Richard K.

Morgan

SKAITMENINĖS SĄMONĖS,
PIRMA KNYGA

Mokslinis fantastinis romanas

“Unikali kiberpankinė/detektyvinė mokslinė fantastika! Tarytum V.Gibsonas rašytų savo

“Mnemoniškąjį Džonį” ar “Matricą” sėdėdamas pragare.”

SUNDAY TIMES

Dvidešimt penktas amžius. Žmonija, atidžiai stebima Jungtinių Tautų Organizacijos,

pasklido po Galaktikos platybes. Nors tebeegzistuoja skirtingos rasės, klasės, religijos,
technologijų pažanga iš pagrindų pakeitė gyvybės sampratą. Tie, kurie turi pakankamai
pinigų, gali įsirašyti savo sąmonę į šiuolaikinę laikmeną ir esant reikalui instaliuoti ją į bet
kokį naują kūną (vadinamąją “movą”). Mirtis tokiam metušui, sintetikui ar žmodroidui — tik
nereikšmingas elektronų pluoštelio virptelėjimas monitoriaus ekrane.

Iš anglų kalbos vertė BRONIUS BRUŽAS

Serija “Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”
339 tomas. Serija įkurta 1990m.
Ricahrd K. Morgan
ALTERED CARBON
Copyright © by Ricahrd K. Morgan, 2002
Cover art copyright © by Michele Chang, 2004
Vertimas į lietuvių kalbą © leidykla “Eridanas”, 2005
Elektroninė versija © Knygute.lt, 2010
 ĮŽANGA

Likus porai valandų iki aušros, sėdėjau apsilaupiusioje virtuvėje, rūkiau cigaretę,
išgriebtą iš Saros pakelio, klausiausi, kaip šniokščia sūkurys, ir laukiau. Milsportas seniai
nugrimzdo į miego gelmes, tačiau Akiratyje vandens srautai tebeplūdo į seklumą, o krantą
pasiekę garsai šliaužiojo tuščiomis gatvėmis. Nuo verpeto sklido migla, pakibusi virš miesto
kaip muslino drobulė ir aptemdžiusi virtuvės langus.
Cheminėmis priemonėmis palaikydamas budrumą, gal kokį penkioliktą kartą per naktį
patikrinau šaudykles, gulinčias ant suraižyto medinio stalo. Prieblandoje blausiai žvilgėjo
Sarai priklausantis “Heklerio ir Kocho” šrapnelinis pistoletas, į kurio tuščią buožę reikėjo
įkišti apkabą. Tai buvo tikras žudiko ginklas, kompaktiškas ir tylus. Šalia gulėjo dėtuvės.
Kiekvieną iš jų mano bendražygė apvyniojo izoliacine juosta, kad atskirtų šaudmenis: žalia
reiškė migdomąsias kulkas, juoda — mirtinus nuodus. Dauguma apkabų juodavo, nes vakar
didžiumą žaliųjų Sarą panaudojo prieš “Dvynių biosistemų” sargybinius.
Prie bendro ginklų katilo prisidėjau anaiptol ne tokiu subtiliu įnašu — sunkiu sidabriniu
“Smito ir Vesono” revolveriu bei keturiomis likusiomis haliucinogeninėmis granatomis. Visus
balionėlius supančios purpurinės linijos tviskėjo tarytum ketindamos atsiplėšti nuo metalinių
korpusų ir prisijungti prie dūmų sruogų, kurios rūko nuo mano cigaretės galiuko.
Tetrametas, dieną įsigytas prieplaukoje, ne tik atitinkamai pakoregavo mano būseną, bet ir
turėjo šalutinį poveikį. Blaivia galva paprastai nerūkau, tačiau tetras kažkodėl visada
pakurstydavo norą įtraukti cigaretės dūmą.
Nakties tylą draskantį sūkurio riaumojimą staiga papildė sraigtasparnio ūžesys.
Nė kiek nesužavėtas savo klausa, sutryniau nuorūką ir patraukiau per miegamąjį. Sara
vis dar drunijo — tūnodama po antklode ji buvo įgavusi žemo dažnio sinusoidžių kontūrus.
Veidą dengė juodi lyg varno plunksnos plaukai, ilgapirštė ranka kadarojo virš lovos krašto.
Kol į ją spoksojau, naktį perskrodė sprogimas. Viena iš apsauginių orbitinių Harlano pasaulio
stočių paleido į Akiratį bandomąjį šūvį. Nuo dangų sukrėtusio griausmo virptelėjo langai.
Moteris lovoje pasimuistė ir nusibraukė nuo akių plaukų sruogas. Mano pusėn smigo
vaiskios akys.
— Į ką žiūri? — paklausė ji kimiu, mieguistu balsu.
Pakreipiau aukštyn lūpų kampučius.
— Tik nekabink man makaronų. Sakyk, į ką žiūri.
— Tiesiog žiūriu. Laikas keliauti.
Ji pakėlė galvą, išgirdo sraigtasparnio gausmą. Iš veido išblėso paskutiniai miego
pėdsakai, ir Sara atsisėdo.
— Kur ginklai?
Tokie pokštai būdingi diplomatiniam korpusui. Nusišypsojau lyg išvydęs seną draugą ir
pamojau į dėžę, stovinčią kambario kampe.
— Atnešk mano pistoletą.
— Klausau, mem. Juodą ar žalią?
— Juodą. Tais šunkarais pasitikiu nedaugiau nei pigiais sargiais.
Virtuvėje užtaisiau šrapnelinį pistoletą, dirstelėjau į savąjį revolverį, bet jo neliečiau.
Užtat kita ranka prigriebiau vieną iš haliucinogeninių granatų. Sustojau miegamojo
tarpduryje ir delnuose pakilnojau ginklus tarsi mėgindamas nuspręsti, kuris iš jų sunkesnis.
— Sugedo jūsų falo pakaitalas, mem?
Sara dėbtelėjo į mane iš po juodų plaukų pjautuvo, užkritusio ant kaktos. Ilgomis
vilnonėmis kojinėmis ji bandė aptempti blizgančias savo šlaunis.
— Ilgą vamzdį turi taviškis, Takai.
— Svarbu ne dydis...
Garsas pasiekė mūsų ausis vienu metu. Dvigubas metalinis žvangtelėjimas, atsklidęs iš
koridoriaus. Mudviejų žvilgsniai susidūrė, ir ketvirčiui sekundės jos akyse įžvelgiau tokią
pačią nuostabą, kuri užvaldė ir mane. Po akimirkos mečiau Sarai užtaisytą šrapnelinį
pistoletą. Ji pakėlė ilgapirštę ranką ir sugavo ginklą ore tuo momentu, kai kurtinančiai
išsprogo miegamojo siena. Smogiamoji banga nutrenkė mane į kampą.
Akivaizdu, kad jie mus aptiko šiluminiais sensoriai. Šįsyk rizikuoti neketino, todėl
sprogmenimis aplipdė visą sieną. Pro ertmę įvirto kresnas komandosas su dujokauke,
pirštinėtomis rankomis gniauždamas nupjautavamzdį “Kalašnikovą”.
Nors drybsojau ant grindų, o ausyse tebespengė, sviedžiau į įsibrovėlį granatą. Saugiklio
neištraukiau, nes ji vis vien negalėjo pakenkti tipui, užsimaukšlinusiam dujokaukę, tačiau
komandosas neturėjo pakankamai laiko, kad identifikuotų mano dovanėlę. Tiesiog numušė
ją “Kalašnikovo” buože ir kluptelėjo atatupstas, po stikliniu kaukės antveidžiu išplėtęs akis.
— Saugokis!
Sara kiūtojo šalia lovos — sprogimas privertė ją susiriesti ir rankomis užsidengti galvą.
Mano bendražygė išgirdo šūksnį ir per kelias atokvėpio sekundes, kurias mums suteikė
apgaulingas riksmas, ji spėjo iššauti iš savojo pistoleto. Už sienos pastebėjau figūras,
lūkuriuojančias granatos sprogimo. Sarai paleidus tris šūvius į pirmąjį komandosą,
kambaryje tarsi uodai suzvimbė nematomi monomolekuliniai šipuliai. Jie prasibrovė pro
šarvus ir įsismelkė į odą. Nuodams pamažu plintant nervų sistemoje, nekviestas svečias
sustenėjo tarytum žmogus, keliantis sunkų svorį. Išsišiepęs ėmiau stotis.
Kai Sara nusitaikė į figūras, pasislėpusias už sienos, virtuvės tarpduryje išdygo antrasis
komandosas, kuris ją užliejo papliūpa iš savojo automato.
Tebeklūpėdamas, jausdamas cheminių medžiagų poveikį, visiškai aiškiai regėjau, kaip ji
žuvo. Įvykių eiga taip sulėtėjo, kad atrodė, lyg stebėčiau atskirus įrašytus kadrus.
Komandosas šiek tiek nuleido žemyn vamzdį pliekdamas hipergreitašaudžiu režimu, kuriuo
garsėjo “Kalašnikovas”. Pirmiausia į orą išlėkė lova, pavirtusi baltų plunksnų ir sudraskytų
paklodžių debesimi, tuomet į šūvių audrą pateko atsisukusi Sara. Mačiau, kaip viena jos
koja žemiau kelio sutežo į košę, paskui ugnies blyksniai suvarpė blyškius moters šonus,
pražiodė kruvinas ertmes, privertė ją susmukti.
Vos tik automatas nutyko, svyruodamas atsistojau. Sara tysojo veidu į grindis lyg
slėpdama bjaurias po raudonu šydu slypinčias žaizdas, bet aš spėjau jas pastebėti. Nė
nesusimąstydamas, ką darau, išnirau iš už kampo — anksčiau, nei komandosas kilstelėjo
“Kalašnikovą”. Įsirėžiau į jo liemenį, trenkiau per ginklą, nubloškiau priešininką į virtuvę.
Automatas įstrigo tarp durų staktos ir išslydo iš jo rankų. Kai užgriuvau Saros žudiką,
išgirdau, kaip už nugaros subildėjo ant grindų nukritęs ginklas. Išnaudodamas greitį ir jėgą,
kuriuos man suteikė tetrametas, apžergiau komandosą, tvojau per vieną mataruojančią jo
ranką, abiem delnais suspaudžiau aukos galvą ir tėškiau ją į plyteles nelyginant kokosą.
Po dujokaukės antveidžiu ūmai sustiklėjo akys. Pakėliau galvą ir vėl ją vožiau į grindis
taip stipriai, kad nuo smūgio sukežo pakaušis. Slėgiau kaukolę prie plytelių, kol ji ėmė
traškėti, paskui dar kartelį trinktelėjau į grindis. Ausis užgulė riaumojimas, panašus į tą,
kuris atūžia nuo sūkurio — iš tolumos, regis, atsklido mano paties balsas, staugiantis
nešvankybes.
Ruošiausi ketvirtam ar penktam dūžiui, kai mano tarpumentę kažkas nutvilkė, o
priešakyje iš stalo kojos nelauktai pasipylė atplaišos. Pora jų smigo man į veidą.
Nežinau kodėl, bet staiga pajutau, jog įniršis atlėgsta. Kone švelniai nuleidau komandoso
galvą, suglumęs paliečiau skruoste styrančias rakštis ir tik tada supratau, kad mane pašovė.
Pervėrusi nugarą kulka nuskėlė skiedras nuo stalo kojos. Priblokštas nudūriau akis žemyn,
išvydau tamsiai raudoną ant marškinių plintančią dėmę. Akys manęs neapgavo: aš
pastebėjau angą, dydžio sulig golfo kamuoliuku.
Tą pačią sekundę atplūdo skausmo banga. Jaučiausi taip, lyg mano krūtinės ertmę
kažkas būtų perdūręs plieniniu vamzdžių valytuvu. Mąsliai pakėliau ranką, užčiuopiau skylę,
įkišau į ją du pirštus. Šių galiukais brūkštelėjau per gruoblėtus, suskaldytus kaulus. Vieną
pirštą nutvilkė ritmiškas tvinkčiojimas. Kulka širdies nekliudė. Suurzgęs pabandžiau
atsistoti, tačiau vietoj tylaus stenėjimo iš gerklės išsiveržė krenkštimas, ir burnoje pajutau
kraujo skonį.
— Nejudėk, močkrušy!
 Riksmas priklausė jaunatviškam, nuo šoko spigiai skambančiam balsui. Susikūprinęs
dirstelėjau per petį. Užnugaryje, tarp durų, stovėjo vyrukas policininko uniforma, abiejomis
rankomis gniaužiantis pistoletą, iš kurio ką tik mane pašovė. Jis pastebimai drebėjo. Vėl
atsikosėjau ir nukreipiau žvilgsnį į stalą.
“Smito ir Vesono” revolveris žvilgėjo sidabru akių lygyje, ten, kur jį palikau prieš porą
minučių. Matyt, pajudėjau tik todėl, kad ramybės nedavė mintis apie šią trumputę laiko
atkarpą, skyrusią mane nuo to momento, kai Sara buvo gyva ir viskas klojosi pagal planą.
Vos prieš dvi minutes galėjau paimti ginklą, netgi mąsčiau, ar nevertėtų jo prigriebti. Kodėl
gi dabar to nepadarius? Sugriežiau dantimis, pirštus kyštelėjau gilyn į krūtinės skylę ir
sverdėdamas atsistojau. Gomurį aptaškė šiltas kraujas. Laisvąja ranka įsikibau į stalo
kraštą, atsigręžiau į farą. Mano lūpos atvipo virš kietai sukąstų dantų, ir veidą perkreipė
vypsnis.
— Neversk manęs šauti, Kovačai.
Gargaliuodamas, pro švarples su švilpesiu leisdamas orą, prisitraukiau prie stalo, įrėmiau
į jį šlaunis. Revolveris it piritas spindėjo ant subraižyto medinio paviršiaus. Iš orbitinės
stoties į Akiratį įsirėžęs blyksnis nutvieskė virtuvę melsvu atspalviu. Girdėjau, kaip kriokia
sūkurys.
— Aš sakiau...
Užsimerkęs stvėriau nuo stalo ginklą.

PIRMA DALIS
ATVYKIMAS
(PERKELTIS SIAURUOJU SPINDULIU)

Prisikelti iš numirusių — nemaloni procedūra.

Diplomatiniame korpuse jus moko atsipalaiduoti prieš patenkant į saugyklą. Nurimk ir
plauk pasroviui. Tai pirmoji pamoka, kurią instruktorius kala jums į galvą. Pamenu, kaip
Virdžinija Vidora, moteris atšiauriu žvilgsniu ir šokėjos kūnu, įkalintu apdribusiame
kombinezone, žygiavo prieš mus priimamajame. “Dėl nieko nesijaudinkite, — kalbėjo ji, — ir
jūs būsite tam pasirengę”. Po dešimtmečio su Virdžinija susitikau Naujosios Kanagavos
areštinėje. Dėl ginkluoto apiplėšimo ir padarytos organinės žalos ją nuteisė kalėti nuo
aštuoniasdešimties iki šimto metų. Išvesta iš vienutės ji spėjo man tarstelėti: “Nesijaudink,
vaiki, jie tave išsaugos”. Tada palenkė galvą, prisidegė cigaretę, įtraukė dūmą į plaučius, dėl
kurių daugiau nesuko smegenų, ir numygo koridoriumi, tarsi keliaudama į nuobodų
pasitarimą. Pro savo kameros grotas neką tepajėgiau įžiūrėti, bet kaip įmanydamas
palydėjau Virdžiniją žvilgsniu, stebeilijausi į jos žingsnius, spinduliuojančius išdidumą, ir lyg
mantrą kartojau žodžius.
Frazė “Nesijaudink, jie tave išsaugos” įkūnijo tobulą dviprasmišką gatvės išmintį. Niaurų
tikėjimą baudžiamosios sistemos veiksmingumu ir užuominą į vingrią sąmonės būklę, kurios
reikėjo, idant galėtum aplenkti psichozės uolas. Kad ir ką jauti, kad ir ką mąstai, kad ir kas
esi, kai tave išsaugo, toks ir išliksi atsigavęs. Negana to, prisidės itin bjauraus nerimo
būsena. Todėl atsipalaiduok. Nurimk ir plauk pasroviui.
Jei turi laiko.
Pabudau įnirtingai blaškydamasis rezervuare, vieną ranką prispaudęs prie krūtinės,
kurioje apčiuopomis ieškojau žaizdos, kita grabinėdamas neegzistuojantį ginklą. Mane
užgriuvo nematomas svoris, ir aš pūkštelėjau atgal į plūduriavimui skirtą gelį. Ėmiau
mataruoti rankomis, į talpyklos kraštą skausmingai užsigavau alkūnę ir sužiopčiojau. Į burną
plūstelėjo gelio gumulai. Užsičiaupęs sugriebiau liuko apytvarą, bet nelemta košė lindo
visur — degino akis, šnerves ir gerklę, privertė slysčioti pirštus. Sunki našta, prislėgusi
mano krūtinę tarsi per manevrus aukštos gravitacijos aplinkoje, stūmė mane nuo liuko ir
spaudė į prakeiktus drebučius. Ankštame rezervuare kūnas įniko energingai sūpuotis.
Plūduriavimui skirtas gelis? Po velnių, aš skendau.
Staiga kažkas stvėrė mane už rankos ir kosėjantį pasodino. Kol delnu tekšnojau per
krūtinę, kurioje žaizdų taip ir neaptikau, nematomas asmuo rankšluosčiu šiurkščiai
perbraukė man per veidą, kad atgaučiau regėjimą. Nutariau, jog apsižvalgyti galėsiu vėliau,
ir atsidaviau įdomesniam užsiėmimui: iš nosies bei gerklės bandžiau išpurkšti rezervuaro
turinį. Maždaug pusę minutės sėdėjau nukoręs galvą, spjaudžiaus geliu ir mėginau suvokti,
kodėl man rodos, tarsi pečius ir visą kūną slegia sunki našta.
— Ir tai vadinasi apmokymais? — nuskambėjo atšiaurus vyriškas balsas, vienas iš tų,
kokį paprastai išgirsi įkalinimo įstaigose. — Ką tu išvis veikei diplomatiniame korpuse,
Kovakai?
Būtent tada viską supratau. Harlano pasaulyje Kovačas — gan dažnai pasitaikanti
pavardė. Visi žino, kaip ją tarti. Priešingai nei šitas tipelis. Jis kalbėjo tęsiama amanglų
tarme, kuri buvo populiari ir Harlane, tačiau vis vien sugebėjo iškraipyti pavardę, vietoj
slaviškos galūnės “č” išspausdamas kietą “k”.
O kur dar sunkumas.
Apvaizda pervėrė miglotus mano pojūčius nelyginant plyta, sudaužiusi matinį stiklą.
Aš atsidūriau už savojo pasaulio ribų.
Kažkuriuo momentu jie išgabeno Takešį Kovačą (skaitmeniniu pavidalu) iš Harlano. Be
šio pasaulio, Žėručio sistemoje daugiau gyvenamų biosferų neegzistavo, vadinasi, mane
išsiuntė siauruoju spinduliu į tarpžvaigždinę kelionę...
Kur tiksliai?
Pakėliau galvą. Betoninėse lubose tviskėjo akį rėžiantys neoniniai vamzdeliai. Aš
kiurksojau atvirame metaliniame cilindre, savo išvaizda labiausiai panėšėjau į senųjų laikų
aviatorių, kuris užmiršo apsirengti prieš sėsdamas į savo biplaną. Maniškis rezervuaras
stovėjo tarp dvidešimties kitų, remiančių sieną, priešais uždarytas plienu apkaltas duris.
Kambaryje tvyrojo žvarba, sienos stūksojo plikos. Tuo tarpu Harlano pasaulyje naujų movų
kambariai nudažyti pastelinėmis spalvomis, o tenykščiai prižiūrėtojai pakankamai simpatiški.
Šiaip ar taip, visuomenei skola sumokėta. Todėl tau bent jau suteikiama pati
elementariausia paslauga — galimybė maloniai pradėti naują gyvenimą.
Žodis “malonus” visiškai nesiderino prie figūros, iškilusios mano akiratyje. Maždaug
dviejų metrų ūgio žaliūkas, rodės, užsidirbdavo pragyvenimui grumdamasis su pelkių
panteromis, kol pagaliau sulaukė progos imtis dabartinio darbo. Ant krūtinės bei rankų
pūpsantys raumenys priminė prie kūno prigludusius šarvus, viršugalvyje stirksojo trumpai
skusti plaukai, tarp kurių buvo matyti ilgas žaibo formos iki kairiosios ausies nudrikęs
randas. Jis vilkėjo palaidus juodus rūbus su antpečiais ir ant krūtinės besipuikuojančiu
diskelio logotipu. Vyrukas varstė mane atšiauriomis ir juodomis it palaidinė akimis. Padėjęs
man atsisėsti, žengė atgal per rankos atstumą, kaip ir priklausė pagal instrukcijas. Panašios
procedūros jam aiškiai buvo virtusios rutina.
Suspaudžiau vieną šnervę ir iš kitos iššnypščiau rezervuaro gelį.
— Gal pasakysi, kur aš esu? Nenorėtum patikslinti mano teisių?
— Kovakai, šiuo metu tu neturi jokių teisių.
Dirstelėjęs į prižiūrėtoją pamačiau, kad jo fizionomijoje nušvito nuožmus vypsnis.
Patraukiau pečiais ir švariai išsipurškiau antrąją šnervę.
— Na, tai pasakysi, kur esu?
Jis akimirką padvejojo, nukreipė žvilgsnį į stogą, nusėtą neoninėmis lempomis, tarytum iš
jų galėtų išpešti visą reikalingą informaciją, galop aidu atkartojo mano gūžtelėjimą.
— Žinoma. Kodėl gi ne? Tu Įlankos mieste, bičiuli. Įlankoje, Žemėje. — Į jo veidą sugrįžo
šypsenos parodija. — Gimtuosiuose žmonijos namuose. Pasimėgauk viešnage pačiame
seniausiame civilizuotame pasaulyje. Ta-dada-daaa.
— Tik nemėgink atsisakyti etatinio savo darbo, — rimtai pasiūliau.
 Gydytoja nuvedė mane ilgu baltu koridoriumi, suraižytu dryžiais, kuriuos paliko guminiai
vežiojamų stalų ratukai. Ji kulniavo sparčiu žingsniu, aš stengiausi neatsilikti. Pėdinau
beveik nuogas, apsisupęs tiktai pilku rankšluosčiu. Nuo kūno tebevarvėjo gelis. Moteris
atrodė paslaugi, tačiau jos manierose pastebėjau užslėptą atsainumą. Po pažastimi gydytoja
spaudė pluoštą dokumentų, liudijančių, kad jai dar teks aplankyti gausybę kitų vietų.
Nejučia ėmiau spėlioti, kiek movų mano bendražygė turi aptarnauti per vieną dieną.
— Artimiausias kelias paras jums reikėtų kiek galima daugiau ilsėtis, — dėstė ji. — Kurį
laiką jus kankins silpni mauduliai. Bet nesijaudinkite. Jie atslūgs, kai išsimiegosite. Jei
neišvengsite pasikartojančių komplika...
— Aš viską žinau. Esu tai patyręs anksčiau.
Nejaučiau jokio poreikio kalbėtis. Ką tik prisiminiau Sarą.
Mes stabtelėjome prie durų, ant kurių matinio stiklo juodavo trafaretu parašytas žodis:
DUŠINĖ. Gydytoja paragino mane žygiuoti į kambarį. Nudrožė įkandin ir apsidairė.
— Dušu irgi teko naudotis, — užtikrinau.
Ji sulinksėjo.
— Kai nusiprausite, eikite į koridoriaus galą. Iš ten liftu kilkite į kitą aukštą, kur jus
išrašys. Beje, hmm, su jumis norės šnektelėti policija.
Instrukcijų vadovas siūlo vengti stiprių sukrėtimų, nuo kurių naujos movos savininką
užplūstų adrenalino perteklius, bet gydytoja, matyt, susipažinusi su pono Kovačo byla,
negalvojo, jog pasimatymas su policija taps išskirtiniu mano gyvenimo įvykiu. Nusprendžiau
neapvilti jos lūkesčių.
— Ko jie nori?
— Man nesakė. — Tardama šiuos žodžius ji neįstengė nuslėpti susierzinimo. — Galbūt
garsas apie jus pasklido plačiau, nei manote.
— Gal ir taip. — Savo naujajame veide instinktyviai pakėliau aukštyn lūpų kraštelius. —
Gydytoja, iki šiol nė sykio čia nesilankiau. Kalbu apie Žemę. Su jūsų policija neturėjau jokių
reikalų. Ar man derėtų nerimauti?
Moteris pažvelgė į mane, ir jos akyse išvydau baimę, kuri sumišo su nuostaba bei
panieka, jaučiama nevykėliui žmonijos reformatoriui.
— Žinant, kas jūs toks, — pagaliau pratarė ji, — nerimauti reikėtų jiems.
— Aha, aišku, — tyliai atsakiau.
Padvejojusi gydytoja mostelėjo ranka.
— Persirengimo kambaryje atrasite veidrodį, — sumurmėjo ir grįžo į koridorių. Nukreipiau
akis į patalpą, kurią ji man rodė, bet kol kas nesijaučiau pasirengęs išvysti savo atvaizdą.
Dušinėje pasišvilpaudamas išsimuilinau naują kūną. Mano mova buvo ką tik įkopusi į
ketvirtą dešimtį. Standartiška protektorate vyraujanti išorė, plaukiko sudėjimas ir kažkas
panašaus į kariškiams būdingą, pagal užsakymą atliktą nervų sistemos korekciją.
Greičiausiai neurocheminis patobulinimas. Kitados pačiam teko taip modernizuotis.
Spaudimas plaučiuose bylojo apie pripratimą prie nikotino, dilbį išraižė įmantrūs randai,
tačiau, neskaitant šių smulkmenų, neaptikau nieko bjauraus, dėl ko galėčiau skųstis.
Dilgsnius ar įsisenėjusius sopulius pajunti vėliau, bet jei esi išmintingas, nekreipi į juos
dėmesio. Kiekviena mova turi savo istoriją, ir jeigu negali su tuo susitaikyti, renkiesi
“Sintetos” arba “Farbrikono” produkciją. Sintetinėmis movomis naudojausi ne kartą,
pavyzdžiui, kai dalyvaudavau posėdžiuose, kuriuose būdavo svarstomas mano lygtinis
paleidimas. Pigu, tačiau jausmas toks, tarsi gyventum skersvėjų varstomame name. Jau
neminint to fakto, jog sintetiniai pakaitalai stokojo normaliai sureguliuotų skonio receptorių.
Bet koks maistas primindavo kariu apibarstytas pjuvenas.
Persirengimo kabinoje radau tvarkingai sulankstytą ant suolelio padėtą vasarinį kostiumą
ir į sieną įmontuotą veidrodį. Ant drabužių gulėjo paprastas plieninis laikrodis, prispaudęs
voką, kurio baltame fone išvydau savo pavardę. Giliai įkvėpęs žengiau prie veidrodžio.
Šioji pabudimo dalis visuomet esti sunkiausia. Per porą dešimtmečių ne sykį keičiau
kūnus, tačiau nepažįstamo žmogaus atspindys kiekvieną kartą mane sukrėsdavo. Tapatūs
pojūčiai tikriausiai apimtų, jei bandytum ištraukti vaizdą iš autostereogramos gelmių.
Pirmąsias kelias akimirkas dingojasi, jog matai žmogų, žvelgiantį į tave pro langą. Vėliau,
kai sutelki dėmesį, jautiesi taip, lyg prasibrautum po kauke ir įsilietum į jo vidų, užvaldytas
kone fiziškai apčiuopiamo šoko. Tarytum kažkas nupjautų bambagyslę, tačiau, užuot judu
atskyręs, tiesiog pašalintų svetimumą — būtent tada suvoki, jog regi savo atvaizdą.
Stovėjau priešais veidrodį ir šluosčiausi rankšluosčiu pamažėle pratindamasis prie veido.
Jis priklausė baltosios rasės atstovui (kažkas nauja, bent jau man), kuris, iš visko
sprendžiant, per savo gyvenimą niekuomet nesirinkdavo lengviausių kelių. Nors mova ilgą
laiką tūnojo rezervuare, todėl buvo išblyškusi, veidrodyje spindinti fizionomija vis vien
atrodė suskerdėjusi, išraizgyta galybe raukšlelių. Tankius juodus trumpai kirptus plaukus
kur ne kur margino žilė. Akys tviskėjo keistu melsvu atspalviu, po kairiąja vingiavo vos
įžiūrimas dantytas randelis. Kilstelėjau kairiąją ranką, įsispiginau į istoriją, surašytą odoje,
mintyse nejučia ėmiau spėlioti, ar užgijusių žaizdų žymės ant dilbio ir paakyje kaip nors
tarpusavyje susijusios.
Iš voko, gulinčio po laikrodžiu, kyšojo lapelis su kompiuterio atspausdintu tekstu.
Pasirašytu ranka. Kaip neįprasta.
Na, dabar tu Žemėje. Seniausiame iš civilizuotų pasaulių. Gūžtelėjau, permečiau akimis
laišką, apsirengęs sulenkiau lapą perpus ir įsikišau į švarko kišenę. Paskutinį kartą
nukreipiau žvilgsnį į veidrodį, ant riešo užsisegiau naują laikrodį ir numyniau susitikti su
policija.
Iš kambario išėjau ketvirtą valandą penkiolika minučių vietos laiku.

Gydytoja manęs laukė įsitaisiusi už ilgo, išriesto priimamojo stalo, monitoriuje pildydama
dokumentų formas. Prie jos stypsojo liesas, neišvaizdus vyriškis juodu kostiumu. Be
jųdviejų, kambaryje daugiau nieko neišvydau.
Apsidairęs kreipiausi į juodašvarkį:
— Jūs iš policijos?
— Policininkai lauke, — žmogus pamojo į duris. — Šiai žinybai jie nepriklauso, todėl
privalo gauti specialų leidimą, jei nori čia patekti. Mes turime savo apsaugą.
— Kas jūs toks?
Jis nutaisė tą pačią, sumišusias emocijas spinduliuojančią, išraišką, kokia gydytoja
apdovanojo mane prie dušinės.
— Kalėjimo viršininkas Salivanas. Vadovauju Centrinei Įlankos saugyklai, šiai įstaigai, su
kuria jūs atsisveikinsite.
— Neatrodo, jog džiaugiatės mane išlydėdamas.
Salivanas pervėrė mane rūsčiu žvilgsniu.
— Jūs esate recidyvistas, Kovakai. Tokiems kaip jūs gaila aukoti puikius kūnų pavyzdžius.
Paliečiau laišką, įgrūstą į vidinę švarko kišenę.
— Laimei, ponas Benkroftas jums nepritaria. Jis turėtų atsiųsti man limuziną. Mašina irgi
stovi lauke?
— Aš jos nesidairiau.
Kažkur ant stalo suskambėjo protokolinio įrašo signalas. Gydytoja baigė įvedinėti
duomenis, nuplėšė iš spausdintuvo išnirusią lapo dalį, keliose vietose įspaudė savo inicialus
ir perdavė ją Salivanui. Viršininkas pasviro virš popieriaus lapo, peržvelgęs jį savo siauromis
akimis pakeverzojo parašą ir įbruko dokumentą man.
— Takeši Levi Kovakai, — prabilo neteisingai ištardamas mano pavardę, kaip ir jam
tarnaujantis prižiūrėtojas, kurį pamačiau, kai išnirau iš rezervuaro. — Remdamasis
įgaliojimais, kuriuos man suteikė Vieningasis Jungtinių Tautų Teisingumas, išnuomoju jus
Lorensui Dž. Benkroftui neilgesniam kaip šešių savaičių laikotarpiui. Pasibaigus šiam
periodui, jūsų lygtinį paleidimą svarstysime iš naujo. Prašau pasirašyti. Štai čia.
Čiupau šratinuką ir toje vietoje, kurią lietė viršininko pirštas, kito žmogaus raštu
brūkštelėjau savo pavardę. Salivanas atskyrė dvi sulipusias kopijas, rausvąją perdavė man.
Moteris už stalo pakėlė antrą lapą, juodašvarkis jį sugriebė.
 — Prieš jus — gydytojos ataskaita, paliudijanti, jog iš Harlano teisingumo administracijos
Takešis Kovakas atvyko nesužalotas. Vėliau jūs buvote sėkmingai perkeltas į naują kūną.
Tai patvirtinu aš pats ir vidinė stebėjimo sistema. Kartu pridedamas diskas su persiuntimo
informacija ir rezervuaro duomenimis. Prašau pasirašyti.
Apsižvalgiau akimis bergždžiai ieškodamas vaizdo kamerų. Nutariau, jog priešintis
neverta, ir antrą kartą pakraigaliojau savo vardą.
— Štai jūsų nuomos sutarties kopija. Įdėmiai ją perskaitykite. Jei sulaužysite bent vieną
iš nurodytų taisyklių, galite nedelsdamas grįžti į administracijos parinktą saugyklą, kur
kalėsite visą jums paskirtos bausmės laiką. Ar supratote išdėstytas sąlygas? Sutinkate joms
paklusti?
Stvėriau dokumentą ir perbėgau akimis tekstą. Standartinė rašliava. Šiek tiek
pakoreguota lygtinio paleidimo sutartis, viena iš pustuzinio, kurias man teko pildyti Harlano
pasaulyje. Frazės oficialesnės, bet turinys tas pats. Kitaip tariant, šlamštas. Pasirašiau nė
nemirktelėjęs.
— Ką gi... — rūsti Salivano išraiška truputį sušvelnėjo. — Jums pasisekė, Kovakai.
Siūlyčiau pasinaudoti suteiktu šansu.
Ir kaip jiems neatsibosta to kartoti?
Tylėdamas sulanksčiau dokumentus, įsikišau juos į kišenę, šalia laiško. Jau ketinau
pasišalinti, kai gydytoja atsistojo ir ištiesė man nedidukę baltą kortelę.
— Pone Kovakai.
Aš sustojau.
— Prisitaikymo procedūra jūsų veikiausiai nevargins, — tarė ji. — Kūną gavote sveiką, o
jūs pats... esate prie to įpratęs. Visgi jei iškils kokių nors rimtų sunkumų, skambinkite šiuo
numeriu.
Paėmiau kortelę judėdamas lyg automatas — anksčiau nė nebuvau užfiksavęs, jog mano
gestai pasižymi tokiu mechaniniu tikslumu. Atrodo, suveikė neurocheminės modifikacijos.
Kortelė nukeliavo į tą pačią kišenę, kur prasmego ir dokumentai. Be žodžių nukulniavęs per
priimamąjį atidariau laukujes duris. Galbūt elgiausi nemandagiai, tačiau pastate kol kas
nemačiau žmonių, kurie būtų nusipelnę mano dėkingumo.
Jums pasisekė, Kovakai. Kurgi ne. Atsidūriau už šimto aštuoniasdešimties šviesmečių nuo
namų, esu kito žmogaus kūne, išnuomotas šešioms savaitėms. Mane perkėlė į Žemę, kad
atlikčiau darbą, kurio vietiniai policininkai nesiimtų netgi apsiginklavę įnagiais, skirtais
maišto malšinimui. Jei susimausiu, grįšiu atgal į saugyklą. Jaučiausi tokiu laimės kūdikiu, jog
žygiuodamas pro duris panūdau užtraukti dainą.
2

Už durų išvydau didžiulę, bet anaiptol ne tuščią salę. Nė trupučio neprimenančią namuose
likusios Milsporto saugyklos terminalo. Po pakrypusiu, ilgais permatomais paneliais užklotu
stogu popiečio saulėje gintariniu žvilgesiu spindėjo lydyto stiklo grindinys. Su automatinėmis
išėjimo durimis žaidė keli vaikai, vienos sienos šešėlyje bidzeno vienišas nešvarumų
šniukštinėjantis robotas-valytojas. Šen bei ten ant senų medinių suoliukų sėdėjo žmonės,
nuo saulės švytėjimo įgavę kaštoninį atspalvį, kurie tylėdami laukė draugų arba giminių,
grįžtančių iš nukopijuotų sąmonių tremties.
Centrinė perkelties stotis.
Tie žmonės neatpažins mylimųjų, įsikūnijusių į naujas movas. Keliaujantys namo patys
prieis prie saviškių, tuo tarpu pastaruosius, nekantriai lūkuriuojančius susitikimo, gąsdins
mintis apie svetimą kūną ir veidą, kurį teks išmokti pamilti. Nors visai įmanoma, jog ant
suolelių tupėjo tolimi palikuoniai atvykstančių giminaičių, kurie išliko miglotuose vaikystės
prisiminimuose arba šeimos legendose. Korpuse pažinojau vieną vyruką, Murakamį, laukusį,
kol paleis prieš šimtmetį į saugyklą nugrūstą prosenelį, ketinusį nukeliauti į Niupestą su
dovanomis — litru viskio ir biliardo lazda. Jis nuo kūdikystės girdėjo istorijas, kaip bočius
viešpataudavo Kanagavos biliardinėse. Žmogelį nuteisė kalėti anksčiau, nei gimė
Murakamis.
 Savąją sutikimo delegaciją pastebėjau, kai laiptais nulipau į salę. Vieną suolą supo trys
aukšti siluetai, kurie mindžikavo įžambiuose saulės spinduliuose ir kėlė dulkių debesėlius.
Ketvirtoji figūra sėdėjo ant suoliuko sunėrusi rankas, ištiesusi kojas. Visi puikavosi
veidrodiniais akiniais nuo saulės, todėl žvelgiant iš toli jų veidai panėšėjo į tapačias kaukes.
Žengiau tiesiai link durų nė nesiruošdamas pasukti ketveriukės kryptimi. Jiems paaiškėjo,
ką sumąsčiau, tik tada, kai įveikiau pusę salės. Porelė, nupėdinusi užkirsti kelią, spinduliavo
didžiulių ką tik pašertų katinų ramybę. Kresni, grėsmingos išvaizdos, su išpuoselėtomis
purpurinėmis mohikanų skiauterėmis, jie stabtelėjo prieš mane, už poros metrų. Buvau
priverstas staigiai juodu aplenkti arba tiesiog sustoti. Pasirinkau antrąjį variantą. Ką tik
atvykusiam naujos movos savininkui derėtų neužmiršti savo būklės ir nesiutinti vietinės
teisėtvarkos atstovų. Antrą kartą per dieną išspaudžiau šypseną.
— Kuo jums galėčiau padėti?
Vyresnysis iš poros atsainiai pamojo ženkleliu ir pradangino jį kišenėje tarsi
būgštaudamas, jog atviroje erdvėje metalas nubluks.
— Įlankos policija. Su jumis norėtų pakalbėti leitenantė... — rodės, vyriškis nukando
sakinį lyg atsispyręs norui pridėti epitetą. Nutaisiau veido išraišką, iš kurios sprendžiant,
rimtai svarsčiau, ar paklusti. Bet jie žinojo mane pričiupę. Praėjus vos valandai nuo to
momento, kai išvirtai iš rezervuaro, naujo savo kūno nesi pažinęs tiek, kad veltumeis į
peštynes. Smegeninėje nuslopinau Saros mirties vaizdus ir leidausi nuvedamas prie
sėdinčios policininkės.
Po auksiniais akinių diskais slėpėsi ketvirtą dešimtį įpusėjusi moteris. Žemiau išsišovusių,
turbūt paveldėtų iš Amerikos indėnų, skruostikaulių pamačiau į sardonišką šypseną
iškreiptas lūpas. Akiniai nuo saulės maksojo ant nosies, primenančios skardinių atidarytuvą.
Veidą įrėmino trumpi susivėlę, virš kaktos smailiomis sruogomis styrantys plaukai. Ji vilkėjo
per didelę karišką striukę, tačiau ilgos juodomis kelnėmis apmautos kojos bylojo, jog po
apdribusiomis klostėmis slypi liaunas kūnas. Leitenantė, sukryžiavusi ant krūtinės rankas,
dėbsojo į mane kokią minutę, kol galiausiai pasiteiravo:
— Kovačas?
— Taip.
— Takešis Kovačas? — ji teisingai ištarė mano pavardę. — Iš Harlano pasaulio? Atsiųstas
iš Milsporto per Kanagavos saugyklą?
— Žinote, jūs kalbėkite, o aš įsiterpsiu, jei netyčia suklysite.
Įsivyravo ilga pauzė, per kurią mano akis spigino blykčiojantys akinių stiklai. Moteris
nežymiai pakėlė sunertas rankas ir nužvelgė vieną savo plaštaką.
— Turi humoristo pažymėjimą, Kovačai?
— Atleiskit, palikau namuose.
— Ką ketini veikti Žemėje?
Nekantriai numojau ranka.
— Jūs pati žinote, antraip čia nesėdėtumėte. Norite kažką pasakyti ar atsivedėte savo
vaikučius, kad mane paauklėtumėte?
Pajutau, kaip bicepsą suspaudė tvirti pirštai. Leitenantė kone nepastebimai kryptelėjo
galvą, ir policininkas mane paleido.
— Atvėsk, Kovačai. Aš tik mėginu užmegzti pokalbį. Na, taip, mes žinome, jog tave iš
saugyklos ištraukė Lorensas Benkroftas. Tiesą sakant, atvykau čia tam, kad pamėtėčiau
tave iki Benkroftų rezidencijos. — Ji netikėtai išsitiesė ir atsistojo. Ūgiu beveik prilygo
naujajai mano movai. — Aš esu Kristina Ortega. Iš Organinės žalos skyriaus. Tyriau
Benkrofto bylą.
— Tyrėte?
Moteris sulinksėjo.
— Bylos nagrinėjimas baigtas.
— Bandote mane perspėti?
— Tiesiog konstatuoju faktą. Tai akivaizdi savižudybė.
— Benkroftas galvoja kitaip. Tvirtina, jog buvo nužudytas.
 — Aha, girdėjau. — Ortega patraukė pečiais. — Ką gi, jis turi teisę taip manyti. Tokiam
žmogui veikiausiai sunku patikėti, jog pats galėjo prakiurdyti savo makaulę.
— Kokiam žmogui?
— Dėl Dievo meilės... — prikandusi liežuvį leitenantė teikėsi šyptelėti. — Atleisk, vis
užmirštu.
— Ką būtent?
Vėl pakibo tyla, bet šįsyk pirmą kartą per mūsų pokalbį Kristina Ortega atrodė mažumėlę
išmušta iš vėžių. Kai moteris prašneko, jos balso intonacijoje išgirdau dvejonės užuominą.
— Jog tu ne vietinis.
— Ką tai reiškia?
— Tai reiškia, kad vietiniai žino, kas per paukštis yra Lorensas Benkroftas.
Nejučia paklausiau savęs, kurių galų jai prireikė taip kvailai meluoti nepažįstamam
žmogui, visgi nutariau padėti Ortegai atsipalaiduoti.
— Turtuolis? — spėjau. — Galingas tipas?
Ji apdovanojo mane šykščiu vypsniu.
— Pats pamatysi. Na, nori, kad tave pavėžėčiau, ar ne?
Laiške, kuris glūdėjo vidinėje švarko kišenėje, buvo parašyta, jog prie stoties manęs
lauks mašina su vairuotoju. Policijos Benkrofras neminėjo. Aš gūžtelėjau.
— Niekuomet neatsisakau, kai man siūlo nemokamą kelionę.
— Gerai. Eime?
Trijulė pečiuitų farų palydėjo mus iki durų, tarytum asmens sargybiniai pirmi išniro
laukan, atvertę galvas nukreipė dangun budrias po veidrodiniais stiklais slypinčias akis.
Mudu su Ortega kartu žengėme pro jų tarpą, ir mano veidą sušildė saulės šviesa. Primerkiau
apspigintas naująsias akis; už vielų tvoros, kitoje prastai prižiūrimos nusileidimo aikštelės
pusėje, įžiūrėjau kampuotus namus. Sterilios išvaizdos, beveik baltus, ko gero, statytus
praeitame tūkstantmetyje. Tarp keistai monochrominių sienų pastebėjau atkarpas pilkšvo
geležinio tilto, kurio skliautas pranyko už akiračio ribų. Aikštėje ne itin lygiomis eilėmis
kėpsojo nuobodžiai pilkos antžeminės ir skraidančios mašinos. Nelauktai sustiprėjus vėjo
gūsiams, užuodžiau silpną kvapą, sklindantį nuo piktžolių, kurios žydėjo grindinio plyšiuose.
Tolumoje buvo girdėti įprastas eismo gausmas, tačiau aplinka man vis vien priminė
spektaklio dekoracijas.
— ...jums sakau, jog teisėjas tėra vienas! Netikėkite tuo, ką jums aiškina mokslininkai...
Balsas, skambantis iš prastai veikiančio, cypiančio stiprintuvo, nutvilkė mūsų ausis, vos
tik pasitraukėme nuo išėjimo ir nusileidome laipteliais. Kitoje aikštelės pusėje išvydau minią
žmonių, susibūrusių aplink juodus rūbus dėvintį ant pakavimo dėžės stypsantį vyriškį. Virš
žiūrovų galvų mirgėjo holografiniai plakatai su užrašais: TARKITE “NE” 653-IAJAI
REZOLIUCIJAI!! SKAITMENINĖS SĄMONĖS SAUGYKLA = MIRTIS!!! Oratoriaus šūksnius
nustelbė pritarimo klegesys.
— Kas tai?
— Katalikai, — atsakė Ortega išviepdama lūpas. — Priklauso senovinei religinei sektai.
— Tikrai? Niekada apie juos negirdėjau.
— Nieko keista. Jie įsitikinę, jog žmogus negali įgauti skaitmeninės formos
neprarasdamas sielos.
— Vadinasi, ši religija nėra itin paplitusi.
— Teisingai. Jos šalininkų įmanoma atrasti tiktai Žemėje, — irzliai atsiliepė leitenantė. —
Man rodos, Vatikanas — centrinė jų bažnyčia — finansavo poros kriolaivų keliones į
Žvaigždžių Lietų ir Latimerį...
— Aš svečiavausi Latimeryje. Bet jų nemačiau.
— Laivai išskrido amžiaus pradžioje, Kovačai. Jie pasieks tikslą neanksčiau kaip po kelių
dešimtmečių.
Mums traukiant sambūrio pakraščiu, jauna moteris sulaižytais plaukais atkišo
proklamaciją. Žaibiškas gestas privertė sureaguoti dar nepažintus mano movos refleksus, ir
aš nesąmoningai pakėliau ranką tarsi ketindamas blokuoti smūgį. Moteris atšiauriu žvilgsniu
tebetiesė lapelį, tad aš raminančiai nusišypsojau ir jį paėmiau.
— Jie neturi teisės taip elgtis, — pareiškė rūsčiaakė.
— Taip, sutinku...
— Tik Viešpats gali išgelbėti jūsų sielą.
— Aš... — nespėjau užbaigti, nes Kristina Ortega ėmė tempti mane šalin taip sugniaužusi
dilbį, jog iš karto supratau: varovės pareigas ji vykdo ne pirmą kartą. Leitenantės ranką
nusipurčiau mandagiai, tačiau ryžtingai.
— Ar kur nors skubame?
— Mudu turime įdomesnių užsiėmimų, — pro kietai sučiauptas lūpas iškošė ji ir atsigręžė
į kolegas, kuriems irgi teko gintis nuo brukamų proklamacijų.
— Galbūt aš norėjau su ja paplepėti.
— Nejaugi? O man pasirodė, jog tau knietėjo vožti jai į gerklę.
— Viskuo kalta mova. Jei neklystu, šitas kūnas aprūpintas neurochema. Štai kodėl
instinktyviai sureagavau į jos gestą. Žinote, po perkėlimo dauguma žmonių porą valandų
praleidžia gulėdami, kad galutinai atsigautų. Aš truputį įsitempęs.
Nukreipiau akis į popiergalį savo rankose. Išvydau retorinį klausimą: AR MAŠINA GALI
IŠGELBĖTI TAVO SIELĄ? Žodis “mašina” atspausdintas archajišką kompiuterio ekraną
primenančiu šriftu. “Siela” raibuliavo stereografinėmis raidėmis. Kitoje lapelio pusėje
pamačiau atsakymą. NE!!!!!
— Taigi užšaldyti žmogų galima, bet paversti skaitmenine forma — šiukštu. Kaip
įdomu... — pakreipiau atgal galvą ir įsmeigiau mąslų žvilgsnį į tviskančius plakatus. — Ką
reiškia “653-ioji rezoliucija”?
— Ji susijusi su parodomąja byla J.T. teisme, — glaustai paaiškino Ortega. — Įlankos
prokuratūra nori iškviesti saugykloje įkalintą katalikę. Kaip pagrindinę liudytoją. Vatikanas
teigia, esą toji moteris negyva ir dabar ją globoja Dievas. Prokuroro reikalavimus vadina
šventvagyste.
— Supratau. Jūsų požiūris į katalikus nedviprasmiškas.
Sustojusi leitenantė atsisuko į mane.
— Kovačai, aš nekenčiu tų prakeiktų išsigimėlių. Jie mus engė beveik du su puse
tūkstančio metų. Kankino labiau nei bet kuri kita organizacija, egzistavusi mūsų istorijoje.
Savo sekėjams netgi neleidžia kontroliuoti gimstamumo, dėl Dievo meilės. Pastaruosius
penkis amžius atkakliai priešinosi pažangai medicinos srityje. Apie katalikus galima pasakyti
vienintelį gerą dalyką: skaitmeninės sąmonės saugykla neleidžia jiems išplisti kartu su
likusia žmonijos dalimi.
Netrukus išvydau, kokia transporto priemone Ortega rengėsi mane pavėžinti —
apdaužyta, bet greita aiškiai policijos spalvomis nudažyta “Lokida-Mitoma”. Skraidžiau
“Lok-Mitomis” Šaryjoje, tačiau tenykščiai visureigiai buvo juodi, idant išvengtų radarų
spindulių. Palyginti su jais, leitenantei priklausanti raudonais ir baltais dryžiais išmarginta
mašina rėžė akį. Kabinoje sėdėjo pilotas, kuris, taip pat pasibalnojęs nosį veidrodiniais
akiniais, puikiai pritapo prie mažosios Ortegos kompanijos. Visureigio apačioje jau vėrėsi
liukas. Kai visi sulipome vidun, leitenantė trinktelėjo per durelių apytvarą ir po akimirkos
ėmė šnypšti turbinos.
Vienam iš mohikanų padėjau užtrenkti liuką. Mašinai atsiplėšus nuo aikštelės, įsitempiau,
kad išlaikyčiau pusiausvyrą. Paskui įsitaisiau prie lango. Kol “Lok-Mita” spiralėmis kilo
aukštyn, perkreipęs kaklą spoksojau į minią, likusią apačioje. Kai žemė nutolo per šimtą
metrų, visureigis išsitiesino, truputį nuleido žemyn pirmgalį. Nugrimzdau į krėslą, kuris
automatiškai įgavo kūno kontūrus, ir pastebėjau, jog Ortega į mane žiūri.
— Vis dar įdomu?
— Jaučiuosi kaip turistas. Ar atsakysite į vieną klausimą?
— Pasistengsiu.
— Na, jei tie tipai atsisako kontroliuoti gimstamumą, jų turėtų būti velniškai daug. Be to,
pastaruoju metu Žemėje gerokai sumažėjo gyventojų... Kodėl katalikai neužgrobia valdžios?
 Ortega su savo vyrais kreivai šyptelėjo.
— Dėl saugyklų, — atsakė man iš kairės sėdintis mohikanas.
Pliaukštelėjau sau per sprandą mintyse spėliodamas, ar gestas jiems pažįstamas. Tai
standartinė vieta, kur glūdi žievinė laikmena, kita vertus, kiekviena kultūra išsiskiria
savomis keistybėmis.
— Na, žinoma, saugyklos. — Nužvelgiau aplinkinių veidus. — O privilegijų jie neturi?
— Ne-e. — Pokalbis kažkodėl mus suartino. Policininkai pamažu atsipalaidavo. Tas pats
mohikanas pratęsė: — Dešimt metų ar trys mėnesiai — jiems jokio skirtumo. Bet koks
įkalinimas katalikams prilygsta mirties nuosprendžiui. Iš saugyklos jie negrįžta. Žavu, ar ne?
Aš linktelėjau.
— Puikus sprendimas. Kas nutinka jų kūnams?
Priešais mane sėdintis vyras numojo ranka.
— Kūnai parduodami arba supjaustomi į transplantus. Viskas priklauso nuo to, ką nutaria
šeimos.
Atsisukau į langą.
— Kas tave graužia, Kovačai?
Žvilgtelėjau į Ortegą, ir mano veide vėl nušvito šypsena. Regis, kuo toliau, tuo geriau su
jais sutariau.
— Nieko baisaus. Aš tik mąsčiau. Šita planeta visiškai nepanaši į tas, kuriose lankiausi.
Farai prapliupo kvatoti.

Saulėkaitos rūmai
Spalio 2d.
Takeši-san,
Kai gausite šitą laišką, jūs neabejotinai jausitės šiek tiek išmuštas iš pusiausvyros. Dėl to
nuoširdžiai atsiprašau, bet mane užtikrino, jog apmokymai, kuriuos ištvėrėte
diplomatiniame korpuse, padės jums sparčiai prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Savo ruožtu
norėčiau patikinti, kad nė už ką nebūčiau jūsų vertęs viso to patirti, jei ne beviltiška mano
padėtis.
Aš — Lorensas Benkroftas. Tokiam žmogui, kaip jūs, kilusiam iš kolonijinio pasaulio,
mano pavardė nieko nereiškia. Užteks pasakyti, jog Žemėje esu turtingas ir galingas. Todėl
turiu daug priešų. Prieš šešias savaites mane užmušė, nors policija dėl kažkokių savų
priežasčių teigia, neva tai buvo savižudybė. Žudikams nepavyko iki galo įgyvendinti tikslo,
todėl drįstu spėti, kad jie vėl pasikėsins į mano gyvybę, ir, žinant policijos požiūrį, šįsyk
galvažudžius gali lydėti sėkmė.
Dabar tikriausiai stebitės, kuo jūs čia dėtas. Kodėl buvote ištrauktas iš saugyklos ir
keliavote 186 šviesmečius dėl vietinės reikšmės įvykio. Teisininkai man patarė nusisamdyti
privatų detektyvą. Deja, Žemės bendruomenėje esu pernelyg žymus, kad galėčiau
pasikliauti čionykščiais gyventojais. Jūsų vardą išgirdau iš Railynos Kavaharos, kurios
pavedimu, kiek suprantu, prieš aštuonerius metus Naujajame Pekine atlikote tam tikrą
darbą. Diplomatinis korpusas aptiko jus Kanagavoje praėjus dviem dienoms nuo to
momento, kai paprašiau išsiaiškinti jūsų koordinates. Tačiau atsižvelgdamas į tą faktą, kad
jūs atleistas iš pareigų, ir priminęs, kokią veiklą pasirinkote vėliau, korpusas nepanoro
suteikti operatyvinės pagalbos ar kaip nors kitaip įsipareigoti. Manau, nesuklysiu pasakęs,
kad jūs niekam nepriklausote.
Štai kokiomis sąlygomis būsite išleistas iš įkalinimo įstaigos:
Jūs įpareigojamas man dirbti šešias savaites, kurių pabaigoje sutartį atnaujinsime, jei
darbą reikės pratęsti. Per tą laikotarpį padengsiu visas pagrįstas su jūsų tyrimu susijusias
išlaidas. Jeigu sėkmingai įvykdysite užduotį, bausmės, kurią atliekate Kanagavoje, likutis —
117 metų ir 4 mėnesiai — bus anuliuotas, o jus perkels atgal į Harlano pasaulį. Ten paleis iš
saugyklos tokioje movoje, kokią pats išsirinksite. Antra vertus, aš galėčiau išpirkti dabartinę
movą — tuomet jūs liktumėte Žemėje ir taptumėte natūralizuotu J.T. piliečiu. Abiem
atvejais gausite šimtą tūkstančių J.T dolerių arba šios sumos atitikmenį kita valiuta.
 Sakyčiau, pasiūlymas dosnus, bet turiu pridurti, jog su manimi menki juokai. Jei tyrimas
pateks į aklavietę ir mane užmuš, jei bandysite bėgti ar kaip nors kitaip vengsite vykdyti
sutartyje išvardintas sąlygas, movos nuoma bus kaipmat nutraukta, o jūs keliausite atgal į
Žemės saugyklą, kur atliksite visą jums skirtą bausmę. Bet kokios nuobaudos, kurias
gausite, pratęs jūsų įkalinimo laiką. Jei nuspręsite iš karto atsisakyti sutarties, taip pat
grįšite į saugyklą, bet šiuo atveju aš nepažadu, kad jus perkels į Harlano pasaulį.
Tikiuosi, nutarsite pasinaudoti palankia proga ir sutiksite man dirbti. Nujaučiu, kad jūsų
atsakymas bus teigiamas, todėl siunčiu į saugyklą savo vairuotoją. Jis vardu Kertis. Tai
vienas patikimiausių mano darbuotojų. Lauks jūsų paleidimo salėje.
Nekantrauju su jumis susitikti Saulėkaitos rūmuose.
Nuoširdžiai jūsų
Lorensas Dž. Benkrofras
3

Saulėkaitos rūmai — taiklus pavadinimas. Iš Įlankos palei pakrantę skridome į pietus, kol
po pusvalandžio pakitęs variklių burzgimas mane perspėjo, jog artėjame prie tikslo. Tuo
metu už dešiniųjų mašinos langų saulėlydis nudažė vakarą šilta auksine spalva. Kai
pradėjome leistis, nukreipiau akis laukan ir pamačiau, jog bangos žvilga lyg išsilydęs varis,
tuo tarpu oras spindi kaip gintaras. Rodės, tarsi nertume į medaus puodynę.
Policijos visureigis padarė viražą, ir prieš mane atsivėrė Benkroftų rezidencijos vaizdas.
Su jūra ribojosi pedantiškai tvarkingi žalumos bei žvirgždo plotai, supantys čerpėmis užklotą
dvarą, pakankamai erdvų, kad jame tilptų nedidelė armija. Žvelgiau į baltas sienas, koralų
spalvos stogą, bet armijos, jei tik ši egzistavo, niekur nemačiau. Apsaugos sistemos
Benkroftų valdose buvo beveik nepastebimos. Viename sklypo pasienyje įžiūrėjau
energetinės tvoros miglelę, tokią retą, kad ji nė neiškraipė vaizdo, regimo iš rūmų pusės.
Įmantru.
Kai liko mažiau nei tuzinas metrų iki išpuoselėtų pievų, pilotas perdėm įnirtingai
nuspaudė stabdį. Transporto priemonė sudrebėjo dunkstelėjusi į žemę ir pažėrusi šalin
velėnos luistus.
Priekaištingai pažvelgiau į Ortegą, bet šioji apsimetė, jog nieko nepastebėjo. Tiesiog
atidarė liuką ir iššoko laukan. Po akimirkos aš irgi nusileidau ant suraižytos pievos. Bato
galu pabaksnojau sudraskytą žolę ir užstaugiau, idant perrėkčiau turbinų ūžesį:
— Ką visa tai reiškia? Jūs, farai, siuntate ant Benkrofto vien todėl, kad jis netiki
nusižudęs?
— Ne, — atsakė Ortega tyrinėdama priešais stūksantį namą tokiu žvilgsniu, tarytum
ketintų į jį persikraustyti. — Ponas Benkroftas užsitraukė mūsų nemalonę dėl kitų
priežasčių.
— Teiksitės patikslinti, dėl kokių?
— Tu esi detektyvas. Pats ir aiškinkis.
Nuo pastato šono atsiskyrė moteris, kuri, laikydama rankose teniso raketę, nupėdino per
veją mūsų kryptimi. Ji sustojo už dvidešimties metrų nuo mašinos, po pažastimi pasikišo
raketę ir prie burnos sudėjo rieškutes.
— Ar jūs Kovačas?
Jūros, smėlio ir saulės fone moteris atrodė nuostabiai, o sportiniai šortai ir triko tik
pabrėžė žavesį. Jai pajudėjus, pečius perbraukė auksinės plaukų sruogos, šūksnis suteikė
man galimybę vienai sekundės daliai išvysti baltus it pienas dantis. Galvą bei riešus juosė
raiščiai — ne dėl akių, sprendžiant iš prakaito lašų, blizgančių ant kaktos. Mano žvilgsnį
patraukė subtilūs kojų raumenys ir masyvūs bicepsai, kurie išryškėjo, kai atvykėlė pakėlė
rankas. Triko audinį įtempė įspūdingo dydžio krūtys. Įdomu, pagalvojau, ar šitas kūnas
priklauso jai.
— Taip, — atsakiau riksmu. — Aš — Takešis Kovačas. Mane paleido šią popietę.
— Jus turėjo pasitikti prie saugyklos. — Teiginys nuskambėjo kaip kaltinimas.
Skėstelėjau rankomis.
 — Na, taip, turėjo.
— Bet ne policija. — Ji išdidžiai nužingsniavo pirmyn, įsmeigusi akis į Ortegą. — Jūs... aš
jus pažįstu.
— Leitenantė Ortega, — prisistatė mano palydovė, lyg dalyvautų sode surengtame
vakarėlyje. — Įlankos miestas, Organinės žalos skyrius.
— Taip, dabar prisimenu. — Moters intonacijoje pasigirdo akivaizdaus priešiškumo
gaidelės. — Matyt, nutempėte mūsų vairuotoją į nuovadą sufabrikavusi kokį nors kaltinimą.
— Jums derėtų kreiptis į Eismo valdymo centrą, mem, — mandagiai atsiliepė
detektyvė. — Transportu užsiimančios žinybos — ne mano jurisdikcija.
Moteris sportiniais šortais nusivaipė.
— Suprantama, leitenante. Esu tikra, jog skyriuose, kurie atsako už eismą, nedirba jokie
jūsų draugai, — ji prašneko globėjišku balsu. — Mes pasirūpinsime, kad jis būtų išleistas dar
prieš saulėlydį.
Pašnairavau į Ortegą, tačiau nepastebėjau jokios reakcijos. Vanago profilis išliko šaltas
kaip akmuo. Iš mano galvos niekaip neiškrito pašaipios grimasos vaizdas. Moters veido
išraiška man pasirodė bjauri — ir tokia, kuri galėjo priklausyti gerokai senesniam veidui.
Namo pastogėje stovėjo du stambūs automatais apsiginklavę vyrai, kurie svilino mus
įdėmiais žvilgsniais. Jie išniro iš šešėlių ir patraukė link policijos mašinos. Iš truputį
praplėstų jaunos moters akių supratau, kad ji iškvietė porelę vidiniu mikrofonu. Įstabu.
Harlano pasaulyje žmonės iki šiol nelinkę į save grūsti techninės įrangos, bet Žemėje, regis,
vyravo kitokios tradicijos.
— Jūs čia nepageidaujama, leitenante, — lediniu balsu tarė moteris.
— Jau išvykstu, mem, — burbtelėjo Ortega, netikėtai plojo man per petį ir lengvu
žingsniu nubraukė mašinos pusėn. Pusiaukelėje sustojusi atsisuko.
— Beje, Kovačai, vos neužmiršau. Tau jų prireiks.
Vidinėje švarko kišenėje detektyvė sužvejojo nediduką pakelį, kurį sviedė man.
Instinktyviai jį sugavau, pažvelgiau į savo delną. Cigaretės.
— Iki pasimatymo.
Leitenantė smuko į policijos visureigį ir užtrenkė liuką. Pro lango stiklą pamačiau, kad ji
žiūri į mane. “Lok-Mita” ūžtelėjo aukštyn ir sukeldama dulkių debesis, išrėždama pievoje
provėžą, nusklendė į vakarus, vandenyno kryptimi. Lydėjome mašiną žvilgsniais, kol ši
pranyko iš akiračio.
— Žavinga, — panosėje sumurmėjo moteris.
— Ponia Benkroft?
Ji atsigręžė. Veido išraiška bylojo, jog mano pasirodymas, kaip ir Ortegos, Saulėkaitos
rūmų šeimininkės anaiptol nedžiugino. Bičiuliškas leitenantės gestas privertė smerkiančiai
suvirpėti jos lūpas.
— Mano vyras nusiuntė jums automobilį, pone Kovačai. Kodėl jo nesulaukėte?
Iš kišenės ištraukiau Benkrofto laišką.
— Čia parašyta, kad mašina lauks manęs. Niekur jos nemačiau.
Moteris pabandė atimti iš manęs laiškelį, bet aš spėjau laiku patraukti ranką. Ji spoksojo į
mane išraudusi, giliai alsuodama — nejučia įsistebeilijau į besikilnojančias krūtis. Rezervuare
panardintas kūnas nesiliauja gaminęs hormonų, kaip ir tuomet, kai miegi. Staiga suvokiau,
jog mano draugužis kietėja nelyginant vandens užpildyta ugniagesių žarna.
— Jums derėjo luktelėti.
Jei atmintis manęs neapgavo, Harlano pasaulyje traukos jėga siekė 0.8 įprastos
žemiškosios gravitacijos. Netikėtai vėl pasijutau apsunkęs. Pro lūpas išleidau kvapą, kurį
kelioms sekundėms buvau sulaikęs.
— Vienaip ar kitaip aš vis tiek būčiau atvykęs. Gal pakviesite mane į savo namus?
Ponia Benkroft mažumėlę išplėtė akis, į kurias pažiūrėjęs ūmai supratau, kokia sena
mano pašnekovė. Nudūrusi žvilgsnį žemyn ji pasistengė atgauti savitvardą. Kai galiausiai
prabilo, balsas nuskambėjo švelniau:
 — Atleiskite, pone Kovačai, dėl nemandagaus mano elgesio. Kaip matėte, policija nerodo
mums jokios užuojautos. Dėl šios slegiančios padėties visi tebesame suirzę. Tik
įsivaizduokite...
— Neverta aiškinti.
— Bet aš tikrai apgailestauju. Taip elgtis nebūdinga nei man, nei kitiems iš čionykščių. —
Ji mostelėjo ranka tarsi norėdama pasakyti, jog pora ginkluotų sargybinių anksčiau
nešiodavo gėlių vainikus. — Prašau man atleisti.
— Nieko tokio.
— Mano vyras laukia jūsų poilsio kambaryje, iš jūros pusės. Aš jus palydėsiu.
Namo viduje viešpatavo šviesa ir erdvė. Prie verandos durų mus pasitiko tarnaitė, kuri
netardama nė žodžio paėmė ponios Benkroft raketę. Mudu nužingsniavome marmuru išklotu
vestibiuliu. Ant sienų kabėjo senoviški (mėgėjiška mano nuomone) meno kūriniai. Gagarino
ir Armstrongo eskizai, empatistų tapyti Konrado Harlano ir Anginos Čandros atvaizdai.
Galerijos gale, ant cokolio, dunksojo kažkas panašaus į ploną iš trapaus raudono akmens
iškaltą medį. Stabtelėjau priešais jį, o ponia Benkroft, jau pasukusi į kairę pusę, turėjo kelis
žingsnius grįžti atgal.
— Jums patinka? — pasiteiravo.
— Labai. Tai iš Marso, tiesa?
Akies krašteliu pastebėjau, kad jos išraiška keičiasi. Matyt, ponia Benkroft mėgino iš
naujo mane įvertinti. Atsigręžiau ir įdėmiai pažvelgiau į jos veidą.
— Jūs mane nustebinote.
— Aš dažnai keliu žmonėms nuostabą. Retsykiais pats save pranokstu.
Ji primerkė akis.
— Ar jūs numanote, kas čia?
— Jei atvirai, ne. Anksčiau mane domino struktūrinis menas. Uolieną esu matęs
nuotraukose, bet...
— Tai muzikinė smailė. — Moteris apėjo mane ir pirštais perbraukė per vieną stačią šaką.
Nuo objekto nuvilnijo atodūsis, ore padvelkė vyšnių ir garstyčių kvapas.
— Ji gyva?
— Niekas to nežino. — Ponios Benkroft balse nuskambėjo entuziazmas, kuris man buvo
labiau prie širdies nei šaltas tonas. — Marse jos išauga iki šimto metrų, kartais šaknų lygyje
savo apimtimis kamienai prilygsta šiam namui. Dainas įmanoma išgirsti už daugelio
kilometrų. Ir užuosti aromatą, be abejo. Ištyrus erozijos raštus tapo aišku, jog didžiumos
amžius siekia mažiausiai dešimt tūkstančių metų. Šitas pavyzdys galėjo egzistuoti jau tada,
kai susikūrė Romos imperija.
— Turbūt nemažai sumokėjote už jo atgabenimą į Žemę.
— Pinigai — ne problema, pone Kovačai. — Kaukė sugrįžo į savo vietą. Metas į kelią.
Kairiuoju vestibiulio atsišakojimu kulniavome dvigubai sparčiau. Matyt, todėl, kad
atsigriebtume už prarastą laiką. Sulig kiekvienu žingsniu energingai susiūbuodavo ponios
Benkroft krūtys, aptemptos plona triko medžiaga. Paniuręs sutelkiau dėmesį į meno
kūrinius, kuriais puikavosi priešinga koridoriaus siena. Ir vėl empatistų darbai — Angina
Čandra, priglaudusi laibą ranką prie atsikišusio raketos falo. Geidulingų minčių paveikslas
neišvaikė.
Poilsio kambarį radome vakarinėje namo dalyje, iš kurios atsivėrė vaizdas į jūrą. Ponia
Benkroft pradarė neišvaizdžias medines duris, ir, kai žengiau per slenkstį, mane apžlibino
saulės šviesa.
— Lorensai, tai ponas Kovačas.
Delnu prisidengęs akis pamačiau, jog patalpa turi antrą aukštą. Stumdomosios stiklinės
durys vedė į balkoną, kuriame, pasviręs ant turėklų, stovėjo vyriškis. Jis veikiausiai išgirdo,
kaip mudu įėjome į kambarį — jau neminint policijos visureigio sukelto triukšmo, — tačiau
nė nekrustelėjo. Paprasčiausiai vėpsojo į jūrą. Kartkartėmis, kai prisikeli iš numirusių,
jautiesi taip, tarytum kiti žvelgtų į tave su panieka. O gal jis išties spinduliavo aroganciją.
Ponas Benkroftas linktelėjo man galva, ir mudu su jo žmona ėmėme kopti laiptais, suręstais
iš tokios pačios medienos, kaip ir durys. Pirmą kartą pastebėjau, jog sienas nuo grindų iki
lubų dengia knygos. Jų nugarėles vienodu oranžiniu atspalviu nudažė saulės spinduliai.
Kai užlipome į balkoną, Benkroftas į mus atsigręžė. Viename delne laikė užverstą knygą,
tarp kurios puslapių buvo įkišęs pirštus.
— Pone Kovačai. — Jis padėjo knygą į šoną, kad paspaustų man ranką. — Malonu
pagaliau su jumis susipažinti. Ką manote apie naują savo movą?
— Ji normali. Patogi.
— Aš neturėjau laiko gilintis į smulkmenas, tačiau liepiau savo teisininkams surasti kokį
nors... tinkamą kūną. — Jis nukreipė akis į jūrą tarsi vildamasis ties horizontu išvysti
Ortegos visureigį.
Benkroftas atrodė kaip Žmogus, Kuris Skaito. Harlano pasaulyje gyveno potyrių filmų
žvaigždė Alenas Mariotas, labiausiai žinomas dėl jauno, energingo kelistų filosofo, kuris
sunaikino žiaurią kolonizavimo pradžioje egzistavusią tironiją, vaidmens. Vargu ar aktorius
pakankamai tiksliai atvaizdavo kelistą, tačiau filmas man patiko. Mačiau jį du kartus.
Benkroftas priminė vyresnę Marioto suvaidinto veikėjo versiją. Lieknas ir elegantiškas,
pražilusiais į uodegėlę surištais plaukais, skvarbiomis juodomis akimis, spinduliuojančiomis
dvasios stiprybę, kurią natūraliai papildė knyga rankoje ir tomais nusėtos lentynos.
Vyriškis palietė žmonos petį lyg atsainiai prašydamas jos pasišalinti. Gestas vos
neišspaudė man ašaros. Dėl padidėjusio jautrumo, ko gero, kalta dabartinė mano būklė.
— Vėl bendravau su ta moterimi, — tarė ponia Benkroft. — Leitenante.
Jis linktelėjo.
— Nesijaudink, Miriama. Policininkai tiesiog šniukštinėja. Aš įspėjau, jog pradėsiu savo
tyrimą, bet šio pažado niekas nesiteikė paisyti. Ką gi, ponas Kovačas jau atvyko, tad jie
nutarė rimtai vertinti mano žodžius. — Atsigręžęs Benkroftas pridūrė: — Policija nedegė
noru man pagelbėti.
— Štai kodėl aš pasirodžiau jūsų namuose, — atsakiau.
Kol mudu žvelgėme vienas į kitą, mėginau nuspręsti, ar aš pykstu ant žmogaus, kuris
atitempė mane per pusę apgyvendintos visatos, įkišo į naują kūną, pasiūlė sandėrį tokiomis
suktomis sąlygomis, jog negalėjau jo atsisakyti. Visi turtuoliai taip elgiasi. Turi valdžią ir
mielai ja naudojasi. Vyrai bei moterys tėra prekės, kaip ir visa kita. Įgrūsk juos į saugyklas,
perkelk, kur nori, dovanok naujus laikinus kūnus.
Antra vertus, Saulėkaitos rūmų šeimininkai teisingai tarė mano pavardę, be to, man
nebuvo iš ko rinktis. O kur dar pinigai! Šimtas tūkstančių J.T. dolerių — tai šešis ar septynis
kartus daugiau, nei mudu su Sara tikėjomės gauti pardavę Milsporte nugvelbtą techninę
įrangą. Jungtinių Tautų doleriai, pati stipriausia, bet kuriame Tinklo pasaulyje keičiama
valiuta.
Suma pakankamai solidi, kad užgniaužčiau susierzinimą.
Benkroftas vėl nerūpestingai palietė savo antrąją pusę ir šį kartą ją stumtelėjo.
— Miriama, ar galėtum trumpam palikti mus vienus? Esu tikras, jog ponas Kovačas norės
pateikti begalę klausimų, kurie tau greičiausiai kels žiovulį.
— Tiesą sakant, man reikėtų šio to paklausinėti ir ponios Benkroft.
Moteris jau žingsniavo durų pusėn, tačiau išgirdusi mano komentarą sustojo. Pakreipė
galvą, įsmeigė į mane akis, tuomet pažiūrėjo į savo vyrą, vėl mestelėjo žvilgsnį į pradinį
tašką. Išgirdau, kaip už nugaros pasimuistė Benkroftas. Jis aiškiai nenorėjo, kad žmona liktų
balkone.
— Tebūnie, pašnekėsiu su jumis vėliau, — nusileidau. — Atskirai.
— Taip, žinoma. — Mudviejų akys susidūrė, bet po akimirkos ji nukreipė savąsias
šalin. — Aš būsiu žemėlapių kambaryje, Lorensai. Atsiųsk ten poną Kovačą, kai judu baigsite
kalbėtis.
Mes palaukėme, kol ji išėjo. Durims užsidarius, Benkroftas rankos mostu pasiūlė man
prisėsti ant vieno iš krėslų. Už jų dulkes rinko į horizontą pasuktas antikvarinis teleskopas.
Žvilgtelėjęs sau po kojomis pamačiau, kad grindys apkaltos sudilusiomis lentomis. Aplinkui
tvyrantis senatvės jausmas prislėgė mano pečius lyg apsiaustas, ir aš įsitaisiau krėsle
truputį sudirgęs.
— Pone Kovačai, nemanykite, jog esu šovinistas. Po dviejų šimtų penkiasdešimties
santuokos metų mes su žmona tarpusavyje puoselėjame išimtinai mandagius santykius.
Garbės žodis, jums bus geriau, jei šnekėsitės su Miriama vienudu.
— Suprantu. — Akivaizdu, kad jis nesakė visos tiesos, tačiau aš nutariau neprieštarauti.
— Pageidausite gėrimo? Alkoholinio?
— Ne, dėkui. Mieliau paragaučiau vaisių sulčių, jeigu jų turite. — Mano kūną pamažėle
tvilkė virpulys, susijęs su perkelties padariniais. Maža to, kojų bei rankų pirštus varstė
nemalonus dilgčiojimas, regis, bylojantis apie priklausomybę nuo nikotino. Pastarosios dvi
mano movos rūkalais nesimėgavo — neskaitant cigaretės, nugvelbtos iš Saros, — todėl nė
kiek netroškau vėl prie jų įprasti. Šiam kartui užteko potyrių ir be alkoholio, kuris dabar
būtų mane pribaigęs.
Benkroftas susinėrė ant krūtinės rankas.
— Žinoma. Aš pasirūpinsiu, kad jų atneštų. Taigi nuo ko pradėsime?
— Galbūt nuo jūsų lūkesčių. Nežinau, ką girdėjote iš Railynos Kavaharos ir kokias bylas
diplomatinis korpusas saugoja Žemėje, bet nesitikėkite iš manęs stebuklų. Aš ne
burtininkas.
— Be abejo. Korpuso pateiktą literatūrą perskaičiau labai įdėmiai. O Railyna Kavahara
tiesiog paminėjo, kad jūs patikimas, tik gal truputį pedantiškas.
Prisiminiau Kavaharos metodus. Kaip į juos reagavau. Pedantiškas. Kurgi ne.
Šiaip ar taip, leidau jam pasiklausyti standartinių gražbylysčių. Jaučiausi keistai
postringaudamas jau mane nusamdžiusiam klientui ir menkindamas savo gabumus.
Nusikaltėlių bendruomenė nepasižymi kuklumu, todėl, jei nori įsigyti rimtų rėmėjų, privalai
išliaupsinti reputaciją, kurią spėjai užsitarnauti. Nūnai rodės, tarsi būčiau grįžęs į korpuso
laikus, kai sėdėdavau prie ilgo blizgančio posėdžių stalo ir klausydavausi, kaip Virdžinija
Vidora į šuns dienas deda savo komandą.
— Korpuso apmokymai skirti kolonijiniams J.T. komandosų būriams. Bet nemanykite...
Nemanykite, jog kiekvienas diplomatinio korpuso agentas yra komandosas. Iš dalies tai
tiesa... tačiau kas yra kareivis? Kiek iš apmokymų, taikomų specialiosiose pajėgose, įsirėžia
į fizinį kūną ir kiek užsifiksuoja sąmonėje? Kas nutinka, kai šiuodu aspektai atskiriami vienas
nuo kito?
Anot vienos klišės, kosmosas — erdvi vieta. Iš Žemės iki artimiausių apgyvendintų
pasaulių tenka keliauti penkiasdešimt šviesmečių, tolimiausias planetas nuo žmonijos
gimtinės skiria keturis kartus didesnis atstumas. Kai kurie kolonijų laivai vis dar pajėgūs
skraidyti. Ką daryti, jei koks nors maniakas užsimanytų susprogdinti branduolinę bombą
arba kišti nagus prie kitokių biosferas niokojančių žaisliukų? Galima persiųsti informaciją
hipererdviniu siauruoju spinduliu, tokiu žaibišku, kad mokslininkai iki šiol ginčijasi, kaip
tiksliai jį pavadinti, tačiau, cituojant Kelkristą Falkoner, kariniu požiūriu visi velniškai gerai
sutaria. Nes jei paleisi į kosmosą kreiserį su kareivių daliniu tuo momentu, kai mėšlo
gabalas išsitėkš į ventiliatoriaus mentes, atvykę į konflikto vietą pėstininkai tegalės
apklausti nugalėtojų vaikaičius.
Tokiu būdu protektorato nesuvaldysi.
Na, gerai, vyrukų, priklausančių rinktiniam desantininkų būriui, sąmonėms įmanoma
suteikti skaitmeninį pavidalą ir siauruoju spinduliu persiųsti jas į kolonijas. Karuose kovotojų
gausa seniai prarado savo reikšmę. Per pastaruosius pusę tūkstančio metų didžiumą karinių
pergalių pasiekė negausios partizanų pajėgos. Rinktinius kariškius iš skaitmeninių sąmonių
saugyklų netgi galima perkelti tiesiai į movas, paruoštas mūšiams, pripumpuotas steroidais,
su atitinkamai pakoreguotomis nervų sistemomis. Bet kas iš to?
Jie atsigauna nepažįstamuose kūnuose, anksčiau nematytoje planetoje. Kovoja už
visiškus pašaliečius, besigrumiančius su kitais pašaliečiais dėl savų priežasčių, kurių atėjūnai
nė nesupranta. Susiduria su kitokiu klimatu, kalba ir kultūra, gyvūnija bei augmenija,
atmosfera, po velnių, netgi traukos jėga. Tie žmonės nenutuokia, kur pateko. Papildomų
duomenų implantai, suteikiantys žinių apie vietinę aplinką, irgi nepadės — atvykėliai nespės
įsisavinti milžiniško informacijos kiekio, nes nuo persikūnijimo tepraėjus kelioms valandos
jiems neabejotinai teks įsivelti į pjautynes ir kautis dėl savo gyvybių.
Štai tuomet scenoje pasirodo diplomatinis korpusas.
Neurocheminis poveikis, kiborginės sąsajos, organinės modifikacijos — visa tai susiję su
fiziniais pokyčiais. Didžiuma jų neturi nieko bendra su gryna į kitas planetas siunčiama
sąmone. Būtent todėl susiformavo korpusas. Šio specialistai pasinaudojo psichodvasiniais
metodais, kuriuos Žemėje rytų kultūros propagavo maždaug tūkstantmetį, ir iš jų pagrindo
sukūrė tokią apmokymų sistemą, jog daugumoje pasaulių ją įsisavinusiems asmenims buvo
kaipmat uždrausta siekti postų politinėse arba karinėse žinybose.
Ne, korpuso agentai nedaug kuo primena paprastus kareivius.
— Aš dirbu absorbavimo principu, — baigdamas pridūriau. — Iš žmonių, su kuriais
užmezgu ryšį, išsiurbiu informaciją ir ja naudojuos, kad išgyvenčiau.
Benkroftas neramiai sukruto savo krėsle. Jis nebuvo pratęs klausytis paskaitų. Supratau,
jog metas pradėti apklausą.
— Kas rado jūsų kūną?
— Naomė, mano duktė.
Jis nutilo, kažkam pravėrus kambario duris. Netrukus į balkoną užkopė tarnaitė, ne taip
seniai iš Miriamos Benkroft perėmusi raketę. Moteris nešė padėklą su atšaldytu grafinu ir
aukštais stiklais. Kaip ir visi kiti Saulėkaitos rūmuose, Benkroftas, regis, buvo prisijungęs
prie vidinės ryšių sistemos.
Tarnaitė nuleido padėklą ant stalo, netardama nė žodžio mechaniškais judesiais išpilstė
sultis į stiklus ir, Benkroftui linktelėjus, atsitraukė. Sekundę kitą šeimininkas spoksojo į
moterį buku žvilgsniu.
Prisikėlęs iš numirusių. Menki juokai.
— Naomė, — tyliai priminiau.
Mano pašnekovas sumirksėjo.
— O taip. Ji įsiveržė į šitą kambarį. Veikiausiai kažko norėjo. Gal vieno iš limuzinų
raktelių. Aš lepinu savo atžalas, be to, Naomė — pati jauniausia.
— Kiek jai metų?
— Dvidešimt treji.
— Ar turite daug vaikų?
— Taip. Labai daug. — Benkroftas blausiai vyptelėjo. — Jeigu jums netrūksta laisvo laiko
ir turtų, suteikti vaikams gyvybę — grynas malonumas. Aš turiu dvidešimt septynis sūnus ir
trisdešimt keturias dukteris.
— Visi gyvena su jumis?
— Tik Naomė. Dažniausiai. Kiti apsilanko ir vėl išvyksta. Didžiuma sukūrė savas šeimas.
— Kaip Naomė laikosi? — pasidomėjau dar švelnesniu balsu. Nė vienas žmogus
neapsidžiaugtų, jei diena prasidėtų nuo to, kad jis rastų savo tėvą be galvos.
— Jai taikomos psichochirurginės terapijos, — glaustai atsakė Benkroftas. — Nieko
baisaus, Naomė išsikapstys. Ar jums reikės su ja pakalbėti?
— Ne dabar. — Atsistojęs žengiau prie balkono durų. — Sakėte, jog duktė įsiveržė į
kambarį. Čia ir įvyko žmogžudystė?
— Taip. — Benkroftas priėjo prie manęs. — Kažkas prasmuko į namus ir spinduliniu
blasteriu nunešė man galvą. Matote šūvio žymę ant sienos? Štai ten, prie rašomojo stalo?
Nulipau laiptais į kambarį. Paaiškėjo, jog masyvus stalas, į kurį rodė Benkroftas, suręstas
iš veidrodinės medienos. Saulėkaitos rūmų šeimininkai, ko gero, atsisiuntė genetinį kodą iš
Harlano pasaulio ir medį užsiaugino savo valdose. Įsigijo nemažiau ekstravagantišką nei
vestibiulyje matyta muzikinė smailė nuosavybę, bet šiuo atžvilgiu pademonstravo truputį
prastesnį estetinį skonį. Harlane veidrodinės girios veši trijuose žemynuose, ir beveik
kiekvienoje apšnerkštoje Milsporto užeigoje galima išvysti iš tokios pat medienos pagamintą
barą. Apėjęs stalą atidžiai nužvelgiau tinkuotą sieną. Baltą paviršių vagojo rėžiai ir juoda
žymė, kurią aiškiai paliko spindulinis ginklas. Nenuostabu, jog atpažinau, kam ji priklausė.
Juk didžiąją jaunystės dalį praleidau pleškindamas iš panašių šaudyklių. Nudegimas,
subjaurojęs sieną galvos lygyje, trumpu puslankiu leidosi žemyn.
Benkroftas tebestypsojo balkone. Pakėliau galvą ir įbedžiau akis į jo veido siluetą.
— Kitų šūvio pėdsakų kambaryje nėra?
— Ne.
— Ar daugiau niekas nesugadinta ir nesulaužyta?
— Ne, niekas. — Mačiau, jog Benkroftui knieti kažką pridurti, bet paskutiniu momentu jis
nutarė patylėti.
— Policija aptiko ginklą šalia jūsų?
— Taip.
— Ar turite spindulinį blasterį?
— Taip. Jis priklausė man. Laikiau po stalu, seife, kuris atrakinamas delno atspaudu.
Policininkai rado seifą atvirą. Tačiau iš slėptuvės buvo paimtas tiktai ginklas. Turbūt norėsite
pasižvalgyti jos viduje?
— Ne šiuo momentu. — Puikiai žinojau, kaip sunku stumdyti iš veidrodinio medžio
gamintus baldus. Atverčiau vieną po stalu patiesto pinto kilimėlio kampą. Grindyse
pastebėjau vos įžiūrimą siūlę.
— Kieno atspaudai atidaro seifą?
— Mano ir Miriamos.
Kuriam laikui įsivyravo nedviprasmiška tyla. Benkroftas atsiduso taip garsiai, jog išgirdau
jį netgi kambaryje.
— Nagi, Kovačai, sakykite. Pasekite visų pavyzdžiu. Arba aš nusižudžiau, arba mane
sudorojo žmona. Kitokio paaiškinimo nėra. Girdžiu šiuos žodžius nuo tada, kai Alkatrase
mane ištraukė iš rezervuaro.
Lėtai apsidairiau po kambarį, pagaliau įsmeigiau į turtuolį akis.
— Na, jūs pats pripažįstate, jog policijai nereikėjo vargti narpliojant bylą, — tariau. —
Viskas atlikta švariai ir tvarkingai.
Vyriškis prunkštelėjo, bet nelinksmai. Prieš savo norą pajutau, jog šis žmogus pradeda
man patikti. Vėl užsikoriau laiptais į balkoną ir parimau virš turėklų. Pievoje žirgliojo juodai
apsirengusi prieš save ginklą gniaužianti figūra. Tolumoje raibuliavo energetinė tvora.
Akimirką žiopsojau jos pusėn.
— Sunku net įsivaizduoti, jog kažkas sugebėjo nepastebimai čia įsigauti, praslinkti pro
apsaugą, įsilaužti į seifą, kurį galite atidaryti tiktai judu su žmona, ir jus nužudyti. Pats esate
protingas žmogus. Vadinasi, tuo tikėti jus verčia kažkokia priežastis.
— O taip. Ir ne viena.
— Kalbate apie priežastis, kurių policija nusprendė nepaisyti?
— Teisingai.
Atsisukau į Benkroftą.
— Ką gi, aš pasirengęs jas išklausyti.
— Pone Kovačai, viena iš priežasčių stovi priešais jus. Aš sugrįžau prisikėlęs iš numirusių.
Manęs neužmušite sunaikindamas žievinę laikmeną.
— Akivaizdu, jog saugykloje laikote kopiją, antraip jūsų čia nebūtų. Ar dažnai ją
atnaujinate?
Benkroftas nusišypsojo.
— Kas keturiasdešimt aštuonias valandas. — Jis pasitapšnojo per sprandą. — Iš čia
duomenys tiesioginiu siauruoju spinduliu persiunčiami į ekranuotą laikmeną, saugojamą
Alkatrase, kompiuterinėje “Psichosaugos” sistemoje. Man nė nereikia apie tai galvoti.
— Jūsų klonai įkurdinti tenykštėje įstaigoje?
— Taip. Daugybė vienetų.
Garantuotas nemirtingumas. Prisėdęs susimąsčiau, kaip jausčiaus žinodamas, kad galiu
gyventi amžinai. Ar aš to norėčiau?
— Brangus malonumas, — pagaliau pratariau.
— Anaiptol. “Psichosauga” priklauso man.
 — O...
— Matote, Kovačai, nei aš, nei žmona negalėjome nuspausti gaiduko. Abu žinojome, jog
to neužtektų, bandant mane nužudyti. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba, žudiko darbą turėjo
atlikti pašalietis. Žmogus, kuris nė nebūtų girdėjęs apie saugyklą.
Aš sulinksėjau.
— Gerai. Kas dar apie ją žinojo? Susiaurinkime įtariamųjų ratą.
— Neskaitant šeimos? — Benkroftas patraukė pečiais. — Mano teisininkė, Oma Preskot.
Pora jos pagalbininkų. “Psichosaugai” vadovaujantis direktorius. Ir viskas.
— Savižudybes retai kada galima suvokti sveiku protu, — pastebėjau.
— Kalbate kaip policininkai. Štai taip jie išaiškino smulkius savo teorijos trūkumus.
— Kokius būtent?
Dabar supratau, ką Benkroftui magėjo atskleisti anksčiau. Žodžiai ėmė lietis iš jo lūpų
nesustabdomu srautu:
— Tokius, kad aš turėjau pėstute įveikti du iki namų likusius kilometrus ir prieš
nusižudydamas pareguliuoti vidinį savo laikrodį.
Sumirksėjau.
— Nesupratau?
— Laukymėje, už poros kilometrų nuo Saulėkaitos rūmų, policija rado pėdsakus, kuriuos
paliko ant žemės nusileidęs visureigis. Koks sutapimas, kad mašina nutūpė ten, kur jos
negalėjo pastebėti apsauginės namo kameros. Lygiai taip pat keista, jog tuo momentu virš
pasirinktų koordinačių neskrido joks ryšių palydovas.
— Ar jie patikrino taksi duomenų bazes?
Benkroftas linktelėjo.
— Taip, dėl visa ko. Pagal Vakarų pakrantės įstatymus taksi kompanijoms nebūtina
fiksuoti, kur lakioja jų mašinos. Save gerbiančios firmos vis dėlto nepaleidžia jų iš akiračio.
Tačiau egzistuoja ir kitos, ne tokios skrupulingos, bendrovės. Jos netgi tuo uždarbiauja.
Kitaip tariant, užtikrina klientų konfidencialumą. — Benkrofto veidas vienai sekundės daliai
apniuko. — Kai kurie klientai mielai tuo pasinaudoja.
— Jums pačiam teko naudotis tokių bendrovių paslaugomis?
— Taip, retsykiais.
Ore tarp mudviejų pakibo kitas logiškas klausimas. Aš tylėjau lūkuriuodamas. Jei
Benkroftas nenorėjo pasakoti, kurių galų jam prisireikdavo konfidencialių transporto
priemonių, aš nesiruošiau gilintis į šią temą. Bent jau kol prieš save nemačiau papildomų
orientyrų.
Lorensas Benkroftas atsikrenkštė.
— Beje, tam tikri įrodymai liudija, jog aptariama transporto priemonė galėjo ir nebūti
taksi. Ištyrusi aikštelėje sudrumstą žemę policija teigia, kad lauke nutūpė gerokai didesnė
mašina.
— Viskas priklauso nuo to, kokiu greičiu ji leidosi.
— Žinau. Šiaip ar taip, mano pėdsakai vedė iš to taško, o batai, kuriuos avėjau, atrodė
taip, lyg išties būčiau du kilometrus kulniavęs per laukus. Galop prieš man mirštant,
maždaug trečią nakties, iš šito kambario kažkas skambino. Pasitikslino laiką. Nieko nesakė,
buvo girdėti tiktai alsavimas.
— Policija žino ir apie skambutį?
— Savaime suprantama.
— Ką apie jį sakė?
Benkroftas kreivai vyptelėjo.
— Nieko. Jų požiūriu, pasivaikščiojimas lietuje puikiai derėjo prie savižudybės. Tokia
prieštaringa smulkmena, kaip mėginimas patikrinti vidinį chronolustą prieš susisprogdinant
galvą, policijos nesudomino. Kaip minėjote, paprastai savižudybės nesuvokiamos sveiku
protu. Jiems teko tirti ne vieną tokią bylą. Man aiškino, jog pasaulyje pilna nevykėlių, kurie
nusižudo ir kitą dieną atsipeikėja naujoje movoje. Jie pamiršta turintys laikmeną, arba ši
smulkmena neatrodo labai svarbi prieš išleidžiant paskutinį kvapą. Mūsų mylima medicinos
sistema sugražina visus iš numirusių nepaisydama priešmirtinių laiškelių ar reikalavimų
palikti negyvėlius ramybėje. Kaip keistai pažeidžiamos žmogaus teisės. Ar padėtis panaši ir
Harlane?
Gūžtelėjęs atsakiau:
— Daugiau ar mažiau. Jei prašymas teisiškai patvirtinamas, tuomet kištis į savižudžio
reikalus gydytojai negali. Visais kitais atvejais neprikėlusi žmogaus iš numirusių
baudžiamojon atsakomybėn patraukiama laikmenų saugykla.
— Išmintinga atsargumo priemonė.
— Taip. Ji neleidžia galvažudžiams pavaizduoti savo darbo kaip savižudybės.
Benkroftas pasviro ant turėklų ir įdėmiai į mane įsispoksojo.
— Pone Kovačai, man trys šimtai penkiasdešimt septyneri metai. Aš išgyvenau
korporacijų karą, jį lydėjusį finansinį pramoninių ir prekybinių bendrovių, kuriose turėjau
akcijų, krachą, tikras dviejų mano vaikų mirtis, bent tris rimtas ekonomines krizes, tačiau iki
šiol nesiruošiu padėti galvos. Nesu toks žmogus, kuris atimtų sau gyvybę; net jeigu būčiau,
taip nemokšiškai savęs nepjaučiau. Jei iš tiesų užsimanyčiau numirti, dabar su manimi
nekalbėtumėte. Ar jums aišku?
Pažvelgiau į tamsias, skvarbias jo akis.
— Visiškai.
— Gerai. — Benkroftas teikėsi nukreipti šalin savo veriantį žvilgsnį. — Pratęsime?
— Taip. Policija. Ji nejaučia jums didelio prielankumo.
Pašnekovas nelinksmai šyptelėjo.
— Man ir policijai iškilo sunkumų dėl perspektyvos.
— Perspektyvos?
— Teisingai. Ateikite čia. Noriu jums kai ką parodyti.
Nusekęs paskui jį ranka užkliudžiau teleskopą ir priverčiau vamzdį pakrypti statmenai.
Savo duoklės reikalavo su perkeltimi susijęs drebulys. Poziciją nustatantis varikliukas ėmė
irzliai urgzti ir sugrąžino instrumentą į pradinę padėtį. Senoviniame ekranėlyje užsižiebė
skaitmenys — informacija apie vamzdžio kampą ir vaizdo ryškumą. Sustojęs žvelgiau, kaip
antikinis agregatas susireguliuoja. Klaviatūrą dengiančiame dulkių sluoksnyje įžiūrėjau
pirštų žymes.
Benkroftas nepastebėjo, kokie kerėpliški mano judesiai, arba tiesiog mandagiai nutylėjo.
— Jūsiškis? — paklausiau durdamas nykščiu į prietaisą. Vyriškis abejingai dirstelėjo
nurodyta kryptimi.
— Taip. Kadaise žvalgiausi pro lęšius su dideliu entuziazmu. Tais laikais, kai į žvaigždes
buvo verta žiūrėti. Jūs neįsivaizduojate, kokie jausmai tuomet apimdavo. — Benkroftas
kalbėjo atsainiai, be jokios arogancijos. Skambus, ryžtingas jo balsas sušvelnėjo, intonacija
įgavo neapibrėžtumo tarsi garso transliacija, kurią persmelkė vis stiprėjantys statiniai
trikdžiai. — Paskutinį kartą naudojausi teleskopu beveik prieš du šimtmečius. Dauguma
kolonijinių laivų vis dar skrido kosmose, o mes tebelaukėme, kada jie pasieks tikslą —
laukėme, kol į Žemę sugrįš siaurieji spinduliai. Tarytum švyturių signalai.
Benkroftas pametė mūsų pokalbio giją. Nusprendžiau sugrąžinti jį į tikrovę.
— Perspektyva? — priminiau.
— Taip, perspektyva. — Sulinksėjęs pamojo ranka į savo valdas. — Matote medį? Už
teniso kortų.
Gembėto iškaršusio monstro, savo ūgiu pranokstančio namą, šešėliu aptemdžiusio tokį
žemės plotą, kuris prilygo teniso aikštynams, sunku nepastebėti. Palinkčiojau galva.
— Tam medžiui virš septynių šimtų metų. Kai įsigijau šią nuosavybę, pasamdžiau
dizainerį, kuris užsimanė senieną nukirsti. Namas turėjo būti pastatytas ant kalvos šlaito, o
medis užstojo vaizdą į jūrą. Aš dizainerį atleidau.
Benkroftas atsigręžė į mane, kad įsitikintų, ar supratau jo mintį.
— Matote, pone Kovačai, kraštovaizdžio projektuotojui, vos ketvirtą dešimtį įpusėjusiam
vyrui, medis maišė, nes stovėjo skersai kelio. Faktas, kad jis gyvavo dvidešimt kartų ilgiau
nei dizaineris, pastarojo nė kiek nejaudino. Tas žmogus nerodė jokios pagarbos.
 — Vadinasi, jūs — medis.
— Būtent, — ramiai patvirtino Benkroftas. — Aš esu medis. Policininkai mielai mane
nukirstų, kad nesipainiočiau kelyje. Jie manęs negerbia.
Vėl įsitaisiau krėsle, idant apmąstyčiau išgirstas naujienas. Pagaliau pradėjau suvokti
Kristinos Ortegos požiūrį. Jei Benkroftas įsitikinęs, kad jam negalioja įprasti reikalavimai,
kuriuos privalėtų vykdyti visi geri piliečiai, vargu ar mano klientas galėjo įsigyti daug
uniformuotų draugų. Nevertėjo net aiškinti, jog leitenantė puoselėja ištikimybę kitam
medžiui, vardu Įstatymas — jos manymu, kažkoks turtuolis tiesiog bandė pasičirškinti
smegenis, bet jam nepasisekė. Įvertinus padėtį iš abiejų pusių, tenka daryti išvadą, jog
sąlyčio taškų surasti neįmanoma, ir sekti protėvių pavyzdžiu: jeigu tau nepatinka įstatymai,
keliauk ten, kur nuo jų nenukentėsi.
Ir susikurk savus.
Benkroftas tebestovėjo prie turėklų. Gal mintimis bendravo su medžiu. Nutariau, jog šią
apklausos kryptį bus galima pratęsti vėliau.
— Kokie paskutiniai jūsų prisiminimai?
— Aš pamenu, kaip antradienį, rugpjūčio keturioliktą dieną, maždaug vidurnaktį ruošiausi
eiti miegoti.
— Prieš pat kopijos atnaujinimą?
— Teisingai. Duomenys turėjo būti persiųsti ketvirtą ryto, bet tuo metu aš jau giliai
“miegojau”.
— Taigi pranyko beveik keturiasdešimt aštuonios valandos, likusios iki mirties.
— Deja, taip.
Velniškai prastai. Per dvi paras galėjo įvykti bet kas. Benkroftas nesunkiai būtų nuskridęs
į Mėnulį ir spėjęs laiku sugrįžti. Pasitryniau randelį paakyje, tuo pačiu mintyse abejingai
paspėliojau, iš kur jis atsirado.
— Anksčiau nebuvote gavęs jokių žinių, kurios pateiktų užuominų, kodėl kažkas nori jus
nužudyti?
Parimęs virš turėklų Benkroftas tebežvelgė tolyn, bet aš pastebėjau, kaip jis šyptelėjo.
— Kuo gi aš jus prajuokinau?
Mano klientas malonėjo grįžti prie krėslo.
— Niekuo, pone Kovačai. Dabartinės aplinkybės anaiptol ne juokingos. Suvokimas, jog
kažkas trokšta mano mirties, malonių pojūčių neįkvepia. Visgi jums derėtų suprasti, kad
mano padėties žmogui priešiškumas ir grasinimai nužudyti — kasdienio gyvenimo dalis.
Žmonės man pavydi ir manęs nekenčia. Štai kokia sėkmės kaina.
O, šis tas nauja. Žmonės manęs nekenčia tuzine įvairių pasaulių, bet aš niekada
negalvojau, jog esu ponios Sėkmės numylėtinis.
— Pastaruoju metu girdėjote ką nors įdomaus? Turiu omenyje grasinimus.
— Galbūt. Aš jų netikrinu. Tuo užsiima panelė Preskot.
— Ar jums neatrodo, kad grasinimai užmušti verti dėmesio?
— Pone Kovačai, aš verslininkas. Stengiuos išnaudoti palankias progas arba išsikapstyti iš
krizių. Gyvenimas nestovi vietoje. Jūsų paminėtas problemas palieku spręsti savo
vadybininkams. Tam juos ir samdau.
— Kaip patogu. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybes, man sunku patikėti, jog nei jūs, nei
policija neperžiūrėjo panelės Preskot bylų.
Benkroftas numojo ranka.
— Policininkai teikėsi paviršutiniškai ją apklausti. Oma Preskot išklojo jiems tą patį, ką ir
man — per paskutinius šešis mėnesius negauta jokių išskirtinių žinučių. Aš ja pasikliauju
tiek, kad nesigilinčiau į smulkmenas. Jūs turbūt norėsite asmeniškai peržvelgti bylas.
Vien nuo minties, jog reikėtų tyrinėti šimtus metrų nerišlios pagiežingos rašliavos, kurios
prikeverzojo nuo Benkrofto nukentėję tipai ar kiti antikinio pasaulio nevykėliai, mane vėl
prislėgė nuovargis. Staiga pajutau, kad visiškai išgaruoja susidomėjimas kliento
problemomis. Pakursčiau savo smalsumą sutelkęs visas valios jėgas, kurias teigiamai būtų
įvertinusi net Virdžinija Vidora.
 — Na, man būtinai teks šnektelėti su Oma Preskot.
— Dėl pokalbio susitarsiu su ja nedelsdamas. — Benkrofto akys sustiklėjo kaip žmogaus,
ketinančio užmegzti ryšį su technine įranga, instaliuota jo viduje. — Koks laikas būtų jums
patogiausias?
Pakėliau delną.
— Nesivarginkite. Tik praneškite, kad rengiuosi ją aplankyti. Be abejo, pageidausiu
užsukti ir į “Psichosaugos” perkūnijimo įstaigą.
— Savaime suprantama. Liepsiu panelei Preskot jus ten nuvežti. Ji pažįsta direktorių. Dar
kas nors?
— Man praverstų pinigai.
— Žinoma. Mano bankas jau atidarė jums kreditinę DNR koduotą sąskaitą. Jei neklystu,
Harlano pasaulyje egzistuoja panaši sistema.
Lyžtelėjau nykštį ir jį pakėliau nutaisęs klausiamą veido išraišką. Benkroftas sukinkavo
galva.
— Lygiai tas pats kaip pas mus. Įlankoje tebėra rajonų, kur vienintelę valiutą atstoja
grynieji. Laimei, tose miesto dalyse jūs nepraleisite daug laiko. Net jeigu ten nuvyksite,
pinigus iš sąskaitos galėsite paimti bet kuriame banko filiale. Ar ginklo jums prireiks?
— Ne dabar. — Viena pagrindinių Virdžinijos Vidoros taisyklių teigė: prieš pasirinkdamas
įnagius, išsiaiškink savo užduoties pobūdį. Šūvis, po kurio tinkuotoje Benkrofto sienoje
įsirėžė juodas nuodegų puslankis, atrodė pernelyg elegantiškas, kad primintų beatodairiškai
pleškinančių šaulių karnavalą.
— Ką gi... — nutęsė Benkroftas, rodos, suglumintas mano atsakymo. Jis buvo bekišąs
pirštus į marškinių kišenę. Dabar, nerangiai užbaigęs veiksmą, ištraukė vizitinę kortelę ir
įteikė ją man.
— Mano ginklakaliai. Perspėjau juos, kad jūsų lauktų.
Nudūriau akis į kortelę savo rankose. Išvydau puošnius žodžius: LARKINAS IR GRYNAS —
GINKLININKAI NUO 2203-ŲJŲ. Gražu. Po užrašu pastebėjau virtinę skaitmenų. Įsimečiau
vizitinę į kišenę.
— Tai gali praversti vėliau, — pripažinau. — Bet šiuo momentu man norėtųsi paieškoti
ramios vietos, kur galėčiau atsipūsti. Pasėdėti ir ramiai surikiuoti mintis. Esu tikras, kad jūs
suprasite mano poreikius.
— Žinoma. Elkitės, kaip išmanote. Aš pasikliauju jūsų sprendimais. — Benkroftas
pažiūrėjo tiesiai man į akis. — Tačiau neužmirškite sutarties sąlygų. Moku jums už
atitinkamas paslaugas. Nepakęsiu, jei piktnaudžiausite mano pasitikėjimu, pone Kovačai.
— Nė kiek tuo neabejoju, — atsakiau nuvargusiu balsu. Prisiminiau, kaip Railyna
Kavahara sudorojo porelę neištikimų pavaldinių. Gyvuliškus jų riksmus dar ilgai girdėdavau
sapnuose. Klyksmo fone lupdama obuolio žievę Railyna paaiškino, jog bausmę gali atstoti
tiktai kankinimai, nes šiais laikais praktiškai niekas nemiršta. Netgi dabar, kai jos žodžiai
išniro iš atminties gelmių, pajutau, kaip nervingai sutrūkčiojo naujasis mano veidas. —
Tiesa, informacija apie mane, kurią gavote iš korpuso, nieko neverta. Savo žodžio aš visada
laikausi.
Atsistojau.
— Gal parekomenduosite, kur mieste galėčiau apsistoti? Man reikėtų ramios, bet ne per
daug atokios vietelės.
— Taip, jų netrūksta Misijos gatvėje. Pasirūpinsiu, kad jus ten nuvežtų. Pavyzdžiui,
Kertis, jei tik jį išleido iš nuovados. — Benkroftas irgi pakilo nuo krėslo. — Manau, dabar
pageidausite apklausti Miriamą? Galų gale ji žino gerokai daugiau už mane apie paskutines
priešmirtines keturiasdešimt aštuonias valandas.
Pagalvojau apie senas akis, blizgančias paaugliškame kūne, ir mintis apie pokalbį su
Miriama Benkroft ūmai sukėlė man šleikštulį. Tuo pačiu pasijutau taip, tarsi mano skrandžio
apačioje kažkieno šalta ranka būtų brūkštelėjusi per įsitempusias stygas — į penio galiuką
nelauktai ėmė plūsti kraujas. Klasiška.
— Taip, taip, — atsiliepiau be didelio entuziazmo. — Pageidausiu.
 4

— Jūs nejaukiai jaučiatės, pone Kovačai?

Dirstelėjau per petį į tarnaitę, kuri mane čia atvedė, vėl pažvelgiau į Miriamą Benkroft.
Abiejų kūnai atrodė vienodo amžiaus.
— Ne, — atsakiau kimesniu, nei derėtų, balsu.
Ji trumpam pakreipė žemyn lūpų kampučius ir įniko vynioti žemėlapį, kurį tyrinėjo prieš
man atvykstant. Tarnaitė užtrenkė sunkias kambario duris. Benkroftas nesiveržė lydėti
manęs pas žmoną. Galbūt juodu teikdavosi susitikti akis į akį tik kartą per dieną? Kai mes
nusileidome nuo balkono, priešais, lyg mostelėjus burtų lazdele, išdygo tarnaitė. Kaip ir
praėjusį kartą, Benkroftas jos beveik nepaisė.
Kai aš pasišalinau iš kambario, jis tebestovėjo prie veidrodinio medžio stalo dėbsodamas į
šūvio žymę, juoduojančią ant sienos.
Ponia Benkroft mitriai suveržė ritinį ir įstūmė jį į ilgą apsauginį vamzdį.
— Na, — nepakeldama galvos tarė moteris, — pateikite savo klausimus.
— Kur jūs buvote, kai įvyko žmogžudystė?
— Lovoje, — šįsyk ji į mane pažiūrėjo. — Tik neprašykite įrodymų. Aš buvau viena.
Mudu bendravome ilgame, erdviame kambaryje, kurį dengė skliautinis, švytinčiomis
plytelėmis nusėtas stogas. Žemėlapių stelažai su stikliniais jų viršuje primontuotais ekranais
stūksojo išrikiuoti lygiomis gretomis nelyginant muziejaus eksponatai. Pasitraukiau iš
centrinio tarpueilio, ir vitrinos atskyrė mane nuo Miriamos Benkroft. Jaučiausi taip, tarsi
man būtų reikėję pasislėpti.
— Ponia Benkroft, jūs šio to nesuprantate. Aš ne iš policijos. Norėčiau gauti informacijos,
o ne aiškintis, kuo prasikaltote.
Galų gale ji įgrūdo susuktą žemėlapį į vamzdį ir atsirėmė į stelažą susinėrusi už nugaros
rankas. Jauno kūno prakaitas ir tenisininkės apranga pranyko kažkokiame elegantiškame
vonios kambaryje, kol šnekėjau su jos vyru. Dabar moteris vilkėjo juodas laisvas kelnes ir į
korsažą panašų švarkelį. Rankovės buvo nerūpestingai atraitotos iki alkūnių, riešų nepuošė
jokie juvelyriniai dirbiniai.
— Jums pasirodė, jog šneku prasikaltusio žmogaus balsu, pone Kovačai?
— Tiesiog keista, kad pašaliečiui taip stengiatės įrodyti esanti ištikima savo vyrui.
Miriama Benkroft prajuko. Suvirpinusi pečius paskleidė kambaryje malonius gerklinius
garsus. Toks juokas man galėtų patikti.
— Kaip matau, pone Kovačai, jūs mėgstate išsisukinėti.
Įsistebeilijau į žemėlapį, išskleistą vitrinoje tiesiai priešais mane. Viršutiniame kairiajame
kamputyje pažymėta data bylojo, kad jis nubraižytas keturiais šimtmečiais anksčiau, nei
gimiau. Pavadinimai įspausti tokiu raštu, kurio nesugebėjau perskaityti.
— Ten, iš kur atvykau, ponia Benkroft, niekas nemano, kad atvirumas — didi dorybė.
— Tikrai? Tuomet kas?
Patraukiau pečiais.
— Mandagumas. Susivaldymas. Nenoras sukelti keblumų nei sau, nei pašnekovui.
— Kaip nuobodu. Spėju, jog čia jūsų lauks ne vienas sukrėtimas, pone Kovačai.
— Ponia Benkroft, aš nesakiau, jog ten, iš kur atkeliavau, įkūnijau gero piliečio pavyzdį.
— O... — ji atsistūmė nuo stelažo ir pajudėjo mano pusėn. — Taip, Lorensas man truputį
apie jus pasakojo. Kiek supratau, Harlano pasaulyje jūs laikomas pavojingu žmogumi.
Vėl gūžtelėjau.
— Jis rusiškas.
— Atleiskit?
— Kalbu apie raštą. — Moteris apėjo vitrinas ir sustojusi šalia manęs įsmeigė akis
eksponato, į kurį žiūrėjau, pusėn. — Tai rusiškas kompiuterio generuotas Mėnulio žemėlapis.
Čia nurodytos išlaipinimo vietos. Šią retenybę įsigijau aukcione. Patinka?
— Labai žavi. Kada ėjote miegoti tą vakarą, kai nušovė jūsų vyrą?
Miriama Benkroft nutvilkė mane skvarbiu žvilgsniu.
 — Anksti. Kaip minėjau, aš buvau viena. — Ji prisivertė užgniaužti susierzinimą ir
pasistengė prabilti nerūpestingu balsu. — Beje, jūs klystate, jei galvojate, kad jaučiuosi
prasikaltusi. Veikiau nuolankiai susitaikiusi su likimu. Ne be kartėlio, žinoma.
— Jus apėmė kartėlis dėl to, kas nutiko sutuoktiniui?
Moteris vyptelėjo.
— Regis, sakiau, jog susitaikiau su likimu.
— Sakėte ir viena, ir kita.
— Jūs galvojate, kad kėsinausi į savo vyro gyvybę?
— Kol kas nieko negalvoju. Bet tokia tikimybė egzistuoja.
— Nejaugi?
— Jūs galėjote atidaryti seifą. Nelaimės momentu buvote namuose. Dabar susidaro
įspūdis, jog turėjote ir kažkokių emocijomis paremtų motyvų.
Šypsena nenuslinko nuo moters veido.
— Kurpiate bylą, pone Kovačai?
Neatplėšdamas akių nuo ponios Benkroft atšoviau:
— Taip. Kol širdyje kirba įtarimai.
— Policija turėjo panašią teoriją, bet nerado kuo pagrįsti savo įtarimus. Būčiau dėkinga,
jei čia nerūkytumėte.
Nukreipiau žvilgsnį į savo rankas ir supratau, kad jos pačios, man nė nepastebint,
sužvejojo kišenėje Kristinos Ortegos cigaretes. Vieną jų mėginau išpurtyti baksnodamas per
pakelį. Nervai. Užvaldytas keisto jausmo, jog naujoji mova mane išdavė, paslėpiau rūkalus.
— Atleiskit.
— Neatsiprašinėkite. Kambaryje būtina prižiūrėti mikroklimatą. Dauguma žemėlapių
jautriai reaguoja į teršalus. Jūs negalėjote žinoti.
Tiesą sakant, jos intonacija liudijo, jog to suvokti nebūtų pajėgęs tik visiškas mulkis.
Pajutau, kad po truputį atleidžiu apklausos vadžias.
— Kas privertė policiją...
— Jos ir klauskite. — Miriama Benkroft apsisuko ir nukulniavo šalin lyg bandydama dėl
kažko apsispręsti. — Kiek jums metų, pone Kovačai?
— Subjektyviu požiūriu? Keturiasdešimt vieneri. Harlano pasaulyje metai tęsiasi ilgiau nei
Žemėje, bet ne itin reikšmingai.
— O kaipgi objektyvus požiūris? — pasiteiravo ji mėgdžiodama mano toną.
— Maždaug šimtmetį pratūnojau rezervuare. Tiksliai nepamenu, kiek laiko. — Aš
melavau. Vieną vakarą suskaičiavau, kiek tęsėsi visi įkalinimai, ir dabar tas terminas įsirėžė
į smegenis. Prie jo pridėdavau kiekvieną papildomą viešnagę saugykloje.
— Turbūt šiuo metu jaučiatės labai vienišas.
Atsidusęs įdėmiai nudelbiau artimiausią stelažą. Susukti žemėlapiai buvo pažymėti
etiketėmis su archeologiniais duomenimis. MAŽOJI LYGUMA; 3-OJI KASINĖJIMŲ
EKSPEDICIJA; ŠIAURĖS RYTŲ PUSRUTULIS. BREDBERIS. PIRMYKŠČIAI GRIUVĖSIAI.
Pabandžiau ištraukti iš vamzdžio vieną ritinį.
— Ponia Benkroft, kaip aš jaučiuosi, neturi jokios reikšmės. Ar numanote, kokios
priežastys galėjo paskatinti jūsų vyrą nusižudyti?
Ji žaibiškai atsisuko — nė nespėjau užbaigti klausimo. Pašnekovės veidą perkreipė pyktis.
— Mano vyras nenusižudė, — lediniu balsu pratarė.
— Kaip jūs įsitikinusi savimi. — Pakėliau galvą nuo žemėlapio ir šyptelėjau. — Juk tuo
momentu miegojote.
— Padėkite jį į vietą! — sušuko Miriama Benkroft žengdama link manęs. — Jūs nė
neįsivaizduojate, koks vertingas...
Kai įkišau žemėlapį atgal į stelažo vamzdį, ji sustojo, garsiai nurijo seiles ir susitvardė
tiek, kad nuo skruostų atslūgo raudonis.
— Jums knieti mane įsiutinti, pone Kovačai?
— Paprasčiausiai noriu šiek tiek dėmesio.
Kelias sekundes mudu spoksojome vienas į kitą. Galop ponia Benkroft nuleido akis.
 — Kaip sakiau, aš miegojau. Ką dar galėčiau jums papasakoti?
— Kur tą vakarą buvo išvykęs jūsų vyras?
Ji prikando lūpą.
— Tiksliai nežinau. Dieną jis keliavo į Osaką, kur ketino su kažkuo susitikti.
— Į Osaką?
Ponia Benkroft akivaizdžiai nustebo.
— Aš ne vietinis, — kantriai paaiškinau.
— Osaka yra Japonijoje. Man rodės...
— Taip, Harlano pasaulį apgyvendino japonų keiretsu, gamybos įmonių ir distributorių
grupės, kurios naudojosi juodadarbiais iš Rytų Europos. Tačiau tai įvyko labai seniai, prieš
man gimstant.
— Atleiskite.
— Nieko tokio. Spėju, kad irgi nežinote, ką jūsų protėviai veikė prieš tris šimtus metų.
Nelauktai užsikirtau. Ponia Benkroft apdovanojo mane keistu žvilgsniu. Tik po akimirkos
supratau, ką leptelėjau. Perkelties padariniai. Reikėtų kuo greičiau griūti miegoti, kol
neprišnekėjau kvailysčių.
— Man pačiai virš trijų šimtų metų, pone Kovačai, — vos pastebimai nusišypsojusi atsakė
moteris. Ji nepraleido progos įgelti. — Išvaizda dažnai esti apgaulinga. Tai vienuoliktasis
mano kūnas.
Sprendžiant iš ponios Benkroft intonacijos, dabar privalėjau ją apžiūrėti. Leidau savo
žvilgsniui šastelėti slavišką kilmę išduodančiais skruostikauliais, iškirpte, klubų linijomis ir po
kelnėmis slypinčių šlaunų kontūrais, tačiau visa savo išore spinduliavau abejingumą, nė iš
tolo nederantį prie įsiaudrinusios mano movos.
— Patrauklus. Nors mano skoniui kiek per jaunas. Na, kaip minėjau, aš ne vietinis. Gal
pratęstume pokalbį apie jūsų vyrą? Dieną jis praleido Osakoje, bet pagaliau sugrįžo. Manau,
išvyko ne fiziniu pavidalu?
— Žinoma, ne. Pasinaudojo tenykščiu klonu. Jis turėjo grįžti šeštą vakaro, bet...
— Taip?
Ponia Benkroft truputį pakeitė kūno pozą, atgniaužė vienos rankos pirštus. Man susidarė
įspūdis, kad ji per jėgą stengiasi atgauti savitvardą.
— Jis vėlavo grįžti. Lorensas neretai užsibūna išvykoje, kai baigia sandėrį.
— Ir niekas nenutuokia, kur tą kartą jis patraukė? Pavyzdžiui, Kertis?
Ponios Benkroft veide vis dar atsispindėjo įtampa tarsi plonas sniego sluoksnis, užklojęs
sudūlėjusias uolas.
— Kerčio jis neiškvietė. Iš movų stoties veikiausiai sėdo į taksi. Aš nesu jo prižiūrėtoja,
pone Kovačai.
— Susitikimas Osakoje buvo svarbus?
— O... nemanau. Mes apie tai kalbėjomės. Aišku, Lorensas nieko neprisimena, tačiau
kelionę jis buvo suplanavęs. Išskrido į “Pasifikoną”, jūrų eksploatavimo bendrovę, kurios
bazė įkurta Japonijoje. Jei neklystu, ketino atnaujinti nuomos sutartis. Paprastai šiomis
smulkmenomis įmanoma pasirūpinti Įlankoje, bet kompanijos atstovai prašė ekspertų
sudalyvauti neeiliniame posėdyje. Tokius reikalus geriausia tvarkyti nusigavus kuo arčiau
problemų šaltinio.
Giliamintiškai linktelėjau, nors nė neįsivaizdavau, kuo užsiima jūrų eksploatavimo
ekspertai. Pastebėjau, jog ponia Benkroft atsipalaidavo.
— Kitaip tariant, rutina, ar ne?
— Ir aš taip sakyčiau. — Jos veide sušmėžavo blausi nuvargusio žmogaus šypsena. —
Pone Kovačai, esu tikra, jog policija nestokoja tokios informacijos nuorašų.
— Nė kiek tuo neabejoju, ponia Benkroft. Bet negaliu sugalvoti jokios priežasties, kodėl
teisėtvarkininkai turėtų dalintis žiniomis su manimi. Juk aš nepriklausau jų gretoms.
— Kai čia atvykote, atrodė, jog palaikote su jais draugiškus santykius. — Moters balse
ūmai nuskambėjo pagiežos gaidelės. Aš neatplėšiau nuo pašnekovės akių, kol ji galų gale
nudūrė žemyn savąsias. — Kad ir kaip ten būtų, Lorensas jums gaus viską, ko reikės.
 Ne, tokiu būdu nieko iš jos nepešiu. Nutariau atsitraukti.
— Galbūt man išties vertėtų apie tai pasikalbėti su juo. — Apsidairiau po kambarį. — Kiek
čia žemėlapių... Ilgai juos kolekcionuojate?
Ponia Benkroft pajuto, jog apklausa artėja į pabaigą, nes įtampa iš jos išsiliejo,
nelyginant alyva iš suskilusios tepalų rinktuvės.
— Didžiąją gyvenimo dalį, — atsakė ji. — Kol Lorensas spiginosi į žvaigždes, kai kas iš
mūsų žvalgėsi į žemę.
Kažkodėl pagalvojau apie apleistą teleskopą, stovintį atviroje Benkroftų verandoje.
Mintyse mačiau pakrypusį vakarinio dangaus fone juoduojantį jo siluetą, kuris bylojo apie
praėjusius laikus bei manijas — niekam nereikalingą reliktą. Prisiminiau, kaip jį užkliudžiau
ir prietaisas sudžeržgė grįždamas į pradinę padėtį, paklusdamas prieš šimtmečius
užprogramuotoms instrukcijoms, akimirkai pakirdęs iš sąstingio, lygiai taip pat kaip
muzikinė smailė, kurią vestibiulyje paglostė Miriama Benkroft.
Jo vieta antikvariate.
Staiga mane ėmė dusinti iš pastato mūrų lyg drėgmė besisunkiantis senatvės tvaikas. Jis
dvelktelėjo netgi nuo neįtikėtinai jaunos, gražios priešais stovinčios moters, ir man
suspaudė gerklę. Dalis manęs panūdo ištrūkti iš namo, įkvėpti gryno oro, sprukti tolyn nuo
šitų padarų, menančių istorinius įvykius, apie kuriuos aš mokiausi tiktai mokykloje.
— Ar gerai jaučiatės, pone Kovačai?
Perkelties padariniai.
Turėjau kaip reikiant pasistengti, kad sutelkčiau į ją dėmesį.
— Normaliai. — Atsikrenkštęs pažvelgiau į moters akis. — Ką gi, daugiau jums
netrukdysiu, ponia Benkroft. Dėkui, jog sutikote su manimi pabendrauti.
Ji žengė artyn.
— Gal norėtumėte...
— Ne, viskas gerai. Duris atrasiu pats.
Kelionė iš žemėlapių kambario, rodės, tęsėsi amžinybę, žingsniai aidu skambėjo mano
kaukolėje. Praeidamas pro kiekvieną žemėlapį jaučiau, kaip nugarą svilina tos senos akys.
Man velniškai magėjo užsirūkyti.
5

Benkroftų vairuotojui gabenant mane atgal į miestą, dausos įgavo išblukusio sidabro
atspalvį, o Įlankoje nušvito žiburėliai. Atlėkę nuo jūros pusės spiralėmis nusileidome virš
senovinio kabančio rūdžių spalvos tilto ir gerokai didesniu, nei rekomenduojama, greičiu
nėrėme tarp pastatų, spiečiais iškilusių ant pusiasalio kalvos. Kertis, vairuotojas, vis dar
niršo ant jį sulaikiusios policijos. Nuovadoje praleido tiktai porą valandų, o paskui,
vykdydamas Benkrofto įsakymą, nuskraidino mane Įlankos kryptimi. Visą kelionę jis raukėsi
ir nerodė jokio noro plepėti. Simpatiškam berniokiškam raumeningo jaunuolio veidui puikiai
derėjo mąsli išraiška. Matyt, Lorenso Benkrofto darbuotojai nebuvo pratę prie to, kad
teisėsaugos tarnai trukdytų vykdyti jiems patikėtas užduotis.
Aš nesiskundžiau. Kaip ir vairuotoją, mane kankino prasta nuotaika. Į sąmonę vis
įsismelkdavo vaizdai, susiję su Saros žūtimi. Ji prarado gyvybę vakar. Subjektyviu požiūriu,
žinoma.
Kertis nuspaudė stabdį, ir mašina taip žaibiškai pakibo ore, jog kažkas persiuntė į vidinį
ryšio kanalą pasipiktinimo sklidiną sireną, anot kurios, limuzinas kėlė pavojų virš mūsų
arčiausiai skriejančiam automobiliui. Vairuotojas išjungė signalą delnu vožęs per prietaisų
skydelį ir nuožmiai dėbtelėjo pro stogo langą. Mašina švelniai sudrebėjo, kai nusileidusi
palietė asfaltą. Mes įsiliejome į antžeminio transporto srautą ir iš karto pasukome kairėn, į
siauresnę gatvę. Pamažu pradėjau domėtis, kas vyksta lauke.
Gyvenimas gatvėse visur daugmaž vienodas. Kiekviename aplankytame pasaulyje
lengvai įžiūrėdavau tą pačią struktūrą — pagyras ir liaupses, norą pirkti ir parduoti, — nes
žmogiškos elgsenos esmė sugebėdavo prasisunkti iš po visų ją prislėgusių žvangančių
politinių mechanizmų. Įlankos miestas, įsikūręs Žemėje, seniausiame iš civilizuotų pasaulių,
netapo išimtimi. Visi kažką pardavinėjo, bent jau taip rodės žvelgiant į milžiniškas priešais
antikinius pastatus žvilgančias holovitrinas ar į gatvės verteivas, užsikrovusius ant pečių
projektorius, kurie transliuodavo jų prekių vaizdus ir panėšėjo į gremėzdiškus mechaninius
vanagus arba piktybinių auglių gumbus. Vienos mašinos atsiskirdavo nuo šaligatvių, kitos
sustodavo kelkraštyje. Prie jų šliejosi mitrių kūnų savininkai, kurie kaišiodavo galvas pro
atvirus langelius ir derėdavosi su vairuotojais nuo tų laikų, kai atsirado automobiliai. Iš
maisto vežimėlių rūko dūmų sruogos. Limuzinas buvo nepralaidus nei garsui, nei
reklamoms, tačiau triukšmą, iš įvairių kampų sklindančius pirkti raginančius šūksnius ir
atitinkamai sumoduliuotą klientus gundančią muziką galėjau pajusti net per stiklą.
Diplomatiniame korpuse moko pamatyti žmoniją išvirkščią. Visų pirma užfiksuoji
vienodumą, esminę struktūrą, kuri leistų susiorientuoti, kur atsidūrei, ir tik paskui
smulkmenose įžvelgi skirtumus.
Harlano pasaulį sudarė etninis slavų ir japonų mišinys, nors už tam tikrą kainą įmanoma
gauti bet kokį rezervuare užaugintą kūną. Tuo tarpu čia regėjau įvairiausių formų ir spalvų
veidus. Spoksojau į aukštus kampuoto sudėjimo afrikiečius ir mongolus, blyškiaodžius
šiauriečius, netgi į Virdžiniją Vidorą panašią merginą, kurią po sekundės pamečiau iš akių.
Jie visi slankiojo palei upės krantus su čiabuviams būdingu atsainumu.
Nerangu.
Įspūdis persmelkė mano sąmonę lyg mergina, sušmėžavusi minioje. Susiraukęs
pasistengiau jį išsaugoti.
Harlano pasaulyje gatvės gyvenimas pasižymėjo savotiška elegancija, judesių ir gestų
ekonomija, kurią pajutus (jei tik nebuvai prie to įpratęs) dingodavosi, tarsi prieš save matai
baleto šokį. Aš išaugau toje aplinkoje, todėl palyginimas šaudavo man į galvą nebent
tuomet, kai ištrūkdavau į svetimas erdves.
Nieko panašaus čia neišvydau. Už limuzino lango kunkuliuojanti prekyba priminė tamsius
tarp valčių banguojančius vandenis. Žmonės stumdėsi alkūnėmis, brovėsi pirmyn, staiga
atsitraukdavo, idant aplenktų tankesnius būrelius, kuriuos per vėlai pastebėdavo. Ore
tvyrojo įtampa, į šonus be paliovos krypčiojo galvos, irzliai drebėjo raumeningi kūnai. Porą
sykių maniau, jog tapsiu rimtų peštynių liudininku, tačiau mušeikas nuo kelio nušluodavo
permainingai judanti minia. Atrodė, tarytum vietinius kažkas būtų apipurškęs dirglumą
kurstančiais feromonais.
— Kerti, — tariau pašnairavęs į bejausmį jo profilį, — gal minutei išjungtum reklamos
blokuotę?
Jis pažvelgė į mane šiek tiek perkreipęs lūpas.
— Prašom.
Atsilošiau sėdynėje ir vėl įbedžiau akis į gatvę.
— Aš nesu turistas, Kerti. Tokiu būdu užsidirbu pragyvenimui.
Prekeivių katalogai užplūdo mane it spiečius liguistos sąmonės sukeltų haliucinacijų. Jos
susiliedavo ir sparčiai keisdavo vienos kitą, kadangi mes judėjome į priekį, be to, limuzino
nekliudė tiesioginiai transliacijų spinduliai. Visgi, palyginti su Harlano standartais,
čionykštėse gatvėse viešpatavo reklamų perteklius. Labiausiai krito į akis sutenerių vilionės,
oralinio ir analinio sekso vaizdai, padailinti skaitmeniniu būdu, kad ryškiau žvilgėtų raumenų
linijos bei krūtys. Kiekvienos kekšės vardą, sumurmėtą kimiu užkadriniu balsu, lydėdavo
sėkla užlieti veidai, apsimestinai drovios mažos mergaitės, grėsmingais įnagiais
apsiginklavusios sadomazochistės, šeriuoti eržilai, retsykiais netgi būtybės, kurios priklausė
man nepažįstamoms kultūrinėms atšakoms. Tarp jų subtiliai įsiraizgė narkotikų bei implantų
prekybininkų brukami chemikalų sąrašai ir siurrealistiniai scenarijai. Reklamų verpete
įžiūrėjau keletą religinių transliacijų, tarp kalnų vyraujančią dvasinę ramybę, tačiau šie
vaizdiniai skendo produktų jūroje.
Padriki sakiniai pamažu pradėjo įgauti prasmę.
— Ką reiškia “iš Rūmų”? — paklausiau Kerčio, kai trečią kartą išgirdau šią frazę.
Vairuotojas nusivaipė.
 — Kokybės ženklą. Rūmams vadovauja kartelis — tai aukščiausios klasės prabangūs
viešnamiai, išsibarstę palei visą pakrantę. Ten rasite visko, ko užsigeisite. Mergina iš Rūmų
moka tokių dalykų, kurių dauguma žmonių nė nepajėgia įsivaizduoti. — Kertis kryptelėjo
galvą į gatvę. — Tik nesileiskite mulkinamas. Niekas iš vietinių Rūmuose nedirbo.
— O “tirpyklė”?
Jis patraukė pečiais.
— Gatvėse taip vadina betatanatiną. Jį vartojantys vaikiai patiria būseną, panašią į mirtį.
Tai pigiau nei savižudybė.
— Tikriausiai.
— Harlano pasaulyje beto nėra?
— Ne. — Kitados, kai dar priklausiau korpusui, porą kartų išbandžiau narkotiką kitose
planetose, nes namuose jis buvo uždraustas. — Užtat savižudybių nestinga. Gal galėtum vėl
įjungti reklamų blokuotę?
Švelnus vaizdų šuoras akimoju nutyko, ir aš pajutau, jog mano galvoje tuščia lyg baldais
neapstatytame kambaryje. Luktelėjau, kol poveiksmis išblės, kaip jam ir priderėjo.
— Štai Misijos gatvė, — pratarė Kertis. — Artimiausiuose keliuose kvartaluose pilna
viešbučių. Jus išleisti čia?
— Ką parekomenduotum?
— Žiūrint, ko jums reikia.
Aidu atkartojau jo gūžtelėjimą.
— Šviesos. Erdvės. Kambarių aptarnavimo.
Kertis mąsliai prisimerkė.
— Užsukite į “Hendriksą”. Jis turi bokšto formos priestatą ir švarias kekšes. — Limuzinas
mažumėlę padidino greitį, ir kitus porą kvartalų mudu važiavome tylėdami. Aš nesiteikiau
tikslinti, jog man rūpi kitoks kambarių aptarnavimas. Lai Kertis daro išvadas savo nuožiūra.
Sąmonėje nelauktai sušmėžavo prakaito lašais nusėto Miriamos Benkroft tarpkrūčio
vaizdas.
Limuzinas sustojo priešais skaisčiai apšviestą namo fasadą — architektūrinis pastato
stilius man atrodė nematytas. Išlipęs laukan kone įsirėžiau į stambų holografinį juodaodį.
Palaiminga vyruko fizionomija bylojo, kad muzikos garsai, kuriuos pats išgavo brazdindamas
baltą gitarą, sukėlė jam ekstazę. Dirbtinoki hologramos pakraščiai liudijo, kad ji perdaryta iš
dvimačių kadrų, kitaip tariant, sena. Vildamasis, jog tai užuomina į gilias viešbučio
propaguojamas aptarnavimo tradicijas, o ne nusidėvėjimo požymis, padėkojau Kerčiui, su
trenksmu uždariau dureles ir palydėjau žvilgsniu nutolstantį limuziną. Mašina kaipmat šovė į
dangų, ir po akimirkos užpakaliniai žibintai įsiliejo į skraidyklių srautą. Atsisukau į
veidrodines duris, kurios šiek tiek trūkčiodamos prasiskyrė.
Įžengęs į vestibiulį supratau, jog “Hendriksas” garantuotai patenkins antrąjį mano
reikalavimą. Kertis galėjo čia įvairuoti tris ar keturis Benkrofto limuzinus, ir aplink juos vis
tiek liktų vietos robotui-valytojui. Tuo tarpu dėl pirmojo pageidavimo kilo abejonių. Ant
sienų bei lubų žvilgėjo padrikai išsimėčiusios švytinčios plytelės. Didžiuma jų buvo aiškiai
suvartojusios daugiau nei pusę savo energijos išteklių. Balzganas spinduliavimas tiesiog
nugynė prieblandą į kambario vidurį. Stipriausią šviesos šaltinį atstojo gatvė, iš kurios ką tik
atėjau.
Vestibiulyje nesutikau nė gyvos dvasios, tačiau prie galinės sienos pastebėjau blyškiai
melsvai tviskančią registratūrą. Nudrožiau jos pusėn manevruodamas tarp žemų fotelių ir
stalų metaliniais pakraščiais, kurie taip ir baudėsi nubrozdinti blauzdas. Pagaliau stabtelėjau
prie monitoriaus ekrano, įmontuoto nišoje, terodančio sniegelį. Viename jo kampe pulsavo
komanda — tas pats žodis nušvisdavo anglų, ispanų rašmenimis ir japonų hieroglifu.
KALBĖKITE.
Apsižvalgiau, vėl pažiūrėjau į ekraną.
Tuščia, kaip ir anksčiau.
Atsikrenkščiau.
Raidės išskydo ir pakito.
 PASIRINKITE KALBĄ.
— Man reikia kambario, — grynai smalsaudamas prabilau japoniškai.
Ekranas taip drastiškai atgijo, jog žengtelėjau atatupstas. Iš sūkuriuojančių margaspalvių
dalelių jis sulipdė įdegusią, virš apykaklės bei kaklaraiščio iškilusią azijiečio fizionomiją, kuri
nusišypsojo ir pasikeitė į truputį vyresnį baltaodės veidą. Po sekundės kitos į mane jau
žvelgė trisdešimt vienerių metų blondinė, dėvinti pastelinių spalvų verslininkės kostiumėlį.
Generavęs plačiai paplitusį moters idealą viešbutis vis dėlto nusprendė, jog aš nemoku
šnekėti japoniškai.
— Laba diena, sere. Sveiki atvykę į “Hendrikso” viešbutį, aptarnaujantį klientus nuo
2087-ųjų. Kuo galėtume jums padėti?
Pakartojau prašymą amangliškai.
— Dėkui, sere. Mes galime pasiūlyti daug laisvų kambarių. Visi prijungti prie miesto
informacijos ir pramogų saugyklų. Nurodykite, kokiame aukšte pageidausite įsikurti ir koks
plotas jus tenkintų.
— Norėčiau apartamentų bokšte. Su vaizdu į vakarų pusę. Pačių erdviausių.
Veidas nuslinko į ekrano kamputį užleisdamas vietą trimačiui maketui su pažymėtais
viešbučio numeriais. Palei kiekvieną jų slystanti pulsuojanti rodyklė sustojo prie to, kuris
atitiko mano įgeidžius, ir jį išdidino. Viename ekrano šone ėmė žvilgėti smulkiomis
raidelėmis surašyti duomenys.
— Apžvalgos bokšto apartamentai, trys kambariai, miegamojo ilgis — trylika ir
aštuoniasdešimt septintųjų metro, plotis...
— Gerai. Aš jį išsinuomosiu.
Trimatis planas išgaravo lyg pamojus fokusininko lazdele ir visame ekrane vėl nušvito
moters veidas.
— Kiek parų ketinate čia praleisti, sere?
— Neribotą laiko tarpą.
— Mums reikės užstato, — droviai tarstelėjo viešbutis. — Jei rengiatės viešėti ilgiau nei
keturiolika dienų, turite sumokėti šešis šimtus J.T. dolerių. Jei išvyksite anksčiau nei po
dviejų savaičių, tam tikra dalis rankpinigių jums bus sugrąžinta.
— Puiku.
— Ačiū, sere. — Iš balso intonacijos susigaudžiau, jog “Hendrikso” viešbutyje nedažnai
apsilankydavo klientai, galintys pakloti reikalaujamą sumą. — Kaip mokėsite?
— DNR kodu. Pinigus atsiųs Pirmasis kolonijinis Kalifornijos bankas.
Per ekraną slinko užmokesčio smulkmenos, kai pajutau, jog į mano sprandą įsirėžė šaltas
metalinis vamzdelis.
— Taip, čia išties tai, apie ką galvoji, — patikino ramus balsas. — Vienas klaidingas
žingsnis, ir farai ištisas savaites nuo sienos gramdys tavo žievinę laikmeną. Aš kalbu apie
tikrą mirtį, bičiuli. Patrauk rankas nuo kūno.
Įvykdžiau nurodymą jausdamas, kaip mano stuburą iki to taško, kurį lietė ginklo
vamzdis, nutvilkė neįprasta žvarba. Tikra mirtimi man seniai niekas negrasino.
— Šaunuolis, — pagyrė tas pats ramus balsas. — Dabar mano kolegė tave patikrins.
Perspėju: jokių staigių judesių.
— Mums reikalingas jūsų DNR pavyzdys. Priešais ekraną rasite klaviatūrą, per kurią jį ir
perduosite. — Viešbutis užmezgė ryšį su Pirmojo kolonijinio banko duomenų baze. Aš
abejingai stypsojau, kol moteris juodais drabužiais ir slidininko kauke, atstačiusi pilką
urzgiantį skenerį, ištyrė mane nuo galvos iki kojų. Prie kaklo prigludęs ginklas nė kartelio
nesudrebėjo. Šaltis atlėgo. Mano oda jį sušildė iki pakenčiamos temperatūros.
— Jis švarus, — nuskambėjo kitas, ryžtingas, dalykiškas balsas. — Aprūpintas
neurochema, bet ji neveikia. Techninės įrangos neaptikau.
— Nejaugi? Mėgsti keliauti neapsikrovęs daiktais, Kovačai?
Mano širdis išsprūdo iš krūtinės ir suzmeko viduriuose. Nuoširdžiai vyliausi, jog patekau
viso labo į vietinių nusikaltėlių nagus.
 — Aš jūsų nepažįstu, — atsargiai tarstelėjau per porą milimetrų pasukdamas galvą.
Ginklas stipriau įsirėžė į sprandą, todėl teko vėl sustingti.
— Teisingai. Štai kaip klostysis įvykiai. Mes išeisime laukan...
— Po trisdešimties sekundžių jūs prarasite galimybę persisiųsti pinigus, — kantriai įspėjo
viešbutis. — Prašau pateikti savo DNR pavyzdį.
— Ponas Kovačas rezervuotos vietos atsisako. — Už nugaros stovintis vyriškis uždėjo
ranką man ant peties. — Eime, Kovačai. Pasivažinėsime.
— Be užmokesčio negalėsiu atlikti šeimininko pareigų, — pareiškė moteris ekrane.
Intonacija, kurią ji nutaisė tardama šią frazę, kažkodėl paskatino mane sustoti.
Instinktyviai prisiverčiau išspausti sausą, gerklę draskantį kosulį.
— Kas...
Krenkšdamas mažne susiriečiau dvilinkas, pakėliau ranką prie burnos ir spjoviau į nykštį.
— Kokį velnią išdarinėji, Kovačai?
Išsitiesęs vožiau delnu per klaviatūrą, ir šviežios seilės užtiško ant juodo matinio
receptoriaus. Nepraėjo nė dalis sekundės, kai sudiržusios plaštakos kraštas tvojo per
kairiąją mano kaukolės pusę. Susmukau ant visų keturių. Galiausiai išsitiesiau paslikas, nes
veidą pašventino sunkus aulinis batas.
— Ačiū, sere, — išgirdau viešbučio balsą, kuris vos prasismelkė pro griausmingą, galvą
raižantį ūžesį. — Jūsų sąskaita apdorojama.
Pabandžiau atsistoti, tačiau mėginimus nutraukė antras šonkaulius nudeginęs spyris. Iš
nosies ant kilimo pasruvo kraujas. Ginklo vamzdis vos nepragręžė mano sprando kiaurai.
— Kvailas sumanymas, Kovačai. — Ramus balsas nežymiai suvirpėjo. — Jei galvoji, jog
farai atseks, kur išvykai, vadinasi, saugykla sukrušo tavo smegenis. Kelkis!
Jis tempė mane už pakarpos, kai mus apkurtino griausmas.
Neįsivaizduoju, kodėl apsaugines “Hendrikso” sistemas kažkas aprūpino dvidešimties
milimetrų kalibro automatiniu pabūklu, tačiau šis nepriekaištingai nusiaubė visą vestibiulį.
Akies krašteliu spėjau pastebėti, kaip nuo lubų nusileido sudvejintas autobokštelis, kuris
tratėjo tris sekundes leisdamas papliūpas į vyriškosios giminės užpuoliką. Tiek ugnies
pakaktų norint numušti nediduką orlaivį. Nuo gausmo ėmė spengti ausyse.
Kaukėtoji moteris nėrė link durų. Tebegirdėdamas sproginėjimų aidą išvydau, jog
bokštelis krypsta į ją. Prieblandoje bėglė sugebėjo įveikti vos tuziną žingsnių, kai jos nugarą
išmargino kruvinai raudonų lazerinių spindulių taškeliai ir uždarą erdvę sudrebino nauja
šūvių kruša. Vis dar klūpėdamas delnais užsispaudžiau ausis. Suvarpyta kulkų moteris
sudribo į beformę krūvą.
Automatinis pabūklas nustojo šaudyti.
Kurį laiką korditu prasmirdusioje tyloje niekas nejudėjo. Autobokštelis sustingo nukreipęs
žemyn vamzdžius, iš kurių sruogomis vingiavo dūmai. Atitraukiau nuo ausų ranką, lėtai
pakilau ant kojų, atsargiai paliečiau nosį ir veidą, idant nustatyčiau, ar mane labai sužalojo.
Kraujavimas sulėtėjo. Nors burnoje liežuviu užčiuopiau ne vieną žaizdelę, klibančių dantų
neaptikau. Po antrojo spyrio man velniškai diegė šonkaulius, bet neatrodė, kad šie būtų
lūžę. Dirstelėjau į artimiausią lavoną ir kaipmat dėl to pasigailėjau. Kažkam reikės paplušėti
valant kraujo klanus.
Man iš kairės tyliai suskambėjusios atsidarė lifto durys.
— Jūsų kambarys paruoštas, — tarė viešbutis.
6

Kristina Ortega demonstravo stebėtiną santūrumą. Ji įžirgliojo į vestibiulį aukštai

kilnodama kojas, dėl ko šlaunis nuolat susidurdavo su nusvirusia striukės kišene. Sustojusi
patalpos viduryje, įbedusi liežuvį į vidinę skruosto pusę, leitenantė nužvelgė skerdynių
sceną.
— Dažnai taip išdykauji, Kovačai?
— Aš jūsų laukiu pakankamai ilgai, — sumurmėjau. — Ir dabar nesu nusiteikęs juokams.
 “Hendriksas” iškvietė Įlankos policiją tuo metu, kai šaudyti pratrūko autobokštelis, tačiau
praėjo visas pusvalandis, kol nuo skraidyklių srauto atsiskyrė ir spiralėmis apačion ėmė
leistis pirmieji visureigiai. Į savo apartamentus nėjau, nes žinojau, jog atvykę farai
bematant ištrauks mane iš lovos. Bet pasirodę jie liepė luktelėti Ortegos. Policijos medikas
paviršutiniškai mane apžiūrėjo, įsitikino, kad man nesukrėstos smegenys, galų gale
purškiamu šaldikliu sustabdė nosies kraujavimą. Jam pasišalinus, prisėdau vestibiulyje ir
leidau naujai savo movai sutraukti kelias leitenantės cigaretes. Po valandos, kai ji teikėsi
įžengti į viešbutį, vis dar kiurksojau fotelyje.
Ortega gūžtelėjo.
— Na, taip. Naktimis mieste darbo nestinga.
Ištiesiau jai pakelį. Moteris nudelbė rūkalus tokiu žvilgsniu, tarsi būčiau pateikęs rimtą
filosofinį klausimą, bet pagaliau čiupo pakelį ir išpurtė cigaretę. Nekreipdama dėmesio į
pridegimui skirtą ant jo šono žėruojantį lopinį, ėmė naršyti savo kišenes, iš vienos iškrapštė
masyvų žiebtuvėlį ir atvožė dangtelį. Judėjo nelyginant gerai suteptas mechanizmas —
automatiškai žengtelėjo į šoną praleisdama teismo ekspertizės komandą, kuri atvilko į
patalpą kažkokią aparatūrą, tuomet įgrūdo žiebtuvėlį į kitą kišenę. Aplink mus, vestibiulyje,
staiga įniko knibždėti dalykiški savo darbais užsiėmę žmonės.
— Taigi... — leitenantė išpūtė dūmus į lubas, — ar tu juos pažįsti?
— Tik nereikia pliaukšti sumautų nesąmonių! — atšoviau nusispjovęs į mandagumą.
— Ką turi omenyje?
— Tą, kad aš atsisveikinau su saugykla vos prieš šešias valandas. — Mano balsas po
truputį garsėjo. — Nuo paskutinio mudviejų susitikimo bendravau tiktai su trimis žmonėmis.
Anksčiau Žemėje niekada nesilankiau. Pati visa tai žinai. Na, pateiksi protingų klausimų ar
leisi man keliauti į lovą? — familiariai pasidomėjau.
— Gerai, gerai, nesikarščiuok. — Staiga Ortegos veide nušvito išsekusio žmogaus
išraiška. Ji susmuko į fotelį priešais mane. — Tu minėjai seržantui, jog tie tipai —
profesionalai.
— Taip. — Nutariau pasidalinti su farais šia informacija, nes patikrinę bylas ir nustatę
lavonų tapatybes jie vis vien tai išsiaiškintų.
— Ar tave vadino vardu?
Suraukiau kaktą vaizduodamas nustebusį.
— Vardu?
— Arba pavarde. — Ji nekantriai mostelėjo. — Kreipėsi į tave Kovaču?
— Lyg ir ne.
— O kitais vardais?
Mano antakiai pašoko aukštyn.
— Pavyzdžiui?
Ortegos veidą aptemdęs nuovargis trumpam išblėso, ir ji pervėrė mane įdėmiu žvilgsniu.
— Tiek to. Pažiūrėsime, ką viešbutis įrašė į savo atmintį.
Po velnių.
— Harlano pasaulyje policijai reikėtų gauti orderį, — neva abejingai pastebėjau.
— Ir mums reikia. — Ortega nupurtė cigaretės pelenus ant kilimo. — Bet dėl to problemų
nekils. “Hendriksas” ne pirmą kartą kaltinamas organine žala. Byla tirta gana seniai, tačiau
archyvinė medžiaga išliko.
— Kodėl gi jo neuždarėte?
— Aš sakiau, kad viešbutį apkaltino, o ne nuteisė. Teismas atmetė bylą. Akivaizdi
savigyna. Tiesa... — ji linktelėjo galva į sustingusį autobokštelį, ties kuriuo pora vyrukų tyrė
šūvių diapazoną, — anuomet “Hendriksas” nukratė įsibrovėlius elektros srove. Nieko
panašaus į tai, kas įvyko dabar.
— Kaip tik norėjau paklausti — kam prisireikė viešbutyje instaliuoti tokius ginklus?
— Kas, tavo manymu, aš esu? Duomenų paieškos programa? — Ortegos akyse
blykstelėjo priešiškumas, kuris man nė trupučio nepatiko. Staiga ji patraukė pečiais ir
atsakė: — Pakeliui į “Hendriksą” iš informacijos archyvo sužinojau, jog pabūklai sumontuoti
prieš kelis šimtmečius, kai rimtai įsišėlo korporacijų karai. Nieko keista. Tais laikais, nuo
grandinės nutrūkus visiems pragaro velniams, dauguma pastatų buvo modifikuoti, kad
sugebėtų apsisaugoti nuo pavojų. Aišku, didžiuma kompanijų veikiai subankrutavo, tačiau
niekas nepuolė naikinti patobulinimų. “Hendriksas” modernizavosi tiek, jog įgavo teisę
vadintis dirbtiniu intelektu, ir išsipirko.
— Sumanu.
— Aha. Kiek girdėjau, DI vieninteliai pajėgė susiorientuoti rinkoje. Retas iš jų patyrė
finansinį krachą. Šiame kvartale didžioji dalis viešbučių priklauso dirbtiniams intelektams. —
Tarp mudviejų pakibo dūmų miglelė, bet jos šypseną įžiūrėjau. — Būtent todėl niekas juose
negyvena. O gaila. Kažkur skaičiau, esą jie geidžia klientų taip, kaip žmonės — sekso. Bjauri
padėtis, ar ne?
— Sutinku.
Prie mūsų priėjo vienas iš mohikanų. Ortega kilstelėjo galvą, bet, sprendžiant iš
leitenantės žvilgsnio, ji nenorėjo, kad mums kas nors trukdytų.
— Mes ištyrėme DNR pavyzdžius, — droviai pranešė mohikanas ir įteikė jai vaizdofakso
plokštelę, kurią moteris permetė akimis.
— Nagi, nagi, tavo draugija, Kovačai, daro įspūdį. — Leitenantė pamojo ranka negyvo
vyro kryptimi. — Mova registruota Dimitrijaus Kadmino, dar žinomo kaip Dimis Dvynys,
vardu. Profesionalus žudikas iš Vladivostoko.
— O moteris?
Ortega ir mohikanas susižvalgė.
— Ulan Batoro registras?
— Atspėjote iš pirmo karto, šefe.
— Prigriebėme močkrušį. — Ortega energingai pašoko nuo fotelio. — Išraukime jų
laikmenas ir nuvežkime į Kalvos gatvę. Noriu, kad Dimis būtų perkeltas į areštinę dar prieš
vidurnaktį. — Ji atsisuko į mane. — Rodos, Kovačai, tu mums pravertei.
Mohikanas įsikišo ranką į dvieilio švarko užantį, iš kurio sužvejojo grėsmingos išvaizdos
ilgaašmenį peilį, atsainiai nelyginant žmogus, kišenėje graibantis cigaretes. Kartu juodu
nudrožė link lavono ir šalia jo priklupo. Susidomėję uniformuoti pareigūnai pamažu ėmė
būriuotis prie leitenantės. Gličiai suaižėjo prapjaunama kremzlė. Atsistojęs prisijungiau prie
žiūrovų, bet į mane policininkai nė nežvilgtelėjo.
Procedūra nė iš tolo nepriminė rafinuotos biotechnologinės operacijos. Mohikanas
išskrodė dalį lavono stuburo, kad prasiskverbtų iki kaukolės pagrindo. Dabar peilio galu jis
rakinėjo sprandą mėgindamas aptikti žievinę laikmeną. Kristina Ortega abiejomis rankomis
prilaikė galvą.
— Anksčiau jų nekišdavo taip giliai, — kalbėjo leitenantė. — Iškapstyk stuburo likučius.
Tuomet ją surasi.
— Aš bandau, — suurzgė mohikanas. — Regis, aptikau kažkokius priedus. Turbūt
antišoko tarpiklį, apie kurį pasakojo Nogučis, kai... velnias! Jau buvau ją užkabinęs.
— Ne, tu pakreipei ašmenis netinkamu kampu. Leisk man pamėginti. — Ortega stvėrė
peilį, keliu prispaudė kaukolę, idant ši nekrutėtų.
— Velniai rautų, man beveik pavyko, šefe.
— Taip, taip, aš nesėdėsiu čia kiaurą naktį žiūrėdama, kaip tu krapštaisi. — Detektyvė
pakėlė galvą, išvydo mane, linktelėjo ir dantytą ašmenų smailę suvarė atgal į sprandą. Kai
tvojo per peilio rankeną, kažkas sutraškėjo. Ji pažvelgė į mohikaną ir nusišypsojo.
— Girdėjai?
Smilių ir nykštį įkišusi tarp kruvinų mėsgalių, Ortega ištraukė laukan žievinę laikmeną.
Šioji atrodė neįspūdingai — cigaretės nuorūkos dydžio, paslėpta apvalkale, saugančiame ją
nuo smūgių, tačiau dabar aptekusiame krauju, su mikrolizdų plaušeliais, styrančiais iš vieno
galo. Pradėjau suprasti, kodėl katalikai netikėjo, jog šis daikčiukas galėtų atstoti sielos
talpyklą.
 — Pričiupau tave, Dimi. — Leitenantė iškėlė laikmeną prieš šviesą ir kartu su peiliu
perdavė ją mohikanui. Paskui nusivalė pirštus į lavono drabužius. — Pasirūpinkime
moterimi.
Kol stebėjome, kaip detektyvės pavaldinys doroja antrąjį kūną, aš pakreipiau galvą link
Ortegos ir sumurmėjau:
— Vadinasi, tu numanai, kas ji tokia.
Leitenantė atšlijo — galbūt nustebusi, o gal pasibjaurėjusi mano artumu.
— Aha, čia irgi Dimis Dvynys. Cha, tai bent žodžių žaismas! Mova užregistruota Ulan
Batore, Azijoje išgarsėjusiame kaip juodosios perkelties rinkos sostinė. Kiti žmonės Dimiui
nekelia pasitikėjimo. Mūsų bičiuliui reikalingi tik tokie tipai, kurie nedvejodami jį pridengtų.
Žinant, kokiuose sluoksniuose Dimis sukinėjasi, jis gali pasikliauti tiktai savimi.
— Pažįstami sluoksniai. Žemėje nesunku nusikopijuoti?
Ortegos veidą perkreipė grimasa.
— Bėgant laikui vis lengviau. Technologijos tobulėja ne dienom, o valandom. Šiuo metu
moderniausias perkūnijimo procesorius tilptų į vonios kambarį. Netrukus užteks ir lifto. Galų
gale lagamino. — Ji gūžtelėjo. — Už pažangą tenka mokėti.
— Harlane panašų pokštą įmanoma iškrėsti vieninteliu būdu: pasirengęs išvykai į kitą
planetą, draudimo bendrovėje išsirūpini kopiją, kurią kompanija saugos, kol būsi iškeliavęs,
bet paskutinę minutę persiuntimą atšauki. Suklastoji tranzito liudijimą, tuomet pareikalauji,
kad kopija laikinai būtų atgaivinta — aiškini, neva tu atsidūrei kitame pasaulyje, tačiau
privalai asmeniškai sutvarkyti žlungančios savo firmos reikalus. Į vieną movą sugrįžti
perkelties stotyje, į kitą — draudimo kompanijoje. Pirmoji Kopija išsinešdina iš terminalo
visiškai teisėtai, nes paprasčiausiai nutaria likti namuose. Žmonės dažnai persigalvoja. Taip
nutinka. Antroji Kopija į draudimo bendrovės saugyklą negrįžta. Aišku, jei nori, kad
sumanymas išdegtų, pakloji nemažai pinigų kyšiams ir perkūnijimo procedūroms.
Mohikano ranka nuslydo peilio kotu — į ašmenis jis įsipjovė nykštį. Užvertusi aukštyn akis
Ortega išspaudė prislopintą atodūsį. Paskui atsigręžė į mane.
— Žemėje tiek vargti nereikia.
— Tikrai? Kaip čia atgaivinamos kopijos?
— Tai... — ji padvejojo lyg svarstydama, kurių galų su manimi kalbasi. — Kodėl taip
domiesi?
Aš nusišypsojau.
— Matyt, iš prigimties esu smalsus.

— Gerai, Kovačai. — Ortega abiem delnais spaudė puodelį. — Štai kaip rutuliojasi
veiksmas. Vieną dieną ponas Dimitrijus Kadminas užsuka į kokią nors stambią draudimo
bendrovę, užsiimančią sąmonės nuskaitymu ir perkūnijimu. Aš kalbu apie padorią
kompaniją, tokią, kaip “Loidas” arba “Kartraito saulės sistema”.
— Čia? — pamojau į tilto žibintus, matomus už kambario lango. — Įlankoje?
Mohikanas nudelbė detektyvę keistu žvilgsniu, kai, policijai atsisveikinus su “Hendriksu”,
ji nutarė pasilikti viešbutyje. Ortega dar sykį priminė, kad kolega kuo skubiau perkeltų
Kadminą į areštinės saugyklą, ir drauge su manimi ėmė kopti laiptais aukštyn. Į
nutolstančius policijos visureigius nė nesiteikė pažiūrėti.
— Įlankos mieste, Rytų pakrantėje, gal net Europoje. — Moteris nurijo kavos gurkšnį ir
susiraukė — į gėrimą “Hendriksas” tikriausiai šliūkštelėjo per daug viskio, kurio ji paprašė
įpilti. — Koks skirtumas? Svarbiausia surasti kompaniją. Pakankamai garsią. Užsiimančią
draudimu nuo tada, kai buvo išrastos sąmonės perkėlimo technologijos. Ponas Kadminas
susidomėjęs “Nuskaitymo ir perkūnijimo” polisu. Po ilgų derybų dėl įmokų jį pasirašo.
Supranti, viskas turi atrodyti nepriekaištingai. Apgaulės schema kurpiama labai ilgai, tačiau
pagrindinis jos tikslas — ne pinigai.
Atsilošiau į lango rėmą. Apžvalgos bokšto apartamentai kuo puikiausiai pateisino savo
vardą. Iš visų trijų patalpų, šiaurės arba vakarų kryptimi, buvo matyti miestas ir už jo
tyvuliuojantis vandenynas. Vieną penktąją poilsio kambario dalį užėmė palangė, nuklota
minkštais psichodelinėmis spalvomis švytinčiais čiužiniais. Mudu su Ortega sėdėjome vienas
priešais kitą, tačiau mus vis vien skyrė metras tuščios erdvės.
— Dėl pirmos kopijos viskas aišku. Kas vyksta vėliau?
Leitenantė patraukė pečiais.
— Nelaimingas atsitikimas.
— Ulan Batore?
— Taip. Tarkim, Dimis važiuodamas dideliu greičiu atsitrenkia į elektros stulpą arba
iškrenta pro viešbučio langą. Ulan Batore draudikų agentas atgauna žievinę laikmeną ir į
kišenę įsidėjęs riebų kyšį pagamina kopiją. Scenoje pasirodo “Kartraito saulės sistemos” ar
“Loido” įgaliotinis, kuris išgabena skaitmeninę Dimio sąmonę į kompanijai priklausančią
klonų bazę ir perkelia ją į movą. Labai ačiū, sere. Malonu su jumis tvarkyti reikalus.
— Tuo tarpu...
— Tuo tarpu Ulan Batore dirbantis agentas juodojoje rinkoje nuperka movą, gal kokį
katatoniką iš vietinės ligoninės arba fiziškai ne itin sužalotą narkotikų auką, kurią pavyksta
išgriebti tiesiai iš įvykusio nusikaltimo vietos. Ulan Batoro policija nepraleidžia progos
parduoti tų, kurie miršta pakeliui į ligoninę. Taigi agentas ištrina negyvėlio sąmonę, perkelia
į ją Dimio kopiją, ir mova pasišalina iš saugyklos. Tuomet, sėdusi į suborbitinį laivą,
persikrausto į kitą planetos pusrutulį, atsibeldžia padirbėti Įlankon.
— Jūs nedažnai pagaunate tuos tipus.
— Beveik niekada. Esmė ta, jog reikia sučiupti abi kopijas — arba negyvas, kaip šios,
arba tokias, kurias J.T. apkaltino kriminaliniais nusikaltimais. Be Jungtinių Tautų
palaiminimo perkelti sąmonę iš gyvo kūno draudžiama. Jei užspendžiame abi kopijas į
kampą, vienas iš dvynių paleidžia šūvį į savo sprandą ir sudrasko žievinę laikmeną. Man
teko tai regėti.
— Žiauru. Kaip baudžiate už neteisėtą savęs kopijavimą?
— Ištrynimu.
— Jūs propaguojate ištrynimą?
Ortega linktelėjo. Jos lūpų krašteliai suvirpėjo, tarytum mano pašnekovė būtų tramdžiusi
norą išsišiepti.
— Aha. Jautiesi sukrėstas?
Aš susimąsčiau. Už tam tikrus nusikaltimus, tiksliau sakant, bandymą dezertyruoti arba
nenorą per mūšį vykdyti vado įsakymą, korpuse irgi grėsdavo ištrynimas. Tačiau man
neteko girdėti, jog kas nors būtų nubaustas garantuota mirtimi. O Harlano pasaulyje šią
bausmę uždraudė dešimtmečiu anksčiau, nei gimiau.
— Tai truputį senamadiška, ar ne?
— Graužies dėl to, ką lemta patirti Dimiui?
Burnoje liežuviu paliečiau žaizdeles, prisiminiau šaltą į mano sprandą įbestą metalinį
vamzdį ir papurčiau galvą.
— Ne. Man paprasčiausiai įdomu, ar ištrinate tik tokius žmones kaip jis?
— Žemėje egzistuoja kelių rūšių nusikaltimai, už kuriuos baudžiama mirtimi, tačiau
daugumai sulaikytųjų tenka keletą šimtmečių praleisti saugykloje. — Ortegos veido išraiška
bylojo, kad ji tam nepritarė.
Nuleidau ant palangės kavos puodelį ir paėmiau vieną cigaretę. Judėjau kaip automatas,
bet jaučiausi pernelyg pavargęs, kad sustočiau. Leitenantė numojo ranka atsisakydama
pasiūlytų rūkalų. Pašnairavau į ją, kai savosios cigaretės galiuką bakstelėjau į pridegimo
lopinėlį.
— Kiek tau metų, Ortega?
Moteris įtariai primerkė akis.
— Tridešimt ketveri. Kodėl klausi?
— Niekada nebuvai įgavusi skaitmeninio pavidalo?
— Na, prieš kelerius metus, kai lankiausi psichochirurgijos skyriuje, porai dienų mane
perkėlė į saugyklą. Daugiau nė karto ten neviešėjau. Aš nesu nusikaltėlė, be to, tokioms
kelionėms neturiu pinigų.
 Išpūčiau pirmąjį dūmų kamuolėlį.
— Kokia tu jautruolė.
— Kaip minėjau, aš ne nusikaltėlė.
— Teisingai. — Pagalvojau apie tą dieną, kai paskutinį sykį mačiau Virdžiniją Vidorą. —
Nes jei būtum, pora amžių, iššvaistytų saugykloje, tau neatrodytų kaip lengva bausmė.
— Aš taip nesakiau.
— Tau ir nereikėjo sakyti. — Jaučiau, jog kažkas privertė mane užmiršti akivaizdų
dalyką: Ortega priklausė įstatymų sergėtojų gretoms. Kažkas, pradėjęs kauptis mudu
skiriančioje erdvėje nelyginant statinis krūvis. Kažkas, ką galėjau perprasti, jei korpuso
agento intuicijos nebūtų prislopinusi naujoji mova. Neilgai trukus tas kažkas išgaravo iš
kambario. Būtinai privalėjau numigti.
— Kadmino paslaugos brangios, tiesa? Dėl rizikos ir papildomų išlaidų jis, ko gero,
užsiprašo nemenko atlygio.
— Maždaug dvidešimties “gabalų” už vieną auką.
— Vadinasi, Benkroftas nenusižudė.
Ortega kilstelėjo vieną antakį.
— Kaip žmogus, kuris ką tik čia atvyko, tu darbuojies velniškai sparčiai.
— Dėl Dievo meilės, — paleidau į ją dūmų debesį. — Jeigu jis pats bandė atimti sau
gyvybę, tuomet kas, velniai griebtų, paklojo Kadminui dvidešimt tūkstančių, kad jis mane
nudėtų?
— Ar tu aplinkiniams keli tiktai simpatiją?
Visu kūnu pasvirau į priekį.
— Ne, žmonės manęs daug kur nemėgsta, tačiau jie neišsiskiria įspūdingais ryšiais ar
pinigų pertekliumi. Aš nepakankamai aukštos klasės, todėl tokio lygio priešų neturiu. Kad ir
kas užsiundė ant manęs Kadminą, jis arba ji žino, jog dirbu Benkroftui.
Ortega išsišiepė.
— Jie į tave nesikreipė vardu. Pats taip minėjai.
Pavargai, Takeši. Mintyse išvydau, kaip Virdžinija Vidora grūmoja man pirštu. Vietinės
teisėtvarkos atstovai neturėtų sugauti diplomatinio korpuso agento meluojančio.
Kaip įmanydamas pasistengiau išsisukti iš keblios padėties.
— Ortega, jie puikiai žinojo, kas esu. Kadmino kalibro tipai nesitrainioja šalia viešbučių,
kad apiplėštų turistus.
Detektyvė išklausė irzlaus mano burbesio ir truputį patylėjo prieš atsiliepdama.
— Gerai, tarkim, Benkroftą bandė užmušti. Galbūt. Na, ir kas?
— Tas, kad jums derėtų iš naujo pradėti tyrimą.
— Tu nesiklausai, Kovačai. — Ortega apdovanojo mane šypsena, kurią išvydę ginkluoti
vyrai būtų sustoję lyg įkalti. — Byla baigta.
Vėl atsilošiau į sieną ir porą sekundžių pro dūmų miglą svilinau ją akimis. Galop
pratariau:
— Kai šį vakarą čia atvyko taviškė valytojų komanda, vienas vyrukų taip ilgai prieš mane
laikė atkišęs ženklelį, kad sugebėjau atidžiai jį apžiūrėti. Gražus daikčiukas. Tas erelis su
skydu ir aplink juos išraižyti žodžiai...
Ji pamojo ranka lyg prašydama užsičiaupti ir įtraukė dūmą iš mano cigaretės, kol
nespėjau leptelėti eilinės kandžios replikos.
— ”Ginti ir tarnauti”. Kai policijoje išdirbi tiek, kad tampi leitenantu, tokiais šūkiais
nebetiki.
Štai ir kontaktas. Ortegos paakys sutrūkčiojo, skruostai įdubo, tarytum ji būtų įsiurbusi į
burną kažko kartaus. Akimirkai taip į mane įsispigino, jog net ėmiau spėlioti, ar tik
nepersistengiau ją mygdamas. Pagaliau detektyvė nukorė pečius ir atsiduso.
— Tiek to. Tu vis vien nė velnio neišmanai. Benkroftas nepanašus į paprastus žmones,
tokius kaip tu arba aš. Jis — sumautas metušas.
— Metušas?
 — Aha. Metušas. Na, žinai: “Taigi iš viso Metušelahas gyveno devynis šimtus
šešiasdešimt devynerius metus”. Jis senas. Labai senas.
— Ar tai nusikaltimas, leitenante?
— Gaila, kad ne, — niūriai atšovė Ortega. — Tiek laiko išgyvenus, tau pamažu susisuka
smegenys. Pernelyg savimi žaviesi. Viskas baigiasi tuo, jog pradedi įsivaizduoti esąs Dievas.
Staiga trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai tampa nereikšmingomis smulkmėmis. Tu
matei, kaip klestėjo iš žlugo visuomenės, todėl jauti, kad joms nebepriklausai, ir tau niekas
neberūpi. Gal net užsimanai sutrypti tuos smulkius žmogelius tarytum saulutes, kurios
maišosi po kojomis.
Rimtai į ją pažiūrėjau.
— Kada nors tuo kaltinai Benkroftą?
— Aš kalbu ne tiek apie Benkroftą, — nekantriai atkirto Ortega, — kiek apie jo padermę.
Tie tipai primena dirbtinius intelektus. Jie veisiasi tarpusavyje. Nebeturi nieko bendra su
žmonėmis. Mumis domisi nedaugiau, nei mes — vabzdžių gyvenimu. Tačiau kai kreipiesi
pagalbos į Įlankos policijos departamentą, toks požiūris gali atsigręžti prieš tave patį.
Trumpam prisiminiau Railynos Kavaharos išsišokimus ir paklausiau savęs: o gal Ortegos
žodžiuose slypi krislas tiesos? Harlano pasaulyje didžiuma žmonių gali bent kartą
persikūnyti. Bet jei nesimaudai turtuose, kiekvieną sykį esi priverstas gyventi iki gilios
senatvės, kuri, net ir gydoma antisenėjimo vaistais, mažai kam teikia džiaugsmo. Antruoju
gyvenimu taip nebesimėgauji, nes žinai, ko tikėtis. Nedaug kas turi drąsos atgimti trečią
kartą. Dauguma savanoriškai keliauja į saugyklas, iš kurių trumpam sugrįžta tik tuo atveju,
jei tenka tvarkyti šeimos reikalus. Aišku, bėgant metams, užgimstant naujoms kartoms,
nepalaikančioms ryšių su protėviais, laikinų persikūnijimų mažėja.
Pratęsti egzistavimą, be paliovos keisti movas ir gyvenimus galėjo norėti tik žmonės,
pasižymintys išskirtine sąmonės sankloda. Juk viską turėdavai pradėti iš naujo, kad ir kiek
šimtmečių būtum regėjęs savo akimis.
— Taigi Benkroftas gauna sprigtą per nosį, nes jis yra metušas. Atleisk, Lorensai, tu esi
arogantiškas ilgaamžis šmikis. Įlankos miesto policijai rūpi svarbesni reikalai nei nuodugnus
tavo bylos tyrimas. Ir taip toliau, ir panašiai.
Tačiau Ortega nebeužkibo ant kabliuko. Atsainiu gestu pasiūliusi apsiraminti ji siurbtelėjo
kavos.
— Klausyk, Kovačai. Svarbiausia, jog Benkroftas gyvas. Nežinau, kaip jis tau nušvietė
bylą, tačiau tas žmogėnas turi pakankamai apsaugos priemonių, kad nepakratytų kojų. Dėl
teisinės sistemos netobulumo neverta aimanuoti. Policijos departamentas per menkai
finansuojamas, pernelyg apsirovęs darbais ir mums nuolat trūksta žmonių. Tiesiog negalime
amžinai vaikytis Benkrofto vaiduoklių.
— Galbūt jie — ne vaiduokliai?
Ortega atsiduso.
— Kovačai, aš asmeniškai tris kartus apžiūrėjau jo namą. Drauge su teismo ekspertizės
komanda. Neaptikau jokių kovos pėdsakų, pro apsaugos perimetrą niekas nesiveržė —
tenykštėje saugumo sistemos bazėje neradau nė menkiausios užuominos apie įsibrovėlį.
Miriama Benkroft mielai sutiko išsitirti pačiu moderniausiu poligrafu ir visus testus atliko be
priekaištų. Ji neužmušė savo vyro. Žudikai nesilaužė į Saulėkaitos rūmus ir nenudėjo jos
vyro. Lorensas Benkroftas nusižudė dėl jam vienam žinomų priežasčių. Tuo viskas pasakyta.
Apgailestauju, jog tau reikės ieškoti įrodymų, kurie paneigtų policijos išvadas, tačiau
privalau perspėti: tu nė velnio nepeši. Byla perdėm elementari.
— O kaipgi telefono skambutis? Tas faktas, kad Benkroftas negalėjo užmiršti turįs savo
laikmenos kopiją? Ir tai, jog kažkam parūpo čia atsiųsti Kadminą?
— Aš neketinu su tavimi kivirčytis, Kovačai. Mes apklausime Kadminą ir išsiaiškinsime, ką
jis žino, o visa kita... na, atvirai kalbant, šita byla man jau įkyrėjo. Aplinkui nestinga
žmonių, kuriems mūsų reikia labiau negu Benkroftui. Iš tikrųjų žuvusiems nelaimėliams,
kurie negalėjo pasirūpinti savo kopijomis anksčiau, nei kažkas ištaškė jų laikmenas.
Katalikams, kuriuos paskerdę žudikai žino, jog aukos liks saugykloje ir jų neišduos. —
Ortegai ant pirštų vardijant, kam būtina policijos pagalba, jos akis po truputį aptemdė
nuovargis. — Mirtinai sužeistiesiems, kurie neturi pakankamai pinigų, jog persikūnytų į kitą
movą, nebent finansavimą skirtų valstybė, norinti, kad jie liudytų kokioje nors svarbioje
byloje. Tokius atvejus nagrinėju dešimt valandų per dieną ar net ilgiau, todėl atleisk, jei
nerodau užuojautos ponui Lorensui Benkroftui, aptekusiam klonais, galinčiam įtakoti
valdžios viršūnėles, samdančiam brangius advokatus — tie išperos mus šokdina kiekvieną
sykį, kai jo šeimos nariui arba darbuotojui maga išsprūsti iš mūsų gniaužtų.
— Ir dažnai taip nutinka?
— Ganėtinai dažnai. Tik nesistebėk. — Ortega blausiai vyptelėjo. — Juk Benkroftas —
sukruštas metušas. Jie visi vienodi.
Ši jos asmenybės pusė man nė kiek nepatiko, kaip ir pats ginčas arba požiūris į
Benkroftą. Negana to, mano nervų sistema primygtinai reikalavo miego. Į peleninę
sumaigęs cigaretės nuorūką pratariau:
— Tau metas namo, leitenante. Nuo išankstinio tavo nusistatymo man ėmė mausti galvą.
Jos akyse kažkas sušmėžavo, tik aš nesupratau, kas būtent. Po sekundės keistas
žvilgesys išblėso. Detektyvė gūžtelėjo, padėjo ant palangės kavos puodelį, kojas nuleido ant
grindų. Atsistojusi pasirąžė taip, kad sutraškėjo stuburas, ir nukulniavo durų pusėn. Aš likau
savo vietoje, žiūrėjau į langą stebėdamas, kaip tarp miesto žiburių juda jos atspindys.
Ortega sustingo tarpduryje ir pakreipė į mane galvą.
— Ei, Kovačai...
Atsigręžiau į ją.
— Norėjai ką nors pridurti?
Leitenantė sulinksėjo, nukorė žemyn kietai sučiauptų lūpų galiukus, tarsi pripažindama,
jog mudu įsivėlėme į kažkokį žaidimą.
— Galiu pasiūlyti tau užuominą. Nuo ko pradėti. Šiaip ar taip, tu mums padėjai sučiupti
Kadminą. Jaučiuosi tau dėkinga.
— Dėkok ne man, o “Hendriksui”.
— Leila Begin, — tarė Kristina. — Paklausinėk brangiųjų Benkrofto teisininkų. Pažiūrėk,
kur tave nuves šita gija.
Durys užsidarė, ir lango atspindyje beliko miesto šviesos. Kurį laiką į jas padėbsojęs
prisidegiau naują cigaretę ir surūkiau ją iki filtro.
Akivaizdu, jog Benkroftas nenusižudė. Nepraėjo nė diena, kai apsiėmiau tirti bylą, o
mane jau ėmė spausti pora skirtingų grupuočių. Iš pradžių mandagūs Kristinos Ortegos
galvažudžiai, su kuriais susidūriau išleistas iš įkalinimo įstaigos. Paskui samdomas žudikas iš
Vladivostoko drauge su atsargine savo mova. Jau nekalbant apie keistokas Miriamos
Benkroft manieras. Kitaip kalbant, padėtis atrodė pernelyg miglota, jog man brukamas
tiesas priimčiau už gryną pinigą. Ortega kažko siekė, Kadmino darbdavys, kad ir kas jis
būtų, taip pat kažko norėjo, o visiems kartu rūpėjo vienas dalykas: palikti ramybėje
užbaigtą bylą.
Tačiau tokios išeities pasirinkti negalėjau.
— Jūsų viešnia išėjo iš pastato, — išblaškė mano mintis “Hendriksas”. Krūptelėjęs
nukreipiau žvilgsnį nuo lango.
— Ačiū, — abejingai atsiliepiau ir sutryniau filtrą į peleninę. — Ar gali užblokuoti duris ir
neleisti liftams kilti į šitą aukštą?
— Be abejo. Ar jums pranešti, jei į viešbutį kas nors užklystų?
— Ne. — Nusižiovavau nelyginant gyvatė, mėginanti praryti kiaušinį. — Tiesiog neleisk
atvykėliams brautis į mano apartamentus. Septynioms su puse valandoms pageidausiu
tylos. Manęs nejudink, net jeigu kas skambins.
Staiga pasijutau toks mieguistas ir išsekęs, kad vos įstengiau nusimesti drabužius.
Vasariniu Benkrofto kostiumu užklojau artimiausią kėdę ir nušliaužiau link masyvios
purpurinėmis paklodėmis apdengtos lovos. Jos paviršius subangavo, prisitaikė prie kūno
apimčių bei svorio ir nugramzdino mane į minkštus patalus. Užuodžiau silpną nuo paklodžių
sklindantį smilkalų kvapą.
 Be didelio užsidegimo pabandžiau pasimasturbuoti — mintyse regėjau geidulingas,
apvalias Miriamos Benkroft formas, tačiau jų vaizdą vis užgoždavo išblyškęs, “Kalašnikovo”
suvarpytas Saros kūnas.
Galų gale miegas nusitempė mane į savo gelmes.
7

Šešėliuose riogso griuvėsiai, už tolimų kalvų ritasi kruvinai raudona saulė. Danguje,
horizonto kryptimi, paniškai plaukia minkštapilviai debesys it žeberklo velkami banginiai.
Palei gatvę išsirikiavusių medžių šakas entuziastingai kedena vėjas.
Inenininenininenininenin...
Šią vietą nesunkiai atpažįstu.
Aš manevruoju tarp nuniokotų sienų, bet stengiuos prie jų nesiliesti, nes kiekvieną kartą,
kai brūkšteliu per mūrus, tie išspaudžia prislopintus šūvius bei riksmus, lyg būtų į save
sugėrę miestą pražudžiusį konfliktą. Visgi judu pakankamai greitai, kadangi mane kažkas
seka — kažkas, be jokių dvejonių talžantis griuvėsius. Sprendžiant iš pabūklų ugnies ir
kančios kupinų klyksmų, atplūstančių iš užnugario, jis artėja. Mėginu paspartinti žingsnį, bet
negaliu, nes mano gerklę ir krūtinę tarytum veržia replės.
Iš už rūkstančio, aptrupėjusio bokšto išnyra Džimis de Sotas. Ne itin nustembu jį čia
išvydęs, bet subjaurotos fizionomijos vaizdas vis tiek priverčia mane virptelėti. Veido
likučiuose nušvinta šypsena, ir Džimis uždeda ranką ant mano peties. Vos sutramdau
drebulį.
— Leila Begin, — sako linktelėdamas ton pusėn, iš kur atpėdinau. — Paklausinėk
brangiųjų Benkrofto teisininkų.
— Būtinai, — užtikrinu ir jį apeinu. Bet ranka teberymo ant peties, o tai reiškia, kad ji
tįsta įkandin nelyginant karštas vaškas. Sustoju apimtas kaltės jausmo dėl to, kad sukeliu
bičiuliui skausmą, bet paaiškėja, kad jis nenutolęs nė per žingsnį. Vėl nudrožiu į priekį.
— Ketini kautis? — nerūpestingai teiraujasi jis, be jokių akivaizdžių pastangų slinkdamas
šalia manęs.
— Kuo? — skėsteliu tuščias rankas.
— Tau derėjo apsiginkluoti, seni. Juk esi profesionalas.
— Virdžinija mums aiškino, kad ginklais per daug nepasitikėtume.
Džimis de Sotas paniekinančiai prunkšteli.
— Aha, ir pažiūrėk, kaip toji kvaila kalė užbaigė savo dienas. Lindės saugykloje nuo
aštuoniasdešimties iki šimto metų. Be galimybės būti paleistai lygtinai.
— Iš kur žinai? — atšaunu išsiblaškęs, labiau susidomėjęs garsais, kurie sklinda nuo
persekiotojo. — Tu nusibaigei gerokai anksčiau, nei ji papuolė už grotų.
— Ką čia šneki, kas gi šiais laikais miršta?
— Paklausk kataliko. Beje, tu išties žuvai, Džimi. Kiek pamenu, visiems laikams.
— Kas yra katalikas?
— Papasakosiu vėliau. Ar turi cigarečių?
— Cigarečių? Kas nutiko tavo rankai?
Išgirdęs netikėtą klausimą, nudelbiu akis žemyn. Kaipmat susigaudau, ką Džimis turi
omenyje. Ten, kur dilbį vagojo randai, atsivėrė žaizdos, iš kurių sruvo kraujas. Na, žinoma...
Paliečiu kairiąją savo akį ir užčiuopiu drėgmę. Kai atitraukiu pirštus, matau, jog jie
kruvini.
— Laimės kūdikis, — pastebi Džimis de Sotas. — Į akiduobę nepataikė.
Jis žino, ką sako. Iš kairiosios Džimio akiduobės virsta krešuliai, nes Inenine jis nagais
išsidraskė akies obuolį. Niekas neišsiaiškino, kokios haliucinacijos tuo metu jį kankino. Kai
mano bičiulis drauge su kitais iš Inenino placdarmo pateko į psichochirurgų rankas, gynėjų
virusas jau buvo nepataisomai sudarkęs jų sąmones. Programa pasirodė besanti tokia
užkrečianti, jog klinikoje niekas nedrįso perkelti laikmenų į saugyklą, kad vėliau būtų galima
jas ištirti. Dabar Džimio de Soto liekanos tūno diplomatinio korpuso štabe, giliai rūsyje,
saugiame diskelyje su etikete, ant kurios raudonai užrašyta: DUOMENŲ TERŠALAI.
 — Privalau kažko imtis, — prabylu, po truputį užvaldomas nevilties. Grėsmingai artėja
persekiotojo keliamas nuo sienų tvoskiantis triukšmas. Už kalvų pranyksta saulė. Mano
ranka ir veidu liejasi kraujas.
— Užuodi? — klausia Džimis, žvarbiame ore kraipydamas savąją sudarkytą fizionomiją. —
Jie keičia...
— Ką keičia? — nė nespėjus ištarti paskutinio žodžio, mano šnerves irgi pakutena
šviežias, gaivinantis kvapas, panašus į “Hendrikso” smilkalus, bet šiek tiek kitoks nei
svaigus mane užmigdęs aromatas...
— Metas keliauti, — atsiliepia Džimis. Jau ketinu pasidomėti kur, bet staiga suvokiu, kad
jis turi galvoje mane, ir...
Aš pakirdau.
Praplėšęs vokus prieš save išvydau vieną iš psichodelinių kambario freskų. Žolėtą lauką,
kur vešėjo geltonos ir baltos gėlės, išmargino liesos kaptonais pasipuošusios figūros.
Susiraukiau ir griebiausi už dilbio, bet teužčiuopiau surambėjusią odą. Jokio kraujo. Sapnui
išblukus, galutinai pabudau ir atsisėdau didžiulėje purpurinėje lovoje. Pakitęs mane
atsipeikėti privertęs smilkalų kvapas užleido vietą kavos ir šviežios duonos aromatui.
“Hendriksas” žadino savo klientus paveikdamas jų uoslę. Pro skaidrius poliarizuoto lango
defektus į prieblandoje skendintį kambarį veržėsi šviesa.
— Jūs sulaukėte svečio, — gyvai paskelbė “Hendrikso” balsas.
— Kiek dabar valandų? — sukrenkščiau. Rodės, tarsi gomurį kažkas ištepė perdėm
atšaldytais klijais.
— Dešimt šešiolika vietiniu laiku. Jūs išmiegojote septynias valandas keturiasdešimt dvi
minutes.
— Koks dar svečias?
— Oma Preskot, — atsakė viešbutis. — Pusryčių norėsite?
Išvirtau iš lovos ir patraukiau į vonios kambarį.
— Taip. Kavos su pienu, baltos gerai pakepintos mėsos, kokių nors vaisių sulčių. Ir
atsiųsk Preskot.
Kai suskambo durys, pranešdamos apie viešnią, aš jau buvau išsimaudęs po dušu ir
įsisupęs į raibuliuojantį mėlyną, auksinėmis gijomis išraizgytą chalatą. Iš aptarnavimo liuko
išgriebiau savo pusryčius ir viena ranka laikydamas padėklą atidariau duris.
Oma Preskot pasirodė besanti aukšta, įspūdingos išvaizdos afrikietė, pranokstanti mano
movą pora centimetrų, susipynusi plaukus į kaseles ir papuošusi jas tuzinais stiklinių ovalo
formos karoliukų, kurie spindėjo septyniomis ar aštuoniomis mano mėgstamomis spalvomis.
Jos skruostikauliai puikavosi kažkokiomis abstrakčiomis tatuiruotėmis. Ant slenksčio stovinti
moteris vilkėjo pilkšvą kostiumėlį ir ilgą juodą apsiaustą pakelta apykakle. Ji dvejodama
žvelgė į mane.
— Ponas Kovačas?
— Taip. Užeikite. Pageidausite pusryčių? — nuleidau padėklą ant nepaklotos lovos.
— Ne, dėkui. Pone Kovačai, aš esu Lorenso Benkrofto atstovė juridiniams reikalams iš
“Preskot, Forbso ir Hernandeso” firmos. Ponas Benkroftas man pranešė...
— Taip, žinau. — Nuo padėklo čiupau kepto viščiuko gabalėlį.
— Pone Kovačai, mes privalome susitikti su Deniu Naimanu iš “Psichosaugos” po... — ji
tumpam užvertė aukštyn akis, pažiūrėdama į tinklainėje instaliuotą laikrodį, —
...trisdešimties minučių.
— Aišku, — atsakiau lėtai kramtydamas. — To nežinojau.
— Bandžiau jums prisiskambinti nuo aštuonių ryto, bet viešbutis atsisakė mus sujungti.
Nė nenutuokiau, jog taip vėlai keliatės.
Prašiepiau vištienos pilną burną.
— Jūs neatidžiai tyrinėjote mano bylą. Tik vakar iškeliavau iš saugyklos.
Ji truputį įsitempė, bet po sekundės vėl susigrąžino į veidą šaltą profesionalės išraišką ir
kirtusi kambarį prisėdo ant palangės.
— Vadinasi, mes pavėluosime, — pratarė. — Manau, jums būtų ne pro šalį papusryčiauti.
 Viduryje įlankos vyravo šaltis.
Kai išlipau iš autotaksi, mano akis ėmė spiginti nuo vandens atsispindinti saulės šviesa,
kūną nutvilkė žvarbūs vėjo gūsiai. Naktį lijo, ir virš žemyno, atokiau nuo kranto, tebeplaukė
keletas pilkų kamuolinių debesų, kurių nepajėgė nupūsti atšiaurus brizas. Kilstelėjau
vasarinio kostiumo apykaklę ir priminiau sau nusipirkti apsiaustą. Paprastą, ilgio sulig
šlaunimis, turintį atverčiamą apykaklę ir tokias talpias kišenes, kad galėčiau į jas susigrūsti
rankas.
Pavymui atsekė Preskot, įsisupusi į savąjį apsiaustą ir akivaizdžiai išsaugojusi įprastą
kūno temperatūrą. Dėbtelėjau į ją pavydžiu žvilgsniu. Moteris atsiskaitė su taksi —
perbraukė nykščiu per mokesčio plyšį, — ir mašina pakilo į orą. Mano rankas bei veidą
užliejo malonus nuo turbinų atplūdęs šilto oro srautas. Sumirksėjau, nes taksi sukėlė
nedidukę dulkių ir smėlio audrą, pamačiau, jog Preskot irgi prisidengė akis. Nušvilpusi link
žemyno taksi įsiliejo į vietinio oro transporto knibždėlyną. Moteris atsigręžė į pastatą,
stūksantį mums už nugaros, lakoniškai dūrė nykščiu jo linkme.
— Prašom eiti čia.
Įsikišau rankas į ankštas švarko kišenes ir numygau jai iš paskos. Mudu žingsniavome
prieš vėją, truputį pasvirę į priekį, lipome aukštyn vingiuotais į “Psichosaugos Alkatrasą”
vedančiais laiptais.
Aš tikėjausi susidurti su ypatingo saugumo instaliacijomis, ir mano lūkesčiai apvilti
nebuvo. “Psichosaugą” sudarė ilgi, žemi, dviejų aukštų moduliai, kuriuose žiojėjo gilios
langų nišos, priminusios man karinės vadavietės bunkerį. Iš bendro vienodų statinių vaizdo
išsiskyrė tiktai vakariniame gale pūpsantis kupolas — spėjau, kad jo viduje sumontuota
palydovinio ryšio įranga. Visas kompleksas buvo blyškiai pilkos granito spalvos, tuo tarpu
langeliuose blizgėjo migloti oranžiniai atspindžiai. Nepastebėjau nei holoekranų, nei
reklamų — nieko tokio, kas liudytų, jog mes pasiekėme kelionės tikslą. Prie įėjimo,
nuožulniai kylančiame mūre, teišvydau paprastą lentelę su lazeriu išraižytu užrašu:

PSICHOSAUGA

SKAITMENINĖS SĄMONĖS

NUSKAITYMAS IR SAUGOJIMAS

PERKŪNIJIMAS Į KLONUS

Virš plokštelės juodavo sargybos akis, kurią supo už grotų slypintys garsiakalbiai. Oma
Preskot pamojavo priešais ją ranka.
— Sveiki atvykę į “Psichosaugos Alkatrasą” , — gyvai prabilo užprogramuotas balsas. —
Prašome prisistatyti per penkiolika sekundžių.
— Oma Preskot ir Takešis Kovačas. Atskridome pas direktorių Naimaną. Mes tarėmės
susitikti.
Siauras žalias lazerio spindulys nuskenavo mudu nuo galvos iki kojų. Tuomet dalis sienos
ėmė slysti į pastato gilumą ir pamažu leistis į žemę, atverdama prieš mus tunelį.
Apsidžiaugiau pagaliau sulaukęs progos atsidurti užuovėjoje. Mitriai nėriau į nišą ir trumpu
koridoriumi, nenuklysdamas nuo tviskančio takelio, nusigavau į priimamąjį. Kai Preskot
mane pasivijo, mums už nugarų vėl aukštyn pakilo ir į savo vietą sugrįžo masyvios durys.
Saugumo priemonės padarė man įspūdį.
Priimamąjį atstojo apvali šiltomis spalvomis nušviesta patalpa, kurioje netrūko kėdžių ir
žemų stalų, stūksančių pietiniame, vakariniame, rytiniame ir šiauriniame taškuose.
Žvelgdamas pastarosiomis dviejomis kryptimis pamačiau grupeles tyliai šnekančių svečių.
Kambario viduryje, už apskrito darbo reikmenimis nukrauto stalo, sėdėjo sekretorius. Vietoj
hologramos prieš save regėjau liekną, jauną, iš išvaizdos vos į trečią dešimtmetį įkopusį
vyriškį, kuris, mums priartėjus, pakėlė protingas akis.
— Jūs galite eiti nieko nelaukdama, panele Preskot. Direktoriaus kabinetą rasite antrame
aukšte. Trečios durys iš dešinės.
— Ačiū. — Mano bendražygė vėl nukulniavo pirma. Mudviem pasišalinus atokiau nuo
sekretoriaus, ji trumpam pakreipė atgal galvą ir sumurmėjo: — Kai čia įsikūrė saugykla,
Naimanas ėmė pernelyg savimi žavėtis, bet šiaip direktorius — geras žmogus. Nesileiskite jo
suerzinamas.
— Gerai.
Mes paklusniai vykdėme sekretoriaus instrukcijas, kol pagaliau sustojome prie nurodytų
durų. Vos neprunkštelėjau. Naimano kabineto durys buvo išpjautos iš gryno veidrodinio
medžio ir neabejotinai atspindėjo subtiliausią žemiečių skonį, tačiau po susidūrimo su puikia
saugumo sistema ir gyvo sekretoriaus jos atrodė tokios pat rafinuotos kaip makšties
plovyklės iš madam Mi “Prieplaukos viešnamio” parduotuvės. Matyt, Preskot nepraslydo pro
akis tai, jog man knietėjo prajukti, nes pabelsdama į duris ji rūsčiai suraukė antakius.
— Įeikite.
Miegas stebuklingai paveikė mano sąmonę ir naująją movą jungiančią sąsają. Nutaisiau
šaltą pasiskolinto veido išraišką ir žengiau į kambarį pavymui Omos Preskot.
Pasviręs virš rašomojo stalo Naimanas neva darbavosi prie pilkomis ir žaliomis spalvomis
švytinčio holoekrano. Liesas, rimtas tipas, pasibalnojęs nosį plieniniais akinių rėmeliais,
kurie derėjo prie brangaus juodo kostiumo ir trumpų, tvarkingai sušukuotų plaukų. Pro
lęšius jis spinduliavo vos pastebimai apmaudų žvilgsnį. Direktorius neapsidžiaugė, kai
Preskot paskambino iš taksi ir pranešė, jog mudu vėluosime, tačiau Benkroftas akivaizdžiai
palaikė su juo glaudžius ryšius, nes “Psichosaugos” šefas sutiko pasimatyti su mumis vėliau
kaip nenorintis paklusti, tačiau drausmingas vaikas.
— Jūs norėjote apžiūrėti mūsų įstaigą, pone Kovačai, todėl negaiškime laiko.
Pakoregavau savo dienotvarkę, kad turėčiau porą laisvų valandų, bet neužmirškite — manęs
laukia klientai.
Savo manieromis Naimanas kažkuo priminė viršininką Salivaną, tiksliau, meilesnį, ne tokį
irzlų Salivano variantą. Nužvelgiau direktoriaus kostiumą ir veidą. Kalėjimo viršininkas irgi
bendrautų kitaip, jei vadovautų ne kriminalinių elementų, o superturtuolių saugyklai.
— Ką gi, pirmyn.
Pasivaikščiojimas gana greitai man įgriso. “Psichosauga”, kaip ir dauguma skaitmeninių
sąmonių saugyklų, iš esmės tebuvo gigantiškas vėdinamas lentynų pilnas sandėlis. Mūsų
trijulė slinko rūsiu, pro patalpas, atvėsintas iki tam tikros temperatūros — nuo septynių iki
vienuolikos laipsnių, — rekomenduotos tų, kurie sukūrė sąmonės kopijavimo technologijas,
spoksojo į stelažus, užkištus didžiuliais, trisdešimties centimetrų skersmens, išplėsto
formato diskais, žavėjosi informacijos paieškos robotais, šliaužiančiais storais prie sienų
primontuotais bėgiais.
— Mes pasitelkėme sudvejintą sistemą, — išdidžiai paskelbė Naimanas. — Kiekvienas
klientas įrašomas į du diskus, kurie saugojami skirtingose pastato dalyse. Naudojamės
padriko išplatinimo programa, todėl juos abu pajėgia surasti tiktai centrinis procesorius.
Atitinkami saugikliai neleidžia vienu metu išgauti abiejų kopijų. Norint rimtai joms pakenkti,
reikėtų du sykius apeiti saugumo sistemas.
Mandagiai sukrenkščiau.
— Palydovinis ryšys mus jungia su aštuoniolika orbitinių atsitiktine seka išnuomojamų
platformų, — pratęsė Naimanas, su užsidegimu suokdamas klientams skirtas giesmeles.
Regis, jis užmiršo, jog nei aš, nei Preskot nepriklausome tam ratui žmonių, kuriuos
aptarnavo “Psichosauga”. — Įjungta platforma funkcionuoja neilgiau kaip dvidešimt
sekundžių. Saugyklos duomenys atnaujinami nuotoliniu būdu, per siaurąjį spindulį, bet
nuspėti, per kurią iš orbitinių stočių bus atsiunčiama informacija, praktiškai neįmanoma.
 Tiesą sakant, jis kai ką nutylėjo. Tokią užduotį anksčiau ar vėliau sugebėtų įvykdyti tam
tikros rūšies dirbtiniai intelektai... Ne, neverta griebtis šiaudo. Priešai, pasitelkę į pagalbą
DI, kad prigriebtų savo auką, nemėgintų varpyti jos galvos blasterio spinduliu.
— Ar Benkrofto klonai man prieinami? — pasiteiravau Omos Preskot.
— Klausiate, ar turite teisę juos pamatyti? — ji gūžtelėjo. — Kiek žinau, ponas Benkroftas
suteikė jums visišką veiksmų laisvę.
Visiška veiksmų laisvė? Panašiais terminais Preskot svaidėsi kiaurą rytą. Žodžiai, rodės,
atsidavė storo pergamento prieskoniu. Kažką tokio būtų galėjęs pasakyti Aleno Marioto
veikėjas iš filmo apie naujakurių laikus.
Na, dabar tu esi Žemėje. Atsigręžiau į Naimaną, o tas nenoromis linktelėjo.
— Visų pirma reikės atlikti kelias procedūras, — tarė jis.
Iš rūsio sugrįžome į pirmąjį aukštą traukdami koridoriais, kurie priminė man Centrinę
Įlankos įkalinimo įstaigą tuo, jog buvo visiškai nepanašūs į ją išraizgiusius tunelius. Jokių
juodų ratuotų stalų paliktų žymių — movas gabendavo transporto priemonės, aprūpintos
oro pagalvėmis, — koridoriaus sienos nudažytos pastelinėmis spalvomis. Langai, iš išorės
panėšėję į bunkerio liukus, viduje buvo įrėminti ir papuošti bangelių ornamentais. Vienu
metu praėjome pro moterį, rankomis valančią rėmus. Kilstelėjau antakį. Vietinė
ekstravagancija nepripažino jokių ribų.
Naimanas pastebėjo, kur link žvelgiu.
— Su kai kuriais darbais robotai tiesiog neįstengia susidoroti.
— Nė kiek tuo neabejoju, — atsakiau.
Į klonų sandėlius vedė sunkios durys, nukaltos iš sklembto plieno, kuris maloniai papildė
puošnius langus. Mes stabtelėjome prie vienų iš jų, o Naimanas leidosi patikrinamas
tinklainės skenerio. Po akimirkos tyliai atsivėrė metro storio volframo durys. Už slenksčio
išvydome keturių metrų ilgio kambarėlį, kurio gale buvo matyti dar vienerios durys. Kai
įžengėme vidun, užsidarydamas švelniai dunkstelėjo išorinis metalo luistas.
— Tai hermetiška kamera, — paaiškino Naimanas, tarsi patys to nebūtume supratę. —
Mus apvalys infragarsu, kad į klonų saugyklą neįneštume teršalų. Nėra jokio reikalo
nerimauti.
Lubose įniko pulsuoti violetinis švytėjimas, pranešantis, jog prasidėjo dulkių naikinimo
procesas. Jam užsibaigus, atsivėrė antrosios durys, neką garsiau nei pirmosios. Visi trys
įėjome į Benkroftų šeimos kriptą.
Tokiuose rūsiuose man teko lankytis ne kartą. Railyna Kavahara, pavyzdžiui, įkūrė savo
klonų bazę Naujajame Pekine, o diplomatinis korpusas turėjo jų su kaupu. Visgi tam, ką
dabar regėjau, neprilygo jokių požemių vaizdai.
Ovalo pavidalo kambarį, iškilusį per abu “Psichosaugos” aukštus, dengė skliauto formos
lubos. Jis atrodė milžiniškas, dydžio sulig Harlano pasaulyje stovinčiomis šventyklomis,
skendėjo oranžinėje prieblandoje, kokia galėtų viešpatauti įsčiose. Kriptoje tvyrojo kūno
temperatūra. Aplinkui kabėjo klonų maišai, tokie pat oranžiniai, kaip ir vietinis apšvietimas,
permatomi, gyslų išvagoti kokonai, kuriuos prie lubų jungė kabeliai ir maitinamieji
vamzdeliai. Už plėvelių slypinčius klonus vos pajėgiau įžiūrėti. Jie buvo sustingę embrionų
pozomis, tačiau visiškai suaugę. Bent jau dauguma; arčiau kupolo karojo mažesnės ankštys,
naujai užveistas atsargų papildymas. Organinės kilmės maišai niekuo nesiskyrė nuo tikros
placentos. Jie išaugs kartu su gemalais iki pusantro metro ilgio kokonų, kybančių apatinėje
kambario dalyje. Visas jų spiečius asocijavosi su kažkokiais beprotiškais skambaliukais,
kurie lūkuriavo, kol juos pajudins galingi vėjo šuorai.
Naimanas atsikrenkštė, ir mudu su Preskot nusipurtėme paralyžiuojančią nuostabą, kuri
mus apėmė ant slenksčio.
— Galbūt jums atrodo, kad jie kabo padrikai, — tarė direktorius, — tačiau būtent
kompiuteris nustatė, kokie tarpai turėtų skirti kokonus.
— Esu apie tai girdėjęs. — Kryptelėjau galvą į artimiausią maišą. — Fraktalinis
generavimas, teisingai?
— O taip. — Regis, mano žinios Naimaną papiktino.
 Įsistebeilijau į kloną. Vos už kelių centimetrų nuo mano veido, po membrana, amniono
skystyje, slypėjo miegančios Miriamos Benkroft bruožai. Rankos sunertos ant krūtinės,
tarytum ji mėgintų nuo kažko apsiginti, delnai po smakru sugniaužti į kumščius. Plaukai
užkelti ant viršugalvio storos, susirangiusios gyvatės pavidalu ir įkalinti plėvelėje.
— Čia rastumėte visą šeimą, — sumurmėjo šalia stovinti Preskot. — Vyrą, žmoną ir
šešiasdešimt vieną vaiką. Didžiuma teturi vieną arba du klonus. Tačiau Benkroftas su
antrąja savo puse įsigijo po šešias kopijas. Įspūdinga, ar ne?
— Aha. — Prieš savo norą ištiesiau ranką ir paliečiau virš Miriamos Benkroft veido
įsitempusią membraną. Paaiškėjo, kad šioji šilta ir gan lanksti. Tas vietas, pro kurias
skverbėsi maitinamieji kabeliai bei atliekų vamzdeliai, supo iškilę randai. Pro mažutes
pūsleles buvo galima įsmeigti adatas, įtraukiančias audinių pavyzdžius arba švirkščiančias į
veną tam tikrų medžiagų priedus. Svetimkūniams prasiskverbus pro membraną, jos
paviršiuje likdavo smulkios skylutės, tačiau šios veikiai užgydavo.
Nusigręžęs nuo miegančios moters, pažvelgiau į Naimaną.
— Tai labai įdomu, bet jūs privalote turėti ir rezervuarų, jei tik nelukštenate vieno iš
kokonų, kai Benkroftų giminės atstovas užsimano persikūnyti.
— Prašom eiti čia. — Direktorius gestu paragino sekti jam iš paskos ir numygo link
galinės patalpos sienos, kur išvydome dar vienas hermetiškai uždaromas duris. Įkandin
mūsų nemaloniai susiūbavo žemiausiai kybantys maišai, ir aš, anaiptol netrokšdamas prie jų
prisiliesti, paspartinau žingsnį. Ant durų klaviatūros Naimano pirštai sugrojo trumpą
tarantelą, ir netrukus mes atsidūrėme ilgame kambaryje žemomis lubomis, kuriame plieskė
klinikoms būdinga šviesa — išnirus iš kriptos prieblandos, ji mūsų vos neapakino. Prie
vienos sienos stovėjo į eilę išrikiuoti aštuoni metaliniai cilindrai, panašūs į tą, kuriame vakar
atsipeikėjau. Tačiau dėl dažno naudojimo nuo maniškės gimdymo kameros nusilupo dažai,
jos sieneles išraizgė milijonai smulkučių rėžių. Tuo tarpu vietiniai cilindrai blizgėjo kremine
spalva, geltonu perregimo liuko apvadu ir turėjo daugybę išsikišimų, atliekančių įvairias
funkcijas.
— Gyvybės palaikymo kameros, — pareiškė Naimanas. — Sukuriančios tokią pačią
aplinką kaip kokonai. Čia ir vyksta perkūnijimas. Atgabename naujutėlį kloną į kambarį,
nugramzdiname jį į rezervuarą kartu su visu placentiniu maišu. Maistingose kameros
medžiagose netrūksta enzimų, kurie ištirpdo kokono sieneles, todėl perkeltas subjektas
nepatiria jokių psichologinių traumų.
Savo akiračio periferijoje pastebėjau, kaip Oma Preskot irzliai užvertė aukštyn akis, ir
mano lūpose vėl suvirpčiojo šypsena.
— Kas gali patekti į šitą kambarį?
— Aš pats, etatiniai darbuotojai, turintys įgaliojimus, žinantys įėjimo kodą, kuris, beje,
keičiamas kasdien. Ir savininkai, suprantama.
Nuslinkau palei cilindrų eilę, prie kiekvieno pasilenkiau ir žvilgtelėjau į rezervuaro gale
įmontuotą rodmenų ekraną. Šeštajame tysojo Miriamos klonas, septintajame ir
aštuntajame — pora Naomių.
— Jūs du kartus perkėlėte čia dukterį?
— Taip. — Naimanas truputį sutriko, bet po sekundės jo veide nušvito šiokio tokio
pranašumo išraiška. Direktorius sulaukė progos perimti iniciatyvą, kurią prarado
aiškindamas apie fraktalinį kokonų išdėstymą. — Jums nepranešė apie dabartinę jos būklę?
— Aha, man minėjo, jog merginą tiria psichochirurgai, — suurzgiau. — Tačiau tai
nepaaiškina, kam reikalingi du klonai.
— Na... — nutęsė Naimanas ir šovė žvilgsniu į Omą Preskot tarsi norėdamas pasakyti, jog
ši informacija susijusi su teisiniais reikalais. Moteris kostelėjo.
— ”Psichosauga” vykdo pono Benkrofto instrukcijas ir visada paruošia atsarginį kloną, kai
jis pats arba artimiausi šeimos nariai ketina pakeisti kūnus. Štai kodėl, panelei Benkroft
laikinai persikrausčius į Vankuverio psichiatrinės klinikos saugyklą, čia guli parengti du
kūnai.
 — Benkroftai mėgsta keisti movas, — pridūrė Naimanas. — Dauguma mūsų klientų
nelaukia, kol nusidėvės jų fiziniai pavidalai. Žmogaus kūnas tiesiog stulbinančiai geba
regeneruotis, jei tiktai jis teisingai saugojamas. Negana to, mes siūlome įvairiapusį gydymą,
kuris panaikintų rimtą organinę žalą. Už priimtiną kainą.
— Na, žinoma. — Nusisukau nuo cilindro ir apdovanojau direktorių šypsena. — Visgi
išgaravusiai galvai jūs nerastumėte pakaitalo, tiesa?
Kambaryje trumpam pakibo tyla, per kurią Oma Preskot įdėmiu žvilgsniu ėmė varstyti
lubų kampą, o Naimano lūpos įsitempė nelyginant išangės sienelės.
— Mano nuomone, jūsų pastaba itin netaktiška, — galų gale atsiliepė direktorius. — Ar
jūs turite svarbesnių klausimų, pone Kovačai?
Sustojau šalia Miriamos Benkroft rezervuaro, nukreipiau akis į perregimą liuką. Netgi
slypėdami už stiklo ir panirę į skystį, migloti jos bruožai atrodė perdėm geidulingi.
— Tiktai vieną. Kieno sprendimu keičiamos movos?
Naimanas vėl pažvelgė į Preskot lyg prašydamas teisininkės leidimo pateikti man rūpimą
informaciją.
— Ponas Benkroftas įgaliojo mane organizuoti perkėlimą kiekvieną kartą, kai jis įgauna
skaitmeninę formą. Nebent tam tikrais konkrečiais atvejais man būtų liepta to nedaryti.
Tačiau prieš paskutinį perkūnijimą tokio įsakymo negavau.
Ūmai suvibravo nematoma antena, styranti diplomatinio agento galvoje. Jaučiau, jog
tarpusavyje sulipo kažkokios atskiros bendro vaizdo detalės, tik dar nežinojau, kokios
būtent. Apsidairiau po kambarį.
— Ar šita vieta stebima?
— Be abejo, — šaltai patvirtino Naimanas.
— Kiek žmonių čia lankėsi tuo metu, kai Benkroftas išvyko į Osaką?
— Nedaugiau nei įprastai, pone Kovačai. Įrašus jau patikrino policija. Nesuprantu, kokią
vertę...
— Suteikite man malonumą, — nežiūrėdamas į direktorių pasiūliau, ir korpuso agento
intonacija, nuskambėjusi mano balse, kaipmat privertė jį užsičiaupti.
Po dviejų valandų jau sėdėjau kitame autotaksi, kuris atsiplėšęs nuo Alkatraso krantinės
nuskriejo Įlankos pusėn, ir žiopsojau pro langą.
— Radote, ko ieškojote?
Pakreipiau galvą į Omą Preskot mintyse spėliodamas, ar ji pajuto mano nusivylimą. Aš
galvojau sugebėjęs nutaisyti pakankamai šaltą veido išraišką, kad neišduočiau emocijų,
tačiau, kiek girdėjau, kai kurie teisininkai, apsirūpinę empatinėmis modifikacijomis, be vargo
įstengdavo užfiksuoti reikšmingas smulkmenas, sklindančias iš jų apklausiamų liudininkų
pasąmonių. Nieko keista, jei čia, Žemėje, Oma Preskot į savo žavingą juodą galvą instaliavo
infragarsinę kūno ir balso skenavimo įrangą.
Rugpjūčio 16-ąją, ketvirtadienį, Benkroftų kriptoje viešėjo tik tie, kurie turėjo teisę ten
būti ir kėlė lygiai tiek pat įtarimų, kiek žmonės, antradienio popietę užsukantys į “Mišimos”
prekybos centrą. Aštuntą rytą pasirodė Benkroftas su dviem pagalbininkais. Nusirengęs jis
atsigulė į rezervuarą. Abu asistentai pasišalino kartu su mano kliento drabužiais. Po
keturiolikos valandų iš kaimyninio cilindro varvėdamas išniro jo klonas, kuris paėmė
rankšluostį iš “Psichosaugos” darbuotojo ir nudrožė į dušą. Vienas kitam nieko įdomaus
nepasakė, tik apsikeitė įprastomis mandagybėmis.
Patraukiau pečiais.
— Nežinau. Iki šiol nenutuokiu, ko privalau ieškoti.
Preskot nusižiovavo.
— Dirbate absorbavimo principu, teisingai?
— Aha. — Pažvelgiau į ją atidžiau. — Tikriausiai turite nemažai informacijos apie
korpusą?
— Šiek tiek. Kai kurios mano bylos buvo susijusios su Jungtinių Tautų teise. Taip ir
įsisavinau terminus. Na, ką gi jums pavyko į save sugerti?
 — Kol kas pastebiu dūmus, tirštėjančius toje vietoje, kurioje, anot valdžios atstovų,
niekas nedega. Ar kada nors matėtės su šią bylą tyrusia leitenante?
— Kristina Ortega. Be abejo. Kaip galėčiau ją užmiršti? Didžiąją savaitės dalį mudvi
staugėme viena ant kitos stovėdamos priešingose stalo pusėse.
— Kokį įspūdį susidarėte?
— Apie Ortegą? — nustebo teisininkė. — Kiek žinau, ji — gera policininkė. Pagarsėjusi,
kaip kietas riešutėlis. Organinės žalos skyriuje dirba užkietėję farai, kurių pagarbos
nusipelnyti tikrai nelengva. Ji ganėtinai profesionaliai tyrė bylą...
— Tačiau ne pagal Benkrofto įgeidžius.
Tyla. Preskot įsmeigė į mane pavargusio žmogaus žvilgsnį.
— Aš sakiau — profesionaliai, o ne uoliai. Ortega atliko savo darbą, bet...
— Bet jai nepatinka metušai, ar ne?
Dar viena pauzė.
— Jūs puikiai girdite, ką žmonės kalba gatvėse, pone Kovačai.
— Taip ir įsisavinau terminus, — kukliai prisipažinau. — Ar manote, jog Ortega tebetirtų
bylą, jei Benkroftas nebūtų metušas?
Preskot trumpam susimąstė.
— Toks stereotipas gan paplitęs, — lėtai prabilo moteris, — bet vargu ar tai atstojo
leitenantei dingstį nusiplauti rankas. Spėju, kad ji paprasčiausiai nenorėjo gaišti laiko.
Policijos departamente egzistuoja paaukštinimo sistema, kuri remiasi išspręstų bylų
skaičiumi. Niekas nemanė, jog šitą atvejį pasisektų greitai išnagrinėti, be to, Benkroftas liko
gyvas...
— Žodžiu, jai labiau rūpėjo užsiimti kitais reikalais.
— Na, taip.
Vėl įbedžiau akis į langą. Taksi sklendė virš spiečiaus laibų dangoraižių ir juos skiriančių
siaurymių, kuriose vibždėjo transporto priemonės. Jaučiau, kaip manyje pamažu ėmė
rusenti įniršis, neturintis nieko bendra su dabartinėmis problemomis. Pyktį kurstė tai, kas
susikaupė per daugelį korpuse ištarnautų metų, ir emocinės sielos paviršių užklojusios
sąnašos. Virdžinija Vidora, Džimis de Sotas, Inenine merdėjęs ant mano rankų, Sara...
Pralaimėtojo katalogas, kad ir kaip į jį pažiūrėsi.
Sutelkęs valios jėgas, erzinančias mintis išvijau iš galvos.
Po akimi įniko niežtėti sukietėjusios odos rumbelis, nuo nikotino poreikio dilgčiojo pirštų
galiukus. Pasitryniau randą. Iš kišenės cigarečių netraukiau. Ryte kažkuriuo momentu
nusprendžiau jų atsisakyti. Staiga kai ką prisiminiau.
— Preskot, ar jūs pati išrinkote man movą?
— Ką sakėte? — moteris skenavo potinklainės projekciją, todėl manęs nenugirdo.
— Mova. Jūs ją parinkote?
Oma Preskot susiraukė.
— Ne. Kiek žinau, šitą darbą atliko ponas Benkroftas. Mes tik sudarėme sąrašą kūnų,
atitinkančių konkrečius reikalavimus.
— Keista. Jis man minėjo, jog tuo pasirūpinti leido savo teisininkams.
— O... — raukšlės iš kaktos išgaravo, lūpų krašteliai pakilo aukštyn. — Ponui Benkroftui
nestinga teisininkų. Matyt, jis kreipėsi į kitą kontorą. Kodėl klausiate?
— Žmogus, kuriam anksčiau priklausė kūnas, buvo rūkorius, — suniurnėjau. — Skirtingai
nuo manęs. Noras užsitraukti dūmą — tikra rakštis pautuose.
Preskot nusišypsojo plačiau.
— Ketinate atsisakyti cigarečių?
— Jei turėsiu laiko. Sėkmingai ištyręs bylą galėsiu nemokamai įsigyti kitą movą. Tokį
sandėrį man pasiūlė Benkroftas. Todėl ateityje dėl nikotino keblumų nekils. Tiesiog
nemėgstu ryte pabudęs jaustis taip, lyg mano gerklė būtų pilna mėšlo.
— Ar jums pavyks?
— Mesti rūkyti?
— Ne. Išgvildenti bylą.
 Pažiūrėjau į ją nutaisęs bejausmį veidą.
— Aš neturiu kitos išeities, advokate. Ar skaitėte mano sutarties sąlygas?
— Taip. Pati jas surašiau. — Preskot atsakė tokia pat abejinga išraiška, tačiau,
sprendžiant iš akių gelmėje šmėkštelėjusio žvilgsnio, pašnekovė jautėsi truputį nesmagiai.
To užteko, kad užgniaužčiau norą vožti jai kumščiu ir įsprausti nosies kremzlę į smegenis.
— Nagi, nagi, — burbtelėjau vėl nusigręždamas į langą.

TU, SUMAUTAS METUŠE, MOČKRUŠY, ŽIŪRĖSI, KAIP SUGRŪSIU KUMŠTĮ Į TAVO

ŽMONOS SKYLĘ, IR NIEKO NEGALĖSI...
Nusiplėšiau šalmą ir sumirksėjau. Tekstą lydėjo primityvūs, bet gana aiškūs virtualios
grafikos vaizdai. Nuo infragarsinės aplinkos ėmė zvimbti galvoje. Kitoje stalo pusėje sėdinti
Preskot žvelgė į mane spinduliuodama užuojautą.
— Likusios žinutės daugiau ar mažiau vienodos? — pasitikslinau.
— Tik gal ne tokios rišlios. — Ji mostelėjo ranka į holografinį virš darbalaukio pakibusį
ekraną, kuriame atsispindėjo man reikalingos melsvais ir žalsvais atspalviais švytinčios
rinkmenos. — Praminėme tai “F ir P”, fanatikų ir psichopatų, saugykla. Šiuos laiškus
siunčiantys pamišėliai dažniausiai būna pernelyg kuoktelėję, kad keltų rimtą grėsmę, tačiau
kam malonu žinoti, jog kažkur egzistuoja aršiai tavęs nekenčiantys žmonės?
— Ortega ką nors iš jų suėmė?
— Leitenantė tuo neužsiima. Kartais, kai pradedame garsiai reikšti nepasitenkinimą,
Transliacijų terorizmo skyrius sugauną vieną kitą grasintoją, tačiau šiuolaikinės
technologijos taip išplitusios, jog policijos pastangos prilygsta bandymams ant dūmų
užmesti tinklą. Net jei pasiseka pričiupti prasižengėlius, jie tūno saugykloje daugiausiai porą
mėnesių. Tik veltui iššvaistomas laikas. Todėl mes paprasčiausiai kaupiame duomenis, kol
Benkroftas leidžia juos ištrinti.
— Per pastaruosius šešis mėnesius negavote nieko nauja?
Preskot gūžtelėjo.
— Nebent laiškus iš religinių fanatikų. Dažniau ėmė rašyti katalikai, prieštaraujantys
653-iajai rezoliucijai. Niekam ne paslaptis, jog ponas Benkroftas gali dalinai įtakoti J.T.
teismo sprendimus. Tiesa, dėl muzikinės smailės, kurią jis laiko savo namuose, vėl ėmė
purkštauti Marso archeologai. Aną mėnesį jie šventė savo sektos įkūrėjo, žuvusio kančiose,
kai išsihermetizavo jo skafandras, metines. Tačiau nė vienas iš tų žmonių neturėjo tiek lėšų,
kad galėtų sėkmingai prasibrauti pro saugumo sistemas, stebinčias Saulėkaitos rūmų
perimetrą.
Atsilošiau krėsle ir įsispiginau į lubas. Virš galvos pietų kryptimi skriejo “V” raidės formą
įgavęs žąsų pulkas. Iš padangių atsklido tylus gagenimas. Kiekviename iš šešių Preskot
kabineto paviršių atsispindėjo virtualūs kraštovaizdžiai. Pilkas metalinis jos stalas, rodės,
stovėjo visai ne vietoje — viduryje žolėto šlaito, virš kurio pamažu leidosi saulė. Peizažą
papildė tolumoje besigananti galvijų banda ir protarpiais pasigirstantis paukščių čiulbėjimas.
Tokių ryškių holovaizdų dar nebuvau matęs.
— Preskot, ką jūs galėtumėte man papasakoti apie Leilą Begin?
Tylos pauzė privertė mane nuleisti akis. Oma Preskot dėbsojo į lauko kampą.
— Spėju, jog šitą vardą išgirdote iš Kristinos Ortegos, — lėtai pratarė ji.
— Aha. — Aš pasvirau į priekį. — Sakė, jog tai pateiks kažkokių užuominų apie
Benkroftą. Jei atvirai, pasiūlė jį paminėti jums ir pažiūrėti, kaip reaguosite.
Teisininkė pakreipė į mane veidą.
— Nesuprantu, kaip Leila Begin susijusi su byla.
— Klausausi jūsų įtempęs ausis.
— Gerai, — nukirto ji svilindamas mane iššaukiančiu žvilgsniu. — Leila Begin dirbo
prostitute. Gal iki šiol neatsisakė savo profesijos. Prieš penkiasdešimt metų Benkroftas buvo
vienas iš jos klientų. Dėl tam tikrų, hmm... neapdairių kalbų šį faktą išsiaiškino Miriama
Benkroft. Abi moterys susitiko San Diege, per kažkokį banketą. Abidvi nutarė pasišnekėti
vonios kambaryje, kur Miriama Benkroft kaip reikiant pritalžė Leilą Begin.
 Sekundę kitą suglumęs tyrinėjau Preskot veido išraišką.
— Ir viskas?
— Ne, ne viskas, Kovačai, — pailsusiu balsu atsakė teisininkė. — Tuo metu Begin buvo
šeštą mėnesį nėščia. Dėl sumušimų ji patyrė persileidimą. Į embriono stuburą fiziškai
neįmanoma implantuoti laikmenos, todėl vaikas mirė. Garantuotai. Už tokį nusikaltimą
saugykloje galima praleisti nuo trijų iki penkių dešimtmečių.
— Kūdikis Benkrofto?
Preskot patraukė pečiais.
— Sunku pasakyti. Begin neleido ištirti kūdikio genų. Tvirtino, esą jai visiškai nesvarbu,
kas tėvas. Matyt, suvokė, jog, žiniasklaidos požiūriu, abejonės kur kas vertingesnės negu
aiškus neigiamas atsakymas.
— O gal ji pametė galvą iš sielvarto?
— Dėl Dievo meilės, Kovačai. — Preskot dirgliai numojo ranka. — Mes kalbame apie
Oklendo kekšę.
— Miriama Benkroft pateko į saugyklą?
— Ne. Štai kodėl Ortega neatsispyrė pagundai įgelti. Benkroftas visus papirko. Kyšius
gavo liudininkai, žiniasklaida, galų gale netgi Begin. Byla buvo užglaistyta be teismo
proceso. Nukentėjusioji išpešė tokios naudos, kad sugebėjo įpirkti “Loido” klonavimo polisą
ir ramiai pasitraukti iš žaidimo. Kai paskutinį kartą girdėjau apie Leilą Begin, ji gyveno
Brazilijoje persikūnijusi į antrą movą. Bet visa tai įvyko prieš pusę amžiaus, Kovačai.
— Ar jūs stebėjote šiuos įvykius savo akimis?
— Ne. — Preskot pasviro virš stalo. — Kristina Ortega irgi dar nebuvo gimusi, būtent
todėl šlykštu klausytis, kaip ji inkščia dėl senos bylos. Aną mėnesį, kai policija nutraukė
tyrimą, leitenantė priošė man pilnas ausis. Nors pačiai asmeniškai niekada neteko susitikti
su Begin.
— Manau, tai — principo reikalas, — tyliai pastebėjau. — Ar Benkroftas vis dar reguliariai
lankosi pas prostitutes?
— Aš nesidomiu lytiniu jo gyvenimu.
Dūriau smiliumi į holografinį ekraną, ir aplink pirštą suraibuliavo spalvotos rinkmenos.
— O derėtų, advokate. Pavyduliavimą kitoms sekso partnerėms laikyčiau gan rimtu
žmogžudystės motyvu.
— Jei pamenate, Miriama Benkroft buvo tardoma pasitelkus poligrafą, kuris įrodė, jog
atsakydama į klausimus ji nemelavo, — gaižiai pratarė Preskot.
— Aš turiu galvoje ne ponią Benkroft. — Nustojau žaisti su ekranu ir prikausčiau žvilgsnį
prie teisininkės. — Šneku apie milijoną po pasaulį išsibarsčiusių skylučių ir dar daugiau jų
partnerių arba giminaičių, kurie nė kiek nesidžiaugia žinodami, kad artimus žmones barškino
kažkoks metušas. Tarp šių tipų garantuotai atsirastų išmanančių slaptos infiltracijos
subtilybes — tai anaiptol ne žodžių žaismas, — arba vienas kitas psichopatas. Paprasčiau
kalbant, asmuo, pajėgęs įsibrauti į Saulėkaitos rūmus ir pačirškinti Benkroftą.
Tolumoje ilgesingai sumaurojo viena karvė.
— Na, ką pasakysite, Preskot? — Mostelėjau ranka pro hologramą. — Ar čia aptiktume
žinučių, prasidedančių: “Už tai, ką padarei mano merginai, dukrai, seseriai, motinai, tau bus
su kaupu atlyginta”?
Teisininkei nė nereikėjo prasižioti. Atsakymą be vargo įžiūrėjau jos veide.
Saulės spinduliams nudažius rašomąjį stalą įžambiais šviesos dryžiais, medžiuose
čiulbant paukščiams, Oma Preskot palinko virš klaviatūros ir iš duomenų bazės iškvietė
purpurinį stačiakampį holografinį pavidalą. Netikėtai nušvitęs ekrane jis priminė orchidėjos
paveikslą, kurį galėjo nutapyti kubizmo šalininkas. Man už nugaros irzliai ir tuo pačiu
nuolankiai
užbliovė kita karvė.
Vėl užsidėjau virtualios erdvės šalmą.
8
 Miestelis vadinosi Žarija. Aptikau jį žemėlapyje už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę nuo
Įlankos važiuojant pakrantės keliu. Jūroje, šalia miesto, geltonavo asimetriškas simbolis.
— ”Laisvosios prekybos sergėtojas”, — tarė Preskot, palinkusi virš mano peties. —
Lėktuvnešis. Paskutinis iš tikrai milžiniškų karo laivų. Prasidėjus kolonizavimo epochai,
kažkoks idiotas nuvairavo jį tiesiai į sausumą, ir aplink katastrofos vietą išaugo turistų
miestas.
— Turistų?
— Laivas labai didelis.
Už dviejų kvartalų nuo Preskot kontoros iš aptriušusio mašinų prekybos salono
išsinuomojau senovinį antžeminį automobilį ir nuriedėjau į šiaurę per rūdžių spalvos kabantį
tiltą. Man reikėjo laiko pamąstyti. Pakrantės greitkelis buvo prastai prižiūrimas, tačiau
beveik tuščias, todėl prilipau prie geltonosios linijos kelio viduryje ir ėmiau spausti nuolatiniu
šimto penkiasdešimties kilometrų per valandą greičiu. Iš radijo imtuvo klegėjo aibė stočių,
atspindinčių įvairiausias man nežinomas kultūrines pakraipas. Galop suradau didžėjų,
prisijungusį prie palydovo, kuris transliavo neomaoistų propagandą ir kurio niekas
nesivargino užčiaupti. Pajutau negalįs atsispirti liepsningų politinių kalbų ir saldžių karaokės
dainų mišiniui. Pro atvirą langą dvelkė jūros kvapas, priešais driekėsi plentas, ir iš mano
galvos trumpam iškrito mintys apie korpusą, Ineniną, viską, kas įvyko nuo tų laikų.
Kol pasiekiau ilgą vingį, vedantį link Žarijos, už nuožulniai pakrypusio “Laisvosios
prekybos sergėtojo” denio jau leidosi saulė. Bangose, vilnijančiose abipus sudužusio
lėktuvnešio, saulėlydžio spinduliai paliko vos įžiūrimus rožinius pėdsakus. Preskot sakė
tiesą. Laivas tikrai gigantiškas.
Kai aplink mane išaugo pastatai, sumažinau greitį. Nejučia ėmiau spėlioti, koks kvėša
galėjo plukdyti šitą milžiną taip arti kranto. Galbūt į klausimą atsakytų Benkroft. Įvykus
nelaimei, ji veikiausiai jau gyveno.
Pagrindinė Žarijos gatvė vingiavo šalia krantinės per visą miesto ilgį, atskirta nuo
paplūdimio didingomis palmėmis ir neoviktorijos stiliaus plieniniais turėklais. Ant medžių
kamienų tviskėjo holografinės reklamos, iš kurių žvelgė tas pats moters veidas,
apvainikuotas žodžiais: ČIUOŽYKLA — ANČANA SALOMAO IR NUOGO KŪNO TEATRAS IŠ
RIO. Aplink tuos vaizdus būriavosi negausios smalsaujančių žmonių grupelės.
Įjungiau žemą pavarą ir lėtai nuvažiavau palei namus — tyrinėjau jų fasadus, kol
pagaliau, įveikęs du trečdalius krantinės gatvės, radau, ko ieškojau. Išjungiau variklį, leidau
mašinai riedėti nuokalnėn. Sustabdžiau ją už penkiasdešimties metrų nuo namo ir kelias
minutes žvalgiaus nejudėdamas iš vietos. Ramybės niekas nedrumstė, todėl išlipau iš
automobilio ir grįžau gatve iki man reikalingo pastato.
Siauras “Elioto duomenų perdavimo” fasadas spraudėsi tarp pramoninių chemikalų
nuotekų ir tuščio sklypo, kur klykavo žuvėdros, besigrumiančios dėl išėdų techninės įrangos
liekanose. Atviras “Elioto” duris rėmė savo dienas atgyvenęs plokščiaekranis monitorius.
Kitoje slenksčio pusėje išvydau dirbtuvę. Žengiau vidun ir apsidairiau. Plastikinis pilkas
priimamojo stalas skyrė mane nuo keturių poromis sumontuotų prietaisų skydų. Už jų
išvydau duris, vedančias į stiklo plokštėmis aptvertą kabinetą. Prie galinės sienos šliejosi
septyni monitoriai, kuriais slinko nesuprantamos informacijos eilutės. Tarp ekranų
pastebėjau nelygią spragą, bylojančią, jog toji vieta anksčiau vykdė durų atramos funkciją.
Šalia tuščios angos riogsantis ekranas raibuliavo, tarytum būtų užsikrėtęs kažkokiu virusu,
kuris veikiausiai pražudė iš ertmės patrauktą monitorių.
— Kuo galėčiau jums padėti?
Iš už vieno prietaisų skydo išniro liesas nenusakomo amžiaus veidas. Lūpose styrojo
nepridegta cigaretė, iš sąsajos, instaliuotos dešiniajame paausyje, driekėsi laidas, oda
blizgėjo nesveiku, blyškiu atspalviu.
— Norėčiau susitikti su Viktoru Eliotu.
— Rasite jį krantinėje. — Vyrukas pamojo ton pusėn, iš kur atpėdinau. — Matote senuką
prie turėklų? Žvelgiantį į sudužusį laivą? Tai Eliotas.
Nukreipiau akis laukan ir pajūrio bulvare įžiūrėjau vienišą figūrą.
 — Jis valdo šitą įstaigą, teisingai?
— Aha. Savo nelaimei. — Informacijos knyslys išsišiepė ir rankos mostu parodė į
kambarį. — Kadangi verslas sekasi nekaip, kontoroje jam nėra ką veikti.
Padėkojęs sugrįžau į gatvę. Dienos šviesa pamažėle blėso, ir tirštėjančioje vakaro
prieblandoje dar labiau ėmė dominuoti holografinis Ančanos Salomao veidas. Praėjęs pro
vieną reklamą stabtelėjau netoli vyriškio ir nuleidau rankas ant plieninių turėklų. Jis
pakreipė į mane galvą, maloniai linktelėjo ir vėl įniko ryti akimis horizontą, tarsi dangaus,
susiliejančio su jūra, fone būtų norėjęs pamatyti plyšį.
— Niūroka stovėjimo vieta, — dūriau pirštu į lėktuvnešio, taranavusio krantą, nuolaužas.
Prieš atsiliepdamas senukas įsmeigė į mane mąslias akis.
— Pasak gandų, viskuo kalti teroristai. — Tonas — bejausmis, abejingas, lyg praeityje
žmogus būtų bandęs taip įtempti balso stygas, kad šios pagaliau sutrūkinėjo. — O gal
sugedęs sonaras. Galbūt ir vienas, ir kitas.
— Arba laivo savininkai užsimanė draudimo pinigų, — pasiūliau trečią versiją.
Eliotas pervėrė mane skvarbesniu žvilgsniu.
— Jūs nevietinis? — paklausė demonstruodamas šiokį tokį susidomėjimą.
— Ne. Užklydau trumpam.
— Iš Rio? — jis mostelėjo į Ančanos Salomao veidą. — Aktorius?
— Ne.
— O... — kelias sekundes Eliotas, regis, mąstė, ką atsakyti, tarytum būtų primiršęs, kaip
reikia bendrauti. — Savo judesiais jūs primenate aktorių.
— Beveik atspėjote. Manyje instaliuota karinė neurochema.
Eliotas suprato, kas aš toks, tačiau šoką išdavė tiktai blykstelėjusios akys. Jis lėtai mane
nužvelgė ir atsisuko į jūrą.
— Ieškojote manęs? Jus atsiuntė Benkroftas?
— Galima ir taip sakyti.
Vyriškis liežuviu sudrėkino lūpas.
— Atvykote mane nužudyti?
Ištraukiau iš kišenės popieriaus lapą su spausdintu tekstu ir įteikiau jį Eliotui.
— Veikiau pateikti kelis klausimus. Šitą laišką siuntėte jūs?
Pašnekovas perskaitė tekstą be garso krutindamas lūpas. Mintyse girdėjau nebyliai
tariamus žodžius: ...už tai, kad atėmei iš manęs dukterį... tavo galva supleškės... niekada
nežinosi, kada tave užklups lemtis... niekur nesijausi saugus... Žinutei, be abejo, trūko
originalumo, bet ji atrodė nuoširdi, gerokai rišlesnė nei kita pagiežos sklidina rašliava, kurią
Preskot kaupė “Fanatikų ir psichopatų” saugykloje. Be to, laiškelyje paminėtas
žmogžudystės būdas sutapo su tuo, kaip žuvo Benkroftas. Blasteris svilino mano kliento
kaukolę, kol perkaitęs jos turinys ištiško po visą kambarį.
— Taip, aš, — tyliai patvirtino Eliotas.
— Jūs, aišku, žinote, jog aną mėnesį Benkroftą kažkas bandė nudėti?
Vyriškis sugrąžino man lapelį.
— Nejaugi? Kiek girdėjau, tas šunsnukis pats išsisprogdino savo galvą.
— Na, tokia galimybė įmanoma, — linktelėjau ir susukęs lapą į ritinėlį sviedžiau jį į pilną
šiukšlių dėžę, kėpsančią paplūdimyje, po turėklais. — Tačiau man moka ne tam, kad rimtai
ją vertinčiau. Deja, mirties priežastis nemaloniai primena grasinimus, išdėstytus jūsų prozos
kūrinėlyje.
— Aš to nedariau, — šaltai atsakė Eliotas.
— Nieko kita iš jūsų nesitikėjau išgirsti. Gal net jumis patikėčiau, jei ne viena
smulkmena: Benkrofto žudikas turėjo prasmukti pro rimtas apsaugos sistemas, o jūs esate
tarnavęs seržantu pėstininkų būryje, rengiančiame kovos strategijas. Harlane turėjau
pažįstamų tarp strategų, ir kai kurie iš jų buvo įsiinstaliavę įrangą, būtiną slaptai medžioklei.
Eliotas nudelbė mane smalsiu žvilgsniu.
— Jūs — žiogas?
— Kas?
 — Žiogas. Atvykėlis iš kito pasaulio.
— Aha. — Jei Eliotas manęs ir išsigando, jo baimė gana greitai išgaravo. Pamąsčiau, gal
vertėtų sužaisti diplomatinio korpuso korta, bet nusprendžiau, jog neverta. Kol kas jis
kalbėjo, o tai — svarbiausia.
— Benkroftui nereikia siųstis iš kolonijų fizinės jėgos. Jam pakanka ir vietinės. Kas gi jūs
toks?
— Privatus seklys, — paaiškinau. — Nusamdytas surasti žudiką.
Eliotas pašaipiai purkštelėjo.
— Ir jūs galvojote, jog aš jį užmušiau.
Nieko panašaus nemaniau, tačiau nutariau nepriešgyniauti, nes neteisingai suprasti mano
žodžiai suteikė jam pranašumo jausmą ir padėjo pratęsti pokalbį. Vyriškio akyse užsižiebė
kibirkštys.
— Jūsų nuomone, aš įsigavau į Benkrofto namus? Galiu užtikrinti, jog tai neįmanoma.
Patikrinau apsaugos sistemų schemas — jei būčiau radęs bent menkiausią spragą, jau prieš
metus būčiau įsibrovęs į to išperos valdas ir pievoje ištaškęs į skutelius.
— Dėl dukters?
— Taip, dėl dukters. — Įniršis privertė jį pagyvėti. — Ir visų kitų. Juk ji tebuvo vaikas.
Eliotas prikando lūpą ir pažvelgė į jūrą. Po akimirkos pamojo į “Laisvosios prekybos
sergėtoją”, kur įžiūrėjau mirgančius švyturėlius. Matyt, toje vietoje, ant nuožulnaus pakilimo
denio, stovėjo scena.
— Štai ko ji troško. Iš visos širdies. Nuogo kūno teatro. Būti kaip Ančana Salomao ir
Rajana Li. Mano duktė išvyko į Įlanką, nes išgirdo, jog kažkas iš vietinių pažįsta reikalingus
žmones ir...
Neužbaigęs sakinio Eliotas pažvelgė į mane. Informacijos knyslys minėjo, esą jis senas, ir
dabar supratau kodėl. Masyvaus seržanto sudėjimo dar nebjaurojo didėjančios liemens
apimtys, tačiau veidą gerokai sendino giliai įsirėžusios, apie ilgalaikį sielvartą bylojančios
raukšlės. Nedaug trūko, kad vyriškis prapliuptų ašaromis.
— Ji buvo žavinga. Savo tikslą galėjo pasiekti.
Eliotas įniko naršyti kišenes kažko ieškodamas. Iš savosios ištraukiau cigaretes ir vieną
pasiūliau jam. Pašnekovas automatiškai ją čiupo, galiuką dūrė į pakelio šoną, kuriame
žėravo pridegimui skirtas lopinys, tačiau tebegraibė kišenes, kol pagaliau sužvejojo
nediduką kodokristalą. Nė kiek netroškau to matyti, bet nespėjau nė prasižioti, kai jis įjungė
kubelį ir ore nušvito mažutė holograma.
Vyriškis sakė tiesą. Elizabeta Eliot buvo nuostabi blondinė, atletiška, iš išorės vos keliais
metais jaunesnė už Miriamą Benkroft. Nežinau, ar merginai būtų užtekę ryžto ir arkliškos
ištvermės, reikalingos norint prisijungti prie nuogo kūno teatro, tačiau ji galėjo bent
pabandyti.
Holonuotraukoje Elizabeta stovėjo įsispraudusi tarp Elioto ir kitos moters, kone tobulos
jos kopijos, tik vyresnės. Visi trys stypsojo pievelėje, nutvieksti skaisčių saulės spindulių,
tačiau hologramoje ant vyresnės moters veido juodavo šešėlio dryžis, kuris veikiausiai krito
nuo medžio, iškilusio už vaizdo aparato. Ji raukėsi, tarytum būtų pastebėjusi defektą, bet
nesmarkiai — tarp antakių teišvydau vos įžiūrimas kelias raukšleles. Nelemtą smulkmeną
užgožė mažne apčiuopiami palaimos raibuliai.
— Jos nebėra, — tarė Eliotas, lyg atspėjęs, į ką žvelgiu. — Atsisveikinome su ja prieš
ketverius metus. Ar žinote, ką reiškia “gramzdinimas”?
Papurčiau galvą. “Vietos koloritas, — sukuždėjo man į ausį Virdžinija Vidora. — Sugerk
jį”.
Eliotas kilstelėjo akis, ir akimirkai man pasidingojo, kad jis spokso į Ančanos Salomao
hologramą, tačiau žmogus užvertė galvą ir įsmeigė žvilgsnį į dangų.
— Ana ten... — jis vėl netikėtai nutilo, kaip ir tuomet, kai paminėjo, kokia jauna buvo
duktė.
Aš kantriai laukiau.
 — Ana ten pilna ryšių palydovų. Duomenų lietų galima išvysti virtualiuose žemėlapiuose.
Rodos, lyg kažkas megztų pasauliui šaliką. — Eliotas nukreipė į mane blizgančias akis. —
Taip sakydavo Irena — megzti pasauliui šaliką. Kai kuriuos jo raštus sudaro žmonės.
Skaitmeninę formą įgavę turčiai, keliaujantys į fizinius kūnus. Skaičiais paverstų atsiminimų,
jausmų ir minčių sruogos.
Susigaudžiau, kur jis lenkia, bet nepratariau nė žodžio.
— Jei esate savo srities specialias, kokia buvo Irena, ir turite atitinkamą įrangą, iš tų
signalų galite surinkti pavyzdžius. Jie vadinami sąmonės baitais. Gyvenimo fragmentai iš
modelių namų pažibos, elementariųjų dalelių teorijas tiriančio mokslininko mintys,
prisiminimai iš karaliaus vaikystės. Tokiai informacijai paklausos nestinga. O taip,
aukštuomenės žurnalai irgi siūlo apsilankyti įžymybių smegeninėse, tačiau tie produktai
pernelyg apdoroti ir sterilūs. Jie skirti masėms. Jokių silpnumo akimirkų, nieko tokio, kas
galėtų pakenkti garsių žmonių populiarumui. Tik plačios dirbtinės šypsenos. Vartotojai
geidžia ko kito.
Paskutinis jo teiginys kėlė man abejonių. Harlano pasaulyje irgi klestėjo žurnalai,
masinantys įsijausti į kitos sąmonės būseną, tačiau jų klientai reikšdavo nepasitenkinimą, jei
garsenybė būdavo užfiksuota silpnumo akimirką. Viešus protestus dažniausiai pakurstydavo
neištikimybė arba keiksmai. Nieko nuostabaus. Tipai, pakankamai apgailėtini, kad norėtų
didžiumą laiko praleisti kitų galvose, netrokšta regėti tikrovės, atsispindinčios paauksuotose
jų dievukų kaukolėse.
— Sąmonės baituose užfiksuota viskas, — tęsė Eliotas demonstruodamas keistą
entuziazmą, kurį jam veikiausiai įskiepijo žmonos nuomonė. — Abejonės, purvas,
žmogiškumas. Naujų potyrių mėgėjai dėl sąmonės baitų pasiryžę ištuštinti savo kišenes.
— Tačiau tai neteisėta?
Eliotas mostelėjo į parduotuvės fasadą, ant kurio spindėjo jo pavardė.
— Duomenų verslas man, švelniai tariant, nesisekė. Rinka persisunkė tarpininkais. O
mums reikėjo mokėti už klonavimo ir perkūnijimo draudimą. Už mano, žmonos ir Elizabetos
polisus. Seržanto pensijos tam nepakako. Ką dar galėjome daryti?
— Keleriems metams ją įkalino? — švelniai paklausiau.
Eliotas įsistebeilijo į jūrą.
— Trims dešimtmečiams. — Po kurio laiko, vis dar neatplėšdamas akių nuo horizonto, jis
tarė: — Su tuo taikstytis pajėgiau šešis mėnesius. Bet paskui įsijungiau ekraną ir išvydau
kažkokios korporacijos atstovę, pasisavinusią Irenos kūną. — Jis šiek tiek pakreipė į mane
galvą ir atsikosėjo, o gal pabandė nusijuokti. — Korporacija ją išpirko iš Įlankos saugyklos.
Sumokėjo penkis kartus daugiau, nei būčiau galėjęs pasiūlyti. Kiek girdėjau, toji kalė
puošiasi mano žmonos kūnu tiktai kas antrą mėnesį.
— Elizabeta žino?
Jis linktelėjo — nuleido žemyn galvą nelyginant kirvio ašmenis.
— Vieną vakarą iš manęs viską išgavo. Nuo informacijos pertekliaus man maišėsi
smegenyse. Kiaurą dieną braidžiojau po saugyklas ir ieškojau darbo. Galų gale
nebesuvokiau, kur esu ir ką veikiu. Bent įsivaizduojate, ką ji pasakė?
— Ne, — sumurmėjau.
Eliotas manęs neišgirdo. Taip suspaudė plieninius turėklus, kad pabalo krumpliai.
— Ji pasakė: “Nesijaudink, tėveli, kai aš praturtėsiu, mes išpirksime mamytę”.
Pokalbio gijos pamažu sprūdo man iš rankų.
— Eliotai, užjaučiu jus dėl dukters, bet iš to, ką girdėjau, ji darbavosi ne tose vietose, į
kurias dažniausiai užsuka Benkroftas. Vargu ar “Džerio” biokabinas galima prilyginti
Rūmams.
Eksseržantas puolė mane be jokio perspėjimo, žvilgsniu ir sugniaužtais kumščiais
spinduliavo aklą įniršį. Aš jo nekaltinau. Prieš save žmogus tematė Benkrofto pavaldinį.
Tačiau korpuso agento lengvai neužklupsi — to neleis suformuoti įgūdžiai. Suvokiau, kaip
pašnekovas reaguos, anksčiau už jį patį: po sekundės iš dalies atgijo pasiskolintos movos
neurochema. Eliotas, matyt, siekdamas sulaužyti šonkaulius, bandė smūgiuoti į pilvą, nes
manė, kad mėginsiu apsaugoti veidą, tačiau aš rankų nekėliau. Tiesiog nėriau į priekį,
užgriuvau priešininką visu svoriu, išmušiau iš pusiausvyros ir vieną savo koją įkišau tarp jo
šlaunų. Kluptelėjęs atgal Eliotas įsirėmė nugara į turėklus, tuo metu aš suvariau alkūnę į jo
saulės rezginį. Nuo šoko vyriškio veidas papilkėjo. Prispaudžiau jį prie plieninių atramų,
pirštais it replėmis sugniaužiau gerklę.
— Užteks, — nukirtau truputį suvirpėjusiu balsu. Movos neurochema pasirodė besanti
primityvesnė nei korpuso sistemos, kuriomis naudojausi praeityje, todėl tuo momentu, kai
įsiaudrinau, jaučiausi, tarsi mane būtų svaidę iš vielų nupintame maiše.
Pažvelgiau į Eliotą. Mūsų veidus skyrė nedidesnis kaip dešimties centimetrų atstumas.
Nors pirštų nuo gerklės neatleidau, jo akyse tebeliepsnojo įtūžis. Švokšdamas eksseržantas
pabandė sukaupti jėgas, kad išsivaduotų iš gniaužtų ir mane sužalotų.
Atitraukiau jį nuo turėklų, laisvąja ranka stumtelėjau tolyn nuo savęs.
— Klausykite, aš nieko nesmerkiu. Paprasčiausiai noriu gauti informacijos. Kodėl manote,
kad jūsų duktė kažkaip susijusi su Benkroftu?
— Nes ji pati man pasakojo, močkrušy, — sušnypštė Eliotas. — Pasakojo, kuo jis
užsiiminėjo.
— Kuo gi?
Vyriškis sumirksėjo, ir įsiūtis užleido vietą ašaroms.
— Iškrypimais. Pasak Elizabetos, jam to reikėjo. Taip smarkiai, kad jis nuolat sugrįždavo
ir mielai purtydavo savo kišenę.
Duondavys. Nesijaudink, tėveli, kai aš praturtėsiu, mes išpirksime mamytę. Jaunam
žmogui būdinga taip klysti. Deja, gyvenime nieko lengvai nepasieksi.
— Jūs galvojate, kad ji mirė dėl šios priežasties?
Eliotas dėbtelėjo į mane taip, tarytum būčiau nuodingas voras, ropojantis virtuvės
grindimis.
— Ji nemirė, ponuli. Kažkas užmušė mano dukterį. Papjovė skustuvu.
— Anot bylos nuorašo, ją nužudė klientas. Ne Benkroftas.
— Ką tie farai nutuokia, — vangiai atsiliepė Eliotas. — Kūną identifikuoja, bet kas jame
tūno — kas už viską moka, — nežino.
— Jį rado?
— Biokabinų kekšės žudiką? O kaip jūs manote? Juk ji dirbo ne Rūmuose, tiesa?
— Aš turėjau omenyje ką kita, Eliotai. Tvirtinate, esą “Džerio” biokabinose Elizabeta
kreipėsi į Benkroftą, ir aš jumis tikiu. Tačiau pripažinkite, jog tai nepanašu į Benkrofto stilių.
Su tuo žmogumi bendravau. Jis ir landynės... — papurčiau galvą. — Žvelgiant į klientą, man
susidarė įspūdis, kad jis ne iš tų, kurie lankosi lūšnynuose.
Eliotas nusigręžė.
— Ką jūs išvis galite įžiūrėti metušo veide?
Beveik sutemo. Virš vandens, ant nuožulnaus karo laivo denio, prasidėjo spektaklis.
Minutę kitą abu spiginomės į žiburius, klausėmės linksmos melodijos nuotrupų, tarsi būtume
išsiųsti iš pasaulio, į kurį mums nelemta sugrįžti.
— Elizabeta vis dar saugykloje, — tyliai pratariau.
— Aha. Na, ir kas? Perkūnijimo polisas nustojo galioti prieš ketverius metus, kai
nutraukėme draudimą ir visus pinigus sukišome kažkokiam advokatui, pažadėjusiam
išgelbėti Ireną nuo įkalinimo. — Vyriškis pamojo į blausiai nutviekstą savo kontoros
fasadą. — Ar aš jums primenu žmogų, kuris netrukus praturtės?
Nežinojau, ką atsakyti. Palikau jį, stebintį spektaklio šviesas, ir grįžau prie mašinos.
Eliotas tebestovėjo toje pačioje vietoje, kai važiuodamas iš miestelio prariedėjau pro šalį. Jis
neatsisuko.

ANTRA DALIS
REAKCIJA
(PROBLEMOS DĖL SMALSUMO)
 9

Paskambinau Omai Preskot iš mašinos. Apdulkėjusiame į skydelį įmontuotame ekrane

nušvito truputį suirzusi jos fizionomija.
— Kovačai. Pavyko rasti, ko ieškojote?
— Aš vis dar neįsivaizduoju, ko ieškau, — linksmai atšoviau. — Kaip manote, ar
Benkroftas užklysta į biokabinas?
Teisininkės veidą perkreipė grimasa.
— Ach, dėl Dievo meilės.
— Gerai, pateiksiu jums kitą klausimą. Ar Leila Begin kada nors darbavosi biokabinų
lindynėse?
— Neturiu jokio supratimo, Kovačai.
— Patikrinkite duomenų bazę. Aš luktelėsiu, — atsiliepiau akmeniniu balsu. Mano regėtas
sielvartas, kuris dėl dukters prislėgė Viktorą Eliotą, padarė didesnį įspūdį negu manieringas
Preskot nepasitenkinimas.
Kai ji pasišalino iš ekrano, subarbenau pirštais per vairą ir pagavau save ritmiškai
murmantį Milsporto žvejų repą. Lauke, nakties tamsoje, slinko pakrantė, tačiau jūros
aromatas ir garsai keistai pakito. Jie atrodė pernelyg prislopinti — vėjas neatnešė nė
menkiausio jūržolių kvapelio.
— Na, štai. — Preskot sugrįžo į vaizdofono skenerio akiratį. Suvaržyti judesiai liudijo, kad
ji jautėsi šiek tiek nesmagiai. — Iš Oklendo gautose bylose minimos biokabinos, kur Begin
užsiiminėjo dviejų rūšių darbais, kol buvo perkelta į vienus iš San Diego Rūmų. Arba ją
kažkas užtarė, arba pastebėjo talentų medžiotojas.
Vargais negalais atsispyriau pagundai tarstelėti, jog Benkrofto žodis būtų jai atidaręs
visas duris.
— Nuotrauką turite?
— Leilos Begin? — Preskot patraukė pečiais. — Tiktai dvimatę. Norite, kad ją atsiųsčiau?
— Prašyčiau.
Senovinis mašinos vaizdofonas sušnypštė prisitaikydamas prie pasikeitusio signalo, ir iš
statinių trikdžių pamažėle išniro Leilos Begin veidas. Pasvirau į priekį žvilgsniu tyrinėdamas
jos bruožus, mėgindamas perprasti tiesą. Man prireikė kelių akimirkų, kol įvykdžiau šią
užduotį.
— Ačiū. Dabar gaukite man tos vietos, kur dirbo Elizabeta Eliot, adresą. Jei neklystu,
“Uždari Džerio apartamentai” įsikūrę Maripozos gatvėje.
— Ant Maripozos ir San Bruno kampo, — iš ekrano, kuriame tebešvytėjo rūgšti Leilos
Begin mina, atsklido Preskot balsas. — Jėzau, pastatas — tiesiai po senąja autostrada. Tai
akivaizdus saugumo pažeidimas.
— Ar galite atsiųsti man žemėlapį, kuriame būtų pažymėta, kaip ten nusigauti leidžiantis
nuo tilto?
— Jūs ruošiatės ten keliauti? Šį vakarą?
— Preskot, dienomis tokios įstaigos dažniausiai ilsisi, — kantriai paaiškinau. — Žinoma,
vyksiu šį vakarą.
Prieš atsiliepdama ji šiek tiek padvejojo.
— Būkite atsargus, Kovačai. Tuose rajonuose nerekomenduojama lankytis.
Šįsyk nesusitvardžiau ir prunkštelėjau. Rodės, lyg klausyčiaus, kaip kažkas prašo
chirurgo operuojant nesusikruvinti rankų. Matyt, ji mane išgirdo.
— Siunčiu žemėlapį, — šaltai pratarė.
Leilos Begin nuotrauka sumirgėjo ir išnyko užleisdama vietą grotelių formos gatvėms.
Man jos nebereikėjo. Merginos plaukai žvilgėjo raibuliuojančiu tamsiu raudoniu, gerklę
mirtinai veržė plieninė apykaklė, išverstose akyse atsispindėjo siaubas, tačiau mano
sąmonėje teišliko veidas. Tie patys bruožai, kurie blyškiai nutvisko Viktoro Elioto rodytame
jo dukters kodokristale. Sunkiai įžiūrimas, tačiau nepaneigiamas panašumas...
Panašumas į Miriamą Benkroft.
 Kai grįžau į miestą, iš tamsaus dangaus krapnojo lietutis. Sustabdžiau mašiną netoli
“Džerio”, kitoje gatvės pusėje. Pro šlapią, lašelių dryžiais išraizgytą priekinį stiklą pažiūrėjau
į neoninį “KLUBO” ženklą. Prieblandoje, po betoniniais autostrados griaučiais, šmėžavo
moters, šokančios kokteilio taurėje, holograma. Akivaizdu, jog projektorius turėjo defektų,
nes vaizdas kartkartėmis užgesdavo.
Nerimavau, jog antžeminė mašina patrauks aplinkinių dėmesį, tačiau mano baimės
neišsipildė. Prie “Džerio” daugiausia atriedėdavo neskraidantys automobiliai. Vienintelė
išimtis — autotaksi, kurios spiralėmis atšvilpdavo iš dausų, idant išspjautų keleivius arba
priimtų juos į saloną, ir vėl šovusios aukštyn, demonstruodamos antžmogišką greitį bei
tikslumą, įsiliedavo į oro transporto srautą. Dėl savo raudonų ir mėlynų juostų, baltų
aeronavigacinių žibintų jos priminė puošnius svečius iš kito pasaulio. Klientams šokant
laukan arba įlipant vidun, taksi tik trumpam prisiliesdavo prie suskeldėjusio, šiukšlėmis
nusėto grindinio.
Stebėjau “Džerį” ištisą valandą. Sprendžiant iš lankytojų skaičiaus, klubas klestėjo;
didžiumą klientūros sudarė vyrai. Prie durų juos patikrindavo apsaugos robotas, panašus į
suplotą po pagrindinio įėjimo sąrama kybantį aštuonkojį. Iš kai kurių atvykėlių jis atėmė
paslėptus daiktus, greičiausiai ginklus, porai išvis neleido žengti per slenkstį. Niekas
neprotestavo — su robotu nepasiginčysi. Gatvėje iš sustojusių mašinų išlipę žmonės
pardavinėjo savo prekes, pernelyg smulkias, kad sugebėčiau jas įžvelgti. Kažkuriuo
momentu šešėliuose, tarp autostradą remiančių kolonų, du vyrai įniko kapotis peiliais,
tačiau kova greitai baigėsi. Vienas iš peštukų nušlubčiojo šalin susigriebęs už rankos, kurią
vagojo gilus pjūvis, o kitas grįžo į klubą ramiai, tarsi tebūtų išėjęs nusišlapinti.
Išnirau iš automobilio salono, užtrenkiau dureles ir patikrinau, ar įjungta signalizacija,
tuomet nukėblinau per gatvę. Į mane atsisuko porelė prekeivių, kurie sukryžiavę kojas
sėdėjo ant mašinos kapoto. Tarp dviejų tipų riogsantis statinis stūmos agregatas apsaugojo
juos nuo lietaus.
— Norėsi disko, seni? Karštos pupytės iš Ulan Batoro, Rūmų kokybė.
Nudelbiau juos atsainiu žvilgsniu ir neskubėdamas papurčiau galvą.
— Tirpyklės?
Dar vienas krestelėjimas. Pasiekęs robotą leidau gausybei jo galūnių save apčiupinėti. Po
patikrinimo ketinau žengti pro duris, kai nuskambėjo pigus, sintetinis balsas: “Švarus”, — ir
vienas iš čiuptuvų švelniai bakstelėjo man į krūtinę.
— Ką renkies — kabinas ar barą?
Padvejojau apsimesdamas, jog svarstau, kur eiti.
— Ką aš veiksiu bare?
— Cha cha cha. — Nežinau, kas užprogramavo juoką, bet šio garsas priminė storulio,
skęstančio sirupe, gargaliavimą. Nelauktai nustojęs “kvatoti”, robotas paaiškino: — Bare
galima žiūrėti, bet ne liesti. Norėsi pamiklinti rankas, trauk iš kišenės pinigus. Tokios klubo
taisyklės. Jos galioja ir kitų klientų atžvilgiu.
— Kabinos, — atsakiau nekantraudamas prasmukti pro mechaninį rėksnį. Palyginti su
juo, ant mašinos sutūpę gatvės prekeiviai bendravo gerokai šilčiau.
— Laiptais žemyn ir į kairę. Rankšluostį paimsi nuo krūvos.
Nusileidau laipteliais su metaliniais turėklais, pasukęs į kairę atsidūriau koridoriuje, kurio
palubėje sukosi raudoni žibintai, panašūs į lemputes, tviskančias autotaksi salone. Orą
drebino technomuzikos ritmas, ir aš jaučiausi taip, tarytum būčiau atsidūręs tetrameto
pripumpuotos širdies skilvelyje. Kaip ir žadėjo robotas, nišoje išvydau stirtą baltų, švarių
rankšluosčių. Už jų pamačiau duris, vedančias į kabinas. Praėjau pro pirmas ketverias — dvi
iš jų buvo užimtos — ir žengiau į penktąją.
Dviejų metrų pločio ir trijų metrų ilgio grindis dengė aksomu blizgantis, minkštas
užtiesalas. Lyg ir švarus, antra vertus, dėmių vis tiek nebūčiau pastebėjęs, nes šviesą
teskleidė besisukanti vyšnia, lygia tokia pati kaip regėtos koridoriuje. Kambaryje tvyrojo
šiltas ir troškus oras. Viename kampe, tarp šmaižančių šešėlių, dunksojo apdaužyta
kreditinės mašinos dėžė juodu korpusu ir viršuje raudonai blizgančiu skaitmeniniu ekranėliu.
Dėžę vagojo plyšiai, skirti kreditinėms kortelėms bei gryniesiems. Jokios DNR apdorojančios
plokštelės. Galinę sieną atstojo matinis langas.
Numačiau, jog DNR kodu atsiskaityti nepavyks, todėl pakeliui į miestą iš bankomato
paėmiau pluoštelį kupiūrų. Nūnai čiupau vieną iš didesnės vertės plastiku aptrauktų
banknotų ir įgrūdau jį į išpjovą. Paspaudus mygtuką, ekrane raudonai užsižiebė mano
kredito suma. Už nugaros tyliai užsidarė durys, prislopindamos muziką, o į matinį stiklą
dunkstelėjo kūnas — taip netikėtai, jog net sudrebėjau. Ekranėlyje atgaline tvarka ėmė
tiksėti skaičiai. Kol kas išlaidos — minimalios. Kurį laiką spoksojau į kūną, prigludusį prie
stiklinės sienos. Masyvias, suplotas krūtis, moters veido profilį, neryškius klubų bei šlaunų
kontūrus. Iš slaptų garso kolonėlių atsklido tylios dejonės ir gašlus balsas:
— Ar tu nori mane pamatyti, pamatyti, pamatyti?..
Garsiakalbiuose akivaizdžiai buvo instaliuota pigi aido programa.
Vėl spustelėjau mygtuką. Stiklui praskaidrėjus, kitoje sienos pusėje aiškiai išvydau
moterį. Ji įniko staipytis demonstruodama man ištreniruotą kūną, plastinėmis operacijomis
padidintas krūtis, po minutės palaižė sieną liežuvio galiuku, ir nuo kvapo stiklas aprasojo.
Mūsų akys susidūrė.
— Ar tu nori mane paliesti, paliesti, paliesti?..
Nežinau, ar kabinose naudojamos infragarsinės sistemos, tačiau aš sureagavau, kaip
priderėjo. Mano penis ėmė standėti ir virpčioti. Užgniaužiau pulsavimą, priverčiau kraują
nutekėti atgal į raumenis, tarsi mūšio lauke būčiau išgirdęs seržanto šūksnį stoti į kovą.
Norėjau, kad per vaidinimą mano bičiulis kabėtų išglebęs. Vėl dūriau pirštu į debeto
mygtuką. Stiklinė širma prasiskyrė, ir moteris įplaukė į kambarį lyg žmogus, išnyrantis iš
dušo kabinos. Ji priartėjo, delnu perbraukė mano koją, saujoje suspaudė paslėpsnius.
— Sakyk, ko geidi, branguti, — prabilo gerkliniu, stipriu balsu, kurio nebešvelnino aido
efektas.
Aš atsikrenkščiau.
— Koks tavo vardas?
— Anemonė. Ar nori žinoti, kodėl mane taip praminė?
Ji pradėjo darbuotis ranka. Už moters tyliai caksėjo skaitiklis.
— Ar prisimeni čia dirbusią merginą?
Nūnai Anemonė bandė atsegti diržą.
— Branguti, jokia čia dirbusi mergina nesuteiks tau tokio malonumo kaip aš. Na, kaip
tu...
— Elizabeta. Toks tikrasis jos vardas. Elizabeta Eliot.
Ji ūmai atitraukė rankas, geidulio kaukė nuslydo nuo veido, tarsi iš vidaus būtų kažkuo
sutepta.
— Kokį velnią išdarinėji? Tu priklausai Org-žalai?
— Kam?
— Org-žalai. Farams, — garsiau atšovė Anemonė ir pasitraukė atbula. — Mes jau viską
aptarėme, seni...
— Ne. — Žengiau link merginos, ir ji instinktyviai susigūžė. Turbūt ne kartą buvo
nukentėjusi nuo klientų. Atšlijęs tyliai paaiškinau: — Aš esu jos motina.
Kabinoje pakibo įtampos sklidina tyla. Ji dėbčiojo į mane nuožmiu žvilgsniu.
— Skiedi, — pagaliau atsiliepė. — Lizės mama saugykloje.
— Ne. — Pamėginau pritraukti jos delną prie savo slėpsnų. — Pačiupinėk. Matai, aš nė
kiek nesusijaudinusi. Mane perkūnijo į vyrą, bet viduje vis tiek likau moterimi. Todėl
negaliu...
Mergina truputį išsitiesė, nenoromis atkišo link manęs ranką.
— Kūnas, išgriebtas iš rezervuaro, — nepatikliai sumurmėjo. — Jeigu jus paleido lygtinai,
kodėl neįkišo į kokios nors kaulėtos narkašės movą?
— Tai ne lygtinis paleidimas. — Mano galvoje atgijo prisiminimai apie tuos laikus, kai
korpuso instruktoriai mokė darbuotis priedangoje. Mintys pervėrė sąmonę nelyginant
reaktyviniai naikintuvai, kurie po savęs paliko garų sruogas, sudarytas iš daugiau ar mažiau
tikėtino melo bei informacijos nuotrupų. Giliai manyje kažkas sukirbėjo džiūgaudamas dėl
būsimos misijos. — Ar bent numanai, už ką pakliuvau į saugyklą?
— Lizė minėjo sąmonės baitus...
— Aha. Gramzdinimą. Ar žinai, ką aš nugramzdinau?
— Ne. Lizė nemėgo kalbėti apie...
— Elizabeta nieko nežinojo. Informacija neprasisunkė ir į žiniasklaidą.
Stambiakrūtė mergina įsirėmė rankas į šonus.
— Taigi ką...
Šykščiai nusišypsojau.
— Verčiau tau nepasakosiu. Dar prisivirsi bėdos. Svarbiausia, tas žmogus pakankamai
galingas. Jis sugebėjo mane iškrapštyti iš saugyklos ir dovanoti naują movą.
— Bet jam pritrūko galios, kad sugrąžintų jus į kūną, kuris turėtų putę. — Anemonė
neatsikratė visų abejonių, bet kuo toliau, tuo labiau manimi tikėjo. Tikrumas, jog sakau
tiesą, persmelkė merginą kaip būrys butelžuvių, užtvindžiusių rifais apsuptą įlanką. Ji troško
tikėti, kad pramanyta motina ieško dingusios dukters. — Kodėl jus perkėlė į vyrišką movą?
— Aš sudariau sandėrį, — atsakiau beveik neprasilenkdamas su tiesa. — To... asmens...
pastangomis mane išleido iš saugyklos. Bet mainais privalau atlikti tam tikrą užduotį.
Ganėtinai sunkų darbą, kuriam reikia vyro kūno. Jeigu įvykdysiu sutarties sąlygas, mudu su
Elizabeta gausime naujas movas.
— Tikrai? Ką gi jūs veikiate čia? — Anomenės balse pasigirdęs kartėlis bylojo, kad jos
tėvai nė už ką nesibelstų į tokią vietą ieškoti dukters. Ir kad ji manimi patikėjo.
— Dėl Elizabetos perkūnijimo iškilo sunkumų, — atsakiau baigdamas riesti pasakas. —
Procedūrą kažkas blokuoja. Aš privalau išsiaiškinti, kas ir kodėl. Ar tu žinai, kas ją papjovė?
Anemonė papurtė galvą nudūrusi žemyn akis.
— Nukenčia dauguma vietinių merginų, — tyliai ištarė. — Bet Džeris turi draudimo polisą,
kuris padengia nuostolius. Jis mumis rūpinasi, netgi leidžia pailsėti saugykloje, jei kūną
tenka ilgiau gydyti. Tačiau Lizę užpuolė ne nuolatinis lankytojas.
— Elizabeta turėjo nuolatinių klientų? Gal kokių įtakingų žmonių? Arba keistų?
Ji pažvelgė į mane akių kampučiais spinduliuodama užuojautą. Ireną Eliot vaidinau be
priekaištų.
— Ponia Eliot, į šitą klubą užsuka tiktai keistuoliai. Jie čia nesiveržtų, jei tokie nebūtų.
Prisiverčiau krūptelėti.
— O kaipgi įtakingieji...
— Nieko apie juos nežinau. Klausykite, ponia Eliot, man patiko Lizė. Porą sykių, kai
jaučiausi prislėgta, ji bandė mane paguosti. Bet mes nebuvome artimos. Ji labiau bendravo
su Chloja ir... — Anemonė neužbaigė sakinio. Po trumpos pauzės pridūrė: — Jos nemiegojo
vienoje lovoje. Lizė, Chloja ir Maka tiesiog dalindavosi savo daiktais, na, žinote, šnekėdavo
ir panašiai.
— Ar galėčiau su jomis pakalbėti?
Anemonė ėmė šaudyti akimis į kabinos kampus, tarytum jos ausis būtų pasiekęs kažkoks
triukšmas. Atrodė išsigandusi it medžiotojo persekiojama auka.
— Verčiau nereikia. Džeris pyksta, kai mes atvirai bendraujame su klientais. Jeigu jis mus
pričiups...
Sutelkęs visas įkalbinėjimo galias, kuriomis pasižymi diplomatinio korpuso agentas,
nutaisiau atitinkamą toną bei povyzą.
— Ar tu galėtum jų pasiteirauti...
Įspūdis, jog prieš save regiu į kampą įspraustą žvėrelį, sustiprėjo, tačiau merginos balsas
nuskambėjo ryžtingiau:
— Be abejo. Aš paklausinėsiu. Bet ne dabar. Jums metas išeiti. Grįžkite rytoj, tuo pačiu
metu. Į tą pačią kabiną. Pasistengsiu būti laisva. Sakysiu, kad jūs užsimanėte vėl su manimi
susitikti.
Griebiau jos delną abiejomis rankomis.
 — Ačiū, Anemone.
— Tai netikras mano vardas, — atžariai pataisė ji. — Aš esu Luiza. Vadinkite mane Luiza.
— Dėkui, Luiza, — pakartojau vis dar gniauždamas didžiakrūtės delną. — Dėkui už tai...
— Klausykite, aš nieko nežadu, — neva šiurkščiai nutraukė mane mergina. — Kaip
minėjau, paklausinėsiu aplinkinių. Ir viskas. O dabar išeikite. Prašau jūsų.
Ji parodė, kaip kreditinėje mašinoje išjungti mokesčio skaitiklį. Kai atlikau nesudėtingą
procedūrą, akimoju atsivėrė durys. Grąžos negavau. Daugiau nepratariau nė vieno žodžio.
Nebandžiau jos paliesti. Pro tarpdurį išnirau į koridorių. Palikau Luizą stovinčią kambaryje,
suvijusią rankas ant krūtinės, nukorusią galvą, vėpsančią į aksomines grindis taip, tarytum
pirmą kartą jas regėtų.
Skendinčią raudonoje šviesoje.

Gatvėje niekas nepasikeitė. Abu prekeiviai tebekiurksojo ant mašinos ir įnirtingai derėjosi
su gremėzdišku mongolu, kuris pasviręs virš kapoto žvilgsniu tyrinėjo tai, ką porelė laikė
rankose. Mechaninis aštuonkojis praskėtė čiuptuvus mane praleisdamas, ir aš žengiau
laukan, kur iki šiol krapnojo lietus. Mongolas pakreipė veidą, ir žaliūko akys sublizgo, lyg jis
būtų mane atpažinęs.
Sustojau viduryje žingsnio, o pečiuitas tipas nuleido galvą ir kreipėsi į prekeivius kone be
garso krutindamas lūpas. Manyje nelauktai atgijo neurochema — sudrebėjau it aplietas šaltu
vandeniu. Nudrožiau tiesiai prie mašinos, ir trijulė vyrų kaipmat nustojo murmėti. Rankos
nuslydo į užančius bei kišenes. Mane kažkas stūmė į priekį: kažkas, kas neturėjo nieko
bendra su mongolo žvilgsniu, kažkokia tamsybė, kurią vargana kabinos aplinka pakurstė
išskleisti sparnus, kažkas, ko negalėjau kontroliuoti ir dėl ko Virdžinija Vidora būtų mane
aprėkusi. Į ausį sukuždėjo Džimis de Sotas.
— Lauki manęs? — pasiteiravau nusigręžusio mongolo. Jo nugaros raumenys įsitempė.
Vienas iš prekeivių, ko gero, atspėjo, ką žada netolima ateitis. Vyrukas iškėlė aukštyn
ranką mėgindamas mane apraminti.
— Nesikarščiuok, žmogau... — sulemeno ir užsičiaupė, kai dėbtelėjau į jį akies krašteliu.
— Aš sakiau...
Klausimo užbaigti nespėjau, nes mongolas sustugęs atsistūmė nuo mašinos kapoto ir
užsimojo ranka, dydžio sulig šlaunimi. Smūgio nesunkiai išvengiau, tačiau jį atremdamas
susverdėjau. Prekeiviai stvėrė savo ginklus, ir dulksną suvarpė švilpčiojančios mirtinai
pavojingos iš juodo ir pilko metalo išlietos kulkos. Nėriau šalin nuo blyksnių prisidengdamas
mongolu ir plaštakos kraštu voždamas į niršulio iškreiptą jo veidą. Sutraškėjo kaulas, tuo
tarpu aš smukau iš žaliūko užnugario ir šokau ant mašinos anksčiau, nei porelė prekeivių
susigaudė, į kurią pusę reikėtų nukreipti vamzdžius. Pradėjus veikti manajai neurochemai
atrodė, lyg jie judėtų tiršto medaus klampynėje. Vienas ginklą gniaužiantis kumštis ėmė
suktis į mane — atsivėdėjęs spyriau ir kulnu sutraiškiau metalą įkalinusius pirštus. Jų
savininkas užriaumojo, o mano plaštaka įsirėžė į antro prekeivio smilkinį. Abu tipeliai
nusirideno nuo automobilio, vienas dejuodamas, kitas be sąmonės arba negyvas. Aš
pritūpiau pasirengęs puolimui.
Mongolas leidosi tekinas.
Liuoktelėjau nuo mašinos stogo ir nė nesusimąstydamas, ką darau, nurūkau jam iš
paskos. Nuo smūgio į betoninį pagrindą suvibravo mano pėdos, abi blauzdas pervėrė
skausmas, tačiau jį bematant nuslopino neurochema. Nuo bėglio atsilikau vos per tuziną
metrų. Atstatęs krūtinę paraičiau kulnus kaip sprinteris.
Sprunkantis mongolas strykčiojo mano akiratyje nelyginant kovinis naikintuvas,
mėginantis išvengti persekiotojų. Kaip tokio sudėjimo žmogus, jis pasirodė besąs
neįtikėtinai eiklus. Vyrukas nardė tarp autostradą remiančių kolonų ir šešėlių jau už
dvidešimties metrų. Paspartinau žingsnį ir krūptelėjau, nes krūtinę nudiegė peršulys. Veidą
čaižė lietaus lašai.
Sumautos cigaretės.
 Neilgai trukus kolonos liko užnugaryje, ir mes atsidūrėme tuščioje sankryžoje, kur
stypsojo šviesoforai, pakrypę it girtuokliai. Viename užsižiebė kita šviesa, kai pro jį pralėkė
mongolas. Į mane kreipėsi kimai švokščiantis, iškaršęs robotas: “Eikite per gatvę, eikite per
gatvę, eikite per gatvę”. Jau perėjau. Bet mane vis dar vijosi maldos kupinas aidas.
Mes nuskuodėme palei apleistas griozdiškas mašinas, kurioms daugybę metų neteko
atsitraukti nuo kelkraščio. Čionykščių namų fasadus dengė grotos ir langinės, tik neaišku, ar
pastarosios slėpė dienomis veikiančias krautuvėles. Pro groteles gatvės pakraštyje veržėsi
garai, tarytum po žeme būtų kažkas alsavęs. Mano kojos slysčiojo asfaltu, šlapiu nuo lietaus
ir pilkų iš pūvančių šiukšlių besisunkiančių glitėsių. Nesunkiai išlaikyti pusiausvyrą padėjo
neurochema.
Priartėjęs prie poros griuvenų mongolas dirstelėjo per petį, pamatė, jog aš tebesiveju,
aplenkė antruosius mašinos griaučius, puolė kairėn, į kitą gatvės pusę. Nusprendžiau
pakoreguoti savo trajektoriją ir užkirsti jam kelią perbėgdamas gatvę anksčiau, nei
pasiekiau automobilius, tačiau bėgliui per plauką pasisekė išsisukti nuo mano gniaužtų. Prieš
save per vėlai išvydau pirmąsias surūdijusias nuolaužas — pabandžiau sustoti, bet
nučiuožiau ir įsirėžiau į kapotą, nuo kurio atšokęs bumbtelėjau į parduotuvės langines.
Sužvangėjo ir ėmė spragsėti metalas; mano delnus nukratė žemos įtampos elektros srovė,
sauganti čionykščių prekeivių turtą nuo plėšikų. Įveikęs gatvę mongolas nutolo nuo manęs
dar per dešimt metrų.
Danguje sumirgėjo mašinos žibintai.
Akies kraštu užfiksavęs figūrą, sprunkančią kitoje kelio pusėje, atsispyriau nuo šaligatvio
ir nudriuokiau pavymui, tuo pačiu išplūdau savo instinktus, paskatinusius atsisakyti
Benkrofto siūlomų ginklų. Iš tokio atstumo spinduline šaudykle būčiau lengvai nurėžęs
mongolo kojas. Dabar man teko dumti iš paskos ir priversti plaučius energingiau pumpuoti
orą, idant pajėgčiau sumažinti mus skiriantį atstumą. Galbūt, mąsčiau, apimtas panikos jis
suklups.
Ant kojų vyrukas išsilaikė, nors nedaug trūko, kas nudribtų. Iš kairės stūksančius
pastatus pakeitė sulinkusia tvora aptverta dykvietė. Mongolas vėl atsigręžė ir pirmą kartą
suklydo. Stabtelėjęs šoko ant vielų, kurioms prisiplojus prie žemės, jis nuropojo į tamsą.
Išsišiepiau ir leidausi įkandin. Pagaliau įgijau pranašumą.
Galbūt jis vylėsi prasmegti tirštose sutemose, o gal tikėjosi, jog bėgdamas per nelygią
žemę išsinarinsiu kulkšnį. Tačiau diplomatinio korpuso suformuoti įgūdžiai privertė mane
akimoju išplėsti vyzdžius, kad neprarasčiau orientacijos patamsiuose ir galėčiau
nemažindamas greičio dumti gruoblėtu dykynės paviršiumi, o neurochema suteikė kojoms
jėgų. Aš kone plaukiau virš žemės kaip Džimis de Sotas iš mano sapno. Dar šimtas metrų, ir
būčiau pasivijęs bičiulį mongolą... nebent jis irgi būtų įstengęs pakoreguoti savo regėjimą.
Deja, dykvietė užsibaigė anksčiau, nei spėjau jį užgriūti, tačiau tuo metu, kai puolėme
ant tvoros, mus teskyrė dešimt metrų, kaip ir iš pat pradžių. Žaliūkas persirito per vielas,
nubildėjo ant žemės, stryktelėjo ir movė į gatvę, bet nelauktai sustojo. Tuo metu aš
žaibiškai užsiropščiau ant tvoros, perkėliau kojas per jos viršų ir tyliai nusileidau kitoje
pusėje. Matyt, mongolas išgirdo, kaip nutūpiau ant asfalto — jis liovėsi blaškytis, bet savo
rankose tebelipdė kažkokio įtaiso detales. Pastebėjau mano pusėn pakrypstantį vamzdį ir
visu ūgiu išsitiesiau ant gatvės.
Tėškiaus į kietą paviršių, apsidraskiau rankas, tačiau į menkas žaizdeles nė neatkreipiau
dėmesio. Tiesiog paskubomis nusiridenau šalin. Į tą vietą, kur prieš akimirką drybsojau,
smigo žaibas, sekundei prasklaidęs nakties tamsą. Mane užliejo ozono tvaikas, ausis
nutvilkė orą perskrodęs traškesys. Nesilioviau riedėjęs, ir antrasis iš blasterio paleistas
spindulys tvykstelėjo prie pat peties. Nuo drėgnos žemės šnypšdami parūko garai.
Apsidairiau akimis ieškodamas priedangos, bet nieko dora neišvydau.
— Nuleisk ginklą!
Iš dangaus atplūdo vertikalus pulsuojančios šviesos srautas, nakties tylą ištirpdė iš
garsiakalbių atsklidęs riaumojimas nelyginant robotų dievo balsas. Gatvę nutvieskė
prožektoriai, kurie mus užliejo balta ugnimi. Vis dar gulėdamas prisimerkiau, įtempiau akis
ir vos įžiūrėjau policijos mašiną — už penkių metrų nuo gatvės kybojo žibintais blykčiojantis
minios suvaldymui skirtas visureigis. Iš turbinų besiveržianti vėtra nuo žemės pakėlė
plastiko lakštus bei popiergalius ir juos prilipdė prie artimiausio statinio sienos it kokius
merdinčius naktinius drugius.
— Nė iš vietos! — vėl sugriaudėjo garsiakalbis. — Nuleisk ginklą!
Neatplėšdamas nuo gaiduko piršto mongolas plačiu lanku nukreipė nuo manęs blasterį, o
skraidyklė sutrūkčiojo, pilotui mėginant išvengti spindulio. Šiam užkabinus turbiną, nuo jos
pasipylė žiežirbos, ir mašina nuslydo šonu. Po visureigio pirmgaliu pratrūko kalenti
automatas, tačiau mongolas laiku spėjo įveikti gatvę, pradeginti pastato duris ir nerti pro
rūkstančią kiaurymę.
Namo viduje pasigirdo klyksmai.
Lėtai atsistojęs įsmeigiau akis į katerį, kuris priartėjo prie žemės tiek, jog dabar nuo
asfalto jį skyrė vos metras. Į smilkstantį variklio gaubtą čiurkšlę išspjovė gesintuvas, ir ant
gatvės nuvarvėjo baltos putos. Šalia piloto lango cypdamas pakilo liukas. Stačiakampėje
angoje pasirodė Kristina Ortega.
10

Jei ne skurdžiau įrengtas ir triukšmingas salonas, mašina būtų tapati visureigiui,

nuskraidinusiam mane į Saulėkaitos rūmus. Ortegai teko šaukti, kad perrėktų variklių
gausmą:
— Mes įkinkysime į darbą policijos šunis, bet jei tas tipas nestokoja ryšių, jis dar prieš
aušrą pasikeis cheminius savo kūno pėdsakus. Tuomet teks pasikliauti liudininkų
parodymais. Imtis akmens amžiaus priemonių. Bet šioje miesto dalyje...
Kateris padarė viražą, ir ji mostelėjo žemyn į gatvių labirintą.
— Matai? Tuos kvartalus žmonės praminė Pleišena. Anksčiau rajonas vadinosi Potreru.
Sklinda kalbos, jog čia buvo žavinga vieta.
— Kodėl ji pasikeitė?
Ant plieninės kėdutės sėdinti Ortega patraukė pečiais.
— Dėl ekonominės krizės. Pats žinai, kaip atsitinka. Vieną dieną tu turi namą ir apmokėtą
perkūnijimo polisą, o kitą — atsiduri gatvėje be jokių galimybių pratęsti gyvenimą naujoje
movoje.
— Bjaurus reikalas.
— Aha, — abejingai sutiko detektyvė. — Kovačai, ką, velniai rautų, veikei “Džerio” klube?
— Man panižo, — suurzgiau. — Nejau įstatymai draudžia apmalšinti niežulį?
Ji pažvelgė į mane.
— Tu užklydai į “Džerio” biokabinas ne tam, kad išsilietum. Iš ten pasišalinai vos po
dešimties minučių.
Aš taip pat gūžtelėjau ir nutaisiau atsiprašančią veido išraišką.
— Jei tave kada nors būtų perkėlę į vyrišką ilgą laiką rezervuare laikytą kūną, dabar
suprastum, kaip jaučiuosi. Viskuo kaltos hormonų audros. Dėl jų nesitveri savame kailyje.
Tokiose užeigose, kaip “Džerio” klubas, visiems nusispjaut, kaip tu atrodai.
Ortegos lūpos suvirpėjo lyg panūdusios prasišiepti. Ji pasviro virš tarpueilio, arčiau
manęs.
— Nesąmonės, Kovačai. Ne-są-mo-nės. Aš gavau leidimą peržiūrėti Milsporte saugojamą
tavo bylą. Psichologinės būklės aprašymą. Vienas iš psichoparametrų vadinamas Kemericho
entropijos gradientu — taviškis toks status, jog prireiktų kobinių ir lynų, norint juo
užsiropšti. Kad ir ką darytum, tau rūpi menkiausia smulkmena.
— Na... — įsikandau cigaretę ir ją prisidegiau, — su kai kuriomis moterimis per dešimt
minučių galima kuo puikiausiai pasilinksminti.
Ortega užvertė aukštyn akis, numojo ranka tarytum vaikydama nuo veido įkyriai
zyziančią musę.
— Kurgi ne! Nejau aiškinsi, jog, turėdamas neribotą Benkrofto suteiktą kreditą, negali
lankytis geresnėse vietose negu “Džerio” landynė?
 — Svarbiausia ne kaina, — atšoviau nejučia spėliodamas, ar būtent todėl į Pleišeną
atklysdavo tokie žmonės, kaip Benkroftas.
Leitenantė priglaudė galvą prie langelio, įbedė žvilgsnį į lietų. Į mane neatsisuko.
— Tu ieškai, už ko užsikabinti, Kovačai. “Džerio” užeigoje mėginai susekti Benkrofto
pėdsakus. Kada nors išsiaiškinsiu, ką jis ten prikrėtė, tačiau būtų kur kas paprasčiau, jei
savo noru viską išklotum.
— Kam to reikia? Pati sakei, jog Benkrofto byla baigta. Kodėl tuo domiesi?
Klausimas privertė Ortegą atsigręžti. Jos akyse sužybsėjo ugnelės.
— Todėl, kad privalau prižiūrėti tvarką. Gal dar nepastebėjai, bet nė vienas mūsų
susitikimas neapsiėjo be šūvių iš stambaus kalibro šaudyklių.
Skėstelėjau rankomis.
— Aš neginkluotas. Tiesiog dairausi ir klausinėju. Beje, jeigu jau užsiminėme apie
klausimus: kaip sugebėjai aptikti mane tuo momentu, kai prasidėjo linksmybės?
— Matyt, pasisekė.
Šios temos nutariau neplėtoti. Ortega neabejotinai mane sekė, o tai reiškė, jog Benkrofto
byloje slypėjo šis tas daugiau, nei ji drįso pripažinti.
— Kas nutiks mano mašinai? — pasiteiravau.
— Mes ją konfiskuosime. Susisieksime su nuomos kompanija. Kas nors iš bendrovės
atvyks į nuovadą ir automobilį atsiims. Nebent pats jo norėtum.
Papurčiau galvą.
— Kovačai, kodėl išsinuomojai antžeminę mašiną? Iš Benkrofto gauni tiek pinigų, kad
galėtum įpirkti vieną šitų skrajūnių, — leitenantė tvojo delnu į pertvarą.
— Man patinka važinėtis gatvėmis, — atsakiau. — Taip geriau jaučiu atstumus. Be to,
Harlano pasaulyje į orą kylame nedažnai.
— Tikrai?
— Tikrai. Klausyk, tas tipas, kuris vos nenutėškė jūsų žemyn...
— Nesupratau? — vienas Ortegos antakis pašoko aukštyn. Pradėjau įtarti, jog tai firminė
detektyvės išraiška. — Pataisyk, jei aš klystu, bet man rodos, kad mes išgelbėjome tavo
kailį. Argi ne į tave buvo nukreiptas ginklo vamzdis?
Atsainiai mostelėjau ranka.
— Tiek to. Svarbiausia, kad jis manęs laukė.
— Laukė? — nežinau, ką išties galvojo Ortega, bet jos akys spinduliavo skeptišką
žvilgsnį. — Anot suimtų verteivų, vyrukas pirko tirpyklę. Tai nuolatinis jų klientas.
Pakračiau galvą.
— Jis laukė manęs. Kai pabandžiau užmegzti pokalbį, leidosi į kojas.
— Gal jam nepatiko tavo veidas. Vienas iš prekeivių, regis, tas, kuriam praskėlei kaukolę,
teigė, kad atrodei taip, lyg būtum norėjęs ką nors užmušti. — Detektyvė vėl patraukė
pečiais. — Tuodu tvirtino, jog tu pirmas ėmei priekabiauti. Kažkodėl esu linkusi jais tikėti.
— Tuomet kodėl manęs nesuimi?
— Ir kuo turėčiau tave apkaltinti? — ji išpūtė įsivaizduojamą dūmų kamuolėlį. — Tuo, kad
nesunkiai sužalojai porelę tirpyklės prekeivių? Kėlei grėsmę policijos nuosavybei? Pleišenoje
pažeidei viešąją tvarką? Atstok, Kovačai. “Džerio” apylinkėse tokių peštynių pasitaiko
kiekvieną naktį. Aš ir taip užsivertusi kanceliariniais darbais.
Kateriui pakrypus, pro langelį įžiūrėjau miglotus “Hendrikso” bokšto kontūrus. Aš
neprieštaravau, kai Ortega pasiūlė pavėžėti į viešbutį; lygiai taip pat entuziastingai leidausi
policijos nugabenamas į Saulėkaitos rūmus — tiesiog norėjau pamatyti, kur atsidursiu. Kaip
siūlo diplomatinio korpuso išminčiai, plauk pasroviui ir žiūrėk, kur tave nuneš tėkmė.
Nemaniau, jog Ortega meluotų dėl kelionės tikslo, tačiau išvydęs bokštą truputį nustebau.
Korpuso agentai nepriklauso patiklių žmonių gretoms.
Kurį laiką pilotas kivirčijosi su “Hendriksu”, kol pagaliau išpešė leidimą nutūpti, ir
netrukus visureigis jau riogsojo purvinoje aikštelėje bokšto viršuje. Lengvą mašiną įniko
talžyti vėjo šuorai; liuko durims pakilus aukštyn, į saloną įsiveržė šaltis. Atsistojau ir žengiau
atviros ertmės pusėn. Ortega liko savo vietoje stebėdama mane šnairu žvilgsniu, kurio vis
dar nepajėgiau perprasti. Kaip ir aną vakarą, jaučiau turįs kažką pasakyti. Mane užvaldęs
poreikis priminė norą nusičiaudėti.
— Ei, kaip sekasi apdoroti Kadminą?
Kristina pasimuistė savo sėdynėje, ištiesė ilgą koją ir nuleido aulinį ant kėdės, nuo kurios
ką tik pakilau. Šykščiai nusišypsojo.
— Tuo užsiima mašinos, — atsiliepė. — Gana greitai bandysime jį prakalbinti.
— Gerai. — Šokau laukan, į vėjo bei lietaus glėbį, ir sušukau: — Dėkui, kad pamėtėjai iki
viešbučio.
Leitenantė linktelėjo, nusigręžė ir kažką pasakė pilotui. Garsiau suūžė turbinos, ir aš
nėriau iš po užsidarančio liuko. Kai pasitraukiau į šalį, visureigis blykčiodamas žibintais
atsiplėšė nuo stogo. Pro kabinos langą, išraizgytą lašų dryžiais, paskutinį kartą įžiūrėjau
Ortegos veidą, ir mašina spiralėmis nusklendė nuo bokšto tarytum vėjo nešamas rudeninis
lapas. Po kelių sekundžių ji susiliejo su tūkstančiais kitų skraidyklių, mirgančių naktiniame
danguje. Apsisukau ant kulno ir prieš vėją nupėdinau link laiptinės durų. Mano kostiumas
kiaurai permirko. Nė neįsivaizduoju, kodėl Benkroftas parūpino vasarinius drabužius
neatsižvelgdamas į permainingus Įlankos mieste tvyrančius orus. Jei žiema atklysta į
Harlano pasaulį, ji tęsiasi pakankamai ilgai, kad apsispręstum, kaip rengtis.
Viršutiniai “Hendrikso” aukštai skendėjo tamsoje, kurią prasklaidė tik retsykiais
sužėruojančios merdinčios apšvietimo plytelės, tačiau viešbutis paslaugiai nutvieskė man
kelią neoniniais vamzdeliais, nušvintančiais priešakyje ir gęstančiais už nugaros. Dėl tokio
keisto efekto jaučiausi taip, tarsi laikyčiau rankoje žvakę arba fakelą.
— Jūsų laukia viešnia, — bičiuliškai prabilo “Hendriksas”, kai, man įžengus į lifto kabiną,
dūgzdamos užsidarė durys.
Plojau per avarinį “STOP” mygtuką, ir nubrozdintą delną persmelkė skausmas.
— Ką?
— Jūsų laukia vie...
— Taip, girdėjau. — Nelauktai pasijutau besvarstąs, ar D.I. galėjo įžeisti mano
intonacija. — Kas tokia? Kur ji?
— Moteris prisistatė esanti Miriama Benkroft. Jos tapatybę patvirtino iš miesto archyvų
gauta informacija. Leidau viešniai likti jūsų apartamentuose, nes ji neginkluota, o jūs šįryt
nepalikote jokių nurodymų svečių atžvilgiu. Neskaitant gaivinančių gėrimų, ponia Benkroft
nieko nelietė.
Viduje pamažu ėmė kerotis pyktis, todėl įsispiginau į duobelę metalinėse lifto duryse ir
pasistengiau susitvardyti.
— Nagi, nagi, ar tu visada priimi sprendimus neatsiklausęs savo gyventojų nuomonės?
— Miriama Benkroft — Lorenso Benkrofto žmona, — priekaištingai atsiliepė viešbutis. —
Kuris savo ruožtu moka už jūsų apartamentus. Tokiomis aplinkybėmis nutariau, jog būtų
neišmintinga kurstyti įtampą.
Pakėliau akis į lifto lubas.
— Ar tu mane tikrinai?
— Kliento patikrinimas įtrauktas į mano darbo sutartį. Informacijos konfidencialumas
garantuojamas, nebent ją pareikalautų perduoti teismui pagal J.T. 231.4 direktyvą.
— Nejaugi? Ką dar išsiaiškinai?
— Jūs esate leitenantas Takešis Levis Kovačas, — atsakė viešbutis. — Dar žinomas kaip
Mamba Levis, Vienarankis Skaldytojas, Kirtiklis; gimęs Niupeste, Harlano pasaulyje,
187-aisiais kolonizavimo metais gegužės 35-ąją. 204-ųjų rugsėjo 11-ąją užverbuotas į J.T.
protektorato pajėgas, 211-ųjų birželio 31-ąją per eilinę atranką pakviestas į prestižinį
diplomatinį korpusą...
— Užteks. — Šiek tiek nustebau, jog DI pavyko iškapstyti tiek žinių. Atkeliavę į kitas
planetas dauguma žmonių būna tarsi ką tik gimę. Duomenis apie jų biografijas sužvejoti
nelengva, nes už siaurąjį tarpžvaigždinį spindulį tenka brangiai mokėti. Gal “Hendriksas”
įsilaužė į viršininko Salivano bylas? Tačiau tai neteisėta. Staiga prisiminiau, kaip Ortega
pasakojo, jog policija viešbučiui ne kartą buvo pateikusi kaltinimus. Įdomu, ką tokio galėjo
prikrėsti dirbtinis intelektas?
— Man pasirodė, kad ponia Benkroft atvyko dėl vyro mirties, kurią jūs tiriate. Galvojau,
jog norėsite pakalbėti su viešnia, bet ji atsisakė laukti vestibiulyje.
Atsidusau ir patraukiau delną nuo “STOP” mygtuko.
— Nė kiek dėl to neabejoju.
Ji sėdėjo prie lango, laikė rankoje aukštą taurę su atšaldytu gėrimu, žvelgė į gatvę, kur
tviskėjo automobilių žibintai. Jei ne švelniai žvilgantis aptarnavimo liukas ir trispalviai
neoniniai baro rėmai, kambarys būtų skendėjęs tamsoje. Prieblandoje įžiūrėjau, kad
Miriama mūvi kelnes, apgaubtas skara, ir prie kūno prigludusį triko. Man įėjus pro duris,
moteris neatsisuko, todėl kirtau kambarį ir sustojau tuomet, kai atsidūriau jos akiratyje.
— Viešbutis perspėjo, kad jus čia rasiu, — tariau. — Tad verčiau nesistebėkite, kodėl
sukrėtimas neprivertė manęs išnirti iš savo movos.
Ji pakėlė galvą ir nubraukė nuo veido plaukus.
— Kaip lėkšta, pone Kovačai. Ar turėčiau paploti?
Patraukiau pečiais.
— Galėtumėte padėkoti už gėrimą.
Ji mąsliai pažvelgė į taurės viršų ir vėl kilstelėjo aukštyn akis.
— Ačiū už gėrimą.
— Nėra už ką. — Priėjau prie baro, nužvelgiau ten sustatytus butelius. Akys savaime
nukrypo į penkiolikos metų viskį. Ištraukiau kamštelį, pauosčiau kakliuką ir paėmiau
stiklinaitę. Pripildydamas ją gėrimu nenuleidau akių nuo savo rankų.
— Ilgai laukėte?
— Maždaug valandą. Oma Preskot minėjo, jog išvykote į Pleišeną. Supratau, kad grįšite
vėlai. Turėjote nemalonumų?
Susiverčiau į burną pirmąją viskio porciją, pajutau, kaip alkoholis nudegino vidines
žaizdeles tose vietose, kur buvo įsirėžęs Kadmino aulinis, ir skubiai nurijau gurkšnį. Mano
veidą iškreipė grimasa.
— Kodėl jūs taip manote, ponia Benkroft?
Ji elegantiškai pamojo ranka.
— Šiaip. Norite apie tai pašnekėti?
— Nelabai. — Nugrimzdau į didžiulį maišą-fotelį, kėpsantį šalia purpurinės lovos, ir kurį
laiką sėdėjau įsmeigęs į viešnią akis. Kambaryje pakibo tyla. Kadangi moteris nusigręžė nuo
lango, pro kurį skverbėsi šviesa, jos veidas paniro į tamsą. Spiginausi į blyškų žvilgesį,
veikiausiai sklindantį nuo kairiosios ponios Benkroft akies. Galų gale ji pasimuistė ant
palangės, ir aukštojoje taurėje sudzingsėjo ledo gabaliukai.
— Na, — kostelėjo viešnia. — Apie ką pageidausite kalbėtis?
Pamojau jos pusėn savo stiklą.
— Pradėkime nuo to, kodėl čia atvykote.
— Noriu sužinoti, kaip jums sekasi.
— Apie mano pažangą galėsite pasiskaityti rytojaus rytą, kai drauge su Oma Preskot
užpildysiu ataskaitą. Nagi, ponia Benkroft, jau vėlu. Netempkite gumos.
Moteris nervingai sukrūpčiojo, ir aš pamaniau, kad mano viešnia tuojau išsinešdins iš
kambario. Tačiau ji netrukus aprimo, abiem delnais suėmė taurę, tarytum šioje vildamasi
pasisemti įkvėpimo, ir po užsitęsusios pauzės vėl pažvelgė į mane.
— Noriu, kad jūs nutrauktumėte tyrimą, — tarė.
Leidau žodžiams išsisklaidyti tamsiame kambaryje.
— Kodėl?
Pastebėjau, kaip ji nusišypsojo. Lūpoms prasiskiriant, pasigirdo tylus čeptelėjimas.
— Kodėl gi ne? — atšovė.
— Na… — nutęsiau ir gurkšniu viskio praskalavau burnos žaizdeles, idant apmalšinčiau
įsišėlstančius hormonus. — Visų pirma dėl jūsų vyro. Jis pabrėžė, jog sprukdamas galėčiau
rimtai pakenkti savo sveikatai. O kur dar šimtas tūkstančių dolerių? Negana to, mes
patenkame į efemerinę tokių sąvokų, kaip pažado tesėjimas, stichiją. Ir, jei atvirai, man
paprasčiausiai smalsu.
— Šimtas tūkstančių nėra įspūdinga suma, — pastebėjo ji. — O protektoratas — didelis.
Aš galėčiau jums duoti pinigų. Rasčiau tokią vietą, kur Lorensas niekada jūsų nesusektų.
— Aišku. Tačiau lieka mano žodis ir smalsumas.
Ji pasviro į priekį.
— Mudu abu žinome tiesą, pone Kovačai. Lorensas jūsų nenusamdė. Veikiau atitempė į
Žemę ir privertė pasirašyti sutartį. Jūs neturėjote kitos išeities. Todėl niekas jūsų
neapkaltintų padorumo stoka, jei nevykdytumėte sandėrio sąlygų.
— O kaipgi smalsumas?
— Galbūt aš sugebėčiau jį patenkinti, — tyliai atsiliepė ji.
Vėl siurbtelėjau viskio.
— Tikrai? Ar jūs nužudėte savo vyrą, ponia Benkroft?
Moteris nekantriai numojo ranka.
— Aš turiu omenyje ne detektyvų žaidimus. Jus… domina kiti dalykai, tiesa?
— Atleiskit? — mano akys, tyrinėjusios stiklinaitės turinį, pakrypo į viešnią.
Miriama Benkroft atsiplėšė nuo palangės, priglaudė prie jos savo šlaunis, perdėm
atsargiai nuleido taurę ir įsirėmė alkūnėmis į minkštą pagrindą taip, kad pakilo pečiai. Plonu
triko audiniu aptemptos krūtys įgavo kitą formą.
— Ar žinote, kas yra devinto numerio junginys? — neryžtingai paklausė.
— Empatinas? — iš atminties gelmių iškrapščiau pavadinimą. Harlano pasaulyje
pažinojau vieną gerai ginkluotą plėšikų grupelę, Virdžinijos Vidoros draugus. Mėlynus
vabalėlius. Jie visuomet darbuodavosi prisiuostę devinto numerio junginio. Tvirtino, esą tai
suvienija komandą. Prakeikti psichopatai.
— Taip, empatinas. Tiksliau, jo darinys, papildytas Satirono ir Gihedino dirgikliais. Šioji
mova… — praskėstais pirštais ji paglostė savo šonus, — įkūnija biocheminį technologinį
šedevrą, sukurtą Nakamuros laboratorijoje. Aš išskiriu devinto numerio junginį, kai…
susijaudinu. Per savo prakaitą, seiles, makštį, pone Kovačai.
Miriamai Benkroft nusileidus ant grindų, nuo pečių nuslydo šalis. Ji peržengė šilko klostes
ir patraukė link manęs.
Prisiminiau Aleną Mariotą, kiekviename iš galybės savo filmų vaidinantį kilnų stipruolį,
tačiau jo veikėjai neturėjo nieko bendra su tikrove, kurioje nuo tam tikrų dalykų neįmanoma
atsisakyti, kad ir kiek jie kainuotų.
Pasitikau ją viduryje kambario. Ore jau tvyrojo moters kūno ir alsavimo išskirtas devinto
numerio liejinys. Giliai įkvėpęs pajutau, kaip užsižiebė paširdžius nutvilkiusios cheminės
kibirkštys. Kažkur pastačiau ištuštintą stiklą, laisvu delnu suspaudžiau vieną Miriamos
Benkroft krūtį. Abiejomis rankomis ji prisitraukė mano galvą, ir aš vėl susidūriau su
empatinu, kuris ištryško kartu su tarpkrūtyje sužvilgusiais prakaito lašeliais. Trūktelėjęs
triko siūlę išlaisvinau krūtis iš po aptempto audinio, liežuviu aptikau spenelį.
Virš pakaušio pasigirdo aikčiojimas, ir aš supratau, jog empatinas skverbiasi į mano
smegenis, atgaivina snūduriuojančius telepatinius instinktus, kurių nematomi čiuptuvėliai
siekė ryškios moters generuojamo susijaudinimo auros. Žinojau, kad ji pajuto savo krūties,
nuo kurių neatplėšiau lūpų, skonį. Pratrūkęs empatino srautas priminė atmušinėjamą teniso
kamuoliuką — kiekvieną kartą rikošetu atšokusi nuo įaudrintų sensorinių mūsų centrų, jo
tėkmė taip sustiprėdavo, kad neilgai trukus mudu tejautėme vos pakeliamą priešorgazminį
pulsavimą.
Mums išsitiesus ant grindų, iš Miriamos Benkroft gerklės išsprūdo dejonė. Tuo metu aš
braukiau savo veidą tarp stangrių krūtų. Ji godžiai įsikibo į mano šonus, švelniai suleido
nagus į odą, galop stvėrė už brinkstančių, tvinkčiojančių paslėpsnių. Puolėme karštligiškai
draskyti vienas kito drabužius — nuo nenumaldomo lytėjimo poreikio virpėjo lūpos — ir kai
pagaliau atsikratėme rūbais, mūsų kūnus, regis, savaip ėmė kaitinti kiekviena kilimo gija.
Užsėdęs ant Miriamos Benkroft barzdaplaukiais tryniau glotnią jos pilvo odą, pakeliui link
Veneros kalnelio bučiniais palikdamas drėgnas “o” formos žymes. Galų gale įskverbiau
liežuvį gilyn tarp sūrių makšties raukšlelių, ėmiau siurbti junginiu persunktus jos syvus ir
spūsčioti klitorio pumpurą. Kažkur kitame pasaulio gale moters delne pulsavo mano penis.
Burna apžiojo pritvinkusią galvutę ir įniko ją čiulpti.
Mudu užliejęs priešorgazminis karštis stiprėjo vienu metu, junginio impulsai taip sumišo,
jog aš nebejaučiau skirtumo tarp skausmingai standaus koto, kurį masažavo jos pirštai, ir
savo liežuvio, įsismelkusio į sunkiai įsivaizduojamas partnerės gelmes. Jos šlaunys spaudė
mano galvą. Pasigirdo urzgimas, bet aš nebesuvokiau, iš kieno burnos jis ištrūko. Nūnai
mus vienijo pojūčių perkrova, sluoksniais kylanti įtampa. Šiai išaugus iki nepakeliamų
aukštumų, netikėtai atsklido Miriamos Benkroft juokas — ant moters veido ir pirštų užtiško
sūri čiurkšlė. Kojos vos nesulaužė man sprando, kai ji irgi pasiekė orgazmą.
Kurį laiką virpėjome apimti palengvėjimo; kūnai slydinėjo vienas kitu, ir menkiausi
judesiai abiem sukeldavo spazmus. Sąmonėje sukirbėjo gašlūs Anemonės, prisiplojusios prie
biokabinos stiklo, vaizdai — kadangi mano mova ilgą laiką pratysojo rezervuare, pajutau,
kaip varpa vėl suvirpčiojo ir ėmė kietėti. Miriama Benkroft bakstelėjo ją savo nosimi,
liežuvio galiuku apvedžiojo viršūnėlę. Laižė lipnius glitėsius, kol mano įnagis, prigludęs prie
jos skruosto, tapo glotnus ir tiesus kaip pagalys. Paskui staigiai pasisuko ir mane apžergė.
Atsilošė, įrėmė į grindis rankas, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir kimiai aimanuodama pasimovė
ant koto. Jai pasvirus pirmyn, virš savęs išvydau siūbuojančias krūtis, į kurias godžiai
įsisiurbiau. Stipriai sumygau mano šonus apvijusias šlaunis.
Visą dėmesį sutelkėme į judėjimą.
Antrą sykį aktas tęsėsi ilgiau, o empatinas suteikė kambario atmosferai estetinio žavesio,
užuot atmiežęs ją seksualumu. Miriama Benkroft perėmė signalus, besiveržiančius iš
sensorinio mano centro, ir ėmė lėtai kilnotis, papildydama lingavimą sukamaisiais klubų
judesiais. Tuo metu aš geidulingai stebeilijausi į plokščią jos pilvą ir atsikišusias krūtis.
Nežinau kodėl, bet “Hendriksas” įjungė ragos melodiją, kurios sodrus ritmas sklido iš visų
kambario kampų, o lubas nudažė sūkuriuojančiomis raudonomis ir purpurinėmis dėmėmis.
Žvaigždžių verpetams nusileidus apačion ir išmarginus mūsų kūnus, vaizdas prieš mano akis
nelauktai išskydo. Tejutau, kaip į kūną trinasi Miriamos Benkroft šlaunys, ir mačiau raudonai
švytinčio jos veido fragmentus. Kai pagaliau išsiliejau, manyje tarsi nugriaudėjo sprogimas,
kuris, rodės, buvo labiau susijęs su staiga nušiurpusia ir sustingusia moterimi nei naująja
mano mova.
Vėliau, mudviem begulint ant kilimo, šildant vienas kitą švelniomis glamonėmis, ji
paklausė:
— Ką tu apie mane galvoji?
Nužvelgiau savo kūną iki tos vietos, kur darbavosi Miriamos Benkroft ranka, ir
atsikrenkščiau:
— Klausimais bandai įsprausti mane į kampą?
Iš jos gerklės ištrūko tas pats kimus juokas, kurio man patiko klausytis žemėlapių
kambaryje, Saulėkaitos rūmuose.
— Ne, aš tikrai noriu žinoti.
— Koks tau skirtumas? — atsakymas nuskambėjo anaiptol ne grubiai, juolab kad
užuominas į šiurkštumą ištirpdė devinto numerio junginys.
— Manai, jog būtent tuo pasižymi visi metušai? — pastarasis žodis moters lūpose
nuskambėjo keistai, tarytum ji būtų kalbėjusi ne apie save. — Tau atrodo, kad mums
visiškai neberūpi jauni žmonės.
— Nežinau, — nuoširdžiai prisipažinau. — Bet tokį pastebėjimą esu girdėjęs. Pragyvenus
tris šimtus metų, požiūriai keičiasi.
— O taip. — Miriamai Benkroft trumpam užgniaužė kvapą, kai mano pirštai įslydo į jos
vidų. — Taip, tu teisus. Tačiau dėl to abejingas netampi. Tiesiog matai, kaip gyvenimas
slenka pro šalį, ir trokšti į kažką įsikibti, kad viskas, ką regi, neprasmegtų užmaršties liūne.
— Nejaugi?
— Taip. Na, tai ką apie mane galvoji?
 Pasirėmiau ant alkūnės, įsmeigiau akis į jauną moters kūną, kurį ji okupavo, subtilius
veido bruožus ir senas senas akis. Vis dar jaučiau junginio poveikį, todėl jokių trūkumų
neįžiūrėjau. Ji buvo nuostabiausia esybė, kokią man teko regėti. Atsisakęs bergždžių
pastangų išsaugoti objektyvumą nuleidau galvą ir pabučiavau vieną jos krūtį.
— Miriama Benkroft, tu esi tikras stebuklas. Už galimybę su tavimi mylėtis mielai
parduočiau savo sielą.
Ji vos nesuprunkštė.
— Pakalbėkime rimtai. Ar aš tau patinku?
— Koks čia klausimas…
— Būk rimtesnis. — Prašymas mažumėlę išsklaidė empatino poveikį. Susitvardęs
pažvelgiau tiesiai jai į akis.
— Taip, — atsakiau. — Tu man patinki.
Ji prašneko kimesniu nei įprastai balsu:
— Tai, kuo mes užsiiminėjome, suteikė tau malonumo?
— Taip, suteikė.
— Nori dar?
— Taip, noriu.
Miriama Benkrof prisėdo įbesdama į mane įdėmų žvilgsnį. Jos ranka ėmė energingiau
stumdyti penio odelę. Nuskambėjęs ryžtingesnis balsas puikiai derėjo prie suaktyvėjusių
judesių:
— Pakartok.
— Aš tavęs noriu.
Moteris įrėmė delną į mano krūtinę, privertė atsigulti ir pasviro artyn. Neabejojau, jog
netrukus vėl patirsiu erekciją. Dabar prieš kiekvieną grybšnį, lėtą ir aršų, ji šiek tiek
uždelsdavo.
— Vakaruose, — sumurmėjo, — plyti man priklausanti sala. Iki jos kateriu reikia skristi
penkias valandas. Niekas negali ten patekti, apsaugos sistemos veikia penkiasdešimties
kilometrų spinduliu. Tą erdvę stebi ryšių palydovai. Saloje nepaprastai gražu. Įkūriau ten
klonų atsargų ir perkūnijimo įrangos kompleksą. — Jos balsas sudrebėjo. — Kartais
persikeliu į klonus. Nukopijuoju save. Žaidimams. Ar supranti, ką tau siūlau?
Iš mano burnos išsiveržė nerišlūs garsai. Nuo minties, kad būčiau apspistas šutvės tos
pačios sąmonės valdomų kūnų, galutinai sustandėjo mano penis, kuriuo vis entuziastingiau
slysčiojo Miriamos Benkroft kumštis.
— Ką sakei?
— Ar ilgam... — išspaudžiau įtempdamas ir vėl atpalaiduodamas pilvo raumenis,
nugrimzdęs į devinto numerio junginio kurstomą kvapų miglą, — …galioja pakvietimas į
pramogų parką?
Ji gašliai išsišiepė.
— Galėsi mėgautis atrakcionais neribotą kiekį kartų.
— Tačiau ribotą laiką, tiesa?
Moteris papurtė galvą.
— Ne, tu manęs nesupratai. Toji vieta yra mano. Ir sala, ir ją supančios jūros dalis
priklauso man. Gyvenk ten, kiek panorėsi. Kol atsibos.
— Tokia dovana turbūt įkyrėtų negreitai.
— Klysti. — Šįsyk, jai krestelėjus galvą, pastebėjau liūdesio užuominą. — Labai klysti.
Miriama Benkroft truputį atleido stūmoklinius mano penį įkalinusius gniaužtus.
Sudejavau, stvėriau ranką ir priverčiau ją slankioti energingiau. Padrąsinta moteris vėl uoliai
ėmėsi darbo — tai paspartindavo tempą, tai sulėtindavo, kone užvirsdama ant manęs, idant
galėčiau lūpomis siekti jos krūtų, arba čiulpdama ir laižydama varpos galvutę. Pranyko bet
koks laiko pojūtis, užleidęs vietą karščiui, stiprėjančiam nenumaldomai lėtai, žadančiam
palaimą — ausis pasiekė jos maldaujantis, lyg iš tolybių skambantis mano balsas.
Prieš išleisdamas savo syvus per junginio sąsają miglotai pajutau, kaip Benkroft suleido į
save pirštus; ji mėgavosi nevaldomu geiduliu, žinojo, kad sugebės manimi manipuliuoti,
kaip užsimaniusi. Dėl empatino pasiekė orgazmą keliomis sekundėmis anksčiau negu aš ir
tuo metu, kai išpurškiau čiurkšlę, savo išskyromis aptaškė mano veidą bei mėšlungio
purtomą kūną.
Akiratyje įsitvyrojo baltoji tamsa.
Atsipeikėjau gerokai vėliau jausdamas, jog junginio padariniai slegia mane nelyginant
švino luitas, tačiau Miriamos Benkroft niekur neišvydau. Ji išgaravo kaip audringas sapnas.
11

Kai neturi draugų, o moteris, su kurią permiegojai, pranyksta netardama nė žodžio,

palikdama tave kęsti siaubingą galvos skausmą, nieko įdomaus nenuveiksi. Jaunystėje
traukdavau į Niupesto gatves, kur įsiveldavau į audringas peštynes. Teko subadyti keletą
žmonių, bet pats nė sykio rimtai nenukentėjau, ir pademonstruotas mitrumas savo ruožtu
padėjo prisijungti prie vienos iš Harlano pasaulio gaujų, Niupesto kuopelės. Vėliau paguodos
nutariau ieškoti stodamas į armiją, kur pliekdavausi dėl tam tikro tikslo, su įmantresniais
ginklais ir lygiai taip pat audringai. Kažin ar anuomet man derėjo stebėtis, kodėl taip lengvai
įsitryniau į pėstininkų korpusą — šio verbuotojams terūpėjo išsiaiškinti, kiek kovų buvau
laimėjęs.
Nūnai mano reakcija į cheminę negalę ne tokia žalinga aplinkinių sveikatai. Po
keturiasdešimt minučių užtrukusių maudynių vis dar ilgėjausi karštų Miriamos Benkroft
glamonių ir kenčiau junginio pagirias, todėl nusprendžiau iš kambarių aptarnavimo
užsisakyti skausmą malšinančių vaistų ir keliauti į parduotuves. Savo sumanymą
įgyvendinau nedelsdamas.
Kai galų gale atsidūriau gatvėse, Įlankos mieste jau viešpatavo įprastas dienos šurmulys,
komercinis centras duso nuo pėsčiųjų pertekliaus. Kelias minutes pastypsojau minios
pakraštyje, tada nėriau į spūstį ir ėmiau žvalgytis į vitrinas.
Harlane vaikščioti į parduotuves mane pamokė blondinė pėstininkų seržantė, neįtikėtinu
Giedros Karlail vardu. Anksčiau visuomet propaguodavau metodą, kurį geriausiai apibūdintų
“tikslinio pirkimo” terminas. Nutaręs, ko būtent tau reikia, žygiuodavai į krautuvėlę,
įsigydavai norimą daiktą ir droždavai laukan. Jei nepastebėdavai reikalingo objekto, tiesiog
nusispjaudavai ir kuo greičiau išsinešdindavai iš parduotuvės. Po tam tikro kartu praleisto
laiko Giedra atjunkė mane nuo tokio požiūrio ir įsiūlė savąją vartotojišką filosofiją.
— Klausyk, — tarė ji vieną dieną Milsporto kavinėje. — Labai panorėję jie galėjo likviduoti
apsipirkimą — fizinį apsipirkimą — prieš šimtmečius.
— Kas tie jie?
— Žmonės. Visuomenė, — Giedra nekantriai numojo ranka. — Bet kas. Tais laikais
egzistavo prekyba paštu, virtualios parduotuvės, automatizuotos debeto sistemos. Žodžiu,
įprastos krautuvės galėjo išnykti, tačiau to neįvyko. Ar bent numanai kodėl?
Dvidešimt dvejų metų pėstininkui, pradėjusiam kario karjerą Niupesto gatvės gaujose,
jos klausimas pasirodė per sudėtingas. Giedra Karlail pastebėjo, jog aš sumišęs, ir atsiduso.
— Tai reiškia, jog žmonėms patinka lankytis parduotuvėse. Tokiu būdu jie patenkina
esminį genetiniame lygmenyje egzistuojantį kaupimo poreikį, kurį paveldėjo iš medžiojusių
arba kitaip maisto ieškojusių protėvių. Na, taip, dabar mūsų miestuose apstu automatinių
parduotuvių, kuriose galima greitai įsigyti pagrindinių ūkinių prekių, arba mechaninių
vargšams maistą dalijančių sistemų. Tačiau pilna ir milžiniškų specialų asortimentą siūlančių
prekybos centrų, į kuriuos žmonės privalo fiziškai nusigauti. Kokio velnio ten belstis, jeigu
tai neteikia džiaugsmo?
Aš veikiausiai gūžtelėjau išsaugodamas jaunatvišką šaltakraujiškumą.
— Kelionės į parduotuves susijusios su bendravimu, jos lavina gebėjimą priimti teisingus
sprendimus, patenkina troškimą kažką įsigyti ir numalšina medžioklės poreikį. Iš esmės tai,
po velnių, būdinga kiekvienam žmogui. Takai, tu privalai pamilti pirkimo procesą.
Pavyzdžiui, archipelagą galima įveikti sklandytuvu, nė nesušlampant kojų, tačiau maudynės
tau vis vien teikia malonumą, tiesa? Išmok vaikščioti į parduotuves, Takai. Tapk lankstus.
Mėgaukis abejonėmis.
 Šiuo momentu nedegiau noru kažkuo mėgautis, tačiau nutariau likti ištikimas Giedros
Karlail pažiūroms. Iš pradžių ketinau paieškoti patvarios, neperšlampamos striukės, tačiau į
pirmą parduotuvę užsukau pastebėjęs storapadžius aulinius.
Kartu su batais įsigijau juodas laisvas kelnes ir šiltą palaidinę su enzimo siūlėmis, kurios
driekėsi nuo liemens iki siauros apykaklės. Įlankos gatvėse mačiau šimtus panašios
aprangos variantų. Tokiu būdu nesunkiai susiliesiu su aplinka. Pakrapštęs savo pagiringą
galvą, nusipirkau raudoną šilkinę skarelę, kuria apsijuosiau kaktą. Dabar atrodžiau kaip
Niupesto gaujos narys ir šiuo atžvilgiu mažumėlę išsiskyriau iš vietinių. Patenkinti įgeidį
privertė miglotas maištingas, dar vakar pradėjęs kirbėti susierzinimas. Vasarinį Benkrofto
dovanotą kostiumą išmečiau į vieną iš lauke stovinčių šiukšliadėžių. Šalia jos palikau ir
batelius. Prieš nusviesdamas švarką panaršiau kišenes ir ištraukiau dvi vizitines korteles.
Viena priklausė gydytojai iš Centrinės Įlankos saugyklos, kita — Benkrofto ginklininkams.
Paaiškėjo, jog Larkino ir Gryno pavardėmis vadinosi ne porelė ginklakalių, o dvi gatvės,
susikertančios ant Rusų kalvos. Autotaksi baudėsi pateikti man trumpą turistams skirtą
informaciją apie čionykštį rajoną, bet aš jos atsisakiau. Užrašas LARKINAS IR GRYNAS —
GINKLININKAI NUO 2203-ŲJŲ žvilgėjo ant kuklaus kampinio fasado, nutįsusio į kiekvieną
gatvę maždaug per pustuzinį metrų, sujungto su belangiais priestatais. Pastūmiau medines
kruopščiai prižiūrimas duris ir žengiau vidun, iš kur atsklido vėsa bei alyvos kvapas.
Interjeras man priminė žemėlapių kambarį, regėtą Saulėkaitos rūmuose. Į erdvią patalpą
pro didelius langus plūdo šviesa. Pirmą aukštą nuo antro skiriančias lubas pakeitė platūs
balkonai. Ant visų sienų kabojo plokščios vitrinos, apačioje dunksojo sunkūs staleliai su
stikliniais stendų funkcijas atliekančiais gaubtais. Užuodžiau silpną senos, alyvos suteptos
medienos aromatą, būdingą visoms ginklinėms. Po naujais mano auliniais šiugždėjo grindis
užklojęs kilimas.
Virš balkono turėklų pasirodė juodo plieno veidas. Vietoj akių švytėjo žali fotoreceptoriai.
— Kuo galėčiau jums padėti, sere?
— Aš esu Takešis Kovačas. Mane atsiuntė Lorensas Benkroftas. — Pakreipiau galvą taip,
kad susidurtų mano ir žmodroido žvilgsniai. — Norėčiau įsigyti ginklų.
— Be abejo, sere, — atsiliepė jis vyrišku balsu. Jokių infragarsinių pirkti viliojančių
gaidelių neužfiksavau. — Ponas Benkroftas perspėjo, kad jūsų lauktume. Dabar esu su
klientu, bet netrukus pas jus nusileisiu. Į kairę nuo jūsų stovi krėslai ir gėrimų baras. Prašau
jaustis kaip namuose.
Galva pradingo iš akiračio, ir mano ausis pasiekė tykūs iš viršaus sklindantys pokalbio
garsai. Nurodytoje pusėje aptikau barą, pravėriau dureles ir išvydęs alkoholį bei cigarus
tučtuojau jas uždariau. Nuskausminamieji apmalšino junginio pagirias, tačiau aš žinojau, jog
dabartinė mano fizinė būklė ir svaigieji gėrimai visiškai tarpusavyje nesiderino. Truputį
nustebau suvokęs, kad atsikėlęs dar nesurūkiau nė vienos cigaretės. Nukėblinau prie
artimiausio stendo ir pažvelgiau į samurajaus kardus, slypinčius už stiklo. Ant makščių
puikavosi lipdukai su pagaminimo data. Kai kurie iš jų buvo nukalti anksčiau, nei aš gimiau.
Kitoje vitrinoje pamačiau stelažus su rudais ir pilkais šaunamaisiais ginklais, kurie atrodė
užauginti, o ne sumontuoti. Vamzdžiai kyšojo iš organinių vingiuotų, ties buožėmis
platėjančių įmaučių. Datos bylojo, kad jie irgi išvydo pasaulį praeitame amžiuje. Kol
bandžiau iššifruoti ant vieno vamzdžio puošniai išgraviruotus žodžius, už nugaros, ant
laiptų, pasigirdo metalinis žvangesys.
— Kažkas jus sudomino, sere?
Atsisukau į žmodroidą, nusileidusį nuo balkono. Jo kūnas buvo išlietas iš blizgančio
metalo, kuris naudojamas ginklų gamybai, sudėjimas — tipiško vyriškosios giminės atstovo.
Trūko tiktai genitalijų. Nors ir sustingęs, pailgas siauras veidas spinduliavo paslaugumą.
Viršugalvį išraižiusios rievės panėšėjo į atgal sušukuotų plaukų sruogas. Ant krūtinės
įspaustame ženkle vos įžiūrėjau išblukusį kilmę išduodantį užrašą: MARSO EKSPOZICIJA
2076-IEJI.
— Aš tik žvalgausi, — atsakiau ir pamojau į ginklus. — Jie pagaminti iš medžio?
Žmodroidas nenuleido nuo manęs savo žalių fotoreceptorių.
 — Taip, sere. Buožės išpjautos iš bukmedžio hibrido. Tai rankų darbo ginklai.
“Kalašnikovai”, “Purdžiai”, “Beretos”. Turime visų Europos firmų gaminių. Kas būtent jus
domina, sere?
Vėl atsigręžiau į vitriną. Dėl savo formų ginklai atrodė keistai poetiški, įkūnijo tarpinį
įprasto funkcionalumo ir organinės elegancijos variantą, prašyte prašėsi į rankas — būti
naudojami pagal paskirtį.
— Man jie per puošnūs. Norėčiau praktiškesnių šaudyklių.
— Kaip pageidausite, sere. Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog šioje srityje jūs, sere,
nesate naujokas.
Nusišypsojau mašinai.
— Nesuklysi.
— Tuomet, sere, gal pasakysite, kam anksčiau teikėte pirmenybę?
— Vienuolikos milimetrų kalibro “Smitui ir Vesonui”. “Ingramo” šoviniams. Čiurkšliniam
spinduliasvaidžiui. Tiesa, tuo metu buvau kitoje movoje.
Į mane abejingai spiginosi žalieji receptoriai. Jokių komentarų. Matyt, jis
neužprogramuotas plepėti su diplomatinio korpuso agentais.
— Kas, jūsų nuomone, tiktų šiai movai, sere?
Patraukiau pečiais.
— Man reikia ir subtilaus, ir galingo šaunamojo ginklo. Peilis taip pat praverstų.
Stambesnio kalibro pistoletas turėtų būti panašus į “Smitą ir Vesoną”.
Žmodroidas trumpam nutilo. Kone galėjau girdėti, kaip ūžia informacijos ieškančios
schemos. Nejučia ėmiau spėlioti, kaip šita mašina pateko į ginklinę. Akivaizdu, kad ji
sukurta ne tokiam darbui. Harlano pasaulyje retai kada pamatysi žmodroidus. Sintetikų ar
net klonų gamyba reikalauja kur kas mažiau sąnaudų, juolab kad didžiumą darbų, kuriems
būtinos žmogaus rankos, daug geriau atlieka šie organiniai pakaitalai. Esmė ta, jog žmogaus
pavidalo robote tarpusavyje neefektyviai susijungia dirbtinis intelektas — šis funkcionuoja
veiksmingiau tūnodamas kompiuterinėje įrangoje — ir nenudėvimi, nuo aplinkos pavojų
apsaugoti korpusai, kuriuos kiberinžinerijos kompanijos naudoja konkrečioms užduotims.
Harlane paskutinį sykį mačiau robotą tada, kai viename sode išvydau augmeniją prižiūrintį
krabą.
Fotoreceptoriai truputį sublizgėjo, ir mašina pakirdo iš sąstingio.
— Prašau eiti paskui mane. Esu tikras, kad galėsiu parūpinti jums tinkamą ginklų
komplektą.
Nupėdinau įkandin žmodroido, link durų, taip susiliejusių su galine siena, kad iš pradžių
jų nepastebėjau. Įveikę trumpą koridorių atsidūrėme pailgame kambaryje žemomis lubomis
ir tinkuotomis, nedažytomis sienomis, kurias rėmė iš stiklo pluošto suręstos dėžės. Šen bei
ten tyliai plušėjo žmonės. Patirties nestokojančiose rankose barškėjo ginklai, ir šie garsai tik
sustiprino patalpoje viešpataujančią dalykišką atmosferą. Žmodroidas nuvedė mane prie
smulkaus, pražilusio, tepaluotą kombinezoną dėvinčio vyriškio, kuris narstė
elektromagnetinį šautuvą taip, tarsi į dalis pjaustytų keptą vištą. Mums priartėjus, jis pakėlė
galvą.
— Čipai, — linktelėjo žmodroidui nė nepažvelgęs į mane.
— Klaivai, čia Takešis Kovačas. Pono Benkrofto draugas. Norėčiau, kad jam
pademonstruotum “Nemeksą” ir “Filipsą”. Paskui nuvesk poną Kovačą pas Šeilą. Tegul ji
parodo peilius.
Žilaplaukis vėl sulinksėjo ir nustūmė į šoną elektromagnetinę šaudyklę.
— Eime, — pratarė.
Žmodroidas švelniai palietė mano petį.
— Jeigu jums, sere, dar ko nors reikės, rasite mane eksponatų salėje.
Jis nežymiai palenkė galvą ir išbildėjo iš dirbtuvės. Aš nusekiau paskui Klaivą tarp voros
pakavimo dėžių link tos vietos, kur ant plastikinių konfeti krūvos gulėjo rankiniai ginklai.
Mano palydovas čiupo vieną ir atsigręžė.
 — Antros serijos “Nemezidė X”, — pareiškė ištiesęs pistoletą. — “Nemeksas”. Licenzija
gauta iš “Manlicherio ir Šonauerio” kompanijos. Šaudo gaubtinėmis kulkomis. Metamasis
sprogmuo, “Drakas 31”, gaminamas pagal užsakymą. Ginklas labai galingas ir tikslus. Į lizdą
kišama apkaba, kurioje telpa aštuoniolika šovinių. Galbūt “Nemeksas” didokas, bet per
susišaudymus — tiesiog nepakeičiamas. Pasverkite jį rankoje.
Perėmiau iš jo ginklą, pavarčiau delnuose. Masyvus pistoletas sunkiu vamzdžiu buvo šiek
tiek ilgesnis už “Smitą ir Vesoną”, bet puikiai subalansuotas. Mestelėjau jį iš vienos rankos į
kitą, kad pajusčiau svorį, prisimerkęs pažvelgiau pro taikiklį. Klaivas kantriai lūkuriavo.
— Gerai. — Atidaviau “Nemeksą” žilaplaukiui. — Ką nors subtilaus pridėsite?
— ”Filipsas”. — Vienoje atviroje dėžėje, konfeti šūsnyje, jis sužvejojo pilką pistoletą,
perpus mažesnį už “Nemeksą”. — Gryno plieno užtaisai. Įmontuotas elektromagnetinis
greitintuvas. Ginklas šaudo be garso. Tikslumas garantuojamas, jei objektas, į kurį
taikotės — netoliau kaip už dvidešimties metrų. Jokios atatrankos. Generatorius aprūpintas
reversiniu mechanizmu; tai reiškia, jog iš taikinio galėsite ištraukti kulkas. Apkaboje —
dešimt vienetų.
— Elementai?
— Jų užtenka keturioms penkioms dešimtims šūvių. Vėliau elementai nusėda, ir sulig
kiekviena paleista kulka išmetimo galia mažėja. Į kainą įtrauktos dvi atsarginės baterijos ir
įkroviklis, kuris prijungiamas prie standartinių elektros tinklų.
— Ar turite šaudyklą, kur galėčiau juos išbandyti?
— Vidiniame kieme, tačiau prie šiųdviejų mažulių mes pridedame virtualių pratybų diską.
Užtikrinu, jog simuliacijos visiškai tikroviškos. Tam suteikiame garantiją.
— Na, gerai. Tebūnie. — Žinoma, jei koks nors pasiutėlis išvarpys kulkomis tavo į pakaušį
vien todėl, kad virtuali erdvė nesugebėjo prilygti realybei, priekaištauti bus per vėlu.
Neaišku, kada tave perkūnys — tiesą sakant, neaišku, ar tai išvis įvyks. Tačiau dabar mano
galvą vėl persmelkė skausmą malšinančius vaistus įveikęs maudulys. Šaudymo pratybas
nutariau atidėti. Kainos neklausiau — juk leidau ne savo pinigus. — Amunicija?
— Penkios dėžutės vienoje pakuotėje. Jei perkate “Nemeksą”, dovanojame vieną apkabą.
Taip reklamuojame naują produktą. Ar tiek šaudmenų užteks?
— Ne. Prie kiekvieno ginklo pridėkite po dvi pakuotes.
— Po dešimt apkabų? — Klaivo balse nuskambėjo skeptiškos ir tuo pačiu pagarbios
gaidelės. Paprastai rankiniams ginklams nereikia tokios galybės šaudmenų, tačiau aš iš
patirties žinojau, jog kartais padrikai pleškindamas į orą gali pasiekti daugiau nei kažką
nupildamas. — Be to, jūs pageidavote peilio, teisingai?
— Taip.
— Šeila! — sušuko Klaivas aukštai ežiuku apsikirpusiai blondinei, kuri sėdėjo ant dėžės
kitame ilgo kambario gale sukryžiavusi kojas, nuleidusi ant kelių ranką, veidą paslėpusi po
pilka matine virtualios erdvės kauke. Kai žilaplaukis riktelėjo vardą, moteris apsidairė,
prisiminė, kad akis dengia kaukė, pakėlė ją aukštyn ir sumirksėjo. Klaivui pamojus, ji
nusiropštė nuo dėžės. Regis, realybė pernelyg staigiai pakeitė virtualią aplinką, nes
atsistojusi blondinė mažumėlę susvyravo.
— Šeila, žmogus ieško ašmenų. Gal jam padėsi?
— Suprantama. — Moteris ištiesė ilgą ir liauną ranką. — Aš esu Šeila Sorenson. Ko būtent
jūs ieškote?
Paspaudžiau jos delną.
— Takešis Kovačas. Man reikia peilio, kurį, jei prispirtų aplinkybės, galėčiau žaibiškai
svaidyti. Noriu trumpos geležtės, kad prisitvirtinčiau ją prie dilbio.
— Aišku, — draugiškai atsiliepė Šeila. — Eime su manimi? Dėl šaunamųjų ginklų jau
sutarėte?
Klaivas man linktelėjo.
— Pistoletus supakuos Čipas. Prekes reikės kur nors pristatyti ar jas išsinešite?
— Išsinešiu.
— Taip ir maniau.
 Šeilos darbo kabinetą atstojo nedidelis stačiakampis kambarys. Ant vienos sienos kabėjo
iš kamščiamedžio išdrožti taikiniai, kitas tris puošė įvairūs šaltieji ginklai, pradedant stiletais
ir baigiant mačetėmis. Iš viso asortimento ji atrinko geležtę juodu kotu ir pilkais penkiolikos
centimetrų ilgio ašmenimis.
— Tebito peilis, — atsainiai pratarė. — Grėsmingas žaisliukas.
Nerūpestingai apsisukusi moteris švystelėjo ginklą į kairįjį taikinį. Peilis nušvilpė oru it
gyva būtybė ir įsmigo į silueto galvą.
— Ašmenys nukalti iš tantalo ir plieno lydinio. Rankeną gaubia anglies plėvė, koto galas
aprūpintas titnago sluoksniu — dėl svorio, kad galėtumėte vienu smūgiu praskelti
priešininko kaukolę, jei nepavyktų jo subadyti.
Žengęs prie taikinio ištraukiau iš jo peilį. Siauri ašmenys iš abiejų pusių buvo aštrūs kaip
skustuvas. Jų viduryje pastebėjau negilų griovelį, paryškintą raudona linija, kurioje įžiūrėjau
išgraviruotus miniatiūrinius simbolius. Pakreipiau ginklą mėgindamas perskaityti užrašą,
tačiau kodo neatpažinau. Nuo pilko metalo blausiai atsispindėjo šviesa.
— Kas čia?
— Kur? — Šeila priėjo prie manęs. — O, taip. Bioginklo kodas. Išpjova sutepta C-381,
kuris reaguodamas į hemoglobiną gamina cianido mišinį. Ji nesiriboja su ašmenimis, tad
atsitiktinai įsipjovęs nenukentėsite. Bet jei kraujas pateks ant raudonos žymės…
— Žavinga.
— Argi nesakiau, jog tai — grėsmingas žaisliukas, — atšovė blondinė pasididžiavimo
sklidinu balsu.
— Aš jį imu.
Su pirkiniais išėjęs į gatvę supratau, jog man vis dėlto prisireiks striukės. Bent jau tam,
kad paslėpčiau įsigytą arsenalą. Dirstelėjau aukštyn akimis ieškodamas autotaksi, bet kai
pamačiau, jog dangus pragiedrėjo, nutariau prasivaikščioti. Atrodo, pagirios pamažu atlėgo.
Žygiuodamas šlaitu žemyn įveikiau tris kvartalus, kol susiprotėjau, kad mane seka.
Blėstant empatino poveikiui, vangiai atgijo diplomatiniame korpuse išugdyti instinktai —
sustiprėjęs pojūtis, jog kažkas prie manęs artėja, per nugarą nuėję šiurpuliai, akies
kampeliu per dažnai pastebima ta pati figūra, — kurie ir pakuždėjo apie “uodegą”. Turėjau
pripažinti, jog savo darbą seklys išmanė. Labiau apgyvendintoje miesto dalyje būčiau jo
neužfiksavęs, bet vietiniame rajone kulniavo ne tiek jau daug pėsčiųjų.
Tebito peilį prisitvirtinau prie kairiojo dilbio, paslėpiau ašmenis minkštos odos į nervinius
impulsus reaguojančiose makštyse. Deja, užsimanęs pasinaudoti kuriuo nors ginklu,
kaipmat būčiau išsidavęs, jog pastebėjau savo persekiotoją. Miesto nepažinojau kaip savo
penkių pirštų, nuo chemikalų jaučiausi apsunkęs, negana to, rankose laikiau nešulius. Lai
seklys keliauja apsipirkti kartu su manimi, nusprendžiau. Paspartinau žingsnį ir gana greitai
nusileidau nuo kalvos į komercinį centrą, kur įsigijau brangią šlaunis siekiančią striukę —
rausvais ir mėlynais atspalviais nudažytame audinyje vienos kitą persekiojo figūrėlės,
panašios į raižinius, kuriuos galima išvysti eskimų toteminiuose stulpuose. Ryte išsinešdinęs
iš viešbučio, ketinau nusipirkti kiek kitokį viršutinį apdarą, tačiau ši striukė buvo šilta ir
turėjo gausybę talpių kišenių. Kol stovėjau priešais parduotuvės vitriną ir mokėjau pinigus,
stiklo atspindyje įžvelgiau persekiotojo veidą. Jaunas, baltaodis, tamsiaplaukis vyrukas.
Anksčiau nematytas.
Mudu kirtome Vienybės aikštę, priartėjome prie vieno jos kampo, kur būriavosi pamažu
retėjanti prieš 653-ąją rezoliuciją protestuojančių demonstrantų minia. Orą nebe taip
ryžtingai drebino skanduotės, žiūrovai ėmė skirstytis, o krioksmas, griaudėjęs per
garsiakalbių sistemą, pradėjo skambėti graudžiai. Galėjau be vargo įsimaišyti į žmonių
spiečių, tačiau tokio plano atsisakiau. Jei seklys nebūtų norėjęs apsiriboti vien tiktai
persekiojimu, jis turėjo progą mane užpulti ant nuošalių kalvų, kur nestigo lapuotų medžių.
Dabar žmogžudystę paprasčiausiai stebėtų per daug liudininkų. Prasibroviau pro
besiskirstančius demonstrantus, kažkuriuo momentu nustūmiau šalin ištiestą ranką su
skrajute ir patraukiau į pietus, link Misijos gatvės, kur stūksojo “Hendriksas”.
 Pakeliui į viešbutį netyčia užklydau į gatvės prekeivio transliuojamų reklamų akiratį.
Sąmonę akimoju užplūdo vaizdai. Aš slinkau skersgatviu, pilnu moterų, kurios dėl savo
aprangos stiliaus atrodė gašlesnės, nei būdamos nuogos. Aptempti auliniai siekė kelius,
kurie išryškino akis traukiančias šlaunis — pastarąsias juosė raiščiai, papuošti atitinkama
linkme nukreiptomis strėlytėmis, krūtis aukštyn iškėlė standūs korsetai, prakaito lašeliais
žvilgančiuose tarpkrūčiuose it varputės galvutės pūpsojo sunkūs, apvalūs pakabučiai.
Kaišiojami liežuviai laižė raudonas tarsi vyšnia arba juodas nelyginant antkapis lūpas,
iššaukiančiai bolavo prašiepti dantys.
Mane užliejusi vėsos banga nuslopino geidulį ir pavertė kūnus abstrakčia moteriškosios
lyties išraiška. Pajutau, jog spoksau į kampus ir apvalumų paviršius kaip mašina,
vertinančiu žvilgsniu tyrinėju raumenų bei kaulų geometriją, tarytum moterys būtų kažkokių
augalų rūšis.
Betatanatinas. Giltinė.
Tai naujausia gausios chemikalų šeimos atžala, tūkstantmečio pradžioje sukurta tam, kad
mokslininkai galėtų ištirti žmogaus būseną, labiausiai primenančią mirtį. Betatanatinas kone
priversdavo kūną merdėti, tačiau ląstelių rimtai nepažeisdavo. Tuo pačiu Giltinės molekulę
papildę kontroliniai stimuliatoriai kurstydavo protinę veiklą, todėl tyrėjai galėdavo svyruoti
ties mirties slenksčiu visiškai atsikratę emocijų arba nuostabos, kuri iškraipytų naują
informaciją fiksuojančius pojūčius. Mažos Giltinės dozės nugramzdindavo vartotoją į
atsainumo gelmes, iki šių neprasiskverbdavo nei skausmas ar lytinis susijaudinimas, nei
džiaugsmas ar sielvartas. Abejingumą, kurį ištisus šimtmečius vyrai mėgindavo spinduliuoti
prieš save regėdami nuogą moterį, nūnai įkūnijo vienintelė kapsulė. Rodės, lyg nauja prekė
specialiai būtų pritaikyta vyriškosios giminės rinkai.
Be to, narkotikas idealiai tiko kariškiams. Apspangęs nuo Giltinės, Godvino{1} svajones
išpažįstantis vienuolis galėjo sudeginti kaimą, pilną moterų bei vaikų, ir nejausti nieko,
išskyrus susižavėjimą, kuris apimtų jam stebint, kaip liepsnos nuo kaulų tirpdo mėsą.
Paskutinį kartą betatanatiną vartojau Šaryjoje, gatvių mūšiuose. Giltinės dozė
numušdavo kūno temperatūrą iki patalpoje tvyrančios šilumos ir sulėtindavo širdies
tvinksnius. Tokiomis priemonėmis apmulkindavome detektorius, instaliuotus šaryjiečių
voratankuose. Infraraudonųjų spindulių diapazone tapęs nepastebimas nuropodavai iki
priešų transporto, truputį išsitiesdavai ir pro liuką sumėtydavai termitines granatas.
Smūginės bangos sukrėstą įgulą išskersdavai lengvai lyg naujagimius kačiukus.
— Turiu tirpyklės, seni, — nuskambėjo kimus balsas, nors man jau paaiškėjo, kokiu
produktu esu viliojamas. Sumirksėjau, ir reklamos vaizdai išgaravo. Prieš save išvydau po
pilku gobtuvu boluojantį veidą. Projektorius kiurksojo ant prekeivio peties. Raudonos
lemputės, bylojančios, jog aparatas veikia, žybsėjo nelyginant šikšnosparnio akys. Harlano
pasaulyje egzistavo griežti įstatymai, kurie draudė tiesioginiais spinduliais varstyti
potencialių klientų smegenines. Smurto protrūkiai galėjo kilti netgi dėl atsitiktinių
transliacijų, kaip ir tuomet, kai prieplaukos užeigoje netyčia išliedavai kokio nors lankytojo
gėrimą. Žaibiškai pastūmiau vyruką į krūtinę. Jis susvyravo ir nugara įsirėmė į parduotuvės
vitriną.
— Ei…
— Nemyžk į galvą, bičiuli. Man tai nepatinka.
Pastebėjęs, kaip prekeivio ranka šovė link projektoriaus, kaipmat susigaudžiau, kas
manęs laukia. Porą nutirpusių pirštų įbedžiau į jo akių obuolius…
Ir staiga suvokiau stovįs priešais drėgną, plėvele aptrauktą dviejų metrų aukščio mėsos
kalną. Mano kūną apsivijo čiuptuvai. Ištiestos rankos pirštai smigo į skreplėtas, storomis
juodomis blakstienomis įrėmintas ertmes. Nuo pasišlykštėjimo sutraukė skrandį.
Tramdydamas pykinimo antplūdį dūriau į varvančias skyles ir pajutau, kaip tęžta gleivės.
— Jei neišjungsi to mėšlino aparato, prarasi regėjimą, — pagrasinau.
Mėsgalių kauburys pranyko užleisdamas vietą prekeiviui, kurio veizolus vis stipriau
spaudė mano pirštai.
 — Gerai, seni, gerai, — jis pakėlė aukštyn rankas. — Nenori tirpyklės — nepirk. Aš tik
bandau užsidirbti pragyvenimui.
Žengiau atatupstas ir leidau jam atsiklijuoti nuo vitrinos.
— Mano krašte niekas nesibrauna į praeivių galvas, — paaiškinau. Tačiau vyrukas
susiprotėjęs, jog daugiau jo nepulsiu, parodė man nykštį, ko gero, čionykštį nepadoraus
gesto atitikmenį.
— Dėjau skersą ant tavo krašto. Sumautas “žiogas”? Atsiknisk nuo manęs.
Palikau jį ramybėje ir nudrožiau per gatvę. Mintyse ėmiau abejingai svarstyti, ar moralės
požiūriu šis prekeivis kuo nors skyrėsi nuo genetikų, aprūpinusių Miriamos Benkroft movą
devinto numerio junginiu.
Sustojęs prie namo kampo palenkiau galvą ir prisidegiau cigaretę.
Jau įpusėjo popietė. Pirmasis mano laisvadienis Žemėje.
12

Tą vakarą rengiantis priešais veidrodį mane užvaldė įsitikinimas, jog į šitą movą įsikūnijęs
kažkas kitas, o aš pats tesu keleivis, tūnantis turistams skirtoje kabinoje, kurios langus
atstojo akys.
Psichovisumos atmetimo reakcija, štai kaip vadinama tokia būsena. Arba tiesiog
susiskaldymas. Panašių sukrėtimų neišvengia netgi patyrę movų keitėjai, bet maniškis buvo
nemaloniausias, kokį teko patirti per daugelį metų. Kurį laiką apimtas siaubo, vijau iš galvos
bet kokias mintis, kad manęs nepastebėtų veidrodyje atsispindintis žmogus. Suakmenėjęs
stebėjau, kaip jis įkiša Tebito peilį į neurospyruoklines makštis, po vieną kilsteli “Nemeksą”
ir “Filipsą”, patikrina apkabas. Šaunamieji ginklai buvo aprūpinti pigiais dirbtinio pluošto
dėklais, kuriuos prie drabužių prilipdydavo enzimai. Vyriškis veidrodyje įsispraudė
“Nemeksą” po kairiąją pažastimi, kur pistoletą slėps striukė, o “Filipsą” įsigrūdo už
kryžmens. Treniruodamasis porą sykių išsitraukė juos iš dėklų, atstatė į veidrodį, bet vargu
ar jam reikėjo praktikos. Klaivas nemelavo teigdamas, esą virtuali erdvė apmokymų
diskuose niekuo nenusileidžia realybei. Žmogus buvo pasirengęs žudyti bet kuriuo iš abiejų
ginklų.
Aš neramiai pasimuisčiau glūdėdamas už akių.
Nenoromis jis nusisegė pistoletus kartu su peiliu ir visa tai vėl padėjo ant lovos. Tuomet
minutę kitą pastovėjo vietoje, kol atsikratė sveiku protu nesuvokiamo nuogumo pojūčio.
Silpnybė ginklams, išgirdau sakant Virdžiniją Vidorą, prilygsta mirtinai nuodėmei. Mums
kalė šiuos žodžius nuo tos dienos, kai įstojome į diplomatinį korpusą.
Ginklas… bet kuris ginklas tėra įrankis, aiškino ji mūsų šutvei laikydama rankose čiurkšlinį
spinduliasvaidį. Sukurtas tam tikram darbui, kaip ir visi įnagiai, praverčiantis tik tada, kai
siekiate konkretaus tikslo. Žmogų, visur besinešiojantį energetinį kūjį vien todėl, kad jis —
inžinierius, palaikytumėte idiotu. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie diplomatinio korpuso
agentą.
Eilinių gretose tramdydamas juoką sukrenkštė Džimis de Sotas. Tuo metu jis išreiškė
mūsų visų nuomonę. Devyniasdešimt procentų agentų kontingento sudarė kareiviai, tarnavę
įprastose protektorato pajėgose, kur ginklai atliko žaisliukų, kai kuriais atvejais — amuletų
funkcijas. Su metaliniais savo vamzdžiais J.T. pėstininkai nesiskirdavo net per atostogas.
Virdžinija Vidora išgirdo kostelėjimą ir įsmeigė akis į Džimį.
— Pone de Sotai. Ar jūs nesutinkate?
Džimis neryžtingai pamindžikavo suglumęs dėl to, jog instruktorė nesunkiai nustatė, kas
drumsčia ramybę.
— Na, mem… iš patirties žinau, jog kuo daugiau turi šaudyklių, tuo geresnį įspūdį gali
padaryti.
Per mūsų gretas nuvilnijo tykus pritarimo murmesys. Virdžinija Vidora palaukė, kol
nutilsime.
— Gryna tiesa, — pratarė ir abiejomis rankomis ištiesė čiurkšlinį spinduliasvaidį. —
Šitas… įtaisas — puiki šaudyklė. Prašau prieiti ir ją paimti.
 Akimirką padvejojęs Džimis žengė pirmyn ir čiupo ginklą. Virdžinija Vidora pasitraukė
atbula, idant de Sotas atsidurtų kursantų dėmesio centre, tuomet nusimetė korpuso striukę.
Vilkėdama tiktai berankovį aptemptą kombinezoną, avėdama laivutes, pritaikytas
skrydžiams kosminiuose laivuose, ji atrodė smulki ir pažeidžiama.
— Pistoletas sureguliuotas šaudyti bandomuoju režimu, — garsiai tarė Vidora. — Jei į
mane pataikysite, blogiausiu atveju patirsiu pirmo laipsnio nudegimą. Stoviu maždaug už
penkių metrų. Esu neginkluota. Pone de Sotai, pamėginkite į mane šauti. Kada būsite
pasiruošęs.
Nors ir priblokštas, Džimis paklusniai kilstelėjo ginklą, patikrino spindulio galingumą, tada
nuleido ranką ir įsispigino į priešais stovinčią moterį.
— Kada būsite pasiruošęs, — pakartojo Vidora.
— Dabar, — nukirto jis.
Įvykiai klostėsi žaibiškai. Sulig paskutiniu skiemeniu Džimis pakėlė pistoletą ir, kaip
įprasta per susišaudymą, paleido spindulį, vamzdžiui nė neįgavus horizontalios padėties. Orą
nutvilkė nuožmus, čiurkšliniam ginklui būdingas traškesys. Blykstelėjo akinančios šviesos
gija. Tačiau tikslo ji nekliudė. Virdžinija Vidora numatė, kur smigs spindulys, ir nėrė iš tos
vietos. Kažkokiu stebuklingu būdu perpus sumažino penkių metrų atstumą, tuo pačiu
užsimojo dešiniojoje rankoje laikomu švarku. Šiam apsivijus pistoleto vamzdį, instruktorė
trūktelėjo į save rankovę ir iškrapštė ginklą iš Džimio gniaužtų. Užšoko ant vyruko anksčiau,
nei tas susigaudė, kas atsitiko. Spinduliasvaidis nubildėjo į kitą treniruočių salės galą, o
Džimis de Sotas, pargriautas ant grindų, teišvydo Vidoros plaštaką, švelniai prispaustą prie
jo šnervių.
Tylos pauzę nutraukė šalia manęs stovintis vaikinas, pro kurio lūpas išsprūdo pratisas
švilpimas. Virdžinija Vidora nežymiai linktelėjo garso pusėn, atsiplėšė nuo žemės ir padėjo
atsistoti Džimiui.
— Ginklas tėra įrankis, — pakartojo ji mažumėlę šnopuodama. — Įrankis, skirtas žudyti ir
naikinti, kuo jums, diplomatinio korpuso agentams, neretai teks užsiimti. Tokiais atvejais
apsirūpinsite instrumentais, kurie labiausiai jus tenkins. Tačiau neužmirškite ginklų
silpnybės. Jie viso labo įkūnija priedus — jūs esate žudikai ir naikintojai, su ginklais arba be
jų.
Įsisupęs į eskimų stiliaus striukę, jis įbedė žvilgsnį į akis, tviskančias veidrodyje. Veidas, į
kurį dabar spoksojo, atrodė neką išraiškingesnis negu žmodroido, matyto “Larkino ir Gryno”
ginklinėje, fizionomija. Abejingai paspoksojęs į atspindį jis brūkštelėjo pirštu randelį,
įsirėžusį po kairiąja akimi. Paskutinį kartą nudelbė save nuo galvos iki kojų ir pasišalino iš
kambario. Ūmai pajutau, jog mano nervus užlieja šaltas savikontrolės srautas. Leisdamasis
liftu į vestibiulį, tolyn nuo veidrodžio, prisiverčiau išsišiepti.
Aš suskilau, Virdžinija.
Kvėpuok, atsiliepė ji. Judėk. Stenkis susivaldyti.
Išeinant laukan, manyje tebekirbėjo dvilypumo jausmas. “Hendriksas” mandagiai
palinkėjo gero vakaro, kai žengiau pro paradines duris, o kitoje gatvės pusėje iš arbatinės
išniro seklys, kuris slankiojo iš paskos nuo “Larkino ir Gryno”. Kol pratinausi prie
vakarėjančio oro ir svarsčiau, ar nereikėtų atsikratyti įkyruoliu, spėjau įveikti porą kvartalų.
Didžiąją dienos dalį pragiedrėjusiame danguje švietė saulė, bet jos spinduliai nešildė.
Sprendžiant iš “Hendrikso” parūpinto žemėlapio, nuo Pleišenos, įsikūrusios pietų pusėje,
mane skyrė pusantro tuzino kvartalų. Sustojau ant gatvės kampo ir rankos mostu
pakviečiau autotaksi, kuri nėrė iš srauto kitų skraidyklių, guviai šimirinėjančių aukštybėse.
Lipdamas į mašinos saloną pastebėjau, jog prielipa seka mano pavyzdžiu.
Jis pradėjo mane erzinti.
Taksi plačiu lanku nusklendė į pietus. Pasviręs į priekį perbraukiau delnu prietaisų skydelį
virš keleivių aptarnavimo sistemos.
— Su jumis sveikinasi “Miesto linijų” tarnyba, — prašneko malonus moteriškas balsas. —
Jūs prisijungėte prie centrinės “Miesto linijų” duomenų bazės. Prašome išdėstyti, kokios
informacijos pageidausite.
 — Ar Pleišenoje galima aptikti nesaugių rajonų?
— Pleišenos vardu vadinamoje teritorijoje nėra vietų, kurios būtų saugios, — mandagiai
atsakė duomenų saugykla. — Tačiau “Miesto linijos” gabena keleivius į bet kurį tašką, esantį
Įlankos ribose, ir…
— Aišku. Kokioje Pleišenos gatvėje užfiksuota daugiausia smurtinių nusikaltimų?
Kol informacinė sistema tyrinėjo retai naudojamus kanalus, stojo trumpa pauzė.
— Devynioliktoje gatvėje, kvartaluose, esančiuose tarp Misūrio ir Viskonsino gatvių,
pernai užfiksuoti penkiasdešimt trys konfliktai, užsibaigę rimtais organiniais sužalojimais,
šimtas septyniasdešimt septyni areštai dėl draudžiamų medžiagų platinimo, šimtas
dvidešimt du incidentai, susiję su nereikšminga organine žala, du šim…
— Supratau. Koks atstumas skiria tą zoną nuo Maripozos ir San Bruno gatvių sankryžos,
kur įsikūrę “Uždari Džerio apartamentai”?
— Maždaug vienas kilometras keliaujant tiesia linija.
— Gali parodyti žemėlapyje?
Prietaisų skydelyje nušvito kvartalų schema. “Džerio” klubas buvo nurodytas kryžiuku,
gatvių pavadinimai tviskėjo žalia spalva. Kelias sekundes patyrinėjęs žemėlapį tariau:
— Tvarka. Išleisk mane Devynioliktosios ir Misūrio sankryžoje.
— Klientų aptarnavimo statutai mane įpareigoja perspėti, jog ten keliauti nepatartina.
Atsilošęs sėdynėje pajutau, kaip į veidą sugrįžta vypsnis. Šįsyk natūralus.
— Dėkui.
Daugiau neprotestuodama taksi pakluso mano įsakymui ir nutūpė prie Devynioliktosios
bei Misūrio kampo. Vieta, kur nepatartina keliauti — pernelyg švelniai pasakyta. Na, bet
tokiu santūrumu pasižymėjo visos mašinos.
Gatvėse, kur vaikiausi mongolą, neišvydau nė gyvos dvasios, užtat čionykštėje Pleišenos
dalyje knibždėte knibždėjo tipų, palyginti su kuriais “Džerio” klientai atrodė itin malonūs
žmonės. Kol mokėjau taksi, į mano pusę pakrypo tuzinas galvų, ir nė viena iš jų nebuvo
šimtaprocentinės organinės prigimties. Aš kone jaučiau, kaip į pinigus iš tolumos įsistebeilijo
mechaninės vaizdo didinimo funkciją turinčios akys, kurioms kupiūros įgavo vaiduokliškai
žalsvą atspalvį, kaip suvirpčiojo šuniška uosle aprūpintos, viešbučio šampūno nutvilkytos
šnervės, kaip visa minia, įjungusi gatvės gyvenimo ištobulintus sonarus, pastebėjo
prabangos signalą tarytum butelžuvių guotą, apie kurį Milsporto škiperiui praneša radaro
ekranas.
Antroji taksi spiralėmis nusileido mano užnugaryje. Maždaug už tuzino metrų į savo glėbį
viliojo tamsus skersgatvis. Vos spėjau į jį įsmukti, kai prie manęs pristojo pirmoji vietinių
grupelė.
— Kažko ieškai, turiste?
Artyn žengė trys žmogėnai. Jų vadeiva, dviejų su puse metrų ūgio gigantas, atrodė taip,
tarsi į rankas bei liemenį būtų prisipumpavęs tiek raumenų transplantų, kiek Nakamuros
laboratorija sugeba parduoti per metus. Dėl raudonai švytinčių tatuiruočių jo krūtinė priminė
gęstantį, žėruojančių anglių pilną laužą. Kartu su pilvo raumenimis virpėjo ir kobros
atvaizdas. Šonuose pakibusios rankos užsibaigė ilgais lyg plėšraus paukščio, nugaląstais
nagais. Fizionomiją bjaurojo randai, matyt, likę nuo tų laikų, kai milžinas patyrė nesėkmę
Išsigimėlių kautynėse. Į vieną akiduobę jis buvo įsistatęs pigų vaizdą didinantį akies
protezą. Kalbėjo stebėtinai švelniu ir liūdnu balsu.
— Atvykai pasilinksminti landynėse? — tūžmingai suurzgė figūra, stypsanti žaliūkui iš
dešinės, priklausanti smulkaus sudėjimo išblyškusiam jaunuoliui ilgais, plonais plaukais,
kurie krito ant veido. Nervingai krūpčiojanti povyza bylojo, kad vyrukui instaliuota pigi
neurochema. Jis bus mitriausias iš trijulės.
Trečiasis sutinkančiųjų grupės narys nesakė nieko, tačiau savo šuniškame snukyje
prašiepė lūpas, parodydamas transplantuotas grobuonio iltis ir nemaloniai ilgą liežuvį.
Chirurgiškai modifikuota galva kėpsojo ant vyriškosios giminės kūno, įsupto į aptemptus
odinius drabužius.
 Laiko atsargos nenumaldomai seko. Persekiotojas jau turėjo mokėti taksi ir lipti iš
mašinos. Jei tiktai nusprendė rizikuoti. Atsikrenkštęs pratariau:
— Aš tik noriu praeiti. Jeigu esate išmintingi, jūs pasitrauksite man iš kelio. Už mano
nugaros pamatysite pilietį, kurį galėsite pričiupti gerokai lengviau.
Įsitvyrojo trumpa, nepatiklumo sklidina tylos pauzė. Staiga milžinas pabandė mane
sugriebti. Numušiau šalin jo ranką, žengiau atbulas, ore pademonstravau virtinę staigių ir
akivaizdžiai mirtinų smūgių. Trijulė suakmenėjo, tipelis su šuns snukiu vis dar šiepėsi. Aš
giliai įkvėpiau.
— Kaip minėjau, jeigu esate išmintingi, jūs leisite man praeiti.
Žaliūkas buvo pasirengęs atsitraukti. Tai supratau, kai išvydau nusiminusią jo veido
išraišką. Randuotajam teko pakankamai dažnai grumtis ringe, kad jis atpažintų kovos
menus įsisavinusį kareivį, ir instinktai, kurie suvešėjo siekiant karjeros Išsigimėlių
kautynėse, perspėjo šeimininką, jog apie pergalę nė neverta svajoti. Bet pora kur kas
jaunesnių jo bendražygių apie pralaimėjimą nieko neišmanė. Milžinui nespėjus išsižioti,
blyškiaveidis su instaliuota neurochema mostelėjo kažkuo aštriu, tuo pačiu į dešinįjį mano
dilbį pamėgino įsikibti šuniškus nasrus pražiojęs jo vienmintis. Laimei, aš turėjau brangesnę
ir sparčiau veikiančią neurochemą, kuri kaipmat sureagavo į judesius. Griebiau vaikio ranką,
sulaužiau ją ties alkūne ir atgręžiau dėl skausmo nebegalintį priešintis užpuoliką į du
bendražygius. Transplantų nestokojantis padaras apsuko jį ratu. Nutaikęs momentą spyriu
pašventinau ilgaliežuvio snukį. Jis cyptelėjo ir nugeibo. Žviegdamas, sveika ranka
gniauždamas sutraiškytą alkūnę, vaikis suklupo ant kelių. Milžinas puolė į priekį, bet
stabtelėjo vos neįsirėžęs į du mano pirštus, kurie sustingo už centimetro nuo jo akių.
— Nereikia, — tyliai įspėjau.
Blyškiaodis vis dar rypavo po mūsų kojomis. Už jo tysojo bejausmis, vos pastebimai
virpčiojantis žvėriadančio kūnas. Gigantas pritūpė tarp jųdviejų, ištiesė savo stambias
rankas tarytum ketindamas juos paguosti, po akimirkos kilstelėjo galvą ir nudelbė mane
priekaištingu žvilgsniu.
Traukiausi atbulas kokį tuziną metrų, tuomet apsisukau ir leidausi tekinas. Lai seklys
pabando pro juos prasmukti ir mane pasivyti.
Prieš įsiliedamas į kitą, praeivių vibždančią, gatvę, skersgatvis pakrypo į dešinę. Išniręs iš
už kampo sumažinau greitį iki spartaus žingsnio. Galop nudrožiau į kairę pusę, ėmiau
brautis pro minią ir akimis ieškoti ženklų su gatvių pavadinimais.

Priešais “Džerio” klubą tebešoko moteris, įkalinta kokteilių taurėje. Fasadas puikavosi
ryškiai švytinčia iškaba, o klientų, regis, buvo daugiau negu vakar. Pro lanksčius mechaninio
durininko čiuptuvus kursavo nedidelės žmonių grupelės. Prekeivius, kuriuos sužalojau per
grumtynes su mongolu, seniai pakeitė kiti.
Kirtęs gatvę sustojau prie roboto. Palaukiau, kol jis mane aptapšnos ir prabils sintetiniu
balsu:
— Švarus. Ką renkies — kabinas ar barą?
— Ką aš veiksiu bare?
— Cha cha cha, — pradėjo veikti juoko programa. — Bare galima žiūrėti, bet ne liesti.
Norėsi pamiklinti rankas, trauk iš kišenės pinigus. Tokios klubo taisyklės. Jos galioja ir kitų
klientų atžvilgiu.
— Kabinos.
— Laiptais žemyn ir į kairę. Rankšluostį paimsi nuo krūvos.
Paskubomis nusileidau laiptais, patraukiau raudonai apšviestu koridoriumi, praėjau pro
rankšluosčių stirtą ir pirmas ketverias uždarytas kabinų duris. Orą drebino bosinis
technomuzikos ritmas. Įžengiau į penktąjį kambarėlį, užtrenkiau duris, dėl visa pikta įkišau
keletą kupiūrų į kreditinę mašiną ir priartėjau prie matinio stiklo pertvaros.
— Luiza?
Į sienelę dunkstelėjo kūnas, prie stiklo prisiplojo krūtys. Palubėje besisukanti vyšnelė
nutvieskė merginą raudonais dryžiais.
 — Luiza, čia aš. Irena. Lizės mama.
Jos tarpkrūtyje pastebėjau kažką juoduojant. Manyje bematant atgijo neurochema.
Staiga stiklinė pertvara prasiskyrė, ir Luizos kūnas suglebo tiesiai man į glėbį. Virš jos peties
pasirodė plačiavamzdis į mane nukreiptas ginklas.
— Nė iš vietos, šūdžiau, — griežtai įspėjo balsas. — Aš laikau skrudintuvą. Vienas
klaidingas judesys, ir nuo tavo pečių nurėšiu galvą, o laikmeną ištirpdysiu į lydmetalio
krūvelę.
Suakmenėjau. Mano ausis pasiekusios primygtinės gaidelės liudijo, jog balso savininkas
mažne apimtas panikos. Tai nežadėjo nieko gera.
— Štai taip. — Už nugaros prasivėrė durys, į kabiną įleisdamos pulsuojančios muzikos
fragmentą. Po sekundės prie mano stuburo prigludo antro ginklo vamzdis. — Dabar nuleisk
ją žemyn, tik lėtai, ir atsitrauk.
Švelniai paguldžiau kūną ant atlasinių grindų ir išsitiesiau. Kabiną užliejo ryški šviesa,
raudona vyšnelė porą sykių sumirgėjusi užgeso. Kambario durys su trenksmu užsidarė
nutildydamos muziką, o priešais mane išdygo aukštas blondinas juodais aptemptais
drabužiais ir blasteriu, prie kurio gaiduko bolavo jo krumpliai. Lūpos kietai sučiauptos, aplink
vyzdžius, išsiplėtusius nuo stimuliatorių, blizgėjo baltymai. Į nugarą įremtas pistoletas dūriu
paragino mane žingsniuoti pirmyn, tuo tarpu blondinas artėjo iš priekio, kol bestelėjo
blasterio vamzdį į mano dantis.
— Kas tu toks, šū-ū-ūdžiau? — sušnypštė jis.
Pakreipiau galvą į šoną, kad sugebėčiau prasižioti.
— Irena Eliot. Mano duktė anksčiau čia dirbo.
Blondinas perbraukė ginklu mano skruostą ir vamzdžio kiaurymę įbedė po smakru.
— Tu meluoji, — tyliai pareiškė. — Vienas mūsų bičiulis darbuojasi Įlankos kalėjime ir jis
tvirtina, jog Irena Eliot tebetūno saugykloje. Matai, mes patikrinome tavo mėšlinas
pasakėles, kurių priskiedei šitai kekšei.
Jis paspyrė ant grindų tysantį kūną. Skaisčiai apšviestame kambaryje akies krašteliu
nesunkiai pastebėjau šviežias merginos odą sudergusias kankinimo žymes.
— Kad ir kas tu būtum, prieš atsakydamas į kitą klausimą gerai pagalvok. Kodėl tau
parūpo Lizė Eliot?
Mano žvilgsnis nuslydo blasterio vamzdžiu iki perkreiptos fizionomijos. Sprendžiant iš
grimasos, su tuo tipu aiškintis nevertėjo. Jis pernelyg išsigandęs.
— Lizė Eliot — mano duktė, subingalvi, ir jei tavo bendras tikrai galėtų gauti slaptos
informacijos iš miesto saugyklos, tu žinotum, kodėl visi įrašai teigia, esą mano įkalinimo
laikas dar nesibaigė.
Nuo aršaus ginklo dūrio mano nugarą pervėrė skausmas, tačiau blondinas, rodės,
netikėtai atsipalaidavo. Prašiepė lūpas tuo parodydamas, jog apklausą trumpam baigė, ir
nuleido blasterį.
— Gerai, — pratarė. — Dykai, atvesk Oktajų.
Užnugaryje kažkas pasišalino iš kabinos. Blondinas mostelėjo į mane ginklu.
— Tu. Atsisėsk kampe, — liepė atsainiu, kone nerūpestingu balsu.
Nuo stuburo atšlijo pistoleto žiotys, ir aš nuolankiai įvykdžiau reikalavimą. Įsitaisęs ant
aksominių grindų apsvarsčiau galimybę pasprukti. Dykui išgaravus, kambaryje liko trys
priešininkai. Blondinas, moteris, įsikūnijusi į sintetinę azijietiškos kilmės movą — jei tiktai
manęs neapgavo akys, — rankoje laikanti antrąjį blasterį, kurio vamzdžio galas buvo
įsispaudęs į nugarą, ir stambus juodaodis, vietoj ginklo gniaužiantis kažkokį geležies luitą.
Jokių šansų. Vietiniai galvažudžiai akivaizdžiai pranoko prielipas, pastojusius kelią
skersgatvyje. Visa savo išvaizda čionykščiai spinduliavo šaltą ryžtą ir šiuo atžvilgiu iš dalies
priminė Kadminą, kuris mane užpuolė “Hendrikse”.
Susimąstęs akimirką spoksojau į sintetinę moterį. Ne, to negali būti, nusprendžiau. Net
jeigu Kadminas kažkaip sugebėjo išvengti Ortegos minėtų kaltinimų ir persikūnyti į kitą
movą, jis turėjo pakankamai informacijos. Kitaip tariant, žinojo, kas jį nusamdė ir kas aš
toks, tuo tarpu į mane dėbsanti trijulė nenutuokė, su kuo susidūrė — dėl to nekilo jokių
abejonių.
Ką gi, tiesos atskleisti jiems nesiruošiau.
Nukreipiau akis į sumaitotą Luizos movą. Atrodo, tie tipai įpjovė jos šlaunis ir praplėšė
žaizdas. Paprasta, primityvu, tačiau labai veiksminga. Spėjau, kad jie privertė skausmo bei
siaubo užvaldytą merginą stebėti kankinimus. Regint, kaip darkomas tavo kūnas, gali
persiversti viduriai. Šaryjoje tuo neretai užsiiminėdavo religinė policija. Luizai, ko gero,
prireiks psichochirurginio gydymo, idant ji atsigautų po traumos.
Blondinas pastebėjo, kur žiūriu, ir niūriai linktelėjo, tarsi būčiau jų nusikaltimo
bendrininkas.
— Tau įdomu, kodėl ji neprarado galvos?
Apdovanojau vyruką šaltu žvilgsniu.
— Ne. Tu panašus į žmogų, kuriam netrūksta darbų, bet manau, jog paaukosi šiek tiek
laiko ir sunaikinsi jos laikmeną.
— Nė nesiruošiu, — mėgaudamasis akimirka atšovė jis. — Senoji Anemonė — katalikė.
Trečios ar ketvirtos kartos, kaip man sakė merginos. Rašytiniai parodymai su priesaika
užfiksuoti diske. Susilaikymo įžadus užregistravo Vatikanas. Mes priimame į darbą nemažai
panašių mergyčių. Kartais tai labai praverčia.
— Tu per daug šneki, Džeri, — įspėjo moteris.
Blondinas dėbtelėjo į ją, tačiau ant liežuvio galo kirbėjusi replika neišsiveržė pro
perkreiptas lūpas, nes tuo momentu į kabiną įvirto du vyrai, veikiausiai Dykas su Oktajumi,
kuriuos atlydėjo technomuzikos banga. Žvilgsniu įvertinęs Dyką priskyriau jį tai pačiai
raumenų kalno kategorijai, kaip ir juodaodį, vartantį delnuose geležies strypą. Tuomet
pažiūrėjau į jo bendražygį, ryjantį mane akimis. Pajutau, kaip suvirpėjo širdis. Oktajaus
vardu vietiniai vadino mongolą.
Džeris pakreipė galvą mano linkme.
— Čia jis? — paklausė.
Oktajus lėtai sulinksėjo, ir plačiame veide nušvito nuožmi, triumfo kupina šypsena. Jis
nevalingai spūsčiojo masyvius, prie šonų nuleistus kumščius ir spinduliavo tokią
neapykantą, kad nuo jos bemaž springo. Toje vietoje, kur lūžusią nosį pakoregavo kažkoks
atgrubnagis, plušėjęs audinių virinimo instrumentu, kėpsojo gumbelis, tačiau šis negalėjo
pakurstyti įniršio, kurį man puoselėjo mongolas.
— Nagi, Raikeri. — Blondinas pasviro į priekį. — Gal teiksies pakeisti savo istoriją ir
paaiškinti, kokio velnio bandai kabinti makaronus?
Jis kreipėsi į mane.
Dykas nusispjovė į kampą.
— Aš nesuprantu, — aiškiai tardamas žodžius atsakiau, — ką tu kliedi. Už tai, kad
pavertei mano dukterį prostitute ir ją pribaigei, pažadu tave nužudyti.
— Abejoju, ar turėsi tokią progą. — Pritūpęs priešais Džeris nudūrė akis į grindis. — Tavo
duktė buvo kvaila kekšė, kuri tikėjosi tapti garsenybe ir galvojo, jog sugebės mane
apmauti… — jis užsičiaupė ir palingavo galvą lyg stebėdamasis savimi. — Ką, po velnių, aš
kalbu? Matau tave, bet vis tiek pakimbu ant kabliuko. Tenka pripažinti, Raikeri, jog tu moki
vaidinti. — Blondinas paniekinančiai suprunkštė. — Gerai, paklausiu tavęs dar kartelį.
Maloniai. Galbūt mums vis dėlto pavyks susitarti. Paskui nusiųsiu tave pas vieną velniškai
rafinuotą savo bičiulį. Ar tu suvoki, ką sakau?
Lėtai linktelėjau.
— Puiku. Taigi, Raikeri, ką tu veiki Pleišenoje?
Pažiūrėjau į jo veidą. Smulkus banditėlis, įsivaizduojantis, jog nestokoja vertingų
pažinčių. Nieko dora iš jo neišgausiu.
— Kas per vienas tas Raikeris?
Blondinas vėl nukorė galvą ir įsistebeilijo sau tarp kojų. Visa savo išore rodė nuoširdžiai
apgailestaująs dėl to, kam lemta įvykti. Galop apsilaižė lūpas, nežymiai pasiūbavo savo
smegeninę, atsistodamas brūkštelėjo ranka per kelius.
 — Kaip nori, smarkuoli. Tik neužmiršk — aš leidau tau rinktis. — Jis atsigręžė į sintetinę
moterį. — Išvesk jį. Nepalik jokių pėdsakų. Perduok jiems, kad Raikeris prisipumpavęs
apsaugos programomis iki ausų. Iš šitos movos nieko nepavyks išpešti.
Moteris sulinksėjo ir blasteriu paragino mane kilti iš kampo. Tuomet bato galu paspyrė
Luizos lavoną.
— Ką daryti su šita?
— Atsikratyk. Mailai, Dykai, keliaukite su ja.
Juodaodis užsikišo ginklą už diržo, susikūprino ir užsivertė ant pečių merginos kūną
tarytum prakurų ryšulį. Greta stovintis Dykas meiliai užplojo per pamėlynavusį lavono
sėdmenį.
Mongolas kimiai suurzgė. Džeris atsisuko į jį neslėpdamas pasibjaurėjimo.
— Ne, tu lieki. Aš nenoriu, kad tave pastebėtų ten, kur jie vyks. Nesijaudink, diską mes
gausime.
— Žinoma, seni, — per blondino petį mestelėjo Dykas. — Pristatysime jį sveikutėlį. Visą
kelią atgal niekas jo nepalies.
— Pakaks šnekų, — šiurkščiai nutraukė juos moteris ir žengė prie manęs. — Mums derėtų
kai ką išsiaiškinti, Raikeri. Aš, kaip ir tu, turiu neurochemą. Jos blokas tobulai apsaugotas
nuo sutrenkimų. Tokie žaisliukai instaliuojami “Lokidos-Mitomos” kompanijoje dirbantiems
pilotams bandytojams. Tu niekaip man nepakenksi. Aš mielai pradeginsiu skylę tavo
žarnose, jei bent pastebėsiu šnairą žvilgsnį. Jiems nerūpi, kokios būklės tave pristatysime.
Aišku, Raikeri?
— Aš ne Raikeris, — irzliai atkirtau.
— Kurgi ne.
Pro matinio stiklo duris įžengėme į mažutį kambarėlį; ankštoje erdvėje tilpo tiktai
tualetinis staliukas ir dušinė. Iš patalpos išnirome į koridorių, lygiagretų tam, kuris driekėsi
priešais kabinas. Čia akių nerėžė raudona šviesa ir nebuvo girdėti muzikos. Koridorius
įsiliejo į širmomis atskirtus persirengimo kambarius, kur susmukę jauni vyrai bei moterys
rūkė arba spoksojo į tuštumą nelyginant sintetikai. Galbūt kuris nors iš jų ir užfiksavo mūsų
procesiją, tačiau niekaip į ją nesureagavo. Mailas žygiavo pirmas, užsivertęs ant kupros
lavoną. Dykas sekė man įkandin, o sintetinė moteris pėdino voros gale, atsainiai laikydama
rankoje blasterį. Vienu momentu pakreipęs galvą išvydau Džerį, kuris stypsojo užnugaryje
įsirėmęs į šonus rankas kaip tikras šeimininkas. Dykas plaštakos smūgiu pašventino mano
smilkinį ir privertė nusisukti į priekį. Savo akiratyje tematydamas žaizdotas kadaruojančias
Luizos kojas nukėblinau pro duris į tamsią dengtą mašinų stovėjimo aikštelę, kur mūsų
laukė juoda rombo formos skraidyklė.
Sintetikė atvožė bagažinės dangtį ir pamojo man blasteriu.
— Čia vietos su kaupu. Įsitaisyk patogiai.
Atsigulęs bagažinėje supratau, kad ji teisi. Mailas nubloškė Luizos lavoną šalia manęs ir
užtrenkęs dangtį paliko mudu tamsoje. Išgirdau, kaip subildėjo atveriamos ir uždaromos
durelės, po sekundės ausis pasiekė variklių gausmas, ir mašina švelniai sudrebėjusi
atsiplėšė nuo žemės.
Kelionė ilgai neužtruko, be to, skristi buvo maloniau nei kratytis važiuojant gatve. Džerio
bičiuliai vairavo apdairiai — kai bagažinėje gabeni keleivius, vargu ar norisi, jog dėl
neparodyto posūkio signalo tave sulaikytų nuobodžiaujantis patrulis. Tamsi buveinė būtų
buvusi gana patogi, jei ne silpnas fekalijų tvaikas, sklindantis nuo lavono. Kankinama Luiza
išsituštino.
Didžiąją skrydžio dalį su užuojauta mąsčiau apie merginą, graužiau save mintis apie
katalikų propaguojamą idiotizmą tarsi šuo, iš nasrų nepaleidžiantis kaulo. Merginos
laikmena visiškai sveika. Atmetus finansines aplinkybes, ją būtų įmanoma kaipmat
atgaivinti. Harlano pasaulyje Luizą laikinai perkūnytų — bent jau į sintetiką, — idant ji
galėtų dalyvauti teismo procese. Paskelbus nuosprendį, jos šeimos turimą draudimo polisą
papildytų suma, kurią skirtų Pagalbos Aukoms organizacija. Devyniais atvejais iš dešimties
pinigų užtektų, kad ji įsigytų naują, pakenčiamą movą. Tavasis dalgis, Giltine, galutinai
atšipo.
Nežinojau, ar PA įsikūrusi Žemėje. Tikriausiai ne, sprendžiant iš tūžmingo Kristinos
Ortegos monologo, išrėžto prieš porą dienų, tačiau galimybė sugrąžinti merginai gyvybę
visgi egzistavo. Deja, kažkoks guru šitoje sumautoje planetoje pareiškė, esą tai prilygsta
mirtinai nuodėmei, ir Luiza, slapyvardžiu Anemonė, prisijungė prie daugybės kitų nelaimėlių,
kuriuos pasmerkė beprotiška religija.
Ach, tie žmonės. Jų niekada neperprasi.
Mašina pakrypo ir spiralėmis ėmė leistis žemyn, o lavonas užvirto ant manęs. Pro kelnių
klešnę prasisunkė kažkoks skystis. Iš baimės ėmiau prakaituoti. Jie ketino įgrūsti mane į
kūną, kuris, priešingai nei dabartinė mova, nebūtų atsparus skausmui. Tada galės išdarinėti
su manimi, ką užsigeis, netgi fiziškai užmušti.
Paskui perkels į šviežią kūną ir pratęs kankinimus.
Arba, jei nestokojo atitinkamų technologijų, prijungs mano sąmonę prie virtualios
matricos, kokia naudojama psichochirurgijoje, ir savo užduotį įvykdys pasitelkę elektronines
priemones. Aš asmeniškai nepajusčiau jokio skirtumo, tačiau darbą, kuris realybėje tęstųsi
ne vieną dieną, virtualioje erdvėje pavyktų atlikti per keletą minučių.
Garsiai nurijau seiles, priverčiau atgyti neurochemą, kad ji apmalšintų išgąstį. Kiek
įmanydamas švelniau nustūmiau nuo veido šaltą Luizos kūną. Pasistengiau negalvoti, kodėl
ji žuvo.
Mašina nutūpė ant asfalto ir porą sekundžių pariedėjusi sustojo. Kai bagažinės dangtis vėl
pakilo, aš teišvydau apšvietimo vamzdeliais nusėtą stogą, kuris dengė kitą stovėjimo
aikštelę.
Demonstruodami profesionalams būdingą atsargumą, jie iškrapštė mane laukan. Dykas ir
Mailas atsitraukė į šonus, kad nesimaišytų atokiau stovinčios moters akiratyje, jeigu, esant
reikalui, jai tektų į mane šauti. Vogčiomis nužvelgęs blausią aplinką, pastebėjau tuziną
niekuo neišsiskiriančių transporto priemonių. Jos kėpsojo pakankamai toli, todėl
registracinių brūkšninių kodų neįžiūrėjau. Patalpos gale užfiksavau trumpą nuožulnų taką,
ko gero, vedantį aukštyn link nusileidimo ir pakilimo aikštelės, lygiai tokį patį kaip milijonai
panašių instaliacijų. Atsidusęs ir išsitiesęs vėl pajutau drėgmę ant savo kojos. Dirstelėjau į
kelnes. Ant šlaunies juodavo dėmė, likusi nuo kažkokio skysčio.
— Na, kur gi mes atvykome? — pasidomėjau.
— Į galutinę stotelę, — suniurnėjo Mailas. Ištraukęs Luizą mąsliai į ją pažiūrėjo. — Šitą
nešti įpraston vieton?
Sintetinė moteris linktelėjo, ir jis nudrožė per stovėjimo aikštelę link dvigubų durų. Jau
ketinau žengti įkandin juodaodžio, tačiau ji mane sustabdė pamojusi blasteriu.
— Ne tu. Ten tėra šiukšliavamzdis — tam tikri žmonės pageidauja su tavimi šnektelėti,
kol dar nenusileidai vamzdžiu. Eik čia.
Dykas išsišiepė ir iš galinės kelnių kišenės išsitraukė nediduką ginklą.
— Teisingai, ponuli Kietapauti Fare. Eik čia.
Jie nuginė mane prie kitų durų, vedančių į erdvų komercinei veiklai pritaikytą liftą, kuris,
pasak sienoje tvyksčiojančio skaitmeninio ekranėlio, slinko žemyn du tuzinus aukštų, kol
pagaliau sustojo. Per visą kelionę Dykas su moterimi šliejosi į priešingus kabinos kampus ir
nė akimirkai nepaleido iš rankų ginklų. Nekreipdamas dėmesio į porelę stebėjau skaitiklį.
Kai durys galų gale prasiskyrė, kitoje slenksčio pusėje mūsų jau laukė medikų komanda
ir diržais aprūpintas ratuotas stalas. Užuot paklusęs savo instinktams, griausmingai
raginantiems juos užpulti, nepajudėjau iš vietos. Abejingai žvelgiau į porą melsvus chalatus
dėvinčių vyriškių, kurie priėję griebė mano rankas, kad nebandyčiau priešintis, bei moterį,
žengusią artyn ir bedusią švirkštą man į sprandą. Odą nutvilkė veriantis skausmas, ir staiga
pajutau, kaip atplūsta šalčio banga. Akiračio pakraščius aptemdė pilka plėvelė. Paskutinis
dalykas, kurį prisimenu, tai — abejingas medikės, lūkuriuojančios, kol prarasiu sąmonę,
veidas.
13
 Mane prižadino ezano garsai — iš gausybės mečečių garsiakalbių sklindančiose eilėse
skambėjo niurzglios, metalinės gaidelės. Paskutinį kartą jas girdėjau Šaryjos planetoje,
Zihikės padangėse, tačiau anuomet giedojimą veikiai užgožė atšvilpusios marodierių
bombos. Dabar, virš mano galvos, pro puošnų langą su grotelėmis veržėsi šviesa. Papilvę
smelkiantis maudimas priminė man, jog netrukus prasidės mėnesinės.
Atsisėdau ant medinių grindų ir save nužvelgiau. Jie perkūnijo mane į moterį, jauną,
kokių dvidešimties metų, vario spalvos gymiu bei kupeta juodų plaukų, kurie, kai juos
pačiupinėjau, pasirodė besą glotnūs ir purvini — dėl to kaltinti derėtų artėjančias
menstruacijas. Mano oda buvo truputį riebaluota. Nežinau kaip, tačiau suvokiau, jog ilgą
laiką nesimaudžiau. Be paprastų, chaki spalvos, gerokai per didelių marškinių, nieko
daugiau nevilkėjau. Į audinį trynėsi išpampusios, jautrios krūtys. Dirstelėjęs į savo kojas
vietoj batų teišvydau basas pėdas.
Pašokau ir žengiau prie lango. Tuščia jo ertmė žiojėjo kur kas aukščiau mano galvos,
todėl teko įsikibti į groteles, kad prisitraukęs iki angos galėčiau pažiūrėti laukan. Saulės
nugairintas kraštovaizdis, pilnas kreivų šleivų, čerpėmis užklotų stogų, tęsėsi kiek akys
užmatė. Ant pastatų nestigo pakrypusių antenų ir senovinių palydovinių lėkščių. Kairėje, ties
horizontu, kyšojo minaretų smailės. Už jų bolavo garų dryžis, kurį paliko kylantis orlaivis. Iš
lauko pro grotas sunkėsi karštas ir drėgnas oras.
Man ėmė gelti rankas, tad nusileidau ant grindų ir tyliai patraukiau link durų. Nuojauta,
kad jos bus užrakintos, pasitvirtino.
Ezano eilės nutyko.
Virtuali erdvė. Štai ką jie rekonstravo nuskaitę mano prisiminus. Šaryjoje buvau
susidūręs su vienais iš nemaloniausių potyrių, kurie egzistavo ilgoje žmogiško skausmo
istorijoje. Kvotos programose religinė Šaryjos policija išsiskyrė tokiu pat populiarumu, kaip
bandomuosiuose porno-vaizdiniuose — Angina Čandra. Ką gi, šiurpą keliančioje, virtualioje
Šaryjos aplinkoje atsidūriau moters pavidalu.
Vieną vakarą kaip reikiant įkaušusi Sara man pareiškė: “Žmonių rasei atstovauja
moterys, Takai. Tiktai jos vienos. Vyrai tėra mutantai, turintys daugiau raumenų ir perpus
mažiau nervų. Nuolat kovojančios, sukruštos mašinos”. Pačiam ne sykį teko persikelti į
priešingos lyties movą, todėl šiai teorijai pritariau. Moteris patiria tokią jausmų gamą, apie
kokią vyras tegali svajoti. Pasižymi aštresniu lytėjimo pojūčiu, turi itin jautrią sąsają,
pajėgiančią užmegzti artimą ryšį su aplinka, kurios vyriškas kūnas, savo ruožtu, instinktyviai
purtosi. Vyrui oda įkūnijo užtvarą, apsaugą. Moteriai — organą, skirtą sąlyčiui.
Tačiau tai turėjo ir savų nepatogumų.
Moterys lengviau iškęsdavo skausmą negu vyrai, bet kartą per mėnesį dėl menstruacinio
ciklo šitą gebėjimą visiškai prarasdavo.
Jokios neurochemos. Aš patikrinau.
Jokio paruošimo kovoms, jokio agresijos reflekso.
Nieko.
Nė menkiausių nuospaudų ant švelnios odos.
Su trenksmu atsivėrė durys, ir aš krūptelėjau. Mane išmušė prakaito lašai. Į kambarį
įžengė du barzdoti vyrai spindinčiomis tarsi ugnies liepsnos akimis. Abu vilkėjo lininius, nuo
kaitros apsaugančius rūbus. Vienas rankose laikė lipnios juostos ritinį. Kitas spaudė lituoklį.
Puoliau porelę vien tam, kad išsivaduočiau iš stingdančios panikos gniaužtų ir nuslopinčiau
stiprėjantį bejėgiškumo jausmą.
Barzdočius su lipnia juosta atmušė mano liesas rankas ir atžagariu smūgiu tvojo per
veidą. Išsitiesiau ant grindų. Pajutau, kaip nutirpo skruostas; burną nutvilkė kraujo skonis.
Vienas iš vyrų trūktelėjo mane aukštyn ir pastatė ant kojų. Kito, man smogusio tipo
fizionomija tarytum šmėžavo tolumoje.
— Ką gi, — tarė jis. — Pradėsime.
 Užsimojęs laisvąja ranka pamėginau suvaryti nagus į barzdočiaus akis. Diplomatinio
agento patirtis suteikė man reikalingą greitį, tačiau judesių tiksliai kontroliuoti neįstengiau,
todėl prašoviau pro šalį ir tiesiog perdrėskiau skruostą. Jis virptelėjo ir atšoko.
— Mėšlina kekšė, — iškošė palietęs žaizdelės ir įsmeigęs akis į kruvinus savo pirštus.
— Susimildamas, — pražiojau nenutirpusią lūpų pusę. — Nejau mums reikės vaidinti
pagal scenarijų? Vien todėl, kad įkūnijote mane į… — neužbaigęs sakinio prikandau liežuvį.
Jo veide nušvito pasitenkinimo išraiška.
— Vadinasi, tu nesi Irena Eliot, — tarė. — Mes darome pažangą.
Šįsyk jis vožė į šonkaulius priversdamas mano kūną atsikratyti deguonies atsargomis ir
paralyžiuodamas plaučius. Susiriečiau dvilinkas virš jo rankos nelyginant apsiaustas ir
praradęs žadą išsiskėtojau ant medinių grindų. Smūgį lydėjo tylus trakštelėjimas. Kol
raičiausi, barzdočius iš savo bendro paėmė ritinį ir atrėžė ketvirtį metro juostos. Pasigirdo
šleikštus dryksnis, tarsi kažkas būtų dyręs odą. Jis nukando atkarpą, pritūpė, pakėlė
dešiniąją mano ranką virš galvos ir priklijavo riešą prie grindų. Blaškiausi lyg purtomas
elektra, todėl barzdotajam kankintojui prireikė šiek tiek laiko, kol jis sučiupo kairiąją mano
ranką ir pakartojo procedūrą. Perlietas stiprėjančio, tačiau ne mano instinktų kurstomo
poreikio užstaugti, prisiverčiau jį užgniaužti. Aušinti burną beprasmiška. Jėgas vertėjo
pataupyti.
Į kietas grindis nepatogiai prisispaudė švelni alkūnių oda. Išgirdęs barškėjimą pakreipiau
galvą. Antrasis vyras nuo kambario sienos vilko porą suolelių. Kol mane nokautavęs tipas
lipdė prie grindų praskėstas kojas, žiūrovas įsitaisė ant vienos taburetės, kišenėje sužvejojo
rūkalus, iš pakelio išpurtė cigaretę. Plačiai man išsišiepęs įspraudė ją tarp lūpų ir ištiesė
ranką lituoklio pusėn. Užsirūkyti pasiūlė ir bendražygiui, kuris žengė atgal grožėdamasis
savo darbu, tačiau barzdočius su lipnia juosta pakelio neėmė. Rūkorius gūžtelėjo, užžiebė
lituoklį ir pasviręs virš ugnelės prisidegė cigaretę.
— Tu mums papasakosi, — tarė išpūtęs virš manęs dūmų sruogas, — viską, ką žinai, apie
“Uždarus Džerio apartamentus” ir Elizabetą Eliot.
Šnypščiantis lituoklis, regis, krizeno tyliame kambaryje. Pro aukštą langą kartu su saulės
spinduliais atsklido be galo tykūs gausiai apgyvendinto miesto garsai.
Svilinimo procesą jie pradėjo nuo kojų.

Iš gerklės besiveržiantis klyksmas, pakyla į neįsivaizduojamas aukštumas, be gailesčio

varsto mano ausų būgnelius. Akiratį aptemdo raudonų dryžių ornamentai.
Inenininenininenin…
Prieš save išvystu atklypuojantį Džimį de Sotą. Čiurkšlinis spinduliasvaidis kažkur
išgaravęs, kruvinos rankos prilipusios prie veido. Klupčiojanti figūra nepaliaujamai spiegia, ir
akimirką man dingojasi, jog triukšmą kelia sirena, pranešanti apie užkrato pavojų.
Instinktyviai patikrinu ant peties primontuotą savo matuoklį, bet netrukus agonišką kaukimą
perskrodžia daugiau ar mažiau rišlus žodis, ir aš susigaudau, jog žviegia Džimis.
Jis stovi kone išsitiesęs. Bombardavimo sukeltame chaose įkūnija taikinį, kurį lengvai
nupiltų bet kuris snaiperis. Stryktelėjęs per atvirą žemės lopinėlį nugriaunu jį už
aptrupėjusios sienos. Bičiulis tebekriokia, kai atverčiu jį ant nugaros, idant pažiūrėčiau, kas
nutiko veidui. Vargais negalais nustumiu rankas nuo fizionomijos ir prieblandoje pastebiu,
jog kairioji akiduobė žioji tuščia. Jo pirštai išteplioti akies gleivine.
— Džimi, Džimi, kas, po velnių…
Staugimas nenutyla. Dilgina mano nervus taip, tarytum kažkas juos brūžintų švitriniu
popieriumi. Iš visų jėgų spaudžiu prie žemės jo rankas, kad šios neiškrapštytų sveikosios
akies. Mane nukrato šiurpuliai, kai susigaudau, kas įvyko.
Virusinis antpuolis.
Nustoju rėkti ant Džimio ir užriaumoju:
— Medikai! Medikai! Pažeista laikmena! Virusinis antpuolis!
Girdėdamas savo šūksnius, kurie aidi Inenino placdarme, jaučiu, kaip išblėsta pasaulis.
 Galų gale jie palieka žaizdotą, besirangantį tavo kūną vieną. Įprasta praktika. Kankintojai
suteikia atokvėpį, kad įsisąmonintum, ką jie tau padarė ir, kas svarbiausia, ko dar reikėtų
tikėtis ateityje. Karštligiški, smegeninėje užgimę vaizdai, kurie perspėja, kas tavęs laukia,
atstoja ne mažiau veiksmingą instrumentą nei karšti geležiniai strypai arba peiliai.
Kai išgirsi juos sugrįžtant, artėjantys žingsniai sukelia tokį siaubą, kad išvemi visus
tulžies likučius.

Įsivaizduokite iš palydovo perduotą miesto vaizdą, 1:10000 masteliu. Savo apimtimis

mozaika prilygtų nemažai namo sienai, todėl į ją patartina spoksoti, atsitraukus per tam
tikrą atstumą. Akivaizdžias smulkmenas galima pastebėti iš pirmo žvilgsnio. Ar miestas
išplėtotas pagal strateginius planus, o gal išaugęs organiškai, reaguodamas į skirtingus,
kiekviename šimtmetyje vyravusius poreikius. Ar jame egzistuoja kariniai įtvirtinimai. Ar jis
įsikūręs pajūryje. Atidžiau įsižiūrėjęs gaunate dar daugiau duomenų. Kur driekiasi
pagrindinės gatvės, ar mieste yra su informaciniais tinklais sujungtas kosmouostas, ar
žaliosiose zonose veši parkai. Jei esate patyręs kartografas, galite netgi nustatyti, kokiose
vietose dažniausiai kursuoja vietiniai gyventojai, kokie rajonai juos vilioja, kokie sunkumai
iškyla dėl eismo, ar pastaruoju metu miestui teko nukentėti nuo rimto bombardavimo arba
riaušių.
Tačiau kai kurios informacijos vaizdas niekada nepateiks. Kad ir kaip didintumėte ir
kraipytumėte nuotrauką, ji nesupažindins jūsų su tenykščiu nusikalstamumo lygiu,
nepasakys, kada piliečiai gulasi miegoti. Ar meras ketina nugriauti seną kvartalą, ar policija
korumpuota, kokios keistenybės įvyko Angelų prieplaukoje stovinčiame, penkiasdešimt
pirmuoju numeriu pažymėtame name. Visai nesvarbu, kad jūs galite išskaidyti mozaiką į
atskiras stačiakampes dalis ir sulipdyti jas kitokia tvarka. Yra dalykų, kuriuos įmanoma
sužinoti tik nukeliavus į tą miestą ir pašnekėjus su gyventojais.
Skaitmeninių sąmonių saugyklos, užuot išnaikinusios kvotas kaip atgyveną, leido sutelkti
dėmesį į apklausų esmę. Skaitmeninę formą įgavusi sąmonė primena nuotrauką. Niekas iš
jos neišrinks atskirų minčių, lygiai taip pat, kaip palydovas, kuris, atsiųsdamas miesto
vaizdą, nepajėgs perteikti individų gyvenimo. Pasitelkusi Eliso modelį psichochirurgė
sugebėtų užfiksuoti rimtas, sąmonei pakenkusias traumas ir bendrais bruožais pasiūlyti,
kaip susidoroti su problemomis, tačiau jai vis vien reikėtų generuoti virtualią aplinką, kurioje
būtų galima prašnekinti pacientą. Kvotėjams, užsibrėžusiems gerokai konkretesnius tikslus,
tenka dar labiau paprakaituoti.
Antra vertus, S.S.S. suteikė šansą mirtinai nukankinti žmogų, ir ne vieną kartą. Turint
tokią galimybę, apie apklausas, paremtas hipnoze ar narkotikais, seniai visi užmiršo, nes
tie, kuriems dėl specifinės veiklos grėsdavo atsidurti tardomojo kailyje, nesunkiai
apsirūpindavo chemine apsauga arba pakoreguodavo savo sąmonę taip, kad iš jos
nepavykdavo iškrapštyti nė menkiausios informacijos.
Deja, iki šiol niekas neišrado priemonių, galinčių paruošti tiems momentams, kai tau
degina pėdas. Plėšo nagus.
Į krūtis gesina cigarečių nuorūkas.
Varsto vaginą įkaitintu gelžgaliu.
Skausmui. Pažeminimui.
Sužalojimams.

Psichodinamika / Integracijos apmokymai.

Įžanga.
Ekstremali įtampa priverčia sąmonę elgtis keistai. Kursto haliucinacijas, verčia atsiriboti
nuo aplinkos veiksnių. Korpuse jūs išmoksite tuo pasinaudoti. Užuot instinktyviai reagavę į
pavojus, gebėsite šaltai juos įvertinti ir rasti būdą, kaip išsisukti iš keblios padėties.

Iki raudonumo įkaitęs metalas skverbiasi į kūną tirpdydamas odą lyg polietileną.
Skausmas nestiprėja, bet blogiausia, jog matai, kaip visa tai vyksta. Iš pradžių negali
patikėti, ką regi. Ilgą laiką negirdi nieko, išskyrus klaikiai pažįstamą savo riksmą. Žinai, kad
klykdamas jų nesustabdysi, bet vis vien staugi, maldauji…

— Tai bent sumauta padėtis, ar ne, seni?

Džimis apdovanoja mane lavono šypsena. Mus supa Ineninas, nors to negali būti. Medikai
išgabeno jį spiegiantį. Realybėje…
Bičiulio veidas surimtėja.
— Palik realybę ramybėje. Tau nėra ką ten veikti. Žvelk į save iš šalies. Ar ją fiziškai
sužeidė?
Krūpteliu.
— Pėdos… ji nebegali vaikščioti.
— Močkrušiai, — dalykiškai pastebi jis. — Kodėl mums nepaporinus, ką jie nori sužinoti?
— Mes nenutuokiame, ko tie žmogėnai nori. Jiems reikalingas Raikeris.
— Raikeris? Kas čia per šmikis?
— Nežinau.
Jis patraukia pečiais.
— Tuomet papasakokime apie Benkroftą. Nebent vis dar manai, jog tave saisto garbės
žodis.
— Regis, jau pasakojau. Jie netiki. Siekia išpešti kažką kitą. Tai sumauti mėgėjai, seni.
Mėsininkai.
— Jei nesiliausi žviegęs to paties, anksčiau ar vėliau tavimi patikės.
— Velniai rautų, Džimi, ne tai svarbiausia. Užbaigę savo žaidimus jie išsprogdins mano
laikmeną ir parduos kūną atsarginėms dalims.
— Aha. — Džimis kyšteli pirštą į tuščią akiduobę ir atsainiai pakrapšto viduje
susikaupusius krešulius. — Man aišku, kur tu lenki. Ką gi, dabartinėmis, dirbtinai sukurtomis
aplinkybėmis tau belieka vienintelė išeitis — kažkokiu būdu peršokti į kitą etapą. Teisingai?

Harlano pasaulyje, vienu laikotarpiu — vietiniai juodo humoro šalininkai suteikė jam
Neramumų vardą — partizanės iš Juodosios Kelistų Brigados sau implantavo po ketvirtį
kilogramo, enzimo degikliais aprūpintų sprogmenų, kuriems driokstelėjus, penkiasdešimties
kvadratinių metrų plotą užklotų pelenai. Tokia taktika negarantavo pergalių. Enzimą
fermentuodavo įniršis, negana to, didžiuma partizanių tik paviršutiniškai žinojo, kaip
naudotis šiais įtaisais. Gana daug jų išlėkdavo į orą netyčia.
Vis dėlto niekas nedegė noru tardyti Juodosios Brigados narių.
Bent jau po pirmojo karto. Ji buvo vardu…
Jau rodos, kankintojai neįstengs sugalvoti nieko baisesnio, tačiau jie pradeda kaitinti į
tave įgrūstą geležinį strypą. Neskuba, leidžia tau suvokti, kas vyksta. Spigios maldos virsta
vapėjimu…

Kaip sakiau…
Ji buvo vardu Ifidženija Demė. Draugai, kurių nespėjo išskersti protektorato pajėgos,
vadino ją Ife. Anot gandų, prirakinta prie tardymo stalo, aštuonioliktuoju numerio
pažymėto, Šimatso bulvare stovinčio namo rūsyje, moteris išrėžė: “Užteks, po velnių!”
Ir sprogimas sulygino pastatą su žemėmis.

Užteks, po velnių.

Atsipeikėjau taip žaibiškai, jog sąmonėje tebegirdėjau blėstantį savo klyksmų aidą.
Rankomis pabandžiau uždengti žaizdas, bet vietoj jų užčiuopiau jauną sveiką kūną, įsuptą į
šiugždantį lininį audinį. Pajutau silpną lingavimą; ausis pasiekė vilnelių pliuškenimas. Virš
galvos nuožulniai leidosi medinės lubos, pro kurių liuką smelkėsi įžambūs saulės spinduliai.
Atsisėdęs supratau, jog gulėjau ant siauro gulto. Nuo krūtų nuslydo antklodė. Viršutinių
vario spalvos pusrutulių nevagojo jokie randai. Ant spenelių nepastebėjau jokių deginimo
žymių.
Sveikas sugrįžęs atgal į pradžią.
Šalia lovos stūksojo paprasta medinė kėdė. Ant jos gulėjo tvarkingai sulankstyti balti
berankoviai marškinėliai ir drobinės kelnės. Šalia vienos kojelės pamačiau virvelinius
sandalus. Miniatiūrinėje kajutėje neišvydau nieko įdomaus, išskyrus kitą gultą, tapatų
manajam, su nerūpestingai atmestu apklotu. Užuomina ganėtinai primityvi, tačiau aiški.
Apsirengęs išnirau į saulės apšviestą nediduko žvejybinio laivo denį.
— O, štai ir miegalius. — Pirmgalyje sėdinti moteris suplojo delnais, kai pasirodžiau jos
akiratyje. Maždaug dešimčia metų vyresnė už mano movą, simpatiškai tamsaus gymio,
dėvinti drabužius, pasiūtus iš lininio audinio, basas kojas apsiavusi espadrilėmis, nosį
pasibalnojusi dideliais akiniais nuo saulės. Ant kelių ji laikė atverstą bloknotą, kuriame, jei
tik manęs neapgavo akys, įžiūrėjau miesto peizažą. Moteris padėjo piešinį į šoną ir
atsistojusi žengė artyn. Kiekvienu judesiu spinduliavo eleganciją bei savikliovą. Palyginti su
nepažįstamąja, atrodžiau kaip tikras kerėpla. Taip ir jaučiausi.
Nukreipiau žvilgsnį į mėlyną vandenį.
— Ką šį kartą paruošėte? — neva abejingai pasiteiravau. — Sumaitinsite mane rykliams?
Ji nusijuokė pademonstruodama idealiai lygius dantis.
— Ne, tik ne šioje stadijoje. Aš tiesiog noriu pasikalbėti.
Atsipalaidavau, bet nepajudėjau iš vietos.
— Kalbėkite.
— Gerai. — Moteris grakščiai sugrįžo prie savo kėdės. — Jūs… įsivėlėte į reikalus, apie
kuriuos nieko neišmanote. Būtent todėl nukentėjote. Esu tikra, jog mus domina panašūs
dalykai — kaip ateityje išvengti nesmagių momentų.
— Man terūpi jus nudobti.
Ji nusišypsojo.
— Nė kiek tuo neabejoju. Jus, žinoma, patenkintų ir virtuali mirtis. Tačiau privalau
perspėti, jog maniškė esybė aprūpinta penktuoju “Šotokan” karatė danu.
Moteris ištiesė ranką ir parodė surambėjusius krumplius. Užuot atsakęs gūžtelėjau.
— Suprantama, mes bet kada galime griebtis išbandytų metodų. — Ji dūrė pirštu į
vandenį. Nukreipęs akis ta pačia kryptimi, ties horizontu pamačiau miestą, kurio kontūrus
pašnekovė braižė bloknote. Prisimerkiau, idant akių nespigintų saulės šviesa, ir įžiūrėjau
minaretus. Pagalvojęs apie pigius psichologinius triukus išspaudžiau šypseną. Laivas. Jūra.
Išsigelbėjimas. Tie vaikiščiai nepajėgė nusipirkti nieko padoresnio už standartinę programą.
— Aš nenoriu ten sugrįžti, — nuoširdžiai prisipažinau.
— Puiku. Tuomet pasakykite, kas jūs toks.
Nutaisiau abejingą veido išraišką. Kaipmat prisiminiau visas pratybas, per kurias
mokiausi darbuotis priedangoje, pasirengiau vyti melo gijas.
— Man rodos, jau sakiau.
— Jūsų istorija mus šiek tiek suglumino, be to, jūs... hmm… nutraukėte apklausą
sustabdydamas savo širdies veiklą. Akivaizdu, kad nesate Irena Eliot. Tačiau su Eliju
Raikeriu irgi neturite nieko bendra, nebent būtumėte atitinkamai apdorotas. Jūs tvirtinate,
jog palaikote ryšį su Lorensu Benkroftu. Pats atvykote iš kito pasaulio. Tarnaujate
diplomatiniame korpuse. Mes to nesitikėjome.
— Kodėl aš nesistebiu?.. — sumurmėjau.
— Nė kiek netrokštame įsipainioti į reikalus, kurie mūsų neliečia.
— Jūs jau įsipainiojote. Pagrobėte ir kankinote diplomatinio korpuso agentą. Ar bent
įsivaizduojate, kas jums gresia? Mano kolegos panardins jūsų laikmenas į elektromagnetinių
impulsų liūną. Paskui pribaigs jūsų šeimas, verslo partnerius, šių giminę ir visus kitus, kurie
papuls po ranka. Kai žmonės iš korpuso užbaigs savo darbą, iš jūsų neliks nė prisiminimų.
Negalvokite, jog įsiutinę diplomatinius agentus išgyvensite ir galėsite apie tai kurti dainas.
Jie jus ištrins.
 Įmantresnio blefo tikriausiai negalėjau sugalvoti. Su korpusu nebendravau mažiausiai
dešimtmetį, subjektyviu požiūriu arba didžiąją amžiaus dalį skaičiuojant objektyviu laiku.
Tačiau protektorate grėsminga diplomatinio agento korta įmanoma išgąsdinti visus, įskaitant
ir eilinės planetos prezidentą, lygiai taip pat, kaip Niupesto vaikučius — Lopiniuotu Baubu.
— Kiek suprantu, — tyliai pratarė moteris, — diplomatiniam korpusui uždrausta vykdyti
operacijas Žemėje, nebent įgaliojimus suteiktų Jungtinės Tautos. Galbūt demaskuotas jūs
nukentėsite nemažiau negu kiti?
Niekam ne paslaptis, jog ponas Benkroftas gali dalinai įtakoti J.T. teismo sprendimus, į
galvą šovė Omos Preskot žodžiai, ir aš atkirtau susinėręs rankas ant krūtinės:
— Galbūt jūs norėtumėte perduoti informaciją Lorensui Benkroftui ir J.T. teismui?
Kurį laiką moteris gręžė mane žvilgsniu. Mano plaukus taršantis vėjas atnešė tylų nuo
miesto sklindantį gausmą. Galų gale ji pratarė:
— Tikiuosi, suvokiate, jog mes pajėgtume ištrinti jūsų laikmeną ir sukapoti jūsų movą į
mažus gabalėlius. Jūs išnyktumėte be pėdsakų.
— Agentai iškrapštytų jus iš po žemių, — pareiškiau demonstruodamas tokį pasitikėjimą,
kokį suteikia tiesos gija, įpinta į melo raizginį. — Nuo korpuso žmonių nepasislėpsite. Jie jus
ras, kad ir kur bėgsite. Dabar jums belieka viltis, jog mums pasiseks sudaryti sandėrį.
— Kokį sandėrį? — šaltai pasitikslino moteris.
Per tas kelias sekundes, kol ruošiausi atsakyti, savo sąmonę priverčiau funkcionuoti visu
pajėgumu, prieš prabildamas mintyse įvertinau kiekvieną skiemenį, apsvarsčiau, kur
sudėlioti kirčius. Štai šansas išsigelbėti. Kitos progos neturėsiu.
— Palei Vakarų pakrantę biopiratai gabena pavogtą karinę įrangą, — lėtai ištariau. — Jie
prisidengia tokiomis skylėmis, kaip “Uždari Džerio apartamentai”.
— Ir todėl čia iškvietė diplomatinį korpusą? — nusišaipė moteris. — Dėl biopiratų? Vaje,
Raikeri, nejau negalėjote sumąstyti nieko gudresnio?
— Aš ne Raikeris, — nukirtau. — Šia mova naudojuos kaip priedanga. Paprastai
diplomatiniai agentai nesiterlioja rankų gaudydami smulkius nusikaltėlius, tačiau tie kvaišos
prigriebė tai, ko jiems nė už ką nederėjo liesti. Greitojo reagavimo diplomatinę bioįrangą.
Piratai netgi neturėjo teisės jos pamatyti. Kažkas kaip reikiant įsiuto — kažkas iš J.T.
tarybos, — būtent todėl susisiekė su mumis.
Moteris susiraukė.
— Apie kokį sandėrį kalbate?
— Na, visų pirma jūs mane paleidžiate. Niekam nė žodžio, su kuo susidūrėte. Tarkim, jog
tarp profesionalų įvyko nesusipratimas. Tuomet jūs man atsiversite. Pakuždėsite kelias
pavardes. Neteisėtose klinikose visuomet cirkuliuoja įdomi informacija. Ji galėtų man
praversti.
— Kaip minėjau, mes nenorime veltis…
Atšlijau nuo turėklų leidęs į savo fizionomijos paviršių prasisunkti tam tikrai pykčio dozei.
— Neknisk man proto, mergužėle. Jūs jau įsivėlėte. Norite to ar ne, užsimojote atsikąsti
per didelį kąsnį, kurį dabar teks sukramtyti arba išspjauti. Ką renkatės?
Tyla. Garsus skleidė tiktai švelnus tarp mūsų dvelkiantis jūros brizas ir vilnys,
skalaujančios laivo šonus.
— Mes pagalvosime, — galiausiai atsiliepė moteris.
Žvilgančiam vandens paviršiui kažkas nutiko. Įsmeigęs akis virš pašnekovės peties
pamačiau, kaip ryškus tviskėjimas atitrūko nuo bangų ir stiprėdamas ėmė slinkti į dangų.
Miestas prasmego baltoje šviesoje lyg po branduolinio sprogimo. Laivo pakraščiai išblėso
tarytum nugrimzdę į rūką. Kartu su jais dingo ir moteris. Įsiviešpatavo spengianti tyla.
Norėjau kilstelėti ranką ir paliesti miglą, kuri po truputį naikino virtualų pasaulį, tačiau
mano galūnė judėjo it sulėtintuose filmo kadruose. Pasigirdo statinių trikdžių kuždesys,
panašus į dulksnos purškimą. Pirštų galiukai tapo perregimi ir ūmai pranyko pasekdami
minaretų pavyzdžiu. Neįstengiau pakrutėti. Tegalėjau stebėti, kaip pradeda boluoti visa
ranka. Gerklė nebeįtraukė oro, širdis nustojo plakti. Aš panirau…
Į nebūtį.
 14

Šįsyk, kai atsigaivelėjau, pajutau, jog mano oda nutirpusi ir šiurkšti tarytum delnai, nuo
kurių būčiau nuplovęs dezinfekuojamas priemones arba terpentiną. Vėl atsidūriau vyriškoje
movoje. Sąmonei prisitaikant prie naujosios nervų sistemos, nemalonūs pojūčiai gan greitai
atlėgo. Nuo žvarbos, tvyrančios vėdinamoje patalpoje, pašiurpo kūnas. Aš buvau nuogas.
Kairiąja ranka paliečiau randelį, vingiuojantį po akimi.
Mane sugrąžino į tą patį kūną.
Virš galvos bolavo lubos, po kuriomis skaisčiai švytėjo žibintai. Įsirėmęs į alkūnes šiek
tiek pakilau ir apsidairiau. Kai supratau, jog esu operacinėje, mane vėl nutvilkė šaltis. Dabar
iš vidaus. Kitame kambario gale stovėjo plieninė chirurginio stalo konstrukcija, aprūpinta
kraujo latakais ir autochirurgu, kuris kybojo virš blizgančio paviršiaus nelyginant voras. Nė
viena iš sistemų neveikė, tačiau sienose įmontuotuose ekranėliuose ir šalia manęs
riogsančiame monitoriuje blykčiojo žodžiai: PARENGTIES REŽIMAS. Pasvirau arčiau prie
ekrano ir jame išvydau slenkančias į sąrašą įtrauktas darbo funkcijas. Jie užprogramavo
autochirurgą supjaustyti mane dalimis.
Jau leidau nuo gulto kojas, kai prasiskyrė durys ir į operacinę įžengė sintetinė moteris
kartu su porele medikų. Blasteris kyšojo iš dėklo, prilipusio prie klubo; rankose ji laikė
lengvai atpažįstamą ryšulį.
— Drabužiai. — Sintetikė juos sviedė dėbsodama į mane iš padilbų. — Apsirenk.
Vienas medikas palietė jos ranką.
— Pagal visas procedūras privalome…
— Aha, — prunkštelėjo sintetinė moteris. — Tegul jis iškelia mums bylą. Jei galvojate, jog
čia vykdomos paprastos perkūnijimo operacijos, gal man reikėtų pasiūlyti Rėjui nusamdyti
kitus psichochirurgus?
— Jis kalba ne apie perkūnijimą, — pastebėjau užsimaudamas kelnes. — Tiesiog nori
patikrinti, kokią psichologinę traumą patyriau per tardymą.
— Kas tavęs klausė?
Patraukiau pečiais.
— Elkis, kaip išmanai. Kur mes vykstame?
— Su kai kuo pašnekėti, — nesigilindama į smulkmenas paaiškino ji ir atsisuko į
medikus. — Jeigu jis išties yra tas, kuo tvirtina esąs, dėl traumos nekils jokių sunkumų. Jei
meluoja — sugrįš čia.
Rengiausi kiek galėdamas ramiau. Atrodo, iš nemalonios padėties dar neišsisukau. Tuniką
ir striukę man grąžino, užtat skarelė kažkur prapuolė, dėl ko velniškai susierzinau. Ją pirkau
vos prieš kelias valandas. Laikrodžio taip pat neatgavau. Nusprendęs nekelti triukšmo
susiveržiau aulinius ir atsistojau.
— Na, su kuo gi mes susitiksime?
Moteris nutaisė rūgščią miną.
— Su žmogumi, kuris gali patikrinti, ar tu nepriskiedei nesąmonių. Aš asmeniškai manau,
jog mums teks tave gabenti atgal ant operacinio stalo.
— Kai visa tai baigsis, — šaltai ištariau, — turbūt įtikinsiu savo kolegas, kad tave
aplankytų… kad pabendrautų su tikrąja tavo mova. Jie norės tau atsidėkoti už suteiktą
pagalbą.
Žaibiškai išniręs iš dėklo blasteris įsirėmė į mano pasmakrę. Nė nespėjau užfiksuoti
judesio. Po perkūnijimo procedūros visi instinktai reagavo pernelyg vangiai. Sintetinės
moters veidas kone prigludo prie mano skruosto.
— Niekada nedrįsk man grasinti, šūdžiau, — švelniai tarė ji. — Tie klounai tavęs
išsigando. Tiki, jog esi pakankamai galingas ir sugebėtum juos paskandinti. Tačiau aš
nesileidžiu taip lengvai įbauginama. Aišku?
Pašnairavau į ją akies krašteliu nepajėgdamas pakreipti galvos, rymančios ant ginklo
vamzdžio.
— Aišku, — atsiliepiau.
 — Gerai, — suniurnėjo ji ir patraukė šalin blasterį. — Jei Rėjus patvirtins, jog sakei tiesą,
kartu su kitais atsistosiu į eilę, kad tavęs atsiprašyčiau. Bet iki tol man tesi eilinė auka,
kuriai maga bet kokiomis priemonėmis išgelbėti savo laikmeną.
Sparčiu žingsniu nudrožėme koridoriais — pasistengiau juos įsiminti, — atvedusiais mus
iki lifto. Lygiai tokioje pačioje kabinoje keliavau į kliniką. Vėl suskaičiavau aukštus ir, kai
išnirome mašinų aikštelėje, nejučia žvilgtelėjau į duris, už kurių pradingo Luiza. Prisiminimai
apie kankinimus skendėjo migloje (korpuse suformuoti įgūdžiai padėjo nugramzdinti
potyrius į atminties gelmes, idant išvengčiau psichologinių traumų), bet jei kvota tęsėsi net
porą dienų, realybėje praėjo nedaugiau kaip dešimt minučių. Klinikoje praleidau vieną, na,
gal dvi valandas. Už tų durų Luizos kūnas veikiausiai tebelaukė peilio, ir jos sąmonė vis dar
tūnojo sveikoje laikmenoje.
— Sėsk į mašiną, — lakoniškai įsakė moteris.
Šįsyk man išskyrė didesnį, elegantiškesnį automobilį, panašų į Benkrofto limuziną.
Priešakinėje kabinoje jau kiurksojo livrėja pasipuošęs vairuotojas, ant kurio plikai skustos
galvos, virš kairiosios ausies, juodavo brūkšninis darbdavio kodas. Įlankoje mačiau ne vieną
žmogystą su tokiomis tatuiruotėmis ir niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl jie sutinka būti
taip paženklinti. Harlano pasaulyje tiktai kariškiai puikuodavosi juostelėmis, bylojančiomis
apie priklausomybę aukštesnei valdžiai, kadangi civiliams jos primindavo apie vergovę,
egzistavusią kolonizavimo eros pradžioje.
Prie galinės kabinos durų stovėjo antras vyriškis, rankoje nerūpestingai spaudžiantis
grėsmingos išvaizdos automatinį pistoletą. Jo viršugalvis taip pat buvo plikas, pažymėtas
brūkšniniu kodu. Praeidamas pro žaliūką ir lipdamas į saloną nenuleidau nuo jo įdėmaus
žvilgsnio. Sintetinė moteris pasviro link vairuotojo. Priverčiau atgyti savo neurochemą ir
įtempiau ausis, kad išgirsčiau, apie ką juodu šneka.
— …skrydį padebesiais. Noriu ten nusigauti iki vidurnakčio.
— Dėl to nekils jokių sunkumų. Šį vakarą pakrantėje judėjimas nedidelis…
Vienas iš medikų užtrenkė dureles. Mano klausa funkcionavo maksimaliai sustiprintu
režimu, todėl griausmingas dunkstelėjimas vos neišsprogdino ausų būgnelių. Kurį laiką
sėdėjau tyloje mėgindamas atsigauti, kol pagaliau moteris ir tipas su automatiniu pistoletu
sulindo į saloną iš skirtingų mašinos pusių.
— Užsimerk, — įsakė sintetikė iš kišenės išsitraukusi mano skarelę. — Kelioms minutėms
užrišiu tau akis. Tie žmonės nenori, kad žinotum, kaip juos surasti, jei vis dėlto tave
paleisime.
Pažiūrėjau į langus.
— Juk stiklai poliarizuoti.
— Aha, bet kas žino, kokios kokybės tavo neurochema. Nekrutėk.
Ji mitriai užrišo skarelę ant mano kaktos ir nuleido audinio kraštą virš akių. Aš atsilošiau
sėdynėje.
— Tik porai minučių. Sėdėk ramiai ir nemėgink vogčiomis žvalgytis. Pasakysiu, kada
galėsi nusiimti raištį.
Mašina pakilo į viršų ir, regis, išniro iš stovėjimo aikštelės, nes po akimirkos išgirdau,
kaip į korpusą barbena lietaus lašai. Nuo apmušalų dvelkė silpnas odos kvapas, gerokai
malonesnis nei vėmalų tvaikas, kurį uosčiau bagažinėje. Patogiai susmukau sėdynėje,
kaipmat prisitaikiusioje prie kūno kontūrų. Mano padėtis akivaizdžiai gerėjo.
Laikinai, seni. Vyptelėjau, mintyse nuaidėjus Džimio balsui. Bičiulis teisus. Nežinau, su
kuo skridau pasimatyti, tačiau dėl vieno neabejojau. Tas žmogus atsisakė vykti į kliniką,
nenorėjo prie jos net artintis. Vadinasi, jis — visuomenėje gerbiama asmenybė, nestokojanti
valdžios ir galimybių gauti informaciją iš kitų pasaulių. Neilgai trukus paaiškės, jog blefavau
grasindamas diplomatiniu korpusu, ir tuomet man teks atsisveikinti su gyvybe. Visiems
laikams.
Metas griebtis veiksmų, drauguži.
Ačiū, kad priminei, Džimi.
 Po kelių minučių moteris leido man nusiimti skarelę. Pakėliau juostą ant kaktos, perrišau
taip, kaip buvau įpratęs ją nešioti. Raumenų kalnas su pistoletu pašaipiai nusivaipė.
Apdovanojau jį smalsiu žvilgsniu.
— Tave kažkas juokina?
— Taip, — atsiliepė moteris nenusigręždama nuo lango, už kurio švytėjo miesto
žiburiai. — Tu atrodai kaip sumautas idiotas.
— Tik ne ten, iš kur atkeliavau.
Ji pažiūrėjo į mane su užuojauta.
— Tu ne namuose. Dabar esi Žemėje. Tad pasistenk elgtis kaip pridera.
Paeiliui nužvelgiau porelę — žaliūkas vis dar šiepėsi, sintetikė spinduliavo mandagios
paniekos išraišką, — gūžtelėjau ir pakėliau abi rankas, kad nusiriščiau skarelę. Moteris vėl
įsistebeilijo į miesto šviesas, tolstančias apačioje. Lauke nustojo lyti.
Užuot pradėjęs krapštyti skarelės mazgą, smogiau abiejomis rankomis į skirtingas puses.
Kairysis kumštis įsirėžė į plačiapečio smilkinį. Jis urgztelėjo ir prarado sąmonę nė nespėjęs
suvokti, kas atsitiko. Kairioji mano ranka tebejudėjo.
Sintetikė atsisuko ir sureagavo greičiau, nei būčiau jai užtvojęs, bet ji klaidingai suprato
mano ketinimus. Moteris dilbiu prisidengė galvą, tuo tarpu aš sugriebiau blasterį, prigludusį
prie diržo, atlaužiau saugiklį ir paspaudžiau gaiduką. Žemyn blykstelėjo spindulys, kuris
sudraskęs odą į skutų pynę išpjovė nemažą dalį dešiniosios jos kojos. Sintetikė užstaugė,
veikiau iš įniršio negu iš skausmo. Nieko nelaukdamas pakreipiau ginklo žiotis į viršų ir kitą
šūvį paleidau įstrižai jos kūno. Spindulys išgraužė moteryje rankos storio kanalą ir smigo į
sėdynės atlošą. Saloną aptaškė kraujo purslai.
Kai atleidau gaiduką ir žybsnis išblėso, mašinoje įsivyravo prieblanda. Šalia manęs
krenkštė ir gargaliavo sintetikė. Staiga dalis liemens, ant kurios kėpsojo galva, šiek tiek
slystelėjo nuo kairiosios kūno pusės. Kakta prigludo prie lango, tarytum moteris būtų
panūdusi ją atvėsinti į aplytą stiklą. Sakyčiau, gana keistas vaizdas. Apatinę vertikaliai
sustingusią juosmens dalį nuo viršutinės atskyrė spindulio pradeginta įstriža žaizda. Salone
pakibo keptos mėsos ir susvilusių sintetinių elementų smarvė.
— Trepa? Trepa? — per interkomą sužvigo vairuotojas. Nusivalęs nuo akių kraują
dėbtelėjau į ekraną, įmontuotą priešakinėje sienelėje.
— Ji negyva, — kreipiausi į sukrėstą fizionomiją ir pakėliau blasterį. — Jie abu negyvi. Jei
tučtuojau nenutūpsi ant žemės, pribaigsiu ir tave.
Vairuotas pasistengė susitvardyti.
— Mes skrendame pakilę virš įlankos per penkis šimtus metrų, bičiuli, be to, aš sėdžiu
piloto sėdynėje. Na, kokių dar išgirsiu pasiūlymų?
Nusitaikiau į pertvaros vidurį, vėl atlaužiau saugiklį ir delnu prisidengiau akis.
— Ei, ką tu…
Vairuotojo kabiną perskrodžiau pačiu siauriausiu spinduliu, sienelėje palikusiu centimetro
skersmens skylutę. Vieną kitą sekundę į keleivių saloną žiro kibirkštys, kurias purškė po
plastiku slypinti šarvuotė. Kai spindulys ją įveikė, žiežirbos užgeso. Išgirdęs, kaip priekyje
ėmė spragsėti kažkoks elektrinis prietaisas, atleidau nuo gaiduko pirštą.
— Kitu šūviu pašventinsiu tavo sėdynės atlošą, — prižadėjau. — Aš turiu draugų, kurie
sužvejos mane įlankoje ir perkūnys. Pro tą sumautą sieną ištaškysiu tave į gabalus. Net jei
nepataikysiu į laikmeną, paieškos grupė sugaiš nemažai laiko ir turės kaip reikiant
paprakaituoti, kol išsiaiškins, kurioje kūno dalyje ji glūdi. O dabar, mulki, nuleisk mane ant
žemės.
Limuzinas ūmai pakrypo į šoną ir nusklendė apačion. Atsilošiau sėdynėje, tarp išdrabstytų
mėsgalių, ir rankove nuo veido nusišluosčiau kraują.
— Šaunuolis, — ramiau ištariau. — Nutūpk netoli Misijos gatvės. Nė nemėgink kviesti
pagalbos. Jei įsivelsime į susišaudymą, tu padvėsi pirmas. Supratai? Aš kalbu apie tikrą
mirtį. Net jeigu mane pribaigs, merdėdamas ištaškysiu tavo laikmeną.
Ekrane mano pusėn atsigręžė išblyškęs veidas. Jis išsigando, bet nepakankamai. Galbūt
didesnį siaubą vairuotojui kėlė kažkas kitas. Vargu ar žmogus, brūkšniniais kodais žymintis
savo darbuotojus, garsėjo atlaidumu. Negana to, išugdyti paklusnumo instinktai dažniausiai
prislopindavo kovose atplūstančią mirties baimę. Galų gale tai būdinga visiems karams —
paprasti eiliniai labiau bijo pasitraukti iš fronto linijos nei žūti mūšio lauke.
Žinojau iš patirties.
— Susitarkime, — skubiai pasiūliau. — Nutūpk pažeisdamas eismo taisykles. Prisistatę
Org-žalos farai tave sulaikys. Tylėk kaip vandens į burną prisisėmęs. Aš pranyksiu, o tave
blogiausiu atveju apkaltins tuo, kad sukėlei pavojų kitoms transporto priemonėms. Tu
pareikši, jog tesi vairuotojas. Salone keleiviai mažumėlę susikivirčijo, ir aš priverčiau tave
leistis žemyn. Neįsivaizduoju, kam dirbi, tačiau tas žmogus nedelsdamas sumokės užstatą,
ir tu vėl būsi laisvas. Gal net gausi premiją už tai, kad virtualioje saugykloje laikei liežuvį už
dantų.
Nenuleidau akių nuo ekrano. Vairuotojo veidas suvirpėjo, jis garsiai nurijo seiles. Užteks
kišti morkas, metas pagrūmoti lazda. Užfiksavau saugiklį, pakėliau blasterį, kad vyrukas jį
matytų, priglaudžiau vamzdžio žiotis prie Trepos sprando.
— Manau, sandėrio sąlygos tau aiškios.
Kontrolinis šūvis ištirpdė jos stuburą, laikmeną ir viską aplinkui. Atsisukau į ekraną.
— Ką pasakysi?
Vairuotojo fizionomiją sutraukė mėšlungis, ir limuzinas trūkčiodamas ėmė artėti link
žemės. Kelias sekundes pro langą stebėjau eismo srautą, galop pasvirau į priekį ir krumpliu
pabeldžiau per ekraną.
— Nepamiršk pažeisti taisyklių.
Jis gurktelėjo ir sulinksėjo. Limuzinas statmenai nėrė žemyn, pro eismo juostas,
užgrūstas skraidyklėmis, kol atsitrenkė į asfaltą. Iš viršaus, nuo transporto priemonių,
atsklido tūžmingi signalų žvygavimai, pranešantys apie gresiančius susidūrimus. Pro langą
pamačiau gatvę, į kurią vakar Kertis mane atskraidino. Mašina pastebimai sumažino greitį.
— Atidaryk šonines dureles, — paliepiau kišdamas blasterį į užantį. Jis vėl nervingai
sukinkavo galva — artimiausios durys atsivėrė ir pakibo ore. Spyriu į jas praplėčiau ertmę,
išgirdau policijos sireną, staugiančią kažkur aukštybėse. Nukreipiau žvilgsnį į ekraną, tiesiai į
vairuotojo akis, ir nusišypsojau.
— Proto tau netrūksta, — tariau prieš išvirsdamas iš limuzino.
Petimi tėškiaus į asfaltą, nuriedėjau tarp priblokštų, šūkčiojančių praeivių, pagaliau
tvojaus į akmeninį pastato fasadą ir dairydamasis atsistojau. Į mane pažiūrėjo pro šalį
kulniuojanti porelė. Išsišiepiau taip, kad vaikinas su mergina nuskubėjo pirmyn, ūmai
susidomėję parduotuvių vitrinomis.
Pajutau atplūstant tvankaus oro srautą, kai eismo taisykles pažeidusį limuziną prisivijo
kelių policininkų visureigis. Likau savo vietoje, akimis šaudydamas į gretas praeivių, kurie
matė neįprastą mano atvykimą ir dabar spinduliavo smalsius žvilgsnius. Tiesa, dėmesys
pamažėle atslūgo. Vienas po kito jie nusigręžė ir įsispigino į prožektoriais žybčiojantį
policijos katerį, kuris iš viršaus grėsmingai artėjo prie limuzino.
— Sustokite ir išjunkite variklį, — sugriaudėjo garsiakalbis.
Mane apibėgantys žmonės spietėsi į minią, šokčiojo aukštyn mėgindami pamatyti, kas
vyksta. Atsilošęs į fasadą pasistengiau įvertinti savo fizinę būklę. Iš peties ir nugaros atlėgęs
tirpulys bylojo, jog šį kartą akrobatiniai triukai rimtai man nepakenkė.
— Pakelkite rankas aukštyn ir išlipkite iš mašinos, — vėl pasigirdo metalinis kelių
policininko balsas.
Virš strykčiojančių žiūrovų galvų įžiūrėjau vairuotoją, išnirusį iš limuzino rekomenduota
poza. Rodės, jis džiaugėsi likęs gyvas. Staiga sugavau save bespėliojantį, kodėl visuomenės
sluoksniuose, į kuriuos įsiliejau, tokios emocijos išėjo iš mados.
Matyt, aplinkui regėjau per daug trokštančių mirti.
Kelis metrus traukiausi nuo minios atbulas, galop apsisukau ir pradingau apšviestoje,
anonimiškumą žadančioje Įlankos naktyje.
15
 Asmeniškus reikalus nuolat įtakoja politika, kaip visi, po velnių, mėgsta sakyti. Todėl jei
koks nors valdžios turintis idiotas politikas imsis veiklos, kuri pakenks jums arba jūsų
artimiesiems, reaguokite į tai kaip į asmeninį įžeidimą. Supykite. Teisingumo sistema jums
nepadės — ji lėta ir šalta, kontroliuojama tų, kurie nestokojo galios. Nuo teismų nukenčia
tiktai smulkios žuvelės, galingieji išslysta iš Temidės glėbio be jokio vargo. Jei norite
teisingumo, siekite jo nagais ir dantimis. Reaguokite į viską kaip į asmeninį įžeidimą.
Pridarykite kiek įmanoma daugiau žalos, kad į jus būtų atkreiptas dėmesys. Tuomet labai
tikėtina, jog kitą kartą jus vertins gerokai rimčiau. Supras, jog esate pavojingas. Žinokite:
sugebėjimas kelti grėsmę įkūnija skirtumą (jų požiūriu, vienintelį skirtumą) tarp lošėjų ir
nereikšmingų žmogelių. Su pirmaisiais tenka derėtis. Antruosius galima sunaikinti.
Bjauriausia, jog likvidavimą, kankinimus, brutalias žudynes jie nuolat patepa iš proto
varančiais užgauliojimais, neva tai viso labo tėra verslas, politika. Taip sukasi pasaulis,
gyvenimas sunkus, bičiuli, bet mes nejaučiame tau priešiškumo. Tegul jie užsikruša.
Reaguokite į viską kaip į asmeninį įžeidimą.
KELKRISTA FALKONER
“Tai, ką man seniai derėjo suvokti”
II-asis tomas

Kai nusigavau atgal į Pleišeną, miestą nudažė žvarbi melsva aušra. Po lietaus asfaltas
blizgėjo lyg šlapias ginklo metalas. Sustingau šešėliuose, tarp autostrados kolonų, įbedžiau
akis į apšnerkštą gatvę mėgindamas įžiūrėti menkiausius judesius. Mane apėmė tie pojūčiai,
kurių dabar labiausiai reikėjo, tačiau šaltoje tekančios saulės šviesoje atitinkamą būseną
pasiekiau ne taip jau lengvai. Galvą, sparčiai apdorojančią duomenis, persmelkė zvimbimas,
sąmonės kertelėje lyg vietoje nenustygstantis pažįstamas demonas pleveno Džimis de
Sotas.
Kur keliauji, Takai?
Pridaryti šiokios tokios žalos.
“Hendriksas” nerado jokios informacijos apie kliniką, kurioje mane privertė paviešėti.
Prisiminęs, kaip Dykas žadėjo pristatyti mongolui diską su įrašytais mano kankinimais ir
tvirtino, esą visą kelią atgal niekas jo nepalies, spėjau, jog slapta operacinė turėtų būti
įsikūrusi kitoje Įlankos pusėje, greičiausiai Oklende, tačiau užuomina niekuo nepadėjo —
netgi dirbtiniam intelektui. Akivaizdu, jog neteisėta biotechnologinė veikla kunkuliavo
visame Įlankos regione. Ką gi, kol atseksiu savo pėdsakus, teks paprakaituoti.
Pirmiausia privalėjau apsilankyti “Uždaruose Džerio apartamentuose”.
Šįsyk “Hendriksas” suteikė daugiau pagalbos. Trumpam susirėmęs su prastos kokybės
apsaugos sistemomis, į mano kambario ekraną viešbutis perkėlė esminius duomenis apie
biokabinų klubą. Parodė pastato planą, išsiaiškino, kiek žmonių priklausė vietinei saugos
tarnybai, kokia jų darbotvarkė, kada keitėsi pamainos. Visa tai suvirškinau per kelias
sekundes tebedegdamas pykčiu, kurį pakurstė tardymo procesas. Kai už lango pradėjo
švisti, įkišau “Nemeksą” bei “Filipsą” į dėklus, prisitvirtinau prie dilbio Tebito peilį ir išdrožiau
laukan pasirengęs suorganizuoti savo apklausą.
Persekiotojo nepastebėjau nei tada, kai grįžau į viešbutį, nei vėl išėjęs į gatvę. Jo laimei.
Nūnai nenuleidau akių nuo saulėtekio apšviestų “Uždarų Džerio apartamentų”.
Pigi erotiška, paslaptinga atmosfera, naktį apgaubusi biokabinas, ryte išgaravo. Neoninės
ir holografinės iškabos nubluko. Prilipusios prie pastato jos priminė sagę, blizgančią
panešiotoje suknelėje. Niūriu žvilgsniu nudelbiau merginą, vis dar šokančią kokteilių taurėje,
ir pagalvojau apie Luizą, slapyvardžiu Anemonė, mirtinai nukankintą nelaimėlę, kuriai atgyti
neleis jos išpažįstama religija.
Reaguok į viską kaip į asmeninį įžeidimą.
Dešiniojoje rankoje atsidūręs “Nemeksas” tarytum užtvirtino apsisprendimą.
Žygiuodamas link klubo išsitraukiau jį iš dėklo, ir ryto tylą sudrebino garsus metalinis
spragtelėjimas. Mane pamažu užliejo šaltas įtūžis.
 Kai priartėjau prie “Džerio”, robotas durininkas sukruto ir pamojo čiuptuvais vydamas
mane šalin.
— Klubas uždarytas, bičiuli, — tarė sintetinis balsas.
Nukreipiau “Nemekso” vamzdį į durų sąramą ir iššoviau į kupolą, dengiantį roboto
smegenis. Smulkaus kalibro tūtelės greičiausiai nebūtų prasiskverbusios pro gaubtą, tačiau
“Nemekso” kulkos sudraskė jį į gabalėlius. Sintetinis balsas suspigo, iš mechanizmo vidurių
pasipylė kibirkščių fontanas. Plokšti aštuonkojo čiuptuvai mėšlungiškai sukrūpčiojo ir
nugeibo. Pro suskaldytą prie sąramos primontuotą roboto korpusą plūstelėjo dūmai.
Pistoleto vamzdžiu atsargiai praskyriau kadaruojančius čiuptuvus, žengiau per slenkstį ir
kaktomuša susidūriau su Mailu, kuris atbildėjo laiptais aukštyn išsiaiškinti, dėl ko kilo
šurmulys. Mane pastebėjęs vyrukas išsprogdino akis.
— Tu?! Ką…
Paleidau šūvį tiesiai į gerklę. Juodaodis žaliūkas sudribo ant grindų ir nusirideno
laipteliais. Apačioje dar bandė atsistoti, bet pastangas nutraukė antroji veidą perskrodusi
kulka. Leidžiantis laiptais link Mailo, blausiai apšviestame koridoriuje sušmėžavo kito kresno
žmogėno kontūrai. Vyrukas įsmeigė į Mailo lavoną nuostabą spinduliuojantį žvilgsnį ir
pamėgino čiupti savo gremėzdišką prie diržo pritvirtintą blasterį. Du kartus peršoviau
krūtinę, jo pirštams nė nespėjus paliesti ginklo.
Nulipęs nuo paskutinio laiptelio sustojau, kairiąja ranka dėkle sužvejojau “Filipsą”, porai
sekundžių sustingau, palaukiau, kol nuo šūvių aido nustos spengti ausyse. Sunkiosios
artilerijos ritmai, kuriuos tikėjausi išgirsti “Džerio” klube, tebedrebino landynę, tačiau
“Nemeksas” pasižymėjo gerklingu balsu. Kairėje pusėje raudonai pulsavo koridorius,
vedantis į kabinas. Dešinėje, ant juodų durų, tviskėjo holografinis voratinklis, kurio gelmėje
įžvelgiau vamzdelius, butelius ir žodį BARAS. Pasak “Hendrikso” parūpintos informacijos,
kabinas prižiūrėjo minimalus apsauginių skaičius — galbūt trys, bet tokiu paros metu labiau
tikėtina, kad pora. Šalia laiptų tysojo Mailas ir bevardis sunkiasvoris, vadinasi, egzistavo
galimybė, jog turėsiu pabendrauti su trečiuoju jų partneriu. Baras buvo nepralaidus
klegesiui, paprastai sklindančiam iš lauko, prijungtas prie atskiros garso sistemos. Žinojau,
jog ten aptiksiu nuo dviejų iki keturių ginkluotų sargybinių ir panašų kiekį aptarnaujančio
personalo.
Šykštuolis Džeris.
Įsiklausiau privertęs veikti savo neurochemą. Išgirdau, kaip koridoriuje tyliai prasiveria
vienos kabinos durys ir sušiugžda žingsniai. Kažkas klaidingai tikėjosi, kad grindimis
velkamos kojos sukels mažiau triukšmo negu trepsėjimas. Neatitraukdamas akių nuo įėjimo
į barą ištiesiau ranką su “Filipsu”, už kampo pakreipiau ginklą ir švilpčiojančiais šūviais
suvarpiau raudonai nutviekstą koridorių. Pistoleto išspjautos kulkos suvirpino orą lyg vėjelis,
plaikstantis medžio šakas. Pasigirdo kimus kriokimas — ant grindų tėškėsi kūnas ir subildėjo
nukritęs ginklas.
Baro durys neatsidarė.
Atsargiai kyštelėjau galvą iš už kampo, tarp raudonų dryžių, kuriais sienas nudažė
besisukantys švyturėliai, pamačiau stambią moterį, dėvinčią kareivišką uniformą. Vieną
ranką ji spaudė prie šono, kita mėgino sugraibyti pistoletą. Skubiai numygau prie savo
aukos, spyriau ginklą tolyn ir priklupau. Akivaizdu, jog pataikiau į ją ne vieną kartą, nes
kraujas persunkė ir kelnes, ir palaidinę. “Filipso” vamzdį bedžiau jai į kaktą.
— Tu esi viena iš Džerio apsauginių?
Moteris sukinkavo galva. Aplink raineles ryškiau nušvito akių baltymai.
— Suteiksiu tau vienintelę progą išsigelbėti. Kur jį rasti?
— Bare, — iškošė ji pro kietai sukąstus dantis, kovodama su skausmu. — Prie stalo.
Galiniame kampe.
Linktelėjęs atsistojau ir nusitaikiau į tarpuakį.
— Palauk, tu sakei…
“Filipsui” atsidūsėjus, ji užsičiaupė.
Pridaryk kiek įmanoma daugiau žalos.
 Paniręs į holografinį voratinklį tiesiau ranką link baro durų, kai šios atsilapojo ir prieš
mane išdygo Dykas. Sureaguoti į vaiduoklį jis turėjo dar mažiau laiko negu Mailas. Vos ne
vos kryptelėjau galvą oficialiai pasisveikindamas ir išliejau viduje susikaupusį įsiūtį —
šūviais, paleistais iš “Nemekso” bei “Filipso”, sudraskiau Dyko krūtinę. Kulkos nubloškė jį
atgal pro tarpdurį, aš leidausi įkandin vis dar pleškindamas iš abiejų ginklų.
Įsibroviau į erdvią patalpą, kurią apšvietė blausios įvairiais kampais pakreiptos lemputės
ir vos žvilgantys oranžiniai prožektoriai, pakibę virš tuščio šokėjų takelio. Sieną, prie kurios
pamačiau barą, nudažė šaltas mėlynas švytėjimas, regis, dengiantis miglotus laiptus į rojų.
Ant lentynų išvydau vamzdelius, kištukinius lizdus ir butelius. Angeliškų atsargų sergėtojas
dėbtelėjo į Dyką, kuris griūdamas atgal mėgino sugraibyti išvirstančias žarnas, ir
pusdievišku greičiu pabandė čiupti po baru paslėptą ginklą.
Ausis pasiekė dūžtančio stiklo garsai. Spūstelėjau “Nemekso” gaiduką, ir barmenas prilipo
prie gėrybėmis nusėtos sienos, tarsi užsimanęs ekspromtu suvaidinti nukryžiuotąjį. Akimirką
stypsojo keistai elegantiška poza ir galų gale nuslydo ant grindų iš paskos nusitempdamas
žvangančius butelius bei vamzdelius. Dykas taip pat sudribo, bet paskutinio kvapo dar
neišleido. Akies kampeliu užfiksavau miglotą stambaus sudėjimo pavidalą, atsirėmusį į
takelio pakraštį, iš už diržo traukiantį pistoletą. “Nemeksą” tebelaikiau nukreipęs į barą —
nenorėjau gaišti laiko prisitaikymui. Paleidau šūvį iš “Filipso”, kurį gniaužiau pusiau
pakeltoje rankoje. Krioktelėjusi figūra susverdėjo, išleido iš pirštų ginklą, pasviro virš
takelio. Horizontaliai ištiesiau kairiąją ranką, ir į galvą smigusi kulka nugriovė jį ant šokėjų
pakylos.
Kol kambario kampuose blėso griausmingas papliūpų aidas, maždaug už dešimties
metrų, prie stalelio, pastebėjau Džerį. Klubo savininkas norėjo atsistoti, tačiau suakmenėjo,
kai nutaikiau į jį “Nemekso” žiotis.
— Išmintingas sprendimas. — Mano neurochema gaudė lyg įtempti vielos laidai, veidą
perkreipė beprotiškas, adrenalino pakurstytas vypsnis. Mintyse skubiai apskaičiavau, kiek
šaudmenų išnaudojau. “Filipse” liko viena kulka, “Nemekso” dėtuvėje — šešios. — Rankas
laikyk taip, kad jas matyčiau. Prisėsk. Jei pakrutinsi bent vieną pirštelį, nurėšiu visą
plaštaką.
Vyrukas susmuko atgal ant savo kėdės. Jo fizionomija virpėjo. Periferiniu žvilgsniu
nuskenavęs aplinką įsitikinau, jog kambaryje niekas nejuda. Atsargiai peržengiau Dyką,
kuris agoniškai kaukė susirietęs nelyginant embrionas, apglėbęs savo žarnokus. “Nemekso”
vamzdį atstatęs į Džerio paslėpsnius, nuleidau kitą ranką, pakreipiau “Filipsą” statmenai
žemyn ir paspaudžiau gaiduką. Dykas kaipmat nutilo.
Užtat pratrūko staugti Džeris:
— Ar tu išprotėjai, Raikeri? Ką darai, sumautas nuokruša? Liaukis! Tu negali…
Truputį kilstelėjau “Nemekso” žiotis, tokiu būdu priversdamas jį prikasti liežuvį. Nors visai
įmanoma, jog Džerį užčiaupė mano veido išraiška. Už užuolaidų, pakibusių takelio gale,
niekas nejudėjo. Kaip ir už baro. Durys neprasivėrė. Įveikęs atstumą, skiriantį mane nuo
Džerio staliuko, kojos spyriu apsukau vieną kėdę ir ją apžergiau.
— Tau, Džeri, — pratariau ramiu balsu, — derėtų įdėmiau klausytis, ką sako žmonės.
Rodos, jau minėjau, aš — ne Raikeris.
— Man nusispjaut, kas tu toks, mulki. Aš pažįstu svarbius žmones. — Žmogėno veidas
spinduliavo man tokią neapykantą, kad nusistebėjau, kaip jis nepaspringsta pykčiu. —
Dabar esu prisijungęs prie suknistos sistemos. Aišku? Užfiksavau viską, kas čia įvyko. Tu,
šliuže, už tai sumokėsi. Dar pasigailėsi…
— Kad su tavimi susitikau, — užbaigiau. Tuščią “Filipsą” įgrūdau atgal į dėklą. — Džeri, aš
jau gailiuosi. Tavo rafinuoti draugai neblogai išmano savo darbą. Tik nesuprantu, kodėl jie
tau nepranešė, kad sugrįžau į gatves. Paskutiniu metu nesutari su Rėjumi?
Atidžiai stebėjau vyruko veidą, tačiau jis niekuo neišsidavė pažinęs vardą. Arba išsiskyrė
geležine savitvarda, arba tiesiog neplaukiojo kartu su stambiausiomis žuvimis. Nutariau
kitaip jį prakalbinti.
 — Trepa negyva, — atsainiai ištariau. — Trepa ir keletas kitų. Nori žinoti, kodėl iki šiol
tavęs nepribaigiau?
Džeris kietai sučiaupė lūpas ir nutylėjo. Pasvirau virš stalelio ir “Nemekso” vamzdžiu
dūriau į kairiąją jo akį.
— Aš tau pateikiau klausimą.
— Užsikrušk.
Linktelėjęs vėl atsisėdau.
— Vaizduoji kietą riešutėlį? Žinok, Džeri, man reikia atsakymų. Gali pradėti pasakoti nuo
to, kas nutiko Elizabetai Eliot. Nors dėl to keblumų kilti neturėtų. Spėju, kad ją papjovei
savo rankomis. Beje, pageidaučiau išgirsti, kas per vienas yra Elijas Raikeris, kam dirba
Trepa ir klinikos, į kurią mane išsiuntei, koordinates.
— Užsikrušk.
— Galvoji, kad aš juokauju? O gal tikiesi, jog tavo laikmeną išgelbės laiku atvykę
farai? — kairiąja ranka iš kišenės iškrapščiau rekvizuotą blasterį ir paleidau spindulį į negyvą
ant takelio užvirtusį sargybinį. Kadangi atstumas buvo nedidelis, šūvis paprasčiausiai
susprogdino jo galvą. Kambaryje pakibo apanglėjusios mėsos dvokas. Viena akimi
stebėdamas Džerį pasukiojau spindulį, kol įsitikinau, jog virš lavono pečių nieko neliko.
Tuomet patraukiau pirštą nuo gaiduko ir nuleidau ginklą. Džeris vėpsojo į mane
negalėdamas patikėti tuo, ką išvydo.
— Šūdgalvi, jis gi dirbo paprastu apsauginiu.
— Šitą profesiją oficialiai paskelbiu už įstatymo ribų. Dykas kartu su likusiais irgi
atsisveikins su makaule. Tau gresia tokia pati lemtis, nebent išklosi, ką noriu sužinoti. —
Pakėliau blasterį. — Antro šanso nesuteiksiu.
— Gerai jau, gerai. — Sprendžiant iš balso intonacijos, jis palūžo. — Išklosiu. Eliot
mėgino užmauti apynasrį vienam iš klientų. Į klubą atklydo kažkoks garsus metušas. Toji
idiotė manė turinti pakankamai smarvės, kad jį apsuktų aplink pirštą. Kvaila kekšė siūlė
man tapti jos partneriu. Galvojo, jog prakeiktą metušą sugebėsiu prigąsdinti. Nė nenutuokė,
po velnių, į kokią mėšlo krūvą įbrido.
— Ne, — atsiliepiau įsmeigęs į jį ledines akis. — Spėju, kad nenutuokė.
Jis pastebėjo mano žvilgsnį.
— Ei, aš suprantu, kur lenki. Garbės žodis, tu klysti. Bandžiau atkalbėti Eliot nuo to
pamišėliško sumanymo, bet ji manęs nepaklausė. Nusprendė viena pati prikibti prie suknisto
metušo. Nė kiek netroškau, kad klubą susprogdintų, o mane palaidotų po griuvėsiais.
Privalėjau ją sudoroti, seni. Tiesiog nebuvo kitos išeities.
— Nudėjai ją savo rankomis?
Džeris krestelėjo galvą.
— Kai kam paskambinau, — sumurmėjo. — Būtent taip čia tvarkomi reikalai.
— Kas yra Raikeris?
— Raikeris… — Džeris garsiai nugurgė seiles. — Policininkas. Dirbo Movų vagysčių
skyriuje, vėliau buvo paaukštintas ir perkeltas į Organinės žalos departamentą. Barškino tą
nuokrušą farę, kuri čia atsibeldė, kai tu aptalžei Oktajų.
— Ortegą?
— Aha, Ortegą. Sklando gandai, jog būtent todėl jį perkėlė. O mes pagalvojome, jog tu,
tai yra jis, grįžo į gatves. Kai Dykas pamatė tave bendraujantį su Ortega, mes
nusprendėme, kad ji išgelbėjo bičiulio kailį su kažkuo sudariusi sandėrį.
— Grįžo į gatves? Iš kur?
— Raikeris buvo susitepęs, seni. — Pagaliau pratrūkus žodžių srautui, šis veikiai virto
potvyniu. — Sietle keliems movų prekeiviams jis parūpino GM.
— GM?
— Aha, GM. — Džeris sumišo, tarsi būčiau pasidomėjęs, kokiu atspalviu švyti dangus.
— Aš ne vietinis, — kantriai paaiškinau.
— GM. Garantuota mirtis. Raikeris sumalė juos į košę. Nuo jo rankos krito dar pora
vyrukų, tačiau laikmenos nenukentėjo, todėl tas faras sumokėjo kažkokiam gramzdintojui,
kad visą šutvę užregistruotų kaip katalikus. Turbūt informacijos nepasisekė teisingai įvesti į
duomenų bazę arba kažkas iš Org-žalos skyriaus atskleidė tiesą. Jį prirėmė prie sienos.
Nugrūdo į saugyklą dviem šimtams metų, be jokios galimybės sutrumpinti įkalinimo
laikotarpį. Pasak nuogirdų, operatyvinei grupei, kuri jį suėmė, vadovavo pati Ortega.
Nagi, nagi. Ragindamas Džerį pratęsti pamojau “Nemeksu”.
— Viskas, žmogau. Daugiau nieko nežinau. Tik tiek, ką šneka gatvėse. Klausyk, Raikeris
niekada nepurtė šitos vietos, netgi tada, kai dirbo MV skyriuje. Savo klube neužsiiminėju
nešvariais reikalais. Anksčiau niekada nebuvau su juo susidūręs.
— O kaipgi Oktajus?
Džeris energingai sukinkavo galva.
— Teisingai, Oktajus. Oklende jis prekiavo atsarginiais organais. Tu, tai yra Raikeris
nuolat jį kratydavo už pakarpos. Prieš kelerius metus beveik mirtinai sumušė.
— Taigi Oktajus atlėkė pas tave…
— Būtent. Kaip pamišėlis ėmė klykauti, jog Raikeris sumąstė prasukti mano klube
kažkokią aferą. Todėl mes peržiūrėjome kabinose filmuotos medžiagos įrašus, pamatėme,
kaip kalbiesi…
Džeris užsikirto suvokęs, kur link krypsta pokalbis. Aš vėl mostelėjau ginklu.
— Viskas, po velnių. — Jo balse suskambo nevilties gaidelės.
— Aišku. — Nuleidau sėdimąją ant kėdės, patapšnojau savo kišenes ieškodamas
cigarečių, prisiminiau, kad jų nepasiėmiau. — Ar tu rūkai?
— Rūkau? Gal aš panašus į sumautą idiotą?
Atsidusau.
— Tiek to. Pakalbėkime apie Trepą. Jei neklystu, toji moteriškė priklauso aukštesnei
lygai, kurios žaidėjai — ne tavo kišenei. Iš ko ją pasiskolinai?
— Trepa niekam nepriklauso. Dirba visiems, kurie ją samdo. Retsykiais padaro man
paslaugų.
— Daugiau nebedarys. Kada nors matei tikrąją jos movą?
— Ne. Anot gandų, tikrąjį kūną ji laiko Niujorko saugykloje. Bent jau didžiąją laiko dalį.
— Taip toli nuo čia?
— Kelionė suborbitiniu laivu trunka maždaug valandą.
Mano nuomone, ji niekuo nenusileido Kadminui. Abu galėjo vadintis pasaulinėje
erdvėje — gal net tarpplanetinėje — plušančiais samdiniais. Aukščiausios klasės savo srities
specialistais.
— Kam gi, anot gandų, ji dirbo?
— Nežinau.
Įdėmiu žvilgsniu patyrinėjau blasterio vamzdį, tarytum ginklas būtų marsiečių reliktas.
— Man regis, tu meluoji. — Kilstelėjau galvą ir šaltai nusišypsojau. — Trepos nebėra. Jos
laikmena sunaikinta. Neverta jaudintis, kad ją išduosi. Tau derėtų bijoti manęs.
Kelias sekundes jis įžūliai spoksojo, bet pagaliau nuleido akis.
— Kiek girdėjau, Trepa vykdė Rūmų užsakymą.
— Gerai. Dabar papasakok apie kliniką. Apie savo rafinuotus draugus.
Korpuse suformuoti įgūdžiai turėjo užtikrinti, kad mano balsas skambės ramiai, tačiau jie,
matyt, truputį apkerpėjo, nes Džeris kažką išgirdo. Jis liežuviu susidrėkino lūpas.
— Klausyk, tie žmonės labai pavojingi. Sugebėjai pasprukti — nuostabu. Tegul tuo viskas
ir užsibaigia. Tu neįsivaizduoji…
— Kuo puikiausiai įsivaizduoju. — Nukreipiau blasterį į jo veidą. — Klinika.
— Jėzau Kristau, jie — tiesiog pažįstami. Na, žinai, verslo partneriai. Kartais pristinga
atsarginių dalių, ir aš… — pamatęs mano veido išraišką Džeris skubiai pakeitė taktiką: —
Retsykiais, kai paprašau, jie atlieka vieną kitą darbelį. Tai tik verslas.
Prisiminiau Luizą, slapyvardžiu Anemonė, ir mudviejų kelionę mašinos bagažinėje. Mano
paakyje sutrūkčiojo raumuo, ir aš vos susilaikiau nenuspaudęs gaiduko. Prabilau vėl
nutaisęs ledinę intonaciją, kuri labiau panėšėjo į mechaninį balsą nei durininko roboto
kvarksėjimas.
 — Mes pasivažinėsime, Džeri. Vienu du. Aplankysime tavo verslo partnerius. Tik
nemėgink manęs maustyti. Aš jau spėjau susigaudyti, jog klinika įrengta kitoje Įlankos
pusėje. Naujas vietas visuomet gerai įsimenu. Nuvairuosi mašiną ne ta kryptimi ir
akimirksniu sulauksi GM. Aišku?
Pažiūrėjęs į vyruko veidą nusprendžiau, kad jis manimi patikėjo.
Kad užtvirtinčiau savo grasinimus, pakeliui iš klubo sustojau prie kiekvieno lavono ir nuo
pečių sudeginau visas galvas. Aitri svilėsių smarvė išlydėjo mus iš prieblandos į ankstyvo
ryto šviesą nelyginant įniršio šmėkla.

Šiaurinėje Milsporto archipelago atšakoje galima aptikti kaimelį, kurio žvejai, jei išgyvena
skęsdami, privalo nuplaukti iki žemo rifo, daugmaž pusę kilometro nuo kranto, spjauti į
vandenyną ir sugrįžti. Sara buvo kilusi iš tenykščių kraštų. Sykį, kai trynėmės pigiame tarp
pelkių įsikūrusiame viešbutyje, kur slapstėmės nuo kaitros ir į nugaras alsuojančių
teisėtvarkos atstovų, ji bandė man išaiškinti, kur slypi esmė. Tačiau tos maudynės man vis
vien asocijavosi su patiniška užgaida.
Nūnai, vėl kulniuodamas steriliais baltais koridoriais, jausdamas, kaip “Filipso” žiotys
baudžiasi pradurti mano sprandą, pradėjau suprasti, kiek valios pastangų reikėjo, norint
sugrįžti į vandenį. Nuo to momento, kai įžengiau į liftą, kuris antrą kartą nugabeno mane
žemyn kartu su Džeriu, iš užnugario atstačiusiu ginklą, kūną be paliovos kratė šalti
šiurpuliai. Po Inenino buvau spėjęs primiršti, ką reiškia stingti iš baimės. Tokią savijautą
lengvai priminė virtuali erdvė, kur neturėjai jokio šanso kontroliuoti padėties… kur galėjo
įvykti praktiškai bet kas.
Bet kada.
Klinika bruzdėjo kaip suerzintas bičių avilys. Atrodo, vietinius jau pasiekė naujienos, jog
Trepai teko įsijausti į kepamo mėsgalio vaidmenį, nes ekrane, įmontuotame į neišvaizdžias
laukujes duris, nušvitęs veidas, į kurį kreipėsi Džeris, mirtinai išbalo, kai jo savininkas
pastebėjo mane.
— Mes galvojome…
— Man nusispjaut, ką jūs galvojote, — nukirto Džeris. — Atidaryk suknistas duris. Šitą
subingalvį privalome nedelsdami pašalinti iš gatvių.
Klinikos patalpos priklausė senoviniam, tūkstantmečio pradžioje pastatytam, namų
masyvui, kurį kažkas atnaujino neoindustriniu stiliumi. Juodai nudažytas duris puošė geltoni
ševronai, į fasadus šliejosi pastoliai, tarp balkonų driekėsi kabeliai, laikantys keltuvų
imitacijas. Ties ševronų smaigaliais durys įskilo ir be garso prasiskyrė. Paskutinį kartą
dirstelėjęs į gatvę, nušviestą pirmųjų aušros spindulių, Džeris įstūmė mane vidun.
Vestibiulyje irgi viešpatavo neoindustrijos atmosfera. Sienas rėmė pastoliai, tapatūs
stūksantiems lauke; šen bei ten įžiūrėjau netinkuoto mūro lopinius. Patalpos gale lūkuriavo
porelė sargybinių. Mums artėjant, vienas iš apsauginių ištiesė ranką, tačiau Džeris piktai jį
užsipuolė:
— Man nereikia jokios suknistos pagalbos. To betrūko, kad antrą kartą leistumėt pabėgti
šitam močkrušiui.
Abu sargybiniai susižvalgė, ir tipas, tiesęs link manęs rankas, taikiai iškėlė jas aukštyn.
Jie palydėjo mudu iki lifto, ir po akimirkos aš atsidūriau toje pačioje komercinei veiklai
pritaikytoje kabinoje, kuria aną kartą keliavau nuo stogo. Kai nusileidome žemyn, mūsų jau
laukė grupelė medikų, apsiginklavusių raminančiais vaistais. Jie atrodė suirzę ir nusikamavę
po naktinės pamainos. Mano pusėn žengė jau regėta seselė su švirkštu, bet Džeris vėl
nuožmiai prašiepė dantis. Jo vaidybai neturėjau jokių priekaištų.
— Trauk šalin sumautą adatą. — Vyrukas stipriau prispaudė “Filipso” vamzdį prie mano
sprando. — Jis niekur nepaspruks. Aš noriu pasimatyti su Mileriu.
— Mileris operacinėje.
— Operacinėje? — Džeris prunkštelėjo. — Ką ten veikia? Stebi, kaip mašina atlieka visus
darbus? Tiek to, iškvieskite Čangą.
Medikas dvejojo.
 — Kas yra? Tik nesakykite, kad išaušus visi jūsų konsultantai tebedirba.
— Ne, tiesiog… — arčiausiai stovintis vyriškis pamojo į mane. — Mes privalome laikytis
taisyklių ir jį užmigdyti.
— Neskiesk man apie prakeiktas taisykles. — Žvelgiant į Džerį susidarė įspūdis, kad jis
tuojau sprogs iš pykčio. — Kur buvo jūsų taisyklės, kai šitas nuokruša ištrūko iš jūsų nagų ir
nusiaubė mano klubą? Atsakykite, kur?
Įsivyravo tyla. Nukreipiau akis į blasterį ir “Nemeksą”, užkištus už palydovo diržo,
žvilgsniu įvertinau kampus. Džeris tvirčiau sugniaužė mano apykaklę, pistoleto žiotis
sugrūdo į pasmakrę, nuožmiai įsistebeilijo į medikus ir pro dantis iškošė:
— Jis niekur nepabėgs, aišku? Pakaks pliaukšti nesąmones. Mes keliaujame susitikti su
Čangu. Judinkitės.
Medikai nusileido. Jais dėti visi taip būtų pasielgę. Prieš didėjantį spaudimą neatsilaiko
dauguma žmonių. Jie linkę paklūsti tiek valdžiai, tiek vyrukui su pistoletu. O šie tipai baltais
chalatais buvo pavargę ir išsigandę. Mes sparčiai nukulniavome koridoriais. Praėjome pro
operacinę, kurioje atsigaivelėjau, arba jos antrininkę. Patalpos viduryje aplink stalą spietėsi
figūros, virš kurių lyg voras krutėjo autochirurgas. Nutolome nuo kambario per dešimt
metrų, kai už nugaros, koridoriuje, pasigirdo žingsniai.
— Minutėlę, — nuskambėjo mandagus, kone nerūpestingas balsas, privertęs medikus
kartu su Džeriu sustoti kaip įkaltus. Atsisukome ir prieš save išvydome aukštą vyriškį
melsvu chalatu, iškruvintomis chirurginėmis pirštinėmis bei kauke, kurią jis nusiplėšė,
nykščiu ir smiliumi atsargiai sugriebęs už kraštelio. Į mus žvelgė mėlynos akys, spindinčios
įdegusiame, standartiškai simpatiškame veide kvadratiniais žandikauliais. Fizionomija
veikiausiai pakoreguota kokiame nors prabangiame kosmetikos salone pagal šių metų “savo
srities žinovo” etaloną.
— Mileri, — pratarė Džeris.
— Kas čia vyksta? Kurolta… — aukštaūgis žvilgtelėjo į vieną medikę, — …tu žinai, jog
pašaliniai subjektai gali patekti į kliniką tiktai užmigdyti.
— Taip, sere. Bet ponas Sedaka užtikrino, esą mes niekuo nerizikuojame. Jis sakė norįs
skubiai pasimatyti su direktoriumi Čangu.
— Man nerūpi, kad jis skuba. — Mileris dėbtelėjo į Džerį įtariai primerkęs akis. — Ar tu
išprotėjai, Sedaka? Gal manai patekęs į svečių galeriją? Pas mane užsuko klientai. Lengvai
atpažįstami veidai. Kurolta, tučtuojau užmigdykite šitą žmogų.
Nieko nepadarysi, sėkmė negali lydėti amžinai.
Aš pajudėjau iš vietos. Kuroltai nespėjus pakelti švirkšto, ištraukiau “Nemeksą” drauge su
blasteriu iš už Džerio diržo, apsisukęs ant kulno abiem smiliais numygau gaidukus. Rimtai
sužeisti Kurolta ir porelė jos kolegų drėbėsi ant grindų. Jų užnugaryje antiseptiškai baltus
paviršius aptaškė kraujas. Mileriui užteko laiko išspausti pasibaisėjimo šūksnį, kurį nutraukė
į gerklę įsirėžusi iš “Nemekso” paleista kulka. Džeris traukėsi nuo manęs atatupstas,
nukarusioje rankoje tebelaikydamas neužtaisytą “Filipsą”. Atstačiau į jį blasterį.
— Ei, ei, aš stengiaus, kiek galėjau…
Blykstelėjęs spindulys susprogdino jo galvą.
Išblėsus aidui, grįžau iki operacinės durų ir jas atlapojau. Nuo stalo, ant kurio gulėjo
jauna moteriškosios lyties mova, atšlijo būrelis vyrų ir moterų. Vis dar pasislėpę po
kaukėmis, jie spiginosi į mane išgąsčio sklidinomis akimis. Darbą tęsė tiktai autochirurgas,
lygiais pjūviais vagodamas kūną, pridegindamas kiekvieną žaizdelę. Ant metalinių aplink
subjekto galvą išdėliotų padėklų riogsojo kruvini mėsgaliai. Mane apėmė erzinantis jausmas,
jog čia netrukus prasidės kažkoks slaptas pokylis.
Moters lavonas priklausė Luizai.
Operacinėje stovėjo penki vyrai ir moterys. Nudėjau visus iki vieno, kol jie į mane
vėpsojo. Tada blasterio šūviu ištaškiau į druzgus autochirurgą, spinduliu suraižiau likusią
įrangą. Sustūgo sienose instaliuoti pavojaus signalai. Nekreipdamas dėmesio į vieningai
žviegiančias sirenas priėjau prie nuvirtusių medikų ir kiekvieną apdovanojau garantuota
mirtimi.
 Grįžęs į koridorių, kurį taip pat persmelkė pavojaus signalų staugimas, pamačiau, jog
pora iš trijulės vedlių dar nenusibaigė. Kurolta sugebėjo nušliaužti grindimis tuziną metrų,
įkandin savęs palikdama platų kruviną dryžį. Vienas iš dviejų kolegų, praradęs per daug
jėgų, kad įstengtų pabėgti, bandė atsiremti į sieną, tačiau jo kojos slysčiojo kraujo baloje.
Visų pirma nužirgliojau prie moters. Ji sustingo išgirdusi žingsnius, pakreipė galvą atgal,
išvydo mane ir karštligiškai nuropojo į priekį. Koja prispaudžiau jos tarpumentę, spyriu
priverčiau apsiversti ant nugaros.
Kurį laiką mudu paprasčiausiai žiūrėjome vienas į kitą. Per tą užsitęsusią pauzę
prisiminiau praėjusį vakarą, kai ji šalta veido išraiška suleido man migdomųjų. Pakėliau
blasterį taip, kad moteris jį matytų.
— Garantuota mirtis, — ištariau ir paspaudžiau gaiduką.
Grįžau prie vienintelio likusio gyvo mediko, kuriam nusišypsojo laimė stebėti egzekuciją.
Dabar sužeistasis desperatiškai mėgino rėplioti tolyn nuo manęs. Pritūpiau tiesiai priešais jį.
Sirenų gausmas sustiprėjo, pakibdamas virš mūsų tarytum sau vietos nerandančios vėlės.
— Jėzau Kristau, — sudejavo medikas, kai nukreipiau į jį blasterį. — Jėzau Kristau. Aš čia
tiktai dirbu.
— Man to užtenka, — atsakiau.
Dėl griausmingai plyšaujančių pavojaus signalų šūvio beveik nebuvo girdėti.
Paskubomis sudeginau trečiojo mediko smegeninę, kiek kitaip apdorojau Milerį, nuo
begalvio Džerio lavono nuplėšiau striukę ir pasikišau ją po pažastimi. Tuomet čiupau
“Filipsą”, įgrūdau ginklą už diržo, nudrožiau lifto kryptimi. Keliaudamas aidinčiais klinikos
koridoriais, nudėjau kiekvieną sutiktą žmogų ir išlydžiau jų laikmenas.
Reaguok į viską kaip į asmeninį įžeidimą.
Kai išėjau pro laukujes duris ir lėtu žingsniu nupėdinau gatve, ant stogo jau leidosi
policija. Po pažastimi prispausta Džerio striukė, į kurią įvyniojau nukirstą Milerio galvą,
persisunkė krauju.

TREČIA DALIS
SĄJUNGA
(ATNAUJINTA VYKDOMOJI PROGRAMA)

16

Saulėkaitos rūmų soduose viešpatavo tyla, dangus pragiedrėjo, ore tvyrojo nupjautos
žolės kvapas. Iš teniso kortų atsklido vos girdimas kamuoliukų taukšėjimas, bylojantis, jog
aikštelėje kažkas sportuoja. Vienu momentu išgirdau džiugų Miriamos Benkroft šūksnį.
Pastebėjau, kaip po baltu plevėsuojančiu sijonėliu sušmėžavo įdegusios kojos; priešininko
pusėje, toje vietoje, kur į žemę pokštelėjo kamuoliukas, pakilo rausvų dulkių debesėlis. Tarp
sėdinčių žiūrovų nuvilnijo prislopinti, mandagūs plojimai. Apsuptas ginkluotų akmenines
veido išraiškas nutaisiusių sargybinių, patraukiau link aikštyno.
Kai priartėjau prie kortų, išvydau tenisininkus, kiurksančius ant savo kėdučių — plačiai
praskėtusius kojas, nudūrusius žvilgsnius žemyn. Jie užbaigė setą ir dabar ilsėjosi. Po
kojomis sugirgždėjus žvyrui, Miriama Benkroft kilstelėjo galvą ir iš po geltonų sušlapusių
plaukų sruogų pažvelgė tiesiai man į akis. Užuot prabilusi, delnu perbraukė raketės kotą ir
nusišypsojo. Jos priešininkas, lieknas jaunuolis, atrodė taip, tarsi savo amžiumi jo sąmonė
niekuo nesiskirtų nuo kūno. Vyruko veido bruožai buvo kažkur matyti.
Viduryje šezlongų eilės sėdėjo Benkroftas. Jam iš dešinės išvydau Omą Preskot, iš
kairės — nepažįstamus vyrą ir moterį. Saulėkaitos rūmų šeimininkas neatsistojo, kai prie jo
žengiau. Nė nesiteikė atsigręžti. Tik pamojo ranka į sulankstomą greta teisininkės stovintį
krėslą.
— Įsitaisykite, Kovačai. Jiems liko viena partija.
Išspaudžiau šypseną atsispyręs pagundai įspirti jam į dantis ir susirangiau šezlonge. Oma
Preskot pasviro link manęs ir priglaudusi delną prie lūpų sukuždėjo:
 — Šiandieną poną Benkroftą aplankė nekviesti svečiai iš policijos. Regis, jūsų darbo
metodams trūksta... hmm… subtilumo.
— Tiesiog bandžiau apšilti, — burbtelėjau.
Matyt, tenisininkai buvo iš anksto sutarę, kiek laiko ilsėsis, nes po kelių minučių jie
nusviedė šalin rankšluosčius ir grįžo į kortą. Patogiai atsilošęs sutelkiau dėmesį į žaidimą,
tiksliau sakant, akimis varsčiau raumeningą po balta medvilne siūbuojantį moters kūną —
mintyse išvydau jį nuogą, besirangantį po manimi. Vieną sykį, prieš išmesdama kamuoliuką,
Miriama Benkroft pastebėjo mano žvilgsnį ir patenkinta vyptelėjo. Turbūt nusprendė, kad
sulaukė atsakymo į viliojantį savo pasiūlymą. Galų gale ji iškovojo sunkią, tačiau užtikrintą
pergalę ir švytėdama pasišalino iš aikštelės.
Atsistojęs žengiau link Miriamos Benkroft, užmezgusios pokalbį su man nematytais vyru
ir moterimi. Ketinau pasveikinti su laimėjimu. Ji mostu paragino mane prisijungti prie
mažosios grupelės.
— Pone Kovačai, — prašneko truputį išplėsdama akis, — ar jums patiko stebėti žaidimą?
— Labai, — nuoširdžiai prisipažinau. — Jūs dorojote priešininką be jokio gailesčio.
Ji pakreipė į šoną galvą ir viena ranka sugriebusi rankšluostį įniko trinti nuo prakaito
šlapius plaukus.
— Esu negailestinga tik tuomet, kai reikia, — atsiliepė. — Nalanos ir Džozefo jūs, be
abejo, nepažįstate. Nalana, Džozefai, tai — Takešis Kovačas, diplomatinio korpuso agentas,
kurį Lorensas nusamdė ištirti jo žmogžudystę. Ponas Kovačas atvyko iš kito pasaulio. Pone
Kovačai, tai — Nalana Ertekin, J.T. Aukščiausiojo teismo pirmininkė, ir Džozefas Firis iš
Žmogaus teisių komisijos.
— Malonu susipažinti, — tariau oficialiai linktelėdamas. — Jūs, suprantama, atvykote čia,
kad aptartumėte 653-iąją rezoliuciją.
Abu valstybės pareigūnai susižvalgė, ir Firis linktelėjo.
— Kaip matau, informacijos jūs nestokojate, — oriai pareiškė. — Esu daug girdėjęs apie
diplomatinį korpusą, bet turiu pripažinti, kad jūs vis vien padarėte man įspūdį. Kada tiksliai
atvykote į Žemę?
— Prieš savaitę, — pamelavau vildamasis pakurstyti įprastą paranoją, kurią išrinkti
valstybės pareigūnai puoselėjo korpuso atžvilgiu.
— Prieš savaitę? Taip, išties įspūdinga. — Firis buvo stambaus sudėjimo, į šeštą dešimtį
įkopęs juodaodis žilstelėjusiais plaukais ir įdėmiomis rudomis akimis. Kaip ir Denis
Naimanas, jis pagerino regėjimą išorinėmis priemonėmis, tačiau “Psichosaugos” direktorius
puošėsi elegantiškais metaliniais rėmeliais, idant išryškintų veido bruožus, o šitas žmogus
dėvėjo akinius, kad nukreiptų nuo savęs dėmesį. Masyvūs rėmeliai suteikė jam užmaršaus
valdininko išvaizdą, bet po lęšiais pasislėpusios akys pastebėdavo menkiausias smulkmenas.
— Kaip sekasi tyrimas? — pasiteiravo Ertekin, žavi arabė, pora dešimtmečių jaunesnė už
Firį. Spėjau, kad ji įsikūnijusi mažiausiai į antrą movą. Aš nusišypsojau.
— Pažangą visuomet sunku apibūdinti, jūsų kilnybe. Kaip sakė Kela: “Jie praneša man
apie pažangą, bet aš tematau pokyčius ir sudegusius kūnus”.
— Vadinasi, jūs atkeliavote iš Harlano pasaulio, — mandagiai tarstelėjo Ertekin. —
Laikote save kelistu, pone Kovačai?
Leidau savo vypsniui virsti plačia šypsena.
— Kartkartėmis. Mano nuomone, jos žodžiuose yra tiesos.
— Ponas Kovačas labai užsiėmęs, — skubiai įsiterpė Miriama Benkroft. — Juodu su
Lorensu norės pasišnekėti. Galbūt vertėtų jiems leisti aptarti savo reikalus.
Trijulė nužygiavo išreikšti užuojautos Miriamos priešininkui, kuris sielvartingai grūdo į
krepšį raketę bei rankšluosčius. Kad ir kaip diplomatiškai Benkrofto žmona išvengė
pavojingos temos, Nalana Ertekin iš pirmo žvilgsnio pernelyg nesiveržė nuo manęs
pasitraukti. Nejučia ėmiau žavėtis teisėja. Paskelbdamas J.T. atstovui, kitaip tariant,
protektorato pareigūnui, kad esi kelistas, primeni žmogų, kuris pietaudamas kartu su
vegetarais pripažįsta mėgstantis ritualines žudynes. Taip elgtis paprasčiausiai nedera.
Atsisukau į Omą Preskot.
 — Eime? — niūriai suurzgė ji ir mostelėjo namo kryptimi. Benkroftas jau žirgliojo
priešakyje. Nubraukėme jam iš paskos, mano požiūriu, perdėm sparčiu žingsniu.
— Turiu vieną klausimą, — vos prašnopuodamas išspaudžiau. — Kas tas vaikis, kurį
sudorojo ponia Benkroft?
Preskot teikėsi perverti mane nekantriu žvilgsniu.
— Didelė paslaptis, ar ne?
— Ne, pone Kovačai. Jokia tai paslaptis. Aš tik galvoju, kad jums reikėtų domėtis kitais
dalykais, užuot klausinėjus, kokie svečiai lankosi Benkroftų rezidencijoje. Jei labai norite
žinoti, kitas žaidėjas vardu Markas Kavahara.
— Nejaugi išties? — pats nepastebėjau, kaip pradėjau mėgdžioti Firio kalbėjimo manierą.
Už pastangas įsijausti į kito žmogaus kailį turėčiau brūkštelėti sau porą pliusiukų. — Štai
kodėl jo veidas atrodė pažįstamas. Bruožus paveldėjo iš motinos, teisingai?
— Iš kur galėčiau žinoti, — abejingai atsiliepė Preskot. — Su ponia Kavahara nė sykio
nebuvau susitikusi.
— Jums pasisekė.
Benkroftas laukė mūsų egzotiškoje oranžerijoje, įrengtoje toje pastato dalyje, iš kurios
atsivėrė vaizdas į jūrą. Stiklinių sienų apsuptyje vešėjo įvairiausių spalvų ir formų
nežemiškos kilmės augmenija. Tarp jos pavyzdžių įžiūrėjau veidrodinį medį ir gausybę
kančiažolių kuokštų. Šalia vieno iš jų stovintis Benkroftas purškė augalus kažkokiomis
baltomis dulkėmis. Apie kančiažoles žinojau tik tiek, kad jos pajėgios atlikti apsaugos įtaiso
funkcijas, todėl nė nenutuokiau, kam reikalingi milteliai.
Kai įžengėme pro duris, Benkroftas į mus atsigręžė.
— Prašyčiau šnekėti tyliai. — Garsą sugeriančioje aplinkoje jo paties balsas skambėjo
keistai vangiai. — Šioje išsivystymo stadijoje kančiažolės pasižymi itin dideliu jautrumu. Esu
tikras, kad jūs, pone Kovačai, gerai tą žinote.
— Aha. — Žvilgtelėjau į taurelės formos, rankas primenančius lapus su purpurinėmis
dėmelėmis, dėl kurių augalui ir buvo suteiktas toks vardas. — Ar jūs įsitikinęs, kad jos
subrendusios?
— Be abejo. Adoracijos pasaulyje kančiažolės išauga didesnės, tačiau vietines Nakamuros
laboratorija pakoregavo taip, kad jos prisitaikytų prie uždarų erdvių. Čia pakankamai saugu
ir… — jis pamojo į tris plienines kėdutes, stovinčias šalia pavojingų augalų, — …patogu.
— Jūs pageidavote su manimi susitikti, — nekantriai tariau. — Ko norėjote?
Benkroftas trumpam įsmeigė į mane griežtą, tris su puse šimtmečio tobulintą žvilgsnį, ir
aš pasijutau taip, lyg spoksočiau į demono veizolus. Tą akimirką į mane stebeilijosi metušo
siela; senose akyse įžiūrėjau galybę gyvybių, kurias jos stebėjo mirštant tarsi blyškius į
liepsnas panirusių drugių tvyksnius. Panašiai teko jaustis vos kartą, kai drįsau susiginčyti su
Railyna Kavahara. Mano sparnus svilino nepakeliamas karštis.
Po sekundės Benkroftas nustojo spinduliuoti rūstybę, įsitaisė ant kėdės ir padėjo miltelių
purškiklį ant staliuko. Jis aiškiai laukė, kol prisėsiu šalia, tačiau aš likau stovėti. Mano
darbdavys sudėjo pirštus stogeliu ir susiraukė. Oma Preskot mindžikavo tarp mūsų.
— Pone Kovačai, pagal kontrakto sąlygas aš sutikau apmokėti visas pagrįstas su tyrimu
susijusias išlaidas, tačiau anaiptol nesitikėjau, jog privalėsiu švaistyti pinigus dėl
sąmoningos organinės žalos, kurios pėdsakai nusidriekė nuo vieno Įlankos miesto galo iki
kito. Visą rytą papirkinėjau Vakarų pakrantės triadas ir Įlankos policiją, nors šitos
organizacijos nejautė man jokio prielankumo dar prieš jūsų pradėtas skerdynes. Įdomu, ar
jūs suvokiate, kokias sumas aukoju, kad išsaugočiau jums gyvybę ir padėčiau išvengti
saugyklos?
Apsidairiau po oranžeriją ir patraukiau pečiais.
— Na, jūs galite leisti sau tokį malonumą.
Preskot krūptelėjo. Benkroftas teikėsi perkreipti lūpų kampučius pavaizduodamas
šypseną.
— Galbūt, pone Kovačai, aš praradau norą tenkinti savo įgeidžius.
 — Tuomet nutraukite sumautą tyrimą. — Pasikeitus mano balso tonui, sudrebėjo
kančiažolės. Nekvaršinau dėl to galvos. Staiga elegantiški Benkrofto žaidimai man įstrigo
skersai gerklės. Iš nuovargio vos pastovėjau ant kojų. Neskaitant trumpo periodo, per kurį
klinikoje buvau praradęs sąmonę, būdravau ilgiau nei trisdešimt valandų; nervų sistemą
pernelyg suerzino dažnai naudota neurochema. Dalyvavau susišaudyme, sprukau iš
judančios skraidyklės, tardomas patyriau tokius kankinimus, jog didžiumą žmonių šie būtų
traumavę visam gyvenimui. Žudžiau visus, kurie papuolė po ranka, it kareivis mūšio lauke.
“Hendrikse” jau ropojau į lovą, kai viešbutis perdavė man Benkrofto kvietimą nepaisydamas
prašymo užblokuoti skambučius, aiškindamas, esą jis taip elgiasi, nes, cituoju: “reikia
palaikyti gerus santykius su klientais ir visais įmanomais būdais pratęsti svečio viešnagę”.
Vieną dieną kam nors derėtų rekonstruoti “Hendrikso” naudojamą antikinėje aptarnavimo
sferoje vyravusį idiolektą. Kai baigiau šnekėti su darbdaviu, ėmiau svarstyti, ar nereikėtų
pačiam užsiimti korekcijomis ir sudrebinti viešbutį “Nemekso” šūviais, tačiau vergiškai
nuolankių “Hendrikso” atsakymų pakurstytą susierzinimą prislopino pyktis, kurį pajutau
Benkroftui — tiksliau, įniršis, neleidęs man nusispjaut į skambutį ir griūti į lovą, privertęs
keliauti į Saulėkaitos rūmus suglamžytais, nuo vakar dienos dėvimais drabužiais.
— Atleiskite, pone Kovačai. — Omos Preskot akys suapvalėjo. — Ar jūs siūlote…
— Anaiptol, Preskot. Aš grasinu. — Nukreipiau akis į atgal į Benkroftą. — Kiek pamenu,
vaidinti jūsų spektaklyje nesiprašiau. Jūs mane čia atitempėte, Benkroftai. Ištraukėte iš
Harlano saugyklos ir įkišote į Raikerio movą, kad įsiutintumėte Ortegą. Išspyrėte į gatves
pamėtėjęs vos kelias užuominas, stebėjote, kaip klupčioju tamsoje ir nusibrozdinu blauzdas
į praeityje krėstas jūsų išdaigas. Jei nenorite žaisti šiek tiek išaugus statymams, tebūnie.
Man atsibodo rizikuoti savo laikmena dėl tokio šūdgalvio, kaip jūs. Sugrąžinkite mane į
dėžę — jau verčiau tupėsiu saugykloje šimtą septyniolika metų, visą įkalinimo laiką. Galbūt
man nusišypsos sėkmė ir, kai išeisiu į laisvę, žudikui bus pavykę nušluoti jus nuo žemės
paviršiaus.
Ginklus turėjau palikti prie pagrindinių vartų, tačiau dabar jaučiausi grėsmingai
atsipalaidavęs, kaip priderėjo diplomatiniam agentui, kuris persijungė į kovos režimą.
Nujaučiau, kad jei metušo demonas vėl pasirodys, Benkroftą užsmaugsiu. Vien savo
pasitenkinimui.
Keista, bet mano žodžiai privertė jį susimąstyti. Saulėkaitos rūmų šeimininkas išklausė,
pakreipė galvą tarsi išreikšdamas pritarimą ir atsisuko į Preskot.
— Oma, palik mus trumpam vienus. Kai kuriomis temomis mudu su pono Kovaču turime
pakalbėti akis į akį.
— Gal man iškviesti ką nors iš lauko? — neryžtingai paklausė moteris nudelbdama mane
atšiauriu žvilgsniu. Benkroftas papurtė galvą.
— Esu tikras, jog to neprireiks.
Preskot pasišalino vis dar neatsikračiusi abejonių, tuo tarpu aš stengiaus apmalšinti
susižavėjimą, kurį kėlė Benkrofto savitvarda. Jis ką tik girdėjo, kaip paskelbiau, esą mielai
sugrįžčiau į saugyklą, visą rytą praleido skaičiuodamas, kiek žmonių nudėjau, bet vis tiek
galvojo permatąs mane pakankamai gerai, kad žinotų, pavojingas aš ar ne.
Prisėdau. Galbūt jis teisus.
— Jums reikėtų pasiaiškinti, — ramiai ištariau. — Pradėkite nuo Raikerio movos. Kodėl
taip padarėte ir kodėl savo poelgio motyvus nuslėpėte nuo manęs?
— Nuslėpiau? — Benkrofto antakiai šoktelėjo aukštyn. — Mes praktiškai neaptarinėjome
šitų smulkmenų.
— Jūs tvirtinote, neva išrinkti movą leidote savo teisininkams. Stengėtės tą pabrėžti.
Tačiau Preskot teigia, jog kūnu pasirūpinote pats. Stebiuosi, kad iš anksto jos nepamokėte,
kaip meluoti.
— Na… — Benkroftas skėstelėjo rankomis pripažindamas tiesą. — Viskuo kaltas
instinktyvus atsargumas. Bėgant laikui, tiek žmonių praranda tavo pasitikėjimą, jog
uždarumas tampa esmine savybe. Bet aš nenutuokiau, kad jūsų reakcija bus tokia audringa.
Galų gale jūs tarnavote korpuse ir kalėjote saugykloje. Nejau visada domitės movų, į kurias
įsikūnijate, praeitimi?
— Ne. Tačiau nuo to momento, kai atvykau į Žemę, Ortega prilipo prie manęs kaip nuo
teršalų apsaugantis plastikas. Spėjau, kad ji taip elgiasi, nes kažką slepia. Pasirodo,
detektyvė tiesiog bandė apsaugoti savo vaikino, tūnančio saugykloje, movą. Gal kartais
išsiaiškinote, kodėl Raikerį išspyrė iš kūno?
Benkrofto rankos mostas bylojo, jog ši tema neįdomi.
— Jį apkaltino korupcija. Nepagrįsta organine žala ir bandymais sufabrikuoti tam tikras
asmens gyvenimo smulkmenas. Kiek suprantu, jis prasižengė ne pirmą kartą.
— Aha, teisingai. Tiesą sakant, Raikeris garsėjo savo bjauriu charakteriu ir buvo ypač
nepopuliarus tokiose vietose, kaip Pleišena, kur tryniausi pastarąsias porą dienų sekiodamas
paskui varvančio jūsų pimpalo pėdsakus. Na, prie to dar sugrįšime. Man rūpi, kodėl jūs taip
pasielgėte. Kodėl mane perkėlėte į Raikerio movą?
Nuskambėjus užgauliems žodžiams, Benkrofto akys nuožmiai sublyksėjo, tačiau jis buvo
pernelyg geras žaidėjas, kad imtų purkštauti. Dabar paprasčiausiai trūktelėjo savo rankogalį
nukreipęs į šį savo pyktį, atlikęs gestą, paminėtą diplomatijos pradmenų vadove, ir blausiai
nusišypsojo.
— Atleiskite, aš nė nenumaniau, jog tai sukels nepatogumų. Tiesiog ieškojau tinkamos
movos, turinčios…
— Kodėl perkėlėte į Raikerį?
Oranžerijoje stojo mirtina tyla. Metušai nepriklausė tiems žmonėms, kuriuos galima
lengvai nutraukti, ir pagarbos stoka Benkroftą aiškiai siutino. Prisiminiau medį, iškilusį už
teniso kortų. Jei Ortega išgirstų, kaip bendrauju su savo darbdaviu, ji neabejotinai man
paplotų.
— Tai viso labo tebuvo ėjimas, pone Kovačai.
— Ėjimas? Prieš Ortegą?
— Būtent. — Benkroftas patogiau įsitaisė ant kėdutės ir priglaudė nugarą prie atlošo. —
Išankstinį leitenantės Ortegos nusistatymą pastebėjau, vos tik ji įžengė į šiuos namus. Toji
moteris nė trupučio nenorėjo padėti. Jai stigo pagarbos. Todėl nusprendžiau, jog už tokį
elgesį ateityje kažkaip derėtų atsilyginti. Kai Omos pateiktame sąraše išvydau Raikerį ir
sužinojau, kad už jo rezervuarą mokėjo Ortega, atrodė, tarsi man būtų nusišypsojęs likimas.
Piršte piršosi vienintelis galimas ėjimas.
— Ar nemanote, kad jūsų amžiaus žmogui toks poelgis pernelyg vaikiškas?
Benkroftas kryptelėjo galvą.
— Galbūt. Tačiau jūs, žinoma, prisimenate generolą Makintairą iš diplomatinio korpuso
vadovybės, Harlano pasaulio pilietį, kuris, praėjus metams nuo Inenino skerdynių, buvo
rastas be galvos nuosavame naikintuve?
— Miglotai. — Puikiai supratau, apie ką jis šneka, bet nė nesuvirpėjau. Ne vienas
Benkroftas pajėgė demonstruoti geležinę savitvardą.
— Miglotai? — jo antakis šoko aukštyn. — Keista, jog Inenino veteranas neįstengia
prisiminti, kaip žuvo jo vadas, dėl kurio kareiviai buvo priversti paniškai bėgti iš mūšio
lauko. Žmogus, daugumos įsitikinimu, parodęs nusikalstamą aplaidumą ir atsakingas dėl
tikrų mirčių.
— Protektorato tyrimo komisija visiškai reabilitavo Makintairą, — tyliai atsiliepiau. — Ką
jūs bandote tuo pasakyti?
Benkroftas gūžtelėjo.
— Iš visko sprendžiant, generolui kažkas atkeršijo nepaisydamas teismo nuosprendžio ir
to fakto, kad jo mirtis nesugražins gyvybių žuvusiesiems. Vaikiškumas — ganėtinai dažna
žmonijos gretose pastebima yda. Gal mums reikėtų parodyti daugiau tolerancijos.
— Gal ir reikėtų. — Atsistojęs žengiau prie oranžerijos durų, pažvelgiau laukan. —
Nemanykite, kad jus smerkiu, bet kodėl nepapasakojote apie viešnamius, kuriuose
praleidžiate tiek daug laiko?
 — O, Elioto mergaitė. Oma apie ją užsiminė. Nejau rimtai galvojate, kad jos tėvas susijęs
su mano mirtimi?
Atsisukau.
— Ne. Tiesą sakant, dabar esu tikras, jog Eliotas neturi nieko bendra su žmogžudyste.
Tačiau kol visa tai išsiaiškinau, sugaišau nemažai laiko.
Mano žvilgsnį Benkroftas atrėmė spinduliuodamas ramybę.
— Atleiskite, pone Kovačai, jei suteikiau jums nepakankamai informacijos. Taip, gryna
tiesa, kartkartėmis aš naudojuos lytinėmis paslaugomis — tiek realybėje, tiek virtualioje
erdvėje. Arba, kaip jūs elegantiškai pastebėjote, lankausi viešnamiuose. Nemaniau, jog tai
labai svarbu. Tiek pat laisvalaikio paaukoju iš mažų sumų lošdamas azartinius žaidimus.
Retsykiais čiumpu peilį ir sudalyvauju nesvarumo būsenoje vykstančiose pjautynėse. Visose
paminėtose sferose galiu turėti priešų, kaip ir daugumoje verslo sričių, į kurias sutelkiu
dėmesį. Kai pirmą kartą su manimi bendravote, jūs buvote ką tik atsidūręs naujoje movoje,
nepažįstamame pasaulyje, todėl nutariau, jog iškloti nuodugnią savo gyvenimo ataskaitą —
ne pats tinkamiausias metas. Nuo ko gi turėjau pradėti? Štai kodėl supažindinau jus su
nusikaltimo aplinkybėmis ir pasiūliau kreiptis į Omą. Nesitikėjau, kad pulsite pirmais
nurodytas pėdsakais. Ir, kas svarbiausia, nesitikėjau, jog savo kelyje viską naikinsite. Man
sakė, esą diplomatinio korpuso agentai garsėja subtilumu.
Jo požiūrį suprasti galėjau. Virdžinija Vidora pašėltų iš įniršio. Stypsotų už Benkrofto
nugaros ir lauktų progos iškoneveikti mane už siaubingą takto stoką. Antra vertus, nei ji,
nei Saulėkaitos rūmų šeimininkas nežiūrėjo į Viktoro Elioto veidą tą vakarą, kai jis
papasakojo apie savo šeimą. Nurijau kandžią repliką ir pasistengiau surikiuoti mintis tuo
pačiu svarstydamas, kokias informacijos nuotrupas galėčiau išduoti pašnekovui.
— Lorensai?
Už oranžerijos sienos stovėjo Miriama Benkroft, užsimetusi ant kaklo rankšluostį, po
pažastimi pasikišusi teniso raketę.
— Miriama. — Benkrofto balse išgirdau nuoširdžios pagarbos gaideles… tik jas, ir nieko
daugiau.
— Aš ketinu nusivesti Nalaną ir Džozefą į “Hudzono plaustą”. Po vandeniu pasivaišinsime
priešpiečiais. Džozefas anksčiau to nedarė; įkalbėjome jį pabandyti. — Moteris dirstelėjo į
mane ir vėl pažiūrėjo į savo vyrą. — Ar tu prie mūsų prisijungsi?
— Gal vėliau, — atsakė Benkroftas. — Kur jūs būsite?
Miriama patraukė pečiais.
— Dar nežinau. Galbūt deniuose, prie dešiniojo borto. Prie Bentono litografijų.
— Gerai, susitiksime vėliau. Jei galėsi, sužvejok man seriolių.
— Bus padaryta. — Plaštakos krašteliu ji palietė kaktą atiduodama absurdišką pagarbą,
kuri mums abiem nelauktai išspaudė šypsenas. Miriama paeiliui mus nužvelgė ir galop
įsmeigė akis į mane. — Pone Kovačai, ar jums patinka jūros gėrybės?
— Tikriausiai. Kol kas, ponia Benkroft, Žemėje neturėjau jokios galimybės lavinti skonio
pojūčių. Valgiau tik tai, ką siūlydavo viešbutis.
— Na, jeigu esate linkęs tobulinti savo skonį, — dviprasmiškai tarė ji, — gal taip pat
prisidėsite prie mūsų?
— Dėkui, bet ne.
— Kaip norite, — nenusiminė Miriama. — Lorensai, per ilgai čia neužsibūk. Man prireiks
pagalbos, kad atplėščiau Marką nuo Nalanos. Beje, jis suirzęs.
Benkroftas suniurnėjo:
— Nieko stebėtina žinant, kaip Markas šiandieną žaidė. Netgi pradėjau galvoti, kad jis
tyčia pralaimi.
— Tik ne paskutinę partiją, — tarstelėjau nesikreipdamas nė į vieną iš jųdviejų.
Benkroftai įbedė akis į mane. Jo žvilgsnis buvo neįskaitomas, o ji, pakreipusi galvą,
staiga plačiai nusišypsojo, dėl ko tapo panaši į jauną merginą. Akimirką spoksojau į
Miriamą, kuri kilstelėjo ranką ir šiek tiek neryžtingai palietė plaukus.
 — Kertis atvairuos limuziną, — pagaliau prabilo moteris. — Man reikia eiti. Buvo malonu
vėl su jumis susitikti, pone Kovačai.
Mudu stebėjome ją, kulniuojančią per pievą, matėme, kaip plevėsuoja teniso sijonėlis.
Net ir žinant, jog žmona nebekurstė Benkroftui lytinio geismo, Miriamos dviprasmybės
pernelyg rėžė ausį. Jaučiau, jog privalau kažkaip nutraukti tylą.
— Ar galite pasakyti man vieną dalyką, Benkroftai? — prabilau neatplėšdamas akių nuo
tolstančios figūros. — Nenoriu jūsų įžeisti, bet kodėl žmogus, vedęs tokią moterį ir
nusprendęs gyventi santuokoje, cituoju, “kartkartėmis naudojasi lytinėmis paslaugomis”?
Atsisukęs teišvydau šaltą jo veido išraišką. Tylos pauzė tęsėsi kelias sekundes. Benkroftui
pagaliau prašnekus, jo balsas nuskambėjo dirbtinai abejingai.
— Kovačai, ar jūs kada nors esate išsiliejęs ant moters veido?
Susidoroti su kultūriniu šoku diplomatinius agentus išmoko, vos tik jie įstoja į korpusą.
Bet kartais sukrėtimas prasiskverbia pro blokuotę, skirtą apsaugoti sąmonę, ir tuomet
realybė primena atskiras tarpusavyje nederančias mozaikos daleles. Nemalonūs pojūčiai
užplūdo tą pačią akimirką, kai nukreipiau į šoną žvilgsnį. Keista, kad žmogus, savo amžiumi
pranokstantis mano planetos istoriją, pateikė tokį klausimą. Tarytum teirautųsi, ar aš kada
nors žaidžiau su vandens pistoletais.
— Hmm, taip. Retsykiais, hmm, pasitaikydavo, jei…
— Ant moters, kuriai sumokėdavote?
— Na… kartais. Nedažnai. Aš… — prisiminiau nevaržomą Benkrofto žmonos juoką, kai į
jos burną ir aplink lūpas purkštelėjau savo syvus, kuriais aptiško moters krumpliai lyg
putomis iš ką tik iššauto šampano butelio. — Tiksliai nepamenu. Niekada nesiekiau
kiekvieną sykį taip užbaigti akto.
— Aš taip pat, — užtikrino priešais sėdintis vyras pernelyg pabrėždamas tariamus
žodžius. — Tai viso labo tėra pavyzdys. Mums netrūksta norų ir troškimų, kuriuos, hmm…
tenka užgniaužti. Kurių neįmanoma įgyvendinti, jei laikysimės gero tono taisyklių.
— Išlieti sėklą ant moters veido, mano nuomone — ne pati tinkamiausia atsvara gero
tono taisyklėms.
— Jūs atvykote iš kitų kraštų, — mąsliai pratęsė Benkroftas. — Priklausote arogantiškai
jaunai, kolonijinei kultūrai. Ko gero, neįsivaizduojate, kuo mus, Žemės gyventojus, pavertė į
kraują įaugusios, prieš šimtmečius užgimusios tradicijos. Nuotykių ieškotojai, jaunos sielos
avantiūristai miniomis veržėsi į erdvėlaivius. Juos netgi drąsino išskristi. Čia liko tiktai
paklusnūs, ribotų pažiūrų ir gebėjimų žmonės. Mačiau, kaip visa tai įvyko, ir netgi
džiaugiausi, nes galėjau kur kas lengviau plėsti savo imperiją. Dabar neretai svarstau, ar
vertėjo mokėti tokią kainą. Mūsų kultūra žlunga, ją smaugia perdėm gerai žinomi ir
nekintantys gyvenimo standartai. Konservatyvi moralė, konservatyvūs įstatymai. J.T.
deklaracijos pavertė pasaulį konformizmo fosilija. Noras savotiškai… — jis mostelėjo
ranka, — …suvaržyti pasklidusias kultūras ir įgimta naujovių, kurios turėtų suklestėti
kolonijose, baimė leido užgimti protektoratui dar tuomet, kai laivai tebeskrido kosmose.
Pirmiesiems iš jų nusileidus planetose, žmonės išniro iš saugyklų į naujos, ką tik sukurtos
tironijos glėbį.
— Šnekate taip, lyg į viską žvelgtumėte iš šalies. Kodėl neįstengiate išsikovoti vidinės
laisvės, nors ir pasižymite tokiu plačiu akiračiu?
Benkroftas šykščiai vyptelėjo.
— Kultūra panaši į smogą. Gyvendamas jos apsuptyje, esate priverstas alsuoti ir bent iš
dalies užsikrečiate teršalais. Beje, ką šiame kontekste reiškia laisvė? Galimybę išlieti sėklą
ant žmonos veido ir krūtų? Kad ji masturbuotųsi priešais mane ir savo kūnu leistų naudotis
kitiems vyrams bei moterims? Du šimtai penkiasdešimt metų — labai ilgas laikotarpis, pone
Kovačai. Pakankamai ilgas, kad kiekvienos naujos jūsų movos sąmonę ir hormonus
persmelktų aibė nešvankių, iškrypėliškų fantazijų, nors tuo pačiu jūsų pojūčiai tampa tyresni
ir prakilnesni. Ar bent pajėgiate suvokti, kaip per tokį periodą evoliucionuoja emociniai
ryšiai?
 Prasižiojau, bet jis pakėlė ranką prašydamas tylos, ir aš paklusau. Juk ne kasdieną
sulauki progos klausytis, kaip atsiveria kelių šimtmečių amžiaus siela. Benkroftui
akivaizdžiai atsirišo liežuvis.
— Ne, — atsakė jis į savo klausimą. — Iš kur jums žinoti? Jūs primenate savo kultūrą,
perdėm lėkštą, kad jos atstovai suprastų Žemėje likusius žmones — turėdamas per mažai
gyvenimiškos patirties negalite įsisąmoninti, ką reiškia mylėti tą patį žmogų du šimtus
penkiasdešimt metų. Jei per tiek laiko vis dėlto neišsiskiriate su antrąja puse, išvengiate
nuobodulio ir kasdienybės pasitenkinimo spąstų, meilę pakeičia kone garbinimas. Ir kaip
galima didžią pagarbą prilyginti gašliems troškimams, kurie apninka kiekvieną jūsų naują
kūną? Tai neįmanoma.
— Todėl jūs nuleidžiate garą su prostitutėmis?
Į jo veidą grįžo šypsenėlė.
— Aš savimi nesididžiuoju, pone Kovačai. Tačiau taip ilgai gyvendamas išmokau
susitaikyti su visais savo asmenybės aspektais, kad ir kokie nemalonūs jie būtų. Moterų
aplinkui netrūksta. Jos tenkina paklausą. Už atitinkamą užmokestį, be abejo. Tokiu būdu
stengiuos apsivalyti.
— Ar žmona žino, kuo užsiimate?
— Suprantama. Sužinojo gana seniai. Pasak Omos, jūs jau gavote informacijos,
susijusios su Leila Begin. Nuo tų laikų Miriama gerokai apsiramino. Manau, ji pati… leidžiasi į
nuotykius.
— Ar jūs tuo įsitikinęs?
Benkroftas irzliai numojo ranka.
— Koks skirtumas? Aš neseku žmonos kiaurą parą, jei tą turite omenyje, bet puikiai ją
pažįstu. Miriamai, kaip ir man, nestinga potraukių, kuriuos jai maga apmalšinti.
— Jus tai erzina?
— Pone Kovačai, mane daug kuo galima apkaltinti, bet tik ne veidmainyste. Mudu su
Miriama suprantame, jog kūniški poreikiai neturi nieko bendra su mūsų jausmais. Kadangi
šiais klausimais nieko dora nepešite, siūlyčiau grįžti prie pagrindinės temos. Ką dar
išsiaiškinote, be to, jog Eliotas nebandė manęs nužudyti?
Apsisprendžiau intuityviai, nė nesusimąstydamas, ką darau.
— Kol kas nieko, — papurčiau galvą.
— Tačiau naujienų bus?
— Taip. Ortegai rūpėjau dėl movos, bet Kadminui reikėjo ne Raikerio. Jis mane pažinojo.
Čia vyksta kažkas įdomu.
Benkroftas pritardamas linktelėjo.
— Ketinate pašnekėti su Kadminu?
— Jei leis Ortega.
— Ką turite galvoje?
— Tą, kad policija, peržiūrėjusi medžiagą, kurią palydovas nufilmavo šį rytą Oklende,
pamatys mane, išeinantį iš klinikos. Neabejoju, jog tuo metu virš mūsų galvų skraidė kokie
nors įtaisai su kameromis. Man regis, teisėtvarkos atstovai nedegs troškimu
bendradarbiauti.
Jis teikėsi dar kartelį kryptelėti lūpų kampelius.
— Taikliai pastebėta, pone Kovačai. Tačiau, jumis dėtas, taip nesijaudinčiau. Vajaus
klinika, tiksliau, tai, kas iš jos liko, kai jūs iš ten pasišalinote, nenorės perduoti policijai
patalpų vaizdo įrašų arba kam nors pareikšti kaltinimų. Tyrimas gąsdina tenykščius labiau
negu jus. Kita vertus, neverta atmesti tikimybės, kad jie nutars keršyti savo jėgomis.
— O kaipgi Džeris?
Benkroftas patraukė pečiais.
— Dėl jo problemų irgi nekils. Klubo savininkui žuvus, laisvą nišą užims naujos jėgos.
— Koks sumanus manevras.
 — Dėkui už komplimentą. — Benkroftas atsistojo. — Kaip jau minėjau, ryte teko
sutvarkyti nemažai reikalų, ir derybos dar anaiptol neužbaigtos. Aš jūsų paprašyčiau ateityje
apriboti savo naikinamąją galią. Ji brangiai… kainuoja.
Man kylant nuo kėdės, iš atminties gelmių akimirkai išniro Ineniną skrodę šūvių tvyksniai,
priešmirtiniai iki kaulų smegenų įsismelkę klyksmai, ir elegantiška, santūri Benkrofto
pastaba staiga nuskambėjo lygiai taip pat šleikščiai ir groteskiškai kaip antiseptiniai
generolo Makintairo žodžiai, kuriuos jis, pranešdamas apie nuostolius, surašė savo
ataskaitoje… siekiant apsaugoti Inenino placdarmą, teko sumokėti aukštą, bet pagrįstą
kainą… Tiek Benkroftas, tiek Makintairas priklausė valdžios nestokojančių žmonių ratui. Kai
jie prašnekdavo apie kainą, galėjai būti tikras, jog mokėti reikės kažkam kitam.
17

Kalvos gatvėje stūksanti nuovada įsikūrė nepretenzingame, apšiurusiame bloke, kuris,

mano požiūriu, atspindėjo marsietišką barokinį stilių. Sunku pasakyti, ar šitą objektą
specialiai statė policijos skyriui. Kad ir kaip ten būtų, pastatas priminė tvirtovę. Tarp
atraminių kolonų, iškilusių priešais tariamai aptrupėjusius rubino spalvos mūrus, žiojėjo
nišos, kuriose išvydau aukštus vitražinius langus, apsuptus į akis nekrintančiais apsauginį
lauką generuojančiais įtaisais. Žemiau stiklų, gruoblėtoje raudonoje sienoje, įžiūrėjau
kreivus šleivus laiptus, ryto šviesoje įgavusius kruviną atspalvį. Nenustebčiau sužinojęs, kad
jiems, vedantiems link skliautuoto įėjimo, specialiai suteikė dantytą išvaizdą. Nors labiau
tikėtina, jog akmeninės pakopos tiesiog nudilo.
Dėl spalvotų stiklų nuovadoje viešpatavo prieblanda, sumišusi su keista ramybe. Viskuo
kaltas infragarsinis poveikis, pamaniau dirstelėjęs į niūrokus ant suoliukų nuolankiai
sutūpusius žmones. Jeigu čia sėdėjo suimti įtariamieji, juos veikiausiai kažkuo apdorojo —
vargu ar vietinės įstaigos lankytojus galėjo apraminti dzenbudizmą propaguojančios freskos,
kuriomis vyresnybė liepė nudažyti laukiamojo sienas. Kirtau įvairiomis spalvomis apšviestą
grindų plotą, prasibroviau pro grupeles žmonių, šnekančių tyliais balsais — toks murmesys
labiau asocijavosi su bibliotekos aplinka nei policijos nuovada, — ir atsidūriau priešais
registratūrą. Man geraširdiškai sumirksėjo uniformuotas policininkas, ko gero, budintis
seržantas. Akivaizdu, kad jį irgi veikė infragarsiniu lygiu spinduliuojama ramybė.
— Leitenantė Ortega, — tariau. — Organinės žalos skyrius.
— Kas ją nori matyti?
— Perduokite, jog atėjo Elijas Raikeris.
Akies krašteliu pastebėjau, kaip, išgirdęs pavardę, į mane atsisuko kitas uniformuotas
pareigūnas, tačiau jis neprasižiojo. Budintis seržantas ištarė porą žodžių į interkomą,
išklausė atsakymą ir vėl atsigręžė į mane.
— Ji atsiųs savo žmones. Ar jūs ginkluotas?
Linktelėjau ir įsikišau ranką į užantį, kur slypėjo “Nemeksas”.
— Ginklą prašom ištraukti atsargiai, — pridūrė jis švelniai nusišypsodamas. — Mūsų
apsaugos sistema jautroka, ir ji gali jus apsvaiginti, jei nuspręs, jog ketinate iškrėsti kažką
bjauraus.
Dirbtinai lėtai judėdamas padėjau “Nemeksą” ant stalo ir nuo dilbio nusiplėšiau Tebito
peilį. Užbaigus procedūrą, seržantas apdovanojo mane palaiminga šypsena.
— Dėkui. Kai susiruošite išeiti iš pastato, visa tai jums grąžinsime.
Vos tik jis nutilo, pro galines vestibiulio duris išsiveržė porelė mohikanų, numynusių
tiesiai link registratūros. Abiejų akyse tviskėjo rūstūs žvilgsniai. Per tą trumpą laiką, kurio
prisireikė, kad juodu mane pasiektų, raminantis infragarsinis poveikis neįstengė apmalšinti
tūžmingos jų nuotaikos. Vyrai čiupo mane už parankių.
— Jumis dėtas, to nedaryčiau, — įspėjau.
— Ei, ei, jis nesuimtas, — taikiai tarė seržantas. Vienas iš mohikanų dėbtelėjo jo pusėn ir
piktai sušnarpštė. Kitas svilino mane akimis, tarsi seniai nebūtų ragavęs žalios mėsos.
Atrėmiau jo žvilgsnį malonia šypsena. Po pasimatymo su Benkroftu grįžau į “Hendriksą” ir
išmiegojau bemaž dvidešimt valandų. Jaučiausi pailsėjęs, neurochemiškai budrus ir valdžios
atstovams puoselėjau tokią antipatiją, kad ji būtų pradžiuginusi pačią Kelą.
Savo emocijų nuslėpti nebandžiau, tad mohikanai patraukė šalin rankas. Į penktą pastato
aukštą mūsų trijulė kilo panirusi į tylą, kurią nutraukė tiktai antikvarinio lifto girgždėjimas.
Ortegos kabinete taip pat išvydau vitražinį langą, tiksliau, apatinę jo dalį, kurią nuo
viršutinės skyrė lubos. Tai reiškė, kad šeštojo aukšto kontoroje, įrengtoje tiesiai virš
leitenantės buveinės, langas išdygo tiesiai iš grindų. Manyje vis stiprėjo įsitikinimas, jog
senais laikais, anksčiau, nei čia įsikūrė policijos nuovada, statinio paskirtis buvo kitokia.
Kambario sienos puikavosi vandenyno ir tropikų salų, virš kurių leidosi saulė, hologramomis.
Pastarųjų spalvos sumišo su blausiu žvilgesiu, prasismelkusiu pro vitražus, todėl kabinete
tvyrojo švelni oranžinė šviesa, atmiežta ore plevenančių dulkelių.
Leitenantė sėdėjo už masyvaus medinio stalo lyg įkalinta narve. Kai įžengėme pro duris,
ji žvelgė į senovinio nešiojamojo kompiuterio ekraną, smakrą įrėmusi į stogeliu sudėtus
delnus, vieną blauzdą ir kelį prispaudusi prie stalo krašto. Neskaitant antikinio agregato,
šalia detektyvės teišvydau stambaus kalibro gerokai susidėvėjusį “Smitą ir Vesoną” bei
plastikinį kavos puoduką, iš kurio kyšojo nenutraukta šildymo ąselė. Galvos kinktelėjimu
Ortega liepė mohikanams pasišalinti.
— Sėskis, Kovačai.
Apsidairęs po palange pastebėjau kėdę ir prisitraukiau ją prie stalo. Mane šiek tiek trikdė
apšvietimas, būdingas vėlyvai popietei.
— Dirbai naktinėje pamainoje?
Jos akyse užsižiebė liepsnelės.
— Bandai pokštauti?
— Ne, ne, nieko panašaus. — Rankos mostu parodžiau į prieblandą. — Tiesiog manau,
jog tau derėtų pakoreguoti hologramų ciklą. Žinai, jau dešimta ryto.
— Ach, šitai, — suniurnėjo Ortega ir vėl įbedė žvilgsnį į ekraną. Tropinis saulėlydis trukdė
gerai įsižiūrėti, bet man rodės, kad jos akys — pilkšvai žalios kaip jūros vanduo, vilnijantis
aplink galingą sūkurį. — Iš rikiuotės išėjo sinchronizatorius. Departamentas įsigijo įrangą El
Pase-Chuareze, kažkokiame pigiame laužyne. Retsykiais programa taip užsikerta, kad jos
neįmanoma pataisyti.
— Nemalonu.
— Aha. Kartais paprasčiausiai ją išjungiu, deja, vietinės neoninės lempos… — Ortega
nelauktai užsičiaupė. Po pauzės išrėžė: — Kokius šūdniekius aš čia…Kovačai, ar tu supranti,
kiek nedaug trūksta, kad atsidurtum saugykloje?
Pakėliau dešiniąją ranką, smilių bei nykštį praplėčiau per sprindį ir pažvelgiau į ją pro
tarpelį.
— Va tiek. Kitaip tariant, jums stinga Vajaus klinikos parodymų.
— Mes vis vien galime įkišti tave už grotų, Kovačai. Vakar ryte, septintą valandą
keturiasdešimt trys minutės, tu išnirai laukan pro paradines klinikos duris.
Užuot atsakęs, patraukiau pečiais.
— Nemanyk, jog dėl pažinties su metušais amžinai išliksi organinės būsenos. Limuzino,
kuris priklauso Vajaus klinikai, vairuotojas papasakojo mums įdomių istorijų apie mašinos
pagrobimą ir garnatuotas mirtis. Galbūt išklos vieną kitą smulkmeną ir apie tave.
— Transporto priemonę konfiskavote? — nerūpestingai pasidomėjau. — O gal žmonės iš
Vajaus atsiėmė savo nuosavybę anksčiau, nei spėjote ją ištirti?
Kietai sučiauptos Ortegos lūpos virto siaurute linija.
Aš linktelėjau.
— Taip ir galvojau. O vairuotojas tylės kaip vandens į burną prisisėmęs, jei nesulauks iš
Vajaus atitinkamų nurodymų.
— Klausyk, Kovačai. Jeigu nenustosiu kapstytis, kažką būtinai išknisiu. Tai tik laiko
klausimas, močkrušy.
— Pasigėrėtinas atkaklumas, — tariau. — Gaila, kad jo nerodei tirdama Benkrofto bylą.
— Nėra jokios suknistos Benkrofto bylos.
 Ortega pašoko, delnais įsirėžė į stalo paviršių, iš pykčio ir pasibjaurėjimo primerkusi akis.
Lūkuriavau įsitempęs tam atvejui, jei Įlankos miesto policininkai turėjo polinkį žaloti
įtariamuosius kaip kituose teisėtvarkos skyriuose, kuriuose man teko lankytis. Galų gale
leitenantė giliai įkvėpė ir pamažu nusileido ant kėdės. Įtūžis išblėso iš jos veido, priešingai
nei pasibjaurėjimas, įstrigęs paakių raukšlelėse ir perkreiptose lūpose. Detektyvė pažiūrėjo į
savo nagus.
— Ar žinai, ką vakar aptikome Vajaus klinikoje?
— Juodajai rinkai skirtus organus? Virtualias kankinimo programas? O gal viešėjote jų
valdose pernelyg trumpai, kad išsiaiškintumėte, kuo tenykščiai užsiima?
— Mes radome septyniolika lavonų su išdegintomis žievinėmis laikmenomis.
Neginkluotus. Septyniolika negyvų žmonių. Garantuotai mirusių.
Ortega pakėlė akis į mane vis dar spinduliuodama pasišlykštėjimą.
— Atleisk, jei neparodysiu deramos užuojautos, — šaltai atsiliepiau. — Kai vilkėjau
uniformą, mačiau tai, kas kėlė didesnį siaubą. Tiesą sakant, kovodamas protektorato
pusėje, pats prikrėčiau kraupesnių dalykų.
— Nes tuomet vyko karas.
— Ach, būkit maloni.
Ji nutylėjo. Aš pasvirau virš stalo.
— Tik neaiškink, jog siunti dėl tų septyniolikos negyvėlių. — Mostelėjau į savo veidą. —
Štai kur tikroji problema. Tave gąsdina mintis, jog šitą kūną gali kas nors sužeisti.
Kelias sekundes Ortega sėdėjo susimąsčiusi, nepratardama nė žodžio, galop stalčiuje
sužvejojo cigaretes ir pasiūlė vieną man. Ryžtingai papurčiau galvą.
— Aš mečiau rūkyti.
— Tikrai? — leitenantės balse pasigirdo neapsimestinė nuostaba. Ji prisidegė cigaretę. —
Šaunuolis. Aš sužavėta.
— Aha, Raikeris irgi apsidžiaugs, kai ištrūks iš saugyklos.
Ortega trumpam sustingo pasislėpusi už dūmų miglelės, paskui sviedė pakelį atgal į
stalčių ir su trenksmu jį uždarė.
— Ko tu nori? — paklausė lediniu balsu.

Saugyklos stelažai riogsojo pastato apačioje, dviaukščiame rūsyje, kuris, palyginti su

“Psichosauga”, priminė tualetą.
— Nesuprantu, ką tai pakeis, — tarė Ortega, mudviem traukiant įkandin žiovaujančio
techniko palei plieninius rėmus link prorėžos, pažymėtos “3089b” numeriu.
— Klausyk. — Stabtelėjau ir atsigręžiau į leitenantę praskėtęs žemai nuleistas rankas.
Siaurame tarpueilyje mudu stovėjome nejaukiai arti vienas kito. Pajutau kažkokią cheminę
reakciją, nes Ortegos povyza nelauktai įgavo kone fiziškai apčiuopiamo grakštumo. Mano
burna išdžiūvo.
— Aš… — prasižiojo ji.
— ”3089b”! — sušuko technikas, iš plyšio ištraukdamas didelį, trisdešimties centimetrų
skersmens, diską. — Leitenante, jums reikėjo šito?
Ortega skubiai mane apėjo.
— Taip, Miki. Sujungsi mus su virtualia kopija?
— Žinoma. — Technikas dūrė nykščiu į sraigtinius laiptus, vienus iš daugumos, įrengtų
šalia stelažų ir atskirtų lygiais tarpais. — Teks keliauti į penktą kabiną ir prisitvirtinti
elektrodus. Po penkių minučių jau būsite vietoje.
— Esmė ta, — pratęsiau, kai mūsų trijulė nubildėjo žemyn plieniniais laipteliais, — jog tu
priklausai Org-žalai. Kadminas tave pažįsta kaip nuluptą. Bendravo su tavo srities
specialistais nuo tada, kai pradėjo profesionalaus žudiko karjerą. Tai jo duona kasdieninė.
Aš įkūniju nežinomą faktorių. Jei Kadminas niekada neviešėjo kituose pasauliuose,
egzistuoja didelė tikimybė, jog su diplomatiniu agentu susidurs pirmą kartą. Daugumoje
planetų, kuriose lankiausi, žmonės pasakoja apie korpusą bjaurias istorijas.
Ortega dirstelėjo per petį nudelbdama mane skeptišku žvilgsniu.
 — Tu prigąsdinsi Dimitrijų Kadminą taip, kad jis sutiks pateikti parodymus? Labai tuo
abejoju.
— Jis bus išmuštas iš vėžių. Kai žmonės praranda pusiausvyrą, jie šį tą išduoda.
Nepamiršk, tas vyrukas dirba žmogui, kuriam knieti mane pribaigti. Žmogui, kuris manęs
prisibijo. Galbūt lašelis baimės persidavė ir Kadminui.
— Dabar aš turėčiau patikėti, jog kažkas vis dėlto mėgino nudėti Benkroftą?
— Ortega, koks skirtumas, kuo tu tiki? Šią temą mes jau aptarėme. Tu nori sugrąžinti
Raikerio movą atgal į saugų rezervuarą, ir kiek įmanoma greičiau, todėl tau pačiai derėtų
rūpėti, kad mes išsiaiškintume Benkrofto mirties aplinkybes. Manau, aš išvengčiau rimtesnių
organinių sužalojimų, jei neklupinėčiau tamsoje. Tiksliau sakant, jei man padėtum. Vargu ar
tau maga pamatyti, kaip po eilinio susišaudymo būtų nurašyta šita mova.
— Po eilinio susišaudymo? — prireikė beveik pusvalandžio audringų diskusijų, kol
priverčiau Ortegą įsisąmoninti, jog mums vertėtų užmegzti naujus, kolegiškus, santykius,
tačiau policininkei būdingo įtarumo, puoselėjamo mano atžvilgiu, taip ir nesugebėjau
prislopinti.
— Aha. Pameni, kas įvyko “Hendrikse”? — atšoviau paskubomis improvizuodamas,
mintyse keikdamas abipusę cheminę reakciją, kuri išmušė mane iš pusiausvyros. — Tuo
metu šiek tiek nukentėjau. Nors galėjo būti ir blogiau.
Ji vėl pažiūrėjo į mane per petį. Šįsyk žvelgė ilgiau.
Virtuali kvotos sistema buvo įrengta burbulo pavidalo kabinose, apatiniame rūsio aukšte.
Mikis pasodino mudu ant nutrintų kušečių, automatiškai prisitaikančių prie kūno kontūrų —
tiesa, jos gana lėtai derinosi prie mūsų pavidalų, — priklijavo elektrodus bei hipnofonus ir
nelyginant pianistas vienu rankos mostu įjungė du elementarius prietaisų skydus. Tada
nukreipė įdėmų žvilgsnį į užsižiebusius ekranus.
— Sistema apkrauta, — ištarė ir pasipiktinęs nusikrenkštė. — Komisaras dalyvauja
kažkokiame virtualiame posėdyje, kuris suryja pusę srauto pajėgumo. Turėsime luktelėti,
kol kas nors kitas baigs apklausą. — Jis atsisuko į Ortegą. — Ei, tai susiję su Mere Lu Hinčl?
— Aha, — atsakė leitenantė ir kreipėsi į mane, tuo veikiausiai parodydama, jog mudu
įžengėme į naują darbinių santykių stadiją. — Pernai Pakrantės tarnyba vandenyne
sužvejojo merginą. Merę Lu Hinčl. Iš kūno nekas teliko, tačiau laikmena nenukentėjo.
Perkėlė ją į saugyklą. Spėk, ką sužinojo?
— Kad ji katalikė?
— Kaip pirštu į akį. Regis, taviškis absorbavimo metodas veikia be priekaištų. Taigi po
įvadinio skenavimo sulaukiame atsakymo: “Atgaivinti draudžia tikėjimas”. Panašios bylos
dažniausiai veda į aklavietę, bet El… — ji užsikirto. Po pauzės pasitaisė: — Bylą tiriantis
detektyvas nepanoro nuleisti rankų. Hinčl buvo kilusi iš jo gimtojo kvartalo. Pareigūnas
matė, kaip ji augo. Nepažinojo itin gerai, tačiau… — Ortega gūžtelėjo, — tyrimą nusprendė
pratęsti.
— Koks užsispyrėlis. Elijas Raikeris?
Leitenantė sulinksėjo.
— Jis ištisą mėnesį spaudė patologus. Galų gale tie rado įrodymą, jog kūną išmetė iš
skrendančios mašinos. Organinės žalos skyrius pasikapstė aukos biografijoje ir sužinojo, jog
Hinčl atsivertė į tikėjimą vos prieš dešimt mėnesių, be to, draugavo su užkietėjusiu kataliku,
kuris pakankamai gerai išmanė infotechnologijas, kad suklastotų įžadus. Merginos giminėje
nestigo krikščionių, bet didžiuma jų nepriklausė katalikams. Jos šeima — iš turtingųjų
padermės, savo kriptoje kaupianti protėvius, kuriuos iškviečia per šventes, kai gimsta
kūdikiai ar vyksta sutuoktuvės. Visus šiuos metus su dauguma jų virtualiai bendravo
žmonės iš mūsų departamento.
— Štai kam reikalinga 653-oji rezoliucija?
— Aha.
Abu įsmeigėme akis į lubas. Mūsų kabina, paskutinė eilėje, buvo išpūsta iš polipluošto
rutulėlio kaip kramtomosios gumos burbulas, pakibęs virš vaiko lūpų. Vėliau lazeriu
išpjautose ertmėse epoksidiniais vyriais technikai pritvirtino duris ir langus. Išlinkusios
pilkos lubos nekėlė visiškai jokio susidomėjimo.
— Sakyk, Ortega, — po kurio laiko prabilau. — Toji “uodegėlė”, kurią prikabinai prie
manęs antradienio popietę, kai išėjau paslampinėti po parduotuves… palyginti su kitais
sekliais, jis atrodė velniškai prastas. Tą nevykėlį būtų pastebėjęs ir neregys.
Po trumpos pauzės ji nenoromis prisipažino:
— Tuo metu nieko geresnio neradome. Kai išmetei į šiukšliadėžę drabužius, turėjome
žaibiškai sureaguoti.
— Rūbai. — Užsimerkiau. — O ne. Prie švarko prilipdei blakę? Štai taip, paprastai?
— Būtent.
Pasistengiau prisiminti, kaip pirmą sykį susitikau su Ortega. Įkalinimo įstaiga, kelionė į
Saulėkaitos rūmus. Sąmonėje regimus vaizdus priverčiau plaukti pagreitintu režimu, kol
išvydau mus stovinčius saulės nutviekstoje vejoje, šalia Miriamos Benkroft. Leitenantė
atsisveikino…
— Supratau! — spragtelėjau pirštais. — Tu plojai man per petį prieš išvykdama iš
Benkroftų valdų. Negaliu patikėti, jog buvau toks kvailas.
— Baltyminė blakutė, — dalykiškai pridūrė Ortega. — Nedidesnė už musės akį. Už
lango — ruduo, tad mes pamanėme, jog be švarko lauke nevaikščiosi. Aišku, kai atsikratei
rūbais, nusprendėme, kad mus pergudravai.
— Man nusišypsojo akla sėkmė.
— Na, štai, — nelauktai paskelbė Mikis. — Ponai ir ponios, prašom pasiruošti. Tuojau
atsidursime vamzdyje.
Nesitikėjau, jog valstybinės įstaigos instaliacijų surengta kelionė pasirodys tokia
nemaloni. Visgi ji nebuvo bjauresnė nei apsilankymai virtualioje erdvėje, kai Harlane
tekdavo duoti parodymus prisiekusiųjų teismui. Pradėję veikti hipnofonai siuntė sonokodų
impulsus, kol nuobodi lubų pilkybė ūmai užleido vietą kintamos krypties šviesos verpetams.
Realybė išvarvėjo iš visatos kaip pamuilės kriauklėje, ir aš pasijutau esąs…
Kažkur kitur.
Erdvė driekėsi visomis kryptimis, kiek akys užmatė; aplinka priminė neapsakomai
išaugusius sraigtinius laiptus, kuriais leidomės į apatinį rūsio aukštą. Pilka kaip plienas, kas
porą metrų pažymėta pūslelėmis, kurios nutolo iki begalybės. Dangus švytėjo blyškiu
pilkšvu atspalviu, aukštybėse šmėžavo migloti grotų ir senovinių spynų kontūrai.
Psichologinis ėjimas — neblogas, su sąlyga, kad nusikaltėliai žino, kaip atrodo tikra spyna.
Priešais mane iš grindų tarytum skulptūra iš gyvsidabrio šaltinio, susiformavo baldai.
Paprastas metalinis stalas ir abipus jo stovinčios kėdės. Porą sekundžių objektų kraštai ir
paviršiai raibuliavo, bet galų gale jie įgavo iš pažiūros materialius, aiškiai apibrėžtus
pavidalus.
Šalia manęs išdygo Ortega. Iš pradžių temačiau balzganus kontūrus, lyg nubraižytus
pieštuku, mirgančias linijas bei šešėlius. Pamažu leitenantę užliejo pastelinės spalvos, jos
judesiai tapo aiškesni. Atsisukdama moteris įsikišo į kišenę ranką. Luktelėjau, kol Ortegos
išorėje nušvis paskutiniai atspalvių niuansai. Ji išsitraukė cigaretes.
— Rūkysi?
— Ne, dėkui, aš… — staiga susigaudęs, jog neverta jaudintis dėl virtualios sveikatos,
čiupau pakelį ir išpurčiau vieną cigaretę. Ortega žiebtuvėliu pridegė mums abiem, ir
pirmasis dūmas, kurį įtraukiau į plaučius, suteikė dangišką palaimą.
Pakėliau galvą į geometrinių formų dangų.
— Tai standartinė aplinka?
— Daugiau ar mažiau. — Prisimerkusi Ortega pažvelgė į tolumą. — Skiriamoji geba
didesnė nei įprastai. Regis, Mikis bando puikuotis.
Kadminas materializavosi kitoje stalo pusėje. Virtualiai programai nespėjus vyruko
nuspalvinti, jis mus pastebėjo ir susinėrė ant krūtinės rankas. Jei mano vaizdas ir išmušė
kalinį iš vėžių, kaip tikėjausi, jis to neparodė.
 — Ir vėl, leitenante? — prabilo, kai programa užbaigė jį piešti. — Žinote, pagal Jungtinių
Tautų taisykles virtualioje erdvėje įtariamąjį galima tardyti tik tam tikrą laiką.
— Teisingai, tačiau tave kamantinėti dar turėsime ilgai, kol pasieksime nustatytus
apribojimus, — atšovė Ortega. — Gal prisėstum, Kadminai?
— Ne, dėkui.
— Aš tau liepiau atsisėsti, močkrušy. — Policininkės balse pasigirdo metalinės gaidelės.
Kadminas sumirgėjo ir akimoju buvo perkraustytas ant kėdės. Jo fizionomiją iškreipė įtūžis,
kurį sukėlė priverstinis pasodinimas, bet po sekundės pyktis išblėso, ir kalinys rankos mostu
atliko ironišką gestą.
— Jūs teisi, taip daug patogiau. Kodėl gi jums prie manęs neprisijungus?
Mes pritūpėme ant kėdžių įprastesniu būdu. Nė sekundei neatplėšiau žvilgsnio nuo
Kadmino. Tai, ką išvydau prieš save, mačiau pirmą kartą gyvenime.
Jis įkūnijo Lopiniuotą Baubą.
Dauguma virtualių sistemų atkuria žmogų iš sąmonėje įsišaknijusios jo išvaizdos, viena iš
paprogramių neleidžia suvešėti iliuzijoms, kurias asmuo puoselėja savo atžvilgiu. Aš
dažniausiai būnu truputį aukštesnis ir liesesnio veido nei realybėje. Kadmino atveju sistema
sumaišė galybę skirtingų jutimų, išgriebtų iš neabejotinai ilgo kaliniui priklausiusių movų
sąrašo. Man teko regėti, kaip funkcionuoja daugiakūnio atvaizdavimo metodas. Kita vertus,
didžiuma mūsų veikiai susitapatina su nauja mova ir iš atminties nejučia ištrina ankstesnius
įsikūnijimus. Šiaip ar taip, mes iš prigimties labiau susiję su fiziniu pasauliu.
Priešais sėdinis vyras buvo visiškai kitoks. Šiauriečio baltaodžio sudėjimo, beveik
trisdešimčia centimetrų aukštesnis už mane. Tačiau jo veidą sudarė atskiros nuotrupos.
Platus viršugalvis priklausė afrikiečiui, bet sodriai juoda spalva žvilgėjo tiktai iki paakių it
kokia kaukė. Apatinė fizionomijos dalis statmenai skilo perpus, kairioji švytėjo blyškiu vario
atspalviu, dešinioji buvo balta it lavono oda. Mėsinga ir tuo pačiu ereliška nosis kuo
puikiausiai derinosi prie gymio įvairovės, užtat lūpos, kurios nutįso per apatines veido dalis,
atrodė keistai perkreiptos. Juodi lygūs plaukai, sušukuoti atgal nuo kaktos, krito ant pečių
karčių pavidalu, tačiau vienoje galvos pusėje sruogos tviskėjo akinančiu baltumu. Ant
metalinio stalo nuleistos rankos užsibaigė nagais, panašiais į tuos, kuriuos turėjo milžinas iš
Pleišenos, kitados dalyvavęs Išsigimėlių kautynėse. Tiesa, Kadmino pirštai buvo ilgi ir juslūs.
Gagato spalvos odoje spinduliavo pribloškiančiai žalsvos akys. Šitas tipas sugebėjo
išsivaduoti iš pojūčių, kuriuos įtakojo materiali aplinka, pančių. Senoviniais laikais jis lengvai
būtų tapęs šamanu. Pažangių technologijų amžiai suteikė Kadminui kur kas daugiau
galimybių. Pavertė elektroniniu demonu, piktąja dvasia, tūnančia nukopijuotose sąmonėse,
pasirodančia tik tam, kad užvaldytų kūnus ir keltų sumaištį.
Tobulas kandidatas į diplomatinio korpuso agentus.
— Spėju, jog man prisistatyti nereikia, — tyliai pratariau.
Kadminas išsišiepė parodydamas mažučius dantis ir smailų liežuvį.
— Jeigu esate leitenantės draugas, jums nebūtina daryti to, ko nenorite. Tik liurbiai
leidžia koreguoti savo išvaizdą virtualioje erdvėje.
— Ar tu pažįsti šį žmogų, Kadminai? — paklausė Ortega.
— Viliatės, jog atversiu jums širdį, leitenante? — Kadminas atlošė galvą ir melodingai
nusijuokė. — Ach, kaip primityvu! Ar šis žmogus man pažįstamas? Gal tai ne vyras, o
moteris? Netgi šunį įmanoma apmokyti ištarti kelis žodžius, suleidus jam atitinkamų
raminančiųjų vaistų. Bet jei parenkate ne tuos trankvilizatorius, gyvulys dažniausiai
pasiunta. Visgi taip šnekėti įstengtų ir šuo. Mes sėdime čia, trys siluetai, iš elektroninės
šlapdribos išraižyti reliatyvumo audroje, o jūs kalbate lyg veikėja iš pigios istorinės dramos.
Koks ribotas jūsų akiratis, leitenante. Kur išgaravo balsas, teigęs, kad galimybė kopijuoti
sąmones išvaduos mus iš kūno ląstelių? Įžvalgiai tvirtinęs, esą mes tapsime angelais?
— Pats ir atsakyk į savo klausimus, Kadminai. Mes negalime prilygti tau, kaip savo srities
specialistui, — abejingai tarė Ortega. Matyt, ji perdavė sistemai kažkokį konkretų
nurodymą, nes detektyvės rankoje ūmai materializavosi susuktas, tekstu užpildytas
popieriaus lapas. Moteris teikėsi tingiai į jį žvilgtelėti. — Tavo profesijų sąrašas daro
įspūdį — buvai suteneriu, tarnavai triadoms, per korporacijų karus dirbai virtualiu kvotėju.
Man, kvaišelei policininkei, toli iki tavęs. Apšviesk mus savo išmintimi.
— Aš neketinu su jumis kivirčytis, leitenante.
— Čia paminėta, jog anksčiau “Meritkone” plušėjai baudėju. Priversdavai archeologinių
gėrybių ieškotojus atsisakyti savo valdų Mažojoje Lygumoje. Vietoj paskatos išskersdavai jų
šeimas. Šaunus darbelis. — Ortega sviedė šalin popieriaus lapą, ir tas prasmego
nebūtyje. — Mes tave pričiupome už pakarpos, Kadminai. Iš viešbučio apsaugos sistemos
perėmėme nufilmuotą medžiagą. Turime įrodymų, jog vienu metu buvai įsikūnijęs į dvi
movas. Abi tavo laikmenos atsidūrė mūsų saugykloje. Už tokias išdaigas tau gresia
garantuota mirtis, ištrynimas. Net jeigu advokatai visą kaltę suvers mechaniniams
perkūnijimo gedimams, į laisvę ištrūksi tik tada, kai saulė virs raudona nykštuke.
Kadminas nusišypsojo.
— Tuomet kurių galų nusprendėte su manim pabendrauti?
— Kas tave atsiuntė? — tyliai pasiteiravau.
— O, šuo prašneko!

Ar aš girdžiu vilką,
Vienatvę spinduliuojančiu kauksmu
Bendraujantį su žvaigždėmis,
Kurios nerodo kelio,
O gal tik šuns išlojamą
Savimaną ir vergiškumą?
Kiek tūkstančių metų turėtų praeiti,
Idant klasta ir kankinimais
Iš vieno išdidumas būtų atimtas,
O kitas
Įrankiu paverstas?

Įtraukiau dūmą ir linktelėjau. Kaip dauguma harlanitų, Kelos “Eiles ir kitus

išsisukinėjimus” žinojau beveik mintinai. Jas įkala į galvas mokykloje vietoj vėliau parašytų
reikšmingesnių darbų, didžiuma kurių buvo perdėm radikalūs, kad juos skaitytų vaikai. Bent
jau tokia nuomonė vyravo plačiuose visuomenės sluoksniuose. Vertimas man nepasirodė itin
puikus, tačiau esmę atspindėjo. Labiau stebino faktas, jog individas, kilęs ne iš Harlano
pasaulio, galėjo cituoti mažai žinomą ištrauką.
Užbaigiau eiles:
— Kaip išmatuoti atstumą, kuris skiria sielas?
Kam kaltę suversti derėtų?
— Ieškote, kam suversti kaltę, pone Kovačai?
— Ne tik.
— Ach, koks nusivylimas.
— Tikėjais kažko kito?
— Ne. — Kadminas vėl šyptelėjo. — Lūkesčiai — tai pirmoji mūsų klaida. Aš turėjau
omenyje, kad nusivilsite jūs.
— Galbūt.
Jis papurtė savo keršą galvą.
— Neabejotinai. Iš manęs neišgirsite jokių vardų. Jei reikės, prisiimsiu visą kaltę.
— Stebėtinas kilnumas. Manau, prisimeni, ką Kela sakė apie liokajus?
— Pribaik juos, esant būtinybei, tačiau taupyk kulkas svarbesniems taikiniams. —
Kadminas kimiai prunkštelėjo. — Jūs man grasinate stebimoje policijos saugykloje?
— Ne. Tiesiog perspėju, ką žada ateitis. — Nuo cigaretės galiuko nukračiau pelenus, kurie
sužybsėjo ir išnyko anksčiau, nei pasiekė grindis. — Kažkas tampo tave už virvelių. Štai ką
ketinu sunaikinti. Tu tesi šiukšlė. Į tave netgi nenusispjaučiau.
 Kadminas atvertė galvą ir įsmeigė akis aukštyn, kur energingiau nei įprastai sudrebėjo be
paliovos kintančios dangaus linijos. Rodės, tarytum būtų tvykstelėjęs kubistinis žaibas. Jis
trumpam nutvieskė blausų metalinį stalo paviršių ir kalinio rankas. Lopiniuotam Baubui vėl
pažiūrėjus į mane, jo akyse nušvito keistos ugnelės.
— Manęs neprašė jūsų nužudyti, — negyvu balsu pratarė Kadminas. — Nebent
pagrobimą lydėtų nepalankios aplinkybės. Bet dabar būtinai jus užmušiu.
Ortega šoko ant kalinio, šiam nespėjus užsičiaupti. Stalas sublykčiojo ir pranyko, o
detektyvė vienu galingu spyriu išvertė jį iš kėdės. Nusiridenęs Kadminas kaipmat pašoko,
bet tas pats aulinis, įsirėžęs į lūpas, vėl jį pargriovė ant grindų. Liežuviu palietęs beveik
užgijusias žaizdeles, kurių nestigo burnoje, suvokiau, jog nė kiek jo neužjaučiu.
Leitenantė stvėrė Kadminą už plaukų. Stebukladarė sistema, ištrynusi stalą, jos rankoje
laikytą cigaretę pakeitė į juodą grėsmingos išvaizdos vėzdą.
— Ar aš teisingai tave išgirdau? — sušnypštė Ortega. — Tu grasini, nuokruša?
Kadminas prašiepė krauju aptekusius dantis.
— Policijos žiauru…
— Teisingai, močkrušy. — Moteris tvojo kuoka jam į veidą. — Žiaurus policijos elgesys
stebimoje virtualioje erdvėje. Nuostabios naujienos Sendei Kim ir Pirmajam pasauliniam
tinklui. Bet, žinai, nemanau, jog tavo advokatai norės viešai rodyti šitą įrašą.
— Palik jį ramybėje, Ortega.
Detektyvė atsigodėjo ir žengusi atbula giliai įkvėpė. Jos veidas sutrūkčiojo. Prieš mus vėl
pasirodė stalas, o Kadminas persikėlė ant kėdės sveikut sveikutėlis.
— Jums irgi galas, — burbtelėjo jis.
— Aha, kurgi ne. — Ortegos balse išgirdau panieką, kurios ji, matyt, irgi jautėsi verta.
Leitenantė dar kartelį giliau įkvėpė, idant galutinai atgautų savitvardą, visai be reikalo
palygino savo drabužių klostes. — Kaip sakiau, savo šanso sulauksi, kai užšals pragaras.
Galbūt tuomet aš tavęs patykosiu.
— Kadminai, nejau žmogus, kuriam dirbi, išties toks galingas? — švelniai pasiteiravau. —
Tyli, nes tave saisto kontrakto sąlygos, o gal iš baimės paprasčiausiai dedi į kelnes?
Užuot atsakęs, iš nuotrupų sulipdytas samdinys susikryžiavo ant krūtinės rankas ir
pažiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau tuščia vieta.
— Baigei, Kovačai? — paklausė Ortega.
Apsiblaususį kalinio žvilgsnį pabandžiau nukreipti į save.
— Kadminai, žmogus, kuriam aš dirbu — labai įtakingas. Kitos progos sudaryti sandėrį
greičiausiai neturėsi.
Tyla. Jis nė nemirktelėjo.
Patraukiau pečiais.
— Aš baigiau.
— Gerai, — niūriai tarė Ortega. — Nes jau įgriso sėdėti pavėjui nuo mėšlo krūvos.
Smarvės nebepakelia net tolerantiška mano prigimtis. — Moteris pamojavo pirštais prieš jo
akis. — Dar pasimatysime, mulki.
Sulig paskutiniais žodžiais Kadminas įsistebeilijo į leitenantę, ir jo lūpas iškreipė šykštus,
itin nemalonus vypsnis.
Mes pasišalinome iš virtualios erdvės.

Kai grįžome į ketvirtą aukštą, hologramos Ortegos kabinete pasikeitė — dabar sienos
švytėjo balto smėlio paplūdimiais, kepinamais vidurdienio saulės. Primerkiau spiginamas
akis, tuo tarpu leitenantė nužirgliojo iki stalo ir ištraukė dvi poras akinių. Vienus įteikė man,
kitais pasipuošė pati.
— Na, ką įdomaus tau pavyko išsiaiškinti?
Rėmeliai nepatogiai prispaudė viršunosę. Jie buvo man per maži.
— Nieko ypatinga, išskyrus žavingą smulkmeną, kad jo darbdavys neliepė manęs nudėti.
Kažkas užsimanė su manimi pabendrauti. Ir pats būčiau tai atspėjęs. Kadminas galėjo
lengvai ištaškyti mano laikmeną po visą “Hendrikso” vestibiulį, tačiau to nepadarė. Peršasi
išvada, jog kažkam dar, neskaitant Benkrofto, maga sudaryti sutartį.
— Arba kažkas panūdo iš tavęs išpurtyti visą informaciją.
Pakračiau galvą.
— Kokią informaciją? Aš ką tik atvykau į Žemę. Ne, toks noras mažų mažiausiai
nelogiškas.
— Korpusas? Nebaigti reikaliukai? — Ortega staigiai mostelėjo ranka, tarytum būtų
krupjė, kuri vietoj kortų dalino pasiūlymus. — Galbūt kažkas griežia ant tavęs dantį?
— Ne. Šias temas aptarėme, kai vakar staugėme vienas ant kito. Kai kurie žmonės mielai
mane sunaikintų, tačiau niekas iš jų negyvena Žemėje ir niekas neturi perdėm ilgų rankų,
galinčių nutįsti per tarpžvaigždinę erdvę. O tai, ką žinau apie korpusą, įmanoma aptikti bet
kurioje menkai saugomoje duomenų bazėje. Šiaip ar taip, aš pastebiu per daug sutapimų,
velniai rautų. Ne, visi tie įvykiai susiję su Benkroftu. Kažkas jį įtraukė į savo darbų planą.
— Žmogus, kuris jį užmušė.
Pakreipiau žemyn galvą ir per rėmelių viršų pažiūrėjau į Ortegą.
— Vadinasi, manimi tiki?
— Ne visai.
— Ach, būkit maloni.
Tačiau leitenantė manęs nesiklausė.
— Aš norėčiau sužinoti, — mąsliai pratęsė ji, — kodėl Kadminas nutarė pakeisti savo
elgesį. Nuo sekmadienio vakaro, kai perkėlėme mūsų bičiulį į saugyklą, bandėme jį
prašnekinti beveik tuziną kartų. Šiandieną pirmą sykį išgavome šiokį tokį prisipažinimą, kad
jis buvo “Hendrikse”.
— Nekalba netgi su savo advokatais?
— Ką jiems sako, mes nenutuokiame. Nusisamdė stambias žuvis iš Ulan Batoro ir
Niujorko. Teisininkams paklojamos sumos garantuoja, kad į kiekvieną asmeninį virtualų
pokalbį jie atsineš šifratorius. Mums pasiseka įrašyti tiktai statinius trikdžius.
Mintyse pakėliau antakį. Harlano pasaulyje virtualios sulaikymo įstaigos akylai stebimos.
Naudotis šifratoriais griežtai draudžiama visiems be išimties.
— Jeigu jau prakalbome apie teisininkus, ar Kadmino advokatus rastume čia, Įlankoje?
— Turi omeny fiziniu pavidalu? Taip, jie bendradarbiauja su “Jūros apygardos” firma.
Vienas iš partnerių neribotam laikui išsinuomojo movą. — Ortega pašaipiai vyptelėjo. —
Propaguojami fiziniai susitikimai šiais laikais parodo aukštą kompanijos lygį. Tinkle verslo
reikalus tvarko tiktai skurdžios, menkavertės kontoros.
— Kuo vardu tas tipas?
Kol ji mąstė, stojo trumpa tylos pauzė. Galų gale leitenantė atsiliepė:
— Dabar Kadminas — grobte grobstoma prekė. Nesu tikra, ar mums derėtų nerti į tokias
gelmes.
— Ortega, jei reikės, pasieksime ir dugną. Argi ne taip tarėmės? Nejau norėtum, kad
pakenkčiau švelniems Elijo veido bruožams, nes toliau tiriant bylą vėl teks daužyti galva į
sieną?
Ilgą laiką ji nepratarė nė žodžio.
— Ruterfordas, — pagaliau atsiliepė. — Šnektelėsi su Ruterfodu?
— Dabar mielai šnektelėčiau su bet kuo. Gal aš nepakankamai gerai tau išaiškinau
padėtį? Esu priverstas darbuotis aklai. Benkroftas tempė gumą pusantro mėnesio, kol mane
iškvietė. Be Kadmino, neturiu jokių kitų užuominų.
— Kytas Ruterfordas — slidi gyvatė. Iš jo išgausi nedaugiau nei iš Kadmino. Beje, kaip,
po velnių, man tave pristatyti? “Labutis, Kytai, susipažink su buvusiu diplomatiniu agentu,
nenuspėjamu pasiutvaikiu, kurį tavo klientas sekmadienį mėgino pritrėkšti. Jam maga
pateikti tau kelis klausimus”. To vyruko burna užsivers greičiau nei kekšės, kurios
gvieštumeis dykai, skylė.
Ji teisi. Trumpam susimąsčiau spoksodamas į jūrą.
 — Gerai, — lėtai ištariau. — Man tereikėtų su juo pabendrauti porą minučių. Sakyk, jog
esu Elijas Raikeris, tavo partneris iš Organinės žalos skyriaus. Iš esmės tai tiesa.
Ortega nusiplėšė akinius ir nudelbė mane atšiauriu žvilgsniu.
— Bandai atrodyti sąmojingas?
— Ne. Veikiau praktiškas. Ruterfordas įsigijo movą Ulan Batore, ar ne?
— Niujorke, — šaltai pataisė ji.
— Tebūnie Niujorke. Bet jis tikriausiai nepažįsta tavęs arba Raikerio?
— Manau, ne.
— Tuomet kodėl purkštauji?
— Kovačai, man nepatinka tavo pasiūlymas.
Vėl įsivyravo tyla. Nudūręs akis į savo kelius išspaudžiau atodūsį, tik iš dalies dirbtinį.
Paskui nusiėmiau akinius ir pažiūrėjau tiesiai į leitenantę. Viskas aišku kaip dieną. Ją
gąsdino perkūnijimas ir su šiuo susijusios pasekmės, graužė tradicijų kurstoma paranoja.
— Ortega, — švelniai pratariau. — Aš nesu jis. Nė nebandau būti…
— Tau toli iki jo, — nukirto moteris.
— Apsimesiu Raikeriu tiktai kelioms valandoms.
— Tik tiek? — paklausė Ortega plieniniu balsu ir taip mitriai užsidėjo akinius, kad
bematant supratau, kaip ji jaučiasi — man nė nereikėjo pastebėti ašarų, trykštančių iš akių,
už veidrodinių stiklų.
— Gerai, — atsikrenkštusi tarė. — Aš tave nuvesiu pas Ruterfordą. Neįsivaizduoju, kokią
naudą sugebėsi išpešti, bet aš sutinku padaryti tau paslaugą. Kas tuomet?
— Tiksliai nežinau. Teks improvizuoti.
— Kaip Vajaus klinikoje?
Išsisukinėdamas gūžtelėjau.
— Diplomatinio agento veikla didžiąja dalimi remiasi instinktyviomis reakcijomis. Jeigu
nieko ypatinga neįvyks, aš ir nereaguosiu.
— Kad man daugiau nebūtų jokių kruvinų skerdynių, Kovačai. Jos nepagerina
nusikalstamumo statistikos.
— Pažadu, jog pirmas smurtauti nepradėsiu.
— Anokia čia garantija. Ar bent nutuoki, ką ketini daryti?
— Pasikalbėti.
— Ir viskas? — jos akyse atsispindėjo skeptiškas žvilgsnis.
Vėl pasibalnojau nosį per mažais užtamsintais akiniais.
— Kartais tik tiek ir tereikia, — atsakiau.
18

Pirmą sykį su advokatu susidūriau būdamas penkiolikos. Nustekentos išvaizdos tipas,

atstovaujantis nepilnamečiams prasižengėliams, bandė išgelbėti mane (sakyčiau, gan uoliai)
nuo kaltinimo nereikšminga organine žala, kurią patyrė Niupesto policijos pareigūnas.
Demonstruodamas užsispyrėlio kantrybę jis išmaldavo lygtinį paleidimą su sąlyga, jog
virtualioje erdvėje vienuolikai minučių apsilankysiu pas psichiatrą. Kai išėjome iš teismo
salės, advokatas pažvelgė į mano fizionomiją, kuri, matyt, spinduliavo siutinantį
pasitenkinimą, ir linktelėjo, tarytum būčiau patvirtinęs, kad jo nuogąstavimai dėl gyvenimo
prasmės visiškai pagrįsti. Tada apsisuko ant kulno ir numynė savo keliu. Nė neprisimenu jo
pavardės.
Neilgai trukus įsiliejau į Niupesto gaujų veiklą, ir tai leido išvengti nemalonių susidūrimų
su teisėsauga. Gaujos puikiai gebėjo braidžioti informaciniais tinklais, nestokojo įmantrių
instaliacijų ir rašė savas, plėšikavimui skirtas, programas arba pirko jas iš perpus jaunesnių
vaikių manais į prastos kokybės porno vaizdus, nuglemžtus iš virtualios aplinkos. Tie
gudročiai nesileisdavo lengvai sučiumpami, todėl Niupesto farai dažniausiai nesikišdavo į jų
reikalus. Grumtynės tarp gaujų priminė savotiškus ritualus — pašaliniai į juos
neįsitraukdavo. Tais retais atvejais, kai nuo smurto proveržio nukentėdavo niekuo dėti
piliečiai, policininkai surengdavo žaibiškus, nuožmius baudžiamuosius reidus, po kurių
vienas kitas gaujų lyderis atsidurdavo saugykloje, o likusieji gerokai nukraujuodavo. Laimei,
aš niekada neužkopiau hierarchijos laipteliais taip aukštai, kad patekčiau už grotų, todėl kitą
sykį teismo salę išvydau tiktai tuomet, kai mane apklausė komisija, tirianti Inenino
tragediją.
Tenykščiai advokatai priminė vyruką, gynusį mane, penkiolikmetį neklaužadą, tiek pat,
kiek automato papliūpa — tylų pirstelėjimą. Šaltakraujai, rafinuoti profesionalai buvo pakilę į
karjeros aukštumas, kurios garantavo, jog, nepaisant dėvimų uniformų, nuo tikro mūšio
lauko juos visada skirs nemažiau kaip tūkstantis kilometrų. Energingais žingsniais
matuodami marmurines teismo salės grindis tie apsukruoliai paprasčiausiai stengėsi
nubrėžti ribas tarp karo — masinių kitokią uniformą vilkinčių žmonių pjautynių; pateisinamų
netekčių — masinių saviškių žudynių, kurios užtikrina reikšmingas pergales; ir nusikalstamo
aplaidumo — masinio savo pulkų sunaikinimo be jokios aiškios naudos. Tris savaites
prakiurksojau komisijos salėje klausydamasis teisininkų gražbyliavimo, ir sulig kiekviena
praeinančia valanda skirtumai, kurie vienu metu man buvo akivaizdūs, grimzdo į tirštėjančią
miglą. Tokie rezultatai turbūt liudijo, kaip puikiai advokatai išmanė savo darbą.
Po nelemto tyrimo ėmiau kur kas atlaidžiau žiūrėti į tradicinius nusikaltimus.
— Kažkas neduoda tau ramybės? — pašnairavo į mane Ortega, nutupdžiusi jokiais
ženklais nepažymėtą visureigį nuožulniame paplūdimyje, virš kurio iškilo stikliniai fasadai,
priklausantys “Prendergasto Sančeso” teisininkų kontorai.
— Tiesiog mąsčiau.
— Išbandyk šaltą dušą ir alkoholį. Man padeda.
Linktelėjęs pakėliau aukštyn miniatiūrinį metalinį rutuliuką, kurį ritinėjau tarp smiliaus ir
nykščio.
— Ar tai legalu?
Ortega išjungė pirmines transformatoriaus apvijas.
— Daugiau ar mažiau. Vis vien niekas nesiskųs.
— Gerai. Pirmiausia pridengsi mane kalbomis. Tu šnekėsi, aš tylėsiu ir klausysiuos.
Perleidžiu tau lyderės gairelę.
— Kaip pasakysi. Būtent taip elgdavosi Raikeris. Neišspausdavo nė dviejų žodžių, jei
galėdavo apsieiti vienu. Į šungalvius teikdavosi nebent dėbsoti.
— Kaip Mikis Nozava?
— Kas?
— Tiek to. — Kai Ortega paleido variklius veikti tuščiąją eiga, nutyko barškesys, kurį
sukėlė nuo pakrantės į korpusą sutratėję akmenėliai. Išsitiesiau sėdynėje ir atšoviau liuką.
Nuleidęs kojas laukan išvydau itin pečiuitą vyriškį, kuris lipo žemyn mediniais laiptais,
vingiuojančiais nuo statinio. Užsiauginti raumenis tam tipui, be abejo, padėjo transplantai.
Ant jo peties kabėjo bukanosis ginklas. Delnai paslėpti pirštinėse. Atrodo, mus pasitiko ne
advokatas.
— Nesikarščiuok, — įspėjo prie manęs išdygusi Ortega. — Šios apylinkės įtrauktos į
mums pavaldžias teritorijas.
Kai raumenų kalnas nuo paskutinio laiptuko vikriai nušoko į paplūdimį, leitenantė atkišo
jam prieš nosį savo ženklelį, kurį išvydęs žmogėnas nepajėgė užgniaužti nusivylimo.
— Įlankos miesto policija. Mes atvykome susitikti su Ruterfordu.
— Čia statyti mašinos negalima.
— Jau pastatėme, — šaltai atsakė Ortega. — Nejau versime poną Ruterfordą laukti?
Akimirkai įsitvyrojo dirgli tyla. Paaiškėjo, kad leitenantė nesuklydo spėdama, kaip
raumenų kalnas reaguos. Žaliūkas krenkštelėjo, pamojo į laiptus ir nusekė pavymui,
pernelyg prie mudviejų nesiartindamas. Šiek tiek užtrukome, kol užkopėme į kalvos viršūnę.
Mano savimeilę glostė tai, jog iš nuovargio Ortega kur kas labiau šnopavo negu aš pats. Mes
nudrožėme per erdvią atvirą verandą, sukaltą iš tos pačios medienos, kaip ir laiptai,
žengėme pro dvigubas automatines veidrodines duris į priimamąjį, apstatytą taip, kad
primintų poilsio kambarį. Grindis dengė kilimai su raštais, panašiais į tuos, kurie puikavosi
mano striukėje; ant sienų kabėjo empatistų darbai; į savo glėbį viliojo penki foteliai.
 — Kuo galėčiau jums padėti?
Į mus kreipėsi tikra teisininkė, dėl to nekilo jokių abejonių. Blondinė sulaižytais plaukais,
plačiu sijonu ir švarku, derančiu prie aplinkos, susikišusi rankas į kišenes.
— Įlankos policija. Kur Ruterfordas?
Moteris šnairai dirstelėjo į mūsų palydovą, kuriam sukinkavus galva, ji nė nesiteikė
pareikalauti asmens dokumentų.
— Deja, šiuo metu Kytas turi daug darbo. Virtualioje erdvėje užmezgė ryšį su Niujorku.
— Tuomet nutraukite jo pokalbį, — grėsmingai meiliai tarė Ortega. — Perduokite, jog
atvyko pareigūnė, suėmusi jo klientą. Esu tikra, kad poną Ruterfordą tai sudomins.
— Jums reikės palaukti.
— Ne, nereikės.
Abi moterys kelias sekundes svilino viena kitą akimis, kol pagaliau teisininkė nusigręžė. Ji
linktelėjo žaliūkui, kuris, vis dar neįstengdamas nuslėpti apmaudo, išmygo laukan.
— Tuojau sugrįšiu, — prabilo blondinė lediniu balsu. — Visgi prašyčiau truputį palaukti.
Kai teisininkė išgaravo iš priimamojo, Ortega atsistojo prie lango, jungiančio lubas ir
grindis, įsmeigė žvilgsnį į paplūdimį. Tuo metu aš klaidžiojau tarp meno kūrinių. Kai kurie
atrodė gan įspūdingai. Stebimoje aplinkoje atsidavę saviems darbo įpročiams praleidome
dešimt minučių, kol iš savo kabineto išniro Ruterfordas.
— Leitenante Ortega. — Tokia balso moduliacija pasižymėjo ir Mileris, matytas Vajaus
klinikoje. Atplėšęs akis nuo paveikslo, kybančio virš židinio, pastebėjau, kad jųdviejų movos
irgi nedaug kuo tarpusavyje skyrėsi. Šioji galbūt vyresnė, aštresniais patriarcho bruožais,
kurie akimoju turėtų įkvėpti pagarbą prisiekusiųjų tarybai bei teisėjui, tačiau tokio paties
atletiško sudėjimo ir dirbtinai simpatiška fizionomija. — Kokios priežastys paskatino jus čia…
apsilankyti? Tikiuosi, nesiruošiate vėl priekabiauti?
Ortega nuleido įtarimus negirdomis.
— Tai detektyvas seržantas Elijas Raikeris. — Ji pakreipė į mane galvą. — Jūsų klientas
ką tik prisipažino kaltas dėl pagrobimo ir stebimoje aplinkoje pagrasino pirmo laipsnio
organine žala. Norėsite peržiūrėti įrašą?
— Nelabai. Gal pasakysite, ko čia atėjote?
Teko pripažinti, Ruterfordui savitvardos nestigo. Jo reakcija į naujienas buvo vos
pastebima, visgi aš sugebėjau ją įžiūrėti akies krašteliu. Mano smegeninėje ėmė kunkuliuoti
mintys.
Ortega parimo virš fotelio atlošo.
— Kaip advokatas, ginantis žmogų, kuriam gresia ištrynimas, jūs demonstruojate
stebėtiną vaizduotės stoką.
Ruterfordas teatrališkai atsiduso.
— Jūs atitraukėte mane nuo svarbaus pokalbio. Spėju, jog turite ką pranešti.
— Ar žinote, kas yra retroasociatyvus trečiosios šalies bendrininkavimas? — paklausiau
nenusisukdamas nuo paveikslo. Galų gale pakreipęs galvą įsitikinau, jog Ruterfordas įdėmiai
į mane spiginasi.
— Ne, — šaltai atsakė jis.
— O gaila, nes jūs su savo partneriais iš “Uzalo Beneto” atsidursite taikiklyje, jei
Kadminas nutars išlieti širdį. Suprantama, jeigu tai įvyks… — skėstelėjau rankomis ir
patraukiau pečiais, — …iš karto prasidės medžioklės sezonas. Gali būti, kad jau prasidėjo.
— Užteks. — Rutefordas ryžtingai paspaudė iškvietimo mygtuką, pritvirtintą prie švarko
atlapo. Supratau, jog netrukus į priimamąjį atbildės mūsų palydovas. — Aš neturiu laiko
žaidimams. Įstatymo tokiu pavadinimu nėra. Man vis labiau atrodo, kad jūs tiesiog
kabinėjatės.
Pakėliau balsą:
— Man tik įdomu, Ruterfordai, kurioje pusėje norėsite būti, kai suskaldysime mūsų
riešuto kevalą. Įstatymas egzistuoja. Jis įrašytas į J.T kriminalinių nusikaltimų kodeksą.
Paskutinį kartą buvo paminėtas teismo salėje 2207-ųjų gegužės ketvirtąją. Patikrinkite savo
šaltinius. Sugaišau nemažai laiko, kol atkapsčiau precedentinę bylą, tačiau ji padės jus visus
nuteisti. Kadminas tą žino. Štai kodėl jis palūžta.
Ruterfordas nusišypsojo.
— Vargu, detektyve.
Dar sykį patraukiau pečiais.
— Apmaudu. Kaip jau sakiau, pasitikrinkite. Tada ir nuspręsite, už kurią pusę žaisti.
Parama mums praverstų, esame pasirengę už ją sumokėti. Jeigu atsisakysite, ką gi… Ulan
Batore pilna teisininkų, kurie už tokią galimybę mielai pačiulptų.
Šypsena mažumėlę suvirpėjo.
— Taigi pagalvokite. — Aš linktelėjau Ortegai. — Mane galite rasti Kalvos gatvėje, kaip ir
leitenantę. Elijas Raikeris, Ryšių su kolonijiniais pasauliais tarnyba. Pažadu, jog laivas,
kuriame jūs tūnote, nuskęs. Jei nenorite nugrimzti kartu su visais, verčiau kreipkitės į
mane.
Ortega suprato užuominą, tarytum visą gyvenimą būtų girdėjusi panašias replikas. Savo
įžvalgumu priminė Sarą. Ji atsiklijavo nuo fotelio ir patraukė link durų.
— Iki pasimatymo, Ruterfordai, — lakoniškai tarė ji, ir mudu išėjome į verandą. Ten
stovintis žaliūkas plačiai išsišiepė, įtempė nuleistas rankas. — O tu… nebandyk krėsti
kvailysčių.
Pasitenkinau tuo, kad apdovanojau jį žvilgsniu, kuriuo taip veiksmingai naudodavosi
Raikeris, ir laiptais nusekiau įkandin partnerės.

Mums grįžus į visureigį, Ortega įjungė ekraną, kuriame ėmė slinkti duomenys apie blakę.
— Kur ją nukišai?
— Virš židinio. Prilipdžiau už paveikslo. Rėmų kampelyje.
Leitenantė suniurnėjo:
— Tenykščiai ją greitai suras. Be to, gautos informacijos negalėsime pasitelkti kaip
įrodymų.
— Žinau. Jau du kartus tą sakei. Aš siekiu ko kito. Jei Ruterfordas sunerimo, jis padarys
klaidą.
— Manai, mūsų bičiulis išsigando?
— Truputį.
— Aha. — Ortega keistai į mane pažvelgė. — Na, ką velniai griebtų, reiškia
retroasociatyvus trečiosios šalies bendrininkavimas?
— Neturiu nė menkiausio supratimo. Aš visa tai išgalvojau.
Jos antakiai pašoko aukštyn.
— Neskiedi?
— Ir tave įtikinau, tiesa? Žinai, tuo metu, kai riečiau šias pasakėles, galėjai mane
prijungti prie poligrafo, ir jis būtų patvirtinęs, jog nemeluoju. Elementarus korpuse išmoktas
triukas. Aišku, peržiūrėjęs kodeksą Ruterfordas susigaudys, kad pūčiau miglą, bet savo
tikslą aš jau pasiekiau.
— Kokį?
— Paruošiau veiksmo vietą. Meluodamas išmušiau priešininką iš pusiausvyros. Tai panašu
į grumtynes nepažįstamoje teritorijoje. Ruterfordą apėmė nerimas, tačiau jis nusišypsojo,
kai paskelbiau, esą Kadminas atsileidžia. — Pro priekinį langą įsmeigiau akis į namą,
stūksantį ant kalvos, iš intuicijos nuotrupų pabandžiau suformuluoti bent kiek aiškesnes
išvadas. — Po šių mano žodžių jam velniškai palengvėjo. Įprastomis aplinkybėmis
Ruterfordas nebūtų mums suteikęs jokių užuominų, tačiau blefas jį išgąsdino. Stabilumo
šiaudą atstojo tai, jog advokatas turi tokios informacijos, kuri manęs dar nepasiekė. Kitaip
tariant, jis kuo puikiausiai nutuokia, kodėl kliento elgesys galėjo pasikeisti. Žino tikrąją
priežastį.
Ortega palankiai urgztelėjo.
— Neblogai, Kovačai. Tau reikėjo tapti policininku. Pastebėjai Ruterfordo reakciją, kai
papasakojau geras naujienas apie Kadminą? Jis nė kiek nenustebo.
 — Kadangi to tikėjosi. Arba kažko panašaus.
— Aha. — Ji patylėjo. — Tu išties tokiu būdu užsidirbdavai pragyvenimui?
— Kartais. Diplomatinės misijos, darbas priedangoje. Aš ne…
Užsičiaupiau, nes ji dūrė man alkūne į šonkaulius. Ekrane tarsi melsvos ugnies gyvatėlės
nuvingiavo užkoduotų sekų eilutės.
— Na, štai. Sinchroniniai skambučiai… matyt, ryšį užmezgė virtualioje erdvėje, kad
sutaupytų laiko. Pirmas, antras, trečias — pastarasis į Niujorką. Ruterfordas tikriausiai
nutarė perduoti naujienas vyresniesiems firmos partneriams ir… ojoi.
Ekranas nelauktai užgeso.
— Jie aptiko blakę, — pratariau.
— Akivaizdu. Niujorko linija, ko gero, aprūpinta šlavėju, kurie išvalo artimąją ryšio zoną.
— Arba kažkuri iš kitų.
— Aha. — Ortega iškvietė duomenis iš ekrano atminties ir įbedė akis į skambučių
kodus. — Jos visos apsaugotos nuo įsibrovėlių. Praeis šiek tiek laiko, kol sužinosime, kam
Ruterfordas skambino. Nori valgyti?

Veteranui iš diplomatinio korpuso nederėtų prisipažinti, kad jis jaučia namų ilgesį, kurį
turėjo ištrinti apmokymai arba daugybę metų trukusios kelionės po protektoratą ir neką
mažiau persikūnijimų. Korpuso agentai priversti visa galva pasinerti į keista būseną,
vadinamą “čia ir dabar” — būseną, protestuojančią prieš bet kokį dvilypumą. Praeitis svarbi
tik tuo, kad atstoja informacijos šaltinį.
Visgi, kai mudu įžengėme į “Skraidančiąją žuvį” ir nukulniavome per virtuvės zoną, mane
užvaldė skausmingas namų ilgesys, padažų aromatai, kuriuos paskutinį kartą uodžiau
Milsporte, nutvilkė šnerves nelyginant draugiškas paplekšnojimas čiuptuvu. Terijakio —
kitaip keptų, marinuotų viščiukų gabalėlių, — jūržolių bei miso, sojų pupelių kvapai.
Akimirką stovėjau nejudėdamas ir jais mėgavausi, atsiminiau senus laikus. “Ramen” sriubų
užeigą, kuriame mudu su Sara slėpėmės, kol atlėgo “Dvynių biosistemų” surengtų paieškų
karštis, nenuleisdami akių nuo naujienų transliacijų ir kampe įmontuoto bet kurią akimirką
skambtelėti turėjusio vaizdofono sudaužytu ekranu. Langai buvo aprūkę garais, draugiją
palaikė tiktai nekalbūs Milsporto škiperiai.
Negana to, prisiminiau, kaip Niupeste penktadienio vakarais sėdėdavau priešais
Vatanabės barą po drugių nutupėtais popieriniais žibintais. Kaip nuo kaitros, plūstančios iš
džiunglių, paauglišką mano odą nusėdavo prakaito lašai, kaip viename iš didžiųjų
skambančių veidrodžių žvilgėdavo mano akys, kurias nublizgindavo tetrametas. Su draugais
pliurpdavome apie būsimus šaunius darbelius, pažintis su jakudza, bilietus į šiaurę ir dar
toliau, naujas movas bei pasaulius. Senasis Vatanabė sėdėdavo verandoje šalia mūsų,
klausydavosi, bet niekada nekomentuodavo, tiesiog rūkydavo savo pypkę ir kartkartėmis
veidrodyje nužvelgdavo baltaodžiui priklausantį savo veidą — visada su šiokia tokia
nuostaba, bent man taip rodės.
Jis niekada mums nepasakojo, kaip pateko į šią movą, lygiai taip pat, kaip niekada
nepaneigė ir nepatvirtino gandų, esą kadaise jam teko tarnauti jūrų pėstininkų būryje, Kelos
atminimo brigadoje ar net diplomatiniame korpuse. Kartą vienas iš vyresnių gaujos narių
pareiškė matęs Vatanabę “Septynių procentų angelų” kambariuose, telaikiusį rankose
pypkę, o kažkoks vaikis iš pelkynų miestų atnešė mums miglotą istorinės kronikos įrašą,
pasak jo, apie naujakurių laikus. Viso labo dvimačius vaizdus, nufilmuotus keliomis
minutėmis anksčiau, nei šturmo grupė užėmė kalvą. Po seržantu, kurį užkalbino žurnalistas,
švytintys subtitrai skelbė, neva tai — Vatanabė J. Išgirdęs klausimą kareivis kryptelėjo galvą
panašiai kaip mūsų bičiulis. Tą patvirtino krykštaujantys visų gaujos narių balsai. Antra
vertus, Vatanabės pavardė ne tokia jau reta, o vyrukas, užsiminęs apie “Angelus”, mėgdavo
pliaukšti, kaip jis permiegojo su Harlano šeimos palikuone, kuri užklydo į landynių rajoną.
Bet tuo, žinoma, niekas netikėjo.
Sykį, vieną iš retų vakarų, kai buvau blaivas ir nesėdėjau bendrų kompanijoje, sukaupiau
visą paauglišką drąsą, idant išdrįsčiau prieiti prie Vatanabės ir paprašyti patarimo. Ištisomis
savaitėmis skaičiau reklamines ginkluotųjų J.T. pajėgų brošiūras, tačiau man reikėjo, kad
būčiau stumtelėtas į vieną ar kitą pusę.
Sukandęs pypkės kandiklį Vatanabė prašiepė lūpas.
— Aš turėčiau tau patarti? — sumurmėjo jis. — Pasidalinti išmintimi, dėl kurios atsidūriau
čia?
Abu apsidairėme nužvelgdami nediduką jo barą ir už verandos nusidriekusius laukus.
— Hmm, taip.
— Hmm, ne, — ryžtingai atsakė Vatanabė ir vėl ėmė čiulpti pypkės kandiklį.
— Kovačai?
Sumirksėjau ir išvydau smalsiai į mane spoksančią Ortegą.
— Nori kažką pasakyti, ką turėčiau žinoti?
Blausiai šyptelėjęs leidau savo akims nuslysti tviskančiais plieniniais virtuvės stalais.
— Ne.
— Vietinis maistas — puikus, — tarė ji klaidingai supratusi mano žvilgsnį.
— Tuomet užkąskime.
Išnirę iš garų zonos mudu su Ortega nupėdinome vienu iš daugumos restorano tiltelių.
“Skraidančioji žuvis”, anot mano palydovės, įsikūrė aviacinių minų dirižablyje, kurį kitados
nusipirko okeanografijos institutas. Pastarasis sunyko arba persikraustė kitur, o mokslininkų
valdas nusiaubė marodieriai. Vėliau kažkas įsigijo “Skraidančiąją žuvį”, pavertė ją restoranu
ir kabeliais užkėlė į penkių šimtų metrų aukštybes, virš merdinčių instituto pastatų.
Retsykiais orlaivis nuslysdavo iki žemės, kur išleisdavo pasisotinusius klientus ir priimdavo
naujus. Kai atvykome į prieplauką, abipus doko pamatėme eilę žmonių, tačiau Ortegos
ženklelis praskyrė mums kelią — nieko keista, jog mudu pirmieji įlipome į orlaivį, šiam
nusileidus pro atvirą angaro stogą.
Sukryžiuodamas kojas prisėdau ant pagalvėlių, už stalo, pritvirtinto prie dirižablio
korpuso ir todėl nesujungto su takeliu, kurį savo ruožtu supo energijos ekranai, palaikantys
normalią temperatūrą, vėjo šuorus paverčiantys maloniais dvelktelėjimais. Pro šešiakampes
grotuotas grindis — tose vietose, kur jų nedengė pagalvėlės — atsivėrė per kilometrą
nutolusios jūros vaizdas. Nejaukiai pasimuisčiau. Niekada nesižavėjau aukštumomis.
— Kadaise jis ieškodavo banginių. — Ortega rankos mostu parodė į orlaivio korpusą. —
Senais laikais, kai tokie laivai neturėdavo palydovinio ryšio. Aišku, išaušus Supratimo dienai,
banginiai staiga parūpo visiems, kurie įstengė su jais bendrauti ir išpešti neįkainojamų
duomenų. Banginiai suteikė mums beveik tiek pat informacijos apie marsiečius kiek keturis
šimtmečius trukę archeologiniai paties Marso kasinėjimai. Netgi prisiminė, kaip jie buvo
pasirodę Žemėje. Žinios užsifiksavo paveldimoje atmintyje. — Po pauzės Ortega lyg tarp
kitko pridūrė: — Aš gimiau Supratimo dieną.
— Tikrai?
— Aha. Sausio devintą. Tėvai suteikė man Kristinos vardą pagerbdami kažkokią banginių
tyrinėtoją iš Australijos, kuri darbavosi pirmojoje vertėjų komandoje.
— Žavinga.
Staiga ji susigaudė, su kuo bendraujanti, ir abejingai gūžtelėjo.
— Vaikystėje taip neatrodė. Tuo metu norėjau, kad mane būtų pavadinę Marija.
— Dažnai čia užklysti?
— Ne. Pamaniau, jog žmogus, atvykęs iš Harlano pasaulio, mielai apsilankytų šiame
restorane.
— Atspėjai.
Prisistatęs padavėjas holožibintuvėliu nupiešė ore valgiaraštį. Pažiūrėjau į sąrašą ir dūriau
pirštu į pirmą pasitaikiusį “Ramen” makaronų dubenėlį. Užsimaniau vegetariško maisto.
— Geras pasirinkimas. — Ortega linktelėjo padavėjui. — Aš norėsiu to paties. Ir sulčių. Ar
tu ką nors gersi?
— Vandens.
 Nurodyti patiekalai užsižiebė rausvai, ir valgiaraštis išgaravo. Mitriai paslėpęs
holožibintuvėlį vidinėje švarko kišenėje padavėjas pradingo mums iš akių. Ortega
apsižvalgė, tarsi jai būtų magėję pasišnekučiuoti neutralia tema.
— Hmm… tokių restoranų yra ir Milsporte?
— Taip. Tik ant žemės. Mes nelinkę skraidyti ore.
— Kodėl? — jos antakis kaip įprastai pašoko aukštyn. — Juk Milsportas įsikūręs
archipelage. Aš maniau, jog orlaiviai…
— Padėtų išspręsti problemas dėl nekilnojamojo turto stygiaus? Taip, šiuo atžvilgiu tu
teisi. Bet, regis, kai ką užmiršti. — Užverčiau į viršų akis. — Mes Ne Vieni.
Ortega kaipmat suprato užuominą.
— Orbitinės stotys? Jos priešiškos?
— Na, tarkim, kaprizingos. Nupila bet kokius skrajūnus, sunkesnius už sraigtasparnį.
Niekas negali nusigauti iki stočių ir jų atjungti, todėl tikslių programavimo parametrų taip
pat nežinome. Dėl šios priežasties nedegame noru kilti į orą.
— Spėju, kad jūsų apylinkėse tarpplanetinis judėjimas nedidelis.
Pritardamas linktelėjau.
— Taip. Tiesą sakant, mes neturime kur keliauti. Sistemoje kitų apgyvendintų planetų
nėra. O mums labiau rūpi nuodugniai ištirti Harlaną nei jį transformuoti. Paleidome į
kosmosą kelis zondus; tarp platformų, kuriose išgaunamos egzotiškos dalelės, kursuoja
vienas kitas techninės priežiūros keltas, ir baigta. Pora nestebimų langų atsiveria ties
pusiauju vakare ir ašigalyje tekant saulei. Praeityje kai kurios iš orbitinių stočių veikiausiai
sudegė, tinkle palikdamos skyles. — Šiek tiek patylėjau prieš pratęsdamas. — Arba jas
kažkas nupylė.
— Kažkas? Tu, be abejo, kalbi ne apie marsiečius?
Skėstelėjau rankomis.
— Kodėl gi ne? Iki šiol Marse pavyko rasti tik sudarkytus arba užkastus objektus… arba
taip gerai užmaskuotus, kad ištisus dešimtmečius į juos žiūrėjome ir nesuvokėme, ką
regime. Panaši padėtis daugumoje apgyvendintų planetų. Įrodymai liudija, kad gilioje
senovėje ten vyko kažkokie konfliktai.
— Pasak archeologų, pilietiniai, kolonijiniai karai.
— Mažiau klausyk, ką jie šneka, — atšoviau susinerdamas ant krūtinės rankas. —
Archeologai atstoja protektorato garsiakalbį. Be to, dabar madinga smerkti marsiečius
tvirtinant, neva tragediją ir išnykimą nulėmė barbariškas jų pačių elgesys. Tai įspėjimas jų
įpėdiniams — vardan civilizacijos gerovės nedrįskite maištauti prieš teisėtus savo valdytojus.
Ortega nervingai apsidairė. Prie artimiausių staliukų ūmai nutyko pokalbiai. Apdovanojau
žiūrovus plačia šypsena.
— Ar neprieštarautum, jei pakeistume temą? — ji aiškiai jautėsi nesmagiai.
— Žinoma. Papasakok apie Raikerį.
Nerimas užleido vietą atšiauriai tylai. Ortega nuleido ant stalo rankas, kurį laiką į jas
spoksojo.
— Ne, — galų gale atsiliepė.
— Kaip pasakysi. — Vengdamas nukreipti akis į jūrą, porą sekundžių stebėjau, kaip nuo
energijos ekranų sklindančioje migloje raibuliuoja debesys. — Bet man rodos, jog tau knieti
išsišnekėti.
— Koks tipiškas vyriškas mąstymas.
Padavėjas atnešė maistą, ir mudu puolėme jį doroti nugrimzdę į tylą, kurią nutraukdavo
tiktai tradicinis šliurpsėjimas. Nors “Hendrikse” užkandau tobulai subalansuotų automatinio
virėjo paruoštų pusryčių, staiga suvokiau, kad mirštu badu. Maistas pakurstė tokį alkį, jog
neįstengiau jo numalšinti netgi prikimšęs pilną pilvą. Susiverčiau sriubos likučius anksčiau,
nei Ortega įpusėjo valgyti savąjį patiekalą.
— Skanu? — ironiškai pasiteiravo ji, kai atsilošiau.
Linktelėjau tuo pačiu mėgindamas išvyti iš galvos prisiminimų, susijusių su “Ramen”
makaronų sriuba, nuotrupas, bet nenorėdamas pasitelkti į pagalbą diplomatinio agento
įgūdžių ir atsikratyti malonaus sotumo jausmo. Nužvelgus blizgančių metalinių staliukų
kontūrus, už jų plytinčias dangaus erdves, mane apėmė toks pasitenkinimas, kokio
nejaučiau nuo tada, kai “Hendrikse” Miriama Benkroft dingo iš apartamentų, palikusi mane
tysoti vieną.
Suzvimbė Ortegos vaizdofonas. Leitenantė ištraukė jį iš kišenės, atsiliepė į skambutį
tebečiaumodama kąsnį.
— Klausau? Aha. Aha, gerai. Ne, mes atvyksime. — Jos žvilgsnis akimirkai susidūrė su
manuoju. — Tikrai? Ne, tai irgi palauks. Taip, ačiū, Zakai. Aš tau skolinga.
Ortega įgrūdo vaizdofoną atgal į kišenę ir vėl pasviro virš dubens.
— Geros naujienos?
— Kaip pažiūrėsi. Technikai atsekė du vietinius skambučius. Ruterfordas užmezgė ryšį su
kovos arena, įsikūrusia Ričmonde. Aš žinau, kur yra toji vieta. Mes patys ten nuskrisime.
— Kur dar skambino?
Leitenantė pakėlė į mane akis, sukramtė kąsnį ir jį nurijo.
— Kitas numeris — privačios valdos. Benkrofto rezidencijos. Saulėkaitos rūmų. Na, ir ką,
tavo nuomone, tai reiškia?
19

Kovos arena buvo įrengta senoviniame didžiuliame lėktuvnešyje, prišvartuotame

šiauriniame įlankos gale, palei apleistų sandėlių kvartalą. Per visą laivo ilgį, siekiantį
nemažiau kaip pusę kilometro, pastebėjau šešis kroviniams skirtus skyrius. Vienas jų, prie
pat laivagalio, žiojėjo atviras. Žvelgiant iš oro, susidarė įspūdis, jog lėktuvnešis oranžinis,
todėl pamaniau matąs rūdis.
— Neapsigauk, — suurzgė Ortega ratais leisdama visureigį žemyn. — Korpusą dengia
ketvirtis metro polimerinio sluoksnio. Norint paskandinti laivą, reikėtų velniškai galingo
užtaiso.
— Prabangu.
Detektyvė patraukė pečiais.
— Čionykščiai turi užnugarį.
Mes nutūpėme krantinėje. Ortega išjungė variklius, palinko virš manęs, idant galėtų
įžiūrėti milžinišką lėktuvnešį, kuris atrodė tuščias. Atsilošiau sėdynėje, kadangi lankstus jos
kūnas, užgulęs mano kelius ir spaudžiantis išsipūtusi pilvą, privertė pasijusti nepatogiai.
Moteris užfiksavo judesį ir, matyt, susigaudė, kokioje dviprasmiškoje padėtyje atsidūrėme,
nes tučtuojau išsitiesė.
— Nieko nėra namuose, — sutrikusi išspaudė.
— Matyt. Eime pasidairyti?
Mudu išnirome į lauką, kur gairino įlankos regionui įprasti vėjo gūsiai, ir nužingsniavome
link vamzdžio formos aliuminio trapo, vedančio į laivagalį. Nejaukiai atvirą teritoriją kirtau
šaudydamas akimis į turėklus, ant denio iškilusius kranus ir tiltelio bokštą. Nepastebėjau nė
menkiausio judesio. Kairiąją ranką atsargiai spūstelėjau prie šono tikrindamas ar
neatsipalaidavo pluoštinis pistoleto dėklas, kaip pigesni jo atitikmenys, kurie, kelias dienas
nešiojami, išslysdavo iš savo vietos. Buvau tikras, jog sugebėsiu nudėti visus, mėginančius
apšaudyti mus nuo turėklų, jei tik rankoje gniaušiu “Nemeksą”.
Vis dėlto ginklo neprisireikė. Mes nusigavome iki trapo be jokių incidentų. Kelią pastojo
plona grandinė, po kuria kabėjo ranka rašytas skelbimas:

PANAMOS ROŽĖ.

ŠĮ VAKARĄ KOVA VYKS 20:00

ĮĖJIMO KAINA — DVIGUBA

Pakėliau metalinę lentelę ir įtariai perskaičiau pakeverzotus žodžius.

 — Tu įsitikinusi, jog Ruterfordas skambino čia?
— Kaip minėjau, neapsigauk. — Ortega atkabino grandinėlės kabliuką. — Tokia
prašmatnybė būdinga kovų arenoms. Dabar populiarus primityvumas. Pernai ženklai
tviskėjo neoninėmis raidėmis, tačiau to neužteko. Visoje planetoje tėra trys ar keturios
panašios vietos, ir jos velniškai išreklamuotos. Arenose filmuoti draudžiama. Jokių
holografinių ar net televizinių transliacijų. Eini ar liksi čia stovėti?
— Keista. — Nusekiau jai iš paskos vamzdžio pavidalo koridoriumi mąstydamas apie
Išsigimėlių grumtynes, kurias mačiau jaunystėje. Harlano pasaulyje kovas rodydavo visais
tinklais. Jos sutraukdavo didžiausią žiūrovų skaičių. — Nejau žmonėms nepatinka stebėti
kovų?
— Aišku, kad patinka. — Nors aidintis koridorius iškraipė balsą, iš intonacijos supratau,
kad ji paniekinančiai perkreipė lūpą. — Niekaip negali jomis pasisotinti. Žinai, kaip veikia
šita afera? Iš pradžių kautynių rengėjai paskelbia priesaką…
— Ką tokį?
— Skaistumo priesaką ar panašų mėšlą. Negi tau niekas neminėjo, jog pertraukti kitą
žmogų nemandagu? Taigi, pasak priesako, kovas privalai žiūrėti gyvai. Tai kur kas geriau
negu jas stebėti tinkle. Klasiškiau. Auditorija — ne guminė, o paklausa tiesiog įspūdinga,
todėl bilietų kainos šokteli iki debesų, ir visa tai sumąstę apsukruoliai maudosi piniguose.
— Gudru.
— Aha, labai.
Pro apvaliojo trapo angą išnirome į vėjų čaižomą denį. Abipus mus iki juosmens iškilusios
krovinių skyrių dangos atrodė, lyg dvi gigantiškos, plieninės pūslės ant laivo paviršiaus. Už
auglio, išbrinkusio laivagalyje, į padanges kilo tiltelio bokštas, regis, atitrūkęs nuo denio, ant
kurio mes stovėjome. Be mudviejų, judėjo tiktai vėjo siūbuojamos priešakyje stūksančio
krano grandinės.
— Praėjusi kartą lankiausi čia, — pakėlė balsą Ortega varžydamasi su šniokščiančiais
gūsiais, — kai kažkokį prietranką iš Pirmojo pasaulinio tinklo sugavo bebandantį įsinešti
implantuotas kameras į areną, kur vyko pagrindinė vakaro kova. Vietiniai nusviedė jį į
įlanką. Bet iš pradžių replėmis išrovė visus implantus.
— Žavinga.
— Juk sakiau, tai — klasiška vietelė.
— Užteks pagyrų, leitenante. Nė nežinau, kaip reaguoti.
Iš rūdžių spalvos garsiakalbių, užkabintų ant dviejų metrų aukščio stiebų, kurie styrojo
palei turėklus, kažkas atsikosėjo. Nieko nedelsdamas stvėriau “Nemekso” rankeną, taip
žaibiškai perjungiau savo regėjimą į periferinio skenavimo režimą, kad paskaudo akis.
Ortega kone nepastebimai krestelėjo galvą ir įsmeigė akis į tiltelį. Tarsi nebyliai susitarę
priešingomis kryptimis nužvelgėme denį, bet jokių judesių neužfiksavome. Kartu su įtampa
mane persmelkė pasitenkinimo šiurpuliai, pakurstyti netikėtai darnių mūsų veiksmų.
— Ne, ne. Aš čia, — nuskambėjo metalinis balsas, šįsyk atsklidęs iš laivagalio
garsiakalbių. Pamačiau, kaip vienas kranas girgždėdamas nučiuožė tolyn nuo krovinių
skyriaus — turbūt kažką tempė iš atviros ertmės. Mano pirštai tebespaudė “Nemeksą”.
Viršuje, debesų properšoje nušvito saulė.
Gervė užsibaigė masyviu geležiniu kabliu, ant kurio stovėjo balso savininkas, viena ranka
laikantis priešistorinį mikrofoną, kita įsikibęs į kylančią grandinę. Žmogus vilkėjo pilką ploną,
vėjo plaikstomą kostiumą, stypsojo pasviręs keistu kampu; jo plaukus nublizgino pro
debesų sluoksnį prasiskverbę saulės spinduliai. Pažiūrėjau į nepažįstamąjį prisimerkęs ir
įsitikinau, jog akys manęs neapgauna. Sintetikas. Pigus sintetikas.
Kranas nuslinko už išsipūtusio krovinių skyriaus paviršiaus, o sintas elegantiškai nutūpė
ant dangčio.
— Elijas Raikeris. — Natūralios jo intonacijos kėlė neką malonesnį įspūdį nei per
garsiakalbius girdėtas krenkštimas. Kažkas parūpino tipeliui kiek įmanoma pigesnes balso
stygas. Jis palingavo galvą. — Mes manėme, jog daugiau jūsų nepamatysime. Kokia trumpa
teisinės sistemos atmintis!
 — Skerdžiau? — Ordega delnu prisidengė nelauktai apspigintas akis. — Čia tu?
— Ceremonmeisteris Skerdžius jūsų paslaugoms, pareigūnai. Meldžiu pasakyti, kuo mes
prasižengėme?
Nutylėjau. Sprendžiant iš sutiktuvių, aš turėjau pažinoti Skerdžių, deja, kol kas man
trūko informacijos. Prisiminęs, ką kalbėjo Ortega, įbedžiau į sintą abejingą žvilgsnį.
Tegalėjau viltis, jog Raikerį vaizdavau pakankamai gerai.
Sintetikas nusigavo iki dangčio krašto ir šoko ant denio. Jam artėjant, pastebėjau, jog
primityvumu išsiskiria ne vien balso stygos. Skerdžiaus formos buvo nepalyginamai
prastesnės už Trepos kūną, kurį supjausčiau blasteriu. Keista, kad abi movos vadinosi tuo
pačiu sintetiko vardu. Nejučia ėmiau spėlioti, ar tik prieš save nematau antikvarinės
retenybės. Juodi plaukai žvilgėjo kaip emalis, kaukolė slypėjo po silikono oda, blyškiai
mėlynų akių baltymuose aiškiai atsispindėjo logotipai. Kūnas atrodė perdėm tvirtas, o
rankos labiau panėšėjo į gyvates negu į tikras galūnes. Iš rankogalių kyšojo glotnūs,
jokiomis linijomis neišraizgyti delnai. Sintas ištiesė vieną man, tarytum nebyliai ragindamas
jį apžiūrėti.
— Na? — meiliai paklausė.
— Įprastinis patikrinimas, Skerdžiau, — išgelbėjo mane Ortega. Mums pranešė, jog
arenose padėta bomba. Atvykome apsižvalgyti.
Sintetikas šaižiai nusijuokė.
— Lyg jums rūpėtų.
— Na, kaip sakiau, — šaltakraujiškai atsiliepė leitenantė, — tai rutina.
— Tiek to, eikite paskui mane. — Skerdžius atsiduso ir linktelėjo mano pusėn. — Kas jam
nutiko? Kol lindėjo saugykloje, prarado amą?
Nudrožėme jam pavymui, į laivagalį, apėjome krovinių skyriaus ertmę, žiojinčią po
atverčiama danga. Pažvelgęs vidun išvydau baltą, apvalų kovos ringą, kurį iš keturių pusių
supo plieninių ir plastikinių kėdžių atšlaitės. Virš arenos kybojo apšvietimo įranga, tačiau aš
nemačiau jokių spygliuotų, telemetrinių sferų. Ringo viduryje klūpintis žmogus ant balto
pakloto piešė kažkokį raštą. Išgirdęs mūsų žingsnius jis pakėlė galvą.
— Tematinės grumtynės, — tarė Skerdžius, kai pastebėjo, kur žiūriu. — Tai arabiški
simboliai. Visos sezono kovos vienaip ar kitaip atspindi protektorato policijos veiksmus. Šį
vakarą vaizduosime Šaryją. Dešiniosios Dievo rankos kankinys prieš protektorato
pėstininką. Kirstynės peiliais, kurių ašmenys ne ilgesni kaip dešimt centimetrų.
— Kitaip tariant, kruvinos skerdynės, — pataisė Ortega.
Sintas gūžtelėjo.
— Žiūrovai gauna tai, už ką sumoka. Kiek žinau, dešimties centimetrų ilgio ašmenimis
įmanoma mirtinai sužeisti. Tik labai sunku. Reikia pademonstruoti visus savo įgūdžius.
Prašom eiti čia.
Kol leidomės trapu į laivo gelmes, uždaroje erdvėje tebuvo girdėti mūsų žingsnių aidas.
— Spėju, kad iš pradžių norėsite apsilankyti arenoje? — galų gale prabilo sintetikas.
— Ne, pirmiausia užsukime į rezervuarų sektorių, — pasiūlė Ortega.
— Tikrai? — prastos kokybės sintetinis balsas neišdavė beveik jokių emocijų, bet man
pasirodė, jog Skerdžius pralinksmėjo. — Jūs įsitikinusi, kad ieškote bombos, leitenante?
Mano nuomone, ją veikiau atrastume šalia arenų…
— Kažką slepi, Skerdžiau?
Atsigręžęs sintetikas apdovanojo mane ironišku žvilgsniu.
— Ne, nieko panašaus, detektyve Raikeri. Ką gi, keliaujame link rezervuarų. Beje,
malonu, jog prisijungėte prie pokalbio. Kaip sekėsi saugykloje? Žinoma, vargu ar jūs
tikėjotės pats ten atsidurti.
— Užteks šnekų, — įsiterpė Ortega. — Tiesiog nuvesk mus į rezervuarų skyrių. Malti
liežuviu galėsi vėliau, pristatinėdamas kovotojus.
— Žinoma, žinoma. Mes mielai bendradarbiaujame su policija. Kaip teisėtai įregistruotas
juridinis…
 — Aha. — Leitenantė nutraukė žodžių srautą pailsusiu rankos mostu. — Vesk pagaliau
prie tų sumautų cisternų
Savo ruožtu vėl nutaisiau grėsmingą žvilgsnį.
Į rezervuarų sektorių nuvažiavome miniatiūriniu, ektromagnetiniu traukinėliu. Bėgiai
driekėsi laivo korpusu, pro dar du perdarytus krovinių skyrius, kuriuose buvo įrengti ringai ir
krėslų eilės. Visa tai dengė plastiko apvalkalai. Išlipę galinėje stotelėje žengėme pro
standartinę infragarsinės dezinfekcijos kamerą. Juodos geležinės durys, gerokai purvinesnės
negu “Psichosaugoje” regėti įrenginiai, atsivėrė į baltą, nepriekaištingai švarią patalpą.
— Šiose vietose įvaizdis nereikalingas, — atsainiai tarė Skerdžius. — Neišvaizdžios,
primityvios technologijos patinka žiūrovams, bet užkulisiuose… — jis pamojo į sterilią
aplinką. — Na, norint iškepti omletą, į keptuvę tenka šliūkštelėti lašelį aliejaus.
Priekinėje krovinių skyriaus dalyje, milžiniškoje ir žvarbioje patalpoje tvyrojo prieblanda,
kurioje skendėjo agresyviai masyvi technika. Jei blausiai apšviestas, “Psichosaugoje”
įrengtas Benkrofto mauzoliejus nestokojo gerovės atributų, jei perkūnijimo kambarys
Centrinėje Įlankos saugykloje bylojo, jog nieko nevertiems įkalinimo įstaigos klientams
skiriamas tiktai minimalus finansavimas, tai kūnų sandėlis “Panamos rožėje” spinduliavo
brutalią jėgą. Iš visų pusių ant sunkių grandinių tarsi torpedos kybojo saugojimo kameros,
prijungtos prie pagrindinės valdymo sistemos storais juodais kabeliais, kurie vingiavo ant
grindų nelyginant pitonai. Kontroliniai mechanizmai kėpsojo priešais mus it altorius, skirtas
nemaloniam voro pavidalo dievui. Mes žengėme link jų metaliniu tilteliu, per pusmetrį
iškilusiu virš gyvatiškų duomenų kabelių. Už įrengimų, iš galinės sienos kyšojo du erdvūs,
stikliniai rezervuarai. Dešiniajame statmenai plūduriavo mova. Dėl išskėstų, laidais surištų
rankų ji atrodė kaip nukryžiuota.
Jaučiausi taip, lyg būčiau grįžęs į Niupestą ir patekęs į Andričo katedrą.
Skerdžius nukulniavo prie centrinio monitoriaus ir praskėtė rankas, panašiai kaip kūnas
už jo nugaros.
— Nuo ko pradėsite? Aš tikiuosi, kad jūs atsinešėte rafinuotus bombų detektorius.
Nekreipdama dėmesio į jo repliką Ortega žengtelėjo arčiau rezervuaro ir nukreipė akis į
šaltą, žalią, nuo stiklo sklindantį švytėjimą.
— Mova priklauso vienam iš šiandienos kekšių? — paklausė ji.
Skerdžius sušnarpštė.
— Trumpai sakant, taip. Visgi man norėtųsi, kad jūs suprastumėte, kaip šitas pavyzdys
skiriasi nuo sąšlavų, kuriomis pakrantėje prekiauja apšnerkštos krautuvėlės.
— Man taip pat, — atsiliepė Ortega nenuleisdama akių nuo movos. — Iš kur ją gavote?
— Ką aš žinau. — Skerdžius ėmė demonstratyviai tyrinėti savo plastikinius nagus,
styrančius ant dešiniosios rankos pirštų. — O taip, mes turime užstato raštą, jeigu jums
maga jį patikrinti. Sprendžiant iš išvaizdos, sakyčiau, jog kūną mums atsiuntė “Japonijos
organinių sistemų” korporacija arba vienas iš sindikatų, priklausančių Ramiojo vandenyno
apvadui.
Priartėjęs prie sienos nužvelgiau plūduriuojančią movą. Liauną, bet tvirto sudėjimo, rudo
gymio, subtiliai įkypų japoniškų akių, itin išsišovusiais skruostikauliais. Tankūs, dervos
juodumo plaukai pleveno rezervuaro skystyje it jūržolės. Ilgos grakščios rankos galėjo
priklausyti menininkui, tačiau raumenys — tik žaibiškų apsisukimų, kovų užgrūdintam
veteranui. Prieš save regėjau techno-nindzės kūną, apie kurį svajodavau būdamas
penkiolikos, niauriomis, lietingomis dienomis. Į panašią movą mane įgrūdo, kai išspyrė
kariauti į Šaryją. Ji nedaug kuo skyrėsi nuo turėtos Milsporte, įsigytos už pirmą didelį
uždarbį — tos pačios movos, kurioje įsikūnijęs susipažinau su Sara.
Man dingojosi, tarsi žiūrėčiau į save, paslėptą už stiklo, susikurtą atsiminimų gijose,
kurios vingiavo atgal į vaikystę. Staiga pasijutau ištremtas į baltaodžio kūną, stypsąs ne toje
veidrodžio pusėje.
Žengęs prie manęs Skerdžius pliaukštelėjo per stiklą.
— Jums patinka, detektyve Raikeri? — kai nieko neatsakiau, jis pratęsė: — Kaip žmogui,
linkusiam, hmm, tarkim, į skandalus, vaizdas turėtų daryti jums įspūdį. Specifikacijos kelia
pasigerėjimą. Kūnas armuotas, kaulai užauginti iš čiulpų lydinio, sujungto su
daugiasluoksniais raiščiais, sausgyslės prisotintos anglimi. O kur dar Kumalo neurochema…
— Aš turiu neurochemą, — prasižiojau, kad kažką pasakyčiau.
— Jūsiškės parametrai man žinomi, detektyve Raikeri. — Nors sintetinis balsas
neišsiskyrė kokybe, berods, išgirdau piktdžiugos gaideles. — Žmonės, valdantys kovų
arenas nuskenavo jus, kai tūnojote saugykloje. Netgi minėjo ketiną jus išpirkti. Šneku apie
fizinį pavidalą, be abejo. Jie norėjo pažeminti jūsų movą ringe. Inscenizuotoje dvikovoje,
suprantama. Mes nė už ką nerengtume tikrų grumtynių. Nes tai būtų, hmm,
nusikalstama. — Skerdžius padarė teatrališką pauzę. — Bet vėliau valdytojai nusprendė, jog
pažeminimui skirti vaidinimai neatitinka mūsų įstaigos dvasios, nedera prie čionykštės
atmosferos, neturi nieko bendra su tikromis kovomis. Kaip apmaudu. Žinant, kiek draugų
sugebėjote įsigyti, būtumėte pritraukęs minias.
Beveik nesiklausiau, ką jis šneka, bet staiga susiprotėjau, jog Skerdžius bando įžeisti
Raikerį, todėl atsisukau ir nutvilkiau sintetinę fizionomiją tūžmingu žvilgsniu.
— Atleiskite, nukrypau nuo temos, — nė kiek nesutrikęs pratęsė jis. — Norėjau pasakyti,
kad jūsų neurochema panaši į šią sistemą tiek pat, kiek mano balsas primena Ančanos
Salomao giedojimą. Tai… — jis vėl pamojo į rezervuarą, — yra Kumalo neurochema, kurią
pernai užpatentavo “Kyšulio neurosistemos”. Kone dangiškas kūrinys. Jokių sinapsinių,
cheminių stiprintuvų, jokių pagalbinių mikroschemų ar instaliacijų. Sistema išauginta, ji
reaguoja į mintis. Tik pagalvokite, detektyve. Kiti pasauliai dar neturi tokių technologijų.
Sklinda kalbos, neva Jungtinės Tautos dešimčiai metų uždraus jas gabenti į kolonijas, nors
aš abejoju, ar šios priemonės bus veiksmingos…
— Skerdžiau, — nekantriai nutraukė jį Ortega. — Kodėl į rezervuarą neperkėlėte kito
kovotojo?
— Klystate, leitenante. — Sintetikas pamojo kairėn, į kūnų saugyklas, už kurių pasigirdo
griausmingas mechaninis urzgimas. Prieblandoje įžiūrėjau didžiulį automatinį krautuvą su
šakėmis, riedantį tarp konteinerių eilių. Kai jis sustojo, nuo korpuso blykstelėjo šviesos
spindulys. Šakės suspaudė vamzdžio pavidalo saugyklą, iškrapštė ją ir lopšio, kybančio ant
grandinių, mažesni pagalbiniai instrumentai atjungė kabelį. Užbaigusi procedūrą mašina
apsisuko ir nudardėjo link tuščio rezervuaro.
— Sistema visiškai automatizuota, — pridūrė Skerdžius tarsi patys to nesuprastume.
Po stikline talpykla pastebėjau tris apvalias ertmes, primenančias išmetamąsias angas,
kurios žioji tarpplanetinio drednouto paskuigalyje. Krautuvas šiek tiek pakilo ant hidraulinių
stūmoklių ir į vidurinę skylę iki pat galo įgrūdo vamzdį. Šis spėjo pasisukti
devyniasdešimties laipsnių kampu prieš atsitrenkdamas į plieninę pertvarą. Atlikęs užduotį
krautuvas nusileido iki grindų ir išjungė savo variklius.
Įsistebeilijau į rezervuarą.
Rodės, jog taip prastovėjau nemažai laiko, bet iš tiesų praėjo ne daugiau, kaip minutė.
Stiklinio konteinerio grindyse atsivėrė liukas, ir aukštyn šovė pliūpsnis burbulų. Įkandin jų
atsekė kūnas susirietęs lyg embrionas, siūbuodamas verpetuose, kuriuos sukėlė oro srovės.
Netrukus galūnes ėmė skėsti prie kulkšnių bei riešų pritvirtinti ploni laideliai. Atvykėlis
pasirodę besąs stambesnių kaulų negu mova su Kumalo neurochema, masyvesnis,
raumeningesnis, tačiau tokio paties gymio. Į mūsų pusę, laidais traukiamas aukštyn, tingiai
pakrypo kampuotas veidas vanago nosimi.
— Dešiniosios Dievo rankos kankinys iš Šaryjos, — džiaugsmingai paskelbė Skerdžius. —
Netikras, žinoma, tačiau rasės tipas parinktas teisingai, maža to, movoje instaliuota
autentiška sistema, užtikrinantį atsidavimą Dievo valiai. — Sintetikas linktelėjo į kitą
rezervuarą. — Šaryjoje pėstininkų gretas sudarė įvairių rasių atstovai, netrūko ir japonų.
— Vargu ar dvikova bus įdomi, — pastebėjau. — Neurocheminis šedevras prieš visu
amžiumi senesnius šaryjiečių biomechanizmus.
Silikoniniame Skerdžiaus veide nušvito plati šypsena.
 — Na, viskas priklausys nuo kovotojų. Man sakė, jog prie Kumalo sistemos reikia įprasti,
ir, jei atvirai, ne visada laimi geriausia mova. Didelį vaidmenį atlieka psichologija. Ištvermė,
pakantumas skausmui…
— Žiaurumas, — pridūrė Ortega, — empatijos stoka.
— Teisingai, — sutiko sintetikas. — Štai kodėl grumtynės kelia tokį susidomėjimą. Jei šį
vakarą užsuktumėte į areną, leitenante, detektyve, esu tikras, jog auditorijos viršuje
surasčiau jums porą laisvų vietų.
— Tu komentuosi kovą, — susigaudžiau. Mintyse jau girdėjau turtingo, Skerdžiaus
naudojamo žodyno pavyzdžius, griaudėjančius per garsiakalbius, mačiau baltoje šviesoje
skendintį mirties ringą, riaumojančią, prieblandoje vilnijančią žiūrovų minią, užuodžiau
prakaito kvapą ir kraujo troškimą.
— Be abejo. — Skerdžius primerkė logotipais pažymėtas akis. — Jūs ne taip jau ilgai
kiurksojote saugykloje.
— Ei, ar mes pagaliau ieškosime bombų? — sušuko Ortega.
Dairydamiesi tariamų sprogmenų slampinėjome po sandėlį ilgiau nei valandą, tuo tarpu
sintetikas vėpsojo į mudu ir akivaizdžiai smaginosi. Ant sienos, žalsvose, stiklinėse įsčiose
plūduriavo movos, kurioms likimas nulėmė žūti arenoje, ir jų stotai slėgė ne mažiau nei
užmerktos akys bei svajingos veido išraiškos.

{1} Viljamas Godvinas (1756-1836) — filosofinio anarchizmo pradininkas.