvo visokiausios prielaidos; tik ta i pusę dvyliktos kelios
m oterys, ištrū k u sio s po sum os iš bažnyčios pirm a visų
tik inčiųjų m asės kaip lengvasis a v a n g a rd a s pirm a arm ijos
korpuso, atbėgo iškeltom is rankom is, visiškai uždususios,
pakeliui šūkalodam os dešinėn ir k a irė n :
— Jie tuokiasi! J ie tuokiasi! Sen Žako klebonas p a ­
skelbė užsakus! Jie tuokiasi! Jie tuokiasi!
N aujiena apskriejo visą Sen Žako k v a rta lą elektros
sm ūgio greičiu.
Tad kaim ynai kiek ap siram in o : didžioji p rad in u k ų
m okytojo p aslap tis išaiškėjo!
T iktai kaip v isu r a tsira d o keletas laisvam anių, kurie
p a re išk ė :
— Aš taip ir įta ria u !
— Ak! N a ir gudročiai! — m etė p raeidam as k a ž ­
koks vaikėzas.— Jie įta rė , kad g ra ž u s bernas ves g ra ž ią
m erginą! Tokioms p ran ašy stėm s nereikia nė B rokantės
kortų.
O tuo m etu fia k ra s vis riedėjo ir beriedėdam as a t ­
vyko į V ersalį, įveikė tris a r k e tu ria s skardžias it negy­
vėlių m iesto gatves ir sustojo priešais pensiono v a rtu s
kaip tik tą m irksnį, kai tokios pačios spalvos fia k ra s
169
pasuko šuoliais p riešin g a k ry p tim i.
S akytum , du fia k ra i Siam o d v yniai ką tik n u tra u k ė
tarp u sav io ju n g tį.
Beje, a tv a ž iu o ta pačiu laiku: m otina ir sesuo pav arg o
ir netvėrė n ek a n tru m u ; senasis m okytojas buvo pradėjęs
keiksnoti, kad kelias toks ilg a s,— jis, k u riam p a p ra sta i
atrodydavo ta ip netoli, kai juo keliaudavo a r sugrįždavo
pėsčiomis!
Kuo a rčiau kelionės tikslo, tu o sm ark iau daužėsi
Ziusteno širdis; d a r k e tv irtis m ylios — ir jam kaip jo
kaim ynei panelei F ra n su a z a i g rė stų apopleksija.
Taigi, k artojam e, a tv a ž iu o ta pačiu laiku.
Įėjo į pensioną; m otina d irek to rės nepažinojo, tad
buvo nuvesta pas ją ; visų pirm a ji padėkojo šiai už nuo­
širdų rūpestį, kuriuo septynis m ėnesius gaubė jos įd u k rą .
P asiu n tė atv e sti m erginą.
S ugrįžusi k am b arin ė pasakė, kad panelės Minos
nėra jos kam baryje.
— P a ž iū rė k it pas panelę S iu zan ą de V alženez,—
ta rė pensiono m atro n a, paskiau pasisuko į savo sve­
čius: — Be abejo, ji — pas vieną iš savo bičiulių, panelę
Siuzaną de Valženez, žavią, labai m alonią, gerai iša u k lė tą
m erginą, m aždaug jos am žiaus, iš to paties k rašto kaip ir
Mina, k u r jos tėvai šalia R uano tu ri didelių valdų; kai tik
Mina čionai atvyko, jos labai susibičiuliavo, ir aš iš tiesų
ta i tik sveikinu. N epatikėsite, bet jos abi m an sutaupo
padėjėją! M ina moko m uzikos, p ran cū zų kalbos ir isto ri­
jos, o Siuzana — veda piešimo, skaičiavim o ir a n g lų k a l­
bos pam okas... A! Š ta i ji.
I r tik ra i, M ina, visa įra u d u si iš džiaugsm o, pridususi
iš laim ės pasirodė a n t slenksčio ir išvydusi k a rtu visą
šeim ą g a rsia i šūktelėjo.
T artu m nepastebėjo nei senojo m okytojo, nei sesutės
Selestos, nei netgi Ziusteno — nubėgo tiesiai prie ponios
K orbi ir su ašarom is puolė į jos glėbį:
— M amute!
Tai, kad ir ponia K orbi čia, ja i sukėlė m intį, kad
vyksta a r tu ri įv y k ti kažkas y p atin g a.
Be to, buvo labai su ja u d in ta , kai išgirdo, kad šią p a t
dieną, kai jai sukanka šešiolika m etų, visam laikui paliks
pensioną.
170
 Šią nau jien ą pranešė Z iustenas, senu p a p ra tim u
bučiuodam as ją į k a k tą ir glau sd am as prie širdies.
M ina iš tiesų nudžiugo, bet vis dėlto jos džiaugsm as
buvo su kažkokiu gailesčio a tsp a lv iu ; švelnioji M ina
prisirišo prie trijų daly k ų : prie ponios, ta i yra pensiono
m atronos; prie Siuzanos, savo bičiulės, ir prie savo m ažu­
čio kam barėlio su lan g u į žaidim ų kiem ą — tokį triu k š ­
m ingą per p e rtra u k a s ir tokį ram ų visą k itą laiką.
Tad ji paprašė, kad jai leistų a tsisv eik in ti su savo
kam barėliu ir S iuzana, ir nesunkiai gavo šį d vigubą
leidim ą.
S u ta rė , kad ji nueis atsisv eik in ti su savo k am b a­
rėliu, o su g rįžu si ra s S iu zan ą svetainėje.
Pam ojusi ran k a, linktelėjusi g alva ir nusijuokusi,
M ina išėjo.
Jo s kam barėlis buvo p irm am e aukšte, kitoje nuo
svetainės nam o pusėje.
Tereikėjo pereiti koridorių.
J in a i įžengė vidun; paskiau, nusilenkusi kiekvienam
d aiktui, kiekvienam baldui kaip nusilenkiam a bičiuliam s,
su k u riais atsisveikinam a, a tsik la u p ė a n t poterių suolelio
ir sukalbėjo ta s pačias padėkos m aldas kaip a n ą ry tą ,
pirm ąsyk prab u d u si tuose m ieluose Sen Žako priem iesčio
namuose.
O per tą laiką pakvietė į sv etain ę S iuzaną.
M ergina buvo graži, devyniolikos a r apie tiek m etų,
didelių tam sių akių, kuriom s teg a lė tu m p rik išti tik šiokį
tokį p rig im tą a tšia u ru m ą , bet kurios, jai panorėjus, nuo­
stab iai sušvelnėdavo; juodi p lau k ai ir a n ta k ia i puikiai
derinosi su akim is; nuo jos — au k što s ir lieknos, griežto
bei valdingo balso — per m ylią dvelkė aristo k ra tišk u m u .
Iš pirm o žvilgsnio Z iustenui m ergina nepasirodė
sim patiška.
Tačiau žinia, kad visiems laikam s tu rė s ia n ti išsisk irti
su M ina, m aty t, sukėlė S iuzanai tokį gailestį, jog vien
atsispindėjusio m erginos veide nepasitenkinim o pakako
palenkti Z iusteną jos pusėn.
Beje, gražuolė ta ip m aloniai pasveikino ponią K orbi,
taip šird in g ai ištiesė ran k ą sesutei Selestai, taip m an d a­
giai nusišypsojo senukui m o k y to ju i,— kuris kaip ir Zius-
171
tenas buvo jai pažįstam as, nors šie jos nepažinojo,— jog
Ziustenas tu čtu o jau pakeitė apie ją savo nuom onę.
P askiau, kaip visi g e rašird žiai, visad labiau p a si­
duodantys geram nei blogam įspūdžiui, prisilenkęs prie
ponios K orbi ausies, pakuždėjo:
— M otuše, m an regis, Mina labai gailėsis savo
bičiulės, o aš nenorėčiau, kad ry to j M ina nors dėl ko
gailėtųsi. Kas, jeigu pakviestum ėm e panelę S iu zan ą
ry td ie n ą p rale isti pas m us?
— J i n e su tik s,— ta rė m otina.
Ponia K orbi su neregės nuovoka panelės de Valženez
balse atpažino tam tik ra s a tš ia u ria s gaideles, p ad a riu siu s
nekokį įspūdį dėl bičiuliškų m erginos jausm ų.
— Bet,— spyrėsi Z iustenas,— jeigu ji sutiks?..
— Mūsų nam ai pernelyg v a rg in g i tokiai turtu o lei!
— J i su g rįš ry to ja u s dieną po vestuvių cerem onijos,
o vieną n ak tį perm iegos m ano kam baryje.
— O k u r tu m iegosi?
— R asiu k u r p a s is ta ty ti sudedam ą lovutę.
— Bet kas tą panelę parveš a tg a l?
— J ū s teisi, m otuše.
Šiuo sv arb iu klau sim u p a sita rė su m atro n a, ir galop
buvo n u sp rę sta ta ip : ry to j apie dešim tą valan d ą ry to
pensiono m atro n a ir panelė S iuzana de Valženez atv y k s
į P ary žių , daly v au s teik ian t santuokos palaim inim ą ir
po cerem onijos vėl su g rįš į V ersalį.
P ranešė šį p laną panelei S iuzanai, k u rį ji sutiko su
džiaugsm u, nors jai ir nebuvo p a sak y ta , kokiu tikslu
keliaus į P aryžių.
M at baim in tasi, kad ši n e p ra s ita rtų savo bičiulei.
Panelė S iuzana tik paprašė, kad jai leistų p ran ešti
apie ry td ie n ai n u m a ty tą planą josios broliui Loreda-
nui de Valženezui.
K adangi šis gyveno a rb a veikiau tu rėjo laikiną b ū stą
V ersalyje, S iuzana vis dėlto apsigalvojo, kad suspės jam
p a ra šy ti M inai išvykus.
Beje, tuo ta rp u sv etain ėn sugrįžo jau n o ji m ergina ir
pribėgusi puolė d rau g ei į glėbį.
Z iustenas, bijodam as p a m a ty ti Minos akių k am p u ­
tyje su b lizg an t a ša rą , pasiskubino pran ešti, kad užuot
172
sakiusi savo bičiulei „sudie“ , gali ja i ta r ti „iki p a sim a ty ­
mo“ : panelė S iuzana ir ponia D em arė,— tokia buvo
pansionato m atronos p a v a rd ė ,— suteiksiančios jiem s
garbę ir ry to ja u s dieną paviešėsiančios pas juos.
I r tad a g raž ių jų m ergaitės ak ių nė nereikėjo šluos­
ty ti: jos pačios išdžiuvo; pašokusi iš džiaugsm o, apkabino
S iuzaną, apkabino ponią Dem arė.
P askiau a tsig rę ž ė į taip m ylim ą šeim ą ir ta rė :
— Štai, aš pasirengusi.
P ask u tin į k a rtą visi atsisveikino; ponia Dem arė ir
Siuzana pasižadėjo nevėluoti; penketas keleivių sulipo
į k a rie tą ir pasuko a tg a l į P a ry žių , o S iuzana sugrįžo į
savo k am barį ir p arašė broliui:
„T u o j po ta v ę s a t v y k o š e im a ir iš s iv e ž ė M i n ą . M an
a tro d o , k a d r y to j S en Ž a k o g a tv ė je įv y k s k a žk a s y p a tin g a .
M u s , p o n ią D em arė ir m ane, p a k v ie tė p ra le is ti pas ju o s
d ie n ą ; je ig u n o ri v is k ą ž in o ti, p a s is te n k p a s it v a r k y t i ta ip ,
kad m u s , p o n ią ir m ane, v e žtu m savo b rik u .
Tave m y lin t i sesuo

S. de V.

X X V II + B U D A S P A S IP IR Š T I
K aip ir tikėjosi Z iustenas, jo b ra n g u tė Mina paliko
pensioną ir vyko į nam us be šešėlio gailesčio, galėjusio
tem dyti josios veidą.
Tiesa, ji šiek tiek nerim avo dėl to, kaip jos aristo k ra -
tišk ajai bičiulei p atik s apsilankym as Sen Žako priem ies­
tyje, v aistininko kiem as, tam su s įėjim as į jų b u tą ir visi
k iti jeigu ne skurdo, ta i nors n e tu rto požym iai, kuriuos
jinai pastebėdavo tik pagalvojusi, kad k itas gali pastebėti.
Tačiau, tu rim e p asak y ti, M ina nerim avo, bet nesi­
gėdijo: nebūtų išm ainiusi šio v a rg a n o būsto, kuriam e su
savo bičiuliais leido m etus, į jokius rūm us, k u r g a u tų
gyventi su svetim ais; be to, pasitikėjo Siuzana it pačia
savim i, o save tikino, jog nors ir kokią socialinę padėtį
jos bičiulė užim tų, tegul ir pačią žem iausią, visados
džiau g tų si ir jau stų si pag erb ta, šios priim am a į savo
nam us.
173
 Kelionė visiem s neprailgo, ir ypač M inai, kuri jos nė
nepajuto; padėjusi ra n k ą į Ziusteno delną, galvą tai at-
lošusi į karietos kam pą, ta i a trė m u si į jaunikaičio petį,
skendėjo auksinėse svajonėse, kokios būna tik nuo penkio­
likos iki aštuoniolikos m etų.
P arvažiavo nam o apie dešim tą v alan d ą vakaro.
K ad ir lab ai sm alsavo priem iestiečiai, iki tokio vė­
lyvo m eto nepajėgė išsilaik y ti; nuo septintos valandos
visi, nelygu ištverm ė, pradėjo sk irs ty tis po nam us, ir
vos tik paskutinės d u ry s u žsitren k ė paskui ilg iau siai
tv eru sį k a im y n ą ,— jam p asišalin u s g atv ė liko tuščia, o
durim s užsitren k u s — ir ta m si,— p asigirdo n e įp ra sta s
čia dardesys, ir k a rie ta sustojo ties vaistininko durim is.
P a sta ra sis, k u ris d a r nem iegojo,— ne tiek sąžin in g ai
vykdydam as M iulerio jam p avestą užduotį, kiek p ak lu s­
dam as profesinei p a re ig a i,— kartojam e, p a sta rasis, vos
išgirdęs sustojus k a rie tą , a tid a rė d u ris ir a tp ažin ęs k a i­
m ynus atid av ė M iuleriui ra k tą ir pranešė, kad laukiam as
k u nigas nepasirodė.
— Koks kunigas? — paklausė m ergina.
— K unigas, vienas m ano b ičiu lių ,— g a lb ū t pirm ą
sykį sum elavo M iuleris, tačiau jam buvo galim a dovanoti.
Šaunusis žm ogelis tu rė jo gerus ketinim us.
F ia k rą atleido, ir m okėdam as M iuleris pašnabždėjo
vežėjui kelis žodžius, o šie buvo tokie:
— P risista ty k ite čia ry to j r y tą , ly g iai dešim tą.
— Bus įvykdyta, p ilie ti,— a tsa k ė vežėjas.
— J ū s pasilaikote fia k rą , b ran g u sis tėvuk M iule­
ri? — paklausė Mina.
— Taip, vaikeli: noriu rytoj su re n g ti jum s m ažutį
pasivažinėjim ą.
— Ir tu dalyvausi, broluži Z iustenai? — vėl p a ­
klausė Mina.
— K urgi ne! — a tsa k ė Z iustenas.
— O, kaip gerai! — apsidžiaugė m ergina.
I r pastrykčiom įbėgo į nam us, pasveikindam a kiek­
vieną Sen Žako g atv ės butuko baldą, kaip anksčiau a ts i­
sveikino su visais V ersalio pensiono baldais.
Tą v a k a rą iki vidurnakčio nė vienas negulė, ir —
keistas dalykas! — ponia K orbi irg i iki to laiko nėjo

174
m iegoti, kas, kiek prisim inė M ina ir netgi M iuleris, jai
niekad nebuvo pasitaikę.
V id u rn ak tį p ag aliau visi išsiskyrė.
Z iustenas p risilietė prie m erginos kaktos p a sk u tin iu
brolišku bučiniu; ry to j bučinys bus jau sutuoktinio.
M iuleris palinkėjo visiem s labos nakties; jam labai
nesinorėjo išeiti — pareiškė, kad jeig u kas p a g ro tų sm ui­
ku, pašoktų su sesute Selesta.
V argšė sesutė Selesta! J i tik liū d n ai nusišypsojo:
juk niekad n ė ra šokusi!
A bu v y rai nulipo į Ziusteno k am b arį, k u r d a r v a ­
landą šnekėjosi.
G aliausiai M iuleris pasišalino.
Z iustenas pasiėm ė violončelę, ištra u k ė ją iš fu tlia ro ,
suspaudė ta rp kelių ir tra u k y d a m a s dviem stygų coliais
stry k ą iš a tm in tie s sugrojo vieną linksm iausių m otyvų
iš ii M atrim onio s e g re to \ kurį d a r p agražino fa n ta stiš-
kiausiom is a štu n tin ė m is ir perdėtom is ferm ato m is-!
P ag aliau trečią v alan d ą jis ryžosi gu ltis: tačiau
jau tėsi pernelyg laim ingas ir su ja u d rin ta s, kad p ajėg tų
kaip reik ian t m iegoti; be to, giliai įm igęs, p ra ra s tų savo­
sios laim ės suvokim ą.
Regis, galėjo užm igti tik laikydam asis rankos tosios,
kuri v ertė jį b ū d ra u ti — taip n a ra s laikosi virvės, k u ri
p ristig u s jam dugne oro tu ri iškelti į jūros paviršių.
Šeštą v alan d ą jis jau buvo a n t kojų.
N esuprato, kodėl taip lėtai slenka laikas; sieninis
laikrodis vėlavo, didžioji saulės spyruoklė sulūžo; diena
niekad neateis!
A tėjo pusę septintos, kaip p a p ra s ta i ateidavo į kie­
m ą; tiesą sa k an t, niekados ji pati, tik jai su te ik ta s v ardas.
Z iustenas iškišo pro d u ris g a lv ą į gatvę.
Ką norėjo jis ten p a m a ty ti?
P a ts nežinojo; būna, kad a tv e ri d u ris, ta rs i kažko
laukdam as.
Jis. laukė laimės!
Laimės, k u ri atein a ta ip reta i, iš anksto jai a tv ė ru s
duris!
J a u m aty tis a td a rų k ra u tu v ė lių , jau m aty tis k a i­
m ynų a n t jų slenksčio.
175
 D augelis ženklais rodo vienas kitam Z iusteną.
Kepėjas, sto ru lis m iltu o tu veidu ir atsik išu siu pilvu,
jam šūktelėjo iš kitos g atv ės pusės:
— Ė! T aigi šiandien, kaim yne?
Ziustenas sugrįžo vidun ir ėmė ren g tis.
S itai tu rė jo u ž tru k ti g erą v alan d ą.
Jo a p ra n g ą su d a rė lakuoti bateliai, k ia u ra ra štė s
šilkinės kojinės, juodos spalvos kelnės ir frak as, b a lti
liem enė ir k a k la ra ištis.
Sulygino savo g raž iu s šviesius plaukus, k ren tan čiu s
a n t apykaklės ir su teikiančius jam , an o t M iulerio, tą
vokišką išvaizdą, taip m ielą senukui m okytojui, nes d arė
jo m okinį pan ašų į Vėberį.
Apie a š tu n tą v alan d ą išgirdo v irš galvos bilsm ą.
Tai kėlėsi abi jaunosios m erginos.
Sakydam i „jaunosios m erginos“ , tu rim e galvoje M i­
nos ir Selestos am žiaus vidurkį.
Mina buvo šešiolikos m etų, Selesta — dvidešim t še-
šerių.
M inai prab u d u s, tu rėjo p rasid ė ti šiai iškilm ingai
dienai p alik ti netikėtum ai.
K ai m ergina pradėjo ren g tis, sesutė Selesta išty-
kino į busim ųjų su tu o k tin ių k a m b arį a tn e šti visos baltos
aprangos, tik be apelsinm edžio puokštės.
A tsig ręžu si M ina sta ig a išvydo a n t savo lovos baltos
ta fto s a p atin į sijoną, n ė rin iu o tą m uslino suknelę ir šilk i­
nes kojinaites.
Lovos apačioje stovėjo balto satin o bateliai.
M ina nustebusi pažvelgė į visus tuos dalykus.
— Kam gi visa šita? — p aklausė ji.
— Taigi ta u , sesyte,— a tsak ė Selesta.
— Gal k a rta is šiandien aš einu rin k ti aukų? — n u si­
šypsojo Mina.
— Ne, bet eini į vestuves.
M ina išpūtė n u steb u sias akis į sesę Selestą.
— O kas tuokiasi? — paklausė.
— P aslaptis!
— P aslap tis?
— Taip.
— O! Pasakyk, sesute S elesta,— mygo m ergina, glos-

176
tydam a d ailutėm is ran k u tė m is senm ergės skruostus.
— Tu šito paklausi Z iusteno,— ta rė ta.
— O! Ziusteno! — sušuko M in a.— Kažkodėl ilgai jo
nem atau. K u rg i jis?
— L aukia, kol tu apsirengsi.
— O, ta d aš ap siren g siu lab ai g reit. Padėk m an,
sesute Selesta! Padėk man!
I r Mina, padedam a Selestos, ap siren g ė akies m irk s­
niu.
A p sk ritai m oterim s d a u g ia u siai laiko re n g ia n tis u ž i­
ma šukuosena.
Tačiau M inos plau k ai sukosi iš prigim ties.
Pakako p e rb ra u k ti šukom is, kad jie stam biom is g a r ­
banom is ap sivytų jos pirštu s.
Taigi po penkias a r šešias g a rb a n a s k rito palei abu
jos skruostus, ran g ėsi pečiais ir baigėsi a n t k rū tin ės, ir
tuo viskas p asak y ta.
— Štai, jau ap siren g iau , sesute S elesta,— ta r ė
M ina.— K ur Z iustenas?
— Eime! — pakvietė Selesta.
P aliek an t b u tu k ą, reikėdavo p ereiti ponios K orbi
kam barį.
N eregė atp ažin o Minos žingsnius.
Tačiau ir taip , vos durim s p rasiv ėru s, Mina puolė jos
glėbin.
Ponia K orbi, bučiuodam a m erg aitę, uždėjo ra n k ą ja i
a n t galvos ta rtu m ko ieškodam a.
Tačiau nerado.
— J i d a r nesim atė su Z iustenu? — paklausė m otina.
— Ne, Z iustenas laukia.
— T ad,— ta rė ponia K o rb i,— eik! K a rta is lau k ti
būna ta ip ilgu!
Sesuo Selesta a tid a rė duris; M ina buvo bežengianti
žemyn.
— Ne,— ta rė S elesta,— pro čia.
Ir ji a tid a rė d u ris priešais.
Jo s buvo į d ailųjį vedybinį k am b arį, k urį jau a p r a ­
šėme.
Z iustenas laukė jo viduryje, laikydam as rankoje ta i,
ko trūko Minos a p ra n g a i ir ko ponia K orbi m ėgino ieškoti
12. P a r y ž ia u s M o h ik an ai . I kn. 177
a n t n ašlaitės galvos: apelsinžiedžių vainikėlį.
M ina viską su p rato .
D žiaugsm ingai šūktelėjo, išblyško ir ištiesė ran k as,
ta rs i ieškodam a k u r nors atram os.
A tram a buvo čia pat.
Vienu šuoliu Z iustenas prišoko ir suėm ė ją į glėbį.
P askiau, lūpom is p risily tėd am as Minos lūpų, uždėjo
ja i a n t galvos apelsinžiedžių vainikėlį.
Tai šitaip ty liai, visai be garso Z iustenas pasipiršo
M inai, ir ši atsak ė su tin k a n ti.
Po penkių m inučių M ina klūpojo prie ponios Korbi
kojų, o ši, vėl pačiupinėjusi m erg aitės g a lv ą ir a p tik u si
ta i, ko prieš dešim tį m inučių nesėkm ingai ieškojo, pakėlė
drebančią ra n k ą ir ta rė :
— V ardan džiaugsm o, k urį m an suteikei, laim inu
tave, dukrele!
Šiuo m irksniu a n t slenksčio pasirodė try s žmonės.
P irm iau sia — ponia D em arė ir panelė S iuzana de Val-
ženez, o už tų dviejų dam ų kyšojo senojo m okytojo g a l­
va — jis stiebėsi, sten g d am asis p a m a ty ti, kaip toli p a ­
žengta.
S ta ig a g erasis M iuleris pasiju to su g rie b ta s už šonų,
bemaž uždusintas.
Tai jį apkabino Z iustenas.
— Na kaip? — paklausė šau n u sis žmogelis.
— O ta ip ,— sušuko Z iu sten as,— ji m ane myli!
— Kaip sesuo? — išsišiepė M iuleris.
— Kaip sesuo, kaip su žad ėtin ė, Jcaip m oteris, kaip
žm ona. J in a i m ane m yli, b ran g u sis pone M iuleri! O, aš
p a ts laim ingiausias iš žmonių!
Z iustenas buvo teisus: šią m in u tę pasiekė tą a u k š­
čiausią tašk ą, k urį m ažai kam lem ta pasiekti.
J is pasiekė laim ės viršūnę.
Tuo ta rp u nedidukas grum as, vilkįs juodu redin-
gotu, baltom is aptem ptom is kelnėm is, avįs au lin iais b a ­
ta is su a tv a rta is bei tu rįs a n t galvos skrybėlę su juodais
galionais bei kokarda, prasibrovė pro šios scenos veikėjus
iki Siuzanos de Valženez, k u riai padavė m ažytį su su k tą
popierėlį ir pieštuką.
— Nuo pono L oredano,— an g lišk ai ta r ė g ru m a s .—
Laukia atsakym o.
178
 Išvyniojusi popierėlį, S iuzana išvydo jam e tik d i­
džiulį k lau stu k ą.
J i suprato.
P arašė po k lau stu k u to k ias eilutes:
T u o k ia s i! Ji iš te k a už to ž io p lo p ra d ž io s m o k y k lo s
m o k y to jo !

ja ...
N u ra šy k
kol ka s , ik i
į n u o s to liu s savo
vėl a ts ig rie b s i.
m e ilę ir a ts is v e ik in k

S. de
su

V.

— Š tai, Dikai, nunešk savo p o n u i,— ta rė j i.— Čia

atsakym as.
Z iustenas viską m atė, bet nieko neatspėjo; vis dėlto,
neaiški nelaim ės n u o jau ta perbėgo jo gyslom is it šalt-
krėtis.
Nuėjo prie lango p ažiū rėti, kam raštelis bus įte ik ta s.
G ražus ir elegantiškas ja u n ik a itis laukė brike prie
durų.
Išgirdęs grum o žingsnius, jis atsisuko; Z iustenas p a ­
m atė jo veidą.
Tai buvo tas p ats jau n ik a itis, k u ris per Dievo K ūno
šventę taip keistai spoksojo į M iną, jog p rad in u k ų m oky­
tojas pajuto įg e b a n t jo šird į p irm ą pavydo angį.
M ažasis g ru m as padavė ra šte lį jaunuoliui, kuris jį
perdavė šiam ženklą vėl užim ti V ietą šalia vežėjo.
V aikiščias nespėjo nė kaip re ik ia n t a tsisėsti, kai
a rk liai išk a rt šuoliais tru k te lė jo k a rie tą iš vietos.

X X V III + B U IJO K L E B O N A S
Kol dėjosi šie dalykai Sen Žako priem iesčio g atv ės
nam ukyje, geraširdiškos išvaizdos, kokių septyniasdešim ­
ties, septyniasdešim t dvejų m etų k u nigas kilo gatve,
supam as iš visų šonų reiškiam o sm alsum o ir džiugesio,
kurių priežasties jis niekaip nesuvokė.
Sen Žako priem iesčio g y v entojai, kurie sužinoję iš
vaistininkės laukė kunigo nuo v akardienos ryto, vos tik
pam atę abato D iukornė,— taip vadinosi Buijo klebonas,—
su ta n ą ir trik am p ę skrybėlę, su sk ato sak y ti vieni kitiem s,
12* 179
arčiau esantys žodžiais, tolim esnieji — gestais: „A ure,
k u n ig as!“
I r kadangi taip ilg ai laukę nebesitikėjo jo p a m a ty ti,
savo pasirodym u, kaip sakėm e, jis p ad arė kuo didžiausią
įspūdį.
Visi puolė a rty n ir apspito jį iš visų pusių — ta ig i
klebonas žengė su palyda.
Vos k u n ig as kryptelėjo g alvą dešinėn ir kairėn, ste n g ­
dam asis susivokti gatvėje, kai viena kūm utė tūptelėjo ir
ta rė :
— Laba diena, pone klebone!
— Laba diena, geroji m oteriške! — atsiliepė g a r ­
busis ab atas.
Pam atęs, kad šiuo m etu tesąs tik ties 300-uoju Sen Ža­
ko g atv ės num eriu, o ne ties 20-uoju, jis vėl p a tra u k ė
toliau.
— Ponas klebonas g a lb ū t atvyko į vestuves? —
paklausė kūm utė.
— T ikrai ta ip ,— sustodam as p a tv irtin o klebonas.
— Į vestuves 20-am e num eryje? — įsiterp ė kita.
— Kaip tik! — atsa k ė klebonas, vis labiau steb ėd a­
masis.
I r išgirdęs Sen Žako bažnyčios laikrodį m u šan t pusę
devynių, vėl pajudėjo iš vietos.
— Į pono Ziusteno vestuves? — prisidėjo trečia k ū ­
m utė.
— Su m ažąja M ina, kurios jūs globėjas? — paklausė
k etvirtoji.
K lebonas sp itrijo į kūm utes, regis, vis labiau ir
labiau stulbdam as.
— Na, p a lik it šį g e rą jį žm ogų ram ybėje, n u tilk it,
patauškos! — subarė vienas kubilius, a p k a lin ė ja n tis s ta ­
tin ę .— M atote, juk jisai skuba!
— Taip, iš tik rų jų sk u b u ,— p a tv irtin o k u n ig a s.—
Tasai Sen Žako priem iestis ne juokais toli! Je ig u būčiau
žinojęs, būčiau nusisam dęs k a rie tą .
— A, niekai, pone klebone, jū s jau a tėjo te: d a r
keli žingsniai, ir įžulnum ėlė.
— Ž iū rėk it,— įsiterp ė viena m o te rėlių ,— an av a ten,
k u r stovi geltonas fia k ras.
180
 — Ką tik ,— ta rė k ita ,— ten d a r buvo a tv ira s b r i­
kas, jam e — dailu s ja u n ik a itis, o a n t pasostės — p u d ru o ­
tas vežėjas ir m ažas ta rn a s , ne didesnis už stra z d ą ; bet,
m atyt, ekipažas netu rėjo nieko b endra su vestuvėm is,
nes nuvažiavo.
— N em atau fia k ro ,— ta rė klebonas, d a r sykį su sto ­
dam as ir stogeliu prisidėdam as delną p rie kaktos.
— O, būk it ram us, nepaklysite; be to, mes ju s p a ly ­
dėsim e iki p a t d u rų , pone klebone.
— Eli! Babolenai! Eik pirm a ir pranešk ponui Ziuste-
nui, tegul nebesijaudina: jo la u k ta sis k u n ig as atv y k sta .
I r berniūkštis, p a v a d in ta s B abolenu, tas p ats, k u rį
jau du k a rtu s m atėm e, nuskubėjo g a tv e au k šty n , plėšda­

,
mas savo kūrybos m elodiją:
O ta ip ! J a m p a s a k y t aš e in u aš e in u f aš e in u ...
O ta ip ! J a m p a s a k y t aš e in u i r iš tie s te n skubu!

Dialogas, netgi trialogas vyko to liau :

— J ū s niekad nesate lankęsis pas Ziusteną, pone
klebone?
— Ne, bičiuliai, niekad nesu buvęs P aryžiuje.
— Žiū! Tai iš k u r jūs?
— Iš Buijo.
— Iš Buijo! K ur ta i y ra? — paklausė vienas balsas.
— Žem utinės Senos d e p a rta m e n te ,— atsiliepė k ita s
balsas, iš kurio, m a ty t, ponas P riu d o m a s1 vėliau p a si­
skolino bosinę inton aciją.
— Taip, iš tik rų jų , Ž em utinės Senos d e p a rta m e n te,—
atsiliepė a b a ta s D iukornė.— Žavus k rašta s, k urį vadina
Ruano V ersaliu.
— O! R asite juos gerai įsikūrusius, eikite!
— Ir ypač gerai ap sistačiu siu s baldais... J a u try s
savaitės kaip vien juos, tuos baldus, m atom čia vežant.
— I r d a rg i tokius, už kuriuos gražesnių n e tu ri nė
k araliu s K arolis X T iuilri rūm uose!
— V adinasi, jis tu rtin g a s , ta s a i m ielasis ponas Zius-
tenas?
— T u rtin g as?.. T u rtin g a s kaip bažnyčios žiurkė!
— Na, ta i kaip jis įstengia?..
— Yra žm onių, kurie išleidžia visa, ką tu ri, ir to-

181
kių — ko n e tu ri,— pastebėjo k irp ėjas.
— Na! N ejau k etin i blogai k a lb ė ti apie v a rg šą p r a ­
dinukų m okytoją todėl, kad jis sk u ta si b arzd ą pats?
— Taip, o dėl barzdos, tai g a lė tų b ū ti atidesnis!
Prieš tris sav aites m ačiau jam a n t sm akro puscolio įpjovą.
— K lausyk,— ta r ė vienas vaikėzas, g eras Baboleno
bičiulis,— ta i jo nuosavas sm ak ras: gali d a ry ti su juo ką
tinkam as; čia niekieno reikalas; kad ir sodintų a n t jo
kvapniuosius pelėžirnius!
— A k,— ta rė a b a ta s ,— m atau g eltoną fia k rą .
— K urgi n e m a ty sit,— atsiliepė vaik ėzas.— D idžiulis
it banginio g ria u č ia i botanikos sode, tik d a r sodresnės
spalvos.
— P askubėkit, pone klebone,— pašaukė Babolenas,
jau įvykdęs jam pav estą u žd u o tį,— tik jū sų ir telaukia...
— Na! — ta rė klebonas,— jeigu tik m anęs ir te ­
laukia, ta i aš tuoj...
I r m ielasis kunigas, įdėjęs kiek p a sta n g ų , po penkių
m inučių iš tik rų jų a tsid ū rė g reta geltonojo fiakro, p rie­
šais parad in į įėjim ą.
— Nieko n ep asak y si,— sum urm ėjo jis ,— P a ry žiu s
k u r kas didesnis už Buijį ir netgi už R uaną!
Z iustenas ir M ina jo laukė a n t slenksčio.
Išvydęs šiuodu jau n u s žmones, ku n ig as sustojo ir
nusišypsojo:
— D ievaži,— t a r ė ,— judu s u tv e rti vienas kitam !
Mina pribėgusi pasikabino jam a n t kaklo kaip ta is
laikais, kai g erasis ku n ig as ateidavo ap lan k y ti m otušės
Buaven, o m erg aitė tetu rėjo aštu o n eriu s m etukus.
K unigas pabučiavo ją, paskiau a tito lin o nuo savęs,
norėdam as g eriau įsižiū rėti.
Niekados nebūtų atp ažin ęs šitoje gražioje m ergi­
noje, besirengiančioje ta p ti m oterim i, vaikelio, k u rį prieš
šešeris m etus išsiu n tė į P ary žių su balta suknute, m ėly­
nais pu sb atu k ais ir žydru dirželiu.
Tačiau atpažino ją iš mielo prisiglaudim o.
Iki išv y k sta n t į bažnyčią beliko penkios m inutės.
— Prašom vidun! Prašom vidun, pone klebone! —
pakvietė vienu balsu Z iustenas ir M ina.
Klebonas įžengė į nam us. Įvedė jį į su tu o k tin ių kam-
182
barį, k u r laukė m otušė K orbi, sesuo S elesta, ponia Dem arė,
panelė S iuzana de Valženez ir senukas m okytojas.
— Mūsų b ran g u sis Buijo klebonas, m am ute K orbi,—
p ris ta tė M ina.— Ponas a b a ta s D iukornė, ponia.
— Taip, ta ip ,— visas šv y tėd am as džiaugsm u a ts i­
liepė a b a ta s ,— ir k u ris atveža savo globotinei k raitį.
— Kaip! K ra itį globotinei?
— Na taip! Įsivaizduojate, prieš tris dienas g aunu
laišką su Vokietijos pašto žym ekliu, ir šiam e laiške įgalio­
jim as dešim čiai tū k stan čių aštuoniem s šim tam s fra n k ų ,
adresuotas ponam s Leklerkui ir Luji, R uano b a n k in in ­
kams.
— Toliau? — pasikeitusiu balsu paklausė Ziustenas.
— Palaukite! Viskas iš eilės: atvežiau įgaliojim ą,
u ž ta t p irm iausia apie jį ir kalbu.
— Taip, mes klausom e.
Ponia K orbi aiškiai pabalo.
K iti d a ly v a u ja n ty s a tro d ė d a u g ia u a r m ažiau su si­
dom ėję gerojo kunigo pasakojim u, bet d a r neįžvelgė,
netgi M ina, to, kas g a lb ū t ja u p rad ėjo aiškėti Z iustenui
ir jo m otinai.
— K a rtu su įg alio jim u ,— to lia u kalbėjo Buijo kle­
bonas,— buvo laiškas.
— L aiškas? — sukuždėjo Ziustenas.
— Laiškas? — p ak arto jo ponia Korbi.
— Ak, ak! Laiškas! — p ra ta rė senasis m okytojas,
su ja u d in ta s ne m ažiau nei ponia K orbi ir Ziustenas.
— Laiškas, ir šta i jis.
A b atas išlan k stė laišką, k u ris iš tik rų jų buvo su u ž­
sieniniu žym ekliu, ir persk aitė:
B ra n g u s is a b a te ,
D ė l k e lio n ė s į I n d i j ą , k u r io n b u v a u p riv e rs ta s le is tis ,
n u trū k o m a n o r y š ia i su P r a n c ū z i j a , i r to d ė l iš tis u s d e v y ­
n e riu s m e tu s n e g a v o te nuo m anęs jo k io s ž in io s ; bet aš
ju s p a ž į s t u , p a ž įs t u d o r ą ją p o n ią B u a v e n , k u r i a i p a t i k ė ja u
savo k ū d ik į: M in a nuo to n e n u k e n tė jo .
D a b a r , s u g rįž ę s į E u r o p ą ir d ė l n e a tid ė lio tin ų re ik a ­
lų , k u rie g a li d a r k ie k u ž t r u k t i, u ž s ila ik ę s V ie n o je , s k u b u
j u m s i š s i ų s t i p a g a l į s a k y t i n į v e k s e l į iš b a n k o „ A r n š t e i n a s
ir E s k e l i s 44 Ruano bankui „L e k le rk a s ir L u j i 44 d e š im t

183
 tū k s ta n č ių a š tu o n is š im tu s f r a n k ų , k u riu o s v ė la v a u ju m s
iš m o k ė ti.
Nuo
nors d a r
fra n k ų ,
š io l jū s
n e g a liu
p a ž a d ė tu s
p a s a k y ti
už m ano
kada ,
tv a rk in g a i g a u s ite

d u k te rs
po
ik i m an
tū k s ta n tį
iš la ik y m ą .
s u g rįž ta n t,
du š im tu s

A u s tr ija , V ie n a , 1827
M in o s tė v a s .
m . s a u s io 2 4 d.

S ulig p a sk u tin ia isia is žodžiais M ina šūktelėjo ir d ž iu ­

giai suplojo rankom is:
— O, kokia laim ė, Ziustenai! Tėtis d a r gyvas!
Ziustenas pažvelgė į m otiną ir išvydęs ją išblyškusią
it num irėlę sušuko:
— M otuše, m otuše!
N eregė atsisto jo ir ištiesusi ra n k a s nuėjo prie sūnaus,
vadovaudam asi jo balsu.
— S u p ra n ti, sū n au ? — ta rė ji tv ir ta i.— J u k s u p ra n ­
ti, tiesa?..
Z iustenas nieko neatsakė, tik kūkčiojo.
N esusigaudydam a Mina žvelgė į šią keistą sceną.
— Bet kas gi jum s, m am ute K orbi? — paklausė
ji.— K as tau , broluži Z iustenai?
— J u k s u p ra n ti, tiesa, m ano vargšeli, ju k s u p ra n ti,—
kalbėjo toliau m o tin a ,— kad tu g a lė ja i vesti M iną, n e tu r­
tin g ą ir n ašlaitę?..
— Dieve mano! — sušuko M ina, k u ria i irg i pradėjo
aiškėti.
— Tačiau tu ta ip p a t s u p ra n ti, kad negali vesti
Minos tu rtin g o s ir priklausom os nuo tėvo?
— Motuše, m otuše,— sušuko Z iu sten as,— p a g a ilė k it
manęs!
— Tai b ū tų vagystė, sūnau! — ta rė neregė, pakel­
dam a ran k ą į d angų, ta rs i šau k tų si Dievo.— Ir jeigu tu
abejoji, kreipiuos į čia esančius dorus žmones, ir tikiuosi,
kad šiam e k am b ary je tokie visi.
Z iustenas susm uko prie m otinos a n t kelių.
— A! Tu m ane s u p ra n ti,— vėl prabilo nereg ė,— nes
šta i parpuolei a n t kelių!
Paskiau, ištiesusi virš jo ra n k a s ir užlošusi galvą,
ta rsi m aty tų d an g ų , ta rė :
— S ūnau, laim inu tave sielv arte, kaip būčiau laim i-

184
nusi džiaugsm e, ir, tikiuosi, m ylėsi savo m otiną nelai­
mėje, kaip b ū tu m m ylėjęs palaim os viršūnėje.
— O m otuše! Motuše! — sušuko Z iustenas.— Su
jum is, su jūsų p ag alb a, su jūsų d rą s a — taip , aš ištv ersiu ;
bet be jūsų, o! Be jūsų tu rb ū t aš tap čiau n eg arb in g u
žmogumi!
— G erai, vaike! A pkabink m ane, Selesta!
Si p risiartin o .
— Nuvesk m ane a tg a l į fotelį, v aikeli,— sukuždėjo
ji.— Ja u čiu , tuoj p ristig siu jėgų.
— Bet kas per dalykas, Dieve m ano? Kas per d a ly ­
kas? — paklausė M ina.
— D alykas tas... tas, M ina,— kūkčiodam as p ra ta rė
Z iustenas,— dalykas tas, kad iki tav o tėv as duos s u tik i­
m ą,— o g a lb ū t neduos jo niekada! — mes galim e b ū ti
vienas kitam tik ta i kaip brolis ir sesuo.
M ina šūktelėjo:
— O! K okią teisę tu ri m ano tėvas, palikęs m ane
prieš šešiolika m etų, šiandien p asiro d y ti ir vėl p a re ik a ­
lau ti m ane sau? Tegul pasilaiko savo pinigus ir palieka
m an laimę! Tegul palieka m an v a rg š ą Ziusteną! Ne kaip
brolį, b e t,— atleisk m an, Dieve! — k aip vyrą!.. Z iustenai...
O! O!.. Ziustenai! Z iustenai, m ylim asis! A teik pas mane!
A teik pas m ane!.. N eapleisk m anęs!
I r m ergina su p ask u tin e sielv arto dejone k rito n u a l­
pusį Z iustenui į glėbį.
Po valandos M ina išvyko į V ersalį — visa a p siv e r­
kusi, ra n k ą nuleidusi į savo bičiulės Siuzanos delną, galvą
padėjusi a n t ponios Dem arė peties.
Prieš įlipdam a karieton, S iu zan a suskubo b rū k šte lti

,
pieštuku ir įte ik ti p asiu n tin iu i tokį rašte lį:
Vedybos n e įv y k o ! R e g is M in a tu rtin g a ir k a ž k ie n o
d u k tė .
G rįž ta m e į V e rs a lį su g ra ž ią ja s u s ik rim tė le .
S . de V.
11 v a la n d a ry to .

185
 X X IX + NU O LANKUM AS L IK IM U I
S u sik rim tėlė,— kaip gražio ji S iuzana de Valženez
pavadino savo bičiulę,— susik rim tėlė paliko už savęs
širdį, ne m ažiau su sik rim tu sią nei jos.
Toji širdis — Ziusteno.
K lystam e: privalėjom e p asak y ti šird y s.
Tos širdys — Ziusteno, jo m otinos, gerojo m okytojo,
sesutės Selestos ir Buijo klebono, k u ris n e n u jau tė, kiek
p adarys bloga ir k u ris per savo didelį naivum ą tarė si
būsiąs džiaugsm o nešėjas, o iš tik rų jų atnešė vien siel­
v a rtą .
Bet labiausiai kentėjo m otina, nes kentėjo už save
ir savo sūnų.
J i, tokia tv ir ta iš p radžių, į g a lą visiškai palūžo.
P rieš visiem s a tsisv eik in an t, n e ta ru si nė žodžio, ne-
išleidusi nė garso, nenuliejusi nė ašaros, ji tylom is n u ­
alpo.
N iekas iš tų nelaim in g ų jų egoistų nepastebėjo jos
nuoalpio.
Išskyrus Z iusteną — m a t m erdėjo lyg jo paties š ir ­
dies dalis.
— Motuše! Motuše! — sušuko jis.— Tik žiū rėk it,
motušė!
Visi puolė neregės link, o prie šios kelių jau klūpojo
Ziustenas, globdam as ją savo rankom is.
Jo s veidas nugelto it vaškas, ran k o s tapo šaltos lyg
m arm u ras, lūpos pam ėlo.
K ą tik num irė p ask u tin io ji jos senatvės viltis.
B aisiausia visam e tam e — ta i, kad n ė ra a n t ko su ­
versti kaltę, n ėra nė kam išk alb in ėti.
Visi tu rėjo pačius g eriau siu s ketinim us, n etg i v a rg ­
šas Buijo klebonas.
Tai likim as — ir tiek.
Nubėgo pas v a istin in k ą , šis davė uostom ųjų druskų.
D ruskų ir acto dėka ponia K orbi atsipeikėjo.
P irm iau sia, ką ji,— ne, ne p am atė, nelaim ingoji ne­
regė! — bet išgirdo — ta i ją gu o d žian tį sūnų, kuriam
pačiam reikėjo paguodos!
Bet gerasis Z iustenas užm iršdavo savo sie lv a rtą ,
jeigu kas kentėdavo šalia ir ypač, jeigu ta i buvo m otina.

186
 T aigi jis pasiliko šalia ponios K orbi ne tik pakol
ji atsipeikėjo, bet iki ji buvo p a g u ld y ta .
Tuom et, su p rasd am a, kad sū n u i reikia išsiverkti vie­
nam , ir jausdam a, kad jis neišdrįs v e rk ti jos akivaizdoje,
id an t neįstu m tų jos į neviltį, m otina p ap rašė jį p a siša ­
lin ti į savo kam barį.
Z iustenas nulipo į savo m ažąjį kam barėlį; iš a n tro
aukšto tepasiėm ė apelsinžiedžių vainikėlį, k u rį M ina
išvykdam a nusikėlė nuo galvos i r padavė jam .
G erasis m okytojas nusileido apačion d rau g e su Zius-
tenu.
O Buijo klebonas nebeturėjo ką veikti P ary žiu je; šeštą
v alandą vakaro sėdo k arieton, vykstančion į R uaną, išsi-
veždam as p rak eik tu s pinigus, ta p u siu s tokios didelės ne­
laim ės priežastim i.
Taigi, kol jis tolo nuo to didžiojo Babilono, ku r ne­
tru k u s toliau ru tu lio sis m ūsų d ram a , Z iustenas su savo
m okytoju nulipo į klasę — m okinukai šiandien buvo a t ­
leisti nuo pam okų tu rė ju sio s įv y k ti didelės šventės proga,
taip p a t dėl U žgavėnių pirm adienio, k u ris tais m etais,
kaip reta, išpuolė vasario pradžiai.
R ūškanas jo m okinio veidas kėlė gerajam M iuleriui
gūdų siaubą; vildam asis jį p rab la šk y ti, įniko Z iustenui
m inėti visas koležo isto rijas, kol galop nepriėjo iki s u s iti­
kimo su m ažąja m ergyte.
Čia derėjo su sto ti; bet d a b a r savo ru o žtu Z iustenas
labai sm ulkiai, diena iš dienos nupasakojo savo m ielą
gyvenim ą per tuos šešerius m etus.
— Buvome per daug laim ingi! — pareiškė jis .—
N uojauta ne sykį m ane įspėdavo, kad tu riu b ū ti pasirengęs
vieną a r k itą dieną b ra n g ia i sum okėti už pergalę, k u rią
laim ėjau prieš savo nelem tąją dalią... Šešerius m etus
džiaugiausi neapsakom a palaim a; ta i bemaž šeštoji gyve­
nimo dalis: m ažai žm onių g ali p a s ig irti tuo pačiu... N e­
pastebėjau šių šešerių m etų džiaugsm o, nepastebėsiu ir
nelaim ės: ate in a laikas, kai nelaim ės ir džiaugsm ai su si­
lieja į pilką p raeities spalvą. Tad n e sirū p in k it dėl m anęs
brangusis m okytojau; nem anykite, kad ryšiuos kam nors
nelem tam ... Be to, a rg i p rik la u sa u pačiam sau? A rg i ne­
tu riu pareigos g e ra ja i savo m otinai, nelaim in g ajai sese-

187
riai? Ne, ne, b ran g u sis m okytojau, g a lu tin a i n u sp rę sta:
kaip kovojau su sk urdu, ta ip kovosiu su sielv artu ... D uokit
kelias dienas m ano žaizdai u ž s itra u k ti, ypač leiskit m an
p ab ū ti vienam ; palūžusiom s širdim s vienatvė — kitiem s
nežinom a tik y b a: nuolankum as likim ui, b ran g u sis m ano
m etre,— tai silpnųjų jėga, ir išvysite m ane s u g rįž ta n t
į gyvenim o kovą d a r tv irte sn į ir labiau užsigrūdinusį!
Senasis m okytojas išėjo n u steb in tas, bem až išg ą sd in ­
ta s šio žm ogaus nuolankum o galios, tač ia u ir k a rtu n u ra ­
m in tas dėl jo nevilties pasekm ių.
Ziustenas, palydėjęs M iulerį iki p a ra d in ių d u rų , su ­
grįžo į kam barį ir įniko pam ažu v a ik štin ė ti sunertom is
a n t k rū tin ės rankom is, n u n a rin ta galva, tik retk a rč ia is
m esdam as žvilgsnį į lubas, ta rsi tro k šd am as p a p ra šy ti
dangaus, kad p ad ėtų išsp ręsti šią m įslę, kuri vadinosi
lemtis!
Du a r tris k a rtu s priėjo prie spintos d u rų — ten
slypėjo savo fu tlia re violončelė.
Bet šį v a k a rą jis d a r buvo per silpnas.
Iki trečios valandos ta ip vaikštinėjo, nuo p a t ry to
nepajėgdam as verkti.
S ielv artas sustingo, jeigu taip galim a p asak y ti, k r ū ti­
nėje ir dusinte dusino. K rito a n t lovos; n u o v arg is n u g a ­
lėjo, ir jis užm igo.
V akar irg i p a ty rė tokią pačią nem igą ir tokį p a tį
m iegą: bet tuom et bluosto sudėti neleido džiaugsm as, ir
tik laim ės nu o v arg is galop jam užm erkė akis!
Laimei, ry to ja u s diena buvo U žgavėnių a n tra d ie n is,
nedirbo; tad galėjo u ž sid a ry ti su savo sie lv a rtu , sto ti
prieš jį akis į akį, kovoti su juo, ste n g tis jį p ag u ld y ti a n t
menčių.
Kova tęsėsi visą dieną: pabučiavęs m otiną ir seserį,
a u š ta n t jis išėjo iš nam ų vėl a p la n k y ti tos vietos, k u r
g raž ią birželio n a k tį ap tiko vaik u tį, m iegantį ta rp javų
ir gėlių.
D abar nebuvo nei ru g iag ėlių , nei aguonėlių; žemė
kaip ir jo šird is plytėjo žiemos a p n u o g in ta , ap iplėšta,
suskeldėjusi.
V aikštinėdam as pasiekė Medono m iškus, tokius
linksm us, tokius m alonius akiai, kupinus saulės ir žalu-
188
mos, kai čia ateidavo su savo m okytoju; nusigavo iki p a t
Versalio v a rtų .
Tačiau tu rė jo valios nenueiti iki pensiono.
K as iš to, jeigu ir pam aty s v a rg š ą kūdikį?
A rg i ir ta ip nežino, kad jin a i verkia, jo nem atydam a?
Kad jį išvydusi, p ra v irk s d a r labiau?
V ilties nebeliko jokios! A išku, M ina p riklauso kokiai
nors tu rtin g a i a risto k ra tišk a i šeim ai; ir kaipgi tik ėtis,
kad jam , žem akilm iui ir betu rčiu i, ją atiduos?
Žinoma, galėjo su ja p a sim a ty ti; bet kaip tik to jis
nenorėjo d a ry ti.
Grįžo nam o dešim tą v alan d ą v a k a ro : per dieną sukorė
penkiolika m ylių ir nejuto nė m enkiausio nuovargio.
A bi nerim audam os, jo laukė m otina ir sesuo.
P arėjęs šypsančiu veidu jas pabučiavo ir nulipo į
savo kam barį.
Dėjosi ta s p at, kas ir v a k a r: vaik štin ėjo d a r lėčiau
ir liūdnesnis, skaičiavo v alan d as iki vidurnakčio; paskiau,
kaip ir vakar, du a r tris k a rtu s stab telėjo priešais sp intą,
k u r buvo p aslėpta jo violončelė, ryžosi a tid a ry ti dureles,
išėmė iš fu tlia ro in stru m e n tą ir su gilia m elancholija
pažvelgė į jį.
K aip mes prisim enam e, m erg y tė su vaikiška užgaida
p riv ertė jį nebegroti tuo in stru m e n tu : m atėm e, kaip
daugelį k a rtų jį liesdavo, išim davo iš fu tlia ro , suspausdavo
keliais, svaigindavosi nebylia m elodija, bet neišgaudavo
nė vienos natos.
Šiandien in stru m e n ta s vėl sugrįžo pas jį.
— Buvau ned ėk in g as,— ta r ė ,— o m ano senasis d ra u ­
guži! O m ano švelnioji paguoda! A pleidau tav e savo
džiaugsm o dienom is, a tra n d u vėl ištik u s nesėkmei!
I r jausm ingai pabučiavo violončelę.
— O, neišsenkam as paguodos š a ltin i,— prabilo jis
vėl.— V erkiančių sielų priebėga, p asielgiau kaip sūnus
palaidūnas: palikau tave, m ieloji m ano sielos drauguže!
Sužeistas širdgėlos, su g rįž tu pas tave, įskaudusiom is
kojomis, palūžusia dvasia, o tu m an ištiesi ran k ą , m elo­
dingoji dievaite! P riim i m ane širdim i, kupina užuojautos
ir meilės!
Ir, kaip ką tik pasielgė su in stru m e n tu , ištrau k ė iš
spintos senąjį gaidų sąsiuvinį, padėjo a n t piupitro, at-

189
vertė, įsitaisė a n t aukštos ta b u re tė s ir paėm ęs violončelę
palietė stry k u stygas.
Vos ėm us g ro ti, dvi a šaro s nuriedėjo jam iš akių.
Pasikišo stry k ą po k a irią ja p ažastim i, išsitra u k ė nosi­
naitę, pam ažu nusišluostė su d rėk u siu s vokus ir ėmė g ro ti
tą pačią liūdną ir iškilm ingą giesm ę, k u rią išgirdo Salva-
toriu s ir Žanas R oberas dvi v alan d as prieš p rad ed an t šį
pasakojim ą...
Žinome, kaip S a lv ato riu s pabeldė į d u ris, kaip Ziuste-
nas įsivedė abu bičiulius vidun, kaip šie p asiteiravo jo
ašarų priežasties, p ag aliau , kaip p rad in u k ų m okytojas
sutiko jiems p apasakoti savo isto riją .
Isto riją , k u rią ką tik pateikėm e m ūsų sk aity to ju i.
A bu jau n ik aičiai ją išklausė su labai s k irtin g a is
jausm ais.
Poetas kai kuriose vietose buvo giliai su ja u d in ta s,
ypač ta dalis, k u r m otina pasm erkė sūnų verčiau likti ne­
laim ingam nei p asielgti ab ejotinai, jam sukėlė ašaras.
O filosofas ją išklausė nuo pradžios iki galo iš p a ž iū ­
ros be jokio jausm o; tik ta i, kai buvo p am in ėta S iuzana ir
Loredanas de V alženezai, jis k rū ptelėjo; p am anytum ,
ne pirm ą sykį girdėjo šiuos v ardus, ir abu jie, regis, p a ­
veikė jo dvasinę būseną kaip fiziškas šiu rk šta u s daikto
p risilytėjim as prie d a r nevisiškai užsivėrusios žaizdos.
— Pone,— ta rė Žanas R o b eras,— mes būtum e ne­
verti išg irsti tai, ką m um s čia papasakojote, jeigu m ėgin­
tum e jus guosti banalybėm is. Š ta i m ūsų adresai, jeigu
jum s kada p rire ik tų dviejų bičiulių, prašom p a sirin k ti
mus.
Sulig tais žodžiais Žanas R oberas išplėšė iš savo u ž­
rašų knygutės lapelį, p arašė du v a rd u s bei adresus ir p a ­
davė Ziustenui.
Sis paėm ė jį ir įsidėjo ta rp g aid ų sąsiuvinio lapų.
Neabejojo, kad bet k u rią dieną jį čia susiras.
Paskiau ištiesė abi ran k a s jaunikaičiam s.
K ai šios keturios rankos s tip ria i spaudė viena k itą ,
į du ris s tip ria i pabeldė.
K as tokiu laiku g a lė tų belstis?
Z iustenas buvo toks abejingas viskam , išskyrus savo
m intis, jog nė nepam anė, kad taip s tip ria i pabelsti galėjo
dėl jo.
190
 Leido jau n ik aičiam s išeiti iš k am bario ir a tid a ry ti
d u ris n ak tin iam a r veikiau ry tin ia m lan k y to ju i — m at
pradėjo ryšk ėti pirm oji dienos brėkšm a.
Į d u ris beldėsi try lik o s a r keturiolikos m etų bernė-
kas, šviesiais, apie visą g alv ą su sira n g iu siais plaukais,
rau sv ask ru o stis, kiek ap sk u ru siais drabužiais.
T ikras P ary žiau s vaikėzas — su m ėlyna palaidine,
kepurėle be snapelio, iškleiptais b a ta is.
Stovėjo pakėlęs g alv ą, laukdam as, kas jam a tid a ry s
duris.
— Žiū! Tai jūs, pone S alv ato riau !
— Ką čia veiki tokiu laiku, pone Babolenai? — p a ­
klausė kom isionierius, d rau g išk ai suim dam as vaikėzą už
palaidinės apykaklės.
— Ak, atn ešu ponui Z iustenui, p rad in u k ų m okytojui,
laišką, kurį B rokantė rado šią n ak tį, kaip visad apeidinė-
dam a gatves.
— Beje, dėl p rad in u k ų m okytojo,— ta rė Salvato-
riu s.— A r prisim eni, kad m an pasižadėjai iki kovo
15-osios išm okti sk a ity ti?
— Gerai jau gerai! D ar tik v asario 7-oji, yra laiko!
— Zinai, jeigu kovo 15-ąją nem okėsi laisvai sk a i­
ty ti, 16-ąją atsiim siu knygas, k u ria s ta u padovanojau.
— N etgi ta s su paveiksliukais?.. O, pone S alv a­
toriau!
— Visas be išim ties!
— Ką gi, p am aty sit, kad ja u šis ta s p a sie k ta,—
ta rė berniūkštis.
I r m etęs akį į a n t raštelio u ž ra š y tą ad resą, p ersk aitė:
Ponui Z iu s te n u i, Sen Žako p rie m ie s tis , n r. 20.
L u id o ra s ta m , kas įte ik s šį la iš k ą .
MINA
A dresas ir p a ra ša s buvo pakeverzoti pieštuku.
— Nešk greičiau! Nešk greičiau, vaike! — sušuko
S alvatorius, pastūm ėdam as Baboleną p rad in u k ų m okyto­
jo būsto link.
Babolenas dviem šuoliais p e rk irto kiem ą ir įpuolė pas
jį vidun šaukdam as:
— Pone Ziustenai! Pone Z iustenai! Laiškas nuo p a ­
nelės Minos!..
191
 — Ką darom e? — paklausė Ž anas Roberas.
— Pasiliekam e,— a tsak ė S a lv a to riu s.— G albūt šiuo
laišku p ranešam a apie n a u ją įvykių posūkį, k u r m ūsų
pagalba šiam narsiam jau n ik aičiu i g a lė tų p rav ersti.
S a lv ato riu s d a r nebaigė kalbėti, kai a n t slenksčio
išdygo Z iustenas, b a lta s it vaiduoklis.
— Ak, jūs d a r čia! — sušuko jis.— G arbė Dievui!
S k aity k it, sk aity k it...
I r jis ištiesė jau n ik aičiam s laišką.
S a lv ato riu s paėm ė ir persk aitė:
M ane jė g a p a g ro b ia , v e ž a ... n e ž in a u ku r! G e lb ė k ,
Z iu s te n a i! G e lb ė k mane, b ro lu ž i! A rb a a tk e rš y k , m ano
vyre!
M IN A

— Ak, bičiuliai! — sušuko Z iustenas, tiesdam as

abiem ra n k a s .— Tai A pvaizda ju s čionai atvedė!
— Ką g i,— ta rė S a lv ato riu s Žanui R oberui.— No­
rėjote rom ano: tikiuosi, šta i jis, m ielasis!

XXX + KUO G R E IČ IA U PAČIU

T IE S IA U S IU K E L IU
T rejetas jau n ik aičių m irksnį žvelgė vienas į kitą.
Iš pradžių buvo su k rė sti, paskiau jiem s, ypač Salva-
to riu i, grįžo ša lta s k rau jas.
— Ram iai! — ta r ė jis .— R eikalas rim ta s, elg tis
vaikiškai negalim a.
— Bet ją pagrobė! — šūktelėjo Z iu sten as.— Išsi­
veža! J i šaukiasi m ano pagalbos! P rašo, kad atkeršyčiau!
— Taip, visiška teisybė, ir š ta i kodėl b ū tin a žinoti,
kas ją pagrobė ir k u r veža.
— O! K aip tą sužinoti? Dieve mano! Dieve mano!
— Laiko bei k an try b ės, b ran g u sis Z iustenai, ir vis­
kas paaiškės. J ū s neabejojate M ina, tiesa?
— Kaip savim i pačiu.
— Ką gi, n u sira m in k it, ji m okės ap sig in ti. Eikime
kuo greičiau pačiu tiesiausiu keliu.
— O taip! P a g a ilė k it m anęs... Aš išprotėsiu!

192
 Ziusteno nuolankum as išblanko nuo m inties, kad
Mina — nežinom o grobiko naguose ir gali p a tirti kokią
fizinę a r m oralinę p rie v a rtą .
— Babolenas d a r čia? — p asiteirav o S alvatorius.
— Taip.
— Išklausinėkim e jį.
— Išklausinėkim e! — p a k a rto jo Ziustenas.
— T aip,— sutiko Žanas R oberas,— kaip tik nuo to
tu rim e p rad ėti.
Sugrįžo į p rad in u k ų m okytojo k am barį.
— P irm ia u sia ,— ta rė S a lv a to riu s,— duokite luidorą
šiam vaikui, lai parneš m otinai, ta ip pat ir kokią m onetą
jam pačiam .
Išsitra u k ę s iš kišenės du luidorus ir dvi penkių fra n k ų
m onetas, Ziustenas padavė B abolenui.
Bet S alv ato riu s čiupo b e u ž sig n iau ž ia n tį berniūkščio
delną, jėga jį atlenkė ir dideliam Baboleno nusim inim ui
išlupęs luidorą bei penkių fra n k ų m onetą, su g rąžin o juos
Ziustenui.
— Įsidėkite šiuos dvidešim t penkis fra n k u s a tg a l
į kišenę,— ta rė jis.— Po valandos ra s it k u r juos p a n a u ­
d o ti.— I r vėl kreipėsi į vaikiščią: — Ku r tavo m otina
rado tą laišką?
— K aip? — dėjosi n e su p ra n tą s vaikėzas, n u taisęs ne­
p a te n k in tą m iną.
— K lausiu, k u r tavo m otina rad o tą laišką... K okias
gatves ji aplankė?
— Iš k u r aš žinau? P a k la u sk it ją pačią.
— J is te isu s,— ta rė S a lv a to riu s .— R eikia p ak la u sti
ją, g a lb ū t ji netgi tikisi jūsų apsilankym o... P alaukite!
Gerai viską apgalvokim e.
— V adovaukite m ums, ir jum s paklusiu... Aš visai
netekau galvos.
— J ū s gi žinote, kad g alite m anim i pasik liau ti,
b rangu sis S a lv a to ria u ,— ta rė Ž anas Roberas.
— Taip, ir todėl ketinu sk irti jum s vaidm enį šioje
dram oje.
— S utinku! D argi p a tį a k ty v ia u sią , kokį tik reikės!
J a u p a ty ria u jau d u lį kaip a u to riu s; norėčiau jį p a tir t
ir kaip aktorius.
13. P a r y ž i a u s M o hi ka na i, I kn. 193
 — O! P ra ša u jus, p raša u jus, ponai! — meldė Zius-
tenas, nerim audam as dėl kiekvienos veltui gaištam os m i­
nutės.
— J ū s teisus... Š ta i ką reikia d a ry ti.
— Sakykit!
— Pone Z iustenai, jūs eisite paskui šį vaikiščią pas
jo m otiną.
— Aš pasirengęs.
— P alaukite... Pone Ž anai R oberai, jū s p asirū p in k ite
iš k u r nors g a u ti p a b a ln o tą žirg ą ir su g rįž k ite su juo
į Zarnokų g a tv ę nr. 11.
— N ėra nieko lengviau.
— O aš einu p ran e šti policijai.
— Ką nors ten p ažįstate?
— P ažįstu žm ogų, kokio m um s reikia.
— Gerai!.. O paskiau?
— P askiau p risiju n g siu prie jū sų Zarnokų g atvėje
nr. 11, pas šio vaikino m otiną, ir ten mes p asitarsim e,
ką toliau d a ry ti.
— Tad eime, m ažiau! — p a ra g in o Ziustenas.
— P irm iau p a lik it žin u tę m otinai, kad ji n e sirū p in ­
tų ,— ta rė S a lv a to riu s.— G alim as dalykas, kad jū s g rįšite
vėlai, o gal net ir visai negrįšite.
— J ū s teisu s,— sutiko Z iu sten as.— V argšė m otušė!
K aip galėjau ją p am iršti.
Paskubom is p abrėžė kelias eilutes popieriaus lape ir
paliko jį a tv e rs tą savo kam baryje a n t stalo.
Sm ulkiau neaiškindam as p a ra šė m otinai, kad gavo
laišką, dėl k urio tu rė s ią s su g aišti visą dieną.
— O d a b a r eime! — p arag in o jis.
T rejetas jau n ik aičių išskubėjo iš nam ų; buvo gal
kokia pusė septintos ryto.
— Š tai k u r jū sų k elias,— ta rė S alv ato riu s, p a ro ­
dydam as Z iustenui tolyn, U ršuliečių g a tv ė s lin k .— O
štai jū s ų ,— p rid ū rė m ostelėdam as Ž anui R oberui K lam py­
nės g atvės p u sėn ,— čia — m ano,— užbaigė jis, p a su k d a ­
m as Sen Žako gatve.
Tačiau nuėjęs kokius trisd ešim t žingsnių d a r a ts i­
gręžė ir šūktelėjo:
— S usitinkam e Zarnokų g a tv ė je nr. 11!
194
 Pasekim e p a g rin d in į šiuo m etu besiru tu lio jan čių įv y ­
kių herojų i r ,— kol Žanas R oberas bėga U niversiteto
gatve, kad jam p ak in k y tų ark lį, kol S a lv ato riu s skuba
policijon,— leiskim ės paskui Z iusteną K orbi, žengiantį
Z am okų g atv ės linkui įk andin Baboleno.
K aip kiekvienas žino a r veikiau nežino, Zarnokų g atv ė
yra nedidelė g atv ik ė, e in a n ti ly g iag rečiai S kiedrų ir s ta t ­
m enai Ž aviajai gatvėm s.
Visas šis k v a rta la s 1827-aisiais d a r m inė Pilypo A u ­
g u s to 1 laikų P ary žių . P urv in o s u rk šty n ės, supančios
Šventosios P elagėjos m ūrus, šį k alėjim ą daro panašų
į saloje p a s ta ty tą senovinę tv irto v ę ; gatvės, vos aštuonių
a r dešim ties pėdų pločio, u žgrioztos visokių šiukšlių bei
laužo; p ag aliau ir nešvarios lindynės, kuriose skurdo
nelaim ingi šių k v a rta lų gyventojai, buvo k u r kas p a n a ­
šesni į lūšnas negu į nam us.
P rieš vieną iš tokių lindynių ir sustojo Babolenas.
— Čia,— ta rė jis.
Vieta buvo b jau ri, visom is savo porom is tre n k ia n ti
skurdu bei nešvara.
Z iustenas nekreipė į ta i dėmesio.
— Eik p irm a s,— ta rė jis .— A š seksiu paskui tave.
Babolenas įėjo kaip saviškis — ta ip sakom a apie šių
nam ų ypatus.
N užengęs dešim tį žingsnių, Z iustenas sustojo.
— K ur tu ? — pašaukė jis.— A š nieko nem atau!
— Aš čia, pone Z iu sten ai,— atsiliepė vaikiščias ir
p risiartin o prie p rad in u k ų m okytojo.— Įsitv erk ite m ano
palaidinės krašto.
Z iustenas įsikibo į Baboleno palaid in ę ir žingsnis po
žingsnio pasikėlė aukštom is kopėčiom is, p reten zin g ai
vadinam om is laip tais, kurios vedė pas B rokantę.
Ju o d u a tsid ū rė prie jos šu n id ės,— o B rokantės b ū s­
tas visais atžv ilg iais, sakytum , pateisino šį v a rd ą , nes,
vos tik jie užlipo, p asigirdo g a rsu s lojim as kokio tuzino
šunų, kurie am sėjo, stūgavo, skalijo visais gam os g arsais.
T ary tu m vėl su sitiku si šunų ru ja .
— Čia aš, m otin! — šūktelėjo B abolenas į g a rsin tu v u
sudėtus delnus, kuriuos įrėm ė į ra k to sk y lu tę .— A tid a ­
rykite! Aš su d ra u g ija .
13* 195
 — A r n en u tilsite, pasiutėliai! — iš vidaus atsk riejo
B rokantės balsas, s k irta s š u n a u ja i.— Nieko negirdėti...
N utilk, Cezari!.. N utilk, Plutonai! N u tilk it visi!
Po šio įsakym o, iš ta rto g rėsm in g u tonu, įsiviešpatavo
tokia tyla, jog išg irstu m p ra b ė g a n t pelę, k u rių , beje,
šiuose nam uose n e tu rė tų trū k ti.
— G alit d a b a r įeiti — tu ir tav o d ra u g ija ,— pasakė
balsas.
— K aipgi?
— P astum k tik d u ris, neužsklęsta.
— A, ta i kas k ita .
Babolenas pakėlė klapčių, pastū m ė d u ris ir įleido
vidun n e k a n tra u ja n tį Ziusteną; šiam a tsiv ė rė vaizdas,
nors ir ne iš pačių poetiškiausių, tač ia u v ertas, kad jį
a tsk ira i aprašytum e.
Iš tik rų jų , įsivaizduokim e tokią ta rtu m salę, išilgai
ir skersai p a d a ly tą dviem is kryžm inėm is sijom is, p r i­
laikančiom is šios į k am b arį p erdirbtos palėpės stogą;
lotų lubas, su d a ra n č ia s p a g rin d ą stogčerpėm s, pro ku rių
tarp e liu s g alėjai p a m a ty ti sk v erb ian tis p irm ą dienos
šviesą; stogo įlinkius, vietom is to k iu s g rėsm ingus, jog,
be jokios abejonės, d a n g a tu rė jo įg riū ti nuo pirm o audros
pūstelėjim o! Įsivaizduokim e tinko sienas, pilkas ir su d rė ­
kusias, po k u ria s lak stė p ask iri vorai, su panieka žvelgian­
ty s į visokių vabzdžių paderm es,— ir suprasim e pasišlykš­
tėjim ą, kuris a p im tų kiekvieną, n e tu rin tį tokio s tip ra u s
jausm o, koks atvedė čionais Ziusteną.
Apie tu zin a s šunėkų — dogų, tak sių , pudelių, negry-
naveislių k u rtų — u rzg ė kam bario kam pe, visi susigrūdę
a n t vienas kito senoje pintinėje, k u r p ato g iai s u tilp tų
daugių d au g iau sia k e tu ri a r penki.
A n t abiejų sijų sa n k irto s tupėjo v arn as, sk ė trio ja n tis
sp arn ais — be abejo, džiaugėsi šunų koncertu.
Į papėdę statm en o s sijos, ta rs i p iliorius prilaikančios
visą šį n e tv irtą s ta tin į, rėm ėsi suolelis, a n t kurio, g a u ­
biam a tokios ta rtu m p alapinės iš visokių rū šių bei spalvų
m edžiagos skyvytų, kylančios palei sieną tr is a r k e tu rias
pėdas au kštyn, sėdėjo iš pažiūros kokių penkiasdešim ties
m etų, au k šta, sudžiuvusi, p rak au li, įk ritu sia is kaip k ab rio ­
leto kum elės šonais m oteriškė su klūpančia jai ta rp kojų

196
m ergaite, k u ria i ta ip rū p estin g a i šukavo ilgus juodus
plaukus, jog g alėtu m p a m an y ti se n ąją v a lk a tą ja u č ia n t
n e p ap rastą m eilę m erginai a r didžiulę p a g a rb ą p a s ta ro ­
sios plaukų grožiui.
Šią sceną, k u ri nestokojo spalvingum o, ypač dėl
tokios ryškios jos dalyvių priešingybės, apšvietė sm ilta i­
nio lem pa, p a s ta ty ta a n t apv ersto m anekeno ir savo
form a p rim en an ti rom ėniškas lem pas, ran d a m a s k a si­
n ė ja n t H erkulanum ą a r P o m p ėją2.
Senė,— be abejonės ta , k u rią B abolenas vadino Bro-
k a n te ,— vilkėjo ru d ais sk arm alais, a n t jų tu rė jo u žsi­
m etusi iš kairės ir dešinės šonuose su siū ta s m edžiagų
a tra iž a s, ta ry tu m sk irta s dem o n stru o ti siuvėjo vitrin o je
visus rudum o atsp alv iu s.
K lūpančios ta rp jos kojų m erg aitės visą a p ra n g ą
sudarė tik ilg i nebalintos drobės m arškiniai, kokiais
S e feris5 rengia M injoną; šie m aršk in iai, sujuosti per
liem enį tokia pilkų ir vyšninių m edvilninių siūlų v irv u te,
kurios galuose k adaravo du stam b ū s sp u rg ai, kokie būna
prie užuolaidų u ž tra u k tu v ų , a tro d ė ta rtu m palaidinė;
m ergaitės k aklą ir k rū tin ę dengė vyšninės vilnos skara,
visa sudriskusi, tačiau g erai d e ra n ti su tam siu virvelės
atsp alv iu , jeigu tik vilna gali d e rin tis su m edvilne.
S ukryžiuotos pėdos, a n t ku rių ji sėdėjo, buvo basos.
Žavingos pėdos — tokias tu ri tik princesė, andalū-
zietė a rb a čigonė.
O jos veidas,— ji atsisuko į d u ris, kai šios a tsid a rė ,
įleisdam os Baboleną ir p rad in u k ų m o kytoją,— k a rto ja ­
me, jos veidas tu rėjo m ūsų v arg šių nublukusių priem ies­
čio gėlių lig u istą blyškum ą; nors bruožai buvo žaviai
taisy k lin g i ir tobulų linijų, tač ia u jų žavesį tem dė ne­
sveikas liesum as! G iliai įdubusios akys, neram ūs žvilgs­
niai, įk ritu sių , o ne p u tn ių sk ru o stų išlinkis, p ra v ira
b urna, ta rs i d a r m enanti b ad ą a r siau b ą, rim ta išraišk a,
švelnus ir m elodingas balsas, re ta i šios try lik a m e tė s
m ergaitės ta ria m i žodžiai — visa ta i, k a rtu paėm us, teikė
jos išvaizdai kažkokio keistum o ir fan tastišk u m o , jog
m ūsų bičiulis P etriu sas, a tsid ū rę s priešais šį žavingą
modelį, b ū tų pam anęs tu rįs reik alą su M edėja v aikystėje
a r K irke paauglystėje.
197
 M ergaitei te trū k o auksinės lazdelės ir Tesalijos4 a r
A brucio0, kalnų kraštovaizdžio, ir g a lė tų b ū ti b u rtin in k ė ;
trū k o tik tunikos su p u rp u rin ė m is gėlėm is, perlų a n t
ran k ų bei plaukuose, ir g a lė tų b ū ti k erėto ja; trū k o nim fų
karūnos, p erlam u trin io , dviejų b alandžių tra u k iam o veži­
m uko, ir g alėtų b ū ti fėja.
Beje, ir gūdžioje tik ro v ėje ji buvo,— tik ra poezija
ir keistas ty ru m a s tokioje v arg an o je ap lin k o je,— k a rto ­
jam e, ji buvo šių nykių priem iesčių p aryžietės įsik ū n iji­
m as; oro, saulės, m aisto sty g iu s — šių trijų gyvybės
dalių trū k u m a s neišdildom ais ženklais įsibrėžė visam e
geibiam e šios nelaim ingos būtybės kūne.
Iš k a rt atskleisim e, nors ir rizikuodam i s u lė tin ti
m ūsų pasakojim o v eik sm ą,— kuriam e, tiesą sa k an t,
Ziusteno ir M inos isto rija — tik epizodas,— išk a rt atsk le i­
sime, kas yra žinom a apie šią p a sla p tin g ą ir poetišką
m ergaitę.
A trasim e Baboleną ir p rad in u k ų m okytoją prie d u rų
slenksčio, k u r d a b a r juos paliekam e.

XXXI + RO ZNO ELĖ

Vieną v a k a rą ,— ta i buvo 1820-ųjų m etų rugpjūčio
20-osios n a k tis,— apie dev in tą v alan d ą B rokantė važiavo
nam o su nedideliu a u k šta šo n iu d v iračiu vežim uku, k u rį
Ziustenas b ū tų galėjęs p a m a ty ti kieme, ir asilu, k u rį
b ū tų galėjęs išg irsti b lia u n a n tį tv a rte , ta ig i B rokantė
važiavo namo, p ard av u si p a rtiją sk u d u rų Esono popieriaus
fab rik u i, kai sta ig a išvydo an tro jo kelio pusėje išd y g sta n t
lyg iš griovio vaikelio silu etą, ku ris m etėsi prie jos išskės­
tom is rankom is, išblyškusiu veidu, besikilnojančia nuo
dusulio k rū tin e, d reb a n tis visu kūnu ir aiškiai a p n ik ta s
didžiausio siaubo, nes šaukė:
— Pagalbos! Pagalbos! G elbėkit mane!
B rokantė p rik lau sė ta i v a lk a tų ir g ita n ų 1 paderm ei,
kuri pasižym ėjo keistu in stin k tu g ro b ti vaikus — kaip
plėšrieji paukščiai g ro b ia v y tu riu s ir balandžius; su sta b ­
džiusi asilą, jin ai iššoko iš vežimo, pakėlė a n t ran k ų
m ažutėlę m ergytę, vėl įsiropštė a tg a l ir suplakė botagu
asilą.
198
 R eikia p asak y ti, kad šita i d a ry d a m a ji lab iau p a ­
nėšėjo į nusinešančią ėriu k ą vilkę nei į gelbstinčią vaiką
m oterį.
Tai įvyko penkios m ylios iki P a ry žia u s, ta rp Ziuvisi
ir F rom anto — g re ita i kaip šm ėkšteli m intis.
M ergytė atbėgo nuo kairiosios kelio pusės.
S u sirū p in u si kuo greičiau n u to lti nuo šios vietos,
B rokantė ryžosi a p ž iū rė ti vaiką tik asilui n u risn o ju s kokį
k e tv irtį mylios.
M ergaičiukė buvo vienplaukė: juodi jos plau k ai su
išsileidusiom is kasom is,— a r kai bėgo, a r kai priešinosi
kovodam a,— k rito ja i už n u g aro s; jos k ak ta žliaugė
p rak a ita s; iš pėdukių m atėsi, kad m ergaičiukė ilg ai bėgo
per laukus, jos b a lta suknelė buvo visa ištep ta k rau ju ,
ištekėjusiu, laim ei, iš negilios žaizdos, atrodė, p a d a ry to s
a r veikiau bandytos p a d a ry ti a š triu , rėžiančiu įran k iu .
A tsid ū ru si vežim aityje, m ergytė, iš pažiūros dau g ių
dau g iau sia penkerių a r šešerių m etukų am žiaus, p a si­
naudodam a tuo, kad abi B rokantės rankos buvo užim ­
to s,— jom is valdė ir pliekė botag u a silą ,— n u siran g ė it
žalčiukas nuo senės kelių a n t vežim uko g rin d ų ir įsi­
spraudė toliausiam e kam pe, į visus klausim us atsilie p ­
dam a tik tokiais žodžiais:
— J i m anęs nesiveja, tik ra i? J i m anęs nesiveja?..
Į ta i B rokantė, k uri, regis, tiek p at bijojo persekio­
jim o kaip ir m ergytė, vis vogčiom is iškišdavo g alvą iš
savo brezentu dengto vežim aičio, pažvelgdavo į kelią ir
ap tik u si jį tu ščią nu ram in d av o m ažylę, kurios siaubas
atro d ė toks didžiulis, jog p a ly g in ti su juo kūno žaizda ir
skausm as, k u rį tu rė jo jinai ja u sti, buvo bemaž p a m iršta s
m enkniekis.
Apie v id u rn a k tį,— a n trin d a m a m ergytės jau d u liu i
B rokantė buvo taip įsm aginusi asilo žin g sn iu s,— p r i­
važiavo Fontenblo u žk ard ą.
S u stab d y ta prie v a rtų m u itin in k ų , skudu rin in k e tik
iškišo iš vežim uko g alv ą ta rd a m a : „Tai aš, B ro k a n tė “ ,
ir m uitininkai, įp ra tę ją m a ty ti k a rtą m ėnesyje p ra v a ­
žiuojančią su sk u d u rų kroviniu ir ry to ja u s dieną g rįž ta n ­
čią tuščiom is, išk a rt p a sitra u k ė į šalį; ta ig i asilas, veži­
m aitis, senė ir m ergytė nekliudom i pateko į m iestą.

199
 P askiau M u ftaro ir R akto g a tv e jie pasiekė Zarnokų
g atv ę, k u rią, jeigu tik ė tu m e sena lentele, išlikusia iki šių
dienų, reikėtų ra š y ti Z arnėkų g a tv ė .
O m ergytė, a tsitū p u si a r veikiau susigūžusi a to ­
kiausiam e vežimo kam pe, kaip sakėm e, nerodė jokių k itų
gyvybės požym ių, kaip tik p e rsu n k tu neapsokom o ne­
rim o balsu k a rtk a rtė m is vis paklausdavo B rokantės:
— A r ji nesiveja m anęs, tik ra i? J i nesiveja m anęs?..
Vos išlipusi iš vežim aičio, ji spruko į priem enę ir ta rs i
gebėdam a m a ty ti nakčia, pasiekusi laip tu s, g re ita i jais
užsiropštė it v ik ria u sia katė.
B rokantė pasikėlė paskui ją, a tid a rė savo lindynės
d u ris ir ta rė :
— Įeik, m ažyte! N iekas nežino, kad tu čia; tad n u si­
ram ink.
— Tai jin a i neateis m anęs ieškoti? — paklausė m a­
žylė.
— Jokio pavojaus!
M ažiulė įsm uko kaip žebenkštis pro p ra v e rta s duris.
B rokantė jas užstūm ė ir užrakino, p askiau nulipo
apačion p a s ta ty ti į p ašiū rę vežim ą, o į tv a r tą — asilą.
Vėl pasikėlusi viršu n , ji griebėsi to paties a ts a r ­
gum o: kaip ir pirm a uždarė bei užrak in o duris.
P askiau uždegė žvakigalį, p a m a u tą a n t sudaužto
butelio, ir pasišviesdam a šiuo b lausiu žiburiu, paieškojo
m ažosios bėglės.
Si apgraibom is buvo n u lin d u si į p a tį tolim iausią
palėpės kam pą, k u r a tsik la u p u si bėrė visas, kokias tik
mokėjo, m aldas.
B rokantė ją pašaukė.
Bet m ergytė neigiam ai p a p u rtė galvą.
P riėju si B rokantė paėm ė ją už rankos ir tru k te lė jo
į save.
M ažiulė pasidavė, bet aiškiai nenorom is.
Senė ją p risitra u k ė , ketindam a išklausinėti.
Bet į visus klausim us m ažylė a tsa k in ėjo vien tokiais
žodžiais:
— Ne, jin a i m ane užm uš!
B rokantė taip ir nepajėgė sužinoti, nei iš kurio k rašto
m ažoji, nei kas jos tėvas, nei koks jos v ardas, nei kodėl

200
norėta ją nužudyti, nei kieno buvo sužeista į k rū tin ę.
Bemaž m etus m ažylė laikėsi absoliučios nebylystės;
tik ta i sykį, išg ą sd in ta baisaus sapno, ištik ta kažkokio
k rau p a u s košm aro, ji per m iegą sušuko:
— O, pasigailėkit! P a sig a ilė k it, ponia Zerar! N epa­
d a ria u jum s nieko bloga: nežu d y k it manęs!
Taigi tik tiek ir pavyko su žin o ti: kad m oteris, no rė­
jusi ją nužudyti, vadinosi ponia Z erar.
O k adangi m ažylę šiaip a r ta ip reikėjo v a d in ti irg i
kokiu nors v ard u , ta i dėl jos blyškum o kaip tų rožių,
žydinčių viduržiem į, B rokantė, nė nenum anydam a tam e
slypinčios poezijos, p ak rik štijo ją Roznoele — K alėdų
Rože.
Toks v ard as jai ta d ir liko.
Tą patį v a k a rą B rokantė m aty d am a, kad m ažė ne­
nori nieko sakyti, ir vildam asi, jog ši bus kiek šnekesnė
rytoj, jai parodė kažką p an ašau s į sk u d u rų guolį, k u r
miegojo berniukas, m etais a r dvejais vyresnis už ją, ir
liepė g u ltis g re ta jo.
Bet ši g rie ž ta i a tsisak ė : čiužinio spalva, purvinos
antklodės kėlė m ergytei p a sib ja u rė jim ą : sp ren d žian t
pagal plonus b a ltin iu s ir d ailią su k n u tę ji, m aty t, buvo
tu rtin g ų tėvų.
Pasiėm usi kėdę, a trė m ė į sieną ir atsisėdo, p areik š­
dam a, kad jai bus visai g erai a n t jos.
I r tik ra i, ji praleido n a k tį a n t šios kėdės.
Tik a u š ta n t g aliau siai užm igo.
A pie šeštą ryto, m ažylei d a r m iegant, B rokantė a ts i­
kėlė ir išėjo.
N ukako į N a u ją ją Sen M edaro g atv ę n u p irk ti m er­
gaitei drab u žių kom plekto.
N aujoji Sen M edaro g a tv ė — ta i Sen Žako k v a rta lo
Tam plis.
Sis d rab u žių kom plektas susidėjo iš m edvilninės
m ėlynos su b a lta is žirneliais su k n u tės, geltonos su rau d o ­
nom is gėlytėm is skepetaitės, tokios vaikiškos kepuraitės,
surišam os po sm ak ru, poros vilnonių kojinių ir poros
pusbačių.
Visa kainavo septynis fran k u s.
B rokantė tikėjosi gerai p ard u o ti senuosius m ergytės

201
drabužėlius už k e tu risk a rt didesnę sum ą.
Po valandos su g rįžo su savo p irk in iu ir ap tiko m er­
gytę vis d a r su sig ū žu sią a n t šiaudinės kėdės ir besiprie­
šinančią visiem s Baboleno m eilikavim am s, k u ria is šis
bandė p a tra u k ti ją žaisti su juo.
R aktui spynoje pasisukus, m ergytė suvirpėjo visu
kūnu; durim s a ts id a ra n t, ji išblyško kaip num irėlė.
Išvydusi ją m ažne n u a lp sta n t, B rokantė paklausė,
kas atsitiko.
— P am aniau, kad ta i ji! — a tsa k ė m ergytė.
Ji!.. V adinasi, m ažiulė aiškiai bėga nuo m oters.
B rokantė paklojo a n t suolelio jos m ėlyną su k n u tę,
geltoną sk ary tę, kepurėlę, kojines ir b altin iu s.
Mažoji sunerim usi sekė visus jos veiksm us.
— Na, eikš čia! — pašaukė B rokantė m ergytę.
N epajudėjusi nuo kėdės, ši parodė p irštu į d rab u žiu s:
— Tai juk ne m an tos drapanos? — išta rė su p a ­
nieka.
— O kam gi k itam ? — atrėm ė B rokantė.
— Aš jų nesivilksiu,— pareiškė mažė.
— Tad nori, kad tave a tp a ž in tų ?
— Ne, ne, ne, nenoriu!
— Tai apsivilk ta is d rab u žiais.
— O su ja is m anęs ji n eatp ažin s?
— Ne.
— Tuom et greičiau m ane perrenkit!
I r be jokio vargo ji leidosi nuvelkam a savo d a ilią ją
b a ltą suknutę, plonas kojinaites, b a tis tin iu s a p a tin iu s
sijonėlius ir n u a u n a m a m ažučius batelius.
Beje, visa buvo s u k ru v in ta : reikėjo kuo greičiau
išskalbti, kad k aim ynai neim tų įta rin ė ti.
M ergytė apsivilko B rokantės jai n u p irk ta is d rab u ž ė ­
liais — kukliom is skurdo drapanom is, akivaizdžiai a ts p in ­
dinčiom is jos la u k ia n tį gyvenim ą.
B rokantė išskalbė, išdžiovino senuosius m erg aitės
d rabužius ir pard av ė juos už trisd ešim t fra n k ų .
Vien tai jau buvo g erai „ p ra s u k ta s “ reikalas.
Bet senoji ra g a n a tikėjosi kada nors „ p ra s u k ti“ d a r
geresnį, sužinojusi, kas vaiko tė v a i ir su g rą ž in u si a r
veikiau pard av u si ją šeim ai.

202
 Su tokiu pačiu p a sib jau rėjim u , k u rį parodė p riv e rsta
vilktis p raste sn ia is drab u žiais, m erg y tė sutiko ir šeimos
pusryčius, kai gavo juose d a ly v a u ti.
K atiliuke pašildytos mėsos lik u tis, k riau k šlė juodos
duonos, p irk to s kaip atliekos a r su elg etau to s m ieste —
toks buvo kasdienis B rokantės ir jos sū n au s m aistas.
Babolenas, niekad nesim aitinęs prie jokio kito stalo
kaip tik savo m otinos, n etu rėjo jo p ad ėtį p ranokstančių
gastronom iškų potroškių.
Visai kas k ita Roznoelė.
Be abejo, ji, vargšelė, buvo įp ra tu s i v a lg y ti rin k tin iu s
patiekalus sid a b rin ia is įra n k iais iš porceliano lėkščių ir
vazų, nes tik užm etusi akį į Baboleno bei B rokantės p u s­
ry tį pareiškė:
— Aš nealkana.
P er pietus — irg i ta s pat.
B rokantė sum ojo, kad elegantiškoji m ergytė veikiau
num irs iš bado nei prisilies jos v algių.
— Tad ko tu nori? — paklausė ji.— F azanų su apel­
sinais a r įd a ry tų viščiukų?
— N eprašau nei įd a ry tų viščiukų, nei fazan ų su apel­
sin ais,— a tsak ė m erg y tė,— bet lab a i norėčiau riekelės
baltos duonos, kokią pas m us d alindavo sekm adieniais
vargšam s.
B rokantę, kad ir kokią k ietašird ę, sujau d in o šis
atsakym as, toks p a p ra sta s ir d rau g e toks gailus; padavė
Babolenui su:
— Eik, n u p irk b an d u tę pas Skiedros g a tv ė s p y ­
ra g ių ,— tarė .
Babolenas paėm ė su, vienu stry k sn iu liuoktelėjo nuo
laiptų, vienu šuoliu šastelėjo iš Z arnokų g a tv ė s į Skiedros
gatvę ir po penkių m inučių sugrįžo nešinas b a lta b a n ­
dute su auksine plutele.
V argšė Roznoelė buvo baisiai išalkusi: surijo b a n ­
dutę iki paskutinio trupinėlio.
— Na, šita ip geriau ? — paklausė B rokantė.
— Taip, ponia, dėkui ju m s,— atsa k ė m ažoji.
Niekad niekam nebuvo a tė ję į g alvą p a v a d in ti B ro­
kantę ponia.
— A nokia čia ponia! — nusiviepė ji.— O d a b a r ką

203
panytė P am aiva pageidaus d esertui?
— Labai norėčiau stiklinės v a n d e n s,— a tsak ė m er­
gytė.
— Duokš puodelį,— paliepė B rokantė sūnui.
Babolenas atnešė puodelį be ąselės, ap k ram sn o tu
k ra štu ir padavė m ergytei.
— J ū s iš tokio g eriate? — ši švelniai ta rė Babo-
lenui.
— Tai m otina iš jo g eria; o aš piluosi sau tiesiai
burnon.
I r pakėlęs puodelį pusę pėdos sau v irš galvos jis
išvarvino vandens srovelę, k u rią pagavo b u rn a ta ip v ik ­
riai, jog m atėsi, kad toks p ra tim a s jam ne pirm iena.
— Aš n eg ersiu ,— pareiškė m ergaitė.
— Kodėl?
— Todėl, kad nem oku g e rti kaip jūs.
— Taigi! M atai, panelei reikia stik lin ė s,— tru k te ­
lėjo pečiais B ro k a n tė .— Na ir užsim anė.
— S tiklinės? — p a k a rto jo B abolenas.— K ažk u r t u ­
rė tų čia būti.
I r m inutėlę p asirau sęs kam pe surado stiklinę.
— Se,— ta rė , p rip ild am as stik lin ę vandens ir p a ­
duodam as m erg y tei,— gerk!
— Ne,— spyrėsi ši,— negersiu.
— Kodėl negersi?
— Todėl, kad neištroškusi.
— Na taip , ištroškusi, ju k tu ką tik paprašei g erti.
M ergytė p a p u rtė galvą.
— Tu gi m atai, kad ji laiko m udu sto ržiev iais,—
įsikišo m o tin a.— P anelė nem oka g e rti nei iš m ūsų puo­
delių, nei iš stiklinių.
— Ne, jeigu jie p u rv in i,— ty liai, g ailiai p ra ta rė
m erg y tė.— I r vis tiek... vis tiek aš labai noriu gerti! —
p rid ū rė ji, paplūsdam a ašarom is.
Babolenas nubildėjo žem yn kaip ir p irm ą sykį, nulėkė
prie vandens kolonėlės kaim ynystėje, tris a r k e tu ris k a r ­
tus praplovė stik lin ę ir parnešė sk a id rią it čekišką k riš ­
tolą, p rip ild y tą vėsaus ir vaiskaus vandens.
— Dėkui, pone B abolenai,— ta r ė m ergytė.
I r ištu štin o stik lin ę vienu ypu.

204
 — O! Pone Babolenai! — šūktelėjo vaikėzas, išp ū s­
dam as k rū tin ę .— Tik paklausyk, m otin, kai nueisim e pas
K rokanžam bą, apie m us praneš: „Ponas Babolenas ir
ponia B rokantė!“
— A tle isk it,— pastebėjo m erg y tė ,— m ane išm okė
k reiptis ponas ir ponia; nebesikreipsiu taip , jeigu šita i
negerai.
— Nieko, vaikeli, nieko, visai g e ra i,— nuram ino ją
B rokantė, nejučiom p a v e rg ta to išsiauklėjim o p ra n a šu ­
mo, k u rį prastuom enės žm oneliai k a rta is išjuokia, tačiau
ku ris visados daro jiem s įspūdį.
V akare, prieš e in a n t g u lti, vėl p asik arto jo ta p a ti
scena kaip ir vakar.
M otina su sūnum i m iegojo a n t vieno čiužinio, u ž­
mesto a n t sk u d u rų kam bario kam pe.
Roznoelė vis a tk a k lia i nesutiko g u ltis šalia jų.
D ar ir šią n a k tį ji išm iegojo a n t savo kėdės.
R ytojaus dieną B rokantė pasiryžo.
Įsidėjo kišenėn trisd ešim t f ra n k ų ,— g a u tu s už m er­
gaitės d rab u ž ė liu s,— išėjo ir nupirko kušetę už k e tu ria s ­
dešim t su, čiužinį už dešim t fra n k ų , plonoką, bet gerą
pagalvį už tris fra n k u s penkiasdešim t santim ų, dvi m ada-
polan u r paklodes bei m edvilninę an tk lo d ę — visa buvo
n ep riek aištin g ai b alta.
Visus tuos d a ik tu s liepė a tg a b e n ti į jos pastogę.
Tai jai kainavo lygiai dvidešim t tris fran k u s, ką
buvo iš m ergaitės pelniusi, tą dėl jos išleido.
— O! K okia g ra ž i b a lta lovelė! — sušuko m ažylė,
išvydusi p a s ta ty tą ir paklotą kušetę.
— Tai jum s, p an y te P a m a iv a ,— ta rė B ro k an tė.—
K adangi, atrodo, esat princesė, su jum is ir elgiam asi kaip
su princese, kaipgi kitaip!
— Nesu p rin cesė,— a tsa k ė m e rg y tė ,— tač ia u ten ai
tu rė ja u b a ltą lovelę.
— Ką gi, tu rė s ite ir čia kaip tenai... P aten k in ta?
— Taip, jū s gera auklė! — a tsa k ė m ergytė.
— Na, o k u r k e tin a t gy v en ti? Gal išnuom oti jum s
Rivolio g atvėje b u tą tuoj virš an treso lių ?
— A r d u o tu m ėt m an šį kam pą? — paklausė m ergytė
ir parodė į to k ią n ely g in an t sandėliuko pavidalo palėpės

205
įdubą, išsikišusią į g re tim ą palėpę.
— Ju m s to pakaks? — paklausė B rokantė.
— Taip, po n ia,— atsa k ė m ergytė su jai įp ra s tu švel­
num u.
N ustūm ė kušetę į tą kam pą.
P alaip sn iu i kam pas užsipildė baldais ir tapo lyg
kokiu kam barėliu.
B rokantė toli g ra ž u nebuvo tokia n e tu rtin g a kaip
atrodė; tačiau buvo sia u b in g a i šy k šti ir sunkiai siekdavo
slaptavietėn, k u r laikydavo pinigus.
Tačiau B rokantė tu rė jo gerą v e rslą : būrė iš k ortų.
U žuot ėm usi iš klientų p in ig a is,— o ta i tokiam e
n etu rtin g am e k v artle, kokiam e gyveno, dažnai neapsi­
eina be tam tik rų su n k u m ų ,— buvo sum aniusi, kad jai
m okėtų už paslau g as n a tū ra .
Iš padėvėtų d ra p a n ų p ardavėjos p ap rašė persiškos
m edžiagos užuolaidos; iš baldžiaus — stalelio; iš sendaik­
čių pirklio — kilim o; ta ig i Roznoelės kam pas buvo a p ­
s ta ty ta s baldais per m ėnesį, ir josios kertelė palėpėje
vadinosi A tilsinė.
Roznoelė buvo laim inga arb a beveik tokia.
Sakom e beveik, nes m ėlyna m edvilninė su k n u tė,
geltona su raudonom is gėlytėm is skepetaitė, vilnonės ko­
jinės ir surišam a k e p u ra itė jai baisiai nepatiko.
Tad šiems dalykam s pam ažu susidėvint, Roznoelė
pradėjo ren g tis pagal savo skonį.
Visų pirm a p lau k ai: šukuodavosi juos ypač rū p es­
tin g ai; buvo tokie ilgi, jog atm e tu si a tg a l, k u lnais p r i­
m indavo jų galus.
P askiau — a r n ebalintos drobės m arškiniai, p e rrišti
apie kūną kokia nors greitom is p ra sim a n y ta v irvute, a r
tu rb a n a s, su su k tas iš kokios ry šk iasp alv ės juostos, a r
sena skraistė, ku ria apsigaubdavo it ap siau stu , a r gudo­
belės šakelė, iš kurios pasidarydavo kvapnų v ainiką; bet
visados tokia sp alvinga jos a p ra n g a būdavo vienaip a r
k itaip savotiška, galėjusi p ra v e rsti d ailininkui, su m a n iu ­
siam n u ta p y ti A n tilų kreolę, Ispanijos čigonę a r Galijos
žynę.
Tačiau kadangi m ergaičiukė niekad neišeidavo iš
nam ų; kadangi saulės šviesa patekdavo į palėpę tik pro

206
sia u ru s plyšius; k adangi valgydavo tik duoną ir gerdavo
tik vandenį; k ad an g i šaltis p rasiskverbdavo į B rokantės
lindynę iš visų šonų; galų gale k a d a n g i v a sa rą bei žiemą
rengdavosi bem až ta ip p a t, nesvarbu, a r būtų dešim t
laipsnių šalčio, a r dvidešim t — šilum os, ta i tu rė jo tą
lig u istą ir su v a rg u sią išvaizdą, k u rią m es pabandėm e
n u tap y ti; o d a r k a rta is tie sauso kosulio priepuoliai,
nuo k u rių Roznoelės sk ru o stu s išm ušdavo sk aistu s r a u ­
donis ir kurie rodė, kad v a rg a n a s b ūstas, jai teik ian tis
stogą, bet ne prieglobstį, buvo p a d a rę s josios sveikatai
lem tingą poveikį ir a te ity je galėjo p a d a ry ti d a r lem tin-
gesnį.
Apie jos šeim ą ir baisųjį a ts itik im ą , suvedusį ją su
B rokante,— k u ri pam ilo v a rg šą vaikelį taip , kiek išvis
gebėjo m y lėti,— d au g iau nebuvb nieko g ird ėti, išskyrus
tai, ką mes papasakojom e.
Š tai kokia buvo Roznoelė, ta i yra m ergaitė, k u ri
klūpojo ta rp B rokantės kelių tuo m etu, kai Babolenas ir
p radinukų m okytojas pasirodė a n t durų slenksčio.

X X X II + S IN IS T R A CORNI X
T aigi vaizdas, k u rį išvydo Z iustenas, būtų galėjęs
p a tra u k ti dėm esį žm ogaus, ne taip užvaldyto vienintelės
m inties, kad M ina p a g ro b ta ir šaukiasi pagalbos.
Įžengė į palėpę ab ejin g as viskam , išskyrus tam , kas
gniaužė jo širdį.
— M otin,— ta rė Babolenas, užbėgdam as už akių
jaunikaičiui, ta rs i v ertėjas, pasišovęs kalb ėti už jam
p a tik ė tą asm enį,— čia ponas Z iustenas, p rad in u k ų mo­
kytojas, ku ris teikėsi a te iti p a ts asm eniškai p ak lau sti, ko
jam negalėjau pasakyti.
Senė nusišypsojo lyg laukusi tokio apsilankym o.
— O luidoras? — burbtelėjo ji.
— Š ta i,— atsakė Babolenas, įm esdam as jai į delną
auksinę m o n etą.— T ačiau tu rė tu m ė t n u p irk ti Roznoelei
gerą v atin u k ą.
— Dėkui, B abolenai,— atsiliepė m ergaitė, pakiš­
dam a vaikėzui savo k a k tą , k u rią šis broliškai pabučiavo.—
Dėkui, m an nešalta.
207
 I r du a r tris k a rtu s kostelėjo, tu o aiškiai paneigdam a
savo ką tik iš ta rtu s žodžius.
Bet, kaip sakėm e, visos šios sm ulkm enos bū tų k r itu ­
sios į akį kiekvienam kitam , tik ne Z iustenui — p a s ta ­
rą jį gaubė ta rs i kokie ry tin ia i ūkai, tv y ra n ty s ta rp k eliau­
tojo ir jo siekiam o tikslo — a p tra u k ę jį, tačiau visiškai
nepaslėpę.
— P onia...— prad ėjo jis.
Išg ird u si žodį ponia, B rokantė kilstelėjo galvą, no­
rėdam a p a sitik rin ti, a r išties čia į ją kreipiam asi.
Ziustenas buvo a n tra s žm ogus, ku ris kreipėsi į ją
ponia; pirm ą k a rtą sku d u rę taip pavadino Roznoelė.
— P o n ia,— ta rė Z iustenas,— a r ta i jū s su radote tą
laišką?
— O kaipgi? — a tsa k ė B ro k an tė.— A rg i ne aš jum s
jį atsiunčiau?
— T aip,— sutiko Z iustenas,— ir aš jum s labai d ė­
kingas; tik norėčiau p a k la u sti, k u r jį radote.
— Sen Žako k v a rta le , k u rg i k itu r.
— N orėčiau žinoti, kokioje gatvėje.
— U žrašo nepasižiū rėjau , tač ia u tai tu rė jo bū ti m až­
daug ta rp Dofinės ir M u ftaro g a tv ių .
— P a k lau sy k ite ,— mygo Z iu sten as,— p asisten k ite
prisim inti, m eldžiu jus!
— Ak, tik r a i,— ta rė B ro k a n tė ,— m an regis, kad
Sent A ndrė dez A r gatvėje.
S tebėtojui, g e ria u nei Z iustenas p ažįstan čiam šią
b astū n ų paderm ę, su k u ria p a sta ra sis tik d a b a r susidūrė,
b ū tų buvę aišku, jog B rokantė sąm oningai tau z ija niekus.
Ziustenas ta rė si su p ra tę s.
— P aim k ite,— atk išo jai a n tr ą lu id o rą ,— ta i padės
jum s prisim inti.
— Na, m o tin ,— įsiterp ė B abolenas,— susim ylėk, p a ­
sakyk ponui Ziustenui, ko prašo; ponas Z iustenas — ne
bet kas, jis labai v e rtin am a s Sen Žako k v a rta le , taigi!
— Ką tu čia m ali, vaikėze? — pyktelėjo senė.— Kad
tu K albančian šulinin p rasm egtum su savo liežuviu!
— Kaip n o rit,— a trė m ė B abolenas.— Šiaip a r taip ,
ponas Z iustenas p aprašė, kad aš jį čia atvesčiau: įvyk­
džiau jo norą, o d a b a r tesižino! Y ra p akankam ai suaugęs
p ats tv a rk y ti savo reikalus.
208
 I r jis p a sitra u k ė į šalį p a ž aisti su šunim is.
— B rokante,— prabilo Roznoelė savo švelniu ir
m elodingu b a lsu ,— m atote, tas ja u n ik a itis labai n e ri­
m auja ir kankinasi; p rašau , p a sak y k it jam , ką nori su ­
žinoti.
— O! M aldauju jus, g ražioji m e rg a ite ,— sudėdam as
ran k as ta rė p rad in u k ų m o kytojas,— p rašy k it už mane!
— J in a i p asak y s,— atsiliepė Roznoelė.
— J in a i pasakys! J in a i pasakys?.. Žinoma, p asa­
kysiu,— suniurnėjo senė, ta rs i p ak lu sd am a aukštesnei
g a lia i.— Gerai žinai m ano silpnybę, žinai, kad išties
negaliu ta u nieko a tsa k y ti.
— N agi, p o n ia,— mygo Z iustenas, vis tra m d y d a ­
mas savo n e k a n tru m ą ,— įtem p k it a tm in tį! V ardan d a n ­
gaus, prisim inkite!
— Man regis, kad ta i buvo... Taip, tik ra i ten; d a b a r
esu tik ra... Beje, g alim a p a site lk ti kortas.
— T aigi,— ta rė Ziustenas, ta r s i kalbėdam as p a ts
sau ir neatkreipęs dėmesio į p a sta ru o siu s B rokantės žo­
džius,— jie tu rė jo p e rk irsti Seną N au ju o ju T iltu ir tik ­
ria u sia i pasuko Fontenblo a r Sen Žako u žk ard ų link.
— Kaip tik ,— sutiko B rokantė.
— Iš k u r jūs žinot? — nustebo jau n ik a itis.
— P asak iau kaip tik, bet g a lė ja u p asak y ti ir g alb ū t.
— K lau sy k it,— nenustygo Z iu sten as,— jeigu ką
nors žinote, v a rd a n dan g au s, pasakykit!
— Aš nieko n e ž in a u ,— gynėsi B rokantė,— tik tai,
kad rad a u M obero aik štėje jum s ad re su o tą laišką, k urį
ir persiunčiau
— B rokante,— įsiterpė Roznoelė.— Kokia jūs ne­
gera! Žinote d a r kai ką ir nepasakote.
— Ne,— spyrėsi B ro k an tė,— nieko d au g iau ne­
žinau.
— N egerai elgiatės, m otin, ta ip a tstu m d a m a poną:
ta i S a lv ato ria u s bičiulis.
— Aš jo n eatstu m iu , tik sakau, kad nežinau to, ko
jis klausia; bet jeigu ko nežinau, ta i reikia pak lau sti tų ,
kas žino.
— Tad ko reikia pak lau sti? S ak y k it greičiau!
— Tų, kurios viską žino: k o rtų .
14. P a r y ž ia u s M oh ik an ai , I kn. 209
 — Ką g i,— ta rė p rad in u k ų m o kytojas,— dėkui. I r
tiek, kiek pasakėt, p rav ers; einu į policiją su sitik ti su
ponu S alvatorium i.
I r ta rę s šiuos žodžius, ja u n ik a itis žingtelėjo d u rų
link.
Bet B rokantė, m aty t, apsigalvojusi, jį pašaukė:
— Pone Z iustenai!
J a u n ik a itis atsig ręžė.
Senė parodė p irš tu v a rn ą , s k ė trio ja n tį sp a rn a is jam
virš galvos:
— Tik pažvelkit į p a u k štį,— ta r ė ,— tik pažv elk it į
paukštį!
— M atau ,— a tsa k ė Ziustenas.
— S k ėtrioja sp arn ais, tiesa?
— Taip.
— Ką gi, šta i kas: kai p au k štis su sk ėtrio ja s p a r­
nais, vadinasi, d aug vilties nėra.
— Negi tasa i sp a rn ų sk ėtrio jim as g ali ką nors
reikšti?
— Dieve mano! I r to k la u sia t jūs? Toks apsišvietęs
žm ogus, m okytojas, k u riam žinom a, jog v a rn a — p ra n a ­
šiškas paukštis!
— Na, ta d ką tos jūsų paukščio sk ėtrionės reiškia?
— Jo s reiškia... R eiškia, kad jū s taip g re ita i nerasite
to, ko ieškote; juk jū s kažko ieškote?
— Taip, ir viską atiduočiau, kad tik su rasčiau tą ,
kurios ieškau.
— Ką gi, m atote, p au k štis š ita i žino ne blogiau už
jus a r mane.
— Bet g alų gale tos sp a rn ų skėtrionės — ką jos
reiškia?
— Tos sp a rn ų skėtrionės... tos sp a rn ų skėtrionės,
su p ra n ta te — ta i jūsų p a sta n g ų a tsp in d y s: kaip ta s p a u k ­
štis plaka sp a rn a is o rą, taip jūs p lak a tė s tuštum oje;
jis skėstelėjo sp a rn a is tris k a rtu s — po k a rtą m etam s;
vadinasi, jūsų paieškos u ž tru k s tre ju s m etus. Tad šio
paukščio v ard u p a ta riu jum s n ep rad ėti jokių skubotų
žygių, kol nekalbėjo kortos.
— Ką g i,— sutiko Z iustenas,— tad teg u l jos kalba!
I r kaip skęstan ty sis, besig rieb ian tis šiaudo, Ziuste-

210
nas sugrįžo a tg a l, pasiryžęs p a tik ė ti kortom is, kad ir
kaip m ažai jų p ran a šy stė b ū tų p a n a ši į tiesą.
— P ageidausite iš m ažosios a r didžiosios kaladės? —
paklausė B rokantė.
— K aip norite... Š ta i luidoras.
— O, ta d a iš didžiosios kaladės, p ag al K alio stro 2
pasiansą!.. Paduok m an d id žiąją kaladę, Roznoele,—
paprašė B rokantė.
M ergaitė atsistojo; liekna, ištįsu si, lan k sti it palm ė,
ji nuėjo prie senos, į kam pą n ukištos komodos, ištra u k ė
iš stalčiau s gilum os k o rtų kaladę ir atn ešu si padavė senei
savo m ažutėm is rankom is, liesom is ir plonytėm is, tačiau
baltom is, su rū p estin g a i p riž iū rė ta is it mažos panelės
nagais.
Nors, be abejo, buvo p rip ra tę s m aty ti kab alistišk u s
eksperim entus, B abolenas p risia rtin o prie senės, atsisėdo
sukryžiuotom is kojom is a n t g rin d ų ir kupinas n aiv au s
susižavėjim o pasirengė steb ėti n e tru k u s įvyksiančią m a­
gišką sceną.
B rokantė išsitra u k ė iš už n u g a ro s ir pasidėjo sau
a n t kelių didelę eglinę pasagos form os len tą.
— P ašauk F a re s ą ,— ta rė ji m ergaitei, linktelėdam a
galva į tu p in tį a n t sijos p aukštį, k u ris atsiliepdavo į šį
v ard ą, p askolintą kaip vieną iš trijų k ab a listin ių Bal-
tasaro* puotos žodžių.
V arnas liovėsi sk ėtriojęs sp a rn a is ir ta rtu m laukė
m inutės, kada gaus a tlik ti savo vaidm enį rengiam oje
scenoje.
— Faresai! — d ain in g ai, kiek galim a švelnesniu
balsu pašaukė m ergaitė.
P au k štis šoktelėjo nuo sijos a n t dešiniojo m erg aitės
peties, o ši a tsik la u p ė prieš senę, prisėsdam a sau a n t
kulnų ir kiek palenkdam a petį, a n t kurio n u tū p ė paukštis.
Tuom et B rokantė išleido keistą g a rsą , e in a n tį pusiau
iš gerklės, p u siau iš lūpų, vienu m etu panašų į švilpesį
ir į riksm ą.
Į šį v e ria n tį g a rsą dvylika šunų visi išk a rt pašoko ir
vienas per k itą puolė prie šeim ininkės — kaip tik ri m o­
kyti šunys, kokie jie ir buvo, išsirikiavo b ū rėja i iš dešinės
ir kairės, a tsitū p d a m i a n t u žp akalinių kojų rim ti kaip
14 * 211
d a k ta ra i, pasirengę užm egzti teologinį ginčą, ir s u d a ry ­
dam i apie s ta lą to b u lą r a tą , k urio centre sėdėjo Bro-
kantė.
Kai šunys, viso šio m anevro m etu k rau p ia i am sė­
dam i, užbaigė šiuos, m aty t, b ū tin u s pasirengim us, įsi­
viešpatavo ty la.
B rokantė apžvelgė vieną po kito pirm a p au k štį,
paskiau — šunis ir a tlik u si šią p e rž iū rą iškilm ingu b a l­
su išta rė skiem enis, pasiskolintus iš svetim os kalbos,
g a lb ū t nežinom us jai pačiai, kuriuos a ra b a i bū tų galėję
p alaik y ti prancūziškais, bet kuriu o s p rancūzai tik ra i
nebūtų palaikę arabiškais.
Nežinome, a r B abolenas, Roznoelė ir Z iustenas su ­
vokė šių žodžių prasm ę, bet galim e tv irtin ti, kad ją su ­
p rato dvylika šunų ir v arn as, sp ren d žian t p ag al lygų ir
ritu a lišk ą k eturkojų viauksnojim ą ir šaižų paukščio
k rankim ą — k ran k im ą, m ėgdžiojantį jo paties g ergž­
džian tį g arsą, kuriuo v a k a r šaukė savo sparnuočių būrį.
V iauksnojim ui p asibaigus, k ran k im u i nu tilu s, šunys,
kurie iki šiol p a g a rb ia i sėdėjo a n t p a stu rg a lių m elan­
choliškai dairydam iesi vienas į k itą , atsigulė.
O v arn as stry k telė jo nuo Roznoelės peties senei a n t
galvos ir įsikibo n a g a is į žilus B rokantės plaukus.
Taigi, koks nors in te rje ro d ailin in k as tu rė tų prieš
akis tokį paveikslą:
Tam si palėpė, ap šv iesta tik kelių dienos spindulių,
v a rg a is negalais p rasiskverbiančių pro re tu s plyšius.
V idury r a tu su g ulusių šunų sėdi senė, jai prie kojų
drybso Babolenas; stačiom is, n u g a ra a tsirė m u si į s tu l­
pą — Roznoelė.
Šią grupę rau sv in a k re n ta n ti nuo sm iltain in ės lem ­
pos šviesa.
Z iustenas stovi išblyškęs, n e k a n tra u ja n tis, pusiau
paslėptas šešėlio.
K a rtk a rtė m is su sk ė trio ja n tis sp arn ais, k rau p ia i
su k ran k sin tis v a rn a s, p rim en an tis pasakėčią apie k ra n k ­
lį, norėjusį m ėgdžioti erelį*.
Tačiau sk irtin g a i nuo kranklio, kuris laikė suleidęs
nagus į b a ltą ėriuką, v a rn a s buvo sukišęs nagus į žilus
senės plaukus.

212
 Paveikslas atro d ė fa n ta stišk a s, keistas bei galįs p a ­
veikti ir ne to k ią įa u d rin tą kaip Z iusteno vaizduotę.
N u ra u sv in ta , kaip sakėm e, raudono padūm avusio
lempos gaiso, b u rtin in k ė iškėlė ra n k ą į o rą ir šia nuoga,
liesa galūne nubrėžė jam e d idžiulius ra tu s.
— Tylėt visiems! — įsakė ji.— K albės kortos.
Sūnys ir v a rn a s nutilo.
Taigi per kim ų B rokantės balsą kortos pradėjo savo
p aslap tin g u s apreiškim us.
P irm iau sia senoji žynė supašė k o rta s ir paliepė Zius-
ten u i jas n u k elti k a irią ja ran k a .
— Visai s u p ra n ta m a ,— ta rė j i,— kad jūs čia k e ti­
n ate p a site ira u ti apie būtybę, k u rią m ylite?
— O! K u rią aš dievinu! — sušuko Ziustenas.
— Gerai!.. J ū s — kryžių v aletas, a ts e it ja u n ik a itis
ry žtin g as ir apsukrus.
Ziustenas liū d n ai nusišypsojo: atv irk ščiai, in icia­
tyva ir v ikrum as — ta i dvi savybės, k u rių jis visiškai
stokoja.
— J in a i — širdžių dam a, a ts e it m oteris švelni ir
m ylinti.
Bent Minos a tž v ilg iu iš tik rų jų taip.
Taigi kortos išm aišytos ir perkeltos, Ziustenas s ą ­
lygiškai atsto v a u ja m as kryžių valeto, M ina — širdžių
dam os; tad B rokantė p irm iau sia a tv e rtė tris kortas.
Šešis sykius ji p ak arto jo tą p a tį veiksm ą.
K iekvienąkart, kai išpuldavo dvi tos pačios spalvos
kortos,— a r dveji kryžiai, a r dveji būgnai, a r dveji p i­
k a i,— ji paim davo v y resn ią ją k o rtą ir num esdavo prieš
save, taip a trin k ta s k o rtas išdėliodam a iš kairės į de­
šinę.
Po šešių m ėginim ų ji tu rė jo šešias kortas.
U žbaigusi šią p irm ą ją procedūrą, ji vėl sum aišė
kortas, vėl paliepė Z iustenui nu k elti k a irią ja ra n k a ir iš
naujo pradėjo procedūrą, laikydam asi tos pačios sis­
temos.
Viename a tv a rte išpuolė try s tū za i; paėm usi visus
tris, b ū rėja juos išdėliojo vieną ša lia kito.
Tokio supuolim o dėka procedūra jai su tru m p ėjo :
užuot vienos, gavo tris kortas.

213
 Taip ji k arto jo tol, kol g a lia u sia i tu rė jo septyniolika
kortų.
Buvo išėjusios ir dvi kortos, a tsto v a u ja n č io s M inai
ir Ziustenui.
P radėdam a nuo kryžių valeto, b ū rėja atskaičiavo iš
dešinės į kairę septynias k o rtas, įsk a ita n t ir p a tį kryžių
valetą.
— Štai! — ta rė ji.— Toji, k u rią m ylite, y ra jau n a
šviesiaplaukė ta rp šešiolikos ir septyniolikos m etų.
— T ikrai ta ip ,— pripažino Z iustenas.
J in a i suskaičiavo d a r septynias k o rta s ir p ataik ė į
ap v erstą širdžių septyniukę.
— S u a rd y ti planai!.. J ū s buvote su ja suplanavę
kažką, kam buvo nelem ta išsipildyti.
— Deja! — sukuždėjo Z iustenas.
Senė suskaičiavo d a r sep ty n ias k o rta s — išpuolė
kryžių devyniukė.
— Tie p lanai sužlugo dėl pinigų, k u rių nesitik ė­
ta — kažko p an ašau s kaip pensija a r palikim as.
J i vėl atskaičiavo septynias ir p a ta ik ė į pikų dešim-
tukę.
— Ir, keistas d a ly k a s,— ta rė ji.— Tie pinigai, p a ­
p ra sta i sukeliantys d žiaugsm ą, jus pravirkdė!
Senė vėl ėmė skaičiuoti — š įk a rt a p v e rstas pikų
tūzas!
— Laiškas, k u rį jum s p e rsiu n č ia u ,— ta rė ji,— y ra
nuo jaunosios ypatos, k u ria i gresia kalėjim as.
— K alėjim as?! — sušuko Z iustenas.— N egali būti!
— K aipgi, kortos ta ip rodo... K alėjim as, u ž d a ru ­
mas, vienatvė.
— Iš tie sų ,— sum urm ėjo Z iustenas,— jeigu p a g ro ­
biam a, tai tam , kad paslėptų... Tęskite, tęskite! Kol kas
jūs teisi.
— Laiškas atvyko per bičiulių apsilankym ą.
— Taip, kaip tik — bičiulių... net labai g erų b i­
čiulių!
B rokantė suskaičiavo d a r sep ty n ias k o rtas ir vėl
p ataik ė į a p v erstą pikų dam ą.
— Blogis jum s a te in a nuo b ru n etės, k u rią jūsų m y­
lim oji laiko savo bičiule.

214
 — Gal panelė S iuzana de Valženez?
— K ortos sako brunetė, bet nesako jos vardo.
J i vėl ėm ėsi skaičiuoti ir bakstelėjo p irštu į pikų
aštuoniukę.
J i buvo a p v e rsta.
— Tasai nepavykęs p lan as — ta i vestuvės.
Z iustenui užėmė žadą: iki šiol a r a tsitik tin a i, a r
p adedant m agijai, kortos pasakė teisybę.
— 0! Tęskite! — p a rag in o jis .— V ard an d angaus,
tęskite!
J in a i tęsė ir p a ta ik ė į vieną iš trijų tūzų, gulinčių
p ag ret.
— Oho! — ta rė ji.— Sąm okslas!
D ar po septynių k o rtų ji užtik o ap v e rstą kryžių
k aralių.
— Ju m s šiuo m etu ta lk in a ,— ta r ė ,— są žin in g as
žm ogus, m ėg sta n tis kitiem s padėti...
— S alvatorius! — sušnabždėjo Z iustenas.— Tokį jis
m an pasisakė v ard ą.
— Bet jo sum anym ai kliūna! — p rid ū rė senė.—
Ko tik jūsų labui im asi, kad ir d a b a r, n u o lat su sid u ria
su gaišatim i.
— O kaip šviesiaplaukė? K aip šviesiaplaukė?..—
paklausė Ziustenas.
Senė suskaičiavo septynias k o rta s ir š įk a rt buvo
pikų valetas.
— O! — ta r ė .— J i p a g ro b ta nekokios dorovės jauno
bruneto.
— M oteriške! — sušuko Z iu ste n a s.— K u r jin a i?
K ur jinai? Tik pasakyk, ir viską ta u atiduosiu!
P asirau sęs kišenėje, ištra u k ė sa u ją pinigų ir jau
buvo besviedžiąs juos a n t stalo, k u r B rokantė tu rė jo
išdėliojusi savo k o rtas, bet sta ig a kažkas n u tv ėrė jį už
alkūnės.
A tsig ręžė: S alvatorius! Ką tik niekam n e m a ta n t
nei g ird in t jis įėjo ir d a b a r su tu rė jo šį pernelyg didelį
išlaidum ą.
— Įsidėkit p inigus a tg a l į kišenę,— ta rė Z iuste­
nui. — L ipkit apačion, sėskit a n t pono Robero arklio,
šuoliais lėkite į V ersalį ir neleiskite niekam įeiti į Minos

215
kam barį, taip p a t žiūrėkite, kad niekas neįkeltų kojos į
žaidim ų kiem ą... D ab ar pusė a štu n to s: pusę devintos
nukaksite pas ponią Dem arė.
— Bet...— dvejojo Ziustenas.
— V ykite negaišdam as nė m in u tė s,— mygo Sal-
v a to riu s.— Taip reikia!
— Bet!..
— V ykite arb a aš už nieką neatsak au !
— V ykstu,— sutiko Z iustenas. I r išeidam as šū k te ­
lėjo B rokantei: — N u siram in k it, aš d ar su jum is pasi-
m atysiu!
J is g reitai nulipo laip tais, paėm ė iš Žano Robero
ran k ų b rizgilą, įšoko į b aln ą kaip valstiečio sūnus, nuo
vaikystės p ra tę s jo d inėti visokiausiais a rk lia is ir dingo
iš akių, šuoliais nulėkęs Skiedros gatve, kuria buvo a r ­
čiausia pasiekti V ersalio kelią.

X X X III K O R TO S N IE K A D A N E M E L U O JA
Žanas R oberas, išlaisv in tas nuo rūpesčio saugoti
arklį, apgraibom is susirado kopėčias, jam n u ro d y ta s Sal-
v ato riau s, kai šis, sugrįžęs iš policijos, ap tik o jį su sitik i­
mo vietoje.
G alėtum e nem ažai p aju o k au ti apie kopėčias, palėpes
ir poetus, bet, kaip sakėm e, Žanas R oberas tu rė jo arklį,
d a rg i labai g erą — pusgrynio k ra u jo ,— k u ris galėjo
nešti penkias m ylias per v alan d ą; ta ig i Žanas R oberas
pranoko k a te g o riją poetų, besinaudojančių tik kopėčio­
mis ir palėpėm is.
Išvydusi S a lv ato rių , senė g iliai atsiduso ir num etė
k o rtų kaladę; šunys grįžo į savo pin tin ę; v a rn a s vėl
šoktelėjo į savo v ietą a n t sijos.
Taigi įėjęs vidun, Žanas R oberas irg i išvydo grupę,
k uri spalvingum u b ū tų nud žiu g in u si jo bičiulio d a ilin in ­
ko P etriuso akį ir k u ri dėl to paties spalvingum o bem a­
ta n t užvaldė jo, kaip poeto, širdį.
Toji grupė susidėjo iš sėdinčios a n t savo suolelio
būrėjos, tysančio prie jos kojų Baboleno ir atsirėm usios
į stu lp ą Roznoelės.

216
 A iškiai sunerim usi, B rokantė laukė, ką pasakys Sal-
vatorius.
O abu v aikai nusišypsojo p a s ta ra ja m kaip savo bi­
čiuliui, tačiau kiekvienas sk irtin g a i.
Baboleno šypsena buvo valiūkiška, Roznoelės —
m elancholiška.
Bet, didžiai B rokantės n u o stabai, S a lv ato riu s t a r ­
tum visai neatkreipė dėmesio į tai, kas čia dėjosi.
— Taigi čia jūs, B rokantė? — p aklausė jis .— K aip
laikosi Roznoelė?
— Gerai, pone S a lv ato ria u , lab a i gerai! — atsiliepė
m ergaitė.
— Ne tav ę s k lausiau, vargšele, o šitos m oteriškės.
— J i m ažum ėlę kosčioja, pone S a lv a to ria u ,— a t ­
sakė senė.
— G ydytojas buvo?
— Taip, pone S a lv ato ria u .
— K ą jis pasakė?
— Kad p irm iau sia reikia p a lik ti šį b ū stą.
— Gerai, kad jis šita i jum s pasakė; aš jau seniai tą
k arto ju , B rokantė.— I r g riežtesniu tonu, su rau k ęs a n ­
takius, paklausė: — Kodėl šio vaiko blauzdos ir pėdos
vis d a r nuogos?
— J i nenori a u tis nei kojinių, nei pusbačių.
— Tai tiesa, Roznoele? — švelniai paklausė ja u n i­
kaitis, tačiau ne be priekaišto balse.
— N enoriu kojinių, nes jos šiurkščios vilnos, nei
pusbačių, nes jie storos odos.
— Kodėl B rokantė ta u nenuperka m edvilninių koji­
nių ir m inkštų še v ro 1 pusbačių?
— Todėl, kad per b ran g u , pone S a lv ato ria u , o aš
n e tu rtin g a .
— K lysti, visai n e b ra n g u ,— ta r ė S a lv a to riu s,— ir
m eluoji — nesi n e tu rtin g a .
— Pone S alv ato riau !
— Tylėk! I r g e ra i paklausyk...
— K lausau, pone S alv ato riau .
— Ir įvykdysi, ką aš pasakysiu?
— Pasistengsiu.
— Įvykdysi? — p a k arto jo ja u n ik a itis įsakm iu tonu.

217
 — Įvykdysiu.
— Jeig u per s a v a itę ,— a r g erai m ane g irdi? — jei­
gu per sav aitę n esu rasi sau ir Babolenui kam bario, sa u ­
lėtos, su ty ru oru k a m a ra itė s šiai m ažytei ir a tsk iro s
šunidės tiem s šunim s, atim siu iš tav ęs Roznoelę!
Senė apsivijo ra n k a m erg aitės liem enį ir p risitra u k ė
ją prie savęs, ta rtu m Salva to riu s k e tin tų išk a rt įvykdyti
savo g rasinim ą.
— A tim site m ano vaikutį! — sušuko senė.— A tim ­
site, nors ji su m anim i septyneri m etai?
— P irm iau sia ji — visai ne tav o v a ik u tis,— a trė m ė
S alv ato riu s,— o tav o p av o g tas v aikutis.
— Išgelbėtas, pone S a lv a to ria u , išgelbėtas!
— P av o g tas a r išgelbėtas, tu tą d aly k ą išsiaiškinsi
su ponu Z akaliu2.
B rokantė n utilo ir tik d a r s tip ria u p ris itra u k ė prie
savęs Roznoelę.
— Beje,— kalbėjo to liau S a lv a to riu s ,— a tė ja u dėl
ko kito: dėl to nelaim ingo vaikino, k u rį buvai beapiplė-
šianti, kai aš įžengiau.
— N eplėšiau jo, pone S a lv ato ria u , tik no rėjau p a ­
im ti tai, ką m an jis davė laisva valia.
— Tad k u rį tu a p g au d in ėjai.
— Aš jo neap g au d in ėjau , p asak iau teisybę.
— K aip tu žinojai tą teisybę?
— Iš kortų.
— Meluoji!
— T ačiau kortos...
— P inigų viliojim o būdas!
— Pone S a lv ato ria u , prisiekiu Roznoelės galva,
visa, ką jam pasak iau , tiesa.
— Ką tu jam pasakei?
— Kad jis m yli ja u n ą šviesiaplaukę, ta rp šešiolikos
ir septyniolikos m etų.
— Kas ta u ta i pasakė?
— S itai buvo kortose.
— Kas ta u ta i pasakė? — įsakm iai p ak arto jo S a l­
vatorius.
— Babolenas, jis tą sužinojo k v a rta le .
— A, š ta i kuo užsiim i, ką? — pasigręžė S a lv a to ­
riu s į Baboleną.
218
 — A tleiskite, pone S a lv a to ria u , nem aniau, kad ką
bloga d a ra u , pasakydam as tą B rokantei; Sen Žako p rie ­
m iestyje visi gerai žinojo, kad ponas Z iustenas įsim ylėjęs
panelę M iną.
— K albėk to liau , B rokante. K ą d a r jam pasakei?
— P asakiau, kad m ergina jį m yli, kad planuotos
vestuvės, bet šis p lan as žlugo p er n e tik ė ta i a tė ju siu s
pinigus.
— Kas ta u ta i pasakė?
— K aipgi, pone S a lv ato ria u , kryžių dešim tuke reiš­
kia p in ig u s, o pikų aštu o n iu k ė — su žlu g u sį p la n ą .
— Kas ta u ta i pasakė, B rokante? — mygo Salvato-
rius, vis labiau ir lab iau n e k a n tra u d am a s.
— Toksai klebonėlis, pone S a lv ato ria u ... m ielas senas
žilaplaukis klebonas, ir jis, aišku, nemelavo! K albėjo jį
apspitu sių žm onių bū reliu i: „ Ir k ai pagalvoji, kad tie
dvylika tū k sta n č ių fra n k ų ...“ T ik rai nežinau, dešim t a r
dvylika tū kstančių...
— N esvarbu!
— „ Ir kai p a g a lv o ji,— kalbėjo senukas klebonas,—
kad tie dvylika tū k sta n č ių fra n k ų , kuriuos aš atvežiau,
sukėlė visą šią nelaim ę!“
— Gerai, B rokante! K ą p askiau d a r jam pasakei?
— P asakiau, kad panelė M ina p a g ro b ta jau n o b ru ­
neto.
— Iš k u r tą žinai?
— Pone S a lv ato ria u , čia buvo pikų valetas, m atote,
o pikų valetas...
— Iš k u r tu žinai, kad m ergina p a g ro b ta ? — p a ­
kartojo S alv ato riu s, tre p telėd am as koja.
— Aš ją m ačiau, pone.
— Kaip! Tu ją m atei?
— Kaip m ata u jus, pone S alv ato riau !
— K ur?
— Mobero aikštėje.
— Tu m atei M iną Mobero aikštėje?
— Š iąn ak t, pone S a lv ato ria u , šiąn ak t... A peidinė-
jau G alandės gatvę, Mobero aikštę; sta ig a pralekia k a ­
rie ta — taip g reitai, jog, sakytum , nešam a pasibaidžiusių
arklių; nusileidžia langas, išg irstu su šu n k an t: „Čionai!

219
Gelbėkit! Aš p a g ro b ta !“ ir pro d u rų langelį išsikiša daili
šviesiaplaukė angeliška galvytė. I r tuo p a t m etu pasirodo
a n tra g alva: jauno b ru n eto su ūsais... J is a titra u k ia a tg a l
šau k ian čiąją ir uždaro lan g ą ; bet pag ro b to ji suspėjo
išm esti laiškutį.
— Ir ta s laiškutis?..
— Buvo a d re su o tas ponui Z iustenui.
— K urią v alan d ą tai dėjosi, B rokante?
— Kokią p en k tą ryto, pone S a lv ato ria u .
— Gerai! Viskas?
— Taip, viskas.
— P risieki Roznoelės galva?
— P risiekiu Roznoelės galva.
— Kodėl p ap rasčiau siai nepapasakojai ponui Zius­
ten u i visa, kas a tsitik o ?
— K ažkaip p asidaviau p ag u n d ai, pone S a lv ato ria u :
jis ims pasakoti, kas jam nutiko, ir šitaip m an p adaugės
klientų.
— Se, B rokante, šta i ta u luidoras, kad pasakei te i­
sybę,— ta rė S a lv a to riu s.— Bet už tą luidorą tu n u p irk si
šiai m ažytei tris poras m edvilninių kojinių ir ševro b a ­
telius.
— Aš noriu rau d o n ų , pone S a lv a to ria u ,— įsiterp ė
Roznoelė.
— Išsirinksi, kokios norėsi spalvos, v aik eli,— atsak ė
S alv ato riu s ir vėl pasisukęs į B rokantę p rid ū rė : — G ir­
dėjai? Je i po sav aitės, diena dienon, v alan d a valandon
aš d a r aptiksiu jus čia, pasiim siu Roznoelę.
— O! — sum urm ėjo senė.
— O tu , Roznoele, jeigu aš d a r a p tik siu tav e b a sa ­
koję, liepsiu tave a p re n g ti ta ip p a t, kaip anuom et, prieš
penkerius m etus, kai p irm ą k a rt pasim atėm e.
— O! Pone S alv ato riau ! — aiktelėjo m ergaitė.
Sis p ask u tin į sykį kreipėsi į senę:
— N epam iršk, B ro k an te,— ta r ė p u sb a lsiu ,— kad
a tsa k a i m an už šį v a ik ą savo galva! J e ig u leisi jai n u ­
m irti iš šalčio savo palėpėje, p ad ary siu taip , jog tu n u ­
m irsi iš šalčio, kentėjim o ir bado belangėje.
Š itaip pag rasin ęs, jis pasilenkė prie m ergaitės, k u ri
savo ru o žtu pakišo jam pabučiuoti k ak tą.
220
 P askiau apsisuko ir paliko šią lindynę, davęs ženklą
Žanui R oberui sekti iš paskos.
P oetas m etė p a sk u tin į žvilgsnį į senę bei abu vaikus
ir išėjo įkandin S alv ato riau s.
— Kas toji keista m ergaitė? — paklausė jis S al­
v atoriaus, kai a tsid ū rė gatvėje.
— Vienas Dievas težino! — a tsa k ė šis.
I r besileidžiant juodviem s Skiedros bei M uftaro
gatvėm is, jis papasakojo poetui ru g p jū čio 20-osios n u ti­
kim ą ir kokiu būdu jo m aty to ji m erg aitė, kurios laukinis
grožis padarė jam tokį stip rų įspūdį, papuolė į B rokantės
nagus it perlas į m ėšlyną.
K aip žinome, d au g pasakoti nebuvo ko — kol ja u n i­
kaičiai pasiekė N a u ją jį T iltą, visa ja u buvo išklota.
— Čia! — ta rė S a lv ato riu s ir nuėjęs atsirėm ė į
Henriko IV sta tu lo s a p tv a rą .
— J ū s čia su sto jate? — nustebo Žanas Roberas.
— Taip.
— Kodėl?
— P alau k ti.
— Ko?
— K arietos.
— K uri m us nugabens?..
— O, m ano m ielas, jūs pernelyg sm alsus!
— Vis dėlto...
— Kaip poetas d ra m a tu rg a s , jū s gi žinote, jog ta i
m enas — v ald y ti domesį.
— Kaip norite... palauksim e.
Beje, ilgai lau k ti neteko.
Po dešim ties m inučių p a k in k y ta pora tv irtų ark lių
k a rie ta įsuko iš A uksakalių k ra n tin ė s ir sustojo priešais
H enriko IV s ta tu lą .
Kokių keturiasdešim ties m etų am žiaus vyriškis a ti­
d arė iš vidaus dureles ir pakvietė:
— Lipkit greičiau!
Ja u n ik a ič ia i įsėdo.
— K ur ž in ai,— paliepė žm ogus iš karieto s vežėjui.
Ir ark liai pasinešė šuoliais; pervažiavusi N a u ją jį
T iltą, k a rieta pasuko M okyklos k ran tin e.

221
 X X X IV + Z A K A L IS
Papasakosim e m ūsų skaity to jam s, ką S a lv ato riu s
nelaikė b ū tin a pap asak o ti Žanui Roberui.
Palikęs Z iusteną ir Žaną R oberą Sen Žako priem ies­
tyje, S alv ato riu s, kaip sakėm e, pasuko į policijos p re ­
fek tū rą.
A tvyko į tą b ja u rų ak lig a tv į, ku ris vadinam as J e ­
ruzalės gatve — sia u rą , tam sią, p u rv in ą u rk šty n ę, k u r
saulės spindulys užk ly sta tik probėgšm om .
Pražengė p refek tū ro s v a rtu s laisvai bei a tsa in ia i,
ta rsi šių n iau rių rū m ų saviškis.
Tebuvo se p tin ta v alan d a ryto, ta i y ra vos aušo.
S a rg as jį sustabdė.
— Ei, pone! — sušuko.— K ur einate?.. Eli, pone!
— Na ką? — g rįžtelėjo S alv ato riu s.
— Ak, atleisk ite, pone S a lv ato ria u , aš jūsų n ep a­
ž in a u .— Ir sa rg a s juokais p rid ū rė : — J ū s p a ts k a lta s —
apsirengęs it ponas.
— A r ponas Z akalis jau savo kabinete?
— T ikriau, d a r iš jo neišėjo: jis ten miegojo.
S a lv ato riu s p e rk irto kiem ą, įn ėrė po priešais v a rtu s
dunksančiu sk lia u tu , pasuko k a irė n į nedidelius laip tu s,
užlipo du au k štu s, nuėjo koridorium i ir d u rin in k o p a si­
teiravo pono Zakalio.
— Šiuo m etu jis labai užsiėm ęs! — atsak ė d u ri­
ninkas.
— P asak y k it jam , kad čia S a lv ato riu s, Geležių g a t­
vės kom isionierius.
D urininkas išnyko vienam e kabinete ir bem až tu č ­
tu o jau sugrįžo.
— Už poros m inučių ponas Zakalis bus jū sų p a s­
laugom s.
Iš tiesų po m irksnio d u ry s atsilapojo, ir d a r prieš
p asiro d an t žm ogui p asigirdo balsas:
— Ieškokit m oters, velniai ra u tų ! Ieškokit m oters!
P askiau a n t slenksčio išdygo ir p a ts žm ogus, kurio
balsas ką tik plyšojo.
Pabandykim e n u piešti Zakalio p o rtre tą .
Tai vyriškis m aždaug k etu riasd ešim ties m etų am-

222
žiaus, be saiko ilgu liem eniu — laibu, ištįsusiu, g a m ti­
ninkų term inologija panašiu į kirm ino, ir prie viso šito —
tru m p ų tv irtų kojų.
Iš liem ens g alėjai n u spėti lan k stu m ą , iš kojų —
judrum ą.
Galva ta rtu m prik lau sė vienu m etu visiem s piršta-
eigių plėšrūnų klasės šeim ų atsto v am s; plaukai, arb a
karčiai, a r g a u ra i,— kaip kas n o ri,— buvo pilkšvai r u s ­
vi; ilgos, sta tm e n a i nuo galvos išsišovusios, sm ailos ir
pūkeliu apaugusios ausys buvo panašios į jag u a ro ; akys,
vakare su geltonom is rainelėm is, dieną — su žaliom is,
prim inė d rau g e ir lūšies, ir vilko akis; v e rtik a lia i p r a ­
ilgėję vyzdžiai lyg katės su sitra u k d a v o ir išsiplėsdavo
pagal tam sos a r šviesos in ten sy v u m ą, kuriam e gaudavo
žiū rėti; nosis ir sm a k ra s,— taip ir m aga p asak y ti —
snukis,— buvo pailgi it k urto.
Lapės g alv a ir šeško kūnas.
Beje, sp ren d žian t p ag al kojas, apie k u ria s jau tarėm e
žodį, šis individas galėjo kaip k iau n ė p rasm u k ti v isu r ir
p ralįsti pro m ažiausias an g as, jeigu tik ten p raeitų
galva.
Visą lapino fizionom iją ženklino buklum as, suktybė
ir k lasta; ja u tė si, kad Zakalis, kaip ta sa i žvėris, n a k tin is
triu šių ir v ištų m edžiotojas, galėdavo p a lik ti savo J e r u ­
zalės gatvės irš tv ą ir leistis į m edžioklę tik stojus nakties
sutem ai.
Sum irksėjo akim is ir k o rid o riau s prietem oje p aste­
bėjo tą , apie k u rį jam buvo p ran e šta.
— A, ta i jūs, b ran g u sis pone S alvatoriau! — gan
skubiai p risia rtin d a m a s p ra ta rė jis .— K as m an suteikė
m alonum o m a ty ti jus tokį an k sty v ą ry tą ?
— Man pasakė, pone, kad jū s labai užsiėm ęs,—
atsak ė S alv ato riu s, regis, labai su n k iai įveikdam as p a si­
šlykštėjim ą, k u rį jam sukėlė policijos pareig ū n as.
— Tas tiesa, b ran g u sis pone S a lv a to ria u .— Tačiau
juk gerai žinote, jog nėra užsiėm im o, kurio aš išk a rt
nem esčiau dėl m alonum o p asišn ek ėti su jum is.
— Tad eime į jūsų k a b in e tą ,— ta rė S alv ato riu s,
neatsiliepdam as į Zakalio įsiteik iam as vingrybes.
— N egalim e,— pareiškė Z akalis.— M anęs ten la u ­
kia dvidešim t asm enų.
223
 — A r d a r ilgai u ž tru k site su ta dvidešim čia?
— K okias dvidešim t m inučių. K iekvienam po m inu­
tę. D evintą valan d ą p riv a lau b ū ti Ž em utiniam e Medone.
— Ž em utiniam e Medone?
— Taip.
— Kokį velnią ten veiksit?
— V ykstu k o n sta tu o ti už troškim ą.
— U žtroškim ą?
— Taip, nusižudė du jau n i žmonės... V yresniajam
iš jų, regis, dvidešim t ketveri.
— V argšeliai! — atsiduso S a lv ato riu s ir pakreipė
kalbą į Ziusteno re ik a lą : — Velnias! Kaip apm audu, kad
negaliu su jum is laisvai pasišnekėti; tu rė ja u p ran e šti
kai ką svarbaus.
— Sugalvojau...
— S akykit.
— Aš vykstu k a rie ta ; būsiu joje vienas; važiuojam
d rau g e su m anim i: papasakosit savo reik alą pakeliui.
K eliais žodžiais, apie ką šnekėsim e?
— Apie pagrobim ą.
— Ieškokit m oters!
— V elniai ra u tų ! Mes kaip tik ir ieškome.
— O ne! Ne pagrobtosios.
— Tad kokios?
— Tos, k u ri liepė p a g ro b ti an ą.
— J ū s m anote, kad už viso šito slypi m oteris?
— M oteris slypi visur, pone S a lv a to ria u ; š ta i kodėl
m ūsų profesija tokia sunki. V akar ate in a ir m an praneša,
kad stogdengys užsim ušė n u k ritę s nuo stogo...
— J ū s pasakėte: „Ieškokite m oters!“
— Tai p irm iau sia, ką aš pasakiau.
— Na ir ką?
— Iš m anęs nusišaipė; pasakė, kad ta i m ano m a­
nija! Bet ėmėsi ieškoti m oters, ir ją surado!
— Se tau! K aipgi?
— Šelmis apsigręžė, norėdam as p a m a ty ti besiren­
giančią priešais m ansardoje m oterį, ir tiek įsijau tė be-
spoksodam as, jog, dievaži, pam iršo, ku r esąs: nepataikė
p a s ta ty ti kojos ir — keberiokšt!
— J is m irė?
224
 — Užsim ušė vietoje, kvaišelis! Tad s u ta rta , vyks­
ta te su m anim i į Ž em utinį M edoną?
— Taip, bet aš tu riu bičiulį.
— K arietoje ketu rio s vietos. F a rž o ,— sušuko Zaka-
lis d u rin in k u i,— liepkite pakinkyti!
— Bet aš d a r pirm a tu riu n u e iti Zarnokų gatv ėn
ir su g rįžti.
— Duodu jum s pusvalandį.
— K ur jus rasim e?
— S usitinkam e prie H enriko IV statu lo s; liepsiu
su stab d y ti k a rie tą , jūs įlipsite ir — vežėjau suplak!
S itai pasakęs, Zakalis sugrįžo į savo kabinetą, o
S alv ato riu s nuskubėjo į Z arnokų g a tv ę susiieškoti Žano
Robero.
Visa susiklostė, kaip buvo n u m a ty ta : abu ja u n ik a i­
čiai įsėdo Zakalio k arieton, ir tre je ta s n u dardėjo Žem u­
tinio Medono link.
Pam ėginom e n u ta p y ti Zakalio išvaizdą; d a b a r —
vienas potėpis jo m oraliniam veidui.
Zakalis p rae ity je buvo policijos kom isaras, k u rį
nuostabūs jo gab u m ai laiptelis po laiptelio iškėlė iki
aukščiausiosios viršū n ės — k rim in alin ės policijos šefo.
Zakalis pažinojo visus P a ry ž ia u s vagis, visus a p g a ­
vikus, visus v a lk a ta s; k a to rg in in k a i, paleisti laisvėn,
kato rg in in k ai, pabėgę iš įkalinim o vietos, vagys m iklia-
pirščiai, vagys p rad ed an tieji, g a rb a u s am žiaus, p a s itra u ­
kę į poilsį — visas ta s knibždėlynas k ru tė jo po visa a p rė ­
piančiu jo žvilgsniu purvinam e, sia u tu lin g a m e senosios
L iutecijos1 p rag a re , nepajėgdam as išsip lėšti,— kad ir
kokia nakties tam sybė, k a rje rų gilybė, užeigų gausybė
b ū tų ,— iš jo akipločio; nusim anė apie nuom ojam us k am ­
barius, lindynes, viešnam ius, užu o g lau d as kaip Filido-
r a s J apie šachm atų lentos langelius; vos išvydęs išplėštą
langinę, išd au žtą lan g ą, peilio žaizdą, jis pasakydavo:
„Oho! Aš ta i pažįstu! Taip d a rb u o ja si toks ir to k s“ .
I r reta i apsirikdavo.
Zakalis, regis, nebojo jokių g a m tin ių poreikių. N etu ­
rėdavo laiko p a p u sry č iau ti — nepusryčiaudavo; neiš­
taikydavo laiko p a p ie ta u ti — nepietaudavo; n eatrasd av o
laiko p av a k arien ia u ti — nevak arien iau d av o ; nepasilik-
15. P a r y ž i a u s M o h i k an ai , I kn.
225
davo laiko pam iegoti — nem iegodavo!
J is vienodai sėkm ingai ir beveik ta ip p a t p ato g iai
persirengdavo bet kuo: M arė k v a rta lo re n tin in k u , im ­
perijos generolu, „R ūsio d ra u g ijo s “ * n a riu , p rašm a tn ių
rūm ų sa rg u , p a p ra stų nam ų d u rin in k u , bak alėjin in k u ,
p rek iau to ju v a ista is žaizdom s gy d y ti, klajojančiu cirki-
ninku, P rancūzijos p eru, lyno a k ro b a tu iš G ento4,—
viskuo, ko p an o rėtu m , ir b ū tų sugėdinęs su m an iau sią
bei v isapusiškiausią kom ediantą.
G reta jo Protėjas^ b ū tų tik „T ivolio“ a r Tam plio
bulvaro vaipūnas.
Z akalis n etu rėjo nei tėvo, nei m otinos, nei žmonos,
nei sesers, nei sūnaus, nei d u k ters: gyveno vienas kaip
p iršta s — m aty t, šeim os jam neskyrė dėm esingoji A p ­
vaizda, kuri apsaugodam a jo p a sla p tin g ą gyvenim ą nuo
liudytojų leido jam laisvai žengti savo keliu.
K eturiose savo knygų spintos lentynose Zakalis t u ­
rėjo k etu ris s k irtin g u s V oltero ra š tų leidim us! Epochoje,
kai visi — ypač policija — buvo didesni a r m ažesni ap si­
m etėliai, jis vienas kalbėdavo nesivaržydam as, bet ku ria
proga citavo „Filosofinį žo dyną“ ir m in tin a i mokėjo
„S k aistu o lę“ '*. Šie k e tu ri „ K an d id o “ a u to ria u s k ū rin ių
egzem plioriai, įrišti oda ir p a sid a b ru o ta is k ra šta is —
ta i jų savininko sla p tų p a ž iū rų sim bolis.
Zakalis netikėjo g ėriu ; visoje pasaulio tv ark o je jam
viešpatavo .blogis. T ram d y ti blogį laikė vieninteliu g y ­
venimo tikslu; visai n e su p rato pasaulio su kitokiais nei
jo siekiais.
Buvo n ely g in an t žem ųjų sferų arch an g elas M ykolas:
paskutinysis teism as, jo su p ra tim u , jau vyko, ta d n a u ­
dojosi visuom enės jam suteiktom is galiom is lyg ta sa i
žu d an tis angelas, b e sišv a ista n tis savo kalaviju.
Žmonės jam a tro d ė kaip didžiulė m arionečių ir p a ­
jacų kolekcija, kurioje buvo a tsto v a u ja m a visom s pro fe­
sijom s: ir, a n o t jo, tų m arionečių bei pajacų siūlelius
tam pė m oterys; todėl jis tu rėjo įsikalęs į galvą įkyrią
idėją, kurios pavyzdį regėjom e iš p irm ų jų jo iš ta rtų žo­
džių, vos tik a tsid a rė kabineto d u ry s,— idėją, k uri be­
veik visados jam padėdavo atsk leisti n u sik altim ą ir
išaišk in ti jo au to rių .

226
 Kassyk, kai į jį kreipdavosi su skundais dėl sąm okslo,
žm ogžudystės, apiplėšim o, pagrobim o, užpuolim o, šv en t­
vagystės, savižudybės, jis atsak y d av o tik viena: „Ieško­
kite m oters!“
Ieškodavo m oters, ir kai ją surasdavo, d a u g ia u nieko
nebereikėdavo: visa k ita rasdavosi savaim e.
S ita i p a tv irtin o jis pats, pacitu o d am as pavyzdį su
stogdengiu, k u ris taip n e ap d airiai n u k rito nuo stogo a n t
grindinio.
Zakalis šio nelaim ingo a tsitik im o užkulisiuose įžvel­
gė m oterį, k u r bet k u ris k ita s b ū tų m atęs tik n e a tsa rg ų
žingsnį, žioplum ą, galvos k v aitu lį.
I r pasirodė, kad Z akalis įžvelgė teisingai.
T aigi Zakalis liko ištikim as savo įsitikinim am s, kai
m etė Salva to riu i dėl M inos pagrobim o: „Ieškokite
m oters!“
Toks buvo,— nors mes, pam ėginę n u ta p y ti jo p o rt­
re tą , nevisiškai įvykdėm e u ž sib rė žtą tik s lą ,— toks buvo
Zakalis, ta i y ra žm ogus, su kuriuo ir kieno k a rie ta Sal-
vato riu s bei Žanas R oberas važiavo T iuilri k ran tin e.
Ak! P am irštam e labai b ū d in g ą Zakalio fizionom ijos
detalę: jis nešiojo žalius ak inius — ne todėl, kad geriau
m aty tų , bet kad p a ts būtų m ažiau m atom as.
K ai norėdavo nevaržom as p asin au d o ti savo akim is,
g reitu judesiu nustum davo ak inius a n t kaktos; visom is
vaivorykštės spalvom is ž a iž a ru o ja n tis jo žvilgsnis žyb­
teldavo pro blakstienas, ir vėl jis nuleisdavo akinius,
tačiau nepaliesdam as jų rankom is, tik pap rasčiau siai
k rusteldam as sm ilkinių raum enis: akiniai p aty s n u k ris­
davo į vietą, nu žy m ėtą vagelės, k u rią jų plieninis lanke­
lis per ilgą laik ą buvo įspaudęs Zakalio kaktoje.
R etai jam tep rireikdavo p a k a rto ti pirm inę ap žiū ­
rą — toks jo žvilgsnis būdavo g re ita s, persm elkiantis,
neklystantis!
Sis žvilgsnis panėšėjo į tylius vasaros žaibus, k a it­
riais rugpjūčio v a k a ra is blykstelinčius ta rp dviejų ta m ­
sių debesų.

15* 227
 XXXV + „IE Š K O K IT E M O TE R S!“
Zakalis, priėm ęs du jau n ik aičiu s į savo k a rie tą ,
atkėlė akinius ir m etė į Žaną R oberą vieną iš tų vaivo-
rykščiuojančių žvilgsnių, kurie jam padėdavo su sid a ry ti
nuom onę apie žm ogaus dvasinę ir fizinę būseną.
Po sekundės ak in iai n u k rito a tg a l į savo v ietą —
g a lb ū t jis atpažino Žaną R oberą, poetą, kaip sakėm e,
jau peržengusį p irm ą jį populiarum o ra tą , g a lb ū t dorų
jaunikaičio veido bruožų pakako kaip nuorodos, kad su
juo niekad neteks tu rė ti ta rn y b in ių reikalų.
— A k,— ta rė jis po to, kai tv ir ta i įsitaisė vienam e
iš savo m inkštai išm uštos karieto s kam pų — tam e, k urį
norėjo užleisti S alv ato riu i, bet šis g rie ž ta i a tsisa k ė ,—
ta ig i kalbam e apie kažkokį p agrobim ą?
Zakalis išsitra u k ė tabokinę — žavingą, d ailau s ir
sm ulkaus darbo bonbonjerę, kadaise, m aty t, talp in u sią
P o m p a d ū r1 a r D iu b a ri2 pastiles — ir godžiai pauostė
didelį žiupsnį tabako.
— Na, pasakokit.
K iekvienas žm ogus tu ri kokią nors silpnybę — ne­
su m irk y tą Stikse kulną*, savo pažeidžiam ą vietą.
Zakalis irg i tu rė jo sa v ąją — isto rik as iš m ūsų m en­
kas, todėl pam iršom e pam inėti.
Zakalis galėjo ištv e rti nevalgęs, negėręs, nem iego­
jęs, bet negalėjo ištv e rti neuostęs tabako.
Tabokinė ir ta b a k a s jam buvo nepakeičiam i d a ­
lykai.
Sakytum , iš tabokinės sėm ėsi tą begalę išrad in g ų
m inčių, kurių žaibiška, nep aliau jam a seka stebino jo
am žininkus.
Taigi jis pauostė sav ąjį žiupsnį ta rd a m a s: „N a, p a ­
sa k o k it“ .
Tai, ką rengėsi išg irsti a n trą sy k , Zakalis jau k a rtą
girdėjo, tačiau p ra sta i, tarp d u ry je , ap n ik ta s k itų m inčių.
Ja m reikėjo išg irsti a n trą sy k .
A n tro ji perklau sa an aip to l nepakeitė jo įsitikinim ų,
nors pasakojim as buvo p r a tu r tin ta s sm ulkm enom is,
k u rias S alv ato riu s ką tik sužinojo iš B rokantės lūpų.
— Ir neieškote m oters? — p ra ta rė jis.

228
 — Nebuvo laiko: mes apie ta i sužinojom e tik sep­
tin tą valandą ryto.
— Velnias! — keiktelėjo.— Jo s bus išvertę k am b arį
ir ištrem pę sodą.
— Kas?
— Betgi tos ten a i skystaprotės!
Tos tenai skysta p ro tės!
Zakalis tu rė jo om enyje pensiono m atro n ą, jos padė­
jėjas ir auklėtines.
— Ne,— p a p rie šta rav o S a lv a to riu s.— Dėl to nėra
pavojaus.
— K aipgi?
— Z iustenas g a lv o trū k čia is išjojo a n t pono (S alv a­
toriu s linktelėjo į Ž aną R oberą) a rk lio ir stos prie d u rų
sargybon.
— Je ig u tik nujos!
— Kaip, jeigu nujos?
— A rgi p a p ra s ta s m okytojėlis moka sėdėti a n t a r k ­
lio?.. Reikėjo p asak y ti m an, būčiau davęs H usarą.
H usaras buvo vienas iš Zakalio žm onių — jo suge­
bėjim as jodinėti pelnė jam eleg an tišk ą ir vaizdingą
H usaro p rav ard ę.
— Kaip tik ir aš jam ta i p a ste b ė ja u ,— ta rė S alv a­
torius, bet jis atsak ė, kad kaip valstiečio sūnus y ra jodi­
nėjęs nuo p a t vaikystės.
— Puiku! Taigi, jeigu bus a tr a s ta m oteris, viskas
eisis gerai.
— B et,— išdrįso pasteb ėti S a lv a to riu s ,— nem atau
šalia jos jokios m oters, k u ria b ū tų galim a nepasitikėti.
— M oterim is visados reikia nep asitik ėti.
— A r jū s ne per daug k ateg o rišk as, pone Zakali?
— J ū s teig iate, kad ta i ja u n ik a itis pagrobė jūsų
M iną?
— Mano M iną? — nusišypsojo S alv ato riu s.
— P ra d in u k ų m okytojo M iną, na, tą M iną, apie
k u rią kalbam a!
— Taip; kaip jum s jau sakiau, B rokantė m atė juos
p rav a ž iu o ja n t k e tv irtą v alan d ą ir įžiūrėjo ja u n ik a itį;
netgi tv irtin a , kad jis b runetas.
— N aktį visos katės pilkos.

229
 I r Zakalis sulig tu o priežodžiu palingavo galvą.
— J ū s abejojate? — p aklausė S alv ato riu s.
— Š tai kas... M an neatrodo n a tū ra lu , kad ja u n ik a i­
tis pagrobia m erg in ą: d a b a r jau nebe tokie papročiai;
nebent ja u n ik a itis iš kokios garsios, įtak in g o s dvare
šeimos ir d ab ar, devynioliktajam e am žiuje, nebijo v a iz ­
duotis Lozanu4 a r R išeljė0 — kokio nors P ran cū zijo s pero
sūnus, kardinolo a r arkivyskupo sūnėnas... G robia tik
seniai,— ta i sakau jum s, pone S a lv a to ria u , ir ypač po­
nui, kuris k u ria pjeses,— p rid ū rė policijos p areig ū n as,
nežym iai k ryptelėdam as g a lv ą Žano Robero p u sėn ,—
kadangi senatvė silpna ir ciniška; bet g ro b ti dailiam ir
tv irta m jau n ik aičiu i — ta i p asib aisėtin as nusikaltim as!
— Ir vis dėlto ta ip yra.
— Tad paieškokim e m oters! A iškiai m oteris p rik i­
šusi p irštu s prie nusikaltim o; nežinau kiek, bet m oteriai
tik ra i tenka kažk u ris vaidm uo šioje p a slap tin g o je d r a ­
moje. Sakote, kad šalia jos nem atote jokios m oters; o aš,
aš m atau vien m oteris: auklėtojas, jų padėjėjas, pensiono
drauges, kam barines... Ak jūs, naivuoliai, nežinote, kas
y ra pensionas!
I r Zakalis pauostė a n trą žiupsnį tabako.
— M atote, pone S a lv a to ria u ,— v arė jis to lia u ,—
visi šie pensionai — ta i gaisro židiniai, k u r gyvena steng-
dam osios ištrū k ti penkiolikam etės, panašios į sa la m an d ­
ras, apie k u ria s kalba senovės g am tin in k a i. O aš g erai
žinau tik viena: jei tu rė č ia u g a rb ė s tu rė ti tekinam o
am žiaus duk terį, verčiau ją u ždaryčiau į rūsį, nei a t i ­
duočiau į pensioną. E! J ū s nė neįsivaizduojate, kiek m o­
ralės nu sik altim ų sk y riu s gau n a skundų dėl pensionų ir
ne todėl, kad jų m atronos visad b ū tų kaltos, bet u ž ta t,
kad m ergužėlės n u o lat įsim yli: ta i senas Ievos m itas;
m atronos, jų padėjėjos, globėjos, priešin g ai, be paliovos
budi kaip šunys apie sodybą a r asm ens sa rg y b in ia i apie
k aralių . Bet kaip su tru k d y ti vilkui p a te k ti į avidę, kai
p ati avelė a tid a ro vilkui d u ris?
— Čia visai kas k ita : M ina dievino Ziusteną.
— Tad tuom et d rau g ė viską su tv a rk ė ; š ta i kodėl
sakiau ir vėl k a rto ju : „Ieškokim e m o ters!“
— P radedu lin k ti prie jūsų nuom onės, pone Zaka-

230
Ii,— ta rė S alv ato riu s, su ra u k d a m as k a k tą , ta rs i ste n g ­
tų si su telk ti savo m intis į kažkokį neaiškų, įta r tin ą
klausim ą.
— £! Žinom a,— dėstė to liau policijos p a re ig ū n a s,—
aš neabejoju jūsų Minos skaistybe... K ai sakau jūsų
M ina... na, tu riu galvoje jū sų p rad in u k ų m okytojo M iną...
Esu tik ra s, atv y k d am a į pensioną ji neatsinešė su savim i
jokių blogų p rig im ties daigų, k u rie pakenktų ją su p a n ­
tiem s au g alam s; rū p estin g a i išau k lėta, ji tegalėjo nešioti
savyje gerum o ir nekaltum o lobyną, k u rį sukaupė savo
įtėvių žvilgsnių p riž iū rim a ; bet v ienai ty ra i gėlei, sklei­
džiančiai aplin k ai savo a ro m a tą , kiek tenka b jau rių
au g alų , išskiriančių p ra ž ū tin g ą tv a ik ą , kuriuo, p a ti to
nenujausdam a, šeim a užk rėtė juos nuo vaikystės! V ai­
kas, k u rį visi laiko neslegiam u rūpesčių ir lengvabūdžiu,
niekad nieko nep am iršta, pone S a lv a to ria u , gerai įsidė­
m ėkite šitai; k u ris dešim ties m etų m atė v a id in a n t nekal­
ta s fejerijas „K om iškajam e k ra tin y je “ a r „L inksm ybės“
tea tre , sulaukęs penkiolikos m etų, jeigu ta i berniukas,
paprašys rite rio ieties, kad g a lė tų n u k a k ti ir persm eigti
m ilžinus, saugojančius bei engiančius jo išsirin k tą ją
princesę; jeigu ta i m ergaitė, įsivaizduos esanti ta p rin ­
cesė, engiam a savo tėvų, ir id a n t su siju n g tų su m yli­
m uoju, nuo kurio ją a tsk y rė, pasitelks visas b u rtin in k o
Možib a r fėjos K olibri jai a tsk le istas priem ones. Mūsų
te a tra i, m uziejai, storos sienos, k rau tu v ė s, pasivaikščio­
jim o vietos — visa susisum uoja ir p ažad in a vaiko širdyje
aibę sm alsių klausim ų, į kuriuos atsak y s, n esan t g re ta
tėvo a r m otinos, p irm as p a sita ik ę s praeivis; visa susi­
veda į viena: pagim do ir palaiko jam e tą alk į viską žino­
ti, tą tro škulį viską su p ra sti, kurie yra vaikystės liga; ir
m otina, n e p ajėg ian ti savo d u k rai p a a išk in ti, kodėl įein a n t
į bažnyčią d ailu s ja u n ik a itis pasiūlo m erginai švęsto
vandens; kodėl vasaros dieną porelė įsim ylėjėlių g lau s­
tosi pievose; kodėl tuokiam asi; kodėl vienas lanko p am al­
das, o k itas — ne; žodžiu, m otina, n ep ajėg ian ti savo
d u k rai atsk leisti nė vienos iš paslapčių, k u rias ši neaiš­
kiai nujaučia, išg ą sd in ta su am žium i vis didėjančio jos
sm alsum o, išsiunčia ją į pensioną, k u r ši sužino iš savo
vyresniųjų sesių tas sveikatą ir dorovę niokojančias pas-

231
laptis, kurias paskiau perduoda jaunesnėm s už save.
Š tai, bran g u sis S a lv a to ria u ,— aš ta i kalbu dėl jūsų paties
labo, jeigu kada nors n u sp rę stu m ė t v e sti,— šta i kodėl,
net kilusi iš padoriausios šeimos m ergina įžengia į pen­
sioną, tu rė d a m a savyje kenksm ingą sėklą, k u ri vėliau
tik ra i užnuodys visą pievą!
— B etgi,— paklausė S alv ato riu s, Ž anui R oberui vis
labiau ste b in tis,— betgi, be abejo, yra v a istų nuo šito?
— Taip, be abejo, yra v aistų nuo šito, po šim ts, kaip
ir nuo visko! Bet ką darysi! Esam a sienos, tv irte sn ė s,
aukštesnės ir ilgesnės negu kinų siena, kurios n e išg ria u ­
si — ta i įp ro tis, to ji visų visuom enių ry k štė. Š tai, p a ­
vyzdžiui, jau k u ris laikas jau n i žm onės n u sitv ė rė liūdno
įpročio, ir tuo liūdnesnio, jog nuo jo nėra vaisto...
— Kokio įpročio?
— Žudytis. J a u n ik a itis myli m erginą, k uri jo d a r
nem yli; ir jis nė nem ano lau k ti, kol ši jį pam ils — n u si­
žudo! M ergina myli ja u n ik a itį, k u ris jos nebem yli, o ji
ta ip tikėjosi juo kaip vyru p rid e n g ti m eilužio p a d a ry tą
sk ria u d ą : ta d nusižudo! Du jau n u o liai m ylisi, o tėv ai
neleidžia jiem s su situ o k ti: juodu nusižudo! I r žinote,
kodėl dažniausia jie žudosi?
— A išku: nes jiem s pabodo g y v e n ti,— įsiterp ė Ža­
nas Roberas.
— E ne, pone poete! — a tk irto policininkas.— Gy­
venti nepabosta, ir š ta i įrodym as: kuo senesni, tuo la ­
biau įsikibę gyvenim o. Š im tu i savižudybių jaunuolių iki
dvidešim t penkerių m etų am žiaus ten k a viena savižudybė
senių, peržengusių septyniasdešim tį m etų. Zudom asi,—
niekinga ir pasakyti! — jau n ik aičiu i n o rin t išk rėsti pokš­
tą savo m ylim ajai, m ylim ajai — savo m ylim ajam , abiem
įsim ylėjėliam s — savo tėvam s; baisų pokštą, kuris, jeigu
b ū tų su v ėlin tas m etus, pusę m etų, sav aitę, v alan d ą, ta p tų
nebereikalingas — pam ilus m oteriai, su g rįžu s ja u n ik a i­
čiui, su tik u s tėvam s. K adaise buvo visai k ita ip : sav ižu ­
dybių nežinota arb a žinota labai nedaug; viduram žiais,
ta i yra prieš tris a r k e tu ris šim tm ečius, nesuskaičiuosi
ir dešim ties tik rų savižudybių!
— V id uram žiais,— išdrįso p a ste b ė ti Žanas Robe­
ra s ,— b ū ta vienuolynų.
232
 — Teisingai! P a ta ik ė t it p irš tu į akį, jau n ik a iti.
Jei prispausdavo v a rg a s, jei im davo g ra u ž ti sielv artas,
jei įgrisdavo gyvenim as, v y ras tap d av o vienuoliu, m ote­
ris — užsidarydavo į vienuolyną m elstis, užuot paleidę
sau kulką į k a k tą , pasikorę a r nusiskandinę. Š tai ir
šiandien vykstu į Žem utinį M edoną k o n sta tu o ti panelės
K arm elitos ir pono K olom bano savižudybės. Ką gi...
A bu jau n ik aičiai krūptelėjo.
— A tleisk ite,— p e rtra u k ė jie vienu m etu Zakalį.
— K ą?
— Panelė K arm elita — a r ne Sen Deni^ a u k lė ti­
nė? — paklausė S alv ato riu s.
— T ikrai taip.
— O ponas K olom banas, a r ne jau n a s bretonų bajo­
ras? — savo ru o žtu paklausė Žanas Roberas.
— V isiškai teisingai.
— T ad,— sum urm ėjo S a lv a to riu s,— su p ra n tu laiš­
ką, k u rį šįry t gavo F ragola.
— O! V argšas vaikinas! — atsiduso Žanas Robe­
ra s .— G irdėjau jo v a rd ą p a m in in t Liudoviką.
— Betgi m ergina buvo angelas! — pastebėjo S a l­
vatorius.
— Betgi ja u n ik a itis buvo šventasis! — neatsiliko
Žanas Roberas.
— E, be abejo! — sutiko senasis v o lte rin in k a s.—
Š tai kodėl juodu sugrįžo į dan g ų : žemėje jau tė si ne savo
vietoje, vargšeliai!
Išta rė šiuos žodžius su keista sarkazm o ir švelnum o
sam plaika.
— O, Dieve mano! — ta rė Ž anas R oberas.— V a rg ­
šas Liudovikas bus labai p rislėg ta s.
— O! Dieve mano! — sum urm ėjo S a lv a to riu s.—
V argšė F ragola labai nulius.
— B etgi,— paklausė Žanas R oberas,— šių m irčių
p riežastis — paslap tis, o gal g a lite m um s ją vis dėlto
pasakyti?..
— N orite išg irsti apie nelaim ę su visom is sm ulkm e­
nomis? O, dievaži, gerai; tereikės pakeisti vardus, ir
tu rė site poemą a rb a ro m an ą: u ž tik rin u , m edžiagos
tam yra.
233
 I r jiem s rie d a n t iš K onferencijos k ra n tin ė s a n t
Sevro tilto, Zakalis dviem susidom ėjusiem s jau n ik aičiam s
išdėstė pasakojim ą, k uris, nors iš pirm o žvilgsnio n e tu ri
nieko bendra su m ūsų aprašom ais įvykiais, anksčiau a r
vėliau su jais vis dėlto susisies.

XXXVI +
K U R ĮRO D O M A,
K A D A T S I T I K T I N A I,
V IE N Ą K A R T Ą i Š ŠIM TO ,
G A L IM A S U T IK T I IR G ERŲ K A IM Y N Ų
1827-aisiais m etais kaip d a r ir d a b a r 12-oji ap y g a rd a
buvo p ati sk u rd žiau sia visoje sostinėje, kas m aty ti iš
P ary žiau s n e tu rtin g ų jų kiekybinės sudėties duom enų,
paskelbtų visuom enės labdaros a d m in istrac ijo s po p as­
kutiniojo gyventojų surašym o.
A n tai 1-oje ap y g ard o je v arg šų yra 3707 iš 112 740
gyventojų, o 12-oje apygardoje 95 243 gyventojam s
tenka 12 204 vargšai.
Tokiu būdu ra p o rte apie sk u rsta n čių jų populiaciją
pateikiam as toksai pasib aisėtin as sa n ty k is:
1-oje ap y gardoje 1 iš 304
12-oje ap y gardoje 1 iš 77
T u rin t om enyje, kad kaip tik p astaro jo je a p y g a r­
doje gyvena d au g ia u siai sk u d u rin in k ų , vežikų, b a ts iu ­
vių, p erp ard av in ėto jų , vandens išnešiotojų, krovėjų ir
visokių am atų padienininkų, d ary sis aišku, kad mes nė
kiek neperdėjom e teigdam i, kad ši a p y g a rd a buvo ir d a r
šiandien yra p a ti v arg in g iau sia .
Iš paukščio skrydžio ši a p y g a rd a atro d o beveik ke­
turšonės form os ir y ra p a d a lin ta į k e tu ris k v a rta lu s:
O bservatorijos, Sen Žako, B otanikos sodo ir Sen M ar­
selio.
S tum dam iesi savo pasakojim u vis tolyn, mes po
tru p u tė lį ir nuosekliai parodysim e m ūsų sk aity to jam s
visų tų k v a rta lų veidą, k adangi didžioji šios istorijos
įvykių dalis tu rė s d ė tis 12-oje apygardoje.
P irm iausia pasakykim e, kad viena iš sp alvingiausių
jos dalių — Sen Žako k v a rta la s, esan tis ta rp Vai de G raso

234
ir K lam pynės g a tv ių , iš k u rių p a sta ro ji n ū n ai vadinam a
K arališk ų jų v a rtų g atv e.
Iš tiesų, nuo Vai de G raso g a tv ė s k y la n t į priem iestį
Sen Žako gatve, visi dešiniosios pusės nam ai, seni, ne­
g raž ū s ir p ra s ta i su rę sti, išeina į žavingiausius sodus,
kokių tik v ien u r k itu r yra išlikę apie a risto k ra tišk ą sia s
P ary žiau s vilas.
K aip tik į vieną iš tokių nam ų ta rp Sen Žako g atvės
330-ojo ir 350-ojo num erių k etinam e n u vesti m ūsų sk a i­
tytojus. Tikim ės jiem s atsk leisti visai n epažįstam ą šalį,
ir kiekvienas, k u ris pagalvojęs apie Sen Žako k v a rta lą
p a p ra sta i p a ju n ta jam į sm egenis m u šan t skurdo dvoką,
g a lb ū t gerokai nustebs ir tik ria u s ia i bus nem ažai su ž a ­
vėtas, įkvėpęs k a rtu su m um is rožių bei jazm inų a ro m a tą ,
besiskverbiantį pro šių p riv ile g iju o tų a p a rta m e n tų la n ­
gus, išeinančius į tik rą žemiško ro ja u s lopinėlį.
F asadas nam o, k uriam e gyveno Zakalio papasakotos
niūrios istorijos herojai, tu rė jo tą liūdną ir išblukusį
atsp alv į, kokiu p a p ra sta i laik as ir lietus nudažo senąsias
P ary žiau s sienas.
Į nam ą p atek d av ai pro nedideles sia u ra s d u ris ir
atsira sd a v a i tam siam e net vidury dienos koridoriuje.
P irm ą k a rtą įžengusysis į šį koridorių palaik y tų jį
galvažudžių užuoglauda, vedančia į kokio nors sk u d u ri­
ninko a r pinigų padirb in ėto jo lindynę; bet vos perkėlęs
koją per p askutinę g rin d ų plokštę, jis a ts id u rtų nelygi­
n a n t kokiam e rojuje.
I r tik ra i, iš k oridoriaus išn erd av ai į kiem ą, a tsiv e ­
ria n tį didžiulio sodo linkui; čia iš tiesų apstu lb d av ai,
išvydęs b a ltą nam uką su žaliom is langinėm is, su šonais,
dabinam ais vijoklinių rožių, sausm edžio k rūm ų ir r a g a ­
nių, su skendinčiais žaliam e vejos kilim e pam atais.
N am as tu rė jo p a g rin d in į ir d a r du au k štu s, kurių
visi lan g ai dėl tokios puikios p a sta to padėties žvelgė į
sodą; šiuose triju o se aukštuose, įsk a ita n t ir p ag rin d in į,
buvo šeši b u tai, visi vienodai susidedantys iš trijų kam ­
b arių ir v irtuvės.
K eturiuose iš tų b u tų — dviejuose p ag rindinio ir
dviejuose a n tro au k što — buvo įsikūrusios d a rb in in k ų
šeimos; jų n a ria i, s a n tū rū s ir tv a rk in g i, užuot vaikščioję

235
sv aig in tis kaip jų am ato d ra u g a i prie užkardos, sekm a­
dienį pašvęsdavo triū s u i sodo lopinėlyje, priklausančiam e
jų kukliam būstui.
Trečiam e aukšte, toje pačioje laip tų aikštelėje, tik
vienas iš dešinės, k ita s iš kairės, gyveno du p ag rin d in ia i
šios istorijos personažai.
B utą iš kairės buvo užėm ęs m aždaug dvidešim t
tre jų m etų ja u n ik a itis — dailus vaik in as a tv iru veidu,
m ėlynų akių, su šviesiais, tiesiai k ren ta n č ia is a n t plačių
pečių plaukais. V eikiau kresnas nei aukšto ūgio, tačiau
sprendžiant pagal pečių plotį apdovanotas neeiline jėga.
Gimęs jis buvo K em pere1, bet visiškai nereikėjo m esti
akį į jo gim im o liudijim ą, kad su p ra stu m jį esan t b reto ­
ną — taip jo veidą ženklino g ra ž ią ja i galų rasei būdingi
energija ir lojalum as.
Jo tėvas, senas n e tu rtin g a s bajoras, p a sitra u k ę s į
b o k štą ,— p ask u tin į p er V andėjos k a ru s 2 su g ria u to s
X II am žiaus feodalų pilies lik in į,— atid av ė jį m okytis į
P ary žių , k u r tu rė jo ru o štis teisės studijom s. Baigęs ko-
ležą, jau n asis K olom banas de Penoelis atvyko ir įsikūrė
šiam e Sen Žako g a tv ė s bu tu k y je, k u r gyveno tre ju s
m etus, ta i y ra nuo 1823-ųjų m etų, kada prasideda m ūsų
pasakojim as.
J o tėvas skyrė jam prag y v en im u i nedidelę tū k s ta n ­
tis dviejų šim tų fra n k ų sum ą m etam s: dorasis žm ogus
šita ip dalijosi su sūnum i viskuo, kas buvo likę iš tėv o ­
nijos.
B uto nuom a K olom banui tea tsiė jo du šim tus fra n k ų
per m etus; ta ig i likdavo tū k s ta n tis fra n k ų — nem ažas
tu rta s tokiam kaip jis sa n tū ria m , tau p ia m ir tv ark in g am
jaunikaičiui.
Pasakę, kad jam likdavo tū k sta n tis fra n k ų per m e­
tus, suklydom e: iš jų tu rim e a tim ti išlaidas už pianino
n uom ą,— teg u l ir tik dešim t fra n k ų per m ėnesį,— vie­
nintelę p rab a n g ą , k u ria i K olom banas ryžosi, be abejo,
nenorėdam as p a n e ig ti vienos senovės b retonų politinės
aksiom os — aksiom os, išsilaikiusios iki m ūsų laikų ir
statančios, an o t O giusteno Tjeri*, m u zik a n tą g re ta žem ­
dirbio bei a m atin in k o kaip vieną iš trijų visuom enės
egzistencijos ram sčių.

236
 Buvo 1823-ųjų m etų sausis. K olom banas ką tik p r a ­
dėjo trečiąjį teisės k u rsą; Sen Žako de O P a bažnyčios
laikrodis išm ušė dešim tą v alan d ą vakaro.
J a u n ik a itis sėdėjo prie židinio kam po, įnikęs į J u s ­
tiniano kodekso4 stu d ijas, kai sta ig a išgirdo baisias aim a­
nas ir dejones.
A tid arė d u ris į laip tų aikštelę ir išvydo a n t prieš-
priešių d urų slenksčio jau n ą m erginą — p ab alu sią, išsi­
d raikiusiais plaukais, p lū stan čią ašarom is, gręžiojančią
rankas, šaukiančią pagalbos!
Bute priešais K olom bano d u ris gyveno jau n a m er­
gina su savo m otina; p a sta ro ji buvo našlė kapitono,
nu k au to prie S anobero0 per 1814-ųjų m etų k am paniją,
išsilaik an ti iš tū k stan čio dviejų šim tų fra n k ų pensijos ir
a tsitik tin io siuvinėjim o, k u rį jai parū p in d av o k v a rta lo
prekiautojos b altin iais.
Šešis m ėnesius ji tam e bute gyveno viena, tačiau
k a rtą ry tą , g rįžd am as iš teisės fak u lteto , K olom banas
išvydo a n t savo laip tų aikštelės visai nepažįstam ą a u k štą
ir g raž ią m erginą.
K olom banas iš p rig im ties buvo nekalbus, ir tik p r a ­
slinkus kelioms dienom s po šio regėjim o, beje, p a sik a r­
tojusio du a r tris sykius, jis sužinojo iš pirm ojo au kšto
kaim ynų, kad panelė K arm elita — ta i ponios Zervė, jo
kaim ynės, d u k tė; kad ji, kaip G arbės legiono kav alieriau s
dukra, au k lėta k arališk ajam e Sen Deni pensione ir kad
baigusi m okslą sugrįžo pas m otiną.
J a u n ik a itis ir m ergina susitiko apie 1822-ųjų m etų
spalį, buvo ato sto g ų m etas. Tad K olom banas dvi sa v ai­
tės po šio susitikim o išvyko porai m ėnesių į Penoelio
bokštą ir sugrįžęs la p k ritį iki 1823-ųjų sausio tik retom is
progom is m atydavo m erg in ą: sutikdavo k a rta is a n t la ip ­
tų su buteliu pieno rankoje, m an d ag iai pasisveikindavo,
bet neapsikeisdavo nė žodžiu.
M ergina buvo pernelyg nedrąsi, K olom banas —
pernelyg pagarbus.
Vis dėlto vieną ry tą , kai ja u n ik a itis, ankstyvesnis
nei p ap ra stai, kopė laip tais nešinas kasdieniais savo p u s­
ryčiais, susidūrė su m ergina, k u ri vėlindam asi kelias
m inutes lipo p a sirū p in ti savaisiais.

237
 N u rau d u si ji su sta b d ė ja u n ik a itį, k u ris nusilenkęs
ja i ne kaip stu d e n ta s, bet kaip b a jo ra s,— pirm asis a u k ­
lėjim as niekada n e p a sim iršta ,— kėlėsi į savo b ū stą.
— N orėčiau jū sų p a p ra šy ti, pone,— kreipėsi ji.—
Mes, m otušė ir aš, lab ai m ėgstam e m uziką ir p a p ra sta i
v a k a ra is praleidžiam e itin m alonią v alan d ą k lau sy d a ­
miesi, kaip jūs d ain u o jate prie pianino; bet šta i ja u try s
dienos, kaip m ano m otušė rim ta i sunegalavo, ir nors ji
nesiskundė, v a k a r v akare, ta d a , kai dainavote, atsila n k ę s
gydytojas m um s pasakė, kad pianino g a rsa i gali ją v a r ­
g inti.
— A tleiskite, p anele,— a tsa k ė ja u n ik a itis, savo
ru o žtu n u rau sd am as iki p a t p lau k ų ša k n ų ,— aš nieko
nežinojau apie ponios jūsų m otinos lig ą ; p a tik ė k it, niekad
sau nedovanočiau, kad g ro jau , jeigu būčiau žinojęs...
— O! Dieve m ano, pone! — ta rė m erg in a.— Tai aš
p raša u m an atle isti, kad a tim u iš jūsų m alonum ą, ir iš
visos širdies dėkoju, jog su tin k a te taip save v a rž y ti
dėl m ūsų.
J a u n u o lia i nusilenkė vienas kitam , ir sugrįžęs į savo
b u tu k ą K olom banas u žd arė p ian in ą , pasiryžęs jo nebe-
a tid a ry ti, iki pasveiks ponia Zervė.
T ik tai nuo to k a rto jis ėmė m erginą dažniau sutiki-
nėti. M otinos liga pablogėjo; kas m inutę K arm elita bė­
giojo ta i pas d a k ta rą , ta i į v aistin ę; d aug sykių vėlyvą
n ak tį K olom banas girdėjo ją leidžiantis žem yn: baisiai
b ū tų troškęs p asiū ly ti jai savo p a sla u g a s,— ir niekad
jokia kita m ergina, n u sip e ln a n ti kuo didžiausios užuo­
jautos, nebūtų susilaukusi labiau nuoširdesnio bei nesa-
vanaudiškesnio žm ogaus p a sla u g ų ,— bet ja u n ik a itį v a r ­
žė nedrąsa, p rily g s ta n ti jo nuoširdum ui; be to, jį trik d ė
tai, kaip reik ėtų pasisiū ly ti, o ne p a ts pasisiūlym as, ir tik
išgirdęs m erginą taip sie lv a rtin g a i ša u k ia n tis pagalbos,
jis išdrįso atsk u b ė ti pas ją.
Deja, jau buvo per vėlu: ne p riv e rsta kviestis p a g a l­
bon m ergina ta ip šaukė, o iš siaubo, iš baim ės.
Ponia Zervė, k u ri k e tu rias dienas nesikėlė iš lovos
dėl p askutinę s ta d iją pasiekusios aneurizm os g rėsm ės,—
ką gydytojas itin slėpė nuo K arm elito s,— ponia Zervė,
kovodam a su dusuliu, paliekančiu ją bemaž visai be kva-
238
po, paprašė stiklo vandens; m ergina nenorėjo duoti jo
gryno ir nuėjo į g retim ą k am b arį s u ta is y ti gėrim o; k až­
kokia dejonė, lyg pagalbos šauksm as p riv e rtė ją p asku­
bėti a tg a l. S u g rįžu si aptiko m otiną a tlo šta galva; pakišo
jai po spran d u ra n k ą , pakėlė pak au šį: v arg šė m oteris
keistai žvelgė į savo d u k terį; atro d ė, negalėjo kalbėti,
bet visa jos siela susitelkė akyse. K a rm e lita išsigandusi,
v irp a n ti ir vis dėlto tv ir ta savo baim ėje, tebekėlė m otinos
galvą, a rtin d a m a jai prie lūpų stik lą ; ta č ia u tuo m irk s­
niu, kai lūpos ir stik las tu rė jo jau susiliesti, ponia Zervė
giliai, ilgai, sk au sm in g ai atsiduso; pask iau jos g alv a visu
svoriu nulinko a n t d u k ters rankos ir k a rtu su šia a tk rito
a n t pagalvės.
D uktė įtem pė jėgas, vėl pakėlė m otinos galv ą ir
įspraudė stik lą jai ta r p lūpų ta rd a m a :
— Na, g e rk it m otuše.
Bet d a n ty s tebebuvo su sp au sti, ligonė nesureagavo.
K arm elita pakėlė aukščiau stiklo d u g n ą : vanduo n u te ­
kėjo abipus lūpų, bet visai nepateko į b u rn ą.
Ligonės akys liko pernelyg a tv iro s ir ta rtu m nepa­
jėgė n u k ry p ti nuo dukters.
K arm elita paju to savo k a k tą išra s o ja n t p rak a itu .
— Betgi g erk it, m am yte! — p a k a rto jo ji.
Ligonė nesureagavo kaip ir p irm ą jį sykį. I r tad a
K arm elitai pasirodė, kad sp ran d as, k u rį ji prilaiko savo
ran k a, g re ita i stin g sta ir kad jai persiduoda m irties š a l­
tis. Išsigandusi ji leido m otinos g a lv a i n u k risti a n t p a ­
galvės, padėjo stik lą a n t stalo, pripuolė prie m otinos
kūno, apsikabino jį, ap iberdam a jos veidą bučiniais ir
pasikeldam a p a ž iū rė ti į ją beveik tokiom is p a t p a s tiru ­
siomis akim is kaip ir šios; tik ta d a vargšelę, k upiną g y ­
vybės ir niekad neįsivaizdavusią, kad vienintelė p a sau ­
lyje jos tu rė ta ir m ylėta b ū tybė g a li n u m irti, tik tad a ją
persm elkė baisi nuojauta! I r vis dėlto jin a i, ką tik, vos
prieš sekundę, g ird ė ju si m otiną k a lb a n t, negalėjo p a tik ė ­
ti, kad įm anom a ta ip iš gyvenim o pereiti į m irtį — be
jokio sukrėtim o, be garso. P rig la u d ė lūpas prie m otinos
kaktos; bet jas, degančias karščiu, nuo sąlyčio su šia
m arm u rine k a k ta nuvėrė siau b in g as pojūtis.
Išsigandusi, bet d a r ne visai tik ra , p a sitra u k ė tris
žingsnius a tg a l.
239
 N ukrisdam a galv a tru p u tė lį kryptelėjo kam bario
pusėn, tad plačios, su stin g u sio s akys tebežvelgė į m er­
giną su d a r užsilikusią m otiniška išraišk a; tač ia u šios
akys, užuot ram inusios, ėmė K arm elitą b a u g in ti.
G aliausiai, pasim etusi, ap sid airiu si dešinėn ir k a i­
rėn, bet vis žvilgsniu su g rįžd am a prie tų b auginančių
akių, ji p ra trū k o ša u k ti, kiek tu rė d a m a jėg ų :
— Motuše! Motuše! Na, kalbėk! A tsak y k m an, m o­
tuše! O ta i aš pam anysiu, kad tu num irei... kad tu nu m i­
rei! — pak arto jo ji ir n e rim astin g a i p risiartin o .
Bet išdrįsusi žengti vos vieną žingsnį, sustojo kaip
įbesta prieš lavoninį šio kūno są stin g į. Vis šaukė ir šaukė
m otiną širdį veriančiu balsu, tačiau bijojo jos p risiliesti;
tapo nepakenčiam a n esu lau k ti jokio atsako, ir nebedrįs-
dam a ilgiau p asilikti kam baryje su įsm eigtom is į ją šio­
mis vaiduokliškom is akim is, baim indam asi visko ir v is­
kuo abejodam a, atlapojo buto d u ris ir ėmė ša u k ti „ P a ­
d ė k it!“
Į jos šauksm ą iš savo būsto iššoko K olom banas ir,
kaip sakėm e, išvydo išsid raik iu siais plaukais, apsipylusią
ašarom is, g rąžio jan čią ran k a s m erginą.
— Pone! Pone! — šaukė ji.— M otina į m ane žiūri,
bet nieko neatsako!
— J i tik ria u sia i nusilpusi ap alp o ,— atsak ė ja u n i­
kaitis, kaip ir jin ai būdam as labai toli nuo m inties apie
m irtį.
I r jis įėjo į m iegam ąjį.
K rūptelėjo išvydęs šį kūną, ja u kažkaip įg y ja n tį
lavono išvaizdą: h ip o k ra tišk a s v e id a s ’, su stingusios g a ­
lūnės; ran k a, kurios rieše jis čiuptelėjo pulsą, buvo ša lta
it m arm uras!
Tuoj p at prisim inė savo m otiną, g a rb ią ją g rafien ę
de Penoel, k u rią būdam as penkiolikam etis bern iu k as
m atė p a šarv o tą a n t k atafalk o , ir atpažino a n t lavono,
k urį čia regėjo, kaktos žym es — violetines m irties
spalvas.
— Na, pone?.. N a ? ..— kūkčiodam a klausė K arm e­
litą.
Ja u n ik a itis apsim etė tebem anąs apie nuoalpį, ste n g ­
dam asis po tru p u tė lį p aru o šti m erginą sm ūgiui, k urį
rengėsi jai suduoti.
240
 — O! — ta rė jis .— J ū s ų m otušei labai negera,
vargšele!
— Bet kodėl ji m an neatsako, pone? Kodėl ji m an
neatsako?
— P rieikite, panele,— pakvietė jis.
— N edrįstu... N edrįstu... Kodėl taip žiūri į m ane?
Ko m anęs klausia?.. Ko gi ji nori, ta ip žvelgdam a į
m ane?
— J i prašo, kad užm erk tu m ėt jai akis, panele! J i
prašo, kad pasim elstum e už jos sielos atilsį!
— Betgi ji nenum irė, tiesa? — sušuko m ergina.
— A tsiklaupkite, panele! — p a ra g in o K olom banas,
p ats duodam as jai pavyzdį.
— Ką jūs čia sakot, pone?..
— Aš sakau, panele, kad Dievas, k u ris davė m um s
gyvybę, tu ri teisę ją a tsiim ti kada tinkam as.
— O! — sušuko m ergina it perkūno tre n k ta .— O!
S u p ra n tu , su p ra n tu !.. M otušė num irė!
Ir ji pasviro a tg a l, ta rs i p ati ketin d am a išleisti p a s­
ku tin į kvapą.
J a u n ik a itis sugavo ją a n t ran k ų ir nu alp u sią nunešė
į lovą gretim o kam bario alkovoje.
Išgird u si m erginos šauksm us, m ūsų ką tik p a p a sa ­
kotosios scenos g a rsu s, iš a n tro au kšto v iršun užlipo
vieno darbininko žm ona d rau g e su pas ją tuo m etu vie­
šėjusia bičiule.
Abi m oteriškės, aptikusios visas buto duris a tla p o ­
tas, įėjo vidun ir išvydo K olom baną, besisten g ian tį a t ­
gaiv in ti m erginą, ta p šn o ja n tį jos veidą delnais.
K adangi šis v a ista s nesuveikė p akankam ai g reitai,
viena iš m oterų paėm ė sto v in tį a n t tu aletin io stalelio
g ra fin ą ir iš jo apliejo vandeniu varg šės n a šla itė s veidą.
K arm elita atsipeikėjo visa p a šiu rp u si ir v irp a n ti;
m oteriškės norėjo ją n u re n g ti ir vėl p ag u ld y ti į lovą.
Bet ši, suėm usi save į ran k as, atsisto jo ir ste n g d a ­
masi tv irta i laik y tis a n t kojų kreipėsi į K olom baną:
— Pone, jūs pasakėt, jog m otina prašo, kad jai u ž ­
m erkčiau akis... P aly d ėk it m ane prie jos... palydėkit
m ane, p rašau jūsų!.. Je ig u to n e p a d a ry siu ,— p rid ū rė ji,
baim ingai prikišdam a lūpas prie K olom bano ausies,—
ji taip žvelgs į m ane am žinai!
16. P a r y ž ia u s M oh ik an ai . I kn.
241
 — Eime! — ta rė jau n ik a itis, ku riam pasirodė, jog
m ato n ašlaitės akyse bep rasid ed an tį kliedesį.
Pasirem dam a į ja u n ik a itį, ji perėjo k am b arį ir įžengė
į m iegam ąjį, k u r gulėjo m otina — jos žvilgsnis, nors jau
sustiklėjęs, buvo išlaikęs savo baisųjį sk v arb u m ą. Lėtais,
pastiru siais, iškilm ingais žingsniais p risia rtin o prie lo­
vos ir pasilenkusi v irš lavono vieną po kito n u olankiai
užm erkė jo vokus.
P askiau, netekusi jėgų, K arm elita k rito a n t m otinos
lavono ir vėl nualpo.

X X X V II + FRA DOMINICO S A R R A N T V
J a u n ik a itis pakėlė K arm elitą a n t ra n k ų ir pernešė
it vaiką į g retim ą k am b arį, k u r lau k ė abi m oteriškės.
Reikėjo ją n u re n g ti ir p ag u ld y ti.
K olom banas p a sitra u k ė į savo b u tą, p ap rašęs vieną
iš kaim ynių tu o jau p a t a te iti pas jį, kai tik m ergina bus
pag u ld y ta į lovą.
Po dešim ties m inučių kaim ynė atėjo pas K olom baną.
— Na kaip? — paklausė jis.
— Na, ji atsipeikėjo,— ta rė k aim ynė,— bet su si­
ėm usi rankom is g alv ą be perstojo beria žodžius ta rs i
klejodam a.
— A r ji tu ri gim inių? — paklausė ja u n ik a itis.
— Nesame apie tokius girdėję.
— Kokių nors bičiulių k v a rta le ?
— Nė vienos bičiulės! Jo s buvo labai ram ios, labai
padorios m oteriškės, gyveno visai atsiskyrusios, todėl
nieko nepažinojo.
— Tad ką m anote d a ry ti? J i gi negali pasilik ti
šiam e bute, k u r tv y ro m irtis! J a i reiktų pakeisti k am ­
barį.
— Mielu noru pasiūlyčiau s a v ą jį,— ta rė kaim y n ė,—
tačiau pas m us tik viena lova... Bet p a g a lia u ,— p rid ū rė
šaunioji m oteriškė, kalbėdam a ta rs i p ati sa u ,— aš išsių­
siu saviškį m iegoti į palėpę, o p a ti pernakvosiu a n t
kėdės.
Toks aukojim asis svetim iem s būd in g as tik ta i kai
242
kuriom s d arb in in k ų klasės atsto v ėm s: m oteris iš liaudies
pasiūlo savo sta lą , k am b arį, lovą k u r kas nesavanaudiš-
kiau nei k ra u tu v in in k a s — stik lą vandens. K ai tik d v a ­
sinis a r fizinis skausm as šaukiasi p ag alb o s,— a r ta i būtų
kenčiantis žmogus, a r ištik ta s n ev ilties,— m oteris iš
liaudies pasiūlo savo rū p estį, savo paguodą, visokeriopą
p a sp irtį taip kiln iašird išk ai ir pasiaukojam ai, jog filo­
sofą bei stebėtoją p a sk atin a išlieti savo susižavėjim ą
gražiausiom is a n tra štė m is.
— Ne,— ta rė K olom banas,— pad ary k im geriau:
pertem pkim e m erginos lovą į m ano kam barį, m an ąją —
į jos alkovą; paskiau nueikite paieškoti kunigo, kuris
pabudėtų prie m irusiosios lovos; o aš keliausiu paieškoti
jai gydytojo.
K aim ynė lyg dvejojo.
— Kas y ra? — paklausė K olom banas.
— Tas, kad aš verčiau eisiu paieškoti gydytojo, o
jūs — kunigo.
— Kodėl šitaip?
— Todėl, kad v argšelė m irė staig a.
— Deja, taip! L abai staig a.
— Ir u ž ta t m irė... jūs su p ra n ta te ?
—Ne, nesuprantu.
— M irė be išpažinties.
— Na ir kas, jū s juk p a ti p rip a ž įsta te , kad ta i buvo
šventoji.
— Taip, bet kunigas... k unigas gali p a ž iū rė ti į šita i
kitaip!
— Kaip! K unigas atsisak y tų bu d ėti prie m irusiosios?
— Prie m irusiosios, k u ri nepriėjo išpažinties — ta i
d a r didelis klausim as.
— Na gerai... Tad jūs užsiim kite gydytoju, o aš u ž ­
siim siu kunigu.
— O! D a k taras netoliese: beveik priešais.
— Tik p aprašyčiau, kad kas nors nuneštų laišką į
Geležinio Puodo g atvę.
— Duokit m an laišką, rasiu ką pasiųsti.
K olom banas atsisėdo ir p arašė:
Ateikite, bičiuli. Jūsų reikia gyvajam ir mirusiajam.
Ir su lan k stęs laišką, užrašė tokį ad resą:
16* 243
 B roliui
G eležin io P u o d o g atvė ,
D o m in y k u i S a ra n č iu i,
nr. 11.
vie n u o liu i d o m in ik o n u i ,
Paskiau padavė laišką kaim ynei:
— Štai.
K aim ynė nulipo apačion.
J a i leidžiantis žemyn, K olom banas p e rk ra u stė lo­
vas: savo nutem pė į m erginos kam barį, o šios — į savo
m iegam ąjį.
K aim ynę la n k a n ti m oteriškė apsiėm ė pasilik ti šalia
K arm elitos, iki atv y k s gydytojas, ir jeigu p rire ik tų —
p raleisti nak tį prie jos lovos galvūgalio.
Klejonės vis stiprėjo.
M oteriškė įsitaisė šalia K arm elitos; K olom banas
nulipo apačion, nuėjo pas bak alėjin in k ą, nupirko v a š­
kinę žvakę ir p a sta tę s prie m irusiosios galvūgalio u ž ­
degė ją.
Kol K olom banas buvo išėjęs, kaim ynė sugrįžo su
gydytoju ir palikusi m okslavyrį prie ligonės p a ti dievo­
baim ingai pasirūpino m iru siąja, sukryžiuodam a jai a n t
k rū tin ė s ran k as ir įdėdam a į jas N uk ry žiu o tąjį.
Uždegęs žvakę, K olom banas atsik lau p ė ir sukalbėjo
m irusiųjų lita n iją .
Dviejų m oterų nebuvo per d au g rū p in tis K arm elita;
gydytojas jai n u sta tė pirm uosius m eningito sim ptom us;
išeidam as nurodė a tid ž ia i ją sekti, neslėpė, kad atvejis
sunkus: m eningitas, nors kol kas ir p a p ra sta s, gali
p a a štrė ti.
O dėl m otinos, ta i ji m irė plyšus vienai iš stam b ių jų
širdies k rau jag y slių .
Daugelis laisvam anių nusiju o k tų , išvydę šį dailų
dvidešim t dvejų m etų am žiaus ja u n ik a itį k lū p an tį prie
nepažįstam os m oters lovos ir k a lb a n tį m iru sių jų lita n iją
iš m aldaknygės su jo šeimos herbu.
Tačiau K olom banas buvo relig in g as senųjų laikų
bretonas, kuris kaip ir jo pro tėv iai bū tų pard av ęs žemes
ir pilis, kad tik g a lė tų sekti paskui Gotjė Bepinigį"' į J e ­
ruzalę tarę s: Die:c le v o lt!1'
Taigi meldėsi išties nuoširdžiai, stengdam asis išvyti
iš savo m aldos visas žem iškąsias m intis, bet s ta ig a sau
už nugaros išgirdo g irg ž te lin t d u rų vyrius.

244
 A tsisuko.
A tėjo jo pakviestasis, kurio buvo p asiu n tęs: a n t
slenksčio su g raž iu b a ltu ir juodu a b itu stovėjo brolis
Dominykas.
Sis jaunas, vos dvidešim t s e p ty n e rių —dvidešim t
aštuonerių m etų am žiaus vienuolis buvo beveik vienin­
telis bičiulis,— išskyrus koležo bendram okslius, p a p ra s­
ta i irg i vadinam us b ičiuliais,— šis ja u n a s vienuolis,
kartojam e, buvo beveik vienintelis bičiulis, kokį P a ry ­
žiuje tu rėjo K olom banas.
Sykį, praeidam as pro Sen Žako de O Pa bažnyčią,
Kolom banas p am atė prie jos d u rų su sig rū d u siu s g atv ės
bei priem iesčio gyventojus; pasiteiravo, kas čia vyksta,
ir jam buvo a tsa k y ta , kad jau n a s vienuolis, vilk in tis
ilgu b a ltu a b itu , sako pam okslą.
J is įėjo vidun.
Iš tik rų jų , jau n a s am žium i, bet susendintas a r g riež­
to gyvenim o, a r sielvarto, vienuolis sakė iš am bonos
pam okslą.
Pam okslas buvo apie nuolankum ą.
Vienuolis kalbėjo jį padalijęs į dvi gerokai s k irtin ­
gas dalis.
Apie nelaim es, einančias iš Dievo, ta i yra apie m irtį,
baisius atsitikim us, nepagydom as lig as jis dėstė:
„Taip, pakluskite, broliai m ano! N ulenkite galvas
baudžiančiai ran k a i; m elskitės ir garbinkite! N uolan­
kum as — dorybė!“
Bet apie visas nelaim es, einančias iš žm onių, kaip
a n ta i apie n u v iltu s garb ės troškim us, p ražu v u siu s t u r ­
tus, su g riu v u siu s planus, jis kalbėjo:
„P riešin k itės nesėkm ėm s, bro liai mano! Pasikeikite,
s u tv irtin ti tikėjim o V iešpačiu, savo teisum u ir savim i
pačiais; stokite į kovą ir nepalūžkite! N uolankum as —
tai silpnybė!“
K olom banas p alaukė pam okslo pabaigos ir prieš
palikdam as bažnyčią nuėjo p a sp au sti ra n k ą vienuoliui,
kaip šita i b ū tų p ad aręs ne tik vilkinčiam šventa a p ra n g a
asm eniui, bet ir kiekvienam , kuriam e b ū tų įžvelgęs ta s
tris nusipelnančias p agarbos dorybes, labai a rtim a s ir
jo paties būdui:

245
 P a p ra stu m ą , są žin in g u m ą , tv irtu m ą .
Nuo tos dienos abu ja u n ik a ič ia i,— vienuolis buvo
ketveriais a r penkeriais m etais vyresnis už Kolomba-
n ą ,— nuo tos dienos abu jau n ik a ič ia i atskleidė vienas
kitam e retą p ažiū rų ir jausm ų bendrum ą.
Todėl juodu a rtim a i susid rau g av o , ir nedažnai a ts i­
tikdavo, kad sykį a r du per sav aitę nep raleistų dviejų a r
trijų valandų vienas pas k itą .
Meskime žvilgsnį a tg a l ir pasižiūrėkim e, kaip šis
jau n a s rim ta s bei m ąslus vienuolis a tš ia u riu p raeities
keliu atėjo iki m ūsų.
Vadinosi D om inykas S ą ra n tis ir tu rė jo ne vieną pa-
našybę su šiuo liūdnu šv e n tu o ju 4, a ts itik tin a i tap u siu
jo patronu.
Gimė Vik Deso, A rježo dep artam en to m iestuke, pri-
gludusiam e pam iškėje šešios m ylios nuo F u a \ žingsnį
nuo sienos su Isp an ija.
J o tėvas buvo korsikietis, m otina — katalonė; p a ­
veldėjo vieno ir kito savybių: tu rė jo n ia u rią korsikiečio
a tm in tį ir n e p a p ra stą katalono a tk a k lu m ą . Kas jį b ū tų
pam atęs am bonoje e n erg in g ai g e stik u liu o jan tį, kas b ū tų
girdėjęs ta ria n tį rim tu s ir g rie ž tu s žodžius, išk a rt b ū tų
palaikęs ja u n u isp an ų vienuoliu, m isionieriaujančiu
Prancūzijoje.
Gimęs A jače” ta is pačiais m etais kaip B onapartas,
jo tėvas susiejo savo gyvenim ą su tėvynainio likim u,
iškentėjo visas jo p erm ain as: lydėjo n u g a lė tą jį im p era­
to rių į Elbės salą, sekė paskui išd u o tą jį N apoleoną į
Šventosios Elenos s a lą \
1816-aisiais m etais jis sugrįžo į P ran cū ziją. Kodėl
taip g reitai paliko įžym ųjį kalinį? G aetanas S ą ra n tis
aiškinosi nesveiku k lim a tu , niokojančiu saulės karščiu.
J į p a ž įstan ty s visai netikėjo šia d ingstim i ir S ą ra n tį
laikė vienu iš tų p a sla p tin g ų jų a g e n tų , kuriuos, kaip
sakom a, im p erato riu s siu n tė į P ra n cū z iją , id an t ištirtų
galim ybę jam su g rįž ti iš Šventosios Elenos salos, kaip
buvo sugrįžęs iš Elbės salos arb a bent, jeigu šis s u g rį­
žim as p asirodytų neįm anom as, b u dėtų jo sūnaus in te ­
resų sargyboje.
P arvykęs nusisam dę ta rn a u ti kaip dviejų vaikų auk-

246
lėtojas labai tu rtin g a m žm ogui, p a v a rd e Ž eraras.
Tuodu v aikai po teisybei buvo ne Žeraro sūnus ir
duktė, o tik jo sū n ėn as ir dukterėčia.
Bet sta ig a , 1820-aisiais, po N ante ir B eraro s ą ­
mokslo, G aetanas S ą ra n tis dingo, ir kalb ėta, kad jis
išvyko į In d iją p risiju n g ti prie seno Napoleono generolo,
1813-aisiais m etais stojusio L ahoro9 kunigaikščio t a r ­
nybon.
Mes jau esam e užsim inę apie šį G aetano Sąrančio
pabėgim ą, kai kalbėjom e apie Sen Žako gatvės račių,
m otušės Buaven b ro lį,— jo išnykim as lėmė tai, kad m a­
žutė M ina, rad u si u ž d a ry ta s duris, į k u rias atvyko p a si­
belsti, buvo p rig la u sta p rad in u k ų m okytojo ir jo šeimos.
Taipgi ta pačia proga kalbėjom e apie šio bėglio k o r­
sikiečio sūnų Šventojo Sulpicijaus sem inarijoje.
Sis sūnus — ta i ta sa i asm uo, kurio p o rtre tą m ėgi­
nam e n u ta p y ti, brolis D om inykas S ą ra n tis, visų dėl jo
ispaniškos išvaizdos v ad in am as fra Dominico.
Ja u n u o lis nuo seno taik ė į dvasin in k ų luom ą; m irus
m otinai, tėvas, išvykdam as į Šventosios Elenos salą,
įtaisė jį į sem inariją.
1816-aisiais m etais, sugrįžęs jo tė v a s,— su širdgėla
regėdam as tą keistą pašau k im ą ja u n ik a ity je , galėjusiam e
ta p ti viskuo, tik ne k u n ig u ,— jo tėvas, karto jam e, p as­
k u tin į sykį pam ėgino jį su g rą ž in ti į p asau lietišk ą gyve­
nim ą; parsivežė su savim i nem enką p inigų sum ą, k u ri
bū tų u žtik rin u si jaunuolio nepriklausom um ą, tačiau šis
griežtai atsisakė.
1820-aisiais, kai G aetanas S ą ra n tis dingo, jo sūnus,
kaip m inėjom e, Šventojo S u lpicijaus au k lėtin is, daug
k a rtų buvo kviečiam as į policiją.
Sykį jo m okslad rau g iai pam atė jį s u g rįž ta n t d a r
niūresnį ir blyškesnį nei p a p ra sta i.
Jo tėvą slėgė ir k ita s n u sik altim as, ne m ažiau sunkus
negu pasikėsinim as į valstybės saugum ą.
Buvo k a ltin am a s ne tik užm ačiom is p riev arto s ke­
liu n u versti n u sistovėjusią s a n tv a rk ą : d a r vyko ty rim as,
įta ria n t vagyste trijų šim tų tū k sta n č ių fra n k ų , p rik la u ­
sančių tam Ž erarui, kurio bro lv aik iu s auklėjo; be to, jį
kaltino šių brolvaikių, kaip teig ta anksčiau, dingim u ir,

247
kaip buvo teigiam a d ab ar, n etg i nužudym u!
Tiesa, n e tru k u s p ra d ė tą jį ty rim ą n u tra u k ė ; bet ir be
šito tre m tin į slėgė ne m ažiau baisus kaltinim as.
Visi šie įvykiai d arė D om inyką vis niū resn į kaip
žm ogų ir vis g riežtesn į kaip kunigą.
Todėl, kai atėjo laikas duoti įžadus, jis pareiškė
norįs sto ti į vieną iš griežčiausių ordinų ir pasirinko
Šventojo Dominyko b roliją, k uri P rancūzijoje y ra p a si­
vadinusi Jak o b in ų ordinu — m at pirm asis šio ordino
vienuolynas buvo p a s ta ty ta s Sen Žako gatvėje.
J is davė įžadus ir ry to ja u s dieną po savo pilnam e­
tystės, ta i yra 1821-ųjų m etų kovo 7-ąją, buvo įšv e n tin ta s
į kunigus.
Taigi tuo laiku, k u rį mes esam e pasiekę, brolis Do­
m inykas jau šiek tiek d au g iau nei dvejus m etus buvo
dvasininkas.
D ab artin iu m etu — ta i dvidešim t s e p ty n e rių —d v i­
dešim t aštuonerių m etų vyriškis, didelių, tam sių , gyvų,
išm intingų, skvarbių akių, gilaus žvilgsnio, apniukusia
k akta, blyškaus griežto veido, išdidžios, energingos bei
kupinos ryžto laikysenos; au k štas, s a n tū rių gestų, g lau s­
tos kalbos; eisena — iškilni, lėta, rim ta , tam tik ru požiū­
riu ritm in g a ; m atydam as jį p ra e in a n tį gatve, k u r ste n ­
gėsi nam ų šešėlyje slėpti savo veidą, visados p aženklintą
juodo liūdesio, p alaik y tu m jį vienu iš tų g ra ž ių jų Zur-
b a ra n o 1° vienuolių, kuris, nužengęs iš drobės, it p ab ė­
gėlis iš kapo sugrįžo žemėn lygiu ir skam biu žingsniu
akm eninio svečio, atsiliepusio į Don Z uano11 kvietim ą.
Beje, nepalenkiam a valia ir neišsenkam a energija,
k u ria is buvo p ažen k lin tas jo veidas, bylojo veikiau apie
griežtų principų p a tv a ru m ą nei apie viduje verdančią
garbės siekių kovą.
Be to, ta i buvo teisin g iau sių sprendim ų, blaiviausio
proto, atv iriau sio s širdies žmogus, koks tik yra p a sau ­
lyje.
V ienintelis nepataisom as nu sik altim as, kuriuo buvo
galim a nusidėti jo akyse — tai nepaisyti žm oniškum o;
meilė a rtim u i jam atro d ė sv arb iau sia pasaulyje; jį p a ­
gaudavo pakilus įkvėpim as, kai ateity je, kad ir labai
tolim oje, įžvelgdavo visuotinę, ta u tų brolybe p a g rįstą
248
d a rn ą kaip absoliučios plan etų d a rn o s atitik m en į.
K ai pasakodavo apie būsim ą ta u tų .nepriklausom ybę,
patrau k d av o savo iškalba; tuom et nepajėgdavai a ts is p ir­
ti sim patijos an tp lū d žiu i; kalbėdam as jus paversdavo
savo širdies a tsp in d žiu ; kalbėdam as jum s perteikdavo
savo stiprybę! Viską nutvieksdavo jo liepsningos ener­
gijos spinduliai; būdavai pasirengęs paim ti jo abito
k ra štą ir ta r ti: „Ženk pirm as, p ran aše, aš seku paskui
tav e !“
Tačiau baisus kirm in as g rau žė šį puikų vaisių: ta sa i
viršum jo nesančio tėvo ky b an tis k a ltin im a s v agyste bei
žm ogžudyste.

X X X V III + P A V A S A R IO IR RO ŽIŲ
S IM F O N IJ A
Toksai buvo jau n a sis vienuolis, kuris pasirodė a n t
slenksčio.
Sustojo, a p stu lb in ta s vaizdo, atsiv ėru sio jam prieš
akis.
— B ičiuli,— ta rė savo liūdnu balsu, kuriam jis p a ­
gal aplinkybes m okėdavo su teik ti gu o d žian tį a ts p a lv į,—
m oteris, kuri čia guli, tikiuosi, nei jūsų m otina, nei
sesuo?
— N e,— atsak ė K olom banas,— penkiolikos m etų
netekau m otinos, o sesers išvis n e tu rė ja u .
— Tesaugo jus Dievas jūsų tėvo senatvės paguodai,
Kolom banai!
I r jis buvo b eatsik lau p iąs prie lavono.
— P alaukite, D om inykai,— sulaikė jį K olom ba­
n a s,— pasiunčiau jus pakviesti...
D om inykas p e rtra u k ė jį:
— P a siu n tė te m ane pakviesti, k ad an g i buvau jum s
reikalingas. A š tad a tė ja u .
— P asiunčiau jus pakviesti, bičiuli, todėl, kad ši
m oteris, k u rią čia m atote g u linčią kaip perkūno n u ­
tre n k tą plyšus vienai iš didžiųjų širdies k rau jag y slių ,
nors ir gera krikščionė, šventa m oteris buvo, bet num irė
be išpažinties.
249
 — Tik vienam Dievui, ne žm onėm s, sp ręsti, kaip
pasirengusi ji m irė. Pasim elskim e.
I r vienuolis atsik lau p ė prie lovos galvūgalio.
K olom banas ram u s, kad prie d u k ters y ra p riežiū ra,
prie m otinos — kunigas, d a b a r galėjo u žsiim ti laid o tu ­
vių rūpesčiais.
P raeidam as p asiteirav o apie K arm elitos būklę.
N usilpusi m ergina užm igo nuo opijaus m ikstūros,
k u rią jai išrašė gydytojas.
K olom banas pasiėm ė visus, kiek tu rė jo , pinigus iki
paskutinio su; paskiau suderino su bažnyčia, su laido­
tu v ių biuru, su k apinių tv a rk y to ju visas šio penktojo
gyvenim o akto sm ulkm enas.
Sugrįžo se p tin tą v alan d ą vakaro.
A ptiko Dom inyką prie m irusiosios galvūgalio jeigu
ne besim eldžiantį, ta i m ed ituojantį.
Dievo žm ogus nei m irksniui nebuvo palikęs gedu­
lingojo kam bario.
K olom banas m ygo jį eiti ko nors u žkąsti. Vienuolio
ta ry tu m neveikė įp ra stin ė s gyvybinės reikm ės; tačiau
savo bičiulio įk alb in ėjam as nusileido; vis dėlto po dešim ­
ties m inučių sugrįžo ir vėl užėm ė savo v ietą prie m iru ­
siosios lovos.
O K arm elita p rab u d o su dvig u b ai stipresne klejone.
V argšelė, nesuvokdam a savo būvio, bent nežinos
viso, kas dėsis.
G eriau y ra į viską reag u o ti a š tria is kūno skausm ais
negu neapsakom om is dvasios kančiom is.
Dievobaim ingosios kaim ynės apsiėm ė p a sirū p in ti
pašarvojim u; sta liu s p ris ta tė k a rs tą ; vinis pakeitė med-
varžčiais, kad K arm elita, nors ir klejojanti, n eišg irstų
plaktuko trin k sn ių į m otinos k a rsta d a n g tį.
K adangi m irtis įvyko sta ig a , k ūnas į Sen Žako de
O Pa bažnyčią buvo p erg ab en tas tik p orytdieną.
Brolis D om inykas a tla ik ė g ed u lin g ąsias m išias a t ­
skiroje koplyčioje.
P askiau k ū n ą nuvežė į V akarų kapines.
K olom banas palydėjo kūną su dviem d arb in in k ais,
šios religinės priederm ės dėlei su tik u siais p ra ra s ti dienos
uždarbį.

250
 K arm elitos sm egenų k a rštin ė žym iau nesusikom pli­
kavo; puikiai gydytojo gydom a, liga gavo nusileisti
m okslui.
Po sav aitės m erginai sugrįžo sąm onė; po dešim ties
dienų gydytojas už jos pasveikim ą g a ra n ta v o ; po dviejų
savaičių ji pajėgė pasikelti.
Nevaliojo su la ik y ti a ša rų — buvo išgelbėta!
Vis dėlto iš prad žių vargšelė buvo tokia silpna, jog
sunkiai teišgalėjo iš ta r ti g a rsą .
P ram erkusi akis, pastebėjo ištikim ojo Kolom bano
siluetą — p ask u tin į, k u rį m atė užm erkdam a akis, ir p ir ­
m ą, k u rį išvydo jas p rav ėru si.
A tpažinim o ir padėkos ženklan ji nežym iai lin k te­
lėjo galvą, paskiau ištra u k ė iš po antklodės nuo k arštin ė s
sulysusią ra n k ą ir ištiesė jaun ik aičiu i, kuris, užuot ją
paspaudęs, p a g a rb ia i pabučiavo, ta rtu m kančios a n ts p a u ­
das m erginos veide b ū tų toks p a t v e rta s pagarbos, kaip
karalienės g a lv ą puo šian ti k arū n a.
K arm elita sveiko m ėnesį; tik ta i kovo pradžioje ji
vėl persikėlė į savo k am barį, o ja u n ik a itis — į savąjį.
Nuo šios dienos b eu žg im stan tis dviejų jaunuolių
a rtu m a s n u trūko.
Bet K olom banas išlaikė savo a tm in tie s vingyje m er­
ginos grožio ir gerum o paveikslą.
K arm elita išsaugojo savo širdies kam p u ty je b eg a­
linio dėkingum o ir p rieraišum o jau sm ą K olom banui.
Tačiau juodu liovėsi m atęsi k ita ip negu kaim ynai,
gyveną toje pačioje laip tų aikštelėje, ta i y ra susitikdavo
tik retsykiais.
S usitikę persim esdavo vienu k itu žodžiu prie d u rų ,
tik tiek: niekad neperžengdavo vienas kito d u rų slenksčio.
A tėjo gegužis; Kolom bano ir K arm elitos sodeliai
buvo g reta ; juos teskyrė p a p ra sta alyvų g yvatvorė —
m ažiau, nei P ira m ą ir T isbę1, kurie buvo a ts k irti sienos.
Taigi dvejetas jaunuolių atsid u rd a v o ta rs i tam e
pačiam e sode, nes vėjui siū b u o ja n t alyvas, šios p ra s i­
skirdavo lyg kviesdam os juodu šnekėtis, o žiedai išsi-
barstydavo ta i pas vieną, ta i pas k itą .
K ažkurį v a k a rą , K arm elitai p ap rašiu s, ja u n ik a itis
a tid a rė p ianiną ir išgavo iš šio buvusio ilgai uždengto,

251
ilgai tylėjusio kaip jo širdis in stru m en to gausybę m elo­
dingų garsų, kurie ištrū k ę pro jo kam bario langus sklido
ram iu prieblandos oru, paskiau, įėję pro kaim yninius
langus, k a rtu su g aiv iais p av asario dvelksm ais glam o­
nėjo p rig lu d u sią a n t pagalvės m erginą.
Taigi jin ai tu rėjo ir a ro m a tą , ir m elodiją.
Ir už viso to — liūdesį, neapsakom ą liūdesį!
V argšė K arm elitai Buvo kam uojam a blogiausio a r
geriausio polinkio m ylėti — priklausom ai nuo to, m ie­
las sk aity to jau , kuo norėsite m eilę la ik y ti: kančia a r
džiaugsm u, nedalia a r laim e.
O d ab ar pažiūrėkim e, prie ko ši lig u ista dvasios
būsena prives.
J a u vienam e iš an k stesnių skyrių m inėjom e, kad
visi dešinės pusės n am ai šioje Vai de G raso ir Sen Žako
g atv ių dalyje žvelgė į n uostabius sodus.
I r tik ra i, iš jau nuolių langų, pro kuriuos sklisdavo
tiek m elodingų g arsų bei patekdavo tiek a ro m a tų , a ts i­
verdavo štai kokia žavinga pan o ram a:
Iš dešinės, į šia u rę — didžiulis a p tv a ra s, užsodintas
tuopom is bei k itais a u k šta is m edžiais.
Iš kairės, į pietus — p ly tin ty s sodai, užsodinti a k a ­
cijomis, alyvom is, jazm in ais ir A lpių palėpščiais su n u ­
svirusiom is gelsvų žiedų kekėmis.
Tolumoje į v a k a ru s — n e ly g in a n t žalum os ham akas,
į k urį leisdavosi poilsiui saulė, L iuksem burgo parko
m edžių viršūnės.
I r g aliau siai cen tre trikam pio, su d a ry to iš tų trijų
p a g rin d in ių taškų, vienas iš g raž ia u sių reg in ių , koks tik
gali atsiskleisti poeto a r įsim ylėjėlio žvilgsniui!
Įsivaizduokite dvidešim ties a r dvidešim t penkių
arp an ų - rožių lauką, žy d in tį ap lin k u i nedidelį a n tk a p į,
p a s ta ty tą X V II am žiuje ir gana panašų į koplytėles,
k u rias paveldėtojai P e r Lašeze* liepia su rę sti virš savo
m irusiųjų palikėjų rūsių.
I r kai mes sakom e rožių la u ka s,— lygm ė, ta rs i p e r­
kelta iš Persepolio4, kur, kaip teigiam a, gim ė gėlių k a ­
ralien ė ,— p atik ėk it, nė kiek neperdedam e: tokiam e
m ieste kaip P aryžius, k u r m alonu apie save m a ty ti b ent
penkis a r šešis rožių vazonus, ištisas jų lau k as gali pa-

252
sirodyti kaip pasaka. Tačiau ta i g ry n a tiesa, ir d a r
šiandien, po trisdešim ties m etų, g alim a ap la n k y ti k etu ris
a r penkis a rp an u s, užsilikusius iš šio biblinio lauko.
Taigi, kaip sakėm e, ten a i driekėsi ne koks dobilų a r
liucernos, o tik ra s rožių laukas, p ersu n k ia n tis aro m atu
orą dvi m ylias aplink.
T arytum visų k ra štų g ražiau sio s rožės buvo s u rin k ­
tos apie šį an tk a p į, lyg po juo ilsėtų si kokio šventojo
palaikai.
G alėtum p am an y ti, kad čia — spalvotos iliu stracijo s
iš „M onografijos apie rožes“ , tuo m etu paskelbtos anglo
L in d lio \
Nieko čia netrūko; jokia rū šis nebuvo praleista,
jokios atm ainos nestokojo; penkiom s pasaulio dalim s
atstovavo jų gražiausiosios gėlės. Tai ir kerai iš K au k a­
zo, K am čiatkos, m arg asp alv is ro žiak rū m is iš K inijos,
ropinė rožė iš K arolinos, blizgančioji rožė iš J u n g tin ių
V alstijų, gegužinės rožės krūm as, rožynai iš Švedijos,
A lpių, Sibiro, geltonoji Levanto rožė, kerai iš N ankino,
Damasko, B engalijos, Provanso, Sam panės, Sen Klu,
P rovino,— p a s ta rą jį, pasak legendos, į P ro v in ą iš S irijos
pargabeno g ra fa s de Bri, g rįžd am as iš k ry žiau s k arų ;
žodžiu, tai buvo, ko gero, unikali kolekcija: su d a ry ta iš
dviejų a r trijų tū k sta n č ių rožių a tm a in ų , žinom ų anuo
m etu,— ir kasdien šis skaičius vis didėja, už ką sodinin­
kai nusipelno kuo didžiausio pagyrim o.
„Gėlių k aralien ės titu la s, k uriuo apdovanojam a ro ­
žė, tapo banalus, k ad an g i nuolat k a rto ja m a s,— teigia
„Sodininko p a ta r ė ja s “ .— Rožėje esam a visų tobulybės
požym ių, kokių tik galim a tik ė tis iš gėlės — g u n d a n tis
pum purų koketiškum as, p ra v irų žiedlapių elegancija,
prasiskleidusių žiedų g rac ija ; visa ta i lem ia n uostabus
jos form ų išb aig tu m as; n ėra m alonesnio ir švelnesnio
arom ato nei jos; raudonio sk aistu m u jai niekas n ep ri­
lygsta; savo ryškiais to n ais ji m ėgdžioja įsilinksm inusios
bakchantės veido spalvas, o jos baltu m as — ta i nekal­
tybės ir ty rum o sim bolis“ .
Sis rožės apibrėžim as, sp alv in g as kaip Liudviko XV
laikų pastelė, m um s padės nejučia p ereiti prie ty ro m ūsų
herojės grožio — iš tik rų jų , tam , kad n u tap y tu m e K ar-

253
m elitą, pakaks p rid u rti tik kelis žodžius prie „Sodininko
p a ta rė jo “ sk irtų jų a p ib ū d in ti n u o sta b ia u sia ja i iš gėlių.
A ukšta ir liauno liem ens, su g raž ia is tam siai k a š­
toniniais plaukais, kurie, tan k ū s ir vešlūs, iš pažiūros
atrodė šiu rk štū s, tač ia u jų p risilietu s, buvo švelnūs kaip
šilkas.
Visą šios gražios, p a tra u k lio s būtybės paveikslą
papildė safyro m elsvum o akys, koralo rausvum o lūpos,
perlų baltum o d antys.
Sykį, b a ig ia n tis gegužiui, K arm elita ir K olom banas
stovėjo kiekvienas prie savo lango, žvelgdam i laukan
ir giliai kvėpdam i į save p av asario orą; m ergina buvo
ta rsi priblokšta reginio ir a p sv aig in ta kvapų.
Visą dieną k a rštis tvoskė toks, jog tiesiog sunku
buvo kvėpuoti; tris a r k e tu rias v alan d as lijo, ir apie
se p tin tą valandą v ak aro a tid a riu s i lan g ą K arm elita n u ­
stėro, kai išvydo visą rožyną su išsiskleidusiais žiedais,
nors iš ryto d a r buvo tik pu m p u rai. Sį sta ig ų au g alų
sužydėjim ą pajėgė s u p ra s ti ne ką g eriau negu vis d a r
nešiojam ą a tm in ty je aną sielv arto dieną — n etik ėtą
slinktį iš gyvenim o į m irtį.
Tad vakare, kai abu nusileido į sodą, k u r tebuvo
a ts k irti jau p ražyd ėjusių alyvų g yvatvorės, K arm elita
pasiteiravo K olom bano apie šį g re itą p u m purų virsm ą
žiedais.
B otaniką K arm elita nutuokė lab ai m enkai; m at an ais
laikais, k u riais dėjosi m ūsų pasakojam i įvykiai, šis m oks­
las laik y tas m erginos išsilavinim ui nebūtinu. K olom ba­
nas, jau ne k a rtą tu rė ję s progą pasteb ėti tokį neišm a­
nym ą, ėmėsi d ė sty ti — vis pro ju d an čią žalum os sieną —
au g alų fiziologijos k u rsą, išsiversdam as šioje žavioje
paskaitėlėje be tikslių, tačiau n e su p ra n tam ų , ypač m ote­
riai, term inų, k u riais m okslininkai yra šią discipliną
p rigrūdę.
Labai s u p a p ra s tin ta i nupasakojo jai au g alų sa n d arą ,
su vesdam as ją į tris elem entarias dalis, k a rtu paėm us
sudarančias visus au g a lin iu s au d in iu s — audinius, iš
principo p a ly g in tin u s su klijingu tirp a lu , kuris g reitai
tirštė d a m a s susiraizgo plonytėm is skaidulėlėm is, ta rp
kurių palengva susiform uoja m ažutės ląstelės; padėjo
254
ja i suvokti, kad tos try s elem entarios dalys, įeinančios į
medienos s u d ė tį,— ta i su sik rista liz av ę syvai, krakm olas,
g litim as bei įvairios dažo m edžiagos, iš k u rių sv a rb ia u ­
sia — žalia.
Nuo elem entarių dalių ja u n ik a itis perėjo prie sudė-
tingesniųjų, papasakodam as jai apie epiderm į, kuris yra
au g alų pereinam oji pakopa; kaip pavyzdį paėm ė au g alą
užuom azginiam e būvyje tuo periodu, kai vos tik užgim s-
tą s jis tebėra susijęs su m otininiu stiebeliu, ir padėjo
m erginai pasekti visas augim o fazes iki to m omento,
kai šis augalas, pajėgus a ts is k irti nuo savo kam ieno, irg i
pradeda dau g in tis.
P askiau savo ja u n a ja i kaim ynei tru m p a i ir su p ra n ­
tam ai nušvietęs visus a u g a lų o rg a n u s,— šaknis, stiebus,
lapus, p u m p u ru s,— jis paaiškino ja i daugelio tų augalų
kai k u rių o rg an ų pasikeitim ą a rb a į dyglius — kaip
a n ta i dagių, ra u g e ršk ių , b a ltų jų a k a c ijų ,— arb a į ūse­
lius — pavyzdžiui, vynuogių, žirn ių ir kryžiažiedžių.
S upažindino ją su visų gam tos viešpatijų b en d ru ­
m u: kad žm ogus lygiai tiek p a t negali ap sieiti be augalo,
kaip au g alas — be žm ogaus; kad visa šiam e pasaulyje
s u tv a rk y ta ta ip d a rn ia i, jog vienas k en tėtų be an tro ;
atskleidė jai au g a lų m itybos paslap tis, papasakojo, kaip
šie sem iasi b ū tin ų v ystym uisi m edžiagų ir šaknim is, ir
lapais iš žemės ir iš oro; padėjo įsivaizduoti, kad sy v ai,—
kurie yra ne kas k ita , kaip au g a lų k ra u jo ta k a ,— kyla
iš apačios į viršų, ir jai ak ivaizdžiai parodė, čia p a t n u ­
pjovęs vynuogės šakelę, kaip v arv a tie syvai, vadinam i
vynuogės ašarom is; g a lia u sia i jin ai sužinojo, kad au g alas
m iega, kvėpuoja, d au g in asi kaip g y v ūnai, ir jos jau n as
p ro tas prisipildė nuostabos išg ird u s, kad ta rsi p aneig­
dam i įp ra stą augm enijos nepaslankum ą kai kurie a u g a la i
iš prigim ties geba jud ėti.
Dešimt sykių jis norėjo n u tra u k ti savo pasakojim ą
būgštaudam as, kad ji n e p a v arg tų a r neim tų nuobodžiau­
ti, bet jeigu n akties tam sa ir lapija n ebūtų slėpusi Karm e-
litos veido, p riešingai, jis b ū tų išsk aitęs jam e g iliausią
susižavėjim ą.
S taig a, švystelėjus dan g u je k ren ta n č ia i žvaigždei,
nuo botanikos pereita prie astronom ijos; nuo kvap n ių jų

255
žemės — prie sp in d u lin g ų jų d a n g a u s gėlių; ap žvelgti
m itologiniai v ard ai, žm onių su te ik ti visiem s šiem s nepa­
žįstam iem s p asauliam s — jų am žino domesio objektam s;
dangus, žemė, vandenynai, naujieji laikai, a n tik a, G ra i­
kija, E giptas, In d ija — try s žm onijos p ro tėv iai — tą
g ražią pavasario n a k tį padėjo a tšv ę sti dviejų jaunų
sielų p irm ąsias su artėjim o valandas.
Ju o d u negalvojo apie žmones, negalvojo apie save,
nė ja u s t nenujautė, kad gėlės, vandenų platybės, debesys,
žvaigždės, brizai, p er kuriuos k a rtu keliavo nuo sutem ų
pradžios, tu rė jo neišvengiam ai pam ažėle juos a tv e sti į
vaiskias platoniškos m eilės platu m as.
I r vis dėlto, kas gi buvo tas a is trin g a s įk arštis, su
kuriuo K olom banas a p rašin ėjo gam tos d a rn ą , jeigu ne
akivaizdus įrodym as ty riau sio s ir galingiausios meilės,
kokia tik kada nors yra užsim ezgusi kaip gyvybės a r
m irties daigas jauno žm ogaus širdyje?
Tasai m erginos su te lk ta s dėm esys, ta sa i josios su si­
žavėjim as k lau san tis šio Dievo su tv e rto pasaulio stebuklų
apžvalgos, k u ri prabėgo ta ip g re ita i ir bemaž taip p a t
be žymesnio pėdsako kaip švystelėjusi žvaigždė, josios
m aty ta k re n ta n t,— kas gi ta i buvo, jeigu ne pirm osios
meilės apraiška?
I r d a r p ridėkite aplinkybę, kad viena tu rėjo septy­
niolika m etų, k itas — dvidešim t dvejus, ir d a r tai, jog
p raėjusi diena buvo a u d rin g a , jog vėjelis dvelkė vasaro-
šiltis bei kvapnus ir jog nuo saulės spindulių, nuo šio
vėjelio glam onės rožių laukas, kuriam e iš ry to styrojo tik
pum purai, vakare visas pražydo!

X X X IX + DE L A V A L J ER' K A P A S
Taigi tą v a k a rą , a p sv aig in ti rožių arom ato, kuris
juos gaubė kaip ta sa i kvapnus debesis, kuriam e V ergi­
lijus slepia savo deives, po tuo spindinčiu dangum i,
kuriam e įsim ylėjusios žvaigždės vaikėsi viena kitą it
Apolonas ir Dafnė", šioje atg iju sio je po dieną praūžusio
lietaus aplinkoje, žodžiu, šią p irm ą ją pavasario naktį —
ram ią, giedrą ir kvapnią — dviejų jaunuolių širdys at-

256
sivėrė meilei, kaip atsiv e ria g aiviai vak aro rasa i gėlių
taurelės.
Išgirdę m u šan t v id u rn a k tį, suskaičiavę paeiliui iki
dvylikos skam bius, v ibruojančius g arsu s, juodu pašoko,
aiktelėjo, greitom is palinkėjo vienas k itam labos nakties
ir pasikėlė viršun, v irpėdam i it p rasik a ltė lia i.
Trečiam e au k šte abu sustojo: la ip tų aikštelės langas
buvo a td a ra s, m ėnulis ty lia i ir m elancholiškai liejo
šviesą a n t rožių supam o kapo.
— Kieno gi tas kapas? — paklausė K arm elita, a ts i­
rem dam a į palangę.
— Panelės de La V a lje r,— a tsa k ė ja u n ik a itis, a ts i­
rem dam as g re ta jos tam e siau ram e tarp e, k u rį sudarė
lango kiaurym ė.
— K aipgi panelės de La V aljer kapas čia a ts ira ­
do? — nustebo K arm elita.
— Visos šios žem ės,— atsak ė K olom banas,— k a ­
daise buvo sodas vienuolyno, prik lau san čio ordinui,
kurio poetišku v ard u jūs v ad in atės; šio sodo vidury
stūksojo bažnytėlė, p a s ta ty ta , pasak senų Liutecijos
padavim ų, a n t C ereros4 šventyklos g riu v ėsių ; tiksliai
nežinom a, kada ta koplyčia a tsira d o , tačiau m anom a,
kad ji stovėjo nuo R oberto P am aldžiojo4 laikų; viena
tik ra, kad X am žiaus pabaigoje ją pasiėm ė M arm utjė
ab atijos vienuoliai benedektinai, kurie iki 1604-ųjų
m etų čia tu rė jo p r io r iją \ globojam ą Sano Dievo m oti­
nos brolijos0, o p ask iau ji buvo perd u o ta Šventosios
Teresės k arm elitų vienuolėm s. M at K o try n a O rleanietė
hercogienė de Longvil, m ygiam a kai k u rių šventeivų,
siūliusių jai steigėjos titu lą , M arijos de Mediči pade­
dam a išgavo iš k a ra lia u s visus b ū tin u s įgaliojim us to ­
kiam vienuolynui įk u rti. K a ra liu i H enrikui IV leidus ir
popiežiui Klem ensui V III p rita ru s , iš Avilos* į P ary žių
pakviestos šešios vienuolės, su b u rto s angeliškosios Šven­
tosios Teresės de Sepedos. Šios šešios vienuolės buvo
pirm os savo ordino atsto v ės P rancūzijoje; jos gyveno
čia stovėjusiam e vienuolyne, kurio nebėra; šioje bažny­
čioje m elsdavosi, giedodavo, num irdavo, o d a b a r čia
belikęs tik ta i kapas, kurio vardo m anęs paklausėte.
— O! K aip įdomu! — sušuko K arm elita, vis d a r
17. P a r y ž i a u s M o h ik an ai . I kn. 257
p a g a u ta nuostabos, k u rią ja i sukėlė atskleistos am žino­
sios gam tos ir efem eriškosios praeities p a sla p ty s.— A r
žinom a, kaip vadinosi tos šešios v arg šės m erginos?
— Aš ta i ž in a u ,— nusišypsojo jau n a sis b re to n a s,—
m at m ėgstu padavim us. J ų v a rd a i — A na de Sen Bar-
telem i, Izabelė dez A nž, B eatričė de la K onsepsjon, Iz a ­
belė d e Sen Pol ir Eleonora de Sen B ernar. Longvilio
hercogienė išėjo jų p a sitik ti ir pasirūpino, kad vienuolių
atvykim as į p rio riją b ū tų p ažym ėtas švente.
Visa ta i g a lb ū t nebuvo ta ip įdom u, kaip sakė K arm e­
litą, nei taip p a tra u k lu , kaip teig ė K olom banas, bet
v argšeliai m elavo vienas kitam , norėdam i ra s ti nors
kokią ding stį neišsiskirti. Tokiais a tv e ja is viskas tinka,
tad m istiškas pašnekesys tęsėsi.
— O! K aip norėčiau p a m a ty ti anų laikų šventę! —
atsiduso K arm elita.
— Ką gi, panele, p a k la u sy k ite ,— ta rė K olom ba­
n as,— likite, k u r esate, užsim erkite ir reg ą pakeiskite
vaizduote; įsivaizduokite, kad jum s iš kairės dunkso
aukštos n iū rau s vienuolyno sienos; tenai, priešais jus —
bažnyčia, ir, palaukite...
J a u n ik a itis pasuko į savo b u tą.
— K ur einate? — paklausė K arm elita.
— Paieškoti vienos knygos,— šūktelėjo jai Kolom ­
banas jau iš savo buto vidaus.
Po kelių m inučių jis sugrįžo nešinas knyga.
— O d a b a r,— ta rė jis ,— užsim erksite?
— Aš jau užsim erkusi.
— M atote kairėje vienuolyną?
— Taip.
— M atote prieš save bažnyčią?
— Taip.
K olom banas a tv e rtė knygą.
Skaisčiai spindėjo pačiam e zenite m ėnulis, skleis­
dam as virš visos šios ram ios ir tylios gam tos tokią ryškią
šviesą, jog K olom banas galėjo sk a ity ti kaip dieną.
J is perskaitė:
„1605-ųjų m etų rugpjūčio 24-ą, trečiadienį, per
Šventą B altram iejų P ary žiu je buvo su re n g ta n au ja iš­
kilm inga karm eličių seserų procesija: šią dieną jos gavo

258
nuosavybėn savo nam us; liaudies susibėgo didžiulė m i­
nia it per a tla id u s; jos žengė g ra ž ia i ir tv a rk in g a i, ve­
dam os su lazda ran k o je d a k ta ro D iuvalio — jų bažny­
čios m aršalkos, p an ašau s į vilkolakį.
Tačiau ta rs i per nelaim ę ši g ra ž i ir šventa m isterija
buvo p e rtra u k ta dviejų sm uikininkų, u žtren k u sių berga-
m ietiškąjį*; ta i išblaškė šiuos v a rg šu s žm onelius, ir jie
su savo vadovu vilkolakiu persig an d ę skubiai p a sitra u k ė
į bažnyčią, k u r p a siju tę ginam i ir saugūs, užgiedojo
Te Deum laudam us'
— A r m atėte? — paklausė K olom banas.
— Taip, bet ką kita nei tik ė ja u s i,— nusišypsojo
K arm elita.
— I r atm erk to m is akim is ne visados m atai, ką nori
m a ty ti,— ta rė K olom banas,— o ką kalbėt, kai jos u ž­
m erktos.
— Taigi į tą vienuolyną p a sitra u k ė panelė de La
V aljer?
— Į tą p atį, ir praleido jam e trisd ešim t šešerius
m etus, skendėdam a nuolatinėse ir vis karštesnėse m al­
dose, kol 1710-ųjų m etų birželio 6 -ąją m irė.
— Taigi čia, tam e kape ilsisi v argšės hercogienės
palaikai? — paklausė m ergina.
— Taip tv ir tin ti būtų pernelyg d rą s u ,— atsak ė
Kolom banas.
— Tad ji buvo ekshum uota?
— 1790-aisiais N acionalinio su sirin k im o " dekretu
vienuolynas p a n a ik in ta s; bažnyčią nugriovė... K as žino,
kas nutiko palaikam s varg šės nusidėjėlės, ku rią Lebre-
n a s iJ pavaizdavo kaip M a g d alen ą1'? Ir vis dėlto, kaip
jau sakiau ju m s,— p u sa n tro am žiaus po jos m irties su si­
dom ėjusiai velione,— trad icišk ai teig iam a, kad palaikų
nelietė, ir jie tebesiilsi rūsyje po šia koplytėle.
— I r ,— ned rąsiai paklausė K arm elita, ta rs i būgš­
taudam a, kad nebūtų n u v ilta s jos sm alsu m as,— be abejo,
tenai įeiti negalim a?
— A tleiskite, panele,— atšovė K olom banas,— tenai
ne tik įeinam a, bet ir gyvenam a.
— Koks gi bedievis g a lė tų gyventi šiam e šventam e
kam pelyje?
17* 259
 — Sodininkas, panele, a u g in a n tis visas šias puikias
rožes, kurių a ro m a tu d a b a r alsuojam e.
— O! K aip norėčiau ap la n k y ti šią koplytėlę! —
sušuko K arm elita.
— N ėra nieko pap rasčiau .
— Kaip tą p a d a ry ti?
— Tereikia p a p ra šy ti sodininko.
— Bet jeigu jis atsak y s?..
— Jeig u jis nesutiks leisti jum s a p ž iū rė ti kapą,
paprašykite, kad p a ro d y tų savo rožes, ir iš meilės rožėm s
leis jum s p a m a ty ti kapą.
— V adinasi, šios rožės jo?
— Taip, tu ri laim ę b ū ti jų savininku.
— O ką jis veikia su tiek rožių?
— B etgi,— atsa k ė jau n a sis b re to n a s,— p a rd a v in ė ­
ja jas.
— O! Koks negeras! — bemaž vaikiškai p asipiktino
K a rm e lita .— P a rd a v in ė ti ta s g raž ią sia s rožes! O aš m a­
niau, kad au g in a jas iš pareigos a rb a savo m alonum ui!
— J is jas pard av in ėja... I r šta i, tik p ažiū rėk it, a n t
m ano lango try s rožių kerai, k uriuos neseniai iš jo n u ­
sipirkau.
K arm elita pasilenkė į šoną, ir jos g raž ū s v iln ija n ty s
plaukai lengvai palietė jaunikaičio veidą. Sis suvirpėjo
visu kūnu.
O ji tuo p a t m etu p aju to savo plaukuose K olom bano
alsavim ą ir visa n u rau d u si skubiai pasitrau k ė.
— A k,— nepagalvojusi ta rė j i,— kaip norėčiau t u ­
rė ti vieną iš tų rožių kerų, supančių koplytėlę!
— A r leisite m an p a siū ly ti vieną iš savųjų? — p a ­
siskubino p asiū ly ti K olom banas.
— O! Dėkui, pone,— susigriebusi, kad pasielgė
lengvabūdiškai, a tsa k ė K a rm e lita ,— labai norėčiau t u ­
rė ti kokią vieną, bet išk a stą savo pačios rankom is iš tos
žemės, k u r gyveno sesuo Luiza M izerik o rd ija14 bei k u r
ilsėjosi ir g a lb ū t d a r tebesiilsi jos palaikai.
— Kodėl jum s ry to j iš p a t ry to tenai nenuėjus?
— Nė už ką neišdrįsčiau eiti p a ti viena.
— Aš jum s siū lau savo paran k ę, jeigu tik teik sitės
priim ti.

260
 M ergina m irksnį su triko, paskiau prisiversdam a
išspaudė:
— P aklausykite, pone K olom banai, didžiai ju s g e r­
biu ir esu be galo jum s dėkinga; bet jeigu išeisiu dienos
aky su jum is už p arankės, visos k v a rta lo kūm utės bus
pap ik tin to s tokios nepadorybės.
— Tad eikim e vakare.
— A rgi galim a ten eiti vakare?
— O kodėl ne?
— Man atrodo, kad sodininkas tu rb ū t eina m iegoti
tuo p a t m etu kaip ir jo gėlės, kad g alėtų su jom is a ts i­
kelti.
— N ežinau, k u rią v alan d ą jis eina m iegoti, tačiau
žinau, kad keliasi gerokai anksčiau už jas.
— Iš k u r jūs ta i žinot?
— K a rtk a rtė m is nak tį, kai aš nem iegu... (ta ria n t
šiuos žodžius, K olom bano balsas virptelėjo) a tsisto ju prie
lango ir m atau jį ta p e n a n tį po savo sodą su ž ib in tu r a n ­
koje... I r tik p a ž iū rė k it, panele, toji žaltvykslė, la k sta n ti
ta rp rožių krūm ų, a r ta i ne jis?
— Ko jis taip bėgioja? — paklausė m ergina.
— T ikriausiai vaikosi kokią k atę.
— Bet jeigu jis k eliasi,— nusišypsojo K a rm e lita ,—
kad ir tokiu jam a n k sty v u m etu ,— ta i m um s aiškiai jis
per vėlus.
— Per vėlus? — p a k a rto jo K olom banas.
— Taip... K uri jau g a lė tų b ū ti v alan d a?
— Apie a n tr a ,— su šiokia tokia dvejone atsakė
Kolom banas.
— O! Aš niekad taip vėlai nesu ėjus m iegoti! —
sušuko m ergina, iškeldam a į d a n g ų ra n k a s .— A n tra
valanda, Dieve mano! O! G reičiau lab a n a k t, pone K o­
lom banai!.. Dėkoju jum s už pam okom as valandas, k u ria s
padėjot m an praleisti. Kokį nors v a k a rą ,— p rid ū rė ji
ty lia u ,— kokį nors v a k a rą , kai visi kaim ynai miegos,
paprašysiu jūsų p arankės, ir nueisim e išk asti rožia-
krūm io.
— Niekad nesulauksim e gražesnės nakties kaip šio­
ji, panele,— atsa k ė ja u n ik a itis, iš visų jėgų stengdam asis
nedrebėti.

261
 — O! J e ig u žinočiau, kad m anęs niekas n em aty s,—
a tv ira i ir n aiviai prisipažino m erg in a,— eičiau tu o ­
jau p at.
— Kas gi jus g a lė tų p a m a ty ti tokiu laiku?
— Betgi pirm iau sia — n am sarg ė.
— Ne, žinau, kaip a tid a ry ti duris, jos n ep riža­
d in an t.
— Kaip! K etin ate jas a tra k in ti visrakčiu?
— O ne, panele, a tid a ry siu jas ra k tu , k u rį buvau
užsisakęs p ad irb d in ti. K a rta is g rįž tu iš p a sk aitų po v i­
durnakčio, ir k adangi n am sarg ė nesveikuoja, m an sąžinė
neleidžia ją b udinti.
— Ką gi, jeigu ta ip ,— sutiko m erg in a ,— eime tu o ­
jau p a t; juo labiau, jog, m an regis, jei ir atsig u lčiau ,
neužm igčiau, vis galvodam a apie savo rožių kerą.
A r iš tik rų jų rožių keras, K arm elita, jum s neduotų
m iegoti?
Ne.
Bet jūs tuo tik ite , vargšele, nekaltoji m ergele, ir
kaip tik tasis jūsų n e k a ltu m a s stūm ė n ak tinei iškylai po
paran k e su jau n ik aičiu , tokiu p at n ekaltu kaip ir jūs.
K arm elita užsidėjo kep u raitę, užsim etė a n t pečių
sk arą; jau n ik a itis užsivožė skrybėlę, ir abu a n t p irštų
galų nulipo laip tais; nors tykino labai a ts a rg ia i, vis tiek
pažadino m iegančius alyvose paukštelius, kurie išgirdę
juodu p ra e in a n t ir išvydę tokią g ra ž ią m ėnesieną užgie­
dojo — gal pam anė, kad jau a u šta, o g alg i norėjo d a ly ­
v au ti šioje nakties šventėje, ku rią p av asaris ir g am ta
dovanojo jaunuoliam s.
P erėję Sen Žako ir Vai de G raso gatves, abu a tsid ū rė
P ra g aro gatvėje, prie tų didžiųjų, iš retų lentų su k altų
v a rtų , vedančių į buvusį karm eličių sodą.
Ju o d u paskam bino.
S kam binti buvo labai a n k sti a r labai vėlu, ta d sodi­
ninkas m irksnį nežinojo, kaip pasielgti.
T ačiau į a n trą varpelio skim btelėjim ą žm ogus su
žibintu pajudėjo iš vietos; juodu priėjo prie p a t v a rtų ,
ir sodininkas atp ažin o ja u n ik a itį, k u rį dienom is m aty ­
davo prie lango, o v a k a ra is, a tsig u lę s ta rp savo rožių
krūm ų, klausydavosi jo vibruojančio dainavim o, p r ita ­
ria n t pianinui.

262
 Sodininkas a tid a rė v a rtu s ir įsivedė šį k itą Adom ą
ir šią n a u ją ją Ievą į savo rojų.
K aip m inėjom e, ta i buvo didžiulis daigynas, k u r
augo vien rožės.
N iekas nepajėgs ap sak y ti, koks žavingai švelnus
pojūtis ir saldus sv aig u ly s apėm ė jau n u o liu s, kai įžengė
į šį rožių harem ą, kurio su lto n as su žibintu rankoje ta rė
m elodingus pavadinim us, juodviejų klausai skam bančius
it gaidos, ištrū k u sio s iš p aukštelių giesm ių.
T ary tu m ulbėjo b u lb u lis '\ to ji R ytų lak štin g a la ,
žin an tis gėlių p a sla p tį ir it k a ra lia u s M idoh’ nendrės
skelbiantis ją ry tų vėjeliui.
Taip žingsniuodam i susikibę už p aran k ių ir k lau sy ­
dam iesi rožių nom enklatūros, jie pasiekė Luizos M izeri­
kordijos a n tk a p į a rb a koplytėlę.
K arm elita delsė įeiti, galop, K olom bano kviečiam a,
ryžosi.
Bet bemaž tu čtu o jau išnėrė lau k an , gerokai p asi­
baisėjusi: m at išvydo pasieniais p rišlie tu s a r kabančius
ne religinius sim bolius, kuriuos tikėjosi čia ra sti, o sem ­
tuves, kastuvus, g rėblius, laisty tu v u s, k aru čiu s ir visus
sodininkystės įra n k iu s, k u riais nau d o jam asi daigynuose.
Tuom et m ergina sm alsiai apėjo a n tk a p in į s ta tin į iš
lauko.
Iš visų pusių jį supo šešių a r aštu o n ių pėdų aukščio
rožių krūm ai.
— Kaip vadinasi šitie nu o stab ū s kerai? — p a site i­
ravo K arm elita.
— Tai A le san d rijo s1 rožės, baltažied ės,— atsak ė
sodininkas.— Jo s kilusios iš Europos pietų a r nuo B er­
b e ru o s1^ k ra n tų ; kaip tik iš jų žiedų išg au n am a rožių
esencija.
— A r n e p ard u o tu m ėt m an vieną? — paklausė m er­
gina.
— K u rią?
— Š tai šią.
I r K arm elita parodė rožiak rū m į, a rčiau siai p rig lu ­
dusį prie antkapio.
Sodininkas įėjo į koplytėlę pasiim ti kastuvo.
Už dvidešim ties žingsnių lak štin g a la suokė vieną iš
savo m eilingiausių giesm ių.
263
 M ėnulio piln atis, sp in d in ti iš dan g au s, buvo nebe
m ėnulio p ilnatis, o g raik ų F eb ėlų, žvelgianti m eiliai į
žemę, a r nepam atys ten ai E n dim iono’1 šešėlio.
N aktinis vėjelis, švelnus lyg gam tos siunčiam as
bučinys, lytėjo jau n u o lių plaukus.
Išties kupina spalvingum o bei poezijos scena: to ji
au k šta m ergina gedulo drab u žiais, tasa i šviesiaplaukis
jau n ik a itis ir tasa i sodininkas, ra u s ia n tis žemę šią n a k ­
ties v alandą — skaisčiai sp in d in t m ėnesienai, d v elk ian t
gaiviam vėjeliui, su o k ian t lak štin g a la i. Tad kiekvieno
iš juodviejų alsavim as ta rtu m sakė: „O! K aip gera g y ­
venti! Dėkui tau , V iešpatie, kad leidai m um s šita i p a tirti
d rau g e !“
Deja!
P irm as sodininko k astuvo sm ygis į žemę skausm ingu
aidu atsim ušė jaunuolių širdyse; jiem s pasirodė, kad
ju d in ti šią žemę, po k u ria ilsėjosi p alaik ai šventosios
m eilužės to karališkojo egoisto, v a rd u L iudvikas X IV ,—
tai lyg d a ry ti kokią šv en tv ag y stę.
Ju o d u paliko rožyną savuoju keru nešini, tačiau
jausdam i baim ę kaip vaikai, nusiskynę gėlę kapinėse.
Bet palikę sodą, pam iršo juodas m intis ir m etę p a s­
k u tin į žvilgsnį į rožyną, jiem s įk an d in siu n čian tį ta rtu m
kokį kvapnų debesį, g erdam i į save, jei ta ip galim a p a ­
sakyti, visus ap linkui tv y ra n č iu s gyvenim o p asireišk i­
mus, juodu dėkojo A pvaizdai už ta s m alones, kuriom is
buvo ta ip gausiai apdovanoti per šią neapsakom ą p a ­
vasario naktį!

XL + KOLOM BANAS
Jau n o jo bretono, k u rį pavadinom e K olom banu, š ir ­
dis — ta i ty ra s deim an tas su keturiom is briaunom is:
gerum u, švelnum u, n ek altu m u ir ištikim ybe.
K ai kurie koležo laisv a m a n iai,— penki a r šeši tų
aštuoniolikam ečių pasileidėlių, k urie dvidešim ties m etų
tam pa nuplikusiais liū ta is ,— pram inė jį K olom banu
K vaileliu, už gerus jo d arb u s, kuriuos d a ry d a m a s p a ts
nukentėjo.

264
 Savo herakliška jėga jis p riv e rtė n u tilti p ik tu s lie­
žuvius; niekino visus šiuos vam plotojus kaip n iū fa u n d ­
lendai a r dram b lo ti sen b ern arai — tak su s a r a n g lų sp a ­
nielius.
Vis dėlto sykį vienas iš didžiausių geibenų ir prika-
buolių, neseniai atv y k ęs į koležą ja u n a s kreolas iš Lui-
zian o s1, m atydam as K olom baną su neišsenkam a k an try b e
kelias m inutes k lau sa n tis jo p atyčių, sum anė p risia rtin ę s
raitom is a n t vieno d idžkio nu g aro s p a ta m p y ti jį už švie­
sių g arb an ų .
Je ig u ta i būtų buvęs tik žaidim as, K olom banas
nebūtų nieko sakęs.
Tačiau jam skaudėjo.
Tai nutiko v a k arin io poilsio m etu, per pasiv aik š­
čiojim ą gim nastikos kieme.
P a ju tę s ž iau rų plau k ų tam p y m ą, visam kiem ui k v a ­
to ja n t, kęsdam as a š trų skausm ą, K olom banas atsisuko
ir neparodydam as nė m enkiausio susierzinim o a r pykčio
nu tv ėrė kreolą už pakarpos, n u tra u k ė nuo didžkio pečių
ir nunešė po trap ecija, k u r kybojo m azguota virvė.
P rie jos p risiartin ę s, aprišo peštuko kūną virve ir
stum telėjo į orą: tabaluojančiom is rankom is bei kojomis
p ik ta d a ry s sušvytavo ta rs i laikrodžio švytuoklė.
K iti m oksladraugiai jau nebesijuokė, tik bergždžiai
protestavo.
Didžkis, nuo ku rio pečių K am ilis R ozanas,— taip
vadinosi k reolas,— ta ig i didžkis, nuo kurio pečių K am i­
lis R ozanas buvo n u tra u k ta s , priėjo ir p areikalavo Ko­
lom baną paleisti jo d rau g elį.
Bet K olom banas tik išsitra u k ė laikrodį, pasižiūrėjo
į c ife rb la tą ir įsidėdam as a tg a l į liem enės kišenėlę, p a ­
sakė:
— Pakybos d a r penkias m inutes!
Didžkis, visa g a lv a au k štesn is už K olom baną, šoko
a n t bretono; bet šis n u tv ėrė savo p riešin in k ą per liem e­
nį, pakėlė į o rą, suspaudė m ažne uždusindam as it H erak ­
lis Antėją~\ kaip buvo girdėjęs iš m itologijos kurso, ir
galiau siai patiesė a n t žemės, p lo jan t visiem s m okiniam s,
kurie jau nuo koležo išm oksta s to ti stipresniojo pusėn.
K olom banas įrėm ė kelį didžkiui į k rū tin ę ; šis, stig-

265
dam as oro, p ap rašė paleisti, bet užsispyrėlis breto n as vėl
išsitrau k ė laikrodį ir p a p ra s ta i ta rė :
— Dar dešim t m inučių!
P er visą kiem ą n u sk ard ėjo triu m fa lišk i šūksm ai.
Taip d ž iū g a u ja n t, K am ilio de Rozano kūnui su teik ti
švytuokliniai judesiai sulėtėjo, tač ia u d a r visai nesiliovė.
Po penkių m inučių K olom banas, toks p a t stro p u s
žodžio tesėtojas kaip jo k ra štie tis Diugeklinas*, paleido
didžkį, kuris nė nem anė atsire v a n šu o ti, ir išlaisvino
p riekabųjį am erikietį — šis iš įsiūčio pateko į koležo
ligoninę, k u r m ėnesį išgulėjo dėl nervų priepuolio.
S u p ra n ta m a, p a s itra u k ia n tį kreolą palydėjo juokas;
kiekvienas skubinosi pasveikinti K olom baną, tač ia u šis
ta ry tu m nekreipė dėmesio į liaupses ir vėlei leidosi r a ­
m iai vaik štin ėti, a tsu k d a m as savo bendram oksliam s
n u g a rą , tik prieš ta i šiuos broliškai įspėjęs:
— M atote, ką aš galiu! Tad štai, tik tegu išveda
kuris jūsų m ane iš k a n try b ė s, jam a tsitik s tas pat.
Visą mėnesį dėl m ažojo K am ilio Rozano labai b ū g š­
ta u ta .
Bet labiausiai už visus nerim avo, kone puolė nevil-
tin, g erasis K olom banas, k u ris pam iršęs, kad buvo p r i­
verstas teisėtai gin tis, laikė save vieninteliu šios nervų
k a rštin ė s kaltin in k u .
K ai vaikinukas pasveiko, bretono neviltis nejučia
peraugo į k a rš tą bičiulystę: n e tru k u s ėmė ja u s ti m a­
žajam K am iliui tą nuoširdų švelnum ą, k urį stip rie ji
jaučia silpniesiem s, n u g a lė to ja i — nugalėtiesiem s; tą
švelnum ą, kurio ištakos — lab iau siai jaudinančioje iš
visų dorybių: gailestyje.
P am ažu šis re tk a rč ia is parodom as švelnum as tapo
tik ru prieraišum u, globėjiška meile — kaip vyresniojo
brolio jaunėliui.
Savo ru o žtu K am ilis R ozanas, atrodo, irg i labai
prisirišo prie K olom bano; tik ta i jo jau sm as kilo k a rtu ir
iš baim ės, ir iš sim patijos: tokiam silpnam , jam buvo
patogu jau stis globojam am , tačiau tu o p a t m etu jo m aiš­
tin g a s išdidum as s ta tė neįveikiam ą, nors ir nem atom ą
kliūtį ta rp jo paties ir globėjo.
Išgeibėlis, tačiau m ėgėjas p aerzin ti, jis kasdien bū-

266
davo besusilaukiąs iš savo d rau g ų pan ašių pam okų, kokią
jam davė K olom banas; tač ia u šiam tik užtekdavo žing-
telti priekin ir p a k la u sti ram iu balsu: „Ei! Koks reik a ­
la s? “ — ir grėsm ė atslūgdavo.
K aip ąžuolui jam pakakdavo išskleisti savo sto ras
šakas, ir nendrelė būdavo a p sau g o ta nuo audros.
A ugdam as K am ilis, regis, nuslopino sav ąjį išdidum ą
ir išsaugojo nuoširdžią bičiulystę K olom banui; reiškė ją
aibe įv airiau sių būdų: išsk irti m iegam ųjų ir mokymo
klasių, juodu galėdavo m aty tis ir pasišnekėti tik per
p e rtrau k a s; bet kreolo poreikis a ts iv e rti būdavo toks
k a ršta s, jog ir a ts k irta s nuo savo bičiulio neiškęsdavo
jam neparašęs; ir sykį prasidėjęs jų susirašin ėjim as tapo
intensyvus ir n uolatinis, bemaž toks p a t švelnus kaip
ta rp dviejų įsim ylėjėlių.
Iš tik rų jų , ja u n ų jų bičiulystės, užsim ezgusios pirm ą
k a rtą , pasižym i pirm osios meilės įk arščiu ; kaip ir žm o­
gus, širdis, iki tol gyvenusi vienatvėje, tik ir laukia iš-
m ušant išsilaisvinim o valan d ą, kad g a lė tų viešai a tsk le is­
ti savo slapčiausią m inčių lobyną; tuom et iš tokių dviejų
jaunų žmonių širdžių liejasi pašnekesių koncertas, g an a
prim enantis paukštelių čiauškėjim ą pirm osiom is p a v a ­
sario dienom is. K as įžengė į gyvenim ą tiesm ukiškai,
nepažinęs šios jaunos ir skaisčios dievaitės, vard u Bičiu­
lystė, žavesio, ta s v e rta s pasigailėjim o! J u k nei a istrin g a
m oters meilė, nei egoistiškas vyro jausm as neatskleis
ty rų džiaugsm ų, kuriuos dovanoja sla p tin g i pasikuždė-
jim ai ta rp dviejų šešiolikm ečių širdžių.
Tad nuo šio laiko abu jau n u o liai a rtim a i p risirišo
vienas prie kito; o kai k ita is m etais K am ilis perėjo į tą
p atį kaip K olom banas stu d ijų p rofilį, juodu pagal ko-
ležo term inologiją tap o bičiais,— ta i yra sudėjo d rau g ė n
visa, ką tu rėjo kiekvienas iš jų, p ra d e d a n t plunksnom is
ir b a ig ia n t b a ltin ia is bei pinigais.
Je ig u am erikiečio šeim a atsiųsdavo g u a ja v o s 1 uogie­
nės a r a n an asų konservų, K am ilis pusę sukim šdavo į
Kolom bano spintelę; jeigu g ra fa s de Penoelis atsių sd av o
keletą sūdytų žuvų iš B retanės p a k ra n tė s, K olom banas
pusę įdėdavo į K am ilio Rozano p iu p itrą .
Si bičiulystė, sulig kiekviena diena vis nuoširdesnė,

267
staig a n u trūko, išvykus K am iliui, k urį tėv a i a tša u k ė į
L uizianą, prieš p at šiam b a ig ia n t filosofijos k u rsą.
Švelniai apsikabinę, juodu išsiskyrė, pasižadėję r a ­
šyti vienas k itam bent k a rtą per dvi savaites.
T ris pirm uosius m ėnesius K am ilis laikėsi duotojo
žodžio; paskiau jo laiškai ėmė ate id in ė ti kas m ėnesį, o
d a r vėliau — kas tris m ėnesius.
O ištikim asis b reto n as są žin in g ai vykdė savo pažadą
ir nepraėjo nė vieno pusm ėnesio, kad nebūtų p arašęs savo
bičiuliui.
R ytojaus dieną po pav asario nakties, k u rią p a b a n ­
dėme a p ra šy ti ankstesniam e skyriuje, dešim tą v alan d ą
ry to senoji d u rin in k e užlipo pas ja u n ik a itį su laišku, a n t
kurio jis išk a rt atp ažin o ta ip m ielą jam žymenį.
Laiškas buvo nuo Kam ilio.
J is g rįž ta P rancūzijon!
Sis laiškas atėjo vos keliom is dienom is anksčiau už
jį patį.
K am ilis prašė K olom bano vėl p ra d ė ti gyventi bend­
rai, kaip juodu gyveno koleže.
„Tu tu ri tris k a m b a riu s ir v irtu v ę ,— rašė jis ,—
tebus m an pusė tavo virtuvės! Tebus m an pusė tav o
trijų k a m b a rių !“
— Po šim ts, kodėl ne! — balsu išta rė bretonas,
didžiai su ja u d in ta s nelau k to bei netikėto jaunuolio s u ­
grįžim o.
P askiau jam sta ig a toptelėjo, kad jeigu jo b ra n g ia u ­
siasis K am ilis a tv y k sta , reikės lovos, tu ale tin io stalelio
ir ypač kanapos,— išsitiesęs a n t jos, tin g u sis kreolas
galės rū k y ti tuos puikiuosius cig aru s, kuriuos, be abejo,
atsiveš nuo Meksikos įlankos; tad išskubėjo į m iestą su
dviem a r trim šim tais savo su ta u p y tų fra n k ų p a sirū p in ti
visais ta is pirm ojo b ū tinum o dalykais.
A n t laip tų sutiko K arm elitą.
— O! Dieve m ano, koks šį ry tą a tro d o te laim ingas,
pone K olom banai! — ta rė K arm elita, išvydusi džiaugsm u
spin d u liu o jan tį savo kaim yno veidą.
— Taip, panele, esu laim ingas! — atsa k ė Kolomba-
n as.— A tvyksta m ano bičiulis iš A m erikos, nuo M eksi­
kos įlankos, iš Luizianos! Koležo bičiulis, b ran g ia u sia s
iš visų!
268
 — Kaip p u ik u ,— atsak ė m erg in a.— I r kada ta i bus?
— Tikslios datos negaliu p asak y ti, bet norėčiau,
kad jis jau b ū tų čia!
K arm elita nusišypsojo.
— O! K arto ju , norėčiau, kad jis jau b ū tų čia, nes,
neabejoju, jum s bū tų m alonu jį p a m a ty ti ir išg irsti: ta i
įstab au s grožio ir linksm as žm ogus; net dailin in k ų v a iz ­
duotės kūriniuose nesu m atęs dailesnio veido... na, gal
tik ta i kiek m oterišk as,— p rid ū rė jis — ne tam , kad su ­
m enkintų bičiulio grožį, k u rį nupiešė ta ip nuoširdžiai,
bet vien todėl, kad nep rasižen g tų tie s a i,— kiek m o teriš­
kas, bet ir tokia išvaizda puikiai tin k a vibam jo asm e­
niui! Fėjų pasakų princas n e tu ri dailesnės galvos; Sala-
mankos° b a k a la u rai — kavalieriškesnių m anierų, o m ū­
siškiai P ary žiau s stu d e n ta i — nerūpestingesnio lengva­
būdiškum o! Be to... ak, šta i jum s, taip m ėgstančiai
m uziką: jo žavingas balsas, tenoras, ir n uostabiai jį
valdo! O! J ū s išg irsite senus duetus, kuriuos m udu d a i­
nuodavom e koleže... Beje, dėl m uzikos — šią n a k t, išsi­
skyręs su jum is, su g alvojau kai ką jum s p asiū ly ti:
m inėjot, kad Sen Deni m okėtės m uzikos?
— Taip, pakenčiam ai solfedžiavau ir, kaip m an
sakė, tu riu g raž ų k o n tra ltą . L abiausia, ko m an buvo
g aila p aliekant Sen D eni,— tai tr ijų gerų bičiulių, p r i­
m enančių m an jū sų bičiuliškus jau sm u s K am iliui Roza-
nui, be to — m uzikos pam okų, k u rių nebegalėjau tęsti;
m an regis, kad įdėjusi šiek tiek darbo, būčiau sugebėjusi
šio to pasiekti.
— Ką gi, jeigu n o rite ,— vėl prašneko Kolomba-
n a s,— ta i a š,— nesakau, jog teiksiu jum s pam okas, nesu
tokios geros nuom onės apie save,— aš padėsiu jum s la ­
vintis: nors ir p a ts nesu dau g pasiekęs, bet koleže gavau
gerus p a g rin d u s iš seno m okytojo, vokiečio M iulerio; po
to p ats nem ažai d irb au , ir siūlau jum s savo sukauptos
p a tirtie s re z u lta tą .
K olom banas išsigandęs n u tilo: niekad nebuvo tiek
p rasita rę s; tač ia u neeilinis jo ty k au s gyvenim o įvykis —
laukiam as bičiulio K am ilio a tv y k im as — tam tik ra
prasm e išm ušė jį iš vėžių: buvo pakilios nuotaikos, sp in ­
duliuojantis, apsvaigęs — iš čia to ji jo d rą sa ir daugia-
žodystė.
269
 K arm elita sutiko su didžiu dėkingum u; p ažad ėtas
tu rta s jai n ebūtų buvęs m ielesnis už šį jos jaunojo k a i­
myno pasiūlym ą, bet pastebėjo b esikeliantį pirm aisiais
laip tata k io laip tu k ais dom inikonų vienuolį, anuom et a tli­
kusį g e d u lin g ąją budynę prie jos m otinos; po tos nelai­
m ingosios dienos m atė jį ne k a rtą a p la n k a n t savo b i­
čiulį.
N u raudusi ji sugrįžo į savo b u tu k ą.
Savo ru o žtu K olom banas irg i atro d ė baisiai s u ­
trikęs.
Vienuolis nuvėrė K olom baną nustebusiu ir didžiai
priek aištin g u žvilgsniu, k u ris ta rtu m sakė: „M aniau,
kad žinau visas jūsų p aslap tis, nes dovanojau jum s visą
savo bičiulystę, o šta i g an a svarbi paslaptis, kurios vis
dėlto m an n e p a tik ė jo t!“
K olom banas n u rau d o kaip prieš ta i m ergina; a t i ­
dėjęs vėlesniam laikui baldų pirkybas, įsivedė ja u n ą jį
vienuolį į savo būstą.
P er penkias m inutes D om inykas įžvelgė bičiulio
širdį giliau, nei p a sta ra sis galėjo ta i p a d a ry ti pats.
Šiaip a r taip , K olom banas jam viską papasakojo —
viską iki p at šios p ask u tin ės tokios žavingos nakties,
nuo kurios jo širdis ir d a b a r tebebuvo apsvaigusi.
Je i sm erktų K olom baną už šią dorą ir ty rą meilę,
jau n asis vienuolis b ū tų p rie šta ra v ęs savo teorijom s apie
visuotinę meilę; m at meilę kitiem s, kokiu tik pavidalu
jinai reikštųsi, jis vadino g y v en im o u žu o m a zg a , taip
lygindam as gyvenim ą su m edžiu, meilę — su p um puru,
iš kurio užgim sta lapai, ir žm oniją — su vaisiais, kuriuos
jinai neša.
Tad brolis Dom inykas tem atė šioje begim stančioje
aistroje, kurios p a tsa i ja u n ik a itis d a r nesuvokė, tik te i­
kiančią jėgų k a rštin ę su veikiau ram in an čiais nei ke­
liančiais pasibaisėjim ą sim ptom ais.
O a n tra vertus, jis nepyko a n t Kolom bano, kad šis
niekad jam neužsim inė apie savo meilę, nes ja u n ik a itis
p ats nenutuokė savo širdies būsenos.
Vos tik su p rato m ylįs, jau n a sis bretonas kone iš­
sigando.
Vienuolis nusišypsojo ir paėm ė jį už rankos:
270
 — Jū s reik a lin g a s šitos meilės, bičiuli: a n tra ip jūsų
jau n y stė su n y k tų ap atišk am e geibulyje. K ilni a istra ,
kaip toji, k uri yra b e u žv ald an ti jū sų ištik im ą širdį, jum s
tik suteiks jėg ų ir atg aiv o s. P ažvelkit į šiuos sodus,—
vienuolis m ostelėjo rožyno lin k u i,— v a k a r šiuo m etu
žemė buvo išdžiūvusi; k rū m a i a tro d ė n u skurę, au g m e­
nija lyg kažko lau k ia n ti; ir ką gi, prapliupo au d ra , ir
d aigai p rasikalė iš žemės, šaknys v irto stiebeliais, s p u r­
ganos išsiskleidė lapeliais, p u m p u ra i pražydo! Tad m y­
lėkit, jaunuoli! Žydėkit ir veskit vaisius, jau n a s medeli!
Niekados puikesni žiedai, niekados b ran d esn i vaisiai n ėra
užsim ezgę a n t tokio žalio ir galingo kam ieno!
— V adinasi,— ta r ė K o lo m b an as,— jū s a n a ip to l
m anęs nesm erkiate, sk a tin a te p a k lu sti širdies balsui?
— Sveikinu, kad jūs m ylite, K olom banai! Sm erk­
čiau jus, jei slėp tu m ėt savo meilę, nes p a p ra sta i slepiam a
nusikalstam a meilė. N ežinau, kas g ali b ū ti laisvam žm o­
gui gražiau, kaip pak lu sti savo šird žiai; kiek m enkystas
a istra gali su b ja u rin ti ir d eg rad u o ti, tiek k ilniaširdžius
ji pakylėja ir padaro šventą jų žm ogiškum ą. K u r tik
pažvelgsite šioje žemėje, v isu r p am aty site, bičiuli, kad
gyvybingos a istro s paskatos yra k u r kas stip resn ė v a ro ­
moji im perijų jėga nei genialum o atm ain o s — ji išjudina
ir su tv irtin a pasaulį; kad ir koks b ū tų p ro ta s visaaprė-
p iantis, jis nedrąsus, savim i n ep asitik in tis, apsnūdęs ir
pasirengęs a tsisa k y ti pažangos, vos tik kelyje su sid u ria
su pirm om is k liūtim is; p riešin g ai, širdis, be paliovos
d irb a n ti, yra g reita savo užm ačiom is, tv ir ta sprendim ais,
ir jokia u ž tv a ra n e a tsila ik y tų prieš jos veržlum ą. P ro ­
tas — tai sąstin g is, šird is — tai gyvenim as; o są stin g is
jūsų am žiuje, K olom banai,— tai p av ojinga dykystė, ir
geriau nei švaistęs savo jėg as dykystėje, geriau nei p a ­
likęs ram ybėje tą tokią b ra n g ią m anyje k u n k uliuojančią
energiją, išversčiau kaip Sam sonas" šventyklos kolonas,
net jeigu p ats rizikuočiau b ū ti p ritrė k š ta s griuvėsių!
— Ir vis dėlto jum s, m ielas broli, negalim a m ylė­
ti,— pastebėjo K olom banas.
Ja u n a sis vienuolis liūdnai nusišypsojo:
— Ne, negaliu m ylėti kaip jūs žem iškąja ir k ū n iš­
kąja meile, nes Dievas m ane pasiėm ė sau; bet nušalinęs
271
m ane nuo m eilės a tsk iriem s asm enim s, jis m an suteikė
meilę kitoniškai g a lin g ą : meilę visiems! J ū s k a ršta i
m ylite vieną m oterį, bičiuli, o aš — aš a is trin g a i m yliu
žm oniją! Jū sų įsim ylėjim ui reikia, kad meilės objektas
b ū tų jaunas, tu rtin g a s ir a tsa k y tų tuo pačiu; o aš, a t ­
virkščiai, aš užvis lab iau siai m yliu varg šu s, ligotus, ken­
čiančius, ir jeigu nepajėgiu m ylėti m anęs neapkenčian­
čių, ta i nors jų gailiuosi... O! K ly state, K olom banai,
sakydam as, kad m an u ž g in ta m ylėti; Dievas, k u riam esu
save paskyręs, priešingai, y ra bet kurios meilės šaltin is,
ir k a rta is m an kaip Š v e n taja i Teresei norisi verk ti dėl
velnio, nes ta i vienintelis tv arin y s, kuriam neduota
m ylėti!
Ilg ai tęsėsi pokalbis šia dėkinga tem a, k u rlin k jį
pakreipė brolis D om inykas; buvo ap žvelgti visi laim ė­
jim ai, žm ogaus pasiekti kilnaus širdies karščio dėka; ir
Kolom banas susim ąstė, ėmė įta r ti, kad vienuolis atėjo
kaip tik šią v alan d ą vien todėl, jog n u tra u k tų nuo jo akių
šydą, tru k d a n tį žvelgti į gyvenim ą: nuo šių žodžių, g a i­
vinančių it stam būs vasaros lietau s lašai, jis p a sija u tė
geresnis ir labiau v e rta s b ū ti m ylim u. J a m net neatėjo
į galvą, kad m ergina gali n e atsiliep ti į jo meilę; nuo šio
tiesos dvelksm o jo plaučiam s tapo lengviau kvėpuoti, ir
išsinėręs iš rim to ir susim ąsčiusio bretono k iauto jis
atsiskleidė vienuolio akim s kaip k a ršta s, a is trin g a s ja u ­
nik aitis; net p alaik y tu m jį poetu a r ta p y to ju : poetu —
nes jo kalba buvo p e rsu n k ta didžiosios p asau lin ės poe­
zijos m etaforom is; ta p y to ju — nes pasakodam as tap y te
tapė jį apėm usią a is trą šiltom is spalvom is, ku rių sėmėsi
iš savo liepsnojančios širdies.
Ir, be abejo, juodu b ū tų praleidę d rau g e visą dieną,
prigludę prie k rū tų tosios vaisingos Izidės , k u ri v a d i­
nam a Meile, jeigu dusyk gyvai p a k a rto ta s K olom bano
vard as nebūtų nuaidėjęs laiptinėje.
— O! — sušuko K olom banas.— Kam ilis!
P am aldusis breto n as negirdėjo šio balso tre ju s m etus
ir vis dėlto jį atpažino.
— Kolom banai! K olom banai! — vis skardėjo d žiu ­
gūs šūksniai.
K olom banas a tid a rė d u ris ir sugriebė K am ilį savo
glėbin.
272
 N iekuom et neregys n ėra broliškiau m ylavęs N elai­
mės, palaikęs ją bičiuliu!

XLI + R A M IU S
P asirodžius K am iliui, kurio jis nepažinojo, brolis
Dom inykas kukliai pasišalino, nors ir kaip K olom banas
mygo jį pasilikti.
K am ilis akim is palydėjo vienuolį, iki paskui šį užsi­
darė durys.
— Oho! — ta rė jis, n u taisęs kom iškai rim tą m in ą .—
Rom ėnas pasisaugotų.
— K aipgi?
— N ejaugi pam iršai senųjų laikų priežodį: „Jeig u
išeidam as iš nam ų užkliūsi už akm ens a r p am atysi k a i­
rėje kranklį, sugrįžk a tg a l!“
S ielv artin g o liūdesio šešėlis šm ėkštelėjo tokiu nuo­
širdžiu, a tv iru ir linksm u K olom bano veidu.
— Tad tu vis toksai pats, vargšeli K am ili,— ta rė
jis.— P irm ą savo žodį skyrei n u v ilti bičiuliui, laukusiam
tavęs tre ju s m etus?
— Kodėl gi?
— Todėl, kad ta s a i kranklys, kaip tu jį vadini...
— Tu teisus: tu rė ja u p a v a d in ti Šarkinu — jis p u ­
siau baltas, pusiau juodas.
A n tra s k irtis ta rtu m pervėrė Kolom bano širdį.
— Tasai kran k ly s, a rb a Šarkinas, kaip tu v ad in i,—
tai vienas iš n u o stab iau sių , p ro tin g ia u sių , teisingiausių
žm onių, kuriuos aš p ažįstu. Kai ir tu g e ria u jį pažinsi,
pačiam bus gėda, kad nors m irksnį palaikei jį tokiu k u ­
nigu, kurie kovoja prieš Dievą, u žuot kovoję už jį, ir
gailėsies dėl tos vaikiškos p rav a rd ė s, k u ria jį pavadinai.
— Oho! Vis toks p a ts rim tu o lis ir pam okslautojas
ta rsi m isionierius m ano m ielasis Kolom banas! — n u si­
juokė K am ilis.— Ką gi, g e ra it Aš neteisus; tu gi žinai —
toks m ano įprotis; atleisk, kad apšm eižiau tavo bičiulį;
juk tas gražusis vienuolis — tavo bičiulis, tiesa? —
prid ū rė am erikietis jau ne tokiu nesivaržančiu tonu.
— Taip, K am ili, d a rg i labai nuoširdus b ičiulis,—
labai rim ta i pasakė bretonas.
18. P a r y ž ia u s M oh ik an ai , I kn.
273
 — A p g ailestau ju dėl tos p rav a rd ė s a r palyginim o,
kaip tu pažiūrėsi; bet, su p ra n ti, palik au tave koleže ne
itin dievotą, todėl g a lė ja u kiek n u ste b ti, ap tik ęs d a b a r
b e sita ria n tį su vienuoliu.
— Tavo nu o stab a sum ažės, kai susipažinsi su bro­
liu Dom inyku. B etgi,— ta rė K olom banas, pakeisdam as
toną ir m iną bei su g rą ž in d am a s savo balsui lipšnų švel­
num ą, o veidui — bičiulišką išra iš k ą ,— d a b a r čia k a l­
bam a ne apie brolį D om inyką, o apie brolį K am ilį; vie­
nas — mano brolis prieš Dievą, k itas — prieš žmones.
Taigi ta i tu! T ikrai tu! A pkabink m ane d a r sykį! N epa­
jėgiu apsak y ti džiaugsm o, k u rį m an suteikė tavo laiškas,
o ypač kurį suteikė ir d a r suteiks tavo buvim as čia; juk
m udu gyvensim e bendrai kaip koleže, tiesa?
— K ur kas bendriau nei koleže! — atsak ė Kami-
lis, bemaž toks p at džiugus kaip ir jo b ičiu lis.— Koleže
m ūsų bendram gyvenim ui buvo kliudom a iš visų pusių;
čia, priešingai, nereikės bijo tis nei padūkusių d ra u g ų ,
p an iu rėlių klasės p riž iū rė to jų , galėsim e leisti dienas
lakstydam i, m uzikuodam i, vaikščiodam i į spektaklius, o
n a k tis — šnekučiuodam iesi; visa ta i m um s buvo g rie ž ta i
d raudžiam a koleže.
— T aip,— sutiko K olom banas.— P risim enu pašne­
kesius bendram e m iegam ajam e; m alonūs ir b ran g ū s p a ­
šnekesiai!
— Ypač nak tim is iš sekm adienio į pirm adienį,
tiesa?
— T aip,— prisim inęs pusiau liūdnai, pusiau lin k s­
m ai nusišypsojo K olom banas,— taip , ypač nak tim is iš
sekm adienio į pirm adienį. Aš m ažai išeidinėdavau į m ies­
tą : n e tu rė ja u P ary žiu je tėv ų ; likdavau koležo kiem e iš­
tisą dieną su savo m in tim is,— ne, g iriu o si,— su savo
svajonėm is! O tu, pabalda, tokiom is dienom is pabusdavai
ry ta is kaip vieversys ir linksm ai čiulbėdam as išskrisda-
vai — tik vienas Dievas žino, į kokius žavingus lizdelius
įtūpdavai! Tave išv y k sta n tį visad palydėdavau akim is
be pavydo, tač ia u su gailesčiu; o v a k a ra is pasirodydavai
kupinas dienos įspūdžių ir d alin d av ais jais su m anim i,
praleisdavom e dviese k iau rą n a k tį — tu pasakodavai
savo išdaigiškas linksm ybes, o aš klausydavaus.

274
 — Mudu vėl pradėsim e g y venti kaip anksčiau, Ko-
lom banai, ir — būk ram us, išm inčiau! — d a r ne vieną
nak tį aš, n u trū k tg a lv is, pasakosiu ta u dienos nuotykius.
G yvenau ten ai iš tiesų it R obinzonas ir tikiuosi a tsig rie b ti
už tą laiką, kai nebuvau P ary žiu je.
— M etai tavęs nė kiek nep ak eitė,— šiltai, tačiau
susirūpinęs ta rė rim ta sis bretonas.
— Ne, ir ypač m an paliko g erą a p e titą . Sakyk, k u r
čia p avalgyti, kai išalksti?
— B ūtum e galėję p a v a lg y ti valgom ajam e, jeigu
būčiau iš anksto perspėtas.
— Tai tu negavai m ano laiško?
— Taip — vos prieš valandą.
— O! T eisybė,— prisim inė K am ilis.— J is gi iške­
liavo tuo pačiu pašto laivu kaip ir aš; ir į H av rą atvyko
k a rtu su m anim i; pralenkė m ane tik tiek, kiek pašto k a ­
rieta — diližaną. J u o labiau yra p ag rin d o tav ęs p a k la u s­
ti: k u r čia valgom a?
— B ran g u sis,— ta rė K olom banas,— m an visai ne-
prošal, kad paly g in ai save su Robinzonu K ruzu — ta i
įrodo, kad esi p ra tę s prie n ep riteklių.
— Š iu rp in i m ane, K olom banai! N ejuokauk tokiais
dalykais; aš ne koks rom ano herojus: m an reikia valgyti!
T rečiąsyk tav ęs klau siu : k u r p av alg y ti?
— Čia, m ano m ielas, su sita ria m a su n am sarge a r
su kokia m oterėle iš kaim ynystės, ir ji p a m a itin a pagal
išan k stin į užsakym ą.
— Taip, bet y p a tin g a is atvejais?..
— Yra toks Flikoto.
— O! T asai m ielasis Flikoto Sorbonos aikštėje! Tad
jis vis d a r ten? D ar nesuvalgė visų bifšteksų?
I r K am ilis suskato šū k a u ti:
— Flikoto! B ifšteksas ir gausybė bulvyčių!
J is sugriebė skrybėlę.
— K ur eini? — paklausė K olom banas.
— Ne einu, o bėgu! Bėgu pas Flikoto. Bėgi su m a­
nimi?
— Ne.
— Kodėl ne?
— A rgi nereikia n u p irk ti ta u lovą m iegoti, sta lą —
d irb ti ir kanapą — rū k y ti?
18* 275
 — Ak! Dėl rūkym o — tu riu g a rsių jų H avanos c ig a ­
rų!.. Tai yra tu rė siu , jeigu m uitinė teiksis m an juos g r ą ­
žinti. Š tai čia žmonės, kuriem s b ū tin a rū k y ti g ražučius
p u r o s \ ponai m uitininkai!
— U žjaučiu tavo nelaim ę, bet kaip krikščionis, o ne
kaip egoistas: aš nerūkau!
— Tu kupinas trū k u m ų , m ano m ielas, nežinau, a r
kada nors rasi m oterį, k uri tav e m ylėtų.
K olom banas nuraudo.
— Tokia a tsirad o ? — nusišypsojo K am ilis.— Puiku.
I r ištiesė jam ra n k ą .
— Bičiuli, nuoširdžiai sveikinu! V adinasi, šita i kelia
m ažiau rūpesčių nei valgym as? G alim a ra s ti čia p a t k v a r­
tale? K olom banai, kai tik p apusryčiausiu, žinok, leisiuos
ieškoti. Beje, gaila, kad n eatvežiau ta u negrės... O! N e­
spjaunu į jas! Yra nuostabių! Bet m u itin in k a i b ū tų a tė ­
mę; svetim a gam yba konfiskuojam a! Na, eini?
— Ne, juk ta u sakiau.
— Ak tiesa, sakei, bet kodėl?
— Tuščiagalvis!
— T uščiagalvis? Tu kitokios nuom onės nei m ano
tėvas: ta s ta i teigia, neva m ano g alva pilna paukštyčių.
Tad kodėl neini?
— Todėl, kad tav o k a m b a riu i reikia baldų.
— Teisybė. Tad bėk p a sirū p in ti m ano k am bariu, o
aš bėgu p asirū p in ti savo sk randžiu. S u sitinkam čia po
valandos.
— Taip.
— Duoti pinigų?
— Dėkui, tu riu .
— Gerai. Kai n e b etu rėsi — paim si.
— Iš ku r? — nusijuokė K olom banas.
— Iš m ano piniginės, b ran g u sis, jeigu joje bus d a r
likę. Esu be galo tu rtin g a s : R o tšild as- m an ne dėdė, La-
fitas* ne kūm as! T uriu šešis tū k sta n č iu s fra n k ų m etam s,
penkis šim tus — m ėnesiui, šešiolika fra n k ų , try lik a su ir
p u sa n tro santim o dienai. N ori n u p irk ti T iu ilri4, Sen Klu"
a r R am bujė'? Šioje piniginėje tu riu už tris m ėnesius į
priekį.
I r K am ilis išsitra u k ė iš kišenės kapšelį, pro kurio
tinklelio akutes suspindo auksas.
276
 — Pašnekėsim apie ta i v ė lia u ,— ta rė K olom banas.
— Susitinkam e čia po valandos!
— S u ta rta , po valandos.
— Tad:
Žūk už princą, o man už šalį reiks numirt!
I r jis puolė žemyn laip tais — ne žūti už p rin cą, kaip
poetiškai teigė K azim iro D elavinio eilės, bet p a p u sry ­
čiauti pas Flikoto.
K olom banas nulipo ram esniu, labiau a titin k a n č iu
jo būdą žingsniu.
Taigi iš K am ilio pirm o išta rto žodžio apie brolį Do­
m inyką vos tik jam įžengus pas K olom baną m atote, mieli
skaity to jai, su kokiu pašaipiu lengvabūdiškum u jis žvel­
gė į pačius rim čiausius dalykus.
O d a r k a ltin a pran cū zu s, kad jie n e ja u trū s, len g v a­
būdiški, m ėgstą šaipytis.
Šiuo atv eju kaip tik p ran cū zu i buvo būdingas perdėm
b ritišk as rim tu m as, o am erikiečiui — perdėm p ran c ū z iš­
kas lengvabūdiškum as.
Je ig u ne am žius, fig ū ra , geros m anieros, e leg an tiš­
kas kostium as, palaik y tu m K am ilį P a ry žia u s vaikėzu —
tu rėjo šiam būdingą sąm ojų, gyvum ą, nuoširdų linksm u­
mą ir iškalbą.
K ad ir kaip jį užspeistum kam bario kam pe, a titv e r ­
tum lango nišoje, įsp ra u stu m ta rp dvejų d u rų ir čia b a n ­
dytum su juo pasišnekėti m ėgindam as įte ig ti rim tą
m intį, pirm a pasim aišiusi musė p atra u k d a v o K am ilį
paskui save, ir jis tiek ted alyvaudavo pokalbyje, kiek
koks g atv ės praeivis.
Beje, šitai tu rė jo ir savo teigiam ybę — nereikėdavo
ilgai kalbėtis, kad p e rp ra stu m jo c h a ra k te rį: pašnekė­
jęs penkias m inutes p am aty d av ai, kad jo p ro tas, jeigu ir
ne skylėtas kaip rėtis, tai, anot Rozano tėvo, užim tas
paukštytėm is — šios laikė jį savo valdžioje.
Tai buvo m aty ti iš jo veido, žodžių, laikysenos —
visos jo išvaizdos.
Be to, kaip K olom banas apibūdino K arm elitai, jis
buvo žavingas kavalierius.
P irm iau sia — žavingos galvos a n t lan k stau s, liekno
liemens, nei per lieso, nei per ilgo; iš pažiūros gležno

277
kūno sudėjim o, nes buvo liau n as ir g rakščių judesių.
A kys toliaregės, gyvos, tam sios į ru sv u m ą — tik ro s
kreolo akys, aksom inės, su blakstienom is iki šešių linijų
ilgio.
G ražiausi, kokie tik g ali būti, juodi plau k ai su m elsvu
a tsp a lv iu supo it juodm edžio rėm ai jo potam sį veidą.
Nosis tiesi, proporcinga, besileidžianti nuo kaktos
kaip g raik ų statu lo s.
B urna m aža, g raž i, ja u n a tv išk a , su šiek tiek išorėn
lenktom is lūpom is, iš ku rių visada buvo pasirengęs iš ­
trū k ti bučinys.
P ag aliau visoje jo išorėje, laikysenoje, m anierose,
netgi a p ra n g o je ,— nors šis žav in g as tro p ik ų paukštis,
šis nuostabus tro pikų d rugelis nešiojo g a lb ū t kiek p e r­
nelyg ryškius k ak laraiščius, pernelyg m arg a s liem enes,—
visam e tam e, netgi jo ap ran g o je buvo žym us toks išsk ir­
tinum as, jog seniausios m arkizės bū tų jį palaikiusios
labai senos kilm ės bajoru.
Jo aik štin g as, koketiškas grožis buvo keista p riešin ­
gybė rim tam , griežtam , sakyčiau, bemaž g ra n itin ia m
Kolom bano grožiui.
V ienas — an tik in io H eraklio jėgos bei dailum o, a n t­
ras — Kastoro*, A ntinojaus* ir n etg i H e rm a fro d ito 1‘
lepum o, jau n atv išk o s gracijos bei m o rb id ezza u .
K as būtų m atęs juodu apsikabinusius, nebūtų suvo­
kęs, kokia sla p ta sim p a tija, kokia n esu p ra n tam a g im i­
nystė šį tv ir tą žm ogų ir šį silpną jau n ik lį tra u k ė į vienas
kito glėbį; ta i nebuvo du b ro lia i,— juk g am ta nem ėgsta
sk irty b ių ,— ta i buvo du bičiuliai.
Bet kokie neaiškūs sa ita i p ririšo jų širdis vieną prie
kitos?
A nkstesniam e sk y riu je jau sakėm e: globa, k u ria
K olom banas pam ažu apg au b ė jaunuolį, nejučia perėjo į
nuoširdžią d rau g y stę ; u žuot švaistės kam p asitaikė,
K olom banas giliai širdyje slėpė koleže sukaupto švelnaus
jausm o K am iliui R ozanui lobius.
Taigi, kaip m atėm e, jis priėm ė jau n u o lį lyg m ylim ą
brolį; ir jo bičiulystės tv irtu m ą įrodo tai, jog per dieną
pam iršo apie n a u ją jau sm ą, jam a tsk le istą brolio Do­
m inyko.

278
 Iš m ažutės svetainės, k u r p riim inėdavo re ta i jį ap-
lankydavusius koležo m oksladraugius, jau n a sis bretonas
padarė K am ilio m iegam ąjį.
K adangi K olom banas miegojo g retim o kam bario
alkovoje, juodu tebuvo a ts k irti p ertv a ro s — tokios plo­
nos, jog vienam e k am b ary je girdėjosi visa, kas buvo
kalbam a a r veikiam a kitam e.
K olom banas p irm iau siai apsilankė pas Sen Žako
kvartalo baldų apm ušėjus; bet, kaip žinome, ten jis a p ­
tiko tik riešutm edžio baldų, o K olom banas, p a ts m iego­
davęs a n t dažytos kušetės, suvokė, kad jo a ris to k ra tiš ­
kasis bičiulis su tik s tik su raudonm edžio baldais.
Tad jis žingsnis po žingsnio nusileido Sen Žako
gatve, perk irto dvi Senos a tša k a s ir pasiekė K leri gatvę.
Čia surado, ko ieškojo: raudonm edžio lovą, sta lą ,
kanapą ir šešias tokias pačias kėdes.
Visa kainavo penkis šim tus fra n k ų .
K adangi ta i buvo d v igubai d au g iau , negu jis tu rėjo ,
sk irtu m ą gavo u ž ra šy ti skolon.
O dėl p atalynės, ta i jis paėm ė nuo savo lovos du čiu ­
žinius, ritin ė lį po galv a ir užtiesalą, sau pasilikdam as
plaušinį dem blį, paklodę ir savo žiem inį ap siau stą.
K olom banas sugrįžo nam o b a isiau siai perg y v en d a­
mas, kad pavėlavo dvi valandas. T ik riau siai K am ilis
visas ta s dvi v alan d as jau jo laukia!
Laimė, K am ilis d a r nebuvo parėjęs.
— O! J u o geriau! — ta rė sau K olom banas.— Mie­
lasis K am ilis a tra s savo k am b arį visiškai įre n g tą!
Laukė K am ilio visą dieną.
K am ilis p a rsira d o tik vien u o lik tą v alan d ą vakaro.
K olom banas šv y tin tis įvedė bičiulį į jo k am barį, iš
anksto džiaugdam asis, ką pasakys jo b ran g u sis K am ilis.
— Fe! — ta rė šis ir n u sik v ato jo .— R audonm edžio
baldai? B rangusis, pas m us tokie būna tik pas negrus!
K olom banui trečią sykį užgavo širdį.
— Bet nesvarbu, b ran g u sis K olom banai,— vėl p r a ­
šneko K am ilis,— juk norėjai kuo geriau. A psikabinkim e,
tro k štu tau kaip re ik ia n t padėkoti.
I r jis apglėbė K olom baną, nė nenujausdam as, kad
savo kandžia pastab a įskaudino d au g lab iau nei p am a­
lonino bučiniu.
279
 X L II + VANVO P R IN C E S Ė S IS T O R IJ A
Pirm osios dienos prabėgo m en an t p ra e itį ir pasako­
ja n t įvairius nuotykius, k u rių auka arb a herojum i buvo
K am ilis.
Visi šios sudėtingos n a tū ro s ,— ir per savo su d ė tin ­
gum ą egoistiškos,— džiaugsm ai kildavo iš p a site n k in i­
mo, kaip visi liūdesiai — iš m alonum o stokos.
Jo daug k eliau ta: m atė G raikiją, Ita liją , R ytus,
A m eriką; ta ig i savo kalba tu rė jo labai dom inti sm alsų
ir tro k š ta n tį viską p a ž in ti K olom bano p ro tą.
Bet K am ilis keliavo nei kaip m okslininkas, nei kaip
m enininkas, p ag aliau , nei kaip kom ivojažierius.
Keliavo kaip paukštis, ir kiekvienas n a u ja s vėjo gūsis
nupūsdavo nuo jo netgi m enkiausią paliekam o k rašto
dulkelę.
Vis dėlto per ta s keliones vienas dalykas nuolatos
trau k d av o jo akis.
Ne pam inklai, ne vietos, ne papročiai, ne žmonės, ne
meno a r gam tos grožybės — ne! Jo žvilgsnį atkreipdavo,
jį jaudino, žilpino dau g ialy p is įv airių k ra štų m oterų
grožis. K am ilis buvo žm ogus, veikiau pasiduodantis
pojūčiam s nei įspūdžiam s; palaim a išplisdavo visu kūnu,
tačiau pro odą neprasiskverbdavo; džiaugsm as, laim ė,
goslum as, meilė jam būdavo it vonia: likdavo ilg iau a r
tru m p ia u pasinėręs, priklausom ai nuo to, kokia buvo
vonia — d au g iau a r m ažiau m aloni.
Todėl K am ilis b ū tų a tid av ęs visas didžiąsias girias,
žm ogaus kojos nežengtus m iškus, savanas, ežerus, p re ­
rijas, G raikiją su jos griuvėsiais, Je ru z a lę su jos a tm in ­
tinom is vietom is, N ilą su jo gausybe m iestų — viską už
pirm os kelyje su tik to s m erginos bučinį.
B ergždžiai K olom banas a tk a k lia i ste n g ė si,— o ta i
rodė jo n a iv u m ą ,— kad K am ilis im tų vaizdingai a r įdo­
m iai pasakoti apie įv airia s savo ap k eliau tas vietas —
šis likdavo nebylus; ne todėl, kad nerasdavo tin k am ų
žodžių išsakyti savo įspūdžiam s: ne, a tv irk ščiai, žodžiai
būdavo aiškūs ir poetiški; bet kai bičiulis kviesdavo jį
prie Ohajo k ra n tų a r į d id žiąją K airo mečetę, kreolo
m intyse iškildavo jaunos rausvaodės indėnės a r gražios

280
juodaakės g raik ės prisim inim as, ir rim ta s pasakojim as
nukrypdavo į lankas.
Sykį, kai jis kalbėjosi su K olom banu apie G raikiją,
tą klasikinį k ra štą , kuriuo lab iau siai žavėjosi jau n asis
bretonas, p a sta rasis, bergždžiai m ėginęs p riv e rsti jį
papasakoti apie visas a p la n k y ta s g ražiąsias salas —
Delą, K ėją, P a fą, K ity rą , P a rą , Ita k ę , Lesbą, A m afon-
t ą 1 — visas ta s Jo n ijo s archipelago gėlių kraiteles, kurių
vien tik v a rd a i p rišau k ia į širdį ja u n a tv išk u s dvelksm us
an tik in ės poezijos, m alšinančios pro to tro škulį, kai tau
tik penkiolika m etų; leidęs jam sm ulkiai pavaizduoti
savo meilės n u o tykius su jau n a D ardanelų d u k ra po
Abido" oleandrais; — sykį, k artojam e, K olom banas p a ­
prašė jį rim ta i p akalbėti apie A tėn u s ir ap sak y ti, kokį
įspūdį paty rė, įžengęs į tą didį m iestą, į k urį jie d rau g e
keliaudavo pro koležo suolų arch ip elag ą.
— A! N ori, kad pakalbėčiau apie A tėnus? — p a ­
klausė K am ilis.
— Taip, noriu išg irsti tavo nuom onę apie juos.
— Mano nuom onę apie juos?.. Velnias! N eturiu ką
ta u apie juos pasakyti.
— Kaip, n e tu ri ką p asakyti?
— Ne... Po šim ts, juk p ažįsti M o n m artrą, tiesa? Ką
gi, A tėn ai tam e pačiam e a u k šty je kaip M onm artras;
tik ta i ši aukštum a yra iškilusi virš P irėjau s.
Visas K am ilio p ro tas, tem peram entas, c h a ra k te ris
atsispindėjo tam e A tėn ų įvertinim e.
Į rim čiausias gyvenim o puses jis žvelgė ta ip p a t
a tsa in ia i ir lengvabūdiškai.
I r vis dėlto d a r gausim e progos p a m a ty ti, kokie
atm in ties lobynai k a rta is glūdėdavo šioje užm aršioje
kreoliškoje galvoje.
Vieną ry tą K olom banas,— ta i y ra ak to riu s, tu rin tis
K am ilio gyvenim iškoje kom edijoje rezonieriaus vaidm e­
nį, šio a n tro jo D a m io \ šio naujojo V alero4 A rista s ',
F ilin ta s \ K leantas ,— K olom banas jam ta rė :
— Paklausyk, K am ili, tu negali taip visą laiką nieko
neveikti. Sem kis m alonum ų, kiek ta u patiks, jeigu tik
atlaik y s sveikata — ta i tav o reikalas; bet m alonum ai
nėra gyvenim o tikslas; gyvenim o tikslas, tik ra sis tiks-
281
las — ta i d arb as; ta d reikia p ag alv o ti, ką g alėtu m veikti.
Beje, bet koks užsiėm im as p a d a ry s tau m alonum ą m ie­
lesnį; be to, tav o tu rta s n ėra toks didelis, ta d jeigu kada
nors vesi, tu rė si žm oną ir vaikų, jis gali p asiro d y ti nepa­
kankam as. Gyvenimo pradžioje įp ra tę s tin g ė ti, nebesu­
gebėsi p a sita isy ti; niekas tavęs nepriim inės pas save,
nes dirbs. Je ig u b ū tu m sia u ra p ro tis, ribotos vaizduotės,
g a lb ū t leisčiau ta u elg tis kaip tinkam am , tačiau , a tv irk š ­
čiai, tavo puikūs gabum ai, n u o stab ū s sugebėjim ai... Ką
gali veikti? E, Dieve m ano, nežinau kaip ir tu! P a k a lb ė ­
sim apie tai, kai panorėsi, o kol kas įžvelgiu tav y je in te ­
lektą, tin k am ą viskam — ir m enui, ir m okslui; iš tavęs
g alėtų išeiti geras ad v o k atas, puikus gydytojas, žym us
kom pozitorius; tu ri gyslelę m uzikai: išsaugojau daugelį
m elodijų, k u ria s tu sukūrei koleže, ir iš penkerių m etų
nuotolio a p tin k u šiose melodijose žavingo naujum o ir
originalum o! Tad p asirin k , dėl Dievo, profesiją! Eik į
teisę a r m ediciną; tap k m okslininku a r m enininku; bet
tap k gi kuo nors! N ežinau, kaip tav e v airu o ti, n e n u tu o ­
kiu apie tavo polinkius, juk taip seniai m ane palikai;
tačiau patikėk, b ran g u sis K am ili, geriau ką nors veikti,
nors ir ne pag al savo polinkį, negu nieko neveikti.
— Aš apie ta i p ag alv o siu ,— atsak ė K am ilis, tačiau
m atėsi, kad jam tiek p a t norėjosi galvoti, kiek p a sik a rti.
— Je ig u m anyčiau, kad aš ta u toks p at b ran g u s,
kaip tu — m an ,— tv ir ta i ram iai kalbėjo to liau Kolom-
b a n a s,— p ag rasin čiau , kad p ra ra si m ano d rau g y stę ,
jeigu nepasirinksi kokios nors specialybės. Brolis Domi­
nykas žmogų, kuris nedirba, vadina nedoru, ir jis teisus.
— G erai,— pusiau rim ta i, p u siau juokais ta rė K a­
m ilis,— išsirinksim e, kaip tu sakai, specialybę. Aš irg i
apie ta i galvoju; nors ir neatrodo, bet iš tik rų jų m ano
galva užim ta vien tu o : šta i kas v a k a ra s nusirenginėda-
m as vis klausiu savęs, kokios p aslap tin g o s p riežasty s
kaltos, kad petnešos, ry te a n t m ano nu g aro s lygios ir
tiesios, vakare būna kreivos ir susisukusios it virvė. Ką
gi, m ielas bičiuli, šis pastebėjim as p riv e rtė m ane giliai
su sim ąsty ti, ir, m an regis, būtų labai fila n tro p išk a p a ­
to b u lin ti petnešų gam ybą.
K olom banas atsiduso.
282
 — Na, na, K olom banai,— su d rau d ė jį K am ilis.—
N edūsauk taip , juk pajuokavau. K ą, velniai ra u tų , d a ry ­
tum , jeigu ištik tų nelaim ė? Rytoj p a t įsiraša u į teisės
fa k u lte tą ; n u sipirksiu kodeksų rin k in į ir duosiu jį įriš ti
šagrenės oda, kad m an vis p rim in tų graužatį*, k u rią tau
sukėliau!
— Kam ili! Kam ili! — palingavo g a lv ą Kolomba-
n a s.— S tum i m ane į neviltį, bijau, kad niekad netapsi
žmogum i.
K am ilis sumojo, kad reikia p a k re ip ti pokalbį k itu r,
kitaip šis dialogas im tų slėg ti:
— A! Tu bijai, kad aš niekad netapsiu žmogum i!
Šiaip a r taip, bičiuli, tokios baim ės nejaučia tavo sk a l­
bėja.
K olom banas pažvelgė į K am ilį kaip žm ogus, į kurį
pokalbio m etu p rabylam a n e su p ra n tam a kalba:
— Mano skalbėja? — p a k a rto jo jis.
— Ak, šelm i,— varė toliau K am ilis,— nepasakei
m an, kad plaunies ra n k a s tokiu m uilu... Po perkūnais!
Ponas D aktaras, ponas Išm inčius, ponas Š ventasis J e ro ­
nimas* tu ri aštuoniolikinę sk albėją, kurios k e rin tis g ro ­
žis vienbalsiškai pelnė jai V an v o 11 princesės ir Pusiau-
gav ėn io " karalienės v ard ą. Š tai iš neįžengiam ų A m e­
rikos m iškų a tv y k sta pas jį g eriau sias bičiulis, k u n k u ­
liu o jan tis energija, pasisem ta iš m in ė tų jų m iškų, ir ponas
nusideda pirm osiom s svetingum o priederm ėm s, nuslėp­
dam as nuo svečio savo v e rtin g ia u sią lobį! P risiekiu vel­
nio ragais! — kaip sako nežinau k u ris V alterio S k o to 1“
personažas,— ta d jūs šita ip s u p ra n ta te elem en tariau sias
bendrystės taisykles, ir a r jūsų slapukavim as — ne iš­
davystė?
— B ran g u sis,— su žaviu n aivum u atsak ė Kolom ­
b a n a s,— nori — tikėk, nori — netikėk, bet m enkai te n u ­
tuokiu, kaip iš veido atrodo m ano skalbėja.
— M enkai tenutuoki, kaip iš veido atrodo tavo
skalbėja?
— P risiekiu tau .
— Tad iš tik rų jų , kam tu rė ti tokį veidą, jeigu tre ju s
m etus klientas, dvidešim tpenkiam etis ja u n ik a itis jo ne­
pastebi! M at, aš jos p ak lau siau , kiek laiko yra tavo skal-

283
bėja, ir susilaukiau atsakym o: „T rejus m etu s“ .
— G a lb ū t,— sutiko K olom banas.— Kam keisti sk a l­
bėją, jeigu g e ra i skalbia.
— Ir jeigu ji daili!
— K am ili,— pyktelėjo K olom banas,— esam a ir g r a ­
žių, ir b jau rių m oterų, kurios m anęs visai nedom ina.
— Tik p a ž iū rė k it, ponas vik o n tas de Penoelis! A ris­
to k ra tas, kaipgi!.. T ačiau ta d a ponas de B eran žė11 su
savo Lizete — storžievis, toksai K am ilis R ozanas? K as
buvo toji Lizetė, jeigu ne pono de Beranžė skalbėja?..
Ak, tiesa, ponas de B eranžė su k ū rė dainelę, kurioje skel­
biasi esąs ne iš b ajorų, o, a tv irk šč ia i, p rastos, lab ai p ra s ­
tos kilm ės: ta i paaiškina Lizetė, F retiljo n a, Siuzona...
Bet ponas K olom banas de Penoelis, po šim ts pypkių!
— Ką d arysi, K am ili, tačiau ta ip yra.
— Taip yra? — p a k a rto jo šis.— Kaip! A u k ščiau ­
sioji E sybė11 neriasi iš kailio, pakišdam a ta u po akim is
visus grožio stebuklus, įk ū n y tu s vienoje būtybėje, o tu ,
pagoni, apsim eti, kad tu ri svarbesnių reikalų, nei g ro ­
žėtis šiuo stebuklu. Bet jeigu velionis R afaelis b ū tų taip
niekinęs F o rn a rin ą kaip tu — Vanvo princesę, mes n e tu ­
rėtu m e „M adonos kėdėje“ , nelaim ingasis! O kas buvo
F o rn arin a? S kalbėja, k u ri skalbdavo b a ltin iu s Tibre. Tik
nesakyk ne: ta i sužinojau R ip eto s1° uoste.
— Ką gi, tegul; su tin k u su visu tuo. N a, o kaip su si­
pažinai su m ano skalbėja? K u r tu ją m atei?
— A, š ta i k u r ir no rėjau tave atvesti! Pavydo g y ­
vatės gelia ta u k rū tin ę , tiesa?
— Tu kvailas! — tru k te lė jo pečiais K olom banas.
— Žodis, kad g ražio ji Vanvo princesė tav ęs nė kiek
nedom ina?
— O, duodu ta u bajoro g arbės žodį.
— Tad m eilintis šiai vandenų fėjai, šiai Senos na-
jadei nebus m edžioklė tavo valdose?
— Betgi ne, šim tąsy k ne!
— Tad a tid ž ia i klausyk, aš p radedu:
Gijomo Felikso K am ilio Rozano, L uizianos kreolo,
pirm ojo susitikim o su jos šviesybe panele S a n tlilia , V an ­
vo princese, m inėtosios k u n ig aik šty stė s skalbėja, isto ­
rija.

284
 Tai a tsitik o vakar... R om anistas ta u p asak y tų —
skaisčią gegužės popietę; bet jis tav e a p g a u tų , nes, kaip
žinai, pliaupė lietus — juk išeidam as pasiėm ei lietsarg į;
šta i toji priežastis, su tru k d ž iu si m an p a lik ti nam us, kol
tu buvai Teisės in s titu te ,— juk nuo čia toli iki fia k rų ,
tos keliavim o priem onės, k u ri būd in g a tik civilizuotiem s
kraštam s. Bet aš nesiskundžiu, nes kaip tik ta u nesant
tu rė ja u m alonum ą p riim ti tavo skalbėją, kuri atvyko
perm irkusi it nuo koležo vyno... Pam eni, kaip pasim ė-
gaudavom , a?.. Ką gi, š ta i kaip V anvo princesė buvo
perm irkusi. Tad p irm a m intis, k u ri m an kilo, pam ačius
ją tokią p e rm irk u sią,— tik p asigėrėk m ano filosofija! —
ta i n u p irk ti a n trą lie tsa rg į, nes,— įsidėm ėk g erai šią
aksiom ą, K olom banai,— kiek dviejų lie tsa rg ių per daug
esant gražiam orui, tiek vieno — per m ažai dviem žmo­
nėms, kada lyja ir kiekvienas eina kas sau.
Bet čia tik ta rp kitko.
Taigi skalbėja įžengė į ta v ą ją ark ą kaip b a lta b a ­
landėlė! Tik ji atvyko tv a n u i p rasid e d an t; iš tavo k am ­
bario m atydama* koks lauke oras ir liū tis, kuri, pasak
Biblijos, u žtv in d ė visa ant že m ė su\ ji nesunkiai priėm ė
m ano pasiūlym ą laik in ai pasisvečiuoti čia.
Na paklausyk, K olom banai, ką tu b ū tu m d a rę s m a­
nim i dėtas?.. Tik sakyk a tv irai!
— Pasakok, pasakok to liau , vaikėze! — parag in o
rim tuolis bretonas, k u rį šaipoko taršk ė jim a s nejučia
linksm ino.
— A išku, kiek aš tave p a ž įs tu ,— vėl pradėjo p a sa ­
koti K am ilis,— tu b ū tu m leidęs sk albėjai iki galo tę s ti
m audynę; a rb a , jeigu bū tu m pasirodęs toks hum aniškas,
jog pasiūlytum savo pastogę, ta i bū tu m nusisukęs nuo
jos, šita ip atim d am as jai m alonum ą m a ty ti tavo veidą;
arb a būtum vėl įnikęs į knygą, šita ip atim d am as jai
m alonum ą pasik alb ėti su tavim i. J u k ta ip bū tu m p a si­
elgęs, tiesa? Ta d ingstim i, pone bajore, kad esam a m ote­
rų, kurios jum s visai ne m oterys! O aš — aš esu tik la u ­
kinis, todėl pasielgiau, kaip indėnas elgiasi savo vigvam e
arb a ara b a s — savo palapinėje: kruopščiai įvykdžiau
visas svetingum o priederm es. P irm ą ją , k u rią laikiau
savo pareiga įvykdyti — ta i p riv e rsti ją n u siim ti skrais-
285
tę, nes nuo šios sk ra istė s kam po varvėjo ja i a n t n u g aro s
kaip nuo lietsarg io virbo; jei ne šis m ielaširdingas a t i ­
dum as, Vanvo princesė tik ra i b ū tų susigriebusi stip rų
bronchų uždegim ą, už k u rį būčiau sau ilg ai prikaišiojęs!
Ak, jau iš čia m atau tave nuvėrusią negerą m intį, kaip
sako m etras A m io1 . K ą gi, ne, n e tu rė ja u jokių palaidų
ketinim ų ir kaip Ip o lita s 1* galiu p a sak y ti: ir diena ne
skaistesnė nei gelm ės mano širdies! Čia ne eilės, ir aš tuo
be galo džiaugiuosi: visad negalėjau p akęsti eilių...
K arto ju , tai p a d a ria u iš grynos m ielaširdystės, ir šta i
įrodym as — bijodam as, kad nepakenktų ledinis kam bario
šaltis, padaviau jai k aklaskarę, k u ri gulėjo a n t tavo
kėdės.
Cha! Ponas T a rtiu fa s nebūtų geriau sugalvojęs,
a r ne?
Tai buvo tavo b alto ji kak lask arė, g raž ia u sia iš visų,
k u rias tu ri. T ačiau p riv a la u tave įspėti, kad princesė ją
išsinešė, pam aniusi, kad jai a tid a v ia u visai.
Bet yra d a r viena sm ulkm enėlė.
Suteikęs ja i prieglobstį, p asiūliau ir kėdę; tačiau
jos garbei tu riu p risip až in ti, kad atsisak ė p risė sti — ne
todėl, kad laik y tų nederam a jai, V anvo princesei, sėdėti
prieš nuolankiausią iš ta rn ų , bet todėl, jog bijojo su g a ­
d in ti tavo baldų pliušą... Bent aš ta ip a tsp ė jau — iš to,
kaip ji sutiko, kiek pasispyriojusi, a tsisėsti šalia m anęs
a n t kanapos, kuri, a p tra u k ta m ultino ap v alk alu , jai
nepasirodė g a lin ti n u k en tėti.
O d a b a r š ta i su kuo tu niekaip nenorėtum su tik ti, o
Kolom banai! Tu, k u ris neigi pono de B eranžė Lizetes,
niekini F retiljo n as ir sm erki S iuzonas: kad jeigu esi
gim ęs ta rp 86°40' ir 92 55' v a k a rų ilgum os bei ta rp
29° ir 33° šiau rės platum os, negali n ek altai sėdėti šalia
dailios m erginos, nors ji tik skalbėja; s u p ra n ti, Kolom ­
banai, ta rp jos ir tavęs ima reik štis kažkas, ką, a n o t m ūsų
koležo fizikos m okytojo, galim a b ū tų p rily g in ti elektros
srovėm s. O tos srovės,— tu to nežinai, donai S o k ra te 1',
išm inčių k araliau! — tos srovės per dešim t m inučių
užm ezga, sudaigina ir g aliau siai padeda p raž y sti jūsų
m akaulėje aibei u g n in g ų m inčių, ko niekad n e p a d ary tų
joks Kodekso stra ip sn is, kad ir koks bū tų p a tra u k lu s.

286
 K aip tik tokia m in tis pastūm ėjo m ane, m ielasis, jai
pasak y ti:
„ — Vanvo princese, g arb ės žodis, jūsų šviesybė m an
atro d o t ž a v in g a!“
Ir, be abejo, tokia p a t m intis p riv e rtė ją n u ra u sti
lyg aguonėlę.
N ereikia ta u nė sakyti, kad ir koks nek altas būtum ,
b rangusis K olom banai, jog juo d a u g ia u m oteris ra u sta ,
tuo ji gražesnė. Taigi Vanvo princesė buvo g ražiau sia iš
princesių, ir m an ėmė su k tis galv a, bet, laim ei, m ano
akys, besisukdam os su g alva, stab telėjo ties b alta k a k la ­
skare, pakeitusia jos sk raistę.
Si kaklaskarė, b ran g u sis, buvo tavo: nežinojau, kad
ja u ti a n tip a tiją fėjom s, najadėm s ir undinėm s; bijojau
išduoti bičiulystę, ir š ita baim ė m ane sulaikė a n t p r a r a ­
jos krašto!
O d a b a r š ta i tu m an prisieki, kad esi ab ejin g as V an­
vo princesei: puiku! K ad an g i a tv y k a u iš p ra ra jų k rašto,
nebijau jų. K ai tik p a sita ik y s p ro g a, leisiu sau kuo m a­
loniausiai n uslysti jon!
Po šios prakalbos K olom banas norėjo kažką p ap rieš­
ta ra u ti, bet K am ilis žaviu balsu uždainavo:
Lizete, akgi Lizete,
Tu nuolat mane klaidinai.
Bet lai gyvuoja grizetė!
Išgerkim, Lizete,
Už mūsų šią meilę nūnai!
I r į šio m elodingo, vibruojančio, kerinčio balso g a r ­
sus, virp in an čiu s slapčiausias širdies stygas, K olom banui
nebeliko nieko kito, kaip tik paploti.

X L III + Ą Ž U O L A S IR NENDRĖ 1
T asai pasakojim as apie p irm ą jį K am ilio su sitikim ą
su Vanvo princese, pasakojim as, k u rį mes pasistengėm e
a tk u rti ne tik bendrais bruožais, bet ir su sm ulkm eno­
mis, leis geriau nei visos analizės, k u ria s būtum e galėję
p ateikti, su p ra sti K am ilio būdą — n e rū p e stin g ą ir
linksm ą.
287
 Š itas linksm um as, kuris žmonėse nebuvo itin gero
skonio, vis dėlto veikė rim tą jį b reto n ą m aždaug kaip
katės m eilikavim ai a r papūgos taršk ėjim as; visados iš
pradžių K am ilis atro d y d av o esąs neteisus, bet g aliau siai
visuom et išeidavo jo teisybė.
Vis dėlto kreolo atk a k lu m a s nuolat suduždavo į
vieną dalyką.
T varkingas, m onotoniškas K olom bano gyvenim as
buvo nevisai toks, apie kokį svajojo K am ilis; tad šiam e
ram iam e prieglobstyje jis jau tė si ta rs i nesavo kailyje ir
su v aržy tas. Bretono b aldai jam kėlė pan ašų p asib aisė­
jim ą kaip jau n u o liu i be pašaukim o, įstojusiam į vienuo­
lyną ir išvydusiam savo būsim ą celę.
Sykį, grįžęs iš p a sk aitų , K olom banas aptiko savo
lovos galv ū g alį p apuoštą piešiniu kaukolės v irš dviejų
su kryžiuotų kaulų, o apačioje tokį guodžiam ą u ž ra šą :
K olom banai, m irtis visų laukia!
Rim to, m ąslaus jaunojo bretono nė kiek neišgąsdino
n iū ru s teiginys, ir jis paliko prie savo lovos galv ū g alio
K am ilio p rise g tą laid otuvišką puošm eną.
T aigi ši ty k i buveinė, tokia g iedra K olom bano a k i­
mis, K am iliui a tsid av ė sem inarijos rau g u ; visa jį erzino,
visa gadino jam n u o taik ą, n etg i ta s a i poetiškas La V aljer
kapas, K olom banui ir K arm elitai sukėlęs tiek svajų:
am žinai prieš akis d u n k sa n tis m irties vaizdas, k u ris
pam aldžiai sielai teik tų paguodą, jam kėlė p asip rieši­
nim ą ir kandžiausią sark azm ą.
— K odėl,— sakydavo jis K olom banui,— išk a rt ne­
nusiperki vietos kapinėse? Liepęs a p tra u k ti sienas juoda
m edžiaga su sidabrinėm is ašarėlėm is, d a r gyvas tu r ė ­
tum pašėlusiai linksm ą b u tą , ku r galėtu m likti netgi po
savo m irties.
Keliolika k a rtų kreolas siūlė K olom banui pakeisti
jų, kaip jis vadino, kalėjim ą į b u tą P aryžiuje a rb a tegul
ir P aryžiaus priem iesčiuose, tokiuose kaip T urnono a r
Kelto gatvės.
K olom banas visados atsisakydavo.
Tad ta rs i nusileisdam as ir su tik d a m a s p risita ik y ti,
K am ilis liovėsi šnekėjęs apie p ersik rau sty m ą; tačiau ir
toliau siekė šio tikslo nep aliau jam ais išpuoliais prieš jų
288
vienuolišką atsisk y rėlišk u m ą. K ad ir iš p rig im ties ne­
k a n tru s, sutikęs pasipriešinim ą, stip resn į už jo norus,
kreolas pasitelkdavo, jeigu taip galim a p asak y ti, savo
vaizduotės stu b u ro lan k stu m ą , k u ris jam padėdavo p ra ­
sm ukti lyg žalčiui pro sia u ria u siu s plyšius; delsdavo,
m ėgindam as p rasly sti po kliūtim i, kurios nepajėgdavo
išversti, kiekviena p asitaik iu sia proga naudodavosi iš­
tikim a Kolom bano bičiulyste, savuoju išlepinto vaiko
silpnum u; bet visos jo užm ačios siekė tik viena: kuo
g reičiau apleisti Sen Žako k v a rta lą .
Jo nelaim ei, a u k šta nuom os kaina kitam e k v a rta le
b ū tų išderinusi K olom bano b iudžetą, o ši nuošali p rie ­
glauda visai tiko stropiam breto n u i; be to, p a sta ra sis
nė už ką nebūtų su tik ęs palik ti b u tą , k u r p irm ą sykį
meilė jam atsiv ė rė skaisčiausiom is spalvom is.
B aim indam asis K am ilio lengvabūdiškum o, jis vis
neišdrįso p a tik ė ti jam p aslap tį, n etelpančią jo širdyje;
todėl Kolom bano užsispyrim as n ep alik ti nei savo buto,
nei netgi k v a rta lo am erikiečiui liko nesu p ran tam as.
K am ilis ne sykį buvo sutikęs K arm elitą; ne sykį
k a ršta sis kreolas žavėjosi akis tra u k ian č iu savo kaim ynės
grožiu ir klausinėjo K olom baną apie šią ž a v in g ą ją nusi-
m inėlę,— m at K arm elita po m otinos m irties nešiojo
gedulą ir vilkėjo ju o d ai,— bet K olom banas jam tik a t ­
sakydavo:
— Ta m ergina nešioja gedulą po m otinos m irties;
tikiuosi, kad šis sie lv a rta s tave p riv ers ją gerbti.
Tad K am ilis apie K arm elitą d au g iau nebekalbėjo.
Tačiau k a rtą , sugrįžęs iš P a ryžia u s, kaip jisa i sak y ­
davo, jaunasis kreolas tv ir ta i įsitaisė fotelyje, užsidegė
H avanos cig arą ir ėmė p asakoti:
— G rįžtu iš L iuksem burgo...
— Puiku! — ta rė K olom banas.
— S u tik au m ūsų kaim ynę.
— K ur?
— Man p a re in a n t ji išėjo iš nam ų.
K olom banas tylėjo.
— R ankoje tu rė jo nedidelį ryšulėlį.
— Na ir kas, ką čia m ata i įdom aus?
— P alauk gi...
19. P a r y ž ia u s M oh ik an ai , I kn. 289
 — Aš laukiu, kaip m atai.
— P aklausiau du rin in k ės, ką ji nešėsi tam e ry šu ­
lėlyje.
— Kodėl?
— N orėjau žinoti...
— A!
— J i m an a tsa k ė : „M aršk in iu s“ .
K olom banas vėl nutylėjo.
— Bet a r tu žinai, kam tie m aršk in iai? — kalbėjo
toliau K am ilis.
— A išku, tik ria u sia i kokiai nors b a ltin ių p a rd u o ­
tuvei.
— Ligoninėm s ir vienuolynam s, brangusis!
— V argšelė! — sukuždėjo K olom banas.
— Tuom et aš p a k la u siau M ari Žanos...
— Kas to ji M ari Žana?
— N agi tavo nam sargė! N ežinojai, kad nam sarg ės
vard as M ari Žana?
— Ne!
— Kaip! P er tu o s tre ju s m etus, kai čia gyveni?
K olom banas k rustelėjo akim is, lūpom is ir pečiais,
ta rtu m norėdam as p a sak y ti: „N ejaugi m an tu ri rū p ėti,
kad n am sarg ė vadinasi M ari Ž a n a ? “
— B etgi,— ta rė K am ilis,— ta i ta u būdinga. Tačiau
kalba ne apie tai. T aigi aš p a site ira v au M ari Žanos:
„Kiek toji g ra ž i m ergina g ali u žd irb ti, siūdam a m arš­
kinius vienuolynam s ir lig o n in ėm s?“ A r žinai, kiek ji
uždirba?
— Ne,— prisipažino K olom banas,— tačiau , m aty t,
nedaug.
— Po fra n k ą už m arškinius, m ano mielas!
— Ak, Dieve m ano!
— O a r žinai, kiek ji su g a išta laiko vieneriem s
m arškiniam s p asiū ti?
— Iš k u r m an žinoti?
— Tas tiesa, p am iršau , kad tu nesm alsus. Ką gi,
brangusis, vieneriem s m arškiniam s ji su g a išta visą dieną
ir d a rg i plušėdam a kaip negrė, ta i yra dirb d am a nuo
šešių ry to iki dešim tos vakaro; ir kai ji nori u ž sid irb ti
trisd ešim t su, kad u ž te k tų pavalgym ui, s u p ra n ti, ji tu ri
triū s ti ir naktį!
290
 K olom banas nusišluostė išpylusį k a k tą p ra k a itą .
— Baisu, tiesa? — v arė toliau K am ilis.— A tsakyk,
akm enširdi! A rg i ta ip galim a, kad gerojo Dievulio su ­
tverto s būtybės, gražios, jaunos, gerai išauklėtos, g y ­
ventų dirbdam os it kro v in in iai jau čiai?
— Tu teisus, K am ili, iš tik rų jų teisus! — sušuko
K olom banas, beveik tiek p a t s u ja u d in ta s savo bičiulio
jau tru m o kaip ir m erginos sk u rd o .— I r aš ta u dėkingas,
kad taip u ž ja u ti d arbščias m oteris, ta s nežinom as šven­
tąsias, kurios savo a tk a k liu d arb u Dievo akyse a tp e rk a
k itų tinginystę!
— Cha! Tai m an tą taik a i? Dėkui!.. Bet nesvarbu!
Beje, ir m ano tokia nuom onė. K aipgi! — G arbės žodis,
ta i niekšybė! — M oteris... m oteris, k u rią Dievas paleido
į pasaulį teik ti vy ru i p alaim ą, g im dyti, m aitin ti, au k lėti
savo vaikus; to ji būtybė, s u tv e rta iš rožių žiedlapių, iš
gėlių arom ato, iš rasos lašų; toji būtybė, kurios šypsena
vyro širdžiai — tas p a t, kas saulės spindulys g a m ta i;
toji būtybė — vienuolynų ir ligoninių sam dinė — siuva
m arškinius už fra n k ą per dieną! A ts k a ita n t sekm adie­
nius ir švenčių dienas, tai sudaro vos tris šim tus fra n k ų
per m etus!.. Taigi, k ad an g i d a r nori išsaugoti m otinos
b u tą, tavo kaim ynė K a rm e lita ...— A r žinojai, kad jos
vard as K arm elita?
— Taip.
— ... Tavo kaim ynė K arm elita moka šim tą penkias­
dešim t fra n k ų nuom os, jai lieka d rab u žiam s, k u ru i, a p a ­
vui, m itybai šim tas penkiasdešim t fra n k ų per m etus, ta i
yra k etu riasd ešim t vienas sa n tim a s per d ien ą ,— jeigu
ji tik taip nepraleidžia nakties, kaip praleidžia dieną,
bet ir tokiu a tv eju jai su sid a ry tų g a lb ū t vos penkiasde­
šim t fra n k ų daugiau! I r kai pagalvoju, kad tokia p a ti
būtybė kaip aš, p an aši į m ane,— tik d a r gražesnė! —
yra pasm erkta tokiai kančiai!.. Iš tiesų, b rangusis, ne­
bėra žmogiško teisingum o — reikia revoliucijos visam
tam pakeisti!
— Man reg is,— pastebėjo K olom banas,— kad ji
d a r gauna nedidelę trijų šim tų fra n k ų pensiją.
— Ak, iš tik rų jų , ta u regis? Trys šim tai fran k ų !
Nedidelė trijų šim tų fra n k ų pensija ir šim tas penkias-
19* 291
dešim t fra n k ų jos uždarbio iš viso su d ary s k etu ris šim tus
penkiasdešim t fran k ų ... I r jum s ta i atrodo pakankam a —
jum s, ku ris g a u n a te tū k s ta n tį du šim tus p er m etus? A k,
pone filan tro p e, k e tu rių šim tų penkiasdešim ties fra n k ų
trim s šim tam s šešiasdešim t penkiom s dienom s ir netgi
trim s šim tam s šešiasdešim t šešioms, kai m etai keliam ieji,
jūsų nuom one, pak an k a b u tu i, d rabužiam s, pusryčiam s,
pietum s, vakarienei, k la u p tu i bažnyčioje? Betgi, nelai­
m ingasis! J e ig u valdžia tu rė tų m a itin ti au g alu s, a r ži­
nai, kad deguonis ir anglis, k u rią reik tų išsk irti, atsie itų
du k a rtu s d au g iau , negu išleidžia ši vargšelė?
— Tas tie sa ,— sutiko b reto n as, k u ris iki šiol ne­
buvo ta ip sk ru p u lin g ai įsivaizdavęs K arm elitos sk u rd o ,—
ta s tiesa, ta i labai liūdna; nežinau, kaip ji verčiasi.
— Tu nežinai? — a tk irto K am ilis, baisiai p a te n k in ­
tas, kad gali a tsite isti su K olom banu, be to, su ja u d in ta s
m atyto dailaus veidelio.— Ak, tu nežinai? Ką gi, aš ta u
pasakysiu: ji dirba bemaž visas n a k tis iki trečios v a ­
landos!
— A r n am sargė ta u tą pasakė?
— Ne, ne n am sargė, aš tą p a ts m ačiau.
— Tu, K am ili?
— Taip aš, K am ilis R ozanas, kreolas iš Luizianos,
aš p ats tą m ačiau.
— K ada?
— Na... vakar... u ž v a k ar ir visąlaik anksčiau.
— Ir kaip tu m atei?
— Ju k ji ne tokia tu rtin g a , kad n a k tį m iegodam a
degintų žvakę a r lem pą, tiesa? T aigi, kai jos k am b ary je
dega lem pa a r žvakė, vadinasi, ji nem iega. Tad šta i, visas
n ak tis lempa arb a žvakė dega kaim ynės kam baryje iki
trečios valandos.
— Betgi p a ts juk nebudi iki trečios valandos n a k ­
ties, iš k u r tu žinai?
— Ak taip! Aš nebudžiu iki trečios valandos n a k ­
ties! K as ta u sakė? Na, čia ta i tu k lysti: pavyzdžiui,
u žv ak ar buvo Operos diena, tiesa?
— Taip, berods... aš nežinau...
— .O, jis nežino Operos dienų! Pirm adienis, tre č ia ­
dienis, k etv irtad ien is, laukini! T aigi u ž v a k ar buvo Ope­
ros diena... pirm adienis!

292
 — Tebūnie taip.
— Jeig u ir nenori, tač ia u ta ip yra... Ką gi, išeida­
m as iš Operos, su sitik a u seną koležo draugelį...
— Mūsų drau g elį?
— Kieno gi?
— K urį?
— Liudoviką.
— A, šitą , vieną iš koležo šaunuolių. N et keista,
kaip juos pam eti iš akiračio!
— Nekalbėk! K ai pagalvoji, darosi labai liūdna.
— Ką jis d a b a r veikia?
— S tu d iju o ja m ediciną: visi iš kailio neriasi, kad
tik ką nors veiktų.
— T iktai tu...
— A, aš to ir laukiau... Pataikei! Persm eigei! Ne­
kalbėki dau g iau apie tai. Taigi jis stu d iju o ja m ediciną.
— Ja m seksis: p a sig ė rėtin as p ro tas, tik tam tik ra
prasm e gal kiek pernelyg m ate ria listišk a s.
— Taip, tam tik ra prasm e n et labai m a te ria listiš­
kas; Vanvo princesė ta u g a lė tų kai ką apie tai p asakyti.
— Pavyzdžiui?..
— Taip, ad e v e n tu m 1... Bet tam , kad festinare ad
e v e n tu m \ reikia u ž b a ig ti su sm ulkm enom is. L iudovikas
ateis tavęs a p la n k y ti; judu kaim y n ai: p asak iau jam tavo
adresą.
— Betgi, am žinasis taršk a le , kas bendra ta rp Liu-
doviko...
— Ir K arm elitos?
— K lausiu tavęs!
— P alauk, tuoj pasakysiu... Na ir įvykių gniaužė-
jas! Je ig u bū tu m Tesėjas, su sta b d y tu m Teram eno p a sa ­
kojim ą4 ties dešim tąja stro fa , tiesa? I r nesužinotum , kad
banga, kuri atnešė p abaisą, išsigandusi a ts itra u k ė a tg a l
jūron; nesužinotum , kad m inėtosios pabaisos kūnas buvo
p adengtas žvyn a is g elsva is, kad jos pasturgalis rangėsi
vingiais kreivais — visos šios sm ulkm enos, m aty t, buvo
tėvui baisiai įdomios! V elniai ra u tų ! K ai sūnų su ry ja
pabaisa, tai tėv as nors tu ri teisę žinoti, kokia pabaisa, ir
jeigu toji pabaisa g raži, ta i paguodai jis gali sau ta r ti:
„M ano sūnų surijo pabaisa, tačiau ji buvo g raži p a b a isa !“

293
 — Zinai, aš tav ęs klausau.
— Tai tav o pareiga! Bet m an g aila tavęs, ta d tru m ­
pinu. Kas bendra ta r p Liudoviko ir K arm elitos? Tuoj
ta u pasakysiu. Taigi išeidam as iš Operos su tik a u Liu-
doviką...
— Tą jau sakei.
— Ką gi, tad k a rto ju . P a ts g erai s u p ra n ti, kad s u ­
sitikę koležų laikų d rau g elį, su k u riu o nesim atei tre ju s
m etus, negali ištv e rti neperpasakojęs vienas k itam savo
jau n y stės nutikim ų. T aigi užsukom e su Liudoviku į Ope­
ros kavinę; reikėjo gi su te ik ti pasakojim ui p a g rin d ą :
kaip tik šią sm ulkm eną tu riu ta u p aaišk in ti.
— P raleisk sm ulkm enas.
— Taip, kad an g i ši sm ulkm ena tav e su g ėd in tų ,
egoiste, tiesa?
— Na, ta i kokia ta sm ulkm ena?
— Š tai kokia: u ž v a k ar tu m ane p riv e rte i p a sn in ­
k au ti, šventeiva!
— Aš?
— Ir d a r pirm adienį! Teisybė, p ats to nepastebėjai,
todėl ta u n ep riek aištau ju , tik k o n sta tu o ju fa k tą . K a ­
dangi, sakau tau , p a ts to nesuvokdam as p riv e rte i m ane
pasn in k au ti, nes buvai užsakęs šalto s kiaulienos, o m um s
atnešė kietai v irtų k ia u šin ių ,— m etam orfozė, į k u rią tu ,
kaip visada išsiblaškęs, n eatkreipei jokio dėm esio,—
pam aniau, kad m an d erėtų a ts ta ty ti jėgas, m ūsų bičiulio
Liudoviko kom panijoje su v a lg a n t viščiuko šlau n y tę. A r
viščiukas buvo d in g stis pokalbiui, a r pokalbis — d in g s­
tis su v alg y ti viščiuką? N ežinau. Tik tu riu ta u p asak y ti,
kad pokalbio užteko k u r kas ilgesniam laikui negu v iš­
čiuko, ir tik apie tre č ią v alan d ą paryčiui aš su g rįžau
ta rp m ūsų vienuolyno sienų. Pažvelgęs į d angų, veikiau
iš neturėjim o kas veikti nei iš noro p a s itik rin ti, koks
rytoj bus oras, p asteb ėjau pro m ūsų kaim ynės lan g ą
skverbiantis blausią darb in ės lempos šviesą, ir g ry n ai
žm ogiškas jausm as po ry t, ta i yra šiandien, pam ačius ją
išeinančią su ry šu lėliu , m an prim inė vakarykščią n ak tį,
ir aš išklausinėjau M ari Ž aną. D abar žinai, ką atsak ė
M ari Žana. V argšė m ergina!
— Taip, vargšė m ergina! Tu teisus, K am ili, ir labiau

294
vargšė nei tu m anai, nes ji n e tu ri jokių gim inių, jokių
bičiulių, nieko, kas ją užjaustų!
— Betgi ta i baisu! — sušuko K am ilis.— I r kaipgi
tu, jos kaim ynas penkis a r šešis m ėnesius, gal net m etus,
nesistengei užm egzti su ja p ažin tį?
— T aip,— atsiduso b re to n a s,— aš d au g sykių kal-
bėdavausi su ja...
I r g a lb ū t šiuo m etu K olom banas b ū tų viską p a p a ­
sakojęs bičiuliui, jeigu šis n eb ū tų a tstū m ę s jo p a sitik ė ­
jim o vienu iš tų pastebėjim ų, k u rie n u o lat K olom baną,
ja u beatsiv erian tį, p riversdavo užsičiaupti.
— Ak, p asla p tin g a sis bretone! — sušuko K am ilis.—
Tu kalbėdavaisi su ja ir nė žodžiu m an neužsim inei apie
tai! Taigi nori p a n e ig ti šį lojalum ą, k u rį tavoji rasė p r i­
siskyrė sau, k adangi tu ri kietą g alvą ir k eturkam pę
k a k tą ? Iš tik rų jų , tav o p a sla p tin g u m a s V anvo princesės
atžv ilg iu jau tu rė jo p riv e rsti m ane b ū ti atsarg esn iam .
A tleidžiu ta u tik su viena są ly g a : b ū ten t, kad tu m an
papasakosi šią p asto ralę, ir d a rg i su visom is sm ulkm e­
nom is, nevengdam as retorikos įm a n try b ių ; m ėgstu ilgus
pasakojim us — ne ta ip , kaip tu... Išs itra u k iu havanišką-
jį, užsirūkau ir k lausaus tavęs. K albėk, K olom banai! Tu
ta ip gerai kalbi!
— P atikėki, K am ili,— su trik o K olom banas,— m ūsų
pokalbyje nebuvo nieko ta u įdom aus.
— A, p ag av au tave, šelmi!
— K aipgi?
— P asakym as, kad n ė ra nieko įdom aus m an, a r
nereiškia, kad yra dau g kas įdom aus ta u ? P ra ša u tav ęs
ap sak y ti tą įdom um o n iu an są, k u rį šis pokalbis tu rė jo
g a lb ū t tavo p ro tu i, g al vaizduotei, o gal ir širdžiai; žo­
džiu, k arto ju , klok apie K arm elitą visa, ką aš ta u p a p a ­
sakojau apie Vanvo princesę; bet p atikėk, m an nė į galvą
neatėjo s ta ty ti m ūsų kaim ynę į vieną g re tą su m ano
princese... A r toji gražuolė, k iau ra s n a k tis siu v a n ti m arš­
kinius vienuolynam s ir ligoninėm s, tave kaip nors labiau
dom ina? A tsakyk m an, K olom banai! A tsakyk, Kolom ­
banai!
Savo bičiulio įv a ry ta s į kam pą, K olom banas ištiesė
ran k ą, palietė jo kelį ir švelniu, rim tu balsu ta rė :

295
 — K lausyk, K am ili, papasakosiu ta u viską; bet,
v ard an Dievo, nepažiūrėk į m ano pasitik ėjim ą su sau
įp ra stu lengvabūdiškum u ir saugok m ano p aslap tį, kaip
būčiau ją saugojęs pats, jeigu nem anyčiau, kad slėpti
nuo tavęs m ano širdies kertelę — ta i išduoti m ūsų b i­
čiulystę.
I r K olom banas pradėjo K am iliui sm ulkiai pasakoti
tai, ką jau buvo atskleidęs broliui Dom inykui.
— I r ką pasakė brolis D om inykas? — paklausė
K am ilis, kai jo bičiulis baigė k a lb ė ti,
K olom banas p a k a rto jo jau n a ja m kreolui vienuolio
jam p asak y tu s pad rąsin am u o siu s žodžius.
— Ką gi, puiku! — sušuko K am ilis.— Š ta i m ano
svajonių abatas! J e ig u būčiau ab a to sūnus, norėčiau,
kad m ano tėv a s bū tų lygiai toks pats. Tas brolis Domi­
nykas gerai padarė, kad tav e padrąsino, nors, a tv ira i
k alb an t, neatrodo, kad ta u labai reikėtų p ad rąsin im ų ;
kišti ugnį prie degančių pakulų m an visados a tro d ė
bergždžias darbas. Ko m ano galva neišneša — ta i, kad
p ats nesusiprotėjau; o tu rė ja u įta r ti iš vaikiškų tavo
kalbų pirm om is dienom is m an atv y k u s ir ypač iš a tk a k ­
laus tavo nenoro p a lik ti šį k v a rta lą . Ak, gerai, kad m ane
perspėjai; pačiu laiku: jau degė; ry to j k etin au p ra d ė ti
kam paniją. Bet nuo šiol — b a ig ta ; m ano šeim ininko
m ylim oji — kaip Cezario žm ona: n e tu ri k risti a n t jos nė
įtarim o šešėlis ! P asik liau k m ano m okėjim u laik y ti p a ­
slaptį, o d a b a r sakyk, kaip ketini veikti?.. Tavo žengim as
į tik slą, leisk m an ta u pasak y ti, v y k sta a tv irk štin e k ry p ­
tim i tavo a is tra i: b aisiau siai ją dievini, tač ia u nė kiek
nesistum i į priekį!
— Ką tu vadini stūm im usi į priekį, K am ili? —
bemaž išsigandęs paklausė K olom banas.
— Ką gi, stūm im usi į priekį vadinu visa, kas ne­
reiškia traukim osi a tg a l, o tra u k im u si vadinu tū n o jim ą
nam uose, ką tu d a ra i visą m ėnesį, kai aš čia... Ak! K ai
kas m an atėjo į galvą... K vailys! G alvijas aš! A pipešiotas
paukštis! Aš čia tave v aržau , m ano m ielas! R ytoj p a t
išvaduoju tave nuo savęs!
— K am ili, K am ili, a r galvoji, ką kalbi, d rau g u ži? —
sušuko K olom banas.
296
 Ne, ta i suriaum ojo B otanikos sode liū tas, neapsiei­
n a n tis savo n arve be viauksinčio šunyčio!
— Žinoma, galvoju, K olom banai: nenoriu kliudyti
m ano vienintelio bičiulio laim ei.
— Betgi tu nė kiek nekliudai, K am ili.
— Baisiai kliudau, ir nuo ry to ja u s leidžiuos ieškotis
viengungiško būsto.
— Ak š ita ip ,— nuliūdo K olom banas.— N ori m ane
p alikti, p a v a rg a i nuo m ano kaim ynystės; pasidarė per
sunki m ūsų bičiulystė!
— Ak, K olom banai, d rau g u ž i, kokias čia p aistai
kvailystes!
— Ką gi, tebūnie, keliauk; bet ir aš išeisiu su t a ­
vimi.
— T ada,— ta rė K am ilis,— bėk pas nam ų savininką,
ir jeigu aš tav ę s neapsunkinu...
— V aikuti! — sušuko nuo stab u sis bretonas.
— Ką gi, m udviejų v a rd u sum okėk nuom ą už tris,
šešis, devynis... m ėnesius į priekį; tačiau, k a rto ju tau...
— K am ili,— p e rtra u k ė jį K olom banas,— aš m yliu
K arm elitą, m yliu ją visa savo siela, bet jeigu tu m an
pasakytum : „K olom banai, m ano valdos A m erikoje sude­
gė, aš žlugęs, tu riu iš naujo p rad ė ti k a u p ti tu rtą , o m a­
tai, kokios m ano rankos: visai silpnos! Tad šta i, m an
reikia tavo tv irtų ran k ų pagalbos, senosios B retanės
sū n a u !“ K am ili, aš išvykčiau tą pačią m inutę, be g a i­
lesčio, be skausm o, nė n eatsig ręžd am as a tg a l, nė neatsi-
dusęs dėl tos gyvenim o pusės, k u rią čia palieku.
— Gerai, gerai! Tai savaim e aišku; žinau, kad tu
taip p ad ary tu m .
B retonas liū d n ai šyptelėjo:
— Žinoma, pad ary čiau .
— Ką gi, pasižiūrėkim , k u r to ji meilė tave nuves?
— T ikriausiai — į vedybas.
— Oho! Su m ergužėle, k uri siuva m aršk in iu s vie­
nuolynam s ir ligoninėm s — tave, vikontą de Penoelį,
tave, kurio šaknys siekia R obertą S tip r ų jį5?
— J in a i — kapitono, G arbės legiono kav alieriau s
duktė.
— Taip, p a tra n k ų diduom enė... P a g a lia u nesvarbu!

297
Je ig u ta u tinka, jeigu tin k a tavo tėvui, niekas nem atys
tam e nieko bloga.
— Mano tėvas viską p a d a ry s savo v ienturčio sūnaus
laim ei.
— Tad kodėl nepradedi derybų?
— Bet, b ran g u sis K am ili, p irm iau sia aš nežinau,
a r K arm elita m ane m yli.
— Be to, prieš puldam as į tą erškėčiais klotą kelią,
kaip vadinam a san tuoka, nori pakvėpuoti gėlėtų m eilės
pievų arom atu! Teesie! S u p ra n tu to k ią sensualizm o a p ­
raišk ą ir v e rtin u tokį ra fin u o tą goslum ą; bet laukdam as,
tikiuosi, neleisi m ielajai būtybei g a d in ti akių šiuo voro
darbu?
— O ką k ita d a ry ti, K am ili? A rgi aš p ats esu p a ­
kankam ai tu rtin g a s , kad galėčiau jai padėti? O jei ir
būčiau m ilijonierius, a r p riim tų ji m ano p a siū ly tą p a ­
galbą, kad ir kokiu p av idalu p rid e n g tą?
— Pagalbos ji nepriim s, bet priim s d arb ą.
— Kaip, tavo nuom one, aš galiu jai p a rū p in ti
darbo?
— O! Koks tu n e ry ž tin g a s, bičiuli!
— Na, ta i paaiškink m an — m irštu iš nekantrum o.
— Vienas bičiulis kolonijose m an pavedė, kad jam
atsiųsčiau šešis tu zin u s m aršk in ių , pusę olandiškos d ro ­
bės, pusę b atistin ių ; šiom is dienom is n u p irk a u m edžiagą,
m an ją atneša šįv a k a r arb a ry to j. Bičiulis, k u ris p atik ėjo
m an šį reik alą, n u s ta tė v id u tin ę kiekvienų m aršk in ių
kainą dvidešim t penkis fra n k u s; vyriškiem s m arškiniam s
reikia trijų m etrų dvidešim t c e n tim etrų m edžiagos:
tark im , m edžiaga atsieis po penkis fra n k u s už m etrą,
taig i vieneriem s m arškiniam s su sid ary s šešiolika fra n k ų
dvidešim t penki san tim ai; ta ig i aštu o n i fra n k a i sep ty ­
niasdešim t penki sa n tim a i lieka už fasoną. Tad štai,
duokim šiuos m arškinius p a siū ti kaim ynei: regis, ji
d irba kaip fėja; už vienerius m aršk in iu s ji pelnys ne
fra n k ą , o aštuonis ir d a r septyniasdešim t penkis s a n ti­
mus. A išku?
— J in a i n e su tik s,— p a p u rtė galvą K olom banas.
— Kaip, nesutiks?
— J a i atrodys, kad ta i tik sum anus būdas jai pagel-

298
bėti; žino darbo k ain ą, ir kai pam inėsi pasakišką sum ą,
apie k u rią kalbėjai, ji atsisakys.
— Ak! Iš tiesų tu užsispyręs ir b esispyriojantis
bretonas! K aipgi ji atsisak y s paim ti už savo d a rb ą k ainą,
k u rią m ane verčia m okėti didelėje g a ta v ų d rab u ž ių p a r ­
duotuvėje? V elniai ra u tų , aš jai p arodysiu savo są s ­
kaitas!
— Jeig u ta ip ,— ta rė K olom banas,— ta i m an ta s
dalykas atrodo p riim tin as, ir nuoširdžiai ta u dėkoju už
tą sum anym ą.
— Ką gi, šį p a t v a k a rą jai ta i pasiūlyk.
— Aš pagalvosiu.
— I r d a r pagalvok, jog siū ti m aršk in iu s — ne a m a ­
tas. Daug keliavau po pasau lį ir k a rta is ,— ta i ta u sukels
ju o k ą,— sk irtin g a i nei daugelis k itų , kurie žiūri, bet
nem ato, aš m ačiau, nors nežiūrėjau... M ačiau, kad netoli
ta s laikas, kai m ašinos per valan d ą p a d a ry s d a rb ą , kurio
šim tas m oterų su adatom is nepadaro per savaitę! Tik
pažvelk į Indijos k ašm y ru s: visas kaim elis pluša šešis
m ėnesius, kad išau stų sk a rą , k u rią Liono staklės p a g a ­
m ina per dvylika valandų! Tad šta i, reikia ieškoti K a r­
m elitai am ato, k u ris,— tuo atv eju , jeigu ponas g ra fa s
de Penoelis neleistų ponaičiui savo sūnui vesti m arškinių
siu v ė ją ,— bent su te ik tų vargšei m erginai galim ybę ne­
n u m irti iš bado.
K olom banas pažvelgė į bičiulį a ša rų p ritvinkusiom is
akim is:
— Niekad nem ačiau tav ę s tokio rim to, tokio gero ir
p ro tin g a i m ąstančio, Kam ili! Dėkoju ta u , nes ta i tavo
bičiuliškas jausm as tav e įkvepia ir kreipia padėti.
T ačiau K am ilis neapsistojo prie šių jau sm in g ų p a ­
gyrų, tik paklausė:
— A r tu m an nem inėjai, jog ji m ėgsta m uziką?
— A istringai! I r p a ti g an a nebloga m uzikė, m an
regis.
— Gal g ird ėjai ją d a in u o ja n t a r g ro ja n t?
— Niekados: vargšelė n e tu ri pianino.
— Tai tu rės.
— Kaip?
— Dar nežinau; bet aš, aš ta u sakau, kad jį turės.

299
 — Išk a rt per toli nori eiti, K am ili.
— Kad surasčiau jai p ian in ą , nereikės toli eiti:
tu rė s tav ą jį.
— Kaip m anąjį?
— Aišku.
— Bet m ano p ian in as iškleręs.
— Puikiai tą žinau, todėl ir sakau.
— Tu jai duosi p ra s tą p ian in ą — fe!
— O, koks tu kvailas, m ano mielas!
— Ačiū!
— Ne, čia tik bičiuliškas žodelis... B etgi suprask!
Šim tą sykių ta u esu sakęs, kad nepakenčiu tavo pianino,
jo tonai m an per au kšti... Koks jos balsas?
— K o n traltas.
— Kaip tik! O tu — b a rito n as. Pakeisim e tav o p ia ­
niną; aš duosiu penkis šim tu s fra n k ų : tu rė site puikų
pianiną! J u k p ian in as — ta i ne lietsarg is, tiesa? Vieno
pakaks dviem a r netg i trim !
— Bet, K am ili...
— Tai jau p a d a ry ta : p ian in as n u p irk ta s; r y t jis
bus čia.
— Nepūsk m iglos, Kam ili!
— Yra taip , kaip tu rė ja u g arb ės ta u p ran ešti. No­
rėjau p a d a ry ti staigm eną tav o vardo dienai; bet kad an g i
ji jau praėjusi, a tid ė ja u tav o gim im o dienai; tač ia u ji
d a r toli, o m an įgrįso g ro ti tokio aukšto skam besio p ia ­
ninu, todėl dovanoju ta u tą d a ik tą ry to j, ta i yra tavo tė ­
vo, dėdės, tetos a r kurio iš pusbrolių gim im o dieną...
V elniai rau tų ! J u k kas nors iš tavo šeimos tu ri b ū ti g i­
męs rytoj!
— O, Kam ili! — sušuko bretonas, su ja u d in ta s iki
a š a rų .— Ačiū, bičiuli, ačiū!
 Antra dalis

X L IV + LA GEM M A DI P A R I G f
N epaisant plačios m ūsų spausdinam os knygos apim ­
ties ir visados a u to ria u s p a tiria m o m alonum o analizu o ti
savo personažų c h a ra k teriu s, an aip to l nesam e užsim oję
diena iš dienos sekti šių trijų ja u n ų jų žm onių gyvenim ą;
šitai p adarytum e, jeigu ketintum e išleisti a ts k irą jų isto ­
riją , kam , tačiau, nesiryžtam e, kad an g i šis pasakojim as
tė ra epizodas tos didžiosios visovės, k u rią pateikiam e
skaitytojam s.
T aigi tik pasakysim e, kad K am ilis įgyvendino tai,
ką buvo išdėstęs K olom banui.
K arm elita, pam ačiusi n e p a p ra sta i išp ū stas k rau tu -
vines Kam ilio sąsk aitas, nebeturėjo ką p asak y ti prieš
atly g į už savo d a rb ą ir priėm ė jaunuolio pasiūlym ą;
tad nuo šiol, pašalin u s ta rp in in k ą ,— tą k rau g e rį, besi-
p elnantį iš gam intojo ir p irk ė jo ,— į jos nam us įžengė
gerovė; tik ta i kiek d a u g ia u keblum ų m erginai sukėlė
naujasis pianinas, k u rį reikėjo p erkelti iš dviejų bičiulių
buto į josios. Tačiau m ygiam a Kolom bano, kuriam ja u tė
pag arb a atm ieštą tra u k ą , g a lia u sia i ji ryžosi a tv e rti
duris m elodingajam svečiui.
D ar d au g iau : sutiko su dainavim o pam okom is, k u ­
rias abu jau n ik aičiai apsiėm ė paeiliui jai teikti.
Tik užm etusi akį, K arm elita iššifruodavo ir puikiai
atlikdavo su d ėtin g iau siu s dalykėlius; m erginos p iršta i
buvo m iklūs, tačiau apie m uziką ji tiek p a t tenutuokė,
kiek apie meilę.
J i grojo, gerai neišm anydam a atliekam o kūrinio
vertės, ir ta i,— čia tebus leista p ro fa n u i m irksnį įlįsti
ne į savo d a rž ą ,— ta i didžiulė m erginų gaunam o pen­
sionuose m uzikinio išsilavinim o sp rag a. A u k lėtin ių g a l­
vos prikem šam os p rasto s m uzikos ta dingstim i, jog jin ai
lengva. Tad jeigu m okytojas per nelaim ę y ra apdovano-

301
tas vienu iš tų p ra ž ū tin g ų balsų, kurie vadinam i salo­
n in ia is,— o ta i aiškiai reiškia balsą, n etin k am ą te a tru i,—
be to, jeigu jis k a rta is esti a p n ik ta s dain in in k ų karščio,
pasireiškiančio polinkiu pačiam k u rti rom ansus, lyg b ū ti
m uziku p a k a k tų bet kokio balso, ką gi, toks m okytojas
neišvengiam ai įkals į visas šias ja u n a s g alv as veik v isa ­
dos abejotino skonio fa n ta z ijų ; jeig u jis ir nedainuoja,
pavojus m aždaug toks p a ts: užuot savo kūrybos ro m a n ­
sų, jis prim es savo sukom ponuotus k ad rilius, valsus,
galopus, fan ta z ija s, v ariacijas, kapričo — nykius k a p ri­
čo! K vailas v ariacijas!
Dėl Dievo meilės! Ponios pensiono m atronos, reik a ­
laukite iš savo m okytojų, kad d ė sty tų m uziką, kurios
y ra išm okyti, o ne k u rią p a ty s rašo! K aipgi! T u rite tų
didžiųjų m aestrų, tų g en ialių jų m ilžinų, tokių kaip H aid­
nas, Hendelis, G liukas, M ocartas, V ėberis ir Bethovenas
šedevrus ir taik sto tė s su šių ponų gavotais?
Kas nors pam anys, kad taip negali būti!
A naiptol: tokie daly k ai dedasi kasdien.
V argšelė K arm elita su savo įg im tais gab u m ais kaip
tik šita i p a ty rė : savo rankose visados tu rė d a v o tik tr e ­
čios a r k etv irto s rūšies m uzikpalaikę ir visai nenutuokė
apie tikros m uzikos žavesį.
Todėl nuo p a t p irm ų jų žodžių ji e n tu z ia stin g ai k la u ­
sėsi jaunikaičių.
J a i ta i buvo tiesiog a tra d im a s.
Tačiau ta rp bičiulių įsiplieskė kova.
K olom banas, orus ir rim ta s it vokietis, be to, senojo
M iulerio m okinys, visų savo m inčių ir svajų išraišk ą
rasdavo vokiškoje m uzikoje.
K am ilis, gyvas ir lengvabūdiškas it neapolietis,
nesuprato, nemėgo, nepripažino kitokios m uzikos kaip
tik itališką.
J ų m uzikiniai skoniai skyrėsi lygiai kaip c h a ra k ­
teriai.
Todėl ta rp jų kildavo n u o latin ia i ginčai, kaip lav in ti
K arm elitos m uzikinį skonį.
— Vokiška m u zik a,— sakydavo K olom banas,— tai
m uzika perteiktos žm ogaus aistros.
— Ita lišk a m u zik a,— nenusileisdavo K am ilis,— ta i
daina išreikštos svajos.
302
 — Vokiška m uzika — gili ir liū d n a ,— tv irtin d a v o
K olom banas,— kaip R einas, p lau k ia n tis savo eglių ir
uolų paunksnėje.
— Ita lišk a m uzika — džiugi ir v aisk i,— n e a tsilik ­
davo K am ilis,— kaip V iduržem io jū ra oleandrų pavė­
syje.
Kova b ū tų tru k u s i am žinai, jeig u išm in tin g asis b re­
tonas nebūtų pasiūlęs paliaubų.
K olom banas pasiūlė vienu m etu m erginą p a ž in d in ti
su Bethoveno ir Cim arozos, M ocarto ir Rosinio, Vėberio
ir Belinio m uzika.
N ors šie du keliai buvo sk irtin g i, tačiau ap linkui
vedė į tą p atį tikslą.
T aigi pam okos prasidėjo, m erginos m okytojai buvo
abu jaunikaičiai.
Po trijų m ėnesių ji jau gebėjo labai įsta b ia i d a in u o ti
su jais tercetus.
Nuo šiol į nam us įžengė laim ė, kaip prieš tris m ėne­
sius pro tas pačias d u ris ir tuo pačiu keliu buvo įžengusi
gerovė.
Bemaž visus v a k a ru s jie susirinkdavo m ažoje m er­
ginos svetainėje — joje išra d in g a sis K am ilis sum anė
vieną dieną, n esant K arm elitai, pakeisti tap etu s, siek­
dam as kiek įm anom a išb lu k in ti žiau rų našlaitei p risi­
m inim ą apie kam barį, kuriam e num irė josios m otina;
čia jie praleisdavo visus v a k a ru s nuo septintos valandos
iki vidurnakčio, ir visus tris stebindavo, kad laikas slenka
taip g reitai.
K olom banas, ap d o v an o tas p la ta u s diapazono b a ri­
tonu, sudainuodavo ta i dalykėlį iš Vėberio a r M ocarto,
tai a riją iš M ejulkr a r Gretri*.
K am ilis tu rė jo angeliškai saldų, ty rą ir m alonų te ­
norą; kai u ž trau k d av o Juozapo a riją
Žeme tėvų! Hebrono4 šalie!
jo balsas skam bėdavo tokiu švelnum u, tokiu giliu liūde­
siu, kad nei K olom banas, nei m ergina nepajėgdavo k la u ­
sytis p a k a rto tin ų šios arijos posmų nesudrėkusiom is nuo
ašarų akim is.
K arm elita d a r nedrįso dain u o ti viena p ati; jos balsas
nuskam bėdavo, ir ta i nedrąsiai, tik duetuose su vienu a r
303
k itu iš dviejų bičiulių, arb a tercetuose su abiem .
N epaprasto diapazono ir stip ru m o balsas: kai k u ­
riose m inorinėse arijose iš šios vaikiškos burnos jis s k a r­
dėdavo it trim ito g a rsa s per laidotuvių procesiją.
O k itais k a rta is — g raudendavo it violončelės rau d a.
D ar kai kada g a rsa i liedavosi švelniai ta rtu m iš
krištolo fleitos a r m elancholiškai lyg obojaus tonai.
B ičiuliai klausydavosi su žav ėti, ir K am ilis, a n k s­
čiau nepraleisdavęs nė vieno Operos spektaklio, d au g iau
tenai nebekėlė kojos, kai pirm ąsy k išgirdo tą , k u rią p a ­
vadino P ary žiau s perlu — la gem m a di Parigi.
A bu stebino p ažan g a, k u rią K arm elita d a rė sulig
kiekviena valanda.
Vieną v a k a rą juodu apstulbo, išgirdę ją su d ain u o ­
ja n t nuo pradžios iki galo visą „Don Z uano“ p a rtitū r ą ,
k u rią jai buvo palikę vos vakar. Iš tik rų jų , m ergina
tu rėjo n ep ap rastą a tm in tį: pakakdavo jai tik sykį išg irs­
ti kokį dalykėlį, kai po ketvirčio valandos sugebėdavo
jį pak arto ti.
Pas Kolom baną buvo ištisa vokiškos m uzikos kolek­
cija, bet po kelių m ėnesių ji išseko. Tuom et K am ilis a p ­
siėmė rū p in tis m uzikinės d rau g ijo s poreikiais; n aršė po
visus knygynus, a trin k in ė d a m a s, kaip ir derėjo tik ėtis,
savo m ėgstam ų m aestrų dalykus, kuriuos K olom banas
vadino niekingos lotyniškos dvasios kūriniais.
M ergina ry te rijo šias p a rtitū ra s , ir pam ažėle jos
galva p ra tu rtė jo p a g rin d in ia is visų didžiųjų m aestrų
kū rin iais; ir kadangi dainuodam a negalėjo n ekreipti
dėmesio į atlik im ą, po kurio laiko tapo n u o stab iai išsi­
lavinusia ir ta le n tin g a m uzike.
T aigi taip ir slinkdavo v a k a ra i, vieniem s k lau sa n tis
k itų — ta i buvo p ag rin d in is jų užsiėm im as; be to, po
kiekvieno dalykėlio sekdavo koks nors K am ilio sąm ojis —
tiesiog n eatsisp iriam as, nuo kurio jo k lau sy to jai p r a ­
trūkdavo vaikiškai k v ato ti.
A rba — kelionių nuotykis, p ik an tišk a s a r p av o jin ­
gas, tačiau visad p ap asak o tas padoriai.
V ienas dalykas ypač stebino K olom baną: tai, kad
šis jo akivaizdoje n e rū p e stin g a s keliautojas, aplankęs
Ita liją , G raikiją, M ažąją A ziją it p ra sk re n d a n tis paukš-
304
tis, nieko nepam atydam as, nieko neįsim indam as, nieko
nesuvokdam as, nuo tad a , k ai ėmė p asak o ti savo kelionės
įspūdžius K arm elitai, atro d ė ta rtu m b ū tų keliavęs vienu
m etu ir kaip m okslininkas, ir kaip dailininkas, ir kaip
poetas. Pasakodavo ta i apie savo kasinėjim us ta rp g r iu ­
vėsių, ta i — apie pasivaikščiojim us m ėnesienoje po d i­
džiųjų ežerų p a k ra n te s; apie stovyklavietes sausringose
dykum ose a rb a neįžengiam uose m iškuose; ir tokiais a t ­
vejais čia būdavo n a u ja s K am ilis — visai nepažįstam as,
k alb an tis vaizdingai, su a is tra , užsidegim u ir nuoširdžiai.
K olom banas buvo visai priblokštas tokios p erm ai­
nos; bičiulis atsiv ėrė jam akinančiam e spindesyje: ne
kaip lengvabūdis, vėjavaikis, nerū p estin g as, m ėg sta n tis
g irtis vaikėzas, bet kaip žavus kavalierius, suderinęs
savyje aukštuom enės žm ogaus savybes bei išsk irtin u m ą
su m enininko įkarščiu bei nuotykių pom ėgiu.
K as gi šį steb u k lą p adarė? K olom banas nežinojo,
be to, jam ir nerūpėjo savęs pak lau sti.
Bet mes, sk a ity to ja i, būdam i sm alsesni už breto n ą,
d rau g e paieškokime, iš k u r ši K am ilio de R ozano,— kaip
jis k a rta is pusiau juokais, pusiau išdidžiai save v ad in o ,—
būdo ir elgesio perm aina.
Šios perm ainos p riežastį nesunku n u s ta ty ti.
A r m atėte vienišą povą, v a ik štin ė ja n tį a n t s ta ta u s
stogo kraigo? Be abejo, niekas neatrodo g ražiau , bet tuo
pačiu m etu ir g ailiau , o ypač — lab iau save įsim ylėjęs
nei jis! Tik iš tolo pastebėjęs povę, jis k aip m at išskleidžia
savo deim antų, perlų ir ru b in ų vėduoklę.
Ką gi, d eim an tai, p erlai ir ru b in a i, k u ria is buvo
nusėti Kam ilio pasakojim ai, m erginos akim s taip ir sp in ­
dėjo.
J is rėžė sp a rn ą , anot b an alau s, tačiau raišk a u s po­
sakio.
B ūtų gyvenęs su K olom banu dvidešim t m etų ir šios
bičiulystės neb ū tų pagerbęs nė vienu tų bran g ak m en ių
iš savo tu rtin g o s skrynelės.
Bet šiam p a sla p tin g a m ir nepažįstam am dievui, k u ris
nem atom as sklando virš jau n ų m erginų, K am ilis n eg ai­
lėjo nei grožio, nei sąm ojaus, nei vaizduotės lobių.
T arp dviejų senų bičiulių esti kaip ta rp vyro ir žmo-
20. P a r y ž i a u s M oh ik an ai . I kn. 305
nos: jie nem ato reikalo n e rtis iš kailio vienas dėl kito;
bet jeigu tik pasirodo trecias, tą pačią ak im irk ą pašne­
kesys im a k ibirkščiuoti ta rs i ta rp dviejų nebylių, n e ti­
kėtai a tg a v u sių kalbos dovaną.
D orasis K olom banas siejo buvusį K am ilio nešnekum ą
ir d a b a rtin į jo kalbos gyvum ą ne su kuo kitu , kaip tik su
jaunuolio būdo nepastovum u bei aik štin g u m u .
K arm elitai, iša u k lė ta i griežtam e Sen Deni pensione,
paskiau tap u siai savo m otinos sla u g y to ja bei josios m ir­
ties liudytoja, iki šiolei liūdesys buvo tik ro ji gyvenim o
esmė, ir rim ta sis breto n as, p a ts to nesuvokdam as, taip
p a t nesuvokiant ir m erginai, tęsė n au d in g as, tač ia u liū d ­
nai nuteikiančias pensiono pam okas.
Je ig u šiuo m etu kas b ū tų tiesiai kreipęsis į jos širdį
ir be užuolankų paklausęs, k u ris iš tų dviejų jau n ik aičių
jai labiau p atin k a, ji tv irta i, nesvyruodam a, vad o v au ­
dam asi įg im tu in stin k tu , n enugalim a tra u k a , b ū tų n u ro ­
džiusi K olom baną.
J o rim ta s būdas, užuot stūm ęs nuo savęs, ją tra u k ė ;
visais klausim ais ju d viejų nuom onės k a sk a rt sutapdavo.
A tv irkščiai, K am ilis savo c h a ra k te riu buvo visiška
priešingybė m erg in ai: jo gyvum as ją neram ino, len g v a­
būdiškum as — šokiravo; ta r s i vyresnioji sesuo visad
buvo p asirengusi s u b a rti jį kaip m okinuką; iš p rig im ties
tv ir ta ir ry žtin g a, ji įgijo K am iliui kažkiek tos įtakos,
kokią savo bendram oksliui iš A m erikos K olom banas
tu rėjo nuo koležo laikų. Jo a tž v ilg iu K arm elita ja u tė
veikiau globėjiškum ą kaip vaikui nei švelnum ą kaip
jaunikaičiui.
K ai ji dirbdavo a r trokšdavo p ab ū ti viena, K am i­
liui netik ėtai įėjus, nesivaržydavo p a sak y ti: „E ikit sau,
K am ili, jūs m an tr u k d o te
Bet niekad nebūtų d rįsu si ta r t i panašių žodžių Ko-
lom banui.
Be to, K olom banas niekad ja i netrukdydavo.
Visa tai lėmė, kad K arm elita pati klydo dėl savo
jau sm ų : pam ažėle tą fa m ilia ru m ą , k u ris nusistovėjo
ta rp jos ir Kam ilio, ji ėmė laik y ti kuo karščiau siu p rie ­
raišum u, o tą p a g a rb ią , ta č ia u tik r ą meilę, siejančią ją
su K olom banu — baim e.

306
 Sakytum , K olom banas ją prilaik y d av o , K am ilis —
traukdavo.
K olom banas ją m ylėjo, o K am ilis — viliojo.
K aip vaikystė įsivaizduoja gyvenim ą, jeigu ne kaip
pynę iš gėlių, kurių p a ti g raž ia u sia — ta i p a ti ry šk ia u ­
sia? K aip m ergina įsivaizduoja m eilę, jeigu ne kaip p a ­
ž a d ėtą ją žemę, k u r ji g alės n u sisk in ti savo svajonių
svajonę?
G yvenim as su K olom banu — ta i kasdienis m okym a­
sis ir darbas; gyvenim as su K am iliu — ta i am žina kelionė
per m argaspalvę fan ta z ijo s šalį.
Je ig u K arm elita v ak are užsigeisdavo su sip ažin ti su
m uzikos k ū rin iu , apie k u rį jie ką tik šnekėjo, K olom ba­
nas jai pasakydavo:
— Rytoj tu rė site .
Bet K am ilis,— toks p a t g re ita s pild y ti kitų tro šk i­
mus kaip k a ršta s ten k in ti sav u o siu s,— K am ilis, n esv ar­
bu, a r nakties vidurys, a r pliaupia it iš kibiro lietus, a r
m uzikos pard u o tu v ės uždarytos, a r leidėjai sum igę,
K am ilis, nebodam as lietau s ir n ak ties valandos, pėsčiom is
perlėkęs visą P ary žių , belsdavosi į prekeivio d u ris, kol
šis, suviliotas jaunikaičio užkeltos dėl vėlaus m eto k a i­
nos, ryždavosi a tid a ry ti.
Sykį L iuksem burge K arm elita pareiškė, beje gana
abejingai, p a g e id a u jan ti tu rė ti vieną a r porą rausvojo
kaštono žiedų.
— P ažįstu S veikatos g atv ėje so d in in k ą,— pasakė
K olom banas,— kai g rįšite nam o, b ran g io ji K arm elita,
tu rė site visą glėbį tų žiedų.
Bet K am ilis, v ik ru s it k atin as, nepaisydam as te i­
singų Kolom bano p riek aištų , prim enančių, kad jie vaikš­
tin ėja po viešą p ark ą, K am ilis jau įsiropštė į kaštonm edį,
nulaužė visą šaką su žiedais ir p e rg a lin g a i nušliuožė
žemyn, nepastebėtas nė vieno sargo; m at laim ė ir d rąsa
jam e ėjo ta rsi išvien: chirom antas, p a n a g rin ė ję s K am ilio
delną, neabejotinai b ū tų atp a ž in ęs ir sekęs nuo M arso
kauburio iki riešo laim ės lin ija — tiesia, tv irta , be jokių
nukrypim ų a r p e rtrū k ių .
Iš tik rų jų , sunku b ū ti n u trū k tg a lv išk esn ia m ir lai-
m ingesniam nei K am ilis.
20* 307
 Tokie ir panašūs dalykai, p a sik a rto ja n ty s kiekviena
proga ir bet k u rią a k im irk ą , pažadino K arm elitoje gilų
jausm ą jau n ikaičiui — jau sm ą, k y lan tį tiek iš n u o sta ­
bos, tiek iš susižavėjim o.
Iš daugelio požym ių K olom banas pastebėjo, kaip
kreolas tra u k ia m erginą.
— Tai visai s u p ra n ta m a ,— pirm iau sia, n e sirū p in ­
dam as dėl šios trau k o s, ta rė jis s a u ,— jo pusėje grožis,
linksm um as, g rak štu m a s, spindesys, o m ano — tik liū ­
desys ir jėga.
P askiau pam ažėle, būdam as są žin in g as,— ir taip
m ą sta n t jo veidas vis lab iau niaukėsi, o šird is vis stip ria u
gn iau žėsi,— pam ažėle jis ėmė save įtik in ė ti:
— Dieve! P ad arei m ane dvidešim t ketverių m etų
am žiaus rim tą ir g rie ž tą it senį! Koks liūdnas d ra u g a s
tu rėčiau būti aštuoniolikinei m erginai, kurios visi po­
m ėgiai sk irtin g i nei m ano... Ir vis d ėlto ,— p rid ū rė jis,
vis tebedvejodam as,— visa m an byloja, kad sugebėčiau
p a d a ry ti K arm elitą laim in g ą, ir kad šitam tu rė č ia u jėgų
bei tv irty b ės, kaip tu riu noro bei ryžto!
Galop, žvelgiant į ju o s,— g ražiu s, jau n u s, besišyp­
sančius, p rig lu d u siu s vienas prie k ito ,— jam rodėsi, kad
gaubiančios kiekvieno jų g a lv ą jau n y stė s aureolės su si­
lieja d rau g ėn ir kad ta i — m eilės švytėjim as.
Tuom et jis palinguodavo g a lv ą ir stovėdam as iš­
blyškęs šešėlyje, kai K am ilis ir K arm elita spindėte sp in ­
dėjo šviesa, vėl tard a v o sau:
— N ereikia savęs a p g a u d in ė ti, tuodu jau n i žm onės
myli vienas k itą , ir ta i teisin g a: juodu ta rs i su tv e rti dėl
vienas kito... I r vis dėlto svajojau apie kitokį jos gyve­
nim ą... Mieloji K arm elita! Būčiau p ad aręs iš jos kilnią
ir išdidžią dam ą! K am ilis įžvalgesnis už m ane: p ad ary s
iš jos laim ingą m oterį!
I r nuo šiol K olom banas, nebodam as a itrio s šird g ė ­
los, diena iš dienos vis lab iau slegiančio liūdesio, n u ­
sprendė visiškai atsiž ad ė ti savęs ir p r a tu r tin ti K am ilį
savo su k au p tais lobiais.
Vieną v a k a rą , kai K am ilis ir K arm elita žavingais
balsais, atsirėm ę vienas į k itą , laisvai k ren tan čiais p la u ­
kais, išvien susiliejančiu alsavim u sudainavo meilės

308
duetą, v irp a n tį visom is žm ogiškosios a istro s stygom is
ir bemaž p rily g s ta n tį d a n g išk a jai o k tav ai, K olom banas,
sugrįžęs į savo kam barį, padėjo ran k ą K am iliui a n t
peties, rim ta i pažvelgė į jį ir a šarų pritv in k u sio m is a k i­
mis, atodūsių kupina k rū tin e , ta č ia u ram iu balsu ta rė
jam :
— K am ili, tu m yli K arm elitą!
— Aš?! — rau sd am as sušuko K am ilis.— P risiekiu
tau...
— N eprisiekinėki, K am ili, ir paklausyk m anęs,—
n u tra u k ė jį K olom banas.— Tu m yli K arm elitą g a lb ū t
p a ts to nenujausdam as, tač ia u tu k a rš ta i ją m yli, jeigu
ir ne taip p at, ta i nors tiek pat, kiek m yliu ją aš.
— O K arm elita?..
— Aš K arm elitos n e k la u siau ,— a tsa k ė K olom ba­
n a s.— K urių g alų? P a k an k am ai g e ra i žinau, k u r linksta
jos širdis! Ju d v ie jų garbei p rip ažįstu , kad priešinotės
ilgai ir kad, sakytum , nejučia p asid av ėte vienas kito
trau k ai... Tad štai ką sugalvojau...
— Ne, ne! — sušuko K am ilis.— Tai aš tu riu ta u
pasakyti, ką sugalvojau, K olom banai. J a u g an a ilgas
laikas, kai viską im u iš tavęs, nieko ta u neduodam as
m ainais, naudojuosi tavo pasiaukojim u, jo n e g rą ž in d a ­
mas! Gal tu ir teisus: taip, esu jau beįsim ylįs K arm elitą,
beišduodąs m ūsų bičiulystę; bet, prisiekiu tau , Kolom ­
banai, kad apie šią meilę n e p ra sita ria u jai nė žodžiu ir
kad iki p a t šios m inutės, iki p a t šios valandos, kai tu
išplėšei ją iš m ano širdies ir parodei m an, slėpiau tą
jausm ą netgi nuo savęs paties... Tai pirm oji m ano k a ltė
prieš tave; bet, k a rto ju tau , aš nė n e įta ria u , slysdam as
šia tokia m alonia d ra u g y stė s trise nuokalne, aš nė n e įta ­
riau , kad kelias veda tiesiai į meilę. Tu ta i pam atei už
m ane: dėkui! Tu m an ta i pasakei: juo geriau! D ar p a ts
laikas! Taip, taip, b ran g u sis K olom banai, buvau beįsi­
mylįs K arm elitą, ir šitoji m eilė m an varo siau b ą, ta rtu m
K arm elita bū tų m ano brolio žmona! Tad tavęs k lau sy ­
dam asis, ty rin ėd am as savo širdį ir m atydam as ty k an čią
p ra ra ją , tv irta i n u sp rendžiau: d a r šį v a k a rą aš išvykstu!
— Kam ili!
— Išvykstu... p a sta ty siu ta rp savo potroškių ir
309
aistro s neįvęikiam ą k liū tį; persikelsiu per jū rą ir a p si­
gyvensiu Škotijos a r A nglijos gilum oje; tač ia u aš paliksiu
P aryžių, paliksiu K a rm e litą , paliksiu tave!
I r K am ilis, plūsdam as ašarom is, k rito a n t sofos.
K olom banas liko sto v ėti tv ir ta s kaip g im tų jų p a ­
krančių uola, į k u ria s šešis tū k sta n č iu s m etų su d ū žta
jūros bangos.
— Ačiū už tavo kilnų ketinim ą! — ta rė jis .— Esu
ta u dėkingas už didžiausią au k ą, kokią tik gali m an p a ­
d a ry ti; bet ja u per vėlu, Kam ili!
— Kaip, per vėlu? — paklausė kreolas, pakeldam as
veidą, visą šlap ią nuo ašarų .
— Taip, per vėlu! — p a k a rto jo K olom banas.— Je ig u
ir būčiau toksai savanaudis, jog priim čiau tavo p a sia u ­
kojim ą, a r p avyktų m an išp lėšti iš K arm elitos širdies
meilę tau ?
— K arm elita m ane m yli? Tu tik ra i žinai? — su šu ­
ko K am ilis, pašokdam as a n t kojų.
K olom banas pažvelgė į ja u n ą jį bičiulį — šio veidas
išdžiūvo, lyg su šv itu s rugpjūčio saulei.
— Taip, ji tave m yli,— ta rė jis.
K am ilis susivokė, kiek b ū ta egoizm o šitam e d ž ia u g s­
mo p rotrūkyje, suspindusiam e pro akis iš jo sielos.
— Aš išvyksiu,— ta rė jis .— K ai iš akių — ta i ir iš
širdies!
— J u s n eišsisk irsite,— atsa k ė K olom banas,— a rb a ,
tik ria u , aš jū sų neišskirsiu. N ejaugi būčiau toks niekšas,
jog nepajėgčiau s u tra m d y ti m eilės, kuri p a d a ry tų ne­
laim ingus brolį ir seserį?
— Kolom banai! K olom banai! — sušuko kreolas,
m atydam as, kaip jo bičiulis ste n g ia si save nu g alėti.
— N esirūpink dėl m anęs, K am ili: už kelių dienų
atostogos; ta i aš išvyksiu.
— Niekados!
— Išvyksiu, tik ra i sak au tau... T ik,— p rid ū rė b re­
tonas v irp telėju siu b a lsu ,— a r pažadi m an vieną dalyką,
K am ili?
— Kokį?
— A r pažadi p a d a ry ti K a rm e litą laim ingą?
— Kolom banai! — šūktelėjo kreolas, puldam as bi­
čiuliui į glėbį.
310
 — P risieki m an ją g e rb ti, kol ji ne tav o žm ona?
— Prieš Dievą! — išk ilm ingai p a tv irtin o K am ilis.
— Ką g i,— ta rė K olom banas, šluostydam asis a k is,—
paan k stin siu savo kelionę keliom is dienom is; m at, su ­
p ra n ti K am ili,— kalbėjo to liau b reto n as p rikim usiu b a l­
su ,— kad ir koks esu stip ru s, d a r pernelyg neseniai su si­
taik iau su likim u, jog galėčiau nuolatos tu rė ti po akim is
jūsų meilę... S kaudinčiau ju s ta rs i priekaištas! Tad iš­
vyksiu rytoj, ir m ano n ev iltis a tn e š nors tokią nau d ą,
jog suteiks m ano tėv u i d a r keletą laim ės dienų!
— O K olom banai! — apkabino K am ilis didžiadvasį
b reto n ą .— O K olom banai! Koks aš prieš tav e m enkas ir
niekingas! A tleisk, kad pasm erk iau tave šiai am žinai
m ano laim ės au k ai; bet, žinai, m ielasis, g a rb in g a sis
Kolom banai, netiesą ta u sakiau, kad išvyksiu; nebūčiau
išvykęs: būčiau nusižudęs!
— N elaim ingasis! — su b arė K olom banas.— Aš iš­
vyksiu, bet n e n u siž u d y siu : juk tu riu tėvą! — I r kiek
ram iau p rid ū rė : — Vis dėlto s u p ra n ti, kad galim a n u ­
m irti dėl m oters, k u rią m yli, tiesa?
— N esuprantu, kaip galim a be jos gyventi.
— Tu teisu s,— atsa k ė K olom banas.— K a rta is to ­
kios m intys kildavo ir m an.
— Tau, K olom banai? — išsigando K am ilis, nes tie
žodžiai n iū ra u s bretono lūpose skam bėjo visai k itaip , nei
juos ta r tų n erū p estin g asis kreolas.
— Taip, m an, K am ili!.. T ačiau nusiram ink.
— Teisybė, pasakei, kad tu ri tėvą!
— Be to, tu riu ju s abu, savo m ieluosius bičiulius,
ir nenorėčiau jum s p a lik ti sąžinės p riek aištų . Tad g rįžk
į savo kam barį, K am ili; aš ram us, d a b a r te tro k štu tik
viena: vėl išvysti savo tėvą!
P askiau, kai kreolas, n e k a n tra u d am a s a ts id u rti
vienas, paliko jį n iau rų ir liū d n ą it belapį medį, n u sia u b tą
gruodžio vėjų, K olom banas atsid u so :
— Tėvą! Ak, niekad nereikėjo m an jo palikti!

311
 XLV + KOLOMBANAS IŠK E L IA U JA
K olom banas n u m atė išvykti ry to ja u s v ak arą.
Ž iaurią ak im irk ą išgyveno ja u n ik a itis, kai tu rė jo
p ran ešti apie savo išvykim ą K arm elitai.
Kai K olom banas, lydim as K am ilio, įėjo į jos k am b a­
rį, K arm elita sėdėdam a siuvinėjo.
Pakėlusi galvą, nusišypsojo abiem s bičiuliam s, iš­
tiesė jiem s ra n k ą ir vėl ėm ėsi siuvinio.
M irksnį tvyrojo tyla. Dviejų iš šio tre jeto k rū tin e s
slėgė toksai sunkum as, jog jie vos drįso kvėpuoti; tr e ­
čioji alsavo ty k iai ir nieko n eįtard am a.
K arm elita jau buvo besižiojanti klau sti, kodėl tokia
tyla, bet bretonas savo m elancholišku balsu užbėgo jai
už akių:
— K arm elita, aš išvykstu.
M ergina krūptelėjo ir g re ita i pakėlė g alv ą:
— Kaip! J ū s išv y k state? — paklausė.
— Taip.
— K ur?
— Į B retanę.
— Į B retanę? Kodėl į B retanę, mėnesį iki p rasid e­
d a n t atostogom s?
— Taip reikia, K arm elita.
— Taip reikia? — p a k a rto jo ji.
K olom banas sutelkė visas jėg as m elui, p a re n g ta m
iš vakaro:
— To nori m ano tėvas.
Tačiau sąžiningojo bretono lūpos buvo taip blogai
pasiruošusios nu slėp ti teisybę, jog tuos k e tu ris žodžius
jis veikiau sum urm ėjo nei išta rė .
— Išvykstate! O a š ? ..— paklausė m ergina su bega­
liniu egoizm u.
K olom banas išblyško kaip nu m irėlis: rodės, širdis
jam tuoj tuoj sustos.
O K am iliui p riešin g ai nei jo bičiuliui: veidą užliejo
k a rštis ir širdis ėmė greičiau plakti.
— J ū s gi žinote, K a rm e lita ,— ta rė K olom banas,—
žm onių kalboje yra žodžiai, į kuriuos sudūžta visi m ūsų
troškim ai, visos v iltys: Taip reikia!

312
 K olom banas išta rė šiuos žodžius su tokiu ry žtu , jog
K arm elita nuleido g alv ą, ta rs i jie būtų iš ta rti paties
Likimo.
Tačiau abu jau n ik aičiai p am atė iš jos akių a n t s iu ­
vinio n u s irita n t ty lia s ašaras.
Bretono širdyje užvirė a rši kova. K am ilis iš Kolom-
bano veido sk aitė visą jo slapto sielv arto raid ą ; g a lb ū t
K olom banas b ū tų n eištvėręs, puolęs prie K arm elitos
kojų ir viską jai pasakęs, jeigu ne K am ilis, kuris uždėjęs
ran k ą bičiuliui a n t peties ta rė :
— B rangusis K olom banai, dėl Dievo, nevažiuok!
Šie m eldžiantys žodžiai g rąž in o K olom banui visą
jo n a rsą :
— Taip re ik ia ,— ta rė jis K am iliui, kaip anksčiau
buvo ta rę s K arm elitai.
K am ilis g erai nutuokė, ką d aro , š ita ip p a p ra šy d a ­
mas, ir kokį stip rų poveikį jo balsas tu rė s bičiulio širdžiai.
Beje, tų dviejų žodžių, kurių nepakako K arm elitai,
K am iliui tik ir tetrū k o .
J is nutilo: įspūdis, k u rį norėjo jais sukelti, buvo
sukeltas.
Liūdnas stojo v a k a ra s, K olom banui šita i pranešus.
Tik tu rė d a m i išsisk irti, jau n u o liai kaip re ik ia n t save
perprato.
K olom banui paaiškėjo, kaip stip ria i, visa širdim i,
be galo myli K arm elitą.
Je i g a u tų išplėšti tą meilę iš savo k rū tin ė s — ta i
tas p at, ką išplėšti iš jos savo širdį.
Tačiau, šiaip a r taip , tą meilę jis ,— pasitik įs savim i
ir nesibijantis, kad išduos ja kada nors savo bičiu lį,—
galės išsaugoti kaip kančiom is ir ašarom is pažen k lin tą
brangenybę.
Savo ru o žtu K arm elita irg i su p ra to , kaip k a ršta i
myli K olom baną.
Tačiau kai vienatvės naktim is, skendėdam a m ergiš­
kose svajonėse, K arm elita susid u rd av o akis į akį su šiuo
jausm u ir iš savo sielos naivum o pagalvodavo apie vedy­
bas, į kurias, josios su p ra tim u , tu ri vesti kiekvienas
k a ršta s jausm as, ji paklausdavo savęs, a r K olom bano
tėv a s,— senas bajoras, tik ria u sia i tv irta i besilaikąs savo
313
kastos p rie ta rų ,— k ad a nors su tik tų , jog jo sū n u s vestų
našlaitę be kraičio ir be kilm ingos pavardės.
Tiesa, josios pačios tėvas m irė kap ito n u m ūšio lauke;
tačiau epochoje, apie k u rią d a b a r kalbam e, R e stau ra c ija
užbrėžė tokią rib ą ta r p N apoleonui ir L iudvikui X V III
ta rn a v u sių kalavijų, jog neatrodė nieko ste b ė tin a , n e tg i
K arm elitai, jeigu g ra fa s de Penoelis n e p rita rtų savo
sūnaus ir kapitono Zervė d u k te rs san tu o k ai.
P irm iau sia, kas atėjo K a rm e lita i j g a lv ą ,— tai, kad
Kolom bano tėv as sužinojo apie a rtim u m ą , kokiam e g y ­
veno tre je ta s jaun u o lių , ir norėdam as p a d a ry ti tam galą
n u ta rė a tš a u k ti K olom baną į gim tinę.
M erginos savim eilė buvo u ž g a u ta ; d au g iau ji nieko
nebeklausinėjo.
L iūdna ta i buvo diena — tos paskutiniosios v a la n ­
dos, k u rias tre je ta s bičiulių praleido drauge, valandos,
kai ne sykį žodžiai apm irdavo a n t lūpų ir kai ašaros
nuriedėdavo iš akių.
Tačiau per jas nė vienu žodžiu, nė vienu žvilgsniu
sa n tū ru sis bretonas neišsidavė apie nepasotinam ą a is trą ,
k u rią slėpė savo k rū tin ėje.
K aip ja u n a s sp a rtie tis su šypsena lūpose jis leidosi
draskom as iš vidaus.
Tačiau, reikia p asak y ti, kad ši šypsena buvo p ag im ­
d y ta liūdesio.
A tėjo m etas išvykti. K olom banas atsisveikino su
K arm elita bičiulišku bučiniu į abu išblyškusius ir su d rė ­
kusius m erginos sk ru o stu s; p ask iau , tru k te lė ta s Kąm i-
lio, išėjo.
K am ilis palydėjo K olom baną iki diližano.
Čia, p ask u tin į k a rtą pasivedęs bičiulį į šalį, K olom ­
banas liepė jam p risiekti, kad gerbs m erginą kaip būsim ą
žm oną visą laiką, kol tokia taps.
P askiau K am ilis sugrįžo į Sen Žako g a tv ė s nam us,
k u r aptiko K arm elitą visą ap siašaro ju sią.
Iš tik rų jų , a rg i negalėjo žeisti K arm elitos širdies
tai, jog n u trū k o p a sk u tin is ryšys, ju ngęs ją su a n k ste s­
niuoju gyvenim u? B ičiulystė su K olom banu, gim usi iš
pasiaukojim o ir dėkingum o prie m irusios m otinos lovos,
jai padėjo žengti iš p raeities a te itin : šis išvykim as išrovė

314
iš našlaitės širdies pask u tin iu o siu s vaikystės likučius!
Nuo šiol vieniša p a sau ly je,— juk K olom banas nė n ep a­
sakė, kada su g rįš ,— teg alėd am a k reip tis į K am ilį bičiu­
lystės ir globos, k ita ip ta r ia n t — į jau nuolį, kurio len g ­
vabūdiškum as bei p av iršu tin išk u m a s p a ly g in ti su Ko-
lom bano rim tu švelnum u jai išryškėjo visu savo baisiu
tik ru m u , d a b a r ji ja u tė si izoliuota, pasim etusi šioje ne­
pažįstam oje dykum oje, k u ria v ad in am as pasaulis — be
šilto jausm o, be stip ry b ės, be atram os!
Taigi, kai K am ilis parėjo, vargšelė g rau d ž ia i, p lū s­
dam a ašarom is verkė.
Išg ird u si kreolą a tid a ra n t d u ris, K arm elita k ilste­
lėjo galvą, norėdam a p a ž iū rė ti, g al k a rta is d rau g e s u ­
grįžo ir K olom banas.
Tačiau K am ilis parėjo vienas, ir ji vėl nusvėrė g alvą
a n t krūtinės.
Ja u n u o lis m irksnį stabtelėjo patylom is a n t slenks­
čio; pasirodo, buvo įžengęs m erginos šird in k u r kas
m ažiau nei tikėjosi.
J is taip p a t sum ojo, kad derėtų kalb ėti ne apie save,
bet apie bretoną. .
— A tnešu jum s nuo K olom bano,— ta rė jis ,— p a ti­
kinim ą apie jo nuoširdžią bičiulystę.
— Kokia ta bičiulystė? — n ia u ria i a trė m ė K arm e­
lita .— B ičiulystė, užsim ezganti ir n u trū k s ta n ti pagal
užgaidą? A rgi aš, jeigu tu rė č ia u išvykti, neperspėčiau
iš anksto savo bičiulių, vos tik su p lan av u si leistis ke­
lionėn? I r a rg i būčiau taip g re ita i ir žiau riai tą planą
įgyvendinusi?
V argšė K arm elita! P am iršo a r bent apsim etė p a m ir­
šusi tai, ką jai pasakė K olom banas apie savo tėvo laišką.
K am ilis su p rato , kas dėjosi K arm elitos širdyje, taip
p a t ir naudą, k u rią g a lė tų sau iš tra u k ti iš tos tariam o s
Kolom bano tėvo p rie šta ry stė s; tač ia u jeigu K am ilis rem ­
tųsi šia dingstim i, Kolom bano laiškas g a lė tų jį išduoti
m eluojant, o K am ilis žinojo, kad teisinga n a šla itė s širdis
viską jam atleistų , tik ne m elą.
Tad jis nusprendė laik y tis a rč ia u teisybės.
— P atikėkite, b ran g io ji K a rm e lita ,— ta r ė ,— kad
tik labai sv arb i priežastis galėjo p a sk a tin ti K olom baną
išvykti.
315
 — Bet kokia gi toji sv arb i priežastis? — paklausė
K a rm e lita .— Je ig u nepanoro jos atsk leisti, a r ta i nepa­
sako, kad ji y ra m ane įžeidžianti?
K am ilis nutilo.
— Kokia gi ji? Na, sa k y k it,— šiek tiek n e k a n tria i
mygo K arm elita.
— N egaliu, K arm elita.
— P rivalote, K am ili, jeigu jum s rū p i, kad m ano
bičiulystė su K olom banu lik tų tokia p a ti — nuoširdi ir
tv irta ; privalote, ju k nesutiksite, kad im čiau įta rin ė ti
jūsų bičiulį: jūsų p areig a jį teisin ti, nes aš jį k altin u .
— S u p ra n tu , K a rm e lita , su p ra n tu ! — sušuko K a ­
m ilis.— Bet neklauskite m anęs, kodėl K olom banas išvy­
ko... dėl savęs, dėl m anęs, dėl m ūsų visų, neklauskite to
manęs!
— Priešingai, įsakm iai jūsų k lau siu ,— a trė m ė m er­
g in a .— Jeig u taip pad arė, norėdam as a p sau g o ti m ane
nuo grau žaties, kalbėkite, nes m an niekas nesukeltų
didesnės g rau ž a tie s negu išduota bičiulystė. Tad p a a iš­
kinkite m an, kreipiuosi į jū sų sąžinę!
— J ū s to norite, K arm elita? — paklausė K am ilis,
neva nusileisdam as spaudim ui.
— Aš reik alau ju .
— Ką gi, jis išvyko...
K am ilis užsikirto, ta rtu m jam nebepaklustų lie­
žuvis.
— S akykit, sakykit!
— Ką gi, K olom banas išvyko, nes...
— Nes?..
— N es...— n e ry ž tin g a i p a k a rto jo jaunuolis.
— Na?
— O, kaip m an sunku ta i p asak y ti, K arm elita!
— Taigi ta i netiesa?
— G ryna tiesa.
— Tad sakykit greičiau ir d rąsiau .
— K olom banas išvyko,— vėl prabilo K am ilis,—
nes... aš jus myliu!
Jis, tasai m itru sis kreolas tu rė jo pagrindo sudvejoti
prieš išta rd a m a s aš.
Siame, kad ir tokiam e tru m p am e įvardyje, slypėjo

316
giliausia p ra ra ja . J e ig u K am ilis, užuot „A š jus m yliu!“ ,
b ūtų pasakęs „K olom banas išvyko, nes jis jus m yli!“ ,
tokiu atveju nebūtų leidęs K olom banui žengti bedugnės
link priekyje savęs.
Toks sąžin in g as bičiulystės įrodym as, n esan t b re ­
tonui, būtų iškėlęs K am ilį į n e p a p ra sta s au k štu m as ir
išk a rt atitaisę s egoizm ą, su kuriuo jis nuo koležo laikų
priim inėdavo K olom bano p asiaukojim ą, niekad tuo pačiu
neatsim okėdam as.
Je ig u K am ilis b ū tų pasakęs „N es K olom banas ju s
myli ir aš jus m yliu!“ , jis b ū tų p a sta tę s K arm elitą prieš
šias dvi meiles, palikdam as ja i visišką laisvę rin k tis.
K arm elita akim oju b ū tų p e rp ra tu si išvykusio b re ­
tono pasiaukojim ą ir pasilikusio kreolo savanaudiškum ą!
Je ig u mes gerai išanalizavom e,— ne, neteigiam e,
kad c h a ra k te rį,— K am ilio tem p eram en tą, sk a ity to ja s
jau žino, kad, siekdam as p a te n k in ti savo netgi ne a is trą ,
bet p ap rasčiausią įgeidį, K am ilis n esustotų prieš jokią
kliūtį, nesvarbu, a r ją tek tų ap eiti g u d ru m u , a r p ra la u ž ti
n arsa; jis visados žengdavo į u žsib rėžtą tik slą — tiesiai,
jeigu tik būdavo įm anom a, ap lin k in iu keliu, jeigu kitaip
pasiekti jo negalėdavo. Visų pirm a buvo goslus — blo­
gam poelgiui jį greičiau pastūm ėdavo geism ų s tip ru ­
mas, o ne pagedim o m astas; jeigu koks blogas poelgis
sukeldavo negerų pasekm ių, jis gebėdavo ja u sti sąžinės
priekaištus, tačiau tiek p a t m ažai p a tv a riu s, kiek dėl
savo nervų sistem os dirglum o pernelyg intensyvius. Ir
vis dėlto, kad ir kokių pagedusių in stin k tų buvo K am i­
lis, p ask utinioji auka, p a d a ry ta jo bičiulio, su kuriuo ką
tik atsibučiavo palydėjęs, d a r laikėsi jo m intyse, ir ne­
p a isa n t savo g ilau s pagedim o nesiryžo ta ip g re ita i jį
išduoti.
Tad atsak ė K arm elitai pusiau teisybę: „K olom ba­
nas išvyko, nes aš jus m y liu !“
Taip atsak y d am as, buvo tik pusiau išdavikas.
K olom banas n eb ū tų leidęs savo bičiuliui išvykti;
bet jeigu šis b ū tų išvykęs iš anksto jo neperspėjęs a rb a
jo nepaisydam as, jis b ū tų pasakęs: „K am ilis išvyko, nes
jus m yli; K am ilis v ertesn is už m ane, nes aš n e tu rė ja u
ryžto išv y k ti.“
317
 Todėl Kolom bano išvykim o p riežastis, p ran e šta K a r­
m elitai tokiu būdu, pribloškė m erginą it p erkūnas iš
giedro dangaus.
N užvelgė įdėm iai K am ilį — ta ip įdėm iai, jog šis
paraudo ir nuleido akis.
— K am ili, jūs m eluojate! — ta rė ji.— K olom banas
iškeliavo visai ne dėl jūsų.
K am ilis pakėlė g alvą.
K altin im as nuskam bėjo visai ne toks, kokio jis b i­
jojo.
— Tik dėl m an ęs,— p a k a rto jo jis.
— Bet kuo gi to ji, kaip sakote, jūsų meilė m an g a ­
lėjo paveikti K olom baną? — paklausė m ergina.
— J is bijojo jus įsim y lė ti,— atsa k ė kreolas.
— M ielasis K olom banas! — sukuždėjo sau K arm e­
litą ir vėl kreipėsi į K am ilį: — P a lik it m ane vieną, bi­
čiuli. M an reikia p a v e rk ti ir pasim elsti.
K am ilis paėm ė m erginos ra n k ą ir p a g a rb ia i p a b u ­
čiavo; a n t jos p laštakos n u k rito jo ašara.
Iš kokio šaltin io ištry šk o šis lašas? Dėkingum o, g ė­
dos a r sąžinės priek aištų ?
K arm elita savęs to neklausė: a šara jai buvo a šara ,
ta i yra perlas, kurio ieškoti sie lv a rta s neria į gelm ę to
okeano, kurio vard as — širdis.
K am ilis sugrįžo nam o ir baisiai nustebo, ap tik ęs
savo kam baryje šviesą.
O d a r lab iau nustebo, išvydęs jam e m oterį.
Toji m oteris buvo V anvo princesė, k u ri iš anksto
perspėta, kad K olom banas išvyksta, atnešė jo skalbinius.
Tačiau gražioji S a n tlilia ,— prisim enam e, kad toks
buvo Vanvo princesės v a rd a s ,— k e tv irtį valandos p av ė­
lavo.
O kadangi nenorėjo p alik ti skalbinių, kam nors jų
neįteikusi, palaukė s u g rįž ta n t K am ilį.
K aip žinome, K am ilis sugrįžo tik tad a, kai K arm elita
paprašė palik ti ją vieną; tad jam p arėju s į savo k am barį,
jau galėjo b ū ti kokia pusė vienuoliktos vakaro.
Vėloka g rįž ti vienai į V anvą!
K am ilis pasiūlė princesei savo bičiulio K olom bano
kam barį.

318
 Princesė kiek spyriojosi, bet p a tik in ta , kad ju n g ia n ­
čiosios durys tu ri skląstį, g a lia u sia i sutiko pasilikti.
Vis dėlto tu rėjo a r n etu rėjo d u ry s sk lą stį? J is buvo
u žšau tas a r a titra u k ta s ? S ita i mes tik ria u sia i atspėsim e
iš vilioklio K am ilio ir gražiosios S a n tlilia pirm ojo su si­
tikim o.

XLVI + N A K T IE S AUDRA
K adangi mes visiškai nežinom e — ben t iki šiol —
kas dėjosi tą nak tį, pasižiūrėkim e į K am ilį tuo m etu, kai
k itą dieną, apie vienuoliktą valan d ą ry to jis a te in a prie
K arm elitos d u rų ir prieš pasibelsdam as m inutėlę s ta b ­
teli užsisvajojęs.
Apie ką svajojo K am ilis?
Svajojo apie sunkų, pasakytum e, bem až neįm anom ą
uždavinį, kurio ėmėsi.
Pažinojo K a rm elitą; jam buvo aišku, kad josios ne­
kaltybė p a g rįsta tv irta is ir be galo g rie ž ta is principais.
Taigi, n o rin t ją n u g a lė ti, reik ia a rb a jėgos, a rb a
nepaprasto apsukrum o.
K am ilio jėga buvo jo apsukrum e!
J a u seniai ty rin ė jo K a rm e litą , kaip generolas —
karo veiksm ų vietovę.
A r paim ti ją, sek an t M alerb u 1, n u o latine a p sia u s­
tim i, ta i yra dideliu dėm esiu ir m eilikavim u, k u rių veiks­
m ingum ą poetas skelbia šiom is eilėm is:
Tad gražuolė šita pasidavė jau,
Apgulties neatlaikius manosios ilgiau;
Valdovu iš vergo tapau...
A r užgro b ti ją m a rin a n t badu, plika jėga, apsupus
apkasais ir re n g ia n t išpuolius?
Ne, visa ši s tra te g ija b ū tų n u ėju s perniek.
N ugalėti galim a tik užklupus iš netyčių.
T aigi K am ilis apsistojo prie šio plano ir ta ip n u ­
sprendęs ša lta i ėmė ty k o ti progos.
P er tą m inutėlę, k u rią stab telėjo p rie K arm elitos
durų, jis stengėsi u žm igdyti p ask u tin į savo širdies b ru z ­
desį, p ask u tin į savo vaizduotės p o tro šk į,— tam , kad leis­
tų jiem s p abusti vėliau.
319
 J is įėjo vidun.
K arm elita m ažai m iegojo ir d a u g verkė.
Priėm ė K am ilį ša lta i.
Tą K am ilis buvo num atęs.
Nuo šios dienos jis kaip įm anydam as stengėsi g y ­
venti kuo pavyzdingiau.
Savo praeities kvailiones ir n e tv a rk in g ą gyvenim ą,
kiekviena proga jis stengėsi pakeisti išm intim i, kokios
iš jo nė negalėtum tik ėtis.
Prislopino savo įp ra s tą try k šte try k š ta n tį lin k sm u ­
mą ir dėl tokio sa n tū ru m o a tro d ė rim ta s ir orus.
S u p ra n ta m a, ko siekė K am ilis.
Siekė ištrin ti iš K arm eJitos širdies p ask u tin į čia
nesančiojo prisim inim ą. O kaip K am ilis galėjo n u g ra m z ­
d in ti K olom baną u ž m a rštin ? S u g rą žin d a m a s m erginai
visą bretono rim tu m ą , visą m elancholiją, visą tv a rk in ­
gum ą, d a r papildęs juos didesniu širdingum u ir ypač
g ražiu elgesiu.
K arm elita n aiviai m anė, kad ši perm aina susijusi
iš dalies su gailesčiu, k u rį ja u tė K am ilis išvykusiam
bičiuliui, iš dalies — su jo meile jai.
M ergišką savim eilę glostė jaunikaičio p astan g o s jai
p a tik ti, kad jis p risiv ertė slo p in ti savo c h a ra k te rį, savo
įpročius, savo pom ėgius ir kuo to liau siai nubloškė savo
brangiausias, nežabotas užgaidas.
Ė! Dieve mano! K iekviena aštuoniolikm etė b ū tų taip
apsirikusi.
K am ilis dievino O perą, o d a b a r nekėlė kojos į ją.
T ris k a rtu s sav aitėje K am ilis n u olat lankydavo m a­
niežą, iš k u r vykdavo p asijo d in ėti į m išką: sta ig a jis
atsisakė ir m aniežo, ir pasijodinėjim ų.
A ukštosiose P ary žiau s sferose K am ilis tu rė jo pen­
kis a r šešis bičiulius, irg i am erikiečius kaip jis, su k u ­
ria is k a rtk a rtė m is pietau d av o bei vakarien iau d av o ; d a ­
b a r jis niekur nebeidavo.
Ne sykį, jam svečiuojantis pas K arm elitą, kas nors
atėjęs skam bindavo a r belsdavosi į jo duris; k a s k a rt
kreolas, nebodam as m erginos įkalbinėjim ų, atsisakydavo
nueiti p ažiū rėti, kas beldžiasi a r skam bina.
K aip ir K arm elita, jis norėjo gyventi vienatvėje ir
apm ąstym uose.

320
 N usipirko botanikos knygų; visiškai neišm anė to
mokslo ir paprašė K arm elitos, kad jį išm okytų to, ką pati
sužinojo iš Kolom bano.
Vis dėlto būtum e n eteisin g ai su p ra sti, jeigu kas
pam anytų, jog K am ilis ša lta k ra u jišk a i užsidėjo šią veid­
m ainystės kaukę, siekdam as suvedžioti m erginą.
J is ją mylėjo.
Tačiau šis žodis, p rita ik y ta s K am iliui, ne toks reik š­
m ingas kaip K olom bano atveju.
B retonas m ylėjo visa savo siela; o K am ilis — visais
savo vaizduotės geiduliais; tik jo geiduliai buvo s tip ­
resni negu bet kada.
Iki šiol sukinėjęsis ta rp lengvai u ž k a ria u ja m ų mo­
terų, jis jau tėsi itin įa u d rin ta s tv irto K arm elitos d o ry ­
bingum o ir įjungė visas savo proto pajėgas, kad tik ją
įveiktų, p atsai g a lb ū t tikėdam as, jog tesinaudoja savo
širdies pagundom is.
Je ig u K arm elita, užuot ap sig au d in ėju si dėl šių p e r­
m ainų, už k u ria s nuopelnus prisisk y rė sau, b ū tų p a si­
stengusi su g rą ž in ti K am ilį prie jo pirm ykštės elgsenos,
įgim tų privalum ų bei trū k u m ų , gal ir būtų jai ta i pasise­
kę, tu rin t om enyje, kaip k a ršta i kreolas m ylėjo ją —
sąžin in g ą ir g e rą būtybę; o d abar, leisdam asi jo su k lai­
dinam a ir klaidindam asi p a ti, ji nejučia sk atino jau nuolį
žengti tuo melo ir ap g au lės keliu.
Todėl kasdien K am ilis laim ėdavo vis d au g iau ir
daugiau.
Savo žodžiais „K olom banas išvyko, nes aš jus m y­
liu “ , jis buvo susikūręs a tv irą poziciją, atleidžiančią jį
nuo bet kokių prisipažinim ų, o m erginą — nuo atsak y m ų .
Nuo tad a, kai K olom banas užleido K am iliui kovos
lauką, jis išsižadėjo K arm elitos.
Belieka tik sužinoti, a r K arm elita galėjo pam ilti
K am ilį.
Bet jau n asis kreolas pasižym ėjo kolibrio spindesiu
ir kobros sum anum u.
Nė sykio m erginos nepaklausė: „ A r n o rite ta p ti
m ano žm ona?“ , bet kiekviena pro g a k arto d av o : „K ai
tap site mano žm ona...“
I r tuom et prieš m erginos akis buvo ru tu lio ja m i ža-
21. P a r y ž i a u s M o hi ka na i, 1 kn. 321
vingiausių kelionių p lan ai su pasid airy m ais po m eni­
ninkų pasaulį.
I r k a ršta K am ilio g ražb y ly stė K arm elitai atv erd av o
n uostabią panoram ą su visais kerinčiais gyvenim o dviese
vaizdais.
Sykį nusišypsojusi ji a tsa k ė :
— Tai svajonė, Kam ili!
J a u n ik a itis p rig lau d ė ją sau prie širdies ir sušuko:
— Ne, K arm elita, tikrovė!
T ądien K am ilis sum ojo, jog p ataikė.
M ergina a tsid ū rė jo valdžioje.
Tačiau K am ilis liko nem ažiau pag arb u s, s a n tū ru s
bei rim tas; K arm elita ne iš tokių m oterų, su kuriom is
g alėtum m ėginti dusyk.
K a rtą suklupus — sudie visom s K am ilio viltim s.
Taigi jis laukė k a n tria i, kaip a n t šakos prig lu d ęs
tig ra s, kaip su sira n g iu si krūm uose gyvatė.
Vieną k a rtą juodu nusileido į sodą — tą p a tį sodą,
k u r prieš tris m ėnesius K olom banas praleido su m ergina
dalį nakties.
Š įk a rt lauke tv y rojo tv an k u s karštis.
Buvo viena tų k a itrių jų besibaigiančio rugpjūčio
dienų, kai g ria u stin is bergždžiai bando perp lėšti a tm o ­
sferos tankį, kai žaibai, p ra n a š a u ja n ty s baisią a u d rą ,
raižo dangų nuo saulėlydžio iki aušros.
Bet veltui nulin k u siais stiebeliais a u g a la i, ra u k šlė ­
tais lapais šakelės m ald au ja išganingo lietaus.
D angus it oro siu rb ly s s u tra u k ia į save g aiv ią vėsą,
ir visa gam ta su nkiai alsuoja — regis, tuoj tuoj užtrokš.
J a u n u o lia i nejučiom is pasidavė šiai įe le k trin ta i
atm o sferai: gyvenim as ta rs i m irksniui apm irė juose, ir
abu laukė kaip gėlės, kaip gy v ū n ai, pag aliau kaip visa
gam ta — lietaus, k u ris su g rą ž in tų gyvybines jėgas.
Tačiau ta rp K arm elitos ir K am ilio b ū ta sk irtum o:
kreolas, p ratę s prie savo k rašto trop in io karščio, an aip to l
nebuvo p rara d ę s kaip K arm elita realybės jausm o, tad
m atydam as le ta rg in į m erginos są stin g į, jos sv ajin g ą
m ieguistum ą, sumojo, kad ta ip ilg ai lau k ta proga p a g a ­
liau atein a jam į rankas.
Tuom et, p an ašiai kaip auklės dainelė užliūliuoja

322
kūdikį lopšyje, jo m eilūs žodžiai, su m an iai dozuojam i ir
žeriam i a n t K arm elitos galvos it n u sk a b y ti aguonų žied­
lapiai, pradėjo ją m igdyti hipnoziniu m iegu — gilesniu,
pavojingesnių, nenugalim esniu už visus m iegus.
Je ig u kas bū tų m atęs patam syje žaižaru o jan čias
jaunuolio akis, nebūtų apsirikęs, ką reiškė šie u g n iniai
žvilgsniai.
Š itaip p a u k štv a n a g is, sukdam as aplinkui vis sia u ­
resnius ratu s, paraly žiu o ja vieversį, ir šis užm iega.
Š itaip g y v atė pakeri p aukštelį ir p riv erčia jį n u si­
leisti nuo šakos a n t šakos iki p a t jos p raž io tų n asrų.
O, visai ne taip K olom banas žvelgė į K arm elitą tą
žavią p avasario nak tį, k u rią jie praleido vienu du tam e
pačiam e sode, tų pačių alyvų paunksnėje!
Tos dvi n ak ty s kaip ir tuodu jau n ik aičiai skyrėsi
ta rtu m pav asaris nuo vasaros.
Iš tik rų jų , tad a p av asaris — jau n as, gaivus, d ro ­
vus — vos drįso p rask leisti savo pum purus.
D abar, p riešin g ai, v a sa ra — tv irta , begėdiška, go­
di — švaistė v isu r savo žiedus.
Iš vienos pusės — vaik y stė su savo dvejonėm is,
nerim u, būgštavim ais.
Iš kitos — ja u n y stė su savo blykstelėjim ais, ja u d u ­
liais, polėkiais.
Tą pavasario dieną prieš Kolom bano ir K arm elitos
k a rtu p raleistą n a k tį g ria u stin is irg i tra n k ė si, gyveni­
m as irg i atro d ė ta rs i apm iręs; bet nulijo lietus, ir augm e­
nija išsigelbėjo nuo m irties.
Šią vasaros n a k tį a tv irk šč ia i — bergždžiai a u g a la i
meldė d angaus gailesčio: jiem s teko nulen k ti galvas,
pam esti vieną po kito savo žiedlapius ir n u m irti.
R egėdam a tokį vaizdą, m ergina, slegiam a šios u g ­
ningos nakties, irg i gavo nulen k ti g a lv ą ; ir ne g aiv i rasa ,
o neapsakom i m eilės m alonum ai pažadino ją iš sąstin g io ,
išplėšė iš miego nagų.
P er šią n a k tį v arg šė K arm elita vieną po kito nuskabė
savo nekaltybės vainiko lapelius, ir jos skaisčiosios ja u ­
nystės angelas sa rg a s pasikėlė į d angų, slėpdam as ta rp
ran k ų savo veido raudonį.
G rįžusi viena į savo k am b arį, ji pastebėjo g rą ž ų jį
21* 323
rožės kerą irg i visai n u linkusį nuo kaitros.
D egančiais ir a ša rų su v ilg y tais sk ru o stais nuėjo
prie jo.
Visus, kiek d a r buvo likę, žiedus ir pum purus n u ­
skynė, sudėjo į b altą šydą ir uždarė tu aletin io stalelio
stalčiuje ta rd a m a :
— Džiūkite, Kolom bano rožės! Džiūkite!
Paskiau, paėm usi g ra fin ą su vandeniu, išpylė visą
a n t rožės kero šaknų ir linguodam a galva liūdnai s u ­
kuždėjo:
— O d a b a r pražyskite, K am ilio rožės!

X L V II + ŽM OGUS SAU D O ...

Vos K arm elita tapo jo, K am ilis vėl parodė savo tik ­
rą jį veidą.
Tikslas p asiektas: kam gi nuo šiolei ap sim etin ėti?
Vis dėlto pasakysim e, kad jis aplygino pernelyg iš­
sikišusius savo ch a ra k terio kam pus ir stengėsi įtik ti
m erginai, k u rią a is trin g a i m ylėjo.
K arm elita, skendinti svaigioje šios keistos meilės
palaim oje, pam iršo a n k ste sn ią sias jaunojo am erikiečio
kvailiones bei lengvabūdystes.
J a i atrodė, kad tos kerinčios valandos tęsis am žinai,
tad a r pasitikėdam a K am iliu, a r p erv ertin d am a savąją
galią, atrodo, visai nesuko sau galvos dėl ateities.
Regėdam a ja u n ik a itį n u o laid ž ia u ja n t visiem s jos
noram s, p a k lū sta n t visiem s jos žodžiam s, įsivaizdavo
esanti absoliuti jo valdovė.
Tad k a rtą , kai K arm elita tarė si lyg pastebėjusi
kaim yno veide,— vis tie kaim ynai! P rak eik ti kaim ynai!
O, kad g alėtu m ėt, m ielas sk a ity to ja u , niekad n e tu rė ti
kaim ynų ir p a ts nebūti niekieno kaim ynu! — ta ig i k a rtą
K arm elita, kai tarėsi lyg p asteb ėju si nem andagioje k a i­
myno fizionom ijoje neabejotinai sm erkiam ą išraišk ą,
pasakė apie ta i K am iliui, ku ris tu o jau p a t pasiūlė jai
p ersik rau sty ti.
M ergina sutiko.
S u sirū p in ta , kokiam e k v a rta le apsigyventi. K am ilis

324
norėjo išsid an g in ti į vieną tu rtin g ia u s ių P ary žiau s r a ­
jonų, d ’A nteno g rįs tg a tv į — k u r susikryžiuoja visų
žvilgsniai, kai nuo jų bėgi! K u r supa tū k sta n tis kaim ynų,
kai bėgi išg ą sd in ta s vieno vienintelio!
Tuo reiškėsi d a r vienas K am ilio būdo bruožas: jis,
savim yla, troško p asipuikuoti P a ry žia u s aukštuom enės
saulėje savo naujos pergalės grožybėm is.
K arm elita nem ėgino išsiaišk in ti, ko ja u n ik a itis sie­
kia, tačiau žinojo, kad laim ė kaip žibuoklė gyvuoja šešė­
lyje ir žūna nuo saulės; tad ji ėmė kuo b aisiau siai nuo­
g ą s ta u ti, meldė K am ilio negalvoti apie p rab a n g iu s P a ­
ryžiaus k v a rta lu s, o p asisten g ti su su k ti jų lizdelį k u r
nors aplinkinių m iškų paunksnėje.
K am ilis nejučia pasidavė g erai K arm elitos įta k a i:
vieną ry tą pasiūlė jai p a ra n k ę išvykai į užm iestį ieškotis
prieglobsčio nuošaly nuo kaim ynų.
Deja! K uris iš m ūsų, varg šų svajotojų, n ėra kūręs
viliojančių planų su sisu k ti sau lizdelį kokioje nors p a ­
vėsingoje, nuošalioje priebėgoje, k u r žm onių balsai ne­
tru k d y tų m eilės džiaugsm ų m elodijai? B altam e nam e­
lyje, ap raizg y tam e vynuogienojų, sausm edžių ir rožynų,
ta rs i narvelis apsuptam e didžiulių m edžių, k u r liejasi
am žina paukštelių sim fonija! K u r šių oro m uzikantų
giesm ei a n trin a a lm a n tis ta rp saulučių, purienų ir neuž­
m irštuolių upelis; k u r vingiuoja ta k u tis, o a n t jo p e r­
nykščiai lapai slopina žingsnių g a rsą , n y k sta n tį miško
gūdum oje; žodžiu, k u ris n ė ra svajojęs apie tokią nely­
g in a n t m aldyklą iš žalum os, k u r galim a p a s itra u k ti
dviese ir be paliovos šlovinti Dievą, su tv e ru sį d angų,
d a rb ą ir meilę! — na sakykit, a r ta i ne žavi svajonė,
kurią tu ri kiekvienas iš m ūsų ir kurią nuolatos m aga
įgyvendinti?
Ką gi, K am ilis ir K arm elita šią svajonę įgyvendino:
išvyko sekm adienio ry tą , kiekvienas a tsk ira i, bijodam i
sukelti pavydą vienų bei p ik tu m ą kitų, ir susitiko prie
Meno užkardos, k u r d žiugiai susikibo už p aran k ės —
kaip du nauji m eilužiai, kuriem s buvo tekę valan d ai
išsiskirti.
Diena, atro d ė, bus nuostabi; d an g au s žydrynė tie ­
siog žilpino; laukai bangavo au k sin iu kilim u; pakelės

325
m edžiai d id ingai lingavo savo vainikais, iš k u rių nuple­
vendavo pirm ieji sau slap iai, atsisk y rę ta rs i pirm osios
iliuzijos nuo m ūsų širdies. J a u n u o lia i žengė n e ly g in a n t po
triu m fo a rk a; g am ta nu o stab iai dosniai dovanoja tokias
šventes m eilužiam s: d isk retišk a ir p a k a n ti suokalbininke,
neišsenkanti m a itin to ja , ji lyg m otina pakiša savo sočias
k rū tis ką tik užgim usiom s m eilėm s.
Taip juodu keliavo lau k ais į M edoną, pakeliui s u ­
keldam i visų s u tik tų jų p a sig ė rėjim ą ; kiekvienas juos
palydėdavo sužavėtu žvilgsniu: senesnieji — it praeities
prisim inim ą ir gailesį, jau n esn ieji — it a teities pažadą
ir viltį.
Iš tiesų, to ji pora, ja u n a , g raž i, m eilinga, peln y tai
tra u k ė žvilgsnius: K am ilis žengė su pasididžiavim o sp in ­
desiu, K arm elita — su liūdesio šešėliu; tik ra s gyvas
laim ės paveikslas, k u riam nestokojo netgi to balto debe­
sėlio lyg dėm ės giedram e dan g u je; sakytum , nė neprisi-
lietus jų d rab u žių k rašto , visiem s kažkas likdavo iš
jaunuolių palaim os.
G aliausiai juodu atvyko į Ž em utinį M edoną. M at,
p ats M edonas K am iliui pasirodė d a r pernelyg ta n k ia i
gyvenam as.
Įeidam a į nepažįstam ą n am u k ą, K arm elita buvo
n u d žiu g in ta: čia aptiko s a v ą jį rožių kerą.
K am ilis, nenutuokdam as, kokie slap ti p risim inim ai
siejasi su šiuo poetišku k rūm u, vis dėlto žinojo, kaip
švelniai m yli K arm elita šį savotišką kv ap n ų jį talism a ­
n ą; p a siu n tin iu i jis įsakė sk u b ėti kuo tru m p ia u siu keliu,
o p a tsa i su K arm elita žingsniavo pačiu ilg iau siu ; š ta i
šitaip, kaip sakėm e, m ergina a p tik o sa v ąjį rožių k erą,
atkeliavusį p irm a jos.
A pkabinusi, pam ylavusi rožyną, K arm elita nusinešė
jį į savo kam barį ir tik p askiau užsiėm ė likusia nam o
dalim i.
2av in g a šiau d asto g ė pirkelė, su rę sta iš ply tų ir ne­
ta šy tų rą s tų p an ašiai kaip kaim iški trobesiai, kokius prieš
k eturiasdešim t m etų karalien ė M arija A n tu a n e tė 1 buvo
liepusi p a s ta ty d in ti M ažajam e T rian o n e', su aplinkine
žeme, apau g u sia neįžengiam ais vynuogienojais, gebenė­
mis ir jazm inais, su d arė bažnyčios nuosavybę; — visa

326
kreivų linijų it fa n ta z ija ir sp alv in g a it nuotykis.
P irm ą a u k štą su d a rė prieškam baris, svetainė, v a l­
gom asis ir virtu v ė.
Nedideli vidaus la ip tu k a i kilo į te ra są , v irš kurios
nesunkiai buvo galim a ištem p ti d a n g a lą ir tokiu būdu ją
pav ersti žavingu v asaro s valgom uoju.
Išoriniai laip tai, k y lan ty s palei sieną su b e sira n ­
gančiais apie tu rė k lu s m ilžiniškais vijoklių lapais, vedė
į du kam barėlius ir dvi tu a le to k am araites.
Be to, d a r du ta rn ų k a m b a ria i — š ta i ir visas tas
rau d o n g u rk lės lizdelis, beveik išvien p aslėp tas lapijos,
sam anų ir gėlių.
Sode stūksojo žav in g as paviljonėlis.
— O! — ta rė K arm elita, užsukusi į jį.— Koks m ie­
las paviljonėlis! Ką su juo veiksim e?
— A pgyvendinsim e K olom baną,— ram iai atsakė
K am ilis.
M ergina sta ig ia i a tsig ręžė; p asiju to ra u s ta n ti.
Savaim e su p ra n ta m a , K olom bano v a rd a s būdavo
pam inim as ne sykį; — o K arm elita jį buvo palaidojusi
giliai širdyje ir nesitikėjo, kad jis iš ten kada nors iškils,—
bet d a r niekad išduoto bičiulio šešėlis nebuvo pasirodęs
kaip d a b a r — su visu jo g a rb in g u m o spindesiu.
Taigi, siau b in g ai jį apgavęs, K am ilis d a r ketino jį
p a d a ry ti savo išdavystės liudytoju!
K arm elita tu čtu o jau p risim inė K olom bano ištik i­
mybę, ir nors nežinojo, kaip k a rš ta i K olom banas ją m yli
ir kokią didelę auką p a d a rė savo bičiuliui, jin a i jau tė ,
kad m atydam as jos m eilę k itam jis ž ia u ria i įsižeistų.
Todėl rau d o n iu i a tslū g u s ji nelabai u ž tik rin ta i
ta rė :
— K olom banui? A rg i nesakėt m an, K am ili, jog
K olom banas išvyko todėl, kad jūs m ane m ylit?
— Be abejo,— pripažino K am ilis.
— T ad,— kalbėjo toliau m erg in a,— jeigu jis išvyko
todėl, kad jūs m ane m ylit, ta i jis irg i m ane myli.
— Ką g i,— a trė m ė K am ilis,— aišku, jis tav e m yli,
mieloji; betgi žinai, jog d ingus iš akių daug kas išb lan k s­
ta; jeigu jis nors kiek m ažiau b ū tų baidęsis m ūsų už-
gim stančio svaigulio, a rg i iš bičiulystės m um s dabar-
327
tinė m udviejų laim ė jam neb ū tų pasirodžius b ran g i?
K arm elita atsiduso; ta ig i visų p rip a ž įsta m a , jog
dingus iš akių daug kas išb lan k sta...
K ą gi, pam anė ji, jeigu K am ilis d in g tų iš akių, daug
kas išblanktų!
U žsisvajojusi ji vėl pasikėlė į savo kam barį.
Tai buvo ta rtu m dvynys ano, kokį K arm elita tu rė jo
Sen Žako g atvėje: K am ilis buvo liepęs jį a p s ta ty ti tokiais
pačiais baldais; tokios pačios buvo ir baltos užuolaidos
ir netgi rožiniai pledai kojom s apkloti.
K iti kam bariai, a p s ta ty ti su m enininko išm one ir
aukštuom enės žm ogaus skoniu, talp in o paryžietiškosios
baldininkystės šedevrus ir a tk a rto jo stilių b u d u arų , k u ­
riuose rim tuolis K olom banas b ū tų jau tę sis labai n ep a­
togiai.
U žtat K am ilis elgėsi išm in tin g a i, jam nu m aty d am as
a tsk irą būstą.
A bu m eilužiai praleido čia visą rugsėjį žaviam e
intym um e; jis kėlėsi vien su m intim i apie m ylim ąją, o ji
gulėsi tesvajodam a vien apie m ylim ąjį.
K iekviena dienos ak im irk a a tro d ė ta rs i s u tv e rta tik
juodviem s.
J ie viską pam iršo: P ary žių , Sen Žako g atv ę, visą
pasaulį ir, pasakytum e, n e tg i K olom baną, jeigu nepasi­
dom ėtum e, kodėl k a rta is K a rm e lita i iš k rū tin ė s išsiverž­
davo atodūsis, kai užsim erkdavo ir perbraukdavo ran k a
k ak tą.
N esk aitan t šių a to d ū sių ,— kuriuos tik isto rik a s
pajėg u s pastebėti, bet k u rių m eilužis n e g ird i,— visas
pasaulis jiem s buvo tik vienas a rp a n a s — jų sodas; tik
viena upė — vandens vagelė, s rū v a n ti pro jų sodą; ir,
d a rg i pridurkim e, tik viena saulė — ta, kuri tekėdavo
už didžiųjų jų sodo m edžių.
Lygiai taip p a t jiem s nerūpėjo d a ik ta i kaip ir žm o­
nės: k a rtk a rtė m is p ristig d a v o kokio m uzikos kūrinėlio,
prisireikdavo pap ild y ti vieno a r kito tu ale to reikm enų
a tsa rg a s, atsirasd av o gausybė priežasčių vykti į P ary žių ;
bet buvo taip gera šioje Žem utinio Medono trobelėje, jog
p ritrū k d av o ry žto ją palikti.
O be to ,— vėl p asiro d y ti d rau g e Sen Žako gatvėje,

328
su g rįž ti į tuos nam us, iš k u rių , regis, viskas buvo paim ta
ir vis dėlto p a m iršta tiek daug stokojam ų dalykų, g a ­
liausiai vėl p rae iti pro visus tuos pašaipius kaim y n u s,—
tokia begėdystė pranoko K arm elitos jėgas.
A n tra v ertus, jei m ėnesį apsieita be norim ų dalykų,
galim a apsieiti ir d a r m ėnesį.
Kodėl K am ilis a r K arm elita, na, vienas iš jų, nenu­
vykdavo į P ary žių a tsk ira i?
V ykti į P ary žių a tsk ira i, vienam a r kitam — v ad i­
nasi, išsiskirti, o išsisk irti nors m irk sn iu i per ta s p irm ą ­
sias džiugias m eilės v alan d as — ta i išsiskirti am žinybę!
Taigi d a r dvi sav aites ištv ė rė be reikalingų dalykų,
kurių stokos iš pradžių nė nepastebėjo, tačiau kurie sulig
kiekviena diena darėsi vis būtinesni.
Vis dėlto vieną g raž ų v a k a rą teko ry žtis su d a ry ti
visų b ū tin ų d a ik tų s ą ra šą , ir buvo s u ta rta , kad rytdienos
ry tą K am ilis nuvyks į P ary žių ir n u p irk s a r nueis p aim ti
iš Sen Žako k v a rta lo nam ų visa, ko stokota Žem utinio
Medono trobelėje.
Dešimt k a rtų nuėjęs prie d u rų ir dešim t k a rtų s u ­
grįžęs nuo slenksčio, K am ilis galop išvyko.
K arm elita palydėjo jį akim is, kol galėjo m aty ti.
K am ilis savo ru o žtu siu n tė jai tū k sta n tį bučinių ir
m osikavo nosinaite.
Galop jis p radingo už kelio vingio.
K am ilis tu rė tų suspėti į pirm ą a tv y k u sią k a rie tą , ir
apie a n tr ą v alan d ą dienos tik rų tik ria u s ia i sugrįš.
T ačiau tru p u tė lį žvilgtelkim e į p ik tas A pvaizdos
išd aig as,— n esu p ran tam e, kodėl ji vis taip v ad in am a:
nejaugi dera v a d in ti tokiu v ard u dievybę, kuri skaudžiai
pasišaipo iš visų m ūsų planų ir kiekvieną ak im irk ą links­
m inasi, kvailindam a m us pačiu u ž g a u lia u siu būdu?
A naiptol mes nekeliam e į padanges K am ilio ištik i­
m ybės: pakankam ai ilgai ir pak an k am ai a tv ira i dėstė­
me savo nuom onę apie kreolą, jog m ūsų tuo n e įta rtų ; bet
pasakykite, a r A pvaizdos elgesyje jo atžv ilg iu n ėra m i­
zantropijos atspalvio?
Šešias savaites jis n e sitra u k ia nuo K arm elitos, nė
sekundei nepaleidžia jos iš akių; galop atein a m etų laikų
perm aina: im a ja u stis rudens dvelksm as, p a p ū tu s pir-
329
miesiems spalio vėjam s; K a rm e lita i prireik ia ne tokių
pav asarišk ų suknelių, K am iliui — storesnių kelnių; p r i­
reikia gausybės kitų dalykų, ir n ep aisan t visų šių reikm ių,
K am ilis te su tin k a v y k ti P ary žiu n su g n ia u ž ta širdim i ir
karščiausiai pasiryžęs su g rįž ti, jeigu tik pasirodys įm a ­
nom a, po dviejų valandų.
Taigi K am ilis išv y k sta su p a g irtin ia u sia is k e ti­
nim ais.
Beje, toksai p asišalin im as tik p ad ary s su g rįžim ą
m ielesnį: parvyks p er ta s kelias valan d as a tn a u jin ę s
visus savo m eilės lobius.
Deja!
A pvaizda, kaip regis, p a v a rg u si nuo g an a n ediskre­
tiško elgesio su ja šiais p a s ta ra is ia is laikais, A pvaizda
rim ta i nebežiūri į m ūsų nem ielos planetos gyventojus
ir negailestingai žlugdo jų ketinim us!
Be abejo, šis begalinis n u o v arg is k altas, kad A p vaiz­
da sužlugdė K am ilio pasiryžim ą ir įpainiojo jį į p a v o jin ­
g iausias žabangas, kokios tik gali p a sita ik y ti jo c h a ra k ­
terio žmogui.
N enutolo nuo Ž em utinio Medono nė dviejų šim tų
žingsnių, kai jis auksinių dulkių debesyje pastebėjo dvi
jau n u te s m erginas su baltom is suknelėm is jojančias
dviem juodais asiliukais.
Žmogus šaudo, velnias kulkas gaudo!

X L V III + K A M IL IS P A S VO LSK U S 1
V ienas iš didžiausių p riek aištų , kokių su silau k iau
dėl savo nem okšiškum o — ta i, kad k a rtą p a sa k ia u ,—
nebeatm enu, kokia p ro g a ,— jog p erk ū n sa rg is p ritra u k ia
žaibą.
Tarkim e, b ran g u sis sk a ity to ja u , kad m okslinčiaus
pono Biulo2 pam okos apie e le k trą ir Voltos stu lp ą nedavė
m an jokios naudos ir kad aš d a r šiandien tv ir ta i laikausi
tos savo klaidingos nuom onės.
Aš sakiau: „K aip p e rk ū n sa rg is p ritra u k ia žaibą,
taip m erginos su tv e rto s vien tam , kad p ritra u k tų ja u n i­
kaičius“ , ir šitaip sakydam as, žinom a, neįsivaizdavau
reiškiąs nei pernelyg n a u ją , nei pernelyg d rą sią nuo­
monę.
330
 T aigi dvi m erginos p ritra u k ė į save liepsną, žybte­
lėjusią iš K am ilio akių, kai tik ta i k a ršta sis kreolas iš
tolo pastebėjo jas dulkių debesyje.
J is p asp artin o žingsnius, ir k a d a n g i žingavo s p a r­
čiau už asiliukus, p ria rtė jo jau visai netoli dviejų a m a ­
zonių, kai viena jų, a ts itik tin a i grįžtelėju si, sustabdė
savo gyvulėlį ir davė ženklą bendrakeleivei p a d a ry ti
tą p atį.
K am ilis, išvydęs šį m anevrą, šoko skuosti d a r g re i­
čiau ir n e tru k u s prisivijo abi m erginas; tuom et a u k š­
tesnioji, įsispyrusi kojom is į m edinę len tu tę, pasistiebė,
užm etė vadeles a n t asilo kaklo ir rizikuodam a n u k risti
į kelio dulkes puolė į jaunikaičio glėbį ir suskato jį b u ­
čiuoti, kiek pajėgė lūpos.
— O! S an tlilia, Vanvo princesė! — šūktelėjo K a ­
milis.
— P agaliau! Ak, ta i tu, nelaim ingasis! — ta rė
m erg in a.— Ilgokai tav ęs ieškau!
— Ieškai m anęs, princese? — nustebo K am ilis.
— Visais pašaliais! I r čion atsib eld žiau vien dėl
šito.
— Lygiai kaip a š ,— a tsak ė K am ilis.— Irg i čionai
a tv y k a u ieškodam as tavęs.
— Ką g i,— n u sitv ė rė jo žodžių S an tlilia, vėl a p k a ­
bindam a K am ilį,— jeigu suradom e vienas k itą , m an re ­
gis, n ė ra d au g iau ko ieškoti... Tad pasibučiuokim ir ne­
bekalbėkim apie tai.
— Nekalbėkim , pasibučiuokim ! — sutiko K am ilis,
įvykdydam as p a siū ly tą veiksm ą.
— Beje...— ta rė S a n tlilia .
— K ą?.. A r negana d a r bučiavom ės? — p e rtra u k ė
K am ilis.
— Ne, visai ne tai... Leisk ta u p ris ta ty ti m ano a r t i ­
m iausią bičiulę panelę P a k e re tę \ g rafien ę diu B a tu a r4.
M anau, nereikia ta u a išk in ti, kad P akeretė — ta i jos
krikšto vardas, o g rafien ė diu B atuar...
— B ajoriškas titu la s... Gerai! O kokia jos šeimos
pavardė?..
— P ap rasčiau siai K o lo m b jė \— atsak ė g ražioji sk a l­
bėja.
331
 — Ir pridurk, kad taip galim a p a v a d in ti jos lūpytes,
nes niekados meilės b urkesiai neišskris iš rausvesnio ir
skaistesnio lizdelio.
Pakeretės lūpyčių rau sv u m as tuojau pat pakilo į
jos skruostus ir ji, žinom a, buvo benuleidžianti akis,
tačiau Vanvo princesė p riv e rtė ją p ažiū rėti į K am ilį,
p ristaty d a m a ja u n ik a itį ir savo p irm a ja i garb ės dam ai.
— Ponas K am ilis de Rozanas, b ajoras iš A m erikos,—
ta rė S a n tlilia ,— k u ris tu ri A ntiluose m ilijonus ir, kaip
m atai, pilną u ž a n tį petard ų .
Vanvo princesė petardom is vadino šm aikščius žode­
lyčius, k u riais K am ilis p a p ra s ta i papuošdavo savo kalbą.
— Ir k u r jūs ta ip keliavote, jeigu nepasirodysiu
nekuklus? — paklausė K am ilis.
— Betgi jau ta u sakiau, nelaim ėli! — sušuko p rin ­
cesė.— Ieškoti tavęs.
— N ejaugi, P akerete?
— Žinoma, k u rg i k itu r ,— a tsa k ė „ g ra fie n ė “ .
— K aipgi taip y ra ,— vėl paklausė K am ilis,— kad
šiandien, a n tra d ie n į, jūs apleidote savo šla p ią ją k a ra ­
lystę, gražiosios najades? Gal saulė neapsižiūrėjusi iš­
džiovino jūsų rūm us?
— Čia niekas n ėra išdžiūvę, išskyrus m ūsų gom u­
riu s ’3, m ielasis b ajo re,— atšovė S a n tlilia , p lia u k šte lė d a ­
ma liežuviu.— I r jeigu iš tik rų jų esate toks bajoras, kaip
sakotės, ir netgi kaip atrodote, jūs tu čtu o jau su ra site
m ums g ražią vietelę,— gali ji b ū ti ir bjau ri, m an ta s
p a t,— ku r galėtum e u žk rim sti pieno ir a ts ig e rti s a u ­
sainių.
— Princese! — pasibaisėjo K am ilis.
— Na, norėjau p a sak y ti atv irk ščiai, bet esu taip
ištroškusi, jog m an m aišosi protas!
— Bėgu p a siž v a lg y ti,— ta rė K am ilis, p a siju d in d a ­
m as eiti.
Bet S an tlilia su laikė jį už redingoto skverno.
— O! Vanvo princesės ta ip neapdum site, pone Ru-
džieri ! — sušuko ji.
— Ką nori tuo p asak y ti, m ano širdies princese? —
naiviai paklausė kreolas.
— P ap rasčiau siai ji bijo, kad jūs n e su g rįšite ,—

332
atsak ė už bičiulę P a k e re tė .— O m udvi baisiai ištroš-
kusios, štai kas!
— Teisingai, P a k e re te ,— atsiliepė S a n tlilia , vis
tebeįsikibusi į K am ilio redingotą.
— Aš, princese?! — sušuko ja u n ik a itis.— N ejaugi
tave palikčiau, pam esčiau, pabėgčiau nuo tavęs, kai
siu n ti m ane paieškoti krim talo? Su kuo gi gyvenai tą
laiką, kai palikau tave, m ažyte? Kaip! Tos šešios sa v a i­
tės be m anęs taip tav e pakeitė, jog nebepasitiki K am ilio
de Rozano, A m erikos bajoro ištikim ybe! N ebepažįstu
tavęs, mano sielos princese! P ak eitė m an ą ją S antlilia!
Ir K am ilis iš nevilties iškėlė į dangų rankas.
— Na gerai, eik į priekį! — ta r ė ji, paleisdam a jo
redingoto sk v e rn u s.— A rba ne,— p rid ū rė ap sig alv o ju ­
si,— žiauru v ersti tav e d u k a rt k eliauti ta ip š u tin a n t
saulei! Einam p asižv alg y ti drauge... T ik tai pasistenk
su ra sti mano asilą: nežinau, ku r jis nusidangino, kolei
pažindinom ės, o aš už jį a tsa k a u savo p atrono galva.
Iš tik rų jų , asilas dingo; g alėjai ž iū rė t nežiūrėjęs
į abipus kelio besidriekiančias laukų platybes — asilo
nė kvapo!
Vis dėlto po šiokių tokių paieškų bėglį surado.
Gulėjo griovyje ir m iegojo pavėsyje.
M andagiai p a p ra šy tas vėl pasikelti į kelią, gyvulys
rom iai bei paklusniai, kaip nedaugelis žm onių sugebėtų,
išpildė reikalavim ą ir kuo m aloniausiai a ts ta tė m erginai
n u g arą.
G rafienė diu B a tu a r perleido savo asilą K am iliui,
o p ati atsisėdo už S a n tlilia .
Džiugus k a ra v a n a s leidosi kelionėn paieškoti kokio
ūkio, sm uklės a r m alūno.
Fejerverkų m eistras K am ilis neiššaudė vienu ypu
visų savo „ p e ta rd ų “ , anot Vanvo princesės; tad tik vie­
nas Dievas težino, kokiom is šm aikštybėm is kelias buvo
p aįv airin tas! Jojikės ir ra ite lis skam biais balsais s iu n ­
tinėjo jas vienas kitam , ir laukai skardėjo nuo jų k v a ­
tojim o; paukščiai, pam anę, kad ta i linksm i jų d ra u g a i
giesm ininkai, visai nesibaidė jiem s jo ja n t pro šalį; tr e ­
jetas keliauninkų buvo panašūs į tris pirm uosius g egu­
žės sekm adienius: tiesiog try s įsikūniję pavasariai!
333
 K am ilis jau jų klausė, kaip čia yra, jog dvi m erg i­
nos P ary žiau s vieškeliu gena asilus, u žuot sėdėjusios
skalbykloje ir lyginusios m aršk in iu s; S an tlilia perleido
žodį P akeretei, ir ši paaiškino jau n ikaičiui, kad pam in ė­
tasis a n tra d ie n is — jų p atro n ės vardinės, tad jos išsi­
rengė kelionėn, tv ir ta i pasiryžusios susiieškoti a m e ri­
kietį.
S an tlilia, kaip m atom e, negalėjo p am iršti senų p a ­
žinčių.
— B et,— pastebėjo K am ilis,— kaip čia y ra, kad
tave su sitin k u b ū ten t šitam e, o ne kokiam e nors kitam e
kelyje?
— P irm ia u sia ,— atsa k ė princesė,— aš tavęs ieško­
jau visuose keliuose, tačiau šitam e labiausiai, nes m an
pasakė, kad tu gyveni Žem utiniam e Medone.
— Na jau , kas ta u pasakė? — nustebo K am ilis.
— Ogi tavo kaim ynai!
— Ką gi, princese,— n u o stab iai pasitik in čiai sa v i­
mi ta rė K am ilis,— k aim ynai p ap rasčiau siai tav e m u l­
kino, m ergužėle.
— N egali būti!
— T ikra tiesa, kaip aš m ata u a n ta i m ūsų išsvajo­
tą jį m alūną.
Iš tik rų jų , tolum oje dunksojo m alūnas.
— Betgi, jeigu kaim ynai m ane m ulkino, o ta i d a r
tik ėtin a, kodėl aš su tik a u tave Medono kelyje? — p a ­
klausė S an tlilia su tuo nuoširdžiu patiklum u, b ū d ingu
grizetėm s ta is laikais, kai d a r b ū ta grizečių ir p a tik ­
lumo.
K am ilis tru k te lė jo pečiais, ta rtu m norėdam as p a ­
sakyti:
„K aipgi, tu n en u sp ėji?“
S an tlilia su p ra to judesį.
— Ne, n en u sp ėju ,— ta rė .
— O, n ėra nieko p a p ra sč ia u ,— atsa k ė K am ilis.—
Medone gyvena m ano n o tara s, ir aš gavau iš jo pinigų...
Š tai, paklausyk.
I r pasitapšnojęs per liem enės kišenes, skim btelėjo
auksinėm is m onetom is, k u ria s buvo pasiėm ęs pirkiniam s.
— Teisybė,— pripažino princesė, įtik in ta pateisi-

334
namo m onetų skam besio,— tikiu tavim i. B etgi tu rė tu m
paro d y ti m an savo n o tarą ... Daug sykių gird žiu k a lb a n t
apie n o taru s ir noriu bent vieną p a m a ty ti, sako, kad
labai įdomu.
— Ir teisin g ai sako, princese: įdom iau negu apie
ta i kalbam a.
J ie a tsid ū rė prie m alūno; ta i pakeitė m erginos m in­
čių k ryptį.
Deja! Š it d a r vienas dalykas, ku ris nueina p raei­
tin — m alūnas! N e tru k s nė dešim t m etų, ir m ūsų an ūkai
nusikvatos, kai jiem s pasakysim e, jog kadaise m alūnai
buvo sk irti g rū d am s m alti; ir jeig u senienų m uziejus
nepasirūpins vieną kokį išsaugoti, m ūsų palikuonys nė
už ką nepatikės, kad pasakojam e tiesą.
Ir vis dėlto kitados m alūno ap lan k y m as ja u n ik a i­
čiam s ir m erginom s būdavo sm agios iškylos tikslas;
b ū ta jų visokiausių dydžių, spalvų, pav ad in im ų : G ra ­
žusis, B altasis, R audonasis, Ju o d asis, S viestinis — m a­
lūnų pakakdavo visų skoniam s.
Būdavo, susėda už stalo ir kram snodam i džiūvėsius
bei gurkšnodam i pieną tris a r k e tu rias v alan d as spokso,
kaip sukasi m alūno sp a rn a i — m alonum as ty ra s, nekal­
tas ir nekenksm ingas nu sisto v ėju siai visuom enės s a n t­
varkai!
T rejetas jau n u o lių , p ririšę asilus, suėjo į m alūną,
k u r jiem s padavė į s ta lą šiltų sau sain ių ir šalto pieno.
K am ilis ir P ak eretė kibo į v a lg į iš visos širdies, o
Vanvo princesė, vos a tsik a n d u si trečią kąsnį, šū k te­
lėjo:
— O! Kokie mes kvaili, kad krem tam e sausainius!
— Ė, princese! — p e rtra u k ė K am ilis.— P rašy čiau
k albėti vienaskaita.
— Tad koks tu kvailas, kad krem ti sausainius!
— Šaunu! — p a g y rė K am ilis.— Čia ja u nebe p e ta r­
da, o raketa!.. Na, kodėl aš kvailas, kad krem tu s a u ­
sainius?
— Ogi to d ėl,— atšovė S a n tlilia ,— kad jau trečia
valanda, todėl g alėtum e p a p ie ta u ti; tikiuosi, kad ponas
K am ilis de Rozanas, am erikietis bajoras, pasiūlys m um s
puikius pietus.
335
 — Visa, ko panorėsi, princese! Dievaži, juk išties
po tokių ilgų abipusių paieškų neišsiskirsim e neišgėrę
į vienas a n tro sveikatą, tiesa?
— Na, ta i užsakyk pietus.
— O, tik ne čia, piem enaitės!
— Tad k u rg i?
— P aryžiuje... Po šim ts! K aim iški pietūs per p r a s ­
ti! K aim as — tik a p e titu i su žad in ti, bet ne pasiso tin ti.
— Tebūnie Paryžius... Ir ku rg i mes pietausim e
P aryžiuje?
— Pas V ėfurą, velniai rau tų !
— Pas V ėfurą?.. O, kaip šaunu! — sušuko m ergina,
spragtelėdam a p iršta is iš p asiten k in im o .— Taip seniai
girdžiu k a lb a n t apie V ė fu rą : sako, ten labai įdomu.
— K aip pas notarus! — p a tv irtin o K a m ilis.— N e t­
gi kai kas teigia, kad ten d a r įdom iau, nes pas V ėfurą
valgom a, o pas n o taru s — esi valgom as.
— O, Pakerete! — sušuko princesė.— M anau, ne­
siskųsi! Tai bent p e ta rd a : pas V ėfurą!..
— P irm yn, pirm yn, m ergužėlės, keliaujam ! — p a ­
ragino K am ilis.— Tik perspėju — prieš pietus tu riu kai
ką nu p irk ti.
— Damoms? — paklausė S an tlilia, iki k rau jo s u ­
žnybdam a K am ilio ran k ą .
— Na jau, damom s! — atšovė šis.— Negi tu riu
pažįstam ų dam ų?
— O m ane kuo laikote, jū sų prakilnybe? — su
kom išku išdidum u p asip ū tė S a n tlilia .
— Tave, princese,— atsa k ė ja u n ik a itis, bučiuoda­
m as ją ,— tave laik au m ieliausia, sąm ojin giausia ir
dailiausia skalbėjėle, kokia tik kada nors yra žydėjusi
po d an g au s sk liau tu paupyje!
P ro m alūną dardėjo tuščias fia k ras; pam ojo jam
sustoti.
P askiau a trišo asilus ir pad ed an t trisd ešim ties su
m onetai,— ta is laikais d a r būdavo trisd e šim tu k ių ,—
m alūnininko bernas apsiėm ė juos parvesti į V anvą.
S itai atlikę, susėdo į fia k rą ir nurodė V ėfuro a d ­
resą.
Apie pirkinius, bent šią dieną, negalėjo b ū ti nė
kalbos.
336
 P er desertą, kai su k irto braškes, išgėrė kavą, p a ­
ragavo anyžinės, P ak eretė Kolom bjė, kurios vaidm uo
ta rp abiejų jaunuolių d arėsi vis sunkesnis, sta ig a p r i­
sim inė tu rin ti dėdę, seną kareiv ą, k u ris laukia jos nesu­
laukia, kad a te itų a p m ald y ti p raeities sužeidim ų.
I r pasielgė taip , kaip mes ketinam e p a sie lg ti,—
paliko am erikietį b a jo rą vienu du su S an tlilia.
Tačiau mes netu rim e dėdės su sužeidim ais, todėl
grįšim e į Žem utinį M edoną, k u r K arm elita, nuo sep­
tin to s valandos v akaro ry m a n ti p rie lango, puola ne-
viltin, išgirdusi m u šan t v id u rn a k tį.

X L I X + P A S K U T IN Ė S R U D E N S D IE N O S
Vienas iš butuko langų išėjo į M ažojo Sodžiaus
gatvę.
Čia rym ojo K arm elita, pasirėm usi alkūnėm is į p a ­
langę, galvą p a n a rin u si ta rp ran k ų .
K lausėsi iš tolo per tam są nuo lygum os atsklin-
dančių paskirų g a rsų ir nesyk, tre k šte lė ju s sausai š a ­
kelei, sušlam ėjus jau prad ed an tiem s k risti pageltusiem s
lapam s, krūpteldavo lyg išg ird u si K am ilio žingsnius.
Bet K am ilis tokiu laiku negalėjo pėsčias p a rg rįž ti
iš P aryžiaus, tad reikėjo la u k ti ne žingsnių, o karieto s
garso.
N akties ty la, m elancholiškas vėjo šnaresys m e­
džiuose, k rin tan čių lapų plevenim as, gūd u s pelėdos
ūksm as, su p e rtrū k ia is vis p a s ig irs ta n tis iš tuopos š a ­
lim ais — visa didino K arm elitos liūdesį, ir g aliau siai
jis tapo toks gilus, jog du ty lū s a ša rų upeliukai p ra si­
veržė iš jos akių ir nusruvo ta rp p irštų .
K aip skyrėsi šioji rudens n ak tis, tam si ir š iu rp u ­
linga, slenkanti vienatvėje prie lango, b elau k ian t K a­
milio, nuo anos nakties, p raleisto s g reta K olom bano po
alyvom is, aplink žy d in t rožėms!
I r ta rp šių dviejų n aktų praėjo vos penki m ėnesiai.
Teisybė, kad pasikeistų visas gyvenim as, nereikia
penkių m ėnesių: pakanka m inutės! P ak an k a m irksnio!
P akanka nakties audros!
22. P a r y ž ia u s M o hi ka na i, I kn. 337
 P a g a lia u apie p irm ą v a la n d ą kelio g rin d in iu su ­
trinksėjo k arieta.
K arm elita nusišluostė akis, sukluso ir p a g a u ta
džiaugsm o, atm iešto liūdesiu, ku rio priežasties p a ti
nesuprato, išvydo k a rie tą išsu k a n t iš kelio ir s u sto ja n t
prie v artelių.
Kodėl viena širdies sty g a trūkčiojo, nusm elkdam a
tokiu a štriu skausm u, kai visos kitos virpėjo iš d ž ia u ­
gsmo?
N orėjo p u lt žemyn laip tais ir kuo greičiau a ts id u rti
Kam ilio glėbyje.
T ačiau tepajėgė pasiekti vos p irm ą jį laiptelį.
O K am ilis, atv irk ščiai, iššokęs iš k arietos ir u ž­
trenkęs dureles, nuskubėjo jai priešpriešiais.
A ptiko K arm elitą la ip tų viduryje, sv ird u liu o ja n ­
čią, pasirėm usią į sieną.
Iš ku r jai, taip tro šk u siai, kad jis g rįž tų , toksai
sopulingas silpnum as?
K am ilis gi sugriebė K arm elitą į glėbį su sau įg im tu
jausm ingum u.
Lygiai taip p at iš ry to buvo sugriebęs V anvo p rin ­
cesę — gal tik ne taip s tip ria i, d a rg i ne taip k a rš ta i:
juk reikėjo p asisten g ti, kad K arm elita a tle istų už ilg ą
laukim ą.
Si atsakė į K am ilio glam ones šalčiau negu p a ti
b ū tų patikėjusi. M oterį in stin k ta i reta i te a p g a u n a : v y ­
ra s parsineša p akankam ai dvasios tos, k u rią paliko, jog
sukeltų įta rim ą tai, pas k u rią su g rįž ta .
Tokio įtaru m o p rig im ties K arm elita visiškai n en u ­
m anė, bet jai atrodė, kad esam a d a r kažko, už ką K am i­
lis nusipelno p riek aištų , ne vien ta i, kad taip ilg ai ne­
grįžo.
Ko? J in a i nežinojo, tač ia u toji skausm inga sty g a,
k u ri trūkčiojo jos širdyje, iš tik rų jų buvo p riekaištas.
— A tleisk, b ran g u te, kad p riverčiau tav e rū p in ­
tis! — sušuko K am ilis.— Bet prisiekiu, anksčiau su g rįž ti
negalėjau.
— N eprisiekinėk,— ta rė K a rm e lita .— A rg i tav im i
abejoju? Kodėl tu rė tu m a p g a u d in ė ti? Je ig u vis d a r
m ane myli, ta i buvai su la ik y ta s prieš savo v alią, jeigu

338
nebem yli — a r m an tu rė tų rū p ė ti p riežastis?
— O! K arm elita! — sušuko K am ilis.— Aš! Aš t a ­
vęs nebem yliu? Bet ką gi veikčiau? K aip gyvenčiau be
tavęs?
K arm elita liūdnai nusišypsojo.
J a i ta rs i pasirodė, kad neaiškus šešėlis — m oters
šešėlis — užslinko ta rp jos ir m ylimojo.
K am ilis parvedė ją į k am b arį ir nuėjo u ž d a ry ti
lan g ą — n ak ty s jau ėmė ša ltė ti.
K arm elita prarym ojo prie šio lango penkias v a ­
landas ir visai nep aju to vėsum os.
Norėjo p asak y ti: „P alik lan g ą a td a rą , K am ili, aš
d ū stu !“
P rav ėrė b u rn ą, bet lūpos neišleido nė garso: ji s u ­
sm uko a n t kanapos.
K am ilis atsisuko, išvydo ją bejėgiškai sėdinčią ir
pripuolė prie kojų.
— Š ta i,— ta r ė ,— kas nutiko. Įsivaizduoji, su tik a u
P ary žiu je du kreolus iš M artinikos, du savo bičiulius,
su k u riais nesim ačiau... jau nė nežinau, kiek laiko. Mes
kalbėjom ės apie m ūsų g ra ž ų jį k ra š tą , k u r tu ap sig y ­
vensi vieną dieną, kalbėjom ės apie tave...
— Apie m ane?..— krūptelėjo K arm elita.
— Be abejo, apie tave... A rg i galiu k alb ėti apie ką
kita?.. S u p ra n ta m a, nepasakiau, kaip vadiniesi. J ie
k a rtu su m anim i ėjo p irk in ių — bent dalies — tačiau
iškėlė sąlygą, kad su jais pap ietau čiau ir d rau g e a p la n ­
kyčiau Operą... spektaklis buvo apie L aisės1 prieglobstį.
J u k žinai, kad m ano vienintelės a istro s — tu ir m uzika,
tiesa? Gaila, kad tav ęs te n a i nebuvo! K aip ta u b ū tų
patikę!
K arm elita keistai su rau k ė a n tak iu s.
— N ebuvau te n ,— tarė .
— Ne, buvai čia, vargšele; bet p ati k a lta : juk ne­
norėjai vykti k a rtu .
— Taip, aš p a ti k a lta ,— ta rė K a rm e lita .— Todėl
ir nesiskundžiu.
— Ir, užuot prasib lašk iu si, nuobodžiavai!
— Ne, aš lau k iau tavęs!
— Išties tu angelas!
22*
339
 Ir K am ilis vėl k a rš ta i apkabino K arm elitą.
Išsiblaškiusi ji nesipriešino.
V iršum klūpančio prieš ją jaunuolio galvos žvelgė
į sav ąjį rožių kerą vos su keliais blankiais, paliegusiais
žiedais — pask u tin iais.
K ažkuris jau n etg i ėmė b y rėti, ir K arm elita su gilia
m elancholija akim is lydėjo vienas po kito nuplevenan­
čius žiedlapius.
K am ilis puikiai suvokė, kad jo žodžiai tik n u sly sta
paviršium i, giliau į ją neįsm igdam i; p risisp y ręs tv ir ­
tino, vis grįždavo ir grįždavo prie sm ulkm enų, tu rė ju sių
su teik ti jo pasakojim ui įtikim um o.
Galop K arm elita visai pam etė žodžių prasm ę ir g ir ­
dėjo tik g arsą.
Šypsojosi, linksėjo g alva, atsak in ėjo tik vienskie­
m eniais žodelyčiais; tač ia u savo atsak y m u s suvokė ne
d au g iau nei K am ilio kalbą.
Išm ušė a n tr ą v a la n d ą ; K arm elita suvirpėjo.
— A n tra v a la n d a ,— ta r ė .— J ū s p avargote, aš irg i,
m ielasis: eikite į savo k am b arį ir palikite m ane; rytoj
pasakysite visa, ką d a r tu rite m an p asak y ti: žinau, kad
jum s nieko bloga nenutiko, ir džiaugiuosi!
J a u keletą m inučių K am ilis jau tė si kaip ne savam e
kailyje: nežinojo nė kaip išeiti, nė kaip likti.
I r vis dėlto K arm elitos žodžiai jį baisiai n u liū ­
dino.
— Tu m ane p a v a ra i, negerute? — ta rė .
— Hm! — sum ykė m ergina.
— Gerai, gerai! — ta rė K am ilis.— M atau, kad širs ti
a n t m anęs.
— Aš? Ko m an širsti?
— Po šim ts, a r aš žinau? A ikštis!
— Iš tik rų jų ,— liū d n ai nusišypsojo K a rm e lita ,—
g a lb ū t aš aik štin g a, K am ili; p asistengsiu p asitaisy ti...
Iki rytojaus!
K am ilis p a sk u tin į sykį pabučiavo K a rm e litą ,— ši
priėm ė bučinį it m arm u rin ė s ta tu la ,— ir pasišalino.
Vos išvydo d u ris paskui K am ilį užsivėrus, žodis,
kurio jaunikaičio akivaizdoje nepajėgė išta rti, išsiveržė
jai iš burnos:

340
 — Dūstu!
I r nuėjusi a tid a rė lan g ą , paskiau alkūnėm is p a si­
rėm ė a n t palangės kaip anksčiau, kai laukė Kam ilio.
P rarym ojo ten ai iki aušros.
Supilkavus p irm ai brėkšm ai, ji suvirpėjo, lyg tik
d a b a r suvokusi laiką, pakėlė savo g ra ž ią sia s akis į d a n ­
gų, atsiduso ir nuėjo g u lti.
Jau n u o lių padange praslin k o p irm asis debesis.
K aip K am ilis jau sakė K arm elitai, jis galėjo n u ­
p irk ti tik pusę pirk in ių .
N etgi visai jų nenupirko, jeig u tik prisim insim e,
kaip jis praleido laiką.
Tad vėl a tsira d o bū tin y b ė v y k ti P aryžiun.
K am ilis išvyko.
S į sykį nupirko visa, ko reikėjo: niekas jo nesu­
trukdė.
Be to, ir sugrįžo an ksti.
K arm elita šįk a rt nelaukė jo prie lango: v a ik šti­
nėjo po sodą — sodą, k u r stūksojo tuščias K olom banui
sk irtas paviljonas.
Beje, nuo tos dienos K am ilis pasišalindavo vis d až­
niau ir dažniau, o K arm elitos a tla id u m a s,— verčiau
sakykim — a b ejin g u m as,— užuot a tg ra sę s, jį tik p a sk a ­
tindavo.
P alaipsniui jo išvykos į P ary žių tapo tokios dažnos,
jog nam ie buvodavo tik retsykiais.
V ieną dieną a rk lių lenktynės M arso lauke, k itą —
operos prem jera, d a r k itą — gaidžių peštynės prie u ž ­
kardos. Tiesa, kiekvienąsyk K am ilis siūlydavo K arm eli­
ta i: „N ori eiti d rau g e, b ra n g u te ? “ , bet k a s k a rt K arm e­
lita atsakydavo: „D ėkui“.
I r K am ilis išeidavo vienas.
K a rtą , jam nesant, iš ry to prie v a rtu k ų kažkas p a ­
skam bino.
K arm elita išgirdo skam butį, bet šis g a rsa s jos jau
neversdavo k rū p te lti.
Vis dėlto, suskam bėjus a n trą s y k , ji pakėlė g alv ą ir
atidėjo į šalį siuvinį; kad an g i sodininkė nesiskubino
a tid a ry ti, ji nuėjo prie lango, praskleidė užuolaidą ir
žvilgtelėjo, kas skam bina.

341
 I r tuoj p a t šūktelėjo iš nuostabos, bem až iš siaubo:
Kolom banas!
Vos n enukrito auk štieln in k a.
Išbėgo į laip tų aikštelę; koridorium i kaip tik ėjo
sodininkė, p a rg rįžu si iš sodo gilum os.
— N anete,— šūktelėjo ja i,— nuveskite tą poną į
sodo paviljoną ir nepasak y k it jam , kad aš čia.
P askiau ji vėl u žd arė savo kam b ario duris, pasuko
ra k tą , visa drebėdam a užstūm ė velkę ir atsisėdo a r
veikiau sudribo a n t kanapos.
K olom banas!
K olom banas rašė K am iliui tv a rk in g a i kaip visados,
bet kadangi šis nuo bretono išvykim o d a u g ia u nebekėlė
kojos į Sen Žako gatv ę, K olom bano laiškai likdavo pas
M ari Žaną.
Todėl n erū p estin g asis K am ilis, negavęs nė vieno
laiško, nerado reikalo p a ra š y ti savo senam koležo m oks­
lad rau g iu i.
Be to, kiek pajėgė, stengėsi ša lin ti K olom baną iš
atm inties.
K olom banas — ta i išduota bičiulystė, su la u ž y tas
pažadas, ta i sąžinės priekaištai!
Toks K am ilio ty lė jim a s sukėlė K olom banui nerim ą,
kad ir koks jis buvo n e įta ru s.
O d ar, rim to ir s a n tū ra u s bretono dvasia nuo la u ­
kinių jo k rašto grožybių s u tv irtė jo — bent jam pačiam
taip atrodė.
M anė pasiskolinęs iš K arn ak o pelvenų- jų kietum o,
iš A rm o rik o s1 uolų — jų a tsp a ru m o .
Vieną dieną ta rė sau:
— Pasveikau; g rįž tu tę sti teisės m okslų. Be to,
pažiūrėsiu, ką veikia K am ilis ir K arm elita.
I r kadangi tard a m a s šiuos du v ard u s nusišypsojo lū ­
pomis, įsivaizdavo nusišypsojęs ir širdim i.
Taigi išvyko, ta rd a m a sis esąs n u g alėtojas.
T ariam a pergalė buvo pralaim ėjim as, ir vienas
Dievas težinojo jo silpnum o paslap tį.
A tvykęs į P ary žių , nusisam dę fia k rą , tro k šd am as
kuo greičiau a ts id u rti Sen Žako gatvėje.
Buvo sep tin ta v alan d a ry to : a p tik sią s K am ilį d a r
m iegantį.
342
 K am ilis tin g u s kaip kreolas.
Bet K arm elita bus jau atsikėlusi; jis g erai p risi­
minė, kad jin a i keldavosi su paukščiais, kaip ir šie p a si­
tikdavo p irm ą ją dienos šviesą, p irm ą jį saulės spindulį
daina.
S tip ria i plakančia širdim i, degančiu veidu jis a tv a ­
žiavo į Sen Žako g atvę.
M ari Žana p am atė jį išlip an t iš fiakro.
— Žiū, ponas K olom banas! K urgi einate, pone Ko-
lom banai?
Sis ūm ai sustojo.
— K ur einu? — a ts a k ė .— Betgi į savo b u tą, pas
Kam ilį.
— Oje! T aigi jau g raž u s skaičius dienų kaip ponas
K am ilis išsikraustė!
— Išsik rau stė? — p ak arto jo K olom banas.
— Taip, taip, taip .
— O?..— K olom banas u ž sik irto .— O K a rm e lita ? ..—
v a rg a is negalais p risiv ertė išta rti.
— Cha! Irg i išsik ra u stė.
— K ur? — paklausė K olom banas.
— Ak taip , m ano žm ogus jum s pasakys: jis, regis,
žino; taip p a t ir panelė S a n tlilia , skalbėja.
K olom banas pasirėm ė į sieną, kad n e p a rk ristų .
— Gerai! — ta rė jis .— D uokit m ano buto ra k tą .
— Jū sų buto ra k tą ? — nustebo M ari Ž a n a .— Ką
gi ten veiksit?
— O kuriuo tik slu prašom a savo buto rak to ?
— Savo buto ra k to prašom a, kai norim a g rįž ti
nam o; bet čia jau ne jūsų nam ai.
— K aipgi? — vos p ra ta rė K olom banas.
— K adangi jūs, jūs irg i išsik rau stėte.
— Aš! Aš išsik rau sčiau ?.. J ū s pakvaišot?
— Ne, nepakvaišau. J e ig u n o rit, g a lite užlip ti v ir ­
šun, jūsų k am baryje nelikę nė baldo: ponas K am ilis
viską išgabeno, pasakęs, kad jūs ap sigyvensit su jais.
— Su jais? — p a k a rto jo K olom banas.
Ir ugninis ūkas u ž tra u k ė jam akis.
— B etgi,— vėl ta rė jis ,— jeigu aš tu riu gyventi
su jais, tai nors reikia žinoti, k u r jie gyvena.
343
 — O taip! Man regis, kad k a ž k u r M edone,— atsak ė
M ari Žana.
K adangi ja u n ik a itis d a r nebuvo atsisk aitęs su ve­
žėju, ta i vėl įsėdo su lag am in u karieton.
— Į Medoną! — paliepė.
Po p u san tro s valandos K olom banas a tsid ū rė Me­
done.
Bet, kaip prisim enam e, K am ilis gyveno Žem utiniam e
Medone.
Su bretono k a n try b e ir užsispyrim u K olom banas
nepavargdam as ėjo nuo d u rų prie durų.
P rie paskutiniojo nam o jam pasakė, kad jau n ieji
žmonės tik ria u siai gyvena Ž em utiniam e Medone.
K olom banas iškeliavo į Ž em utinį Medoną.
Čia jo paieškos buvo rezu ltaty v esn ės; jam nurodė
nam ą: jis paskam bino vieną k a rtą , paskiau — a n trą .
K arm elita pažvelgė pro lan g ą, atp ažin o jį ir įsakė
N anetei neužsim inti apie ją, tik nuvesti K olom baną į
paviljoną.

L + V IE N A S P A R V Y K S T A ...
K ai N anetė a tid a rė K olom banui varteliu s, jis buvo
bemaž toks p a t išblyškęs kaip K arm elita.
Norėjo p a site ira u ti apie K am ilį, bet balsas apm irė
jam lūpose.
— Pas poną R ozaną, tiesa? — atėjo jam į p ag alb ą
N anetė.
— T aip,— sum urm ėjo K olom banas.
— Prašom čionai, pone.
I r N anetė, rodydam a breto n u i kelią, pasuko sodo
paviljono linkui.
K arm elita, išgirdusi g a tv ė s v a rtu k u s a ts id a ra n t ir
vėl u ž sid a ran t, atsisto jo ir a tstū m u si sk ląstį, a tra k in u s i
duris p irštų galais nu ty k in o žv ilg telti pro k oridoriaus
langą, išeinantį į sodą.
K olom banas jau nebesekė N anetei iš paskos, o žengė
pirm as.
Skubinosi kuo greičiau p a m a ty ti K am ilį ir p a p ra ­
šyti jo paaiškinti.

344
 A tid arė paviljono duris.
Viduje nė gyvos dvasios!
J is pasigręžė į N anetę:
— K ur m ane atvedėte?
— Betgi į jūsų b ū stą, pone,— atsakė sodininkė.
— Į m ano būstą?
— Taip; a rg i jūs ne ta s a i bičiulis, kurio ponas Ka-
m ilis laukia a tv y k s ta n t iš B retanės?
— K am ilis m anęs laukia?..
— J a u du m ėnesius.
— O ku r p ats K am ilis?
— P aryžiuje.
— Bet jis šiandien g rįš?
— G alim as dalykas.
— J is dažnai vyksta į P ary žių ?
— Beveik kasdien.
— Ak, šta i kaip! — sum urm ėjo K olom banas.—
Jo buveinė čia, o jin a i gyvena P ary žiu je; m aty t, K am i­
lis bijojo ją sukom prom ituoti gyvendam as ne tik tam e
pačiam e name, bet d a rg i tam e pačiam e m ieste. M ielasis
K am ilis, neteisingai jį v ertin au ... Ak! Koks aš blogas! —
I r jis vėl kreipėsi į N anetę: — P alau k siu K am ilio čia.
Kai tik sugrįš, pran ešk ite jam , kad aš atv y k au .
N anetė linktelėjo galva ir pasišalino.
Likęs vienas, K olom banas ap sid airė ir p a sitry n ė
akis: tarė si tap ęs iliuzijos auka.
J u k čia jo kam barys, Sen Žako g atv ės kam barys,
visas ištisai perkeltas į šio žavaus sodo vidurį.
Tie p aty s baldai, tokie p aty s tap e ta i, lyg per kokį
stebuklą viską jis čia a tra d o , viską, p rad e d a n t Teisės
kodeksu,— pad ėtas a n t nak tin io stalelio šalia žvakidės
ir a tv e rsta s kaip tik tenai, k u r prieš tris m ėnesius buvo
įdėjęs žalią ju o stelę,— iki nedidelių dėžių su rožių ke­
rais, žaliuojančiais prieš langą!
Sis kam barys — K am ilio sąžinės priek aištų išdava:
juk reikėjo sten g tis, kad K olom banas atle istų už p a d a ­
ry tą n u sikaltim ą.
O K olom banas tam e m atė tik delikatų ir švelnų
bičiulio dėmesį.
Tačiau kam barys jam atro d ė kupinas juodų p ris i­
m inim ų.
345
 N ėra nieko liū dniau kaip su p ly štan čia širdim i bei
ašarų pilnom is akim is išvysti daik tu s, m aty tu s laim ės
laiku.
N ors ir su gerais ketinim ais p a d a ry ti bičiuliui m a­
lonią staigm eną, a r nepasielgė K am ilis kaip budelis,
priversdam as K olom baną apsig y v en ti žlugusių jo p ir ­
m ųjų iliuzijų kam baryje?
I r lygiai kaip ta d a , kai K am iliui tesu g rįž u s pirm ą
valandą nakties K arm elita ta rė sau: „D ū stu !“ , Kolom-
banas irg i p a k a rto jo : „D ū stu !“ ir išpuolė sodan, kad
tu rė tų kuo kvėpuoti.
K arm elita nebuvo p a sitra u k u si nuo lango ir p a m a ­
tė jį išeinant a r veikiau iššokant iš paviljono.
Pridėjo ran k ą sau prie širdies ir atlošė g alv ą: v a rg ­
šė m ergina vos pastovėjo a n t kojų.
Kai vėl atsim erkė ir nukreipė akis į sodą, Kolom-
banas sėdėjo a n t suolelio p a n a rin ę s galvą ta rp ra n k ų —
visai kaip jin ai tas k e tu rias valandas, kai laukė Ka-
milio.
J is irgi išrym ojo laukdam as k e tu rias v alan d as
kaip anuom et K arm elita. Ūm ai su trin k sė jo ir sustojo
prie v a rtų k a rie ta , paskiau stip ria i sudzingsėjo skam ­
balėlis, tam pom as rankos, iš kurios nesunku buvo a t ­
p ažinti šeim ininką.
Šįsyk N anetė buvo savo vietoje ir nuėjo a tid a ry ti.
Be abejo, pranešė K am iliui atv y k u s K olom baną,
nes, užuot pasikėlęs į a n trą a u k štą , jis perėjo koridorių
ir pasirodė sode.
Paieškojo akim is Kolom bano, pam atė šį sėdintį
a n t suolelio pievutės p a k ra šty je ir nudrožė tiesiai prie jo.
Paslėpęs veidą ta rp ran k ų , K olom banas nem atė jo
p risiartin an čio .
Kai išgirdo žingsnius, pakėlė galvą ir išvydo p rie ­
šais save K am ilį.
Šūktelėjo ir po sekundės a tsid ū rė jo glėbyje.
K arm elita visa ta i stebėjo pro užuolaidos k ra štą .
Niekas nedrum stė K olom bano džiaugsm o išvydus
bičiulį: buvo įsitikinęs, jog K am ilis gyvena Ž em u tin ia­
me Medone, o K arm elita — P aryžiuje.
Susikibę už paran k ių , abu bičiuliai pasuko į nam ą.

346
 M atydam a juodu p ris ia rtin a n t, K arm elita visa v ir ­
pėdam a p a sitra u k ė kam bario gilum on ir a n trą sy k u ž­
šovė skląstį.
K am ilis apvedžiojo bičiulį po visus nam us, išskyrus
kam barį, kuriam e tūnojo K arm elita.
Bretono nenustebino kiek m oteriška k am b arių a p ­
staty m o p rab a n g a : pažinojo K am ilio skonį.
K ai apžiūrėjo visus nam us, tik be K arm elitos kam ­
bario, kreolas nusivedė bičiulį p rie tų p a sla p tin g ų jų
durų, pro k u ria s juodu buvo du a r tris k a rtu s praėję,
šioms visą laiką liek an t uždarom s.
J is sustabdė K olom baną:
— Nusivožk skrybėlę! — tarė.
— Kodėl? — nustebo bretonas.
— Čia šventovė!
— Ką nori tuo p asak y ti?
— P ak lau sy k ,— ta rė K am ilis sau įp ra s tu pusiau
pašaipiu, pusiau rim tu to n u ,— m ano įsitik in im ai dėl
religijos gana neap ib rėžti arb a, jeigu ta u labiau tin k a,
gana tv irti: kiekvienas g a rb in a savo p a sirin k tą dievą,
ir nežinau, kodėl aš tu rė č ia u elgtis kitaip.
— K ur lenki, ir kas ta i per kam barys? — paklausė
K olom banas.— Na, užbaik!
— Tai grožio, gėrio, kilnum o, dievybės šventovė.
Tokio ta ry tu m dievo P a n o 1, h erm afrodito, susidedančio
vienu m etu iš m oters — dėl savo silpnum o ir grožio —
ir iš vyro — dėl savo tv irty b ė s bei narsos... Sis k am b a­
rys, K olom banai, glaudžia esybę, k u rią aš dievinu labiau
už viską pasaulyje; žm ogišką tv a rin į, m ano prily g in am ą
dievam s! Tad nusilenk ir, kaip jau sakiau, nusivožk
skrybėlę, peržengdam as šio kam bario slenkstį — d a r
niekad m irtin g asis nėra gavęs p a m a ty ti labiau g a rb i­
nam os dievybės veido!
K arm elita iš savo kam bario girdėjo visa, ką k a l­
bėjo K am ilis; atsisto jo išblyškusi, tačiau ry žtin g a, kokia
visados būdavo lem iam om is akim irkom is, nuėjo tiesiai
prie d u rų ir nespėjus K am iliui p ad ėti delno a n t ran k e ­
nos p a ti jas a tid a rė . Išvydęs m erginą, K olom banas m ažne
ap v irto aukštielnink as.
— Įeikite, bičiuli,— p a p ra sta i ta rė K arm elita.
347
 — Na, kas gi tau ? — paklausė K am ihs, slėpdam as
savo širdies nerim ą linksm um u, kuris būdavo k a rta is
jo kaukė, k a rta is — tik ra sis veidas.— N ejau nebepažįsti
K arm elitos? Ką gi, p ris ta ty s iu jus vieną kitam ... Panelė
K arm elita Zervė — ponas v ikontas de Penoelis... Pone
vikonte de Penoeli — panelė K arm elita Zervė.
Ja u n u o lia i pažiūrėjo vienas į k itą : K olom banas —
n ustėręs iš nuostabos, K arm elita — su stin g u si iš gėdos!
— B etgi,— sušuko K am ilis,— pasibučiuokite! Koks
velnias jus sulaiko? Gal norite, jog apsukčiau r a tą Me-
dono m išku?
Sis kvietim as, iš esmės bičiuliškas, bet savo form a
žeidžiantis, visiškai sk irtin g a i paveikė K arm elitą ir
K olom baną: m ergina n u rau d o iki plaukų šaknų, b reto­
nas išblyško it num irėlis.
A bu a ts itra u k ė po porą žingsnių a ta tu p s ti.
K arm elita n u rau d o ir a ts itra u k ė dėl u žgautos m o­
ters garbės, su try p to drovum o; n iek in an ti šypsena p e r­
kreipė jos lūpas.
K olom banas išblyško ir žingtelėjo a tg a l dėl nuvilto
pasitikėjim o, p am intų šventų bičiuliškų pažadų: siel­
v arto debesis apniaukė jo veidą.
A bu baisiai sutriko.
N ejaukią padėtį sušvelnino K arm elita, a tv ira i ir
nuoširdžiai ištiesdam a b retonui ra n k ą .
P risim indam as išblyškusią ir sulysusią ran k ą , k u rią
kitados m atė išsikišusią iš po k arštin ė s pag u ld y to s K a r­
m elitos antklodžių, šis tu čtu o jau padavė sa v ąją , ir v ir ­
pėdam i ištikim i du delnai g lau d žiai susijungė.
— Akgi! Kas per keistas m aivym asis? — šūktelėjo
K am ilis.— Nuo kada bičiulis nebebučiuoja savo bičiulio
žmonos?
K olom banas pakėlė g alv ą ir nužvelgė K am ilį n u ­
švitusiu žvilgsniu:
— Tavo žmonos? — džiu g iai šūktelėjo: m at, viską
pam iršo išgirdęs, jog pažadas te s ė ta s .— Tavo žm onos?..—
pak arto jo su ašarom is akyse, nepastebėdam as, kaip
K arm elita su trik o nuo jo žodžių.
— A rba būsim os,— pasitaisė K am ilis.— T elaukiau
tavęs a tv y k sta n t, kad galėčiau iškelti m udviejų ves­
tuves.
348
 — Ak! — ša lta i ta rė K olom banas ir p rid ū rė su iš­
raiška, kurioje slypėjo tam tik ra g rėsm ė .— Ką gi, šta i
atvykau!..
— N agi, n a g i,— ta rė K am ilis, n u tra u k d a m a s v a r ­
žiusią Kolom baną įta m p ą ,— jeigu nepabučiuoji jos iš
meilės jai, ta i nors pabučiuok iš m eilės m an.
K olom banas p risia rtin o prie K arm elitos ir p a g a r­
biai nusilenkė:
— J ū s leisite, panele?
— Ponia, p o n ia,— p a ta isė K am ilis.
— A r leisite jus pabučiuoti, ponia? — p ak arto jo
Kolom banas.
— O! Iš visos širdies! — sušuko K arm elita, pakel­
dam a akis į d angų, ta rs i jį kviestųsi paliu d y ti jos žodžių
tik ru m ą .— I r Dievas, k u ris m anęs laukia, žino, kad iš
pačių savo širdies gelm ių dovanoju jum s šį švelnum o
ženklą.
I r abu jau n u o liai rau sd am i pasibučiavo.
— Na, a r nuo to n u m irėt? — nusijuokė K am ilis.—
Dievaži, kokie judu kvailučiai! N ejaugi n e n u ta rta , kad
nuo šiolei mes trise būsim e kaip vienas, na, d au g ių d a u ­
giausia — kaip du?
— P u ik u ,— ta rė K olom banas,— bet prieš p riim d a ­
mas šį žavingą pasiūlym ą pageidauju su jum is p a k a l­
bėti, Kam ili.
— S u jum is! — p a k a rto jo k reo las.— Po šim ts, ta i
rim ta!
— Labai rim ta ,— p a tv irtin o K olom banas.
— Paklausysi? — pasiūlė K am ilis K arm elitai.
— Ne,— ta rė K olom banas,— panelė liks čia, o
m udu pereisim e į tav o kam barį.
— G erai,— sutiko K am ilis.
I r a tid a rė d u ris priešais K arm elitos kam barį.
B retonas nusekė paskui jį vidun, m etęs m erginai
žvilgsnį, lyg sak y tų : „N esijaudinkite, ta i jus ketinu
g in ti“ .
J i liūdnai nusišypsojo, atsiduso ir sugrįžo į savo
kam barį.
— N a,— ta rė K am ilis, įkrisdam as į fotelį ir m e­
džioklės term in ais k a lb a n t m ėgindam as su m ė ty ti pė-

349
das, — kaip ta u patiko tav a sis paviljonas?
— Žavingas! — atsak ė K olom banas.— Ir esu jum s
dėkingas už tokią šird in g ą a tm in tį, tačiau nė už ką ne­
sutiksiu jam e apsigyventi.
— Kodėl gi?
— Todėl, kad nenoriu bū ti nei jūsų paklydim ų ben­
drininku, nei jūsų nedorų a is trų skydu.
— K olom banai! — su ra u k ė a n ta k iu s K am ilis.
— O! Je ig u nori, K am ili, galim e tu o ja u p a t su si­
pykti, bet p irm a leiskite jum s išsak y ti savo priekaištus...
J ū s m an p risiekėte,— ir ta i buvo viena iš m ano išvykim o
są ly g ų ,— g e rb ti K arm elitą kaip savo žm oną ir niekšiš­
kai sulaužėte d u o tąjį pažadą! Nuo šiolei, K am ili, m udu
skirs didžiulė p ra ra ja : tokia, kokia skiria padorų žmogų
nuo priesaikos laužytojo, ir aš čia neliksiu nė sekundės
ilgiau.
I r su šiais žodžiais K olom banas žingtelėjo d u rų
link.
Bet K am ilis, u žtv eręs kelią, jį sulaikė.
— P ak lau sy k ,— ta r ė ,— tokia p a t tiesa, kaip tu*—
m ano vienintelis bičiulis, K olom banai,— o aš jau sčiau si
didžiai nelaim ingas, jeigu būtų kitaip! — tokia p a t
tiesa, kaip aš norėčiau bū ti p ad aręs ta u nors pusę to,
ką p ats esi padaręs m an, aš m yliu, aš dievinu, aš gerbiu
K arm elitą, ir ne nuo m anęs vieno priklausė tesė ti p rie ­
saiką.
K olom banas niekinam ai nusišypsojo.
— Ką gi, aš p asik liau ju ja p ačia,— kalbėjo toliau
K am ilis.— P a site ira u k jos, paklausinėk; tikiuosi, tu ja
neabejoji? P aklausk jos, a r aš kada bandžiau kaip nors
ją d arg i ne suvedžioti, o tik g u n d y ti; paklausk jos, a r
m udu ne savaim e, nejučia, fa ta lišk a i p a ty s prieš savo
valią, vieną k a rštą vasaros n ak tį pasidavėm e p a sla p ­
tin g ų jėgų tra u k a i; paklausk jos, a r mes ne kaip du
vaikai, išduoti savo nekaltum o, pasitikom e progą, patys
jos neieškodam i... Tu, m okąs tra m d y ti savo a is trą , tu ,
kurio valia p ran o k sta žm ogaus jėgas, g a lb ū t nebūtum
pasidavęs pagundai; bet aš, silpnas, kokį m ane pažįsti,
bičiuli, jausdam as sk la n d a n t aplink, nors jų nesišau-
kiau, galybę ištrū k u sių iš K arm elitos širdies troškim ų,

350
panašių į slypėjusius m ano paties širdyje, aš u žsim er­
kiau; visas pasaulis m an išnyko! A r galim a dėl to sakyti,
K olom banai, kad aš — nedoras, n e g a rb in g a s žm ogus?
Ne, kadangi taip tik ra i, kaip aš vadinuosi K am ilis de
Rozanas, tavo paties n u s ta ty tu laiku K arm elita tap s
m ano žmona! N enorėjau apie visa tai ta u rašy ti, s u ­
p ra n ti? Būtų užsim ezgę begaliniai episto liarin iai sv a rs­
tym ai; bet šta i tu čia ir gali, kaip jau sakiau, p a ts n u ­
s ta ty ti vestuvių dieną.
K olom banas m inutėlę stovėjo susim ąstęs.
— A r tiesa, ką m an čia sakai? — paklausė, įdėm iai
nužvelgdam as K am ilį.
— G arbės žodis,— a tsa k ė ja u n ik a itis, pridėdam as
ran k ą prie k rūtinės.
— Jeig u taip, aš liek u ,— nusileido K olom banas.—
Vis dėlto bičiuliu tu rė siu dorą žmogų. O dėl vedybų
datos, ta i tu p a ts nuspręsk, ir, aišku, kuo greičiau —
tuo geriau.
— Šiandien p at, K olom banai, girdi? Šiandien p a t
aš p a ra ša u savo tėv u i; p ap rašy siu jį a ts ių s ti būtin u s
vedyboms dokum entus, ir po šešių savaičių galėsim e
paskelbti užsakus.
— Skirkim e tam du m ėnesius, kad nep ersisten g ­
tu m e ,— tarė K olom banas.— Bet a r esi tik ra s, kad tėv as
sutiks?
— Kodėl tu rė tų a tsa k y ti?
— Tavo tėvas tu rtin g a s , K am ili, o K arm elita —
vargšė!
— Mano tėvo akyse K arm elitos k ra itis bus josios
dorybingum as.
„N elaim ingas palaidūne! — baisiai norėjosi Kolom-
banui b u rb te lti.— Tą k ra itį tu iš anksto p rav a lg e i!“
— B et,— g a rsia i ta rė jis ,— o jeigu vis dėlto, nepai­
sa n t visų m ūsų lūkesčių, tavo tėv as pasipriešins šiai
santuokai?
— Neįm anom a, m ielas bičiuli!
— A kim irką įsivaizduokim e tokią galim ybę, nors
ji ir atrodo ta u neįm anom a. Ką ta d a d ary tu m ?
— Man dvidešim t k etveri: p alaukčiau didžiosios
piln am ety stės- ir vesčiau K arm elitą prieš tėvo valią!

351
 — Labai liūdnas dalykas toksai sūnaus m aištas
prieš savo gim dytojus; bet d a r liūdnesnis, K am ili, n u ­
plėšti m erginai g arbę ir jai n e su g rą ž in ti jos... Tad rašyk
tą laišką, rašy k kaip p a g a rb u s sūnus, tačiau viskam
pasiryžęs; p aketbotai išvyksta kiekvieno mėnesio 5-ąją,
15-ąją ir 25-ąją: p o ry t 15-oji, negali delsti nė m inutės.
— Tad tu lieki? — paklausė K am ilis.
— Lieku.
I r ruošdam as a n t K am ilio stalo plunksną bei po­
pierių, K olom banas p rid ū rė :
— Lauksiu paviljone, kol p arašy si laišką.
Bemaž p ra d ž iu g in ta s savo bičiulio padorum o, jis
nulipo apačion.

Ll + ... K I T A S IŠ V Y K S T A
Po ketvirčio valandos K am ilis įėjo į paviljoną pas
K olom baną, laikydam as rankoje pusiau p rira šy tą popie­
ria u s lapą.
— J a u baigei? — nustebo K olom banas.
— N e,— atsakė K am ilis,— atv irk ščiai, tik p r a ­
dėjau.
K olom banas nužvelgė jį ta rs i apklausą v y k d an tis
teisėjas.
— O! N eskubėk m ane sm erkti! — ta rė K am ilis.—
Vos p arašiau pirm uosius žodžius, m an į g alv ą grįžo tavo
p rieštaro s dėl m ano tėvo sutikim o, ir m an jos pasirodė
labiau tikėtinos negu m aniau iš pradžių.
— A rgi ta u sv arb u , K am ili? — atrėm ė b reto n a s.—
J u k tu tv irta i apsisprendei?
— Teisybė, bet aš galvoju apie laiškus, k u riais teks
apsikeisti, iki šita i pasieksiu. Nė nesitikiu vos p arašęs
g a u ti tėvo su tik im ą: mes ginčysim ės, derėsim ės; dienos
slinks, ir m ūsų n ek an tru m as didės...
— O ką k ita d a ry ti?
— M anau, kad ž in a u ,— ta rė K am ilis.
— Na?
— P a ts nuvyksiu ir p ap rašy siu tėvo leidimo vesti.
B retonas įbedė į K am ilį savo vaiskias akis.
352
 Sis atlaik ė bičiulio žvilgsnį nė nem irktelėjęs.
— Tu teisus, K am ili,— ta rė K olom banas,— ir tai,
ką siūlai — garb in g o žm ogaus a r begėdiško apgaviko
sum anym as!
— Tikiuosi, m anim i neabejoji?
— Ne.
— S u p ra n ti? — plėtojo toliau savo m intį K am ilis.—
S av aitę žodiškai įtik in ėd am as laim ėsiu iš savo tėvo d a u ­
giau negu tris m ėnesius įk y riai susirašinėdam as.
— Aš irg i taip m anau.
— Trys sav aitės n uvykti, try s sav aitės g rįž ti, dvi —
palenkti savo pusėn tėv ą : visas reikalas u ž tru k s du
m ėnesius.
— Tavyje įsikūnijo logika ir išm intis, Kam ili.
— Išm intis atein a su am žium i, senuti K olom banai.
Tik bėda...
— Kas?
— O!.. Sis planas beveik neįgyvendinam as.
— Kodėl?
— N egaliu vežtis K arm elitos.
— Savaim e su p ra n ta m a .
— A n tra vertus, negaliu p alik ti jos čia.
— Kas ta u neleidžia?
— Vieniša m ergina bus neapsaugota nuo kaim ynų
bei praeivių įžeidinėjim ų!
K olom banas su rau k ė a n ta k iu s:
— Negi m anai, kad aš leisiu įžeidinėti K arm elitą?
— Tad su tin k i ją sau g o ti?
K olom banas nusišypsojo:
— Iš tik r ų jų ,— ta r ė ,— m aniau, kad tu g eriau m ane
pažįsti.
— Tu gyvensi su ja po tuo pačiu stogu?
— Be abejo.
— Kolom banai! — sušuko K am ilis.— Je ig u šita i
padarysi, m an viso gyvenim o neužteks atsid ėk o ti tau už
šį bičiulystės įrodym ą.
— N edėkingasis! — burbtelėjo bretonas.
— Ne, K olom banai, ne, visai aš ne toks; bet žinau,
koks esi ja u tru s tokiuose dalykuose: bijojau tave įžeisti,
pasiūlydam as gyventi vienu du su m ergina nuošaliam e
nam ukyje.
23. P a r y ž i a u s M o hi ka na i, I kn. 353
 — A rgi aš negyvenau tris m ėnesius vienas su K a r­
m elitą, iki ji susipažino su tavim i?
— Taip; bet iki ji susipažino su m anim i, kaip tu
sakai...
— 0 kodėl m intis sau g o ti brolio žm oną, savo šventą
seserį, g alėtų m ane žeisti? A r tu ri omeny m ano senąją
meilę K arm elitai?
— Kolom banai!
— N ejaugi m anai, kad aš galiu su lau žy ti p rie ­
saiką?
— M anau, kad tu veikiau n u m irtu m , nei šita i p a ­
d ary tu m , K olom banai! I r prieš tav o didybę jaučiuosi
toks m ažas... O! Taip, taip , aš blogas, o tu geras — iš ti­
kim as it sa rg in is šuo ir toks p a t stip ru s bei pasiau k o ­
jan tis. Žinau, kad ginsi K arm elitos gyvenim ą geriau
nei gintum ei m anąjį, o m an ąjį — g eriau nei sa v ąjį; tad
aš ram us: žinodam as, kad tu čia, jeigu tik p rire ik tų ,
galėčiau apkeliauti ir pasaulį!
— Jeig u ta ip ,— tarė Kolom b an as,— tai perspėk
K arm elitą; juk su p ra n ti, kad nesutiksiu čia likti, jai
n epritarus... Je ig u ji ir a tsisa k y tų m anęs, vis tiek gali
visai ram iai vykti: išsinuom osiu k am b arį priešais jos
nam us... o jeigu ne priešais, ta i g re ta jos nam ų; ir jin ai
bus tokia p a t saugi nuo įžeidinėjim ų, kaip ir m an esan t
drauge. Tad eik ją p erspėti; juk negali d au g iau g a išti
nei išsiųsdam as laišką.
K am ilis pakluso be žodžių.
Jo paskelbtą žinią K arm elita sutiko su virpuliu.
Šiaip a r taip, nepasakė nė žodžio prieš, nė kiek ne-
sispyriojo.
Išklausė pasiūlym ą, ištik ta neapsakom o są stin g io
nužvelgė K am ilį ir sm ulkiau nė n en ag rin ėd am a šios
žinios sukelto jausm o, in stin k ty v ia i suvokė visą K am ilio
niekšiškum ą ir Kolom bano didybę.
B retonas jai regėjosi toks iškilus, jog jos akyse,
jeigu galim a taip p asak y ti, buvo tik ra s m ilžinas, kurio
nė padų nesiekė m enkysta, besivadinantis jo bičiuliu.
Sis planas tik tiek pasikeitė, jog išvykim as buvo
a tid ė ta s spalio 23-ajai.
K aip m inėjome, pak etb o tas į kolonijas išvykdavo

354
25-ąją; iki šios datos liko d a r dešim t dienų.
K olom banas papasakojo, kaip sa n tū ria i, bemaž vie­
nuoliškai jis gyveno Penoelio bokšte, kaip klajodavo
ošiančios jūros p a k ra n te a r sėdėdavo prie sergančio tėvo
lovos, skaitydam as jam „O disėją“ .
K arm elita atskleidė K olom banui m uzikinių žinių
lobyną, kurį suspėjo su k a u p ti per tą ilgą laik ą, kai bre­
tonas buvo išvykęs, ir per dažnas K am ilio keliones į
P aryžių.
P a sta ra sis pam ėgino p rim in ti kadais d rau g e sm a­
giai leistus v ak aru s; prieš b e a rtė ja n tį K am ilio išvykim ą
laikas buvo p rip ild y ta s nerim o bei gailesio, ir ta rp šių
trijų asm enybių klajojo trily p ė šm ėkla.
K am iliui ta i buvo sąžinė.
K olom banui — dvejonė.
O K arm elitai — neviltis.
Tomis liūdnom is dienom is ir slogiais v a k arais iki
K am ilio kelionės, ši šm ėkla nu o lat sklandė virš jų galvų
a r rim ta ir n iūri p raslinkdavo jiem s prieš akis.
K a rtk a rtė m is juos apim davo nebylus n ek an tru m as,
kurio patys baim inosi; p asak y tu m , kad lyg pavojaus
akivaizdoje būtų troškę kuo greičiau išsiskirti, nes a n k s­
čiau a r vėliau vis tiek tu rė s tą p a d a ry ti.
Taigi išg y v en an t tokią liū d n ą n u o taik ą atėjo spalio
23-oji.
S u ta rė , kad K olom banas palydės K am ilį iki d ili­
žano, dešim tą v alandą ry to išvykstančio iš P ary žiau s
ir todėl vienuoliktą v alandą pravažiuosiančio V ersalio
keliu.
B retonas k iau rą n ak tį nesudėjo bluosto; šeštą v a ­
landą jis atsikėlė ir laukė, iki p rab u s K am ilis.
A štu n tą v alandą įėjo į šio kam barį.
— K uri valanda? — paklausė K am ilis.
— A š tu n ta ,— atsa k ė K olom banas.
— O! Tad tu rim e laiko! — nusižiovavo K am ilis.—
Leisk m an d a r valan d ą nusnūsti.
K arm elitos kam bario du ry s buvo atd aro s; m ergina
išgirdo, ką atsak ė tin g u sis kreolas.
— J is teisu s,— ta rė j i.— Leiskit jam d a r pam ie­
goti, m ano bičiuli.
23* 355
 K olom banas uždarė K am ilio kam bario duris ir įėjo
pas K arm elitą.
P am anytum , kad ji nė nesigulė: lova buvo bemaž
nesujaukta.
— Jū s p a v arg u si, K a rm e lita ,— pastebėjo K olom ­
banas, nukreipdam as į m erginą sunerim usį žvilgsnį.
— T aip,— atsakė K a rm e lita ,— dalį nakties aš sk a i­
čiau.
— O k itą dalį — verkėte!
— Aš? N e,— išsigynė K arm elita, pažvelgdam a į
bretoną sausom is, karščiuojančiom is akim is.
K olom banas nuleido g a lv ą ir atsiduso.
P askiau, nors ir žinodam as, kad viskas p a ru o šta ,
apsisuko ir išėjo neva p a ž iū rė ti ryšulių ir lagam inų.
O iš tik rų jų šis pokalbis ta rp k etu rių akių žeidė jam
širdį, ir jis troško gryno oro ir vienum os.
D evintą valandą vėl užlipo viršun, įėjo į K am ilio
kam barį ir p riv e rtė šį atsik elti.
Po ketvirčio valandos kreolas nusileido į valgom ąjį,
k u r jo laukė K arm elita ir K olom banas.
Paskutiniosios m inutės prieš išsisk iria n t buvo be­
maž tokios p a t liūdnos kaip p raė ju sių dienų v akarai.
Išvykim as tu ri tokio p a t tik ru m o kaip m irtis: p a m a ­
žu taip p rip ra n ta m a prie gresiančios nelaim ės, jog n ep a­
rodys nuostabos jai ištikus esi palaikom as bejausm iu;
pam ažėle sruvendam as a ša rų šaltin is išsenka!
K arieta, tu rin ti nuvežti K am ilį iki vieškelio, laukė
prie v a rtų . P rieš į ją sėsdam i, visi pažvelgė vienas į
k itą — ir tre jeto veidai susiglaudė bučinyje.
Bet ašarojo tik ta i K olom banas ir Kam ilis.
— P atik iu tau savo g y v e n im ą ,— ta rė K a m ilis.—
D argi dau g iau negu gyvenim ą — savo sielą!
Ir tik ria u siai šiuo m etu K am ilis sakė tiesą.
— Keliauk! A tsak au prieš Dievą savo siela ir savo
gyvybe! — iškilm ingai pasižadėjo bretonas, pakeldam as
au k šty n savo didžiąsias akis — žydras kaip dangus, į
kurį žvelgė.
Ja u n ik a ič ia i pasuko v a rtų link.
K olom banas a tsig ręžė ir išvydęs K a rm e litą — vie­
nišą, bejėgiškai nukarusiom is rankom is, n u sv iru sia a n t

356
k rū tin ė s galva, p an ašią į Paliktosios sk u lp tū rą — pasiūlė
K am iliui, kad ir jin a i važiu o tų paly d ėti ir iki p a sk u tin ių
akim irkų p a b ū tų k a rtu .
K arm elita žvilgtelėjo į K olom baną dėkingum u su ži­
busiom is akim is, tač ia u balsu, išduodančiu didžiulę jos
neviltį, atsak ė:
— Kam ?
K am ilis p a sk u tin į sykį sugrįžo, p ask u tin į sykį p r i­
glaudė ją prie k rū tin ė s, paskiau bemaž išsigandęs a t ­
šlijo.
J a m pasirodė, kad spaudė prie savęs m arm u rin ę
sta tu lą !
Be dešim t m inučių vienuolikta v alan d a: negalim a
delsti nė m inutės; K olom banas tim ptelėjo paskui save
K am ilį, abu sulipo karieto n , ir ark liai išk a rt leidosi
šuoliais.
V a rtu k a i liko a td a ri.
— U ždarykite v a rtu k u s ,— n ia u ria i paliepė K arm e­
lita sodininkei.
Si klusniai stum telėjo v a rtu k u s, ir šie triu k šm in g a i
užsitrenkė.
K arm elita krūptelėjo.
— Tai m ano kapo v a rtu k a i,— tarė.
P am ažu, laiptelis po laiptelio, pasikėlė v iršu n į savo
k am barį ir ne atsisėdo, o k riste n u k rito a n t sofos.
Iš k u r ši K arm elitos neviltis, šis liūdesys, šis šaltis?
Iš skirtum o, k u rį g e ra i išau k lėta m oteris nejučia
m ato ta rp tokio žm ogaus kaip K am ilis ir tokio — kaip
Kolom banas.
I r iš tiesų, K olom banas,— k u ris nuo p at savo s u ­
grįžim o vis augo K arm elitos ak y se,— K olom banas per
ta s p a sk u tin ią sias dešim t dienų tap o tik ru m ilžinu.
K ai jis buvo išvykęs, m ergina gyveno ta rs i blogam e
sapne.
Sapne... O taip! Tikrovė bū tų pernelyg skaudi!
J i ta rė si tris m ėnesius buvusi m eiluže p liuškio,—
d ailaus ir linksm o, ta s tiesa, tačiau be tau ru m o , be š ir ­
dies, be sielos, negarbingo ir silp n o ,— tokio išp u sty to ,
sutepto aliejais, pudruoto, g a rb in iu o ta is p laukais m ane­
keno, a p sk rita i k a rtk a rtė m is įdom aus, bet neverto nė

357
m enkiausio rim tesnio prisirišim o. Be abejo, ta i buvo
baisus sapnas! I r ta s a i a m erik ietis su puošniais k a k la ­
raiščiais, ryškiom is liem enėm is, šviesiaspalvėm is kelnė­
mis, auksinėm is gran d in ėlėm is ir ru b in ų žiedais — ta i
tik ra s įsikūnijim as kurio nors iš n ak ties dem onų, n a k ­
tim is užgulančių m iegančiojo k rū tin ę . P a g a lia u tie visi
vedybų planai, toji kelionė A m erikos gilum on p a s ita rti
su šeim a, ši k y b a n ti virš jos sugrįžim o grėsm ė,— ne
kaip vilties žiburys, bet kaip tv y k čio jan tis k a la v ija s,—
visa ta i ne kas kita, kaip p erk aitu sio proto vasaros n a k tį
susapnuotas slogulys.
Taip, taip , visa buvo sapnas!
Tikrovė — ta i to ji didi ir ištik im a širdis, kurios
v ard as — K olom banas.
P a p ra sta s, stam bus, stip ru s — tik ra s vyras! Toks
tik iš ta rtų m oteriai: „U žsim erk ir ženk!“ , ir toji, jo
vedam a, g a lė tų žengti n em aty d am a; tik p a sa k y tų : „A š
nenoriu!“ — ir jam n u sileistų ; „A š n o riu !“ — ir jam
p aklustų; „R eikia n u m irti!“ — ir jin ai n u m irtų dėl jo!
J is — ir didis, ir kilnus, ir ištikim as. G eras bei
stiprus!
J is — ta i tas, k u ris trim s m ėnesiam s išvykęs, grįžo
p a re ik a la u ti iš savo bičiulio lobio, k u rį buvo jam p a ti­
kėjęs...
Bet kai pakėlusi g alvą vargšelė K arm elita išvydo
apie save visus tuos p rik lau san čiu s K am iliui d a ik tu s ,—
deja! — nelaim ingoji gavo p rip a ž in ti, kad ji šliejosi prie
bretono vieną p av asario n a k tį ta rs i gražiam e sapne, o
baisi tikrovė — tai am erikietis.
Visos ašaros, k u ria s tik galėjo su ta lp in ti erdvi m o­
ters širdis, s ra u ta is išsiliejo iš josios akių; verkė dėl
savo klaidos, dėl n uskabyto ir v ėjais paleisto savo iliu ­
zijų žiedo, dėl išgaravusios kaip n e a tsa rg ia i liepsnon
pap ilti kvepalai m eilės; verkė dėl savo am žiam s su d a u ­
žyto gyvenim o, kaip v erkiam a dėl savo m otinos a r vaiko;
grąžiojo ra n k a s iš nevilties — ji, k u ri lig šiol neišsidavė
jokiu gestu; raudojo visu balsu — ji, k u ri lig šiol neiš­
leido nė atodūsio; kūkčiojo — ji, k u ri lig šiol nepraliejo
nė ašaros; svaidė į supančius d a ik tu s žvilgsnius it liūtė,
įk ąsta nuodingos gy v atės; a tsisto jo ir suskato žings-
358
niuoti po k am b arį dusdam a, karščiuojančiom is akim is.
Je ig u po jos lan g u tek ėtų upė, tik ra i b ū tų jon puo­
lusi.
Iš tiesų, ta rs i b eviltiškai apsisprendusi, ji priėjo
ir a tid a rė lan g ą.
Žvilgsniu išm atavo a u k štį nuo lango iki grindinio.
Tik a n tra s au k štas, bem až kaip an treso lė: gerokai
p risitre n k tų , tač ia u lik tų gyva.
S u v aito ju si iš įsiūčio ir sielv arto , p a sitra u k ė žingsnį
a tg a l.
Bet sta ig a jos akys, tos gražiosios akys, liūdnos ir
plūstančios nevilties ašarom is, suspindo, apsistojusios
ties d aik tu , k u ris jas ta rs i pakerėjo; tuose pačiuose žvil­
gsniuose, prieš m inutėlę p ritem dytuose gilios širdgėlos,
sutvisko kažkas p an ašau s į neapsakom ą džiaugsm ą;
lyg saulės spindulys pro debesis, pro jos a šara s p ra s i­
veržė šviesa, ir lyg saulės spindulys, kib irk ščiu o jan tis
virpančiam e rasos lašelyje a n t gėlės žiedo, pro jos a š a ­
ras tvykstelėjo palaim os žybsnis.
P astebėjo sav ąjį b altų rožių krūm ą — nekaltybės
sim bolį, pirm osios m eilės prisim inim ą!
— O, m ano rože! — sušuko ji, glausdam a kerą sau
prie širdies ir rizikuodam a su sib ra iž y ti d y g lia is,— tą
n aktį, kai aš tav e išro v iau , buvai vos p rasik a lu si iš že­
mės, m ūsų visų m otinos; d a r neskleidei prieš saulę savo
b a ltų žiedų aureolės, slypinčios po sam anų sk raiste;
dienos k a rštis nepajėgė tav ę s pasiekti, n ak ties ša ltis
neįstengė pakąsti... O, m ano rože! Tu, kaip ir aš, k a itrią
vasaros n ak tį atskleidei savo puikių žiedų lobyną; d i­
džiavais b a lta is žiedlapiais, sp indėjai saulei, k u rią laikei
savo bičiule, tik ė jai am žinu gyvenim u kaip aš — am žina
meile! O m ano rože! Kodėl p aaukojai savuosius žiedus,
kaip aš — sa v ą ją m eilę, juk m udvi tu rė sim n u m irti? ..
K arm elita nuskynė keletą vėlyvų žiedų, d a r puo­
šiančių krūm o v ain ik ą, ir užuot padėjusi juos į savo
m erg au tin į šydą, kaip anuom et pasielgė su k itais, n u ­
skabė ir paleido žiedlapius vėjui, o šis nunešė juos a n t
kelio g rindinio purvo.

359
 L II + S U Ž E IS T A L IŪ T Ė
Nuo šiolei K arm elita, kaip p a ti sakė, žiūrėjo į šį
nam ą it į savo kapą, o į sodą — it į tas rožėm is apsodin­
ta s kapines, k u r ilsėjosi k a rm elitės — keistu su tap im u
josios bendravardės; ji ėmė su p ra sti La V aljer, k u ri
savo tre ju s m etus šviesos ir saulės išpirko trisdešim čia
m etų, p raleistų vienuolyno sutem ose; ėmė s u p ra sti M ag­
daleną, kuri nedrįsdam a p akelti akių į K rista u s veidą
šluostė savo plaukais jo pėdas.
A teitis jai atro d ė a p ib e n d rin ta šiais dviem juodo­
mis raidėm is baltam e lape p a ra šy ta is žodžiais: V erkti
ir N um irti.
Iš tik rų jų , niekas nuo šiol nepajėgs ją vėl s u g rą ­
žin ti šio pasaulio vertybėm s, ir m atė save slenkančią
per gyvenim ą ta rs i savo pačios šešėlį. T ris k etvirčius
valandos skendėjo tuose niūriuose apm ąstym uose, ta i
yra, kol bretonas palydėjo K am ilį, sulaukė p rav a ž iu o ­
jančio diližano ir su grįžo nam o.
Tie try s ketv irčiai valandos K a rm elitai tęsėsi a m ­
žinybę.
Grįžęs K olom banas vietoje m erginos, k u rią paliko,
rado sulinkusią nuo tiesiog nepakeliam os naštos n ely ­
g in a n t kokią šm ėklą — n iū rią , n u b lan k u siu veidu, p a ­
klaikusiom is akim is.
Bet naivuolis K olom banas nieko nesu p rato : p a m a ­
nė, kad šios nevilties p riežastis — K am ilio išvykim as,
ir todėl pabandė guosti v arg šę p a lik tą ją tuo, kad jos
m ylim asis sugrįš. I r tik paskiau, kai m ergina p a p u rtė
galvą, jis susiprotėjo, jog širdgėlos ištakos k ažk u r k itu r,
ir ėmėsi ištikim o bičiulio vaidm ens, pradėdam as broliš­
kai k am an tin ėti.
K arm elita nieko neatsakinėjo; nebyli jo žvilgs­
niam s, kurčia jo žodžiam s, savyje slėpė tą didžiulę k a n ­
čią, ta rs i bijodam a ja su g n iu žd y ti savo guodėją.
Taigi taip praslinko pirm oji diena.
K olom banas, m erg in ai a ts tu m u s jo paguodos žo­
džius, kaip se rg a n tis vaikas p irštu a tstu m ia gydom ąją
m ik stū rą, K olom banas šį liūdesį, jo akim is a ts itik tin į
bei laikiną, priskyrė padidėjusiam nervingum ui, k u ris

360
ištiko K arm elitą jam p arėju s, ta d rim tesnę apklausą
atidėjo ry to ju i ir tolesnėm s dienom s.
T ačiau ry to ja u s dieną ir visas k itas K arm elitos m e­
lancholija nesikeitė ir m ergina užsispyrusiai nerodė
jokio atvirum o.
T aigi laikas slinko, o b reto n u i taip ir liko nežino­
mos paslap tin g o s šios gilios nevilties priežastys.
Diena buvo su sk irsty ta pastovia tv a rk a ; p rasid ėju s
lapkričiui, K olom banas k a sry t, a r lietus, a r purvynė,
a r vėjas, a r sniegas bei šaltis, visados ta rp septintos ir
aštu n to s valandos pėsčiom is iškeliaudavo iš Ž em utinio
Medono į P aryžių, k lau sy tis Teisės in stitu te kurso, k u ris
prasidėdavo pusę dešim tos.
Pusę vienuoliktos jis baigdavosi, ta ig i K olom banas
sugrįždavo lygiai dv y lik tą.
Tuom et juodu pusryčiaudavo, paskiau kiekvienas
im davosi savo d arb ų , ir p asim atydavo tik šeštą, ta i yra
per pietus.
Likusį v a k a rą praleisdavo d rau g e — a r skaitydam i,
a r m uzikuodam i, tač ia u re ta i — kalbėdam iesi.
K albėtis buvo pavojinga.
Bretonas, žinom a, laikė savo pareig a k lau sin ėti
K arm elitą; tač ia u m atė m erginą p riešin an tis, ta d ne­
vengdam as progų p ak re ip ti pokalbį šia vaga, p a ts jų
nebeieškojo, elgdam asis kaip išm in tin g a s gydytojas,
susidūręs su org an in e liga, ta i y ra pasikliaudam as la ­
biau laiku nei m okslu, lab iau Dievu nei v aistais.
Bet labiausiai K olom baną stebino didžiulė K arm e­
litos pažanga m uzikoje, K am iliui išvykus.
J i ta rtu m įgijo n a u ją , nepažįstam ą, bemaž b a u g i­
n a n tį m uzikos suvokim ą. Je ig u skam bindavo — p ia n i­
nas tu rėdavo balsą, sielą: jis verkdavo, dejuodavo, r a u ­
dodavo; jeigu dainuodavo — jos balsas, ypač aukštuose
registruose, skam bėdavo plačiai, jau sm ingai, su siel­
v a rto k artėliu it su sik rim tu sio angelo, žm ogiškais g a r ­
sais besigailinčio p ra ra s to d angaus.
Sekm adieniai būdavo s k irti išim tin ai m uzikai ir
pasivaikščiojim ui; juos praleisdavo drauge, nė k e tv ir­
čiui valandos n e p a sitra u k d a m i vienas nuo kito. K ai oras
būdavo per p ra sta s eiti laukan, juodu susitikdavo Ko-

361
lom bano paviljone. Iš p rad žių b reto n ą stebino toks Kar-
m elitos pasirinkim as, tokia jos teik iam a pirm enybė jo
kam bariui, kai esam a bendros svetainės; bet kaip tik ra s
prancūzų ju rista s, su sita ik a n tis su laikinais įsta ty m a is
lyg su g alu tin iais, jis su sitaik ė su šia K arm elitos u ž g a i­
da, nė nepam ąstydam as apie kitokią galim ybę.
Beje, K arm elitai nestigo dingsčių įro d y ti Kolom-
banui, kad jo k am barys už visus tinkam esnis pašneke­
siam s. Vieną dieną — ta i K arm elitos pianinas, ėmęs
prasčiau skam bėti, kai K olom bano pianino g a rsa s —
kuo puikiausias; k itą — ta i svetainės židinys, k u ris
rū k sta , kai Kolom bano židinio tra u k a kuo g eriau sia;
d a r k itą — ta i kokia nors rim ta knyga, kurioje b ū tin a
p a sitik rin ti fa k tą , d a tą , o rim tų knygų g a li r a s ti tik ta i
Kolom bano bibliotekoje. Žodžiu, buvo aibė priežasčių
su sitik in ėti K olom bano k am b ary je, o ne k u r k itu r.
Taip prabėgo kelios sav aitės; nuo K am ilio nesirodė
laiškų, ir K olom banas su nu o stab a sumojo, jog K arm e­
litą niekad n e site ira u ja N anetės, a r nėra laiškų.
Vis dėlto, gruodžiui b a ig ia n tis, atėjo pirm as laiškas.
V isas šv y tin tis K olom banas atnešė jį K arm elitai.
Si sėdėjo prie pianino.
— Laiškas nuo Kam ilio! — sušuko K olom banas iš
tarp d u rio .
Tačiau K arm elita, n e p a tra u k d am a ran k ų nuo k la ­
višų, paprašė:
— P ersk aity k ite, bičiuli.
K olom banas buvo p ra tę s n esipriešinti m erginos
pageidavim am s.
Tad sulaužė laiško a n tsp a u d ą ir perskaitė.
Laiške K am ilis pasakojo apie visus savo ginčus, ne,
ne su tėvu, bet su tetom is, senelinėm is tetom is ir visais
likusiais šeim ynykščiais, ku rie vis priešinasi jo k e tin i­
mui ir dab ar, jam ra š a n t šias eilutes, priešinasi labiau
negu bet kada.
Be to, laiškas buvo kupinas karščiausio švelnum o
K arm elitai ir giliausio dėkingum o K olom banui; a p s k ri­
ta i epistolos to n as dvelkė kažkokia n eįp rasta am erik ie­
čiui m elancholija, k u rią b reto n as p risk y rė šeimos kelia­
moms kliūtim s kreolo meilei ir kovai, k u rią šis tu rėjo
a tla ik y ti.
362
 Bet K olom baną ypač nustebino šaltum as, su kuriuo
K arm elita sutiko šį savo busim ojo vyro laišką; vis dėlto
jis neišdrįso p a d a ry ti jokios pastabos, bet vakare, likęs
vienas, paklausė savęs, kokia g a lė tų b ū ti tokio aiškaus
šaltum o p riežastis, ir kuo ilgiau jos ieškojo p a s la p tin ­
gose m oters širdies gelm ėse, tuo labiau tolo nuo tiesos.
Į sausio p ab aig ą atėjo a n tra s laiškas nuo K am ilio —
laiškas, kupinas a istrin g o švelnum o. Po R ozanų šeimos
stogu vis tebesitęsė kova; vis dėlto K am iliui pavyko
p a tra u k ti savo pusėn kelis gim inaičius, d a r kelis k itu s —
su m in k štin ti; žodžiu, jis šiek tiek p ag erin ęs savo pozi­
cijas: ta ig i stu m iam asi į priekį.
A n trą jį laišką K arm elita sutiko taip p a t ab ejingai
kaip ir p irm ą jį: p ersk aitė visas šias k a rš ta s eilutes nė
kiek n esijaudindam a: perbėgusi akim is p a sk u tin ią ją ,
laišką sulankstė ir padėjo a n t židinio a tb ra ilo s — ne
pernelyg dem o n straty v iai, tačiau su ledine panieka.
K olom banui kilo «didelė p ag u n d a p asin au d o ti šia
proga ir ją p ak lau sin ėti; bet m ergina po savo išorišku
šaltu m u jam pasirodė tokia k arštlig išk a , n e n u sty g sta n ti
bei su ja u d in ta , todėl bijojo, kad neužsisklęstų it m im o­
za vien nuo prisilytėjim o.
Tad jis nusprendė kol kas nieko n ek lausinėti ir
pasitenkino tik spėlionėm is, beje, nesėkm ingom is kaip
ir per visus tuos tris p raė ju siu s m ėnesius, nuo šio nesu­
p ran tam o lig u istu m o pradžios.
Taip prabėgo vieneri m etai.
N enorėdam as p a lik ti m erginos vienos, K olom banas
p arašė tėvui, kad p areig a jį sulaiko P ary žiu je ir kad per
šių m etų ato sto g as n e tu rė sią s laim ės jį ap lan k y ti.
Beje, šie m etai, užuot slinkę pam ažu kaip kiekvienas
laukim o laikotarpis, pralėkė n e p a p ra sta i g re ita i — K o­
lom banui laik a n tis neapsakom ai rom iai, o K arm elitai
a istrin g a i žav in tis juo bei g rau žiam ai sąžinės p rie­
kaištų.
K a rtą , juodviem s kaip p a p ra s ta i leid žian t d rau g e
v a k a rą Kolom bano k am b a ry je ,— buvo spalio 23-oji,
lygiai po m etų, kai išvyko K am ilis,— breto n as išsakė
nuom onę, p ap rasčiau siai p a g rįs tą nuoširdžiu tikėjim u
kreolo sąžiningum u, jog p a sta ra sis, prieš m ėnesį suka-

363
kęs dvidešim t penkerius m etus, be abejo, su g rįšią s su si­
tu o k ti — su tėvo su tik im u a r be jo.
K arm elita vėl ta ip p a t reikšm ingai p a p u rtė g alvą,
kaip jau darė ne sykį, išg ąsd in d am a bretoną, nors šis ir
nesuprasdavo šio judesio p rasm ės; o ta i tik d a r labiau
jį gąsdino.
Šįsyk K olom banas ryžosi p a p ra šy ti, kad ji p a a iš­
kintų.
— K a rm e lita ,— ta rė jis ,— šiandien sukanka m e­
tai, kai į m ano p atikinim us, kad K am ilis n e tru k u s grįš,
jūs liūdnai p a p u rto te galv ą, kaip ir dabar... V eltui ieš­
kojau šio ty la u s n e p ritarim o priežasties, ir k ad an g i
niekaip jos n e p e rp ra ta u , p ra ša u a tv ira i m an ją n u ro d y ­
ti, kaip a tv ira i jūsų klausiu.
— Su jum is, K olom banai, viskas rim ta ,— atsa k ė
K a rm e lita .— I r kad an g i n e p a p ra sta i sveikai p ro ta u ­
jate, visados tro k š ta te suvokti visų reiškinių priežastis.
Ką gi, bičiuli, p určiau g alv ą, išreikšdam a savo n etik ė­
jim ą... N eturiu jūsų žavaus patiklum o, kaip n e tu riu ir
jūsų dieviško tobulum o: jau kai K am ilis išvyko, abe­
jojau, a r jis sugrįš; praėjo m etai, ir m ano abejonė d a r
labiau sustiprėjo!
— O! K lystate, K arm elita! — sušuko K olom ba­
n a s.— N ejaugi nežinote am erik ietišk ų šeim ų p rie ta rų ?
V ienintelė k liū tis K am iliui su g rįž ti kaip tik ta , p a tik ė ­
kite; K am ilis kovoja su šiais p rie ta ra is : po jo len g v a­
būdiška išore slypi dora ir g a rb in g a širdis, ta d labai
a p g ailestau ju , K arm elita, kad nors ir tu rė jo te progą
tin k am ai jį įv e rtin ti, vis dėlto tv ir ta i nesate įsitik in u si
jo nuoširdum u.
K arm elita atsiduso.
— Tai jūs, K olom banai, tu rite auksinę š ird į,—
ta rė ji,— ta i jūs visam e kam e įžvelgiate gėrį, nes nešio­
jatė s jį savyje. Sakote m an, kad tu rė ja u progą tin k a m ai
įv e rtin ti Kam ilį... Taip, bičiuli, įv ertin a u jį ir todėl jum s
k a rto ju : K am ilis negrįš.
— Bet kas gi jum s galėjo d u o ti pagrindo ta ip u ž­
g auliai m anyti, K arm elita?
— Tie try s m ėnesiai, kuriuos gyvenom e k a rtu —
per juos p e rp ra ta u jį neklausinėdam a, pažinau netyri-
364
nedarna... G alim a dvidešim t m etų išgyventi su bičiuliu,
ir ta sa i bičiulis nepajėgia tavęs p e rp ra sti, o su m o teri­
m i — visai kas k ita : esti ak im irk ų , kai atsiskleidi, esti
valandų, kai išsiduodi; užsim iršim as, neišvengiam ai
išp lau k ian tis iš intym um o, p riverčia m us nusim esti
kaukę; šta i aš pažinau tik rą jį K am ilio c h arak terį... Ne­
noriu jūsų akivaizdoje k a ltin ti, k ad an g i jo čia n ėra;
bet šios pažinties dėka likau jam abejinga, kas vėliau
v irto pasišlykštėjim u, pam ažu p e rau g u siu į panieką.
N eneigiu, K am ilis sav o tišk ai m yli m ane, bet jo s a n ty ­
kiuose su m anim i y ra šiek tiek to b a u g šta u s d ra u g iš ­
kumo, k urį m okinys reiškia savo m okytojui; esu p ra n a ­
šesnė už jį, kai jo nesiliečiu, o m ane tu rė ti labiau glosto
jo tu šty b ę nei teikia laim ės jo meilei. N e tv irtin u , kad
m ane palikdam as, per išvykim o su m aištį jis b ū tų k e ti­
nęs nebegrįžti: p ra tę s prie lengvos tam tik rų m oterų
meilės, jis nustebo, d a rg i slapčia susierzino, m anyje su ­
tik d am as kasdieninę kliū tį, n u o latin į pasipriešinim ą;
jis paėm ė m ane n etik ėtai, bet niekados m anęs n eturėjo,
ir toji kova, k u rią vis tu ri a tla ik y ti už dviejų tū k sta n č ių
m ylių nuo m ūsų, neduoda jam atokvėpio; bet p atik ėk it,
bičiuli, esu K am iliui d au g ių d au g iau sia tik pergalės
prizas, o ne rim to prieraišu m o siekis.
K olom banas pažvelgė į m erginą su didžiu liūdesiu:
— K a rm e lita ,— ta r ė ,— jūs nebem ylite K am ilio?
— Aš niekad jo n em y lėjau ,— atšovė ji k a ršta i,
lyg šie žodžiai tu rė tų ją p ateisin ti.
— O! N ekalbėkite taip , K arm elita! — švelniai p a ­
priekaištavo bretonas.
— Dievas girdi, sakau tiesą, K olom banai,— išk il­
m ingai p a tv irtin o K a rm e lita ,— aš niekad nem ylėjau
Kam ilio.
— Ir vis d ėlto...— n e d rą siai prasižiojo ja u n i­
kaitis.
— Ir vis dėlto buvau įveikta... juk ta i norėjote
pasakyti, a r ne, bičiuli? Ką gi, buvau įveikta, bet dėl
savo pačios silpnum o, bet ne todėl, kad K am ilis stip ru s:
taip atsitik o v eikiant nežinom ai jėgai, stipresnei negu
m anoji, p a sla p tin g a i įta k a i, stipresnei negu jo; jam ne­
reikėjo nė kiek p a sta n g ų pasiekti m ano nuopuoliui, kaip

365
jum s ir sakė, teisindam asis dėl sulaužytos priesaikos,
tačiau jis ša lta i tykojo progos, ir šta i dėl ko jam p rie­
k aištau ju , šta i dėl ko m ano veidą u žplūsta, ne, ne d ro ­
vum o raudonis, bet gėdos, pykčio ir paniekos k arštis.
— O! N u tilk it, K arm elitai — sušuko K olom banas
ir prisidengė delnu akis, ta rtu m šios, nem atydam os
m erginos, b ū tų galėjusios ap sau g o ti jo klausą nuo p a ­
šnekovės žodžių.
— A r norite, K olom banai,— kalbėjo to liau K a r­
m elitą, pasinešusi į slidų k elią,— kad pasakyčiau jum s
visą tiesą?
— O ne! N enoriu nieko gird ėti! — sušuko b re ­
tonas.
— Tad kodėl m ane klausinėjote? — m ygo jin ai
bemaž g rasin am u tonu.
— Ką gi, kalbėkite!
— Gerai, su p ra site visą m ano kančios m astą, visą
m ano klaidos dydį, kai sužinosite, kad tą K am ilio triu m ­
fo n a k tį visai ne jam aš p asid av iau .
— Bet kam gi ta d a ? — nustebo K olom banas.
— Savo proto vaizdiniui, savo širdies sv ajai; Ka-
m ilis buvo tik nelaim ės p asirin k ta sis, tik lem ties s ta ­
ty tin is.
K olom banas pakėlė į K arm elitą vaiskias ir šviesias
akis:
— K a rm e lita ,— ta r ė ,— aš jūsų nesu p ran tu .
— O K olom banai! — atsa k ė ši.— Kokia tuom et
buvo graži, laim inga nak tis, kai m udu ėjome prie v a rg ­
šės La V aljer kapo išsik asti rožiakrūm io!..
J i pam ažu atsistojo, apleido p aviljoną ir sugrįžo į
savo k am barį, o K olom banas lydėjo ją akim is, bemaž
ap žilp in tas pirm ojo šviesos spindulio, besiskverbiančio
iki p a t jo širdies.
— O! Dieve m ano! Dieve m ano! — sukuždėjo jis .—
Tad gal ji m ylėjo m ane, jeigu nem ylėjo K am ilio?..

366
 L IU + K U R K IE K V IE N A S P R A D E D A
A I Š K I A I ĮŽ V E L G T I N E T IK S A V O P A T IE S ,
BET IR K IT O Š IR D Į
Nuo tos dienos dviejų jau n u o lių san ty k iai, iki tol
p a p ra sti ir drau g išk i, tapo ša lti ir su v a rž y ti.
K arm elita suvokė per d aug p asakiusi K olom banui.
O šis bijojo neteisingai ją su p ratęs.
J is vis d a r tikėjo, kad K am ilis sugrįš, todėl K ar-
m elitos atžv ilg iu laikėsi sa n tū ria i, vengdam as bet kokių
progų vėl pak reip ti pokalbį ta pačia slidžia plotm e, k u r
m erginai vos vos neištrū k o prisipažinim as.
M intis, kad jis vis labiau m yli K arm elitą, kad jo
a is tra sulig kiekviena diena didėja ir didėja, K olom baną
gąsdino.
Bet kas a ts itik tų , jeigu jis tik ra i sužinotų, kad K a r­
m elita jį myli?
T uojau p alik tų P ary žių ir g rįž tų B retanėn.
Tuo ta rp u slinko dienos, sav aitės, m ėnesiai, o Ka-
milio tėvo sutikim o kaip nebuvo, ta ip nebuvo; nuo kreolo
vis ateidavo laiškai, kupini didžiausio švelnum o, k a rta is
n etg i karščiausios aistro s, tačiau d a u g ia u nieko.
V ieną ry tą atėjo laiškas nuo jo brolio.
K am ilis p avojingai susirgo.
K arm elita sutiko šią žinią bem až taip p a t ab ejingai
kaip ir kitas.
Liga tęsėsi tris m ėnesius.
Visi žinome sveikstančiojo jau sm u s po to, k ai liga
savo karščiu degančia, liesa ran k a buvo parodžiusi p r a ­
viras kapo duris.
P irm ieji žodžiai a r veikiau pirm ieji džiaugsm o šūks­
niai — ta i padėkos him nai Dievui išgelbėtojui, šeim ai,
bičiuliam s — tiem s, kuriuos myli ir netgi tiem s, kuriuos
kadais m ylėjai; blogi jau sm ai išblėsta, geri — su stip ­
rėja; sakytum , karštin ė, nusinešdam a su savim i visas
puvėsingąsias kūno m iazm as, tuo pačiu išrav i ir sielos
piktžoles; širdis p a v irsta n e ju d in ta ir derlin g a d irva,
kurioje suveša naujos gėlės, skleidžiančios vien m alonius
kvapus. Sunki liga — ta i lyg ta rp u s to tė ta rp gyvenim o
ir m irties, p riv e rstin ė pauzė, kai siela, visiškai išlaisv in ta

367
nuo m aterijos, nevaržom a sklando v irš žm ogiškųjų
a istrų kaip tie K ryžiaus Rožės iliu m in a ta i1, gy v en an ­
tys a u k štai kalnuose, kad a rtim ia u b en d rau tų su Dievu.
Sveikstančiojo k am b ary s — ta i vienuolyno celė,
k u r pasireiškia senojo Esono~ m etam orfozė: ankstesnis
žm ogus išnyksta, jo vietoje a ts ira n d a k ita s ir im a m ąs­
ty ti; blogieji tam pa geresniais.
G rįžta n tis gyvenim an, sv eik stan ty sis panašus į v a i­
ką, k u ris užgim sta dienai b rė k šta n t: ap lin k u i v isu r
linksm a, šviesu, gaivu ir žavu; kaip senam bičiuliui jis
tiesia ran k as kiekvienam , k u rį m ato; ilg a i slopintas jo
švelnum as p rasiv eržia it sra u n u s, ty ra s kalnų upokšnis
pro u žtv an k ą, ir jokios k liū ty s nepajėgios jo s u s ta b ­
dyti.
Todėl prieš tokį nu o stab ų bei veržlų jausm ų a n t­
plūdį tėvai, bičiuliai, netg i p a p ra s ti žiūrovai iš baim ės
nepakenkti ligoniui p asisten g ia b ū ti nuosaikesni ir linkę
viską pažadėti, kad paskiau nieko netesėtų.
K urio gi tėvo šird is g ali a ts a k y ti vaikui geidžiam o
barškučio, į k u rį šis tiesia ran k a s?
T aigi šita ip K am ilis, ėm ęs sveikti, gavo savo tėvo
ir visos šeimos pažadą, kad nuo šiolei niekas nebesiprie­
šins jo vedybom s su K arm elita; kaip tik šią tem ą jis p lė­
tojo laiške, k urį sveikdam as p a ra šė savo bičiuliam s,
įtakojam as vis d a r n e sitrau k ian čio s karštin ės. Šio p a ­
kilaus laikotarpio laiškas, įgijęs naujo įkarščio, buvo
meilės aistro s šedevras, ir gerasis K olom banas su a š a ­
rom is akyse padavė jį m erginai:
— M atote, K arm elita, aš neklydau! — ta rė .
Tačiau K arm elitai a tro d ė k ita ip : visas a is trin g a s
laiško vingrybes ji p risk y rė k a rštin ė s sužadintiem s po­
lėkiam s, šią rašlia v ą laikė tik ryškiaspalve vaivorykšte,
trum paam že audros d u k ra, išn ykstančia d rau g e su p a s­
ta rą ja . Beje, jai jau nebe taip sv a rb u buvo tik sliai žinoti,
kaip s tip ria i K am ilis ją m yli; jeigu vėl jam a tk ris tų
k arštin ė, iš kurios ta ip ilg a i kapstėsi, K arm elita b ū tų
nė nepasijudinus iš vietos jo gelbėti; gal ir nebūtų tu r ė ­
jusi budelio šaltak rau jišk u m o , ta č ia u teisėjo ryžto jai
pakako, ir savo sieloje jau išta rė g a lu tin į nuosprendį.
D idžiausias džiaugsm as m erginai b ū tų nebegauti
368
nuo kreolo laiškų, neb eg ird ėti apie jį, d a rg i p a m iršti jo
vardą.
Mylėjo K olom baną visa širdim i, kupina a tg a ilo s ir
g rau žiam a sąžinės p riek aištų . M a ta n t jį tokį liūdną ir
k a rtu taip besididžiuojantį savo bičiulio padorum u, ją
pagaudavo sunkiai n u g alim as n o ras p u lti K olom banui
a n t kaklo ir p risip až in ti savo m eilę; bet g rie ž ta s ja u n i­
kaičio veidas ją su tu rėd av o ir priversdavo vėl u ž sid a ry ti
savyje.
Mylėjo K olom baną, ir tasa i jausm as, u žv ald an tis
ją sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau, buvo netgi
ne meilė, o kažkas d a r d a u g ia u : tiesiog garb in im as,
kuris esti skiriam as aukštesnei, bemaž dieviškai b ū ­
tybei.
Je ig u tuo m etu, kai jin a i vogčiom is žiūrėdavo į jį
ir ry te rydavo akim is, K olom banas n e tik ė ta i b ū tų su g a ­
vęs vieną jos žvilgsnių, ta i b retonui, kad ir kokiam n a i­
viam bei nedrąsiam , ta s žvilgsnis b ū tų viską pasakęs!
I r vis dėlto tasa i juodviejų s a n tū ru m a s k a rta is te ik ­
davo neapsakom ai m alonių ak im irkų.
K ai K olom banas sk a ity d a v o ,— beveik visados kokią
nors Hugo odę a r L a m a rtin o ' poem ą,— K arm elita, k u ri
žiūrėdavo į jį ir klausydavosi sk a ita n t, nusvirdavo, at-
silošdavo ir pam ažu visai atsig u ld av o a n t kanapos,
nenuleisdam a nuo jaunikaičio akių, panaši į ja u n ą liūtę,
pasirengusią vienu šuoliu m estis prie p lėšrau s liūto,
josios galingos a istro s objekto.
K ai K arm elita dainuodavo a r neapoliečio m aestro
Pria che sp u n ti Vaurora4 a r G re tri D eginantį k a r štį,
K olom banas liaudavosi alsavęs; klausydavosi ta rs i eks­
tazės p a g a u ta s ir, jeigu g alim a ta ip pasakyti, žiūrėdavo,
kaip kiekviena tų žaižaruojančių gaidų n ely g in an t iš­
ša u ta nuo žemės ra k e ta švysteli d an g u n , palengva blėsta
ir užgesta. Savo n edrąsia ir p a g a rb ia meile a tro d ė lyg
m oteris, ir b ū tų a tid av ęs gyvybę n etg i ne už bučinį į
K arm elitos lūpas, bet vien už laim ę kvėpti į save dievišką
dvelksm ą — d angišką m elodiją, sk lindančią iš jų.
D vyliktą a r p irm ą v a la n d ą juodu palinkėdavo vie­
nas kitam labos nakties, ir K olom banas grįždavo į savo
paviljoną; K arm elita uždarydavo a rb a veikiau tik dė-
24. P a r y ž i a u s M oh ik an ai , I kn.
369
davosi u ž d a ra n ti paskui jį d uris, bet vos tik n u tild av o
a n t p ask u tin ių jų laip tu k ų jo žingsniai, ji vėl jas a tv e r­
davo, nulėkdavo prie ko rid o riau s lango ir žvelgdavo,
kaip ja u n ik a itis žengia per sodą, o paskiau įbesdavo
akis į šviesą, spingsinčią pro paviljono langus, ir k a rta is
išbūdavo tenai iki aušros kaip toji šviesa ir kaip ana p a ­
m ažu silp sta n ti nuo m eilės godulio, kol galop spingsulei
visai išblėsus, p asitrau k d av o į savo kam barį.
K ai kada toji k a rštlig išk a a is tra netgi nuvesdavo ją
d a r toliau. G ražiom is vasaros naktim is, kai vien žv aig ž­
dės nušviesdavo žemę a r veikiau leisdavo išsk irti še­
šėlius, ji p irštų g a la is nulipdavo apačion, baugščiai
įsm ukdavo sodan, pasiekdavo kokį m edžių g u otą, m in u ­
tėlei ten stabteldavo, paskiau n e ly g in a n t viena iš tų
fėjų, viena iš tų u n dinių, k u rių šm ėklos išsm unka iš
kapo ir klajoja apie b ū stą žm ogaus, m ylėto, kai buvo
gyvos, blyški ir g ra u d i K a rm e lita sukdavo ra tu s apie
Kolom bano paviljoną...
K a rta is ir jau n ik a itis, tokių pačių jausm ų genam as,
atverdavo savo nam uko d u ris, išeidavo laukan, visa k rū ­
tine kvėpdam as į save gaivų o rą, ir sėsdavosi a n t to
paties pievutės suolelio, k u r laukė K am ilio an ą dieną,
kai sugrįžo iš B retanės. R ym odavo a n t jo su stin g ęs,
įrėm ęs akis į koridoriaus lan g ą , pro kurį, be abejo, jam
taip atrodė, žvilgsniu siekė K arm elitos kam barį.
Tuom et K arm elita p aty liu k ais, pam ažėle sėlindam a
nuo medžio prie medžio, su laik iu si alsavim ą p r is ia r tin ­
davo, pro tam są žiūrėdavo į jį liepsnojančiom is akim is
ir p a sitrau k d av o tik tad a, kai ja u n ik a itis sugrįždavo į
savo kam barį, nė n en u tuokdam as, kad toji, k u rią jis
ta ip m ylėjo, valandą it žaltvykslė plazdeno aplink jį.
Sykį, žiemos n a k tį, kai žemę klojo baltas sniego
kilim as ir kai nedrįso išeiti lau k an , id an t nep alik tų a n t
baltos pūkinės sniego antklodės žingsnių pėdsakų, K a r­
m elita stūksojo prie ko rid o riau s lango, įsm eigusi akis į
Kolom bano lempos šviesą, nebodam a šilta čia a r š a lta ,—
m at ugnis nebūtų sušildžiusi jos ran k ų , sniegas — a t ­
vėsinęs jos kaktos! — taig i sykį, žiemos n a k tį, ji išvydo
bretono būsto d u ris p ra siv e ria n t ir šį p irštų galais, kaip
ji p ati darydavo, n u ty k in a n t prie nam o ir išn y k sta n t.

370
 K arm elita sujudėjo, lyg k e tin tų tu o ja u p a t sp ru k ti
į savo kam barį.
T ačiau sm alsum as nugalėjo; be to, a tid a ry d a m a ir
vėl uždarydam a duris, ji tik išsiduotų.
U žsiglaudusi už lango užuolaidos, ėmė laukti.
S ugirgždėjo laip tai, m aty t, K olom banas jais kėlėsi;
ir iš tik rų jų , po kelių sekundžių jo šešėlis išdygo laiptų
viršuje ir pam ažu ėmė slin k ti koridorium i.
J a u n ik a itis laikėsi priešpriešinės K arm elitos k am ­
b ariu i sienos ir, regis, baim inosi, kad jo neišg irstų .
Pasiekęs m erginos kam bario duris, jis sustojo ir
atsirėm ęs į sieną, sulaikęs kvapą, sustingo stebinčiojo
poza, lyg pro ta s u ž d a ra s d u ris g a lė tų ką nors įžvelgti.
R etsykiais jo ran k a , p rid ė ta prie širdies, pakildavo
prie akių ir ta rtu m nusišluostydavo ašaras.
K arm elitai visa atsiskleidė naujoje šviesoje. Ko gi
jis atėjo ieškoti prie jos d u rų , jeigu ne to paties, ko ir
jin ai — prie jojo? K okias gi a ša ra s jis liejo, jeigu ne
k a ršta s meilės, k arčias gailesio a šara s?
I r tik ra i — n e tru k u s ty lu s Kolom bano verksm as
perėjo į rau d ą.
K arm elita abiem rankom užsidengė b u rn ą, su la i­
kydam a netgi kvėpavim ą, nes ja u tė , kad nebeištvers ir
tuoj sušuks: „A š m yliu tave! Aš m yliu tav e !“
T ačiau p a ti sau šim tąsy k per m inutę, g reitai, kaip
tvinksėjo širdis, k arto jo : „A čiū Dievui! J is m ane myli!
J is m ane m yli!“
O! Kaip beprotiškai troško m ergina p ulti jam a n t
kaklo ir ap ib erti p ad ūkusiais bučiniais! Tačiau tu ojau
p at m intyse jai iškilo rim ta s bretono veidas, ir valios
pastangom is ji nuslopino šį norą, kaip ran k a buvo u ž ­
dengusi sau b u rn ą.
Iš tik rų jų , jin ai suvokė, kad K olom banas gali pa-
sla p tin g a ja i nakčiai p a tik ė ti savo liūdesį, gailesį, meilę;
gali skųstis savo pareigos n a šta vienatvėje, k u rią laikė
nebylia ir akla; bet p am in ti šią pareig ą ir g a rsia i išsa ­
kyti paslaptį, k u rią tylom is išdavė jo ašaros — ta i ne­
peržengiam a p ra ra ja !
Tad K arm elita nusprendė p a sila ik y ti savyje šį n e ti­
kėtą neapsakom ą, begalinį džiaugsm ą, niekuo išoriškai
neišsiduodam a.
24* 371
 K olom banas taip išstovėjo m aždaug v alan d ą, p a s­
kiau atsiklaupė, pabučiavo d u rų slenkstį, atsisto jęs a ts i­
duso ir pam ažu pasišalino.
K arm elita sekė akim is, iki jis sugrįžo į paviljoną,
ir tik tuom et, parpuolusi a n t kelių, ji išdrįso visu balsu
su šu k ti tai, ką kuždėjo patylom is:
— Ačiū Dievui! J is m yli m ane! Jis m yli mane! J is
myli mane!..

L IV + A S IM P T O T IN Ė S 1S IE L O S
K arm elita praleido laim in g ą n a k tį — tokią, k u rią
buvo galim a p aly g in ti nebent su ta pavasario n ak tim i,
kai ji k a rtu su K olom banu išsikasė savo g ra ž ų jį rožių
kerą, išaugusį ta rp kapo akm enų.
V adinasi, jis m yli ją!
Tam rim tu o liu i ir stip ru o liu i, kurio vien tik veidas
taip m erginą baugindavo, nesvetim i švelnūs m eilės ja u s ­
m ai ir vaikiškos jos silpnybės! T ačiau, s k irtin g a i nuo
k itų žmonių, jis drovėjosi to švelnum o ir neapsakom ai
jį slėpė savyje.
Išaiškėjusi bretono meilė atg a iv in o K arm elitos š ir ­
dį, kaip sodrus lietus a tg a iv in a išdžiūvusią plynę, ir
nuo kitos dienos, K olom banas, nors ir nenutuokdam as
tokio atg ijim o priežasties, vėl išvydo p ra ž y sta n t a n k s­
tesnį m erginos linksm um ą.
Jo s valandos pasid arė užpildytos — d a rg i ta ip u ž­
pildytos, jog dienos jai atro d ė per trum pos, o n ak ty s —
per ilgos.
Josios gyvenim as jau netekėjo kaip papuola: d a b a r
jis tu rėjo tikslą.
Nuo šiolei laim ė,— u žsu k an ti į šiuos nam us tik
probėgšm om , jeigu ta ip galim a p asak y ti, it pasiklydusi
pašalietė, k u ri suvokdam a, jog apsiriko durim is, n u o lat
yra p asiren g u si p a b ė g ti,— nuo šiolei laim ė įsikūrė nesi­
varžydam a ta i K arm elitos kam baryje, ta i K olom bano
paviljone, o kai kada netgi abiejuose vienu m etu.
I r vis dėlto ši dvilypė meilė tu rė jo sk irtin g a s iš ta ­
kas, o sv arb iau sia — reiškėsi nevienodai.
372
 K olom banui buvo savotiškai m alonu m ylėti m erginą
tylom is, užsidarius savyje, vienum oje; jo jau sm as buvo
šiek tiek panašus į senovės krikščionių pam ald u m ą savo
m adonai — artim esn is p a g a rb a i bei poreikiui ją dievinti,
negu meilei bei geism ui ją tu rė ti, o d a r tik ria u — vienu
m etu ir meilei, ir dievinim ui.
Visa jo laim ė — ta i u ž sid a ry ti savo k a m b a ry je ,—
m at jos akivaizdoje virp ėd av o ,— užsidengus akis su si­
k au p ti, a ts itv e rti nuo viso pasaulio ir iš savo m editacijos
au k štu m ų kaip nuo kalno viršū n ės žvelgti į jo akim s
atsiv erian čią, n ely g in an t gėlių išm a rg in ta s pievas,
nely g in an t d erlin g as lygum as, neapsakom os palaim os
gausą.
Bet pro šį džiaugsm ą, pro šią laim ę, pro šį g a rb i­
nim ą prasiskverbdavo kančia, d a rg i pasakysim e sąžinės
g rau ž a tis. K eliolika k a rtų per n a k tį sąžinė prikeldavo
K olom baną a š triu d ilgsniu į širdį.
G raudus išduoto K am ilio šešėlis iškildavo iš nebū­
ties kaip šm ėkla iš kapo ir atsisto d av o prie jo lovos g a l­
vūgalio; tuom et K olom banas būdavo pasirengęs pašokti
ir p u lti K arm elitai po kojų, p risip a ž in ti jai savo meilę —
ne kaip džiaugsm ą, bet kaip n u sik altim ą.
Savo ru o žtu K arm elita keliolika k a rtų per dieną —
ir be jokios sąžinės g ra u ž a tie s — u ž tik rin ta , kad yra
m ylim a, peržengdavo savo kam bario slenkstį, tv irta i
pasiryžusi nueiti pas K olom baną ir pasakyti: „Tu m yli
m ane, K olom banai!.. I r aš tav e m yliu!“
Je ig u tokiom is akim irkom is juodu b ūtų susitikę,
tik rų tik ria u sia i b ū tų n eištv ėrę ir atskleidę vienas kitam
savo širdies paslaptį.
T ačiau kiekvienas nužengdavo savo dalį kelio ir
su tu rė ta s drovum o grįždavo a tg a l.
Vienu žodžiu, panašios į lin ijas, geom etrijoje v a ­
dinam as asim p to tin ėm is,— iš jų mes pasiskolinom e šio
sky riau s p a v a d in im ą ,— lin ijas, kurios vis a rtė ja , bemaž
am žinai eina p ag ret, tačiau p ra tę sto s į begalybę niekad
nesusijungia, jų sielos, liepsnote liepsnojančios meile,
am žinai ėjo g reta , niekad nesusitikdam os.
Tačiau ši širdyje talp in am a palaim a, kasdien, kas
v alan d ą, kas m inutę vis lab iau b esitvenkianti, tu rėjo
n e tru k u s išsilieti per k raštu s.
373
 V ieną ry tą K arm elita po karštlig išk o s, bem iegės
nakties išvydo įžen g ian t į jos k a m b a rį K olom baną, iš
vakaro palikusį ją tik v id u rn a k tį. Buvo labiau išblyš­
kęs, tačiau linksm esnis nei visada.
J i sumojo, kad p a g a lia u b reto n as įveikė savo abejo­
nes, tv irta i apsisprendė ir atėjo viską jai pasakyti.
D žiugiai pašokusi, nubėgo jo p a sitik ti ir pasisodino
šalia savęs a n t kanapos.
Tačiau tu o jau p a t duryse, k u ria s paliko a tv ira s,
pastebėjo sodininkę, laikančią rankoje laišką.
— P an ele,— ta rė N a n e tė,— š ta i laiškas nuo pono
Kam ilio.
K arm elita veriam ai riktelėjo ir prisidėjo ra n k ą prie
širdies.
K olom banas d a r labiau pablyško ir atlošė galvą.
M atydam a, kad nei vienas iš jau nuolių jai neatsako,
sodininkė padėjo laišką K a rm e lita i a n t kelių.
K arm elita pirm oji atsitokėjo, m at buvo iš juodviejų
jeigu ne tv irtesn ė, ta i nors ryžtingesnė.
Visados iniciatyvos im davosi ji.
Tad atsiduso, palingavo galv ą, atplėšė laišką ir p e r­
skaitė, paskiau išta rė tik vieną žodį:
— Skaitykite! — ir padavė laišką K olom banui,
įsm eigdam a akis į jaunikaičio veidą.
A trodė, kad K olom banas p a b a lti d au g iau negalėjo,
ir vis dėlto jo blyškum as d a r padidėjo.
Iš pradžių tylom is, p askiau g a rsia i jis p erskaitė to ­
kias tris eilutes:
B ra n g io ji K a r m e lita !
P a g a lia u gavau savo tėv o , te tų ir vis o s š e im o s su­
tik im ą , ta d a te in a n č io m ė n e s io 7 -ą ją b ū s iu P a ry ž iu je .
K A M IL IS

Niekad pasm erktasis, sk aity d am as savo p aties m ir­

ties nuosprendį, nebuvo lab iau p rib lo k štas ir krečiam as
drebulio nei bretonas, kai a n trą s y k balsu sk aitė savo
bičiulio laišką.
K arm elita, pasirėm usi alkūnėm is į kanapos atlošą,
įdėm iai, k a rš ta i žvelgė į jį, laukdam a, kol pakels akis.
Bet užuot jas pakėlęs, ja u n ik a itis užsim erkė, ir pro
susiglaudusias b lakstienas n u sirito dvi ašaros.

374
 — Kas jum s? — paklausė K arm elita kuo sa ld ž iau ­
siu b a lsu .— Kodėl bičiulio su g rįžim as sukėlė jum s tokį
sąstin g į?
— O, K arm elita! K arm elita! N eklausinėkit m a­
nęs! — atsiduso bretonas.
— K olom banai,— neatlyžo ji,— kodėl jūs toks iš­
blyškęs ir verkiate?
— Todėl, kad aš m irštu , K arm elita! — šūktelėjo
jau n ik a itis ir atsiplėšė liem enę lyg dusdam as.
— Ir jūs m iršta te, K olom banai,— neg ailestin g ai
toliau kalbėjo m erg in a,— todėl, kad m ane m ylite, tiesa?
— Aš! — išsigandęs sušuko K olom banas ir a ts i­
m erkė.— Aš! Aš jus m yliu!
— T aip,— visai p a p ra s ta i a tsa k ė K a rm e lita .— Ko­
dėl ne? Aš irg i labai jus myliu!
— T ylėkit, K arm elita! T ylėkit!
— A k,— ta rė m erg in a.— J a u u ž te k tin a i ilg ai ty ­
liu, ir jūs ta ip pat! J a u pakaks m a itin ti širdim i tą g y ­
vatę, k u ri m us ryja!
— K arm elita! — sušuko K olom banas.— Aš niekšas!
— Ne, K olom banai, jūsų širdis didi — ji ilg ai n u g a ­
lėdavo, bet d a b a r p a ti buvo n u g a lė ta .
— O! K arm elita! K arm elita! — m ikčiojo K olom ba­
n a s.— A r atleisite m an?
— Už ką gi jum s tu rė č ia u a tleisti, jeigu aš jus
m yliu, jeigu visad jus m ylėjau?
— Tylėkit, K arm elita! — p e rtra u k ė ją K olom ba­
n as.— J a u šita i sakėt, ir aš tu rė ja u jėgų neišg irsti.
— T uom et,— a trė m ė K arm elita su savotišku įn ir ­
šiu ,— aš jum s k a rto ju : m yliu jus, K olom banai! M yliu
jus! M yliu jus!
— K arm elita! K arm elita, aš jus g irdžiu, ir jūsų
alsavim as m ane degina, jūsų žodžiai m an atim a jėgas!
Valios p astan g o m is jis išsiplėšė iš šių kerų ir svy­
ruodam as p a sitra u k ė nuo K arm elitos.
— Mano sese! M ano sese! — sušuko.— M udviejų
kaltė vienoda: m elskim Dievą, kad m um s a tle istų ir
su teik tų tv irty b ė s bei nuolankum o p a k lu sti likim ui.
— Ką jūs v a d in a te „p a k lu sti lik im u i“ , bičiuli?
— J ū s puikiai m ane s u p ra n ta te , K arm elita.
375
 — Ne, prisiekiu savo siela, aš jūsų n esu p ran tu . Gal
k a rta is norite pasakyti, jog tu riu ištek ėti už K am ilio?
— T ikrai, taip reikia!
— Kad ištekėčiau už K am ilio, savo širdyje nešio­
dam a meilę jum s ir žinodam a apie jūsų meilę?
— Taip reikia, taip reikia! — nev iltin g ai sušuko
Kolom banas.
— O kodėl reikia? P a sa k y k it m an, K olom banai,—
paklausė m erg in a,— prieš ką gi šiam e pasau lyje aš a t ­
sakinga už savo m eilę? G yvenu v ien a ,— ačiū Dievui! —
ir todėl esu savo poelgių vienintelė teisėja ir au k ščiau ­
sioji v e rtin to ja.
— K lystate, K a rm e lita : jūsų poelgių v e rtin to ja —
visuom enė, o aukščiausiasis teisėjas — Dievas.
— Ir kaipgi visuom enė g a li,— norėčiau, kad m an
ta i paaišk in tu m ėt, K olom banai,— p riv e rsti m ane p a d a ­
ry ti nelaim ingus du žmones ir pačią save, jeigu ištekė­
čiau už nem ylim o ir n u sk ria u sčia u m ylim ą? K aipgi
Dievas gali m an p rim esti lyg p a re ig ą poelgį, ku ris b ja u ­
rus ne tik m ano širdžiai, bet ir sąžinei? A r aš paisiau
visuom enės įstaty m ų , kai su k lupau? Kai slysdam a link
p rara jo s krašto, kurios gelm ėje m anęs laukė K am ilis ir
kančia, tiesiau ran k a s į Dievą, šaukdam asi pagalbos,
a r jis m ane su tu rėjo ?
— J ū s b u rn o ja te prieš Dievą, K arm elita!
— Aš neburnoju prieš Dievą, K olom banai, tik m y­
liu jus!
— K arm elita! N elaikykim e m ūsų geism ų ir in stin k ­
tų savo teisėm is ir pareigom is... M atote, m atote, k u r
šitai m us nuvedė?
— Tai p riek aištas, K olom banai?
— O! — sušuko jau n ik a itis, puldam as prie jos ko­
jų .— Lai Dievas m ane n u baudžia, jeigu būčiau galėjęs
taip pagalvoti! M ano akim is, K arm elita, nors tu rite
savyje visas m oters a istra s, esate ty ra kaip Ieva, kada
ji buvo su tv e rta .
— K olom banai! K olom banai! — ta rė K a rm e lita ,
vėl n u k risd am a a n t kanapos ir uždedam a ra n k a s a n t
jaunikaičio galvos, p risp au sd am a veidu jį sau prie ke­
lių .— A tidedu į šalį savo teises ir pareigas, klau sau tik

376
savo širdies balso... K as m an sv arb u , jog teks a tsa k y ti
prieš Dievą ir prieš žm ones: žinau, ką a ts a k y ti žm onėm s
ir Dievui, sv arb iau sia, kad būčiau išteisin ta prieš jus,
m ielasis.
— O aš, K a rm e lita ,— sukuždėjo ja u n ik a itis bemaž
n u g a lė ta s,— nejaugi m anote, kad aš su tik siu p a m iršti
priesaiką, k u rią esu davęs K am iliui? Bet jeigu ir nebū­
čiau davęs tos priesaikos, a rg i galėčiau išduoti bičiulį?
O! Š ta i kodėl jum s sakau, jog reikia m elsti Dievą tv ir ty ­
bės ir nuolankiai p ak lu sti likim ui.
— Niekados! Niekados, K olom banai! — sušuko m er­
gina su netram dom u įkarščiu.
— K arm elita! K arm elita!...
— K aipgi jūs norite, kad aš p ap rašyčiau Dievo,—
kalbėjo ji to lia u ,— a tim ti iš m an ęs,— p akeičiant m ano
meilę nuolankum u, ta negyva, nevaisinga dorybe,—
kaipgi jus g alite n orėti, kad aš pap rašy čiau Dievo a tim ti
iš m anęs gyvenim o p a g rin d ą , n e tg i prasm ę? Tad jūs
nežinote, kad jeigu čia nebūtų jūsų, nebūtų jūsų meilės,
aš jau būčiau m irusi arb a gyva save palaidojusi kokiam e
nors vienuolyne? Ak! Tą dieną, kai išvyko K am ilis, aš
apie ta i pagalvojau, paleisdam a į vėją ir p u rv ą m ūsų
vargšo rožyno žiedus; ir tik jūsų dėka, gyvenim o meilės,
k u rią m an su g rą ž in o t, dėka, a tsisak ia u šito sum anym o...
I r norite, kad aš pam irščiau, jog ta i jūs m ane išgelbėjote,
K olom banai?
— O! I r todėl, K arm elita, norite m ane p raž u d y ti
k a rtu su savim i?
— Ką reiškia p ra ž ū ti, k en tėti, n u m irti dviese?
— K arm elita, dėl Dievo!..
— K olom banai, a tm in k it, jog šiam e pasaulyje jus
pam irščiau vien tam , kad galėčiau apie jus galvoti k i­
tame!
— Tad ką d a ry ti? K ą d a ry ti?
— Ak, p ag aliau a te in a t į pro tą! — šūktelėjo K a r­
m elita ir šaižiai nusijuokė, nuo ko K olom banui gyslom is
perbėgo šiu rp u ly s.— K ą d a ry ti? Taigi... O! Aš jau seniai
galvoju, kas m um s lieka d a ry ti.
— Na, kalbėkit, kalb ėk it gi! — p arag in o Kolom-
banas, vis d a r tebeklūpodam as ir suėm ęs galvą ran k o ­
mis, ta rs i bijotų išp ro tėti.
377
 — Yra tik dvi galim ybės, K olom banai.
— Kokios?
— P a lik ti šiuos nam us, p ab ėg ti, apsig y v en ti sve­
tu r, pasaulio krašte, k u r nors Indijos užkam pyje, kokioje
nors Okeanijos saloje, likti visų užm irštiem s.
— O k ita galim ybė? — p aklausė K olom banas, tu o
pačiu parodydam as, kad p irm ą ją a tm e ta .
— K ita — ta i n u m irti, K olom banai!
— O! — te išta rė bretonas, nulenkdam as g alv ą jai
prie kelių.
— N egalėdam i s u siju n g ti gyvenim e, nors su siju n g ­
sime num irdam i.
— J ū s įžeidžiate Dievą, K arm elita!
— N em anau... Bet šiaip a r taip , K olom banai, ge­
ria u su tin k u ken tėti su jum is am žinybę, negu b ū ti su rišta
su juo nors laikinai.
— N eįm anom a, K arm elita! N eįm anom a!
— Ką gi, stip ru sis visada silpnas... Tad silpnajam
reikia tu rė ti tv irty b ė s už du.
K olom banas pakėlė g alv ą.
— K adangi negaliu p rik la u sy ti jum s, nes jūs m anęs
atsižad ate, K olom banai,— n e p a p ra sta i iškilm ingai k a l­
bėjo toliau K a rm e lita ,— k ad an g i negaliu p rik la u sy ti
jam , nes aš jo atsižad u , ry to j įsto ju į vienuolyną... Dieve,
priim k m ane, atsiduodu tau!
— O! K arm elita! K arm elita! Koks aš silpnas prieš
jus!
— Jū s, m ielasis, esate pasiaukojim o, gerum o ir p a ­
reigos angelas.
— Ne, ne, aš b ep rotiškai jus m yliu! P a d a ry siu visa,
ką panorėsite, K arm elita, visa, visa!
K arm elita liū d n ai nusišypsojo; pasiekė visišką p e r­
galę — sukniubęs, palinkęs, su g n iu ž d y ta s prie jos kojų
K olom banas pasakė: „A š ju s m y liu !“
— S prendim as bus n e a tša u k ia m a s,— atsak ė m erg i­
n a ,— todėl b ū tin a jum s p ag alv o ti, K olom banai. Aš k a l­
bu kaip m oteris be vardo, vieniša, pasim etusi šiam e
pasaulyje, tra u k ia m a į kapą savo tėvo ir m otinos, kurie
jau ten. O jūs — p ask u tin ė garb in g o s šeimos a tž a la,
tu rite g arsų v ard ą, tu rite tėvą, k u ris jus dievina... Pa-

378
galvokite apie tėvą! Rytoj m an pasakysite, k u rlin k jus
nukreipė apm ąstym ai.
— Tad iki ry to ja u s, K arm elita.
— Iki ry to ja u s, K olom banai!
I r jau nuoliai išsiskyrė, šird in g ai bei broliškai p a ­
spausdam i vienas k itam ra n k ą .

LV + S P R E N D IM A S
Mūsų ką tik p ap asakotoji scena vyko 1827-ųjų m etų
U žgavėnių išvakarėse.
R ytojus išaušo su tuo pačiu m onotonišku p a sto v u ­
mu, kuriuo valandos — liūdnos a r džiugios — du k a rtu s
per p a rą apsuka laikrodžio c ife rb la tą .
Diena buvo ap niukusi ir tam si, veikiau Vėlinės nei
Užgavėnės. M atėm e ją b a ig ia n tis pirm am e šios knygos
skyriuje, kai sutikom e k lajojančius po P a ry žia u s gatves
Žaną R oberą, Liudoviką ir P e triu są. D abar p a siž iū rė ­
kime, kaip ji prasidėjo.
Dulkė sm ulkus, m erk ian tis lietus, oras buvo ž v a r­
bus, d angus — pilkas, g a tv ių g rin d in y s — juodas. Viena
iš tokių žiemos dienų, kada visu r negerai: prie pianino,
prie knygos, poetui — prie tuščio popieriaus lapo, d a i­
lininkui — prie neužbaigtos drobės; viena iš tokių dienų,
kai liūdna vienam , d a r liū d n iau dviese, kai atrodo, kad
p ro tas sustingęs kaip ir kūnas, nors ir kokioje savo
kabineto kertelėje glaustum eis, nors ir kokiam e savo
pam ėgto kam bario kam p u ty je slėptum eis; viena iš tokių
dienų, kai v isu r tam su ir sunku a n t širdies, ta rtu m k a ­
pinių vėjas sk v erb tų si pro u ždarų durų san d ū ras, pro
užvertų langų plyšius; viena iš tokių dienų, kai krečia
šiu rp as nežinia ko, nors ir dega židinyje ugnis, nors ir
sulaiko šilum ą storos užuolaidos; kai drėgm ė, ta sa i
dienos slogulys, įslenka vidun ir grieb ia tave už gerklės;
kai neįstengdam as p riešin tis, pasiduodi ta rtu m per m ie­
gus žalingam atm osferos poveikiui; žodžiu, viena iš tokių
dienų, kai nepajėgi a ts ik ra ty ti negalios, ne tiek pavo­
jingos, tačiau labiau v arg inančios negu liga, ir lauki
galo nieko nesiim dam as, kad pasveiktum , nes žinai, kad
v aistų nuo to nėra.
379
 Š tai tokią dieną, 1827-ųjų m etų U žgavėnių ry tą ,
abu jaun u o liai susitiko K olom bano paviljone.
Skaisčiai, trašk ėd am i liepsnojo židinyje sausi v y ­
nuogienojai, tačiau kiek u g n is atro d o linksm ai žiemos
v akarais, tiek nuteikia m elancholiškai, kai jau nors
m irksnį buvai suspėjęs p a m a ty ti saulės blyksnį; tuom et
jinai prim ena nevykusią d a n g a u s šviesulio kopiją —
juokingą klasto tę — neteikia džiaugsm o, nespindi, d a r
gerai, kad nors kiek šildo.
A bu sėdėjo prie židinio liūdni, tylūs, susim ąstę, tik
retk a rč ia is apsikeisdam i tru m p a is žodelyčiais n e ly g in a n t
du pasm erktieji, lau k ia n ty s budelio.
G aliausiai K arm elita pirm a palietė jiem s rū p im ą
klausim ą:
— Taigi jis a tv y k sta rytoj.
— Taip, ry to j,— p a tv irtin o K olom banas.
— O mes d a r g a lu tin a i nenusprendėm e, m ielasis,—
ta rė K arm elita.
— K aip g i,— kiek patylėjęs atsiliepė K olom banas,—
aš nusprendžiau.
— Tada aš irg i,— a tsa k ė m ergina, ištiesdam a b re ­
tonui ranką.
— Aš m irsiu! — pasakė K olom banas.
— Ir aš m irsiu! — p ak arto jo K arm elita.
K olom banas išblyško.
— Tai tik ra i n u sp rę sta, K arm elita? — v irp telėju siu
balsu paklausė.
— T ikrai, Kolom banai! — tv ir tu balsu a tsak ė K a r­
m elita.
— J ū s nu m irsite be gailesčio?
— Su džiaugsm u, laim inga, sužavėta!
— Tad teatleid žia m um s Dievas! — ta rė Kolom ­
banas.
— Dievas m ums jau a tle id o ,— p ataisė jį m ergina,
nukreipdam a į dangų p a sitik in tį žvilgsnį.
— Tad g e ra i,— ta rė K olom banas,— p a sk u tin į k a rtą
išsiskirkim e, iki g a lu tin a i susijungsim e, ir prieš n u m ir­
dam i vienum oje susikaupkim e.
— Ju m s reikia atsisv eik in ti, m ielasis.
— T uriu p a ra šy ti po laišką tėv u i ir Dom inykui.

380
 — O aš — savo trim s pensiono bičiulėm s, savo Sen
Deni sesutėm s.
Ja u n ie ji tv irta i paspaudė vienas k itam ra n k ą ir
išsiskyrė — K arm elita nuėjo į savo kam barį, Kolomba-
nas liko paviljone.
Š ta i laiškas, k u rį K olom banas p arašė savo tėvui,
senajam g ra fu i Edm onui de Penoeliui:
B ran gu s ir g e rb ia m a s tė v e ,
A tle is k ite m an už s ie lv a rtą , k u rį ju m s u ž d u o s iu .
N o rs aš tv irta i a p s is p re n d ž ia u , nors n ie k a s pasau­
ly je n e p riv e rs m anęs tra u k tis , n e tg i jū s ų m e ilė m an,
n e tg i m ano d ė k in g u m a s ju m s , aš s v y ru o ju , aš s u s to ju
ir k a u p iu jė g a s , k a d g a lė č ia u p a ra š y ti š ia s e ilu te s ...
M ano d id ž ia i m y lim a s tė v e ! M a n o g e rb ia m a s , b ra n ­
g ia u s ia s , d ie v in a m a s tė v e , a tle is k it m a n ! A tle is k it m an!
A ts iž a d u g y v e n im o , k u rį m an s u te ik ė t.

tėv e,
ir aš
Nuo
kad
v a ik y s tė s
v is ų
g e lb ė ju o s
m ane
s v a rb ia u s ia
m irtim i, kad
—
m o k ė te ,
b ijo tis
o m ano
ž m o n ių
n e s u s ila u k č ia u
g o d o ja m a s
p a n ie k o s :
to k io s pa­
n ie k o s .
K ai g a u s ite šį la iš k ą , b ra n g u s is tėv e, jū s ų varg šo
K o lo m b a n o ja u nebebus ta rp g y v ų jų , nes ja m , sekant
jū s ų p a m o k y m a is , v e rč ia u a ts iž a d ė ti g y v e n im o nei ne­
įv y k d y ti savo p rie d e rm ė s .
Ne. aš n e s u k lu p a u , m ano k iln u s is tė v e ! Nė k ie k
dėl to n e a b e jo k ite ; je ig u b ū č ia u s u k lu p ę s , ta i užuot b a i­
lia i bėgęs iš š io p a s a u lio , b ū č ia u iš p ir k ę s savo k a ltę ,
v ie š a i p r is ip a ž in d a m a s p rie š v is u s .
Aš p rie š in a u s i, k o v o ja u , s te n g ia u s n e p a s id u o ti, nes
m an p rie š a k is s to v ė jo jū s ų n e v iltis .
T a č ia u buvau n u g a lė ta s , to d ė l p a s irin k a u m irtį.
P ris im e n a te , m a n o d id ž ia i m y lim a s tėv e, k a ip m udu
v a ik š č io d a v o m e s m ė lin g a is š ė ls ta n č io s jū ro s k ra n ta is ?
Sykį g a lin g a banga p e rs k ė lė p u s ia u d id ž iu lę u o lą , tv ir­
ta i s to v ė ju s ią nuo pat žem ės s u tv ė rim o d ie n o s ; p r i e š io s
su d a u žy to s , iš v e rs to s , n u g a lė to s u o lo s jū s m an papasa­
k o jo te ž e m iš k ų jų k a ta k liz m ų bei p e rm a in ų is to riją , ro ­
dydam as į g ra n ito lu itą , k u ris , a ts k irta s nuo p a g rin d o ,
rito s i nešam as vandens s ra u to it k a m š tis ; jū s m an a iš ­

—
k in o te tą d id ž ią ją kovą, v y k s ta n č ią ta rp g y v ų jų b ū ty b ių
ir d a ik tų ; jū s m an p a d ė jo te s u p ra s ti, kad H e z io d o 1 ti­
ta n a i, te o g o n ijo s 1 fu r ijo s ir g ig a n ta i ta i ne kas k ita ,
k a ip užgesę u g n ik a ln ia i, ir s a kė te m an n u s ile n k ti p rie š
š ią n e p a lia u ja m ą g a m to s g a iv a lų kovą.

381
 Ir as n u s ile n k iu , tė v e : a is trų u rag an a s p a la u ž ė
m ano jė g a s ; ž m o g iš k ų jų k a n č ių a n tp lū d is u ž lie jo m ano
s ie lą i r ją n u s k a n d in o !

*,
Aš n u le n k iu g a lv ą ir m irš tu .
Jūs dar p ris im e n a te , o m y lim a s tė v e , žo d ž iu s iš
„ Im ita c ijo s “ k u rią mes k a rtu s k a ity d a v o m e ilg a is ž ie ­
m os v a k a ra is ?
v a ik y s tė s
k u r jū s ?
O
d ie n o s ,
m ie lo s m a n o ja u n y s t ė s
p ra b ė g u s io s m ūsų
vakaro n ės, m a n o
s e n a ja m e b o k šte —
„ J a u s k itė s ž e m ė je k a ip k e lia u n in k a s ir p a š a lie tis ,
k u ria m n erū p i š io p a s a u l i o re ik a la i“ .
T a ip sakom a š v e n to jo je „ Im ita c ijo je “ .
K ą g i, m ano g o d o ja m a s tė v e , aš k a ip k e lia u n in k a s
tris d e š im t m e tų k la jo ja u ta rp s v e tim ų jų ir d ab ar, neno­
rėd a m a s d a ly v a u ti š io p a s a u lio re ik a lu o s e , be g a ile s io
a p le id ž iu ž e m iš k ą ją tė v y n ę ir e in u la u k ti jū s ų d a n g u je .
M irš tu ra m ia s ą ž in e ir, n e tg i p a s a k y č ia u , d ž iu g ia
š ird im i, je ig u m ano d ž ia u g s m a s , tė v e , n e ž e is tų jū s ų
ja u s m ų .
Tad p a rp u o lę s ant k e lių , s u d ė ję s rankas, p a lū ž u s ia
š ird im i m a ld a u ju , m ano d ie v in a m a s tėv e, m a ld a u ju
a tle is ti m an

—
už tą skausm ą, ku rį ju m s užduodu, ta č ia u
ž in o k ite , k a d m a n to k ia p a ti d id e lė n e la im ė g y v e n ti, k a ip
d ž ia u g s m a s n u m irti.
Jūsų n e d ė k in g a s is s ū n u s
K O L O M B A N A S DE P E N O E L IS

K eletas ašarų , stam bių it lie tau s lašai per a u d rą ,

paliko dėmes a n t pask u tin io lakšto laiško, p arašy to ne­
tv irta ranka, tačiau stam b iu b raižu, kuriuo beveik visada
pasižym i rite rišk a paderm ė.
P askiau tu o jau p at, šio laiško neužantspaudavęs,
tik ran k a nustūm ęs į šalį, K olom banas p arašė a n tr ą jį —
Dom inykui S aran čiu i.
Skam bėjo jis ta ip :
M ano b ro li!
N e tru k u s aš m irs iu ! K re ip iu o s i į ju s k a ip b ič iu lį,
k re ip iu o s i į ju s k a ip k u n ig ą .
Esu re ik a lin g a s ir k u n ig o , ir b ič iu lio .
K u n ig u i š ta i k ą p a s a k y s iu :
O b ro li, n e s k e lb k it p rie m ano kūno šio s ž ia u rio s
p ik tž o d y s tė s : „ N u m irti n ori tik tas , k u ris n ie k o nem y­
l i “ ; p rie š in g a i, aš m ir š t u , nes per daug m y lė ja u !

382
 T u riu p rie š a k is k n y g ą , k u rio je s a v iž u d y b ė p ra k e i­
k ia m a ; jo je te ig ia m a , k a d ta rp gyvūnų n ėra to k ių , k u rie
iš d ra s k y tų savo p a č ių v id u r iu s ir n ie k ie n o n e v e rč ia m i
a tim tų sau g y v y b ę .
T a ip , be a b e jo , gyvūnai a k la i p a k lū s ta S u tv ė rė ju i;
tik žm ogus p rie š jį s u k y la ; bet D ie v a s ted av ė gyvūnui
in s tin k tą , o žm ogų a p d o v a n o jo a is tro m is ; č ia v is a pas­
la p tis žm ogaus n e p a k lu s n u m o ir gyvūnų n u o la n k u m o .

Be to , p a s a k y k it m an b ro li, ar ta i re iš k ia s u k ilti
p rie š D ie v ą , je i la is v a v a lia nori p rie jo p ria rtė ti? M a n
re g is , argi tik ra s m a iš ta s n e b ū tų g y v e n ti ir k e ik ti gy­

—
v e n im ą , o g a lb ū t ir tą , k u ris m an jį davė? N e , a ts iž a d ė ­
d a m a s p a s a u lio , aš t ik užbėgu u ž a k ių g a m to s n u s ta ty ta i
tv a rk a i; b ū tis ir m irtis du jo s d ė s n ia i; į g y v e n im ą
veda v ie n in te lis k e lia s , į kapą a ts iv e ria jų a ib ė s ir k v ie ­
č ia m u s a m ž in y b ė n . O D ie v e ! Ž in a u , n e g a liu ta v e k a ltin ti
dėl savo n e la im ių , bet k a lt in u d ėl jų s a vo a is tra s , k u rio s
k ilu s io s iš tavęs, kadangi ja s gavau su g y v e n im u tą
d ie n ą , kai m ano s ie la iš trū k o iš ta v o ran kų ir n u s ile id o
į žem ę s u te ik ti gyvybę u ž g im s ta n č ia m k ū d ik iu i; jo s
n e b ū tų g a lė ju s io s m ane įv e ik ti, je ig u tu n eb ū tu m apdo­
v a n o ję s ja s jė g a ; ta ig i s u lin k d a m a s nuo jų ra n k ų svo­
rio , iš tik rų jų p a s id u o d u ta v o d e š in io s io s s lė g iu i! B e je ,
tu n e n u s ta te i žm ogaus a m ž ia u s tru k m ė s , v is i p riv a lo
g im ti, g y v e n ti ir m irti; š ta i to k ie tav o d ė s n ia i; o ar
svarbu, kada ir k a ip ?
O G a m ta ! A m ž in a i godi ir v a is in g a m o tin a ! M ano
m irtis n e a tim s iš tavęs n ie k o , ką m an esi d a v u s i; m ano
kūnas, to ji be g a lo m aža d id ž io s io s v is u m o s d a le ly tė ,
v is tie k s u s iju n g s su t a v i m i , tik ta i k ito k iu p a v id a lu ; m a­
no s ie la arb a n u m irs k a rtu su m a n im i i r p a s ik e is į g a u ­
sybę įv a iria u s ių d a ik tų , arba lik s n e m irtin g a , ir to k iu
a tv e ju jo s d ie v iš k o ji esm ė bus n e p a lie s ta . M ano p ro ta s ,
ilg a i n u s ile n k ę s tik ė jim u i, n e b e s ile id ž ia v e d ž io ja m a s už
n o s ie s s o f i z m ų ; aš n e tg i g ird ž iu D ie v o b a ls ą , k u ris m an
sako; „Žm ogau, aš ta v e s u tv ė ria u ta m , kad savo la im e
d a ly v a u tu m v is u o tin ė je la im ė je , ir kad š ita i b ū tų le n g ­
v ia u p a s ie k ia m a , s u te ik ia u ta u m e ilę g y v e n im u i ir b a i-
s ė jim ą s i m irtim i; bet kas, je ig u k a n č ių sum a p ra n o k s ta
ta v y je p a la im o s a p ra iš k a s , je ig u k e lia i, k u riu o s ta u a t­
v ė ria u iš v e n g ti b lo g iu i, a tv irk š č ia i, a tv e d a ta v e tik į
n a u ju s k e n tė jim u s , už k u riu o s p riv a la i d ė k o ti, nors gy­
v e n im a s , m ano s u te ik ta s tau k a ip m a lo n ė , tap o v ie n tik
n e la im ių versm e?

383
 B e p ro tis !
n e g a lė s
d a le ly tė
be
K o k ia
m anęs
b e g a lin ė je la ik o
p u ik y b ė !
a p s ie iti! M ano
tė k m ė je ;
T a riu o s i,
m e ta i
n e ž in a u
— kad

nei
ta i
p a s a u lis
nežym i
k o d ė l, nei
k a i p aš a t ė ja u į p a s a u l į , n e i k a s y r a p a s a u lis , n e i k a s esu
aš p a ts ; ir nors s te n g d a m a s is tą s u ž in o ti v is bėgu, kur
akys veda
b a u g e s n ė je
kas y ra
h o riz o n to lin k , n u o la to s
n e ž in io je ! N e n u m a n a u , k a s
m ano ja u s m a i, kas y ra
s u g rįž tu
yra m ano
a tg a l

m a n o s ie la ; n e ž in a u , k u r i
kūnas
dar
,
m a n o d a lis g a lv o ja a p ie ta i, k ą ra ša u , ir ku ri m ą s to a p ie
v is k ą ir a p ie m ane p a tį, n ie k a d o s n e p a jė g d a m a s s u s i­
v o k ti; p a g a lia u aš s te n g iu o s a p rė p ti m in tim is m ane
s u p a n č io s v is a to s p la ty b e s : ja u č iu o s i ta rtu m įs p ra u s ta s
į n e a p rė p ia m o s erdvės k e rte lę ir n e s u p ra n tu , kodėl
tru m p a m ano b ū tie s a k i m i r k a , ž a ib o b ly k s n is ta rp d v ie jų
n a k tų , p rik la u s o b ū te n t š ia m , o ne a n k s te s n ia m ar vė­
le s n ia m a m ž in y b ė s ta r p s n iu i. Iš v is ų p u s ių te m a ta u be­
g a ly b ę , ku ri tra u k ia m ane it a to m ą !
Ir kai per p a s k u tin iu o s iu s a š tu o n e riu s p ra e ito jo
a m ž ia u s m e tu s , kai per p e n k io lik a p ir m ų jų šio a m ž ia u s
m e tų žuvo k e tu ri m ilijo n a i ž m o n ių , p a a u k o tų k e lie m s
s ie k s n ia m s te rito rijo s , v a d in a m ie m s s ie n o m is , ir re p u ta ­
c ija i žm ogaus, v a d in a m u n u g a lė to ju ; n e ja u g i aš b ijo ­
č ia u p a a u k o ti sau ir m o te r ia i, dėl k u rio s ir su k u ria aš
m irš tu , k e le tą m an lik u s ių d ie n ų ? S u tik ite , m ano b ro li,
ta i b ū tų n e p ro tin g a , k v a ila , n e lo g iš k a tie k fiz in e , tie k
m o ra lin e p ra s m e .
Š ta i ką n o rė ja u p a s a k y ti k u n ig u i, m ą s ty to ju i bei
filo s o fu i; k u n ig u i, k u ris ž in o d a m a s , k ie k aš iš k e n tė ja u ,
p a k e ls už m ane į D ie v ą savo n e s u te p ta s ra n k a s ir nesu­
d ru m s tą jo k ių a is trų s ie lą ; k u n ig u i, k u ris n e le is , nors
ir k o k ia n e k rik š č io n iš k a buvo m ūsų m irtis , kad b ū tu m e
p a la id o ti be m a ld o s arb a bent be a ts is v e ik in im o .
O d a b a r š ta i k ą p a s a k y s iu b ič iu liu i:
G e ra s is D o m in y k a i! M ie la s m ano š ird ie s d ra u g u ž i!
R y to j ry tą , kai tik g a u s i šį l a i š k ą , tu iš v y k s i į Ž e m u t in į
M edoną; ž in a i nam ą, k u ria m e gyvenu: įe is i v id u n ir
a p tik s i ant to s p a č io s lo v o s la v o n u s ja u n ik a ič io ir m er­
g in o s , m iru s iu s , k a d jie m s n e re ik tų ra u d o n u o ti nei p rie š
p a č iu s save, nei p rie š žm ones, nei p rie š D ie v ą .
M ie la s b ič iu li, ta u , tik ta u v ie n a m p a tik iu rū p e s tį
m ūsų p a š a rv o jim u ir la id o tu v ė m is .
M udu n e g a lė jo m e k a rtu g y v e n ti š ia m e p a s a u ly je ;
n e g a lė jo m e nei tu rė ti v ie n o g y v e n im o , nei m ie g o ti v ie ­
nam e g u o ly je ; to d ė l nors n o rim e a m ž in a i ils ė tis d rau g e
v ie n a m e ka rs te .

384
 B ra n g u s is D o m i n y k a i , lie p s i p a d irb in ti k a rs tą to k į
p la tų , kad b ū tų g a lim a mudu p a g u ld y ti v ie n ą g re ta
k ito ; n u s k in s i p a s k u tin iu s žie d u s nuo ro ž ių kero, ku rį
rasi m ūsų k a m b a ry je , ir iš b a rs ty s i v irš m ūsų; kai a t­
lik s i v is a ta i, m u d v ie m s te re ik ė s ta v o m a ld ų .
Bet dar lik s žm ogus, k u ria m la b a i re ik ė s tav o rū ­
p e s č io , m ie la s m ano š ird ie s b ič iu li: ta i m ano tėvas.
Įv y k d ę s p a s k u tin ią ją p a re ig ą jo s ū n u i, iš v y k s i į
B re ta n ę ; ju k tavęs n ie k a s n e u ž la ik o P a ry ž iu je , tie s a ?
Tu a p tik s i jį p lū s ta n tį a š a ro m is , bet n e s is te n k jo pa­
g u o s ti, tik ve rk d rau g e su ju o .

S u d ie , b ra n g u s is b ič iu li! R y to j tu o p a č iu la ik u
žm onės, dėl k u rių nuom onės a u k o ju save, n e g a lė s n ie k o
p a s a k y ti nei už. nei p rie š m ane: mudu, K a rm e litu ir aš,
g u lė s im e p rie V ie š p a tie s k o jų .
Tavo b ič iu lis ... d a u g ia u negu b ič iu lis — ta v o b ro lis
K O L O M B A N A S DE P E N O E L IS

J is užan tsp au d av o abu laiškus, užrašė adresus;

tik ta i a n t laiško tėv u i d a r p rira šė : „ P a sių sti p a š tu “ , o
a n t laiško D om inykui S a ran č iu i: „ P ris ta ty ti ry to j, iki
septintos valandos r y to “ .

LVI + L A K Š T IN G A L Ų Š E IM Y N Ė L Ė
Tuo pačiu m etu K a rm e lita irg i parašė tokio tu rin io
laišką savo trim s Sen Deni bičiulėm s:

R E G IN A I, L ID IJ A I, F R A G O L A I
S u d ie , m a n o se su tės !

Sen Deni m es p ris ie k ė m e , kad ir k o k ia s k irtin g a

b ū tų m ūsų v is u o m e n in ė p a d ė tis , m y lė ti v ie n a k itą , g in ti
v ie n a k itą ir p a d ė ti v ie n a k ita i v is ą g y v e n im ą , k a ip ta i
d ary d a vo m e p e n s io n e ; s u ta rė m e , kad p a v o ja u s a tv e ju
k ie k v ie n a iš m ūsų p ris is ta ty s k ita i pašaukus, kad ir
k o k io je v ie to je bei k a ip to li b ū tų .
K ą g i, s e su tės , te s iu savo p rie s a ik ą : aš ju s š a u k iu ,
te s ė k ite s a v ą ją : a te ik ite pas m ane!
A te ik ite p a s k u tin į sykį p a b u č iu o ti le d in ę k a k tą
to s io s , ku ri š ia m e p a s a u ly je buvo jū s ų b ič iu lė ! A t e ik it e !
Savo p a s k u tin iu a to d ū s iu š a u k iu o s i jū s ų ž o d ž ia is : „Aš
la u k iu , se sės!“

25. P a r y ž i a u s M o h ik an ai , I kn.
385
 Bet a p le is d a m a š ią ašarų p a k a ln ę , p riv a la u a t­
s k le is ti, k o d ė l ta ip s ta ig a s k iriu o s i su ju m is .
S e s u tė s , ja u s č ia u s i n e v e rta jū s ų , je ig u tik ė d a m a ,
fead m a n o n e g a lio s p a g y d o m o s , n e b ū č ia u jū s ų pašaukusi
p a g a lb o n ; b e t , deja/ Ž a i z d a buvo m irtin a , ir jū s ų trijų
š v e ln u m a s te p a jė g tų ją p rid e n g ti m ūsų b ič iu ly s tė s
ž ie d a is .
N e s ig a ilė k ite m ano gyvybės, o se su tės ! V e ik ia u
p a v y d ė k ite m an m irtie s , ues as m irš tu , k a ip k iti gy­
vena — su d ž i a u g s m u , p a t e n k i n t a , l a i m i n g a !
Aš m y liu ! Ir je ig u jū s kada n ors m y lė jo te , s u p ra ­
s ite , re iš k ia š is ž o d is ... J e ig u jū s dar n e m y lite š ia n ­
d ie n , s u p ra s ite jį ry to j. Aš m y liu žm ogų, ku rį p a ti pa­
s irin k a u pagal savo s k o n į, a p ie ku rį s v a jo ja u ; a p tik a u
v ie n a m e ž m o g u je s u te lk tu s g eru m o , g ro ž io ir d o ry b ių
tu rtu s , k u ria is k ie k v ie n a iš m ūsų n o rė tų p a p u o š ti savo
iš s v a jo tą h e ro jų — b ū s im ą vyrą.
Kadangi n e g a liu iš te k ė ti už jo š ia m e p a s a u ly je ,
s u s iž ie d u o ju su ju o šį va ka rą, kad ta p č ia u jo žm ona
k ita m e .
M udu n u m irs im e š ią n a k t, sesu tės, ir je ig u jū s a t­
v y k s ite a n k s ti, kol d ar m irtis nebus n u m e ls v in u s i m ūsų
s k ru o s tų , iš v y s ite du g ra ž ia u s iu s s u ž ie d u o tin iu s , ku­
riu o s kada nors n e š io jo žem ė.
Bet n e p ra lie k ite tie s ja is nė v ie n o s ašaros, n e trik ­
d y k ite jų m ie g o savo ra u d o m is , nes n ie k a d o s , n ie k a d o s
s u ž ie d u o tin ių s ie lo s n e k ilo dangun la im in g e s n ė s ir ty ­
resnės.
S u d ie , se su tės !
V ie n a , ko g a iliu o s i — ta i, kad p rie š n u m ird a m a
n e g a lė ja u jū s ų trijų p a b u č iu o ti; bet š io g a ile s io k a rtė lį
s u š v e ln in a m in tis , kad, ko g ero , b ū č ia u n e p a jė g u s i a t­
s is p irti jū s ų ašaro m s ir kad jū s ų p ris iriš im a s , to ks m ie ­
la s ir n u o š ird u s , vėl b ū tų a tg a iv in ę s m a n y je tro š k im ą
g y v e n ti, o m ird a m a aš p a tiriu neapsakom ą p a la im ą .
T a ig i n e s ig a ilė k ite m anęs, bet k a rtk a rtė m is p ris i­
m in k ite , kai va ka re, g ie d rą n a k tį, s p in d in t m ė n e s ie ­
nai — ta i m e la n c h o liš k a ja i m iru s ių jų b ič iu le i — v a ik š -
tin ė s ite su m y lim u o ju už p arankės, kuždėdam os n e riš liu s
ž o d e liu s .
T a rk ite sau, kad ir a š ,— ž v e lg ia n ti tu o m e tu į ju s
p ro p a s id a b ru o tą debesų k r a š t e l į ,— kad ir aš tu rė ja u
n u o s ta b ių a k im irk ų p a v a s a rio n a k tim is , k la u s y d a m a s i
p irm ų jų m e ilė s ž o d ž ių , a ls u o d a m a p ir m a is ia is ro ž ių
k v a p a is .

386
 P ris im in k ite m ane, kai la u k d a m o s v ie n u m o je ,
iš g ir d u s io s k ie k v ie n ą s u s to ja n č io s k a rie to s b ils m ą , ui-
d aro m ų d u re lių trin k s n į, s te n g d a m o s io s n u m a lš in ti
ilg e s io k a rš tin ę , s u s k a s ite ra u s tis po savo k a m b a rį,
b u č iu o ti knygas, p o p ie riu s , d a ik tu s , k u riu o s jis lie tė ;
ta rk ite tu o m e t sau, kad aš irg i va ka rą b u č iu o d a v a u
la p u s a lė jų , k u r ry tą jis b u v o p ra ė ję s .
S u d ie se s u tė s !
Akys m an tv e n k ia s i a š a ro m is , kai p a g a lv o ju , kad
p a lik s iu m y lim ą jį, bet lū p o s tu o j p a t n u š v in ta šypsena,
k a i p a g a lv o ju , kad iš k e lia u s iu p a s k u i jį.
B ū k it la im in g o s !
N u s ip e ln o te la im ė s , jū s ų v a ik y s tė s žad ė to s . N e ž i­
nau, kodėl m ane ta ip k a rš ta i m y lė jo te : ju k nebuvau
v e rta b ū ti v ie n a iš j ū s i š k i ų .
Jūs b u v o te lin k s m o s ir n e rū p e s tin g o s , o aš — rim ta
ir m ą s li; a tė ju s io s s u s ir a d o te m ane n u o š a lia m e ta k u ty je ,
kur v a ik š tin ė ja u , ir n u s ite m p ė te k a rtu su s a v im i už
ran ko s į k le g e s į ir ž a id im u s , bet aš tik g a d in a u jū s ų
ž a v in g ą triju lę , nes ju k p ris im e n a te , k a ip sykį p o n ia ,
m ūsų p e n s io n o v e d ė ja , iš v y d u s i v is a s tris s u s ik ib u s ia s
ra n k o m is , p a v a d in o ju s trim is G ra c ijo m is , o į ta i a b a ta s
g r ie ž t a i, p a s te b ė jo : „ V e ik ia u re ik tų s a k y ti, p o n ia , try s
D o ryb ės“ .
Ir ta i buvo tie s a :
Juk R e g in a — T ik ė jim a s , L id ija — V iltis , P rag o ­
ta — G a ile s tin g u m a s .
S u d ie , m ano T ik ė jim e ! S u d ie , m ano V iltie ! S u d ie ,
m a n o G a ile s t in g u m e ! S u d ie , se su tės !
M an iš n y k u s , s u s ig la u s k ite dar a rč ia u , m y lė k ite
v ie n a k it ą d a r s tip ria u , je ig u tik š ita i įm a n o m a ; tik m e i­
lė ir yra v is a s g ė ris š ia m e p a s a u ly je ! P a s is te n k ite gy­
v e n ti m e ile , ku ri v e rč ia m ane n u m ir ti; n e g a lė č ia u ju m s
p a l i n k ė t i d id e s n ė s p a l a i m o s .
P a lie k u ju m s savo v ie n in te lį tu rtą š io je že m ė je :
b a ltų jų ro ž ių kerą, je ig u tik jis n e n u m irs d rau g e su
m u m is . A u g in s i t e jį k ie k v ie n a p a e iliu i, iš s a u g o s ite ž ie d u s
ir gegužės 1 5 -ą ją , per m ano g im ta d ie n į, a te is ite vis o s
k a rtu iš b a r s ty ti ž ie d la p ių ant kapo.

T a ip v ie n ą p a v a s a rio n a k tį aš n u s k a b ia u v is u s
s a v o ž e m iš k u o s iu s d ž ia u g s m u s .

A ts ip ra š y k ite už m ane m ūsų v e d ė ją . P ris im e n a te ,

k a ip ji m ane v a d in o ? Savo g ra ž ią ja ro ž in e p a u k š ty te ;
p a s a k y k it ja i, kad jo s g ra ž io ji ro ž in ė p a u k š ty tė , b ijo -

25* 387
dam a m e d ž io to jo š v in o , iš s k rid o į ž y d rą s ia s dausas.
Sį la iš k ą a p tik s ite p rie m anęs; v irš jo bus p a d ė ta
s im fo n ija , k u rią aš s u k ū ria u .
M an r e g is , b ū č ia u g a lė ju s i ta p ti d id ž ia a rtis te .
Si s im fo n ija s k irta ju m s v is o m s t r i m s , nes ją ra šy­
dam a g a lv o ja u a p ie ju s . Ji v a d in a s i „ L a k š tin g a lų š e i­
m y n ė lė “ .
K a rtą vasa rą m a č ia u iš m e d ž io iš k ritu s į la k š tin ­
g a lų liz d e lį: ja s buvo n u g a la b iju s i a u d r a ,— p a u k š č iu s
k a ip ir žm ones tre n k ia ž a ib a s ! — a p ie tai m ano s im fo ­
n ija , k u rią jū s iš m o k s ite ir g ro s ite m ane p ris im in u s io s .
V arg šai p a u k š te lia i — jie ta rs i iliu z ijo s , k u rių s ie ­
k ia u v is ą g y v e n im ą ir k u rio s n u m ir ė , vos p ra ž y d u s io s !
S u d ie p a s k u tin į k a r t ą , nes ju n t u , k a ip n e n o r o m is
mano akys d rė g s ta nuo a š a rų , ir je ig u šio s n u k ris ant
la iš k o , iš b lu k in s p a ra š y tu o s iu s la im ė s ž o d ž iu ą .
S u d i e , sesu tės!
K A R M E L IT A

U žbaigusi šį laišką, ji p arašė tris k itus, k u ria is p a ­

p rasčiausiai kvietė savo bičiules s u sitik ti ry to j se p tin tą
v alan d ą ryto.
P askiau ji pašaukė sodininkę.
— A r šiandien d a r bus išim am as paštas? — p a ­
klausė jos.
— Taip, panele,— a tsak ė N a n e tė ,— jeigu kiek p a ­
skubėsite, jūsų laiškai iškeliaus šiandien k e tv irtą v a ­
landą.
— O k u rią v a la n d ą juos išnešios P ary žiu je?
— D evintą vakaro, panele.
— K aip tik to m an ir reikia... P aim kite šiuos tr is
laiškus ir įm eskite į dėžutę.
— Gerai, panele... D augiau nieko neįsakysite?
— Ne; kodėl klau siate?
— Todėl, kad šiandien U žgavėnės.
— Šventė? — nusišypsojo K arm elita.
— Taip, panele, todėl mes ketinom e penkiese a r
šešiese vykti P a ry žiu n ir d a ly v a u ti dideliam e Vanvo
skalbėjų m askarade, ta d jeigu panelei m anęs nereikės...
— Ne, g a lite v y k ti P ary žiu n .
— Dėkui, panele.
— O k u rią v a la n d ą g rįšite?

388
 — V ienuoliktą, g a lb ū t d a r vėliau: galim as d a ly ­
kas, bus šokiai.
K arm elita vėl nusišypsojo.
— Sm agiai lin k sm in k itės ir g a lite g rįž ti kada tin ­
kam a; m um s jūsų nereikės.
Iš tik rų jų , K arm elitai ne tik jos nereikėjo, bet d a rg i
gelbėjo jos planam s.
K olom banas ir jin a i liksią vienu du visuose nam uo­
se, ir toji m intis sukėlė m erginai šypseną.
Sodininkė išvyko, ir apie k e tv irtą v alan d ą po pietų
jaunikaičiai, jausdam iesi nevaržom i, nebesirūpino niekuo
kitu, tik rengėsi m irti.
Nuo šios akim irkos p asau lis juodviem s nebeegzis­
tavo; d a r kiek pasivaikščiojo ta rp juodų ir belapių m e­
džių sodo takeliais, tačiau a tro d ė kaip savo pačių še­
šėliai.
B esipainiojantys po kojom is n u k ritę lapai ir sausos
šakelės, tie n uskurę m edžiai, ta s a i pilkas dangus, pro
k u rį nesėkm ingai stengėsi p rasisk v erb ti saulė, kaim elio
v arpinės laikrodis, m elancholiškai m u šan tis valandas,
m onotoniškas k arn av alin io trim ito garsas, retsy k iais
n u a id in tis tolum oje, visa — g a rsa i ir ty la , vienatvė ir
prim inim ai apie pasau lį — visa juos rengė ilgam poil­
siui, visa juos kvietė m irti.
Ju o d u užlipo la ip ta is į b u tą ir apėjo visus k am b a­
rius, atsisveikindam i su jais. N eužsuko tik į K am ilio
kam barį, k u ris nuo p a t jo išvykim o buvo u žd ary tas.
K ai abu a tsid ū rė K arm elitos kam baryje, m ergina
a tv ė rė langą ir paėm ė Kolom bano ran k ą .
— Stovėjau č ia,— ta r ė ,— ta d a , kai išvyko Kami-
lis; tik tą dieną aš suvokiau, kaip baisiai jo nekenčiu ir
kaip neapsakom ai m yliu jus; nuo tos dienos aš n u tr a u ­
kiau ryšius su gyvenim u ir su sita ik ia u su m irtim i... Betgi
taip p a t nuo tos akim irkos m an kilo noras n u m irti d rau g e
su jum is.
K olom banas p rig la u d ė m erginą prie širdies:
— Dėkui! — ta rė .
P askiau juodu pasiėm ė rožiakrūm į, ku ris tu rė jo
ta p ti jų agonijos bendru.
T ačiau a n t slenksčio K arm elita stabtelėjo.

389
 — Š tai č ia,— ta rė ji ja u n ik a ič iu i,— p irm ąsyk s u ­
žinojau apie jū sų meilę... O! K aip aš sugebėjau su siv a l­
dyti ir nepulti jum s į glėbį, kai a n ą laim ingą n a k tį p r a ­
stovėjote pusvalandį prie m ano d u rų ?
S itai pasakiusi, parodė ko rid o riau s lan g ą :
— Pro šį lan g ą aš stebėdavau deg an t jūsų lem pą
ir išbūdavau čia, kol jin a i neužgesdavo.
A bu vėl nulipo apačion, K arm elita — šypsodam a,
jau n ik a itis — dūsaudam as.
— Kiek sy k ių ,— vėl prašneko K a rm e lita ,— aš n u si­
leisdavau patam syje į sodą, teg ird ėd am a tik savo širdies
tvinksnius, bet ne žingsnius! Ž iūrėkit, šta i ta k u tis, k uriuo
aš slinkdavau, ir dažn ai v a s a rą ,— kai jūs m iegodavote
nuleidęs žaliuzes, bet palikęs a td a r ą la n g ą ,— lengva it
šešėlis p rig lu sd av au ausim i prie lentelių ir klausy-
davaus jūsų alsavim o. Beveik v isad a jūsų m iegas b ū ­
davo neram us, trikdom as kokio blogo sapno, ir tuom et
aš, ištiesus ran k a s, su n k iai besikilnojančia k rū tin e n o rė ­
davau su šu k ti: „ A tid a ry k it m an, K olom banai! Aš —
rožinių sapnų an g e la s!“ P a sa k y k it m an, m ielasis, kas
trik d ė jūsų m iegą?
I r ji a ts ta tė k a k tą ty ra m , skaisčiam jaunikaičio
bučiniui.
P askiau abu įėjo į pav iljo n ą: K arm elita pirm a, Ko-
lom banas įkandin jos.
B retonas užrakino d u ris ir d a r užšovė jas velke.

L V II + TO D IE, TO S L E E P 1
K olom banas padėjo ra k tą a n t židinio.
Ja u n ik a ičio k am b ary s buvo p a v irtę s tik ra koplyčia.
K arm elita surekvizavo visas gėles, kokios tik buvo
išsiskleidusios m ažam e šiltn am iu k y je, kurio stik lai sp in ­
dėjo prieš saulę sodo kam pe, kai a ts itik tin a i sušvisdavo
saulė.
L angus ji paslėpė b alto m uslino užuolaidom is, o
židinį ta rs i a lto rių užklojo siu v in ė tu užtiesalu ir p a sta tė
a n t jo, taip p a t a n t pianino, a n t ap v alau s vienakojo s ta ­
lelio, a n t kiekvieno baldo vazas su gėlėm is.

390
 Visas kitas, kiek liko po šio išskirstym o, gėles iš­
b arstė a n t g rindų.
S akytum , juodu jau nusileido į m irusiųjų rūsį.
Ju o d u atsisėdo a n t sofos ir kokią v alan d ą šnekė­
josi.
Galop stojo n ak tis, ir jie uždegė lem pą.
Lyg baim indam asi, kad ši m irtis dviese n ep asp ru k tų
nuo jos, K arm elita veik kas m in u tę buvo besikelianti
eiti p asižiū rėti anglies a ts a rg ų , s u k ra u tų a n t geležinės
krosnelės prausykloje šalia kam bario.
Bet vos m erg in ai sujudėjus, K olom banas ją s u tu ­
rėdavo: n e tru k u s jos nebem atys, o d a r nebuvo g an a a t ­
sižiūrėjęs, tad nenorėjo paleisti jos iš akių.
A pie d evintą v alan d ą vakaro K arm elitai šovė į g a l­
vą sėstis prie pianino ir p a d a in u o ti. Senais laikais, kai
gulbės giedodavo, jų balsas irg i pasigirsdavo m irties
v alandą.
N iekada kančios šauksm as, niekada džiaugsm o him ­
nas nebuvo p e rte ik ta s tokia giesme! N iekada K arm elitos
balsas, siekiantis nuo žem iausių iki aukščiausių gaidų,
d rąsia i ir be jokio perėjim o a ta k u o ja n tis k rū tin in į „do“
po žemojo „do“ , nebuvo išd arin ėjęs tokių stebuklų! T a­
ry tu m Dievas bū tų ja i dovanojęs,— id a n t g a lė tų ta r ti
„sudie“ pasauliui, k u rį palieka, ir p asveikinti tą , į k urį
rengėsi įže n g ti,— skundo ir palaim os g a rsu s kaip tiem s
puolusiem s angelam s, ilgam ištrem tiem s žemėn ir be­
galinio V iešpaties gailestin g u m o dėka vėl pašauktiem s
į d angų — jų p irm ą ją , vienintelę, tik rą ją tėvynę.
P ag aliau , p av arg ęs k lajo ti po beribes erdves, k u r
sklando tikrovė, k u r p asik ly sta svajonė, balsas n u tilo it
m elodingas atodūsis, k u ris d a r ilg a i vibravo jaunikaičio
širdyje.
K olom banas priėjo prie K arm elitos, ta d pabaigusi
ged u lin g ąją im provizaciją, m ergina nusvėrė g a lv ą jam
a n t peties ir į jo ra n k a s įdėjo savąsias.
P ianinas vėl tapo ty lu s it lavonas, iš kurio išskrido
siela.
Stojo ilga tyla, p atam sy je trikdom a tik susiliejusio
abiejų jaunuolių alsavim o.
S ta ig a ėmė skam bėti sieninis laikrodis.

391
 K iekvienas jų a ts k ira i skaičiavo v irpančius b ro n ­
zinius dūžius.
— Vienuolika! — ta rė k a rtu .
— M ielasis, jau laikas.
K olom banas atsistojo, uždegė dvi žvakes, vieną p a ­
liko K arm elitai, o su k ita perėjo į prau sy k lą, k u r buvo
anglys.
— K ur eini? — paklausė K arm elita.
— S u tin k u , kad tu m irtu m ,— atsa k ė K olom banas,—
bet nenoriu, kad kentėtum .
K arm elita su p rato , kad jis y ra kažką paruošęs, ir
d au g iau K olom banui n etrukdė.
Tačiau, kai šis ketino u ž d a ry ti duris, ji p a sip rie ­
šino:
— Ne, m ielasis! Gali nuo m anęs p a sitra u k ti, bet
aš vis tiek noriu tave m atyti!
K olom banas paliko d u ris a td a ra s.
Buvo nu m atęs p irm iau sia išk ū re n ti krosnelę š a li­
m ais prausykloje, p irm ą sia s tro šk ias anglies sm alkes
išvėdinti ir p alik ti sk irtis tą su b tilų jį tv aik ą, v eik ian tį
sm egenis ir a tn e ša n tį m irtį be kančių.
Taigi, jeigu K arm elita p asirū p in o užkam šyti d u ris
ir langus, ta i K olom banas p asistengė viską a tid a ry ti,
kad pirm osios anglies dujos išsisk laid y tų laukan.
K arm elita jį stebėjo su neapsakom a šypsena.
M erginos p iršta i nejučia sugrįžo prie pianino —
ta rs i ja u n ik lia i paukšteliai, p a rsk re n d a n ty s į savo lizdą.
A pgraibom is, tač ia u m elodingai, jie klydinėjo k la ­
višais; in stru m e n tas, ką tik skam bėjęs dejonėm is, k u ria s
būtum galėjęs p a la ik y ti p ask u tin ia isia is ato d ū siais,
d a b a r ta rs i pabudo ir kovojo su m irtim i, išleisdam as it
baigiam oje agonijos klejonėje n u trū k sta n č iu s ir nerišlius
žodžius.
K aip ir sakė K olom banui, K arm elita neišleido jo iš
akių.
P iršta is klaidžiodam a po b a ltu s ir juodus klavišus,
išsiblaškiusi kojomis susirasdam a ir in stin k ty v ia i spau-
dinėdam a pedalus, visą laik ą buvo įbedusi žvilgsnį į
K olom baną, stebėjo liepsnos a tšv a itu s, rau sv in an čiu s
atsiklaupusio ir pučiančio m irtin ą u g n į jaunikaičio
skruostus.
392
 Nė m enkiausias jau sm as neatsispindėjo jų vei­
duose.
Iš jų dvelkė tv irty b ė ir rim tis žm onių, kuriem s jau
svetim i šio pasaulio dalykai; juodu nebepriklausė že­
mei — galėtų tra n k y tis g ria u s tin is, g riū ti nam as, jie
vis tiek bū tų likę abejingi viskam .
J ų kūnai jau a tro d ė num irę, žodžiais keitėsi tik jų
sielos.
Kolom bano siela, nuo m erginos alsavim o skleisda-
m asi ta rs i gėlė, kalbėjo:
— O m ano meile! O m ano gyvenim e! Aš tik ra i v e r­
tas nedrum sčiam ų džiaugsm ų, kuriuos m an dovanoji
šią valandą! P rip a ž įstu , K a rm e lita , savo silpnum ą šią
p a sk u tin ią ją akim irką! M ylim iausioji K arm elita! N ebu­
vo nė dienos, nė m inutės, nė sekundės, kad aš apie tave
negalvočiau. N eseniai m anęs klausei, rožinių sapnų a n ­
gele, kas trik d ė m ano m iegą — ta i tavo žavus šešėlis,
sustojęs prie m ano lovos galv ū g alio ir pasilenkęs g la ­
m onėjantis m an veidą savo plaukų g alais; k ita is k a r ­
tais — nuostabi procesija dailiaveidžių m erginų, k u rias
buvau m atęs paveiksluose, m aldaknygėse, p raėju sių
am žių rankraščiuose; ir visos tos m erginos buvai tu!
V isąlaik tu! Vienos tu rė jo tavo žvilgsnį, kitos — tavo
šypseną, visos dainavo tav o balsu, ir jų daina kvietė:
„Eikš su m um is, broli! Žm ogus n e su tv e rta s gy v en ti vie­
nišas ir apleistas; jeigu tu nem ėgsti, lau kinių sm ėlėtų
k ra n tų sūnau, žm onių okeano g a rsų , mes žinom e nuo­
šalių vietelių, žavingų oazių, k u r am žinai šn a ra upeliai,
k u r k ia u rą n a k tį čiulba p a u k šte lia i!“ O, kiek sykių, m y­
lim oji K arm elita, aš pašokdavau nuo to balso, k u rį p a ­
laikydavau tavuoju, ir ištiesd av au ran k as, vildam asis
tave n u tv erti! Tačiau vietoj tav ęs išdygdavo m ano s ą ­
žinės šmėklos — jos pastodavo m an kelią ir nublokšdavo
nusilpusį, d ū sta n tį, p a la u ž tą a n t karščiu persigėrusios
lovos... Bet a rg i reikia ta u sakyti, kas trik d ė m ano n a k ­
tis? N ejaugi aš nežinau, kas trik d ė tav ą sias? O, b ra n ­
gioji! Myliu tav e visom is išgalėm is ir gyvenu tik nuo
tad a, kai tave pam ilau! K as m okslas, kas šlovė, kas geras
v ardas prieš m ano m eilę ta u ? A rg i m okslas m ane v ertė
gyventi? A rg i šlovė ir g eras v a rd a s b ū tų p a g re itin ę

393
m ano pulsą ir širdies tv inksnius? Ne, aš iš tik rų jų gyve­
nau tik nuo tad a , kai sužinojau, kad tu rė siu n u m irti...
O m ylim iausioji K arm elita! N orėčiau p rap lė šti k rū tin ę
ir paro d y ti ta u savo g ry n ą šird į: žodžiai blogai nusako
a is tra s a r veikiau a is trą , k u ri kun k u liu o ja m anyje. Iki
tavęs m ylėjau tik vieną m oterį šiam e pasaulyje — g raž ią
grak ščią tv ir tą kaip ir tu ; laikė m ane apkabinusi, kaip
tu d a b a r laikai; ap siv ijau rankom is jos kaklą, bučiavau
jai akis, sausindam as ašara s, ir vis k a rto ja u : „N em irk!
N em irk!“ M at, kaip ir mes, buvo m irties prieangyje. O
ji švelniai m ane bučiavo ir sakė: „V ietoje m anęs ra si
šiam e pasaulyje k itą m oterį — m oterį, k u ri bučiuos tav e
d a r švelniau negu aš; tebūnie p a la im in ta m oteris, k u ri
pirm oji pabučiuos ty rą m ano sū n au s k a k tą !“ I r šta i šią
b ran g ią būtybę, žavingą, d ievinam ą, šią pirm ą m oterį,
k u rią m ylėjau, savo m otiną, aš p am iršau dėl tavęs a rb a ,
tik ria u , m yliu tave tokia pačia šv en ta meile, o m ano m ie­
loji, o m ano sesute! K arm elita, K arm elita!..
— Koks tu g ražu s, m ano m y lim iau sias,— sukuždė­
jo ši,— koks tu gražus!
Iš tiesų, g a lb ū t niekados k ilnus ir dailus bretono
veidas nebuvo kilnesnis ir dailesnis, kaip n u tv ie k sta s
tos vidinės liepsnos, spinduliuojančios pasiryžim o tv ir ­
tybe, atm iešta švelnios gailesio m elancholijos.
P rireik ė ketvirčio valandos, kol anglis įsidegė; iš ­
vėdinęs tro šk iąsias dujas, K olom banas uždarė p ra u sy k ­
los lan g ą ir apšviestas rau sv ų atsp in d žių sugrįžęs p a ­
s ta tė krosnelę kam bario viduryje.
T ada apsisuko ir nuėjo u ž d a ry ti prausyklos d urų.
P ian in as išleido atodūsį — šįsyk tik ra i p ask u tin į:
K arm elita atsisto jo ir p risia rtin o p rie jaunikaičio.
K olom banas buvo išblyškęs ir m ažne svyravo į šo­
nus: m at prisiuostę tų p irm ų jų sm alkių, nuo k u rių s te n ­
gėsi ap saugoti K arm elitą.
A bu susikabinę rankom is nuėjo ir atsisėdo a n t k a n a ­
pos: čia juodu nusprendė n u m irti.
Taip išbuvo k urį laiką, įsm eigę vienas į a n tr ą akis,
a n t pianino p a sta ty to s žvakės šviesoje godžiai g a u d y ­
dam i vienas kito žvilgsnius. Išm ušė v id u rn a k tį.

594
 J a u n u o lia i lengvai krū p telėjo — tik tiek sureagavo
į dingstančios valandos g a rsą .
Iš tik rų jų , a rg i jiem s rūpėjo laiko tėkm ė — juk ir
taip jau viena koja stovėjo am žinybėje.
Je ig u kas bū tų įėjęs į šį k a m b arį ir išvydęs tuodu
g ražiu s jaunuolius, ta ip n e k a lta i susikabinusius, besi­
keičiančius kuo švelniausiais žvilgsniais ir pusbalsiu
ta ria n č iu s vienas kito vard u s, b ū tų juos palaikęs dviem
sužadėtiniais, kalbančiais apie m eilę ir k u rian čiais aibę
ateities planų.
A tsiliepė ir m erginos siela, o jos kūnas k aršto m is
lūpom is bučiavo jaunikaičio k a k tą :
— Tegul tavo m otinos palaim inim as išsipildo, o
Kolom banai! Niekad ty re sn is bučinys nėra palietęs sk ais­
tesnės kaktos! Aš irg i — o m ano meile, o m ano gyvenim e,
o m ano m irtie! — n ep raleid au nė valandos, kad apie tave
negalvočiau, nes pam ilau nuo tos dienos, kai m udu su si­
pažinom e, ir jeigu blogas gūsis n eb ū tų m anęs apakinęs,
būčiau apdovanojusi tav e visais žem iškais džiaugsm ais,
apie kokius tik vyras g ali svajoti! Bet šitų meilės d ž ia u g s­
mų tik ra i nep ak ak tų n u m alšin ti m ūsų k arštiem s ja u s ­
m am s; dieviškai m eilei reikia d angiškų H im enėjo r y ­
šių 2 — štai kodėl m udu atm etam e savo m irtin g ą jį a p ­
v alk alą: m ūsų sielos, išvaduotos nuo kūno naštos, galės
su siju n g ti vaiskiose platybėse... P rieš Dievą, pas k u rį
mes n e tru k u s pakilsim e laikydam iesi už ran k ų , aš p r i­
siekiu tave m ylėti, o K olom banai! N ep aisan t laiko,
n ep aisan t erdvės, n ep aisan t nežinom ų pasaulių! Je ig u
peržengdam a šio pasaulio slenkstį tu rėčiau b ū ti n u ­
g ram z d in ta su tavim i į p ra g a ro liepsnas, k u rias k a ta lik ų
relig ija žada savo prakeiktiesiem s, am žinas kentėjim as
su tavim i m an bus m ielesnis už visus šio pasaulio d ž ia u g s­
mus... P risiekiu tave m ylėti p ra g a ro liepsnose! Je ig u
tu rėčiau bū ti n ublokšta į g iliau sias p ra g a ro gelm es, k u r
nepasiektų tav o žvilgsnis, tavo balsas, tav o alsavim as,
m ano m intys nušviestų bedugnę, ir aš tave jausčiau, tave
m atyčiau, tave girdėčiau, nes prisiekiu tav e m ylėti p r a ­
garo gelmėse!.. Nuo šios valandos jaučiuosi tv ir ta i su ­
sieta su tavim i, n e a tsk iria m a i p rira k in ta — jokia žm o­
giškoji jėga šią m inutę neįsten g tų n u tra u k ti m ūsų saitų ,

395
jokia dieviškoji galia nesugebėtų m ūsų p e rsk irti; tu m an
dažnai kalbėdavai, o m ylim iausias K olom banai, kad šis
kerštin g asis Dievas, kurio ta ip bijosi žmonės — tai ne
kas k ita, kaip didžioji pasaulio siela, su k u ria susilies ir
susijungs m ūsų sielos, kaip v a k a ru i a tė ju s saulės sp in ­
duliai pakyla į jo židinį... Tad pabučiuok m ane, K olom ­
banai, ir kaip m udviejų lūpos, te su siju n g ia m ūsų sielos,
skubėdam os kuo greičiau p ak ilti į švytinčias dausas!..
J a u nebem atau visų d a ik tų , aplink ta rs i rūkas; m ano
kūno akys jau pam ažu tem sta; bet sielos akim is lyg m a­
tau m irg a n t žvaigždes — jos p rasisk iria į šalis, duoda­
mos m um s kelią... Sudie, m ylim iausias! Sudie, v ien in ­
telis, k u rį m ylėjau šiam e pasaulyje ir k u rį m ylėsiu kitam e,
sudie! Suspausk m ane savo glėbyje, tad a m udu išskrisim
drauge... G irdžiu savyje sk a m b a n t aibę švelnių balsų,
kurie k a rto ja tavo m ielą vardą... Kolom banai! Kolom ­
banai! N iekados d an g u n nekilo siela skaistesnė už ta v ą ją !
Sudie, m ano meile!.. Sudie, m ano gyvenim e!.. Sudie,
m ano K olom banai!..
Po m irksnio abiejų sielos n u tilo ta rsi užm igusios.
T inkam as kvėpuoti kam bario o ras pam ažėle keitėsi
a n g lia rū g šte ; žvakių liepsna nublanko, teskleisdam a
blausią šviesą.
K rosnelės ugnis šokinėjo it žaltvykslė, kaitalioda-
m asi apsunkusiem s jaun u o lių žvilgsniam s visom is spek­
tro spalvom is.
S tam būs perlin iai p ra k a ito lašai išm ušė m erginos
kūną, jos veidas nusidažė m elsvom is dėmėm is.
S utelkęs visas jėgas, K olom banas pakėlė ją a n t r a n ­
kų ir svirdinėdam as kaip g irta s, nesustodam as pernešė
ją nuo kanapos a n t lovos; p a ts n u k rito prie jos kojų, vėl
pasikėlė ir kabindam asis už antklodės v arg ais negalais
u žsirangė g re ta jos.
O tuo m etu K arm elita p askutines jėgas išeikvojo
savo drovum ui p a te n k in ti: n u stū m ė žem yn pasikėlusį
suknios k ra štą , iš po kurio m atėsi jos kojos kulkšnelis.
P askiau apgraibom is paieškojo virvelės, k u ria buvo
surištos lovos užuolaidos; vos ne vos jai pavyko ją a t ­
laisvinti.
S iau b in g ai sv aig stan čia g alv a, geležiniam žiedui
396
vis labiau v eržian t k a k tą , ji surišo suknią sau apie kojas,
kad per agonijos tra u k u liu s jos k ra š ta s vėl nepasikeltų.
K ai pabaigė, p a ju to K olom bano ran k ą , tra u k ia n č ią
ją a rty n .
— Taip, m ano su ž a d ė tin i,— sukuždėjo ji,— taip ,
aš čia.
I r jau nuoliai pirm ąsyk a tsid ū rė susikibę rankom is,
susipynę plaukais, susispaudę lūpom is.
T iktai d a b a r juodu apsim ainė pirm uoju m eilės b u ­
činiu.
S akytum , dvi dieviškos seserys, Drova ir S kaistybė
seseriškai pasibučiavo, žv elgiant jų m otinai N ekaltybei.
P irm ą jėgos apleido K olom baną.
N epabaigė bučinio, š a lta s p ra k a ita s sruvo visu jo
kūnu; pabandė vėl p risislin k ti prie K arm elitos kaklo,
bet gerklę jam užėm ė ta rs i geležinis g n iau ž ta s, liežuvis
neklausė, ir jis šiaip ta ip pralem eno p ask u tin iu s žodžius:
— A teik... A teik... A teik!..
I r jo galva be gyvybės ženklų užk rito a n t m erginos
k rū tin ė s — per ūžesį sm ilkiniuose, skam besį ausyse jin a i
išgirdo p ask u tin į savo m ylim ojo šauksm ą ir p a ju tu si a n t
savęs šios m ylim os galvos slėgį suvirpėjo bei silpnai
šūktelėjo.
M edicinoje tai g e ra i žinom as fak ta s, k u rį p a tv irtin a
visos sta tistik o s, nors ir nesugeba p a a išk in ti: vyro ir
m oters savižudybės a tv e ju p a p ra sta i pirm iau m iršta
vyras.
K onstatuojam e šį fa k tą prieš m ūsų sk aity to ju s; lai
paaiškina jį, kas gali.
T aigi K olom banas m irė pirm as.
K arm elita, su p ra tu si, kad jos m ylim asis išleido p a s­
k u tin į atodūsį, p rav ė rė akis, ta rtu m m irksniui a tg a v o
jėgas ir d ar įstengė su šu k ti iš visos širdies:
— K olom banai!.. K olom banai!..
P askiau p risitra u k ė sau prie lūpų jaunikaičio k a k tą ,
sutelkė visą, kiek d a r buvo likę, gyvybę ir p a sk u tin į
k a rtą jį pabučiavo sukuždėdam a:
— Aš čia! Aš čia!..
I r jos galv a nukniubo šalia m ylim ojo galvos.
Sieninis laikrodis išm ušė pirm ą.

397
 L V III + SK U BU S L A IŠ K A S
K aip mes gerai prisim enam e, ta i buvo ta p a ti v a la n ­
da, kai kivirčui p ad ugnių užeigoje nurim us tre je ta s
jaunikaičių, kuriuos sutikom e šios istorijos pradžioje,
ir jų p aslap tin g asis išgelbėtojas užsisakė vakarienę.
J u k jūs nepam iršote, b ran g u sis sk a ity to ja u , kad
S alv ato riu s ir Žanas Roberas, apleisdam i Obri le Buše
gatvę, paliko savo du bendrus P e triu są ir L iudoviką
m iegančius už stalo, p riž iū rin t p a ta rn a u to ju i, kuris,
S alv ato riau s p a p ra šy tas, pasižadėjo už juos a tsa k y ti.
P askiau kom isionierius ir poetas nuėjo į Sen Žako
gatvę, k u r violončelės g a rsa i juos atvedė pas Z iusteną;
juodu išklausė p rad in u k ų m okytojo pasakojim ą ir buvo
tenai tuo m etu, kai Minos laiškas atnešė žinią apie su si­
kom plikavusias aplinkybes; S a lv a to riu s nuskubėjo į poli­
ciją, tikėdam asis ką nors sužinoti apie p a g ro b tą ją . Ž anas
Roberas nuėjo p asiim ti arklio, o Z iustenas nusekė paskui
Baboleną pas B rokantę, k u r vėliau vėl prie jo p risiju n g ė
S alv ato riu s ir Žanas R oberas.
Gavęs iš senosios rag an o s n a u jų žinių ir S a lv a to ­
ria u s p a ta rta s , kad s u tru k d y tų bet kam p a te k ti į Minos
k am b arį bei pensiono sodą, p rad in u k ų m okytojas išlėkė
kiek ark ly s įk erta į V ersalį.
O S alv ato riu s su Žanu R oberu nuėjo p a la u k ti pono
Zakalio prie N aujojo Tilto; čia policijos p areig ū n as p r i­
ėmė juodu į k a rie tą , k u r g la u sta i jiem s papasakojo a ts i­
tikim ą, kurį mes, a tv irk šč ia i, pateikėm e sk a ity to ju i visu
jo n iū riu tęstinum u.
Palikim e Z iusteną r a itą a n t žirgo sk u b an tį V ersalin,
palikim e Žaną R oberą, S a lv ato rių ir Zakalį d a rd a n č iu s
k a rie ta į Žem utinį M edoną ir sugrįžkim e prie Liudoviko
ir P etriuso, m iegančių tra k tie riu je už stalo.
P irm as prabudo Liudovikas. J į pažadino klegesys
linksm os drau g ijo s, bebandančios įsiveržti į p e n k tą jį
au k štą , k urį u ž k a ria u ti jau n ik aičiam s kainavo tiek
vargo.
P a ta rn a u to ja s, tv irta i paklusdam as S a lv ato ria u s
įsakym am s, nė už ką nenorėjo nieko leisti į salę, k u r
miegojo Liudovikas ir P etriu sas.

398
 K aip tik nesutinkančios tra u k tis d rau g ijo s klegesys
ir pažadino ja u n ą jį gy d y to ją.
J is prasim erkė ir sukluso.
K ai prisim inė visa, kas įvyko, jam toptelėjo, kad, ko
gero, teks a tla ik y ti sta ig iu a n tp u o liu užim tos tv irto v ė s
ap siau stį; bet šįsyk p u o lan tieji veržėsi ta ip d žiau g sm in ­
gai juokdam iesi, jų juokas plyšojo, regis, iš tokių jau n ų
ir skam bių gerklių, jog Liudovikas nusprendė: b ū tų visai
m alonu pasiduoti šiem s p riešin in k am s į rankas.
Tad p ats nuėjo a tid a ry ti duris.
Tą pačią akim irk ą b ū ry s persiren g ėlių pjero, pje-
retėm is, nelabaisiais ir žuvininkėm is įsiveržė vidun su
tokiu lalesiu, tokiu k v atojim u, jog P e triu sa s persigandęs
pašoko šaukdam as „D egam !“
P etriu su i prisisapnavo g aisras.
O tuo ta rp u Liudovikas pajuto, kaip dvi dailios r a n ­
kelės apsivijo jam kaklą, o b u rn a , kurios kiekvienas
kvėptelėjim as plazdeno slepiančios pusę veido aksom inės
kaukės nėrinius, savo balčiausiais d a n tu k a is ir rau sv iau -
siom is lūpytėm is, kokias tik jam yra tekę m aty ti, su ­
šuko:
— Ak, ta i tu, m ano širdies d a k ta rė li, m ėgaujies
tokia p rab an g a — vienas užėm ęs visą a u k štą ?
— P irm iausia, m ieloji p je re te ,— atšovė L iudovi­
k as,— jeigu teiktum ės a p sid a iry ti aplink, p a m a ty tu m ,
jog aš ne vienas.
— Ojei, žiū, žiū! — aiktelėjo p jere tė .— J u k iš tik ­
rų jų čia p a tsa i m aestras R afaelis! Nori pozuotojos p a ­
vaizduoti m oters kojai savo paveiksle „G aisras m ieste“ ,
apie k u rį ką tik šaukei?
I r jau n a m ergina, pakėlusi savo plačkelnių klešnę
parodė po plona šilkine kojine kojytę, kokių ieško d a ili­
ninkai ir kokias su ra n d a tik ta i k ardinolai.
— Ak, aš pažįstu šią kojytę, princese! — ta rė P e t­
riusas.
— S antlilia! — tuo p a t m etu sušuko Liudovikas.
— K adangi m ane atpažino, nusiim u k a u k ę ,— p a ­
reiškė gražioji skalbėja; be to, ir g ert n ep aran k u , kai
veidas uždengtas... G erti! M irštu nuo troškulio!
I r visa d ra u g ija , susidedanti iš penkių a r šešių Van-
399
vo skalbėjų, trijų a r k e tu rių Medono sodininkių, lydim ų
jų m ylim ųjų, choru p a k a rto jo :
— Gerti! Gerti!
— Tylos! — su d rau d ė L iudovikas.— Salė priklauso
m an, vadinasi, aš tu riu ir vaišin ti. P a ta rn a u to ja u , m ano
są sk a ita šešis butelius šam pano!
— Ir šešis — mano! — p rid ū rė P etriu sas.
— Puiku! — ap sid žiau g ė p rincesė.— P adėkai kiek­
viena jum s a tsta ty sim e po sk ru o stu k ą .
— Pora a r lyka? — p ak lau sė P etriu sas, iš s itra u k ­
dam as iš kišenės sa u ją m onetų.
— Ką jūs čia darote, sinjore R afaeli? — nustebo
S an tlilia.
— S ta ta u Liudoviko sk ru o stą prieš savąjį.
— Pora į porą! — a tsa k ė savo bičiuliui į to n ą L iu­
dovikas.
— Ak, mes vis šaudom p e ta rd a s,— pastebėjo p rin ­
cesė, g rįždam a prie sau įp ra sto s kalbėsenos.— Pif! Paf!
Mums te trū k sta K am ilio: šis išša u tų jų visą puokštę.
Tuo ta rp u sugrįžo p a ta rn a u to ja s, nešinas dvylika
butelių šam pano.
— Š tai jum s puokštė! — ta rė jis, iššaudam as dviejų
butelių kam ščius, k u rių vieleles n u tra u k ė lipdam as
laiptais.
— Laim ėjau! — sušuko Liudovikas, bučiuodam as
S an tlilia į abu sk ru o stu s.— Aš tav e p asigrobiu, sabi-
n ie te 1!
I r paėm ęs a n t ran k ų it vaiką Vanvo princesę, n u ­
nešė prie stalo, k u r atsisėdo p a ts ir pasisodino ją sau
a n t kelių.
P er v alan d ą dvylika butelių buvo ištu š tin ti; p a s­
kiau — d a r dvylika kitų , kuriuos d ra u g ija savo ru o žtu
užsakė, nenorėdam a likti skolinga.
— Ką g i,— ta rė S a n tlilia ,— reikia g rįž ti į V anvą.
Š tai N anetė pasižadėjo savo šeim ininkei p a rk a k ti vie­
nuoliktą, be to, tu ri jai p erduoti laišką. O d a b a r jau t r e ­
čia v alan d a p ary čiu i: o kaip tyčia, laiškas skubus!
— K e tv irta v alan d a, princese,— pastebėjo P e t­
riusas.
— O m ano šeim ininkė keliasi penktą! — sušuko
S a n tlilia .— K elionėn, visi žmonės!
400
 — C ha,— atsiliepė g rafien ė diu B a tu a r,— šeim i­
ninkė irg i šią n a k t ūžė, atsikels ne anksčiau šeštos.
— P rincese,— paklausė L iudovikas,— kada vėl a p ­
lankysite P aryžių?
— O! — atšovė S a n tlilia .— Lyg jum s d ar rū p ėtų ?
— Žinoma m an rū p i, ypač, kad nebeturiu b a ltin ių .
— Kas per m enkysta! G erai, tu rė site , kai a tv a ž iu o ­
site p a ts jų pasiim ti.
— S an tlilia, nekvailiok! Si sa v aitė buvo sunki b a l­
tiem s m arškiniam s, o juk negaliu lan k y ti ligonių p a si­
puošęs nėriniuotais.
— V ažiuokit p a ts pasiim ti savo b altin ių .
— O! J e ig u tik toks reikalas, ir jūsų karietoje a ts i­
ras vietos, tai, princese, aš pasirengęs.
— Be juokų?
— Tokia p a ti tiesa, kaip aš kalbuosi su jūsų švie­
sybe!
— Bravo! Bravo! A tsigersim e Vanvo m alūne p ie­
no.— V ykstate sinjore R afaeli?
— V yksti, P e triu sai? Cha! Kuo kvailionės ilgesnės,
tuo jos geresnės.
— Velniai rau tų ! — atsiduso P e triu s a s .— N oro m an
ta i nestinga, bet ry tą esu su ta rę s pozavim o seansą.
— Na, po šim ts, atid ėk tą seansą!
— N iekaip negaliu. D aviau žodį.
— Jeig u ta ip — š v e n ta ,— ta rė S a n tlilia .— Tad For-
n a rin a paleidžia R afaelį. Eime, šelm ių k araliau!
I r jinai ištiesė ra n k ą L iudovikui, k u ris nusprendęs
linksm ai u žb aig ti k a rn a v a lą apm okėjo savo ir P etriu so
sąsk aitas, g alv o trū k čiais nubildėjo laip tais apačion ir įšo­
ko į didžiulį baldžiaus vežim ą, atg a b e n u sį visą d ra u g iją
iš Vanvo į P aryžių.
P etriu sas, kuris gyveno V akarų gatvėje, atsisveikino
su bičiuliu, palinkėdam as šiam g e ra i p asilinksm inti, ir
paskiau vis d a r per tam są ir a ts tu m ą atsak in ėjo į lin k s­
mos drau g ijo s triu k šm in g a i jam siunčiam us „su d ie“ .
— B etgi,— paklausė L iudovikas,— kur, po velnių,
mes važiuojam e? M an regis, pasukom e į V ersalio, o ne
Vanvo kelią?
— Jeig u R afaelis neb ū tų m ūsų palikęs, šelm ių
26. P a r y ž ia u s M oh ik an ai, I kn. 401
k a ra lia u ,— atšovė S a n tlilia ,— ta i jūsų didenybei p a sa ­
kytų, jog visi keliai veda į Rom ą.
— N e su p ra n tu ,— ta rė L iudovikas.
— Tik pažiūrėk į N anetę, g ra ž ią ją sodininkę!
— Na, žiūriu.
— K aip ta u ji?
— D ailutė!.. Na, toliau?
— Tad šta i, ji važiavo tik su sąlyga, kad ją išso­
dinsim e prie jos d urų.
— Kodėl šitaip ?
— N ag i,— atsiliepė g rafien ė diu B a tu a r,— juk
jum s jau sak y ta, kad ji tu ri skubų laišką.
— Kodėl ji to laiško neatid av ė prieš išvykdam a?
— Todėl, kad susitiko p a štin in k ą jau m iestuko p a ­
k rašty je, kad mes jos laukėm e ta rp Vanvo ir Žem utinio
Medono ir kad per tą laišką b ū tų pu sv alan d į susivėlinusi.
— Puiku! Tai viską p aaišk in a.
— O be to ,— ta rė S a n tlilia ,— k adangi laiškas ke­
liavo dvidešim t šešias dienas, m at jis iš kolonijų, kelios
valandos šen a r ten...
— Nelemia žm ogaus m irtie s,— užbaigė m in tį g r a ­
fienė diu B atu ar.
— Beje, jeigu žm ogus ir n u m irtų ,— ta rė S a n tli­
lia ,— a rg i d a k ta ra s ne su m um is?.. Ei, juk jis m iega, ta s
m ūsų d ak taras!
— Ak, tik ra i ta ip ,— prisipažino L iudovikas.—
Leisk m an a tsisėsti prie tav o kojų, princese, ir padėti
galvą ta u a n t kelių: šitaip m an išgelbėsi gyvybę.
— Aha! — a tk irto m erg in a.— Je ig u būčiau žinoju­
si, kad vežam ės poną m iegoti, buvo galim a jį p ag u ld y ti
į vežim ą su daržovėm is, jam e b ū tų jau tę sis ta ip p a t
gerai.
— Ak, princese,— m ieguistai sum urm ėjo L iudovi­
k as,— tu neteisi: kopūstas ne toks saldus, salotos ne
tokios švelnios kaip tu.
— Dieve mano! — atsiduso S a n tlilia su gilia užuo­
ja u ta balse,— kaip sukvailėja p ro tin g a s žm ogus, užsino­
rėjęs miego!
Išm ušė penktą valan d ą, kai jie privažiavo Belvjū;
pam ažu skardūs juokai liovėsi, džiaugsm ingi šūksniai

402
nutilo; nejaukum as ir šaltis, kai su g rįž ti ryte, ypač žie­
mą, slėgė sum igusius m ask arad in in k u s: kiekvienas
troško kuo greičiau pasiekti savo b ū stą, savo ugnelę,
savo lovą.
P ag aliau vežim as sustojo prie v a rtu k ų nam o, k u ­
riam e gyveno K olom banas ir K arm elita; N anetė iššoko
iš vežimo, išsitra u k ė iš kišenės r a k tą ir įėjo vidun.
— G erai,— ta rė ji, pro p a lik tas a td a ra s į sodą išei­
nančias koridoriaus du ris pam ačiusi šviesą' degančią
Kolom bano prau sy k lo je.— P o n aitis d a r nem iega, ta d
gaus savo laišką.
— L abanakt, bičiuliai!
I r ji užtrenkė v a rtu k u s.
Iš vežimo, pajudėjusio Vanvo linkui, jai tea tsak ė
keli krenkštelėjim ai.
Bet vos d ra u g ija nutolo penkiasdešim t žingsnių, iš
tos pusės, k u r buvo išsodinta N anetė, pasigirdo šūksm ai:
„Pagalbos! P adėkit... Pone Liudovikai! Pone Liudovikai!
Vežimas sustojo.
— Kas yra? — staig a p rabudęs paklausė Liudo-
vikas.
— N ežinau, bet šaukia ju s ,— atsakė S a n tlilia .—
Man regis, ta i N anetės balsas.
— M atyt, a tsitik o kokia nelaim ė!
Liudovikas iššoko iš vežimo ir iš tik rų jų pam atė
N anetę, kuri persigandusi bėgo pas juos šaukdam a:
— Pagalbon! Pagalbon!

L IX + NU T RO SK ĖLI A I
J is pasileido jai priešpriešiais.
— O! G reičiau, pone Liudovikai! G reičiau ateikit!
Visi ateikit! J ie negyvi!
— Kas negyvi? — paklausė Liudovikas.
— Panelė K arm elita ir ponas Kolom banas!
— K olom banas? — sušuko L iudovikas.— K olom ba­
nas de Penoelis?
— Taip, K olom banas de Penoelis ir panelė K arm e­
lita Zervė. Dieve m ano, kokia nelaim ė! Tokie jau n i, tokie
gražūs, tokie m alonūs!
26* 403
 Liudovikas tuoj p a t metėki nam o link ir aptikęs
sodo v a rtu k u s a td a ru s vienu šuoliu iš gatvės a tsid ū rė
prie paviljono.
P rausyklos lan g ą, iš prad žių K olom bano a tid a ry tą ,
o paskiau blogai u ž d a ry tą , N anetė vėl buvo atv ė ru si —
bergždžiai šaukusi ir beldusi, ji išdrįso p erlip ti per p a ­
langę ir pasibelsti į k am bario duris.
N esulaukusi atsako, ji p rav ė rė duris, tačiau tuojau
p at atšlijo a tg a l, kone n u v irsd am a aukštielninka.
S iau b in g as a n g lia rū g štė s gūsis apgaubė ją it m irti­
nas debesis.
Akies m irksniu ji viską su p ra to ir susivokusi, kad
d a r gali nesunkiai p av y ti vežim ą, m etėsi jam įkandin.
Jo s šauksm us išgirdo, vežim as sustojo, Liudovikas
įpuolė į paviljoną pro prausyklos lan g ą ir pam ėgino įeiti
į kam barį, bet ir jis gavo a ts itr a u k ti prieš n u o d in g ąjį
tv aik ą.
A tsig ręžęs į a td a rą lan g ą , įkvėpė pilnus plaučius
gryno oro.
Tuo ta rp u atbėgo visi.
— Išdaužkite langus! Išlau žk ite duris! — sušuko
L iudovikas.— P a d a ry ti skersvėjus. J ie nutroško!
P am ėg in ta a tp lė šti langines, bet jos buvo užkabintos
iš vidaus.
Dviem a r trim sp y riais išlaužė duris.
Bet peržengusieji slenkstį buvo p riv e rsti p a si­
tra u k ti.
— Tuojau p a t p aru o šk ite acto ir sū ra u s vandens;
prikelkite v a istin in k ą , jeigu jo esam a m iestukyje, ir a t ­
neškite iš jo karčiosios druskos ir am oniako. N anete,
užk u rk ite k u r nors ugnį ir sušildykite servetėlių.
P askiau it n u sileid žian tis bedugnėn kalnakasys, it
n e ria n tis gelm ėn jūreivis, L iudovikas puolė į kam barį.
Linksm ybės kaukė užleido v ietą m okslininkui; g y ­
dytojas tu rėjo p asitelk ti visus savo meno išteklius.
Liudovikas apgraibom is pasiekė lan g ą; žvakė buvo
užgesusi, židinys — išblėsęs, krosnelėje nebelikę nei
ugnies, nei dūm ų.
L angą dengiančios užuolaidos tru k d ė su ra sti skląs-
tu k ą; apvyniojęs ra n k ą nosine, Liudovikas dviem kum š­
čio sm ūgiais išdaužė stiklus.
404
 O ras vėl ėmė cirk u liu o ti, ir pačiu laik u : ja u n ik a itis
susverdėjo ir gavo įs itv e rti pianino.
P askiau sugriebė rankom is užuolaidas, nuplėšė nuo
karnizo ir pag aliau a tid a rė lan g ą.
Sm alkės, deguonies ir anglies m išinys, ėmė užleisti
vietą grynam orui, d a b a r p aten k an čiam vidun pro tris
angas.
— Įeikite! — pašaukė L iudovikas.— Įeikite! Jau
nepavojinga. Įeikite ir apšvieskite kam barį.
Uždegė k itą žvakę, ir ėmė m a ty tis visi daik tai.
Ja u n u o lia i gulėjo a n t lovos vienas kito glėbyje
ta rtu m užm igę.
— A r esam a čia gydytojo? — paklausė L iudovi­
k as.— A r bent felčerio, barzdaskučio — nesvarbu! Ko
nors, kad g alėtų m an padėti?
— Čia gyvena ponas P ilua, buvęs g vardijos c h iru r­
gas... labai m okytas žmogus! — atsiliepė kažkieno balsas.
— Bėkite pas poną Pilua! — paliepė L iudovikas.—
Skam binkite prie d u rų , iki jis atsikels ir tem pkite jį
čionai.
P askiau jis nuskubėjo prie lovos:
— A k,— ta rė p alinguodam as g a lv ą ,— m an regis,
atvykom e per vėlai!
Iš tik rų jų , jau nuolių lūpos buvo pajuodusios.
Liudovikas kilstelėjo jų vokus.
Kolom bano akis buvo išb rin k u si, su stiklėjusi, K ar-
m elitos — blausi ir p a sru v u si k rau ju .
Nei vienas, nei k ita s nė kiek nealsavo.
— Per vėlu! P er vėlu! — nusim inęs karto jo Liudo­
vik as.— N esvarbu, pad ary k im visa, kas įm anom a. P o­
nios, užsiim kite m erg in a,— kalbėjo jis to lia u ,— o aš u žsi­
im siu vyriškiu.
— Ką reikia d a ry ti? — paklausė S an tlilia.
— Vykdyk stro p iau siai, ką ta u nurodysiu, v a ik u ti:
p irm ausiai nunešk m erginą prie lango...
— Eim e,— ta rė S a n tlilia savo bičiulėm s.
— O mes? — atsišau k ė vyrai.
— P asisten k ite u ž k u rti ugnį... Kaip re ik ia n t ugnį,
su m alkom is; sušildykite servetėles; n u tra u k ite jo batus...
Pam ėginsiu nuleisti jam k ra u ją iš kojos venos... Ak!
P er vėlu! P er vėlu!
405
 Taip L iudovikas sušuko pernešdam as K olom baną
nuo lovos prie lango.
— Š tai actas, o šta i sū ru s v a n d u o ,— ta rė N anetė.
— Išpilkite a c tą į lėkštelę, kad galim a b ū tų jam e
m irk y ti nosinaites, ir trin k ite jom is n u tro šk u sių jų sm il­
kinius. Girdi, S a n tlilia ?
— Taip, taip , atsiliepė m ergina.
— N u p jaukite p lunksną, kaip aš tai d a ra u , m atote?..
P ra sk irk ite d an tis, jeigu p ajėgsite, ir pūskite jai į p la u ­
čius pro p lunksną orą.
Liudovikui pakluso kaip p ak lū sta v y riau siajam
vadui mūšio m etu.
K arm elitos d a n ty s buvo su k ą sti; su dram blio kaulo
peiliuku S an tlilia pasisekė p ra s k irti jai žandikaulius
ir įkišti ta rį d a n tų plunksną.
— Na kaip? — paklausė Liudvikas.
— P lunksna vietoje.
— Tad pūsk... O m an ta i niekaip nesiseka: jo d a n ­
tys geležiniai!.. N uavėt jam b atu s ir kojines?
— Taip.
— T rinkite jam sm ilkinius a c tu ; pilk it a n t veido
šalto vandens; p rask irk ite jo d a n tis, nors tek tų juos
nulaužti! O aš pabandysiu n uleisti k ra u ją iš kojos.
Liudovikas a tid a rė savo įra n k ių dėkliuką, išėm ė
lancetą ir dusyk įd ū rė kojos veną, tačiau be rezu ltato .
K rau jas nepasirodė.
— N uim kite jam k a k la ra ištį, n u tra u k ite liem enę,
m arškinius, viską!
— Š tai k aršto s serv etėlės,— ta rė kažkieno balsas.
— Paduokite jas S a n tlilia ir trin k ite jom is k rū tin ę .
Girdi, S an tlilia?.. Tu irgi! A, štai peilis!
Liudovikui pavyko įsp ra u sti peilį ta rp K olom bano
žandikaulių, ir atsižad ėd am as v ilties įstu m ti plunksnos
vam zduką pro tokį m ažą tarp e lį, jis prispaudė lūpas prie
jaunikaičio burnos ir pam ėgino įpū sti jam į plaučius
oro.
Tačiau gerklė buvo s u tra u k ta , oras nepraėjo vidun.
— P er vėlu! P er vėlu! — šnabždėjo L iudovikas.—
Nagi, pam ėginkim e jungo veną!
Vėl paėm ęs lan cetą, n u o stab iai u ž tik rin ta ra n k a p r a ­
dūrė kaklo veną.

406
 Bet k rau jas, kaip ir iš kojos, nepasirodė.
— Š tai druskos ir a m o n iak as,— pasakė p asių stasis,
paduodam as Liudovikui du buteliukus.
— Paim k, S a n tlilia ,— ta rė L iudovikas,— pakišk
b u teliuką su druskom is m erginai po nosim i. Aš sau p a si­
lieku am oniaką.
— Gerai! — ta rė S a n tlilia , ištiesdam a ran k ą paim ti
buteliuką.
— O kaip oras? — paklausė Liudovikas.
— Ką oras?
— K aip m anai, a r pateko jai į plaučius?
— Man regis, taip .
— Tad pasistenk, v aikuti! Pasistenk! T rink jai sm il­
kinius actu ir duok u o sty ti d ruskų.
J a u n a sis g y dytojas tuo ta rp u suvilgė p ašarm in tam e
vandenyje skepetaitę ir apsuko ja Kolom bano galvą.
Bet K olom banas nejudėjo; joks kvapas nei dvelkte­
lėjo iš jo krū tin ės, nei galėjo į ją p atek ti.
— O! — sušuko S a n tilia .— M an regis, jos lūpos bąla!
— Pasistenk, pasistenk, S an tlilia! Tai geras ženklas...
O, kokia bū tu m laim inga, v aik u ti, jei g alėtum p a sig irti,
kad išgelbėjai m oters gyvybę!
— Berods ji atsid u so ,— pasakė S antlilia.
— A tkelk voką ir pažiūrėk ak į: a r ji vis d a r tokia
p a t d ru m sta?
— O, pone Liudovikai, m an atrodo, kad jau ne taip!
— Pono P ilua n ė ra n am ie,— pranešė įeidam as p a ­
sių stasis pas pulko c h iru rg ą .
— K ur jis? — paklausė Liudovikas.
— Pas poną Ž erarą, k u ris sunkiai serga.
— K ur gyvena ponas Ž eraras?
— Vanve... A r vykti ten?
— Bergždžia! P e r toli.
— O! T asai ponas Ž eraras irg i sunkus ligonis! —
įsiterpė kažkieno balsas.
— Pone Liudovikai, pone Liudovikai, ji kvėpuoja! —
sušuko S an tlilia.
— Tu tik ra , m ergužėle?
— P a try n ia u jai k rū tin ę šilta servetėle ir p a ju ta u
ją pasikeliant... Pone Liudovikai, ji kelia ran k ą prie
galvos!
407
 — Ką g i,— ta rė L iudovikas,— iš dviejų išgelbėsim e
nors vieną! Išneškit ją greičiau iš čia, kad atsim erk u si
n ep am aty tų savo m ylim ąjį n u m iru sį.
— Į jos k am barį, į jos k a m b a rį,— pasakė N anetė.
— Taip, į jos kam barį... A tid a ry k ite ten visus la n ­
gus ir u žk u rk ite g erą ugnį. Eikite, eikite!
M oterys išnešė K arm elitą.
P radėjo aušti.
— A r žinai, ką tenai tu r i d a ry ti, S a n tlilia ? — šū k ­
telėjo Liudovikas pavym ui grupelei m erginų, išnešančių
K arm elitą.
— Ne, sakykit!
— Tą p a tį, ką d arei iki šiol, nieko daugiau.
— Bet jeigu paklaus, kas n u tik o jos m ylim ajam ?..
— T ikriausiai ji nekalbės d a r v alandą, o visiškai
a tg a u s sąm onę tik po dviejų a r trijų .
— O tad a?..
— Tada a rb a K olom banas, a rb a aš būsim e prie jos.—
Paskiau žvilgtelėjęs į šį sukuždėjo: — P er vėlu! P er
vėlu! V argšas K olom banas! A rba veikiau vargšė K a r­
m elitą!
I r sugrįžo prie gulinčiojo jaunikaičio su n e p a p ra stu
atk ak lu m u gydytojo, besistengiančio gelbėti gyvybę iki
p at šiai p a te n k a n t į m irties glėbį.

LX + A P L IN K U I K A R M E L IT O S L O V Ą I R
P R IE KO LO M S A N O M IR T IE S P A T A L O

D evintą v alan d ą ryto k a rie ta su Z akaliu, Salvato-

rium i ir Žanu Roberu sustojo prie nam o, k u r dėjosi m ūsų
ką tik papasakoti baisūs įvykiai.
P rie v a rtų jau stovėjo kiti try s vežim ai: fia k ras,
buržua brikelis ir didelė k a rie ta su herbais.
— Jos visos try s čia,— sum urm ėjo S alv ato riu s.
Zakalis pašnabždom is apsikeitė keliais žodžiais su
juodai vilkinčiu žm ogum i, stoviniuojančiu prie v a rtų .
Ju o d asis žm ogus užšoko a n t arklio, p ririšto už kelių
žingsnių šalia tra k tie ria u s , ir šuoliais nurūko.
— Aš p asirū p in a jūsų p rad in u k ų m okytoju,— pa-

408
sakė Zakalis S a lv ato riu i ir Žanui Roberui.
Be žodžių linktelėjęs galva, S a lv ato riu s padėkojo
jam ir įėjo į a n k štą priem enę.
Vos tik nužengė tris žingsnius, kai šuo, gulėjęs a n t
a n tro aukšto laip tų aikštelės, liuoktelėjo keliais šuoliais
apačion ir padėjo jam a n t pečių priekines letenas.
— Taip, m ielasis šuneli, taip, R olanai! Taip, ji čia,
žinau... Na, parodyk m um s kelią, R olanai.
Šuo pirm asis pasikėlė la ip ta is ir sustojo prie K ar-
m elitos kam bario d u rų .
Zakalis, kaip tu rin tis teisę v isu r p a te k ti žm ogus,
a tid a rė jas ir įėjo vidun, lydim as S a lv ato ria u s ir Žano
Robero.
Policijos p areigūno ir dviejų jau n ik aičių akim s a t ­
sivėrė didžiai poetiškas vaizdas.
Iš tiesų, įsivaizduokite aplink lovą, k u r gulėjo d a r
pastėrusi, bet jau pavojaus negrasom a K arm elita, k lū ­
pančias ir besim eldžiančias tris jau n a s m erginas — v i­
sas tris vienodo am žiaus, vienodo grožio ir vilkinčias
visai kaip K arm elita, ta i y ra savotišku d rab u žiu , kurį,
savaim e su p ra n ta m a , dera čia a p ra šy ti.
Tai buvo Sen Deni au k lėtin ių a p ra n g a , ku rią su d arė
ilga juoda plonos saržos suknelė su duksliu k lostytu
sijonu, uždaru a u k štu korsažu ir b a lta plisuota apykakle;
suknelių rankovės buvo plačios ir karančios kaip vienuo­
lių; ilga vilnonė ju o sta, apsukusi abu pečius, leidosi
žemyn aplink ta liją ir persikryžiuodam a a n t n u g aro s
kam pu, kurio p a g rin d a s buvo ties juosm eniu, o viršū n ė —
pečių aukštyje; ši delno pločio ju o sta buvo iša u sta iš še­
šių sk irtin g ų spalvų siūlų: žalių, violetinių, auksagels-
vių, m ėlynų, b a ltų ir šviesrausvių. Taigi a p d a ra s pusiau
pasaulietiškas, pusiau vienuoliškas; m oteris iš a u k štu o ­
menės niekad neapsivilktų tokio griežto sa n tū ru m o
drabužiu, o vienuolė niekad nenešiotų tokios ryškios
juostos, tviskančios visom is v aivorykštės spalvom is.
Tokia tad yra a p ra n g a Sen Deni a u k lė tin ių , kai jos įžen­
gia į v ad in am ąją tobulinim osi klasę.
Žanas R oberas iš pirm o žvilgsnio atpažino F rag o lą
ir pasigręžė į S a lv ato rių , norėdam as šiam ją p aro d y ti;
bet p a sta ra sis jau p a ts m erginą pastebėjo ir buvo jos
409
pastebėtas, tad pridėjo p irš tą prie lūpų, duodam as ženklą
Žanui R oberui ty lėti.
S ta ig a abu bičiuliai išsigandę atšlijo : jiem s p a si­
rodė, kad k ū n as sujudėjo, o jų nežinota, kad K arm elitą
Liudovikas išgelbėjo.
— A k,— ta rė Z akalis ab ejin g ai kaip žm ogus, p ra tę s
prie panašių re g in ių ,— vadinasi, ji nenum irė?
— Ne, pone,— atsa k ė aukščiausioji iš m erginų,
p ran o k sta n ti k ita s dvi tiek savo ūg iu , tiek grožiu.
Žanas R oberas atsisu k o : šis balsas jam pasirodė
g ird ėtas.
A tpažino panelę R eginą de Lam ot H udan.
— O jau n ik a itis? — paklausė Zakalis.
— D ar tu rim a v iltie s,— a tsa k ė R egina.— P rie jo
yra jau n as gydytojas, ir kol jis ten, vadinasi, d a r ne v is­
kas p ra ra s ta .
K aip tik šiuo m etu a tsid a rė d u ry s ir didžiai Sal-
v a to riau s bei Žano Robero n u o sta b a i vidun įėjo Liudo­
vikas.
Buvo jau nusim etęs visus k a rn a v a lin iu s sk arm alu s —
p asiųstas raito m is žm ogus jam atg ab en o iš nam ų visą
kasdienę a p ra n g ą .
— Na kaip? — paklausė visi vienu balsu.
L iudovikas p a p u rtė g alvą.
— P rie jo vienuolis,— a ts a k ė .— O m an jau nebėra
kas ten veikti.
Liudovikui parodė K a rm e litą — gulėjo visą laiką
be žado ir, atrodo, nieko nem atančiom is akim is, kai šios
atsim erkdavo.
— O! V argšelė! — ta rė g y d y to ja s,— P alik ite ją ne­
žinioje: ji per a n k sti atsig au s!
— P o n ai,— ta rė Zakalis S a lv ato riu i ir Žanui Robe­
ru i,— mes čia esam e dėl nelaim ingo atsitik im o ; ta d
m anau, g eriau sia p a lik ti ligonę su jos bičiulėm is ir g y d y ­
toju, kuo greičiau su ra šy ti protokolą ir vykti į V ersalį.
Žanas R oberas ir S a lv ato riu s p rita ria m a i m aktelėjo
galva.
F ragola atsisto jo ir p riėju si pašnabždėjo S a lv ato riu i
į ausį kelis žodžius: p a sta ra sis p a tv irtin a m a i linktelėjo.
Po to kom isionierius su poetu pasišalino kaip ir įėję:
sekdam i paskui Zakalį.
410
 A p atiniam e k am baryje viskas buvo p a re n g ta s u ra ­
šyti įvykio a ta sk a ita i.
K oridoriaus d u ry s žiojėjo atv iro s, ir pro paviljono
langus m atėsi degančios žvakės.
— Gal einam e šla k te lti kelis lašus švęsto vandens
ir sukalbėti m aldą prie šio nelaim ingo kūno? — pasiūlė
S alv ato riu s poetui.
Žanas R oberas sutikim o ženklan linktelėjo galva
ir kol Zakalis kim šosi nosį tabako, kad g eriau sektųsi
galvoti, abu pasuko į paviljoną.
K olom banas gulėjo a n t lovos; pro u ž tra u k ta s v irš
jo galvos paklodės raukšles vis tiek ryškėjo su stin g ę
bruožai, kokius m irtis su teikia lavonam s.
D ailus dom inikonų vienuolis sėdėjo prie lovos g a lv ū ­
galio su a tv e rsta a n t kelių knyga, tačiau a tg a l a tlo šta
galva, ir liedam as ty lia s a ša ra s kalbėjo m irusiųjų poterius.
Išvydęs jaunikaičius, kurie įėjo nudengtom is ir n u ­
leistom is galvom is, vienuolis atsistojo; vedžiojo akim is
nuo Žano Robero prie S a lv ato ria u s ir a tg a l, tačiau buvo
m aty ti, kad juodviejų veidai jam nepažįstam i.
V isiškai kitokį įspūdį vienuolis sukėlė S a lv ato riu i:
išvydęs Dom inyką, ja u n ik a itis stabtelėjo ir džiugiai š ū k ­
telėjo, tačiau tu o jau p at užsičiaupė, su tra m d y ta s p a ­
garbos m irusiajam .
Į šį šūksnį vienuolis g rįžtelėjo, bet p a k a rto tin a i
m estas į S a lv ato rių žvilgsnis jam nepadėjo sužinoti
nieko d au g iau nei p irm ą jį sykį, ir, jei neskaitysim e žaibu
šm ėstelėjusio nusistebėjim o, jis liko ram us.
T ačiau S a lv ato riu s p risia rtin o prie jo:
— Tėve,— ta rė ja m ,— p a ts to nežinodam as, jūs
esate išgelbėjęs gyvybę žm ogaus, ku ris čia stovi prieš
jus; ir šis žm ogus, kuris po to jūsų d au g iau niekad ne­
m atė nei sutiko, jaučia jum s didį dėkingum ą... J ū s ų r a n ­
ką, tėve!..
Vienuolis ištiesė ran k ą jau n ik aičiu i, kuris p a g a rb ia i
ją pabučiavo, nors D om inykas bandė jam ta i s u tru k d y ti.
— D abar išk lausykit m ane, tėv e ,— vėl prašneko
S a lv ato riu s.— N ežinau, a r kada nors jum s p rireik s m a­
nęs, bet prisiekiu tuo, kas visų švenčiausia — šiuo ką
tik išleidusio p a sk u tin į ato d ū sį žm ogaus kūnu: gyvybė,
411
k u rią jūsų dėka išsaugojau, visada prik lau sy s jums!
— P riim u jūsų priesaik ą, pone,— o riai atsa k ė vie­
nuolis,— nors nežinau, kada ir kaip galėjau jum s p a d a ­
ry ti tą paslau g ą, apie k u rią k albate. Visi žmonės — b ro ­
liai ir su tv e rti tam , kad vienas k ita m p ad ėtų : kai m an
jūsų prireiks, ateisiu pas jus. J ū s ų v ard as ir adresas?
S alv ato riu s nuėjo prie K olom bano sekretero, užrašė
a n t popieriaus lapelio savo v a rd ą bei adresą ir padavė
vienuoliui.
S ulan k stęs dom inikonas įsidėjo popierių į savo m al­
daknygę, vėl atsisėdo prie K olom bano lovos g alv ū g alio
ir ėmė m elstis toliau.
Ja u n ik a ičia i paeiliui paėm ė bukm edžio šakelę, s u ­
m irk y tą švęstam e vandenyje, ir p ašlak stė paklodę, d e n ­
giančią Kolom bano lavoną; p askiau abu atsik la u p ė prie
lovos kojūgalio ir m intyse k a ršta i sukalbėjo po m aldą.
Jiem s besim eldžiant, į k a m b a rį įėjo žm ogus, v ilk in ­
tis livrėja, iš kurios buvo galim a n u m an y ti jį esan t kokių
nors p a situ rin č ių b u ržu a nam ų ta rn ą .
— Pone,— kreipėsi jis į vienuolį,— m aty t, kaip tik
jūsų ieškau.
— Ko pag eid au jate, bičiuli? paklausė D om inykas.
— Mano šeim ininkas m iršta , pone, o kad an g i Vanvo
klebono nėra nam ie, jis prašo, kad teik tu m ėtės a tv y k ti
išklausyti jo išpažinties.
— Bet aš gi svetim as šioje bendruom enėje,— a t ­
sakė vienuolis.— Sis jaunuolis, p rie kurio m eldžiuosi,
buvo mano bičiulis, ir tik dėl jo p a ra šy to laiško, kuris,
deja, pasiekė m ane per vėlai, a tv y k a u čia.
— Pone,— p ap rie šta rav o ta r n a s ,— m an regis, kaip
tik dėl šio svetim um o m ano šeim ininkas ir pageidauja
jūsų... Jo būklė labai sunki, tik ra i labai sunki! Ponas
Pilua, karo c h iru rg as, jo u ž k la u stas pasakė, kad negali
nė kiek delsti, jei nori p a sirū p in ti savim i.
V ienuolis atsiduso ir pažvelgė į su stin g u sį lavoną,
kurio form os ryškėjo po paklode.
— Pone,— kalbėjo to lia u ta r n a s ,— m ano šeim i­
ninkas prisakė m elsti jus v a rd a n Dievo, k u rį a ts to v a u ­
jate, kad kuo skubiausiai pas jį atv y k tu m ėte!
— Vis dėlto aš labai nenorėčiau p alik ti šį nelai-
412
m ingą k ū n ą ,— atsik alb in ėjo vienuolis.
— Tėve,— įsiterpė S a lv a to riu s ,— m anau, kad t u ­
rite p irm iau teik ti paguodą gyviesiem s, o tik paskiau —
m aldas sk irti m irusiesiem s.
— O be to ,— pasakė Žanas R oberas,— jeigu norite,
kad kas m okantis m elstis ir u ž ja u č ian tis šiai didžiai
n u tik u siai nelaim ei lik tų čia, tai aš — jūsų paslaugom s.
— Pone,— neatlyžo ta r n a s ,— ką p asak y ti m ano
šeim ininkui?
— P asakykit, kad aš seku paskui jus, bičiuli.
— O, dėkui!
— Ko m an te ira u tis?
— Pono Žeraro.
— Kokia g atvė? N um eris?
— O, pone, pirm asis jū sų p a k la u stas asm uo n u ro ­
dys nam ą: m ano v a rg ša s šeim ininkas — ta i šio k rašto
apvaizda.
— E ikite,— ta rė vienuolis.
T arn as skubiai apleido k am barį.
— P asižadate lik ti čia, iki aš su g rįšiu , pone? — p a ­
klausė Dom inykas Žano Robero.
— R asite m ane, k u r palikęs, tė v e ,— atsakė po etas.—
P rie šios lovos kojūgalio.
— I r jeigu tu rite kokių y p a tin g ų n u ro d y m ų ,— įsi­
terpė S a lv a to riu s,— aš p asisten g siu kuo g eriau juos
įvykdyti.
— P riim u jūsų p aslaugas, pone; juk sakėte, kad
galiu jum is p asik liau ti?
— Prašom !
— K olom banas m an pavedė p asirū p in ti, kad jo
kūną p ag u ld y tų g reta tosios, k u rią jis m ylėjo: A pvaizda
p atv ark ė, kad vietoje dviejų bū tų vienas lavonas: ta ig i
negaliu išpildyti savo bičiulio noro. D ar d a u g ia u : šį
lavoną bū tin a kuo greičiau p a ša lin ti nuo v argšės K arm e-
litos akių; ta d n u sprendžiau, kad šiandien p at, k e tv irtą
valan d ą, išvykstu į B retanę... T enai jo tėvas: jam p r i­
klauso sūnaus kūnas ir m ano paguoda.
— K e tv irtą valan d ą, tėve, m iestuko gale lau k s jūsų
pašto k a rie ta su ąžuoliniam e k a rste p ag u ld y tu lavonu
ir a tlik ta is visais b ū tin a is form alum ais. Ju m s teliks u ž­
im ti vietą šalia jo ir leistis kelionėn.
413
 — Esu n e tu rtin g a s ,— ta rė vienuolis,— ir tu riu
prie savęs sum ą, vos p akankam ą m ano vieno kelionei;
kaip aš?,.
— N esirūpinkite, tėv e,— p e rtra u k ė jį S a lv a to riu s.—
Kelionės išlaidos bus apm okėtos ten ir a tg a l.
P ris ia rtin ę s prie lovos, vienuolis atkėlė paklodę,
pabučiavo K olom baną į k a k tą ir apleido kam barį.
Po penkių m inučių įėjo Zakalis.
Pasuko prie abiejų jau n ik a ič ių , m inutėlę pastovėjo
supdam asis a n t p ra ž e rg tų kojų, susikišęs ran k a s į kiše­
nes, g aliau siai tiesiogiai kreipėsi į Ž aną R oberą:
— J ū s poetas?
— Veikiau tokiu m ane laiko.
— Ir kaip p o etas,— toliau kam an tin ėjo policijos
p a re ig ū n a s,— jūs tik ite A pvaizda, tiesa?
— Taip, pone, m an pak an k a drąsos ta i p risip ažin ti.
— Iš tik rų jų , d rąsos jum s prireiks! — ta rė Z aka­
lis, išsitra u k d a m a s iš kišenės tabokinę ir įn irtin g a i įkvėp­
dam as du a r tris tab ak o žiupsnius.
— Kodėl?
— Š tai dėl šio laiško.
Ir ištrau k ę s iš kišenės laišką, parodė Žanui Roberui,
tačiau jam nepadavė.
— Kas čia per laiškas? — paklausė poetas.
— Sis laiškas atėjo v a k a r v a k a re ,— ta rė Z akalis,—
ir a n t jo buvo p a sirū p in ta u ž ra šy ti du žodžius „labai
sk u b u “ . P aštin in k as m iestuko gale įteikė jį sodininkei
N anetei, o toj, įsidėjusi kišenėn, išvyko su juo į P ary žių .
Je ig u tą laišką v a k a r v akare bū tų p ersk aitę jo a d re sa ta i,
tu rė tu m e porą laim ingų žm onių, o ne vieną num irusį,
k itą ištik tą nevilties! S kaitykite!
I r jis ištiesė Ž anui R oberui laišką.
Sis jį išlankstė ir ėmė sk a ity ti.
B ra n g u s is K o lo m b a n a i! B ra n g io ji K a rm e lita i
Juk b ū s ite la b a i p a te n k in ti, la b a i la im in g i, kai
g a u s ite šį savo b ič iu lio K a m ilio Rozano la iš k ą , u žu o t
iš v y d ę j į p a t į , tie s a ?
Net č ia g ird ž iu ju s su šu n ka n t: „O ! Tas m ie la s is ,
tas n u o s ta b u s is K a m i l i s /“
P a k la u s y k ite , m ie lie ji, š ta i ką m an p ara šė v ie n a s

414
iš m ano tė v y n a in ių , k u ria m aš kažkada p a p a s a k o ja u
savo p la n u s ve sti ju s , K a r m e lit a :
„B ra n g u s is R o z a n a i, ta v o du b ič iu lia i gyvena k a ip
pora b a la n d ė lių , nė m in u tė le i nep e r s is k ir d a rn i; jie ne tik
m y li, n e tg i, p a s a k y č ia u , d ie v in a v ie n a s k itą !
M a n a u , fcad t u ju o s la b a i n u l i ū d i n s i , jeigu s u g r į š i .
T a d p a s ir o d y k d id is k a ip A le k s a n d r a s , k u r is p e rle id o
A p e liu i savo m e ilu ž ę K a m p a s p ę '.
Aš ta u n e p a s a k y s iu : „ P e rle is k savo m e ilu ž ę K a r­
m e litą “ , bet ta riu : „ N e iš s k ir k d v ie jų š ird ž ių , k u ria s
dangus s u tv ė rė v ie n ą k ita i!“
Š ta i ką m an p arašė m ano tė v y n a in is , b ra n g u s is K o -
lo m b a n a i.
Be to , yra dar v ie n a a p lin k y b ė , k u rią aš ja u ž in o ­
ja u , b ič iu li: kad tu m y lė ja i K a r m e lit ą ; ir y r a a p lin k y b ė ,
k u rią s u ž in o ja u d ab ar: kad K a rm e lita m y li ta v e : ta ip
p at yra i r tre č ia a p lin k y b ė a p ie k u rią m an sakei ir k u ria
aš tik iu : kad tu v e ik ia u n u m ir tu m , nei s u la u ž y tu m p rie ­
s a ik ą , k u rią m an davei — g lo b o ti K a rm e litą k a ip savo
s e s e rį.
N e n o riu , kad tu n u m irtu m , K o lo m b a n a i! Š ta i kodėl
g rą ž in u ta v ą jį ž o d į, ta ip pat ir K a rm e lito s d u o tą ž o d į.
Tad būki la im in g a s , K o lo m b a n a i! Ir je ig u ta v o ji
auka buvo ta u s u n k i, p a im k už ją d id ž ia u s ią a tp ild ą ,
ko k į g a liu tau p a s iū ly ti, ka d a n g i d ab ar, kai tu riu su ja
iš s is k irti v is ie m s la ik a m s , v is d a r ja u č iu , k a ip la b a i m y­
lė ja u K a rm e litą .
T a ig i p riv a lė d a m a s u ž g e s in ti tą m e ilę ir p a s ta ty ti
ta rp savo ir jo s io s š ir d i e s n e įv e ik ia m ą k liū tį, vakar va­
k a r e v e d ž i a u , i r iš v e d y b i n i o k a m b a r i o r a š a u j u m s šį r y t ą .
Tad s u d ie , b ra n g u s is K o lo m b a n a i! Tad s u d ie , b ran ­
g io ji K a r m e lita ! L in k iu ju m s v is o k e rio p o s la im ė s , k o k io s
n u s ip e ln ė te , ir p rip a ž įs tu savo s ilp n u m ą , bem až pasa­
k y č ia u — n ie k in g u m ą , je ig u n e b ū č ia u įs itik in ę s , kad ši
ž in ia p rip ild y s ju s a b u , o y p a č K a r m e lit ą , d ž iu g e s iu .

Jūsų b ič iu lis
K A M I L IS R O Z A N A S

— N a,— paklausė Z akalis,— atsiim d am as la išk ą ,—

ką jūs į tai pasakysite, pone Žanai R oberai?
— Pasakysiu, kad tai dreskia š ird į,— atsiduso ja u ­
nikaitis.
— I r jūs vis tiek tik ite A pvaizda?
— Tikiu.
415
 — A r norite, pone Ž anai R o b erai,— neatlyžo Za-
kalis, vėl kim šdam asis nosį ta b a k u ,— kad jum s p a sak y ­
čiau, kas yra A pvaizda?
— S uteiksite m an m alonum o, nors aš ją visiškai
pasikliauju.
— Ką gi, b ran g u sis pone, A pvaizda — tai g erai su ­
tv a rk y ta policija! Na, keliaujam į V ersalį, gal m um s
pasiseks s u ra s ti p rad in u k ų m okytojo sužadėtinę.
O dabar, jeigu sk a ity to ja s k a rta is m um s g a rsia i
užduotų klausim ą, k u rį Ž anas R oberas patylom is p a ­
šnabždėjo S a lv ato riu i tuo m etu, k ai ištikim as savo p a si­
žadėjim ui leido Geležių g a tv ė s kom isionieriui ir Je ru z a lė s
gatvės pareig ū n u i v y k ti į V ersalį, p atsai likdam as prie
Kolombano kūno; karto jam e, jeigu sk a ity to ja s k a rta is
mus p a k la u stų : „K aip ponas Zakalis galėjo pusę a š tu n ­
tos ryto žinoti apie įvykius, kurie dėjosi Žem utiniam e
Medone ta rp vidurnakčio ir penktos valandos ry to ? “ ,
mes atsa k y tu m e taip :
A nuom et bū ta su m aniai sugalvotos institucijos, v a d i­
nam os juoduoju ka b in e tu . Tai vieta, k u r tu zin as ta r n a u ­
tojų slap ta užsiim davo p e rsk a ity ti juos anksčiau nei asm e­
nys, kuriem s jie būdavo adresuoti.
Šiais laikais nebėra juodojo k a b in e to : viskas d a ro ­
ma nė kiek n esislap stan t.
Ponas Z akalis,— dėl sklan d an čių gandų apie t r i ­
lypį respublikonų, o rle a n in in k ų -' ir napoleoninkų sąm oks­
lą ,— jau du m ėnesiai nesibodėjo atliek am u laiku u ž si­
im inėti p ap rasto ta rn a u to jo d arb u , todėl praleido n a k tį
atplėšinėdam as ir sk aitin ėd am as laiškus.
K olom bano laiškas D om inykui jam papuolė į ra n k a s
apie pusę penktos ryto.
Zakalis tu čtu o jau įsakė vienam savo žmonių sėsti
a n t arklio ir p rig u lu s prie žemės skuosti į Žem utinį Me-
doną. Zakalis, teig ian tis, kad A pvaizda — tai gerai s u ­
tv a rk y ta policija, tikėjosi, kad jo žm ogus nuvyks laiku;
tačiau šis ten atšuoliavo m irksnį po to, kai buvo įsilau ž ­
ta į K olom bano paviljoną — ta ig i pavėlavo.
P er sąm yšį šio agento nepastebėta. O jis, išvydęs
laišką, ad resu o tą panelei R eginai de Lam ot H udan, po­
niai L idijai de M orand ir panelei F rag o lai P onrua, pa-
416
ėmė ir nugabeno jį ponui Z akaliui; p a sta ra sis jį p ersk aitė,
kaip buvo p ersk aitęs ir a d re su o tąjį Dom inykui, paskiau
įsakė savo žm ogui paim ti n e n u v a rg u sį a rk lį ir n u g a b e n ti
laišką ton pačion vieton, iš k u r jį paėm ė.
Zakalio p asiu n tin y s ta i ir buvo ką tik įvykdęs, kai
abu jau n ik aičiai m atė policijos p are ig ū n ą šn a b žd a n tis
su juodai vilkinčiu žm ogum i, k urio ark ly s stovėjo p r i­
rišta s prie tra k tie ria u s d u rų ; Z akalis patylom šiam žm o­
gui pasakė, kad d a b a r g alįs eiti g u lti ir kad policijos
p refek tas prisim ins, kaip g re ita i ir sum aniai jis įv y k ­
dęs savo užduotį.

LXI + K A IM O F IL A N T R O P A S

M atėm e, kaip brolis D om inykas buvo pakviestas ir

išvyko pas poną Ž erarą — tą g a rb ų jį žmogų, kurio be­
viltiška būklė taip jaudino kaim elį ir jo apylinkes.
M at Ž eraras buvo fila n tro p a s tik ra šio žodžio prasm e.
P ateikim e kai k u rių duom enų apie Ž erarą, ta i y ra
papasakokim e, kas apie jį buvo kalbam a.
Ž eraras — ta i tu rtin g ia u s ia s Vanvo ir jo ap ylinkių
gyventojas, šito nenuneigsi; niekas nežinojo, kokios jo
pajam os — tokios jos buvo didžiulės, ir jeigu kas p a ­
klausdavo apie tai kokį kaim ietį, ta s visados atsak y d av o
vienodai:
— Ponas Ž eraras?..
— Taip, ponas Ž eraras.
— J ū s klausiate, a r jis tu rtin g a s ?
— Aš jus to klausiu.
— Ponas Ž eraras tu ri tiek pinigų, jog p a ts nepa­
jėgia suskaičiuoti!
K albėta, jog kadaise jis gyveno netoli Fontenblo
puikiam e dvare, k u rį paleido griu v ėsiais dėl ištik u sių jį
tenai nelaim ių. Dviejų žavingų vaikučių globėjas, jis
sykį p aty rė, kad šie dingo ir d a u g ia u apie juos nepasi­
sekė g a u ti jokių žinių; m eilužis m oters, k u rią dievino,
jis k a rtą parėjęs nam o aptiko ją p asm a u g tą niūfaundlendo
šuns — tasai, m aty t, buvo p asiu tęs niekam nė n e įta ria n t.
Šios viena po kitos ištikusios basios nelaim ės, ku-
27. P a r y ž i a u s M oh ik an ai , I kn. 417
rios kiekvienam k itam b ū tų sukėlusios pasibodėjim ą
žmonių gim ine, atv irk ščiai, tik padidino jo krikščioniš­
kąsias dorybes — jom is pakilo iki lab d ary stės ir p a si­
aukojim o v iršūnių, tap d am as pavyzdžiu visiem s fila n ­
tropam s ir g arb in a m a dievybe — aplinkiniam s gyven­
tojam s.
Apie 1821-uosius a r 1822-uosius m etus jis pasirodė
Vanve, ketindam as čia įsik u rt. A pžiūrėjo keletą p a rd u o ti
sk irtų nam ų, tačiau sau tinkam o nesurado; g a lia u sia i
apsistojo ties tuo, kuriam e d a b a r gyveno: iš prad žių jam
nesutiko jo p a rd u o ti, bet Ž eraras pasiūlė tokią g e rą k a i­
ną, jog savininkas g a lia u sia i perleido nam ą, nors buvo
pasistaty d in ęs jį sau pačiam .
T aigi nuo tad a Ž eraras ir gyveno šitam e nam e kaip
šventasis ir kaip prin cas: kaip šventasis — dėl griežto
san tū ru m o , kurio laikėsi, kaip p rincas — dėl išm aldų,
k u rias dalijo aplinkui. Nuo to laiko, kai jis atsikėlė, Van-
vas ėmė žengti tokios gerovės link, jog n e tru k u s tu rė jo
ta p ti vienu iš lab iausiai klestinčių P ary žiau s apylinkių
kaim ukų: iš varg šų ir kenčiančių nep ritek liu s jo gyven­
tojai pam ažėle tapo p a situ rin ty s, o kai kuriuos netg i
buvo galim a laik y ti tu rtin g a is , ir už šį t u r t ą ,— s u p ra n ­
tam a, sa n ty k in į ir ta r p g e ria u stovinčių tesiek ian tį, an o t
lotynų poeto1, aukso vid u rį,— jie perdėm tu rė jo b ū ti d ė ­
kingi Žerarui.
Todėl nebuvo pirkios, k u r šio g a rb a u s žm ogaus
nešlovintų ir nelaim in tų ; kai apie jį kalbėdavo, visados
prie jo vardo p rid u rd av o kokį nors ep itetą, kaip a n ta i:
gerasis, nuostabusis, teisingasis, dorasis, lab d a rin g a sis
ponas Žeraras!
Je ig u p jū tis būdavo negausi, jeigu saulės sty g iu s
neduodavo su b rę sti javam s, jeigu pernelyg didelė k a itra
išdžiovindavo varpose g rū d u s, jeig u k ru ša išm ušdavo
ru g iu s a r avižas, jeigu p av asario lietū s supūdydavo sėk­
las, ir nusim inęs kaim ietis, rem dam asis į nebenaudingo
dalgio a r be d arbo likusio kastuvo kotą, žvelgdavo su
neviltim i į savo lau k ą, b ra n g ia u sią jo žmonos ir vaikų
tu rtą , suniokotą vienos iš tų Dievo rykščių, prieš k u rias
žm ogus bejėgis,— tuom et pasirodydavo Ž eraras, r a ito ­
mis a n t arklio arb a savo kabriolete, nušokdavo a n t že-

418
mės, eidavo p rie valstiečio, n u o šird žiai su juo pasišnekė­
davo, atjau sd av o , paguosdavo, p ad rąsin d av o ir prie viso
to pridėdavo didesnę a r m ažesnę piniginę paskolą, v isa ­
dos a titin k a n č ią ne g a ra n tija s , k u ria s g alėtų su te ik ti v a ls­
tietis, bet p astaro jo p a tirtu s nuostolius, jo tik ru o siu s
poreikius, nesiekdam as sau jokios naudos. Kai kuriem s,
tu rin tie m s g e rą v a rd ą , netgi skolindavo, kaip teig iam a,
nereikalaudam as pakvitavim o.
L inksniuodavo jo poelgius, pavyzdžiui, kad ir tokius:
Vienas dailidė, taisęs jo nam ų stogą, n u k rito nuo
pastolių ir susilaužė koją. U žuot liepęs jį n u g a b e n ti į
ligoninę,— kaip a n a is m etais p an ašiu atv eju pasielgė
Vanvo m eras, vis dėlto irg i g a rsėjęs kaip m ielaširdin-
g iausias žm ogus,— Ž eraras p rig la u d ė savo nam uose ne
tik susižeidusį dailidę, bet ir jo žm oną bei vaikus; paskiau
pakvietė iš Medono c h iru rg ą , poną P ilua, ir pavedė šio
globai nelaim ėlį, prisak y d am as rū p in tis juo kaip įm a ­
noma g e ria u ir pažadėdam as a tsily g in ti kaip už princą.
Dailidė sveiko tris m ėnesius ir visą tą laik ą, gau b iam as
rūpesčio lyg tik ra s brolis, ta ip p a t jo žm ona ir vaikai,
m aitinam i lyg savi šeim ynykščiai, gyveno pas Ž erarą,
be to, jo nam us paliko visokeriopai apdovanoti.
Kiek vėliau vienas sm uklininkas, penkių vaikų tė ­
vas, netekęs žmonos ir vyresniosios du k ters, įpuolė bai-
sion n eviltim kad ir kaip jį guodė bei d rąsin o kaim ynai,
liovėsi rūpinęsis savo kom ercija, užleido sv arb iau siu s
reikalus ir g a lia u sia i jo sm uklė p rara d o lan k y to ju s bei
k red itą; vienas kred ito riu s, toli g raž u nepasižym intis
tokia artim o meile kaip Ž eraras, pareikalavo a p ra š y ti
visus vargšo baldus, k uriuos p a rd a v u s k e tu ri jo likę v a i­
kai b ū tų buvę išm esti į g a tv ę ir p asm erk ti sk urdui. T ik­
ta i ta d a sm uklininkas atsitokėjo, suvokė visą savo nelai­
mės m astą ir v aržy tin ių dieną išvydęs an tsto lį, išsta-
ta n tį įkainojim ui pirm uosius jo baldus, puolė bučiuoti
savo vaikus, meldė a tle isti jam už silpnum ą ir žadėjo
p aaukoti savo gyvenim ą tam , kas duotų jam lėšų su si­
g rą ž in ti savo kom erciją ir p a ta is y ti reikalus. Tuo m etu
pro šalį ėjo Ž eraras. J is p risiju n g ė prie su sirin k u sių jų ,
kurių pusę sudarė p irk ėjai, pusę — žiūrovai, priv ilio ti
šios nevilties scenos. P asikvietęs įkain o to ją paklausė,
27*
419
už kiek tie nelaim ingieji b aldai bus p arduoti. Išg ird ęs,
kad visa įv e rtin ta tū k sta n č iu a stu o n ia is šim tais fra n k ų ,
Ž eraras tu o jau p a t išsitra u k ė iš kišenės tris b a n k n o tu s
po tū k sta n tį fra n k ų , iš k u rių tū k s ta n tį aštuonis šim tus
paskyrė sum okėti sm uklininko skolai, o tū k sta n tį du
šim tus — jo prekybai a tg a iv in ti. Tuom et nelaim ingasis
tėvas puolė į kojas savo g e ra d a riu i ir su laistė jo ra n k a s
dėkingum o ašarom is, o visi a p lin k in ia i p rita ria m a i šū k ­
čiojo.
D ar k itą k a rtą valstietė, ruošdam a sau m alkų Me-
dono atvašyne, aptiko šešių m ėnesių berniuką — p a g u l­
dy tas a n t sausų lapų jis rėkė ir verkė; m edkirtė paėm ė
v aik u tį a n t ran k ų , nunešė į V anvą ir parodė besip ik ti­
nantiem s g y v en to jam s,— m at pam estin u k as visada s u ­
kelia m iniai kuo didžiausią u ž u o ja u tą ,— ir jų vieningi
prakeiksm ai tu rė jo k risti a n t m otinos galvos kaip u g n i­
nis lietus! V argšelį nunešė į m eriją; tokiem s našlaičiam s
ji tu rė tų a ts to ti g im tu s nam us, tėv išk ą pastogę; tačiau
m eras pareiškė, kad, g irdi, bendruom enės globoje ir
taip jau daug vaikų ir kad kai dėl jo paties asm eniškai,
ta i jam visai neįdom u paim ti v aiką — gyvą a tv a iz d ą k a ž ­
kokio nepažįstam ojo, jeigu jis p a ts atsisak ą s m alonum o
padovanoti pasau liu i sav ąjį a tv a iz d ą . Išg ird u si tokį a t ­
sakym ą, m inia, niekieno nepam okyta, vienu balsu s u ­
šuko: „P as g e rą jį poną Ž erarą! P as d o rąjį poną Ž e ra rą !“
I r liaudis m etėsi prie fila n tro p o nam ų, o pirm a jos aidėjo
šauksm ai: „V aikas! V aikas!“ Ž eraras v aik štin ėjo po
sodą, kai sta ig a jo klausą pasiekė šie balsai; iš s tip rė ­
jančių g a rsų jis sumojo, kad šū k a lo ja n ti m inia bėga pas
jį; bet, m aty t, žodžiai „V aikas! V aikas!“ lig u ista i paveikė
jo nervus, nes žmonės aptiko jį sėdintį sode a n t suolo
išblyškusį ir visą d reb a n tį. Vis dėlto, kai tik sužinojo,
kad kalbam a apie šešių m ėnesių kūdikį, jam tu čtu o jau
sugrįžo įp ra sta s gerum as, m irk sn iu i išstu m ta s neap­
sakomo siaubo. J is p asiu n tė n u sam d y ti našlaičiui žindy­
vę ir pareiškė, kad niekam nebereikės rū p in tis šiuo v a rg šu
sutvėrim ėliu, nes jis p a ts užsiim siąs jo ate itim i; tik ta i
pageidaująs, kad vaikas b ū tų a u g in a m a s ato k iai nuo
jo — m at p ra ra s ti du b ran g ū s globotiniai paliko jo š ir ­
dyje tokią žaizdą, jog ši n u o lat k ra u ju o tų , tu rin t berniu-

420
ką po akim is. Žindyvė išsinešė n a šla itį, kurio išlaikym u
Ž eraras dosniai pasirūpino.
Žodžiu, p a p rasčiau siai sudėjus visų Žeraro dienų
aprašym us į vieną d a ik tą , b ū tų galim a su d a ry ti knygą
„Įsikūnijusi m o ralė“ .
V isas k ra šta s p riv a lė tų p a s ta ty ti jam p am inklą,
nes visas k ra š ta s buvo jam už ką nors d ėkin gas: bend­
ruom enė — už aikštės fo n ta n ą ; d a rž in in k a i — už tru m ­
pesnį kelią per laukus, kurio reikalavo dvidešim t m etų;
bažnyčia — už šventus indus ir gero m eistro paveikslą;
kaim iečiai — už tris a r k e tu ris nam us, a ts ta ty tu s jo
są sk a ita po gaisro, ta ip p a t ir už n a u ją svarbiausios
bažnytkaim io g atv ės g rin d in į.
I r taip toliau, n e sk aitan t, kad kaim iečiai jam buvo
dėkingi kiekvienas a tsk ira i; tą p a liu d y tų dailidė, sm uk­
lininkas ir per dvidešim t k itų , kuriem s jis buvo p ad aręs
panašių paslaugų — m onotoniškas jų są ra ša s, nors ir
koks pam okom as, n u v a rg in tų m ūsų skaity to ju s, jeigu
n etu rėtu m e sąžinės juos p a ta u so ti.
T rum pai d rū ta i, Ž eraras buvo geras žm ogus ir sulig
Evangelija ir sulig žm onių nuom one: laikėsi Dievo ir
Bažnyčios įsakym ų su p a sig ė rėtin u uolum u; kaim as jį
dievino, ir dėkingum as, k u rį reiškė, kiek panėšėjo į šuns
ištikim ybę savo šeim ininkui; todėl supo jį g arb ės sa rg y b a
lyg karališkosios šeimos n a rį, ir d a rg i p a sta ra sis b ū tų
buvęs nekaip su tik ta s, jeigu n e p rijau stų šių fa n a tišk ų
kaim iečių šlovinim ui.
T aigi a b a ta s Dom inykas, dviejų a r trijų iš jų s u tik ­
tas kelyje ir p alydėtas į V anvą bei išklausęs pasakojim ų
apie Žeraro dorybes, su p ra to išg ą stį, a tsisp in d in tį k a i­
miečių veiduose — n e rim astin g i jie stoviniavo a n t savo
nam ų slenksčio, būriavosi g a tv ė je ta rs i per visuotines
nelaim es, kai tro k štam a kuo g reičiau išg irsti n aujienas.
R egėdam as šį bendrą sie lv a rtą , brolis D om inykas
paklausė vieno iš savo palydovų, kokia liga tem pia poną
Ž erarą į kapą.
— Plaučių uždegim as,— atsa k ė užklaustasis.
— T aip,— atsiliepė k ita s ,— ir m irtis bus jam išg a ­
nym as — taip v arg šas žm ogelis kankinasi!
I r vienas per k itą du kaim iečiai papasakojo Domi-
421
nykui, kad prieš dvi sav aites Ž eraras, eidam as per p a rk ą ,
išgirdo pagalbos šauksm us, sklindančius nuo didžiojo
vandens baseino pusės. J is kuo sk u b iau siai pasuko te n ­
link. Du a r try s vaikai stovėjo a n t baseino krašto ir š a u ­
kėsi pagalbos, p aty s nedrįsdam i pad ėti savo d ra u g u i,
įk ritu siam į vandenį: b erniukas pasilenkė, norėdam as
pasiekti popierinį laivelį, per toli n u p lau k u sį nuo k ra n ­
to, neteko pusiausvyros ir d a b a r tik iš kunkuliuojančio
vandens tebuvo m aty ti, k u r jis kapanojosi. Ž eraras
g re ita i bėgo, jo k a k ta sruvo p ra k a ita s, bet vis tiek nė
m irksnio nedvejodam as pūkštelėjo į vandenį iš tra u k ti
berniuko: iš tiesų, p a s ta tė jį gyvą ir sveiką a n t k ran to ,
bet jis p a ts — v arg šas ponas Ž eraras! — v a rv a n tis v a n ­
deniu, išblyškęs, d reb a n tis visu k ū n u , grįžo nam o lab ai
apgailėtinos išvaizdos, ir nors tu o ja u p a t pasikeitė d r a ­
bužius, nors liepė u ž k u rti s tip rią ugnį, nors išk a rt a ts i­
gulė į gerai su šild y tą lovą, tą pačią dieną jį apėm ė k a rš ­
tinė, n ep raein an ti ligi šiol.
G aliausiai ry tą ponas P ilua pareiškė, jog n eb eat­
sako už savo ligonio gyvybę ir kaip įm anydam as a ts a r ­
giau perspėjo v a rg šą Ž erarą, kad jeigu šis norįs p a d a ­
ry ti kokių nors p a tv a rk y m ų , jam lieka nebedaug laiko.
Ponas Ž eraras, kuris, m aty t, nelaikė savęs tokiu
sunkiu ligoniu, nuo šios baisios žinios,— k uri vis dėlto
tokiam šventuoliui kaip jis tu rė jo būti ne tiek baugi
kaip kitiem s,— p ra ra d o sąm onę, o kai atsigavo, tu č ­
tuojau paprašė kunigo.
N ubėgo pas Medono kleboną; bet, kaip m ūsų sk a i­
ty to ja s žino, Medono klebonas buvo išvykęs į kaim yninį
kaim elį teik ti p ask u tin ių jų sak ram en tų .
K aip tik tuom et m iršta n č ia ja m pasakė, jog kad an g i
Medono klebonas išvykęs, jis g a lė tų kreip tis į berods
p ašalietį dvasininką, atsila n k iu sį bažn y tk aim y je dėl savo
apsinuodijusio sm alkėm is bičiulio m irties. Ž eraras tu č ­
tuojau p asiu n tė k am erdinerį s u ra s ti a b a tą D om inyką,
prisakydam as b ū tin a i įk alb ėti dv asin in k ą atv y k ti.
J a u žinome, kaip dom inikonas paliko m irusįjį ir
iškeliavo pas m iršta n tįjį.
K ilnios širdies ir bet kokį p asiaukojim ą gerai s u ­
p ra n ta n tį d vasininką sujaudino pasakojim as apie visus

422
šiuos g ražiu s ir g erus d arb u s, todėl p a sp artin o žings­
nius ir pribuvo su kupina paguodos žodžių b u rn a ir p a si­
rengusiom is laim in ti rankom is.
Tiesą jam sakė, kad nam o ieškoti neteks: vos tik
Vanvo gyventojai jį išvydo, visų rankos išsitiesė Žeraro
nam ų link.
— O! Pone a b a te ,— šnabždėjo senės,— išg irsite šven­
tą išpažintį — g alite su te ik ti g e ra ja m ponui Ž erarui nuo­
dėm ių atleidim ą iš anksto!
A b a ta s D om inykas nusilenkė visai šiai m iniai, k u ­
rioje aptiko tą re tą dorybę, vad in am ą dėkingum u, įėjo
į n u ro d y tą jį n a m ą ,— jos d u ry s visą dieną būdavo a tv i­
ros kaip bažnyčios ir taip gerbiam os, jog netgi nakčiai
g alėtų likti n e ra k in to s,— ir guviai užbėgęs laip tais, ve­
dančiais į Ž eraro b u tą , a n t paskutiniojo laiptelio sutiko
kam erdinerį, k u ris anksčiau buvo atvykęs į Ž em utinį
Medoną jo ieškoti ir ku ris išsiskubino p ran e šti savo šei­
m ininkui, kad n e tru k u s atv y k s p ask u tin y sis guodėjas.
Tačiau šioji žinia, k u ri kiekvieną k itą b ū tų n u ra ­
m inusi, atv irk ščiai, ta rtu m d a r labiau sujaudino šven­
tą jį žm ogų: laukdam as ab a to Dom inyko jis taip dūsavo,
jog ta rn a s , užuot pasilikęs prie savo šeim ininko su ram iai
sėdinčia dideliam e m inkštam e fotelyje slauge, pasišalino
p a la u k ti dom inikono a n t laip tų .
D vasininkas įėjo į kam barį.

L X II + IŠ P A Ž IN T IS
— Pone,— ta rė k a m e rd in e ris,— šta i asm uo, kurio
laukiate.
M irštan ty sis sta ig ia i sujudėjo, lyg bū tų k rū p te lė ­
jęs visu kūnu, ir sk au sm in g ai suvaitojo.
P askiau dusliu balsu p ra ta rė :
— Tegul įeina.
Brolis Dom inykas p risiartin o , ir jo žvilgsnis su dė­
mesiu, netgi su p a g a rb a įsm igo alkovos gilum on.
Iš tiesų, po viso to, ką išgirdo apie jį šaukusįjį, ja u ­
tė susižavėjim ą, a tm ieštą dėkingum u. N ors ir jau n as,
a b a ta s Dom inykas p er savo gyvenim ą m atė tiek daug

423
blogų žm onių, jog su tik u s g e rą , jį užliedavo šiltas jausm as.
A n t pagalvės, suglam žytos per k a rštilig išk ą m irš­
tančiojo nem igą, jis išvydo sulysusį, bespalvį, lavonišką
veidą žm ogaus, k urį apylinkė vienu balsu vadino geru o ­
ju ponu Ž eraru.
J is k rūptelėjo — taip šis veidas skyrėsi nuo to, k u rį
tikėjosi p am aty ti.
Savo ru o žtu Ž eraras, išvydęs D om inyką su g ražia
ir g riežta, tač ia u P ran cū zijo je n e įp ra sta a p ra n g a , ta rs i
Zurbano a r L esiujė1 šm ėklą, pasveikino jį nulenkdam as
galvą, paskui silpnu balsu pašaukė slaugę:
— M ariana!
Si atsikėlė m ieguista bei apsunkusi ir p risia rtin o
n e tv irtu žingsniu, b ū dingu m iegeiviam s.
— Kaip jau čiatės, b ran g u sis pone? — paklausė.
— P ra sta i, labai p ra sta i, M ariana!
— Ko nors pageid au jate?
— Duokit m an a ts ig e rti, M ariana, ir p alik it m ane
vieną su šiuo ponu.
S laugė padavė Ž erarui puodelį su žolių nuoviru,
kurį iš apačios nuolatos šildė n a k tin ė lempelė. Ligonis
šiek tiek nugėrė, paskiau vėl a tk rito a n t pagalvės, n u ­
v a rg in ta s įd ėtų p asta n g ų ir drebančia ran k a atid av ė
puodelį slaugei.
Paėm usi indą ši p am atė, kad jam e likę d a r try s k e t­
v irta d a lia i skystim o.
— G erkite, b ran g u sis pone,— tarė , atk išd am a Že­
ra ru i gėralo lik u tį b ū d ingu jos profesijos žm onėm s ju ­
desiu, dėl kurio kiekviena iš tų sam dinių panaši į budelį,
kuriam pavesta k an k in ti savo ligonį šiltu vandeniu.
— Dėkui, M ariana, d ėk u i,— a tsa k ė Ž eraras, n u ­
stum dam as į šalį slaugės r a n k ą .— A š tik jus p raša u u ž ­
tra u k ti užuolaidas ir m us p alikti... Šviesa m ane varg in a!
M ariana u ž tra u k ė užuolaidas, ir kam baryje išk a rt
pasidarė tam su, n e sk a ita n t blau sau s nak tin ės lem pikės
spingsulio.
P er tą tru m p ą laiką, kai jis buvo kam baryje, o a t i ­
tra u k to s užuolaidos leido gerai įž iū rė ti ligonį, jau n asis
dvasininkas nepakėlė akių nuo šio veido, kaip sakėm e,
nė iš tolo nepanašų į tą , k u rį tikėjosi p am aty ti.
424
 Brolis Dom inykas buvo ypač apdovanotas tuo s u ­
gebėjim u s k a ity ti veidus, kokiu pasižym i d v asininkai ir
gydytojai.
Iš to, ką jam pasakojo apie Ž erarą, brolis Dom inykas
iš anksto įsivaizdavo veidą, a titin k a n tį ta s a u k šta s sa ­
vybes, k u rias jis g irdėjo g iria n t.
Todėl m anė p a m a ty sią s žm ogų plačia k ak ta, a ts p in ­
dinčia aukštesniuosius in stin k tu s; a tv irų , iškilių akių,
bylojančių apie g eran o rišk u m ą; tiesia nosim i — t v ir ­
tum o požym iu; storokom is lūpom is, liudijančiom is apie
meilę artim u i.
O am žiaus jis nė nesiteiravo ir dėl jo nesuko sau
galvos: jam atrodė, kad geri žm onės gražūs, ir kad an g i
kiekvienas am žius savaip g ražu s, Ž eraras tu rė tų bū ti
g ražu s sulig savo am žium i.
Tačiau išvydus Ž erarą, d v asininką viskas nuvylė;
štai iš kur ta s k rū p telėjim as ir ta s įdėm us žvilgsnis,
įrėžęs nuodėm klausio m intyse d a rg i pačius nežym iausius
m irštančiojo veido bruožus.
P a sta ra sis buvo vyriškis penkiasdešim ties-penkias-
dešim t penkerių m etų, žema ir s ia u ra k ak ta, nors iš p rie ­
kio p lin k an tis kiaušas, išk ritu s plaukam s, bū tų tu rė jęs
bent iš pažiūros ją p ra p la tin ti; m ažutės, įdubusios, b la u ­
siai pilkšvos akys k a rtk a rtė m is dingdavo po m irk sin ­
čiais vokais, p araudusios a r nuo d a b a rtin ė s nem igos, a r
nuo an k stesn ių nesaikingum ų; tan k ū s, žilstelėjan ty s
a n ta k ia i, iš k u rių vietom is be jokios tv ark o s styrojo
tiesūs ir kieti šeriai, ju n g ėsi tarp u n o sy je ir v irš akių
sudarė ryškiai išg a u b tu s lankus; nosis — kum pa, plona
ir sm aila; b u rn a — plati, su neryškiai užbrėtom is b ly š­
kiomis lūpom is; visa ta i d a rė šią galvą su nuožulnia
kakta labiau p anašią į vanago negu į žm ogaus.
K ad ir kaip liga pakeitė bei iškreipė m irštančiojo
veido bruožus, vaizduotėje juos nesunku buvo a tk u r ti ir
nuspėti, kaip jie tu rė jo a tro d y ti žm ogui esan t sveikam ,
todėl tokį fizionom istą kaip a b a ta s Dom inykas, be abejo,
p ritre n k ė sielos niekšiškum as bei širdies bailum as, a ts i­
spindintys visoje šioje fizionom ijoje.
O labiausiai k rito į akis ne tam tik ra s v u lg aru s
p lėšrum as,— n ely g in an t gyvūno, į kurį, kaip sakėm e,

425
buvo panašus Ž e rara s,— bet sly p in tis niekingas n u o lan ­
kum as, keistas p aklusnum as bet kurio asm ens valiai,
jeigu tik šis asm uo m oraliai a r fizišk ai b ū tų p ran a še s­
nis už jį; toksai įg im ta s polinkis v e rg a u ti, kad ir kokiu
būdu jam te k tų tą d a ry ti. J a u tė s i, kad p a k a k tų ,— jeigu
tik šita i aiškiai nepaliestų jo gyvuliškų a r egoistiškų
in stin k tų ,— ištiesti viršum šio žm ogaus kaktos ran k ą , ir
jis nulenktų galvą.
Žinoma, jis nebuvo b jau resn is už kitus, tač ia u šis
b jau ru m as a tro d ė y p atin g as, g ry n a i individualus, galim a
sak y ti sui generis2. Šiuo m etu iš jo itin šlykščiai a ts i­
spindėjo siaubas.
M irštančiojo vaizdas p a p ra s ta i esti labai ja u d in a n tis
ir nukreipia m intis į Dievą! Bet šio žm ogaus išvaizda,
nors ir buvo galim a n u ja u sti, kad jau a rtin a s i ag o n ija,
kad jis jau viena koja kape, šio žm ogaus vaizdas, užuot
kėlęs u žu o jau tą, tik žadino nenugalim ą pasišlykštėjim ą.
Jeig u jis g erad aris, kaip skelbė viešoji nuom onė, vadinasi,
niekuo nebegalim a tik ė ti: jei Dievas leidžia, kad p adorūs
žmonės nešiotų tokią kaukę, iš ko ta d pažinsi bloguosius?
Š ta i kodėl, kaip sakėm e, d ailu sis dvasininkas s u ­
stojo a p stu lb in ta s šio tik ro niekšystės paveiklso, šio
šlykštaus dvasios m enkybės įsikūnijim o.
Nuo šio vaizdo jo a n ta k ia i su sira u k ė: ta u rų jį žm o­
gų, k u ris tarė si savo veidu a tsp in d įs glūdinčius jo širdyje
kilnum ą bei vy rišk u m ą, ištiko visiškas nusivylim as, todėl
atsisėdo prie ligonio lovos n u sv iru sia a n t k rū tin ė s galva.
Šia poza, anaip to l nebūdinga žm ogui, atėju siam iš­
tiesti ran k ą ty ra i sielai, vienuolis ta ry tu m prašė V iešpatį
su teik ti jam jėgų išk lau sy ti blogo žm ogaus išp ažin tį ir
g ru m tis su Šėtonu dėl iš an ksto pasm erktos vėlės.
Tuo ta rp u m iršta n ty sis, užuot kalbėjęs, tik dejavo
ir verkė, tad brolis D om inykas prašneko p irm as:
— J ū s p rašėte m ane pakviesti? — paklausė.
— Taip.
— Tad aš jūsų klausau.
M irštan ty sis n eram iai pažvelgė į d vasininką, ir jo,
sakytum , prigesusios akys žybtelėjo.
— J ū s labai jau n as, broli! — pastebėjo jis.
D vasininkas atsistojo, pasidavęs pirm ajam nem alo­
niam įspūdžiui.
426
 — J u k ne aš įsip rašia u pas ju s ,— ta rė .
M irštan ty sis paskubom iškišo iš lovos sulysusią
ran k ą ir sugriebė jį už abito.
— Ne,— p ap rašė jis,— pasilikite!.. Tik norėjau p a sa ­
kyti, kad tokio am žiaus jūs g a lb ū t nepakankam ai m ąstėte
apie ta m sią ją gyvenim o pusę, kad gebėtum ėte a tsa k y ti į
klausim us, kuriuos noriu jum s užduoti.
— Ką g aliu jum s p asak y ti? — a trė m ė k u n ig a s.—
Je ig u klausite tikėjim o, a tsak y siu jum s, rem dam asis tik ė ­
jim u; jeigu k lau site proto, pam ėgingsiu a tsa k y ti, vado­
vaudam asis p rotu.
M inutėlę tvyrojo ty la, dv asin in k as tebestovėjo.
— Sėskitės, m ano tė v e ,— m eldžiančiu balsu p a ­
prašė m ištantysis.
Dom inykas vėl klestelėjo a n t kėdės.
— Taigi, m ano tėve,— kalbėjo to liau Ž e rara s,—
dėl Dievo meilės, n ep asip ik tin k ite tuo, ko jūsų prašy siu ,
ir, sv arb iau sia, pažadėkite, kad nepaliksite m anęs, neiš­
klausęs visos išpažinties... K aip gerai, kad nors viena šird is
tap s tokios paslapties saugotoja.
— K albėkite,— p a ra g in o dvasininkas.
— Ju m s g eriau žinom os dogm os bažnyčios, k u riai
priklausote, tėve...
Ž eraras stabtelėjo, paskui kiek padvejojęs tęsė:
— Tėve, a r tik ite kitu gyveim u?
D vasininkas pažvelgė į m irš ta n tįjį bem až niekinančia
iš ra iš k a :
— Jeig u netikėčiau k itu gy v en im u ,— ta r ė ,— a r
šiam e būčiau apsivilkęs drab u žį, k u rį nešioju?
Ž eraras atsiduso; iš tik rų jų , dom inikonas tu o jam
įrodė savo gilų tikėjim ą.
— Taip, s u p ra tu ,— ta r ė .— Bet a r tik ite, tėve, kad
tam e kitam e gyvenim e žm onės susilauks atp ild o už savo
gerus darb u s ir bausm ės už n u sik altim u s?
— Dėl ko gi kito toks gyvenim as b ū tų ?
— I r a r tik ite, tėv e,— kalbėjo toliau m irš ta n ty ­
sis,— kad išpažintis b ū tin a, id a n t m um s bū tų atleisto s
nuodėm ės, ir kad Dievo a tla id u m a s nusileidžia a n t n u si­
dėjėlio tik ta rp in in k a u ja n t jo a lto ria u s ta rn u i?
— Bažnyčia taip teigia, pone.
427
 — O m an a tro d ė ,— išdrįso p a ste b ė ti m irš ta n ty sis ,—
kad nuoširdžiai a tg a ila u ja n t...
— Taip, be abejo,— a tsa k ė dom inikonas, k u riam
aiškiai nem alonu buvo tę sti šį teologinį g in č ą ,— be abejo,
nesant V iešpaties tarn o , n uoširdi a tg a ila gali pakeisti
nuodėm ių atleidim ą.
— V adinasi, jeigu žm ogus atliko nuoširdžią a t ­
gailą?..
D vasininkas pažvelgė į m irš ta n tįjį:
— K uris atliko... a r k u riam atrodo, kad atliko?
Ž eraras nutilo.
— Koks nusidėjėlis gali p a s ig irti atlik ęs nuoširdžią
a tg a ilą ? — paklausė dom inikonas.— Koks n u sik altėlis
gali tv irtin ti, kad gailisi ne iš baim ės, kad jo sąžinės
g ra u ž a tis n eatm iešta siaubu? K u ris m iršta n ty sis g ali
p asak y ti: „ Je ig u Dievas ry to j m an s u g rą ž in tų dienas,
k u rias skaičiuoja iš m ano gyvenim o, valandas, k u ria s iš
m anęs atim a, jas panaudočiau a tita is y ti savo p a d a ry ta m
blogiui“ ?
— Aš! Aš! — sušuko m irš ta n ty sis .— Aš galiu tą
pasakyti!
— T uom et,— a tsa k ė d v a sin in k a s,— jum s m anęs
nereikia, pone.
I r jis vėl atsistojo.
Bet g reitu kaip m in tis judesiu sudžiūvusi Ž eraro r a n ­
ka įsikabino į vienuolio a b itą , o jo balsas sušnabždėjo:
— Ne, ne, pasilikite, tėve!.. A š m eluoju p a tsa i sau:
ne a tg a ila , ne sąžinės g ra u ž a tis verčia m ane kalbėti, o
siaubas! Ir m an reikia žm onių atleidim o, prieš sto ja n t
Dievo akivaizdon!.. P asilik ite, tėve, m aldauju jus!
Dom inykas atsisėdo, paskiau, lyg pasiduodam as lik i­
mui, ta rė :
— Esu čia pild y ti jūsų, ne s a v ą ją valią; a n tra ip ,
ir Dievas m ano liudytojas, tu č tu o ja u pasišalinčiau. J ū s
kalbate apie siaubą; ką gi, nežinau kodėl, bet siaubas,
k u rį p a tiriu jūsų klausydam asis, bem až p rily g sta tam ,
k u ris verčia jus dvejoti, a r v e rta su m anim i kalbėti.
— Tėve,— paklausė lig o n is,— kaip m anote, a r aš
taip a r ti m irties, kaip sako?
— Ne m anęs, bet gydytojo reik ia k lausti, m ano b ro ­
li,— atsak ė dvasininkas.
428
 — Man regis, kad aš d a r tu riu jėgl ir galiu p a la u k ti,
tėve...— n e ry ž tin g a i ta rė lig o n is.— A r n eg alėtu m ėt su ­
g rįž ti rytoj... o gal šį v a k a rą ?
— G albūt jūs g alite p a la u k ti, bet aš negaliu s u ­
g rįž ti: tu riu a tlik ti liūdną, bet šv en tą p areig ą ir po dviejų
valandų išvykstu į B retanę.
— Ak! J ū s išvykstate... P aliek ate Paryžių... po
dviejų valandų?
— Taip.
— Ilgam ?
— K aip Dievas norės! V ykstu pag u o sti tėv ą dėl s ū ­
naus m irties.
— T uom et,— sukuždėjo lig o n is,— g eriau , kad b ū tų
taip... P a ts Dievas m an ju s a tsiu n tė... J ū s išv y k state,
tiesa? T ikrai išvykstate?
— Je ig u tik Dievas nesiteiks su g rą ž in ti gyvenim an
m irusįjį, k u rį aš lydžiu, ta i taip, aš tik ra i išvykstu.
— I r jūs įsitikinęs, kad toksai stebuklas neįm a­
nom as?
Dominyko širdis skausm ingai susigniaužė: šita ip iš­
sak y ti šio žm ogaus b ū g šta v im a i ir dvejonės sukėlė jam
neapsakom ą pasišlykštėjim ą.
— Deja, taip! — ta rė jis .— A š tuo įsitikinęs!
G erasis d v asininkas nusišluostė nosinaite akis, s a u ­
sindam as ištry sk u sias a ša ra s ir džiaugdam asis, kad g ali
nors šiek tiek p asislėpti savajam e sielv arte ir p ab ėg ti nuo
savanaudiškos to žm ogaus baim ės. O p astarasis, n ep aste­
bėjęs tų ašarų , m urm ėjo:
— Taip, taip, labai gerai... Po dviejų v alan d ų jis
išvyksta, apleidžia šį k ra š tą ir g a lb ū t niekad nebesugrįš...
O Medono klebonas lieka čia, taip!
Paskiau, sutelkęs paskutines jėgas jis g a rsia i ta rė :
— Išklausykite m ane, tėve, aš jum s viską p a p a ­
sakosiu...
I r su atodūsiu p a n a rin ę s g a lv ą ta rp ran k ų , m irš­
ta n ty sis ta rtu m kaupė m intis.
Vienuolis pasirėm ė į savo fotelio alk ū n ra m stį.
Iš p radžių, u ž tra u k u s užuolaidas, beveik visiškoje
tam soje skendėjęs k a m b ary s pam ažėle šviesėjo a r veikiau
dvasininko akys ėmė p rip ra sti prie šios prieblandos, ku-
429
ria i blanki a le b a strin ės n a k tin ė s lem pikės ža ra teikė
p a sla p tin g ą ir fa n ta s tiš k ą atsp alv į.
Šioje prietem oje m irštančiojo k iaušas a tro d ė d a r
prakaulesnis, d a r blyškesnis, d a r plikesnis; o veidas —
d a r m elsvesnis, d a r liesesnis, d a r lab iau panašus į lavono
ir jam e d a r lab iau ryškėjo žem iausi, niekšiškiausi jausm ai.
J is pradėjo silpnu balsu, vis suėm ęs g alv ą rankom is;
ir nuo pirm ų jų keistos išpažinties žodžių, k u rių klausėsi
d a r nežinodam as, ką išgirs, vienuolis p a tra u k ė savo fo ­
telį nuo lovos, ta rs i b ijotųsi šio balso prisilytėjim o, t a r y ­
tum ste n g tų si nesusitepti!

L X III + ŽERARAS TA R D JĖ

Tačiau pirm ieji žodžiai buvo visiškai n a tū ra lū s, ir

juos galėjo p asak y ti kiekvienas:
— Tapau našliu trisdešim ties m etų am ž ia u s,— ėmė
pasakoti m iršta n ty sis.— P irm oji san tu o k a m an suteikė
tiek rūpesčių, jog prisiekiau niekados dau g iau nevesti.
T etu rėjau vienintelį g im inietį: v yresnyjį brolį, kuris,
1795-aisiais m etais p riv e rsta s p a lik ti šalį, sėdo Tulone į
laivą, p la u k ia n tį B razilijon. K arine ta rn y b a jis b ja u rė ­
josi, žem dirbystės nem ėgo, o prekyba k rau tu v ė lė je b a i­
sėjosi — tesvajojo apie žirgų lenktynes, keliones, n u o ty ­
kius, ir tolim i k ra šta i jam atro d ė pažadėtom is žemėm is.
Iš visų jų jis pasirinko B raziliją ir išplaukė į Rio de
Zaneirą, pasiėm ęs su savim i tik nedidelį kiekį u ž sig u ­
lėjusių prekių, k u rių v ertė nepranoko tū k stan čio ekiu.
Nuo jo su lau k iau tik trijų laiškų: pirm ojo — 1801-aisiais
m etais; tam e laiške jis m an rašė, kad p ra tu rtė jo ir kvie­
tėsi pas save, bet aš b aisėjau si jū ra , tad atsisak iau . 1806-
aisiais gavau a n trą laišk ą: jam e rašė, kad viską p rara d o
ir kad aš g e ra i padaręs, jog p asilik au Prancūzijoje. Vie­
nuolika m etų nieko apie jį nebegirdėjau ir n e tu rė ja u
jokių žinių — nei tiesioginių, nei aplinkinių. P a g a lia u
1817-aisiais jis m an vėl p a ra šė : tre č ią sykį jam išvykus,
o jau buvo praėję dvidešim t dveji m etai! Vėl a ts ta tė
savo tu rtą , k u ris jau siekė keletą m ilijonų; buvo vedęs
ir dviejų vaikų tėvas; rašė, kad g re ita i su g rįšiąs, nes

430
dabar, tapęs m ilijonierium i, jis, k aip sakėsi, k arščiau siai
troško vėl p a m a ty ti P ra n cū z iją ir gyventi g reta m anęs!
Iš tik rų jų , 1817-ųjų m etų birželį jis atvyko į P a ry ­
žių, ir aš gavau nuo jo rašte lį, kviečiantį kuo sk u biausiai
a tv y k ti su juo su sitik ti. M at kelionės m etu jis neteko
žmonos, buvo b aisiausiai nusim inęs, ir tik m ano broliška
d rau g y stė tegalėjo su šv eln in ti jo sie lv a rtą . Aš ir p a ts
n ep ap rastai tro šk au išv y sti brolį, kuriam , n e p a isa n t savo
am žiaus ir ilgo nesim atym o, išsaugojau švelnų ja u n y s­
tės jausm ą. Tad gavęs jo laišką, ry ža u si vykti ir a tsisv ei­
kinau su savo gerais bičiuliais Vikdesose...
Išgirdęs šį vietovardį, vienuolis kilstelėjo g alvą.
— Vikdesose? — p e rtra u k ė jis .— J ū s gyvenote V ik­
desose, Ariežo dep artam en te?
— Aš ten g im ia u ,— atsak ė m iršta n ty sis,— ir p a ­
likau tą kaim ą tik todėl, kad išvykau į P aryžių... ir b ū tų
buvę geriau, jei niekad jo nebūčiau palikęs!
Vienuolis m etė į m irš ta n tįjį sudom intą žvilgsnį,
nestokojantį, atrodo, ir šiokio tokio nerim o; bet p a s ta ­
rasis nepastebėjęs to judesio, beje, bem až nepagaunam o,
tačiau kurio vienuolis nepajėgė nuslopinti, kalbėjo toliau:
— S av aitę u žtru k ęs kelionėje, atv y k au į P a ry žių ir
a p tik au savo brolį Žaką tokį pasikeitusį, jog jo n e a tp a ­
žinau; priešingai, jis išk a rt m ane pažino ir jau sm in g ai
pabučiavo, dėl ko ir d a b a r aš ap siašaroju... B ūtų baisi
kančia am žinai a n t savo sk ru o stų ja u sti tuos du tokius
švelnius bučinius!
M irštan ty sis prisidėjo p rie p ra k a ito išm uštos kaktos
nosinę ir keliom s sekundėm s ta r tu m pasinėrė į p ris i­
m inim us.
Tuo ta rp u D om inykas stebėjo šį su vis didėjančiu
sm alsum u: m atėsi, kad nori jį p ra k a lb in ti, p a site ira u ti,
išk lau sin ėti ir kad kažkoks vidinis balsas jam sako to ne­
d a ry ti a r bent d a r p alau k ti.
Ž eraras p ap rašė vienuolio p ad u o ti jam nuo n ak tin io
stalelio buteliu k ą su druskom is ir keletą sykių iš jo įkvė­
pęs toliau pasakojo:
— V argšas Žakas buvo toks p a t išblyškęs, liesas ir
paliegęs kaip aš d a b a r; d a rg i b ū tų galim a p asakyti, kad
kaip ir m an šią v alan d ą jam buvo telikę žengti vieną žings-

431
nį iki pasibeldžiant į kapo duris... P asikūkčiodam as p a ­
pasakojo m an apie savo žmonos m irtį, ir m atėsi, kaip jam
skaudu; paskiau liepė pakviesti jo vaikus, norėdam as
m an p aro d y ti visa, kas jam likę nuo jos. Ju o s atvedė:
ta i buvo n u o stabiai g raž ū s v aikai; vyresnysis — b e rn iu ­
kas, šviesiaplaukis, sk aistau s, rau sv o veido kaip jo m o ti­
na; m ergaitė — b ru n etė, blyškios odos, puikių juodų
plaukų, a n ta k ių , blakstienų bei akių. Su B razilijos s a u ­
kęs nug elsv in tais it m ūsų k rašto vynuogės sk ru o sta is
m ergytė buvo ypač žavinga! T urėjo k etverius m etukus ir
vadinosi Leoni; berniukui, v a rd u V iktoras, buvo šešeri.
K eistas dalykas! — ir aš ta i prisim enu tik d a b a r,—
abu jie m anęs ta rtu m išsigando ir nenorėjo pabučiuoti.
V eltui Žakas jiem s k a rto jo : „B etgi čia m ano brolis! J ū s ų
dėdė! — m erg aitė pradėjo verk ti, o berniukas pabėgo į
sodą. Tėvas puolė už juos a ts ip ra šin ė ti. V argšas Žakas!
Tiesiog dievino savo vaikus arb a veikiau jo meilė jiem s
bemaž ribojosi su beprotybe; negalėjo ž iū rė ti į juos ne­
apsiašarodam as — ta ip jie prim inė jam žm oną, b e rn iu ­
kas — savo bruožais, m ergytė — ch a ra k teriu . Todėl
vaikai, nors ir neapsakom ai juos m ylėjo, jam sukeldavo
m ažne tiek p a t sielvarto, kiek džiaugsm o, ir kai žvelg­
davo į juos pernelyg ilgai, d ū stan čiu balsu sakydavo
g u v ern an tei: „Išvesk juos, G e rtrū d a !“
Aš labai a tja u č ia u savo brolį: jo būklė rim ta i m an
kėlė nerim ą. Be šito jį graužiančio s ie lv a rto ,— nuo kurio
laikui bėg an t vaikų meilė ir m ano globa b ū tų galėję
jį išg y d y ti,— tam tik ru m etų ta rp s n iu , ru d en ė ja n t, jis
kentėdavo nuo pelkių drugio, k u rį buvo susigriebęs per
vieną kelionę į M eksiką ir kurio niekaip nepajėgė a ts i­
k ra ty ti. G rįžus P rancūzijon, toji liga atsin a u jin o su d a r
stipresne galia. Tarėm ės su g e ria u sia is P a ry žia u s g y d y ­
tojais, bet jų m okslas buvo bejėgis prieš tą plaučių ap-
nuodijim ą, ir jų konsultacijos baigėsi p a ta rim u a p sig y ­
venti kaim e,— ta i receptas, k urį išrašo tiem s, kuriem s
nežino ką d au g iau išra šy ti. M ačiau Žako veide pėdsakus,
kuriuos, regis, palikdavo kiekviena diena: v ak are jis
būdavo blyškesnis ir silpnesnis nei ry tą ; ry tą — nei
v a k ary k štį vak arą... Ė m iau ieškoti nam ų kaim e, ir sykį,
grįždam as iš Fontenblo, išvydau šalia K u r de Franso,

432
m aždaug penkias m ylias nuo P ary žiau s, skelbim ą apie
parduodam ą didelį užmiesčio nam ą Viri...
— V iri siu r Orže? — p e rtra u k ė dv asin in k as tuo
pačiu tonu, kuriuo klausė: „V ikdesose?“ , nuverdam as
m iršta n tįjį vis labiau tiria m u žvilgsniu.
— Taip, V iri siu r O rže,— p a k a rto jo Ž eraras.— Ju m s
žinom a ta vietovė?
— Tik iš pasakojim ų, taip... bet p a ts niekad ten a i
negyvenau, d a rg i niekad nesu m atę s,— atsak ė dv asi­
ninkas kiek p asik eitu siu balsu.
Tačiau ligonis buvo pernelyg įsigilinęs į savo p aties
m intis, kad p asteb ėtų tas, k u ria s jo pasakojim as galėjo
sukelti klausytojo sąm onėje a r a tm in ty je.
Tad kalbėjo to liau :
— Viri siu r O ržas yra išsidėstęs m aždaug k e tv ir­
tį m ylios nuo tos vietos, k u r aš ta d a buvau: pasukau į
tą b a ž n y tk a im į,— kelią m an nurodė vienas v a lstie tis,—
ir po ketvirčio valandos ja u sto v ėjau prieš nam ą a rb a
tik ria u prieš rūm us, kurie vėliau tu rė jo p rik la u sy ti m an.
Savo ru o žtu ir d v asininkas nusišluostė k a k tą nosine;
b ūtų galim a pam an y ti, jog kiekviena n au ja ligonio p a ­
sakojim o dalis sušvisdavo prieš jį keistais blyksniais,
kokius žm ogus regi sapne ir iš k u rių bergždžiai sten g iasi
a tk u rti įvykį, m a ty tą praeityje.
— Prie nam o vedė,— toliau dėstė Ž e rara s,— ilga
liepų alėja; paskiau, perėjęs p riešk am b arį ir valgom ąjį,
a tsid u rd a v a i kitoje p a sta to pusėje a n t didžiulių akm eni­
nių laip tų , nuo k u rių v iršau s akim s atsiverdavo iš tiesų
stebuklingas vaizdas. Tolyn driekėsi parkas, supam as
šim tam ečių ąžuolų, atsisp in d in čių ty ram e, giliam e v a n ­
denyje, kuris n ak tim is atro d y d av o it didžiulis sid a b rin is
veidrodis; šio nedidelio ežerėlio k ra n ta i buvo ap au g ę m el­
dais, alksniais ir nendrėm is, didelės vandens lelijos p lū ­
duriavo paviršiuje, ir dešim t a r dvylika a rp a n ų žemės,
rėm inančios šį vandens telkinį, buvo užsodinti gėlėm is —
visokių rūšių, visokių k ra štų , visokių spalvų bei kvapų:
penkis šim tus žingsnių nuo rū m ų oras taip kvepėjo,
kaip dvi m ylias nuo G raso 1. T ik ria u sia i ši valda anksčiau
priklausė kokiam a istrin g a m g am to s m ylėtojui, nes čia
buvo su rin k ti visi au g a lų pasaulio stebuklai... O! Dieve
28. P a r y ž i a u s M oh ik an ai , I kn. 433
mano! — sušnabždėjo lig o n is.— D abar, kai apie ta i p r i­
sim enu, m an atrodo, kad tokiam e rojuje buvo galim a
gyventi labai laim ingai!..
A š a p ž iū rė ja u n am ą: vidus nenusileido išorei. A p ­
sk rita i ta i buvo seni rū m ai, nuo v irša u s iki apačios a p s ta ­
ty ti naujausio skonio baldais — tu rtin g i, elegantiški ir
k a rtu patogūs. Ju o s m an aprodė m oteris, ta rn a v u s i žm o­
gui, k u riam anksčiau valda priklausė. K adangi pavel­
dėtojų buvo daug, n u ta r ta rū m u s p a rd u o ti, kad b ū tų p a ­
ten k in ti visų interesai.
M oteris, vedžiojusi m ane po v aldą, n etu rėjo su ve­
lioniu aiškiai ap ib rėžto ryšio: vadino save p atik ėtin e, ir
apylinkėje k alb ėta, ta rs i ji paveldėjusi visus g ry n u s p i­
nigus, buvusius nam uose šeim ininko m irties valan d ą.
T risdešim ties m etų, a u k šta , tv irta , ji kalbėjo su baskišku
akcentu, p ag al kurį nesunku buvo a tp a ž in ti ją esant iš
m ūsų k ra štų ; savo žvilgsnyje, laikysenoje, m anierose
tu rėjo kažką vyriška, dėl ko ji m an išk a rt pasirodė a t ­
grasi. Iš m ano akcento jin a i irg i m ane atp ažin o kaip
baskų k rašto kaim yną ir rem dam asi šia kaim ynyste p a ­
sisiūlė, jeigu aš nu p irk čiau rū m u s savo a r kito v ard u ,
lik ti tose pačiose pareigose, k u ria s ji ėjo anksčiau, o blo­
giausiu atv eju — kaip k am barinė a r virėja.
P asak iau jai, kad esu čia ne dėl savęs, o dėl brolio,
kad aš toks p a t sk u rdžius kaip brolis tu rtin g a s ; tik p r i­
d ū riau , jog bijausi, kad broliui nebeilgai teks d ž ia u g tis
savo tu rtu . Tuom et ji ėmė g irti vietovės orą, p ato g ią
padėtį, P a ry žia u s a rtu m ą , k u r g alim a n u v ykti per v a la n ­
dą, ir ypač pabrėžė pigią šios nuosavybės kain ą: pavel­
dėtojam s ta ip m aga kuo greičiau g a u ti savo dalį, jog
atid u o tų nam ą už šim tą dvidešim t tū k stan čių , gal n etg i
už šim tą tū k sta n č ių fra n k ų tam , kuris su tik tų m okėti
grynais.
Tokios sąlygos buvo m ano b roliui visiškai p rie in a ­
mos; nusprendžiau, kad valda jam kuo pu ik iau siai tin k a
ir pažadėjau O rsolai P a ta ė ,— taip vadinosi ankstesniojo
šeim ininko p a tik ė tin ė ,— p a sin a u d o ti visa savo įta k a
broliui, kad šis n u p irk tų rū m u s ir p asilaik y tų juos sau.
Aš taip ilgai kalbu apie šią m oterį todėl, kad ji baisiai
paveikė m ano gyvenim ą...
434
 Beje, vos ją palikęs, p a ts n u steb au , jog p ažad ėjau
jai savo p a ram ą p av eik ian t Ž aką: k a rto ju , ji sukėlė a t ­
grasų, o ne m alonų įspūdį. Bet u ž ta t valda m an pasirodė
tokia n u o stabiai g raži, aš ją taip išg y riau savo broliui,
jog šis m an suteikė visus įg alio jim u s vesti derybas, ta d
po sav aitės jo vard u n u p irk a u sodybą už šim tą tū k s ta n ­
čių fran k ų .
Įsik rau stėm e tą pačią dieną, kai tik sum okėjom e
pinigus pas K orbeilio n o ta rą . Visi m ūsų ta rn a i — ta i
sodininkas, liokajus, virėja ir k am barinė, k uri p rivalėjo
rū p in tis vaikais; be to, d a r tu rėjo m e šunį, perpus senber­
n a rą , perpus n iū fau n d len d ą, perleistą m um s nam o šeim i­
ninko, pas k u rį brolis gyveno P ary žiu je — m at vaikai
labai prašė, nes žaisdavo su juo nuo p at ry to ligi v akaro
ir nenorėjo sk irtis; p ram inė jį B raziliu — garbei šalies,
kurioje jie gim ė.
M an rekom endavus, p rie visų nam iškių p rijungėm e
ir Orsolą. P ačią p irm ą dieną ji visiem s, kaip prieš ta i
m an, sm ulkiai aprodė rūm us, kiekvieną įkurdino jo k am ­
baryje arb a poste ir nuo p a t p irm ų jų m inučių, nepai­
sa n t savo tariam o nuolankum o, užėm ė tą p a tik ė tin ė s
padėtį, kurią tu rėjo prie an k stesnio šeim ininko.
Tačiau niekas nė n am anė sk ų stis jos ta rn y b a : a t ­
rodė, kad ji stengėsi atsiž v elg ti į kiekvieno polinkius ir
stengėsi juos p aten k in ti. Nebuvo ap le n k ta s nė B razilis,
gavęs puikią būdą, k u r b ū tų p a siju tę s laim in g iau sias
ta rp šunų, jeigu nebūtų su nerim u pastebėjęs į sieną
įtv irtin tą g randinę, g rasa n č ią jo būsim ai laisvei.
Visa šioje naujoje buveinėje buvo taip gerai s u tv a r ­
kyta, jog nuo p irm ųjų dienų gy v en ti visiem s tapo lengva
ir patogu. Ten mes praleidom e v asaro s pab aig ą ir rudenį.
U žsim inta, kad žiem ai reik ėtų su g rįž ti į P ary žių , bet
Žakas bem eilijo likti kaim e su visais jo n ep ato g u m ais,—
beje, iš dalies švelninam ais didelio tu r to ,— ta ig i Žakas
bemeilijo lik ti kaim e nei g y v en ti P aryžiuje.
Taip mes ten pragyvenom e iki 1818-ųjų m etų vasario.
Mano brolio sveikata diena po dienos blogėjo, k a rtą ry te
jis pasišaukė m ane į savo m iegam ąjį, išsiu n tė vaikus ir,
kai m udu likom e vieni, ta rė : „B rangusis Ž erarai, m udu
vyrai ir tu rim e k albėtis bei elgtis v y rišk a i“ .
28* 435
 Aš sėdėjau prie jo lovos ir nuspėjęs, apie ką jis ke­
tina kalbėti, p ab andžiau jį n u ra m in ti dėl sveikatos; bet
jis ištiesė į m ane ran k ą . „B ro li,— ta r ė ,— jaučiu, kad
gyvybė senka sulig kiekvienu atodūsiu, ir aš n esigailė­
čiau gyvenim o, nes m irtis m ane su ju n g s su m ylim a žm o­
na, jeigu m an taip labai n e rū p ė tų m ano vaikų a teitis.
Žinau, kad pavesdam as juos tau , palieku lyg a n tra m sau;
bet, nelaim ei, tu nesi tėvas ir niekada netam pam a tik ru
tėvu svetim iem s vaikam s. Be to, vaikus reikia globoti
dviem atžv ilg iais: m ate ria lin iu — ta i y ra jų kūną, ir
intelek tu alin iu — ta i yra u g d y ti jų dvasią. Tu m an a t ­
sakysi, kad b erniuką galim a p a ta lp in ti į gerą koležą,
m ergaitę — į puikų vienuolyną, aš apie tai galvojau,
m ielasis; bet v a rg ša i vaikai yra įp ra tę prie gėlių, didelių
m iškų, laukų oro, saulės, ir m ane p u rto nuo m inties, kad
jie bus u ž d a ry ti į tuos kalėjim us, kuriuos vadina pensio­
nais, į tas celes, k u rias vadina m iegam aisiais! Be to, esu
įsitikinęs, kad medis užauga didelis tik tad a, kai jam
n e trū k sta šviesos. T aigi tav ęs p raša u , bran g u sis Ž erarai,
neatiduok v a rg šų vaikų nei į koležą, nei į vienuolyną!“
A š nulenkiau g alvą. „K aip tu panorėsi, b ro li,— t a ­
ria u .— Įsakyk, aš p a k lu siu “ .— „ J a u seniai g a lv o ja u ,—
vėl prabilo Ž akas,— su ra sti jiem s au k lė to ją , taip sa k an t,
jų dvasinio gyvenim o g y dytoją, tik nežinojau, ką p a s i­
rin k ti; tačiau sta ig a Dievas, kuris, m aty t, nori, kad ram iai
num irčiau, p a tv a rk ė taip , jog vienas m ano bičiulis v a k a r
sugrįžo iš p u sa n tro tū k sta n č io m ylių kelionės, tuo išvaduo­
dam as m ane iš keblios p ad ėties...“
Iš tik rų jų išvakarėse kažkoks nepažįstam asis te ir a ­
vosi Žako, atsisak ęs p asisak y ti savo v a rd ą , ir buvo nuves­
tas į jo kabinetą, k u r u žtru k o apie v alandą.
„Tu kalbi apie tą žm ogų, k u ris v a k a r buvo a tė ję s? “ —
paklausiau Žako. „T aip ,— atsa k ė jis ,— ta i žmogus, k u rį
aš kitados pažinojau ir m aty d av au su ilgais p e rtrū k ia is;
bet kiek m an teko su juo su sid u rti, suspėjau įv e rtin ti jo
sveiką p ro tą, tiesum ą, g eru m ą; du a r tris k a rtu s, kai jis
rizikavo savim i, tu rė ja u progų įsitik in ti jo d rąsa. N edaug
žmonių m an y ra iš pirm o žvilgsnio sukėlę tokią sim p a tiją,
k uri vėliau pasiteisino; kadaise jis m an p ad arė p aslau g ą,
už k u rią liksiu jam dėkingas iki p a t m irties...“

436
 Ja u n a sis vienuolis vis su didesniu dėm esiu klausėsi
m irštančiojo; jau k u ris laikas a tro d ė, kad šis pasakojim as
kažkaip liečia jį asm eniškai.
Ž eraras tęsė išpažintį.
„ Itin sv arb ū s reikalai, su pačiom is aukščiausiom is
m ūsų šalies politikos problem om is susiję in teresai, k urie
m an yra žinom i, tač ia u negaliu jų pasak y ti netgi ta u ,—
kalbėjo m ano b ro lis,— du k a rtu s p riv e rtė jį pasm erk ti
save trem čiai ir p a lik ti P ra n c ū z iją ; netgi d ab ar, kai su ­
grįžo, bemaž tu ri sla p sty tis. V ak ar jis atėjo pas m ane
p rašy tis prieglobsčio nuo jį persekiojančių n e a p y k an tų
bei įta rin ė jim ų , beje, teikiančių jam tik garbę. Broli, aš
galvoju apie tą žmogų kaip apie savo vaikų a u k lė to ją ...“
Vienuolis ėmė ta n k ia u alsu o ti, k a rtk a rtė m is vis nu-
sišluostydam as nosine k a k tą . Buvo galim a p am an y ti,
kad jam e vyksta vidinė kova, g ilu s dvasinis su k rėtim as;
galiausiai tą pastebėjo ligonis.
— Ju m s negera, tėve? — paklausė jis, p e rtra u k ­
dam as savo pasak o jim ą.— Gal jum s ko nors reikia? To­
kiu atv eju paskam binkite M arianai.
P asak iau tylesniu balsu p rid ū rė :
— Deja! Aš tu riu d a r d aug ką papasakoti! Bet kiek
galiu, stengiuosi a tito lin ti baisųjį prisipažinim ą... T u rė ­
k it kan try b ės, m ano tėve, m eldžiu jus!
— T ęskite,— ta rė dvasininkas.
— K ur aš sustojau?.. N ebepam enu.
— Jū sų brolis Žakas g y rė jum s savo bičiulio,— to,
k urį norėjo paim ti savo vaikų a u k lė to ju ,— dvasines s a ­
vybes ir d rąsą.
— Taip, tiesa... „Tai labai išsilavinęs žm ogus,—
p rid ū rė Ž akas,— ku ris pažįsta p asau lį nuo a u k štų jų sferų
iki pačių žem iausiųjų, senąsias ir n a u ją sias kalbas, isto ­
riją , m okslą ir m eną — jis viską išm ano: tai vaikščio­
ja n ti enciklopedija, ir jeigu aš tik ra i žinočiau, jog jis g y ­
vens pas tave iki m ano v aikai sulauks pilnam etystės,
num irčiau bem až be gailesio“ .— „K as g alėtų jam su ­
tru k d y ti? “ — „S v arb a reikalų, k u ria is yra užsiėm ęs ir
kurie iš esmės tokie, jog kiekvieną ak im irk ą jis gali b ū ti
p riv e rsta s p a s itra u k ti ne tik keleriem s m etam s, bet ir
visam laikui... Šiaip a r taip , jeigu jis b ū tų p riv e rsta s

437
tave p alikti, pavedu ta u p a s irū p in ti jo p a k a ita : jis tu ri
sūnų, pasišventusį dvasinei k a rje ra i...“
— A tleisk ite,— ta rė D om inykas a tsisto d a m as,—
aš negaliu, nep riv alau ilg iau k lau sy tis jūsų išpažinties,
pone.
— Kodėl gi, tėve? — paklausė su ja u d in tu balsu Že­
rara s.
— Todėl,— a tsak ė vienuolis bem až tokiu p a t s u ja u ­
d in tu b alsu ,— kad aš jus pažįstu , o jūs m anęs nepažįs­
ta te ; todėl, kad aš žinau, kas jūs, o jū s nenum anote, kas aš.
— J ū s m ane p a ž įstate ? J ū s žinote, kas aš? — su ­
šuko ligonis didžiai p asib aisėjęs.— N egali būti!
— J ū s — Ž eraras T ardjė, o ne p a p ra sta i Ž eraras,
tiesa?
— Taip... bet jūs, kas jūs esate? K aip jūs v ad in atės?
— Aš — D om inykas S ą ra n tis.
Ligonis išg ą stin g a i šūktelėjo.
— Aš — sūnus G aetano S ą ran č io ,— kalbėjo toliau
vienuolis,— k u rį jūs a p k a ltin o te žm ogžudyste bei v a ­
gyste ir k u ris nekaltas, prisiekiu jum s!
M irštantysis, k u ris buvo pasikėlęs nuo lovos, vėl
n u k rito viedu į pagalvę ir dusliai sudejavo.
— Tad m ato te,— ta rė vienuolis,— toliau k lau sy ­
tis jūsų išpažinties reikštų ju s a p g a u ti, k adangi užuot
klausęsis su dvasininko g ailestin g u m u , klausyčiausi jūsų
su neapykanta sūnaus, kurio tėv ą apšm eižėte ir su teršėte
jo garbę!
I r sta ig ia i a tstū m ę s fotelį, dv asin in k as žingtelėjo
d u rų link.
T ačiau trečiąsy k p a siju to su g rie b ta s už abito.
— Ne, ne, ne! P riešin g ai, pasilikite! — sušuko m irš­
ta n ty sis iš visų jė g ų .— P asilikite! Tai A pvaizda jus čia
atvedė. Pasilikite! Dievas nori, kad prieš m irdam as a t i ­
taisyčiau tą blogį, k u rį esau padaręs!
— J ū s to norite? — paklausė vienuolis.— S au g o ­
kitės! Nieko kito nė n e tro k štu , bet m an reikėjo viršžm o-
giškų p a sta n g ų p risip ažin ti, kas aš, ir n epasinaudoti
piktam a tsitik tin u m u , atvedusiu m ane pas jus.
— G eriau sakykite A pvaizda, broli! S akykit, A p ­
vaizda! — p a k arto jo m irš ta n ty sis .— O būčiau vykęs
438
ieškoti jūsų kad ir į pasaulio k ra š tą , jeigu tik žinočiau,
jog jus ten a tra s iu , id a n t išk la u sy tu m ė t prisipažinim o,
baisaus prisipažinim o, k u rį lieka m an išsakyti!
— J ū s to norite? — p a k a rto jo Dom inykas.
— T aip,— atsak ė lig o n is,— aš ju s p rašau , m aldauju!
Taip, aš to noriu!
Vienuolis, visas virpėdam as, sudribo a n t fotelio ir
pakėlęs akis į dangų vos g ird im a i sukuždėjo:
— Dieve mano! Dieve mano! K ą d a r išg irsiu ?

L X IV + K A I ŠUO K A U K I A , K A I M O T E R IS
D A IN U O J A

Po to, kas tokiu keistu ap linkybių su tap im u ką tik

išaiškėjo, brolis D om inykas gavo itin save tra m d y ti,
kad veidu neišduotų susijaudinim o, su trik d žiu sio jo
dvasios ram ybę.
Mes jau sakėm e, kai m ėginom e sk a ity to ju i p a v a iz ­
duoti šį nuostabų, stačiai iš drobės nužengusį Z u rb aran o
p o rtre tą , kad jaunojo vienuolio elgsena, veidas, kalba
tu rėjo n iau ra u s, gilaus, nors ir tylom is slepiam o, liūde­
sio įspaudą.
To liūdesio p riežastis, k urių jis niekados niekam
nepasisakė, mes p am atysim e a tsisk le id žia n t iš Žeraro
Tardjė išpažinties a rb a veikiau iš pasakojim o apie p ask u ­
tiniuosius m etus žm ogaus, k u rį visas V anvas ir a p lin ­
kiniai kaim ai vadino geruoju, g a rb in g u o ju , dorybinguoju
ponu Ž eraru.
Sis vėl prabilo silpnu balsu, dažnai p e rtra u k ia m u
raudos, atodūsių ir dejonių:
„O dėl m ano tu r to ,— kalbėjo toliau b ro lis,— ta i
jį p a d a lin ti bus visai nesunku, ir, regis, nuo tad a , kai
ėm iau galvoti apie m irtį, aš viską num ačiau. Š ta i nuo­
rašas m ano testam ento, k u ris laikom as pas poną A nri,
Korbeilio n o ta rą ; aš ta u duodu, kad p e rsk a ity tu m ir p a ­
sakytum , a r nėra kas nors p a m iršta , a r p raleista, ką
reikėtų papildyti. Bet m anau, kad nerasi nieko ta isy tin a ,
nes tu r tą p a sk irsty ti m an buvo visai nesunku. Palieku
po m ilijoną kiekvienam savo vaikui ir noriu, kad, išsky-

439
ru s išlaidas, jų auklėjim ui bei išlaikym ui, pajam os nuo
šių dviejų m ilijonų k a u p tų si iki jų pilnam etystės. P a s i­
kliaudam as tavo bičiulyste, šita i p a tik iu ta u p riž iū rė ti,
b ran g u sis Ž erarai. O pačiam , k a d an g i pažįstu tavo p a ­
p ra stu s polinkius, pačiam palieku p a sirin k tin a i a rb a šim ­
to tūk stan čio ekiu kapitalo, a rb a aštu o n iasd ešim t tū k s ­
tančių fra n k ų rentos iki gyvos galvos. Je ig u su m an y tu m
vesti, ta i paim si iš su k a u p tų vaikam s procentų a rb a d a r
šešis tū k sta n č iu s fra n k ų rentos, a rb a d a r šim tą tū k s ­
tan čių ekiu. Je ig u vienas iš dviejų vaikų n u m irtų , lai
likęs gyvas paveldės iš pirm ojo viską; jeigu abu n u ­
m irtų ...“
I r vien tik ta i nuo šios m inties m ano vargšo brolio
balsas tapo vos girdim as.
„ Jeig u abu n u m irtų , k a d an g i jie n e tu ri jokių k itų
gim inių, tu tap si jų paveldėtoju. Visiem s, kurie m an t a r ­
navo, palieku savo dėkingum o įrodym ų, ta u neteks dėl
to rū p in tis. L aikiau, kad testa m e n te nėra reikalo tik slia i
nuro d y ti sum as, k u ria s tu rė tu m s k irti vaikų auklėjim ui,
šias išlaidas n u sta ty si tu, per d au g neišlaidaudam as, bet
ir nešykštaudam as. Vis dėlto, į vieną p u n k tą a tk re ip iu
tavo dėm esį: p raša u sk irti m ano bičiuliui S aran čiu i ne
m ažiau nei šešis tū k sta n č iu s fra n k ų per m etus; ištik i­
mybė žm onių, kurie auklėja m ūsų vaikus, m an visados
atro d ė nepakankam ai a tly g in am a , ir jeigu aš būčiau
Prancūzijos švietim o m in istras, pasistengčiau, kad m o­
kytojai, kurie visą savo gyvenim ą form uoja naujosios
k artos širdį ir p ro tą, g a u tų ne tokį atly g in im ą kaip lio­
kajai, v a la n ty s jų d rab u ž iu s!..“
Vienuolis d a b a r jau spaudė nosin aitę ne sau prie
kaktos, o prie lūpų, stengdam asis n u slo p in ti rau d ą .
„Jeig u vienas iš dviejų v aikų n u m irtų ,— kalbėjo
toliau ligonis, vis d a r perteik d am as brolio v a lią ,— šim ­
ta s tū k sta n č ių fra n k ų iš m irusiojo tu rto tu ri a tite k ti S a ­
rančiui; jeigu abu n u m irtų — du šim tai tū k sta n č ių ...“
Dom inykas atsisto jo ir nuėjęs susm uko į fotelį kam ­
bario kam pe, kad čia g alėtų keletą sekundžių n e tru k ­
dom as p averkti.
A tsito lin d am as nuo lovos, jis neišlaikė ir p asiu n tė
į ligonį giliausios paniekos žvilgsnį.
440
 Bet jam p rireikė vos kelių sekundžių savo jau d u liu i
n u g a lė ti — vėl paliko šios laikinos vienatvės prieg lo b stį
ir lėtu, oriu žingsniu sugrįžo p rie m irštančiojo lovos.
Jau n o jo vienuolio žvilgsnis buvo n ia u ru s ir kupinas
k laustukų, m atėsi, kad jis n e k a n tria i laukia šios išp ažin ­
ties tąsos — troško p a s p a rtin ti pasakojim ą, tačiau k a rtu
nenorėjo n etekti nė vienos sm ulkm enos.
Savo ru o žtu ligonis buvo toks išv a rg ę s,— tiek nuo
įdėtų p a sta n g ų šitaip ilg ai k a lb a n t, tiek nuo p a tirto su ­
sijaudinim o,— jog pam ėlęs k rito a n t. pagalvės ir, atrodo,
nualpo.
Nuo m inties, kad Ž eraras gali n u m irti p irm iau nei
užbaigs išp ažin tį ir nu sin ešti į k ap ą fak tu s, k uriuos jam
buvo ta ip sv arb u sužinoti, D om inykas suvirpėjo.
Tad p risia rtin o prie šio žm ogaus jau su ne tokiu
akivaizdžiu p a sib ja u rė jim u ir p asiteirav o , gal jam ko
nors reikia.
— Broli! — a tsa k ė lig o n is,— duokite m an šau k štą
to stiprinančio gėrim o, k u ris a n t židinio... N ors ir tu rė č ia u
n u m irti iš nuovargio, bet noriu išk a rt viską jum s p a ­
sakyti!
V ienuolis padavė m iršta n č ia ja m šau k štą eleksyro;
vos Ž eraras jį nurijo, kai, regis, iš tik ro šiek tiek a ts i­
gavo ir ženklu pakvietęs D om inyką vėl užim ti an k ste s­
n iąją vietą prie lovos galvūgalio toliau tęsė išp ažin tį:
— Taigi brolis atid a v ė m an palikim o kopiją, nors
ir kaip p rie šta ra v a u jo dosnum ui m ano atžv ilg iu ; sakiau
jam , kad p ra tę s gy venti iš tū k stan čio penkių šim tų —
tū kstančio aštu o n ių šim tų fra n k ų per m etus, nesu re i­
k alingas nei tokio didelio k ap italo , nei tokios žym ios re n ­
tos. J is nenorėjo nieko g ird ė ti ir užbaigė tolesnį ginčą
atrem dam as, jog brolis žm ogaus, paliekančio dviejų m i­
lijonų tu r tą savo vaikam s, globėjas, tv a rk a n tis už savo
a u k lėtin iu s k a p ita lą su dviejų šim tų tū k sta n č ių fra n k ų
renta, k uri g al d a r ir p a d v ig u b ėsian ti, n e tu ri n etg i savo
brolėnų akyse a tro d y ti lyg išlaik y tin is, lyg pašalietis
p a ra z ita s. Tad priėm iau šią dovaną širdim i kupina liū ­
desio ir dėkingum o — m at, d a r ta d a aš buvau v e rta s
doro žm ogaus vardo, kurio pask iau nepateisinau, ir
būčiau sutikęs p ra ra s ti ne tik brolio p a lik tą tu rtą , bet
441
ir savo paties, jeigu tik tokį tu rė č ia u , kad tik išgelbėčiau
savo v a rg šą brolelį a r nors p ra tę sč ia u jo gyvenim ą kele­
lia is m etais. N elaim ei, liga buvo m irtin a , ir ry to ja u s
dieną po šio pokalbio Žakas vos tu rė jo jėgų p a sp au sti
ranką... jūsų tėv o ,— ta rė ligonis p risiv ersa d am a s,—
...jūsų tėvo,— vėl p a k a rto jo jis, ta rtu m su tv irtin d a m a s,
save,— k u ris atvyko į m ūsų n am u s po vidurdienio...
Neim siu pasakoti jum s pono S ąrančio p o rtre to , broli,
tačiau leiskit ap sak y ti keliais žodžiais, kokį pirm ą įspūdį
jis m an padarė. N iekados,— g a liu ta i prisiek ti prieš
Dievą ir prieš ju s,— niekados jos žm ogaus veidas n ė ra
m an sukėlęs didesnės sim patijos, gilesnės pagarbos. S ą ­
žiningum as — p a ts b ū d in g iau sias jo bruožas — savaim e
kėlė p asitik ėjim ą, ir iš pirm o žvilgsnio buvau pasirengęs
a tv e rti jam savo glėbį ir širdį! Tą p a tį v a k a rą jis a p si­
gyveno m ūsų nam uose, p rip ra šy ta s Žako, k u ris pareiškė
norįs u žm erkti akis ta rp dviejų savo g eriausių bičiulių,
ta i yra ta rp pono S ąrančio ir m anęs. Vos atvykęs, jis
pasikėlė pas m ane į k am barį ir pasakė: „Pone Ž erarai,
nepalaikykit už bloga, kad vos tik įkėlęs koją į nam us
pradedu p rašydam as jūsų didelės p a sla u g o s“ .
„K albėkite, pone,— ta ria u ja m .— P a g a rb a ir bičiu­
lystė, k u rią brolis reiškia jum s, m an duoda teisę p asak y ti
tą p atį, ką p asak y tų jis: „M ano šird is ir piniginė p r i­
klauso jum s!“
„Dėkui, pone,— atsak ė jūsų tė v a s,— ir aš išties
jausiuos laim ingas tą dieną, kai ju m s prireik s išb an d y ti
m ano dėkingum ą. Bet p aslauga, kurios aš p raša u šiuo
m etu — ta i vien pasitikėjim o reikalas; šta i kodėl k re i­
piuosi į jus — m aža tė ra vilčių ilg a i tu rė ti ta rp m ūsų
v a rg šą Žaką, todėl negaliu su te ik ti sau džiaugsm o, k reip ­
dam asis į jį“ .
„K uo g aliu p a te isin ti jūsų p asitik ėjim ą ir pakeisti
savo b ro lį? “ — paklausiau.
„ Š ta i kuo, pone“ .
Aš ėm iau klausytis.
„M an p a v e sta ,— kalbėjo to liau S ą ra n tis ,— vieno
asm ens, kurio vardo kol kas negaliu pasakyti, p adėti
pas n o ta rą šim tą tū k sta n č ių ekiu, kuriuos vežiojuos
savo lagam ine. Šią su m ą ,— a tid ž ia i k lau sy k itės,— aš

442
noriu p ap rasčiau siai tik p ad ėti, o ne paleisti a p y v a rto n ;
nesvarbu, jog ji neneš pelno, tik ta i kad tą a r k itą dieną
galėčiau, prireik u s asm eniui, kurio esu įg aliotas, atsiim ti
tuos pinigus vos tik p a re ik a la v ę s“ .
„Nieko nėra lengviau, pone, kasdien tokiom is są ly ­
gom is pas n o taru s padedam os didesnės a r m ažesnės
sum os“ .
„Dėkoju, pone, dėl šio klausim o m ane n uram inote.
D abar teikitės n u ra m in ti dėl kito, ta i y ra p ag rindinio,
k u r kaip tik p rašau jūsų p a sla u g o s“ .
„ S a k y k it“ .
„Si sum a negali b ū ti p ad ėta m ano vard u , nes v i­
siems žinom a, jog aš visiškas b e tu rtis; ji negali b ū ti p a ­
d ėta ir jūsų b ran g a u s brolio v a rd u , kadangi kiekvienu
m om entu Dievas gali jį p a siša u k ti pas save. T aigi n o rė ­
čiau ją p a d ė ti...“
„M ano v a rd u ? “ — p asiskubinau p a p ra sta i p asakyti.
„Taip, pone, kaip tik tokios paslaugos k etinau jūsų
p a p ra š y ti“.
„N orėčiau, kad reikalas būtų svarbesnis, pone; tai,
ko m anęs prašote, n etg i ne p aslau g a, o tik m alonė. K ai
sum anysite pad ėti tą sum ą, pasak y k ite m an, ir aš išp il­
dysiu jūsų norą, taip p a t asm eniškai jum s įteiksiu p a ­
pildom ą aišk in am ąjį ra š tą , kad g a lėtu m ėte nelaim ingo
atsitikim o, išvykim o a r staig io s m irties atv eju m ane p a ­
keisti ir p ris ista ty ti n o ta ru i kaip tik ra sis pinigų sa v i­
n in k as“ .
„Jeig u p in ig ai b ū tų m ano,— ta rė S ą ra n tis ,— a ts is a ­
kyčiau šios g a ra n tijo s, nes laikyčiau ją visai n ereik a­
linga; bet, k a rto ju , jie nepriklauso m an ir yra sk irti t a r ­
n a u ti aukštesniem s tikslam s. Tad p riim u ne tik jūsų p a s­
laugą, be ir visas g a ra n tija s , k u ria s teik iatės m an p a ­
siūlyti, kad p rireik u s būtų lengviau a r a tsiim ti visą p a ­
dėtą sum ą, a r p asinaudoti tik d alim i jos“ .
„P erduokte m an šią sum ą, pone, ir po valandos
ji bus padėta pas poną A n ri“ .
Iš tik rų jų , ponas S ą ra n tis tu rė jo savo lagam ine tris
šim tus tū k sta n č ių fra n k ų auksu; m udu juos p ersk ai­
čiavome, paskiau aš pinigus u ž d a ria u dėželėje, daviau
jam s u ta rto s form os p a k v ita v im ą , liepiau p ak in k y ti
k a rie tą ir išvykau į K orbeilį.
443
 Po p u sa n tro s valandos g rįž a u nam o. Ponas S ą ra n tis
sėdėjo prie m ano brolio lovos — p a s ta ra j m darėsi vis
blogiau. Du a r tris k a rtu s Žakas šaukėsi m anęs; jo būklė
buvo beviltiška, ir gy d y to jas d a rg i negalėjo u ž tik rin ti,
jog jis išgyvens nak tį. Apie a n tr ą v alan d ą p aryčiui jis
pareiškė norą p ask u tin į sykį p a m a ty ti savo vaikus;
G ertrūda, k u ri budėjo d rau g e su m um is, prikėlė juos
iš lovos ir atvedė apsiverkusius. V arg šai m ažyliai liejo
ašaras, g erai nė nenutuokdam i visos savo nelaim ės, tik
in stin k ty v ia i jau tė, kad kažkas p a sla p tin g a , tam sau s,
nesuvokiam a tvyro v irš jų — ta i sklandė m irtis!
Žakas palaim ino abu vaikučius, suklaupusius prie
jo lovos, paskiau pabučiavo ir davė ženklą G ertrū d ai,
kad juos išvestų. V aikai nenorėjo išeiti, jų ašaros v irto
raudom is, o raudos — šauksm ais. G aliausiai juos p riv e rtė
palik ti kam barį. Tai buvo labai liūdna, širdį d ra sk a n ti
scena, ir aš bijau, kad už bausm ę tuos šauksm us g irdėsiu
visą am žinybę... Be to ,— p rid ū rė m iršta n ty sis,— ir ki­
tus, d a r graudesnius!..
Ligonis a n tr ą k a rtą neteko jėgų. D vasininkas bijojo,
kad negailėdam as gaivinančio eleksyro gali p akenkti
vaisto veiksm ingum ui, tad šįsyk pasitenkino tik p ak iš­
tom is jam p a u o sty ti druskom is — ir iš tik rų jų šito pakako.
Ž eraras prasim erkė, atsiduso, nusišluostė k ak ta
žliau g ian tį p ra k a itą ir vėl prašneko:
— Po valandos vaikam s išėjus, brolis išleido p ask u ­
tin į atodūsį. G erai nors, kad jo ag o n ja buvo lengva, ir
jis num rė a n t m ūsų rankų... a n t dviejų g a rb in g ų žm onių
ran k ų , pone! M at, iki savo brolio m irties n e tu rė ja u sau
ką p rik išti ne tik dėl blogo poelgio, bet netg i dėl blogos
m inties. R ytojaus dieną, o tik ria u — tą pačią dieną, v a i­
kus išsiuntė; G ertrū d a ir Žanas išvežė juos į Fontenblo,
k u r jie tu rėjo p rale isti dvi dienas ir k u r pas juos tu rė jo
n uvykti ponas S ą ran tis, vos a tlik ęs p a sk u tin ią ją p rie ­
derm ę savo bičiuliui... V aikai klausė, kodėl jiem s nelei­
džiam a prieš išv y k sta n t p ab u čiuoti tėvą. Jiem s atsak ė,
kad tėvas d a r neatsikėlęs; tač ia u ta d a vyresnysis, V ikto­
ra s ,— aš nežinau, tėve, kaip d a r d rįs tu ta r t i šį vardą! —
vyresnysis, k u ris pradėjo kažkiek suvokti m irtį, p a si­
priešino: „M ums jau vienąsyk sakė, kad m am ytė m iega;

444
mus jau sykį ry tą išvedė, ir po to niekados d a u g ia u ne­
bem atėm e m am ytės! T ėtis išėjo pas ją, ir mes jo nebepa­
m atysim e, niekados!“
Bet m ergytė, k u ria i buvo vos penkeri m etukai, a t ­
sakė: „Kodėl tė tis ir m am ytė tu rė tų m us p alikti, jeigu
mes tokie geručiai ir nieko nenuskriaudėm e, jeigu mes
juos taip m ylim e?“
O! Iš tiesų v a rg ša i vaikeliai! Kodėl tėvas jus paliko,
o ypač — kodėl palikdam as a tid a v ė į tokias ran k a s?
Ir ligonis pažvelgė į savo sulysusias ran k as, kaip
ledi M akbet žūrėjo į savo k ru v in ą ra n k ą sakydam a: „O!
Vandens didaus Okeano nepakaks n u p lau ti šiai ran k elei!“
— G alop,— toliau pasakojo Ž e rara s,— v aikai iš­
vyko; bet G ertrū d ai buvo sunku juos s u tu rė ti — tiesė iš
puskarietės ra n k a s šaukdam i: „N orim e pabučiuoti tėtį!..
Teko u ž d a ry ti pu sk arietės langelius.
Mes tuom et užsiėm ėm e pask u tin ėm is priederm ėm is,
k urių reikalavo vargšo brolio m irtis. Dėl savo laid otuvių
jis nepaliko jokių nurodym ų; palaidojom e jį V iri k a p i­
nėse. L aidotuvės buvo visai tokios, kokios ir būna b a ž n y t­
kaim iuose; prie d a r neužpilto žem ėm is kapo aš įteik iau
klebonui, kuris m eldėsi už jo am žiną atilsį, tū k s ta n tį ekiu,
kad išd alin tų varg šam s ir šie p ris iju n g tų prie kunigo
m aldų, nes brolis visad stengėsi len g v in ti jų v a rg ą , netgi
po savo m irties.
K aip ir buvo pažadėjęs, tie sia i iš kapinių ponas
S a ra n a tis iškeliavo į Fontenblo. R ytoj a r p oryt ketino
g rįž ti su vaikais; bet prieš išsiskirdam i, apsipylę a ša ro ­
mis dėl netekties, puolėm e vienas kitam į glėbį... O! A t­
leiskite m an, kad a p k a ltin a u , apšm eižiau, su teršiau
žmogų, kurį glau d žiau prie savo širdies! — sušuko ligo­
nis, kreipdam asis į brolį D om inyką: — Tačiau jūs p am a­
tysite, kad aš buvau pam išęs, kai įvykdžiau n u sik a l­
tim ą, ir, ačiū Dievu, šis n u sik a ltim as gali b ū ti a tita isy ta s!
K aip sakėm e, vienuolis n e k an trav o išk lau sy ti iki
galo šią išpažintį, k u rią p a ts m iršta n ty sis pripažino
baisia; tokia baisia, jog n e p a isa n t savo silpnum o, kaip
įm anydam as stengėsi a tito lin ti jos pab aig ą.
Tad dvasininkas p ap rašė Ž erarą pasakoti toliau.
— Taip, ta ip ,— sum urm ėjo šis,— bet kaip ta i sun-
445
ku — p asakoti toliau! K eliautojui a tle istin a , kai šis, su ­
koręs du trečd aliu s kelio puikiom is lygum om is ir d e r­
lingais slėniais, m inutėlei n e ry ž tin g a i stab teli, prieš
įžengdam as į dvokiančias pelkes su m irtin a is a k iv a ra is
ir neišm atuojam om is gelm ėmis!
K ad ir lab ai nek an trav o , dom inikonas tylėjo ir laukė.
Ilgai la u k ti neteko; a r ligonis p asiju to stip resn is,
a r atv irk ščai — pabūgo, kad likusios jėgos visai jo ne­
apleistų, tač ia u jis vėl prašneko:
— G rįžau vienas į ištu štė ju siu s rūm us — dvi dienos,
kaip juos buvo palikę vaikai, išvežti Žano ir G ertrūdos,
o ponas S ą ra n tis išvyko pas juos. B uvau liūdnas ir n iū ru s:
nešiojau gedulą ne tik d rab u žiais, bet ir širdyje: gedulą
dėl m irusio brolio ir dėl k e tu riasd e šim t penkerių m etų,
kuriem s irg i buvo lem ta n u m irti! Būčiau pam iršęs kelią
į rūm us, jeigu m anęs tenai nebūtų p rišau k ę gailūs Brazi-
lio stūgavim ai. K albam a, kad šu n y s m ato tą neregim ą
deivę, kurios v ard as M irtis, ir kai visa g am ta n u ty la jai
a te in a n t, jie vieni ją pasveikina savo k rau p iu ir p ra n a ­
šingu kauksm u! Suns rau d a galėjo padėti p a tik ė ti šia
niū ria legenda. T aigi apsidžiaugęs, kad nors gyvūne
ap tik au sie lv a rtą , a tlie p ia n tį m anajam , nuėjau pas jį lyg
pas žm ogišką su tv ėrim ą, lyg pas bičiulį!
Bet vos B razilis m ane p am atė, tuoj p at puolė,—
ne, ne prie m anęs, bet a n t m anęs,— kiek leido jam g r a n ­
dinė, degančiom is akim is, k ru v in u liežuviu, a p n u o g in ta is
dantim is. Išsig an d au to pykčio, tačiau jo n e su p ra tau :
p a p ra sta i neglam onėdavau šuns, bet jo ir n esk riausdavau.
J is dievino m ano b rlį ir vaikus. Kodėl tokia neap y k an ta
m an? Gal in stin k ta s k a rta is nustelb ia p ro tą ?
Toliau vis a rtin a u s prie rū m ų . Čia m ano klausą
pasiekė k ita s g a rsa s: šiuose nam uose, iš k u r ką tik iške­
liavo num irėlis, k u r gailiai kaukė šuo, k u r žm ogus d a r
šluostėsi ašaras, dainavo m oteris! Tai buvo Orsolos balsas.
P asip ik tin ęs ir norėdam as p riv e rsti ją n u tilti, p ris i­
a rtin a u prie valgom ojo, iš k u r berods girdėjosi balsas.
Pro pusiau p ra v ira s du ris išvydau O rsolą, dengiančią
sta lą pusryčiam s, nors nieko nam uose nebuvo, ir visu
balsu baskų tarm e tra u k ia n č ią m ūsų k ra štų dain ą — be­
dievišką, cinišką, tokiu m etu keliančią p asip ik tin im ą:
446
 Juk palaim a duota tik dievam s,
Malonumai — mums vargšam s tik ta i,
K as žengia dangun — garbė tam,
Betgi širdį paguoskim brangiam.
K urs žem ės šitos neapleis!

N egaliu jum s ap sak y ti, tėve, g ilau s p asišly k štė­

jimo, k u rį m an sukėlė m oteris, p lėšia n ti šią d žiau g sm in ­
gą žem išką dain ą, sk ard en an čią m irusiojo nam us. Todėl
norėdam as, kad Orsola žinotų, jog aš ją g ird ė jau , p a sa ­
kiau: „O rsola, g a lite n u d e n g ti sta lą , aš n e a lk a n a s“ .
I r nuėjau į savo k am barį, k u r u žsid ariau . Orsola
nutilo, bet šuo kaukė visą dieną ir po jos sekusią n a k tį;
nutilo tik ta d a , kai kiem an įriedėjo vaikus parvežusi
karieta.

LXV + O R SO L A
— Po savo brolio m irtie s,— pasakojo to liau Ž era­
ra s ,— aš tap a u šeimos galva ir savo brolėnų tu rto t v a r ­
kytoju. Iš p rad žių p asijau čiau g a n a su trik ęs: niekad ne­
buvau tu rė jęs d au g iau kaip tū k s ta n tį du šim tus a r tū k s ­
ta n tį penks šim tus fra n k ų pajam ų iš nedidelio tėv ų p a ­
likto tu rto , k u rį paleidau a p y v a rto n . Todėl nenorom v irp ė ­
jau, kai gavau su sid u rti su didžiulėm is sum om is ban k n o ­
tais, o kai p irm ąsyk išvydau a n t stalo išp iltu s aukso
m aišus, m an susvaigo galva! T ačiau šie pojūčiai buvo
visai n a tū ra lū s — an aip to l ne n u sikaltėliški. N e tu rė ja u
kitokių siekių, kaip tik pap rasčiau siu s, būdingus a p lin ­
kai, kokioje iki šiol gyvenau.
Ponas S ą ra n tis užsiėm ė vaikų auklėjim u ir davė
m an keletą p a ta rim ų , kaip p a n a u d o ti bei in v estuoti
pajam as.
V ienintelės dvi m oterys nam uose buvo G ertrū d a ir
Orsola. G ertrū d a, dvidešim ties m etų am žaus buvusi m ano
svainės žindyve, o vėliau n u m arin u si ją a n t savo ran k ų ,
sulaukusi k etu riasd ešim t penkerių tapo jos vaikų g u v e r­
nante. Orsola, kaip žinote, p asiskyrė save nam ų šeim i­
ninke ir didžiavosi šeimos p a tik ė tin ė s padėtim i. J a u sa ­
kiau jum s, tėve, kad ši m oteris buvo m an a tg ra si... Kodėl?
447
Be dainos, k u rią g ird ė jau ją d a in u o ja n t m ano brolio
laidotuvių dieną, n e tu rė ja u jai ką p rik išti; joje nebuvo
nieko a tg ra s a u s : p riešingai, ji buvo graži. Tik šita i re i­
kėjo pastebėti, bet vos tik sykį g e ria u ją įsižiūrėdavai,
žvilgsnis, anksčiau ab ejin g ai nuslysdavęs pro šalį, jau
nebegalėdavo nuo jos a ts itra u k ti! Be to, kai p irm ą k a rtą
ją pam ačiau, buvo ap siren g u si tam siom is drapanom is,
kurios jai visai netiko; plaukus tu rė jo paslėpusi po tokiu
ta rtu m našlės kyku; ir a p sk rita i visa jos a p ra n g a buvo
ne visai p a p ra sto s m oters, bet veikiau m iesčionės, a n a ip ­
tol nelinkusios į koketiškum ą. N orėčiau p ažym ėti g an a
g ražias jos akis, labai b a ltu s d a n tis, o ypač — skaisčiai
raudonas, bem až k rau jo spalvos lūpas. Bet po m ano b ro ­
lio m irties ji pam ažėle, sa v aitė po sav aitės ėmė, ta ip
sak an t, kelti viešum on savo grožį: pirm iau siai nusiėm ė
kyką ir davė p a m a ty ti n u o stab iu s, juodm elsvius p la u ­
kus, su p in tu s į puikias kasas; p ask iau — auksinio a ts p a l­
vio it varpos liepos m ėnesį k ak lą, nuo kurio pašalino
au k štą nėrin ių apykaklę; d a r vėliau — lia u n ą ir lan k stų
it m iškų beržo liem enį, su v e rž tą gedulo suknios iš juodos
tafto s, ispanišką, ne, d a r g e ria u — baskišką kojytę, k u rią
išvadavo iš šlepečių ir vėl paslėpė, bet šįsyk bateliuose
su plačiais k aspinais; dvi eiles b a ltų d an tų , kuriuos rodė
n etg i nesišypsodam a, lyg jos lūpos būtų pernelyg tru m ­
pos ir pernelyg išlenktos, kad g a lė tų susičiaupti; ir g a ­
liausiai — prašneko žavinga m ūsų kalnų tarm e su m elo­
dingu baskišku akcentu, k u ris m an skam bėdavo, kai į
m ane kreipdavosi,— beje, ta i a tsitik d a v o r e ta i,— ta rtu m
gim tojo k rašto aidas.
Visos tos laipsniškos perm ainos įvyko m ažiau nei
per tris m ėnesius didžiai n u o sta b a i visų nam iškių, kurie
nė neįtarė, kad iš storos vilnonės lėliukės išsiskleis ry šk ia ­
spalvė nak tin ė peteliškė. P a g a lia u dėl ko gi Orsola taip
rūpinosi savo a p d arais? S un k u p a sak y ti: kalbėdavosi su
kuriuo nors iš m ūsų tik tuom et, k ai priversdavo nam ų
rūpesčiai, ir jeigu n etu rėd av o reik alų aristo k ra tišk o je
rūm ų dalyje, ištisa i tūnodavo savo kam baryje. T ik riau siai
ji taip puošėsi dėl savęs pačios! M atyt, šis n ek altas koke­
tiškum as nepatiko jos an k stesn iajam šeim ininkui, ir ji po
tru p u tė lį norėjo p a sitik rin ti, a r ir n au jasis šeim ininkas

448
bus toks p at g riežtas. O jos n a u ja sis šeim ininkas — tai aš!
Leiskite m an pap asak o ti apie visas šios m oters v i­
liones. Kai pirm ąsyk ją išvydau, d a v ia u jai apie k e tu ria s ­
dešim t m etų am žiaus, bet pam ažėle nusim etinėdam a se­
nuosius d rab u žiu s ji ta rtu m nusim etinėjo ir m etus, ta d
p raėju s trim s m ėnesiam s aš jai būčiau davęs n edaugiau
trisdešim ties. Tik tuo galiu p a te isin ti nedorą įta k ą , k u rią
ši šlykštynė įgijo m an.
K aip jau jum s m inėjau, netekau žmonos labai ja u ­
nas, po g a n ė tin a i liūdnų santuokos m etų. B uvau tv irto
sudėjim o, pietietiško tem peram ento, tad m ano a istro s
laikinai galėjo prislopti, bet anksčiau a r vėliau neišven­
giam ai tu rėjo a tb u sti. Ne k a rtą su sig rieb d av au spoksąs,
kai toji m oteris eidavo pro šalį; ne k a rtą , jos n esan t a rti,
nustebdavau susivokęs, jog apie ją m ąstau... O dėl Orso-
los, ta i ji, sakytum , nerodė m an kitokio dėmesio, kaip
tik pavaldinio p a g arb u m ą savo šeim ininkui. J i pasiskyrė
sau tv a rk y ti m ano ir pono S ąran čio kam barius, ste n g ­
dam asi dažniausiai įeiti į juos per pusryčius a r pietus,
ir teišsiduodavo ten buvusi tais atidum o ženklais, kurie
rodė ją pačią p ra tu sią prie yp atin g o s švaros. P a p ra s ta i
mes pareidavom e į savo k am b ariu s dev in tą v alandą v a ­
karo, ir dešim tą dažn iau siai jau visi m iegodavo.
K a rtą vakare, kai tu rė ja u p e rž iū rė ti banko ir tu rto
tvarkym o s ą sk a ita s,— ta i buvo vieną 1818-ųjų m etų
gruodžio n a k tį,— aš perspėjau O rsolą, kad ketinu d irb ­
ti iki gana vėlaus m eto ir p a p ra šiau , kad lieptų a tn e šti
į m ano kam barį m alkų. J i atnešė jų pati, atė ju si pakloti
lovą; paskiau, padėjusi m alkas a n t g rin d ų , p a tv a rk iu si
p atalynę, išeidam a ta rm išk a i p ak lau sė: „P onui nieko
dau g iau n ereik ia?“ — „N e“ ,— a tsa k ia u , nukreipdam as
į šalį akis, nes bijojau, kad sustojęs ties ja m ano žvilgs­
nis neišduotų to keisto goslum o, k u rį m anyje žadino.
J i pasišalino — ty liai u ždarė paskui save duris, ir
išgirdau, kaip pasikėlusi laip tais įėjo į savo k am b arį,
kuris buvo v irš manojo. Sėdėjau susim ąstęs, nepastebė­
dam as, kad ugnis pam ažėle gesta, ir susigriebiau tik
tada, kai palengva į m ane ėmė sm elktis šaltis.
B ergždžia buvo tą n a k tį galv o ti apie d a rb ą : m ano
m intys klaidžiojo k itu r. N orėjau m iegu n u v y ti m ane už-
29. P a r y ž i a u s M oh ik an ai . I kn. 449
valdžiusias pag u n d as; įm ečiau į židinį glėbį m alkų, a ts i­
guliau, užgesinau šviesą ir pam ėginau kaip nors u ž ­
m igti. Galop iš tik rų jų užm igau.
P raslinko m aždaug v alan d a, kai m iegojau, tik s ta i­
ga pabudau tro šk in am as dūm ų: u g n is įsidegė kam ine —
be abejo, dėl per d au g m ano įm estų m alkų; vėjas įp ū tė
dūm us į k am barį, ir jie m ane dusino. Iššokau iš lovos ir
sušukau: „Pagalbos! G aisras!“
Bet niekas neatbėgo. P uoliau link ta r n ų laip tų , t a ­
čiau n e tik ė ta i k o rid oriaus gale p asteb ėjau Orsolą — p a ­
laidais plaukais, ap siren g u sią tokiu lyg p en iu aru , k u ris
buvo ne kas k ita , kaip tik ilgi n a k tin ia i m arškiniai, b a ­
somis kojomis, su žvake rankoje. A trodė n u o stab iai,
buvo panaši lyg į kokią šm ėklą, kurios, kaip pasakojam a,
vaidenasi senose pilyse a r vienuolynų griuvėsiuose. I š ­
ties kažkas šioje m oteryje p rim inė pilies valdovę a r ab atę,
o labiausiai — demonę! P askiau, ta rs i a tstu m a s ta rp
m anęs ir jos būtų jai tru k d ę s suvokti gašlum ą žadinančią
josios ap ran g o s n e tv a rk ą , ta rė : „ J ū s šaukėtės pagalbos,
ir aš atb ėg au . K as a ts itik o ? “ Ž velgiau į ją be žado. „G ais­
r a s , — s u m ik č io ja u ,— g a i s r a s ! “ — „ K u r ? “ — „ M a n o
k am baryje!“ Nebodam a dūm ų, ji puolė tenai. „ A ,— t a ­
rė ,— n iekai“ .— „K aip, n iek a i? “ — „N a, ugnis kam ine, o
kam inai — p ly tin iai. Teiksitės m an padėti, pone? Mes ją
užgesinsim “ .— „P ašauksiu ta rn u s , ir jie užgesins!“ —
„N ėra reik alo ,— ta rė ji.— Nieko nežadinkim : lengvai
užgesinsim e ir patys. D argi aš užgesinsiu viena, jeigu
nenorite k ištis“ .
Toks ša lta k ra u jšk u m a s m an pasirodė nu o stab u s: aš,
vyriškis, ta i y ra p a d a ra s ta ria m a i tv irta s , išsig an d au ,
o ji m oteris, visų laikom a silp n ąja lytim i, m ane ram ino!
Nieko nepakviečiau. A tsig u liau su tokia nu o taik a,
jog regėjim as, kuris d a b a r m an pasirodė, buvo kaip tik
toks, kokio šaukiausi. Be to, kaip sakiau, ji d rą sia i įėjo
į m ano kam barį, a tid a rė lan g ą, kad išsivėdintų dūm ai,
n u tra u k ė nuo m ano lovos antklodes, sum irkė dubenyje
ir pridėjusi prie židinio angos visiškai sukliudė orui p a ­
tek ti į židinį; paskiau, vis a titra u k in ė d a m a antklodę,
sukėlė židinyje tu štu m ą, ir iš v iršu tin ių kam ino dalių
n u k rito suodžių apnašos, kurios ir buvo užsidegusios.

450
 V isai šiai procedūrai pakako pusvalandžio; aš jai
padėjau, tas tiesa, tačiau m an lab iau rūpėjo juodi plaukai,
baltos kojos, pro pen iu arą p rasišv iečian ty s apvalūs pečiai,
o ne g aisras, kuris, beje, buvo jau visai n u g alėtas. N e­
praslinko nė d a r k ita s p u sv alan d is, kai g rin d y s buvo
iššluostytos, k am b ary s su tv a rk y ta s , m ano lova vėl paklo­
ta, ir ši fa n ta s tiš k a būtybė, lab ia u panaši į g aiv alu s
v ald an tį dem oną, išnyko.
N aktis po šio įvykio buvo p a ti su n k iau sia m ano
gyvenim e!..
Tiesa, n u sprendžiau a ts ily g in ti už tokį š a lta k ra u ­
jiškum ą ir pasiaukojim ą. R y to jau s dieną, po pusryčių,
kai sužinojau, kad ji tv ark o m ano k am b arį, užlipau v ir ­
šun ir priėjau prie jos. Dėjosi nieko n eprisim en anti. P a d ė ­
kojau jai ir įteik iau kapšį su dvidešim čia luidorų. Bet ji,
kukliai išklausiusi m ano padėką, išdidžiai a tstū m ė kapšį.
Aš spyriausi, tuom et ji p a p ra s ta i nesivaržydam a atsak ė:
„A š tik a tlik au savo p areig ą, pone“ .
P am iau, gal sum a n ep ak an k am ai didelė, kad ją s u ­
g u n d y tų , ir iš p a sk u tin ių jų sten g d am as p asiro d y ti d i­
džiadvasišku, su rin k a u visus pin ig u s, kiek tik tu rė ja u
kišenėje, ir pridėjęs prie esančių kapšyje vėl p asiū liau
jai, tačiau vėl taip p a t nesėkm ingai. P ak lau siau , kokios
jos atsisakym o priežastys.
„P irm ą ir pačią sv a rb ia u sią ją aš jau jum s p a sa ­
k iau ,— paaiškino ji.— A tlik a u tik savo p areig ą, ir todėl
atly g in im as už ta i nepriklauso; be to ,— p rid ū rė n u si­
šypsodam a,— yra ir a n tra p rie ž a stis...“
„K okia?“ — p ak lausiau.
„Ta, kad sa n ty k in a i aš tokia p a t tu rtin g a kaip ir
jū s “ .
„ Iš k u rg i? “
„A nkstensysis šeim ininkas paliko m an trisd e šim t
tū k sta n č ių fra n k ų kapitalo, ta i y ra tū k s ta n tį penkis
šim tus fra n k ų rentos. Su ta is p in ig a is galiu g rįž ti į Savi-
no slėnį, iš k u r esu kilusi, ir g y v e n ti kaip k a ra lie n ė !“
„B etgi tu o m e t,— vėl p a k la u s ia u ,— kodėl jūs p a re i­
kalavote tokios m ažos algos, kai p asiūliau jum s pačiai
n u s ta ty tą su m ą ? “
„ I r vėlgi dėl dviejų p rie ž a sč ių ,— a tsa k ė ji.— Todėl,
29* 451
kad šešerius m etus ta rn a v a u šiuose nam uose ir nenorė­
jau jų p a lik ti“ .
„Tai pirm oji p riežastis, o a n tr o ji? “
„ A n tro ji? — p ak arto jo ji, šiek tiek n u ra u sd a m a .—
A n troji ta, kad kažkas iš pirm o žvilgsnio m ane prie
jūsų tra u k ė , ir todėl norėjau pas ju s ta r n a u ti“ .
Įsidėjau kapšį kišenėn susigėdęs, kad a p tik a u tokius
iškilius jausm us pas m oterį, k u rią iki šiolei laik iau t a r ­
naite.
„O rsola,— ta ria u ja i,— nuo ry to ja u s jūs pasam dy-
site m oterį, k u ri d a ry s čia tą , ką p a p ra sta i dary d av o te
jūs, o p a ti tik p rižiū rėsite ta r n u s “ .
„Kodėl a tim a te iš m anęs m alonum ą p a ta rn a u ti jum s,
pone? A r ta i šitaip m an a ts ily g in a te ? “
P asakė tuos kelis žodžius pačiu n a tū ra lia u siu tonu.
„K ą gi, g e ra i,— a ts a k ia u .— J ū s ir toliau m an p a ­
tarn a u site , m ieloji Orsola, k a d an g i tv irtin a te , kad ta i
teikia jum s m alonum ą, tačiau p a ta rn a u site tik m an. Žanas
užsiim s ponu S ą ra n č iu “ .
„Puiku! — ta rė ji.— S u tin k u : šita ip galėsiu geriau
jum is p a s irū p in ti“ .
P askiau, k ad an g i m ano k am b ary s buvo s u tv a rk y ­
tas, ji p a p ra sta i ir oriai pasišalino, nenujausdam a a r
bent dėdam asi n en u jau čian ti, kad paliko m ane su žav ėtą
jos ta k tu , kaip anksčiau buvo sužavėjusi grožiu.
Nuo tos dienos m ano gyvenim as buvo nulem tas, ir
aš p rik lau siau šiai m oteriai. O ji savo ru o žtu m atydam a,
kad užuot ja i toliau įsakinėjęs kaip ta rn a ite i, ap g au b iu
ją dėm esiu kaip m oterį, ėmė d a ry tis vis san tū resn ė, kai
aš — vis pagarbesnis. A nksčiau, kai tik pradėjo m um s
ta rn a u ti, kalbėdavo a tv ira i, tiesiai ir d rąsia i, kreipdavosi
į m ane m ūsų g im tą ja tarm e kiekvieną k a rtą , vos tik
pasitaik iu s progai; o d a b a r ji a p s k rita i su m anim i vos
tesišnekėjo ir visados kreipdavosi trečiu o ju asm eniu: k a r ­
toju, tapo n ed rąsi ir bemaž b a u g šti, virpėdavo nuo pirm o
žodžio, rausdavo nuo pirm o gesto. A r įta rė tuos geidu­
lius, kuriuos m anyje kėlė, ir dėjosi jų n en u m an an ti?
Tuo m etu negalėjau to p asak y ti ir tik vėliau p a ty ria u ,
kokia puiki a k to rė buvo ši m oteris ir kaip m eistriškai ji
siekė savo tikslo!
452
 Kova tru k o apie tris m ėnesius.
P er tą laik ą atėjo m ano vard ad ien is, ir G ertrū d a
sum anė su re n g ti šventę. V akare, per desertą, atvedė
vaikus su nuostabiausiom is puokštėm is; vaikus lydėjo
S ą ra n tis, kuris paspaudė m an ra n k ą , paskui m ane pasvei­
k in ti atėjo Žanas ir sodininkas. P ab u čiav au visus — ir
vaikus, ir suaugusiu s, a u k lė to ją ir tarn u s, k adangi tik ė ­
jausi, kad ateis Orsola ir kad aš ją pabučiuosiu kaip k i­
tus. J in a i pasirodė valgom ajam e pask u tin ė, ir ją išvydęs
aš nejučia šūktelėjau.
Buvo ap siren g u si kalnietės d rab u žiais, su rau d o n a
skarele a n t galvos, su juodo aksom o siu v in ėta liem enėle —
kažkas nuostabaus, vid u ry s ta rp A rlio dukros ir rom ėnų
kaim ietės! T arė m an kelis žodžius m ūsų tarm e, p a lin ­
kėdam a ilgo gyvenim o ir visų norų išsipildym o. T ylėjau
nesum odam as, ką jai a tsa k y ti, ir tik ištiesiau ran k a s ją
pabučiuoti; bet užuot a tsta č iu si m an skruostus, ji nulenkė
galvą ir pakišo k a k tą , n u rau sd a m a it m ergaitė, o jos
ran k a virpėjo m anojoje.
N am uose niekas nem ylėjo Orsolos, išskyrus m ane,
bet ir aš g a lb ū t veikiau geidžiau ją tu rė ti nei m ylėti;
vis dėlto, kad ir m ažai jai ja u tė palankum o, visi nesusi­
laikė nepagyrę to n u o stab au s grožio, k uriam ta u tišk a s
d rabužis teikė savotiško žavesio. Ja u č ia u si toksai s u trik ­
dytas, jog p asišalin au į savo k am barį, kad niekas ne­
pastebėtų, koks aš susijaudinęs.
J a u kuris laikas rym ojau ten patam syje, vien bly k ­
sint židinio liepsnai, kai išg ird au Orsolos žingsnius, besi­
artin an č iu s prie m ano kam bario; g aliau siai p rasiv ėrė
durys, ir išvydau ją pačią su savo žav ingąja a p ra n g a ,
apšviesta degančios žvakės, k u rią laikė rankoje.
Sėdėjau fotelyje su n k iai alsuodam as, įsirėm ęs
į alkūnram sčius poza žm ogaus a r žvėries, pasirengusio
šuoliui.
P am ačiusi m ane, ji p a d a rė judesį ta rtu m b ū tų nesi­
tikėjusi m ane čia a p tik ti, tač ia u tu o jau susivaldė ir
priėjusi prie m ano lovos kaip p a p ra s ta i ėmė tra u k ti
nuo jos užtiesalą... Tuom et a tsisto ja u , pasiryžęs riz i­
kuoti viskuo, žengau prie jos išskėstom is rankom is, sv y ­
ruodam as it g irta s ir savo beprotiškos aistro s k v aitu ly je
453
k artodam as: „Orsola! Orsola! Kokia tu g ra ž i!“
A r laukė ji šios akim irkos? A r iš tik rų jų nustebo?
Man ta i nežinom a. Tik žinau, kad ji ty lia i riktelėjo, p a ­
leido iš rankos žvakę ir m udu apg au b ė tam sa...
O tėve! O tėve! — kuždėjo lig o n is.— Nuo šio m irk s­
nio prasidėjo m ano n u sik alstam as gyvenim as! Nuo šio
m irksnio Dievas p a sitra u k ė nuo m anęs, ir aš p rik lau siau
demonui!..
Ž eraras bemaž be kvapo n u k rito a n t pagalvės, o
dom inikonas, drebėdam as, kad ši išpažintis, taip lė ta i
a rtė ja n ti prie jį dom inančios dalies, n e n u trū k tų su lig o ­
nio gyvybe, šį sykį nedvejojo ir davė m iršta n č ia ja m
a n trą šau k štą to eliksyro, k u ris k a rtą jau buvo su g rą ž in ęs
jam jėgas.

LXVI + P R IK L A U S O M Y B Ė
Sį k a rtą g ė ralas paveikė lėčiau, bet ne m ažiau efek­
ty v iai kaip p irm ą jį sykį.
Po m inutėlės m ieguisto stingulio, ligonis atg av o
sąm onę, sutelkė jėgas ir kalbėjo to lia u :
— Nuo. tos dienos Orsola taip m ane pakerėjo, kad
pam ažu visiškai p ra ra d a u sa v ara n k išk u m ą ir po kelių
savaičių jai p rik la u sia u kūnu ir siela. Dėl šios n ep a p ra s­
tos įtakos, išnaudojam os neapsakom ai sum aniai, n e tru ­
kus p a siju ta u aklai jos klausąs, jau k urį laiką pam iršęs
įp ro tį jai įsakinėti. I r kad nors k a rtą būčiau suvokęs
žem inančią savo padėtį! K ad nors k a rtą m an b ū tų a tė ję
į g alv ą s u tra u k y ti a p ra iz g iu sį m ane tinklą! Ne, šis tin k ­
las m an atro d ė auksinis, ir įsitik in im as, kad galiu jam e
laisvai gyventi, atėm ė m an bet kokį norą iš jo ištrū k ti.
Taip išgyvenau veik dvejus m etus šiam e kalėjim e,
kuris m an a tro d ė rū m u , šiam e p ra g a re , k u ris m an a tr o ­
dė rojum i, sv aig in am as tosios m oters meilės, pam ažu
p rarasd am as visa, ką d an g u s m an davė — g a rb in g ą
galvoseną ir dorus polinkius. J e ig u būčiau n u jau tęs,
k u r ji nori m ane nuvesti, gal būčiau bandęs a tsisp irti;
bet žengiau į priekį užrištom is akim is, nesuvokdam as
nei kelio, k u ris buvo po kojom is, nei tikslo, k urio link
m ane tem pė.
454
 Taip, k a rtk a rtė m is, galim a sak y ti in stin k ty v ia i,
m an sta ig a šiek tiek prab laiv ėd av o p ro tas, p riv e rsd a ­
m as išg ą stin g a i šū k telti, atg y d av o šiokie tokie pado­
rum o likučiai, pask atin d am i susigėdusį priešintis, tačiau
Orsola m okėdavo n e a tsisp iria m ai n u m ald y ti šias tru m ­
palaikes abejones, p a sla p tin g a i u žm igdyti p rab u d u sią
sąžinę. T rum pai d rū ta i, gyvenau ta rtu m veikiam as tų
g alingų, netrem iam ų, sla p tų kerų, kuriuos p a tird av o
nelaim ingieji, patekę žavėtojos K irkės valdžion.
Savo m enu m ylėti ši m oteris buvo tik ra k erėtoja;
jos glam onės veikė kaip sv a ig in a n tis gėrim as, k u ris nuo­
latos padėdavo a ts ta ty ti jėgas. Iš kokių žolių gam ino ji
savo g ėralą? K okius žodžius šnabždėjo ties juo? Kokią
mėnesio dieną, kokią n ak ties v alan d ą v irė jį, kokios
gašlios dievybės šaukėsi užkeikim am s? Šito nežinau, tik
su pasim ėgavim u sv aig in au si šiuo gėrim u. I r visų p a ­
vojingiausia buvo ta i, jog m ano v erg ijai ji teikė v isa ­
gališkum o įspūdžio, m ano silpnum ui — tv irtu m o re g i­
mybę. Buvau jos valdom as, o įsiv aizd av au p ak lu stu s
tik savo paties valiai. Tai aukščiausias m enas — p r i­
versdavo m ane no rėti to, ko ji norėjo, ir įsakinėdam a
atrodė p a k lū sta n ti.
Iki pasiekiau tokią būklę, sten g d am asi, kad išk a rt
nepajusčiau jungo, k u rį žm ogiškos savigarbos likučiai
tik ria u sia i b ū tų p ask atin ę nusim esti, Orsola išm ėgino
savo valdžią nereikšm ingais d alykais: b aisiau siai u žsi­
spirdavo dėl kokių nors m enkų įgeidžių. P rašydavo su
dvejonės juokeliu, p a ti pateikdavo savo reik alav im ą kaip
nep riim tin ą ir baisų, dėdavosi n e su p ra n ta n ti, kaip aš
galiu su tik ti su vienom is a r kitom is užgaidom is, n u si­
leisti vieniem s a r kitiem s įnoriam s — palydėti dvejonės
tie įn oriai ir užgaidos m an im davo a tro d y ti ne besai­
kiai, o patys n a tū ra lia u si, kokie tik gali būti; galiau siai,
viena iš jos ta k tin ių g u d ry b ių — ir ne p ati p rasčiausia —
pasireikšdavo tuo, jog teikdavo kuo d au g iau reikšm ės
form ai, šitaip sum enkindam a tu rin į. P er tuos dvejus
m etus jinai įsitikino, kokią stip rią tu ri m an įta k ą ir
galop p a sija u tė visiška m ano valios valdovė.
Vis dėlto k a rtk a rtė m is, jausdam asis labiau ir la ­
biau supančiotas tos gundančios žalčiuvienės, klausda-

455
vau savęs, kokį ji tu ri tik slą? I r tuom et m an a tro d y d a ­
vo, kad jos tik slas — kada nors ta p ti m ano žm ona; bet,
tu riu prisip ažin ti, tokia m in tis m anęs an aip to l neb au ­
gino. Kas gi aš toks, kad įsivaizduočiau vertesniu už
ją? Toksai p a t m ūsų kalnuoto k ra što kaim ietis kaip ir
jinai. Tiesa, esu tu rtin g e sn is už ją, bet m ane tokiu p a ­
d arė a tsitik tin u m a s, susiklosčiusios aplinkybės; u ž ta t
ji gražesnė nei aš, ir tokią ją su tv ė rė Dievas. Jei aš
kraičio atsin ešiu tu r tą , ta i a r ji neatneš laim ės, m a ­
lonumo, o sv arb iau sia — goslum o, k urį ėm iau laik y ti
vieninteliu savo gyvenim o tikslu, vieninteliu šio p a sa u ­
lio gėriu! Taigi, į viską įsigilinus, ta i ji buvo d u o d an ­
čioji, o aš g a u n a n ty sis.
K ai tik ta ria u s i p erp ratęs, k u rlin k n u k reip ti josios
siekiai, kurie m an toli g raž u neatrodė pernelyg d rąsū s,
aš d a r labiau jai p asidaviau — ėm iau p rik la u sy ti ne
tik ta i kūnu, bet ir protu. P asip asak o jau apie savo p ir ­
mosios santuokos bėdas, kuriom is, ji, atrodo, gyvai s u ­
sidomėjo, tačiau nepasinaudojo proga p asakyti, kad
a n tro ji, laim ingesnė san tu o k a, p a d ė tų jas p am iršti. Tok­
sai jos savęs nepaisym as pakėlė m an ūp ą: vadinasi,
myli mane, vien m ane, o ne tu r tą , ne padėtį, kuriuos
galėjau su te ik ti ją vesdam as. V isiškai įsileidau šią m o­
terį į savo gyvenim ą, d alin au si su ja pačiom is slap čiau ­
siomis savo m intim is, pačiais didžiausiais lūkesčiais.
M ačiau, m ąsčiau, kalbėjau, kvėpavau tik per ją. G a­
liausiai ta i aš p a ts jai leidau su p ra sti, kad gali re ik a la u ti
iš m anęs visa, ko panorės; bet ji ta ry tu m nei troško,
nei suvokė to, ką aš m aniau esan t jos p a g rin d in į tikslą.
Vis dėlto tu rėjo a te iti diena, kai ji pam ėgins p a si­
tik rin ti savo valdžią, kai en erg in g ai pareikš savo valią.
I r tokia diena atėjo.
Sodininku pas m us ta rn a v o senukas, kuris p riž iū ­
rėjo rū m ų sodus trisd ešim t, o gal netgi ketu riasd ešim t
m etų. Turėjo kokį tu zin ą palikuonių — vaikų ir anūkų.
Iš pradžių nenum aniau, kuo gi O rsola prieš jį n u sista ­
čiusi — tą sužinojau tik vėliau. J i pradėjo kasdien skųs­
tis tuo v arg šu žm ogeliu, k u rį visi, išskyrus ją, mėgo;
anot jos, nepraeidavo nė diena, kad jis n ep ad ary tų jai
ką nors nem alonaus a r įžūliai n e a tsik irstų ; g a lia u sia i
456
baigėsi tuo, kad po sav aitės skundų ji paprašė, kad aš
jį atleisčiau. M an tai* p asiro d ė ta ip neteisinga, jog p a ­
m ėginau p a p rie š ta ra u ti jai ir p asak iau , kad niekas k ita s
tuo žm ogeliu nesiskundžia, todėl n ėra jokios d ingsties
jį a tle isti; be to, b ū tų nežm oniška a ts ik ra ty ti senuku,
išdirbusiu čia k etu riasd ešim t m etų. J in a i reikalavo su
tokiu sau n eįp rastu atk ak lu m u , jog aš nustebau; tačiau
m an p a k a rto tin a i atsisak iu s p a te n k in ti šį prašym ą, Or-
sola užsidarė savo kam b ary je ir nesirodė dvi dienas.
Neįsileido ir m anęs, nors ir kaip p rašia u bei m eldžiau.
Tuom et, po nepaliaujam os kovos su savim i, nebeištvė­
ręs ilgesnio persiskyrim o su tą ja , k u ri tapo m ano k ū n iš­
kojo gyvenim o būtinybe, ryžausi n u eiti n a k tį prie jos
d u rų ir pasakyti, kad su tin k u išp ild y ti jos prašym ą.
„A, labai g e ra i!“ — ta rė ji p a p ra sta i, netgi nepa­
dėkojusi už m ano jai p a d a ry tą au k ą ir ta rtu m nesu­
vokdam a savo pergalės.
K itą dieną liepiau p ran e šti sodininkui, kad a tsiim tų
p rik la u sa n tį a tly g in im ą ir ap leistų sodą. V argšelis, iš­
girdęs šią visai jam n e tik ė tą žinią, sukniubo a n t pievutės
suolelio ir sukuždėjo: „A k, Dieve mano! O aš tik ė jau s
užb aig ti savo dienas čia!“
I r jis apsipylė ašarom is.
V iktoras ir Leoni, vaikęsi po sodą drugelius, p a ­
m atė v erk ia n tį senuką ir ėmė jį k lau sin ėti. V aikai labai
mylėjo tėvuką V ensaną: puikusis žm ogelis p arinkdavo
jiem s g ražių šilkaverpių vikšrų, o ponas S ą ra n tis a išk in ­
davo jiem s jų k aitą; taip p a t senukas jiem s paruošdavo
m eškerių žvejoti ežerėlyje, atn ešd av o iš savo lysvių p ir ­
m ųjų išsirpusių braškių, o iš sodo — pirm ų jų prinokusių
vaisių. V aikai nubėgo pap asak o ti S aran čiu i, kad aš iš­
veju jų g e rą jį bičiulį V ensaną. Ponas S ą ra n tis p a ts
nuėjo išk lau sin ėti senuką ir ap tiko šį didžiai nusim inusį.
„Tik vagis a r p ik ta d a riu s išv e ja ,— skundėsi v a rg ša s
žm ogelis,— o aš niekad nei vogiau, nei ką nors bloga
kam padariau! — ir ty liai p rid ū rė : — Ak, aš num irsiu
iš gėdos!“
Ponas S ą ra n tis, p a p ra s ta i visai nesikišdavęs į nam ų
reikalus, šįsyk atvejį palaikė g a n ė tin a i rim tu ir atėjo
pas m ane. Didžiai jo n u o stab ai, aš su teik iau tam dalykui

457
k u r kas d a u g ia u reikšm ės, negu iš tik rų jų jis buvo
vertas.
„Ak! — ta rė jis .— Je ig u jūs tu rite rim tų priežasčių
šitaip elgtis, ta i g e ra i d arote, b ra n g u sis pone Ž erarai;
tačiau tokiu atv eju reikia jas g a rsia i, viešai p asak y ti.
E sat žm ogus viską a p s v a rs ta n tis ir nešališkas, ta d ne­
tu ri a tro d y ti, kad elg iatės pasidavęs m inutės n u o taik ai
ir n eteisin g ai“ .
T aręs šiuos žodžius ir laikydam as, kad n ėra d a r
ką p ridėti, jis išėjo. I r tu rė jo p a g rin d ą taip pasielgti.
Likau su d ru m stu p ro tu , g rau ž ia m a s sąžinės p rie k a ištų ,
kad esu p riv e rsta s įvyk d y ti tokią ak iv aizd žią neteisybę.
Tad užlipau v iršu n į Orsolos k a m b a rį ir pasid alijau su
ja pono S ąrančio pastabom is bei gėda, k u rią jaučiau.
„Gerai! — ta rė ji.— M aniau, kad jūs tv irta i laikotės
duotojo žodžio, bet, pasirodo, klydau. N ekalbėkim d a u ­
giau apie ta i! “ — „Bet, m ano b ra n g io ji,— a ts a k ia u ,—
visi m ane sm erks, kad p aklusdam as vienai iš tavo u ž­
gaidų taip blogai p asielg iau !“ — „K as jus sm erks? P o­
nas S ą ra n tis? A rgi jum s rū p i nuom onė žm ogaus, a ts i­
radusio nežinia iš k u r ir sąm okslaujančio nežinia prieš
ką?.. P ak lau sy k it, aš jau šim tą k a rtų tą sakiau, jūs ro ­
dote savo en erg iją ir valią tik ta i prieš m ane!“
Tokia buvo viena iš Orsolos ta k tik ų — be paliovos
k a rto ti, kad aš visiem s nusileidžiu, tik jos vienos no­
ram s nepaklūstu. Po ketvirčio valandos, įsitikinęs, kad
elgiuosi visiškai nešališkai, p a ts n u ėjau pas sodininką,
įteikiau jam p rik lau san čią sum ą, d a r už vieną m ėnesį
į priekį ir p a p ra šiau tu o ja u p a t ap leisti rūm us. V argšas
senukas atsistojo, m inutėlę žvelgė į m ane, ta rs i no rė­
dam as įsitik in ti, a r tik ra i aš duodu jam tokį įsakym ą.
„P one,— ta rė jis jau išdžiūvusiom is akim is, p aim ­
dam as jam p rik la u sa n tį a tly g in im ą , tačiau n u stu m d a ­
m as į šalį mėnesio p rie d ą ,— aš a rb a p rasižengiau, a rb a
esu nekaltas. Je ig u prasižen g iau , jū s tu rite teisę m ane
išvyti, ir m an nedera p aim ti p ašalpą, bet jeigu aš ne­
k altas, jūs neteisus m ane išvydam as, ir jokia pašalpa
neatlygins už m an p a d a ry tą s k ria u d ą “ .
P askiau, nusisukęs nuo m anęs, m etė per petį: „ S u ­
die, pone! J ū s d a r p asig ailėsite savo tokio blogo poelgio!“
458
 Aš su g rįžau į rūm us, bet nueidam as d a r išg ird au
senuką su šn ab žd an t: „O, m ano v a rg ša i vaik u čiai...“
„ N a ,— pasakiau O rsolai,— jū sų įsakym as įvykdy­
ta s “ .— „M ano įsakym as? Kokį gi įsakym ą jum s d a ­
v ia u ? “ — nustebo ji.— „D avėte įsakym ą išvyti sodinin­
k ą “ .— „Tai tau! — nusijuokė ji.— A rg i aš čia davinėju
įsakym us?“
P a tra u k ia u pečiais — visiškai n e su p ra tau tos jos
užgaidos.
„O ką jis p a sak ė ? “ — paklausė ji.— „ J is p a sak ė ,—
ta ria u su ja u d in tu b a lsu ,— jis p asak ė: „O, m ano v a rg ša i
vaikučiai!“ — „ T ad ?“ — „T ad pirm ąsy k gyvenim e aš
jaučiu lyg kokią sąžinės g ra u ž a tį...“ — „ Je ig u šita i ja u ­
čiate, m ano m ielas, jūs, k u ris esate toks teisingas, toks
geras, ta i iš tik rų jų m ano s u k u rs ty ta s blogai pasielg ėte“ .
Sėdėjau fotelyje, p a n a rin ę s ir suėm ęs rankom is
galvą; Orsolai išta ru s p a sta ru o siu s žodžius, pakėliau
akis ir pam ačiau ją p rie in a n t prie m anęs. A tsik lau p ė
prie m ano kelių ir švelniausiu balsu, ta gim tojo k rašto
tarm e, kuri ta ip n u o stab iai m ane veikdavo, ta rė : „M ie­
lasis, atleisk m an, kad b uvau tokia bloga!.. N orėjau
tave su sig rą žin ti, bet buvai jau p er toli n u ėjęs“ .
P asijau čiau išdidum o viršūnėje.
„Ne, Orsola, jūs ne bloga!“
Bet ji spyrėsi: „ Je ig u būčiau žinojusi, kad jum s
taip sunku a tle isti sodininką, niekad nebūčiau to p r a ­
šiusi“ .— „Tad su tik tu m ė te jį s u g rą ž in ti? “ — gyvai p a ­
klausiau. „B etgi, žinom a. S akau jum s, kad aš d a b a r
graužiuos dėl jo kaip ir jū s “ .— „O! — su šu k au .— O r­
sola, kokia tu g e ra !“ I r pašokau b ėg ti pas senuką. „Ne,
ta i per m ane tasa i dorasis žm ogelis p a ty rė sie lv a rtą ,
vadinasi, aš p a ti tu riu a tita is y ti tą blogį!“
P riv e rtu si m ane pasilik ti kam baryje, ji nuskubėjo
p ran ešti tėv u k u i V ensanui apie m ano su g rą ž in tą m a­
lonę. Orsola tik to ir siekė: su p ra n ta m a , žm ogelis m a ­
nys, kad tai aš jį atleid au , o jin a i išprašė jo pasig ailėti.
T ris a r k etu ris m ėnesius visa liko status quo'; tik ­
tai šie m ėnesiai buvo išnaudoti lab ai m ilžiniškam d a r ­
bui, ką aš suvokiau tik vėliau.
K aip visi pietiečiai aš iš p rig im ties buvau santū-

459
rus; iki keturiasdešim ties m etų am žiaus valg iau ir gėriau
tik iš būtinybės, o ne todėl, kad suteikčiau sau m alonu­
mo; bet pam ažu išv a rg in ta s p ik tnaudžiavim o goslum u,
nebesugebėjau a ts is p irti Orsolai, k u ri n e tru k u s m ane
pastūm ėjo g irtu o k ly stė je ieškoti jėg as sekinančių jau-
diklių. K aip cirkuose rodom us lau k in iu s žvėris d resi­
ru o to jai nusilpnina tik jiem s vieniem s žinom om is sla p ­
tom is priem onėm is, taip Orsola, sten g d am asi g a lu tin a i
m ane sau p a ju n g ti, pasitelkė p ra g a ištin g ia u sia s spe-
cijas, kvaišinam iausius gėralus. A b sen tas ir vyšninė,
tie du baisūs n u o d ai,— jeigu v a rto ja m i tam tikrom is
dozėm is,— tapo m an m ėg stam iau siais gėrim ais; ir ry ta is
iš m ano paklaikusių, ap siblaususių akių buvo galim a
atsp ėti, kokioje gėdingoje orgijoje praleid au dalį nakties.
Kaip neaiškius sapnus p risim in d av au iki kančios p a s tū ­
m ėtą juslin g u m ą; ausyse vis d ar skam bėdavo per g irtą
snū d u rį kažkieno k a rto jam i žodžiai apie slap tu s ir baisius
troškim us! O ypač prisim in d av au , kad Orsola be palio­
vos skųsdavosi vaikų g u v ern an te, kaip anksčiau skundėsi
sodininku; galvoje lyg šm ėkščiodavo, jog tom is a k im ir­
komis, kai išsekintas n eb etu rėd av au valios priešin tis,
žadėdavau jai išvyti vargšę m oterį; tačiau ry te p ra b u ­
dus tie n a k tin iai pažadai išsisklaidydavo kaip ir g irtu m o
tvaikas. Vis dėlto, vieną ry tą Orsola prirėm ė m ane keis­
tu klausim u: „ J a u seniai m an žad ate atle isti G ertrū d ą
ir vis netesite. Kas gi jus taip riša su šia m o terim i?“
P a siju ta u it kuolu tre n k ta s — m ažai tep risim in iau
tą žadėjęs; n e tu rė ja u jokios tinkam os d ingsties a tle isti
G ertrūdą, jos neįžeidžiant — juk ji, m ano svainės ž in ­
dyvė, dievino vaikus ir buvo jų dievinam a. Šįsyk g rie ž ta i
atsisakiau. M an bū tų gėda a tim ti iš šių m ažučių su tv ė ­
rim ėlių ,— k u ria is p a ts m ažai teu žsiim d av au ir kuriuos
buvau palikęs visiškai šios m oteriškės g lo b ai,— švelnų
rūpestį, kurio tam e am žiuje buvo labai reikalingi.
Tuom et Orsola d a r a tk a k lia u ir įk y ria u negu dėl
sodininko ėmė neduoti m an ram ybės. K asn ak t, p a sid a ­
vęs fa ta lišk a i m ane užvaldžiusio demono įta k a i, p a ž a ­
dėdavau k itą dieną G e rtrū d ą a tle isti, bet k a sry t a ts is a ­
kydavau savo pažado ir n e su tik d a v au tą p a d a ry ti.
Orsola vėl užsidarė savo kam b ary je kaip ir ginčo

460
dėl sodininko m etu, bet aš a tla ik ia u išbandym ą. P ris i­
pažįstu, jog d a r nevisai buvau p ra ra d ę s gėdą, kad nesi-
skaityčiau su pono S ąrančio p rie k a išta is ir ištv erčiau
vaikų ašaras. Sį sykį Orsola pasidavė pirm oji. A tg a i­
laudam a dėl šios naujos savo užgaidos, atėjo m anęs
a tsip ra šy ti. A išku, a tsp ė jate , tėve, su kokiu džiaugsm u
buvo jai a tle ista .
Si Orsolos a tg a ila sutapo su dviem is aplinkybėm is,
kurios tuom et m an pasirodė nereikšm ingos, bet kurios,
kaip vėliau paaiškėjo, tu rė jo lem tin g ų pasekm ių. Išv a ­
karėse Žanas p asiprašė a tleid žiam as dviem parom s į
Zuani nedidelio palikim o reikalais, o iš ry to ponas S ą ­
ra n tis m us iš anksto perspėjo, kad jam b ū tin a dviem s
a r trim s parom s nuv y k ti į P ary žių . Žanui ir ponui Sa-
rančiui pasišalinus, visuose rūm uose liko tik du vaikai,
G ertrūda, Orsola ir aš. P asakiau ta i Orsolai.
„ A rg i aš ne jūsų ta rn a itė lovoje ir prie s ta lo ? “ —
atsakė ši, palydėdam a tuos žodžius žvilgsniu, k u ris leido
nu m an y ti m anęs lau k ia n tį dv ig u b ą svaiginim ąsi.
A tėjo n a k tis: vakarienė kaip visados buvo p ad en g ta
Orsolos kam baryje. Ten m udu užsidarėm e apie dešim tą
valandą... Niekados d a r b ak chantė ta ip k a ršta i neviliojo
savo meilužio g irtu o k ly stė m m an atro d ė, kad geriu
liepsną, įžiebtą jos akių žaibo! A pie vienuoliktą v alan d ą
ta rtu m išg ird au lyg kokias dejones.
„K as ta i? “ — p ak lau siau Orsolos. „N ežinau... n u ei­
kite p a ž iū rė ti“ .
P ab andžiau a tsisto ti nuo kėdės, bet ten u ėjau vos
tris žingsnius ir su d rib au į fotelį.
„ Š ta i,— ta rė ji,— išg erk ite šį savo p ask u tin į stik lą
vyno, o aš už jus nueisiu ir p a ž iū rė siu “ .
Stojo akim irka, kai sugebėjau d a ry ti tik tai, ką
liepia Orsola. Išlenkiau stik lą ik. pask u tin io lašo. Tuom et
ji pasikėlė ir išėjo.
N ežinau, kiek laiko jos nebuvo k am baryje: n u g rim z ­
dau į tą g irtą m ieguistum ą, kai visiškai nebenutuoki,
kas aplinkui dedasi. P ra b u d a u p a ju tę s p rid ė tą prie lūpų
stik lą; p rav ėręs akis, išvydau O rsolą.
„N a k a ip ? “ — p ak lau siau lyg per ūkus p risim in ­
dam as g ird ė tas dejones. „ A k ,— ta r ė ji,— ta i G ertrūda.
461
J i labai nesveikuoja!“ — „G ertrū d a... nesveikuoja?“ —
sum urm ėjau. „T aip ,— vėl ta rė ji.— S kundžiasi skrandžio
tra u k u lia is ir nenori nieko iš m anęs im ti. T u rė tu m ė t
nusileisti apačion ir p riv e rsti ją išg e rti kad ir stik lą sa l­
dinto v andens“ .— „Vesk m ane“ ,— pasak iau Orsolai.
P risim enu, kad nulipau laip tais, kad Orsola nuvedė
m ane į prieškam barį, kad liepė p a sa ld in ti stiklinę v a n ­
dens cukraus pudra ir galop įstū m ė m ane į ligonės
kam barį.
„N uneškit jai š ita i,— ta r ė ,— ir pasistenkite neišsi­
duoti, kad jūs išg ė rę s“ .
Iš tik rų jų , p ats g ėdinausi savo būklės! S utelkęs visas
proto jėgas, g an a tv irtu žingsniu n uėjau prie G e rtrū ­
dos lovos.
„Š tai, m ieloji G e rtrū d a ,— ta r ia u ,— išg erk it stik lą
vandens, jum s tap s g e ria u !“
G ertrū d a v a rg a is negalais ištiesė ra n k ą ir vienu
m auku ištu štin o stik lą.
„O! — sušuko ji.— Pone, vis ta s p a ts skonis... P o­
ne, pone, d aktaro!.. Pone, tik ra i m ane nunuodijo!“ —
„N unuodijo?“ — p a k a rto ja u , išg ą stin g a i a p sid a iry d a ­
mas. „O, pone! V ardan dangaus! V ardan jūsų vargšo
brolio, d ak taro , d a k ta ro !“
P ersigandęs palikau k am barį.
„Tu g irdi? — p ak lau siau O rsolos.— J in a i m ano, kad
ją nunuodijo ir prašo g y d y to jo “ .— „K ą g i,— atsak ė
O rsola,— bėkit į M orsaną ir atsiv esk ite d a k ta rą Ron-
se n ą “ .
P aėm iau skrybėlę ir lazdą.
„ Išg e rk it p a sk u tin į stik lą vyno: lauke šalta, o jum s
reikės nužygiuoti dvi m y lias“ .
P adavė m an g ėrim ą, k uris, kad ir kaip buvau p r a ­
tęs prie stip rių svaigalų, nudegino sk ran d į it vitriolis!
Išsv y rin au iš nam ų, p e rk irta u sodą, klupinėdam as p a ­
siekiau v a rte liu s ir a ts id ū ria u M orsano kelyje. Bet vos
sukoriau du šim tus žingsnių, kai m edžiai m an ėmė su k ­
tis, dangus p asid arė ugninis, žemė išslydo iš po kojų,
ir aš n u v irta u į griovį.
K itą dieną atsib u d au savo lovoje; m an atrodė, kad
susapnavau siau b in g ą košm arą!

462
 P askam binau. A tbėgo Orsola.
„ A r tiesa, kad G e rtrū d a num irė, o gal m an ta i tik
p risisap n av o ?“ — „T iesa“ ,— ta rė ji.— „B et,— n e ry ž tin ­
gai p rid ū ria u ,— num irė... n u n u o d y ta ? “ — „G alim as d a ­
lykas“ .— „K aip, galim as d a ly k a s? “ — sušukau. „T aip ,—
ta rė O rsola,— tik ta i žiū rėk it, nekalbėkit apie ta i g a r ­
siai: tik aš ir jūs davėm e jai v a lg y ti bei g e rti, ta d į ta ­
rim as gali k risti a n t m ūsų!“ — „O kodėl tu r ė tų ? “ —
„K aip g i,— ram iai atsa k ė O rsola,— žmonės juk tokie
blogi!“ — „B etgi te k tų s u ra s ti šio nusikaltim o m oty­
v u s“ ,— ta ria u išsigandęs. „V ieną s u ra s “ .— „K okį?“ —
„Pasakys, jog a ts ik ra tė te g u v e rn a n te , kad paskiau g a ­
lėtu m ėt lengviau a ts ik ra ty ti vaikais, k u rių tu r tą pavel-
d ėtum ėt jū s“ .
Š ūktelėjau ir paslėpiau galvą po antklode...
— O, nelaim ingoji! — sukuždėjo vienuolis.
— P a lau k it, p alaukit! — ta r ė m irš ta n ty sis .— Čia
d a r ne pabaiga... tik n e p e rtra u k in ė k it m anęs: aš taip
silpstu!..
Brolis D om inykas klausėsi to liau ; k rū tin ė jam su n ­
kiai kilnojosi, širdį gniaužė.

X L V II + VORAS R E Z G A T IN K L Ą

Ž eraras tęsė išp ažin tį:

— G ertrūdos m irtis nesukėlė jokių įta rim ų , tik vi­
sus labai nuliūdino. Ypač nepaguodžiam i buvo vaikai.
Orsola norėjo jiem s pakeisti G e rtrū d ą , tačiau šie jos
bijojosi; užvis labiausiai jos negalėjo m aty ti m ažoji
Leoni.
M ane apėm ė gili m elancholija; d a b a r aš k e tu rias
a r penkias dienas tū n o jau užsidaręs savo kam baryje.
S ugrįžo ponas S ą ra n tis ir ban^ė m ane paguosti
dėl šio įvykio. Jis, regis, visiškai su p ra to m ano g ailestį
netekus tokios geros ir ištikim os ta rn a itė s , bet nieko
nenutuokė apie g ra u ž a tį, bemaž p an ašią į sąžinės p rie ­
kaištus. Beje, pasiūlė nu sam d y ti vaikų p riežiū rai k itą
m oterį, bet p a sta rie ji jokios nenorėjo, o aš, bijodam as
Orsolos p rie šta rų , rėm iausi vaikais ir neieškojau nieko
vargšei G ertrū d ai pakeisti.
463
 Orsola ir toliau tv ark ė nam us, lyg nieko neb ū tų
įvykę, dėl savo padėties laikydam asi ato k iai ir n e sirū ­
pindam a m anim i, nes, be abejo, buvo tik ra , kad aš nuo
jos neištrūksiu.
V ieną dieną su tik a u ją koridoriuje.
„O ką jūs d a ry tu m ė te ,— užklausė p rae id a m a ,—
jeigu vietoje G ertrūdos būčiau n u m iru si a š? “ — „A k,
jeigu būtum nu m iru si tu ,— a tsa k ia u , jau sd am as kaip jos
akių liepsna vėl im a m ane d e g in ti,— jeigu bū tu m n u ­
m irusi tu, Orsola, aš irg i būčiau n u m irę s!“ — „K ą gi,
jeigu aš n e n u m iria u ,— ta rė ji,— ta i gyvenkim e! — ir
dem oniškai nusišypsojusi p rid ū rė savo g im tą ja tarm e: —
Š ią n a k t lauksiu tavęs, Ž erarai!“ — „O ne, jokiu būdu
ne! — žadėjau s a u .— Ne, aš n eisiu !“
— Mano tėve,— pasakojo to lia u m irš ta n ty sis ,—
g am tin in k ai kalba apie kai ku rių gy v ū n ų kerinčią g a ­
lią, ta rp jų ir gyvatės, k u ri savo žvilgsniu priverčia
paukštelį nusileisti šaka po šakos nuo medžio viršūnės
stačiai į savo p ražio tu s n asru s; m ano tėve, piktoji d v a ­
sia buvo apdovanojusi šią m oterį to k ia pačia galia: iki
vienuoliktos valandos vakaro kovojęs su savim i, p a si­
ju ta u n eatsisp iriam ai tra u k iam a s į jos kam barį, ir prieš
savo valią, vis priešindam asis, n u sliū k in a u koridorium i
ir lem tingai, laiptelis po laiptelio p asik ėliau viršun, k u r
jin ai m anęs laukė... Aš jau jum s p risip až in a u , kad r y ­
to jau s dieną po tokių n ak tin ių o rg ijų tik labai m iglotai
prisim indavau, ką d a ria u ir ką k a lb ė ja u , kas buvo m an
darom a ir sakom a. K itą dieną po šios nakties m an tik
atrodė, kad m udviejų — Orsolos ir m anęs — k albėta
apie tai, kaip m aloniai b ū tų galim a g y v en ti, tu rin t du
a r tris m ilijonus. P risim inęs, nors ir neaiškiai šį pokalbį,
aš sudrebėjau: tokio didžiulio tu r to sa v in in k u g alėjau
ta p ti tik po savo brolvaikių m irties. A rg i tik ė tin a , jog
Dievas pasišau k tų pas save tuodu g raž u č iu s vaikelius,
kvapnius ir šviežutėlius kaip gėlės ir v a isia i, ta rp ku rių
jie žaidė?.. Teisybė, toji n etik ėta G e rtrū d o s m irtis m a ­
ne baugino! K ai tokios m intys su g n ia u ž d a v o širdį, su-
sirasdavau poną S ą ra n tį, užvesdavau kalb ą apie p a ša ­
linius dalykus, paskiau p a k re ip d a v au šneką į vaikus,
m aldaudam as jį g erai juos p riž iū rė ti. O šis, ir ta ip my-

464
Įėjęs juos visa siela, m an atsak y d av o : „B ūkit ram us,
niekad jų neapleisiu, nebent aplinkybės, galingesnės
už m ane...“
I r jo veidas apsiniaukdavo — p am anytum , kad ja u ­
čia, koks baisus n ep asitik ėjim as,— ne savim i pačiu, bet
k ita is,— m ane verčia sakyti, kad g erai saugotų ta s dvi
jam p a tik ė ta s m ažąsias būtybes.
O dabar, tėve, a r pasakoti jum s, kokiais žem ais
gundym ais, kokiom is p asib aisėtin ų geism ų įtaigom is
Orsola pam ažu p ra tin o m ane p rie m inties, kad gali
įvykti koks nors nelaim ingas a tsitik im a s, p ad a ry sian tis
m ane savininku tu rto , k u rį ėm iau laik y ti b ū tin u savo
laim ei, kadangi Orsola kiekvieną n a k tį kartojo, jog jis
b ū tinas josios laim ei?.. Beje, keistas dalykas! N ors n ie­
kad iš tik rų jų nebuvo jokios kalbos apie vedybas šios
m oters su m anim i, visi ta rn a i lab ai gerai žinojo, kokie
m ūsų san ty k iai, ir stengdam iesi įsiteik ti O šrsolai v a d i­
no ją ponia Zerar! N etgi v aikai pasigavo šį įp ro tį —
m at, k artojo tai, ką girdėjo k a lb a n t suaugusius. N e­
abejoju, kad ir jai pačiai lab ai norėjosi p a sid a ry ti ponia
Zerar, bet, aišku, laukė tos akim irkos, kai m udviejų
gyvenim us su rak in s baisaus sąm okslo grandinės!
K a rta is dieną m ane pag au d av o toksai siaubas, jog
sudrebėdavau ir im davau kone rė k ti nuo k ru v in ų m in­
čių, ta rs i šm ėklos ap n inkančių iš visų pusių! Tuom et
iššokdavau iš savo kam bario ir leisdavaus, k u r akys
veda, kol ką nors su tik d av au . J e ig u pasim aišydavo m a­
no kelyje vaikai, sp ru k d av au nuo jų į šalį, jeigu p am a­
tyd av au poną S ą ra n tį, vėl šokdavau jį m ald au ti, kad
gerai saugotų savo au k lėtin iu s, ir p rid u rd a v a u : „A š
taip juos m yliu, juk jie, varg šeliai, m ano gerojo Žako
v aik ai!“
Š itaip aš n u siram in d av au , ta is g a rsia i iš ta rta is
švelnum o žodžiais p a tsa i save s u tv irtin d a v a u .
Bet stodavo n aktys, ir nedoroji Penelopė1 savo b u ­
činiais, savo geism ais, savo keistu neįtikėtinos gašlybės
goduliu išardydavo tą šventą, m ielašird in g ą d a rb ą , k u rį
mano sąžinė būdavo nuveikusi p er dieną! Tačiau, savo
gėdai tu riu p risip až in ti, kad laikui b ėg an t n akties išm o­
nei darėsi vis lengviau iša rd y ti ta i, kas buvo p a d a ry ta
40. P a r y ž ia u s M oh ik an ai , I kn.
465
per dieną. P ag aliau , nors tik tolim oje a te ity je tik ė jau si
išsipildant m ano baisius lūkesčius, pam ažėle įp ra ta u ž iū ­
rė ti į broliavaikių valdas kaip į nuosavas, jų pinigus
laik y ti savais, ir sykį Orsolos akivaizdoje m an išsprūdo:
„K ai p ra tu rtė s iu , n u sipirksiu g re tim ą ūk į...“
K as gi galėjo m ane p r a tu r tin ti? A t s it ik t in u m a s ! —
taip šita i vadino O rsola,— a tsitik tin u m a s, k u ris m an
leis paveldėti abiejų broliav aik ių tu rtą ... T ačiau, tė v e ,—
ta rė m irštan ty sis, palin g u o d am as g a lv ą ,— tas, ku ris
panašiom is aplinkybėm is p a sik lia u ja a tsitik tin u m u , yra
pasirengęs jam padėti!..
K ai pasiekė šią išpažinties d alį, Ž eraro veidas tiek
persim ainė, jog vienuolis, nors ir kaip troško išg irsti
tą są vis kraupesnių ir kraupesnių prieš jį atsisk leid žian ­
čių įvykių, pam anė, jog d erėtų jį p e rtra u k ti.
I r iš tik rų jų , m iršta n ty sis m inutėlei nutilo, tačiau
tik tam , kad su k a u p tų visas jėgas. D abar a tro d ė,
jog jis lygiai taip p a t tro k šta greičiau u ž b a ig ti savo
pasakojim ą, kaip anksčiau — bijojo jį p rad ėti.
Vis dėlto, po šia nuplikusia kauke, į ku rią d v asi­
ninkas įbedė savo išsigandusį žvilgsnį, vyko a rši kova —
m at, ligonis vėl tęsė savo p asakojim ą tokiu silpnu balsu,
jog Dom inykas, stengdam asis s u p ra s ti jo žodžius, bemaž
tu rėjo p rik išti ausį jam prie lūpų.
— Tuo ta r p u ,— šnabždėjo Ž e rara s,— a tsitik o vienas
dalykas, kurio negaliu n u ty lė ti. M ažoji m ergytė, v ard u
Leoni, buvo labai g eru tė, bet k a rtu ir n e p a p ra sta i iš­
didi kaip tokio am žiaus vaikui. B razilijoje, k u rią p a ­
liko vos ketverių m etukų am žiaus, buvo p ratu si, kad
apie ją šokinėtų b ent dvidešim tis ta rn ų , visiškai nu o ­
lankių ir ned rįstan čių p rie š ta ra u ti, p ak lū stan čių jai iš
pirm o žodžio a r gesto. Po G ertrū d o s m irties dažnai t u ­
rėjo ding stį b ū ti n e p a te n k in ta O rsola, k u ri neslėpdam a
savo neapykantos vaikui p a ta rn a u d a v o jai a tsa in ia i ir
d arg i šiurkščiai, ką m ažoji pastebėjo. Du a r tris k a rtu s
pasiskundė m an, bet m atydam a, kad Orsolos elgesys
su ja nė kiek nesikeičia, kreipėsi į poną S ą ra n tį. Sis
kaip įm anydam as delikačiau davė m an su p ra sti, kad
nepaisant m ano asm eniško a tla id u m o O rsolai ši n e tu ri
p a m iršti: V iktoras ir Leoni — tik rie ji nam ų šeim ininkai.

466
 V ieną ry tą , kai abu vaik ai žaidė, m ėtydam i į tv e n ­
kinį akm enėlius, o B razilis pūkšteldavo juos ištra u k ti,
Orsola pasiskundė galvos skausm u, k urį jai įv aręs šuns
am sėjim as. G aliausiai, išsikišusi pro lan g ą, ji šūktelėjo
vaikam s, kad lia u tų si a rb a su g alv o tų kokį k itą žaid i­
m ą, k u ris neverstų B razilį ta ip loti. V aikai pasižiūrėjo,
iš k u r atein a šis įsakym as, ir išvydę Orsolą žaidė toliau.
„Saugokis, Leoni!“ — sušuko Orsola m ergytei, kurios
ypač nekentė. „Ko g i? “ — paklausė ši. „K ad aš n u si­
leisiu apačion. O jeigu p riv ersi m ane nusileisti, ta i aš
tave p rilu p siu !“ — „A k, p ažiūrėsim , nagi, n u lip k it!“ —
atšovė m ergytė. „Tu m anęs nebijai? — paklausė O rso­
la .— Na palauk, tuoj ta u p a ro d y siu !“
I r išpuolusi sodan, ji bėgčiom įveikė a ts tu m ą nuo
terasos iki tvenkinio ir ištiesė ra n k ą su g rieb ti m ergytę,
kuri laukė, n esitrau k d am a nė per žingsnį. Bet jos n u ­
tv erti nespėjo — šuo šoko į priekį ir įsikibo dan tim is
jai į ran k ą . Orsola b aisingai suriko, ne tiek iš skausm o,
kiek iš pykčio. Į šauksm ą iš sk irtin g ų pusių atbėgo du
žm onės: ponas S ą ra n tis, k u ris nusivedė vaikus, ir sodi­
ninkas, kuris p riv e rtė šunį paleisti savo auką.
Orsola sugrįžo į nam us ir parodė m an savo s u k ru ­
v in tą ra n k ą : „Tikiuosi, kad n u b au site savo du k terėčią
ir užm uši te š u n į? “ — tarė.
G albūt aš būčiau įvykdęs jos norą, bet įsikišo po­
nas S ą ra n tis: jis a tse it viską m atęs bei girdėjęs, ir, jo
nuom one, Leoni nekalta. O B razilis iš in stin k to ištik i­
m ai ta rn a u ti tik gynęs savo m až ą ją šeim ininkę ir už
ta i nenusipelno m irties. Tad aš p asiten k in au tik tuo,
jog užd rau d žiau nuo šiol vaikam s žaisti prie tvenkinio
ir įsakiau B razilį laik y ti p ririš tą prie būdos. Orsola
taip lengvai atsisakė dvigubo k eršto m inties, jog ta i
m ane ir nustebim o, ir išgąsdino. B uvau jau pradėjęs
su p ra sti, kad ji ne iš tų m oterų, kurios atleidžia už jom s
p a d a ry ta s skriaudas.
Apie tą laiką vienas nam ų įvykis buvo lem tingas
ir suteikė O rsolai p rogą įvyk d y ti seniai jos b ra n d in tą
k rau p ų jį planą.
Buvo apie 1820-ųjų m etų rugpjūčio vidurį. J a u ko­
kias tris sav aites ponas S ą ra n tis buvo sta ig a bei iš kar-
30* 467
to atsisakęs visų savo įpročių: jo gyvenim as, iki šiol
g riežtai tv ark in g as, didžiai m ano n u o stab ai tapo ištisa
v irtin e ekscentriškum ų, kurie prad ėjo tra u k ti į save r a ­
mių bažnytkaim io gyventojų ir ypač visų nam iškių
dėmesį.
K a rta is n ak tim is pas jį atv y k d av o kažkokie žmonės,
jis išeidavo d rau g e su jais ir p rad in g d av o ištisom is die­
nomis, pranešdam as m an apie savo išvykim ą tik tru m ­
pais rašteliais, kuriuos p a p ra s ta i palikdavo liokajui Ža­
nui, k u rį p ad arė savo p a tik ė tin iu . Tačiau kodėl išvyko
ir kiek laiko ketina nebūti, jis nenurodydavo.
K a rta is nuo p a t aušros užsidarydavo su bičiuliais
iš P ary žiau s savo k am baryje a rb a parko paviljone ir
posėdžiaudavo ten, a tsisak y d am as nusileisti apačion
pusryčiam s, o kai kada d a rg i pietum s.
J į m atydavo prieblandoje k a lb a n tis su žm onėm is,
vilkinčiais ilg ais m ėlynais red in g o tais, u ž sag sty ta is iki
sm akro, nešiojančiais ordinus ir iš visos išvaizdos bei
laikysenos prim enančius k arišk iu s civiliais d rab u žiais.
Orsola d ažnai klausydavosi prie jo m iegam ojo, k a ­
bineto a r paviljono d u rų , sten g d am asi vogčia sužinoti,
apie ką ten ta ip ilgai, dažnai ir p a sla p tin g a i k a lb a ­
masi. P ask iri žodžiai, kuriuos ji nugirsdavo, gal bū tų
galėję padėti susekti pėdsakus, bet kad an g i ta rp jų ne­
būdavo ryšio, ta i jin a i juos g reit pam iršdavo. Vis dėlto
iš dažniausiai besik artojančių žodžių, kaip a n ta i „L iud­
vikas X V III“ ir „N apoleonas“ , O rsolai nebuvo sunku
atsp ėti, kad čia kalbam a apie k a rin į sąm okslą, siekiantį
nuv ersti esam ą vyriau sy b ę ir a tk u r ti Im p e riją 2. P r i­
sim enu, su kokiu velnišku džiaugsm u Orsola m an p r a ­
nešė, ką buvo atskleidusi. J i nekentė jūsų tėvo, ku ris
visais atv ejais stodavo vaikų pusėn, ir neabejoju, jog
neišdavė jo policijai tik todėl, kad galvoje bran d in o k itą
planą ir kad su savo p asib aisėtin u įžvalgum u m atė jūsų
tėvo sum anym uose kai ką, kas g a lė tų p a s ita rn a u ti jos
pačios užmačioms.
Taigi ji laukė dienos, valandos, m om ento veikti,
kaip ja g u a ra s, prigludęs prie šakos, laukia p ato g au s
m irksnio šokti a n t keliautojo. Šioje k an trio je ir ž ia u ­
rioje ypatoje vienu m etu buvo kažkas g y v atišk a ir tig-
riška!
468
 R ugpjūčio 18-ąją ponas S ą ra n tis nakčiai pasišalino
iš rūm ų ir per raštelį, k u rį buvo palikęs, prašė m anęs
pačiam nu v y k ti pas K orbeilio n o ta rą ir a tsiim ti šim tą
tū k stan čių ekiu, kuriuos b uvau pas jį padėjęs; kad len g ­
viau b ū tų g abenti, tu rė ja u p a siste n g ti bent dalį sum os
g a u ti banknotais.
Tuojau p a t iš ry to liepiau p a k in k y ti į k a rie tą a rk lį
ir nuvykau į Korbeilį. Ponas A n ri tu rė jo banknotų tik
labai nedidelei sum ai, tad p a rg a b e n a u šim tą tū k sta n č ių
ekiu kaip ir buvau padėjęs — auksu.
Dieną ponas S ą ra n tis sugrįžo ir a tsiu n tė ta r n ą m a­
nęs pak lau sti, a r n esutikčiau kelias m inutes p a k a lb ė ti
su juo vienu du.
Aš buvau kam baryje su Orsola.
„T uojau nulipsiu ap ačio n “ ,— p asak iau Žanui. „O
kodėl jum s n ep ap rašiu s poną S ą ra n tį pasikelti v iršu n ? —
paklausė ji.— Ju m s čia b ū tų p a to g ia u šn ek ėtis“ .— „ P a ­
sakykit ponui S arančiui, kad pasikeltų v irš u n “ ,— t a ­
riau Žanui.
K ai šis pasišalino, ta r ia u O rsolai: „D abar paliksi
m ane v ien ą ? “ — „V adinasi tu rite nuo m anęs p a sla p ­
čių ? “ — pastebėjo ji. „Ne, bet pono Sąrančio p a sla p ty s
priklauso jam , o ne m an “ .— „ Ju m s leidus, pone Ž era­
rai, pono S ąrančio p a sla p ty s p riklauso m um s arb a jis
gali pasilaik y ti jas s a u “ .
I r su ta is žodžiais ji užsidarė bei užsirakino g re ­
tim am e prausyklos kam barėlyje, iš k u r buvo galim a
viską gird ėti. Vos tik spėjo p a su k ti ra k tą , kai durys iš
koridoriaus a tsid a rė ir įėjo jūsų tėvas. G alėjau, p riv a ­
lėjau jį. išsivesti į k itą k am b arį a r nuošalią parko alėją,
į kokios pievutės vidurį, bet bijojau to, kas bus, kai m udu
su Orsola liksim e dviese. Tad kai ponas S ą ra n tis m anęs
paklausė „ A r mes vieni? A r galiu kalb ėti su jum is visai
a tv ir a i? “ , aš nedvejodam as a tsa k ia u : „Vieni, bičiuli,
galite k a lb ė ti...“
Ž eraras stabtelėjo ir pasisuko į vienuolį:
— A r žinote, ką jūsų tėvas norėjo m an pasak y ti,
broli? — pak lau sė.— A r b ū tin a m an ta i p a k a rto ti?
— Aš nieko nežinau, pone,— atsak ė D om inykas.—
Kai tėv as paliko P ra n cū z iją , aš m okiausi sem inarijoje.
469
J is net nesuspėjo su m anim i a tsisv eik in ti. Nuo tad a
gavau tik vieną laišką nuo jo, p ažym ėtą „ L a h o ra s“ ,
bet jam e jis tik ram ino m ane dėl savo sveikatos ir siu n tė
pinigų, kurių galėjo m an p rire ik ti.
— Tuom et aš jum s p a sak y siu ,— vėl prabilo m irš ta n ­
ty sis,— kokie buvo jū sų tėvo plan ai ir kokiam e sąm oksle
jis dalyvavo.

L X V III + S A K A N Č IO P A S L A P T IS

„P irm iau sia, b ran g u sis pone Ž erarai, p a tik ė k ite ,—

ta rė m an jūsų tė v a s,— kad visa, ką jum s papasakosiu,
buvo žinom a jūsų broliui Žakui nuo p a t pirm os dienos,
kai vėl su juo pasim ačiau; taig i jis g e ra i žinojo, kad
įsileidžia į savo nam us sąm okslininką, kai pavedė m an
au k lėti vaikus.
J ū s žinote m ano v ard ą ir kilm ę. Esu korsikietis,
gim iau A jače tais pačiais m etais kaip ir im p erato riu s,
kuriam pask y riau savo gyvenim ą: kai atsižadėjo sosto
F ontenblo1, sekiau paskui jį į Elbės salą, o po Mon Sen
Žano mūšio" — į Šventosios Elenos salą.
K ada nors p asaulis sužinos, kokiom s kančiom s b u ­
vo pasm erktas žmogus, k u ris juos visus, vieną po kito,
tu rėjo savo rankoje, ir viešas isto rijo s teism as pasm erks
jo k alintojus ir budelius!
Šiaip a r taip , nuo 1817-ųjų m etų, nieko nesaky­
dam as įžym iajam kaliniui, ėm iau ste n g tis kaip nors jį
išvaduoti. P irm iau sia užm ezgiau ryšius su vienu am e­
rikiečių laivu, kuris p ristaty d a v o m um s laiškus nuo b u ­
vusiojo k a ra lia u s Juozapo*, p asitra u k u sio į Bostoną.
Bet im p e rato riu s visiškai n e p rita rė m ano veiklai ir p a ts
m ane išdavė salos g u b e rn a to riu i: „Išsiųskite greičiau
šį šaunuolį P ra n cū z ijo n ,— p a sak ė ,— nes jis nori m ane
p riv ersti bėgti iš tokio ro jau s kaip Šventoji E lena!“
I r jis su visom is sm ulkem nom is p ak arto jo g u b e r­
n ato riu i pabėgim o p laną, k urį buvau jam atskleidęs.
Malonė, kurios jis už ta i p ra š ė ,— kad būtų išsių stas
P rancūzijon vienas ištik im iau sių jo ta r n ų ,— buvo visai
nesunkiai įgyvendinam a. Taigi m an buvo n u m a ty ta
470
išvykti p oryt — D žeim stauno reide stovėjo laivas, p a si­
rengęs p lau k ti į P o rtsm u tą .
Baisiai nusim iniau, m a t m an atrodė, jog kažkuo
u ž sitra u k ia u im p erato riau s nem alonę. T ačiau sta ig a per
generolą M ontoloną1 g au n u įsakym ą p ris ista ty ti pas jį.
G enerolas m ane įvedė į jo m iegam ąjį, ir im p erato riu s
davė ženklą p alik ti m us vienus.
Vos tik šis pasišalino, puoliau iškilniajam kaliniui
į kojas, m elsdam as m an a tle isti ir nebesiųsti P rancūzi-
jon. J is išklausė m anęs iki galo, visą laiką g erašird išk ai
šypsodam asis, paskiau suėm ė m ane už ausies: „K v ai­
lelis! — ta r ė .— Na, kelkis!“
Šie žodžiai buvo tokie n epanašūs į priekaištus, k u ­
riuos tik ė jau s išg irsti, jog a tsisto ja u visai pasim etęs.
„A š ta u neatleid žiu ,— ta rė jis ,— nes tu rė č ia u a t ­
leisti už neapsakom ą ištikim ybę ir begalinį atsid av im ą,
o juk tokie dalykai, netikęs korsikieti, ne atleidžiam i,
bet prisim enam i!“ — „Tokiu a tv e ju , sire, vard an d a n ­
g a u s,— su šu k au ,— neišsiųskite m anęs!“ — „ S ą ra n ti,—
ta rė im peratorius, a tid ž ia i m ane nužvelgdam as,— tu
m an reik alin g as P ra n cū z ijo je “ .— „O! Tuom et k itas d a ­
lykas, sire,— a p sid ž iau g ia u .— I r nors labai norėčiau
pasilik ti šalia jūsų, esu pasirengęs tuoj p a t išv y k ti“ .—
„P a k la u sy k ,— ta rė im p e ra to riu s,— dalykai, kuriuos ta u
patikėsiu, labai svarbūs. A š d a r tu riu P rancūzijoje š a ­
lin in k ų ...“ — „K u rg i ne, sire: už ju s — visa ta u ta ! “ —
„K ai kurie iš m ano senųjų generolų slapčia daro žygių,
kad aš su g rįž č ia u “ .— „O, sire! Iš tik rų jų , kodėl n eg a­
lėtum e vėl ju s išvysti soste? J u k su g rįžo te iš E lbės!“ —
„Tokiam e gyvenim e kaip m anasis a n trą sy k puslapiai
neperrašom i! — palinguodam as g a lv ą p a p rie šta rav o im ­
p e ra to riu s.— Be to, pradedu m an y ti, jog žm onijos a te i­
ties labui g eriau, kad aš n u m irč ia u čia ir kad ta u tų
im p erato riu s a tlik tų savo kančią bei Golgotą ’ kaip J ė ­
zus K ristus... Mano m irtis bus g raž i. S ą ra n ti, ir aš no­
riu, kad ji tokia b ū tų !“
J is išta rė tuos žodžius tokiu p at triu m fu o jan č iu
veidu, kaip diktavo taikos są ly g a s po M arengo", Aus-
terlico ir V a g ra m o \ Šventojoje Elenoje jis vėl a tg a v o
savo laik in ai p ra ra s tą g enialum ą — kaip Jė zu s K ris-
471
tus, k u riam k ru v in as p ra k a ita s ' m irk sn iu i prim inė žm o­
gišką prig im tį, bet k u ris tu o ja u p a t vėl p a sija u tė Dievo
sūnum i.
„K ą tu riu d a ry ti, sire? — p a k la u sia u .— Ir kodėl ne­
leidžiat, kad kaip Sim onas K ire n ie tis10 pasilikčiau čia
p adėti jum s nešti savo k ry ž ių ? “ — „N e,— atsakė im pe­
ra to riu s ,— aš ta u k a rto ju , S ą ra n ti, m an reik alin g as
Prancūzijoje p atik im as žmogus, k u ris g a lė tų p asak y ti
tiem s m ano narsiesiem s vadam s, k u rie neparsidavė nei
B urbonam s, nei svetim šaliam s, tokiem s kaip K lozelis1',
Bašeliū 2, Ž eraras \ Fua, L a m a rk a s14, kad nebegalvotų
apie m ane“ .— „Kodėl, sire ? “ — „Todėl, kad aš kaip se­
novės rom ėnų im p erato riai žm onėm s tap a u ta rs i dievu,
žvelgiančiu į juos iš savo ugninio d an g au s au k šty b ių .
Tu susirasi juos ir m ano vard u pasakysi: Dabar tegal­
vokite apie imperatorių tik ta m , jog p ris im in tu m ė te ,
kad jis jus myli ir linki ju m s sėkmės. Tačiau jis turi
sū n ų , kurį svetimieji auklėja galbūt neapkęsti ir neabe­
jotinai — nesuprasti jo darbų. Tad galvokite apie šį s ū ­
nų!“ — „O, sire, taip aš jiem s tai p a sak y siu !“ — „ T ik ta i.
tu pridursi, n e sta ty kit pavojun jo v a ik y s tė s , jeigu ne­
būsite tik ri, kad jum s pasiseks; p r is im in k ite , ką padarė
su A s t i a n a k t u 1 ir B ritaniku ' , kai pradėta su v o k ti, jog
jie gali tapti pavojingi!“ — „Taip, sire, taip , pasakysiu
jiem s t a i “.— „G erai jiem s išaiškink, S ą ra n ti, kad ta i
m ano p ask u tin ė valia, politinis testa m e n tas; pasakyk,
kad aš rim ta i ir visiem s laikam s a tsiž ad ė ja u sosto, bet
atsižad ėjau jo tik savo sū n au s n a u d a i“ .— „Perduosiu
jiem s tai, sire “ .— „ I r šta i d a r vienas dalykas, S ą ra n ti,
kuris gali p ra v e rsti tiem s, kas bandys jį išplėšti iš a u strų
ra n k ų ...“ — „A š k lausau, s ire “ .— „M ano sūnus gyvena
vieną m ylią nuo Vienos, tuose pačiuose rūm uose, k u ­
riuose aš dusyk gyvenau: p irm ą k a rtą — 1805-aisiais
m etais po A usterlico, a n trą — 1809-aisiais, po V agra-
mo. P a s ta rą jį k a rtą gyvenau ten tris m ėnesius. J is g y ­
vena dešiniajam e sparne, k u rį aš ta d a buvau pasirinkęs
kaip savo asm eninį būstą... K ą g ali žinoti? K eista! G al­
b ū t jo m iegam asis ta s p ats kaip m ano; reik tų ta i p a ­
tik r in ti“ .— „Taip, s ire “ .— „ Š tai koks reik alas: aš m ėg­
davau tad a p a siv a ik štin ėti ry ta is, o kai kada ir vėlų
472
v ak arą, po sodą, tač ia u dėl šito reikėdavo pereiti a p a r ­
tam entus ir prieškam barius, nuolatos pilnus d v ariškių
bei prašy to jų . Man ta i pakyrėjo, ir aš liepiau išk irsti,—
ne, ne rūm ų arc h ite k tu i, bet savo inžinerijos k a rin in ­
kam s,— slap tas duris, išeinančias į u žpakalinius laip tu s.
Jos atsiv ėrė į m ano tu ale to k am barėlį, o laip tai — į
tokią ta rtu m o ran ž e riją ; n u sp au d u s m ygtuką, p aslėp tą
veidrodžio rėm e, stik las įslenka į sienų panelį, ir a ts i­
veria anga. Tad su p ra n ti, S ą ra n ti? Je ig u m ano sūnų
saugo, ta i pro čia jis g a lė tų p ab ėg ti, p risiju n g ti prie
laukiančiųjų jo parke ir iš ten su ja is pasiekti A u strijo s
sien ą!“ — „O taip, sire, s u p ra n tu !“ — „ Š ta i ta u Sėn-
brūno rūm ų planas — jį š ią n a k t p a ts n u b raižiau ; rūm ų
sparnas, kuriam e gyvenau, čia p a ro d y ta s su visom is
sm ulkm enom is: va m iegam asis, tu a le ta s, o va rėm o re l­
jefas, k u r reikia nuspausti. Sis p lan a s m ano p a sira šy ta s,
gerai jį paslėpk nuo anglų šnipų. Tai tavo atpažinim o
r a š ta s “ .— „B ūkit ram us, sire. G aus m ane užm ušti, jei
norės jį a tim ti!“ — „P asisten k lik ti gyvas ir n eatid u o ti
plano! Tai k u r kas geriau... Palauk! D ar ne v isk as“ .
Im p e rato riu s ištrau k ė iš po lovos dėželę, kurioje
buvo m ilijonas auksu, paėm ė tris šim tus tū k stan čių
fra n k ų ir padavė m an.
„K ą su jais tu riu d a ry ti? “ — paklausiau. „O! Ju o s
duodu ne jum s, pone korsikieti! Tik p atik iu reikalo iš­
laidom s, su p ra n ta te , m etre C in c in a ta i1 ? P an au d o site juos
pagal savo n u ožiūrą. Š im tas tū k sta n č ių ekiu kvailio
rankose — ne kažkas, bet sum aniam žm ogui — lobis.
Savo p irm ą ją ita lišk ą ją k am p an iją o rg an izav au su dvikm
tū k stan čiais luidorų, kuriuos vežiausi karietos skrynioje,
ir atvykęs į štabo bū stin ę d aviau po k etu ris luidorus
kiekvienam gen ero lu i“ .— „Sire, u ž tik rin u , pin ig ai bus
p anaudoti jeigu ir ne genijaus, ta i b en t doro žm ogaus!“ —
„ Jeig u tau tek tų bėgti... g erai š ita i įsidėm ėk, S ą ra n ­
ti! “ — „A š k lau sa u si“ .— „M an b ū tų m alonu, kad p ris i­
g laustum Indijoje. Ten, K ašm yro ir Lahoro m a h a ra ­
džos R undžet Singo B a h a d u ro M svitoje su rasi vieną iš
mano ištikim iausių ta rn ų , generolą L ebastarą de Pre-
m oną...“ — „Taip, s ire “ .— „P asiu n čiau jį ten 1812-ai-
siais m etais p a ž iū rė ti, a r karo su A nglija atv eju , mė-

473
g in a n t paim ti R ytus per Š ia u rę ,— kaip 1798-aisiais m ė­
g in au juos paim ti per E g ip tą ,— negalim a b ū tų sukelti
a n tro S an d rn ag o ro su k ilim o 1' ir s u k u rp ti R undžet Sin-
gui B ah ad u ru i laim ingesnį nei Tipo S a h ib o "1 vaidm enį.
Bet prasidėjo m ūsų nesėkm ės, ir aš In d iją išleidau iš
akiračio; ja u būdam as čia, g a v a u iš savo ištikim ojo
p a siu n tin io žinią. J is stojo ta r n a u ti indų k u n ig aik š­
čiui, tačiau širdyje atsid av ęs m an. Tad, jeigu ta u tek tų
sp ru k ti, S ą ra n ti, pasuk į tą senąjį žm onijos lopšį I n ­
diją, pasidalink su L ebastaru pinigus, kad ir kiek jų
b ū tų likę: šis n arsu s žm ogus nebuvo tu rtin g a s ir be­
rods paliko P rancūzijoje m ažą d u k ry tę , kurios au k lė ­
jim u tu rė ja u užsiim ti, jeigu būčiau likęs im p erato riu m i.
Š tai kodėl, b ran g u sis S ą ra n ti, tav e dem askavau, š ta i
kodėl p a v a ra u nuo savęs ir reik a la u ju išsių sti E uro­
pon ir d a rg i kuo g reičiau, g irdi, gudročiau? Taigi, te-
nebus ta rp m ūsų nieko bendra, kol tu a tsid u rsi te n a i!“
I r im p erato riu s ištiesė m an ra n k ą , k u rią k a rš ta i
pabučiavau.
P ory td ien išvykau.
G aliausiai a tsid ū ria u P rancūzijoje. N ežinojau, kad
kaip ir visi a tv y k s ta n tie ji iš Šventosios Elenos salos
pateksiu griežton policijos priežiūrom
Buvo žinom a, kad aš b e tu rtis : šim tas tū k sta n č ių
ekiu, kuriuos p arsigabensiu, galėjo sukelti įta rim ą . S u ­
sira d a u jūsų brolį, ir jam viską papasak o jau . Sis paskyrė
m ane savo vaikų auk lėto ju ir p a ta rė k reip tis į jus, kad
p ad ėtu m ėt sau g o ti šim tą tū k sta n č ių ekiu. J a u žinote,
kas šiuo klausim u įvyko ta rp m ūsų.
Nuo to laiko, kai g rįž a u iš Šventosios Elenos s a ­
los, praėjo ketveri m etai, ir aš vis lau k iau progos p a si­
ta rn a u ti im p e rato riu i ir įv y k d y ti jo norą. R engiam as
sąm okslas, k u ris tu ri p rasid ė ti ry to j; negaliu jum s p a ­
sakyti, kas jo v adai: ta i jų, ne m ano, paslaptis. Tik g a ­
liu jus u ž tik rin ti, kad įžym iausi Im perijos žmonės ry to j
pam ėgins n u v e rsti B urbonų valdžią!
P avyks m um s a r nepavyks?.. Je ig u pavyks, niekas
m ums negrės, būsim e padėties šeim ininkai; jeigu nepa­
vyks — m ūsų lauks ta s p a ts ešafotas, a n t kurio žuvo
Didjė! Š tai kodėl p a p ra šiau jūsų p aim ti iš notaro šim tą

474
tū k stan čių ekiu ir pagal galim ybę ne auksu, o b an k ­
notais.
B ijotės susikqm prom ituoti? P irm iau sia pasakysiu,
kad šita ip n eatsitik s. Bet jeigu vis dėlto šiuo a tž v ilg iu
nerim aujate, šiandien p a t jum s p a ra ša u , kad sv arb ū s
reikalai verčia m ane jus p alikti, ir sąm okslui nepavy­
kus gelbėsiuos kaip išm anysiu.
O gal, p riešin g ai, padėsite m an iki galo? Tokiu
atveju duokite m an Žaną, jis ištik im as ta rn a s; tegul
rytoj laiko čia ištisą dieną du p a b a ln o tu s arklius, kiek­
vieną su lagam inu, p a k ra u tą penkiasdešim čia tū k s ta n ­
čių ekiu. Visą kelią iki Bresto tu riu bičiulių, kurie m us
paslėps; Breste sėsiu į laivą, p la u k ia n tį Indijon, ir p a ­
klusdam as savo valdovo įsakym am s Lahore p risiju n g siu
prie generolo L ebastaro de Prem ono.
Š ta i ką tu rė ja u jum s p asak y ti, b rangusis pone Že­
rara i. D abar m ano gyvybė — jūsų rankose. N eskubė­
kite m an a tsa k y ti. E inu į savo k am b arį su tv a rk y ti visus
d aiktus, sudeginti visus popierius, kurie g alėtų m ane
sukom prom ituoti, ir po ketvirčio valandos su g rįšiu iš­
k lausyti jūsų a tsa k y m o “ .
S ulig ta is žodžiais jis a tsisto jo ir pasišalino.
Vos tik jis u žd arė d u ris į koridorių, p rasiv ėrė p ra u ­
syklos durys, ir jose pasirodė O rsola. Savaim e su p ra n ­
tam a, ji girdėjo visą m ūsų s la p tą jį pokalbį.
B ijojau, kad ji, kiekviena pro g a neslepianti savo
an tip a tijo s ponui S a ran č iu i, a tsisak y s padėti jam p a ­
bėgti, todėl buvau tam visai pasirengęs, kai p ak lau siau :
„G irdėjai, O rsola? K ą d a ry ti? “
Didžiai m ano nu o stab ai, ji a tsa k ė : „Tą, ko jis p ra šo “ .
P ažvelgiau į ją apstulbęs. „K aipgi ta ip ? “ — sum ik­
čiojau. „S akau tau , kad reik ia d u o ti jam Žaną, laik y ti
du p ab alnotus a rk liu s ir m elsti...— ji norėjo p a sak y ti
„D ievą“ , bet u ž sik irto ir tu č tu o ja u p asitaisė: ...m elsti
velnią, kad jam nep av y k tų , k a d a n g i niekad m um s ne­
p asitaikys geresnės progos ta p ti m ilijo n ieriais!“
S udrebėjau, ir ji m atė, kaip aš pabalau.
„ A k ,— ta r ė ,— m an iau , kad ta i n u sp ręsta ir m um s
nebereikės prie to g r įž ti“ . P ask iau tuo valdingu to n u ,—
juo jau kuris laikas kai kada kalbėdavo su m an im i,—
475
ta rė : „P a sirū p in k ite tik vienu — a tsiim k ite iš jo savo
pakvitavim ą. N ėra ko g a išti laiko. Aš tu o ja u su rasiu
S ą ra n tį ir a tsių siu pas jus. Visa k ita — m ano re ik a la s“ .
I r ji išėjo.
Po m inutėlės sugrįžo ponas S ą ra n tis.
„ J ū s m ane k v ietė te ? “ — paklausė jis. „T aip “ .—
„V adinasi, p a g a lv o jo te ? “ — „Ž anas jūsų žinioje, o ry to j
nuo p a t aušros lauks pab aln o ti a rk lia i su pinigais k rep ­
šiuose“ .
Ponas S ą ra n tis a tid a rė savo p iniginę ir iš jos išėm ė
popierėlį.
„P aim kite, pone,— ta r ė ,— čia jūsų p ak v itav im as;
nuo šios dienos laik au a tg a v ę s šim tą tū k sta n č ių ekiu,
kadangi jie bus p aim ti iš notaro. K a rta is aplinkybėm s
su tru k d žiu s k eliauti pro V iri, jeigu tik nebūsiu su im tas
a r užm uštas, atsių siu raštelį, k u riam e nurodysiu, k u r
m an įteik ti p in ig u s“ .
A tsiėm iau šį p a k v ita v im ą to k ia drebančia ran k a ,
m ano veidas po pokalbio su O rsola buvo toks išblyš­
kęs, jog jūsų tėvas pastebėjo, kaip aš susijaudinęs, ir,
aišku, pam anė, kad bijau jam padėti.
„P ak lau sy k it, b ran g u sis pone Ž e ra ra i,— ta rė m an ,—
d a r yra laiko jum s persigalvoti. G aliu tuoj p a t visiem s
laikam s apleisti šiuos rūm us ir p a lik ti jum s laišką, apie
kurį jau kalbėjau ir k u ris įrodys, jog nieko nežinojote
apie m ano planus. T a rk it tik žodį, ir galėsit a tsiim ti
savo p a ž ad ą “ .
Aš dvejojau, bet toji m oteris buvo m ane ta ip u ž ­
valdžiusi, jog pajėg iau d a ry ti tik ta i, ką jinai liepdavo.
„N e,— p a sa k ia u ,— visa s u ta r ta , nieko nekeisim e“ .
Ponas S ą ra n tis pam anė, kad aš tv irta i laikausi savo
nusistatym o iš tikros ištikim ybės jam , tad šird in g ai p a ­
spaudė m an ran k ą.
„M anęs laukia P a ry ž iu je ,— ta r ė .— G albūt atsisv ei­
kinu, ir d au g iau nebepasim atysim e, gal p ask u tin į k a rtą
spaudžiu jum s ran k ą . Šiaip a r taip , b ran g u sis pone
Ž erarai, am žinai liksiu jum s d ėk in g as!“
I r jis išėjo.
V akare kaip visados v a k a rie n ia v a u su Orsola. N e­
d rįstu jum s p asak y ti, ką g irta m e k v aitu ly je jai paža-

476
dėjau ir kokį niekšingą n u sik a ltim ą d rau g e s u p la n a ­
vome! V ienintelis m ano p asiteisinim as, jog buvau p r a r a ­
dęs p ro tą , nepajėgiau v a ld y ti savo valios.
Taigi 1820-ųjų m etų ru g p jū čio 19-osios pary čiu i
buvo n u sp ręsta, kad v akare m udu ž ū tb ū t pasidarysim e,
pasak Orsolos, milijonieriais! “

L X IX +
1820 Ų JŲ M ETŲ
RUGPJŪ ČIO 19-O SIO S D IE N Ą

— R ytojaus d ien ą ,— kalbėjo to liau Ž e ra ra s,— p r a ­

leidau b aisiau siai krūpčiodam as iš jaudulio ir, nors b u ­
vau abejingas politikai, k a ršč iau sia i tro šk au , kad s ą ­
m okslas pasisektų: m at, m an atro d ė, kad Orsola k a l­
bėjo apie n u sik altim ą tik tu o a tv eju , jeigu ši akcija
su žlu g tų ir ponui S a ran č iu i tek tų bėgti. Iki k etv irto s
valandos po pietų skaičiavau kiekvieną sieninio laik ro ­
džio dūžį, ir kiekvieno jų v irp a n tis g arsas atsiliepdavo
m ano širdyje. Š im tus k a rtų vis išsitra u k d a v au ir savo
laikrodį. Diena slinko, ir niekas nedrum stė įp rasto s
m ūsų nuošalaus užkam pio ram ybės.
G aliausiai, k e tv irtą v alan d ą, kai rengėm ės sėstis
už stalo, pastebėjau, kad vaikam s lėkštės nepadėtos:
Orsola nusprendė, kad jie pietaus a tsk ira i. S ta ig a iš­
g irdau a tšu o liu o ja n t arklį ir puoliau iš svetainės la u ­
kan. J ū s ų tėv as a n t apsiputojusio žirgo įlėkė į kiem ą.
Prie priebučio gyvulys krito.
„Mes išduoti! Įskųsti! Man telieka bėgti! — sušuko
ponas S ą ra n tis .— A r viskas p a ru o š ta ? “ — „V iskas!“ —
atsakė Orsola.
A š nepajėgiau iš ta rti nė žodžio — ta rtu m k ru v i­
nas debesis u ž tra u k ė m an akis.
Ponas S ą ra n tis išlaisvino kojas iš balnakilpių ir
p risiartin ę s paspaudė m ano ran k ą .
„Mes išduoti! Išduoti! — p a k a rto jo jis.— V argas
mums! O buvo taip gerai suplanuota! Sąm okslas taip
gerai p a re n g ta s!“
Tuo ta rp u , Orsolos p ašau k tas, pasirodė Žanas, dviem
ark liais vedinas. Vos tu rė ja u jėgų paro d y ti juos Sa-
477
rančiui ir iš ta rti: „Bėkit! Bėkit negaišdam as! D abar
svarbiausia — jum s išsig elb ėti!“
J is vėl paspaudė m an ran k ą , užšoko a n t vieno a r k ­
lio, Žanas — a n t kito, ir laukų keliuku abu pasinešė
Orleano link.
„Gerai! — sušnabždėjo Orsola m an į a u sį.— K as
v ak arą, po a štu n to s valandos, sodininkas išeina n a k ­
voti pas savo žentą į M orsaną, mes būsim vieni!“ —
„V ieni,— m ašinaliai p a k a rto ja u , vieni...“ — „T aip ,— p a ­
tv irtin o O rsola,— nes lyg n u m atę viską iš anksto m udu
pasistengėm e a ts ik ra ty ti G e rtrū d o s“ .
Žodis m udu m an prim inė n u sik altim ą, tuo p a t m etu
p adarydam as m ane jo bendrininku. K akta m an išrasojo
šaltu p rak aitu ! Suvokiau, jog d a b a r tu riu su te lk ti v i­
sas savo jėgas ir pasip riešin ti. T ačiau jėgos buvo išse­
kusios jau seniai! J a u seniai nebesugebėjau kovoti, tik
leidausi stum dom as!
„N a, prie stalo! — p arag in o O rsola.— D abar s v a r­
biausia nepraleisti pasitaikiusios tokios geros progos!
P asistiprinkim e ir išnaudokim e p ato g ų m om entą!“
Žinojau, ką Orsola v adina p a s is tip rin ti a r veikiau
m an su teik ti stip ry b ės: ji m ane ta ip nugirdydavo, jog
aš visai nebesugebėdavau savęs valdyti, jau sd av au s
ta ry tu m apsėstas p rie v a rto s ir beprotybės demono. O r­
sola, m atyt, prim aišydavo į vyną kokio gašlum ą sk a ­
tinančio viralo, nuo kurio bem až pakvaišdavau. Gal ji
perskaitė pas S v e to n ijų 1, kad K alig u lo s2 sesuo, kraujo-
m aišiška m eilužė bei tėvų žudikė, norėdam a jį p a s tū ­
m ėti kokiam nors nusik altim u i, dary d av o su juo tą patį?
O gal ši m oteris, nešiojanti savyje blogio mokslo pradus,
pati atspėjo, kad ispaniškų m uselių poveikis p rily g sta
hipom anijai*?
G ertrūdos m irties n ak tį aš irg i buvau ap im tas tokio
paties g irto dūko, kokį p a ju ta u ru g pjūčio 19-osios v a ­
karą, po pietų. A tsikėliau nuo stalo a š tu n tą valan d ą,
jau p rad e d a n t leistis pirm osiom s sutem om s. Viena, ką
prisim enu — tai be paliovos m an į ausį ku žd an tį balsą:
„Tu im kis bernioko, o aš su sitv a rk y siu su m erg iū k šte“ .
O aš, atbukęs, nieko nesuvokdam as, vos p asto v ė­
dam as a n t kojų, k a rto ja u : „Taip... ta ip ...“ — „Bet pir-

478
m a,— vis kuždėjo m an b a lsa s,— pasitv ark y k im taip ,
kad viską b ū tų galim a su v ersti ponui S a ran č iu i...“ —
„Taip, ta ip ,— p a k a rto ja u ,— ponui S a ran č iu i...“ — „Tad
eim e!“ — ta rė balsas.
P a siju ta u tem piam as į k a b in e tą , k u r buvo rašo m a ­
sis stalas, prie kurio aš p a p ra s ta i d irbdavau ir kurio
stalčiuje buvau padėjęs tris šim tu s tū k stan čių fra n k ų ,
p arn eštu s iš Korbeilio n o taro ir p askiau a tid u o tu s po­
nui S arančiui. Orsola užrakino stalčių , o paskiau paėmė
žnyples ir išplėšė spyną, neva į tą stalčių b ū tų įsi­
laužta.
„ S u p ra n ti? “ — paklausė ji.
Tebespoksojau į ją ap dujusiu žvilgsniu.
„ J is pavogė iš tavęs pinigus, g rą ž in tu s notaro —
išlaužė stalčių ir pabėgo. Bet jam lau ž ia n t stalčių, į
k am barį įėjo vaikai, ir n u sik ra ty d a m a s liudytojais jis
juos nužudė“ .— „T aip ,— p a k a rto ja u ,— taip , jis nužudė
juos...“ — „ S u p ra n ti? “ — paklausė Orsola, ir n iršdam a
dėl m ano bukum o, ir d žiau g d am asi dėl būklės, prie
kurios m ane privedė. „Taip, su p ra n tu ... Bet jis išsi­
g ins!“ — „N egi jis su g rįš išsig in ti? A rba kas gi jo ieškos
Indijoje? Kai jį nuteis m irti kaip sąm okslininką, vagį
ir plėšiką, a rg i d rįs kelti koją P ra n c ū z ijo n ? “ — „Ne,
n ed rįs“ .— „Be to, mes būsim e m ilijonieriai, o su m ili­
jonais daug ką galim a n u v eik ti!“ — „K aipgi mes būsim e
m ilijo n ieriai?“ — p ak lau siau kliūvančiu liežuviu, a p ­
spangusiom is akim is. „Ogi taip, kad tu imsies b ernio­
ko, o aš su sitv ark y siu su m erg iū k šte “ ,— pak arto jo O r­
sola. „Teisybė...“ — „Tad lipam ap ačio n “ .
Prisim enu, kad nenorėjau e iti,— jeigu ne p ro tu , tai
bent in stin k ty v ia i,— tačiau jin ai m ane nusitem pė į te ­
rasą. V aikai sėdėjo čia ir lydėjo akim is pam ažu besi­
leidžiančią saulę.
„O, kaip keista! — ta r ia u .— D angus ta rs i k ru v in a s!“
M ane pastebėję, vaikai a tsisto jo ir p risiartin o , la i­
kydam iesi už ran k ų .
„ A r jau laikas vidun, dėde Ž e ra ra i? “ — p a k la u ­
sė jie.
J ų balsai keistai m ane paveikė: nepajėgiau nieko
a tsa k y ti, stig a u kvapo.

479
 „N e,— a tsa k ė už m ane O rsola,— d a r pažaiskite,
m ažučiai“ .
— Ak, šito aš niekad neu žm iršiu !..— toliau p a sa ­
kojo m iršta n ty sis.— I r d a b a r teb e m a ta u juos tokius,
kokie stovėjo prieš m ano a p g irtu sia s akis — g ražū s kaip
V iešpaties an g eliu k ai; šviesiaplaukis, g aivutis, ra u sv u tis
berniukas ir rim ta tam siaveidė m ergytė, įbedusi į m ane
savo p ro tin g ą , įdėm ų žvilgsnį ir ta rtu m klausdam a,
kodėl m ano ran k o s dreba, kodėl žengdam as svirduliuoju...
Tuo ta rp u išm ušė a š tu n tą . Išg ird a u u ž sitre n k ia n t parko
v a rtu k u s: ta i išėjo sodininkas. A p sid a iria u aplink; Or-
solos g reta nebuvo. K ur ji pasidėjo?.. Lengviau a ts i­
kvėpiau, įtam p a atslū g o ; m an norėjosi su g rieb ti abu
vaikučius ir pab ėg ti su jais; gal taip ir būčiau p a d a ­
ręs, tačiau ju ta u , kad vienas p a ts vos beišsilaikau a n t
kojų. Be to, kol sunkiai versdam as liežuvį m urm ėjau
„M ano vaikučiai! Mano v a rg ša i v a ik u č ia i!“, vėl šalia
atsirad o Orsola. Rankoje laikė m ano šau tu v ą.
„ Š tai jum s jūsų ša u tu v a s, pone Ž e ra ra i“ .
I r ji ištiesė g in k lą; tačiau m an nekilo ran k a jį
paim ti.
„O! Dėde, a r esi tykot žv ė rie s? “ — sušuko m ažasis
V iktoras. „Taip, ry t laukiam e svečių, ir jūsų dėdė nori
sum edžioti du a r tris triu š iu s “ ,— vėl už m ane atsak ė
Orsola. „O! Veskis ir m ane k a rtu ! “ — sušuko b e rn iu ­
kas.
Aš suvirpėjau.
„N agi, paim k ša u tu v ą b aily !“ — sušnypštė man į
ausį Orsola.
Aš paklusau.
„Dėde, d ėd y te,— vis p rašė b e rn iu k a s,— aš stovėsiu
už tavęs ir n etriu k šm au siu , būsiu ra m u t ra m u tė lis!“ —
„G irdite, ko prašo v a ik a s? “ — g a rsia i pasakė Orsola.
Pažvelgiau į sūnėną.
„T aigi tu nori eiti k a r tu ? “ — paklausiau. „Taip,
dėde, labai prašau! J u k m an žadėjai, jei būsiu g eru tis,
kada nors m ane vestis k a rtu !“ — „Teisybė, bet a r tu
buvai g erutis, V ik to ra i? “ — paklausė Orsola. „O taip ,
ponia,— atsak ė sąžin in g ai b e rn iu k a s.— Je ig u ponas S ą ­
ra n tis būtų čia, p a tv irtin tų , kad labai m anim i p a te n ­
k in ta s “ .

480
 V aikai d a r nežinojo, kad jų au k lė to ja s išvyko am ­
žinai.
„K ą gi, jeigu jis išties toks g e ru tis, pasiim kite jį,
pone Ž e rara i“ .— „ Jeig u pasiim s V ik to rą ,— pareiškė
Leoni,— ir aš eisiu k a r tu “ .— „O ne, n e,— gyvai su šu ­
k au ,— užtenka vieno — ir taip ja u per d a u g !“ — „G ir­
dite, panele? — ta rė O rsola.— Eime m iegoti“ .— „Kodėl
m iegoti? — nesutiko m erg y tė.— V erčiau palauksiu su ­
g rįž ta n t savo brolio, noriu a ts ig u lti k a rtu su juo“ .—
„Na, p asakykit gi ta i m ergaitei vieną k a rtą visam la i­
kui, kad privalo klausyti, o ne n u o lat k a rto ti: Aš no­
riu !“ — „E ikite su Orsola, Leoni“ ,— pasakiau m ergytei.
„O a š,— nudžiugęs atsiliepė V ik to ra s,— eisiu su tavim i,
dėde, ta ip ? “ — „Taip, ein am “ ,— ta ria u .
J is padavė m an ran k ą , bet p ris tig a u drąsos laik y ti
savojoje šią m ažą ra n k y tę : nepaėm iau jos.
„Eik šalia m anęs“ ,— pasakiau. „Ne, priekyje, p rie ­
kyje!“ — sušuko Orsola, nusivesdam a Leoni, k u ri vis
atsig ręžin ėd am a šaukė m um s balsu, kurio aš niekad
nepam iršau: „G reitai sugrįžkite, dėde!.. G reitai sugrįžk,
V iktorai!“
Aš irgi a tsisu k au ir pam ačiau, kaip m ergytė įėjo
vidun ir dingo už rūm ų durų. Tuom et palei tven k in į
pasukau gilyn į p ark ą. V iktoras žengė, kaip jam pasakė
Orsola, kokį tu zin ą žingsnių pirm a m anęs.
J a u stojo naktis, ir po didžiuliais parko m edžiais
sutem os buvo tirštesn ės negu bet k u r k itu r. M ano k ak ta
sruvo p rak a ita s, širdis taip daužėsi, jog k a rtk a rtė m is
vis tu rė d a v a u sustoti.
A bu m ano šautuvo vam zdžiai buvo u žtaisy ti. P a s ta ­
rąsias dvi savaites laikėsi stip rū s karščiai; buvo k a l­
bam a, kad po apylinkes klaidžioja p asiu tę šunys, ir
bijodam as, kad koks šuo dieną n e įsig a u tų į p a rk ą pro
a tv iru s v a rtu s arba n ak tį — pro skylę tvoroje, aš la i­
kiau savo ša u tu v ą u ž ta isy tą — Orsola tą žinojo, kai
padavė m an į ran k as ginklą. B erniukas, kaip sakiau,
vis žengė pirm a m anęs; tereikėjo p risid ėti ša u tu v ą prie
peties, n u sp au sti gaiduką — ir viskas!
V iešpatie aukščiausias! Tu iš an k sto pažadinai m ano
sąžinės priek aištu s dėl šios p ik ta d a ry b ė s: du a r tris
31. P a r y ž i a u s M o hi ka na i. I kn. 481
k a rtu s dėjau p irštą a n t gaiduko ir vis nuleisdavau
vam zdžius sum urm ėdam as: „N egaliu! N egaliu!“
Vieną iš tų k a rtų V iktoras atsisuko, ir nors aš g re i­
ta i nuleidau ša u tu v ą , jis pam atė, kad buvau į jį n u si­
taikęs...
„Dėde,— pastebėjo jis ,— juk p a ts m an sakei, kad
niekad nevalia į ką nors taik y tis, net juokais, nes vie­
nas berniukas taip juokaudam as sykį nušovė savo se­
serį!“ — „Taip, taip , tu teisus, vaikuti! — su šu k au .—
T ikrai, no rėjau p aju o k au ti, tačiau pasielgiau n e g e ra i“ .—
„Ž inau, kad ju o k av a i,— ta rė v a ik a s.— Kodėl gi ta u
reik tų m ane n u ša u ti, juk taip m ylėjai m ūsų v arg šą
tė tį? “
N eištvėręs šūktelėjau. Galvoje ta rtu m tvykstelėjo
žaibas. M aniau, kad išprotėsiu.
„O taip, V ik to ra i,— ta ria u , vėl užsikabindam as
a n t peties š a u tu v ą ,— taip, aš lab ai m ylėjau tavo tėtį!..
Grįžk namo, V iktorai, grįžk! Sį v a k a rą nebem edžiosi­
m e“ .— „K aip tu nori, dėde,— a tsa k ė berniukas, išg ą s­
d in ta s m ano balso skam besio.
P riė ja u prie jo, paėm iau už rankos ir per g ira itę
nusivedžiau link rūm ų. T ikėjaus, kad pareisiu laiku ir
su tru k d y siu n u ž u d y ti m ergaitę. N elaim ei, mes išėjome
į tvenkinio p a k ra štį ir norėdam i p a te k ti nam o turėjom e
jį ap su k ti ap link a rb a p erp lau k ti valtele.
„Dėde, plaukiam valtele! — p ap rašė b ern iu k as.—
K aip b ū tų sm ag u !“
I r jis p irm as įšoko į laivelį. S v irduliuodam as įlipau
paskui jį.
Gilus vanduo plytėjo ram us it veidrodis, apšvies­
tas ką tik patekėjusio m ėnulio. S u g rieb iau irk lu s ir
su sk atau sparčiai irk lu o ti. G alvojau tik apie viena: su ­
spėti laiku ir užb ėg ti už akių n u sik altim u i, p asak y ti,
kad ir kas po to a ts itik tų : „Ne, aš nen o riu !“
Plaukėm e jau bem až tvenkinio viduryje, kai iš g ir­
dau siaubingą klyksm ą. P ažin au Leoni balsą. Tuo p a t
m etu nakties tylum oje sk ard žiai suam sėjo B razilis: be
abejo, ir jisai savo būdoje, prie kurios buvo p ririšta s,
išgirdo bei atp ažin o šį klyksm ą.
Po kelių sekundžių d a r labiau šird į v e ria n tis klyks­
mas p asikartojo, paskiau — d a r ir d ar.

482
 Pažvelgiau į V ik to rą: buvo b a lta s it popierius.
„Dėde, d ė d y te ,— sušuko.— J u k žudo m ano seserį!“
Ir jis ėmė ša u k ti: „Leoni! Leoni!“ — „N utilk, n elaim in­
gasis!“ — užrikau. „Leoni, Leoni!“ — pašokęs šaukė
vaikas.
M ečiausi prie jo ištiesta ra n k a , liepsnojančiom is
akim is; jis ta ip išsigando m ano veido, jog jau norėjo
p ulti į vandenį, tač ia u prisim inė, kad nemoka p laukti.
P a rk rito a n t kelių sudėjęs ran k as.
„O, d ėd u ly te,— sušuko.— N ežudyk manęs! Aš tave
labai labai m yliu! J u k niekad niekam n ep ad ariau bloga!“
Laikiau sugriebęs jį už švarkelio apykaklės.
„Dėde, dėdulyte, p asig ailėk it savo m ažytėlio V ikto­
ro!.. P as mane! P adėkit! G elbėkit!..“
Jo balsas n u trū k o : m ano ra n k a it geležinis žiedas
laikė sugniaužusi vaiko kaklą. M an svaigo galva, visai
nebesuvokiau, ką d a rą s.
„Ne, ne,— k a rto ja u ,— tu tu ri m irti, taip reik ia!“
J is išgirdo, nes visom is jėgom is pam ėgino išsiveržti
iš m anęs.
Tą pačią ak im irk ą m ėnulis pasislėpė už debesies,
ir m ane apgaubė tam sa; be to, ir užsim erkiau, kad
nieko nem atyčiau.
P akėliau bern iu k ą sau virš galvos ir, lyg jo paties
svorio nepakaktų jam n u g ram z d in ti, iš visų jėgų svie­
džiau į tvenkinį!
Vanduo sukunkuliavo, p rasiv ė rė it a k iv a ra s ir vėl
užsitraukė...
Puoliau prie irk lų , tro k šd am as kuo greičiau pasiekti
k ra n tą . Bet vos tik su g rieb iau juos į ran k as, į vandens
paviršių išniro berniukas, k ap sty d am asis visom is išg alė­
mis... K ą jum s p asak y ti, tėve? — sukūkčiojo m irš ta n ­
ty sis.— Buvau g irta s, ap im tas šėlo, paklaikęs!.. P akėliau
irk lą ir...
— O niekše! — sušuko brolis Dom inykas pašokda­
m as — jis, p a p ra sta s klausytojas, nebeištvėrė.
— Taip, taip, niekšas, išgam a! V argšas m ažylis
paniro ir d au g iau nebepasirodė. Iš už debesies išlindęs
m ėnulis apšvietė pam ėlusį žm ogžudžio veidą!
Vienuolis parpuolė a n t kelių ir ėmė m elstis, a trėm ęs
k ak tą į m arm u rin ę židinio a tb ra ilą .
31* 483
 M irštančiojo kam b ary je stojo k rau p i tyla.
J ą p e rtra u k ė n ely g in a n t koks gargesys, išsiveržęs
iš ligonio gerklės.
— Aš m irštu , šventasis kunige! M irštu! — sudejavo
jis.— O id an t a ts ta ty č ia u jūsų tėvo g arbę šiam e p a sau ­
lyje ir p ats galėčiau tik ė tis išganym o anajam e, m an
reikia d a r d au g ką jum s pasakyti!

LXX +
1820-Ų JŲ M ETŲ
RU G PJŪ ČIO 19-O SIO S N A K T Į
Išgirdęs šį n ev iltin g ą šauksm ą, vienuolis skubiai
atsistojo, sugrįžo prie lovos, pakišo d ešiniąją ran k ą po
m irštančiojo galva ir davė jam p au o sty ti druskų.
S unku b ū tų pasak y ti, k a tra s iš jų buvo blyškes­
nis — dvasininkas a r m iršta n ty tis.
Silpnum o priepuolis tru k o ilg a i — buvo perėjęs be­
maž į nuoalpį. G aliausiai Ž eraras pad arė ženklą, kad
galįs toliau pasako ti, ir vienuolis atsisėdo prie lovos
galvūgalio.
— Iššokau iš valtelės a n t vejos,— prabilo žm og­
žudys,— ir pasileidau nam o link. I r m ergytės klyksm ai,
ir šuns lojim as liovėsi!
M an pasirodė, kad klyksm as sklidęs iš kažkurio a p a ­
tinio kam bario. P ašau k iau Orsolą — iš pradžių n e d rą ­
siai, paskiau — g a rsia u ir g a lia u sia i — visu balsu. N ie­
kas neatsiliepė. Tuom et m an toptelėjo p a šau k ti Leoni,
bet neišdrįsau, bijodam as p risiša u k ti šm ėklą!
A plinkui buvo tam su, ir aš apgraibom is nulipau
apačion. V irtuvėje d a r baigė d eg ti ugnis, jos m enkos
šviesos užteko p a m a ty ti, kad čia visa tv a rk in g a ir ram u.
Iš virtu v ės, vis tebešaukdam as O rsolą, n u sig av au į šei­
m yninę, bet ir joje niekas neatsiliepė.
P risim in iau , kad už šeim yninės y ra nedidelis po­
dėlis ir n u ta ria u jį a p ž iū rė ti; pab an d žiau stu m telti d u ­
ris, bet kažkas iš v idaus tru k d ė ja s a tid a ry ti. Vėl p a ­
šaukiau O rsolą: jokio atsako.
Vis dėlto m an į akį k rito vienas dalykas: m ėne­
sienos šviesoje pam ačiau podėlio langelį, išeinantį so-

484
dan — jis buvo išdaužtas. I r čia m ano koja už kažko
užkliuvo. P asilenkiau: a n t g rin d ų tysojo kūnas; užčiuo­
piau a n t g rin d ų plytelių šiltą drėgm ę ir atsp ėjau , kad
jis skendi k raujyje... P a g ra b a lio ja u ra n k a : kūnas ne
vaiko. Kieno gi?.. A ta tu p s ta s a ts itra u k ia u iki d u rų ,
perėjau šeim yninę ir vėl a ts id ū ria u v irtuvėje; uždegiau
žvakę ir iš an ksto baim indam asis to, ką išvysiu, s u g rį­
žau prie lavono.
K as gi čia atsitik o ? A n t g rin d ų gulėjo negyva Or-
sola! K rau jas, kuriam e skendėjo — ta i jos k raujas! Te­
kėjo iš baisios kąstos žaizdos, suplėšiusios miego a r te ­
riją : n u k rau ja v u s iš jos, m irtis ištiko bemaž m irksniu.
Salia negyvėlės gulėjo ilg as v irtu v in is peilis, m aty t,
išk ritęs iš jos rankos.
P irm iau sia pam aniau, kad išsik rau sčiau iš proto ir
regiu siau b in g ą haliucinaciją!.. Bet ne!.. Visa buvo tik ­
ra : lavonas a n t g rin d ų , krau jas... I r visa ta i — Orsolos!
Ū m ai prisim in iau , kad vienu m etu su vaiko klyksm u
g ird ėjau šuns lojim ą — ir m an išryškėjo baisi tiesa.
N uėjau prie išdaužto langelio — nebeliko jokių abejonių
dėl to, kas įvyko. Bent m an visa buvo aišku kaip dieną.
Orsola, su g rįžu si į nam us, pasičiupo peilį ir geruoju
a r piktuoju įsivedė m ergytę į podėlį, k u r norėjo ją n u ­
žudyti; m ažoji p ersigandusi ėmė ša u k tis pagalbos: ta i
tuos klyksm us aš g ird ė jau , taip p a t lo jan t B razilį. Šuo
dievino m ergytę, jau tą jum s sakiau. S u p ratęs, kad jo
m ažajai bičiulei gresia m irtin a s pavojus, tik ria u sia i g y ­
vulys iš p a sk u tin ių jų jėgų n u sitra u k ė nuo g ran d in ės,
vienu šuoliu nuo būdos m etėsi pro podėlio langelį ir įsi­
kibo Orsolai į kaklą. G eležiniais n a sra is perplėšė jos
gerklę ir p riv e rtė paleisti iš ra n k ų ir peilį, ir vaiką.
Bet k u rg i pasidėjo m ergytė ir šuo? Nė vieno čia
nebuvo. Ž ū tb ū t p riv alėjau juos su ra sti.
Orsolos lavonas kėlė m an sia u b ą ir pyktį; išėjau
pro lau k u jas podėlio duris, kurios buvo atdaros. M atyt,
pro jas pabėgo Leoni. Šokau jos ieškoti, nes dėl savo p a ­
ties saugum o p riv alėjau ją nu žu d y ti, kaip nužudžiau
jos brolį...“
Vienuolis krūptelėjo.
— Ką d arysi, tėve! — ta rė m irš ta n ty sis .— Tai lem-

485
tingos nusikaltim o pasekm ės! Ž udikas a tsid u ria ta rs i
geležinės rankos gniaužte, ir jam tenka vėl žudyti, k a ­
dangi k a rtą nužudė...
Su ša u tu v u rankoje p irm ia u siai puoliau į p a g rin ­
dinę parko a lėją, žvilgsniu n a ršia u sutem as, m esdavausi
visur, k u r tik išg irsd av au kokį g a rsą , kiekvieną pro
lapus blykstelėjusį m ėnulio spindulį palaikydam as b alta
m ergaitės suknele. Tas m inutes m ane iš tik rų jų buvo
apėm ęs bepročio šėlsm as, sv aig au nuo įsiūčio ir kraujo!
Išgirdęs nors m enkiausią k rebžtelėjim ą, sta b te ld a v a u ,
šaukdavau B razilį, prisid ėd av au ša u tu v ą prie peties ir
klausdavau: „Leoni, čia t u ? “
Bet niekas neatsiliepdavo, v isu r tvyrojo m irtin a
ram ybė, parke buvo tylu kaip kape, tu ščia ir negyva
kaip nebūty!
S ta ig a a ts id ū ria u tvenkinio p a k ra šty je ir su sto jau
pasibaisėjęs; p laukai m an pasišiaušė a n t galvos, nežm o­
nišku balsu su rik a u ir pasileidau bėgt nuo vandens.
Taip, iš tiesų veikiau bėgau negu ėjau — bėgau it p a ­
klaikęs, nieko nesuvokdam as nei m atydam as.
Nieko!.. K okią v alan d ą taip k lajo jau iš alėjos į alėją,
nuo krūm o prie krūm o, nuo medžio prie medžio; jokių
pėdsakų, jokios nuorodos — v isur ty lu ir nė gyvos d v a ­
sios. Vieną m irksnį net pan ū d au iššau ti, kad tik iš­
girsčiau kokį nors g a rsą — taip toji tyla prim inė m irtį!
G aliausiai, visai išsekęs, vos gyvas iš nuovargio,
apsipylęs p ra k a itu , visiškai p ra ra d a u v iltį a p tik ti šuns
ir m ergytės pėdsakus; vėl a ts id ū ria u prieš rūm us, te ­
rasos papėdėje, šim tą žingsnių nuo tvenkinio... T asai
niūrus, šaltas, ram u s vanduo m an varė siaubą, ir vis
dėlto m ano akys n u o lat nu k ry p d av o ir nukrypdavo į
jį. P rie k ran to ta rp n en drių, it didžiulė, užplaukusi a n t
seklum os žuvis, dunksojo valtis, o a n t pievutės gulėjo
irklas... Sis vaizdas m an buvo nepakeliam as, ir s u g rį­
žau į nam us.
N usileisti apačion prie Orsolos kūno nedrįsau, ta d
užlipau į savo k am b arį; visi jo lan g a i buvo a td a ri, ir
pro juos m atėsi tvenkinys... V isur ta s n elaim ingas tv e n ­
kinys! P riėjau prie lango u ž d a ry ti langines, bet išsi­
lenkęs laukan p a tra u k ti jas į save su stin g a u : po k ra n tą

486
risnojo kažkoks gyvūnas, įbestu į žemę snukiu, ta rs i
sektų pėdsakais. Brazilis! Ko gi jis ten ieško?
J is apibėgo visą tv enkinį ir sustojo toje vietoje,
k u r m udu su V iktoru įsėdom e į valtelę, pakėlė g alvą,
įtra u k ė oro, ap sid airė į visas puses, g ailiai stū g telėjo
ir puolė į vandenį... K aip baisu! J is plaukė tuo pačiu
keliu, kuriuo slinko valtelė, lyg ji b ū tų palikusi m atom ą
kilvaterį! Pasiekęs v ietą, k u r aš įm ečiau bern iu k ą į v a n ­
denį, m irksnį pasisukiojo, paskui panėrė.
Įsitem pęs, užėm ęs kvapą steb ėjau šuns veiksm us,
visas ta rtu m ap m iriau.
Ten, kur p anėrė B razilis, vanduo verpetavo ir virė;
du sykius vandens p av iršiu je pasirodė šuns galva, g ir ­
dėjau jį g a rsia i įkvepiant o rą; tre č ią sykį išniro laik y ­
dam as nasruose kažkokį beform į d a ik tą , kurį plau k te
tem pė į k ra n tą . Pasiekė pievutę, išlipo a n t žolės, vis
tem pdam as tą d a ik tą . O siaube! Tas d aik tas, k u rį jis
tem pė ir k urį jam v a rg a is negalais pavyko iš tra u k ti
a n t k ran to , buvo berniuko lavonas!..
— S iaubinga! — sukuždėjo d vasininkas.
— Taip, ta ip ,— sušuko m irš ta n ty sis ,— o a r s u ­
p ra n ta te , ką tad a jaučiau aš? M ano akyse it P ask u tin io
teismo dieną gelm ė su g rąžin o m ano auką!.. S ušukau iš
įsiūčio, sugriebiau ša u tu v ą ir puoliau laip tais žemyn,
peršokdam as po k e tu ris a r penkis laip tu k u s išk a rt. N e­
su p ra n tu , kaip tad a n e n u v irta u ir nenusilaužiau s p ra n ­
do! Iššokau į prieb u tį, m edžių g u o tas užstojo šunį ir
vaiką, ėm iau slin k ti a rty n , naudodam asis ta p ried an g a
ir stengdam asis kuo a rčiau p risė lin ti prie šuns, kol jis
m anęs nem ato. Pasiekęs m edžius, buvau tik trisd ešim t
žingsnių nuo jo — B razilis tem pė lavoną to lyn nuo rūm ų...
P risim in iau skylę tvoroje! T ik ria u sia i pro šią skylę
išsigelbėjo Leoni ir pro ją šuo d a b a r ketino ištem pti
lavoną! Je ig u a ts itik tin a i nebūčiau pam atęs, ta s p r a ­
keiktas šuo b ū tų viską išdavęs!
K ai išėjau iš po m edžių, šuo m ane suuodė: paleido
vaiką ir atsisuko p ražio tais k ru v in a is n asrais bei lieps­
nojančiom is akim is, kurios žėrėjo patam syje it dvi ž a ­
rijos. Išg ird au , kaip sukaleno d antim is.
P ag av au m irksnį, kai jis n e ry ž tin g a i stabtelėjo,

487
nežinodam as, a r p u lti m ane, a r to lia u tem p ti v aiką sky­
lės link, ir n u sita ik ia u kaip žm ogus, suvokiantis, jog
jo gyvybė kabo a n t plauko... T rinktelėjo šūvis, B razilis
virstelėjo prie žemės, p ra tisa i, k ra u p ia i sustūgo ir nėrė
į tankm ę. P uoliau iš paskos, tikėdam asis jį pasiv y ti ir
a n tru šūviu p rib a ig ti. Buvo su n k iai sužeistas: m ėne­
sienoje pievute driekėsi k rau jo žym ė. Sekiau ja laukym e,
bet priėjęs m edžių tan k u m y n ą , pam ečiau pėdsaką.
Šiaip a r taip , šokau b ėg t skylės link. Šuo tu rė jo
p a sp ru k ti pro ją, p a g a lia u pro ten tik ria u sia i pabėgo
ir Leoni: a n t erškėtkrūm io šakelės kybojo jos apykaklės
skyvytas. Bet k u rg i ji pasidėjo? P ra ėjo jau dau g iau nei
valanda, kai išlindo pro tv o rą : kelias iš Fontenblo į
P aryžių driekėsi vos už ketvirčio m ylios nuo čia. Bet kaip
sužinoti, į k u rią pusę ji pasuko, o jeigu ką nors sutiko,
ta i k u r buvo nuvesta? Be to, jeigu m an jos beieškant
už tvoros, kas nors įeitų į kiem ą ir a p tik tų a n t pievutės
V iktoro lavoną! Ne, visų sv a rb ia u sia buvo paslėpti jo
kūną!
T iktai d a b a r m an ėmė g rįž ti savisaugos in stin k ta s.
J u k p alik ti lavoną tv enkinyje — g ry n a beprotybė! S ken­
duoliai visada po kelių valandų išplaukia į paviršių.
A p sk ritai, n etg i laim ė, kad B razilis ištra u k ė jį iš tv e n ­
kinio dugno ir ištem pė į k ra n tą . U žkasiu jį žemėn ko­
kiam e nuošaliam e sodo kam putyje, ir n usikaltim o pėd­
sakų nebeliks.
G rįžau į p ark ą, pakeliui n u tra u k ia u nuo dyglių
Leoni apykaklės skiautelę ir pasileidau a tg a l prie tv e n ­
kinio. S taig a m ane nusm elkė m intis, nuo kurios susvaigo
galva: „O jeigu a n t k ran to neberasiu lavono? Kas t a ­
da? K u r jo iešk o ti?“ Laimei, jis buvo ten pat... Laimei!
S u p ra n ta te? Tai baisu, ką jum s čia sakau!
— Taip, taip , baisu! — sukuždėjo dvasininkas, k u ­
riam nuo šio pasakojim o šiaušėsi plaukai.
M irštan ty sis tęsė:
— V aikui p alaid o ti reikėjo k astuvo; tačiau per tą
laiką, kol buvau a tsito lin ęs nuo lavono, tiek p risik en ­
tėjau baim ės, jog nenorėjau vėl jo palikti. U žsikabinau
ša u tu v ą a n t peties, paėm iau berniuko kūnelį a n t rankų
ir nu ėjau su juo į pašiūrę, k u r tėv u k as V ensanas laikė

488
sodo p ad arg u s, paieškoti kastuvo. N etru k u s ap tik au , ko
m an reikėjo; bet p ašiū rė buvo d arže, o v aik ą p riv a lėja u
palaidoti kuo toliau nuo daržo, pačiam e atokiausiam e
parko kampe. Tad vėl p e rk irta u pievutę, m aty d am as
m ėnesienoje n u sid riek ia n tį šlykštų šešėlį žm ogaus, ne­
šančio a n t ra n k ų vaiko lavonėlį: jo kojos kadarojo iš
priekio, galva buvo n u sv iru si m an už nugaros...
P a s p a rtin a u žingsnius ir įn ė ria u po m edžiais. K e­
lionė per am žinybę, la u k ia n ti m anęs po m irties iki P a sk u ­
tinio teism o dienos, nebus baisesnė už tą nakties žygį
po didžiulių m edžių šešėliais; kojos m an virpėjo, k r ū ­
tinę gniaužė, vis g au d av au su sto ti ir atsik v ėp ti.
S ta ig a kažkas m ane sustabdė. P am ėginau vėl m estis
į priekį, tačiau m ane tru k te lė jo atg al... Visas su v irp ė ­
jau, kojos sulinko, ėmė sv a ig ti g alv a, prieš akis sušm ė­
žavo v irtin ė baisiausių vaizdinių, kone išleidau dvasią!
G aliausiai, sutelkęs visą d rą s ą , prisiverčiau a ts i­
g ręž ti: šviesios vaiko g arb an o s buvo įsipainiojusios į
šakas — štai kas m ane sulaikė! V isa ta i neužtruko nė
sekundės, tač ia u tą ak im irk ą išvydau žy b telin t sau v irš
galvos giljotinos peilį. N u sik v ato jau baisiu, paklaikusiu
juoku; tru k te lė ja u lavonėlį, ir k uokštas plaukų liko a n t
šakos, o aš p a tra u k ia u toliau.
P ag aliau m an pasirodė, kad su ra d a u tin k am ą v ietą:
po tan k iu m edžių m asyvu, už kelių žingsnių nuo m edi­
nio suolelio, tokiam e parko pašaly, k u r per tuos ketve­
rius m etus, kai gyvenau rūm uose, gal nebuvau p risė ­
dęs nė poros k a rtų . Tarp alyvų čia buvo kokių trijų
pėdų skersm ens aikštelė. Ė m iau k a sti duobę, tik ė d a m a ­
sis u žb aigti d a rb ą p er v alan d ą a r pusantros.
Kokia valanda, tėve, kokia valan d a ta i buvo m an,
kol kasiau tą duobę! P ra d ėja u apie a n tr ą v alandą p a ­
ryčiui. R ug p jū ty je g am ta pradeda b u sti kaip tik tuo
laiku; a n t šakų ima čiršk ėti p au kšteliai, krūm uose s u ­
šnara laukiniai žvėrys. Nuo m enkiausio garso grįžtel-
davau — m an vis vaidenosi žin g sn iai; p ra k a ita s žliaugė
veidu, kvapas su švilpesiu veržėsi iš krū tin ės. J u ta u ,
tuoj pradės au šti.
P ag aliau kapas buvo išra u sta s. Įleidau vaiko kūnelį
į šį sta tm e n ą u rv ą, ne m ažiau kaip k etu rių pėdų gylio;
489
paskiau užpyliau jį žem ėm is nuo duobės krašto, vis m in ­
džiodam as kojom is, kad neliktų kauburėlio; kad an g i
visa žemė nebesutilpo į duobę, išb arsčiau ją v isu r a p ­
linkui, toliau nuo kapo. Po to, paėjęs šim tą žingsnių į
šalį, su rad au stam bų sam anų k u p stą , k u rį perkėliau į
tą vietą, k u r buvo išju d in ta žemė — šio a tsa rg u m o dėka
neliko jokios v arg in an čio d arbo žymės.
B aigiau pačiu laiku! Vos p a s itra u k ia u kelis žings­
nius, saulė praplėšė debesis, ir ąžuolo šakose v irš m ano
galvos pragydo lak štin g ala!..

LXXI + IŠ P A Ž IN T IE S P A B A IG A

— Saulė, jos šviesa prikėlė du baisius dienos v a i­

duoklius: prisim inim ą bei apm ąstym ą! Išvydau sau lė­
tekį su tokiu pačiu išgąsčiu, su kokiu p asm erk tasis m y­
riop žvelgia į ry tą a tė ju sį kalėjim o sa rg ą p ran ešti jam
bausm ės vykdym o laiką.
Reikėjo kažkam ry žtis, bet visa m ano esybė p a v irto
siaubu, netikrum u, ir išties būčiau p ristig ę s dvasios tv ir ­
tybės a p m ą sty ti, kaip išsiteisin ti, jeigu beveik visko iš
anksto nebūtų num ačiusi O rsola; pastarosios m irtis
šios lem tingos nakties įvykiam s m etė d a r didesnį ne­
aiškum o šešėlį, o sv a rb ia u sia — šalino nuo m anęs bet
kokį įta rim ą ; visiem s buvo gerai žinom a, kaip dievinau
šią m oterį, ta d niekas negalėjo įta r ti m ane p risid ėju s
prie jos m irties. Be to, šunį irg i a tr a s k u r nors n udvė­
susį, ir tai įrodys, kad nesuskubęs laiku a tb ė g ti išgel­
bėti ją, nors a tsik e ršija u už jos žūtį.
A n t m anęs nebuvo nė m ažiausios dėm elės to b a i­
saus liudytojo, ku ris niekaip nesiduoda pašalinam as —
tai yra jokio k rau jo lašelio! T okiais sam p ro tav im ais
m an pavyko šiek tiek save n u ra m in ti.
Viena, kas vertė m ane b ū g šta u ti — ta i Leoni p a ­
bėgim as; bet jeigu Leoni ir p rašn ek tų , g a lė jo 'a p k a ltin ti
tik Orsolą, o ši — negyva. U žlipau į savo kam barį, p a ­
naikinau visus v a k a ry k štės orgijos pėdsakus, vienu
m auku išlenkiau k ažkuriam e butelyje užsilikusį vyną,
šiek tiek a p sitv a rk ia u d rab u žiu s ir išskubėjau pas apy-

490
linkės m erą. Tai buvo doras žm ogelis iš kaim iečių, toks
p a t žem dirbys kaip ir aš kadaise, ir šis m ūsų jau n y stės
veiklos bendrum as lėm ė jo p alan k u m ą bei visišką p a ­
sitikėjim ą m anim i. Aš jam a tk a rto ja u p asak aitę, k u rią
m udu su Orsola buvom e paren g ę iš anksto, ta i y ra,
kad pradingo abu v aikai ir kad š ita i taip sutapo su po­
no S ąrančio išvykim u bei su v a k a r m ano a tsiim tų iš
notaro šim to tū k sta n č ių ekiu v ag y ste iš kabinete išlaužto
sekretero, jog aš nedvejodam as a p k a ltin a u jį šia vagyste
ir žm ogžudyste.
— V argšas tėvas! — sušnabždėjo D om inykas, p a ­
keldam as ra n k a s ir akis į dangų.
— Taip, bet Dievas m ane ja u n u b a u d ė ,— sušuko
m iršta n ty sis,— ir aš p ats g rą ž in u jūsų tėv u i jo garbę,
k u rią buvau suteršęs! Todėl tu rite m an atleisti! Nes
jeigu jūs neatleisite, tėve, kaip g a liu tik ėtis, kad m an
bus a tle ista danguje?
— K albėkite to lia u ,— p a ra g in o vienuolis.
— P aaiškindam as, kodėl ta ip vėlai apie ta i p r a ­
nešu, papasakojau, kad v a k a r g rįž a u nam o labai vėlai
ir m anydam as, kad visi ja u sum igę, užlipau tiesiai į
savo kam barį ir a tsig u lia u . Iš ry to p rab u d a u a u š ta n t
ir nustebau, kad nam uose taip ty lu . A tsik ėliau , a p si­
rengiau ir eidam as per k ab in etą pasteb ėjau , kad m ano
sekreteras išlau žtas; pasikėliau į Orsolos k am barį —
jis buvo tuščias, tad a n u ėjau į v aik ų k am b arį — ir te ­
nai nė gyvos dvasios; su sk ata u ša u k ti: niekas n e a tsi­
liepė! N ulipau apačion, ėm iau ten ieškoti ir g aliau siai
podėlyje ap tik a u Orsolos lavoną, sken d in tį kraujyje! Jo s
žaizdos pobūdis nepaliko m an jokios abejonės: jai buvo
p erk ąsta gerklė. I r tad a pam ačiau g u lin tį a n t pievutės
šunį, k u ris buvo n u sitra u k ę s nuo gran d in ės; p a g a u ta s
begalinio sielvarto, nuo k u rio u žtem sta protas, su g rie ­
biau ša u tu v ą ir pasiunčiau į B razilį kulką — ta s su ­
žeistas dingo.
M eras patik ėjo šia p asak aite, o m ano kalbos ne­
tv irtu m ą , p asik arto jim u s, blyškum ą p risk y rė išgąsčiui;
kaip įm anydam as ėmė m ane guosti, taip p at p a siu n tė
savo padėjėją pakviesti kom p eten tin g u s pareigūnus, o
p ats su m anim i nuėjo į rūm us.
491
 A išku, nė neketinau nu ro d y ti, kurio pasienio link
pabėgo ponas S ą ra n tis; kaip s u p ra n ta te , tetro šk a u vie­
no: kad jam pasisektų p a lik ti P ra n cū z iją .
U žsidariau savo kam baryje, p alik d am as teisingum o
a tsto v u s ty rin ė ti visus rūm us, prieš ta i p ap rašęs savo
bičiulį, Viri m erą, kad atsižvelgdam i į m ano sie lv a rtą
kuo m ažiau m ane tru k d y tų . D orasis žm ogelis apsiėm ė
viską su tv a rk y ti ir tesėjo žodį; be to, tą pačią dieną
atėjo žinia apie a tsk le istą sąm okslą: kaip ir tik ėjau s,
ši naujiena m an padėjo, kai tik paaiškėjo, kad ponas
S ą ra n tis buvo vienas iš fa n a tišk ia u sių b o n a p a rtistų
agentų — v y riau sy b in iai laik raščiai tuoj p a t pasigavo
šį k altin im ą žm ogžudyste ir vagyste, kad suverstų ta i
visai p a rtija i. Policija, jeigu ir tu rė jo kokių abejonių,
neketino ieškoti tik rų jų n u sik a ltė lių : 1820-aisiais m e­
tais b o n a p a rtistu s ta ip p a t m ielai apšaukdavo žm ogžu­
džiais ir vagim is, kaip 1815-aisiais — plėšikais. O g a ­
lim ybė valdžiai taip a p k a ltin ti žm ogų, su g rįžu sį iš Š ven­
tosios Elenos salos, k u r jis gyveno šalia im p erato riau s —
tik ra s laim ikis.
Taigi rim ta i bijotis nebuvo ko — visi įta rim a i a p ­
lenkė k a ltą jį ir visu savo sunkum u užgulė niekuo d ė tą
žmogų; neabejoju, kad jeigu tad a jū sų tėv ą būtų suėm ę,
jis tik ra i nebūtų išvengęs ešafoto...
D vasininkas atsistojo. A trodė b altesnis už m irš ta n ­
čiojo lovos baltin iu s. M intis, kad jo tėv as galėjo žū ti
gėdinga m irtim i ta rs i n u sikaltėlis, savo baisum u tiesiog
varė jį iš proto.
— O, aš žinojau, kad tėvas tik ra i nekaltas! — s u ­
šuko jis .— I r vis dėlto būčiau m atęs jį ž ū sta n t, negalė­
dam as jo išgelbėti!.. Ak, pone, koks gi jūs...
Vienuolis užsikirto; vos nepasakė „niekšas!“ .
M irštan ty sis nuleido galvą. To ir norėjo — kad sie­
los skausm as, išsiliejęs žodžiais, p alik tų sūnaus širdyje
vien dvasininko gailestin g u m ą.
— Betgi, nors m an p risipažinote, pone, m ano tėv ą
vis tiek am žinai slėgs baisus k altin im as! — pastebėjo
vienuolis.
— J u k aš m irš tu ,— sum urm ėjo ligonis.
— V adinasi, leidžiate m an viską atsk leisti? — su ­
šuko Dom inykas.

492
 — Taip, atsk leisk ite viską, pone! A rg i ne todėl aš
laim inau A pvaizdą, atv ed u sią jus prie m ano lovos?
— A k,— sunkiai atsiduso d v a sin in k a s,— m ano tė ­
vas, m ano v arg ša s tėvas!.. A r suvokiate, pone, kad jeigu
jis b ū tų žinojęs, kuo jį ap k altin o , netgi rizikuodam as
n etekti galvos būtų sugrįžęs įro d y ti savo nek altu m ą?
— Taip, tėve... Ką gi, po m ano m irties p a ra šy site
jam , kad su g rįž tų . Bet dėl Dievo, neužnuodykit p ask u ­
tin ių jų m ano gyvenim o ak im irk ų pasibaisėjim u ir ne­
viltim i!
D vasininkas rankos gestu n u ram in o m iršta n tįjį.
— P a la u k it,— vėl prašneko Ž e ra ra s,— tu riu d a r kai
ką jum s p risip ažin ti... P er sep ty n eriu s m etus, p ra ė ju ­
sius nuo šio n u sik altim o ,— m aty t, m ano tokia p a b a i­
siška prig im tis, tiesa? — m anyje nė k a rto neprabudo
sąžinės g rau ž a tis. Ne, vien su šituo jausm u aš tik ria u ­
siai būčiau kuo ram iau siai m iegojęs, gyvenęs be rū p es­
čio, ko gero, netgi laim ingas. Bet m ano dienas n uola­
tos tem dė, n a k tis trik d ė teism o baim ė, siaubas su sila u k ti
bausm ės!.. O, kiek sykių sap n u o d av au stovįs prieš teisė­
jus! Kiek sykių, n ep aisan t m ano m aldavim ų, a šarų , nei­
gimo, nuskam bėdavo žodis žm o g ž u d y s ! Kiek sykių ju ­
tau savo k a k tą š iu rp s ta n t nuo kerpančių m ano plaukus
žirklių ir sudrebėdavau nuo budelio vežimo bilsmo! Kiek
sykių m an vaidenos tolum oje, v irš m inios galvų k y šan ­
tys du raudoni stry p a i, ta rp k urių blyksėjo šlykščiosios
giljotinos peilis!
— N elaim ingasis! — m etė d v asininkas, su gailesčiu
žvelgdam as į tą gyvą siaubo įsikūnijim ą, ir jau tėsi, kad
iš tiesų siaubas galėjo p a d a ry ti iš šio žm ogaus žvėrį.
— Š tai kodėl išsik rau sčiau iš V iri ir apsigyvenau
Vanve; štai kodėl užsiėm iau g erad ary ste...
Nuo p a sta rų jų žodžių dv asin in k as aiškiai k rū p ­
telėjo.
— Taip, taip, tėv e ,— ta r ė m irš ta n ty sis ,— išm alda —
tai ap siaustas, po kuriuo slepiu savo išk ru v in tu s d r a ­
bužius! Kas gi d a b a r d rįstų a te iti ir m ane a p k a ltin ti,
kai esu atlikęs tiek gerų d arb ų ?
— Tas, prie kurio d a b a r a rtin a tė s! — ta rė Domi­
nykas, iškeldam as p irš tą į d a n g ų .— Dievas!
493
 — Taip, aš tą ž in a u ,— sutiko m irš ta n ty sis .— Tas,
kuris prisim enam as tik prieš m irtį, tas, k u ris m ato k ra u ją
k iau ra i pro a p sia u stą , veidą — pro kaukę! Bet prieš jį,
tėve, tu rėsiu du g alin g u s u ž ta rė ju s: savo baim ę ir jūsų
tyrum ą!
N elaim ingasis neišdrįso p am in ėti savo sąžinės
g rau ž a tį.
— G erai,— ta rė d v a sin in k a s,— baikite.
— Man telieka p rid u rti vos kelis žodžius, tėve...
Kaip jau sakiau, m an vis nedavė ram ybės — tasa i r ū ­
pestis buvo ne vienintelis, bet sv a rb ia u sia s — tai, k u r
dingo Leoni. K reipiausi į policijos p refe k tū rą ! P ra šia u
ir p rašia u jų im tis kuo kruopščiausių žygių jai su ra sti,
tačiau apie m ergytę ta ip nieko ir nesužinojau.
Vienu m etu k etin au g rįž ti į V ikdesosą. Tačiau ten
kadaise gyveno ponas S ą ra n tis, ten gim ė jo sūnus, ten
m ane pažinojo n e tu rtin g ą ir iš pavydo galėjo p rad ė ti
knaisiotis, iš k u r m ano tu rta i, ta d g aliau siai a tsisak ia u
šios m inties.
Išvykau k eliau ti: vienerius m etus p raleid au I ta li­
joje, k itus — F landrijoje; bet su kiekvienu saulės p a te ­
kėjim u, kuris m an prim indavo tą b aisiąją rugpjūčio
20-osios au šrą , klausdavau savęs, a r k a rta is šią m inutę
neaptiko P rancūzijoje kokių nors pėdsakų, k u riais atsek tų
čia pas m ane į užsienį. Tad g rįžau į tėvynę, aplan k iau
B urgundiją, O verną.
Sykį, vieną v a k a rą pirkioje, k u r buvau įsiprašęs
nakvynėn, šeim ininkas labai sm ulkiai m an papasakojo
apie vieno kilm ingo žm ogaus gyvenim ą. B ajoras iš Isu-
aro apylinkių dėl kažkokio ginčo dvikovoje užm ušė savo
g eriau sią bičiulį. Nuo tos dienos šis žm ogus pard av ė
savo pilį, ūkį, žemes, galvijus, išdalijo tu r tą v arg šam s
ir visaip stengėsi p a m iršti šią netyčinę žm ogžudystę,
alindavo save visokiausiais n a u d in g a is d a rb a is ir g e ra ­
darystėm is. Tik jis tą d arė iš sąžinės g rau žaties. T uo­
m et aš ta ria u sau: „O juk žm ogus, įvykdęs tik rą n u si­
k altim ą, tyčinę žm ogžudystę, irg i g a lė tų tokiu gyvenim u
nuk reip ti nuo savęs bet kokius įta rim u s. Tad ir aš a t ­
sargos dėlei, iš savanaudiškum o, iš baim ės elgsiuos, kaip
šis žm ogus elgėsi iš sąžinės g ra u ž a tie s “ .
494
 G rįžau į P aryžių, ėm iau ieškoti po apylinkes, k u r
apsigyvenus; su rad au ir n u sip irk au šį nam ą ir užsiė­
m iau gerad ary stėm is, kurios m an irg i pelnė doro žm o­
gaus vard ą, su kuriuo ir noriu n u m irti. Bet po m ano
m irties, tėve, geras prisim inim as apie m ane bus jūsų
rankose: g alite jį paau k o ti v a rd a n pono Sąrančio g a r ­
bės; pasirū p in k ite, kad jo p asig ailėtų kaip sąm oksli­
ninko, o aš užsibrėžiau įro d y ti, kad jis — ne žm ogžudys.
— Bet a r kas nors patik ės sū n au s parodym ais tė ­
vo naudai?
— Aš ta i num ačiau, pone. Š ta i, teikitės p aim ti šį
rak tą...
M irštan ty sis ištiesė vienuoliui ra k tą , kurį slėpė po
pagalve.
— A tid ary k ite a n trą sekretero s ta lč ių ,— p rid ū rė
jis ,— ten jūs rasite trim is a n tsp a u d a is u žlak u o tą popie­
ria u s ritin ėlį.
Dom inykas atsistojo, paėm ė ra k tą , a tid a rė stalčių
ir išėm ė iš jo m in ėtąjį ritin ėlį.
— Š ta i,— tarė.
— A r a n t jo kas u ž ra šy ta?
— Taip, pone:
M ano p a s k u tin io ji iš p a ž in tis p rie š D ie v ą ir p rie š
žm ones. R e ik a lu i e s a n t, po mano m irtie s ją g a lim a v ie š a i
p a s k e lb ti.
P a s ira š ė : ŽE R A R A S TA R D JE

— Kaip tik tai, tėve: čia žodis žodin su ra šy ta m ano

ran k a visa, ką jum s papasakojau. K ai num irsiu, g alite
ja pasinaudoti. A tleidžiu ju s nuo priederm ės saugoti
išpažinties p aslaptį.
Vienuolis, p a stū m ė ta s džiaugsm o ir laim ės, nė p a ts
nepajuto, kaip prispaudė šį popieriaus ritin ė lį sau prie
krūtinės.
— O d a b a r, tė v e ,— ta rė m irš ta n ty sis ,— a r n eatras-
tu m ėt m an kelių paguodos žodžių?
Vienuolis rim ta i ir iš lėto sugrįžo prie lovos; į
dangų pakeltas jo veidas ta rtu m spinduliavo dieviška
šviesa.
A trodė kaip žm ogiškojo g ailestin g u m o įsikūnijim as.
M irštantysis, jausdam as, kad tu o jau bus jam at-

495
leista, kilstelėjo priešpriešiais iš lovos.
— B roli,— ta rė dom inikonas,— kad V iešpats jum s
atleistų , g a lb ū t reikia vertesnio ir galingesnio u ž ta rė jo
prieš jį nei aš; bet kaip žm ogus, kaip sūnus, kaip d v a ­
sininkas jum s atleidžiu!.. M eldžiu Dievą a tle isti jum s
nuodėmes ir su te ik ti savo m alonę — v a rd a n Tėvo, k u ris
yra gerum as, S ūnaus, k u ris yra pasiaukojim as, ir Šven­
tosios dvasios, k uri yra tikėjim as!
I r jis uždėjo savo blyškias, plonas ran k a s a n t p li­
kos ir išdžiūvusios m irštančiojo galvos.
— Ką d a r tu riu d a ry ti, tėve? — paklausė Ž eraras.
— Melstis! — atsak ė vienuolis.
S unėręs ra n k a s a n t k rū tin ės, jis pam ažu išėjo, m els­
dam as V iešpatį, kad leistų jam išsinešti visa, kas buvo
bloga, niekinga ir žema šiam e žm oguje, kuriam lem ta
n etru k u s m irti.
O m iršta n ty sis vėl a tk rito į lovą, ir a n t pagalvės
jo veidas liko toksai sustingęs, jog atro d ė, kad siela jau
atsisk y rė nuo kūno.

L X X II + G RĮŽTAM E P R IE Ž IU ST E N O
Palikim e p ag aliau n u ra m in tą dėl savo tėvo gyvybės
bei g arbės brolį D om inyką, vilties ir laim ės kupina š ir ­
dimi sparčiai įveik ian tį nuotolį nuo Vanvo iki Ž em utinio
Medono, kur jo laukė p ak in k y ta ir visiškai p a re n g ta
kelionei gedulinga k a rie ta su Kolom bano kūnu, ir g rįž ­
kime prie Ziusteno; p a s ta rą jį jau m atėm e p rig lu d u sį prie
arklio šuoliuojant V ersalio link su nurodym ais, kuriuos
ta rp in in k a u ja n t S a lv ato riu i jam davė Zakalis dėl po­
nios Demarė.
Tiems m ūsų sk aity to jam s, kuriem s p rad in u k ų m o­
kytojo c h arak teris, lyg su tam tik ro silpnum o požy­
m iais, g alb ū t pasirodė nev ertas tos užuojautos, k u rią su ­
žadino S alv ato riu i, Žanui Roberui ir m um s patiem s,
paaiškinsim e, kad šis nuolankum as, kurį iš pirm o žvilgs­
nio buvo galim a p a la ik y ti energijos stygium i, m ūsų
akim s, priešingai, atro d ė viena iš g raž ia u sių stiprum o
apraiškų.

496
 Iš tik rų jų , nereikia pain io ti m ate ria lių judesių, k ū ­
niškų veiksm ų su dvasios veikla bei paskatom is.
Žmogus, k u ris įsivaizduoja esąs labai veiklus, k u ris
k iau ras dienas neriasi iš kailio, vaikščioja, bėgioja, su-
k aria po dvi m ylias pėsčiom is a r k a rie ta , juda k u r kas
d augiau, bet nuveikia k u r kas m ažiau nei tas, ku ris po
dešim ties m etų tariam o s ram ybės savo darbo kabinete,
staig a su b ran d in a m intį, gebančią su k rė sti pasaulį.
P a sta ty k ite p rad in u k ų m okytoją, tokią ap a tišk ą iš
pažiūros asm enybę, g a ly n ė tis su būtinybe, ir jūs išv y ­
site jį atsib u d u sį iš sąstin g io , g in k lu o tą nuo galvos iki
kojų, pasirengusį kovoti ir n u m irti už savo reikalą.
Akyse tų, kurie neįžvelgė jo giliau odos p a v iršia u s,—
nenorim e pernelyg k a rto tis, nes d a r ketinam e jį šioje
knygoje geriau a tsk le isti,— viena, kas v ertė jį a tro d y ti
silpną bei sulinkusį — tai šeimos gyvenim o n ašta, s ū ­
naus meilė, kuri, k a rta is lem ian ti didžius poelgius, taip
pat lem ia ir didį, nesuvokiam ą pasiaukojim ą. Iš b ra u ­
kite Z iustenui tą slegiančią jį šventenybę, tą sa k ra lin į
žodį šeim a, ir jūs tu o ja u p a t išvysite jį a tn e ša n t sav ąjį
akm enėlį prie šio socialinio statin io , Babelio bokšto1 a n ­
tipodo, kurį mes visi esam e gim ę p a a u k štin ti vienu
sluoksneliu ir kuris vadinam as visuotine darna... Įsi­
vaizduokite jį pasaulyje vieną su aistrom is, už k u rias
a tsa k in g as tik sau, ir p a m a ty site jį kaip tą pavožtą
po indu Evangelijos ž ib u rį', kai n u d e n g ta s tu čtu o jau
nušviečia viską aplink.
Taigi, jeigu kas būtų m atęs Z iusteną a n t Žano Ro-
bero arklio, p asitelkusį savo jau n ų dienų p a tirtį ir t a r ­
tum puikiausią jojiką sk re n d a n tį keliu, it strė lė sk ro ­
d žian tį orą, vėju įveik ian tį nuotolį, tik ra i bū tų galėjęs
tv irtin ti, kad šį pašėlusiai šu o liuojantį, išsid raik iu siais
karčiais ž irg ą ,— veikiau panašų į n ešan tį savo grobį
plėšrų paukštį negu į p a k lū sta n tį savo raiteliu i arab ų
r is tū n ą ,— valdo tv irto , ry žtin g o žm ogaus ra n k a bei
keliai.
Po valandos tokios padūkusios kelionės, per k u rią
m intys, ta rtu m užsikrėtusios žirgo sp a rta , viena už k itą
greičiau šmėkščiojo Ziusteno galvoje, jis uždusęs sustojo
prie pensiono durų.
32. P a r y ž ia u s M ohi ka na i. I kn. 497
 P enkias m ylias, kaip sakėm e, sukorė ne ką d au g iau
nei per v alan d ą ir, kai nušokęs nuo ark lio tru k te lė jo
ponios D em arė įstaig o s d u rų sk am butį, buvo lygiai pusė
devintos.
Nam uose jau visi seniai buvo atsikėlę; ponia De­
m arė sėdėjo viena savo k a m b a ry je ir baigė tv a rk y tis
ry tin į tu ale tą .
Z iustenas n u siu n tė p a ta rn a u to ją pran ešti, kad jam
bū tin a tu čtu o jau su ja pasišnekėti.
Toks an k sty v as apsilankym as ponią D em arė ne­
p a p ra stai nustebino, tad liepė perd u o ti Ziustenui, kad
šis k e tv irtį valandos p a la u k tų — ja i b ū tin a su sitv a rk y ti,
kad g alėtų jam pasirodyti.
Tačiau Z iustenas p ap rašė jai p asak y ti, jog reikalas,
dėl kurio jis atvykęs, toksai sv arb u s, jog negalim a nė
kiek atid ėlio ti, ir jis m eldžiąs pensiono vedėją p riim ti
jį tu o jau pat.
Ponia Dem arė, su nerim usi dėl tokio atkaklum o, u ž ­
sim etė k am barinį c h a la tą ir a tid a rė d uris, ketindam a
nusileisti svetainėn, bet Z iustenas jau stovėjo prie
slenksčio.
J is paėm ė nustebusią ponią D em arė už rankos, įsi­
vedė a tg a l į jos kam b arį ir uždarė paskui save duris.
T iktai d a b a r pensiono vedėja pakėlė akis į Ziuste-
ną, p a ry šk in tą pro lan g ą kren tan čio s šviesos, ir nejučia
aiktelėjo, išg ą sd in ta ir m irtin a i blyškaus jaunikaičio
veido, ir iš jo atsispindinčio n ia u ra u s ryžto, nes buvo
įp ra tu si jį m a ty ti tokį švelnų ir rom ų.
— O! Dieve m ano, kas gi nutiko? — paklausė ji.
— Didžiulė nelaim ė, ponia! — a tsak ė Ziustenas.
— Ju m s a r M inai?
— Mums abiem s, ponia.
— Ak, Dieve m ano!.. P a k a lb ė ti m an su ja, a r no­
rite p a ts p a sim a ty ti?
— Minos čia nebėra, ponia.
— K aipgi nebėra? Tai k u r ji?
— N ežinau.
Ponia D em arė pažvelgė į Z iusteną K orbi lyg į be­
protį.
— Jo s čia nebėra! J ū s nežinote, k u r ji! Ką visa
tai reiškia?
498
 — Tai reiškia, ponia, kad šią n a k t ją pagrobė!
— Betgi v a k a r v ak are aš p a ti ją palydėjau į jos
kam barį ir palik au su panele S iu zan a de Valženez.
— Taip, bet š įry t jos ten ai nebėra.
— O, Dieve mano! — sušuko ponia D em arė, pakel­
dam a akis į d a n g ų .— A r jūs tik ra s tuo, ką sakote,
pone?
Z iustenas išsitrau k ė iš kišenės pieštuku p rira šy tą
popierėlį, k u rį jam įteikė Babolenas.
— Š tai, p e rsk a ity k ite ,— tarė.
Ponia D em arė g re ita i perbėgo akim is raštelį.
A tpažino m erginos b raižą, bem až ištik ta nuoalpio
susvyravo, šūktelėjo ir ištiesė ran k a s, ieškodam a a t ­
ram os.
Z iustenas prišoko, palaikė ją ir nuvedė prie fotelio.
— A k,— ta rė ji,— jeigu tai tiesa, tuom et a ts ik la u ­
pusi tu riu ju s m elsti, kad a tle is tu m ė t už su te ik tą jum s
širdgėlą.
— Tai tiesa! — p a tv irtin o Z iu sten as.— T ačiau ne-
nuleiskim ran k ų , ponia, bent iki tol, kol pam atysim e,
kad p adėti šiai šird g ėlai neįm anom a. Be to, jeigu nebe­
galėsiu dėti vilčių į žmones, tai d a r m an liks visa v il­
tis — Dievas!
— Bet ką d a ry ti, pone? — paklausė pensiono m a­
trona.
— P a lau k ti, o la u k ia n t — ž iū rė ti, kad niekas ne­
p atek tų į M inos k am barį nei p ra sig a u tų į sodą!
— Ko lau k ti, pone?
— K rim inalinės policijos pareigūno, k u ris už v a la n ­
dos tu ri būti čia.
— Kaip! — sušuko ponia D em arė, veikiau išsig an ­
dusi nei su sija u d in u si.— Čionai atv y k s policija?
— Be abejo.
— Bet jeigu čionai a tsila n k y s policija, m ano įs ta i­
gai — galas!
Toks pensiono m atronos egoizm as giliai užgavo
Ziusteną.
— O ką k ita d a ry ti, ponia? — ša lta i paklausė jis.
— Pone, jeigu galim a kaip nors išvengti skandalo,
m aldauju jus tą pad ary ti!
32* 499
 — N ežinau, ką jūs v a d in a te sk a n d alu ,— a trėm ė
Ziustenas, su rau k ęs a n tak iu s.
— Kaip! N ežinote ką vadinu skandalu? — sudėda­
ma rankas, pasibaisėjo m atrona.
— Man, po n ia,— atsak ė Z iu sten as,— skandalas —
tai, kad m oteris, k u ria i m ano m otina patikėjo savo d u k ­
terį, o aš — savo būsim ą žm oną, d rįsta sakyti, kad t y ­
lėčiau, kai a tė ja u jos atsiim ti!
A tsa k y ta buvo taip taik liai, jog ponia Dem arė v i­
siškai pasim etė.
— Bet, pone,— ta rė ji v e rk sm in g a i,— visos m oti­
nos užsinorės a tsiim ti savo dukras!
— O aš, po n ia,— a tk irto Z iustenas, p asip ik tin ęs
egoizm u šios m oters, kuri m aty d am a tokią jo širdgėlą
tesirūpino vien savo įstaigos re p u ta c ija ,— o aš, ponia,
jeigu būčiau teisėjas, liepčiau p rik a lti prie jūsų pen­
siono kokią g ėdingą iškabą, k uri n u k reip tų nuo šios
įstaigos visas m otinas!
— Betgi, pone, žala, k u rią m an p a d a ry tu m ė t, jūsų
nelaim ei nepadės.
— Ne, bet nors bus tiek naudos, ponia, kad kitiem s
n eatsitik s tas pat, kas m an.
— O, v a rd a n tos šilum os, k u ria visada gau b iau
M iną, pone, nežlugdykite m anęs!
— V ardan pasitikėjim o jum is, k urį visados ja u ­
čiau, ponia, n ep rašy k ite m anęs nieko!
Ziusteno veide atsispindėjo toks žū tb ū tin is ry žtas,
jog ponia Dem arė su p ra to jo neperkalbėsianti.
Taigi ji, regis, apsisprendė ir nuolankiai ta rė :
— Tebūnie, kaip jūs norite, pone; aš tylom is iš­
kentėsiu šį išbandym ą.
Z iustenas linktelėjo galva, ta rtu m sakydam as: ta i
geriausia, ką g alite p a d a ry ti.
Paskiau, po kelių m inučių tylos, savo svoriu slė-
gusios juos abu, pensiono m atro n a ta rė :
— Pone, a r leisite ir m an u žduoti keletą klausim ų?
— Prašom , ponia.
— Su kuo siejate Minos dingim ą?
— D ar šito nežinau, tačiau, tikiuosi, tai m an p a ­
aiškins teisėtvarkos pareig ū n ai.

500
 — J ū s tik ra s, kad ji dingo ne savo noru?
Nuo šio jo tyros sužadėtinės įžeidim o Ziusteno š ir ­
dis skausm ingai susigniaužė.
— Kaip jūs, šešis m ėnesius tu rė ju si ją po savo
akim is, galėjote m an užduoti tokį klausim ą?
— Aš tik no rėjau p ak lau sti, a r jūs u ž tik rin ta s jos
meile?
— J u k sk a itė te jos laišk ą : ką ji šaukiasi pagalbon?
— Taigi ją pagrobė p rie v a rta ?
— Be jokios abejonės.
— Bet, pone, ta i neįm anom a: sienos aukštos, la n ­
gai tv irta i u ž d a ry ti; p ag aliau M ina tu rė jo šaukti.
— Ponia, visom s sienom s galim a a tr a s ti kopėčias,
langam s — žnyples, burnom s — skepetaites.
— A r buvote Minos k am b ary je?
— Ne, ponia.
— Betgi tą reikėjo p irm iau sia pad ary ti! Eime ten
tu o jau pat.
— P riešingai, ponia, neikim e ten, p rašau jūsų!
— J u k ta i vienintelis būdas įsitik in ti, kad jos n ėra.
— O laiškas?
— G albūt dėl kokio nors neaiškaus išskaičiavim o,
tam sių kėslų jum s a tsiu n tė su k la sto tą laišką; gal M ina
nepagrobta, o yra savo kam baryje...
Z iusteną ta rtu m kažkas apakino.
Visi tie įvykiai taip išm ušė jį iš vėžių, jog toji v il­
tis, kad ir kokia beprotiška, ėmė sm elktis į jo širdį. To­
dėl, nepaisydam as S a lv ato ria u s p a ta rim ų , jis ryžosi
nulip ti apačion ir nu eiti su ponia D em arė iki d u rų k am ­
bario, kuriam e gyveno m ergina.
K ai abu atėjo prie šių d urų, ponia D em arė ty lia i
pabeldė, o Z iustenas, pridėjęs ra n k ą sau prie k rū tin ė s,
stengėsi s u tra m d y ti širdies trin k sn iu s. Jokio atsako.
Pensiono m atro n a pabeldė stip ria u , paskiau — d a r s tip ­
riau. I r vėl niekas neatsiliepė.
J i pabandė a tid a ry ti d u ris — irg i nesėkm ingai: jos
buvo u ž rak in to s iš vidaus.
Tuom et ponia Dem arė pasiūlė p asių sti šaltkalvio;
bet Ziustenas, k urį ši kapų ty la su g rąžin o į pirm y k štę
neviltį, prisim inė S a lv ato ria u s p a ta rim u s ir g rie ž ta i

501
pasipriešino tam , kad šaltk alv is a tid a ry tų duris.
— Tuom et bent pasižiūrėkim e iš sodo, gal ką nors
pam atysim e pro la n g ą ,— pasiūlė pensiono m atrona.
— A tleiskite, p o n ia,— ta rė Z iu sten as,— bet įeiti į
sodą laikinai visiem s u ž d ra u sta.
— N etgi m an?
— Ju m s kaip ir kitiem s, ponia.
— Betgi, pone, aš čia šeim ininkė!
— K lystate, ponia: visur, k u r įsikiša įsta ty m a s,
šeim ininku tam p a jis, ir įstaty m o v ard u aš jum s d r a u ­
džiu įeiti į sodą!
I r kad b ū tų tik ria u , jis užrak in o d u ris į lau k ą d v i­
gubu rak to sūkiu, p askiau jį ištra u k ė ir įsidėjo kišenėn.
P oniai Dem arė baisiai norėjosi u ž rik ti, p a šau k ti ką
nors pagalbon, netgi, p rireikus, išk v iesti kom isarą, kad
išm estų Z iusteną; tač ia u su p rato , kad šis jau n ik a itis,
k u rį visados m atydavo tokį nuolankų ir rom ų, šitaip
nesielgtų, jeigu n e tu rė tų rim to p agrindo.
O šis ra m ia i a tsirėm ė n u g a ra į sodo duris.
— A r ilg ai k e tin a te sto v ėti sargyboje prie šitų d u ­
rų, pone? — paklausė pensiono m atro n a.
— Kol a tv y k s žm onės, kurių laukiu.
— O kada jie tu ri a tv y k ti?
— T ikrai ne ta ip g reit, kaip aš to tro k štu , ponia.
— Iš k u r jie tu ri a tv y k ti?
— Iš P ary žiau s.
— Tokiu a tv e ju ,— ta rė ponia D em arė,— n e p rie šta ­
ra u sit, pone, jeigu ju s m inutėlei paliksiu?
— Prašom .
Z iustenas nusilenkė, ta rtu m atsisveikindam as su
ponia Demarė.
Si vėl pasikėlė į savo k am b arį ir g re ita i apsirengė,
paskiau a tid a rė la n g ą ir pro žaliuzes įsm eigė žvilgsnį
į P ary žiau s kelią.
M aždaug po pusvalandžio išvydo tolum oje k a rie tą ,
kuri sparčiai a rtė jo ir g aliau siai sustojo prie pensiono
durų.
Iš jos išlipo du žm onės: Zakalis ir Salva torius.
Zakalis ištiesė ra n k ą pask am b in ti, bet pensiono
durys pačios a tsiv ė rė a r, tik ria u , buvo a tv e rto s Ziuste-

502
no, k u ris išgirdęs k arietos dardesį sumojo, kad ta i a t ­
vyko Zakalis su S alv ato riu m i, ir netverdam as n e k a n t­
rum u atbėgo jų p asitik ti.
S alv ato riu s, m atydam as, koks ja u n ik a itis su sija u ­
dinęs bei išblyškęs, paėm ė jo ra n k ą ir šird in g ai p a ­
spaudė :
— N agi, n u siram in k ite, b ran g u sis Korbi! — ta r ė .—
P a tik ė k it, y ra nelaim ių, k u r kas didesnių nei jūsų!
J is tu rė jo galvoje, kokia bus nelaim inga K arm e­
litą, kai a tsig a v u si ir su sig rą žin u si sąm onę išg irs apie
Kolom bano m irtį.

L X X III + P A IE Š K O S
Zakalis iš S a lv a to ria u s sužinojo, kad Z iustenas —
Minos sužadėtinis, todėl d a b a r žem ai nusilenkė ja u n i­
kaičiui ir p asiteirav o , a r niekas neįėjo į Minos k am b a­
rį a r į sodą.
— Niekas, pone,— a tsa k ė Z iustenas.
— J ū s tuo tik ra s?
— Š tai ra k ta s nuo sodo d urų.
— O nuo panelės Minos kam bario?
— D urys u ž ra k in to s iš vidaus.
— A! — ta rė Zakalis. I r pauostęs didžiulį žiupsnį
tabako, pasiūlė: — Eime p a ž iū rė ti.
Z iustenas jį nuvedė į tokį lyg p riim am ąjį, iš kurio
buvo galim a p a te k ti ir į kiem ą, ir į sodą. Iš čia ėjo ko­
ridorius, v edantis į Minos k am b arį.
A psidairęs Zakalis paklausė:
— K u r įstaigos m atro n a?
K aip tik šiuo m etu į k a m b a rį įėjo ponia D em arė.
— Aš čia, p o n ai,— ta rė ji.
— Tai tie asm enys, k u rių aš lau k iau iš P ary žiau s,
ponia,— p ris ta tė Ziustenas.
— A r ką nors žinojote apie panelės Minos dingim ą
prieš a tv y k s ta n t šiam ponui? — paklausė Zakalis, p a ­
rodydam as į Z iusteną.
— Ne, pone; d a rg i d a b a r nesu įsitikinusi, kad ji
dingo,— su ja u d in tu balsu, visa d re b a n ti atsak ė ponia
D em arė.— Mes neįėjom e į Minos kam barį.
503
 — N esijaudinkite, mes tu o jau ten įeisim e,— pareiškė
Zakalis.
I r savo įpročiu nusistūm ęs ak in iu s iki nosies galo,
viršum s tik lų ,— kurie, kaip sakėm e, m aty t, labiau buvo
sk irti paslėpti akis nei p a g e rin ti re g ė jim ą ,— išty rin ė jo
ponią D em arė; g aliau siai a ts ta tė ak in iu s į vietą ir p a ­
lingavo galvą.
S a lv ato riu s ir Ziustenas, stovėdam i šalia, su n e k a n t­
rum u laukė, kad jis toliau tę stų ap k lau są.
— Gal ponai teiksis užeiti į svetainę? — pasiūlė po­
nia D em arė.— Ten k u r kas pato g iau .
— D ėkui,— a tsa k ė Zakalis, vėl apsid airydam as.
In tu ity v ia i, it p rity rę s generolas, jis buvo užsiėm ęs kuo
p u ikiausią poziciją.— Bet p irm ia u sia, p o n ia,— kalbėjo jis
to lia u ,— gerai įsisąm oninkite atsakom ybę, k u ri tenka
pensiono vedėjai, d in g u s vienai iš a u k lė tin ių , ir prieš m an
atsakydam a, g erai pagalvokite.
— O, pone, didesnio nem alonum o nė negalėjau įsi­
v aizd u o ti,— atsiduso ponia Dem arė, šluostydam asi a š a ­
ra s .— Beje, galv o ti prieš a ts a k a n t m an nėra reikalo, nes
kalbėsiu vien tiesą.
Zakalis p rita ria m a i linktelėjo ir toliau klausinėjo:
— K urią v alan d ą au k lėtin ės gulasi, ponia?
— Žiemą — a š tu n tą v alandą.
— O jūsų padėjėjos?
— D evintą.
— Gal kai kurios budi ir ilg iau ?
— Tik viena.
— O k u rią v a la n d ą ši eina m iegoti?
— Apie pusę dvyliktos a rb a dv y lik tą.
— K ur ji m iega?
— A n tram e aukšte..
— Virš panelės Minos kam bario?
— Budinčiosios k am b ary s yra šalia bendro m iega­
mojo, ir jo lan g ai išeina į g atvę, o vargšelės Minos —
į sodą.
— O jūs, ponia, k u r gyvenate?
— Mano k a m b a ry s a n tra m e aukšte, šalia svetainės,
su lan g ais į gatvę.
— V adinasi, nė vienas iš jūsų lan g ų neišeina į sodą?

504
 — Iš tos pusės — tik m ano tu ale tin io kam bario
langai.
— K urią v alan d ą v a k a r užm igote?
— M aždaug apie vienuoliktą.
— A! — nutęsė Z akalis.— D ab ar apeisim e nam us;
pone S alv ato riau , m alonėkite su m anim i, o jūs, pone
Ziustenai, pasilikite čia ir užim inėkite ponią.
Z akaliui pakluso kaip arm ijos v adui: Salva to riu s n u ­
sekė įkandin policijos pareigūno, o Z iustenas pasiliko su
ponia Dem arė, k uri susm uko a n t kėdės ir pravirko.
— Toji m oteris šiam e reikale niekuo d ė ta ,— su ­
m urm ėjo Zakalis, nusileidęs į p rie b u tį ir pasukdam as prie
kiemo v a rtu k ų , išeinančių į gatvę.
— Iš ko sprendžiate? — p aklausė S alv ato riu s.
— Iš jos a š a rų ,— atsak ė Z ak alis.— K altieji dreba,
bet neverkia.
Zakalis apžiūrėjo nam ą.
Užėmė g atv ės ir siauro, tačiau g rįsto skersgatviuko
kam pą.
Zakalis nėrė į šį sk ersg atv į kaip skalikas žvėries
pėdsakais.
Iš kairės pusės kokius penkiasdešim t žingsnių tęsėsi
au k šta pensiono sodo siena, virš kurios kyšojo medžių
viršūnės.
Sutelkęs dėmesį, Zakalis ėmė slinkti palei sieną.
S a lv ato riu s sekė jam iš paskos.
G aliausiai policininkas sustojo, nužvelgė gatvelę ir
palingavo galvą.
— B jaurus sk ersgatvis, ypač naktį! — ta rė jis .—
Lyg tyčia n u tie sta s pagrobim am s ir vagystėm s p e rlip an t
per sieną!
N uėjęs kokius dvidešim t penkis žingsnius, Zakalis
pasilenkė ir pakėlė nedidelį tinko gabalėlį, m aty t, atsi-
lupusį nuo sienos stogelio, paskiau — a n trą , trečią.
M inutėlę juos a tid ž ia i ap žiūrinėjo, po to itin rū p es­
tin g a i suvyniojo į nosinę ir įsidėjo į kišenę.
A ptikęs čerpės nuolaužą, švelniai perm etė ją per
sieną.
— M anote, pro čia lip ta ? — paklausė S alv ato riu s.
— N etrukus pam aty sim e,— ta rė Z akalis.— G rįž­
kime!
505
 J ie aptiko Z iusteną ir ponią Dem arė ten p at, k u r
buvo palikę.
— Na kaip, pone? — paklausė Ziustenas.
— Po tru p u tė lį v y n io jasi,— a tsa k ė Zakalis.
— O, dėl Dievo m eilės, pone, a r ką nors m atėte, a p ­
tikote kokį pėdsaką?
— J ū s berods m u zik an tas, jaunuoli, todėl tik ria u sia i
žinote p a ta rlę : „Nešok greičiau nei sm uikas g ro ja “ . S m ui­
kas — ta i aš, sekite m anim i, tačiau neaplenkdam i!.. Pone
Ziustenai, m alonėkite sodo ra k tą .
J a u n ik a itis padavė Z akaliui r a k tą ir išėjęs į koridorių
šūktelėjo:
— Štai čia Minos kam bario du ry s.
— Gerai, gerai, viskas savo eile: k am b ariu mes
užsiim sim e vėliau.
Zakalis a tid a rė d u ris į sodą, sustojo a n t slenksčio ir
įdėm iu žvilgsniu aprėpė bendrą vaizdą aplinkos, k u rią
ketino išty rin ė ti sm ulkiai.
— G erai,— ta rė jis .— Čia reikia veikti ypač a p d a i­
riai ir v a ik štin ė ti kaip vištom s po m iežieną! J e i norite,
g alite sekti paskui m ane, tačiau tk tokia tv a rk a : pirm a
visų — aš, už m anęs — ponas S alv ato riu s, toliau — ponas
Ziustenas ir galiau sia — ponia D em arė... Taip! O d a b a r
žengiam e vienas paskui kitą!
Buvo aišku, kad Zakalis kreipia savo žingsnius link
tos sienos dalies, k u rią jau ap žiū rėjo iš išorės; vis dėlto,
užuot k irtęs sodą įstriž a i, jis pasirinko ta k u tį, e in an tį
pasieniu ir a tk a rto ja n tį kam pą, k u rį su d arė nam as su
m ūro tvora.
Tačiau prieš nu to ld am as nuo p a sta to , jis virš akinių
m etė žvilgsnį į Minos kam bario la n g ą : žaliuzės buvo n u ­
leistos.
— Hm! — burbtelėjo.
I r leidosi žingsniuoti.
Geltono smėlio ta k u tis niekuo nebuvo y p a tin g a s;
tačiau nužengęs iš vidaus palei sieną dvidešim t penkis
žingsnius, Zakalis sustojo ir ty liai susijuokęs pakėlė nuo
žemės čerpės nuolaužą, k u rią buvo perm etęs iš skersgatvio
kaip o rie n ty rą ; parodė S alva to riu i šviežią įspaudą sia u ­
roje gėlių lysvelėje, rėm inančioje ta k u tį.

506
 — Š tai ir turim e! — ta rė .
Ne tik S alv ato riu s, bet ir Z iustenas bei ponia D em arė
nuleido žvilgsnius Zakalio piršto k ry p tim i.
— V adinasi, m anote, kad vargšelę pagrobė per
čia? — paklausė S alv ato riu s.
— Be jokios abejonės,— atsak ė policininkas.
— Dieve mano! Dieve mano! — vebleno ponia De­
m arė.— P a g ro b ta iš m ano pensiono!
— Pone,— ta rė Z iustenas,— v a rd a n dangaus, p a ­
sakykit m um s ką nors aiškiau!
— Ak, a išk ia u ,— p ak arto jo Z akalis.— P a ž iū rė k it
pats, b rangusis, ir jum s tap s aišku!
Kol Ziustenas pasilenkęs ty rin ė jo žemę, Zakalis ne­
abejodam as, kad aptiko tik rą pėdsaką, išsitra u k ė iš kiše­
nės tabokinę, prisikim šo nosį tabako ir žvelgė tai žemyn
į įspaudą iš po savo akinių apačios, ta i į ponią Dem arė —
per jų viršų.
— Bet ką jūs čia m atote, pone? — paklausė Zius­
tenas, im dam as n e k a n tra u ti.
— Dvi duobutes žemėje, su ju n g ta s, kaip p a ts galite
įsitik in ti, tiesios linijos.
— A rgi n e a tp a ž įsta te kopėčių žymės? — ta rė S a l­
v ato riu s Ziustenui.
— P uiku, kaip tik tai! — p a g y rė Zakalis.
— O ši skersinė linija? — neatlyžo Ziustenas.
— P a a išk in k it,— m etė Zakalis S alv ato riu i.
— Žemė buvo d rė g n a ,— ta rė šis,— ir paskutinysis
kopėčių skersinis įsispaudė į ją bem až colį.
— O d a b a r,— atsiliepė Z ak alis,— belieka sužinoti,
kiek žmonių tu rė jo a n t jų a ts is to ti, kad galai įsm uko į
žemę pusę pėdos, o skersinis — colį.
— Išty rin ėk im e p ėdsakus,— pasiūlė S alvatorius.
— Ak, pėdsakai — ta i labai n e tik ras dalykas! Beje,
du žmonės g ali žengti vienas į a n tro pėdas: tu rim e tokių
šaunuolių, k u rie tik taip ir m ėto savo pėdas.
— Tad ką k e tin a t d a ry ti?
— N ėra nieko paprasčiau.
Ir Zakalis pasigręžė į pensiono m atro n ą, k u ri b ū tų
su p ra tu si ne ką d au g iau , jeigu prie jos k alb ėtų a ra b išk ai
a r san sk ritu .

507
 — Ponia, a r esam a nam uose kopėčių?
— Esam a, sodininko.
— K ur jos laikom os?
— T ikriausiai stoginėje.
— O stoginė?
— A nava ten... Ta šiaudais d en g ta pašiūrėlė.
— N esijudinkite iš vietos: aš p a ts einu paieškoti
kopėčių.
Zakalis g a n a lengvai liuoktelėjo kokį p u sa n tro m etro,
kad neužliptų a n t gausybės pėdsakų, k u rie m atėsi įsi­
spaudę ir tak u čių sm ėlyje, ir juos rėm inančiose gėlių
lysvaitėse. J is ta rtu m nesiteikė s k irti šiem s dėmesio, kol
d a r neatėjo laikas jų ap žiū rai.
Po m inutėlės atskubėjo su kopėčiom is.
— P irm iau sia pasitik rin k im e d a r vieną d a ly k ą ,—
ta rė policijos p areig ū n as ir pridėjo kopėčias g alu prie
įspaustų žymių.
— Puiku! — apsidžiaugė jis.— Š tai jau vienas įro ­
dym as: pagrobėjai tik ria u s ia i pasinaudojo tom is pačiom is
kopėčiomis, k u ria s d a b a r čia tu rim e : jų šoninių karčių
galai tik ra i a titin k a duobutes žemėje.
— B et,— paklausė S a lv a to riu s,— a rg i ne visos ko­
pėčios m aždaug tokio paties pločio?
— Šios platesnės negu įp rastin ės. Ponia Dem arė,
sodininkas tu ri padėjėją, m okinį a rb a sūnų, tiesa?
— Taip, dvylikos m etų bern iu k ą.
— Štai! J a m v aik as padeda, o jis tik ria u sia i šį moko
savo am ato, todėl ir nupirko platesnes kopėčias, kad
berniukas g a lė tų p asily p ėti k a rtu su juo.
— Pone,— įsiterp ė Z iu sten as,— m eldžiu jus, g rįž ­
kime prie Minos!
— Mes ir grįžtam e, pone, ta č ia u tą darom e netie­
siogiai.
— Taip, bet per ta i gaištam e laiką.
— B rangusis pone,— atrėm ė policininkas,— laikas
ne taip svarbu; iš dviejų viena: a rb a jūsų sužadėtinės
pagrobėjas gabena ją iš P rancūzijos ir d a b a r jau yra taip
toli, jog jo nebepasivysim e, arb a k etin a ją paslėp ti P a ry ­
žiaus apylinkėse, ir tokiu a tv e ju mes per tris dienas žino­
sime vietą.
508
 — O, te išg irsta jus Dievas, pone Zakali!.. Bet jūs
m inėjote, kad sužinosite, kiek žm onių dalyvavo ją p a ­
gro b ian t.
— Aš d a b a r tuo ir užsiim u, pone.
Iš tik rų jų , Zakalis atrė m ė kopėčias į sieną m aždaug
m etrą nuo tos vietos, k u r buvo įsispaudusios pirm osios
žymės, paskiau palipo penkis a r šešis laip tu k u s, k a sk a rt
vis a n t jų sta b te ld a m as ir p a sitik rin d am a s, kaip giliai
šoninės k a rty s susm igo į žemę. Pasirodo, ne d au g iau trijų
colių.
Nuo kopėčių vidurio Zakaliui buvo m aty ti visas
sodas, ir jis pastebėjo k oridoriaus ta rp d u ry je žm ogų su
palaidine.
— Ei, bičiuli, kas jūs?
— Ponios D em arė so d in in k as,— atsiliepė žm ogėnas.
— P o n ia,— ta rė Z ak alis,— nueikite p a tik rin ti, kas
tas žmogus, ir atv esk ite jį tuo pačiu keliu, kuriuo mes
čia patekom e.
Ponia D em arė pak lu sn iai nuskubėjo prie nam o.
— Aš jum s sakau, pone Z iu sten ai,— ir jum s k a rto ju ,
pone S a lv a to ria u ,— ši m oteris niekuo dėta dėl m erginos
pagrobim o.
Pensiono m atro n a sugrįžo su sodininku, nustebusiu,
kad jo sode pašalietis, ir d a rg i pasilipęs a n t kopėčių.
— B ičiuli,— kreipėsi į jį Z akalis,— a r v a k a r jūs
dirb o t sode?
— Ne, pone, v a k a r buvo U žgavėnės, o tokiuose ge­
ruose nam uose kaip ponios D em arė šventėm is nedirbam a.
— Gerai! O u žv ak ar?
— Ak, u ž v a k ar buvo priešužgavėnis pirm adienis,
d a r didesnė šventė nei pačios Užgavėnės!
— V adinasi, jūs nedirbote sode tris dienas?
— Pone,— oriai atsak ė so d in in k as,— n e tu riu jokio
noro b ū ti prakeiktas!
— Gerai! Tik tiek ir no rėjau sužinoti; ta ig i ja u try s
dienos kaip jūsų kopėčios stoginėje?
— Mano kopėčios ne sto g in ė je ,— pastebėjo sodinin­
k as,— kadangi jūs a n t jų pasilipęs.
— Sis vyriokas pertekęs išm in tie s,— ta rė Z akalis,—
bet už vieną dalyką a tsa k a u — grobim ais jis neužsiim a!
509
 Sodininkas išp ū tė į policininką akis.
— O d a b a r, b ičiuli,— kreipėsi į jį Z akalis,— su te ik it
m an m alonum ą, p asilypėkit čia p rie m anęs.
Žmogelis pažvelgė į ponią D em arė, ta rtu m ieškotų
jos akyse atsakym o, a r jam k lau sy ti šio įsibrovėlio.
— D arykit, ką jum s liepia p o n as,— ta rė ponia De­
m arė.
Sodininkas palipo du a r tris laiptelius.
— Na kaip? — paklausė Zakalis S alv ato riau s.
— G rim zta, bet d a r ne iki sk ersin io ,— atsak ė šis.
— N ulipkite, b ičiuli,— ta rė Z akalis sodininkui.
Žmogelis įvykdė, ką lieptas.
— Š tai, n u lip a u ,— pasakė.
— A tk reip k ite dėm esį,— pastebėjo Z akalis,— kaip
šis žm ogus m ažai kalba, bet ką pasako — į p a tį tašką!
Sodininkas nusijuokė — kom plim entas jį paglostė.
— O d ab ar, bičiu li,— įsakinėjo toliau Z akalis,— p a ­
im kite a n t ra n k ų ponią Dem arė.
— O!..— išsižiojo sodininkas.
— Ką jūs čia k a lb a t, pone? — pasipiktino ponia
Demarė.
— P aim kite ponią Dem arė a n t ra n k ų ,— p a k arto jo
Zakalis.
— N edrįstu! — išstenėjo sodininkas.
— Aš jum s d rau d žiu , Pjerai! — sušuko pensiono
m atrona.
Zakalis nušoko nuo kopėčių.
— U žlipkite, k u r aš buvau, bičiu li,— paliepė sodi­
ninkui.
Sis nesunkiai užlipo ir atsisto jo a n t laiptelio, nuo
kurio ką tik nušoko Zakalis.
O p a sta ra sis p risia rtin o prie ponios Dem arė, viena
ran k a apkabino ją p er pečius, k itą prakišo po p ak in k ­
liais ir, šiai d a r nesum ojus, ką Zakalis rengiasi d a ry ti,
pakėlė ją nuo žemės.
— Betgi, pone! Betgi, pone! — sušuko ponia De­
m arė.— Ką jū s d a ro t?
— Įsivaizduokite, ponia, kad aš jus įsim ylėjęs ir
m ėginu pag ro b ti.
— Tai bent prielaida! — išsišiepė sodininkas a n t
savo laiptelio.

510
 — Betgi, pone! Betgi, pone!..— šūkavo ponia Dem arė.
— N usiram inkite, p o n ia,— atšovė Z akalis.— Čia,
kaip sako m ūsų bičiulis P jeras, tik prielaida.
I r laikydam as ponią Dem arė a n t ran k ų , jis palipo
kelis laiptelius.
— G rim zta! — ta rė S a lv ato riu s, sekdam as akim is
kopėčių galus, kurie pam ažu sm igo į žemę.
— A r nugrim zdo iki skersinio? — paklausė Zakalis.
— N evisiškai.
— P a sta ty k ite savo koją a n t a n tro laip telio ,— n u ­
rodė Zakalis.
S a lv ato riu s įvykdė, ką p a sak y ta s.
— Š įsyk,— ta rė jis,— susm igo lygiai tiek p a t, kiek
anoje vietoje.
— G erai,— ta rė policijos p a re ig ū n a s,— visi n u ­
lipkime.
J is nusileido pirm as, p a s ta tė a n t kojų ponią Dem arė,
įsakė P jeru i stovėti a n t takučio n e siju d in a n t iš vietos ir
ištrau k ę s kopėčias iš žemės, k u r jos paliko įspaudą, panašų
į g retim ąjį, pasakė:
— B rangusis pone Z iustenai, ponia Dem arė, kiek
su p ra n tu , yra tru p u tė lį sunkesnė už panelę M iną, aš —
tru p u tė lį lengvesnis už tą , k u ris pagrobė jūsų sužadėtinę,
taig i sk irtu m a s išsilygina.
— I r kokia jūsų išvada?..
— Kad panelę M iną pagrobė try s žmonės, du ją u ž­
nešė kopėčiomis, o trečiasis prilaik ė jas, prispaudęs koja.
— A! — te išta rė Ziustenas.
— O d a b a r,— kalbėjo toliau Z akalis,— p ab an d y si­
me, b ran g u sis pone, n u s ta ty ti, kas buvo tie try s žmonės.
— A, s u p ra n tu ,— sušuko so d in in k as,— pagrobė vie­
ną iš mūsų auklėtinių!
Zakalis n u stū m ė akinius į nosies g a lą , įsisp itrijo į
P jerą ir galop, g a n ė tin a i jį apžiūrėjęs, ta rė :
— Ponia Demarė! N iekados neatleisk ite šio vyrioko:
ta i išm inties lobis! — O sodininkui p rid ū rė : — Bičiuli,
g alite nunešti savo kopėčias į stoginę, jos m um s nebe­
reikalingos.

511
 L X X IV + PĖD SAKAI
Sodininkas, nešinas kopėčiom is, pasuko stoginės
link, o Zakalis, n u stū m ęs ak inius a n t kaktos ir prisikim šęs
nosį tabako, ėmė ty rin ė ti pėdų įsp a u stas žymes.
Po kurio laiko išsitra u k ė iš kišenės nedidelį peilį —
lyg lenktinį, lyg sodininko — su aštuoniom is a r dešim čia
geležčių, atlenkė vieną jų ir nupjovė nuo krūm o šakelę,
kuria suskato m atu o ti pėdas.
— Š tai pėdsakai nuo sienos iki lango ir nuo lango
iki sienos — a te in a n ty s ir s u g rįž ta n ty s ,— ta rė jis.—
Regis, įsibrovėliai g e ra i žinojo pensiono įpročius ir nerado
reikalo laikytis yp atin g o a tsa rg u m o ; tik ta i...
Zakalis atro d ė ta rtu m su trik ęs.
— T ik ta i,— p ak arto jo seklys,— šta i kas keista —
visos pėdos tokio p a t ilgio ir pločio. N ejaugi sode veikė
vienas žmogus, o k iti du tik jo laukė?
— Iš tik rų jų , pėdos tokio p a t ilgio ir pločio,— ta rė
S alv ato riu s,— tačiau jos ne vieno žm ogaus.
— Ak, ak! Iš ko sprendžiate?
— Iš puspadžių vinių — jų piešinys sk irtin g as.
— Dievaži, ta i tiesa! — sušuko Z akalis.— K as a n trą
žingsnį ap tin k am as kairiosios kojos b a ta s su vinim is,
sukaltom is trik a m p iu . V ienas iš tų šaunuolių — frank-
m asonas1!
S alv ato riu s šiek tiek nuraudo.
Zakalis nepastebėjo a r dėjosi nepastebįs to nuorau-
džio.
— Beje,— vėl prašneko S a lv a to riu s,— vienas iš tų
dviejų žmonių dešine koja raiša s: b a ta s, kaip ir jūs m atote,
iš šios pusės labiau išklypęs.
— Irg i tiesa! — sutiko Z ak alis.— A r jūs irg i k až­
kada užsiėm ėte m ano profesija?
— Ne,— ta rė S a lv a to riu s .— Tik aš esu a r veikiau
kadaise buvau m edžiotojas.
— P alaukit! — sušuko Zakalis.
— Kas? — paklausė S a lv ato riu s.
— Š tai trečias pėdsakas... Ak, visai kitokia pėda, nė
kiek nepanaši į m ūsų ką tik m a ty tą sia s lygiapades —
tik ra aukštuom enės žm ogaus, a risto k ra to , kilm ingo d i­
diko arb a a b ato pėda.

512
 — Kaip tik — kilm ingo didiko, pone Zakali.
— Kodėl jūs tv irtin a t, kad kilm ingo didiko? M an
labiau p a tik tų m aty ti į šį reik alą įp ain io tą a b a tą ,— p a ­
sakė Zakalis, ištik im as savo volteriškom s pažiūrom s.
— Deja, jum s teks apsieiti be jo.
— Kodėl?
— Todėl, kad gyvenam e ne a b a to G ondžio2 laikais;
beje, šiuolaikiniai a b a ta i nejodinėja, o šio žm ogaus b a ­
ta i — raitelio : štai, nuo kulnų eina m ažytės vagelės,
paliktos pentinų.
— J ū s teisus! — sušuko Z ak alis.— Dievaži, b ra n g u ­
sis pone S a lv ato ria u , jū s bem až toks p a t akylas kaip m ūsų
profesijos žm ogus.
— T ik ra i,— sutiko S a lv a to riu s ,— dalį gyvenim o
leidžiu stebėdam as.
— Tad p ad ėk it m an d a b a r p asekti pėdsakus iki lango.
— O, ta i visai n esu n k u ,— ta rė S alv ato riu s.
Iš tik rų jų , ir a risto k ra tišk ų batelių, ir raitelio
pušnių pėdos nuvedė S alv ato rių ir Zakalį tiesiai prie
lango.
Z iustenas sekė paskui juos, gau d y d am as jų žvilgsnius,
nepraleisdam as nė vieno žodžio.
V argšas ja u n ik a itis buvo p an ašu s į šykštuolį, ne­
tekusį lobio, nuo kurio dešim t m etų nenuleido a k ių : p r a ­
radęs v iltį a tg a u ti jį savo jėgom is, džiaugėsi m atydam as
protingesnius už save, ap tik u siu s plėšikų pėdsakus.
O dėl ponios Dem arės, ta i ši buvo visiškai su g n iu žd y ta
ir nukarusiom is rankom is, m ašin aliai, su stin g u siu žvilgs­
niu sekė jų veiksm us.
P rie lango pėdsakai buvo įsispaudę į žemę d a r aiškiau.
— Kas m an sakė — jūs, ponia Dem arė, a r jūs, pone
Z iustenai — kad ban d ėt a tid a ry ti panelės Minos kam bario
duris? — paklausė Zakalis.
A bu vienu balsu atsiliepė:
— Mes, pone.
— I r rad o te jas u ž stu m ta s skląsčiu?
— Mina p a p ra sta i visados v a k a ra is užšaudavo jas
iš v id au s,— pastebėjo ponia Dem arė.
— V adinasi,— ta rė Z ak alis,— vidun p a te k ta pro
langą?
33. P a r y ž i a u s M oh ik an ai , I kn.
513
 — Hm! — sum ykė S a lv a to riu s ,— žaliuzės berods
tv irta i nuleistos.
— Ak, žaliuzes nesunku a ts tu m ti,— p a p rie šta rav o
Zakalis.
Pabandė jas a tid a ry ti.
— Oho! — nustebo jis.— Jo s ne tik nuleistos, bet
ir užkabintos iš v idaus kabliuku.
— Tuom et, m an regis, ta i ja u ne ta ip lengva p a ­
d a ry ti? — pastebėjo S alv ato riu s.
— J ū s tik ra s, kad d u ry s iš v id au s užstum tos sk ląs­
čiu? — paklausė policininkas Ziusteno.
— Pone, aš stū m iau jas iš visų jėgų.
— Gal jos tik u ž rak in to s?
— D urys tv ir ta i prigludusios prie stak to s tiek v ir ­
šuje, tiek apačioje.
— T i-ti-ti-ti! — pragydo Z ak alis.— Je ig u žaliuzes iš
vidaus laiko kabliukas, o d u ry s u žstu m to s skląsčiu, v a d i­
nasi, čia veikė ap su k rū s žm onės.— J is vėl p a p u rtė ž a liu ­
zes.— Žinau tik du tokius, gebančius įeiti ir išeiti pro
u ž d a ry tu s lan g u s ir duris, ir jeigu vienas iš jų nebūtų
Breste, o k ita s — Tulone, sakyčiau, kad čia Robišono a r
Zibasjė darbas.
— V adinasi, esam a būdo išeiti pro u ž d a ry ta s d u ­
ris? — paklausė S alv ato riu s.
— E, b ran g u s pone, esam a būdo n etg i išeiti iš ten,
k u r išvis nėra d u rų , kaip tą įrodė vienas iš m ano p irm ta k ų ,
velionis L atiu d as *; bet, laim ė, šie b ū d ai ne visiem s žinom i.
I r prisikim šęs nosį tab ak o Z akalis pasiūlė:
— G rįžtam e į nam us, ponia.
Duodam as pavyzdį ir nesirū p in d am as m andagum o
priederm e p rale isti k itu s į priekį, jis nuėjo pirm a ir sustojo
prie Minos kam bario d urų.
— Jū s, ponia, tik ria u sia i tu rite kiekvieno kam bario
rak to d u b lik a tą? — paklausė Zakalis.
— Taip, bet nieko nepadės, jei d u ry s užstum tos
skląsčiu.
— N esvarbu, b ran g io ji ponia, vis tiek nueikite.
Ponia D em arė m inutėlei dingo ir sugrįžo su p ra šy ­
tuoju rak tu .
— Š ta i,— tarė .
514
 Zakalis įkišo ra k tą į spynos angelę ir pabandė p a ­
sukti.
— Iš vidaus įk ištas a n tra s r a k ta s ,— ta rė jis ,— bet
spyna u ž ra k in ta tik vienu p a su k im u .— P askiau, ta rtu m
tik sau, p rid ū rė : — O ta i įrodo, jog jos buvo u ž ra k in to s
iš lauko.
— Bet jeigu u ž stu m ta ir sk ląsčiu ,— pastebėjo Sal-
v a to riu s,— ta i kaip galėjo p ag ro b ėjai tą p a d a ry ti iš a n tro s
pusės durų?
— Tuojau jum s bus ta i p aro d y ta, jaunuoli. Tai Zi-
basjė išradim as; ir už jį ta sa i nevidonas tu rėjo g a u ti
penkerius, o ne dešim tį m etų k ato rg o s: kas, kad n u sik alto
p a k a rto tin a i, tačiau įsilaužim o nebūta. P asiu sk it š a lt­
kalvio.
P a siu n tė s u ra s ti ša ltk a lv į; šis, atėjęs su lau žtu v u ,
kilstelėjo duris.
Šios pasidavė.
Visi išk a rt buvo bepuolą į M inos kam barį.
Tačiau išskėtęs ran k a s Z akalis juos sulaikė:
— Pam ažėle! Pam ažėle! — su d ra u d ė .— V iskas p ri­
klauso nuo pirm inės apžiūros; ta i, ką galim e a p tik ti,
kybo a n t p lauko ,— p rid ū rė jis nusišypsodam as, lyg p as­
taruosiuose žodžiuose slypėtų koksai sąm ojus.
Įėjęs vienas į kam barį, ap žiū rėjo spyną ir skląstį.
P irm oji ap žiū ra, regis, jo nepatenkino.
Nusiėm ė akinius, kurie iš tik rų jų tik tru k d ė jo lūšies
aštrum o žvilgsniui; ir tuoj p a t jo lūpose pasirodė p e rg a ­
linga šypsena: suėm ęs nykščiu ir sm ilium i, n u tv ėrė
kažką bemaž nem atom a ir p a te n k in ta s iškėlė au k šty n .
— A ha! — ta r ė s p in d u liu o ja n č iu v e id u .— J u k
sakiau jum s, kad tai, ką galim e a p tik ti, kybo a n t plauko;
ką gi, šta i jis!
I r tik ra i visi ste b in tie ji išvydo kokių penkiolikos
centim etrų ilgio šilkinį siūlelį, įstrig u sį ta rp skląsčio
geležies ir d u rų medžio.
— Tai su juo u ždarė d u ris? — paklausė S alv ato riu s.
— T aip,— atsak ė Z akalis.— Tik siūlas buvo p u s­
m etrio ilgio: ta i, ką čia m atom e, tė ra tik jo n u trū k u si
dalis, k u ri įsibrovėliam s nerūpėjo.
Be galo suglum ęs, ša ltk a lv is sprogino į Zakalį akis.
33* 515
 — Tai bent! — šūktelėjo jis .— O aš m aniau, kad
žinau visus būdus a tid a ry ti ir u ž d a ry ti duris; pasirodo,
čia tesu tik ta i kūdikis!
— D žiaugiuosi, kad g aliu jus šio to pam okyti, bi­
čiuli,— ta rė Z akalis.— P am aty site, kaip ta i darom a. A n t
skląsčio rankenėlės užneria d v ig u b ai sulenktą siūlą.
G eriausia, kad siūlas b ū tų šilkinis, nes toksai stipresnis,
ir tokio ilgio, jog abu jo g alai išeitų išorėn; ta ig i užd aro te
duris, tra u k ia te siū lą, šis tra u k ia sk lą stį — ir triu k a s
atlik tas! Tačiau k a rta is pasitaiko, kad siūlas u ž strin g a ,
n u trū k sta , lieka prie skląsčio; tu o m et a tv y k sta Zakalis
ir sako: „Jeig u šis kipšas Zibasjė šiuo m etu nepoilsiautų
tolim uose kraštuose, kirsčiau lažybų, kad čia jo d a rb a s “ .
— Pone Z ak ali,— įsiterpė Ziustenas, teikdam as tik
labai p a v iršu tin išk ą dėmesį šiam paaiškinim ui, kad ir
koks jis buvo v e rtin g as m oksliniu p o ž iū riu ,— a r galim e
d a b a r įeiti vidun?
— Taip, labai prašom , b ran g u sis pone Z iu sten ai,—
atsak ė jam policijos p areigūnas.
Visi sugužėjo į m erginos kam barį.
— A! — sušuko Z akalis.— Š ta i žingsnių pėdsakai
nuo d u rų prie lovos ir nuo lovos p rie lango!
J is metė žvilgsnį į lovą bei n a k tin į stalelį prie jos ir
p rid ū rė :
— Taip, m ažytė buvo a tsig u lu si ir sk aitinėjo laiškus.
— O, m ano laiškus! — sušuko Z iustenas.— M ieliau­
sioji Mina!
— P a sk ia u ,— dėstė toliau Z ak alis,— ji užpūtė žvakę.
Iki šio m om ento viskas buvo ram u. -
— Iš k u r žinote, kad ji p a ti u žpūtė žvakę? — p a ­
klausė S alvatorius.
— M atote, žvakės d a g tis d a r nulinkęs nuo p ū ste­
lėjim o ir, sp re n d ž ian t iš nuolinkio krypties, p ū sta nuo
lovos. Tačiau grįžkim e prie pėdų; pone S alv ato riau , gal
teiktum ėtės pažvelg ti m edžiotojo akim is?
S alv ato riu s pasilenkė.
— Aha! — ta r ė .— Sis ta s n a u ja : m oters pėda!
— Ką aš sakiau, b ran g u sis pone S a lv ato ria u ? „ Ie š­
kokite m oters!“ Na, a r nebuvau teisus?.. Taigi m oters
pėda... Taip dievaži, ir d a rg i ry žtin g o s m oters, žengian-

516
čios ne p irštų galais, o statan čio s visą pėdą su kulnu.
— D ar p rid u rk ite ,— pastebėjo S a lv a to riu s,— kad
ji koketė, nes ėjo sodo takeliais, bijodam a išsip u rv in ti
batelius; m atote — pėdos gelsvo sm ėlio, be jokios purvo
priem aišos.
— Pone S alvatoriau! Pone S alv ato riau ! — sušuko
policininkas.— Kokia nelaim ė, kad išsirinkote ne tą p ro ­
fesiją! Tik panorėkite, ir aš jus p a d a ry siu savo padėjėju.
N ejudėkite iš vietos!
Zakalis paliko k am barį, išbėgo sodan, nuėjo sm ėlėtu
takučiu iki ten, k u r stovėjo kopėčios, ir sugrįžo.
— Taip ir y ra ,— p areišk ė.— M oteris — iš nam ų
vidaus, ji išeina laukan, tak u čiu pasiekia kopėčias ir
sustoja jų apačioje, o paskiau g rįž ta tuo pačiu keliu.
Taigi aš jum s papasakosiu, kaip visa dėjosi: jeigu ir savo
akim is būčiau m atęs, nebūčiau tik re sn is nei d abar.
Visi sukluso.
— Panelė M ina įp ra s tą v alan d ą sugrįžo į savo k am ­
barį, labai liūdna, tač ia u ram i; a tsig u lė lovon,— m atote,
pataly n ė šiek tiek su jau k ta! — ir ėm ė sk a ity ti laiškus, o
skaitydam a verkė: šta i jos nosinaitė, ji visa su g lam žy ta,
kaip būna v erkiant...
— O, du o k it ją, duokit ją! — sušuko Z iustenas.
I r nelaukdam as, kol Zakalis jam paduos, sugriebė
ją ir prispaudė sau prie lūpų.
— Taigi ji a tsig u lė ,— toliau dėstė Z akalis,— skaitė
ir verkė; tač ia u kadangi negali sk a ity ti ir v erkti iki
begalybės, ji užsinorėjo m iego ir u žpūtė žvakę. A r m er­
gina užm igo? A r nem iegojo? Tai ne tiek svarbu. Bet kai
užpūtė žvakę, šta i kas atsitik o . Pasibeldė į duris...
— Kas, pone? — paklausė ponia Demarė.
— Ak, jūs norite žinoti d a u g ia u už m ane p a tį, b ra n ­
gioji ponia! K as? G albūt n e tru k u s jum s pasakysiu. Šiaip
a r taip, m oteris...
— M oteris? — sum urm ėjo ponia Demarė.
— Na ta ip — m oteris, m ergina, m otina; m oterim i
nusakau ne konkretų asm enį, bet ly tį. T aigi į d u ris p a si­
beldė m oteris. M ina atsikėlė iš lovos ir nuėjo a tid a ry ti.
— Bet kaipgi M ina galėjo a tid a ry ti nežinodam a, kas
beldžia? — nusistebėjo ponia Dem arė.
517
 — Kas jum s sako, kad ji nežinojo?
— J i n eb ū tų a tid a riu s i d u rų savo priešei.
— Ne, bet bičiulei?.. Ak, ponia D em arė, a rg i reikia
jum s aiškinti, kad pensione esam a bičiulių, kurios b a i­
sesnės už priešus? Taigi ji a tid a rė bičiulei. Už bičiulės
ėjo ja u n ik a itis su dailiom is pentinuotom is pušnim is, o
paskui šį — žm ogus su batais, k urio padai trik a m p iu
pak alti vinim is. Kaip panelė M ina guldavo?
— Aš jūsų n e s u p ra n tu ,— ta rė ponia Dem arė, k u riai
buvo sk irta s p a sta ra sis klausim as.
— K lausiu, kaip ji rengdavosi nakčiai?
— Žiemą — m aršk in iais ir plačiu p eniuaru.
— Puiku! J a i užm etė a n t b u rn o s skepetaitę, susupo
į sk arą a r a n tk lo d ę ,— štai, prie lovos jos kojinės ir b a ­
teliai, o a n t kėdės — suknelė ir sijo n a i,— ir išnešė pro
lan g ą su tuo, kuo vilkėjo.
— Pro lan g ą? — paklausė Z iu sten as.— Kodėl ne pro
duris?
— Todėl, kad b ū tų tekę pereiti koridorių, triu k šm ą
g alėtų išg irsti, o be to, dviem s žm onėm s p aprasčiau iš
kam bario paduoti m ažytę lauk ian čiajam sode. I r ž iū rė ­
k it,— aiškino toliau Z akalis,— nors ir gerai u ž d a ry ta s
langas bei žaliuzės, šta i jum s įrodym as, kad m ergina
iškeliavo pro čia ir d a rg i ne gera valia.
Zakalis parodė plačią m uslininės užuolaidos išplėšą;
į ją įsitv ėru si ran k a nusinešė jos skiautę.
— Taigi m ažytė išg ab en ta pro lan g ą ir p erkelta per
sieną; paskiau likusi sode y p a ta nunešė kopėčias į stoginę,
įėjo į nam us, u ždarė iš vidaus žaliuzes ir lan g ą, užnėrė
a n t skląsčio rankenėlės šilkinį siūlą, užstūm ė d u ris, tad a
ištrau k ė siūlą, sugrįžo į savo k am b arį ir ram iai a ts i­
gulė.
— Bet įeinančią į bendrą m iegam ąjį a r iš jo p asiša­
linančią ją p am aty tų !
— A rgi pas ju s n ė ra k itų a u k lėtin ių , tu rin č ių a ts k irą
kam barį kaip panelė M ina?
— Tik viena.
— V adinasi ta i jos darbas! B ran g u sis pone Salva-
to riau , m oteris su ra sta! -
— Kaip! J ū s m anote, kad ta i M inos bičiulė šio p a g ro ­
bimo k altininkė?
518
 — Aš sakau — ne kaltin in k ė, tik bendrininkė, ir ne
m anau, o tv irtin u .
— Siuzana! — sušuko ponia D em arė.
— P o n ia,— ta rė Z iustenas,— p atik ėk ite, tik ria u sia i
taip ir yra.
— Bet kaipgi jum s galėjo a te iti į galvą tokia m intis?
— Dėl tos a n tip a tijo s, k u rią p a ju ta u p irm ą k a rt ją
išvydęs. O, ponia! Tai buvo lyg n u o ja u ta , kad per ją p a ­
tirsiu didelę nelaim ę! K ai tik šis ponas ėmė k alb ėti apie
m oterį,— Z iustenas karščiuodam asis parodė į Z ak alį,—
aš išk a rt pag alv o jau apie panelę S iu zan ą; būčiau ne­
išdrįsęs jos a p k a ltin ti, tačiau ją įta ria u . Dėl Dievo, pone,
iškvieskit ją čia ir sugėdinkite!
— Ne,— ta rė Z akalis,— neiškvieskim jos čia, o
verčiau p a ty s nueikim e pas ją. Ponia, m alonėkite m us
nuvesti į šios panelės kam barį.
Ponia D em arė, k u ri Zakalio akivaizdoje p rara d o bet
kokią valią priešintis, n e ta ru si nė žodžio, nuėjo pirm a,
rodydam a kelią.
Panelės Siuzanos kam barys buvo a n tro aukšto k o ri­
doriaus gale.
— P abelskite, p o n ia,— pusbalsiu pasakė Zakalis.
Ponia Dem arė pabeldė į duris, b et niekas neatsiliepė.
— T ik riausiai ji vienuoliktos valandos poilsio p e r­
tra u k ė lė je ,— pasakė ponia D em arė.— A r ją p ašau k ti?
— N e,— atsak ė Z akalis,— p irm ia u įeikim e į jos
kam barį.
— R akto n ėra duryse.
— Betgi, regis, jū s sakėte, kad tu rite po a n tr ą ra k tą
nuo visų kam barių?
— Taip, pone.
— Ką gi, ponia, eikite ir su ra sk ite a n tr ą ra k tą nuo
panelės Siuzanos kam bario, ir jeigu su tik site šią ja u n ą ją
y p atą, nė žodžio apie tai, kuo ji įta ria m a .
Ponia D em arė linktelėjo duodam a su p ra sti, kad
galim a p asik liau ti jos d isk retišk u m u , ir nulipo la ip ta is
apačion.
Po kelių sekundžių sugrįžo su ra k tu ir padavė jį
Zakaliui.
Sis a tra k in o duris.
519
 — P o n ai,— ta rė Z akalis,— p a la u k ite m anęs korido­
riu je .— Pakaks, kad įeisim e m udu su ponia Dem arė.
K ai juodu a tsid ū rė kam baryje, policininkas paklausė:
— K ur panelė S iuzana laiko savo b a tu s?
— Čia,— ponia Dem arė parodė į sieninę sp in tą.
Zakalis priėjo prie jos, paėm ė nuo lentynos m ėlyno
lastik o 4 p u sb atu k ų porą ir ap žiū rėjo puspadžius.
Beveik ištisa i jie buvo aplipę geltonu takučio sm ėliu.
— A r jū sų au k lėtin ės vaikšto į vaism edyną? — p a ­
klausė Zakalis ponios Dem arė.
— Ne, pone,— a tsak ė ši,— vaism edynas ribojasi su
nuošaliu sk ersg atv iu ir nors nėra u ž ra k in ta s, mes d ra u ­
džiam e auklėtinėm s ten vaikščioti.
— G erai,— ta rė Z akalis,— padėdam as pusbačius į
v ie tą ,— žinau, ką n orėjau sužinoti. K aip m anot, k u r
d a b a r g alėtų b ū ti panelė S iuzana?
— T ikriausiai žaidim ų kieme.
— K urio jūsų įstaigos kam bario lan g ai išeina į tą
kiem ą?
— Svetainės.
— Eime į svetainę, ponia.
I r jis išžirgliojo iš panelės Siuzanos kam bario, p a ­
likdam as poniai Dem arė u ž ra k in ti duris.
— Na? — vienu balsu paklausė S a lv ato riu s ir Zius-
tenas.
— Ką g i,— a tsak ė Z akalis,— kim šdam asis nosin
didžiulį žiupsnį ta b a k o ,— m anau, kad m oteris m ūsų
rankose!

LXXV + VALŽENEZAI
Visi nusileido į svetainę.
K aip ir sakė ponia Dem arė, svetainės lan g ai išėjo į
žaidim ų kiem ą, ir pro juos buvo galim a m aty ti visas
auklėtines, p a b iru sia s laukan p a sid ž iau g ti nors ir blankios
žiemos saulės spinduliais.
J a u n a m ergina, aukštesnė už k itas, vaik štin ėjo sky­
rium nuo kitų.
P ro vedančių į te ra są durų stik lą Zakalis apm etė
520
žvilgsniu visą kiemo vaizdą ir jo dėm esį p a tra u k ė vieni­
šoji v aik štin ėto ją.
— A r ta i ne panelė S iuzana, k u rią a u re ten m atau
liepų alėjoje?
— Taip, ta i ji,— atsak ė ponia Dem arė.
— Ką gi, ponia, m alonėkit duo ti jai ženklą, kad
a te itų čia.
— N ežinau, a r ji ateis.
— Kaip! N ežinote, a r ji ateis?
— N ežinau.
— O kodėl tu rė tų neateiti?
— S iuzana labai išdidi.
— Vis tiek pam okit jai, ponia, o jeigu ji neateis, aš
p ats nusileisiu pas j ą ,— mygo Zakalis.
Ponia D em arė išėjo į te ra są ir pam ojo Siuzanai, kad
prieitų.
Si ta rtu m nem atė ženklo.
— Jeig u ji akla, ta i gal d a r n e k u rč ia ,— ta rė Z aka­
lis.— P a ša u k it ją.
— Siuzana! — šūktelėjo ponia Dem arė.
M ergina pasigręžė.
— B ūkit gera, m ergužėle, m alonėkit a te iti,— šū k ­
telėjo pensiono vedėja.— Čia jūsų prašo.
Panelė S iuzana p risiartin o , tačiau pam ažu ir su
didžiai niekinam a išraiška.
Taigi Z akalis ir S a lv ato riu s tu rė jo laiko gerai ją
įsižiū rėti pro užuolaidos plyšį.
O Ziustenas, ta i jis pažinojo ją seniai.
— K eista,— ta rė S a lv a to riu s,— m an ji lyg k ažk u r
m aty ta.
— O ką jūs apie ją m anote? — paklausė Zakalis,
ku ris per savo akinių viršų stebėjo nem ažiau sm alsiai nei
S alvatorius.
— S u tikčiau k išti ra n k ą į ugnį, jeigu ši m ažytė ne
šlykštukė.
— Na, o aš nesutikčiau, nes bet kokiu atv eju nepro­
tin g a kišti ra n k ą į ugnį, bet visiškai p alaikau jūsų nuo­
monę: lūpos plonos, suspaustos, akys gražios, bet įdėm ios
ir žiaurios. A p sk rita i p ažiū rėk ite — d a b a r ji su sin erv i­
nusi, ir koks negeras tapęs jos veidas!

521
 Tuo ta rp u S iuzana užlipo į te ra są ir sustojo priešais
ponią Demarė.
— Teikėtės m ane pakviesti, ponia? — paklausė ji
tokiu tonu, lyg sa k y tų : „D rįsote m ane pakviesti, p o n ia? “
— Taip, vaikeli, čia yra žm ogus, kuris nori su jum is
p asik alb ėti,— a tsak ė ponia Dem arė.
Siuzana praėjo pro ją į svetainę.
P astebėjusi Z iusteną su dviem n epažįstam aisiais,
nejučia krūptelėjo, bet jos veidas liko ram us.
— V aikeli,— pralem eno ponia Dem arė, aiškiai su ­
trik d y ta pykčio, sužibusio tam siose jos au k lėtin ės akyse,—
šis ponas nori jum s užduoti keletą klausim ų.
I r ji parodė į Zakalį.
— K lausim ų? M an? — iš au k što paklausė m ergi­
n a .— Betgi aš pono nepažįstu.
— P onas,— skubiai paaiškino ponia D em arė,— v a l­
džios atstovas.
— Valdžios a tsto v as? — p ak arto jo S iu z a n a .— K as
m an rūpi valdžia?
— N usiram inkite, bran g io ji S iu z a n a ,— ta rė ponia
D em arė.— Su jum is nori p a k a lb ė ti apie M iną.
— Na, ir kas toliau?
Zakalis nusprendė, kad p ats m etas jam įsikišti į
pokalbį.
— Toliau, panele? Tas, kad mes norim e kai ko p a si­
te ira u ti apie panelę M iną.
— Apie panelę M iną? N egaliu p asak y ti apie ją nieko
dau g iau nei žino šis ponas...— ji parodė į Z iu ste n ą .— Tai
yra, kad jis vieną v a k a rą rado ją jav ų lauke, parsivedė į
nam us, norėjo vesti, b et a tė ju si iš R uano kažkokia žinia
apie p ražuvusį tėvą išard ė vedybas.
Zakalis klausėsi bei žiūrėjo kaip kalba ši būtybė, iš
p a t prad žių jam pasirodžiusi valdom a visų blogųjų gyve­
nimo a istrų , ir kiekvienas d a b a r jos iš ta rta s žodis vis
labiau savotiškai jį žavėjo.
— Ne,— panele,— ta rė jis,— ne apie tai norėjom e
jus p a site ira u ti, o visai apie ką k ita .
— Jeig u apie ką k ita, pone, ta i k lau sk it pačios pane­
lės Minos, nes p asak iau jum s visa, ką žinau.
— Deja, panele, mes negalim e pasek ti jūsų p a ta rim u ,
nors iš pažiūros jis ir labai geras.
522
 — Kodėl gi? — paklausė Siuzana.
— Todėl, kad šią n a k t panelę M iną pagrobė.
— Ak, nejaugi? V argšė Mina! — ta rė m ergina tokiu
pašaipiu tonu, jog Z iustenas šūktelėjo iš pykčio, o Salva-
to riu s su rau k ė an tak iu s.
Zakalis, k u rį toks atsak y m as irg i aiškiai u žrū stin o ,
vis dėlto davė ženklą jau n ik aičiam s valdytis.
— O aš m an ia u ,— vėl p rabilo jis ,— kad jūs, panele,
a rtim a jos bičiulė, g alėsite su te ik ti m um s kai k u rių žinių
apie šio dingim o aplinkybes.
— K lystate, pone,— a tk irto m erg in a ,— aš n e tu riu
ką jum s pasak y ti apie m ano artim o s bičiulės dingim ą —
nežinau nei jo priežasties, nei ap lin k y b ių , kaip ką tik
nežinojau, kad išvis ji pag ro b ta.
— P agalvokite, p anele,— įsiterp ė S a lv a to riu s,—
apie neviltį, k u rią išgyvena pirm iau sia jos sužadėtinis,
o paskiau — dvi m oterys, k u rių viena laikė panelę M iną
savo dukra, o k ita — seserim i.
— S u p ra n tu pono neviltį ir užjaučiu jį visa siela, taip
p at ir jo šeim ą. Bet ko iš m anęs n orite? Išsiskyriau su
panele Mina v a k a r pusę devintos vakaro, tai yra, kai
jin ai nuėjo į savo kam barį, ir nuo to laiko aš jos nebe­
m ačiau. O d a b a r m alonėkite pasak y ti, ponai, a r ta i visa,
ko norėjote m anęs p ak lau sti?
— Sis išdidus tonas visai netin k a jūsų am žiaus
m erginai, panele! — g rie ž ta i pareiškė Zakalis, praskleis-
dam as savo red in g o tą ir paro d y d am as unifo rm in ės p e r­
petės g a lą ,— ypač, kai ši m ergina stovi prieš teisingum o
atsto v ą.
— Kodėl išk a rt nepasisakėte, kad esate policijos ko­
m isaras, pone? — su stu lb in an čiu įžūlum u atšovė S iu ­
zan a.— Tuom et aš būčiau ir atsa k in ėju si kaip policijos
kom isarui.
— K albėkim tru m p a i d rū ta i, panele,— ta rė Z aka­
lis.— K aip vad in atės, jūsų kilm ė ir visuom eninė padėtis?
— V adinasi, ta i kvota? — p aklausė m ergina.
— Taip, panele.
— Kaip vadinuosi? S iuzana de Valženez. Kilm ė?
Aš — m arkizo Deni Renė de Valženezo, P rancūzijos pero
duktė, Luji K lem ano de Valženezo, Romos rūm ų kardi-
523
nolo, dukterėčia ir g ra fo Loredano de Valženezo, g v a rd i­
jos leitenanto sesuo. Mano padėtis? Esu pusės m ilijono
rentos paveldėtoja. Š tai, pone, m ano padėtis, kilm ė ir
vardas.
Šie žodžiai, iš ta r ti su išties k a ra lišk a didybe, sukėlė
trim s klausantiesiem s nevienodą įspūdį, tik šito nep aste­
bėjo ponia Dem arė, visiškai p ritre n k ta besidedančių
josios pensione įvykių.
Z iustenas suvirpėjo, suvokdam as savo, nežinom o p r a ­
dinukų m okytojo iš Sen Žako k v a rta lo užkam pio, bejėgiš­
kum ą prieš to k ią iškilią ir a ris to k ra tiš k ą šeim ą, su k u ria
gavo su sid u rti.
— Siuzana de Valženez! — šūktelėjo S alv ato riu s,
žingteldam as į priekį ir nužvelgdam as m erginą lyg sm al­
siai, lyg grasom ai.
— Panelė S iuzana de Valženez! — p ak arto jo Za-
kalis, p asitra u k d a m as it žm ogus, kone prim ynęs gyvatę.
Paskiau, pam ažu u žsisag sty d am as red in g o tą, jis ta rs i
m ąstė.
Šių apm ąstym ų išdava buvo tokia, jog jis p a g a rb ia i
nusivožė skrybėlę ir kaip įm anydam as m an d ag iau ta rė :
— A tleiskite, panele, bet aš nežinojau...
— Taip, s u p ra n tu , pone: jūs nežinojote, kad aš —
savo tėvo duktė, savo dėdės d u kterėčia ir savo brolio
sesuo. Ką gi, d a b a r žinote ir pasisten k ite to nepam iršti!
— P anele,— teisinosi Z akalis,— labai ap g a ile sta u ju ,
kad sukėliau jūsų n epasitenkinim ą. P ra ša u m anęs ne­
k a ltin ti dėl parodyto įkyrum o — ta i v ertė d a ry ti m ano
liūdnos pareigos.
— Gerai, pone,— sausai atsak ė S iu z a n a .— Tai visa,
ko norėjote m anęs p a k la u sti?
— Taip, panele, bet leiskit p a k a rto ti — m an baisiai
nem alonu, kad jus u žg av au , ir tikiuosi, jog jūs bloguoju
nem inėsite tos nevykusios profesijos, k u ria i m ane p a ­
sm erkė teisingum as.
— P asistengsiu ju s p am iršti, pone,— ta rė S iuzana
ir niekam nelinktelėjusi apleido svetainę, tačiau nesugrįžo
į sodą, o pasuko į savo kam barį.
Zakalis, k u ris stovėjo jos kelyje, p a sitra u k ė į šalį ir
žemai nusilenkė.
524
 Z iustenas vos tv ard ė si — taip jam norėjosi p asm au g ti
S iuzaną: d a b a r labiau negu bet kada jam tapo aišku, kad
panelė de Valženez prikišo n agus p a g ro b ia n t jo su ž a ­
dėtinę.
S alv ato riu s p risia rtin o ir suėm ė abi jo ran k a s:
— T ylėkite,— ta r ė ,— ir nejudėkite iš vietos! Jokio
gesto!
— Bet viskas p ra ra sta ! — sum urm ėjo Ziustenas.
— N iekas n e p ra ra sta , kol aš jum s sak au : „T urėkite
vilties, Z iustenai!“ P ažįstu tuos V alženezus ir k arto ju
jum s: niekas n e p ra ra sta ; tač ia u n eužm irškite to Zibasjė
vardo.
S a lv ato riu s pasisuko į Z akalį:
— M anau, kad m um s nebėra kas čia veikti, tiesa,
pone?
— Iš tik r ų jų ,— atsak ė Zakalis, gana su trik ęs ir vėl
nustum dam as akinius sau prieš a k is ,— iš tik rų jų , m aty t,
mes nieko d a u g ia u čia nesužinosim e.
— T aip,— sutiko S a lv a to riu s,— ir jau žinom e p a ­
kankam ai.
Zakalis ta rtu m nenugirdo, tik p ris ia rtin o prie pensio­
no m atronos, visiškai pasim etusios nuo to, kaip pakrypo
visas reikalas:
— P o n ia,— ta rė jis ,— leiskite kuo p a g a rb ia u sia i su
jum is atsisveikinti.
I r visai patylom p rid ū rė :
— M eldžiu, perduokite panelei de Valženez, kad aš
buvau p riv e rsta s taip p asielg ti ir kad p raša u ją p a m iršti
m ano apsilankym ą, lyg jo nė n e b ū tų buvę. S u p ra to te
m ane?
— Lyg nė nebūtų buvę. Taip, s u p ra ta u jus, pone.
A n trąsy k nusilenkęs poniai Dem arė, Zakalis išėjo,
davęs ženklą Z iustenui ir S a lv a to riu i sekti paskui jį.
K aip m atėm e, S alv ato riu s, be abejo, nep rarad o v il­
ties, kad ir kaip elgtųsi Zakalis, su g rą ž in ti Z iustenui
M iną, tačiau jis, regis, su sid arė nuom onę apie policijos
pareigūno m etam orfozę. Tačiau Z iustenui visa atro d ė
k itaip : po an k stesn ių Zakalio žodžių jis jau įsivaizdavo
sekąs pėdsakais, atv ešiančiais jį prie vargšelės p a g ro b ­
tosios.
525
 Tad vos tik jie a tsid ū rė gatvėje, jis kreipėsi į poli­
cininką :
— A tleiskite, pone Zakali.
— Kuo galiu jum s ta rn a u ti, pone Z iustenai? — a ts i­
liepė šis.
— Berods iš p a t pradžių jūs m um s pasakėte „Ieško­
kite m oters!“ , paskiau — „M oteris m ūsų ran k o se“ ir d a r
p rid ū rėte, kad toji m oteris — ta i panelė Siuzana!
— N ejau aš ta ip sakiau, pone? — ta rtu m nustebo
policininkas.
— J ū s ta ip sakėte, pone, ir aš tik p a k a rto ju jūsų
paties žodžius.
— Pone Z iustenai, jūs tik ria u sia i apsirin k ate.
— Ponas S a lv a to riu s gali p aliu d y ti.
Zakalis m etė į S a lv ato rių žvilgsnį, lyg norėdam as
p asakyti: „ J u k jūs m ane s u p ra n ta te , tad padėkite m an
išsisukti iš keblios p a d ė tie s“ .
S alv ato riu s iš tik rų jų su p ra to Zakalį, bet p a te isin ti
negalėjo, todėl neparodė gailesčio:
— Dievaži, b ran g u sis pone Z ak ali,— atsak ė jis ,—
tu riu p rip ažin ti, jeigu tik g erai prisim enu, jog jūs m um s
pasakėte tai, ką žodis žodin p a k a rto jo ponas Z iustenas:
kad panelė Siuzana — pagrobim o bendrininkė.
— Fiū! — išp ū tė lūpas Z akalis.— N egerai sak y ti
tokius dalykus, kol jie d a r neįrodyti. Bendrininkė! Je ig u
pasakiau, kad m ergina bendrininkė, vadinasi suklydau.
— Betgi, pone, ta i jūs p irm as ją apkaltinote! —
sušuko Z iustenas.— Tik p risim in k it, ką kalbėjote apie ją
vargšės Minos kam baryje!
— A p k altin au — ne ta s žodis; g a lb ū t įta ria u , ir ta i
d a r kažin!
— V adinasi, jūs jos net n eb eįtariate?
— Aš tū k s ta n tį m ylių nuo to, kad ją įtarin ėčiau !
V argšelė — n ek altas kūdikis! Dieve sergėk!
— O tos plonos, suspaustos lūpos, žiaurios akys,
negeras veidas? — tyčiojosi S alv ato riu s.
— Tokia ji m an pasirodė iš tolo; bet kai pam ačiau
iš arčiau, su sid a ria u visai kitokį įspūdį — lūpos g ra c in ­
gos, akys išdidžios, veidas p rak iln u s ir dvasingas.
Tačiau m atydam as, kad Z iustenas nelinkęs pasiten-

526
kin ti tokiu pasiteisinim u, k u ris po p irm iau jo pareikštos
nuom onės apie panelę de Valženez galėjo p asiro d y ti
m ažų m ažiausia keistas, Zakalis nusprendė, kad bus
geriausia pasislėpti k arietoje:
— A tsilan k y k ite pas m ane, pone Z iustenai,— ta r ė ,—
a tsilan k y k ite pas m ane policijos p refek tū ro n šįv ak ar
a š tu n tą : tik ria u sia i tu rė siu jum s kokią g erą žinią; kai tik
sugrįšiu, įju n g siu į šį reik alą visus savo žmones!
— K eliaukite nam o, Z iu ste n a i,— ta rė S alv ato riu s,
šird in g ai spausdam as vargšo p rad in u k ų m okytojo r a n ­
k ą ,— ir duodu jum s žodį — n ep raėju s nė p a ra i, pranešiu
jum s, ko tu rite bijotis a r tik ėtis.
I r pam atęs, kad Zakalis jau u ž tre n k ia karietos d u re ­
les, prišoko a rty n :
— Ei, ką darote, pone Zakali? — sušuko jis .— J ū s
m ane atvežėte, tad tu rite ir parvežti! Be to,— p rid ū rė
įsėsdam as g re ta policininko ir u žtren k d am as paskui save
dureles,— m an reikia su jum is p ak alb ėti apie Valženezus.
— Į Paryžių! — šūktelėjo vežėjui Zakalis, kuris
aiškiai geriau būtų norėjęs važiu o ti vienas.
A rkliai iš k a rt pasinešė šuoliais.
O Z iustenas p a tra u k ė nam o lėtu , p rislėg tu žingsniu,
m ažai ko tikėdam asis iš S a lv a to ria u s pažado.

LXXVI + S K A IT Y T O J A S P R A ŠO M A S
N E P R A L E IS T I N Ė V IE N O S ŠIO S K Y R I A U S
E IL U T Ė S

Zakalis susigūžė vienam e k arieto s kam pe, S a lv ato riu s

įsitaisė kitam e.
D ardėjo jie g reitai.
N epaisant žodžių, kuriuos pasakė sėsdam as k arieton,
S alvatorius, regis, buvo pasiryžęs n e p e rtra u k ti Zakalio
m inčių tėkm ės; tačiau jis tylom is šį stebėjo, ir p rity rę s
seklys, kiekvienąsyk pakėlęs akis, susidurdavo su jo
pašaipiu, bemaž niekinam u žvilgsniu.
G aliausiai policijos p a reig ū n u i b et koks pokalbis ėmė
rodytis ne toks nem alonus kaip ši ty la.
K eletą k a rtų pakėlęs ir nuleidęs akinius, vis ener-
527
gingiau pauostęs du a r tris žiupsnius tabako, jis vis
dėlto nusprendė užšnekinti kom isio n ierių :
— Berods m an sakėte, jog n o rite pak alb ėti apie
Valženezus?
— Aš no rėjau jū sų pak lau sti, b ra n g u sis pone Zakali,
kas gi jus p riv e rtė ta ip g re ita i p akeisti nuom onę apie tą
m ažąją. A r p a sak y ti kas, pone Z akali?
— Sšš!.. Mes čia ne vienu du; jū s — žm ogus p ro tin ­
gas, neįsim ylėjęs...
— Iš k u r žinot?
— Na, bent neįsim ylėjęs tą p a g ro b tą ją ; ta ig i e sat
nepam etęs galvos ir g alite m ane su p ra sti.
— Taip, aš kuo puikiausiai viską su p ra ta u .
— Ką s u p ra to t?
— Kad jūs išsigandote, b ran g u sis pone Zakali.
— Ką darysi, n esig in u ,— atsiduso policininkas,
kuriam nors užteko d rąso s p risip a ž in ti dėl savo b ailum o.—
Iš tiesų, kai ši m ergina pasisakė savo pavardę, m ano
gyslom is nubėgo šiurpulys!
— Pone Zakali, m an regis, p irm asis m ūsų b a u d ž ia ­
mojo kodekso stra ip sn is skam ba ta ip : „P rieš įsta ty m ą visi
lygūs!“
— B rangusis pone S a lv a to ria u , tokių stra ip sn ių
esam a visuose kodeksuose, kaip k a ra lišk ų jų įsakų p r a ­
džioje: „Mes, K arolis, iš Dievo m alonės P rancūzijos ir
N avaros k a ra liu s...“ L iudvikas XVI irg i v arto jo šią fo r­
m uluotę, o jam n u k irto galvą! Na, k u rg i Dievo m alonė,
b rangusis pone S a lv ato ria u , tam e, kas dėjosi Revoliuci­
jos aikštėje 1793-ųjų m etų sausio 2 1 -ą ją 1, k e tv irtą v a la n ­
dą po pietų?
— Puiku! I r todėl jūs iš a n k sto ,— kai teko a p k a ltin ti
bendrininkavus p agrobim ui m erginą, k u rią p ats laikėte
gebėsiančią kada nors įvykdyti kokį stam bų n u sik a l­
tim ą ,— įsivaizdavote p a šalin ta s iš tarnybos, įk alin ta s
ir g a lb ū t — kas žino? — p a sm a u g tas savo celėje kaip
Tusenas L u v ertiū ras a r P iše g riū ? 2
— N ejuokaukite, pone S a lv ato ria u ; g arbės žodis,
aš pagalvojau apie visa tai, ką jūs čia kalbate.
— Taigi tie V alženezai labai galin g i?
— Ė, b ran g u sis pone! P irm iau sia p a ts m arkizas,

528
kurio labai klauso k a ra liu s; paskiau — kardinolas, kurio
klauso popiežius, o d a r — leiten an tas...
— K urio klauso v eln ias,— užbaigė S a lv a to riu s.—
Ak, su p ran tu ! Beje, a r visi jie nesusiję su kažkokia d ra u ­
gija?
Zakalis išpūtė akis į S a lv ato rių .
— Na taip!.. J u k berods m arkizas — vienas iš S ent
Ašeilio^ globėjų ir lyg per p ask u tin ę procesiją p rilaik ė
baldakim o ku tu s?
Seklys sulinksėjo galva.
— Kaip keista! — pastebėjo S a lv a to riu s.— O aš
m aniau, kad jėzu itai — tik C onstitutionneV vaizduotės
vaisius!
— Ak, anaiptol! — sum ykė Zakalis tokiu tonu, lyg
norėtų pasak y ti „V argšas kūdiki, koks jūs n aiv u s!“
— Taigi jūs m anote, b ran g u sis pone Zakali, kad
rizikinga su ta is žm onėm is su sikibti?
— A r žinote pasakėčią apie du puodus — m olinį ir
geležinį ?
— Taip.
— Ką gi, p a ts p a a išk in k it ją sau.
— Bet,— paklausė S a lv a to riu s ,— kai šeimos galva
prieš penkerius a r šešerius m etus num irė, a r nepaliko
vaikų, jeigu visas tu rta s atitek o jo broliui?
— Reikia pasakyti, kad jis niekad nebuvo vedęs,—
atsakė Zakalis.
— Ak taip, pam enu... Bet a rg i n eb ū ta kažkokios isto ­
rijos su nesantuokiniu sūnum i, k u rį a rb a reikėjo įv a i­
k inti a rb a p rip a ž in ti teisėtu įpėdiniu, tačiau to n ep a­
d a ry ta ?
Zakalis p a šn airav o į S a lv a to rių :
— Iš k u r jūs ta i žinote? — paklausė.
— K aip g i,— a tsa k ė kom isionierius,— m ūsų am ate,
kad ir koks bū tu m nepastabus, dau g sužinai! Aš kadaise
nešiojau vienos gražios dam os laiškus tokiam ponui K on­
radui de V alženezui, kuris gyveno Kelto g atvėje — die­
važi, į tuos pačius rūm us, k u r d a b a r gyvena m arkizas.
— T eisingai, te isin g a i,— p a tv irtin o Zakalis.
— Tai labai neaiški isto rija, tiesa?
— Ne visiem s,— p a p rie šta rav o seklys didžiai savim i
patenkinto m ina.
34. P a r y ž i a u s M oh ik an ai . I kn. 529
 — S u p ra n tu ,— nusijuokė S a lv a to riu s ,— ne tiem s,
kurie mokėjo s u ra s ti m oterįl
— Na n e,— nesutiko policijos p a re ig ū n a s,— šis re i­
kalas y p atin g a išim tis — jokios m oters čia nebuvo.
— O kas tuom et buvo? P a ts gi s u p ra n ta te , b ra n ­
gusis pone Zakali, jeigu pažinojai g raž ų , tu rtin g ą ir la i­
m ingą ja u n ik a itį, ir šis sta ig a d in g sta , ta i savaim e norisi
sužinoti, kas jam nutiko.
— V isiškai teisin g ai, juo labiau, kad aš galiu jum s
pasak y ti viską arb a beveik viską.
— Na š ta i — beveik. Tai ta ip pan ašu į užslėptą
išlygą! Gal ir jūs k a rta is laikėte baldakim o k u tą toje
garsioje Sent Ašeilio procesijoje?
— O, po šim ts, ne! — sušuko Z akalis.— Aš bijau
jėzuitų! Tiesa, juos globoju, ir jie m an a tsily g in a tuo
pačiu; k a rta is netgi jų klausau, bet m ylėt jų nem yliu.
P asakiau jum s beveik todėl, kad m ūsų profesijoje ne v i­
sada gali sa k y ti visa, ką žinai.
— O d a r ir todėl, kad ne visada viską ž in a i,— su si­
juokė S alv ato riu s tuo sau įp ra s tu pašaipiu juokeliu.
— Ką gi, p a k la u sy k ite ,— ta rė Zakalis, nužvelgda­
m as S alv ato rių virš savo a k in ių .— Aš jum s pasakysiu
visa, ką žinau, o paskiau jūs m an pasakysite, ko nežinau.
— S u ta rta .
— Š tai: šeimos galva m ark izas S arlis E m anuelis
de V alženezas, P rancūzijos peras ir didžiulio tu rto sa v i­
ninkas, paveldėjęs jį po dėdės iš m otinos pusės, niekad
nenorėjo vesti, ir šį Em anuelio de Valženezo viengungišką
nu sistaty m ą siejo su tuo, kad jis buvo labai p risirišęs prie
vieno dailaus jaunikaičio, k u ris iš p rad žių tru m p a i d rū ta i
vadinosi ponu K onradu, tačiau pam ažėle nam iškių,
paskiau šeimos d rau g ų ir galop sv etim ų jų im tas vad in ti
ponu K onradu de Valženezu.
— A rgi ta i ne jo tik ro ji p avardė?
— Ne visai: dailusis ja u n ik a itis buvo meilės vaisius,
m arkizo jau n y stės nuodėm ė, ir šis jį taip m ylėjo, jog netgi
viską m atė jo akim is.
— Bet jeigu m arkizas ta ip m ylėjo jau n ik a itį, b ra n ­
gusis pone Z akali,— paklausė S a lv a to riu s ,— tai kokiu
būdu jis paliko visą tu r tą savo broliui, sūnėnui, dukte-
530
rėčiai, o jaunuolis, kaip g ird ėjau , m irė skurde?
— A! Taip atsitik o todėl, kad tėv as jį pernelyg
mylėjo! J u k žinote priežodį: „V isam e kam e tu ri b ū ti
saik as!“
— Taip, iš tik rų jų , m an regis, kad varg šas m ark i­
zas,— jis m irė staig a, tiesa? — paklausė S a lv a to riu s,—
labai mylėjo šį jau n ik a itį.
Šįsyk Zakalis pažvelgė į S a lv ato rių iš po akinių a p a ­
čios.
— J is ta ip jį m ylėjo, b ran g u sis pone,— atsak ė jis ,—
jog toji per didelė m eilė šį pražudė.
— P a a išk in k it sm ulkiau.
— N esantuokinio vaiko a tž v ilg iu galim a pasielgti
dvejopai. P irm as būdas, p a ts p ap rasčiau sias ir visiem s
p a ran k iau sias — tai pareik šti, kai vaikas įre g istru o ja m as
m erijoje, kad esi jo tėvas; a rb a , jeigu kas nors jum s su ­
tru k d ė a tlik ti tą form alum ą, ta i vietoje jo galim a p a ra šy ti
notaro akivaizdoje vaiko p ripažinim o a k tą , tačiau tokiu
atveju, nors ir paliekate vaikui savo v a rd ą , g a lite jam
palik ti ne d a u g ia u penktadalio savo tu rto . A n tra s b ū ­
das — ta i su la u k ti penkiasdešim ties m etų ir tą dieną, kai
jum s sukanka lygiai penkiasdešim t, pasikviesti n o ta rą
ir įsū n y ti v aiką. Įsū n y ti anksčiau šio am žiaus įsta ty m a s
neleidžia; taip įsū n y tam vaikui jū s g alite palik ti ne tik
savo pavardę, bet ir visą tu r tą . P onas de V alženezas p a si­
rinko p a s ta rą jį būdą; ta ig i tą dieną, kai jam tu rė jo su ­
kakti penkiasdešim t m etų, jis pasikvietė n o tarą , užsidarė
su juo savo kabinete ir surašė įsūnijim o a k tą ; tač ia u tu o
m etu, kai buvo beįm ąs į ra n k ą p lu n k sn ą p asirašy ti, m a r­
kizą Em anuelį ištiko apopleksija!
— K uriuo m etu — a r tad a , kai buvo beįm ąs plunksną
pasirašy ti, a r kai dėjo ją į vietą, ja u pasirašęs? — p a si­
tikslino S alv ato riu s.
Šįsyk Zakalis nusiėm ė ak in iu s ir pažvelgė jam stačiai
į veidą:
— Dievaži, pone S a lv a to ria u ,— sušuko,— jeigu jūs
tai žinote, tuom et žinote d au g iau už m ane ir visus kitus,
nes visa esmė ta — buvo a r nebuvo dokum entas p a si­
rašy ta s? T hat is the question<J! — kaip sakė H am letas.
O p a ts m arkizas negalėjo nieko p asak y ti dėl tos papras-
34* 531
čiausios priežasties, kad nors ir išgyveno d a r tris dienas,
bet visą laiką buvo be sąm onės.
— P ak lau sy k it, pone Z akali,— ta rė S a lv a to riu s,—
šta i čia mes vienu du. Na, a tv ira i — kaip jūs m anote?
— Aš m a n a u ,— a tsak ė Zakalis, išsisukdam as k la u ­
sim o,— kad šeim a pasielgė su v a rg šu K onradu g a lb ū t
kiek per griežtokai.
— Per g riežtokai? — p ak arto jo S a lv a to riu s.— Cha!
Je ig u a k ta s nebuvo p a s ira šy ta s ,— bent šitaip teigia
n o ta ra s ,— ta i kas jiem s rūpėjo kažkoks pavainikis?
— Bet niekam nebuvo paslap tis, kad šis pavainikis —
m arkizo Em anuelio sū n u s,— pastebėjo Zakalis.
— Taip, tik jeigu jie b ū tų šita i pripažinę, b ū tų re i­
kėję a tid u o ti jau n ik aičiu i p e n k tad alį tu rto , į k urį šis
bū tų tu rėjęs teisę kaip oficialiai p rip a ž in ta s; o p e n k ta ­
dalis to tu rto — ta i m ažne apie du m ilijonus!.. V erčiau
apsim okėjo viską neigti, paveldėti vietą perų rūm uose,
titu lą , tu rtą ir išvy ti pavainikį!.. J u k ta ip ir p adarė —
išvijo pavainikį, tiesa, pone Zakali?
— O jis, regis, išėjo labai o ria i — paliko jiem s ir
savo arklius, ir ekipažus, ir b an k n o tu s sekretere, o teišsi-
nešė,— netgi jo priešai ta i p rip a ž įs ta ,— tik du tū k s ta n ­
čius fran k ų , kuriuos laikė savo nuosavybe, nes išvakarėse
buvo išlošęs kortom is.
— Velnias! — ta rė S a lv a to riu s .— Toks ja u n ik a itis
kaip K onradas, p ra tę s plačiai gyventi, netoli tegalėjo
nueiti su dviem tū k sta n č ia is fran k ų !
— Na, čia ta i ap sirin k a te , b ran g u sis pone,— a trėm ė
policininkas.— Mes, visuom enės rim ties saugotojai, v i­
sados atid žiai stebim e nusigyvenusių šeim ų sūnelius: su
tais dviem tū k sta n č ia is fra n k ų jis laikėsi bemaž penkio­
lika m ėnesių, visaip bandydam as g a rb in g a i pelnytis duo­
ną — kaip m uzikos, piešimo, an glų ir vokiečių kalbų m o­
kytojas. M at v arg ša s v aikinas buvo didžiai išsilavinęs.
Tačiau jam niekas nesisekė, niekur nerado darbo. G aliau­
siai, regis, visiškai nebetekęs vilties, m atydam as, kad jam
neliko nieko kito kaip ta p ti išlaik y tin iu , suteneriu ir
sukčium i, jis p ap rasčiau siai nusprendė u ž b a ig ti gyve­
nim ą: nusipirko Lepažo ginklų p a rd u o tu v ė je p isto le tą ,—
ginklą paskiau atp ažin o jo p a rd a v ė ja s,— ir išsirengė

532
pask u tin į k a rtą ap lan k y ti T iuilri, Eliziejaus laukus ir
Bulonės m išką, a tsisv eik in ti su b uvusiais d rau g a is ir
buvusiom is m eilužėm is, sugrįžo S en t Onorė gatve, u ž ­
suko į Sv. Roko bažnyčią pasim elsti, o iš jos p a tra u k ė
į Biufono gatv ę, k u r nuom avosi kuklų kam barėlį...
— Na, o a tsid ū rę s šiam e kukliam e kam barėlyje ką
jis padarė? — paklausė S alv ato riu s.
— Dieve m ano, tą p a tį, ką p a d a rė K olom banas ir
K arm elita. P a ra šė ilg ą laišką — ne savo bičiuliam s, nes
jų neturėjo nuo tad a, kai buvo išv y ta s dėdės ir jo vaikų iš
Kelto gatvės rūm ų, bet savo k v a rta lo policijos kom i­
sarui; šiam e laiške papasakojo apie visa, ką iškentėjo
per tuos penkiolika m ėnesių, apie kovą su nepriteklium i
bei p ra ra s tą v iltį toliau ją tę s ti ir apie tai, kad norėdam as
išlikti doru žm ogum i nusprendė paleisti sau kulką į k a k tą ;
po to atsigulė, uždegė žvakę, p ersk aitė kelis puslapius
apie savižudybę iš „N aujosios Eloizos“ * ir nuspaudė g a i­
duką.
— Dievaži, b ran g u sis pone Zakali, p asakojate lyg
savo akim is b ū tu m ė t m atęs! — sušuko S alv ato riu s.
— O, čia joks nuopelnas, kad pateikiu jum s šias
sm ulkm enas,— atsak ė policin in k as.— T irti sa v iž u d y ­
bes — m ano profesijos dalis, ir kaip tik aš ra šia u K onrado
savižudybės protokolą.
— Iš tik rų jų ?
— Taip.
— V adinasi, ta i jum s šis v a rg ša s ja u n ik a itis tu ri
likti dėkingas už jam su te ik tu s p a sk u tin iu s p a ta rn a v im u s
ir m irties fak to n u sta ty m ą ?
— N u sta ty ti šį fa k tą nebuvo sunku: iššovė į save
visai prisikišęs vam zdį; pusę veido kulka visiškai s u tr u ­
pino, o k ita dalis apdegė, tad jo asm enybė veikiau n u s ta ty ­
ta iš laiško negu iš veido, kuris buvo sužalotas n e a tp a ­
žįstam ai.
— T ik riausiai V alženezam s buvo p ran e šta apie šią
baisią atom azgą?
— Aš p a ts pran ešiau jiem s tą žinią ir k a rtu įteik iau
įvykio protokolo kopiją.
— I r toji žinia, ir ta s a i protokolas, m aty t, juos
labai paveikė?
533
 — Taip, b ran g u sis pone, labai paveikė — ir n etg i
m aloniai.
— S u p ra n tu : gyvas šis ja u n ik a itis juos trikdė!
— Jie ta ip p a t pap rašė m anęs p a sirū p in ti p a sk u ti­
nėm is priederm ėm is ir įteikė m an penkis šim tus fra n k ų ,
kad visa b ū tų a tlik ta kaip pridera...
— O, kokie k ilnūs gim inaičiai! — pastebėjo Salva-
torius.
— Be to, pareiškė n o rą, kad jiem s p rista ty č ia u ,
taip p a t kaip savižudybės, ir laid o tu v ių protokolo kopiją.
— Tikiuosi, jūs tą ir pad arėte, pone Zakali?
— I r d a rg i g aliu p asakyti, są žin in g ai: palydėjau
laidotuvių vežim ą į P er Lašezo kapines; liepiau m ano
akivaizdoje nuleisti k a rs tą į duobę sklypelyje, išp irk tam e
neribotam laikui; įsakiau p a s ta ty ti a n t kapo akm enį su
p a p ra sta i išk altu v ard u KO NRADA S ir nuvykau p a sa ­
k yti m arkizui de V alženezui, kad jis gali b ū ti ram u s iki
p a t am žinojo prisikėlim o dienos ir kad tik ria u sia i teišvys
savo brolėną Jo z ap a to slėnyje*.
— T aig i,— ta rė S a lv a to riu s,— visa šeim a d ab ar
gali ram iai m iegoti.
— O ko jiem s bijotis?
— E, pasitaiko ir ne tokių keistų dalykų.
— Na, kas gi gali a tsitik ti?
— B rangusis pone Zakali, mes ja u Ž em utiniam e Me-
done. Gal m alonėsite įsak y ti, kad su sto tų ?
Zakalis tru k te lė jo virvelę, k u ria duodavo vežėjui
ženklą sustoti.
Vežėjas su stab d ė arklius.
S alv ato riu s a tid a rė dureles ir išlipo.
— A tleisk ite,— ta rė Z akalis,— bet jūs neatsakėte...
— I ką?
— Į m ano p ask u tin į k lausim ą: kas gi gali a ts itik ti?
— Dėl K onrado?
— Taip.
— Ką gi, b ran g u sis pone Z akali, g ali a ts itik ti tai,
kad K onradas nenum irė ir todėl nelauks am žinojo p risi­
kėlimo dienos, jog su sitik tų su m arkizu de Valženezu
Jo zap ato slėnyje, o ne k u r nors k itu r... Sudie, pone
Zakali!
534
 S a lv ato riu s užtren k ė dureles, palikdam as policijos
p areig ū n ą tokį p rib lo k štą, jog jis p ats, o ne p a sta rasis,
gavo šū k telti vežėjui:
— Į Je ru z a lė s gatvę!

L X X V II + KOLEGOS — P R IE Š A I '
Tuo m etu, kai Z ak alį,— besikem šantį nosį tab a k u ,
id an t jam nors kiek p ra sk a id rin tų su sijaukusias m intis
ir padėtų įm in ti S a lv ato ria u s n u e in a n t m esteltą m įslę,—
ark liai sparčia risčia nešė P a ry ž ia u s link, S a lv ato riu s
nuėjo į m irties a p la n k y tu s nam us su sira sti Žano Robero.
K aip tik d a b a r K arm elitai p rad ėjo g rįž ti sąm onė, ir
nė m inutei nuo jos nesitrau k ian čio s try s bičiulės ėmėsi
nem alonios užduoties — p ran e šti jai n elaim in g ąją žinią.
Vos prieš k e tv irtį valandos D om inykas išvyko į Pe-
noelį, k a rtu veždam asis Kolom bano kūną.
Liudovikas, palikęs kuo griežčiausių nurodym ų kaip
slau g y ti ligonę ir pažadėjęs s u g rįž ti pas ją ry to j, irg i
išvyko į Sano Dievo M otinos g atv ę, kurioje gyveno.
O Žanas Roberas tik ir laukė S alv ato riau s, kad su
juo leistųsi P ary žiu n .
Pasekim e tą m ūsų veikėją, k u ris šiuo ta rp u bus
v ertas didžiausio domesio, ta i y ra L iudoviką; prie k itų
grįšim e vėliau.
Liudovikas, kiek apsunkusia galva nuo praėjusios
dienos ir nakties, nusprendė pasiek ti P ary žių pėsčiom is.
A tstu m a s nuo Ž em utinio Medono iki Sano Dievo Mo­
tinos gatvės, ein an t pro V a n v ą ,— g ry n as pasivaikščio­
jim as.
T aigi Liudovikas ir keliavo pasivaikščiojam u žings­
niu, tačiau eidam as per V anvą, priešais nam ą, į k u rį
mes anksčiau buvom e atvedę vieną iš m ūsų herojų, jis
pastebėjo kokią penkiasdešim tį klūpančių žm onių —
vyrų, m oterų ir vaikų, visus m eldžiančius su ašarom is
akyse Dievą, kad šis kokiu nors stebuklu su g rą ž in tų
gyvenim an g e rą jį, dorąjį, m ielašird in g ąjį poną Ž erarą,
kuriam Žem utinio Medono klebonas, sugrįžęs iš Belviū,
jau atnešė p a sk u tin ią ją kom uniją.

535
 Reginys buvo iš rečiau p a sita ik a n č ių jų , ta d Liudo-
vikas sustojo ir p risia rtin o prie grupelės žm onių, kurie
jam pasirodė lab iau siai nusim inę:
— Ko verkiate, mieli žmonės? — paklausė jis.
— Ak, pone,— atsiliepė vienas b a lsa s.— Mes aprau-
dam e savo k ra š tų tėvą!
Liudovikas prisim inė, kad buvo atėję kviesti Domi­
nyko, jog šis išk lau sy tų m irštančiojo išpažinties.
— A, ta ip ,— ta rė jis,— jūs a p ra u d a te poną Ž erarą?
— N elaim ingųjų u ž ta rė ją ! V argšų g erad arį!
— J is m irė?
— Ne, bet po pašnekesio su vienuoliu šis g arb u sis
žm ogus pasiju to toks nusilpęs, jog p asių sta a tn e šti kom u­
niją, ir šiuo m etu ponas Medono klebonas jam teikia p ask u ­
tiniuosius sak ram en tu s.
— Deja! — choru sukūkčiojo valstiečiai, p r a tr u k ­
dam i d a r gailesnėm is dejonėm is bei raudom is.
Po skeptiko kauke Liudovikas slėpė m oterišką švel­
num ą. N uoširdžios ašaros jį sujaudino iki sielos gelm ių.
— Kokio am žiaus ligonis? — p asiteirav o jis.
— Ne d a u g ia u penkiasdešim ties, pone,— atsak ė
vienas kaim ietis.
— A k,— ta rė k ita s ,— g erasis Dievulis tik ra i n eg ai­
lestingas, kad a tim a iš m ūsų jį tokį ja u n ą , o juk tiek daug
blogų žmonių lieka gy v en ti šioje žemėje.
— Iš tik rų jų ,— sutiko L iudovikas,— m irti penkias­
dešim ties m etų d a r per an k sti, ypač jeigu žm ogaus g a ili­
masi kaip, regis, šito Žeraro.
Paskiau m inutėlę padvejojęs paklausė:
— A r galim a p a m a ty ti ligonį?
— Gal k a rta is jūs d a k ta ra s? — vienu balsu sušuko
visi susirinkusieji.
— T aip,— a tsak ė Liudovikas.
— Iš P ary žiau s?
Liudovikas nusišypsojo:
— Taip, iš P aryžiaus.
— O, ta i greičiau eikit pas jį, pone! — subruzdo
vienas senukas.
— P ats dan g u s jus a tsiu n tė! — p rid ū rė kažkuri mo­
teris.
536
 K am iečiai tuoj p a t apsupo L iudoviką, vieni sk u b in ­
dam i, k iti stum dam i prie d u rų , ta d jis buvo m ažne nešte
įneštas į nam us.
Žmonės klūpojo ne tik gatvėje, bet ir priem enėje, a n t
laiptų, p rieškam baryje ir v isu r — iki p a t m irštančiojo
miegamojo.
Bet išgirdę žodžius: „ D a k ta ra s iš Paryžiaus! D ak­
ta ra s iš P a ry žia u s!“ visi p rasisk y rė, kad p raleistų L iu­
doviką.
M irštan ty sis ką tik priėm ė kom uniją, ir skam balėlio
dzingesys pranešė, kad šventoji cerem onija baigėsi.
P asirodžius kunigui, p irm a kurio žengė zak ristijo n as
ir vaikučių choras, o iš paskos grūdosi pašaliečiai, su
šventa p ag arb a a tė ję savo m aldom is p risid ėti prie bažn y ­
čios palydų, Liudovikas, sekdam as k itais, priklaupė, nors
ir m ažai buvo tik in tis.
Pakėlęs galvą pam atė, kad m irštančiojo kam baryje
jis esąs trečias.
K iti du buvo: p a tsa i Ž eraras, kuris, visiškai išsekęs,
ištik ta s agonijos, paslikas lovoje, atro d o , m erdėjo, ir kokių
penkiasdešim ties m etų am žiaus vyriškis, žilsvais plaukais
ir ūsais, su G arbės legiono kryžium i švarko kilpelėje —
pasirėm ęs į lovos g alv ū g alį, jis, regis, su aiškiu dom esiu
stebėjo s tin g s ta n tį m irštančiojo veidą.
Liudovikas ir G arbės legiono kavalierius, susidūrę
akis į akį, ėmė vienas k itą ž iū rin ėti, tik ria u sia i ste n g d a ­
miesi atsp ėti, su kuo tu rį reik alą; tačiau k adangi iš šios
apžiūros, bent Liudovikui, niekas nepaaiškėjo, jis p ris ia r­
tino ir su jauno žm ogaus p a g a rb a bemaž d v igubai vyres­
niam už save kreipėsi:
— Ponas tu rb ū t ligonio brolis?
— Ne, pone,— atsak ė žilasis ūsočius, vis tebetyrinė-
dam as L iudoviką,— aš — jo gydytojas. O jūs?
— Aš, pone,— nusilenkė L iudovikas,— tu riu g arbės
būti jūsų kolega.
Žilasis ūsočius nežym iai susiraukė.
— Ką g i,— ta rė jis ,— jei dvidešim t penkerių m etų
jaunuolis gali įsivaizduoti esąs kolega žm ogaus, p rale i­
dusio dešim t savo gyvenim o m etų m ūšių laukuose ir
penkiolika — prie ligonių lovos.
537
 — A tleiskite, pone,— nusilenkė L iudovikas,— v a d i­
nasi, aš tu riu garb ės kalb ėtis su ponu P ilua?
G ydytojas pasipūtė.
— Kas jum s pasakė m a n a pav ard ę, pone? — p a ­
klausė jis.
— Sužinojau ją lab ai p a p ra sta i — ir d a rg i a p g a u b tą
didžiausių p a g y rų ,— atsakė L iudovikas.— A ts itik tin u ­
m as suvedė m ane Ž em utiniam e Medone su dviem ne­
laim ingais jau n u o liais, kurie norėjo nusižudyti, užsitroš-
kindam i sm alkėm is. A š tu o jau p a t p areik alav au sau į
p ag alb ą d a r kokį g y d y to ją; m an nurodė jus, ta d p a ­
siunčiau jūsų pakviesti, bet buvo a tsa k y ta , kad jūs prie
pono Žeraro.
— Na, o jūsų u žtro šk ėliai? — paklausė karo c h iru r­
gas, kiek su m in k štin tas jaunikaičio m andagaus tono.
— Pasisekė išgelbėti tik vieną, pone,— atsak ė Liudo­
vik as.— Je ig u jūs b ū tu m ė t buvęs ten, gal būtų pasisekę
išgelbėti abu.
— T aigi,— ta rė P ilu a ,— jūs a tsid ū rė te čia netoliese
ir sužinojęs, kad šiam e nam e ligonis, užėjote vidun?
— Niekad nebūčiau drįsęs taip netak tišk ai pasielgti,
pone,— atsak ė L iudovikas,— žinodam as, kad jūs prie
pono Žeraro, jeigu v e rk ia n ty s prie d u rų šaunieji žmone-
liai nebūtų bemaž jėg a m ane čia įstūm ę. P a ts gi žinote,
pone, kad k ra štu tin ė je neviltyje griebiam asi net už šiaudo;
tad atleiskite jiem s, o d rau g e atleisk ite ir m an.
— Bet aš n e tu riu už ką a tle isti nei jum s, nei jiems,
pone; džiaugiuosi, kad atėjote, dvi nuom onės visad geriau
už vieną. Deja, čia,— p rid ū rė jis, p ritild y d a m a s b a lsą ,—
m anau, niekas pasauly jam nebepadės.
I r karo c h iru rg a s d a r ty liau pašnabždėjo:
— Šio žm ogaus jau negalim a išgelbėti!
K ad ir kaip ty lia i ta i buvo p asak y ta, ligonis išgirdo
m ielaširdingojo P ilua žodžius ir sudejavo.
— Sššš! — su d rau d ė Liudovikas.
— Kodėl?
— Todėl, kad klausa m irštan čiajam išlieka ilg ia u ­
siai, ir ligonis jus išgirdo.
P ilua lyg abejodam as pak raip ė galvą.
— Taigi, sušnabždėjo Liudovikas, prisilenkęs prie

538
p a t P ilua au sies,— nebėra jokios vilties?
— K itaip ta r ia n t,— atsak ė karo c h iru rg a s ,— po
dviejų valandų jis m irs.
Liudovikas sugriebė P ilu a už rankos ir parodė į ligo­
nį, ku ris sujudėjo lovoje.
P ilua krestelėjo galva, ta rtu m norėdam as p asakyti:
„O, tegul sau juda, kiek nori, vis tiek n u m irs!“
P askiau paaiškino sa v ąją pan to m im ą žodžiais:
— Š įry t aš d a r tik ė jau si p a la ik y ti jo gyvybę bent
dvi paras, bet nežinau, koks kvailys jam įkalė į galvą
m intį prieit išpažinties. I r visai be reikalo — pažįstu jį
nuo tad a, kai apsigyveno V anve: ta i nepriek aištin g ai
doras žmogus! Tris v alandas buvo u žsid aręs su kažkokiu
vienuoliu, ir še ta u — žiū rėk it, kokios būklės tas šventasis
žm ogus m an jį paliko! Ak tie dv asin in k ai, vienuoliai,
šventeivos, jėzuitai! — sum urm ėjo senasis k a re iv a .— Ir
kai pagalvoji, kad visa tai m um s su g rą ž in o im p e ra to riu s1,
kuriam tu rim e būti dėkingi už tiek daug gerų dalykų!
— Kokia liga serga ponas Ž eraras? — paklausė L iu­
dovikas.
— E, pačia pap rasčiau sia, po šim ts! — atsakė P ilua,
tru k te ld a m as pečiais, ta rtu m pasau ly je teegzistuotų viena
liga.
Liudovikas nusišypsojo: iš žodžių pačia paprasčiausia
atpažino B rusė“ m okinį, k u ris vis dėlto n ep ro tin g ai naudo­
josi šio didžiojo m okytojo pam okom is.
Tačiau jo šypsena tuoj p a t išnyko, kai tik p a g a l­
vojo, kad žm ogaus gyvybė, k u rią Dievas duoda tokiam
tru m p am laikui ir a tim a am žinybei, k a rta is priklauso
nuo nemokšos, o d a r blogiau — fan a tik o ran k ų . Tad
nepastebim ai tru k te lė jo pečiais ir nužvelgė senąjį c h iru r­
gą kaip žmogus, nusprendęs elgtis itin a tsa rg ia i.
— Sakydam as pačia paprasčiausia, be abejo, tu rite
om enyje g a s tritą ? — paklausė jis.
— Savaim e s u p ra n ta m a ,— a tsa k ė c h iru rg a s .— Po
šim ts, a p sirik ti neįm anom a. Bet, p a g a lia u , p a ž iū rė k it
pats.
Gavęs kolegos leidim ą, Liudovikas p risia rtin o prie
lovos.
Ligonis gulėjo, regis, visiškai išsekęs, kvėpavo triukš-

539
m ingai, per jėgą, dusdam as, k rū tin ė kilnojosi, lyg jis iš
pask u tin ių jų g a u d y tų orą.
Liudovikas apžiūrėjo jo veidą: iš prad žių bendrą
išvaizdą, paskiau — sutelkdam as dėm esį į a tsk iru s po­
žymius.
Veidas buvo išblyškęs, su gelsvu a tsp alv iu ; galūnės
drėgnos ir šaltos; visą veidą dengė lipnus p ra k a ita s,
prie plaukų šaknų b liz g a n tis sm ulkiais lašeliais.
Iš tų išorinių požym ių L iudovikas p a d a rė išvadą, kad
liga išties rim ta ; ir vis dėlto jam n eatrodė tokia beviltiška,
kokia ją laikė kolega.
— Jū s labai kenčiate, pone? — paklausė jis.
Į šį klausim ą, užduotą nepažįstam o balso ir ta rtu m
g rą ž in a n tį p ra ra s tą viltį, Ž eraras atm erk ė akis ir p a ­
kreipė galvą į u žkalbinusįjį pašalietį.
Liudoviką nustebino g y v astin g u m as, d a r išsilaikęs
m irštančiojo žvilgsnyje,— g y v astin g u m as, visiškai nesi­
d e rin a n tis su tokiu ryškiu viso kūno nusilpim u: akių
baltym ai buvo pageltę, veido bruožai — persikreipę,
ta rtu m negyvi; tačiau akys arb a veikiau jų vyzdžiai ne­
atro d ė taip num irėliškai kaip veidas: jų žvilgsnyje te ­
bebuvo tv irtu m o ir gyvybės.
— Gal teik tu m ė tės p aro d y ti m an liežuvį? — p a ­
prašė Liudovikas.
Ž eraras iškišo liežuvį: visas jis buvo a p tra u k ta s
storu balkšvai gelsvu, kone žalsvu apnašu, tačiau ne­
tu rėjo to plonėjančio sm ailum o kaip gyvatės, kraujo-
srūvų galiukuose nei p arau d u sių pakraščių, koksai būna
liežuvis sergančiųjų g a s tritu .
Iki šiol Liudovikas d a r abejojo, bet d a b a r jam ėmė
viskas aiškėti. N ejučia, bemaž m ašinaliai jo žvilgsnis nuo
ligonio nukrypo į c h iru rg ą su tokia išraiška, jog buvo
neįm anom a a p sirik ti.
Žvilgsnis aiškiai bylojo: „B etgi m atote, juk tai ne
g a s trita s !“
Senasis c h iru rg a s taip pasitikėjo savim i, jog, regis,
nepastebėjo nei Liudoviko judesio, nei žvilgsnio, tad n et
nesusiraukė.
K u r kas pranašesnio už jį am žium i ir prak tik o s
p a tirtim i kolegos š a lta k ra u jišk u m a s p riv e rtė ja u n ik a itį
suabejoti savo įsitikinim u.
540
 Beliko a p ž iū rė ti p a sk u tin į dalyką.
J is nudengė ligonio antklodę, apnuogino jo su n y ­
kusią k rū tin ę, uždėjo a n t jos delną ir ėmė švelniai, p a ­
m ažu, paskiau vis stip ria u ir s tip ria u spau dinėti, kol
g aliausiai slėgis pasidarė g a n ė tin a i stip ru s.
M atydam as Ž erarą n ero d an t jokių skausm o požym ių,
paklausė:
— N eskauda?
— N e,— silpnu balsu a tsa k ė šis.
— Kaip! — neatlyžo L iudovikas.— Aš taip sp au d i­
nėju, o jum s neskauda?
— Tik sunkiau alsuoti, bet visai neskauda.
Liudovikas vėl pasigręžė į kolegą, akim is a n trą sy k
jam sakydam as: „B etgi m atote, čia visai ne g a s trita s !“
Regis, c h iru rg a s ir d a b a r Liudoviko pantom im ą
su p rato ne ką g eriau negu p irm ą jį sykį.
Liudovikas nusišypsojo.
Buvo jau g a lu tin a i įsitikinęs, kad Ž eraras gy d y tas
visai ne nuo tos ligos, kuria sirgo.
Bet kuo gi jis serga?
Liudovikas sukryžiavo a n t k rū tin ė s ra n k a s ir įdėm iai
pažvelgė į ligonį; paskiau, nulenkęs galvą, ta rtu m n o rė­
dam as geriau p a m ą sty ti, po ligonio pagalve jis pastebėjo
ne tik nosinę, k u ria šis šluostydavosi veidą, bet d a r ir k itą,
į k u rią krenkšdavo.
P asakytum , kad nosinė buvo ište p ta rūdim is —
tokias dėmes buvo palikę k ra u jin g i skrepliai.
Liudovikas aptiko ligos pėdsakus.
A n trąsy k nudengė Žeraro antklodę, tačiau šį k a rtą ,
užuot uždėjęs ran k ą jam a n t skrandžio, p rig la u d ė prie
jo k rū tin ė s ausį, tuo didžiai a p stu lb in d a m a s senąjį c h iru r­
gą, kuriam d a r buvo nežinom as šis n a u ja s auskultacijos
būdas ir kurio veide pasirodė n u o stab a bei sm alsum as,
a titin k a n ty s tokį klau sim ą: „Bet kokį velnią čia darote,
m ielasis kolega?“
D abar savo ru o žtu L iudovikas nebekreipė jokio dė­
mesio į senojo ch iru rg o pantom im ą. M atyt, buvo p a te n ­
k in tas g arsais, kuriuos išgirdo ligonio k rū tin ėje, kadangi
pergalingai pakėlė galvą.
J a u tik ra i žinojo, kuo p a a išk in ti sunkią ligonio būk-
541
lę, ir atpažino ligą, su k u ria susidūrė; beliko tik iš tirti
pulsą: paprašė Ž erarą duoti ra n k ą ; ligonis m ašinaliai
pakluso.
Pulsas d a r nebuvo p rara d ę s viso tv irtu m o — p irštu
spaudžiam as nepasidavė, tvinksėjo labai g reitai, dau g iau
nei šim tą k a rtų per m inutę; taip, be abejo, n ereg u liariai,
bet ne pernelyg.
M aždaug tokį Liudovikas ir buvo num atęs, geriau
sakykim — tikėjosi jį rasti.
A pžiūrėjęs ligonį, jau n a sis gy d y to jas baigė tuo, nuo
ko tu rė jo p rad ė ti; bet ką darysi — kaip žm ogus, atėjęs
prie upės ir išgirdęs ša u k ia n t „G elbėkit!“ , jis išk a rt
šoko padėti.
T aigi d a b a r jis atsisuko į kolegą ir paklausė, kiek
laiko tru n k a liga, kokiom is stadijom is pasireiškė ir su
kokiomis priežastim is būtų galim a ją susieti.
Tuom et senasis gy d y to jas jam papasakojo, kaip
Ž eraras šoko į sodo tv enkinį gelbėti įk ritu sio vaiko ir
kokias p raž ū tin g a s pasekm es tu rė jo ši jo m audynė; galop
atsak ė ir į visus k itu s savo kolegos klausim us, o pabaigęs
pašaipiai m etė:
— Ir ką gi?
— Taigi, pone,— atsak ė L iudovikas,— kuo p a g a r­
biausiai dėkoju, kad teikėtės m an pagelbėti; d a b a r žinau
visa, ką norėjau sužinoti.
— I r ką jūs žinote?
— Žinau, kuo ligonis serga.
— Na, ne taip sunku buvo tą sužinoti, nes aš jum s
iš p a t pradžių p asakiau, jog ta i g a s trita s .
— Taip, bet kaip tik dėl šito m ūsų nuom onės išsi­
skiria.
— Ką n o rite tuo p asakyti?
— Gal m alonėtum ėte pereiti į g retim ą kam barį,
b rangusis kolega? B ijau, kad n e n u v a rg in tu m e ligonio.
— O, dėl Dievo, tik nenueikite, pone! — g ailiai p a ­
prašė Ž eraras, sutelkęs visas jėgas.
— Būkit ram us, b ičiuli,— ta rė P ilua, k u ris palaikė,
jog prašom a jo .— P ažad ėjau , kad jū sų nepaliksiu ir te ­
sėsiu žodį.
A bu gydytojai pasuko iš m iegam ojo. A n t slenksčio
susitiko slaugę.

542
 — Mieloji m oteriške,— ta rė L iudovikas,— po penkių
m inučių m udu sugrįšim e, o per tą laiką, kad ir ko ligonis
p rašy tų , nieko jam neduokite.
M ariana pasigręžė į P ilua, ta r s i klausdam a, a r jai
pak lu sti šiam nurodym ui.
— O kapgi! — atsak ė šis.— J u k ta s a i ponas įsi­
vaizduoja išgydysiąs ligonį.
J is laukė, kad Liudovikas a ts ik irs tų , bet šis, didžiai
jo nuostabai, n e p ra ta rė nė žodžio, tik p a sitra u k ė į šalį,
p a g a rb ia i,— kaip ir dera jau n am žm ogui, susidūrusiam
su vyresniu am žiu m i,— praleisd am as P ilua.

L X X V III + L IU D O V IK A S IM A S I
ATSAKO M YBĖS

A bu gydytojai sustojo prieškam baryje.

Sunku b ū tų įsivaizduoti tipiškesnę ru tin o s ir mokslo
priešpriešą.
— Gal b ū sit m alonus m an p asak y ti, jau n asis b i­
čiuli,— paklausė P ilu a ,— kam čia m ane atsivedėte?
— Na, pirm iau sia tam , kad n ev arg in tu m e ligonio
savo g inču,— atsak ė Liudovikas.
— Puiku! J u k tai jau num irėlis!
— Tuo labiau nereikia to sa k y ti jam g ird in t, jeigu
taip ir m anote.
— Ak šitaip! T aigi jum s atro d o , kad m ūsų k arto s
žmonės tokie p a t subobėję kaip jūsiškės? — sušuko buv u ­
sysis pulko c h iru rg a s .— Aš ten b uvau, pone, ir padėjau
L a rė ju i1, kai šis am putavo abi kojas n a rsia ja m Monte-
beluiJ; penkias m inutes g y d ytojai ginčijosi, a r jį operuoti,
a r palik ti n u m irti, d au g iau n e k a n k in a n t; m anote, kad
nuo jo slėpėsi? Nieko panašaus, pone: jis p ats dalyvavo
ginče, lyg b ū tų kalbam a apie pašalietį. Aš ir šiandien d a r
girdžiu tv irta i jį su šu n k an t, lyg kom anduotų kareiviam s
P irm y n !: „N a p jau k it, p jau k it, velniai r a u tų ! “
— G alim as dalykas, pone,— a trė m ė L iudovikas,—
kad m ūšio lauke, kai gy d y to jai tu ri reikalą su penkiolika
a r dvidešim t tū k sta n č ių sužeistųjų, iš tik rų jų n ė ra laiko
paisyti visų tų švelnybių, už k u rias, a n o t jūsų, m ūsų k a rta

543
nusipelno subobėjusios v a rd ą ; tač ia u čia mes ne mūšio
lauke; ponas Ž eraras — an aip to l ne P rancūzijo s m aršalas
kaip narsusis M ontebelas, o a tv irk šč ia i: ta i žm ogus, labai
p rislėg ta s savo būklės ir, kaip m an regis, baisiai b ija n tis
n u m irti. M anau, ištik ta siaubo jo vaizduotė gali tu rė ti
pražū tin g esn ių pasekm ių už pačią ligą.
— Beje, dėl jo ligos: berods m inėjot, pone, kad esat
kitokios nuom onės nei aš?
— Dėl jo ligos — taip, tiesa.
— I r kokia jūsų nuom onė?
— Kad jūs kly state, pone, gydydam as nuo g a strito .
— Kaip! K lystu?
— Taip, k a rto ju , k lystate, m anydam as, jog ponas
Ž eraras serga g a s tritu .
— Bet aš ne m anau, pone, o tv irtin u !
— Ką gi, o aš laikau, kad ligoniui k ita liga nei jūs
tv irtin a te .
— Taigi jūs spėjate, pone?..
— Savo ruožtu aš ne spėju, pone, o tv irtin u !
— T v irtin ate, kad ponas Ž eraras?..
— Serga ne g a s tritu ; trečią sykį tu riu g arbės jum s
ta i k a rto ti.
— Bet kas jam per velnias, jeigu ne g a strita s? —
sušuko didžiai ap stulbęs senasis c h iru rg as.
— P ap rasčiau siai — plaučių uždegim as, pone,—
ša lta i ta rė Liudovikas.
— Plaučių uždegim as? Ak, jūs tai v ad in ate plaučių
uždegim u?
— Ne kuo kitu.
— Tad g al tv irtin a te , kad jį išgydysite?
— O! Šito aš n e tv irtin u , pone, tik tikiuosi.
— A r galim a b ū tų sužinoti ste b u k lin g ą jį vaistą,
kurį k etin ate p a v a rto ti?
— N ežinau, b ran g u sis kolega, a r leisite m an jį p a ­
v a rto ti.
— Kaip! P rašo te leidim o išgelbėti m ano seną bičiulį?
— P ra ša u leidim o g y d y ti jūsų ligonį.
— Duodu jį šim tą, tū k s ta n tį kartų ! Dieve padėk,
jog kas nors iš to išeitų; bet jeigu n o rite žinoti m ano
nuom onę, ta i labai abejoju, a r v a rg ša s sulauks rytdienos.

544
 — Vis dėlto pam ėginsiu neįm anom a,— atsak ė L iu­
do vikas, vis toks p a t m andagus ir p ag a rb u s gydytojui,
viršesniam už jį jeigu ne mokslo žiniom is, ta i nors a m ­
žiumi.
— Gerai pasakėte — n eįm an o m a,— įgėlė senasis ch i­
ru rg a s, palaikydam as Liudoviko p a g a rb ą ne kuo k itu ,
kaip tik dvejone.
— O d a b a r, g erb iam asis kolega, gal teiksitės p a sa ­
kyti, ką iki šiol jam d arėte? — p a site ira v o L iudovikas
tik dėl akių.
— Du k a rtu s nuleidau k ra u ją , dėjau dėles skrandžio
srity je ir pask y riau visišką dietą.
Liudoviko lūpom is šm ėkštelėjo šypsnys — veikiau iš
užuojautos ligoniui nei iš pajuokos labai m adingom s ta is
laikais gydym o priem onėm s: dėlėm s ir d ietai; beje, p a s ta ­
roji — tai d a r viena dėlė sk ran d žiu i.
Du gydytojai p ra k tik a i d a r ilg ai bū tų tęsę savo ginčą,
bet į Vanvo filan tro p o p riešk am b arį įsiveržė keletas
kaim iečių, nesulaukdam i stebuklo, k u rį tu rė jo sukelti
a n tro gydytojo pasirodym as.
— Na kaip? — sušuko jie visi k a r tu .— A r jam jau
geriau? A r jis išgelbėtas?
Senasis c h iru rg a s taip buvo p rip ra tę s, kad jį apip iltų
panašiais klausim ais k iek v ien ąk art, kai tik pasirodydavo
iš doruolio Žeraro m iegam ojo, pam anė, kad vėl k reip ia ­
masi į jį.
Bet deja! Nors banga nepastovi, nors m oteris d a r
nepastovesnė, vis dėlto esam a tū k s ta n tį k a rtų nepasto­
vesnio dalyko už b an g ą ir m oterį d rau g e sudėjus — ta i
m inia.
Todėl vienas iš kaim iečių, lab iau siai už visus m ygęs
Liudoviką užeiti į visuotinio g e ra d a rio nam us, g an a
storžieviškai atrė ž ė senajam c h iru rg u i, kuris karto jo :
„Darome, ką galim e, bičiuliai, n u sira m in k ite “ :
— Ne jū sų klausiam e!
Be abejo, g a rb u sis P ilua, pagelbėjęs įžym iajam La-
rėjui am p u tu o ti abi narsiojo M ontebelo kojas, pam anė
apie m inios nepastovum ą tą patį, ką ir mes; tik tą jis p a ­
darė m irksnį vėliau, ir su rau k ęs a n ta k iu s m intyse p r i­
dūrė bedievišką norą, kad p asip ū tėlišk as jaunojo prak-
35. P a r y ž ia u s M o h ik an ai . I kn. 545
tiko m okslas ligonio a tž v ilg iu p a tir tų triu šk in a n č ią ne­
sėkmę ir kad juodviem s abiem te k tų d a lin tis tą ja k a i­
miečių panieka, k u ri d a b a r buvo reiškiam a jam vienam .
K itas kaim ietis kreipėsi tiesiogiai į L iudoviką:
— N ag i,— ta rė vienu m etu k lau sd am as ir a ts a k y ­
d am as,— kaip jum s atrodo? L abai blogai, tiesa?
— N ėra jokios vilties, pone? — paklausė a n tra sis.
— J is n eatsig au s, taip ? — nerim avo trečiasis.
— Mano b ičiu liai,— a tsak ė L iudovikas,— kolei ligo­
nis gyvas, reikia p a sik lia u ti jeigu ne gydytojo menu, ta i
gam ta; ir, dėkui Dievui, ponas Ž eraras d a r gyvas!
M inia p rita ria m a i suūžė.
— Tad jū s jį išgelbėsite? — paklausė bent dvide-
šim tis balsų.
— P asistengsiu, kiek leis m ano išg alės,— ta rė L iu­
dovikas.
— O, išgelbėkit jį, pone! Išg elb ėk it jį! — pasigirdo
iš visų pusių šauksm ai.
Į šį triu k šm ą M ariana p rav ė rė m iegam ojo duris.
— Kas ten v y k sta? — paklausė ligonis, k u rį visas šis
šurm ulys v a rg in o .— N ejaugi negalim a m an ram iai n u ­
m irti?
— O, pone! — a tsa k ė m ieloji m o terišk ė,— apie m irtį
negali b ū ti nė kalbos.
— Kaip! — sušuko lig o n is.— N egali b ū ti nė kalbos?
I r jo akys, k u ria s galėjai p a la ik y ti užgesusiom is,
vėl suspindo.
— Ne, pone: jau n a sis gydytojas, k u ris čia atėjo,
kaim iečiam s sakė, kad g a lb ū t jus išgelbės.
— Ak, g a lb ū tl — atsiduso Ž eraras, vėl a tk risd a m a s
a n t p a g a lv ė s.— Šiaip a r taip , M ariana, tegul jis nepasi­
trau k ia! Dėl Dievo, teg u l čia lieka!
Si įtam p a visiškai jį išsekino — liko g u lėti sustingęs,
ir viena, kas rodė, kad jis d a r gyvas — ta i lyg koks švilpe­
sys, besiveržiantis iš k rū tin ė s jam kvėpuojant.
— Ponai, po n ai,— sušuko s la u g ė ,— šeim ininkui la ­
bai blogai, atrodo, jis m iršta!
Liudovikas skubiai sugrįžo į Ž eraro m iegam ąjį, paėm ė
jo ran k ą ir užčiuopė pulsą.
— N ieko,— ta rė jis,— p ap rasčiau siai ta i nuoalpis

546
nuo pernelyg didelio susijaudinim o. Susiim kite, pone!
Ligonis atsiduso.
M ariana iš p a sk u tin ių jų stengėsi s u tru k d y ti m iniai
įsiveržti į m iegam ąjį.
— Tikiuosi, pone,— ta rė senasis gydytojas savo ja u ­
najam kolegai,— jūs neapsiribosite tik pasakęs ligoniui
„S usiim kite“ , o p askirsite vis dėlto ką nors daugiau.
— Duokite m an popieriaus, p lu n k sn ą ir ra ša lo ,—
kreipėsi Liudovikas į sla u g ę ,— aš išrašysiu receptą.
Visi kuo skubiausiai puolė ieškoti p ra šy tų jų d aik tų .
Ligonis, k u riam žodis ga lb ū t vėl atėm ė su šv itu sią
viltį, blaškėsi lovoje, grąžiojo ra n k a s ir visais gestais
aiškiau nei žodžiais m eldė: „V ard an Dievo A ukščiausio­
jo, na, leiskit m an ram iai n u m irti!“
Bet niekas nė negalvojo apie ž ia u rią m irtį, k u rią jam
galėjo p riša u k ti visas ta s bruzdesys — taip visiem s n o rė­
josi, kad jis gyventų.
Liudovikas apsidairė, ieškodam as vietos, k u r g alėtų
p a ra šy ti receptą, bet visi b aldai buvo a p k ra u ti įv a iria u ­
siais buteliukais, dubenėliais, stiklinėm is, lėkštėm is ir
lėkštelėm is.
K aim iečiai, m atydam i ja u n ik a itį pasim etusį, pasiūlė
jam vieni savo n u g a rą , k iti — kelį.
Liudovikas pasirinko vieną patogesnę n u g a rą , p a si­
naudojo ja vietoje stalo ir p arašė receptą.
— T učtuojau p asiu sk it ką nors paieškoti š ito ,— ta rė
jis slaugei.
Nespėjo p a re ik šti šio pageidavim o, kai receptą iš­
plėšė jam iš ran k ų , ir k etu ri a r penki iš esančiųjų kone
susipešė dėl laim ės bent kuo nors p a s ita rn a u ti Ž erarui.
G aliausiai b ran g u sis popierėlis a tsid ū rė kažkokio
šlubio rankose, ir šis paklibikštom , kiek tu rė d a m a s k v a ­
po, nukūrė į vaistinę.
— P aklausykite, m ieloji,— kreipėsi Liudovikas į
slau g ę,— kas pusę valandos duosite ponui Ž erarui pus-
šaukštį m ikstūros, k u rią jum s atn eš; įsidėm ėkit — ne
dažniau ir ne rečiau kaip kas pusę valandos, ir ne dau g iau
kaip pusšaukštį; tik šita i g ali jį išgelbėti.
— Kas pusę valandos po p u sša u k štį,— pak arto jo
slaugė.
35* 547
 — Taip, taip , teisingai!.. O m an b ū tin a g rįž ti į P a ­
ryžių.
Ligonis atsiduso — jam rodės, kad p a ti gyvybė jį
apleidžia.
Liudovikas išgirdo šį ato d ū sį — k a rštą nevilties
apim to žm ogaus m aldą jį išgelbėti.
— Man reikia n u v y k ti į P a ry ž ių ,— pasakė jis ,— bet
po trijų valandų aš su g rįšiu p a siž iū rė ti, kaip paveikė
vaistai.
— Ir jūs tik ra s ,— su n iu rn ėjo senasis g y d y to jas,—
kad jū sų m ik stū ra jį išgelbės?
— T ikras — ne t.is žodis, b ran g u sis kolega. G eriau
nei bet kas k ita s žinote, kad žm ogus niekuo negali b ū ti
tik ra s, bet...
Liudovikas d a r sykį žvilgtelėjo į m irš ta n tįjį:
— Bet aš tik iu o si,— užbaigė.
P a sta rie ji žodžiai sukėlė n a u ją m inios džiaugsm o
bangą.
Ligonis, vėl sutelkęs visas jėgas, pasikėlė nuo p a ­
galvės:
— Po trijų valandų? — p e rk la u sė.— G erai, bet p a si­
stenkite ilgiau neu žtru k ti!
— P ažadu, pone!
— Aš skaičiuosiu m in u tes,— ta rė ligonis, šlu o sty ­
dam asis nosine nuo kaktos p ra k a itą , bemaž panašų į
p riešm irtinį.
P aly d ėtas šių žodžių, L iudovikas išėjo su senuoju
kolega, praleisdam as šį p irm a savęs pro duris, nu silen k ­
dam as ir a p sk rita i m inios akyse rodydam as jam viso­
keriopą p a g a rb ą , kokia priklauso vyresniam am žium i bei
ran g u .
K aip ir sakė, L iudovikas pasuko keliu į P ary žių ,
tikėdam asis su tik ti k ab rio letą, fia k rą a r šiaip kokį eki­
pažą, kuris p ad ėtų jam greičiau p a rs ira s ti namo.
C hirurgas lydėjo jį p risitv en k ęs pagiežos, su k ą sta is
dantim is.
Savo ru o žtu Liudovikas laikė, jog jam nedera p r a ­
bilti pirm ajam , netgi atsisv eik in an t su kolega.
Toji tyla tik ria u s ia i b ū tų tru k u s i iki p a t juodviem s
išsiskiriant, jeigu liežuvių nebūtų a trišę s šlubis, k urį abu
varžovai sutiko g rįž ta n tį iš vaistinės.

548
 Sis parodė Liudovikui indelį su m ikstūra.
— A r ta, pone? — paklausė jis.
— Taip, b ičiu li,— atsak ė L iudovikas, apžiūrėdam as
buteliuką prieš šv iesą,— ir p rim in k slaugei, kad kuo
tiksliausiai vykdytų m ano paskyrim us.
S u tik ta sis p asiu n tin y s davė d in g stį gyd y to ju i P ilua
a tn a u jin ti pokalbį.
— J ū s tu rb ū t m anote, b ran g u sis kolega, kad aš
nežinau, kas šiam e buteliuke? — p ak lau sė jis.
— Kodėl tu rė č ia u apie jus ta ip blogai m anyti, po­
ne? — savo ru o žtu paklausė ir L iudovikas.
— J ū s juk p rira šė te jam vim dom ųjų.
— T ikrai, ta i vim dom ieji.
— Po šim ts! P a ts ta s p rira š y ti vim dom ųjų, jeigu
laikote, kad jam plaučių uždegim as!
— Pone,— ša lta i a trė m ė L iudovikas,— aš ta ip g e r­
biu jūsų žinias ir p a tirtį, jog linkėčiau sau a p sirik ti, jeigu
drau g e tai n ereikštų lin k ėti ligoniui m irties.
I r po šių žodžių Liudovikas, n em atydam as tolum oje
p asiro d an t nei jokio fiakro, nei kabrioleto, pasuko laukų
keliuku, kuris, m aty t, tu rė jo g reičiau jį a tv e sti į tik slą
nei p ag rin d in is vieškelis.
O senajam gy d y to ju i buvo ta ip įdom u p a m a ty ti,
kaip m ik stū ra paveiks m irš ta n tįjį bičiulį, jog jis, Liudovi­
kui nukeliavus, sugrįžo į V anvą ir lygiai po dviejų su
puse valandos prisėdo prie Žeraro lovos galvūgalio, nors
šįsyk ligoniui ta i neteikė didelio džiaugsm o.
Toks gydytojo stro p u m as nustebino su sib ū ru siu s
prie nam o kaim iečius, kai p am atė jį įein a n t vidun; bet d a r
labiau nustebo slaugė, k u ri žinojo, kad pakviesto pas
ligonį P ilua p a p ra s ta i tekdavo ilg ai lau k ti, o šit d a b a r jis
atskubėjo nė nekviestas. Vis dėlto buvęs pulko c h iru rg a s
netgi nesivargino p a a išk in ti savo netikėto apsilankym o
priežastį.
J is buvo bebandąs Ž erarą klau sin ėti, bet šis, a r dėl
nepasitikėjim o, a r dėl d a r padidėjusio silpnum o, neno­
rėjo a tsak in ėti.
Tuom et pasisukęs į slaugę P ilu a paklausė:
— Na kaip, M ariana, kas naujo?
— Ak, pone, nieko g ero ,— a tsa k ė m oterėlė.
549
 — A r d avėte jam stebuklingosios m ikstūros?
— Taip, pone.
— I r kaip ji paveikė?
— Blogai, labai blogai, b ran g u sis pone Pilua!
— I r vis dėlto, kaip? — neatlyžo senasis c h iru rg as,
paslapčiom trin d a m a sis delnus.
— J is vėm ė, pone.
— Aha! Taip ir m aniau! Laim ei, ne aš a tsa k a u už
pasekm es, ir jeigu jis num irs, tai ne aš būsiu jį n u g a la ­
bijęs!
— Tas ta i ta ip ,— sutiko m o terėlė,— bet jūs p a ts
buvot pasm erkęs jį n u m irti.
— Po šim ts! — atšovė didžiosios arm ijos pulko ch i­
r u rg a s .— K aipgi kitaip! Visados ta ip sakom a, nes jeigu
ligonis n u m irtų ,— o ta ip k a rta is a ts itin k a ,— a te itų pas
gydytoją ir p a re ik štų : „ J is num irė, o jūs nė neperspėjote,
kad n ėra v ilties!“ M edicinos g arb ė n e tu ri n u kentėti.
— T aip,— sutiko M a ria n a ,— jeigu ligonis pasveiks­
ta, nuo to m edicinos g arb ė tik padidėja.
Š itaip senajam c h iru rg u i vis teisin an tis, o slaugei
m ediciniškai filosofuojant, praslinko pusvalandis.
Ja m b aig ian tis, atvyko Liudovikas.
Įžengė vidun kaip tik tą a k im irk ą, kai P ilua, be
jokio gailesčio savo g e ria u sia jam b ičiu liu i,— m aty t, todėl,
kad m okslas kaip S a tu rn a s ryja savo v a ik u s 1! — ta ig i
kartojam e, jis įėjo kaip tik tą a k im irk ą, kai P ilua, m a ty ­
dam as ligonį bemaž tu o ja u p a t išvem iant ką tik išg e rtą
pusšaukštį vim dom ojo skysčio, nužvelgė persikreipusį
bei išk an k in tą Žeraro veidą ir pasakė:
— T ikrai jam galas!
Liudovikas išgirdo šiuos žodžius, tačiau visai ne­
kreipdam as į juos dėmesio, nuėjo tiesiai prie ligonio,
atid žiai į jį pažiūrėjo ir čiuoptelėjo pulsą.
Po m inutės — kupinos rūpesčio šiam šaunuoliui
ir visai kitokio pobūdžio nerim o senajam ch iru rg u i —
jis pakėlė galvą.
Iš jo veido, kurį vienu m etu stebėjo ir P ilua, ir s la u ­
gė, ir ligonis, atsispindėjo visiškas pasitenkinim as.
— Viskas k ry p sta į gera! — ta r ė jis.
— Kaip — į g era? — apstulbo Pilua.

550
 — Taip, pulsas pasitaisė.
— Ak, ta i iš to jūs sp ren d žiat, kad jam geriau?
— Be abejo.
— Betgi, nelaim ingasis jau nuoli, jis vėmė!
— Vėmė? — p a k a rto jo L iudovikas, pažvelgdam as į
M arianą.
— P a ts gi m atote, kad jam galas!
— P rie šin g ai,— ram iai a trė m ė L iudovikas,— jeigu
vėmė, vadinasi išgelbėtas!
— I r jūs im atės a ts a k y ti už m ano geriausiojo b i­
čiulio gyvybę? — įniršo P ilua.
— Taip, pone, n etg i savo galva! — atsak ė Liudovi­
kas.
Senasis gy d y to jas užsivožė skrybėlę ir išžirgliojo,
nu taisęs veidą m atem atiko, kuriam tv irtin a , kad d u k a rt
du — ta i penki.
Liudovikas p arašė k itą receptą ir padavė slaugei:
— P o n ia,— ta rė ja i,— aš ėm iausi a tsa k o m yb ė s! Ži­
note, ką ta i reiškia m edicinos kalba? K ad m ano n u ro d y ­
mai b ū tų tik slia i vykdom i, n esik la u sa n t jokių kitų. Tuom et
ponas Ž eraras bus išgelbėtas!
M irštan ty sis džiugiai šūktelėjo, sugriebė jaunikaičio
ran k ą, ir šiam nespėjus jos iš tra u k ti įspaudė į ją bučinį.
Bet bemaž tu o ja u p a t jo veidą p erkreipė neapsakom as
siaubas:
— O vienuolis! Vienuolis! — sum urm ėjo ir su g n iu ž ­
dytas a tk rito a n t pagalvės.

L X X IX + ŽM OGUS SU D IR B T IN E N O S IM I

Mes iš dalies baigėm e a tsk iru s pasakojim us, su d a ­

rančius šios knygos prologą, ir, išsk y ru s P e triu są , L idiją
bei R eginą, sk a ity to ja s d a b a r p ažįsta dau g u m ą personažų,
kuriem s lem ta tu rė ti p a g rin d in iu s vaidm enis m ūsų d r a ­
moje.
K aip m atėte, įvairios papasakotos istorijos, kurios
iš pradžių galėjo p asiro d y ti ta rp savęs nesusijusios,
g aliausiai susiliejo į vieną visum ą; iš pirm o žvilgsnio
padrikos gijos, be aiškesnio ryšio viena su kita, pam ažėle,
551
vis toliau ru tu lio ja n t siužetą, apm etam os m ūsų ran k ų
sudarė audinį, d ažnai p e rsu n k tą ašarom is, o kai kada
netgi n u ra u sv in tą k ra u ju — drobę ta i spindinčią d ž ia u g s­
mu, ta i n iū rią , k u ria i pasistengėm e su te ik ti m ilžiniškus
m atm enis, sąly g o tu s užsibrėžto didžiulio uždavinio:
n u ta p y ti R estau racijo s laik o tarp io visuom enę nuo jos
viršū n ių iki p a t giliau sių gelm ių.
T aigi n ėra ko bijotis, n a rsia i leiskitės m ūsų pėdom is
į šią nežinom ybės šalį, k u r ryžom ės įkelti koją, ir tene-
baido nieko horizontų to liai: n ep aisan t kelio vingių a r
tykančių pakriūčių, mes juos pasieksim e.
K ai ateis m etas išry šk in ti šio veikalo m oralę, tikim ės,
nebesijaus įveikto nuotolio; tik slas bus p ateisinęs p rie­
mones.
K iekvienas iš m ūsų personažų — ta i g ry n a teisybė —
nėra vien tik vaizduotės tv arin y s, sąlygiška, p ram a n y ta
būtybė, tu rin ti p a sk irtį lab iau a r m ažiau sum aniom is
priem onėm is ju o k in ti arb a v irk d y ti sk a ity to ją ; ne, visi
herojai n u ta p y ti iš n a tū ro s ir savim i išreiškia kokią nors
idėją: įkūnija dorybę a r ydą, silpnybę a r a is trą ; ir šios
ydos, dorybės, aistro s, silpnybės, k a rtu sudėtos, a tk u rs
bendrą visuom enės paveikslą, kaip kiekvienas a ts k ira i
m ūsų herojus a tsto v a u s vienam iš tos visuom enės narių.
K u rti sektaklį kaip ir knygą galim a dvejopai, tikslui
pasiekti esam a dviejų p riešingų m etodų: vienas vadinasi
sintezė, k itas — analizė; sintezės keliu pažįstam os tiesos,
k u rių ieškoma nuo p irm ų jų išta k ų ; analizės a tv e ju p r a ­
dedam a nuo b en drųjų teig in ių ir leidžiam asi iki pirm ų jų
ištakų.
Bet, kartojam e, tik slas toks p a t, tik sintezės keliu jis
pasiekiam as k y lan t au k šty n , analizės — leidžiantis že­
m yn; analizė viską išardo, sintezė — su stato ; analizės
pagalba kūnas suskaidom as į savo p ag rin d in es dalis jo
sa n d ara i pažin ti; sintezei p ad ed an t šios dalys su re n ­
kam os visum ai su d a ry ti.
Tad tebus m um s leidžiam a p ag al reikalą ir n etg i
pagal m ūsų užgaidą, kad an g i galim e rin k tis iš dviejų,
pasinaudoti ta i vienu, ta i k itu būdu.
S ukūręs trisd ešim t tra g e d ijų , K o m e lis1 „N ikom edo“
įžangoje prašė, kad jam b ū tų leista trisd ešim t pirm ojoje

552
šiek tiek n u sly sti į kom ediją; ta d p arašę m ūsų s k a ity ­
tojam s septynis a r aštu o n is šim tu s tom ų, pasielgsim e
kaip „S ido“ a u to riu s ir jų paprašysim e, kad m um s b ū tų
leista p a ra šy ti kelis p atiem s sau.
S ita i išdėstę, grįžkim e prie m ūsų pasakojim o.
Palikom e L iudoviką ir P e triu są , kai juodu išsiskyrė
prie pad u g n ių užeigos d urų. L iudovikas palydėjo S antli-
lia ,— ir mes m atėm e, kokį tęsin į tu rė jo jaunojo gydytojo
stabtelėjim as Ž em utiniam e M edone;— o P e triu sas nuėjo
į s u ta r tą pozavim o seansą.
D abar tru p u tė lį pakalbėkim e apie P e triu są, apie
kurį d a r tepasakėm e vos kelis žodžius ir k u riam suteikėm e
galim ybę p asiro d y ti m ūsų sk a ity to ju i tik m irksnį — šios
dram os pradžioje.
Bet prieš p radėdam i knygos dalį, tiesiogiai liečiančią
ja u n ą jį dailin in k ą, norėtum e, kad sk a ity to ja s su sip ažin tų
su jo išore ir dvasinėm is savybėm is.
O tasai P e triu sas buvo itin g ra ž u s vaikinas, įgim tos
elegancijos bei gerų m anierų, k u rių jam bū tų galėję
pavydėti p aty s elegantiškiausieji ir geriau siai išau k lėti
jau n i m adų vaik y to jai; tačiau šis a tsitik tin u m o su te ik ta s
a risto k ra tišk a s p ran ašu m as tam tik ra prasm e v ertė jį
raudonuoti. M at, ja u tė tokią gilią panieką tuščiam šių
jaunų žmonių p asipūtim ui, taip nekentė šių jau n ik lių
dykinėtojų, kuriuos vadina gerų šeim ų sūneliais,— be
abejo todėl, kad jų nesum aišytų su gebančiaisiais p asi­
kliau ti vien savo pačių jėgom is, už visa pasiekta g a lin ­
čiais b ū ti dėkingiem s tik s a u ,— karto jam e, jis taip jų
nekentė, jog gėdijosi savo išoriško panašum o į juos ir
stengėsi visaip jį m askuoti.
R engdavosi neva n e tv a rk in g a i, tuo slėpdam as savo
tik rą ją išvaizdą, puikuodavosi ydom is, k u rių neturėjo,
šitaip jomis p ridengdam as savo įg im tu s privalum us.
Kaip U žgavėnių n a k tį pasakė Ž anas Roberas, jis dėjosi
skeptiku, pasileidėliu ir viskuo persiso tin u siu iš baim ės,
kad aplin k in iai nepastebėtų, koks y ra iš tik rų jų geras ir
naivus.
Iš esmės jam e plakė doro, nekalto, pasiduodančio
įspūdžiam s, lengvai susižavinčio dvidešim t penkerių m etų
am žiaus jaunikaičio širdis, a p s k rita i — tik ra m enininko
širdis.
553
 I r vis dėlto, ta i jam šovė į galvą m intis dėl šio m aska­
rado ir vakarienės nekokios šlovės užeigoje.
K aip tokia m intis jam dingtelėjo?
N orintys gerai p a ž in ti P etriu so c h a ra k te rį, teleis
m um s apie ta i papasakoti.
Tų pačių U žgavėnių r y tą P e triu sas išėjo iš nam ų į
m iestą ir apie vidudienį sugrįžo lab ai susirūpinęs.
Iš k u r ta sa i P etriu so rū p estis?
A pie ta i sužinosite vėliau, o kol kas galim e tik p a ­
sakyti, kad P e triu sas sugrįžo nam o lab ai susirūpinęs.
I r geriausio būdo žm onėm s šita i p a sita ik o : tu ri tokių
dienų, kurios nė velniui netikę! P e triu su i buvo viena iš
tokių p ra stų dienų.
Žanas R oberas pasisiūlė p a sk a ity ti jau n a ja m d a ili­
ninkui vieną savo naujosios trag ed ijo s veiksm ą, tačiau
šis pasiu n tė poetą velniop. L iudovikas pasiūlė jam vid u ­
riu s paleidžiančiųjų, bet buvo p a sių stas d a r toliau.
Visados toks n e rū p e stin g a s ir try k š ta n tis sąm ojum i
P etriu sas buvo visiškai išm u štas iš vėžių, p rislėg ta s;
abu jo bičiuliai nieko nesuprato.
Prašom as p a a išk in ti šio liūdesio p riežastis, ja u n ik a itis
tik pažvelgė jiem s į akis ir a tk irto :
— Aš liūdnas? J ū s iš proto išsik ra u stėt!
Toks atsak y m as sukėlė Liudovikui ir Žanui R oberui
d a r didesnį nerim ą.
J ie nenustojo klausinėję, tač ia u visa buvo perniek.
K assyk, vos tik juodu užvesdavo k alb ą apie jo p r i­
slėg tą n u o taiką, p a sitra u k d a v o į šalį ir nulįsdavo į kokį
tam sesnį savo studijos kam pą, lyg norėtų pab ėg ti nuo
jų kuo toliau.
Galop savo klau sin ėjim ais bičiuliai jam taip įkyrėjo,
jog jis pareiškė, kad jeigu jie neatstos, ta i jis a tid a ry s ią s
lan g ą ir iššoksiąs iš trečio aukšto — įdom u, a r ir tad a
nesiliaus jo persekioję.
Liudovikas ištiesė ra n k ą , bet šįsyk ne tam , kad duotų
P e triu su i v id u riu s paleidžiančiųjų, o pasiryžęs n uleisti
jam k ra u ją kaip neva ištik ta m sm egenų k arštin ės. J a u ­
nasis d ailininkas visai išėjo iš k a n try b ė s — a tid a rė langą
ir prisiekė įvykdysiąs savo g rasin im ą , jeigu tik bičiuliai
bandys prie jo p ris ia rtin ti.

554
 I r kaip tik ra s b reto n as iš Sen M aloJ, nuo vaikystės
p ratę s k a rs ty tis didžiulių laivų rėjom is bei ropštis į jų
stiebų m arsus, jis visu kūnu išsikišo laukan, tik vos p ris i­
laikydam as už balkono tu rė k lų skersinio.
Bičiuliai, m irksnį pam anę, kad jis iš tik rų jų puls
stačia galva žemyn, išsigandę šūktelėjo.
O P e triu sas hom eriškai nusikvatojo, kas d a r labiau
išgąsdino Ząną Roberą ir ap stu lb in o Liudoviką, k adangi
žinojo jo n uotaiką.
— Kas ta u ? — paklausė abu vienu balsu.
— T as,— atsak ė P e triu s a s ,— kad m an po akim is
a n ta i pasim aišė p u ikiausias m odelis Sarlė* k a rik a tū ra i
a r g ražiau sias Polio de K oko1 rom ano herojus, kokius tik
galim a p a m a ty ti per tą sm agių kvailionių p a rą , v a d i­
nam ą U žgavėnėm is.
— N agi, kur? — paklausė abu bičiuliai, p ris ia rtin ­
dam i prie lango.
— Štai, žiūrėkite! — ta rė P e triu s a s .— Aš juk ne
egoistas.
L iudovikas ir P e triu sas išsilenkė pro langą.
N ors P etriuso stu d ija buvo, kaip sakėm e, V akarų
gatvėje, jos lan g ai išėjo į O bservatorijos esp la n a d ą 0;
b ū ten t ši esplanada sudarė foną keistam subjektui, v er­
tam , an o t P etriuso, S arlė pieštuko a r Polio de Koko p lu n k s­
nos, kas ir sukėlė tokį n e tik ė tą jaunojo dailininko lin k s­
m um ą.
Tokio rom ano herojus a r tokios k a rik a tū ro s m o­
delis — su b jek tas veikiau žem as nei au k štas, veikiau
storas nei plonas, juodais d rab u ž ia is — vaikštinėjo vie­
nas po alėją su lazdele rankoje, m elancholiškai susim ąstęs.
Iš nugaros žm ogėnas a tro d ė kaip ap v alain a fig ū ra ,
kurioje nesim atė nieko kom iška.
— Na, ką gi, velniai ra u tų , ra n d i jam e juokinga? —
paklausė Žanas Roberas.
— Žmogus kaip žm ogus,— savo ruožtu p rid ū rė
Liudovikas,— tik, m an regis, jo dešinė koja trūkčioja.
— Čia ta i jūs k ly sta te — visai jis ne žm ogus kaip
žmogus! — atšovė P e triu s a s .— Ir kad aš norėčiau b ū ti
jo vietoje, ta i p a tv irtin a .
— Tad ko jam pavydi? Sakyk! — paklausė Žanas Ro-
555
b eras.— Je ig u ta i kas nors, ką g alim a n u p irk ti, bėgu pas
jį, suderu, ir reikalas su tv a rk y ta s!
— Ko jam pavydžiu? Tuojau ta u pasakysiu. P ir ­
m iausia jis vienas ir n e tu ri a n t sprando dviejų įkyrių
bičiulių, tokių kaip jū s ,— o ta i jau šis tas! — be to, m an
nuobodu, o jis linksm inasi.
— Kaip! Linksm inasi? — negalėjo p a tik ė ti Liudovi-
k as.— A tvirkščiai, atrodo nukabinęs nosį kaip p a k a ­
ruoklis!
— N ejaugi tik ra i linksm inasi? — paklausė ir Ža­
nas Roberas.
— Ir d a r kaip! — atsak ė P etriu sas.
— Dievaži, m an bent šitaip n e a tro d o ,— pastebėjo
Liudovikas.
— Na o aš, aš jum s sa k a u ,— atšovė P e triu s a s ,—
kad šis žmogus sieloje k vatoja iš visų plaučių, ir tuojau
jum s ta i įrodysiu... N orite?
— T aip,— vienu balsu a tsak ė abu jaunikaičiai.
— Gerai! P alū k ėk ite,— ta rė P etriu sas.
I r pridėjęs abu delnus g a rsin tu v u prie lūpų šū k ­
telėjo žm ogėnui:
— Ei, pone! J ū s , k u ris ten v a ik štin ė ja t!.. Pone!
A lėjoje ponulis buvo visiškai vienas, tad su p ra tę s,
kad kreipiam asi ne į ką nors k itą, tik į jį, atsigręžė.
D abar jau visi try s jau n ik aičiai nu sik v ato jo tu o
hom erišku juoku, k u riu o prieš m inutėlę buvo p ra trū k ę s
P etriusas.
V aikštinėtojas pasirodė esąs rim ta s vyriškis, m aždaug
ta rp keturiasdešim ties ir penkiasdešim ties m etų am žiaus,
su trijų a r k e tu rių colių ilgio k a rto n in e nosim i per v idurį
veido.
— Kuo g aliu p a ta rn a u ti, pone? — paklausė jis g ū ­
džiu balsu.
— Niekuo, pone,— a tsak ė P e triu s a s .— Ničniekuo!
Mes jau pam atėm e tai, ką norėjom e p a m a ty ti.
I r jis pasisuko į savo bičiulius.
— Na, ką pasakysite?
— S u tin k u ,— pasakė Žanas R o b eras,— iš užpakalio
šis žm ogus atrodo labai rim ta s, o iš priekio — labai
juokingas.
556
 — P asiūlysiu Mokslų a k a d em ija i,— ta rė Liudovi-
k as,— įste ig ti prizą tam , k u ris n u sta ty s, kokia liga serga
žmogus, jeigu v aik štin ėja su juodom is kelnėm is, juodu
redingotu, ap v alia skrybėle ir d irb tin e nosimi!
— Ir ta u reikia prizo, paskatinim o, prem ijos už tai,
kad tą išsiaiškintum ? — niekinam ai išsiviepė P etriu sas.
— P ak lau sy k ,— ta rė Žanas R o b eras,— šiandien P e t­
riu sas spėlionių nuotaikos: jis ta u tą pasakys.
— O, lab ai abejoju! — atšovė Liudovikas.
— P etriu sas g a lb ū t m ato šiam e žm oguje kai ką d a u ­
giau nei d irb tin ę nosį.
— Kai jis d a r p a m a ty s ir p e ru k ą , k u r tad a ta i jį
nuves?
— Ten, k u r nuvedė K ristu p ą K olum bą p a m a ty ta
vėjo genam a burė! Ten, k u r k re n ta n tis obuolys nuvedė
N iutoną a rb a žaibo tren k sm as į a itv a rą — F ran k lin ą!
Padės išaišk in ti tiesą! — sušuko P e triu sa s su tuo a p si­
m estinu įkvėpim u, kurio ta is laik ais buvo griebiam asi,
n o rin t su te ik ti pokalbiui kom iškum o.
— N a,— ta rė Ž anas R oberas,— nežinau, koks filo­
sofas yra pasakęs, kad žm ogus, a tra d ę s tiesą ir pasilaikęs
ją sau — tai blogas pilietis. Na, ta i kokia gi ta tav o tiesa,
P etriu sai? P asakyk mums.
P e triu są buvo ištikęs vienas iš tų nervinio jaudulio
priepuolių, kai galim ybė kalb ėti p ašalin a įta m p ą; ta ig i
jis ilgai nesiprašydino.
— Ką gi, nelaim ingieji apakėliai! — ta rė jis .— Po
d irb tin e šio žm ogaus nosim i aš m a ta u visą jo gyvenim ą.
— K albėk, P e triu sai, kalbėk! — p arag in o Liudo­
vikas.
— Taigi papasakosiu jum s to žm ogaus isto riją .
— Klausomės! — ta rė Žanas R oberas.
— Tasai žm ogus tu ri žm oną, kurios negali pakęsti,
ir jo gyvenim as toksai p a t nepakenčiam as; g irdėjo k a i­
m ynus k alb an t, kad jis — ne savo vaikų tėvas; todėl
tik ria u sia i jo n a m sa rg is žiū ri į jį p ašaipiai, kai jis išeina,
ir liūdnai — kai su g rįž ta ; tu ri v ienintelį bičiulį, ir kaip
tik šis kaltin am as esąs jo priešu! Sis šm eižtas p a g rįsta s
arba, jeigu n o rite kitaip , šis šm eižtas — an aip to l ne šm eiž­
tas, jis tą žino ir tu ri tik rų įrodym ų. Ką gi, jis ir toliau
557
d rau g išk ai spaudžia ra n k ą savo b ičiu liu i,— a rb a savo
priešui — kaip n o rite ,— kas v a k a ra s lošia su juo dom ino;
k a rtą per sav aitę pasikviečia jį pietum s, p atik i jam savo
žm oną lydėti į spektaklių p rem jeras; vadina jį M ano
mielasis! M ano brangusis! Mano seni! ir a p sk rita i p a ­
renka pačius švelniausius žodžius savo bičiulystei įrodyti,
nors sieloje jo nekenčia, jį niekina ir keikia, m ielai s u ­
v alg y tų jo širdį, kaip G abrielė de V eržih suvalgė savo
mylimojo R aulio širdį! I r kodėl gi jis taip apsim etinėja?
Kodėl gi taip p a ta ik a u ja savo žm onai ir josios m eilužiui?
Todėl, kad šis žm ogus — išm inčius, S o k ratas, žodžiu,
taik u s m iestelėnas, tro k š ta n tis tu r ė ti nam uose ram ybę,
kurios niekad neb ū tų , jeigu p ra v e rtų b u rn ą a rb a ne­
užm erktų akių.
— Betgi, m ielasis P e triu s a i,— ta rė Žanas Roberas,
norėdam as d a r labiau p a a k in ti savo bičiulio k a rštlig išk ą
sąm o jin g u m ą,— šis žm ogus, be abejo, tu ri ir kokių nors
džiaugsm ų? J u k surado v iduryje Sacharos, kaip vadinam a
santuoka, kokią nors oazę, kokią nors ty rą versm ę, k u r
sau patogiu laiku slapčiom is nueina a tsig a iv in ti ir p a si­
sem ti jėgų, kad toliau g a lė tų klam poti per įk aitu sį vedy­
binės dykum os sm ėlį?
— O taip , žinom a! — atsak ė P e triu s a s .— Žmogus
niekad nėra nei visiškai laim ingas, nei visiškai nelai­
m ingas, juk ir kiekvienam e šešėlyje yra šviesos problyks-
nių kaip Reisdalio vėjo šuoruose, kaip Zozefo Verne*
audrose. Taip, ir šis žm ogus kaip visi m irtin g ieji tu ri
intym ių ir ty lių švenčių, sla p tų ir neg arsin am ų d ž ia u g s­
mų. Na, a r žinote, kokie tie jo džiaugsm ai, a r spėjate,
kokios tos šventės? Ne? Tuom et aš jum s pasakysiu. N e­
p a p ra stas džiaugsm as šiam žm ogui, šventė, kurios laukia
tris šim tus šešiasdešim t k e tu rias dienas per m etus — tai
per U žgavėnes užsidėti d irb tin ę nosį! N audodam asis
papročių teikiam a priv ileg ija žygiuoja savo k v a rta lu
įžūliai, be baim ės, kad jį atp ažin s, ir įžeidinėja kaim ynus,
kurie įžeidinėjo jį p a tį. Ir jis d a r lab iau liko įsitikinęs,
kad nebus a tp a ž in ta s, po to, kai p ra e ita is m etais tuo
pačiu laiku p am atė savo bičiulį ir žm oną fiakre, o šie, jį
išvydę, nė n eu žtrau k ė užuolaidų. Tasai žm ogus, k u rį
tenai m ato te,— pasakojo P e triu sas vis labiau įsijausda-
558
m as į savo fa n ta s tiš k ą im p ro v iz a c iją ,— U žgavėnių n e a t­
sižadėtų nė už dvidešim t tū k sta n č ių m arav ed isų 0: šią
dieną jis P ary žiau s k a ra liu s, v aik ščiojantis po savo m iestą
inkognito, ir šįv ak ar, kai pareis nam o ir žmona ims jį
klausinėti, kaip praleido dieną, jis nieko jai nepasakys,
tik nužvelgs ją užjaučiam ai, prisim in d am as m alonum us,
kuriuos p a ty rė per tas penkias a r šešias valandas! Tad
gerbkite šį žm ogų,— baigė savo k a lb ą P e triu s a s ,— g e rb ­
kite ir pavydėkite jam , nes jis sm ag iai leidžia laiką, o jūs
per tas visuotinės linksm ybės dienas atrodote, tu , Liudo-
v ik ai,— kaip gydytojas, ką tik nunuodijęs D žiaugsm ą,
o tu, Žanai R o b erai,— kaip laid o tu v ių ag entas, ką tik jį
palydėjęs į P er Lašezo kapines!
— Je ig u pavydi šiam žm ogui likim o,— a tk irto Liu-
dovikas,— ta i ko lau k i — kodėl n e įsita isai tokios pačios
d irb tin ė s nosies? Kodėl kaip jis nesistengi sudom inti
praeivių? Kodėl ir tu nem ėgini savo k v a rta lo kaim ynų
įtik in ti, kad žmonos juos a p g a u d in ė ja?
— N enorėk, jog taip pasielgčiau, Liudovikai! — ta rė
P etriusas.
— Aš kaip tik to noriu, ir n e tg i labai!
— N estum k kvailį d a ry ti kvailystę! — perspėjo Ža­
nas Roberas.
— K albam a, kad K vailybė — išm inties m o tin a ,—
pam okom ai pareiškė P e triu s a s .— I r šita i įrodom a tuo,
jog kas buvo kvailas jau n y stėje, sendam as tam pa išm in­
čium i ir atv irk šč ia i — išm in tin g i jau n u o liai į senatvę
sukvailėja. T a ig i,— po strin g av o jis to lia u ,— šta i kas
judviejų lau k ia: p a ty s to n enujausdam i, žengiate plačiu
keliu į paleistuvystę; jūsų p riešlaikė išm intis veda jus
tiesiai į begėdystę. E, m ūsų tėv ai buvo ne tokie: ja u n y s­
tėje — jauni, sulaukę g a rb a u s am žiaus — seni; neveng­
davo švęsti švenčių, o ypač U žgavėnės jiem s buvo viso­
kiausių džiaugsm ų diena; bet jūs, dvidešim tpenkiam ečiai
seniai, v aid in an ty s M a n fre d u s10 ir V e rte riu s11, jūs n ie­
kinate n ekaltus m ūsų p rotėvių m alonum us, k arn av alo
dieną n e d rįsta te kelti kojos į P a ry žia u s gatves! A tv irk š ­
čiai, jūs pabėgate, pasislepiate ir, kas d a r blogiau, p a si­
slepiate pas m ane — velniai ra u tų ! — n etg i kvailesnį,
liūdnesnį ir nem alonesnį už jus!
559
 — Š aunu, P etriusai! — sušuko L iudovikas.— Die­
važi, tu m ane įtik in a i, ir kad ta i įrodyčiau, esu pasirengęs
m esti ta u a n tr ą iššūkį.
— Na?
— A psirenkim e visi try s pašlem ėkais ir su šiais
elegantiškais kostium ais leiskim ės b a sty tis po p rasč iau ­
sias P ary žiau s vietas.
— Sutinku! — ta rė P e triu s a s .— M an reikia p ra s i­
b lašk y ti.— O kaip tu , Ž anai R oberai? Eini su m um is?
— N egaliu! — p ieta u ju Sent A polinos g atvėje ir
pasilieku šeim yniškai vakaronei. T ad m ane atleisk it.
— Ką gi, gerai, bet su viena sąlyga.
— Kokia?
— Tačiau, kai mes ta u ją pasakysim e, nebandyk a ts i­
kalbinėti a r m aiv y tis,— perspėjo Liudovikas.
— G arbės žodis,— visa bus kaip nekaltuose žaidi­
muose: ką liepsite, tą įvykdysiu.
— P u ik u ,— ta rė L iudovikas.— Man įdom u sužinoti,
a r P etriu sas neapsiriko dėl žm ogaus su d irb tin e nosim i.
Tad tu nueisi prie jo ir pak lau si: „K aip jūs v ad inatės?
Kas jū s toks? Ko ieškote?“ Mes tav ę s čia palauksim e.
— Gerai! — sutiko Žanas R oberas, pasiėm ė skrybėlę
ir išėjo.
Po dešim ties m inučių sugrįžo.
— Dievaži, p o n ai,— ta rė jis ,— ta i apsišovėme!
— A psim etėlis nieko ta u neatsakė?
— A tvirkščiai.
— Ką jis ta u atsak ė?
— Kad v adinasi Zibasjė, kad pabėgo iš Tulono k a ­
torgos ir kad laukia pono, k u ris tu rįs jam duoti tū k s ta n tį
ekiu už vieną ateinančios nakties žygį.
Visi try s g a rsia i nusikvatojo.
— Ką g i,— ta rė L iudovikas P e triu s u i,— m atai, čia
visai ne tasa i m iestelėnas, apie kokį tu kalbėjai!
— Kodėl gi ne?
— Cha! M iestelėnas tik ra i n eb ū tų taip sąm ojingai
atsakęs.
I r visi try s jau n ik aičiai nulipo apačion, g arb in d am i
žm ogaus su d irb tin e nosim i sąm ojingum ą.
Iš pirm ojo šios istorijos sk y riau s m atėm e, prie ko
privedė Liudoviko m estas P e triu su i iššūkis.
560
 LXXX + V A N D E IK A S 1I S VAKARŲ
GATVĖS

P abandėm e paro d y ti, koks buvo P etriu so c h a ra k teris

tad a, kai apsilankęs sm uklėje tu rė d a v o su d irg u sią nervų
sistem ą, o d a b a r pažvelkim e į jį, kai laikydavosi nuo
sm uklės atokiai, ta ig i geros nuotaikos dienom is.
J a u sakėm e, kad jis buvo g raž u s vaikinas; tru p u tė lį
pasiaiškinkim e: p a p ra s ta i dėl posakio gražus vaikinas
ne visiškai s u ta ria m a .
Mes, v y rai kaip ir jis, šiuo klausim u esam e ne kokie
teisėjai; todėl pakalbėkim e, ką m ano apie ta i m oterys.
Vienoms v y rų grožį sv a rb ia u sia sudaro sveikata ir
gyvybinių jėgų perteklius, ta i y ra pečių plotis, o veido
bruožai ir išraišk in g u m as — a n tra e ilia i dalykai; tokios
vienodai mylės k ira sy rą , len g v ąjį ra ite lį a r šaulį; tru m p a i
d rū ta i — visus pav id alu s ir stotus, įk ū n ijan čiu s jėgą.
K itom s v y rų grožis — ta i blyškus veidas, švelni
išraiška, taisy k lin g i bruožai, m ieguistos akys, gležnas
kūnas; žodžiu, tokiom s v y rai g ražū s, kai y ra m oteriški ir
įk ū n ija silpnum ą.
O m um s v y rų g ro žis,— jeigu a p s k rita i g alim a k a l­
bėti, jog esam a g ra ž ių v y rų ,— v isas v y rų grožis, p a ­
sakyčiau,— ta i jo žvilgsnis, p lau k a i i r b u rn a.
V yras visad g ražus, kai jo žvilgsnis spindi, plau k ai
dailiai g u lan ty s, o b u rn a — vienu m etu tv irta , šy p san ti
ir su puikiais d antim is.
P a g a lia u m um s atrodo, kad v y rų grožį visų p irm ia u ­
sia lem ia jo veido išraišk a.
Tokios, m ūsų nuom one, yra b ū tin o s v y rų grožio
sąlygos, kurios leidžia m um s teig ti, kad P e triu sa s buvo
g ražu s vaikinas.
Beje, jeigu sk a ity to ja s nori g e ria u įsivaizduoti, ką
mes ketinam e p a te ik ti jo akim s, tep risim en a tą n u o sta ­
bųjį V an Deiko a u to p o rtre tą ; o jeig u nesiseka p risim in ti
šio puikaus p o rtre to , p a ta r tin a paieškoti pas visus k ra n ­
tin ių ir b u lv arų prek iju s g rav iū ro s, p ad ary to s pag al šį
paveikslą.
Sykį Žanas R oberas, žingsniuodam as M alakė k ra n ­
tine, vienoje v itrin o je pam atė šią g ra v iū rą ir buvo ta ip
36. Paryžiaus Mohikanai. I kn. 561
n u steb in tas Rubenso m okinio2 ir P etriu so panašum o,
jog tu čtu o jau užsuko į k ra u tu v ė lę n u sip irk ti ne tosios
V an Deiko g rav iū ro s, bet savo bičiulio p o rtreto .
J is pakabino šią g ra v iū rą P e triu so studijoje, ir K a ­
rolio I a u to ria u s pan ašu m as į ja u n ik a itį buvo toks įsta b u s,
jog iš dešim ties b u ržu a, k u rie ateidavo u žsisak y ti alie­
jinių savo pačių a r p astelin ių žm onų bei d u k te rų p o rtre tų ,
devyni pam anydavo, kad P e triu sa s iš jų juokiasi, te ig ­
dam as, neva ši g ra v iū ra — visai ne jo, bet prieš šim tą
k eturiasdešim t penkerius m etus m irusio tap y to jo a t ­
vaizdas.
N eabejotinai tokia p a t veido form a, toksai p a t odos
atsp alv is kaip ir g a rsia ja m e a u to p o rtre te ; tokie p a t
sukelti nuo kaktos p lau k ai — ru sv i ir g a rb a n o ti. V isa
a tro d ė tas p a t — ir giliai įdubusios akys, ir u žriesti
k arališk i ūsai, m eta n ty s išdidų šešėlį a n t tokios p a t burnos
ir tokio p a t sm akro; a p sk rita i P e triu sa s buvo kaip iš
akies lu p tas V an Deikas — v y rišk as ir išdidus, s u p ra ­
tin g a s ir geras.
Je ig u kas, anksčiau pabuvojęs G enujoje3, b ū tų užėjęs
į jo stu d iją, iš k a rt nejučia b ū tų prisim inęs puikius R a u ­
donųjų rūm ų paveikslus ir akim is b ū tų ieškojęs žav in ­
gosios m arkizės de B rinjolė4, kurios p o rtre tą , n u ta p y tą
ir p a sira šy tą flam an d ų dailininko, u ž tin k i šiuose g r a ­
žiuose rūm uose kas žingsnis.
K ai P e triu sas su aksom iniu, plačia apykakle, per
liem enį šilkine virvele suju o stu p u sd u rtin iu sėdėdavo
savo studijos gilum oje, sv ajin g ai dailia, b a lta it kunigo
a r m oters ra n k a sukdam asis ru sv u s ūsus, nejučia m intyse
p erk raty d av ai, kas g a lė tų b ū ti šiam g raž ia m ja u n ik a i­
čiui, tokiam panašiam į ta p y to ją iš A ntverpeno0, ideali
d raugė, ir niekas k ita s neateidavo į g alv ą, kaip tik g raž u o ­
lė m arkizė de B rinjolė, įam ž in ta švelnaus v an Deiko
teptuko.
Iš teisybės, niekas kitas nebūtų jam g e ria u tikęs; ju k
aišku, kad sielos polėkis, sp in d u liu o jan tis iš P etriu so akių,
buvo apdovanotas sp a rn a is ne tam , jog sk ristų kokios
g rizetės a r m iestelėnės link, ir su p ra n ta m a , kad tik ta i
tik ra karžy g ių rasės ainė g a lė tų šiam išdidžiam ir g ražiam
jaunikaičiui p a sak y ti: „N usilenk m an : esu tavo valdovė!“
562
 I r iš tiesų, tik ra k a rž y g ių ra sė s d u k ra su d ru m stė
P etriuso širdį.
K eliais žodžiais papasakosim e, kaip ta i atsitik o .
K a rtą , g rįžd am as nam o tuščia V a k a rų gatve, kurioje
buvo jo stu d ija, jau n a sis d a ilin in k a s išvydo p rie nam ų
d u rų su sto ja n t k a rie tą , v isą itin p ra šm a tn ia i p a p u o štą
didžiuliais herbais. Tad n o rs ir g re ita i p irm a ji pralėkė
pro šalį, P e triu sas suspėjo p a m a ty ti ta m sia i k ašto n in iu s
p asid ab ru o tu s skydus su k u n ig aik štišk a k a rū n a v iršuje
ir tokiu devizu: A d s it fo rtio r! (TEA T EIN A N A R S E S ­
NIS!)
T aigi k a rie ta sustojo p rie P etriu so nam ų d urų.
J o s užpakalyje sėdėjęs ta rn a s su m ėlyna, sid ab ru
siu v in ėta liv rė ja nušoko a n t žemės ir pripuolė a tid a ry ti
durelių jau n ai, žavingai, a ris to k ra tiš k ų m an ierų m oteriai.
P askui šią ja u n ą m oterį a r veikiau m erginą, k u ria i
galėjo b ū ti devyniolika a r dvidešim t m etų, rem dam asi
į liokajaus ra n k ą , išlipo sena, kokių šešiasdešim ties m etų
am žiaus dam a.
M ergina žvilgtelėjo v irš d u rų , prie k u rių sustojo
k arieta, ir nepam ačiusi to, ko ieškojo, atsisuko į vežėją:
— J ū s įsitikinęs, kad čia n r. 92? — paklausė.
— Taip, princese,— a tsa k ė šis.
Tai buvo P etriu so nam ų num eris.
P am atęs, kad abi dam os įėjo vidun, ja u n ik a itis p e r­
k irto gatvę ir a tid a ry d a m a s d u ris išgirdo, kaip jau n e s­
nioji klausia n am sarg ės:
— A r čia gyvena ponas P e triu sa s Erbelis?
Erbelis — ta i P etriu so pavardė.
N am sargė, didžiai su žavėta grožybės kailių, k u ria is
abi dam os buvo apsisiautusios, p a g a rb ia i atsak ė:
— Taip, tik ra i čia, ponia; bet šiuo m etu jo n ė ra
namie.
— O kada jį galim a ra sti? — toliau klausinėjo
m ergina.
— Iš ryto, iki dvyliktos a r pirm os v alan d o s,— atsak ė
n a m sa rg ė.— Beje, š ta i ir jis p a ts ,— p rid ū rė ji, p astebė­
jusi p rie in an tį jau n ik a itį, au k štesn į už abi m oteris visa
galva.
Ju o d v i vienu m etu atsisuko į P e triu s ą ,— šis tuč-
36* 563
tu o jau nusiėm ė skrybėlę ir p a g a rb ia i nusilenkė.
— J ū s — ponas P e triu sa s E rbelis, tap y to jas? —
g an a stačiokiškai paklausė senoji dam a.
— Taip, p o n ia,— ša lta i atsa k ė P etriu sas.
— A tvykom e u žsisak y ti p o rtre tą , pone,— vis tokiu
pačiu tonu pareiškė senoji d a m a .— Im a tės n u ta p y ti?
— Tai m ano a m a ta s, p o n ia,— itin m andagiai, tač ia u
d a r šalčiau nei p irm a atsak ė P e triu sas.
— Na, ta d kada p a g e id a u jate p rad ė ti? .. A r ilg ai ta i
u žtru k s? Kiek seansų? S a k y k it greičiau, m udvi sušalom !
M ergina, iki šiol n e p ra ta ru s i nė žodžio, pastebėjo
savo palydovės stačiokiškum ą ir tu o p a t m etu p a g a rb ų
P etriuso k a n tru m ą , todėl p ris ia rtin o prie p astaro jo ir
savo ru o žtu prašneko:
— A r ta i jūs, pone, esate a u to riu s p o rtre to , k u ris
buvo išs ta ty ta s p askutiniojoje parodoje su n r. 309?
— Taip, aš, panele,— atsa k ė P e triu sas, paveiktas
šios jaunos ypatos grožio ir m alonaus balso.
— Je ig u neklystu, pone, ta i buvo jū sų a u to p o rtre ­
tas, tiesa? — to liau klausė m ergina.
— Taip, p anele,— rau sd a m as a tsa k ė P etriu sas.
— Aš irg i norėčiau to k ia m an iera n u ta p y to p o rtre ­
to, jo to n ai m ane sužavėjo. T uriu ja u aštu o n is a r dešim t
savo p o rtre tų , u žsak y tų m ano m otinos a r tetos, bet nė
vienas m anęs netenkina. A r n e s u tik tu m ė t,— p rid ū rė ji
nusišypsodam a,— irg i pam ėg in ti įtik ti to k iai a ik štin g a i
ir išra n k ia i būtybei kaip aš?
— P asisten g siu , panele, ta i m an didelė garbė.
— G a r b ė ? — įsiterp ė senoji d a m a .— O kodėl jum s
tu rė tų b ū ti g arb ė?
— Todėl, kad tik įžym iam d a ilin in k u i patik im a n u ­
ta p y ti tokios gražios ir tokios aukštos padėties asm enybės
kaip panelė de Lam ot H udan p o r tr e tą ,— nusilenkė P e t­
riusas.
— Ak, jū s m us p a ž įstate ? — su n iu rn ėjo senoji dam a.
— M ažų m ažiausia, žinau panelės p a v a rd ę ,— atsa k ė
P etriu sas.
— Aš ju m s p asak iau , pone, kad esu a ik štin g a ir
išran k i, bet p a m irša u p rid u rti, kad, be to, d a r ir sm alsi.
P e triu sa s nusilenkė, duodam as su p ra sti, kad y ra pasi-
564
rengęs p a te n k in ti gražiosios a tsila n k ė lės sm alsum ą.
— Iš k u r žinote m ano p av ard ę? — to liau klausė ši.
— P erskaičiau ją a n t jū sų k arieto s d u re lių ,— n u si­
šypsojo P etriu sas.
— A, iš m anų šeimos herbų! V adinasi, išm anote
heraldiką?
— M an ten k a su ja su sid u rti kasdien. A rg i isto rin ių
paveikslų ta p y to ja s gali nežinoti, kad p ra d e d a n t K ons­
tan tinopolio6 ir b a ig ia n t Bergeno už Zomo7 paėm im u
Lam ot H udanų herbo skydas švytėjo visuose m ūšių la u ­
kuose, nesutikdam as tokio, kokiam jo devizu m etam as
iššūkis?
Šioji taip tiesiai į akis ir vis d ėlto n e p a p ra sta i m an ­
d ag iai išsak y ta narsum o bei kilm ės liaupsė p riv e rtė
Lam ot H udanų įpėdinę n u ra u s ti iki p a t plaukų šaknų.
N etgi senoji dam a, kurios tu šty b ė irg i buvo paglos­
ty ta , nesusilaikė ir m etė į d ailin in k ą palan k ų žvilgsnį.
— K ą gi, pone,— ta rė ji v isai m aloniai, kas p a si­
rodė ypač n e tik ė ta po jos ankstesnio stačiokiškum o,—
kadangi žinote m ano dukterėčios p avardę, m um s belieka
s u s ita rti dėl laiko ir n u ro d y ti jum s savo adresą.
— Mano laikas — jūsų n uožiūrai, p o n ia,— atsak ė
jau n ik a itis su p a g a rb a , kokios reikalavo tokia jos tono
perm ain a,— o dėl princesės de Lam ot H udan adreso,
ta i kas gali nežinoti, kad jos rū m ai yra Plium ažo gatvėje
priešais M onniorensių rūm us, g re ta g rafo A brialio re z i­
dencijos.
— Gerai, pone,— vėl prašneko m ergina, a n trą s y k
n u rau sd a m a,— ry to j d v y lik tą v a la n d ą , jeigu jum s patogu.
— Rytoj d v y lik tą p ris ista ty s iu jūsų paslaugom s,
ponios,— žem ai nusilenkė P e triu sas.
A bi dam os įsėdo k arieto n ir nuvažiavo, o P e triu sas
pasikėlė į savo stu d iją .
Mes sakėm e, kad P e triu sas buvo sąžiningas, tačiau
ta i jam vis dėlto n e su tru k d ė begėdiškai sum eluoti panelei
de Lam ot H udan.
P e triu sas teigė, kad nežinoti Lam ot H udanų adreso
negali niekas, o ta č ia u prieš du m ėnesius jis d a r jo nė
g ird ė t nebuvo gird ėjęs ir sužinojo tik per a tsitik tin u m ą .
M ažai paryžiečių, išskyrus Sen Žako ir Sen Zermeno

565
priem iesčių gyventojus, p a ž įsta tą p a k ra štin ių b u lv arų
dalį, k u ri tęsiasi nuo G renelės iki P rieplaukos u žk ard ų
ir juosia visą k a irįjį k ra n tą iš P ietų , k aip savo ruožtu
nuo Prieplaukos iki G renelės Sena iš S iau rės juosia tuos
b u lv aru s a r veikiau prom enadą tū k sta n č io k e tu rių šim tų
a r tūkstančio penkių šim tų m etrų ilgio ir užsodintą
keturiom is eilėm is m edžių, su d aran čių dvi šonines alėjas;
nuo vieno iki kito galo ją dengia veja, ir žm ogui, tro k š­
tan čiam a tsid u o ti ap m ąsty m am s vienum oje a r pasv ajo ti
dviese po ūksm ingom is alėjom is, šis P ietų b u lv ara s —
nuostabi vieta pasivaikščioti.
K ai kurios m oterys, nem ėgstančios ro d y tis viešu­
moje per visuotines vaikštynes, spektaklius, koncertus
ir atsižadančios savo atsiskyrėliškum o vien tam , kad
nu eitų į bažnyčią, p a d rą sin to s tos ūksm ingosios Tebai-
dos8 nuošalum o, anuom et vasaros v a k a ra is atv ykdavo
čia pasivažinėti brikele, ir po didžiuliais m edžiais k a la n ­
tis įsta ty m ų sąv ad y n ą stro p u s ja u n ik a itis būdavo tiesiog
pakerėtas, išvydęs pro šalį šm ėkštelint it ūkanotus iš­
kilnių p raeities dam ų šešėlius d ailu tes bei šypsančias
jau n ą sias Sen Zerm eno gyventojas.
T arp šių jau n ų m oterų — ir d a rg i pačių g raž ia u sių ,
jeigu ne linksm iausių a r lab iau siai n u šviestų šypsenos —
pravažiuodavo v a sa rą — a tv ira , žiem ą — d en g ta brikele
žavinga būtybė, k u rią jau dusyk m atėm e p a siro d a n t
šioje knygoje, p irm ą k a rtą — prie m erdinčios K arm elitos
lovos, a n trą — ką tik , P etriu so nam uose — ta i panelė
R egina de Lam ot H udan, m aršalo B ernaro de Lam ot Hu-
dano duktė.
O P e triu sas p irm ą k a rtą ją pam atė m aždaug prieš
šešis m ėnesius iki m ūsų aprašom ų įvykių, vieną g raž ią
vasaros pavakarę.
V ienut v ienutėlis jis stovėjo v id u ry je kelio, n u sid rie ­
kusio ta rp k e tu rių b u lv aro m edžių eilių, i r žvelgė į tolį,
In v alid ų rū m ų link, gėrėdam asis saulėlydžio spalvom is.
S ta ig a alėjos gale, ta r s i du n u trū k ę žirg a i nuo žvilgančio
saulės vežimo, auksinio dulkių debesies a p su p ti pasirodė
du raiteliai, kurie, regis, lenk ty n iau d am i, k a tra s g re i­
tesnis, lėkė į jį.
P etriu sas p a sitra u k ė į šalį juos p rale isti; bet kad ir
kaip g re ita i šie praskriejo, ja u n ik a itis suspėjo įž iū rė ti
666
jų veidus. Mes pasakėm e du raitelia i, o derėjo p asak y ti —
raitelis ir am azonė.
A m azonė — ta i a u k šta m ergina, su tv e rta m edžiotojos
D ianos9 pavidalu, v ilk in ti n ebalintos drobės jojikės k o stiu ­
mu, pilka skrybėle su iš priekio n u leistu žaliu šydu p r i­
den g ta galva; visa savo laikysena, sto tu , veidu ji šiek
tiek prim inė ž a v in g ą ją D ianą V ern o n 10, s u k u rtą visų
m ūsų džiaugsm ui V alterio Skoto, o ypač buvo p an aši į
kerin čiąją E d m ėją11, k u rią ponia S a n d 12 ja u įsivaizdavo
kaip šm ėklą, p raslen k an čią K orlė slėnio ūkais.
Išdidi m erginos povyza a n t juodo, baltom is putom is
n u tašk y to žirgo, a tž a ri jėga, su k u ria ji valdė bei tra m d ė
savo ristū n ą , rodė ją esant puikią jojikę, o šneka, k u ria
persim etinėjo su savo palydovu, nebodam a pašėlusios
šuoliuojančio juodžio spartos, liudijo jos ša lta k ra u jišk u m ą
ir įgūdžius.
Jo s palydovas — šešiasdešim ties-šešiasdešim t pen-
kerių m etų am žiaus seniokas, d ailau s veido, didingo
stoto, vilk in tis žaliu raitelio d u rtin iu , baltom is a p tem p ­
tom is kelnėm is ir prancūziško fasono aukštom is p u šn i­
mis; a n t galvos tu rė jo plačią fe trin ę skrybėlę, iš po kurios
d raik stėsi žili ta rtu m p u d ra n u b a rs ty ti plaukai, d a r iš­
saugoję šiokį tokį pan ašu m ą į D irektorijos laikų kirpseną.
N et ir nepam ačius įrištų į šio raitelio d u rtin io kilpelę
keletos įv airiasp alv ių kaspinų, buvo galim a išk a rt p a ­
sakyti, k u ria i visuom enės klasei jis p rik lau sė: vešlūs
a n ta k ia i, šiu rk štū s ūsai, savo g alais n u sileidžiantys
žem iau sm akro, griežtoka veido išra išk a išdavė šį žm ogų
p a p ra tu s įsakinėti, ir iš pirm o žvilgsnio jam e g alėjai
a tp a ž in ti vieną iš tos epochos g a rsių jų kariškių.
Senis ir m ergina pralėk ė pro P e triu są lyg kokia
m irksnio vizija, ir jeigu po pusvalandžio juodu n ebūtų
sugrįžę a tg a l, jis b ū tų galėjęs m an y ti, jog m atė p ra jo ja n t,
lydim ą savo tėvo a r kokio seno p a la d in o 13, gražuolę v i­
duram žių pilies valdovę, skubančią vėl a ts id u rti po savo
g im taisiais kuorais.
P e triu sas parėjo nam o ir sėdosi ta p y ti; tač ia u ta p y ­
ba — pavydi m eilužė, k uri tra u k ia s i, jeigu a rtin ie s prie
jos d a r įk aitu siu nuo varžovės b u činių veidu.
O P etriuso tapybos varžovė buvo su tik ta n e p a žįsta ­
moji — jo vizija, jo svajonė.
567
 V eltui jis bandė im tis paletės, veltui a tsisto ję s p rie ­
šais m olbertą stengėsi vedžioti drobe tep tu k ą — am azonės
šešėlis sklandė palubėje, nulenkdavo ra n k ą , užtem dy­
davo žvilgsnį.
Ištisą v alan d ą tęsėsi ši kova su gražiu o ju regėjim u,
tačiau jis vis dėlto nugalėjo save ir p risiv ertė d irb ti.
G alėjai pam an y ti, kad jis nugalėjo, bet iš tik rų jų
buvo nugalėtas!
Drobėje tu rė jo p a d a rę s a p m a tu s paveikslo, vaizduo­
jančio p a rk ritu sį a n t dykum os sm ėlio su nkiai sužeistą
kryžeivį rite rį ir jam teikiančią p ag alb ą ja u n ą arab ę:
juodi vergai laiko pakėlę m irštančiojo g alvą, steb ėd a­
miesi, kodėl netikėlių šuo gelbstim as, o ne prib aig iam as,
a n tra m e plane m a ty tis ja u n a vergė, nuėjusi pasisem ti
vandens iš šaltin io trijų palm ių paunksm ėje.
S ugrįžus nam o, paveikslas P e triu su i pasirodė tiksli
jo gyvenim o alegorija. A rg i iš tik rų jų jis ne tasa i rite ris,
sužeistas sunkioje b ū ties kovoje? J u k kiekvienas m eni­
ninkas — tai kryžeivis, išsirengęs į ilg ą ir pavojingą
žygį meno Je ru z a lė n . O ana am azonė, k u rią jis sutiko,
a rg i nepanaši į tą p u ik ią ją fėją, kurios v a rd a s — V iltis
ir k u ri pasirodo iš savo vandeninės grotos kiek v ien ąk art,
kai d arb as p ran o k sta žm ogaus jėgas, ir ta rs i V enera a r
A fro d itė p u rto nuo savo g a rb a n o tų plaukų gaivius rasos
lašelius a n t n u v arg u sio keliauninko kaktos?
Sis taip p a tra u k ę s vaizduotę įd v asin ta s sim bolis jam
pasirodė toks įstab u s, jog P e triu sa s nusprendė jį su ­
k o n k retin ti są sa ja su savo gyvenim u, ta d paėm ęs gran -
diklį akim oju išskuto jaunosios a ra b ė s ir kryžeivio g a l­
vas, o vietoje jų n u ta p ė save ir ja u n ą ją am azonę.
Š ta i kokiom is aplinkybėm is P e triu sa s vėl ėmėsi
tapybos, todėl mes visai p a g rįs ta i teigėm e, kad, užuot
nugalėjęs, jis buvo n u g a lė ta s.
Po to jis nem atė gražiosios am azonės k e tu ris m ė­
nesius ir netgi nesistengė d a r k a rtą ją p a m a ty ti. Tačiau
ta s p a ts a tsitik tin u m a s, k u ris jį suvedė su ja p irm ą jį
sykį, lėmė tai, kad k ilm in g ą ją gražuolę sutiko vėl vieną
1827-ųjų m etų sausio ry tą , ak in am ai sp in d in t sniegui.
J i važiavo u ž d a ru b rik u , ap siren g u si visa juodai.
G reta sėdėjo kažkokia senė ir, atrodo, miegojo.
568
 B rikas riedėjo iš In v alid ų b u lv aro į O bservatorijos
alėją, paskiau sugrįžo a tg a l ir tuo pačiu m a rš ru tu p r a ­
važiavo d a r keletą k a rtų .
G aliausiai jis išnyko In v alid ų b u lvare, k u r šis kirto si
su Plium ažo gatve.
P etriu sas sum ojo, kad jo svajonių objektas gyvena
šioje gatvėje.
Vieną r y tą jis iki p a t akių susisupo į didžiulį a p ­
sia u stą ir užsiglaudė po vienu iš P lium ažo g atv ės nam ų
priebučių, laukdam as iki su g rįš p a ž įstam a s ekipažas, k u rį
jis ką tik m atė p ra v a ž iu o ja n t pro šalį.
Apie pusę pirm os k a rie ta parv ažiav o į rūm us, k u rių
adresą šio sk y riau s pradžioje P e triu sa s ta ip tik slia i n u ­
sakė.
T aigi m atom e, kad teigdam as, jog Lam ot H udanų
adresą visi žino, nūdienos van Deikas begėdiškai sum elavo,
nes prieš m ėnesį nė p a ts jo nežinojo.
N ereikia nė kalbėti, kokį džiau g sm ą jau n ik aičiu i
sukėlė šios fėjos apsilankym as — ju k iki šiol ją žinojo,
suvokė ir bem až dievino kaip k ažk ą neapčiuopiam a. Be
jokios abejonės, jeigu senoji jos palydovė b ū tų buvus
kurčia ir akla, P etriu sas b ū tų užlėkęs į savo stu d iją ir
atnešęs ja u n a ja i princesei ne tik josios pag eid au jam ą
p o rtre tą , bet d a r ir dvidešim t k itų , nes jau ištisu s šešis
m ėnesius visose savo drobėse jau n a sis dailin in k as m ote­
rim s suteikdavo žavingos, nors g al kiek ir išdidžios Re­
ginos de Lam ot H udan bruožus.

LXXXI + SEN A IS T O R IJ A V IS A D O S
N A U JA

S ugrįžęs į savo stu d iją , P e triu sa s iš prad žių džiugiai,

o paskiau vis lab iau bodėdam asis žvelgė į begalę drobių,
kuriose iš atm in ties buvo n u tap ęs m aršalo Lam ot H udano
dukterį.
Iš tik rų jų , dešim t m inučių a tid ž ia u pažiūrėjus, šie
p o rtre ta i jam pasirodė ta ip n e p rily g sta n ty s m odeliui,
kad jis jau ketino įvykdyti jiem s a u to d a fė ; laim ei, atvyko
Žanas Roberas ir jį nuo to atkalbėjo. Žanas R oberas buvo

569
pernelyg p astab u s, k ad n e m a ty tų bičiulio gyvenim e de­
d a n tis kažką n a u ja i r n ep a p ra sta ; ta č ia u poetas, būdam as
itin kuklus, neleido sau peržen g ti sm alsum o ribos ir vos
ėmęs ja u sti p asipriešinim ą tu o ja u p a t a tsitra u k d a v o .
J a u n i žm onės — ben t g erai iša u k lė tie ji — re ta i k a l­
basi apie savo m eilužes, a istro s polėkius, n e tg i p a p ra s ­
čiausius laikinus ry šiu s; kiekviena lengvai pažeidžiam a
širdis linksta į p aslap tin g u m o šešėlį ir n e tg i a rtim ą
bičiulį sunkiai įsileidžia į šv e n tą ją savo jau sm ų sau g y k lą.
Žanas R oberas k u rį laik ą pasisukiojo po stu d iją , kad
n eatro d y tų , jog jis tik įžengė pro d u ris i r tuoj p a t vėl
išeina, paskiau sugalvojo kažkokią d in g stį ir pasišalino,
palikdam as P e triu s ą vieną su jo jausm ais.
Kokie buvo tie jau sm ai? To Ž anas R oberas nežinojo,
tačiau, a rg i ta i sv a rb u : iš bičiulio šypsenos, iš sv ajin g ų
akių, iš nekalbaus išsiblaškym o spėjo, jog šio jau sm ai
m alonūs.
Bičiuliui išėjus, P e triu sa s praleido vieną iš tų žaviųjų
dienų, k u rias prisim in d am as gyvenim o saulėlydyje žm o­
gus suvirpa iš džiaugsm o ir įg y ja n a u jų jėgų.
Nuo šios dienos to ji kiekvieno m enininko, kiekvienos
vulgarum o nepaliestos širdies sv ajo n ė,— m ylėti m oterį,
kurios galvą puošia trily p ė grožio, kilm ingum o ir ja u n y s­
tės k a rū n a ,— to ji svajonė jam tapo tikrove.
Visos jo sv ajų princesės įgijo realų pav id alą, įsik ū ­
nijo jam vienintele m oterim i! U žm erkęs akis, m atė ją
išlip a n t iš karieto s n ė rin ių , aksom ų ir šerm uonėlių de­
besyje.
V akare jis prisėdo prie p ian in o ,— kaip visi d a ili­
ninkai P e triu sa s dievino m uziką. P e rte ik ti drobėje nors
ir m enkiausią klaidžių jausm ų a tsp in d į jo ra n k a b ū tų
nevaliojusi. Vien m uzika savo kerinčiais g arsais, dan g u je
užgim stančiais ir po žemę p asklindančiais virpesiais,
vien m uzika galėjo a tlie p ti a istrin g iem s jaunikaičio
sielos šaukim am s.
Tik gerokai po v idurnakčio jis ryžosi a ts ig u lti ir
g aliau siai užm igo. K lystam e teigdam i, jog jis užm igo:
būdravo užm erktom is akim is iki p a t aušros; būdravo —
kaip tik tas žodis, nes vidaus balsas nesiliovė kuždėjęs jo
šird žiai ir a u sia i R eginos v ard ą.
570
 Išėjo iš nam ų d ev in tą v alan d ą ry to , nors buvo p a s k ir­
ta su sitik ti tik vidudienį; bet jis negalėjo n u s ty g ti vietoje
ir tris v alandas iki nurodyto laiko p rav a ik štin ė jo su k ­
dam as ra tu s apie m aršalo rūm us.
Lam ot H udanų rūm ai, kaip ja u sakėm e, buvo P liu ­
mažo (d ab artin ėje Udino) g atvėje ir susidėjo iš didžiulio
pagrindinio korpuso, skiriančio kiem ą nuo sodo, ir — to
sodo gilum oje, lyg kokioje oazėje tū k s ta n tį m ylių a ts tu
nuo P ary žiau s — paviljono su valgom uoju, svetaine bei
bud u aru , įte rp ta is į didžiulę o ran ž e riją , k u ri šiam žaviam
pagrindinio gyvenam ojo korpuso priedui sudarė gėlių
sieną.
Iš išorės a p tv a ra s, išskyrus konstrukcijos p am atin ę
dalį, buvo stiklinis, ir pro stik lu s m atėsi — kaip P a ry ­
žiaus a r Briuselio botanikos sode, kaip garsiojo sodi­
ninko van H u to 1 šiltnam iuose — daugybė egzotiškų a u ­
galų, ku rių lapai, p la tū s a r ištįsę, b et visi — Š iaurėje a r
V akaruose n eregėtų form ų, teikė šiam kam peliui itin
p a tra u k lų tro p in į koloritą.
P aviljonas, iš visų pusių a p su p ta s m edžių, vienam e
šone — pietiniam e — vis dėlto buvo m atom as: properša
ta rp au k štų kaštonų ir kuplių liepų leido jį pastebėti pro
tvoros pinučių virbus.
T aigi šio paviljono buduare, šiam e k rištolinio d a n ­
gaus sode, lyg studijoje, lyg o ran žerijo je,— nes čia buvo
su ju n g ti d rau g ė n g raž ia u si meno k ū rin ia i ir rečiausi
žemės a u g a la i,— R egina laukė P etriu so , ne taip n e k a n t­
rau d am a kaip ja u n ik a itis, bet, reik ia p rip a ž in ti, su tam
tik ru sm alsum u.
A risto k ratišk a s m erginos tem p eram en tas gebėjo
g reitai įv e rtin ti bet kokį iškilum ą; p a ti k u r kas iškilesnė
už kitus, ji iš pirm ų žodžių paju to , kad susidūrė su iš ­
kiliu žm ogum i.
J a u n ik a itis atvyko tik sliai s u ta r tą valan d ą, nei
m inute anksčiau, nei vėliau; m at g rie ž ta i laikėsi to p u n k ­
tualum o, k u rį Liudvikas X IV vadino karalių m anda­
gum u.
Vos įkėlęs koją į šią M alajų salyno gėlių k raitelę,
P etriu sas p aju to pasitenkinim o ir susižavėjim o v irpulį.
Iš tik rų jų , tokio m enininko kaip P e triu sas akim s
571
nuo slenksčio a tsiv ė rė k e rin tis reginys; n e t lakiausios
vaizduotės p ag im d y ta svajonė toli g raž u n e p rily g tų šios
gausos tikrovei.
S akytum , m enas ir g a m ta , su siju n g ę ta u ria m e d a n ­
giškos meilės glėbyje, padovanojo p asau liu i g raž ia u siu s
šedevrus.
Buvo čia visi meno stebuklai, visi žemės tu r ta i: po
didžiuliais P ietų A m erikos p a p a rč iais n e k a lta i glaudėsi
vienas prie kito du rožinio m arm u ro įsim ylėjėliai ta rtu m
K anovos2 „A m ū ras ir P sichė“ ; po ra v e n a lijų 3 ir palm ių
paunksm e lak stė palaid ap lau k ės K lodiono4 najades.
Čia buvo b ent trisd ešim t X V II ir X V III am žių m eistrų
tera k o tų , B ušardono5 ir K oizevokso6 rausvo atspalvio
statu lėlės stovėjo k a rtu su vid u ram žių m eistrų florenci-
jietiška bronza; čia po Europos rožiak rū m iais, po S iau rės
A m erikos m agnolijom is akį tra u k ė Zermeno P ilono7
„G racijos“, Žano Gužono „N im fos“ , Žano Boloniečio8,—
to didžiojo m eistro, k u rį iš m ūsų pavogė ir nenori g rą ž in ti
Ita lija , nors ja u tris šim tu s m etų jo šešėlis šaukiasi teisės
v a d in tis prancūzu! — „ A m ū ra i“ ; žodžiu, čia puikavosi
šim tai šedevrų iš molio, akm ens, medžio, m arm uro, b ro n ­
zos, d a rn ia i p a s k irs ty ti lyg kokioje žm ogaus neliestoje
gėlių girioje, k u r visiem s k ra šta m s atstovavo tik jiem s
vieniem s būdingi a u g a la i — nuo P ie tų A m erikos kalceola-
rijų bei kryžiažiedžių, nuo kam elijų, horten zijų , kanų,
arbatm edžių iki m ėlynųjų, ra u sv ų jų ir b a ltų jų lotosų,
iki saldžiųjų A frikos palm ių, d a tu lių ; nuo M adagaskaro
jau tru o lių , figm edžių, m ilžiniškų p ap arčių iki O keanijos
eukaliptų, ep ak ridijų, m im ozų — ta ig i čia buvo pasaulio
žem ėlapis iš gėlių!
R egina a tro d ė kaip šio stebuklingo pasaulio globė­
ja — deivė, visagalė fėja.
N et po ta rn o pranešim o P e triu sa s delsė įeiti vidun,
ir R egina tu rė jo jį p a ra g in ti nusišypsodam a:
— Betgi įeikite, pone.
— A tleiskite, panele,— ta rė P e triu s a s ,— ju k a n t
ro jau s slenksčio v a rg šu i m irtin g a ja m leistin a p ritrū k ti
ryžto.
{tegina atsistojo ir įsivedė P e triu są į stu d ija p a v e rstą
sv etain ę: jos vid u ry je stovėjo m olbertas su a tre m ta į jį
572
g a n ė tin a i a u k šta ir plačia drobe, k ad joje galim a b ū tų
p a d a ry ti n a tū ra la u s dydžio p o rtre to eskizą.
A n t sudedam osios kėdelės buvo p a d ė ta dėželė su
spalvom is ir paletė.
A pšvietim u, m a ty t, p asirū p in o įg u d u si ran k a , ta d
P etriu su i beveik nereikėjo keisti užuolaidų padėties.
— B ūkit m aloni, panele, a tsisė sti k u r n orite ir tokia
poza, kokia jum s a tro d y s p a p rasčiau sia ir tin k am iau sia.
R egina atsisėdo ir visiškai n a tū ra lia i įsitaisė kupina
švelnios gracijos ir žavesio poza.
P etriu sas pasirinko a n g liu k ą i r ste b ė tin a i tv ir ta
ran k a apm etė b en d rą p o rtre to eskizą.
Ėm ęsis d etalių ir m atydam as, kad Reginos veidui
stigs to burnos ir akių gyvasties, k u ris suteikia paveikslui
tikroviškum o, P e triu sa s p ap rašė:
— Dievaži, panele, gal su tik tu m ė te, k ad mes per šį
p irm ą jį seansą tru p u tė lį pasišnekučiuotum e... apie ką
pageidusite — bo tan ik ą, g e o g ra fiją , isto riją , m uziką?
P risip ažįstu , kad aš, nors ir įsim ylėjęs koloritą, p rik la u sa u
ta p y to jų id ealistų m okyklai; jeigu m an b ū tų leista svajoti,
puoselėti v iltį, ta i norėčiau s u ju n g ti Seferio ja u sm in g u ­
m ą su Dekano9 koloritu. Tad m an atro d o neįm anom a
n u ta p y ti gerą p o rtre tą , tu r in t prieš save su stin g u sį veidą;
su stin g u sį — ta i tokį, kurio negyvina kalba. Žmonės,
kurie užsisako p o rtre tą ir sąm o n in g ai ty li arb a esti p a ­
sm erkti ty la i n e p aty ru sio a r n e d rą sa u s dailininko, beveik
visada per ta i atrodo su v a rž y ti, kas p a sk a tin a jų bičiulius
pareik šti: „O, visai ne tas! P ern ely g rim ta !“ a rb a „ Iš ­
vaizda pernelyg sena!“ I r k a lta s lieka v a rg ša s d a ilin in ­
kas, o derėtų p risim in ti, kad d ailin in k as, nepažinodam as
modelio, užuot jam suteikęs įp ra s tą išra išk ą , nu tap o jį
tokį, kaip šis atro d o duo tu o ju m om entu.
— J ū s teisu s,— sutiko R egina, išklausiusi šios ilgos
teorijos, k u rią P e triu sa s išdėstė be jokio pretenzingum o
ir visą laiką škicuodam as papildom as paveikslo d etales,—
ir jeigu tam , kad n u ta p y tu m ė te g e rą p o rtre tą jum s p a ­
kanka m a ty ti m ano veidą, p a g y v in tą lab ia u sia i m an
įp ra sto ir mielo pokalbio, ta i b ū k it m alonus, ištieskite
ra n k ą ir paskam binkite.
P e triu sas paskam bino.
573
 Tuojau p a t a n t slenksčio išdygo liokajus, ta s p ats,
ku ris jį čia įvedė — laikėsi nuošalyje nem atom as, tačiau
pasirengęs p ris is ta ty ti vos tik p ašau k tas.
— P ap rašy k ite čia a te iti A b e ją 10,— pasakė R egina.
Po penkių m inučių į k a m b arį įžengė a r veikiau nuo
d u rų stry k telėjo prie Reginos kojų kokių dešim ties a r
vienuolikos m etų am žiaus m ergaičiukė.
P etriu sas, itin p asid u o d an tis įspūdžiui kaip kiek­
vienas d ailininkas ir nepajėgus a ts is p irti k ai k u rių b ū ty ­
bių grožio poveikiui, šūktelėjo:
— O, kokia nu o stab i m ergaitė!
Įėjusioji, k u rią josios sesuo išsikvietė n e įp ra stu
A bejos vard u , iš tik rų jų buvo žav in g a m ergytė, vaiskaus
kaip rožės lapelis veiduko, u g n in g ai šviesiais plaukais,
it auksinių pu m p u rų puokštė galv ą gaubiančiom is g a r ­
banom is, tokiu laibu it bitės liem eniu, jog, rodės, tuoj tuoj
perlūš.
Jo s k a k ta sroveno p ra k a ita s, no rs d a b a r buvo sausio
pabaiga.
— K vietei m ane, sesute? — paklausė ji.
— Taip! K u r tu buvai?
— G inklų salėje, fechtavom ės su tėčiu.
P etriu sas nežym iai šyptelėjo: žodis fechtavom ės jam
a tro d ė m ažiausiai tik ė tin a s, koks galėjo nuskam bėti iš
šio vaiko lūpų.
— Kaip! Tėvas n etg i p riv e rtė tave fechtuotis? Iš
tiesų, jis d a r vaikiškesnis nei tu, A bėja! N em ylėsiu nei
vieno, nei kito, jei m anęs neklausysite!
— Bet, R egina, tė tis tik in a, kad tu u ž a u g ai tokia
didelė ir g raži tik todėl, jog fechtavaisi; o kad an g i ir aš
noriu u ž a u g ti tokia p a t didelė ir g ra ž i kaip tu, nu o lat jo
p rašia u : „Tėti, išm okykit m ane fe c h tu o tis!“
— Taip, o jam tik to ir reikia! Žiūrėk, tu visa šlapia,
uždususi!.. A š užpyksiu, A bėja! A r p ajėg iate suvokti,
pone, kad vienuolikos m etų p a n a itė nieko kito neveiktų,
tik fechtuotųsi it koks S alam ankos au k lėtin is a r Heidel­
b erg o 11 studentas?
— Be to, kai ateis p av asaris, aš sėsiu a n t žirgo.
— Apie ta i — a ts k ira kalba.
— Taip, bet tė tis pažadėjo, k ad šiais m etais ir ta u
n u p irk s k itą žirg ą, o m an atiduos E m yrą.
574
 — O, d a r kol eigų m aršam s š ita i p ad ary s, apšauksiu
jį visišku bepročiu! Įsivaizduokite, pone, E m yras — ta i
žirgas, a n t k u rio niekas n ed rįsta užsėsti.
— Išsk y ru s tav e, R egina — šokinėji su juo per
šešių pėdų pločio griovius ir trijų pėdų aukščio kliū tis.
— Nes jis m ane p ažįsta.
— K ą gi, jis irg i m ane pažins, o jeigu nenorės p ažin ­
ti, aš jam tiek sykių k a rto siu palydėdam a vytinio k ir ­
čiais: „A š Reginos sesuo ir m aršalo de Lam ot H udano
d u k tė", jog jis g aliau siai m ane su p ras.
— Em yras, panele,— ta r ė P e triu sa s, skubėdam as
pasinaudoti Reginos pagyvėjim u i r nu p iešti jos galvos
eskizą,— a r ne ta sa i juodis, a ra b ų i r an g lų veislės m iš­
rūnas?
— Taip, pone,— p a tv irtin o R egina ir nusišypsojo: —
nejaugi ir m ano ark ly s toks kilm ingas, jog nešioja herbą?
— J is kilęs iš krašto , panele, k u r šunys ir sakąkri
tu ri savo genealogiją: kodėl ir jis neg alėtų jos tu rė ti?
— A! — pusbalsiu ta rė A b ė ja .— Tai šis ponas tap o
tavo p o rtre tą ?
— T aip,— atsak ė R egina tokiu p a t garsum u.
— A r n e n u ta p y tų ir m ano?
— Su m ielu noru, panele,— nusišypsojo P e triu sa s,—
ir ypač tokia poza, kaip esat dabar!
M ergaitė pusiau gulėjo pasirėm u si alkūnėm is į sesers
kelius; gyvum u ir p ro tu sp in d in tį veidą buvo parėm usi
ta rp delnų, o R egina jį glostė rezetos žiedu.
— G irdi, sesute? — ta rė A b ė ja .— Ponas m ielai n u ­
tap y s m ano p o rtre tą .
— Tačiau tik su kai kuriom is sąlygom is,— ta r ė
Regina.
— Kokiom is? — paklausė A bėja.
— Kad b ū sit geru tė, panele, ir k lau sy sit savo sesers.
— Cha! — atšovė m erg a itė .— M intinai žinau Dievo
įsakym us; š ta i kas liepiam a:
Gerbk savo tėvą ir motiną!
Tačiau ne:
Gerbk savo broU ir seserį!
T ikrai noriu m ylėti R eginą visa širdim i, bet k lau sy ti
neketinu. K lausysiu tik savo tėvo.
575
 — K u rg i ne! — nusišaipė R eg in a.— J is pildo visus
tavo n o ru s .
— K itaip jo nek lau sy čiau ,— nusijuokė m ažoji A bėja.
— Na, A b ėja,— ta rė R eg in a,— dediesi blogesne nei
esi iš tik rų jų . Sėsk čia p ro tin g a i grejta m anęs ir papasakok
m um s kokią isto riją .
I r pasisukusi į P e triu są p rid ū rė :
— Įsivaizduojate, pone, kad kai m an liū d n a ,— o ta i
pasitaiko d a ž n ai,— ši m erg aitė a te in a pas m ane ir sako:
„Tau liūdna, sesute R egina? K ą gi, papasakosiu ta u isto ­
r ij ą “ , ir tad a iš tiesų ji pasakoja m an isto rija s, k u ria s
nežinau iš k u r tra u k ia , tik ria u sia i iš savo kvailos galvos,
bet nuo tų isto rijų aš k a rta is leipstu iš juoko. N a, A beją,
klok mum's isto riją!
— M ielai, sesu te,— ta rė m ergaitė, pažvelgdam a į
P e triu są, ta rtu m n o rėtų jam p a sak y ti: „N agi, p a k la u sy ­
kit, d ailin in k e“ .
P etriu sas ėmė klau sy tis, vis tob u lin d am as Reginos
galvos eskizą — m at, vėl a tsid ū ru si savo įp ra sto gyvenim o
ritm e ir n a tū ra lio je aplinkoje, m ergina a tro d ė žavingai.
M ažoji m erg aitė pradėjo pasakoti.

576
 PAAIŠKINIMAI
I. A u t o r i u s pakelia teatro u ž d a n g ą ,
k u r rutuliosis jo d r a m a
1. R e s t a u r a c i j a — laikotarpis nuo Burbonų sugrįžimo į
sostą 1814 m. iki jų nuvertimo 1830 m. per liepos revoliuciją
(Liudviko XVIII ir Karolio X valdymo metai).
2. B a b i l o n a s — senovės Mezopotamijos miestas abipus
Eufrato upės, Babilonijos karalystės sostinė. Pirmieji krikščio­
nys Babilonu metaforiškai pavadino Romą, o dabar taip va­
dinami stambūs miestai, kur išsikerojusi prabanga skatina
papročių pagedimą.
3. M o n r u ž a s p r a r i j o M o n m a r t r ą — Monružas — Pary­
žiaus priemiestis, Aukštosios Senos komunos centras, Mon-
martras — anksčiau Senos komuna, prijungta prie Paryžiaus
1860 m.
4. V l l e l i s (Joseph, grafas de Villėle, 1773—1854) —
prancūzų valstybės veikėjas, Restauracijos laikais kraštuti-
nysis rojalistas, Valstybės tarybos pirmininkas 1821 —1828 <m.
5. D e l a v d (Delavau) — Paryžiaus policijos prefektas nuo
1822 m.
6. A n g l ė (Jules, grafas d’Anglės, 1778—1828) — gene­
ralinės policijos ministras Napoleono I laikais, policijos pre­
fektas (prieš Delavo) Liudviko XVIII laikais.
7. M o b r e i l i o a f e r a — prancūzų avantiūristas ir intrigan­
tas markizas de Mobreilis (Marie-Armand Guerri Orvault,
markizas de Maubreuil, 1782—1855) 1827 01 20 Sen Deni
katedroje per gedulingas pamaldas Liudviko XVI mirties su­
kakčiai paminėti skėlė antausį vidaus reikalų ministrui Ta-
leiranui, ir per paskiau įvykusį teismo procesą atsiskleidė
daug skandalingų valdžios užkulisių. Buvo nuteistas 5 m. kalėti
ir 5 000 fr. baudos.
8. h e r c o g i e n ė d e B e r i (Marie-Caroline de Bourbon-Sicile,
hercogienė de Berry, 1798—1870) — Karolio X antrojo sūnaus
Karolio, hercogo de Beri žmona (Pranciškaus I, Sicilijos ka­
raliaus duktė), energinga bei romantiška moteris.
9. g e n e r o l a s F u d (Maximilien-Sebastien Foy, 1775 —
1825) — pasižymėjęs prancūzų generolas, liberalus deputatas
1819—1824 metais, išgarsėjo savo karštomis patriotinėmis
kalbomis. Jo laidotuvės buvo labai iškilmingos, dalyvavo
labai daug žmonių, daugiausia buržuazijos atstovų.
10. G r e g u a r a s (Henri Grėgoire, 1750—1831) — prancūzų
577
kunigas, Konvento narys, konstitucinis Blua vyskupas, pa­
siekęs, kad būtų nubalsuota už vergovės panaikinimą.
11. M a n u e l i s (Jacques-Antoine Manuel, 1775—1837) —
prancūzų politikos veikėjas, Restauracijos laikais parlamento
narys, pašalintas iš atstovų rūmų už priešinimąsi karui su
Ispanija 1823 m.
12. T u k e (Touquet) — aprašomuoju laikotarpiu populiari
knygų leidybos firma.
13. C h a r t i j a — čia turima galvoje Liudviko XVIII 1814 m.
paskelbta „Konstitucinė chartija“.
14. D i d j ė (Jean Paul Didier, 1758—1816) — prancūzų
sąmokslininkas, daug sykių keitęs savo politines pažiūras, pa­
laikęs tai Revoliuciją, tai rojalistus, tai Napoleoną I, tai Bur-
bonus, ir galiausiai sušaudytas už maištą Grenoblyje prieš
pastaruosius.
15. B e r t o n a s (Jean-Baptiste Berton, 1769—1822) — pran­
cūzų generolas ir politikos veikėjas, smulkiai aprašęs Vaterlo
mūšį. Prisidėjo prie karbonarų judėjimo (slapta politinė orga­
nizacija, kovojusi už liberalias idėjas ir Italijos suvienijimą,
veikė Italijoje ir Restauracijos laikais — Prancūzijoje), buvo
suimtas ir giljotinuotas.
16. K a r ė — matyt, čia turimas omenyje Guillaume-Louis
Julie Carrė (1777 —1832) — juriskonsultas, daugelio teisės
veikalų autorius.
17. K e t u r i L a R o š e l i o s e r ž a n t a i — taip vadinami keturi
45-ojo pulko, sudariusio La Rošelio garnizoną puskarininkiai
Bori (Bories), Gubenas (Goubin), Pomjė (Pomier) ir Raulksas
(Raoulx), priklausę karbonarams, buvę išaiškinti, suimti ir
1822 m. Paryžiuje giljotinuoti. Karbonarai — slapta politinė
organizacija, kovojusi už liberalias idėjas ir Italijos suvienijimą,
Restauracijos metu veikė ir Prancūzijoje.
18. J e r u z a l ė s g a t v ė — čia buvo Paryžiaus kriminalinės
policijos būstinė.
19. l o r d a s S e i m u r a s (Henry Seymour, 1805—1859) —
garsus ekscentriškas anglas, visą gyvenimą praleidęs Pary­
žiuje, čia įkūręs „Žokėjų klubą“. Buvo labai populiarus Pary­
žiuje, dėl ekscentriško elgesio pramintas „lordu Nevidonu“.
20. l o r e t ė s — jaunos elegantiškos lengvų papročių moterys
(pavadinimas kilęs nuo Paryžiaus kvartalo Notre-Dame-de-
Lorette).
21. a r t ū r a i — taip paryžiečių žargonu vadinti širdžių
ėdikai arba širdies mylimieji — jų išlaikomų prostitučių my­
limi už dyką, o ne už pinigus.
22. G a v a r n l (Sulpice-Guillaume Chevalier, pravarde Ga-
578
vami, 1804—1866) — prancūzų karikatūristas, bendradarbia­
vęs satyriniame „Charivari“ (Erzelynė) dienraštyje, sąmojingai
ir kandžiai išjuokęs tų laikų visuomenės papročius.
23. „ l e Z y m n a z “ (le Gymnase) — taip vadintas teatras,
pastatytas 1820 m. senovinių kapinių Notre-Dame-de-Baume-
Nouvelle vietoje. Daugiausia jame buvo vaidinami vodeviliai
ir komedijos.
24. „ C i v e t a “ — tabako parduotuvė.
25. B i s e t r a s — kalėjimas Paryžiaus apylinkėse, Senos de­
partamente, XVII—XVIII a. buvo senelių ir psichinių ligonių
prieglauda.
26. K o n s j e r ž e r i — Paryžiaus Teisingumo rūmų viduramži­
nė dalis, nuo 1392 m. kalėjimas. Ypač kraupus vaidmuo jam
teko 1793—1794 m. per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.
27. B e l e i m a s (Louis-Marie de Belleyme, 1787—1862) —
prancūzų magistratas, policijos prefektas, atsistatydinęs
1829 m. ministru tapus Polinjakui.
28. F o r s a s (la Force) — senovinis Paryžiaus kalėjimas
Marė rajone, panaikintas 1850 m.
20. m a g d a l e n i e t ė s — vienuolės, steigdavusios namus at­
gailaujančioms nusidėjėlėms.
30. T a m p l i s — senovinis sutvirtintas tamplierių ordino
vienuolynas Paryžiuje, pastatytas XII a., nugriautas 1811 m.
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais buvo kalėjimas.
31. S e n L a z a r a s — XII a. Paryžiuje įkurtas leprozoriu-
mas (raupsais sergančiųjų prieglauda), 1632 m. perduotas
lozoriečių (Sv. Lozoriaus ordino) vienuoliams, 1789 m. per
Didžiąją Prancūzijos revoliuciją paverstas kalėjimu, kuris
panaikintas 1940 m.
II. Turgaus d ž e n t e l m e n a i
1. B i š o f a s (iš vok. bischof — vyskupas) — šiltas arba
šaltas gėrimas iš saldaus vyno su citrinos ar apelsinų sultimis.
2. O r š a d a s (pranc. orgeat) — gaivinamasis gėrimas iš
migdolų pieno su cukrumi.
3. k a m p e š m e d i s — Pietų Amerikos medis, kurio mediena
raudonos spalvos, nuo sąlyčio su oru pamėlynuoja, vartojama
baldų, dažo hematoksilino gamybai.
4. k a r a b e n a s (pranc. carabin) — taip pravardžiuoti stu­
dentai medikai.
5. t ė t u š i s S a t u r n i n a s i r p a n e l ė R o z i n a Š v i e s i a p l a u k ė —
čia, matyt, užuomina į karnavalinius personažus kaip romėnų
saturnalijų švenčių atgarsius; per jas buvo leidžiami visokie
malonumai ir linksmybės. Petriusas nori tuo pasakyti, jog
neturėjo pinigų nei vynui, nei moterims.
579
 6. M i l v u a (Charles-Hubert Millevoy, 1782—1816) —
prancūzų poetas, daugelio elegijų autorius.
7. A n d r ė S e n j ė (Andrė Chenier, 1762—1794)— pran­
cūzų poetas, autorius elegijų ir idilių, tarp jų ir „Jaunosios
belaisvės“. Per Revoliuciją mirė ant ešafoto už tai, kad prieši­
nosi Terorui.
8. v a d e r e t r o (lot.) — sutrumpinta iš lotyniško posakio
V a d e r e t r o , S a t a n a — „Eik šalin, Šėtone“. Tai Jėzaus žodžiai
iš Evangelijos pagal Matą (IV, 10) ir Morkų (VIII, 33).
9. d i a t r i b ė (iš gr. diatribe — sutrynimas, vaidai) —
griežta, tulžinga, priekabi kalba su asmeniško pobūdžio iš­
puoliais.
10. S e n L o (Saint L6) — svarbiausias La Manšo departa­
mento miestas 314 km į Vakarus nuo Paryžiaus.
11. T a r b a s (Tarbes) — svarbiausias Aukštutinių Pirėnų
departamento miestas 829 km į pietvakarius nuo Paryžiaus.
12. A n d r ė d e l S a r t a s (Andrea Agnolo, pravarde del Sarto,
I486—1531) — garsus italų dailininkas, vertinamas už kompo­
zicijos tikslumą.
13. M a k i a v e l i s (Nicolo Machiavelli, 1469—1527) — italų
valstybės veikėjas, istorikas, rašytojas. Teigė, kad stiprinti
valstybės santvarką, įgyvendinti valstybės tikslus leistina bet
kokiomis priemonėmis, kas pavadinta makiavelizmu.
14. F e d o n a s — senovės graikų filosofas (gyvenę V a. pr.
Kr.), Sokrato bičiulis ir mokinys, Elidos filosofinės mokyklos
įkūrėjas.
15. A l k i b i a d a s — senovės Atėnų generolas, buvo talen­
tingas, tačiau garbėtroška ir be moralės. Mėgstamiausias Sokra­
to mokinys. Siekdamas atkreipti į save visuomenės dėmesį,
nukirto savo brangiam šuniui, kuriuo visi grožėjosi, uodegą.
Iš čia posakis: „Nukirsti savo šuns uodegą“ arba „Nukirsti
Alkibiado šuns uodegą“ — apie žmogų, įvykdantį kokį ekstra­
vagantišką poelgį, kad patrauktų į save dėmesį.
III. P a d u g n i ų užeiga
1. p j e r o — prancūzų liaudies teatro personažas (tarnas);
kostiumas — baltas platus apsiaustas su didelėmis sagomis,
plačios kelnės, smaila kepuraitė.
2. p o l i š i n e l i s — prancūzų liaudies teatro personažas,
piktas juokdarys, turįs po kuprą iš priekio ir iš užpakalio.
3. M a z u r j ė (Mazurier) — populiarus to meto klounas,
pravarde 2oko — „Šen Marteno Arkos“ teatro aktorius.
4. M a t u r e n a s R e n j ė (Mathurin Rėgnier, 1573—1613) —
prancūzų poetas, satyrikas. Jo kūriniai parašyti atvira, vaiz­
dinga kalba, trykšta linksmybe ir gyvumu, bet dažnai nešvan-

580
kūs. „Prastas būstas“ — viena iš jo satyrų.
5. š a b l i — vyno rūšis.
6. m i u s k a d e n a i (iš lot. moscardino — muskuso pastilė) —
dabišius; taip nuo 1793 m. buvo praminti elegantiški rojalis­
tai, paprastai nešiodavęsi gan dideles lazdas.
7. p e g r a (iš pranc. žarg. pėgre) — taip padugnių vadi­
nama visa vagių, sukčių bendruomenė kaip socialinis sluoksnis.
Buvo skiriama aukštesnioji, žemesnioji pegra.
8. V i d o k a s (Franęois-Eugėne Vidocq, 1775—1838) —
prancūzų avantiūristas, buvęs katorgininkas, vėliau — slapto­
sios policijos (Suretė) viršininkas. Yra palikęs „Memuarus“.
9. T o r o (Taureau) — prancūzų k. reiškia taurą.
IV. Žanas Toro
1. m e t r a s (pranc. maitre — mokytojas, žinovas, savinin­
kas, šeimininkas, meistras) — vartojamas nusakyti geram savo
srities specialistui, taip pat kaip familiarus kreipinys.
2. K r o k a n ž a m b a s (pranc. Croc-en-jambe) — pravardė,
turinti dvi prasmes: tasai, kuris darbuojasi ilgu kabliu, ir
tasai, kuris mėgsta pakišti kitiems koją, padaryti kiaulystę.
3. P a k t o l i s — nedidelė upė senovės Lidijoje, kuri rideno
aukso riedulius, ir jos dėka persų karalius Krezas buvo toks
turtingas. Pagal padavimą, upė įgijo šią savybę, kai joje išsi­
maudė karalius Midas, kurio prisilytėjimas viską paversdavo
auksu. Dabar pavadinimas Paktolis vartojamas perkeltine
prasme, norint nusakyti turtų šaltinį: „Si gamykla — tikras
Paktolis“.
4. Z o r ž (panelė Georges 1787—1867) — prancūzų dramos
aktorė, pasižymėjusi „Prancūzų komedijos“ teatre, kur vaidino
klasikinėse tragedijose ir pirmose romantinėse dramose.
5. S a k a p l a t r a s (pranc. Sac-a-Platre — tinko maišas) —
pravardė, pagrįsta dvejopa žodžio „platre“ prasme, reiškiančia
ir tinką, ir pinigus (padugnių žargonu).
6. „ D i e v o n a m a i “ (pranc. Hotel-Dieu) — seniausia Pary­
žiaus ligoninė.
7. T u s e n a s L u v e r t i ū r a s (Toussaint, pravarde Louverture,
1743—1803) — čia kalbama apie haitiečių generolą ir politikos
veikėją, negrą, nuo 1796 iki 1802 m. vadovavusį San Domingo
sukilimui; paimtas generolo Briunė į nelaisvę, mirė Prancūzi­
joje, Zū forte.
8. Z i b l o t a s (pranc. Gibelotte) — pravardė, reiškianti
triušienos frikasė.
9. K a r e m a s (Marie-Antoine Carėme, 1784—1833) —
prancūzų virėjas, daugelio kulinarijos knygų autorius.
10. B r i j a S a v a r e n a s (Anthelme Brillat-Savarin, 1755—

581
1826) — prancūzų gastronomas, „Skonio fiziologijos“ autorius.
11. F a r n e z ė (it. villa Farnese) — įžymūs rūmai Romoje,
priklausę garsiai italų aristokratų Farnezių šeimai, kur buvo
daug meno kūrinių.
11. S e m e l ė (gr. mit.) — Dionizo motina, Tėbų karaliaus
Kadmo duktė.
V. Muštynės
1. maršalas Saksonietis (Maurice, grafas Saksonietis,
vadintas Saksonijos maršalu, 1696—1750) — Prancūzijos gene­
rolas, Augusto II ir Auroros de Kenigsmark sūnus. Saksonijos
elektorius ir Lenkijos karalius. Prancūzijos maršalas, mūšių
prie Fontenua, Rokū, Laufeldo laimėtojas, vienas žymiausių
savo epochos karvedžių.
2. i š g a r s ė s i a n t i s m o k y t o j a s — kalbama apie fizkultūros
mokytoją S a r l į L e k u r ą (Charles Lecour), prancūziško bokso
(savatės) sukūrėją, kuriame suderino smūgius kumščiais ir
kojomis.
3. ... n e s k a m b ė j o n u o t o s d i e n o s , k u r i a i š i s g y n y b o s b ū d a s
s u t e i k ė i s t o r i n į v a r d ą — čia turima galvoje „Barikadų diena“:
pirmoji — 1588 m. gegužės 12 d. per Lygos (hercogo de Gizo
vadovaujamos katalikų sąjungos) sukilimą prieš Henriką III;
antroji — 1648 m. rugpjūčio 27 d., susijusi su Frondos (pilietinio
karo tarp Anos Austrijietės dvaro ir parlamento, Liudviko XIV
nepilnametystės periodu) neramumais.
4. ... p a r y ž i e č i a i v ė l i a u a t s i g r i e b ė u ž š į d u š i m t u s m e t ų
t r u k u s į t y l ė j i m ą — čia autorius turi omenyje barikadas Pary­
žiaus gatvėse per 1830, 1848 ir 1851-ųjų metų sukilimus.
VI. Salva torius
1. v i l t i n g a p a v a r d ė — lotynų kalba Salvator reiškia
„Gelbėtojas“.
2. ... i r g i t a r t u m i š l i p o i š m a š i n o s — čia užuomina į
lotynišką posakį D e u s e x m a c h i n a — „Dievas, nulipęs iš maši­
nos“ : posakis kilęs iš Antikos tragedijos teatro — atomazga
kartais įvykdavo įsikišus kokiam dievui, kuris mechaniniais
prietaisais būdavo nuleidžiamas į sceną. Dabar jis vartojamas,
kai norima pasakyti apie nelauktą kieno įsikišimą, atomazgą
nenumatytomis aplinkybėmis.
3. F o r n a r i n a (it. La Fornarina) — gražuolė romietė,
Rafaelio mylimoji; buvo kepėjo duktė, iš čia jos pravardė
Fornarina (Kepėjukė), tikrasis vardas — Margarita. Rafaelis
nutapė garsų jos portretą „Sėdinti madona“, kuris yra Romoje.
4. Q u o s e g o (lot.) — „Aš jus, palaukit!..“ — žodžiai,
kuriuos Vergilijaus „Eneidoje“ (I, 135) sako Neptūnas, su-

582
pykęs ant šėlstančių jūroje vėjų (A. Dambrausko vertimas,
V., 1967), ir kurie šiaip vyresniojo lūpose reiškia pyktį bei
grasinimą.
VII. Ž a n a s T o r o galutinai pasitraukia,
o m i n i a j uo p a s e k a
1. B o k a ž a s (Pierre Touser, pravarde Bocage, 1797 —
1863) — prancūzų aktorius, vaidinęs „Odeono“ teatre, vienas
žymiausių romantinių vaidmenų atlikėjų, 1827 m. debiutavo
Moljero „Tartiufe“.
2. D o r v a l (Marie Dorval, 1798—1849) — įžymi prancūzų
aktorė, romantinių vaidmenų atlikėja.
VIII. K o l Petriusas ir L i u d o v i k a s m i e g o j o
1. i n a n i m a v i l i (lot.) — žemesnėse būtybėse. Lotyniškas
posakis, vartojamas apibūdinant mokslinius eksperimentus,
paprastai atliekamus su gyvūnais, pavyzdžiui: išbandyti nuo­
dus in anima vili.
2. L e s a ž a s (Alain-Renė Lesage, 1668—1747)— pran­
cūzų rašytojas, romanų „Žilis Blsas“, „Šlubas velnias“ ir kt.
autorius, kur realistiškai vaizduoja savo meto papročius.
3. L a s c i a t e o g n i s p e r a n z a (it.) — sutrumpinta iš L a s c i a t e
o g n i s p e r a n z a v o i c h e ’ u t r a t e — „Įžengęs viltį mesk į šalį“ —
toks užrašas Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ yra ant pragaro
vartų (Pragaras, III, 9 — A. Churgino vert., V., 1968).
4. A s m o d ė j u s — nešvankių malonumų demonas, perso­
nažas iš Lesažo „Šlubo velnio“ — jis atkeldavo studentui Kleo­
pui Madrido namų stogus, apnuogindamas gyventojų paslaptis.
5. k o m i s i o n i e r i u s (pranc. commissionaire < lot. commi-
ssio — pavedimas) — asmuo, už atlyginimą atliekantis preky­
binius ir kitus pavedimus.
I X. Du S a l v a t o r i a u s bičiuliai
1. Ž a n a s G u ž o n a s (Jean Goujon) — Renesanso epochos
prancūzų skulptorius bei architektas, gimęs apie 1510 m.,
miręs tarp 1566 ir 1568 m., „Nekaltųjų“ fontano Paryžiuje
autorius dalyvavo įrengiant Luvrą ir Ekueno rūmus.
2. S e v a l j ė B e r n i n i s — turimas omenyje Beminis, italų
tapytojas, skulptorius ir architektas pravarde c a v a l i e r B e m i n i
(1598—1680), Liudviko XIV pakviestas į Prancūziją.
3. Š v e n t o j i K o p l y č i a (pranc. Sainte Chapelle) — koplyčia,
pastatyta Paryžiuje, šalia Teisingumo rūmų, valdant Šven­
tajam Liudvikui (1242—1248), gotikinės architektūros šedevras.
4. L e v i a t a n a s — jūrų pabaisa, apie kurią kalbama Bibli­
joje, Jobo knygoje, ir šis vardas dabar vartojamas norint nu­
sakyt ką nors milžiniška ir baisaus.

583
 5. K a r o l i s VI (Mylimasis) — Prancūzijos karalius nuo
1380 iki 1422 m.
6. ... v i s o k i e g u a , t i b e r a i , l i u l j ė , m ė t o t a i — čia užuomina
į žymesniuosius kabošiečius (žr. paaišk. žem).
7. K a b o š a s , b a i s u s i s o d l u p y s — Paryžiaus mėsininkas,
kurio vardu vadinosi kabošiečiai — burgundiškos partijos liau­
diškasis sparnas Karolio VI laikais. Jis vadovavo vadinamo­
sioms „odlupių“ ginkluotoms gaujoms, tuo metu niokojusioms
Prancūziją.
8. A r g i s (gr. mit.) — šimtaakis milžinas, Heros pastatytas
saugoti karve paverstos Ijo, kuriai pavydėjo Dzeuso meilės.
Penkiasdešimt jo akių visad likdavo atmerktų, ir tik Hermiui
pavyko jį užmigdyti savo fleitos garsais ir nukirsti jam galvą.
Argio vardu šnekamojoje kalboje nusakomas neparankus ir
įžvalgus sekėjas.
9. B r i a r ė j a s (gr. mit.) — milžinas, Dangaus ir Žemės
sūnus, turėjęs penkiasdešimt galvų ir šimtą rankų. Jį Poseidonas
nutrenkė į jūrą, o Dzeusas prirakino grandinėmis po Etna,
bausdami už maištą prieš dievus.
10. T a l e i r a n a s (Charles Maurice de Talleyrand-Pėrigord,
princas de Benevent, 1754—1838) — prancūzų diplomatas,
buvęs vyskupas, Nacionalinio susirinkimo pirmininkas (1790),
užsienio reikalų ministras Direktorijos, Konsulato ir Imperijos
laikais, paskiau prisidėjęs prie Restauracijos, suvaidinęs svarbų
vaidmenį 1815 m. Vienos kongrese. Diplomatas be moralės,
tačiau lakaus, išradingo proto.
11. P e r m e s s o (it.) — leisite.
12. S o t t a n t e v e d e r e t e i i c a n e , m a n o n l a s i g n o r a (it.) —
tiktai pamatysite šunį, bet ne sinjorą.
13. F r a g o l a (it.) —- žemuogė.
X. Poeto pašnekesys su š u n i m
1. p e r i s t i l i s (gr. peristylos — apsuptas kolonomis) —
keturkampė salė, vidaus kiemas arba sodas, apjuostas dengta
kolonada, galerija; būdingas sen. Egipto, sen. graikų ir romėnų
architektūrai.
2. K i r k ė (gr. mit.) — kerėtoja, turinti svarbų vaidmenį
Homero „Odisėjoje“: kai Odisėjas ir jo bendražygiai sustojo
prie jos salos, ji davė jiems išgerti užburto gėrimo, kuris pa­
vertė juos į paršus. Odisėjas privertė ją įsimylėti jį ir vėl atversti
visus į žmones.
3. M i š l ė (Jules Michelet, 1798—1874) — prancūzų is­
torikas ir literatas. Parašė „Prancūzijos istoriją“ ir „Revoliu­
cijos istoriją“, taip pat grožinės literatūros kūrinių, kurie
vertinami už savo lyrizmą.
584
 4. l i n i j a — senovinis prancūzų ilgio matas, prilygstantis
1/12 prancūziško colio, t. y. 2,25 mm.
5. k a i p i r m ū s ų b e n d r a v a r d ž i u i — čia turimas omeny
prancūzų riterių epo „Rolando giesmės“ herojus, Karolio Di­
džiojo sūnėnas grafas Rolandas (arba, pagal tarimą — Ro-
lanas).
6. V a i d e G r a s a s (Val-de-Grace) — įžymus Paryžiaus vie­
nuolynas Sen Žako gatvėje, pastatytas 1664—1665 m.
Anos Austrijietės įsakymu. Vėliau paverstas karo ligonine ir
Karo medicinos mokykla.
XI. Siela ir k ū n a s
1. K o š e n a s (Jacques-Denis Cochin, 1726 —1783) — Pa­
ryžiaus klebonas, įsteigęs ligoninę, pavadintą jo vardu.
2. m a s o n i š k a s ž e n k l a s — masonai (pranc. m a ę o n — mūri­
ninkas) — religinio etinio judėjimo, prasidėjusio XVIII a. D. Bri­
tanijoje nariai; susibūrę į slaptas draugijas, laikė save broliais,
skelbė dorovinį tobulinimąsi, turėjo specialias paslaptingas
apeigas; atpažindavo vienas kitą iš tam tikrų ženklų.
3. p a l e t ė (pranc. p a l e t t e ) — stiklinėlės, vartotos nulei­
džiant kraują, 4 uncijų (apie 125 g) talpos.
XII. Kas girdėta naktį iš U ž g a v ė n i ų į Pelenų d ie n ą
S e n Ž a k o priemiesčio žolininko k i e m e

1. R a k e l ė f v e r k i a n t i s a v o v a i k ų R a m o j e — pagal Bibli­
ją, jaunesnioji iš dviejų Jokūbo žmonų, Juozapo ir Benjamino
motina. Jokūbas 10 m. tarnavo Labanui, kad gautų ją į žmonas
(Pr. 29—30; 35, 18—20). Rama (Arimatija) — senovės Judė­
jos miestas; čia autoriaus cituojamas posakis yra iš pranašo
Jeremijo aprašymo, kaip buvo nuniokota ir išvesta vergijon
Benjamino gentis — pastaroji personifikuojama Rakele, „ver­
kiančia savo vaikų ir nepaguodžiama savo sielvarte“; šis po­
sakis vartojamas literatūroje pavaizduoti sielvartui, kurio
niekaip neįmanoma sušvelninti.
2. P a l e s t r i n a (Giovanni Pierluigi, pravarde Palestrina,
1524—1594) — italų kompozitorius, religinės muzikos refor­
matorius, gimęs Palestrinoje (Italijos miestas).
X III. M o k i n y s ir m o k y t o j a s
1. A l b e r a s D i u r e r i s (Albert Durer, 1471 —1528)— įžy­
mus vokiečių dailininkas ir graviūristas.
2. M a r č e l a s (Benedetto Marcelio, 1686—1739) — italų
kompozitorius, psalmių kūrėjas.
3. L i u d v i k a s D i d y s i s — taip vadinamas Liudvikas XIV.
4.. P o r p o r a (Nicolo Porpora, 1686—1766) — italų reli­
ginės muzikos kompozitorius.
37. P a r y ž i a u s M oh ik an ai , I kn.
585
 5. Vėberis — žr. toliau, XIV skyr. 3-ą paaišk.
6. grigališkosios giesmės — tradicinės apeiginės bažnyti­
nės giesmės, įvestos popiežiaus Sv. Grigaliaus I (590—604):
jų ritmika pagrįsta frazių akcentais ir skaldymu. Muzika
buvo rašoma keturių eilučių natomis.
7. Gi d'Areco (Gui arba Guido d’Arezzo, apie 995 —
1050) — italų vienuolis benediktinas, gamos išradėjas.
XIV. K o v a už būvį
1. 1830-ieji metai — čia kalbama apie 1830-ųjų metų
liepos 27 —29 d. buržuazinę revoliuciją Prancūzijoje, kurios
metu buvo nuverstas Karolis X.
2. Neaptinkamieji rūmai — taip ironiškai pavadinti
Atstovų rūmai, sudaryti kraštutiniųjų rojalistų, gyvavę nuo
1815 m. spalio iki 1816 m. rugsėjo ir su aklu nuolaidžiavimu
sankcionavę reakcingiausias priemones.
3. Vėberis (Karl-Maria von Weber, 1786—1826) — vo­
kiečių romantinės pakraipos kompozitorius, operų „Laisvasis
šaulys“ (1820) ir „Oberono“ (1826) autorius- Čia A. Diuma
nevisai tikslus: jo aprašomas mokytojas jau „senukas“, o vaiz­
duojamas vienmetis ar beveik vienmetis su Vėberiu; pastarasis
pasakojamuoju laikotarpiu (1818 m.) teturėjo 32 m. ir minimos
operos dar nebuvo sukurtos.
XV. P r a d i n u k ų m o k y t o j o n a m a i iš v i d a u s
1. k a i p J o k ū b a s k o v o j e s u a n g e l u — pagal Senąjį Testa­
mentą Jokūbas — Izaoko ir Rebekos sūnus. Keliaudamas per
dykumą, vieną naktį sapne grūmėsi su kažkokiu vyru (tai būta
Dievo), kurio tol nepaleido, kol šis jo nepalaimino (Pr. 32,
27—32).
2. P o l i t e c h n i k o s m o k y k l a — Paryžiuje skirta ruošti
atskirų kariuomenės rūšių inžinerinės tarnybos karininkus.
3. T e c h n i k o s m o k y k l a — skirta civiliams gyventojams,
jų buvo įvairiuose Prancūzijos miestuose.
4. S i n i t e p a r v u l o s a d m e v e n i r e (lot.) — „Leiskite mažu­
tėlius ateiti pas mane“ — sutrumpinta forma cituojami Jėzaus
Kristaus žodžiai savo mokytiniams, kurie stūmė į šalį pas jį
atvedamus mažus vaikučius: „Leiskite mažutėlius ir nedraus­
kite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“
(Evangelija pagal Matą, 19, 14).
5. p o n i a S k a r o n — prancūzų rašytojo ir poeto Polio Ska-
rono (Paul Scarron, 1610—1660) žmona, jos salonas Paryžiuje
garsėjo kaip aukštųjų visuomenės sluoksnių, literatų susiti­
kimų vieta. Vėliau, tapusi našle, Liudviko XIV malonės dėka
tapo ponia de Maintenon. Karalius po karalienės mirties slapta
susituokė su ja.
586
 6. m a r k e t r i (pranc. m a r q u e t e r i e — inkrustacija) — me­
džio dirbinių (baldų) dekoravimo technika: įv. medžiagų plokš­
telės klijuojamos ant dirbinio paviršiaus ir sudaro ornamentą.
7. D o n e e e r i s f e l i x , m u l t o s n u m e r a b i s a m i c o s ! (lot.) —
„Kolei tu laimingas, daugel aplink suksis draugužiųM. Eilutė
iš Ovidijaus „Liūdesio eilėraščių“ (I, 1, 39), kuriuos poetas
parašė ištremtas imperatoriaus Augusto ir apleistas draugų.
Paprastai priduriama ir antroji eilutė: T e m p o r a s i f u e r i n t
n u b i l a , s o l u s e r i s — „Dangų debesys tik užtrauks — ir vienas
liksi“.
XVI. Muzikas tampa kaimo muzikantu
1. S i l e n a s (mit.) — frigiečių dievas, satyrų tėvas ir
Bakcho maitintojas.
2. P e r u ir K a l i f o r n i j a — čia turima galvoje anksčiau
turtingos Peru sidabro ir kt. mineralinių išteklių kasyklos bei
inkų lobiai, kuriuos plėšė ispanų kolonistai, ir XIX a. viduryje
Kalifornijoje atrasti gausūs aukso ištekliai, dėl kurių kilo
„aukso karštinė“.
3. d a k t a r a s P a n g l o s a s — personažas iš Voltero „Kadi-
do“, įkūnijantis šį įžymaus vokiečių filosofo Leibnico (1646—
1716) teiginį: „Visa juo geriau geriausiame iš pasaulių“.
4. l i c e n c i a t a s , a g r e ž ė — moksliniai laipsniai Prancūzijo­
je; licenciatas — suteikiantis teisę dėstyti licėjuje, agrežė —
maždaug atitinkantis nehabilituoto daktaro laipsnį.
5. L a b a n a s — žr. XII skyr. 1-ą paaišk.
XVIII. O (i y y e A o q

1- O ayyekoo (gr.) — O, angele.

2. d r u i d e — senovės keltų žynė.
3. N a n t e i r B e r a r o s ą m o k s l a s (Nantes ir Berard) — čia
turimas omeny kariškių rengtas sąmokslas prieš Burbonus,
kuris tačiau buvo 1920 08 19 susektas. Autorius čia neteisingai
nurodo pavardes Nante ir Berarą: iš tikrųjų vienas svarbiausių
jo vadų buvo kapitonas Nantilis (Nantil) ir karbonarų organi­
zacijos lyderis Bazaras (Bazard).
4. b a l a n d ė l ė s u a l y v o s š a k e l e s n a p e — užuomina į epizodą
su Nojaus arka Senajame Testamente (Pr. 8, 11).
XIX. Paukštytė narve
1. M o k a — Arabijos pusiasalio uostas (Jemene) prie
Raudonosios jūros. Ten auginama pagarsėjusi kava.
2. M a r t i n i k a — viena iš Mažųjų Antilų salų, priklausiusių
Prancūzijai nuo 1635 m., ten auginama kava.
3. B u r b o n a s — dabar Reunionas, sala Indijos vandenyne,
37* 587
į Rytus nuo Afrikos, priklausiusi Prancūzijai nuo 1642 m.
Auginama kava.
4. H o r a c i j u s (Quintus Horatius Flaccus, gim. apie 65 —
8 m. pr. Kr.) — garsus senovės Romos poetas, „Odžių“, „Epo-
dų“, „Laiškų“, „Satyrų“ ir „Poezijos meno“ autorius.
5. A d e v e n t u m f e s t i n a (lot.) — įvykiams paskubinti.
XX. Stebuklingoji lazdelė
1. r e p o z i t o r i u m a s (iš lot. r e p o s i t o r i u m — poilsinė) — per
katalikų švenčių procesijas laikinas altorius šventųjų sakra­
mentų saugojimui.
2. „D o n G u l i s t a n a s “ — komiška prancūzų kompozitoriaus
Daleirako (Nicolas Dalayrac, 1753—1809) 3 v. opera, 1-ą kartą
pastatyta 1805 m. Paryžiuje, parašyta pagal persų poeto Sadi
poemą „Gulistanas, arba rožių sodas“.
3. I š k e t v i r t o s i o s p e r e i t i į a n t r ą j ą — Prancūzijoje pra­
džios mokyklos klasės skaičiuotos atvirkščiai nei pas mus.
4. m a g i s t r a t a s — valstybės ar teisėtvarkos pareigūnas.
X X I . V a s a r v i d ž i o nakties s a p n a s
1. V a s a r v i d ž i o n a k t i e s s a p n a s — skyrius pavadintas pa­
gal V. Šekspyro komediją, sukurtą ir pastatytą 1594 m. (liet.
1963 m. išversta A. Miškinio).
2. T i t i r a s a r D a m e t a s — piemenaičiai iš Vergilijaus
„Bukolikų“ (1-oji ir 2-oji Ekloga).
3. M e d ė j a (gr. mit.) — burtininkė, Kolchidės karaliaus
duktė. Pabėgo su Jasonu, argonautų vadu, kai jos padedamas
šis pagrobė Aukso Vilną. Burtais atjaunino Esoną, savo vyro
tėvą; kai vyras ją paliko, atsikeršijo, pati nužudydama savo
vaikus.
4. T a u n a u s k a l n a g ū b r i a i — kalnų masyvas Vokietijoje,
tarp Reino intakų Maino ir Lano žemupių. Iš jų stačių šlaitų
trykšta daug mineralinių versmių.
5. K o l c h a n t a s (gr. mit.) — žynys, lydėjęs Agamemnoną
į Trojos apsiaustį ir jam patarinėjęs. Jo nurodymu paaukota
Ifigenija ir pastatytas medinis arklys („Trojos arklys“).
6. M e n t o r a s (gr. mit.) — Odisėjo bičiulis ir jo sūnaus
Telemako auklėtojas. Jo vardas yra tapęs nuoširdaus ir nesava­
naudiško auklėtojo, išmintingo patarėjo simboliu.
X X I I . A k i v a i z d u s meilės įkaltis
1. B a r b j ė (Henri-Auguste Barbier, 1805—1882) —
prancūzų poetas, parašė „Jambus“, gyvo ir šiek tiek nešvan­
kaus temperamento poemų.
2. B r o k a n t ė (pranc. Brocante) — pravardė, reiškianti
prekiautoją sendaikčiais, skudurininkę.

588
 3. lia rd a s — senovinė prancūzų varinė moneta.
X X I I I . Moskitai

1. K o r a (arba Džihanabadas) — fortifikuotas anglų mies­

tas Indijos Pandžabo provincijoje.
2. r y j a n č i ų j u s g y v ą — čia, matyt, turima galvoje pir­
muonių sukeliama liga leišmaniozė.
XXIV. Pensionas
1. p o n i a d e Š t a i (madame de Staėl, 1768—1817) —
žymaus ekonomisto ir finansų ministro Nekerio (Jacques Nec-
ker) duktė, rašytoja, autorė romanų „Delfiną“, „Korina“ ir
įspūdžių knygos apie Vokietiją. Liberalių pažiūrų, buvo Napoleo­
no I pašalinta iš Paryžiaus, daug keliavo po Europą; jinai
generavo daugelį politinių, literatūrinių ir moralinių idėjų,
kuriomis maitinosi romantizmas.
2. P a u l i u s i r V i r g i n i j a — čia kalbama apie siužetą iš
Bernardino de Sen Pjero (Bernardin de Saint Pierre) romano
(1787), vaizduojančio nekaltą dviejų vaikų idiliją rojiškame
II de Franso (Senas Maurikijaus salos pavadinimas) gamtos
prieglobstyje.
XXV. K u r k a l b a m a apie S e n Ž a k o priemiesčio laukinius
1. d a n g i š k a s a v o v a r d u — prancūziškai Selesta (Celeste)
reiškia „dangiška“.
2. p a t o g u m a i , k u r i u o s t a r t u m ž a d ė j o j o s p a v a d i n i m a s —
komoda (pranc. commode) pavadinimas kilęs iš šio žodžio
prancūziškos reikšmės „patogus, parankus“.
XXVI. P e n s i o n o bičiulė
1. ex -v o to (lot.) — pagal įžadą padaryta auka, dovana.
X X V I I . B ū d a s pasipiršti
1. i i M a t r i m o n i o s e g r e t o (it.) „Slaptosios vedybos“,
italų kompozitoriaus D. Cimarozos (D. Cimaroza) komiška
opera (1792).
2. f e r m a t a (it.— stabtelėjimas) — natų ženklas, rodan­
tis, kad reikia pailginti garso arba pauzės trukmę; instru­
mentiniuose koncertuose fermata reiškia, kad prasideda impro­
vizacinė solisto kadencija.
X X V I I I . Buijo klebo n a s
1. P r i u d o m a s (Joseph Prudhomme) — savimi patenkinto
menkystos ir banalaus pamokslautojo tipas, kurį pavaizdavo
Anri Monjė (Henri Monnier) savo „Liaudies vaizdeliuose“
(1830) ir „Zozefo Priudomo memuaruose“ (1857). Tai smul­
kiosios buržuazijos atstovas, lengvai atpažįstamas iš savo kalbų
banalumo.
589
 XXX. K u o greičiau p a č i u tiesiausiu keliu
1. P i l y p a s A u g u s t a s (Pilypas II) — Liudviko VII sūnus,
Prancūzijos karalius 1180—1223 m., energingas ir sumanus
valdovas, daug kariavęs, žymiai prisidėjęs prie administracinio
krašto sutvarkymo, įsteigė Paryžiuje universitetą, aptvėrė
sostinę fortais, išgražino.
2. H e r k u l a n u m a s i r P o m p ė j a — Italijos antikiniai mies­
tai 79 m. po Kr. išsiveržusio Vezuvijaus palaidoti po pelenais
ir lava.
3. Seferis (Ary Scheffer, 1795—1858) — prancūzų dai­
lininkas. Minjona — jo tapytų paveikslų pagal Gėtės romanus
„Vilhelmas Meisteris“ personažas.
4. T e s a l i j a — Graikijos sritis.
5. A b r u c i s — kalnuota centrinės Italijos (Apeninų pu­
siasalio) sritis.
XXXI. Roznoelė
1. g i t a n o s — Ispanijos čigonės.
2. m a d a p o l a m a s — toks (pagal Indijos miesto Madapo-
lamo pavadinimą) drobinio pynimo medvilninis ar cheminio
pluošto audinys, panašus į batistą.
XXXII. Sinistra c o r n i x
1. S i n i s t r a c o r n i x (lot.) — Nelaimę pranašaujantis
kranklys (juodvarnis).
2. K a l i o s t r o (Joseph Balsamo, pramintas grafu de Ca-
gliostro, 1743—1795) — italų gydytojas, apsukrus šarlatanas.
Praktikavo okultizmą, buvo įsijungęs į masonų judėjimą,
turėjo didelį pasisekimą Liudviko XVI dvare. Susikompro­
mitavo karalienės vėrinio aferoje ir buvo ištremtas.
3. B a l t a s a r a s — paskutinysis Babilonijos valdovas, žuvęs
539 m. pr. Kr., kai ją užėmė medai ir persai. Didelės puotos metu
jį išgąsino keistas užrašas, pasirodęs ant menės sienos: „Mane,
Thekel, Phares“. Pašauktas pranašas Danielius perskaitė už­
rašą MANE — „Dievas suskaitė tavo karaliavimą ir padarė
jam galą“. THEKEL — „Tu pasvertas svrstyklėje ir rastas
per daug lengvas“. PHARES — „Tavo karalystė padalinta i
atiduota medams ir persams“. Tą pačią naktį persų kariuo­
menė užėmė miestą ir užmušė Baltasarą (ST, Danielio prana­
šystė 5:1—30).
4. K u o s a , n o r ė j u s i b ū t i p a n a š i į e r e l į — turima galvoje
Ezopo pasakėčia „Erelis, kuosa ir piemuo“.
XXXIII. Kortos niekada nemeluoja
1. š e v r o (pranc. chevreau — ožiukas) — minkšta, chro-
minė oda, išdirbta iš ožkų odų, vartojama modelinės avalynės
viršui.
590
 2. Zakalis (originale — Jackal) — aliuzija į šakalą, ką
tokiu parašymu angliškai reiškia ši pavardė.
XXXIV. 2akalis
1. Liutecija — senovės Galijos gyvenvietė Senos upės
Sitė saloje (dabartinio Paryžiaus centras).
2. Filidoras (Franęois-Andrė Danican, pravarde Philidor,
1726—1795) — prancūzų kompozitorius ir įžymus šachma­
tininkas. Pirmasis prancūzų komiškos operos kūrėjas, operų
„Emelinda“, „Kurpius Blezas“, „Burtininkas“, „Tomas Džon­
sas“ autorius.
3. „R ū s i o d r a u g i j a “ — prancūzų šansonjė draugija,
įsteigta Krebijono (Crebillon), Pirono (Piron), Kolė (Collė) ir
kt. Išsklaidyta 1759 m., atsikūrė po dvidešimties metų.
1805 m. Gufė (Gouffė) ir Kapelis (Capelle) įsteigė „Modernųjį
rūsį“, kur pasižymėjo Desožjė (Dėsaugiers) ir Beranžė (Bė-
ranger).
4. G e n t a s — Nyderlandų (dabar Belgijos) miestas.
5. P r o t ė j a s (gr. mit.) — jūrų dievas, kuris iš savo tėvo
Poseidono gavo pranašystės dovaną, bet jis dažnai atsisakydavo
kalbėti ir siekdamas išvengti klausėjų pasikeisdavo pavidalą.
Apie jį rašoma Vergilijaus „Georgikų“ epizode (IV g. 388 strofa).
6. „F i l o s o f i n i s ž o d y n a s “ (1764) ir „ S k a i s t u o l ė “
(1734) — Voltero kūriniai, pirmas — filosofinių straipsnių,
ruoštų Enciklopedijai, rinkinys, antras — heroinė-komiška poe­
ma, laikoma dėme Voltero kūryboje.
XXXV. Ieškokite m o t e r s
1. P o m p a d ū r (Antoinette Poisson, markizė de Pompadour,
1721—1764) — karaliaus Liudviko XV favoritė, turėjusi di­
delę įtaką dvare ir vyriausybėje, dėl ko įvėlė Prancūziją į
Septynerių metų karą. Globojo aktorius, dailininkus ir lite­
ratus.
2. D i u b a r i (Jeanne Becu, grafienė du Barry, 1743—
1793) — karaliaus Liudviko XV favoritė, per Didžiosios Pran­
cūzijos revoliucijos Terorą giljotinuota.
3. N e s u m i r k y t a s S t i k s e k u l n a s — užuomina į „Achilo
kulną“ : Achilo motina Tetidė panardino jį į Pragaro upę
Stiksą (jo vandenys padarydavo žmogų nepažeidžiamą), lai­
kydama už kulno, todėl šis nesušlapo ir tik šioje vietoje Achilas
galėjo būti pažeidžiamas (gr. mit.).
4. L o z a n a s (Antonin Nompar de Caumont, hercogas de Lo-
zun, 1632—1728) — Prancūzijos maršalas, turėjęs avantiū­
ristišką vaidmenį Liudviko XIV dvare, apsukraus ir ambicingo
dvariškio tipas.

591
 5. R i š e l j ė (Armand-Jean du Plessis, kardinolas de Ri­
chelieu, 1585—1642) — karaliaus Liudviko XIII ministras,
vienas įžymiausių Prancūzijos valstybės vyrų. Labai sustiprino
karaliaus valdžią, reformavo finansus, armiją, įstatymdavystę.
Įsteigė Prancūzijos Akademiją.
6. B u r t i n i n k a s M o ž i (Maugis) — prancūzų viduramžių
epų personažas, pirmą kartą paminėtas giesmėje „Reno de
Montebanas“.
7. F ė j a K o l i b r i — prancūzų fėjų pasakų personažas.
8. S e n D e n i — Paryžiaus priemiestis, kuriame buvo
Garbės legiono kavalierių dukterų pensionas.
XXXVI. Kur į r o d o m a , k a d atsitiktinai, v i e n ą k a r t ą iš šimto,
g a l i m a sutikti ir g e r ų k a i m y n ų
1. K e m p e r a s — miestas Bretanėje, Finistero departamen­
to centras.
2. V a n d ė j o s k a r a i — pilietiniai karai Didžiosios Pran­
cūzijos revoliucijos metu siautę šalies Vakaruose, ypač Vandė­
jos provincijoje.
3. O g i u s t e n a s T j e r i (Augustin Thierry, 1797 —1873) —
įžymus prancūzų istorikas.
4. J u s t i n i a n o k o d e k s a s — Bizantijos imperatoriaus Jus­
tiniano I pavedimu 528—535 atliktas romėnų teisės sistemi­
nimas ir parengtas Justiniano kodeksas (imperatorių ediktų
rinkinys).
5. Sanoberas (Champaubert) — gyvenvietė Mamos de­
partamente, kur 1814 m. vasario 10 d. Napoleonas I sumušė
rusus ir prūsus.
6. h i p o k r a t i š k a s v e i d a s — medicininis terminas, nu­
sakantis agonijos iškreiptus veido bruožus, kuriuos aprašė
Hipokratas.
XXXVII. F r a D o m e n i c o Sarranti

1. F r a D o m e n i c o S a r r a n t i (isp.) — brolis Dominykas Są­

rantis.
2. G o t j ė B e p i n i g i s (Gaultier Sans-Argeant) — čia kal­
bama apie XII a. pradžios prancūzų istoriką, dalyvavusį I Kry­
žiaus žygyje. Buvo Antakijos (Sirijos miestas) princo Rožė
kancleris, trejus metus (1119—1122) kalintas saracėnų.
3. D i e x l e v o l t ! (sen. pranc.) — „Dievas to nori!“ — su
tokiu šūkiu vyko Pirmasis Kryžiaus žygis (1096—1099) į Je­
ruzalę vaduoti iš musulmonų Jėzaus kapą.
4. l i ū d n a s š v e n t a s i s — kalbama apie Šventąjį Dominyką
(1170—1221), Kastilijos pamokslininką, dominikonų ordino
įsteigėją. Laikydamasis apaštališko neturto, vaikščiojo su savo
pasekėjais basas, skelbdamas Dievo žodį.
592
 5. F u a — miestas Prancūzijos pasienyje su Ispanija,
Ariežo departamento centras.
6. A j a č a s (it. Ajaccio) — Korsikos miestas, kuriame
gimė Napoleonas Bonapartas.
7. E l b ė s s a l a — nedidelė Italijos sala Viduržemio jūroje
į Rytus nuo Korsikos, kur Napoleonas I buvo ištremtas 1814 m.
8. Š v e n t o s i o s E l e n o s s a l a — anglams priklausiusi sala
Atlanto vandenyne į Vakarus nuo Afrikos, kur nuo 1815 iki
1821 m. (t. y. savo mirties) buvo kalinamas Napoleonas I, pra­
laimėjęs mūšį prie Vaterlo jungtinei anglų ir prūsų armijai.
4 dienas prieš šį mūšį jį išdavė maršalas Burmonas (Burmont),
perėjęs Liudviko XVIII pusėn.
9. L a h o r a s — miestas Pakistano Siaurės Rytuose, daug
gražių architektūros paminklų, praeityje Didžiojo Mogolo bu­
veinė.
10. Z u r b a r a n a s (Francisco Zurbaran, 1598—1662) —
ispanų dailininkas, tapęs paveikslus religine tematika, pasižy­
mėjusius koloritu, drąsiu ir stipriu realizmu.
11. D o n Z u a n a s — legendinis ispanų kilmės personažas
(Don Juan Tenorio), bedieviško, ištvirkusio dvariškio, moterų
suvedžiotojo tipas. Šia tema sukurta daug literatūros ir muzi­
kos kūrinių: Moljero komedija, Bairono, Puškino poemos, Mo­
carto opera ir t. t., kur pasirodo „akmeninis svečias“.
XXXVIII. P a v a s a r i o ir rožių s i m fonija
1. P i r a m a s i r T i s b ė (mit.) — du Babilono jaunuoliai,
kurių tragišką meilę apdainavo Ovidijus („Metamorfozės“,
IV g., 55—166). Liūtės persekiojama Tisbė pabėga, pametusi
savo šydą. Jį atradęs Piramas pamano ją žuvus ir pats nusi­
žudo. Sugrįžusi Tisbė, randa jį negyvą ir taip pat nusižudo.
2. a r p a n a s — senovinis žemės matas Prancūzijoje (apie
42,21 aro).
3. P e r L a š e z a s (Pėre-Lachaise) — didžiulės Paryžiaus ka­
pinės, įkurtos 1804 m., buvusios Liudviko XIV nuodėmklausio
tėvo Lašezo (pere La Chaise) valdos teritorijoje.
4. P e r s e p o l i s — senovės Persijos sostinė, įkurta Darijaus.
Jos rūmus sudegino 331 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis.
5. L i n d l i s (John Lindley, 1799 —1865) — anglų botani­
kas, išgarsėjęs darbais apie rožes.
XXXIX. D e L a Valjer k a p a s
1. D e L a V a l j e r (Louise de La Baume Le Blanc, herco­
gienė de La Valliėre, 1644—1710) — Liudviko XIV favoritė,
baigusi gyvenimą karmelitų vienuolyne. A. Diuma romanų
„Po dvidešimties metų“ ir „Vikontas de Braželonas“ herojė.

593
 2. D a f n i (gr. mit.) — nimfa, pavirtusi į lauramedį tuo
metu, kai jau buvo bepatekanti į ją besivejančio Apolono
rankas.
3. C e r e r a (rom. mit.) — Saturno ir Kibelės duktė, lotynų
žemdirbystės deivė, atitinkanti graikų Demetrą.
4. R o b e r t a s P a m a l d u s i s (arba Robertas II) — Prancūzi­
jos karalius 996—1031 m. Nepaisant savo pamaldumo, buvo
Bažnyčios prakeiktas, nes tapęs našliu vedė savo pusseserę
Bertą Burgundietę, su kuria galiausiai turėjo išsiskirti.
5. p r i o r i j a — religinė bendruomenė, tvarkoma vyresniojo,
vadinamo prioru.
6. S a n o D i e v o M o t i n o s (Notre-Dame-des-Champs) brolija
(anksčiau Sano priorija) — VII a. Paryžiuje buvo tokio vardo
koplyčia ant Zenevjevos kalvos, netoli Vai de Graso, vėliau
perduota karmeličių ordinui, ir čia buvo vienuolynas, kur
prisiglaudė hercogienė de Longvil ir panelė de La Valjer.
1790 m. vienuolynas panaikintas, 1800 vėl atiduotas karme-
litėms.
7. M a r i j a M e d i č i (Marie de Medici, 1573—1642) — Pran­
cūzijos karalienė, antroji Henriko IV žmona.
8. A v i l a — Ispanijos miestas senosios Kastilijos srityje,
Sv. Teresės gimimo vieta.
9. b e r g a m i e t i š k a s i s — senovinis italų liaudies šokis, kilęs
iš Bergamo srities.
10. T e D e u m l a u d a m u s (lot.) — „Tave garbiname Dieve...“
(pirmoji bažnytinio himno eilutė).
11. N a c i o n a l i n i s s u s i r i n k i m a s — įstatymų leidžiamasis
liaudies atstovų organas per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.
12. L e b r e n a s (Charles Le Brun, 1619—1690) — prancūzų
dailininkas, vadovavo Versalio puošimui.
13. M a g d a l e n a — turima galvoje Šventoji Magdalena,
pasileidusi nusidėjėlė, atversta Kristaus.
14. M i z e r i k o r d i j a (iš lot. misericordia) — Gailestingumas.
15. B u l b u l i s — persų kalba lakštingala (tą žodį vartoja
kai kurie prancūzų autoriai).
16. M i d a s (gr. mit.) — Frygijos (Mažojoje Azijoje) karalius.
Anot legendos, jis pasirinko Pano fleitą vietoje Apolono lyros.
Pastarasis supykęs „papuošė“ Mido galvą asilo ausimis. Kara­
lius nuo visų slėpė tą bjaurastį, tik jo kirpėjas apie ją žinojo, ir
šiam niežėjo liežuvis su kuo nors pasidalyti ta paslaptimi, tad
patikėjo ją žemei, išrausęs urvą, kurį tuoj pat vėl užkasė; bet
šalia augo nendrės, kurios nuo menkiausio vėjo dvelksmo visiems
praeiviams šnarėjo: „Midas, karalius Midas turi asilo ausis!“
17 A l e s a n d r i j a — Italijos Pjemonto srities miestas.

594
 18. B e r b e r i j a — taip kadaise buvo vadinamos Siaurės
Afrikos sritys į Vakarus nuo Egipto: Marokas, Alžyras, Tunisas,
Tripolis.
19. F e b e (gr. mit.) — Artemidės ir Mėnulio pravardė.
20. E n d i m i o n a s (gr. mit.) — piemuo, kurį mylėjo Selenė
(Mėnulio deivė). Si iš Dzeuso išprašė, kad jį užmigdytų amžinu
miegu jo grožiui išsaugoti.
XL. Kolombanas
1. L u i z i a n a — viena iš JAV valstijų prie Meksikos įlan­
kos, pirmiausiai kolonizuota prancūzų ir vėliau gausiai jų
gyvenama.
2. A n t ė j a s (gr. mit.) — milžinas, Neptūno ir Žemės sū­
nus, kurį Heraklis uždusino savo glėbyje iškėlęs aukštyn, kai
kovodamas su juo pastebėjo, kad šis kaskart atgauna jėgas,
prisilietęs žemės.
3. D i u g e k l i n a s (Bertrand Du Guesclin, 1320—1380) —
žymus karvedys, konetablis, kilęs iš Bretanės, ypač kovojęs su
anglais, išmintingas, apdairus ir garbingas karo vadas.
4. g u a j a v a — mirtinių šeimos Centrinės Amerikos vaisi­
nis augalas, jo vaisiai skoniu primena kriaušę.
5. S a l a m a n k a — Ispanijos miestas prie Tormo upės,
jame yra garsus universitetas.
6. S a m s o n a s — hebrajų teisėjas, garsėjęs jėga: jis išvertė
Dagono šventyklos kolonas per filistiečių (senovės tauta, gyve-
nusi dabartinės Gazos rajone) religinę šventę, pats pasilaido­
damas po jos griuvėsiais.
7. I z i d ė — sen. egiptiečių deivė, Ozyrio sesuo ir žmona,
Horo motina, derlingumo ir motinystės globėja, gyvybės ir
sveikatos, vandens, vėjo, vėliau — jūreivystės deivė.
XLI. Kamilis
1. p u r o s (isp.) — havaniški cigarai.
2. R o t š i l d a s (Mayer-Anselme Rotschild, 1743—1812) —
vokiečių bankininkas, galingos finansininkų šeimos pradinin­
kas.
3. L a f i t a s (Jacques Lafitte, 1767—1844) — prancūzų
finansininkas, suvaidino svarbų vaidmenį 1830 m. revoliu­
cijoje.
4. T i u i l r i — rūmai, senovinė Prancūzijos valdovų reziden­
cija, vėliau pakeista į Versalį. Per Didžiąją Prancūzijos revo­
liuciją — vykdomosios valdžios būstinė. Imperijos laikais —
Napoleono I rezidencija.
5. S e n K l u — gyvenvietė prie Senos, netoli Versalio,
kur buvo senovinė Prancūzijos valdovų rezidencija su gražiu
parku.
595
 6. R a m b u jė — senoviniai Prancūzijos karalių rūmai
(XIV—XVIII a.) Paryžiaus apylinkėse.
7. K a z i m i r a s D e l a v i n i s (Casimir Delavigne, 1793—
1843) — prancūzų poetas ir dramaturgas.
8. K a s t o r a s (gr. mit.) — vienas iš dvynių (antras — Po-
luksas), Dzeuso ir Ledos sūnų, Elenos ir Klitamnestros brolių,
vadinamų Dioskurais. Paimti į dangų, sudarė Dvynių žvaigž­
dyną.
9. A n t i n o j a s — dailus jaunuolis, mylimas imperatoriaus
Adriano vergas, kilęs iš Bitijos, 130 m. po Kr. nuskendo Nile.
Jo garbei įkurtas miestas Antinopolis su šventykla ir jo statu­
lomis. Antinojas laikytas grožio idealu, vaizduotas su Dioniso
(linksmybės ir grožio dievo) atributika.
10. H e r m a f r o d i t a s (gr. mit.) — dailus graikų dievų Her­
mis ir Afroditės sūnus. Salmakido šaltinio (netoli Halikamaso)
nimfa nesusilaukė iš Hermafrodito atsakomosios meilės. Jos
pageidavimu, Hermafroditui maudantis šaltinyje, dievai juos
sujungė į vieną (bet dvilytę) būtybę.
11. m o r b i d e z z a (it.) — švelnumas, minkštumas.
X L I I . V a n v o princesės istorija
1. A m a f o n t a s — senovinis Kipro miestas, garsėjęs Ado­
nio ir Veneros kultu.
2. A b i d a s — Mažosios Azijos miestukas prie Dardanelų
(senovės Helesponto) sąsiaurio. Garsus legenda apie Hero ir
Leandrą, taip pat tuo, kad čia persų karalius Kserksas nu­
tiesė iš laivų tiltą per sąsiaurį (480 m. pr. Kr.).
3. D a m i s — Moljero komedijos „Tartiufas“ personažas —
Orgono sūnus, kurį tėvas išveja iš namų už priešinimąsi Tar­
tiufui.
4. V a l e r a s — Moljero komedijos „Vyrų mokykla“ perso­
nažas, dailus, linksmas vyrukas.
5. A r i s t a s — Moljero komedijos „Vyrų mokykla“ perso­
nažas — protingas, solidus, geraširdis pagrindinio veikėjo
Sganarelio brolis.
6. F i l i n t a s — Moljero „Mizantropo“ personažas, kurio
taikus, atlaidus kitų silpnybėms būdas parodomas kaip prie­
šingybė Alcestui, nenuolaidžiaujančiam kitų ydoms.
7. K l e a n t a s — Moljero „Tartiufo“ personažas, pagrindi­
nio veikėjo Orgono svainis, besistengiantis atverti šiam akis į
Tartiufo klastingumą.
8. ... k a d v i s p r i m i n t ų g r a u ž a t į — čia neišverčiamas žo­
džių žaismas: prancūziškai šagrenė (oda) ir graužatis — tas
pat žodis „chagrin“.
9. S v . J e r o n i m a s (331—420) — lotynų bažnyčios tėvas

596
ir mokslavyris, jos karštas ir atkaklus apologetas, išvertęs
į lotynų kalbą Bibliją.
10. V a n v a s — tais laikais Paryžiaus priemiestis Pietų
kryptimi, gausiai gyvenamas skalbėjų. Mergina Vanvo princese
vadinama, matyt, darant užuominą į Moljero komediją „Elidos
princesė arba užburtos salos malonumai“.
11. P u s i a u g a v ė n i s — taip prancūzai vadina Gavėnios
trečios savaitės ketvirtadienį, Paryžiaus studentų, turgaus
prekiautojų ir skalbėjų šventę, iš dalies pakeitusią Užgavėnes.
Per ją bažnyčia buvo puošiama rožine spalva.
12. V a l t e r i s S k o t a s (Walter Scott, 1771 —1832) — škotų
rašytojas, daugelio populiarių istorinių romanų (liet. k. „Rob-
rojus“, „Aivenhas“, „Kventinas Durvardas“) autorius.
13. B e r a n ž ė (Pierre-Jean de Bėranger, 1780—1857) —
populiarių, kandžių dainelių kūrėjas. Viena iš žinomesnių —
„Lizetė“.
14. A u k š č i a u s i o j i E s y b ė — Didžiosios Prancūzijos revoliu­
cijos metu vyko „dekrikščionizacijos“ procesas ir Dievo sąvoka
buvo pakeista Aukščiausiąja Esybe.
15. R i p e t a — uostas prie Tibro upės Romoje.
16. ... u ž t v i n d ė v i s a a n t ž e m ė s — čia citata iš Senojo Tes­
tamento (Pr., 7, 18). Tvanui baigiantis, pasirodė balandis su
alyvos šakele snape (Pr., 8, 11).
17. A m i o (Jacques Amyot, 1513—1593) — Oksero vysku­
pas, Karolio X ir Henriko III auklėtojas ir kapelionas, išvertė
į prancūzų kalbą Plutarcho ir Longaus kūrinių, XVI a. pran­
cūzų literatūrinės kalbos kūrėjas.
18. I p o l i t a s — čia turimas omeny Ipolitas, Atėnų karaliaus
Tesėjaus ir amazonių karalienės Antiopės sūnus iš Rasino
tragedijos „Fedrą“. Eilutė cituojama iš IV veiksmo 2-os scenos.
19. S o k r a t a s — graikų filosofas (468—400 m. pr. Kr.),
dialektikos metodo pradininkas.
X L I I I . Ą ž u o l a s ir n e n d r ė

1. „Ą ž u o l a s i r n e n d r ė “ — Ezopo ir Lafonteno pasa­

kėčių pavadinimas, kur mokoma nuolankumo: ąžuolas pūtėsi
savo stiprybe, o nendrė lenkėsi vėjui. Ąžuolas buvo išrautas
vėtros, o nendrė liko linguoti.
2. A d e v e n t u m (lot.) — prie įvykių.
3. f e s t i n a r e a d e v e n t u m (lot.) — paskubinti įvykius (Ho­
racijaus posakis), žr. t. p. XIX skyr. 5-ą paaišk.
4. ... j e i g u b ū t u m T e s ė j a s , s u s t a b d y t u m T e r a m e n o p a s a k o ­
j i m ą . . . — čia vėl užuomina į Rasino tragediją „Fedrą“ (žiūr.
XLII skyr. 18-ą paaišk.). Teramenas — Ipolito auklėtojas.
Toliau kalbama apie V veiksmo 7-os scenos Terameno pasako-

597
jimą apie tai, kaip žuvo Ipolitas.
5. ... k a i p C e z a r i o ž m o n a — n e t u r i k r i s t i a n t j o s n ė į t a r i m o
š e š ė l i s — senovės Romoje kasmet viename iš aukštųjų valdi­
ninkų vykdavo šventė Bona dea (Gerosios deivės) — vaišingu­
mo ir moters dorybingumo deivės garbei. 62 m. pr. Kr. į šventę,
vykusią pas Pompėją, Julijaus Cezario žmoną, pateko moterimi
persirengęs Publijus Klodijus Pulcheris. Už šventvagystę jis
buvo patrauktas į teismą. Iškilus visam tam reikalui viešumon,
pasigirdo daug kalbų, nemalonių Cezariui. Jis išsiskyrė su
žmona, nors niekuo jos nekaltindamas, tačiau tardamas čia
cituojamus žodžius (Plutarchas „Gajus Cezaris“, 9—10 ir
„Ciceronas“, 28—9).
6. R o b e r t a s S t i p r u s i s — grafas d’Anžu, Kapetingų di­
nastijos pradininkas (mirė 866 m.).
XLIV. La g e m m a di Parigi
1. L a g e m m a d i P a r i g i (it.) — Paryžiaus perlas.
2. M e j u l i s (Etienne-Nicolas Mėhul, 1763—1817) — pran­
cūzų kompozitorius, žymiausias XVIII a. pabaigos prancūzų
muzikos kūrėjas; parašė operą „Juozapas“, uvertiūrą, kan­
tatų, dainų.
3. G r e t r i (Andrė-Ernest-Modeste Grėtry, 1742—1813) —
belgų kompozitorius, kūręs Paryžiuje, per 70 operų autorius
(„Zemira ir Azoras“, „Ričardas Liūtaširdis“ ir kt.).
4. H e b r o n a s — miestas ir sritis vakarinėje Jordanijos
srityje, nuo seno judaizmo centras.
5. „Don Z u a n a s “ — Mocarto opera.
XLVI. Nakties a u d r a
1. M a l e r b a s (Franęois de Malherbe, 1555— 1628) — pran­
cūzų poetas, lyrikas, turėjęs nemažos įtakos prancūzų litera­
tūros klasikams.
X L V I I . Ž m o g u s šaudo...
1. M a r i j a A n t u a n e t ė — Prancūzijos karalienė, Liud­
viko XVI žmona žuvusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją
ant ešafoto (1755—1793).
2. M a ž a s i s T r i a n o n a s — vieneri iš dviejų nedidelių rūmų,
pastatytų Versalio parke Liudviko XIV ir Liudviko XV valdymo
laikais.
X L V I I I . K a m i l i s pas voiskus
1. v o l s k a i (lot. — volsci) — senovės vidurio Italijos gen­
tis, gyvenusi į Pietus nuo Lacijaus (sritis tarp Toskanos ir
Kampanijos, prie Tirėnų jūros), 338 m. pr. Kr. nukariauta
romėnų. Čia daroma užuomina į Romos karvedžio Koriolano
išdavystę, kai jo nenorėjo paskirti konsulu ir jis pabėgo pas
598
volskus. Sugrįžo su jų kariuomene prie Romos vartų ir ruošėsi
ją nuniokoti, tačiau nusileido savo motinos Veturijos ir žmonos
Voliumnijos maldavimams. Šiuo siužetu V. Šekspyras sukūrė
tragediją „Koriolanas“. Posakis „pabėgti pas volskus“ reiškia
išdavystę.
2. B i u l o (Franęois Buloz, 1803 —1877) — prancūzų lite­
ratas, laikraščio „Revue dės deux Mondes“ („Dviejų pasaulių
apžvalga“) steigėjas.
3. P a k e r e t ė (pranc. Paquerette) — gėlė saulutė.
4. B a t u a r (pranc. Battoir) — kultuvė.
5. K o l o m b j ė (pranc. Colombier) — balandinė, karvelidė.
6. ... č i a n i e k a s n ė r a i š d ž i ū v ę , i š s k y r u s m ū s ų g o m u r i u s —
žodžių žaismas, pagrįstas dvejopa prancūziško žodžio „palais“
reikšme: 1) rūmai; 2) gomurys.
7. R u d ž i e r i s (Cosimo Ruggieri) — florencijietis astrono­
mas, karaliaus Henriko II žmonos Kotrynos Mediči favoritas.
XLIX. P a s k u t i n ė s r u d e n s dienos
1. L a i s ė — daugelio senovės graikų kurtizanių vardas.
2. p e l v e n a i (arba menhyrai) — neolito ir ankstyvojo žal­
vario amžiaus statiniai Bretanėje — vertikalūs neapdoroto
akmens blokai, kai kurie papuošti iškaltomis reljefinėmis
žmonių figūromis; manoma, kad statyti kulto reikalams.
3. A r m o r i k a — Siaurės vakarų Galijos (dabart. Bretanės)
senovinis keltiškas vardas.
L. V i e n a s parvyksta...
1. P a n a s (gr. mit.) — Hermio ir nimfos Driopės sūnus,
miškų ir ganyklų dievas, piemenų ir medžiotojų globėjas,
visada linksmas, nimfų apsuptas klaidžiojęs po kalnus ir miškus,
šokęs ir grojęs švilpyne. Buvo vaizduojamas netvarkingas,
apaugęs plaukais, su ragais ir uodega, ožio kanopomis. Pasi­
rodęs žmonėms sukeldavo išgąstį, siaubą (iš čia — „panikos“
sąvoka).
2. d i d ž i o j i p i l n a m e t y s t ė — Prancūzijoje dvidešimt pen-
keri metai.
Lili. K u r kiekvi e n a s p r a d e d a aiškiai įžvelgti n e tik s a v o paties,
bet ir kito širdį
1. K r y ž i a u s R o ž ė s i l i u m i n a t a i (lot. illuminatus — ap­
šviestas) — slaptos religinės-politinės draugijos, kovojančios
su jėzuitais, nariai Europoje. Ypač buvo paplitę XVII ir XVIII a.
antroje pusėje Bavarijoje.
2. E s o n a s (gr. mit.) — argonautų vado Jasono tėvas, kurį
Medėja atjaunino (žr. XXI skyr. 3-ą paaišk.).
3. L a m a r t i n a s (Alphonse Lamartine, 1790—1869) —

599
prancūzų poetas, nuo 1830 m. akademikas.
4. P r i a c h e s p u n t i Va u r o r a (it.) — Anksčiau nei prašvis
aušra — kiek pakeista citata (Pria che spunti a ciel l’aurora) —
iš D. Cimarozos operos „Slaptosios vedybos“ (žr. t. p. XXVII
skyr. 1-ą paaišk.).
L I V . A s i m p t o t i n ė s sielos
1. a s im p to tin is (matėm, term.) — neribotai artėjantis,
bet niekad nesusieinantis (asimptotė — kreivės liestinės riba,
atsirandanti lietimosi taškui tolstant kreive į begalybę arba
tiesė, prie kurios neribotai artėja begalybėn tolstanti kreivės
riba).
LV. Sprendimas
1. H e z i o d a s — senovės graikų poetas (VIII a. pr. Kr.),
autorius didaktinio ir moralizuojančio pobūdžio poemų „Darbai
ir dienos“, „Teogonija“ ir kt. Pastaroji yra pagrindinis graikų
mitologijos šaltinis.
2. t e o g o n i j a (iš gr. t h e o s — dievas ir g o n o s — karta) —
religiniai padavimai apie dievų kilmę ir giminystės ryšius.
3. „ I m i t a c i j a “ (Sekimas) arba „ J ė z a u s K r i s t a u s i m i t a ­
c i j a “ — pamaldaus turinio knyga, vienintelė tokio žanro, pa­
rašyta (XIV a.) aiškia, įtaigia lotynų kalba, labai originali.
Autorystė priskiriama Paryžiaus universiteto kancleriui Ža­
nui Gersonui arba Kempio vienuoliui Tomui.
L V I . T o die, to sleep
1. T o d i e , t o s l e e p (angį.) — „Numirti? Užmigti? —
žodžiai iš garsiojo Hamleto monologo „Būt ar nebūt — štai
klausimas“ 6-osios eilutės V. Šekspyro tragedijoje „Hamletas“
(A. Churgino vertimas).
2. H i m e n ė j o r y š i a i — santuoka, vedybos (Himenėjas —
sen. graikų ir romėnų santuokos dievas).
L V I I . S k u b u s laiškas

1. s a b i n i e t ė s — senovės vidurinės Italijos srities Sabinos

gyventojos. Pasak padavimo, sabiniečių žmonos ir dukros buvo
pagrobtos per šventę Romulo (Romos įkūrėjo ir pirmojo valdo­
vo) pavaldinių. Sabiniečiai išžygiavo prieš pagrobėjus, ir būtų
užvirusi kova, bet atbėgo it pametusios galvą sabinietės, laiky­
damos ant rankų savo kūdikius ir puolė į tarpą savo tėvų ir
vyrų. Sis padavimas — tai užuomina į galingą susiliejimą gy­
ventojų, sudariusių Romos imperiją.
L X . A p l i n k u i K a r m e l i t o s lovą ir prie K o l o m b a n o
mirties patalo
1. ... A l e k s a n d r a s , k u r i s p e rle id o A p e liu i savo m e ilu ž ę

600
K a m p a s p ę — čia kalbama apie Aleksandrą Makedonietį, per-
leidusį dvaro dailininkui Apeliui savo meilužę Kampaspę.
2. o r l e a n i n i n k a i — turimi galvoje Luji Pilypo Orleaniečio
(1773—1850) šalininkai. Luji Pilypas I — Pilypo Orleaniečio,
pravarde „Egalitė“ (Lygybė), ir Luizos de Burbon sūnus, kar­
vedys, 1830—1848 m. Prancūzijos karalius, nuvertus vyres­
niosios šakos Burbonus (Karolį X).
LXI. K a i m o filantropas
1. a n o t l o t y n ų p o e t o — čia turimas galvoje Horacijaus
posakis A u r e a m e d i o c r i t a s („Aukso vidurys“) iš „Odžių“
(II, 10, 5 — odė Lucinijui Murenai), kuriuo teigiama, kad visų
geriausia laikytis vidurio, jei norima ramiai gyventi — nei
skurde, nei pernelyg turtingai, sukeliant kitų pavydą.
L X I I . Išpažintis
1. L e s i u j ė (Jean-Franęois Lesueur, 1763—1837) — pran­
cūzų kompozitorius, operų („Bardai“) ir religinių oratorijų
kūrėjas.
2. s u i g e n e r i s (lot.) — savos rūšies, savotiškas, tam
tikras.
LXIII. Žeraras Tardjė
1. G r a s a s — Prancūzijos miestas 140 km. į pietvakarius
nuo Nicos, kur gausiai auginamos gėlės, išskiriančios esencijas
parfumerijos pramonei.
L X V . Or s o l a
1. A r l i s — miestas prie Ronos upės ir Arlio kanalo,
Ronos žiočių apygardos centras, 89 km. į šiaurės vakarus nuo
Marselio. Garsus vyndaryste ir kt. žemės ūkio pramone, senovės
Romos laikų griuvėsiais.
L X V I . Priklausomybė
1. sta tu s q u o (lot.) — toje pačioje padėtyje kaip anksčiau.
L X V I I . V o r a s r e z g a tinklą

1. P e n e l o p ė — Odisėjo žmona iš Homero „Odisėjos“. Odi­

sėjui išvykus į Trojos karą ir dvidešimt metų negrįžtant, sie­
kiantiems jos rankos jaunikiams pažadėjo vieną kurį išsirinkti,
kai užbaigs austi drobę, bet naktimis išardydavo visą dienos
darbą.
2. a t k u r t i I m p e r i j ą — t. y. sugrąžinti į valdžią Napoleoną,
kuris tuo metu buvo ištremtas į Sv. Elenos salą.
L X V I I I . S ą r a n č i o paslaptis
1. ... a t s i ž a d ė j o s o s t o F o n t e n b l o — čia, Paryžiaus prie­
miesčio rūmuose, 1814 m. Napoleonas I pasirašė atsižadąs
sosto.
38. P a r y ž i a u s M oh ik an ai . I kn. 601
 2. Mon Sen Žano mūšis — taip dar vadinamas mūšis
prie Vaterlo (Belgijoje), kur 1815 m. birželio 18 d. jungtinės
anglų ir prūsų pajėgos sumušė Napoleono I armiją.
3. karalius Juozapas (1768—1844) — vyresnysis Na­
poleono Bonaparto brolis, 1806 m. jo padarytas Neapolio kara­
liumi, o 1808—1813 m. — Ispanijos karaliumi; po Vaterlo
mūšio pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas, vėliau sugrįžo
į Europą ir mirė Florencijoje.
4. Generolas Montolonas (Charles-Tristan Montholon,
1783—1853) — prancūzų generolas, lydėjo Napoleoną I į tremtį
ir paskelbė „Atsiminimus iš Šventosios Elenos*4.
5. Golgota — kalnas prie Jeruzalės, ant kurio buvo nu­
kryžiuotas Jėzus Kristus.
6. Marengas — kalbama apie mūšį prie Marengo kaimelio,
kur 1800 06 14 prancūzai, vadovaujami Napoleono Bonaparto,
sutriuškino austrus.
7. Austerlicas — miestukas Moravijoje, prie kurio
1805 12 02 Napoleonas I sumušė austrus ir rusus.
8. Vagramas — kaimelis Austrijoje, netoli Vienos, kur
1809 07 06 Napoleonas I sumušė erhercogo Karolio vadovau­
jamą austrų kariuomenę.
9. kruvinas prakaitas — aprašomas Evangelijoje pagal
Luką (Lk 22, 39—44), pasirodęs Jėzui meldžiantis Alyvų kalne.
10. Simonas Kirenietis — personažas, aprašomas Evan­
gelijoje pagal Matą (Mt, 27, 32), padėjęs Jėzui Kristui nešti jo
kryžių prieš nukryžiuojant.
11. Klozelis (Bertrand Clausel, 1772—1842) — Prancūzi­
jos maršalas.
12. Baše/m(Gilbert-Desirė-Joseph Bachelu, 1777—1844) —
žymus Revoliucijos ir Imperijos laikų generolas, Restauracijos
metu ištremtas, 1817 m. grįžo Prancūzijon, kaip opozicionie­
rius paleistas į atsargą 1824 m.
13. Žeraras (Etienne-Maurice grafas de Gėrard, 1773—
1852) — Prancūzijos maršalas.
14. Lamarkas (Maximilien Lamarque, 1770—1832) —
prancūzų generolas ir politikos veikėjas, pasižymėjo kaip ora­
torius nuo opozicijos Deputatų rūmuose. Jo laidotuvės sukėlė
didžiulę liaudies demonstraciją, peraugusią į maištą.
15. Astianaktas (gr. mit.) — Hektoro ir Andromachės
sūnus, graikams užėmus Troją, mažas jų numestas nuo tvirtovės
mūrų, kadangi pagal pranašystę turėjęs atkeršyti už jos sugrio­
vimą.
16. Britanikas (42—55 m. po Kr.) — Romos imperatoriaus
Klaudijaus ir Mesalinos sūnus, nunuodytas Nerono.

602
 17. C i n c i n a t a s (Cincinnatus) — romėnas, pagarsėjęs savo
paprastumu ir griežtu gyvenimo būdu, 460 m. pr. Kr. išrinktas
konsulu, vėliau du kartus buvo diktatoriumi.
18. R u n d ž e t S i n g a s B a h a d u r a s (1762—1836) — Kašmyro
ir Lahoro maharadža, 1797 m. išrinktas sikchų. Užkariavęs
smulkias kunigaikštystes, pasiskelbė Pandžabo karaliumi. Savo
armiją organizavo europietiškai, padedamas prancūzų generolų
Venturos (Ventura) ir Aliaro (Allard), kovojo prieš anglų įsi­
galėjimą Indijoje.
19. S a n d r n a g o r a s — buvęs prancūzų miestas ir teritorija
Indijoje, prie Huglio—Gango upės atšakos. Čia turimas galvoje
1803—1805 m. britų-maratų karas su sukilusiomis kunigaikš­
tystėmis.
20. T i p o S a h i b a s (1749—1799) — paskutinysis Indijos
kunigaikštystės Maisoro (Karnatakos) nabobas, ilgai sėkmingai
priešinęsis anglams ir galiausiai nugalėtas britų generolo lordo
Kornvalio 1792 m.
LXIX. 1 8 2 0 - ų j ų m e t ų r u g p j ū č i o 19-osios d i e n ą
1. S v e t o n i j u s (Caius Suetonius Tranquillus, apie 70—
122 m. po Kr.) — romėnų istorikas ir rašytojas. Išliko 8 knygų
veikalas apie 12-os cezarių gyvenimą, dalis biografinio p o ­
b ū d ž i o kūrinio „Apie įžymiuosius vyrus4 4 (apie garsiausius
Romos literatus).
2. K a l i g u l a — Romos imperatorius 37—41 m. po Kr.,
Germaniko ir Agripinos sūnus, bemaž beprotis, pasižymėjęs
žiaurumu.
3. h i p o m a n i j a (med.) — lengva manijos forma.
L X X I I . G r į ž t a m e prie Ž i u s t e n o
1. B a b e l i o b o k š t a s — didelis bokštas, kurį pagal Bibliją
statė Nojaus sūnūs, norėdami pasiekti dangų. Dievas pavertė
niekais šias beprotiškas užmačias, sumaišydamas jį stačiusių
žmonių kalbas. Iš čia sąvoka B a b e l i o b o k š t a s vartojama kaip
painiavos, maišalynės įvaizdis.
2. E v a n g e l i j o s žiburys — užuomina į Evangelijos pagal
Matą (Mt, 5, 15—16) eilutes, kuriomis norima pasakyti, kad
tiesos nenuslėpsi.
LXXIV. Pėdsakai
1. F r a n k m a s o n a i (pranc. f r a n c - m a ę o n s — frankų mūri­
ninkai) — religinio etinio judėjimo, prasidėjusio XVIII a. Di­
džiojoje Britanijoje nariai (žr. t. p. XI skyr. 2-ą paaišk.).
2. a b a t a s G o n d i s — čia turimas galvoje kardinolas Re-
cas (Retz, Paul de Gondi, 1613—1679), kilęs iš garsios floren-
cijiečių Gondžių šeimos, žymus prancūzų politikos veikėjas ir
38* 60 3
rašytojas, suvaidinęs svarbų vaidmenį Frondos neramumų lai­
kais, didelis avantiūristas ir intrigantas.
3. L a t i u d a s (Jean-Henri Masers de Latude, 1725 —
1805) — avantiūristas, dėl machinacijų prieš Liudviko XV
favoritę markizę de Pompadūr (žr. XXXV skyr. 1-ą paaišk.)
kalėjo Bastilijoje, Vensene, Satlė, Sarentone, iš kur daug sykių
pabėgdavo, bet vis dėlto kalėjimuose praleido 35 metus.
4. l a s t i k a s (iš angį. l a s t i n g — patvarus, ilgalaikis) —
blizgantis medvilninis audinys, paprastai vartojamas pamu­
šalams, marškiniams, o seniau — ir avalynei.
LXXVI. Skaitytojas p r a š o m a s nepraleisti n ė vienos
šio s k y r i a u s eilutės
1. 1 7 9 3 - ų j ų m e t ų s a u s i o 2 1 - o j i — šią dieną buvo giljoti­
nuotas karalius Liudvikas XVI.
2. P i s e g r i ū (Charles Pichegru, 1761 —1804) — žymus
prancūzų generolas, rengė sąmokslą su Vandėjos sukilimo
vadu Zoržu Kadudaliu pri« - Bonapartą. Buvo suimtas ir už­
darytas į Tamplį, kur jį rado pasmaugtą jo paties kakla­
raiščiu.
3. S e n t A š e i l i s — miestukas Somos departamente, kur
buvo benediktinų vienuolynas, o Restauracijos laikais — jėzuitų
kolegija.
4. „ l e C o n s t i t u t i o n n e l “ („Konstitucinis“) — liberalios
pakraipos dienraštis, įsteigtas 1815 m., pagrindinis opozicijos
organas Restauracijos laikais. Ėjo iki 1914 m.
5. P a s a k ė č i a a p i e d u p u o d u s — kalbama apie Lafonteno
pasakėčią, kurioje du puodai — molinis ir geležinis išsirengė
keliauti: geležinis apsiėmė globoti molinį, bet juodu keliavo
daužydamiesi šonais vienas į kitą, ir nenuėjęs nė šimto žingsnių,
molinis puodas sudužo. Moralė: susidėti tik su sau lygiais.
6. T h a t i s t h e q u e s t i o n (angį.) — „Štai klausimas“.
Frazė iš garsiojo monologo V. Šekspyro tragedijos „Hamletas“
3-ojo veiksmo.
7. S v . R o k o ( S a i n t - R o c h e ) b a ž n y č i a — Paryžiaus Sent
Onorė gatvėje; joje palaidotas dramaturgas Romelis, taip pat
nuo jos laiptų 1795 m. vandemjero 13-ąją Bonapartas įsakė
karteče sušaudyti maištaujančius prieš Konventą.
8. „N a u j o j i E l o i z a “ — „Julija arba Naujoji Eloiza“ gar­
sus epistoliarinis Z. Z. Ruso (Rousseau) romanas, parašytas
romantizmo ir meilės gamtai dvasia.
9. J o z a p a t o s l ė n i s — slėnis tarp Jeruzalės ir Alyvų kal­
no, drėkinamas Sedrono upės, kurio pavadinimu išreiškiamas
Dievo teismas. Jame pagal krikščionių tikėjimą susirinks mi­
rusieji Paskutiniojo teismo dieną.
60 4
 LXXVII. Kolegos — priešai
1. ... v i s a t a i m u m s s u g r ą ž i n o i m p e r a t o r i u s — užuomina
į tai, kad atėjęs į valdžią Bonapartas 1801 m. panaikino revo­
liucinio Konvento paskelbtą Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės.
2. B r u s ė (Franęois-Joseph-Victor Broussais, 1772 —
1838) — įžymus prancūzų gydytojas, sukūręs fiziologijos teo­
riją, pagrįstą audinių dirglumu.
LXXVI1I. Li u dovi k a s im a s i a t s a k o m y b ė s
1. L a r e j u s (Dominique, baronas Larray, 1766—1842) —
žymus gydytojas, vyriausias Napoleono armijos chirurgas.
2. M o n t e b e l a s — čia kalbama apie generolą, vėliau Pran­
cūzijos maršalą Laną (Jean Lannes, hercogas de Montebello,
1769—1809) — pasižymėjo daugelyje mūšių, ypač prie Mon-
tebelo, už ką Napoleonas I jam suteikė Montebelo hercogo titulą.
3. S a t u r n a s r y j a s a v o v a i k u s — senovės romėnų dievas
(pas graikus — Kronas), Urano (Dangaus) ir Gajos (Žemės)
sūnus, Kibelės vyras, Jupiterio, Neptūno, Plutono ir Junonos
tėvas. Pagal Titanui duotą pažadą, turėjo praryti savo vaikus
vos tik šiems gimus, bet Kibelei pavyko išgelbėti Jupiterį, jo
vieton padėjus akmenį, kurį Saturnas tuoj pat prarijo. Vėliau
Jupiteris pašalino savo tėvą iš sosto ir iš dangaus. Posakiu
„Saturnas ryja savo vaikus“ apibūdinama epocha, institucija
ir kt., kurių susikurtos sąlygos ar rezultatai tampa pražūtingi
joms pačioms, nors turėjo atnešti vien naudą.
LXX1X. Ž m o g u s s u dirbtine n o s i m i
1. K o r n e l i s (Pierre Corneille, 1606—1684) — įžymus
prancūzų dramaturgas, savo kūriniams daugiausia naudojęs
antikinius siužetus. „Nikomedas“ — tragedija, parašyta
1651 m., „Sidas“ — viena iš geriausių jo tragedijų (1636).
2. S e n M a t o — nedidelis žvejų miestukas Bretanėje.
3. Sarlė (Nicolas Charlet, 1792—1842) — prancūzų ka­
rikatūristas ir litografas.
4. P o l i s d e K o k a s (Paul de Kock, 1794—1871) — labai
produktyvus prancūzų rašytojas. Jo romanuose įdomiai ta­
pomas grizečių ir smulkių buržua gyvenimas.
5. e s p l a n a d a — plati gatvė su alėjomis per vidurį.
6. G a b r i e l ė d e V e r ž i — čia turima omeny XIII a. pran­
cūzų kurtuazinio romano „Pilies valdovė de Verži“ pagrindinė
herojė.
7. R e i s d a l i s (Jacob-Isaac van Ruysdaėl, 1628 ar 1629—
1682) — olandų peizažistas, kurio paveikslai šiltų ir turtingų
spalvų.
8. Z o z e f a s V e r n e (Claude-Joseph Vernet, 1714—1789) —

60 5
prancūzų dailininkas marinistas, kurio paveikslai puikūs savo
šviesos žaismu.
9. m a r a v e d i s a s — smulki senoviška ispanų moneta, pus­
antro santimo vertės.
10. M a n f r e d a s — pagrindinis Bairono romantinės dramos
„Manfredas“ herojus.
11. V e r t e r i s — pagrindinis Gėtės epistoliarinio romano
„Jaunojo Verterio kančios“ herojus.
LXXX. Van D e i k a s iš V a k a r ų g a t v ė s
1. V a n D e i k a s — (Antoine van Dyck, 1599—1641) —
įžymus flamandų dailininkas, šedevrais laikomi jo portretai
(Karolio I ir kt.), taip pat jo autoportretas.
2. R u b e n s o m o k i n y s — van Deikas buvo mylimiausias
žymiausiojo flamandų tapybos atstovo Rubenso (1577 —1640)
mokinys.
3. ... p a b u v o j ę s G e n u j o j e — van Deikas daug keliavo po
Italiją, kur turėjo didelį pasisekimą kaip portretistas, ypač tarp
Genujos aristokratų, o dėl jo grožio yra likę neįtikėtiniausių
istorijų bei anekdotų apie jo meilės nuotykius. Raudonieji
rūmai (Palazzo Rosso) — XIII a. architektūros paminklas,
dabar meno galerija.
4. m a r k i z ė d e B r i n j o l ė (Markizė Paola Adomo de Brig-
nolles) — Genujos aristokrato markizo A. Brinjolė Salė žmona,
kurios daug portretų van Deikas yra nutapęs (1623 m.).
5. A n t v e r p e n a s — gimtasis van Deiko miestas.
6. K o n s t a n t i n o p o l i s (dabar Stambulas) — senovės Bizan­
tijos sostinė. Čia kalbama apie jo paėmimą IV Kryžiaus žygio
metu XIII a., apie ką minima senovinėse prancūzų kronikose.
7. B e r g e n a s u ž Z o m o — Nyderlandų karalystės miestas,
prancūzų paimtas 1747 ir 1795 m.
8. T e b a i d a — viena iš trijų Senovės Egipto dalių, dar
vadinama Aukštutiniu Egiptu, kurio sostinė buvo Tėbai. Pir­
mieji krikščionys atsiskyrėliai pasitraukdavo į dykumas šios
srities vakaruose.
9. m e d ž i o t o j a D i a n a (rom. mit.) — Jupiterio ir Latonos
duktė, miškų valdovė, medžiotoja. Žinoma daug jos antikinių
ir vėlesnių laikų statulų įvairiuose pasaulio muziejuose.
10. D i a n a V e r n o n — romantiška V. Skoto romano „Rob Ro­
jus“ herojė.
11. E d m ė j a — Zorž Sand romantiško romano „Mopra“
herojė.
12. p o n i a S a n d — Zorž Sand (George Sand, 1803 —
1876), įžymi prancūzų rašytoja, sentimentalių romanų autorė
(„Indiana“, „Konsuela“, „Orasas“, „Lelija“ ir kt.).

606
 13. paladinas — Viduramžių Vakarų Europoje ištikimas
karaliaus arba damos riteris.
LXXXI. S e n a istorija v i s a d o s n a u j a
1. Van Hutas (van Houtte) — žymus to meto belgų ag­
ronomas, išvedęs daug naujų gėlių veislių.
2. Kanova (Antonio Canova, 1757 —1822) — italų skulp­
torius. Jo kūriniai, nors šiek tiek manieringi, vertinami už
grakštumą ir linijų tobulumą („Amūras ir Psichė“, „Pau­
lina Bordžesė“ ir kt.).
3. ravenalija — Madagaskaro augalas, artimas palmėms
ir bananmedžiams.
4. Klodionas (Claude Michel, pravarde Clodion, 1738—
1814) — prancūzų skulptorius, švelnių ir grakščių formų kū­
rinių autorius.
5. Busardonas (Edmė Bouchardon, 1698—1762) — pran­
cūzų skulptorius, Grenelės gatvės fontano, daugelio Versalį ir
Sv. Sulpicijaus bažnyčią puošiančių kūrinių autorius.
6. Koizevoksas (Antoine Coysevox, 1640—1720) — pran­
cūzų skulptorius, skulptūrinės kompozicijos „Sparnuotieji
žirgai“ Tiuilri rūmuose, „Nimfa prie kriauklės“ ir daugelio
kitų autorius.
7. Zermenas Pilonas (Germain Pilon, 1535—apie 1590) —
prancūzų skulptorius, Pranciškaus I ir Henriko II antkapių
Sen Deni, skulptūrinės grupės „Trys Gracijos“ ir kt. kūrinių
autorius.
8. Žanas Bolonietis (Jean de Bologne, 1529—1608) —
flamandų skulptorius, gyvenęs Florencijoje, buvo susijęs su
Medičių dvaru.
9. Dekanas (Alexandre Decamps, 1803—1860) — pran­
cūzų dailininkas, tapė spalvingas Rytų gyvenimo scenas.
I. A b i ja (pranc. Abeille) — Bitė.
II. Heidelbergas — Vokietijos miestas Badeno žemėje su
garsiu universitetu.
 TURINYS

Pirma dalis

I. Autorius pakelia teatro uždangą, kur rutu­

liosis jo drama ............................................ 5
II. Turgaus džentelmenai ................................. 11
III. Padugnių užeiga ........................................ 17
IV. Žanas Toro ................................................... 24
V. Muštynės .................................................... 31
VI. Salvatorius ................................................. 37
VII. Žanas Toro galutinai pasitraukia, o minia
juo paseka .................................................... 43
VIII. Kol Petriusas ir Liudovikas miegojo .... 50
IX. Du Salvatoriaus bičiuliai ........................ 55
X. Poeto pašnekesys su šunim .................... 61
XI. Siela ir kūnas ............................................ 69
XII. Kas girdėta naktį iš Užgavėnių į Pelenų
dieną Sen Žako priemiesčio žolininko kieme 75
XIII. Mokinys ir mokytojas ................................. 83
XIV. Kova už būvį ............................................... 89
XV. Pradinukų mokytojo namai iš vidaus ... 96
XVI. Muzikas tampa kaimo muzikantu ......... 102
XVII. Gerojo Dievulio grandinė ....................... 109
XVIII. O avyt/.o; .................................................... 114
XIX. Paukštytė narvelyje ................................. 121
XX. Stebuklingoji lazdelė ................................ 128
XXI. Vasarvidžio nakties sapnas ................... 134
XXII. Akivaizdus meilės įkaltis ........................ 140
XXIII. Moskitai ........................................................ 146
XXIV. Pensionas ...................................................... 153
XXV. Kur kalbama apie Sen Žako priemiesčio
laukinius ....................................................... 159
XXVI. Pensiono bičiulė ........................................ 165
XXVII. Būdas pasipiršti ........................................ 173
XXVIII. Buijo klebonas ........................................... 179
XXIX. Nuolankumas likimui ............................... 185
XXX. Kuo greičiau pačiu tiesiausiu keliu ...... 192
XXXI. Roznoelė ..................................................... 198
609
 XXXII. Sinistra cornix ........................................... 207
XXXIII. Kortos niekada nemeluoja ......................... 216
XXXIV. Zakalis .......................................................... 222
XXXV. „Ieškokite moters!“ .................................. 228
XXXVI. Kur įrodoma, kad atsitiktinai, vieną kartą
iš šimto, galima sutikti ir gerų kaimynų ... 234
XXXVII. Fra Dominico Sarranti ............................ 242
XXXVIII. Pavasario ir rožių simfonija ................. 249
XXXIX. De La Valjer kapas ................................... 256
XL. Kolombanas ................................................. 264
XLI. Kamilis ......................................................... 273
XXLII. Vanvo princesės istorija ........................... 280
XLIII. Ąžuolas ir nendrė ........................................ 287

Antra dalis
XLIV. La gemma di Parigi .................................... 301
XLV. Kolombanas iškeliauja ............................... 312
XLVI. Nakties audra .............................................. 319
XLVII. Žmogus šaudo................................................... 324
XLVIII. Kamilis pas volskus ................................... 330
XLIX. Paskutinės rudens dienos .......................... 337
L. Vienas parvyksta............................................. 344
LI. ...Kitas išvyksta .......................................... 352
LII. Sužeista liūtė .............................................. 360
L ili. Kur kiekvienas pradeda aiškiai įžvelgti ne
tik savo paties, bet ir kito širdį .............. 367
LIV. Asimptominės sielos ................................... 372
LV. Sprendimas .................................................. 379
LVI. Lakštingalų šeimynėlė ............................... 385
LVII. To die, to sleep ............................................ 390
LVIII. Skubus laiškas ............................................ 398
LIX. Nutroškėliai .................................................. 403
LX. Aplinkui Karmelitos lovą ir prie Kolom­
bąno mirties patalo ..................................... 408
LXI. Kaimo filantropas ...................................... 417
LXII. Išpažintis ...................................................... 423
LXIII. Žeraras Tardjė ............................................ 429
LXIV. Kai šuo kaukia, kai moteris dainuoja ...... 439
LXV. Orsola ............................................................ 447
LXVI. Priklausomybė ............................................. 454
610
 LXVII. Voras rezga tinklą .................................... 463
LXVIII. Sąrančio paslaptis .................................... 470
LXIX. 1820-ųjų metų rugpjūčio 19-osios dieną .... 477
LXX. 1820-ųjų metų rugpjūčio 19-osios naktį .... 484
LXXI. Išpažinties pabaiga .................................. 490
LXXII. Grįžtame prie Ziusteno ............................ 496
LXXIII. Paieškos ....................................................... 503
LXXIV. Pėdsakai ...................................................... 512
LXXV. Valženezai ....................................... 520
LXXVI. Skaitytojas prašomas nepraleisti nė vienos
šio skyriaus eilutės .................................... 527
LXXVII. Kolegos — priešai ..................................... 535
LXXVIII. Liudovikas imasi atsakomybės ............. 543
LXXIX. Žmogus su dirbtine nosimi ..................... 551
LXXX. Van Deikas iš Vakarų gatvės ................ 561
LXXXI. Sena istorija visados nauja .................... 569
Paaiškinimai ................................................ 577
Dium a A. (tėvas)
P ary žiau s M ohikanai I kn.
R om anas

R edaktorius J . V abuolas
D ailininkas G. P ankevičius
Techn. red ak to riu s A. Ginevičius

SL 1172. 1994 11 05. 26 leid. 1. Tiražas 30 000 egz. Užsk. 1263.

Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, Gedimino 10, 3000 Kaunas
Kaina sutartinė
 Dium a A .(tėvas)
Di 367 P a ry ž ia u s m o h ik a n a i: R om anas / Iš pranc. k.
vertė J . Čeponis.— K.: M arkas, 1994. [T.] 1.—
607(9) p.
ISBN 9986-482-14-3 (1 dalis)
ISBN 9986-482-16-X (2 dalys)
P atra u k lau s, intrig u o jan čio siužeto A. Diuma rom anas parašytas
XIX a. rom antizm o dvasia, pasakoja apie trijų jaunikaičių — poeto Žano Ro-
bero, gydytojo Liudviko ir dailininko Petriuso nuotykius paskutinėm is
ponapoleoninės epochos, restau racijo s laikų dienomis, 1830-ųjų metų liepos
revoliucijos išvakarėse. Piešiama plati to meto visuomenės panoram a nuo
padugnių iki aristo k ratišk ų jų v iršūnių, šiltai vaizduojam a nykstančių
gatvės a rtis tų , kom edijantų ir juokdarių, tų P aryžiaus m ohikanų, karta.
Pačiame istorinių įvykių fone išsiskiria rom antiškos Ziusteno ir Minos,
Kolombano ir K arm elitos, Petriuso ir Reginos meilės istorijos, bei paslap­
tingo g eradario S alvato riau s fig ū ra.
Romanas lietuvių kalba leidžiam as pirm ą k artą.

UDK 840-S