Y P A T IN G U V A IK U N A M A I

tęsinys.
*ч=>---------- 3 knyga ----------

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus

Ima [ittera
U D K 821.Н1(73)-93 Versta iš:
Ri54 Ransom Riggs
L IB R A R Y O F SO U LS
The T h ird N ovel o f
M ISS P E R E G R IN E ’S
Peculiar children
Q u irk Books, Philadelphia

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-2413-0

C opyright © 2015 by Ransom Riggs

Cover design by D oogie H orner
Cover photograph courtesy o f John Van Noate
Production manegement by John J. M cG u rk
© Vertim as į lietuvių kalbą, Vytautas Čepliejus, 2016
© Leidykla „Alm a littera“, 2016
SKIRIU M O T IN A I
Ž e m ė s k r a š t u s , jū r o s g e lm e s

>
IR L A I K O T A M S Y B E S -

P A S I R I N K A I V IS U S T R IS .

E. M. Forster
 YPATINGŲJŲ TERMINŲ
GLOSARI J US

Slaptoji kiekvienos rūšies, žmonių ar gyvūnų, šaka,

Yp a t in g ie ji .
turinti antgamtiškų savybių, - palaimintoji, o kartu ir pasmerkto­
ji. Senovėje juos gerbė, vėlesniais laikais jų bijojo ir juos persekiojo;
ypatingieji yra atstumtieji, gyvenantys šešėliuose.
K ilpa . Vieta, kurioje ta pati diena kartojasi be galo. Kilpas kuria ir
palaiko ymbrynės, saugančios tenai savo ypatinguosius globotinius;
jose esantiems neribotam laikui sustabdomas amžiaus poveikis. Ta­
čiau kilpų gyventojai jokiu būdu nėra nemirtingi: su kiekviena „nu­
gvelbta“ diena skola auga, ir per ilgai užsibuvus už kilpos ribų, ją
tektų grąžinti baisiu, staigiu senėjimu.

Ymbrynės . Ypatingųjų karalystės valdovės, sugebančios keisti pavi­

dalą. Kada panorėjusios gali pavirsti paukščiais ir keisti laiko tėkmę;
jų pareiga - globoti ypatinguosius vaikus. Senąja ypatingųjų kalba
žodis ymbryn reiškia „apsisukimą“ arba „ratą“.
 I
K iaurym ės . Pabaisomis virtę ypatingieji, geidžiantys buvusių savo
brolių sielų. Jų kūnai suvytę kaip lavonų, išskyrus galingus nasrus,
kuriuose slypi stiprūs, čiuptuvus primenantys liežuviai. Ypač pavo­
jingi, nes niekam nematomi, išskyrus keletą ypatingųjų; vienas tokių
ir Džeikobas Portmanas, kiek žinoma, šiuo metu vienintelis iš gy­
vųjų. (Ta pačia savybe išsiskyrė ir jo senelis.) Iki neseniai įvykdyto
jų galias sustiprinusio patobulinimo kiaurymės negalėdavo patekti į
kilpas, todėl ypatingieji ten dažniausiai ir gyvendavo.
1

!
i
 Kiaurymė, surijusi pakankamai ypatingųjų sielų, tampa
Pa d a r a i .
padaru, kuris yra visiems matomas ir visais atžvilgiais panašus į pa­
prastą žmogų, išskyrus vieną: jų akys neturi nei vyzdžių, nei rainelių
ir yra visiškai baltos. Žavūs, puikiai sugebantys kitais manipuliuoti
ir visur pritapti padarai per daugelį metų įsiskverbė tiek į norma­
lių, tiek į ypatingų žmonių visuomenę. Jie gali būti bet kas: maisto
pardavėjas, autobuso vairuotojas, tavo psichiatras. Prieš ypatinguo­
sius jie vykdo ilgametę žudynių, bauginimų ir grobimų kampaniją, o
kiaurymės yra jų baisieji tarnai. Galutinis jų tikslas - atkeršyti ypa­
tingųjų pasauliui ir jį užvaldyti.
 ^^jabaisa stovėjo taip arti, kad galėjo mus pasiekti liežu-
viu, jos akys buvo įbestos mums į gerkles, o suvytusios
į smegenys braškėjo nuo žudikiškų minčių. Oras buvo
persotintas jos neapykantos mums. Kiaurymės gimsta trokšdamos
ypatingųjų sielų, o štai priešais, tarsi patiekti ant lėkštutės, buvo­
me mes: vieno kąsnio dydžio Edisonas, pastatęs uodegą ir narsiai
laikantis poziciją man prie kojų; Ema, atsirėmusi į mane, kad ne­
pargriūtų, vis dar smarkiai apdujusi nuo smūgio ir negalinti įžiebti
didesnės nei degtuko liepsnelė ugnies; visi trys stovėjom nugaromis
prisiploję prie sudaužytos telefono būdelės. Už mūsų niūraus ratelio
ribų metro stotis atrodė lyg naktinis klubas po sprogimo. Iš trūkusių
vamzdžių kaip vaiduokliai veržėsi garai. Nuo lubų karojo suskilinė-
ję ekranai. Stiklo šukių jūra buvo užliejusi viską iki pat bėgių, o jos
paviršius, atspindėdamas raudonus pavojaus signalus, blyksėjo kaip
namo skersmens diskotekos rutulys. Buvom įsprausti tarp sienos iš
vienos pusės ir stiklo iki blauzdų iš kitos, o priešais už poros žingsnių
stovėjo gyvis, kurio vienintelis instinktas reikalavo suplėšyti mus į
gabalus, - bet jis nesijudino. Styrojo kaip įaugęs į grindis ir suposi
ant kulnų it girtuoklis ar lunatikas, nusvarinęs savo kraupią galvą su
visais liežuviais, tarsi gyvatėmis, kurias man pasisekė užmigdyti.
Man. O ne kam kitam. Džeikobui Portmanui, nereikšmingam vai­
kinui iš Niekur, iš Floridos. Jis mūsų nenužudė - tasai siaubas, už-
gimęs iš tamsos ir košmarų, surinktų iš miegančių vaikų - tik todėl,
kad aš įsakiau jam to nedaryti. Visai nedviprasmiškai liepiau patrauk­
ti liežuvį man nuo kaklo. „Šalin“, - pasakiau jam. „Stokis“, - pridū­
riau kalba, sudaryta iš garsų, kurių, atrodytų, žmogaus burna negali
išspausti, ir - stebuklas - jis paklausė; jo akys tebežiūrėjo į mane lyg
mesdamos iššūkį, bet kūnas pakluso. Kažkokiu būdu sutramdžiau šį
košmarą, užbūriau jį. Bet tas, kas miega, pabunda, o burtai išsisklai­
do, ypač kai jie užleisti netyčia, ir aš jutau, kaip po nurimusia išore
kiaurymės vidus virte virė. Edisonas bakstelėjo nosimi man į blauzdą.
- Ateis ir daugiau padarų. Ar tas monstras leis mums praeiti?
- Pakalbėk dar su juo, - tarė Ema apsvaigusiu ir neaiškiu balsu. -
Liepk atsiknisti.
Puoliau ieškoti tų žodžių, bet jie ėmė drovėtis.
- Nebežinau kaip.
- Prieš minutę žinojai, - paragino Edisonas. - Atrodė, tarsi tave
būtų užvaldęs demonas.
Prieš minutę, kai dar nežinojau, kad moku taip padaryti, žodžiai
patys sušoko ant liežuvio ir tik laukė, kol juos ištarsiu. O dabar, kai jų
vėl prireikė, jaučiausi lyg gaudyčiau žuvis plikomis rankomis. Vos tik
kurią sučiumpi, iš karto išsprūsta.
- Eik šalin! - sušukau.
Žodžiai nuskambėjo anglų kalba. Kiaurymė nesijudino. įtempiau
nugaros raumenis, įsmeigiau žvilgsnį į jo juodas kaip rašalas akis ir
pamėginau dar sykį.
- Nešdinkis! Palik mus ramybėj!
Ir vėl angliškai. Kiaurymė kilstelėjo galvą lyg smalsus šuo, bet
šiaip liko stūksoti kaip statula.
- Ar pasitraukė? - paklausė Edisonas.
Jiedu dėl to negalėjo būti tikri; aš vienintelis ją regėjau.
- Tebestovi, - atsakiau. - Nežinau, ką darau ne taip.
 Jaučiausi kaip kvailys, visas pasitikėjimas savimi dingo. Nejaugi ši
dovana taip greitai prapuolė?
- Tiek to, - tarė Ema. - Su kiaurymėm ir nepriklauso tartis gra­
žiuoju. - Ji ištiesė ranką ir pamėgino įžiebti liepsną, bet ši tuoj pat iš­
sikvėpė. Atrodė, kad šios pastangos išsiurbė visas jos jėgas. Tvirčiau
suėmiau ją už liemens, kad neparvirstų.
- Patausok jėgas, tu mūsų degtuke, - pasakė Edisonas. - Neabe­
joju, kad dar prireiks.
- Jei reikės, aš ir šaltomis rankomis su juo susiimsiu, - atsakė
Ema. - Kad tik rastumėm kitus, kol dar ne per vėlu.
Kitus. Tas vaizdas pamažu blėso, bet aš vis dar regėjau juos visus
šalia bėgių: Horacijų ir skudurais virtusius jo puošnius drabužius;
Bronviną - net ir ji buvo bejėgė prieš šaunamuosius padarų ginklus;
Enochą, apsvaigusį nuo garso pliūpsnio; Hjugą, pasinaudojusį su­
maištimi ir nuavusį sunkiuosius Olivos batus, kad ji galėtų pakilti;
Olivą, sučiuptą už kulno ir partemptą ant žemės. Grasindami ginklu,
visus juos, vaitojančius iš siaubo, sugrūdo į traukinį ir išsivežė. Kartu
su ymbryne, kurios ieškodami vos nežuvom, dabar jie lėkė Londono
požemiais pasitikti lemties, kur kas baisesnės nei mirtis. „Jau ir yra
per vėlu“, - pagalvojau. Per vėlu buvo tą akimirką, kai Kolo kariai įsi­
veržė į ledinę panelės Vren slėptuvę. Per vėlu buvo jau tą vakarą, kai
nedorąjį panelės Peregrines brolį palaikėme savo mylimąja ymbryne.
Bet aš prisiekiau sau, kad savo draugus ir ymbrynę susigrąžinsime
bet kokia kaina, net jeigu rasime vien jų kūnus - net jei ir savus tektų
paguldyti šalia.
Taigi: kažkur šioje blyksinčioje tamsoje yra kelias į gatvę. Durys,
laiptai, eskalatorius - toli, priešingoje stoties pusėje. Bet kaip juos
pasiekti?
- Traukis, kad tave velniai, mums iš kelio! - užrikau ant kiaury­
mės paskutinį sykį.

----- « — — 16 - >—
 Angliškai, kaipgi kitaip. Kiaurymė sumūkė kaip karvė, bet nepa-
sislinko. Bergždžias reikalas. Žodžiai tiesiog prapuolė.
- Naujas planas, - tariau. - Ji manęs neklauso, todėl bandysim
apeiti ir tikėsimės, kad nepabus.
- Apeiti per kur? - paklausė Ema.
Norint apeiti dideliu lanku, būtų reikėję bristi per kalnus stiklo -
šukės supjaustytų nuogas Emos blauzdas ir Edisono letenas į skute­
lius. Apsvarsčiau alternatyvas: šunį galėčiau paimti ant rankų, bet
vis tiek lieka Ema; galėčiau susirasti ilgą, smailą šukę ir smeigti ją
būtybei į akis - šiuo būdu jau esu pasiekęs neblogų rezultatų, bet jei
nepavyks užmušti jos iš pirmo sykio, ji garantuotai pabus ir pati mus
nužudys. Vienintelis kelias aplink buvo mažytis, šukėmis nepadeng­
tas plyšelis tarp kiaurymės ir sienos.
Bet jis buvo labai siauras - gal trisdešimties ar keturiasdešimties
centimetrų pločio. Sunkiai pralįstumėm net prisiploję nugaromis
prie sienos. Bijojau, kad šitaip priartėję prie kiaurymės arba, dar blo­
giau, netyčia ją palietę, išsklaidytumėme šį trapų burtą, neleidžiantį
jai judėti. Bet neatrodė, kad būtų daugiau galimybių, nebent užsiau-
gintumėm sparnus ir perskristumėm per viršų.
- Ar gali nors kiek paeiti? - paklausiau Emos. - Kad ir šlubčio­
dama?
Ji suglaudė kelius ir truputį atleido rankas man apie juosmenį,
bandydama perkelti svorį ant kojų.
- Šiek tiek galėčiau nuklibikščiuoti.
- Štai kaip dabar padarysim: praslinksim pro ją per tą plyšį, nuga­
romis į sieną. Vietos nedaug, bet jei būsim atsargūs...
Edisonas suprato, ką noriu pasakyti, ir atsitraukė atgal į telefono
būdelę.
- Ar tikrai galim šitaip prie jos prisiartinti?
- Tikriausiai ne.
 - O jeigu ji pabus, kol mes...
- Nepabus, - dirbtinai užtikrintu balsu pertraukiau jį. - Tik ne­
darykit staigių judesių - ir jokiais būdais jos nelieskit.
- Dabar mūsų akys esi tu, - tarė Edisonas. - Tesaugo mus paukš­
tis.
Išsirinkau nuo grindų smagią, ilgą šukę ir įsidėjau į kišenę. Vos
keldami kojas įveikėm porą žingsnių iki sienos, prisispaudėm nuga­
romis prie šaltų plytelių ir pradėjom po truputį artintis prie kiaury­
mės. Jos akys judėjo kartu su mumis, visą laiką įdurtos į mane. Dar
keli atsargūs žingsneliai šonu, ir mus apgaubė tokia baisi kiaurymės
smarvė, kad net apsiašarojau. Edisonas sukosėjo, o Ema užsidengė
nosį.
- Jau nedaug liko. - Mano apsimestinai ramus balsas lūžinėjo. Iš­
sitraukiau iš kišenės šukę, atstačiau smaigalį į priekį ir paėjau žingsnį
pirmyn, tada dar vieną. Dabar jau buvom taip arti, kad ištiesęs ranką
būčiau galėjęs kiaurymę paliesti. Girdėjau po šonkauliais plakant jos
širdį, su kiekvienu mūsų žingsniu vis tankiau ir tankiau. Ji įsiręžusi
man priešinosi, kiekvienu neuronu stengėsi numesti nuo savo valdy­
mo pulto mano neįgudusias rankas.
„Nejudėk, - įsakiau, lūpomis angliškai tardamas šį žodį. - Tu pri­
klausai man. Aš tave valdau. Nejudėk.“
Įtraukiau krūtinę, išsitiesiau ir prisiglaudžiau visais slanksteliais
prie sienos, o tada šonu įsispraudžiau į ankštą plyšelį tarp sienos ir
kiaurymės.
Nejudėk, nejudėk.
Žingsnelis, čiūžt, žingsnelis. Aš sulaikiau kvėpavimą, o kiaury­
mė atvirkščiai, švokšdama ir krenkšdama dar smarkiau ėmė pūsti
iš šnervių savo nuodingus garus. Troškimas mus suryti turbūt buvo
neapsakomas. Kaip ir mano troškimas bėgti, tačiau aš jam nepasida­
viau; nes tada nustočiau būti šeimininku ir tapčiau auka.

-►
 Nejudėk. Nejudėk.
Dar keli žingsniai, dar keliasdešimt centimetrų, ir mes jau būsim
už jos. Jos petys kyšojo vos per plauko storį nuo manęs.
Nejud...
...ir ji pajudėjo. Vienu staigiu judesiu kiaurymė atsuko galvą ir kū­
ną į mane.
Aš sustingau.
- Nejudėt, - pasakiau, šįsyk balsu, savo draugams.
Edisonas susiėmė letenomis už galvos, o Ema sustiro ir sugniaužė
mano ranką it replėmis. Pasiruošiau tam, kas neišvengiama - liežu­
viams, dantims, galui.
Atgal, atgal, atgal.
Angliškai, angliškai, angliškai.
Ėjo sekundės, per kurias, sunku patikėti, mes likom nenužudyti.
Jei ne besikilnojanti krūtinė, būtum galėjęs pagalvoti, kad būtybė vėl
suakmenėjo.
Pabandžiau pasislinkti kelis milimetrus palei sieną. Kiaurymė po
truputį suko galvą, - visas jos kūnas kuo tiksliausiai krypo į mano
pusę, kaip kompaso rodyklė krypsta į šiaurę, - bet iš paskos nesekė
ir neprasižiojo. Kad ir kokį burtą ant jos užleidau, jis dar veikė, nes
antraip jau būtumėm žuvę.
Kiaurymė vien tik stebėjo mane. Laukė nurodymų, kurių aš ne­
mokėjau jai duoti.
- Pavojus atšaukiamas, - pasakiau, ir Ema garsiai atsiduso iš pa­
lengvėjimo.
Išlindom iš plyšio, atsiplėšėm nuo sienos ir didžiausiu greičiu,
kokiu tik Ema pajėgė šlubčioti, nuskubėjom šalin. Kai tik šiek tiek
atitolom nuo kiaurymės, aš atsigręžiau. Ji buvo apsisukusi ir žiūrėjo
į mane.
- Puiku, - sumurmėjau angliškai. - Taip ir stovėk.
Kirtom garų uždangą ir išvydom eskalatorių, netekusį maitinimo ir
sustingusį į laiptus. Jį supo blyški dienos šviesos aureolė, viliojantis
pasiuntinys iš pasaulio viršuje. Pasaulio, kuriame aš turėjau tėvus.
Abu jie buvo čia, Londone, ir kvėpavo tuo pačiu oru. Vos už kelių
žingsnių.
„O, sveikučiai!“
Neįsivaizduojama. Dar sunkiau įsivaizduoti štai ką: kad mažiau
nei prieš penkias minutes savo tėvui atskleidžiau viską. Tiksliau, pa­
teikiau labai glaustą santrauką: „Aš kaip senelis Portmanas. Aš ypa­
tingas.“ Jie nesupras, tačiau bent jau žinos. Mano dingimas bus ma­
žiau panašus į išdavystę. Ausyse tebeskambėjo tėvo balsas, maldau­
jantis sugrįžti namo, ir, mums klibikščiuojant link šviesos, turėjau
įveikti staigų, gėdingą norą nusipurtyti Emos ranką ir bėgti - lauk iš
šios dusinančios tamsos, susirasti tėvus, maldauti atleidimo, o tada
susirangyti jų prabangioje viešbučio lovoje ir užmigti.
Šitai buvo sunkiausia įsivaizduoti. Nė už ką nebūčiau galėjęs taip
pasielgti: aš mylėjau Emą, pats jai prisipažinau, ir niekad nebūčiau ga­
lėjęs jos palikti. Ir ne todėl, kad esu kilnus ar narsus. Nesu nei vienoks,
nei kitoks. Aš tik bijojau, kad be jos likčiau tarsi perplėštas pusiau.
Ak, o dar ir visi kiti. Mūsų vargšai, pasmerkti draugai. Reikia juos
surasti - bet kaip? Nuo tada, kai išvažiavo juos pradanginęs trauki­
nys, joks kitas nepasirodė, o po stotį sudrebinusio garso pliūpsnio
ir šūvių buvau tikras, kad ir nepasirodys. Vadinasi, mums lieka dvi
viena už kitą baisesnės galimybės: ieškoti jų tuneliuose pėsčiomis ir
viltis, kad daugiau kiaurymių nesutiksim, arba užlipti eskalatoriumi
į viršų ir pasitikti tai, kas ten mūsų laukia, - greičiausiai ištrūkusius
pribaigti paruoštas padarų būrys, - o tada atsikvėpti ir iš naujo ap­
galvoti padėtį.

-►
 Aš net neabejojau, kurią galimybę rinkčiausi. Jau buvau sotus
tamsos ir netgi persisotinęs kiaurymių.
- Lipam į viršų, - pasakiau, truktelėjęs Emą link eskalatoriaus. -
Susirasim saugią vietelę ir apgalvosim kitą žingsnį, o tu tuo tarpu
atgausi jėgas.
- Jokiu būdu! - atšovė ji. - Negalim palikti kitų. Nesvarbu, kaip
aš jaučiuosi.
- Mes jų ir nepaliksim. Bet reikia žiūrėti tikrovei į akis. Mes su­
žeisti ir beginkliai, o draugai jau tikriausiai už kilometrų, palikę me­
tro ir vežami kur nors kitur. Kaip mes juos rasim?
- Taip pat, kaip aš radau jus, - įsiterpė Edisonas. - Nosimi. Ma­
tot, ypatingieji turi savitą kvapą - ir tik tokie šunys kaip aš gali jį
užuosti. O jūsų būrys ypač aromatingas. Manau, dėl baimės tas kva­
pas sustiprėja, o dar kai nesiprausi...
- Tada pirmyn, vejamės! - sušuko Ema.
Ji netikėtai stipriai trūktelėjo mane link bėgių. Aš nepasidaviau ir
tempiau ją už alkūnės atgal.
- Ne, ne - traukiniai garantuotai nebevažiuoja, o pėsčiomis...
- Man nerūpi, kad pavojinga. Aš jų nepaliksiu.
- Ne tik pavojinga, bet ir beprasmiška. Ema, juos jau išvežė.
Ji išplėšė savo ranką ir ėmė šlubčiodama eiti link bėgių. Suklupo,
vėl išsitiesė. „Sakyk ką nors“, - vien lūpomis paraginau Edisoną, ir jis
apibėgęs užkirto jai kelią.
- Bijau, kad jis teisus. Jei vysimės pėsti, jų pėdsakai išgaruos
mums nė nepriartėjus. Net ir mano nepakartojami sugebėjimai turi
ribas.
Ema pasižiūrėjo į tunelį, tada į mane, o jos veide buvo matyti kan­
čia. Ištiesiau ranką.
- Būk gera, einam. Tai dar nereiškia, kad pasiduodam.
- Gerai jau, - išspaudė ji. - Gerai.

->■
 Bet kai tik pajudėjom link eskalatoriaus, kažkas šūktelėjo iš tam­
sos palei bėgius.
- Čionai!
Silpnas, bet pažįstamas balsas, rusiškas akcentas. Tai buvo su­
lankstomas žmogus. Tamsoje šiaip ne taip įžiūrėjau prie bėgių jo
sulamdytą kūną ir iškeltą ranką. Per susirėmimą jis buvo peršautas,
bet aš pamaniau, kad padarai bus įgrūdę jį į traukinį kartu su kitais.
Tačiau štai jis gulėjo ir mojo mums.
- Sergėjau! - sušuko Ema.
- Jūs jį pažįstat? - įtariai paklausė Edisonas.
- Tai vienas iš panelės Vren ypatingųjų pabėgėlių, - atsakiau ir
tuo pat metu pastačiau ausis, išgirdęs viršuje aidint sirenas. Artinosi
bėda - galbūt užsimaskavusi kaip pagalba - ir aš išsigandau, kad
vienintelė galimybė pabėgti slysta iš rankų. Bet, kita vertus, nega­
lėjom tiesiog palikti jo. Edisonas nuskuodė link jo, vengdamas pa­
čių didžiausių stiklo kalnų. Ema leidosi paimama už rankos ir mudu
nuskubėjom iš paskos. Sergėjus gulėjo ant šono, aplipęs šukėm ir
pasruvęs kraujais. Kulka bus pataikiusi į kažkurį gyvybiškai svarbų
organą. Jo akiniai su metaliniais rėmeliais buvo įskilę, ir dabar jis
juos pasitaisė, kad galėtų geriau į mane įsižiūrėti.
- Buvo stebuklas, buvo stebuklas, - gergždžiančiu, silpnu kaip
antrąsyk plikyta arbata balsu prabilo jis. - Girdėjau, kaip tu šneki
pabaisos kalba. Buvo stebuklas.
- Nebuvo, - priklaupęs šalia pasakiau. - Jau nebemoku, jau dingo
ta dovana.
- Jei dovana tavy, ji ten amžinai.
Eskalatoriuje dundėjo žingsniai ir balsai. Prašlaviau šukes, kad
galėčiau pakišti rankas po sulankstomu žmogumi.
- Keliausi su mumis, - pasakiau jam.
- Palikit mane, - išstenėjo jis. - Aš vis tiek ilgai netempsiu...
 Bet aš pakišau po juo rankas ir pakėliau jį. Jis buvo ilgas kaip kar­
tis, tačiau lengvas tarsi plunksnelė, ir aš laikiau jį glėbyje kaip didelį
kūdikį; plonytės jo kojos tabalavo man prie alkūnės, o galva kadaravo
virš peties.
Du siluetai įveikė paskutinius eskalatoriaus laiptelius, sustojo
apačioje ir, apgaubti blyškios lauko šviesos, įsispoksojo į juos pasi­
tikusią tamsą. Ema parodė į grindis, ir mes tyliai priklaupėm, vilda­
miesi, kad jie mūsų nepastebės, - vildamiesi, kad gal tai tik normalūs
civiliai, - bet tada išgirdau radijo stotelės traškesį, ir abudu įjungė
prožektorius, kurių šviesa atsispindėjo nuo jų ryškių striukių su at­
švaitais.
Jie galėjo būti arba paramedikai, arba jais apsimetantys padarai.
Nebuvau tikras, kol abu sinchroniškais judesiais nenusiėmė savo pri­
gludusių tamsių akinių.
Na, žinoma.
Galimybių sumažėjo perpus. Mums liko vien bėgiai ir tuneliai.
Tokios būklės mus tikrai pavytų, bet išsigelbėti dar įmanoma, jei jie
mūsų šiame suniokotos stoties chaose nepastebės - o bent jau kol
kas taip ir buvo. Prožektorių pluoštai susikryžiuodami šlavė grindis.
Mudu su Ema atsitraukėm link bėgių. Jei tik pavyktų išsprukti į tune­
lius nepastebėtiems... bet Edisonas, kad jį velniai, nesijudino.
- Eime, - sušnypščiau.
- Jie iš greitosios pagalbos, o šiam žmogui reikia padėti, - per
garsiai ištarė jis, ir šviesos pluoštai kaipmat pašoko nuo grindų ir
nuskriejo link mūsų.
- Stovėt vietoj! - sududeno vienas iš jų išsitraukdamas ginklą, kol
kitas krapštėsi su radijo stotele.
Tada iškart vienas po kito atsitiko du netikėti dalykai. Pirma, kai
jau ruošiausi mesti sulankstomą žmogų ant bėgių ir kartu su Ema
šokti iš paskos, iš tunelio atsklido galingas garso signalas ir išniro
ryškus žibintas. Troškaus oro gūsis, žinoma, galėjo reikšti tik vie­
na - traukinį, kad ir kaip keista, tebevažiuojantį. Antra, iš skaudaus
dieglio pilve supratau, kad kiaurymė atstrigo ir lekia link mūsų. Tą
pačią akimirką ją ir išvydau, neriančią artyn pro garų užsklandą; juo­
dos lūpos plačiai prašieptos, liežuviai maskatuoja ore.
Įkliuvom. Jei bėgsim prie laiptų, mus sušaudys ir sudoros. Jei šok­
sim ant bėgių, suplos traukinys. Į traukinį irgi nepabėgsim, nes pra­
eis bent dešimt sekundžių, kol jis sustos, tada dvylika, kol atsivers
durys, ir dar dešimt, kol vėl užsivers, o per tą laiką būsim nužudyti
trimis skirtingais būdais. Tada padariau taip, kaip dažnai darau, kai
nieko nebesugalvoju - atsisukau į Emą. Iš jos veido buvo matyti, kad
suvokia padėties beviltiškumą, o įsitempęs žandikaulis rodė, kad vis
tiek nepasiduos. Tik tada, kai ji, atstačiusi delną, svyruodama žengė
pirmyn, aš prisiminiau, kad ji nemato kiaurymės, ir bandžiau ją per­
spėti, sulaikyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje, o sugriebti jos neišmetęs
sulankstomo žmogaus negalėjau; tada šalia jos jau bėgo Edisonas ir
lojo ant padarų, o Ema tuo tarpu bergždžiai mėgino paleisti lieps­
ną - blykst, blykst, ir nieko, lyg tuščias žiebtuvėlis.
Padaras nusijuokė, atlaužė ginklo gaiduką ir nusitaikė į ją. Kiaury­
mė bėgo link manęs, o jos kauksmas akompanavo traukinio stabdžių
cypimui. Tada ir supratau, kad atėjo galas, ir nieko nebepakeisi. Tuo
momentu manyje kažkas atsipalaidavo, o kartu nuslopo ir skausmas,
kurį visada jusdavau šalia esant kiaurymei. Tasai skausmas buvo lyg
šaižus švilpesys, o kai jis pritilo, sąmonės krašteliu pajutau po juo
besislepiant ir kitą garsą, tylutėlį murmesį.
Žodį.
Ir puoliau prie jo. Apsivijau abiem rankom. Išsitiesiau ir iš vi­
sų plaučių jį išrėkiau, kaip koks Didžiosios beisbolo lygos metikas.
„Jį“, - pasakiau svetima man kalba. Tai tebuvo vos vienas skiemuo,
tačiau jame glūdėjo ištisi prasmės klodai, ir kai tik jis išlėkė man iš

-- «— 24 --
gerklės, rezultato sulaukiau tą pačią akimirką. Kiaurymė liovėsi bėg­
ti į mane - net čiuoždama sustojo, - tada staigiai pasisuko į šoną ir
išspjovė liežuvį, kuris nulėkė skersai platformos ir tris sykius apsi­
vyniojo apie padaro koją. Išmuštas iš pusiausvyros, jis paleido šūvį,
kuris atsimušė nuo lubų, o tada buvo apverstas ir besiskeryčiojantis
bei klykiantis pakeltas į orą.
Mano draugai ne iš karto suprato, kas nutiko. Kol jie išsižioję sto­
vėjo, o kitas padaras šaukė kažką į savo radijo stotelę, išgirdau, kaip
už nugaros sucypė atsiveriančios vagono durys.
Štai mūsų galimybė.
- ČIONAI! - surikau, ir jie paklausė, Ema raišuodama, o Edi­
sonas nardydamas jai tarp kojų; aš stengiausi įsprausti pro siauras
duris ilgą ir kruviną sulankstomo žmogaus kūną; galop visi drauge
su trenksmu suvirtom per vagono slenkstį.
Pasigirdo ir daugiau šūvių, padaras aklai pyškino į kiaurymę.
Durys iki pusės užsidarė, tada vėl atsivėrė. „Prašom pasitraukti
nuo durų“, - džiugiai perspėjo įrašas.
- Jo pėdos! - sušuko Ema, rodydama į sulankstomo žmogaus ba­
tus, kurių nosys buvo išlindusios į lauką. Pribėgęs paspyriau jo pė­
das iš tarpdurio, o per kelias sekundes, kol durys vėl užsidarė, ore
kybantis ir galūnėmis maskatuojantis padaras spėjo paleisti dar kelis
desperatiškus šūvius, bet tada kiaurymei nusibodo, tėškė jį į sieną, ir
šis be gyvybės ženklų nuslydo ant žemės.
Kitas padaras skuodė link išėjimo. „Ir jį“, - mėginau pasakyti, bet
per vėlai. Durys jau vėrėsi - nerangiai trūktelėjęs, traukinys ėmė va­
žiuoti.
Apsidairiau aplinkui, dėkingas likimui, kad pataikėm įvirsti į tuš­
čią vagoną. Ką apie mus pagalvotų normalūs žmonės?
- Tu sveika? - paklausiau Emos. Ji sėdosi ant grindų, sunkiai kvė­
puodama ir įdėmiai į mane žiūrėdama.

25 — *
 - VLen tik tavo dėka, - atsakė. - Ar tu tikrai privertei kiaurymę
taip padaryti?
- Manau, kad taip, - atsakiau, pats ne visai tuo tikėdamas.
- Įspūdinga, - tyliai ištarė ji. Nesupratau, ar išsigandusi, ar suža­
vėta, o gal ir viena, ir kita.
- Vien tavo dėka esam gyvi, - tarė Edisonas, švelniai glausdama­
sis snukiu man prie rankos. - Tu išties nepaprastas vaikinas.
Sulankstomas žmogus nusijuokė, ir nulenkęs galvą pamačiau,
kaip po skausmo kauke jis šypsosi.
- Matai, - pasakė jis. - Juk sakiau. Buvo stebuklas. - Tada jo
veidas surimtėjo. Jis suėmė mane už rankos ir įspaudė į delną mažą
kvadratinį popierėlį. Nuotrauką. - Mano žmona, mano vaikas, - ta­
rė jis. - Kadaise pagrobti mūsų priešo. Jei rasit kitus, galbūt...
Žvilgtelėjau į nuotrauką ir likau priblokštas. Tai buvo į piniginę
telpantis moters, laikančios ant rankų vaiką, portretas. Akivaizdu,
kad Sergėjus jau seniai ją nešiojosi. Nors žmonės nuotraukoje atrodė
visai malonūs, pati nuotrauka - tiksliau, negatyvas, - buvo smarkiai
apgadinta, ji atrodė lyg išgelbėta iš gaisro, pabuvojusi tokiame karš­
tyje, kad veidai liko iškraipyti ir suskaidyti. Iki šiol Sergėjus niekad
nebuvo užsiminęs apie savo šeimą; nuo pat tada, kai susipažinom,
jis kalbėjo vien tik apie savo kuriamą ypatingųjų armiją, - keliavo iš
kilpos į kilpą ir rinko pajėgius kautis, išgyvenusius reidus ir valymus.
Niekada mums nepasakojo, kam jam ta armija reikalinga: susigrą­
žinti šeimą.
- Mes ir juos surasim, - prižadėjau.
Abu supratom, kad tai beveik neįmanomas dalykas, bet kaip tik
tai jam dabar reikėjo išgirsti.
- Ačiū, - padėkojo ir atsipalaidavęs susmuko į besiplečiantį krau­
jo klaną.
 - Jis-ilgai netrauks, - pasakė Edisonas ir priėjęs palaižė Sergejui
veidą.
- Gal man užteks karščio žaizdai prideginti, - tarė Ema. Ji prisi­
slinko arčiau ir ėmė trinti rankas vieną į kitą.
Edisonas šniukštinėjo sulankstomo žmogaus marškinius prie pilvo.
- Čia. Jis sužeistas čia. .
Ema uždėjo rankas iš abiejų žaizdos pusių, o užuodus svylančią
odą man ėmė svaigti galva ir aš atsistojau.
Pažvelgiau pro langą. Vis dar važiavom per stotį - galbūt greičiau
judėti neleido nuolaužos ant bėgių. Blyksinčios SOS lempos apšvietė
atsitiktinius fragmentus. Iki pusės stikluose paskendusį padaro la­
voną. Aplamdytą telefono būdelę, mano persilaužimo areną. Kiau­
rymę, - su siaubu įžiūrėjau jos siluetą, - kuo ramiausiai risnojančią
platforma lygiagrečiai su mumis, atsilikusią vos per kelis vagonus.
- Stok. Traukis nuo mūsų, - išspjoviau į langą angliškus žodžius.
Galvoje buvo painiava, vėl ėmė trukdyti skausmas ir švilpesys.
Įsibėgėjom ir įvažiavom į tunelį. Prisispaudžiau skruostu prie sti­
klo ir dar sykį žvilgtelėjau atgal. Tamsa, tamsa - o tada, tarsi paleidus
fotoaparato blykstę, viską nutvieskė šviesa, ir aš kaip sustabdytam
kadre išvydau kiaurymę - šokančią į priekį nuo platformos ir liežu­
viu sugriebiančią paskutinio vagono turėklą.
Stebuklas. Prakeiksmas. Skirtumo iki galo dar neišsiaiškinau.

* * *

Paėmiau jį už kojų, o Ema už rankų, ir kartu švelniai užkėlėm Sergejų

ant plačios sėdynės; ten, po picos tešlos reklama, jis ir gulėjo apalpęs,
linguodamas kartu su traukiniu. Jei mirs, tai bent jau ne ant grindų,
vis šiek tiek oriau.
Ema kilstelėjo plonus jo marškinius.

— <■
 - Kraujavimas sustabdytas, - pasakė, - bet jis vis tiek žus, jei
greitai nepaklius į ligoninę.
- Bet kokiu atveju gali mirti, - tarė Edisonas. - Ypač jei paklius
į ligoninę dabartyje. Įsivaizduok: atsibunda po trijų dienų, sulopy­
tu šonu, bet visas byrantis į šipulius, pasenęs dviem šimtais ir dar
paukštis žino kiek metų.
- Ir taip gali būti, - sutiko Ema. - Kita vertus, nustebčiau, jei po
trijų dienų nors vienas iš mūsų bus gyvas, nesvarbu, kokios būklės.
Net nežinau, kuo dar galėtumėm jam padėti.
Jau buvau girdėjęs juos minint tą ribą: ilgiau nei dvi, tris dienas
dar nė vienas ypatingasis, gyvenęs kilpoje, nėra išbuvęs dabartyje ir
nepradėjęs senti. Tiek buvo pakankamai, kad galėtum lankytis dabar­
tyje, bet jokiu būdu ne pasilikti joje. Pakankamai, kad galėtum keliauti
tarp kilpų, bet per mažai, kad kas nors susigundytų stabtelėti. Tik vi­
siški nutrūktgalviai ir ymbrynės ryždavosi ilgesnėms nei kelių valandų
ekskursijoms į dabartį; užsibuvimo pasekmės buvo per daug rimtos.
Ema atsistojo, - blyškioje geltonoje šviesoje ji atrodė nesveikai, -
tada susvyravo ir čiupo vieną iš stulpų. Truktelėjau ją už rankos, kad
prisėstų šalia, ir ji tiesiog susmuko man prie šono, tokia išsekusi, kad
neįmanoma nusakyti. Kaip ir aš pats. Jau kelias paras normaliai ne­
miegojau. Ir pavalgyti žmoniškai negavau, išskyrus tuos kelis sykius,
kai turėjom naudotis proga ir prisišlamšti kaip kiaulės. Jau neatsime­
nu, kiek laiko buvau nuolat išsigandęs ir vis ant kojų, apsiavęs tuos
nelemtus kojas trinančius batus; bet blogiausia, kad kiekvieną sykį,
prabilęs kiaurymių kalba, pasijusdavau taip, tarsi kas būtų išpjovęs
gabalėlį manęs, ir aš nežinojau, kaip tas daleles susigrąžinti. Tai bai­
siausiai išvargino, ir tas nuovargis man buvo absoliučiai naujas ir
nesuvokiamas. Suradau savyje slaptų išteklių, visiškai naują galios
šaltinį, bet jis buvo neatsinaujinantis ir baigtinis, ir aš pamaniau, ar jį
eikvodamas aš neeikvoju ir paties savęs.
 Dėl .to galėsiu jaudintis ir vėliau. O dabar reikia džiaugtis retai
pasitaikančia ramybės valandėle, kai sėdžiu viena ranka apkabinęs
Emą, o ji padėjusi galvą man ant peties ir vos kvėpuoja. Tikriausiai
pasielgiau savanaudiškai, bet neužsiminiau apie palei mūsų trauki­
nį bėgusią kiaurymę. Kuris iš mūsų galim ką nors pakeisti? Ji arba
pagaus mus, arba ne. Arba nužudys, arba ne. O kai kitą sykį ji mus
suras - ir aš buvau tikras, kad tas kitas kartas bus, - aš arba atrasiu
jos liežuvius sulaikančius žodžius, arba ne.
Žiūrėjau, kaip Edisonas užšoka ant sėdynės priešais mus, letena at­
šauna sklendę ir praveria langą. Įvidų įsiveržė piktas traukinio ūžesys ir
šilta tunelio smarvė, irjis atsisėdęs ją uostinėjo, žibančiom akim ir kru­
tančiu snukučiu. Man oras atsidavė vien senu prakaitu ir puvėsiais, bet
jis, atrodb, sugavo šį tą subtilesnio, reikalaujančio nuodugnios analizės.
- Ar užuodi juos? - paklausiau.
Šuo mane išgirdo, bet iš karto neatsiliepė, tik žiūrėjo į lubas, tarsi
baigdamas mintį.
- Užuodžiu, - po geros valandėlės atsakė. - Pėdsakas šviežias ir
aiškus.
Net lekiant šitokiu greičiu jis sugebėjo užuosti minučių senumo
pėdsaką, paliktą ypatingųjų, kurie sėdėjo uždaryti kitame traukinyje.
Tai padarė man didelį įspūdį, taip jam ir pasakiau.
- Ačiū, bet tai ne vien mano nuopelnas, - tarė jis. - Jų vagone
kažkas tikriausiai irgi atidarė langą, antraip kvapas būtų kur kas sil­
pnesnis. Matyt, tai padarė panelė Vren, žinodama, kad aš mėginsiu
sekti iš paskos.
- Ji žinojo, kad tu čia? - paklausiau.
- Kaip tu mus radai? - paklausė Ema.
- Luktelkit, - griežtai paliepė Edisonas. Traukinys, artėdamas
prie stoties, ėmė lėtėti, o už langų tunelio tamsą pakeitė baltos ply­
telės. Jis iškišo nosį pro langą, taip susikaupęs, kad net užsimerkė.
 - Nemanau, kad jie čia išlipo, bet vis tiek būkit pasirengę.
Mudu su Ema atsistojom ir kaip galėdami užstojom sulanksto­
mą žmogų. Man palengvėjo, kai pamačiau, kad ant platformos daug
žmonių nelaukia. Keista, kad jų išvis buvo ir kad traukiniai dar va­
žiavo. Lyg niekur nieko. Įtariau, kad tuo bus pasirūpinę padarai, tikė­
damiesi, kad užkibsim ant jauko, šoksim į traukinį, ir jie lengvai mus
susems. Tarp šių dienų Londono darbo dienos keleivių mus pastebė­
ti tikrai nebus sunku.
- Atsipalaiduok, - pasakiau. - Elkis taip, lyg būtum čia sava.
Emą šitai pralinksmino, ir ji vos nesusijuokė. Kai pagalvoji, iš ti­
krųjų juokinga, juk mes niekur nebuvom savi, o tuo labiau čia.
Traukinys sustojo ir durys atsivėrė. Edisonas giliai įtraukė oro, o
į mūsų vagoną įžengė inteligentiškos išvaizdos moteris su trumpu
paltu. Mus pamačius jai atvipo žandikaulis, ir ji staigiai apsisukusi
išlipo lauk. Ačiū, bet ne. Negalėjau jos kaltinti. Mes buvom purvini,
su keistais senoviškais drabužiais ir apsitaškę kraujais. Tikriausiai at­
rodė, kad mes ir nužudėm tą vargšą, gulintį šalia.
- Lyg būtum čia sava... - pakartojo Ema ir prunkštelėjo.
Edisonas atitraukė nosį nuo lango.
- Judam teisingu keliu, - pasakė jis. - Panelė Vren ir kiti tikrai
pro čia pravažiavo.
- Tai čia jie neišlipo? - pasitikslinau.
- Nemanau. Bet jei kitoje stotyje jų neužuosiu, bus aišku, kad
suklydom.
Trinktelėjo durys ir, lydimi elektrinio kniaukimo, mes vėl pajudė­
jom. Jau norėjau siūlyti pasiieškoti naujų drabužių, kai šalia sėdinti
Ema staigiai kilstelėjo galvą, lyg ką prisiminusi.
- Edisonai? - pasakė ji. - Kas atsitiko Fionai ir Klerei?
Kai tik buvo paminėti jų vardai, mane perliejo vimdanti nerimo
banga. Paskutinįsyk jas matėm panelės Vren žvėryne, kur vyresnioji
mergina pasiliko su Klere, kuri buvo susirgusi ir negalėjo keliauti.
Kolas mums sakė, kad žvėryną užpuolė, o mergaites sugavo, bet taip
pat jis sakė, kad Edisonas negyvas, todėl, aišku, jo žodžiais tikėti ne­
buvo galima.
- O... - tarė Edisonas, niūriai linguodamas galvą. - Bijau, kad tu­
riu pranešti blogą žinią. Prisipažinsiu, dalis manęs tikėjosi, kad apie
tai nepaklausite.
Iš Emos veido pranyko visos spalvos.
- Sakyk, kas buvo.
- Žinoma, - tarė jis. - Netrukus po to, kai jūsų būrys išvyko, mus
užpuolė padarų gauja. Mes juos apmėtėm Armagedono kiaušiniais,
tada išsisklaidėm ir išsislapstėm. Didesnioji mergaitė susivėlusiais
plaukais...
- Fiona, - besidaužančia širdimi ištariau.
- Ji pasitelkė savo sugebėjimą bendrauti su augalais ir paslėpė
mus - medžiuose ir po savo išaugintais krūmais. Taip gerai užsi-
maskavom, kad padarai ne vieną dieną būtų užtrukę mūsų visų ieš­
kodami, bet jie paleido dujas ir išvijo mus iš slėptuvių.
- Dujas! - sušuko Ema. - Tie velnio išperos juk prisiekė, kad dau­
giau niekad jų nenaudos.
- Išeina, kad melavo, - pasakė Edisonas.
Sykį buvau matęs tokios atakos nuotrauką, viename panelės Pe­
regrines albumų: padarai, užsidėję vaiduokliškas kaukes su filtravi­
mo kanistrais, ramiausiai stovi ir leidžia į orą debesis nuodingų dujų.
Nors ir nebuvo mirtinos, jos vis tiek nudegindavo gerklę bei plaučius
ir sukeldavo baisius skausmus, be to, buvo kalbama, kad jos įkalinda­
vo ymbrynes paukščio pavidale.
 - Kai jie mus susėmė, - tęsė Edisonas, - pradėjo kvosti, kur pane­
lė Vren. Jie visą bokštą apvertė aukštyn kojom, ieškodami žemėlapių,
dienoraščių, net nežinau ko, - o kai vargšė Deirdrė pabandė juos
sulaikyti, ją nušovė.
Prieš akis šmėstelėjo pailgas emurafos veidas, toks gremėzdiškas,
mielas, su švarplėta burna* kad net pilve nudiegė. Kas per niekšas
galėtų nužudyti tokią būtybę?
- Dieve, koks siaubas, - pasakiau.
- Aha, siaubas, - atsainiai atitarė Ema. - O kaip mergaitės?
- Mažąją pagavo padarai, - atsakė Edisonas. - O kitą... na, įvyko
susirėmimas su keliais kariais, jie buvo ant prarajos krašto, irji nukrito.
Aš tik sumirksėjau.
-Ką?
Pasaulis išsiliejo man akyse ir tik po geros sekundės vėl susi­
fokusavo.
Ema pastiro, bet jos veidas nieko neišdavė.
- Ką reiškia nukrito? Iš kaip aukštai ji krito?
- Tai buvo status skardis. Bent trijų šimtų metrų aukščio. - Stam­
bus jo pagurklis nukaro. - Man labai gaila.
Sunkiai klestelėjau ant sėdynės. Ema liko stovėti, pabalusiais
krumpliais spausdama turėklą.
- Ne, - tvirtai ištarė ji. - Ne, taip negali būti. Galbūt krisdama ji
už ko nors užsikabino. Už šakos, atbrailos...
Edisonas žiūrėjo į kramtomąja guma nuklotas grindis.
- Galimas daiktas.
- Arba gal medžiai suminkštino smūgį ir sugavo ją tarsi tinklu!
Nepamiršk, ji juk moka su jais kalbėti.
- Teisybė, - pritarė jis. - Nereikia prarasti vilties.
Mėginau įsivaizduoti, kaip šitaip krintant pušys su savo aštriais
spygliais galėtų suminkštinti smūgį. Atrodė neįtikėtina. Mačiau, kaip
ta mažutė Emos įžiebta vilties kibirkštėlė užgeso, jos kojos ėmė vir­
pėti, ji paleido turėklą ir susmuko šalia manęs ant sėdynės.
Ji pažvelgė į Edisoną sudrėkusiomis akimis.
- Užjaučiu dėl draugės netekties.
Jis linktelėjo.
- Ir aš tave.
- Nieko panašaus nebūtų atsitikę, jei turėtumėm panelę Peregri-
nę, - sušnibždėjo ji. O tada tyliai nuleido galvą ir pravirko.
Norėjau ją apkabinti, bet kažkodėl atrodė, kad tai būtų įsiverži­
mas į asmeninę erdvę, lyg norėčiau pasisavinti tą akimirką, kuri iš
tiesų priklausė tik jai vienai, todėl sėdėjau ir spoksojau į savo rankas,
leisdamas jai vienai gedėti draugės.
Durys atsidarė. Edisonas iškišo galvą pro langą, pauostė stoties
orą, suurzgė ant žmogaus, norėjusio lipti į mūsų vagoną, tada vėl
įtraukė galvą. Kai durys užsidarė, Ema jau buvo pakėlusi galvą ir nu­
sišluosčiusi ašaras.
Spustelėjau jai ranką.
- Kaip tu? - paklausiau ir pasigailėjau, kad nesugalvojau nieko
daugiau ir nieko geresnio.
- Juk negaliu sau leisti sugniužti! - tarė ji. - Dėl visų, kurie dar gyvi.
Kai kam gal ji būtų pasirodžiusi bejausmė, šitaip nustūmusi ir už­
dariusi savo skausmą, bet aš jau pakankamai gerai ją pažinojau, kad
suprasčiau. Ji turėjo širdį didumo sulig Prancūzija, ir tą keletą lai-
mmgųjų, kuriuos ji mylėjo, ji mylėjo kiekvienu jos lopinėliu - bet tas
jos didumas buvo ir pavojingas. Jei leistų širdžiai viską jausti, būtų
Pati jos sunaikinta. Ji privalėjo ją sutramdyti ir nutildyti. Nuplukdyti
didžiausius skausmus į salą, sparčiai jų prisipildančią, kur ir pati vie-
dieną iškeliaus gyventi.
- Tęsk, - tarė ji Edisonui. - Kas nutiko Klerei?
- Padarai ją išsinešė. Užkišo abidvi jos burnas ir įgrūdo į maišą.
 - Bet ji gyva? - paklausiau.
- Gyva ir besikandžiojanti, bent jau vakar per pietus. Tada pa­
laidojom Deirdrę savo kapinaitėse, ir aš išlėkiau į Londoną surasti
panelės Vren ir perspėti jūsų. Vienas iš panelės Vren karvelių nu­
vedė mane į jos slėptuvę, ir nors apsidžiaugiau, kad suspėjot atvykti
tenai pirmi, deja, padarai taip pat mane aplenkė. Apsiaustis jau buvo
prasidėjusi, ir aš buvau priverstas bejėgiškai stebėti, kaip jie puola
pastatą, ir... na, kas buvo toliau, patys žinot. Nusekiau iš paskos į
požemius. Po sprogimo atsirado galimybė jus išgelbėti, ir aš ja pasi­
naudojau.
- Ačiū tau už tai, - padėkojau suvokdamas, kad kol kas nespėjom
deramai įvertinti, kiek esam jam skolingi. - Jei nebūtum tada mūsų
nutempęs...
- Ką gi... nėra reikalo daug galvoti apie hipotetines baisybes, - ta­
rė jis. - Bet, šiaip ar taip, tikėjausi, kad atsilygindami už mano kilnu­
mą padėsite man išvaduoti iš padarų panelę Vren. Kad ir kaip sunku
tai atrodytų. Matot, ji man yra viskas.
Tai panelę Vren jis norėjo pačiupti iš padarų glėbio, ne mus, - bet
mes buvome realus variantas, nes stovėjom toliau nuo traukinio; jis
akimirksniu apsisprendė ir išgelbėjo tuos, kuriuos pajėgė išgelbėti.
- Aišku, padėsime, - pasakiau. - Juk kaip tik tai dabar ir darome.
- Taip, žinoma, - sutiko jis. - Bet supraskit, panelė Vren yra ym-
brynė ir todėl vertingesnis grobis padarams nei ypatingieji vaikai,
vadinasi, ją ir išlaisvinti turbūt bus sunkiau. Bijau, kad net jei per
kokį stebuklą pavyks išvaduoti jūsų draugus...
- Pala, pala, - pertraukiau jį. - Kas sakė, kad ji vertingesnė nei...
- Ne, tai tiesa, - tarė Ema. - Ji tikrai bus stipriau saugoma, nė ne­
abejoju. Bet mes jos nepaliksim likimo valiai. Nė vieno nepaliksim,
daugiau niekada. Duodu tau mūsų, kaip ypatingųjų, žodį.
Šuo, atrodo, liko patenkintas.
 - Ačiū, - atsakė jis, o tada ištempė ausis. Užšoko ant sėdynės
apsidairyti pro langą, nes artėjom prie kitos stoties. - Slėpkitės, -
paliepė jis. - Priešai netoliese.

* * *

Padarai jau laukė mūsų. Pastebėjau du ant platformos, apsirengusius

kaip policininkai, įsimaišiusius tarp keleivių. Jie žvilgsniu tikrino lė-
tėjančio traukinio vagonus. Puolėm ant žemės, vildamiesi, kad taip
pasislėpsim - bet žinojau, kad jie mus ras. Tasai su radijo stotele jau
pranešė kitiems; tiedu tikriausiai žino, kad mes šitam traukiny. Da­
bar jiems beliks tik jį apieškoti.
Jis sustojo ir žmonės ėmė plūsti į vidų, nors ne į mūsų vagoną.
Surizikavau ir žvilgtelėjau pro atviras duris; pamačiau, kaip vienas
padaras greitu žingsniu artėja prie mūsų, pakeliui peržvelgdamas ki­
tus vagonus.
- Vienas ateina, - sukuždėjau. - Em, kaip tavo liepsna?
- Visai nusėdusi.
Jis jau buvo arti. Už keturių vagonų. Už trijų.
- Tada pasiruoškit bėgti.
Už dviejų vagonų. Tuomet prabilo malonusis įrašo balsas: „Prašo­
me pasitraukti nuo durų.“
- Stabdykit traukinį! - sušuko padaras. Bet durys jau vėrėsi.
Jis įkišo į vidų ranką. Durys vėl atsidarė. Jis įlipo - į gretimą vagoną.
Mano žvilgsnis smigo į duris tarp vagonų. Jos buvo užrakintos
grandine - ačiū Dievui nors už tai. Cakt, durys užsidarė, ir traukinys
pajudėjo. Nukėlėm sulankstomą žmogų ant grindų ir susispietėm
kartu su juo ten, kur buvom nematomi iš padaro vagono.
- Ką dabar darysim? - paklausė Ema. - Kai tik traukinys vėl su­
stos, jis ateis tiesiai čia ir mus suras.

37 NO — »-
 - Ar mes absoliučiai tikri, kad jis padaras? - paklausė Edisonas.
- Ar katės auga ant medžių? - atšovė Ema.
- Tik ne šiam krašte.
- Tada aišku, kad nesam absoliučiai tikri. Bet apie padarus sako­
ma: jei nesi tikras, būk pasirengęs blogiausiam.
- Aišku, - pasakiau. - Vadinasi, kai tik atsivers durys, tuoj pat
lekiam prie išėjimo.
Edisonas atsiduso.
- Ak, vis tas lakstymas, - su panieka tarė jis, kaip koks gurmanas,
kuriam pakišo gabalėlį minkšto amerikietiško sūrio. - Jokios vaizduo­
tės. Gal pabandykim prasmukti? Įsilieti į minią? Jau būtų šioks toks
menas. Tada galėtumėm paprasčiausiai išeiti, oriai ir nepastebimai.
- Man ir pačiam nepatinka nuo jų bėgti, - atsakiau, - bet mudu
su Ema panašūs į devyniolikto amžiaus žmogžudžius, o tu esi šuo su
akiniais. Į mus tikrai atkreips dėmesį.
- Kol neatsiras kontaktinių lęšių šunims, turėsiu nešioti aki­
nius, - suniurzgė Edisonas.
- Ir kurgi ta kiauramėklė, kai jos reikia? - lyg tarp kitko mestelėjo
Ema.
- Tikiuosi, pakliuvo po traukiniu, - atsiliepiau. - O ką norėjai tuo
pasakyti?
- Tik tai, kad sykį ji jau pravertė.
- O prieš tai vos mūsų nenužudė - du sykius! Ne - tris! Nežinau,
kaip ją suvaldžiau, bet tą burtą užleidau, galima sakyti, netyčia, o kas
bus, kai man nebeišeis?Tada mes prapuolę.
Ema iš karto neatsakė, tik pažiūrėjo įdėmiai man į veidą, tada suė­
mė ranką, visą aplipusią sudžiūvusiu purvu, ir pabučiavo, du kartus.
- Kas čia buvo? - paklausiau nustebęs.
- Tu nieko nesupranti, tiesa?
- Nesuprantu ko?
 - Koks nepakartojamas stebuklas esi.
Edisonas sudejavo.
- Turi neįtikėtiną talentą, - sukuždėjo Ema. - Esu tikra, kad tau
tereikia šiek tiek pasitreniruoti.
- Gal ir taip. Bet treniruodamasis turi susitaikyti, kad kurį laiką
nesiseks, o šiuo atveju nesėkmė reikštą pražūtį.
Ema spustelėjo man delną.
- Ką gi, niekas taip gerai nepadeda įsisavinti naujo dalyko kaip
truputėlis spaudimo.
Norėjau šyptelėti,t bet neįstengiau. Pernelyg smarkiai sudiegė
širdį pagalvojus apie tai, kiek žalos galiu pridaryti. Ši galia buvo lyg
užtaisytas šautuvas, kuriuo nemokėjau naudotis. Po šimts, net neži­
nojau, kuriuo galu taikytis. Geriau padėti jį ant žemės, negu laukti,
kol susprogs man rankose.
Išgirdom kažką kitame vagono gale ir pakėlę galvas pamatėm at­
siveriant duris. Šios nebuvo užrakintos grandine, ir pas mus klupda­
mi įbėgo du paaugliai odiniais drabužiais, vaikinas ir mergina, juok­
damiesi ir pakaitom traukdami dūmą iš tos pačios cigaretės.
- Prisidirbsim bėdos! - pasakė mergina, bučiuodama jam kaklą.
Vaikinas nusibraukė nuo akių stileivišką plaukų sruogą.
- Aš tik tuo visą laiką ir užsiimu, širdele, - atsiliepė jis, bet tada
pamatė mus ir sustingo, o jo antakiai išsirietė lanku. Durys, pro ku­
rias jie įėjo, užsitrenkė.
- Sveiki, - ramiai ištariau, lyg nebūtumėm sutūpę ant grindų apie
kruviną mirštantį žmogų. - Kas gero?
Tik nesikarščiuok. Neišduok mūsų visų.
Vaikinas suraukė antakį.
- Ar jūs?..
- Taip, mes su kostiumais, - atsakiau. - Tik persistengėm su rau­
donais dažais.
 - A, - tepasakė vaikinas, aiškiai netikėdamas manimi.
Mergina įsistebeilijo į sulankstomą žmogų.
- Ar jis?..
- Girtas, - paaiškino Ema. - Prisilupęs iki žemės graibymo. To­
dėl ir išpylė visus dažus ant grindų. Ir ant savęs.
- Ir ant mūsų, - pridūrė Edisonas. Paauglių galvos kaipmat atsi­
suko į jį, o akys darėsi vis apvalesnės.
- Asile tu, - sumurmėjo Ema. - Patylėk.
Vaikinas pakėlė drebančią ranką ir nukreipė ją į šunį.
- Ar jis čia ką tik?..
Edisonas spėjo ištarti vos tris žodžius. Galėjom suversti kaltę ai­
dui ar dar kam nors, bet jis buvo pernelyg išdidus, kad apsimetinėtų.
- Žinoma, kad ne, - atsakė jis, užrietęs nosį. - Šunys nemoka kal­
bėti angliškai. Ir jokia kita žmonių kalba - išskyrus, verta paminėti,
liuksemburgiečių, bet ją supranta vien bankininkai ir liuksembur­
giečiai, todėl iš jos menka nauda. Ne, jūs tiesiog prisivalgėte negero
maisto ir dabar sapnuojate košmarą, tik tiek. O dabar, jei baisiai ne­
prieštarausite, mano draugams reikalingi jūsų drabužiai. Prašyčiau
tuojau pat nusirengti.
Perbalęs ir drebantis, vaikinas ėmė vilktis savo odinę striukę, bet
spėjo išsinerti tik iš vienos rankovės, o tada keliai neišlaikė, irjis apalpęs
susmuko ant žemės. O tada mergina pradėjo klykti, ir jau nebesustojo.
Padaras tuoj pat ėmė daužyti grandine užrakintas duris, o jo tuš­
čiose akyse degė troškimas žudyti.
- Va ir prasmuk dabar nepastebėtas, kad gudrus, - pasakiau.
Edisonas atsisuko ir pasižiūrėjo į jį.
- Garantuotai padaras, - linksėdamas kaip išminčius pareiškė.
- Džiugu, kad pagaliau išsprendėm šį galvosūkį, - tarė Ema.
Sucypė stabdžiai, ir mus šastelėjo į priekį. Artėjom prie stoties.
Padėjau Emai atsistoti ir pasiruošiau bėgti.

-- 40 — *--
 - O kaip Sergėjus? - paklausė Ema ir staigiai atsisuko į jį.
Sujėgų neatgavusia Ema ir taip bus sunku pabėgti nuo dviejų pada­
rų; jei man dar reikės nešti sulankstomą žmogų, tai bus neįmanoma.
- Turėsim jį palikti, - atsakiau. - Jį atras ir nugabens pas dakta­
rus. Tai jam geriausias variantas - mums taip pat.
Keista, bet ji sutiko.
- Manau, jis ir pats to norėtų. - Ji greitai prie jo priėjo. - Atleisk,
negalim tavęs pasiimti. Bet esu tikra, kad dar susitiksim.
- Kitame pasaulyje, - išstenėjo jis, vos pramerkdamas akis. -
Abatone.
Su šiais paslaptingais žodžiais ir ausis draskančiu merginos klyks­
mu traukinys sustojo ir durys atsivėrė.

* * *

Mūsų planas nebuvo įmantrus. Nebuvo jis ir grakštus. Kai tik vago­
no durys atsidarė, nėrėm lauk ir nurūkom kiek kojos neša.
Padaras šoko iš savo vagono, tada į mūsų, bet mes per tą laiką jau
buvom spėję pralėkti pro spiegiančią merginą, peršokti apalpusį vai­
kiną ir išbėgti ant platformos, kur turėjom grumtis su minia žmonių,
besiveržiančių į traukinį kaip žuvys į nerštavietę. Ši stotis, priešingai
nei ankstesnės, buvo sausakimša.
- Tenai! - šūktelėjau tempdamas Emą link ženklo „Išėjimas“, švy­
tinčio tolumoje. Vyliausi, kad Edisonas nepametė mūsų pėdų, bet
apie mus judėjo tokie žmonių srautai, kad grindys vos buvo maty­
ti. Laimė, Emai jau ėmė grįžti jėgos, - o gal tik adrenalinas pradėjo
veikti, - nes nemanau, kad būčiau pajėgęs vienu metu išlaikyti jos
svorį ir brautis per minią.
Nuo traukinio mus jau skyrė šeši metrai ir penkiasdešimt žmonių,
kai padaras išsiveržė lauk, stumdydamas keleivius ir šaukdamas: „Aš

4i —
teisėsaugos pareigūnas!“, „Traukitės iš kelio“ ir „Laikykite tuos vai­
kus!“ Arba per aidintį stoties triukšmą niekas jo negirdėjo, arba tie­
siog nekreipė dėmesio. Atsigręžęs pamačiau jį artėjant, ir kaip tik ta­
da Ema pradėjo į kairę ir į dešinę švaistytis kojomis. Mums už nugarų
žmonės šaukė ir krūvomis griuvo, o kai atsisukau pažiūrėti, padarui
jau ėjosi sunkiau, jis lipo kitiems ant kojų bei nugarų ir už tai gaudavo
smūgių skėčiais ir portfeliais. Tada jis sustojo, įraudęs ir įniršęs, at­
segti savo pistoleto dėklo. Bet tarp mūsų jau buvo per daug žmonių,
ir nors neabejojau, kad jam užtektų žiaurumo šauti į minią, jis nebu­
vo kvailys. Jei kiltų panika, mus sugauti pasidarytų dar sunkiau.
Kai atsigręžiau trečią sykį, jis jau buvo paskendęs minioje ir taip
toli, kad vos galėjau įžiūrėti. Gal jam nelabai ir rūpėjo mus pagauti.
Šiaip ar taip, mes nebuvom nei itin baisi grėsmė, nei didelis laimikis.
Gal šuo ir teisus: priešingai nei ymbrynės, mes nebuvom tokie svar­
būs, kad dėl mūsų daug vargtų.
Pusiaukelėje iki išėjimo spūstis praretėjo tiek, kad galėjom laisvai
bėgti, - bet vos po kelių žingsnių Ema čiupo mane už rankovės.
- Edisonas! - sušuko ji, dairydamasi aplinkui. - Kur Edisonas?
Po akimirkos jis atšuoliavo iš paties žmonių tankumyno, o užki­
busi už antkaklio plevėsavo baltos medžiagos skiautelė.
- Ačiū, kad palaukėt! - šūktelėjo jis. - Buvau įsipainiojęs į ponios
kojinę...
Jam prabilus, iš visų pusių atsisuko galvos.
- Nagi, bėgam, nestoviniuojam! - paraginau.
Ema ištraukė iš už Edisono antkaklio kojinę, ir mes vėl nuskuo-
dėm. Priešais buvo eskalatorius ir liftas. Eskalatorius veikė, bet buvo
sausakimšas, todėl nusukau prie liftų. Prabėgom pro moterį, nuo gal­
vos iki kojų mėlyną, ir aš nejučia atsisukau ir įsispoksojau, nors ko­
jos nešė tolyn. Jos plaukai buvo nudažyti mėlynai, veidas padengtas
mėlynu makiažu, o vilkėjo aptemptą kombinezoną, taip pat mėlyną.
 Ji kaip tik dingo iš akiračio, kai išvydau dar keistesnį reginį: vyrą,
kurio galva buvo vertikaliai padalyta į dvi dalis, vieną pliką ir nu­
degintą, o kitą sveiką, su įmantriai sulaižytais plaukais. Jei Ema jį
įr pastebėjo, pasižiūrėti neatsisuko. Gal ji taip pripratusi prie tikrų
ypatingųjų, kad ypatingai atrodančių normalių žmonių nė nemato.
„O jeigu jie nėra normalūs žmonės? - pagalvojau. - O jeigu jie yra
ypatingieji, ir čia visai ne dabartis, o kažkokia nauja kilpa? O jeigu...“
Tada pamačiau du vaikinus, besikaunančius švytinčiais kalavijais
prie maisto automatų, - jų ginklams susikirtus, pasigirsdavo duslus
plastikinis garsas - ir prieš akis susifokusavo tikrovė. Šie keistuoliai
nebuvo ypatingieji. Jie buvo mėmės. Mes pataikėm į patį dabarties
sūkurį.
Už šešių metrų atsivėrė lifto durys. Mes padidinom greitį, sušo-
kom į vidų ir atsistūmėm rankomis nuo galinės sienos, o Edisonas
klupdamas įvirto iš paskos. Apsisukau ir pro užsiveriančias duris
kaip tik spėjau pamatyti du dalykus: iš minios ištrūkusį ir visu greičiu
į mus pasileidusį padarą; nuo nuvažiuojančio traukinio paskutinio
vagono ant stoties lubų nušokusią kiauramėklę, užsikabinusią liežu­
viu už lempos ir besisūpuojančią kaip voras, savo degančias juodas
akis įrėmusią į mane.
O tada durys užsidarė, mes ėmėm švelniai kilti aukštyn, ir kažkas
paklausė:
- Ei, bičiuli, ar kas dega?
Galiniame lifto kampe stovėjo vidutinio amžiaus vyras su kostiu­
mu ir pašaipiai į mus žiūrėjo. Jo marškiniai buvo suplėšyti, veidas
išraižytas dirbtinių žaizdų, o prie vienos rankos galo Kapitono Kab­
lio stiliumi pritaisytas kruvinas grandininis pjūklas.
Ema pamatė jį ir staigiai žengtelėjo atatupsta.
- Kas tu toks?
Jis atrodė šiek tiek įsižeidęs.
 - Nagi...
- Jei tau tikrai įdomu, kas dega, geriau ir neatsakyk.
Ji jau buvo bekelianti rankas, bet aš ją sulaikiau.
- Jis niekas, - paaiškinau.
- O maniau, kad šiemet mano pasirinkimas tikrai akivaizdus, -
sumurmėjo vyras. Jis išrietė antakį ir kilstelėjo pjūklą. - Esu Ešas. Iš
„Tamsos armijos“... Nieko nesako?
- Nesu girdėjusi nei apie vieną, nei apie kitą, - atsakė Ema. - Kas
tavo ymbrynė?
- Kas tokia?
- Jis tik vaidina vieną personažą, - mėginau paaiškinti, bet ji ne­
siklausė.
- Nesvarbu, kas tu toks, - kalbėjo ji. - Mums praverstą armija, o
rinktis vis tiek neturim iš ko. Kur kiti tavo vyrai?
Vyras užvertė akis.
- Kokie jūs juokingi! Aišku, kad visi jau mugėje.
- Jis su kostiumu, - šnipštelėjau Emai. O tada vyrukui: - Ji nela­
bai žiūri filmą.
- Kostiumu? - Ema suraukė antakius. - Bet jis juk suaugęs vyras.
- Na ir kas? - atkirto vyras, nužiūrėdamas mus nuo galvos iki ko­
ją. - O kas jūs tokie būsit? Mėmės zombiai? „Ekstraordinarią spirą
lyga“*?
- Ypatingieji vaikai, - atsakė Edisonas, kuriam išdidumas neleido
ilgiau tylėti. - O aš esu senos ir garbingos giminės septinto kelmo
septinta atžala, vardu...
Vyras nualpo Edisonui nespėjus užbaigti, jo galva garsiai trinkte­
lėjo į grindis, ir aš net susiraukiau.

* Aliuzija į fantastinį filmą „Ekstraordinarią džentelmeną lyga“. (Čia ir

toliau - vertėjopastabos.)

— ---- 44 ----- *--

 - Gal tu vienąsyk baik išsidirbinėti, - subarė Ema, bet vis tiek
šyptelėjo.
- Taip jam ir reikia, - pasakė Edisonas. - Koksai storžievis. O
dabar mikliai, čiupk jo piniginę.
- Jokiu būdu! - paprieštaravau. - Mes ne vagys.
Edisonas purkštelėjo.
- Drįsčiau teigti, kad mums ji reikalinga labiau nei jam.
- Dėl Dievo meilės, kodėl jis taip apsirengęs? - paklausė Ema.
Liftas sustodamas dzingtelėjo, ir durys pradėjo vertis.
- Manau, tuoj pati pamatysi, - atsakiau.

* *

Lifto durys prasiskyrė ir prieš mus kaip stebuklas nusidriekė pa­

saulis, nutviekstas dienos šviesos, tokios ryškios, kad turėjom prisi­
dengti akis. Su džiaugsmu įkvėpiau gurkšnį šviežio oro, ir mes žen­
gėm ant sausakimšo šaligatvio. Kur pažvelgsi, vien tik persirengėliai:
superherojai su timpomis, žirgliojantys zombiai, nusiteplioję storu
grimu, anime mergaitės meškėnų akimis ir su kovos kirviais rankose.
Jie būrėsi į neįtikėtinas grupeles ir sruvo į specialiai uždarytą gatvę,
kaip drugiai prie šviesos jie traukė link didelio pilko pastato su pla­
katu, skelbiančiu: „KOMIKSŲ MUGĖ!“
Ema atšoko prie lifto.
- Kas čia per daiktas?
Edisonas per akinių viršų žvilgtelėjo į žaliaplaukį Džokerį, pasku­
tiniais potėpiais taisantį savo grimą.
- Sprendžiant iš jų apdarų, panašu į kažkokią religinę šventę.
- Panašiai ir yra, - pasakiau vesdamas Emą atgal ant šaligatvio. -
Bet nebijok - jie tik persirengę normalūs žmonės, tokie pat ir mes
jiems atrodom. Saugotis dabar reikia tik padaro. - Apie kiaurymę
neužsiminiau, vildamasis, kad suklaidinom ją išsidanginę į liftą. -
Reikia rasti kur pasislėpti, kol jis dings, o tada nutykinti atgal į metro...
- Šito neprireiks, - tarė Edisonas ir krutindamas nosį nubėgo į
žmonių pilną gatvę.
- Ei! - jam pavymui šūktelėjo Ema. - Kur tu bėgi?
Bet jis jau buvo spėjęs apsisukti ir sugrįžti.
- Valio! Tai pasisekė! - šūktelėjo jis, vizgindamas uodegos stim­
burį. - Nosis man sako, kad mūsų draugai iš požemių buvo išvesti
pro čia, tuo pačiu liftu. Vis dėlto pasukom teisingu keliu!
- Garbė paukščiams! - pasakė Ema.
- Kaip manai, ar sugebėtum sekti jų pėdomis? - paklausiau.
- Kaip aš manau? Ne šiaip sau mane vadina Edisonu Ekstraor-
dinariuoju! Nėra tokio kvapo, aromato ar ypatingojo tualetinio van­
dens, kurio negalėčiau užuosti už šimto metrų...
Edisonas retai kada praleisdavo progą pasigirti savo nuostabio­
siomis savybėmis, net ir tada, kai būdavo neatidėliotinų reikalų, o jo
išdidus, žemas balsas tada ilgai nepailsdavo.
- Aišku, supratom, - pabandžiau nutraukti, bet jis varė toliau,
dabar jau sekdamas kvapą.
- ...Galėčiau surasti ypatingąjį kiaurymių krūvoje, ymbrynę
paukštidėje...
Nėrėm jam iš paskos į persirengėlių minią, pralindom dvarfui su
kojūkais tarp kojų, apėjom būrelį numirėlių princesių, vos nesusidū-
rėm su Pikačiu ir Edvardu Žirkliarankiu, besisukinėjančiais po visą
gatvę. „Žinoma, kad mūsų draugus išvedė pro čia“ , - pamaniau. Tai
puikiausia priedanga - ne tik mums, šiame sambūryje atrodantiems
kuo normaliausiai, bet ir padarams, grobiantiems būrį ypatingųjų
vaikų. Net jei kurie ir išdrįso šauktis pagalbos, kas galėjo rimtai į
juos žiūrėti? Kur pasisuksi, visur visi ką nors vaidina, žaisdami kau­
nasi, riaumoja kaip pabaisos ir vaitoja kaip zombiai. Kažkokie keisti

— 46 — >—
vaikai, rėkiantys, kad juos pagrobė sielas suryti geidžiantys žmonės?
liekas nė nemirktelėtų.
Edisonas uostydamas žemę apsuko ratelį, tada sutrikęs atsisėdo.
Atsargiai, nes net ir čionai žmonės persigąstų išgirdę kalbant šunį,
pasilenkiau ir paklausiau, kas atsitiko.
- Aš tiesiog, eee... - numykė jis, - ...atrodo, būsiu...
- Pametęs pėdsaką? - paklausė Ema. - O juk sakei, kad tavo no­
sis niekada neklysta.
- Aš tik laikinai pamečiau pėdsaką. Bet niekaip nesuprantu... jis
aiškiai veda į šitą tašką, o tada išnyksta.
- Užsirišk batus, - staiga pasakė Ema. - Dabar pat.
Pasižiūrėjau į savo batus.
- Bet jie ne...
Ji čiupo mane už dilbio ir truktelėjo žemyn.
- Užsirišk. Batus, - pakartojo ji ir tada vien lūpomis ištarė: „Pa­
daras!“
Priklaupėm ant žemės, pasislėpę po nelabai tankios minios gal­
vomis. Tada išgirdom stiprų traškesį ir įsitempusį balsą iš radijo sto­
telės: „Kodas 141! Visoms komandoms nedelsiant sugrįžti į Akrą!“
Padaras buvo arti. Girdėjom, kaip jis atsakė šiurkščiu, keistai in­
tonuotu balsu:
- Čia M. Seku pabėgėlius. Prašau leidimo tęsti paieškas. Baigiu.
Apsikeitėm su Ema įtemptais žvilgsniais.
- Ne, M. Valytojai iššukuos teritoriją vėliau. Baigiu.
- Vaikinas, atrodo, sugeba kažkaip paveikti valytojus. Valymas
gali būti neefektyvus.
Valytojai. Jis tikriausiai turėjo omeny tuos padarus. O kai sakė
laikinas“, jis tikrai turėjo omeny mane.
»Ne! - pakartojo traškantis balsas. - Nedelsiant prisistatyk, arba
naktį praleisi duobėje, baigiu!“
 Padaras suburbėjo į radijo stotelę: „Supratau“ ir nugūrino šalin.
- Reikia eiti iš paskos, - tarė Ema. - Gal jis nuves mus pas kitus!
- Ir tiesiai į liūto urvą, - pridūrė Edisonas. - Nors čia jau nieko
nepadarysi.
Man vis dar drebėjo kinkos.
- Jie žino, kas aš toks, - silpnai ištariau. - Tikriausiai matė, ką
padariau.
- Teisingai, - pasakė Ema. - Ir pridėjo į kelnes iš baimės!
Išsitiesiau, kad pamatyčiau, kur nuėjo padaras. Jis nudrožė pro
žmones, peršoko eismo atitvarą ir nurisnojo link stovinčios policijos
mašinos. Mums už nugarų minia, o priešais, kitapus atitvaro, vai­
ruotojai ieškojo vietos mašinoms pastatyti.
- Galbūt mūsų draugus iki čia ir atvedė pėsčiomis, - pasakiau. -
O tada įsodino į mašiną.
Edisono veidas nušvito ir jis atsistojo ant užpakalinių kojų pasi­
žiūrėti per atitvaro viršų.
- Taip! Taip tikriausiai ir buvo. Šaunuolis!
- O ko tu taip džiaugiesi? - nusistebėjo Ema. - Jei juos įsodino į
mašiną, dabar jie gali būti bet kur!
- Tada mes juos ir nuseksim bet kur, - pabrėžė Edisonas. - Nors
abejoju, ar jie labai toli. Mano senasis šeimininkas netoliese turė­
jo miesto namą, ir šį rajoną aš pažįstu gerai. Čia nėra nei didelių
prieplaukų, nei iš Londono vedančių kelių - tačiau yra keli įėjimai į
kilpas. Kur kas labiau tikėtina, kad juos nugabeno į kurią nors iš jų.
O dabar kilstelkit mane!
Taip ir padariau, su mano pagalba jis persiropštė per atitvarą ir
ėmė uostinėti žemę kitapus. Po kelių sekundžių vėl aptiko mūsų
draugų pėdsaką.
- Tenai! - pasakė rodydamas į tą pusę, kur nuvažiavo į policijos
mašiną įsėdęs padaras.
 - Atrodo, teks pasivaikščioti, - pasakiau Emai. - Kaip manai, ar
pajėgsi?
- Įstengsiu, - atsakė ji. - Kad tik per kelias valandas surastumėm
kitą kilpą. Antraip galiu pradėti žilti ir raukšlėtis.
Ji šyptelėjo, tarsi tai būtų koks juokingas dalykas.
- Neleisiu, kad taip atsitiktų.
Peršokom per atitvarą. Paskutinįsyk žvilgtelėjau į metro stotį.
- Ar matai kiaurymę? - paklausė Ema.
- Ne. Nežinau, kur ji. Ir man dėl to neramu.
- Kol kas ir taip turim dėl ko nerimauti.

* * *

Ėjom taip greitai, kaip tik pajėgė Ema, laikydamiesi rytmečio šešė­
liuose tebeskendinčioje gatvės pusėje, dairydamiesi, ar nėra poli­
cijos, ir vedami Edisono nosies. Atsidūrėme pramoniniame rajone
netoli dokų, kur pro tarpus tarp sandėlių juodavo Temzė, tada praš­
matniame blizgančių parduotuvių ir butų stikliniais fasadais rajone.
Virš jų tarpais šmėstelėdavo Šv. Pauliaus katedros kupolas, vėl svei­
kas, o dangus apie jį žydras ir vaiskus. Visos bombos seniai numes­
tos, bombonešiai irgi ant žemės - numušti, išmesti į metalo laužą
arba nutempti dulkėti į muziejus, kur į juos žiopsos mokinukai, ku­
riems tas karas atrodo toks pat tolimas kaip Kryžiaus žygiai. O man
jis buvo, tikrąja to žodžio prasme, vakar. Sunku patikėti, kad čia tos
pačios kraterių nusėtos užtamsintos gatvės, kuriomis dar vakar bė­
gom gelbėdami savo gyvybes. Dabar jų negalėjai atpažinti: parduo­
tuvės tarsi prikeltos iš pelenų, žmonės, palenkę galvas ir prilipę prie
Mobiliųjų, apsirengę garsių firmų drabužiais. Staiga man pasidarė
labai keista žiūrėti į dabartį, tokią nereikšmingą ir išsiblaškiusią. Pa­
sijutau kaip vienas iš tų mitinių herojų, išsivadavusių iš požemių, bet

»-<$>§<- 49
pamačiusių, kad pasaulis virš žemės lygiai toks pat prakeiktas kaip
tas, kur po ja.
O tada ir suvokiau - aš grįžau. Aš vėl dabartyje, įžengiau į ją be
panelės Peregrines pagalbos... O tai turėjo būti neįmanoma.
- Ema? Kaip aš čia atsidūriau?
Ji visą laiką žiūrėjo į priekį, tikrindama, ar nėra pavojaus.
- Kur, Londone? Traukiniu atvažiavai, kvaileli.
- Ne. - Nuleidau balsą. - Turiu omeny, dabartyje. Sakei, kad pa­
nelė Peregrine vienintelė galėjo mane grąžinti atgal.
Ji prisimerkusi pasižiūrėjo į mane.
- Taip, - iš lėto atsakė. - Tik ji.
- Arba bent jau taip manei.
- Ne, ji vienintelė galėjo tai padaryti, esu tuo tikra. Taip jau su­
tvarkyta.
- Tai kaip tada aš čia atsidūriau?
Ji atrodė sutrikusi.
- Nežinau, Džeikobai. Galbūt...
- Štai! - užsidegęs tarė Edisonas, o mudu nutilome ir atsisuko­
me. Jo kūnas buvo sustingęs, nukreiptas tiesiai į kitą galą gatvės, į ku­
rią ką tik buvom pasukę. - Dabar jau užuodžiu dešimtis ypatingųjų
pėdsakų - gal net šimtą - ir visi jie švieži!
- O tai reiškia? - paklausiau.
- Ir kitų pagrobtų ypatingųjų buvo čia atvesta, ne vien mūsų
draugų, - paaiškino Ema. - Padarų slėptuvė turbūt kažkur netoliese.
- Kažkur čia? - nusistebėjau. Palei gatvę driekėsi vien greitojo
maisto užkandinės ir kičinių suvenyrų krautuvės, o mes patys stovė­
jom prie aliejumi smirdinčios valgyklos neoninėm lempom išpuoš­
tais langais. - Įsivaizdavau, kad tai bus... baisesnė vieta.
- Tarkim, katakombos ar kokia pelėsiais apaugusi pilis, - linguo­
dama galva tarė Ema.

50
 - Arba koncentracijos stovykla, apjuosta sargybinių ir spygliuo­
tos vielos tvoros.
- O visur aplink sniegas. Kaip Horacijaus piešinyje.
- Gal dar ir rasim tokią vietą, - pasakė Edisonas. - Atsimink, kad
greičiausiai čia bus tik įėjimas į kilpą.
Kitapus gatvės priešais vieną iš garsiųjų raudonų telefono būde­
lių fotografavosi turistai. Tada pastebėjo mus ir atsisukę plekštelėjo
fotoaparatais.
- Ei! - šūktelėjo Ema. - Jokių nuotraukų!
Žmonės jau spoksojo į mus. Aplink nebebuvo persirengėlių, ir
mes traukėm žmonių dėmesį kaip koks kruvinas pirštas.
- Paskui mane! - sušnypštė Edisonas. - Visi pėdsakai veda šia
kryptimi.
Nuskubėjom jam iš paskos.
- Jei tik čia būtų Milardas, - užsisvajojau. - Jis galėtų nepastebė­
tas viską aplink iššniukštinėti.
- O jei čia būtų Horacijus, jis galėtų prisiminti mums naudingą
sapną, - atsiliepė Ema.
- Arba surasti naujų drabužių, - pridūriau.
- Jei nesiliausi, aš pradėsiu verkti, - pasakė Ema.
Pribėgom žmonių pilną prieplauką. Prieš akis raibuliavo siaura
dumblina Temzės įlankėlė, o būriai turistų su snapeliais nuo saulės ir
diržinėmis piniginėmis krypuodami lipo į daugmaž vienodas pažin­
tines keliones po Londoną siūlančius didelius laivus ir iš jų.
Edisonas sustojo.
- Juos atvežė čia, - pasakė jis. - O tada, atrodo, įsodino į laivą.
Sekdami paskui jo nosį prasibrovėm pro minią prie tuščio tarpo
tarp laivų. Padarai iš tikrųjų susodino mūsų draugus į laivą, o mums
feikia sekti iš paskos - bet kaip? Ėmėm vaikščioti po prieplauką ir
^škoti transporto.
 - Čia niekas netinka, - burbėjo Ema. - Šitie laivai dideli ir pilni
žmonių. Mums reikia mažo - tokio, kurį patys galėtumėm vairuoti.
- Luktelėkit, - tarė Edisonas, krutindamas snukį. Ir nubėgo, pri­
kišęs nosį prie medinių lentų. Nusekėm paskui jį per visą prieplauką
ir nusileidom nepažymėta rampa, į kurią turistai nekreipė dėmesio.
Ji nuvedė į žemutinę prieplauką, esančią beveik vandens lygyje. Ji
buvo visiškai tuščia.
Edisonas sustojo, o žvilgsnis buvo labai susitelkęs.
- Čia būta ypatingųjų.
- Mūsiškių, ypatingųjų? - paklausė Ema.
Jis vėl pauostė prieplaukos grindis ir papurtė galvą.
- Ne, ne mūsiškių. Bet čia daug kvapų, senų ir naujų, stiprių ir
silpnų, ir visi susimaišę. Pro čia eina dažnai naudojamas kelias.
Priešais ši prieplauka susiaurėjo ir palindo po pagrindine, kur ją
prarijo prieblanda.
- Dažnai naudojamas kieno? - paklausė Ema, neramiai žvilgčio­
dama į tamsą. - Niekad negirdėjau, kad būtų kokia kilpa po prie­
plauka Vopinge.
Edisonas neatsakė. Nieko neliko, tik eiti toliau; taip mes ir pada­
rėm, nervingai dairydamiesi po prietemą. Kai apsiprato akys, pama­
tėm dar vieną prieplaukėlę - visai kitokią, nei saulės nutviekstoji virš
galvų. Lentos čia buvo pažaliavusios ir apipuvusios, vietomis visai
išlūžusios. Būrelis žiurkių cypdamos persiropštė per krūvą tuščių
skardinių ir sušoko į senovišką valtelę, besisūpuojančią tamsiame
vandenyje tarp samanotų kuolų.
- Ką gi, - tarė Ema. - Matyt, iš bėdos tiks ir šita...
- Bet ji pilna žiurkių! - išsigandęs šūktelėjo Edisonas.
- Tuoj nebebus, - pareiškė Ema, užkurdama tarp rankų nedidelę
liepsną. - Žiurkės nelabai mane mėgsta.
Lyg ir nebuvo nieko, kas galėtų mus sulaikyti, taigi vengdami la­
biausiai sutrešusių lentų priėjom prie valties ir ėmėmės mazgų.
 - STOKIT! - subaubė kažkas valtyje.
Ema suklykė, Edisonas inkštelėjo, o aš vos nenumiriau iš baimės.
Vyras, sėdėjęs valtyje, - ir kaip mes jo nepamatėm?! - lėtai atsistojo
ir centimetras po centimetro išsitiesė mums virš galvų. Jis buvo ma­
žiausiai dviejų metrų ūgio, visas milžiniškas kūnas po apsiaustu, o
veidą slėpė tamsus gobtuvas.
- Aš... Aš atsiprašau! - sulemeno Ema. - Tiesiog... nes manėm,
kad valtis...
- Daug kas mėgino vogti iš Šerono! - dudeno vyras. - Ir jų kau­
kolės tapo namais jūros gyviams!
- Prisiekiu, mes visai neketinom...
- Mes jau eisim, - cyptelėjo Edisonas, traukdamasis atgal. - La­
bai atsiprašome, kad sutrukdėme, gerbiamasis.
- TYLOS! - suriaumojo valtininkas, žengdamas didžiulį žingsnį
ant girgždančios prieplaukos. - Visi, kas ateina mano valties, privalo
už tai SUMOKĖTI.
Aš visai persigandau, ir kai Ema riktelėjo: „BĖGAM!“, jau ir taip
sukausi atgal. Tačiau spėjom nusigauti vos kelis žingsnius, kai man po
koja lūžo supuvusi lenta, ir aš plojausi veidu žemyn. Bandžiau stotis,
bet koja buvo iki šlaunies įsmukusi į plyšį. Įstrigau, o kai Ema su Ediso­
nu grįžo padėti, jau buvo vėlu. Valtininkas jau stypsojo šalia, o ant mū­
sų ritosi jo griausmingo juoko bangos. Gal tik tamsoje taip pasirodė,
bet galėjau prisiekti, kad mačiau, kaip iš po jo gobtuvo iškrito žiurkė,
ir dar viena šmurkštelėjo iš rankovės, kai jis ištiesė ranką link mūsų.
- Atstok nuo mūsų, maniake! - suriko Ema, pliaukšėdama ranko­
mis, kad įžiebtų liepsną. Nors jos užkurta ugnis nė kiek neprasklaidė
tamsos po valtininko gobtuvu - įtariau, kad nė saulė to nepajėgtų, -
jos užteko pamatyti, ką jis laikė ištiestoje rankoje, ir tai nebuvo nei
Peilis, nei koks kitoks ginklas. Tai buvo popieriaus lapas, suspaustas
tarp nykščio ir ilgo, balto smiliaus.
 Jis laikė atkišęs jį man, pasilenkęs tiek, kad galėčiau pasiekti.
- Prašau, - ramiai tarė jis. - Perskaityk.
Aš dvejojau.
- Kas čia?
- Kaina. Ir dar šiek tiek informacijos apie mano paslaugas.
Tirtėdamas iš baimės, ištiesiau ranką ir paėmiau popierių. Visi
Pasilenkėm ir Emos šviesoje perskaitėm.
 Pasižiūrėjau į milžiną valtininką.
- Tai čia apie jus? - netvirtai paklausiau. - Jūs ir esate... Seronas?
- Tas pats, - atsakė jis, tokiu saldžiu balsu, kad man plaukai pies­
tu atsistojo.
- Paukšti brangiausias, kiek tu mums baimės įvarei! - pasakė
Edisonas. - Ar tikrai buvo reikalingi tie grasinimai ir žvengimas?
- Labai atsiprašau. Aš snūduriavau, ir jūs mane išgąsdinot.
- Mes tave išgąsdinom?
- Iš pradžių tikrai pamaniau, kad norit pavogti man valtį, - nu­
sijuokė jis.
- Cha cha! - dirbtinai nusijuokė Ema. - Ne, mes... tikrinom, ar ji
gerai prišvartuota.
- Ir kaip, ar gerai? - pasiteiravo jis, o po gobtuvu kaip blausus
mėnulio pjautuvas išplito šypsnys.
- Kuo... puikiausiai, - atsakiau, pagaliau ištraukęs koją iš plyšio. -
Tikrai gerai, eee, prisišvartuota.
- Ir pati nebūčiau geriau pririšusi, - antrino Ema, padėdama man
atsistoti.
- Beje, - įsiterpė Edisonas. - Tie, kur iš tikrųjų bandė... ar jie visi
tikrai?.. - Jis pažvelgė į tamsų vandenį ir garsiai nurijo seiles.
- Dėl šito nesukit galvos, - atsakė valtininkas. - Dabar jau mane
prižadinot, ir štai aš jūsų paslaugoms. Kuo galiu pasitarnauti?
- Mums reikia išsinuomoti jūsų valtį, - tvirtai pareiškė Ema. -
Tik valtį.
- Šito leisti negaliu, - tarė Seronas. - Aš visada pats esu savo
valties kapitonas.
- A, tada labai gaila! - pasakė Edisonas ir staigiai apsisuko.
Ema sučiupo jį už apykaklės.
- Palauk! - sušnypštė ji. - Dar nebaigėm. - Tada maloniai nusi­
šypsojo valtininkui. - Taigi, mes žinom, kad daug ypatingųjų vaikšto
pro šią...

-\ 56
r
 Ji apsidairė, ieškodama tinkamo žodžio.
- ...vietą. Ar todėl, kad netoli yra įėjimas į kilpą?
- Nesuprantu, apie ką kalbate, - abejingai atsakė Šeronas.
- Gerai, gerai, aš suprantu, kad negalite taip paprastai prisipažin­
ti. Kuo puikiausiai suprantu. Bet su mumis jūs saugus. Juk akivaizdu,
kad mes...
Kumštelėjau jai alkūne.
- Ema, baik!
- O kodėl gi? Jis jau matė, kaip šuo kalba ir kaip aš įžiebiu ugnį.
Jei negalim kalbėti atvirai...
- Bet mes nežinom, ar jis toks, - paprieštaravau.
- Aišku, kad jis toks, - pasakė ji ir atsisuko į Šeroną. - Juk esate
toks, ar ne?
Valtininkas tik stovėjo ir žiūrėjo į mus.
- Juk jis toks, tiesa? - Ema paklausė Edisono. - Ar neužuodi?
- Bent jau aiškiai neužuodžiu.
- Ką gi, gal tai ir nesvarbu, kad tik jis nebūtų padaras. - Ji prisi­
merkusi piktai į jį pažvelgė. - Juk nesate?
- Aš esu verslininkas, - lygiu tonu atsakė jis.
- Kuris pripratęs prie kalbančių šunų ir mergaičių, gebančių ran­
komis užkurti ugnį.
- Tokiame darbe susiduri su pačiais įvairiausiais žmonėmis.
- Eisiu tiesiai prie reikalo, - įsiterpiau, purtydamas vandenį iš
pradžių nuo vienos, tada nuo kitos kojos. - Mes ieškom savo drau­
gų. Manom, kad ne daugiau kaip prieš valandą jie galėjo pro čia pra­
eiti. Dauguma jų vaikai, keli suaugę. Vienas nematomas, kita moka
kvituoti...
- Sunku būtų jų nepastebėti, - įsiterpė Ema. - Būrys padarų ve­
dėsi juos grasindami ginklais.
Seronas sudėjo rankas į didelį juodą „X“.

57
 - Kaip sakiau, mano valtį nusisamdo įvairiausi žmonės, ir visi jie
žino, kad būsiu absoliučiai diskretiškas. Apie savo klientus tikrai ne­
kalbėsiu.
- Ak taip? - tarė Ema. - Minutėlei atsiprašysiu.
Ji pasivedėjo mane į šalį ir pašnibždėjo į ausį:
- Jei jis greitai nepradės kalbėti, aš labai supyksiu.
- Tik nepradėk karščiuotis, - sukuždėjau.
- O ką? Nejau tu tiki tais plepalais apie kaukoles ir jūros gyvius?
- Tiesą sakant, tikiu. Suprantu, kad jis šūdžius, bet...
- Šūdžius? Jis kone prisipažino turintis reikalų su padarais! Gal­
būt jis netgi yra vienas iš jų!
- ...bet jis gali būti naudingas šūdžius. Jaučiu, kad jis tiksliai žino,
kur nuVedė mūsų draugus. Svarbu tik užduoti reikiamus klausimus.
- Tai bandyk, - piktai atrėžė ji.
Atsisukau į Šeroną ir šypsodamasis paklausiau:
- Ką galėtumėte papasakoti apie savo ekskursijas?
Jis iškart pralinksmėjo.
- Pagaliau, štai tema, kuria galiu kalbėti laisvai. Šiek tiek informa­
cijos kaip tik turiu čia... - Jis staigiai pasisuko ir žengė prie artimiau­
sio kuolo. Prie jo buvo prikalta lentyna, o ant jos padėta kaukolė,
aptaisyta senų laikų lakūnų stiliumi - odine kepure, akiniais ir sti­
lingu šaliku. Dantyse ji buvo sukandusi kelis lankstinukus, vieną iš jų
Šeronas ištraukė ir padavė man. Tai buvo kičinė brošiūra, kuri galėjo
būti atspausdinta dar tada, kai mano senelis buvo vaikas. Perverčiau
ją, o Šeronas atsikrenkštė ir prabilo:
- Nagi, pažiūrėkim. Žmonės su vaikais mėgsta „Liepsnų ir ba­
do“ paketą... iš ryto plaukiam aukštyn upe pasižiūrėti, kaip vikingų
katapultos svaido per miesto sienas sergančias avis, tada smagiai su­
valgom gatavus pietus, o vakare sugrįžtam pro Didįjį 1666-ųjų gais­
rą - sutemus tai tikras saldainiukas, liepsnos atsispindi vandenyje,

— 58 —
labai gražu. O jeigu turite tik kelias valandas, galiu pasiūlyti žavingą
kelionę prie kartuvių Egzekucijų doke, - kaip tik saulei leidžiantis,
ypač mėgstama jaunavedžių, - pasiklausyti, kaip nepraustaburniai
piratai prieš kišdami galvą į kilpą rėžia spalvingas kalbas. Už nedidelį
mokestį galėsite netgi nusifotografuoti su jais!
Lankstinuko viduje buvo iliustracijų su turistais, besimėgaujan­
čiais jo aprašytais malonumais. Paskutiniame puslapyje buvo nuo­
trauka, kurioje vienas Šerono klientas pozuoja su būreliu grėsmingai
atrodančių piratų, apsiginklavusių šautuvais ir peiliais.
_
 -.Ypatingieji užsiima tokiais dalykais dėl malonumo? - nusiste­
bėjau.
- Tik laiką gaištam, - sukuždėjo Ema, nervingai dairydamasi at­
gal. - Galvą guldau, kad jis tempia gumą, kol atvyks kita patruliuo­
jančių padarų grupė.
- Aš taip nemanau, - atsakiau. - Palūkėk...
Šeronas varė toliau, tarsi mūsų nė negirdėjęs:
- ...ir pamatysite visas bepročių galvas, susmaigstytas ant kuolų
po Londono tiltu! O galiausiai, dar yra pati geidžiamiausią kelionė, ir
mano paties mėgstamiausia. Bet... tiek jau to. - Jis koketiškai numo­
jo ranka. - Gerai pagalvojus, vargu ar jus sudomintų Velnio Akras.
- O kodėl? - paklausė Ema. - Ten per daug gražu ir malonu?
- Tiesą pasakius, ten ganėtinai baisu. Tikrai ne vieta vaikams...
Ema treptelėjo koja ir sudrebino visą sutrešusią prieplauką.
- Ten mūsų draugus ir nugabeno, ar ne? - suriko ji. - Juk taip!
- Panele, tik nesikarščiuokite. Aš rūpinuosi jūsų saugumu.
- Baik išsisukinėti ir pasakok, ko ten yra!
- Na, jeigu jau taip norite... - Šeronas išleido tokį garsą, lyg pa­
nirtų į šiltą vonią, ir ėmė trinti savo sudiržusias rankas, tarsi vien
galvoti apie tai būtų didžiausias malonumas. - Ten yra šlykščių da­
lykų, - kalbėjo jis. - Šiurpių dalykų. Žiaurių dalykų. Visko, ko pano­
rėsi, jei tik mėgsti tai, kas šlykštu, šiurpu ir žiauru. Aš pats ne sykį
svajojau pakabinti savo irklą ant vinies ir išeiti tenai į pensiją, galbūt
perimti tą skerdyklėlę Dvokiančioj gatvėj...
- Kaip tu tą vietą pavadinai? - paklausė Edisonas.
- Velnio Akras, - svajingai ištarė valtininkas.
Edisonas nusipurtė nuo galvos iki uodegos.
- Žinau jį, - niūriai pasakė. - Tai siaubinga vieta - pats pavo-
jingiausias ir labiausiai apleistas lūšnynas per visą ilgą Londono is-
toriją. Girdėjau pasakojant, kaip ypatingieji gyvūnai atvežami tenai

— *— 62 ---------- - * ■ ------
narvuose ir verčiami dalyvauti žiauriose kovose. Grimzliai prieš
emurafas, šimpancerės prieš flamingožius... tėvai prieš savo vaikus!
priversti žaloti ir žudyti vieni kitus dėl saujelės iškrypusių ypatingųjų
malonumo.
- Šlykštu, - pritarė Ema. - Koks ypatingasis gali turėti su tokiais
dalykais reikalų?
Edisonas liūdnai palingavo galva.
- Nusikaltėliai... samdomi žudikai... tremtiniai...
- Bet ypatingųjų karalystėje nėra nusikaltėlių! - paprieštaravo
Ema. - Bet kuris ypatingasis, įvykdęs nusikaltimą, vidaus sargybos
išgabenamas į bausmės kilpą.
- Kiek mažai tu težinai apie savo pasaulį, - tarė valtininkas.
- Nusikaltėlius pirma reikia pagauti, kad galėtum įkalinti, - pa­
aiškino Edisonas. - Bet jie gali pabėgti į šitokią kilpą - be įstatymų
ir be valdžios.
- Skamba kaip pragaras, - pasakiau. - Kas gali savo noru tenai
keliauti?
- Kas vieniems pragaras, - atsakė valtininkas, - kitiems yra ro­
jus. Paskutinė tikrai laisva vieta. Kur gali ką panorėjęs nusipirkti ir
parduoti... - Jis pasilenkė prie manęs ir nuleidęs balsą pridūrė: - Ar­
bapaslėpti.
- Pavyzdžiui, pagrobtas ymbrynes ir ypatinguosius vaikus? - pa­
klausiau. - Ar į tą pusę suki?
- Nieko panašaus aš nesakiau, - gūžtelėjo pečiais valtininkas,
krapštydamasis su žiurke, išlindusia iš po apsiausto. - Eik sau, Perse,
tėtukas užsiėmęs.
Jis švelniai padėjo žiurkę į šalį, o mes trys susispietėm į glaudų
ratelį.
- Ką manot? - sušnabždėjau. - Ar ši... velnio vieta... galėtų būti
rnūsų draugų kalėjimas?
 - Na, jie turi laikyti belaisvius kilpoje, ir dar gana senoje, - pasakė
Ema. - Antraip dauguma mūsų pasens ir po dienelės kitos mirs...
- Bet kas padarams rūpi, mirsim mes ar ne? - nesutikau. - Jiems
tik reikia mūsų sielų.
- Gal ir taip, bet ymbrynėms jie negali leisti pražūti. Jos reika­
lingos jiems 1908-ųjų bandymui pakartoti. Prisimeni tą beprotišką
padarų sumanymą?
- Tie Golano svaičiojimai. Nemirtingumas, pasaulio užvaldymas...
- Būtent. Todėl jie jau kelis mėnesius grobia ymbrynes, ir jiems
reikia jas laikyti kur nors, kur jos nepavirstų džiovintais vaisiais, ar
ne? Vadinasi, reikalinga ganėtinai sena kilpa. Bent jau aštuoniasde­
šimties, šimto metų. O jeigu Velnio Akras iš tiesų yra džiunglės be
įstatymų ir moralės...
- Taip, tikrai, - patvirtino Edisonas.
- ...tai čia tikrai panašu į puikią vietelę padarams paslėpti grobį.
- Ir pačiame ypatingųjų Londono viduryje, - pridūrė Edisonas. -
Tiesiai visiems po nosimi. Gudrūs žalčiai...
- Tada kelias aiškus, - pasakiau.
Ema staigiai žengė prie Šerono.
- Mums prašyčiau tris bilietus į tą baisią, šlykščią vietą, apie kurią
pasakojote.
- Labai, labai gerai pagalvokite, ar tikrai tenai norite, - perspėjo
valtininkas. - Tokie nekalti avinėliai kaip jūs ne visada sugrįžta iš
Velnio Akro.
- Mes pagalvojome.
- Tada puiku. Bet nesakykit paskui, kad neperspėjau.
- Bėda tik ta, kad neturim trijų auksinų, - tarė Ema.
- Ak taip? - Šeronas surėmė savo ilgų pirštų galiukus ir išleido
atodūsį, atsiduodantį kapo duobe. - Paprastai aš reikalauju susimo­
kėti iš anksto, bet šį rytą jaučiuosi labai dosnus. Man patinka jūsų
narsus optimizmas. Leisiu jums likti skolingiems. - Ir tada nusijuo­
kė, tarsi būtų įsitikinęs, kad neišgyvensim taip ilgai, kad galėtumėm
tą skolą grąžinti.
- Sveiki atvykę j mano laivą, vaikai.
 ries mums įsėdant, Šeronas labai demonstratyviai išmetė
iš valties šešias besimuistančias žiurkes - tarsi graužikų
Ę netrukdoma kelionė būtų tik Labai Svarbiems Ypatingie­
siems skirta prabanga, - o tada ištiesė Emai ranką ir padėjo jai įlipti.
Mus susodino greta vienas kito ant paprasčiausio medinio suoliuko.
Kol Šeronas darbavosi su virve, aš svarsčiau, ar pasitikėti juo buvo
paprasčiausiai neišmintinga, ar tai jau buvo žingsnis į beprotystę, lyg
būtumėm atsigulę vidury kelio pasnausti.
Visa bėda, kad liniją tarp neišmintingo sprendimo ir beprotystės
pastebi tik tada, kai jau vėlu. Kai viskas šiek tiek aprimsta ir atsiranda
laiko pagalvoti, mygtukas jau nuspaustas, lėktuvas jau išriedėjęs iš
angaro, arba, mūsų atveju, valtis jau atsišvartavusi nuo prieplaukos;
o žiūrėdamas, kaip Šeronas atsistumia nuo jos basa koja, pastebėjau,
kad ta koja ne visai kaip žmogaus, su mini dešrelių ilgumo pirštais ir
storais geltonais nagais, užsirietusiais lyg paukščio, ir su gniuždan­
čiu tikrumu suvokiau, kurioje tos linijos pusėje atsidūrėme ir kad jau
Per vėlu ką nors pakeisti.
Šeronas patraukė mažyčio prikabinamo variklio užvedimo trosą,
lr šis pabudo, kosėdamas debesis melsvų dūmų. Parietęs nemažas
k°jas, jis įsitaisė ant savo juodo apsiausto klosčių. Jis padidino purp-
Slnčio variklio apsukas, tada išvairavo valtį iš pagrindinę prieplauką
laikančių medinių stulpų miško į saulės šviesą. Mes atsidūrėm kanale,
dirbtiniame Temzės intake, iš abiejų pusių įrėmintame stiklinių pa­
statų ir prikištame laivų kaip vonia vaikui besimaudant: raudoni kaip
saldainiai tenderiai, plokščiadugnės baržos, turistiniai laivai, kurių
viršutiniai deniai buvo pilni grynu oru pakvėpuoti išėjusių žmonių.
Keista, bet nė vienas jų nepuolė fotografuoti - netgi, atrodo, išvis ne-
pastebėjo - pro šalį pūškuojančio keisto laiviūkščio su Mirties Angelu
prie vairo, dviem kraujais apsitaškiusiais vaikais ant suoliuko ir aki-
niuotu šunimi, besižvalgančiu per bortą. Gal Šeronas kažkaip užke-
rėjo savo valtį, kad ji būtų matoma tik ypatingiesiems? Nusprendžiau,
kad taip ir yra, nes joje vis tiek nebūtų kur pasislėpti, jei prireiktų.
Apžiūrėjęs ją ryškioje dienos šviesoje, pastebėjau, kad visa valtis
be galo paprasta, išskyrus įmantriai išraižytą figūrą pirmagalyje. Tai
buvo stora žvynuota gyvatė, besiraitanti į viršų kaip siaura „S“, bet
vietoj galvos turėjo didžiulį akies obuolį, pliką ir didumo kaip melio­
nas, visą laiką spoksantį į priekį.
- Kas čia? - paklausiau braukdamas delnu per jo nušlifuotą pa­
viršių.
- Kukmedis, - per variklio riaumojimą šūktelėjo Šeronas.
- Koks dar kukutis?
- Jis iš jo padarytas.
- Bet kam jis skirtas?
- Matyti! - susierzinęs atšovė jis.
Šeronas dar labiau padidino apsukas, - gal norėdamas mane nutil­
dyti, - ir mes įsibėgėjom tiek, kad pirmagalys švelniai pakilo nuo van­
dens. Giliai įkvėpiau, mėgaudamasis saule ir vėju, o Edisonas nukorė
liežuvį ir atsirėmė letenomis į valties kraštą, laimingas kaip niekad.
Kokia graži diena keliauti į pragarą.
- Žinai, aš vis galvojau apie tai, kaip tu čia atsidūrei, - tarė Ema. -
Kaip grįžai į dabartį.
- Aha, - atsiliepiau. - Ir ką sugalvojai?
 - Logiškas tėra vienas paaiškinimas - nors ir tai ne per labiausiai.
Kai padarai mus vedė tais tuneliais ir perėjom į dabartį, tu irgi perė­
jai kartu su visais, užuot staiga likęs visiškai vienas tūkstantis devyni
šimtai kažkelintais, dėl to, kad panelė Peregrine kažkokiu būdu suge­
bėjo atsirasti šalia ir niekam nežinant padėjo tau tai padaryti.
- Net nežinau, Ema, tai labai... - Nesiryžau užbaigti, nenorėda­
mas pasirodyti šiurkštus. - Manai, kad ji buvo pasislėpusi tunelyje?
- Tik sakau, kad tai įmanoma. Mes nė nenumanom, kur ji tada
buvo.
- Padarų nelaisvėje. Kolas prisipažino!
- Nuo kada pradėjai tikėti bent vienu padarų žodžiu?
- Čia tu teisi, - sutikau. - Bet kai Kolas gyrėsi ją turintis, pama­
niau, jog tai teisybė.
- Galbūt... o gal jis taip pasakė norėdamas sugniuždyti mus, kad
pasiduotumėm. Juk jis mėgino įtikinti, kad pasiduotumėm jo ka­
riams, pameni?
- Teisybė, - susiraukęs pasakiau. Mano smegenys ėmė baidytis
bet kokių galimybių. - Gerai. Tarkim, kad panelė Pbuvo netoli mūsų
tunelyje. Kam jai vargti ir siųsti mane į dabartį kaip padarų belaisvį?
Mūsų telaukė antrųjų sielų netektis. Man būtų buvę kur kas geriau
likti įstrigusiam toje kilpoje.
Sekundę Ema atrodė nuoširdžiai suglumusi. Tada jos veidas nu­
švito, ir ji tarė:
- Nebent man ir tau lemta išvaduoti visus kitus. Gal tai tik jos
plano dalis.
- Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad pabėgsim nuo padarų?
Ema dirstelėjo akies krašteliu į Edisoną.
- Gal jai kas nors padėjo, - sukuždėjo ji.
Hm, ši hipotetinė įvykių seka darosi labai sunkiai tikėtina. -
Diliai įkvėpiau, kruopščiai apgalvodamas tolesnius žodžius. -
Suprantu, kad tu nori tikėti, jog panelė Peregrine yra laisva ir stebi
mus. Ir aš noriu...
- Noriu taip baisiai, kad net skauda, - tarė ji.
- Bet jei ji laisva, ar nebūtų su mumis kaip nors susisiekusi? Ir
jeigu jis į tai įsipainiojęs, - tyliai pratariau, linktelėdamas galva į Edi­
sono pusę, - ar nebūtų per tiek laiko užsiminęs?
- Nebūtų, jei yra prisiekęs tylėti. Turbūt per daug pavojinga kam
nors ką sakyti, netgi mums. Jei žinotumėm, kur yra panelė Peregrine,
ir jei kas nors kitas sužinotų, kad mes žinom, kankinami galėtumėm
ir palūžti...
- O jis tai nepalūžtų? - kiek per garsiai pasakiau, ir šuo pakėlė į
mus galvą; jo žandai ir liežuvis juokingai plevėsavo vėjyje.
- Eikit sau! - šūktelėjo jis. - Jau suskaičiavau penkiasdešimt še­
šias žuvis, nors pora galėjo būti ir skęstančios šiukšlės. Apie ką judu
šnibždatės?
- Ai, nieko, - atsakė Ema.
- Kažkodėl abejoju, - sumurmėjo jis, bet jo įtarumą greitai įveikė
instinktai - po sekundės jau kiauktelėjo: „Žuvis!“, ir jo dėmesys vėl
nukrypo į vandenį.
- Žuvis... žuvis... šiukšlė... žuvis...
Ema liūdnai nusijuokė.
- Tai visai beprotiška mintis, pati suprantu. Bet mano smegenys
yra vilčių kūrimo mašina.
- Labai džiaugiuosi, - atsakiau. - Nes maniškės - blogiausių
atvejų generatorius.
- Vadinasi, mudu vienas kitam reikalingi.
- Taip. Nors manau, kad ir iki šiol tai žinojom.
Valčiai tolygiai siūbuojant, mudu tai susiglausdavom, tai vėl atsi-
skirdavom.
- Ar tikrai nenorėtumėt verčiau leistis į romantišką kruizą? - pa-
siteiravo Šeronas. - Dar ne vėlu apsigalvoti.

->■
 - Tikrai, - atsakiau. - Mes vykdom misiją.
- Tada siūlyčiau atsidaryti dėžę, ant kurios sėdite. Anapus pri­
reiks to, kas joje yra.
Atkėlėm suoliuko viršų ir pamatėm didelį gabalą brezento.
- O kam jis skirtas? - paklausiau.
- Kad būtų po kuo drebėti iš baimės, - atsiliepė Šeronas ir pasu­
ko valtį į dar siauresnį kanalą su naujais, prabangiais kooperatiniais
daugiabučiais iš abiejų pusių. - Iki šiol sugebėjau jus paslėpti nuo
pašalinių akių, bet Akre mano apsauga neveikia - o visokie nemalo­
nūs tipai linkę prie įėjimo patykoti lengvo grobio. O jūs tikrai esate
lengvas grobis.
- Žinojau, kad kažką padarei, - pasakiau. - Joks turistas nė ne­
žvilgtelėjo į mus.
- Istorines baisybes saugiau stebėti, kai jų veikėjai nemato tavęs
paties, - paaiškino jis. - Juk negerai būtų, jeigu mano klientus pa­
grobtų vikingų plėšikai, tiesa? Tik pagalvokit, kaip kristų reitingai!
Greitai artėjom prie tokio lyg ir tunelio - po tiltu besidriekiančios
kanalo atkarpos, gal trisdešimties metrų ilgio, virš kurios stūksojo
į sandėlį ar seną malūną panašus pastatas. Iš tolimojo galo švietė
žydro dangaus ir raibuliuojančio vandens pusapskritimis. Per vidurį
vien tik tamsa. Visai galėjo būti įėjimas į kilpą - kaip ir bet kuri kita
mano matyta vieta.
Išvilkom brezentą, kuris užklojo pusę valties. Ema atsigulė šalia
manęs, ir mudu įsirangėm po juo, o tada užsitraukėm iki smakrų
kaip antklodę. Valčiai įslydus į tamsą po tiltu, Šeronas išjungė vari­
klį ir paslėpė jį po kitu, mažesniu brezentu. Tada atsistojo, atlenkė
dviejų dalių irklą ir panardino jį į vandenį iki pat dugno, o tada ilgais,
tyliais yriais ėmė stumtis pirmyn.
- Beje, - tarė Ema, - kas ten per „nemalonūs tipai“, nuo kurių
birim slėptis? Padarai?

71 -►
 - Ypatingųjų pasaulyje yra ir kitokio blogio, ne vien jūsų neken­
čiami padarai, - atsakė Šeronas, o jo balsas aidu atsimušė nuo tune­
lio sienų. - Oportunistas, apsimetantis draugu, nė kiek ne mažiau
pavojingas nei atviras priešas.
Ema atsiduso.
- Ar būtinai tau reikia visada taip mįslingai kalbėti?
- Žemyn galvas! - riktelėjo jis. - Ir tu, šunie.
Edisonas sušnarpštė po brezentu, o mudu užsitraukėm jį virš gal­
vų. Po apačia buvo tamsu ir karšta, be to, smarkiai dvokė mašinine
alyva.
- Bijot? - tamsoje sukuždėjo Edisonas.
- Ne per labiausiai, - atsakė Ema. - O tu, Džeikobai?
- Taip baisiai, kad galiu apsivemti. Edisonai?
- Žinoma, kad ne, - atsakė šuo. - Baikštumas nėra viena iš mano
veislės savybių.
Bet tada jis įsirangę tiesiai tarp Emos ir manęs, ir aš jutau, kaip
visas jo kūnas virpa.

* * *

Kai kurie perėjimai įvyksta greitai ir sklandžiai, tarsi važiuotum

greitkeliu, bet šįkart atrodė, lyg būtumėm atlėkę duobėta tarka ir vos
neapvirtę staigiame kalnų kelio posūkyje, o tada pasileidę skardžiu
tiesiai žemyn - ir visa tai begalinėje tamsoje. Kai pagaliau viskas bai­
gėsi, galva sukosi ir tvinksėjo. Įdomu, dėl kokio nematomo mecha­
nizmo vieni perėjimai būna sunkesni už kitus. Galbūt tiesiog kelionė
atitinka jos tikslą; ši priminė važiavimą bekele į laukinį kraštą, nes
kaip tik taip mes ir padarėm.
- Atvykom, - pranešė Šeronas.
- Visi sveiki? - paklausiau, apgraibom ieškodamas Emos rankos.

— — 72
 - Turim grįžti, - dejavo Edisonas. - Nes anapus palikau inkstus.
- Prašau patylėti, kol surasiu kokią nuošalią vietelę jums išlaipin­
ti - tarė Šeronas.
Neįtikėtina, kaip paaštrėja klausa, kai nieko nebematai. Gulėjau
tyliai po brezentu, užhipnotizuotas praeities pasaulio garsų, iš visų
pusių supančių mus. Iš pradžių buvo girdėti vien vandenį skrodžian­
tis Šerono irklas, bet greitai prisidėjo ir kiti garsai, visi kartu jie ėmė
piešti mano galvoje detalų paveikslą. Tas pastovus medžio teškeni­
mas į vandenį - tai su kaupu žuvies prikrautos valties irklai, pama­
niau. Įsivaizdavau, kad tie šūkaujantys balsai priklauso moterims,
persisvėrusioms per langus priešingose kanalo pusėse, džiaunan­
čioms ant virvės skalbinius ir besikeičiančioms paskalomis. Priešaky
skardžiai kvatojo vaikai ir lojo šuo, o tolumoje girdėjau dainuojant į
plaktukų ritmą: „Paklausyk, kaip taukši kūjis, paklausyk, kaip lenda
vinys!“ Netrukus jau įsivaizdavau narsius kaminkrėčius su skrybė­
lėm, drožiančius gatvėmis, pilnomis šiurkštaus žavesio ir žmonių,
kurie į savo dalią gyvenime žiūri su juoku ir daina.
Nieko nepadarysi. Viską, ką žinojau apie Viktorijos laikų lūšny­
nus, buvau išmokęs iš kičinio miuziklo pagal „Oliverį Tvistą“. Kai
man buvo dvylika, jį pastatė vietinė mėgėjų trupė, aš taip pat turėjau
vaidinti, našlaitį nr. 5, jei kam įdomu; bet mane apėmė tokia stipri
scenos baimė, kad apsimečiau pasigavęs rotavirusą, ir visą vaidinimą
stebėjau iš užkulisių, pasidėjęs tarp kojų kibirą.
Kad ir kaip ten būtų, kaip tik toks vaizdas stovėjo prieš akis, kai
Pastebėjau prie peties nedidelę skylę brezente - be abejo, žiurkių
Pagraužtą; šiek tiek pasisukęs įstengiau pro ją pažvelgti. Per kelias
sekundes džiugus miuziklo įkvėptas vaizdas ištirpo kaip Salvadoro
Dali paveikslas. Pirmasis mane pasitikęs siaubas buvo namai palei
kanalą, nors „namai“ - gal kiek per skambus žodis. Visoje jų susmu­
kusioje ir supuvusioje architektūroje nebuvo matyti nė vienos tiesios

73 - - » -------
linijos. Jie buvo panašūs į pavargusius kareivius, užmigusius rikiuo­
tėje; taip tankiai sugrūsti, kad atrodė, jog tiktai tarpusavio trintis ir
neleidžia jiems nuvirsti į vandenį - ir dar kaip rišamoji medžiaga
veikiantis juodas bei žalias purvas, storais, minkštais sluoksniais nu­
klojęs apatinius jų trečdalius. Priešais kiekvieną sukriošusį prieangį
stūksojo į galu pastatytą karstą panaši dėžė, bet tik išgirdęs stenėji­
mą ir pamatęs kažką pliumptelint po ja į vandenį supratau, kam ji
skirta ir kad tas ką tik girdėtas teškenimas sklido ne nuo irklų, o nuo
išviečių, kurios kaip tik ir tiekė jas pačias sutvirtinančią košę.
Moterys, šūkaujančios iš priešingų kanalo pusių, kaip ir įsivaiz­
davau, iš tikrųjų buvo persisvėrusios per langus, bet jos nedžiovė
skalbinių ir tikrai nesikeitė paskalomis, bent jau šiuo metu; dabar
jos svaidėsi įžeidinėjimais ir keiksmais. Viena mosavo nudaužtu bu­
teliu ir juokėsi girtu juoku, o kita laidė man sunkiai suprantamus
epitetus („Tu prasmirdusi kekšė, katra už skatiką atsigultų su pačiu
velniu!“); kiek ironiška, jei teisingai supratau, nes ji pati iki juosmens
buvo nuoga, ir neatrodė, kad jai rūpėtų, ar kas žiūri. Kai priplaukėm,
abidvi nutilo ir švilpimu nulydėjo Šeroną, bet šis nekreipė dėmesio.
Norėjosi kuo skubiau išmesti iš galvos tą vaizdą, bet jį pakeitė dar
baisesnis: priešais gauja vaikigalių tabalavo kojomis nuo gležno til­
telio, permesto per kanalą. Jie buvo už galinių kojų pririšę virve šunį
ir murkdė vargšelį į vandenį, kvatodami, kai jo desperatiškas lojimas
pavirsdavo burbuliavimu. Aš iš visų jėgų tvardžiausi, kad nenuspir-
čiau brezento ir nepradėčiau ant jų rėkti. Bent jau Edisonas jų nema­
tė; antraip jo nebūtų sulaikę jokie protiniai sugebėjimai, jis šoktų ant
jų iššieptais dantimis ir sugriautų visą priedangą.
- Matau, ką tu darai, - sumurmėjo man Šeronas. - Jei knieti pa­
sidairyti, palauk, tuoj priplauksim patį blogumą.
- Tu žiūri pro plyšį? - sukuždėjo Ema, bakstelėdama man.
- Galimas daiktas, - atsakiau tebežiūrėdamas.

— 74 - -->—
 Valtininkas ėmė mus tildyti. Ištraukęs irklą iš vandens, jis nuėmė
rankenos galą ir apnuogino trumpą peilį, o tada pakėlė jį ir, mums
plaukiant pro šalį, nupjovė berniūkščių virvę. Šuo pliumptelėjo į
vandenį ir apsidžiaugęs nuplaukė į šalin, o vaikėzai, staugdami iš
pykčio, puolė ieškoti, ką galėtų į mus mesti. Šeronas yrėsi toliau, visai
nekreipdamas dėmesio, kaip ir tada, kai praplaukėm pro moteris, kol
obuolio graužtukas nepraskriejo per kelis centimetrus nuo jo gob­
tuvo. Tada atsiduso, pasisuko ir ramiai atsmaukė gobtuvą - tik tiek,
kad veidą galėtų pamatyti berniukai, bet ne aš.
Kad ir ką jie ten pamatė, turbūt tai juos klaikiai išgąsdino, nes visi
klykdami nuskuodė nuo tilto, vienas taip greitai, kad pargriuvo ir
įkrito į fekalijų prisotintą vandenį. Tyliai juokdamasis, Šeronas pasi­
taisė gobtuvą ir vėl pasisuko į priekį.
- Kas atsitiko? - sunerimusi paklausė Ema. - Kas čia buvo?
- Velnio Akro pasisveikinimas, - atsakė Šeronas. - O dabar, jei
norite pasižiūrėti, kur esate, galite šiek tiek atsidengti veidus, o aš
per mums likusį laiką pasistengsiu kaip gidas atidirbti tuos auksinus.
Nusismaukėm brezentą iki smakrų, ir Ema su Edisonu aiktelėjo -
Ema turbūt dėl to, ką pamatė, o Edisonas, sprendžiant iš surauktos
nosies, dėl to, ką užuodė. Tai buvo neįtikėtina, iš visų pusių gryna
kanalizacija.
- Ilgainiui pripranti, - tarė Šeronas, žiūrėdamas į mano surauktą
veidą.
Ema griebė mane už rankos ir suvaitojo:
- Ak, koks siaubas...
Taip ir buvo. Dabar, kai regėjau šią vietą abiem akimis, ji atrodė
dar panašesnė į pragarą. Visi pamatai pamažu virto į košę. Beprotiš­
ki mediniai tilteliai, kai kur vos vienos lentos pločio, kryžiavosi virš
kanalo keliais aukštais kaip netaisyklingas voratinklis, o ant dvokian-
Ql4 krantų riogsojo kalnai šiukšlių, po kurias knaisiojosi vaiduokliški

75
siluetai. Visur vien juodi, geltoni ir žali atspalviai, purvo ir puvėsių
vėliava, nors daugiausia buvo juodų. Juoda spalva buvo padengusi
kiekvieną paviršių, nudažiusi kiekvieną veidą, visur juostomis kilo j
orą iš kaminų, o taip pat - ir tai atrodė dar grėsmingiau - iš toliau
stūksančių gamyklų, kurios kaip tik skelbė apie save baisiu dundesiu,
giliu, pirmykščių žmonių karo būgnus primenančiu garsu, tokiu ga­
lingu, kad drebėjo kiekvienas dar neišdaužtas langas.
- Tai, mano draugai, ir yra Velnio Akras, - prabilo Šeronas savo
saldžiu balsu, pakeltu tik tiek, kad girdėtume mes. - Tikrasis gyven­
tojų skaičius yra septyni tūkstančiai du šimtai šeši, oficialus skai­
čius - nulis. Miesto galingieji elgiasi labai išmintingai ir atsisako net
pripažinti jį egzistuojant. Žavusis vandens telkinys, kurio srovės kaip
tik esame nešami, vadinasi Karštinės Grioviu, o gamyklų nuotekos,
žmogiškasis kompostas ir gyvūnų lavonai, be perstojo plaukiantys į
jį, yra šaltinis ne vien jo kerinčio aromato, bet ir ligų protrūkių, tokių
reguliarių, kad galėtum pagal juos laikrodį nustatyti, ir tokių įspū­
dingų, kad visas šis rajonas vadinamas „Choleros sostine“.
- O vis dėlto... - Jis iškėlė juodo audeklo paslėptą ranką, rodyda­
mas į jauną mergaitę, leidžiančią kibirą į vandenį. - Daugumai šių
vargšų jis yra ir šaltinis, ir kanalizacija.
- Nejaugi ji ruošiasi j[gerti?] - pasibaisėjo Ema.
- Po kelių dienų, kai sunkiosios dalelės nusės, ji susems nuo pa­
viršiaus pačią švariausią dalį.
Ema atšlijo.
- Negali būti...
- Taip yra. Baisi tiesa, - abejingai tarė Šeronas, o tada ėmė to­
liau pyškinti faktus, tarsi skaitytų iš knygos. - Pagrindiniai piliečių
užsiėmimai yra šiukšlių rinkimas ir žmonių viliojimas į Akrą, kur jie
gauna per galvą ir yra apvagiami. Pramogaujama geriant pačius įvai­
riausius degius skysčius ir bliaunant iš visų plaučių dainas. Pagrindi-

— <- - - 76 —
nės eksportuojamos prekės - geležies šlakas, kaulų miltai ir skurdas.
Tarp dėmesio vertų objektų galima paminėti...
- Visai nejuokinga, - pertraukė Ema.
- Atsiprašau?
- Sakau, kad visai nejuokinga! Tie žmonės kenčia, o tu laidai apie
tai juokelius!
- Aš nelaidau juokų, - valdingai tarė Šeronas. - Aš suteikiu jums
vertingų žinių, galinčių išgelbėti gyvybes. Bet jeigu jums labiau pa­
tiktų nerti į šias džiungles su rožiniais akiniais...
- Ne, visai ne, - įsikišau. - Ji labai atsiprašo. Prašau tęsti.
Ema nutvilkė mane nepatenkintu žvilgsniu, o aš atsakiau tuo pa­
čiu. Dabar ne metas reikalauti politinio korektiškumo, net jei Šerono
kalbos ir šiek tiek ciniškos.
- Tyliau jūs, dėl Hado meilės, - susierzinęs perspėjo Šeronas. -
Taigi, kur sustojau? Tarp dėmesio vertų objektų galima paminėti
Šv. Rutledžo pamestinukų kalėjimą, pažangaus mąstymo sukurtą
įstaigą, įkalinančią našlaičius, dar nesulaukusius progos įvykdyti
nusikaltimą, ir sutaupančią visuomenei galybę vargo ir pinigų; Šv.
Barnabo prieglaudą lunatikams, sukčiams ir vandalams, kuri veikia
kaip ambulatorija ir beveik nuolat yra tuščia; Rūkstančią gatvę, lieps­
nojančią jau aštuoniasdešimt septynerius metus, kilus požeminiam
gaisrui, kurio niekas nesivargino užgesinti. O, - tarė jis, rodydamas į
Pajuodavusį tarpą tarp namų ant kranto. - Štai vienas jos galas, kaip
matote, sudegęs iki pelenų.
Tenai dirbo keli vyrai - kalė vinis į medinį karkasą, tikriausiai
naujo namo, pamaniau, o kai pamatė mus, sustojo ir šūktelėjo Šero-
П ц 1„sveikas“, šis tik formaliai pamojo, tarsi šiek tiek susigėdęs.
““Tavo draugai? - paklausiau.
Tolimi giminės, - sumurmėjo. - Kartuvių statymas yra tradici-
nis mūsų šeimos užsiėmimas...

77
 - Kieno statymas? - paklausė Ema.
Jam nespėjus atsakyti, vyrai grįžo prie darbo ir mojuodami plak­
tukais garsiai užtraukė: „Paklausyk, kaip taukši kūjis, paklausyk, kaip
lenda vinys! Koks džiaugsmas kartuves statyt, vaistą nuo visų ligų!“
Jei nebūčiau buvęs taip baisiai persigandęs, būčiau susijuokęs.

* * *

Tolygiai plaukėm Karštinės Grioviu. Lyg suspausti mus norinčios

rankos, jos krantai su kiekvienu Šerono yriu vis artėjo ir artėjo; kar­
tais kanalas susiaurėdavo tiek, kad tilteliai pasidarydavo nebereika­
lingi - galėjai peršokti per vandenį nuo stogo ant stogo; pilkas dangus
tebuvo plyšelis tarp namų, o apačioje viskas skendėjo niūrioje priete­
moje. Ir visą laiką Šeronas tarškėjo kaip gyvas vadovėlis. Vos per ke­
lias minutes jis spėjo papasakoti apie Velnio Akre vyraujančias madas
(populiarūs vogti perukai, pakabinti ant diržui laikyti skirtų kilpų),
jo bendrą vidaus produktą (stabiliai neigiamą) ir jo apgyvendinimo
istoriją (pirmoje dvylikto amžiaus pusėje jį įkūrę inovatyvūs kirminų
augintojai). Kaip tik ruošėsi nerti į architektūros subtilybes, kai Edi­
sonas, kuris visą tą laiką muistėsi šalia manęs, galų gale jį nutraukė.
- Panašu, kad tu žinai kiekvieną smulkmeną, susijusią su šia velnio
skyle, tik ne tai, iš ko mes galėtumėm turėti bent mažiausios naudos.
- Pavyzdžiui? - paklausė Šeronas, o jo kantrybės siūlas dar su­
plonėjo.
- Kuo čia galima pasitikėti?
- Absoliučiai niekuo.
- Kaip rasti šioje kilpoje gyvenančius ypatinguosius? - paklausė
Ema.
- Geriau jų neieškokit.
- Kur padarai laiko mūsų draugus? - paklausiau.

-- 78 ---
 - Verslui nieko gero neatneša tokių dalykų žinojimas, - ramiai
atsakė Šeronas.

- Tada paleisk mus iš šitos prakeiktos valties, ir mes patys jų ieš­

kosim! - pasakė Edisonas. - Mes gaištam brangų laiką, o tavo be­
galinis monologas mane migdo. Mes nusisamdėm valtininką, o ne
mokytoją!
Šeronas atsikrenkštė.
- Reikėtų už tokį įžūlumą išversti jus tiesiai į Griovį, bet tada ti­
krai nebegaučiau tų auksinų, kuriuos jūs man skolingi.
- Auksinų! - Ema kuo tikriausiai nusispjovė iš pasišlykštėjimo. -
0 kaip tavo gentainių ypatingųjų gyvybės? O kaip ištikimybe!
Šeronas nusijuokė.
- Jei man rūpėtų tokie dalykai, jau seniai būčiau negyvas.
- Ir ar nebūtų tada mums visiems geriau, - sumurmėjo Ema ir
nusigręžė.
Besikalbant apie mus ėmė vyniotis miglos čiuptuvai. Jie nė tru­
pučio nepriminė pilkų Kairnholmo rūkų - tai buvo geltonai ruda
migla, spalvos ir konsistencijos visai kaip moliūgų sriuba. Staigus
jos atsiradimas Šeroną, atrodo, suneramino, o matomumui į priekį
suprastėjus, jis ėmė staigiai dairytis į kairę ir į dešinę, tarsi lauktų
bėdos - arba ieškotų, kur mus paleisti.
- Velnias, velnias, velnias, - murmėjo jis. - Blogas ženklas.
~ Tai tik rūkas, - tarė Ema. - Jis mums nebaisus.
- Man irgi, - atsiliepė Šeronas, - bet tai ne rūkas. Tai ūkas, ir
jis žmogiškos kilmės. Blogi dalykai dedasi ūkuose, ir mes turim kuo
greičiau iš jo ištrūkti.
Jis sušnypštė, kad prisidengtume, ir mes paklausėm. Aš grįžau
prie savo skylės. Netrukus iš ūko išlindo valtis ir praplaukė visai šalia
1 Priešingą pusę. Vyras irklavo, o moteris sėdėjo ant suoliuko, ir nors
Peronas pasakė „labą rytą“, jie tik spoksojo į mus tylomis - tol, kol

79 - э -----
gerokai nutolo ir juos vėl prarijo ūkas. Tyliai burbėdamas, Šeronas
nusuko valtį link kairiojo kranto ir mažytės prieplaukos, kurią vos
įžiūrėjau. Bet kai išgirdom ant lentų žingsnius ir tylų murmesį, Šero­
nas staigiai užgulė irklą ir atsistūmė atgal.
Vis plaukiojom zigzagais, ieškodami vietos išlipti, bet kai priartė-
davom prie kranto, Šeronas vis pastebėdavo ką nors, kas jam nepa­
tikdavo, ir atsistumdavo.
- Maitvanagiai, - burbėjo jis. - Visur vien maitvanagiai...
Aš pats nemačiau nė vieno, kol nepraplaukėm pro susmukusį til­
telį, per kurį kaip tik ėjo žmogus. Mums priartėjus, vyras sustojo ir
pažvelgė žemyn. Jis išsižiojo ir giliai įkvėpė, - pamaniau, kad šauksis
pagalbos, - bet vietoj balso iš burnos į mus kaip vanduo iš ugniage­
sių žarnos išsiveržė tiršti gelsvi dūmai.
Išsigandęs sulaikiau kvapą. Ar tai nuodingos dujos? Bet Šeronas
nepuolė nei dengtis veido, nei siekti kaukės, - jis tik kartojo: „velnias,
velnias, velnias“, - o vyro išpūsti dūmai ėmė aplink mus raitytis ir,
susilieję su ūku, matomumą sumažino iki nulio. Po kelių sekundžių ir
vyras, ir tiltas, ant kurio jis stovėjo, ir abu krantai paskendo migloje.
Atsidengiau veidą (vis tiek mūsų niekas nepamatys) ir tyliai pra­
tariau:
- Kai sakei, kad jis žmogiškos kilmės, maniau, kad turi omeny
smogą iš gamyklų, o ne tiesiogine prasme...
- Oho, - tarė Ema nusiklojusi. - Kam jis skirtas?
- Maitvanagiai užleidžia ant teritorijos ūką, kad paslėptų savo
veiklą, - paaiškino Šeronas, - ir apakintų aukas. Jūsų laimei, aš nesu
lengva auka. - Jis ištraukė savo ilgąjį irklą iš vandens, pakėlė jį mums
virš galvų ir galu palietė medinį akies obuolį pirmagalyje. Akis nušvi­
to ir kaip rūko žibintas perskrodė ūką. Tada jis vėl panardino irklą į
vandenį ir, smarkiai užgulęs, iš lėto ėmė sukti valtį, brėždamas savo
lempa apskritimą.

— *----- 80 --------------------- *—
 - Bet jei jie sugeba taip padaryti, - tarė Ema, - vadinasi, jie ypa­
tingieji, tiesa? O jeigu ypatingieji, tai gal ir draugai.
- Tie, kurių širdys tyros, netampa griovio piratais, - atsakė Še-
ronas, o tada nustojo sukti valtį, nes mūsų žibintas apšvietė kitą lai­
vą. - Vilką mini...
Mes juos regėjom ganėtinai aiškiai, o jie patys kol kas matė vien
tik šviesos aureolę. Tai nesuteikė itin didelio pranašumo, bet nors
galėjom juos įvertinti prieš sulįsdami atgal po brezentu. Valtyje,
maždaug dvigubai didesnėje nei mūsiškė, buvo du vyrai. Vienas val­
dė vos girdimą išorinį variklį, o kitas laikė kuoką.
- Jeigu jie tokie pavojingi, - sukuždėjau, - tai kodėl stovim ir
laukiam, kol jie atplauks.
- Mes jau per giliai Akro viduje, kad galėtumėm nuo jų pabėgti,
bet aš tikriausiai sugebėsiu išsiderėti, kad praleistų.
- O jei nesugebėsi? - paklausė Ema.
- Tada jums gali tekti išsimaudyti.
Ema dirstelėjo į tirštą vandenį ir tarė:
- Geriau mirsiu.
- Čia jau jūsų reikalas. O dabar, vaikai, siūlau pranykti ir nekrus­
telėti nė raumenėlio.
Mes vėl užsiklojom brezentu. Netrukus pasigirdo žvalus balsas:
- Sveikas, valtininke!
- Sveikas, - atsiliepė Šeronas.
Girdėjau vandens paviršiumi braukiamą irklą, o tada mane su­
purtė, kitai valčiai trinktelėjus į mūsiškę.
- Kokių reikalų čia turi?
- Tik plaukioju savo malonumui, - nerūpestingai atsakė Šeronas.
- Tikrai puiki diena pasiirstyti! - pasakė vyras ir nusijuokė.
Antrasis nebuvo nusiteikęs juokauti.
- Kas te po skuduru? - suurzgė sunkiai suprantama tartimi.

81 >-----
 - Mano vieno reikalas, ką vežuosi savo valtyje.
- Visks, kas plauk Karštinės grioviu, yr mūsų, reikals.
- Senos virvės ir šiaip šlamštas, jei taip jau parūpo, - atsakė Še-
ronas. - Nieko įdomaus.
- Tada tu nieko prieš, jei pasižiūrėsim, - pasakė pirmasis vyras.
- O kaip mūsų susitarimas? Argi nesumokėjau jums šį mėnesį?
- Koks te dar susitarims, - atkirto antrasis. - Padarai mok pen-
kisyk daugiau už gražų, riebų peniukšlį. Kas praleid peniukšlį... tam
duobė, a dar blogiau.
- Kas gali būti blogiau už duobę? - nusistebėjo pirmasis.
- Geriau i nežinot.
- Nagi, gerbiamieji, nedarykim kvailysčių, - tarė Šeronas. - Gal­
būt pats laikas susitarti iš naujo. Galiu pasiūlyti ne blogesnę sumą
negu bet kas kitas...
Peniukšlį. Aš visas drebėjau, nors oras po brezentu buvo tvankus
nuo Emos greitai kaistančių rankų. Vyliausi, kad jai neprireiks jomis
pasinaudoti, bet vyras laikėsi savo, ir aš bijojau, kad valtininko plepa­
lai ilgai jų nesuturės. Tačiau kova reikštų pralaimėjimą. Net jei pavyk­
tų įveikti vyrus valtyje, visur pilna maitvanagių, kaip Šeronas ir sakė.
Įsivaizdavau, kaip jie buriasi į krūvą, - vejasi mus valtimis, šaudo į
mus nuo krantų ir šokinėja ant mūsų nuo tiltelių, - ir ėmiau stingti iš
baimės. Aš labai, labai nenorėjau išsiaiškinti, ką reiškia „peniukšlis“.
Bet tada išgirdau vilties teikiantį garsą, - perduodamų monetų
žvangėjimą, - ir antrasis vyras pasakė:
- O je, tai babkių! Su tiek galiu išeit į pensiją Ispanijoj...
Bet kai tik viltys sukilo, papilvėje pajutau seniai pažįstamą skaus­
mą, ir supratau, kad jis pamažu augo jau kurį laiką. Iš pradžių tai
buvo tik kirbėjimas, tada ėmė mausti, o dabar skausmas paaštrėjo -
aiškus ženklas, kad netoliese kiauramėklė.
Ir ne bet kokia. Mano kiauramėklė.

-- 82 ------------------------- ----
 Tas žodis iššoko visiškai netikėtai. Mano. O gal viskas atvirkščiai.
Gal aš buvau jos.
Nė vienas variantas neužtikrino saugumo. Numaniau, kad ji gei­
džia mane nužudyti lygiai taip pat baisiai kaip ir bet kuri kita kiaury­
mė, bet kažkas laikinai tą troškimą užblokavo. Tas pats paslaptingas
reiškinys, prilipdęs kiaurymę prie manęs ir sukalibravęs mano paties
kompasą rodyti į ją - ir kaip tik dabar šis kompasas rodė man, kad
kiaurymė netoli ir vis artėja.
Kaip tik spės mus demaskuoti ir pražudyti - arba pati užmuš.
Tvirtai nusprendžiau,, kad jei pavyks saugiai nusigauti į krantą, pir­
miausia atsikratysiu jos visiems laikams.
Tačiau kur ji? Jei taip arti, kaip atrodo, tai ji turėtą būti Griovy­
je, o aš tikrai būčiau išgirdęs, kaip padaras su septyniomis galūnė­
mis plaukia krūtine. Tada adata pasisuko, jos galiukas nėrė žemyn,
ir aš supratau, - galima sakyti, net pamačiau, - kad ji po vandeniu.
Atrodo, kiaurymėms nebūtina labai dažnai kvėpuoti. Po sekundės
pasigirdo nedidelis dunkstelėjimas - ji įsikibo į valties dugną. Mes
visi krūptelėjom jį išgirdę, bet tik aš žinojau, ką reiškia šis garsas.
Norėjau perspėti draugus, bet reikėjo gulėti ramiai, nors jos tūnojo
vos už kelią centimetrą, kitapus dugno lentą.
- Kas čia buvo? - išgirdau klausiant pirmąjį vyrą.
- Aš nieko negirdėjau, - sumelavo Šeronas.
„Paleisk, - suvapėjau vien lūpomis. - Plauk šalin ir palik mus
ramybėje.“ Bet tik išgirdau kažką braukiant per medį. Įsivaizdavau,
kaip ji graužia valties dugną savo ilgais dantimis.
- Aiškiai girdėjau, - tarė antrasis vyras. - Regai, valtininks laiko
rnus durniais!
- Turbūt tu teisus, - pritarė pirmasis.
- Užtikrinu jus, nieko panašaus, - gynėsi Šeronas. - Čia ta nie-
kam tikusi mano valtis. Jau seniai laikas taisyti.
 - Nieko nebus, susitarimas atšaukiamas. Rodyk, ką ten turi.
- O gal leistumėt man padidinti siūlymą? - toliau mėgino Šero-
nas. - Tarkim, kad tai bus jums priedas už supratingumą.
Vyrai pusbalsiu pasitarė.
- Jei mes praleidžiam, o kas kits pagaun jį su peniukšliais, tai
mum duobė.
- Arba dar blogiau.
„Šalin, šalin, ŠALIN“, - maldavau kiaurymės angliškai.
„Dun, dun, DUN“, - smūgiais į dugną atsakė ji.
- Trauk tą skudurą, - pareikalavo pirmasis vyras.
- Gerbiamasis, jei tik palūkėtumėte.
Bet vyrai nebesileido į kalbas. Mūsų valtis susvyravo lyg kam į
ją įlipus: Pasigirdo šūksniai, o tada žingsniai prie mūsų galvų, jiems
pradėjus stumdytis.
„Nebėra prasmės slėptis“, - pamaniau, o ir anie du, atrodo, buvo
tos pačios nuomonės. Mačiau, kaip raudonai švytintys Emos pirštai
ėmė siekti brezento krašto.
- Skaičiuoju iki trijų, - sukuždėjo ji. - Pasirengę?
- Kaip lenktyninis žirgas, - suurzgė Edisonas.
- Pala, - pasakiau. - Pirmiausia, žinokit, kad po valtim yra...
Tada brezentas buvo nuplėštas, o aš taip ir nebaigiau šio sakinio.

* * *

Toliau įvykiai klostėsi greitai. Edisonas įkando į brezentą atitrauku­

sią ranką, o Ema smogė jos savininkui, deginančiais pirštais kliudy­
dama veidą. Jis kaukdamas žengė atatupstas ir įvirto į vandenį. Še-
ronas per pasistumdymą buvo pargriautas, o dabar antrasis vyras
stovėjo palinkęs virš jo su kuoka. Edisonas pašoko ir sukando jam
koją. Kol įsibrovėlis mėgino šunį nusipurtyti, Šeronas spėjo atsistoti

-- 84 »--
įr vožti jam į pilvą. Vyras susirietė, o Šeronas klastingu irklo judesiu
jį nuginklavo.
Vyras nusprendė sprukti, kol dar gali, ir šoko atgal į savo valtį.
Šeronas numetė brezentą, dengiantį pakabinamą variklį, truktelėjo
užvedimo trosą, ir mūsų valtis purpsėdama atgijo, bet tuo pat metu
iš ūko atlėkė trečia. Viduje buvo dar trys vyrai, vienas su senoviniu
pistoletu, kurį buvo nutaikęs tiesiai į Emą.
Riktelėjau jai, kad gultų ant grindų, ir pats parverčiau; kaip tik
tada pistoletas trakštelėjo ir paleido baltų dūmų kamuolį. Tada vyras
jį nukreipė į Šeroną; jis paleido akceleratoriaus svirtį ir iškėlė rankas.
Manau, taip mums viskas ir būtų pasibaigę, jei man iš gerklės šniokš­
damas nebūtų pasipylęs srautas keistų žodžių, skambių, užtikrintų ir
svetimų mano ausiai.
- Nuskandink jų valtį! Pasinaudok liežuviais ir nuskandink jų
valtį!
Po pusės sekundės - tiek laiko truko, kol visi atsisuko ir įsiste­
beilijo į mane - kiaurymė paleido mūsų dugną ir puolė liežuviais
kitą valtį. Jie šovė iš vandens, apsivijo apie paskuigalio iškyšą ir taip
truktelėjo, kad valtis padarė atbulinį kūlverstį ir išmetė visus tris ke­
leivius lauk.
Du iš jų apvirtusi valtis apvožė.
Šeronas galėjo pasinaudoti proga ir spausti akceleratorių, bet sto­
vėjo sustingęs nuo šoko, tebelaikydamas pakėlęs rankas.
O ir gerai. Šiaip ar taip, aš dar su jais nebaigiau.
- Šitą, - įsakiau žiūrėdamas į vandenyje maskatuojantį šaulį.
Atrodo, kiaurymė girdėjo mane ir po vandeniu, nes po akimirkos
^ras suklykė, pažiūrėjo žemyn ir buvo įtrauktas - taip ėmė ir prany­
ko, - o vanduo toje vietoje iškart paraudo.
- Neliepiau jų suėsti! - pridūriau angliškai.
- Ko tu lauki? - Ema šūktelėjo Šeronui. - Spausk!
 - Taip, taip, aišku, - išlemeno valtininkas. Nusipurtęs stingulį,
jis nuleido rankas ir užgulė akceleratorių. Variklis sudūzgė, Šeronas
nukreipė vairą, ir valtis mažu spinduliu apsisuko, o Ema, Edisonas
ir aš suvirtom į vieną krūvą. Valtis truktelėjusi šovė pirmyn, ir mes
pasileidom per ūko sūkurius ten, iš kur atplaukėm.
Ema pažvelgė į mane, o aš pažvelgiau į ją, ir nors nieko nesigir­
dėjo per variklį ir kraujo tvinksėjimą ausyse, man pasirodė, kad jos
veide matyti ir baimė, ir jaudulys, - jos žvilgsnis tarsi sakė: „Tu, Džei-
kobai Portmanai, esi ir nuostabus, ir siaubingas.“ Bet kai ji galiausiai
iš tikrųjų prabilo, iš lūpų perskaičiau tik vieną žodį: „Kur?“
Iš tiesų, kur ji? Vyliausi, kad spėjom pabėgti nuo kiaurymės jai
tebedorojant Griovio piratą, bet pilvas sakė, kad ji tebėra arti ir seka
mus, greičiausiai įsikibusi vienu iš liežuvių.
„Arti“, - atsakiau jai lūpomis, o ji trumpai linktelėjo: „Gerai.“
Palingavau galva. Kodėl ji nebijo? Nejaugi nesupranta, kaip tai
pavojinga? Kiaurymė ką tik paragavo šviežio kraujo ir turėjo palikti
nebaigtą valgį. Kas žino jos įsiūtį? Bet tasai žvilgsnis. Vien ta kreiva
šypsenėlė suteikė man jėgų, ir aš pasijutau visagalis.
Sparčiai artėjom prie tilto ir ūką skleidžiančio ypatingojo. Jis lau­
kė mūsų, pasilenkęs taikėsi į mus šautuvu, kurio vamzdį buvo pasi­
dėjęs ant turėklo.
Mes staigiai pritūpėm. Išgirdau du šūvius. Pakėlęs galvą pama­
čiau, kad visi sveiki.
Dabar plaukėm po tiltu. Tuoj būsim kitoje pusėje, ir jis vėl galės
šauti. Negalėjau to leisti.
Apsigręžiau ir kiaurymių kalba sušukau: „Tiltą!“; ji, regis, tiksliai
suprato, ko aš noriu. Du liežuviai, neįsikabinę į mūsų valtį, šovė į
viršų ir su šlapiu pliaukštelėjimu apsisuko apie gležnas tilto atramas.
Visi trys liežuviai išsivyniojo ir stipriai įsitempė kaip guminės juos-
tos, sudarydami trikampį. Kiaurymė išnėrė iš vandens ir pakibo lyg
jūros žvaigždė tarp valties ir tilto.

----- - - 86 - — *-----
 Valtis sulėtėjo taip staigiai, kaip išmetus inkarą; visi sugriuvom
į priekį ant grindų. Tiltas sugirgždėjo ir susiūbavo, o ypatingasis
susverdėjo ir pametė šautuvą. Pamaniau, jau tikrai, arba tiltas neiš­
laikys, arba kiaurymė, - ji žviegė kaip per pusę plėšiamas paršas, -
bet kai ypatingasis pasilenkė paimti ginklo, atrodė, kad tiltas vis
dėlto išlaikys, o tai reiškia, kad veltui iššvaisčiau visą mūsų greitį,
pavirtom stovinčiu taikiniu.
- Paleisk! - surikau kiaurymei, šįsyk jos kalba.
Ji nepaleido - nė už ką nesiruošė manęs palikti. Todėl nubėgau į
galą ir persisvėriau per valties kraštą. Štai vienas iš jos liežuvių, apsi­
vijęs apie vairą. Prisiminęs, kaip sykį Ema rankos prisilietimu priver­
tė kiaurymės liežuvį paleisti jos kulkšnį, nusitempiau ją į paskuigalį
ir liepiau įkaitinti vairą. Ji taip ir padarė, - vos neišvirto lauk, - o
kiaurymė sucypė ir mus paleido.
Tai buvo tarsi šūvis iš timpos. Kiaurymė nuskrido ir su baisiu
trenksmu tėškėsi į tiltą; visa svyruojanti konstrukcija sulūžo ir nu­
garmėjo į vandenį. Tuo pat metu valties galas nusileido, o sraigtas,
vėl atsidūręs vandenyje, švystelėjo mus į priekį. Taip staigiai, kad
suvirtom kaip kėgliai. Šeronas sugebėjo sučiupti vairą ir atsistojęs
staigiai pasuko, kad neatsitrenktumėm į kanalo sieną. Nuskriejom
pačiu Griovio viduriu, palikdami iš paskos juodame vandenyje vagą.
Sėdėjom pasilenkę, jei kartais atlėktų dar kulkų. Didžiausias pa­
vojus, regis, buvo praėjęs. Maitvanagiai buvo kažkur užpakaly, ir aš
sunkiai įsivaizdavau, kad jie dabar galėtų mus pagauti.
Sunkiai alsuodamas, Edisonas paklausė:
- Čia tas pats sutvėrimas, kurį sutikom metro?
Susigriebiau, kad vis dar esu sulaikęs kvapą, ir iškvėpiau, o tada
palinksėjau. Ema laukė, kad ką pasakyčiau, bet aš pats dar nebuvau
sPėjęs visko apdoroti, o nuo tokių keistų įvykių dilgsėjo kiekvie­
n s nervas. Viena buvo aišku: šįkart aš ją beveik pričiupau. Atrodė,
tarytum kiekvieną sykį vis giliau ir giliau įlįsčiau į kiauramėklės cen­
trinę nervų sistemą. Vis lengviau ir lengviau buvo tarti žodžius, jų
skambesys vis mažiau rėždavo ausį ir sulaukdavo vis mažiau pasi­
priešinimo iš kiauramėklės. Bet vis tiek, jausmas toks, lyg laikytum
tigrą už šuns pavadėlio. Bet kurią akimirką ji galėjo apsigręžti ir su­
ėsti mane ar bet kurį iš mūsų. Tačiau kol kas, dėl man nesuvokiamų
priežasčių, taip nepadarė.
Galbūt, pamaniau, dar sykis kitas, ir man pavyks galutinai ją su­
valdyti. O tada... tada... Dieve tu mano, čia tai bent mintis.
Tada niekas mūsų nesustabdytų.
Atsisukęs pažvelgiau į dulkių verpetus, kur ką tik buvo statinys.
Stebėjau vandenyje plūduriuojančius tilto griuvėsius, laukdamas,
kad į paviršių išlįstų galūnė, bet nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų,
vien tik sūkuriuojančios šiukšlės. Pamėginau pasitelkti kitus pojū­
čius, bet pilvas nieko nebesakė, jis buvo išsunktas. Tada užpakaly
užsitraukė ir vaizdą paslėpė purvina migla.
Kaip tik tada, kai man prisireikė pabaisos, ji įsigudrino gauti galą.

* * *

Valtis sulingavo - Šeronas atleido akceleratorių ir pasuko per lėtai

besisklaidantį ūką į dešinę, link baisių daugiabučių. Jie stovėjo prie
pat vandens ir sudarė vieną ištisą sieną, primenančią ne tiek namo
šoną, kiek išorinę labirinto ribą, niūrią kaip tvirtovė, į kurią patekti
buvo galima tik nedaugelyje vietų. Iš lėto plaukėm ir ieškojom įėji­
mo. Tai Ema galop vieną tokį pastebėjo, nors aš tik prisimerkęs įžiū­
rėjau, kad tai ne vien šešėlių žaismas.
Pavadinti tai gatvele būtų buvę pernelyg skambu. Tai buvo tarpek­
lis, siauras kaip peilio ašmenys, vos pečių platumo ir penkiasdešimt
kartų tiek aukštumo, o įėjimas buvo paženklintas apsamanojusiom
kopėčiom, tiesiog varžtais prisuktom prie krantinės. Viduje beveik
nieko nesimatė, koridorius tuoj užsirietę ir paskendo tamsoje, nie­
kad neprasklaidomoje saulės.
- Kur jis veda? - paklausiau.
- Kur angelai nekelia kojos*, - atsakė Šeronas. - Negalvojau jūsų
čia išlaipinti, bet dabar nelabai yra iš ko rinktis. Ar jūs tikrai nenorė­
tumėt visai palikti Akro? Dar ne vėlu.
- Tikrai, - vienu balsu atsakė Ema su Edisonu.
Aš pats mielai būčiau apsvarstęs šį klausimą - bet jau vėlu buvo
gręžtis atgal. „Išvaduosim juos arba žūsim mėgindami“, - taip buvau
pasakęs kažkada pastarosiomis dienomis. Metas tesėti.
- Tai sveiki atvykę, - sausai pratarė Šeronas. - Jis išsitraukė iš
po savo sėdynės virvę, permetė per kopėčias ir pritraukė valtį prie
kranto. - Prašau visų išlipti. Atsargiai. Pala, aš pirmas.
Šeronas vikriai užsikorė išsikišusiais kopėčių skersiniais kaip
žmogus, jau ne sykį taip daręs. Tada priklaupė ir ištiesęs ranką padė­
jo užkopti mums. Pirma lipo Ema, tada aš padaviau neramų ir spur­
dantį Edisoną, o galiausiai, kadangi buvau kvailas ir išdidus, ėmiau
lipti kopėčiomis be Šerono pagalbos ir vos nenuslydau.
Kai tik visi saugiai atsidūrėm sausumoje, Šeronas pradėjo leistis
atgal į valtį. Variklį buvo palikęs veikiantį.
- Pala pala, - tarė Ema. - O kur tu susiruošei?
- Lauk iš čia! - atrėžė Šeronas. - Gal malonėtumėte numesti
man virvę?
- Tai jau ne! Pirma turėsi parodyti mums kelią. Mes nė nenuma­
nom, kur esam!
- Sausumos turais aš neužsiimu. Esu tiktai vandens gidas.
Pirmoji angliško posakio „Kur angelai nekelia kojos, kvailiai puola iš­
degę akis {Fools rush in where angelsfear to thread)“ dalis. Pirmasis
pavartojo Aleksanderis Popas (Alexander Pope) „Esė apie kritiką“.

89 — *-----
 Persimetėm apstulbusiais žvilgsniais.
- Bent jau patark, kur eiti! - maldavau jo.
- O dar geriau, duok žemėlapį, - tarė Edisonas.
- Žemėlapį! - sušuko Šeronas, tarsi kvailesnio dalyko nebūtų gir­
dėjęs. - Velnio Akre daugiau vagių skersgatvių, žmogžudžių tunelių
ir neteisėtų landynių negu bet kur pasaulyje. Koks čia gali būti že­
mėlapis?! O dabar nustokit elgtis kaip vaikai ir paduokit man virvę.
- Neduosim, kol nepasakysi mums ko nors naudingo! - tarė
Ema. - Vardą ko nors, į ką galima būtų kreiptis pagalbos - kas ne­
parduotų mūsų padarams!
Šeronas užsikvatojo.
Ema sunėrė rankas ant krūtinės.
- Nors vienas turi būti.
Šeronas nusilenkė.
- Kaip tik su juo ir kalbate!
Tada nulipo kopėčiomis iki pusės ir išplėšė Emai iš rankų virvę.
- Gana. Sudie, vaikai. Esu beveik tikras, kad daugiau nesusitiksim.
Tada įlipo į valtį - ir tiesiai į vandenį iki kulkšnies. Sucipo kaip
mergaitė ir pasilenkė pažiūrėti. Atrodo, kad kulkos, aplenkusios mū­
sų galvas, pramušė dugne keletą skylių, ir valtis ėmė leisti vandenį.
- Matot, ką padarėt! Mano valtis kiaura kaip rėtis!
Ema sužaibavo akimis.
- Ką mes padarėm?
Šeronas greitai apžiūrėjo valtį ir įvertino, kad žala rimta.
- Dabar negaliu iš čia ištrūkti! - dramatišku balsu pareiškė, tada
išjungė variklį, sulankstė savo ilgąjį irklą iki lazdelės dydžio ir vėl už­
sikorė kopėčiomis.
- Einu ieškoti meistro, kuris galėtų pataisyti mano laivelį, - mes­
telėjo jis, prasibraudamas pro mus. - Ir neleisiu jums manęs sekioti.
Vorele nuėjom iš paskos.
 - О kodėl gi? - šaižiai riktelėjo Ema.
- Nes jūs užkeikti! Nešat nelaimes! - Šeronas pamosikavo sau už
nugaros, tarsi vaikydamas muses. - Eikit sau!
- Ką reiškia eikit sau?
Ji pabėgėjo kelis žingsnius į priekį ir sučiupo už jo apsiausto alkū­
nės. Jis staigiai apsisuko ir ištraukė ranką, ir akimirką jau galvojau,
kad tuoj smogs jai. Įsitempiau, pasirengęs šokti, bet jo ranka taip ir
liko kyboti ore, kaip perspėjimas.
- Šiuo maršrutu esu keliavęs nesuskaičiuojamą daugybę sykių, ir
nė karto nebuvau užpultas Griovio piratų. Nė karto nėra tekę išsi­
duoti ir pasinaudoti benzininiu varikliu. Ir niekada, niekada niekas
nėra sugadinęs man valties. Iš jūsų daugiau bėdos nei naudos, ir ne­
noriu daugiau turėti su jumis jokių reikalų.
Kol jis kalbėjo, nužvelgiau tolyn vedantį koridorių. Akys dar ne­
buvo spėjusios iki galo prisitaikyti prie tamsos, bet vis tiek reginys
buvo baisus: koridorius vingiavo ir šakojosi kaip labirintas, sienose
lyg iškritę dantys žiojėjo angos be durų, ir visur buvo pilna grėsmin­
gų garsų - kuždesių, girgždesių ir skubių žingsnių. Jau dabar jutau
mus stebinčias alkanas akis ir apnuoginamus peilius.
Negalėjom pasilikti čia vieni. Nieko neliko, tik maldauti.
- Sumokėsim dvigubai, - prižadėjau.
- Ir pataisysim valtį, - pridūrė Edisonas.
- Nerūpi man tie jūsų sumauti skatikai! - atrėžė Šeronas. - Argi
nematot, kad aš žlugęs? Kaip aš dabar galėsiu sugrįžti į Velnio Akrą?
Manot, kad maitvanagiai kada nors leis man čia plaukioti, kai mano
klientai du iš jų nužudė?
- O ką mes turėjom daryti? - paklausė Ema. - Juk reikėjo gintis!
- Tik neapsimetinėkit. Tikrai būtumėm susitarę, jei ne tas...
tos... - Šeronas atsisuko į mane, o jo balsas virto šnabždesiu: - Galė-
)°t ir anksčiau perspėti, kad veikiat išvien su nakties išperomis!

91 - >-
 - Hmmm, - nesmagiai sumykiau. - Nepasakyčiau, kad mes vei­
kiam „išvien“ su jais...
- Nedaug ko šiame pasaulyje bijau, bet nuo sielas ryjančių pa­
baisų stengiuosi laikytis atokiai - tačiau viena tokia, pasirodo, seka
paskui jus kaip ištikimas šuo! Reikia manyti, kad netrukus bus čia, a?
- Abejoju, - tarė Edisonas. - Ar pamiršai, kad vos prieš porą
minučių ant jos nukrito tiltas?
- Bet tik nedidelis, —atsakė Šeronas. - O dabar, jei jūs nieko
prieš, turiu pasiieškoti meistro.
Ir nudrožė.
Nespėjus pasivyti, jis pasuko už kampo, o kai mes iki ten pribė-
gom, jis jau buvo dingęs - tiesiog pranykęs, tikriausiai kuriame nors
iš jo minėtų tunelių. Mes likom stovėti ir sukinėtis aplinkui, suglumę
ir išsigandę.
- Negaliu patikėti, kad jis taip ėmė ir mus paliko! - pasakiau.
- Ir aš negaliu, - šaltai pritarė Edisonas. - Tiesą sakant, ir nema­
nau, kad mus paliko - jis tik derasi. - Šuo atsikrenkštė, pritūpė ant
galinių kojų ir savo bosu kreipėsi į namų stogus. - Gerbiamiausiasis!
Mes išsiruošėm gelbėti savo draugų ir ymbrynių, ir, patikėkit, mes
juos tikrai išvaduosim - o tada jie sužinos, kaip jūs mums padėjote,
ir jie bus neapsakomai dėkingi.
Jis leido nutilti aidui, tada tęsė:
- Velniop užuojautą! Spjaukit ant ištikimybės! Bet jei iš tikrųjų
esate toks protingas ir ambicingas vyrukas, kaip rrian atrodo, tada
tikrai nepraleisite progos iškilti. Mes ir taip jums skolingi, bet plėšti
kišenpinigius iš vaikų ir gyvūnų yra labai varganas užsiėmimas, paly­
ginti su tuo, ką galėtumėt gauti, turėdamas kelias jums įsiskolinusias
ymbrynes. Gal netgi gautumėte nuosavą kilpą, asmeninę žaidimų
aikštelę, kurioje gyvenimo negadintų joks kitas ypatingasis! Bet kur
ir bet kada: žalioje vasaros saloje taikos amžiuje; kokioje nors skylėje
maro metu. Kaip tik pageidausite.

---- «— ■ 92 — >—
 - Ar jos iš tikro galėtų taip padaryti? - pašnibždom paklausiau
Emos.
Ema gūžtelėjo pečiais.
- Tik pagalvokite, kokios galimybės! - šūktelėjo Edisonas.
Jo balsas aidėjo tarp sienų. Mes stovėjom ir klausėm.
Kažkur du žmonės ginčijosi.
Kažkas šlapiai atsikosėjo.
Kažkas nutempė laiptais kažką sunkaus.
- Ką gi, graži buvo kalba, - atsiduso Ema.
- Tuščia jo, - pasakiau žvalgydamasis po koridorius, atsišakojan­
čius kairėn, dešinėn ir tiesiai. - Kuriuo eisim?
Pasirinkom negalvodami - tiesiai - ir patraukėm. Bet, tenuėję
dešimt žingsnių, išgirdom balsą:
- Jumis dėtas ten neičiau. Tai Kanibalo skersgatvis, ir jis ne šiaip
sau taip gražiai pavadintas.
Mums už nugarų stovėjo Šeronas, įsirėmęs rankomis į klubus
kaip kūno kultūros mokytojas.
- Tikriausiai į senatvę darausi minkštaširdis, - tarė jis. - Arba
minkštaprotis.
- Ar tai reiškia, kad mums pagelbėsi? - paklausė Ema.
Pradėjo lynoti. Šeronas atlošė galvą, leisdamas lietui šiek tiek su-
savo paslėptą veidą.
- Pažįstu čidnai advokatą. Pirmiausia noriu, kad pasirašytumėt
kontraktą, kuriame būtų nurodyta, ką esat man skolingi.
- Gerai, gerai, - sutiko Ema. - Bet ar padėsi mums?
~ Tada turėsiu susiraąti meistrą, kad pataisytų valtį.
- O tada?
- Tada, taip, padėsiu jums. Nors jokių rezultatų prižadėti negaliu,
lr iš karto sakau, kad visi trys esat kvailiai.
Po to, kai šitaip mus išgąsdino, niekaip neprisivertėm jam padėkoti.
 - O dabar laikykitės šalia ir Vykdykit visus mano nurodymus pa­
žodžiui. Šiandien užmušėt du maitvanagius, ir jie jus medžios, įsi-
kalkit tai į galvą.
Nesiginčydami sutikom.
- Jei jus pagaus, manęs nepažįstat. Nė girdėt negirdėję.
Mes puolėm kaip patrakędinksėti.
- Ir jokiu būdu, kad ir kas nutiktų, nė nesiartinkit prie ambrozi­
jos, arba, garbės žodis, niekad iš čia neišeisit.
- Net nežinau, kas tai per daiktas, - pasakiau, o iš Emos ir Ediso­
no veidų matėsi, kad ir jie nežino.
- Sužinosit, - niūriai pratarė Šeronas, tada šmėstelėdamas pasi­
suko ir nėrė į labirintą.
 iuolaikinėje skerdykloje, prieš pasitikdamas ašmenis, jau-
I tis yra pravedamas labirintu. Staigūs posūkiai neleidžia
y / gyvuliui matyti toli į priekį, todėl tik žengdamas pasku­
tinius žingsnius, kai koridorius staigiai susiaurėja, o kaklą tvirtai
suspaudžia metalinė kilpa, jis suvokia, kur atkeliavo. Bet mums bė­
gant paskui Šeroną į pačią Akro širdį, aš neabejojau dėl to, kas mūsų
laukia, nors ir buvo neaišku, kada ir kaip tai atsitiks. Su kiekvienu
žingsniu ir posūkiu mes lindom vis gilyn į mazgą, ir aš bijojau, kad
niekaip jo neatrišim.
Išmatomis dvokiantis oras nejudėjo, o vienintelė vieta jam išeiti
buvo netaisyklingas plyšys aukštai mums virš galvų. Išsipūtusios ir
susmukusios sienos buvo taip arti, kad tarpais reikėjo brautis pasisu­
kus šonu, o ypač ankštose vietose jos buvo iki juodumo išriebaluotos
prieš mus ėjusiųjų drabužių. Čia nebuvo nieko natūralaus, nieko ža­
lio, nieko gyvo, išskyrus šmirinėjančius graužikus ir šmėklas krauju
pasruvusiomis akimis, tūnančias už šoninių angų ir po grotelėmis
grindinyje, kurios tikrai būtų mus puolusios, jei ne mūsų milžiniškas
gidas juodais drabužiais. Bėgom paskui pačią Mirtį tiesiai į pragaro
gelmes.
Sukom į vis naujus ir naujus skersgatvius. Nė vienas nesiskyrė
nuo ankstesniojo. Jokių ženklų ar orientyrų. Arba Šeronas naudojosi
kažkokiomis ypatingomis savo atminties galiomis, arba kelią rinkosi
visiškai atsitiktinai, tiesiog stengdamasis suklaidinti galbūt mus per­
sekiojančius Griovio piratus.
- Ar tu tikrai žinai, kur eini? - paklausė jo Ema.
- Aišku, kad žinau, - vamptelėjo Šeronas ir neatsigręždamas nė­
rė už kampo.
Tada sustojo, sugrįžo atbulas ir žengė pro angą, pasislėpusią pu­
siau po žeme. Už jos buvo drėgnas rūsys, vos pusantro metro aukš­
čio ir apšviestas pačios blyškiausios gelsvai pilkos šviesos. Susilenkę
prabėgom požeminiu koridoriumi, braukdami galvomis lubas; ant
žemės buvo primėtyta gyvūnų kaulų, o į tai, kas buvo šonuose, sten­
giausi nežiūrėti: susikūprinęs siluetas kampe; žmonės, miegantys
ant varganų šiaudinių čiužinių; skarmaluotas berniukas, gulintis ant
žemės su elgetos kibiriuku. Tolimajame gale koridorius išplatėjo ir
virto tikru kambariu, kuriame pro kelis murzinus langus sklindan­
čioje šviesoje klūpojo pora vargšių moterų ir velėjo skalbinius smir-
dinčiame Griovio vandenyje.
Tada užkopėm dar vienais laiptais ir išlindom, ačiū Dievui, į ben­
drą kelių namų galinį kiemą su mūrine tvora. Kurioje nors kitoje ti­
krovėje tokioje vietoje galėjo būti graži pievutė arba nedidukė pavė­
sinė, bet tai buvo Velnio Akras, todėl čia išvydom šiukšlyną ir kiaulių
gardą. Palei sienas riogsojo musių apspiesti atliekų kalnai, o per vi­
durį buvo aptvaras iš kreivai susmaigstytų medinių kuolų, kuriame
liesas berniukas saugojo dar liesesnę kiaulę - tik vieną. Šalia molinių
plytų sienos sėdėjo moteris ir rūkydama skaitė laikraštį, o nedidelė
mergaitė stovėjo už nugaros ir rankiojo jai iš galvos utėles. Mums
pražygiuojant, moteris ir mergaitė nė nepakėlė akių, tačiau berniu­
kas atstatė šakę. Kai paaiškėjo, kad mes nesikėsinam į jo kiaulę, jis
nuleido šakę ir sunkiai pritūpė.
THE Н|М Ы *
 Ema sustojo vidury kiemo ir pažvelgė į skalbinių virves, ištemptas
tarp stogo latakų. Ji pareiškė, kad su savo kruvinais drabužiais atro­
dom kaip žmogžudystės dalyviai, ir pasiūlė persirengti. Šeronas at­
sakė, kad žmogžudys čia visai nėra neįprasta, ir ragino nestoviniuoti,
bet ji laikėsi savo, sakydama, kad padaras metro stotyje matė mūsų
kraujo pritvinkusius drabužius ir pranešė apie mus savo sėbrams;
su jais mus būsią labai lengva atpažinti. Po teisybei, manau, kad jai
tiesiog buvo nesmagu vaikščioti su palaidine, net pastirusia nuo kito
žmogaus kraujo. Man irgi buvo nemalonu - be to, jeigu kada nors
rasim draugus, nenorėjau, kad jie mus tokius pamatytų.
Šeronas nenorom nusileido. Prieš tai jis vedė mus link tvoros kie­
mo gale, bet dabar pasuko į vieną iš namų. Užkopėm į antrą, trečią,
ketvirtą laiptų aikštelę, ir net Edisonas priduso, o tada suėjom paskui
Šeroną pro atviras duris į mažą, varganą kambariuką. Pro plyšį lubo­
se ant laiptų aikštelės buvo prilyta, ir atrodė, kad grindys banguotos.
Sienas buvo išvagojęs pelėsis. Už stalo prie padūmavusio lango dvi
moterys ir mergaitė plušo prie koja varomų siuvimo mašinų.
- Mums reikia drabužių, - griausmingu bosu į moteris kreipėsi
Šeronas, sudrebindamas plonas sienas.
Jos pakėlė išblyškusius veidus. Viena moteris suėmė adatą kaip
ginklą.
- Prašom, - tarė ji.
Šeronas pakėlė ranką ir šiek tiek atsmaukė gobtuvą, kad tik siuvė­
jos matytų jo veidą. Jos aiktelėjo, tada suinkštė ir apalpusios susmu­
ko ant stalo.
- Ar tikrai buvo būtina taip daryti? - paklausiau.
- Nebūtina, - sutiko Šeronas, pasitaisydamas gobtuvą. - Bet taip
patogiau.
Moterys iš medžiagos skiaučių siuvo paprastus marškinius ir
sukneles. Jų naudojami skudurai buvo sudėti į krūvą ant grindų, o

— 100 — = -*—
darbo rezultatai, turintys daugiau lopų ir siūlių nei Frankenšteino
pabaisa, kabojo ant virvės už lango. Kol Ema tempė juos j vidų, mano
žvilgsnis ėmė klaidžioti po kambarį. Akivaizdu, kad tai buvo ne vien
darbo vieta: moterys čia ir gyveno. Iš pagalių buvo sukalta lova. Dirs­
telėjau į aprantytą puodą židinyje ir išvydau badmečio sriubos kom­
ponentus - žuvų odas ir suvytusius kopūstus. Nuo jų neryžtingų
bandymų namus pagražinti - džiovintų gėlių puokštė, prie židinio
atbrailos prikalta pasaga, įrėmintas karalienės Viktorijos portretas -
viskas atrodė tik dar liūdniau.
Neviltis tvyrojo ore ir slėgė viską, kas buvo kambaryje. Dar nie­
kad nebuvau susidūręs su tokiu akivaizdžiu skurdu. Ar tikrai ypatin­
gieji gali šitaip beviltiškai nusigyventi? Kai Šeronas įtraukė per langą
glėbį marškinių, paklausiau jo. Jį kone papiktino tokia mintis.
- Ypatingasis niekada neleis sau taip smukti. Čia paprasti lūšnynų
gyventojai, įkalinti toje dienoje, kai buvo sukurta ši kilpa. Normalūs
žmonės gyvena pūliuojančiuose Akro pakraščiuose - bet jo širdis
priklauso mums.
Vadinasi, jos buvo normalios. Ir ne šiaip normalios, o kilpoje įka­
lintos normaliosios, kaip tie žmonės Kairnholme, kuriuos žiauresni
vaikai kankindavo žaisdami „Miestelio antpuolį“. Tik peizažo deta­
lės, lygiai kaip jūra ar uolos, pasakiau sau. Bet kažkodėl vis tiek, žvel­
giant į susiraukšlėjusius moterų veidus, įkniaubtus į skudurus, vogti
iš jų atrodė nė kiek ne mažiau baisus dalykas.
- Esu tikra, kad ypatinguosius iškart atpažinsim, - tarė Ema,
knisdamasi šūsnyje purvinų palaidinių.
- Visada taip, - pasakė Edisonas. - Mūsiškiai niekada nepasižy­
mėjo gebėjimu pasislėpti.
Išsinėriau iš savo kruvinų marškinių ir išmainiau juos į pačią šva­
riausią alternatyvą, kokią tik pavyko rasti; panašus drabužis galėjo bū­
ti išduodamas kalėjime: dryžuotas, be apykaklės, su nevienodo ilgio
rankovėm, pasiūtas iš šiurkštesnės už švitrinį popierių medžiagos.
Bet jis buvo tinkamo dydžio, o apsivilkęs dar ir paprastą juodą švarką,
kurį radau numestą ant kėdės atkaltės, tapau visai panašus į vietinį.
Mes nusigręžėm, ir Ema apsirengė į maišą panašią suknelę, ku­
rios apačia sukrito jai apie kojas.
- Aš niekaip su ja nepabėgsiu, - suburbėjo ji.
Pasiėmusi nuo siuvėjų stalo žirkles, ji ėmė ne ką subtiliau už mė­
sininką taisyti suknelę, plėšė ir karpė tol, kol patrumpino iki kelių.
- Štai. -r Ji pasigėrėjo prieš veidrodį savo grubiu darbu. - Ne itin
dailiai, bet...
Nė nepagalvojęs leptelėjau:
- Horacijus pasiūs tau geresnę. - Kažkaip sugebėjau pamiršti,
kad draugai nelaukia mūsų kitame kambaryje. - Tai yra... jei kada
nors juos išvysim...
- Baik, - nutraukė Ema. Akimirką ji atrodė neapsakomai liūdna,
visiškai paskendusi sielvarte... bet tada nusisuko, padėjo žirkles ir
ryžtingai žengė link durų. Kai vėl atsigręžė, jos veidas buvo nuož­
mus. - Einam. Ir taip jau užgaišom.
Ji turėjo nepaprastą talentą liūdesį paversti pykčiu, o pyktį -
veiksmu, todėl visada greitai atsitiesdavo. Ir tada mudu su Edisonu -
ir Šeronas, kuris, kaip įtariu, tik dabar suprato, su kuo turi reikalą -
nusekėm paskui ją pro duris ir žemyn laiptais.

* * *

Visas Velnio Akras - bent jau ypatingoji jo širdis - buvo vos dešim­
ties dvidešimties kvartalų ilgio ir pločio. Išėję iš daugiabučio, mes
išplėšėm iš tvoros palaidą lentą ir prasispraudėm į ankštą skersgatvį.
Jis nuvedė į kitą, kuris buvo šiek tiek platesnis, tas į trečią, dar kiek
platesnį, o už jo atsidūrėme tokiame erdviame, kad mudu su Ema ga-

----- ----------- 102 » ----------------------------------------

Įėjom eiti greta. Jie vis platėjo ir platėjo, kaip arterijos, atsileidžian-
cios po širdies smūgio, kol atsidūrėme kelyje, kurį jau tikrai buvo
galima pavadinti gatve, su raudonom plytom per vidurį ir šaligatviais
pakraščiuose.
- Atgal, - sumurmėjo Ema. Mes sulindom už kampo ir kaip ža­
liosios beretės iškišom galvas, vieną virš kitos.
- Ką čia dabar darot? - paklausė Šeronas. Jis tebestovėjo gatvėje
ir, regis, labiau jaudinosi ne dėl savo gyvybės, o kad neapsijuoktą su
mumis.
- Dairomės, kur galėtų būti pasala ir pro kur galėtumėm pabėgti.
- Nebus čia jokios pasalos, - pasakė Šeronas. - Piratai veikia tik
niekieno žemėje. Taip toli jie mūsų nesivys - čia Dekadentų gatvė.
Kaip tik buvo ir tai patvirtinantis ženklas - pirmas mano matytas
visame Velnio Akre. „Dekadentų gatvė, - skelbė įmantrios rašytinės
raidės. - Piratai nepageidautini.“
- Nepageidautini? - pasakiau. - O kaip su žmogžudžiais? Smer­
kiami?
- Kiek pamenu, žmogžudžiai yra „toleruojami su išlygomis“.
- Ar kas nors čia yra nelegalu? - paklausė Edisonas.
- Bibliotekos už laiku negrąžintas knygas baudžia griežtai. De­
šimt rykščių už dieną, ir čia tik už knygas minkštais viršeliais.
- Čia yra biblioteka?
- Dvi. Nors viena neduoda išsinešti, nes knygos aptrauktos žmo­
nių oda ir dėl to labai vertingos.
Mes išsliūkinom iš už sienos ir šiek tiek sutrikę apsidairėm.
Niekieno žemėje atrodė, kad mirtis tyko už kiekvieno kampo, bet
Dekadentų gatvė iš pažiūros buvo civilizacijos sala. Joje rikiavosi
tvarkingos parduotuvėlės su iškabomis ir vitrinomis, o viršuje buvo
įrengti butai. Kur pažvelgsi, nė vieno sudužusio stiklo ar įlinkusio
st°go. Ir žmonių buvo gatvėje, jie neskubėdami vaikštinėjo poromis

— -b— юз ------*---
ir po vieną, kartkartėmis sustodavo ir užsukdavo į parduotuvę ar­
ba pasidairydavo po vitriną. Ne skarmaluoti. Švariais veidais. Gal
ir ne viskas čia buvo nauja ir ne visur blizgėjo, bet vėjų nugairinti
paviršiai ir lopais dažyti namai suteikė viskam autentiškumo įspū­
dį, tokį senoviškai mielą, netgi žavingą. Mario motina, pamačiusi
Dekadentų gatvę viename iš tų pavartomų, bet niekada neskaitomų
lankstinukų ant svetainės stalelio pas mus namie, būtų pradėjusi
suokti apie tai, kokia ji žavi, ir priekaištauti tėčiui, kad jiedu niekad
nėra turėję tikrų atostogų Europoje: „Ak, Frenkai, susiruošiam ir
skrendam.“
Ema atrodė kaip reikiant nusivylusi.
- Tikėjausi, kad bus baisiau.
- Aš irgi, - pritariau. - Kur visos žmogžudžių landynės ir gyvūnų
kovų arenos?
- Nežinau, ką, jūsų manymu, žmonės čia veikia, - atsakė Šero-
nas, - bet aš niekad nesu girdėjęs apie žmogžudžių landynę. O dėl
kovų arenų, yra tik viena - Dereko, Dvokiančioj gatvėj. Geras vyru-
kas, tas Derekas. Skolingas man penkinę...
- O kur padarai? - paklausė Ema. - Kur mūsų pagrobti draugai?
- Nešauk taip, - sušnypštė Šeronas. - Kai tik sutvarkysiu savo
reikalus, paieškosim, kas galėtų jums pagelbėti. Iki tol daugiau nie­
kam apie tai nė žodžio.
Ema atsistojo tiesiai prieš Šeroną.
- Tada žiūrėk, kad ir šito daugiau nereikėtų kartoti. Mes labai
vertiname tavo paramą ir patyrimą, bet mūsų draugų gyvybės dabar
turi ribotą galiojimo laiką. Nesiruošiu gaišti vien iš baimės sudrums­
ti kieno nors ramybę.
Šeronas tylėdamas palenkė galvą ir pasižiūrėjo į ją. Tada pasakė:
- Visų mūsų gyvybės turi ribotą galiojimo laiką. Tavo vietoje ne­
pulčiau stačia galva jo aiškintis.
Patraukėm ieškoti Šerono advokato. Jis greitai susinervino.
- Galėjau prisiekti, kad jo kontora kažkur šioje gatvėje, - tarė jis,
sukdamasis ant kulno. - Nors jau kelerius metus nesu pas jį lankęsis.
Galbūt persikraustė.
Seronas nusprendė toliau ieškoti vienas ir liepė mums palaukti.
- Greitai grįšiu. Su niekuo nesikalbėkit.
Ir nudrožė, palikdamas mus vienus. Susispietėm ant šaligatvio,
suglumę ir nežinodami kur dėtis. Į mus spoksojo praeiviai.
- Kaip reikiant apsuko apie pirštą, a? - prabilo Ema. - Iš jo pa­
sakų galėjai pagalvoti, kad tai tikra nusikaltėlių irštva, bet man čia
panašu į bet kurią kitą kilpą. Po teisybei, žmonės čia atrodo nor­
malesni, negu bet kurie mano matyti ypatingieji. Tarytum kas būtų
išsiurbęs visus jų išskirtinius bruožus. Tiesiog nuobodu.
- Turbūt juokauji, - tarė Edisonas. - Dar nesu matęs tokios bai­
sios ir niekingos vietos.
Abudu su nuostaba atsigręžėm.
- Kaip tai? - tarė Ema. - Juk čia vienos krautuvėlės.
- Taip, bet pažiūrėk, kas jose parduodama.
Iki šiol taip ir neatkreipėm dėmesio. Tiesiai už mūsų buvo vi­
trina, o joje stovėjo gerai apsirengęs vyras liūdnomis akimis ir ilga,
vešlia barzda. Pamatęs, kad į jį sužiurom, jis linktelėjo, išsitraukė
kišeninį laikrodį ir spustelėjo jo šone mygtuką. Tą pačią akimirką
sustingo ir ėmė visas blukti. Po kelių sekundžių jis pajudėjo stovė­
damas vietoje - staigiai pranyko ir tuoj pat išdygo priešingoje lango
pusėje.
- Oho, - nusistebėjau. - Čia tai bent fokusas!
Jis atliko jį dar sykį - teleportavosi į kitą kampą. Aš stovėjau kaip
pakerėtas, o Ema su Edisonu patraukė prie kitos parduotuvės lango.

---- 106 ---------------------------------------------

Muėjęs pas juos, pamačiau panašią vitriną, tik šioje stovėjo moteris
juoda suknia, vienoje rankoje laikanti ilgą rutuliukų vėrinį.
Pamačiusi, kad žiūrim, ji užsimerkė ir kaip lunatikė ištiesė rankas.
Iš lėto ėmė po vieną leisti rutuliukus per pirštus, kiekvieną pasukda­
ma. Mano žvilgsnį taip prikaustė rutuliukai, kad tik po kelių sekun­
džių pastebėjau, kas darosi jos veidui: labai pamažu, su kiekvieno
karoliuko pasukimu, jis pradėjo keistis. Po vieno pasukimo šiek tiek
pablyško oda. Po kito susiaurėjo lūpos. Tada vos vos paraudo plau­
kai. Po kelių dešimčių rutuliukų jos veidas jau buvo visiškai kitoks, iš
tamsaus apvalaino močiutės jis pavirto į smailianosės raudonplaukės
jauniklės. Tai buvo prikaustantis, bet kartu ir nejaukus reginys.
Kai pasirodymas baigėsi, atsisukau į Edisoną.
- Nieko nesuprantu, - pasakiau. - Ką jie pardavinėja?
Jam nespėjus atsakyti, prie mūsų pribėgo kokių dvylikos metų
berniukas ir įgrūdo man į rankas porą kortelių.
- Du už vieno kainą, tik šiandien! - suokė jis. - Galima derėtis!
Apžiūrėjau tas korteles. Vienoje buvo vyro su chronometru nuo­
trauka, o užpakalinėje pusėje užrašyta: „Dž. Edvinas Bregas, bilo-
kacionistas“. Kitoje transo būsenos buvo nufotografuota moteris su
rutuliukų vėriniu, o užrašas skelbė: „G. Fiunkė, tūkstančio veidų mo­
teris.“

107
 - Eik sau, nieko mes nepirksim, - pasakė Ema, o berniukas susi­
raukęs dėbtelėjo į ją ir nubėgo.
- Dabar matai, kuo čia prekiaujama? - tarė Edisonas.
Permečiau gatvę žvilgsniu. Tokie kaip vyras su chronometru ir
moteris su vėriniu stovėjo beveik kiekvienos Dekadentų gatvės par­
duotuvės vitrinoje - ypatingieji, akimoju puolantys rodyti sugebėji­
mus, vos tik žvilgtelėsi į jų pusę.
Drįsau spėti:
- Jie pardavinėja... save pačius?
- Tu kaip sunkiai įsižiebianti lemputė, - tarė Edisonas.
- O tai blogas dalykas? - dar sykį spėjau.
- Taip, - griežtai atsakė Edisonas. - Jis neteisėtas visame ypatin­
gųjų pasaulyje, ir ne be reikalo.
- Ypatingumas yra šventa dovana, - tarė Ema. - Ją pardavęs, nu­
pigini pačius išskirtiniausius mūsų visų bruožus.
Tai nuskambėjo kaip kokia mokyklinė tiesa, įkalta jai labai anks­
tyvame amžiuje.
- Aha. Aišku.
- Neatrodo, kad būtum įtikintas, - pasakė Edisonas.
- Aš nelabai suprantu, kas nuo to nukentėtų. Jei man reikia ne­
matomo žmogaus paslaugų, o tam nematomam žmogui reikia pini­
gų, kodėl gi mums neapsimainius?
- Tačiau tu turi tvirtus moralės principus ir tuo skiriesi nuo devy­
niasdešimt devynių procentų žmonijos, - tarė Ema. - Kas bus, jeigu
blogas žmogus - ar netgi žmogus su kiek silpnesnėmis nei vidutinė­
mis moralės nuostatomis - sugalvos nusipirkti nematomo žmogaus
paslaugų?
- Nematomas ypatingasis turėtų atsisakyti.
- Bet ne visada viskas tik juoda ir balta, - kalbėjo Ema. - Para­
duodamas išderini savo moralės kompasą. Netrukus pats to nesu­
vokdamas atsiduri blogojoje tos pilkumos pusėje ir darai tai, ko nie-
kada nedarytum, jei už tai negautum pinigų. O visai vilties netekęs
žmogus gali parsiduoti bet kam.
- Pavyzdžiui, padarui, - pabrėžė Edisonas.
- Taip, sutinku, tada būtų blogai, - pasakiau. - Bet ar tikrai ma­
nai, kad ypatingasis galėtų taip padaryti?
- Nebūk naivus! - sušuko Edisonas. - Tik apsidairyk! Čia ti­
kriausiai vienintelė kilpa Europoje, nesuniokota padarų! Ir kaip tau
atrodo, kodėl? Todėl, kad labai naudinga turėti tokią vietą, kur visi
gyventojai mielu noru sutinka dirbti šnipais ir informatoriais.
- Gal tu nešauk taip garsiai, - perspėjau jį.
- Labai logiška, - tarė Ema. - Turbūt jie į mūsų kilpas prikišo infor­
matorių. Kaip dar galėjo šitiek sužinoti? Apie įėjimus, gynybines struk­
tūras, silpnas vietas... tik su šitokių žmonių pagalba. - Ji nuožmiai apsi­
dairė aplink, o iš jos veido galėjai pagalvoti, kad išgėrė sugižusio pieno.
- Galima derėtis, tai jau taip, - suurzgė Edisonas. - Kur pažvelg­
si, vieni išdavikai. Pakart juos visus!
- Kas nutiko, mielasis? Ar šiandien tau bloga diena?
Apsigręžę išvydom moterį. (Kiek laiko ji už mūsų stovėjo? Ir kiek
spėjo išgirsti?) Ji buvo apsirengusi griežtu, dalykišku šeštojo dešimt­
mečio stiliumi - sijonu iki kelių ir juodais bateliais su nelabai aukš­
tais kulniukais - ir tingiai dūmijo cigaretę. Jos plaukai buvo sukelti
į viršų, o amerikietiška tartis - tiek pat išraiškinga kiek Vidurio Va-
karų lygumos.
- Aš esu Loren, - prisistatė ji. - O jūs ne vietiniai.
- Mes kai ko laukiam, - atsakė Ema. - Mes... atostogaujam.
- Ak, nieko daugiau nesakykit! - tarė Loren. - Aš ir pati atosto­
gauju. Jau penkiasdešimt metų. - Ji nusijuokė, apnuogindama lūp­
dažiu ištepliotus dantis. - Jei tik ko reikia, sakykit. Loren turi patį
griausią asortimentą visoje Dekadentų gatvėje, ir tai tikra tiesa.
- Ačiū, nereikia, - atsakiau.
- Nebijok, mielasis, jie nesikandžioja.
 - Mūsų tai nedomina.
Loren gūžtelėjo pečiais.
- Tik stengiausi pagelbėti. Tiesiog atrodėt sutrikę.
Ji jau sukosi eiti, bet kažkurie jos žodžiai sužadino Emos susido­
mėjimą.
- Asortimentą ko?
Loren vėl atsigręžė ir lipšniai nusišypsojo.
- Ir senų, ir jaunų. Visokiausių talentų. Kai kuriems mano klien­
tams tereikia spektaklio, ir labai gerai, bet kiti turi labiau specifinių
pageidavimų. Mes žiūrim, kad visi liktų patenkinti.
- Vaikinas pasakė: „ačiū, nereikia“, - šiurkščiai atrėžė Edisonas
ir jau, atrodo, buvo beliepiantis jai nešdintis, bet tada prieš jį žengė
Ema ir tarė: - Norėčiau juos pamatyti.
- Ką? - nustebau.
- Noriu juos pamatyti, - pasakė Ema, o jos balsas pasidarė aštres­
nis. - Parodyk.
- Priimu tik rimtus klientus.
- Oi, aš labai rimtai nusiteikusi.
Nežinojau, ką Ema sugalvojo, bet pasitikėjau ja ir buvau pasiruo­
šęs vaidinti.
- O šitie? - paklausė Loren, neužtikrintai nužvelgusi mane su
Edisonu. - Ar jie visada tokie nemandagūs?
- Taip. Bet šiaip jie visai nieko.
Loren prisimerkusi į mus pasižiūrėjo, tarytum svarstydama, ko
reikėtų imtis, jei prireiktų mus išgrūsti iš savo parduotuvės.
- Ką moki daryti? - paklausė ji manęs. - Apskritai.
Ema atsikrenkštė ir įbedė į mane išplėstas akis. Išsyk supratau jos
siunčiamą žinią: „Meluok!“
- Seniau mokėjau skraidinti pieštukus ir panašius daiktus, - at­
sakiau. - Bet dabar nebegaliu net vieno galo pakelti. Atrodo, būsiu...
sugedęs, ar kažkas tokio.

112
 - Ir patiems geriausiems pasitaiko. - Tada pažvelgė į Edisoną. -
Otų?
Edisonas užvertė akis.
- Tarkim, esu kalbantis šuo.
- Ir daugiau nieko nemoki, tik kalbėti?
- Kartais taip atrodo, - nesusilaikęs leptelėjau.
- Net nežinau, dėl kurių žodžių turėčiau labiau įsižeisti, - tarė
Edisonas.
Loren paskutinį sykį užsitraukė ir numetė cigaretę.
- Tvarka, meilučiai. Paskui mane.
- O kaip dėl Šerono? - paklausiau. - Jis liepė mums laukti čia.
- Ilgai netruksim, - atsakė Ema. - Be to, nujaučiu, kad apie tai,
kur slepiasi padarai, ji žino daugiau nei Šeronas.
- O tu manai, kad ims ir išklos mums viską, ką žino? - tarė Edi­
sonas.
- Pažiūrėsim, - pasakė Ema ir nuėjo paskui Loren.

* * *

Loren parduotuvė neturėjo nei vitrinos, nei iškabos, vien paprastas

duris ir sidabrinį varpelį su grandinėle. Loren paskambino. Palau­
kėm, kol viduje atšovė visas skląstis ir durys mažumėlę prasivėrė.
Tamsiame plyšyje suspindo akis.
- Šviežia mėsa? - pasigirdo vyro balsas.
- Klientai. - atsiliepė Loren. - Įleisk.
Akis pranyko, ir durys atsivėrė iki galo. Įžengėm į formaliai įrengtą
vestibiulį, ir durininkas tenai mus apžiūrėjo. Jis dėvėjo ilgą paltą su
aukšta apykakle ir plačiakraštę fetrinę skrybėlę, kuri buvo nuleista taip
žemai, kad iš veido tebuvo matyti dvi mažos kaip taškeliai akys ir no­
sies galiukas. Jis stovėjo ir spoksojo į mus iš aukšto, užstodamas kelią.

113
 - Na? - pasakė Loren.
Vyras, regis, nusprendė, kad mes nepavojingi.
- Viskas gerai, - tarė jis ir žengė į šoną. Jis iškart uždarė ir užra­
kino duris, o tada nusekė paskui Loren, kuri nuvedė mus ilgu kori­
doriumi.
Įžengėme į svetainę, blausiai apšviestą mirguliuojančių žibalinių
lempų. Tai buvo kičo buveinė su didybės manijos požymiais: sienos
su auksiniais užraitų ornamentais ir aksomo kilimais, ant skliautuo­
tų lubų pritapyta įdegusių graikų dievų su tunikomis, o įėjimas pa­
darytas iš marmurinių kolonų.
Loren linktelėjo durininkui.
- Ačiū, Karlosai.
Karlosas tyliai pasitraukė į kitą kambario galą. Loren priėjo prie
sienos su užuolaidomis, patraukė už virvutės, ir medžiaga nuslydo į
šoną, atskleisdama platų langą iš tvirto stiklo. Mes priėjom artyn ir
pamatėm už jo kitą kambarį. Jis atrodė labai panašus į tą, kuriame
stovėjome, tik mažesnis, ir jame buvo žmonių, sėdinėjančių ir guli­
nėjančių ant sofų ir fotelių; vieni skaitė, kiti snūduriavo.
Suskaičiavau aštuonis. Keli buvo vyresni, jau žilstantys apie smil­
kinius. Dviem, berniukui ir mergaitei, buvo mažiau nei dešimt. Su­
pratau, kad visi jie belaisviai.
Edisonas jau norėjo kažko klausti, bet Loren nekantriai mostelėjo.
- Klausti galėsit paskui. - Ji priėjo prie stiklo, paėmė žarnelę, pri-
jungtą prie sienos apačios, ir prabilo į jos galą: - Tryliktas numeri!
Anapus stiklo atsistojo jauniausias berniukas ir pajudėjo pirmyn.
1° rankos ir kojos buvo surakintos, ir jis vienintelis iš ypatingųjų
dėvėjo aprangą, panašią į kalinio: dryžuotą kostiumą ir kepurę, ant
kurių buvo storai užsiūtas skaičius trylika. Nors vargu ar galėjo būti
Iresnis nei dešimties, jo veidas buvo apžėlęs kaip vyro: vešli trikam­
pė barzdelė, antakiai kaip šepečiai ir šaltos, tiriančios akys po jais.

115 - >-----
 - Kodėl jis taip surakintas? - paklausiau. - Ar jis pavojingas?
- Pamatysi, - atsakė Loren.
Berniukas užsimerkė. Tarytum stengtųsi susikaupti. Netrukus
palei kepurės kraštą ėmė rastis plaukai, o tada jie ėmė slinkti kakta
žemyn. Barzda išaugo ir susipynė, o tada siūbuodama pakilo, kaip
užkerėta gyvatė.
- Šventieji garniai! - šūktelėjo Edisonas. - Koks įstabiai keistas
reiškinys.
- Dabar žiūrėkit atidžiai, - išsišiepusi pasakė Loren.
Tryliktas numeris iškėlė sukaustytas rankas. Smailus užburtos
barzdos galas nusitaikė į spyną, apuostė rakto skylutę ir įsirangę vi­
dun. Berniukas atsimerkė ir nieko nematančiom akim įsispoksojo į
tolį. Po maždaug dešimties sekundžių susipynusi barzda įsitempė ir
ėmė vibruoti, skleisdama tokią aukštą natą, kad girdėjosi už stiklo.
Spyna atsidarė ir grandinės nukrito nuo riešų.
Jis nežymiai nusilenkė. Aš vos nepradėjau ploti.
- Jis gali atrakinti bet kokią spyną pasaulyje, - didžiuodamasi pa­
reiškė Loren.
Berniukas sugrįžo į savo kėdę toliau skaityti žurnalo.
Loren uždengė žarną delnu.
- Jis vienintelis toks pasaulyje, kaip ir visi kiti. Vienas yra minčių
skaitytojas, labai įgudęs. Kita moka iki pat peties iškišti ranką kiaurai
per sieną. Skamba ne itin įspūdingai, bet patikėkit, tai labai naudin­
gas talentas. O štai ši maža mergaitė gali pakilti į orą, jei išgeria pa­
kankamai vynuogių limonado.
- Nejaugi, - dusliai pratarė Edisonas.
- Ji mielai pati parodys, - tarė Loren ir per žarną iškvietė mer­
gaitę prie lango.
- Nėra reikalo, - per sukąstus dantis iškošė Ema.
- Toks jau jų darbas, - pasakė Loren. - Penktoji, ateik!

— «----------- n e ------------ ~
 Mažoji mergaitė priėjo prie stalo su buteliais, išsirinko pilną vio­
letinio skysčio ir ėmė dideliais gurkšniais gerti. Kai viską išmaukė,
padėjo butelį, elegantiškai žagtelėjo ir atsistojo prie kėdės su pintu
atlošu. Netrukus ji vėl žagtelėjo, ir jos pėdos ėmė lanku kilti į orą, o
galva liko kur buvusi. Po trečio žagtelėjimo jos kojos jau buvo pasi­
sukusios devyniasdešimties laipsnių kampu, ir ji gulėjo aukštielnin­
ka ore, o vienintelė atrama buvo kėdės atlošas jai po kaklu.
Turbūt Loren tikėjosi iš mūsų smarkesnės reakcijos, tačiau mes
tylėjom kaip žuvys - nors įspūdį tie pasirodymai paliko.
- Reiklūs klientai, - tarė ji ir leido mergaitei eiti.

117
 - Ką gi, - pasakė pakabinusi žarną ir atsisukusi į mus. - Jei tai ne
jūsų skonio, turiu nuomos sutartis ir su kitais ūkiais. Jūsų galimybės
jokiu būdu neapribotos tuo, ką matote čia.
- Ūkiais, - pakartojo Ema. Jos balsas buvo lygus, bet aš mačiau,
kad viduje ji tiesiog kunkuliavo. - Tai tu pripažįsti, kad elgiesi su jais
kaip su gyvuliais?
Loren kurį laiką tiriamai žiūrėjo į Emą. Jos žvilgsnis šmėstelėjo
link vyro su paltu, stovinčio sargyboje kitame kambario gale.
- Aiškų, kad ne, - tarė ji. - Tai aukšto lygio atlikėjai. Jie gerai mai­
tinami, nepersidirba, yra ištreniruoti nepaisyti spaudimo ir tyri kaip
šviežias sniegas. Dauguma nėra ragavę nė lašo ambrozijos - kabi­
nete netgi turiu tai patvirtinančius dokumentus. Arba galit jų pačių
paklausti. Numeriai tryliktas ir šeštas! - šūktelėjo ji į žarną. - Ateikit
ir papasakokit šiems žmonėms, kaip jums čia patinka.
Berniukas su mergaite atsistojo ir nukėblino prie lango. Berniu­
kas paėmė pokalbių žarną.
- Mums čia labai patinka, - kaip robotas išpylė jis. - Ponia mums
labai gera.
Jis padavė žarną mergaitei.
- Mums patinka mūsų darbas. Mums... - Ji nutilo, stengdamasi
prisiminti, ko buvo išmokyta. - Mums patinka mūsų darbas, - mur­
mėdama pakartojo ji.
Loren nekantriai mostelėjo jiems, kad eitų šalin.
- Na štai. Galiu leisti išmėginti dar vieną ar du, bet paskui jau
reikės sumokėti avansą.
- Norėčiau pamatyti tuos dokumentus, - tarė Ema ir dirstelėjo į
vyrą su paltu. - Tuos, kur kontoroje.
Prie šonų prispaustos jos rankos ėmė kaisti. Supratau, kad laikas
nešdintis, kol reikalai dar nepakrypo į blogąją pusę. Kad ir ką ši mo­
teris žino, neverta dėl to rizikuoti, o tie vaikai... kad ir kaip ciniškai
tai skamba, pirmiausia turėjom išgelbėti savo vaikus.

----- « — 120 --------

 - Geriau pagalvojus, nereikia, - pasakiau, o tada pasilenkiau ir
sukuždėjau Emai į ausį: - Paskui sugrįšim ir juos išgelbėsim. Turim
laikytis prioritetų.
- Dokumentus, - pakartojo Ema, nekreipdama į mane dėmesio.
- Jokių problemų, - atsakė Loren. - Einam pas mane į kontorą ir
pašnekėsim rimtai.
Tada Ema nuėjo iš paskos, ir jau nebebuvo kaip jos sulaikyti ne­
sukeliant įtarimo.
Visą Loren kontorą sudarė vien stalas ir kėdė, įsprausti į sandėliu­
ką. Vos tik ji uždarė dūris, Ema ant jos šoko ir stipriai prie jų prispau­
dė. Loren nusikeikė ir ėmė šauktis Karloso, bet staigiai nutilo, kai
Ema prikišo jai prie veido iki raudonumo įkaitusią ranką. Kur Ema ją
pastūmė, ant palaidinės liko du juodi, smilkstantys delnų atspaudai.
Pasigirdo dunkstelėjimas į duris ir stenėjimas.
- Sakyk jam, kad viskas gerai, - paliepė Ema žemu, kietu kaip
titnagas balsu.
- Man viskas gerai! - per jėgą išspaudė Loren.
Jai už nugaros sutarškėjo durys.
- Sakyk iš naujo.
Loren šūktelėjo, šįsyk jau įtikinamiau:
- Eik sau! Aš užsiėmusi!
Vėl stenėjimas, o tada tolstantys žingsniai.
- Jūs elgiatės labai kvailai, - tarė Loren. - Dar nė vienas iš manęs
vogęs nėra išgyvenęs.
- Mums nereikia pinigų, - atkirto Ema. - Dabar tu atsakysi į kelis
klausimus.
- Apie ką?
- Apie tuos žmones. Tuos vaikus. Tu juos nusipirkai; manai, kad
jie tau priklauso?
- Niekada nesu pirkusi žmonių.

121
 - Tu juos nusipirkai, o dabar pardavinėji. Esi vergų pirklė.
- Visai ne. Jie atėjo pas mane savo noru. Aš jų agentė.
- Tu sąvadautoja.
- Be manęs jie būtų badavę. Arba juos būtų išvežę.
- Kas juos būtų išvežę?
- Pati žinai.
- Noriu išgirsti iš tavo lūpų.
Moteris nusijuokė.
- Neprotingas noras.
- Tikrai? - ištariau, žengdamas pirmyn. - O kodėl gi?
- Jie visur viską girdi, ir jiems nepatinka, kai apie juos kalba.
- Aš pats žudau padarus, - pasakiau. - Nebijau jų.
- Tada tu kvailys.
- Ar galiu jai įkąsti? - paklausė Edisonas. - Tik trupučiuką. Labai
knieti.
- Kas atsitinka tiems, kuriuos jie išsiveža? - paklausiau, nekreip­
damas į jį dėmesio.
- Niekas nežino, - atsakė ji. - Mėginau išsiaiškinti, bet...
- Turbūt labai stengeisi, - nusišaipė Ema.
- Kartais jie pas mane užeina, - tarė Loren. - Apsipirkti.
- Apsipirkti, - pakartojo Edisonas. - Gražiai pasakyta.
- Išsinuomoti mano žmones. - Ji apsidairė. Jos balsas virto šnabž­
desiu. - Nekenčiu, kai jie ateina. Niekada nežinai, kelių jiems reikės
ir kuriam laikui. Tačiau turiu jiems duoti, ko prašo. Pasiskųsčiau,
bet... skųstis negalima.
- Bet dėl užmokesčio turbūt nesiskundi, - su panieka tarė Ema.
- Jis gerokai per mažas, turint omeny, kaip juos išnaudoja. Ma­
žuosius stengiuosi paslėpti, kai išgirstu, kad ateina. Juos grąžina su­
niurkytus, ištrintomis atmintimis. Klausiu jų: „Kur buvot? Ką liepė
jums daryti?“ Bet vaikai nė šnipšt neatsimena. - Ji papurtė galvą. -
Bet sapnuoja košmarus. Baisius. Paskui sunku juos parduoti.

----- 1 2 2 -------------------------------------------------------
 - Reikėtų tave parduoti, - tarė Ema, drebėdama iš įniršio. - Tik
nįekas nė supuvusio skatiko nemokės.
Susigrūdau kumščius į kišenes, kad susilaikyčiau jai netvojęs. Dar
ne viską iš jos išgavom.
- O kaip dėl ypatingųjų, kuriuos jie pagrobia iš kitų kilpų? - pa­
klausiau.
- Atveža juos sunkvežimiais. Anksčiau retai pasitaikydavo. Pas­
taruoju metu nuolatos.
- Gal ir šiandien atvežė? - paklausiau.
- Prieš kelias valandas, - atsakė ji. - Pristatė aplink ginkluotų
sargybinių, visą gatvę užtvėrė. Baisiausią burbulą išpūtė.
- O paprastai taip nedaro?
- Ne. Tikriausiai jaučiasi čia saugūs. Tas krovinys, matyt, buvo
labai svarbus.
„Ten buvo jie“, - pamaniau. Mane nutvilkė jaudulio banga - bet
tuoj pat nuslūgo, kai Edisonas puolė prie Loren.
- Ir ko jiems nesijausti saugiems, - suurzgė jis, - kai visur tokie
puikūs išdavikai!
Sučiupau jį už antkaklio ir truktelėjau atgal.
- Nurimk!
Edisonas pasimuistė, ir jau galvojau, kad grybštelės man ranką,
bet netrukus apsiramino.
- Mes tik stengiamės išgyventi, - sušnypštė Loren.
- Mes irgi, - atsakė Ema. - Dabar sakyk, kur keliauja tie sunk­
vežimiai, o jei pameluosi arba paaiškės, kad ten spąstai, aš sugrįšiu
lr užlydysiu tau šnerves. - Ji prikišo vieną raudoną pirštą prie pat
Loren nosies galiuko. - Sutarėm?
Beveik galėjau įsivaizduoti Emą taip darančią. Ji sėmėsi neapy­
kantos iš gilaus šulinio, kurio dar nebuvau matęs iki galo atskleisto,
lr nors šioje situacijoje jis labai pravertė, vis tiek buvo baisoka žiūrėti.
Nejauku ir pagalvoti, ką ji galėtų padaryti, jei tik gautų rimtą stimulą.

123 --
 - Jie važiuoja į savo zoną Akre, - atsakė Loren, sukdama galvą
nuo įkaitusio Emos piršto. - Už tilto.
- Kokio tilto? - paklausė Ema, kišdama pirštą artyn.
- Aukštutiniame Rūkstančios gatvės gale. Bet nebandykit tenai
eiti, nebent norit, kad jūsų galvos atsidurtų ant kuolo.
Nusprendžiau, kad daugiau iš Loren neišgausim. Dabar reikėjo su­
galvoti, ką su ja daryti. Edisonas norėjo jai įkąsti. Ema norėjo iki baltu­
mo įkaitusiu pirštu išdeginti jai ant kaktos „V“raidę, visam gyvenimui
paženklinti kaip vergų pirklę. Atkalbėjau juos abu nuo šių sumanymų:
užkišom jai burną užuolaidų virve ir pririšom ją prie stalo kojos. Jau
ruošėmės taip ir palikti, bet tada prisiminiau dar vieną dalyką.
- Dar dėl pagrobtų ypatingųjų. Kas jiems nutinka?
- Mmmmm!
Ištraukiau iš burnos virvę.
- Dar nė vienas neišgyveno, kad galėtų papasakoti, - tarė ji. - Bet
sklando gandai.
- Kokie?
- Apie dalykus, baisesnius už mirtį. - Ji apdovanojo mus seilėta
šypsena. - Šitai, matyt, patys turėsit išsiaiškinti, ar ne?

* * *

Kai tik atidarėm kontoros duris, sargybinis su paltu, iškėlęs kažkokį

sunkų daiktą, pasileido tiesiai į mus. Bet, nespėjus mūsų pasiekti, iš
kontoros pasigirdo prislopintas pagalbos šauksmas, ir jis sustojo, o
tada nulėkė į kontorą pas Loren. Kai tik jis peržengė slenkstį, Ema
užtrenkė duris ir išlydė rankeną į metalo gabalą.
Šitaip laimėjom minutę ar dvi.
Mudu su Edisonu šovėm link išėjimo. Bet pusiaukelėje suvokiau,
kad už nugaros nėra Emos. Ji daužė įkalintų ypatingųjų patalpos langą-

' ---- 124 -------- >

 - Mes padėsim jums pabėgti! Parodykit, kur durys!
Jie vangiai atsisuko ir įsistebeilijo į ją, nesikeldami nuo savo šez-
longų ir lovų.
- Meskit ką nors į stiklą! - šūktelėjo Ema. - Greitai!
Niekas nesijudino. Jie atrodė suglumę. Tikriausiai netikėjo, kad
įmanoma išsigelbėti - o gal ir nenorėjo būti išgelbėti.
- Ema, nėra laiko, - pasakiau, tempdamas ją už rankos.
Ji nepasidavė.
- Prašau! - sušuko ji į žarną. - Bent vaikus išleiskit!
Garsūs riksmai iš kontoros. Durys ties vyriais sudrebėjo. Nusivy­
lusi Ema trenkė kumščiu į stiklą.
- Kas jiems yra?
Sunerimę žvilgsniai. Berniukas ir mergaitė pravirko.
Edisonas timptelėjo dantimis už Emos suknelės krašto.
- Bėgam!
Ema paleido pokalbių žarną ir su kartėliu nusisuko nuo vaikų.
Nėrėm pro duris ant šaligatvio. Vėjas buvo atpūtęs tirštą, geltoną
ūką, paslėpusį net priešingą gatvės pusę. Nulėkę iki kvartalo kampo,
išgirdom užpakaly baubiant Loren, bet matyti nematėm; pasukom į
šoną, paskui dar kartą, ir nusprendėm, kad jos jau atsikratėm. Apleis­
toje gatvelėje šalia parduotuvės užkaltais langais sustojom atsipūsti.
- Tai vadinama Stokholmo sindromu, - pasakiau. - Kai aukos
ima simpatizuoti savo grobikams.
- Aš manau, kad jie tiesiog buvo išsigandę, - paprieštaravo Edi­
sonas. - Ir kur jie būtų bėgę? Čia juk visur kalėjimas.
- Jūs abu klystat, - tarė Ema. - Jie buvo apsvaiginti.
- Tu sakai taip, tarsi būtum užtikrinta, - nusistebėjau.
Ji nubraukė nuo veido plaukus.
- Kai pabėgusi iš namų dirbau cirke, po vieno iš mano ugnies riji-
1110 vaidinimų prie manęs priėjo tokia moteris. Ji sakė žinanti, kas aš

125
tokia - pažįstanti ir daugiau tokių kaip aš - ir kad aš galinti uždirbti
kur kas daugiau pinigų, jei pereičiau dirbti pas ją. - Ema pažvelgė į
gatvę, o jos skruostai nuo bėgimo buvo išraudę. - Atsakiau jai, kad
nenoriu. Ji ir toliau įkalbinėjo. Galop supykusi išėjo. Tą naktį pabu­
dau vežimo gale su užkišta burna ir surakintomis rankomis. Nega­
lėjau nei pajudėti, nei normaliai mąstyti. Tai panelė Peregrine mane
išgelbėjo. Jei nebūtų manęs radusi, kai kitą dieną jie sustojo perkaus-
tyti arklio... - Ema mostelėjo galva atgal į tą pusę, iš kur atbėgom, -
...ir man būtų pasibaigę kaip jiems.
- Niekada man to nepasakojai, - tyliai pasakiau.
- Nemėgstu apie tai kalbėti.
- Man labai gaila, kad tau taip atsitiko, - tarė Edisonas. - Ar toji
moteris... Ar ji tave ir pagrobė?
Ema šiek tiek pamąstė.
- Tai buvo taip seniai. Patį blogumą sugebėjau ištrinti, taip pat ir
grobiko veidą. Bet dėl vieno dalyko esu tikra. Jei būčiau pasilikusi su ta
moterimi viena, nežinau, kas būtų sulaikęs mane nuo žmogžudystės.
- Visi turim savų demonų, - pasakiau.
Atsirėmiau į užkaltą langą, nes staiga suėmė baisus nuovargis.
Kiek laiko jau nemiegojom? Kiek valandų praėjo nuo tada, kai Kolas
atskleidė savo tikrąjį veidą? Atrodė, kad jau ištisos dienos, nors nega-
Įėjo būti daugiau kaip dešimt, dvylika valandų. Nuo tada kiekviena
akimirka buvo karas, ištisas siaubas ir nesibaigianti kova dėl išlikimo.
Jaučiau, kaip kūnas pamažu artėja prie galimybių ribos. Vien tik bai­
mė laikė mane ant kojų, ir kai tik ji nuslopdavo, nuslopdavau ir aš pats.
Vos trumputę sekundės dalį leidau sau užsimerkti. Net ir toje
siaurutėje juodoje laiko atkarpoje manęs laukė siaubai. Amžinosios
mirties šmėkla, susirietusi ryjanti mano senelio kūną, su akimis, iš
kurių teka juodas, klampus skystis. Tos pačios akys su įbestomis so­
do žirklių rankenomis, su kauksmu skęstančios į liulantį kapą pelkė-

----- 1 2 6 ------------------------------------------------------- > -

je. Jos klykiančio šeimininko, peršauta gerkle skriejančio į bedugnę,
veidas, perkreiptas iš skausmo. Savo demonus aš jau įveikiau, bet
tos pergalės buvo trumpalaikės; juos greitai pakeitė naujos pabaisos.
Mano vokai staigiai atsiplėšė, kai išgirdau už nugaros, anapus už­
kalto lango, žingsnius. Šokau į šoną ir apsisukau. Nors parduotuvė
atrodė apleista, viduje kažkas buvo, ir dabar tas kažkas ruošėsi išeiti.
Štai ir vėl ji: baimė. Snaudulys išsisklaidė. Anie du taip pat išgirdo
žingsnius. Visi kaip vienas instinktyviai sutūpėm už šalia riogsančios
malkų stirtos. Pro plyšį dirstelėjau į parduotuvės fasadą ir perskai­
čiau išblukusią iškabą virš durų: „Mandėjus, Daisonas ir Straipas,
advokatai. Mūsų bijo ir nekenčia nuo 1666-ųjų.“
Atšoko skląstis, ir durys iš lėto prasivėrė. Išlindo pažįstamas juo­
das gobtuvas: Šeronas. Apsidairė, nusprendė, kad niekas nemato,
tada išsmuko lauk ir užrakino duris. Jam sparčiai žengiant link De­
kadentų gatvės, mes pašnibždom pasitarėm, ar jį vytis. Ar jis mums
dar reikalingas? Ar galim juo pasitikėti? Galbūt, galbūt. Ką jis veikė
tose užkaltose patalpose? Susitiko su minėtu advokatu? O kam tada
sėlinti?
Per daug klausimų, per daug neaiškumų. Nusprendėm, kad ir vie­
ni susitvarkysim. Tyliai palaukėm, kol jis kaip vaiduoklis išskydo ūke.

* *

Patraukėm ieškoti Rūkstančios gatvės ir padarų tilto. Bijodami dar

vieno neprognozuojamo susidūrimo, nusprendėme kelio neklausinė­
ti. Pasidarė lengviau, kai atradom Akro gatvių užrašus, paslėptus pa­
čiose nepatogiausiose vietose, - užkištus kelių aukštyje už suoliukų,
kadaruojančius nuo gatvės žibintų, išraižytus po kojom ant sudūlė­
jusių trinkelių, - bet net ir jais vadovaudamiesi kas antrą sykį nusuk-
davom ne ten, kur reikia. Tarytum visas Akras būtų suprojektuotas

— _,, 127
taip, kad į jį pakliuvusieji išsikraustytų iš proto. Kai kurios gatvės at­
simušdavo į plikas sienas ir prasidėdavo iš naujo kitoje vietoje. Kitos
buvo tokios riestos, kad apsisukdavai ratu ir sugrįždavai į pradžią.
Trečios išvis neturėjo vardų; ketvirtos turėjo du ar tris. Nė viena ne­
buvo tokia švari ir tvarkinga kaip Dekadentų gatvė, kur buvo aiškiai
specialiai pasistengta sukurti malonią aplinką pirkėjams, ieškan­
tiems ypatingosios žaliavos, - o pamačius Loren prekes ir išgirdus
Emos pasakojimą, vien pagalvojus apie tai darėsi negera.
Taip beklaidžiojant, pamažu ėmiau perprasti unikalų Akro pla­
ną, įsimindamas rajonus labiau pagal jų bruožus negu pavadinimus.
Kiekviena gatvė buvo savita, su tam tikros srities įstaigomis. Gedulo
gatvė puikavosi dviem laidojimo biurais, mediumu, staliumi, dirban­
čiu vien tik su „mediena, likusia nuo karstų“, profesionalių raudotojų
trupe, kuri savaitgaliais dar dirbo kaip dainuojantis vyrų kvartetas,
ir buhalteriu. Dvokianti gatvė buvo stebėtinai graži: po langais gėlių
loveliai, namai šviesūs; netgi svarbiausia jos įmonė, skerdykla, buvo
nudažyta malonia šviesiai žydra spalva, ir man kilo keistas noras te­
nai užeiti ir paprašyti viską aprodyti. O Žydroji gatvė, atvirkščiai, bu­
vo tikra srutų duobė. Per vidurį tekėjo atviras kanalizacijos griovys,
visur klestėjo agresyvios musės, o šaligatviai buvo nukloti pūvančio­
mis daržovėmis, bakalėjininko nebrangininko nuosavybe, kurio iš'
kaba skelbė, neva jis galintis bučiniu sugrąžinti joms šviežumą.
Plonasis prospektas buvo vos penkiolikos metrų ilgio, ir ten vie-
ninteliai verslininkai buvo du vyrai, pardavinėjantys užkandžius iš
krepšio, padėto ant rogių. Apie juos klegėdami spietėsi vaikai ir pra-
šė duoti už dyką, ir Edisonas uostinėdamas nusuko paieškoti jiems
po kojom trupinių. Jau norėjau riktelėti, kad grįžtų, bet tada vienas
iš vyrų sušuko: „Kačių mėsa! Virta kačių mėsa!“, ir jis parskuodė pats,
pabrukęs uodegą tarp kojų ir inkšdamas: „Daugiau niekada gyveni'
me nevalgysiu, niekada, niekada...“

---- 128 --------------------------------------------

 Nuo Aukštutinės dūminės pusės žingsniavom link Rūkstančios
gatvės. Kuo labiau artėjom, tuo nykesnis darėsi kvartalas, įstaigos vis
labiau apleistos, šaligatviai vis tuštesni, o gatvė vis juodesnė nuo pe­
lenų, sūkuriuojančių mums apie kojas, tarsi pati gatvė būtų užkrėsta
mirties. Gale ji staigiai pasisuko į dešinę, ir prieš pat tą vingį stovė­
jo senas medinis namas, o šalia lygiai toks pat senas vyras saugojo
priebutį. Jis šlavė šepečiu pelenus, bet šie kaupėsi taip greitai, kad tai
buvo bergždžias darbas.
Paklausiau, kam jis varginasi. Jis staigiai kilstelėjo galvą ir apsi­
kabino šepetį, lyg bijotų, kad galiu jį pavogti. Jo basos pėdos buvo
juodos, o kelnės iki kelių suodinos.
- Kas nors turi dirbti, - atsakė jis. - Negalima leisti, kad viskas
nueitų velniop.
Mums praėjus, jis niūriai tęsė savo užsiėmimą, nors artrito iš­
sukinėtos rankos vos galėjo suimti kotą. Jame yra kažkas didinga,
pamaniau; žavėjausi ta narsa. Jis buvo karys, atsisakantis palikti savo
postą. Paskutinis sargybinis prieš ateinant pasaulio pabaigai.
Ties vingiu pastatai pradėjo su kiekvienu žingsniu vis labiau ner­
tis iš odos: pirmųjų buvo nudegę dažai; toliau pasirodė pajuodę ir
sutrūkinėję langai; paskui jau atsirado įlinkusių stogų ir apgriuvusių
sienų, o galiausiai, priėjus sankryžą su Rūkstančia gatve, stovėjo vien
griaučiai - apdegusios medienos raizginiai, kurių viduje tarp pelenų
švytėjo žarijos, lyg mažytės mirštančios širdys. Stovėjom kaip per­
kūno trenkti ir dairėmės. Iš plyšių žemėje kilo sieringi dūmai. Tarp
griuvėsių it baidyklės stūksojo nusvilinti medžiai. Gatve šliaužiojo
pelenų upės, kai kur vos ne iki kelių. Niekada negalvojau, kad kada
nors teks atsidurti taip arti pragaro.
- Tai čia ir yra kelias link paradinių padarų vartų, - tarė Ediso­
nas. - Jų skonio, nieko neprikiši.
- Fantastika, - pratariau, atsisegdamas švarką. Karštis sunkėsi per
padus, ir aš jaučiausi kaip pirtyje. - Kas čia, pasak Šerono, atsitiko?

---------- « - = ------------130 ----------

 - Požeminis gaisras, - atsakė Ema. - Jie gali rusenti metų metus.
Baisiai sunku užgesinti.
Tada pokštelėjo lyg atidarius milžinišką limonado skardinę, ir
vos už trijų metrų pro tarpą šaligatvyje į orą šovė aukštas oranžinės
liepsnos liežuvis. Mes pašokom į skirtingas puses ir paskui turėjom
vėl susiburti.
- Negaiškim čia nė minutės ilgiau, negu būtina, - pasakė Ema. -
Katron pusėn?
Eiti galėjom tik į kairę arba į dešinę. Žinojom, kad vienas Rūks­
tančios gatvės galas yra prie Griovio, o kitas - prie padarų tilto, bet
nežinojom, kuris kur, 6 per dūmus, rūką ir vėjo blaškomus pelenus
nė į vieną pusę nebuvo toli matyti. Rinkdamiesi aklai rizikuotumėm
pavojinga kelione ir sugaištu laiku.
Jau visai nebežinojom, ką daryti, bet staiga išgirdom iš rūko at-
sklindant treliuojančią melodiją. Sprukom nuo kelio ir pasislėpėm
tarp suanglėjusių namo griaučių. Dainuotojams artėjant, jų balsai vis
stiprėjo, ir mes ėmėm suprasti keistos jų dainos žodžius:

Tą naktį, prieš vagį pribaigiant,

pas jį korikas atvyko.
Atėjau, tarė jis, gyvam tau dar esant,
tavęs perspėt dėl kai ko:
Užsmaugsiu tau kaklą, nusiųsiu pas velnią į pekląf
ranką tau nukaposiu, kaip pakliuvo žalosiu,
išplakęs tau skūrą, išlydėsiu į kelią...

Tada visi atsikvėpė ir užbaigė: „...PO VELĖNA ŠALTA!“

Jiems dar neišlindus iš rūko, aš jau žinojau, kieno tai balsai. Ant
siluetų išryškėjo juodi kombinezonai ir tvirti juodi auliniai batai, o iš
šonų smagiai švytavo įrankių maišai. Net ir po sunkios darbo dienos
Nepalaužiami kartuvių statytojai iš visų plaučių traukė dainas.

i3 i -£ < $ > -
 - Telaimina Dievas jų nemuzikalias sielas, - tarė Ema, tyliai juok­
damasi.
Prieš kurį laiką matėm juos dirbančius Rūkstančios gatvės gale
prie Griovio, tad visai protinga būtų manyti, kad iš ten jie ir ėjo -
vadinasi, traukė tilto kryptimi. Palaukėm, kol jie praeis ir vėl išnyks
rūke, o tada sugrįžom į gatvę ir nusekėm iš paskos.
Pėdinom pro kalnus pelenų, kurie išjuodino viską: mano kelnių
galus, Emos batus ir plikas kulkšnis, Edisono kojas iki pat papilvės.
Kažkur toli kartuvininkai užplėšė naują dainą, o šiame išdegintame
kraštovaizdyje jų balsai skambėjo labai keistai. Aplink vien griuvė­
siai. Kartkartėm išgirsdavom aštrų šnypštimą, tuoj pat palydimą
ugnies pliūpsnio iš žemės. Daugiau nė vienas neišsiveržė taip arti
kaip pirmasis. Mums sekėsi - lengvai galėjom čia ir iškepti.
Staiga pakilo vėjas, nešdamas į dangų karštus pelenus ir kelda­
mas juodą pūgą. Nusisukom ir užsidengėm veidus, kad neuždus-
tumėm. Prispaudžiau prie burnos marškinių apykaklę, bet tai ma­
žai tegelbėjo, ir aš užsikosėjau. Ema pakėlė Edisoną nuo žemės, bet
tuojau ir ji ėmė kosėti. Greitai nusivilkau švarką ir užmečiau jiems
ant galvų. Emos kosulys pritilo, o Edisonas prislopintu balsu man
padėkojo.
Nieko daugiau neliko, tik tūnoti susiglaudus ir laukti, kol pelenų
audra nurims. Tebebuvau užsimerkęs, kai išgirdau kažką šalia ju­
dant, o žvilgtelėjęs pro pirštus išvydau šį tą, kas netgi po visko, ką
Akre buvo tekę regėti, mane pribloškė: pro šalį kuo ramiausiai ėjo
žmogus - prisidengęs burną nosine, bet šiaip visai nesijaudindamas.
Jam nebuvo sunku rasti kelią, nes iš abiejų akiduobių plieskė ryškiai
baltos šviesos pluoštai.
- Labą vakarą! - šūktelėjo jis, atsukdamas savo prožektorius į
mane ir kilstelėdamas skrybėlę. Pamėginau atsakyti, bet į burną pri­
lindo pelenų, tada ir į akis, o kai vėl jas atmerkiau, jo jau nebebuvo.

----- * - = ------ 1 3 2 -----------------

 Kai vėjas ėmė slopti, mes dar ilgai kosėjom, spjaudėmės ir trynėm
akis, kol atsigavom. Ema nuleido Edisoną ant žemės.
- Jei nesisaugosim, ši kilpa pribaigs mus pirmiau nei padarai, -
tarė jis.
Ema atidavė man švarką, stipriai į mane įsikabino ir laikėsi tol,
kol oras praskaidrėjo. Ji sugebėjo taip apsivyti apie mane rankomis ir
įbesti galvą į krūtinės vidurį, kad tarp mūsų visai neliko tarpų, ir aš
baisiai norėjau ją pabučiuoti, netgi tokią nuo galvos iki kojų suodiną.
Edisonas atsikrenkštė.
- Nenoriu pertraukti, bet dabar jau tikrai reikėtų keliauti.
Šiek tiek susigėdę, mes išsinėrėm vienas iš kito galūnių ir patrau­
kėm toliau. Greitai iš rūko išniro blyškūs siluetai. Jie trynėsi po gatvę,
skersai išilgai tarp lūšnų, nusidriekusių abiejose pusėse. Mes stabte-
lėjom, sunerimę spėliodami, kas jie galėtų būti, bet kito kelio pirmyn
nebuvo.
- Smakrą aukštyn, nugarą tiesiai, - paliepė Ema. - Stenkis atro­
dyti grėsmingai.
Mes susiglaudėm ir viena greta įžengėm į jų tarpą. Jų akys laks­
tė į šonus, o patys atrodė kaip laukiniai. Ištisai padengti suodžiais.
Apsirengę išmestais skudurais. Aš susiraukiau ir kaip įmanydamas
stengiausi sudaryti pavojingo žmogaus įspūdį. Jie traukėsi į šonus
kaip prilupti šunys.
Čia jau buvo lūšnynas tiesiogine šio žodžio prasme. Vyravo že­
mos trobelės, suręstos iš ugniai atsparaus metalo laužo, su skardi­
niais stogais, prispaustais akmenų ir kelmų, ir brezento lapais vietoj
durų, jei išvis buvo kas nors panašaus į duris. Ši gyvastis buvo tarsi
vos pastebimas pelėsis, užžėlęs ant sudegusios civilizacijos pagrindo.
Po gatvę šmirinėjo vištos. Vienas vyras klūpėjo gatvėje prie rūks­
tančios skylės ir kepė tame svilinančiame karštyje kiaušinienę.
- Laikykis atokiau, - burbtelėjo Edisonas. - Jie nesveikai atrodo.

— ^ 133 ----- —
 Ir man taip pasirodė. Dėl tos jų šlubuojančios eisenos ir stiklinių
žvilgsnių. Keletas buvo užsidėję ant galvų grubiai padarytas kaukes
arba tiesiog maišus su skylėmis akims, sakytum, norėdami paslėpti
ligų išėstus veidus, o gal pristabdyti užkrato plitimą.
- Kas jie tokie? - paklausiau.
- Neįsivaizduoju, - atsiliepė Ema. - Ir nesiruošiu klausinėti.
- Spėju, kad jų niekur daugiau nepriima, - tarė Edisonas. - Raup­
suotieji, maro nešiotojai, nusikaltėliai, kurių nusikaltimai smerkiami
net Velnio Akre. Tie, kurie pabėgo nuo kartuvių, nusėdo čia, pačia­
me dugne, visiškame ypatingųjų visuomenės paribyje. Ištremti pačių
atstumtųjų.
- Jei čia paribys, - pasakė Ema, - tai ir padarai tikriausiai netoli.
- Ar mes tikrai žinom, kad šie žmonės ypatingieji? - paklausiau.
Juose nebuvo matyti nieko nepaprasto, išskyrus apgailėtiną jų būklę.
Gal ir puikybė buvo taip manyti, bet negalėjau patikėti, kad ypatin­
gųjų bendruomenė, kad ir kaip degradavusi, galėtų gyventi tokiomis
varganomis viduramžiškomis sąlygomis.
- Nežinau, ir man nerūpi, - atsakė Ema. - Eik nešnekėjęs.
Žengėm nuleidę galvas ir įbedę akis į priekį, vaidindami abejin­
gus ir vildamiesi, kad šie žmonės atsakys tuo pačiu. Dauguma laikėsi
nuošaliai, bet keletas sekė iš paskos ir prašinėjo išmaldos.
- Nors šiek tiek, nors truputį. Lašelį, stikliuką, - kalbėjo vienas,
rodydamas į savo akis.
- Prašau, - maldavo kitas. - Jau kelias dienas burna džiūsta.
Jų skruostai buvo spuoguoti ir randuoti, tarsi jie būtų verkę rūgš-
timi. Vos galėjau į juos žiūrėti.
- Kad ir ko jūs norit, mes to neturim, - atsakė Ema, vydama juos
šalin.
Elgetos sustojo ir niūriai palydėjo mus akimis. Tada vienas sušu-
ko aukštu, gergždžiančiu balsu:
 - Ei, tu! Berneli!
- Nekreipk į jį dėmesio, - sumurmėjo Ema.
Skersomis, nesukdamas galvos, žvilgtelėjau į jį. Jis tupėjo atsirė­
męs į sieną, apsirengęs vienais skarmalais, ir rodė į mane pirštu.
- Tai čia tu? Berneli! Čia tu, ane? - Vieną akį jis buvo uždengęs
skurliu, kurį ryšėjo virš akinių. - Jooooo. - Jis sodriai švilptelėjo, o
tada nusišypsojo, parodydamas juodas dantenas. - Jie laukė tavęs.
- Kas tokie?
Daugiau nebeištvėriau. Priėjau priėjo. Ema nekantriai atsidūsėjo.
Elgeta dar labiau išsiviepė, visai kaip beprotis.
- Dulkių motinos ir mazgų pūtikai*! Prakeiktieji bibliotekininkai
ir palaimintieji kartografai! Bet kas, kas yra viskas! - Jis pakėlė ran­
kas ir šaipydamasis nusilenkė. - Ilgaiiiiii jie laukė.
- Ko laukė?
- Einam, - neiškentė Ema. - Jis aiškiai kuoktelėjęs.
- Didžiojo spektaklio, didžiojo spektaklio, - atsakė elgeta, o jo
balsas kilo ir leidosi kaip mugės pranešėjo. - Didžiausio, puikiausio,
labiausio ir paskutinio! Jis jau beveeeeeeik prasidėjo...
Keistas šaltukas perbėgo per nugarą.
- Nepažįstu tavęs, o ir tu pats nė velnio nežinai, kas aš esu.
Tai pasakęs, nusigręžiau ir nuėjau.
- Aišku, kad žinau, - girdėjau jį sakant. - Tu vaikis, kalbantis su
kiaurymėmis.
Aš suakmenėjau. Ema su Edisonu išsižioję į mane sužiuro.
Aš parbėgau atgal.
- Kas tu toks? - šaukiau jam į veidą. - Kas tau tai pasakė?
Bet jis tik juokėsi ir juokėsi, o aš nieko daugiau iš jo neišpešiau.

Mazgų pūtimas - kai kuriose kultūrose tamsiosios magijos ritualas.

135 /• -►
Mes išsinešdinom kaip tik tada, kai pradėjo rinktis minia.
- Nesigręžiok, - perspėjo Edisonas.
- Nekreipk dėmesio, - tarė Ema. - Jis beprotis.
Turbūt visi trys žinojom, kad jis nėra paprastas beprotis - bet
tiek ir težinojom. Spėriai žingsniavom liguistoje tyloje, smegenims
ūžiant nuo neatsakytų klausimų. Nė vienas neužsiminė apie keistus
elgetos pareiškimus, ir aš buvau jiems už tai dėkingas. Nė neįsivaiz­
davau, ką jie reiškė, ir neturėjau jėgų spėlioti, o iš besivelkančių kojų
buvo matyti, kad ir Ema su Edisonu visai nusikalę. Išsekimas buvo
mūsų naujas priešas, ir vien ištarę jo vardą būtumėm suteikę jam dar
daugiau galios.
Kelias priekyje leidosi į migloje paskendusią lomą, ir mes įsitem­
pę dairėmės padarų tilto. Man toptelėjo, kad Loren galėjo ir sume­
luoti. Gal jokio tilto čia nėra. Gal ji nusiuntė mus į šią skylę vildama­
si, kad vietiniai suris mus gyvus. Jei tik būtumėm atsitempę ją kartu,
būtumėm galėję priversti...
- Štai jis! - sušuko Edisonas, o jo kūnas kaip strėlė rodė tiesiai
pirmyn.
Mes įtempėm akis, stengdamiesi įžiūrėti, ką jis pamatęs, - nors
Edisonas nešiojo akinius, jo regėjimas vis vien buvo aštresnis, - ir
dar po dešimties žingsnių jau matėm, lyg per rūką, kaip kelias su­
siaurėja ir išsirietęs peršoka per kažkokią gelmę.
- Tiltas! - sušuko Ema.
Mes ėmėm bėgti, laikinai užmiršę nuovargį, o mūsų pėdos kėlė
juodus dulkių tumulus. Kai po minutės stabtelėjom pailsėti, jau re­
gėjom viską aiškiai. Virš tarpeklio kabojo žalsvos miglos skraistė. Ki­
toje pusėje dunksojo ilga balto akmens siena, o už jos didelis šviesus
bokštas, kurio viršūnė slėpėsi tarp žemų debesų.

•— < 137
 Štai ir ji - padarų tvirtovė. Ji buvo kažkokia liguistai blyški, lyg
veidas, nuo kurio švariai nutrinti visi bruožai. Be to, ji atrodė tarsi ne
vietoje - milžiniškas baltas fasadas sudarė keistą kontrastą su išde­
ginta Rūkstančios gatvės dykyne, tarsi priemiesčio prekybos centras,
perkeltas į Azenkūro mūšį. Vien žiūrint į ją vis labiau užvaldė neri­
mas ir tikslo pojūtis, tarsi visos palaidos mano kvailo ir išsibarsčiusio
gyvenimo gijos teiktųsi į vieną tašką, pasislėpusį kažkur už tų sie­
nų. Štai ji, užduotis, kurią turėjau atlikti - arba žūti besistengdamas.
Skola, kurią privalėjau grąžinti. Ir visi ligšioliniai mano džiaugsmai
bei siaubai tebuvo vien įžanga. Jei viskas tikrai nutinka ne veltui, tai
manoji priežastis buvo anapus.
O Ema stovėjo greta ir juokėsi. Aš nustebęs į ją atsisukau, ir ji
susiėmė.
- Tai čia jie ir slėpėsi? - lyg paaiškindama tarė ji.
- Panašu, kad taip, - tarė Edisonas. - Ar tai kelia tau juoką?
- Visą gyvenimą bijojau ir nekenčiau padarų. Ir per visus tuo me­
tus nesuskaičiuojamą daugybę sykių esu įsivaizdavusi akimirką, kai
mes galų gale atrandam jų irštvą, jų landynę. Įsivaizduodavau, kad
tai bus mažų mažiausiai baugi pilis. Su kraujais pasruvusiomis sie­
nomis. Verdančios dervos ežeru. Bet ne.
- Tai esi nusivylusi? - pasitikslinau.
- Taip, šiek tiek. - Ji bakstelėjo su priekaištu į tvirtovę. - Ar ne­
galėjo jie labiau pasistengti?
- Ir aš nusivylęs, - pasakė Edisonas. - Tikėjausi, kad tą dieną
mažų mažiausiai kariuomenę turėsim. Bet atrodo, kad galbūt ir be
jos Išsiversim.
- Abejoju, - atsakiau. - Bet kas gali laukti mūsų kitapus tos
sienos.
- O mes būsim pasirengę bet kam, - atšovė Ema. - Ir ką jie to­
kio gali parodyti, ko mes dar nematę? Išgyvenom kulkas, bombas,

138 -►
kiaurymių atakas... Noriu pasakyti, kad pagaliau mes čia, ir po šitiek
metų, per kuriuos jie mus puldinėjo iš pasalų, galų gale mes patys
juos užpulsim.
- Neabejoju, kad jie dreba kaip epušės lapai.
- Aš susirasiu Kolą, - tęsė Ema. - Susirasiu jį ir padarysiu taip,
kad šauksis motinos. Padarysiu taip, kad maldaus pasigailėti savo
niekam tikusios gyvasties, o tada suimsiu abiem rankom už kaklo ir
spausiu tol, kol jį ištirpinsiu...
- Neužbėkim sau už akių, - pristabdžiau ją. - Esu tikras, kad tarp
jo ir mūsų dar daug kliūčių. Padarų bus už kiekvieno kampo. Turbūt
ir ginkluotų sargybinių.
- Gal net kiaurymių, - pridūrė Edisonas.
- Tų tikrai bus, - pritarė Ema. Jos balsas buvo netgi kažkoks
džiugiai susijaudinęs.
- Noriu pasakyti, - kalbėjau toliau, - kad neverta atakuoti, kol
nežinom, kas mūsų laukia anoj pusėj. Gali būti, kad turėsim tik vieną
progą, ir aš nenoriu jos iššvaistyti.
- Aišku, - pasakė Ema. - Tai ką tu siūlai?
- Siūlau pirma leisti Edisoną. Jis mažiausiai krinta į akis, pakan­
kamai mažas, kad galėtų bet kur pasislėpti, ir turi geriausią uoslę.
Jis galėtų išžvalgyti vietovę, o tada išsmukti lauk ir viską papasakoti
mums. Žinoma, jei jis tam pasiryžęs.
- O jeigu negrįšiu? - paklausė Edisonas.
- Tada mes ateisim pas tave, - atsakiau.
Šuo akimirką pasvarstė - bet tik akimirką.
- Sutinku, bet su viena sąlyga.
- Sakyk, - tariau aš.
- Sakmėse apie mūsų pergalę norėčiau būti vadinamas Edisonu
Narsiuoju.
- Tebūnie, - tarė Ema.

— ■*-
 - Dar geriau, „Narsiausiuoju“, - pridūrė Edisonas. - Ir „Suma­
niausiuoju“.
- Žinoma, - pasakiau.
- Puiku, - tarė Edisonas. - Tada laikas pradėti. Beveik visi mūsų
mylimi žmonės yra kitoje to tilto pusėje. Kiekviena minutė, praleista
šiapus, tėra gaišatis.
Sutarėm palydėti Edisoną iki tilto, o tada palaukti netoliese, kol
sugrįš. Keliauti į pakalnę buvo lengva, ir mes pasileidom ristele, o
lūšnos apibus gatvės spietėsi vis tankiau ir tankiau. Tarpai tarp jų
darėsi vis siauresni, kol galop jų visai neliko, ir akyse šmėžavo vien
tik surūdijusio metalo mozaika. Tada lūšnos bei irštvos staigiai pa­
sibaigė, ir maždaug šimto metrų atkarpoje Rūkstanti gatvė atvirto į
sulinkusių sienų ir pajuodusių sijų dykvietę - kaip kokia apsauginė
zona, turbūt pačių padarų sukurta. Galų gale priėjom tiltą; jo galą
buvo apspitęs būrelis žmonių, gal kelios dešimtys. Mes dar buvom
per toli, kad įžiūrėtumėm jų drabužius, ir Edisonas sušuko:
- Žiūrėkit, armija puola tvirtovę! Žinojau, kad nebūsim vieninte­
liai kovotojai...
Bet priėję arčiau pamatėm, kad šie žmonės buvo kas tik nori, bet
ne kariai. Su nusivylusiu „hmmm“ši mažutė Edisono viltis užgeso.
- Jie nepuola tvirtovės, - pasakiau, - jie puola ant žemės...
Tai buvo patys varganiausi lūšnyno gyventojai, ir jie taip vangiai
smūksojo pelenuose, kad netgi sėdinčius trumpam palaikiau negy­
vais. Jų kūnai ir plaukai buvo juodi nuo suodžių ir riebalų, o veidai
taip išvarpyti randų, kad pamaniau juos sergant raupsais. Mums tarp
jų žengiant, keli tingiai žvilgtelėjo, bet jei ko ir laukė, tai ne mūsų,
ir jų galvos tuoj vėl susmuko. Vienintelis ant kojų laikėsi berniukas
su ausine medžiotojo kepure, jis sliūkino tarp miegančiųjų ir naršė
po jų kišenes. Pabudę vožtelėdavo jam, bet vytis nesivargindavo. Vis
tiek neturėjo nieko, ką būtų verta vogti.

140 -►
 Jau buvom beveik juos praėję, kai vienas riktelėjo:
- Pražūsit!
Ema sustojo, apsisuko ir išdidžiai tarė:
- Atsiprašau?
- Pražūsit. - Taip pasakęs vyras drybsojo ant kartono gabalo, o
jo geltonos akys šmėkščiojo pro juodų plaukų kupetą. - Per jų tiltą
niekam negalima vaikščioti be leidimo.
- O mes vis tiek per jį eisim. Todėl jei gali patarti, ko reikėtų sau­
gotis, sakyk!
Gulėtojo juokas užstrigo jam gerklėje. Kiti tylėjo.
Ema nužvelgė juos visus.
- Ar neatsiras, kas mums padėtų?
Vienas jau pradėjo sakyti: „Atsargiai su...“, bet kitas tuoj pat jį nu­
tildė.
- Tegul eina - po kelių dienų gausim jų sulčių!
Lūšnyno gyventojai išleido iškankintą geismo atodūsį.
- Ak, ko tik neduočiau už stikliuką to gero, - pasakė moteris man
prie kojų.
- Nors lašelį, nors lašelį! - užgiedojo vyras, atsitūpęs siūbuoda­
mas ant pirštų galų. - Nors lašelį jų sulčių.
- Baik mus kankinti! - suinkštė kitas. - Nekalbėk apie tai!
- Velniop jus visus! - sušuko Ema. - Pirmyn, Edisonai Narsusis,
siunčiam tave kitapus.
Ir pasišlykštėję nusigręžėm.

* *

Tiltas buvo siauras, per vidurį išriestas į viršų ir pastatytas iš tokio

švaraus marmuro, kad net gatvės pelenai nelabai drįso ant jo tūpti.
Edisonas sustabdė mus prie pat jo galo.

141
 - Pala, čia kažko esama, - tarė jis.
Mes stovėjom neramūs greta, kol jis užsimerkęs uostinėjo orą,
kaip koks aiškiaregys, dirbantis su krištoliniu rutuliu.
- Reikia eiti dabar pat - stovim čia per daug atvirai, - sumur­
mėjo Ema, bet Edisonas klajojo kitur; be to, ir neatrodė, kad mums
grėstų labai didelis pavojus. Ant tilto buvo tuščia, o ir uždarytų vartų
aname gale niekas nesaugojo. Ilgos baltos sienos viršuje, kur atrodė
tikėtina išvysti sargybinių su šautuvais ir žiūronais, taip pat nė gyvos
dvasios. Atrodė, kad, be sienų, tvirtovę saugo tiktai praraja, kurios
dugne siautėjo kunkuliuojanti upė, leidžianti mus gaubiančius ža­
lius, sieringus garus. Nemačiau, kaip dar be tilto galėtumėm per ją
persikelti.
- Vi$ dar nusivylusi? - paklausiau Emos.
- Tiesiog pasipiktinusi, - atsakė ji. - Jie tartum nė nesistengia
mūsų sulaikyti.
- Aha, kaip tik dėl to ir neramu.
Edisonas giliai atsikvėpė ir staigiai praplėšė akis. Jos švytėjo, ki­
birkščiavo.
- Kas yra? - gaudydama kvapą paklausė Ema.
- Pėdsakas vos juntamas, tačiau Balensiagos Vren kvapą atpažin-
čiau bet kur.
- O kitų?
Edisonas dar pauostė.
- Su ja buvo ir daugiau mūsiškių. Nors negaliu pasakyti tiksliai,
kurių ir kiek. Pėdsakas nelabai aiškus. Daug ypatingųjų pastaruoju
metu pro čia praėjo - ir aš nekalbu apie juos, - paaiškino jis, rūsčiai
žvelgdamas į dykinėtojus mums už nugarų. - Jų ypatingoji esybė sil­
pna, vos apčiuopiama.
- Tada toji mūsų tardyta moteris sakė tiesą, - pasakiau. - Šičia
padarai atveda savo belaisvius. Mūsų draugai čia.

142
 Nuo tada, kai juos pagrobė, dusinantis bejėgiškumas vis labiau ir
labiau spaudė man širdį, bet dabar tie gniaužtai šiek tiek atsileido. Po
daugelio valandų pirmąsyk turėjom šį tą daugiau nei vien viltį ir spė­
liones. Mes atsekėm savo draugus per priešų teritoriją iki pat padarų
slenksčio. Vien tai buvo mažytė pergalė, ir man pasirodė, tegul tik
akimirką, kad viskas įmanoma.
- Tuomet ypač keista, kad niekas nesaugo šios vietos, - niūriai
ištarė Ema. - Man tai visai nepatinka.
- Man taip pat, - pritariau. - Bet nematau, kad būtų kitas kelias.
- Geriau aš jau eisiu, - tarė Edisonas.
- Palydėsim tave, kiek tik išeis, - pasakė Ema.
- Ačiū, - padėkojo Edisonas ne visai Narsiausiajam derančiu
balsu.
Turbūt galėjom perlėkti į kitą pusę greičiau nei per minutę, bet
kam bėgti? „Todėl, - pagalvojau, prisiminęs Tolkiną, - kad negali
paprasčiausiai įžengti į Mordorą.“
Sparčiu žingsniu pajudėjom per tiltą, o mus lydėjo murmesys ir
tramdomas juokas. Žvilgtelėjau atgal į valkatas. Įsitikinę, kad mūsų
laukia vienoks ar kitoks baisus galas, jie šmirinėjo ieškodami geres­
nio vaizdo. Tik spragėsiu jiems duok. Norėjau sugrįžti ir visus iki
vieno suversti į verdančią upę.
„Po kelių dienų gausim jų sulčių.“ Nežinojau, ką tai reiškia; tikė­
jausi, kad ir nesužinosiu.
Tiltas ėmė kilti stačiau. Stiprėjanti paranoja vertė širdį plakti dvi­
gubai smarkiau. Buvau tikras, kad tuoj kažkas atlėks iš dangaus, ir
mes neturėsim kur pabėgti. Jaučiausi kaip pelė, skuodžianti stačia
galva į spąstus.
Pašnibždom dar sykį aptarėm savo planą: įkišti Edisoną pro vartus,
atsitraukti į lūšnyną ir kokioje nuošalioje vietelėje palaukti. Jei jis ne­
sugrįš per tris valandas, mudu su Ema patys kaip nors lendam į vidų.

— 143 — *—
 Jau buvom netoli tilto vidurio, tuoj pasimatys nedidelė atkarpa
žemyn besileidžiančios pusės, kuri iki šiol slėpėsi už viršūnės. O tada
žibintų stulpai sušuko:
- Stot!
- Kas tokie!
- Niekam nevalia pereiti!
Mes sustojom ir išsižioję sužiurom, su nuostaba suvokę, kad tai
visai ne žibintų stulpai, o nukirstos galvos, pasmeigtos ant ilgų iečių.
Jos buvo klaikios, aptemptos pilka ir suvytusia oda, su nukarusiais
liežuviais - bet vis tiek, nors ir nebuvo sujungtos su gerklėmis, trys
galvos ką tik kreipėsi į mus. Iš viso buvo aštuonios, sumaustytos po­
romis abiejose tilto pusėse.
Tik Edisonas neatrodė nustebęs.
- Tik nesakykit, kad niekad nesat matę tilto galvos, - tarė jis.
- Daugiau nė žingsnio! - pasakė galva kairėje. - Beveik garantuo­
ta mirtis laukia tų, kurie eis be leidimo!
- Kam tas beveik?. - įsiterpė galva dešinėje. - Skamba labai ne­
užtikrintai.
- Leidimą mes turim, - sumelavau, galvodamas, ką sakyti toliau. -
Esu padaras ir vedu šiuos du ypatinguosius belaisvius pas Kolą.
- Mūsų niekas neperspėjo, - susierzinusi tarė galva kairėje.
- Ričardai, ar tau jie panašūs į belaisvius? - paklausė dešinioji.
- Ką aš žinau, - atsiliepė kairioji. - Prieš kelias savaites varnai
iškapojo man akis.
- Ir tau? - nustebo dešinioji. - Užjaučiu.
- Iš balso tai tikrai nepanašus į jokį man pažįstamą padarą, - tarė
galva kairėje. - Kuo tu vardu, ponaiti?
- Smitas, - atsakiau.
- Cha! Jokio Smito pas mus nėra! - atkirto dešinioji.
- Aš ką tik prisidėjau.

-- 144 -- -- ---
 - Taip ir prisidėjai. Ne, dabar jau tavęs nepraleisim.
- O kas mus sulaikys? - pasidomėjau.
- Žinoma, ne mes, - tarė kairioji. - Mes tik įspėjam.
- Ir informuojam, - pridūrė dešinioji galva. - Ar žinai, kad aš
baigęs muziejininkystės studijas? Niekada nenorėjau tapti tilto
galva...
- Niekas nenori būti tilto galva, - atrėžė kairioji. - Po velnių, joks
vaikas pasaulyje nesvajoja užaugęs tapti tilto galva ir visą dieną įspėji-
nėti žmones bei laukti, kol varnai iškabins akis. Bet juk gyvenimas ne
vien rožėm klotas, a?
- Eime, - sumurmėjo Ema. - Jie tegali burbėti ant mūsų.
Nekreipdami daugiau dėmesio pajudėjom, o kiekviena galva per­
spėjo mus atskirai:
- Nė žingsnio! - sušuko ketvirtoji.
- Už jūsų saugumą neatsakom! - suvaitojo penktoji.
- Abejoju, ar jie klausosi, - tarė šeštoji.
- Ką gi, - atsainiai mestelėjo septintoji, - tik nesakykit paskui, kad
neperspėjom.
Aštunta tik iškišo savo storą žalią liežuvį. Tada mes palikom jas
užpakaly ir priėjom tilto viršūnę, o ten jis staigiai užsibaigė - vietoj
akmens žiojėjo šešių metrų tarpas, ir aš vos į jį neįsmukau. Kaip malū­
no sparnais mosikuojantį rankomis mane sugavo Ema.
- Bjaurybės nebaigė statyti tilto! - surikau nuo adrenalino ir gėdos
paraudusiais žandais. Girdėjau, kaip iš manęs juokėsi galvos ir netgi
dykinėtojai ant kelio.
Bėgdami tikrai nebūtumėm spėję laiku sustoti ir tikrai būtumėm
nulėkę žemyn.
- Kaip tu? - paklausė Ema.
- Aš gerai, - atsakiau, - bet to nepasakyčiau apie mus. Kaip dabar
perkelsim Edisoną?

— — --------145 — >-------
 - Padėtis tikrai kebli, - pareiškė Edisonas, žingsniuodamas palei
kraštą. - Kažin, ar išeitų peršokti?
- Jokiu būdu, - atsakiau. - Net įsibėgėjus neišeitų. Netgi su kartimi.
- Hm, - tarė Ema. Ji pažvelgė atgalios. - Ką tik pakišai man min­
tį. Tuoj grįšiu.
Mudu su Edisonu žiūrėjom, kaip ji žygiuoja atgal. Prie artimiausios
galvos sustojo, suėmė ietį, ant kurios ji buvo užmauta, ir patraukė.
Ietis išsitraukė lengvai. Galvai garsiai protestuojant, Ema paguldė
ją ant žemės, primynė jos veidą koja ir smarkiai trūktelėjo. Ietis iš­
slydo iš galvos, kuri nuriedėjo tiltu žemyn, kaukdama iš įsiūčio. Ema
triumfuodama sugrįžo; pastačiusi ietį ant plyšio krašto paleido, ir jos
metalinis antgalis žvangėdamas nusileido kitoje pusėje.
Ema.pasižiūrėjo į ją ir susiraukė.
- Na, ne visai Londono tiltas.
Ietis buvo šešių metrų ilgio, trijų centimetrų skersmens ir per vi­
durį truputį įlinkusi - labiau panaši į lyną cirko akrobatui vaikščioti.
- Paimkim dar, - pasiūliau.
Subėgiojom kelis sykius pirmyn atgal, plėšydami ietis ir guldyda­
mi jas išilgai prarajos. Galvos spjaudėsi, keikėsi ir svaidėsi tuščiais
grasinimais. Paskutinei nuriedėjus šalin, mes jau turėjom pelenus
nešančiame vėjyje barškantį metalinį tiltuką, maždaug trisdešimties
centimetrų pločio, slidų nuo gleivių iš galvų.
- Už Angliją! - sušuko Edisonas ir nedrąsiai šonu užsliuogė ant
iečių.
- Už panelę Peregrinę! - tariau aš, lipdamas iš paskos.
- Dėl paukščių meilės, eikit nepliurpę, - pasakė Ema ir taip pat
žengė ant tiltelio.
Edisonas baisiai mus gaišino. Jo mažos kojytės vis nuslysdavo tarp
iečių, ir šios imdavo ridinėtis į šalis, sukeldamos labai nesmagius kir-
besius pilve. Stengiausi dėlioti kojas nežiūrėdamas žemyn į bedugnę,

---- 146 ----

bet tai buvo neįmanoma; kunkuliuojanti upė traukė mano žvilgsnį
kaip magnetas, ir aš nejučia pradėjau spėlioti, ar mes pakankamai
aukštai, kad nukritęs užsimuščiau vien nuo smūgio, ar išgyvenčiau
pakankamai ilgai, kad spėčiau pajusti, kaip išverdu. O Edisonas jau
net nebemėgino eiti, jis atsigulė ant pilvo ir ėmė šliaužti kaip kirmi­
nas. Taip ir prisikasėm visai nedidingai, centimetras po centimetro,
šiek tiek toliau nei iki vidurio, - o tada kirbesiai pilve paaštrėjo ir
persimainė: pajutau man pernelyg gerai pažįstamą kietą mazgą.
Kiaurymė. Pamėginau ištarti tai balsu, bet burna buvo perdžiū­
vusi; kol nurijau seiles ir išspaudžiau šį žodį, tas jausmas sustiprėjo
dešimteriopai.
- Kaip siaubingai nepasisekė, - tarė Edisonas. - Ji priekyje ar už­
pakaly?
Negalėjau iš karto atsakyti ir turėjau pirma šiek tiek apčiupinėti
tą jausmą.
- Džeikobai! Priekyje ar užpakaly? - į ausį suriko Ema.
Priekyje. Mano kompasas buvo įsitikinęs, bet tai atrodė nesuvo­
kiama: dabar jau mačiau visą tiltą iki pat vartų, ir jis buvo tuščias.
Priekyje nieko nebuvo.
- Nežinau! - atsakiau.
- Tada einam toliau! - šūktelėjo Ema.
Eidami pirmyn, nuo iečių nulipsim greičiau. Nugrūdau baimę
žemyn, pasilenkiau, suėmiau Edisoną į glėbį ir puoliau bėgti, sodi­
nėdamas ir siūbuodamas ant nestabilių iečių. Atrodė, jog kiaurymė
taip arti, kad beveik galėjai paliesti, ir aš net girdėjau jos urzgimą,
artėjantį prie mūsų iš kažkokios nematomos vietos priekyje. Akys
nusekė garsą iki taško priešais mus, bet žemiau - tilto pagrindo pjū­
vio kitame gale, kur akmenyse buvo iškalti keli aukšti, siauri plyšiai.
Tenai. Tiltas buvo kiauras, o kiaurymė buvo tilte. Jos kūnas nie­
kaip nepralįstų pro tuos plyšelius akmenyje, bet liežuviai - laisvai.

---- 147
 Jau buvau nulipęs nuo iečių ant tikrojo tilto, kai išgirdau Emos
riksmą. Numečiau Edisoną ir apsisukęs pamačiau, kaip vienas kiau­
rymės liežuvis švystelėjo ją į orą, apsivijęs apie liemenį.
Ji išrėkė mano vardą, o aš jos. Liežuvis vartė ją ir purtė. Ji vėl su­
klykė. Tai buvo baisiausias garsas pasaulyje.
Kitas liežuvis pliaukštelėjo per iečių apačią - mūsų tiltelis žvan­
gėdamas iširo ir nuskriejo kaip sauja degtukų į prarają. Tada šis lie­
žuvis puolė prie Edisono, o trečiasis smogė man į krūtinę.
Apsvaigęs pargriuvau. Kol gaudžiau kvapą, slidus liežuvis ap­
glėbė mane per liemenį ir kilstelėjo nuo žemės. Kitas laikė suėmęs
už galinių kojų Edisoną. Netrukus jau visi trys kabėjom aukštyn
kojom.
Kraujas subėgo į galvą ir aptemdė man regėjimą. Girdėjau, kaip
Edisonas lojo ir kandžiojo liežuvį.
- Baik, ji tave numes! - surikau, bet jis neklausė.
Ema taip pat buvo bejėgė; jei ims deginti jos liemenį apsivijusį
liežuvį, kiaurymė ją paleis.
- Džeikobai, sakyk jai ką nors, - šaukė ji. - Sulaikyk ją!
Apsisukau, kad pamatyčiau siaurąsias angas, pro kurias pralin­
do jos liežuviai. Jos dantys gremžė akmens luitus. Juodos akys buvo
godžiai išsprogusios. Kybojom virš bedugnės kaip uogos ant juodų,
storų virkščių.
Pamėginau prabilti jos kalba:
- NULEISK MUS! - surikau - bet žodžiai nuskambėjo angliškai.
- Dar kartą! - paragino Edisonas.
Užsimerkiau, įsivaizdavau, kaip kiaurymė man paklūsta, ir pa­
bandžiau dar sykį.
- Nuleisk mus ant tilto!
Vėl angliškai. Tai nebuvo mano pažįstama kiaurymė, ta, su ku­
ria ištisas valandas bendravau, kol ji buvo įšalusi į ledą. Tai buvo

— 148 ---- -
kita, nematyta, ir mano ryšys su ja buvo silpnas. Ji tartum pajuto,
kad ieškau rakto į jos smegenis, ir staigiai iškėlė mus aukštyn, tarsi
užsimodama sviesti į prarają. Reikėjo užmegzti su ja ryšį, kaip nors,
staigiai...
- STOK! - surikau peršinčia gerkle - ir šįsyk pasigirdo gerklinis
kiaurymių kalbos gargesys.
Sustojom ore kaip įkalti. Sekundę taip ir kabėjom, plevendami lyg
skalbiniai vėjyje. Mano žodžiai kažką padarė, bet to neužteko. Aš tik
sujaukiau jai protą.
- Nebegaliu kvėpuųti, - išspaudė Ema. Liežuvis ją spaudė per
stipriai, ir jos veidas darėsi violetinis.
- Padėk mus ant tilto, - pasakiau - ir vėl kiaurymių kalba! Tie žo­
džiai draskė man gerklę. Kiekvienąsyk, kai tik prabildavau jų kalba,
pasijusdavau taip, lyg kosėčiau popieriaus segtukais.
Kiaurymė neaiškiai sugargaliavo. Optimizmo kupiną akimirką
pamaniau, kad ji padarys kaip liepta. Tada puolė smarkiai purtyti
mane aukštyn žemyn kaip rankšluostį.
Vaizdas išbluko ir trumpam visai užtemo. Kai atsipeikėjau, mano
liežuvis buvo sutinęs, ir aš jutau kraujo skonį.
- Sakyk, kad nuleistų mus ant žemės! - šaukė Edisonas. Bet da­
bar aš jau visai nebepajėgiau kalbėti.
- Seiuosi, - suveblenau. Atsikosėjau ir išspjoviau nemažai krau­
jo. - Nueisk us ant šėmės, - angliškai šveplavau sužeistu liežuviu. -
Nueisk us...
Nutilau ir susitelkiau iš naujo. Giliai įkvėpiau.
- Nuleisk mus ant tilto, - raiškiai ištariau kuo puikiausia kiaury­
mių kalba.
Pakartojau dar tris sykius, vildamasis, kad žinia prasiskverbs į ku­
rią nors ropliškų smegenų klostę.
- Nuleisk mus ant tilto. Nuleisk mus ant tilto. Nuleisk mus...

— - i4 9 - *—
 Staiga ji išleido viską sudrebinusį susierzinimo garsą, prisitraukė
mane prie savo kalėjimo angų ir darsyk sustaugė, purkšdama juodas
seiles. Tada mus visus tris iškėlė ir nusviedė ten, iš kur atėjom.
Atrodė, kad ore vartomės per ilgai - mes krintam, neabejojau aš,
skriejam lanku pasitikti lemties, - bet tada mano petys pajuto kietus
tilto akmenis, ir mes čiuoždami nulėkėm į pakalnę iki pat tilto galo.

* * *

Stebuklas, bet likom gyvi - aplamdyti, bet sąmoningi ir su visomis

galūnėmis. Nusiridenom lygiu marmuriniu tilto paviršiumi ir prieš
sustodami apačioje dar ištaškėm galvų krūvą. Dabar jos supo mus iš
visų pusių ir šaipėsi, žiūrėdamos, kaip mėginam atsigauti.
- Sveiki sugrįžę! - tarė artimiausioji. - Mums visai patiko jūsų
klyksmai. Na ir galingus plaučius turite!
- Kodėl, po galais, neperspėjot, kad po tiltu slepiasi kiaurymė? -
paklausiau, įsisupdamas ant nugaros, kad būtų lengviau atsisėsti.
Skausmas liepsnojo po visą kūną, nuo nubrozdintų rankų ir nu­
drėkstų kelių iki tvinksinčio peties, kuris tikriausiai buvo išnarintas.
- Ir koks tada būtų smagumas? Staigmenos kur kas geriau.
- Kuteklis tikriausiai jus pamėgo, - tarė kita. - Praeitam lanky­
tojui jis nukando kojas!
- Čia tai dar nieko, - pasakė galva su žiedu ausyje kaip piratas. -
Sykį mačiau, kaip jis pririšo ypatingąjį prie virvės ir nuleido penkiom
minutėm į upę, o tada išsitraukė ir suvalgė.
- Ypatingasis al dente*, - susižavėjusi tarė trečioji. - Tas mūsų
Kuteklis tikras gurmanas.

* Itališkas te rm in a s m a k a ro n ų iš v irim o la ip s n iu i n u sa k y ti (per v id u r į tarp

k ie to ir m inkšto).

150
 Dar ne visai valiojau atsistoti, todėl metrą iki Emos su Edisonu nu­
šliaužiau. Ji sėdėjo ir trynė galvą, o jis mėgino priminti sužeistą leteną.
- Kaip tu? - paklausiau.
- Galvą susitrenkiau kaip reikiant, - atsakė Ema ir susiraukė, kai
praskyriau jai plaukus, kad galėčiau nustatyti, iš kur teka kraujas.
Edisonas pakėlė nugeibusią leteną.
- Bijau, kad ji sulūžo. Galėjai paprašyti pabaisos, kad nuleistų
mus švelniau.
- Kaip juokinga, - atkirtau. - Kita vertus, kodėl gi aš nepaprašiau
jos išžudyti visų padarų ir išlaisvinti mūsų draugų?
- Tiesą sakant, ir man kilo toks klausimas, - tarė Ema.
- Aš juokauju.
- O aš ne, - atrėžė ji. Spustelėjau prie žaizdos savo marškinių ran­
kovę. Ji šaižiai įkvėpė ir nustūmė mano ranką. - Kas tenai atsitiko?
- Manau, kad kiaurymė mane suprato, bet niekaip nepriverčiau
jos paklusti. Su šita kiauryme nesu užmezgęs tokio ryšio, kaip su
ana... buvau.
Ana pabaisa buvo negyva, pritrėkšta tilto ir tikriausiai prigėrusi,
ir dabar jau gailėjausi, kad taip atsitiko.
- O kaip užmezgei ryšį su ta pirmąja? - paklausė Edisonas.
Aš greitai papasakojau, kaip radau ją iki pat akių įšalusią į ledą, ir
po keistai intymaus visos nakties bendravimo, taip išeitų, sugebėjau
saugiai nulaužti kažkurią gyvybiškai svarbią jos nervų sistemos dalį.
- Jei neturėjai jokio ryšio su tilto kiauryme, - tarė Edisonas, - tai
kodėl ji mūsų pasigailėjo?
- Gal aš ją sutrikdžiau?
- Tau reikės išmokti tai daryti geriau, - trumpai drūtai pasakė
Ema. - Turim perkelti Edisoną.
- Išmokti? Tai ką man daryti, užsirašyti į kursus? Tas gyvis mus
užmuš, jei tik vėl prisiartinsim. Reikia atrasti kitą kelią.

--------- 1 5 1 - - - '
 - Džeikobai, nėra jokio kito kelio. - Ema grubiai nubraukė nuo vei­
do susivėlusių plaukų šydą ir įbedė į mane akis. - Tu esi mūsų kelias.
Jau buvau bepradedantis nedrąsiai prieštarauti, bet pajutau už­
pakalyje aštrų skausmą ir kniaukdamas pašokau ant kojų. Viena iš
galvų įkando man į subinę.
- Ei! - šūktelėjau, trindamas tą vietą.
- Susmaigstyk mus atgal ant iečių, vandale tu! - pareikalavo ji.
Pakėliau ją ir iš visų jėgų spyriau, taip, kad nuriedėjo į dykinėtojų
būrį. Visos galvos ėmė šaukti ir keikti mus, groteskiškai ridinėdamo-
si žandikaulių pagalba. Aš irgi jas keikiau ir spardžiau pelenus į jų
baisius, suvytusius veidus tol, kol visos pradėjo kosėti ir spjaudytis.
O tada kažkas mažas ir apvalus atlėkė oru ir šlapiai tekštelėjo man į
nugarą..
Supuvęs obuolys. Atsisukau į valkatas.
- Katras metėt?
Jie tyliai, kaip žolės rūkytojai, sukrizeno.
- Nešdinkitės iš kur atėję! - vienas suriko.
Jau buvau bepradedantis galvoti, kad tai būtų visai protingas
žingsnis.
- Kaip jie drįsta, - suurzgė Edisonas.
- Bala jų nematė, - raminau jį, mano paties pykčiui slopstant. -
Geriau...
- Kaip jūs drįstat! - sušuko jiems Edisonas, pamėlęs iš įniršio ir
atsistojęs ant užpakalinių kojų. - Ar jūs ne ypatingieji? Ar jums ne
gėda? Mes bandom jums padėti!
- Duok mums flakoną arba eik po paraliais! - atrėžė skarmaluota
moteris.
Edisonas virpėjo iš įsiūčio.
- Mes bandom jums padėti, - pakartojo jis, - o štai jūs - štai
jūs! - drybsot sau, o mūsiškius tuo tarpu žudo ir su žeme lygina mū-

-- *----- 152 ----- *--

sų kilpas! Miegat šalia priešo vartų, o turėtumėte juos pulti! - Jis
ištiesė į juos sužeistą leteną. - Visi jūs išdavikai, ir prisiekiu, ateis
diena, kai stosit prieš Ymbrynių tarybą ir būsit nubausti!
- Gerai, gerai, neišeikvok visos energijos dėl jų, - tarė Ema, ne­
tvirtai Stodamasi ant kojų. O tada nuo jos peties atšoko supuvusi
kopūsto galva ir šleptelėjo ant žemės.
Ir ji nebesusilaikė.
- Viskas, dabar jau kažkuriam išlydysiu veidą! - suriko ji, mosuo­
dama liepsnojančia ranka į valkatas.
Per Edisono kalbą susibūrė grupelė sąmokslininkų, ir dabar jie su
bukais ginklais rankose žengė į priekį. Vienas su nupjauta šaka. Kitas
su vamzdžio gabalu. Padėtis sparčiai blogėjo.
- Nusibodot mums, - tingiai ir ištęstai pasakė mėlynėmis nusė­
tas vyras. - Įmesim jus į upę.
- Norėčiau pažiūrėti, kaip jums tas seksis, - atsakė Ema.
- O aš nenorėčiau, - pasakiau. - Manau, laikas dingti.
Jų buvo šeši, o mūsų trys, ir mes buvom nekokios būklės: Ediso­
nas šlubavo, Emai veidu bėgo kraujas, o aš vos galėjau pakelti dešinę
ranką. O vyrai tuo tarpu vis glaudžiau supo mus. Jie buvo nusiteikę
įstumti mus į bedugnę.
Ema pasižiūrėjo atsigręžusi į tiltą, o tada į mane.
- Nagi. Žinau, kad gali mus nuvesti į kitą pusę. Mėginam iš naujo.
- Negaliu, Em. Negaliu. Nejuokauju.
Tikrai nejuokavau. Nemokėjau suvaldyti tos kiaurymės - bent jau
kol kas - ir puikiai tai supratau.
- Jei vaikinas sako, kad negali, tai aš linkęs juo tikėti, - pasakė
Edisonas. - Reikia sugalvoti kitą išeitį.
Ema prunkštelėjo.
- Pavyzdžiui? - Ji atsisuko į Edisoną. - Ar gali bėgti? - Tada atsi­
gręžė į mane. - Ar gali kautis?

153 ---------^ -
 Į abu klausimus atsakymas buvo neigiamas. Supratau, ką ji nori
pasakyti: mūsų galimybės greitai senka.
- Tokiais atvejais, - valdingai tarė Edisonas, - mano rūšies at­
stovai nesikauna. O sako kalbas! - Atsisukęs į vyrus, jis griausmingu
balsu prabilo: - Bičiuliai ypatingieji, nesikarščiuokite! Leiskite tarti
porą žodelių!
Niekas nekreipė į jį dėmesio. Jie ir toliau mus supo, o mes traukė­
mės atgal prie tilto; Ema gamino didžiausią ugnies kamuolį, kokį tik
pajėgė, o Edisonas tauškė apie tai, kaip draugiškai gyvenantys miško
gyvūnėliai, tai kodėl ir mes negalintys:
- Štai, tarkim, paprasčiausias ežys ir jo kaimynas oposumas...
ar jie eikvoja jėgas stumdydami vienas kitą į bedugnes, kai abu turi
bendrą priešą - žiemą? Ne!
- Jis visai kvanktelėjo, - pasakė Ema. - Baik pliurpti ir kąsk ku­
riam nors!
Apsidairiau kokio nors ginklo. Vieninteliai kieti daiktai po ranka
buvo galvos. Sučiupau vieną už paskutinių jos plaukų kuokštų.
- Ar yra kitas būdas patekti į tvirtovę? - surikau jai į veidą. -
Greitai sakyk, arba įmesiu į upę.
- Eik po velnių! - atrėžė ji ir spjovė, o tada grybštelėjo mane dan­
timis.
Nusviedžiau ją į vyrus - nevykusiai, su kaire ranka. Ji nusileido ne­
pasiekusi tikslo. Susiradau kitą galvą, pakėliau ir pakartojau klausimą.
- Žinoma, kad yra, - pašaipiai išsiviepė galva. - Kalvežio gale!
Nors tavim dėtas aš mėginčiau laimę su tilto kiauryme.
- Kas tas kalvežys? Sakyk arba ir tave mesiu!
- Tuoj vienas toks tave partrenks, - atsakė ji, o tolumoje pasi­
girdo trys šūviai: „bum, bum, bum“, ilgais, vienodais tarpais, tarsi
perspėjimas. Link mūsų žengę vyrai išsyk sustojo, ir visi nusisuko į
gatvę.

----- 1 5 4 -----
 Pro besisukančių pelenų debesis neaiškiai matėsi į mus atidun­
dantis kažkoks didelis ir kampuotas daiktas. Tada pasigirdo galingo
variklio riaumojimas, lyg perjungus žemesnę pavarą, ir iš juodumos
išnėrė sunkvežimis. Tai buvo šių laikų karinė mašina, visur suknie­
dyta, sustiprinta ir su padangomis didumo žmogui iki pusės. Gale
buvo belangis kubas, o ant paminų stovėjo du automatais ginkluoti
padarai su apsauginėmis liemenėmis.
Kai tik pasirodė sunkvežimis, dykinėtojai tiesiog pašėlo, juokėsi ir
aikčiojo iš džiaugsmo, mojavo ir grąžė rankas, kaip sudužusio laivo
aukos, pamačiusios lėktuvą. Mums papuolė auksinė proga, ir mes
nesiruošėm jos praleisti. Numečiau šalin galvą, kaire ranka apglė­
biau Edisoną ir kartu su Ema nuskuodžiau nuo kelio. Galėjom bėgti
ir toliau - sprukti iš Rūkstančios gatvės ir atsitraukti į saugesnį Vel­
nio Akro rajoną, - bet čia pagaliau pamatėm patį priešą, ir kad ir kas
dabar nutiks, be abejonės, tai buvo svarbu. Sustojom netoli gatvės,
vos pridengti kelių suanglėjusių medžių, ir ėmėm stebėti.
Sunkvežimis sulėtino, ir minia jį apgaubė, inkšdama ir maldau­
dama - „flakonų“, „šulių“ ir „ambrės“; „gurkšnelio“, „nors lašo, būkit
toks geras, pone“; pasibjaurėtinai garbino šiuos skerdikus, tampė ka­
reivius už drabužių ir gaudavo už tai spyrių geležimi kaustytais ba­
tais. Jau tikrai maniau, kad padarai ims šaudyti arba paspaus akcele­
ratorių ir sutraiškys kvailius, sugalvojusius stoti tarp jų ir tilto. Bet
sunkvežimis sustojo, o padarai pradėjo šaukti nurodymus: „Sustokit
į eilę, štai čia, drausmingai, arba nieko negausit!“ Minia išsirikiavo
kaip vargšai per labdaros akciją - susigūžę iš baimės ir virpantys iš
jaudulio, jie laukė savo išmaldos.
Nei iš šio, nei iš to Edisonas ėmė veržtis ant žemės. Paklausiau,
kas yra, bet jis tik suinkštė ir ėmė dar labiau spurdėti, su tokia žūtbū­
tine snukio išraiška, tartum būtų aptikęs labai svarbų pėdsaką. Ema
jam gnybtelėjo, ir jis trumpam atsipeikėjo, tik tiek, kad spėtų ištarti:

-- «-=---155 >--
„Tai ji, tai ji - panelė Vren“, ir aš suvokiau, jog „kalvežys“ reiškia „ka­
linių vežimas“ ir kad krovinys milžiniškos padarų mašinos gale be­
veik neabejotinai buvo žmogiškosios rūšies.
Tada Edisonas man įkando. Aš cyptelėjau ir jį paleidau, o po aki­
mirkos jis jau skuto tolyn. Ema susikeikė, o aš pašaukiau: „Edisonai,
grįžk!“, tačiau bergždžiai; jis veikė instinktyviai, pasiduodamas ne­
numaldomam ištikimo šuns, ginančio šeimininką, refleksui. Šokau
ant jo, bet nepataikiau - jis bėgo neįtikėtinai greitai, turint omeny,
kad turėjo tik tris sveikas kojas; tada Ema mane pakėlė, ir, palikę
slėptuvę, kartu nusivijom jį link kelio.
Sekundę, vos trumputę akimirką, pamaniau, kad jį pagausim, kad
kareiviai pernelyg glaudžiai apspisti, o minia pernelyg susitelkusi į
kitką, kad mus pastebėtų. Gal taip ir būtų buvę, jei ne pusiaukelėje
Emai kilusi mintis, išvydus duris sunkvežimio gale. „Durys su spy­
na, kurią galima išlydyti. Durys, kurias įmanoma atidaryti“, - turbūt
pagalvojo ji - mačiau, kaip jos veide sušvito viltis; ji prabėgo pro
Edisoną nė nežiūrėdama ir užsikorė ant sunkvežimio buferio.
Sargybinių šūksniai. Čiupau už Edisono, bet jis išsprūdo ir nulėkė
po mašina. Ema jau buvo pradėjusi tirpdyti vienų durų rankeną, kai
pirmasis sargybinis smogė savo automatu kaip beisbolo lazda. Ji ga­
vo į šoną ir nusirito ant žemės. Pasileidau link sargybinio, pasirengęs
kaip tik pajėgsiu pulti jį viena ranka, bet kažkas spyrė man į kojas,
ir aš pardribau ant sužeisto peties, o visą kūną kaip žaibas pervėrė
skausmas.
Išgirdau kriokiant sargybinį ir pakėlęs galvą pamačiau jį nugin­
kluotą, mojuojantį sužalota ranka; tada jis pargriuvo į pašėlusių kū­
nų srautą. Valkatos jį apgulė, jau nebe maldavo, o reikalavo, grasino
kaip išprotėję, - o vienas turėjo ir jo ginklą. Persigandęs jis mosikavo
kitam padarui, iškėlęs abi rankas virš galvos, tai reiškė: „ištrauk mane
iš čia!“

----- * - = ----- 1 5 6 »-----

 Šiaip taip atsistojau ir nubėgau pas Emą. Kitas sargybinis nėrė į
minią, šaudydamas į orą tol, kol prasibrovęs išvadavo savo draugą ir
sugrįžo prie sunkvežimio. Kai tik jų pėdos palietė paminas, jie suda­
vė per sunkvežimio duris, ir variklis užriaumojo. Emą pasiekiau kaip
tik tada, kai jis pajudėjo link tilto, savo gigantiškomis padangomis
kapstydamas žvyrą ir pelenus.
Sugriebiau ją už rankos, kad įsitikinčiau, jog ji tebėra vientisa.
- Kraujuoji, - pasakiau. - Smarkiai.
Tai buvo grubus fakto konstatavimas, bet geriau ir nebūčiau galė­
jęs nusakyti, kaip jaučiausi regėdamas ją šitaip sužeistą - šlubuojan­
čią, pradrėksta oda, iš kurios į plaukus sunkėsi kraujas.
- Kur Edisonas? - paklausė ji. Bet man dar nespėjus atsakyti:
„Nežinau“, ji pertraukė: - Reikia juos vytis. Galbūt tai vienintelė mū­
sų galimybė!
Pakėlę galvas pamatėm, kaip sunkvežimiui artėjant prie tilto sar­
gybinis nušauna du besivejančius valkatas. Jiems besiraitant ant že­
mės suvokiau, kad ji klysta: neįmanoma pavyti sunkvežimio, neįma­
noma persigauti per tiltą. Tai buvo beviltiška - dabar jau ir valkatos
tai suprato. Pajutau, kaip žuvus jų bendrams neviltis virto įsiūčiu, o
per trumputę akimirką tasai įsiūtis išsiliejo ant mūsų.
Mėginom bėgti, bet mums iš visų pusių užkirto kelią. Minia šau­
kė, kad mes viską sugadinę, - „dabar jie mums nebeduos“, - kad mes
nusipelnę mirti. Pasipylė - antausiai, smūgiai, drabužius ir plaukus
draskančios rankos. Puoliau dengti Emą, bet išėjo taip, kad ji dengė
mane, bent jau kelias sekundes, švaistydamasi rankomis ir deginda­
ma visus iš eilės. Net jos ugnies nepakako jiems atbaidyti, ir smūgiai
mus parklupdė ant kelių, tada privertė susiriesti į kamuoliuką ir ran­
komis saugoti veidus, iš visų pusių kenčiant skausmą.
Buvau beveik tikras, kad mirštu arba kad sapnuoju, nes išgirdau
dainavimą - garsiai, gyvai choru skambėjo „Paklausyk, kaip taukši

— 157 »—
kūjis, paklausyk, kaip lenda vinys!“ - bet kiekvieną eilutę papildyda­
vo smūgių į minkštą daiktą papliūpos ir jas pasitinkantys aikčiojimai:
„Koks („ŠMAUKŠT!“) kartuves statyt, („PLIAUKŠT!“) nuo visų ligų!“
Po kelių eilučių ir kelių „pliaukšt“ smūgiai nurimo, o valkatos at­
sitraukė, sunerimę ir burbėdami. Per kraują ir žvyrą neaiškiai ma­
čiau penkis žaliūkus kartuvių statytojus, su įrankių maišais ant diržų
ir iškeltais kūjais. Jie iškirto minioje proskyną ir dabar stovėjo apie
mus ratu, su nuostaba žiūrėdami, ar tik nebūsim kokia egzotiška žu­
vis, kurios jie nesitikėjo aptikti savo tinkle.
- Ar tai jie? - išgirdau vieną klausiant. - Prastokai atrodo, pus­
broli.
- Aišku, kad jie! - tarė kitas, balsu kaip rūko sirena, sodriu ir
pažįstamu.
- Tai Šeronas! - sušuko Ema.
Pajėgiau iškelti ranką tiek, kad nusišluostyčiau nuo vienos akies
kraują. Štai ir jis, visi du metrai, apvilkti juodu apsiaustu. Aš nusijuo­
kiau, ar bent jau pamėginau juoktis; dar niekada taip nesidžiaugiau
išvydęs šitokį negražų žmogų. Jis pasirausė kažko kišenėse - mažy­
čių stiklinių flakonėlių - ir iškėlė juos virš galvos, šaukdamas: „ŠTAI
ČIA TURIU, KO TROKŠTAT, BEŽDŽIONĖS JŪS IŠKRYPUSIOS!
IMKIT IR ATSTOKIT NUO VAIKŲ!“
Jis pasisuko ir sviedė buteliukus ant kelio. Minia suplūdo iš pas­
kos, graibydami ir šūkaudami, pasirengę dėl jų sudraskyti vienas ki­
tą. Ir liko vien tik kartuvininkai, šiek tiek aplamdyti per susirėmimą,
bet nesužeisti, besikišantys kūjus už diržų. Šeronas, žengdamas link
mūsų su atkišta balta kaip sniegas ranka, kalbėjo:
- Ir ką jūs sau galvojot, kad taip išsprukot? Vos iš proto dėl jūsų
neišsikrausčiau.
- Teisybė, - prabilo vienas kartuvininkas. - Jis buvo kaip nesa­
vas. Visur liepė jūsų ieškoti.
 Pamėginau atsisėsti, bet nieko neišėjo. Seronas stovėjo visai prie
pat ir žiūrėjo į mus taip, lyg tyrinėtų mašinos partrenktą gyvūną.
- Nieko nesusilaužėt? Ar galit paeiti? Po šimts velnių, ką tie ne­
dorėliai jums padarė? - Jo balsas buvo pusiau pikto viršilos, pusiau
sunerimusio tėvo.
- Džeikobas sužeistas, - išgirdau lūžtančiu balsu sakant Emą.
„Tu irgi“, - norėjau atsikirsti, bet susipynė liežuvis. Atrodo, ji teisi:
galva buvo sunki kaip akmuo, regėjimas - kaip trūkčiojantis paly­
dovinis ryšys, vieną akimirką rodo, kitą ne. Mane pakėlė ir nunešė
Šerono rankos, - jis buvo kur kas stipresnis negu atrodė, - o tada
staigiai žybtelėjo mintis, kurią ir pamėginau išsakyti balsu:
„Kur Edisonas?“
Aš baisiai šveplavau, bet jis kažkaip vis tiek mane suprato ir, atsu­
kęs mano galvą į tiltą, tarė:
- Tenai.
Atrodė, kad tolumoje skrenda sunkvežimis. Ar tai mano sutrenk­
tos smegenys krečia pokštus?
Ne. Dabar jau aiškiai mačiau: per tarpą sunkvežimį pernešė kiau­
rymės liežuviai.
Tačiau kur Edisonas?
- Tenai, - pakartojo Seronas. - Po apačia.
Pora užpakalinių kojų ir mažas rudas kūnelis kadaravo nuo sunk­
vežimio dugno. Edisonas spėjo įsikibti dantimis į kažkurią važiuoklės
dalį, tasai gudročius. Kai liežuviai nuleido sunkvežimį kitoje pusėje,
aš pagalvojau: „Sėkmės tau, narsusis šuneli. Gal tu ir esi didžiausia
mums likusi viltis.“
O tada viskas ėmė blukti, blukti, pasaulis susitraukė į mažą taškelį
ir užleido vietą tamsai.

159
 f iautulingi sapnai, sapnai keistomis kalbomis, sapnai apie
■ namus ir apie mirtį. Padrikos kvailystės, išsviestos lauk
per trumputes sąmonės akimirkas, išplaukusios ir nepa­
tikimos, mano paties sukrėstų smegenų padariniai. Beveidė mote­
ris, pučianti man į veidą dulkes. Jausmas, kad esu šiltame vandenyje.
Emos balsas, tikinantis, kad viskas bus gerai, kad jie draugai, kad mes
saugūs. Tada gili tamsa be sapnų, trukusi nežinia kiek valandų.
Kai kitąsyk prabudau, tai nebuvo sapnas, ir aš tą suvokiau. Gulė­
jau apkamšytas lovoje mažame kambariuke. Per užuolaidą skverbėsi
blausi šviesa. Vadinasi, diena. Tačiau kuri?
Buvau su naktiniais, o ne senaisiais kruvinais drabužiais, akyse
nebebuvo šiukšlių. Kažkas manimi pasirūpino. Be to: nors ir buvau
žvėriškai pavargęs, skausmo beveik nejaučiau. Nežinia, ką tai reiškia.
Pamėginau atsisėsti. Turėjau sustoti pusiaukelėje ir pasiremti ant
alkūnių. Šalia lovos ant naktinio stalelio stovėjo stiklinis vandens
ąsotis. Viename kambario kampe stūksojo didžiulė medinė drabužių
spinta. Kitame kampe, - sumirksėjau ir pasitryniau akis, kad įsiti­
kinčiau, jog nepasivaideno, - taip, ten tikrai sėdėjo ant kėdės ir mie­
gojo vyras. Mano protas veikė taip vangiai, kad net neišsigandau, tik
pagalvojau: „kaip keista“. O jis tikrai buvo keistas: toks keistas, kad,
tiesą sakant, iš pradžių net nesupratau, kas toks man prieš akis. Jis
buvo tarsi sulipdytas iš dviejų: pusė jo plaukų buvo sulaižyti, o kita

i6i
pusė padrikai nusėta verpetų; vienoje veido pusėje pasišiaušusi barz­
da, o kita pusė švariai nuskusta. Netgi jo apranga (kelnės, suglamžy­
tas megztinis, Elžbietos laikų kreza* buvo pusiau šiuolaikiška, pusiau
senoviška).
- Labas? - neužtikrintai pasisveikinau.
Vyras šūktelėjo ir taip smarkiai pašoko, kad net nubildėjo ant že­
mės.
- Oi, siaubas! Dieve tu mano! - Jis vėl užsilipo ant kėdės, išplės­
tom akim ir drebančiom rankom. - Tu pabudai!
- Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti...
- Ak, ne, kaltas tik aš pats, - tarė jis, išlygindamas drabužius ir
pasitaisydamas krezą. - Tik niekam nesakyk, kad buvau užmigęs,
tave bežiūrėdamas.
- Kas tu toks? - paklausiau. - Kur aš? - Protas greitai šviesėjo, ir
jam kilo vis daugiau klausimų. - Ir kur Ema?
- A, taip! - susijaudinęs tarė vyras. - Gal aš ir ne pats tinkamiau­
sias šių namų gyventojas atsakinėti į... klausimus...
Paskutinį žodį jis ištarė pašnibždom, pakėlęs antakius, tarsi klau­
simai būtų uždraustas dalykas.
- Bet! - Jis parodė į mane. - Tu esi Džeikobas. - Tada parodė
į save. - Aš esu Nimas. - Paskui jis galva nupiešė sūkurį. - O čia
yra pono Bentamo namai. Jis labai nekantrauja su tavimi susipažinti.
Tiesą sakant, man liepta iš karto pranešti jam, kai tik tu prabusi.

* Aukšta, gofruota, puošni apskrita apykaklė iš balto krakmolyto audinio,

dažniausiai apsiūta nėriniais.

162
 Muistydamasis pasikėliau ant alkūnių ir atsisėdau, nors šios pa­
stangos visai mane išsekino.
- Man visa tai nerūpi. Noriu pamatyti Emą.
- Žinoma! Tavo draugė...
Jis suplasnojo plaštakomis kaip sparneliais, o jo akys šaudė į abi
puses, tarsi jis tikėtųsi rasti Emą, pasislėpusią kuriam nors kampe.
- Noriu ją pamatyti. Dabar!
- Aš esu Nimas! - cyptelėjo jis. - Ir man liepta pranešti - taip,
griežtai nurodyta...
Galvoje šmėstelėjo baisi mintis - kad Šeronas, tasai galvažudys,
nuo minios mus išgelbėjo tik tam, kad paskui parduotų kaip atsar­
gines dalis.
- EMA! - įstengiau sušukti. - KUR TU?
Nimas išbalo ir klestelėjo ant kėdės - aš jį turbūt neapsakomai
išgąsdinau.
Po sekundės koridoriumi atidundėjo žingsniai. Pro duris įpuolė
vyras su baltu chalatu.
- Tu pabudai! - sušuko jis. Reikėjo manyti, kad jis buvo daktaras.
- Aš noriu pamatyti Emą! - pasakiau. Pabandžiau iškelti iš lovos
kojas, bet jos buvo kaip švininės.
Daktaras pribėgo prie manęs ir nustūmė atgal į patalus.
- Nepervark, tu dar ne visai atsigavęs!
Daktaras liepė Nimui eiti ir surasti poną Bentamą. Nimas puolė
bėgti ir, atsitrenkęs į staktą, išvirto į koridorių. Tada duryse pasiro­
dė Ema, pridususi ir švytinti, o jos plaukai gulė ant švarios, baltos
suknelės.
- Džeikobai?
Ją pamačius, mane užplūdo naujos jėgos, ir aš atsisėdau, nustū­
męs daktarą šalin.
- Ema!

164
/•
 - Tu nebemiegi! - tarė ji, bėgdama pas mane.
- Atsargiai, jis dar labai gležnas! - perspėjo daktaras.
Susitvardžiusi Ema^kuo švelniausiai mane apkabino, o tada prisė­
do šalia manęs ant lovos.
- Atsiprašau, kad manęs nebuvo šalia, kai pabudai. Jie sakė, kad
tu dar ištisas valandas miegosi...
- Nieko tokio, - atsakiau. - Bet kurgi mes? Kiek laiko čia esam?
Ema dirstelėjo į daktarą. Jis rašė į mažą knygelę, bet aiškiai klau­
sėsi. Ema atsuko jam nugarą ir nuleido balsą.
- Mes esam turtingo žmogaus namuose Velnio Akre. Kažkokioje
slaptoje vietoje. Šeronas atgabeno mus čionai prieš parą ar pusantros.
- Tik tiek? - nusistebėjau, tyrinėdamas Emos veidą. Jos oda buvo
visiškai lygi, o iš pjautinių žaizdų liko vien plonyčiai balti ruoželiai. -
Atrodai beveik visai išgijusi!
- Aš tik šiek tiek apsibraižiau ir apsidaužiau...
- Negali būti, - pasakiau. - Aš atsimenu, kas ten buvo.
- Tau buvo lūžęs šonkaulis ir plyšęs peties raištis, - įsiterpė dak­
taras.
- Jie čia turi tokią moterį, - paaiškino Ema. - Gydytoją. Jos kūnas
gamina stebuklingas dulkes...
- Ir dvigubą smegenų sutrenkimą, - pridūrė daktaras. - Bet to­
kius dalykus mes pajėgiam sutvarkyti. Tačiau tu, vaikine, - tu buvai
vos gyvas, kai tave atnešė.
Patapšnojau per krūtinę, per pilvą ir kitas vietas, kur mane talžė.
Jokio skausmo.
- Tarytum būčiau gavęs naują ranką, - susižavėjęs ištariau.
- Tau pasisekė, kad neprireikė naujos galvos, - atsklido kitas bal­
sas - Šerono, pasilenkusio, kad tilptų pro duris. - Nors, jei atvirai,
gaila, kad nedavė tau naujos, nes akivaizdu, kad šitoj vienos pju­
venos. Šitaip pranykti, pabėgti netarus nė žodelio - ir dar po visų

165
mano perspėjimų dėl Akro! Ką jūs sau galvojot7.- Jis žiūrėjo į mudu
su Ema iš aukšto ir pagrūmojo savo ilgu, baltu pirštu.
Aš šyptelėjau.
- Sveikas, Šeronai. Malonu vėl tave matyti.
- Cha, cha, žinoma, dabar jau juokas ima, kai viskas gražu ir pui­
ku, bet tenai jūs vos kojų nepakratėt!
- Mums pasisekė, - tarė Ema.
- Taip - pasisekė, kad aš ten atsidūriau! Pasisekė, kad mano pus­
broliai kartuvininkai tą vakarą buvo laisvi ir kad spėjau juos pagauti,
kol dar neprisigėrė Griovio lagerio Lopšio ir Karsto smuklėje! Tarp
kitko, jie ne už dyką dirba. Mokestį už jų paslaugas pridedu prie jūsų
skolos, kaip ir už valties remontą!
- Žinoma, žinoma! - pasakiau. - Nurimk, gerai?
- Ką jūs galvojot? - pakartojo jis, o baisusis jo kvapas apgaubė
mus kaip debesis.
Ir tada prisiminiau - ką iš tikrųjų tada galvojau - ir nebesusi-
tvardžiau.
- Kad tu esi nepatikimas sukčius! - atšoviau. - Kad tau rūpi vien
pinigai ir kad tikriausiai būtum pardavęs mus vergų pirkliams pirmai
progai pasitaikius! Taip taip, - įsibėgėjęs variau, - mes pasidomėjom.
Viską žinom apie nešvarius darbelius, kuriais jūs, ypatingieji, čia už­
siimat, ir jei manai, kad mes nors per nago juodymą patikėsim, kad
tu, - parodžiau į Šeroną, - ar bet kuris iš jūsų, - parodžiau į dakta­
rą, - padedat mums vien iš geros širdies, tai jūs proto netekot! Todėl
arba sakykit, ko iš mūsų norit, arba paleiskit, nes mes... mes turim...
Staigi, gniuždanti išsekimo banga. Vaizdas prieš akis išbluko.
- ...turim ir svarbesnių reikalų...
Aš papurčiau galvą, pamėginau atsistoti, bet kambarys ėmė suk­
tis. Ema prilaikė mane už rankos, o daktaras švelniai nustūmė atgal
ant pagalvės.

•4 166
 - Padedam jums, nes ponas Bentamas mūsų paprašė, - šaltai tarė
jis. - Ko jis iš jūsų nori, ką gi, šito patys turėsit jo paklausti.
- Kaip jau sakiau, ponas Kad-Ir-Kas-Jis-Toks gali pabučiuoti man
į mmmmm...
Ema uždengė delnu man burną.
- Džeikobas dar ne visai savam kaily, - tarė ji. - Esu tikra, iš ti­
krųjų norėjo padėkoti, kad išgelbėjot. Mes jums skolingi.
- Taip, ir šitai, - prašveplenau pro jos pirštus.
Buvau piktas ir išsigandęs, tačiau nuoširdžiai laimingas, kad likau
gyvas... ir kad Ema sveika. Kai apie tai pagalvojau, išgaravo visas siu­
tas ir mane užpildė paprasčiausias dėkingumas. Kad kambarys nu­
stotų suktis, užsimerkiau ir ėmiau klausytis, ką jie apie mane kuždasi.
- Su juo tikra bėda, - tarė daktaras. - Negalima leisti jam tokiam
susitikti su ponu Bentamu.
- Jam susimaišė smegenys, - pasakė Šeronas. - Jei mudu su mer­
gina galėtumėm pakalbėti su juo atskirai, esu tikras, kad pavyks jį
įtikinti. Ar galėtumėm likti šiame kambaryje vieni?
Nenorom daktaras išėjo. Tada aš atsimerkiau ir sutelkiau žvilgsnį
į virš manęs pakibusią Emą.
- Kur Edisonas? - paklausiau.
- Jis persikėlė į kitą pusę, - atsakė ji.
- Teisingai, - pasakiau prisiminęs. - Ar teko ką nors iš jo girdėti?
Gal jau sugrįžo?
- Ne, - tyliai atsakė ji. - Dar ne.
Pagalvojau, ką tai galėtų reikšti - kas jam galėjo nutikti - bet ta
mintis buvo nepakeliama.
- Mes prižadėjom sekti iš paskos, - pareiškiau. - Jei jis sugebėjo
persikelti, tai ir mes galim.
- Tai tilto kiaurymei gal ir nerūpėjo, kad persikels koks šuo, -
prasižiojo Šeronas, - bet jus ji būtų nulupusi nuo mašinos ir tėškusi
tiesiai į verdančią upę.

4- 167
 - Eik iš čia, - atrėžiau. - Noriu pasikalbėti su Ema vienumoje.
- O kam? Kad galėtumėt išlipti pro langą ir vėl pabėgti?
- Niekur mes nebėgsim, - tarė Ema. - Džeikobas negali net iš
lovos atsikelti.
Šeronas nenusileido.
- Pabūsiu kampe ir nesikišiu į jūsų reikalus, - pasakė jis. - Tai
daugiausia, ką galiu pasiūlyti.
Jis nuėjo ir įsitaisė Nimo kėdėje su vienu ranktūriu ir ėmė švil­
pauti ir krapštytis nagus.
Ema padėjo man atsisėsti, ir mes suglaudę kaktas pradėjom
šnabždėtis. Iš pradžių mane taip užbūrė jos artumas, kad visi smege­
nis užplūdę klausimai išnyko ir teliko vien jos ranka, liečianti mano
veidą, braukianti man per skruostą, per žandikaulį.
- Tu mane taip išgąsdinai, - pasakė Ema. - Jau maniau tikrai
tavęs netekusi.
- Su manim viskas kuo puikiausiai, - pasakiau. Žinojau, kad tai
netiesa, bet gėdijausi, kad ji dėl manęs taip jaudinasi.
- Ne. Nieko panašaus. Turėtum atsiprašyti daktaro.
- Žinau. Aš tik labai išsigandau. Atsiprašau, jei ir tave išgąsdinau.
Ji linktelėjo ir nusigręžė. Žvilgsnis trumpam nuklydo į sieną, o kai
sugrįžo, akys vėl spinduliavo tvirtybę.
- Man patinka manyti, kad esu stipri, - tarė ji. - Jog dabar laisva
esu aš, o ne Bronvina, Milardas ar Enochas, todėl, kad aš stipri, ir kiti
gali manimi pasikliauti. Visada buvau tokia - ta, kuri gali pakelti bet
ką. Tarsi mano skausmo jutiklis būtų išjungtas. Sugebu užblokuoti
visą bjaurastį ir susitelkti į tai, ką būtina padaryti. - Jos ranka surado
ant paklodės manąją. Pirštai susinėrė savaime. - Bet kai pagalvoju
apie tave - kaip tu atrodei, kai pakėlė tave nuo žemės, po to, kai tie
žmonės...
Ji virpėdama iškvėpė ir papurtė galvą, lyg vytų šalin tą prisiminimą.

----- 168 -►
 - Tada aš palūžtu.
- Aš irgi, - pasakiau prisiminęs tą skausmą, išvydus Emą sužeis­
tą, tą siaubą, suimdavusį kiekvieną sykį, kai tik ji atsidurdavo pavo­
juje. - Aš irgi.
Suspaudžiau jos ranką ir pagalvojau, ką dar galėčiau pridurti, bet
ji prabilo pirma:
- Turi man šį tą pažadėti.
- Ką tik nori, - atsakiau.
- Turi nemirti.
Aš šyptelėjau. Emą ne.
- Tau negalima mirti, - tarė ji. - Jei neteksiu tavęs, visa kita ne­
verta nė sudilusio skatiko.
Apkabinau ją ir prisitraukiau prie pat.
- Pasistengsiu.
- To negana, - sušnibždėjo ji. - Pažadėk.
- Gerai. Aš nemirsiu.
- Sakyk: „Pažadu.“
- Pažadu. Dabar ir tu pažadėk.
- Pažadu.
- Ak... - iš kampo mestelėjo Šeronas. - Tie žavūs įsimylėjėlių
pažadai...
Mes atšlijom.
- Sakei, kad nesiklausysi! - sušukau.
- Šitiek laiko turėjo pakakti, - atšovė jis, atsitempęs cypiančią kė­
dę ir pasistatęs ją prie lovos. - Metas pakalbėti apie svarbius dalykus.
Pavyzdžiui, apie atsiprašymą, kurį esat man skolingi.
- Už ką? - susierzinęs paklausiau.
- Už tai, kad apšmeižėt mano garbę ir reputaciją.
- Kiekvienas žodis buvo tiesa, - atrėžiau. - Ši kilpa tikrai pilna
padugnių ir iškrypėlių, o tu tikrai esi savanaudis sukčius.

-----— 169 -----

 - Kuriam nė per plauką nerūpi saviškių likimas, - pridūrė Ema. -
Nors vis tiek ačiū, kad išgelbėjai.
- Čionai pripranti pirmiausia rūpintis savimi, - tarė Šeronas. -
Visi turi kokią nors istoriją. Visiems kokia nors bėda. Visi ko nors iš
tavęs nori, ir dažniausiai meluoja. Todėl, taip, aš visada esu tiesmu­
kas egoistas, siekiantis pelno. Bet man atgrasi jūsų mintis, kad galiu
turėti kokių nors reikalų su tais, kurie prekiauja ypatingaisiais. Nors
esu kapitalistas, tai dar nereiškia, kad aš beširdis niekšas.
- O iš kur mes galėjom tai žinoti? - paklausiau. - Juk turėjom mal­
dauti ir derėtis, kad nepaliktum mūsų toje prieplaukoje, gal pamiršai?
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Tada aš dar nežinojau, kas tu toks.
Žvilgtelėjau į Emą, o tada bakstelėjau sau į krūtinę.
- Kas aš toks?
- Taip, tu, vaikine. Ilgai ponas Bentamas laukė, kol galės su tavimi
susitikti. Nuo pat tos dienos, kai pradėjau dirbti valtininku - prieš
keturiasdešimt su viršum metų. Bentamas užtikrino, kad galėsiu
saugiai patekti į Akrą ir iškeliauti iš jo, jei tik prižadėsiu išvykęs pa­
sidairyti tavęs. Turėjau tave pas jį atgabenti. Ir štai, pagaliau aš savo
pažadą ištesėjau.
- Tikriausiai mane su kuo nors supainiojai, - pasakiau. - Aš esu
niekas.
- Jis minėjo, kad tu mokėsi kalbėtis su kiauramėklėmis. Kiek pa­
žįsti ypatingųjų, šitai sugebančių?
- Bet jamtik šešiolika, - įsikišo Ema. - Ištikrųjų šešiolika. Tai kaip...
- Todėl ir užtruko, kol man suėjo visi galai, - atsakė Šeronas. -
Turėjau pats pasitarti su Bentamu, pas jį ir nuėjau, kai judu pabėgot.
Matai, tu neatitinki apibūdinimo. Visus tuos metus aš ieškojau seno
žmogaus.
- Seno žmogaus, - pakartojau.

«—
------------ 170 ~ — * ------------
 - Būtent.
- Kuris moka kalbėti su kiaurymėmis.
- Kaip ir sakiau.
Ema stipriau suspaudė man ranką, ir mes susižvalgėm - „ne, ne­
gali būti“, - tada aš švystelėjau kojas nuo lovos, visas staiga prisipil­
dęs energijos.
- Noriu pasikalbėti su tuo Bentamu. Dabar pat.
- Jis priims tave, kai bus pasirengęs, - atsakė Šeronas.
- Ne, - atšoviau. - Dabar.
Kaip tik tą akimirką kažkas pabeldė į duris. Šeronas atidarė, ir
koridoriuje pamatėm Nimą.
- Ponas Bentamas kviečia svečius po valandos gerti arbatos, -
paskelbė jis. - Bibliotekoje.
- Negalim laukti valandą, - pasakiau. - Ir taip daug laiko iš-
švaistėm.
Po šių žodžių Nimas šiek tiek paraudo ir papūtė žandus.
- Iššvaistėt?
- Džeikobas norėjo pasakyti, - prabilo Ema, - kad šiuo metu tu­
rim svarbų reikalą kitoje Akro vietoje, kur ir taip vėluojam.
- Ponas Bentamas pageidauja susitikti su jumis kaip priklauso, -
pasakė Nimas. - Kaip jis mėgsta sakyti, tą dieną, kai nebeturėsim
laiko geroms manieroms, pasaulis bet kokiu atveju bus pražuvęs.
O kalbant apie manieras, man liepta pasirūpinti, kad tinkamai ap­
sirengtumėte. - Jis nuėjo prie spintos ir atidarė sunkias jos duris. -
Galite išsirinkti, kas jums patinka.
Ema ištraukė klostuotą suknelę ir kreivai išsiviepė.
- Nei šis, nei tas. Persirenginėjimai ir arbatėlės, kol mūsų draugai
tuo tarpu paukščiai žino ką turi kentėti.
- Darom tai dėl jų, - pasakiau. - Šitam spektakly dalyvauti terei­
kės tol, kol Bentamas mums papasakos, ką žino. Gal tai svarbu.

---- 171 _ ...»-----

 - O gal jis tik vienišas senis.
- Nekalbėk taip apie poną Bentamą, - tarė Nimas, įtraukęs žan­
dus ir papūtęs lūpas. - Ponas Bentamas yra šventasis, milžinas tarp
žmonių!
- Oi, nurimk, - pasakė Šeronas. Priėjęs prie lango atitraukė
užuolaidas ir įleido silpną, žalsvai gelsvą dienos šviesą. - Nagi, pir­
myn! - tarė mums. - Judviejų laukia susitikimas.
Nustūmiau savo antklodes, o Ema padėjo išlipti iš lovos. Keista,
bet kūno svorį kojos išlaikė. Žvilgtelėjau pro langą į tuščią gatvę, pa­
skendusią geltoname ūke, o tada, už rankos prilaikomas Emos, nuėjau
į spintą išsirinkti drabužių. Ant pakabo radau kostiumą su savo vardu.
- Gal galėtumėm persirengti vieni? - pasakiau.
Šeronas pažvelgė į Nimą ir truktelėjo pečiais. Nimo plaštakos su­
plasnojo.
- Tai būtų ne pagal taisykles!
- Ak, nieko jie nepadarys, - numojo ranka Šeronas. - Jokių išdy­
kavimų, gerai?
Ema išraudo kaip burokas.
- Aš net nesuprantu, apie ką tu kalbi.
- Taip, kurgi ne. - Jis išvarė iš kambario Nimą, o pats sustojo
tarpdury. - Ar galiu būti tikras, kad vėl nepabėgsit?
- O kam mums bėgti? - atsakiau. - Mes juk norim pasimatyti su
ponu Bentamu.
- Mes niekur neisim, - pasakė Ema. - Bet kodėl tu dar čia?
- Ponas Bentamas prašė jus pažiūrėti.
Įdomu, ar tai reiškia, kad Šeronas mus sulaikytų, jei sugalvotu-
mėm sprukti.
- Turbūt kaip reikiant esi jam įsiskolinęs, - pasakiau.
- Nenusakomai, - atsakė jis. - Šis žmogus išgelbėjo man gyvybę.
Ir vos ne per pusę susilenkęs prasispraudė į koridorių.

—■< 172
- Tu persirenk tenai, - tarė Ema, rodydama galva į nedidelį vonios
kambarį, - o aš čia. Ir nelįsk, kol nepabelsiu!
- Geraiiiii, - atsakiau išpūsdamas nusivylimą, kad geriau jį nu­
slėpčiau. Nors pamatyti Emą su apatiniais buvo tikrai viliojanti pers­
pektyva, paskutiniu metu mūsų patirti baisūs pavojai tą paauglišką
smegenų dalį tarytum giliai įšaldė. Nors, keletas rimtesnių bučinių,
ir mano primityvieji instinktai gali vėl pradėti reikštis.
Tiek jau to.
Užsirakinau vonioj kambaryje su spindinčiomis baltomis plyte­
lėmis ir sunkiais geležiniais įrengimais ir pasilenkiau virš kriauklės
pažiūrėti į savo atvaizdą sidabriniame veidrodyje.
Atrodžiau baisiai.
Veidas išpurtęs ir išraižytas baisių rausvų brūkšnelių, kurie trau­
kėsi, tačiau vis dar priminė kiekvieną patirtą smūgį. Liemuo - tikras
žemėlapis iš mėlynių, nebeskaudančių, bet bjaurių. Prie sunkiai iš­
plaunamų vietų ausyse buvo prikepęs kraujas. Jį pamatęs apsvaigau
ir turėjau sugriebti už kriauklės. Prieš akis šmėkštelėjo bjaurus vaiz­
das: mane daužantys kumščiai ir kojos, artėjanti žemė.
Prieš tai dar niekas nebuvo mėginęs manęs nužudyti plikomis
rankomis. Tai buvo nauja patirtis, visai kas kita, nei būti medžioja­
mam kiaurymių, kurias valdė instinktai. Kas kita ir tada, kai į tave
šauna: kulkos yra greiti ir bejausmiai žudikai. O su rankomis - čia
jau reikia jėgos. Čia jau reikalinga neapykanta. Keista ir nemalonu
buvo žinoti, kad tokia neapykanta buvo nukreipta į mane. Kad ypa­
tingieji, nė nežinantys mano vardo, kolektyvinės beprotystės aki­
mirką sutelkė pakankamai neapykantos, kad kumščiais pasikėsintų į
mano gyvybę. Jaučiausi išniekintas, tarsi nužmogintas, nors iki galo
nesupratau kodėl. Vieną dieną reikės apie tai susimąstyti, jei kada
nors galėsiu leisti sau prabangą skirti laiko tokiems apmąstymams.

---- 173 ----

 Atsukau čiaupą, nes norėjau nusiplauti veidą. Vamzdžiai sudre­
bėjo ir sudejavo, bet po visų fanfarų teišspaudė saują rudo vandens.
Tegu šis Bentamas ir turtingas, tačiau ir pati didžiausia prabanga ne­
galėjo visiškai paslėpti jo nuo šios pragariškos vietos tikrovės.
Kaip jis čia atsidūrė?
O dar įdomiau: iš kur šis žmogus pažinojo - o gal tik žinojo apie -
mano senelį? Be abejo, apie jį ir kalbėjo Šeronas, kai sakė, kad Benta­
mas ieško seno žmogaus, mokančio kalbėti su kiaurymėmis. Galbūt
senelis susipažino su Bentamu karo metais, po to, kai paliko panelės
Peregrines namus, bet dar nebuvo iškeliavęs į Ameriką. Tai buvo lem­
tingas jo gyvenimo laikotarpis, apie kurį jis retai kada pasakodavo, o ir
tada tik bendrais bruožais. Kad ir kiek per pastaruosius kelis mėnesius
sužinojau apie savo senelį, daugeliu atžvilgių jis taip ir liko man paslap­
tis. O dabar, kai jo nebėra, liūdnai pagalvojau, gal amžinai taip ir bus.
Apsivilkau Bentamo man paskirtus drabužius, pretenzingus mė­
lynus marškinius ir pilką vilnonį megztinį bei paprastas juodas kel­
nes. Viskas tiko kuo puikiausiai, lyg jis būtų žinojęs, kad atvyksiu.
Besiaunant rudus odinius Oksfordo batus, į duris pabeldė Ema.
- Kaip tu ten gyvuoji?
Atvėriau duris, ir mane perliejo geltona banga. Ema atrodė liūdna
su savo dideliausia kanarėlės spalvos suknele papūstais petukais ir
žemę šluojančia apačia.
- Iš visų prašmatnybių tai buvo mažiausia blogybė, tu jau patikėk.
- Atrodai kaip Didysis Paukštis*, - pasakiau, eidamas paskui ją
iš vonios. - O aš panašus į poną Rodžersą**. Tas Bentamas žiaurus
žmogus.
* Angį. „Big Bird“- personažas iš laidos vaikams „Sezamo gatvė“(„Sesa­
me Street“), neaiškios rūšies geltonas 2,5 metrų ūgio paukštis.
** Fredas Rodžersas (Fred McFeely Rogers), televizijos laidos vaikams
„Pono Rodžerso kaimynystė“ („Mister Rogers neighborhood“) vedėjas.
Džeikobas čia turi omenygarsiuosius jo megztinius, dėvėtus tose laidose.

— 174 -------- *—
 Ji nesuprato nei vieno, nei kito palyginimo. Nepaisydama manęs,
ji priėjo prie lango ir pasižiūrėjo į lauką.
- Aha. Tiks.
- Kas tiks?
- Ši atbraila. Didumo kaip Kornvalis, ir visur yra už ko užsikabin­
ti. Saugiau negu karstytis žaidimų aikštelėje.
- Ir kodėl mums turėtų rūpėti atbrailos saugumas? - paklausiau
priėjęs prie lango.
- Nes Šeronas stebi koridorių, todėl pro ten išeiti, aišku, negalim.
Atrodydavo, kad Ema kartais pasikalba su manimi vien savo pa­
čios galvoje, o manęs paties į tuos pokalbius nepriima; kai galiausiai
pasidalydavo savo mintimis, ji susinervindavo, kad nieko nesupran­
tu. Jos smegenys veikė taip greitai, kad kartais pralenkdavo pačios
save.
- Niekur mes negalim eiti, - atkirtau. - Mūsų laukia susitikimas
su Bentamu.
- Tai ir susitiksim su juo, bet, kad tave perkūnai, nesiruošiu at­
einančią valandą tupėti šiam kambary ir barbenti pirštais į palangę.
Šventuolis ponas Bentamas yra tremtinys, gyvenantis Velnio Akre,
o tai turbūt reiškia, kad jis pavojinga padugnė su nešvaria praeitimi.
Noriu pasidairyti po jo namus ir pažiūrėti, ar kas nepaaiškės. Sugrį­
šim niekam nė nesumojus, kad buvom dingę. Garbės žodis.
- A, žvalgybinė operacija, puikumėlis. Geriau ir negalėjom apsi­
rengti.
- Baisiai juokinga.
Aš avėjau kietapadžiais batais, su kuriais kiekvienas žingsnis
skambėjo kaip plaktuko smūgis, ji vilkėjo suknele, geltonesne nei
perspėjantis ženklas, be to, aš tik visai neseniai įgijau pakankamai jė­
gų pastovėti ant kojų - bet vis tiek sutikau. Tokiais atvejais ji dažnai
būdavo teisi, ir aš išmokau pasikliauti jos instinktais.

— i 75 ---------- >—
 - Jei sugaus, tebūnie, - tarė ji. - Sako, šis žmogus metų metus
laukė, kol galės su tavimi susitikti. Juk neišspįrs mūsų už mažytę sa­
varankišką ekskursiją.
Ji atidarė langą ir užlipo ant atbrailos. Aš atsargiai iškišau galvą.
Buvom trečiame namo aukšte „gerojoje“ Velnio Akro dalyje. Atpa­
žinau malkų stirtą: už jos mes ir slėpėmės, kai Šeronas išėjo iš, kaip
atrodė, apleistos įstaigos. Tiesiai po mumis buvo Mundėjaus, Daiso-
no ir Straipo advokatų kontora. Aišku, tokia firma neegzistavo. Tai
buvo tik iškaba virš slaptojo įėjimo į Bentamo namus.
Ema ištiesė man ranką.
- Žinau, kad ne per labiausiai mėgsti aukštį, bet aš neleisiu tau
nukristi.
Pakabėjus kiaurymės gniaužtuose virš verdančios upės, ši atkar­
pėlė iki žemės neatrodė itin baisiai. Ema sakė teisybę - atbraila buvo
plati, o ir mūras ištisai nusėtas dekoratyvinių iškyšų ir chimerų -
kuo puikiausių rankenų. Išlipau pro langą, įsikibau į sieną ir nuslin­
kau šonu iš paskos.
Kai atbraila pasisuko už kampo ir mes buvom beveik tikri, kad
žengiam palei koridorių už Šerono regėjimo lauko, pamėginom ati­
daryti langą.
Jis buvo užrakintas. Nuslinkom prie kito ir pabandėm praverti jį,
bet ir šis neatsidarė - taip pat ir trečias, ketvirtas bei penktas langai.
- Greitai baigsis namas, - pasakiau. - O jeigu jie visi bus užra­
kinti?
- Kitas nebus, - atsakė Ema.
- Iš kur tu žinai?
- Aš aiškiaregė. - Ir su šiais žodžiai išspyrė langą, o šukės pažiro
į vidų ir lauko siena ant žemės.
- Ne, tu chuliganė, - pataisiau ją.
Ema šyptelėjo ir kelis likusius stiklo gabalus išmušė delnu.

----176 ---- =-»----

 Ji įsiropštė į vidų. Šiek tiek nenoriai nusekiau iš paskos į didžiulę
tamsią patalpą. Praėjo kiek laiko, kol apsiprato akys. Šviesa sklido
tik pro mūsų ką tik išdaužtą langą, ir jos menki spinduliai atskleidė
šlamšto kaupiko rojaus pakraštį. Iki pat lubų stiebėsi svyruojančios
stirtos medinių dėžių, o tarp jų driekėsi vos siaurutis takelis.
- Nujaučiu, kad Bentamas nemėgsta išmesti senų daiktų, - pa­
sakė Ema.
Vietoj atsako aš trissyk kaip iš kulkosvaidžio nusičiaudėjau. Visur
skraidė dulkės. Ema palinkėjo man sveikatos, uždegė rankoje lieps­
ną ir pakėlė ją prie artimiausios dėžės. Ant jos buvo užrašyta: „Rm.
AM-157.“
- Kaip manai, kas jose? - paklausiau.
- Be laužtuvo nesužinosim, - atsakė Ema. - Tvirtos.
- Argi tu ne aiškiaregė?
Ji tik vyptelėjo.
Laužtuvo neturėjom, todėl nuėjom gilyn į kambarį, o Ema padi­
dino savo liepsną, nes švieselė iš lauko visai išblėso. Siaurasis takas
tarp dėžių nuvedė per išgaubtą išėjimą į kitą patalpą, lygiai tokią pat
tamsią ir beveik taip pat užgriozdintą. Vietoj dėžių čia buvo pilna
stambių daiktų po baltais užtiesalais. Ema jau tiesė ranką vieną jų
atidengti, bet aš ją sulaikiau.
- Kas yra? - susierzinusi paklausė ji.
- Tenai gali būti kas nors baisaus.
- Būtent, - tarė ji ir nutempė užtiesalą, išbaidydama dulkių sūkurį.
Kai dulkės prasisklaidė, išvydom savo atspindžius ant stiklinio
gaubto, dengiančio kvadratinį muziejinį stendą, aukščio iki juos­
mens ir maždaug metro pločio. Viduje, tvarkingai sudėlioti ir apra­
šyti, gulėjo šukos iš banginio stuburo slankstelio, akmeninis kirvu­
kas ir dar keli daiktai, kurių paskirtis buvo nelabai aiški. Lentelėje
ant stiklo buvo užrašyta: „Namų ūkio įrankiai, naudoti ypatingųjų

177
Espiritu Santo saloje Naujuosiuose Hebriduose, pietų Ramiojo van­
denyno regione, apie aštuoniolikto amžiaus vidurį“
- Hm, - pasakė Ema.
- Keista, - pasakiau aš.
Ji vėl užklojo stendą, nors slėpti pėdsakus nelabai buvo prasmės, -
lango atgal vis tiek neįdėsim, - ir mes iš lėto pajudėjom toliau, atsi­
tiktine tvarka atidengdami kitus stendus. Juose sudėti objektai mažai
ką turėjo bendra, išskyrus tai, kad visi kažkada priklausė ypatingie­
siems arba buvo jų naudoti. Viename buvo rinkinys ryškiaspalvių
šilkų, dėvėtų ypatingųjų Tolimuosiuose Rytuose maždaug devynio­
likto amžiaus pradžioje. Kitas eksponatas iš pirmo žvilgsnio priminė
storo medžio skerspjūvį, bet pažiūrėjus atidžiau paaiškėjo, kad tai
durys su geležiniais vyriais ir rankena, padaryta iš medžio gumbo.
Lentelėje buvo parašyta: „įėjimas į ypatingųjų namus Didžiojoje Ai­
rių Dykroje, maždaug 1530-ieji.“
- Oho, - tarė Ema, pasilenkusi pažiūrėti iš arčiau. - Niekad ne­
maniau, kad pasaulyje mūsų tiek daug.
- Arba gal tik buvo, - pasakiau. - įdomu, ar jie tose vietose te­
begyvena?
Ant paskutinio mūsų apžiūrėto stendo buvo toks užrašas: „Hetitų
ypatingųjų ginkluotė, požeminis Kaimaklio miestas, data nežinoma.“
Keista, bet viduje buvo matyti vien negyvi vabalai ir drugeliai.
Ema atsuko savo liepsną man į veidą.
- Manau, išsiaiškinom, kad Bentamas yra istorijos mėgėjas. Ei­
nam toliau?
Nuskubėjom per dar dvi sales su uždengtais muziejiniais sten­
dais, įžengėm į tarnybinę laiptinę ir užkopėm į kitą aukštą. Už durų
nusidriekė ilgas koridorius, išklotas minkštu kilimu. Atrodė, kad jis
tęsis amžinai, o vienodais tarpais išdėstytos durys ir pasikartojantys
apmušalų raštai tik dar sustiprino tą svaiginantį begalybės įspūdį.

------------- 178 -----

 Ėjom ir kaišiojom galvas į kambarius. Jie buvo vienodo dydžio,
vienodai apstatyti ir išklijuoti vienodais tapetais: kiekviename stovė­
jo lova, naktinis stalelis ir drabužių spinta, visai kaip tame, kuriame
miegojau. Ant tapetų ir kilimų bangavo hipnotizuojantys aguonų or­
namentai, ir atrodė, kad šiuos kambarius iš lėto atsikovoja gamta.
Tiesą sakant, kambarių visai nebūtum galėjęs atskirti, jei ne prie du­
rų prikaltos varinės lentelės su pavadinimais. Visi jie buvo egzotiški:
„Alpių kambarys“, „Gobio kambarys“, „Amazonės kambarys“.
Koridoriuje rikiavosi gal penkiasdešimt durų, ir mes jau buvome
viduryje - drožėm greitai, nes buvom tikri, kad nieko naudingo čia
nebesužinosim, - kai per mus persirito oro gūsis, toks šaltas, kad
man net oda pašiurpo.
- Brrrr! - susisupdamas į savo paties glėbį pasakiau. - Iš kur čia
taip pūstelėjo?
- Gal kas paliko atvirą langą? - spėjo Ema.
- Bet lauke visai nešalta, - nesutikau, tačiau ji tik patraukė pečiais.
Einant toliau, oras darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis. Galų gale pa­
sukom už kampo, ir šioje koridoriaus dalyje nuo lubų tįsojo varve­
kliai, o ant grindų žvilgėjo šerkšnas. Atrodė, lyg šaltis sklistų iš vieno
vienintelio kambario; mudu stovėjom ir žiūrėjom, kaip per jo durų
apačią viena po kitos skrenda snaigės.
- Labai keista, - tirtėdamas ištariau.
- Tikrai neįprasta, - sutiko Ema, - netgi man.
Žengtelėjau gurgždančiu snieguotu kilimu pirmyn, norėdamas
perskaityti, kas parašyta ant durų lentelės: „Sibiro kambarys.“
Pažvelgiau į Emą. Ji pažvelgė į mane.
- Tikriausiai čia tik per daug įsismaginęs oro kondicionierius, -
tarė ji.
- Atidarom ir pasižiūrim, - pasakiau. Suėmiau durų rankeną ir
pamėginau pasukti, bet nieko neišėjo. - Užrakintos.
 Ema uždėjo delną ant rankenos ir kelias sekundes palaikė. Ledas
viduje ištirpo, ir lauk ėmė lašėti vanduo.
- Ne užrakintos, - pataisė ji. - O užšalusios.
Ji pasuko rankeną ir stumtelėjo duris, bet jos prasivėrė vos per
porą centimetrų; kitoje pusėje buvo kalnai sniego. Įrėmėm į jas pe­
čius ir, suskaičiavę iki trijų, pradėjom stumti. Durys atsilapojo, ir į
mus smogė arktinio oro gūsis. Sniegą nešiojo į visas puses, mums į
akis ir į koridorių.
Prisidengę veidus, dirstelėjom vidun. Šis kambarys buvo apstaty­
tas lygiai kaip ir visi kiti - lova, drabužių spinta, naktinis stalelis, -
bet čia baldai tebuvo neaiškūs balti kupstai.
- Kas čia? - sušukau, kad girdėtųsi per vėjo kaukimą. - Dar viena
kilpa?
- Negali būti! - irgi šaukdama atsakė Ema. - Mes jau esame
kilpoje!
Pasilenkę į vėją, įžengėme vidun geriau apsidairyti. Maniau, kad
sniegas ir ledas veržiasi per atvirą langą, bet tada snaigės aprimo, ir
pamačiau, kad jokio lango nėra, netgi sienos tolimajam krašte ne­
matyti. Iš abiejų pusių stovėjo apledėjusios sienos, viršuje lubos, o
kažkur po kojom tikriausiai buvo kilimas, bet ten, kur turėjo būti
ketvirta siena, kambarys perėjo į ledo urvą, o dar toliau į atvirą er­
dvę, atvirą kraštovaizdį, bekraštį balto sniego ir juodų uolų peizažą.
Kiek supratau, tai tikriausiai ir buvo Sibiras.
Per kambarį ėjo nukasto sniego takelis, kuriame galėjo išsitekti
vienas žmogus. Mes ir nucimpinom tuo takeliu, iš kambario į urvą,
su nuostaba dairydamiesi aplink. Milžiniški ledo smaigaliai styrojo iš
grindų ir kabojo nuo lubų kaip baltų medžių miškas.
Emą nustebinti ne taip paprasta - jai buvo beveik šimtas metų, ir
per savo gyvenimą ji buvo prisižiūrėjusi pakankamai ypatingų daly­
kų, - bet atrodė, kad ši vieta ir jai padarė gilų įspūdį.

----- - - 180 -----

 - Tai nuostabu! - tarė ji ir pasilenkusi paėmė saują sniego. Juok­
damasi metė gniūžtę į mane. - Argi ne nuostabu?
- Nuostabu, - kalendamas dantimis atsakiau. - Bet kodėl tai čia?
Raitydami tarp didžiųjų varveklių, išėjom į lauką. Atsigręžęs visai
nebemačiau kambario; jis buvo kuo puikiausiai paslėptas urvo.
Ema pabėgėjo į priekį, tada apsisuko ir susijaudinusi tarė:
- Tenai!
Nuklampojau per vis gilėjantį sniegą prie jos. Atsivėrė labai keis­
tas kraštovaizdis. Priešais lygus, baltas laukas - gilūs kloniai, beveik
tarpekliai.
- Mes ne vieni, - tarė Ema ir parodė į mano pražiopsotą detalę.
Šalia vieno tarpeklio stovėjo žmogus ir žvelgė žemyn.
- Ką jis ten veikia? - paklausiau daugiau ar mažiau retoriškai.
- Kažko ieško, reikia manyti.
Stebėjom, kaip jis pamažu žengia išilgai tarpeklio, visą laiką žiū­
rėdamas žemyn. Po kokios minutės susivokiau taip sušalęs, kad net
nebejaučiau veido. Vėjo gūsis sukėlė sniegą ir užstojo mums vaizdą.
Kai po akimirkos vėjas nurimo, žmogus jau spoksojo tiesiai į mus.
Ema sustingo.
- Ojojoj.
- Manai, jis mus mato?
Ema pažvelgė j savo geltoną suknelę.
- Taip.

181
 Kurį laiką taip ir stovėjom, įbedę akis į vyrą, kuris irgi stebeilijo į
mus iš anapus baltos plynės, - o tada jis bėgte pasileido link mūsų.
Jis buvo už kelių šimtų metrų, ir nuo mūsų jį skyrė gilus sniegas ir
tarpekliai. Neaišku, ar jis buvo nusiteikęs priešiškai, bet mums tenai
būti nepriklausė, todėl pamanėm, kad protingiausia būtų sprukti, -
šį apsisprendimą sutvirtino ir riaumojimas, kokį prieš tai buvo tekę
girdėti tik vieną kartą, čigonų stovykloje.
Lokys.
Dirstelėję, per petį įsitikinom neklydę: milžiniškas juodas lokys
kabindamasis nagais išsiropštė iš tarpeklio pas žmogų ant krašto, ir
jie abu nulėkė mums išpaskos, lokys kur kas greičiau už vyrą.
- LOKYS! - visai be reikalo sušukau.
Mėginąu bėgti, bet sustirusios kojos visai nebeklausė. Ema tary­
tum visai nejautė šalčio - ji sučiupo mane už rankos ir nusitempė.
Nusvirduliavom per urvą, klupdami nušlavėm per kambarį ir išvir­
tam į koridorių, kuriame jau kaupėsi sniegas. Aš užtrenkiau duris -
tarsi tai galėtų sulaikyti lokį, - ir mudu tuo pačiu keliu, ilguoju kori­
doriumi ir laiptais, grįžom į apmirusį Bentamo muziejų, kur pasislė-
pėm tarp jo šmėklų baltais apsiaustais.

* * *

Įlindom tarp sienos ir dulkių nukloto monolito pačiame tolimiausia­

me kamputyje, kokį tik pavyko rasti, įsispraudėm į tokią siaurą ertmę,
kad net negalėjom vienas į kitą atsisukti, o šaltis, nuo kurio bėgom,
jau buvo įsiskverbęs iki pat kaulų. Stovėjom ir tyliai virpėjom, sustin­
gę kaip manekenai, o sniegas ant mūsų drabužių virto balutėmis po
kojom. Kairė Emos ranka suėmė mano dešiniąją - tik tiek šilumos te-
galėjom vienas kitam duoti ir tik taip tegalėjom bendrauti. Mes vystė­
me kalbą, kurios negalėjai perteikti žodžiais, tai buvo ypatinga gestų,

----- *----------- 184 — *------

žvilgsnių, prisilietimų ir vis stiprėjančių bučinių kalba, kuri su kiek­
viena valanda darėsi vis turtingesnė, išraiškingesnė ir sudėtingesnė.
Ji buvo nepakartojama ir nepamainoma, ir tik dėl jos tokiomis aki­
mirkomis kaip ši aš jausdavausi ne toks sušalęs ir ne toks išsigandęs.
Po kelių minučių, taip ir nepasirodžius jokiam žmogėdrai meški­
nui, išdrįsom pašnibždomis prabilti.
- Ar mes ten buvom kilpoje? - paklausiau. - Kilpoje, kuri jau yra
kilpoje?
- Nežinau, kas ten buvo, - atsakė Ema.
- Sibiras. Taip buvo parašyta ant durų.
- Jei tai buvo Sibiras, vadinasi, tasai kambarys kažkoks portalas,
o ne kilpa. O portalų, savaime suprantama, nebūna.
- Savaime suprantama, - pakartojau, nors nebūtų pasirodę labai
keista, jei pasaulyje, kuriame egzistuoja laiko kilpos, galėtų būtų ir
portalų.
- O jei ten tiesiog labai sena kilpa? - bandžiau spėti. - Tarkim, le­
dynmečio senumo, dešimties, penkiolikos tūkstančių metų? Tuomet
Velnio Akras galėjo šitaip atrodyti.
- Nemanau, kad esama tokių senų kilpų, - tarė Ema.
Mano dantys sutarškėjo.
- Aš vis dar drebu.
Ema prisispaudė šonu prie maniškio ir patrynė man nugarą savo
šilta ranka.
- Jei galėčiau sukurti portalą, vedantį į bet kurią vietą pasauly­
je, - pasakiau, - Sibiras nebūtų sąrašo viršuje.
- O kur tada keliautum?
- Hm. Galbūt į Havajus? Nors čia visai neįdomiai pasakiau. Visi
rinktųsi Havajus.
- Aš ne.
- O kur tu norėtum?

— *-------- i 85 >—
 - Ten, iš kur tu kilęs, - atsakė Ema. - Į Floridą.
- O ką gi tu ten veiktum?
- Manau, būtų įdomu pamatyti, kur tu užaugai.
- Kaip miela, - pasakiau. - Bet ten nieko įdomaus nėra. Labai
rami vieta.
Ji pasidėjo galvą ant mano peties iškvėpė man į ranką šilto oro.
- Turėtų būti tikras rojus.
- Tau ant galvos sniegas, - pasakiau, bet jis ištirpo nespėjus man
jo nubraukti. Nukračiau nuo rankos šaltą vandenį - ir pastebėjau
mūsų pėdsakus. Paskui save buvom palikę tirpstančio sniego balu­
tes, kurios tikriausiai vedė tiesiai į mūsų slėptuvę.
- Kokie mes žiopliai, - pasakiau, rodydamas į mūsų žymes. -
Reikėjo palikti batus!
- Nieko tokio, - atsiliepė Ema. - Jei iki šiol nesusekė, tai turbūt...
Garsūs, kaukšintys žingsniai ataidėjo iš kito salės galo, o kartu su
jais ir stambaus gyvūno alsavimas.
- Atgal prie lango, mikliai, - sušnypštė Ema, ir mes išsirangėm iš
savo slaptavietės.
Šokau bėgti, bet paslydau ant balutės. Griebiau už artimiausio pasi­
taikiusio daikto, o tai buvo užtiesalas, dengiantis tą didžiulį objektą, už
kurio slėpėmės. Užtiesalas garsiai nučiuožė ir atidengė dar vieną mu­
ziejinį stendą, o aš klestelėjau ant žemės, įsipainiojęs į kalną medžiagos.
Pakėlęs galvą, pirmiausia išvydau mergaitę - ne Emą, kuri stovėjo
šalia, o tą, kuri buvo toliau, stende, už stiklo. Ji buvo tobulai ange­
liško veidelio, su juoda klostuota suknele bei kaspinu plaukuose ir
stiklinėm akim spoksojo į tuštumą, o taip tikriausiai ir atrodo balza­
muoto žmogaus žvilgsnis.
Aš pastėrau. Ema atsisuko pažiūrėti, kas mane išgąsdino, ir taip
pat pastėro.
Ji pakėlė mane nuo žemės, ir mes nulėkėm.

186
Visai užmiršau mus besivejantį žmogų, lokį, Sibirą. Troškau tiktai
ištrūkti iš tos patalpos, bėgti kuo toliau nuo mergaitės iškamšos ir
nuo bent mažiausios galimybės, kad mudu su Ema kaip ir ji galim
atsidurti negyvi po stiklu. Dabar jau apie šį Bentamą žinojau viską,
ką norėjau žinoti - jis aiškiai koks nors iškrypėlis kolekcininkas, ir
buvau tikras, kad pasidairę po kitais užtiesalais aptiktumėm ir dau­
giau eksponatų kaip ši mergaitė.
Bet už kampo jau laukė baisus, gauruotas trijų metrų bokštas su
letenomis. Mudu surikom, po laiko pamėginom sustoti ir paslydę
sudribom tiesiai lokiui po kojom. Gulėjom susigūžę ir laukėm mir­
ties. Per mus perbėgo karštas dvokas. Kažkas šlapias ir šiurkštus
šleptelėjo man ant skruosto.
Mane palaižė lokys. Mane palaižė lokys, o kažkas šalia juokėsi.
- Nurimkit, jis nesikandžioja, - tas kažkas ištarė, ir atsidengęs
veidą išvydau virš savęs gauruotą nosį ir dideles, rudas akis.
Ar tai lokys prabilo? Ar lokiai apie save kalba trečiuoju asmeniu?
- Jo vardas PT, - toliau kalbėjo tasai kažkas, - ir jis yra mano as­
mens sargybinis. Jis visai draugiškas, jei tik su manimi nesusipyksite.
PT, tūpt!
Lokys atsitūpė ir vietoj mano veido ėmė laižyti savo leteną. Apsi­
verčiau ant nugaros, nusišluosčiau nuo skruosto seiles ir pagaliau iš­
vydau balso savininką. Tai buvo pagyvenęs vyras, - džentelmenas, -
ir jo veide švietė subtili šypsenėlė, papildanti profesionalaus žudiko
aprangą: cilindrą, lazdelę, pirštines ir aukštą apykaklę, išlindusią iš
po juodo švarko.
Jis šiek tiek nusilenkė ir kilstelėjo skrybėlę.
- Maironas Bentamas, jūsų paslaugoms.

les
 - Iš lėto traukis atgal, - man į ausį sukuždėjo Ema, tada mudu
kartu atsistojom ir šonu pasislinkom tiek, kad mūsų nebegalėtų pa­
siekti lokio letenos. - Pone, mes visai nenorim pyktis. Paleiskit mus,
ir niekas nenukentės.
Bentamas išskėtė rankas ir nusišypsojo.
- Jūs galite išeiti kada tik panorėję. Bet būtų labai gaila. Juk ką tik
atvykote, ir mums tiek daug dalykų reikia aptarti.
- Nejaugi? - pasakiau. - Gal tada pradėkim nuo tos mergaitės
po stiklu!
- Ir Sibiro kambario! - pridūrė Ema.
- Jūs išsigandę, šlapi ir sušalę. Ar nebūtų geriau apie visa tai pasi­
kalbėti prie puodelio karštos arbatos?
Taip, bet aš neketinau nusileisti.
- Niekur mes neisim, kol nesužinosim, kas čia dedasi, - pareiškė
Ema.
- Ką gi, - tarė Bentamas, neprarasdamas nė lašelio geros nuo­
taikos. - Tai mano asistentą jūs išgąsdinot Sibiro kambaryje - o šis,
kaip tikriausiai ir patys supratot, veda į laiko kilpą Sibire.
- Bet tai neįmanoma, - pasakė Ema. - Sibiras yra už tūkstančių
kilometrų.
- Penkių tūkstančių šešių šimtų penkiolikos, - patikslino jis. - Ta­
čiau aš visą gyvenimą ieškojau būdo, kaip keliauti tarp kilpų. - Jis at­
sigręžė į mane. - O dėl to tavo atidengto stendo - jame yra Sofronija
Vinsted. Ji buvo pirmas ypatingasis vaikas, gimęs Anglijos karališkoje
šeimoje. Įspūdingą gyvenimą ji nugyveno, nors ir šiek tiek tragiškai
jis pasibaigė. Savo pekuliariume* aš turiu pačių įvairiausių išskirtinių
ypatingųjų - žinomų ir nežinomų, garsenybių ir liūdnai pagarsėju­
sių, - ir visus juos mielu noru jums galiu parodyti. Aš neturiu ko slėpti.

* Pecūliaris {lot.) - ypatingas.

 - Jis psichas, - tyliai pasakiau Emai. - Tik nori padaryti iš mūsų
iškamšas ir papildyti savo kolekciją.
Bentamas nusijuokė. (Jo klausa, atrodo, buvo labai aštri.)
- Vaikine, tai tik vaškinės figūros. Aš tikrai esu kolekcininkas ir
iškamšų meistras, tas tiesa - bet ne žmonių. Ar tu rimtai galvoji,
kad taip ilgai laukiau tavęs vien tam, kam išimčiau tavo vidurius ir
užrakinčiau spintoje?
- Esu girdėjęs ir keistesnių pomėgių, - pasakiau pagalvojęs apie
Enochą ir jo homunkulų armiją. - Ko tau iš mūsų reikia?
- Viskam savas laikas, - atsakė jis. - Pirmiausia reikia jus sušildy­
ti ir išdžiovinti. Tada gersim arbatą. O paskui...
- Nenoriu pasirodyti nemandagi, - nutraukė jį Ema, - bet mes ir
taip per ilgai čia užsibuvom. Mūsų draugai...
- ...Kol kas laikosi gerai, - nutraukė ją Bentamas. - Aš tuo reikalu
pasidomėjau, ir jiems dar ne taip arti vidurnaktis, kaip jums atrodo.
- Iš kur tu žinai? - staigiai paklausė Ema. - Ir ką reiškia, kad dar
ne taip arti...
- Ką reiškia: „tuo reikalu pasidomėjau“? - Emai nebaigus, prasi­
žiojau aš.
- Viskam savas laikas, - pakartojo Bentamas. - Žinau, kad tai
nelengva, bet turėkit kantrybės. Negaliu iš karto visko papasakoti,
o dar kai taip varganai atrodote. - Jis ištiesė į mus ranką. - Štai. Jūs
net drebat.
- Gerai jau, - nusileidau. - Tada einam gerti arbatos.
- Puiku! - tarė Bentamas. Jis du sykius sudavė lazda į žemę. - PT,
einam!
Lokys nuolankiai suurzgė, atsistojo ant užpakalinių kojų ir, kry­
puodamas kaip trumpakojis storulis, nuėjo prie Bentamo. Priėjęs
gyvūnas pasilenkė ir paėmė jį kaip kūdikį į glėbį, viena letena prilai­
kydamas nugarą, o kita kojas.

— i 9i >—
 - Žinau, kad tai neįprastas būdas keliauti, - per apžėlusį PT petį
pasakė Bentamas, - bet aš greitai pavargstu. - Jis parodė lazda į prie­
kį ir tarė: - PT, į biblioteką!
Mudu su Ema apstulbę žiūrėjom, kaip PT pajudėjo su ponu Ben-
tamu letenose.
„Ne kasdien tokių dalykų pamatysi“, - pagalvojau. Tą patį galima
buvo pasakyti apie viską, ką teko tądien išvysti.
- PT, stok! - paliepė Bentamas.
Lokys sustojo. Bentamas pamojo mums.
- Tai ar ateisit?
Mes stovėjom ir žiopsojom.
- Atsiprašom, - tarė Ema, ir mes nubėgom paskui juos.

* * *

Vinguriavom per labirintą paskui Bentamą ir jo lokį.

- Ar jūsų lokys ypatingas? - paklausiau.
- Taip, jis grimzlis, - atsakė Bentamas, meiliai trindamas PT
petį. - Tai mėgstamiausias Rusijos ir Suomijos ymbrynių kompani­
onas, o grimzlių dresavimas tarp tenykščių ypatingųjų yra senas ir
garbingas menas. Jie tokie stiprūs, kad gali apginti nuo kiauramėklės,
tačiau ir pakankamai švelnūs, kad sugebėtų rūpintis vaiku, o žiemos
naktimis jie šiltesni už elektrines antklodes, ir iš jų išeina grėsmingi
sargybiniai - tuoj patys pamatysit... PT, kairėn!
Kol Bentamas vardijo grimzlių privalumus, mes pasiekėm nedi­
delį prieškambarį. Po stikliniu stogeliu patalpos viduryje buvo trys
moterys ir, aukštai virš jų palinkęs, milžiniškas nuožmios išvaizdos
lokys. Aš nejučia nustojau kvėpuoti ir tik tada suvokiau, kad jie su­
stingę ir kad tai tik dar vienas Bentamo eksponatas.
- Tai panelė Vaksving, svirbelis, panelė Trupiai, ir panelė Grib,
kragas, - paaiškino Bentamas. - Ir jų grimzlis, Aleksis.

■ <----- ~ 192 -----»----

 Geriau įsižiūrėjus atrodė, kad grimzlis gina ymbrynes. Damos ra­
miai sau pozavo, o lokys buvo pastatytas ant užpakalinių kojų, riau­
mojantis ir smogiantis priešui letena. Kitą leteną jis beveik švelniai
laikė padėjęs ant ymbrynės peties, o ši buvo suėmusi pirštais vieną
iš jo ilgų nagų, lyg norėdama parodyti, kad visiškai valdo šitokį baisų
žvėrį.
- Aleksis buvo PT senelio brolis, - paaiškino Bentamas. - PT,
pasisveikink su savo dėde!
PT urgztelėjo.
- Kad tu mokėtum taip su kiaurymėm, - sužnibždėjo man Ema.
- Kiek laiko reikia dresuoti grimzlį? - paklausiau Bentamo.
- Ne vienus metus, - atsakė jis. - Niūriai iš prigimties labai ne­
priklausomi.
- Ne vienus metus, - pašnibždėjau Emai.
Ema tik užvertė akis.
- Ar Aleksis irgi vaškinis? - paklausė ji Bentamo.
- Oi ne, jis iškamša.
Pasirodo, Bentamo nenoras daryti iškamšas iš ypatingųjų apsiri­
bojo vien žmonėmis. Jei čia būtų Edisonas, pamaniau, kaip reikiant
duotų garo.
Visu kūnu nusipurčiau. Ema perbraukė šilta ranka per nugarą.
Bentamas tai pastebėjo ir tarė:
- Atleiskit! Aš taip retai sulaukiu svečių, kad nejučia imu puikuotis
prieš juos savo kolekcija. Vis žadu jums arbatos, ir pats laikas ištesėti!
Bentamas parodė lazda į priekį, ir PT vėl pajudėjo. Išėjom pas­
kui juos iš sandėlių su uždangstytais stendais į kitas namo dalis. Iš
esmės, tai buvo vidutinio turtuolio namai: vestibiulis su marmuro
kolonomis; formalus valgomasis su gobelenais ant sienų ir stalu, prie
kurio galėjo valgyti dešimtys žmonių; sparnai, skirti, rodos, vien tik
skoningai parinktiems baldams išstatyti. Bet kiekviename kambary-

-- ------ 194 --
je, be viso kito, stovėjo ir po kelis eksponatus iš ypatingosios Benta-
mo kolekcijos.
- Penkiolikto amžiaus Ispanija, - tarė jis, rodydamas į žvilgan­
čius šarvus koridoriuje. - Pasirūpinau, kad atnaujintų. Dabar tiesiog
kaip man asmeniškai nukalti!
Galop priėjom biblioteką - pačią gražiausią, kokią buvau ma­
tęs. Bentamas paliepė PT jį nuleisti, nusibraukė nuo švarko gaurus
ir pakvietė mus į vidų. Patalpa tęsėsi mažiausiai per tris aukštus, o
lentynos stiebėsi į svaiginančias aukštybes. Joms pasiekti buvo pilna
laiptų, tiltelių ir kopėčių su ratukais.
- Turiu prisipažinti, kad visų jų nesu perskaitęs, - pasakė Benta­
mas. - Bent stengiuosi.
Jis nuvedė mus prie ištiso bataliono sofų apie liepsnojantį židinį,
nuo kurio po visą kambarį sklaidėsi šiluma. Prie ugnies laukė Šero-
nas su Nimu. „Ir dar mane vadina sukčiumi“, - sušnypštė Šeronas,
bet jam neteko daugiau mūsų plūsti, nes tuojau buvo išsiųstas Ben-
tamo atnešti mums antklodžių. Mes buvom šeimininko malonėje,
todėl piktas Šerono liežuvis gaus pakentėti.
Po minutės jau sėdėjom susisupę į antklodes ant sofos. Nimas
šokinėjo apie arbatą ant paauksuotų padėklų, o PT, susirangęs prie
ugnies, ėmė staigiai grimzti į būseną, primenančią žiemos miegą.
Stengiausi nepasiduoti pamažu apimančiai jaukiai palaimai ir su­
sitelkti į nebaigtus reikalus - didžiuosius klausimus ir iš pažiūros
neįveikiamas problemas. Mūsų draugus ir ymbrynes. Absurdišką ir
beviltišką užduotį, kurią sau užsikrovėm. Jei mėginsiu apie viską gal­
voti vienu metu iš karto, tai mane sutraiškys. Todėl paprašiau Nimo
trijų gabaliukų cukraus ir tiek grietinėlės, kad arbata visai pabalo, o
tada trimis gurkšniais viską išmaukiau ir paprašiau dar.
Seronas pasitraukė į kampą, kur galėjo surūgęs kiurksoti, bet kar­
tu ir klausytis mūsų pokalbio.

— 195 ----
 Ema nekantravo užbaigti formalumus.
- Na, - prabilo ji, - tai ar dabar galim pasikalbėti?
Bentamas nekreipė į ją dėmesio. Jis sėdėjo priešais mudu, bet žiū­
rėjo tik į mane, su labai keista šypsenėle.
- Kas yra? - paklausiau, nusivalydamas nuo smakro arbatos lašelį.
- Neįtikėtina, - pasakė jis. - Kaip iš akies luptas.
- Kaip kas iš akies luptas?
- Tavo senelis, savaime aišku.
Nuleidau puodelį.
- Jūs jį pažinojote?
- Taip. Jis buvo mano draugas, labai seniai, kai man mirtinai rei­
kėjo draugo.
Atsigręžiau į Emą. Ji buvo šiek tiek pabalusi ir stipriai spaudė
puodelį.
- Jis mirė prieš kelis mėnesius, - pasakiau.
- Taip. Labai nuliūdau tai išgirdęs, - tarė Bentamas. - Bet, jei
atvirai, ir stebėjausi, kad jis taip ilgai išsilaikė. Maniau, kad žuvo prieš
daugelį metų. Jis turėjo tiek daug priešų - bet jis buvo neapsakomai
talentingas, tavo senelis.
- Kokia tiksliai buvo ta jūsų draugystė? - tardytojo tonu paklausė
Ema.
- O tu tikriausiai Ema Blum, - pasakė Bentamas, pagaliau pa­
žvelgęs į ją. - Daug apie tave esu girdėjęs.
Ji atrodė nustebusi.
- Tikrai?
- O taip. Abrahamas labai tave mėgo.
- Man tai naujiena, - paraudusi atkirto ji.
- Tu dar gražesnė, nei jis sakė.
Ji sukando dantis.
- Ačiū, - šaltai pratarė. - Kaip jūs su juos susipažinote?

196
 Beritamo šypsena apvyto.
- Vadinasi, tiesiai prie reikalo.
- Jei jūs nieko prieš.
- Nė truputėlio, - atsakė jis, nors jo nuotaika iš karto atvėso ke­
liais laipsniais. - Taigi, jūs klausėte manęs apie Sibiro kambarį, ir aš
žinau, panele Blum, kad mano atsakymas jūsų nepatenkino.
- Taip, bet dabar man - mums - kur kas įdomiau būtų pakalbėti
apie Džeikobo senelį ir apie tai, kodėl mus čia atgabenote.
- Šie dalykai susiję, garbės žodis. Nuo to kambario - nuo viso šio
namo - ir derėtų pradėti.
- Gerai, - nusileidau, - papasakokite apie šį namą.
Bentamas giliai įkvėpė ir susimąstęs surėmė prie lūpų pirštus. Ta­
da prabilo:
- Šis namas pilnas neįkainojamų daiktų, per visą gyvenimą ma­
no parsivežtų iš ekspedicijų, bet nė vienas nėra vertingesnis už patį
namą. Jis yra mašina, mano paties išradimas. Pavadinau jį „Pankil-
pikonu“.
- Ponas Bentamas tikras genijus, - tarė Nimas, padėdamas prieš
mus lėkštę sumuštinių. - Gal norėtumėte sumuštinio, pone Bentamai?
Bentamas pamojo jam, kad pasitrauktų.
- Bet net ir tai nėra pati esmė, - tęsė jis. - Mano pasakojimas
prasideda daug seniau, nei šis namas buvo pastatytas, jis praside­
da dar tada, kai buvau tavo amžiaus vaikinas, Džeikobai. Mudu su
broliu norėjom būti atradėjais. Prilipę prie Perplexus Anomalous
žemėlapių, mes svajojom aplankyti visas jo aptiktas kilpas. Ir atrasti
naujų, ir pabuvoti jose ne vieną, o daug, daug sykių. Šitaip vylėmės
ypatingųjų pasaulį vėl padaryti didingą. - Jis palinko į priekį. - Ar
supranti, ką noriu pasakyti?
Susiraukiau.
~ Padaryti didingą... su žemėlapiais?

------------ 197
 - Ne, ne vien su žemėlapiais. Paklausk savęs: kas mus daro sil­
pnus kaip žmonių grupę?
- Padarai? - spėjo Ema.
- Kiaurymės? - tariau aš.
- Kol dar nebuvo nei tų, nei anų, - pasufleravo Bentamas.
Ema pasakė:
- Paprastųjų persekiojimas?
- Ne. Tai tik mūsų silpnumo pasekmė. Silpnus mus daro geo­
grafija. Visame pasaulyje, mano grubiais skaičiavimais, šiandien yra
apie dešimt tūkstančių ypatingųjų. Numanom, kad jų turėtų tiek
būti, taip pat, kaip numanom, kad visatoje turėtų būti kitų planetų,
apgyventų protingų būtybių. Tai matematiškai neišvengiama. - Jis
nusišypsojo ir gurkštelėjo arbatos. - O dabar įsivaizduokite tuos
dešimt tūkstančių ypatingųjų, visus su išskirtiniais talentais, susi­
telkusius vienoje vietoje ir turinčius vieną tikslą. Jie taptų rimta jė­
ga, ar ne?
- Tikriausiai, - tarė Ema.
- Be menkiausios abejonės, - pasakė Bentamas. - Bet mes su­
skaldyti geografijos į šimtus silpnų grupelių, - dešimt ypatingųjų
ten, dvylika čia, - kadangi neapsakomai sudėtinga nukeliauti iš kil­
pos Australijos gilumoje į, tarkim, kilpą Somalio pusiasalyje. Reikia
atsižvelgti ne vien į paprastųjų žmonių ir gamtos keliamus pavojus,
bet ir į grėsmę susenti per tokią ilgą kelionę. Geografijos tironija
leidžia tik pačius trumpiausius vizitus į tolimas kilpas, net ir šiame
lėktuvų amžiuje.
Prieš tęsdamas jis atsikvėpė ir apžvelgė visą kambarį.
- Taigi. Įsivaizduokit, kad atsiranda jungtis tarp tų kilpų Austra­
lijoje ir Afrikoje. Staiga toms dviem bendruomenėms atsiranda ga­
limybė užmegzti santykius. Prekiauti tarpusavyje. Mokytis vieniems
iš kitų. Susivienyti ir ginti vienai kitą per krizę. Atsivertų šimtai nau-

— «— — 198 —
jų galimybių. Ir pamažu, daugėjant tokių ryšių, ypatingųjų pasaulis iš
po visą pasaulį išsibarsčiusių genčių, besislepiančių izoliuotose kil­
pose, pavirstų didžia tauta, stipria ir vieninga!
Bentamas kalbėjo vis labiau ir labiau užsidegęs, o paskutinius
žodžius ištarė iškėlęs rankas ir išskėtęs pirštus, tartum taikytųsi su­
čiupti virš galvos nematomą skersinį.
- Tam ir mašina? - spėjau.
- Tam ir mašina, - patvirtino jis ir nuleido rankas. - Mes, mano
brolis ir aš, ieškojom lengvesnio būdo tyrinėti ypatingųjų pasaulį,
bet atradom galimybęjį suvienyti. „Pankilpikonas“ turėjo tapti mū­
sų tautos išganytoju, išradimu, pakeisiančiu ypatingųjų visuomenę
amžiams. Jis veikia šitaip: pradedi čia, name, paimdamas mažytę
mašinos dalelę, vadinamą šaudykle. Ji telpa ant delno, - tarė jis, at­
gniauždamas kumštį. - Pasiimi ją su savimi, iš namo, iš kilpos, ir
nukeliauji per dabartį į kitą kilpą, kuri gali būti kitoje pasaulio pusėje
arba gretimame kaime. O grįžus šaudyklėje bus unikalus tos kitos
kilpos kodas, tarsi DNR, su kuriuo bus galima išauginti naują įėjimą
į ją - čia pat, šiame name.
- Tame koridoriuje viršuje, - spėjo Ema. - Kur visos tos durys
su lentelėmis.
- Būtent, - tarė Bentamas. - Visi tie kambariai yra įėjimai į kil­
pas, kurias per daugelį metų mudviem su broliu pavyko surinkti ir
pargabenti. Turint „Pankilpikoną“, pirminio, alinančio kontakto kar­
toti nebereikia, kiekviena nauja kelionė įvyksta akimirksniu.
- Kaip ir tiesiant telegrafo linijas, - pasakė Ema.
- Kaip tik taip, - patvirtino Bentamas. - Ir šitaip, bent jau teoriš­
kai, namas tampa centrine visų pasaulio kilpų saugykla.
Aš susimąsčiau. Apie tai, kaip sunku buvo pirmą kartą pasiekti
Panelės Peregrines kilpą. O jeigu, užuot turėjęs keliauti į tolimą sale­
lę Velso pakrantėje, būčiau galėjęs įžengti į panelės Peregrines kilpą

----199 >----
tiesiai iš savo spintos Inglvude? Būčiau galėjęs gyventi abu gyveni­
mus - namie su tėvais ir čia, su savo draugais ir Ema.
Tačiau. Jei tai būtų buvę įmanoma, senelis Portmanas ir Ema nie­
kad nebūtų turėję išsiskirti. O tai buvo toks keistas teiginys, kad man
net šiurpas per visą kūną nuėjo.
Bentamas nutilo ir gurkštelėjo arbatos.
- Atšalo, - tarė jis ir padėjo puodelį.
Ema nusimetė antklodę, atsistojo, priėjo prie Bentamo sofos ir
įkišo smilių į arbatą. Netrukus ji vėl užvirė.
Jis pasižiūrėjo į ją ir šyptelėjo.
Ji ištraukė pirštą.
- Vienas klausimas.
- Turbūt žinau koks, - pasakė Bentamas.
- Na gerai. Koks?
- Jei toks nuostabus daiktas iš tiesų egzistuoja, tai kodėl iki šiol
nebuvai nieko apie jį girdėjusi?
- Kaip tik taip, - tarė ji ir sugrįžusi vėl atsisėdo šalia manęs.
- Tau - ar bet kam kitam - niekad nėra tekę apie jį girdėti dėl
nelaimės, susijusios su mano broliu. - Bentamo veidas apsiniaukė. -
Mašina gimė su jo pagalba, bet galiausiai jis ją ir sužlugdė. „Pankilpi-
konas“buvo panaudotas ne mums suvienyti, kaip buvo sumanyta, o
visiškai priešingam tikslui. Bėdos prasidėjo, kai suvokėm, kad mintis
aplankyti kiekvieną kilpą pasaulyje, kad galėtumėm čia atkurti įėji­
mus į jas, buvo mažų mažiausiai juokinga - ši užduotis taip smarkiai
viršijo mūsų jėgas, jog atrodė esanti ties beprotystės riba. Mums rei­
kėjo pagalbos, ir daug. Laimei, mano brolis buvo tokia charizmatiška
ir įtaigi asmenybė, kad surinkti užtektinai padėjėjų nebuvo sunku.
Greitai jau turėjom visą armiją jaunų idealistų ypatingųjų, pasiryžu­
sių rizikuoti gyvybe dėl mūsų svajonės. Bet tada aš dar nesupratau,
kad mano brolis turėjo kitą svajonę - slaptą tikslą.

—*— - 200 —
 Sukaupęs jėgas, Beritamas atsistojo.
- Yra legenda, - tarė jis. - Galbūt ji jums žinoma, panele Blum. -
pasiramstydamas lazda, jis nukėblino prie lentynų ir išsitraukė mažą
knygą* - Tai pasakojimas apie dingusią kilpą. Ji tarsi pomirtinis pa­
saulis, kuriame po mirties saugomos mūsų sielos.
- Abatonas, - pasakė Ema. - Aišku, kad esu apie jį girdėjusi. Bet
tai tik legenda.
- Gal galėtumėte ją papasakoti, - tarė jis. - Mūsų naujakrikšto
labui.
Bentamas paršlubčiojo prie sofų ir padavė man knygą. Ji buvo
plona, žalia ir tokia seha, kad kraštai net trupėjo. Ant viršelio buvo
išspausdinta: „Ypatingųjų sakmės“.
- Esu ją skaitęs! - sušukau. - Bent jau dalį.
- Šis leidimas beveik šešių šimtų metų senumo, - pasakė Benta­
mas. - Jame paskutiniame užrašyta legenda, kurią tuoj papasakos
panelė Blum, kadangi ji buvo laikoma pavojinga. Kurį laiką vien ją
persakyti buvo nusikaltimas, todėl ši knyga yra vienintelis uždraus­
tas leidinys per visą ypatingųjų pasaulio istoriją.
Atsiverčiau knygą. Kiekvienas puslapis buvo rašytas ranka,
nežmoniškai tvarkingom raidėm, o kiekvienoje paraštėje buvo dau­
gybė iliustracijų.
- Jau seniai nesu jos girdėjusi, - nedrąsiai prabilo Ema.
- Aš jums padėsiu, - padrąsino Bentamas, atsargiai atsilošdamas
ant sofos. - Pirmyn.
- Ką gi, - pradėjo Ema. - Pasak legendos, senais laikais - labai,
labai senais, prieš tūkstančius metų - buvo speciali kilpa, kur ypa­
tingieji keliaudavo po mirties.
- Ypatingųjų rojus, - pasakiau.
- Ne visai. Mes nelikdavom tenai visai amžinybei ar panašiai. Tai
buvo panašiau į... biblioteką. - Ji suabejojo dėl to žodžio ir pažvelgė
į Bentamą. - Teisingai?

— 201
 - Taip, - linksėdamas atsakė jis. - Buvo manoma, jog ypatingo­
sios sielos yra per daug brangus, baigtinio kiekio išteklius, kad ga­
lima būtų švaistyti jį nusinešant į kapus. Todėl buvo sumanyta, jog
gyvenimo gale mes privalėsim nukeliauti į biblioteką atiduoti savo
sielų, kad ateityje jomis galėtų pasinaudoti kiti. Netgi dvasiniuose
reikaluose mes, ypatingieji, visada buvom praktiški.
- Pirmasis termodinamikos dėsnis, - ištariau.
Jis nieko nesuprasdamas pasižiūrėjo į mane.
- Materija negali būti nei sukurta, nei sunaikinta. Arba, šiuo atve­
ju, sielos. (Kartais pats nustembu, kiek visko prisimenu iš mokyklos.)
- Na, iš principo, panašiai, - pasakė Bentamas. - Protėviai tikėjo,
kad žmonijai skirtas tik tam tikras ypatingųjų sielų skaičius, o gim­
damas ypatingasis vieną kurią pasiskolindavo, panašiai kaip knygą iš
bibliotekos. - Jis parodė į lentynas aplinkui. - Bet gyvenimui - sko­
los terminui - pasibaigus, siela turėdavo būti grąžinta.
Bentamas mostelėjo Emai.
- Prašau tęsti.
- Taigi, - kalbėjo toliau Ema, - buvo kadaise ši biblioteka. Visa­
da įsivaizduodavau, kad ji pilna gražių, švytinčių knygų, kurių kiek­
vienoje po ypatingąją sielą. Tūkstantmečius žmonės imdavo iš ten
sielas ir prieš mirtį grąžindavo, ir viskas ėjosi kaip iš pypkės. Tada
vieną dieną kažkas sugalvojo, kad į biblioteką galima ateiti nebūtinai
prieš mirtį. Ir jis įsilaužė į ją - ir apiplėšė. Pavogė pačias galingiau­
sias sielas, kokias tik pavyko rasti, ir panaudojo jas viskam griauti ir
naikinti. - Ema atsisuko į Bentamą. - Ar teisingai?
- Faktiškai taip, nors papasakota šiek tiek be fantazijos, - pasakė
Bentamas.
- Panaudojo? - paklausiau. - Kaip?
- Sujungdamas jų galias su saviškėmis, - paaiškino Bentamas. -
Galiausiai bibliotekos sargybiniai plėšiką nužudė ir grąžino tvarką.

---- «— 202 ----

Bet džinas jau buvo išleistas iš butelio, taip sakant. Žinia, kad į bib­
lioteką galima įsigauti, tapo nuodu, ir jis pasklido po mūsų visuo­
menę. Kieno biblioteka, tas gali užvaldyti visą ypatingųjų pasaulį,
ir neilgai trukus buvo pavogta ir daugiau sielų. Atėjo tamsūs laikai,
kai tarp valdžios fanatikų vyko žiaurūs mūšiai dėl Abatono ir Sielų
bibliotekos. Daug žmonių tada žuvo. Žemė buvo išdeginta. Siautė­
jo badas ir ligos, nes neįsivaizduojamų galių ypatingieji žudė vienas
kitą potvyniais ir žaibais. Iš čia ir kilo tarp paprastų žmonių mitai
apie dievus, besikaunančius dėl valdžios danguje. Jų „Titanų susidū­
rimas“ ir buvo mūsų karas dėl Sielų bibliotekos.
- Lyg ir sakėte, kad ši istorija netikra, - priminiau.
- Prie to dar prieisiu, - tarė Bentamas ir atsigręžė į Nimą, kuris
stovėjo netoliese. - Gali eiti, Nimai. Daugiau arbatos mums nereikės.
- Atleiskit, pone, aš visai neketinau slapčia klausytis, bet tai ma­
no mėgstamiausia vieta.
- Tada sėsk!
Nimas atsisėdo sukryžiavęs kojas ant grindų ir pasirėmė ranko­
mis smakrą.
- Kaip sakiau. Trumpą, bet siaubingą laiko tarpą mūsiškiai ken­
tėjo vargą ir suirutę. Biblioteka nuolat ėjo iš rankų į rankas, ir kiek­
vieną pasikeitimą lydėdavo didelis kraujo praliejimas. Tačiau vieną
dieną tai liovėsi. Žmogus, apsiskelbęs Abatono karaliumi, žuvo mū­
šyje, ir jį nužudęs jau patraukė perimti Bibliotekos - bet jis jos taip ir
nerado. Per naktį kilpa tiesiog išnyko.
- Išnyko? - nusistebėjau.
- Vieną dieną dar čia, kitą - jau nebėr, - pasakė Ema.
- Puf! - pridūrė Nimas.
- Pasak legendos, Sielų biblioteka buvo kažkur senovės miesto Aba­
tono kalvose. Bet kai naujasis karalius atėjo pasiimti prizo, Biblioteka
buvo dingusi. Irvisas miestas. Dingę, tarytum jų niekad ir nebūtų buvę.

----- - 203 *----

 - Negali būti, - pasakiau.
- Tačiau to ir nereikia imti už gryną pinigą, - tarė Ema. - Tai tik
sena pasaka.
- „Legenda apie Dingusią kilpą“, - perskaičiau pavadinimą iš ran­
kose laikomos knygos puslapio.
- Galbūt mes niekada ir nesužinosime, ar iš tiesų yra toks Aba-
tonas, - pasakė Bentamas, nutaisęs Sfinkso šypseną. - Todėl tai ir
legenda. Tačiau kaip ir su gandais apie užkastus lobius, tai, kad ši
istorija legenda, visus tuos amžius nesulaikė žmonių nuo ieškojimų.
Kalbama, kad pats Perplexus Anomalous ne vienus metus bandė at­
rasti dingusią Abatono kilpą - taip jis ir aptiko tiek daug kilpų, pažy­
mėtų garsiuosiuose jo žemėlapiuose.
- Nežinojau, - tarė Ema. - Reiškia, vis dėlto išėjo šis tas gero iš
viso to.
- Ir šis tas labai blogo, - pridūrė Bentamas. - Mano brolis irgi
tikėjo šita istorija. Kvailys buvau, bet atleidau jam šią silpnybę - ir
nekreipiau į ją dėmesio; per vėlai suvokiau, kaip rimtai jis į ją žiūrė­
jo. Tada mano charizmatiškasis brolis jau buvo spėjęs įtikinti mūsų
jaunąją armiją, kad šis pasakojimas tiesa. Abatonas tikrai esąs. Sielų
biblioteką įmanoma surasti. Perpleksus jau buvo taip arti, sakė jis
jiems, ir reikia tik užbaigti jo pradėtą darbą. Tada didžiulė, pavojinga
galia, sukaupta Bibliotekoje, būsianti mūsų. Jų.
- Aš laukiau per ilgai, ir ši idėja tapo vėžiu. Jie vis ieškojo ir ieš­
kojo dingusios kilpos, rengė ekspediciją po ekspedicijos, ir kiekviena
nesėkmė tik dar labiau kaitino jų aistrą. Ypatingųjų pasaulio suvie­
nijimas buvo užmirštas. Nuo pat pradžių mano broliui rūpėjo tik jį
valdyti, kaip tiems dievais troškusiems tapti senovės ypatingiesiems.
O kai pasipriešinau jam ir pamėginau atgauti savo paties sukurtą
mašiną, jis išvadino mane išdaviku, sukurstė kitus ir užrakino mane
į vienutę.

---*— 204 ----— *--

 Beritamas taip stipriai spaudė savo lazdos linkį, tarsi tai būtų ka­
klas, kurį jis norėtų nusukti, bet dabar pakėlė galvą, o jo veidas buvo
išdžiūvęs kaip mirties kaukė.
- Tikriausiai jau atspėjote, kuo jis vardu.
Aš staigiai dirstelėjau į Emą. Jos akys buvo didelės kaip du mėnu­
liai. Mes ištarėm tai kartu:
- Kolas.
Bentamas linktelėjo.
- Tikrasis jo vardas Džekas.
Ema palinko pirmyn.
- Tuomet jūsų sesuo yra...
- Mano sesuo yra Alma Peregrine, - pasakė jis.

* * *

Be žado, kaip perkūno trenkti, spoksojom į Bentamą. Ar priešais

mus sėdintis vyras tikrai galėjo būti panelės Peregrines brolis? Ži­
nojau, kad ji turi du - buvo minėjusi juos porą sykių, netgi rodžiusi
jų vaikystės nuotrauką. Ji buvo pasakojusi ir istoriją, kaip jų nemir­
tingumo paieškos baigėsi 1908-ųjų katastrofa, pavertusią juos ir jų
pasekėjus į kiaurymes, o vėliau į padarus, kuriuos pažįstame ir kurių
taip bijome. Bet ji nebuvo minėjusi nė vieno iš brolių vardų, ir jos
pasakojimas buvo mažai kuo panašus į tą, kurį ką tik išgirdome iš
Bentamo.
- Jei tai, ką kalbi, yra tiesa, - tariau, - tai tu pats turėtum būti
padaras.
Nimui atvipo žandikaulis.
- Ponas Bentamas nėra padaras.
Jis jau buvo pasirengęs stotis ir pulti ginti savo šeimininko garbę,
bet Bentamas mostelėjo, kad nurimtų.

4- 205
 - Nieko tokio, Nimai. Jie girdėjo tik Almos versiją. Bet jos atmin­
tyje esama spragų.
- Negirdėjau, kad būtumėt tai paneigęs, - tarė Ema.
- Aš ne padaras, - griežtai pasakė Bentamas. Jis nebuvo pratęs,
kad jį klausinėtų tokie kaip mes, ir iš po švelnios išorės pradėjo lįsti
įžeistas orumas.
- Tada nesupyksite, jei patikrinsim, - pasakiau. - Dėl visa ko...
- Žinoma, - atsakė Bentamas. - Pasirėmęs lazda, jis atsistojo ir
nuklibikščiavo į niekieno žemę tarp mūsų sofų. PT kilstelėjo galvą,
šiek tiek susidomėjęs, o Nimas atsuko nugarą pasipiktinęs, kad jo
šeimininkui reikia kęsti tokį pažeminimą.
Pasitikom Bentamą ant kilimo. Jis truputį pasilenkė, kad mums
nereikėtų stiebtis, - buvo stebėtinai aukštas, - ir palaukė, kol apžiū­
rėsim, ar ant jo akių baltymų nematyti kontaktinių lęšių ar kitokios
apgaulės. Jo rainelės buvo baisiai paraudusios, lyg kelias naktis ne­
miegojus, bet šiaip neatrodė įtartinos.
Mudu atsitraukėm.
- Gerai, jūs ne padaras, - nusileidau. - Bet tai reiškia, kad nega­
lite būti Kolo brolis.
- Bijau, kad jūs remiatės klaidingomis prielaidomis, - pasakė
jis. - Taip, aš kaltas, kad mano brolis ir jo pasekėjai virto kiaurymė­
mis, bet pats ja netapau.
- Jūs sukūrėte kiaurymes? - tarė Ema. - Kodėl?!
Bentamas nusisuko ir pažvelgė į ugnį.
- Tai buvo baisi klaida. Nelaimė. - Laukėm, kol jis paaiškins.
Atrodė, kad jam kainavo daug jėgų ištraukti šį pasakojimą iš slaptų
sielos gelmių į paviršių. - Dėl mano kaltės viskas taip ilgai užsitę­
sė, - išspaudė jis. - Vis kartojau sau, kad mano brolis nėra toks pa­
vojingas, kaip atrodo. Tik kai jis mane įkalino ir buvo per vėlu veikti,
suvokiau, kaip smarkiai klydau.

— 206 ---------------------* —
 Jis priėjo arčiau ugnies ir priklaupęs paglostė platų lokio pilvą, o
jo pirštai paskendo PT kailyje.
- Žinojau, kad Džeką būtina sustabdyti; ne vien dėl manęs - ar
dėl to, kad būtų pavojaus, jog jis gali atrasti Sielų biblioteką. Ne, bu­
vo aišku, kad jo ambicijos jau kur kas didesnės. Ištisus mėnesius jis
darė iš mūsų pasekėjų pavojingo politinio judėjimo karius. Jis vaidi­
no pogrindininką, siekiantį išlaisvinti mūsų visuomenę iš, pasak jo,
„infantilizuojančios ymbrynių įtakos“.
- Tik dėl ymbrynių mūsų visuomenė ir egzistuoja, - karčiai pa­
sakė Ema.
- Taip, - pritarė Bentamas. - Bet, matot, mano brolis buvo siau­
bingai pavydus. Dar kai buvom vaikai, Džekas pavydėjo mūsų sese­
riai galių ir statuso. Mudviejų pačių įgimti sugebėjimai buvo visai
menki, palyginti su jos. Kai jai suėjo treji, mus globojančios vyres­
niosios ymbrynės jau matė, kad Alma labai talentinga. Džeką siuti­
no, kad visi taip šokinėjo apie ją. Kai ji treniruodavosi virsti paukš­
čiu, jis ją vaikydavosi ir pešiodavo jai plunksnas.
Iš vieno Emos piršto plykstelėjo pikta ugnelė, kurią ji užgesino
arbatoje.
- Ta bjaurastis ilgainiui tik didėjo, - pasakojo Bentamas. - Dže­
kas sugebėjo įkinkyti tą paslėptą, tulžingą pavydą, būdingą ne vie­
nam ypatingajam. Jis ruošė susitikimus ir sakė kalbas, kviesdamas
nepatenkintuosius prisijungti. Velnio Akras buvo gera dirva, nes
čionai dauguma ypatingųjų yra tremtiniai, atstumti ymbryniškojo
matriarchato ir jo nekenčiantys.
- „Moliasparniai“, - įsiterpė Ema. - Šitaip padarai save vadino,
kol dar nebuvo tapę tuo, kuo yra. Panelė Peregrine šiek tiek pasakojo
mums apie juos.
- „Mums nereikalingi jų sparnai! - šaukdavo Džekas. - Ir pa­
tys juos užsiauginsimi“Aišku, jis turėjo omenyje perkeltine prasme,

------ 207 -------- »----

bet jie vis tiek marširuodavo su tais netikrais sparnais, savo judėjimo
simboliu. - Bentamas atsistojo ir pakvietė ateiti prie knygų lenty­
nų. - Pažiūrėkit. Tebeturiu vieną kitą nuotrauką iš tų dienų. Kurių
jam nepasisekė sunaikinti. - Jis ištraukė iš lentynos albumą ir atvertė
nuotrauką, kurioje didelė minia klausėsi vieno žmogaus kalbos. -
Ak, štai Džekas rėžia vieną iš savo neapykanta persunktų kalbų.
Minią sudarė beveik vien vyrai su tvirtom skrybėlėm, sustoję tris­
dešimčia eilių, kai kurie net pasilipę ant dėžių ir užsikorę ant tvorų,
kad geriau girdėtų, ką Kolas sako.
Bentamas atvertė kitą puslapį ir parodė dar vieną nuotrauką; šio­
je stovėjo du žvalūs jaunuoliai su kostiumais ir skrybėlėm, vienas
nuoširdžiai besišypsantis, o kitas visai be išraiškos.
- Aš kairėje, o Džekas dešinėje, - paaiškino Bentamas. - Džekas
šypsodavosi tik tada, kai jam ko nors iš kitų reikėdavo.
Galiausiai jis atvertė nuotrauką, kurioje buvo berniukas su dide­
liais, į pelėdos panašiais sparnais, išskleistais jam už nugaros. Jis sė­
dėjo susmukęs ant pjedestalo ir žvelgė į objektyvą su tylia panieka,
vieną akį paslėpęs už pakreiptos kepurėlės. Apačioje buvo išspaus­
dinti žodžiai: „Mums nereikalingi jų sparnai.“
- Vienas iš Džeko plakatų naujokams verbuoti, - paaiškino Ben­
tamas.

208
 Bentamas prisikišo antrąją nuotrauką arčiau ir įsižiūrėjo į brolio
veidą.
- Jame nuo pat mažens glūdėjo tamsa, - tarė jis, - bet aš nenorė­
jau jos matyti. Almos žvilgsnis buvo skvarbesnis - ji Džeką atstūmė
labai anksti. Bet mudu su juo buvom panašaus amžiaus ir menta­
liteto, bent jau man taip atrodė. Buvom neatskiriami bičiuliai. Bet
jis slėpė nuo manęs savo tikrąjį veidą. Taip ir nesupratau, koks jis iš
tiesų yra, kol vieną dieną nepasakiau: „Džekai, turi liautis“, o jis mane
primušė ir įgrūdo į belangę skylę mirti. Tada jau buvo per vėlu.
Bentamas pakėlė galvą, o jo akyse atsispindėjo židinio ugnis.
- Ne juokas suvokti, kad savo tikram broliui esi visai nieko ne­
vertas.
Kurį laiką jis tylėjo, paskendęs baisiuose prisiminimuose.
- Bet jūs nemirėte, - pasakė Ema. - O pavertėte juos kiaury­
mėmis.
- Teisingai.
- Kaip?
- Gudrumu.
- Gudrumu suviliojote tapti juos klaikiomis pabaisomis? - nusi­
stebėjau.
- Visai neketinau paversti jų pabaisomis. Norėjau tik atsikratyti
jų. - Jis nerangiai paržingsniavo prie sofos ir atsilošė į pagalves. -
Miriau iš bado, jau visai buvau leisgyvis, kai tai sugalvojau: tobulą
pasaką savo broliui įvilioti į spąstus. Seną kaip pati žmonija. Jaunys­
tės šaltinį. Pirštu išvedžiojau juos ant purvinų kameros grindų: ma­
žai žinomo kilpų valdymo metodo žingsnius, kuriais galima apsukti
ir visiems laikams panaikinti senėjimo poveikį. Ar bent jau taip atro­
dė. Bet tai tebuvo šalutinis efektas to, ką iš tiesų perteikė ta schema:
archajišką ir beveik užmirštą procedūrą, skirtą nelaimės atveju grei­
tai ir negrįžtamai sunaikinti kilpas.

----- «— — 212 —
 Prieš akis iškilo „susinaikinimo mygtuko“ klišė iš mokslinės fan­
tastikos: miniatiūrinė supernova, gęstančios žvaigždės.
- Nesitikėjau, kad ši gudrybė taip puikiai suveiks, - tęsė Benta-
mas. - Judėjimo narys, kurio simpatiją pavyko užsitarnauti, paskel­
bė šį metodą kaip savo atradimą, ir Džekas juo patikėjo. Jis nusivedė
savo sėbrus į tolimą kilpą įvykdyti tos procedūros - vyliausi, kad te­
nai jie amžiams užtrenks sau už nugarų duris.
- Bet atsitiko kitaip, - tarė Ema.
- Tai tada ir išlėkė į orą pusė Sibiro? - paklausiau.
- Reakcija buvo tokia stipri, kad truko visą dieną ir naktį, - pa­
aiškino Bentamas. - Yra jos nuotraukų, taip pat nufotografuota, kas
liko iš tos vietos...
Jis parodė galva į albumą ant grindų ir palaukė, kol susirasim tas
nuotraukas. Vienoje, darytoje naktį kažkokiame laukiniame krašte,
buvo matyti liepsnos stulpas, milžiniškas, bet tolimas iki baltumo
įkaitęs energijos pliūpsnis, nutvieskęs dangų lyg dangoraižio dydžio
romėniška žvakė. Kitoje buvo sunaikintas kaimas - skeveldros, na­
mų griuvėsiai ir medžiai švariai nulupta žieve. Vien žiūrėdamas į tai,
beveik girdėjau vienišą vėją; tiesiog jutau tą tylą, būdingą vietai, stai­
ga netekusiai visos gyvasties.

213
 Beritamas pakratė galvą.
- Netgi baisiausiuose košmaruose nesapnavau, kas išropos iš tos
sugriuvusios kilpos, - ištarė jis. - Kurį laiką buvo ramu. Išleistas iš
kalėjimo, pradėjau atsigauti. Atgavau savo mašiną. Atrodė, kad ma­
no brolio užtraukti tamsieji amžiai eina į pabaigą, - bet tai tebuvo
pradžia.
- Tada ir prasidėjo Kiaurymių Karai, - tarė Ema.
- Greitai pasigirdo pasakojimai apie būtybes iš šešėlių. Jos ėmė
lįsti iš suniokotų miškų ir ėsti ypatinguosius - taip pat ir paprastus
žmones, gyvūnus ir bet ką, kas tik tilpdavo į jų nasrus.
- Sykį mačiau, kaip viena surijo automobilį, - įsikišo Nimas.
Apstulbęs pakartojau:
- Automobilį?
- Pats jame sėdėjau, - atsakė jis.
Laukėm, ką jis dar pasakys.
- Ir? - nekantravo Ema.
- Pasprukau, - tarė jis, gūžtelėjęs pečiais. - Jai į gerklę įstrigo
vairastiebis.
- Ar galiu tęsti? - paklausė Bentamas.
- Žinoma, pone. Labai atsiprašau.
- Kaip jau sakiau, ne kažin kas tegalėjo sulaikyti tas naujas bai­
sybes, nebent atsitiktinis vairastiebis - ir įėjimai į kilpas. Laimei,
šių turėjom pakankamai. Todėl dauguma mūsiškių kiauramėklių
problemą sprendė tupėdami savo kilpose ir keliaudami tik tada, kai
nebelikdavo kitos išeities. Kiaurymės neatėmė mūsų gyvenimų, bet
padarė juos labai sudėtingus, izoliuotus ir pavojingus.
- O kaip dėl padarų? - paklausiau.
- Manau, jis tuoj papasakos ir apie juos, - tarė Ema.
- Papasakosiu, - patvirtino Bentamas. - Praėjus penkeriems me­
tams nuo pirmo mano susidūrimo su kiauramėkle, sutikau ir pirmąjį

---- *--------- 216 -------------------------------------- >----

padarą. Po vidurnakčio pabeldė į mano duris. Sėdėjau nuosavuose
namuose, saugiai savo kilpoje - bent jau taip maniau. Bet atidaręs
dūris pamačiau brolį Džeką, šiek tiek apsitrynusį, bet šiaip visai pa­
našų į save - išskyrus negyvas akis, kurios buvo tuščios kaip nauji
popieriaus lapai.
Mudu su Ema sėdėjom sukryžiavę kojas ir pasilenkę į priekį link
Bentamo, gaudydami kiekvieną jo žodį. Bentamas žvelgė mums virš
galvų paklaikusiomis akimis.
- Jis prisirijo užtektinai ypatingųjų, kad užpildytų savo tuščią sie­
lą ir pasiverstų būtybe, primenančia mano brolį, - bet tai nebuvo jis,
ne, ne visai. Tas trupinėlis žmogiškumo, į kurį anksčiau dar kabinosi,
buvo visai pranykęs, ištekėjęs kartu su akių spalva. Padaras į ypatin­
gąjį, kuriuo anksčiau buvo, panašus tiek pat, kiek daug sykių kopi­
juotas daiktas panašus į originalą. Detalės pradingusios, spalva...
- O kaip su atmintimi? - paklausiau.
- Džekas savąją išlaikė. Gaila: antraip gal būtų pamiršęs apie
Abatoną ir Sielų biblioteką. Ir tai, ką aš jam padariau.
- Kaip jis suprato, kad jūs tai padarėte? - paklausė Ema.
- Gali suversti tai broliškai intuicijai. Be to, vieną dieną, kai ne­
turėjo geresnio užsiėmimo, ėmė mane kankinti, ir kankino tol, kol
neprisipažinau. - Bentamas parodė galva į savo kojas. - Taip iki galo
ir neišgijo, kaip matote.
- Bet jis jūsų nenužudė, - pasakiau.
- Padarai pragmatiški, ir kerštas jiems nėra rimta paskata, - at­
sakė Bentamas. - Džekas kaip niekad troško surasti Abatoną, bet
tam jam reikėjo mano mašinos - ir manęs paties jai valdyti. Tapau
jo kaliniu ir vergu, o Velnio Akras - slapta būstine mažam, bet įta­
kingam padarų kontingentui, pasiryžusiam surasti Sielų biblioteką
ir atverti jos duris. O tai, kaip turbūt jau atspėjote, ir yra galutinis
jų tikslas.

217
 - Maniau, kad jie nori atkurti reakciją, pavertusią juos kiaurymė­
mis,'- pasakiau. - Sustiprinti ir pagerinti ją. „Šįsyk padarysim viską
teisingai“, - pridūriau, pirštais nupiešdamas kabutes.
Bentamas susiraukė.
- Ir kur tu tai girdėjai?
- Vienas padaras mums taip sakė prieš mirdamas, - atsakė
Ema. - Jis teigė, kad tam jiems ir reikalingos ymbrynės. Kad reakcija
būtų galingesnė.
- Visiška nesąmonė, - pasakė Bentamas. - Matyt, tai buvo tik
priedanga, skirta jums suklaidinti. Nors visai galimas daiktas, kad
padaras, jums tai pasakęs, pats tuo tikėjo. Tik nedidelis Džeko iš­
rinktųjų ratelis žinojo apie Abatono paieškas.
- Bet jei jiems nereikia ymbrynių reakcijai sukelti, - pasakiau, -
tai kam vargti jas grobiant?
- Todėl, kad dingusi Abatono kilpa nėra vien dingusi, - atsakė
Bentamas. - Pasak legendos, prieš išnykdama ji buvo dar ir užra­
kinta - o užrakino ją kaip tik ymbrynės. Dvylika jų, jei jau tiksliai,
susirinkusių iš dvylikos skirtingų ypatingųjų pasaulio kampelių.
Norint vėl atidaryti Abatoną, jei jau pavyko jį rasti, reikėtų dvylikos
tų pačių ymbrynių arba jų įpėdinių. Tada nenuostabu, kad mano
brolis pagrobė lygiai dvylika ymbrynių, kurias daug metų sekė ir
medžiojo.
- Taip ir žinojau, - pasakiau. - Turėjo būti šis tas daugiau nei juos
kiaurymėmis pavertusios reakcijos atkartojimas.
- Vadinasi, jis jį rado, - tarė Ema. - Kolas nebūtų nuspaudęs gai­
duko ir pagrobęs ymbrynių, jei nebūtų žinojęs, kur Abatonas.
- Bet jūs lyg ir sakėt, kad tai tik legenda, - paprieštaravau. - O
dabar kalbate kaip apie tikrą vietovę. Tai kaip yra iš tikrųjų?
- Oficiali Ymbrynių tarybos pozicija yra ta, kad Sielų biblioteka -
tik pasaka, - atsakė Bentamas.
 - Man nerūpi, ką sako Taryba, - nenusileido Ema. - Kąjūs ma­
note?
- Savo nuomonę aš sau ir pasilaikysiu, - išsisuko jis. - Bet jei
tikrai yra tokia biblioteka, o Džekui pavyks ją surasti ir atverti, jis
vis tiek negalės pagrobti jos sielų. Jis to nežino, bet reikalingas dar
vienas dalykas, trečiasis raktas.
- O kas tai yra? - paklausiau.
- Niekas negali paimti sielų indų. Beveik visiems jie bus nema­
tomi ir neapčiuopiami. Netgi ymbrynės negali jų paliesti. Legendos
byloja, kad tik tam tikrų gabumų ypatingieji, vadinami biblioteki­
ninkais, gali juos matyti ir paimti - o jau tūkstantį metų toks nėra
gimęs. Jei Biblioteka egzistuoja, Džekas ras vien tik tuščias lentynas.
- Nors tiek gerai, - pasakiau.
- Ir taip, ir ne, - tarė Ema. - Ką jis darys, kai supras, kad ymbry­
nės, kurias tiek metų medžiojo, jam bevertės? Visai pasius!
- Dėl to man labiausiai ir neramu, - tarė Bentamas. - Džekas
baisaus charakterio, o kai taip ilgai puoselėta svajonė pražus...
Aš pamėginau įsivaizduoti, ką tai galėtų reikšti, - visus įmano­
mus kankinimus, kokių tik gali prigalvoti toks žmogus kaip Kolas, -
bet smegenys baidėsi tokių minčių. Atrodo, kad ir Emai persidavė
panašūs siaubai, nes kiti jos žodžiai buvo aštrūs ir kupini pykčio.
- Mes jas atgausim.
- Mes turim bendrą tikslą, - pasakė Bentamas. - Sunaikinti ma­
no brolį su visa jo paderme ir išgelbėti mano seserį su josios. Manau,
kartu pajėgsime įvykdyti abi užduotis.
Tą akimirką jis atrodė toks smulkutis, susmukęs į milžinišką sofą
ir atrėmęs lazdą į savo gležnas kojas, kad vos nenusijuokiau.
- Kaip? - paklausiau. - Mums reikia armijos.
- Tu klysti, - atsakė jis. - Padarai armiją lengvai atremtų. Laimei,
rnes turim dar geresnį dalyką. - Jis pažvelgė į mudu su Ema, o jo

---- 219 - — ■» ----

veide susisuko šypsenėlė. - Mes turim jus abu. O jums irgi pasisekė,
nes turite mane. - Bentamas pasirėmė ant lazdos ir lėtai atsistojo. -
Mums reikia, kad jūs patektumėte į jų tvirtovę.
- Ji atrodo daugmaž neįveikiama, - pasakiau.
- Todėl, kad ji tokia ir yra, paprastai žiūrint, - atsakė Benta­
mas. - Tais laikais, kai Velnio Akras buvo kalėjimo kilpa, ją pastatė
tokią, kad sulaikytų pačius baisiausius nusikaltėlius. Kai ten sugrįžo
padarai, jie pasidarė iš jos sau namus - ir kalėjimas, iš kurio buvo
neįmanoma pabėgti, tapo jų nepralaužiama tvirtove.
- Bet jūs galite į ją patekti, - spėjo Ema.
- Gal ir galiu, jei man padėsite, - pasakė Bentamas. - Kai pas
mane atėjo Džekas su savo padarais, jie atėmė pačią „Pankilpikono“
širdį. Jie privertė mane sulaužyti mano paties mašiną, nukopijuoti
jos kilpas ir atkurti jas jų tvirtovėje, kad jie galėtų tęsti savo darbą
saugesnėje vietoje.
- Vadinasi, yra... dar vienas? - paklausiau.
Bentamas linktelėjo.
- Maniškis originalas, o jų - kopija, - atsakė jis. - Jie sujungti, ir
abiejuose yra durų, vedančių į antrą.
Ema ištiesino nugarą.
- Norite pasakyti, kad per jūsų mašiną galime patekti į jų?
- Teisingai.
- Tai kodėl iki šiol taip nepadarėte? - paklausiau. - Per visus tuos
metus.
- Džekas taip stipriai sugadino mano mašiną, kad maniau, jog
niekada neišeis jos pataisyti, - tarė Bentamas. - Daugelį metų veikė
tik vienas kambarys: tas, kuris veda į Sibirą. Mes ieškojom ir ieško­
jom, bet taip ir neradom, kaip iš tenai patekti į Džeko mašiną.
Prisiminiau tą vyrą, kurį matėm besižvalgantį po tarpeklį, - išei­
tų, kad jis ten sniegynuose ieškojo durų.

---- - - 220 ----

 - Reikia atverti kitas duris, kitus kambarius, - pasakė Berita­
mas. - Bet tam reikia pakaitalo Džeko pagrobtai daliai - generato­
riui pačioje „Pankilpikono“ širdyje. Jau seniai įtariau, kad gali tikti
vienas toks daiktas, - labai galingas ir pavojingas daiktas, - bet nors
jo esama čia pat Velnio Akre, niekad neturėjau galimybės jo gauti.
Iki šiol.
Jis pasisuko į mane.
- Vaikine, man reikia, kad pargabentum čia kiauramėklę.

* * *

Aišku, aš sutikau. Būčiau sutikęs padaryti beveik bet ką, jei tik būčiau
patikėjęs, kad tai padės išgelbėti mūsų draugus. Ir tik davus sutiki­
mą, tik tada, kai Bentamas jau spaudė abiem rankom maniškę, man
dingtelėjo, kad nė nenumanau, iš kur gauti kiauramėklę. Neabejojau,
kad padarų tvirtovėje jų pilna, bet jau išsiaiškinom, kad įprastuoju
būdu vidun neįsigausim. Tada Šeronas žengė iš kambario pakraš­
čiuose gilėjančių šešėlių ir atnešė mums šiek tiek gerų žinių.
- Prisimeni tą savo draugužį, priplotą griūvančio tilto? - prabilo
jis. - Pasirodo, jis nežuvo. Prieš kelias valandas jie ištraukė jį iš Griovio.
- Jie? - pasakiau.
- Piratai. Jie surakino jį ir uždarė į narvą Dvokiančios gatvės gale.
Kiek girdėjau, ten didelis sujudimas.
- Tada viskas aišku, - tarė Ema, įsitempusi iš susijaudinimo. -
Pavogsim kiaurymę, parnešim ją čia, įjungsim pono Bentamo maši­
ną, atversim duris į padarų tvirtovę ir išgelbėsim savo draugus.
- Visai paprasta! - pasakė Šeronas ir kimiai nusijuokė. - Išskyrus
paskutinį punktą.
- Ir pirmąjį, - pridūriau.
Ema priėjo prie manęs.

----- « - = ------- 221 ~ — *----------------------------------------

 - Atleisk, meile. Neatsiklaususi užsisakiau tavo paslaugas. Ar va­
liosi suvaldyti tą kiaurymę?
Nebuvau tuo tikras. Tiesa, Karštinės Griovyje man pavyko keli
įspūdingi manevrai, bet kad parsivesčiau ją kaip šunytį už pavadėlio
iki pat pono Bentamo namų - tai jau rimta užduotis neseniai užgi-
musiems mano sugebėjimams. Ir pasitikėjimas savimi buvo rekor­
diškai nuslūgęs po paskutinės nesėkmės. Bet nuo to, ar sugebėsiu,
priklausė visos operacijos likimas.
- Aišku, kad valiosiu, - per ilgai delsęs atsakiau. - Kada pra­
dedam?
Bentamas suplojo.
- Va čia tai ryžtas!
Ema nenuleido akių nuo mano veido. Ji matė, kad aš tik apsimetu.
- Pradėsim, kai tik būsit pasirengę, - tarė Bentamas. - Šeronas
jus nuves.
- Laukti nėra ko, - pasakė Šeronas. - Kai tik vietiniai prisisma-
gins, manau, jie kiaurymę nužudys.
Ema timptelėjo už savo pasipūtusios suknelės priekio.
- Tada, manau, mums reikėtų persirengti.
- Savaime suprantama, - pritarė Bentamas ir išsiuntė Nimą su­
rasti mūsų užduočiai tinkamesnių drabužių. Po minutės jis sugrįžo
su storapadžiais auliniais batais ir šių laikų darbinėmis kelnėmis
bei striukėmis: juodais, neperšlampamais ir šiek tiek elastingais
drabužiais.
Nuėjome į atskirus kambarius, o paskui vėl susitikome koridoriu­
je, tik mudu su Ema, persirengę savo nuotykių drabužiais. Jie buvo
šiurkštūs ir beformiai, su jais Ema atrodė mažumėlę vyriškai (nors
ne blogąja prasme), bet ji neburbėjo - tik susirišo plaukus, ištempė
kaklą ir atidavė man pagarbą.
- Seržantė Blum, pasirengusi vykdyti.

222
 - Gražesnio kareivuko dar nesu matęs, - atsakiau, nevykusiai
vaidindamas Džoną Veiną*.
Visada taip - kuo labiau nervindavausi, tuo daugiau kvailų juo­
kelių laidydavau. Dabar drebėjau visu kūnu, o mano skrandis kaip
kiauras čiaupas leido rūgštis.
- Ar tikrai tiki, kad susidorosim? - paklausiau.
- Taip, - atsakė ji.
- Ar tu išvis kada nors abejoji?
Ema papurtė galvą.
- Abejonė yra smeigtukas, praduriantis gelbėjimosi valtį.
Ji priėjo ir mudu apsikabinom. Jutau, kad ir ji mažumėlę virpa.
Ji nebuvo plieninė. Mačiau, kad svyruojantis mano tikėjimas savimi
pradeda graužti ir jos pačios savikliovą, o ši ir laikė viską savo vieto­
se. Tai buvo mūsų gelbėjimosi valtis.
Jos tikėjimą manimi ėmiau laikyti beatodairišku. Jai tarsi atrodė,
kad man užteks spragtelėti pirštais, ir kiauramėklė ims šokti pagal
mano dūdelę. Kad aš pats pasiduodu kažkokiai silpnybei ir leidžiu jai
užblokuoti savo galias. Iš dalies man tai nepatiko, tačiau kita mano
pusė kartais pagalvodavo, kad gal ji teisi. Vienintelis būdas išsiaiškin­
ti - prie kitos kiaurymės prieiti su nesvyruojančiu įsitikinimu, kad
pajėgsiu ją suvaldyti.
- O, kad galėčiau ir pats regėti save tavo akimis, - sušnibždėjau.
Ji apkabino mane dar tvirčiau, ir aš pasiryžau pamėginti.
Į koridorių įėjo Šeronas su Bentamu.
- Pasiruošę? - paklausė Šeronas.
Mes paleidom vienas kitą.
- Pasiruošę, - atsakiau.

* Johnas Wayne’as, amerikiečių aktorius, garsus savo vaidmenimis ves­

ternuose.

223
 Beritamas paspaudė ranką man, o tada ir Emai.
- Taip džiaugiuosi, kad judu čia, - tarė jis. - Jaučiu, kad tai įrody­
mas, jog žvaigždės stoja į mūsų pusę.
- Tikiuosi, jūs teisus, - pasakė Ema.
Jau buvom beeinantys, kai prisiminiau tai, ko nuo pat pradžių no­
rėjau paklausti - ir tik dabar dingtelėjo, kad blogiausiu atveju tai gali
būti paskutinė proga.
- Pone Bentamai, - pasakiau, - mes taip ir nepasišnekėjom apie
mano senelį. Iš kur jūs jį pažinojote? Kodėl jo ieškojote?
Bentamo antakiai šovė į viršų, o tada jis staigiai nusišypsojo, lyg
mėgindamas paslėpti nuostabą.
- Aš tiesiog jo pasiilgau, ir viskas, - tarė jis. - Mudu buvom seni
draugai, ir aš vyliausi, kad vieną dieną dar susitiksim.
Žinojau, kad tai ne visa tiesa, o iš primerktų Emos akių mačiau,
kad ir ji tai suprato, bet nebuvo kada gilintis. Šiuo metu ateitis buvo
kur kas svarbesnė nei praeitis.
Bentamas atsisveikindamas iškėlė ranką.
- Būkit atsargūs, - tarė jis. - Aš lauksiu čia ir ruošiu „Pankilpiko-
ną“jo naujai triumfo akimirkai. - Tada vėl nuklibikščiavo į Bibliote­
ką, ir mes girdėjom, kaip jis šaukia lokiui: - PT, į viršų! Mūsų laukia
darbas!
Šeronas nusivedė mus ilgu koridoriumi, mosikuodamas medine
lazda ir pliaukšėdamas savo milžiniškomis basomis pėdomis per
akmenines grindis. Priėjęs laukujės duris, jis sustojo, pasilenkė, kad
susilygintų su mumis, ir išdėstė savo taisykles.
- Ten, kur eisim, pavojinga. Velnio Akre likę labai nedaug laisvų
ypatingųjų vaikų, todėl žmonės atkreips į jus dėmesį. Su niekuo ne­
kalbėkit, nebent jie patys jus užkalbintų. Nežiūrėkit niekam į akis.
Šekit iš paskos nedideliu atstumu, bet nepameskit manęs iš akių. Ap­
simesim, kad jūs mano vergai.

224
 - Ką? - pertraukė Ema. - Tai jau ne.
- Taip bus saugiausia, - atkirto Šeronas.
- Tai žeminantis dalykas!
- Taip, bet šitaip kils mažiausiai klausimų.
- Ir kaip mums apsimesti? - paklausiau.
- Darykit viską, ką liepsiu, greitai ir neklausinėdami. Ir nutaisykit
šiek tiek apsiblaususį žvilgsnį.
- Klausssssau, šeimininke, - sušnypščiau.
- Ne taip, - pasakė Ema. - Jis turi galvoje, kaip vaikai toje baisioje
Dekadentų gatvės skylėje.
Atpalaidavau veido raumenis ir monotonišku balsu išpyškinau:
- Sveiki, mums visiems čia labai gerai.
Ema nusipurtė ir nusigręžė.
- Labai gerai, - tarė Šeronas, o tada pasisuko į Emą. - Dabar tu
pamėgink.
- Jei jau taip reikia, - atsakė ji, - apsimesiu nebyle.
Šeronui tai tiko. Jis atvėrė duris ir išstūmė mus į gęstančią dieną.

--------- 225
 S* auke tvyrojo nuodingai gelsva sriuba, ir aš negalėjau
g nustatyti saulės padėties danguje, supratau tik tiek, kad
§ jau vakarėjo ir šviesa pamažu blėso. Ėjom už kelių me­
trų nuo Šerono ir vos spėdavom iš paskos, kai jis pamatydavo gatvėje
pažįstamą ir paspartindavo žingsnį, kad nereikėtų kalbėtis. Atrodė,
kad žmonės jį pažįsta; jis turėjo reputaciją ir, manau, bijojo, kad mes
jos kaip nors nesugadintumėm.
Perėjom per keistai smagią Dvokiančią gatvę su jos gėlėm po lan­
gais ir ryškiai dažytais namais, tada pasukom į Žydrąją gatvę, kur
grindinį pakeitė purvas, o namus - apšepę, susmukę butai. Nušiu­
rusio akligatvio gale rinkosi vyrai su žemai ant veido nusmauktomis
skrybėlėmis. Atrodė, kad jie saugo duris į namą su uždangstytais
langais. Šeronas liepė ramiai pastovėti, ir mes palaukėm, kol jis nueis
ir su jais pasikalbės.
Oras truputį atsidavė benzinu. Kažkur tolumoje tarpais sustiprė­
davo, tarpais vėl pritildavo garsūs balsai, sumišę su juoku. Garsai pri­
minė vyrus, bare stebinčius rungtynes - tačiau taip būti negalėjo; tie
garsai priklausė grynai naujiesiems laikams, o čia televizorių nebuvo.
I lauką išėjo vyras purvais aptaškytomis kelnėmis. Durims atsida­
rius, balsai sustiprėjo, o kai jos užsivėrė, vėl prislopo. Jis perėjo su ki­
biru rankoje per gatvę. Mes pasisukom, ir aš pamačiau, ko iki tol ne­
buvau pastebėjęs: porą lokiukų, prirakintų grandinėmis prie gatvės

227
pakraštyje stovinčio žibinto stulpo nupjautu viršumi. Atrodė baisiai
nusiminę; grandinės vos poros metrų ilgio, jie tupėjo purvyne ir nu­
leidę savo gauruotas ausytes su tam tikra baime žiūrėjo į ateinantį
vyrą. Vyras papylė priešais juos kažkokių supuvusių maisto atliekų ir
netaręs žodžio apsisuko. Tas vaizdelis mane neapsakomai nuliūdino.

228
 - Tai treniruočių grimzliukai. - Atsisukę išvydom Šeroną. - Įvai­
rios pjautynės čia rimtas verslas, o susikauti su grimzlių laikoma pa­
čiu didžiausiu iššūkiu. Jaunieji kovotojai turi kaip nors treniruotis,
todėl pradeda jie nuo jauniklių.
- Siaubas, - pasakiau.
- Nors šiandien lokiai gavo išeiginę, per tą jūsų baisūną. - Šero-
nas parodė į namelį. - Jis tenai, galiniame kieme. Bet prieš einant
turiu perspėti: tai ambrozijos landynė, ir ten bus ypatingųjų, prisi-
šniojusių kaip nežinau kas. Nekalbėkit su jais ir jokiu būdu nežiūrė­
kit į akis. Pažįstu žmonių, kurie šitaip apako.
- Kaip suprasti „apako“? - paklausiau.
- Taip ir suprask, kuo paprasčiausiai. O dabar eikit iš paskos ir
daugiau nešnekėkit. Vergai neklausinėja savo šeimininkų.
Mačiau, kaip Ema sugriežė dantimis. Nužingsniavom paskui Še­
roną prie vyrų, susigrūdusių prie namo durų.
Šeronas su jais pasikalbėjo. Klausiausi ištempęs ausis, nusukęs
akis ir stengdamasis išlaikyti vergišką atstumą. Vienas iš jų paaiškino
Šeronui, kad „įėjimas mokamas“, tada jis išsitraukė monetą ir užmo­
kėjo. Kitas paklausė apie mus.
- Aš net vardų jiems dar nedaviau, - atsakė Šeronas. - Tik vakar
įsigijau. Dar tokie žali, kad nedrįstu išleisti iš akių.
- Šit kaip? - tarė vyras, priėjęs prie mudviejų. - Neturit vardų?
Aš papurčiau galvą į šonus, kaip ir Ema vaidindamas nebylį. Vy­
ras nužiūrėjo mus nuo galvos iki kojų. Norėjosi prasmegti į žemę. -
Ar nesu jūsų kažkur matęs? - paklausė jis, palinkęs dar arčiau.
Aš tylėjau.
- Galbūt Loren vitrinoje, - pasufleravo Šeronas.
- Neeee, - pasakė anas ir numojo ranka. - Ai, anksčiau ar vėliau
vis tiek prisiminsiu.

230 >■
 Tik kai nusisuko, išdrįsau tiesiai į jį pasižiūrėti. Jei ir buvo Griovio
piratas, tai ne iš tų, su kuriais buvom susidūrę. Jam ant smakro buvo
bintas, ir dar vienas ant kaktos. Dar keli irgi buvo panašiai aplopyti,
o vienas nešiojo akies tvarstį. Įdomu, ar jie taip susižeidė kovose su
grimzliais?
Vyras su akies tvarsčiu atidarė mums duris.
- Gero vakaro, - palinkėjo jis, - bet šiandien aš jų į narvą nesiųs-
čiau, nebent esi nusiteikęs paskui gramdyti nuo grindų.
- Mes tik pažiūrėti ir pasimokyti, - pasakė Šeronas.
- Protingai.
Mums pamojo eiti, ir mes subėgom, lipdami Šeronui ant kulnų,
kad tik kuo greičiau paspruktumėm nuo durininkų žvilgsnių. Dvi­
metrinis Šeronas turėjo pasilenkti, kad neužkliūtų už staktos, o vi­
duje taip ir liko susilenkęs, nes lubos buvo labai žemos. Buvo tamsu
ir trenkė dūmais, o kol neapsiprato akys, regėjau tik šen bei ten ži­
bančias oranžines švieseles. Žibalinės lempos buvo prisuktos tiek,
kad švietė ne ką ryškiau už degtukus. Pamažu vaizdas išryškėjo: pa­
talpa buvo ilga ir siaura, o ant sienų buvo pritaisyti gultai, visai kaip
belangėse okeaninio lainerio triumo gelmėse.
Už kažko užkliuvau ir vos nepargriuvau.
- Kodėl čia taip tamsu? - sumurmėjau, sulaužydamas pažadą
daugiau neklausinėti.
- Kai ambrės poveikis nuslopsta, akys pasidaro labai jautrios, -
paaiškino Šeronas. - Netgi silpna dienos šviesa tampa beveik nepa­
keliama.
Tada ir pastebėjau gultuose žmones, vienus išsidrėbusius ir mie­
gančius, kitus susisupusius į suglamžytas paklodes ir sėdinčius.
Jie mus stebėjo, apatiškai rūkydami ir pašnibždom kalbėdamiesi.
Kai kurie šnekėjosi su savimi - rėžė nesuprantamus monologus.
Keletas, kaip ir durininkai, buvo sutvarstytais veidais arba dėvėjo

■* - 231
kaukes. Norėjau paklausti apie kaukes, bet dar labiau norėjau pasi­
čiupti kiaurymę ir ištrūkti lauk.
Pralindom pro karoliukų portjerą ir įžengėm į kambarį, kuris bu­
vo kiek šviesesnis ir žymiai pilnesnis žmonių nei pirmasis. Ant kėdės
palei sieną priešais stovėjo augalotas vyrais ir kreipė žmones į vienas
arba kitas duris.
- Kovotojai į kairę, žiūrovai į dešinę, - šaukė jis. - Lažybų pinigus
sudėkite prieškambaryje!
Girdėjau už kelių kambarių šūksnius, o netrukus minia prasisky­
rė ir praleido tris vyrus, iš kurių du nešė trečiąjį, be sąmonės ir krau­
juojantį. Juos lydėjo pašaipūs šūksniai ir švilpimas.
- Štai taip atrodo pralaimėję! - subaubė vyras ant kėdės. - O
taip, - tarė jis, rodydamas į šoninį kambarį, - atrodo bailiai!
Žvilgtelėjau į tą kambarį, kur visiems prieš akis saugomi stovėjo
du vyrai. Jie buvo ištepti derva ir aplipę plunksnomis.

232
 - Tegul tai būna perspėjimas, - pasakė jis. - Visi kovotojai turi
išbūti narve mažiausiai dvi minutes!
- Tai katras tu esi? - paklausė manęs Šeronas. - Kovotojas ar
žiūrovas?
Pajutau, kaip užsiveržia krūtinė, kai pamėginau įsivaizduoti, kas
tuoj nutiks: aš ne tik kad bandysiu prijaukinti šią kiaurymę, bet dar
turėsiu tai padaryti priešais laukinę ir galbūt net piktai nusiteikusią
publiką - o tada pamėginsiu su ja pabėgti. Nejučia ėmiau viltis, kad
ji nebus labai sužeista, nes jaučiau, kad išsiveržti lauk mums prireiks
jos jėgų.
- Kovotojas, - atsakiau. - Kad tikrai pavyktų ją suimti, turėsiu
prieiti arti.
Emapagavo mano žvilgsnį ir nusišypsojo. „Tau išeis“, - bylojo jos
šypsena, ir tą akimirką supratau, kad tikrai išeis. Nudrožiau pro ko­
votojams skirtas duris, nešamas naujos savikliovos bangos, o Šero­
nas su Ema atėjo iš paskos.
Ta savikliova tęsėsi maždaug keturias sekundes, nes tiek truko,
kol pastebėjau kraują, telkšantį visur ant grindų ir ištaškytą ant sie­
nų. Jis sruveno į šviesų koridorių ir per atviras duris į lauką; pro jas
buvo matyti dar viena minia, o tuoj už jos didelio narvo virbai.

234
 Iš lauko atsklido šaižus riksmas. Buvo kviečiamas kitas kovotojas.
Iš užtamsinto kambario dešinėje išniro vyras. Jis buvo virš juos­
mens nuogas ir dėvėjo paprastą baltą kaukę. Stovėjo koridoriaus gale
tarsi drąsindamasis. Tada atsilošė ir pakėlė virš galvos ranką. Joje
laikė mažą stiklinį flakoną.
- Nežiūrėk, - paliepė Šeronas, stumdamas mus prie sienos. Bet
aš nesusilaikiau.
Pamažu vyras susipylė juodą skystį iš flakono į abidvi kaukės sky­
les akims. Tada numetė tuščią flakoną, nuleido galvą ir ėmė dejuoti.
Kelias sekundes stovėjo kaip paralyžiuotas, bet tada visu kūnu nu­
sipurtė, ir iš skylių akims plykstelėjo du baltos šviesos kūgiai. Netgi
šviesioje patalpoje jie aiškiai matėsi.
Ema aiktelėjo. Vyras, iki tol manęs, kad yra vienas, nustebęs at­
sigręžė į mus. Iš jo akių sklindantys šviesos pluoštai nušliaužė lanku
mums virš galvų, ir siena toje vietoje ėmė spirgėti.
- Mes tik šiaip pro šalį ėjom, - pasakė Šeronas, o jo tonas bylojo
iš karto du dalykus: „Sveikas, bičiuli!“ ir „Būk geras, nesupleškink
mūsų tais savo žibintais!“
- Tai ir eikit, - suurzgė vyras.
Šviesos iš jo akių jau geso, o kai nusisuko, jos subliksėjo ir visai iš­
blėso. Jis nužingsniavo koridoriumi ir išėjo pro duris, palikęs už nu­
garos dvi dūmų sruogeles. Kai jis dingo, išdrįsau žvilgtelėti į tapetus
mums virš galvų. Pora rusvų svilėsių juostų rodė, kur siena perbėgo
jo žvilgsnis. Ačiū Dievui, jis nepažiūrėjo man į akis.
- Prieš žengiant pirmyn, - kreipiausi į Šeroną, - gal tu geriau
paaiškink.
- Ambrozija, - pasakė Šeronas. - Kovotojai jos išgeria, kad sustip­
rėtų jų galios. Visa bėda, poveikis trumpalaikis, o kai jis baigiasi, lieki
dar silpnesnis nei prieš tai. Jei pripranti taip daryti, tavo sugebėjimai
beveik visai nuslopsta - kol neišgeri ambrės. Netrukus jau vartoji ją

— 236 - *—
ne tik prieš kovas, bet kad išvis galėtum egzistuoti kaip ypatingasis.
Ir tampi priklausomas nuo to, kuris ją pardavinėja. - Jis linktelėjo
galva į kambarį dešinėje, iš kur sklido tylus murmesys, sudarantis
keistą kontrastą su netramdomais šūkavimais iš lauko. - Tai buvo
pats gudriausias padarų triukas, tos medžiagos išradimas. Niekas čia
nė nepagalvos jų išduoti, kol visi bus prijunkę prie ambrozijos.
Aš dirstelėjau į šoninį kambarį pažiūrėti, kaip atrodo ypatingų­
jų narkotikų prekeivis, ir pamačiau žmogų keista barzdota kauke, iš
abiejų pusių saugomą dviejų ginkluotų vyrų.
- Kas atsitiko to vyro akims? - paklausė Ema.
- Šviesos pliūpsnis yra šalutinis poveikis, - tarė Šeronas. - Kitas
šalutinis poveikis yra tas, kad per kelerius metus ambrė išlydo veidą.
Taip gali atpažinti užkietėjusius vartotojus - jie nešioja kaukes, kad
paslėptų žalą.
Mudu su Ema pasišlykštėję susižvalgėm, ir kaip tik tada balsas iš
kambario pakvietė mus užeiti vidun.
- Sveikučiai, - šūktelėjo prekeivis. - Prašau užeiti čionai!
- Atsiprašom, - pasakiau. - Bet mums reikia...
Šeronas bakstelėjo man į petį ir sušnypštė:
- Tu juk vergas, ar pamiršai?
- E, tuojau, pone, - pasitaisiau ir nuėjau iki durų.
Kaukėtasis sėdėjo ant nedidukės kėdės kambaryje su freskomis
ant sienų. Sėdėjo su bauginančia ramybe, vieną ranką pasidėjęs ant
stalelio, o kojas įmantriai sukryžiavęs per kelius. Jo šauliai buvo
įsitaisę dviejuose kambario kampuose, o trečiame stovėjo medinė
skrynia su ratukais.
- Nebijok, - tarė prekeivis, modamas ateiti. - Ir tavo draugai gali
užeiti.
Paėjau dar kelis žingsnius į vidų, o Šeronas su Ema tuojau iš
paskos.

237
 - Nesu anksčiau tavęs matęs, - tarė prekeivis.
- Ką tik jį nusipirkau, - įsikišo Šeronas. - Jis dar net neturi...
- Ar su tavim kalbėjau? - griežtai pasakė prekeivis.
Šeronas nutilo.
- Ne, ne su tavim, - tarė prekeivis. Jis perbraukė per savo netikrą
barzdą ir tarsi tyrinėdamas pažvelgė į mane pro tuščias savo kaukės
akis. Pagalvojau, kaip jis turėtų atrodyti po ja ir kiek ambrozijos rei­
kėtų susipilti į veidą, kad jis ištirptų. Tada nusipurčiau ir pasigailėjau
tokių minčių.

238
 - Tu čia atėjai kautis, - pasakė jis.
Patvirtinau, kad taip.
- Ką gi, tai tau pasisekė. Aš ką tik gavau puikiausios ambrės, todėl
dabar turi kaip niekad daug galimybių išgyventi!
- Ačiū, bet man jos nereikia.
Jis atsisuko į savo sargybinius pažiūrėti, kaip šie sureaguos - jų
veidai liko akmeniniai, - o tada nusijuokė.
- Žinok, ten lauke kiauramėklė. Esi apie tokias girdėjęs?
Tik apie jas dabar ir tegalvojau, ypač apie tą, kuri laukė kieme.
Nekantravau eiti kautis, bet šiai šiurpiai žmogystai akivaizdžiai pri­
klausė visa įstaiga, ir geriau buvo jo nepykdyti.
- Esu girdėjęs, - atsakiau.
- Ir kaip manai, kaip tau seksis su ja susigrumti?
- Manau, visai neblogai.
- Neblogai? - Jis susidėjo rankas ant krūtinės. - Man reikia žino­
ti štai ką: ar statyti už tave pinigų? Ar tu laimėsi?
Atsakiau jam tai, ką jis ir norėjo išgirsti.
- Taip.
- Na, jei jau statysiu už tave pinigus, tau reikės šiek tiek pagal­
bos. - Jis atsistojo, nuėjo prie vaistų spintelės ir atvėrė dureles. Vi­
duje tviskėjo stikliniai flakonai - ištisos jų eilės, ir visi buvo sklidini
tamsaus skysčio - su mažyčiais kamštukais. Jis vieną ištraukė ir at­
nešė man. - Imk, - tarė jis, tiesdamas flakoną. - Jis dešimteriopai
sustiprins visas geriausias tavo savybes.
- Ačiū, bet ne, - atsakiau. - Man to nereikia.
- Visi jie iš pradžių taip sako. O paskui, kai jau gauna į kailį, - jei
tik išgyvena, - kiekvienas pradeda ją gerti. - Jis pasukinėjo flakoną ir
iškėlė jį prieš silpną šviesą. Ambrozijoje plaukiojo sidabriškai žiban­
čios dalelės. O aš spoksojau, negalėdamas atitraukti akių.
- Iš ko ji padaryta? - paklausiau.

240
 Jis nusijuokė.
- Sraigių, sagų ir šunyčių uodegų. - Jis vėl atkišo man flakoną. -
Nemokamai, - pridūrė.
- Jis juk sakė, kad nenori, - griežtai tarė Šeronas.
Jau maniau, kad prekeivis jį užsipuls, bet jis tik pakreipęs galvą
pasižiūrėjo į Šeroną ir tarė:
- Ar tik aš tavęs nepažįstu?
- Nemanau, - atsakė Šeronas.
- Aišku, kad pažįstu, - linguodamas galvą pasakė prekeivis. -
Buvai vienas geriausių mano klientų. Kur buvai dingęs?
- Mečiau tą įprotį.
Prekeivis priėjo prie jo.
- Panašu, kad pavėlavai, - tarė jis ir žaismingai timptelėjo už Še-
rono gobtuvo.
Šeronas sugriebė prekeivio ranką. Sargybiniai pakėlė ginklus.
- Atsargiai, - perspėjo prekeivis.
Šeronas dar šiek tiek palaikė jo ranką, o tada paleido.
- Taigi, - tarė prekeivis, vėl atsisukęs į mane. - Juk neatsisakysi
nemokamo mėginio, a?
Aš nė negalvojau atkimšti to daikto, bet atrodė, kad jis neatstos,
kol nepaimsiu flakono. Todėl paėmiau.
- Šaunuolis, - pasakė kaukėtasis ir išvarė mus iš kambario.
- Tu buvai narkomanas? - šnipštelėjo Šeronui Ema. - Kodėl
mums nesakei?
- Ir kas nuo to būtų pasikeitę? - atšovė jis. - Taip, buvo kele­
tas blogų metų. Tada mane pasiėmė Bentamas ir atjunkė nuo to
šlamšto.
Atsigręžiau į jį ir pamėginau įsivaizduoti.
- Bentamas?
- Kaip jau sakiau, turiu dėkoti jam, kad esu gyvas.

------------- 241 »----

 Ema paėmė flakoną ir iškėlė į viršų. Stipresnėje šviesoje sidabri­
nės priemaišos spindėjo kaip saulės dulkelės. Tai buvo hipnotizuo­
jantis vaizdas, ir, net žinodamas apie šalutinį poveikį, ėmiau galvoti,
kiek mano galias sustiprintų bent keli lašeliai.
- Jis taip ir nepasakė, iš ko jis padarytas, - pasakė Ema.
- Iš mūsų, - pasakė Šeronas. - Iš mūsų pavogtų sielų, sumaltų ir
vėl padarų mums sumaitintų. Gabalėlis kiekvieno jų pagrobto ypa­
tingojo atsiduria štai tokiame flakone.
Ema su siaubu nustūmė flakoną tolyn, o Šeronas jį paėmė ir įsi­
kišo į užantį.
- Niekada nežinai, kada gali prireikti, - tarė jis.
- Negaliu patikėti, - pasakiau, - kad gali jį imti, žinodamas, kas
viduje.
- Aš ir nesakiau, kad didžiuojuosi savimi, - atkirto Šeronas.
Šis šėtoniškas sumanymas buvo tiesiog tobulai niekšiškas. Velnio
Akro ypatinguosius padarai pavertė kanibalais, trokštančiais savo
pačių sielų. Pripratinus juos prie ambrozijos, buvo užtikrintas visuo­
tinis paklusnumas. Jei greitai jų neišlaisvinsim, ir mūsų draugų sielos
netrukus bus įmaišytos į šį skystį.
Išgirdau kiaurymę riaumojant, - tai nuskambėjo kaip pergalės
šūkis, - ir vyras, kurį vos prieš minutę matėm išgeriant ambrės, bu­
vo atitemptas pro duris ir pargabentas pro mus atgal, kruvinas ir be
sąmonės.
„Mano eilė“, - pamaniau, ir iškart sukilo adrenalinas.

* * *

Už galinių ambrozijos landynės durų buvo siena aptvertas kiemas,

o jo viduryje stovėjo apie dešimties metrų pločio narvas iš storų
virbų, kurie, mano nuomone, lengvai galėjo sulaikyti kiauramėklę.

242
jvlaždaug tokiu atstumu nuo narvo, kiek galėjo pasiekti kiaurymės
liežuviai, ant žemės buvo nupiešta linija, o publika, sudaryta iš ko­
kių keturiasdešimties storžieviškos išvaizdos ypatingųjų, išmintingai
laikėsi už jos. Palei kiemo sienas rikiavosi mažesni narvai, ir jų viduje
tigras, vilkas ir dar vienas žvėris, panašus į suaugusį grimzlį, - ne
tokie įdomūs gyviai, bent jau palyginti su kiauryme, - laukė kitos
dienos, kada galės kautis.
Pagrindinė dienos atrakcija slankiojo didžiajame narve, už kaklo
prirakinta grandine prie sunkaus geležinio stulpo. Ji buvo tokios
varganos būklės, kad aš pajutau vos ne gailestį. Kiauramėklė buvo
aplieta baltais dažais ir šen bei ten aptaškyta purvu, todėl tapo vi­
siems matoma, bet kartu ir šiek tiek juokinga, kaip koks dalmatinas
arba mimas. Ji smarkiai raišavo, jai iš paskos driekėsi juodo kraujo
pėdsakai, o jos raumeningi liežuviai, kurie, užuodę laukiančią kovą,
šiaip jau būtų pliaukšėję kaip botagai, dabar suglebę vilkosi jai iš
paskos. Sužeista ir pažeminta, ji mažai kuo priminė tą košmarą,
prie kurio buvau pripratęs, bet miniai, niekad iki tol neregėjusiai
kiaurymės, ji vis tiek darė didelį įspūdį. O ir gerai: netgi šitokia
nusilpusi, kiaurymė sugebėjo nokautuoti kelis kovotojus iš eilės. Ji
tebebuvo atsakančiai pavojinga ir nenuspėjama. O todėl, kaip spė­
jau, po visą kiemą ir buvo pristatyta vyrų su šautuvais. Geriau jau
apsidrausti.
Kartu su Šeronu ir Ema susiglaudėm pasitarti. Sutarėm, kad man
patekti į narvą pas kiaurymę sunku nebus. Netgi suvaldyti ją ne bė­
da - darėm prielaidą, kad aš tai sugebu. Sunkiausia bus ištraukti
kiaurymę iš narvo ir išgabenti pro šiuos žmones.
- Ar galėtum išlydyti grandinę jai apie kaklą? - paklausiau Emos.
- Jei turėčiau dvi dienas laiko, - atsakė ji. - Kažin ar pavyktų juos
visus įtikinti, kad ši kiaurymė mums labai reikalinga ir kad vėliau ją
grąžinsim?

243
 - Negautum net sakinio užbaigti, - tarė Šeronas, nužvelgdamas
šėlstančią minią. - Tiek džiaugsmo šitie šmikiai jau daug metų nėra
turėję. Jokių galimybių.
- Kitas kovotojas! - šūktelėjo moteris, prižiūrinti tvarką pro an­
tro aukšto langą.
Atskirai nuo žiūrovų nedidelis būrelis vyrų ginčijosi, kuriam da­
bar eilė kautis. Žemė apie narvą jau ir taip buvo įmirkusi nuo kraujo,
ir niekas nesiveržė pralieti dar. Jie traukė šiaudus, o tvirtai sudėtas,
nuo galvos iki juosmens nuogas vyras kaip tik ištraukė trumpąjį.
- Be kaukės, - pasakė Šeronas, atkreipdamas dėmesį į vešlius vy­
ro ūsus ir palyginti mažai randuotą veidą. - Matyt, dar tik pradeda.
Vyras sukaupė narsą ir nužirgliojo link žiūrovų. Garsiai, su ispa­
nišku akcentu jis pareiškė jiems, kad dar niekad nėra įveiktas kovoje,
kad jis užmušiantis kiaurymę ir pasiimsiantis jos galvą kaip trofėjų;
jo ypatingoji galia - nepaprastai greitas gijimas - neleisianti kiaury­
mei mirtinai jo sužeisti.
- Matot šias grožybes? - tarė jis, išdidžiai atsukęs nugarą pa­
rodyti bjaurių randų, tikriausiai atsiradusių po įdrėskimų nagais. -
Praeitą savaitę man juos padovanojo grimzlis. Žaizdos buvo poros
centimetrų gylio, - tvirtino jis, - ir užgijo tą pačią dieną! - Tada
parodė pirštu į kiaurymę. - Tas senas, susiraukšlėjęs daiktas neturi
jokių vilčių!
- Dabar tai jį tikrai užmuš, - tarė Ema.

244
 Vyras susipylė į akis flakoną ambrės. Jo kūnas pastiro, o iš akių
blykstelėjo šviesa, palikusi ant žemės degėsių juostą. Po kelių se­
kundžių akys užgeso. Šitaip pasistiprinęs, jis užtikrintai žengė prie
narvo durų, kur jį pasitiko vyras su dideliu raktų ryšuliu ir atrakino
jas.
- Nepaleiskit iš akių to su raktais, - pasakiau. - Jų gali prireikti.
Šeronas įkišo ranką į kišenę ir ištraukė už uodegos spurdančią
žiurkę.
- Girdėjai, Ksavjerai? - kreipėsi į žiurkę. - Eik ir atnešk raktus. -
Jis numetė graužiką ant žemės, ir šis nubėgo.
Pagyrūnas kovotojas įžengė į narvą ir pradėjo dvikovą su kiaury­
me. Jis išsitraukė iš už diržo nedidelį peilį ir pritūpė, bet daugiau ne­
rodė jokių požymių, kad trokštų kautis. Atvirkščiai, jis vilkino laiką
maldamas liežuviu, rėždamas skambią, pasipūtėlišką, profesionalaus
imtynininko vertą kalbą:
- Eik šen, gyvuly! Aš nebijau! Nurėšiu tau liežuvius ir pasidarysiu
diržą kelnėms susijuosti! Tavo nagais krapštysiuos dantis, o tavo gal­
vą pasikabinsiu ant sienos!
Kiaurymė abejingai stebėjo.
Kovotojas teatrališkai perbraukė peiliu sau per dilbį, o kai pasiro­
dė kraujas, iškėlė visiems parodyti. Jis sukrešėjo, ir žaizda užsitraukė
nespėjus ant žemės nukristi nė lašui.
- Aš nepažeidžiamas! - šaukė jis. - Aš nebijau!
Staiga kiaurymė metėsi link vyro, vaidindama, kad puola, ir už­
riaumojo, o šitai jį taip išgąsdino, kad pametė peilį ir užsidengė ran­
komis veidą. Atrodė, kad kiaurymei jis nusibodo.
Žiūrovai ėmė kaip pašėlę juoktis, - mes taip pat, - o vyras, parau­
dęs iš gėdos, pasilenkė pakelti peilio. Dabar žvangindama grandine
kiaurymė artinosi prie jo, išvyniojusi liežuvius ir užrietusi jų galus
kaip kumščius.

246 -£ < $ > -^ 4

 Vyras suvokė, kad norėdamas išsaugoti garbę turės su pabaisa su­
siremti, todėl mosikuodamas peiliu paėjo kelis atsargius žingsnelius
pirmyn. Kiaurymė pliaukštelėjo vienu iš nudažytų liežuvių į jo pusę.
Vyras šveitė į jį peiliu - ir užkabino. Įpjauta kiaurymė sužviegė ir
atitraukė liežuvį, o tada sušnypštė kaip katė.
- Žinosi, kaip pulti Doną Fernandą! - sušuko vyras.
- Jis taip ir nepasimokė, - pasakiau. - Niekada negalima erzinti
kiaurymių.
Regis, kiaurymė ėmė nuo jo bėgti. Ji traukėsi, o jis žengė pirmyn,
vis dar šnypšdamas ir mojuodamas peiliu. Kai kiaurymė atsirėmė
nugara į virbus ir nebeturėjo kur trauktis, vyras iškėlė peilį.
- Pasirenk mirti, šėtono išpera! - suriko jis ir puolė.
Trumpam net pamaniau, kad reikės įsikišti ir gelbėti kiaurymę,
bet greitai paaiškėjo, kad ji tik paspendė spąstus. Ant žemės vyrui
tarp kojų rangėsi kiaurymės grandinė, kurią ji čiupo ir staigiai truk­
telėjo į šoną, nutėkšdama Doną Fernandą galva tiesiai į metalinį
stulpą. Kaukšt - ir jis susmuko be sąmonės ant žemės. Dar vienas
nokautas.
Jis buvo toks begėdis pagyrūnas, kad žiūrovai nesusilaikė nuo
ovacijų.
Būrelis vyrų su deglais ir elektros šoko lazdomis subėgo į narvą ir
atbaidė kiaurymę, o paslikas kovotojas tuo tarpu buvo išvilktas lauk.
- Kas kitas? - šūktelėjo teisėja.
Likę kovotojai neramiai susižvalgė, o tada vėl puolė ginčytis. Da­
bar jau niekas nenorėjo lįsti į narvą.
Išskyrus mane.
Juokingas vyro pasirodymas ir kiaurymės gudrybė pakišo man
mintį. Planas nebuvo tvirtas kaip akmuo, netgi visai nebuvo geras,
bet vis šis tas, o tai jau geriau nei nieko. Mes - tai yra mudu su kiau­
ryme - suvaidinsim jos žūtį.

247
Sukaupiau narsą, ir, kaip paprastai atsitinka, kai darau ką nors šiek
tiek drąsesnio arba labai kvailo, smegenys atsijungė nuo kūno. Tarsi
iš toli stebėjau, kaip pamoju teisėjai ranka ir šūkteliu: „Aš eisiu!“
Iki tol buvau nematomas; dabar įsistebeilijo visi žiūrovai ir kovo­
tojai.
- Koks tavo planas? - pašnibždom paklausė Ema.
Planą turėjau, bet buvau taip į jį paniręs, kad pamiršau pasidalyti
juo su Ema ar Seronu, o dabar jau nebebuvo kada. Gal taip ir geriau.
Bijojau, kad jei išsakyčiau viską balsu, tai nuskambėtą juokingai ar­
ba, dar blogiau, beviltiškai, o tada visai palūžčiau.
- Geriausia bus, jei tiesiog parodysiu, - atsakiau. - Bet kad pa­
vyktų, mums būtinai reikės tų raktų.
- Nebijok, Ksavjeras tuoj atneš, - nuramino Šeronas. Išgirdom
cyptelėjimą ir pamatėm ant žemės minėtąją žiurkę, sukandusią tarp
dantų gabaliuką sūrio. Šeronas ją paėmė ir subarė: - Raktus, sakiau,
ne maistus!
- Aš jais pasirūpinsiu, - užtikrino mane Ema. - Tik prižadėk, kad
grįši su rankom ir kojom.
Prižadėjau. Ji pabučiavo mane į lūpas. Tada pažvelgiau į Šeroną, o
jis pakreipė galvą, lyg sakytų: „Tikiuosi, nelauki, kad ir aš pabučiuo­
čiau.“ Nusijuokiau ir patraukiau link kovotojų.
Šie nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Jie, aišku, manė, kad aš
beprotis, bet vis tiek nė vienas nepuolė atkalbinėti. Galų gale, jei
šis nepasiruošęs vaikis, net nesusipylęs prieš kovą ambrės, taip no­
ri pulti į žvėries glėbį ir šiek tiek jį nuvarginti, maloniai prašom, jie
nesiruošė atsisakyti tokios dovanos. O jei žūsiu, tai aš vis vien tik
vergas. Ėmiau jų nekęsti ir mintyse susitapatinau su tais vargšais pa­
grobtais ypatingaisiais, kurių išsunktos sielos plaukiojo šiuose jų taip

---- - — 248 --------- *----

gniaužiamuose flakonėliuose - ir dar labiau supykau. Kaip įmanyda­
mas stengiausi paversti šį įniršį geležiniu ryžtu ir susikaupimu, bet
jis tik blaškė mane.
Tačiau vis tiek. Kol raktininkas krapštėsi su narvo spyna, aš pa­
žvelgiau į vidų ir, savo džiaugsmui ir nuostabai, pajutau, kad manęs
visai nekankina dvejonės, nepersekioja mintys apie neišvengiamą
žūtį ir negniuždo baimė. Jau esu du sykius susidūręs su šia kiauryme
ir du sykius ją suvaldęs; tai bus trečias kartas. Nors ir supykęs, buvau
visiškai ramus, ir pajutau, kad šioje ramybėje manęs laukia reikalingi
žodžiai, kuriuos tereikėjo ištarti.
Raktininkas atidarė duris, ir aš įžengiau į narvą. Vos tik jis jas
uždarė, kiaurymė pajudėjo link manęs, barškindama grandine kaip
piktas vaiduoklis.
Liežuvi, neapvilk dabar manęs.
Uždengiau ranka burną ir gerkline kiaurymių kalba ištariau:
- Stok.
Kiaurymė sustojo.
- Tūpk, - paliepiau.
Ji atsitūpė.
Man nežmoniškai palengvėjo. Nebuvo ko nerimauti - iš naujo
užmegzti ryšį buvo taip lengva, kaip paimti senos, paklusnios kume­
lės vadžias. Valdyti šią pabaisą - tai lyg imtis su žymiai mažesniu už
save priešininku: jis gulėjo prispaustas prie žemės ir stengėsi ištrūkti,
bet buvo kur kas silpnesnis, todėl beveik visai nepavojingas. Tačiau
kartu tai buvo ir problema. Vienintelis būdas neprisidarant rūpesčių
išgabenti kiaurymę iš narvo - tai įtikinti visus, kad ji negyva ir ne­
bepavojinga, o jei mano pergalė bus pernelyg lengva, niekas tuo ne­
patikės. Buvau nupiepęs, ambre nepasistiprinęs vaikigalis; negalėjau
tiesiog suduoti antausio ir liepti jai virsti iš koto. Kad ši gudrybė būtų
įtikinama, reikėjo surengti gerą vaidinimą.

-----«— - 249 -------* -----

 Kaip man reikės ją „užmušti“? Tikrai ne plikomis rankomis. Besi­
dairant po narvą, žvilgsnis užkliuvo už ankstesnio kovotojo peilio, kurį
jis pametė prie metalinio stulpo. Bėda ta, kad šalia stulpo tupėjo kiau­
rymė; todėl pagriebiau saują žvyro, staigiai šokau link jos ir mečiau.
- / kampą, - sukomandavau, vėl prisidengęs burną.
Kiaurymė pasisuko ir nėrė į kampą - atrodė, lyg tie akmenukai
būtų ją nustebinę. Tada nulėkiau prie stulpo, čiupau nuo žemės peilį
ir atsitraukiau atgal, o už šį drąsų manevrą sulaukiau kažkieno švilp­
telėjimo.
- Būk pikta, - pasakiau, o kiaurymė užriaumojo ir ėmė plaiks­
tytis liežuviais, lyg šis įžūlus veiksmas būtų ją supykdęs. Atsigręžęs
pamačiau Emą tykinančią prie vyro su raktais.
Gerai.
Reikėjo apsunkinti sau gyvenimą.
- Eik link manęs, - įsakiau, ir kai kiaurymė atsvirduliavo kelis
žingsnius į mano pusę, liepiau jai griebti mane liežuviu už kojos.
Taip ji ir padarė - liežuvis skaudžiai pliaukštelėjo ir du sykius
apsivyniojo man apie blauzdą. Tada priverčiau kiaurymę parblokšti
mane ant žemės ir pavilkti žeme link savęs, o pats vaidinau, kad ieš­
kau už ko užsikabinti.
Pasiekęs metalinį stulpą, apsikabinau jį.
- Kilstelėk mane, - pasakiau. - Nesmarkiai.
Mano komanda nebuvo labai išsami, bet kiaurymė, regis, tiksliai
suprato, ko noriu, tarsi vien įsivaizduodamas tą veiksmą ir tardamas
vos porą žodžių, sugebėčiau perteikti ištisą pastraipą informacijos.
Todėl kiaurymė truktelėjo liežuviu į viršų ir iškėlė mano kūną į orą
lygiai taip, kaip ir tikėjausi.
„Įgundu“, - su pasitenkinimu pagalvojau.
Kelias sekundes pasidraskiau ir pastenėjau, vildamasis, kad tai
buvo panašu į tikrą skausmą, tada paleidau stulpą. Publika, manyda-

----*-------- 250 ------- >» -

j^a, kad mane tuoj užmuš per tikriausiai rekordinį laiką, ėmė pašai­
piai ūkauti ir pravardžiuoti.
Laikas ir man uždirbti tašką.
- Koją, - tariau.
Kiaurymė vėl apsuko liežuvį man apie koją.
- Trauk.
Ji pradėjo traukti mane link savęs, o aš spardžiausi ir mostagavau.
- Žiokis.
Ji išsižiojo, tarsi ketintų praryti mane vienu kąsniu. Greitai apsisu­
kau ir smogiau peiliu į liežuvį, apsivijusį apie kulkšnį. Iš tikrųjų kiau­
rymės nė nekliudžiau, tik paliepiau jai staigiai paleisti mane ir surikti,
kad atrodytų, jog jai įpjoviau. Kiaurymė pakluso ir žviegdama įtraukė
liežuvius atgal į burną. Man tai atrodė kaip nevykusi pantomima, -
tarp mano komandos ir kiaurymės judesio buvo sekundės tarpas, - bet
žiūrovai aiškiai patikėjo. Patyčios virto raginimo šūksniais, nes mačas
darėsi įdomus, o autsaideris, pasirodo, turėjo šiokių tokių vilčių.
Mudu su kiauryme sustojom priešpriešiais ir apsikeitėm keliais
smūgiais - vyliausi, kad tai nebuvo panašu į muštynes iš pigaus fil­
mo. Aš pasileidau į ją bėgti ir ji mane parbloškė. Aš smogiau jai peiliu
ir ji atšoko. Sukomės vienas prieš kitą ratu, o ji kaukė ir skeryčiojo
liežuviais. Netgi liepiau jai pakelti mane liežuviu ir (švelniai) papur­
tyti, o tada aš (vaidindamas) dūriau jai į liežuvį, ir ji (gal kiek per
švelniai) vėl mane paleido.
Išdrįsau dar sykį dirstelėti į Emą. Ji stovėjo kovotojų būrio vidury,
netoli raktininko. Pagavusi mano žvilgsnį, perbraukė pirštu per gerklę.
Baik žaisti.
Teisingai. Laikas viską užbaigti. Giliai įkvėpiau, įsidrąsinau ir pra­
dėjau lemiamą ataką.
Iškėlęs peilį pasileidau į kiaurymę. Ji švystelėjo liežuviu man į ko­
jas, ir aš jį peršokau, tada kitu liežuviu nusitaikė į galvą, ir aš pritūpiau.

----« — 251 ->■

 Viskas pagal planą.
Tada aš turėjau peršokti per dar vieną liežuvį ir apsimesti, kad
smogiu peiliu jai į širdį - bet išėjo taip, kad tas liežuvis liuobė man
tiesiai į krūtinę. Jis vožė kaip sunkiasvorio boksininko kumštis, par­
bloškė mane ant nugaros ir visai atėmė kvapą. Gulėjau apsvaigęs ir
be žado, o publika paniekinančiai ūžė.
„Atgal“, - pamėginau ištarti, bet negalėjau įkvėpti.
O tada ji atsidūrė virš manęs, plačiai pražiojusi nasrus ir niauro­
dama iš įsiūčio. Kiaurymė nusimetė mano jungą, tegu tik akimirkai,
ir ji buvo nepatenkinta. Reikėjo atgauti valdžią, ir greitai, bet jos lie­
žuviai laikė prispaudę mano rankas ir vieną koją, o visas arsenalas
blyksinčių dantų artinosi prie mano veido. Tada pagaliau įkvėpiau -
visus plaučius pripildžiau vimdančio kiaurymės dvoko - ir, užuot
prabilęs, užsikosėjau.
Gal taip ir būčiau sulaukęs paskutiniosios, jei ne keista kiaury­
mių anatomijos ypatybė: laimei, ji negalėjo sučiaupti žabtų, prieš tai
neįtraukusi liežuvių. Turėjo pirma paleisti mano galūnes, kad galėtų
nukąsti man galvą, ir kai tik pajutau, kad jos liežuvis paleido mano
ranką - tą, kurioje vis dar laikiau peilį, - aš mačiau tik vieną išsigel­
bėjimo galimybę. Dūriau peiliu aukštyn.
Ašmenys sulindo giliai į kiaurymės gerklę. Ji suklykė ir nuriedėjo
į šoną, o liežuviai vartaliodamiesi graibė peilio.
Žiūrovai visai pašėlo.
Galų gale pavyko įtraukti į plaučius švaraus oro, ir atsisėdęs pa­
mačiau, kaip kiaurymė raitosi už kelių žingsnių ant žemės, o iš su­
žeisto kaklo kliokia juodas kraujas. Suvokiau, visai be pasitenkinimo,
kurį būčiau pajutęs kitokiomis aplinkybėmis, kad turbūt aš ką tik ją
nužudžiau. Iš tikrųjų nužudžiau, o tai nė iš tolo neįėjo į planą. Akies
krašteliu mačiau, kaip Šeronas purto pakeltas rankas - visuotinis
gestas, reiškiantis: „Tu viską sugadinai.“

---- *-------- 252 ----

 Atsistojau, pasiryžęs išgelbėti ką dar galima. Iš naujo įtvirtinau
savo valdžią ir paliepiau kiaurymei atsipalaiduoti. Įteigiau, kad ji ne­
jaučianti skausmo. Pamažu ji nustojo plėšytis, liežuviai susmuko ant
žemės. Tada priėjau prie jos, ištraukiau kruviną peilį iš kaklo ir iškė­
liau visiems parodyti. Jie šaukė ir švilpė, o aš kaip galėdamas sten­
giausi rodyti džiaugsmą, nors iš tiesų jaučiausi kaip visiškas nevykė­
lis. Baisiai bijojau, kad nebūčiau ką tik sumovęs visos mūsų draugų
gelbėjimo operacijos.
Raktininkas atidarė narvo duris, ir du vyrai įbėgo patikrinti kiau­
rymės.
- Nejudėk, - sumurmėjau jiems ją apžiūrinėjant; vienas laikė nutai­
kęs jai į galvą šautuvą, o kitas pabadė lazda ir pakišo po šnervėm delną.
- Ir nekvėpuok.
Ji ir nekvėpavo. Tiesą sakant, kiaurymė taip puikiai apsimetė ne­
gyva, kad aš pats būčiau patikėjęs, jei ne ryšys tarp mūsų.
Vyrus ji įtikino. Tikrintojas nusviedė lazdą, paskelbė mane nuga­
lėtoju ir kaip bokso mače iškėlė mano ranką. Minia vėl suūžė, ir aš
mačiau, kaip iš rankų į rankas ėjo pinigai - tie, kas statė prieš mane,
burbėdami traukė banknotus.
Netrukus žiūrovai ėmė lįsti į narvą, kad galėtų iš arčiau pažvelgti
į tariamai negyvą kiaurymę, o tarp jų buvo ir Ema su Šeronu.
Ema apkabino mane.
- Nieko tokio, - paguodė ji. - Neturėjai kitos išeities.
- Ji gyva, - sušnabždėjau. - Bet sužeista. Nežinau, kiek dar
trauks. Reikia nešti ją iš čia.
- Tada gerai, kad man pavyko nugvelbti šituos, - tarė ji, įmesda-
ma man į kišenę raktų ryšulį.
- Cha, - pasakiau. - Tu tikras genijus!
Bet kai pasisukau atrakinti grandinės kiaurymei ant kaklo, prie
jos jau buvo suplūdęs visas spiečius žmonių. Visi norėjo pamatyti ją

----253 ----
iš arti, paliesti, nušnioti sruogą plauką ar pasisemti kruvinos žemės
atminimui. Ėmiau brautis pirmyn, bet žmonės vis stabdė mane, no­
rėdami paspausti ranką ir paplekšnoti per nugarą.
- Tai buvo neįtikėtina!
- Tau nuskilo, vaike.
- Ar tikrai neįsipylei ambrės?
Visą laiką tylutėliai kartojau kiaurymei vaidinti mirusią, nes jutau,
kaip ji ima muistytis, lyg per ilgai užsisėdėjęs vaikas. Ji buvo sužeista
ir išerzinta, ir aš turėjau iki paskutinio lašo sutelkti koncentraciją,
kad sulaikyčiau ją nešokusią pražiotais nasrais prie taip viliojančios,
iš visų pusių supančios ypatingųjų mėsos.
Kai galų gale prasibroviau prie kiaurymės grandinės ir ėmiau ieš­
koti spynos, į mane kreipėsi ambrozijos prekeivis. Atsigręžęs pama­
čiau jo kraupią barzdotą kaukę vos už kelių centimetrų nuo veido.
- Manai, nesuprantu, ką tu darai? - tarė. Iš abiejų šonų jį saugojo
tie patys du ginkluoti sargybiniai. - Manai, aš aklas?
- Nesuprantu, ką jūs čia šnekate, - atsakiau. Nesmagią akimirką
jau pamaniau, kad jis mane perkando ir žino, kad kiaurymė dar gyva.
Bet jo vyrai į ją nė nežiūrėjo.
Jis pagriebė mane už striukės apykaklės.
- Niekas manęs neapgaudinės! - sušuko jis. - Čia mano įstaiga!
Žmonės ėmė trauktis atgal. Šis tipas aiškiai turėjo prastą repu-
taciją.
- Čia niekas nieko neapgaudinėja, - išgirdau už nugaros Šerono
balsą. - Nurimk.
- Nemeluok melagiui, - atkirto prekeivis. - Ateini čia tvirtinda-
mas, kad jis visiška šviežiena, nesikovęs nė su lokiukų, o tada nutinka
šitai? - Jis mostelėjo ranka į pasliką kiaurymę. - Nė už ką pasaulyje!
- Ji negyva, - pasakiau. - Galit pats pažiūrėti, jei netikit.
Prekeivis paleido striukę ir suėmė mano gerklę.

---- <— 254 ------- > -

 - Ei! - išgirdau šaukiant Emą.
Sargybiniai nukreipė ginklus į ją.
- Turiu tau tik vieną klausimą, - tarė prekeivis. - Ką tu pardavi-
nėji?
Jis ėmė spausti.
- Pardavinėju? - sušvokščiau.
Jis atsiduso, susierzinęs, kad reikia aiškinti.
- Ateini į mano įstaigą, nužudai mano kiaurymę ir tikini mano
klientus, kad jiems nereikalinga mano prekė?
Jis manė, kad aš konkuruojantis prekeivis, atėjęs čia sužlugdyti jo
verslo. Beprotystė.
Jis suspaudė smarkiau.
- Paleisk vaiką, - maldavo Šeronas.
- Jei tu negėrei ambrozijos, tai ko tada? Ką tu pardavinėji?
Norėjau atsakyti, bet nieko neišėjo. Nukreipiau žvilgsnį į jo ran­
kas. Jis suprato užuominą ir truputį atleido gniaužtus.
- Kalbėk, - didžiadvasiškai leido jis.
Tai, ką netrukus ištariau, jam tikriausiai pasirodė kaip kosulys.
- Tą iš kairės, - kiaurymių kalba pasakiau.
Ir kiaurymė tiesia nugara atsisėdo, visai kaip Frankenšteino pa­
baisa, o keletas ypatingųjų, vis dar buvusių šalia, sukliko ir pabėgo.
Prekeivis nusisuko pažiūrėti, ir aš smogiau jam į kaukę; sargybiniai
nesusigaudė, į ką pirma šauti, mane ar kiaurymę.
Ta sekundės dalies dvejonė juos ir pražudė. Kol jie buvo nusisukę,
kiaurymė paleido visus tris liežuvius į artimesnįjį sargybinį. Vienas jį
nuginklavo, kiti du suėmė už liemens, pakėlė ir kaip taranu parbloš­
kė antrąjį.
Tada likom tik mudu su prekeiviu. Jis ėmė suvokti, kad tai aš val­
dau kiaurymę. Puolė ant kelių ir ėmė maldauti.
- Tegul tai tavo įstaiga, - pasakiau jam, - bet kiaurymė - mano.

255
 Liepiau jai apsivynioti liežuviu apie prekeivio kaklą. Paaiškinau
jam, kad dabar mes išeisim su kiauramėkle ir kad jis išgyvens tik pa­
likęs mus ramybėje.
- Taip, taip, - virpančiu balsu sutiko jis. - Taip, žinoma...
Atrakinau spyną ir nuėmiau nuo kiaurymės grandinę. Miniai ste­
bint, Ema, Šeronas ir aš nuvedėm šlubuojančią kiaurymę link atvirų
narvo durų, o prieky žengiantis prekeivis šaukė „Nešaukit! Niekas
nešaukit!“, kiek tik leido apie kaklą apsivijęs liežuvis.
Išėję užrakinom narvą, daugumą žiūrovų palikę viduje, tada tuo
pačiu keliu, kaip buvom atėję, patraukėm per ambrozijos landynę į
gatvę. Kilo pagunda stabtelėti ir sunaikinti prekeivio ambrozijos at­
sargas, bet nusprendžiau, kad neverta rizikuoti. Tegu paspringsta.
Be to, geriau jos neeikvoti, jei yra nors menkutė galimybė, kad vieną
dieną tos pagrobtos sielos galės būti grąžintos savininkams.
Prekeivį palikom keturpėsčią nutekamajame griovyje; jis godžiai
gaudė orą, o jo kaukė karojo ant vienos ausies. Jau ruošėmės palikti
visą tą bjaurų reginį už nugaros, bet tada išgirdau tylų urzgimą ir
prisiminiau grimzliukus.
Draskomas dvejonių atsisukau į juos. Jie buvo iki galo ištempę
grandines ir veržėsi į mus.
- Negalim, - pasakė Šeronas ir paragino mane eiti.
Gal ir būčiau paklausęs, jei Ema nebūtų sugavusi mano žvilgsnio.
„Išlaisvink juos“, - lūpomis ištarė ji.
- Užtruksim tik sekundę, - pasakiau.
Iš tikrųjų sugaišom net penkiolika, kol kiaurymė išrovė stulpą,
prie kurio lokiukai buvo prirakinti, o per tą laiką priešais landynę
spėjo susirinkti piktų narkomanų minia. Tačiau buvo verta, pama-
niau, kai pasišalinom kartu su lokiukais, kuriems iš paskos vilkosi
grandinės ir stulpas; jie bėgo sunkiai ir lėtai, kol kiaurymė grynai
savo iniciatyva nepaėmė jų į glėbį ir nenusinešė.

----*-------- 256 ► -
Greitai tapo aišku, kad turim bėdą. Tenuėjom vos kelis kvartalus, o
žmonės gatvėse jau ėmė pastebėti kiaurymę. Bet kam, išskyrus ma­
ne, ji buvo tik neaiškiai matomas dėmių kratinys, bet vis tiek traukė
dėmesį. O kadangi nenorėjom, kad kas matytų, kur einam, reikėjo
sugalvoti subtilesnį būdą pargabenti ją pas Bentamą.
Šmurkštelėjom į šalutinę gatvelę. Kai tik nustojau versti ją eiti,
kiaurymė iš karto susmuko ir atsitūpė. Ji atrodė tokia gležna - krau­
juojanti, susisukusi į kamuoliuką, sulindusiais į burną liežuviais.
Pajutę kiaurymės kančias, jos išgelbėti lokiukai prisiglaudė prie jos
savo drėgnais snukučiais, o ji atsakė tyliu urzgėsiu, kuris nuskambėjo
beveik švelniai. Vienu momentu aš net pajutau gailestį tiems trims -
jie buvo tarsi likimo atskirti broliai.
- Deja, turiu prisipažinti, kad tai beveik mielas vaizdelis, - tarė
Ema.
Šeronas paniekinamai prunkštelėjo.
- Gali nors ir rožiniu sijonėliu aprengti. Tai vis tiek žudymo ma­
šina.
Tada ėmėm svarstyti, kaip nusigauti su ja iki Bentamo, kad pake­
liui nenumirtų.
- Galėčiau tą žaizdą kakle uždeginti, - tarė Ema, ištiesusi jau įsi­
žiebusią ranką.
- Per daug pavojinga, - atsakiau. - Nuo skausmo ji gali ištrūkti
iš mano kontrolės.
- Galbūt Bentamo gydytoja galėtų jai padėti, - tarė Šeronas. -
Tik reikia greitai pas ją sugrįžti.
Pirma mano mintis buvo bėgti stogais. Jei tik kiaurymė būtų tu­
rėjusi jėgų, ji būtų galėjusi užtempti mus siena į viršų ir niekam ne­
matant nunešti pas Bentamą. Bet dabar bijojau, kad net ir eiti jai

— *-=— 257 — — *—
gali būti per sunku. Užtat pasiūliau nuplauti baltus kiaurymės dažus,
kad, be manęs, daugiau niekas jos nematytų.
- Ne, ne, jokiu būdu, nė už ką, - energingai purtydamas galvą
pasipriešino Šeronas. - Nepasitikiu tuo daiktu. Noriu jį matyti.
- Aš ją valdau, - šiek tiek įsižeidęs pasakiau.
- Kol kas, - atšovė Šeronas.
- Pritariu Šeronui, - pasakė Ema. - Tau sekasi puikiai, bet kas
bus, kai išeisi iš kambario arba užmigsi?
- O kam man eiti iš kambario?
- Tarkim, nusilengvinti? - tarė Šeronas. - O gal žadi ir į tualetą
eiti su savo mylimąja kiauramėkle?
- Hm, - pasakiau. - Kai reikės, tai ir pagalvosiu apie tai.
- Dažų neplausim, - nukirto Šeronas.
- Gerai jau, - suirzęs nusileidau. - Tai ką tada darysim?
Tolėliau gatvelėje su trenksmu atsivėrė durys ir išsiveržė garų ka­
muolys. Vyras išstūmė lauk vežimėlį, pastatė jį gatvėje ir sugrįžo į
vidų.
Nubėgau pasižiūrėti. Už tų durų buvo skalbykla, o vežimėlis buvo
prikrautas nešvarių baltinių. Į jį kaip tik galėjo tilpti nedidelis žmo­
gus - arba susirietusi kiauramėkle.
Prisipažinsiu: pavogiau tą vežimėlį. Parstūmiau, iškroviau ir pri­
verčiau kiaurymę įlipti į jį. Tada ant viršaus suvertėm purvinus skal­
binius, įkėlėm lokiukus ir su visu kroviniu išsivežėm.
Niekas į mus nė nežvilgtelėjo.

258 >■
 j ai pasiekėm namą, jau buvo beveik tamsu. Nimas sku-
biai nuvedė mus į vestibiulį, kur nekantraudamas laukė
W ^ Bentamas. Jis net nepasisveikino.
- Kam atsitempėt tuos grimzliukus? - paklausė jis, dirstelėjęs į
vežimėlį. - Kur tasai gyvis?
- Čia, - atsakiau. Iškėliau lokiukus ir ėmiau traukti lauk skalbinius.
Bentamas stebėjo, bet laikėsi nuošaliai. Viršutiniai skalbiniai buvo
balti, bet kuo giliau, tuo darėsi kruvinesni, o pačiame dugne, atrodė,
guli juodas kokonas. Nuėmiau paskutinį, ir štai pasimatė ji, mažas,
nugeibęs daiktas, susirietęs kaip gemalas. Sunku buvo patikėti, kad ši
vargana būtybė kadaise keldavo man tokius košmarus.
Bentamas priėjo arčiau.
- Dieve mano, - tarė jis, žvelgdamas į kruvinus audinius. - Ką
jie jai padarė?
- Tiesą sakant, tai mano kaltė, - atsakiau. - Bet neturėjau kitos
išeities.
- Ji vos nenukando Džeikobui galvos, - paaiškino Ema.
- Tikiuosi, nenužudei jos? - pasakė Bentamas. - Iš negyvos
mums jokios naudos.
- Manau, kad ne, - atsakiau jam ir liepiau kiaurymei atsimerkti;
ji taip ir padarė, labai pamažu. Vis dar gyva, bet išsekusi. - Bet neži-
nau, ar ilgai ji temps.

260
 - Tada negaiškim nė akimirkos, - tarė Bentamas. - Reikia tuoj
pat kviesti gydytoją ir viltis, kad jos dulkės veikia ir su kiaurymėmis.
Nimui buvo liepta bėgti jos pakviesti. Kol laukėm, Bentamas nu­
sivedė mus į virtuvę ir pasiūlė sausainių bei konservuotų vaisių. Gal
dėl nervų, o gal dėl visų matytų bjaurių dalykų, nei aš, nei Ema ne­
turėjom apetito. Tik iš mandagumo knebinėjom maistą, o Bentamas
pasakojo, kas įvyko, kol mūsų nebuvo. Mašiną jis jau visiškai paruo­
šęs - beliko tik prijungti kiauramėklę.
- Ar jūs tikras, kad pavyks? - paklausė Ema.
- Toks tikras, koks tik galiu būti, turint omeny, kad dar nesu ban­
dęs to daryti, - atsakė jis.
- Ar jai skaudės? - paklausiau, pajutęs keistą prieraišumą kiaury­
mei, tegu ir vien todėl, kad atsiėjo šitiek vargo ją išlaisvinti.
- Žinoma, ne, - atsakė Bentamas, atsainiai numojęs ranka.
Atėjo gydytoja, ir ją pamatęs aš vos nesušukau iš netikėtumo. Ne
dėl išvaizdos, - nors ji iš tiesų atrodė keistai, - o dėl to, kad buvau
tvirtai įsitikinęs, jog jau esu ją matęs, nors negalėjau pasakyti, kur
tai buvo arba kaip galėjau užmiršti susitikimą su tokiu keistu žmo­
gumi.
Vienintelės matomos jos kūno dalys buvo kairė akis ir kairė ran­
ka. Visa kita slypėjo po kalnais audinio: šabais, šalikais, suknele ir
krinolinu. Atrodė, kad jai trūksta dešinės rankos, o kairę buvo paė­
męs rudaodis jaunuolis didelėmis guviomis akimis. Jis dėvėjo praš­
matnius šilkinius marškinius ir plačiakraštę skrybėlę ir vedė gydyto­
ją taip, tarsi ši būtų akla ar turėtų kokią kitą negalią.
- Aš Reinaldas, - su kapotu prancūzišku akcentu prisistatė jau­
nuolis, - o čia Dulkių Motina. Aš už ją kalbu.
Dulkių Motina pasilenkė prie Reinaldo ir kažką sukuždėjo jam į
ausį. Reinaldas pažvelgė į mane ir tarė:
- Ji viliasi, kad tau jau geriau.

----- — -------- 261 ----------------------------------------

 Tada ir prisiminiau, kur buvau ją matęs: sapnuose - bent jau ma­
niau, kad tai sapnai, - atsigaudamas po užpuolimo.
- Ačiū, kur kas geriau, - sumišęs atsakiau. Bentamas nutraukė
formalumus.
- Ar gali šią būtybę išgydyti? - paklausė jis, nuvedęs Reinaldą ir
Dulkių Motiną prie skalbinių vežimėlio. - Tai kiauramėklė, matoma
mums tik tose vietose, kur yra nudažyta.
- Ji gali išgydyti bet ką, kas turi plakančią širdį.
- Tada taip ir padaryk, - tarė Bentamas. - Labai svarbu išgelbėti
šios būtybės gyvybę. .
Per Reinaldą Dulkių Motina ėmė duoti nurodymus. Išimkite žvė­
rį iš vežimėlio, liepė ji; mudu su Ema išvertėme kiaurymę ant grindų.
Įkelkite jį į kriauklę, sakė ji; Ema ir Šeronas padėjo man ją pakelti ir
padėti į ilgą, gilią kriauklę. Nuskalavome žaizdas vandeniu iš čiaupo,
atsargiai, kad nenuplautume per daug baltų dažų. Tada Dulkių Moti­
na apžiūrėjo kiauramėklę, o Reinaldas paprašė manęs nurodyti visas
vietas, kur ji buvo sužeista.
- Taigi, Marion, - be formalumų į Dulkių Motiną kreipėsi Ben­
tamas, - nebūtina gydyti kiekvieno įpjovimo ir sumušimo. Nereikia,
kad tas daiktas būtų nepriekaištingos sveikatos; mes tik norim jo gy­
vo. Supranti?
- Taip, taip, - nerūpestingai atsiliepė Reinaldas. - Mes žinom,
ką darom.
Bentamas purkštelėjo ir demonstratyviai atsuko jiems nugarą,
rodydamas savo nepasitenkinimą.
- Dabar ji pagamins dulkių, - pranešė Reinaldas. - Atsitraukit ir
saugokitės, kad neįkvėptumėt. Nes kaipmat užmigsit.
Mes atsitraukėm. Reinaldas užsidėjo ant burnos ir nosies kaukę
nuo dulkių, tada atrišo šalį, apvyniotą apie tai, kas buvo likę iš Dulkių

---------- -- - 263 » ----------

Motinos dešinės rankos. Ji buvo vos keliolikos centimetrų ilgio ir už­
sibaigė gerokai aukščiau vietos, kur turėjo būti alkūnė.
Kai Dulkių Motina kaire ranka ėmė trinti tą likutį, nuo jo pakilo
ir ore pakibo smulkūs balti miltukai. Sulaikęs kvėpavimą, Reinaldas
viena ranka braukė per orą ir rinko dulkes. Pakerėti ir kartu šiek tiek
pasibjaurėję stebėjom, kaip jis prisėmė apytikriai unciją tos medžia­
gos, o Dulkių Motinos ranka maždaug tiek pat sumažėjo.
Reinaldas perpylė dulkes ant savo šeimininkės delno. Ji pasilen­
kė virš kiaurymės ir papūtė dalį jų jai į veidą - kaip ir man pačiam
anuomet. Kiaurymė įkvėpė ir staiga krūptelėjo. Visi, išskyrus Dulkių
Motiną, atšoko.
- Gulėk ramiai, nejudėk, - pasakiau jai, bet to ir nereikėjo - tai
buvo nesąlyginė reakcija į dulkes, paaiškino Reinaldas: kūnas iš karto
persijungia į žemesnę pavarą. Dulkių Motinai barstant dar dulkių
ant žaizdos kakle, Reinaldas mums pasakė, kad milteliai gali ir gydy­
ti žaizdas, ir užmigdyti, priklausomai nuo kiekio. Jam kalbant, apie
kiaurymės žaizdą susidarė baltos putos ir ėmė šviesti. Dulkių Moti­
nos dulkės, aiškino Reinaldas, buvoji pati, o todėl ir jų kiekis ribotas.
Kiekvienam gydymui ji sunaudodavo dalelę savęs.
- Atleiskite už tokį klausimą, - tarė Ema, - bet kodėl jūs tai da­
rote, jei tai jus žaloja?
Dulkių Motina trumpam nustojo dirbti su kiauryme, atsisuko
taip, kad gerąja akimi galėtų matyti Emą, ir garsiau, nei iki tol teko
girdėti, prabilo - neaiškiai sušniaukrojo, kaip žmogus be liežuvio.
Reinaldas išvertė.
- Aš taip darau, - tarė jis, - nes buvo nuspręsta, kad šitaip turėsiu
tarnauti.
- Tada... ačiū, - nedrąsiai atsakė Ema.
Dulkių Motina linktelėjo ir grįžo prie darbo.

------*------------264 ----------- > -

Kiaurymė atsigausianti ne iš karto. Ji buvo giliai užmigdyta ir atsi­
busianti tik užgijus pačioms rimčiausioms žaizdoms - o tam turbūt
prireiks visos nakties. Kadangi kiaurymei reikės būti sąmoningai,
kai Bentamas „prijungs“ ją prie savo mašinos, antra mūsų gelbėji­
mo operacijos dalis turės kelias valandas palūkėti. Iki tol dauguma
buvom priversti tupėti virtuvėje: Reinaldas su Dulkių Motina, kuri
kartkartėmis turėjo užberti dar dulkių ant kiaurymės žaizdų; Ema
ir aš, kadangi nedrįsau palikti kiaurymės vienos, tegul ir giliai mie­
gančios. Dabar buvau už ją atsakingas, panašiai kaip žmogus, par­
nešęs namo nedresuotą gyvūną. Ema irgi laikėsi šalia, nes tam tikra
prasme ji buvo tapusi atsakinga už mane (o aš už ją), ir jei užsnūs­
davau, ji mane pakutendavo arba imdavo pasakoti apie senas geras
dienas panelės Peregrines namuose. Bentamas tarpais užeidavo, bet
didumą laiko patruliavo po namus kartu su Šeronu ir Nimu, para­
nojiškai baimindamasis, kad bet kurią akimirką gali užpulti brolio
kariai.
Nakčiai įpusėjus, mudu su Ema pradėjom kalbėtis apie tai, ką gali
atnešti nauja diena. Jei tik Bentamui pavyks iš naujo paleisti mašiną,
galimas daiktas, kad vos po kelių valandų atsidursime padarų tvirto­
vėje. Galbūt vėl išvysim savo draugus ir panelę Peregrinę.
- Jei būsim labai gudrūs ir jei labai labai pasiseks, - kalbėjo
Ema. - Ir jeigu...
Ji nutilo. Mudu sėdėjom greta ant ilgo medinio suolo palei sieną,
o dabar ji pasisuko taip, kad nematyčiau jos veido.
- Jeigu kas? - paklausiau.
Ji vėl atsigręžė į mane, ir jos veide buvo matyti skausmas.
- Jeigu jie dar gyvi.
- Jie gyvi.

265
 - Ne, aš jau pavargau apsimetinėti. Per tiek laiko padarai jau ga
Įėjo supilti jų sielas į ambroziją. Arba suvokti, kad iš ymbrynių jiems
jokios naudos, ir pradėti jas kankinti ar sunkti jų sielas, arba padaryti
iš ko nors, mėginusio pabėgti, pavyzdį kitiems...
- Baik, - sudraudžiau. - Tiek daug laiko juk nepraėjo.
- Kai tenai pateksim, bus praėjusios jau keturiasdešimt aštuonios
valandos, mažų mažiausiai. Daug baisių dalykų gali nutikti per ketu­
riasdešimt astuonias valandas.
- Nebūtina kiekvieno jų įsivaizduoti. Kalbi kaip Horacijus savo
blogiausiais atvejais. Nėra prasmės kankinti savęs, kol tikrai neži­
nom, kas ten darosi.
- Dar ir kaip yra prasmės, - nenusileido ji. - Verta save pakan­
kinti, nes jei peržiūrėsim visas blogiausias galimybes ir viena jų pasi­
tvirtins, mes nebūsim jai visiškai nepasirengę.
- Abejoju, ar kada nors galėčiau būti pasirengęs tokiems dalykams.
Ji panarino galvą į delnus ir nelinksmai nusijuokė. Sunku buvo
apie tai galvoti.
Norėjau pasakyti, kad myliu ją. Man atrodė, kad tai būtų į naudą,
nes susitelktumėm į šį tą, dėl ko buvom tikri, o ne į visa kita, dėl ko
abejojom; bet mudu nedaug kartų tebuvom sakę vienas kitam šiuos
žodžius, ir dabar negalėjau prisiversti jų ištarti prieš porą visiškai
svetimų žmonių.
Kuo daugiau galvojau apie savo meilę Emai, tuo labiau darėsi sil­
pna ir negera, nes mūsų ateitis buvo tokia neaiški. Man reikėjo įsi­
vaizduoti ateitį, kurioje būtų vietos mudviem su Ema, tačiau mes net
negalėjom numatyti, kas bus po dienos. Man tai buvo nesibaigianti
kova, tas nežinojimas, ką atneš rytojus. Aš iš prigimties atsargus,
linkęs planuoti, - toks, kuris mėgsta žinoti, kas laukia už kito ir dar
kito kampo, - o viskas, kas įvyko nuo tada, kai įžengiau į apleistus
panelės Peregrines namų griuvėsius, buvo tarsi vienas ilgas kritimas

— «- - 26 6 »—
į bedugnę. Kad išgyvenčiau, turėjau tapti kitu žmogumi, lanksčiu,
užtikrintu ir narsiu. Tokiu, kuriuo didžiuotųsi senelis. Tačiau mano
persikūnijimas dar nebuvo užbaigtas. Šis naujasis Džeikobas buvo
įskiepytas į senąjį, ir man vis dar pasitaikydavo akimirkų, - daugy­
bė, - kai užvaldydavo beviltiškas siaubas, kai trokšdavau niekada ne­
būti girdėjęs apie jokią nelemtą panelę Peregrinę ir kai nežmoniškai
geisdavau, kad pasaulis bent kelioms minutėms nustotų suktis ir aš
galėčiau už ko nors užsikabinti. Įdomu, su skausmu pagalvojau, kurį
Džeikobą mylėjo Ema? Tą naująjį, kuris buvo pasirengęs bet kam, ar
senąjį, kuriam būtinai reikėjo į ką nors įsikibti?
Nusprendžiau, kad dabar nenoriu apie tai galvoti, - grynai senojo
Džeikobo požiūris, - ir nusprendžiau geriau prasiblaškyti pirmu po
ranka pasitaikiusiu daiktu - kiauryme. Kas bus jai atsigavus? Atrodo,
turėsiu ją palikti.
- O, kad galėtumėm pasiimti ją kartu, - pasakiau. - Su ja būtų
taip lengva traiškyti visus, kas tik pasipainiotų kelyje. Bet, kaip su­
prantu, ji turės pasilikti, kad veiktų mašina.
- Štai kaip, jau ir pasiimti norėtum. - Ji pakėlė antakį. - Nepri-
sirišk labai. Nepamiršk, jei suteiktum bent menkiausią progą, ji pra­
rytų tave gyvą.
- Žinau, žinau, - atsidusęs pasakiau.
- O gal ir nebūtų taip lengva visus traiškyti. Esu tikra, kad pada­
rai žino, kaip tvarkytis su kiaurymėmis. Šiaip ar taip, jie patys buvo
kiaurymėmis.
- Nepaprastą dovaną tu turi, - prabilo Reinaldas, kuris jau valandą
nebuvo į mus kreipęsis. Prieš tai jis stebėjo kiaurymės žaizdą, bet pasi­
daręs pertrauką pasirausė po Bentamo spinteles ir dabar kartu su Dul­
kių Motina sėdėjo prie mažo stalelio ir valgė gabalą pelėsinio sūrio.
- Tačiau ir keistą, - pasakiau. Jau kurį laiką mąsčiau apie tai, koks
neįprastas tai talentas, bet niekaip negalėjau išreikšti to žodžiais. -

---- - — 267 ----

Idealiame pasaulyje nebūtų jokių kiaurymių. Ojei nebūtų kiaurymių,
ypatingajam mano regėjimui nebūtų ko matyti ir niekas nesuprastų
tos keistos mano kalbos. Net nežinotum, kad turiu ypatingąją galią.
- Tuomet gerai, kad gyveni kaip tik dabar, - tarė Ema.
- Taip, bet... ar tikrai įmanomas toks sutapimas? Galėjau gimti
bet kada. Mano senelis taip pat. Kiaurymės egzistuoja vos šimtą ar
panašiai metų, bet atsitiko taip, kad abu gimėm šiais laikais, tada, kai
mūsų labiausiai reikėjo. Kodėl?
- Tikriausiai taip buvo lemta, - spėjo Ema. - Arba visais laikais
yra buvę žmonių, sugebančių tą patį ką ir tu, tik jie šito nesužinoda­
vo. Galbūt daug žmonių per visą gyvenimą taip ir neatranda, kad yra
ypatingieji.
Dulkių Motina palinko prie Reinaldo ir kažką sukuždėjo.
- Ji sako, kad nei tas, nei anas, - tarė Reinaldas. - Tavo tikroji do­
vana turbūt visai ne kiauramėklių valdymas - tai tik akivaizdžiausias
jos pritaikymas.
- Kaip tai? - nusistebėjau. - Kokia dar galėtų būti toji dovana?
Dulkių Motina vėl sušnibždėjo.
- Viskas kur kas paprasčiau, - pasakė Reinaldas. - Lygiai kaip
talentingas violončelininkas gimsta ne su polinkiu į būtent tą instru­
mentą, o apskritai į muziką, taip ir tu negimei vien valdyti kiaury­
mes. O tu, - tarė jis Emai, - ne vien valdyti ugnį.
Ema susiraukė.
- Man daugiau nei šimtas metų. Manau, jau žinau savo ypatingą­
ją galią - o vandens, oro ar žemės aš tikrai nesugebu valdyti. Patikė­
kit, išmėginau.
- Tai dar nereiškia, kad to nesugebi, - paprieštaravo Reinaldas. -
Jaunystėje atrandame savyje tam tikrų talentų ir į juos susitelkiame,
negalvodami, kad galime turėti ir kitų. Negali sakyti, kad niekas dau­
giau neįmanoma, tiesiog niekas daugiau nebuvo puoselėta.

----- 2 6 8 »--------------------------------------------------
 - Įdomi teorija, - pasakiau.
- Noriu pasakyti, ne toks jau didelis sutapimas, kad sugebi valdyti
kiauramėkles. Tavo gebėjimas vystėsi šia linkme, nes kaip tik to reikėjo.
- Jei tai tiesa, tai kodėl mes visi nemokam valdyti kiaurymių? -
paklausė Ema. - Kiekvienam ypatingajam praverstų bent dalelė to,
ką turi Džeikobas.
- Dėl to, kad tik jo pirminis talentas galėjo vystytis šia krypti­
mi. Tais laikais, kai nebuvo kiaurymių, ypatingieji su panašiomis į jo
sielomis turbūt pasireikšdavo kitaip. Sakoma, kad Sielų bibliotekoje
dirbo žmonės, mokėję skaityti ypatingųjų sielas kaip knygas. Jei ir
šiandien būtų tokių bibliotekininkų, tikriausiai jie būtų panašūs į jį.
- Kodėl tu taip sakai? - paklausiau. - Ar kiaurymių regėjimas
kuo nors panašus į sielų skaitymą?
Reinaldas pasitarė su Dulkių Motina.
- Atrodo, kad tu permatai žmonių širdis, - tarė jis. - Šiaip ar taip,
išvydai šį tą gero ir Bentamo širdyje. Juk tu nusprendei jam atleisti.
- Atleisti? - nusistebėjau. - Už ką aš galėčiau jam atleisti?
Dulkių Motina suprato pasakiusi per daug, bet jau nebebuvo kur
trauktis. Ji pakuždėjo kažką Reinaldui.
- Už tai, ką jis padarė tavo seneliui, - atsakė jis.
Atsigręžiau į Emą, bet ji buvo lygiai tokia pat suglumusi.
- Ir ką jis padarė mano seneliui?
- Aš pats jam papasakosiu, - atsklido balsas nuo durų, o tada
šlubuodamas įžengė ir pats Bentamas. - Tai mano gėda ir aš pats
turiu ją išpažinti.
Jis nukėblino pro kriauklę prie stalo, atsitempė kėdę ir atsisėdo
priešais mudu.
- Per karą tavo senelis buvo labai vertinamas dėl savo nepaprasto
sugebėjimo matyti kiaurymes. Mes pradėjom slaptą projektą, kele­
tas technologų ir aš, - manėm, kad įmanoma nukopijuoti jo talentą

---- 269 - — >----

ir perduoti kitiems ypatingiesiems. Tarsi paskiepyti juos nuo kiaury
mių. Jei mes visi galėtumėm juos regėti ir justi, jie nebekeltų mums
grėsmės, ir mes nesunkiai laimėtumėm karą prieš jų padermę. Tavo
senelis daug sykių buvo kilniai pasielgęs, bet ši auka buvo pati di­
džiausia: jis sutiko prisidėti.
Emos veidas buvo įsitempęs. Supratau, kad ji dar niekad nebuvo
apie tai girdėjusi.
- Mes paėmėm vos mažytę dalelę, - kalbėjo Bentamas. - Gaba­
lėlį jo antrosios sielos. Manėm, kad jam tai nepakenks arba kad ta
mažumėlė atsinaujins, kaip donoro kraujas.
- Jūs paėmėt jo sielą, - virpančiu balsu tarė Ema.
Bentamas smiliumi ir nykščiu parodė centimetro tarpelį.
- Tik tiek. Mes ją padalijome ir suleidome keliems bandytojams.
Nors ir sulaukėm trokštamo efekto, jis buvo trumpalaikis, o po pa­
kartotinės dozės ėmė slopti jų įgimtos galios. Tai buvo nesėkmė.
- O kaip dėl Abės? - paklausė ji. Jos balse nuskambėjo ypatinga
pagieža, skirta tik tiems, kurie užgavo jos mylimus žmones. - Ką jūs
jam padarėt?
- Jo galia susilpnėjo ir neteko aštrumo, - tarė Bentamas. - Prieš
procedūrą jis buvo panašus į jaunąjį Džeikobą. Jo gebėjimas mani­
puliuoti kiaurymėmis buvo lemiamas faktorius mūsų karuose su pa­
darais. Tačiau po procedūros jis pajuto, kad nebegali jų valdyti, o jo
antrasis regėjimas nusilpo. Jis bijojo, kad ims kelti pavojų kitiems
ypatingiesiems, užuot jiems padėjęs. Jam atrodė, kad daugiau nebe­
gali jų apsaugoti.
Pažvelgiau į Emą. Ji spoksojo į grindis, o jos veidas buvo neįskai-
tomas.
- Nepavykęs eksperimentas - nieko baisaus, - tarė Bentamas. -
Tik taip ir įmanoma mokslo pažanga. Bet dėl nieko gyvenime taip
nesigailiu kaip dėl to, kas nutiko tavo seneliui.

---<— — 270 ----- > ~

 - Todėl jis ir išvyko, - prabilo Ema, pakėlusi galvą. - Todėl ir
iškeliavo į Ameriką. - Ji atsisuko į mane. Neatrodė pikta, o iš veido
buvo matyti, kad jai palengvėjo. - Jambuvo gėda. Taip ir rašė viena­
me laiške, o aš niekada to nesupratau. Rašė, kad jam gėda ir kad jis
jaučiasi nebesantis ypatinguoju.
- Tai buvo iš jo atimta, - pasakiau.
Dabar supratau ir dar vieną dalyką: kaip kiaurymė galėjo įveikti
mano senelį jo paties galiniame kieme. Jis nebuvo nei nukvakęs, nei
labai jau sukriošęs. Bet jo gynybinės jėgos buvo beveik sunykusios,
ir jau gana seniai.
- Ne dėl to jums reikėtų apgailestauti, - tarė Šeronas, atsistojęs
tarpdury ir susidėjęs rankas ant krūtinės. - Vienas žmogus to ka­
ro nelaimės. Labiausiai liūdna dėl to, kaip padarai pasinaudojo jūsų
technologija. Jūs sukūrėte ambrozijos pirmtaką.
- Aš stengiausi išpirkti tą kaltę, - pasakė Bentamas. - Ar nepa­
dėjau tau? O tau? - Jis pažvelgė į Šeroną, o tada į Dulkių Motiną. Ši,
kaip ir Šeronas, regis, kažkada buvo priklausoma nuo ambrozijos. -
Daugybę metų norėjau atsiprašyti, - tęsė jis, atsigręžęs į mane. - At­
silyginti tavo seneliui. Todėl ir ieškojau jo visą tą laiką. Vyliausi, kad
jis sugrįš pas mane ir man pavyks sugalvoti, kaip atgaivinti jo talentą.
Ema karčiai nusijuokė.
- Galvojote, kad po to, ką jam padarėte, jis sugrįš, kad gautų dar?
- Žinojau, kad tai mažai tikėtina, bet vyliausi. Laimei, išganymas
gali ateiti įvairiausiais pavidalais. Šiuo atveju anūko pavidalu.
- Aš čia ne tam, kad padėčiau jums išpirkti kaltę.
- Bet vis tiek dabar esu tavo tarnas. Jei galiu ką padaryti, tau rei­
kia tik pasakyti.
- Tik padėkite mums susigrąžinti draugus ir savo seserį.
- Su malonumu, - atsakė jis, tarsi ramiau atsikvėpęs, kad nepa­
reikalavau daugiau ar nepuoliau šaukti. O ir taip galėjo atsitikti - gal­
va sukosi, ir aš dar gerai nežinojau, kaip reaguoti.

— «■— 271 --------->—

 - Taigi, dėl to, ką darysim toliau...
- Ar galėtumėm pasikalbėti vieni? - pertraukė Ema. - Tik mudu
su Džeikobu?
Mes išėjom pasitarti į koridorių - už kiaurymės regėjimo lauko,
bet tik vos vos.
- Sudarykime sąrašą visų baisių dalykų, dėl kurių šis žmogus kal­
tas, - pasakė Ema.
- Gerai, - sutikau. - Pirma: jis sukūrė kiaurymes. Nors ir netyčia.
- Bet vis tiek sukūrė. Taip pat sukūrė ambroziją ir atėmė Abės
galias, bent jau didumą jų.
„Netyčia“, - vos vėl nepasakiau. Bet ne tai buvo svarbu. Supratau,
kur ji lenkia: kai šitiek sužinojom, nebebuvau toks tikras, kad verta
pasitikėti jo planais ir atiduoti į jo rankas savo ir mūsų draugų liki­
mų. Tegu jo norai ir geri, bet rezultatai tragiški.
- Ar mes galim juo pasitikėti? - tarė Ema.
- O ar turim iš ko rinktis?
- Aš ne to klausiau.
Minutėlę pagalvojau.
- Manau, kad galim, - pasakiau. - Tik reikia tikėtis, kad jis jau
išnaudojo nesėkmių limitą.

* * *

- GREITAI ATEIKIT! JI BUNDA!

Iš virtuvės aidėjo riksmai. Mudu su Ema įlėkėm pro duris ir ra­
dom visus susispietusius į kampą, išsigandusius apsimiegojusios
kiauramėklės, kuri mėgino atsisėsti, bet sugebėjo tik persisverti vir­
šutine kūno dalimi per kriauklės kraštą. Mačiau vien tik pražiotą jos
burną ir suglebusius, ant žemės nutįsusius liežuvius.
- Užsičiaupk, - kiaurymių kalba pasakiau. Leisdama tokį garsą,
lyg valgytų spagečius, ji įtraukė liežuvius atgal į burną.

■<- 272
 - Sėsk.
Kiaurymei tai iki galo nepavyko, todėl paėmiau ją už pečių ir at­
lenkiau į sėdimąją padėtį. Tačiau ji neįtikėtinai greitai stiprėjo, ir po
kelių minučių jau turėjo pakankamai jėgų bei koordinacijos išlipti iš
kriauklės ir atsistoti. Ji neberaišavo. Iš žaizdos kakle buvo likusi vien
neryški balta linija, visai panaši į tas, kurios sparčiai nyko iš mano
veido. Kai visa tai persakiau, Bentamas nesusilaikė neišreiškęs susi­
erzinimo, kad Dulkių Motina taip kruopščiai išgydžiusi kiaurymę.
- Ką aš galiu padaryti, kad mano dulkės tokios galingos? - per
Reinaldą atsakė Dulkių Motina.
Išsekę abudu patraukė į lovas. Ir mudu su Ema buvom pavargę, -
artėjo aušra, o taip ir nepamiegojom, - bet spartus stūmimasis į
priekį žadino jaudulį, o užgimusi viltis suteikė antrą kvėpavimą.
Degančiom akim Bentamas atsigręžė į mus.
- Tiesos akimirka, draugai. Ar pasiruošę iš naujo pamėginti už­
kurti mano senutę?
Jis turėjo galvoje savo mašiną, ir klausimas buvo nereikalingas.
- Negaiškim daugiau nė sekundės, - tarė Ema.
Bentamas pašaukė savo lokį, o aš atvariau savo kiauramėklę. PT
pasirodė tarpduryje, paėmė į glėbį savo šeimininką ir nuvedė mus
gilyn į namą. Koks keistas reginys būtų atsivėręs atsitiktiniam stebė­
tojui: dabišius džentelmenas lokio letenose; Šeronas su savo plevė­
suojančiu juodu apsiaustu; žiovaujanti Ema, prisidengusi burną te­
berūkstančia ranka; ir aš pats, murmantis savo baltai dėmėtai kiau-
ramėklei, kuri net ir būdama puikiausios sveikatos vilko kojas taip,
tarsi jos kaulai netilptų į kūną.
Koridoriais ir laiptais mes žengėm į namo gelmes: į patalpas, pri­
grūstas dundančių mašinų, kuo toliau, tuo mažesnes, kol galiausiai
priėjom duris, pro kurias meškinas netilpo. Sustojom. PT nuleido
šeimininką ant žemės.

273
 - Štai, - tarė Bentamas, švytėdamas kaip besididžiuojantis tė­
vas. - Mano „Pankilpikono“širdis.
Bentamas atidarė duris. Mes suėjom iš paskos į vidų, o PT liko
stovėti.
Didžiąją kambarėlio dalį užėmė grėsminga mašina iš geležies ir
plieno. Jos viduriai tęsėsi nuo vienos sienos iki kitos, įspūdinga ga­
lybė smagračių, stūmoklių ir vožtuvų, žvilgančių nuo alyvos. Atro­
dė, kad tokia mašina turėtų kelti nežmonišką triukšmą, bet dabar ji
stūksojo tyli ir šalta. Tarp dviejų milžiniškų krumpliaračių stovėjo
tepaluotas vyras ir veržė kažką raktu.
- Tai mano padėjėjas Kimas, - pristatė jį Bentamas.
Aš jį atpažinau: tai buvo tas pats vyras, išvijęs mus iš Sibiro kam­
bario.
- Aš Džeikobas, - pasakiau. - Tai mes jus išgąsdinom vakar snie­
gynuose.
- Ką jūs ten veikėte? - paklausė Ema.
- Šalau iki sąmonės netekimo, - karčiai atsakė vyras ir ėmė toliau
darbuotis veržlėrakčiu.
- Kimas padeda man ieškoti kelio į brolio „Pankilpikoną“, - pa­
aiškino Bentamas. - Jei Sibiro kambaryje yra ten vedanti anga, tik­
riausiai ji gilaus tarpeklio dugne. Esu tikras, kad Kimas labai apsi­
džiaugtų, jei jūsų kiaurymei pavyktų įjungti ir kitų kambarių, kur
turėtų būti durų lengviau prieinamose vietose.
Kimas suniurzgė ir skeptiškai nužvelgė mus nuo galvos iki kojų.
Įdomu, pagalvojau, kiek metų jis jau kankinasi su nušalusiais pirš­
tais, šukuodamas tarpeklius.

274
 Tada Beritamas surimtėjo. Perdavė glaustus nurodymus padė­
jėjui, o šis pasuko kelias valdymo rankenėles ir patraukė ilgą svirtį.
Mašinos krumpliaračiai sušnypštė, pukštelėjo ir šiek tiek pasisuko.
- Atveskit žvėrį, - tyliai paliepė Bentamas.
Kiaurymė laukė už durų, ir dabar pašaukiau ją į vidų. Ji įslinko
pro duris ir išleido gergždžiančią dejonę, tarsi žinotų, kad jos laukia
kažkas nemalonaus.
Padėjėjui išsprūdo raktas, bet jis tuoj pat jį pakėlė.
- Štai čia maitinimo kamera, - pasakė Bentamas, rodydamas
mums didelę dėžę kampe. - Tau reikės įvesti tą daiktą į vidų, ir tada
mes jį tenai pririšim.
Kamera priminė belangę telefono būdelę iš lieto metalo. Nuo jos
stogo raitėsi ištisas lizdas žarnelių, kurios buvo prijungtos prie pa­
lube einančių vamzdžių. Bentamas sučiupo sunkių durų rankeną ir
su baisiu cypimu jas atidarė. Sienos buvo iš glotnaus pilko metalo,
su mažomis skylutėmis, visai kaip orkaitės vidus. Ant galinės sienos
kabojo stori odiniai diržai.
- Ar jai skaudės? - pasiteiravau.
Šiuo klausimu nustebinau ir patį save, ir Bentamą.
- O koks skirtumas? - paklausė jis.
- Būtų geriau, kad neskaudėtų. Jei yra alternatyvų.
- Nėra, - atsakė Bentamas. - Bet jausti ji nieko nejaus. Kabina
pirmiausia prisipildys skausmą slopinančių dujų.
- O kas bus toliau? - paklausiau.
Jis šyptelėjo ir paplekšnojo man per petį.
- Sudėtinga paaiškinti. Pasakysiu tik tiek, kad kiaurymė išlips iš
kabinos gyva ir daugmaž tokios pat būklės kaip ir prieš tai. O dabar
būk malonus ir liepk jai žengti į vidų.
Nebuvau tikras, kad visiškai juo patikėjau, nors, kita vertus, ir ne­
supratau, kodėl man tai rūpėjo. Kiaurymės mus tiek prikankino ir jos,

---- ♦— — 276 ----

atrodo, taip stokojo jausmų, kad sukelti joms skausmo turėjo būti vie­
nas malonumas. Bet nebuvo. Nenorėjau žudyti kiaurymės lygiai taip
pat, kaip nebūčiau norėjęs žudyti kokio nors egzotiško gyvūno. Beve-
džiodamas šią būtybę už nosies, spėjau suartėti su ja tiek, kad pamaty­
čiau, jog joje ne vien tuštuma. Jos viduje buvo rusenanti žarija, mažytė
siela, kaip akmenėlis gilaus šulinio dugne. Ji nebuvo vien kiaura ertmė.
- Ateikt - paliepiau jai, ir kiaurymė, droviai lindėjusi kampe, apė­
jo apie Bentamą ir atsistojo priešais būdelę.
- / vidų.
Pajutau jos dvejonę. Ji buvo išgijusi, sustiprėjusi, ir aš puikiai ži­
nojau, ką ji galėtų padaryti, jei mano gniaužtai nors akimirkai atsi­
leistų. Bet aš buvau stipresnis, ir valios dvikova tarp mūsų būtų grei­
tai pasibaigusi. Manau, kad ji sudvejojo tik todėl, kad sudvejojau aš.
- Atleisky - pasakiau jai.
Kiaurymė nejudėjo. Ji nežinojo, kaip reaguoti į tokį žodį. Bet vis
tiek man reikėjo jį ištarti.
- / viduy - pakartojau, ir šįsyk kiaurymė pakluso, įžengė į kamerą.
Niekas daugiau nedrįso jos liesti, ir toliau Bentamas tik aiškino man,
ką daryti. Pagal jo nurodymus nustūmiau kiaurymę prie galinės sie­
nos, apjuosiau jai kojas, rankas bei krūtinę odiniais diržais ir tvirtai
suveržiau. Jie aiškiai buvo pritaikyti žmogui, o tai sukėlė klausimų,
apie kuriuos dabar nenorėjau galvoti. Man rūpėjo vien tik mūsų už­
duotis.
Išėjau lauk, nuo tų kelių akimirkų viduje susijaudinęs ir uždusęs.
- Uždaryk duris, - paliepė Bentamas.
Aš sudvejojau, ir padėjėjas pats žengė link jų, bet tada užkirtau
jam kelią.
- Tai mano kiaurymė, - pasakiau. - Aš ją ir uždarysiu.
Įsispyriau koja į grindis, suėmiau rankeną ir - nors ir stengiausi
susilaikyti - pažvelgiau kiaurymei į veidą. Jos didžiulės juodos akys
buvo išplėstos ir išsigandusios, o kūnas, atvirkščiai, atrodė susitrau­
kęs ir suvytęs kaip figų kekė. Tai tebebuvo ir amžinai bus bjaurus
gyvis, bet jis atrodė toks apgailėtinas, kad nežinia kodėl pasijutau
baisiai, taip, lyg ruoščiausi užmigdyti šunį, kuris nesupranta, už ką
yra baudžiamas.
„Visos kiauramėklės turi mirti“, - pasakiau pats sau. Žinojau, kad
esu teisus, bet nepasijutau nė kiek geriau. Truktelėjau duris, ir jos
cypdamos užsivėrė. Bentamas pervėrė per jų rankenas milžinišką
kabamąją spyną, tada sugrįžo prie mašinos valdymo įrenginių ir ėmė
sukioti rankenėles.
- Tu pasielgei teisingai, - man į ausį sušnibždėjo Ema.
Krumpliaračiai ėmė suktis, stūmokliai kilnotis, o visa mašina taip
užgaudė, kad pradėjo drebėti grindys. Bentamas suplojo delnais ir
nusišypsojo, patenkintas kaip mokinukas. Tada iš kameros atskriejo
klyksmas, kokio kaip gyvas nebuvau girdėjęs.
- Jūs sakėt, kad jai neskaudės! - surikau ant Bentamo.
Jis atsigręžė į padėjėją ir šūktelėjo jam:
- Dujas! Pamiršai anestetiką!
Padėjėjas susigriebė ir patraukė kitą svirtį. Pasigirdo garsus lauk
besiveržiančių suspaustų dujų šnypštimas. Pro plyšį kameros duryse
išsirangė baltų dūmų sruoga. Kiaurymės klyksmai pamažu nutilo.
- Štai, - tarė Bentamas. - Dabar ji nieko nejaučia.
Vieną akimirką net palinkėjau Bentamui pačiam atsidurti kame­
roje vietoj mano kiaurymės.
Atgijo ir kitos mašinos dalys. Girdėjau, kaip vamzdžiuose virš
galvos teliūskuoja skystis. Keli vožtuvėliai suskambėjo kaip varpeliai.
Mašinos viduriuose ėmė lašėti juodas skystis. Tai buvo ne nafta, o
dar tamsesnis ir dar aštresnio kvapo daiktas - skystis, kurį kiaura-
mėklė gamino beveik nuolatos, varvantis jai iš akių ir lašantis nuo
dantų. Jos kraujas.

----278 ---- — *----

 Jau buvau prisižiūrėjęs pakankamai, ir su šleikštuliu pilve išėjau iš
kambario. O Ema iš paskos.
- Kas tau?
Negalėjau tikėtis, kad ji supras mano reakciją. Vargu ar aš pats ją
supratau.
- Nieko tokio, - atsakiau. - Mes elgiamės teisingai.
- Mes negalim kitaip elgtis, - tarė ji. - Mes taip arti.
Iš kambarėlio atšlubčiojo Bentamas.
- PT, į viršų! - sukomandavo jis ir griuvo į laukiančias lokio letenas.
- Ar dabar ji jau veikia? - paklausė Ema.
- Tuoj sužinosim, - atsakė Bentamas.
Mano kiaurymė buvo pririšta, užmigdyta ir užrakinta geležinėje
kameroje, todėl nebuvo didelio pavojaus ją palikti - bet kažkodėl vis
tiek nesiryžau žengti nuo durų.
- Miegok, - pasakiau jai. - Miegok tol, kol viskas baigsis.
Ir paskui kitus nuėjau per mašinų kambarius atgal, o tada per ke­
lis aukštus laiptais į viršų, {žengėm į ilgąjį kilimu nuklotą koridorių
su egzotiškais kambarių pavadinimais. Sienos dūzgė nuo energijos
pertekliaus; visas namas atrodė atgijęs.
PT pastatė Bentamą ant kilimo.
- Tiesos akimirka! - sušuko jis.
Tada nudrožė prie artimiausių durų ir jas atlapojo.
Į koridorių dvelktelėjo drėgnas vėjelis.
Žengiau į priekį ir pažvelgiau vidun. Nuo to, ką išvydau, net oda
pašiurpo. Kaip ir Sibiro kambarys, tai buvo portalas į kitą laiką ir
kitą vietą. Paprasti kambario baldai - lova, drabužių spinta, naktinis
stalelis - buvo aplipę smėliu. Trūko galinės sienos. Už jos raitėsi pal­
mėmis užsibaigiantis paplūdimys.
- Štai jums Rarotonga, 1752-ieji! - išdidžiai pareiškė Bentamas. -
Sveikas, Semi! Seniai nesimatėm!

— ■<- 279
 Netoliese tupėjo smulkus vyras ir valė žuvį. Jis pasižiūrėjo į mus
šiek tiek nustebęs, tada kilstelėjo žuvį ir pamojo ja.
- Seniai, - pritarė jis.
- Vadinasi, viskas gerai? - paklausė Ema. - Ar to jūs ir siekėte?
- Ar to aš siekiau? Apie tai aš svajojau... - nusijuokė Bentamas
ir nulėkė prie kitų durų. Už jų žiojėjo medžiais apaugęs tarpeklis, o
jo viršuje kabėjo siauras tiltelis. - Britų Kolumbija, 1929-ieji! - su­
murkė jis.
Piruetais nukūrė prie trečių durų - mes jau irgi bėgom iš pas­
kos, - ir anapus buvo matyti masyvios akmens kolonos, dulkini se­
novės miesto griuvėsiai.
- Palmyra! - sušuko jis ir pliaukštelėjo delnu į sieną. - Valio! Vei­
kia, kad jį kur šėkas!

------- 280
Bentamas vos galėjo susiturėti.
- Mano mylimasis „Pankilpikonai“, - sušuko jis, plačiai išskėtęs
rankas. - Kaip aš tavęs pasiilgau!
- Sveikinu, - tarė Šeronas. - Džiaugiuosi, kad man pasisekė iš
vysti tai savo akimis.
Bentamo entuziazmu užsikrėtė ir kiti. Tai buvo nuostabus daik­
tas, ši mašina: visata, telpanti viename koridoriuje. Buvo matyti, kaip
nosis kyščioja kiti pasauliai - už vienų durų staugė vėjas, pro kitų
apačią veržėsi smėlis. Bet kuriuo kitu metu ir bet kuriomis kitomis
aplinkybėmis būčiau puolęs prie jų visų iš eilės. Bet dabar man rū­
pėjo tik vienos durys.
- Kurios iš jų veda į padarų tvirtovę? - paklausiau.
- Taip, taip, prie reikalo, - susivaldęs tarė Bentamas. - Atleiskit,
jei šiek tiek įsismarkavau. Visą gyvenimą sudėjau į šią mašiną, ir man
gera matyti, kad ji vėl veikia.
Jis atsirėmė į sieną, staiga visai netekęs jėgų.
- Įsigauti į tvirtovę neturėtų būti sunkus uždavinys. Už šių durų
yra bent keli perėjimo taškai. Klausimas, ką jūs darysite tenai patekę?
- Tai priklauso, - atsakė Ema, - nuo to, ką mes tenai rasime.
- Jau seniai nesu ten buvęs, - pasakė Bentamas, - todėl mano ži­
nios nelabai patikimos. Mano brolio „Pankilpikonas“ kitoks nei ma­
niškis - jis išdėstytas vertikaliai, dideliame bokšte. Belaisviai laikomi
kitur. Jie bus atskirose kamerose ir gerai saugomi.
- Su sargyba ir bus didžiausia bėda, - pasakiau.
- Čia aš galiu jums pagelbėti, - įsiterpė Šeronas.
- Eisi kartu? - paklausė Ema.
- Jokiu būdu! - atšovė Šeronas. - Bet norėčiau nors kiek prisidėti
prie reikalo - aišku, minimaliai rizikuodamas. Sukelsiu neramumų
už tvirtovės sienų, nukreipsiančių sargybinių dėmesį. Tada jums bus
lengviau sliūkinti nepastebėtiems.
- Kokių neramumų? - paklausiau.
- Padarų nemėgstamiausių - pilietinių. Padarysiu taip, kad tie
valkatos Rūkstančioje gatvėje imtų svaidyti katapultomis per sienas
bjaurius, degančius daiktus ir paskui mus atlėktų visa tvirtovės sar-
gyba.
- Ir kodėl gi jie turėtų tau padėti? - nusistebėjo Ema.
- Nes šito gero turiu ir daugiau. - Jis įkišo ranką į užantį ir iš­
traukė flakoną ambrozijos, kurią tada atėmė iš Emos. - Tik prižadėk
duoti, ir jie padarys beveik bet ką.
- Slėpk tą daiktą, gerbiamasis! - pyktelėjo Bentamas. - Puikiai
žinai, kad mano namuose jis draudžiamas.
Šeronas atsiprašė ir susigrūdo flakoną atgal į užantį.
Bentamas pasižiūrėjo į savo kišeninį laikrodį.
- Ką gi, dabar tik pusė penkių ryto. Šeronai, kaip suprantu, tavo
ramybės drumstėjai tikriausiai dar miega. Ar galėtum paruošti juos
veiksmui iki šeštos?
- Kuo puikiausiai, - atsakė Šeronas.
- Tada tuo ir užsiimk.
- Džiaugiuosi galėdamas būti naudingas.
Šmikštelėjęs apsiaustu, Šeronas apsisuko ir nudrožė tolyn kori­
doriumi.
- Vadinasi, jums lieka pusantros valandos pasirengti, - tarė Ben­
tamas - nors nelabai buvo aišku, ką čia galima ruoštis. - Viskas, ką
turiu, jūsų paslaugoms.
- Pagalvok, - tarė Ema. - Kas galėtų praversti puolant?
- Ar turite kokių šaunamųjų ginklų? - paklausiau.
Bentamas papurtė galvą.
- Man visiškai pakanka PT apsaugos.

285
 - Sprogmenų? - pasiteiravo Ema.
- Bijau, kad ne.
- O gal atsirastų pas jus Armagedono višta? - pusiau rimtai pa
klausiau.
- Turiu vieną iškamšą muziejuje.
Įsivaizdavau save sviedžiantį į šautuvu grasinantį padarą vištos
iškamšą, ir net nežinojau, juoktis ar verkti.
- Gal aš ko nors nesuprantu, - tarė Bentamas. - Kam jums gin­
klai ir sprogmenys, kai tu gali valdyti kiaurymes? Tvirtovėje jų dau­
gybė. Prisijaukink jas, ir kova bus laimėta.
- Tai ne taip paprasta, - burbtelėjau, nenusiteikęs daug aiškin­
ti. - Ilgai trunka ir kol vieną pažaboji...
„Mano senelis būtų tai sugebėjęs, - norėjau išrėžti. - Kol dar ne­
buvai jo sulaužęs.“
- Ką gi, čia jau tavo reikalas, - tarė Bentamas, pajutęs, kad įžengė
į mano valdas. - Kad ir kaip jūs elgsitės, svarbiausia ymbrynės. Pir­
miausia pargabenkite jas - kiek tik pajėgsite, pradėdami nuo mano
sesers. Jos iš visų geidžiamiausios, pats stambiausias grobis, todėl
joms gresia ir didžiausias pavojus.
- Sutinku, - tarė Ema. - Pirmiausia ymbrynės, o tada mūsų
draugus.
- O kas toliau? - paklausiau. - Kai tik jie pastebės, kad atsigro-
biam savo ypatinguosius, iš karto atlėks iš paskos. Kur mums eiti iš
čia?
Kaip ir plėšiant banką: nugvelbti pinigus - tik pusė darbo. Dar
reikia ir pabėgti su pinigais.
- Eikit, kur tik panorėsit, - atsakė Bentamas, mostelėjęs išilgai
koridoriaus. - Pro bet kurias duris, į bet kurią kilpą. Vien šiame ko-
ridoriuje turėsite aštuoniasdešimt septynias atsitraukimo galimybes.
- Jis teisus, - tarė Ema. - Kaip jie galės mus rasti?

----- ----------- 2 8 6 ---------------------------------------- ---------

 - Esu tikras, kad sugalvos kaip, - nenusileidau. - Šitaip juos tik
pristabdysim.
Bentamas iškėlė pirštą, norėdamas mane pertraukti.
- Todėl ir paspęsiu jiems spąstus, padarysiu taip, kad atrodys, jog
mes pasislėpėm Sibiro kambaryje. PT tenai turi daug giminių, ir visi
jie sveikai praalkę lauks prie durų.
- O jeigu meškos nevalios jų pribaigti? - paklausė Ema.
- Tada turbūt mes turėsime tai padaryti, - atsakė Bentamas.
- Ir Bobas bus tau dėdė, - pasakė Ema - šio britiško posakio
niekaip nebūčiau supratęs, jei ne sarkastiškas jos balsas. Vertimas:
„Man nepatinka tavo beprotiškas, nerūpestingas požiūris.“ Iš Ben-
tarno kalbų galėjai pagalvoti, kad visa operacija ne ką sudėtingesnė
už apsilankymą maisto parduotuvėje: įsiveržiam, išgelbėjam visus,
pasislepiam, pribaigiam blogiukus, ir Bobas bus tau dėdė. O tai tikrai
beprotybė.
- Juk supranti, kad mes tik du žmonės, - pasakiau. - Du vaikai.
- Būtent, - tarė Bentamas, linksėdamas kaip išminčius. - Jums
nuo to tik geriau. Jei padarai ir tikisi pasipriešinimo, tai greičiausiai
armijos prie vartų, o ne poros vaikų jų pačių valdose.
Jo optimizmas ėmė ir man persiduoti. Galbūt, pamaniau, iš tiesų
yra vilties.
- O, štai jūs!
Atsisukę pamatėm link mūsų bėgantį uždususį Nimą.
- Paukštis ponui Džeikobui! - šūktelėjo jis. - Paukštis pasiunti­
nys... ponui Džeikobui... ką tik įskrido... laukia apačioje!
Pasiekęs mus, jis susirietė dvilinkas ir užsikosėjo.
- Ir kur aš galiu gauti žinią? - nusistebėjau. - Kas gali žinoti, kad
aš čia?
- Geriau jau pažiūrėkim, - tarė Bentamas. - Nimai, vesk mus.
Nimas susmuko ant žemės.

287
 - Dieve mano, - tarė Bentamas. - Samdysim tau fizinio rengimo
trenerį, Nimai. PT, panėšėk vargšelį!

* *

Pasiuntinys laukė vestibiulyje apačioje. Tai buvo didelė žalia papūga.

Prieš kelias minutes ji įskridusi į namą pro atvirą langą ir pradėjusi
šūkauti mano vardą, o tada Nimas ją sugavęs ir uždaręs į narvą.
Ji tebekartojo mano vardą.
- DŽEI-ko-bai! DŽEI-ko-bai!
Jos balsas priminė užrūdijusių vyrių cypimą.
- Ji nekalbės su niekuo, išskyrus tave, - paaiškino Nimas, skubiai
vesdamas mane prie narvo. - Štai jis, tu kvailas paukšti! Perduok jam
savo žinią!
- Labas, Džeikobai, - tarė papūga. - Čia kalba panelė Peregrine.
- Ką! - priblokštas šūktelėjau. - Tai dabar ji papūga?
- Ne, - tarė Ema, - žinia atėjo nuo panelės Peregrines. Nagi, pa­
pūga, ką ji mums sako?
- Aš gyva ir sveika brolio bokšte, - prabilo paukštis, dabar jau
keistai žmogišku balsu. - Visi mes čia: Milardas, Oliva, Horacijus,
Brandi, Enochas ir kiti.
Mudu su Ema susižvalgėm. Brantli?
Kaip gyvas autoatsakiklis paukštis pyškino toliau:
- Panelės Vren šuo perdavė man, kur jus rasti - tave ir panelę
Blum. Noriu atkalbėti jus nuo bet kokių gelbėjimo operacijų. Mes
čia visai saugios, tad nėra reikalo jums krėsti kvailysčių ir rizikuoti
gyvybėmis. Mano brolis siūlo jums štai ką: pasiduokite sargybiniams
Rūkstančioje gatvėje, ir niekas jūsų neskriaus. Labai prašau taip ir
padaryti. Tai vienintelė mūsų galimybė. Mes vėl susitiksime ir, glo­
bojami mano brolio, tapsime naujojo ypatingųjų pasaulio dalimi.
Papūga švilptelėjo, parodydama, kad žinią perdavė.

---- 288 ---------------------------------------

 Ema purtė galvą.
- Tai nebuvo panašu į panelę Peregrinę. Nebent jai išplovė sme­
genis.
- Ir ji niekada nevadina savo vaikų vien tik vardais ar pavardė­
mis, - antrinau jai. - Turėjo būti „panelė Brandi“.
- Tai jūs netikite, kad ši žinia autentiška? - tarė Bentamas.
- Aš net nežinau, kas tai buvo, - atsakė Ema.
Bentamas pasilenkė prie narvo ir tarė:
- Autentįfikaciją!
Paukštis tylėjo. Bentamas atsargiai pakartojo komandą ir atsuko
ausį į paukštį. Tada staigiai atsitiesė.
- Oi, velnias.
Tada ir aš išgirdau: paukštis tiksėjo.
- BOMBA! - suriko Ema.
PT nutėškė narvą į kampą, apglėbė mus visus ir atsuko paukščiui
nugarą. Tada tvieskė akinantis šviesos blyksnis ir driokstelėjo kurti­
nantis trenksmas, bet skausmo nepajutau; beveik visą sprogimo jėgą
atrėmė meškinas. Mes išsisukom, jei nežiūrėsim slėgio bangos, nuo
kurios man pokštelėjo ausyse ir kuri nupūtė Bentamo skrybėlę.
Svirduliuodami išėjom iš kambario, kuriame skraidė dažų lupe­
nos ir papūgos plunksnos. Nė vienas nesusižeidėm, išskyrus lokį,
kuris nusileido ant visų keturių ir gailiai inkšdamas parodė mums
savo nugarą. Ji buvo pajuodusi ir be kailio, o tai pamatęs Bentamas
pravirko iš pykčio ir apkabino gyvūną už kaklo.
Nimas nubėgo pažadinti Dulkių Motinos.
- Ar supranti, ką tai reiškia? - tarė Ema. Ji drebėjo, o jos akys bu­
vo išpūstos. Turbūt ir aš atrodžiau panašiai; taip jau būna, kai žmo­
gus pergyveni bombos sprogimą.
- Esu beveik tikras, kad ne panelė Peregrine atsiuntė tą papūgą, -
pasakiau.

290
 - Akivaizdu...
- O Kolas žino, kur mes esam.
- Jei iki šiol ir nežinojo, tai dabar tikrai žino. Paukščiai pasiunti­
niai išmokyti surasti adresatą net siuntėjui nežinant tikslaus adreso.
- Tai neabejotinai reiškia, kad jis pagavo Edisoną, - pasakiau, ir
nuo tos minties širdis smuko į kulnus.
- Taip - bet tai reiškia ir dar kai ką. Kolas mūsų bijo. Antraip
nebūtų varginęsis kėsintis į mūsų gyvybes.
- Galbūt, - pasakiau.
- Kuo tikriausiai. O jeigu jis mūsų bijo, Džeikobai... - Ji prisimer­
kė. - Tai reiškia, kad yra ko bijoti...
- Jis nebijo, - tarė Bentamas, pakėlęs galvą nuo PT sprando klos­
čių. - Turėtų bijoti, bet nebijo. Papūga buvo skirta ne nužudyti tave,
o tik sužeisti. Atrodo, kad mano brolis nori jaunojo Džeikobo gyvo.
- Manęs? - nusistebėjau. - Kam gi?
- Įsivaizduoju tik vieną priežastį. Jį pasiekė žinia apie tavo pasiro­
dymą su kiauryme, ir ji įtikino jį, kad tu tikrai išskirtinis.
- Kuria prasme išskirtinis?
- Spėju, kad yra taip: jis mano, kad galbūt tu esi paskutinis raktas
nuo Sielų bibliotekos. Tas, kuris gali regėti sielų indus ir jais mani­
puliuoti.
- Kaip Dulkių Motina ir sakė, - sušnibždėjo Ema.
- Kokia nesąmonė, - pasakiau. - Ar tikrai gali taip būti?
- Svarbu tik tai, kad jis tuo tiki, - tarė Bentamas. - Bet tai nieko
nekeičia. Jūs įvykdysite gelbėjimo operaciją kaip ir suplanavom, o
tada mes jus, jūsų draugus ir mūsų ymbrynes išgabensime kuo toliau
nuo mano brolio ir jo maniakiškų planų. Bet nėra ko gaišti: Džeko
kareiviai atseks, kad papūga sprogo šiame name. Jie greitai jūsų ateis,
ir iki to laiko turite dingti. - Jis žvilgtelėjo į kišeninį laikrodį. - O štai
jau beveik ir šešios.

------ 291 -►
 Jau buvom beeinantys, kai įbėgo Dulkių Motina ir Reinaldas.
- Dulkių Motina norėtų jums šį tą duoti, - tarė jis, o Dulkių Mo­
tina atkišo nedidelį daiktą, suvyniotą į audinį.
Bentamas jiems paaiškino, kad dovanoms nėra laiko, bet Reinal­
das nenusileido.
- Jei pateksit į bėdą, - pasakė jis, įbrukdamas tą daiktelį Emai į
ranką. - Išvyniok jį.
Ema išvyniojo šiurkštųjį audinį. Tas mažas daiktas iš pradžių at­
rodė kaip kreidos gabaliukas, bet tada Ema parideno jį ant delno.
Jis turėjo du krumplius ir mažą dažytą nagą.
Tai buvo mažylis pirštas.
- Nereikėjo, - pasakiau.
Reinaldas matė, kad mes nesuprantam.
- Tai Dulkių Motinos pirštas, - paaiškino jis. - Sutrinkite jį ir
naudokite savo nuožiūra.
Emos akys išsipūtė, o ranka šiek tiek nusviro, tarsi pirštas būtų ką
tik trigubai pasunkėjęs.
- Negaliu jo priimti, - gynėsi ji. - Tai per brangi dovana.
Dulkių Motina ištiesė savo sveikąją ranką - ji buvo sumažėjusi, o
mažylio vietoje buvo užklijuotas pleistras - ir užlenkė Emos pirštus
apie dovaną. Ji šį tą sumurmėjo, o Reinaldas išvertė:
- Tu ir jis galbūt esate paskutinė mūsų viltis. Atiduočiau jums
visą ranką, jei tik galėčiau.
- Nežinau, ką ir sakyti, - ištariau. - Ačiū.
- Naudokite taupiai, - prisakė Reinaldas. - Užtenka labai ne­
daug. A, jums dar reikės iš šitų. - Iš užpakalinės kišenės jis išsitraukė
dvi dulkių kaukes ir pakabino ant piršto. - Antraip ir patys užmigsite
kartu su priešais.
Aš dar sykį jam padėkojau ir paėmiau kaukes. Dulkių Motina ne­
žymiai nusilenkė, o jos didžiulis sijonas brūkštelėjo per grindis.

------ «— — 292 ------

 - O dabar jau tikrai reikėtų eiti, - paragino Bentamas, ir mes
palikome PT su gydytojais ir dviem meškiukais, kurie atėjo ir prisi­
glaudė prie kenčiančio vyresniojo gentainio.
Mes vėl užkopėm laiptais į kilpų koridorių. Žengdamas iš laip­
tinės pajutau trumpą svaigulį, kaip atsistojus ant bedugnės krašto,
kai staiga suvoki, kur atsidūrei; už aštuoniasdešimt septynerių durų
priešaky driekėsi aštuoniasdešimt septyni pasauliai, ir visos tos be­
galybės jungėsi prie šio koridoriaus kaip nervai prie smegenų ka­
mieno. Jaučiau, kaip senasis Džeikobas rungėsi su naujuoju, ir mane
pakaitom talžė tai siaubo, tai jaudulio bangos.
Pasiremdamas lazda, Bentamas greitai ėjo pirmyn. Nesusto­
damas mums aiškino, pro kurias duris eiti ir kaip rasti duris už tų
durų, pro kurias patektumėm į Kolo kilpos pusę, ir kaip vėl išlįsti į
„Pankilpikono“ mašiną Kolo tvirtovėje. Skambėjo labai painiai, ta­
čiau Bentamas užtikrino, kad kelias neilgas ir aiškiai sužymėtas. Kad
jau tikrai nepasiklystumėm, jis pasiųsiantis savo padėjėją, kad mus
palydėtų. Padėjėjas, atitrauktas nuo mašinos krumpliaračių, stovėjo
niūrus ir tylus, laukdamas, kol mes atsisveikinsim.
Bentamas paspaudė mums rankas.
- Sudie, sėkmės ir ačiū, - tarė jis.
- Kol kas dar nedėkokit, - atsakė Ema.
Padėjėjas atidarė vienas duris ir atsistojo šalia jų.
- Parveskit mano seserį, - pasakė Bentamas. - O kai rasit tuos,
kurie ją ten laiko... - Jis iškėlė pirštinėtą ranką ir sugniaužė kumštį
taip, kad sugirgždėjo oda. - Negailėkit jų.
- Negailėsim, - pažadėjau jam ir žengiau pro duris.

293 -> £ « < $ > -^ 4

 f ekdami paskui padėjėją, įžengėm į kambarį, praėjom pro
■ įprastinius baldus ir per nesančią ketvirtą sieną patekom
į tankią visžalių medžių giraitę. Buvo vidudienis, vėlyvas
ruduo arba ankstyvas pavasaris, oras žvarbus ir atsiduodantis me­
džio dūmais. Mums po kojomis gurgždėjo gerai išmintas takelis, o
vieninteliai kiti garsai buvo paukštelio čiulbesys ir tylus, bet vis gar­
sėjantis krintančio vandens gausmas. Bentamo padėjėjas kalbėjo ne­
daug, o mums nuo to buvo tik geriau; abudu su Ema buvom įsitem­
pę, apimti stipraus jaudulio ir visai neturėjom noro tuščiai plepėti.
Išėję iš miškelio, toliau judėjom taku, einančiu išilgai kalno šlai­
to. Blyškus pilkų akmenų ir sniego lopų kraštovaizdis. Tolumoje lyg
šepečio šeriai styrančios pušys. Bėgom ramia ristele, kad per grei­
tai nepavargtumėm. Po kelių minučių įveikėme posūkį ir atsidūrėm
priešais dundantį krioklį.
Čia laukė vienas Bentamo prižadėtų ženklų. „Eikit ten“, - kuo aiš­
kiausiai buvo parašyta.
- Kur mes? - paklausė Ema.
- Argentinoje, - atsakė padėjėjas.
Paklausėme ženklo ir nuėjome taku, kuris kuo toliau, tuo labiau
darėsi apaugęs medžiais ir krūmais. Brovėmės per brūzgynus pir­
myn, o krioklio gausmas vis tilo ir tilo. Takas baigėsi prie upelio. Nu­
ėjom palei jį kelis šimtus metrų, kol ir šis baigėsi; vanduo tekėjo pro

295
žemą, paparčiais ir samanomis apžėlusią angą į kalno vidų. Padėjėjas
priklaupė ant upelio kranto ir atitraukė žolių uždangą - o tada su­
stingo.

296
 - Kas ten? - sušnibždėjau.
Jis išsitraukė iš už diržo pistoletą ir paleido į angą tris šūvius. Iš
vidaus pasigirdo kraują stingdantis klyksmas, ir į upelį atsirito negy­
va būtybė.
- Kas čia? - paklausiau, spoksodamas į tą gyvį. Buvo matyti vien
kailis ir nagai.
- Nežinau, - atsakė padėjėjas. - Bet jis laukė jūsų.
Nežinojau, kas tai per daiktas: gumbuotas kūnas, aštrios iltys ir
didžiulės išsprogusios akys - net ir jos atrodė apaugusios kailiu. Įdo­
mu, ar jį ten padėjo Kolas - jei kartais numatė brolio sumanymą ir
primėtė po visus kelius į jo „Pankilpikoną“ spąstų.
Kūną nunešė srovė.
- Bentąmas sakė, kad jokių ginklų neturi, - tarė Ema.
- Neturi, - patvirtino padėjėjas. - Šitas priklauso man.
Ema vylingai į jį pažvelgė.
- Na, tai gal galim jį pasiskolinti?
- Ne. - Jis užsikišo ginklą už diržo. Parodė į urvą. - Eikit pro čia
į kitą pusę. O paskui lygiai tuo pačiu keliu, kaip ir atėjom. Tada atsi­
dursi pas padarus.
- O kur būsit jūs?
Jis atsisėdo ant sniego.
- Čia.

298
 Aš atsisukau į Emą, o ji atsisuko į mane; abudu stengėmės nu­
slėpti, kokie pažeidžiami jautėmės. Stengėmės užsiauginti apie širdis
plieno šarvus. Prieš tai, ką galim pamatyti. Prieš tai, ką galim pada­
ryti. Prieš tai, ką mums gali padaryti.
Nusileidau į upelį ir padėjau įbristi Emai. Vanduo buvo žvėriškai
šaltas. Pasilenkęs žvilgtelėjau į urvą ir pamačiau kitame gale blausią
dienos šviesą. Dar vienas perėjimas, iš tamsos į šviesą, pseudogi-
mimas.
Daugiau aštriadančių žvėrių nepasirodė, ir aš pritūpiau. Srovė sū­
kuriuodama užliejo man kojas ir liemenį, taip, kad net kvapą atėmė.
Išgirdau, kaip pakartojusi mano veiksmą už nugaros aiktelėjo Ema, o
tada čiupau už angos krašto ir įsliuogiau į olą.
Paniręsj šaltą, tekantį vandenį, jautiesi taip, lyg visą kūną kas ba­
dytų adatomis. Bet koks skausmas sužadina, o ypač šitoks. Greitai
kapsčiausi akmens tuneliu pirmyn, per slidžius, aštrius akmenis ir
plačias, plokščias iškyšas, vandeniui nuolat skalaujant veidą. Tada
išlindau į lauką ir apsisukau pagelbėti Emai.
Šokom lauk iš ledinio vandens ir apsidairėm. Viskas lygiai kaip ir
anoje pusėje, tik čia nebuvo padėjėjo, tuščių gilzių sniege ir pėdsakų.
Tarsi būtumėm per veidrodį įžengę į jo atspindėtą pasaulį, kuriame
trūko tik kelių detalių.
- Tu mėlynas, - tarė Ema ir ištraukė mane ant kranto. Per visą
kūną perbėgo jos šiluma, ir į sustingusias galūnes sugrįžo gyvybė.
Mes ėjom tiksliai atkartodami kiekvieną žingsnį. Atgal per krū­
mus, į kalniuką, pro krioklį - vis tie patys vaizdai, išskyrus Bentamo
mums pastatytą „Eikit ten“ ženklą. Čia jo nebuvo. Ši kilpa jam ne­
priklausė.
Vėl priėjom giraitę. Nardėm nuo medžio prie medžio, už kiekvie­
no pasislėpdami, kol pasiekėm vietą, kur takelis pasibaigė, pavirto
grindimis, o tada pasirodė ir visas kambarys, pasislėpęs už dviejų su-

---------* - = ---------- 300 - — » --------

sikryžiavusių eglių. Bet šis kambarys skyrėsi nuo Bentamo. Jis atrodė
spartietiškai - nei baldų, nei aguonos raštų ant sienų, - o grindys ir
sienos buvo iš plyno betono. Įžengėm į vidų ir braukdami rankomis
per sienas mėginom tamsoje atrasti duris, kol galiausiai aš apčiuo­
piau mažytę įleistą rankeną.
Prisispaudėm ausimis prie durų, klausydamiesi balsų ar žingsnių.
Girdėjau vien tik neaiškius aidus.
Kuo atsargiausiai šiek tiek pravėriau duris. Tada centimetras po
centimetro iškišau galvą pro plyšį. Už durų ėjo platus, besisukantis
iš akmenų sumūrytas koridorius, švarus kaip ligoninėje ir akinančiai
šviesus, o jo glotniose sienose kaip dantys žiojėjo aukštos, juodos,
kapo duobes primenančios durys - dešimtys jų staigiai sukosi už re­
gėjimo lauko ribų.
Štai ir jis - padarų bokštas. Mums pavyko įsigauti į liūto urvą.

30i
Išgirdau besiartinančius žingsnius. Įtraukiau galvą. Durų uždaryti
nebebuvo kada.
Per plyšį pamačiau, kaip vyrui praeinant šmėkštelėjo balta spalva.
Jis judėjo greitai, apsirengęs laboratorijos chalatu ir nudūręs galvą į
popierių rankoje.
Manęs jis nepastebėjo.
Palaukiau, kol žingsniai pritils, ir prasispraudžiau į koridorių.
Ema atėjo iš paskos ir uždarė duris.
Į kairę ar į dešinę?
Kairėje grindys kilo aukštyn, o dešinėje leidosi žemyn. Anot Ben-
tamo, mes buvom Kolo bokšte, tačiau belaisviai sėdėjo kitur. Reikėjo
išeiti. Vadinasi, žemyn. Žemyn ir į dešinę.
Pasukom į dešinę ir laikydamiesi vidinės sienos ėjom koridoriaus
spirale žemyn. Guminiai mūsų batų padai girgždėjo. Iki tol nebuvau
to pastebėjęs, o šiame tyliame koridoriuje kietomis sienomis nuo
kiekvieno žingsnio krūptelėdavau.
Šiek tiek taip paėjus, staiga Ema įsitempė ir sučiupo mane už krū­
tinės.
Įsiklausėm. Nutilus mūsų pačių žingsniams, išgirdom ir kitus. Jie
buvo priekyje, ir arti. Nulėkėm prie artimiausių durų. Jos prasivėrė
lengvai. Nėrėm į vidų, uždarėm duris ir prisiplojom prie jų nugaromis.
Patalpa buvo apvali - ir sienos, ir lubos. Mes pataikėme į didžiulį,
dešimties metrų pločio, tebetiesiamą nuotekų vamzdį - ir buvom ne
vieni. Kur vamzdis baigėsi ir atsivėrė į lietingą dieną, ant pagal vamz­
džio formą išgaubtų pastolių sėdėjo tuzinas vyrų ir apstulbę žiūrėjo
į mus. Mes sutrukdėme jiems pietus.
- Ei! Kaip jūs čia patekot? - riktelėjo vienas.
- Jie vaikai, - tarė kitas. - Ei, čia jums ne žaidimų aikštelė!

303
 Jie buvo amerikiečiai, ir atrodė, kad nežino, ką apie mus galvoti.
Mes nedrįsome atsiliepti, bijodami, kad padarai neišgirstų, be to, man
buvo neramu, kad ir darbininkų šūksniai gali patraukti jų dėmesį.
- Ar turi tą pirštą? - sukuždėjau Emai. - Dabar visai gera proga
išmėginti.
Taigi, mes parodėm jiems pirštą. Tai reiškia, kad užsidėjom Dul­
kių Motinos kaukes (sušlapusias upelyje, bet vis dar tinkamas nau­
doti), Ema sutrynė mažutį Dulkių Motinos piršto gabalėlį, o tada
mes nuėjom link vyrų ir pamėginom paleisti į juos miltelius. Iš pra­
džių Ema bandė pūsti juos nuo delno, bet jie tik sukdamiesi sukilo
mums apie galvas; man ėmė dilgsėti ir šiek tiek aptirpo veidas. Tada
pabandžiau juos mesti, bet iš to visai nieko neišėjo. Regis, kaip gin­
klas dulkės buvo ne kažin kiek vertos. Dabar jau vamzdžio statyto­
jams ėmė trūkti kantrybė, ir vienas nušoko nuo pastolių, nusiteikęs
pašalinti mus jėga. Ema įsidėjo pirštą atgal ir ranka įžiebė ugnį, ir tik
ūūūūžt! - Emos liepsna užkūrė ore kabančias dulkes ir akimirksniu
pavertė jas dūmais.
- Oooo! - šūktelėjo vyras.
Jis puolė kosėti ir netrukus sukniubo ant žemės, užmigęs giliu
miegu. Kai keletas draugų atbėgo jam padėti, juos irgi parklupdė
migdantis dūmų debesis.
Dabar jau likę darbininkai buvo pikti, išsigandę ir šaukė ant mūsų.
Parskuodėm prie durų, nelaukdami, kol padėtis dar pablogės. Patik­
rinau, ar koridoriuje nieko nėra, ir mudu išlindom lauk.
Uždarius duris, vyrų balsai visiškai nutilo, tarsi būtumėm ne pali­
kę juos kitoje patalpoje, o kažkokiu būdu visai išjungę.

304
 Šiek tiek pabėgom, tada sustojom pasiklausyti žingsnių, pabėgė-
jom, vėl sustojom pasiklausyti; tokiu kapotu ritmu ir leidomės spi­
rale žemyn. Dar du sykius išgirdom ateinant žmones ir pasislėpėm
už durų. Už vienų buvo drėgmės pritvinkusios džiunglės, kuriose
skambėjo beždžionių klykavimai, o kitos vedė į molio trobelę, už ku­
rios driekėsi suplūkta žemė ir stūksojo kalnai.
Grindys išsilygino, koridorius išsitiesino. Už paskutinio posūkio
stovėjo dvigubos durys, o pro jų apačią skverbėsi dienos šviesa.
- Ar neturėtų čia būti daugiau sargybinių? - sunerimęs paklausiau.
Ema truktelėjo pečiais ir linktelėjo į durų pusę, kurios, regis, buvo
vienintelis išėjimas iš bokšto. Jau norėjau jas stumtelėti, bet išgirdau
kitapus balsus. Vyras pasakojo anekdotą. Žodžių negirdėjau, vien tik
neaiškų burbuliavimą, bet tai tikrai buvo anekdotas, nes kai jis baigė,
tuoj nugriaudėjo juokas.
- Jūsų sargybiniai, - kaip padavėjas, patiekiantis įmantrų patie­
kalą, tarė Ema.
Galėjom arba laukti ir tikėtis, kad jie nueis, arba atidaryti duris ir
patys jų imtis. Pastarasis variantas būtų drąsesnis ir greitesnis, todėl
išsikviečiau Naująjį Džeikobą, paaiškinau jam, kad atlaposim duris
ir kausimės, ir paprašiau nieko neaiškinti Senajam Džeikobui, kuris,
aišku, tuoj pultų inkšti ir atsikalbinėti. Kol sutvarkiau tuos reikalus,
Ema jau buvo spėjusi imtis veiksmų.
Tyliai ir greitai ji truktelėjo vienas duris atgal. Priešais rikiavosi
penkios padarų su skirtingomis uniformomis nugaros; visiems prie
diržų kabojo šiuolaikiniai policininkų pistoletai. Jie stovėjo atsipalai­
davę ir nusisukę nuo mūsų. Nė vienas nematė, kaip prasivėrė durys.
Už jų plytėjo vidinis kiemas, apsuptas žemų, į kareivines panašių
pastatų, o tolėliau buvo matyti tvirtovės siena. Dūriau į Emos kišenę,
kurioje gulėjo pirštas; „migdyk“, - vien lūpomis ištariau, turėdamas
omeny, kad protingiausia dabar būtų šiuos padarus išjungti ir nu-

306
tempti į bokšto vidų. Ji suprato; pravėrė duris iki pusės ir ėmė traukti
lauk pirštą. Aš ištiesiau ranką prie dulkių kaukių, užkištų už diržo.
O tada per tvirtovės sieną perskrido kažkoks degantis daiktas,
grakščiu lanku atlėkė link mūsų ir tekštelėjo ant žemės vidury kiemo,
drabstydamas į visas puses varvančius ugnies kamuolius ir žadinda­
mas sargybinius. Du nuėjo pažiūrėti, kas per daiktas čia nutūpė, ir,
kol jie pasilenkę tyrinėjo liepsnojančią masę, per sieną atlėkė dar vie­
nas gabalas ir pataikė į vieną iš jų. Uždegė jį ir parbloškė ant žemės.
(Sprendžiant iš aštraus ir greitai sklindančio kvapo, tai turbūt buvo
benzino ir išmatų mišinys.)
Likę sargybiniai nubėgo jo gesinti. Garsiai užkaukė sirena. Po kelių
sekundžių iš kiemą juosiančių pastatų pradėjo plūsti padarai ir lėkti
prie sienos. Šeronas pradėjo savo apgultį, tebūnie jis palaimintas, ir pa­
čiu laiku. Jei pasiseks, ši diversija leis mums netrukdomiems pašniukš­
tinėti - bent jau kelias minutes. Sunku buvo patikėti, kad padarams
prireiktų daugiau laiko nuvyti saujelei narkomanų su katapultomis.
Išžvalgėm kiemą. Iš trijų pusių jį juosė žemi pastatai, nedaug kuo
vienas nuo kito besiskiriantys. Nebuvo matyti jokių mirksinčių ro­
dyklių ar neoninių iškabų, skelbiančių ymbrynių buvimo vietą. Rei­
kės kaip įmanoma sparčiau ieškoti ir viltis, kad mus lydės sėkmė.
Trys padarai nubėgo prie sienos, palikę kitus du gesinti aplipu­
sio degančiomis išmatomis. Atgręžę mums nugaras, jie voliojo jį ant
žemės.
Aklai išsirinkom pastatą - tą, kuris stovėjo kairėje - ir nubėgom
prie jo durų. Viduje buvo kimšte prikimšta drabužių, sprendžiant iš
vaizdo ir kvapo, padėvėtų. Perbėgom tarp sužymėtų ir surūšiuotų
pakabų su pačiais įvairiausiais drabužiais iš skirtingų laikotarpių ir
kultūrų. Drabužinė visiems atvejams - turbūt bet kuriai padarų in­
filtruotai kilpai. Jdomu, ar ir daktaro Golano kardiganas, kuriuo jis
vilkėdavo per mūsų seansus, anksčiau kabėjo šiame kambaryje.

307
 Bet čia nebuvo nei mūsų draugų, nei ymbrynių, ir mes nukūreni
pro pakabus tolyn, dairydamiesi kelio į kitą pastatą, kuriuo galėtu­
mėm išvengti atviro kiemo.
Bet tokio nebuvo. Teks rizikuoti dar viena ekskursija į lauką.
Grįžom prie durų ir žiūrėjom pro plyšį, kaip vienišas padaras bė­
ga per kiemą, vilkdamasis sargybinio uniformą. Kai tik jis nutolo,
nėrėm lauk.
Iš visų pusių aplink mus krito iš katapultų paleisti objektai. Pri­
trūkę išmatų, Šerono rekrutai pradėjo svaidyti ir kitokius daiktus -
plytas, šiukšles, gyvūnėlių lavonus. Išgirdau, kaip vienas toks svie­
dinys nusileidęs prapliupo ištisa virtine nešvankybių, ir atpažinau
suvytusią, žeme besiridenančią tilto galvą. Jei širdis nebūtų taip pa­
šėlusiai trankiusis, tikriausiai būčiau garsiai nusijuokęs.
Perbėgom per kiemą prie pastato priešingoje pusėje. Durys at­
rodė daug žadančios: sunkios, metalinės - kas nors jas tikrai būtų
saugojęs, jei nebūtų palikęs posto ir nubėgęs prie sienos. Viduje ga­
rantuotai turėjo būti šis tas svarbaus.
Atidarėm jas ir įsmukom į mažą, baltomis plytelėmis išklotą labo­
ratoriją, smarkiai trenkiančią chemikalais. Mano žvilgsnį iš karto pa­
traukė spintelė, pilna kraupių, blizgančių chirurginių instrumentų.
Per sienas skverbėsi žemas gausmas, sklindantis iš skirtingais daž­
niais plakančių mašinų širdžių, ir dar kažkoks garsas...
- Ar girdi? - visa įsitempusi paklausė Ema.
Girdėjau. Tai buvo monotoniškas klegesys, bet jis tikrai ėjo iš
žmogaus lūpų. Kažkas juokėsi.
Mudu suglumę susižvalgėm. Ema padavė man Dulkių Motinos
pirštą ir uždegė rankoje liepsną, o tada abudu užsidėjome kaukes.
Pasiruošę bet kam, kaip tada galvojom, tačiau dabar galiu pasaky­
ti, kad tikrai nebuvom pasirengę tiems siaubo namams, kurie mūsų
laukė.

-------- * — - 308
 Mes žengėm per kambarius, kuriuos man dabar sunku aprašyti,
nes paskui visą laiką stengiausi ištrinti juos iš atminties. Kiekvienas
buvo kraupesnis už ankstesnįjį. Pirmasis buvo nedidelė operacinė,
kurioje stovėjo stalas su dirželiais ir kitokiais tvirtinimo įtaisais. Pa­
lei sieną rikiavosi dubenys skysčiams surinkti. Kitas kambarys buvo
laboratorija su mažytėmis kaukolėmis ir kitokiais kaulais, prijung­
tais prie elektrinių prietaisų ir matuoklių. Ant sienų kabėjo daugybė
nuotraukų, vaizduojančių eksperimentus su gyvūnais. Mes jau ėjom
drebėdami ir dangstydamiesi akis.
Bet pats blogumas dar tik laukė.
Kitoje patalpoje kaip tik vyko tikras eksperimentas. Mudu sutrik-
dėm dvi seseles ir daktarą, atliekančius vaikui kažkokią siaubingą
procedūrą. Seselė laikė jo kojas, o daktaras buvo suėmęs galvą ir šal­
tai žiūrėjo jam į akis.
Atsisukę ir pamatę mus su kaukėmis nuo dulkių ir liepsnojančio­
mis rankomis, jie ėmė šauktis pagalbos, bet nebuvo kam jų išgirsti.
Daktaras šoko prie aštriais instrumentais nukrauto stalo, bet Ema jį
aplenkė, ir po trumpo pasistumdymo jis pasidavė ir iškėlė rankas.
Mes užspeitėm suaugusiuosius į kampą ir pareikalavom išduoti, kur
laikomi belaisviai. Bet jie nepratarė nė žodžio, tad papūtėm į veidus
dulkių, ir jie sudribo ant grindų.
Vaikas buvo apdujęs, bet nesužeistas. Į mūsų beriamus klausi­
mus - „Ar tu sveikas? Ar yra daugiau tokių kaip tu? Kur?“- jis tesu­
gebėjo atsakyti silpnu unkštelėjimu, todėl nusprendėm, kad geriau­
sia bus kol kas jį paslėpti. Suvynioję į paklodę, kad nesušaltų, įkišom
jį į nedidelę spintą, žadėdami sugrįžti pasiimti, ir aš vyliausi, kad šį
pažadą sugebėsim ištesėti.

309
 '
/ ii
 Kitas kambarys buvo platus ir erdvus kaip ligoninės palata. Prie
sienų buvo prirakinta dvidešimt ar daugiau lovų, o prie tų lovų buvo
diržais priveržti ypatingieji, ir suaugę, ir vaikai. Neatrodė, kad bent
vienas turėtų sąmonę. Prie padų adatomis buvo prijungtos žarnelės,
ir per jas į pūsles pamažu tekėjo juodas skystis.
- Juos siurbia, - virpančiu balsu tarė Ema. - Traukia lauk jų sielas.
Nenorėjau pažvelgti į jų veidus, bet reikėjo.
- Atsiliepkit, atsiliepkit, kas jūs? - murmėjau, bėgdamas nuo lo­
vos prie lovos.
Susigėdęs vyliausi, kad tarp šių vargšų nėra mūsų draugų. Kelis
atpažinau: Meliną, mergaitę telekinetę; blyškiuosius brolius, Džo-
elį-ir-Piterį, atskirtus vienas nuo kito, siekiant apsisaugoti nuo dar
vieno destruktyvaus garso smūgio. Nors ir miegojo, jų veidai buvo
perkreipti, raumenys įsitempę, o kumščiai sugniaužti, tarsi abudu
kankintų košmarai.
- Dieve tu mano, - tarė Ema. - Jie priešinasi.
- Tada reikia jiems padėti, - pasakiau ir, nuėjęs prie Melinos lo-
vūgalio, atsargiai ištraukiau jai iš pado adatą. Iš žaizdos išvarvėjo la­
šelis juodo skysčio. Netrukus jos veidas atsipalaidavo.
- Sveiki, - iš kažkurios kitos kambario vietos pasigirdo balsas.
Mes staigiai apsisukom. Kampe sėdėjo vyras grandine surakin­
tomis kojomis. Susirietęs į kamuoliuką suposi ant pirštų galų ir be
šypsenos juokėsi, o jo akys buvo kaip juodo ledo gabaliukai.
Tą jo šaltą juoką ir girdėjom skambant per kelis kambarius.

4— - 314
 - Kur laikomi kiti? - paklausė Ema, atsiklaupusi prieš jį.
- Nagi, visi juk čia ir yra! - atsakė vyras.
- Ne, dar kiti, - paaiškinau. - Juk turi būti daugiau.
Jis vėl nusijuokė, ir iš jo burnos išsiveržė garas - keista, nes pala­
toje šalta nebuvo.
- Patys ant jų stovite, - pasakė vyras.
- Kalbėk žmoniškai! - surikau, netekęs kantrybės. - Neturim lai­
ko tokiems žaidimams!
- Prašau, - maldavo Ema. - Mes ypatingieji. Mes jus išgelbėsim,
bet pirmiausia turim rasti savo ymbrynes. Kuriame pastate jos yra?
Jis labai lėtai pakartojo:
- Patys. Ant. Jų. Stovite. - Kartu su šiais žodžiais jis išleido mums
į veidus ledinio oro gūsį.
Jau norėjau čiupti jį ir papurtyti, bet tada jis pakėlė ranką ir pa­
rodė į kažką mums už nugarų. Apsigręžiau ir pastebėjau plytelėmis
išklotose grindyse paslėptą rankeną.
Ant jų. Tikrąja tų žodžių prasme.
Nubėgom prie rankenos, pasukom ir atvėrėm grindyse dureles. J
tamsą leidosi sraigtiniai laiptai.
- Iš kur mums žinoti, kad jūs sakote teisybę? - paklausė Ema.
- Iš niekur, - atsakė vyras, ir tai buvo gryna teisybė.
- Pabandom, - tariau.
Šiaip ar taip, daugiau nebuvo kur eiti, nebent atgal, iš kur atke-
liavom.
Ema, atrodė, perplyš per pusę - jos žvilgsnis lakstė tarp laiptų ir
lovų. Supratau, ką galvoja, bet ji nieko nesakė - nebuvo kada bėgioti
nuo lovos prie lovos ir visų atjunginėti. Turėsim grįžti pas juos vė­
liau. Kad tik dar būtų pas ką grįžti.

3i6
Ema žengė ant metalinių laiptų ir nusileido į juodą skylę grindyse,
prieš eidamas iš paskos, aš įsmeigiau akis į beprotį ir pridėjau prie
lūpų pirštą. Jis šyptelėjo ir pakartojo mano gestą. Tikiuosi, nuošir­
džiai. Greitai ateis sargybiniai, ir jeigu jis laikys liežuvį už dantų, gal
jie neieškos čia apačioje. Palipau laiptais žemyn ir uždariau paskui
save dureles.
Abudu su Ema susiglaudę sutūpėm ant mažo skersmens sraigti­
nių laiptų viršuje ir pažvelgėm į apačią. Mūsų akys ne iš karto per­
siorientavo nuo šviesios palatos viršuje prie šio beveik visai tamsaus
požemio, sumūryto iš netašytų akmenų.
Ji čiupo mane už rankos ir sušnabždėjo į ausį:
- Kameros.
Ji parodė pirštu. Pamažu šiaip taip jas įžiūrėjau: kalėjimo kameros
grotas.
Nutykinom laiptais žemyn. Vaizdas ėmė ryškėti: mes atsidūrėme
ilgame požeminiame koridoriuje su vienutėmis, ir nors nežinojom,
kas jų viduj, man suspurdėjo širdis. Štai ji. Vieta, kurią ir tikėjomės
rasti.
Tada koridoriuje staiga pasigirdo sunkaus bato kaukštelėjimas.
Man žaibiškai sukilo adrenalinas. Su šautuvu ant peties ir pistoletu
už diržo patruliavo sargybinis. Kol kas jis mūsų nematė, tačiau tuoj
išvys, jau bet kurią akimirką. Mes buvom per toli nuo durelių, kad
pabėgtumėm atgal, ir per toli nuo žemės, kad galėtumėm lengvai nu­
šokti ir užpulti jį, tad susigūžėm ir atsitraukėm, tikėdamiesi, kad laibi
turėklai mus užstos.
Aišku, kad neužstos. Tupėjom beveik jo akių lygyje. Jis buvo už
dvidešimties žingsnių, dabar jau už penkiolikos. Reikėjo ko nors imtis.
Ir ėmiausi.

--317 --
 Atsistojau ir nulipau laiptais žemyn. Žinoma, jis iš karto mane
pastebėjo, bet, nespėjus jam gerai įsižiūrėti, aš pradėjau kalbėti. Gar­
siai ir valdingai jį užsipuoliau:
- Ar negirdėjai aliarmo? Kodėl tu ne prie sienos?
Kai jis suvokė, kad nesu vienas iš tų, kurie gali jam įsakinėti, aš
jau buvau spėjęs nusileisti ant grindų, o kai jis ėmė siekti ginklo, jau
buvau įveikęs pusę atstumo iki jo ir toliau lėkiau kaip centro puolėjas
futbolo aikštėje. Įsirėžiau į jį petimi kaip tik tuo momentu, kai jis nu­
spaudė gaiduką. Ginklas driokstelėjo, o kulka nuskriejo rikošetu už
manęs. Abudu išsitėškėm ant žemės. Padariau klaidą, mėgindamas
vienu metu ir sutrukdyti jam paleisti dar vieną šūvį, ir duoti piršto, -
dabar jau aš jį nešiausi, - kuris buvo giliai nugrūstas į dešinę kišenę.
Abiem darbams man pritrūko galūnių, tad jis nusimetė mane ir atsi­
stojo. Mam tikrai būtų buvęs galas, jei jis nebūtų pamatęs su liepsna
rankoje atlekiančios Emos ir nusitaikęs į ją.
Jis spėjo paleisti vieną šūvį, bet šis buvo karštligiškas, kulka nuskri­
do per aukštai, ir to man pakako, kad atsistočiau ant kojų ir iš naujo jį
užpulčiau. Sugriebiau jį už liemens, tada abu nusiritom ant grindų, ir
jis nugara tėškėsi į vienos kameros grotas. Tada jis man alkūne stipriai
liuobė į veidą - aš apsisukau ir išsitiesiau ant žemės. Jis jau kėlė gin­
klą, o ir Ema, ir aš buvom per toli, kad galėtumėm jį sulaikyti.
Staiga iš tamsos pro grotas išniro pora galingų rankų ir griebė
sargybinį už plaukų. Jo galva stipriai atšoko ir lyg varpelis dzingtelėjo
į grotas.
Sargybinis kaip maišas susmuko ant grindų. O į kameros priekį
išėjo Bronvina, prisispaudė veidu prie grotų ir nusišypsojo.
- Ponaiti Džeikobai! Panele Ema!
Dar niekad taip nesidžiaugiau ką nors išvydęs. Didelės geraširdiš­
kos akys, tvirtas smakras, ilgi rudi plaukai - tai tikrai buvo Bronvina!
Mes įkišom pro grotas rankas ir kaip sugebėdami ją apkabinom, o
nuo susijaudinimo ir palengvėjimo vos galėjom kalbėti.

---- 318 ----- = -*----

 - Bronvina, Bronvina, - sunkiai alsuodama kartojo Ema, - ar čia
tikrai tu?
- O čia tikrai jūs, panele? - tarė Bronvina. - Mes šitiek meldė­
mės, ak, aš taip jaudinausi, kad padarai nebūtų jūsų pagavę...
Bronvina taip smarkiai spaudė mus prie grotų, jau atrodė, kad
sprogsiu. Grotos buvo storos kaip plytos ir padarytos iš kažko tvir­
tesnio už geležį, o tik tai, kaip tada supratau, ir neleido Bronvinai
ištrūkti iš savo vienutės.
- Nebegaliu... kvėpuoti, - sudejavo Ema, o tada Bronvina atsipra­
šė ir mudu paleido.
Dabar, kai jau galėjau geriau į ją įsižiūrėti, pastebėjau ant Bronvi-
nos skruosto mėlynę ir juodą dėmę ant palaidinės šono, kuri galėjo
būti kraujas.
- Ką jie tau padarė? - paklausiau.
- Nieko rimto, - atsakė ji, - nors grasinimų buvo.
- O kiti? - vėl sunerimusi paklausė Ema. - Kur visi kiti?
- Čia! - nuskambėjo balsas iš koridoriaus galo.
- Štai čia! - pasigirdo dar vienas.
Tada mes atsisukom ir išvydom, prisiplojusius prie grotų, savo
draugų veidus. Štai jie visi: Horacijus ir Enochas, Hjugas ir Klerė,
Oliva, tiesianti į mus rankas nuo savo kameros viršaus, nugara atsi­
rėmusi į lubas; visi ten buvo, visi gyvi ir sveiki, išskyrus vargšę Fio-
ną - nukritusią nuo skardžio panelės Vren žvėryne. Bet dabar nega­
lėjom leisti sau tokios prabangos kaip gedėjimas.
- Ak, ačiū paukščiams, nuostabiesiems mūsų paukščiams! - su­
šuko Ema, bėgdama prie Olivos ir tiesdama į ją rankas. - Neįsivaiz­
duojat, kaip mes jaudinomės!
- Jau tikrai ne tiek kiek mes! - iš tolėliau šūktelėjo Hjugas.
- Sakiau jiems, kad ateisit mūsų pasiimti! - vos ne verkdama kal­
bėjo Oliva. - Kartojau ir kartojau jiems, bet Enochas tik išvadino
mane kvaile...

-----319 -> £ < ^ -< = N £ = 7 = — -*----

 - Koks skirtumas, juk jie atėjo! - riktelėjo Enochas. - Ir kur, po
galais-, jūs tiek užtrukot?
- Kaip, vardan Perpleksaus, jūs mus radot? - paklausė Milardas.
Jį vienintelį padarai pasivargino aprengti kalinio drabužiais - dry­
žuotu kombinezonu, su kuriuo jis buvo gerai matomas.
- Viską papasakosim, - tarė Ema, - bet pirmiausia turim surasti
ymbrynes ir ištraukti jus iš^cia!
- Jos kitame kambaryje, - pasakė Hjugas. - Už tų didelių durų!
Koridoriaus gale buvo didžiulės metalinės durys. Tokios, atrodė,
tiktų ir pinigams banke saugoti - arba kiauramėklei sulaikyti.
- Jums reikės rakto, - tarė Bronvina ir parodė į žiedą ant gulinčio
sargybinio diržo. - To didžiojo auksinio. Aš jį stebėjau!
Nuskutau prie sargybinio ir nuplėšiau raktus nuo jo diržo. Taip ir
stovėjau-sustingęs su jais rankoje, o akys lakstė tarp kamerų ir Emos.
- Greičiau išleisk mus lauk! - šūktelėjo Enochas.
- Su kuriuo raktu? - paklausiau. Ant žiedo jų buvo dešimtys, ir
visi vienodi, išskyrus didįjį auksinį.
Emai nukaro žandikaulis.
-Ak.
Greitai ateis ir daugiau sargybinių, o atrakinėdami kiekvieną
vienutę prarastumėm daug brangaus laiko. Todėl nubėgom į kori­
doriaus galą, atrakinom didžiąsias duris ir atidavėm raktus Hjugui,
kurio kamera buvo arčiausiai.
- Išsilaisvink pats ir išlaisvink kitus, - pasakiau jam.
- O tada visi likit čia, kol ateisim jūsų pasiimti, - pridūrė Ema.
- Nieku gyvu! - atkirto Hjugas. - Mes eisim iš paskos!
Nebuvo kada ginčytis - be to, aš paslapčia lengviau atsikvėpiau
tai išgirdęs. Kai šitiek prasikankinom vieni, džiaugiausi, kad pagaliau
galim sulaukti pagalbos.
Mudu su Ema atstūmėm milžiniškas kaip bunkerio duris, pasku­
tinį sykį žvilgtelėjom į draugus ir žengėm vidun.
Kitapus durų driekėsi ilgas stačiakampis kambarys, prikimštas utili-
taristinių baldų ir apšviestas iš viršaus žalsvų fluorescencinių lempų.
Jis kaip įmanydamas stengėsi atrodyti panašus į kontorą, bet manęs
neapmulkino. Sienos buvo izoliuotos putplasčiu nuo garso. Durys
pakankamai storos, kad atlaikytų atominės bombos sprogimą. Jokia
čia kontora.
Girdėjom, kaip kitame patalpos gale kažkas vaikšto, bet vaizdą
užstojo stambi dokumentų spinta. Paliečiau Emos ranką, linktelė­
jau, - eime, - ir mes tyliai pajudėjom į priekį, tikėdamiesi užklupti iš
pasalų tuos, kurie čia buvo.
Prieš akis šmėstelėjo baltas chalatas ir plinkanti vyro galva. Tikrai
ne ymbrynė. Ar jie negirdėjo atsiveriant durų? Ne, negirdėjo, ir tada
suvokiau kodėl: jie klausėsi muzikos. Moteriškas balsas tyliai atliko
banguojančią roko dainą - kažkokią senovišką, girdėtą, bet pavadi­
nimo neatsimenu. Buvo taip keista girdėti ją čia ir dabar.
Slinkom pirmyn - muzikos garso kaip tik pakako mūsų žings­
niams užstelbti - pro stalus, nukrautus popieriais ir žemėlapiais.
Prie sienos pritaisytoje lentynoje buvo šimtai stiklinių menzūrų, ku­
riose sukosi juodas skystis su sidabrinėmis dalelėmis. Stabtelėjęs pa­
mačiau, kad visos jos sužymėtos, mažomis raidėmis užrašyti vardai
tų, kurių sielos buvo į jas supiltos.
Dirstelėję už dokumentų spintos, išvydom prie stalo sėdint vyrą
su laboratorijos chalatu, atsukusį mums nugarą ir vartantį popie­
rius. Jį supo siaubingi anatomijos eksponatai. Nudirta ranka su atvi­
rais raumenimis. Stuburas, pakabintas ant sienos kaip trofėjus. Keli
bekraujai organai, išmėtyti po stalą kaip dėlionės gabalėliai. Vyras
kažką rašė, lingavo galvą ir niūniavo kartu su atlikėja - kažką apie
meilę, kažką apie stebuklus.

---- — 321 -----

 Išlindom iš slėptuvės ir patraukėm prie jo. Prisiminiau, kur bu­
vau girdėjęs tą dainą: pas dantistą, metaliniam įrankiui badant mano
minkštas rausvas dantenas.
„Nes man smagu mylėt tave.“
Dabar jau stovėjom vos už kelių metrų. Ema ištiesė ranką, pasi­
ruošusi įžiebti liepsną. Bet, nespėjus vyro pasiekti, jis kreipėsi į mus:
- Sveikučiai. Aš jūsų laukiau.
To saldžiai glitaus balso niekada nepamiršiu. Kolas.
Su botago kirtį primenančiu garsu Emai iš delnų plykstelėjo
liepsna.
- Sakyk, kur ymbrynės, ir gal pasigailėsiu tavo gyvybės!
Sutrikęs vyras apsisuko su visa kėde. Jį pamatę, sutrikom ir mes
patys: žemiau išpūstų akių jo veidas buvo beformis mėsos gabalas.
Tai buvo ne Kolas, - išvis net ne padaras, - ir tikrai ne jis ką tik
prabilo. Šio žmogaus lūpos buvo sulydytos. Vienoje rankoje jis laikė
mechaninį pieštuką, o kitoje - mažą pultelį. Prie chalato buvo pri­
segta kortelė su vardu.
„Vorenas“.
- Nagi, juk neskriausit vargšelio Voreno, a? - vėl Kolo balsas,
sklindantis iš tos pačios vietos kaip ir muzika: iš garsiakalbio sieno­
je. - Nors didelio nuostolio nebūtų. Jis tik mano praktikantas.
Vorenas susigūžė savo kėdėje su ratukais, baugščiai žiūrėdamas į
liepsną Emos rankoje.
- Kur tu? - šūktelėjo Ema, dairydamasi aplinkui.
- Koks skirtumas! - per garsiakalbį tarė Kolas. - Svarbu tai, kad
patys pas mane atėjot. Džiaugiuosi! Taip kur kas paprasčiau, negu
gaudyti jus.
- Čionai jau traukia visa armija ypatingųjų! - blefavo Ema. - Bū­
relis prie jūsų vartų tėra ieties smaigalys! Sakyk, kur ymbrynės, ir
galbūt išspręsim viską taikiai!

323
 - Armija! - nusijuokė Kolas. - Visame Londone nėra tiek kovai
tinkančių ypatingųjų, kad išeitų gaisrininkų brigada, jau nekalbant
apie armiją. O dėl jūsų apgailėtinų ymbrynių - tie tušti grasinimai
visai nereikalingi; mielu noru jums jas parodysiu. Vorėnai, ar nebū­
tum toks malonus?
Vorenas spustelėjo mygtuką, ir šone šnypšdamas pasislinko ga­
balas sienos. Už jo buvo antra siena iš storo stiklo, už kurio atsivėrė
erdvus šešėlių apgaubtas kambarys.
Prisispaudėme prie stiklo, prisidengę delnais akis, kad geriau ma-
tytumėm. Pamažu išryškėjo apleistą rūsį primenanti erdvė, užgrioz­
dinta baldais, sunkiomis užuolaidomis, žmonių figūromis keistomis
pozomis, daugelis kurių, kaip ir atsarginės dalys ant Voreno stalo,
atrodo, huvo nudirtos.
Dieve mano, ką jis joms padarė...
Mano akys nardė po kambarį, o širdis daužėsi.
- Ten panelė Glasbil, stiklo snapas! - sušuko Ema, o tada ir aš
ją pamačiau. Ji sėdėjo pasisukusi šonu ant kėdės, vyriško sudėjimo,
plokščiaveidė, su tobulai simetriškomis kasomis, krintančiomis abi­
pus galvos. Mes trankėm stiklą ir šaukėm ją, bet ji tik spoksojo ne­
matančiom akim ir į mus nereagavo.

324
 - Ką tu jai padarei? - surikau. - Kodėl ji neatsako?
- Iš jos buvo paimta šiek tiek sielos, - paaiškino Kolas. - Tai at­
bukina smegenis.
- Tu šūdžiau! - sušuko Ema ir tvojo į stiklą. - Tu beširdi, niek­
šingas, bailus...
- Oi, nurimk, - nutraukė ją Kolas. - Paėmiau tik truputį jos sie­
los, o visos kitos jūsų auklės kuo puikiausios sveikatos, tegu ir ne
pačios geriausios nuotaikos.
Įsijungė palubėje įtaisyta lempa ir ryškiai apšvietė sujauktą kam­
barį, o tada tapo aišku, kad dauguma figūrų tėra manekenai ar ana­
tominiai modeliai, išstatyti kaip statulos, su visom sausgyslėm ir išsi­
pūtusiais raumenimis. Bet tarp jų, užkimštomis burnomis ir pririšti
prie kėdžių ir medinių stulpų, muistėsi ir markstėsi nuo netikėtos
šviesos tikri, gyvi žmonės. Moterys. Aštuonios, dešimt - nebuvo ka­
da visų suskaičiuoti, - dauguma pagyvenusios, susitaršiusios, bet vis
tiek oriai atrodančios.
Mūsų ymbrynės.
- Džeikobai, tai jos! - sušuko Ema. - Ar matai panelę...
Šviesa išsijungė, mums taip ir nespėjus surasti panelės Peregrines,
o mano akys, atpratusios nuo tamsos, už stiklo nieko nebeįžiūrėjo.
- Irji tenai, - nusižiovavo Kolas. - Jūsų pamaldusis paukštis, jūsų
auklė...
- Tavo sesuo, - iškošiau, vildamasis, kad nors kiek žmogiškumo
prasiskverbs į jį.
- Visai nenorėčiau jos žudyti, - tarė jis, - o tikriausiai taip ir ne­
darysiu - jeigu duosit tai, ko noriu.
- O ko gi tu nori? - paklausiau, atsitraukdamas nuo stiklo.
- Nieko ypatingo, - ramiai atsakė jis. - Tik šiek tiek tavo sielos.
- Ką! - suurzgė Ema.
Aš garsiai nusijuokiau.

-----<r 326
 - Na, na, išklausyk manęs! - puolė raminti Kolas. - Man net ne­
reikia jos visos. Vos lašelio. Dar mažiau, nei paėmiau iš panelės Glas-
bil. Tiesa, kurį laiką pabūsi truputį apdujęs, bet po kelių dienų visi
tavo sugebėjimai atsigaus.
- Tau reikia mano sielos, nes manai, kad ji padės tau pasinaudoti
Biblioteka, - pasakiau. - Ir susišluoti visą tą galią.
- Matau, kad pasišnekėjai su mano broliu, - atsakė Kolas. - Nėra
ko slėpti: aš tai jau beveik pasiekiau. Visą gyvenimą ieškojau ir paga­
liau suradau Abatoną, o ymbrynės - šis tobulas ymbrynių rinkinys -
atrakino man jos duris. Ak, tačiau tik tada sužinojau, kad man rei­
kės dar vieno komponento. Ypatingojo su labai nepaprastu talentu,
nedažnai pasitaikančiu šių dienų pasaulyje. Jau bijojau, kad niekada
jo nerasiu, bet tada supratau, kad gali tikti vieno tokio ypatingojo
anūkas, o šias ymbrynės, kurios antraip jau būtų man bevertės, galė­
čiau panaudoti kaip jauką. Ir pavyko! Aš tikrai manau, kad tai lemtis,
vaikine. Tu ir aš, mudu kartu įeisim į ypatingųjų istoriją.
- Niekur mes kartu neisim, - atšoviau. - Jei tu įgysi tokią galią,
padarysi pasaulį pragaru.
- Tu manęs nesupranti, - toliau kalbėjo jis. - Ir nieko keisto; dau­
guma manęs nesupranta. Taip, aš turėjau padaryti pasaulį pragaru
tiems, kas stojo man skersai kelio, bet dabar, kai jau beveik pasiekiau
savo tikslą, aš pasirengęs būti dosnus. Kilniaširdis. Atlaidus.
Kolui kalbant, fone tebeskambėjo muzika, ir dabar iš garsiakal­
bių sklido ramus instrumentinis kūrinys, taip nederantis prie mano
siaubo ir panikos, kad net šaltis per nugarą nuėjo.
- Pagaliau gyvensim taikiai ir harmoningai, - maloniu ir už­
tikrintu balsu kalbėjo jis, - o aš būsiu jūsų karalius, jūsų dievas.
Tai natūrali ypatingųjų pasaulio hierarchija. Mums niekada nepri­
klausė gyventi šitaip, decentralizuotiems ir bejėgiams. Valdomiems
moterų. Kai aš perimsiu valdžią, daugiau nebus jokių slapstymųsi.

327
Daugiau netupėsim išsigandę po ymbrynių sijonais. Mūsų, kaip
ypatingųjų, teisėta vieta yra žmonių stalo priekyje. Mes valdysim
žemę ir visus jos žmones. Mums galų gale atiteks teisėtas mūsų pa­
likimas!
- Jei manai, kad mes kaip nors prie to prisidėsim, - atrėžė Ema, -
tai tu visai kvanktelėjai.
- Iš tavęs nieko kito ir nesitikėjau, mergaite, - tarė Kolas. - Tu
kaip ir visi ymbrynių užauginti ypatingieji: nei ambicijų, nei proto,
vien tik teisių reikalavimas. Patylėk, nes aš kalbu su vyru.
Emos veidas pasidarė toks pat raudonas kaip ir liepsna jos ran­
koje.
- Greičiau sakyk, ko nori, - griežtai tariau, galvodamas apie sar­
gybinius, kurie turbūt jau buvo pakeliui, ir mūsų draugus, besikrapš­
tančius su raktais koridoriuje.
- Štai mano pasiūlymas, - pasakė Kolas. - Leisk mano specialis­
tams atlikti su tavimi reikalingą procedūrą, ir kai gausiu tai, ko man
reikia, paleisiu tave ir tavo draugus - ir jūsų ymbrynes. Šiaip ar taip,
jos jau nebekels man jokio pavojaus.
- O jei nesutiksiu?
- Jei neleisi man paimti tavo sielos paprastai ir neskausmingai,
tai su malonumu padarys mano kiaurymės. Tačiau jos nepasižymi
švelnumu, ir kai baigs su tavimi, neišvengiamai pereis prie jūsų ym­
brynių, ir bijau, kad niekaip nepajėgsiu jų sulaikyti. Taigi matai, kad
aš vis tiek gausiu tai, ko noriu.
- Nieko tau neišdegs, - pasakė Ema.
- Ar kalbi apie tą mažytį vaikino pasirodymą? Girdėjau, kad jam
pavyko suvaldyti vieną kiaurymę, bet ar susidorosi su dviem iš kar­
to? Trimis, penkiom?
- Nors ir su tūkstančiu, - atkirtau, stengdamasis, kad nesudre­
bėtų balsas.

328
 - Šitai aš su malonumu pažiūrėčiau, - tarė Kolas. - Ar tai supras­
ti kaip galutinį tavo atsakymą?
- Suprask kaip tik nori, - atsakiau. - Aš tau nepadėsiu.
- Ak, puikumėlis, - tarė Kolas. - Taip bus kur kas smagiau!
Girdėjom, kaip Kolas juokiasi per garsiakalbį, o tada išsigandęs
pašokau nuo garsaus skambučio.
- Ir ką tu dabar padarei? - pasakė Ema.
Tada man aštriai nudiegė papilvėje, ir Kolui nebereikėjo daugiau
nieko aiškinti, aš ir taip puikiausiai įsivaizdavau, kas vyksta: į tunelį
po kambariu su ymbrynėmis iš pastatų komplekso gelmių buvo iš­
leista kiaurymė. Ji artėjo, lipo aukštyn link grotelių, kurios kaip tik
džergždamos atsidarė. Ji tuoj atsidurs pas ymbrynes.
- Jis siunčia į viršų kiaurymę! - sušukau. - Ji keliauja į tą kambarį!
- Pradėsim tik su viena kiauryme, - pasakė Kolas. - Jei suturėsi
ją, gal supažindinsiu ir su jos draugėmis.
Aš ėmiau daužyti stiklą.
- Įleisk mus!
- Su malonumu, - atsiliepė Kolas. - Vorėnai?
Vorenas spustelėjo pultelyje mygtuką. Stiklinėje sienoje prasivėrė
durų dydžio stačiakampis.
- Einu! - pasakiau Emai. - Tu lik čia ir saugok jį!
- Jei ten panelė Peregrine, tai ir aš einu.
Buvo aišku, kad ginčytis beprasmiška.
- Tada pasiimsim jį kartu, - tariau.
Vorenas pabandė sprukti, bet Ema sučiupo jį už chalato nugaros.
Įbėgau pro duris į tamsų, sujauktą kambarį, o iš paskos su besi­
muistančiu beburniu praktikantu atėjo ir Ema.
Išgirdau, kaip už nugaros trinkteli stiklinės durys.
Ema nusikeikė.
Aš atsigręžiau.
Anapus durų ant grindų gulėjo pultelis. Mes likom įkalinti.

----329
Prabuvom kambaryje vos kelias sekundes, o praktikantas jau spėjo
išsirangyti iš Emos gniaužtų ir nusiristi į tamsą. Ema šoko vytis, bet
aš ją sulaikiau - jis mums nesvarbus. Svarbi dabar buvo kiaurymė,
jau beveik išlindusi iš savo skylės į kambarį.
Ji buvo išbadėjusi. Jutau jos žvėrišką alkį, tarsi jis būtų mano pa­
ties. Tuoj ji pradės doroti ymbrynes, nebent mes ją sulaikytumėm.
Nebent aš ją sulaikyčiau. Tačiau pirmiausia man reikės ją surasti, o
kambaryje, pilname šlamšto ir šešėlių, iš mano gebėjimo regėti kiau­
rymes ne kažin kiek naudos.
Paprašiau Emos duoti daugiau šviesos. Ji kiek galėdama sustipri­
no liepsnas savo rankose, bet atrodė, kad nuo to tik pailgėjo šešėliai.
Norėdamas ją apsaugoti, liepiau stovėti prie durų. Ji nesutiko.
- Eisim kartu, - tarė ji.
- Tada eik kartu man už nugaros. Kaip reikiant už nugaros.
Bent jau šitiek ji prižadėjo. Praėjau pro sustingusią panelę Glasbil
gilyn į kambarį, o Ema žengė kelis žingsnius atsilikusi ir iškėlusi vie­
ną ranką aukštai virš galvos švietė kelią. Kiek įžiūrėjom, visur mėtėsi
žmonių kūno dalys, o pats kambarys buvo panašus į karo lauko ligo­
ninę, tik be kraujo.
Užkliuvau koja už rankos. Ji dusliai suskambėjo ir sukdamasi nu­
lėkė - gipsinė. Štai ant stalo liemuo. Štai galva stiklainyje su skysčiu,
išpūstom akim ir plačiai pražiota burna, beveik garantuotai tikra,
tačiau ne paties naujausio derliaus. Čia, regis, buvo Kolo laboratori­
ja, kankinimų kamera ir sandėlis viename. Jis, kaip ir jo brolis, buvo
keistų ir šiurpių daiktų kolekcininkas - tačiau Bentamas buvo pe­
dantas iki kaulų smegenų, o Kolui verkiant reikėjo tarnaitės.
- Sveiki atvykę į kiaurymių žaidimų aikštelę, - per kambarį nu­
sirito sustiprintas Kolo balsas. - Čia mes atliekame su jomis ekspe-

— «— 33o — =-*—
rimentus, maitiname jas, stebime, kaip jos apdoroja maistą. Įdomu,
kurią tavo dalį jos suės pirmiausia? Kai kurios kiaurymės pradeda
nuo akių... tokia smagi užkandėlė...
Užkliuvau už vieno kūno, ir jis cyptelėjo. Pažvelgiau žemyn ir pa­
mačiau paklaikusiomis akimis į mane spoksantį mirtinai išsigandusį
pagyvenusios moters veidą - tai buvo man nepažįstama ymbrynė.
Nesustodamas pasilenkiau ir sužnibždėjau: „Nebijokit, mes jus iš čia
ištrauksim“; tačiau ne, pamaniau, neištrauksim; šis siluetų ir pamėk­
liškų šešėlių chaosas ir taps mūsų kapu - vėl Senasis Džeikobas, vėl
tos niūrios pranašystės, ir niekaip jo nenutildysi.
Išgirdau, kaip giliau kambaryje kažkas pasislinko, o netrukus au­
sis pasiekė ir šliurpiantis kiauramėklės alsavimas. Ji jau tarp mūsų.
Nusitaikiau į ją ir puoliau bėgti - klupdamas, griūdamas ir vėl stoda­
masis; Ema irgi bėgo, šaukdama: „Greičiau, Džeikobai!“
Kolas mėgdžiojo ją per garsiakalbį:
- Greičiau, Džeikobai!
Jis pagarsino muziką: džiugią, energingą, pašėlusią.
Prabėgom pro dar tris, keturias surištas ir besimuistančias ym-
brynes, kol galiausiai ją pamačiau.
Netekęs žado sustojau, o smegenys niekaip negalėjo įsisąmoninti
jos dydžio. Kiaurymė buvo milžinė - keliomis galvomis aukštesnė už
tą, kurią prisijaukinau, nors buvo susikūprinusi, galva beveik rėmėsi
į lubas. Ji stovėjo už šešių metrų, plačiai pražiojusi nasrus ir plaiksty-
damasi liežuviais. Ema klupdama sustojo per metrą priešais mane ir
atkišo ranką, rodydama į kažką ir tuo pat metu degdama ugnį.
- Štai! Žiūrėk!
Ne į kiaurymę ji, žinoma, rodė, o į tai, link ko ji judėjo: aukštyn
kojom pakabinta ant virvės, kaip kokia jautienos šoninė, sukiojosi
moteris, o jai ant galvos buvo užkritę juodi sijonai. Net ir šitokią, net
ir tamsoje aš ją atpažinau - tai buvo panelė Vren.
 Edisonas kabojo šalia. Abiem buvo užkištos burnos ir abudu
muistėsi, vos už metro nuo kiauramėklės, kurios liežuviai jau tie­
sėsi link jų, vyniojosi apie panelės Vren pečius ir traukė ją prie
nasrų.
- STOK! - surikau, pirma angliškai, o tada gergždžiančia, kiaury­
mei suprantama kalba. Vėl sušukau, tada dar sykį, ir ji visgi sustojo -
nors ne todėl, kad būčiau ją suvaldęs, o dėl to, kad staiga tapau kur
kas įdomesniu grobiu.
Ji paleido ymbrynę, ir ši ėmė suptis kaip švytuoklė. Kiaurymė at­
suko liežuvius į mane.
- Aš nuviliosiu kiaurymę, o tu nupjauk panelės Vren virvę, -
pasakiau.
Ėjau tolyn nuo panelės Vren ir nesustodamas kalbėjau su kiaury­
me, tikėdamasis nuvilioti ją nuo ymbrynės ir priversti sutelkti dėme­
sį į mane.
- Užsičiaupk. Tūpk. Gulk.
Ji nusisuko nuo panelės Vren, - gerai, gerai, - o kai ėmiau trauktis
atatupstas, žengė link manęs.
Taip. Gerai. O kas toliau?
Rankos pačios sulindo į kišenes. Vienoje gulėjo Dulkių Motinos
piršto likutis. Kitoje buvo paslaptis - flakonas ambrozijos, nukniauk­
tas iš ano kambario Emai nematant. Paėmiau jį tą trumpą akimirką,
kai buvau praradęs pasitikėjimą savimi. O jeigu pats nesusidorosiu?
O jeigu reikės pastiprinimo?
- Tūpk, - įsakiau. - Sustok.
Kiaurymė pliekė į mane vienu savo liežuviu. Aš nėriau už mane­
keno, ir liežuvis apsivijo jį vietoj manęs, pakėlė ir šveitė į sieną, taip,
kad šis subyrėjo.
Išsisukau ir nuo antro liežuvio. Susitrenkiau blauzdas į parverstą
kėdę. Liežuvis pliaukštelėjo per grindis, kur aš ką tik stovėjau. Kol

■ •< 332
kas kiaurymė su manimi tik žaidė, bet greitai ji užpuls iš rimtųjų.
Reikėjo ką nors daryti, ir tie „kas nors“buvo du.
Flakonas ir pirštas.
Šios kiaurymės aš tikrai nesuvaldysiu be pastiprinimo, kurį man
galėtų suteikti ambrės porcija. Tuo tarpu Dulkių Motinos piršto mil­
telių tolyn nuo savęs nepaleisiu, be to, ir kaukę pamečiau. Jei mė­
ginsiu juos naudoti, tik pats užmigsiu; šis ginklas dabar buvo ne tik
bevertis, bet ir pavojingas.
Dar vienam liežuviui plojus į žemę greta, aš palindau po stalu ir
išsitraukiau iš kišenės flakoną. Vos atkimšau drebančiom rankom.
Ar jis padarys iš manęs didvyrį, ar vergą? Ir kas blogiau - būti narko­
manu ir vergu ar negyvam kiaurymės pilve?
Tada stalas buvo nuplėštas, ir aš likau be priedangos. Pašokau ant
kojų. „Stok, stok“, - rėkiau, mažais šuoliukais traukdamasis atgal nuo
kiaurymės liežuvių, kurie pralėkdavo vos per centimetrus nuo manęs.
Nugara atsitrenkiau į sieną. Trauktis nebebuvo kur.
Gavau smūgį į pilvą, o tada man trenkęs liežuvis išsivyniojo ir
nusitaikė griebti už kaklo. Reikėjo bėgti, bet buvau apsvaigęs, susi­
rietęs ir netekęs žado. Tada išgirdau piktą urzgimą - jis sklido ne iš
kiaurymės - ir narsų, skardų lojimą.
Edisonas.
Staiga mano kaklo siekęs liežuvis tarsi užgautas sustingo ir atsi­
traukė. Šuo, tasai mažas narsus bokseris, jam įkando. Girdėjau, kaip
jis urzgė ir inkštė, pradėdamas kovą su dvidešimt kartų už save di­
desniu nematomu gyviu.
Nugara remdamasis į sieną nuslydau ant žemės, o plaučiai vėl
prisipildė oro. Iškėliau flakoną, dabar jau tvirtai pasiryžęs. Įsitikinęs,
kad be jo neturiu jokių vilčių. Ištraukiau kamštį, pakėliau buteliuką
virš akių ir atlošiau galvą.
Ir tada išgirdau savo vardą.

333
 - Džeikobai, - kažkas tyliai pasakė tamsoje, vos už poros metrų.
Atsigręžiau ir pamačiau ant grindų, vidury kūno dalių krūvos,
gulinčią panelę Peregrinę. Ji buvo nusėta mėlynių, surišta ir sunkiai
prakalbėjo, apsvaigusi nuo skausmo arba narkotikų, tačiau ji buvo
čia ir žvelgė į mane tomis veriančiomis žaliomis akimis.
- Sustok, - tyliai ištarė ji. - Padėk jį.
Jos balsas vos buvo girdėti.
- Panele Peregrine!
Nuleidau flakoną, užkimšau ir pasiremdamas rankomis nušliau­
žiau pas ją. Pas antrąją savo motiną, šią ypatingųjų šventąją. Kritusią,
sužeistą. Gal net mirštančią.
- Tik patvirtinkit, kad jums viskas gerai, - pasakiau.
- Padėk jį šalin, - tarė ji. - Tau jis nereikalingas.
- Reikalingas. Aš ne toks kaip jis.
Abudu supratom, ką turiu omeny: savo senelį.
- Tikrai esi, - tarė ji. - Viskas, ko tau reikia, jau yra tavyje. Padėk
jį šalin ir geriau imk šitą.
Galva ji parodė į kažką, kas gulėjo tarp mūsų: medinį strypą nu­
skeltu galu iš sulaužytos kėdės.
- Ne. To nepakaks.
- Pakaks, - tikino ji mane. - Tik taikykis į akis.
- Neišeis, - pasakiau, bet vis tiek paklausiau. Padėjau flakoną ir
paėmiau strypą.
- Šaunuolis, - sušnabždėjo ji. - O dabar eik ir padaryk su juo ką
nors baisaus.
- Gerai, - atsakiau, ir ji nusišypsojo, vėl nuleisdama galvą ant
grindų.
Atsistojau, dabar jau pasiryžęs, ir stipriai suspaudžiau medinį
strypą. Kitame kambario gale Edisonas, įsikandęs į vieną iš kiau­
rymės liežuvių, jojo ant jo kaip kaubojus, drąsiai laikėsi įsikibęs ir

---- - — 334 ------- »

nepaleido, nors kiaurymė švaistė jį į visas puses. Ema jau buvo nu­
pjovusi panelės Vren virvę ir saugojo ją, aklai mosikuodama liepsno­
jančiomis rankomis.
Kiaurymė tėškė Edisoną į stulpą, ir šuo ją paleido.
Aš pasileidau link kiaurymės, bėgau, kiek tik kojos nešė, šoki­
nėdamas per visur besimėtančias galūnes. Bet ją labiau traukė prie
Emos, kaip drugį prie liepsnos. Ji jau buvo visai arti, kai sušukau jai,
iš pradžių angliškai - „Ei! Aš čia!“ - o tada kiaurymių kalba: „Ateik,
jei išdrįsi, tu bjaurybe!“
Čiupau pirmą pasitaikiusį daiktą - tai buvo plaštaka - ir mečiau.
Ji atšoko nuo kiaurymės nugaros, ir ši atsisuko į mane.
- Ateik, jei išdrįsi, ateik.
Kurį laiką kiaurymė stovėjo suglumusi, ir to man kaip tik paka­
ko, kad prisiartinčiau nepakliuvęs jai į liežuvius. Bedžiau jai strypu
į krūtinę - vieną, antrą sykį. Ji sureagavo kaip įgelta bitės, - ne dau­
giau, - o tada partrenkė mane liežuviu ant žemės.
- Stok, stok, stok! - šaukiau kiaurymių kalba, beviltiškai steng­
damasis, kad kas nors prasiskverbtų, bet šis gyvis, atrodo, buvo ne­
pramušamas, tarsi paskiepytas nuo bet kokios mano įtaigos. Ir tada
prisiminiau pirštą, tą mažytį kreidos gabaliuką kišenėje. Kaip tik jo
siekiant liežuvis apsisuko apie mane ir iškėlė į orą. Girdėjau, kaip
Ema šaukė kiaurymei, kad nuleistų mane ant žemės; Kolas taip pat.
- Nedrįsk jo suėsti, - per garsiakalbį spiegė jis. - Jis mano!
Jau traukiant iš kišenės Dulkių Motinos pirštą, kiaurymė numetė
mane į savo pražiotus nasrus.
Buvau įkalintas jos burnoje nuo galvos iki krūtinės, dantys laikė
mane suspaudę, jau ėmė smigti į mėsą, o žabtai sparčiai vėrėsi, pasi­
rengę praryti mane gyvą.
Tai bus paskutinis mano žygdarbis. Paskutinė akimirka. Su-
tryniau pirštą į delną ir nugrūdau jį gilyn, ten, kur tikėjausi esant

335
kiaurymės gerklę. Ema ją talžė, degino - o tada, kai dar kiek, ir dan­
tys būtų perkandę mane per pusę, ji pradėjo springti. Svyruodama
ėmė trauktis nuo Emos, nudegusi ir žiaukčiodama, link angos grin­
dyse, iš kurios ir išropojo. Atgal į savo irštvą, kur galės ramiausiai
doroti mane nors ir visą dieną.
Bandžiau ją sustabdyti, mėginau šaukti („Paleisk mane!“), bet ji
kando, ir skausmas buvo toks aštrus, kad man aptemo protas - ir
štai mes jau prie angos, jau leidžiamės žemyn. Pilna burna ji net ne­
sugebėjo įsikibti į atbrailas landoje ir ėmė kristi, kristi ir springti, o
aš kažkodėl vis dar buvau gyvas.
Kai pasiekėm dugną, pasigirdo siaubingas trenksmas, kuris su­
drebino kaulus, suplojo mūsų plaučius ir pakėlė visas skausmą mal­
šinančias dulkes iš kiaurymės gerklės į orą. Kaip snaigės jos leidosi
žemyn, ir aš pradėjau jausti jų poveikį - skausmas nuslopo, o protas
atbuko; tikriausiai tas pats atsitiko ir kiaurymei, nes ji jau beveik vi­
sai manęs nebekando - žandikauliai pamažu atsileido.
Taip mums drauge gulint ir vis labiau smingant į miegus, dar pa­
stebėjau priešais, už banguojančių baltų dalelių, ryškėjant drėgną ir
tamsų tunelį, pilną kaulų. Paskutinis mano matytas dalykas prieš vi­
siškai užvaldant dulkėms buvo tuntas kiaurymių, susikūprinusių ir
smalsiai slenkančių į priekį.

336
 į f \ abudau. O atsižvelgiant į aplinkybes, tai ne toks jau savai-
rne suprantamas dalykas.
Ę Gulėjau kiaurymių urve, o aplinkui drybsojo daugybė
kiauramėklių kūnų. Jos galėjo būti ir negyvos, bet veikiausiai tiesiog
įkvėpė to, kas liko iš Dulkių Motinos piršto, ir rezultatas buvo spa-
gečių pavidalo smirdinti, knarkianti - o daugiausia visai be sąmonės
tįsanti - kiaurymių masė.
Tylomis sukalbėjau Dulkių Motinai padėkos maldelę ir su augan­
čiu nerimu susimąsčiau, kiek laiko jau čia išbuvau. Valandą? Dieną?
Kas nutiko likusiems viršuje?
Reikėjo eiti. Kelios kiaurymės, kaip ir aš, jau kirdo iš miegų, bet
dar buvo apspangusios. Sutelkęs visas jėgas atsistojau. Pasirodo, ma­
no žaizdos nebuvo tokios jau rimtos, o ir kaulai nebuvo baisiai su­
laužyti. Apsisukus galvai susvyravau, o atgavęs pusiausvyrą pradėjau
eiti per susipynusias kiaurymes.
Netyčia įspyriau vienai į galvą. Ji urgzdama pabudo ir atsimerkė.
Aš sustingau pagalvojęs, kad jei bėgsiu, ji vis vien pavys. Atrodo, ji
mane užfiksavo, - bet nei kaip grėsmę, nei kaip maistą, - ir vėl už­
simerkė.
Traukiau toliau, atsargiai dėliodamas kojas, kol kiaurymių kili­
mas liko už nugaros ir aš pasiekiau sieną. Čia tunelis baigėsi. Vienin­
telis išėjimas buvo viršuje: trisdešimties metrų ilgio landa, vedanti

338
aukštyn prie atvirų grotelių ir to užgriozdinto kambario. Joje buvo
atbrailų, tačiau per toli viena nuo kitos; jos buvo skirtos akrobatiš-
kiems kiaurymių liežuviams, o ne žmonių rankoms ar kojoms. Sto­
vėjau ir spoksojau į blyškios šviesos žiedą viršuje, tikėdamasis, kad
jame pasirodys draugiškas veidas, bet pagalbos šauktis nedrįsau.
Netekęs vilties šoktelėjau, graibydamas sieną ir siekdamas pirmo­
sios atbrailos. Kažkaip aš ją pasiekiau. Prisitraukiau. Staiga atsidū­
riau daugiau nei trijų metrų aukštyje. {Ir kaip man taip išėjo?) Vėl
šokau ir pasiekiau kitą atbrailą - o po jos ir dar vieną. Lipau landa
aukštyn - kojos skraidino kūną aukščiau, o rankos siekė toliau, nei
atrodė įmanoma, - kažkokia nesąmonė, - ir štai aš jau viršuje, kišu
galvą lauk ir stumiuosi rankomis į kambarį.
Net labai nepridusau.
Apsidairęs pamačiau Emos ugnį ir nubėgau per užverstą kambarį
jos link. Norėjau šūktelėti, bet niekaip nepavyko suformuoti žodžių.
Nesvarbu - štai ji, kitapus pravirų stiklo durų, kontoroje. Vorenas
buvo šioje pusėje, pririštas prie kėdės, ant kurios prieš tai sėdėjo pa­
nelė Glasbil, o kai priėjau, jis baikščiai sudejavo ir parvirto ant grindų.
Tada pamačiau prie durų jų veidus, įtarius, prisimerkusius, - Emos,
panelės Peregrines, Horacijaus, o jiems už nugarų ir kitų ymbrynių
bei draugų. Visi čia, visi gražūs ir gyvi. Išlaisvinti iš savo vienučių tik
tam, kad vėl būtų įkalinti čia, už bombą atlaikyti galinčių Kolo durų,
apsaugoti nuo padarų (kol kas), bet pakliuvę į spąstus.
Jie atrodė išsigandę, ir kuo labiau artinausi prie stiklo durų, tuo
didesnis buvo jų siaubas.
- Tai aš, - mėginau sakyti, bet žodžiai išsprūdo kažkokie ne tie,
ir mano draugai atšoko.
- Tai aš, Džeikobas!
Bet vietoj anglų kalbos pasigirdo kimus urzgimas, ir šį mėginimą
prabilti palydėjo trys iš burnos išlėkę ilgi, plokšti liežuviai. O tada

Mr 339
išgirdau vieną iš savo draugų - Enochą, tai buvo Enochas, - garsiai
sakant tą baisų dalyką, kurį ir pats ką tik suvokiau:
- Tai kiaurymė!
- Aš ne kiaurymė, - mėginau ištarti, - aš ne kiaurymė.
Bet faktai kalbėjo prieš mane. Kažkaip aš tapau vienu išjų, man
įkando ir pavertė, kaip koks vampyras, saviškiu, arba suėdė, perdir­
bo, reinkarnavo - o dieve o dieve o dieve, negali būti...
Pamėginau ištiesti rankas, parodyti kokį nors ženklą, kuris įtikin­
tų, kad esu žmogus, jei jau burna nepavyko to padaryti, bet į priekį
išlindo ne rankos, o liežuviai.
Atleiskit, atleiskit, aš nė nežinau, kaip šitą daiktą vairuoti.
Ema aklai mostelėjo į mane ranka - ir pataikė. Perliejo staigus ir
aštrus skausmas.
Ir tada pabudau.
Vėl.
Arba tiksliau, nuo netikėto skausmo atsibudau savo paties kū­
ne - savo sužeistame žmogiškame kūne, vis dar gulinčiame tamso­
je, atsipalaidavusiuose miegančios kiaurymės žabtuose. Bet vis tiek
tebebuvau ir kiaurymė viršuje, įtraukianti užgautą liežuvį į burną
ir klibikščiuojanti atgal nuo durų. Kažkaip sugebėjau vienu metu
būti ir savo paties, ir kiaurymės smegenyse, ir dabar supratau, kad
galiu valdyti mus abu - galėjau pakelti ir savo paties, ir kiaurymės
ranką; ir savo, ir kiaurymės galvą; ir visa tai be jokių žodžių, vien
mintimis.
Pats to nesuvokdamas, - net sąmoningai nesistengdamas, - iki
tokio lygio užvaldžiau kiaurymę (regėjau jos akimis, jutau jos oda),
kad kurį laiką net jaučiausi taip, lyg pats būčiau kiaurymė. Bet dabar
skirtumas ėmė aiškėti. Aš buvau klystantis sudaužytas vaikis, gilia­
me požemyje apsuptas mieguistų pabaisų. Jos budo, visos, išskyrus
tą, kuri atnešė mane savo nasruose (į jos organizmą pateko tiek dul-

---- --------- 340 --------

kių, kad galbūt miegos ištisus metus), ir sėdosi, purtydamos iš galū­
nių sąstingį.
Bet neatrodė, kad jos norėtų mane nužudyti. Jos mane stebėjo,
tyliai ir įdėmiai. Susėdusios pusračiu, kaip drausmingi vaikai, pasi­
rengę klausytis pasakos. Laukiančios valdymo signalo.
Išsiritau iš kiaurymės burnos ant žemės. Atsisėsti galėjau, bet at­
sistoti sužeidimai neleido. Tačiau jos stotis valiojo.
Stokit
Aš to neištariau, tiesą sakant, net mintyse. Jausmas buvo toks,
tarsi tiesiog tai daryčiau, tik ne pats. Tai atliko jos - vienuolika kiau-
ramėklių idealiai sinchroniškai atsistojo priešais mane ant kojų.
Žinoma, tai buvo įspūdinga, tačiau aš jutau apimant gilią ramybę.
Atsipalaidavęs pasiekiau tyriausius savo talento klodus. Tasai vie­
nalaikis visų mūsų protų išjungimas ir įjungimas - kolektyvinis
perkrovimas - padėjo pasiekti tam tikrą harmoniją, leidusią man
prisijungti prie pačios savo galių šerdies, o taip pat prie kiaurymių
smegenų, kaip tik tuo momentu, kai jų gynybinės sistemos buvo iš­
jungtos.
Dabar jos buvo mano. Marionetės, kurias galėjau tampyti už ne­
matomų siūlų. Tačiau kiek siekė mano valdžia? Kur buvo ribos? Kiek
galiu kontroliuoti iš karto, kiekvieną atskirai?
Norėdamas išsiaiškinti, pradėjau žaisti.
Kambaryje virš galvos paguldžiau kiaurymę ant grindų.
Ji atsigulė.
Priverčiau stovinčias prieš mane pašokti.
Jos pašoko.
Dabar jos sudarė dvi atskiras grupes: vienai priklausė vienišė
viršuje, o kitai - stovinčios prieš mane. Pamėginau kontroliuoti jas
atskirai, priversti tik kurią vieną pakelti ranką. Tai buvo šiek tiek pa­
našu į vieno kojos piršto judinimą, - sunku, bet įmanoma, - tačiau

----- < - - 341 -------- — —

greitai įgudau. Kuo mažiau sąmoningai stengiausi, tuo sklandžiau
ėjosi. Lengviausiai valdyti jas sekėsi tada, kai pageidaujamą veiksmą
paprasčiausiai įsivaizduodavau.
Pirma nuvariau jas gilyn į tunelį prie kaulų krūvų, o tada įsakiau
paimti liežuviais po kaulą ir tarpusavy jais pasimėtyti: iš pradžių
valdžiau po vieną, tada liepiau mesti dviem iš karto, paskui trims,
keturioms, ir galų gale šį skaičių padidinau iki šešių. Tik tada, kai
įsakiau kiaurymei viršuje atsistoti ir plojant virš galvos pašokinėti,
mėtytojos ėmė nebepagauti kaulų.
Manau, visai nesigirdamas galiu teigti, kad man sekėsi labai gerai.
Tiesiog nuostabiai. Gavęs daugiau laiko pasitreniruoti, tikriausiai
būčiau galėjęs tapti tikru meistru. Būčiau galėjęs žaisti už abi pu­
ses kiaurymių krepšinio varžybose. Būčiau sugebėjęs padaryti taip,
kad jos sušoktų kiekvieną „Gulbių ežero“ vaidmenį. Bet treniruotis
nebuvo kada; turės užtekti ir tiek, kiek mokėjau. Tad išrikiavau jas
visas apie save, liepiau stipriausiajai pasisodinti mane ant sprando ir
prilaikyti liežuviu, ir mano mažytė pabaisų armija patraukė aukštyn
landa į kambarį.

* *

Kambario palubėje įtaisytos lempos buvo įjungtos, ir plieskiančioje

jų šviesoje mačiau, kad čia liko tik manekenai ir modeliai - visos ym-
brynės buvo išlaisvintos. Stiklinės durys į Kolo stebėjimo kambarį
buvo uždarytos. Nuėjau prie jų vienas, liepęs kiaurymėms, išskyrus
tą, ant kurios atjojau, palaukti, o tada šūktelėjau draugams - šįkart
jau savo balsu, angliškai.
- Tai aš! Džeikobas!
Jie subėgo prie durų, o jų veidai ratu apspito Emos.
- Džeikobai! - Jos balsą slopino stiklas. - Tu gyvas!

----* ^ 342 -------- »----

 Bet kai įsižiūrėjo atidžiau, jos veide atsirado nuostaba, tarsi ne­
suvoktų, ką matanti. Aš sėdėjau kiaurymei ant sprando, todėl Emai
atrodė, tarsi kybočiau ore.
- Viskas gerai, - nuraminau. - Aš sėdžiu ant kiaurymės! -
Pliaukštelėjau jai per petį, kad įrodyčiau, jog po manimi tikrai yra
gyvas, tvirtas gyvūnas. - Visiškai ją valdau - kaip ir anas.
Liepiau vienuolikai kiaurymių žengti į priekį ir smarkiai trepsint
pranešti apie save. Mano draugų burnos iš nuostabos suapvalėjo.
- Ar čia tikrai tu? - paklausė Oliva.
- Ir ką reiškia, kad jas valdai? - pasiteiravo Enochas.
- Tau ant marškinių kraujas! - sušuko Bronvina.
Jie pravėrė stiklines duris tik tiek, kad galėtumėm kalbėtis. Papa­
sakojau, kaip nukritau į kiaurymių urvą, kaip manęs vos neperkando
pusiau, kaip užmigau ir paskui atsibudau, turėdamas visą tuziną jų
savo valdžioje. Kad būtų dar vaizdžiau, įsakiau kiaurymėms paimti
Voreną su visa kėde, prie kurios buvo pririštas, ir pamėtyti pirmyn
atgal; kėdei vartantis kūliais ore, vaikai pradėjo šaukti iš džiaugsmo,
o Vorenas ėmė taip vaitoti, kad, atrodė, susivems. Galiausiai liepiau
nuleisti jį ant žemės.
- Jei nebūčiau pamatęs savo akimis, nė už ką nebūčiau patikė­
jęs, - tarė Enochas. - Nors užmušk!
- Tu nepakartojamas! - išgirdau tylų balselį ir pamačiau Klerę.
- Leisk man į tave pasižiūrėti! - šūktelėjau, bet kai priėjau prie
atvirų durų, ji atšlijo. Kad ir kokį įspūdį jiems padarė mano sugebė­
jimai, jokiam ypatingajam nėra lengva įveikti įgimtą kiaurymių bai­
mę - o ir kvapas čia nepadėjo.
- Jos visai nepavojingos, - patikinau. - Garantuoju.
Oliva priėjo prie pat durų.
- Aš nebijau.
- Aš taip pat, - tarė Ema. - Ir aš pirma.

343
 Ji žengė pro duris ir atsistojo priešais mane. Priverčiau kiaurymę
priklaupti, pasilenkiau į šoną kažkaip apkabinti Emos.
- Atsiprašau, bet pats nelabai galiu atsistoti, - pasiteisinau, prisi­
glaudęs prie jos skruosto, užmerktomis akimis braukdamas per jos
švelnius plaukus. To nepakako, bet kol kas daugiau leisti negalėjom.
- Tu sužeistas. - Ji atsitraukė, kad galėtų mane apžiūrėti. - Ištisai
supjaustytas - ir giliai.
- Nieko nejaučiu. Aš visas nuklotas dulkėmis...
- Tuomet gal tau tik numalšintas skausmas, bet nesi išgydytas.
- Dėl to galėsiu ir vėliau jaudintis. Kiek laiko ten išbuvau?
- Kelias valandas, - sukuždėjo ji. - Jau manėm, kad tu žuvęs.
Atsirėmiau kakta į jos kaktą.
- Juk prižadėjau tau, pameni?
- Noriu, kad prižadėtum dar vieną dalyką. Nustoti mane šitaip
bjauriai gąsdinti!
- Pasistengsiu.
- Ne. Prižadėk.
- Kai tik viskas baigsis, prižadėsiu tau, ko tik įsigeisi.
- Šitai aš prisiminsiu, - tarė ji.
Prie durų priėjo panelė Peregrine.
- Judu gal jau ateikit pas mus. Ir prašyčiau palikti tą žvėrį už durų!
- Panele P, - nusistebėjau, - jūs jau ant kojų!
- Taip, aš taisausi, - atsiliepė ji. - Mane išgelbėjo tai, kad vėlai čia
atvykau, ir šioks toks nepotizmas iš mano brolio pusės. Ne visoms
mano draugėms ymbrynėms taip pasisekė.
- Aš visai tavęs negailėjau, sese, - pareiškė dudenantis balsas iš
garsiakalbių - vėl Kolas. - Aš tik taupiau skaniausią kąsnelį pabaigai!
- Tu tai patylėk! - riktelėjo Ema. - Kai mes tave rasim, Džeikobo
kiaurymės patį suės pusryčiams!
Kolas nusijuokė.

----« ^ 344 -------- *----

 - Abejoju, - tarė jis. - Tu stipresnis, nei maniau, vaikine, bet ne­
apsigauk. Jūs apsupti ir neturite kur trauktis. Tik atitolinot tai, kas ne­
išvengiama. Bet jei dabar pasiduosite, galbūt kai kurių ir pasigailėsiu...
Mano įsakymu kiaurymės nurovė liežuviais garsiakalbius ir tėškė
juos į žemę. Į visas puses išlakstė laidai ir kitos dalys, o Kolo balsas
nutilo.
- Kai mes jį rasim, - tarė Enochas, - norėčiau prieš žudant pirma
išlupti nagus. Ar jūs nieko prieš?
- Jei tik prieš tai galėsiu paleisti jam į nosį eskadroną bičių, - pa­
sakė Hjugas.
- Mes taip nedarome, - pasakė panelė Peregrine. - Kai visa tai
baigsis, pagal ymbrynių įstatymus jis bus nuteistas visą likusį savo
nenatūralų gyvenimą dūlėti bausmės kilpoje.
- Ir koks gi čia smagumas? - tarė Enochas.
Panelė Peregrine rūsčiai į jį dėbtelėjo.
Liepiau kiaurymei mane paleisti ir su Emos pagalba nušlubčiojau
pro duris į stebėjimo kambarį. Čia buvo visi mano draugai - išskyrus
Fioną. Palei sienas ir kontoros kėdėse buvo matyti mane stebintys
blyškūs, išsigandę veidai. Ymbrynės.
Bet negalėjau prie jų prieiti, nes kelią užstojo draugai. Jie tiesė į
mane rankas, kurios neleido mano svyruojančiam kūnui pargriūti.
Aš pasidaviau ir leidausi jų apkabinamas. Jau seniai nebuvau jautęs
tokio malonumo. Tada atrisnojo Edisonas, taip oriai, kaip tik galėjo
su dviem sužeistom letenom, ir aš prasibroviau pas jį.
- Jau du sykius tu mane išgelbėjai, - pasakiau, padėjęs ranką ant
jo gauruotos galvos. - Net nežinau, kaip reikės tau atsilyginti.
- Pradžiai galėtum ištraukti mus iš šitos prakeiktos kilpos, - su­
niurzgė jis. - Jau gailiuosi, kad sugalvojau keltis per tą tiltą!
Tie, kas jį išgirdo, nusijuokė. Gal čia buvo kalta jo šuniška prigim­
tis, bet Edisonas neturėjo jokių filtrų - visada sakydavo būtent tai,
ką galvodavo.

345
 - Tas triukas su sunkvežimiu buvo vienas narsiausių mano maty­
tų dalykų, - pagyriau.
- Mane pagavo, vos tik patekau į vidų. Bijau, kad tik sugadinau
viską.
Staiga už sunkiųjų durų pasigirdo stiprus dunkstelėjimas. Kam­
barys sudrebėjo. Nuo lentynų nukrito smulkūs daiktai.
- Padarai mėgina susprogdinti duris, - paaiškino panelė Peregri­
ne. - Jau kurį laiką.
- Mes juos sutvarkysim, - nuraminau. - Bet pirmiausia noriu ži­
noti, ko trūksta. Kai atversim tas duris, padėtis taps sunkiai valdoma,
todėl jei kur nors šiame komplekse dar yra ypatingųjų, kuriuos reikia
gelbėti, noriu prieš eidamas į mūšį turėti juos omeny.
Kambary buvo taip tamsu, o mūsų tiek daug, kad nutarėm susi­
skaičiuoti žodžiu. Dėl visa ko kiekvieno iš draugų vardą pakartojau
du sykius. Tada pradėjau vardyti ypatinguosius, kuriuos pagrobė iš
panelės Vren ledinės slėptuvės kartu su mumis: klounas (jį nustūmė
į bedugnę, kūkčiodama pasakė Oliva, už tai, kad nepakluso padarų
nurodymams), sulankstomas žmogus (sunkios būklės paliktas metro),
telekinetė Melina (be sąmonės guli viršuje, jau išsiurbta dalis jos sielos)
ir blyškieji broliai (tas pats). Dar liko panelės Vren išgelbėti vaikai: neiš­
siskiriančios išvaizdos berniukas su plačiakrašte kepuraite nuo saulės
ir gyvačių kerėtoja smulkiai garbanotais plaukais. Bronvina sakė, kad
jie laikomi kitoje komplekso dalyje, kur buvo ir daugiau ypatingųjų.
Galiausiai suskaičiavome ymbrynes. Pirmiausia, aišku, panelė Pe­
regrine, nuo kurios vaikai nesitraukė nuo pat tada, kai jie vėl susitiko.
Tiek daug apie ką troškau su ja pasikalbėti. Apie viską, kas įvyko nuo
tada, kai paskutinįsyk ją matėm. Apie viską, kas jai nutiko. Pasišnekėti
laiko nebuvo, tačiau šis tas tarp mūsų šmėkštelėdavo per tas trumpas
akimirkas, kai žvilgsniai susitikdavo. J mudu su Ema ji žiūrėjo su tam
tikru pasididžiavimu ir nuostaba: „Aš jumis pasitikiu“, - bylojo jos akys.

— 346 —>—
 Bet panelė Peregrine, kad ir kaip džiaugėmės ją matydami, buvo
ne vienintelė ymbrynė, kuria reikėjo pasirūpinti. Iš viso jų buvo dvy­
lika. Ji pristatė savo drauges. Panelė Vren, kurią nuo lubų nupjovė
Ema, buvo sužeista, bet sąmoninga. Panelė Glasbil vis dar spokso­
jo priešais save tuščiu žvilgsniu. Vyriausioji, panelė Avocetė, kurios
niekas nematė nuo tada, kai kartu su panele Peregrine buvo pagrob­
ta Kairholme, sėdėjo kėdėje prie durų. Apie ją sukiojosi ir taisė ant­
klodes ant pečių panelė Banting, starta, panelė Trikriper, liputis, ir
kelios kitos.
Beveik visos atrodė išsigandusios, o tai visai nebūdinga ymbry-
nėms. Jos turėjo būti mūsų globėjos ir vadovės, bet jau savaites buvo
išsėdėjusios nelaisvėje, mačiusios ir išgyvenusios dalykų, sukrėtusių
iki sielos gelmių. (Be to, priešingai nei mano draugai, jos taip tvirtai
netikėjo mano sugebėjimu valdyti tuziną kiauramėklių ir laikėsi nuo
jų kaip galėdamos atokiau.)
Bet galų gale vis tiek liko dar vienas neįvardytas žmogus: smulkus
barzdotas vyras, tyliai stovintis šalia ymbrynių ir stebintis mus pro
tamsius akinius.
- O čia kas toks? - paklausiau. - Padaras?
Vyriškis baisiai supyko.
-Ne!
Jis nusiėmė akinius ir parodė mums savo akis, kurios buvo smar­
kiai žvairos.
- Aš esu jys\ - su ryškiu itališku akcentu pareiškė jis. Šalia ant
stalo gulėjo didelė knyga odiniais viršeliais, ir jis bakstelėjo į ją, tarsi
ji galėtų kaip nors įrodyti jo tapatybę.
Pajutau ant peties ranką. Tai buvo Milardas, dabar jau vėl nema­
tomas, be tų dryžuotų kalinio drabužių.
- Leisk pristatyti tau patį iškiliausią istorijoje laiko kartografą, -
iškilmingai tarė jis. - Džeikobai, tai Perplexus Anomalous.

— *— - 347 ►—
 - Buongiorno*, - tarė Perpleksus. - Sveiki.
- Man garbė su jumis susipažinti, - pasakiau.
- Taip, - atsiliepė jis, keldamas nosį. - Tikrai.
- Ką jis čia veikia? - pašnibždom paklausiau Milardo. - Ir kaip
jis iki šiol gyvas?
- Kolas rado jį gyvenantį vienoje iki tol niekam nežinomoje ketu­
riolikto amžiaus kilpoje Venecijoje. Tačiau jis čia jau dvi dienos, o tai
reiškia, kad labai greitai gali pradėti senti.
Kaip supratau, Perpleksui grėsė pavojus pasenti todėl, kad iki šiol
gyveno kur kas senesnėje kilpoje negu ta, kurioje dabar buvome, ir
laiko skirtumas tarp ją galiausiai jį pasivys.
- Aš didžiausias jūsų gerbėjas! - pasakė Milardas. - Turiu visus
jūsų žemėlapius...
- Taip, jau sakei, - nutraukė Perpleksus. - Grazie**.
- Bet kol kas vis tiek neaišku, kodėl jis čia, - pasakė Ema.
- Perpleksus rašė savo dienoraščiuose, kad atrado Sielų biblio­
teką, - tarė Milardas, - todėl Kolas jį susekė, pagrobė ir privertė
išduoti jos vietą.
- Prisiekiau krauju niekada niekam jos neišduoti, - liūdnai pasa­
kė Perpleksus. - Dabar amžiams būsiu prakeiktas!
- Noriu sugrąžinti Perpleksų atgal į jo kilpą, kol nepradėjo sen­
ti, - tarė Milardas. - Nebūsiu tas, dėl kurio kaltės ypatingųjų kara­
lystė praras savo didžiausią gyvą turtą!
Už durų vėl sudundėjo, šįkart dar stipriau ir garsiau. Kambarys
sudrebėjo, ir nuo lubų pasipylė smulkūs mūro gabalėliai.
- Pasistengsim, mielasis, - pasakė panelė Peregrine. - Bet pirma
reikia sutvarkyti kitus reikalus.

* L a b a dien a (it).
** A č iū (it).

349
Mes greitai surezgėm gana paprastą veiksmo planą: atlapoti didžią­
sias duris ir su mano kiaurymėmis prasiskinti kelią. Jų nereikėjo gai­
lėti, jos buvo geros būklės, o mano ryšys su jomis tik stiprėjo. O apie
tai, kas galėjo nepasisekti, nedrįsau ir galvoti. Kolą irgi stengsimės
surasti, bet pagrindinis mūsų tikslas buvo gyviems ištrūkti iš kom­
plekso.
Pakviečiau savo kiaurymes į mūsų mažąjį kambarėlį. Visi užspaudę
nosis prisiplojo prie sienų ir praleido jas prie sunkiųjų durų. Didžiau­
sioji kiaurymė priklaupė, ir aš vėl atsisėdau jai ant sprando - pasidariau
toks aukštas, jog turėjau pasilenkti, kad neatsiremčiau galva į lubas.
Girdėjom koridoriuje padarų balsus. Be jokios abejonės, jie ruo­
šė dar vieną bombą. Nusprendėm prieš puldami palaukti, kol ją su­
sprogdins; taip ir stovėjom nejaukioje tyloje, vis didėjant įtampai.
Galų gale Bronvina ją išsklaidė.
- Manau, ponaitis Džeikobas turėtų mums visiems ką nors pa­
sakyti.
- Pavyzdžiui? - paklausiau, liepęs kiaurymei pasisukti, kad visus
matyčiau.
- Na, juk tuoj vesi mus į mūšį, - tarė Bronvina. - Tark ką nors
kaip dera vadui.
- Ką nors įkvepiančio, - tarė Hjugas.
- Ką nors, kad mes nebūtumėm taip persigandę, - antrino Ho­
racijus.
- Kokia didelė atsakomybė, - atsakiau, jausdamasis šiek tiek ne­
jaukiai. - Nežinau, ar nuo to mažiau bijosit, bet pasakysiu, ką pas­
kutiniu metu galvojau. Pažįstu jus vos kelias savaites, bet atrodo,
kad kur kas ilgiau. Jūs patys geriausi kada nors turėti mano draugai.
Keista ir pagalvoti, kad vos prieš kelis mėnesius buvau namie ir net
nežinojau, kad egzistuojate. Ir tebeturėjau senelį.

---- <— — 350 ------- » -

 Koridoriuje pasigirdo prislopinti garsai ir kažkokio metalinio
daikto, numesto ant grindų, dunkstelėjimas.
Pakėliau balsą ir kalbėjau toliau:
- Ilgiuosi senelio kiekvieną dieną, bet vienas protingas draugas
kartą man sakė, kad niekas nenutinka šiaip sau. Jei nebūčiau jo nete­
kęs, na, nebūčiau radęs jūsų. Matyt, reikėjo prarasti dalį savo šeimos,
kad atrasčiau naują. Tai va, šitaip su jumis ir jaučiuosi. Kaip šeimos
narys. Kaip vienas iš jūsų.
- Tu ir esi vienas iš mūsų, - tarė Ema. - Tu mūsų šeima.
- Mylim tave, Džeikobai, - pasakė Oliva.
- Didelė garbė tave pažinoti, ponaiti Portmanai, - tarė panelė
Peregrine. - Senelis būtų galėjęs tavimi didžiuotis.
- Ačiū, - atsakiau susijaudinęs ir šiek tiek susigėdęs.
- Džeikobai? - kreipėsi Horacijus. - Ar galiu tau kai ką padova­
noti?
- Žinoma, - atsakiau.
Kiti, pajutę, kad čia vyksta šis tas asmeniška, pradėjo tarpusavy
murmėti.
Horacijus priėjo prie kiaurymės taip arti, kiek tik drįso, ir šiek
tiek virpėdamas ištiesė man sulankstytą kvadratinį medžiagos gaba­
lą. Pasilenkęs nuo savo sosto ant kiaurymės sprando, aš jį paėmiau.
- Tai šalikas, - paaiškino Horacijus. - Panelei P pavyko nu­
kniaukti man porą virbalų, ir aš numezgiau jį savo kameroje. Turbūt
vien tas darbas ir neleido man išprotėti.
Padėkojau ir išlanksčiau. Tai buvo paprastas pilkas šalikas su ku­
teliais galuose, bet gerai numegztas ir netgi su mano inicialais viena­
me kampe. „Dž. P.“
- Oho, Horacijau, tai...
- Ne kažin koks šedevras. Su savo raštų knyga būčiau numezgęs
geresnį.

— <- 351
 - Jis nuostabus, - pagyriau. - Bet iš kur tu žinojai, kad kada nors
dar mane pamatysi?
- Susapnavau, - atsakė jis, droviai šyptelėjęs. - Ar užsivyniosi?
Žinau, kad nešalta, bet... kaip talismaną?
- Žinoma, - atsakiau ir negrabiai apsukau jį apie kaklą.
- Ne, šitaip nesilaikys. Štai taip.
Jis man parodė, kaip sulenkti jį išilgai per pusę, tada padaryti kil­
pą ir perverti per ją vieną galą, kad priekyje išeitų tobulas mazgas, o
galai gražiai gulėtų ant marškinių. Ne visai kario atributas, bet tikrai
nepakenks.
Prie mūsų prisigretino Ema.
- Gal dar ką susapnavai? Be vyrų madų? - įgėlė ji Horacijui. -
Tarkim, kur galėtų būti pasislėpęs Kolas?
Horacijus papurtė galvą ir tarė:
- Ne, bet buvo toks nuostabus sapnas apie pašto ženklus...
Bet jis nespėjo daugiau nieko papasakoti, nes koridoriuje pasi­
girdo trenksmas lyg šiukšlių sunkvežimiui įsirėžus į sieną, supurtęs
mus iki kaulų smegenų. Bunkerinės durys atsilapojo, o į priešingas
sienas skrido vyriai ir skeveldros. (Laimei, jų kelyje niekas nestovė­
jo.) Praėjo tyli akimirka, kol dūmai prasisklaidė ir visi pamažu at­
sitiesė. Tada, tebespengiant ausyse, išgirdau per garsiakalbį: „Tegul
vaikinas išeina vienas, ir niekas nenukentės!“
- Kažkodėl aš jais netikiu, - tarė Ema.
- Nė už ką, - pritarė Horacijus.
- Net negalvok, ponaiti Portmanai, - perspėjo panelė Peregri­
ne.
- Aš ir negalvoju, - atsiliepiau. - Visi pasiruošę?
Teigiamą atsakymą reiškiantis murmesys. Suvariau savo kiaury­
mes abipus durų; jų žabtai vėrėsi, o liežuviai buvo pasirengę smogti.
Jau buvau bepradedantis savo netikėtą puolimą, kai išgirdau per gar-

352
siakalbius koridoriuje Kolo balsą: „Jie valdo kiaurymes! Vyrai, atgal!
Į gynybines pozicijas!
- Kad jis nusprogtų! - sušuko Ema.
Koridorių pripildė atsitraukiančių batuotų žingsnių garsai. Mūsų
netikėta ataka žlugo.
- Nieko tokio! - pasakiau. - Kai turi dvylika kiaurymių, nebūtina
pulti iš pasalų.
Laikas panaudoti slaptąjį ginklą. Artėjant metui pulti, aš visai
nejutau įtampos, atvirkščiai, sąmonė atsipalaidavo ir išsiskaidė po
kiaurymes. O tada, mums su draugais tebestovint, šios pabaisos
ėmė plūsti per išverstas, suskeldėjusias duris į koridorių; jos bėgo
pražiotais nasrais ir urgzdamos, o jų nematomi kūnai rausė tunelius
bombos dūmuose. Sublyksėjo ginklų vamzdžiai - padarai pradėjo
šaudyti į kiaurymes ir atsitraukė. Kulkos zvimbė pro atviras duris
mums virš galvų į kambarį ir smigo į sieną.
- Sakyk, kada! - šūktelėjo Ema. - Kai tik paliepsi, mes pulsim!
Mano protas buvo dvylikoje vietų vienu metu, ir man sunkiai se­
kėsi sugalvoti bent vieną anglišką žodį. Aš ir buvau jos, tos kiaury­
mės koridoriuje, mano paties kūną nutvilkydavo skausmas, kai kurią
jų kliudydavo kulka.
Mūsų liežuviai pirmiausia pasiekė padarus, bėgusius per lėtai, ir
kvailus narsuolius, pasilikusius kautis. Mes juos aptalžėm, ištaškėm jų
galvas į sienas, o kai kurios iš mūsų dar sustojo - čia aš stengiausi iš­
jungti savo paties pojūčius - suleisti į juos dantis; prarijom jų ginklus,
nutildėm jų klyksmus ir palikom juos supjaustytus ir išsižiojusius.
Įstrigę prie laiptų koridoriaus gale, sargybiniai vėl pradėjo šau­
dyti. Mus perskrodė antra ugnies uždanga, giliai ir skausmingai, bet
mosikuodami liežuviais bėgom toliau.
Keletas padarų pabėgo per dureles lubose. Kitiems ne taip pasi­
sekė, ir kai jų klyksmai nutilo, nusviedėm jų kūnus šalin nuo laiptų.

—< 353
Pajutau, kaip žuvo dvi kiaurymės, jų signalai nutilo, ryšys dingo. Ko­
ridorius buvo laisvas.
- Jau! - šūktelėjau Emai, ir tai buvo pats sudėtingiausias sakinys,
kokį pavyko išspausti.
- Jau! - suriko Ema, atsisukusi į likusius. - čionai!
Apsikabinęs kiaurymę apie kaklą, kad nenukrisčiau, išvariau ją
į koridorių. Ema kartu su kitais ėjo man už nugaros, o jos liepsno­
jančios rankos rodė kelią dūmuose. Kartu pasileidom per koridorių,
mano pabaisų batalionas priekyje, mano ypatingųjų armija už nu­
garos. Tarp jų priešaky žengė stipriausi ir drąsiausi: Ema, Bronvina
ir Hjugas; tada ymbrynės ir niurzgantis Perpleksus, kuriam būtinai
reikėjo pasiimti savo sunkųjį „Dienų atlasą“. Paskutiniai ėjo jauniausi
vaikai, nedrąsieji ir sužeistieji.
Koridoriuje trenkė paraku ir krauju.
- Nežiūrėkit! - girdėjau įspėjant Bronviną, kai priėjom padarų
lavonus.
Pakeliui suskaičiavau: penki, šeši, septyni dviem mano kritusioms
kiaurymėms. Santykis geras, bet kiek padarų buvo iš viso? Keturias­
dešimt, penkiasdešimt? Bijojau, jog jų per daug, kad visus išžudytu-
mėm, o mūsų per mažai, kad visus apgintumėm, ir kad viršuje mus
lengvai užgoš, apsups ir išsklaidys. Turėjau įveikti kiek galima dau­
giau padarų, kol jie neištrūko į lauką ir šis mūšis nepavirto į tokį,
kurio neįmanoma laimėti.
Sąmonė vėl išsisklaidė po kiaurymes. Viena jau buvo užkopusi
sraigtiniais laiptais ir kišo galvą pro angą - o tada deginantis skaus­
mas, tuštuma.
Ją užklupo iš pasalų.
Kitai liepiau pačiupti žuvusios kūną ir panaudoti kaip skydą. Ji
sugėrė šūvių salvę, o tuo tarpu kitos kiaurymės, pasislėpusios už jos,
išlindo pro angą. Reikėjo greitai išstumti padarus lauk, toliau nuo

— 354 —
ypatingųjų, gulinčių palatos lovose. Keli liežuvio kirčiai, ir artimiausi
krito, o likę puolė bėgti.
Nusiunčiau paskui juos savo kiaurymes, o tada pro liuką išlindom
mes, ypatingieji. Dabar turėjom tiek daug rankų, kad atjungti gulin­
čius savo brolius nuo sielų siurbyklų bus nesunku. O dėl prirakinto
bepročio ir spintoje palikto berniuko - nusprendėm, kad saugiau
jiems bus čia negu su mumis. Mes dar grįšim.
Tuo tarpu likusios kiaurymės nusivijo padarus prie išėjimo iš pa­
stato. Padarai bėgdami aklai šaudė atgal. Pagriebę liežuviais už kul­
nų, du ar tris sugebėjom pargriauti, ir jie sulaukė greito, bet siau­
bingo galo, kai juos prisivijo kiaurymės. Vienas padaras pasislėpė už
darbastalio ir tenai ėmė ruošti bombą. Kiaurymė jį iš ten iškrapštė
ir kartu su bomba nugrūdo į šoninį kambariuką. Po kelių sekundžių
bomba sprogo. Dar viena kiaurymė prapuolė iš mano sąmonės.
Padarai išsibarstė, ir daugiau kaip pusė pabėgo nerdami lauk pro
langus ir šonines duris. Jie sprūdo mums iš rankų; mūšis krypo į blo­
gą pusę. Baigėm atjunginėti visus ypatinguosius ir beveik prisivijom
mano kiaurymes, kurių dabar buvo vienuolika, neskaitant tos, ant
kurios jojau. Buvom netoli išėjimo, patalpoje su baisiaisiais įrankiais,
ir reikėjo apsispręsti. Tiems, kurie buvo arčiausiai, - Emai, panelei
Peregrinei, Enochui, Bronvinai, - uždaviau klausimą:
- Ar pasinaudoję kiaurymėmis kaip priedanga bėgam į bokštą? -
Man jau lengviau sekėsi kalbėti, nes mano valdžioje jau buvo likę
mažiau kiaurymių. - Ar toliau kaunamės?
Keista, bet jie visi pritarė.
- Negalim dabar sustoti, - tarė Enochas, šluostydamasis nuo
rankų kraują.
- Nes tada jie amžinai mus persekios, - pasakė Bronvina.
- Ne, nepersekiosimi - šūktelėjo sužeistas padaras, susigūžęs ne­
toliese ant grindų. - Mes pasirašysim taikos sutartį!

----«— 355 »—
 - Šitai jau išmėginom 1945-aisiais, - atšovė panelė Peregrine. - Ji
pasirodė esanti dar mažiau verta negu tualetinis popierius, ant kurio
buvo surašyta. Turim kautis toliau, vaikai. Kitos tokios progos gali
nebepasitaikyti.
Ema iškėlė liepsnojančią ranką.
- Sudeginam šitą skylę iki pamatų.

* * *

Išsiunčiau savo kiaurymes iš laboratorijų pastato į kiemą, paskui li­

kusius padarus. Kiaurymes vėl užklupo iš pasalų, ir dar viena žuvo
ir užgeso mano sąmonėje. Išskyrus maniškę, visos kitos kiaurymės
jau buvo gavusios po kulką, tačiau žaizdos jėgų joms neatėmė. Tvirti
gyviai tos kiaurymės, kaip jau kelis sykius buvau spėjęs savo kailiu
patirti. Padarai, priešingai, išsigandę lakstė į visas puses, bet tai ne­
reiškė, kad galėjau nekreipti į juos dėmesio. Nežinojimas, kur tiksliai
jie yra, darė juos dar pavojingesnius.
Mėginau sulaikyti draugus viduje ir pirma išleisti kiaurymes į
žvalgybą, bet ypatingieji buvo pikti, įsiaudrinę ir veržėsi į kovą.
- Iš kelio! - šūktelėjo Hjugas, braudamasis pro Emą ir mane, už­
stojusius išėjimą.
- Taip nesąžininga, kad viską daro Džeikobas! - pareiškė Oli­
va. - Tu jau išžudei daugiau nei pusę padarų, tačiau ir aš nė kiek ne
mažiau jų nekenčiu. Šiaip ar taip, aš jų nekenčiu ilgiau - jau beveik
šimtą metų! Leisk mus!
Ji buvo teisi: šiems vaikams reikėjo nuleisti visą šimtmetį kauptą
pyktį, o aš vienas šlaviausi visą šlovę. Šis mūšis priklausė ir jiems,
todėl man nederėjo jų stabdyti.
- Jei tikrai nori padėti, - pasakiau Olivai, - štai ką gali pada­
ryti...

356
 Po trisdešimties sekundžių jau stovėjom kieme, o Horacijus su
Hjugu leido Olivą į orą, užrišę jai apie liemenį virvę. Ji iš karto tapo
nepamainoma sakalo akimi ir šaukė į žemę žvalgybinę informaciją,
kurios mano kiaurymės niekaip nebūtų galėjusios surinkti:
- Pora dešinėje, už tos baltos pašiūrės! Ir dar vienas ant stogo!
Keli bėga link didžiosios sienos!
Jie neišsisklaidė dievai žino kur, dauguma buvo tuoj už kiemo ri­
bų. Jei pasiseks, dar galim juos sugaudyti. Sukviečiau likusias šešias
kiaurymes atgal. Suformavau iš keturių priešakinę falangą, o dvi liku­
sias pastačiau saugoti užnugario. Man ir mano draugams liko iššluoti
erdvę viduryje, jei kartais padarai pralaužtų mūsų kiaurymių sieną.
Mes nužygiavom link kiemo pakraščio. Apžergęs savo asmeni­
nę kiaurymę, jaučiausi kaip generolas, raitas vadovaujantis savo ka­
riams. Šalia buvo Ema, o kiti ypatingieji ėjo tuoj iš paskos: Bronvina
rinko palaidas plytas, Horacijus su Hjugu laikė Olivos virvę, Milar-
das buvo prilipęs prie Perpleksaus, kuris be perstojo itališkai plūdosi
ir naudojo „Dienų atlasą“ kaip skydą. Gale einančios ymbrynės švil­
pavo ir garsiai mėgdžiojo paukščius, mėgindamos prisišaukti savo
sparnuotuosius draugus, kad mums pagelbėtų, bet Velnio Akras bu­
vo toks išmiręs kraštas, kad čia gyveno labai nedaug laukinių paukš­
čių. Panelė Peregrine ėmė globoti senąją panelę Avocetę ir kelias
kitas sukrėstas ymbrynės. Nebuvo kur jų palikti; jos turės kartu eiti
į mūšį.
Priėjom kiemo pakraštį, už kurio plytėjo penkiasdešimties met­
rų atviros erdvės ruožas. Visame tame plote tebuvo vienas mažas
namukas, vienintelis objektas tarp mūsų ir išorinės sienos. Tai buvo
keistas statinys, su stogu kaip pagodos ir aukštomis, įmantriai iš­
puoštomis durimis; mačiau, kaip į jį įbėgo keli padarai. Pasak Olivos,
beveik visi likę padarai sulindo į tą nediduką pastatą. O mus reikės
kaip nors juos iš ten išrūkyti.

357 -------- —
 Visą kompleksą apgaubė tyla. Niekur nesimatė padarų. Stabtelė-
jom prie apsauginės sienos aptarti kito žingsnio.
- Ką jie ten daro? - paklausiau.
- Bando išvilioti mus iš kiemo, - tarė Ema.
- Ne bėda. Pasiųsiu kiaurymes.
- O ar neliksim tada beginkliai?
- Abejoju, ar turim iš ko rinktis. Oliva suskaičiavo, kad ten suėjo
bent dvidešimt padarų. Kiaurymių reikia siųsti daug, kitaip jas tie­
siog išpjaus.
Giliai įkvėpiau. Nužvelgiau įsitempusius, laukiančius veidus. Iš­
siunčiau kiaurymes į atvirą erdvę po vieną, ant pirštų galiukų, vilda­
masis, kad šitaip joms išeis nepastebėtoms apsupti pastatą.
Atrodo, pavyko: pastatas turėjo trejas duris, ir man pasisekė pa­
statyti prie kiekvienų po kiaurymę, nė vienam padarui taip ir nekyš­
telėjus nosies. Kiaurymės saugojo duris, o aš klausiausi jų ausimis.
Girdėjau viduje kažką aukštu balsu kalbant, bet žodžių nesupratau.
Tada švilptelėjo paukštis. Mano gyslose sustingo kraujas.
Viduje buvo ymbrynių. Kurių net nežinojom čia esant.
Įkaičių.
Bet jei taip, kodėl padarai nebando derėtis?
Pradinis mano planas buvo vienu metu išversti visas duris ir nerti
į vidų. Bet jei ten buvo įkaitų - ypač jei tie įkaitai ymbrynės, - nega­
lėjau imtis tokių drastiškų veiksmų.
Nusprendžiau liepti vienai kiaurymei žvilgtelėti į vidų. Visi langai
buvo uždarytomis langinėmis, todėl reikėjo leisti ją pro duris.
Išsirinkau mažiausiąją. Išvyniojau jos pagrindinį liežuvį. Ji lyžte­
lėjo rankeną ir ją suėmė.
- Siunčiu vieną vidun, - pasakiau. - Tik vieną, kad apsidairytų.
Kiaurymė iš lėto pasuko rankeną. Aš tyliai suskaičiavau iki trijų,
ir ji stumtelėjo duris.

358
 Palinko į priekį ir prispaudė savo juodą akį prie plyšio.
- Žiūriu į vidų.
Jos akimi aš mačiau gabalą sienos, palei kurią rikiavosi narvai.
Sunkūs, juodi, įvairiausių formų ir dydžių paukščių narvai.

359
 Kiaurymė dar kiek pravėrė duris. Išvydau daugiau narvų, taip pat
jau ir paukščių, narvuose ir lauke, prirakintų prie laktų.
Bet nė vieno padaro.
- Ką matai? - paklausė Ema.
Nebuvo laiko aiškinti, reikėjo veikti. Įsakiau visoms savo kiaury­
mėms vienu metu atlapoti duris, ir jos sugriuvo į vidų.
Visur buvo pilna sutrikusių ir spygaujančių paukščių.
- Paukščiai! - sušukau. - Kambarys pilnas ymbrynių!
- Ką? - negalėjo patikėti Ema. - Kur visi padarai?
- Nežinau.
Kiaurymės sukinėjosi uostydamos orą ir naršė kiekvieną kertelę.
- Negali būti! - pasakė panelė Peregrine. - Visos pagrobtos ym-
brynės čia.
- Tai kas tada šie paukščiai? - paklausiau.
Tada išgirdau, kaip vienas šaižiu papūgos balsu uždainavo: „Bėk,
triušeli, bėk! Bėk, triušeli, bėk!“ Ir supratau: tai buvo ne ymbrynės.
Tai buvo papūgos. Ir jos tiksėjo.
- ANT ŽEMĖS! - surikau, ir mes visi sugriuvom už kiemo sie­
nos - kiaurymė parvirto aukštielninka, o aš kartu su ja.
Puoliau vyti kiaurymes prie durų, bet bombos-papūgos suspro­
go nespėjus joms išsiveržti į lauką, dešimt iš karto, su baisiu griaus­
mu sunaikindamos visą pastatą ir kiaurymes. Žemėms, plytoms ir
kitoms skeveldroms nuo pastato lekiant per kiemą ir krintant ant
mūsų pajutau, kaip vienu metu nutilo kiaurymių signalai, jos visos,
išskyrus vieną, dingo iš mano sąmonės.
Per sieną atlėkė dūmų ir plunksnų debesis. Ypatingieji ir ymbry­
nės buvo apdrabstyti purvais, kosėjo ir tikrino vieni kitus, ar nesusi-
žeidė. Buvau ištiktas šoko, ar kažko panašaus, ir spoksojau į košę ant
žemės, kur nukrito sutraiškytas, trūkčiojantis kiauramėklės gabalas.
Visą valandą mano protas įsitempęs stengėsi sukurti vietos dvylikai,

361
tad jų staigi mirtis paliko svaiginantį vakuumą ir sužadino keistą ne­
tekties jausmą. Tačiau ištikus krizei protas kažkaip sugeba susitelkti,
ir tai, kas atsitiko vėliau, privertė mane ir paskutinę mano kiaurymę
atsisėsti tiesia nugara.
Iš už sienos atsklido daugelio balsų šauksmas, - galingas ir vis
stiprėjantis kovos šūkis, - o iš paskos ir dundančių batų griaustinis.
Visi sustingo ir atsisuko į mane, o jų veidus vagojo nerimo raukšlės.
- Kas ten? - paklausė Ema.
- Pažiūrėkim. - Taip taręs, aš nušliaužiau nuo savo kiaurymės
dirstelėti už sienos krašto.
Visas pulkas padarų rūkstančia žeme lėkė į mus. Dvidešimt jų
su pakeltais šautuvais ir pistoletais bėgo glaudžiu būriu, o jų baltos
akys ir balti dantys žibėjo. Sprogimas jų nepalietė, nes, kaip spėjau,
jie turbūt pabėgo į kokią požeminę slėptuvę. Mus įviliojo į spąstus, o
bombos-papūgos tebuvo pirma jų dalis. Dabar, kai iš mūsų jau buvo
atimtas pats galingiausias ginklas, padarai pradėjo lemiamą puolimą.
Kiti išsigandę taip pat pribėgo pasižiūrėti ir savo akimis pamatė
atlekiančią bandą.
- Ką dabar darysim? - sušuko Horacijus.
- Kausimės! - atsakė Bronvina. - Mesim į juos viską, ką turim!
- Ne, turim bėgti, kol dar galim! - paprieštaravo panelė Avoce-
tė, nors, pažiūrėjus į jos sulinkusią nugarą ir gilių raukšlių išraižytą
veidą, sunku buvo įsivaizduoti ją nuo ko nors bėgančią. - Negalim
daugiau rizikuoti nė viena ypatingojo gyvybe!
- Atleiskit, bet aš klausiau Džeikobo, - tarė Horacijus. - Šiaip ar
taip, tik jo dėka dabar stovim čia...
Instinktyviai atsisukau į panelę Peregrinę, kuri man taip ir liko
pats didžiausias autoritetas. Ji irgi pažvelgė į mane ir linktelėjo.
- Taip, - tarė ji, - manau, kad nuspręsti turėtų ponaitis Portma-
nas. Bet greitai, nes tuoj už jus nuspręs patys padarai.

-------- « - = ---------- 362 >---------

 Aš vos neužprotestavau. Visos mano kiaurymės, išskyrus vieną,
negyvos - bet šitaip panelė Peregrine, matyt, tiesiog norėjo pasakyti,
jog tiki manimi, nesvarbu, ar su kiaurymėm, ar be. Per šimtą metų
ypatingieji dar niekad nebuvo taip arti savo tikslo pašalinti padarų
grėsmę, ir žinojau, kad jei dabar pabėgsim, antros tokios galimybės
gali ir nepasitaikyti. Mano draugų veidai buvo išsigandę, bet ryžtin­
gi - jie pasirengę, pamaniau, rizikuoti savo gyvybėmis, kad tik paga­
liau sunaikintų šią ypatingųjų rykštę.
- Kausimės, - pasakiau. - Jau per toli nuėjom, kad dabar pasi-
duotumėm.
Jei kas nors iš mūsų ir būtų mieliau bėgę, jie tylėjo. Net ir ymbry-
nės, prisiekusios mus saugoti, nesiginčijo. Jos žinojo, kas bet kurio iš
mūsų laukia, jei vėl bus pagautas.
- Laukiam tavo žodžio, - tarė Ema.
Iškišau galvą už sienos krašto. Padarai sparčiai artėjo ir jau buvo
ne toliau kaip už trisdešimties metrų. Bet norėjau prisileisti juos dar
arčiau - tiek, kad galėtumėm lengvai išmušti jiems iš rankų ginklus.
Supyškėjo ginklai. Iš aukštai atskriejo širdį veriantis klyksmas.
- Oliva! - sušuko Ema. - Jie šaudo į Olivą!
Mes palikom vargšę tenai kyboti. Padarai daug nesitaikydami į ją
šaudė, o ji spiegė ir mosikavo galūnėmis kaip jūrų žvaigždė. Nebu­
vo kada jos partempti, bet negalėjom palikti jos kaip lengvo taikinio
jiems pasitreniruoti.
- Duokim jiems geresnį taikinį, - pasakiau. - Pasiruošę?
Galingas pritarimo šūksnis. Užsikoriau ant pasilenkusios savo
kiaurymės nugaros.
- PIRMYN! - sušukau.
Vos nenumesdama manęs, kiaurymė pašoko ant kojų ir šovė į
priekį kaip lenktyninis žirgas. Mes nėrėm iš už sienos, aš su kiaury­
me priekyje, o mano draugai ir ymbrynės netoli iš paskos. Surikau

- * ------- 363 — "*—

skardų karo šūkį, ne tiek siekdamas išgąsdinti padarus, kiek norėda­
mas išsivaduoti iš savo paties baimės gniaužtų, o mano draugai pa­
sielgė taip pat. Padarai sustojo kaip įbesti, ir akimirką jie sudvejojo,
veržtis toliau ar šauti į mus. Per tą laiką mudu su kiauryme įveikėme
nemažą atstumą.
Bet greitai padarai apsisprendė. Jie sustojo, vieningai kaip baudžia­
masis būrys nukreipė į mus ginklus ir paleido salvę. Kulkos zvimbė
pro šalį, akėjo žemę, įsmigusios į kiaurymę uždegdavo mano skausmo
receptorius. Melsdamasis, kad nebūtų kliudytos gyvybiškai svarbios
vietos, susilenkęs pasislėpiau už jos kūno ir paraginau ją dar greičiau
bėgti pirmyn, pasinaudojant liežuviais kaip papildomomis kojomis.
Per kelias sekundes mudu su kiauryme įveikėme likusį tarpą, o
mano draugai irgi daug neatsiliko. Tada atsidūrėm tarp jų ir kauda­
miesi akis į akį įgijom pranašumą. Aš išmušinėjau padarams iš rankų
ginklus, o mano draugai paleido į darbą savo ypatinguosius talentus.
Ema mojavo rankomis kaip degančiais vėzdais ir brovėsi per padarų
eiles. Bronvina išsvaidė surinktas plytas, o tada ėmė tvatyti ir talžyti
padarus plikomis rankomis. Vieniša Hjugo bitė spėjo susirasti drau­
gių, ir, raginamos jo šūksnių („Į akis taikykit, draugužės!“), jos kaip
tik įmanydamos sukinėjosi apie priešą ir būriu jį puldinėjo. Kaip ir
ymbrynės, kurios jau po pirmų šūvių pasivertė paukščiais. Grėsmin­
giausiai atrodė panelė Peregrine, su savo milžinišku snapu ir nagais
vaikanti padarus, tačiau netgi mažutė, spalvinga panelė Banting,
starta, peštelėjo vienam padarui plaukus ir taip stipriai pradėjo kalti
į galvą, kad šis nepataikė iššauti, - o Klerei tai leido pašokti ir įkąsti
jam į petį savo plačia, aštriadantė užpakaline burna. Ir Enochas pri­
sidėjo, iš užančio išsitraukęs tris molinukus su šakutėm vietoj kojų ir
peiliais vietoj rankų ir pasiuntęs juos kapoti padarų kulkšnių. Ir visą
tą laiką Oliva patarinėjo mums iš aukštybių: „Tau už nugaros, Ema!
Hjugai, jis siekia šautuvo!“

364
 Kad ir kokie buvom išradingi, mūsų vis tiek buvo mažiau, o pada­
rai kovėsi taip, tarsi nuo to priklausytų jų gyvybės - taip tikriausiai
ir buvo.
Kažkas kietas trenkė man į galvą, - šautuvo buožė, - ir akimirką
aš suglebęs karojau ant kiaurymės nugaros, o pasaulis sukosi ratu.
Panelę Banting pagavo ir numetė ant žemės. Įsivyravo chaosas, žiau­
rus, siaubingas chaosas, ir padarai pradėjo imti viršų ir stumti mus
atgal.
O tada už nugaros išgirdau pažįstamą riaumojimą. Proto užtemi­
mui praėjus, atsisukau ir išvydau Bentamą, šuoliais atjojantį į mūšį
ant savo grimzlio. Abudu buvo permirkę, nes atkeliavo per „Pankil-
pikoną“tuo pačiu keliu kaip ir aš su Ema.
- Sveikas, jaunuoli! - šūktelėjo jis. - Gal reikia pagalbos?
Nespėjus atsakyti, į mano kiaurymę vėl pataikė - kulka perskrodė
jos kaklo šoną ir šiek tiek kliudė mano šlaunį, nubrėždama pradrėks-
tose kelnėse kruviną juostą.
- Labai prašyčiau! - surikau.
- PT, girdėjai, ką sakė vaikinas! - sušuko Bentamas. - ŽUDYK!
Meškinas nėrė į mūšį, plaikstydamasis letenomis ir vartydamas
padarus kaip kėglius. Vienas pribėgo prie pat ir šovė į PT iš mažo
pistoleto. Lokį tai, regis, tik suerzino - jis paprasčiausiai pakėlė pa­
darą į orą ir nusviedė šalin. Mano kiaurymei ir Bentamo grimzliui
veikiant drauge, greitai privertėm padarus gintis. Kai pašalinom jų
tiek, kad liko ne daugiau kaip dešimt eilių, ir pasidarė aišku, kad mū­
sų daugiau, jie puolė bėgti.
- Neleiskit jiems pasprukti! - sušuko Ema.
Mes pasileidom jiems iš paskos - bėgte, ant kiaurymių, ant lokių.
Nusivijom per rūkstančius griuvėsius iki papūgų namelio; per žemę,
nusėtą negyvais graužikais, likusiais nuo Šerono maišto su katapul­
tomis; link skliautuotų vartų dangų užstojančioje išorinėje sienoje.

--------- « — 365 ----------------- >

 Panelė Peregrine klykavo mums virš galvų, nardydama ant bė­
gančių padarų. Vieną jai pavyko parversti įsikibus į sprandą, bet šitai,
kaip ir Hjugo bičių atakos, tik dar labiau ėmė ginti likusius devynis.
Jų atotrūkis didėjo, o mano kiaurymė, iš pustuzinio žaizdų leidžianti
juodą skystį, ėmė silpti.
Padarai aklai šutino toliau, o jiems priartėjus ėmė kilti geležinės
vartų grotos.
- Laikykit juos! - sušukau vildamasis, kad galbūt už vartų laukia
Šeronas su savo sukilėlių būriu.
Ir tada prisiminiau: tiltas! Liko dar viena kiauramėklė - tilto vidu­
je. Jei laiku ją užvaldyčiau, gal sugebėčiau padarus sulaikyti.
Bet ne. Jie jau bėgo už vartų link tilto, o aš buvau per toli. Kol
pasiekiau vartus, tilto kiaurymė jau buvo spėjusi penkis jų pakelti
ir permesti į Rūkstančią gatvę, kur trynėsi vien tik skystas būrelis
narkomanų - per mažas, kad juos sustabdytų. Keturi padarai, likę
šiapus, stovėjo prie tarpo ir laukė savo eilės.
Mudviem su kiauryme jau bėgant tiltu, pajutau, kaip tilto kiau­
rymė atsidūrė mano valioje. Ji kaip tik buvo paėmusi tris iš keturių
padarų ir kėlė juos į kitą pusę.
- Stok, - garsiai ištariau kiaurymių kalba.
Bent jau maniau taip pasakęs, tačiau galbūt kažkas prapuolė ver­
time, o gal kiaurymių kalba „stok“skamba panašiai kaip „mesk“. Nes,
užuot sustojusi pusiaukelėje ir sugrąžinusi tris persigandusius ir be­
sispardančius padarus į mūsų tilto pusę, kiaurymė paprasčiausiai
juos paleido. (Kaip keista!)
Visi mūsiškiai ypatingieji šioje pusėje ir narkomanai kitoje subė­
go pažiūrėti, kaip jie krinta, kaukdami ir mostaguodami, per žalsvų
sieros miglų sluoksnius; o tada pliūkšt - pranyko verdančioje upėje.
Abiejose pusėse nuskambėjo džiaugsmo šūksniai, ir aš atpažinau
vieną gergždžiantį balsą:

366
 - Taip jiems ir reikia. Be to, niekada neduodavo žmoniškų arbat­
pinigių!
Tai buvo viena iš dviejų tilto galvų, nenumautų nuo iečių.
- Ar mamos jums niekad nesakė, kad negalima prisivalgius iš
karto maudytis? - tarė kita. - REIKIA PALAUKTI BENT DVIDE­
ŠIMT MINUČIŲ!
Vienišas padaras, likęs mūsų pusėje, numetė ginklą ir iškėlė ran­
kas, o tie penki, kurie spėjo persikelti, sparčiai nyko iš akių vėjo su­
keltame suodžių debesyje.
Stovėjom ir žiūrėjom, kaip jie dingsta. Dabar jau niekaip jų ne-
pagausim.
- Kaip nepasisekė, - tarė Bentamas. - Net ir tie keli padarai galės
ilgus metus kelti sumaištį.
- Sutinku, broli, nors, jei atvirai, nemaniau, kad tau nors per zylės
snapą rūpi kitų likimai.
Atsisukę išvydom ateinant panelę Peregrinę, vėl žmogiško pavi­
dalo, su kukliai ant pečių užmestu šalių. Jos akys buvo įbestos į Ben-
tamą, o mina rūgšti ir nedraugiška.
- Sveika, Alma! Kaip neapsakomai džiugu tave matyti! - perne­
lyg linksmai atsakė jis. - Ir žinoma, kad man bent per zylės snapą
rūpi... - Jis sutrikęs atsikrenkštė. - Juk tik mano dėka tu dabar ne
kalėjime! Nagi, vaikai, papasakokit joms!
- Ponas Bentamas labai mums padėjo, - patvirtinau, nors nelabai
norėjau veltis į brolio ir sesers pykčius.
- Dėkoju tau už tai, - šaltai tarė panelė Peregrine. - Užtikrinsiu,
kad Ymbrynių taryba sužinotų apie tavo vaidmenį. Galbūt ji palen­
gvins tau bausmę.
- Bausmę? - pakartojo Ema, griežtai pasižiūrėjusi į Bentamą. -
Kokią dar bausmę?
Jis vyptelėjo.

367
 - Tremties. Juk nemanai, kad gyvenčiau šitoj skylėj, jei mane pri­
imtų kur nors kitur, a? Mane pakišo ir neteisingai apkaltino...
- Sąmokslu, - užbaigė panelė Peregrine. - Kolaboravimu su prie­
šu. Išdavyste po išdavystės.
- Aš veikiau kaip dvigubas agentas, Alma, stengiausi ištraukti iš
brolio informacijos. Jau aiškinau tau! - Jis kalbėjo zyziančių balsu,
atkišęs delnus kaip elgeta. - Juk žinai, kad aš kaip niekas kitas turiu
priežasčių nekęsti Džeko!
Panelė Peregrine iškėlė ranką, norėdama jį nutildyti. Ji jau buvo
visa tai girdėjusi ir nenorėjo klausytis dar kartą.
- Kai jis išdavė tavo senelį, - pasakė man, - tai buvo paskutinis
lašas.
- Tai buvo nelaimingas atsitikimas, - tarė Bentamas ir atšlijo iš
pasipiktinimo.
- Tai kur tada atsidūrė ta šulė, kurios iš jo paėmei? - paklausė
panelė Peregrine.
- Suleidom ją bandytojams!
Panelė Peregrine papurtė galvą.
- Mes atkūrėme tavo eksperimentą. Bandytojams buvo suleista
sules iš naminių gyvulių, o tai gali reikšti tik tai, kad Abės šulę tu
pasilikai sau.
- Koks absurdiškas kaltinimas! - sušuko jis. - Ar taip tu ir pa­
sakei Tarybai? Dėl to aš čia ir trūniju, ar ne? - Nesupratau, ar jis iš
tiesų nustebęs, ar tik vaidina. - Žinojau, kad jauteisi užgožta mano
intelekto ir didesnių lyderystės sugebėjimų. Bet kad smuktum iki to­
kių melagysčių, vien tik norėdama pašalinti iš kelio... Ar žinai, kiek
metų aš kovojau prieš ambrozijos vartojimą? Kam gi man gali reikėti
to vargšo žmogaus sules?
- Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mūsų broliui reikia jaunė­
lio Portmano, - tarė panelė Peregrine.
 - Į tokį absurdišką kaltinimą nesiruošiu nė atsakyti. Tik noriu
nupūsti tau nuo akių šią nusistatymo miglą, kad pamatytum tiesą: aš
tavo pusėje, Ema, visada buvau.
- Tu esi toje pusėje, kuri tuo metu tenkina tavo interesus.
Bentamas atsiduso ir liūdnai pasižiūrėjo į mudu su Ema.
- Sudie, vaikai. Buvo itin malonu su jumis susipažinti. Einu namo;
šis senas kūnas pavargo, gelbėdamas jūsų visų gyvybes. Bet tikiuosi,
kad vieną dieną, kai jūsų mokytoja ateis į protą, mes vėl susitiksim.
Jis kilstelėjo skrybėlę, o tada kartu su savo lokiu nuėjo pro minią
atgal link bokšto.
- Tai bent primadona, - sumurmėjau, nors buvo šiek tiek jo gaila.
- Ymbrynės! - šūktelėjo panelė Peregrine. - Stebėkit jį!
- Ar jis tikrai pavogė Abės sielą? - paklausė Ema.
- Be įrodymų negalim būti tikri, - atsakė panelė Peregrine. - Bet
ir kitų jo nusikaltimų užtektų mažų mažiausiai tremčiai iki gyvos
galvos. - Žiūrint jam pavymui, griežta jos išraiška pamažu atsilei­
do. - Broliai suteikė man skaudžią pamoką. Niekas tavęs taip skau­
džiai neužgaus kaip mylimas žmogus.

* * *

Vėjas pasisuko ir ėmė nešti pelenų debesį, padėjusį padarams pa­

bėgti, į mūsų pusę. Jis atėjo greičiau, nei galėjom sureaguoti, kauk­
damas ir geldamas, o dienos šviesa ištirpo. Pasigirdo šaižus sparnų
plakimas, ymbrynėms pakeitus pavidalą ir pakilus virš audros. Mano
kiaurymė atsiklaupė ant kelių, palenkė galvą ir dviem laisvais liežu­
viais prisidengė veidą. Ji buvo pratusi prie pelenų audrų, bet mano
draugai - ne. Girdėjau, kaip jie gąsčiojasi tamsoje.
- Nejudėkit! - sušukau. - Tuoj praeis!
- Visi kvėpuokit pro marškinius! - pridūrė Ema.

369 - ►
 Kai audra po truputį pradėjo rimti, išgirdau kitapus tilto tokį
keistą dalyką, kad net plaukai ant sprando pasišiaušė. Trys baritonai
traukė dainą, ir kiekvieną eilutę pabrėžė smūgių garsai ir dejonės...
„Paklausyk, kaip taukši kūjai...“
Bum!
„Paklausyk, kaip lenda vinys!“
Aaaa, kojos!
„Koks džiaugsmas kartuves statyt...“
Paleisk, paleisk!
„...vaistą nuo visų ligų!“
Prašau, baikit! Aš pasiduodu!
O tada, kai pelenai ėmė sklaidytis, pasirodė Šeronas su trimis au­
galotais pusbroliais, kurių kiekvienas tempė po palaužtą padarą.
- Labas rytas visiems! - šūktelėjo Šeronas. - Ar nieko nepametėt?
Nusibraukę nuo akių pelenus, mūsų draugai pamatė, kas atsitiko,
ir ėmė šaukti iš džiaugsmo.
- Šeronai, tu šaunuoli! - riktelėjo Ema.
Aplinkui iš visų pusių leidosi ir grįžo į žmogiškąjį pavidalą ym-
brynės. Kol jos paskubom vilkosi nusimestus drabužius, mes iš pa­
garbos nusisukom į padarus.
Staiga vienas ištrūko ir ėmė bėgti. Užuot vijęsis, kartuvininkas tik
išsitraukė iš už įrankių diržo mažą plaktuką, tvirtai įrėmė į žemę ko­
jas ir sviedė. Jis sukdamasis ratu nulėkė tiesiai link padaro galvos, bet
šis tūptelėjo ir sugadino šiaip jau tobulą metimą. Jis šoko prie laužo,
išmėtyto gatvės pakraštyje. Padaras jau tuoj būtų pranykęs tarp dvie­
jų lūšnų, bet tada grindinyje atsivėrė plyšys, ir jį apgaubė geltonos
liepsnos pliūpsnis.
Tai buvo kraupus reginys, bet visi džiūgaudami šaukė ir švilpė.
- Matot! - tarė Šeronas. - Pats Akras nori jų atsikratyti.
- Nuostabu, - pasakiau. - Bet kurgi Kolas?

370 - ►
 - Sutinku, - pritarė Ema. - Visos šios pergalės bus bevertės, jei
nepagausim jo. Teisingai, panele P?
Apsidairiau, bet jos nebuvo matyti. Ema irgi žvalgėsi po minią.
- Panele Peregrine? - šūktelėjo ji, o balse atsirado nerami gaida.
Priverčiau kiaurymę atsistoti, kad būtų geriau matyti.
- Ar kas nors matot panelę Peregrinę? - šūktelėjau.
Dabar jau visi žvalgėsi po dangų, ar ji kur neskraido, ir po žemę,
jei ji kartais nutūpė, bet dar neatsivertė į žmogų.
Tada mūsų klegesį iš užpakalio perskrodė spigus, piktdžiugiškas
šūksnis.
- Galit nebeieškoti, vaikai!
Akimirką neatpažinau to balso.
Tada jis vėl pasigirdo:
- Darykit, kaip liepsiu, ir jai nieko neatsitiks!
Tada iš po nedidelio suodino medžio, augančio tvirtovės viduje
prie pat vartų, išlindo pažįstama figūra.
Kolas. Plonas kaip šakalys, nei ginklų rankose, nei sargybinių pa­
šonėje. Išblyškusiame veide buvo susisukusi nenatūrali šypsena, o
akys, pridengtos išgaubtų akinių nuo saulės, atrodė kaip vabzdžio.
Jis buvo išsipuošęs apsiaustu ir skraiste, aukso žiedų vėriniais ir iš­
sipūtusiu šilkiniu kaklaraiščiu. Atrodė kaip ekstravagantiškas pami­
šėlis, tarsi koks išprotėjęs mokslininkas iš siaubo knygos, atlikęs su
savimi per daug eksperimentų. Manau, kaip tik dėl šios akivaizdžios
beprotystės - ir dėl to, kad žinojom, jog jame tūno kuo tikriausias
blogis - nepuolėm draskyti jo plikomis rankomis. Toks žmogus kaip
Kolas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti beginklis.

371
 - Kur panelė Peregrine? - surikau, paskatindamas panašiai sufor­
muluotų klausimų chorą iš ymbrynių ir ypatingųjų man už nugaros.
- Ten, kur jai ir dera būti, - atsakė Kolas. - Su šeima.
Vėjo gūsis nupūtė nuo komplekso paskutinį pelenų debesėlį, ir
pamatėm Bentamą bei panelę Peregrinę, pastarąją jau žmogaus pa­
vidalo ir Bentamo lokio gniaužtuose. Jos akys žaižaravo iš įsiūčio,
bet ji suprato, kad geriau nesipriešinti karštakošiam lokiui su aš­
triais nagais.
Tarsi besikartojantis košmaras, kurį buvom pasmerkti amžinai
sapnuoti: panelė Peregrine pagrobta, šįkart Bentamo. Jis stovėjo šiek
tiek toliau, už lokio, nuleidęs akis, tarsi jam būtų gėda į mus pažiūrėti.
Per ypatinguosius ir ymbrynes nuvilnijo nuostabos ir pasipiktini­
mo kupini šūkiai.
- Bentamai! - surikau. - Paleisk ją!
- Tu šlykštus išdavike! - šaukė Ema.
Bentamas pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į mus.
- Vos prieš dešimt minučių, - aukštu ir valdingu balsu prabilo
jis, - būčiau prisiekęs jums ištikimybę. Galėjau išduoti jus broliui jau
prieš kelias dienas, bet taip nepadariau. - Jis prisimerkęs pažvelgė
į panelę Peregrinę. - Pasirinkau tave, Alma, nes tikėjau - naiviai,
kaip pasirodė, - kad jeigu pagelbėsiu tau ir tavo globotiniams, tu
pamatysi, kaip neteisingai apie mane galvojai, ir pamirši praeities
nesutarimus.
- Už šitai tu būsi išsiųstas į Negailestingąją Dykrą! - sušuko pa­
nelė Peregrine.
- Aš jau nebebijau tos tavo Tarybos! - atkirto Bentamas. - Dau­
giau tu manęs nežlugdysi! - Jis sudavė į žemę lazda. - PT, snukį!
Lokys uždėjo leteną ant panelės Peregrines veido. Kolas nužings­
niavo pas brolį ir seserį, vis plačiau skęsdamas rankas ir vis plačiau
šypsodamasis.

---- *- — 373 -> £ -< $ > -^ 0 --------- »—

 - Benis pagaliau nusprendė pakovoti už save, ir bent jau aš jį už
tai sveikinu! Kas gali būti gražiau už šeimos susitikimą!
Staiga Bentamą trūktelėjo atgal nematoma jėga. Palei gerklę su-
bliksėjo peilis.
- Liepk meškinui paleisti panelę Peregrinę arba bus blogai! - su­
šuko pažįstamas balsas.
- Milardas! - kažkas aiktelėjo, o tada kaip aidas ir kiti.
Tai buvo Milardas, nusirengęs ir nematomas. Bentamas atrodė
persigandęs, tačiau Kolas - tik susierzinęs. Jis išsitraukė iš vidi­
nės apsiausto kišenės senovinį revolverį ir nukreipė jį Bentamui
į galvą.
- Tik paleisk ją, ir aš tave užmušiu, broli.
- Mes sudarėme paktą! - užprotestavo Bentamas.
- O paklusdamas nuogo vaikėzo su atšipusiu peiliu reikalavi­
mams, tą paktą sulaužytum. - Kolas užtaisė ginklą, priėjęs įrėmė jį
Bentamui į smilkinį ir kreipėsi į Milardą: - Jei priversi mane nušauti
vienintelį savo brolį, gali būti tikras, kad žus ir tavo ymbrynė.
Milardas akimirką dvejojo, tada numetė peilį ir nuskuodė. Kolas
pamėgino jį sučiupti, bet nesėkmingai, ir tik pėdų išraustų duobučių
kreivė rodė, kur Milardo nubėgta.
Atsigavęs Bentamas išsilygino marškinius. Kolo nuotaika subju­
ro, ir jis nukreipė ginklą į panelę Peregrinę.
- Dabar paklausykit! - riktelėjo jis. - Jūs, kitapus tilto! Paleiskit
sargybinius!
Jiems nieko kito neliko, tik paklusti. Šeronas su pusbroliais pa­
leido padarų apykakles ir atsitraukė, o padaras, stovėjęs šioje tilto
pusėje, nuleido rankas ir pakėlė nuo žemės savo ginklą. Per kelias
sekundes galios santykis visiškai persimainė, ir dabar keturi ginklai
buvo nukreipti į mūsų minią, o vienas į panelę Peregrinę. Kolas ga­
lėjo elgtis kaip tinkamas.
 - Vaikine! - šūktelėjo jis, rodydamas į mane. - Nustumk tą kiau­
rymę į prarają!
Jo spigus balsas vėrė mano ausų būgnelius kaip adata.
Nuvedžiau kiaurymę prie bedugnės krašto.
- Dabar liepk šokti!
Neatrodė, kad būčiau turėjęs iš ko rinktis. Baisiai gaila prarasti
tokį ginklą, bet gal taip ir geriau: kiaurymė jau vos laikėsi, juodas
kraujas sunkėsi pro žaizdas ir tekėjo apie kojas. Ji nebūtų išgyvenusi.
Nuvyniojau sau nuo liemens jos liežuvį, paleidau sprandą ir nuli­
pau ant žemės. Jau buvau pakankamai atsigavęs, kad pats atsistočiau,
bet kiaurymės jėgos seko sparčiai. Kai tik nulipau nuo jos nugaros, ji
tyliai suriaumojo, įtraukė liežuvius į burną ir atsiklaupė, pasirengusi
paaukoti gyvybę.
- Ačiū tau, kad ir kas tu buvai, - pasakiau. - Esu tikras, kad jei
kada ir būtum tapusi padaru, tai ne visiškai blogu.
Įrėmiau jai į nugarą koją ir stumtelėjau. Kiaurymė pasviro į priekį
ir tyliai nukrito į bedugnės ūkanas. Po kelių sekundžių pajutau, kaip
jos sąmonė išnyksta iš mano proto.
Padarai anapus tilto kiaurymės liežuviais persikėlė į mūsų pusę,
vėl grasinant atimti panelei Peregrinei gyvybę, jei kaip nors įsikiš-
čiau. Olivą partempė iš padangių. Sargybiniai ėmė ginti mus į glaudų
ir lengvai valdomą būrį. Tada aš buvau pašauktas Kolo, o vienas sar­
gybinis įsibrovė į minią ir nusitempė mane.
- Iš tikrųjų, jis vienintelis mums reikalingas gyvas, - sargybiniams
pasakė Kolas. - Jei jau reikės į jį šauti, taikykit į kelius. O dėl kitų... -
Kolas nusuko ginklą į tankiai sustojusius žmones ir iššovė. Pasigirdo
klyksmai ir minia subangavo. - Jiems galit šauti į kurią tik norit vietą!
Jis nusijuokė ir iškėlęs rankas tūptelėjo kaip balerina. Jau buvau
pasirengęs pulti ir plikomis rankomis išlupti jam akis, ir velniop pa­
sekmes, kai regėjimo lauko centre atsidūrė ilgavamzdis revolveris.

— *— 375 -£ < $ > -^ 0 ---------— -

 - Ne, - vamptelėjo mano vienskiemeniais žodžiais kalbantis sar­
gybinis, plačiapetis padaras su blizgančia plike.
Savo revolveriu Kolas šovė į orą ir suriko, kad pageidauja tylos, ir
visi balsai nutilo, išskyrus pašautųjų verksmą.
- Neverkit, žmonės, turiu jums dovanėlę! - kreipėsi jis į minią. -
Šiandien istorinė diena. Mano brolis ir aš tuoj pasieksim viso gyve­
nimo kovos ir inovacijų viršūnę ir tapsime ypatingųjų pasaulio kara­
liais dvyniais. Tačiau kokia karūnacija be liudininkų? Tad kviečiam
ir jus. Jei tik gražiai elgsitės, išvysite tai, ko jau tūkstantį metų niekas
nėra regėjęs: Sielų bibliotekos užvaldymą ir konfiskavimą!
- Turi prižadėti vieną dalyką, arba aš tau nepadėsiu, - pasakiau
Kolui. Didelių svertų deryboms neturėjau, bet jis buvo įsitikinęs, kad
esu jam reikalingas, o tai jau šis tas. - Kai tik gausi, ko nori, paleisk
panelę Peregrinę.
- Šitai, bijau, neįmanoma, - atsakė Kolas. - Bet paliksiu ją gy­
vą. Bus daug smagiau valdyti ypatingųjų karalystę, jei joje bus mano
sesuo. Nukirpsiu tau sparnus, Alma, ir pasiliksiu kaip asmeninę ver­
gę - kaip tau tai patiktų?
Ji mėgino atsakyti, bet žodžiai neprasiskverbė pro mėsingą lokio
leteną.
Kolas prisidėjo prie ausies ranką ir nusijuokė.
- Ką sakai? Negirdžiu!
Tada nusisuko ir patraukė link bokšto.
- Einam! - šūktelėjo sargybiniai, ir netrukus visi jau klibikščia-
vom jam iš paskos.

376
 vėrišku tempu mus ginė link blyškiojo bokšto, o at-
siliekančius padarai paragindavo niuksais ir spyriais.
Be savo kiaurymės buvau svirduliuojanti ir raišuojan­
ti gaišena: per liemenį driekėsi bjaurios kąstinės žaizdos, o dulkių,
malšinusių tą skausmą, poveikis pradėjo slopti. Bet vis tiek stūmiausi
pirmyn, o smegenys verpė nerealius mūsų išsigelbėjimo planus. Be
kiaurymių visas mūsų ypatingąsias galias užgožė padarų ginklai.
Klupdami praėjom pro susprogdintą pastatą, kuriame žuvo ma­
no kiaurymės, pro plytas, aptaškytas papūgų ir padarų krauju. Kolas
vedė mus kaip kuoktelėjęs kapelmeisteris, vieną akimirką krypuoda­
mas ir mosikuodamas rankomis, o kitą jau svaidydamasis keiksmais.
Už jo žirgliojo lokys, vienos letenos linkyje pasisodinęs Bentamą, o
per petį persimetęs panelę Peregrinę.
Ji maldavo brolių persigalvoti.
- Atminkit legendas apie Abatoną ir gėdingą galą, ištikdavusį
kiekvieną Biblioteką apvogusį ypatingąjį! Toji galia užkeikta!
- Aš jau nebe vaikas, Alma, ir manęs nebeišgąsdinsi senų ymbry-
nių pasakomis, - nusišaipė Kolas. - O dabar prikąsk liežuvį. Jei nori
ir toliau jį turėti!
Ji greitai liovė juos įtikinėjusi ir tyliai pažvelgė į mus per lokio pe­
tį, veidu spinduliuodama stiprybę: „Nebijokit, - tarsi sakė ji. - Mes
ir šitai išgyvensim.“

378
 Aš bijojau, kad ne visi išgyvensim ir šią kelionę į bokšto viršūnę.
Atsigręžęs pamėginau įžiūrėti, į ką pataikė kulkos. Glaudžiame bū­
relyje man už nugaros Bronvina nešė kažkieno suglebusį kūną - lyg
ir panelės Avocetės. O tada man per galvą šmaukštelėjo sunki ranka.
- Žiūri pirmyn arba lieki be girnelės, - burbtelėjo mano sargas.
Pagaliau užkopėm į bokšto viršų ir priėjom pačias paskutines jo
dūris. Toliau ant lenktos koridoriaus sienos krito saulės šviesa. Vir­
šuje buvo atvira aikštelė - šį faktą pasidėjau į stalčių ateičiai.
Kolas švytėdamas stovėjo priešais duris.
- Perpleksau! - pašaukė jis. - Signor* Anomalous - taip, tu ten
gale! Kadangi už šį atradimą iš dalies turiu būti dėkingas tavo ekspe­
dicijoms ir sunkiam triūsui, manau, tau priklauso garbė atverti šias
duris - juk teisybė turi būti!
- Eik jau, neturim laiko ceremonijoms, - įsiterpė Bentamas. -
Visą tavo kompleksą palikom be apsaugos...
- Nebūk toks mėmė, - atšovė Kolas. - Ilgai netruksim.
Vienas iš sargybinių atitempė Perpleksų iš minios ir pastatė prie
durų. Per tą trumpą laiką nuo paskutinio karto, kai jį mačiau, jo
plaukai ir barzda tapo balti kaip sniegas, stuburas sulinko, o veide
įsirėžė gilios raukšlės. Jis per ilgai praleido už savo kilpos ribų, ir jo
tikrasis amžius ėmė jį vytis. Perpleksus jau buvo bedarantis duris,
bet staiga užsikosėjo. Kai tik atgavo kvapą, atsisuko į Kolą, įtraukė
pilnus plaučius oro ir spjovė blizgantį skreplį jam ant apsiausto.
- Tamsus niekšas! - sušuko Perpleksus.
Kolas nutaikė revolverį į Perpleksaus galvą ir spustelėjo gaiduką.
Pasigirdo klyksmai; „Džekai, baik!“ - sušuko Bentamas; Perpleksus
pakėlė rankas ir nusisuko, bet ginklas tik trakštelėjo.
Kolas atidarė revolverį, apžiūrėjo cilindrą ir gūžtelėjo pečiais.

* Pone (it.).

379
 - Antikvaras, kaip ir tu pats, - tarė Perpleksui, o tada vamzdžiu
nusivalė' nuo švarko skreplį. - Turbūt pati lemtis tave išgelbėjo. Gal
ir gerai - man bus mieliau žiūrėti į tave virstantį dulkėmis negu nu­
kraujuojantį.
Jis pamojo sargybiniams, kad išvestų jį šalin. Perpleksus, po no­
simi siųsdamas Kolui itališkus prakeiksmus, buvo partemptas atgal
prie kitų.
Kolas atsisuko į duris.
- Ai, velniai nematė, - sumurmėjo jis, ir pravėrė jas. - Eikšenkit,
jūs visi!
Už durų buvo jau pažįstamas kambarys pilkomis sienomis, tik šį­
kart už nesančios ketvirtos sienos tęsėsi ilgas tamsus koridorius. Po
kelių sargybinių niuksų jau spėriai juo žingsniavom. Glotnios sienos
pasidarė šiurkščios ir nelygios, o tada koridorius išplatėjo ir virto
primityviu kambariu, apšviestu saulės. Kambarys buvo iš akmens
ir molio, ir būčiau pavadinęs jį urvu, jei ne daugmaž stačiakampės
durys ir du langai. Kažkas juos išskaptavo, kaip ir visą kambarį, iš
minkštos uolienos.
Mus išvarė į lauką, į karštą, sausą dieną. Nuo atsivėrusio vaiz­
do net galva apsisuko. Stovėjom aukštai virš žemės, o kraštovaizdis
galėjo priklausyti ir kitam pasauliui: visur aplink gūbriai ir smailės
iš keistos rausvos uolienos, vienoje pusėje statūs, kitoje nuožulniai
besileidžiantys į slėnius, ištisai nusėti primityvių durų ir langų. Per
juos traukė pastovus vėjas, skleisdamas į pačios žemės dejonę pa­
našų garsą. Saulė nė neketino leistis, tačiau dangus buvo oranžinis,
tarsi tuoj už horizonto bręstų pasaulio pabaiga. Ir, nepaisant civiliza­
cijos požymių, be mūsų, daugiau nebuvo matyti nė vieno žmogaus.
Mane apėmė slegianti nuotaika, tarsi būčiau stebimas, tarsi būtu­
mėm įžengę ten, kur mums nederėjo būti.

- 380
 Bentamas nulipo nuo lokio ir kaip pakerėtas nusiėmė skrybėlę.
- Tai štai ir jis, - ištarė, žvelgdamas į kalvas.
Kolas didžiojo brolio maniera apkabino jį per pečius.
- Sakiau, kad kada nors ši diena ateis. Daug kraujo vienas kitam
sugadinom, kol jos sulaukėm, a?
- Tikrai, - sutiko Bentamas.
- Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, nes dabar galėsiu padaryti
šitai. - Kolas atsisuko į mus. - Draugai! Ymbrynės! Ypatingieji vai­
kai! - Jis palaukė, kol jo balsas nuaidės per keistus, dejuojančius kan­
jonus. - Ši diena pateks į istoriją. Sveiki atvykę į Abatoną!
Jis padarė pauzę aplodismentams, bet jų taip ir nesulaukė.
- Jūs stovite senoviniame mieste, kadaise saugojusiame Sielų bib­
lioteką. Ikipastarųjų dienų jau keturis šimtus metų niekas nebuvo jo
matęs, o užkariautas paskutinį sykį jis buvo prieš tūkstantmetį; bet
aš jį vėl atradau! Ir štai, jūs būsite liudininkai...
Jis nutilo, pažiūrėjo žemyn, tada nusijuokė.
- Kam aš aušinu burną? Jūs, filisteriai, niekada neįvertinsite ma­
no pasiekimo reikšmės. Tik pažiūrėkit į juos - lyg asilai Siksto kop­
lyčioje! - Jis patapšnojo Bentamui per ranką. - Eime, broli. Eime
pasiimti to, kas mūsų.
- Ir mūsų! - pasigirdo iš už nugaros. Vienas iš sargybinių. - Juk
nepamiršite mūsų, ar ne, pone?
- Žinoma, nepamiršiu, - atsakė Kolas ir pasistengė nusišypsoti,
bet jam nepavyko. Jis negalėjo paslėpti susierzinimo, kad šitaip prieš
visus buvo sumenkintas jo autoritetas. - Už jūsų ištikimybę bus at­
silyginta dešimteriopai.
Kartu su Bentamu jie pasuko į šoną ir ėmė leistis takeliu žemyn, o
sargybiniai stūmė mus iš paskos.

382
Saulės iškepintas takas vis skyrėsi ir skyrėsi, o įvairios stambesnės ir
smulkesnės atšakos vedė į smailiąsias kalvas. Užtikrintai, kiekvienu
žingsniu spinduliuodamas kolonizatoriaus aroganciją, Kolas vedė
mus neaiškiais, krūmais apaugusiais takais - keliu, kurį, be abejo,
prievarta išgavo iš Perpleksaus ir kurį pastarosiomis dienomis daug
sykių buvo išvaikščiojęs. Jausmas, kad kažkas stebi, tik stiprėjo. Tarsi
grubios akmenyje iškaltos angos būtų prisimerkusių akių kolonija,
koks nors senovės protas, įmūrytas į akmenį ir dabar po tūkstantme­
čio miego atsibundantis.
Iš nerimo krėtė karštis, o mintys vijo viena kitą. Kas nutiks to­
liau, priklausys nuo manęs. Šiaip ar taip, padarams aš reikalingas. O
jeigu atsisakyčiau paimti jiems sielas? O jeigu sugalvočiau, kaip juos
apgauti?
Žinojau, kas tada atsitiktų. Kolas užmuštų panelę Peregrinę. Tada
imtų žudyti ir kitas ymbrynes, vieną po kitos, tol, kol gautų iš manęs,
ko nori. Jei ir toliau nepasiduočiau, jis nužudytų Emą.
Aš nebuvau pakankamai stiprus. Žinojau, jog padaryčiau bet ką,
kad tik jis jų neliestų - netgi atiduočiau Kolui raktus nuo nenusako­
mos galios šaltinio.
Tada dingtelėjo mintis, nuo kurios visas kūnas nuėjo pagaugais:
o jeigu aš nesugebėsiu to padaryti? O jeigu Kolas klysta, ir aš visai
negaliu nei matyti sielos indų, nei paliesti jų. Jis manimi nepatikės.
Manys, kad apsimetu. Pradės šaudyti mano draugus. Ir net jeigu kaip
nors pavyks įtikinti jį, kad nemeluoju - kad iš tiesų to nesugebu, - jis
taip pasius, kad vis tiek visus išžudys.
Tyliai sukalbėjau maldą savo seneliui (Ar įmanoma melstis įni­
rusiems? Šiaip ar taip, aš pamėginau.) ir paprašiau, jei jis mane ste­
bi, pagelbėti ir padaryti mane tokį stiprų ir galingą, koks jis kadaise

----383 -------- *----

buvo. „Seneli Portmanai, - kalbėjau, - žinau, kad tai skamba kaip
beprotystė, bet Ema ir draugai man svarbiau nei visas pasaulis, vi­
sas visutėlis, ir aš mielai atiduočiau jį iki paskutinio trupinėlio Kolui
mainais už jų gyvybes. Ar tai reiškia, kad aš blogas? Nežinau, bet
pamaniau, gal tu suprasi. Tad padaryk, kaip prašau.“
Pakėliau galvą ir nustebau išvydęs, kad panelė Peregrine žiūri į
mane per lokio petį. Kai tik mūsų žvilgsniai susitiko, ji nusuko akis,
ir aš mačiau, kaip jos purvinais, išblyškusiais skruostais rieda ašaros.
Tarsi ji būtų mane išgirdusi.
Mūsų kelias raitėsi senoviniu labirintu iš vinguriuojančių take­
lių ir kalvose išskobtų laiptų, kurių pakopos nuo vaikščiojimo buvo
per vidurį smarkiai įdubusios. Vietomis takas beveik visai išnykdavo
po žolėmis. Girdėjau, kaip Perpleksus dejavo, kad jis užtrukęs daug
metų, kol atrado kelią į Sielų biblioteką, o dabar šis nedėkingas vagis
šluojantis juo be jokios pagarbos - koks baisus įžeidimas!
Tada išgirdau Olivą klausiant:
- Kodėl mums niekas nesakė, kad Biblioteka tikra?
- Todėl, mieloji, - atsiliepė viena ymbrynė, - kad tai buvo už­
drausta. Saugiau buvo sakyti...
Ymbrynė nutilo ir įkvėpė oro.
- ...kad tai tik pasaka.
Tik pasaka. Tai jau tapo viena iš kertinių mano gyvenimo tiesų -
kad ir kaip stengsiesi laikyti prispaudęs jas plokštumoje, įkalinęs ra­
šale ir popieriuje, visada atsiras pasakų, kurios nesileis uždaromos
knygose. Pasaka niekada nebūna tik pasaka. Kas jau kas, o aš turė­
čiau tai suprasti: juk mano paties gyvenimą prarijo pasaka.
Jau kelias minutes ėjom palei niekuo neišsiskiriančią sieną, vėjo
dejonėms kylant ir leidžiantis, bet staiga Kolas iškėlė ranką ir liepė
visiems sustoti.
- Ar nenuėjom per toli? - paklausė jis. - Kur kartografas?

384
 Perpleksų ištempė į priekį.
- Ar nesidžiaugi dabar, kad jo nenušovei? - burbtelėjo Bentamas.
Kolas nuleido jo žodžius negirdom.
- Kur ta grota? - griežtai paklausė jis, atsistojęs Perpleksui tiesiai
prieš akis.
- Oi, ar tik nebus ji pasislėpusi nuo tavęs? - paerzino jį Perpleksus.
- Nemėgink mano kantrybės, - tarė Kolas. - Sudeginsiu visus tavo
„Dienų atlaso“ egzempliorius. Per metus tavo vardas bus pamirštas.
Perpleksus sunėrė pirštus ir atsiduso.
- Tenai, - pasakė jis, rodydamas atgal.
Mes ją praėjom.
Kolas nužirgliojo prie vijokliais apraizgyto sienos plotelio - anga
buvo tokia kukli ir taip gerai paslėpta, kad bet kas būtų ją praėjęs; ne
tiek durys, kiek skylė. Jis nustūmė vijoklius į šalį ir kyštelėjo galvą į
vidų.
- Čia! - sušuko, o tada ištraukė galvą lauk ir pradėjo įsakinėti.
- Toliau bus leidžiami tik svarbiausieji asmenys. Broli, sese. - Jis
parodė į Bentamą ir panelę Peregrinę. - Vaikine. - Bedė pirštu į ma­
ne. - Du sargybiniai. Ir... - Nužvelgė minią. - Tenai tamsu, mums
reikės pasišviesti. Tu, mergaite. - Parodė į Emą.
Širdis smuko į kulnus, kai jie atitempė iš būrio Emą.
- Jei su kitais kils rūpesčių, - Kolas pasakė sargybiniams, - patys
žinote, ką daryti.
Kolas nusitaikė į minią. Visi suklykė ir pasilenkė. Kolas kvatojo
kaip pašėlęs.
Emos sargybinis įstūmė ją pro skylę. Bentamo lokys niekaip ne­
būtų tilpęs, todėl panelė Peregrine buvo pastatyta ant žemės, o mano
padarui buvo pridėta prievolė saugoti ir ją.
Jauniausieji vaikai pradėjo verkšlenti. Kas žino, ar jie dar kada ją
išvys?

385 *-
 - Būkit drąsūs, vaikai! - šūktelėjo jiems panelė Peregrine. - Aš
sugrįšiu!
- Teisingai, vaikai! - nusišaipė Kolas. - Klausykit savo mokyto­
jos! Ymbrynė žino, ką sako!
Mudu su panele Peregrine buvom įstumti į angą kartu, ir, nutaikęs
akimirką, kol buvom įsipainioję į vijoklius, slapčia jai pakuždėjau:
- Ką man daryti viduje?
- Ko tik jis paprašys, - pašnibždom atsakė ji. - Jei jo nesupykdy-
sim, gal dar ir išgyvensim.
Taip, išgyvensim - tačiau kokia kaina?
O tada praskyrėm vijoklius ir įžengėm į keistą naują erdvę:
akmens kambarį po atviru dangumi. Akimirką net užėmė kvapą,
taip baisiai išgąsdino į mus nuo priešingos sienos spoksantis iškreip­
tas veidas. Taip, tai tebuvo paprasčiausia siena; bet joje kaip burna
žiojėjo durys, du kreivi langai kaip akys ir pora skylių kaip šnervės;
ji buvo apaugusi aukštomis žolėmis, primenančiomis plaukus ir su­
sivėlusią barzdą. Čia vėjo gausmas buvo dar stipresnis nei kur kitur,
tarsi burnos pavidalo durys norėtų mus perspėti, kokia nors senovi­
ne kalba su savaitės ilgumo balsiais.

386
 Kolas parodė į duris.
- Biblioteka laukia.
Bentamas nusiėmė skrybėlę.
- Nepakartojama, - tyliai ir pagarbiai tarė jis. - Tai tarsi mums
skirta dainą. Tarytum besiilsinčios sielos kiltų iš miego pasveikinti
mus atvykusius.
- Pasveikinti, - nusišaipė Ema. - Abejoju.
Sargybiniai stumtelėjo mus link durų. Pasilenkę pralindom pro
dar vieną žemą angą ir atsidūrėme į urvą panašioje patalpoje. Kaip ir
kitos, matytos Abatone, ši buvo rankomis išrausta minkštame akme­
nyje prieš nesuskaičiuojamą galybę amžių. Ji buvo žema ir tuščia, tik
šen bei ten mėtėsi šiaudai ir keramikos šukės. Labiausiai išsiskyrė
sienos, kuriose buvo išgremžtos dešimtys nedidelių nišų. Jų viršus
buvo ovalo formos, o apačia plokščia, ir jose užteko vietos padėti
butelį ar žvakę. Kambario gale kelios durys vedė į tamsą.
- Na, vaikine? - tarė Kolas. - Ar matai juos?
Apsidairiau.
- Ar matau ką?
- Nejuokauk su manim. Sielų indus. - Jis priėjo prie sienos ir per­
braukė ranka per vienos nišos vidų. - Eik ir paimk kurį vieną.
Iš lėto sukdamasis nužvelgiau sienas. Visos nišos atrodė tuščios.
- Nieko nematau, - pasakiau. - Gal čia nieko ir nėra.
- Meluoji.
Kolas linktelėjo sargybiniui. Šis tvojo man į pilvą.
Stenėdamas parpuoliau ant kelių, o Ema ir panelė Peregrine sušu­
ko. Pažiūrėjau žemyn ir pamačiau, kaip per marškinius varva krau­
jas - ne nuo smūgio, o dėl to, kad įsikandau liežuvį.
- Džekai, malonėk! - suriko panelė Peregrine. - Jis tik vaikas!
- Tik vaikas, tik vaikas! - šaipėsi Kolas. - Čia ir yra visa bėda! Rei­
kia juos bausti kaip vyrus, laistyti krauju - ir daigas ims augti. - Jis

---- - 388 ----

priėjo prie manęs, sukdamas savo keisto, senovinio revolverio būg­
ną. - Ištiesink jo koją. Kad galėčiau gerai nusitaikyti.
Sargybinis parbloškė mane ant žemės ir sučiupo už blauzdos.
Skruostas įsirėžė į žemę, o kakta rėmėsi į sieną.
Išgirdau atlaužiamo revolverio gaiduko trakštelėjimą. O tada,
moterims mėginant Kolą permaldauti, vienoje nišoje kai ką išvydau.
Iki tol nepastebėtą siluetą...
- Stokit! - surikau. - Šį tą matau!
Sargybinis atvertė mane ant nugaros.
- Tai atėjai į protą, ar ne? - Atsistojęs šalia į mane žvelgė Kolas. -
Ką matai?
Mirksėdamas apsidairiau dar sykį. Prisiverčiau nusiraminti ir su­
telkti žvilgsnį.
Ir štai sienoje kaip momentinė nuotrauka pamažu ėmė ryškėti
akmens indo vaizdas. Jis buvo paprastas, be jokių pagražinimų, ci­
lindro pavidalo su siaurėjančiu, kaiščiu užkištu kaklu, pagamintas iš
tokio paties rausvo akmens kaip ir keistosios Abatono kalvos.

389
 - Akmens indą, - atsakiau. - Tik vieną. Jis buvo parvirtęs, todėl
iš karto ir nepastebėjau.
- Stokis, - paliepė Kolas. - Paimk jį.
Prisitraukiau kelius prie krūtinės, įsisiūbavęs atsiverčiau ant ko­
jų ir atsistojau, visam liemeniui degant iš skausmo. Nusliūkinau per
kambarį ir iš lėto įkišau ranką į nišą. Apėmiau pirštais indą, bet gavęs
šoką staigiai atitraukiau ranką.
- Kas yra? - paklausė Kolas.
- Jis ledinis, - atsakiau. - Nesitikėjau.
- Fantastika, - sumurmėjo Bentamas. Iki tol jis stovėjo prie durų,
tarsi būtų suabejojęs visa šia operacija, bet dabar žengtelėjo artyn.
Aš vėl įkišau ranką į nišą, šįsyk jau pasiruošęs šalčiui, ir ištraukiau
indą.
- Taip nedera, - tarė panelė Peregrine. - Jame yra ypatingojo
siela, ir su ja reikia elgtis pagarbiai.
- Būti mano suvalgytai - pati didžiausia pagarba, kokios siela tik
gali sulaukti, - pasakė Kolas. Jis priėjo prie manęs. - Apibūdink šį
indą.
- Jis labai paprastas. Akmeninis. - Dešinė ranka ėmė šalti, todėl
perėmiau indą į kairę ir tada pamačiau kitoje pusėje smulkiom, iš-
tįsusiom raidėm užrašytą žodį.
Asvindan.
Neketinau to atskleisti, bet Kolas žiūrėjo į mane kaip vanagas ir
pastebėjo, jog kai ką aptikau.
- Kas ten? - griežtai paklausė jis. - Perspėju, nedrįsk nieko slėpti!
- Tai žodis, - pasakiau. - Asvindan.
- Ištark paraidžiui.
- A-s-v-i-n-d-a-n.
- Asvindant - suraukęs antakius, pakartojo Kolas. - Tai senoji
ypatingųjų kalba, ar ne?

----«-=-----391 -------- >----

 - Savaime suprantama, - atsakė Bentamas. - Ar jau užmiršai sa­
vo mokslus?
- Žinoma, kad ne! Be to, aš susigaudydavau greičiau nei tu, ar
užmiršai? Asvindan. Šaknis vind. Tai visai nesusiję su oru*, o reiškia
greitumą, greitėjimą - arba šiuo atveju stiprėjimą, gyvybingumą!
- Nesu tuo tikras, broli.
- Nesi tikras, - nusišaipė Kolas. - Manau, kad tiesiog nori pasi­
imti ją sau!
Kolas ištiesė rankas ir pamėgino paimti iš manęs indą. Jam pa­
vyko apglėbti jį pirštais, bet vos tik indas atitrūko nuo mano rankos,
jo pirštai susinėrė, tarsi tarp jų būtų tuščia vieta, o indas nukrito ant
žemės ir sudužo.
Kolas .nusikeikė ir sutrikęs pažvelgė žemyn į melsvai švytinčio
skysčio balutę mums po kojom.
- Dabar aš irgi matau! - susijaudinęs tarė jis, rodydamas į melsvą
balutę. - Šitai aš matau!
- Taip, taip, aš irgi, - pasakė Bentamas, o ir sargybiniai tai patvir­
tino. Jie visi matė skystį, bet ne indus, kuriuose jis buvo saugomas.
Vienas sargybinis pasilenkė, norėdamas brūkštelėti per skystį
pirštu. Vos tik jį palietė, suriko ir purtydamas ranką atšoko. Jei net
indas buvo kaip ledinis, tai sunku ir įsivaizduoti, koks šaltas turėjo
būti pats skystis.
- Kaip gaila, - tarė Kolas. - Mielai būčiau sumaišęs ją su keliomis
kitomis rinktinėmis sielomis.
- Asvindan, - padeklamavo Bentamas. - Šaknis svind. Reiškia
„susitraukti“. Džiaukis, kad neišgėrei šitos, broli.
Kolas susiraukė.
- Ne. Ne, aš tikrai teisus.

*Wind {angį.) - vėjas.

—«------- 392
 - Neteisus, - tarė panelė Peregrine.
Jo paranojiškas žvilgsnis lakstė nuo vieno prie kito, tarsi jis ver­
tintų galimybę, kad tiedu kaip nors susivienijo prieš jį. Tada nurimo.
- Tai tik pirmasis kambarys, - pasakė jis. - Neabejoju, kad geres­
nės sielos laikomos giliau viduje.
- Sutinku, - pritarė Bentamas. - Kuo toliau eisim, tuo senesnių
sielų rasim, o kuo siela senesnė, tuo ji galingesnė.
- Tada išnaršysim visą kalną iki pat šaknų, - tarė Kolas, - ir su­
valgysim jį visą.

* *

Įrėmę į šonus pistoletus, mus suvarė pro vienas iš tamsiųjų durų.

Kitas kambarys buvo panašus į ankstesnįjį, su nišomis sienoje ir į
tamsą vedančiomis durimis. Nors čia nebebuvo langų, ir tik vieniša
vidudienio saulės juosta driekėsi dulkinomis grindimis. Dienos švie­
są palikom už nugarų.
Kolas įsakė Emai įžiebti liepsną. Man liepė atlikti sienų turinio
inventorizaciją. Aš sąžiningai atsakiau matantis tris indus, bet ma­
no žodžio jam nepakako: privertė į kiekvieną indą pabarbenti pirštu,
kad įrodyčiau, jog jis ten yra, ir perbraukti ranka per dešimtis tuščių
nišų.
Tada liepė perskaityti jų vardus. Heolstor. Unge-seven. Mea-
gan-vundor. Man šie žodžiai buvo bereikšmiai, jam - per prasti.
- Tai niekingų vergų sielos, - skundėsi jis Bentamui. - Jei ruošia­
mės tapti karaliais, mums reikalingos karalių sielos.
- Tai pirmyn, - tarė Bentamas.
Mes nėrėm į painų ir, regis, pabaigos neturintį urvų labirintą; die­
nos šviesa virto tolimu prisiminimu, o grindys visą laiką leidosi žemyn.
Ėmė darytis vis šalčiau. Kaip venos į abi puses šakojosi koridoriai.

---- --------- 393 ----

Kolas ėjo tarytum vedamas kažkokio šešto pojūčio, užtikrintai sukda­
mas tai į kairę, tai į dešinę. Jis buvo išprotėjęs, akivaizdžiai išprotėjęs,
ir buvau tikras, kad jis mus taip paklaidins, jog net jei pabėgtumėm,
vis vien greičiausiai per amžius liktumėm įkalinti šiuose urvuose.
Bandžiau įsivaizduoti kovas, vykusias dėl šių sielų - senovės ypa­
tinguosius, tikrus milžinus, susiduriančius Abatono slėniuose ir ant
jo kalvų, - bet nieko neišėjo. Tegalėjau galvoti vien apie tai, kaip bai­
su čia būtų likti be šviesos.
Kuo toliau ėjom, tuo daugiau indų stovėjo sienose: susidarė
įspūdis, kad išoriniai kambariai jau seniausiai buvo išgrobstyti, bet
kažkas atbaidė plėšikus nuo žygių gilyn - galbūt sveikas savisaugos
instinktas. Kolas tarpais riktelėdavo, kad praneščiau, kas naujo, bet
jau nustojo reikalauti įrodyti, kurios nišos tuščios, o kurios ne, ir tik
retkarčiais liepdavo garsiai perskaityti užrašus ant indų. Jis taikėsi į
didesnį grobį ir, atrodo, jau buvo nusprendęs, kad šioje Bibliotekos
dalyje neverta terliotis.
Ėjom tylomis. Kambariai, nors ir primityvūs, darėsi vis įspūdin­
gesni - kuo toliau, tuo aukštesni, o tarp sienų radosi vis daugiau er­
dvės. Dabar jau visur buvo pilna indų: jie užėmė kiekvieną nišą, sto­
vėjo sukrauti vieni ant kitų kaip toteminiai stulpai kampuose, lindėjo
nugrūsti į plyšius ir kerteles - ir iš jų visų sunkėsi šaltis. Drebėdamas
apglėbiau save rankomis; iš burnos veržėsi garas, o ankstesnysis jaus­
mas, kad esu stebimas, sugrįžo. Ši vadinamoji Biblioteka buvo di­
džiulis požemių pasaulis, katakombos, skirtos kiekvienai iki pasku­
tinio tūkstantmečio gyvenusio ypatingojo antrajai sielai - šimtams
tūkstančių jų. Šitokia sielų sankaupa ėmė kažkaip keistai mane slėgti
ir spausti orą galvoje bei plaučiuose, lyg būčiau giliai po vandeniu.
Ir aš ne vienintelis jaučiausi keistai. Net sargybiniai pasidarė
baugštus: krūpčiojo nuo kiekvieno garselio ir vis dairėsi atgal.
- Ar girdėjai? - paklausė maniškis.

394 ->■
 - Balsus? - atsiliepė kitas.
- Ne, panašiau į vandenį, srūvantį vandenį...
Kol jie kalbėjosi, aš vogčiom dirstelėjau į panelę Peregrinę. Ar ji
buvo išsigandusi? Ne - atrodė, kad tik stumia laiką, laukia ir stebi.
Tai mane šiek tiek nuramino, kaip ir tai, kad ji, nors jau seniai galėjo
pasiversti paukščiu ir pabėgti, taip nepadarė. Kol mudu su Ema ne­
laisvėje, tol liks ir ji. Gal čia ne vien globotojos instinktai veikė. Gal
ji turėjo planą.
Oras dar labiau atšalo, o prakaitas man ant sprando tapo ledinis.
Mes vilkomės per patalpą, kurioje buvo tiek indų, kad turėjau per
juos šokinėti - nors visų kitų kojos pereidavo per juos kiaurai. Aš jau
dusau nuo numirėlių. Čia buvo kaip metro stotyje spūsties valandą,
kaip Taimso aikštėje Naujųjų metų išvakarėse, o atsipalaidavę vaka­
rėlio dalyviai nepatenkinti į mus spoksojo. (Aš visa tai jutau, nors
matyti ir nemačiau.) Galų gale net ir Bentamas nebeištvėrė.
- Broli, palauk. - Jis uždusęs sulaikė Kolą. - Ar nemanai, kad jau
pakankamai toli nuėjom?
Kolas iš lėto atsisuko, o ugnis apšvietė lygiai pusę jo veido.
- Ne, nemanau, - atsakė jis.
- Bet aš tikras, kad šios sielos pakankamai...
- Mes jos dar neradom. - Jo balsas buvo aštrus ir šaižus.
- Ko dar neradom, pone? - įsikišo mano sargybinis.
- Jos aš su niekuo nesupainiosiu! - atkirto jis.
Tada susijaudinęs ir įsitempęs nubėgo į tamsą.
- Pone! Palaukit! - šaukė sargybiniai, stumdami mus iš paskos.
Kolas trumpam pranyko ir vėl pasirodė kambario gale, nušviestas
blyškaus melsvo spindulio. Jis stovėjo pusiau apgaubtas tos šviesos,
tarsi sukaustytas. Kai jį prisivijom ir apėjom kampą, patys pamatėm:
ilgą žydrai švytintį tunelį. Anga kitame gale buvo tiesiog nutvieksta
tos šviesos. Šį tą ir girdėjau, neaiškų triukšmą, lyg srūvančio vandens.

395
 Kolas suplojo delnais ir ūktelėjo.
- Dieve mano, mes jau čia pat!
Jis kaip maniakas nušokavo koridoriumi, o mus privertė paknops­
tom bėgti iš paskos. Pasiekus galą, mus apgaubė tokia akinama švie­
sa, kad visi klupdami sustojom, nes nebematėm, kur einam.
Ema užgesino liepsnas. Čia jų nebereikėjo. Prisimerkęs pažvelgiau
pro pirštus, ir vaizdas pamažu išryškėjo. Tai buvo žydroje plevenan­
čioje šviesoje paskendęs urvas, didžiausias mūsų aplankytas, tikra
menė - milžiniška, kelių aukštų, į senovinį apskritą avilį panaši erdvė,
trisdešimties metrų skersmens apačioje, o viršuje sueinanti į vieną
tašką. Ledo kristalai žibėjo ant kiekvieno paviršiaus, kiekvienoje ni­
šoje ir ant kiekvieno indo - o jų buvo tūkstančiai. Jie tęsėsi iki nesuvo­
kiamo aukščio ir drauge atrodė kaip ant sienos pakabintos girliandos.
Nepaisant šalčio, čia buvo tekančio vandens: jis krito iš sakalo
galvos pavidalo čiaupo į siaurą kanalą, palei sieną juosiantį visą urvą,
ir tekėjo į seklų baseinėlį patalpos krašte, kurį supo glotnūs juodi
akmenys. Šis vanduo ir buvo dangiškos urvo šviesos šaltinis. Kaip
ir sielų indų turinys, jis skleidė vaiduoklišką žydrą švytėjimą, kurio
stiprumas pastoviu ritmu pulsavo, tarytum vanduo kvėpuotų. Čia
būtų buvę savotiškai ramu ir gera, lyg kokiame karštų versmių šiau­
rės kurorte, jei ne šalia malonaus vandens čiurlenimo aiškiai girdi­
mos žmogiškos dejonės. Visai tokios kaip lauke - tos, kurias palai­
kiau pro duris gaudžiančiu vėju; bet čia vėjo nebuvo, o ir iš lauko
garsas niekaip negalėjo atsklisti. Tai buvo kas kita.
Bentamas šlubčiodamas įžengė mums iš paskos į urvą, uždusęs ir
prisidengęs akis, o Kolas tuo tarpu nudrožė į patalpos vidurį.
- PERGALĖ! - sušuko jis, mėgaudamasis aidu nuo milžiniškų
sienų. - Štai jis! Mūsų lobynas! Mūsų karališkoji menė!
- Ji nuostabi, - silpnai pratarė Bentamas, šlepsėdamas pas bro­
lį. - Dabar matau, kodėl tiek daug ypatingųjų dėl jos kovėsi, rizikuo­
dami gyvybėmis...

— *-------- 396 >—

 - Jūs darote didelę klaidą, - tarė panelė Peregrine. - Negalima
taip išniekinti šios šventos vietos.
Kolas dramatiškai atsiduso.
- Ar būtinai turi kiekvieną svarbią akimirką sugadinti savo peda­
goginiais moralais? Ar tiesiog pavydi mums ir apraudi savo kaip ga­
besnės sesės viešpatavimo pabaigą? „Tik pažiūrėkit, aš moku skrai­
dyti, aš moku kurti laiko kilpas!“ Kita karta jau nė neatsimins, kad
kada nors egzistavo toks kvailas daiktas kaip ymbrynė!
- Tu klysti! - nebeištvėrė Ema. - Tai judu būsit pamiršti!
Emos sargybinis jau užsimojo tvoti, bet Kolas liepė jos neliesti.
- Tegul kalba, - tarė jis. - Gali būti, kad tai paskutinė jos proga.
- Geriau pagalvojus, jūs nebūsit pamiršti, - prabilo Ema. - Mes
parašysim „Sakmėse“naują skyrių apie jus. „Broliai godūnai“, - pava-
dinsim jį. Arba: „Baisieji niekšingieji išdavikai, sulaukę pelnyto galo.“
- Hm, skamba lėkštokai, - tarė Kolas. - Geriau šitaip: „Kaip
nuostabieji broliai įveikė davatkas ir tapo teisėtais ypatingųjų pasau­
lio Karaliais-Dievais“, ar kaip nors panašiai. Ir tau pasisekė, kad aš
taip puikiai nusiteikęs, mergaite.
Tada jo dėmesys nukrypo į mane.
- Vaikine! Pasakok man apie tuos indus ir nepraleisk nė men­
kiausios detalės.
Jis pareikalavo išsamaus apibūdinimo, ir aš jį pateikiau, garsiai
skaitydamas dešimtis smulkiai iškeverzotų užrašų. Jei tik būčiau mo­
kėjęs senąją ypatingųjų kalbą, pamaniau, būčiau galėjęs pameluoti,
gal būčiau sugebėjęs įkišti Kolui silpną ir kvailą sielą. Bet aš buvau
tobulas robotas: apdovanotas nepaprastu gebėjimu, bet nieko neiš­
manantis. Galėjau tik nukreipti jo dėmesį nuo tų indų, kurie akivaiz­
džiai atrodė daugiausia žadantys.
Nors dauguma jų buvo maži ir paprasti, stovėjo ir keletas dide­
lių, sunkių ir įmantrių, smėlio laikrodžio pavidalo, su dviem ąsom

397
ir ant paviršiaus nupieštais brangakmenių spalvų sparnais; savaime
suprantama, jose buvo galingų ir svarbių (arba tiesiog išpuikusių)
ypatingųjų sielos. Tačiau jas išdavė didesnės nišos, ir, Kolo nurody­
mu pastuksenus krumpliais, nuskambėjo garsiai ir sodriai.
Nebeturėjau jokių kortų. Kolas gaus, ko norėjęs, ir aš nieko nepa­
keisiu. Bet tada jis pasielgė taip, kad nustebino visus. Iš pradžių tai
atrodė kaip nesuvokiamai dosnus poelgis. Jis atsisuko į sargybinius
ir tarė:
- Taigi! Kas norėtų pirmas išmėginti?
Sargybiniai suglumę susižvalgė.
- Ką nori tuo pasakyti? - paklausė Bentamas, sunerimęs šlubčio­
damas prie jo. - Ar neturėtumėm mudu būti pirmi? Mes tiek daug
dirbom...*
- Nebūk godus, broli. Ar aš nežadėjau jiems, kad už ištikimybę
bus atlyginta? - Jis vėl pasisuko į sargybinius, išsišiepęs kaip televizi­
jos žaidimo vedėjas. - Tai katras norit?
Abiejų rankos šovė į viršų.
- Aš, pone, aš!
- Ir aš norėčiau!
Kolas bakstelėjo į mane saugojusį padarą.
- Tu! - pakvietė jis. - Man patinka tavo veržlumas. Ateik čia!
- Ačiū, pone, ačiū!
Kolas nukreipė į mane savo ginklą, atleisdamas sargybinį nuo
pareigos.
- Tai štai, kuri iš šių sielų tau labiau prie širdies? - Jis prisiminė
kai kurias mano indentifikuotas sielas ir ėmė jas rodyti. - Jet-Faru.
Kažkas, susiję su vandeniu, potvyniu. Geras daiktas, jei svajoji gy­
venti jūros gelmėse. Volsenvyrsend. Čia tikriausiai kažkoks į kentau­
rą panašus pusiau žmogus, pusiau arklys, valdantis debesis? Esi apie
tokį girdėjęs, Benai?

----* - 398 -----

 Beritamas kažką burbtelėjo, bet Kolas beveik nesiklausė.
- Stil-haid, čia tai geras. Metalinė oda. Praverstų mūšyje, nors
jdomu, ar reikėtų tepti save alyva...
- Pone, tikiuosi, nesupyksite, - nedrąsiai tarė sargybinis, - bet
kaip dėl tų didesnių urnų?
Kolas pagrūmojo pirštu.
- Man patinka žmonės su ambicijomis, bet tos skirtos mano bro­
liui ir man.
- Žinoma, pone, žinoma, - tarė sargybinis. - Tada... e... ar nėra
šitų daugiau?
- Siūlau tau pačias geriausias, - tarė Kolas, o jo balse nuskambėjo
perspėjanti gaida. - O dabar rinkis.
- Taip, taip, pone, atsiprašau... - Sargybinis atrodė prislėgtas. -
Renkuosi Jet-faru.
- Nuostabu! - sugriaudėjo Kolas. - Vaikine, atnešk indą.
Įkišau ranką į Kolo nurodytą nišą ir paėmiau indą. Jis buvo toks
šaltas, kad aš kaip pirštinę užsitempiau ant plaštakos striukės ranko­
vę, tačiau net ir per medžiagą indas siurbte siurbė kūno šilumą.
Sargybinis stovėjo ir spoksojo į mano ranką.
- Ką man su ja daryti? - paklausė. - Susipilti kaip ambroziją?
- Net nežinau, - atsakė Kolas. - Kaip tu manai, broli?
- Aš irgi nežinau, - pasakė Bentamas. - Apie tai neužsiminta nė
viename iš senųjų raštų.
Kolas pasikasė smakrą.
- Manau... taip, manau, kad reikėtų susipilti kaip ambroziją. -
Jis palinksėjo, lyg staiga apsisprendęs. - Teisingai, būtent taip. Kaip
ambroziją.
- Ar jūs įsitikinęs? - paklausė sargybinis.
- Absoliučiai šimtu procentų, - išpyškino Kolas. - Nebijok. Už
šitai tu pateksi į istoriją. Kaip pionierius!

---- 399 ----

 Sargybinis įbedė į mane akis.
- Jokių kvailysčių, - perspėjo.
- Jokių kvailysčių, - atsakiau.
Ištraukiau kamštį. Iš vidaus sužibo mėlyna šviesa. Sargybinis ap­
ėmė savo ranka manąją, nukreipė ją su visu indu sau virš galvos ir
atsilošė.
Giliai, nervingai įkvėpė.
- Kas bus, tas bus, - sumurmėjo ir kilstelėjo mano ranką.
Skystis galinga srove pasipylė iš indo. Kai tik jis palietė jo akis, jis
taip suspaudė man ranką, kad atrodė, sulaužys pirštus. Aš išsilaisvi­
nau ir šokau atgal, o indas nukrito ant žemės ir sudužo.
Sargybinio veidas rūko ir mėlo. Jis klykdamas parpuolė ant kelių,
visu kūnu*drebėdamas, o tada pasviro į priekį. Kai jo galva atsitrenkė
į žemę, ji sudužo kaip stiklinė. Man apie kojas skraidė sušalę kauko­
lės gabalėliai. O tada tyla - negyvesnis jis nebegalėjo būti.
- O, Dieve! - sušuko Bentamas.
Kolas caktelėjo liežuviu, lyg kas būtų išpylęs taurę brangaus vyno.
- Ot, velnias, - tarė jis. - Matyt, vis dėlto ne kaip ambroziją. - Jo
žvilgsnis naršė po patalpą. - Ką gi, turės pamėginti kas kitas...
- Aš labai užsiėmęs, milorde! - šūktelėjo kitas sargybinis, nusi­
taikęs ginklu ir į Emą, ir į panelę Peregrinę.
- Taip, matau, kad turi darbo per akis, Džonsai. Gal tada kuris iš
svečių? - Jis pažvelgė į Emą. - Mergaite, jei išmėginsi, aš padarysiu
tave savo rūmų juokdariu!
- Eik po velnių, - iškošė Ema.
- Šitai bus nesunku įgyvendinti, - tokiu pat tonu atrėžė jis.
Tada pasigirdo stiprus šnypštimas, viename menės krašte sustiprė­
jo šviesa, ir visi atsisuko. Skystis iš sudaužyto indo varvėjo į kanalą pa­
lei sieną, ir toje vietoje, kur vanduo maišėsi su žydruoju skysčiu, vyko
reakcija. Vanduo putojo ir kunkuliavo, švytėdamas ryškiai kaip niekad.

----* — 400 »----

 Kolas džiūgavo.
- Tik pažiūrėkit! - sušuko jis, supdamasis ant pėdų galų.
Kanalo srovė sparčiai nešė švytintį, burbuliuojantį vandenį aplink
urvą. Sukdamiesi stebėjom jo tėkmę, kol jis pasiekė baseinėlį tolima­
jame gale - o tada pats baseinas pradėjo putoti ir žiebtis, ir iki pat
lubų pakilo stiprios žydros šviesos stulpas.
- Žinau, kas čia vyksta! - virpančiu balsu tarė Bentamas. - Tai
vadinama dvasių baseinu. Senovinis būdas iškviesti mirusiuosius ir
bendrauti su jais.
Šviesos stulpe atsirado pamėkliški garai, ir iš jų pamažu ėmė for­
muotis žmogaus pavidalas.
- Bet jeigu iškvietimo metu į baseiną įžengs gyvas žmogus...
- Jis sugers iškviestą dvasią, - užbaigė Kolas. - Manau, kad mįslę
išsprendėm!
Dvasia nejudėdama kybojo ore. Ji buvo aprengta paprasta tunika,
ir mes matėm jos žvynuotą odą bei iš nugaros išlindusį peleką. Tai
buvo Jet-faru, sargybinio pasirinkto vandenio, siela. Šviesos stulpas
buvo lyg kalėjimas, iš kurio ji negalėjo pabėgti.
- Na? - tarė Bentamas, rodydamas į baseiną. - Tai ar eini?
- Manęs nedomina kito žmogaus išėdos, - atkirto Kolas. - Aš
noriu šitos. - Jis parodė į indą, kurį prieš tai buvo liepęs pabarškinti,
didžiausią iš visų. - Supilk ją į vandenį, vaikine. - Jis nutaikė ginklą
man į galvą. - Tuoj pat.
Padariau kaip lieptas, {kišau rankas į didžiąją nišą, suėmiau urną
už abiejų ąsų ir paverčiau link savęs - atsargiai, kad neapsitaškyčiau
veido.
Žydrasis skystis nubėgo palei sieną į kanalą. Vanduo šnypštė ir
burbuliavo kaip pašėlęs, skleisdamas tokią stiprią šviesą, kad turėjau
prisimerkti. Urnos skysčiui plaukiant link baseino, mano žvilgsnis
smigo į panelę Peregrinę ir Emą. Tai buvo mūsų paskutinė galimybė

— « - 401 ----------- >—

sustabdyti Kolą, ir sargybinis buvo likęs tik vienas - bet jis nenuleido
nuo moterų nei akių, nei ginklo, o ir Kolas tebesitaikė savo revolve­
riu tiesiai man į veidą. Regis, tebebuvom jų gniaužtuose.
Didžiosios urnos skystis pasiekė dvasių baseiną. Šis putojo ir
bangavo, lyg kokiam jūrų gyvūnui ruošiantis išnerti į paviršių. Iš
vandens kylantis šviesos stulpas ėmė tvieksti dar smarkiau, ir Jet-fa-
ru išsisklaidė kaip dūmas.
Ėmė kauptis naujas garų debesis, daug didesnis už tą, kurį pakei­
tė. Iš jo formavosi žmogaus figūra, milžiniška, dvigubai aukštesnė už
bet kurį iš mūsų ir dvigubai platesnių pečių. Vietoj plaštakų turėjo
letenas, ir jos buvo pakeltos aukštyn atverstais delnais, demonstravo
didžiulę, siaubingą galią.
Kolas pažvelgė į tą būtybę ir nusišypsojo.
- O čia jau, kaip sakoma, mano skonio. - Laisvą ranką jis įkišo į
apsiausto užantį, ištraukė sulankstytą popierėlį ir mostelėdamas iš­
skleidė. - Prieš oficialiai pereidamas į aukštesnę gyvenimo pakopą,
norėčiau tarti porą žodelių.
Prie jo atšlubčiojo Bentamas.
- Broli, geriau jau negaiškim...
- Neįtikėtina! - sušuko Kolas. - Nejaugi niekas man neduos nė
sekundės pasidžiaugti šlove?
- Paklausyk! - sušnypštė Bentamas.
Mes suklusom. Iš pradžių nieko negirdėjom, bet netrukus iš toli
atsklido aukštas, skardus garsas. Mačiau, kaip Ema įsitempia, o jos
akys išsiplečia.
Kolas susiraukė.
- Ar ten... šuo?
Taip! Šuo! Tai buvo šuns lojimas, tolimas ir paskendęs aiduose.
- Su ypatingaisiais buvo šuo, - tarė Bentamas. - Jei jis seka mūsų
pėdomis, tikriausiai yra ne vienas.

402
 О tai galėjo reikšti tik viena: mūsų draugai įveikė sargybinius ir
vedami Edisono bėga pas mus. Taip, po šimts - kavalerija atvyksta!
Bet Kolas po kelių akimirkų įgaus neregėtų galių, o kas žino, kaip toli
šiuose urvuose siekia aidas. Galbūt jie dar už kelių minučių kelio, o
tada jau bus per vėlu.
- Ką gi, - pasakė Kolas. - Matyt, baigiamasis mano žodis turės
palaukti.
Jis įsidėjo popierėlį atgal į kišenę. Neatrodė, kad ypatingai skubė­
tų, ir tai varė Bentamą iš proto.
- Pirmyn, Džekai! Čiupk savo sielą, o aš pasiimsiu savąją!
Kolas atsiduso.
- Taigi, jei jau apie tai. Žinai, ką pagalvojau - tu gali nesusidoroti
su tokiomis galiomis. Matai, tu esi silpnas. Žinoma, nesakau, kad
esi kvailas. Atvirkščiai, tu netgi protingesnis už mane! Bet tu mąstai
kaip silpnas žmogus. Tavo valia silpna. Žinok, nepakanka būti pro­
tingam. Turi būti aršus!
- Ne, broli! Nesielk šitaip! - maldavo Bentamas. - Būsiu tavo
padėjėjas, tavo ištikimas patikėtinis... kas tik panorėsi...
„Taip tau ir reikia, - pamaniau. - Kalbėkit, kalbėkit...“
- Kaip tik apie tokį verkšlenimą ir kalbu, - pasakė Kolas, purty­
damas galvą. - Šitaip gali priversti apsigalvoti silpnavalį žmogų, tokį
kaip tu pats. Bet manęs emocijomis nepaveiksi.
- Ne, čia viskas iš keršto, - karčiai tarė Bentamas. - Tarsi būtų
neužtekę sulaužyti man kojų ir metų metams manęs įkalinti.
- Kodėl? Visai pakako, - tarė Kolas. - Tiesa, aš supykau, kai tu
pavertei mus visus kiauramėklėmis, bet turėti pabaisų armiją pasiro­
dė visai naudinga. Tačiau, jei jau atvirai, kaltas net ir ne tavo gležnas
charakteris. Tiesiog... turbūt aš pats esu nevykęs brolis. Alma gali
patvirtinti. Nemėgstu dalytis.
- Tada pirmyn! - Bentamas nusispjovė. - Šauk į mane, ir baigta!

---- « — 403 ~ — >----

 - Galėčiau, - pasakė Kolas. - Bet manau, kad efektyviau bus nu­
šauti... jį.
Tada jis nutaikė ginklą man į krūtinę ir spustelėjo gaiduką.

* * *

Kulkos smūgį pajutau vos ne anksčiau, nei išgirdau ginklo drioks­

telėjimą. Tarsi kas būtų liuobęs didžiuliais, nematomais kumščiais.
Buvau pargriautas ir nusviestas atgal, o tada viskas pasidarė abstrak­
tu. Tarsi pro rakto skylutę žiūrėjau į lubas. Kažkas šaukė mano vardą.
Dar vienas ginklas iššovė, vieną, du sykius.
Dar daugiau riksmų.
Miglotai suvokiau, kad mano kūnas patiria labai didelį skausmą.
Kad aš mirštu.
Tada prie manęs jau klūpėjo Ema su panele Peregrine, šaukdamos
iš sielvarto, o sargybinis buvo dingęs. Žodžių nesupratau, tarsi mano
ausys būtų panirusios po vandeniu. Jos mėgino mane pajudinti, nu­
tempti už pažastų prie durų, bet mano kūnas buvo sunkus ir sugle­
bęs. Tada pasigirdo uraganui prilygstantis kauksmas iš dvasių basei­
no, ir, nepaisydamas nepakeliamo skausmo, pasukau galvą pažiūrėti.
Kolas stovėjo iki blauzdų įbridęs į baseiną, išskėtęs rankas ir atlo­
šęs galvą, paralyžiuotas jį apėmusių garų, susiliejęs su jais. Jie veržėsi
į kiekvieną jo veido ertmę - siūlais slydo į gerklę, virvėmis raitėsi į
nosį, debesimis lindo į akis ir ausis. O tada, vos po kelių sekundžių,
garai išnyko, o žydra urvo šviesa nuslopo perpus, tarsi Kolas būtų
sugėręs jos jėgą.
Girdėjau, kaip panelė Peregrine šaukia. Ema pačiupo vieno sargy­
binio ginklą ir ištuštino jį į Kolą. Jis buvo netoli, o ji buvo gera šaulė.
Ji greičiausiai pataikė, bet Kolas nė nekrustelėjo. Jis ne sukniubo, o
atvirkščiai - ėmė augti. Ir augo labai greitai, vos per kelias sekundes

404
padvigubėjo ir į ūgį, ir į plotį. Jis riaumojo kaip žvėris, odai plyš­
tant ir gyjant, vėl plyštant ir vėl gyjant. Greitai jis jau buvo bokštas
iš rausvos mėsos ir drabužių skutų, o jo milžiniškos akys pasidarė
švytinčios melsvai žalios spalvos; vogta siela pagaliau užpildė senąją
tuštumą, kurią jis taip ilgai puoselėjo. Baisiausiai atrodė rankos. Jos
pavirto į gigantiškus gumbuotus darinius, tapo storos ir susiraičiu-
sios kaip medžių šaknys, ir abi turėjo po dešimt pirštų.
Ema su panele Peregrine vėl pabandė nutempti mane prie durų,
bet Kolas jau traukė link mūsų. Sunkiais žingsniais išbrido iš dvasių
baseino ir žemę sudrebinusiu balsu užbaubė: „ALMA, ATEIK ČIA!“
Kolas iškėlė savo baisiąsias rankas. Kažkokia nematoma jėga at­
plėšė nuo manęs panelę Peregrinę ir Emą. Jos pakilo į orą ir liko ten
kabėti, trijų metrų aukštyje, kol Kolas vėl atsuko delnus į žemę. Stai­
giai, kaip atšokęs kamuolys, jos tėškėsi žemyn.
- SUTRINSIU JUS TARP DANTŲ! - riaumojo Kolas, pasileidęs
per urvą link jų, kiekvienu žingsniu drebindamas urvą.
Atrodo, kad adrenalinas padėjo man vėl sufokusuoti regėjimą ir
klausą. Negalėjau įsivaizduoti žiauresnio mirties nuosprendžio nei
šis: paskutines gyvenimo akimirkas žiūrėti, kaip mano mylimos mo­
terys suplėšomos į gabalus. O tada išgirdau lojant, ir pagalvojau, kad
gali būti ir dar blogiau: gali tekti stebėti, kaip žūva ir draugai.
Ema ir panelė Peregrine puolė bėgti. Joms daugiau nieko neliko.
Grįžti pas mane buvo neįmanoma.
Iš koridoriaus ėmė plūsti kiti. Vaikai ir ymbrynės, visi susimaišę.
Šeronas su kartuvininkais taip pat. Tikriausiai Edisonas juos čia atve­
dė - ir dabar jis lėkė pirmas, sukandęs dantimis kadaruojantį žibintą.
Jie nė nenutuokė, kas jų laukia. Kad nors galėčiau perspėti: „net
nebandykit jo pulti, bėkit“; bet jie nebūtų paklausę. Jie pamatė mil­
žinišką pabaisą ir puolė ją visomis pajėgomis. Kartuvininkai mėtė
savo kūjus. Įsisukusi kaip rutulio stūmikė, Bronvina sviedė atsineštą

---- -405 >----

sienos gabalą. Kai kurie vaikai turėjo iš padarų atimtus ginklus ir iš­
šaudė juos į Kolą. Ymbrynės pasivertė paukščiais ir apspito jo galvą,
kapodamos kur tik įmanoma.
Bet niekas neturėjo jam bent menkiausio poveikio. Kulkos nuo
jo atšoko. Sienos gabalą jis numušė į šalį. Kūjus pagavo gigantiškais
dantimis ir išspjovė atgal. O ymbrynės jį tik erzino, kaip mašalų spie­
čiai. Tada jis išskėtė savo rankas su gumbuotais pirštais, nuo kurių
karojo ir kaip gyvi rangėsi į šakneles panašūs siūlai, ir iš lėto suglaudė
delnus. Tada visos apie galvą skraidančios ymbrynės buvo nublokš­
tos šalin, o visi ypatingieji suspausti į vieną gniutulą.
Jis suglaudė delnus ir pradėjo juos sukioti, lyg glamžytų popieriaus
lapą. Ymbrynės ir ypatingieji pakilo nuo žemės kaip vienas galūnių
ir sparnų kamuolys. Mane vienintelį paliko ramybėje (ir dar Benta-
mą - kurgi Bentamas?), ir aš pamėginau atsikelti ir ko nors imtis, bet
tegalėjau kilstelėti galvą. Dieve mano, juos trynė į miltus, jų siaubo
klyksmai aidėjo tarp sienų - jau maniau, viskas, po sekundės iš jų
ištrykš kraujas, kaip sultys iš spaudžiamų vaisių; bet tada viena Kolo
ranka šovė aukštyn ir mostelėjo palei veidą, tarsi vydama ką šalin.
Tai buvo bitės. Visas spiečius Hjugo bičių ištrūko iš krušinio ir
dabar puolė gelti Kolui į akis, ir šis baisiausiai užstaugė. Ymbrynės
ir ypatingieji nukrito ant žemės, jų kamuolys iširo, ir į visas puses
nusirito kūnai. Ačiū Dievui, jų nesutrynė.
Panelė Peregrine, paukščio pavidalo, klykdama ir plasnodama tem­
pė žmones ant kojų ir traukė link koridoriaus. Bėkit! Bėkit! Pirmyn!
Tada ji nuskrido pas Kolą. Jis jau buvo susidorojęs su bitėmis ir
vėl skėtė rankas, pasirengęs susemti visus ir ištėkšti į sieną. Bet ne­
spėjo, nes atstačiusi nagus į jį rėžėsi ir giliai įdrėskė jam veidą panelė
Peregrine. Jis atsisuko ir nerangiai smogė, taip smarkiai, kad ji nulė­
kė per visą urvą, atšoko nuo sienos ir nukrito ant žemės; ten ir liko
gulėti paslika.

---- 406 >----

 Kai jis atsisuko pasirūpinti kitais, šie jau buvo beveik pranykę ko­
ridoriuje. Kolas ištiesė link jų delną, sugniaužė pirštus ir truktelėjo
ranką atgal - bet jo telekinezės galios, pasirodo, taip toli nesiekė.
Baubdamas iš pykčio, jis nubėgo iš paskos, o tada puolė ant pilvo ir
pabandė išsirangyti į koridorių. Jis tilpo pro angą, bet tik šiaip taip.
O tada pagaliau išvydau Bentamą. Jis buvo nusiridenęs į kanalą,
bet dabar išlipo iš savo slėptuvės, permirkęs, bet nesužeistas. Susi­
lenkęs ir atsukęs man nugarą, jis kažką darė - bet nemačiau ką.
Pajutau sugrįžtant gyvastį. Skausmas krūtinėje rimo. Pamėginau
pajudinti rankas, ir man pavyko. Perbraukiau jomis per krūtinę, ti­
kėdamasis rasti porą skylių ir daug kraujo. Bet buvau sausas. Vietoj
skylių apčiuopiau metalo gabalėlį, suplotą kaip moneta. Sugniaužiau
jį į saują ir pakėliau prieš akis.
Tai buvo kulka. Ji neperskrodė mano kūno. Aš nemiriau. Kulka
įstrigo į mano šaliką.
Šaliką, kurį man numezgė Horacijus.
Jis iš kažkur žinojo, kad šitaip nutiks, ir numezgė man šaliką iš
ypatingųjų avių vilnos. Telaimina Dievas Horacijų...
Kitame urvo krašte kažkas blykstelėjo, ir aš kilstelėjau galvą -
tam kaip tik užteko jėgų; kitame urvo gale stojosi Bentamas, o iš
jo akių tvieskė karštos baltos šviesos kūgiai. Jis kažką numetė, ir aš
išgirdau dzingtelint stiklą.
Jis susipylė flakoną ambrės.
Sutelkiau visas jėgas ir pasiverčiau ant šono, o tada susiriečiau
ir ėmiau sėstis. Bentamas skubiai ėjo palei sienas ir žiūrinėjo indus.
Kiekvieną atidžiai ištyrinėdavo.
Tarsi galėtų juos regėti.
Ir tada supratau, ką jis padarė, ką susipylė. Visus šiuos metus jis
saugojo pagrobtą mano senelio sielą, o dabar ją suvartojo.
Jis tikrai juos regėjo. Jis sugebėjo tą patį ką ir aš.

---- «- =---- 407 *----

 Klūpėjau ant kelių. Atsirėmęs delnais į žemę pritraukiau prie ran­
kų vieną koją, tada pasistūmėjau ir atsistojau. Aš grįžau, prisikėliau
iš mirusiųjų.
Kolas jau buvo spėjęs įlįsti į koridorių ir nusigauti iki jo vidurio.
Girdėjau iš kito galo aidint mano draugų balsus. Jie dar nepabėgo.
Galbūt jie nenorėjo palikti panelės Peregrines (o gal ir manęs). Jie
tebesikovė.
Bentamas jau bėgo, taip greitai, kaip tik leido jėgos. Jis pamatė
kitą didelę urną ir nulėkė tiesiai prie jos. Klupdamas žengiau kelis
žingsnius į jo pusę. Jis pasiekė urną ir ją parvertė. Žydrasis skystis
šnypšdamas subėgo į kanalą ir sūkuriais nutekėjo link dvasių baseino.
Jis atsisuko ir pamatė mane.
Jis nušlubavo link baseino, o aš nušlubavau link jo. Urnos skystis
pasiekė baseiną. Jo vanduo pradėjo siausti, ir į lubas šovė akinantis
baltos šviesos stulpas.
- KAS VAGIA MANO SIELAS! - iš koridoriaus sumaurojo Ko­
las. Jis vėl puolė link urvo.
Užšokau ant Bentamo - o gal užvirtau, sunku pasakyti. Aš buvau
nusilpęs ir apdujęs, o jis senas ir gležnas, todėl abudu buvom vienas
kito verti priešininkai. Kurį laikę mes grūmėmės, bet greitai tapo aiš­
ku, kad paguldžiau jį ant menčių, ir jis pasidavė.
- Paklausyk, - tarė. - Aš turiu tai padaryti. Esu vienintelė jūsų
viltis.
- Nutilk! - surikau, siekdamas jo rankų, kuriomis jis vis dar mas­
katavo. - Nenoriu klausytis tavo apgavysčių.
- Jei manęs nepaleisi, jis mus visus išžudys!
- Visai proto netekai? Jei tave paleisiu, tu pats padėsi jam tai pa­
daryti!
Pagaliau man pavyko sučiupti jo riešus. Jis visą laiką mėgino išsi­
traukti kažką iš kišenės.

408
 - Ne, nepadėsiu! - sušuko jis. - Esu padaręs daug klaidų... bet
galiu viską ištaisyti, jei tik leisi tau pagelbėti.
- Pagelbėti man?
- Pažiūrėk, kas mano kišenėje!
Kolas pamažu spraudėsi atgal iš koridoriaus, kriokdamas apie sa­
vo sielas.
- Mano liemenės kišenėje! - šaukė Bentamas. - Joje yra lapelis.
Visą laiką jį nešiojuosi, dėl viso pikto.
Paleidau vieną jo ranką ir įlindau į tą kišenę. Radau mažą sulanks­
tytą popierėlį ir greitai jį išskleidžiau.
- Kas čia? - paklausiau.
Jis buvo prirašytas senąja ypatingųjų kalba; aš nieko nesupratau.
- Tai instrukcija. Parodyk ymbrynėms. Jos žinos, ką daryti.
Man per petį kyštelėjo ranka ir pačiupo popierėlį. Atsigręžęs iš­
vydau panelę Peregrinę, visą sudaužytą, bet žmogiško pavidalo.
Ji perskaitė lapelį. Blykstelėjo akimis į Bentamą.
- Tu tikras, kad suveiks?
- Sykį jau suveikė, - atsakė jis. - Nematau, kodėl turėtų nepavyk­
ti ir šįkart. O ir ymbrynių daugiau...
- Paleisk jį, - pasakė ji man.
Netekau žado.
- Ką? Bet jis tada...
Ji uždėjo man ant peties ranką.
- Žinau.
- Jis pavogė mano senelio sielą! Jis ją susipylė... ir dabar ji jame!
- Žinau, Džeikobai. - Ji pažvelgė į mane geraširdišku, bet tvirtu
žvilgsniu. - Tu teisus, ir tai dar ne viskas. Gerai, kad jį sugavai. Bet
dabar paleisk.
Ir aš paleidau jo ranką. Padedamas panelės Peregrines atsistojau.
O tada atsistojo ir Bentamas, apgailėtinas sulinkęs senis su juodais,

Mr 409
žvilgančiais mano senelio sielos likučiais ant skruostų. Akimirką pa­
maniau išvysiantis jo akyse Abę - mažytę jo dvasios kibirkštėlę.
Bentamas pasisuko ir nubėgo prie šviesos stulpo baseine. Garai
kondensavosi į milžiną, beveik tokio paties dydžio kaip Kolas, bet
su sparnais. Jei Bentamas laiku suspės iki baseino, Kolas turės rimtą
varžovą.
Kolas jau buvo beveik išlindęs iš koridoriaus, ir dabar atrodė visai
persiutęs. „KĄ TU PADAREI! - šaukė jis. - AŠ TAVE UŽMUŠIU!“
Panelė Peregrine pargriovė mane ant žemės ir atsigulė šalia.
- Nėra kada slėptis, - tarė ji. - Apsimesk, kad esi negyvas.
Bentamas klūpčiodamas įbrido į baseiną, ir į jį tuoj pat ėmė plūsti
garai. Kolas pagaliau išsirangė iš koridoriaus ir svyruodamas atsi­
stojo, o tada nubėgo link Bentamo. Jo milžiniška pėda nusileido taip
arti, kad vos nesutraiškė mums galvų, bet Kolas nespėjo sulaikyti
Bentamo, kad šis nesusijungtų su sena, didžia tos urnos siela, kad
ir kas tokia ji buvo. Jaunesnysis ir silpnesnysis panelės Peregrines
brolis jau buvo dvigubai viršijęs savo tikrąjį ūgį.
Mudu su panele Peregrine padėjom vienas kitam atsistoti. Mums
už nugarų Kolas su Bentamu pradėjo pliektis, o smūgiai dundėjo
kaip bombos. Be jokių raginimų supratau, kad reikia bėgti.
Jaubuvom pusiaukelėje iki koridoriaus, kai mūsų pasitikti atskuodė
Ema su Bronvina. Jos sugriebė mus už rankų ir nutempė link užuovėjos
greičiau, nei savo aplamdytais kūnais būtumėm sugebėję nusikapstyti
patys. Bėgom tylomis - kalbėtis nebuvo kada, o ir perrėkti triukšmo
nebūtumėm galėję, - tačiau Emos veidas, įsielektrinęs iš nuostabos ir
palengvėjimo dėl paprasčiausio fakto, kad aš gyvas, ir taip viską pasakė.
Mus apgaubė juodas tunelis. Pabėgom. Atsigręžiau tik sykį, ir pa­
mačiau užpakaly siautėjantį mūšį. Per dulkių ir garų debesis buvo
matyti dvi būtybės, didesnės už namą, besistengiančios viena kitą
nugalabyti: Kolas viena dygliuota ranka Bentamą dusino, o kita badė

----«-------- 410 ----

jam akis. Beritamas savo vabzdžio galvoje akių turėjo tūkstančius, jis
gniaužė Kolo kaklą ilgomis, lanksčiomis žnyplėmis ir daužė jį šikšni­
niais sparnais. Taip jie ir šoko trankydamiesi į sienas, kaip vientisas
galūnių raizginys, o aplinkui viskas griuvo ir dužo, nesuskaičiuojamų
indų turinys tryško kaip švytintis lietus.
Gavęs iš anksto pasimėgauti būsimais košmarais, leidausi Emos
įtempiamas į tamsą.

* * *

Draugus radom kitoje ’patalpoje, apgaubtus tamsos, kurią sklaidė

vien tik blėstantis žibintas Edisono nasruose. Kai Ema įžiebė lieps­
ną ir jie pamatė mus atliuoksinčius, paniurkytus, bet gyvus, visi iš
džiaugsmo garsiai ūktelėjo. Išvydęs juos Emos šviesoje, aš susirau­
kiau. Jie patys buvo aplamdyti - kruvini ir mėlyniuoti nuo Kolo tran­
kymų, keletas šlubavo, pasitempę arba susilaužę kojas.
Griausmai iš didžiojo urvo trumpam aprimo, ir Ema pagaliau ga­
lėjo mane apkabinti.
- Mačiau, kaip jis į tave šovė. Koks stebuklas tave išgelbėjo?
- Ypatingųjų avių vilna ir Horacijaus sapnai! - atsakiau ir pabu­
čiavęs ją ištrūkau į būrį ieškoti Horacijaus. Suradęs apkabinau jį taip
stipriai, kad jis su savo lakiniais batais net pakilo nuo žemės.
- Tikiuosi, vieną dieną galėsiu už tai atsilyginti, - pasakiau, timp­
telėdamas už šaliko.
- Kaip aš džiaugiuosi, kad jis tave išgelbėjo, - visas švytėdamas
tarė jis.
Drebėjimas atsinaujino, o garsas buvo tiesiog nenusakomas. Iš
koridoriaus į mus riedėjo uolų nuolaužos. Net jeigu Kolas su Benta-
mu ir negalėjo pasiekti mūsų iš didžiojo urvo, jie vis tiek galėjo palai­
doti mus gyvus. Reikėjo ištrūkti iš Bibliotekos - o tada iš šios kilpos.

4ii
 Mes bėgom, klupdami veržėmės atgal, iš kur buvom atėję; pusė
mūsų buvo šlubuojančios griuvenos, o kita pusė atstojo jiems ra­
mentus. Kolo ir Bentamo kovos griausmas mus vijosi - jis vis stiprė­
jo, nors mes tolom, tarsi jie būtų vėl pradėję augti. Kiek jie galėjo iš­
augti ir kiek sustiprėti? Galbūt sielos iš visų jų sudaužytų indų liejosi
į baseiną, maitino juos ir darė dar baisesnius.
Ar Sielų biblioteka juos palaidos? O gal ji suskils kaip kiaušinio
lukštas, ir tiedu siaubai ištrūks į pasaulį?
Mes pasiekėm išėjimą iš grotos ir išnėrėm į oranžinę saulę. Dun­
desys už nugarų nusistovėjo ir tapo panašus į kalvas purtantį žemės
drebėjimą.
- Nestojam! - šaukė panelė Peregrine. - Bėgam prie išėjimo iš
kilpos!
Jau buvom pusiaukelėje, paknopstom bėgom per laukymę, kai
žemę taip stipriai supurtė, kad mus visus parbloškė. Aš dar niekad
nebuvau matęs ugnikalnio išsiveržimo, bet kažin ar jo garsas galėtų
būti baisesnis už tą trenksmą, ataidėjusį nuo žemųjų kalvų mums už
nugarų. Išsigandę atsisukom ir pamatėm lekiant į orą ištisus kalnus į
miltus sutrintų uolienų - o tada išgirdom, aiškiai kaip dieną, Benta­
mo ir Kolo riksmus.
Jie jau buvo išsilaisvinę iš Bibliotekos. Prasimušė pro urvo lubas,
pro neišmatuojamo storio uolas, į dienos šviesą.
- Ilgiau laukti nebegalim! - sušuko panelė Peregrine. Ji atsistojo
ir iškėlė į viršų sulamdytą Bentamo popierėlį. - Sesės, laikas uždą-
ryti šią kilpą!
Tada ir supratau, ką jis mums davė ir kodėl panelė Peregrine jį
paleido. „Tai instrukcija, - sakė jis. - Sykį jau suveikė...“
Tai buvo ta pati procedūra, kurią jis prieš daugybę metų, 1908-ai-
siais, gudrumu įpiršo Kolui. Sunaikinusi kilpą, kurioje jie patys buvo,
užuot atsukusi jų vidinius laikrodžius, kaip buvo tikėtasi. Šį kartą
sunaikinimas bus tyčinis. Tik viena bėda...

412
 - Ar jie tada nepavirs kiaurymėmis? - paklausė panelė Vren.
- Kiaurymės - ne bėda, - pasakiau, - bet kai paskutinį sykį šitaip
buvo sunaikinta kilpa, ar tik nenusiavė ji kartu ir pusės Sibiro?
- Ymbrynės, kurias mano brolis sugundė jam padėti, buvo jaunos
ir nepatyrusios, - tarė panelė Peregrine. - Mes padarysim geriau.
- Tikiuosi, - pasakė panelė Vren.
Iš už kalvos kaip antra saulė iškilo milžiniškas veidas. Tai bu­
vo Kolas, dabar jau didumo sulig dešimčia namų. Siaubingu balsu,
nuskardėjusiu per kalvas, jis užriko:
- ALMAAAAAAAAA!
- Panele, jis eina pas jus! - sušuko Oliva. - Turim rasti saugią
vietą!
- Tuojau, mieloji.
Panelė Peregrine nuvarė visus mus, ypatinguosius vaikus (ir Šero-
ną su pusbroliais), gerą galą tolyn, tada sukvietė prie savęs ymbrynės.
Jos buvo panašios į kokią nors mistinę slaptą draugiją, susiruošusią
pradėti senovinį ritualą. O taip, galima sakyti, ir buvo. Pažiūrėjusi į
lapelį, panelė Peregrine tarė: „Čia rašo, kad pradėję reakciją turėsim
vos minutę pasprukti iš kilpos.“
- Ar tiek pakaks? - paklausė panelė Avocetė.
- Turės pakakti, - niūriai atsakė panelė Vren.
- Gal reikėtų prieš pradedant prieiti arčiau išėjimo? - pasiūlė tik
neseniai atsipeikėjusi panelė Glasbil.
- Nėra laiko, - tarė panelė Peregrine. - Reikia...
/
Sakinio pabaigą užgožė tolimas, bet griausmingas Kolo šūksnis;
žodžiai buvo beprasmiai, jo smegenys turbūt lydėsi nuo nežmoniško
streso, sukelto staigaus augimo. Jo iškvėptas oras, geltonas dvokian­
tis debesis, pasiekė mus keliomis sekundėmis vėliau nei balsas.
Bentamo nebuvo girdėti jau kelias minutes. įdomu, ar jis dar bu­
vo gyvas.

413
 - Palinkėkit savo vadovėms sėkmės! - šūktelėjo mums panelė
Peregrine.
- Sėkmės! - atsiliepėm visi kartu.
- Nesusprogdinkit mūsų! - pridūrė Enochas.
Panelė Peregrine pasisuko į savo seseris. Dvylika ymbrynių susto­
jo glaudžiu rateliu ir susikabino už rankų. Panelė Peregrine prabilo
senąja ypatingųjų kalba. Kitos atsakydavo jai unisonu, ir kylantys jų
balsai skambėjo kaip keista, liūliuojanti daina. Tai tęsėsi trisdešimt
ar daugiau sekundžių, ir per tą laiką Kolas pradėjo lipti lauk iš urvo,
o kur tik jis savo gigantiškomis rankomis įsikibdavo, žemyn pasipil­
davo akmenys.
- Ką gi, tikrai įspūdinga, - prabilo Šeronas, - ir dėl manęs jūs
galit žiūrėti, kiek širdis geidžia, bet mes su pusbroliais, manau, jau
eisim. - Jis jau žengė kelis žingsnius, bet tada pamatė, kad takas šako­
jasi į penkias puses, o kietoje žemėje nebuvo likę nė vieno mūsų pėd­
sako. - Hm, - tarė jis atsisukdamas, - gal kas atsimenat, į kurią pusę?
- Turėsi palaukti, - suurzgė Edisonas. - Niekas niekur neis be
ymbrynių.
Pagaliau jos paleido viena kitos rankas, ir ratelis iširo.
- Ir viskas? - nusistebėjo Ema.
- Viskas! - atsakė panelė Peregrine, bėgdama pas mus. - O da­
bar pirmyn. Po penkiasdešimt keturių sekundžių geriau jau mūsų
čia neliktų!
Ten, kur stovėjo ymbrynės, žemėje vėrėsi plyšys, ir molinga žemė
smuko į sparčiai besiplečiančią smegduobę, iš kurios atsklido garsus,
beveik mechaniškas zvimbimas. Susinaikinimas prasidėjo.
Nepaisydami išsekimo, sužalotų kūnų ir besipinančių kojų, mes
bėgom, papildomai stumiami siaubo bei kraupių apokaliptinių gar­
sų; ir milžiniško, nerangaus šešėlio, krintančio priešais ant tako. Lė­
kėm per besiveriančią žemę, senoviniais laiptais, trupančiais po ko-

-*■ 414 -►
jomis, atgal į pradinį namą, dusdami nuo raudonų dulkių iš yrančių
sienų, ir galiausiai į koridorių, vedantį atgal į Kolo bokštą.
Koridoriui griūvant, Panelė Peregrine ginė mus į kambarį, o iš jo
į bokštą. Atsigręžęs pamačiau, kaip koridoriaus lubos įlinksta, o tada
jas perskrodė milžiniškas kumštis.
Panelė Peregrine kaip paklaikusi sušuko:
- Kur dingo durys? Turim jas uždaryti, arba susinaikinimas pra­
siskverbs ir už kilpos ribų!
- Bronvina jas išspyrė! - paskundė Enochas. - Ir sulaužė!
Ji pirmoji jas pasiekė, o išspirti duris Bronvinai buvo greičiau, nei
pasukti rankeną.
- Atsiprašau! - sušuko ji. - Ar aš ką tik visus mus pražudžiau?
Kilpos drebėjimas ėmė plisti į bokštą. Jis visas svyravo, nešioda­
mas mus nuo vienos koridoriaus sienos prie kitos.
- Reikia tik ištrūkti iš bokšto, - tarė panelė Peregrine.
- Mes per aukštai! - sušuko panelė Vren. - Niekaip nespėsim iki
apačios!
- Viršuje yra atvira aikštelė, - pasakiau. Net nežinau kodėl, nes
šokti mirčiai į glėbį buvo nė kiek ne geriau nei būti sutraiškytiems
griūvančio bokšto.
- Taip! - sušuko Oliva. - Šoksim!
- Jokiu būdu! - nesutiko panelė Vren. - Mes, ymbrynės, išsigel-
bėtumėm, bet jūs, vaikai...
- Aš galiu visus išskraidinti, - tarė Oliva. - Jėgų man užteks!
- Nė už ką! - pasakė Enochas. - Tu maža, o mūsų labai daug!
Bokštas bjauriai susiūbavo. Nuo lubų byrėjo plytelės, o grindyse
atsirado plyšių.
- Kaip sau norit! - sušuko Oliva. - Tai ir pasilikit!
Ji pasileido į viršų. Vos po sekundės ir dar vieno bokšto krestelėji­
mo nusprendėm, kad Oliva buvo vienintelė mūsų viltis.

415
 Mūsų gyvybes savo gležnose rankutėse laikė mažiausias mūsų
būrio narys. Tepadeda mums paukštis.
Mes užbėgom nuožulniu koridoriumi aukštyn, į gryną orą ir tai,
kas buvo likę iš dienos. Apačioje plačiai driekėsi Velnio Akras: pada­
rų kompleksas su savo blyškiomis sienomis; miglota praraja ir tiltas
su kiauryme; juodi Rūkstančios gatvės pelenai ir susigrūdę namai už
jos; o galiausiai Griovys, vingiuojantis kilpos pakraščiu kaip purvo
juosta. Kad ir kas dabar nutiks, gyvensim ar mirsim, džiaugsiuosi, jei
bent jau neteks daugiau matyti šios vietos.
Prisiplojom prie apskritų turėklų. Ema suėmė mano ranką.
- Tik nežiūrėk žemyn, gerai?
Viena po kitos ymbrynės pasivertė paukščiais ir sutūpė ant turėk­
lų, pasirengusios padėti kaip tik galės. Oliva abiem rankom suėmė
turėklą ir išsispyrė iš batelių. Jos pėdos staigiai pakilo, ir netrukus ji
jau stovėjo ant rankų, įsikibusi į turėklą, ištiesusi kojas tiesiai į dangų.
- Bronvina, čiupk man už kojų! - šūktelėjo ji. - Padarysim gran­
dinę. Ema paims už Bronvinos kojų, Džeikobas už Emos kojų, Hju­
gas už Džeikobo, o Horacijus už Hjugo...
- Mano kairė koja sužeista! - šūktelėjo Hjugas.
- Tada Horacijus paims už tavo dešinės! - atsakė Oliva.
- Tai beprotystė! - pasakė Šeronas. - Mes būsim per sunkūs!
Oliva jau pradėjo kažką sakyti, bet netikėtas smūgis taip supurtė
bokštą, jog turėjom įsikibti į turėklus, kad mūsų nenumestų.
Arba veiksim pagal Olivos nurodymus, arba nieko nebus.
- Mintį supratot! - šūktelėjo panelė Peregrine. - Darykit, kaip
liepia Oliva, ir, svarbiausia, nepasileiskit, kol nepasieksit žemės.
Mažoji Oliva sulenkė kelius ir ištiesė vieną koją žemyn link Bron­
vinos. Bronvina suėmė Olivos pėdą, tada pasistiebė ir čiupo kitą.
Oliva paleido turėklą ir šoko į dangų taip, kaip plaukikas atsispiria
nuo baseino sienos.

416
 Bronvina pakilo nuo žemės. Ema staigiai griebė už Bronvinos ko­
jų ir taip pat pakilo, o Oliva toliau veržėsi aukštyn, sukandusi dantis
ir sutelkusi valią. Tada atėjo mano eilė - bet Olivai, regis, ėmė trūkti
keliamosios jėgos. Ji stenėdama kapstėsi šuniuku į dangų, bet nebe­
turėjo garo. Ir tada panelė Peregrine pasivertė į paukštį, nuplasnojusi
įsikibo nagais į Olivos suknelės nugarą ir ėmė ją tempti.
Mano pėdos pakilo nuo žemės. Hjugas čiupo už mano kojų, Ho­
racijus už jo kojų, tada Enochas už jo, ir taip toliau, kol galiausiai net
Perpleksui, Edisonui ir Šeronui su pusbroliais pavyko prisikabinti.
Mes nutįsom kaip keistas, spurdantis aitvaras, kurio nematoma uo­
dega tapo Milardas. Kitos, mažesnės ymbrynės, šen bei ten įsikibo
į mūsų drabužius ir kaip pašėlusios puolė plasnoti, pridėdamos dar
šiek tiek keliamosios jėgos.
Vos tik paskutinieji pakilo nuo bokšto, šis pradėjo trupėti. Pažiū­
rėjau žemyn ir kaip tik spėjau pamatyti jį sugriūvant. Tai įvyko grei­
tai: iš pradžių suzmeko viršus, tarsi įtrauktas į užsidarančią kilpą; o
tada likusi dalis pasviro, perlūžo pusiau ir tiesiog subyrėjo, pasklei­
dusi didžiulį dulkių bei nuolaužų debesį ir garsą, lyg kas verstų į kar­
jerą milijonus plytų. Panelės Peregrines jėgos jau buvo pradėjusios
sekti, ir mes pamažu artėjom link žemės, o ymbrynės vairavo mus į
šoną, kad saugiai nutūptumėm toliau nuo griuvėsių.
Nusileidom pagrindiniame uždarame kieme, Milardas pirmas,
o paskutinė Oliva, tokia išsekusi, kad iškart atsigulė aukštielninka,
gaudydama orą kaip bėgikė po maratono. Mes apstojom ją ratu ir
ėmėm šūksniais bei plojimais sveikinti.
Jos akys išsipūtė, ir ji parodė į viršų.
- Žiūrėkit!
Ore mums už nugarų, kur ką tik buvo bokšto viršūnė, sukosi ma­
žas sidabriškai blizgantis sūkuriukas, tarsi miniatiūrinis viesulas.
Tiek ir teliko iš užsidarančios kilpos. Lyg pakerėti stebėjom, kaip jis

- ч 417
vis greičiau ir greičiau sukdamasis traukiasi. Kai jau nieko nebeįžiū-
rėjom, iš tos vietos kaip smūginė banga atlėkė garsas:
- ALMAAAAAAAAA...
O tada verpetas užsivėrė, įtraukdamas kartu ir Kolo balsą.

418
 g ilpai užsidarius ir bokštui sugriuvus, niekas mums ne-
leido ilgai stovėti išsižiojusiems. Nors atrodė, kad di-
X V ^ džiausi pavojai jau buvo praėję, o dauguma mūsų priešų
nukauti arba sugauti, visur aplinkui tvyrojo chaosas ir buvo pilna dar­
bo. Nepaisydamos mūsų išsekimo, mėlynių ir patempimų, ymbrynės
ėmėsi to, ką jos sugeba geriausiai - daryti tvarką. Jos atvirto į žmones
ir iš karto pradėjo vadovauti. Visas kompleksas buvo išnaršytas ieš­
kant pasislėpusių padarų. Du pasidavė iš karto, o Edisonas aptiko ir
trečiąjį - apgailėtinai atrodančią moterį, pasislėpusią skylėje žemėje.
Ji išlindo iškėlusi rankas, maldaudama pasigailėti. Šerono pusbro­
liams buvo patikėta suręsti laikiną kalėjimą mūsų mažam, bet au­
gančiam būriui belaisvių, ir jie patenkinti puolė su daina prie darbo.
Šeroną ištardė panelė Peregrine su panele Avocete, bet jau po kelių
minučių jos patikėjo, kad jis tik samdinys, o ne slaptas agentas ar iš­
davikas. Seronas atrodė lygiai taip pat sukrėstas Bentamo išdavystės
kaip ir mes visi.
Greitai padarų kalėjimai ir laboratorijos buvo ištuštinti, o jų bai­
siosios mašinos sunaikintos. Jų siaubingų eksperimentų objektai iš­
vesti į lauką ir jais pasirūpinta. Dar dešimtys buvo išlaisvinta iš kitų
kalėjimo sektorių. Iš požeminio pastato, kur jie buvo laikomi, buvę
belaisviai išėjo sulysę ir apskurę. Kai kurie klaidžiojo aplinkui kaip
nesavi - juos reikėjo susemti ir neišleisti iš akių, kad neišsivaikščiotų
ir nepasiklystų. Kai kurie niekaip negalėjo nustoti mums dėkoję. Vie­
na mergytė pusę valandos ėjo nuo vieno ypatingojo prie kito, kiek­
vieną nustebindama apkabinimu. „Jūs nė nenumanot, ką mums tai
reiškia, - kartojo ji. - Jūs neįsivaizduojate, kokį darbą padarėt.“
Buvo neįmanoma nuo to nesusigraudinti; mes guodėm juos kaip
galėdami, apsupti atodūsių ir kūkčiojimų. Sunku įsivaizduoti ir tai,
ką patyrė mano draugai, jau nekalbant apie tuos, kurie savaites ar
mėnesius praleido Kolo nelaisvėje. Palyginti su tuo, mano mėlynės ir
kitos traumos buvo niekinės.
Labiausiai iš visų išgelbėtų ypatingųjų man įstrigo trys broliai. Jų
sveikata atrodė visai gera, bet jie buvo taip sukrėsti to, ką išgyveno, kad
nepratarė nė žodžio. Pasitaikius pirmai progai, pasitraukė iš minios,
susirado nuolaužų krūvą ir atsisėdę ant jos tuščiu žvilgsniu dairėsi
aplink, vyriausiasis apkabinęs abudu jaunėlius. Tarsi po pragaro, kurį
buvo priėmę kaip tikrovę, negalėtų patikėti tuo, ką matė savo akimis.
Mudu su Ema nuėjom prie jų.
- Dabar jūs saugūs, - švelniai tarė ji.
Jie pažvelgė į ją taip, tarsi nesuprastų, ką reiškia šis žodis.
Enochas pamatė mus kalbant su jais ir kartu su Bronvina priėjo. Ji
tempė iš paskos beveik sąmonės netekusį padarą, laborantą surišto­
mis rankomis. Vaikinai atšlijo.
- Jis daugiau jūsų neskriaus, - tarė Bronvina. - Nė vienas iš jų.
- Gal palikti jį kuriam laikui su jumis, - šelmiškai išsišiepęs pasa­
kė Enochas. - Tikriausiai turit daug apie ką pašnekėti.
Padaras pakėlė galvą. Kai pamatė vaikinus, aptemusios jo akys
suapvalėjo.
- Baikit, - subariau. - Nekankinkit jų.
Jauniausias berniukas jau stojosi sugniaužęs kumščius, bet vy­
riausias užsimerkė, linktelėjo, tarsi nustumdamas ką šalin, ir tvirtai
prispaudė kumščius prie kūno.

----422 -----=-*----
 - Ne, ačiū, - pietietiškai ištęsdamas tarė jis.
- Einam, - paraginau, ir mes palikom juos ramybėje, o padarą
Bronvina nusitempė.

* * *

Trynėmės visur po kompleksą, laukdami iš ymbrynių nurodymų.

Džiaugėmės, kad pagaliau nebereikėjo patiems visko spręsti. Buvom
pavargę, bet vis tiek pilni kažkokios energijos, išsekę taip, kad nors
griūk, bet įsiaudrinę nuo beprotiško suvokimo, kad išgyvenom.
Spontaniškai liejosi džiaugsmo šūksniai, juokas ir dainos. Milar-
das su Bronvina šoko po suniokotą žemę. Oliva su Klere glaudėsi
prie panelis Peregrines, kuri nešiojo jas ant rankų ir prižiūrėjo vyks­
tančius darbus. Horacijus vis žnaibė sau veidą, sunerimęs, kad gal tai
tik dar vienas jo sapnas, kokia nors dar neišsipildžiusi graži ateitis.
Hjugas vaikštinėjo vienas, aišku, ilgėdamasis Fionos, kurios mums
visiems labai trūko. Milardas nerimavo dėl savo didvyrio, Perplek-
saus, kurio staigus senėjimas sustojo mums įžengus į Abatoną, ta­
čiau, keista, taip ir neatsinaujino. Bet atsinaujins, tikino Milardas, o
dabar, kai Kolo bokštas sunaikintas, nežinia, kaip Perpleksus pasieks
savo senąją kilpą. (Aišku, tebėra Bentamo „Pankilpikonas“, bet ku­
rios iš šimtų jo durų yra reikiamos?)
O dar liko neišspręstas ir mudviejų su Ema klausimas. Mes buvom
kaip sulipę, tačiau beveik nepratarėm vienas kitam nė žodžio. Žino­
jom, apie ką turim pasišnekėti, todėl, manau, ir bijojom prasižioti.
Kas bus toliau? Kas bus su mumis? Žinojau, kad Ema negali pa­
likti ypatingųjų pasaulio. Ji visą gyvenimą turės praleisti kilpoje, Vel­
nio Akre ar kokioje kitoje, geresnėje vietoje. Tačiau aš buvau laisvas.
Manęs laukė šeima ir namai. Gyvenimas, ar bent jau kažkoks blan­
kus jo šešėlis. Bet ir čia turėjau šeimą. Ir turėjau Emą. Be to, reikia

— «— - 424 ^—
atsižvelgti į užgimusį ir dar nebaigusį formuotis naująjį Džeikobą. Ar
jis išgyvens Floridoje?
Man reikėjo visko. Abiejų šeimų, abiejų Džeikobų - ir visos Emos.
Žinojau, kad reikės apsispręsti, ir bijojau, kad tai perplėš mane pusiau.
Per sunku buvo viską aprėpti po ką tik patirtų išbandymų. Man
reikėjo dar kelias valandas, gal visą dieną, pagyventi apie tai negalvo­
jant. Tad mudu su Ema vaikščiojom suglaudę pečius ir žiūrėdami tik
į priekį, nuolat siūlydami ymbrynėms savo pagalbą.
Ymbrynės, globėjiškos iš prigimties, nusprendė, kad mes jau ir
taip pakankamai privargom. Mums reikėjo pailsėti, be to, kai kurios
užduotys esančios visai ne ypatingųjų vaikų nosiai. Kai bokštas su­
griuvo, jis sutraiškė ir po apačia stovėjusį mažesnį pastatą, bet jos
nenorėjo, kad mes kartu ieškotumėm griuvėsiuose žmonių. O iš kitų
komplekso dalių reikėjo surinkti ambrozijos flakonus, prie kurių jos
nenorėjo leisti mūsų nė artyn. Įdomu, ką jos su jais darys ir ar tos
pagrobtos sielos kada nors grįš pas savo teisėtus savininkus.
Pagalvojau apie flakoną su mano senelio siela. Buvau taip įniršęs,
kai Bentamas ją susipylė - tačiau, kita vertus, jei nebūtų taip pada­
ręs, niekaip nebūtumėm ištrūkę iš Sielų bibliotekos. Todėl galų gale
kaip tik mano senelio siela ir išgelbėjo mus. Nors šiokia tokia paguo­
da žinoti, kad ji bent jau nebuvo išeikvota veltui.
Darbo atsirado ir už padarų komplekso ribų. Dekadentų gatvėje ir
kitur Velnio Akre reikėjo išlaisvinti pavergtus ypatinguosius vaikus,
bet ymbrynės primygtinai reikalavo, kad tai padaryti turinčios jos,
kartu su keliais kitais suaugusiais ypatingaisiais. Bet išėjo taip, kad
jie nesulaukė jokio pasipriešinimo: vergų pirkliai ir kiti kolaborantai
spruko iš Akro, vos tik buvo nugalėti padarai. Vaikai bus surinkti ir
nugabenti į saugius namus. Išdavikai bus sugauti ir pastatyti prieš
tribunolus. Visa tai ne mūsų rūpestis, buvo pasakyta mums. Kol kas
mums reikėjo surasti, kur pailsėti, taip pat operatyvinio štabo, iš

---- , ------- 425 >—

kurio galėtumėm pradėti ypatingųjų pasaulio atstatymą - o pasilikti
šiurpiojoje padarų tvirtovėje ilgiau nei būtina nenorėjom nė vienas.
Aš pasiūliau Bentamo namą. Ten buvo galybė vietos, lovų, įran­
gos, namų daktaras ir „Pankilpikonas“ (ką žinai, ir jis gali kaip nors
praversti). Mes pajudėjom temstant; į vieną iš padarų sunkvežimių
sukrovėm tuos, kurie nepaėjo, o visi kiti nužygiavom iš paskos. Iš
tvirtovės išsigavom padedami tilto kiaurymės, kuri pirmiausia per­
kėlė per tarpą sunkvežimį, o tada grupelėmis po tris ir visus kitus.
Kai kurie vaikai bijojo kiaurymės, ir juos reikėjo įkalbinėti. Kiti ne­
galėjo sulaukti savo eilės, o paskui veržėsi pernešami atgal. Aš ne­
prieštaravau. Kiaurymes jau valdžiau kaip savo rankas ir mėgavausi
šiuo sugebėjimu, nors jutau ir šiokį tokį kartėlį. Dabar, kai kiaurymės
jau beveik išnykusios, mano ypatingoji galia atrodė nebereikalinga -
bent jau šis jos pritaikymas. Bet labai dėl to nesisielojau. Nenorė­
jau turėti jokių įspūdingų galių; dabar tai tebuvo fokusas žmonėms
palinksminti. Būčiau buvęs kur kas laimingesnis, jei kiaurymių išvis
niekad nebūtų buvę.
Lyg kokia procesija pamažu judėjom per Velnio Akrą; tie, kurie
ėjo pėsti, buvo apsupę mašiną kaip parado dalyviai, o kiti važiavo
apsėdę buferius ir stogą. Tai buvo lyg pergalės ratas, o Akro ypatin­
gieji išlindo iš savo namų ir lūšnelių pažiūrėti, kaip pravažiuojam. Jie
matė griūvant bokštą. Žinojo, kad viskas pasikeitė. Daugelis plojo.
Kai kurie atidavė pagarbą. Kiti tūnojo šešėliuose, gėdydamiesi savo
poelgių.
Prie Bentamo namo durų mus pasitiko Dulkių Motina ir Reinal-
das. Jie mus šiltai priėmė ir pasakė, kad namas mūsų ir mes galime
juo naudotis kaip išmanome. Dulkių Motina iš karto pradėjo rūpintis
sužeistaisiais: nuvedė juos į lovas, patogiai suguldė ir ėmė berti ant
jų dulkes. Ji pasisiūlė pirmiausia išgydyti mano sumušimus ir žaizdas
ant pilvo, bet aš pasakiau, kad palauksiu. Buvo ir sunkesnių ligonių.

426
 Papasakojau jai, kaip sunaudojau jos pirštą. Kaip jis išgelbėjo ir
mano, ir kitų gyvybes. Bet ji tik numojo ranka ir grįžo prie darbo.
Aš neatlyžau.
- Jūs nusipelnėte medalio, - pasakiau. - Nežinau, ar ypatingieji
dalija medalius, bet jei taip, jūs tikrai turėtumėte jį gauti.
Šie žodžiai ją kažkodėl sutrikdė - ji sukūkčiojo ir nubėgo.
- Ar aš ką ne taip pasakiau? - paklausiau Reinaldo.
- Nežinau, - susirūpinęs atsakė jis ir nubėgo jai iš paskos.
Nimas klaidžiojo po namą kaip nesavas, negalėdamas patikėti, ką
Bentamas padarė.
- Ponas Bentamas nė už ką nebūtų mūsų šitaip išdavęs.
- Atsipeikėk! - pasakė jam Ema. - Tavo bosas buvo šiknius.
Tiesa buvo kiek painesnė, pamaniau, bet kalbų apie Bentamo
dorovinių nuostatų sudėtingumą žmonės nebūtų sutikę labai palan­
kiai. Bentamas neturėjo atiduoti tos instrukcijos ar susiimti su savo
monstru broliu. Jis apsisprendė. Galų gale prakeikė save, kad išsigel-
bėtumėm mes.
- Jam prireiks laiko, - apie Nimą pasakė Šeronas. - Nelengva tai
suvirškinti. Bentamas daugelį mūsų buvo apkvailinęs.
- Net ir tave? - nusistebėjau.
- Ypač mane. - Jis truktelėjo pečiais ir papurtė galvą. Atrodė
liūdnas ir susikrimtęs. - Jis atjunkė mane nuo ambrozijos, išgelbė­
jo man gyvybę. Jame buvo gėrio. Matyt, tai ir sutrukdė man išvysti
blogį.
- Turėjo būti nors vienas patikėtinis, - tarė Ema. - Taip sakant,
asistentas. Igoris.
- Jo padėjėjas! - sušukau. - Ar kas nors jį matė?
Ne, niekas. Apieškojom visą namą, bet dešinioji Bentamo ranka
akmeniniu veidu buvo pradingusi. Panelė Peregrine sukvietė visus
ir paprašė manęs ir Emos išsamiai jį apibūdinti, jei kartais sugrįžtų.

---- <— 427 *----

 - Jį reikia laikyti pavojingu, - tarė ji. - Jei pamatysit, nesiartinkit.
Bėkit ir praneškit ymbrynei.
- Praneškit ymbrynei, - burbtelėjo Enochas. - Ar ji nesuvokia,
kad tai mes išgelbėjom jas?
Panelė Peregrine išgirdo.
- Taip, Enochai. Tu buvai nuostabus, visi jūs. Ir neįtikėtinai užau­
gai. Bet netgi suaugusieji turi vadovų, kurie kai ką nusimano geriau.
- Žinoma, panele, - susigėdęs tarė Enochas.
Paskui paklausiau panelės Peregrines, ar ji mananti, kad Benta-
mas nuo pat pradžių ketino mus išduoti.
- Mano brolis pirmiausia buvo oportunistas, - tarė ji. - Manau,
dalelė jo norėjo pasielgti teisingai, ir kai padėjo tau ir panelei Blum,
jis tai darė.nuoširdžiai. Bet visą laiką ruošėsi mus išduoti, jei tai pa­
sirodytų esant jam naudinga. O kai tada pasiunčiau jį velniop, nu­
sprendė, kad kaip tik taip ir yra.
- Tai ne jūsų kaltė, panele P, - guodė ją Ema. - Turint omeny, ką
jis padarė Abei, ir aš nebūčiau atleidusi.
- Bet vis tiek galėjau būti švelnesnė. - Ji susiraukė, akys ėmė klai­
džioti. - Brolių ir seserų santykiai kartais būna sudėtingi. Kartais
susimąstau, kiek mano pačios veiksmai turėjo įtakos brolių pasirink­
tiems gyvenimo keliams. Gal galėjau būti jiems geresnė sesuo? Gal­
būt, būdama jauna ymbrynė, per daug susitelkiau į save?
Aš pradėjau sakyti: „Panele Peregrine, tai...“, bet taip ir neištariau
„kvailystė“, nes neturėjau nei brolių, nei seserų, ir gal tai visai nebuvo
kvailystė.

* * *

Vėliau nusivedėm panelę Peregrinę ir kai kurias kitas ymbrynes į rū­

sį parodyti Bentamo „Pankilpikono“ širdies. Jaučiau savo kiaurymę

428
maitinimo kabinoje, ji buvo nusilpusi, bet gyva. Jaučiausi baisiai jai
prasikaltęs ir paklausiau, ar galima ją išimti, bet panelė Peregrine at­
sakė, jog kol kas reikia, kad mašina veiktų. Su šitiek kilpų po vienu
stogu bus galima greitai paskleisti po visą ypatingųjų pasaulį žinią
apie mūsų pergalę, įvertinti padarų prikurtą žalą ir pradėti atstatymą.
- Tikiuosi, supranti, ponaiti Portmanai, - pasakė panelė Peregrine.
- Suprantu...
- Džeikobas labai prisirišęs prie šitos kiaurymės, - tarė Ema.
- Na, - šiek tiek susigėdęs pratariau. - Ji buvo mano pirmoji.
Panelė Peregrine keistai į mane pasižiūrėjo, bet prižadėjo pada­
ryti ką galėsianti.
Mano kąstinė žaizda ant pilvo pasidarė per daug skausminga, ir
aš atsistojau į eilę pas Dulkių Motiną, nusiraičiusią iš jos laikinos
klinikos virtuvėje į koridorių. Nuostabu buvo matyti, kaip žmonės
vienas po kito įeina šlubuodami, sudaužyti, sulaužytais kojų pirštais
ar su nedideliu smegenų sutrenkimu, - arba, panelės Avocetės atve­
ju, su antikvarinio Kolo pistoleto kulka petyje, - o išeina vos po kelių
minučių sveiki kaip ridikėliai. Tiesą sakant, jie atrodė taip puikiai,
kad panelė Peregrine pasivedėjo Reinaldą į šalį ir paprašė primin­
ti Dulkių Motinai, kad jos ištekliai baigtiniai ir kad neeikvotų savęs
smulkioms žaizdoms, kurios ir pačios užgis.
- Pats mėginau jai priminti, - atsakė jis, - bet ji perfekcionistė.
Neklauso manęs.
Tad panelė Peregrine nuėjo į virtuvę pasikalbėti su Dulkių Moti­
na asmeniškai. Išėjo po penkių minučių droviai šypsodamasi; tie keli
įbrėžimai ant jos veido išnyko, o ranka, išnarinta nuo tada, kai Kolas
tėškė ją į urvo sieną, laisvai švytravo.
- Kokia užsispyrėlė! - pasakė ji.
Kai sulaukiau eilės ir užėjau pas ją, jau norėjau atsisakyti gydy­
mo - gerosios rankos jai buvo likęs tik nykštys ir smilius. Bet ji tik

----<— — 429 ----

dirstelėjo į mano zigzagais einančias ir sukepusiu krauju aplipusias
žaizdas ant pilvo, ir beveik per jėgą nustūmė į gultą, pastatytą prie
kriauklės. Kąstinė žaizda gali būti užkrėsta, per Reinaldą paaiškino
ji. Kiaurymių dantyse pilna bjaurių bakterijų, ir nesigydydamas aš
galiu labai susirgti. Tad pasidaviau. Dulkių Motina pabarstė man ant
liemens savo dulkių, ir po kelių minučių jaučiausi kur kas geriau.
Prieš išeidamas pamėginau dar kartą išsakyti, kokia reikšminga
buvo jos auka ir kaip man padovanotas gabalėlis jos pačios išgelbėjo
mus visus.
- Rimtai, be to piršto aš niekaip nebūčiau galėjęs...
Bet ji nusisuko vos man prabilus, tarsi žodis „ačiū“degintų jai ausis.
Reinaldas skubiai išvarė mane lauk.
- Atsiprašau, bet Dulkių Motina turi dar daug pacientų.
Ema pasitiko mane koridoriuje.
- Atrodai nuostabiai! - tarė ji. - Garbė paukščiams, aš jau buvau
pradėjusi nerimauti dėl tų įkandimų...
- Nepamiršk pasakyti jai apie savo ausis, - priminiau.
- Apie ką?
- Savo ausis, - pakartojau garsiau, rodydamas į jas. Nuo pat Bib­
liotekos Emai taip ir nenustojo spengti ausyse. Mums bėgant, ji tu­
rėjo palaikyti rankose liepsną, kad matytumėm kelią, todėl negalėjo
užsidengti ausų nuo to baisaus triukšmo - nerimavau, kad jis galėjo
būti tiesiogine prasme kurtinantis. - Tik neužsimink apie pirštą!
- Ką tokį?
- Pirštą! - pakartojau, iškėlęs savo paties pirštą. - Ji labai jautriai
į tai reaguoja.
- Kodėl?
Gūžtelėjau pečiais.
- Nežinau.
Ema užėjo. Po trijų minučių grįžo spragsėdama pirštais apie ausis.

-----430
 - Neįtikėtina! - tarė ji. - Kaip naujos.
- Ačiū Dievui. Jau nusibodo šūkauti.
- Cha. O tarp kitko, apie pirštą užsiminiau.
- Ką! Kodėl?
- Iš smalsumo.
-Ir?
- Jai pradėjo drebėti rankos. Tada ji sumurmėjo kažką, ko Reinal-
das nenorėjo išversti, ir jis kone išvijo mane iš virtuvės.
Manau, būtumėm ir nuodugniau tuo pasidomėję, jei ne nuovar­
gis ir alkis, ir jei nosių kaip tik nebūtų pakutenęs maisto kvapas.
- Visi einam valgyti! - iš kito koridoriaus galo šūktelėjo panelė
Vren, ir mūsų pokalbis buvo atidėtas.

* *

Sutemus susirinkom valgyti į Bentamo biblioteką, vienintelį kam­

barį, pakankamai didelį, kad visi laisvai tilptumėm. Buvo užkurtas
židinys ir įneštos dėkingų vietinių padovanotos gėrybės: kepta viš­
tiena su bulvėmis, žvėriena ir žuvis (kurios aš neliečiau, šiek tiek bi­
jodamas, kad ji gali būti sugauta Griovyje). Valgėm, kalbėjomės ir
prisiminėm pastarųjų kelių dienų nuotykius. Panelė Peregrine buvo
labai nedaug girdėjusi apie mūsų kelionę iš Kairnholmo į Londoną,
o tada per subombarduotą Londoną pas panelę Vren, ir pageidavo
išgirsti viską iki paskutinių smulkmenų. Ji buvo gera klausytoja ir
visada juokdavosi smagiose vietose, o į dramatinius mūsų pagražini­
mus reaguodavo atitinkamais aikčiojimais.
- O tada bomba nukrito tiesiai ant kiaurymės ir sudraskė ją į sku­
telius! - sušuko Oliva ir stryktelėjo nuo kėdės, atkurdama tą mo­
mentą. - Bet mes visi buvom su ypatingaisiais panelės Vren megzti­
niais, ir skeveldros mūsų neužmušė!

— «— 43i —
 - O dangau! - šūktelėjo panelė Peregrine. - Jums labai pasisekė!
Kai mūsų istorijos pasibaigė, panelė Peregrine kurį laiką sėdėjo
tylėdama ir žiūrėdama į mus žvilgsniu, kuriame buvo sumišę liūde­
sys ir pagarba.
- Aš labai labai jumis didžiuojuosi, - tarė ji, - ir labai apgailestau­
ju dėl visko, kas jums nutiko. Negaliu apsakyti, kaip trokštu, kad pati
būčiau buvusi šalia, o ne mano apgavikas brolis.
Skyrėm tylos minutę Fionai. Ji ne žuvo, tvirtino Hjugas, o tik pa­
siklydo. Medžiai suminkštino jos kritimą, kalbėjo jis, ir ji tikriausiai
klajoja po mišką kur nors netoli panelės Vren žvėryno. O gal krisda­
ma susitrenkė galvą ir pamiršo, iš kur atėjo. Arba slepiasi...
Jis viltingai apsidairė, bet mes vengėm jo žvilgsnio.
- Esu tikra, kad ji atsiras, - padrąsino jį Bronvina.
- Neskleisk tuščių vilčių, - tarė Enochas. - Tai žiauru.
- Žiūrėkit, kas prakalbo apie žiaurumą, - su panieka atkirto
Bronvina.
- Geriau pakalbėkim apie kitką, - įsikišo Horacijus. - Norėčiau
išgirsti, kaip šuo išgelbėjo Džeikobą su Ema požemiuose.
Edisonas žaismingai liuoktelėjo ant stalo ir pradėjo pasakoti, bet
jis taip išpuošė istoriją nukrypimais apie savo herojiškumą, kad Ema
buvo priversta perimti. Kartu mudu papasakojom, kaip radom kelią
į Velnio Akrą ir kaip su Bentamo pagalba surengėm miniinvaziją į
padarų kompleksą. Tada visi turėjo klausimų man - norėjo išgirsti
apie kiaurymes.
- Kaip tu išmokai jų kalbos? - paklausė Milardas.
- Koks jausmas ją valdyti? - paklausė Hjugas. - Ar įsivaizduoji,
kad esi vienas iš jų, kaip aš su savo bitėmis?
- Ar kutena, kai tai darai? - pasiteiravo Bronvina.
- Ar niekada neįsinorėjai pasilaikyti kurios vienos kaip naminio
gyvūno? - pasidomėjo Oliva.

---- «- =---- 432 ----

 Atsakiau kaip galėdamas išsamiau, bet man sunkiai sekėsi, nes
nėra paprasta apibūdinti tą mano ryšį su kiaurymėmis, lyg bandy­
tum iš ryto nupasakoti sapną. Be to, buvau išsiblaškęs, nes galvojau
apie atidėliojamą mudviejų su Ema pokalbį. Baigęs pasakoti sugavau
Emos žvilgsnį; linktelėjau į duris, ir mudu atsiprašėme. Mums einant
nuo stalo jaučiau, kad visų akys įdurtos mums į nugaras.
Šmurkštelėjom į dujinio žibinto apšviestą drabužinę, prikimštą
paltų, skrybėlių ir skėčių. Čia nebuvo nei erdvu, nei patogu, tačiau
bent jau nuošalu; galėjom nebijoti, kad kas nors užeis ar kad būsim
išgirsti. Staiga pajutau protu nesuvokiamą baimę. Manęs laukė sun­
kus sprendimas, ir iki šiol nebuvau rimtai apie jį susimąstęs.
Kurį laiką sėdėjom vienas prieš kitą ir tylėjom, o drabužiai taip
slopino išorinius garsus, kad jau maniau išgirsiantis dviejų širdžių
plakimą.
- Tai va, - pradėjo Ema, aišku, ji, visada tiesmuka, niekada nebi­
janti nejaukių akimirkų. - Ar pasiliksi?
Nežinojau, ką sakyti, kol žodžiai patys neišlėkė iš burnos. Skridau
autopilotu, išjungęs visus filtrus.
- Turiu pamatyti savo tėvus.
Tai buvo neginčytina tiesa. Jie buvo išsigandę, apimti sielvarto;
jie niekuo nenusipelnė tokių kančių, ir aš per ilgai laikiau juos ne­
žinioje.
- Aišku, - tarė Ema. - Suprantu. Žinoma, kad turi juos pamatyti.
Ore pakibo neištartas klausimas. „Pamatyti savo tėvus“ buvo ne
atsakymas, tik laiko tempimas. „Pamatyti“, žinoma. O kas toliau? Ką
aš jiems sakysiu?
Pamėginau įsivaizduoti, kaip iškloju tėvams tiesą. Tada skambutį
tėčiui iš metro galima laikyti būsimų linksmybių santrauka. „Jis visai
kuoktelėjo. Mūsų sūnus išprotėjo. Arba padaugino ko nors. Arba gal
pamažino.“

---- 433 _ ->—

 Ne, su tiesa nieko neišeis. Kas lieka? Pasimatau su jais, įtikinu,
kad esu gyvas ir sveikas, sukurpiu kokią nors pasaką apie tai, kad
noriu pasidairyti po Londoną, ir pasakau, kad jie galintys važiuoti
namo be manęs? Cha. Jie puls mane vytis. Mūsų susitikimo vieto­
je krūmuose lauks farai. Vyrai baltais chalatais su Džeikobo dydžio
tinklais. Turėsiu bėgti. Pasakęs tiesą tik pabloginčiau padėtį. Jei pa­
simatęs iš karto pabėgčiau, tik padidinčiau jų kančias. Bet kad visai
nesusitikčiau su tėvais, kad niekada nebegrįžčiau namo - tai buvo
nesuvokiama. Nes, jei jau visai atvirai, kad ir kaip skaudu darėsi vien
pagalvojus, kad galiu palikti Emą, draugus ir visą šį pasaulį, dalis ma­
nęs norėjo grįžti namo. Tėvai ir jų pasaulis reikštų sugrįžimą į sveiką
protą ir nuspėjamą gyvenimą, kurių aš taip ilgėjausi po visos šios be­
protystės. Man reikėjo kuriam laikui pabūti normaliam. Atsikvėpti.
Nors trumpam.
Savo skolą ypatingiesiems ir panelei Peregrinei grąžinau. Tapau
vienu iš jų. Bet aš nebuvau vien tik vienas iš jų. Taip pat buvau ir
savo tėvų sūnus, o kad ir kokie jie buvo netobuli, vis tiek jų ilgėjausi.
Ilgėjausi namų. Ilgėjausi netgi savo kvailo, įprasto gyvenimo. Aišku,
Emos tikriausiai ilgėsiuosi labiau už visa tai. Visa bėda, kad aš no­
rėjau per daug. Norėjau abiejų gyvenimų. Dvigubos pilietybės. Būti
ypatinguoju, sužinoti viską, kas tik įmanoma, apie ypatingųjų pasau­
lį, būti su Ema, apkeliauti visas Bentamo „Pankilpikono“ kilpas. Bet
taip pat daryti kvailus, įprastus dalykus kaip ir visi paaugliai, kol dar
galiu juo būti. Gauti vairuotojo pažymėjimą. Susirasti savo amžiaus
draugą. Baigti mokyklą. Tada sulauksiu aštuoniolikos ir galėsiu ke­
liauti į bet kurį pasaulio kraštą - ir į bet kurį metą.
Čia ir buvo visa esmė, pačios jos šaknys: negalėjau viso gyvenimo
nugyventi laiko kilpoje. Nenorėjau amžinai likti ypatinguoju vaiku.
Bet galbūt kada nors galėsiu tapti ypatinguoju suaugusiuoju.
Galbūt, jei elgsiuos labai atsargiai, galėsiu turėti viską.

434 ->•
 - Nenoriu iškeliauti, - atsakiau, - bet turbūt reikės, bent jau ku­
riam laikui.
Emos veidas subliuško.
- Tai ir keliauk, - tarė ji.
Likau kaip antausį gavęs. Ji net neklausė, ką reiškia „kuriam lai­
kui“.
- Aš atvažiuosiu aplankyti, - greitai pridūriau. - Galiu sugrįžti
kada panorėjęs.
Teoriškai tai buvo tiesa: dabar, kai padarų grėsmė sunaikinta, vi­
sada bus - paukščiams padedant - dėl ko sugrįžti. Bet sunku įsi­
vaizduoti, kad mano tėvai artimiausiu metu panorėtų vėl keliauti į
Jungtinę Karalystę. Aš melavau pats sau, - mums abiem, - ir Ema
tai suprato.
- Ne, - tarė ji. - Nenoriu taip.
Man sugniaužė širdį.
- Kodėl? - tyliai paklausiau. - Kodėl gi ne?
- Nes kaip tik taip buvo ir su Abe. Kas kelerius metus jis sugrįž­
davo. Ir kiekvieną sykį būdavo vis senesnis, o aš likdavau tokia pati.
O tada susipažino su kita ir vedė...
- Aš taip nedarysiu, - pasakiau. - Aš tave myliu.
- Žinau, - tarė ji nusisukdama. - Jis irgi mylėjo.
- Bet mes ne... su mumis taip nebus... - karštligiškai ieškojau tin­
kamų žodžių, bet mintys buvo sujauktos.
- Bus, bus. Žinai, kad pati su tavim vykčiau, jei galėčiau, bet ne­
galiu - susenčiau. Todėl aš laukčiau tavęs. Sustingusi kaip vabzdys
gintare. O šito vėl patirti nenoriu.
- Ilgai laukti nereikės! Tik porą metų. O tada galėsiu daryti ką
noriu. Galėsiu kur nors studijuoti. Galbūt čia, Londone!
- Galbūt, - pakartojo ji. - Galbūt. Bet dabar tu prižadi tai, ko gali
nepavykti ištesėti, o šitaip įsimylėję žmonės labai skaudžiai nudega.

435
 Širdis daužėsi. Jaučiausi beviltiškas ir apgailėtinas. Gerai, po vel­
nių, vadinasi, daugiau niekada nepamatysiu tėvų. Nieko tokio. Bet
Emos prarasti negalėjau.
- Aš kalbėjau gerai nepagalvojęs, - pasakiau. - Nerimtai. Aš pa­
siliksiu.
- Ne, manau, kad tu kalbėjai nuoširdžiai, - tarė ji. - Manau, kad
pasilikęs tu nebūsi laimingas. O galiausiai imsi už tai manęs nekęsti.
O tai būtų dar blogiau.
- Ne. Ne, aš niekada...
Bet aš jau atskleidžiau savo kortas, ir buvo per vėlu ką nors pakeisti.
- Geriau keliauk, - tarė ji. - Turi šeimą ir gyvenimą. Šitai ir ne­
turėjo tęstis amžinai.
Atsisėdau ant grindų, atsirėmiau į sieną su paltais ir leidausi jų
apgaubiamas. Kelias ilgas sekundes apsimečiau, kad visa tai iliuzija,
kad manęs čia nėra, kad visas mano pasaulis juodas, vilnonis ir atsi­
duodantis naftalinu. Kai iškilau įkvėpti oro, Ema sėdėjo sukryžiavusi
kojas greta.
- Ir aš nenoriu taip, - tarė ji. - Bet, manau, suprantu, kodėl taip
reikia. Tau reikia atstatyti savo pasaulį - kaip ir man savąjį.
- Bet dabar jis ir mano, - pasakiau.
- Teisybė. - Ji truputį pagalvojo, kasydamasi smakrą. - Teisybė,
ir aš labai tikiuosi, kad sugrįši, nes tu tapai mūsiškiu, ir mūsų šeima
be tavęs bus nepilna. Bet geriau mudu būkim tiesiog draugai.
Pagalvojau apie tai. Draugai. Kaip blankiai ir negyvai tai nu­
skambėjo.
- Turbūt geriau, nei niekados nebesikalbėti.
- Sutinku, - pritarė ji. - Nemanau, kad galėčiau tai pakelti.
Pasislinkau artyn ir apkabinau ją apie liemenį. Maniau, kad iš­
sivaduos iš mano glėbio, bet ji nesijudino. Po valandėlės jos galva
nusviro ant mano peties.
Ilgai taip sėdėjom.

----<— — 436 ------- > -

Kai mudu su Ema pagaliau išlindom iš drabužinės, beveik visi mie­
gojo. Bibliotekos židinyje vien žarijos ruseno, lėkštėse buvo likę vieni
trupiniai, o aukštos kambario lubos atmušė patenkintus murmesius ir
knarkimą. Vaikai ir ymbrynės gulėjo išsitiesę ant sofų ir susirietę ant
kilimo, nors viršuje buvo pilna patogių miegamųjų. Vos vieni kitų ne­
praradę, jie nenorėjo taip greitai vėl išsiskirti, tegul ir tik vienai nakčiai.
Aš išvyksiu ryte. Kai jau žinau, kaip turės būti su manimi ir Ema,
atidėliojimas būtų kančia mums abiem. Bet dabar mums reikėjo nu­
migti. Kada paskutinį sykį buvom užmerkę akis ilgesniam laikui nei
porai minučių? Gyvenime nebuvau taip nusikalęs.
Sukrovėm į kampą kelias pagalves ir vienas kito glėbyje užmigom.
Tai buvo paskutinė mūsų naktis drauge, ir aš laikiau ją tvirtai su­
spaudęs, tarsi šitaip galėčiau įtvirtinti ją atmintyje. Jos jausmus, jos
kvapą. Jos išsilyginantį kvėpavimą. Bet miegas stipriai traukė mane
žemyn, ir atrodė, kad nespėjau net užsimerkti, o pro aukštų langų
eilę jau ėmė spiginti geltona saulė.
Visi buvo pabudę ir sukosi po kambarį, kalbėdami pašnibždom,
kad mūsų nepažadintų. Mes greitai išsinėrėm vienas iš kito rankų,
be tamsos priedangos staiga pasidarę labai drovūs. Nespėjom gerai
ir susigaudyti, o pro duris įskriejo panelė Peregrine su kavinuku ran­
koje ir Nimas su puodukų pilnu padėklu.
- Labą rytą visiems! Tikiuosi, gerai pailsėjot, nes turim daug...
Panelė Peregrine taip ir nutilo vidury sakinio, o jos antakiai iš­
sirietė.
Ema užsidengė veidą.
- Ojojoj.
Per vakarykštį nuovargį ir emocijas aš taip ir nepagalvojau,
kad miegojimas su Ema vienoje lovoje (nors daugiau nieko mes ir

437
nedarėm) gali nesiderinti su panelės Peregrines Viktorijos laikų mo­
ralinėmis nuostatomis.
- Ponaiti Portmanai, norėčiau persimesti su tavimi keliais žode­
liais. - Ji padėjo kavinuką ir sulenktu pirštu pakvietė mane ateiti.
Tikriausiai šitą košę teks išsrėbti man. Atsistojau ir išsilyginau
drabužius, o į žandus ėmė plūsti kraujas. Aš nė trupučio nesijaučiau
prasikaltęs, bet sunku tokiu atveju nesusigėsti.
- Palinkėk sėkmės, - sukuždėjau Emai.
- Nieko neprisipažink! - pašnibždom atsakė ji.
Eidamas per kambarį girdėjau kikenant, o taip pat kažkieno skan­
duojantį balsą: „Džeikas ir Ema tupi ant šakos... y-m-b-r-y-n-ė!“
- Ak, Enochai, nebūk mažvaikis, - subarė Bronvina. - Tu tik
pavydi.
Išėjau paskui panelę Peregrinę į koridorių.
- Nieko tenai nebuvo, - puoliau teisintis. - Iš karto sakau.
- Manęs tai tikrai nedomina, - tarė ji. - Šiandien tu mus palieki,
teisingai?
- Iš kur žinote?
- Griežtai tariant, esu pagyvenusi moteris, tačiau dar ne visai nu-
kvakusi. Žinau, kad jautiesi draskomas tarp savo tėvų ir mūsų, tarp
savo senųjų namų ir naujųjų... arba to, kas liko iš jų. Tu nori gyven­
ti pusiausvyroje, nepasirinkdamas pusių ir neužgaudamas nė vieno
mylimo žmogaus. Bet tai nėra lengva. O gal ir visai neįmanoma. Ar
tai ir yra tavo dilemos mastas?
- Na... taip. Iš esmės, yra taip, kaip sakote.
- O kaip palikai viską su panele Blum?
- Mes draugai, - atsakiau, atsargiai mėgindamas šį žodį.
- Ir tu dėl to nepatenkintas.
- Na, taip. Bet aš suprantu... lyg ir.
Ji pakreipė galvą.

---- «-= ----- 438 -----

 - Ar tikrai?
- Ji saugosi.
- Ir tave saugo, - pridūrė panelė Peregrine.
- Šito aš nepagaunu.
- Tu dar labai jaunas, Džeikobai. Yra daug dalykų, kurių tu tik­
riausiai „nepagauni“.
- Nesuprantu, kuo čia dėtas mano amžius.
- Viskuo!
Ji trumpai ir šaižiai nusijuokė. Bet tada pamatė, kad aš iš tiesų
nesuprantu, ir šiek tiek atsileido.
- Panelė Blum gimė praeito šimtmečio pradžioje, - tarė ji. - Jos
širdis subrendusi ir tvirta. Gal tau neramu, kad ji greitai pakeis tave
kitu - kad koks nors ypatingasis Romeo apsuks jai galvą. Nemanau,
kad tai tikėtina. Ji prisirišusi prie tavęs. Dar nemačiau, kad ji su kuo
nors būtų buvusi tokia laiminga. Netgi su Abe.
- Tikrai? - leptelėjau, o krūtinę užpildė šiluma.
- Tikrai. Bet, kaip jau sakiau, esi jaunas. Vos šešiolikos - šešioli­
kos pirmą kartą gyvenime. Tavo širdis tik bunda, o panelė Blum yra
pirmoji tavo meilė. Ar ne?
Aš droviai linktelėjau. Bet juk tai tiesa, be jokios abejonės. Tai
buvo akivaizdu.
- Tu gal turėsi ir kitų meilių, - kalbėjo panelė Peregrine. - Jaunos
širdys, kaip ir jauni protai, negali ilgam laikui susitelkti.
- Ne, - atsakiau. - Aš ne toks.
Žinojau, kad pasakiau kaip koks impulsyvus paauglys, bet tą aki­
mirką dėl Emos buvau tikresnis nei dėl bet ko kito per visą gyvenimą.
Panelė Peregrine iš lėto palingavo galvą.
- Džiugu tai girdėti, - pasakė ji. - Gal panelė Blum ir suteikė tau
leidimą sudaužyti jai širdį, bet aš jo neduodu. Ji man labai svarbi, ir nė
iš tolo nėra tokia kieta, kaip apsimeta. Negaliu leisti, kad ji vaikščiotų

— «--------- 439
apspangusi ir padeginėtų viską aplinkui, jei tu kartais pasiduotum
silpniems kokios nors paprastos mergaitės kerams. Šitai man jau teko
patirti, ir mes paprasčiausiai neturim tiek jau daug baldų. Ar supratai?
- Mmm, - netikėtai užkluptas numykiau. - Manau, kad taip...
Ji priėjo arčiau ir klausimą pakartojo, žemu, akmeniniu balsu:
- Ar supratai?
- Taip, panele Peregrine.
Ji griežtai linktelėjo, tada nusišypsojo ir paplekšnojo man per petį.
- Tada puiku. Gerai pasikalbėjom.
Ir nespėjus man atsakyti ji nudrožė atgal į Biblioteką ir šūktelėjo:
- Pusryčiai!

* * *

Išvykau po valandos, o iki prieplaukos lydėjo Ema, panelė Peregri­

ne ir visų mūsų draugai bei ymbrynės. Šeronas laukė su savo nauja
valtimi, palikta sprunkančių Griovio piratų. Ilgai trukom, kol atsi-
glėbesčiavom ir su ašarom atsisveikinom; baigėsi tuo, kad prižadėjau
atvykti jų aplankyti - nors neaišku, kaip artimiausiu metu galėčiau
tai padaryti, turint omeny tarptautinių skrydžių kainas ir tai, kad
pirma reikėtų įkalbėti tėvus.
- Mes niekada tavęs nepamiršim, Džeikobai! - šniurkščiodama
tarė Oliva.
- Užrašysiu tavo istoriją ateities kartoms, - prižadėjo Milardas. -
Tai bus naujas mano projektas. Ir pasirūpinsiu, kad ji būtų įtraukta į
naują „Ypatingųjų sakmių“leidimą. Tu išgarsėsi!
Edisonas atėjo kartu su dviem grimzliukais iš paskos. Sunku buvo
pasakyti, ar jis juos priglobė, ar jie jį.
- Tu ketvirtas narsiausias mano pažinotas žmogus, - tarė jis. -
Tikiuosi, mes dar susitiksim.

« ---------- 4 40 ----------- >-----

 - Ir aš tikiuosi, - nuoširdžiai atsakiau.
- Ak, Džeikobai, ar galėsim mes kada pas tave atvažiuoti? - mal­
davo Klerė. - Aš visada norėjau pamatyti Ameriką.
Širdis neleido paaiškinti jai, kodėl tai neįmanoma.
- Žinoma, galėsit, - atsakiau. - Aš labai apsidžiaugsiu.
Šeronas pastukseno irklu į valties kraštą.
- Išplaukiami
Nenoriai įlipau į valtį, o iš paskos Ema su panele Peregrine. Jos
primygtinai reikalavo leisti palydėti mane, kol susitiksiu su tėvais,
o aš smarkiai nesipriešinau. Taip bus lengviau, nei atsisveikinti su
visais iš karto.
Šeronas atrišo valtį, ir mes atsistūmėm nuo prieplaukos. Draugai
šaukė ir mojavo. Aš mojavau jiems, bet per daug skaudu buvo žiū­
rėti, kaip jie tolsta, todėl sėdėjau prisimerkęs, kol neapsukom apie
Griovio vingį ir jie neišnyko iš akių.
Nė vienas neturėjom nuotaikos kalbėtis. Tylomis žiūrėjom, kaip
pro šalį slenka susmukę namai ir išklerę tiltai. Po kiek laiko priplau-
kėm prie perėjimo, buvom grubiai įtraukti į tą patį tunelį, pro kurį
atvykom, ir išsviesti į tvankų šių dienų vidurdienį. Griūvantys Vel­
nio Akro būstai išnyko ir užleido vietą prabangiems butams su sti­
klinėmis sienomis ir biurų pastatams. Pro šalį prazvimbė motorinė
valtis.
Prasiskverbė skubančio, užsiėmusio šiuolaikinio pasaulio garsai.
Mobilusis telefonas. Skardi popmuzika. Praplaukėm pro prašmatnų
restoraną ant kanalo kranto, bet dėl Šerono burtų lankytojai mūsų
nematė. Įdomu, ką jie būtų apie mus pagalvoję: du juodai apsirengę
paaugliai, moteris griežtais Viktorijos laikų drabužiais ir Šeronas, su
savo irklu ir giltinės apsiaustu kaip koks požemių pasaulio keltinin­
kas. Kas ten žino - galbūt šiuolaikinis pasaulis jau toks persisotinęs
ir abejingas, kad niekas nebūtų nė mirktelėjęs.

-------- * ------------------ 441 --------

 Mano tėvai - kita istorija, o grįžęs į dabartį aš su nerimu susi­
mąsčiau, kaip būtent klostysis ta istorija. Jie ir taip manė, kad aš arba
išsikrausčiau iš proto, arba įjunkau į stiprius narkotikus. Bus gerai,
jei neišsiųs tiesiai į psichiatrijos ligoninę. Tačiau bet kokiu atveju ne
vienus metus reikės taisyti žalą. Jie daugiau niekada manimi nebe-
pasitikės.
Bet tai buvo mano problema, ir aš sugalvosiu, kaip ją išspręsti.
Man paprasčiausia būtų iškloti tiesą - bet, kaip jau sakiau, šitaip elg­
tis negalėjau, Tėvai niekad nesupras šios mano gyvenimo pusės, o
jei bandysiu įgrūsti ją per jėgą, jie patys gali atsidurti psichiatrijos
ligoninėje.
Tėtis ir taip per daug žinojo apie ypatinguosius vaikus savo paties
labui. KaŪTiholme jis jau buvo juos visus sutikęs, nors paskui manė
tai susapnavęs. O paskui Ema paliko jam tą laišką ir savo nuotrauką
su mano seneliu. Tarsi dar būtų negana, telefonu aš ėmiau ir pasa­
kiau tėčiui, kad esu ypatingasis. Dabar suvokiau, kad tai buvo klaida,
ir dar savanaudiškas poelgis. Ir štai pas juos keliauju, o man pašonėje
Ema ir panelė Peregrine.
- Antra vertus, - pasakiau atsisukęs į jas. - Gal geriau jūs nely-
dėkit manęs.
- O kodėl? - paklausė Ema. - Taip staigiai mes nepradėsim
senti...
- Nemanau, kad mano tėvams derėtų pamatyti mane su jumis. Ir
taip sunku bus viską paaiškinti.
- Aš pati šiek tiek apie tai pagalvojau, - tarė panelė Peregrine.
- Apie ką? Mano tėvus?
- Taip. Manau, galiu tau su jais padėti, jei nori.
- Kaip?
- Viena iš milijonų ymbrynės pareigų - tvarkytis su normaliais
žmonėmis, kurie ima per daug mumis domėtis arba kitaip sunkinti

------ -------------- 442

mums gyvenimą. Mes mokam nuslopinti jų smalsumą, padaryti, kad
pamirštų tam tikrus dalykus.
- Ar tu apie tai žinojai? - paklausiau Emos.
- Žinoma. Jei ne trynimas, ypatingieji kas antrą dieną patektų į
laikraščių puslapius.
- Tai... jūs ištrinat žmonėms atmintį?
- Tai greičiau atsargus tam tikrų neparankių prisiminimų nuska-
bymas, - paaiškino panelė Peregrine. - Jis visai neskausmingas ir
nesukelia jokių šalutinių poveikių. Nors tau tai vis tiek gali pasirodyti
baisiai. Palieku spręsti pačiam.
- Gerai.
- Kas gerai? - paklausė Ema.
- Gerai, prašau atlikti su mano tėvais tą atminties triuką. Būtų
nuostabu. O ta pačia proga - sykį, kai man buvo dvylika, įvažiavau
su mamos mašina į garažo duris...
- Per daug neįsijausk, ponaiti Portmanai.
- Juokauju, - pasakiau, nors tikrai būtų buvę gerai. Šiaip ar taip,
man neapsakomai palengvėjo. Dabar nereikės likusių paauglystės
metų praleisti atsiprašinėjant dėl to vieno pabėgimo, kai priverčiau
tėvus manyti, kad esu negyvas, ir vos amžiams nesužlugdžiau jiems
gyvenimų. O tai labai malonu.

•\ 443
n
 v
eronas išmetė mus toje pačioje žiurkių pilnoje prieplau­
kėlėje, kurioje pirmąsyk jį sutikom. Lipdamas iš jo valties
pajutau dvejopą, su nostalgija sumišusį jausmą. Tiesa,
paskutines kelias dienas kiekvieną sekundę praleidau išsigandęs,
purvinas arba kankinamas įvairiausių egzotiškų skausmų, bet tokio
nuotykio turbūt daugiau niekada nepatirsiu. Pasiilgsiu viso to - ne
tiek patirtų išbandymų, kiek žmogaus, kuriuo tuo metu buvau. Da­
bar manyje tūnojo geležinė valia, ir aš vyliausi, kad ji pravers man ir
dabar, pačiam gyvenimui sušvelnėjus.
- Lik sveikas, - tarė Šeronas. - Džiaugiuosi, kad teko su tavi­
mi susipažinti, nepaisant visų nesibaigiančių rūpesčių, kurių man
pridarei.
- Aha, aš irgi. - Mes paspaudėm vienas kitam ranką. - Buvo
įdomu.
- Palauk mūsų čia, - pasakė jam panelė Peregrine. - Mudvi su
panele Blum grįšim po valandos ar dviejų.
Surasti mano tėvus pasirodė esant visai paprasta. Būtų buvę dar
lengviau, jei būčiau tebeturėjęs savo telefoną, bet ir dabar tereikė­
jo prisistatyti į policijos nuovadą. Aš buvau žinomas pradingėlis, ir,
praėjus pusvalandžiui nuo tada, kai padiktavau pareigūnui savo var­
dą bei pavardę ir atsisėdau ant suoliuko palaukti, atvyko mano tėvas
ir motina. Jų drabužiai buvo susilamdę, jie aiškiai su jais ir miegojo;

445
iš paprastai nepriekaištingo mamos makiažo buvo likusi teplionė,
tėtis turėjo trijų dienų barzdą, ir jie abu laikė šūsnis „Dingęs“ pla­
katų su mano portretu. Aš kaipmat pasijutau baisiausiai prasikaltęs
dėl to, ką jiems padariau. Bet kai jau žiojausi atsiprašyti, jie numetė
plakatus ir iš abiejų pusių apkabino, ir mano žodžiai paskendo tėčio
megztinio klostėse.
- Džeikai, Džeikai, Dieve mano, Džeikiuk, - sušuko mama.
- Tai jis, tai tikrai jis, - prabilo tėtis. - Kaip mes jaudinomės, kaip
mes jaudinomės...
Kiek laiko buvau pradingęs? Savaitę? Kažkas tokio, nors atrodė,
lyg būtų praėjusi amžinybė.
- Kur tu buvai? - paklausė mama. - Ir ką tu veikei?
Jie т а ц е paleido, bet vis tiek nedavė pratarti nė žodžio.
- Kodėl šitaip pabėgai? - paklausė tėtis. - Džeikobai, ką tu sau
galvojai?
- Per tave aš pražilau! - sušuko mama, o tada vėl apglėbė mane.
Tėtis nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų.
- Kur tavo drabužiai? Kuo tu čia apsirengęs?
Aš tebebuvau su savo nuotykių drabužiais. Oi. Nors juos bus len­
gviau paaiškinti nei devyniolikto amžiaus drabužius, ir, laimei, Dul­
kių Motina išgydė visus įbrėžimus man ant veido...
- Džeikobai, sakyk ką nors! - pareikalavo tėtis.
- Aš labai, labai atsiprašau, - pasakiau. - Jei tik būčiau galėjęs ką
pakeisti, nė už ką nebūčiau su jumis taip pasielgęs, bet dabar viskas
gerai. Viskas susitvarkys. Jūs nesuprasit, bet tai irgi nieko tokio. My­
liu jus.
- Dėl vieno dalyko tu teisus, - tarė tėtis. - Mes tikrai nieko nesu­
prantam. Absoliučiai.
- Ir visai ne „nieko tokio“, - pridūrė mama. - Tu turėsi mums
pasiaiškinti.

n
446
 - Mums taip pat, - įsiterpė šalia stovėjęs pareigūnas. - Ir atliksim
narkotikų testą.
Padėtis ėmė slysti iš rankų. Laikas išskleisti parašiutą.
- Papasakosiu jums viską, - pasakiau, - bet pirma norėčiau supa­
žindinti jus su viena drauge. Mama, tėti, tai panelė Peregrine.
Mačiau, kaip tėčio akys iš pradžių nukrypsta į panelę Peregrinę,
o tada į Emą. Tikriausiai jis ją atpažino, nes atrodė kaip vaiduoklį
išvydęs. Bet nieko tokio - greitai pamirš.
- Labai malonu su jumis susipažinti, - prabilo panelė Peregrine,
spausdama abiem mano tėvams rankas. - Turite nuostabų sūnų, tie­
siog nepakartojamą. Džeikobas ne tik kad puikus džentelmenas, jis
netgi dar gabesnis už savo senelį.
- Savo senelį? - pakartojo tėtis. - Iš kur jūs...
- Kas ši keista moteris? - paklausė mama. - Iš kur jūs pažįstate
mūsų sūnų?
Panelė Peregrine suėmė jų abiejų rankas ir giliai pažvelgė jiems į
akis.
- Alma Peregrine, Alma LeFei Peregrine. Taigi, kaip suprantu,
jums baisiai nepasisekė Britų salose. Kelionė buvo tiesiog siaubinga.
Manau, visiems jos dalyviams bus geriausia, jei tiesiog ją užmiršite.
Teisingai sakau?
- Taip, - atsakė mano mama, žiūrėdama apsiblaususiu žvilgsniu.
- Sutinku, - tarė mano tėtis, iš balso tarsi šiek tiek užhipnotizuotas.
Panelė Peregrine ką tik laikinai sustabdė jų smegenis.
- Fantastika, tiesiog žavu, - tarė ji. - Dabar prašyčiau pažvelgti
čia. - Ji paleido jų rankas ir išsitraukė iš kišenės ilgą, mėlynai taškuo­
tą sakalo plunksną. O tada mane perliejo karšta kaltės banga, ir aš ją
sulaikiau.
- Palaukit, - pasakiau. - Geriau pagalvojus, norėčiau, kad to ne-
darytumėt.

447 -►
 - Ar tikrai? - Ji atrodė šiek tiek nusivylusi. - Tau gali kilti didelių
keblumų.
- Tai būtų lyg sukčiavimas, - pasakiau.
- Tai ką tada jiems pasakysi? - paklausė Ema.
- Kol kas nežinau. Bet atrodo neteisinga taip imti ir... išvalyti
jiems smegenis.
Jei sakyti tiesą būtų savanaudiška, tai paprasčiausiai ištrinti bū­
tinybę pasiaiškinti atrodė dar dvigubai baisiau. O kaip dėl policijos?
Giminių? Tėvų draugų? Jie, aišku, žino, kad buvau prapuolęs, o jei
tėvai pamirš, kas nutiko... viskas baisiai susijauks.
- Tau spręsti, - tarė panelė Peregrine. - Bet manau, būtų pro­
tinga ištrinti bent jau paskutines dvi tris minutes, kad jie užmirštų
panelę Blum ir mane.
- Na... gerai, - sutikau. - Kad tik netyčia neprarastų kalbos do­
vanos.
- Atliksiu viską labai tiksliai, - nuramino panelė Peregrine.
- Kokios čia šnekos apie smegenų valymą? - paklausė pareigū­
nas. - Kas jūs tokia?
- Alma Peregrine, - atsakė panelė Peregrine, tiesdama jam ran­
ką. - Alma Peregrine, Alma LeFei Peregrine.
Pareigūno galva nusviro, ir staiga jis labai susidomėjo vienu tašku
grindyse.
- Kai pagalvoju, ne pro šalį būtų buvę taip padaryti su keletu pa­
darų, - tarė Ema.
- Deja, tai veikia tik su plastiškais normaliųjų protais, - paaiškino
panelė Peregrine. - Taigi. - Ir iškėlė plunksną.
- Pala, - pertraukiau. - Kol dar nepradėjot. - Ištiesiau jai ran-
ką. - Ačiū jums už viską. Aš tikrai jūsų pasiilgsiu, panele Peregrine.
Nekreipdama dėmesio į atkištą ranką, panelė Peregrine mane ap~
kabino.

448
 - Ir aš tavęs, ponaiti Portmanai. Be to, tai aš turėčiau jums dėkoti.
Jei ne tavo ir panelės Blum heroizmas...
- Na, - nutraukiau, - jei nebūtumėt prieš daugybę metų išgelbė­
jusi mano senelio...
Ji nusišypsojo.
- Tarkim, kad atsiskaitėm.
Liko dar vienas atsisveikinimas. Pats sunkiausias. Apsivijau ran­
komis apie Emą, o ji irgi stipriai mane suspaudė.
- Ar galėsim rašyti vienas kitam? - paklausė ji.
- Ar tu tikrai to nori?
- Žinoma. Draugai palaiko ryšį.
- Gerai, - su palengvėjimu atsakiau. Bent jau galėsim...
O tada ji mane pabučiavo. Tai buvo tikras bučinys į lūpas, nuo
kurio net galva apsisuko.
- Maniau, kad mudu tik draugai!
Iš nuostabos net atšlijau.
- Na, taip, - susigėdusi tarė ji. - Nuo šiol. Man tik reikėjo vieno
bučinio prisiminimui.
Abudu nusijuokėm, o mūsų širdys kartu pakilo ir kartu sudužo.
- Vaikai, baikit! - sušnypštė panelė Peregrine.
- Frenkai, - silpnu balsu pratarė mano mama, - kas ta mergina,
kurią Džeikas bučiuoja?
- Nė neįsivaizduoju, - sumurmėjo tėtis. - Džeikobai, kas ta mer­
gina ir kodėl tu ją bučiuoji?
Mano skruostai išraudo.
- Eee, tai mano... draugė. Ema. Mes tik atsisveikinam.
Ema droviai pamojavo.
- Jūs manęs neprisiminsit, bet... likit sveiki!
- Ką gi, baik bučiuotis su nepažįstamom merginom ir ateik čia, -
tarė mano mama.

----- « - - 449 »------

 - Taigi, - pasakiau panelei Peregrinei. - Matyt, geriau jau nebe­
gaišti.
- Nemanau, kad atsisveikinam visiems laikams, - tarė panelė
Peregrine. - Dabar tu vienas iš mūsų. Taip lengvai mūsų nenusi-
kratysi.
- Labai tikiuosi, kad ne, - pasakiau šypsodamasis, nors ir sunkia
širdimi.
- Aš tau rašysiu, - lūžtančiu balsu tarė Ema, stengdamasi šypso­
tis. - Sėkmės su... kad ir ką paprasti žmonės daro.
- Sudie, Ema. Aš tavęs ilgesiuos.
Supratau, kad tai visai netinkami žodžiai, bet tokiomis akimirko­
mis jokie žodžiai nėra tinkami.
Panelė Peregrine ėmėsi darbo. Ji pakėlė sakalo plunksną ir paku­
teno mano tėvams po nosimis.
- Atleiskit, - tarė mama, - bet ką jūs sau leidžiaaaaa-AAA-
AA-PČI!
Tada juodu su tėčiu užklupo čiaudėjimo priepuolis, o tuo tarpu
panelė Peregrine pakuteno policininką, ir jis taip pat puolė čiaudė­
ti. Kol visi ašarodami išsičiaudėjo, panelė Peregrine su Ema spėjo
šmurkštelėti pro duris ir pradingti.
- Kaip sakiau, - prašneko tėtis, tarsi paskutinių kelių minučių
nebūtų buvę. - Pala... ką aš sakiau?
- Kad dabar važiuosim namo ir pakalbėsim apie visa tai vėliau? -
su viltimi pasufleravau.
- Pirma turėsi atsakyti į keletą klausimų, - tarė pareigūnas.
Kelias minutes praleidom kalbėdami su policija. Atsakinėjau
miglotai, kiekvieną sakinį užbaigdamas atsiprašymais, ir prisiekiau,
kad nebuvau pagrobtas, išnaudotas ar apkvaišintas. (Dėl panelės
Peregrines įsikišimo pareigūnas pamiršo tą narkotikų testą.) Kai tė­
vai paaiškino apie senelio mirtį ir paskui mane kankinusias „bėdas“,

------ 450 -£ -^ -< ^ 4 0 ~ ----- -----

policininkai nusprendė, kad aš paprasčiausias vaistus išgerti pamir­
šęs pabėgėlis. Jie davė mums pasirašyti kelias anketas ir leido eiti.
- Taip, taip, greičiau keliaujam namo, - tarė mama. - Bet apie tai
mes dar pasikalbėsim. Nuodugniai.
Namo. Šis žodis tapo man svetimas. Lyg kokia tolima, sunkiai įsi­
vaizduojama šalis.
- Jei paskubėsim, - pasakė tėtis, - gal dar spėsim į vakarinį skrydį...
Jis apkabino man ranką, tiesiog prilipo prie manęs, lyg bijotų, kad
aš tuoj vėl pradingsiu, jei nors sekundei mane paleis. Mama negalėjo
į mane atsižiūrėti, o jos akys buvo apvalios, kupinos dėkingumo ir
ašarotos.
- Man viskas gerai, - pasakiau. - Tikrai.
Žinojau, kad jie manimi nepatikėjo ir dar ilgai nepatikės.
Išėjom į lauką susistabdyti juodo taksi. Vienam privažiuojant, pa­
mačiau iš parko kitapus gatvės mane stebinčius du pažįstamus vei­
dus. Mirguliuojančiame ąžuolo šešėlyje stovėjo Ema ir panelė Pere­
grine. Skaudančia krūtine atsisveikindamas iškėliau ranką.
- Džeikai? - Tėtis laikė atidaręs man taksi dureles. - Kas atsitiko?
Nuleidau ranką ir pasikasiau galvą.
- Nieko, tėti.
Įlipau į mašiną. Tėtis pažiūrėjo į parką. Kai pažvelgiau pro langą,
po ąžuolu pamačiau tik paukštį ir kelis vėjo nešamus lapus.

* * *

Mano sugrįžimas namo nebuvo nei šlovingas, nei paprastas. Buvau

sugriovęs tėvų pasitikėjimą, o jį atstatyti bus lėtas ir kruopštus dar­
bas. Jie bijojo, kad vėl pabėgsiu, todėl buvau visą laiką stebimas. Nie­
kur negalėjau eiti neprižiūrimas, netgi pasivaikščioti po rajoną. Na­
mie buvo įrengta sudėtinga apsaugos sistema, skirta ne tiek apsiginti

-- 451
nuo vagių, kiek sulaikyti mane viduje. Buvau nuvarytas atgal pas psi­
chologus, man buvo atlikta galybė testų, išrašyta naujų, stipresnių
vaistų (kuriuos pasikišdavau po liežuviu ir vėliau išspjaudavau). Bet
tą vasarą buvau patyręs ir baisesnių negandų, o jeigu laikina laisvės
netektis buvo kaina už naujus draugus, naujus potyrius ir nepaprastą
gyvenimą, kurį dabar žinojau esant mano, tai tebūnie. Dėl viso to
buvo verta iškentėti kiekvieną nesmagų pokalbį su tėvais, kiekvie­
ną vienišą naktį, praleistą svajojant apie Emą ir savo ypatinguosius
draugus, kiekvieną vizitą pas savo naują psichologę.
Ji buvo iš vėžių neišmušama pagyvenusi moteris, pavarde Spen-
ger, ir aš keturis rytmečius per savaitę praleisdavau švitinamas jos
nuolatinės šypsenos chirurgo patemptame veide. Ji be perstojo klau­
sinėjo, koęlėl pasprukau iš salos ir ką veikiau paskui, o ta šypsena
niekada neišblėsdavo. (Jei ką, jos akys buvo rudos, be kontaktinių
lęšių, vyzdžiai normalūs.) Aš sukurpiau absoliučiai nepatikrinamą
istoriją apie laikiną pamišimą ir pagardinau ją atminties praradimu.
Štai ką papasakojau: Kairnholme aš išsigandau, kaip man pasirodė,
siautėjančio maniako avių skerdiko, palūžau, pasislėpiau į žemyninį
Velsą plaukiančiame laive, trumpam pamiršau, kas aš toks, ir pake­
leivingomis mašinomis nusigavau į Londoną. Miegojau parkuose,
su niekuo nebendravau, nevartojau jokių psichotropinių medžiagų,
tik klaidžiojau kelias dienas po miestą, apkvaitęs ir užmiršęs, kas aš
toks. O dėl skambučio, kur aš pasakęs tėčiui, jog esu „ypatingas“?
Eee... kokio skambučio? Neatsimenu, kad būčiau kam skambinęs...
Galiausiai daktarė Spenger įvertino visa tai kaip maniakinį epi­
zodą su kliedesiais, sukeltą streso, sielvarto ir neišspręstų santykių
su seneliu problemų. Kitaip tariant: buvau šiek tiek išsikraustęs iš
proto, bet turbūt tai daugiau nepasikartos, ir man jau esą kur kas
geriau. Bet tėvai vis vien sėdėjo kaip ant adatų. Jie bijojo, kad aš pa­
lūšiu, iškrėsiu beprotystę, vėl paspruksiu - bet elgiausi nepriekaiš­

-------*------------- 452
tingai. Gero vaiko ir paklusnaus sūnaus vaidmenį atlikau taip, tarsi
pretenduočiau į „Oskarą“. Savanoriškai padėdavau su namų ruoša.
Keldavausi gerokai prieš vidurdienį ir trindavausi budriose tėvų aky­
se. Žiūrėdavau kartu su jais televizorių, nueidavau paprašytas kokiu
nors reikalu į miestą, o po valgių pasilikdavau prie stalo ir dalyvau­
davau jų taip mėgstamose nuobodžiose diskusijose - apie vonios
pertvarkymą, namų savininkų asociacijos politiką, madingas dietas,
paukščius. (Apie senelį, salą ar mano „nutikimą“ nebūdavo nė užsi­
minta.) Buvau geras, malonus, kantrus vaikas, visais atžvilgiais ne
tas sūnus, kurį jie buvo įpratę matyti. Tikriausiai jie manė, kad mane
pagrobė ateiviai ir pakišo kokį nors kloną, ar panašiai - bet nesi­
skundė. O po kelių savaičių buvo nuspręsta, kad jau saugu parodyti
mane giminėms, ir tai koks dėdė, tai teta užsukdavo išgerti kavos,
kad aš galėčiau tiesiogiai įrodyti, jog buvau visiškai sveiko proto.
Keista, bet tėtis taip ir neužsiminė nei apie tada saloje jam paliktą
Emos laišką, nei apie šalia padėtą jos su Abe nuotrauką. Gal to buvo
jam per daug, o gal jis bijojo, kad prakalbus apie tai mano liga atsi­
naujins. Jis elgėsi taip, lyg to niekad nebūtų atsitikę. O dėl to karto,
kai iš tikrųjų matė Emą, Milardą ir Olivą, esu tikras, jis jau seniai
nusprendė, jog tai tebuvo keistas sapnas.
Po kelių savaičių tėvai pradėjo atsipalaiduoti. Jie patikėjo mano
pasaka ir Spenger pateiktu mano elgesio paaiškinimu. Turbūt jie ga­
lėjo pasirausti ir giliau, - daugiau manęs paklausinėti, nuvesti pas
dar vieną kitą psichologą, - bet jie labai norėjo patikėti, kad man
pagerėjo. Kad tie Spenger išrašyti vaistai padėjo. O labiau už viską jie
norėjo sugrįžti į normalų gyvenimą, ir kuo daugiau laiko praėjo nuo
mano sugrįžimo, tuo labiau tas noras pildėsi.
Tačiau man pačiam pritapti buvo sunku. Man buvo nuobodu,
jaučiausi vienišas. Dienos vos slinko. Prieš tai galvojau, kad po pas­
kutinių savaičių vargų namų patogumai bus mielesni nei bet kada

---------* ------------------453 ----------------- * ---------

anksčiau, bet greitai netgi švari patalynė ir iš restorano parsivežtas
kinų maistas prarado žavesį. Lova buvo per minkšta. Valgis pernelyg
maistingas. Visko buvo per daug, aš pasijusdavau prasikaltęs ir de­
kadentiškas. Kartais, kartu su tėvais vaikščiodamas po parduotuves,
pagalvodavau apie žmones, gyvenančius Velnio Akro pakraštyje,
ir supykdavau. Kodėl mes turim tiek, kad nebeįsivaizduojam, kaip
kvailioti, o jie turi mažiau, nei būtina gyvybei palaikyti?
Miegojau prastai. Atsibusdavau vidury nakties, o smegenys suk­
davo vaizdus iš mano dienų su ypatingaisiais. Nors buvau davęs
Emai savo adresą ir tikrindavau pašto dėžutę kelis kartus per dieną,
nei iš jos, nei iš kitų nesulaukdavau jokių laiškų. Kuo ilgiau nieko iš
jos nebuvo girdėti, - dvi, tris savaites, - tuo abstraktesni ir nerea­
lesni ėmė atrodyti visi tie išgyvenimai. Ar visa tai buvo tikra? Gal tai
tebuvo kliedesys? Visokių minčių kildavo tamsiomis valandėlėmis.
O jeigu aš tikrai išprotėjau?
Todėl man labai palengvėjo, kai praėjus mėnesiui nuo sugrįžimo
namo pagaliau atėjo laiškas nuo Emos. Jis buvo trumpas ir paprastas,
ji tik papasakojo apie atstatymo darbus ir paklausė, kaip man seka­
si. Atgalinis adresas buvo pašto dėžutė Londone, esanti pakankamai
arti įėjimo į Velnio Akro kilpą, paaiškino Ema, kad ji galėtų pakan­
kamai dažnai išsprukti į dabartį jos patikrinti. Atrašiau jai tą pačią
dieną, ir greitai jau apsikeisdavom dviem trimis laiškais per savaitę.
Namams vis labiau slegiant, šie laiškai tapo gelbėjimosi ratu.
Negalėjau rizikuoti, kad tėvai juos aptiktų, todėl kiekvieną dieną
sekdavau paštininką ir pasitikdavau jį vos užėjusį į kiemą. Pasiūliau
Emai geriau susirašinėti elektroniniu paštu, nes taip būtų buvę ir grei­
čiau, ir saugiau; prirašiau kelis puslapius, mėgindamas jai išaiškinti,
kas yra internetas ir kad ji galinti susirasti interneto kavinę ir susikur­
ti elektroninio pašto adresą - bet tai buvo beviltiškas reikalas; netgi
klaviatūra jai buvo svetimas dalykas. Tačiau dėl laiškų buvo verta ri­

---- 454 *—
zikuoti, be to, man patiko rašyti ranka. Kažkaip miela atrodė laikyti
apčiuopiamą daiktą, kurį lietė ir ant kurio rašė tavo mylimas žmogus.
Prie vieno laiško ji pridėjo kelias nuotraukas. Ji parašė:

Brangus Džeikobai, pas mus pagaliau vėl ima darytis įdomu.

Pameni tuos žmones rūsyje ant stendų, kurie, anot Bentamo, bu­
vo vaškinės figūros? Ką gi, pasirodo, jis melavo. Jis pagrobė juos
iš skirtingų kilpų ir su Dulkių Motinos milteliais palaikė gyvus,
bet užkonservuotus. Manom, kad jis išbandė daug skirtingų rū­
šių ypatingųjų kaip energijos šaltinį savo mašinai - bet iki tavo
kiauramėklės niekas netiko. Tai va, Dulkių Motina prisipažino
apie tai žinojusi, todėl ji ir elgėsi taip keistai. Manau, Bentamas
ją kaip nors šantažavo arba grasino sužaloti Reinaldą, jei ji atsi­
sakys padėti. Šiaip ar taip, ji padeda mumsjuos visus atgaivinti ir
parsiųsti į namų kilpas. Siaubas, kai pagalvoji, ar ne?
Taip pat mes naudojamės „Pankilpikonuuaplankyti įvairioms
vietoms ir susipažinti su naujais žmonėmis. Panelė Peregrine sa­
ko, kad mums sveika pamatyti, kaip kitur pasaulyje gyvena ypa­
tingieji. Name atradau fotoaparatą ir pasiėmiau jį į paskutinę
mūsų ekskursiją; pridėjau kelias savo nuotraukas. Bronvina sako,
kad man jau gerai sekasi!
Iš proto einu, kaip tavęs pasiilgau. Žinau, kad nederėtų taip
rašyti... Tada tik dar sunkiau. Bet kartais nesusilaikau. Gal kada
greitai galėtum atvažiuoti pas mus? Labai apsidžiaugčiau. Ogal

Ji užbraukė „o gal“ ir parašė:

Oi, mane šaukia Šeronas. Jis kaip tik išvyksta, o aš noriu, kad
šis laiškas būtinai šiandien būtų išsiųstas. Greitai atrašyk! Myliu,
Ema.
 Peržiūrėjau jos atsiųstas nuotraukas. Kiekvienos antroje pusėje
buvo po kelių eilučių aprašą. Pirmoje dvi moterys Viktorijos laikų
drabužiais stovėjo priešais dryžuotą palapinę po iškaba su užrašu
„CURIOS“. Kitoje pusėje Ema buvo parašiusi:

Panelė Boblink, trupialas, ir panelė Lun, naras, iš kai kurių

Bentamo eksponatų suruošė keliaujančią parodą. Dabar ypatin­
gieji gali laisviau keliauti, irjos užsidirbo gražaus pinigo. Daugu­
ma mūsų mažai ką žino apie savo istoriją...

Kitoje nuotraukoje buvo keli suaugusieji, lipantys siaurais laiptais

žemyn į paplūdimį, kuriame gulėjo irklinė valtis.

Ant Kaspijos jūros kranto yra tokia labai smagi kilpa, - Emos
buvo užrašyta, - ir praeitą savaitę Nimas su keliomis ymbrynė-
mis buvo tenai pasiplaukioti valtimis. Hjugas, Horacijus ir aš taip
pat prisiplakėm, bet likom ant kranto. Labai ačiū, bet mes pakan­
kamai prisiirstėm.

Paskutinėje nuotraukoje buvo Siamo dvynės su didžiuliais kaspi­

nais savo juoduose kaip degutas plaukuose. Jos sėdėjo greta ir laikė
patraukusios marškinius šiek tiek į šoną, kad matytųsi bendra jų lie­
menų dalis.

Karlota ir Karlita - Siamo dvynės, - kitoje pusėje buvo pa­

rašyta, - tačiau tai nėra pats didžiausias jų ypatumas. Jų kū­
nai išskiria už cementą stipresnius klijus. Enochas į juos įsėdo ir
dviem dienoms prilipo prie kėdės! Jis taip pasiuto, jau maniau,
kad sprogs. Gaila, kad nematei...

-< $> -& - 456

 Atsakiau tuoj pat.

Ką reiškia „ogal“?

Praėjo dešimt dienų, o aš taip nieko iš jos ir nesulaukiau. Susirū­

pinau, kad gal jai pasirodė, jog su tuo laišku peržengė ribą, sulaužė
mūsų susitarimą likti vien draugais, ir dabar ji traukiasi. Įdomu, ar
kitą laišką ji pasirašys „Myliu, Ema“, tais dviem žodeliais, nuo kurių
tapau priklausomas. Po dviejų savaičių jau pradėjau bijoti, kad kito
laiško gali ir nebūti.
Tada mes išvis nustojom gauti paštą. Kaip apsėstas dairiausi paš­
tininko, bet kai jis nepasirodė keturias dienas, supratau, kad kažkas
ne taip. Tėvai nuolat gaudavo kalnus katalogų ir sąskaitų. Kaip galė­
damas abejingiau užsiminiau, jog keista, kad paskutiniu metu visai
nebegaunam pašto. Tėtis sumurmėjo kažką apie nacionalinę šventę
ir pakeitė temą. Tada aš rimtai susirūpinau.
Paslaptis paaiškėjo per kito ryto sesiją su daktare Spenger, į kurią,
priešingai nei visada, buvo pakviesti ir tėvai. Jie buvo įsitempę, pil­
kais veidais ir vos galėjo pratarti žodį. Spenger pradėjo įprastiniais
nekaltais klausimais. Kaip mano savijauta? Ar pasitaikę kokių įdo­
mių sapnų? Žinojau, kad ji pamažu eina prie kažko rimto, ir galiau­
siai neišlaikiau įtampos.
- Kodėl čia sėdi mano tėvai? - paklausiau. - Ir kodėl jie atrodo
kaip grįžę iš laidotuvių?
Pirmą sykį per visą mūsų bendravimą Spenger šypsena prigeso. Ji
įkišo ranką į aplanką ant stalo ir ištraukė tris vokus.
Tai buvo laiškai nuo Emos. Visi jie buvo atplėšti.
- Reikia pasikalbėti apie šituos, - tarė ji.
- Susitarėm, kad nebus jokių paslapčių, - pasakė tėtis. - Labai
blogai, Džeikai. Labai blogai.

<- 460
 Man ėmė drebėti rankos.
- Jie asmeniniai, - pasakiau valdydamasis, kad nepradėčiau rėk­
ti. - Jie adresuoti man. Neturėjote jų skaityti.
Kas buvo tuose laiškuose? Ką mano tėvai pamatė? Tai buvo katas­
trofa, tikra katastrofa.
- Kas ta Ema? - paklausė Spenger. - Kas tokia panelė Peregrine?
- Taip negarbinga! - sušukau. - Jūs pavogėt mano asmeninius
laiškus, o dabar su jais užsipuolate mane!
- Nekelk balso! - perspėjo tėtis. - Dabar jau viskas išlindo į aikš­
tę, tad būk atviras, ir mums visiems bus lengviau. Spenger iškėlė
nuotrauką, tikriausiai Emos pridėtą prie kurio nors laiško.
- Kas šios moterys?
Pasilenkiau arčiau ir įsižiūrėjau. Nuotraukoje buvo dvi pagyve­
nusios moterys supamojoje kėdėje, viena kaip kūdikis sėdėjo kitai
ant kelių.
- Nė neįsivaizduoju, - šaltai burbtelėjau.

461 --- ►
 - Kitoje pusėje kai kas parašyta, - tarė jis. Štai: - „Mes atrandam
naujų būdų padėti tiems, kam buvo išsiurbta dalis sielos. Regis, fizi­
nis kontaktas daro stebuklus. Vos po kelių valandų panelė Hornbil,
ragasnapis, buvo kaip nauja ymbrynė.“
„Imbrinė“, - taip ištarė ji.
- Tariama ymbrynė, - nesusilaikęs pataisiau ją. - Garsas „i“ vi­
sada ilgas.
- Aišku. - Spenger padėjo nuotrauką ir surėmė po smakru pirštų
galiukus. - Ir kas gi toji... „ymbrynė“?
Dabar pagalvoju, kad tai buvo kvaila, bet tada jaučiausi užspeistas
į kampą, ir atrodė, kad nieko nelieka, tik sakyti teisybę. Jie turėjo laiš­
kus, turėjo nuotraukas, ir visos varganos mano pasakaitės subyrėjo
kaip kortų namelis vėjyje.
- Jos mus saugo, - atsakiau.
Spenger žvilgtelėjo į mano tėvus.
- Mus visus?
- Ne. Tik ypatinguosius vaikus.
- Ypatinguosius vaikus, - iš lėto pakartojo daktarė Spenger. - Ir
tu įsivaizduoji esantis vienas iš jų.
Ištiesiau ranką.
- Prašyčiau atiduoti mano laiškus.
- Tu juos atgausi. Bet pirma pasikalbėkim, gerai?
Susidėjau rankas ant krūtinės. Ji kalbėjo su manimi kaip su žmo­
gumi, kurio intelekto koeficientas septyniasdešimt.
- Taigi, kodėl tu manai esantis ypatingas?
- Matau tai, ko nemato kiti.
Akies krašteliu mačiau, kaip tėvai vis labiau bąla. Jie priėmė tai
nekaip.
- Savo laiškuose tu užsimeni apie... „Pan... kilpikoną“? Ką gali
apie jį papasakoti?

------« 463 ------------»

 - Ne aš rašiau laiškus, - pasakiau. - O Ema.
- Žinoma. Tada keičiam temą. Papasakok man apie Emą.
- Daktare, - įsiterpė mama. - Nemanau, kad į gera skatinti...
- Prašyčiau, ponia Portman. - Spenger iškėlė ranką. - Džeikai,
papasakok apie Emą. Ar ji tavo mergina?
Mačiau, kaip tėčio antakiai išsirietė. Niekad iki tol nebuvau turė­
jęs merginos. Nebuvau net į pasimatymą nuėjęs.
- Na, buvo. Bet dabar mes lyg ir... pertrauką padarėm.
Spenger kažką užsirašė, tada pastukseno tušinuku į smakrą.
- O kai tu ją įsivaizduoji, kaip ji atrodo?
Aš net atšlijau.
- Ką reiškia „įsivaizduoji“?
- Oi. - Spenger užčiaupė burną. Ji suprato, kad susimovė. - No­
riu pasakyti...
- Na, dabar jau užteks, - tarė tėtis. - Mes žinom, kad pats parašei
tuos laiškus, Džeikai.
Aš vos nepašokau.
- Jūs manot, kad aš kę? Tai netgi ne mano rašysena!
Tėtis išsitraukė iš kišenės laišką - tą, kurį jam buvo palikusi Ema.
- Tu ir šitai parašei, ar ne? Rašysena ta pati.
- Tai irgi Emos laiškas! Žiūrėk, štai čia jos vardas! - Grybštelėjau
siekdamas laiško. Tėtis staigiai jį atitraukė.
- Kartais, kai labai ko nors trokštam, įsivaizduojam, kad taip yra
iš tikrųjų, - pasakė Spenger.
- Jūs manot, kad aš išprotėjau! - surikau.
- Šiame kabinete mes to žodžio nevartojam, - tarė Spenger. -
Džeikai, būk geras, nurimk.
- O kaip dėl pašto ženklų? - pasakiau, rodydamas į vokus ant
Spenger stalo. - Juk matot, kad laiškai atėjo iš Londono!
Tėtis atsiduso.

---- *--------- 464 - — и»----

 - Praeitą semestrą tu mokeisi kompiuterinio vaizdo apdorojimo,
Džeikuti. Gal aš ir senas, bet žinau, kaip lengva tokius dalykus su­
klastoti.
- O nuotraukos? Ar aš ir jas suklastojau?
- Jos tavo senelio. Neabejoju, kad esu jas matęs.
Man jau pradėjo suktis galva. Jaučiausi apnuogintas, išduotas ir
siaubingai apsikvailinęs. Ir tada visai nustojau kalbėti, nes bet kokie
mano žodžiai tik stiprino jų įsitikinimą, kad aš išprotėjau.
Sėdėjau paraudęs iš įsiūčio, o jie kalbėjosi, tarsi manęs ten nebū­
tų. Nauja daktarės Spenger diagnozė buvo tokia: aš patyręs „kraš­
tutinį atitrūkimą nuo tikrovės“, o šie „ypatingieji“ esantys dalis ma­
no kruopščiai susikurtos kliedesių visatos, kurioje buvo vietos net
ir svajonių merginai. Kadangi aš labai protingas, man pavykę visus
apgauti ir įtikinti, kad esu sveiko proto, bet šie laiškai įrodę, jog man
dar toli iki išgijimo ir kad galiu būti netgi pats sau pavojingas. Ji re­
komendavo nedelsiant siųsti mane į „kliniką su hospitalizavimo ga­
limybe“, skirtą „reabilitacijai ir stebėjimui“ - aišku, psichiatrų kalba
taip vadinosi beprotnamis.
Jie viską suplanavo.
- Tik savaitei kitai, - ramino tėtis. - Ten labai maloni vieta,
nežmoniškai brangi. Tarkim, kad tai bus nedidelės atostogos.
- Noriu savo laiškų.
Spenger sukišo juos atgal į savo aplanką.
- Atleisk, Džeikai, - tarė ji. - Manau, bus geriau, jei aš juos pa­
silaikysiu.
- Jūs man melavot! - surikau. Pašokau prie stalo ir jau taikiausi
juos čiupti, bet Spenger sureagavo greitai ir atšoko su visu aplanku.
Tėtis sušuko ir griebė mane, o po sekundės pro duris įsiveržė du ma­
no dėdės. Jie visą laiką laukė koridoriuje. Kaip sargybiniai, jei kartais
sugalvočiau sprukti.

---- 465 ~ >-----

 Jie palydėjo mane į stovėjimo aikštelę ir kartu įsėdo į mašiną.
Mano dėdės kelias dienas pagyvensiantys kartu, nervingai paaiškino
mama, kol atsiras vietos klinikoje.
Jie bijojo pasilikti su manimi vieni. Mano tikri tėvai. Jie išsiųs
mane ten, kur būsiu kieno nors kito rūpestis. Klinika. Galima pa­
galvoti, kad man tenai sutvarstys pradrėkstą alkūnę. Vadinkim daik­
tus tikraisiais vardais: tai buvo prieglauda, tegul ir brangi. Ne tokia
vieta, kur galėčiau apsimesti, kad nuryju vaistus, ir vėliau juos iš­
spjauti. Ne tokia, kur galėčiau apmulkinti daktarus pasakomis apie
atminties praradimą. Jie šers mane neuroleptikais ir tiesos serumu
tol, kol papasakosiu absoliučiai viską apie ypatingųjų pasaulį; tai bus
įrodymas, kad aš nepagydomas beprotis, ir jiems nieko neliks, tik
užrakinti mane vienutėje minkštomis sienomis ir nuleisti raktą į ka­
nalizaciją.
Man kuo tikriausiai buvo šakės.

* * *

Kelias kitas dienas buvau stebimas kaip nusikaltėlis, ne toliau kaip

kambario atstumu visada būdavo vienas iš tėvų arba kuris nors dėdė.
Visi laukė skambučio iš klinikos. Matyt, tai buvo populiari įstaiga,
bet kai tik atsiras laisva palata - jau greitai - mane supakuos ir išveš.
- Mes lankysim tave kiekvieną dieną, - užtikrino mama. - Tai
truks tik kelias savaites, Džeikuti, prižadu.
Tik kelias savaites. Taip, kurgi ne.
Mėginau juos perkalbėti. Maldavau pasamdyti rašysenos eksper­
tą, kad įrodyčiau, jog tie laiškai rašyti ne mano. Kai šitai nepavyko,
pakeičiau taktiką radikaliai. Prisipažinau laiškus parašęs pats (nors,
aišku, tai buvo netiesa), paaiškinau dabar supratęs, jog visa tai tik iš­
sigalvojau - kad nėra nei ypatingųjų vaikų, nei ymbrynių, nei Emos.

466
Jie apsidžiaugė, bet nepersigalvojo. Vėliau išgirdau juos kuždantis ir
išsiaiškinau, kad jie turėjo iš anksto apmokėti pirmą mano savaitę
klinikoje - labai brangioje klinikoje. Todėl nebuvo kur trauktis.
Pamaniau, gal reikia bėgti. Griebti mašinos raktelius ir mauti
lauk. Bet neišvengiamai būsiu pagautas, o tada bus tik dar blogiau.
Pasvajojau apie tai, kad manęs gelbėti atlekia Ema. Netgi parašiau
jai laišką, paaiškindamas, kas atsitiko, bet nebuvo kaip jo išsiųsti. Net
jei pavyktų nepastebėtam prisėlinti prie pašto dėžutės, pas mus vis
tiek nebeateina paštininkas. O jei ir susisiekčiau su ja, kas iš to? Bu­
vau įstrigęs dabartyje, toli nuo artimiausios kilpos. Ji niekaip nega­
lėtų atvykti.
Trečią naktį, netekęs vilties, nušvilpiau tėčio telefoną (maniškis
buvo atimtas) ir išsiunčiau iš jo Emai elektroninį laišką. Kol dar ne­
žinojau, koks beviltiškas reikalas supažindinti ją su kompiuteriais,
buvau sukūręs jai pašto dėžutę - ugniarankė190l@gmail.com - bet
ji buvo tokia abejinga, kad niekada ten nerašiau ir netgi, kaip dabar
susigriebiau, nepasivarginau perduoti slaptažodžio. Į jūrą įmestas
butelis turėjo daugiau galimybių ją pasiekti, bet tai buvo vienintelė
mano viltis.
Skambučio sulaukėm kitą vakarą: palata atsilaisvino. Mano
manta jau kelias dienas gulėjo paruošta. Nesvarbu, kad devinta
vakaro, nesvarbu, kad iki klinikos dvi valandos kelio, - važiuosim
dabar pat.
Sulindom į mūsų universalą. Tėvai susėdo priekyje, o aš buvau
įspraustas į galą tarp abiejų dėdžių, tarsi jie bijotų, kad galiu iššokti
iš važiuojančio automobilio. Tiesą sakant, tikrai galėjau. Bet garažo
durims su dardesiu pakilus ir tėčiui užvedus variklį, net ir tos men­
kutės viltys, kurias dar puoselėjau, ėmė blėsti. Aš jau niekaip šito
neišvengsiu. Kalbomis jų nepaveiksiu, bėgti irgi negalėjau - nebent
pavyktų pasprukti iki pat Londono, o tam reikėtų paso, pinigų ir kitų
neįmanomų dalykų. Ne, man reikės tai ištverti. Bet ypatingiesiems
yra tekę iškentėti ir kur kas baisesnių dalykų.
Išvažiavom atbuli iš garažo. Tėtis įjungė šviesas, tada radiją. Ma­
šiną užpildė sklandus didžėjaus čiauškesys. Už mūsų kiemą supančių
palmių tekėjo mėnulis. Nuleidau galvą ir užsimerkiau, mėgindamas
nuryti apimantį siaubą. Galbūt mintimis pavyks išsidanginti iš čia.
Gal sugebėsiu išnykti.
Pajudėjom pirmyn, o po ratais gurgždėjo skaldytos kriauklės,
kuriomis buvo grįstas mūsų įvažiuojamasis keliukas. Siekdami iš­
sklaidyti įtampą, dėdės per mane kalbėjosi kažką apie sportą. Už­
blokavau jų balsus.
Manęs čia nėra.
Dar nespėjus išvažiuoti į gatvę, mašina staigiai sustojo.
- Kas čia, po galais? - išgirdau tėtį sakant.
Jis nuspaudė garso signalą, ir mano akys kaipmat atsimerkė, bet
tai, ką išvydau, tik įtikino, kad pavyko pabėgti į sapnų pasaulį. Išsi­
rikiavę skersai kelio ir apšviesti mūsų mašinos lempų, priešais sto­
vėjo visi mano ypatingieji draugai: Ema, Horacijus, Enochas, Oliva,
Klerė, Hjugas ir netgi Milardas; o priekyje, su kelioniniu paltu ant
pečių ir sakvojažu rankoje - panelė Peregrine.
- Kas čia per velnias? - paklausė vienas dėdė.
- Aha, Frenkai, koks čia galas? - tarė kitas.
- Nežinau, - atsakė tėtis, nuleisdamas langą. - Dinkit iš mano
kiemo! - šūktelėjo jis.
Panelė Peregrine nudrožė prie jo durelių.
- Niekur mes nedingsim. Prašau išlipti iš automobilio.
- Kas, po šimts, jūs tokia? - paklausė tėtis.
- Alma LeFei Peregrine, laikinoji Ymbrynių tarybos pirmininkė
ir šių ypatingųjų vaikų auklėtoja. Mes jau esam susitikę, bet jūs tur­
būt nepamenate. Vaikai, pasisveikinkit.

----------- - 468 » ~
 Tėčio žandikaulis atvipo, o mama pradėjo hiperventiliuoti; vai­
kai pamojavo, Oliva pakilo į orą, Klerė pražiojo savo galinę burną,
Milardas apsisuko ratu, drabužių komplektas be kūno, o Ema įžiebė
rankoje liepsną ir priėjo prie atviro tėčio lango.
- Sveiki, Frenkai! - tarė ji. - Aš esu Ema. Esu gera jūsų sūnaus
draugė.
- Matot? - pasakiau. - Sakiau jums, kad jie tikri!
- Frenkai, vežk mus iš čia! - suklykė mama ir sudavė jam per petį.
Iki tol jis sėdėjo kaip sustingęs, bet dabar nuspaudė garso signalą
ir užgulė koja akceleratorių, ir mašina, drabstydama iš po galinių ra­
tų kriaukles, rovė iš vietos.
- STOK! - sušukau, mums lekiant į mano draugus.
Jie šoko šalin - visi, išskyrus Bronviną, kuri tik tvirtai įrėmė kojas
į žemę, atstatė rankas ir sugavo mašinos priekį. Sustojom kaip įkalti,
ratai bergždžiai sukosi vietoje, o mama su dėdėmis staugė iš siaubo.
Šviesos užgeso, o variklis nutilo. Mano draugams apsupant maši­
ną, aš mėginau nuraminti šeimą.
- Viskas gerai, jie mano draugai, jie nieko jums nepadarys.
Dėdės nualpo, ir jų galvos plumptelėjo man ant pečių, o mamos
klyksmai pamažu virto inkštimu. Tėtis sėdėjo įsitempęs ir plačiai iš­
plėtęs akis.
- Nesąmonė, nesąmonė, visiška nesąmonė, - vis murmėjo jis.
- Pabūkit mašinoj, - pasakiau ir, persisvėręs per apalpusį dėdę,
atsidariau duris ir išropojau per jį lauk.
Mudu su Ema stipriai apsikabinom ir svaigdami ėmėm suktis ra­
tu. Aš vos galėjau prašnekėti.
- Ką jūs čia... kaip jūs...
Visą kūną dilgsėjo, ir aš buvau tikras, kad vis dar sapnuoju.
- Gavau tavo elektrinį laišką! - pasakė ji.
- Mano... elektroninį laišką?

----— 469 -------- *----

 - Taip, kad ir kaip jis ten vadinasi! Nesulaukusi tavo atsakymo
susirūpinau, ir tada prisiminiau tą mašininę pašto dėžutę, kur sakei
man padaręs. Horacijui pavyko atspėti tavo slaptažodį, ir...
- Mes atvykom, vos tik sužinojom, - įsiterpė panelė Peregrine,
žiūrėdama į mano tėvus ir purtydama galvą. - Labai liūdna, bet ne­
gali sakyti, kad baisiai netikėta.
- Mes atkeliavom tavęs išgelbėti! - džiugiai pareiškė Oliva. -
Kaip tu tada išgelbėjai mus!
- Argi neskaitei paskutinių kelių mano laiškų? - nusistebėjo
Ema. - Aš juose viską paaiškinau...
- Juos paėmė tėvai. Todėl taip ir išsigando.
- Ką? Siaubas! - Ji rūsčiai pažvelgė į mano tėvus. - Tai juk vagys­
tė! Šiaip ar Jtaip, nėra ko jaudintis. Mes padarėm nuostabų atradimą!
- Tai yra aš padariau nuostabų atradimą, - išgirdau Milardo
balsą. - Ir tik Perpleksaus dėka. Užtrukau ne vieną dieną, kol iš­
siaiškinau, kaip su ta sudėtinga Bentamo mašina grąžinti jį į savo
kilpą - o per tą laiką jis turėjo pradėti senti. Bet taip neatsitiko.
Atvirkščiai, pražilę jo plaukai vėl pajuodavo! Tada ir supratau, kad
jam kažkas atsitiko, kai buvo kartu su mumis Abatone: ten buvo
iš naujo nustatytas jo amžius. Kai ymbrynės sunaikino tą kilpą, jo
laikrodis, taip sakant, buvo atsuktas, ir jo kūnas tapo kaip tik tokio
amžiaus, kaip atrodė, vietoj tikrųjų penkių šimtų septyniasdešimt
vienų metų.
- Ir ne tik Perpleksaus laikrodis buvo atsuktas, - susijaudinusi
tarė Ema, - o mūsų visų. Kiekvieno, tą dieną buvusio Abatone!
- Pasirodo, tai šalutinis kilpų sunaikinimo efektas, - pasakė pa­
nelė Peregrine. - Nepaprastai pavojingas jaunystės šaltinis.
- Vadinasi... jūs daugiau nepasensite? Niekada?
- Na, bent jau ne greičiau už tave! - pasakė Ema ir nusijuokė. -
Kasdien po vieną dieną!

----------- < ----------------- 470 --------------------- » —

 - Tai... nuostabu! - pasakiau, svaigdamas iš džiaugsmo, bet nega­
lėdamas iki galo visko įsisąmoninti. - Ar aš tikrai nesapnuoju?
- Kuo tikriausiai, - atsakė panelė Peregrine.
- Džeikobai, ar galim šiek tiek pasisvečiuoti? - atšokavusi prie
manęs paklausė Klerė. - Sakei, kad galėsim atvažiuoti kada panorėję!
- Pamaniau, kad ta pačia proga pasidarysim atostogas, - man
nespėjus atsakyti įsiterpė panelė Peregrine. - Vaikai beveik nieko
nežino apie dvidešimt pirmą amžių, be to, šis namas atrodo žymiai
patogesnis už skersvėjuotą Bentamo griuveną. Kiek miegamųjų?
- Eee... lyg ir penkis turim?
- Tiks. Kuo puikiausiai tiks.
- O kaip bus su tėvais? Ir dėdėmis?
Ji dirstelėjo į mašiną ir numojo ranka.
- Tavo dėdėms nesunkiai pratrinsim atmintį. O dėl tėvų - bijau,
kad y1a išlindo iš maišo, kaip sakoma. Kurį laiką juos reikės atidžiai
prižiūrėti, laikyti už trumpo pavadėlio. Bet jei ir esama dviejų nor­
maliųjų, kuriuos galima įtikinti pamatyti pasaulį mūsų akimis, tai
gali būti nebent didžiojo Džeikobo Portmano tėvai.
- Ir didžiojo Abrahamo Portmano sūnus bei marti! - pridūrė
Ema.
- Jūs... jūs pažinojote mano tėvą? - baugščiai pralemeno tėtis,
žiūrėdamas į mus pro pravertą langą.
- Mylėjau jį kaip savo pačios sūnų, - tarė panelė Peregrine. -
Kaip ir Džeikobą.
Tėtis sumirksėjo, tada iš lėto linktelėjo galva, bet nemanau, kad
būtų supratęs.
- Jie šiek tiek pagyvens pas mus, - pasakiau. - Gerai?
Jo akys išsipūtė, ir jis atsitraukė.
- Na... eee... Gal tu geriau klausk motinos...
Ji sėdėjo keleivio sėdynėje, susirietusi ir užsidengusi akis.

----- *----------- 4 7 1 -----

 Aš pasakiau:
- Mama?
- Eik iš čia, - tarė ji. - Eikit šalin, visi jūs!
Panelė Peregrine pasilenkė.
- Ponia Portman, prašau, pažvelkit į mane.
Mama dirstelėjo pro pirštus.
- Jūsų čia nėra. Aš tik padauginau vyno per pietus, ir viskas.
- Patikėkit, mes tikrų tikriausiai čia esam. Dabar gal sunku tuo
patikėti, bet mes visi būsim draugai.
Mama nusisuko.
- Frenkai, perjunk kanalą. Man nepatinka ši laida.
- Gerai, mieloji, - tarė tėtis. - Sūnau, aš gal geriau, eee... eee...
Tada jis užsimerkė, papurtė galvą ir uždarė langą.
- Ar jiems tikrai neišsilydys smegenys? - paklausiau panelės Pe­
regrines.
- Jie atsipeikės, - atsakė ji. - Ne visi vienodai greitai apsipranta.

* *

Ryškiai spindint kylančiam mėnuliui, pučiant šiltam vėjui ir svirpiant

cikadoms, būriu nuėjom prie namo. Bronvina žengė iš paskos ir stū­
mė užgesusią mašiną, kurioje tebebuvo mano šeimyna. Mudu su Ema
ėjom susikibę už rankų, o mano galva tiesiog braškėjo nuo šių įvykių.
- Vieno dalyko nesuprantu, - pasakiau. - Kaip jūs čia atkeliavot?
Ir taip greitai?
Bandžiau įsivaizduoti per oro uosto apsaugą mėginančią pereiti
mergaitę su burna pakaušyje ir vaikiną, apie kurį zvimbia bitės. O
Milardas: ar jį slapčia įkišo į lėktuvą? Ir kaip jie išvis gavo pasus?
- Mums pasisekė, - pasakė Ema. - Vienas iš Bentamo kambarių
vedė į kilpą vos už pusantro šimto kilometrų nuo čia.

---*------ 472 ------ *---

 - I kažkokią baisią pelkę, - tarė panelė Peregrine. - Vieni kroko­
dilai ir dumblas iki kelių. Neįsivaizduoju, ko mano broliui tenai pri­
reikė. Šiaip ar taip, iš tenai man pavyko perkelti mus visus į dabartį,
o tada tereikėjo pavažiuoti dviem autobusais ir nueiti penkis su pu­
se kilometro. Visa kelionė netruko nė dienos. Savaime suprantama,
esam pavargę ir ištroškę.
Priėjom prieangį. Panelė Peregrine lūkestingai į mane žiūrėjo.
- Teisingai! Šaldytuve, atrodo, yra limonado...
Drebančia ranka atrakinau duris ir atidariau jas.
- Mokėk priimti svečius, ponaiti Portmanai! - tarė panelė Pe­
regrine ir įskriejo pro mane į vidų. - Palikit batus lauke, vaikai, čia
jums ne Velnio Akras!
Aš palaikiau duris, o jie suvirto vidun, taip ir nenusiavę savo pur­
vinų batų.
- Taip, tikrai kuo puikiausiai tiks! - išgirdau sakant panelę Pere-
grinę. - Kur virtuvė?
- Ką man daryti su mašina? - paklausė Bronvina, tebestovinti
prie galinio buferio. - Ir, eee... normaliaisiais?
- Gal galėtum įridenti juos į garažą? - paprašiau. - Ir pasaugoti
kokias porą minučių?
Ji pažvelgė į mane su Ema ir nusišypsojo.
- Žinoma.
Suradau mygtuką ir atidariau garažo duris. Bronvina įstūmė ma­
šiną su apstulbusiais tėvais į vidų, ir mudu su Ema likom ant priean­
gio vieni.
- Ar tikrai nieko tokio, jei pasiliksim? - paklausė Ema.
- Su mano šeima gali būti keblu, - atsakiau. - Bet panelė P mano,
kad viskas susitvarkys.
- Turėjau omeny, ar tau nieko tokio. Viską tada taip palikom, kad...
- Juokauji? Aš taip džiaugiuosi, kad tu čia, net žodžių trūksta.

473
 - Aišku. Tu šypsaisi, todėl patikėsiu.
„Šypsaisi“? Buvau išsiviepęs iki ausų.
Ema žengė artyn. Aš ją apglėbiau. Stovėjom apsikabinę, o jos kak­
ta rėmėsi man į skruostą.
- Niekada nenorėjau tavęs prarasti, - sušnibždėjo ji. - Bet nema­
čiau kitos išeities. Švariai išsiskirti atrodė lengviau nei netekti tavęs
iš lėto.
- Tau nebūtina aiškinti. Aš viską suprantu.
- Šiaip ar taip, dabar mes neprivalom būti vien draugais. Jei tik
nori.
- Nors gal ir neblogai būtų, - pasakiau. - Bent kurį laiką.
- A, - nusivylusi greitai atsakė ji. - Aišku...
- Ne, aš turėjau omeny, kad... - Pažvelgiau į ją ir švelniai atsitrau­
kiau. - Dabar, kai turim laiko, galim judėti pamažu. Galiu pakviesti
tave į kiną... galim eiti pasivaikščioti... žinai, kaip normalūs žmonės
daro.
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Nelabai išmanau, ką daro normalūs žmonės.
- Tai nesudėtinga, - atsakiau. - Tu išmokei mane būti ypatin­
guoju. Dabar aš galiu išmokyti tave elgtis kaip normalūs žmonės. Na,
kiek pats tai moku.
Valandėlę ji stovėjo tylėdama. Tada nusijuokė.
- Žinoma, Džeikobai. Būtų labai smagu. - Ji paėmė mano ranką,
pasilenkė prie manęs ir pabučiavo man į skruostą. - Dabar, kai mes
turime laiko.
Ir tada supratau, šitaip stovėdamas, paprasčiausiai kartu su ja
kvėpuodamas, viskam aplinkui nutylant, kad tai turbūt trys patys
nuostabiausi žodžiai:
„Mes turime laiko.“

-----------0 ' g a-< $ > 3 - 474

 Apie nuotraukas

Senovinės nuotraukos šioje knygoje autentiškos ir visiškai nepa­

keistos, išskyrus kelias, kurios buvo skaitmeniškai apdorotos. Kele­
rius metus kruopščiai jas rinkau: vienas radau sendaikčių turguose
ir senų leidinių parodose, kitas gavau iš kur kas rimtesnių už mane
kolekcininkų, kurie maloniai sutiko išsiskirti su dalimi pačių ypatin­
giausių savo lobių, kad atsirastų ši knyga.

Šios nuotraukos buvo kilniaširdiškai paskolintos jų savininkų:

PUSLAPIS PAVADINIMAS SAVININKAS

33 Padarai m ėgina dujas E rin W aters

61 Vyras su piratais John V an N oate

119 L e v itu o ja n ti m ergaitė Jack M o rd / „The Thanatos A rch iv e '

187 M ergaitės iškam ša A d ria n a M u lle r

189 M a irū n a s Bentam as John V an N oate

193 Ym brynės su savo g rim zlių Jack M o rd / „The Thanatos A rch iv e '

211 B ern iu kas su sparnais John V an N oate

235 K ru v in as k o rid o riu s Jack M o rd / „The Thanatos A rch iv e '

275 M a šin o s šird is John V an N oate

289 Papūga narve John V an N oate

302 Bokšte Peter J. C ohen

305 N u o te kų vam zdis John V an N oate

313 D aktaras ir seselės John V an N oate

322 V yras p lin k a n čiu pakaušiu John V an N oate

348 Vyras ju odais akin iais John V an N oate

477 B ern iu kas ir m ergaitė John V an N oate

 R iggs, R ansom
Ri54 Sielų biblioteka : knygos „Ypatingų vaikų nam ai“ tęsinys : 3 knyga : [roma­
nas] / Ransom R ig g s; iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus. - V iln iu s : Alm a
littera, 2016. - 480 p . : iliustr.

ISBN 978-609-01-2413-0

Be galo neįprasta ir jaudinanti Džeikobo Portmano istorija pasieks aukščiausią įtam­

pos tašką paskutinėje trilogijos dalyje - „Sielų bibliotekoje“. Čia visiems laikams bus nu­
spręsta ypatingųjų pasaulio ateitis.
Džeikobo laukia nelengva užduotis. Norėdamas išgelbėti savo ypatinguosius drau­
gus, uždarytus stipriai saugomoje tvirtovėje, jis turės keliauti į patį vargingiausią Vikto­
rijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendra­
žygiai - fma Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris,
šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus.
Kaip ir ankstesnės trilogijos dalys, „Sielų biblioteka“yra unikalus skaitinys, kuriame
žadą atimanti fantastika supinta su niekad anksčiau nepublikuotomis senovinėmis nuo­
traukomis.
Ransomas Riggsas užaugo Floridoje, bet dabar gyvena ypatingųjų vaikų krašte - Los
Andžele. Vaikystėje buvo reguliariai maitinamas vaiduoklių istorijomis ir britų komedi­
jomis, o tai turbūt paaiškina, kodėl jo knygos būtent tokios, kokios yra. Yra net didesnė už
nulį tikimybė, kad jis kaip tik dabar tavo namuose ir iš palovio stebi tave. (Gali patikrinti.
Mes palauksim.) Jei ne, bet kada gali rasti jį tviteryje: @ransomriggs.

UDK 821.1 ll(73)-93

Ransom Riggs

S IE L Ų B IB L IO T E K A
Knygos Y P A T IN G Ų V A IK Ų N A M A I tęsinys. 3 knyga

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Čepliejus

RedaktorėNijolė Žukauskienė
Indrė Petrėtytė
Korektorė
M aketavo ir viršelį adaptavo Jurga Peseckaitė-Raklevičienė

Tiražas 1900 egz.

Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
 nepaprastų galių turintis vaikinas
-------------------♦-------------------
mirtį nešančių pabaisų armija

epinis mūšis dėl ypatingųjų pasaulio ateities

Nuotykis, prasidėjęs panelės Peregrines „Ypatingų vaikų namuose“ ir „Kiaurymių

mieste“, pasieks kvapą gniaužiančią kulminaciją „Sielų bibliotekoje“. Pasakojimo pradžioje
šešiolikmetis Džeikobas atranda didžiulę naują galią ir netrukus jau neria į istorijos klodus
gelbėti savo ypatingųjų draugų iš stipriai saugomos tvirtovės. Su bendražygiais jis nukeliaus
iš šių dienų Londono į Velnio Akrą, patį vargingiausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną, ir
siauras, painias jo gatveles. Čia amžiams bus nuspręstas ypatingųjų vaikų likimas.

„{tempta, jaudinanti ir stebuklingai keista...

Nuotraukos ir tekstas nuostabiai vienas kitą papildo ir kartu
sukuria nepamirštamą pasakojimą.“
Johnas Greenas, „Dėl mūsų. likimo ir žvaigždės kaltos“autorius,
apie „Ypatingų vaikų namus“

www.almalittera.lt
O.knygų
klubas
Tapkite Knygų klubo nariu!
• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt